2

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

Agronomijos fakultetas

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas

Vaclovas Bogužas, Jonas Arvasas, Povilas Šniauka

ŽEMDIRBYSTĖ

Vadovėlis

AKADEMIJA

2013

2

UDK 631.51(075.8)(0.034.2)

Vaclovas Bogužas, Jonas Arvasas, Povilas Šniauka

ŽEMDIRBYSTĖ

Vadovėlis

Recenzavo:

Dr. Aleksandras Velykis, LAMMC Joniškėlio bandymų stotis

Prof. dr. Kęstutis Romaneckas, Aleksandro Stulginskio universitetas

Aprobuota:

ASU Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto posėdyje, 2013 03 05,

protokolo Nr. 5

Universiteto metodinės komisijos posėdyje, 2013 03 20, protokolo Nr. 60

Kalbą redagavo Vita Siaurodinienė

Viršelio dailininkas Danguolė Raudonienė

© V. Bogužas, 2013

© J. Arvasas, 2013

© P. Šniauka, 2013

© Aleksandro Stulginskio universitetas, 2013

3

TURINYS

ĮVADAS .................................................................................................................................................................. 5 1. RACIONALAUS ŽEMĖS NAUDOJIMO PAGRINDAI ............................................................................... 7

1.1. Žemės ūkio būklė ................................................................................................................................... 7

1.2. Žemės ūkio savitumai ................................................................................................................................. 12

1.3. Žemdirbystės mokslo uždaviniai ................................................................................................................ 13

1.4. Žemdirbystės mokslo ištakos Lietuvoje ..................................................................................................... 14

1.5. Žemės ūkio augalų aplinką lemiantys veiksniai ......................................................................................... 16

II. AUGALŲ KAITA IR SĖJOMAINOS ............................................................................................................. 19 2.1. Augalų kaitymo agrotechniniai pagrindai................................................................................................... 19

2.2. Sėjomainos grandys .................................................................................................................................... 23

2.3. Sėjomainų klasifikacija............................................................................................................................... 27

2.4. Sėjomainų sistema ...................................................................................................................................... 31

2.5. Tarpiniai pasėliai sėjomainoje .................................................................................................................... 33

III. DIRVŲ KULTŪRINIMAS IR DIRVOŽEMIO DERLINGUMAS ................................................................ 38 3.1. Dirvožemio derlingumo sąlygos ir elementai ............................................................................................. 38

3.2. Ariamojo sluoksnio storis ........................................................................................................................... 40

3.3. Humuso kiekis ir sudėtis............................................................................................................................. 41

3.4. Armens užteršimas piktžolių, ligų ir kenkėjų pradais bei akmenimis ........................................................ 46

IV. DIRVOŽEMIO SAVYBIŲ FORMAVIMAS ŽEMĖS DIRBIMU ................................................................. 48 4.1. Dirvožemio struktūra .................................................................................................................................. 48

4.2. Dirvožemio tankis ir suspaudimas .............................................................................................................. 54

4.3. Vandens ir oro režimas ............................................................................................................................... 56

4.4. Dirvožemio šiluma ..................................................................................................................................... 58

4.5. Žemės dirbimas ir biologiniai procesai ....................................................................................................... 59

V. ŽEMĖS DIRBIMAS......................................................................................................................................... 66 5.1. Žemės dirbimo reikšmė, tikslai ir technologiniai procesai ......................................................................... 66

5.2. Žemės dirbimo būdai .................................................................................................................................. 68

5.2.1. Arimas ................................................................................................................................................. 68 5.2.2. Skutimas .............................................................................................................................................. 80 5.2.3. Gilusis purenimas ................................................................................................................................ 85 5.2.4. Kultivavimas........................................................................................................................................ 88 5.2.5. Lėkščiavimas ....................................................................................................................................... 90 5.2.6. Akėjimas .............................................................................................................................................. 91 5.2.7. Frezavimas ........................................................................................................................................... 94 5.2.8. Volavimas ............................................................................................................................................ 95 5.2.9. Valkiavimas ir lyginimas ..................................................................................................................... 98 5.2.10. Žemės dirbimas sudėtiniais padargais ............................................................................................... 99 5.2.11. Sėklos guoliavietės reikšmė ir formavimas ..................................................................................... 102

VI. ŽEMĖS DIRBIMO SISTEMOS ................................................................................................................... 107 6.1. Žemės dirbimo sistemų klasifikacija ........................................................................................................ 107

6.2.2. Priešsėjinis žemės dirbimas pavasarį ................................................................................................. 116 6.2.3. Posėjinis žemės dirbimas ................................................................................................................... 120

6.3. Žemės dirbimas žieminiams augalams ..................................................................................................... 126

6.3.1. Pūdymų pagrindinis dirbimas ............................................................................................................ 127 6.3.2. Pagrindinis žemės dirbimas po nepūdyminių priešsėlių .................................................................... 133 6.3.3. Priešsėjinis žemės dirbimas ............................................................................................................... 137 6.3.4. Posėjinis žemės dirbimas ................................................................................................................... 138

6.4. Kalvotų, smėlinių ir durpinių žemių dirbimo ypatumai............................................................................ 140

6.4.1. Kalvotų žemių dirbimo ypatumai ...................................................................................................... 140 6.4.2. Smėlio žemių dirbimo ypatumai ........................................................................................................ 143 6.4.3. Durpinių žemių dirbimo ypatumai ..................................................................................................... 145

6.5. Neariminis žemės dirbimas ...................................................................................................................... 146

6.5.1. Neariminio žemės dirbimo prielaidos ................................................................................................ 146 6.5.2. Neariminio žemės dirbimo ypatumai ................................................................................................. 147 6.5.3. Neariminio žemės dirbimo problemos ir jų sprendimo būdai ............................................................ 150

4

6.5.4. Neariminio žemės dirbimo efektyvumas ........................................................................................... 152

VII. ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS ................................................................................................................... 158 7.1. Žemdirbystės sistemos ir jų raida ............................................................................................................. 158

7.2. Primityvios žemdirbystės sistemos ........................................................................................................... 158

7.2.1. Kaplinė žemdirbystės sistema............................................................................................................ 158 7.2.2. Lydiminė - plėšininė žemdirbystės sistema ....................................................................................... 159 7.2.3. Dirvoninė žemdirbystės sistema ........................................................................................................ 159

7.3. Ekstensyvios žemdirbystės sistemos ........................................................................................................ 160

7.3.1. Pūdyminė žemdirbystės sistema ........................................................................................................ 160 7.3.2. Žalieninė žemdirbystės sistema ......................................................................................................... 161

7.4. Intensyviosios žemdirbystės sistemos ................................................................................................ 162

7.4.1. Vaismaininė žemdirbystės sistema .................................................................................................... 162 7.4.2. Dirvosauginė žemdirbystės sistema ................................................................................................... 163 7.4.3. Drėkinamųjų žemių žemdirbystės sistema ........................................................................................ 164 7.4.4. Pramoninė žemdirbystės sistema ....................................................................................................... 164 7.4.5. Alternatyviosios žemdirbystės sistemos ............................................................................................ 165 7.4.6. Tausojančioji (integruota) žemdirbystės sistema ............................................................................... 166 7.4.7. Tikslioji žemdirbystė ......................................................................................................................... 168

VIII. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................... 170 IX. DALYKINĖ RODYKLĖ .............................................................................................................................. 173

5

ĮVADAS

Žemės ūkio produktų gamybos išlaidos labai priklauso nuo žemės dirbimo būdo.

Žemės dirbimo darbai yra sunkūs ir brangūs, todėl juos supaprastinti ir atpiginti buvo, yra ir

bus tiek žemės ūkio mokslininko, tiek žemdirbio svarbiausias rūpestis.

Žemės dirbimo gylis, intensyvumas ir darbų kokybė keitėsi kartu su mokslo ir

technikos pažanga, šalies ekonomine ir socialine plėtra, žemdirbystės kultūra. Iki Antrojo

pasaulinio karo Lietuvos žemės ūkyje vyravo arklių traukiamoji jėga ir ją atitinkantys

arkliniai padargai. Žemės dirbimui pirmiausiai buvo keliami du uždaviniai: paruošti dirvą

augalų sėjai ir apvalyti ją nuo piktžolių. Tuo laiku susiformavo klasikinė, arba tradicinė,

žemės dirbimo sistema. Šioje sistemoje vyravo gilus dirvų arimas rudenį, intensyvus arimų

purenimas prieš sėją, dažnas plačių tarpueilių dirbimas po sėjos arba sodinimo. Geras žemės

dirbimas buvo pagrindinė agrotechninė priemonė gausesniam derliui gauti.

XX a. antrojoje pusėje arklių traukiamąją jėgą beveik ištisai pakeitė mechaninė jėga.

Piktžolės pradėtos naikinti cheminiais preparatais – herbicidais. Išsiplėtė laukų ir dirvų

kultūrinimo darbai. Moksliniai tyrimai parodė, kad visos tos priemonės sudarė sąlygas

sumažinti priešsėjinio ir posėjinio žemės dirbimo intensyvumą, paankstinti ankstyvojo

vasarojaus sėją, tačiau minimalus žemės dirbimas pasitvirtino tik labiau sukultūrintose

dirvose. Mažiau derlingos, piktžolėtos dirvos ir toliau buvo dirbamos giliai ir intensyviai, tik

daugiau darbų buvo perkelta į rudenį. Darbų kokybę dažnai lėmė tinkamos technikos

trūkumas.

Ryškiausi pasikeitimai šalies gyvenime ir žemės ūkyje įvyko praėjusio šimtmečio

pabaigoje ir dabartinio pradžioje: atkurta Lietuvos nepriklausomybė, grąžinta privati

nuosavybė, įteisinti laisvosios ekonomikos rinkos santykiai. Lietuva tapo Europos Sąjungos

nare. Labai išsiplėtė sudėtingos vakarietiškos žemės ūkio technikos, augalų mitybos sąlygas

atitinkančių mineralinių trąšų, veiksmingų cheminių augalų apsaugos priemonių pasiūla,

tačiau kartu su ja pakilo ir kaina. Ypač padidėjo žemės dirbimo energetinės išlaidos,

verčiančios ieškoti būdų šiems darbams atpiginti. Mokslo įstaigos, taip pat stambesni,

ekonomiškai stipresni ūkiai, įsigiję modernią specialią techniką, pradėjo tirti ir praktiškai

taikyti seklųjį arimą, paviršinį purenimą be arimo bei sėją tik į pavasarį įdirbtą arba visiškai

neįdirbtą žemę, tačiau smulkesniuose ir silpnesniuose ūkiuose dar ir dabar naudojami senesni

ir ne tokie našūs žemės dirbimo padargai ir taikomos ankstesnės technologijos. Dėl to šiame

leidinyje pateiktos žinios apie racionalų žemės naudojimą, augalų kaitos principus, plačiai

aptarta tiesioginė žemės dirbimo įtaka dirvožemio fizikinėms savybėms ir tų savybių

pasikeitimo reikšmė biologiniams procesams, aiškinami įvairūs žemės dirbimo būdai bei juos

6

lemiantys veiksniai. Aprašyti dabar naudojami žemės dirbimo padargai. Išdėstyta įprastinė

žemės dirbimo sistema vasariniams ir žieminiams augalams, taip pat jos pakeitimo ir

supaprastinimo galimybės turint specialią techniką. Apžvelgta neariminio žemės dirbimo

patirtis užsienio šalyse ir Lietuvoje. Supažindinama su žemės dirbimo ir žemdirbystės

sistemomis.

Vadovėlis skirtas I-os pakopos Agronomijos studijų programos Žemdirbystės dalyko

studijoms. Jis bus naudingas ir kitų fakultetų studentams. Šiuo leidiniu galės naudotis ir kitų

fakultetų studentai, studijuojantys agronomijos krypties dalykus, moksleiviai, žemės ūkio

specialistai, ūkininkai ir kt.

Autoriai nuoširdžiai dėkoja recenzentams dr. Aleksandrui Velykiui (LAMMC

Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotis) ir prof. dr. Kęstučiui Romaneckui

(Aleksandro Stulginskio universitetas) už labai vertingas dalykines pastabas bei patarimus bei

redaktorei Vitai Siaurodinienei už kruopštų darbą. Iš anksto dėkojame ir skaitytojams už

kritines pastabas bei pasiūlymus, kuriuos prašome siųsti šiuo adresu: Agroekosistemų ir

dirvožemio mokslų institutas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Studentų g. 11,

Akademija LT-53361, Kauno r.

7

I. RACIONALAUS ŽEMĖS NAUDOJIMO PAGRINDAI

1.1. Žemės ūkio būklė

Lietuvos teritorijos plotas 6,53 mln. ha, iš jų per 60 % šiuo metu yra žemės ūkio

paskirties žemė. Agrarinio kraštovaizdžio teritorinėje struktūroje vyrauja žemės ūkio

naudmenos (agrožemėnaudos – ariama, pievos, ganyklos, sodai, dirvonai) ir miškai. Lietuvos

agrarinio kraštovaizdžio formavimosi pradžioje vyravo lydiminė žemdirbystė, kai miškų

plotai būdavo deginami ir paverčiami, nors ir neilgam, dirbama žeme. Profesoriaus Petro

Lazausko teigimu, tokiuose plotuose javų derlius galėdavo siekti 5–6 t iš hektaro, todėl javai

turėjo atrodyti panašiai kaip dabartiniuose geros žemdirbystės laukuose. Agrožemėnaudos

transformacijų Lietuvoje būta ir anksčiau. Istorijos tyrinėtojų nustatyta, jog 1000 m. Lietuvoje

buvo 20 % laukų, 56 % miškų ir 24 % kitų naudmenų. Po 900 metų, t. y. 1900 m., žemės

naudmenų struktūra gerokai pakito: laukų plotai padidėjo daugiau kaip tris kartus, o miškų ir

kitų naudmenų sumažėjo beveik 2,5 karto. Tai sudarė atitinkamai 67,1, 28,0 ir 4,9 % visos

teritorijos ploto. Per 3–4 tūkst. metų žemdirbystė (plačiąja prasme) patyrė daug pasikeitimų, o

XX a. antrojoje pusėje peraugo į galingą ekonomikos šaką – žemės ūkį. Dėl nuosavybės

formų kaitos Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius žemės ūkio verslas tapo privatus.

Šiuo metu žemės ūkio paskirties žemę valdo ir agrarinį kraštovaizdį formuoja per 200 tūkst.

asmenų.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje prasidėjus žemės reformai agrožemėnaudų

plotas keitėsi labai dinamiškai. 1990 m. žemės ūkio naudmenų plotas buvo 3513,5 tūkst. ha ir

sudarė 53,9 % visos teritorijos (1.1 lentelė), o 2010 m. – 53,0 %. Visoje Žemės planetoje

žemės ūkio naudmenoms tenka tik 23 % visos sausumos teritorijos, todėl Lietuva – tipiškas

žemės ūkio kraštas. Per pastarąjį dvidešimties metų laikotarpį žemės ūkio naudmenų plotas

sumažėjo 49,9 tūkst. ha. Tai sudaro 0,8 % nuo 1990 m. buvusių agrožemėnaudų ploto. Nuo

1991 m. dėl vykdomos žemės reformos smulkėjo ir keitėsi agrožemėnaudų konfigūracija.

Įsivyravusios smulkiasklypės agrožemėnaudos vėl pamažu ima stambėti.

Kartu su žemės ūkio naudmenų plotais keitėsi ir kitų žemėnaudų struktūra. Mažėjant

žemės ūkio naudmenų ir laisvos valstybinės žemės plotams didėjo miškų, užstatytų teritorijų

ir konservacinės paskirties žemių plotai. Miškų plotas nuo 1945 tūkst. ha 1990 m.

(Valstybinės miškų tarnybos duomenimis) padidėjo iki 2159,8 ha 2010 m., t. y. palaipsniui

išaugo 214,8 tūkst. ha, arba 11,0 %. Tikėtina, jog ir ateityje žemės ūkio naudmenų bei kitų

žemėnaudų plotai keisis pagal tas pačias tendencijas. Tokias tendencijas skatina nuosekliai

8

vykdoma LR Vyriausybės politikos nuostata dėl miškų plotų ir saugomų teritorijų, kultūros

paveldo objektais užimtų žemės plotų didinimo, ES parama miškui veisti nenašiose žemėse.

1.1 lentelė. Agrožemėnaudų sudėties pokyčiai 1990–2010 m.

Rodiklis 1990 m. 1995 m. 2000 m. 2005 m. 2010 m.

Pokytis 2010 m.,

palyginti su 1990 m., %

tūkst. ha %

Žemės ūkio

naudmenos iš viso

3513,5 3513,0 3495,7 3482,9 3463,6 -49,9 -1,4

Ariama žemė 2292,1 2958,3 2936,4 2926,5 2927,8 +635,7 +27,7

Sodai .. 58,8 59,1 59,6 59,8 .. ..

Pievos ir natūralios

ganyklos

1172,1 495,9 500,2 496,8 475,9 -696,2 -59,4

.. – tokio rodiklio atitinkamu laikotarpiu nebuvo, nėra duomenų, duomenys nepateikiami.

Agrožemėnaudų struktūriniai pokyčiai. Po nepriklausomybės atkūrimo vykusius

žemės ūkio naudmenų struktūrinius pasikeitimus tiksliai paaiškinti sudėtinga, kadangi nuo

1991 m. keitėsi jų apskaitos metodika, vienos agrožemėnaudos transformavosi į kitas. Per

pastaruosius du dešimtmečius labiausiai pasikeitė pievų ir natūralių ganyklų plotai (1.1

lentelė). Jų plotas sumažėjo 59,40 % Pievų ir natūralių ganyklų plotai 1990 m. sudarė 33,4

% , o 2010 m. – tik 13,7 % visų žemės ūkio naudmenų. Pievų ir natūralių ganyklų plotų

mažėjimą lėmė dramatiškai sumažėjęs gyvulių skaičius (1.2 lentelė). Nutrūkus keletą

dešimtmečių buvusioms tradicinėmis gyvulininkystės produkcijos realizavimo galimybėms

Rusijos rinkoje nuo 1990 m. iki 2010 m. galvijų skaičius sumažėjo 68,6, arklių – 37,0, avių –

19,0 %, tačiau net 276,9 % padidėjo gyventojų asmeniniams poreikiams laikomų ožkų

skaičius. Per šį laikotarpį sumažėjo ir kiaulių bei paukščių skaičius atitinkamai 66,0 ir 46,8

%. 2010 m. gyvulių skaičius, išskyrus kiaulių, labai sumažėjo, palyginti su buvusiu po

Pirmojo pasaulinio karo 1916 m.

Išarus dalį pievų ir ganyklų ariamos žemės plotai išaugo 27,7 % (1.1 lentelė). 1990 m.

ariamos žemės būta 2292,1 tūkst. ha, o 1995 m. jos plotas padidėjo 666,2 tūkst. ha.

Vėlesniais metais ariamos žemės plotas šiek tiek sumažėjo (iki 2927,8 tūkst. ha 2010 m.).

Ariamoje žemėje augantys pasėliai – pagrindinis agrarinio kraštovaizdžio elementas.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje esmingai (net 33,3 %) sumažėjo pasėlių plotų

(1.3 lentelė). Beveik visai nebeauginama linų, silosinių augalų (išskyrus kukurūzus), pašarinių

9

šakniavaisių, vienmečių žolių. Jų plotai sumažėjo atitinkamai 98,7, 97,9, 93,8 ir 91,2 %.

Kukurūzų silosui ir žaliajam pašarui plotai nuo 77,8 tūkst. ha 1990 m. sumažėjo iki 18,6 tūkst.

ha 2009 m., bet atsiradus naujoms veislėms ir dėl klimato kaitos pokyčių pradėti auginti

kukurūzai grūdams, kurių plotai šiuo metu jau pasiekė net 5,5 tūkst. ha. Labai sumažėjo

daugiamečių žolių, bulvių, cukrinių runkelių plotai – atitinkamai 61,3, 58,6, 53,0 %. Tuo

tarpu 2009 m. javais buvo užsėta 10,1 % daugiau , o vasarinių bei žieminių rapsų plotai

padidėjo atitinkamai net 21,2 ir 8,9 karto, palyginus su buvusiais 1990 m.

1.2 lentelė. Gyvulių ir paukščių skaičius 1916–2010 m. tūkst. vnt.

Rodiklis 1916 m. 1990 m. 1995 m. 2000 m. 2005 m. 2010 m.

Pokytis 2010 m.

palyginus su

1916 m., %

palyginus su

1990 m. %

Galvijai iš

viso

934 2 422,3 1 152,4 897,8 792,0 759,4 -18,7 -68,6

Karvės 673 847,7 614,9 494,3 433,9 374,6 -44,3 -55,8

Kiaulės 858 2 730,2 1 259,8 936,1 1 073,3 928,2 +8,2 -66,0

Avys 997*

64,8 40,0 13,8 22,1 52,5 -93,3*

-19,0

Ožkos 3,9 12,4 24,7 26,9 14,7 +276,9

Arkliai 610 77,8 78,2 74,9 63,6 49,0 -92,0 -37,0

Paukščiai .. 17 486 8 849 6 373 8 419 9 309 .. -46,8

.. – tokio rodiklio atitinkamu laikotarpiu nebuvo, nėra duomenų, duomenys nepateikiami.

*– avys ir ožkos

Sumažėjus pasėlių plotams didelė dalis ariamos žemės dirvonuoja arba paliekama

pūdymams. Dirvonuojančiose apleistose žemėse jau vyksta savaiminiai renatūralizacijos

procesai. Taip yra dėl to, kad atkuriant nuosavybės teises grąžinta žemė, kurią dalis savininkų

laiko kaip nekilnojamąjį turtą ir nesiruošia naudoti žemės ūkio ar kitai veiklai. Be to, kaimo

gyventojai sensta, o senyvi žmonės nebegali taip intensyviai ūkininkauti, ir ekonominė

aplinka nepakankamai skatina vystyti veiklos rūšis, kurioms reikalinga žemė. Savininkai ir

žemės naudotojai, siekdami konkrečių gamybinių tikslų arba tik stengdamiesi išsaugoti žemę,

savo veikla ar neveikimu turi trumpalaikės arba ilgalaikės įtakos kraštovaizdžiui. Dėl to, kad

žemė nenaudojama nei privačioms, nei viešosioms gėrybėms kurti, neigiamai veikiama

biologinė įvairovė, degraduoja šalies kraštovaizdis ir jo, kaip viešosios gėrybės, vertė, blogėja

šalies įvaizdis, nepanaudojamas šalies turizmo potencialas. Apie 2002 m. dirvonavo 500–800

tūkst. ha nenašių žemių, apie 3000 ha jų kasmet apaugdavo mišku. Žemės ūkio ministerijos

inicijuoti tyrimai, taikant skirtingas apleistos žemės sąvokas, parodė, kad tokios žemės gali

10

būti nuo 150 iki 800 tūkst. ha. LR Vyriausybė įvairiomis priemonėmis skatina energetinių ir

kitų ne maistinių augalų auginimą, miškų sodinimą apleistoje žemėje, privačių žemių

savininkus pasinaudoti ES parama miškams apleistoje žemėje įveisti ar grąžinti jas į žemės

ūkio gamybos procesą. Pieno ir mėsos kainų kilimas bei paramos žemės ūkio gamybai

suvienodinimas ES šalyse (2014–2020 metams parama Lietuvos ūkiams numatoma beveik du

kartus mažesnė nei vidutiniškai ES) paskatintų dirvonuojančių žemių naudojimą

gyvulininkystei, ypač kalvoto reljefo laukuose ir mažesnio našumo žemėse, kur neįmanoma

intensyvi augalininkystė. Prieš du dešimtmečius turėto gyvulininkystės potencialo atkūrimas

ne tik pagerintų žemdirbystės kultūrą ir agrarinį kraštovaizdį, bet kartu stabdytų dirvožemių

degradaciją, nes sėjomainose padaugėtų daugiamečių žolių plotų.

Agrožemėnaudos elementų kaitą iš esmės lėmė žemės nuosavybės formų pokyčiai,

rinkos sąlygos ir žemės ūkio produkcijos perteklius. Kita priežastis – miestai ir jų

infrastruktūra yra sparčiausiai augantys žemės naudotojai. Paprastai miestai plečiasi derlingų

žemės ūkio naudmenų sąskaita.

Vienas iš žemės ūkio gamybos rodiklių – javų derlingumas. 2000 ir 2001 m. jų

Lietuvoje gauta 2,68 ir 2, 52 t ha-1

. Vakarų Europos šalyse javų ir kitų kultūrinių augalų

derliai didesni, nes palankesnis klimatas, ilgesnis vegetacijos periodas, dirvos labiau

sukultūrintos.

Vandentvarkos pokyčiai ir kraštovaizdis. Kaip žinoma, Lietuva yra drėgmės

pertekliaus zonoje. Praėjusį šimtmetį taikytos vandentvarkos priemonės iš esmės pakeitė

Lietuvos žemių būseną ir agrarinį kraštovaizdį: padidėjo laukų plotai, įdirbtos šlapynės ir

pelkės, iškasta 62824,7 km griovių. Lietuvoje pagal kilmę drėgnos ir pelkėtos žemės sudaro

apie 3,5 mln. ha, arba 86 %, bendro žemės ūkio paskirties ploto. Nesausinant šių žemių

efektyvi žemdirbystė šalyje negalima. Dabartiniu metu nusausintose žemėse išauginama 89 %

visos žemės ūkio produkcijos, o cukriniai runkeliai, linai auginami tik nudrenuotose žemėse.

Iki 1990 m. šalyje buvo melioruota 3023 tūkst. ha drėgnų ir užpelkėjusių žemių, iš jų 2651

tūkst. ha drenažu, kurio bendras ilgis – 1587,4 tūkst. km. 2010 m. bendras nusausintos žemės

plotas buvo 2981,24 tūkst. ha, drenažu – 2581,45 tūkst. ha. Per šias sistemas kasmet turi

nutekėti apie 6–7 km3 kritulių vandens. Jei tai nevyksta – žemė grįžta į savo prigimtinę

būseną – užpelkėja. Šiuo metu blogos melioracinės būklės plotų yra apie 7 %, arba 220

tūkst. ha, Lietuvos melioruotų plotų. Nesiimant tinkamų priemonių reikiamomis apimtimis

netolimoje ateityje padėtis gali dar pablogėti. Užpelkėjančiose žemėse nebegalima taikyti

šiuolaikinių žemdirbystės technologijų, blogėja agrarinis kraštovaizdis.

11

1.3 lentelė. Pasėlių plotai 1990–2009 m. tūkst. ha

Rodiklis 1990 m. 1995 m. 2000 m. 2005 m. 2009 m.

Pasėlių

struktūra

2009 m.

%

Pokytis

2009 m.,

palyginus su

1990 m., %

Visi pasėliai 2 918,7 1 750,5 1 557,1 1 749,6 1 945,4 100,0 -33,3

Grūdiniai augalai 1 084,1 1 053,0 1 019,4 991,9 1 151,2 59,2 +6,2

Javai 1 001,9 1 026,7 979,6 956,1 1 103,5 56,7 +10,1

Linai 22,7 13,2 8,6 4,3 0,3 0,0 -98,7

Žieminiai rapsai 10,8 3,6 5,4 28,9 106,5 5,5 +886,1

Vasariniai rapsai 0,4 10,3 50,1 80,5 85,4 4,4 +2125,0

Cukriniai runkeliai 32,1 24,3 27,7 21,0 15,1 0,8 -53,0

Kmynai .. .. 0,8 3,6 1,7 0,1 ..

Aromatiniai,

medicininiai,

prieskoniniai ir kiti

aliejiniai augalai

2,2 .. 0,1 0,8 1,0 0,1 -54,5

Bulvės 112,5 124,5 109,3 74,0 46,6 2,4 -58,6

Lauko daržovės 16,2 25,8 21,9 20,7 14,1 0,7 -13,0

Pašariniai

šakniavaisiai

54,4 64,6 39,1 12,5 3,4 0,2 -93,8

Daugiametės žolės

iki 5 m.

1244,7 352,2 230,2 416,1 481,3 24,7 -61,3

Vienmetės žolės

(įskaitant

žiemkenčius žaliajam

pašarui)

105,9 44,3 25,3 65,4 9,3 0,5 -91,2

Kukurūzai silosui ir

žaliajam pašarui

77,8 4,2 10,3 13,9 18,6 1,0 -76,1

Silosiniai augalai 82,7 13,6 5,5 7,3 1,7 0,1 -97,9

Augalai sėkloms ir

daigai

72,2 12,6 2,6 5,2 ... ... ...

Pūdymai 34,0 77,7 124,4 155,9 ... ... ...

... – tokio rodiklio atitinkamu laikotarpiu nebuvo, nėra duomenų, duomenys nepateikiami.

Antropogeniniai kraštovaizdžio komponentai. Agrariniame kraštovaizdyje atsiranda

ir nebūdingi Lietuvai komponentai: komunikaciniai ir energetiniai objektai, golfo laukai,

rekreacinės sodybos. Per pastarąjį dešimtmetį kaimo vietovėse atsirado naujų objektų,

susijusių su gamybos technologijomis, pavyzdžiui, grūdų sandėliavimo bokštų, modernių

12

fermų ir kt. Išskirtinio dėmesio prašosi apleistų gamybinių pastatų vaiduokliški vaizdiniai.

Tai neretas ankstesnės žemės ūkio veiklos palikimas, nesėkmingos privatizacijos padarinys.

Apleisti pastatai – ne tik įsisenėjusi kraštovaizdžio žaizda, bet ir realus pavojus žmonėms.

Šiuo metu žemės ūkyje yra per 7 tūkst. apleistų pastatų, pusė jų neturi savininkų. Šią

problemą būtina spręsti valstybiniu mastu.

1.2. Žemės ūkio savitumai

Visi žemės ūkio produktai yra organinės medžiagos. Fotosintezės proceso metu augalai,

naudodami saulės energiją, neorganines medžiagas perdirba į organines. Taigi augalai yra

pirmoji svarbi žemės ūkio gamybos priemonė, tačiau kartu yra ir gamybos produktas –

augalinė produkcija vartojama žmonių maistui, gyvulių pašarui, perdirbamojoje pramonėje.

Augalams, be saulės spindulių energijos, dar reikia vandens ir mineralinių medžiagų, kuriuos

augalai paima iš žemės. Žemė yra antroji gamybos priemonė žemės ūkyje. Ji taip pat yra ir

gamybos produktas: juo ilgiau žemė tinkamai naudojama, tuo ji gerėja. Nusausinus, iškirtus

krūmus šlapynėje žemė nebūna derlinga, tačiau toliau ją gerinant – gaunami didesni derliai.

Nei vienoje kitoje gamybos šakoje nėra, kad gamybos priemonė kartu būtų ir gamybos

produktas. Tai lemia žemės ūkio savitumus:

1. Žemės ūkio gamybai reikalinga didelė teritorija. Augalų sukurtos organinės

medžiagos kiekis priklauso nuo pasisavintos saulės energijos kiekio, todėl svarbu žemės ūkio

augalus išdėstyti taip, kad augalai neužstotų vienas kito. Žemės ūkyje dauguma darbų

atliekami važiuojant. Daug transporto išlaidų, nulemiančių produkcijos auginimo kaštus,

didelę reikšmę turi kelių, sodybų išdėstymas.

2. Žemės ūkio gamyba yra sezoninė, nes skirtingais metų laikais į žemę patenka

nevienodas saulės energijos kiekis. Sezoniškumas ypač ryškus augalininkystės šakoje.

Mišriame ūkyje, užsiimančiame ne tik augalininkyste, bet ir gyvulininkyste, sezoniškumo

įtaka mažesnė.

3. Žemės ūkyje pagamintos produkcijos kiekis yra nepastovus. Augalų derlius labai

priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir kasmet nuolat svyruoja. Krituliai ir temperatūra

tiesiogiai veikia augalų augimą ir yra nevaldomi. Taigi žemės ūkio gamyba yra labai

priklausoma nuo gamtinių sąlygų. Daug žalos gali pridaryti šalnos, sausros, liūtys, potvyniai.

Labai sunku suplanuoti galutinius metų rezultatus, žemės ūkio gamybai būdingas

gaivališkumas (gamyba dalinai nevaldoma), dėl to žemės ūkio produkcijos kainos nėra

pastovios, priklauso nuo metų ir rinkos.

13

4. Žemės ūkyje didelė gamybos technologijų įvairovė, jos nepastovios. Nebūna

vienodų metų, dirvos sąlygos skiriasi net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Be to, mokslo ir

pramonės pažanga sudaro vis daugiau galimybių daryti įtaką augalų augimo sąlygoms (trąšos,

pesticidai, žemės ūkio mašinos, biotechnologija), geresniems derliams gauti. Technologijas

reikia kurti tiesiog darbo eigoje, reaguoti į susiklosčiusias sąlygas. Tenka į jas atsižvelgti,

prisiderinti, veikti augalams palankia linkme. Žmogaus poveikis klimatinėms sąlygoms yra

netiesioginis, tam tikra dalimi jas galima paveikti tik per dirvožemį. Dirbdami žemę keičiame

dirvožemio savybes, nuo kurių priklauso augalų augimas. Kad žemės ūkio specialistas žinotų,

kokią technologiją pasirinkti konkrečioje situacijoje,– būtinos žinios ir gebėjimai, tačiau vien

to nepakanka, sėkmingam žemės ūkio verslui būdingi ir tam tikri kūrybos elementai,

specifinis gyvenimo būdas.

1.3. Žemdirbystės mokslo uždaviniai

Keičiantis klimato ir dirvožemio sąlygoms, keičiasi ir augalų augimas bei vystymasis, o

kartu ir gaunamas derlius. Savo ruožtu augalai gali būti klimato ir dirvožemio savybių

pasikeitimo priežastimi. Augalų augimo sąlygoms daugiausiai įtakos galima daryti per dirvą,

o klimatinėms – tik netiesiogiai. Pavyzdžiui, nusausinus šlapias dirvas ir jas įdirbus,

augalams palankia linkme pasikeičia dirvožemio šilumos, vandens ir oro režimai.

Žemdirbystę reikia suvokti ne vien kaip mokslą apie žemės dirbimą. Augalų augimas ir

vystymasis priklauso ne tik nuo to, kaip susmulkinta ir supurenta žemė. Augalams labai

svarbu, kiek dirvoje yra oro, vandens ir mitybos elementų. Daug reikšmės turi ir kas prieš tai

augo dirvoje, piktžolių paplitimas. Žemdirbystė nagrinėja augalų ir aplinkos santykius,

siekiama sudaryti kuo geresnes sąlygas žemės ūkio augalams. Žemdirbystė yra mokslas

apie racionalų žemės panaudojimą ir dirvožemio derlingumo didinimą fizikiniais ir

biologiniais būdais. Žemdirbystės uždaviniai:

• racionaliai panaudoti žemę, siekti didžiausio produktyvumo;

• nuolat didinti dirvožemio derlingumą.

Artima žemdirbystei sąvoka „agrotechnika“. Tai ne mokslas, o terminas, nusakantis

konkrečią augalų auginimo technologiją neanalizuojant priežastingumo. Kita artima

žemdirbystei sąvoka „agronomija“. „Agros“– graikiškai laukas, „nomos“ – dėsnis.

14

1.4. Žemdirbystės mokslo ištakos Lietuvoje

Žemę dirbti žmogus pradėjo tada, kai išmoko auginti maistui tinkamus augalus.

Žmogaus atrinkti ir pasėti augalai derėjo gausiau negu natūralioje aplinkoje ir papildė

medžioklės bei žvejybos verslo teikiamą pragyvenimą, tačiau globojamiems augalams reikėjo

paruošti žemę – suardyti jos viršutinį sluoksnelį ir sunaikinti laukinę augaliją. Darbui buvo

naudojami primityviausi įrankiai, padaryti iš ragų, kaulų arba akmenų. Tokia buvo žemės

dirbimo pradžia ir tokios paprasčiausios priemonės. Laikui bėgant didėjo patyrimas, tobulėjo

ir keitėsi darbo įrankiai, tačiau prireikė daugelio šimtmečių, kol ėmė aiškėti, kokie aplinkos

veiksniai reikalingi augalui, kad jis galėtų normaliai maitintis, vystytis ir derėti, ir kaip tie

veiksniai susiję su žeme ir jos dirbimu. Ir šiuo metu mokslininkus jaudina svarbiausia

dirvožemio savybė – derlingumas, jo kitimo priežastys, ypač derlingumo didinimo problemos.

Todėl galima teigti, kad žemdirbystės mokslas dar labai jaunas ir yra glaudžiai susijęs su

naujais tyrimais ir ieškojimais.

Žemės ūkio ir žemės dirbimo mokslo ištakos Lietuvoje prasidėjo Vilniaus universitete.

Šiame universitete, Fizikos-matematikos fakultete, 1819 m. pradėjo veikti Žemės ūkio

katedra. Iš pradžių šiai katedrai vadovavo K. Krasovskis, o nuo 1822 m. iki 1832 m. – M.

Očapovskis. M. Očapovskis studijavo ir tobulinosi geriausiose Vokietijos, Prancūzijos,

Anglijos žemės ūkio mokyklose, dirbo dvarų valdytoju Lietuvoje, todėl turėjo gerą mokslinį ir

praktinį pasirengimą. Per darbo dešimtmetį Vilniaus universitete jis parašė keletą veikalų, iš

jų svarbiausi yra „Agronomijos, arba mokslo apie dirvožemį, pagrindai“, „Apie žemę, jos

įdirbimą ir ūkiškų augalų auginimą“, „Žvilgsnis į dabartinę žemės ūkio padėtį šiauriniame

klimate“, į lenkų kalbą išvertė pagrindinius A. Tėro veikalus. M. Očapovskis laikėsi

nuomonės, kad žemės ūkio pažanga priklauso nuo teorijos ryšio su praktika. Neatsitiktinai jo

rūpesčiu 1828 m. Pilaitėje, netoli Vilniaus, buvo įkurtas Žemės ūkio institutas su Žemės ūkio

mokykla universiteto studentų praktiniam mokymui. Institutas ruošėsi pradėti pirmuosius

žemdirbystės srities bandymus Lietuvoje, tačiau 1832 m. caro valdžia Vilniaus universitetą

uždarė, kartu nustojo veikusi ir Žemės ūkio katedra. M. Očapovskis persikėlė į Lenkiją. Ilgam

laikui nutrūko žemdirbystės mokslo plėtra ir šviečiamoji veikla Lietuvoje, nes neliko nei

jokios žemės ūkio mokyklos, nei mokslo įstaigos. Tik kito šimtmečio pradžioje, kai buvo

atkurta lietuviška spauda, vėl pasirodė leidiniai, kuriuose buvo skiriama vietos ir žemės

dirbimo klausimams. Tai J. Kuzmelio (tikroji pavardė J. Tūbelis) leidinio vertimas iš lenkų

kalbos (1905 m.), V. Totoraičio vadovėlis ūkininkams (1909 m.), J. Kriščiūno „Kaip reikia

žemę dirbti“ (1921 ir 1928 m.), J. Tonkūno „Žemės dirbimas“ (1929 m.). Šie leidiniai

parengti daugiausiai pagal užsienio literatūrą, nes lietuviškos eksperimentinės medžiagos dar

15

nebuvo sukaupta. Tiesa, 1909 m. Baisogaloje buvo įkurta Lauko bandymų stotis, bet ji

gyvavo tik iki 1914 m. ir vertingesnio indėlio žemės dirbimo mokslui nepaliko. Svarbiausią

reikšmę turėjo Dotnuvos žemės ūkio technikumas (nuo 1919 m. iki 1922 m. – žemės ūkio

mokykla), veikęs iki 1927 m. ir parengęs beveik pustrečio šimto agronomų, kultūrtechnikų ir

miškininkų. Pagaliau 1924 m. šio technikumo bazėje buvo įkurta aukštoji žemės ūkio

mokykla – Lietuvos žemės ūkio akademija ir bandymų laukas. Čia sutelktos geriausios

žemės ūkio mokslo pajėgos. Jau 1931 m. J. Tonkūnas, J. Kriščiūnas ir kiti parašė ir

išleido bendrosios žemdirbystės vadovėlį, kuris sudarė didelės apimties veikalo – „Žemės

ūkio vadovas“ – pirmąjį tomą. Akademijos bandymų laukas po ketverių metų pavadintas

Dotnuvos bandymų stotimi. Tuo laiku naujai įsteigtos dar dvi – Joniškėlio ir Rumokų

bandymų stotys. Visos trys stotys pradėjo dirbti pagal bendrą programą ir vienodą metodiką.

Pirmieji lauko bandymai buvo ražieninių dirvų dirbimas ir jų paruošimas vasarojaus sėjai, taip

pat antramečių dobilienų dirbimas žiemkenčiams. Šių bandymų ataskaitą paruošė ir tyrimų

medžiagą 1937–1940 m. paskelbė P. Kadziauskas. Tokia buvo mokslinių žemės dirbimo

tyrimų pradžia Lietuvoje.

Skaudžias pasekmes paliko Antrasis pasaulinis karas ir sunkus pokaris: didžioji dalis

Žemės ūkio akademijos mokslininkų pasitraukė į Vakarus arba buvo ištremti į Rytus,

susprogdintas centrinis korpusas, nuniokota mokslinių tyrimų bazė. Dėl to žemės ūkio

akademija po karo perkelta į Kauną. Šios mokyklos dėstytojų, aspirantų (dabar doktorantų) ir

studentų moksliniams tyrimams daryti 1957 m. įkurtas bandymų laukas, kurio pagrindu 1978

m. įsteigta Lietuvos žemės ūkio akademijos (nuo 2011 m. – ASU) bandymų stotis. Pradėti

skaitlingi augalininkystės, žemdirbystės, agrochemijos, augalų apsaugos, dirvotyros ir kitų

žemės ūkio klausimų tyrimai. Po daugelio organizacinių pertvarkymų 1956 m. Dotnuvoje

įsteigtas Lietuvos Žemdirbystės mokslinių tyrimų institutas. Jam priklausė du filialai – Vokėje

ir Vėžaičiuose, taip pat devynios regioninės ir specializuotos bandymų stotys. Tankus mokslo

įstaigų tinklas visoje šalyje leido tuos pačius bandymus pakartoti sunkiose ir lengvose, lygiose

ir kalvotose, labiau sukultūrintose ir žemos kultūros, rūgščiose ir mažo rūgštumo dirvose.

Manoma, kad klasikinio žemės dirbimo teiginiai iki to laiko jau buvo patikrinti. Naujų

bandymų reikėjo todėl, kad piktžolėms naikinti atsirado cheminės priemonės – herbicidai,

užmirkstančius ir krūmotus laukus sausino ir gražino melioracijos, gausesnis tręšimas ir

tinkama žemės ūkio augalų kaita gerino dirvų struktūringumą, galingesnė ir sudėtingesnė

technika sudarė galimybę giliau arti, sparčiau ir kokybiškiau dirbti. Reikėjo moksliškai

pagrįsti atsakymus į daugybę klausimų. Galima teigti, kad XX a. antroji pusė buvo žemės

dirbimo minimalizavimo, arba supaprastinimo, laikotarpis. Pirmiausia paaiškėjo, kad

intensyvų žemės dirbimą prieš vasarojaus sėją ir kaupiamųjų augalų pasėliuose galima

16

sumažinti iki minimumo, jeigu žemė normalaus drėgnumo, gerai trupa, o piktžolės

naikinamos herbicidais. Arimo kokybei gerinti svarbią reikšmę turėjo artojų varžybos,

pradėtos organizuoti 1966 m., o arimui minimalizuoti – daugiamečiai bandymai. Gražiai

normaliu gyliu apverstas ariamasis sluoksnis palengvina, sumažina ir atpigina kitus darbus,

įgauna geras fizikines savybes. Kai armuo pakankamo storio, sukultūrintas ir apvalytas nuo

daugiamečių vegetatyvinių piktžolių, jį galima sekliai arti. Gausūs piktžolių apskaitos,

prognozavimo ir jų naikinimo metodų tyrimai peraugo į specifinę mokyklą ir leido sukurti

pasėlių piktžolėtumo kontrolės agrotechninius, cheminius arba mišrius būdus, kai yra

taikomas skirtingas žemės dirbimas intensyvaus ir ekologinio ūkininkavimo sąlygomis.

Gausi tyrimų medžiaga paskelbta tuometinio Lietuvos žemdirbystės instituto ir Lietuvos

žemės ūkio universiteto mokslo darbuose, kitų šalių mokslo žurnaluose, konferencijų tezėse,

straipsnių rinkiniuose. Bandymų duomenys apibendrinti monografijose, panaudoti

vadovėliuose, mokslinėse knygose. Veikalus, susijusius su žemės dirbimu, parašė ir išleido: P.

Vasinauskas – „Žemės dirbimas“ (1952, 1956), „Agrotechnika“ (1947, 1957, 1966, 1971),

„Bendroji agrotechnika“ (1989), J. Lazauskas – „Agrotechnika lengvose dirvose“ (1976), A.

Tindžiulis – „Žemės dirbimas“ (1979), M. Arlauskas –„Arimas“ (1982, 1987), P. Lazauskas −

„Agrotechnika prieš piktžoles“ (1990), V. Feiza, A. Malinauskas, J. Putna – „Arimo teorija ir

praktika“ (2004), P. Lazauskas (sudarytojas) – „Ekologinis žemės ūkis“ (2008), S.

Maikštėnienė – „Tausojamoji žemdirbystė našiuose dirvožemiuose“ (2008).

1.5. Žemės ūkio augalų aplinką lemiantys veiksniai

Žemės ūkio augalų aplinką sudaro pažemio atmosferos sluoksnis, kur yra augalų

antžeminė dalis (paprastai iki 2 m aukščio) bei viršutinis dirvožemio sluoksnis, kur pasiskirsto

augalų šaknys (1–2 m gylyje). Šioje aplinkoje žemės ūkio augalai auga, vystosi ir per savo

vegetaciją keleriopai padidina organinę medžiagą. Organinės medžiagos masė priklauso nuo

aplinkos faktorių arba augalų vegetacijos veiksnių kiekio, būklės bei santykio. Augalų augimo

ir vystymosi pagrindiniai veiksniai yra šviesa, šiluma, vanduo, oras ir mitybos elementai.

Žemdirbystės uždavinys – daryti įtaką augalų vegetacijos veiksniams žemdirbiams palankia

linkme, kad užaugtų didesnis augalų derlius. Atlikta daug tyrimų, kurie leido sukurti

svarbiausius žemdirbystės dėsnius (dėsnis – esminis, pastovus ryšys tarp gamtos arba

visuomenės reiškinių). Žemdirbystės dėsniai aiškina kaip keičiasi žemės ūkio augalų derlius

keičiantis augalų vegetacijos veiksniams, kuriuos žmogus gali reguliuoti dirbdamas žemė arba

kitokiu būdu keisdamas augalų aplinką.

17

J. Lybigo minimumo ir maksimumo dėsnis dar vadinamas ir derlių ribojančio

veiksnio dėsniu. Derlius priklauso nuo veiksnio esančio mažiausios arba didžiausios

reikšmės ir ribojančio kitus veiksnius.

Šį dėsnį galima pademonstruoti Dobeneko statinės pavyzdžiu. Visi augalų vegetacijos

veiksniai yra lygiaverčiai ir nepakeičiami vienas kitu. Pagal bandymų duomenis, derliaus gali

nebūti vegetacijos veiksniui esant ir didžiausios ir mažiausios reikšmės.

E. Volnio optimumo dėsnis. Didinant tam tikrą vegetacijos veiksnį lygiomis

normomis, kiekvienas tolesnis veiksnio kiekis duoda vis mažesnį derliaus priedą.

Didžiausią derlių galima gauti, kai vegetacijos veiksnys yra optimalus. Pavyzdžiui,

augalui optimalus vandens kiekis dirvožemyje yra tada, kai jis užima 60 % visų porų tūrio, o

likusią porų dalį (40 %) – oras. Vandens kiekiui mažėjant, oro kiekis didėja ir, priešingai,

vandeniui kaupiantis, oras pasišalina iš dirvožemio. Nepriklausomai nuo to, kokia kryptimi

nuo optimalios ribos kinta vandens ir oro kiekis, augalo derlius visada mažėja. Tai rodo, kad

šlapiose dirvose vanduo nekompensuoja oro trūkumo, o esant sausai dirvai, oras nepakeičia

vandens. Kintant augalų vegetacijos veiksniams, kinta biologiniai procesai dirvoje, kartu

keičiasi ir dirvožemio bei kultūrinių augalų derlingumas.

E. Mičerlicho vegetacijos veiksnių bendro veikimo dėsnis. Derlius didėja nuo visų

augalų vegetacijos veiksnių, kurie nėra optimume.

Derlius priklauso ne nuo vieno, bet nuo visų augalų vegetacijos veiksnių, kurie nėra

optimume. Visiems tiems veiksniams artėjant prie optimumo – derlius didėja. Kuo augalų

vegetacijos veiksnys toliau nuo optimumo, tuo derliaus priedas didinant šį veiksnį labiausiai

padidėja.

J. Lybigo biogeninių elementų sangrąžos dėsnis. Augalų derliai nemažėja, jei visi

biogeniniai elementai sugrįžta į dirvą.

Ne visi mitybos elementai augalams vienodai reikšmingi. Augaluose svarbiausi

baltymai. Jų sudėtyje daug N, P, K. Biogeniniai elementai turi tiesioginės įtakos augalų

derliui. Jei augalų biogeniniai elementai sugrąžinami į dirvą, dirvos derlingumas išlieka

nepakitęs.

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Apibūdinkite žemės ūkio būklę.

2. Kokie agrožemėnaudų sudėties ir struktūriniai pokyčiai bei jų priežastys?

3. Apibūdinkite žemės ūkio savitumus?

4. Ką nagrinėja žemdirbystės mokslas ir koks jo ryšys su kitais mokslais?

18

5. Kaip suprantate J. Lybigo minimumo ir maksimumo dėsnį?

6. Kokia E. Volnio optimumo dėsnio esmė?

7. Išaiškinkite E. Mičerlicho vegetacijos faktorių bendro veikimo dėsnį.

8. Kodėl biogeninius elementus būtina grąžinti į dirvožemį?

Papildoma literatūra

1. Pranckietis V.; Bogužas V. Agrarinio kraštovaizdžio kitimo priežastys ir problemos //

Urbanistinė drieka: miesto ir kaimo sandūra [elektroninis išteklius] : mokslo straipsnių

rinkinys. Kaunas : Technologija, 2010. ISBN 9789955258803. p. 12-19.

2. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2011. Melnikienė R. ir. kt. – V.: Lietuvos agrarinės

ekonomikos institutas, 2012, 196 p. Prieiga per internetą:

http://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=479&metai=2012

3. Žurnalas „Mano ūkis“. Prieiga per internetą: http://www.manoukis.lt/

19

II. AUGALŲ KAITA IR SĖJOMAINOS

2.1. Augalų kaitymo agrotechniniai pagrindai

Sėjomainos – tai toks ariamos žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma lygiais ir

pastoviais laukais, kur žemės ūkio augalai juose yra kaitomi pagal iš anksto nustatytą tvarką,

atitinkančią ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas.

Žemės ūkio augalų seką galima taikyti įvairiems augalams ir jų grupėms. Pavyzdžiui:

Augalai: Augalų grupės:

1. Vikių - avižų mišinys žaliajam pašarui = Užimtas pūdymas;

2. Žieminiai kviečiai = Žiemkenčiai;

3. Dobilai I naudojimo metų = Daugiametės žolės;

4. Dobilai II naudojimo metų = Daugiametės žolės;

5. Žieminiai rugiai = Žiemkenčiai;

6. Bulvės ir cukriniai runkeliai = Kaupiamieji;

7. Miežiai = Vasarojus;

8. Avižos = Vasarojus.

Žemės ūkio augalų kaitymo tvarka sėjomainoje vadinama rotacija. Rotacija susideda iš

narių – atskirų žemės ūkio augalų arba biologinėmis ir agrotechninėmis savybėmis panašių

augalų grupių. Rotacija – tai ir laiko tarpas, per kurį kiekvienas sėjomainos narys pereina

visus laukus. Užrašyta augalų kaitymo tvarka – sėjomainos schema. Atskirų žemės ūkio

augalų pasėlių plotai, išreikšti procentais nuo visų pasėlių, vadinami pasėlių struktūra.

Įvairių žemės ūkio augalų grupių santykis priklauso nuo ekonominių sąlygų. Pagal pirmą

rotaciją pasėlių struktūra yra tokia (visa ariama žemė – 100 %, dalijame iš 8 narių, vadinasi,

vienas laukas užims 12,5 % nuo visų pasėlių ploto):

Žiemkenčiai (2 laukai x 12,5 %) = 25 %

Vasarojus (2 laukai x 12,5 %) = 25 %

Daugiametės žolės (2 laukai x 12,5 %) = 25 %

Vienmetės žolės (1 laukas x 12,5 %) = 12,5 %

Kaupiamieji (1 laukas x 12,5 %) = 12,5 %

Iš viso: (8 laukai x 12,5%) = 100 %

Pasirenkant, kokius žemės ūkio augalus auginti (t. y. pasėlių struktūrą), atsižvelgiama į:

klimatines ir dirvožemio sąlygas;

žemės ūkio augalų produkcijos poreikius, realizacijos galimybes;

20

žemės ūkio augalų auginimo išlaidas, galimą pelną;

darbų sezoniškumą, t. y. kad tam tikrais laikotarpiais nebūtų per daug darbų;

kad nebūtų alinama dirva, sudaryti tokią pasėlių struktūrą, kuri leistų didinti dirvos

derlingumą;

turimą žemės ūkio techniką;

sukauptą patirtį, žinias ir t. t.

Pasėlių struktūra rinkos ekonomikos sąlygomis – greitai besikeičiantis dalykas.

Pasirenkami derlingiausi, pelningiausi augalai. Lietuvos gamtinės sąlygos palankiausios

javams (ypač miežiams), daugiametėms žolėms, linams, todėl šie augalai bus plačiai auginami

ir ateityje. Lietuvoje pastaruosius keletą dešimtmečių buvo susiklosčiusi tokia pasėlių

struktūra: javai sudarė 47–60 % pasėlių, daugiametės žolės – 23–25 , kaupiamieji – 5–12 , o

likusią dalį – rapsai, kukurūzai, grynieji arba užimtieji pūdymai, linai ir t. t.

Sėjomainų sudarymo agrotechniniai pagrindai. Galima auginti tuos pačius augalus ir

galima juos keisti. Ilgalaikis vienų augalų auginimas toje pačioje vietoje vadinamas

monopasėliu. Monopasėlį pakenčia tabakas, ryžiai. Trumpalaikis vienų augalų auginimas toje

pačioje vietoje (iki 3 metų) vadinamas atsėliavimu. Atsėliuoti galima tuos augalus, kurie

neturi per dirvą plintančių kenkėjų, ligų. Lietuvoje atsėliuojami kukurūzai, rugiai, miežiai.

Atsėliavimo nepakenčia dobilai, linai, rapsai, kviečiai, žirniai, dauguma daržovių.

Monopasėlis galimas ten, kur yra palankios sąlygos. Monopasėlis dažnas atogrąžų ir

šalia esančiose šalyse. Atšiauresnėse šalyse monopasėlis retas. Monopasėlis kai kur paplitęs

todėl, kad tam tikriems augalams auginti reikalingi specialūs įrengimai, pavyzdžiui, ryžiams

auginti reikalingi specialūs drėkinimo įrengimai. Panaši situacija Lietuvoje auginant apynius.

Jiems auginti reikalingos gelžbetoninės atramos, prie kurių tvirtinama viela. Monopasėlis

dažnai taikomas ir ten, kur auginami perdirbti skirti augalai, jų auginimas koncentruojamas

šalia tų fabrikų, pavyzdžiui, apie cukraus fabrikus – cukrinių runkelių pasėliai. Jei vienoje

vietoje nėra tinkamų dirvožemių tam augalui, tai kitoje tinkamoje teritorijoje jie imami auginti

keletą metų iš eilės, pavyzdžiui, užliejamos pievos Nemuno deltoje. Monopasėlis Lietuvoje –

tik reta išimtis. Naudingiau žemės ūkio augalus kaityti, negu auginti atsėliuojant. Žemės ūkio

augalų kaitymo priežastys yra: cheminės, fizikinės, biologinės (Vasinauskas, Klimavičiūtė,

1967).

Cheminės augalų kaitymo priežastys. Įvairūs augalai sunaudoja skirtingus mitybos

elementų kiekius. Pavyzdžiui, varpiniai javai, daugiametės žolės, kaupiamieji iš dirvos derliui

užauginti paima labai skirtingus mitybos elementų kiekius, todėl kaitant augalus dirva ne taip

greitai alinama. Yra augalų ilgomis šaknimis (liucernos, rapsai – jie mitybos elementus ima iš

21

giliau) ir trumpašaknių (linai, varpiniai javai, ypač miežiai). Juos keičiant dirvos alinimo

procesas yra lėtesnis.

Biologinės augalų kaitymo priežastys. Ligos, kenkėjai ir piktžolės yra prisitaikę prie

tam tikrų augalų. Tuos augalus nuolat auginant žaladariai labiau plinta, pvz., bulvėse – šerytė,

runkeliuose – runkeliniai nematodai ir t. t. Žemės ūkio augalai kaitaliojami siekiant išvengti

sudaryti palankias sąlygas žalingiems organizmams plisti. Yra įvairių cheminių medžiagų,

stabdančių žaladarių, kurių įvairovė labai didelė, plitimą. Praėjus kiek laiko, kenkėjas ar

grybelis prisitaiko prie esamų sąlygų ir cheminės medžiagos tampa jiems nepavojingos.

Greitai dauginantis žaladariams, atsiranda atsparių organizmų, kurie greit išplinta. Pergudrauti

gamtos žmogus negali, geriau prisitaikyti. Jei žmogus įsikiša į gamtos procesus vienoje

vietoje, tai kitoje vietoje vėl reikia kažką taisyti. Racionaliau stebėti, kaip gamta tvarkosi, ir

tai panaudoti.

Labai svarbi ir žemės ūkio augalų įtaka humusui kauptis dirvožemyje. Augalai, kurie

palieka daugiau organinės medžiagos, turi didesnę įtaką humuso susidarymui, kartu ir

dirvožemio fizikinėms savybėms. Pavyzdžiui, po daugiamečių žolių, kurios dirvoje palieka

daug organinių liekanų, pagerėja dirvožemio struktūra ir jos patvarumas, sumažėja

dirvožemio tankis ir t. t.

Kiekvienas augalas skleidžia į aplinką tam tikras medžiagas, kurios kitiems augalams

nuodingos. Irstant augalui išsiskiriančios medžiagos nuodingos tos pačios rūšies augalams.

Tada sakoma „dirva nuvargo“ – išplinta žalingi mikroorganizmai, daug nuodingų cheminių

išskyrų.

Laikotarpis, po kurio kultūriniai augalai gali grįžti į tą pačią dirvą, vadinamas

fitosanitarine pertrauka. Po kiek laiko tos pačios rūšies žemės ūkio augalai gali grįžti į tą

pačią vietą? Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: naudojamų pesticidų, tręšimo, veislių ir t. t.

Konkretūs teiginiai dėl to yra sąlyginiai. Pavyzdžiui, senoje literatūroje nurodoma, kad linams

fitosanitarinė pertrauka 6–7 m., o šiuo metu ta pertrauka nurodoma trumpesnė. Ekologiniuose

ūkiuose fitosanitarinės pertraukos būtina labai griežtai laikytis ir net ją didinti, intensyvias

technologijas taikančiuose ūkiuose – grįžimo į tą patį lauką trukmę galima šiek tiek mažinti

(neigiamas pasekmes galima kompensuoti naudojant daugiau pesticidų, tačiau padidėja

produkcijos išauginimo kaštai). Specializuojant žemės ūkio gamybą kartais reikia auginti

didelius tam tikrų augalų plotus, ne visur gerai dera cukriniai runkeliai, bulvės, žieminiai

rapsai, todėl šiuos augalus reikia labiau koncentruoti tinkamesniuose dirvožemiuose.

Vadinasi, reikia žinoti, kiek maksimaliai galima išplėsti tam tikrų augalų pasėlius.

Pagrindiniams lauko augalams rekomenduojamos fitosanitarinės pertraukos pateiktos 2.1

lentelėje.

22

2.1 lentelė. Rekomenduojamos fitosanitarinės pertraukos žemės ūkio augalams

Augalai Rekomenduojama

fitosanitarinė pertrauka, m.

Žieminiai ir vasariniai kviečiai 2

Žieminiai rugiai 0–1

Miežiai 0 m., o po atsėlio 1–2

Avižos 3

Žirniai 4

Vikiai grūdams 3

Pašarinės pupos 3

Linai 4

Rapsai 4

Cukriniai ir pašariniai runkeliai 0, o po atsėlio 3–4

Bulvės sėklai 3–4

Bulvės maistui, pašarui, pramonei 0 m., o po atsėlio 3

Kukurūzai 0 m., o po atsėlio 1

Raudonieji dobilai 4

Baltieji ir rausvieji dobilai 2

Linai 4

Vikių avižų mišinys žalajam pašarui 0–1

Pasėlius galima suskirstyti į dirvos derlingumą didinančius (dirvą gerinančius) ir

dirvos derlingumą mažinančius (dirvą alinančius). Tai priklauso: 1) nuo to, kiek sunaudoja

mitybos elementų ir vandens; 2) kiek augalai palieka organinės medžiagos; 3) kaip augalai

prisideda prie ligų, kenkėjų ir piktžolių naikinimo; 4) poveikio naudingiems dirvožemio

mikroorganizmams. Pagal šiuos kriterijus nuo didžiausio iki mažiausio dirvožemio

derlingumo didinimo efekto žemės ūkio augalai rikiuojami tokia eile:

1. Daugiametės žolės. Ankštinės ir varpinės daugiametės žolės (pagal botaninę

klasifikaciją - pupiniai ir migliniai augalai) palieka daug šaknų, stelbia piktžoles, o ankštinės –

kaupia azotą. Žolynuose plintančios piktžolės nušienaujamos dar prieš jų sėklų brandą, todėl

mažiau galimybių plisti;

2. Ankštiniai augalai. Žirniai, pupos dirvožemyje pagausina azoto atsargas;

3. Kaupiamieji augalai palieka mažai šaknų ir paima daug mitybos elementų mitybos

elementų, bet dažniausiai tręšiami mėšlu ir jo lieka kitų metų augalams;

23

4. Sideraciniai augalai, pavyzdžiui, lubinai, garstyčios ar rapsai auginami žaliajai

trąšai ir praturtina dirvą papildoma organine medžiaga;

5. Juodasis pūdymas taip pat gerina dirvos derlingumą, nes tręšiamas mėšlu, nuolat

dirbant žemę naikinamos piktžolės;

6. Aliejiniai augalai: baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai, žieminiai ir vasariniai

rapsai taip pat gerina dirvos derlingumą, nes ją praturtina sieros junginiais, jų šaknys giliai

skverbiasi į dirvą ir iš ten ima mitybos elementus.

Prie dirvą alinančių augalų priskiriami varpiniai javai (žiemkenčiai ir vasarojus) ir

linai. Javų paliekamoje organinėje medžiagoje yra mažai azoto. Organinė medžiaga „prasta“,

palyginus su dirvoje esančiu humusu. Prisiveisia daug piktžolių, nes jos subręsta tuo pačiu

metu kaip ir javai. Linai mažai konkuruoja su piktžolėmis, išraunami ir išvežami iš dirvos su

visomis galvenomis, stiebais ir šaknimis.

Sudarant augalų kaitą (rotaciją) reikia, kad priešsėlis būtų derlingumą didinantis

augalas, o posėlis – dirvą alinantis. Priešsėlis – anksčiau tame lauke augęs žemės ūkio

augalas. Posėlis – po dabar augančių augalų auginami augalai.

Užimtas pūdymas (vikių - avižų mišinys)

Žiemkenčiai

– didina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą;

Kaupiamieji

Vasarojus + įsėlis

– didina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą;

Daugiametės žolės I naudojimo metų

Daugiametės žolės II naudojimo metų

Žiemkenčiai

Vasarojus

– didina dirvos derlingumą;

– didina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą.

2.2. Sėjomainos grandys

Augalų grupės, kurios prasideda dirvožemio derlingumą didinančiais augalais ir baigiasi

dirvožemio derlingumą mažinančiais augalais, vadinamos sėjomainos grandimis.

Sėjomainos grandims būdinga antra dalis - varpiniai augalai, linai. Keičiasi tik dirvos

derlingumą atkuriantys augalai. Šiuo metu išskiriamos 7 grandys: žolinė, ankštinė,

kaupiamoji, sideracinė, pūdyminė, aliejinė, mišrioji. Grandies pavadinimas priklauso nuo

dirvą gerinančio augalo. Kas bendra grandims? Tai dirvą alinantys augalai. Kyla klausimai: 1)

kiek galime auginti varpinius augalus grandyje? 2) kaip tuos varpinius augalus kaityti

tarpusavyje? Tyrimais nustatyta, kad varpinius javus galima auginti ne daugiau kaip du metus

iš eilės juos tarp savęs kaitaliojant, tačiau kviečius, rugius ir avižas galima auginti tik pirmais

24

javų atsėliavimo metais. Skirtingų varpinių augalų tarpusavio kaitymas, auginant juos ilgesnį

laiką, nesumažina derliaus kritimo. Tyrimai parodė, kad po gerai tręštų kaupiamųjų ir po

daugiamečių žolių javai gali būti auginami dvejus metus iš eilės, po ankštinių javų – tik

vienerius metus.

Šiame skyriuje nagrinėtą rotaciją galima suskirstyti į tokias grandis:

Grandis

1. Ankštinė:

Grandį sudarančios augalų grupės

Užimtas pūdymas

Žiemkenčiai

Poveikis dirvos derlingumui

– didina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą;

2. Kaupiamoji: Kaupiamieji

Vasarojus + įsėlis

– didina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą;

3. Žolinė: Dobilai I naudojimo metų

Dobilai II naudojimo metų

Žiemkenčiai

Vasarojus

– didina dirvos derlingumą;

– didina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą;

– mažina dirvos derlingumą.

Žolinė grandis prasideda dar prieš tai esančioje grandyje. Kad gautume daugiamečių

žolių derlių, būtina prieš metus į pagrindinį pasėlį – vasarinius ar žieminius javus – įsėti įsėlį.

Žolinės grandies pavyzdys:

1. Daugiametės žolės;

2. Daugiametės žolės;

3. Žiemkenčiai;

4. Vasarojus / Linai.

Daugiametės žolės, kurių pagrindą dažniausiai sudaro dobilai, ilgai dygsta ir pamažu

auga, todėl piktžolės juos gali greitai užgožti. Kita situacija, kai yra į antsėlį – pagrindinį

pasėlį įsėtos daugiametės žolės – įsėlis. Tai neleidžia plisti piktžolėms, tačiau įsėliui vystytis

netrukdoma. Tokiu atveju svarbu: 1) kad javai per daug nenustelbtų daugiamečių žolių.

Sėklos normą sumažinti 1/3 ( iki 120–130 kg ha-1

); 2) kad javai neišgultų, nes žus įsėlis.

Didžiausia rizika, kai antsėlis per daug tręšiamas azoto trąšomis. Kai įsėjamas daugiamečių

žolių įsėlis, įprastą javams tręšimo normą reikia mažinti. Gaunant 40–60 cnt ha-1

vasarojaus

galima išauginti gerus dobilus. Kai vasarojui taikoma auginimo technologija siekiant gauti 70

cnt ha-1

derlingumą, – suformuojamas per tankus pasėlys ir dobilai išretėja. Kyla klausimas:

kokių augalų antsėlius auginti? Antsėliui tinka tie javai, kurie anksčiausiai „apleidžia“ dirvą.

Avižos ir vasariniai kviečiai nuimami vėlai, todėl jie blogas antsėlis. Dabartiniu metu

daugiametės žolės dažniausiai sėjamos į miežius. Sėjant į žiemkenčius galima suvėlinti sėją,

25

žiemkenčiai gali būti peraugę. Palijus ir belaukiant, kol pradžius, gali visiškai praeiti terminai.

Senovėje į žieminius javus daugiametes žoles įsėdavo rankomis anksti pavasarį, kol dar

pašalę. Besikaitaliojant dirvos tūriui sėklos patekdavo į dirvą ir sudygdavo (sėdavo kovo

pabaigoje, balandžio pradžioje). Šiuo principu galima pasinaudoti ir dabartiniu metu,

važiuojant į žiemkenčių lauką kol dirva pašalusi ir išlaiko techniką. Problema, kaip išlaikyti

daugiametes žoles gaunant didelius vasarojaus derlius, neišspręsta. Gal geriau įsėti į mišinius,

kurie nuimami iki liepos vidurio? Tačiau nuimant daugiametes žoles šlapesniais metais įsėlis

labai išvažinėjamas ir kitais metais gero daugiamečių žolių derliaus tikėtis negalima. Galima

pirma nuimti mišinį, įdirbti žemę ir pasėti. Svarbu, kad daugiametės žolės sudygtų sėjos

metais, kad ir vėlai. Todėl kartais sėjamos net po ankstyvų javų nuėmimo. Žoles sėjant

pavasarį dirvoje drėgmės yra pakankamai, todėl tuomet jų dygimas geriausias. Pavasarį

daugiametes žoles reikėtų sėti arba kartu su vasarojumi, arba ne vėliau kaip po savaitės nuo

jų sėjos.

Dobilai dažniausiai sėjami ne vieni, primaišoma motiejukų. Praretėjus dobilams, ypač

antraisiais naudojimo metais, jų vietas užims ne piktžolės, bet motiejukai. Jie „kantresni“ už

dobilus. Dažniausiai sėjamas raudonųjų dobilų - motiejukų mišinys. Poveikis po daugiamečių

žolių augantiems augalams (posėliui) priklauso nuo dobilų derliaus: 1) Kuo didesnis derliaus,

tuo ilgesnis poveikis. Po blogų daugiamečių žolių varpinius javus auginti vienerius metus; 2)

Nuo daugiamečių žolių užarimo laiko. Po gerų daugiamečių žolių varpinius augalus galima

auginti net trejus metus. Jei dobiliena suarta po I pjūties (anksti, birželio mėn.), efektas kaip

po juodojo pūdymo – tik vienerius metus. Jei ariama po žolių II pjūties (liepos pabaiga –

rugpjūčio pradžia), sėjami žiemkenčiai, o kitais metais dar ir miežiai – derliaus priedas bus

gaunamas dvejus metus. Anksti užarus dobilus, kol orai labai šilti, vyksta aktyvus mitybos

elementų ardymas, ir derliui tai turės įtakos tik vienerius metus. Jei suarta vėlai, kai oro

temperatūra žema ir mikroorganizmų veikla silpna, dirvą alinančius augalus galima auginti iki

trejų metų. Linai po daugiamečių žolių tiesiogiai nesėjami – per geras priešsėlis. Geriausiai po

daugiamečių žolių sėti žiemkenčius, o po jų – linus.

Ankštinė grandis. Vienmečių ankštinių augalų – pupų, žirnių, vikių, lubinų, auginamų

grūdams ar žaliajai masei, poveikis dirvos derlingumui kur kas silpnesnis. Iš visų ankštinių -

pupų ir geltonžiedžių lubinų įtaka didžiausia. Žirnių, vikių įtaka mažesnė, mažiau dirvoje

palieka azoto. Ankštinės grandies pavyzdys:

1. Ankštiniai javai;

2. Vasarojus / Žiemkenčiai.

Kaip ilgai ankštinėje grandyje galima auginti javus? Derlius pagerėja tik pirmaisiais

metais. Antraisiais metais po ankštinių derlius didesnis nebūna, todėl po ankštinių varpinius

26

javus galima auginti tik vienerius metus. Auginti žiemkenčius ar vasarojų, priklauso nuo to,

kada ankštiniai augalai nuimami. Jei vasarojaus mišinys auginamas grūdams, dažniausiai po

jų sėjamas vasarojus, jei žaliajam pašarui – sėjami žiemkenčiai.

Aliejinė grandis. Lietuvoje vis plačiau auginami žieminiai ir vasariniai rapsai, aliejiniai

ridikai. Po vasarinių ir žieminių rapsų galima dvejus metus iš eilės auginti varpinius javus.

Aliejinės grandies pavyzdys:

1. Rapsai;

2. Žiemkenčiai / Vasarojus;

3. Vasarojus.

Žieminių rapsų šaknys stambios ir ilgai pūva. Dėl to antraisiais metais gaunamas

didesnis derlius nei pirmaisiais. Po rapsų (ypač po žieminių) javus galima auginti iki dvejų

metų. Po rapsų dirvoje lieka 2–10 kartų daugiau sieros junginių nei po kitų žemės ūkio

augalų. Tai sumažina tręšimo poreikį po jų auginamiems augalams.

Sideracinė, pūdyminė, kaupiamųjų grandys. Sideracinė grandis yra tokia, kurioje

auginami augalai užariami žaliajai trąšai siekiant pagausinti dirvožemyje organinės medžiagos

kiekį. Pūdyminė grandis – kai paliekamas juodasis pūdymas, tačiau tai racionalu tik

ekologinėje žemdirbystėje. Kaupiamųjų grandis pradedama kaupiamaisiais augalais. Grandžių

pavyzdžiai pateikti žemiau.

Sideracinė grandis: Pūdyminė grandis: Kaupiamoji grandis:

1. Augalai žaliajai trąšai;

2. Žiemkenčiai / Vasarojus;

3. Vasarojus.

1. Juodasis pūdymas + mėšlas;

2. Žiemkenčiai;

3. Vasarojus.

1. Bulvės;

2. Vasarojus / Žiemkenčiai;

3. Vasarojus.

Pirmieji minėtų sėjomainų grandžių nariai pagerina dirvą tik todėl, kad papildomai

įterpiama organinė trąša (žalioji trąša arba mėšlas), žemės dirbimu ir herbicidais naikinamos

piktžolės. Šių dirvožemio derlingumą gerinančių augalų poveikis priklausys nuo užarto

sideratų derliaus ar mėšlo kiekio ir kokybės. Labai įdomus dalykas: poveikis priklauso ir nuo

dirvos sukultūrinimo laipsnio. Juo labiau sukultūrinta dirva, tuo poveikis trumpesnis, juo

mažiau sukultūrinta dirva, tuo poveikis ilgesnis. Sukultūrintoje dirvoje šių trijų grandžių

dirvą alinančius augalus auginti trumpiau. Tyrimų duomenys rodo, kad sukultūrintoje dirvoje

užarus lubinus rugių derlius nepadidėjo. Panašiai ir su mėšlu kaupiamojoje grandyje, didesnė

nauda gaunama mažiau sukultūrintoje dirvoje. Kaupiamojoje grandyje kaip dirvos derlingumą

mažinantys augalai auginami vasarojus, o pūdyme – žiemkenčiai.

27

Mišrioji grandis yra tokia, kai vienas po kito eina biologiškai skirtingų grupių dirvą

gerinantys augalai, pavyzdžiui:

1. Dobilai; 1. Ankštiniai (žirniai); 1. Bulvės;

2. Bulvės; 2. Bulvės; 2. Žirniai;

3. Miežiai. 3. Miežiai. 3. Miežiai.

Mišri grandis rečiau taikoma, nes prasčiau panaudojami dirvą gerinantys augalai, dirva

nedaug pagerėja. Geriau tuos augalus kaitalioti su varpiniais javais.

Iš vienos ar kelių minėtų grandžių, kaip iš blokų, galima sudaryti sėjomainos rotaciją.

Sėjomainos rotacjų sudarymo principai:

1. Sudarant sėjomainos rotaciją turi būti išlaikytas geriausias kiekvieno kultūrinio

augalo grįžimo į tą pačią vietą laikotarpis. Dobilams ir linams tas laikotarpis 4 metai.

Vadinasi, kai auginami linai – būtina 5 narių sėjomaina. Dobilai (gryni ar mišiniuose su

kitomis daugiametėmis žolėmis) įsėjami vienais metais ir naudojami dar dvejus metus, todėl

auginant dobilus būtina 7 narių sėjomainos schema (rotacija trunka 7 metus);

2. Sėjomainos schema turi būti priderinta prie pasėlių struktūros;

3. Sėjomainos grandys turi eiti tokia tvarka, kad svarbiausi prekiniai augalai turėtų

pačias geriausias augimo sąlygas.

Siekiant priderinti rotaciją prie pasėlių struktūros reikia apskaičiuoti, kiek ariamos

žemės tektų vienam nariui, jei rotacija susidėtų iš 3, 4, 5, 6, ir t. t. narių.

Daugeliui metų į priekį nustatyta kultūrų seka neturi jokio pagrindo šiuo metu, nes

situacija ūkyje greitai gali pasikeisti. Optimaliausia ūkio sąlygomis – pereiti prie labai

lanksčios grandžių sekos su 3–5 nariais. Tada nesunku prisitaikyti prie ekonomikos sąlygų

diktuojamos pasėlių struktūros, daryti auginamų augalų pakeitimus. Anksčiau taikytos ilgos

sėjomainos rotacijos šiuolaikinėmis ūkininkavimo sąlygomis nepatogios. Patartina naudoti ne

sėjomainos rotaciją, o sėjomainos grandžių seką, kurią galima suformuoti pagal reikalą.

Dažniausiai mišriame ūkyje taikomos žolinė ir aliejinė arba kaupiamoji grandys, o

augalininkystės krypties ūkyje – aliejinė ir ankštinė grandys. Aišku, nedideliame arba labai

specializuotame ūkyje galima apsiriboti ir kuria nors viena iš minėtų 7 sėjomainos grandžių.

2.3. Sėjomainų klasifikacija

Ar ūkyje taikoma sėjomainos schema, ar laisva grandžių seka – vis tiek sėjomainos

labai įvairios. Jos grupuojamos, klasifikuojamos, tačiau vieningos sėjomainų klasifikacijos

nėra. Sėjomainos klasifikuojamos:

1. Pagal narių ar laukų skaičių. Gali būti trilaukės, keturlaukės ir t. t.;

28

2. Pagal dirvos derlingumo atkūrimo būdą. Tai rečiau naudojama sėjomainų

klasifikacija. Dažniausiai taikomos pūdyminės, žalieninės, vaismaininės, sideracinės

sėjomainos.

Pūdyminės sėjomainos seniai taikomos. Pūdymas laikomas siekiant atkurti dirvos

derlingumą, dažniausiai tik ekologiniuose ūkiuose. Pūdymas tręšiamas organinėmis trąšomis,

jame naikinamos piktžolės.

Žalieninės sėjomainos paplito pradėjus auginti dobilus. Tai tokios sėjomainos, kai

dobilų-motiejukų mišinys laikomas du ir daugiau metų (ne pusantrų metų, kaip yra įprasta).

Ilgai auginamos daugiametės žolės geriausiai „pataiso“ dirvos derlingumą.

Vaismaininėje sėjomainoje dirvožemio derlingumą gerinantys augalai kasmet keičiami

derlingumą mažinančiais. Tie patys kultūriniai augalai neauginami dvejus metus iš eilės.

Būdingas pavyzdys yra Norfolko sėjomaina, iš kurios vėliau išsivystė kitos:

1. Dobilai;

2. Žiemkenčiai;

3. Kaupiamieji;

4. Vasarojus.

Sideracinė sėjomaina yra tokia, kur užimto pūdymo lauke dažniausiai auginami

žaliajai trąšai skirti ankštiniai augalai. Seniau tam buvo auginami lubinai. Jei dirva lengva,

tinkamiausi geltonieji lubinai, jei dirva lengva, bet kalkinga (žvyrynai) – baltieji barkūnai.

Auginant sideratus siekiama praturtinti dirvą mitybos elementais, pagerinti dirvos chemines ir

fizikines savybes, tačiau prarandamas vienų metų derlius, kuris užariamas.

3. Dažniausiai sėjomainos skirstomos pagal kultūrinių augalų sudėtį ir dar smulkiau:

lauko, pašarinės, specialiosios ir specializuotos sėjomainos. Lauko sėjomainos – auginami

laukams būdingi žemės ūkio augalai: žieminiai ir vasariniai javai, prekiniai augalai kaip

cukriniai runkeliai, bulvės, rapsai. Varpiniai ir ankštiniai javai ir prekiniai augalai tokiose

sėjomainose užima daugiau kaip 50 % ariamos žemės. Šie augalai pašarams beveik

nenaudojami, jų produkcija iš ūkio išvežama. Lauko sėjomainos skirstomos dar smulkiau:

javų - žolių - kaupiamųjų; javų - kaupiamųjų; javų - pūdymo; javų (daugiau kaip 75 % javų),

javų - žolių. Paplitusios sėjomainos pavyzdys:

1. Užimtasis pūdymas;

2. Žiemkenčiai;

3. Kaupiamieji;

4. Vasarojus + įsėlis;

5. Daugiametės žolės I n.m.;

6. Daugiametės žolės II n.m.;

29

7. Žiemkenčiai;

8. Vasarojus.

Čia javais bus užimta 50 % pasėlių ploto (kai visi sėjomainos laukai bus maždaug vienodo

ploto). Tai javų - žolių - kaupiamųjų sėjomaina.

Pašarinėje sėjomainoje 50 ir daugiau % užima pašariniai augalai: žolės, silosiniai

augalai, kaupiamieji. Jų sėjomainos skirstomos į pafermio ir pievų - ganyklų. Pafermio

sėjomainos būdingos stambiam ūkiui. Pašarinius augalus stengiamasi auginti arti didesnių

fermų, kad būtų mažesnės transportavimo išlaidos. Augaluose sausų medžiagų būna labai

nedaug, tik apie 10–20 %. Be to, auginant kaupiamuosius į laukus reikia išvežti daug mėšlo.

Pafermio sėjomainos pavyzdys:

1. Vienametės žolės žaliam pašarui + įsėlis;

2. Daugiametės žolės žaliajam pašarui;

3. Kaupiamieji;

4. Kaupiamieji;

5. Vienametės žolės;

6. Kaupiamieji.

Pievų - ganyklų sėjomainos skiriasi nuo nuolatinių kultūrinių ganyklų. Ganyklose

įrengti aptvarai, sėjami specialūs žemaūgių žolių mišiniai (dažniausiai pievinė miglė, kuri

sukaupia daug azoto, bet šienavimui per žema). Pievų-ganyklų sėjomainoje daugiametės žolės

auginamos 3–5 ir daugiau metų ir po to išariamos, ilgesnį ar trumpesnį laiką auginami javai.

Čia nėra pastovaus ganyklos lauko, visur sėjomainos laukai. Nėra aptvarų, ganant gyvulius

naudojama elektrinė užtvara. Šis metodas geras pažangiame ūkyje. Dažnai atnaujinamų

žolynų bei javų produktyvumas yra daug didesnis nei nuolatinių žalienų. Galima pirmais

antrais metais šienauti, o vėlesniais – ganyti. Dažnai antroji žolė tik nuganoma. Tokios

sėjomainos Vakarų Europos šalyse kur kas populiaresnės nei nuolatinės ganyklos. Tikėtina,

kad ir Lietuvoje ateityje tokios sėjomainos taps populiarios. Pievų - ganyklų sėjomainos

pavyzdys:

1. Vasarojus + įsėlis;

2–6. Daugiametės žolės;

7. Žiemkenčiai;

8. Kaupiamieji.

Specialiose sėjomainose vyrauja augalai, kuriems reikia specialios agrotechnikos ir tam

tikrų auginimo sąlygų, pavyzdžiui, daržo, vaistiniai, daigyno, skiepyno, dirvosauginiai

(vyrauja daugiametės žolės ir žiemkenčiai) ir pan. Dažniausios daržo augalų sėjomainos, kai

kada jos užima 50–100 % ūkio pasėlių ploto. Tokiose sėjomainose prisiveisia šeryčių,

30

rietmenių, burnočių, balandų, kitų specifinių daržų piktžolių, blogėja dirvos fizikinės savybės,

dirvožemio derlingumui kompensuoti reikia daug organinių trąšų. Siekiant to išvengti

patartina daržoves kaitalioti su dobilais, vienametėmis žolėmis.

Medelyno sėjomainos skirstomos į daigyno ir skiepyno sėjomainas.

Daigyno:

1. Juodasis pūdymas;

2. Sėklavaisių poskiepiai / uogakrūmių poskiepiai;

3. Pašariniai runkeliai;

4. Vasarojus;

5. Kaulavaisių ir uogakrūmių poskiepiai;

6. Vienmetės žolės + įsėlis;

7. Dobilai.

Skiepyno:

1. Pašariniai šakniavaisiai;

2. Poskiepiai;

3. Skiepeliai I m.;

4. Skiepeliai II m.;

5. Skiepeliai III m.;

6. Vienmetės žolės + įsėlis;

7. Dobilai;

8. Dobilai.

Bityno sėjomaina skirta medingiems augalams auginti. Žemiau pateikta sėjomaina

užtikrina medonešį nuo gegužės 10 d. iki rugsėjo 30 d.:

1. Facelijų ir baltažiedžių barkūnų įsėlis;

2. Baltažiedžiai barkūnai;

3. Rugiai + rausvųjų dobilų įsėlis;

4. Rausvieji dobilai;

5. Agurklės + garstyčios;

6. Garstyčios + agurklės.

Specializuotos sėjomainos gali būti ir lauko, ir pašarinės, t. y. jos turi tam tikrą kryptį,

pavyzdžiui, lauko sėjomaina specializuota cukriniams runkeliams auginti. Gali būti

specializuota linų sėjomaina ir pašarinėje (pafermio) sėjomainoje laukas užimtas cukriniais

runkeliais. Sėjomainos dažniausiai specializuojamos techniniams augalams – cukriniams

runkeliams, linams, bulvėms – parenkant tinkamas dirvas.

31

2.4. Sėjomainų sistema

Ūkyje ariamoji žemė suskirstoma sėjomainos laukais, o stambiuose ūkiuose –

sėjomaininių laukų grupėmis. Sėjomainos laukų (sėjomaininių laukų grupių) turi būti tiek,

kiek yra sėjomainos narių. Laukai turėtų būti maždaug vienodo dydžio, skirtumas turėtų būti

ne didesnis kaip 10 %. Jei ūkyje laukai nevienodo dydžio, tai ir vėlesniais metais bus

nevienodo dydžio pasėlių plotai, labai svyruos bendras derlius, apsirūpinimas pašarais,

pasunkės sutarčių vykdymas. Galimos išimtys: jei žemė nevienodo derlingumo, tai sudaryti

didesnius laukus blogesnėje, o mažesnius – geresnėje žemėje, tuomet bendras derlius ne taip

labai skirsis.

Sėjomainos laukus būtina derinti su natūraliomis ribomis. Natūraliai susidaręs laukas

neturi būti skaldomas. Nukrypimai turėtų būti ne didesni kaip 10 %. Lauko dydis priklauso:

1) nuo ūkio stambumo. Mažesniame ūkyje sėjomainos laukai mažesni, smulkesni (nors

čia sėjomainos schemos nėra tokios išplėstos);

2) nuo darbo baro ilgio. Jei laukas ilgas, tai darbo našumas didesnis – nereikia dažnai

sukinėtis, todėl sėjomainos laukus patartina daryti pailgus, tinkamiausias jų pločio ir ilgio

santykis 1:2 ar 1:3. Dar siauresnius laukus daryti neverta, nes dalis darbų atliekama ne tik

išilgai lauko bet ir kitomis kryptimis: akėjimas, derliaus nuėmimas kombainu. Lauko

konfigūracija turėtų būti tokia, kad dvi kraštinės būtų lygiagrečios. Jei reikia taikytis pagal

natūralias naudmenas – kraštas gali būti vingiuotas. Jį pagal galimybes geriau būtų ištiesinti.

Suskirstant žemę laukais svarbu, kad prie kiekvieno lauko būtų privažiavimas.

Sodybvietė (ar gyvenvietė) turi būti pasiekiama iš lauko trumpiausiu keliu.

Įvairiose Lietuvos vietose žemės dirbimo sąlygos labai skirtingos. Ariamos žemės

sklypų yra tarp miškų, pievų, kalvų, balų. Vientisas laukas, kurį būtų galima dirbti ištisai,

labai retai pasitaiko. Paprastai didesni laukai suskirstomi į darbo sklypus, t. y. sklypus,

kuriuos galima įdirbti neiškeliant padargo. Darbo našumas priklauso nuo darbo sklypo dydžio.

Vidutinis darbo sklypas yra ne didesnis kaip 3–5 ha. Žemaičių ir Aukštaičių aukštumos

vidutinis darbo sklypas 3,9 ha, lygumose – 5,1 ha. Dažniausiai padėtį lemia ne sėjomainos

lauko dydis, bet darbo sklypas.

Ypač keblu teisingai išdėstyti darbo sklypus kalvotose dirvose. Ten daromi siauri, ilgi

laukai skersai nuolydžio, kad vagos neleistų ardyti, plauti dirvožemio, t. y. vykti mechaninei

ir vandens erozijai.

Sėjomainų sistema – tai sėjomainų derinys. Stambiame ūkyje žemė dažnai būna labai

įvairi, o laukai toli vienas nuo kito, todėl paprastai nesitenkinama viena sėjomaina, gali būti

suprojektuojamos kelios. Siekiant maksimaliai panaudoti dirvų derlingumą, parenkami

32

tinkamiausi toms sąlygoms augalai. Stambiame ūkyje į tokius skirtumus, kuriuos žmogus gali

pataisyti, išlyginti, dėmesys nekreipiamas. Visas dėmesys skiriamas neįmanomiems pataisyti

skirtumams: reljefui, dirvožemio granuliometrinei sudėčiai. Smėliuose tinka vienokia, o

sunkesnėse žemėse – kitokia, taip pat kalvose – vienokia (be kaupiamųjų augalų ir linų),

lygumose – dar kitokia sėjomaina.

Priklausomai nuo laukų nuolydžio galima auginti tokius žemės ūkio augalus:

- Lygios (nuolydis 0–20), tinka auginti visi žemės ūkio augalai;

- Nuotakios (šlaitas 3–5 0), auginami visi augalai, tačiau vengiama kaupiamųjų;

- Nuokalnios (nuolydis 6–100), auginamos daugiametės žolės, javai, negalima auginti

kaupiamųjų augalų;

- Skardžios (šlaitas 110 ir daugiau), galima auginti tik žoles, o javus retais atvejais.

Smulkiuose (keliolikos ha) ūkiuose ši sėjomainų sistema netiks.

Visas žemes galima suskirstyti į 5 grupes pagal reljefą, granuliometrinę sudėtį, įmirkimą

(šias dirvožemio derlingumą sąlygojančias savybes žemdirbiui paveikti yra sunkiausia arba

neįmanoma) ir riboti tam tikrų žemės ūkio pasėlių auginimą jose:

1. Gilūs, sausi, dažnai rūgštūs smėliai ir priesmėliai, kuriuose labai blogai auga

raudonieji dobilai, liucernos, daugelis kitų daugiamečių pašarinių žolių bei žieminiai

kviečiai, žirniai, vikiai, cukriniai runkeliai. Auginami kiti pašariniai augalai;

2. Lygios, per šlapios žemės, kuriose numirksta žieminiai rapsai, bulvės, kukurūzai.

Vengti žiemkenčių;

3. Nuokalnios žemės (šlaitas 6–100), kuriose erozijos procesams stabdyti reikia riboti

visų kaupiamųjų augalų auginimą;

4. Skardžios žemės (šlaitas 110 ir daugiau) netinkamos dėl labai didelio šlaitų polinkio

ne tik kaupiamiesiems augalams, bet ir javams, ypač vasariniams. Dėl erozijos

pavojaus geriausia jas apželdinti daugiametėmis žolėmis;

5. Galima auginti visus žemės ūkio augalus.

Labai svarbu atrinkti, suskirstyti dirvas pagal natūralų derlingumą ir parinkti tinkamą

žemės ūkio augalų rinkinį. Geriau prisiderinti prie gamtinio derlingumo, nes papildomo

tręšimo, kalkinimo poreikis padidina produkcijos kaštus. Stambiems ūkiams patartina

ariamą žemę suskirstyti į pastovius laukus ir taikyti vieną ar kelias sėjomainas.

Smulkesniems ūkiams, kad dirvožemis nebūtų alinamas, pakanka laikytis tinkamos

augalų sekos, pasirenkant vieną dvi grandis.

Nustatytą augalų seką priverčia koreguoti įvairios priežastys, pvz., gamtinės,

pasikeitusios rinkos sąlygos. Iššalus žieminiams kviečiams reikia atsėti vasariniais kviečiais

33

arba kitais javais. Blogiau, kai išnyksta dobilai. Tada pavasarį dobilų vietoje dažniausiai

sėjamas vikių ir avižų mišinys.

2.5. Tarpiniai pasėliai sėjomainoje

Daugumos žemės ūkio augalų vegetacija prasideda paros vidutinei temperatūrai

pasiekus +5 0C. Dažniausiai tai būna balandžio viduryje. Vėlyvi kultūriniai augalai sėjami

gegužės viduryje, taigi neišnaudojamas vegetacijai tinkamas laikotarpis iki vėlyvų augalų

sėjos. Nuėmus žiemkenčius, vasarojų (liepos – rugpjūčio mėn.) iki natūralios augalų

vegetacijos pabaigos vėlyvą rudenį dar lieka 2 mėnesiai. Augalų vegetacijai tinkamos

gamtinės sąlygos (šiluma, krituliai) ir šiuo atveju neišnaudojamos.

Ankstyvą pavasarį ar vasaros – rudens laikotarpiais laisvas dirvas galima užsėti

tarpiniais pasėliais. Iš tarpinių pasėlių gaunamas ne galutinis, bet tarpinis produktas, t. y. ne

grūdai, gumbai, bet nuimama žalioji masė. Taigi auginant tarpinius pasėlius per vienerius

metus iš to paties ploto galima gauti du derlius. Tarpinių pasėlių žalioji masė sunaudojama

silosui ar pašarui, tačiau dažniausiai užariama kaip žalioji trąša. Yra žieminiai ir vasariniai

tarpiniai pasėliai (2.2 lentelė). Tie, kurie sėjami iš rudens ir nuimami pavasarį – vadinami

žieminiais tarpiniais pasėliais. Žieminiai rapsai nuimami gegužės mėnesio I-II dekadą. Šiuo

pašaru gyvulius galima šerti 2 savaitėm anksčiau nei gyvuliai išgenami į ganyklas. Žieminiai

rugiai gali būti auginami žaliajam pašarui ir nuimami gegužės mėnesio II dekadą. Žieminiai

vikiai nuimami gegužės mėnesio III dekadą (sėjami su rugiais). Po žieminių tarpinių pasėlių

galima sėti kukurūzus, sodinti bulves, pašarinius runkelius, sėti lubinus žaliajai masei ir

įvairius mišinius. Deja, didelio augalų pasirinkimo šiuo laikotarpiu nėra. Žieminiai tarpiniai

pasėliai iki vėlyvų augalų sėjos didelio derliaus nespėja išauginti. Jei siekiant didesnio

žaliosios masės derliaus vėlinamas žieminių tarpinių pasėlių nuėmimas, suvėlinama

pagrindinių augalų sėja ir gaunamas mažesnis jų derlius.

Vasariniai tarpiniai pasėliai yra skirstomi į įsėlinius ir posėlinius tarpinius pasėlius.

Anksti pavasarį smėlynuose į rugius gali būti įsėjamos seradėlės. Kitas įsėlinių tarpinių

pasėlių pavyzdys – dobilų įsėlis anksti pavasarį į vasarojų. Įsėtas tarpinis pasėlis po

vasarojaus nuėmimo atželia ir nuo rugpjūčio mėn. iki spalio vidurio ar net pabaigos

suformuoja pakankamai didelį žaliosios masės derlių. Šią dobilų įsėlio masę užarus kaip

žaliąją trąšą efektas prilygsta tręšimui mėšlu 30 t ha-1

. Tai ypač taikytina ūkiuose, kuriuose

nelaikoma gyvulių ir neauginamos daugiametės žolės pašarui (kur nėra galimybių tręšti

mėšlu).

Posėliniai tarpiniai pasėliai sėjami nuėmus pagrindinius augalus. Yra ankstyvieji ir

vėlyvieji posėliniai tarpinių pasėlių augalai. Ankstyvieji – sėjami anksti, nuėmus vikių-

34

avižų mišinį, liepos I–II dešimtadienį. Vėlyvieji – sėjami nuėmus kviečius, miežius ir kitus

augalus. Nuėmus žiemkenčius arba vasarojų (ankstyvesnį) dirvos iš karto sekliai skutamos ir

sėjami posėliniai tarpiniai pasėliai. Mažiausi dirvožemio drėgmės nuostoliai būna ir geriausiai

sudygsta tarpiniai pasėliai, kai sėjama tiesioginės sėjos ar ražieninėmis sėjamosiomis į

neįdirbtą ražieną tuoj pat nuėmus pagrindinių augalų derlių. Iš ankštinių (žirniai, vikiai), kaip

tarpinių pasėlių augalų, negaunamas pakankamas derlius, nes jiems trūksta drėgmės sudygti.

Realiau auginti aliejinius augalus žaliajam pašarui: baltąsias garstyčias, vasarinius rapsus,

aliejinius ridikus. Tai pagrindiniai vasarinių tarpinių pasėlių augalai. Baltosios garstyčios turi

trumpiausią vegetacijos periodą (nuo sudygimo iki žydėjimo tarpsnio pradžios pakanka 30–40

dienų laikotarpio), todėl jos yra perspektyviausias tarpinis pasėlis.

Labai svarbu, kad tarpiniai pasėliai po sėjos greitai ir vienodai sudygtų. Tam reikia

drėgmės. Jei labai šalta – neauga. Antroje vasaros pusėje, pavykus įsėti ir sudaiginti tarpinius

pasėlius, gaunamas geras derlius, nauda labai didelė ir įvairialypė. Auginant tarpinius

pasėlius reikia gerai organizuoti darbus, turi būti pakankamas mechanizacijos lygis, kartais

naudinga patręšti N trąšomis. Išlaidos nėra didelės ir esant geroms sąlygoms gaunamas

papildomas pašaras arba masė žaliajai trąšai.

2.2 lentelė. Tarpinių pasėlių klasifikacija

Tarpiniai pasėliai

Žieminiai Vasariniai

Įsėliniai Posėliniai

Žie

min

iai

rapsa

i

Žie

min

iai

rugia

i

Žie

min

iai

kvie

čiai

Žie

min

iai

var

pin

iai

ir a

nkšt

inia

i au

gal

ai

Rau

don

ieji

dobil

ai

Gau

siaž

ied

ės s

vid

rės

Ser

adėl

ės

B

alto

sios

gar

styči

os

Ali

ejin

iai

ridik

ai

Vas

arin

iai

rapsa

i

Žie

min

iai

rapsa

i

Lubin

ai

Tarpiniai pasėliai auginami įvairiais tikslais, ne tik kaip papildomas pašaras ar žalioji

trąša, jų naudą ir įtaką agrocenozėms sunku pervertinti (2.3 lentelė). Dėl šių priežasčių

Vakarų Europoje tarpinių pasėlių auginimas labai paplitęs, kai kuriose šalyse jų auginimas

skatinamas net reglamentuojant (nurodoma kokia dalis dirvų rudens-žiemos laikotarpiu turi

būti padengta žalienomis, žiemkenčiais arba tarpiniais pasėliais). Vokietijoje dažnai sakoma,

35

kad „tarpiniai pasėliai – trąšos kurios nieko nekainuoja“. Lietuvos žemdirbiai tik dabar ima

suvokti tikrąją tarpinių pasėlių naudą ir vis plačiau auginti.

2.3 lentelė. Tarpinių pasėlių auginimo tikslai ir jų įtaka agrocenozėms

Tarpinių pasėlių auginimo tikslai ir

jų įtaka agrocenozėms

Tarpiniai pasėliai

Lubinai,

sėjamosios

seradėlės

Dobilai,

liucernos

Gausiažiedės

svidrės,

žieminiai

rugiai

Rapsai,

ridikai,

baltosios

garstyčios

Aprūpinti papildomais pašarais -/+ + + +

Mažinti dirvos eroziją + + + +

Gerinti dirvos struktūrą + + + +

Didinti humuso kiekį dirvožemyje

(C+N)

+ + (C) (C)

Praturtinti dirvą mitybos elementais + + - -

Mažinti azoto išsiplovimą - - + +

Didinti dirvožemio poringumą + + - -

Mažinti ligų sukėlėjų plitimą + + - +

Didinti dirvos mikrobiologinį

aktyvumą

+ + + +

Didinti sliekų biomasę + + + +

Pasisavinti azotą iš atmosferos + + - -

Mažinti sėklomis plintančias

piktžoles

- + +/- +

Mažinti paprastojo varpučio ir

dirvinės usnies plitimą

- + - -

Gerinti bičių ganyklas + + - +

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Apibūdinkite sėjomainą ir jos pagrindines sąvokas.

2. Kas yra pasėlių struktūra, kokie jos parinkimo veiksniai ir keitimosi priežastys? Užrašyti

pavyzdį.

3. Kas yra atsėliavimas, monopasėlis ir fitosanitarinė pertrauka?

4. Kodėl reikia žemės ūkio augalus kaityti ir kokią tai turi reikšmę dirvožemio fizikinėms,

cheminėms savybėms?

36

5. Kodėl augalų kaitymas pranašesnis už atsėliavimą.

6. Kokia priešsėlių agrotechninė vertė? Kokie augalai didina ir kokie mažina dirvožemio

derlingumą?

7. Kas yra sėjomainos rotacija ir pagal kokius principus ją sudaryti?

8. Ką vadiname sėjomainos grandimis, kas joms būdinga?

9. Apibūdinti sėjomainos žolinę grandį, užrašyti jos pavyzdį.

10. Apibūdinti sėjomainos ankštinę grandį, užrašyti jos pavyzdį.

11. Apibūdinti sėjomainos kaupiamųjų grandį, užrašyti jos pavyzdį.

12. Apibūdinti sėjomainos aliejinę grandį, užrašyti jos pavyzdį.

13. Apibūdinti sėjomainos pūdyminę ir sideracinę grandis, užrašyti jų pavyzdžius.

14. Apibūdinti sėjomainos mišriąją grandį, užrašyti jos pavyzdį.

15. Kokie tinkamiausi žiemkenčių (ar kitų konkrečių augalų) priešsėliai?

16. Kaip skirstomos sėjomainos pagal dirvos derlingumo atstatymo būdą? Užrašyti rotacijų

pavyzdžius.

17. Pateikite lauko sėjomainų charakteristiką bei pavyzdį.

18. Pateikite pašarinių sėjomainų charakteristiką bei pavyzdį.

19. Pateikite specialių sėjomainų charakteristiką bei pavyzdį.

20. Apibūdinkite sėjomainų sistemą ir jos sudarymo principus.

21. Kas yra tarpiniai pasėliai, kokios jų rūšys, vaidmuo ir auginimo galimybės?

22. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kuriame auginami cukriniai runkeliai (linai ar kiti

nurodyti augalai). Apskaičiuoti pasėlių struktūrą pagal šią rotaciją, pažymėti grandis.

23. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kurio pasėlių struktūra tokia: linai 6%, javai 50%,

kaupiamosios 12%, vienametės žolės 11%, daugiametės žolės 21%. Pažymėti grandis ir

priskirti sėjomainos tipui.

24. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kurio pasėlių struktūra tokia: javai 53%, kaupiamieji

13%, vienametės žolės 12%, daugiametės žoles 22%. Pažymėti grandis ir priskirti

sėjomainos tipui.

25. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kurio pasėlių struktūra tokia: javai 67%, rapsai 17%,

kaupiamieji 16%. Pažymėti grandis ir priskirti sėjomainos tipui.

26. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kurio pasėlių struktūra tokia: žieminiai 17%, vasarojus

34%, kaupiamieji 16%, daugiametės žolės 33%. Pažymėti grandis ir priskirti sėjomainos

tipui.

27. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kurio pasėlių struktūra tokia: javai (žieminiai ir

vasariniai) 40%, kaupiamieji 20%, daugiametės žoles 20%, žieminiai rapsai 20%.

Pažymėti grandis ir priskirti sėjomainos tipui.

37

28. Parašyti sėjomainos rotaciją ūkiui, kurio pasėlių struktūroje žieminiai rapsai ir žieminiai

kviečiai užimtų po 20%. Apskaičiuoti kokią pasėlių struktūros dalį sudarys kiti kultūriniai

augalai. Pažymėti grandis ir priskirti sėjomainos tipui.

Papildoma literatūra

1. Stancevičius A. Sėjomainos Lietuvos poreforminiuose valstiečių ūkiuose / Šiuolaikinės

žemės, miškų ir vandens ūkio mokslo problemos. -1994. -P. 67-72

2. Stancevičius A., Bogužas V., Trečiokas K. Tarpinių pasėlių vaidmuo Lietuvos

žemdirbystėje // Žemdirbystės mokslo dabartis ir ateitis : mokslinės konferencijos, skirtos

prof. Petro Vasinausko gimimo 90-mečiui, pranešimai. Dotnuva-Akademija, 1996. p. 108-

115.

3. Stancevičius A., Špokienė N. Sėjomainos ūkininkams. - Akademija, 1997. -40 p.

4. Špokienė N. Žemdirbystės mokomoji praktika. -Akademija, 2002. -39 p.

5. Vasinauskas P., Klimavičiūtė R. Sėjomainos. V.: Mintis, 1967. –312 p.

6. Žekonienė V. Ekologinės žemdirbystės sėjomainos. – Biržai.

38

III. DIRVŲ KULTŪRINIMAS IR DIRVOŽEMIO DERLINGUMAS

3.1. Dirvožemio derlingumo sąlygos ir elementai

Žemės kultūrinimas (žemės gerinimas) yra vienas iš žemdirbystės mokslo uždavinių.

Žemės kultūrinimas – tai išorinių ir vidinių žemės savybių gerinimo sistema. Kultūrinant

žemes keičiasi ne tik išorinės, bet ir vidinės jų savybės, pavyzdžiui, mitybos elementų

ištekliai, ypač fosforo, kalio kiekiai.

Žemių kultūrinimo sistema susideda iš dviejų dalių: laukų ir dirvų kultūrinimo.

1. Laukų kultūrinimas. Laukas – žemės plotas su augalais ir dirva. Laukų kultūrinimo

darbai:

Sausinimas. Jei dirva per šlapia – būtina sausinti. Lietuvoje yra nusausinta apie 80 %

žemės ūkio naudmenų, tačiau jų būklė per pastaruosius dešimtmečius blogėja;

Krūmų, kelmų, akmenų šalinimas (trukdo auginti kultūrinius augalus);

Paviršiaus išlyginimas, mikroreljefo suformavimas, paviršinio vandens nuotėkio

reguliavimas;

Vėjo užtvarų, nederlingų žemių želdinimas;

Kelių tinklo sudarymas;

Drenažo tinklo ir griovių priežiūra.

2. Dirvų kultūrinimas – jos svarbiausių natūralių savybių pakeitimas gamybiniu

požiūriu naudingiausia linkme. Tai grynai agronominis darbas. Dirvų kultūrinimo darbai:

Ariamojo sluoksnio formavimas. Natūralių dirvų armuo Lietuvoje yra mažesnis negu

20 cm. Pagerintos dirvos armuo 20 – 25 cm. Kultūrinės dirvos armuo 26 – 30 cm ir

daugiau;

Rūgščių dirvų kalkinimas. Rūgščias dirvas pakenčia tik kai kurie augalai: seradėlės,

gargždeniai, griežčiai, rugiai, avižos, grikiai, linai, lubinai, bulvės, motiejukai.

Daugeliui kultūrinių augalų tinkamesnės artimos neutraliai ar neutralios reakcijos

dirvos;

Humuso kiekio didinimas;

Daugiamečių piktžolių naikinimas, akmenų rinkimas.

Sukultūrinta dirva laikoma tokia, kuri yra neužmirkusi, struktūringa, pagal rūgštumą

neutrali, su storu humusingu armens sluoksniu, išlyginta ir nepiktžolėta (Vasinauskas, 1969).

Dirvų kultūrinimo rezultatas – didėjantis dirvų derlingumas. Dirvožemis derlingumo požymiu

skiriasi nuo uolienos (derlingumas skiriasi dešimtimis kartų).

Dirvožemio derlingumas – tai gebėjimas aprūpinti augalus per visą jų augimo bei

vystymosi laikotarpį reikalingais mitybos elementais, vandeniu ir oru. Dirvožemio

39

derlingumas apibrėžiamas ir kaip pajėgumas duoti derlių (našumas). Jo derlingumas yra

natūralus ir dirbtinis. Natūralus dirvožemio derlingumas atsirado savaime, dėl gamtinių

veiksnių įtakos, vykstant dirvodaros procesams. Dirbtinį derlingumą sukūrė žmogus savo

ūkinėje veikloje dirvožemį naudodamas taip, kad augalams užtektų lengvai pasisavinamų

mitybos elementų, jame būtų augalams optimalus kapiliarinio vandens kiekis, o dirvožemio

mikroorganizmai ir augalų šaknys gautų pakankamai šviežio oro.

Dirvožemio derlingumas priklauso nuo derlingumo elementų: vandens ir augalų

mitybos elementų. Jei dirvožemis aprūpina augalus pakankamais vandens ir mitybos elementų

kiekiais, gaunami dideli derliai. Žmogus gali kontroliuoti, kad dirvožemio derlingumo

elementais nesinaudotų piktžolės, būtų kuo mažesnė kultūriniams augalams ligų ir kenkėjų

daroma žala. Dėl to žemės dirbimas turi būti skirtas dirvožemio derlingumo sąlygoms kurti ir

gerinti. Dirvožemio derlingumo sąlygos – tai tokia dirvožemio būklė, kuri užtikrina

augalams geriausią aprūpinimą derlingumo elementais. Didelis dėmesys turi būti skirtas

pagrindinėms dirvožemio derlingumo sąlygoms: dirvožemio tankiui, struktūrai ir poringumui,

drėgmės ir šilumos režimui, dirvožemio mikroflorai ir faunai, organinių medžiagų ardymui,

humuso sintezei, augalų mitybai, dirvožemio užteršimui piktžolėmis ir augalų ligų bei

kenkėjų pradais ir t. t. Nuo dirvožemio fizikinių savybių priklauso, ar dirva ilgai gali išlaikyti

vandenį. Kitas pavyzdys – dirvos ir pasėlių piktžolėtumas. Piktžolėmis užterštoje dirvoje

lauko augalai netenka dalies dirvos derlingumo elementų. Kokybiškas žemės dirbimas turi

sudaryti geras sąlygas trąšoms ir žemės ūkio augalų sėkloms įterpti. Tik vienodas, nuolatinis

ir kūrybingas rūpinimasis visais augalų ir dirvožemio mikroorganizmų gyvenimo veiksniais

leidžia kasmet gauti pastovų ir gausų derlių.

Dirvos derlingumo sąlygos išsivysto kultūrinant dirvą. Tai galima padaryti tręšiant,

kalkinant, sausinant, dirbant žemę ir pan. Dirvų kultūrinimo metodai skirstomi į tris grupes:

biologinius, cheminius, fizikinius.

Didelę reikšmę gerinant dirvos derlingumo sąlygas turi biologiniai metodai. Tai

pasiekiama parenkant tinkamą auginamų lauko augalų santykį. Ypač didelę reikšmę turi

ankštiniai augalai, daugiametės žolės, organinės trąšos, plinta biologinių preparatų

naudojimas.

Cheminiai metodai: mineralinių trąšų naudojimas, kalkinimas.

Fizikiniai metodai: dirvožemio fizikinių savybių (tankio, poringumo, drėgnio, rišlumo,

struktūringumo ir kt.) keitimas augalams palankia linkme žemės dirbimu, sausinimu.

Pagal sukultūrinimo laipsnį visos dirvos skirstomos į: natūralias, įdirbtas, pagerintas,

kultūrines.

Natūraliomis vadinamos dirvos, kurios niekada nebuvo suartos. Jos nuo seno yra

apaugusios laukine augmenija. Nusausintos ir įdirbtos tokios dirvos vadinamos įdirbtomis.

40

Pašalinus kelmus ir vandens perteklių, įtręšus, pakalkinus, apnaikinus jose augančias piktžoles

– dirvos bus pagerintos. Toliau gerinant dirvas per tam tikrą laiką jos tampa kultūrinėmis.

Požymiai rodantys dirvos sukultūrinimo laipsnį:

ariamojo sluoksnio storis;

humuso kiekis ir sudėtis;

dirvožemio struktūra ir tankumas;

armens sorbcijos imlumas, sorbuotų katijonų sudėtis, judriojo fosforo bei kalio

ištekliai;

armens užteršimas piktžolių, kenkėjų ir ligų pradais bei akmenimis.

3.2. Ariamojo sluoksnio storis

Armuo – tai dirvos sluoksnis suformuotas arimu. Armuo nuo poarmeninio sluoksnio

labai skiriasi. Armens didesnis poringumas, jame daugiau oro, todėl gali geriau vystytis

mikroorganizmai ir augalų šaknys. Biologiniai procesai aktyvesni armenyje negu

poarmeniniame sluoksnyje (3.1 lentelė), nes viršutiniame dirvos sluoksnyje visuomet daugiau

oro ir augalinių liekanų. Kuo daugiau į dirvą patenka organinės medžiagos, tuo palankesnės

sąlygos mikroorganizmams plisti ir humusui susidaryti. Ariamajame sluoksnyje įvairių

mikroorganizmų yra 13 – 76 kartus daugiau nei poarmeniniame sluoksnyje.

3.1 lentelė. Mikroorganizmų kiekis skirtinguose dirvožemio gyliuose (Stancevičius,

1983)

Dirvožemio horizontas Dirvožemio gylis cm Mikroorganizmų kiekis 1 g

dirvožemio

A1 0 – 13 37 862 000

A2 13 – 26 25 337 000

A2B1 26 – 50 1 986 000

B1 50 – 60 493 000

Storame armenyje daugiau ir ilgesnį laiką išsilaiko vanduo. Jei susidaro vandens

perteklius, greičiau pasišalina. Tai užtikrina didesni kapiliariniai tarpeliai armenyje. Vadinasi,

storesniame ariamajame sluoksnyje augalų augimo sąlygos palankesnės (3.2 lentelė).

41

3.2 lentelė. Vidutinis kukurūzų aukštis priklausomai nuo ariamojo sluoksnio storio

(Stancevičius, 1983)

Armens storis cm Kukurūzų aukštis cm

6 25

17 58

21 80

34 130

Šiuo metu Lietuvoje vidutinis ariamojo sluoksnio storis siekia 24 – 25 cm. Storesnis

armuo būna vidutinio sunkumo dirvose. Lengvų ir sunkių dirvų armuo – plonesnis. Kalvoto

reljefo dirvų armens storis labai įvairus ir priklauso nuo šlaito nuolydžio, erozijos poveikio,

dirvožemio granuliometrinės sudėties. Kalvos viršūnėje jis dažnai būna plonesnis, pašlaitėje –

storesnis.

Ariamojo sluoksnio storis Lietuvoje sutampa su humusingojo sluoksnio storiu, todėl

nėra galimybių gilinti ariamąjį sluoksnį. Labai svarbu, kad į paviršių nebūtų išverčiamas

nederlingas poarmeninis sluoksnis.

3.3. Humuso kiekis ir sudėtis

Humusas – organinių medžiagų tarpinė irimo būsena. Jis susidaro dirvožemyje iš augalų ir

gyvūnų liekanų. Daugiau kaip 60 % augalų ir gyvūnų atliekų esant palankioms sąlygoms

mikroorganizmų paverčiamos galutiniais produktais: CO2, H2O, mineraliniais junginiais. Ta

dalis organinių atliekų, kuri nesimineralizuoja, įeina į dirvos humuso sudėtį. Humusui

priklauso nemaža dalis šaknų ir mikroorganizmų išskyrų. Humuse gausu N, P, K, S ir kt.

augalų mitybos elementų. Azotas sudaro apie 5 % humuso (pagal svorį). Suirus 100 kg

humuso – gaunama 5 kg azoto. Taigi į humusą galima žiūrėti kaip į N atsargų šaltinį. Jame yra

nemažai ir fosforo bei kitų elementų atsargų.

Labai didelė humuso reikšmė fizikinėms ir cheminėms dirvožemio savybėms. Humusas

sudaro pagrindinį dirvožemio sorbuojamąjį kompleksą. Sorbcija – dirvožemio dalelyčių

sugebėjimas pritraukti kitas medžiagas prie savo paviršiaus. Ši dirvožemio savybė yra labai

svarbi, kai naudojama daug mineralinių trąšų (ypač tų, kurios lėtai pasisavinamos), kitų

cheminių medžiagų. Smėlynuose, kur sorbcija maža, mitybos elementai labai greitai

išplaunamos. Organinės kilmės pesticidai dirvoje mikroorganizmų yra suskaidomi, ir labai

svarbu, kad jie nepatektų į gruntinius vandenis, o išsilaikytų dirvos paviršiuje, nes giliau

skaidymo procesai labai lėti. Humusingos dirvos pasižymi sorbcinėmis savybėmis.

42

Humusingoje dirvoje biologiniai procesai (mikroorganizmų veikla) daug greitesni. Humusas

reguliuoja dirvožemio fizikines savybes. Kuo daugiau humuso, tuo dirvožemio struktūra

geresnė ir patvaresnė, tankis mažesnis. Dėl to pagerėja mikroorganizmų veikla, geriau vystosi

augalų šaknys. Suspaudus humusingą dirvą po kurio laiko jos tankis atsikuria.

Koks yra idealus humuso kiekis dirvoje? Lietuvoje dirvožemiai nėra humusingi, nes

mūsų šalies klimato zonoje augalai nėra tokie vešlūs kaip šiltesnio klimato juostose.

Humusingumas svyruoja nuo 0,8 iki 3,5 %. Vidutiniškai jo yra 1,44–2,33 % Mažiausiai

humuso yra smėlio ir rūgščiosedirvose, o moliai ir priemoliai – humusingiausi. Įvairiais

tyrimais nustatyta, kad kultūriniams augalams su silpna šaknų sistema, trumpai augantiems,

reikia didelio humuso kiekio. Ilgai augantys augalai su labiau išsivysčiusia šaknų sistema

mažiau reaguoja į humuso kiekį. Miežiai, kurių šaknų sistema palyginti silpna, derlingesni

humusingose (3 – 3,5 %) dirvose, o rugiams pakanka mažesnio (2–2,5 %) humuso kiekio.

Nuo humuso kiekio priklauso dirvos sukultūrinimo laipsnis:

įdirbtose –1 – 2 %;

pagerintose –2 – 3 %;

kultūrinėse –3 – 5 %.

Mažesnė čia nurodyta humuso reikšmė taikytina smėlio dirvožemiams, didesnė –

priemolio dirvožemiams.

Humuso kiekis gali būti išreikštas procentais bei svorio vienetais. Armenyje humuso yra

50–100 Mg ha-1

. Tokio jo kiekio vidutiniams javų derliams gauti pakaktų 250 metų, tačiau

praktiškai tai neįmanoma. Humuso irimo dinamika netolygi, mažėjant humuso kiekiui labai

blogėtų dirvožemio fizikinės savybės ir augalų augimo sąlygos bei mažėtų derlingumas.

Humuso kiekį armenyje galima optimizuoti šiais būdais:

praturtinant humusu ploną armenį (didinant humuso kiekį %);

palaipsniui gilinant armenį ir didinant humuso atsargas t ha-1

bei išlaikant stabilų

humuso kiekį %.

Kaip geriau? Armenyje sunkiau palaikyti didelį humuso kiekį procentine išraiška, nes jo

tokiu atveju daugiau suyra. Antrasis būdas stabilesnis, tačiau viską lemia humuso kiekis

armenyje, išreikštas t ha-1

. Lengvose dirvožemiuose geriau yra storesnis armuo su mažesniu

humuso procentiniu kiekiu.

Dirvų kultūrinimas keičia ne tik humuso kiekį, bet ir jo kokybę (sudėtį). Pagrindinę

humuso dalį (80–90 %) sudaro humusinės medžiagos, susidedančios iš dvejopų rūgščių:

huminių ir fulvo .

Huminės rūgštys su dirvos katijonais sudaro dvejopus humatus. Su vienvalenčiais

43

katijonais sudaro tirpius humatus, kurie lengvai išplaunami iš dirvos. Su dvivalenčiais Ca++

ir

Mg++

katijonais sudaro netirpius humatus. Netirpūs humatai virsta geliu, kuris sujungia,

„suklijuoja“ mineralines dirvožemio daleles.

Fulvo rūgštys tirpios ir visos gali išsiplauti. Jos agresyvios, gali tirpinti dirvos mineralus

ir rūgštinti dirvą.

Humuso kokybę parodo huminių ir fulvo rūgščių santykis. Jei šis santykis mažesnis

už vienetą (daug fulvo rūgščių) – dirvožemio savybės blogos. Lietuvos įdirbtose dirvose šis

santykis paprastai yra 0,4 – 0,7, pagerintose – 0,8 – 09 ir kultūrinėse – 0,9 – 1,1.

Labai aktualu reguliuoti humuso kiekį ir gerinti jo sudėtį. Netręštoje dirvoje

kiekvienas augalų sunaudotas N kilogramas atitinka maždaug 20 kg humuso. Taigi 20 kg

humuso turi būti suardoma, kad augalai gautų 1 kg N. Humuso kiekio pokytis priklauso nuo

auginamų augalų rūšies ir derliaus. Daugiausiai humuso suyra auginant kaupiamuosius

augalus, nes purenant tarpueilius į dirvą patenka daugiau oro ir aktyvinama mikroorganizmų

veikla, o tai skatina humuso ardymą. Tam reikalinga drėgmė, temperatūra, aeracija. Padidėjus

aeracijai organinė medžiaga sparčiau ardoma ir dalis mineralizuotų augalų mitybos elementų

liaka nepanaudota. Auginant javus humuso suardoma mažiau (vokiečių mokslininkų

duomenimis, auginant javus humuso suardoma du kartus mažiau). Mažiausi humuso

nuostoliai būna auginant pašarines žoles. Daugiametės žolės padeda išsaugoti ir gausinti

humuso atsargas, nes jos dirvoje palieka daugiausiai augalinių liekanų. Dėl aeracijos,

klimatinių sąlygų skirtingais metais suardomas nevienodas humuso kiekis. Mažesnis –

drėgnesniais, vėsesniais metais. Apie 50–60 % N augalų pasisavinama iš mineralinių trąšų, o

40–50 % N, net ir tręšiant mineralinėmis trąšomis, yra organinės kilmės.

Humuso ardymas priklauso nuo C : N (anglies ir azoto santykio) organinėse

medžiagose. Kuo daugiau azoto, tuo organinių medžiagų irimas yra greitesnis ir atvirkščiai.

Dirvoje nuolat ardomas humusas, todėl labai svarbu, kad sunaudotos humuso

atsargos būtų papildytos naujomis organinėmis medžiagomis. Natūralus organinių

medžiagų papildymo šaltinis – žemės ūkio augalų išaugintos organinės masės dalis liekanti

dirvoje: šaknys, ražienos, lapai ir kitos augalinės liekanos, tačiau to nepakanka, kad humuso

kiekis dirvoje nemažėtų. Humuso atsargoms papildyti būtina naudoti įvairias organines trąšas:

mėšlą, žaliąją trąšą, kompostus ir t. t.

Mėšlas. Mėšlas – svarbiausia organinė trąša. Net 4–10 % mėšlo dirvoje virsta humusu.

Geriausias šiaudų kraikinis mėšlas. Tręšiant bekraikiu mėšlu humuso padaugėja nedaug.

Durpių kraiko mėšlas turi didesnės įtakos humuso susidarymui, o tiesioginė kaip trąšos įtaka

mažesnė.

44

Durpės. Durpės kaip organinė trąša neprilygsta mėšlui, mažai veiksminga. Žemapelkių

susiskaidžiusioje durpėje C:N siekia 50:1, jų transformavimuisi į humusą reikia ilgo laiko

tarpo ir papildomai tręšti azotu, todėl durpes geriau naudoti mėšlui ir srutoms kompostuoti.

Sapropelis. Sapropelis – skystos, drebučių pavidalo medžiagos, susikaupusios ežerų

dugne. Jame yra 1–3 % azoto. Labiau gausina humuso išteklius nei naudotinas kaip trąša.

Sapropelis naudojamas tik netoli vandens telkinių.

Šiaudai. Šiauduose gausu neazotinių medžiagų, C ir N santykis 55–100:1. Juos ardyti

mikroorganizmams nepakanka azoto. Kad iš šiaudų susidarytų humusas, reikia daugiau laiko

ir dirvą patręšti azotu. Jei užariami gryni šiaudai, derlius kitais metais gali net sumažėti, nes

šiaudų mineralizacijai naudojamas dirvožemyje esantis azotas, todėl 1t šiaudų reikia

papildomai įterpti 8–10 kg azoto. Pridėjus reikiamą kiekį azoto iš 10 t šiaudų galima gauti 1,8

t humuso. Efektyviausia šiaudus naudoti su bekraikiu mėšlu ar sideratais.

Žalioji trąša. Žaliajai trąšai nuo seno auginami lubinai ir seradėlės, dabartiniu metu

plačiau pradedamos auginti baltosios garstyčios, sėjos metais užariamas dobilų įsėlis. Žaliajai

trąšai auginami ir aliejiniai ridikai, vasariniai bei žieminiai rapsai. Jaunų žaliajai tašai

išaugintų augalų (sideratų) biomasėje gausu azoto, C ir N santykis 8–10:1. Toks C : N

nepalankus humusui susidaryti. Azoto perteklius dirvoje skatina mikroorganizmų dauginimąsi.

Azotinga organinė medžiaga sparčiai mineralizuojasi iki mineralinių junginių, o humuso

susidaro mažai, todėl geriau žaliąją trąšą maišyti su daug C turinčiomis medžiagomis, pvz.,

žiemkenčių šiaudais. Juose C ir N santykis 80–100 : 1, o naudojant kartu su žaliąja trąša C:N

tampa palankesnis humusui susidaryti. Sideratų nauda ir jų reikšmė didesnė lengvose dirvose.

Juo labiau sukultūrinta dirva, tuo žaliosios trąšos poveikis menkesnis (Janušienė, 2002).

Humusui intensyviai susidaryti reikia, kad C : N būtų 15–20 : 1. Iš tokios organinės

medžiagos labai greitai susidaro humusas. Toks santykis yra huminėse rūgštyse. Panašus C

ir N santykis yra gerame mėšle. Lietuvoje paprastai iš 15 t mėšlo pasigamina 1 t humuso.

Didesni humuso nuostoliai būna transformacijos metu.

Mineralinis N taip pat gali būti humuso susidarymo šaltinis. Palankios sąlygos humusui

iš mineralinio azoto susidaryti atsiranda kai kartu įterpiamos organinės medžiagos, kurios

beveik neturi azoto. Jansonas (Jansson, 1958) Švedijoje žymėto azoto tyrimais nustatė, kad

apie 50 % N iš mineralinių trąšų patenka į grūdus ir šiaudus, šeštadalis pasilieka šaknyse ir

dirvoje (humuse). Trečdalis mineralinių trąšų azoto pasilieka dirvoje, o du trečdaliai –

išnešami su derliumi. Tačiau mineralinės trąšos neatstoja tręšimo organinėmis trąšomis.

Tręšimas mėšlu yra efektyvesnis už tręšimą mineralinėmis trąšomis. XIX a. Halėje (Vokietija)

įrengti bandymai su rugiais, kurie tręšti tik mėšlu, tik mineralinėmis trąšomis arba auginti be

trąšų (3.3 lentelė).

45

3.3 lentelė. Vidutinis rugių grūdų derlingumas priklausomai nuo tręšimo cnt ha-1

(Stancevičius, 1983)

Metai Be trąšų Mėšlas NPK Tręšimas NPK,

palyginus su mėšlu

1879 –1893 m. 18,1 23,1 26,0 + 2,9

1894 – 1908 m. 14,8 23,1 23,4 - 0,3

1909 – 1923 m. 9,6 18,5 17,8 - 0,6

1924 – 1938 m. 10,6 23,2 22,2 -1,0

1939 – 1953 m. 9,5 22,8 19,6 - 3,2

Šių klasikinių tyrimų duomenys rodo, kad dirvoje sumažėjus organinių medžiagų kiekiui

tręšimas tik mineralinėmis trąšomis nepadidina derliaus sumažėjimo. Panašūs duomenys gauti

ir Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijoje, kur žemės ūkio augalų derlingumas

vertintas 55 metus skirtingai tręštoje dirvoje (3.4 lentelė).

3.4 lentelė. Humuso atsargos dirvos ariamajame sluoksnyje % nuo pradinio kiekio po

55 m.

Variantai Be trąšų NPK Mėšlas

Juodasis pūdymas 46,7 64,5 100,5

Rugiai 73,3 79,9 123,7

Avižos 67,8 76,8 105,2

Linai 71,8 80,5 96,0

Bulvės 63,5 73,9 44,5

Dobilai 73,5 98,5

Derliaus pokyčiai lyginant

tyrimų pradžią su pabaiga % 63 –73 % 64 –98 % 120 % ir daugiau

Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademijoje vykdyti ilgalaikiai tyrimai parodė, kad

humuso kiekis ariamajame sluoksnyje per 55 metus po įvairių kultūrinių augalų, nuolat

auginamų toje pačioje vietoje, pasikeitė šitaip:

žemės ūkio augalus auginant be mėšlo nepavyksta išlaikyti pradinio humuso

kiekio (jis sistemingai mažėja);

tręšimas mineralinėmis trąšomis sulėtina humuso ardymą, tačiau nesustabdo;

kasmetinis tręšimas mėšlu padeda išlaikyti teigiamą humuso balansą, išskyrus tuos

atvejus, kai augintos bulvės;

46

mėšlas taip pat gerokai pagerina humuso sudėtį: padidina huminių rūgščių ir

sumažina fulvo rūgščių kiekius dirvoje.

Humuso balansas. Dalis organinės medžiagos su derliumi išnešama iš dirvos, todėl

auginant daugelį augalų humuso atsargos dirvožemyje mažėja. Ar išlaikomas humuso

balansas, galima apsiskaičiuoti naudojantis 3.5 lentelės duomenimis.

3.5 lentelė. Humuso pokyčiai auginant žemės ūkio augalus (Stancevičius, Špokienė,

1997)

Auginami žemės ūkio augalai 1 ha Humuso pokyčiai ± t ha-1

Varpiniai javai - 1

Ankštiniai javai - 0,8

Linai - 1,1

Bulvės - 2,0

Cukriniai runkeliai - 1,8

Kukurūzai -1,4

Vikių - avižų mišinys žaliam pašarui - 0,6

Liucernų - raudonųjų dobilų mišinys + 2,0

Dobilų - motiejukų mišinys I n. m. + 1,5

Dobilų – motiejukų mišinys II n. m. + 1,0

Dažniausiai humuso mažiau pasipildo, negu suyra. Naudojantis lentelės duomenimis

nesunku apskaičiuoti, kiek humuso per metus ūkyje netenkama. Taigi, kad laukuose nemažėtų

humuso, būtina tręšti mėšlu ar kitomis organinėmis trąšomis. Humuso balansui išlaikyti, t. y.

1 ha dirvos pagausinti 1 t humuso, reikia įterpti 15 t mėšlo (Stancevičius, Špokienė, 1997).

3.4. Armens užteršimas piktžolių, ligų ir kenkėjų pradais bei akmenimis

Armenyje paprastai randama daug piktžolių sėklų, kurios iki kultūrinių augalų derliaus

nuėmimo išbyra ant dirvos paviršiaus ir įterpiamos žemės dirbimo metu. Viename ha armens

sluoksnio paprastai būna 20–800 mln. piktžolių sėklų. Labai švariose dirvose randama tik 3-5

mln. piktžolių sėklų. Dirvoje gausu ne tik trumpaamžių piktžolių sėklų, bet daug daugiamečių

piktžolių vegetatyvinių dauginimosi organų. Kuo dirva labiau užteršta piktžolių pradais, tuo

laikoma mažiau sukultūrinta. Dirvų sukultūrinimas priklauso ir nuo piktžolių sėklų kiekio.

Ariamojo sluoksnio užteršimas piktžolių sėklomis yra:

1) didelis, jei ariamojo sluoksnio hektare jų yra > 50 mln.;

2) vidutinis, jei ariamojo sluoksnio hektare jų yra 10– 50 mln. ;

47

3) mažas, jei ariamojo sluoksnio hektare jų yra mažiau kaip 10 mln.

Panašiai skirstomas užteršimas ligų ir kenkėjų pradais. Apie 75 % kenkėjų bent dalį

gyvenimo praleidžia dirvoje. Ypač žalingi nematodai: runkeliniai, bulviniai. Žalingos spragšių

lervos. Jos dirvoje gyvena keletą metų ir graužia augalus. Jei dirvos m2 yra daugiau nei 10

spragšių lervų, negalima sėti nebeicuotų kukurūzų. Daug ligų pradų gyvena dirvoje ir kenkia

lauko augalams: pašaknio ligos, bulvių vėžys ir kt.

Dirvų akmenuotumas. Akmenys dirvoje – neigiamas veiksnys: gadina mechanizmus,

patenka į produkciją ir t. t. Sukultūrintose dirvose akmenų neturėtų būti. Juos iš gilesnių

sluoksnių kasmet iškelia šaltis (ledo tūris 9 % didesnis nei vandens). Akmenis iš dirvos galima

pašalinti mašinomis, ypač didesnius kaip 12 cm. Mažesnius akmenis reikia susmulkinti ir

palikti arba surinkti ir pašalinti. Tyrimai Dotnuvoje parodė, kad smulkinti akmenys

sunkesnėse dirvose prisideda prie lauko augalų derlingumo padidinimo. Sunkesnėse

dirvose susmulkinti akmenys didina poringumą, sumažina dirvos tankį, reaguoja su aplinka ir

paskleidžia tirpias medžiagas, kurios gali tapti papildomais maisto ištekliais. Veikia ir

dirvožemio temperatūrą. Skaldyti akmenys įšyla labiau negu smulkožemis, todėl dirva vienu

ar keliais laipsniais esti šiltesnė. Skaldyti akmenys sulaiko drėgmę, neleidžia jai išgaruoti, nes

nutraukia kapiliarus. Dėl šių priežasčių po akmenimis randama daugiau sliekų ir kitų gyvūnų.

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Išvardinkite laukų ir dirvų kultūrinimo darbus.

2. Apibūdinkite dirvožemio derlingumo elementus ir sąlygas.

3. Kokius žinote dirvų kultūrinimo metodus?

4. Kokie požymiai rodo dirvų sukultūrinimo laipsnį?

5. Kokia ariamojo sluoksnio storio reikšmė augalų šaknims ir mikroorganizmams?

6. Kokia humuso sudėtis, reikšmė, ištekliai?

7. Kas parodo humuso kokybę, nuo ko priklauso humuso ardymas?

8. Kaip papildyti humuso atsargas ir išlaikyti humuso balansą?

9. Kokios armens užteršimo piktžolių, kenkėjų ir ligų pradais bei akmenimis pasekmės?

Papildoma literatūra

1. Arlauskas M., Arlauskienė E., Eidukevičienė M., Eitmanavičiūtė I. ir kt. Dirvožemio

kultūrinimas / Lietuvos mokslas. Lietuvos dirvožemiai. - Lietuvos mokslų akademija.

2001. p. 829-990.

2. Stancevičius A. Dirvų kultūrinimas – svarbiausia derlingumo atstatymo ir išlaikymo

priemonė. LŽŪU – Kaunas - Noreikiškės, 1983. – 49 p.

3. Stancevičius A., Špokienė N. Sėjomainos ūkininkams. - Akademija, 1997. − 40 p.

48

IV. DIRVOŽEMIO SAVYBIŲ FORMAVIMAS ŽEMĖS DIRBIMU

4.1. Dirvožemio struktūra

Dirvožemio trupininė, grūdinė, riešutinė ar plokštelinė struktūra morfologiniu požiūriu

yra to dirvožemio arba jo atskirų horizontų charakteristikos elementas. Žemdirbiui svarbesnė

ne viso dirvožemio, o jo viršutinio sluoksnio struktūra. Tas sluoksnis vadinamas dirvos

armeniu, jis vartomas ir purenamas žemės dirbimo padargais. Dirvožemis yra gamtos

veiksnių, faunos bei žmogaus veiklos kūrinys, susidedantis iš kietosios, skystosios ir dujinės

fazės. Kietoji fazė – tai įvairaus dydžio mineraliniai ir organiniai elementai arba jų dariniai.

Smėlio žemėse organinių medžiagų mažai, todėl mineraliniai elementai dažniausiai yra

palaidi. Sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose daugiau organinių medžiagų ir

koloidinių dalelių, kurios mineralinius elementus suklijuoja į grumstelius. Šie grumsteliai

vadinami struktūriniais agregatais. Taigi dirvožemio struktūra – tai įvairaus dydžio ir formos

mineralinių ir organinių granuliometrinių elementų agregatai (dirvožemio grumsteliai). Pagal

agregatų dydį struktūra skirstoma taip:

1. Grumstiška (megastruktūra), agregatai didesni kaip 10 mm;

2. Trupininė grūdinė (makrostruktūra), agregatai 0,25 – 10 mm;

3. Dulkiška (mikrostruktūra), agregatai mažesni nei 0,25 mm.

Labai svarbi tarp agregatų, jų viduje ir tarp palaidų granuliometrinių elementų

dirvožemyje susidaranti porų visuma. Tai lemia oro ir vandens santykį dirvožemyje.

Dirvožemio struktūra užtikrina derlingumą.

Jei dirvožemis sudarytas tik iš atskirų granuliometrinių elementų (smėlio, dulkių ir

molio dalelių), tai tarp jų susidaro labai siauri tarpeliai. Šie tarpeliai po lietaus užsikemša,

atsiranda stiprios kapiliarinės jėgos, kurios neleidžia vandeniui susigerti. Skirtumą galima

matyti stebint kaip po lietaus atrodo arimas, kur dirvožemio poros didelės, ir takas, kur nėra

struktūrinių agregatų ir dirvožemio poros yra tik tarp granuliometrinių elementų.

Dulkiškos struktūros dirvožemyje, kur granuliometriniai elementai sulipę į mažesnius

nei 0,25 mm agregatus, augalų augimo sąlygos kiek geresnės. Dulkiškos struktūros

dirvožemyje būna du porų tipai: mažos poros mikroagregatų viduje ir didelės – tarp

mikroagregatų. Tarp grumstelių tarpeliai didesni nei tarp granuliometrinių elementų pačiame

grumstelyje.

Iš dulkiškos struktūros grumstelių gali susidaryti stambesni trupininės grūdinės

struktūros agregatai (0,25–10 mm). Esant šiai struktūrai tarpai būna: tarp stambių grumstelių,

tarp smulkių grumstelių, tarp granuliometrinių elementų. Struktūra, turinti visų trijų tipų

49

poras, pati vertingiausia. Trupininė grūdinė struktūra užtikrina optimalų augalų aprūpinimą

oru ir augalams prieinamu vandeniu.

Esant sausam klimatui (sausą vasarą) geriau, kai dirva susideda iš trupinėlių nuo 0,5 iki

1–2 mm, o esant drėgnam klimatui – iš grumstelių nuo 1 iki 3–5 mm. Tokio dydžio agregatai

Lietuvos klimatinėmis sąlygomis užtikrina optimaliausią oro ir vandens santykį.

Dirvos struktūra susidaro vykstant dvejopiems procesams:

1. Susidarant mikroagregatams (lipdymosi procesas);

2. Susidarant makroagregatams (ištisinės masės ardymas).

Mikroagregatų susidarymas. Molio dalelės vandenyje pasiskirsčiusios kaip koloidinis

tirpalas. Jos į agregatus gali sulipti veikiant keletui procesų:

a) dalelių koaguliacijos, kuri paskatinama dėl elektrokinetinio potencialo pasikeitimo.

Rūgščioje aplinkoje koaguliacijoje dalyvauja Ca ir Al katijonai;

b) dalelės dėl dehidratacijos (H2O netekimo) koaguliuoja, bet susidaro ne didesni kaip

0,05 mm trupinėliai;

c) tokio dydžio trupinėlius gali suklijuoti vanduo veikiant meniskinėms (kapiliarinėms)

jėgoms. Išgaravus vandeniui tokie trupinėliai greitai subyra;

d) pagrindinį vaidmenį susidarant mikroagregatams atlieka humuso koloidai. Jie

dirvožemio daleles klijuoja į didesnius agregatus ir susidaro patvarūs grumsteliai. Taigi, kuo

dirva humusingesnė, tuo geresnė jos struktūra.

Makroagregatų susidarymas. Esant palankioms sąlygoms humuso koloidai gali

dirvožemį sulipdyti į vientisą masę. Prasideda kitas procesas – ištisinės masės ardymas,

byrėjimas, t. y. mikroagregatų susidarymas. Makrostruktūros susidarymo veiksniai yra šie:

a) dirvožemio drėgmės pasikeitimas. Įmirkusio dirvožemio tūris padidėja, nes

išbrinksta, padidėja atskiros jo dalelės. Kai jos džiūsta ir vanduo išgaruoja, dirvožemio tūris

mažėja, dirvos paviršius pleišėja. Tūrio padidėjimas ir sumažėjimas – vienas iš veiksnių, kuris

trupina grumstelius;

b) dirvožemio temperatūros svyravimas. Sušalus vandeniui dirvožemio tūris padidėja

9 % ir ardo trupinėlius. Kai dirvožemis atšyla – jie subyra į smulkius trupinėlius. Geriausia,

kai dirva užšąla nebūdama per daug šlapia, neapsemta;

c) augalų šaknys. Šaknys skverbiasi į visus tarpelius, vėliau storėja ir taip pleišto

principu ardo trupinėlius. Kuo daugiau šaknų, tuo daugiau trupinėlių. Augmenija su didele

šaknų sistema gerina dirvos struktūrą;

d) gyvūnai. Dirvoje gyvenantys gyvūnai prisideda prie trupinėlių ardymo, ypač sliekai.

Jie minta organine medžiaga ir gerina dirvožemio struktūrą. Atlavinytė teigia, kad viename

kvadratiniame metre gyvena nuo 30 iki 300 (net 900) sliekų;

50

e) žemės dirbimas. Buvo laikoma, kad dirbant žemę grumsteliai tik ardomi. Jei dirbama

perdžiuvusi dirva, susidaro daug dulkių, agregatai ardomi. Jei dirbama optimalaus drėgnumo

dirva, tai dirbant žemę agregatų gali susidaryti daugiau (dirvožemio granuliometriniai

elementai ir mikroagregatai suspaudžiami arčiau vienas kito) nei jų suardoma. Taigi, agregatų

ardymas priklauso nuo žemės dirbimo laiko.

4.1 lentelė. Kultivavimo ir akėjimo įtaka dirvožemio agregatų kiekiui (Stancevičius,

1983)

Žemės dirbimas Dirvožemio agregatų kiekis %

Kultivuota ir akėta 1 kartą 18

Kultivuota ir akėta 2 kartus 18,6

Kultivuota ir akėta 3 kartus 20,6

Žemdirbiui būtina laikytis šios taisyklės: dirvą dirbti, kol ji nedulka ir gerai trupa.

Dirvos pagal vandenyje patvarių (nesuyrančių) agregatų kiekį skirstomos:

- įdirbtos, patvarūs agregatai sudaro 20 – 40 % dirvos svorio;

- pagerintos, patvarūs agregatai sudaro 40 – 60 % dirvos svorio;

- sukultūrintos, patvarūs agregatai sudaro 60 – 80 % dirvos svorio.

Struktūros nykimo priežastys. Dirvožemio struktūros susidarymas nėra amžinas

reiškinys, susidarymo ir ardymo procesai vyksta vienu metu. Šlapio dirvožemio struktūra

bloga, dirvožemiui džiūstant patvarių trupinėlių kiekis didėja. Kadangi dirvos drėgnumas

priklauso nuo kritulių, tai pastebima struktūros pasikeitimo dinamika. Pavasarį struktūra

blogesnė, vasarą – geriausia ir rudenėjant – vėl blogėja. Didžiausias vandenyje patvarių

struktūrinių agregatų kiekis parodo struktūringumo galią, mažiausias – struktūringumo

stabilumą.

Dirvožemio struktūra ardoma dėl šių priežasčių:

prie mechaninių priemonių, naikinančių dirvožemio struktūrą, priskiriamas

važinėjimas, žemės dirbimas, ypač tada, kai yra sausa arba per šlapia, smarkiai lyja;

fizinės – cheminės priežastys. Su kritulių vandeniu į dirvą patenka NH4 ir CO2.

Elektros išlydžių metu atmosferoje susidaro įvairūs junginiai, tarp jų ir NH4. Amonio

jonai iš dirvožemio sorbuojamojo komplekso išstumia Ca++

jonus. Panašiai ir CO2. Kai

Ca++

pasišalina, huminės rūgštys sudaro junginius su vienvalenčiais katijonais ir

netenka koaguliacinių savybių. Su kalio trąšomis patekę vienvalenčiai katijonai

pakeičia Ca++

dirvožemio sorbuojamame komplekse. Tačiau tręšimo mineralinėmis

trąšomis įtaka didesnės praktinės reikšmės neturi;

51

biologinės priežastys. Humusą sudaro organinės medžiagos, todėl jį ardo dirvos

mikroorganizmai. Ardymo procesas greitesnis, kai yra geros sąlygos

mikroorganizmams vystytis. Mikroorganizmams mineralizuojant organinę medžiagą

dirvožemio struktūra ardoma, tačiau šio proceso metu augalai gauna mitybos elementų.

Dirvožemio struktūros atkūrimo ir pagerinimo galimybės gali būti natūralios ir

dirbtinės.

1. Natūralios galimybės. Visa, kas gausina humusą, prisideda prie struktūros

atkūrimo. Humuso kiekis priklauso nuo organinių medžiagų kiekio.

Juodajame pūdyme, kur per penkis metus tręšta po 20 t ha-1

mėšlo kasmet, patvarių

trupinėlių, didesnių nei 0,25 mm, kiekis padidėjo 1,26 %, didesnių nei 1 mm – 0,21 % (4.2

lentelė). Didžiausias organinių medžiagų šaltinis ir dirvožemio struktūros gerintojas yra

daugiametės žolės. Kiti augalai sunaudoja daugiau humuso, negu jo palieka.

4.2 lentelė. Dirvoje liekantis augalų šaknų kiekis (Tindžiulis, 1979)

Pasėliai Po 1 metų masė t ha-1

Po 2 metų masė t ha-1

Po 3 metų masė t ha-1

Raudonųjų dobilų ir

motiejukų mišinys 4,00 5,30 4,96

Liucernos, raudonųjų

dobilų ir motiejukų

mišinys

5,67 6,24 6,79

Ypač daug šaknų palieka liucerna. Kuo daugiau šaknų, tuo daugiau humuso. Galima

sėti liucernos ir raudonųjų dobilų mišinį, nes raudonieji dobilai ne tik gerina struktūringumą,

bet ir skatina vertingųjų trupinėlių susiformavimą.

Lietuvos žemės ūkio universiteto Bandymų stotyje atlikti tyrimai taikant aštuonlaukę

sėjomainą. Čia daugiametės žolės augintos keturis metus.

4.3 lentelė. Daugiamečių žolių auginimo trukmės įtaka dirvožemio struktūrai

(Stancevičius, Trečiokas, 1973)

> 0,25 mm trupinėlių

bendras kiekis %

> 1,0 mm trupinėlių

bendras kiekis %

Daugiametės žolės augintos 4 metus 60,9 28,82

Daugiametės žolės augintos 2 metus 57,37 17,51

Daugiametės žolės augintos 1 metus 54,13 13,39

52

Pabrėžtina, kad į visas dirvas kas keli metai būtų naudinga sėti daugiametes žoles.

Lauko augalai, skatinantys patvarių trupinėlių susidarymą, rikiuojami tokia seka:

- daugiametės žolės,

- žieminiai kviečiai,

- vikių – avižų mišinys,

- avižos,

- vasariniai kviečiai,

- miežiai,

- linai.

Bulvės, kukurūzai, pašariniai runkeliai neturi teigiamos įtakos arba net sumažina

patvarių trupinėlių kiekį.

Dirvas reikia kalkinti, t. y. turi būti papildomas Ca++

kiekis dirvoje, kad būtų daugiau

galimybių struktūriniams agregatams formuotis.

2. Dirbtinės priemonės dirvožemio struktūringumui gerinti. Seniai ieškoma tokių

medžiagų, kurios pagerintų dirvožemio struktūringumą. Išbandyta daug įvairių medžiagų. Kai

kurios medžiagos gali dirbtinai sudaryti struktūrą, tačiau tokių medžiagų reikalingi dideli

kiekiai – 0,5–1 % dirvos svorio, susidaro didelės išlaidos. Šiuo metu pradėtos naudoti

polimerinės medžiagos: akrilinės, metakrilinės, meleininės rūgštys. Jų reikia gerokai mažiau

(apie 10 kartų). Šios polimerinės medžiagos įterpiamos ne į visą ariamąjį sluoksnį, bet 3–5 cm

gyliu.

Suarta ar kitaip supurenta dirva per ilgesnį laiką susiguli ir atrodo lyg vienalytė masė.

Tokios dirvos sanklodai pakeisti reikia ją vėl dirbti. Žemės dirbimo padargų darbinės dalys

sutankėjusį dirvožemio sluoksnį mechaniškai suardo ir sutrupina į didesnius ar mažesnius

agregatus. Dėl to pasikeičia vandens ir oro santykis, dirvožemio temperatūros režimas,

derlingumui įtakos turintys cheminiai ir biologiniai veiksniai. Geriausios vandens ir oro

sąlygos augalams bei mikroorganizmams yra dirvožemiuose, kuriuose vyrauja

makroagregatinė struktūra. Mikrostruktūriniai agregatai didina dirvų tankumą, blogina

vandens ir oro režimą, stabdo biologinius procesus, apsunkina maisto elementų pasisavinimą.

Vyraujant megastruktūriniams agregatams dirvos greitai džiūsta, sulėtėja augalo šaknų

augimas ir mityba, susilpnėja mikroorganizmų veikla. Iš to aiškėja, kad svarbiausi žemės

dirbimo uždaviniai, ypač ją ruošiant sėjai, yra:

1) purenti dirvas, kad susidarytų kuo daugiau 0,25–10,0 mm dydžio agregatų;

2) siekti, kad kuo mažiau trupinėlių subirtų į dulkes.

Dirbimo kokybė ir sėkmė priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, organinių

medžiagų kiekio, žemės dirbimo padargų darbinių dalių tipo, dirbimo intensyvumo ir ypač

drėgmės. Išdžiūvusios priemolio dirvos yra labai rišlios. Dirbant jos sutrupa stambiais

53

grumstais, kuriuos reikia papildomai smulkinti. Tam darbui geriausiai tinka volai, lėkštiniai ir

rotaciniai padargai, tačiau jie didelę dalį grumstų paverčia mikroagregatais arba dulkėmis.

Šlapi priemoliai mažai rišlūs, tačiau yra lipnūs ir plastiški. Tokią žemę dirbant įvairaus dydžio

makroagregatai keičia savo formą, bet netrupa, o išdžiūvę įgauna sausų grumstų savybių, juos

taip pat reikia smulkinti. Taigi dirbant per sausas arba per šlapias priemolio dirvas jų struktūra

ardoma. Labai svarbu pataikyti momentą, kai dirbama žemė nebelimpa prie padargų, gerai

trupa ir didžioji jos dalis subyra makrostruktūriniais agregatais. Tokia dirvos būklė vadinama

fizine branda. Ji būna tada, kai dirvožemio drėgnis pasiekia 50–60 % vandentalpos. Dirbant

brandžią žemę, struktūrinių agregatų susidaro daugiau, negu jų suyra. Žemdirbystės instituto ir

LŽŪU Žemdirbystės katedros (dabar ASU Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto)

tyrimų duomenimis, net intensyvus brandžių dirvų dirbimas spyruokliniu kultivatoriumi ir zig

– zag akėčiomis nedaro esminės žalos dirvožemio struktūrai, ypač kai važiuojama normaliu

greičiu.

Supaprastinto žemės dirbimo įtaka dirvožemio struktūrai dar neturi vienareikšmio

atsakymo. Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale daryti bandymai rodo, kad skirtingi žemės

dirbimo būdai esminės įtakos dirvožemio struktūrai neturėjo, tačiau per vegetaciją šiek tiek

struktūringesnis išsilaikė beverstuviais padargais – frezeriu ir sunkiuoju kultivatoriumi

purentas armuo, palyginanus su įdirbtu klasikiniu būdu – lėkštinėmis akėčiomis ir plūgu.

Kaltinėnų bandymų stotyje ketverius metus iš eilės įdirbus žemę pagal tradicinę, dirvosauginę

ir ekstensyvią žemės dirbimo sistemą, vandenyje patvarių 0,25–7 mm dydžio agregatų kiekis

šlaito armenyje taip pat iš esmės nepakito. Priešingai, Joniškėlio bandymų stotyje mėšlą,

žaliąją trąšą ir kalkių defekatą įterpus 25 ir 40 cm gyliu, o vėliau ketverius metus dirbus

sunkiuoju purentuvu, dėl neverstuvio žemės dirbimo dirvožemio struktūringumas pablogėjo

ne tik armens, bet ir poarmeniniame sluoksnyje, palyginus su verstuviniu arimu. Tų pačių

sunkių Joniškėlio žemių dirbimas prieš sėją sudėtiniu spyruoklinių akėčių agregatu ir po sėjos

voluojant lygiaisiais volais kartu akėjant iš esmės sumažino patvarių struktūrinių agregatų

kiekį sėklos guoliavietėje, palyginus su tradiciniu būdu kultivuoto ir nevoluoto dirvožemio

struktūringumu.

Parenkant ir taikant vienokį ar kitokį žemės dirbimo būdą, reikia atsižvelgti ne tik į

dirvožemio drėgmę, bet taip pat į granuliometrinę sudėtį, sukultūrinimo laipsnį, padargo

darbinių dalių tipą. Dabartiniu metu, norint įdirbti žemę vienu važiavimu, sudėtiniuose

agregatuose dažnai montuojamos intensyviai purenančios darbinės dalys. Jos struktūrinius

agregatus ardo labiau negu pasyviai purenančios. Netinkamas dirbimas dirvožemio struktūrą

sugadina taip, kad jai atkurti prireikia kelerių metų. Lengvos dirvos mažai rišlios, neplastiškos,

bestruktūrės, todėl drėgmė, laikas, padargai jų dirbimui neturi didesnės įtakos.

54

4.2. Dirvožemio tankis ir suspaudimas

Dirvožemio tankis – tai nesuardytos sanklodos sauso dirvožemio tūrio ir masės santykis

(Mg m-3

). Nesuardyta sankloda – tai nepažeista dirvožemio būklė, esanti tankio matavimo

metu. Jei dirvožemį sudarytų tik granuliometriniai elementai, tai jis būtų sudarytas iš 74 %

kietosios dalies ir 26 % porų. Taip susiklostęs dirvožemis būtų labai tankus, o jo tūrio masė –

2 Mg m-3

.

Jei dirvožemis susidėtų iš mikroagregatų, poringumas padidėtų iki 45 %, o tankis būtų

1,5 – 1,6 Mg m-3

,o jei vien iš makroagregatų (60 % porų ir 40 % kietosios dalies) – tankis

būtų 1,1 Mg m-3

. Kuo struktūringesnis dirvožemis, tuo tankis mažesnis.

Dirvožemio tankį lemia mineraloginė sudėtis, nes nuo to priklauso dirvožemio

lyginamasis svoris (Lietuvoje tai 2,5–2,7 g). Smėlio dirvožemių, nors jie turi daugiau, bet

mažesnių porų, masė didesnė. Organinės medžiagos mažina tankį. Dirva sutankėja, todėl

kartkartėmis ją reikia supurenti, dirbti. Dirvožemis tankėja iš apačios (dėl to, kad viršus

slegia) ir iš viršaus. Vidurys puriausias. Viršutinis sluoksnis tankėja dėl vaikščiojimo,

važinėjimo, lietaus lašų. Natūraliai dirva suslūgsta maždaug per mėnesį, todėl suarti dirvas

žiemkenčiams reikia likus mėnesiui iki sėjos. Kokioms sąlygoms esant geriausiai auga

augalai? Optimalus dirvožemio tankis yra viena iš pagrindinių sąlygų, kad gautume didelį

žemės ūkio augalų derlių. Optimalus tankis vasariniams javams yra 1,2–1,3 Mg m-3

,

kaupiamiesiems augalams reikia puresnės dirvos, bulvėms – 1–1,2 Mg m-3

. Molio ir priemolio

dirvos traktorių ir žemės ūkio mašinų važiuoklių yra labiau suslegiamos negu smėlio ar

priesmėlio. Traktorių ir žemės ūkio mašinų vėžėse dirvožemio tankis yra 1,4–1,55 Mg m-3

, tai

yra kritinis tankis, kai į dirvožemį neprasiskverbia nei oras, nei drėgmė, nei augalų šaknys.

Iki kiek dirva gali tankėti? Priklausomai nuo mineraloginės sudėties ir organinių

medžiagų kiekio pasiekiamas tankis, kai jis nebedidėja. Pusiausvyros tankis – tai stabilus

dirvožemio tankis, kai dėl savaiminio susigulėjimo jis nekinta. Lietuvoje šis tankis yra 1,4 –

1,6 Mg m-3

, poarmeninių sluoksnių – gali siekti 2 Mg m-3

ir daugiau. Nenašių dirvų

pusiausvyros tankis yra didesnis už optimalųjį. Našių dirvų, kurių sudėtyje yra daug organinių

medžiagų, pusiausvros ir optimalusis tankiai beveik vienodi. Yra dirvų, kurių pusiausvyros

tankis 1,4 Mg m-3

, o optimalus tankis 1,3 Mg m-3

. Jei skirtumas toks mažas, ar verta dirbti

žemę? Cukriniams runkeliams purenti tarpueilių nereikia (Žulienė ir kt.). Panašiai ir bulvėmės,

auginamoms pagal olandišką technologiją. Jei dirva per daug nesutankėjusi, purenimas

daugiau piktžolių naikinimo priemonė. Kuo dirvožemyje daugiau humuso, tuo

pusiausvyros tankis mažesnis.

Dirvožemį labai sutankina važinėjimas po šlapią dirvą. Sausame dirvožemyje nėra

tokio dalelių slydimo kaip šlapiame. Netgi sausoje dirvoje važinėjant traktoriais dirvožemis

55

labai sutankinamas. Vikšrinė važiuoklė remiasi didesniu plotu į dirvą. Daug kas galvoja, kad

ratinis traktorius mažiau spaudžia dirvą. Vikšrinių traktorių vibracija sutankina dirvą,

daugiausia poarmeninį (gilesnį) sluoksnį. Susidaro armens padas. Toks padas susidaro ir

kasmet ariant vienodu gyliu. Ratiniai traktoriai labiau spaudžia paviršinį sluoksnį (ir vidurinį).

Vakarų Europoje dirbama ratiniai traktoriais sukomplektuotais su platesnėmis mažesnio

slėgio padangomis, sudvejintais ratais.

Dirbant žemę – ariant, kultivuojant, akėjant, voluojant – jos tankis keičiasi. Pasikeitus

dirvožemio tankiui, keičiasi vandens, oro ir šilumos režimas, biologinis aktyvumas, augalų

šaknų pasiskirstymas bei jų masė, o kartu ir augalų derlius. Dėl to manoma, kad dirvožemio

tankis yra svarbiausia fizikinė savybė, kuri daro įtaką kitiems dirvožemio ir kultūrinių augalų

derlingumo veiksniams. Pavyzdžiui, 1,45 Mg m-3

tankio lengvą priemolį supurenus

spyruokliniu kultivatoriumi, dirvos paviršius buvo gūbriuotesnis ir grumstuotesnis negu

įdirbtas vertikalių rotorių purentuvu. Pirmuoju atveju grubiau supurenta dirva greičiau

pradžiūvo ir cukrinių runkelių sėkla dygo blogiau negu antruoju atveju, kai sėklos guolio

sluoksnis buvo tankesnis ir jame vyravo smulkesni agregatai (Romaneckas, Šarauskis,

Romaneckienė, 2002). Geriausios sąlygos augalų sėkloms dygti yra tada, kai jos patenka ant

tankesnio sluoksnio ir užberiamos puria žeme. Tankus sėklos guolio sluoksnis jas aprūpina

vandeniu, o purus „patalas“ teikia šviežią orą ir šilumą. Tokiomis sąlygomis augalų sėklos

greitai išbrinksta ir vienodai sudygsta. Tam palankios sąlygos taip pat sudaromos žemės

dirbimu keičiant dirvožemio tankį.

Dirvožemio tankio įtaka kitiems veiksniams nėra vienpusė. Dirvožemio ir žemės ūkio

augalų derlingumui įtakos turintys veiksniai savo ruoštu daro įtaką ir dirvožemio tankiui.

Žemdirbystės institute A. Zimkuvienės (1989) daryti vegetaciniai bandymai parodė, kad yra

glaudus ryšys tarp dirvožemio tankio, drėgmės ir tręšimo intensyvumo. Didinant sausų ir

apysausių dirvų (drėgmė 10 –15 % absoliučiai sausos dirvožemio masės) tankį nuo 1,0 iki 1,4

Mg m-3

, trąšų poveikis silpnėja, derlius mažėja, ypač tada, kai gausiai tręšiama. Pakankamai

drėgnų (20–25 %) dirvų tankio didinimas gerina NPK trąšų veikimą, didina derlių. Iš to

aiškėja, kad kuo gausiau tręšiama, tuo svarbiau dirvožemio tankį reguliuoti žemės dirbimu.

Manoma, kad puriausių dirvų reikia bulvėms, po to kukurūzams, cukriniams runkeliams ir

kitiems kaupiamiesiems. Vasariniams javams reikia puresnių dirvų negu žieminiams,

ankštiniams javams – puresnių negu varpiniams. Pagal A. Zimkuvienę, miežių sėjai paruoštų

dirvų geriausias tankis 1,20–1,30 Mg m-3

. Rumokuose daryti bandymai (Cukriniai runkeliai,

2009) parodė, kad cukriniai runkeliai geriausiai dygsta tada, kai normalaus drėgnumo dirvų 0–

10 cm sluoksnio tankis taip pat 1,20–1,30 Mg m-3

. Tankesnėse dirvose, kai jos išdžiūsta iki

vytimo drėgmės, labai susiaurėja kapiliarai ir sumažėja augalams prieinamo vandens, nors čia

jo kiekis ne mažesnis kaip puresnėje dirvoje. Iš siaurų kapiliarų augalams sunku paimti

56

vandenį todėl, kad jį laikančios jėgos yra panašios arba didesnės už šaknų siurbiamąsias

galias. Gausesnis tręšimas didina dirvožemio tirpalo koncentraciją ir dar labiau sumažina jo

judrumą bei prieinamumą augalams. Be to, sutankėjusios ir sausos dirvos sukietėja, jose

susilpnėja biologiniai procesai, sulėtėja augalų šaknų vystymasis. Šie neigiami reiškiniai ypač

ryškūs sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, kuriuose daugiau negu lengvose

smulkių dalelių, galinčių sorbuoti vandenį. Kritulių vanduo čia greičiau nuteka arba išgaruoja,

negu susigeria. Tekėdamas paviršiumi vanduo neša smulkias dirvožemio daleles ir sukelia

eroziją. Vandens atsargos tokiose dirvose yra mažesnės negu puriose. Nitrifikacijos procesai

suslėgtose dirvose yra lėtesni negu denitrifikacijos. Nustatyta, kad tankesnės kaip 1,40 Mg m-3

priemolio dirvos turi daugiau neigiamų savybių negu teigiamų. Dėl to laikoma, kad geriausios

sąlygos žemės ūkio augalams ir mikroorganizmams yra dirvožemyje, kurio tankis svyruoja

nuo 1,20 iki 1,40 Mg m-3

. Dirvožemio tankį, esantį šiose ribose, galima keisti paviršiniu

žemės dirbimu, o tankesnėms dirvoms supurenti dažniausiai reikalingas gilus pagrindinis

dirbimas. Tačiau labai mažas tankis, iki kurio vidutinio sunkumo susigulėjusias dirvas

supurena plūgas, taip pat ne visada tinkamas. Dėl tos priežasties prieš žiemkenčių sėją šviežiai

suartas dirvas reikia voluoti.

4.3. Vandens ir oro režimas

Vandens ir oro režimas priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties,

struktūringumo, tankio, armens storio, meteorologinių sąlygų ir kitų veiksnių. Vanduo

reikalingas sėkloms išbrinkti, joms sudygti, augalams augti. Per vegetaciją augalai išgarina

vandens kelis šimtus kartų daugiau negu jų pačių sausa masė. Svarbiausias vandens šaltinis

yra krituliai. Lietuvoje per metus jų iškrinta vidutiniškai per 550-850 mm, o išgaruoja truputį

mažiau. Dėl drėgmės pertekliaus ir nevienodo kritulių pasiskirstymo drėgno klimato

sąlygomis dirvas dažniau reikia sausinti negu drėkinti. Pagrindinės gruntinio vandens

reguliavimo priemonės yra melioracinės – drenažas, atviri grioviai. Vandens ir oro santykį

armens sluoksnyje greičiausiai pakeičia mechaninis žemės dirbimas. Jis suardo sutankėjusių

dirvų sanklodą arba prireikus jas sutankina ir taip sudaro augalams palankų vandens ir oro

režimą. Žemdirbystės praktikoje dirvožemio drėgmę daugiausia veikia gilus arimas, podirvio

purenimas, kurminimas, plyšinimas, arimo krypties parinkimas, pavasarinis akėjimas,

vagojimas, volavimas ir kita. Dauguma šių priemonių veikia dvejopai: 1) pagerina dirvožemio

pralaidumą, 2) padeda sukaupti bei išlaikyti vandenį armens sluoksnyje. Šiomis vandens

atsargomis augalai naudojasi sausros metu. LŽŪU Žemdirbystės ir Melioracijos katedrų

tyrimai, atlikti iki 50 cm dirbtinai pastorintame humusingame sluoksnyje, palyginus su

nepastorintu, parodė, kad vandens ir oro santykis nepasikeitė, o vandens atsargos padidėjo.

57

Šios atsargos sausaisiais metais pastorintame sluoksnyje buvo 10 % didesnės negu

nepastorintame (Gavenauskas, 1998; Arlauskas, 2000). Dirvoje su storu humusingu sluoksniu

efektyviau veikė drenažas – nepastorintas armuo po gausesnio lietaus greičiau įmirkdavo ir

ilgiau džiūdavo. Dėl tos pačios priežasties dirvose su pastorintu armeniu pavasarį dviem

savaitėm anksčiau buvo galima pradėti lauko darbus, o rudenį tiek pat vėliau juos užbaigti.

Praktiškai tokio storio armenį sunku pasiekti.

Vandeniui prasisunkti gilyn dažnai trukdo armens padas, todėl gausiau palijus užmirksta

ariamasis sluoksnis (Feiza, Malinauskas, Putna, 2004). Šiai negerovei pašalinti pakanka prie

plūgo korpuso pritvirtinti noragėlį ir supurenti vagos dugną (4.1 pav) .

4.1 pav. Prie vieno plūgo korpuso pritvirtintas noragėlis armens padui vagos dugne purenti

(fotografija V. Feizos)

Ypač svarbus vandens ir oro režimo reguliavimas pavasarį. Tuo laiku vanduo intensyviai

garuoja, jo atsargos mažėja ir gali nukentėti sėklų daigumas, dygimo vienodumas. Vandens

garavimą labai sumažina pavasarinis žemės dirbimas. Pradžiūvusios dirvos akėjamos ar kitaip

sekliai purenamos. Supurentas ir sulygintas dirvos paviršius greičiau pradžiūsta ir jame esantis

oras kaip izoliacinis skydas stabdo vandens garavimą iš gilesnių, drėgnesnių sluoksnių.

Manoma, kad laiku atliktas akėjimas maždaug ketvirtadaliu padidina vandens atsargas.

Žemės dirbimas pavasarį, be drėgmės taupymo, turi ir kitą uždavinį – paruošti sėklos

guoliavietę. Tam dirvos viršutinis sluoksnis purenamas sekliai, t. y. tokiu gyliu, kokiu reikia

įterpti sėklą. Tačiau sekliai ir kokybiškai galima įdirbti tik sukultūrintas ir vienodu gyliu lygiai

suartas dirvas. Dabartiniu metu dauguma dirvų suariama dar gana prastai. Jas pavasarį prieš

sėją tenka purenti intensyviau ir giliau. Taip supurentos dirvos viršutinis sluoksnis giliau

pradžiūsta, sėklos blogiau dygsta, todėl dažniausiai po sėjos dirva voluojama. Volavimo

58

uždavinys – sutankinti dirvožemį, kad aukščiau pakiltų vanduo. Žemdirbystės institute ir

Joniškėlio bandymų stotyje daryti tyrimai parodė, kad prieš miežių sėją ir po jos įvairiais

volais voluotoje dirvoje sėklos guoliavietės tankis buvo didesnis, o dirvožemio drėgmė

mažesnė negu kultivuotoje ir nevoluotoje žemėje. Vadinasi, dirvų volavimas drėgmės atsargas

armens sluoksnyje mažina, bet sudaro sąlygas joms pasipildyti iš gilesnių sluoksnių.

Tankesniame dirvožemyje didesnis dalelių sąlytis su augalų sėklomis. Tokioje aplinkoje

augalų sėklos geriau išbrinksta ir įsitvirtina jų šaknelės. Gležni daigeliai, priešingai, dirvos

paviršių pasiekia greičiau ir vienodžiau, kai sėklą dengia purus sluoksnis. LŽŪU ir Rumokų

bandymų stotyse, palyginus žemės dirbimo padargų įtaką sėklos guoliavietei, nustatyta, kad

geriausiai ją suformavo vertikalių rotorių kultivatorius. Spyruoklinis kultivatorius paliko

gūbriuotesnį paviršių, banguotesnį sėklos guolį ir daugiau stambesnių grumstelių. Vertikalių

rotorių kultivatoriumi paruošta sėklos guoliavietė buvo šiek tiek tankesnė ir drėgnesnė. Čia

įterpta cukrinių runkelių sėkla sudygo geriausiai (Romaneckas, Žulienė, Romaneckienė,

2002). Vadinasi, sėklos guoliavietės paruošimas ir jos tinkamumas augalų dygimui bei

vystymuisi daugiausia priklauso nuo drėgmės, dirbimo gylio ir gali būti dvejopas:

1) kai žemė įdirbama giliau negu įterpiama sėkla ir labiau pradžiūsta, pasėlį reikia

privoluoti ir kartu nuakėti;

2) kai žemė įdirbama sekliai ir sėkla patenka ant nepurento, drėgno sluoksnio, posėjinis

volavimas nebūtinas.

Oro režimas dirvožemyje daugiausia priklauso nuo dviejų veiksnių – vandens kiekio ir

bendro porų tūrio. Dėl to tos pačios melioracinės ir mechaninio žemės dirbimo priemonės,

kurios keičia vandens režimą, daro tiesioginę įtaką ir oro režimui. Žemdirbio svarbiausias

tikslas pasiekti, kad vanduo užimtų nuo pusės iki dviejų trečdalių, o orui tektų likusi dalis

dirvožemio porų tūrio. Toks vandens ir oro santykis geriausiai tinka dirvožemio biologiniams

procesams, taip pat augalams augti, vystytis ir derėti.

4.4. Dirvožemio šiluma

Dirvožemio šiluma augalų šaknims ir dirvožemio mikroflorai taip pat svarbi kaip

vanduo, oras ir kiti veiksniai. Tačiau žemės dirbimas dirvožemio šilumai tiesiogiai įtakos

nedaro, bet keičia ją per kitus veiksnius. Žinome, kad didžiausias šilumos imlumas yra

vandens, mažiausias – oro. Žemės dirbimas pakeičia vandens ir oro santykį ir taip daro įtaką

dirvožemio temperatūrai. Tankios ir drėgnos dirvos ne tik imlios šilumai, bet ir laidžios. Šiltu

paros metu jos šilumos paima daugiau negu puresnės ir sausesnės dirvos, bet, orui atvėsus, tą

šilumą greitai išspinduliuoja. Dėl to tankios ir drėgnos dirvos yra šaltos. Atrodo, kad pavasarį

tankias dirvas pakaktų giliai įdirbti ir jos sušiltų. Tačiau gilus dirbimas labai skatina vandens

59

garavimą, o tuo metu, net ir drėgno klimato sąlygomis, vandens atsargas reikia taupyti.

Pakanka sekliai supurenti ir oru papildyti tik viršutinį sluoksnį. Purus sluoksnelis stabdo

vandens garavimą, mažina šilumos spinduliavimą ir ją paskirsto tame dirvos gylyje, kuriame

įterpiama augalų sėkla. Tuo pagrįstas fiziškai subrendusios dirvos pavasarinis seklus

purenimas.

Priešingas purenimui žemės dirbimo technologinis procesas yra dirvų sutankinimas arba

tiesiog volavimas. Sutankintos dirvos tampa drėgnesnės, kartu imlesnės ir laidesnės šilumai.

Kuo giliau dirva suslegiama, tuo storesniame sluoksnyje šiluma pasklinda. Tačiau

smulkesniais kapiliarais vanduo kyla iki paviršiaus ir garuoja. Vadinasi, volavimas, ypač

lygiais volais, dirvas vėsina ir neproduktyviai eikvoja vandenį. Dėl šios priežasties ir dėl

dirvožemio struktūros ardymo lygūs volai nerekomenduojami naudoti. Jie išimtinai gali būti

naudojamo tik pievoms ir ganykloms išlyginti, vejų įrengimui. Dirvos voluojamos įvairiais

kitais volais, kurie suspaudžia gilesnį sluoksnį, o dirvos paviršių palieka purų taip sudarydami

izoliacinį sluoksnį, apsaugantį nuo didesnių drėgmės nuostolių.

Dar ne taip seniai mūsų valstiečiai daržo žemę dažnai vagodavo ir vagų viršuje daigais

sodindavo arba sėdavo šakniavaisius, daržoves ir bulves. Toks žemės dirbimas sumažina

drėgmę ir ypač padidina banguoto paviršiaus šilumą.

4.5. Žemės dirbimas ir biologiniai procesai

Piktžolių, ligų ir kenkėjų naikinimas. Jau ankstyvosios žemdirbystės pradžioje

naudingus augalus žmogus globojo, nepageidaujamus naikino. Globojamų augalų sėklai įterpti

primityviausiais įrankiais suardydavo žemės paviršių. Tie patys įrankiai buvo pirmoji

priemonė ir nepageidaujamiems augalams naikinti. Laikui bėgant, šiam darbui palengvinti ir

pagerinti buvo sukurtas arklas. Arklą pakeitė plūgas, plūgą – moderni šiuolaikinė žemės

dirbimo technika, tačiau nepageidaujamų augalų arba piktžolių naikinimas iki šiol laikomas

vienu iš svarbiausių žemės dirbimo uždavinių. Dirvos paruošimas sėjai gali atitikti visas

augalų ir mikroorganizmų biologines reikmes, bet laukiamo derliaus negausime, jei piktžolės

plis tarp kultūrinių augalų ir konkuruos su jais dėl vietos, vandens, maisto ir saulės. Dėl to

piktžolių naikinimas žemės dirbimo sistemoje užima ir ateityje užims deramą vietą.

Iki praėjusio šimtmečio vidurio, be žmogaus rankų, žemės dirbimas buvo beveik

vienintelė priemonė piktžolėms naikinti. Daugiausia jų sunykdavo pavasarį dirbant žemę

vasariniams augalams ir juodojo pūdymo lauke. Pagal klasikinį žemės dirbimą pavasarį buvo

rekomenduojama dirvas valkiuoti arba akėti, leisti sudygti piktžolėms, vėliau vėl dirbti ir sėti

arba dar kartą daryti pertrauką iki trečio dirbimo ir sėjos. Dabar pavasarį žemės dirbimu

piktžolės naikinamos tik vėlyvesnės sėjos ar sodinimo augalams skirtuose laukuose.

60

Ankstyviesiems vasariniams augalams žemė purenama tada, kai tik galima pradėti ją dirbti, ir

tuojau sėjama. Piktžolės po sėjos naikinamos akėčiomis arba herbicidais.

Juodieji pūdymai beveik nelaikomi, nes intensyvios žemdirbystės sąlygomis

ekonomiškai nuostolingi. Piktžolių naikinimas perkeliamas į kitus laukus ir dažniausiai

derinamas su pagrindiniu žemės dirbimu po derliaus nuėmimo.

Dažnai teigiama, kad svarbiausia piktžolių naikinimo priemonė dabar yra herbicidai. Be

abejo, jų reikšmės negalima sumenkinti, tačiau būtų klaidinga manyti, kad cheminės

priemonės gali visiškai pakeisti piktžolių naikinimą žemės dirbimu arba net ir patį dirbimą.

Pirma, sintetiniai pesticidai nenaudojami ekologiniuose ir kituose panašios krypties ūkiuose.

Antra, žema laukų kultūra ir nepakankamas technikos lygis, kad visur būtų galima išsiversti be

arimo, be tarpueilių purenimo ir kitų darbų. Dėl to ražienų skutimas, gilus arimas, sluoksninis

dirbimas, pasėlių akėjimas, tarpueilių purenimas dar ilgai nepraras reikšmės kaip efektyvūs

žemės dirbimo būdai piktžolėms naikinti.

Piktžolių naikinimo efektyvumas glaudžiai susijęs su jų biologija. Nei žemės dirbimas,

nei herbicidai nenaikina piktžolių sėklų – pirmiausia jas reikia sudaiginti. Dygimui būtina

drėgmė, šiluma, oras, kitos palankios sąlygos. Įdėtas darbas neatneš naudos šaltą rudenį arba

esant sausrai, nes tada dygimas labai sulėtėja. Žemės dirbimo padargų pakirstos daugiametės

piktžolės atželia ne iš visų, o tik iš dalies vegetatyvinio dauginimosi pumpurų. Kita dalis toliau

lieka ramybės būklės. Kuo labiau susmulkinamos vegetatyvinės dalys ir kuo mažiau pumpurų

jos turi, tuo daugiau jų sudygsta ir sunyksta. Tokiam darbui geriausiai tinka lėkštiniai

padargai. Tačiau daugiametėmis vegetatyvinėmis piktžolėmis, ypač varpučiu, užterštas dirvas

galima lėkščiuoti tik prieš gilųjį arimą ir jokiu būdu negalima taip dirbti prieš sėją. Priešingu

atveju vegetatyvinės piktžolės tik padauginamos.

Cheminių priemonių svarba augalų ligoms ir kenkėjams naikinti ne mažesnė kaip

herbicidų piktžolėms. Šios priemonės daugiausia taikomos augalų vegetacijos metu.

Prasmingiausia žemę dirbti nuėmus derlių. Ligos ir kenkėjai laikosi ant įvairių augalų likučių.

Ariant arba kitaip dirbant žemę visa tai įterpiama armens sluoksnyje, kur daugelio ligų pradai

bei kenkėjų vikšrai ir lervos žūva yrant augalinėms liekanoms.

Dirvožemio mikroflora. Mikroorganizmų pasaulis ir jų sudėtinga veikla dirvožemyje

yra vienas svarbiausių dirvožemio derlingumo veiksnių. Vieni organizmai mineralizuoja

augalines liekanas ir organines trąšas, fiksuoja atmosferos azotą, sunkiai tirpstančius

organinius ir mineralinius junginius paverčia lengvai prieinamais ir taip maitina augalus,

neleidžia kauptis negyvai organinei medžiagai. Kiti smulkieji dirvožemio gyviai gamina

vitaminus, antibiotikus, augimą reguliuojančias medžiagas ir neutralizuoja augalams

kenksmingus toksinus. Pagaliau dirvožemio organizmai pasirūpina, kad tik dalis organinių

medžiagų suirtų iki augalams pasisavinamų formų, o kita dalis kaip tarpinis irimo produktas

61

papildo humuso atsargas. Humusas keičia dirvožemio sanklodą, gerina gyvenimo sąlygas

visiems tos aplinkos gyviems organizmams ir taip palaiko dirvožemio derlingumą. Tačiau yra

ir tokių organizmų, kurių veikla nepageidautina nei augalui, nei žmogui. Vieni iš tokių

mikroorganizmų yra fitopatogeniniai, jie sukelia augalų ligas, kiti mikroorganizmai nitratus

redukuoja iki laisvojo atmosferos azoto (denitrifikacija), dar kiti yra augalų mitybos

konkurentai.

Žemės dirbimo tikslas – sukurti sąlygas, kad augalams naudingi dirvožemio

mikroorganizmai galėtų normaliai daugintis ir aktyviai gyventi, o nenaudingųjų veikla būtų

pristabdyta.

Ariamose dirvose daugiausia gyvų organizmų yra 5–20 cm sluoksnyje ir daug mažiau

dėl nepalankių mitybos ir aeracijos sąlygų – podirvyje. Dėl to siūloma arti ne giliau kaip 20 –

25 cm gyliu, neišversti podirvio.

Žemės dirbimo įtaka mikroflorai nevienoda. Blogiausia, kad dirbant žemę naikinami

žemdirbiui naudingi gyviai – sliekai. Jie gerina dirvožemio fizikines savybes, vandens ir oro

režimą, spartina organinių medžiagų mineralizaciją, gausina tirpiosios formos fosforo ir kalio,

B grupės vitaminų kiekius. Daugiausia sliekų žūva pavasarį, ypač kai žemė sėjai ruošiama

rotoriniais ir lėkštiniais padargais. Kitu metų laiku žemės dirbimo neigiama įtaka mažesnė, nes

dirvos pradžiūsta ir sliekai persikelia į gilesnius sluoksnius arba nyksta dėl drėgmės trūkumo,

ypač lengvose dirvose. Žemdirbystės instituto Vokės filiale kas šešeri metai į vieną kvadratinį

metrą buvo įleista po 200 sliekų. Sausringais metais ariamajame sluoksnyje jų sumažėdavo iki

minimumo arba visai nelikdavo, o sąlygoms pagerėjus vėl pagausėdavo.

Žemės dirbimo reikšmė smulkiems gyviams daug priklauso nuo granuliometrinės

sudėties: kuo dirva sunkesnė, tuo jos purenimas naudingesnis. Sunkios dirvos dažnai yra

drėgnesnės ir šaltesnės. Dėl drėgmės pertekliaus skursta žemės ūkio augalai ir

mikroorganizmai. Tokiose dirvose didesnę svarbą įgauna įvairios agromelioracinės priemonės:

gilusis arimas, kurminimas, gilusis purenimas ir kitos. Žemdirbystės instituto tyrimų

duomenimis, gilusis rudeninis suslėgtų dirvų purenimas, nors ir nedaug, bet stimuliavo

daugumos grupių mikroorganizmų paplitimą ir fermentų aktyvumą ir 0–20 cm, ir 20–40 cm

sluoksniuose (Velykis, 1996).

Organinių medžiagų ardymas ir humuso sintezė. Teiginys, kad žemės dirbimas

gerina dirvožemio fizikines savybes, skatina mikroorganizmų veiklą, spartina organinių

medžiagų mineralizaciją ir gerina augalų aprūpinimą maisto elementais, susijęs tik su pirmąja

klausimo dalimi. Būtina žinoti, kad vykstant organinių medžiagų ardymui lygiagrečiai vyksta

ir kitokios formos organinės medžiagos susidarymas arba sintezė. Mikroorganizmų sukurta

naujoji organinė medžiaga vadinama humusu. Jeigu vyktų tik vienpusis procesas – organinių

medžiagų ardymas – dirvožemis virstų bestruktūre, nederlinga mineraline žeme.

62

Augalinių organinių medžiagų ardymas ir sintezė priklauso nuo vandens ir oro santykio,

dirvožemio šilumos ir reakcijos, mikroorganizmams reikiamų mitybos elementų kiekio ir

kokybės, smulkiųjų gyvių antagonizmo ir kitų sąlygų. Žemdirbystės instituto Vokės filialo

tyrimų duomenimis, humuso išeiga iš mėšlo siekė 29,5–30, iš lubinų, pupų ir dobilų liekanų

– 23–27, javų – 18–20, kukurūzų – 16, rugių šiaudų – 12, bulvienojų – 8 %. Mechaninis

žemės dirbimas negali iš esmės pakeisti mikrobiologinių procesų vyksmo, tačiau jis daro įtaką

dirvožemio vandens, oro ir šilumos režimui, kitoms aplinkos sąlygoms ir taip yra netiesiogiai

susijęs su organinių medžiagų ardymu, sinteze bei humuso mineralizacija.

Smėlio ir priesmėlio dirvos neužmirksta, gerai vėdinamos, šiltos, todėl jose organinių

medžiagų ardymo tempas gana spartus. Čia labiau reikalingos mineralizacijos procesus

lėtinančios negu juos skatinančios priemonės: minimalus žemės dirbimas, vėlyvesnis

rudeninis arimas ir kt. Sunkios granuliometrinės sudėties glėjiniai jauražemiai, priešingai, yra

drėgnesni, šaltesni, tankesni ir blogiau vėdinami. Norint paspartinti organinių medžiagų

ardymą, tokias dirvas, taip pat ir durpynus reikia purenti. Žemės dirbimas pakeičia

dirvožemio drėgmę, oro kiekį, įšilimą, suaktyvina mikroorganizmus, paspartina

mikrobiologinius procesus ir humuso kaupimąsi.

Augalinių liekanų ardymo sparta taip pat priklauso nuo jų pobūdžio. Daugiamečių žolių

stipri velėna ardoma lėčiau ir ilgiau nei vienamečių žolių ražiena. Velėnos irimo tempui, be

dirvožemio granuliometrinės sudėties, dar turi įtakos jos smulkinimas, įterpimo gylis ir laikas.

Nustatyta, kad šiltu metų laiku susmulkintos velėnos irimas yra apie 1,5 karto intensyvesnis

negu nesusmulkintos. Armens viršutinėje dalyje velėnos augalinės liekanos ardomos sparčiau

negu vagos dugne. Irimo tempas tiesiog proporcingas velėnos apvertimo laikui: kuo anksčiau

rudenį apversta, tuo iki pavasario daugiau suyra. Praktinėje žemdirbystėje nepageidautina nei

per greita velėnos mineralizacija, nei per ilga jos konservacija. Pirmuoju atveju išsiplauna

dalis augalų maisto elementų ir neišsivysto humuso sintezės procesas, antruoju atveju augalai

laiku negauna mitybos elementų, kurie yra sukaupti velėnoje augalinių liekanų ir apmirusių

gyvių pavidalu.

Varpinių augalų liekanos neturi daug azoto, bet turi daug ląstelienos, kitų lengvai

ardomų organinių junginių. Šias liekanas ardo nitrifikuojančios ir amonifikuojančios

bakterijos, kurios savo energijai gauti vartoja azotą. Varpinių augalų liekanose azoto mažai,

trūkstamą jo dalį bakterijos ima iš dirvos sluoksnio, į kurį įterptos šios liekanos, ir jį

nuskurdina. Ypač šis reiškinys akivaizdus, kai paskleidžiami susmulkinti šiaudai ir sėjama į

sekliai supurentas ražienas. Bakterijų suvartotas azotas nedingsta iš mitybos elementų

apykaitos rato dirvoje – mikroorganizmams apmirus, jis vėl atitenka augalams. Papildomas

azoto atsargas mineralinių trąšų forma svarbiausia įterpti pirmaisiais metais, kai įterpiamos

varpinių augalų liekanos.

63

Augalinių organinių medžiagų mineralizacijos intensyvumas priklauso ne vien nuo

optimaliai palankių dirvožemio fizikinių ir cheminių sąlygų, bet taip pat nuo augalo rūšies ir jo

cheminės sudėties. LŽŪU ir Joniškėlio bandymų stotyse nustatyta, kad žieminiai ir vasariniai

rapsai turi daug azoto ir dėl to pasižymi siauru anglies ir azoto santykiu. Jų azotinga biomasė

dėl mažo huminių ir fulvorūgščių santykio dirvožemyje intensyvina organinių medžiagų

mineralizacijos procesus ir dėl to lėtina humifikaciją (Bogužas, 1993; Maikštienienė, 2008).

Žemės ūkio augalai arba kiti mikroorganizmai pasisavina tik dalį intensyvios mineralizacijos

produktų, o kita dalis išsiplauna į gilesnius sluoksnius. Dėl to rapsus žaliajai trąšai

rekomenduojama užarti sunkesnėse dirvose.

Priešingas procesas organinių medžiagų mineralizacijai yra humuso sintezė. Tai pačios

gamtos sukurtas būdas šių medžiagų nuostoliams sumažinti arba visai jų išvengti.

Susintetintos organinės medžiagos iki lipnios koloidinės masės tampa mikroorganizmų ir

augalų mitybos elementų atsarga, sandėliuojama dirvoje. Ši atsarga – tai gana atsparus

mikrobiologinių procesų organinis produktas, kuris neišsiplauna, naudojamas labai saikingai ir

augalams prieinamas tik tada, kai jį perdirba atitinkami mikroorganizmai. Žemdirbystės

instituto Vokės filiale nustatyta, kad netręštoje, mažai humusingoje dirvoje humuso nuostoliai

buvo mažesni negu taip pat netręštoje, bet humusingoje dirvoje. Organinės ir mineralinės

trąšos humuso atsargas padidino irgi nevienodai: mažai humusingoje dirvoje 9,9, vidutinio

humusingumo – 2,8–5,1, humusingoje – 2,1 %, palyginanus su pradiniu kiekiu (Janušienė,

2002).

Augalų mitybos sąlygos. Augalas ir dirvožemis, kaip gyvas organizmas ir jo sudėtinga

terpė, sunkiai apibūdinami vienas be kito. Nors manoma, kad augalai maitinami juos tręšiant

dirbtinėmis trąšomis, faktiškai taip patenkinama tik apie 50 % augalų maisto reikmės. Kitą

mitybos elementų dalį, net nederlingose jaurinėse dirvose, augalai gauna iš mineralizuotų

augalinių ir gyvulinių organinių liekanų, iš sunkiai pasisavinamų mineralinių junginių ir kitų

atsargų. Tų mitybos elementų dalį augalams paruošia dirvožemio mikroorganizmai. Augalai

pasisavina tik vandenyje ištirpusius maisto elementus. Taigi dirvožemis – tai ne tik atrama

augalų šaknims, jis yra būstas visiems smulkiems gyviams, sandėlis maisto atsargoms, talpa

vandeniui ir orui. Dirvožemyje vyksta sudėtingi mikrobiologiniai procesai, kurie sąlygoja

augalų mitybą. Šiems procesams tinkamas vandens, oro ir šilumos režimas sukuriamas žemę

dirbant, gerinant jos struktūringumą, tankumą, poringumą ir kitas savybes. Be žemės dirbimo

neįmanoma įterpti organinių trąšų ir sudaryti sąlygų jų irimui bei veikimui. Mechaninis žemės

dirbimas keičia užartų organinių trąšų mineralizacijos procesus. Šių procesų intensyvumas

priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties ir trąšų užarimo gylio. Vidutinio ir

sunkaus priemolio dirvose organinės trąšos intensyviai ardomos viršutiniame sluoksnyje, daug

mažiau apatiniame, o lengvose dirvose šis procesas beveik vienodas visame armens gylyje ir

64

spartesnis negu sunkiose dirvose. Organinių trąšų užarimo tinkamas laikas ir gylis daro

optimalią įtaką jų mineralizacijai, kartu ir augalų mitybai. Nepagrįstas žemės dirbimo

priemonių taikymas greičiau gali turėti neigiamų pasekmių negu teigiamų. Anksti rudenį

užarus organines trąšas arba intensyviau įdirbus ankštinių augalų ražienas kitų metų

vasariniams augalams, dalis mineralizacijos produktų (pirmiausia nitratų) iki pavasario gali

išsiplauti arba atitekti piktžolėms.

Dideli augalų mitybos elementų ištekliai sukaupti pačioje dirvoje. Juos sudaro gimtosios

uolienos natūralūs dūlėjimo produktai ir ankstesnių metų trąšų likučiai. Šie likučiai įeina į

dirvožemio organinių junginių sudėtį arba sunkiai tirpstančius mineralinius junginius.

Natūraliųjų išteklių virtimas augalams prieinamų formų ir jų pasisavinimas priklauso nuo

įvairių procesų, iš kurių svarbiausi yra dirvožemio mikroorganizmų veikla ir augalų šaknų

sistemos galia. Tačiau šių biologinių procesų intensyvumas daugiausia priklauso nuo

dirvožemio fizikinio režimo, kurį sukuria įvairūs žemės dirbimo būdai. Labiausiai ištirta

dirbimo įtaka dirvožemio bendrojo azoto pasisavinimo ir nitrifikacijjos procesams.

Organinėms trąšoms, įvairiems kompostams, žaliajai trąšai skirtiems augalams,

įvairioms augalinėms liekanoms įterpti labiausiai tinka plūgas. Organinių trąšų, ypač mėšlo,

negalima palikti dirvos paviršiuje. Durpių arba smulkintų šiaudų kraiko mėšlą bei kompostus

galima įterpti ir lėkštinėmis akėčiomis, tačiau sulėkščiuota organinė trąša sumaišoma dirvos

viršutiniame sluoksnyje, yra greičiau mineralizuojama ir galimi azoto nuostoliai. Lėkštėmis

akėčiomis susmulkinti sideratai gali trukdyti sėjos darbams.

Mineralines trąšas taip pat reikia įterpti, ypač tada, kai pradžiūvęs dirvos paviršius.

Tada jos greičiau sudrėksta, pradeda tirpti ir tampa prieinamos augalams. Šių trąšų įterpimas

derinamas su žemės paruošimo arba sėjos darbais.

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Ką vadiname dirvožemio struktūra ir kokia jos reikšmė dirvožemio savybėms?

2. Kaip susidaro dirvožemio struktūra?

3. Kokios dirvožemio struktūros nykimo priežastys ir struktūros gerinimo galimybės?

4. Kas yra dirvožemio tankis ir kokia jo reikšmė augalams?

5. Kuo skiriasi pusiausvyros ir optimalus dirvožemio tankis?

6. Apibūdinkite dirvožemio suslėgimo problemas, pasiūlykite būdus suslėgimui išvengti.

7. Kaip sudaryti augalams palankias dirvožemio vandens ir oro sąlygas?

8. Kaip įtakoti dirvožemio šilumą ir kokia jos reikšmė augalų augimui?

9. Kaip žemės dirbimu įtakoti biologinius procesus dirvožemyje žemdirbiams palankia

linkme?

65

Papildoma literatūra

1. Špokienė N., Arvasas J., Lazauskas P. Žemdirbystės laboratoriniai darbai. Metodiniai

patarimai. - Akademija, 1999. -35 p.

2. Tindžiulis A. Žemės dirbimas. -V.: Mokslas. 1979. -197 p.

3. Stancevičius A. Įvadas į bendrąją žemdirbystę / Paskaitų konspektas agronomijos fakulteto

studentams. Kaunas-Noreikiškės., 1977. 112 p.

4. Zimkuvienė A. Dirvų suslėgimas ir derlius. Vilnius. 1989, 54 p.

5. Žurnalas „Mano ūkis“. Prieiga per internetą: http://www.manoukis.lt/

66

V. ŽEMĖS DIRBIMAS

5.1. Žemės dirbimo reikšmė, tikslai ir technologiniai procesai

Žemės dirbimas yra svarbus žemdirbystės sistemos elementas. Tai pagrindinė

agrotechninė priemonė, sukurianti palankias aplinkos sąlygas žemės ūkio augalų šaknims ir

dirvožemio mikroorganizmams.

Veikiant žemės ir augalų masei, plakant krituliams, važinėjant sunkiems traktoriniams

agregatams ir mašinoms, dirvožemis suslūgsta, sutankėja. Kartais net sunku įsivaizduoti, kad

priemolio dirvų vieno kvadratinio metro armuo, kurio storis dvidešimt centimetrų, sveria 250–

300 kg. Augalų augimo laikotarpiu į vieną kvadratinį metrą iškrinta maždaug tokia pat masė

kritulių. Pagal LAMMC Žemdirbystės instituto ir LŽŪU Žemdirbystės katedros duomenis,

vien barstant mineralines trąšas suvažinėjama iki 15 %, kratant mėšlą – 40–50 %, o ruošiant

žemę pavasarį cukriniams runkeliams, juos sėjant ir purškiant herbicidus – 80–85 % dirvos

paviršiaus (Žulienė, 1978). Augalams optimalus dirvožemio tankis yra 1,1–1,3 Mg m-3

. Per

augalų vegetacijos laikotarpį dėl anksčiau paminėtų priežasčių jis padidėja iki 1,34–1,50 Mg

m-3

, o bendras poringumas sumažėja iki 45–50 %. Toks poringumas nėra labai mažas, tačiau

suslūgusių dirvų poros yra virtusios smulkiais kapiliarais, jie dažniausiai prisipildo silpnai

judančio vandens ir labai sumažina oro apykaitą. Dėl to susilpnėja mikroorganizmų

aktyvumas, organinės medžiagos mineralizacija, augalai blogiau aprūpinami lengvai

prieinamu vandeniu, maisto elementais, šviežiu oru. Sutankėjusioje dirvoje kritulių vanduo dėl

mažo pralaidumo nesusigeria, teka dirvos paviršiumi, ardo struktūrinius agregatus į atskiras

smėlio, dulkių ir molio daleles, jos dar labiau užkemša poras ir susilpnina aeraciją. Visa tai

mažina dirvožemio ir žemės ūkio augalų derlingumą. Blogesnėmis sąlygomis žemės ūkio

augalai silpniau auga, praretėja ir jų vietą greitai užima piktžolės. Kultūrinių augalų bei

mikroorganizmų optimalioms sąlygoms dirvoje atkurti ir piktžolėms naikinti svarbiausia ir

ekologiškiausia priemonė yra žemės dirbimas.

Žemės dirbimas – tai žemės ūkio mašinų ir padargų darbinių dalių mechaninis poveikis

dirvai, norint pakeisti jos fizikines savybes ir biologinę aplinką taip, kad vegetacijos veiksniai

geriau atitiktų žemės ūkio augalų augimo ir vystymosi reikmes.

Žemė daugiausia dirbama po vienų žemės ūkio augalų derliaus nuėmimo iki kitų sėjos.

Žemės dirbimas po sėjos yra mažesnės apimties ir ne visiems augalams reikalingas. Dirbimo

būdas, gilumas, intensyvumas ir darbo kokybė priklauso nuo padargo parinkimo, dirvožemio

granuliometrinės sudėties, sukultūrinimo laipsnio, piktžolėtumo ir piktžolių rūšies, kultūrinių

augalų biologinių savybių ir kitų priežasčių.

67

Žemės dirbimu siekiama: 1) kurti ir pagerinti veiksnius, nuo kurių priklauso dirvožemio

ir žemės ūkio augalų derlingumas; 2) sudaryti sąlygas augalinėms liekanoms, trąšoms ir

sėkloms įterpti.

Žemės dirbimo tikslai:

1. Įterpti prieš tai augusių augalų liekanas;

2. Pakirsti ir sunaikinti augančias piktžoles, sudaryti blogesnes sąlygas augalų ligų

sukėlėjams ir kenkėjams;

3. Supurenti supuolusį armens sluoksnį, pagerinti jo aeraciją, reguliuoti dirvožemio

drėgmės ir oro režimą;

4. Įterpti į dirvą trąšas;

5. Suaktyvinti dirvos mikroorganizmų veiklą, paspartinti organinių medžiagų ardymą,

pagerinti augalų mitybos sąlygas;

6. Sudaryti sąlygas augalų sėkloms įterpti ir vienodai sudygti;

7. Išlyginti ir sutankinti dirvą;

8. Apsaugoti dirvą nuo vandens ir vėjo erozijos.

Žemės dirbimo padargai būna su verčiamosiomis, purenamosiomis ir ravimosiomis

darbinėmis dalimis. Verčiamiesiems padargams priklauso verstuviniai plūgai ir verstuviniai

skutikliai, o purenamiesiems – lėkštiniai skutikliai, ištisinio dirbimo kultivatoriai, frezeriai,

akėčios, volai, valkės bei lygintuvai. Paprastai šiuose padarguose sumontuotos vieno tipo

darbinės dalys. Padargai, prie kurių rėmų sumontuotos įvairios darbinės dalys, vadinami

sudėtiniais padargais. Žemės dirbimo darbų, atliekamų atskirais padargais arba sudėtiniu

agregatu, visuma vadinama žemės dirbimo technologija. Dabar dažniausiai taikomos tokios

žemės dirbimo technologijos: 1) ariminė, kai dirva ariama verstuviniais plūgais, o vėliau

purenama seklaus purenimo padargais; 2) neariminė arba supaprastinto (minimalaus) žemės

dirbimo – dirva neariama, vietoj plūgo naudojami sudėtiniai padargai arba agregatai,

dažniausiai sudaryti iš vertikalių rotorių kultivatoriaus ir seklaus purenimo padargų darbinių

dalių; 3) tiesioginės sėjos – sėjama tiesiog į neįdirbtą dirvą ar ražienas specialiosiomis

sėjamosiomis.

Atskirais padargais dirbant žemę mechaniškai atliekami keli technologiniai procesai:

pakertamos piktžolės, dirbamasis sluoksnis apverčiamas, supurenamas, sutrupinamas,

sumaišomas, išlyginamas, suslegiamas, pakeičiamas dirvos reljefas. Visi žemės dirbimo

darbai skirstomi į dvi grupes – gilųjį ir seklųjį, arba paviršinį. Arimas yra pagrindinis žemės

dirbimo būdas, kuris pakeičia viso armens sluoksnio sandarą. Sekliuoju arba paviršiniu žemės

dirbimu gali būti naikinamos piktžolės, purenamas viršutinis dirvos sluoksnis, įterpiamos

mineralinės trąšos.

68

5.2. Žemės dirbimo būdai

5.2.1. Arimas Arimas yra dažniausiai naudojamas pagrindinio dirvos dirbimo būdas. Tai vienas

sunkiausių ir brangiausių žemės dirbimo darbų. Šis dirvos dirbimo būdas kai apverčiama

dirvos riekė iki šiol neužleidžia savo pozicijų, yra ekologiškai saugių technologijų, leidžiančių

atsisakyti cheminių priemonių ir mineralinių trąšų naudojimo, pagrindas. Ariama verstuviniais

plūgais, kurie seniai naudojami ir iki šiol tobulinami.

Dirvų arimo tikslai: kokybiškai apversti ariamą žemės riekę, visiškai užarti augalų

liekanas, naikinti piktžoles ir ligų pradus, įterpti augusių augalų liekanas ir organines bei

mineralines trąšas, supurenti dirvožemį. Svarbiausia – arimo kokybė. Kuo ji geresnė, tuo

mažiau tenka dirbti žemę vėliau, ruošiant augalų sėjai. Arimas yra viena iš svarbiausių

priemonių laukų žemdirbystės kultūrai gerinti. Tik kokybiškai suartose dirvose visos

naudojamos agropriemonės didina augalų derlių. Prastai suartos dirvos paruošimas sėjai

brangesnis, gaištamas laikas, be to, neretai pablogėja dirvožemio fizikinės savybės, gausėja

piktžolių, sumažėja auginamų augalų derlius, prastėja jo kokybė. Žemdirbiai jau yra įsigiję

naujų, modernių plūgų, tačiau ir jie dar negarantuoja kokybiško arimo. Reikia žinoti, koks

arimo tikslas ir kaip sureguliuoti plūgą, kad dirva būtų kokybiškai suarta. Arimo gylio ir

vagos pločio santykis turi didelę reikšmę plūgo darbo kokybei. Vagos plotis turi būti

proporcingas tam tikram arimo gyliui. Europos šalyse buvo laikomasi nuostatos, kad

tinkamiausias vagos pločio ir arimo gylio santykis – 2. Dabar plūgus gaminančios firmos

nurodo, kad dirvos riekė bus tinkamai (135–140 laipsnių kampu) apversta, jei vagos pločio ir

arimo gylio santykis bus 1,1–1,5, o arimo gylis neviršys 2/3 vagos pločio. Minėto riekės

apvertimo kampo reikalavimas yra teorinis, nes taip apverstas dirvos paviršius turi didžiausią

sąlytį su jį supančia aplinka (atmosfera). Drėgmės kiekis dirvoje taip pat turi įtakos vagos

pločio ir gylio santykiui. Kuo sausesnis sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemis ariamas,

tuo siauresnė turi būti riekė. Vienodas riekių gylis yra labai svarbus suartų dirvų kokybės

vertinimo rodiklis, nes vėlesniu priešsėjiniu žemės dirbimu tik iš riekių keterų bus

formuojamas sėklos guoliavietė.

Žemė paprastai ariama verstuviniu plūgu. Gaminami vienpusio (varsniniai) ir abipusio

vertimo (lygiojo arimo) plūgai. Lygiojo arimo plūgai būna pasukamieji, paverčiamieji,

apverčiamieji ir skersai išdėstytais korpusais. Labiausiai šiuo metu paplitę bendrosios

paskirties vienpusio vertimo plūgai.

Vienpusio vertimo (tradiciniais) plūgais dirva verčiama tik į vieną pusę, todėl jo galima

paprastesnė konstrukcija, nedidelė masė ir kaina, nesudėtingas reguliavimas. Vienpusio

vertimo plūgais ariama sumestine ir išmestine, suartame lauke lieka išmestinių vagos, kurios

69

trukdo tolesniems darbams. Ypač prastai šie plūgai dirba šlaituose, todėl ten dažniausiai

ariama lygiojo arimo plūgais.

Vis plačiau plinta apverčiamieji lygiojo

arimo plūgai (5.1 pav.), nors jie yra apie 1,8

karto brangesni už vienpusio vertimo plūgus.

Šie plūgai turi nemažai privalumų. Jais ariant

visas laukas suariamas vienodu gyliu,

sumažėja dirvožemio erozija, dirvos sėjai

paruošiamos greičiau ir pigiau, arimo našumas

padidėja 10–20 procentų. Tyrimais nustatyta,

kad ariant apverčiamaisiais plūgais gaunamas

iki 12 % didesnis derlius.

Gaminami pastovaus ir keičiamo

darbinio pločio plūgai. Įrengus darbinio pločio

keitimo mechanizmą padidinamas plūgo naudojimo efektyvumas. Ariant tokiais plūgais

galima gerai pritaikyti arimo agregatą prie dirvožemio savybių, optimaliai panaudoti

traktoriaus traukos jėgą.

Pagrindinės plūgo darbinės dalys yra šios: noragas, kuris velėną pjauna iš apačios,

verstuvė, kuri dirvos riekę verčia, peilis — dirvos riekę pjauna vertikalioje plokštumoje. Gana

svarbi plūgo dalis yra pavaža, ji remiasi į vagos sienelę ir yra veikiama dirvos riekės

spaudimo jėgos, suteikiančios plūgo judėjimui stabilumą. Be to, pavaža apsaugo apatinę stovo

dalį ir balną nuo dilimo. Pavaža prie balno tvirtinama 2–3 laipsnių kampu vagos sienelės ir

dugno atžvilgiu.

Plūgai vienas nuo kito labiausiai skiriasi verstuvių forma. Verstuvės forma turi įtakos:

dirvos trupinimui ir apvertimo kokybei; riekės formai, jos transportavimui; optimaliam arimo

greičiui.

Labai išgaubta, stati verstuvė geriau trupina dirvos riekę, tačiau jos didesnis

pasipriešinimas traukai. Kuo dirva lengvesnė, tuo verstuvė gali būti statesnė ir labiau išgaubta.

Sunkesnėms dirvoms arti verstuvės turėtų būti ilgesnės ir labiau susuktos. Korpusai su

juostinėmis verstuvėmis geriau dirba drėgnose, rišliose, humusingose dirvose, tačiau jos

yra brangesnės, nors mažiau dėvisi. Jų pasipriešinimas traukai yra apie 20 % mažesnis

negu ištisinių. Ištisinės verstuvės gali būti plieninės ir plastikinės.

Verstuvės yra cilindrinės, kultūrinės, pusiau sraigtinės ir sraigtinės. Cilindrinės

verstuvės velėną blogai verčia, bet gerai ją trupina. Kultūrinių verstuvių 3/4 yra cilindrinės, tik

pats galas – sraigtinės formos, todėl jos velėną neblogai apverčia ir sutrupina. Bendrosios

paskirties plūgai dažniausiai gaminami su pusiau sraigtinėmis verstuvėmis. Pusiau sraigtinės

5.1 pav. Pakabinamasis bendrosios paskirties

apverčiamasis plūgas: 1 – rėmas; 2 ir 5 – korpusai; 3 –

priešplūgis; 4 – diskinis peilis; 6 – atraminis ratas

(http://www.lemken.com)

70

verstuvės velėną geriau apverčia, bet blogiau sutrupina negu kultūrinės verstuvės. Plūgai su

sraigtinėmis verstuvėmis labai gerai velėną apverčia, bet netrupina. Tokie plūgai naudojami

dirvonams, sunkioms dirvoms, pievoms, krūmynams arti. Verstuvė gali baigtis plunksna, jos

paskirtis – pagerinti dirvos riekės apvertimą bei sumažinti verstuvės galo dilimą.

Dažnai prie plūgo pritaisomi priešplūgiai. Priešplūgiai sudaryti iš norago, verstuvės ir

stovu pritvirtinti prie rėmo prieš pagrindinį korpusą. Plūgas su priešplūgiais velėną atpjauna

dviem sluoksniais. Priešplūgis atpjauna viršutinį 0,10 – 0,12 m storio velėnos sluoksnį ir kartu

su piktžolių sėklomis, augalų liekanomis, ligų sukėlėjais bei kenkėjais jį įverčia į vagos dugną.

Pagrindinis korpusas pakelia mažiau augalų šaknų turintį, geriau trupantį apatinį armens

sluoksnį ir užverčia jį ant priešplūgio nuverstos velėnos, todėl arimo paviršius būna lygesnis,

geriau užverčiamos ražienos.

Kamparaižis iš dalies turi priešplūgio paskirtį – atpjauna tik dirvos riekės kampą, riekei

slenkant verstuvės paviršiumi. Kamparaižis susideda iš nedidelės verstuvės ir lenkto stovo.

Kamparaižio verstuvė vienu galu priglunda prie korpuso verstuvės priekinės dalies.

Kamparaižiai yra tinkamesni esant aukštai ražienai, kai gausu piktžolių ir šiaudų liekanų.

Ilgą laiką ariant vienodu gyliu, sutankėja vagos dugnas ir susidaro armens padas.

Armens padas gali būti suardomas podirvio purentuvu, raižytuvu arba prie plūgo korpuso

tvirtinamu noragėliu, kuris nustatomas purenti 0,15 m giliau negu arimo gylis.

Plūgas gali būti komplektuojamas su armens volais, kurie plačiau aprašyti 5.2.8.

skyrelyje.

Dažniausiai skiriami keturi arimo būdai: lygusis, varsninis, figūrinis ir lysvinis.

Paskutiniais trimis būdais ariama vienpusio vertimo plūgais, lygiajam arimui reikalingas

apverčiamasis plūgas.

Lygusis arimas – tai toks arimo būdas, kai dirvos riekės nuo vieno lauko krašto iki

kito verčiamos į vieną pusę. Suartas laukas yra lygus be sumestinių ir išmestinių. Tokiam

arimui naudojami apverčiamieji arba paverčiamieji plūgai, kurių vieni korpusai yra

dešiniojo, kiti – kairiojo vertimo. Atvažiavus į lauko galą, iškėlus plūgą, į darbo padėtį

paverčiami priešingo vertimo korpusai ir apsisukus važiuojama greta arimo. Pradedant

arti, paskutiniuoju plūgo korpusu lauko pakraštyje išariama 0,10–0,12 m gylio

paruošiamoji vaga. Šios vagos dirvos riekė verčiama į lauko pusę. Po to plūgas

nustatomas visam arimo gyliui ir tuo pačiu pakraščiu važiuojama taip, kad pirmasis

korpusas užverstų paruošiamąją vagą. Taip pradėtas lauko kraštas būna lygus ir gerai

išartas. Apverčiamieji plūgai, palyginus su įprastiniais, yra sudėtingesnės konstrukcijos,

sunkesni, todėl reikalingi galingesni traktoriai, daugiau reguliavimų. Nepaisant to, šie

plūgai vis plačiau naudojami. Jais ariant nereikia matuoti ir gairiuoti varsnų, paprasčiau

71

arti sudėtingos konfigūracijos laukus, didesnis darbo našumas, nereikia papildomų darbo

ir energetinių sąnaudų sumestinėms ir išmestinėms lyginti, geresnė arimo kokybė.

Varsninis arimas taikomas plačiausiai. Šiuo būdu ariamos nusausintos, išlygintos,

vandeniui laidžios dirvos. Prieš ariant laukas suskirstomas juostomis , vadinamomis

varsnomis. Kiekvieną varsną galima pradėti arti iš vidurio arba iš šonų. Pradėjus varsną

arti iš vidurio, važiuojant ratu pirmyn ir grįžtant atgal dirvos riekės verčiamos

priešpriešiais. Varsnos viduryje priešpriešiais suverstos riekės sudaro keterą, kuri

vadinama sumestine. Ariant varsną iš šonų žemė verčiama į šalis. Tada varsnos viduryje

lieka vaga, vadinama išmestine.

Varsnos plotis priklauso nuo lauko ilgio ir pločio (5.1 lentelė). Atmatavus platesnes

varsnas negu nurodyta lentelėje, pagrąžose sugaištama daugiau laiko tuštiems

važiavimams, čia labiau suvažinėjama dirva, todėl sugadinama jos struktūra.

Ariant siauromis varsnomis, susidaro daugiau sumestinių ir išmestinių, kurios

vėliau trukdo kitiems darbams. Dėl to net optimalaus pločio neporines varsnas siūloma

arti sumestine, o porines – išmestine (5.2 pav.). Toks arimo būdas vadinamas

kombinuotoju varsniniu. Taip ariant beveik per pusę sumažėja sumestinių ir išmestinių

skaičius, sutrumpėja nenaudingo darbo laikas.

5.1 lentelė. Varsnos plotis priklausomai nuo lauko ilgio ir plūgo korpusų skaičiaus

(Feiza, Malinauskas, Putna, 2004)

Lauko

ilgis m

Varsnos plotis m, kai plūgas

2–3

korpusų

4–5

korpusų

6–7 korpusų 8–9

korpusų

300–400 30–40 50–60 55–65 70–80

400–500 40–45 60–70 65–75 80–90

500–700 45–50 70–80 75–85 90–100

700–1000 50–65 80–90 85–95 100–110

1000–1300 65–70 90–100 95–105 110–120

72

Varsnų galuose paliekamos pagrąžų juostos traktoriniam agregatui apsisukti.

Atmatavus pagrąžų juostas jų riba pažymima seklia kontroline vaga. Dviejų ir trijų

korpusų plūgams pagrąža paliekama 8 m pločio, keturių korpusų pakabinamiesiems

plūgams – 10 m, penkių ir šešių korpusų pusiau pakabinamiesiems – 15–20 m, aštuonių

ir devynių korpusų plūgams – ne mažiau kaip 20 m. Varsnos ariamos išilgai iki

kontrolinės vagos, o

už jos daromas kilpinis

arba šaudyklinis

posūkis su iškeltais

plūgais. Suarus visas

varsnas, ariamos

pagrąžos priarimu arba

atarimu, t. y. visos

pagrąžų dirvos riekės

verčiamos į suarto

lauko pusę arba į išorę.

Ariant tą patį lauką

kitą kartą, buvusių

išmestinių vietose

daromos sumestinės, o buvusių sumestinių vietose – išmestinės.

Figūrinis arimas – tai toks arimo būdas, kai važiuojama aplink lauką neiškeliant

plūgų arba iškeliant lauko kampuose. Šis būdas taikomas ir nestačiuose kalvotuose, ir

lygiuose laukuose. Kalvos pradedamos arti nuo viršūnės. Jos neturi stačių kampų,

važiuojama aplink kalvą pagal laikrodžio rodyklę visą laiką įgilintu plūgu. Taip ariama

iki pašlaitės. Dirvos riekės verčiamos aukštyn. Toks arimas mažina vandens ir

mechaninę eroziją, nereikalauja laiko posūkiams, tačiau darbas gerokai sudėtingesnis ir

sunkesnis, o jo kokybė blogesnė, palyginus su varsniniu arimu. Dėl šių priežasčių

kalvotos dirvos dažniausiai ariamos varsniniu būdu.

5.2 pav. Kombinuotasis varsninis arimas (Feiza, Malinauskas, Putna,

2004)

73

Lygiuose laukuose figūrinį arimą galima pradėti iš lauko vidurio arba iš kraštų.

Lauko viduryje pirmiausia padaroma trumpa sumestinė ir ariama tik jos šonuose, kol

suarto sklypelio plotis pasiekia 40–60 metrų, o nuo jo šonų ir galų iki lauko kraštų lieka

vienodas atstumas. Tada pradedama arti aplink tą sklypelį, kampuose darant kilpinius

arba šaudyklinius posūkius. Suartas laukas yra lygus, be sumestinių (išskyrus

sujungimus kampuose) ir išmestinių. Darbą apsunkina ir gaišina lauko vidurio

nustatymas, nes mūsų laukų konfigūracija labai įvairi. Dėl tos priežasties

rekomenduojama pradėti arti iš lauko kraštų, važiuojant prieš laikrodžio rodyklę pagal

lauko formą. Darant posūkius lauko kampuose arimą galima sujungti arba palikti

nesuartus ruožus. Jie

suariami tada, kai

baigiamas arti visas laukas

(5.3 pav.). Šio arimo būdo

trūkumas yra tas, kad

baigiant arti lauko viduryje

kartais tenka įvažiuoti į

arimą. Traktoriaus vėžės

arime gadina dirvožemio

savybes ir darbo kokybę.

Dėl tų priežasčių figūrinis

arimas nėra plačiai paplitęs.

Lysvinis arimas.

Slėniuose, kurių dirvožemis

mažai laidus ir kur purenimas nepadeda sumažinti dažno drėgmės pertekliaus, ruošiant dirvą

žieminiams javams patariama arti lysvėmis. Lysvė – tai pastovaus pločio žemės juosta,

kurios viduryje yra pakilimas, o šonuose vagos. Kad vandens perteklius iš ariamojo

sluoksnio greitai pasišalintų, reikia nustatyti, koks turi būti atstumas tarp vagų. Norint, kad iš

0,20 m gyliu suarto sluoksnio per 2 dienas pasišalintų laisvasis vanduo, lysvių plotis sunkaus

priemolio dirvose turėtų būti 4–6 m, vidutinio sunkumo priemolio dirvose – 8–12 m, o

lengvuose priemoliuose – 14–20 m. Prieš sėją lysvė visada ariama sumestine. Sumestinės

ir išmestinės kaskart daromos toje pačioje vietoje. Taip ariant lysvės vidurys pakyla, o

jos šonai pasidaro nuolaidūs.

Lysvinis arimas yra gera priemonė dirvos drėgmės pertekliui sumažinti, tačiau per

ilgesnį laiką išmestinės pasidaro labai gilios. Jos mažina kitų darbų spartą, blogina jų

kokybę, gadina techniką. Giliose išmestinėse žemės ūkio augalai skursta dėl nederlingo,

šlapio podirvio, o jų vietą užima piktžolės. Laukuose, kur dirvos paviršius banguotas ir

5.3 pav. Figūrinis arimas išmestine, nesujungiant kampų (Feiza,

Malinauskas, Putna, 2004)

74

išarus tiesią vagą vanduo negali ja bėgti, lysvėmis arti neapsimoka. Dabar, kai dauguma

laukų nusausinta, lysvinis arimas tampa istorinis.

Kaip minėta, ariant vienpusio vertimo plūgais būtina mokėti taisyklingai suarti

sumestines ir išmestines. Jei pradedama arti plūgu, nustatytu visam arimo gyliui,

sumestinė bus blogai suarta. Važiuojant pirmyn plūgo pirmasis korpusas apverčia storą

žemės riekę ant nearto paviršiaus. Jeigu grįžtant atgal važiuojama taip, kad tas pats

pirmasis korpusas išartų žemėmis užverstą neartą dirvos ruožą, sumestinė būna labai

aukšta. Jeigu važiuojama taip, kad pirmasis korpusas žemę verstų vėl ant nearto

paviršiaus ir abiejų važiavimų priešpriešiais suverstos žemės riekės tik susiliestų,

sumestinė būna žemesnė, bet po ja lieka daugiau kaip dviejų korpusų pločio neartas

ruožas. Ir vienu, ir kitu atveju sumestinė padaroma dviem važiavimais, bet yra bloga ir

jokiu būdu praktikoje netaikytina. Kad sumestinė būtų žema ir po ja neliktų neartos

žemės, ją reikia arti pusės arimo gylio, atarimu arba išmestine.

Pusės arimo gylio sumestinė yra paprasčiausia ir pigiausia. Ji suariama dviem

važiavimais. Plūgas nustatomas taip, kad pirmasis korpusas artų puse arimo gylio, o

paskutinysis – visu gyliu. Važiuojant pirmyn plūgo pirmasis korpusas žemės riekę verčia

ant neartos dirvos. Lauko gale apsisukama į dešinę, plūgo padėtis nekeičiama. Grįžtant

atgal pirmasis korpusas leidžiamas ta vieta, kur prieš tai jis vertė žemę. Taip išariamas

ankstesnio važiavimo metu žemėmis užverstas neartas dirvos ruožas. Grįžtant atgal

pirmasis korpusas aria puse arimo

gylio, todėl sumestinė būna neaukšta ir

po ja nelieka neartos žemės. Padarius

sumestinę, visi korpusai nustatomi

visam arimo gyliui.

Sumestinė atarimu suariama

trimis važiavimais. Pirmam

važiavimui plūgas nustatomas taip,

kad pirmasis korpusas šliaužtų dirvos

paviršiumi, o paskutinysis artų visu

gyliu. Lauko gale plūgas iškeliamas ir

apsisukama į dešinę. Plūgas

sureguliuojamas, kad visi korpusai

artų visu gyliu. Grįžtant atgal pirmasis

korpusas leidžiamas ta vieta, kur

pirmojo važiavimo metu dirvos riekę apvertė priešpaskutinis korpusas. Pirmasis

korpusas žemę verčia ant paskutinio korpuso apverstos velėnos ir užpila pusę

5.4 pav. Sumestinės arimas atarimu: a – pirmasis

važiavimas; b – antrasis važiavimas; c – trečiasis

važiavimas (Feiza, Malinauskas, Putna, 2004)

75

paskutiniosios vagos. Čia susidaro sumestinės centras (5.4 pav.). Nuvažiavus pirmyn

antrą kartą, sumestinė baigiama arti. Norint, kad ji būtų dar žemesnė, antrajam

važiavimui plūgas nustatomas trijų ketvirtadalių arimo gyliui, o visu gyliu ariama tik

trečiuoju važiavimu. Plūgo reguliavimai gerina sumestinės arimo kokybę, bet gaišina

laiką. Atsižvelgiant į tai, sumestinė atarimu dažnesnė negu pusės arimo gylio.

Sumestinė išmestine yra sudėtingiausia ir jai sugaištama daugiausia laiko, nes

pirmiausia išariama sekli išmestinė ir tik paskui jos vietoje suariama sumestinė (5.5 pav.).

Tam reikalingi keturi važiavimai. Važiuojant pirmą kartą plūgas nustatomas taip, kad pirmas

korpusas šliaužtų dirvos paviršiumi, o paskutinysis artų maždaug 10 cm gyliu. Lauko gale,

iškėlus plūgą, apsisukama į kairę.

Kai dirva drėgna, plūgo padėtis nekeičiama, o esant sausai dirvai, paskutinysis korpusas

pagilinamas 5 cm, kad jo neišmestų į anksčiau išartą vagą. Važiuojant atgal išariama dviejų

riekių pločio išmestinė. Trečiajam važiavimui

pirmasis korpusas nustatomas pusei, o paskutinysis

– trims ketvirtadaliams arimo gylio. Apsisukama į

dešinę ir ariamas baras, kuris buvo išartas antru

važiavimu. Plūgas leidžiamas taip, kad pirmasis

korpusas užverstų pusę išmestinės. Baigus trečiąjį

važiavimą apsisukama į dešinę. Plūgo padėtis

nekeičiama. Grįžtant atgal sumestinė baigiama

suarti. Ji būna lygi su visu armens paviršiumi. Tada

plūgas nustatomas visam arimo gyliui. Visam

arimo gyliui plūgą galima nustatyti prieš ariant

sumestinę, tačiau tada sumestinės ketera būna

truputį aukštesnė.

Sumestinės dažniausiai ariamos atarimu. Kad

nereikėtų plūgo dažnai perstatinėti, ypač kai ariama

daugiakorpusiais plūgais, varsnos atmatuojamos ir

sumestinės suariamos iš anksto mažesnės galios traktoriais, agreguojamais su 2–3 korpusų

plūgais.

Sumestinės atarimu ir išmestine ariama tradiciniais plūgais nacionalinėse bei pasaulinėse

artojų varžybose. Varžybose, norint kokybiškiau suarti sumestines, ariama kanadietišku arba

anglišku būdais, esant skirtingam važiavimų ir riekių skaičiui. Šios sumestinės yra dar

sudėtingesnės.

Išmestinės formavimas pradedamas iš anksto, likus keliems paskutiniesiems

važiavimams. Išmestinė yra laikoma gera, kai: švariai išarta, jos plotis atitinka vieno korpuso

5.5 pav. Sumestinės arimas išmestine: a –

pirmasis važiavimas; b – antrasis važiavimas;

c – trečiasis važiavimas; d – ketvirtasis

važiavimas (Feiza, Malinauskas, Putna, 2004)

76

užgriebį, ne gilesnė kaip visas arimas, nėra atverstų velėnų su augalų liekanomis. Norint išarti

tokią išmestinę, reikia, kad neartos žemės ruožas paskutiniam važiavimui liktų vienu korpusu

siauresnis už plūgo užgriebio plotį. Važiuojant priešpaskutinį kartą, plūgo pirmasis korpusas

leidžiamas normaliu gyliu, o paskutinysis nustatomas maždaug pusei arimo gylio. Lauko gale,

prieš ariant išmestinę, paskutinysis korpusas vėl pagilinamas iki viso arimo gylio arba truputį

sekliau. Važiuojant paskutinį kartą, plūgo pirmieji korpusai aria neartą ruožą, o paskutinysis

aria ankstesnio važiavimo seklesniąją vagą ir ją pagilina.

Iš anksto neatmatavus ariamo ruožo pločio ir nesureguliavus plūgo, likus dviem

paskutiniams važiavimams išmestinė gali būti ne visiškai išarta, plati, gili.

Taip atsitinka, kai paskutiniam važiavimui lieka:

ariamos žemės ruožas tokio pat pločio, kaip plūgo užgriebio plotis. Tada visi korpusai

verčia neartą žemę, o paskutinis korpusas palieka antrą išmestinę vagą, kuri dažnai

pagilinama, kad pasipriešinimo jėga neišmestų plūgo į priešpaskutinio važiavimo

padarytą vagą;

ariamos žemės ruožas per visą varsnos ilgį arba vietomis šiek tiek platesnis už

plūgo užgriebio plotį. Tarp dviejų išmestinių vagų lieka neartos žemės ruožas;

neartos žemės ruožas per siauras. Tada paskutinieji korpusai atverčia išartą žemę

ir iškelia į paviršių augalines liekanas.

Arimo gylis priklauso nuo armens storio, dirvos sukultūrinimo laipsnio, žemės

ūkio augalų rūšies. Kalvų viršūnėse, lengvose žemėse ariamasis sluoksnis dažniausiai

yra plonas. Tokių dirvų negalima iš karto giliai arti. Sunkesnės, sukultūrintos dirvos turi

storą armenį, todėl jos paprastai ariamos giliau kaip 0,20 m. Arimas iki 0,15–0,16 m

vadinamas sekliu, 0,17–0,20 m – vidutiniu, 0,21–0,25 m – normaliu, daugiau kaip 0,25

m – giliu. Giliai ariamų dirvų storesnis purusis sluoksnis. Kuo gilesnis ariamasis

sluoksnis, tuo žemė geriau pajėgia augalus aprūpinti svarbiausiais vegetacijos veiksniais

— vandeniu ir maisto elementais. Kuo giliau dirva ariama, tuo giliau ji supurenama,

giliau į ją įeina oras ir lengviau prasiskverbia vanduo. Sausu oru tokioje dirvoje gerai

laikosi drėgmė, nes įsisunkęs vanduo sunkiai išgaruoja, ir dėl vandens pertekliaus tokia

dirva mažiau nukenčia, nes vanduo pasklinda storesniame jos sluoksnyje. Be to,

manoma, kad kuo giliau dirva suariama, tuo greičiau ji įšyla, geriau tą šilumą laiko.

Giliai suartoje dirvoje giliau įsiskverbia augalų šaknys ir iš storesnio dirvos sluoksnio

gali imti mitybos elementus.

Toks sluoksnis ne tik geriau praleidžia kritulių vandenį, bet daugiau jo sugeria ir

ilgiau išlaiko augalams ir dirvožemio mikroorganizmams reikalingas atsargas. Esant

normaliam vandens ir oro santykiui, yra aktyvesnė mikroorganizmų veikla, dirva labiau

papildoma mitybos elementais, užauga stipresnės augalų šaknys. Gausesnė šaknų

77

sistema geriau aprūpina augalą mitybos elementais. Visa tai turi teigiamą įtaką žemės

ūkio augalų derliui. Gilus arimas gerai naikina daugiametes piktžoles ir kai kuriuos ken-

kėjus, tačiau tai yra sunkus ir brangus darbas. Kai armuo pakankamai storas, gilų arimą

galima kaitalioti su sekliu, atsižvelgiant į žemės ūkio augalų biologines reikmes.

Dirvų su plonu ariamuoju sluoksniu negalima pradėti arti giliai, nes išverčiamas

nederlingas podirvis, mažinantis derlių. Jei išverčiamas kad ir nestoras (3–5 cm)

podirvio sluoksnis, lauką būtina bent 3–5 metus gausiai tręšti mėšlu arba kitomis

organinėmis trąšomis, užarti žaliąją trąšą.

Jei po armens sluoksniu yra susiformavęs suspaustas sluoksnis – „armens padas“,

būtina purenti vagos dugną arba podirvį. Tam prie plūgo korpuso tvirtinamas specialus

purentuvas. Į supurentą podirvį patenka daugiau oro, mikroorganizmų, augalų šaknų,

todėl jis tampa derlingesnis. Esant reikalui tokias dirvas po kelių metų galima arti truputį

giliau, nes podirvio neigiama įtaka augalų derliui jau būna gerokai sumažėjusi.

Arimo kryptis priklauso nuo lauko reljefo ir arimo būdo. Lygūs laukai ariami

ilgosios kraštinės kryptimi. Jeigu nuolydis mažas, ariama išilgai jo, kad geriau nutekėtų

vanduo. Nuolaidesnės kalvotos dirvos ariamos skersai nuolydžio, kad būtų mažesnė

vandens erozija.

Arimo greitis. Arimo kokybė gerėja didinant greitį iki 2,2 m s-1

(1 m s-1

= 3,6 km val-1

).

Dar sparčiau ariant velėna per toli nusviedžiama ir netvarkingai suklojama, todėl paprastai

ariama 1,7–2,2 m s-1

greičiu. Gaminami plūgai ir greitam arimui. Šiais plūgais galima arti iki

3,3 m s-1

greičiu. Tačiau padidinus plūgų darbinį greitį 0,3 m s-1

, traukos pasipriešinimas

vidutiniškai padidėja 5 procentais. Pradinis greitis, nuo kurio pradeda didėti pasipriešinimas,

yra 1,4 m s-1

.

Arimo laikas daugiausia priklauso nuo dirvožemio drėgmės. Tik lengvų smėlio

dirvų drėgnumas beveik neturi įtakos jų arimo laikui. Ariant sunkesnės granuliometrinės

sudėties dirvas, jeigu jos yra per šlapios, verčiama riekė blizga, netrupa, nebyra, o arimui

džiūnant susidaro kieti grumstai. Kai tokios dirvos yra per sausos, plūgas jas taip pat

silpnai trupina ir verčia luitais. Tokį arimą sunku paruošti sėjai, didesnės energijos

sąnaudos. Geriausias arimo laikas yra tada, kai žemė nelimpa prie padargų ir lengvai

trupa. Tada nesusidaro grumstai, negenda dirvožemio struktūra. Rudeninį arimą

rekomenduojama pradėti rugsėjo mėnesį ir baigti iki spalio vidurio. Nesant galimybės

dirvos suarti geriausiais agrotechniniais terminais, arti reikia iki šalčių, bet nepalikti

pavasariui. Tokiu atveju ypač būtina žiūrėti, kad dirvos nebūtų per drėgnos: vagos dugnu

važiuojantys traktoriaus ratai suspaudžia podirvį ir suformuoja „armens padą“ su

ilgalaikėmis neigiamomis pasekmėmis. Neariamos tik tos dirvos, kuriose taikomas

neariminis žemės dirbimas.

78

Nespėjus suarti iš rudens, pavasariui reikėtų palikti ražienines dirvas. Jas pavasarį

galima anksčiau pradėti dirbti nei po kaupiamųjų. Be to tam tikrus pokyčius tradicinėje

žemdirbystėje numato aplinkosauginiai Europos Sąjungos (ES) reikalavimai. Vienas iš jų

– įgyvendinti ES Nitratų direktyvos 91/676/EEC reikalavimus, kurie įpareigoja

žemdirbius gamybinę – technologinę veiklą organizuoti taip, kad mažėtų aplinkos

(vandenų) tarša nitratais. Kita ražienų dirbimo pavasarį priežastis – šiuo metu mokamos

500 litų už hektarą ES išmokos už žiemoti paliktos ražienas, kad žemdirbiai rudenį laukų

neartų. Reikalaujama iš tokių laukų išvežti šiaudus arba juos susmulkinti ir paskleisti

paviršiuje, nepurkšti augalų apsaugos produktų, ražienų netręšti, nekalkinti i r neganyti

gyvulių, atlikti lengvą paviršiaus kultivavimą iki rugsėjo 30 d., laukus palikti nesuartus

iki kitų metų kovo 1 d. Kultivuotose dirvose turi aiškiai matytis ražienos. Nustatyta, kad

jei ne mažiau kaip 30 % dirvos paviršiaus nuo rudens iki pavasario lieka padengta

augalinėmis liekanomis – gausūs krituliai mažiau ardo dirvožemio struktūrą, mažėja

dirvožemio erozija, tuo pačiu ir maisto medžiagų nuostoliai išsiplovimo metu.

Pastarąsias rekomendacijas galima taikyti esant gerai darbų organizacijai , auginant

vėlyvos sėjos augalus. Priešingu atveju – neišvengiama nuostolių dėl suvėlintos sėjos.

Arimo verstuviniais plūgais privalumai: pakankamai gera darbo kokybė įvairaus tipo ir

drėgnio dirvose; gerai naikina piktžoles; palyginti gerai įterpia į dirvą organines trąšas bei

didelius, net ir ilgastiebių augalų, kiekius; apverstos augalų liekanos netrukdo kitų mašinų

darbui; į paviršių vėl iškeliamos gilesniuose armens sluoksniuose buvę mitybos elementai;

dirva trupinama natūraliai.

Arimo verstuviniais plūgais trūkumai: staiga pasikeičia gyvenimo sąlygos dirvožemio

florai ir faunai; ant dirvos paviršiaus nelieka jokios apsauginės dangos; suardomos vertikalios

dirvožemio poros, dirva nemaišoma; organinės trąšos ir augalų liekanos įterpiamos

sluoksniais; gali susidaryti armens padas; piktžolių ir kultūrinių augalų sėklos iš dalies

užkonservuojamos (dėl to didesnis piktžolėtumas kitais metais); susidaręs struktūringesnis,

biologiškai turtingesnis paviršiaus sluoksnis atsiduria vagos dugne. Pagrindiniai plūgų

trūkumai, palyginus su kitais padargais, yra sunkus reguliavimas, didelė masė, masės centras

toli nuo traktoriaus, todėl reikalinga didesnė traktoriaus hidraulinio keltuvo keliamoji jėga,

didelis pasipriešinimas traukai, mažas našumas.

Ariant paprastai traktoriaus vienos pusės ratai rieda išarta vaga (5.6 pav., a). Taip ariant

padidėja poarmeninio sluoksnio suslėgimas. Dirvos suslėgimas mažesnis, kai visi traktoriaus

ratai arba vikšrai rieda nearta dirva (5.6 pav., b), kai traktoriaus ir padargų slėgis pasiskirsto

didesniame plote, pavyzdžiui, naudojant platesnes padangas, sudvejintus ratus arba vikšrinę

važiuoklę. Dirvos struktūros ardymas mažėja neleidžiant slysti ratams.

79

5.6 pav. Arimo agregato važiavimo būdai: a - traktoriaus vienos pusės ratai rieda išarta vaga,

b - visi traktoriaus ratai rieda nearta dirva (http://www.lemken.com)

Arimo klaidos:

- nepakankamai apverčiama riekė – per mažas arimo greitis, plūgas per daug spaudžiamas

prie vagos sienelės, per giliai aria priešplūgis, netinkamas riekės pločio ir storio santykis;

- prastai užartos augalų liekanos – ariama be priešplūgių, per mažas priešplūgių arimo

gylis, per didelis priešplūgių gylis, priešplūgiai pritvirtinti per toli nuo korpuso norago galo,

per mažas arimo greitis;

- per mažas arimo gylis – netinkama plūgo lauko ratuko padėtis, neaštrūs ar nudilę noragai,

nudilę kaltai, atšipę ar nudilę diskinio peilio ašmenys;

- per mažas pirmojo korpuso arimo gylis – per daug sutrumpinta dešinioji traktoriaus

trauklė, per ilga centrinė trauklė;

- pirmojo korpuso arimo gylis didesnis negu paskutiniojo – per daug sutrumpinta centrinė

trauklė;

- priešplūgiai dažnai kemšasi augalų liekanomis – per mažas priešplūgių arimo gylis,

priešplūgiai pritvirtinti per arti nuo korpuso norago galo;

- pirmojo korpuso ariama vaga per plati – plūgas yra ne traktoriaus centre, bet dešiniau

žiūrint iš priekio;

- pirmojo korpuso ariama vaga per siaura – plūgas ne traktoriaus centre, bet kairiau;

80

- visas plūgas spaudžiamas prie arba nuo vagos sienelės – plūgas nestabilus dėl sudilusios

pavažos;

- buksuoja traktoriaus ratai – per didelis oro slėgis traktoriaus ratuose, per didelis arimo

gylis ir vagos plotis

esamomis sąlygomis,

neteisingai parinktas

plūgas.

Klasikiniam plūgui

alternatyvūs padargai.

Kastuviniai plūgai

(5.7 pav.). Šie plūgai būna

dviejų tipų: švytuojantys,

veikiantys smeigimo -

metimo principu, ir rotoriniai. Jie yra universalūs, tinka tiek rudeniniam žemės dirbimui, tiek

sėklos guoliui ruošti prieš sėją, ypač mažiems ir siauriems plotams dirbti šiltnamiuose. Žemę

dirbant šiais plūgais nelieka išmetimų, nesusidaro ,,armens padas“, nesuslegiami gilesni žemės

sluoksniai, darbo gylis – iki 0,40 m. Padargo važiavimo greitis maždaug apie 1 m s-1

, todėl

našumas nedidelis. Be to, šie plūgai yra brangesni už verstuvinius plūgus. Perstatant pavažas

keičiamas purenimo gylis. Kastuvinių plūgų privalumai: nesusidaro „armens padas“;

traktorius važiuoja neartu lauku, nebuksuoja; nėra sumestinių, išmestinių; supurena ir labai

sunkias, rišlias dirvas.

Kastuvinių plūgų trūkumai: mažas našumas; brangūs; didelės eksploatacinės ir remonto

išlaidos; nevisiškai įterpiamos augalų liekanos.

Beverstuvis plūgas. Darbinė dalis – įstrižas noragas su siaura purenančia plokštele, kuria

keičiamas purenimo intensyvumas nesuardant natūralaus dirvos sluoksnių išsidėstymo. Šie

plūgai naudojamai suslėgtoms, sunkiai įdirbamoms dirvoms purenti, suslėgtam armens

sluoksniui ir „armens padui“ purenti sunkiose dirvose, kuriose į neartą dirvą ruošiamasi sėti

žieminius javus, dirvožemio struktūrai pagerinti.

5.2.2. Skutimas

Naujieji agrarinės aplinkosaugos ir tausojančiosios žemdirbystės reikalavimai kokybišką

ražienų tvarkymą iškėlė kaip vieną svarbiausių technologijos siekių. Nesvarbu, ar jas įdirbus

bus ariama arba sėjama į neartą ražieninę dirvą, ar naikinamos piktžolės, gerinama paviršiaus

struktūra ir fitosanitarinė būklė, gerinamas dirvožemio derlingumas, tikslas nesikeičia.

5.7 pav. Kastuvinių plūgų schemos: a – rotorinio; b –

švytuojančiojo; 1 – kardanas; 2 – reduktorius; 3 – pavaža; 4 –

kastuvas; 5 – švaistiklis; 6 – rotorius (Sakalauskas ir kt., 2012)

81

Skutimas – tai seklus dirvų dirbimas skutikliais arba lėkštiniais padargais. Paprastai

skutamos ražienos, dirvos po užimtojo pūdymo, dobilienos, kukurūzienos. Skutimo tikslas –

pakirsti piktžolių ir kitų augalų šaknis, supurenti dirvos paviršių, kad į drėgną žemę įterptos

piktžolių sėklos ir jų vegetatyvinės dalys imtų dygti, o įvairios organinės liekanos greičiau

pradėtų skaidytis, kol dar tam pakanka drėgmės ir šilumos, įterpti gerai perpuvusias organines

trąšas. Ražienines dirvas reikia įdirbti gana greitai – ne vėliau kaip per parą po derliaus

nuėmimo. Todėl šiaudus per trumpą laiką būtina išvežti iš lauko arba susmulkinus paskleisti.

Pastaruoju metu vis labiau pabrėžiama seklaus daiginamojo purenimo svarba: išbirusias

piktžolių ir dengiamųjų augalų sėklas įterpti ne giliau kaip 6–8 cm. Gerai išpurentas, lygus

smulkiagrumstis dirvos paviršius saugo pasėlių pavėsyje išlikusią drėgmę ir sudaro palankias

sąlygas sėkloms sudygti net ir vasarą, žinoma, jei nebuvo uždelsta nupjovus javus. Kuo

daugiau sudygsta ir vėliau sunaikinama piktžolių bei pabirų, tuo mažiau pasėliams prireikia

herbicidų, tuo jie švaresni.

Pagrindinė popjūtinio žemės dirbimo technologinė problema – daugialypiai tikslai ir

ribotos turimos technikos galimybės. Universalių, visais atvejais tinkamų agregatų nėra.

Sunkiosios lėkštinės akėčios susidoroja su šiaudingomis, sunkiai trupančiomis dirvomis,

tačiau netinka sekliam daiginamajam purenimui, skutikliai lygiai atpjauna paviršiaus sluoksnį,

pakerta augalų šaknis, bet sunkiai įveikia kietą žemę ir nekaip terpia augalų liekanas. Naujieji

seklaus purenimo lėkštiniai skutikliaiintensyviai trupina ir maišo purenamąjį sluoksnį, tačiau

netinka varputėtai, nelygiai, ilgašiaudei ražieninei dirvai.

Ražieninės technikos pasirinkimą, be minėtųjų problemų, apsunkina pastaraisiais metais

pradėtas plėtoti tausojantis žemės dirbimas. Jo esmė – neverstuvis purenimas ir ražieninė sėja,

išlaikant ant dirvos dangą, turinčią ne mažiau kaip 30 % augalų liekanų, saugančią nuo

erozijos. Parankiausia tai pasiekti sėjant tiesiogiai į nepurentą arba tik sėjos vagutėse

purenamą dirvą. Kultivuojant daug augalinio mulčio dirvos paviršiuje išsaugo strėliški

skutantieji noragėliai bei kaltiniai tiesiakočiai purentuvai. Tačiau jie kemšasi stambiomis,

gausiomis augalų liekanomis. Daugiausia (iki 40–70 %) mulčio dangos lieka pravažiavus

seklaus purenimo lėkštinėmis akėčiomis arba diskinėmis ražieninėmis sėjamosiomis, ypač kai

diskų atakos kampas ne didesnis kaip 7–10 laipsnių.

Sekliai purenti ražienines dirvas naudinga ir dirvai, nes paviršiniame sluoksnyje įterptos

augalų liekanos, o kartu ir jų pernešami ligų pradai, kenkėjai greičiau suyra, nekenkia

naujiems augalams, pagerina paviršinio sluoksnio struktūrą ir atsparumą, patręšia pasėlį.

Įterptų organinių medžiagų irimą skatina geresnė plono puraus sluoksnio aeracija, gausesni

dirvožemio mikroorganizmai ir sliekai. Tik svarbu, kad pakaktų šilumos ir drėgmės, kad

kiekvienas šiaudagalys, kaip ir kiekviena sėkla, turėtų gerą sąlytį su drėgna žeme (tai

pasiekiama, kai skutiklių gale esančiais volais suspaudžiama dirva).

82

Seklus piktžolių sėklų, pabirų įterpimas ir geras augalų liekanų išmaišymas

purenamajame sluoksnyje – priešingi ir sunkiai suderinami uždaviniai, ypač jei šiaudų ir

piktžolių gausu. Kai ražiena aukšta, šiaudai stambiai smulkinti, kūlenos supiltos juostomis, o

varputis sužėlęs, net ir intensyviai maišant plonas dirvos paviršiaus sluoksnis lieka papuręs,

greitai išdžiūsta. Sausmečiu organinės medžiagos nustoja irti, o sėklos, įsiterpusios tarp

augalų liekanų, nedygsta. Nesunaikintų piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų estafetė tęsiasi, ypač

jei javai atsėliuojami ir sėjami į neartą dirvą.

Kai ražieninės dirvos, kaip dažniausiai buvo iki šiol, kultivuojamos ar lėkščiuojamos

0,10–0,15 m gyliu, augalų liekanos žemėje išmaišomos geriau (ypač lėkštinėmis akėčiomis),

tačiau dauguma piktžolių sėklų įterpiamos per giliai ir neišdygsta. Sulėtėja ir giliau įterptų

augalų liekanų, ligų pradų irimas. Pirminio seklaus purenimo privalumų nelieka, tačiau

pakartotinai giliau įdirbti, nuskusti ražieną verta, jei reikia pakirsti augalų šaknis, sunaikinti

sudygusias piktžoles, įterpti gausius šiaudų kiekius ar tarpinių pasėlių augalus – žaliąją dirvos

dangą. Netolygiai paskleistus šiaudus ir kitas liekanas reikėtų papildomai sklaidyti

specialiomis šiaudų sklaidymo akėčiomis arba skutimą atlikti skutikliais, sukomplektuotais su

tokių akėčių sekcijomis.

Seklaus ražieninių dirvų purenimo nauda – geresnis piktžolių dygimas ir spartesnis

augalų liekanų irimas – pirmiausia priklauso nuo to, kaip pavyksta tolygiai paskleisti kūlenas

su piktžolių sėklomis, smulkintus šiaudus (jei jie nesurenkami). Be gerų kombainų

smulkintuvų ir skleistuvų to padaryti nepavyks, tačiau yra ir kitų technologinių keblumų,

bloginančių seklaus purenimo kokybę.

Kuo sekliau purenama, tuo tiksliau tai reikia daryti, siekiant išlaikyti vienodą purenimo

gylį, tolygiai trupinti purenamą sluoksnelį. Dirvos turi būti gerai išlygintos, be vagų,

kombaino vėžių. Ribotos ir purentuvų galimybės. Įprastų skutiklių strėliniai noragėliai, ypač

plokštieji, į kietesnį dirvos paviršių sminga sunkiai, veliasi augalų liekanomis, neatpjauna

vienodai plonos žemės drožlės. Sunkiųjų lėkštinių akėčių purenimo kokybė, kai įdirbama

sekliau kaip 10 cm, kietoje dirvoje dar prastesnė. Armens purentuvai sekliai purenti apskritai

netinka.

Naujas ražienų įdirbimo galimybes atveria nesenai pradėtos platinti, o šiuo metu jau

daugelio Europos gamintojų siūlomos seklaus purenimo lėkštiniai skutikliai. Tai kompaktiški,

gana trumpi (2,3–3,0 m ilgio) sudėtiniai padargai, kurie, judėdami dideliu greičiu (iki 4–5,6 m

s-1

), pjauna dirvą 12–15 cm pločio rėželiais 3–10 cm gyliu ir intensyviai maišo, trupina

keliamus žemės ir augalų liekanų srautus. Naujos konstrukcijos esmė – kiekviena lėkštė

įtvirtinta ant atskiros konsolės (ne ant bendros ašies), todėl rieda ir kopijuoja dirvos paviršių

nepriklausomai nuo gretimų. Lėkštės išdėstytos dviem lygiagrečiomis eilėmis (yra ir

ketureilių), gale remiasi trupinamaisiais volais, padedančiais išlaikyti nustatytą purenimo gylį.

83

Lėkštės gaminamos įvairaus skersmens ir apkrovos, dažniausiai išgaubtos ir dantytos, gali būti

pasukamos 0–20 laipsnių kampu ar net vertikaliai pasvirusios (pasirinktinai pagal dirvų

sąlygas). Mažosios (0,40–0,53 m skersmens) purena intensyviau, bet greičiau kemšasi augalų

liekanomis ir puria žeme. Lygiakraštės, ypač pasvirusios, palieka lygesnį purenamojo

sluoksnio dugną ir paviršių. Dantytosios ir pasvirusios geriau sminga į sukietėjusią dirvą.

Įtvirtintomis ant guminių ar spyruoklinių amortizatorių lėkštėmis galima dirbti akmenuotose

dirvose.

Tikslus seklaus purenimo gylis, intensyvus trupinimas ir maišymas, didelis našumas (iki

1,2–1,5 ha val.-1

kiekvienam užgriebio metrui), ribotas traukos pasipriešinimas (iki 22–30 kW

m-1

) – tai naujųjų lėkštinių padargų privalumai. Tačiau renkantis šiuos padargus tenka

atsižvelgti ir į trūkumus. Jų, kaip ir įprastų lėkštinių akėčių, geriau nenaudoti varputėtose

dirvose. Be to, lėkštės netinka šakniastiebiams pakirsti ir purenti giliau kaip 10 cm. Šis

padargas kenkia dirvožemio struktūrai (ypač šlapiai dirvai), sunkiai susidoroja su stambiomis

augalų liekanomis, o už dvieilius armens purentuvus yra sudėtingesnis ir 60–80 % brangesnis.

Kai ražieninę dirvą reikia įdirbti giliau ar pakirsti piktžoles, seklaus purenimo lėkštinį

skutiklį, kaip paviršinio purenimo padargą, galima primontuoti ant armens purentuvo rėmo.

Jei ražienoje palikta šiaudų kuokštų, praverčia prieš lėkštes įtaisyti spyruokliniai akėčvirbaliai,

o jei dirvos paviršius sukietėjęs – sudėtiniai sunkieji volai.

Naujųjų lėkštinių skutiklių, kaip paviršinio purenimo padargo, nederėtų gretinti su

senokai žinomomis peilinėmis akėčiomis. Pastarosios yra perpus lengvesnės ir kieto paviršiaus

deramai neįveikia, be to, peiliai purena netolygiai – duobutėmis, o dirva lieka pašiaušta,

neprivoluota.

Seklaus purenimo lėkštiniai skutikliai negali pakeisti kitos profesionalaus ūkininko

žemės dirbimo technikos nei ražienose,

nei arimuose. Nauda priklauso nuo

sugebėjimo teisingai jas pasirinkti ir

vykusiai panaudoti savojoje žemėje.

Naują būdą, kaip sekliai skusti dirvą

mažai terpiant augalų liekanų, pasiūlė

vokiečių firma „Heko“, pagaminusi

padargą su savaime besisukančiais

vertikaliais didelio skersmens žiediniais

peiliais (5.8 pav.). Dviem eilėmis

surikiuoti peiliai atpjauna ir sutrupina

(pakeldami, bet nestumdami, nemaišydami) paviršinį dirvos sluoksnį. Smulkinti šiaudai ir

ražiena praslysta virš peilio pro retus stipinus, o išbirusios sėklos įsiterpia į trupinamą paviršių.

5.8 pav. „ Heko“ firmos ražienų skutiklio schema: A –

purenimo gylis; B – dugno banguotumas; C –

persidengimas (Arvasas ir kt., 2008)

84

Vienodą purenamo sluoksnio storį užtikrina atraminiai žiediniai volai, ant kurių gali būti

įtaisyti ir popjūtinių augalų sėjos sėklavamzdžiai. Taip vienu važiavimu ražiena nuskutama ir

įsėjamas posėlis, paliekant priešerozinę mulčio dangą. Žinoma, taip neišvengiama dygstančių

augalų ir senųjų liekanų priešpriešos, o nesuirusios augalų liekanos nepatręšia dirvos. Be to,

augalų liekanomis paviršiuje mulčiuota dirva pavasarį lėčiau šyla ir stabdo šilumą mėgstančių

augalų augimą.

Ne visada toks ražieninės dirvos purenimo ir sėjos būdas gali būti tinkamas, ypač dėl

grybinių ligų grėsmės augalams. Pastarasis veiksnys gerokai pavojingesnis drėgno klimato

sąlygomis, nepalankiai susiklosčius augalų rotacijai. Tai verčia mašinų kūrėjus neužmiršti ir

seklaus ražieninių dirvų arimo ar verstuvinio skutimo, ypač ruošiant jas sėjai. Tokią išeitį siūlo

plūgų gamintojai „Kverneland“ ir ,,Vieskan metali“. Tai sumažintas žinomų tipų lengvasis

plūgas „Kverneland Ecomat“– 6–8 korpusų, iki 3 m darbinio pločio, apverčiamasis. Specialūs

pastarojo plūgo korpusai su peiliniais kamparaižiais, kaip pabrėžia gamintojai, gerai apverčia

augalų liekanas į vagos dugną, ariant vos 10–18 cm gyliu ir 3–4 m s-1

greičiu, to nepajėgia

serijiniai normalaus arimo korpusai. Jei nėra daugiamečių piktžolių, sėklų guoliavietė lieka

švari, o negiliai užverstos augalų liekanos, mėšlas ir žalioji trąša greičiau suyra. Varpučių

šakniastiebiai ir kitų augalų šaknys pakertami ir paklojami arimo paviršiuje, kad sunyktų.

Nepaisant minėtų technologinių privalumų, didesnio našumo ir mažesnio energijos

imlumo negu įprasti plūgai, naujieji seklaus arimo padargai nepašalina vasaros priešsėjinio

arimo trūkumų: drėgmės ir lakiųjų azoto junginių nuostolių, atviro erozijai paviršiaus,

pernelyg puraus armens ir būtinybės jį voluoti. Be to, varputėtoje dirvoje žiediniai volai, kaip

ir lėkštinės akėčios, vėl įterpia išverstus šakniastiebius. Nevoluotas arimas, taip pat ir seklus,

sausmečiu iki sėjos turi susigulėti. Toks seklus skutimo funkcijas atliekantis arimas turi ir

trūkumų, kai gausu šiaudų. Ariant negiliai dėl mažo įdirbto dirvožemio tūrio šie plūgai

neišmaišo augalinių liekanų, todėl pasidaro izoliacinė paklotė vagos dugno zonoje, t. y.

armens viduryje.

Verstuvinis skutamasis ražieninių dirvų dirbimas parankus, kai prieš sėją reikia švariai

įterpti gausius smulkintų šiaudų kiekius, kraikinį mėšlą ar posėlio žaliąją dangą. Tačiau

užverčiant augalines liekanas į vagos dugną, kartu ten užkonservuojamos ir prieš ariant

nesudygusios piktžolių sėklos. Be popjūtinio paviršiaus daiginamojo purenimo lėkštiniais

skutikliais ar armens purentuvais, tik su naujaisiais seklaus arimo plūgais neįmanoma

išsiversti. Dilema kyla ir rengiantis juos naudoti neariamosios žemdirbystės laukuose:

susidaręs struktūringesnis, biologiškai turtingesnis paviršiaus sluoksnis atsidurtų vagų, nors ir

negilių, dugne.

85

5.9 pav. Firmos ,,Vieskan metali“ verstuvinis skutiklis VM 6000 (http://www.agroteka.lt)

Daiginamojo kultivavimo ar lėkščiavimo kokybę sausmečiu pagerina trupinamieji volai:

ardeliniai, žiediniai, dantiniai. Kuo sunkesnė dirva, tuo mažesnio skersmens jie turi būti

(paprastai dvigubi). Volai stabilizuoja purentuvų darbo gylį ir uždaro drėgmės garavimo poras

dirvos paviršiuje. Gaila, kad briaunoti volai nelabai tinka varputėtai dirvai, nes jie, kaip ir

lėkštinės akėčios, įspaudžia šakniastiebius – priešingai negu spyruokliniai akėčvirbaliai, šiuos

iššukuojantys į paviršių.

5.2.3. Gilusis purenimas

Technika, dirva ir derlius yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Jei įdirbame dirvą agregatu,

kuris gerai ją paruošia, nepažeidžia arba minimaliai pažeidžia dirvožemio fizikines savybes,

tai ir gausaus derliaus galima laukti. Tačiau įdirbant dirvą jos fizikinės savybės ne tik

gerinamos, bet ir gadinamos. Tai ypač pasireiškia sunkesnėse dirvose, po šlapių metų, kai

technika jas daugiau suardo ir suslegia. Dirvų suslėgimo padariniai sumuojasi ir dėl jų

poveikio vidutiniškai netenkama 12–20 % derliaus. Tradiciškai šakniavaisiams, bulvėms,

daržams dirvos įdirbamos giliau, o dirvos paviršius turi būti išlygintas, negrumstuotas.

Padidėjus trąšų panaudojimo kiekiui, cheminių preparatų kovai su piktžolėmis ir kenkėjais

efektyvumui, išvedus produktyvias žemės ūkio augalų veisles, keičiasi dirvos įdirbimo

reikšmė ir atsiranda galimybė supaprastinti pagrindinį dirvos dirbimą. Tobulinant dirvos

įdirbimą, viena iš pagrindinių prioritetinių krypčių laikoma jos įdirbimo minimalizacija,

numatanti sumažinti įdirbimo poveikį. Vienas iš pagrindinių būdų tai įgyvendinti,

nepažeidžiant pusiausvyros tarp mechaninio poveikio dirvai ir derlingumo, yra technologinių

operacijų tikslumas ir beverstuvių padargų naudojimas.

Žemės gilaus purenimo pagrindinis tikslas yra gerinti augalų auginimo sąlygas, kad visi

dirvoje vykstantys mikrobiologiniai procesai, auginamų augalų mitybos režimas bei

86

dirvožemio drėgnis ir poringumas būtų optimalūs. Gilusis purenimas 25–50 cm gyliu

naudojamas ne kasmet, kadangi jį taikant sunaudojama daug energijos ir yra nenašus darbas.

Rekomenduojama gilesnius kaip 30–50 cm sluoksnius purenti ne rečiau kaip kas 10 m., ir tik

tada, kai sėjomainoje yra žieminiai rapsai – kas 3–5 m. Podirvio purentuvus galėtų naudoti ir

daržininkystės ūkiai, kur, auginant ir nuimant daržoves, labiau suvažinėjama žemė. Tai ir

lemia mažą šių padargų paplitimą Lietuvoje.

Armens padui ir gilesniems poarmeniniams sluoksniams purenti naudojami podirvio

purentuvai ir raižytuvai Pirmieji yra bene plačiausiai paplitusios giliojo žemės dirbimo

mašinos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Šie purentuvai naudojami ir artoms, ir neartoms dirvoms

bei dirvonams giliai purenti. Atlikti žemės gilaus purenimo tyrimai mūsų šalyje ir užsienyje

parodė, kad tai yra efektyvus ir patikimas dirvos dirbimo būdas, leidžiantis didinti žemės ūkio

augalų derlingumą. Įdirbant dirvą podirvio purentuvu (5.9 pav.) geriau vystosi augalų šaknys,

drėgmės perteklius lengvai susigeria į gilesnius dirvos sluoksnius, o sausros metu augalų

šaknys lengvai pasiekia giliau esančias drėgmės atsargas. Giliam dirvos purenimui podirvio

purentuvais keliami šie reikalavimai:

1. Akmenuotų dirvų giliam purenimui naudoti podirvio purentuvus, kurių darbo dalys

turi spyruoklinius arba hidraulinius saugiklius;

2. Podirvio purentuvai turi purenti dirvą 25-50 cm gyliu;

3. Podirvio purentuvai komplektuojami su 7 cm pločio kaltiniais noragėliais dirvai

purenti iki 50 cm gylio ir 27 cm pločio strėliškais noragėliais dirvai purenti iki 30

cm;

4. Kai podirvio purentuvais dirva ruošiama sėjai, jie agreguojami su kitais paviršiaus

seklaus purenimo ir lyginimo padargais;

5. Podirvio purentuvai turi tinkamai supurenti dirvą, kai jos drėgnis yra 18–30 %,

kietumas – 3,5 MPa;

6. Gilusis dirvos dirbimas podirvio purentuvais turi pagerinti jos fizikines savybes,

sumažinti tankį bei padidinti poringumą;

7. Purenant dirvą podirvio purentuvais, sutankėjęs sluoksnis turi būti visiškai

suardomas ir sudaromos palankios sąlygos kultūriniams augalams augti;

8. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvas giliai purenti nerekomenduojama.

Giliojo purenimo teigiamas poveikis dirvai išlieka 4–5 m. priklausomai nuo dirvos

granuliometrinės sudėties ir savybių. Jais įdirbta dirva, palyginus su suarta verstuviniais

plūgais, pavasarį paprastai subręsta 4–6 dienomis anksčiau, būna mažesnė vėjo ir vandens

erozija. Gilaus dirvos purenimo periodiškumas sėjomainoje priklauso nuo auginamų augalų

reakcijos į gilųjį purenimą, dirvožemio tipo ir laukų piktžolėtumo.

87

Podirvio purentuvo (5.10

pav.) darbinė dalis yra stovo

3 gale pritvirtintas noragėlis

4. Noragėliai paprastai būna

kaltiški arba strėliški.

Kaltiniais noragėliais dirva

purenama iki 60 cm, o

strėliniais noragėliais – iki

30 cm gylio. Darbinės dalys

dažniausiai būna išdėstytos

dviem eilėmis, 40–50 cm

atstumais tarp darbinių dalių

brėžiamų pėdsakų.

Podirvio purentuvais

žemė dirbama skersai arimo. Žemę įdirbus podirvio purentuvu vanduo prasiskverbia į gilesnius

žemės sluoksnius. Vandeniui sušąlant, žemės monolitas yra papildomai trupinamas.

Akmenuotoms dirvoms dirbti gaminami podirvio purentuvai su spyruokliniais ar

hidrauliniais saugikliais.

Standartinis tarpas tarp stovų,

užtikrinantis geriausią dirvos

purenimą, yra 60 cm, tačiau jį

galima keisti nuo 60 iki 90 cm.

Prie purentuvo dažnai

montuojamos pirštinės akėčios ir

volas, kad dirvos paviršius po

purenimo būtų išlygintas ir neliktų

grumstų.

Raižymu gerinamas vandens

prasiskverbimas nelaidžiose

vandeniui molio ir priemolio dirvose. Dirvos raižomos specialiais padargais – urvintuvais

(5.11 pav.). Urvintuvas skirtas giliai dirvą purenti, raižyti ir kurminti. Urvintuvai, skirti

akmenuotoms dirvoms raižyti, gaminami su saugikliais.

Raižant dirvoje prapjaunami 2,5–4 cm pločio ir 30–60 cm gylio plyšiai. Atstumas tarp

plyšių 0,7–1,5 m. Kalvotuose laukuose raižoma skersai šlaito. Tai sumažina polaidžio ir liūčių

vandens nutekėjimą šlaitu. Iš dirvožemio išplaunama mažiau mitybos elementų. Suraižius

lygų lauką iš įdubų vanduo greičiau prasisunkia į drenažą. Urvintuvais gali būti įdirbami tik tie

5.10 pav. Gilaus purenimo sudėtiniais padargas sudarytas iš

podirvio purentuvo, spyruoklinių akėčių ir volo: 1 – pakabinimo

įtaisas; 2 – rėmas; 3 – stovas; 4 – noragėlis; 5 – spyruoklinės

akėčios; 6 – ardelinis volas; 7 – linginis saugiklis (Šniauka, Bareišis,

2004)

5.11 pav. Akmenuotų dirvų urvintuvas su hidrauliniais

saugikliais (Sakalauskas ir kt., 2012)

88

laukai, kuriuose yra įrengtas uždaras drenažas. Giliai suraižytame nedrenuotame lauke gali

susikaupti per daug drėgmės.

5.2.4. Kultivavimas

Kultivatoriais supurenamas viršutinis (3–16 cm) dirvos sluoksnis, įterpiamos į dirvą

mineralinės trąšos, naikinamos piktžolės, kaupiami augalai. Armens purentuvais

(kultivatoriais skutikliais) skutamos ražienos ir atliekamas pagrindinis dirvos dirbimas.

Kultivatoriai pagal paskirtį skirstomi į ištisinio (seklaus) dirbimo, tarpueilių ir armens

purenimo. Pagal darbines dalis – su pasyviomis darbinėmis dalimis ir su aktyviomis

darbinėmis dalimis, pagal sujungimą su energetine priemone skirstomi į prikabinamuosius ir

pakabinamuosius.

Ištisinio kultivavimo agrotechnikos reikalavimai. Dirva ištisai kultivuojama ją

purenant prieš sėją ir prižiūrint juodąjį pūdymą. Purenimo gylio netolygumas leidžiamas ne

didesnis kaip 1 cm. Sukultivuotas dirvos paviršius turi būti smulkiagrūdės struktūros, o

piktžolės visiškai sunaikintos. Dirvos paviršiaus banguotumas leidžiamas ne didesnis kaip 3–4

cm, todėl dažniausiai kartu kultivuojama ir akėjama.

Ištisinio dirbimo kultivatoriai su pasyviomis darbinėmis dalimis. Šių kultivatorių (5.12

pav.) darbinė dalis yra noragėlis. Noragėlis sudarytas iš koto ir antgalio. Kotas būna standus,

standus su spyruokliniu saugikliu arba spyruoklinis. Daugiausiai paplitę noragėliai su

spyruokliniu kotu ir jie vadinami spyruokliniais noragėliais. Spyruokliniai kotai būna S arba C

5.12 pav. Ištisinio dirbimo kultivatorius: a – bendras vaizdas; b – noragėliai; 1 – vibracinis

lygintuvas; 2 – pakabinimo įtaisas; 3 – rėmas; 4 – spyruoklinis noragėlis; 5 – atraminis ratas; 6 –

noragėlis pūdymo priežiūrai; 7 – noragėlis priešsėjiniam dirvos dirbimui

(http://www.kverneland.com)

89

pavidalo. S pavidalo kotai tinka dirbti akmenuotose dirvose. Dirbant kultivatoriumi su

spyruokliniais kotais, reikia važiuoti 3–4 m s-1

greičiu, tada jie vibruoja, todėl neaplimpa

žemėmis ir geriau purena dirvą, bet išverčia drėgną žemę į paviršių.

Noragėlių antgaliai būna ietiški, kaltiški arba universalūs strėliški. Ietiški ir kaltiški

antgaliai gali būti apverčiami ir vienpusiai. Apverčiamo antgalio vienam galui nudilus, jis

apsukamas kitu galu. Strėliški universalūs antgaliai gerai pjauna piktžoles ir purena dirvą.

Pagrindiniai strėliškųjų antgalių parametrai yra darbinis plotis, atakos kampas ir ašmenų

kampas. Atakos kampas, kurį sudaro antgalio plokštuma su horizontalia plokštuma, turi įtakos

purenimo intensyvumui. Universaliųjų strėliškų antgalių atakos kampas yra 28–30 laipsnių.

Ašmenų kampas, kurį sudaro antgalio ašmenys su ašine linija, turi įtakos piktžolių

nupjovimui. Šis kampas parenkamas toks, kad piktžolės būtų pjaunamos joms slystant antgalio

ašmenimis. Šis kampas yra 30–32,5 laipsnių, o antgalio darbinis plotis 0,14–0,33 m.

Noragėliai prie kultivatoriaus rėmo tvirtinami šarnyriškai arba standžiai. Šarnyriškai

pritvirtinti noragėliai geriau kopijuoja dirvos paviršių ir tolygiau įdirba dirvą. Noragėlius prie

rėmo tvirtinant šarnyriškai, statomi strypeliai su spaudžiamosiomis spyruoklėmis. Strypelio

skylutėse perstatant kaištį reguliuojama spyruoklės spaudimo jėga.

Ištisinio dirbimo kultivatoriai, kurių noragėliai yra su standžiais kotais, turi

spyruoklinius saugiklius. Sutikus kliūtį, spyruoklė deformuojasi, noragėlis atsilenkia. Kliūtį

perėjęs noragėlis grįžta į pradinę padėtį.

Noragėliai išdėstomi dviem arba trimis eilėms 0,40–0,50 m atstumais, kad nesikimštų

augalų liekanomis. Noragėliai su strėliškais antgaliais dažniausiai išdėstomi dviem eilėmis su

0,04–0,06 m persidengimu, kad posūkiuose neliktų neįdirbtų dirvos ruožų. Spyruokliniai

noragėliai dažniausiai išdėstomi trimis eilėmis. Atstumas tarp noragėlių gretimų vagučių yra

6–10 kartų didesnis už pačių noragėlių plotį. Taip išdėstyti noragėliai dirvą purena ištisai, nes

dirvožemis deformuojamas plačiau nei noragėlio plotis.

Vertikalių rotorių kultivatorių darbas. Vertikalių rotorių kultivatoriai yra brangios ir

energijos imlios mašinos, todėl naudotinos tada, kai dirvos sėjai neįmanoma paruošti agregatu

su pasyviomis darbo dalimis vienu arba dviem važiavimais. Vertikalių rotorių kultivatoriai

naudojami sunkioms molingoms dirvoms ruošti sėjai. Šių kultivatorių darbo dalis yra per

reduktorių energinės mašinos sukamas rotorius, kurio velenas vertikalus. Prie rotoriaus

pritvirtinti peiliai sukdamiesi purena ir maišo dirvą. Naujausiuose vertikaliųjų rotorių

kultivatoriuose montuojami į priekį pasvirę peiliai. Tokie peiliai dirvą pjauna iš apačios į viršų

ir stambesnės dalelės numetamos toliau negu smulkios, todėl jos lieka dirvos paviršiuje.

Peiliai tvirtinami tampriai, kad susidūrę su kliūtimi nelūžtų. Atsitrenkę į kliūtį peiliai

atsilenkia, o ją perėję grįžta į pradinę padėtį.

90

5.2.5. Lėkščiavimas

Lėkštinės akėčios (5.13 pav.; 5.15 pav., c) supjausto velėną, supurena dirvą.

Lėkštinėmis akėčiomis gali būti skutamos ir ražienos. Dirva lėkščiuojama iki 10–15 cm gylio.

Lėkštinių akėčių darbinė dalis yra išgaubtas plieninis diskas – lėkštė. Lėkštės, sumautos ant

ašies paliekant tarpus, sudaro sekciją. Lėkštinės akėčios gaminamos vienaeilės ir dvieilės. Jų

lėkštės būna lygios ir karpytos. Karpytos lėkštės geriau purena ir supjausto velėną negu lygios,

todėl jos naudojamos sunkioms dirvoms dirbti. Lėkštinių akėčių dirbimo gylis ir purenimo

intensyvumas gali būti reguliuojamas keičiant atakos kampą arba apkraunant jas papildomu

svoriu. Atakos kampas keičiamas perstatant sekcijos galą rėmo atžvilgiu. Lėkščių tarpuose

įtaisyti valikliai darbo metu jas apsaugo, kad neužsikimštų augalinėmis liekanomis ir neapliptų

žemėmis.

Ražienoms skusti gaminami lėkštiniai skutikliai, kurių sekcijos išdėstytos viena eile.

Lėkštės lygiais ašmenimis su važiavimo kryptimi sudaro iki 35 laipsnių atakos kampą.

Lėkštiniai skutikliai dirba iki 10 cm gylio.

5.13 pav. Lėkštinės akėčios

(http://www.specagra.lt/uploads/img/catalog/2/photo_2_92427172.jpg)

Peilinės akėčios (vadinamos Hankmo akėčiomis) sudarytos iš besisukančių apie

horizontalią ašį užaštrintų lenktų peilių. Jos yra lėkštinių akėčių su labai iškarpytomis

lėkštėmis atmaina (5.14 pav.). Peiliai liesdamiesi su žeme sukasi, sminga į žemę ir gerai

supjausto bei supurena velėną. Jomis dažniau dirbamos sunkios dirvos, prieš arimą

supurenamos ražienos ir dobilienos bei atnaujinamos pievos ir ganyklos. Peilinės akėčios

sudarytos iš dviem ar net trim eilėmis išdėstytų sekcijų. Žemės purenimo intensyvumas

priklauso nuo sekcijos atakos kampo. Purioje dirvoje šis kampas nustatomas mažesnis – 10–

12, sunkesnėse – 17–20

laipsnių.

91

5.14 pav. Peilinės akėčios (http://savasukis.lt/ukis/katalogas/peilines-akecios-kuosa44-

1195.htm)

5.2.6. Akėjimas

Akėčiomis supurenamas paviršinis 2–6 cm gylio dirvos sluoksnis, išlyginami nedideli

dirvos nelygumai, įterpiamos mineralinės trąšos bei pakrikai pasėtos sėklos, naikinamos

piktžolės ir suardoma dirvos pluta pasėliuose. Jomis išlyginami kultivatorių ir lėkštinių

padargų padaryti nelygumai. Akėjant dirvos paviršiuje sudaromas izoliacinis sluoksnis,

neleidžiantis drėgmei išgaruoti iš dirvos. Akėčiomis paprastai dirvos baigiamos ruošti

vasarinių ir žieminių javų sėjai. Iš rudens suartas lengvas dirvas sėjai galima paruošti vien tik

akėčiomis. Jomis naikinamos sėklomis plintančios trumpaamžės piktžolės javų, bulvių, pupų

pasėliuose prieš sudygimą, o kai kuriuose ir sudygus.

Sudygusiems javų pasėliams akėti naudojamos specialios spyruoklinės pasėlių ir

pakabinamosios tinklinės akėčios. Pastarųjų akėčvirbaliai gerai kopijuoja žemės paviršių,

nepažeidžia stipriau išsivysčiusių kultūrinių augalų ir efektyviai naikina piktžoles. Svarbu

parinkti tinkamą piktžolių išsivystymo tarpsnį. Žinoma, vienkartinio akėjimo nepakanka,

kadangi piktžolės dygsta per visą vegetacijos periodą – intensyviau pirmoje vasaros pusėje,

todėl akėti reikia keletą kartų. Akėjimo laiką lemia kultūrinių augalų ir piktžolių išsivystymas.

Dažnai manoma, kad akėti galima prieš pat sudygstant javams ar jiems sudygus, tačiau

ekologiniuose ūkiuose būtina akėti ir vėliau – krūmijantis (tokia technologija tinkama

vasariniams javams). Žieminius kviečius pradėti akėti reikėtų dar rudenį. Kaip ir vasariniai,

pirmą kartą jie turėtų būti akėjami prieš sudygimą ir 2–3 lapelių tarpsniu. Tada efektyviai

sunaikinamos rudenį vos sudygusios žiemojančios piktžolės, o dar kartą akėjant pavasarį

sunaikinamos naujai išdygusios piktžolės. Klaidą daro tie ekologiniai ūkiai, kurie žieminių

kviečių pasėlius pradeda akėti tik pavasarį. Pavasarį šių žiemkenčių pasėliuose dauguma

piktžolių jau būna peržiemojusios ir žemų temperatūrų metu stipriai išvysčiusios šaknys, ypač

kibieji lipikai, bekvapiai šunramuniai, kuriuos akėčvirbaliai sunkiai ištraukia iš dirvos, tik

pašukuoja. Palijus šios piktžolės vėl tęsia vegetaciją. Akėjimas turi įvairiapusę reikšmę:

92

supurentas dirvožemio paviršius skatina geresnę aeraciją ir pagerina augalų šaknų aprūpinimą

mitybos elementais, ypač azotu. Užsienio šalyse gauti tyrimai rodo, kad akėtame pasėlyje

augalai būna stipresni ir sukaupia daugiau azoto.

Pagal darbines dalis akėčios skirstomos į virbalines, spyruoklines, pirštines, lėkštines ir

peilines. Pagal darbinių dalių judesį akėčios skirstomos į pasyviąsias – su slankiosiomis

darbinėmis dalimis, rotacines – su velenu sukamomis darbinėmis dalimis ir aktyviąsias.

Aktyviosios akėčios skirstomos į švytuojančias – su priverstinai į šonus švytuojamomis darbo

dalimis ir rotorines, kurios pačios sukasi važiuojant.

Virbalinės akėčios būna su standžiais, lanksčiais (nariuotosios) ir tinkliškais rėmais.

Virbalinės akėčios (5.15 pav., b) su

standžiais rėmais pagal masę,

tenkančią vienam akėčvirbaliui,

skirstomos į lengvąsias, vidutiniąsias

ir sunkiąsias. Lengvųjų akėčių

vienam akėčvirbaliui tenka 0,4–0,6,

vidutiniųjų – 1,0–1,5 ir sunkiųjų –

1,5–2,0 kg akėčių masės. Sunkiosiose

akėčiose akėčvirbaliai išdėstyti rečiau

negu vidutiniosiose, o vidutiniosiose

rečiau negu lengvosiose, kad

nesikimštų augalinėmis liekanomis.

Akėčvirbaliai būna lenkti ir tiesūs, o

jų skerspjūvis – kvadrato,

stačiakampio, skritulio, ovalo ir peilio

formos (5.16 pav.).

Akėčvirbalių išdėstymas turi

atitikti šiuos reikalavimus: kiekvienas

akėčvirbalis turi brėžti atskirą vagutę;

atstumai tarp vagučių turi būti

vienodi; gretimas vagutes brėžiantys

akėčvirbaliai turi būti kuo toliau

vienas nuo kito, kad nesikimštų. Jei

akėčvirbaliai išdėstyti taisyklingai, tai

akėjant akėčios juda tiesiai.

Dažniausiai akėčios kabinamos

5.15 pav. Akėčios: a – virbalinės su spyruokliniais

akėčvirbaliais, b – virbalinės su lenktais akėčvirbaliais, c –

lėkštinės, d – tinklinės, e – rotacinės (Sakalauskas ir kt.,

2012)

5.16 pav. Akėčvirbaliai: a – kvadratinis tiesusis; b –

stačiakampis lenktasis; c –apskritasis; d – ovalusis; e –

peilinis; f – spyruoklinis; g – tinklinių akėčių (Sakalauskas

ir kt., 2012)

93

šarnyriškai prie bendro rėmo po tris palas. Lengvosiomis virbalinėmis akėčiomis naikinamos

piktžolės ir ardoma dirvos pluta pasėliuose. Šios akėčios dažnai kabinamos prie sėjamųjų ir

ištisinio dirvos dirbimo kultivatorių. Vidutiniosios akėčios dažniausiai naudojamos lengvų ir

vidutinio sunkumo dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose. Sunkiosios akėčios kabinamos prie

plūgų bei naudojamos dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

Spyruoklinės akėčios (5.15 pav., a) yra sudarytos iš standaus rėmo ir spyruoklinių

akėčvirbalių. Jos dažniausiai naudojamos priešsėjiniam dirvos dirbimui. Spyruokliniai

akėčvirbaliai gerai iškelia į dirvos paviršių varpučius. Šiomis akėčiomis galima dirbti

akmenuotose dirvose. Spyruokliniai akėčvirbaliai yra panašūs į ištisinio dirbimo kultivatoriaus

noragėlius, tik mažesnių matmenų. Jie išdėstomi tankiau negu kultivatoriaus noragėliai, be to,

jų dirbimo gylis yra mažesnis.

Nariuotųjų (su lanksčiu rėmu) akėčių atskiros grandys tarpusavyje sujungtos lanksčiai.

Šios akėčios gerai prisitaiko prie dirvos nelygumų. Nariuotosios akėčios su peiliniais

akėčvirbaliais naudojamos pievų ir ganyklų priežiūrai.

Tinklinės akėčios (5.15 pav., d) sudarytos iš tarpusavyje sunertų atskirų narelių.

Nareliai bendrai su akėčvirbaliais (5.16 pav., g) išlenkiami iš 8–10 mm skersmens apvalios

plieninės vielos. Akėčvirbaliai būna 0,12–0,18 m ilgio, jų galai smailūs, suploti arba buki.

Šiomis akėčiomis naikinamos piktžolės ir suardoma dirvos pluta pasėliuose.

Pirštinės akėčios – tai lengvos pasėlių priežiūrai naudojamos akėčios. Kartais jos

komplektuojamos prie ištisinio dirbimo kultivatorių ir sėjamųjų. Sudarytos iš ilgų

spyruokliuojančių virbalų, išdėstytų keliomis eilėmis. Šiomis akėčiomis dirva purenama 1–3

cm gyliu. Jos tinka ir šiaudų sklaidymui kaip atskiras padargas arba sukomplektuotos su

skutikliais.

Rotacinės akėčios (5.15 pav., e) yra sudarytos iš apie horizontalią ašį besisukančių

rotorių su virbalais. Jomis naikinamos piktžolės ir suardoma dirvos pluta tarpueiliuose.

Rotacinės akėčios dažniausiai montuojamos tarpueilių kultivatoriuose.

Aktyviųjų akėčių akėčvirbaliai darbo metu traktoriaus darbo veleno yra sukami apie

horizontalią ar vertikalią ašį (rotorinės akėčios) arba judinami į šonus (švytuojančios akėčios).

Rotorinės akėčios yra sudarytos iš keliomis eilėmis išdėstytų apie horizontalią arba

vertikalią ašį sukamų rotorių, prie kurių pritvirtinti virbalai.

Švytuojančiųjų akėčių akėčvirbaliai pritvirtinti prie keliomis eilėmis išdėstytų sijų, jie

traktoriaus darbo velenu priešpriešiais yra stumdomi į šonus.

94

5.2.7. Frezavimas

Freziniai kultivatoriai skirti dirvai sekliai purenti, augalų dalims susmulkinti ir įterpti.

Jie gerai maišo dirvą, tinka tada, kai gausu augalų liekanų. Šiais kultivatoriais dirbamos

neakmenuotos žemės. Freziniu kultivatoriumi vienu važiavimu paruošiama dirva sėjai.

Frezuojant viršutinis dirvos sluoksnis (ne daugiau kaip iki pusės armens gylio) taip

susmulkinamas, kad nereikia jos papildomai įdirbti. Pagrindinės panaudojimo sritys:

augalinių liekanų įterpimas, pievų įdirbimas;

intensyvus stambių grumstų smulkinimas;

dirvos ruošimas sėjai;

dirvos įdirbimas kartu sėjant.

Freziniai kultivatoriai naudojami atskirai ir kartu su kitais dirvos dirbimo padargais bei

sėjamosiomis (5.17 pav.). Tai mažo našumo, didelių energetinių sąnaudų reikalaujantys,

labiausiai dirvožemio struktūrą gadinantys padargai, todėl naudojami labai retai – tik ten, kur

kitais padargais minėtų žemės dirbimo tikslų nepavyksta pasiekti. Didesnės jų pritaikymo

galimybės daržininkystėje (kai per trumpą laiką po vienų daržovių nuėmimo reikia sunaikinti

augalų likučius bei paruošti dirvą kitoms daržovėms) ir sodininkystėje (sodų ir uogynų

tarpueiliams įdirbti). Laukininkystėje jie nerekomenduojami naudoti.

5.17 pav. Frezinis kultivatorius (http://www.indiamart.com/ganeshrajindustries/tiger-

rotovators-rotary-tillers.html)

Pagrindinė frezinio kultivatoriaus darbinė dalis yra per reduktorių sukamas horizontalus

rotorius (freza), prie kurio pritvirtinti peiliai. Rotoriui sukantis peiliai pjauna dirvą.

95

Dirvožemio susmulkinimo laipsnis priklauso nuo padargo važiavimo ir būgno sukimosi

greičių santykio bei peilių formos. Peilių būna įvairių formų. Sužėlusiai vejai supjaustyti

geriausiai tinka tiesūs peiliai. Freziniai kultivatoriai su tokiais peiliais susmulkina stambias

šaknis, augalines liekanas, mėšlą. Susmulkinta masė sumaišoma su žemėmis. Lenkti peiliai

tinka šaknims smulkinti. Kabliai naudojami kultūrines dirvas ruošiant sėjai. Peiliai prie būgno

dažniausiai tvirtinami standžiai. Tokie freziniai kultivatoriai netinka dirbti akmenuotose

dirvose. Akmenuotoms dirvoms skirti freziniai kultivatoriai su spyruokliniais peiliais.

5.2.8. Volavimas

Volais sutrupinami arba įspaudžiami į dirvą grumstai ir išlyginami dirvos paviršiaus

mikronelygumai, suslegiamas purus, sausas viršutinis dirvos sluoksnis prieš sėją ar po jos,

sulaužoma dirvos plutelė pasėliuose, prispaudžiami prie žemės šalčio iškilnoti augalai.

Volų masė labai įvairi – vienam darbo pločio metrui tenka nuo 100 iki 400 kg. Slėgis į

žemę gali būti padidintas uždedant balastą. Volai būna cilindriniai (lygieji), figūriniai ir

ardeliniai. Figūriniai volai yra šie: žiediniai, žvaigždiniai, spygliuotieji, pentininiai, spiraliniai,

dantytieji, krumpliuotieji ir sudėtiniai.

Žemės dirbimo technologijoje taikomi tokie pagrindiniai dirvų ir pasėlių volavimo

principai:

1) natūralus supurentos sausos dirvos susigulėjimas, kaip sąlyga sėklai normaliai

dygti ir augalams vystytis, keičiamas mechaniniu dirvos suslėgimu – volavimu prieš sėją

arba sėjant, kartais – po sėjos;

2) siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sėkloms dygti ir apsaugoti dirvos paviršių nuo

erozijos, volais slegiami gilesni armens sluoksniai, o paviršinis sluoksnis purenamas

(išskyrus lygiuosius volus);

3) svarbiausias lengvos dirvos volavimo tikslas – suslėgti armenį, o dirvai sunkėjant

pradeda vyrauti kita volų funkcija – grumstų trupinimas;

4) voluojant pasėlius reikalaujama, kad volų paviršių briaunos nežarstytų įterptų sėklų,

nežeistų augalų ir nepurentų jų šaknų zonos;

5) volais gali būti įterpiamos smulkios sėklos (žolių), jei yra pavojus, kad labai pur ioje

dirvoje sėjamoji ar akėčios gali per giliai jas įterpti.

Šie technologiniai principai apibrėžia volų agrotechninius reikalavimus, jų konstrukciją,

darbo režimą ir paskirtį.

Ardeliniai volai (5.18 pav., f) – paprasta, pigi ir efektyvi dirvos paviršiaus ruošimo

priemonė. Skirti pirmiausia nesukietėjusiems, drėgniems grumstams trupinti ir dirvoms

96

lyginti. Jie naudotini lengvose ir vidutinio sunkumo dirvose kaip sudėtinių kultivatorių ir

akėčių sudėtinė dalis. Volai gali būti viengubi arba dvigubi, 0,24–0,35 m skersmens, sudaryti iš

įstrižai cilindro paviršiaus kas 0,05–0,06 m išdėstytų juostų ar strypų. Kuo mažesnis volo

skersmuo, kuo strypai ar juostos plonesni, tuo jie geriau trupina kietesnius grumstus. Tam

padeda ir dantyta juostų darbinė briauna. Sunkesnėse priemolio dirvose naudotini dvigubi

ardeliniai volai arba jų derinys su spyruokliniais akėčvirbaliais.

Slegiamasis ardelinių volų poveikis priklauso nuo jiems tenkančios vertikalios

apkrovos ir juostų ar strypų atraminio paviršiaus, liečiančio dirvą, ploto. Labiau slegiama,

kai ardeliniams volams tenka dalis padargo masės, kur jie atstoja atraminius ratus. Kuo

dirvožemio slėgimas svarbesnis už grumstų trupinimą (smėlėtoje dirvoje), tuo naudotini

didesnio skersmens volai ir storesni vamzdiniai strypai.

Ardeliniai volai – paprasta, pigi ir efektyvi dirvos paviršiaus ruošimo priemonė,

naudotina kaip priedas prie naujų ir jau turimų kultivatorių.

Kietiems grumstams trupinti ir giliau negu sėjos gylis išpurentai sausai dirvai suslėgti

naudotini sunkieji žiediniai (5.18 pav., b) – dantytieji (5.18 pav., h) arba pentininiai (5.18

pav., d) volai, didesni – 0,50–0,60 m – lengvesnėms dirvoms, mažesni– 0 ,40–0 ,50 m, bet

sunkesni – molingiems grumstuotiems paviršiams.

Lygieji volai (5.18 pav., a) dirbamai dirvai voluoti netinka, dažniausiai naudojami tik

pievų, ganyklų ir vejų įrengimui. Jie nepurena dirvos paviršiaus, jį slegia ir trina, palikdami

dirvą jautresnę vėjo ir vandens poveikiui. Lygiais volais suvoluotoje dirvoje kapiliarai

atkuriami iki dirvos paviršiaus, intensyviau garinama drėgmė, dirva giliai išdžiūsta. Neturint

žiedinių volų sunkiaisiais lygiaisiais volais galima išlyginti dirvos paviršių prieš pat sėjant

smulkiasėklius augalus.

Sudėtinių (Kembridžo) volų (5.18 pav., g), sudarytų iš lygių ir dantytų žiedų, gana

tankus purenantis paviršius, todėl sminga negiliai – 4–6 cm. Tačiau šie volai smulkina ir

mažesnius grumstus, gerai lygina dirvą, įspaudžia smulkius akmenis. Jais suvoluota dirva

geriau tinka sekliai sėti rapsus, linus, kitus augalus. Cukriniai runkeliai, kai kada ir kiti

kultūriniai augalai voluojami po sėjos, ypač sausą pavasarį. Sudėtiniai (Kroskilo) volai,

sudaryti iš pentininių ir dantytų žiedų, giliau grimzta į dirvą, rupiau smulkina grumstus,

labiau purena ir maišo paviršinį sluoksnį. Jie nenaudotini drėgnose, akmenuotose dirvose.

97

Voluojant apsėtą dirvą, siekiama pagerinti sėklų sąlytį su drėgna dirva ir sutrupinti

paviršiaus plutą. Tam naudotini sunkieji žiediniai dantytieji volai, nemaišantys ir nekapstantys

paviršinio sluoksnio, paliekantys jį purų. Tuo požiūriu blogesni pentinuotieji volai. Volavimo

greitis – 1,5–2,0 m s-1

.

Šalčio iškilnotiems žiemkenčiams ir žalienoms voluoti netinka purenantys dirvos paviršių ir

traiškantys augalus volai. Geriausia turėti užapvalintais dantimis žiedinių volų. Pasėliuose taip

pat naudotini sunkūs lygieji ir pneumatiniai volai, sudaryti iš guminių padangų.

Dantytieji volai (5.18 pav., e) sudaryti iš metalinio tuščiavidurio cilindro, prie jo

pritvirtinti dantys. Šie volai gerai trupina grumstus ir išlygina dirvos mikronelygumus. Jie

naudojami sunkių dirvų priešsėjinio dirbimo agregatuose.

Spiraliniai volai (5.18 pav., d), tai iš „V“ formos arba keturkampio skerspjūvio metalo

juostos susukta spiralė. Šie volai suslegia gilesnius dirvos sluoksnius ir išlygina dirvos

paviršiaus mikronelygumus. Jie naudojami vidutinio sunkumo dirvų priešsėjinio dirbimo

agregatuose. Šių agregatų gale dažniausiai kabinama dvi eilės spiralinių volų, kurių spiralės

susuktos priešingomis kryptimis, taip geriau išlyginamas dirvos paviršius.

Spygliuotasis volas yra sudarytas iš tuščiavidurio metalinio cilindro su pritvirtintais iki 3

cm ilgio spygliais. Šie volai būna sunkūs ir lengvi. Lengvaisiais spygliuotaisiais volais

trupinama dirvos pluta pasėliuose. Sunkieji spygliuotieji volai gerai trupina grumstus, todėl

naudojami priešsėjinio dirvos dirbimo agregatuose.

Pneumatinių padangų volai gerai suspaudžia ražieną, įterpia šiaudus į dirvą, todėl jie

montuojami prie tiesioginės sėjos sėjamųjų.

Armens volai yra sudaryti iš siaurų kūgiškų žiedų, sumautų ant ašies, paliekant tarpus.

Volai suslegia gilesnius dirvos sluoksnius, o paviršių palieka purų. Jie kabinami prie plūgų

5.18 pav. Volai:

a – cilindrinis lygusis; b – žiedinis; c – pentininis; d – spiralinis; e – dantytasis; f –

lystelinis (ardelinis); g – kombinuotasis (Sakalauskas ir kt., 2012)

98

arimo metu, kai ruošiamasi iš karto sėti. Taip sutaupomos 3–4 savaitės, kurių reikėtų, kol iki

sėjos dirva savaime susigulėtų, padaugėja žiemkenčiams tinkamų priešsėlių.

5.2.9. Valkiavimas ir lyginimas

Lygių laukų Lietuvoje nedaug. Nelygi dirva – nuostolis ūkininkui. Ne tik didesnėse

uždarose daubose, bet ir mažesniuose įdubimuose žiemą pripusto daugiau sniego, atsiranda

ledas, o pavasarį – balos. Užmirksta ne tik pasėliai, bet ir pievų bei ganyklų žolė. Paviršiaus

nelygumai mažina ir darbo našumą, žemė įdirbama blogiau, nelygiai išbarstomos mineralinės

trąšos bei įterpiama sėkla, nevienodai auga pasėlis.

Didžiausią rūpestį kelia dirvos, kurių paviršius beveik lygus arba mažai banguotas ir kurių

nuotakumas vandens imtuvų kryptimi labai nedidelis. Vanduo tokiose dirvose ilgiau ar

trumpiau laikosi kiekvienoje lomelėje, kiekviename slėnyje ir nuteka arba išgaruoja labai lėtai.

Dirvos lyginamos taip, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti arba tolygiai

pasiskirstytų ir susigertų į dirvą.

Paprasčiausias lygintuvas yra valkės. Jos skirtos dirvos paviršiaus mikronelygumams

sulyginti, grumstams sutrupinti. Valkiuojama anksti pavasarį, kol dirva dar neperdžiūvusi. Po

tokio dirbimo dirvos paviršiuje susidaręs smulkių grumstelių sluoksnis apsaugo dirvožemį nuo

išdžiūvimo. Nevalkiuojamos sunkios molingos dirvos, nes tokių dirvų paviršius valkėmis

užglaistomas ir vėliau sukietėja. Tokiose dirvose valkes būtina agregatuoti su akėčiomis, kad

supurentų užglaistytą paviršių. Valkėmis pievose ir ganyklose lyginami kurmiarausiai. Valkės,

sudarytos iš grandinėmis sujungtų metalinių sijelių arba žiedų, paprastai būna sudėtinių

padargų atskira dalis.

Kai kuriose žemės dirbimo mašinose naudojami specialūs lygintuvai, sudaryti iš daug

vienoje eilėje išdėstytų lyginimo plokštelių, pritvirtintų prie spyruokliuojančių laikiklių (5.19

pav.). Jie leidžia plokštelei lengvai atsilenkti ir vibruojant kopijuoti dirvos paviršių,

nepriklausomai nuo kitų greta esančių lyginimo plokštelių. Gamintojai tokį lygintuvą, dėl

vibracinių jo savybių, dažnai vadina vibraciniu lygintuvu. Esant sunkiai dirvai ir sudėtingoms

sąlygoms, kai dirvos paviršiuje daug grumstų ir jie gana dideli, visas lyginimo plokšteles

stabilizavimo strypu galima sujungti į vieną visumą. Tokiu būdu lygintuvas dirba gana

panašiai, kaip ir vientisas vestuvinis lygintuvas.

99

5.19 pav. Vibracinis lygintuvas: 1−

spyruokliuojantis laikiklis, 2 – rėmas, 3 –

lyginimo plokštelė, 4 – stabilizavimo

strypas

Verstuviniais lygintuvais dirvos lyginamos retai, dažniausiai po melioracijos darbų.

Važiuojama lygintuvais (5.20 pav.) arba stambesnėmis valkėmis įstrižai arimo. Negadinant

ariamojo sluoksnio galima sulyginti ir panaikinti tik mažas uždaras lomeles. Lyginant gilesnes

lomas reikia išsaugoti armens sluoksnį, nustumiant jį į šoną, o išlyginus derlingą armens

sluoksnį užpilti ant buvusių duobių ir nuriektų aukštumėlių. Galima lyginti tik įsitikinus, kad

dirvos sausos. Kuo dirva sausesnė, tuo lyginimo darbų kokybė geresnė. Lyginant

nepakankamai sausas dirvas kyla ypatingas pavojus sugadinti dirvožemio struktūrą ir

suspausti podirvį. Tokiu atveju keletui dešimtmečių sugadinama dirvožemio kokybė ir labai

pabloginamos augalų augimo sąlygos. Palankiausios sąlygos dirvoms lyginti yra nuskutus

ražienas prieš arimą. Pavasarį sunkiais lygintuvais nerekomenduojama dirbti, išskyrus

lyginimo priemones, sumontuotas sudėtiniuose žemės dirbimo agregatuose. Didžiausia ir

beveik nepataisoma žemdirbių daroma klaida, kai nekokybiškai ir vėlai rudenį suartas šlapias

dirvas, aukštas sumestines ir plačias bei gilias išmestines bandoma kasmet lyginti sunkiais

lygintuvais pavasarį prieš sėją. Lygintuvai pavasarį nekokybiško pagrindinio žemės dirbimo

trūkumų neištaiso, o tik dar labiau pagilina problemas.

5.2.10. Žemės dirbimas sudėtiniais padargais

Sudėtinių dirvos dirbimo, tręšimo, sėjos padargų spartų plitimą sąlygoja jų

technologiniai privalumai. Įvairiarūšių padargų, darbinių dalių kombinacijos geriau tenkina

šiuolaikinius agrotechnikos ir dirvos saugos reikalavimus, sutrumpina lauko darbų trukmę.

Sudėtiniuose padarguose techniškai paprasčiau galima užtikrinti dirvos įdirbimo gylio

5.20 pav. Pakabinamasis verstuvinis lygintuvas

100

tolygumą. Tai įgalina bendra visų darbinių dalių pakabinimo ir darbinio gylio reguliavimo

sistema.

Būdingi tokie pagrindiniai žemės dirbimo padargų tipai:

arimo ir armens dirbimo (verstuvinių plūgų bazėje). Dažniausiai tai

apverčiamųjų plūgų kombinacijos su pleištiniais, žiediniais, strypiniais volais –

trupintuvais. Šiam tipui priklauso ir specialūs plūgai su aktyviomis rotacinėmis darbinėmis

dalimis armeniui smulkinti;

podirvio purenimo padargai (podirvio purentuvai) su dirvos paviršiaus dirbimo

darbinėmis dalimis: peilinėmis ar lėkštinėmis akėčiomis, aktyviais rotoriniais padargais;

armens purentuvai su dirvos paviršiaus dirbimo darbinėmis dalimis;

priešsėjinio dirvos dirbimo padargai.

Lengvoms dirvoms ruošti sėjai įvairių šalių pramonė gamina sudėtines mašinas – sėklų

guoliavietės kultivatorius, sudarytus iš lygintuvų, virbalinių ar spyruoklinių akėčių ir ardelinių

volų, kurie ne tik trupina grumstus, bet ir frakcionuoja dirvos daleles, mažesnius dirvos

trupinius palikdami ant guoliavietės dugno, o stambesnius grumstelius – paviršiuje (5.21 pav.).

Priemolio dirvoms ruošti sėjai

gaminami sudėtiniai priešsėjinio

dirvos dirbimo padargai, kurių

noragėliai išdėstyti 4–6 eilėmis.

Atstumai tarp noragėlių pėdsakų

dažniausiai būna 5–8 cm, kad būtų

sudaryta reikiama dirvožemio

struktūra.

Naujausiuose sudėtiniuose

padarguose priklausomai nuo

dirvos tipo noragėlių pastatymo

kampas gali būti reguliuojamas.

Kai kuriuose sudėtiniuose

priešsėjinio dirbimo padarguose,

kad į paviršių nebūtų iškeliamos

drėgnesnės dirvožemio dalelės ir

neprarastume drėgmės,

montuojami beveik statmeni

dirvos paviršiui noragėliai (5.22

pav.). Darbui lengvesniuose

5.21 pav. Sudėtiniais priešsėjinio dirbimo padargas,

sukurtas UAB “Laumetris” (http://www.laumetris.lt)

5.22 pav. Sudėtinio priešsėjinio dirbimo padargo su

kultivatoriaus noragėliais schema: 1 – volai; 2 – lygintuvas; 3

– noragėliai; 4 – transportavimo ratai (Šniauka, 2000)

101

priemoliuose šie padargai dažnai komplektuojami su spiraliniais arba ardeliniais volais, kurie

ne tik sutrupina grumstus, suspaudžia sėklos guoliavietės dugną, bet ir frakcionuoja

dirvožemį. Kai kuriuose padarguose būna dvi eilės spiralinių volų, tarpusavyje sujungtų

grandinine pavara. Sunkesniuose priemoliuose naudojami sudėtiniai padargai kartu su

dantytaisiais volais. Tačiau visi čia aprašyti sudėtiniai priešsėjinio dirvos dirbimo padargai

palieka vagotą purenamo sluoksnio dugną, todėl pradėti gaminti sudėtiniai padargai su

strėliškais noragėliais (5.23 pav.), kurie suformuoja plokščią sėklų guoliavietės dugną. Šie

padargai kokybiškai dirba tik tada, kai arimas labai lygus.

Visi sudėtiniai priešsėjinio dirvos dirbimo padargai komplektuojami ne tik su volais, bet

ir su 1–3 dirvos paviršiaus lygintuvais. Dirvų paviršius nebūna lygus, todėl siekiant išlaikyti

vienodą purenimo gylį kai kurios firmos sudėtiniuose priešsėjinio dirbimo padarguose

sumontuoja purenimo gylio reguliavimo automatą.

Sudėtiniais priešsėjinio dirvos dirbimo padargais su spyruokliniais noragėliais reikia dirbti

2,8–3,4 m s-1

greičiu, tada noragėliai labiau vibruoja ir geriau purena dirvą.

5.23 pav. Sudėtinio priešsėjinio dirbimo padargo su strėliškaisiais noragėliais schema

(http://www.agrotarna.lt/images/FA/Kompaktomat/Bukl_FA_Kompaktomat_K250-

1570_EN.pdf)

Sėklos guoliavietė

Atstatytas kapiliariškumas

Traktoriaus vėžių naikinimas

Trečias lyginimas

Sėklos guoliavietės formavimas

Antras lyginimas

Grumstų trupinimas ir suspaudimas

Pirmas lyginimas

Grumstų trupinimas ir suspaudimas

102

Sunkioms molingoms dirvoms ruošti sėjai vis dažniau naudojamos sudėtinės mašinos su

vertikaliųjų rotorių kultivatoriumi (5.24 pav., a). Tai brangūs ir energijai imlūs padargai, todėl

jie naudotini tada, kai dirvos sėjai neįmanoma paruošti agregatu su pasyviomis darbo dalimis

vienu arba dviem važiavimais. Naujausiuose vertikaliųjų rotorių kultivatoriuose montuojami į

priekį pasvirę peiliai. Tokie peiliai dirvą pjauna iš apačios į viršų ir stambesnės dalelės

numetamos toliau negu smulkios, todėl jos lieka dirvos paviršiuje. Peiliai tvirtinami tampriai,

kad susidūrę su kliūtimi nelūžtų. Atsitrenkę į kliūtį peiliai atsilenkia, o ją perėję grįžta į

pradinę padėtį (5.24 pav., b).

Ruošiant sėjai suartas sunkias molingas dirvas, vertikaliųjų rotorių kultivatoriai dažniausiai

komplektuojami su dantytaisiais volais. Šiais kultivatoriais vienu važiavimu galima paruošti

sėjai ir neartą ražieną. Tada jie dažniausiai komplektuojami su guminių padangų volais, gerai

suspaudžiančiais ražieną, šiaudus ir dirvą. Prie tokio agregato prikabinus sėjamąją, kartu

galima ir sėti.

Sunkias molingas suartas dirvas ir ražienas galima ruošti sėjai ir kartu sėti sudėtinėmis

mašinomis, sudarytomis iš vertikalių rotorių kultivatoriaus, volų ir sėjamosios.

5.2.11. Sėklos guoliavietės reikšmė ir formavimas

Jeigu žemės dirbimo reikalingumas norint įterpti organines trąšas nekelia abejonių, tai

dėl žemės ūkio augalų sėklos įterpimo samprotaujama įvairiai. Vieni autoriai siūlo žemės

dirbimą sumažinti iki minimumo arba sėti tiesiai į ražienas, kiti teigia, kad derlius priklauso

5.24 pav. Vertikalių rotorių kultivatorius: a – bendras vaizdas, b – tamprusis peilio prie

rotoriaus tvirtinimas; 1 – korpusas, 2 – kardaninis velenas, 3 – pakabinimo įtaisas, 4 –

reduktorius, 5 – rotorius, 6 – peilis, 7 – volas, 8 – kliūtis (Sakalauskas ir kt., 2012)

103

nuo gero sėklos guolio paruošimo. Tuo žmogus rūpinosi nuo pat žemdirbystės atsiradimo ir

kažin ar jis nebūtų teisus ir dabar. Sukultūrintų dirvų dar labai mažai. Be to, labai nevienoda

žemės ūkio augalų sėkla. Stambiems bulvių daigams įterpti ir apkaupti reikia labiau ir giliau

supurentų dirvų, o daugiamečių žolių smulkiai sėklai dirva turi būti tankesnė. Taigi žemės

dirbimas augalų sėklai įterpti daugeliu atvejų taip pat yra reikalingas.

Augalų sėkloms guoliavietė sudaroma dirvožemio ir atmosferos paviršių sandūroje.

Šioje sandūroje susitelkę fiziniai procesai veikia augalų vystymąsi, dirvožemio biologinį

aktyvumą, vandens filtraciją, nuotėkį ir kitus veiksnius. Tinkamas sėklų guoliavietės

paruošimas yra produktyvaus pasėlio pagrindas (5.25 pav.).

Sėklų guoliavietės kokybė tampa viena svarbiausių ne tik žemės dirbimo, bet ir kitų

agropriemonių (sėjomainų, priešsėlių, tręšimo ir kt.) įtakos dirvožemio fizikinei būklei

charakteristikų. Sėklų guoliavietės kokybei įvertinti įvairiose šalyse taikomi gana skirtingi

principai ir metodai, tačiau pagrindinis vertinimo kriterijus yra dirvožemio struktūra, kuri

nulemia fizikines sėklų aplinkos sąlygas. Dirvožemio struktūra yra sėklų guoliavietės kokybės

pagrindas, nes tai kompleksinė savybė, jungianti genetines dirvožemio savybes bei nulemta

daugelio technologinių sąlygų ir aplinką veikiančių procesų. Dirvožemio struktūrinių agregatų

dydis, jų suspaudimas ir susisluoksniavimas sėklų guoliavietėje lemia drėgmės, oro ir šilumos

režimą, sėklų sąlytį su dirva, mechaninį dirvos pasipriešinimą augalų daigams ir šaknims. Nuo

sėklos guoliavietės kokybės priklauso žemės ūkio augalų dygimo energija ir augimas augalų

vegetacijos pradžioje.

Netinkamas dirvos paruošimas Tinkamas dirvos paruošimas

5.25 pav. Pasėlių produktyvumo formavimasis priklauso nuo dirvos paruošimo

(http://www.agrotarna.lt/images/FA/Kompaktomat/Bukl_FA_Kompaktomat_K250-1570_EN.pdf)

Sunkiuose dirvožemiuose, kurių genetinės fizikinės savybės prastos arba jie degradavę

dėl nepalankių klimato veiksnių ar antropogeninės veiklos, sudėtingiau sudaryti palankiausias

sąlygas augalams pradėti augti negu lengvuose. Molinguose dirvožemiuose ypač svarbu

užtikrinti gerą vasarinių augalų sudygimą, lemiantį tolesnį jų augimą, nes sausrų sąlygomis

104

viršutiniame dirvos sluoksnyje augalams prieinamos drėgmės kiekis būna mažas, artimas

vytimo drėgmei arba dar mažesnis.

Ruošiant dirvą sėjai paviršiuje reikia sudaryti sėklos guoliavietę - sėjos gylio (paprastai

2–5 cm) storio purų dirvos sluoksnį, kuriame būtų kuo mažiau dulkiškos struktūros

agregatų ir stambių grumstų. Priešsėjinio dirbimo agregatai dirvos paviršių turi išlyginti

taip, kad nelygumai būtų mažesni už sėjos gylį. Tam reikia, kad prieš sėklos guoliavietės

ruošimą armens paviršius būtų grubus, nesulietas. Tinkamai įdirbto lauko 0,25 m2 plote

aukščio skirtumas tarp aukščiausios keteros ir žemiausio taško neturi viršyti dvigubo sėjos

gylio (Petraitis, Maikštėnienė, 2002). Purenant dirvą tiek akėčiomis, tiek kultivatoriais sėklų

guoliavietės dugnas lieka banguotas, todėl supurentus gilesnius dirvos sluoksnius reikia

suslėgti, kad sėklų guoliavietės atgautų kapiliarinį laidumą.

Pagal Heinoneno (1985) pateiktą teorinį sėklų guoliavietės modelį, iš viršaus sėklą

dengianti dirva turi būti susluoksniuota taip, kad smulkiausi dirvožemio agregatai atsidurtų

prie pat sėklų, t. y. apatiniame sėklas užklojančiame dirvos sluoksnyje (5,26 pav., kairėje).

Viduriniame (tarpiniame) šio užkloto sluoksnyje turi vyrauti tarpinio dydžio dirvožemio

struktūros agregatai. Viršutiniame (paviršiniame) sėklų guoliavietės sluoksnyje turi atsidurti

stambiausi dirvožemio struktūros agregatai. Tokia sėklų guoliavietės sandara užtikrina gerą

sąlytį su dirva, palaiko tinkamą vandens ir oro režimą, apsaugo dirvą nuo plutos susidarymo

(Feiza, Malinauskas, Putna, 2004).

Švedijos mokslininkų teigimu, sėklų guoliavietėje vertingiausi 2–5 mm dirvožemio

struktūros agregatai. Be to, teigiama, kad ten, kur dažni sausringi pavasariai ir dėl to blogai

dygsta vasarinių augalų sėklos, reikalinga smulkesnė, apsauganti drėgmę nuo išgaravimo

sėklų guoliavietė, kurioje turi būti daugiau kaip 50 % dirvožemio struktūros agregatų,

mažesnių kaip 5 mm dydžio. Tokių agregatų kiekis priklauso nuo dirvožemio

granuliometrinės sudėties, buvusio šalčio poveikio, drėgmės, naudojamų padargų tipo ir žemės

dirbimo operacijų skaičiaus. Estijoje nustatyta, kad šios šalies dirvožemiuose optimali sėklų

guoliavietė tokia, kurios viršutiniame sluoksnyje >5 mm dirvožemio struktūros agregatų yra

30–45, viduriniame – 2–5 mm dirvožemio struktūros agregatų yra 40–50, o apatiniame – <2

mm dirvožemio struktūros agregatų yra 20–40 % Paprastai taip sudaryti sėklų guoliavietę

sunku. Tačiau šiltėjant klimatui, vyraujant sausiems pavasariams vis svarbiau tampa

kokybiškai paruošti sėklos guoliavietę, todėl siūloma pereiti nuo tradicinio sėklų guoliavietės

modelio prie sėklų įterpimo į nesupurentą, natūraliai drėgną dirvos sluoksnį (5.26 pav.,

dešinėje).

105

5.26 pav. Optimalios sėklos guoliavietės modeliai: teorinis pagal Heinoneną (kairėje) ir

sėklų įterpimo į nesupurentą, natūraliai drėgną dirvos sluoksnį (dešinėje)

Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje nustatyta, kad sunkaus

priemolio dirvožemiuose sudaryti augalams palankią smulkios struktūros sėklų guoliavietę

sunku. Molingose dirvose, kur daug dulkiškų dalelių ir mažai organinės medžiagos,

susidaranti kieta ir stora pluta dažnai apsunkina augalų, ypač smulkiasėklių, sudygimą.

Ruošiant dirvą žieminiams augalams vasaros pabaigoje ir rudenį sėklų guoliavietė dažniausiai

būna grubesnės struktūros negu vasariniams augalams pavasarį. Todėl sunkiuose

dirvožemiuose preciziška sėklų guoliavietė ypač būtina sąlyčiui su dirva užtikrinti, efektyviai

išsaugoti drėgmę, sumažinti plutos susidarymą ir garantuoti spartų augalų sudygimą bei

vystymąsi (Maikštėnienė, 2008).

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Išvardinkite žemės dirbimo uždavinius.

2. Kokius žinote žemės dirbimo technologinius procesus ir kokiais padargais tai galima

atlikti?

3. Kokie yra arimo tikslai ir kokius žinote arimo būdus?

4. Nuo ko priklauso arimo laikas, gylis, kryptis?

5. Arimo plūgais su priešplūgiais reikšmė.

6. Kaip teisingai suarti sumestinę? Blogos sumestinės požymiai.

7. Kaip teisingai suarti išmestinę? Blogos išmestinės požymiai.

106

8. Kokia ražienų skutimo reikšmė, tikslai, būdai, laikas, gylis?

9. Kokia kultivavimo, frezavimo, lyginimo reikšmė, tikslai ir technologijos?

10. Kokie gilaus purenimo, lėkščiavimo, akėjimo, volavimo, valkiavimo ir lyginimo tikslai ir

jų taikymo atvejai?

11. Apibūdinkite žemės dirbimo sudėtiniais padargais reikšmę ir galimybes.

12. Kas yra sėklos guoliavietė, kokia jos reikšmė ir kaip ją formuoti?

Papildoma literatūra

1. Arlauskas M. Arimas. V.: Mokslas. 1987, 185 p.

2. Bakasėnas A. Žemdirbystės technikos komplektavimas tausojant išteklius ir aplinką.

Raudondvaris, 2006. – 46 p.

3. Feiza V., Malinauskas A., Putna J. Arimas: Teorija ir praktika. - LŽI. 2004. -219 p.

4. Germanas R., Lukošiūnas K. Ražieninių dirvų ruošimo ir sėjos technologijos – naujovės ir

galimybės. Raudondvaris, 2006. – 60 p.

5. Vasinauskas P. Bendroji agrotechnika. – V.: Mokslas, 1989. 231 p.

6. Žurnalas „Mano ūkis“. Prieiga per internetą: http://www.manoukis.lt/

107

VI. ŽEMĖS DIRBIMO SISTEMOS

6.1. Žemės dirbimo sistemų klasifikacija

Žemės dirbimo sistema – tai žemės dirbimo priemonių taikymo tvarka pagal biologines

žemės ūkio augalų reikmes. Yra įvairių žemės dirbimo sistemų klasifikacijų. Pasaulyje

paplitusi žemės dirbimo sistemų klasifikacija pagal žemės dirbimo intensyvumą ir poveikį

aplinkai. Čia išskiriamos 3 žemės dirbimo sistemos: tausojanti, supaprastinta ir tradicinė. Jas

skiriantis pagrindinis kriterijus yra augalinių liekanų kiekis, išliekantis dirvos paviršiuje ir jį

saugantis nuo nepalankių klimatinių sąlygų poveikio rudens-žiemos laikotarpiu, kai augalais

nepadengtai dirvai kritulių daroma žala yra didžiausia.

1. Tausojančioje žemės dirbimo sistemoje ne mažiau, kaip 30 % dirvos paviršiaus

padengta augalinėmis liekanomis;

2. Supaprastintoje žemės dirbimo sistemoje augalinės liekanos dengia 15-30 % dirvos

paviršiaus;

3. Tradicinėje žemės dirbimo sistemoje dirvos paviršius padengtas augalinėmis

liekanomis mažiau kaip 15 %.

Žemės ūkio augalai pagal savo biologiją, sėjos laiką, vegetacijos trukmę, vystymąsi,

subrendimą skirstomi į vasarinius (miežiai, kviečiai, avižos, žirniai, linai, bulvės, runkeliai,

rapsai), žieminius (rugiai, kviečiai, miežiai, rapsai) ir daugiametes žoles (dobilai, liucernos,

motiejukai, eraičinai ir kt.). Vasariniai augalai sėjami arba sodinami pavasarį, žieminiai –

rudenį. Todėl ūkiniu požiūriu išskiriamos dvi žemės dirbimo sistemos. (6.1 pav.):

1) žemės dirbimo sistema vasariniams augalams;

2) žemės dirbimo sistema žieminiams augalams.

Kiekviena šių sistema susideda iš trijų skirtingų etapų:

1) pagrindinio žemės dirbimo (naudojami skutikliai, lėkštinės akėčios, plūgai);

2) priešsėjinio žemės dirbimo (naudojami kultivatoriai, akėčios, volai);

3) posėjinio žemės dirbimo (naudojami volai, akėčios, purentuvai, kaupikliai).

108

6.1 pav. Žemės dirbimo sistemų klasifikacija

Pagrindinio žemės dirbimo darbai atliekami rudenį po derliaus nuėmimo. Šie darbai

daugiausia priklauso nuo to, kokie žemės ūkio augalai buvo auginami. Priešsėjiniam ir

posėjiniam žemės dirbimui padargai parenkami ir darbai rikiuojami pagal tai, kokie augalai

bus auginami.

Daugiametės žolės įsėjamos į vasarinius arba žieminius varpinius javus pavasarį, todėl

joms žemės dirbimas yra toks pat kaip antsėliui.

Pagrindiniam žemės dirbimui daugiausia naudojami verstuviniai plūgai ir skutikliai,

priešsėjiniam – kultivatoriai, akėčios, volai, lygintuvai, freziniais kultivatoriais.

Tokia žemės dirbimo sistema, dabar vadinama klasikine arba tradicine, Lietuvoje

susiformavo XX a. Be kitų uždavinių, žemės dirbimas turi apvalyti dirvą nuo piktžolių ir

paruošti ją kultūrinių augalų sėjai. Piktžolės naikinamos pradėjusios dygti, tačiau dėl to

pailgėja žemės dirbimo laikas, padidėja dirbimų skaičius ir darbų intensyvumas. Pavyzdžiui,

ruošiant žemę vasarinių augalų sėjai, pagal klasikinį pavasarinį žemės dirbimą

rekomenduojama po pirmo purenimo leisti sudygti piktžolėms, tada vėl dirbti ir sėti arba dar

kartą daryti pertrauką, kartoti dirbimą ir tik tada sėti. Dabar tokio žemės dirbimo ir piktžolių

naikinimo technologija taikoma tik vėlesnės sėjos augalams. LŽŪU Žemdirbystės katedros ir

Žemdirbystės instituto tyrimai parodė, kad piktžolių naikinimas žemės dirbimu prieš

ankstyvojo vasarojaus sėją ne tik neduoda derliaus priedo, bet dargi jį mažina. Dėl to padaryta

išvada, kad pasiekusią fizinę brandą dirvą reikia purenti ir tuojau į ją sėti, o piktžoles naikinti

ŽEMĖS DIRBIMO SISTEMOS

ŽEMĖS DIRBIMAS

VASARINIAMS AUGALAMS

ŽEMĖS DIRBIMAS

ŽIEMINIAMS AUGALAMS

PAGRINDINIS DIRBIMAS

PRIEŠSĖJINIS DIRBIMAS

POSĖJINIS DIRBIMAS

109

pasėlyje (Vasinauskas, Tindžiulis, 1962; Stancevičius, Arvasas, 1972). Šios prielaidos

įtvirtinimą praktikoje palengvino ir pagreitino sparti herbicidų vartojimo plėtra, prasidėjusi

šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Ėmus piktžoles naikinti cheminėmis priemonėmis atsirado

galimybė sumažinti dirbimų skaičių ir intensyvumą. Pradėti platūs žemės dirbimo

supaprastinimo ir minimalizavimo tyrimai. Tokių tyrimų plėtrai svarbų postūmį padarė

ekonominiai svertai. Praėjusio šimtmečio pabaigoje ir naujojo pradžioje labai pabrango žemės

ūkio techninės ir energetinės priemonės. Konkurencinga rinka, priešingai, reikalauja pigios

žemės ūkio produkcijos. Jos savikainą labiausiai didina sunkūs ir brangūs žemės dirbimo

darbai, ypač arimas. Dėl to paskutiniuoju metu ieškoma galimybių šiems darbams atpiginti, o

kai kurių net atsisakyti. Tačiau mokslo darbų su aiškiomis išvadomis vis dar mažai. Šiame

skyriuje žemės dirbimo sistema pirmiausia aptariama pagal klasikinio žemės dirbimo

principus. Kartu pateikiamas ir tų principų mokslinis pagrindimas. Supažindinama su žemės

dirbimo plėtra, naujausiais tyrimais, išvadomis ir rekomendacijomis.

6.2. Žemės dirbimas vasariniams augalams

Žemės dirbimas kitų metų vasariniams augalams pradedamas tuojau po priešsėlio

derliaus nuėmimo. Ir vasariniai augalai, ir jų priešsėliai labai įvairūs: žieminiai ir vasariniai

varpiniai, ankštiniai ir aliejiniai augalai, kaupiamieji, daugiametės žolės. Šie priešsėliai

nuimami skirtingu laiku ir po jų lieka nevienodos būklės dirvos. Visos dirvos po derliaus

nuėmimo skirstomos į ražienines, velėnines ir kaupiamųjų dirvas. Nepriklausomai nuo

dirvos būklės sunkiausi darbai atliekami rudenį ir vadinami pagrindiniu (kartais rudeniniu)

žemės dirbimu (6.2 pav.).

110

6.2 pav. Žemės dirbimo vasariniams augalams pagrindinių darbų schema

ŽEMĖS DIRBIMAS VASARINIAMS AUGALAMS

P A G R I N D I N I S P R I E Š S Ė J I N I S P O S Ė J I N I S

VELĖNINIŲ

DIRVŲ

KAUPIAMŲJŲ

DIRVŲ

ANKSTYVIESIEMS

AUGALAMS

VĖLYVIESIEMS

AUGALAMS

VOLAVIMAS

AKĖJIMAS

TARPUEILIŲ PURENIMAS

KAUPIMAS

ARIMAS PLŪGU SU

PRIEŠPLŪGIAIS

ARIMAS KULTIVAVIMAS

AKĖJIMAS

SĖJA

KULTIVAVIMAS

AKĖJIMAS

KULTIVAVIMAS

AKĖJIMAS

SĖJA

RAŽIENINIŲ

DIRVŲ

RAŽIENŲ

SKUTIMAS

ARIMAS

SKUTIMAS

111

6.2.1. Pagrindinis žemės dirbimas rudenį

Pagrindinio žemės dirbimo uždavinys – atstatyti dirvožemio derlingumą ir sunaikinti

kuo daugiau piktžolių. Per augalų vegetaciją dirvožemis sutankėja, užsiteršia piktžolių

pradais, sulėtėja mikroorganizmų veikla. Žemę dirbant didinamas jos purumas, pakertami ir

įterpiami augusių augalų likučiai ir išbirusios piktžolių sėklos. Į puresnę dirvą patenka

daugiau oro, lengviau prasisunkia kritulių vanduo, pagerėja sąlygos mikroorganizmams, jie

pradeda intensyviau ardyti augalines liekanas. Tokioje dirvoje greičiau ir gausiau sudygsta

įvairūs piktžolių pradai, kuriuos sunaikina kitas dirbimas arba žiemos šalčiai. Šiems

uždaviniams įvykdyti žemės dirbimo būdas ir padargai parenkami pagal dirvos būklę.

Ražieninių dirvų dirbimas. Ražieninėmis vadinamos tos dirvos, kuriose augo žieminiai

ir vasariniai varpiniai, ankštiniai ir aliejiniai augalai. Tokios dirvos yra gerokai suslūgusios ir

sutankėjusios, ypač po žiemkenčių dėl ilgo jų vegetacijos periodo. Javų pasėliuose labiau

negu kituose išplinta piktžolės, todėl čia būna daug išbirusių jų sėklų, o gilesniuose

sluoksniuose prisiveisusių daugiamečių piktžolių vegetatyvinių pradų. Tačiau ražieninės

dirvos yra vidutinės struktūros ir, esant normaliam drėgnumui, gerai trupa. Šių dirvų

pagrindinio dirbimo sistemą sudaro dvi svarbiausios priemonės: 1) ražienų skutimas, 2) gilus

rudeninis arimas.

Ražienos skutimas yra dirvos viršutinio sluoksnio supurenimas. Svarbiausias ražienų

dirbimo tikslas – piktžolių naikinimas. LŽŪU Žemdirbystės katedros tyrimai parodė, kad

žieminių ir vasarinių varpinių javų derlių nuimant kombainu, ant dirvos išbyra apie

penktadalis piktžolių sėklų (Girkutė, 1969). Beveik antra tiek šių sėklų į dirvą patenka iš pelų,

šiaudų ir žemaūgių piktžolių, kurios nuimant javus lieka nenupjautos. Skutant ražienas

pakertamos dar augančios piktžolės ir kartu su jau išbirusiomis jų sėklomis įterpiamos į dirvą.

Taip sudaromos sąlygos piktžolėms dygti. Šiltą ir drėgną rudenį nuskustoje dirvoje

daugiausia sudygsta ankstesnių metų ir dalis per praėjusį augalų vegetacijos laikotarpį

išbirusių trumpaamžių piktžolių sėklų, taip pat gausiai atželia skutiklio pakirstos daugiametės

piktžolės. Pastarųjų daigai eikvoja vegetatyvinėse dalyse sukauptus mitybos elementus. Jeigu

ruduo ilgas, šiltas ir drėgnas, skutimą naudinga pakartoti. Antrą kartą skusti reikia keliais

centimetrais giliau, kad išsiverstų į paviršių naujos piktžolių sėklos. Skutant pakartotinai

sunaikinamos sudygusios piktžolės ir paskatinami dygti kiti jų dauginimosi pradai. Skustą

ražieną giliai suarus, maisto atsargas išnaudojusios, nusilpusios ir pažeistos daugiamečių

piktžolių vegetatyvinės dalys neišmaitina naujų atžalų ir nepageidaujami augalai sunyksta.

Dėl to ražienų skutimas yra gana veiksminga daugiamečių vegetatyvinių ir sėkla plintančių

trumpaamžių piktžolių naikinimo priemonė. Įvairių autorių teigimu, skustose ražienose

palankiomis sąlygomis piktžolių pridygsta tris su puse karto daugiau nei neskustose, todėl

112

kitų metų pasėliuose piktžolių sumažėja 18–28 % (Stancevičius, Arvasas, Petrulis, 1973;

Tindžiulis, 1979; Špokienė, Arvasas, Jodaugienė, 2007).

Kiti ražienų skutimo uždaviniai taip pat svarbūs. Į po derliaus nuėmimo supurentą dirvą

daugiau patenka oro, lengviau į ją prasisunkia kritulių vanduo. Dirbant įterpiamos augalų

liekanos. Pagerėja sąlygos mikroorganizmams ir jie tampa veiklesni. Vokietijoje atlikti

tyrimai parodė, kad sausais metais neskustoje dirvoje žuvo 67 % sliekų, skustoje – tik 16 %

(Rübensam, Rauhe, 1968). Palankesnėmis sąlygomis intensyviau ardomos organinės liekanos

ir taip naujinamas dirvožemio derlingumas. Be to, skutant ražienas sunaikinami augalų

kenkėjai ir ligų pradai, sudaromos sąlygos lengviau ir geriau suarti dirvą. Visa tai lengvo

priemolio dirvose miežių grūdų derlių vidutiniškai didina 7–12 , sunkaus priemolio –7–16 %.

6.1 lentelė. Ražienų skutimo įtaka miežių grūdų derliui (Tindžiulis, 1979)

Bandymo

variantai

Dotnuva, 1960–

1962 Joniškėlis, 1960–1962

LŽŪA, 1963–1965

t ha-1

% t ha-1

% t ha-1

%

Neskusta, arta

vėlai

Skusta derlių

nuėmus, arta

vėlai

3,09

3,30

100,0

106,8

4,12

4,82

100,0

117,0

2,39

2,70

100,0

113,0

Ražienas reikia nuskusti per pirmąją parą po derliaus nuėmimo, nes tada daugiausiai

sudygsta ir vėliau sunaikinama piktžolių,. Skutant vėliau dirva pradžiūva, blogiau trupa,

silpniau dygsta piktžolės, todėl nauda yra mažesnė. Tačiau geriausiu laiku skusti ražienas

kartais trukdo šiaudai, technikos ar laiko stoka, kitos priežastys. Nustatyta, kad piktžolėtas

dirvas naudinga skusti ir pavėluotai, maždaug per tris savaites po derliaus nuėmimo, ypač kai

būna drėgnas ir šiltas ruduo, o piktžolės gausiai želia. Ražienų skutimo pirmieji bandymai

Dotnuvos, Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotyse parodė, kad nuskutus 1–3 dieną po derliaus

nuėmimo, avižų grūdų derlius padidėjo 7–13 %, o nuskutus po 4–6 savaičių, Joniškėlyje ir

Rumokuose avižų grūdų gauta 4–5 % daugiau, Dotnuvoje – 2 % mažiau negu neskustoje.

Sausą rudenį mažai piktžolėtų ražienų pavėluotai skusti neverta. Tada geriau anksčiau suarti.

Ražienų skutimo nauda priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties. Kuo dirva

sunkesnė, tuo ražienų skutimas efektyvesnis. Tokios dirvos yra drėgnesnės ir šaltesnės,

silpnesnė jų aeracija, sulėtėjusi mikroorganizmų veikla. Ražienas supurenus, pagerėja

dirvožemio fizikinės savybės, pradedamos intensyviau ardyti augalinės liekanos, bent iš dalies

113

grąžinami su derliumi iš dirvos išnešti augalų maisto elementai. Šie elementai sunkesnėse

dirvose yra labai absorbuojami ir išsaugomi kitų metų augalams. Lengvų žemių aeracija

geresnė, jos šiltesnės, o sorbcinė galia silpna. Tokių ražienų purenimas dar labiau paspartina

mineralizaciją, vandens prasisunkimą gilyn ir dalis mitybos elementų iki pavasario

išsiplauna. Dėl to lengvose žemėse reikia skusti tik varpučiu ir kitomis daugiametėmis

vegetatyvinėmis piktžolėmis užterštas dirvas. Mažai piktžolėtų ražienų lengvose dirvose

neverta skusti.

Rytinės ir vakarinės Lietuvos dalies reljefas kalvotas. Čia žemės dirbimo sąlygos

sudėtingesnės ir sunkesnės. To paties lauko granuliometrinė sudėtis, drėgmė ir derlingumas

kalvos viršūnėje ir pašlaitėje gerokai skiriasi. Šlaitų nuolydis sudaro sąlygas vandens erozijai.

Dūkšto bandymų stotyje atlikti tyrimai parodė, kad dirvoje be augalų (juodame pūdyme)

vandens erozija yra stipri, javais užimtame lauke – vidutinė, o augant daugiametėms žolėms –

silpna. Iš čia aiškėja, kad kalvotos dirvos ilgiau turi būti užimtos žemės ūkio augalais, todėl jų

dirbimas rudenį negali būti toks kaip lygumose. Pagal Dūkšto ir Kaltinėnų bandymų stočių

duomenis, ražienų skutimas kalvotose dirvose nei kultūrinių augalų derliaus, nei dirvos

derlingumo nedidina ir neduoda ekonominės naudos. Ši agrotechninė priemonė gerai naikina

tik varputį, o kitoms piktžolėms didesnės įtakos irgi nedaro.

6.2 lentelė. Ražienų skutimo ir herbicido 2,4 D įtaka vidutiniam miežių ir žirnių derliui

visame šlaite 1962–1965 m. (Švedas, 1968)

Bandymo variantai

Dūkštas Kaltinėnai

derlius santykiniais

skaičiais

daugiamečių piktžolių

vnt/m2

derlius santykiniais

skaičiais

Ražienos neskustos 100 100 100

Ražienos skustos 100 61 100

Ražienos purkštos

2,4-D

98 86 101

Supurentas paviršius lietingą rudenį, ypač sunkesnėse Žemaitijos dirvose, greitai

įmirksta, todėl dirvos arimas būna sunkus ir blogas. Dėl to kalvotose dirvose

rekomenduojama skusti tik tas ražienas, kur išplitęs varputis. Kur varpučio nėra arba jo

nedaug, ražienų skusti nereikia.

Ražienos skutamos lėkštiniais skutikliais, sunkiaisiais spyruokliniais ir vertikalių rotorių

kultivatoriais. Lėkštiniai, rotoriniai ir spyruokliniai padargai ražienas supurena ir sumaišo.

Pirmą kartą rekomenduojama skusti ne giliau kaip 6-8 cm. Jeigu skutimas kartojamas, jį reikia

gilinti.

114

Skustas ražienas ariant, nuo piktžolių pradų apvalytas viršutinis sluoksnis verčiamas į

vagos dugną, o į paviršių pakeliamas apatinis su naujais pradais, kurie daugiausia dygsta

pavasarį. Dėl to atsirado siūlymų vietoj ražienų skutimo, nuėmus derlių, tuojau giliai arti, o

piktžoles naikinti skutikliais arba kultivatoriais. Tuo klausimu atlikti tyrimai parodė, kad

ankstyvo ražieninių dirvų arimo įtaka derliui priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės

sudėties, sukultūrinimo laipsnio, piktžolių rūšies ir kitų sąlygų. Tokį dirbimą galima taikyti

lengvo priemolio ir priesmėlio dirvose, kurios labiau sukultūrintos ir mažiau užterštos

daugiametėmis piktžolėmis, ypač varpučiu. Ankstyvas ražienų arimas ir armens dirbimas

rudenį daugiamečių piktžolių sunaikina mažiau nei ražienų skutimas. Be to, anksti suartos ir

rudenį supurentos sunkios dirvos iki pavasario labiau supuola ir ilgiau būna drėgnos. Tokias

ražienines dirvas pirma reikia skusti, o vėliau giliai arti.

Laikantis nuostatos, kad ražienų skutimo svarbiausias uždavinys yra piktžolių

naikinimas, kyla klausimas, ar negalima šios agrotechninės priemonės pakeisti chemine arba

ją padaryti veiksmingesnę ražienų skutimą derinant su herbicidų panaudojimu? Glifosato tipo

dariniai, panaudoti ražienose, sunaikina beveik visas daugiametes ir dalį trumpaamžių

piktžolių ir nekelia pavojaus žemės ūkio augalams. Tačiau nei dirvožemio fizikinių savybių,

nei arimo kokybės jie nepagerina. Tokią ražieną tenka arti plūgais su priešplūgiais arba,

priešingu atveju, blogesnį rudens arimą reikia intensyviau dirbti pavasarį. Vienų augalų derlių

gali labiau veikti agrotechninės, kitų – cheminės priemonės arba jų deriniai. Renkantis tas

priemones pirmiausiai reikia gerai pasverti ir įvertinti jų ekonominę naudą.

Rudeninis arimas pradedamas praėjus 2–3 savaitėms po ražienų skutimo. Tada jau yra

sudygusios sėkla plintančios ir atžėlusios daugiametės vegetatyvinės piktžolės ir pabiros,

kurios labiausiai sunyksta, kai ariant įverčiamos į vagos dugną. Ypač svarbu laiku suarti

varputėtas ražienas. Ši piktžolė, sudygusi pavasarį, daugiausiai mitybos elementų eikvoja

antžeminei žaliajai daliai auginti, o rudenį pasirodžiusios atžalos mitybos elementus kaupia

vegetatyviniuose dauginimosi organuose. Negalima leisti, kad rudeninės atžalos sustiprėtų,

nes tada pavasarį jos pajėgia sudygti iš gilesnių sluoksnių.

Neskustas ražienas būtina arti plūgais su priešplūgiais arba juos pakeičiančiomis

dalimis. Skustose ražienose priešplūgių reikšmė mažesnė, tačiau juos naudojant pagerėja

piktžolių pradais užteršto sluoksnio įvertimas į vagos dugną, sumažėja pasėlių piktžolėtumas.

Rudeninį arimą reikėtų baigti iki spalio vidurio. Bandymais nustatyta, kad gilus arimas

rugsėjo pabaigoje beveik visada duoda didesnį derlių nei arimas spalio pabaigoje. Derliaus

nuostolis dėl vėlesnio arimo ypač išryškėja sunkesnėse dirvose. Anksčiau ariant sunaikinama

daugiau piktžolių, nes vėliau, atvėsus orams, jos silpniau dygsta. Dėl tų priežasčių mūsų

klimato sąlygomis iki rugsėjo pabaigos reikia suarti visas varputėtas, sunkesnės

115

granuliometrinės sudėties ir linkusias užmirkti dirvas, o iki spalio vidurio – lengvesnes

ražienines dirvas. Nespėjus suarti geriausiais agrotechniniais terminais, reikia arti iki šalčių,

bet nepalikti pavasariui. Išimtis daroma tik toms dirvoms, kur bus sėjama į ražienas. Ariant

pavasarį dirvos greitai džiūsta, susidaro daugiau grumstų, vėluojama sėja, todėl būna

mažesnis derlius. Nederlingas, prastesnės struktūros, piktžolėtesnes dirvas reikia arti visu

gyliu. Sukultūrintas dirvas galima arti sekliau arba taikyti neariminį dirbimą. Skutant ražienas

arba ariant galima įterpti mėšlą. Kiti žemės dirbimo darbai, išskyrus ankstyvo arimo paviršinį

purenimą, rudenį nereikalingi.

Velėninių dirvų dirbimas rudenį. Velėninėmis vadinamos tokios dirvos, kuriose auga

įvairios varpinės ir ankštinės daugiametės žolės. Gilios liemeninės ir gausios kuokštinės žolių

šaknys stipriai perpina viršutinį armens sluoksnį ir suriša jį į patvarią plastišką velėną. Tokią

velėną suformuoja daugiametės žolės, įvairūs dirvonai, sėtinės ir natūralios ganyklos, pievos.

Žolių šaknys papildo dirvą organinėmis medžiagomis ir pagerina jos struktūrą labiau negu

vienamečiai augalai. Antrametėje dobilienoje lieka 5,7–6,3 t ha-1

orasausių šaknų, kuriose

kartu su ražienomis randama 93–122 kg ha-1

azoto. Literatūroje randama duomenų, kad

paliekamo azoto kiekis gali siekti net iki 250 kg ha-1

. Velėninėse dirvose gerokai mažiau

sėklomis plintančių trumpaamžių piktžolių nei ražieninėse. Tačiau daugiametės žolės

pasižymi dideliu gyvybingumu ir blogai užartos dažnai atželia ir užteršia kitus pasėlius. Dėl to

ariant velėnines dirvas svarbiausia taip jas apversti, kad kitais metais daugiametės žolės

negalėtų atželti. Tam tinkamiausias padargas yra plūgas su priešplūgiais. Reikia arti visu

gyliu. Priešplūgis įverčia į vagos dugną gyvybingiausią viršutinę velėnos dalį, o pagrindinis

korpusas ją užverčia puresniu apatiniu armens sluoksniu. Tyrimai parodė, kad geriausias

laikas velėninėms dirvoms arti yra rugsėjo mėnuo (Tindžiulis, 1979). Tada dar pakanka

šilumos ir daugiametės žolės pradeda irti. Orams vėstant silpnėja mikrobiologiniai procesai,

žolės ruošiasi žiemojimui, todėl spalio pabaigoje suartoje dirvoje kitais metais jos atželia daug

intensyviau. Šios problemos galima išvengti jei žaliena prieš arimą lėkščiuojama. Pirmiausia

ariamos sunkesnės, paskiausiai – lengvesnės velėninės dirvos. Arimas yra geresnis, lengviau

paruošiamas sėjai, kai velėna prieš arimą susmulkinama lėkštiniais arba kitais padargais.

Tačiau čia taip pat reikia spręsti, kas pigiau ir naudingiau.

Dirvų dirbimas po kaupiamųjų. Dirvos po bulvių, šakniavaisių, kukurūzų, kai kurių

daržovių skiriasi nuo ražieninių ir velėninių dirvų. Jose nėra nei velėnos, nei ražienos,

išskyrus kukurūzieną. Kaupiamųjų dirvos mažiau užterštos piktžolėmis, bet dėl intensyvesnio

tarpueilių dirbimo ir derliaus nuėmimo technologijos yra blogesnės struktūros. Dirvų savybės

ypač gadinamos lietingą rudenį. Tokiais atvejais dažniausiai reikia giliai arti po visų

kaupiamųjų. Ariama tuojau pat derlių nuėmus – rugsėjo–spalio mėnesiais. Sunkiausias yra

116

kukurūzienų arimas. Reikia naudoti plūgus su priešplūgiais arba prieš arimą kukurūzieną

sulėkščiuoti (Tindžiulis, 1979). Ariant bulvienas ir runkelienas priešplūgiai nereikalingi. Be

to, Dotnuvoje ir Joniškėlyje daryti tyrimai parodė, kad sausą rudenį, kai dirva nesupuolusi,

nesuvažinėta ir nepiktžolėta, bulvienų ir runkelienų galima nearti, užtenka jas supurenti

kultivatoriais arba lėkštinėmis akėčiomis. Blogesnės būklės runkelienas pirmiausia reikia

suarti sunkesnėse žemėse.

6.2.2. Priešsėjinis žemės dirbimas pavasarį

Priešsėjinio žemės dirbimo uždavinys – tenkinti biologines reikmes tų augalų, kuriems

ruošiama dirva. Jai pradžiūvus pirmiausia purenamas ir lyginamas viršutinis sluoksnis.

Pavasarį anksčiausiai pradžiūsta rudenį apverstų žemės riekių keteros. Purenant jos

nužeriamos į žemesnes vietas, kartu sunaikinami peržiemoję piktžolių daigai, taupoma

drėgmė. Žemės ūkio augalų sėkla geriausiai dygsta tada, kai sėjamosios noragėliai ją paguldo

ant tankesnės dirvos ir pridengia puresne žeme. Tada iš apačios sėkla gerai drėkinama, o per

viršutinį sluoksnį gauna pakankamai oro ir šilumos. Be to, tankesniame apatiniame guolyje

geriau įsitvirtina daigo šaknelės. Tokios sąlygos susidaro tada, kai dirbant paskutinį kartą

prieš sėją purenama sėklos įterpimo gyliu ir vienodai.

Priešsėjinio žemės dirbimo pradžia pavasarį priklauso nuo dirvožemio drėgmės,

granuliometrinės sudėties, jo būklės po žiemos, padargo parinkimo ir kitų sąlygų. Lengvas

dirvas galima pradėti purenti drėgnesnes, nes jų grumsteliai pradžiūvę sutrupa. Sunkesnės

dirvos turi būti normalaus drėgnumo, kad dirbant gerai trupėtų ir neliptų prie padargų. Tokia

dirvos būklė vadinama fizine branda. Ši būklė yra trumpalaikė ir ją atidžiai reikia sekti, ypač

sunkesniuose priemoliuose. Kai vidutinio sunkumo ir sunkios dirvos per drėgnos, dirbant iš

giliau verčiasi blizgančios žemės juostos, jos greitai džiūsta ir virsta kietais grumstais. Jeigu

šios dirvos per sausos, jos sunkiai trupa ir iš karto verčiasi grumstai. Šiuo atvėju geriausiai

tinka padargai, kurių darbinės dalys ir pjausto, ir trupina (Petraitis, Maikštėnienė, 2002).

Apgaulingai atrodo sunkesnės dirvos, kurių rudeninis arimas prieš žiemą buvo

supurentas. Rudenį suartos, bet nepurentos dirvos, pavasarį, pasiekusios fizinę brandą,

pradeda trūkinėti, viršutiniai grumstai ima balti. Rudenį supurentas dirvos paviršius

smulkesnis, susiliejęs ir sudaro šlapių žemių vaizdą, nors viso armens sluoksnio vidutinė

drėgmė tokia pati kaip nepurentų dirvų.

Lietuvoje auginamų vasarinių augalų biologinės savybės nevienodos. Vienus galima

sėti į šaltesnę žemę, kitiems reikia, kad ta žemė įšiltų. Pagal tai visi vasariniai augalai

skirstomi į dvi grupes: 1) ankstyvos sėjos, 2) vėlyvesnės sėjos. Pirmai grupei priklauso

vasariniai kviečiai, avižos, žirniai, vikiai, miežiai, rapsai, runkeliai, pašarinės pupos, antrai

117

grupei – bulvės, kukurūzai, grikiai. Ankstyvos sėjos augalai pradeda dygti 1–5 oC

temperatūroje ir yra atsparūs pavasariniams atšalimams. Šie augalai turi išskirtinę biologinę

savybę – sudygę žemesnėje temperatūroje pirmiausia išaugina stiprią šaknų sistemą. Pasėjus

vėliau, šiltesnėje aplinkoje sparčiau auga antžeminė dalis, šaknys būna silpnesnės, derlius

mažesnis. Antros grupės augalai dygsta 6–11 oC temperatūroje. Jie yra jautrūs pavasario

šalnoms. Į šias grupes nepateko lubinai ir linai. Šie augalai užima tarpinę padėtį. Lubinai

dygsta žemoje temperatūroje, tačiau yra jautrūs šalnoms, linai nebijo atšalimų, bet jiems dygti

reikia aukštesnės temperatūros.

Pagal ankstyvos ir vėlyvesnės sėjos augalus priešsėjinis žemės dirbimas pavasarį

skirstomas į dvi grupes: 1) priešsėjinis žemės dirbimas ankstyvos sėjos augalams, 2)

priešsėjinis žemės dirbimas vėlyvesnės sėjos augalams.

Priešsėjinis žemės dirbimas ankstyvos sėjos augalams. Maždaug iki praėjusio

šimtmečio vidurio buvo rekomenduojamas toks priešsėjinis dirbimas pavasarį: dirvai

pradžiūvus akėti arba valkiuoti, leisti sudygti piktžolėms, paskui purenti antrą kartą ir sėti

ankstyvuosius augalus. Akėčiomis arba valkėmis supurentas viršutinis sluoksnis apsaugo

dirvą nuo perdžiūvimo ir sudaro geresnes sąlygas piktžolėms dygti. Antras purenimas

kultivatoriumi ir akėčiomis sunaikina piktžolių daigus ir paruošia dirvą sėjai. Tokia

priešsėjinio žemės dirbimo sistema pavasarį vadinama klasikine. Ji susiklostė dėl atitinkamų

sąlygų. Daugkartinis žemės dirbimas apvalė dirvą nuo piktžolių, nes herbicidai tam dar

nebuvo vartojami. Augalams trūko mitybos elementų dėl organinių ir mineralinių trąšų

stygiaus. Ne atsitiktinai atsirado posakis: „Žemės purenimas – tai tręšimas salietra“.

Intensyvesnis priešsėjinis žemės dirbimas suaktyvino mikrobiologinius procesus ir taip geriau

aprūpino augalus maisto elementais. Tačiau laikui bėgant pradėjo aiškėti, kad vasarinius

ankstyvuosius augalus galima sėti tuojau po pirmojo priešsėjinio dirvos purenimo. Gerai

paruošti žemę sėjai, atsiradus pirmai galimybei pradėti ją dirbti sąlygas sudarė technikos

pažanga. Piktžolėms naikinti nuo 1957 m. buvo plačiau pradėti vartoti herbicidai. Padidėjo

nusausintų žemių plotai, pagerėjo tręšimas. Visa tai sudarė sąlygas priešsėjiniam žemės

dirbimui supaprastinti. Amerikos ir Vakarų Europos šalyse tokie samprotavimai prasidėjo

keliais dešimtmečiais anksčiau. „Supaprastintas“, „minimalus“, „cheminis“, „nulinis“ ir kitaip

pavadinti žemės dirbimo būdai turėjo tikslą sumažinti energetines ir darbo sąnaudas,

nemažindami žemės ūkio augalų derliaus.

Lietuvoje šie klausimai tuo metu nebuvo tirti. Pirmieji bandymai padaryti 1959–1962

m. Dotnuvoje, Joniškėlyje, Rumokuose, Elmininkuose, 1963–1966 m. išplėsti LŽŪU

Žemdirbystės katedroje (6.3 lentelė) (Tindžiulis, 1979; Stancevičius, Arvasas, 1972).

118

Stancevičiaus ir Arvaso tyrimų duomenys parodė, kad klasikinis priešsėjinis žemės

dirbimas mažina piktžolių skaičių, tačiau miežių ir avižų derlius priklauso nuo sėjos laiko.

Piktžolių sunykimą lemia laikotarpis tarp pirmo ir antro purenimo bei aplinkos sąlygos joms

dygti. Kuo ilgesnis laikotarpis ir palankesnės drėgmės bei šilumos sąlygos, tuo daugiau

piktžolių sudygsta, tuo daugiau jų ir sunyksta. Tačiau taip pat paaiškėjo, kad neteisinga

pasėlių piktžolėtumą vertinti vien pagal piktžolių skaičių. Pasirodė, kad po klasikinio dirbimo,

bet vėlyvesnės sėjos pasėliuose, sumažėjus piktžolių skaičiui, jų masė ne mažėja, o didėja.

6.3 lentelė. Priešsėjinio žemės dirbimo ir sėjos laiko įtaka derliui ir pasėlio

piktžolėtumui (Stancevičius, Arvasas, 1972)

Žemės dirbimas ir

sėjos laikas

Avižos Miežiai

Avižų

grūdų

cnt

ha-1

Piktžolių

1 m2

Vienos

piktžolės

vidutinė

masė g

Miežių

grūdų

cnt ha-1

Piktžolių

1 m2

Vienos

piktžolės

vidutinė

masė g vnt.

masė

g vnt.

masė

g

Kultivuota, akėta ir

sėta anksti

21,0

42,8

164

0,38

26,6

437

158

0,36

Valkiuota anksti,

po 4–5 d.

kultivuota, akėta ir

sėta

19,9

393

171

0,43

25,2

336

158

0,47

Akėta anksti, po

4–5 d. kultivuota,

akėta ir sėta

20,4

378

200

0,53

27,2

320

145

0,46

Kultivuota,akėta ir

sėta 4–5 d. vėliau

negu 1 variante

18,3

429

213

0,50

24,8

390

176

0,45

Valkiuota anksti,

po 8–9 d.

kultivuota, akėta ir

sėta

16,2

315

230

0,73

24,3

288

165

0,57

Akėta anksti, po

8–9 d.kultivuota,

akėta ir sėta

16,5

286

200

0,70

24,8

267

172

0,64

Kultivuota, akėta ir

sėta 8– 9 d. vėliau

negu 1 variante

15,8

290

222

0,77

22,7

301

174

0,58

Vienos piktžolės vidutinė orasausė masė 8–9 dienomis vėlesniame pasėlyje išaugo 1,5–

2 kartus. Tai rodo, kad vėlinant ankstyvųjų augalų sėją, jų stelbiamoji galia mažėja, o

piktžolių didėja. Dėl tų ir kitų priežasčių klasikinis priešsėjinis žemės dirbimas ne didina, bet

neturi įtakos arba mažina augalų derlių. Kuo daugiau laiko skiriama priešsėjiniam piktžolių

naikinimui, tuo labiau suvėlinama sėja ir tuo daugiau nukenčia derlius. Ankstyvųjų vasarinių

119

augalų sėjos vėlinimas ypač nuostolingas lengvose dirvose. Pagal gausius tyrimų duomenis

galiausiai suformuluota tvirta ir dabar galiojanti nuostata: ankstyviesiems augalams skirtas

dirvas pavasarį pradėti dirbti tuojau joms pradžiūvus ir nedelsiant sėti. Sunkesnes, drėgnesnes,

labiau susiliejusias, bet lygias ir nepiktžolėtas dirvas purenti kultivatoriais ir akėčiomis 4–6

cm gyliu, lengvesnes ir labiau sukultūrintas dirvas įdirbti sunkiomis sudvejintomis akėčiomis.

Purenti tokiu intensyvumu, kad armens viršutinis sluoksnis, į kurį bus įterpiama sėkla, būtų

pakankamai purus, be didesnių grumstų, gerai byrėtų ir lengvai užžertų sėklą. Tik tais

atvejais, kai arimas blogas, nelygus, kai dirvos supuolusios, užterštos žiemojančiomis

piktžolėmis ir varpučiu, jas kultivuoti ir akėti 10–12 cm gyliu 2–3 kartus skersai ir išilgai

lauko. Gilesnis ir intensyvesnis dirbimas sunaikina iš rudens įsitvirtinusius piktžolių daigus,

iškelia į paviršių varpučio šakniastiebius, išlygina ir gerai paruošia dirvą sėjai. Tačiau ir taip

dirbant, taisyklė ta pati: ankstyvieji vasariniai augalai turi būti pasėti anksti, todėl pertraukos

tarp atskirų dirbimų daromos tik paviršiui truputį pradžiūti, bet ne piktžolėms daiginti.

Ekonominiam pajėgumui leidžiant, tinkamiausias agregatas priešsėjiniam žemės

paruošimui pavasarį būtų sudėtinis padargas, kuris turėtų ne tik kultivatoriaus ir akėčių

darbines dalis, bet taip pat lygintuvą, specialų volą ir kita. Tokiu padargu būtų galima žemę

paruošti vienu važiavimu, o kai kuriais – net patręšti ir pasėti.

Cukriniai runkeliai ir kiti šakniavaisiai dabar auginami naudojant vienadaiges sėklas,

tikslaus išsėjimo mašinas. Sėjos, pasėlių akėjimo, tarpueilių purenimo ir kitus darbus galima

kokybiškai atlikti tik lygiose ir nedaug suspaustose dirvose. Priešsėlio derlių nuėmus, likta tik

dirvas gražiai suarti.

Sukultūrintas, nepiktžolėtas, geros struktūros, nesupuolusias dirvas sausesnį pavasarį

pakanka supurenti 4–6 cm gyliu. Sekliai supurentų dirvų priešsėjinis volavimas cukrinių

runkelių derliaus nedidina, bet sudaro sąlygas lengviau ir kokybiškiau atlikti kitus darbus.

Linų sėkla mėgsta kietą pagrindą ir yra jautrūs piktžolėms. Dabar linai dažniausiai

sėjami po žiemkenčių, kurie augo dobilienose. Žiemkenčių derlių nuėmus, iki rudeninio

gilaus arimo lieka pakankamai laiko, kurį reikia skirti piktžolėms naikinti. Kai pavasaris

ankstyvas, linams skirtą dirvą naudinga supurenti akėčiomis, leisti pradėti dygti piktžolėms,

paskui vėl sekliai įdirbti ir sėti. Taip sunyksta dar dalis piktžolių. Supuolusias, blogiau suartas

dirvas tenka kultivuoti giliau, negu reikia įterpti sėklą. Tada linų laukas voluojamas. Vėlyvą

pavasarį linus reikia sėti taip pat anksti kaip javus.

Priešsėjinis žemės dirbimas vėlesnės sėjos augalams. Vėlyvesniems vasariniams

augalams žemė pradedama ruošti tuo pačiu laiku kaip ankstyviesiems – dirvoms pradžiūvus.

Tačiau šiems augalams dygti reikia 2–3 kartus aukštesnės temperatūros. Kol aplinka įšyla,

nuo žemės dirbimo pradžios iki vėlyvesniųjų augalų sėjos praeina 2–3 savaitės. Tas laikas

120

skiriamas piktžolėms naikinti. Taigi visiškai teisingas klasikinis priešsėjinis žemės dirbimas

pavasarį. Pirmasis darbas – rudeninio arimo akėjimas ir valkiavimas. Sunkesnėse dirvose

valkiuoti reikia kartu akėjant, nes vien akėčios grubesnį armens paviršių menkai purena, o

vien valkės- palieka „nušlifuotą“ paviršių, kuris greitai perdžiūsta. Sulygintas dirvos paviršius

vienodžiau džiūsta, o purus viršutinis sluoksnis sumažina drėgmės garavimą ir sudaro

palankias sąlygas piktžolėms dygti. Praėjus maždaug savaitei, dirbama antrą kartą, dažniausiai

kultivatoriumi ir akėčiomis. Jeigu po šio dirbimo sėti ar sodinti dar anksti, tada daroma antra

pertrauka piktžolėms daiginti, jas sunaikina paskutinis dirbimas prieš sėją. Šio dirbimo gylis ir

intensyvumas priklauso nuo dirvos būklės ir augalo biologinių savybių. Sukultūrintas, lengvas

ir purias dirvas kukurūzams, grikiams pakanka supurenti sunkiomis akėčiomis, bulvėms –

kultivatoriumi ir akėčiomis. Mažiau sukultūrintas, sunkesnes ir piktžolėtas dirvas reikia

intensyviau kultivuoti ir akėti – kukurūzams, grikiams 6–8 cm, bulvėms 10–12 cm gyliu.

Pavasarį kartais tenka bulvių lauką tręšti mėšlu. Smulkų mėšlą galima įterpti lėkštinėmis

akėčiomis arba net kultivatoriumi. Stambų šiaudų mėšlą, ypač blogesnėse dirvose, reikia

užarti 12–15 cm gyliu. Ariant prie plūgo kabinamos akėčios arba kitas panašios paskirties

padargas paviršiui susmulkinti ir sulyginti.

6.2.3. Posėjinis žemės dirbimas

Dirbamos žemės paviršius po sėjos lieka visiškai neapsaugotas nuo meteorologinių

veiksnių. Prieš sėją optimaliai paruošta sėklos guoliavietė po sėjos palaipsniui blogėja:

pasėlyje pridygsta piktžolių, susidaro pluta, susilpnėja aeracija, padidėja neproduktyvūs

drėgmės nuostoliai. Atmosferos krituliai mechaniškai ir chemiškai ardo dirvožemio struktūrą,

didina jos tankį. Dėl pablogėjusios aeracijos dirvožemio ore sumažėja deguonies ir padidėja

anglies dvideginio kiekis. Jeigu normalus (0,3 %) anglies dvideginio kiekis padidėja iki 1 %,

gali sutrikti kultūrinių augalų šaknų vystymasis, nes jų gemalinės šaknelės ir daigeliai yra

jautrūs deguonies trūkumui. Daugumos piktžolių šaknelės ir daigeliai yra prisitaikę ir

pakenčia blogesnę aeraciją. Dėl šių savybių piktžolės greičiau išbujoja ir ima stelbti

kultūrinius augalus. Šie reiškiniai daro neigiamą įtaką dirvožemio ir žemės ūkio augalų

derlingumui. LŽŪU Žemdirbytės katedros tyrimų duomenimis, vidutinio sunkumo

piktžolėtoje dirvoje, nuakėjus pasėlį prieš miežių sudygimą, sunyko 15,4 %, nuakėjus

miežiams turint 3–4 lapelius – 29,1 %, o šią agrotechninę priemonę panaudojus tame pačiame

laukelyje abiem terminais – 41,8 % piktžolių (Gudynas, 1973). Šie duomenys vaizdžiai rodo,

kad būsimu derliumi reikia rūpintis ne tik iki sėjos, bet ir pasėjus.

121

Žemės dirbimas, atliekamas po vasarinių augalų sėjos, yra tik dalis visų pasėlių

priežiūros darbų ir vadinami posėjiniu žemės dirbimu. Jų svarbiausias uždavinys – sudaryti

palankias sąlygas žemės ūkio augalų sėklai greitai ir vienodai sudygti, neleisti plisti

piktžolėms, kuo ilgiau palaikyti augalams palankias dirvožemio fizikines savybes. Posėjinio

žemės dirbimo būdai mūsų klimato sąlygomis yra pasėlių volavimas, akėjimas, tarpueilių

purenimas, kaupimas. Vieni šių darbų taikomi javų ir kaupiamųjų augalų pasėliuose, kiti – tik

kaupiamųjų augalų priežiūrai.

Pasėlių volavimas. Pavasario saulė, sausas oras ir vėjas prieš sėją supurentą viršutinį

dirvos sluoksnį greitai pradžiovina. Įterpta augalo sėkla dėl blogo sąlyčio su dirvožemio

dalelėmis brinksta ir dygsta labai nevienodai. Drėgmės trūkumas varpinių javų krūmijimosi

mazgo gylyje stabdo antrinių šaknų sistemos formavimąsi ir vystymąsi. Šių negerovių padeda

išvengti posėjinis volavimas. Volas sutankina viršutinį dirvos sluoksnį, jo kapiliarais vanduo

pakyla iki sėklos ir ją sudrėkina. Voluoti reikia sėjos metu arba tuojau po sėjos. Volai turi būti

tokio sunkumo, kad suspaustų visą prieš sėją supurentą sluoksnį ir sudarytų vientisą kapiliarų

tinklą. Ypač svarbu privoluoti daugiamečių žolių, vasarinių rapsų, linų, cukrinių runkelių

pasėlius, nes smulki ir sekliai įterpta šių augalų sėkla patenka į sausiausią sluoksnelį

(Tindžiulis, 1979). Dabar visi vasariniai varpiniai javai, grikiai, kukurūzai, varpinių ir

ankštinių mišiniai atskiru padargu voluojami retai, nes sėkla prispaudžiama sėjos metu

naudojant modernias sėjamąsias. Dotnuvoje daryti tyrimai parodė, kad voluoti miežiai buvo

tankesni, juose rasta mažiau piktžolių. Pasėlio volavimas drenuotoje dirvoje miežių grūdų

derlių padidino 10,3 %, nedrenuotoje – 8,1 %. Ankštinių augalų, saulėgrąžų posėjinis

volavimas apsunkina sėklaskilčių iškėlimą, todėl čia dirvožemio sutankinimas gali būti

taikomas tik išimtiniais atvejais lengvesnėse žemėse arba prieš sėją. Voluojant kartu

sutrupinami arba įspaudžiami į dirvą didesni grumstai, velėnos, akmenukai, sulyginamas

paviršius. Sodinant bulves kartais vagų keterose susiverčia stambesni grumstai. Tokį pasėlį

taip pat naudinga privoluoti išilgai vagų po pirmojo kaupimo ir akėjimo. Sausą ir vėlyvą

pavasarį posėjinis volavimas labiau reikalingas negu ankstyvą ir drėgną. Nustatyta, kad

fizinės brandos dirvą supurenus ir įterpus sėklą optimaliu gyliu, posėjinis volavimas pagerina

kitus darbus, bet derliaus nedidina. Kai po sėjos palyja, žemė yra šlapia ir limpa prie padangų,

voluoti iš viso negalima.

Dirbama žeme kai kur yra virtę sunkūs arba rekultivuoti durpynai. Juose įrengiamos

pievos, ganyklos, auginamas vasarojus. Nepriklausomai nuo tokių durpžemių paskirties ir

augalų rūšies jie voluojami sunkiais volais prieš sėją ir po sėjos.

122

Pasėlių volavimui reikia parinkti volus, kurie reikiamai sutankina viršutinį sluoksnį ir

palieka purų paviršių, kad mažiau eikvotųsi drėgmė. Jeigu naudojami lygūs volai, paskui juos

turi sekti lengvos akėčios.

Pasėlių akėjimas – antras posėjinis darbas, susijęs su žemės dirbimu. Jo uždaviniai

tokie: 1) naikinti dygstančias piktžoles, 2) suardyti susidariusią plutą, 3) sudaryti izoliacinį

sluoksnį.

Mūsų dirvose slypi daugybė piktžolių pradų, kurie lyg blogio užkratas tikrina žemdirbio

budrumą. Užtenka nors trumpam palikti be priežiūros globojamą augalą ir jį pradeda supti

įvairios piktžolės. Jos aršiai konkuruoja dėl erdvės, maisto, vandens, saulės šviesos ir šilumos.

Priešsėjinis žemės dirbimas sunaikina dalį piktžolių, bet jų plitimą pristabdo tik trumpam

laikui. Purenant žemę paskutinį kartą prieš sėją, į dirvos paviršių pakeliamos naujos jų sėklos,

kurios dygsta po sėjos kartu su žemės ūkio augalais. Šių piktžolių naikinimas yra svarbiausias

posėjinio akėjimo tikslas. Pasėlis akėjamas skersai arba įstrižai eilučių. Dabar gaminamomis

specialiomis spyruoklinėmis akėčiomis galima akėti ir išilgai eilučių, o akėjimo efektyvumas

būna dar geresnis, nes lankstiems akėčvirbaliams netrukdo sudygusių augalų eilutės, kurias jie

kopijuoja. Darbas atliekamas esant sausam orui ir normaliai dirvožemio drėgmei. Tokiomis

sąlygomis gerai išpurenami ir greitai sunyksta gležni piktžolių daigeliai, mažiausiai gadinama

dirva, sudaromas purus izoliacinis sluoksnelis. Daugumą vasarinių augalų galima akėti du

kartus: pirmą – praėjus 4–5 dienoms po sėjos arba prieš sudygimą, antrą – sudygus.

Dygstančių augalų, išskyrus kukurūzus ir bulves, negalima akėti (6.4 lentelė).

6.4 lentelė. Žemės ūkio augalų akėjimo laikas ir intensyvumas (Vasinauskas 1989)

Augalų pavadinimai Prieš

sudygimą Dygstant Sudygus Pastabos

Žieminiai kviečiai - - + Pavasarį

Žieminiai rugiai - - -

Avižos + - -

Miežiai + - +

Vasariniai kviečiai + - +

Grikiai + - + Kai normalus tankumas

Žirniai + - + Lengvose dirvose

Vikiai + - +

Pupos ++ - ++

Vienmečiai mišiniai + - +

Vyraujant trumpaamžėms

piktžolėms

Linai - - -

Rapsai + - + Kai normalus tankumas

Kukurūzai ++ + +

Bulvės ++ + +

Pašariniai ir cukriniai runkeliai - - - Daugiamečių žolių įsėlis - - -

123

Gležni daigeliai yra trapūs, lengvai sužeidžiami arba apipilami žemėmis. Akėjant prieš

sudygimą, piktžolių šaknelės yra panašios į baltus siūlelius, lengvai išraunamos ar

išverčiamos ir greitai žūsta. Žemės ūkio augalų sėklų šaknelės tuo metu taip pat dar būna

neįsitvirtinusios dirvoje ir nenukenčia, jei pajudinamos iš vietos. Akėjama vidutinio sunkumo

akėčiomis maždaug 3 cm gyliu, bet ne giliau negu įterpta sėkla.

Antrą kartą naudinga akėti vasarinius kviečius ir miežius. Šie vasariniai varpiniai javai

akėjami krūmijimosi pradžioje, kai turi 3–4 lapelius, bet dar neaugina stiebo. Avižų akėjimas

po sudygimo nerekomenduojamas, nes nedidina derliaus ir ekonomiškai neapsimoka. Grikių

pasėlio akėjimas taip pat nebuvo rekomenduojamas. Vokėje atlikti tyrimai parodė, kad šią

agrotechninę priemonę galima ir verta taikyti ir prieš sudygimą, ir daigams išauginus

pirmuosius tikruosius lapelius. Pasėlį nuakėjus prieš grikių sudygimą, sunyko 20 % piktžolių,

nuakėjus grikiams sudygus – 42 % piktžolių, o akėjimas du kartus (prieš ir po sudygimo)

sunaikino 54 % piktžolių. Akėjant sudygusį pasėlį, akėčvirbaliai išraustė 7 % grikių, todėl tuo

laiku galima akėti tik normaliai tankų pasėlį (Šalna, Kavoliūnaitė, Panamariovienė, 1998).

Nėra nuomonės dėl ankštinių – žirnių, vikių ir jų mišinių su varpiniais – pasėlių

akėjimo augalams sudygus. Šiuos pasėlius buvo rekomenduojama akėti tik prieš sudygimą.

Pagal išsamius tyrimus, darytus Vokėje, žirnių ir avižų mišinį nuakėjus prieš augalų

sudygimą, pasėlio piktžolėtumas sumažėjo 23,8 %, o akėjimą atlikus prieš sudygimą ir

augalams sudygus – 44,1 %. Tačiau akėčios sunaikino tik trumpaamžes dviskiltes piktžoles, o

paprastojo varpučio du kartus akėtame mišinyje užaugo 79,5 % daugiau. Pasėlio akėjimas

prieš augalų sudygimą mišinio grūdų derlių padidino 4,1–6,5 %, o nuakėjus prieš ir po

sudygimo praretino pasėlį ir nedavė derliaus priedo. Panašūs rezultatai gauti akėjant avižų ir

vikių mišinius, augintus grūdams (Lazauskas, 1976; Lazauskas 1988).

Joniškėlio bandymų stotyje nustatyta, kad sunkiuose priemoliuose, kuriuose fizinės

brandos laikotarpis labai trumpas, piktžolių naikinimas mechaninėmis priemonėmis dar

mažiau efektyvus. Nuakėjus žirnius prieš jų sudygimą, trumpaamžių piktžolių žuvo 4,2 %, o

tą patį darbą padarius žirniams turint 3–5 lapelius – 26,2 %. Daugiamečių piktžolių skaičius

beveik nepasikeitė. Prieš sudygimą akėtas pasėlis išretėjo 10,3 %, akėtas po sudygimo –

18,3 %. Dėl tų priežasčių žirnių grūdų derlius sumažėjo atitinkamai 7,1 ir 7,4 %

(Maikštienienė, 2008).

Pateikti tyrimų duomenys leidžia daryti išvadą, kad grynus ankštinius arba ankštinių ir

varpinių javų mišinius po sudygimo akėti galima tik išimtiniais atvejais, kai: 1) nėra

galimybės naudoti herbicidus, 2) vyrauja trumpaamžės piktžolės, 3) vasarojus auginamas

grūdams, 4) dirvos – priesmėliai ir lengvi priemoliai. Pupų, kukurūzų pasėlių akėjimo

intensyvumas priklauso nuo augalų dygimo trukmės, dirvos piktžolėtumo, piktžolių dygimo

124

sąlygų, sėjos būdo. Kaupiamieji augalai paprastai dygsta ilgiau negu javai. Kai po sėjos

palyja, oras atvėsta, jų dygimas dar labiau užsitęsia, o per tą laiką kartais net plutelė susidaro.

Tokiomis sąlygomis, ypač blogesnėse dirvose, dažnai pasinaudoja piktžolės. Dėl to

kaupiamųjų pasėliai akėjami po du kartus iki sudygimo ir po kartą sudygę, kol išryškėja

eilutės. Nesant būtinumo dygstančių kukurūzų geriau neakėti.

Dar neseniai akėčios buvo gana plačiai rekomenduojamos tiek dirvai prieš sėją paruošti,

tiek pasėliams akėti. Dabar vis aiškiau matyti, kad posėjinio akėjimo reikšmė mažėja dėl

pagerėjusios laukų kultūros ir palyginus trumpo laikotarpio po sėjos iki augalų sudygimo,

dirvos pluta retai kada susidaro. Piktžolėms naikinti atsirado veiksmingų herbicidų. Teisingai

naudojami jie nedaro augalams tokios žalos kaip akėčios sudygusiame pasėlyje. Akėjant

iškeliami akmenukai, kuriuos volas buvo įspaudęs į dirvą. Sunkesnės granuliometrinės

sudėties ir žemesnės kultūros dirvose akėčių darbas mažai veiksmingas. Jos ne tik

nesunaikina, bet dar net paskatina daugiamečių vegetatyvinių piktžolių, ypač varpučio,

plitimą. Tačiau pasėlių akėjimo, kaip pigaus ir lengvai pritaikomo darbo, nereikia atsisakyti,

bet derinti jį su herbicidų naudojimu. Atsižvelgiant į kultūrinių augalų biologiją, laukų

piktžolėtumą, vyraujančias piktžoles, turimus padargus, po sėjos iki sudygimo reikėtų pasėlius

akėti, o augalams sudygus – piktžoles naikinti herbicidais. Ekologiniuose arba panašios

krypties ūkiuose, kur cheminės priemonės netaikomos, o piktžolės naikinamos akėčiomis

prieš sėją ir augalams sudygus, iš anksto reikia parinkti tam tinkamus padargus, numatyti

atitinkamas žemės dirbimo ir sėjos technologijas.

Tarpueilių purenimas. Maždaug prieš 4–5 dešimtmečius buvo rekomenduojama

tarpueilius purenti 4–5 kartus. Mažinti purenimų skaičių reiškė prarasti dalį derliaus. Tik

vėliau, pradėjus vartoti herbicidus, paaiškėjo, kad tarpueilių purenimo efektyvumas tiesiogiai

priklauso nuo to, kiek jis sunaikina piktžolių ir sumažina jų masę. LŽŪU Žemdirbystės

katedroje atlikti tyrimai parodė, kad sunaikinus piktžoles specialiais herbicidais, tarpueilių

purenimas kukurūzų derliaus nedidina. Tačiau daugumai kaupiamųjų augalų, ypač

daržovėms, tarpueilių purenimas yra buvo svarbi agrotechninė priemonė, kurios taikymo

intensyvumą reikėjo derinti su herbicidų vartojimu. Sukultūrintose, mažai piktžolėtose

dirvose, kai buvo vartojami herbicidai, pakako 1–2 purenimų, blogesnėse dirvose, kur daugiau

varpučio, reikėjo purenti 2–3 kartus. Dabartiniu metu, plačiai naudojant herbicidus, paplito

žemės ūkio augalų auginimo technologijos, kur dažnai atsisakoma tarpueilių purenimo.

Tarpueilių purenimas aktualumo nepraranda ekologiniuose ūkiuose, kuriuose cheminių

herbicidų negalima naudoti. Čia vėl atsiranda sąlygos piktžolėms plisti. Piktžolių

konkurencijai, dirvožemio aeracijos svyravimams pašariniai runkeliai, kukurūzai, pupos ir kiti

plačiais tarpueiliais pasėti augalai yra ypač jautrūs. Vegetacijos pradžioje jie auga ir vystosi

125

labai lėtai, todėl nepridengtą dirvą plačiuose tarpueiliuose ilgai plaka lietus, džiovina saulė ir

vėjas. Tokiomis sąlygomis susidaranti pluta stabdo oro apykaitą dirvoje, o atvirą erdvę užima

piktžolės ir ima stelbti silpnus žemės ūkio augalų daigus. Tarpueilių purenimas po pasėlių

akėjimo yra pirmasis darbas, kuris sutrupina plutą, sunaikina piktžoles, sudaro izoliacinį

sluoksnį neproduktyviems drėgmės nuostoliams mažinti, pagerina sąlygas kultūriniams

augalams ir dirvožemio mikroorganizmams. Tarpueiliai pradedami purenti išryškėjus augalų

eilutėms. Puriuose tarpueiliuose geriau prasisunkia gilyn kritulių vanduo, pagerėja augalų

mityba. Tačiau šios sąlygos pagerėja ir piktžolėms, todėl tarpueilių purentuvo išverstos jų

sėklos po 5–7 dienų vėl pradeda dygti. Tada tarpueilių purenimas kartojamas. Darbas

tęsiamas tol, kol augalų lapai uždengia tarpueilius.

Tarpueilių purenimo gylis priklauso nuo žemės ūkio augalų išsivystymo tarpsnio, jų

biologinių savybių, vyraujančių piktžolių, dirvožemio drėgmės. Jauni augalai turi mažesnę

šaknų sistemą, silpniau įsitvirtinę dirvoje, todėl tarpueiliai pirmą kartą purenami plačiai, bet

sekliai, kad daigai neužsipiltų žemėmis. Vėliau purenama siauriau, bet giliau – 6–8 cm gyliu.

Varputėtose dirvose purenimo gylis turėtų siekti 10–12 cm, kad noragėliai išvilktų į paviršių

varpučio šakniastiebius, pakirstų kitas daugiametes vegetatyvines piktžoles. Tačiau kartu

būtina stebėti, kad padargų darbinės dalys nepažeistų augalų šaknų. Vyraujant trumpaamžėms

piktžolėms ir esant drėgnai dirvai, tarpueiliai purenami sekliau. Visais atvejais tarpueilių

purenimo gylis ir intensyvumas priklauso nuo konkrečių vietos sąlygų ir organizuojant darbą

reikia į jas atsižvelgti.

Kaupimas – tai augalo apatinės dalies apibėrimas žemėmis. Paprastai plačiais

tarpueiliais auginami augalai – bulvės, šakniavaisiai, kukurūzai, porai, kopūstai, pomidorai –

vadinami kaupiamaisiais, nors kaupimo reikšmė jiems nevienoda. Išskirtines savybes turi

bulvės – jų kaupimas yra pageidautinas, o kitiems augalams jis tik pagalbinė priemonė.

Bulvės iš apkaupto stiebo išleidžia papildomas šaknis ir požemines ataugas, vadinamas

stolonais, ant jų užauga gumbai. Kaupimo metu užberta puri žemė skatina stolonų augimą,

gumbų mezgimą, apsaugo juos nuo pažaliavimo, lengvina derliaus nuėmimą. Kukurūzai,

kopūstai, pomidorai taip pat turi pagalbines šaknis, jų augimą kaupimas skatina, bet nėra

būtinas. Šiuo atveju pasėlių svarbiausi priežiūros darbai yra tarpueilių purenimas. Kaupimo

nauda yra tai, kad sunaikina piktžolių daigus tarpueiliuose ir užpila juos žemėmis eilutėse tarp

kultūrinių augalų.

Bulvės dygsta ilgiau nei kiti augalai – 3 savaites ir patenka į laikotarpį, kada labai

intensyviai dygsta ir piktžolės. Dėl to bulvių priežiūra gali turėti lemiamą įtaką derliui.

Literatūroje nurodoma, kad laiku išnaikinus piktžoles, bulvių derlingumas padidėja nuo 15 iki

30–50 %. Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo duomenimis, 8,0–9,7 vnt./m2

trumpaamžių

126

piktžolių, kurios augo bulvių pasėlyje nuo pasodinimo iki kasimo ir vienos piktžolės vidutinė

orasausė masė nuo 0,81 g padidėjo iki 2,2 g, gumbų derlių sumažino 6,4–8,4 % (Čiuberkis,

2002). Kai nevartojami herbicidai, posėjinis žemės dirbimas bulvių pasėliuose yra dažnas ir

intensyvus. Čia skiriami du laikotarpiai: 1) nuo pasodinimo iki bulvių sudygimo, 2) nuo

bulvių sudygimo iki žydėjimo pradžios arba kol bulvienojai uždengia tarpueilius. Iki

sudygimo bulvės kaupiamos ir akėjamos 3–4 kartus kas 5–7 dienos. Tada trumpaamžės

piktžolės dar būna siūlelių tarpsnio. Joms sunaikinti pakanka vien akėčių, tačiau dažnas

akėjimas sulygina vagų keteras, apnuogina ir išvarto pasodintus gumbus. Pirmą kartą bulvės

kaupiamos be akėčių. Taip paaukštinamos vagų keteros. Vėliau kaupiama ir akėjama kartu.

Paskutinį kartą prieš bulvių sudygimą vagojama sekliau, kad daugiau purios žemės liktų

tarpuvagiuose. Nesant priverstinio būtinumo, nepatartina kaupti ir akėti dygstančių bulvių,

nors jų daigai mažiau trapūs negu kitų augalų.

Sudygusių bulvių tarpueiliai įdirbami 2–3 kartus. Pirmiausiai jie purenami, paskui

kaupiama. Purenti pradedama, kai bulvių daigai yra 10–12 cm aukščio. Normalaus drėgnumo

priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose bulvių tarpueiliai purenami 1–2 kartus, o paskutinį

kartą kaupiama. Sunkesnės granuliometrinės sudėties ir drėgnesnėse dirvose, priešingai,

mažiau purenami tarpueiliai, daugiau kartų kaupiama.

Pradėjus vartoti herbicidus, bulvių tarpueilių dirbimo intensyvumas gerokai sumažėjo.

Paaiškėjo, kad piktžolių naikinimas turi didesnę įtaką derliui negu dirvos purenimas. Iš

pradžių buvo rekomenduojama tarpueilius dirbti 2 kartus (vietoje 3–4) iki bulvių sudygimo ir

2 kartus (vietoje 2–3) joms sudygus (Lazauskas, 1990). Pagal naujausius tyrimus, atliktus

Žemdirbystės instituto Vokės filiale, kai vartojami efektyvūs herbicidai ir vyrauja

trumpaamžės piktžolės, iki bulvių sudygimo ir joms sudygus tarpueilius įdirbti pakanka 2

kartus, o varputėtose dirvose mechaniškai purenti ir kaupti reikia 3 kartus.

Bulvių pasėlių priežiūros mechaninės ir cheminės priemonės bus efektyvesnės ir duos

didesnę naudą, kai jos bus taikomos kompleksiškai, atsižvelgiant į dirvožemio

granuliometrinę sudėtį, sukultūrinimo laipsnį, vyraujančias piktžoles, kitas augalų aplinkos

sąlygas (Rainys, 1997).

6.3. Žemės dirbimas žieminiams augalams

Žieminiai augalai – rugiai, kviečiai, kvietrugiai, miežiai – sėjami rugpjūčio pabaigoje –

rugsėjo pirmoje pusėje, žieminiai rapsai – iki rugpjūčio antrosios pusės. Dėl to jiems žemė

dirbama kitaip negu vasariniams augalams. Svarbiausias padargas pagrindiniam žemės

127

dirbimui, kaip ir vasariniams augalams, yra plūgas. Pagrindinio žemės dirbimo laikas, būdas

ir intensyvumas priklauso nuo priešsėlių, jų nuėmimo laiko, dirvos sukultūrinimo laipsnio.

Žieminiams augalams tinkamiausi priešsėliai Lietuvoje yra daugiametės žolės, užimtas ir

juodasis pūdymai. Dabartiniu metu, kai ypač išplito augalininkystės krypties ūkiai, kurie

nelaiko galvijų, neaugina daugiamečių ir vienmečių žolių, pagrindiniu priešsėliu tapo

ražieniniai augalai. Nedidelė žieminių augalų dalis sėjama po kai kurių kaupiamųjų (6.3

pav.).

Priešsėjinį žemės dirbimą netinka vadinti pavasariniu, kaip dažnai vadinamas

paviršinis žemės purenimas vasariniams augalams. Posėjinio žemės dirbimo darbai

daugiausia susiję su žiemojimo negerovėmis.

6.3.1. Pūdymų pagrindinis dirbimas

Juodasis pūdymas yra toks laukas, kuriame nuo vieno rudens po derliaus nuėmimo iki

kitų metų žieminių augalų sėjos niekas neauginama, o žemė visą laiką dirbama ir palaikoma

juoda. Pūdymas atsirado maždaug XVI a. viduryje, kai dirvonuojančios žemės poilsio laikas

sutrumpėjo iki vienerių metų. Per tokį trumpą laiką natūralus dirvožemio derlingumas

nespėdavo atsinaujinti. Dirvožemio derlingumui pagerinti imta naudoti mėšlą, o tas laukas,

kuris buvo skirtas mėšlui pūdyti, pradėtas vadinti pūdymu. Jau tada į pūdymo lauką buvo

sėjami žiemkenčiai, po žiemkenčių auginamas vasarojus, o po vasarojaus vėl buvo paliekamas

pūdymas. Dabartiniu metu juodieji pūdymai aktualūs tik ekologiniuose ūkiuose kaip

svarbiausia priemonė piktžolėms naikinti. Kitur – jie beveik netaikomi, nes neefektyvūs.

Pūdymo uždavinys – atkurti ir pagerinti dirvožemio derlingumą, pakelti jo kultūrą,

sumažinti pasėlių piktžolėtumo potencialą. Varpinio vasarojaus lauke, po kurio dažniausiai

paliekami pūdymai, labiausiai išplinta piktžolės ir išnaudojami augalų mitybos elementai.

Nuėmus vasarojų, rudenį pūdymui skirtas laukas dirbamas taip pat, kaip visos dirvos po

javų – ražienos skutamos, o vėliau giliai suariamos. Tai pirmasis pūdymo arimas (6.3 pav.).

Kitais metais juodasis pūdymas gali būti dirbamas normaliu arba sluoksniniu būdu. Dirbamas

pūdymas normaliu būdu pavasarį pirmiausia akėjamas arba kultivuojamas kartu nuakėjant.

Toks paviršinis dirbimas kartojamas pagal piktžolių dygimą iki birželio mėnesio. Birželį

juodasis pūdymas patręšiamas mėšlu ir tuojau suariamas 12–15 cm gyliu. Po to vėl dirbama

paviršinio dirbimo padargais. Likus 3 –4 savaitėms iki žiemkenčių sėjos, pūdymas

ariamas trečią – paskutinį kartą visu gyliu. Paskutinis pūdymo arimas vadinamas

kartojimu. Taip pat kartojamas ir seklus purenimas, kad nežaliuotų piktžolės. Nuo pavasario

128

iki mėšlo užarimo tenka dažnai purenti, vėliau, dirvos paviršiui pradžiūvus, piktžolės dygsta

silpniau, dirbama rečiau.

6.3 pav. Pūdymų pagrindinio dirbimo schema

Sluoksninis juodojo pūdymo dirbimas yra sudėtingesnis, sunkesnis ir brangesnis.

Pavasarį, dirvai pradžiūvus, pirmiausia supurenamas ir sulyginamas rudeninio arimo

paviršius. Pradėjus dygti piktžolėms, dirva skutama 8–10 cm gyliu. Vėliau maždaug kas dvi

savaites pūdymas dirbamas 3–5 cm giliau turimais padargais. Tyrimais nustatyta, kad iš

visų dirvos paviršiuje pasirodžiusių sėklomis plintančių piktžolių daigų apie 75 % yra

sudygę iš viršutinio 0–5 cm armens sluoksnio ir tik apie ketvirtadalis – iš gilesnių

sluoksnių. Žemės dirbimą palaipsniui kas 3–5 cm gilinant, pūdymo laukas per vasarą

supurenamas 4–5, o kartu su rudens arimu – 5–6 kartus. Kiekvieną kartą dirbant lauką

naikinamos sudygusios piktžolės, o į dirvos paviršių išverčiamos naujos jų sėklos ir

daugiamečių vegetatyvinių piktžolių dauginimosi pradai (Stancevičius, Švagždys, 1972;

Vasinauskas, 1969).

Vegetatyvinės piktžolės dauginasi šakniastiebiais, šaknų atžalomis, stiebagumbiais ir

kitais požeminiais organais. Dauginimosi organuose augalas turi sukaupęs mitybos

elementų, kurias naudoja naujoms antžeminėms dalims išauginti. Naujai pasirodžiusi žalia

PŪDYMAI

JUODASIS UŽIMTASIS SIDERACINIS

RUDENINIS ARIMAS

PURENIMAS ARBA

SLUOKSNINIS ARIMAS

PAVASARINIS PRIEŠSĖJINIS DIRBIMAS

MĖŠLO SEKLUS

UŽARIMAS

ARIMO

KARTOJIMAS

VIENMEČIŲ

ŽOLIŲ MIŠINIŲ

AUGINIMAS

ANKSTYVŲJŲ

BULVIŲ AUGINIMAS

SIDERATŲ

AUGINIMAS

RAŽIENŲ

SKUTIMAS,

ARIMAS

KULTIVAVIMAS

ARBA ARIMAS SIDERATŲ

UŽARIMAS

129

antžeminė dalis asimiliuoja, augina kitus dauginimosi organus ir vėl juose kaupia mitybos

elementų atsargas, kad galėtų toliau tęsti savo rūšies plėtrą. Norint tokias piktžoles

sunaikinti, reikia jų antžemines dalis pakirsti, pažeisti ar kitaip susmulkinti ir sudary ti

sąlygas joms atželti. Atžalos susidaro iš ant požeminių dalių esančių gyvybingų pumpurų.

Augalą pažeidus atžalos susidaro tik iš dalies pumpurų. Dėl to tą procesą reikia kartoti:

naikinti pasirodžiusias atžalas ir vėl skatinti naujų dygimą. Kai sudygsta visi vegetatyvinių

dalių pumpurai ir išeikvojamos mitybos elementų atsargos, piktžolė sunyksta. Aptartos

trumpaamžių ir daugiamečių piktžolių biologinės savybės yra sluoksninio pūdymo dirbimo

teorinis pagrindas. Pagal tai sukurta sluoksninio žemės dirbimo technologija. Tyrimai

parodė, kad juodojo pūdymo sluoksninis dirbimas beveik visiškai sunaikina daugiametes

piktžoles ir labai sumažina sėkla plintančių trumpaamžių (6.5 lentelė). LŽŪU

Žemdirbystės katedros tyrimų duomenimis, juodojo pūdymo dirbimas kaitaliojant gylį yra

toks pat efektyvus, kaip sluoksninis dirbimas laipsniškas dirbimo gylio didinimas.

Kiekvieną kartą įdirbti keliais centimetrais giliau yra sunkoka. Tokiais atvejais reikia

atsižvelgti į vyraujančias piktžoles. Jei išplitę varpučiai, dažniau reikia kartoti seklesnį arimą,

jei usnys – vieną kitą seklųjį arimą pakeisti giliu, ypač gegužės ir birželio mėnesiais, kai

piktžolės intensyviausiai dygsta (Stancevičius, Švagždys, 1972)..

6.5 lentelė. Sluoksninio arimo įtaka piktžolių skaičiui (Tindžiulis, 1979)

Pūdymo dirbimas Piktžolių skaičius vnt./m

2

varpučio pienių šalpusnių usnių įįvairių kitų

Normalus dirbimas

227

13

17

6

272

Sluoksniškai suarta 5

kartus

7

0

1

2

149

Sluoksniškai dirbamas juodasis pūdymas lengvose dirvose naudingas ir taikytinas tik

labai piktžolėtose, ypač varputėtose, dirvose. Jeigu lengvų dirvų piktžolėtumas tik vidutinis,

brangiai atsieinantį juodąjį pūdymą rekomenduojama pakeisti intensyviu žemės dirbimu rudenį

arba herbicidais.

Sluoksniškai dirbamas pūdymas mėšlu tręšiamas birželio mėnesį ir užariamas vidutiniu

gyliu. Arimas kartojamas likus 3 –4 savaitėms iki žiemkenčių sėjos. Tas laikotarpis skiriamas

dirvai susigulėti. Augalo daigas įsitvirtina dirvos viršutiniame sluoksnyje, o jo šaknelės

nueina daug giliau. Prieš pat sėją suarta dirva kurį laiką slūgsta ir nutraukia ar kitaip

pažeidžia šaknų sistemą, ypač kai viršutinį sluoksnelį sustingdo šaltis. Tokie augalai yra silpni,

130

skursta ir žiemą greičiau iššąla. Tais atvejais, kai nėra galimybės laiku suarti, reikia

dirbtinai arimą suslėgti volais.

Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu dirbamas juodasis pūdymas, jis yra brangus, nes

kelis kartus reikia arti ir vienais metais negaunama derliaus. Žemdirbystės istorijoje būta

laikotarpių, kai juodojo pūdymo buvo atsisakoma ir vėl prie jo grįžtama. Dabartiniu metu

dirbamos žemės būklė Lietuvoje labai nevienoda. Dalis dirbamos žemės gerokai apleista:

žemos kultūros, mažo derlingumo, užteršta daugiametėmis piktžolėmis, daug kur apaugusi

krūmais. Tokių žemių derlingumui atkurti ir laukų kultūrai pagerinti neišvengiamai

reikalingas ir juodasis pūdymas, ir efektyvūs herbicidai. Pažangiuose ūkiuose laukai labiau

sukultūrinti, pakankamai tręšiami mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, taikoma sėjomaina,

naudojami pesticidai, vietoje juodojo praktikuojamas užimtasis pūdymas.

Užimtasis pūdymas. Pūdymo laukas, kuriame auginami trumpo vegetacijos periodo

augalai ir juos nuėmus užtenka laiko žemei paruošti ir žiemkenčiams pasėti, vadinamas

užimtuoju pūdymu. Pūdymą užimantys augalai turi turėti tokias savybes: 1) gerai stelbti

piktžoles, 2) nenualinti dirvos, 3) laiku apleisti lauką, kur bus sėjami žiemkenčiai. Mūsų šalies

sąlygomis tokie augalai yra vikių ir avižų, pašarinių žirnių ir avižų, pupų ir kitų ankštinių

mišiniai su varpiniais žaliajam pašarui, silosui, šienui, taip pat ankstyvieji žirniai grūdams,

ankstyvosios bulvės, dobilai šienui arba sėklai.

Vikių ir avižų mišiniu užimtas pūdymas ilgą laiką buvo labiausiai paplitęs. Toks

pūdymas pradedamas dirbti iš rudens – nuskutamos augusių vasarinių varpinių javų

ražienos ir giliai suariama. Vikių ir avižų mišinys sėjamas anksti pavasarį arba keliais

terminais, jeigu reikia pratęsti žaliojo pašaro naudojimo laiką. Ankstyvai sėjai žemė dirbama

kaip ankstyvam vasarojui: purenama paviršinio žemės dirbimo padargais, tręšiama

mineralinėmis trąšomis, jeigu jomis nebuvo tręšiama rudenį ir tuojau sėjama. Vėlesniam

mišiniui dirva dirbama intensyviau, su viena ar dviem kelių dienų pertraukomis tarp atskirų

dirbimų ir tik tada sėjama. Intensyvesnis dirbimas sunaikina dalį piktžolių. Kitoms

piktžolėms neleidžia išbujoti pats mišinys, nes žaliajai masei jis sėjamas tankiau negu

grūdams.

Ankstyvas mišinys nuimamas birželio pabaigoje, vėlyvesnis – liepos mėnesį. Mišinį

nuėmus vėl tęsiamas pagrindinis užimtojo pūdymo dirbimas. Nustatyta, kad mišinieną reikia

pradėti dirbti tuojau po derliaus nuėmimo. Dotnuvoje, Joniškėlyje ir Rumokuose daryti

bandymai parodė, kad 2–3 savaitėmis pavėlintas mišinienos arimas rugių grūdų derlių

sumažino 6,2–11,0 % (Tindžiulis, 1979). Pirmasis darbas, nuėmus mišinį, gali būti dvejopas:

ražienų skutimas arba gilus arimas. Likus 3–4 savaitėms iki žiemkenčių sėjos atliekamas

antrasis mišinienos dirbimas, vadinamas užimtojo pūdymo kartojimu. Agrotechniniu požiūriu

131

ražienų skutimas ir pūdymo kartojimas yra lygiavertis dviem arimams, nes žieminių rugių

derliui turi vienodą įtaką (6.6 lentelė).

6.6 lentelė. Vikių ir avižų mišiniu užimto pūdymo dirbimo būdų įtaka rugių derliui

santykiniais skaičiais (Tindžiulis, 1979)

Mišinienos dirbimo

būdai Dotnuva Joniškėlis Rumokai

Arta paprastu plūgu 100 100 100,0

Arta plūgu su priešplūgiu 101 97 102,0

Arta paprastu plūgu ir

kartota

120 107 115,0

Skusta ir kartota 121 108 114,6

Lengvos granuliometrinės sudėties dirvose ražienų skutimo reikalingumas ir pirmo

arimo laikas priklauso nuo laukų piktžolėtumo ir piktžolių rūšies. Labiausiai piktžolėtose

dirvose, ypač išplitus varpučiui bei kitoms daugiametėms piktžolėms, po derliaus nuėmimo

reikia tuojau skusti ražienas, o likus 2–3 savaitėms iki žiemkenčių sėjos – giliai suarti. Jeigu

piktžolių mažai, nei ražienų skutimas, nei arimo laikas didesnės naudos neduoda.

Užimtasis pūdymas, kaip ir juodasis, tręšiamas mėšlu. Ankstyvasis mišinys mėšlu

tręšiamas rudenį prieš gilųjį arimą arba mišinį nuėmus. Vėliau sėjamų mišinių lauką galima

patręšti ir pavasarį.

Žirniais užimtas pūdymas rudenį dirbamas taip pat kaip ir užimtas vikių ir avižų

mišiniu. Pavasarį pradžiūvusi žemė purenama sunkiomis akėčiomis arba kultivatoriumi ir

akėčiomis iki tinkamo paruošimo ir tuojau sėjama. Auginamos trumpo vegetacijos periodo

žirnių veislės, kad spėtų subręsti. Mėšlu pūdymas tręšiamas žirnius nuėmus ir iš karto

užariamas visu gyliu. Žirnienos skusti ir vėliau giliai arti dažniausiai nėra kada.

Bulvėmis užimtas pūdymas mėšlu tręšiamas rudenį ir užariamas visu gyliu. Pavasarį

rudeninis arimas purenamas kultivatoriumi ir akėčiomis pirmą kartą 6–8 cm gyliu, antrą kartą

kita kryptimi ir dvigubai giliau. Esant sunkesnei ir labiau supuolusiai dirvai, ji sekliai

perariama. Arimas tuojau supurenamas. Storesnis ir puresnis armens viršutinis sluoksnis

sudaro sąlygas bulvių gumbams geriau įterpti sodinant ir jų kerams apkaupti augant. Bulvės

sodinamos anksti ir ankstyvųjų veislių. Skirtingai negu vikių ir avižų mišinys arba žirniai, jos

yra jautresnės piktžolėms. Dėl to čia intensyvesnis posėjinis žemės dirbimas: bulvių pasėlis

kelis kartus akėjamas, įdirbami tarpueiliai juos purenant ir kaupiant. Šie darbai, taip pat

bulvių kasimas ir bulvienų kultivavimas sudaro sąlygas supaprastinti pūdymo kartojimo

132

darbus. Jeigu bulvienoje nėra daugiamečių vegetatyvinių piktžolių ir prieš bulvių kasimą

buvo nupjauti bulvienojai, tokį pūdymo lauką užtenka įdirbti paviršinio purenimo padargais ir

galima sėti žiemkenčius. Jeigu ruduo lietingas, bulviena suvažinėta ar kitaip suspausta ir

užteršta įvairiomis piktžolėmis, ją prieš sėją reikia suarti.

Dobilais užimtas pūdymas praktikuojamas tik sukultūrintose nepiktžolėtose dirvose ir

tada, kai turima pakankamai sėklos. Dobilai sėjami į priešpūdyminį vasarojų. Pūdymą gali

užimti raudonieji ankstyvieji ir baltieji dobilai. Pirmieji daugiausia auginami pašarui, rečiau

sėklai, antrieji– tik sėklai. Tačiau praktikuojant dobilinį pūdymą būtina laikytis taisyklės, kad

iki kitų dobilų sėjos praeitų bent 2–3 metai.

Pirmamečiai dobilai stipresnės velėnos nesudaro, todėl nei žieminiams kviečiams, nei

rugiams nereikia dobilienos skusti. Tiek po pirmos žolės, tiek nuėmus atolą galima iš karto

giliai arti, nes abiem atvejais velėna gerai trupa. Gilaus arimo laiką dažnai nulemia

meteorologinės sąlygos: sausais metais efektyvesnis būna ankstyvas arimas, drėgnais –

nuėmus atolą. Daugelio bandymų vidutiniais duomenimis, vėlesnis dobilinio pūdymo arimas

šiek tiek mažina žiemkenčių derlių, bet tą nuostolį kompensuoja atolo derlius arba dobilų

sėkla. Kas geriau, reikia spręsti pagal kainas ir produktų poreikius.

Juodieji ir užimtieji pūdymai vertinami taip pat dvejopai: pagal derliaus priedą ir

apsimokėjimą. Juodajame pūdyme pasėtų žiemkenčių gaunamas didesnis derlius negu

augusių užimtajame pūdyme, tačiau derlius po juodojo pūdymo yra gautas per dvejus metus

ir gerokai mažesnis už bendrą, taip pat dvejų metų derlių, kurį duoda pūdymą užimantys

augalai ir po jų pasėti žiemkenčiai. Dėl to manoma, kad juodasis pūdymas agrotechniniu

požiūriu yra efektyvi priemonė dirvai nuo piktžolių apvalyti ir derlingumui atstatyti bei

didinti, bet ekonomiškai jis nuostolingas.

Sideracinis pūdymas yra priemonė lengvų žemių derlingumui atstatyti ir didinti. Šio

pūdymo lauke dažniausiai auginami ankštiniai augalai užariami žaliajai trąšai. Smėliai ir

priesmėliai dažniausiai yra rūgštūs, sausoki, todėl sideraciniai augalai turi pakęsti rūgščią

dirvą, turėti gilias šaknis ir gerai derėti lengvose žemėse. Tokias savybes turi siauralapiai

(mėlynžiedžiai, kartieji) ir geltonžiedžiai (saldieji) lubinai. Lengvo priemolio silpnai rūgščiose

ar neutraliose žvyro žemėse geriau tinka baltieji lubinai, bet jų Lietuvoje mažai sėjama, nes

dėl ilgo vegetacijos periodo sunku sėklą užsiauginti. Žaliajai trąšai tinka ir kiti ankštiniai

augalai: žirniai, vikiai, seradėlė, dobilai, baltažiedžiai barkūnai, tačiau lengvose dirvose jie

blogiau dera ir turi mažesnę vertę negu lubinai.

Lubinams skirtas laukas suariamas iš rudens. Pavasarį arimas įdirbamas vien sunkiomis

akėčiomis arba kultivatoriumi ir akėčiomis kartu. Lubinai sėjami truputį vėliau negu

133

ankstyvasis vasarojus, kad daigams nepakenktų stipresni atšalimai, bet ne per vėlai, kad iki

užarimo suspėtų užaugti. Tyrimais nustatyta, kad lubinus geriausiai tinka užarti tada, kai

susidaro pirmosios blizgančios ankštelės. Užariant vėliau, kai susiformuoja dauguma ankščių,

žaliosios masės būna taip pat daugiau, bet augalų stiebai tampa sausesni, kietesni, dirvoje ilgai

ardomi, todėl gauto masės priedo nauda maža.

Lubinai užariami 15–18 cm gyliu ne vėliau kaip likus 2–3 savaitėms prieš žiemkenčių

sėją. Prieš užariant augalai privoluojami arimo kryptimi. Arimo kokybė būna daug geresnė,

kai privoluoti lubinai susmulkinami lėkštinėmis akėčiomis, atkrinta pavojus, kad stambius

stiebus kultivatorius ar akėčios išvilks į paviršių ir jie trukdys gražiai pasėti žiemkenčius.

Privoluotų lubinų lėkščiavimas yra papildomas darbas, todėl jo naudą reikia pasverti ir

įvertinti vietos sąlygomis. Geras lubinų derlius dirvą papildo tokiu augalų mitybos elementų

kiekiu koks gaunamas patręšus vidutine mėšlo norma.

Geltonžiedžių (saldžiųjų) lubinų žaliąją masę galima sušerti gyvuliams arba susilosuoti

– tada užariamos tik ražienos. Toks pūdymas vadinamas pusiau sideraciniu. Jo nauda

mažesnė, todėl rekomenduojama prieš lubinų sėją pūdymo lauką patręšti maža mėšlo norma,

tuomet užauga daugiau žaliosios masės ir dirva labiau papildoma organinėmis liekanomis bei

azotu.

6.3.2. Pagrindinis žemės dirbimas po nepūdyminių priešsėlių

Žieminių javų nepūdyminiai priešsėliai yra tokie augalai, kurių vegetacija ilgesnė už lauko

pūdymavimo trukmę, todėl jie netinkami auginti užimtojo pūdymo lauke. Šiems augalams

priklauso daugiametės pašarinės žolės, naudojamos ne mažiau kaip dvejus metus, kukurūzai

silosui, vidutinio ankstyvumo bulvės, pašarinės pupos, vikių ir avižų mišiniai grūdams ir kitos

vienmetės žolės. Žemės dirbimas po šių priešsėlių šiek tiek skiriasi nuo pūdymų dirbimo (6.4

pav.).

134

6.4 pav. Nepūdyminių priešsėlių pagrindinio dirbimo schema

Antramečių dobilienų dirbimas skiriasi nuo velėninių žemių dirbimo vasariniams

augalams, nors šios žemės pagal savo savybes yra panašios. Tame pačiame lauke iš eilės

antrus metus augančios daugiametės varpinės ir ankštinės žolės sudaro stiprią velėną,

užaugina ir palieka dirvoje daug organinės medžiagos, kuri padidina humuso atsargas,

pagerina dirvožemio struktūrą ir kitas fizikines savybes, tačiau antramečių dobilienų

pagrindinis dirbimas žiemkenčiams atliekamas vasarą, o vasariniams augalams – rudenį.

Daugiametės žolės šiltu metų laiku išgarina daugiau vandens, todėl dobilienos yra sausesnės ir

kietesnės. Ruošiant jas žiemkenčiams sunkiau nutraukti aktyvią žolių vegetaciją. Vasariniams

augalams mitybos elementai reikalingi tik kitų metų pavasarį, žiemkenčiams – tą patį rudenį,

dėl to dobilienų dirbimo laikas žiemkenčiams yra svarbesnis negu velėninių dirvų arimas

rudenį. Jau pirmieji tyrimai, daryti 1931–1937 m. priemolio dirvose Dotnuvoje, Joniškėlyje ir

Rumokuose, parodė, kad antrų naudojimo metų dobilieną reikia pradėti dirbti pirmąją žolę

nušienavus. Dobilieną suarus po antrosios žolės (1 variantas), palyginus su skutimu ir

vėlesniu arimu po pirmosios žolės nuėmimo (3 variantas), žieminių rugių derlius sumažėjo

vidutiniškai 22 %, žieminių kviečių – 27 % (6.7 lentelė). Arimas plūgu su priešplūgiu po

antros žolės nuėmimo taip pat nedavė naudos. Dobilai antraisiais metais gerokai išretėjo ir

azoto atsargas mažai pagausino. Vėlai suarus, žolių šaknys ir kitos augalinės liekanos iki

žieminių sudygimo nespėja mineralizuotis, todėl šio elemento atsargų irgi nepadidina.

DOBILIENOS KUKURŪZIENOS VĖLYVESNĖS

BULVIENOS

RAŽIENOS,

LINIENOS

LĖKŠČIAVIMAS

arba SKUTIMAS

LĖKŠČIAVIMAS

arba SKUTIMAS,

ARIMAS

KULTIVAVIMAS

arba ARIMAS ARIMAS

ARIMAS ARMENS SUSLĖGIMAS ESANT REIKALUI

NEPŪDYMINIAI

PRIEŠSĖLIAI

135

Trūkstant daigams azoto, žiemkenčių želmenys blogai žiemoja, pavasarį būna silpnesni ir

duoda mažesnį derlių.

6.7 lentelė. Antrų naudojimo metų dobilienos dirbimo būdas ir laikas, 11 bandymų vidutinis

grūdų derlius (Tindžiulis, 1979)

Dirbimo būdas ir laikas Žieminiai rugiai Žieminiai kviečiai

cnt ha-1

% cnt ha-1

%

1. Arta plūgu be priešplūgio antrąją žolę

nuėmus

18,4

100,0

14,3

100,0

2. Arta plūgu su priešplūgiu antrąją žolę

nuėmus

18,5

100,5

14,5

101,4

3. Skusta pirmąją žolę nuėmus, arta kartu

kaip 1 ir 2 variantuose

23,6

128,3

19,6

137,1

4. Arta pirmąją žolę nuėmus, pakartotinai

arta kartu kaip 1 ir 2 variantuose

23,2

126,1

19,8

138,5

Derliaus nuostolių išvengiama, kai antrametės dobilienos pradedamos dirbti tuojau po

pirmos žolės nušienavimo. Tuo laiku galima pirma dobilieną skusti, vėliau giliai arti arba

pirma giliai arti, vėliau arimą lėkščiuoti, kultivuoti, akėti. Pagal bandymų duomenis, šie

dirbimo būdai neturi esminės įtakos nei pasėlio piktžolėtumui, nei derliui. Vis dėlto

dobilienas, kur yra daugiamečių vegetatyvinių piktžolių, ypač varpučio, naudingiau pirma

nuskusti, o paskui giliai suarti. Jeigu daugiametės piktžolės pradeda dygti ir pakanka laiko,

skutimą verta pakartoti ir likus 3–4 savaitėms prieš žiemkenčių sėją giliai suarti plūgais su

priešplūgiais. Kai antrametės dobilienos giliai suariamos tuojau po pirmos žolės nuėmimo, o

paskui lėkščiuojamos, yra pavojus padauginti varputį. Taip tinka dirbti tik tokias dobilienas,

kurios užterštos sėkla plintančiomis trumpaamžėmis piktžolėmis.

Antrametes dobilienas pradėjus dirbti tuojau po pirmos žolės nuėmimo, netenkama

dalies šieno. Tokiu atveju reikia vertinti, kas naudingiau: antramečių dobilienų antros žolės

derlius ar žiemkenčių derliaus priedas, gautas anksti įdirbtoje dobilienoje. O gal geriau

apsimoka žiemkenčių derliaus nuostolius, kurie susidaro dėl to, kad auginamas atolas ir

dobilienos pradedamos dirbti po antros pjūties, kompensuoti daugiamečių žolių ir žiemkenčių

tręšimu? Tyrimai parodė, kad dobilienas patręšus 60–180 kg ha-1

gryno azoto, pirmos pjūties

derlius padidėja 31–47 %, o abiejų pjūčių – net 63 %. Žolių tręšimas padidino ir žiemkenčių

grūdų derlių, bet tik tų, kurie buvo pasėti anksti įdirbtoje dobilienoje. Vėlai suartoje, nors ir

gausiai patręštoje dobilienoje, žieminiai rugiai derėjo taip pat kaip anksti suartoje, bet

136

netręštoje dobilienoje (Tindžiulis, 1979). Azoto trąšos, skirtos ne tik dobilienai, bet ir

žiemkenčiams, rugių grūdų derliaus nuostolį, patirtą dėl vėlai suartos dobilienos, tik

sumažino, bet nekompensavo. Iš viso to aiškėja, kad antrųjų naudojimo metų dobilienas

žiemkenčiams reikia pradėti dirbti pirmąją žolę nušienavus. Antroji žolė auginama tik

išimtiniais atvejais, kai: 1) reikia papildyti pašarų atsargas, 2) pakanka drėgmės žolėms augti,

3) yra galimybė patręšti azoto trąšomis ir dobilienas, ir žiemkenčius, 4) turima technika

leidžia laiku suarti, arimą dirbtinai suspausti (jei reikia) ar kitaip paruošti ir nevėluojant pasėti

žiemkenčius, 5) žolinėje grandyje dvejus metus iš eilės auginami varpiniai javai arba javai ir

linai.

Antrametes dobilienas, skirtas žieminiams rapsams auginti, be išimčių reikia lėkščiuoti

arba skusti tuojau po pirmosios žolės nuėmimo ir giliai suarti iki liepos vidurio. Vėlai suartas

dobilienas reikia dirbtinai sutankinti volais.

Kukurūzienų dirbimas priklauso nuo derliaus nuėmimo laiko ir stambių ražienų.

Kukurūzai yra ilgo vegetacinio periodo augalai. Jie intensyviausiai auga liepos ir rugpjūčio

mėnesiais, o šiltą rudenį masės priaugimas užsitęsia iki rugsėjo šalnų. Žiemkenčius reikia

pasėti per dvi pirmąsias rugsėjo dekadas. Norint jų sėklą įterpti į susigulėjusią dirvą,

kukurūzus reikėtų nuimti rugpjūčio mėnesį. Tada žaliosios masės derlius dar labai mažas ir

menkavertis. Dėl to kukurūzai auginami iki rugpjūčio pabaigos. Kai kukurūzai auginami

žaliajai masei, jų derlius nuimamas rugsėjo pirmomis dienomis. Tokios kukurūzienos ariamos

tuojau derlių nuėmus visu gyliu. Kai dirvos išdžiūvusios ir ariant verčiasi stambūs grumstai

arba luitai, jos žiemkenčių sėjai ruošiamos lėkštiniais padargais. Varputėtos kukurūzienos

lėkščiuojamos prieš arimą. Lėkštinės akėčios susmulkina kukurūzų ražienas, supurena dirvos

viršutinį sluoksnį, pagerina arimo kokybę. Trumpaamžėmis piktžolėmis užterštas

kukurūzienos pirma ariamos, o paskui lėkščiuojamos ir akėjamos. Taip sumažinamas dirbimų

skaičius. Normalaus drėgnumo, nepiktžolėtas kukurūzienas, ypač lengvesnės

granuliometrinės sudėties dirvose, pakanka sekliai suarti. Visais atvejais prie plūgo

kabinamos akėčios arba volas ir akėčios kartu. Laukas, skirtas žiemkenčiams, rudenį arba

pavasarį prieš kukurūzų sėją tręšiamas mėšlu. Dabar daug kukurūzų auginama iki grūdų

brandos ir nuimama labai vėlai. Tokiu atveju kukurūzienos kaip priešsėlis žiemkenčiams

nebetinka.

Pupienų dirbimas. Pašarinės pupos, palyginus su kitais ankštiniais javais, yra geriausias

žiemkenčių priešsėlis. LŽŪU Žemdirbystės katedros tyrimais nustatyta, kad žieminiai kviečiai

ir rugiai, pasėti juodajame pūdyme, vidutiniškai išaugino 34,6, o pasėti po pašarinių pupų –

30,6, po žirnių – 29,3 , po vasarinių vikių – 26,1 cnt ha-1

grūdų derlių (Petkevičius, 1973).

137

Tačiau pašarinės pupos, kaip ir kukurūzai, turi ilgą vegetaciją ir subręsta tik rugpjūčio antroje

pusėje. Ražienoms skusti nelieka laiko. Jas reikia arti tuojau po derliaus nuėmimo plūgais su

priešplūgiais visu gyliu. Arimui supurenti ir sulyginti prie plūgo kabinamos akėčios. Kai dirva

sausa ir blogai trupa, ji ariant voluojama ir akėjama. Volas sutrupina stambesnius grumstus ir

kartu sutankina armenį. Normalaus drėgnumo, daugiametėmis piktžolėmis neužterštas

pupienas žiemkenčių sėjai galima paruošti verstuviniais arba lėkštiniais skutikliais ir

akėčiomis, tačiau šiais padargais, ypač sunkesnėse dirvose, tenka intensyviau dirbti.

Bulvienos purenamos kasant bei renkant bulves, todėl žiemkenčių sėjai jos ruošiamos

taip pat kaip užimtasis pūdymas po ankstyvųjų bulvių – kultivatoriumi ir akėčiomis. Jeigu

dirva drėgna, suvažinėta, užteršta daugiametėmis vegetatyvinėmis piktžolėmis, bulvienas

naudinga perarti vidutiniu gyliu. Ariant arba šviežiai suartos dirvos voluojamos žiediniais

volais ir kartu akėjamos.

Vikių ir avižų ar kitokių mišinių, augintų grūdams, ražienos dirbamos taip pat kaip

pupienos. Skirtumas tik toks, kad mišiniai subręsta anksčiau negu pupos – liepos pabaigoje–

rugpjūčio pradžioje ir tuojau po derliaus nuėmimo suartos dirvos iki žiemkenčių sėjos

pakankamai suslūgsta, jų nereikia voluoti. Tačiau tai nėra taisyklė. Kartais vėliau pasėjus arba

lietingesniais metais mišinių branda užsitęsia. Vėliau suartas dirvas reikia dirbtinai suspausti

volais, o paviršių supurenti akėčiomis. Ražienos visada ariamos plūgais su priešplūgiais.

6.3.3. Priešsėjinis žemės dirbimas

Priešsėjinis žemės dirbimas žieminiams augalams truputį paprastesnis negu

vasariniams, nors padargai ir darbai iš esmės panašūs. Pavasarį rudens arimai daugiau

supuolę, labiau užteršti peržiemojusiomis ir naujai dygstančiomis piktžolėmis. Dėl didesnės

vasarinių augalų įvairovės žemės dirbimas taip pat įvairesnis, nes turi atitikti augalų

biologines savybes. Vasaros pabaigoje orai dažniausiai sausesni, po pūdymo ar dobilienos

kartojimo arimai išlieka puresni, piktžolės sunkiau dygsta, todėl žemės dirbimas ne toks

intensyvus kaip pavasarį. Žiemkenčių sėjai žemė pradedama ruošti po paskutinio arimo ir

baigiama prieš pat sėją. Per tą laiką esant reikalui laukas lyginamas, purenamas arimų

paviršius, naikinamos piktžolės, įterpiamos išbarstytos mineralinės trąšos. Lyginimo darbai

atliekami prieš tręšimą. Norint gerai išlyginti visus mikroįdubimus, lyginimą kartais naudinga

kartoti kita kryptimi. Žiemkenčiams skirtame lauke atliktas lyginimas dažnai išsilaiko kelerius

metus.

138

Priešsėjiniam žemės dirbimui, kaip ir vasariniams augalams, naudojamas kultivatorius,

lėkštinės ar virbalinės akėčios. Dažniausiai lėkščiuojamos vėliau suartos mažai susmulkintos

dobilienos, sideracinis pūdymas, sunkesnės dirvos, kur po arimo išsiverčia stambūs grumstai.

Lėkštės smulkina, bet nekelia į paviršių velėnų, sideracinių augalų, pjausto grumstus,

sutankina vėliau artas dirvas. Visais kitais atvejais naudojamas kultivatorius ir akėčios arba

vien sunkios akėčios.

Grumstai taip pat sutrupinami ir vėlai suartos dirvos suspaudžiamos bei sutankinamos

jas voluojant sunkiais volais. Voluotos ir prieš sėją išlygintos dirvos įdirbamos ištisinio

dirbimo kultivatoriais ir akėčiomis, arba sudėtiniais priešsėjinio dirbimo padargais. Paskutinį

kartą purenama prieš pat žiemkenčių sėją 3–5 cm gyliu.

Priešsėjinis žemės dirbimas žieminiams rapsams panašus kaip žieminiams javams.

Skirtumas tik toks, kad rapsų sėkla yra smulkesnė ir ją reikia sekliau įterpti. Dėl to dirvą prieš

sėją būtina gerai išlyginti, nedirbti šlapios, neperdžiovinti ir nesuslėgti sunkia technika.

Pradžiūvusias ir grumstuotas dirvas reikia prieš sėją privoluoti žiediniais arba pentininiais

volais. Sunkūs lygieji volai tinka tik lengvoms dirvoms. Normalaus drėgnumo ir

negrumstuotų dirvų voluoti nereikia.

6.3.4. Posėjinis žemės dirbimas

Posėjinis žemės dirbimas – tai žemės dirbimo darbai, atliekami rudenį arba pavasarį

žieminių javų ir rapsų pasėliuose. Žieminių augalų pasėlių priežiūros darbų dalis, susijusi su

žemės dirbimu, yra volavimas, akėjimas, vagojimas. Šių darbų svarbiausi uždaviniai: 1)

gerinti augalų augimo sąlygas, 2) naikinti piktžoles, 3) šalinti įvairias negeroves, atsiradusias

dėl žiemos ir meteorologinių veiksnių įtakos.

Žieminių augalų pasėlių vagojimas – tai vagų paviršiniam vandeniui nutekėti

padarymas. Esant banguotam reljefui, kartais net nusausintame ir išlygintame lauke pasitaiko

telkšančio vandens. Tokios vandens salelės išryškėja pavasarį, kol neišėjęs įšalas, tačiau tada

nuvesti paviršinį vandenį iš pasėlių lauko yra sunkiau. Tyrimais nustatyta, kad žiemkenčių

pasėliuose rudens arba pavasario metu vandens telkšojimas 1–2 dienas derlių sumažina 10–30

%, 3–4 dienas – 45–70 %, o po 7–10 dienų vandeniu apsemti žieminiai rugiai visai išnyksta.

Kviečiai yra šiek tiek ištvermingesni už rugius.

Žiemkenčius nuo išmirkimo labiausiai apsaugo melioracinės priemonės. Sunkesnės

granuliometrinės sudėties dirvose ne mažiau svarbios agromelioracinės priemonės, kurioms

priskiriamas ir pasėlių vagojimas. Tai vienintelė paprasta ir pigi priemonė vandens

139

nutekėjimo takams padaryti. Vagutės daromos vienu plūgo korpusu tuojau po sėjos, kol sėkla

nesudygusi. Vagojant vėliau žali daigeliai, užversti žemėmis, šalia vagos žūsta. Lygiuose

laukuose vagos daromos buvusių išmetimų vietose, o kalvotose dirvose vandens takai

formuojami žemiausiomis vietomis. Kiekviena vaga sujungiama su stambesniais vandens

surinkėjais. Į pagrindines vagas suvedamos šoninės vagutės iš visų mikroįdubimų, kuriuose

gali kauptis paviršinis vanduo.

Žiemkenčių volavimas po sėjos praktikuojamas daug rečiau negu vasarojaus pasėlių,

išskyrus rapsų pasėlius. Išskirtinis dirbimas taikomas įvairiuose durpžemiuose, kurie turi daug

nesuirusios organinės medžiagos ir dėl to nesusiguli. Čia silpnas augalo šaknelių sąlytis su

dirvožemio dalelėmis. Be to, organinė medžiaga stipriai suriša vandenį. Toms negerovėms

pašalinti durpžemiai voluojami ir prieš žiemkenčių sėją, ir po jos. Posėjinis volavimas

mineralinėse dirvose kartais taikomas tik stambiems grumstams sutrupinti arba įspausti į

dirvą, kai jie nesusmulkinti prieš sėją. Drėgmės žieminių javų sėklai sudygti rudenį

dažniausiai pakanka.

Žieminių javų pasėlius retkarčiais tenka voluoti pavasarį iškilnotiems daigams

prispausti. Baigiantis žiemai, kai sniegas ištirpsta ir pradeda išeiti pašalas, būna dideli dienos

ir nakties temperatūros svyravimai. Tada augalo apatinės šaknys dar yra įšalusios. Naktį,

temperatūrai nukritus, atitirpęs šlapias viršutinis sluoksnis vėl šąla, plečiasi ir nutraukia

šaknis. Šis reiškinys vadinamas javų iškilnojimu. Iškilnoti daigai palaipsniui krinta, gelsta ir

nyksta. Tokius pasėlius sunkesnėse dirvose ir durpžemiuose reikia privoluoti. Volavimui

tinkamas laikas parenkamas pagal dirvos būklę. Kai dirva per drėgna, volas apsivelia,

gadinamas pasėlis. Jeigu dirvos paviršius per sausas, volavimas pasėlio nesustiprina ir darbas

neapsimoka. Tik esant optimaliam dirvožemio drėgnumui prispaustas daigelis iš krūmijimosi

bamblio leidžia naujas šaknis ir prigyja. Volavimui geriausiai tinka sunkūs žiediniai volai.

Privoluotą pasėlį naudinga patręšti azoto trąšomis.

Žieminiai rapsai voluojami tuojau pat po sėjos, kai dirva labiausiai pradžiūvusi ir

grumstuota. Normalaus drėgnumo, lygių ir gražiai sutrupėjusių dirvų voluoti nereikia.

Žieminių javų pasėlių akėjimas pavasarį sunaikina dygstančias piktžoles, suardo dirvos

plutą, pagerina oro apykaitą, sudaro izoliacinį sluoksnį, kuris sumažina neproduktyvų vandens

garinimą.

Žieminių javų pasėliuose pavasarį pradeda toliau vegetuoti peržiemojusių piktžolių

daigai ir ima dygti nauji. Akėjant supurentos dirvos paviršius greičiau pradžiūva, akėčvirbalių

išrauti piktžolių daigeliai ir dygstančių sėklų būsimų šaknų balti siūleliai sunyksta. LŽŪU

140

Žemdirbystės katedros tyrimų duomenimis, žieminių kviečių akėjimas pavasarį piktžolių

skaičių sumažino 10 %, piktžolių masę – 34 % (Stancevičius, Gudynas, Arvasas,1973).

Mažiau sukultūrintose, sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvose augalų šaknys ir

mikroorganizmai pradeda dusti po susidariusia pluta. Tokių dirvų paviršius labiausiai

sukietėja žiemkenčių pasėliuose, ypač jeigu rudenį po jų sėjos ir per žiemą iškrinta daug

kritulių. Pasėlius akėjant sunaikinamos ne tik piktžolės, suardoma dirvos pluta, pagerinamos

kitos augalų augimo sąlygos.

Žieminių javų, taip pat kaip vasarojaus, pasėliai akėjami vidutinio sunkumo arba

lengvomis akėčiomis. Akėčvirbaliai turi purenti tik viršutinį, maždaug 3 cm sluoksnelį, kad

nesiektų ir nepažeistų žieminių augalų šaknų. Dabar dažnai akėjama specialiomis pasėlių

akėčiomis. Akėjimo intensyvumas priklauso nuo pasėlio piktžolėtumo ir dirvos būklės.

Lengvesnėse ir mažiau piktžolėtose dirvose gali pakakti nuakėti vieną kartą, o sunkesnėse

dirvose, ypač kur didesnis piktžolėtumas ir kietesnė pluta, gali tekti purenti 2–3 kartus. Akėti

reikia tuo laiku, kai oras sausas ir pluta apdžiūvusi. Esant drėgnai dirvai arba prieš lietų

neverta akėti, nes ir piktžolės prigis, ir pluta vėl susidarys. Akėjami žieminiai kviečiai ir

kvietrugiai. Rugių pasėlio akėjimas derliaus nedidina.

Žieminių rapsų pasėlį tikslinga akėti tik tada, kai kvadratiniame metre auga 80–100

augalų. Retesnių pasėlių negalima akėti.

6.4. Kalvotų, smėlinių ir durpinių žemių dirbimo ypatumai

6.4.1. Kalvotų žemių dirbimo ypatumai

Kalvotų žemių esama Žemaitijos aukštumoje ir rytinėje Aukštaitijos dalyje. Šitas žemes

veikia erozija. Lygiose dirvose erozija menka. Yra kelios erozijos rūšys: vandens, mechaninė,

vėjo. Vandens erozija vyksta rudenį, pavasarį ir liūčių metu. Mechaninei erozijai didžiausią

įtaką daro žmogus. Dirbdami tiesiogiai eroduojame dirvas. Vėjo erozija mažai pasireiškia, nes

dirvos dažniausiai būna drėgnos. Ši erozija dažniau pasitaiko pamaryje, lygumose.

Kalvotų žemių ypatumai. Kalvotose dirvose drėgmė ir šiluma pasiskirsto nevienodai.

Kalvos viršūnė pradžiūsta, o šlaitas lieka šlapias. Pirmiausiai įšyla kalvos pietinis šlaitas, todėl

vienu metu visos kalvos įdirbti neįmanoma. Granuliometrinė sudėtis skirtinga viršūnėje, šlaito

dalyje ir pašlaitėje. Viršūnėje lieka nuplautas, nuardytas nehumusingas sluoksnis, raudonas

molis.

141

Pagrindinis dirbimas. Kaltinėnų bandymų stotyje 1962–1965 m. atliktų tyrimų rezultatai

rodo, kad nepiktžolėtoje kalvotoje dirvoje ražienų skusti nereikia (6.8 lentelė).

6.8 lentelė. Kalvotų dirvų dirbimo įtaka miežių derliui (Švedas, 1968)

Ražienos Miežių grūdai cnt ha-1

Neskustos 19,2

Skustos 19,2

Neskustos, artos tuoj nuvežus šiaudus 19,4

Jei dirvos nepiktžolėtos, tai ar skutama, ar neskutama, ar iš karto ariama – derlius

vienodas. Kai yra daug daugiamečių piktžolių ir nėra kitų priemonių, tada reikia skusti

ražienas. Po skutimo varpučio sumažėja iki 30 % Kitais atvejais ražienų skutimas tik skatins

eroziją. Kalvotas dirvas reikia iš karto arti.

1986–1990 m. Kaltinėnų bandymų stotyje atlikti tyrimai parodė, kad dirvos

piktžolėtumas nepriklauso nuo ražienų skutimo būdo. Nuskutus ražienas skirtingais būdais

gautas vienodas efektas (6.9 lentelė).

6.9 lentelė. Kalvotų dirvų skutimo įtaka varpučių orasausei masei (Švedas, 1968)

Eil.Nr. Naudotas padargas Varpučio orasausė masė g/m2

1 Verstuvinis skutiklis 46

2 Lėkštinės akėčios 43

3 Žvaigždinės akėčios 48

4 Peilinės akėčios 45

Dūkšto bandymų stotyje tirta arimo laiko įtaka miežių ir žirnių derliui. Geriausias

miežių ir žirnių derlius gautas, kai dirva arta rugsėjo antroje pusėje. Spalio mėnesį ariamos

dirvos, kuriose buvo auginami kaupiamieji lauko augalai (6.10 lentelė).

Dūkšto bandymų stotyje 1964–1966 m. atlikti tyrimai parodė, kad kalvotose vietose

esančias dirvas reikia arti giliau (6.11 lentelė). Gilinant arimą derlius didėja, optimalus armens

gylis – 25 cm.

142

6.10 lentelė. Kalvotų dirvų arimo laiko įtaka javų derliui (Švedas, 1968)

Arimo laikas Paš. vnt./ha

per metus

1962 m.

miežiai

1963 m.

žirniai

1964 m.

miežiai

1965 m.

žirniai

Rugsėjo mėn. 3900 25 16 22 36

Spalio mėn. 3610 21 14 11 33

6.11 lentelė. Kalvotų dirvų arimo gylio įtaka javų derliui ir vandens nutekėjimui (Švedas,

1968)

Erozijos dydis

absoliučiai

sausos žemės

t ha-1

Armens gylis cm

Miežių ir žirnių vidutinis

derlingumas pašarinių

vnt. /ha

Rudenį ir pavasarį

nutekėjusio vandens

kiekis t ha-1

8 10 3780 219

5 20 4010 132

6 30 4380 153

4 20 (10 cm

purentas podirvis 4010 118

Kaltinėnų bandymų stotyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad arimo gylis javų derliui

įtakos neturi (6.12 lentelė).

6.12 lentelė. Kalvotų dirvų arimo gylio įtaka santykiniam javų derliui (Švedas, 1968)

Armens gylis cm

Derlius santykiniais skaičiais

Vidutinio priemolio

dirvoje

Lengvo priemolio

dirvoje Priesmėlio dirvoje

15 – 20 100 100 100

20 – 25 106 104 101

25 – 30 105 105 106

Kalvotas žemes reikia arti apverčiamuoju plūgu, važiuojant skersai šlaito ir verčiant

vagas aukštyn. Neturint apverčiamojo plūgo, arti reikia varsniniu būdu važiuojant šlaitu

aukštyn – žemyn ir reguliuojant važiavimo greitį. Jei ariama 25 cm gyliu, į šlaitą važiuoti 2 –

143

3 km/h greičiu. Jei dirva užteršta daugiametėmis piktžolėmis, arti reikia sumažinus užgrėbį

(nuimant vieną korpusą) ir giliai.

Šlaituose esančias dirvas patartina užsėti daugiametėmis žolėmis (kalkingesnėse,

sunkesnėse žemėse – liucerna). Po trejų metų sėti javus, o po kelių metų vėl daugiametes

žoles. Taip kalvotos žemės apsaugomos nuo mechaninės erozijos.

Jei kalvotose dirvose nėra daugiamečių piktžolių, nebūtina kasmet giliai arti. Tokiose

dirvose rekomenduojama atsisakyti skutimo, seklinti arimą, naudoti herbicidus prieš

daugiametes piktžoles ir sėti pavasarį. Atlikti tyrimai rodo, kad dėl to derlius nesumažėja, o

išlaidos labai skiriasi.

Priešsėjinis dirbimas. Kalvotose žemėse dirva džiūsta nevienodai, todėl žemės dirbimo

laikas skiriasi 3–7 dienomis. Tokiose dirvose geriausias atrankinis žemės dirbimas akėjant

arba sekliai kultivuojant. Taip sustabdomas intensyvus žemės džiūvimas. Po kelių dienų

kultivatoriumi su akėčiomis visa kalva dirbama ištisai ir sėjama įstrižai. Kalvotas žemes po

sėjos būtina privoluoti nelygiais volais.

6.4.2. Smėlio žemių dirbimo ypatumai

Smėlinėse dirvose smėlio dalelių, rupesnių kaip 0,063 mm, yra daugiau kaip 90 %, o

molio koloidų – mažiau kaip 10 %. Vyrauja silicis. Smėlio žemės visuomet purios, niekad

neužmirksta. Jose daug oro, labai pralaidžios vandeniui, nesusidaro plutelė, lengvos dirbti,

beveik nėra struktūros, todėl dirbant nėra pavojaus jos sugadinti ir galima dirbti anksti.

Smėlio žemės turi ir neigiamų savybių. Jose labai mažai humuso ir kitų mitybos

elementų, prastai išlaiko ir aprūpina augalus drėgme, per daug oro (todėl jas reikia nuolat

reikia suspausti), išplaunami mitybos elementai, todėl jas tręšiant reikia galvoti, kaip ir kada

tai daryti.

Pagrindinis dirbimas. Smėlio dirvoms intensyvus dirbimas nereikalingas. Jei nėra daug

daugiamečių piktžolių, jų skusti negalima, nes tai skatina organinės medžiagos mineralizaciją

ir mitybos elementų išsiplovimą. 1962–1965 m. Vokės bandymų stotyje tirta, kokia ražienų

skutimo įtaka derliui ir piktžolėtumui (6.13 lentelė).

Skutimo rezultatai vienodi ar skusta lėkštiniais, ar verstuviniais skutikais. Skutimą

galima pakeisti purškimu visuotinio veikimo ar priešvarpiniais herbicidais. Derlius tuomet

gaunamas net didesnis, ražienų mineralizacija vyksta lėčiau.

Kada geriausia arti? Geriausia smėlio dirvas suarti rugsėjo antroje pusėje. Jei yra daug

daugiamečių piktžolių, – arimą paankstinti.

144

6.13 lentelė. Smėlio dirvų dirbimo būdų įtaka augalų derlingumui (Lazauskas,1976;

Lazauskas 1988)

Žemės dirbimo

būdas Augalai

Derlius t ha-1

Varpučio šakniastiebių

ilgis cm m-2

Neskusta, arta Lubinų žalioji masė 24,2 3180

Neskusta, arta Žieminiai rugiai 1,56 3291

Skusta ir arta Lubinų žalioji masė 24,0 1775

Skusta ir arta Žieminiai rugiai 1,85 2588

Kokiu gyliu arti? Geriausias derlius gaunamas, kai dirvos būna suartos 20 cm gyliu.

Arimo technika ta pati, o arimo būdas parenkamas pagal lauką. Jei laukas ilgesnis kaip 300 m,

I ir III varsną arti sumetimu, o II – išmetimu.

Lengvose dirvose bandyta mažinti arimo gylį ir kaitalioti arimą sėjomainoje. Vokės

bandymų stotyje 1961–1967 m. atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad jei tręšiama intensyviau, tai

žemės dirbimo gylis beveik neturi reikšmės derliui(6.14 lentelė).

6.14 lentelė. Lengvų dirvų arimo gylio įtaka santykiniam derliui (Lazauskas,1976; Lazauskas

1988)

Nr. Arimo būdas ir gylis Tręšimas Santykinis derlius %

1 Arta kasmet 12 cm

Mažos mineralinių trąšų

normos

103

2 Arta kasmet 20 cm 100

3 Arta kasmet 30 cm 101

4 Kaitaliota 106

5 Arta kasmet 12 cm

Tręšta organinėmis ir

mineralinėmis trąšomis

94

6 Arta kasmet 20 cm 100

7 Arta kasmet 30 cm 100,1

8 Kaitaliota 100,3

Priešsėjinis dirbimas. Smėlio žemėse priešsėjinis žemės dirbimas prasideda anksti.

Išėjus įšalui, akėjama vieną kartą ir sėjama. Gali reikėti akėti ir du kartus. Naudinga

privoluoti prieš sėją, ypač jei arimas šviežias (ar užarti lubinai). Kai kuriais atvejais naudinga

dirvą privoluoti prieš sėją ir po jos. Tai rodo Perlojos bandymų stoties tyrimų duomenys (6.15

lentelė).

145

6.15 lentelė. Lengvų dirvų volavimo laiko įtaka žieminių rugių derliui

Volavimas Žieminių rugių derlius cnt ha-1

Nevoluota 22,5

Voluota prieš sėją 24,4

Voluota po sėjos 23,6

Voluota prieš ir po sėjos 25,2

Žieminiai rugiai jautrūs sėklos įterpimo gyliui. Vasarojų privolavus sėklos įterpimo

gylis nėra toks svarbus. Privoluotas prieš sėją dirvožemio sluoksnelis tampa drėgnesnis ir

sėklos geriau dygsta.

6.4.3. Durpinių žemių dirbimo ypatumai

Durpinių (pelkinių) žemių Lietuvoje yra apie 5 % nuo bendro ploto. Šios žemės būna

labai šlapios. Tokiose žemėse labai savotiškas vandens režimas, nes durpės yra didelio

vandens imlumo, t. y. gali sugerti daug vandens. Jos sugeria 5–15 kartų daugiau drėgmės,

negu sveria pati durpė.

Durpiniai dirvožemiai drėgmę labai gerai laiko, gerai praleidžia, bet sunkiai atiduoda

augalams. Augalai sunkiai ją paima. Durpių kapiliaringumas didelis, bet vanduo jose juda

labai lėtai. Durpėje yra labai daug tarpų, dėl to daug oro. Durpinėse žemėse visuomet žemesnė

temperatūra, todėl vadinamos šaltžemiais. Jos nelaidžios šilumai. Žiemą įšąla negiliai, ilgai

laikosi pašalas, o per vasarą įšyla mažai ir lėtai. Durpiniai dirvožemiai turi savo struktūrą. Kur

daugiau tokių dirvožemių, ten dažnai pavasarį būna vėlyvos šalnos, net birželio ir liepos

mėnesį. Dėl šių savybių durpiniai dirvožemiai geriausiai tinka daugiametėms žolėms,

pievoms, ganykloms.

Durpinėms žemėms dirbti naudojami plūgai, o dirvai supurenti – paprastos akėčios arba

frezeriai, sunkūs vandens pripilami volai.

146

6.5. Neariminis žemės dirbimas

6.5.1. Neariminio žemės dirbimo prielaidos

Praėjusio ir dabartinio šimtmečio sandūra susijusi su daugybe pasikeitimų Lietuvos

valstybės gyvenime: atkurta šalies nepriklausomybė ir privati nuosavybė, įstota į Europos

Sąjungą. Šie pasikeitimai atgaivino rinkos ekonomikos konkurencinius santykius. Klasikinė

žemės dirbimo teorija ir praktinė technologija sukurta be išsamesnio ekonominio įvertinimo.

Pagal šią technologiją įprasta dirvas kasmet giliai arti, po keletą kartų purenti paviršinio

žemės dirbimo padargais. Toks intensyvus žemės dirbimas yra brangus, nes tam reikia didelių

energijos ir darbo sąnaudų. Ekonominiai svertai vertė ieškoti būdų, kaip šiuos darbus

atpiginti. Jau pirmieji moksliniai tyrimai ir praktinė patirtis parodė, kad žemės ūkio augalų

derlius ne visada priklauso nuo žemės dirbimo intensyvumo. Iškelta hipotezė, kad šiuos

darbus galima supaprastinti ir gauti ne mažesnį arba net didesnį derlių negu įprastiniu būdu

paruoštoje dirvoje. Žemės dirbimas buvo pradėtas minimalizuoti seklinant arimą, parenkant ir

agreguojant paviršinio purenimo padargus, mažinant važiavimų skaičių. Pagaliau

mokslininkai, bendradarbiaudami su pramone, žemės ūkiui pateikė dvi efektyvias priemones,

kurios sudarė galimybę dar labiau minimalizuoti žemės dirbimą. Viena iš tų priemonių yra

sudėtiniai padargai, kurių tvirtuose rėmuose sumontuotos įvairios žemės dirbimo dalys

paruošia dirvą sėjai vienu važiavimu. Antra priemonė – labai veiksmingi pesticidai, kurie

piktžoles, ligas ir kenkėjus naikina geriau negu plūgas. Tos priemonės sudarė sąlygas

atsisakyti žemės vartymo ir pereiti prie neariminio žemės dirbimo arba net tiesioginės sėjos į

nei rudenį, nei pavasarį neįdirbtą dirvą.

Pasauliniu mastu neariminis žemės dirbimas nėra naujas dalykas. Jau XIX a. antroje

pusėje įvairių šalių mokslininkai teigė, kad, didinant dirvų derlingumą, nebūtina apversti

armenį. Mėginimai išsiversti be plūgo kartojosi Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Prancūzijoje,

Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse. Jie įsižiebdavo ir vėl prigesdavo, ypač kai išplisdavo

daugiametės piktžolės ir pradėdavo mažėti derliai. Tačiau kitų šalių patyrimo aklai taikyti

negalima. Reikia atsižvelgti į vietos klimatines sąlygas, ekonominį pajėgumą, technines

galimybes.

Žemės dirbimas be verstuvinio plūgo Europoje platesnį užmojį įgavo nuo XX a.

vidurio, kai buvo susintetintas visuotinio veikimo herbicidas parakvatas. Lietuvoje toks žemės

dirbimas pradėtas propaguoti tik baigiantis šimtmečiui, nes trūko mokslinių tyrimų ir

praktinės patirties, trukdė agroekologinės bei socialinės ir ekonominės sąlygos, herbicidų

stoka, vėlyvas specialių padargų atsiradimas rinkoje ir aukštos jų kainos. Trūkstant mokslinio

147

pagrindimo, drėgno klimato regionų mokslininkai dar ir dabar baiminasi, kad neariminis

žemės dirbimas gali sukelti problemų, nes kai kurie teiginiai prieštarauja klasikinės žemės

dirbimo sistemos teorijai.

Patirtis rodo, kad žemės ūkio augalų derlius ne visada priklauso nuo žemės dirbimo

intensyvumo. Piktžolėms naikinti taikomą gilųjį arimą pakeitė herbicidai, naikinantys

piktžoles geriau ir pigiau negu arimas plūgu. Platus herbicidų naudojimas leidžia ne tik

sumažinti arimo gylį, bet ir visai atsisakyti armens vartymo. Arimo metu vykstančius

technologinius procesus – purenimą, maišymą, trąšų įterpimą, gali atlikti purenamieji

padargai. Vokiečių mokslininkas Friedrich Tebrügge nustatė, kad ražienos ir kitos augalinės

liekanos, įterptos į dirvą, suardomos kitais metais auginamų augalų vegetacijos metu taip:

• po arimo 25 cm gyliu 10–25 cm armens sluoksnyje lieka nesuardytų ražienų iki 82 %

nuo užarto jų kiekio;

• po žemės įdirbimo gilaus dirbimo kultivatoriumi ir akėčiomis 0–15 cm armens

sluoksnyje lieka 50 % nesuardytų ražienų, lyginant su pradiniu kiekiu;

• po įdirbimo kultivatoriumi strėliniais noragėliais ir akėčiomis 0–12 cm sluoksnyje

lieka tik apie 43 % nesuardytų ražienų nuo pradinio jų kiekio.

Dirbimas minėtais žemės dirbimo padargais turėjo panašią įtaką ir augalų šaknų

vystymuisi, dirvožemio biologiniam aktyvumui bei dirvožemio struktūros susidarymo

procesui. Po arimo šie procesai lėčiausi, o įdirbus kultivatoriumi strėliniais noragėliais

gaunamas geriausias efektas. Literatūroje nurodomos šios nuolatinio ariamojo sluoksnio

maišymo ariant neigiamos pasekmės: skatinamas organinės medžiagos skaidymas ir nitratų

susidarymas, sunkiau išlaikyti nemažėjantį dirvos derlingumą, dirva yra išdžiovinama,

neigiamai veikiama dirvožemio struktūra. Tuo tarpu ilgalaikis neariminis žemės dirbimas ir

sėja į neįdirbtą dirvą skatina priešingus procesus – padidina organinės medžiagos kaupimąsi

bei drėgmės kiekį viršutiniame armens sluoksnyje.

6.5.2. Neariminio žemės dirbimo ypatumai

Taigi arimas ne visada geriausia agrotechninė priemonė, todėl plinta vis modernesni,

reguliuojamais parametrais ir vienodai gerai visu darbiniu gyliu ir pločiu žemę įdirbantys

padargai. Padargai, galintys pakeisti verstuvinį arimą, yra skutikliai, gerai pakertantys

daugiamečių piktžolių šaknis ir kartu purenantys bei maišantys tik viršutinį armens sluoksnį.

Kartu su už noragėlių sumontuotais sferiniais diskais jie sumaišo šį sluoksnį su šiaudais bei

kitomis liekanomis. Dažniausiai modernių ražieninių ir velėninių dirvų įdirbimo padargų gale

148

prikabinti ardeliniai, spiraliniai ar net sunkieji volai. Jie reikalingi dirvai lyginti ir suslėgti,

leidžia tausoti drėgmės išteklius, dirvoje greičiau pradedami ardyti sekliai įterpti šiaudai ir

ražienų liekanos. Dirbant tokiu padargu kuro sąnaudos yra net 45 % mažesnės, lyginant su

arimu plūgu 25 cm gyliu. D. Jodaugienė (ASU), įvertinusi žemės dirbimo operacijų ir sėjos

išlaidas bei laiko sąnaudas, nustatė , kad gilusis arimas ekonomiškai neefektyvus ir

intensyviame ūkyje nebūtinas (6.5 ir 6.6 pav.). Gilųjį arimą pakeitus sekliuoju, laiko sąnaudos

sumažėja maždaug puse valandos, arba 31,5–39,5 %, o išlaidos – 34 Lt ha-1

, arba 12,3–25,0

% (6.16–6.17 pav.). Ekonominiu atžvilgiu efektyviausia sėti moderniomis sėjamosiomis į

neįdirbtą dirvą. Laiko sąnaudos žemės dirbimui sumažėja 7 kartus, o išlaidos – 1,5 karto.

Taigi neariminis žemės dirbimas daug našesnis, leidžia sumažinti žemės dirbimo kaštus ir

padidinti ūkių rentabilumą bei konkurencingumą, kartu daroma mažesnė žala aplinkai ir

dirvožemiui.

3,6

3,1

2,4 2,2

0,5

0

1

2

3

4

5 val/ha

GA SA GP SP ND

284

250 249213

184

0

75

150

225

300Lt/ha

GA SA GP SP ND

6.5 pav. Laiko sąnaudos val./ha visoms žemės

dirbimo operacijoms

6.6 pav. Išlaidos žemės dirbimui ir sėjai

Pastaba. Skaičiuojant įtrauktos šios žemės dirbimo operacijos: GA – skutimas, gilusis arimas,

kultivavimas du kartus, sėja; SA – skutimas, seklusis arimas, kultivavimas du kartus, sėja; GP

– skutimas, gilusis purenimas, kultivavimas du kartus, sėja; SP – skutimas, seklusis

purenimas, kultivavimas du kartus, sėja; ND – tiesioginė sėja ražienine sėjamąja į neįdirbtą

dirvą, purškimas raundapu 4,0 l/ha.

Neariminio žemės dirbimo pagrindas – tinkamas šiaudų ir augalinių liekanų paruošimas

bei jų įterpimas į dirvą (Bogužas, 2012). Aukštos žolėtos ražienos, pagulę javai, prastai

paskleisti, netinkamai susmulkinti ar nenuvežti šiaudai, banguotas dirvos paviršius yra

didžiausios sekliojo neariminio žemės dirbimo kliūtys. Todėl ražiena turėtų būti trumpa, o

šiaudai susmulkinti 4 – 5 cm ilgio pjausniais ir tolygiai paskleisti. Šiaudai greičiau suardomi

ir sumažėja ligų užkrato, kai jie trumpai susmulkinami ir sekliai įterpiami. Jei pasėliuose

149

pastebimos šviesios juostos, vadinasi, šiaudai ar pelai liko nepaskleisti ir jų ardymui

mikroorganizmai sunaudojo augalams skirtą azotą. Šiaudų mineralizacijai pagreitinti

papildomai rudenį išbertas azotas (karbamidas) ne visada duoda teigiamą efektą, ypač jei bus

sėjami ne žiemkenčiai, o vasarojus. Ant dirvos paviršiaus išberto kompensacinio azoto iki

pavasario daug prarandama. Papildomai azoto berti reikėtų tik pirmais–trečiais metais

pradėjus taikyti šiaudų įterpimą. Per tą laikotarpį dirvoje susikaupia didesnė ardomos

organinės medžiagos masė, labai pagausėja šiaudus ardančių mikroorganizmų, kurie

palaipsniui mineralizuoja didesnis azoto kiekius, reikalingus naujų šiaudų ardymui. Šiaudų

ardymo procesas savaime susireguliuoja ir kompensacinis azotas nebūtinas. Įterpiant šiaudus

naudingiau augalus gausiau patręšti azotu vegetacijos pradžioje. Dabartiniu metu

žemdirbiams atsirado alternatyva. Šiaudų ardymui paskatinti vietoje kompensacinio azoto

siūloma ražienas su smulkintais šiaudais purkšti Amalgerol 2–5 l/ha ir Azofit 1 l/ha preparatų

mišiniu ar kitais biologiniais preparatais.

Smulkintų šiaudų mineralizacijos efektyvumą lemia ražienų skutimo laikas. Ražienas

būtina sekliai nuskusti ne per savaitę, o per keletą valandų po javų nuėmimo. Pirmasis kuo

skubesnis žemės įdirbimas suardo dirvos kapiliarus ir neleidžia drėgmei išgaruoti (tai ypač

aktualu sausesniais metais), anksti sudaromos geresnės sąlygos augalinėms liekanoms

mineralizuotis ir piktžolių sėkloms dygti. Kartu naudinga privoluoti spiraliniais ar net

sunkiaisiais volais. Suslėgti šiaudai turės geresnį kontaktą su dirva, bus tausojami drėgmės

ištekliai ir skatinami biologiniai procesai. Sudaiginus piktžolių sėklas sumažėja piktžolių

potencialas pasėliuose. Nuolatinis šiaudų įterpimas per keletą metų padidina dirvos biologinį

aktyvumą. Tokiose dirvose pasikeitimai tiesiog akivaizdūs: viršutiniame armens sluoksnyje

pagausėja organinės medžiagos ir sliekų, pagerėja dirvožemio struktūra ir sumažėja kietumas,

dirvos ne taip greit supuola, mažėja dirvos plutos susidarymo pavojus.

Siekiant pagausinti organinės medžiagos kiekį dirvožemyje dar efektyviau anksti

nuimtų javų ražienoje su smulkintais šiaudais auginti tarpinius pasėlius žaliajai trąšai. Tam po

javų geriausiai tinka baltosios garstyčios. Vokiečių žemdirbiai plačiai taiko baltųjų garstyčių

tarpinius pasėlius, juos pagrįstai laiko nieko nekainuojančia trąša. Baltųjų garstyčių tarpinio

pasėlio biomasės rudenį nereikia įterpti, per žiemą likę stagarai pavasarį ruošiant dirvą sėjai

puikiausiai subyra. Daug azoto turinti tarpinių pasėlių žalioji masė pagerina anglies ir azoto

santykį dirvoje, todėl šiaudai greičiau mineralizuojami. Toks tarpinis pasėlis sumažina azoto

išsiplovimą rudens – pavasario laikotarpiu esant dideliam kritulių pertekliui. Augalinėje

biomasėje išsaugotas azotas mikroorganizmų ardomas ir atpalaiduojamas kaip tik tada, kai

augalai intensyvaus vystymosi metu jį jau gali panaudoti. Tyrimai rodo, kad tokia baltųjų

150

garstyčių panaudojimo technologija efektyvumu nedaug atsilieka nuo tręšimo mėšlu 30 t ha-1

,

vienodai gerai tinka tiek dirvas ariant, tiek taikant neariminį žemės dirbimą.

Žiemoti paliktos ražienos – dar viena alternatyva įprastam arimui. Pagal KPP priemonės

„Kraštovaizdžio tvarkymo“ programos sritį „Ražienų laukai per žiemą“ žemdirbiams

mokamos išmokos už tai, kad jie rudenį laukų neartų. Pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas,

vykdantis veiklą „Ražienų laukai per žiemą“, po javapjūtės privalo: išvežti šiaudus arba juos

susmulkinti ir paskleisti paviršiuje, nepurkšti augalų apsaugos produktų, ražienų netręšti,

nekalkinti ir neganyti gyvulių, atlikti lengvą paviršiaus kultivavimą (atlikus kultivavimo

darbus turi aiškiai matytis ražienos) iki rugsėjo 30 d., laukus palikti nesuartus iki kitų metų

kovo 1 d. Nustatyta, kad jei ne mažiau kaip 30 % dirvos paviršiaus nuo rudens iki pavasario

lieka padengta augalinėmis liekanomis (ražienomis, smulkintais šiaudais) – gausūs krituliai

mažiau ardo dirvožemio struktūrą, mažėja dirvožemio erozija, kartu ir mitybos elementų

nuostoliai išsiplovimo metu.

Sliekų teigiama įtaka seniai žinoma. Jie daro landas dirvoje ir įtraukia šiaudus, gerina

dirvožemio struktūrą, aeraciją ir vandens laidumą. Giliai ariant dirvą suardomi jų lizdai ir

landos, nemažai žūva dėl mechaninio poveikio. Nustatyta, kad dirvą dirbant sekliai jų kiekis

labai pagausėja. Ypač sliekų gausėja, kai arti dirvos paviršiaus yra pakankamai maisto –

augalinių liekanų, šiaudų. Kuo dirvoje daugiau sliekų, tuo daugiau organinės medžiagos,

geresnė dirvožemio struktūra.

6.5.3. Neariminio žemės dirbimo problemos ir jų sprendimo būdai

Neariminis žemės dirbimas žemdirbiams, ypač pradedantiems taikyti šią technologiją ir

nepakankamai pasiruošusiems, gali kelti tam tikrų problemų. Neariminiam žemės dirbimui

būdingi kai kurie trūkumai:

• ant dirvos paviršiaus likusios augalinės liekanos gali kelti problemų sėjos ar augalų

vegetacijos metu;

• didesnės galimybės plisti piktžolėms (ypač daugiametėms);

• didesnis augalų ligų ir kenkėjų plitimo pavojus;

• žemei dirbti reikia modernesnių padargų;

• sėjai į mulčiuotą dirvą gali prireikti modernesnių sėjamųjų;

• didesnis aplinkos teršimo pavojus, nes gali didėti pesticidų poreikis;

• azoto imobilizacija ir lėtesnis daigų augimas;

• armens sluoksnio diferenciacija pagal maisto medžiagas bei fizikines savybes;

• lėtesnis dirvų įšilimas ir džiūvimas pavasarį bei darbų vėlavimas;

151

• mažesni derliai nedrenuotose užmirkusiose dirvose;

Atsisakius arimo ima plisti piktžolės, tačiau jų plitimą galima kontroliuoti pasėlių

vegetacijos metu naudojant atrankinio veikimo herbicidus. Kai kuriais atvejais taikant nearimį

žemės dirbimą ir piktžoles naikinant herbicidais piktžolių ir jų rūšinė įvairovė, palyginus su

arimine žemdirbyste, net sumažėja. Tuoj po javų nuėmimo sekliai nuskustose ražienose,

palyginus su tradiciniu arimu, rudenį ir pavasarį piktžolių sėklų daugiau ir greičiau sudygsta,

o vėliau sunaikinama žiemos šalčių bei dirbant žemę. Be abejo, sunkiausia kontroliuoti

varpučių plitimą. Juos ir kitas daugiametes piktžoles galima sėkmingai naikinti glifosato

dariniais rudenį, piktžolėms atžėlus po žemės ūkio augalų derliaus nuėmimo arba skutimo.

Glifosatus galima naudoti ir pavasarį prieš augalų sėją, kai varpučiai jau sulapoję ir labai

sparčiai vystosi, tačiau tai rizikinga. Po purškimo iki sėjos į neįdirbtą dirvą dar turi praeiti

bent 3–4 dienos, todėl vėlinama sėja ir gali mažėti derlius.

Minimaliai įdirbtoje dirvoje daugiau galimybių augalų ligoms ir kenkėjams plisti. Ant

dirvos paviršiaus likusios ražienų liekanos gali sukelti problemų tiek sėjos, tiek ir augalų

vegetacijos metu. Šiaudai, esantys arti sėklos, sausuoju metu gali fiziškai kliudyti paimti

drėgmę, o esant drėgmės pertekliui – gali paaštrinti anaerobinių procesų keliamas problemas

(fitotoksinų akumuliavimas). Paviršiuje esant ražienų liekanoms dirvos temperatūra ankstyvą

pavasarį būna žemesnė, todėl padidėja kai kurių augalų ligų pavojus, gali sulėtėti augalų

dygimas ir vystymasis. Taip pat reikia vengti dirvos suspaudimo armens sluoksnyje. Po

sekliai įdirbto dirvožemio sluoksniu, 10–15 cm gylyje, dažnai padidėja dirvožemio tankis. Dėl

per didelio tankio padidėjimo gali sutrikti augalų šaknų vystymasis. Panašiai gali pasikeisti ir

dirvožemio vandens pralaidumas.

Dirvoje nesuirusių augalinių liekanų neigiama įtaka yra mažesnė, kai griežtai laikomasi

tinkamos augalų kaitos. Sėjomaina leidžia minimizuoti grybinių ligų paplitimo pavojų,

padeda kontroliuoti piktžolėtumą ir taip išvengti didesnio pesticidų naudojimo. Tai patvirtino

tyrimai Aleksandro Stulginskio universitete. Sėjomainoje auginami pasėliai fungicidais ir

insekticidais buvo purkšti vienodai nepriklausomai ar dirva arta, ar įdirbta pagal neariminę

žemės dirbimo technologiją, ar sėta į neįdirbtą dirvą (Bogužas, 2012). Nėra abejonių,

atsisakius dirvų arimo ir nesilaikant tinkamos augalų kaitos augalų žaladariai labiau plistų ir

nepalyginamai daugiau reikėtų naudoti pesticidų.

Nuolat taikant neariminį žemės dirbimą laukai tampa ypač lygūs. Ariant be

apverčiamųjų plūgų sunku išlaikyti lygų laukų mikroreljefą. Lėkštiniai padargai, nors gerai

įterpia šiaudus, tačiau taip pat palieka nelygią dirvą. Ražienų skutikliais rekomenduojama

pirmą kartą dirbti įstrižai lauko apie 30° kampu. Skutant lauką antrą kartą dirbimo kryptį

reikia pakeisti 90° kampu. Išlygintame lauke galima važiuoti greičiau ir su mažesnėmis kuro

152

sąnaudomis, mažiau išlaidų remontui, be to vienodesnis sėjos gylis, augalų daigumas, lauko

piktžolėtumas ir pasėlis.

Įsitikinta, kad siekiant pagrindinio neariminio žemės dirbimo tikslo – nuolat turėti

nemažėjančius augalų derlius – nepakankaka laikytis vien klasikinių agrotechninių

reikalavimų. Tai galima pasiekti tik griežtai laikantis neariminio žemės dirbimo technologijos:

• žemę dirbti tuoj po derliaus nuėmimo;

• gerai susmulkinti šiaudus, palikti žemas ražienas, vengti priešsėlio išgulimo;

• dirvos turi būti neužmirkusios;

• atidžiau kontroliuoti piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų plitimą;

• nuolat įterpti šiaudus, žaliąją trąšą, kitas organines liekanas ir trąšas;

• periodiškai (maždaug kas 5 metai) armens ar poarmenio purentuvais supurenti visą

armens sluoksnį ar net podirvį;

• taikyti tinkamą augalų kaitą.

Visos anksčiau aptartos dirvos derlingumą ir augalų augimo sąlygas gerinančios

priemonės (purškimas pagal reikalą glifosato dariniais, smulkintų šiaudų įterpimas, tarpinių

pasėlių žaliajai trąšai auginimas, tręšimas mėšlu bei tinkama augalų kaita) turi būti taikomos

kompleksiškai ir sistemingai. Būtina nuosekli technologinė drausmė, šiuolaikinė ir ūkio

dydžiui adekvati žemės dirbimo technika, nuolatinis dėmesys dirvožemio derlingumo

palaikymui bei kultūrinimui. Tada, kaip rodo mūsų tyrimai ir žemdirbių patirtis,

intensyviame ūkyje galima sėkmingai arimą plūgu pakeisti neariminiu dirbimu

kultivatoriais-skutikliais ir kartu dirvas toliau kultūrinti bei pagerinti jų derlingumą.

Nesilaikant visų nurodytų neariminio žemės dirbimo technologinių reikalavimų arba taikant

pasirinktinai tik kai kuriuos ariminės ir neariminės žemės dirbimo technologijų elementus

(„mišrią“ technologiją) mažėjančio augalų ir dirvožemio derlingumo bei kitų neigiamų

pasekmių gali nepavykti išvengti. Neariminis žemės dirbimas, ypač sėja į neįdirbtą dirvą,

iš žemdirbio reikalauja daugiau žinių apie dirvožemį ir augalų augimo sąlygas, tinka tik

intensyvias augalų auginimo technologijas taikančiuose ūkiuose.

6.5.4. Neariminio žemės dirbimo efektyvumas

Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stotyje nuo 1999 m. vidutinio sunkumo

priemolyje tiriama įvairaus intensyvumo žemės dirbimo ir šiaudų bei kitų augalinių liekanų

įterpimo įtaka dirvožemio savybėms ir augalų derlingumui. Atlikus dirvožemio tyrimus po 12

metų nuo tyrimų pradžios, gauti akivaizdūs skirtumai (6.7 paveikslas) ( Bogužas, 2012).

153

6.7 pav. Žemės dirbimo intensyvumo ir šiaudų įterpimo įtaka organinės medžiagos kiekiui

armens sluoksnyje. –Š - šiaudai pašalinti; +Š - šiaudai susmulkinti ir paskleisti; GA -

įprastinis gilus arimas 23–25 cm gyliu rudenį; SA - seklusis arimas 10–12 cm gyliu rudenį;

KL - seklusis purenimas kultivatoriumi plokščiapjūviais noragėliais ir lėkštiniais padargais 8–

10 cm gyliu rudenį; RK - seklusis purenimas vertikalių rotorių kultivatoriumi 5–6 cm gyliu

prieš sėją; ŽTRK - seklusis žaliosios trąšos įterpimas vertikalių rotorių kultivatoriumi 5–6 cm

gyliu prieš sėją; ND - neįdirbta dirva, tiesioginė sėja. Tikimybės lygiai: * - P ≤ 0.05 > 0.01;

** - P ≤ 0.01 > 0.001; *** - P ≤ 0.001

Nustatyta, kad nuolat naudojant šiaudus didėja dirvožemio pH, organinių medžiagų ir

azoto kiekiai. Humusą ir azotą daugiausiai gausina seklusis purenimas vertikalių rotorių

kultivatoriumi (RK), seklusis žaliosios trąšos įterpimas šiuo kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK)

ir tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND). Daugiausiai organinės medžiagos rasta šių variantų

viršutiniame dirvos sluoksnyje. Tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND), seklusis purenimas

vertikalių rotorių kultivatoriumi (RK) bei seklusis žaliosios trąšos įterpimas šiuo

kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK) iš esmės padidina judriojo fosforo, judriojo kalio, organinės

medžiagos bei azoto kiekius 0–10 cm armens sluoksnyje. Tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą

(ND) bei seklusis žaliosios trąšos įterpimas vertikalių rotorių kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK)

esmingai padidina organinės medžiagos kiekį ir 10–20 cm armens sluoksnyje. Seklusis

purenimas vertikalių rotorių kultivatoriumi prieš sėją (RK), seklusis žaliosios trąšos įterpimas

šiuo kultivatoriumi (ŽTRK) bei sėja į neįdirbtą dirvą (ND) skatina judriojo fosforo ir judriojo

kalio kaupimąsi viršutiniame armens sluoksnyje. Apatiniame 10–20 cm armens sluoksnyje

judriojo fosforo randama 31,0–32,5 % mažiau, o judriojo kalio net 52,9–57,3 % mažiau nei

viršutiniame. Seklusis purenimas vertikalių rotorių kultivatoriumi (RK), seklusis žaliosios

trąšos įterpimas šiuo kultivatoriumi pavasarį (ŽTRK) ir tiesioginė sėja į neįdirbtą dirvą (ND)

154

didina žieminių kviečių sudygimą, pasėlio tankumą, derlingumą, dirvos šlyties pasipriešinimą,

trumpaamžių piktžolių daigų skaičių, bet mažina šių piktžolių masę.

Augalų derliai taikant mažesnio intensyvumo žemės dirbimą (RK, ŽTRK, ND) ir

atsėliuojant augalus pirmus tris tyrimų ASU Bandymų stotyje metus gauti mažesni nei giliai

artoje dirvoje. Vėlesniais metais, kai pradėta taikyti tinkama augalų kaita, dėl skirtingo žemės

dirbimo esminių derliaus skirtumų beveik nenustatyta. Tiek giliai artoje, tiek ir taikant

neariminį žemės dirbimą ar net sėją į visiškai neįdirbtą dirvą derliai gauti vienodi. Ypač

derliaus skirtumai išryškėjo 12-ais tyrimų metais (6.8 paveikslas). Įvertinus žemės dirbimo

intensyvumo ir šiaudų įterpimo įtaką žieminių kviečių derlingumui 2011 m. nustatyta, kad

seklusis purenimas vertikalių rotorių kultivatoriumi pavasarį žiemoti paliktas ražienas (RK),

seklusis žiemoti paliktų ražienų ir žaliosios trąšos įterpimas vertikalių rotorių kultivatoriumi

(ŽTRK) ir tiesioginė sėja į neįdirbtą ražieną (ND), palyginus su giliuoju arimu (GA), žieminių

kviečių derlingumą padidino atitinkamai 13,99 , 14,86 ir 12,41 %. Tai galima paaiškinti tuo,

kad daugiau augalinių liekanų RK ir ŽTRK variantų laukeliuose dėl mažesnio žemės dirbimo

gylio ir intensyvumo susikaupė pačiame viršutiniame dirvos sluoksnyje. Nuolat nedirbamoje

dirvoje (ND) ant dirvos paviršiaus esti daugiausia augalinių liekanų, tačiau ir čia jos

mikroorganizmų suardomos (tam prireikė keleto metų, kad labiau paplistų specifiniai šiaudus

ardantys mikroorganizmai). Todėl žiemoti paliktose ražienose (RK) ir kur augintos baltosios

garstyčios žaliajai trąšai (ŽTRK) bei nuolat nedirbamoje dirvoje (ND) buvo daugiau humuso

ir kitų augalams reikalingų mitybos elementų, kuriuos jie galėjo panaudoti didesniam derliui

išauginti. Akivaizdu, pradėjus taikyti neariminį žemės dirbimą nebereikėtų vėl imtis plūgo ir

užversti geresnės patvaresnės struktūros, su gausesniu specifinių mikroorganizmų bei sliekų

kiekiu dirvožemio sluoksnio. Vietoje to, kai dirvožemis labiau suspaudžiamas (maždaug kas 5

metus), dirvas būtina giliai purenti armens ir poarmenio purentuvais, ypač patartina tai atlikti

prieš žieminių rapsų sėją.

Taigi nuoseklioje ūkininkavimo sistemoje žemės dirbimas turėtų būti panašus į

taikomą ilgalaikėje pievoje. Vadinasi, reikėtų minimizuoti mechaninį dirvos dirbimą ir kaip

galima labiau pasinaudoti biologinėmis priemonėmis – sliekų ir kitų dirvos organizmų veikla.

Kadangi neariminis žemės dirbimas yra glaudžiai susijęs su piktžolių problemomis, todėl,

norint optimizuoti augalų mitybos elementų judėjimą, žemės dirbimą reikia rinktis įvertinus

visą ūkininkavimo sistemą. Dėl to reikia atskirai apžvelgti žemės dirbimo skirtumus

tradicinėje, tausojančioje ir ekologinėje žemdirbystės sistemose.

155

5,8

0

6,1

0

5,7

2

5,1

6

5,2

9 6,5

2*

6,5

7*

6,4

3*

0

1

2

3

4

5

6

7

-Š +Š GA SA KL RK ŽTRK ND

t/h

a

6.8 pav. Žemės dirbimo intensyvumo ir šiaudų įterpimo įtaka žieminių kviečių derlingumui

t ha-1

. – Š - šiaudai pašalinti; +Š - šiaudai susmulkinti ir paskleisti; GA - įprastinis gilus

arimas 23–25 cm gyliu rudenį; SA - seklusis arimas 10–12 cm gyliu rudenį; KL - seklusis

purenimas kultivatoriumi plokščiapjūviais noragėliais ir lėkštiniais padargais 8–10 cm gyliu

rudenį; RK - seklusis purenimas vertikalių rotorių kultivatoriumi 5–6 cm gyliu prieš sėją;

ŽTRK - seklusis žaliosios trąšos įterpimas vertikalių rotorių kultivatoriumi 5–6 cm gyliu prieš

sėją; ND - neįdirbta dirva, tiesioginė sėja. Tikimybės lygis: * - P ≤ 0.05 > 0.01

Žemės dirbimą tradicinėje žemdirbystės sistemoje galima gerokai sumažinti. Šiuo

atveju herbicidai gali atlikti piktžolių kontrolės darbą. Kur tik įmanoma, nuolat reikėtų

naudoti neariminį žemės dirbimą arba netgi sėją į neįdirbtą dirvą. Taigi, jei konkrečiomis

sąlygomis yra galimybė taikyti neariminę žemės dirbimą, turima tinkama technika ir

pesticidai, tai žemės dirbimas turėtų būti supaprastintas, nes tik taip minimizuojamas augalų

mitybos elementų netekimas dėl kritulių, dirvos erozija bei nitratų išsiplovimo rizika.

Pereinamuoju laikotarpiu dėl žemos mineralizacijos gali tekti naudoti daugiau mineralinių

trąšų.

Ten kur neariminis žemės dirbimas yra netinkamas, turi būti pasirenkamas toks žemės

dirbimo būdas ir reguliarumas, kurį taikant būtų mažiausiai prarandama augalų mitybos

elementų. Pavyzdžiui, nuėmus ankštinių daugiamečių žolių ar ankštinių javų, taip pat

daržovių, rapsų ar bulvių derlius, žemės dirbimą reikėtų atidėti, kol sumažės išsiplovimo

rizika, t. y. iki vėlyvo rudens arba net pavasario, ir padidės po jų auginamų augalų mitybos

elementų pasisavinimo tikimybė mikroorganizmams mineralizavus įterptas liekanas. Lietuvos

klimato sąlygomis pavasarinis arimas taikytinas tik lengvose sausose dirvose, o kitur žemę

siūloma dirbti vėlai rudenį, tačiau labai svarbu, kad dirvos tuo metu nebūtų per drėgnos.

Taikant tausojančiąją žemdirbystės sistemą (neariminis žemės dirbimas yra

tausojančiosios žemdirbystės pagrindas) labai svarbu rasti kompromisą tarp siekiamų dviejų

156

konfliktuojančių tikslų: dirvožemio tausojimo ir siekio sumažinti pesticidų vartojimą.

Tausojančioji žemdirbystės sistema apibrėžiama kaip „ūkininkavimo sistema, kuri siekia

užtikrinti tvarų ūkininkavimą, atsisakant teršalų, naudojant natūralius išteklius bei

reguliavimo mechanizmus, ir tiekia aukštos kokybės maisto ir kitus produktus“. Šiuo atveju

konfliktas turi būti sprendžiamas konkrečiomis priemonėmis, tačiau prisimenant, jog natūralių

dirvožemio išteklių ir jų reguliavimo mechanizmų išsaugojimas yra didžiausia vertybė.

Dirvožemis formuojasi be galo lėtai, todėl jį galima laikyti mažai atsinaujinančiu ir lėtos

regeneracijos ištekliu, ir dirbamus laukus, ypač derlingus, būtina tausoti. Neatsiejama

piktžolėtumo problema iš dalies gali būti sprendžiama taikant sėjomainas ir naudojant

netiesiogines piktžolių kontrolės priemones.

Visiškai kitokia situacija yra ekologinėje žemdirbystėje. Čia labai efektyvi piktžolių

kontrolės ir daugiamečių žolynų naikinimo priemonė yra arimas. Be to, tradicinėje ir

tausojančiojoje žemdirbystės sistemose augalų mitybos elementų netekimo dėl erozijos ir

paviršinio kritulių nutekėjimo tikimybė yra daug mažesnė, todėl ekologinėje žemdirbystėje

dirvožemį būtina apsaugoti naudojant neariminį žemės dirbimą. Konfliktui tarp arimu

vykdomos piktžolių kontrolės ir poreikio minimizuoti technikos poveikį dirbamiems laukams

rasta optimali išeitis – seklusis dirvožemio vartymas (arimas) ir gilusis purenimas. Žemės

dirbimo būdo ir laiko pasirinkimas ekologinio ūkininkavimo sistemoje yra svarbi priemonė

tinkamam augalų mitybos elementų judėjimui palaikyti. Žemės dirbimas turėtų būti

naudojamas apgalvotai, siekiant, kad didžioji augalų mitybos elementų dalis išliktų sistemoje.

Vadinasi, verta sumažinti žemės dirbimo intensyvumą arba jį tiesiog atidėti tam metui, kai

nitratų išsiplovimo tikimybė bus maža.

Šie trys pavyzdžiai aiškiai parodo, jog optimaliam augalų mitybos elementų judėjimui

užtikrinti (kartu ir vandenų taršai mažinti) taikomas žemės dirbimas gali būti vertinamas tik

visos ūkininkavimo sistemos kontekste. Vienoje sistemoje padaryta išvada nebūtinai tiks kitai

sistemai arba skirtingoms klimato ir dirvožemio sąlygoms. Nuolat derėtų prisiminti, jog

natūralioje ekosistemoje poveikis dirvožemiui yra minimalus laiko ir vietos atžvilgiu, augalai

klesti ir užtikrinama jų mityba be žemės dirbimo. Visose žemdirbystės sistemose žemės

dirbimą būtina derinti su dirvožemio kokybės gerinimo sistema.

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Kaip klasifikuojamos žemės dirbimo sistemos?

2. Kuo skiriasi pagrindinis žemės dirbimas vasariniams augalams ražieninėse, velėninėse ir

kaupiamųjų dirvose?

3. Kokie pagrindiniai tikslai ruošiant žemę pavasarį ankstyvos sėjos augalams?

157

4. Kaip paruošti žemę pavasarį vėlyvos sėjos augalams?

5. Kokie žemės dirbimo darbai po vasarinių javų, linų ir kukurūzų sėjos?

6. Koks yra posėjinis žemės dirbimas kaupiamiesiems augalams?

7. Kas yra juodasis pūdymas ir kaip jis dirbimas?

8. Kokį lauką vadiname užimtu pūdymu ir kaip jis dirbimas?

9. Kas yra sideracinis pūdymas ir koks jo dirbimas?

10. Koks yra pagrindinis žemės dirbimas žieminiams po nepūdyminių priešsėlių (dobilienų,

vėlyvesnių bulvienų, kukurūzienų, ražienų, linienų)?

11. Kaip paruošti dirvą prieš žiemkenčių sėją?

12. Kaip prižiūrėti žieminių javų pasėlius rudens, pavasario laikotarpiu?

13. Kokie kalvotų dirvų dirbimo ypatumai?

14. Kokie smėlio žemių dirbimo ypatumai?

15. Kokie durpinių žemių dirbimo ypatumai?

16. Kokios žemės dirbimo supaprastinimo prielaidos, neariminio žemės dirbimo privalumai

ir trūkumai?

17. Kokie yra neariminio žemės dirbimo ypatumai?

18. Apibūdinkite neariminio (beplūgio) žemės dirbimo technologiją.

Papildoma literatūra

1. Vasinauskas P. Bendroji agrotechnika. – V.: Mokslas, 1989. 231 p.

2. Bogužas V. Ko galima tikėtis atsisakius plūgo? Žemės ūkis, 2003, Nr.11. -P. 11

3. Lazauskas J. Agrotechnika lengvose dirvose. Vilnius, Mokslas. 1976, − 238 p.

4. Lazauskas J. Žemdirbystė ir gamtosauga. Vilnius, Mokslas. 1988, − 128 p.

5. Maikštienienė S. (sudarytoja). Tausojamoji žemdirbystė našiuose dirvožemiuose.

Akademija. 2008, - 328 p.

6. Tindžiulis A. Žemės dirbimas. Vilnius: Mokslas. 1979, 198 p.

7. Žurnalas „Mano ūkis“. Prieiga per internetą: http://www.manoukis.lt/

158

VII. ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMOS

7.1. Žemdirbystės sistemos ir jų raida

Žemdirbystės raidos etapuose priklausomai nuo gamtinių sąlygų ir ekonominio

išsivystymo lygio žemės naudojimo ir dirvos derlingumo didinimo būdai keitėsi. Pagal prof.

A. Stancevičių (1982), žemdirbystės sistema yra agrotechninių, melioracinių ir

organizacinių priemonių visuma, priklausanti nuo gamtinių sąlygų ir apibūdinama

žemės naudojimo intensyvumu, dirvos derlingumo atstatymo bei didinimo būdais, darbo

įrankių išsivystymo lygiu. Žemdirbystės sistemų raida yra susijusi su ekonominio vystymosi

raida, ypač su darbo įrankių tobulėjimu. Kuo pažangesnė agrotechnika, tuo žemdirbystės

sistemos produktyvesnės, tačiau produkcijos savikaina didesnė (Bekerytė, Aleksonis, 1975).

Žemdirbystės sistemą sudaro:

1) ūkio teritorijos sutvarkymas ir sėjomaina;

2) melioracijos ir dirvų kultūrinimo sistema;

3) žemės dirbimo sistema;

4) tręšimo sistema;

5) augalų apsaugos priemonių sistema;

6) sėklininkystė;

7) gamtosaugos sistema.

Dėl skirtingų gamtinių sąlygų žemdirbystės sistemos sudėtinių dalių reikšmė visur

negali būti vienoda. Pavyzdžiui, sausringuose rajonuose labai aktualus yra drėkinimas,

drėgmės taupymas, apsauga nuo vėjo erozijos, tuo tarpu drėgno klimato zonoje didžiausią

reikšmę turi sausinimas, rūgščių dirvų kalkinimas. Dėl šių priežasčių skirtingose gamtinėse

zonose žemdirbystės sistemos skiriasi. Istoriniu požiūriu žemdirbystės sistemos skirstomos į

šias pagrindines grupes: primityvios, ekstensyvios, intensyvios.

7.2. Primityvios žemdirbystės sistemos

Prie primityvių žemdirbystės sistemų priskiriamos kaplinė, lydiminė-plėšininė ir

dirvoninė.

7.2.1. Kaplinė žemdirbystės sistema

Iš istorijos žinoma, kad pirmykštėje bendruomenėje žmonės naudojosi primityviais

darbo įrankiais – lazdomis, kapliais, kuriuos gamino iš ragų, kaulų ar akmenų. Seniausi tokių

159

įrankių radiniai Lietuvoje aptikti II–III tūkstantmečiais pr. Kr. Tokiais įrankiais buvo galima

įdirbti nedidelius žemės plotelius arti gyvenviečių. Tuo metu žemdirbystė dar nebuvo

pagrindinis žmonių verslas. Išauginti augalai tik pagausindavo tai, ką pragyvenimui teikė

medžioklė, žvejyba ir laukinių augalų rinkimas. Tuo metu žemdirbystė buvo moterų verslas,

nes vyrai medžiojo, žvejojo.

Kaplinės žemdirbystės laikotarpiu buvo auginami tik javai. Jie buvo sėjami kelis

metus iš eilės toje pačioje vietoje, o nusialinus žemei, sklypas buvo apleidžiamas ir ruošiamas

naujas kitoje vietoje.

7.2.2. Lydiminė - plėšininė žemdirbystės sistema

Miškingų vietovių gyventojai pastebėjo, kad augalai labai gerai auga išdegusio miško

vietoje. Mat, pelenai yra gera trąša. Be to, jų sudėtyje yra ir kalkių, kurios panaikina

dirvožemio rūgštumą. Degimų žemę buvo nesunku supurenti primityviais įrankiais. Todėl

žmonės pradėjo specialiai deginti miškus ir gaisrų vietoje sėti javus. Išdegintas miškas

vadinamas lydimu, o jame plintanti žemdirbystė – lydimine žemdirbyste. Lydimuose javai

buvo auginami 3–4 metus. Kai žemė nusialindavo, išplisdavo piktžolės, toks laukas būdavo

paliekamas 20–30 metų. Iš pradžių jis būdavo šienaujamas, ganomas, vėliau apželdavo

krūmais ir medžiais. Per tą laiką dirvos derlingumas pamažu atsistatydavo ir tokį lauką vėl

buvo galima naudoti javams auginti. Lydiminė žemdirbystės sistema buvo paplitusi VI–V

amžiuje pr. Kr.

Analogiška žemdirbystės sistema buvo pietiniuose stepių rajonuose. Čia buvo

deginama žolinė stepių augmenija. Išdeginus žolę, žemė buvo įdirbama ir tokiame plėšinyje

sėjami javai. Ši žemdirbystės sistema vadinama plėšinine. Ji atsirado ten, kur pagrindinis

verslas buvo gyvulių auginimas (Azijos ir vidurio Rusijos stepėse, Vengrijoje, Amerikos ir

Australijos prerijose).

7.2.3. Dirvoninė žemdirbystės sistema

Paplitus arklių ir jaučių traukiamajai jėgai, atsiradus arklams su geležiniu noragu,

valstiečiai galėjo geriau įdirbti žemę ir ilgiau naudoti iš miško atkovotą lauką. Be to, didėjant

gyventojų skaičiui, arti gyvenviečių mažėjo miškų plotai, vis sunkiau buvo rasti vietos

naujiems lydimams. Todėl žemės „ilsėjimosi“ laikas sutrumpėjo iki 8–12 metų. Per šį

laikotarpį medžiai neišaugdavo, bet krūmais žemė apželdavo. Toks naudotas, bet vėliau

160

apleistas laukas būdavo vadinamas dirvonu. Taip I amžiuje atsirado dirvoninė žemdirbystės

sistema. Šiame laikotarpyje ugnis nustojo būti svarbiausia žemės įsisavinimo priemone. Žemė

būdavo padalijama į dvi dalis: vienoje 5–8 metus iš eilės sėdavo javus, soras, o kita dalis

dirvonuodavo.

7.3. Ekstensyvios žemdirbystės sistemos

Ekstensyviomis laikomos tokios žemdirbystės sistemos, kai dalis žemės (15–30 %)

paliekama neapsėta arba 50 % ariamos žemės skiriama daugiametėms pašarinėms žolėms.

7.3.1. Pūdyminė žemdirbystės sistema

Ji pakeitė dirvoninę žemdirbystės sistemą, nes dirvonavimo laikas vis trumpėjo.

Pagaliau ilsėtis žemė buvo paliekama tik vienerius metus. Per metus dirvonas

nesusidarydavo ir derlingumas savaime atsistatyti nebegalėjo. Žemės derlingumui padidinti

neapsėtas laukas imtas tręšti mėšlu. Išvežus mėšlą, jį reikėjo įterpti į dirvą, kad iki sėjos

perpūtų. Taigi lauką, kuriame būdavo „pūdomas“ mėšlas, imta vadinti pūdymu.

Vakarų Europoje pūdyminė žemdirbystės sistema jau buvo taikoma VII–IX a. Kada

pradėta laikyti pūdymus Lietuvoje, nėra žinoma. Lietuvoje ši žemdirbystės sistema įsivyravo

XVI a. antroje pusėje. Tuo metu mūsų krašte pirmą kartą buvo apmatuoti miškai ir

įgyvendinta valakų reforma. Miškai tapo valstybės ir feodalų nuosavybe. Valstiečiai jau

nebegalėjo deginti miškų. Vietoj išblaškytų sodybų buvo kuriami kaimai, susidedantys iš 15–

20 kiemų, ir dvarai su palivarkais. Vienam valstiečių kiemui buvo skiriamas 1 valakas

dirbamos žemės (1 valakas – 21–23 ha žemės priklausomai nuo jos kokybės). Kaimai buvo

išdėstomi apie dvarus taip, kad 7 valstiečių šeimos galėtų įdirbti dvaro žemę. Taip valakų

reforma valstiečius pavertė baudžiauninkais.

Pūdyminėje žemdirbystės sistemoje išsiplėtė javų plotas, padidėjo grūdų gamyba ir

imta kaitalioti augalus, atsirado sėjomainų užuomazga – trilaukis:

1. Juodasis pūdymas,

2. Žieminiai,

3. Vasarojus.

Taisyklingas trilaukis su vienodo dydžio žiemkenčių ir vasarojų laukais Lietuvoje

išsilaikė beveik 400 metų. Tuo metu daugiausiai buvo sėjami rugiai ir avižos, daug mažiau

buvo auginama miežių, žirnių ir grikių.

161

XVIII a. pabaigoje kai kuriuose dvaruose atsirado sviesto ir sūrio gamyklos, didelę

paklausą įgavo linai. Vystėsi gyvulininkystė, tam reikėjo pašarų. Dėl to trilaukis pasidarė

neparankus. Daugelyje dvarų žemė buvo suskirstyta į 4 dalis. Taip atsirado keturlaukės

sėjomainos su tokia augalų kaitymo tvarka;

1 . Juodasis pūdymas, 1. Juodasis pūdymas,

2. Žiemkenčiai, 2. Žiemkenčiai,

3. Vasarojus, 3. Dobilai,

4. Dobilai. 4. Vasarojus.

Dobilai pradėti sėti tik apie XIX a. vidurį, pradėjus plisti geležiniams plūgams,

akėčioms su geležiniais akėčvirbaliais, kultivatoriams. Jei anksčiau dobiliena būdavo pūdoma

lauke, tai atsiradus geresniems padargams, nupjovus ar nuganius dobilus, žemė buvo

įdirbama ir jau kitais metais sėjamas vasarojus.

Anksčiau už dobilus Lietuvoje pradėtos auginti bulvės, atsirado sėjomainos su bulvių

laukais:

1. Juodasis pūdymas,

2. Žiemkenčiai,

3. Bulvės,

4. Vasarojus.

Gilėjanti feodalinio žemės ūkio krizė vertė ardyti keturlaukes sėjomainas ir mažinti

pūdymo plotą. Kai kuriuose dvaruose jau XIX a. pirmoje pusėje buvo taikomos tokios

sėjomainos:

1. Pūdymas,

2. Žiemkenčiai,

3. Vasarojus,

4. Žirniai arba dobilai,

5. Žiemkenčiai,

6. Vasarojus.

Čia pūdymui buvo skiriama apie 17 % visos žemės.

7.3.2. Žalieninė žemdirbystės sistema

Šiai sistemai būdingos sėjomainos su 3–6 pašarinių žolių laukais. Vadinasi, žolės

naudojamos 3–6 metus, o paskui laukai išariami, sėjami vasariniai javai ir kaupiamieji.

Žalieninės sėjomainos buvo paplitusios drėgno, vėsaus klimato zonoje: Anglijoje, Šiaurės

162

Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Kanadoje. Kitose šalyse jos formavosi kiek kitaip. Pajūrio

srityje jų yra dar ir dabar. Tai ūkiai, kur labai išvystyta galvijininkystė.

Lietuvoje žalieninės sėjomainos daugiausiai plito vakarinėje dalyje, kur iškrenta

daugiausiai kritulių. Apie 1936 m. Žemaitijoje buvo paplitusi tokia sėjomaina:

1. Juodasis pūdymas,

2. Žiemkenčiai,

3. Dobilai,

4. Dobilai,

5. Dobilai,

6. Įvairūs augalai (ankštiniai, kaupiamieji, linai),

7. Vasarojus.

7.4. Intensyviosios žemdirbystės sistemos

Intensyviosios žemdirbystės sistemos yra tokios, kai visa dirbama žemė užimta

pasėliais, dirvos derlingumas palaikomas tinkama augalų kaita ir tręšimu.

7.4.1. Vaismaininė žemdirbystės sistema

Vaismaininė žemdirbystės sistema atsirado Belgijoje, Olandijoje, Anglijoje,

Prancūzijoje, o vėliau ir Vokietijoje. XIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje ji jau vyravo Vakarų

Europos žemės ūkyje. Bet pirmieji vaismainio pradininkai yra romėnai.

Vaismaininės sistemos būdingas bruožas – vaismaininės sėjomainos, kur varpiniai

kaitomi su ankštiniais, aliejiniais ar kaupiamaisiais. Vaismaininėms sėjomainoms pradžią

davė XVIII a. Anglijoje, Norfalko provincijoje, labai paplitusi sėjomaina:

1. Dobilai,

2. Žiemkenčiai,

3. Kaupiamieji,

4. Vasarojus + įsėlis.

Šioje sėjomainoje nebeliko pūdymo, o augalų kaitaliojimo tvarka rėmėsi prielaida, kad

varpiniai javai dirvos derlingumą mažina, o ankštiniai ir kaupiamieji – didina. Įvedus šias

sėjomainas Belgijoje, Olandijoje ir Anglijoje vidutinis žieminių kviečių derlius nuo 7–8 cnt

ha-1

padidėjo iki 16–17 cnt ha-1

.

Norfalko sėjomainai paplitus po kitas Europos šalis, kurių blogesnės žemės ir

atšiauresnis klimatas, pastebėta, kad dėl dažno sėjimo į tą pačią vietą pradėjo mažėti dobilų

163

derliai. Be to, ūkiams neužteko mėšlo kasmet patręšti ketvirtadalį žemės, skirtos

kaupiamiesiems. Todėl imta auginti daugiau javų, bet mažiau kaupiamųjų, o dobilai į tą pačią

vietą buvo sėjami po ilgesnės pertraukos.

Lietuvoje Vilniaus universiteto prof. Očapovskis pirmasis ėmė propaguoti

vaismainines sėjomainas. Vaismaininės sėjomainos Lietuvoje plito lėtai. Jas taikė pažangiai

tvarkomi dvarai. Vaismaininė sėjomaina plačiau paplito XX a., kai prasidėjo kaimų

skirstymas į vienkiemius ir dvarų parceliacija. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žemės ūkio

akademijos mokomajame ūkyje Dotnuvoje buvo taikoma tokia sėjomaina:

1. Žiemkenčiai,

2. Šakniavaisiai,

3. Vasarojus + įsėlis,

4. Dobilai,

5. Žiemkenčiai,

6. Šakniavaisiai,

7. Vasarojus,

8. Ankštiniai,

9. Žiemkenčiai + įsėlis,

10. Dobilai.

Daugialaukių vaismaininių sėjomainų įvedimas padarė įtaką visoms žemdirbystės

sistemos grandims. Atsirado tokie darbai kaip ražienų skutimas, rudeninis arimas, pavasarinis

dirvų kultivavimas, akėjimas spyruoklinėmis akėčiomis ir valkiavimas. Tačiau turbūt

ryškiausias vaismaininės sistemos bruožas yra tas, kad atsisakius juodojo pūdymo, dirvos

derlingumui palaikyti imta vartoti mineralines trąšas. Natūralių pievų ir ganyklų vietoje imta

rengti kultūrines ganyklas.

7.4.2. Dirvosauginė žemdirbystės sistema

Dirvosauginė žemdirbystės sistema atsirado XX a. pirmaisiais dešimtmečiais

Kanados, JAV ir TSRS sausringų stepių zonoje, kur daugiausiai paplitusi vėjo ir vandens

erozija. Sauso kontinentinio klimato sąlygomis vasaros būna karštos, o žiemos – šaltos, todėl

pasėlių struktūroje vyrauja varpiniai javai. Juodajame pūdyme taikomos įvairios priemonės

sniegui sukaupti: auginami kulisiniai pasėliai – saulėgrąžos, garstyčios su labai plačiais (8–20

m) tarpueiliais ir paliekami žiemai, kad stiebai sulaikytų sniegą. Taip pat ten taikomas sniego

sustūmimas į volus.

164

Dirvosauginėje žemdirbystės sistemoje taikomi tokie žemės dirbimo būdai, kuriais

siekiama ne apversti, bet supurenti dirvą, paliekant paviršiuje neįterptas ražienas, kad jos

neleistų pustyti dirvožemių, padėtų sulaikyti sniegą ir sugertų kuo daugiau kritulių. Tam

naudojami beverstuviai plūgai, plokščiapeiliai kultivatoriai. Javai sėjami specialiomis

ražieninėmis sėjomainomis.

7.4.3. Drėkinamųjų žemių žemdirbystės sistema

Žemės drėkinimas paplitęs ten, kur per metus iškrenta mažiau kaip 500 mm kritulių, o

aktyviųjų temperatūrų suma (lygių arba aukštesnių kaip 10º C) viršija 2500º. Drėkinamose

žemėse auginami augalai, kurie labiausiai kompensuoja drėkinimo išlaidas, tai: medvilnė,

ryžiai, arbūziniai augalai. Sauso klimato sąlygomis be drėkinimo negalima išauginti ir kitų

augalų: bulvių, cukrinių runkelių, kukurūzų, saulėgrąžų, liucernų, dobilų.

Drėkinamųjų žemių sėjomainos pasižymi siaura specializacija, t. y. auginama tai, kas

ten geriausiai auga, pavyzdžiui:

1. Liucernos,

2. Liucernos,

3. Žieminiai kviečiai,

4. Žieminiai kviečiai ir tarpiniai,

5. Kukurūzai,

6. Žieminiai kviečiai ir tarpiniai,

7. Kukurūzai,

8. Miežiai su liucernų įsėliu.

Drėkinamos žemės dirbimui keliami tam tikri reikalavimai: palaikyti dirvos purumą,

kad susigertų vanduo ir netrūktų oro. Mat, drėkinama dirva greitai netenka gerųjų fizikinių

savybių – struktūringumo, purumo ir pradeda pelkėti. Tam dirva rudenį giliai ariama:

cukriniams runkeliams, kukurūzams – 28–32 cm, javams – kiek sekliau – 23–25 cm. Po

kiekvieno liejimo giliai purenami tarpueiliai. Drėkinant greitai išsiplauna judrieji mitybos

elementai, todėl reikia papildomai tręšti azotinėmis trąšomis, dirvos pradeda druskėti.

7.4.4. Pramoninė žemdirbystės sistema

Vienas iš pramoninės žemdirbystės sistemos elementų atsirado prie pirmųjų cukraus

fabrikų, spirito varyklų, aliejaus spaudyklų, kai aplinkiniai ūkiai ėmė sparčiai didinti cukrinių

165

runkelių, bulvių, saulėgrąžų pasėlius. Aplink didesnius miestus išsiplėtė daržovių auginimas.

Pasėlių koncentracija yra tik vienas iš pramoninės žemdirbystės elementų.

Pramoninės žemdirbystės sistema vystėsi lygiaverčiai su materialinės-techninės bazės

augimu. Pramoninei žemdirbystei būdingas aukštos žemės ūkio gamybos mechanizavimo

lygis, intensyvios technologijos. Dirvos derlingumas palaikomas taikant melioracines

priemones, gausiai tręšiant.

Siauros specializacijos ūkiuose vienos rūšies augalai užima net tris ketvirtadalius

ploto, todėl čia taikyti daugialaukes sėjomainas nėra prasmės. Sėjomainų rotacijos pasidarė

paprastesnės ir trumpesnės. JAV Nebraskos ir Kanzaso valstijose, kur sėjama daug

kukurūzų, kviečiai kaitaliojami su kukurūzais. Vokietijoje yra ūkių, kur kviečiai kaitaliojami

su rapsais.

7.4.5. Alternatyviosios žemdirbystės sistemos

Žemdirbystės intensyvinimas po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje labai

padidino žemės ūkio produkcijos kiekius. Tačiau gausus mineralinių trąšų ir pesticidų

naudojimas sukėlė visuomenės susirūpinimą, nes paaiškėjo, kad cheminės medžiagos teršia

žemės paviršių bei požeminius vandenis, kaupiasi produktuose ir didina žmonių sergamumą.

Dėl to Vakarų šalyse pradėjo plisti alternatyvioji žemdirbystė. Tai tokia žemdirbystės

(ūkininkavimo) sistema, kai visiškai arba iš dalies atsisakoma mineralinių trąšų, pesticidų ir

augimo reguliatorių. Augalų augimo sąlygos gerinamos griežtai laikantis sėjomainų, auginant

ankštinius augalus, naudojant mėšlą ir sideratus, taikant biologinius augalų apsaugos

metodus. Yra keletas alternatyviosios žemdirbystės variantų (Lazauskas ir kt., 2008).

Biodinaminė žemdirbystės sistema remiasi ne tik gamtiniais, bet ir kosminiais

veiksniais. Šios sistemos autoriai sako, kad žemdirbystę reikia sujungti su Žemės ritmu, t. y.

dirbti žemę, sėti, prižiūrėti pasėlius tam tikroje mėnulio fazėje. Kosminės įtakos augalams turi

ir kitos planetos. Naudojami specialūs biodinaminiai preparatai iš ragų ir mėšlo, iš įvairių

augalų – kraujažolių, dilgėlių, kiaulpienių ir mėšlo. Augalinės ištraukos naudojamos kaip

trąša ir kaip augalų apsaugos priemonės.

Ekologinė (organinė, biologinė) žemdirbystės sistema. Ši žemdirbystės sistema

skirtingose šalyse vadinama įvairiai: Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje ir Lenkijoje –

ekologine, Anglijoje ir JAV – organine, Prancūzijoje – biologine. Ūkis laikomas vientisu

organizmu, kuriame sklandžiai sureguliuota mitybos elementų apykaita. Laukai turi būti kiek

galima užimti augalais. Ekologinio ūkininkavimo esmė – sintetinių, greitai išsiplaunančių

trąšų ir cheminių medžiagų pakeitimas organinėmis medžiagomis ar mechaninėmis

166

agropriemonėmis. Cheminių medžiagų apribojimai skatina intensyvesnius negu tradicinėje

žemdirbystėje gyvybinius procesus, aktyvesnę mikrofloros ir mikrofaunos veiklą

dirvožemyje.

Ekologinio ūkininkavimo pagrindas yra organinių trąšų– mėšlo, komposto, žaliųjų

trąšų naudojimas dirvožemyje sukaupto humuso balansui palaikyti ir didinti. Dirvožemio

derlingumas palaikomas kompleksiniu būdu, kaitaliojant įvairias organines bei ekologiniams

ūkiams sertifikuotas mineralines trąšas, kurių nėra daug. Didžiausias priešas sparčiau plėtoti

ekologinę žemdirbystę yra piktžolės. Mūsų dirvose sukaupta galybė jų sėklų, o cheminių

priemonių panaudoti negalima. Jos naikinamos taikant kokybišką pagrindinį ir priešsėjinį

žemės dirbimą, pasėlių akėjimą, paliekant juoduosius ar užimtuosius pūdymus. Ekologiniuose

ūkiuose piktžolėtumui mažinti ir potencialiam derlingumui palaikyti ypač didelę reikšmę turi

augalų kaita. Didelis dėmesys skiriamas sėjomainoms, dobilams, žaliajai trąšai. Sėjomainoje

reikia auginti kuo daugiau azotą fiksuojančių augalų.

Ekologinei žemdirbystei pelningai plėtoti reikia daug daugiau ir gilesnių žinių negu

įprastai, pirmiausia – apie augalų biologiją, dirvožemį, augalų mitybą ir pan. Būtina žinoti

bioįvairovės išlaikymo ir augalų kaitos ekologiniame ūkyje principus, nusimanyti, kokie

augalai serga tomis pačiomis ligomis, kokiuose pasėliuose plinta tos pačios piktžolės, kurie

augalai ir kaip turtina, o kurie alina dirvožemį.

7.4.6. Tausojančioji (integruota) žemdirbystės sistema

Norint gauti didžiausią derlių mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis intensyviam

žemės ūkiui reikia daug papildomų darbų ir lėšų mineralinėms trąšoms, pesticidams.

Pramoninė žemdirbystės sistema, paremta didelėmis gamtinių išteklių sąnaudomis ir augalų

kaitos visišku arba daliniu atsisakymu, leido gerokai padidinti derlingumą ir sumažinti maisto

produktų kainas, kartu užbaigė badavimo šimtmečius ir nuklojo kelią ekonominei ir socialinei

raidai. Tačiau dabar pripažįstama, kad gamybos prieaugį lydėjo neigiamas poveikis aplinkai,

keliantis grėsmę žemės ūkio ateičiai. Intensyvios žemdirbystės neigiamų padarinių sąrašas vis

ilgėja – dirvožemio degradacija, gruntinio vandens tarša, piktžolių atsparumas pesticidams,

biologinės įvairovės mažėjimas ir t. t. Pasaulio gyventojų skaičiui ir toliau sparčiai augant

Jungtinės Tautos (JT) ragina dar labiau didinti maisto gamybą. JT Maisto ir žemės ūkio

organizacija pabrėžia, kad „tvarus ūkininkavimas turi pakeisti intensyvų žemės ūkį, nes 2050

m. teks išmaitinti 9,2 mlrd. planetos gyventojų“. Pasak Europos Komisijos, norint išmaitinti

pasaulį, per pastaruosius 40 metų pasaulio žemės ūkio gamyba turi išaugti dvigubai. Tačiau

taip pat pabrėžiama, kad šis gamybos augimas turi būti pasiektas darant mažesnį poveikį

167

aplinkai. Kadangi dirbamos žemės ištekliai riboti, esamų žemės plotų derlingumo didinimas

atrodo priimtiniausia išeitis. Suprantama, kad bet koks tolesnis agroekosistemų produktyvumo

didinimas turi būti tvarus. Tai turi būti daroma naudojant mažiau vandens, pesticidų ir

mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Būsimojoje ES žemės ūkio politikoje

laikotarpiu po 2013 m. daugiau dėmesio bus skiriama biologinės įvairovės išsaugojimo,

tvaraus ūkininkavimo skatinimo ir CO2 dujų išmetamo kiekio mažinimo tikslams. Remiantis

dabartiniais pasiūlymais, kurie yra svarstomi Briuselyje, 30 % tiesioginių išmokų bus

skiriama su „žaliųjų“ priemonių naudojimo sąlyga. Taigi, vis labiau siekiama ūkininkavimą

padaryti tvaresnį.

Tausojančioji žemdirbystė – tai žemės ūkio produkcijos gamybos koncepcija, kuri

įvertina ilgalaikius žmonijos poreikius ir veiklos poveikį aplinkai bei kitoms gyvūnų rūšims.

Siekiama ne tik gauti produkciją su mažiausiomis sąnaudomis, bet ir išlaikyti stabilų

dirvožemio našumą bei sveiką aplinką. Vertinama ne tik pati agroekosistema, bet

atsižvelgiama ir į aplinkines ekosistemas. Šioje sistemoje pripažįstami ne tik intensyvios, bet

ir alternatyvios žemdirbystės sistemų moksliniai dėsningumai ir šių technologinių krypčių

privalumai. Tikslas – saugi aplinka, švarus vanduo, sveikas maistas, natūralus savitas

kraštovaizdis. Tausojančiojoje žemdirbystėje, siekiant išvengti negatyvių intensyvaus

ūkininkavimo padarinių, sintetinės, greitai tirpstančios trąšos pakeičiamos organinėmis-

biologinėmis, cheminės augalų apsaugos priemonės keičiamos mechaninėmis - biologinėmis,

dirvožemio potencialas mobilizuojamas aktyvinant mikroorganizmų veiklą, minimizuojamas

mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimas, taikomos ilgesnės augalų rotacijos, taikoma augalų

ligų prognozės sistema, auginamos atsparios ligoms veislės, supaprastinamas žemės dirbimas,

auginami tarpinių pasėlių augalai, naudojami alternatyvūs energijos šaltiniai, ypač rūpinamasi

kaimo plėtra. Tausojančiosios žemdirbystės technologinės tendencijos:

– mažinti mechaninį poveikį žemei ir armens purenimo intensyvumą, kur galima –

taikyti nearimį žemės dirbimą, tiesioginę sėją;

– sekliau įterpti augalines liekanas, taip skatinant biologinius procesus dirvos paviršiuje;

– kuo daugiau vartoti kompostus, žaliąją trąšą, mėšlą;

– tręšti lokaliai pagal augalų poreikį, atsižvelgiant į dirvožemio turtingumą mitybos

elementais;

– išnaudoti necheminio piktžolių naikinimo galimybes;

– lokalizuoti pesticidų purškimą mikrodozėmis pagal žaladarių (piktžolių, ligų, kenkėjų)

paplitimą pasėliuose.

168

7.4.7. Tikslioji žemdirbystė

Sąvoka „precizinė, arba tikslioji, žemdirbystė“ vis dažniau akcentuojama, nes

gamybos sąnaudas iš esmės galima sumažinti vieninteliu būdu – didinant darbų atlikimo

tikslumą. Mažiau trąšų, mažiau chemikalų, mažiau degalų, daugiau produkcijos – svarbiausi

tiksliosios žemdirbystės sistemos privalumai.

Tikslioji žemdirbystė – tai tikslesnių žemdirbystės metodų taikymo sistema, kuriai

atsirasti padėjo globalinė padėties nustatymo sistema (GPS). Ši žemdirbystės sistema remiasi

šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis, tiksliu procesų automatizavimu, bevielių

komunikacijų galimybėmis. Technologinės operacijos koreguojamos naudojant dinaminius

augalų auginimo modelius, kompiuterizuotas sprendimų priėmimo sistemas. Įrengiami

išmanieji prietaisai ant įvairios paskirties žemės ūkio mašinų. Informacija apie potencialius

žemės ūkio naudmenų produktyvumo bei pasėlių būklės skirtumus specialiomis sistemomis

perduodama dirvos dirbimo, sėjos ir augalų priežiūros mašinoms. Vis daugiau augalų

apsaugos, tręšimo, žemės dirbimo agregatų, derliaus dorojimo kombainų gamintojų siūlo

techniką su įvairiais tiksliosios žemdirbystės priedais – jutikliais. Prie purkštuvų sumontuoti

optoelektroniniai sensoriai atpažįsta piktžoles, jutiklis, ultragarsu nustatantis biomasės kiekį

ploto vienete, pagal gautus duomenis automatiškai padidina ar sumažina augalų apsaugos

priemonės normą. Dirvožemio mėginiai gali būti imami automatiškai, mitybos elementų

kiekiai analizuojami multisensoriniais davikliais. Vėjo jutikliai tręštuvo barstymo

mechanizmui nurodo kompensuoti vėjo pasipriešinimą, kad trąšos būtų paskleidžiamos

tolygiai. Azoto jutikliai reguliuoja trąšų normą priklausomai nuo augalo lapų spalvos. Kuo

lapų spalva šviesesnė, palyginti su standartine „sočių“ augalų lapų spalva, tuo daugiau trąšų

„alkani“ augalai gauna. Naudojantis laukų žemėlapių duomenų bazėmis nustatoma reali

agregato buvimo lauke padėtis ir be operatoriaus valdymo automatika sumažina arba padidina

barstomų trąšų srauto intensyvumą ties lauko kraštais, intarpais ir iškyšuliais.

Tiksliosios žemdirbystės įranga leidžia kiekvieną lauką ar jo sklypą traktuoti

individualiai, atsižvelgiant į jo priešistorę, dabartinį naudojimą, vietos reljefo, klimato ir

dirvožemio ypatumus, surikiuoja derlių limituojančius veiksnius, suranda konkrečias

priemones, leidžiančias racionaliausiai panaudoti turimus išteklius. Taigi, naudojant

tiksliosios žemdirbystės mašinas ir įrangą kiekvienam žemės ploteliui pagal dirvos bei augalų

būklę ir poreikius pritaikomas tinkamiausias žemės dirbimas, pasėjamas optimalus sėklų

skaičius reikiamu gyliu, purškiami pasėliai ir tręšiami laukai ten, kur reikia, išberiama trąšų

tiek, kiek reikia. Šiuolaikinės GPS leidžia agregatams dirbti net 2 cm tikslumu lauke, todėl

išvengiama persidengimo atliekant žemės ūkio darbus, trąšos gali būti įterptos netoli augalo

169

ir pan. Tai leidžia optimizuoti sąnaudas kiekvienam žemės ploteliui: mažinti degalų sąnaudas,

taupyti sėklas, trąšas ir augalų apsaugos preparatus ir taip atpiginti augalininkystės

produkciją, kartu sumažinti neigiamą ūkininkavimo įtaką aplinkai ir padidinti maisto žaliavų

saugumą. Juk svarbi ne tik ekonominė nauda, bet ir tvarus gamtos išteklių naudojimas,

aplinkai palanki gamyba teikia pasitenkinimą.

Klausimai ir užduotys savikontrolei

1. Ką vadiname žemdirbystės sistema ir kas ją sudaro?

2. Apibūdinkite primityvias žemdirbystės sistemas.

3. Apibūdinkite ekstensyvias žemdirbystės sistemas.

4. Apibūdinkite vaismaininę, dirvosauginę ir pramoninę žemdirbystės sistemas.

5. Apibūdinkite alternatyvias žemdirbystės sistemas.

6. Apibūdinkite tausojančiąją (integruotą) žemdirbystės sistemą.

7. Apibūdinkite tiksliąją žemdirbystės sistemą.

Papildoma literatūra

1. Stancevičius A. Žemdirbystės sistemų raida ir Lietuvos TSR žemdirbystės sistemos

ypatumai. - LŽŪU, 1982. -35 p.

2. Gavenauskas A. Organinės, tausojančios ir intensyvios žemdirbystės sistemų

palyginamasis įvertinimas // daktaro disertacijos santrauka. Kaunas – Akademija. 1998,

32 p.

3. Lazauskas P. ir kt. Ekologinis žemės ūkis. Akademija, 2008, − 377 p.

4. Žekonienė V. Tausojamoji žemdirbystė. 2002, − 137 p.

170

VIII. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Arlauskas M. Armens storio įtaka dirvos savybėms ir vasarinių miežių derliui // Žemdirbystė.

Akademija, (Kėdainių r.) : Lietuvos žemdirbystės institutas, Lietuvos žemės ūkio

universitetas. T. 69, Nr.3 (2000), p. 56-70.

Arvasas J., Bogužas V., Jodaugienė D., Kazlauskaitė S., Lazauskas P., Rupalienė R., Šniauka

P. Žemės dirbimas ir aplinka [Elektroninis išteklius]. 2008. (http://www.asu.lt/nm/l-

projektas/zemes-dirbimas-ir-aplinka/titlas.htm)

Bekerytė S., Aleksonis J. Įvairių žemdirbystės sistemų palyginimas //Apie žemdirbystę /

Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Periodika, 1975, 4-18 p.

Bogužas V. Optimalaus žemės dirbimo nauda // Mano ūkis. 2012, spalis, p. 62-65.

Bogužas V. Palyginamieji tyrimai išaiškina skirtumus // Mano ūkis. 2012, lapkritis, p. 62-63.

Bogužas V. Rudeninio žemės dirbimo ir tarpinių pasėlių vaidmuo javų sėjomainoje /

Agrarinių mokslų daktaro disertacijos tezės, Akademija, 1993, − 17 p.

Cukriniai runkeliai. Agrobiologija, tyrimai, technologijos: monografija / sudaryt. Deveikytė I.

–Lietuvos žemdirbystės institutas, 2009, − 256 p.

Čiuberkis S. Piktžolių žalingumas bulvėms vakarų Lietuvoje. // Žemdirbystė. Akademija,

(Kėdainių r.) : Lietuvos žemdirbystės institutas, Lietuvos žemės ūkio universitetas. T. 79,

Nr.3 (2002), p. 170-177.

Feiza V., Malinauskas A., Putna J. Arimas: Teorija ir praktika. Akademija. 2004, 219 p.

Gavenauskas A. Organinės, tausojančios ir intensyvios žemdirbystės sistemų palyginamasis

įvertinimas // daktaro disertacijos santrauka. Kaunas – Akademija. 1998, 32 p.

Girkutė, Autoreferatas, 1969

Gudynas, Autoreferatas. 1973

Heinonen R. Soil management and crop water supply. Swedish University of Agricultural

Sciences. 4th edition, Uppsala, 1985. - 105 p.

Jansson S. L. Tracer studies on nitrogen transformations in soil with special attention to

mineralization-immobilization relationships. Ann. R. Agric. Coll. Sweden 24: 1958, p.

101-361.

Janušienė V. Humuso kiekio ir kokybinės sudėties kitimas įvairaus humusingumo priesmėlio

dirvožemyje // Žemdirbystė. Akademija, (Kėdainių r.) : Lietuvos žemdirbystės institutas,

Lietuvos žemės ūkio universitetas. ISSN 1392-3196. T. 80, Nr.4 (2002), p. 23–36.

Jodaugienė D. Autoreferatas

Lazauskas J. Agrotechnika lengvose dirvose. Vilnius, Mokslas. 1976, − 238 p.

Lazauskas J. Žemdirbystė ir gamtosauga. Vilnius, Mokslas. 1988, − 128 p.

171

Lazauskas P. Agrotechnika prieš piktžoles. - Vilnius. Mokslas, 1990. - 215 p.

Lazauskas P. ir kt. Ekologinis žemės ūkis. Akademija, 2008, − 377 p.

Maikštienienė S. (sudarytoja). Tausojamoji žemdirbystė našiuose dirvožemiuose. Akademija.

2008, - 328 p.

Petkevičius A. Žiemkenčiai po vasarinių javų ir linų // Mokslo darbai: Lietuvos žemės ūkio

akademija T. 19, Nr1. Vilnius, Mintis. 1973, 229-240 p.

Petraitis V., Maikštėnienė S. Žieminiai ir vasariniai kvietrugiai. Akademija. 2002, − 63 p.

Pranckietis V.; Bogužas V. Agrarinio kraštovaizdžio kitimo priežastys ir problemos //

Urbanistinė drieka: miesto ir kaimo sandūra [elektroninis išteklius] : mokslo straipsnių

rinkinys. Kaunas : Technologija, 2010. ISBN 9789955258803. p. 12-19.

Rainys K. Bulvių pasėlių priežiūros technologijų palyginimas // Žemdirbystė. Akademija,

(Kėdainių r.) : Lietuvos žemdirbystės institutas, Lietuvos žemės ūkio universitetas.. T. 59,

1997, p. 92-98.

Romaneckas K., Šarauskis E., Romaneckienė R. Dirvožemio fizikinių savybių įtaka cukrinių

runkelių sėklos guoliavietės formavimui ir sėklų dygimui // Žemdirbystė. Akademija,

(Kėdainių r.) : Lietuvos žemdirbystės institutas, Lietuvos žemės ūkio universitetas. ISSN

1392-3196. T. 80, Nr.4 (2002), p.21-31.

Romaneckas K., Žulienė R., Romaneckienė R. Priešsėjinis dirvos paruošimas cukriniams

runkeliams lengvo priemolio dirvožemyje // Žemdirbystė. Akademija, (Kėdainių r.) :

Lietuvos žemdirbystės institutas, Lietuvos žemės ūkio universitetas. ISSN 1392-3196. T.

80, Nr.4 (2002), p.60-66.

Rübensam E., Rauhe K. Ackerbau. Berlin, 1968. – 544 p..

Sakalauskas A., Šarauskis E., Šniauka P., Vaiciukevičius E., Zinkevičius R. Augalininkystės

technologijų inžinerija [Elektroninis išteklius] : mokomoji knyga. 2012.

(http://dspace.lzuu.lt/handle/1/1709)

Stancevičius A, Špokienė N. Sėjomainos ūkininkams. Lietuvos žemės ūkio universitetas.

1997, 40 p.

Stancevičius A. Dirvų kultūrinimas – svarbiausia derlingumo atstatymo ir išlaikymo

priemonė. LŽŪU – Kaunas - Noreikiškės, 1983. – 49 p.

Stancevičius A. Žemdirbystės sistemų raida ir Lietuvos TSR žemdirbystės sistemos ypatumai.

LŽŪA, 1982, − 36 p.

Stancevičius A., Arvasas J. Supaprastinto ir klasikinio pavasarinio žemės dirbimo

palyginimas // Žemės ūkio gamybos intensyvinimas / Mokslo darbai: Lietuvos žemės ūkio

akademija T. 18, Nr1. Vilnius, Mintis. 1972, 89-100 p.

172

Stancevičius A., Arvasas J., Petrulis J. Piktžolių naikinimas rudeninėjeražieninių dirvų

dirbimo sistemoje // Žemės ūkio gamybos intensyvinimas / Mokslo darbai: Lietuvos žemės

ūkio akademija T. 19, Nr1. Vilnius, Mintis. 1973, 309-325 p.

Stancevičius A., Gudynas V., Arvasas J. Akėjimo ir purškimo 2,4-Dbutilo esterio įtaka

žieminių kviečių piktžolėtumui ir derliui // Mokslo darbai: Lietuvos žemės ūkio akademija

T. 19, Nr1. Vilnius, Mintis. 1973, 275-284 p.

Stancevičius A., Švagždys S. Sluoksniškai dirbamo juodojo pūdymo arimo dažnumas ir

gylis // Žemės ūkio gamybos intensyvinimas / Mokslo darbai: Lietuvos žemės ūkio

akademija T. 18, Nr1. Vilnius, Mintis. 1972, 125-133 p.

Stancevičius A., Trečiokas K. Įvairių sėjomainų įtaka dirvos struktūrai // Žemės ūkio

gamybos intensyvinimas / Mokslo darbai: Lietuvos žemės ūkio akademija T. 19, Nr1.

Vilnius, Mintis. 1973, 217-227 p.

Šalna A., Kavoliūnaitė I., Panamariovienė A. Integruotos grikių pasėlių priežiūros įtaka

piktžolėtumui, derliui ir kokybei. // Žemdirbystė. Akademija, (Kėdainių r.) : Lietuvos

žemdirbystės institutas, Lietuvos žemės ūkio universitetas. T. 62, (1998), p.86-104.

Šniauka P. Sėklų guoliavietės kultivatoriai. Agroinžinerija ir energetika, 2000, Nr. 2. P. 21 –

24.

Šniauka P., Bareišis R. Plūgai. 2004. 36 p. (http://www.asu.lt/nm/lt/30568)

Špokienė N., Arvasas J., Jodaugienė D. Herbologiniai tyrimai Lietuvos žemės ūkio

universitete // Šių dienų augalų apsauga mokslo ir agroverslo kontekste / Mokslinės

konferencijos medžiaga. Lietuvos žemdirbystės institutas, Valstybinė augalų apsaugos

tarnyba, 2007, 99-114 p.

Švedas A. (sudarytojas). Žemdirbystė Lietuvos TSR eroduojamuose dirvožemiuose. Vilnius,

1968, −120 p.

Tindžiulis A. Žemės dirbimas. Vilnius: Mokslas. 1979, 198 p.

Vasinauskas P, Tindziulis A. Issledovanije voprosov obrabotki počvy v Litovskoi SSR. –

Trudy Ltovskogo nayčno-issledovatelskogo instituta zemledelija, 1962, t. 7, 3-11 p.

Vasinauskas P. Bendroji agrotechnika. – V.: Mokslas, 1989. 231 p.

Vasinauskas P. Žemių kultūrinimas. Vilnius: Mintis, 1969. – 271 p.

Vasinauskas P., Klimavičiūtė R. Sėjomainos. Vilnius: Mintis, 1967. – 312 p.

Velykis A. Gilaus purenimo įtaka negatyvioms suslėgimo pasekmėms pašalinti sunkaus

priemolio dirvožemiuose // daktaro disertacija. Akademija, 1996, 149 p.

Zimkuvienė A. Dirvų suslėgimas ir derlius. Vilnius. 1989, 54 p.

Žekonienė V. Tausojamoji žemdirbystė. 2002, − 137 p.

Žulienė R. Cukrinių runkelių derlius ir kokybė. – Vilnius, 1978. – 143 p.

173

IX. DALYKINĖ RODYKLĖ

A

Akėjimas, 93, 124

Aliejinė grandis, 27

Alternatyviosios žemdirbystės sistemos, 167

Anglies ir azoto santykis, 44

Ankštinė grandis, 26

Antramečių dobilienų dirbimas, 136

Antsėlis, 25

Ariamojo sluoksnio storis, 41

Arimas, 70, 116

Arimo būdai, 72

Arimo gylis, 78

Arimo greitis, 79

Arimo klaidos, 81

Arimo kryptis, 79

Arimo laikas, 79

Armens padas, 57

Atsėliavimas, 21

Augalinės liekanos, 44

Augalų kaitymo priežastys, 21

Augalų mitybos sąlygos, 65

B

Biodinaminė žemdirbystės sistema, 167

D

Derlingumo elementai, 40

Dirvoninė žemdirbystės sistema, 161

Dirvos derlingumą didinantys augalai, 23

Dirvos derlingumą mažinantys augalai, 24

Dirvosauginė žemdirbystės sistema, 165

Dirvožemio derlingumas, 40

Dirvožemio derlingumo sąlygos, 41

Dirvožemio mikroflora, 62

Dirvožemio struktūra, 50

Dirvožemio šiluma, 60

Dirvožemio tankis, 56

Dirvų akmenuotumas, 49

Dirvų dirbimas po kaupiamųjų, 117

Dirvų kultūrinimas, 39

Drėkinamųjų žemių žemdirbystės sistema,

166

Durpės, 45

Durpinių žemių dirbimo ypatumai, 147

E

Ekologinė žemdirbystės sistema, 167

F

Figūrinis arimas, 74

Fitosanitarine pertrauka, 22

Frezavimas, 95

Fulvo rūgštys, 44

G

Gilusis purenimas, 87

H

Huminės rūgštys, 43

Humuso balansas, 47

Humuso kiekis, 43

Humuso sudėtis, 42

I

Intensyviosios žemdirbystės sistemos, 164

Išmestinė, 77

Į

Įsėlis, 25

J

Juodasis pūdymas, 129

K

Kalvotų žemių dirbimo ypatumai, 142

Kamparaižis, 72

Kaupiamųjų grandis, 27

Kaupimas, 127

Kukurūzienų dirbimas, 138

Kultivavimas, 90

L

Lauko sėjomainos, 29

Laukų kultūrinimas, 39

Lėkščiavimas, 92

Lybigo biogeninių elementų sangrąžos

dėsnis, 18

Lybigo minimumo ir maksimumo dėsnis, 18

Lydiminė - plėšininė žemdirbystės sistema,

161

Lyginimas, 101

Lygusis arimas, 72

Lysvinis arimas, 75

174

M

Makroagregatų susidarymas, 51

Mėšlas, 44

Mičerlicho vegetacijos veiksnių bendro

veikimo dėsnis, 18

Mikroagregatų susidarymas, 51

Mišrioji grandis, 28

Monopasėlis, 21

N

Neariminio žemės dirbimo technologija, 154

Neariminis žemės dirbimas, 148

P

Pagrindinis žemės dirbimas rudenį, 113

Pasėlių struktūra, 20

Pašarinėje sėjomainoje, 30

Posėjinis žemės dirbimas, 122, 140

Posėlis, 24

Požymiai rodantys dirvos sukultūrinimo

laipsnį, 41

Pramoninė žemdirbystės sistema, 166

Priešplūgiai, 72

Priešsėjinis žemės dirbimas, 139

Priešsėjinis žemės dirbimas ankstyvos sėjos

augalams, 119

Priešsėjinis žemės dirbimas pavasarį, 119

Priešsėjinis žemės dirbimas vėlesnės sėjos

augalams, 121

Priešsėlis, 24

Primityvios žemdirbystės sistemos, 160

Pūdyminė grandis, 27

Pūdyminės sėjomainos, 29

Pupienų dirbimas, 138

Pusės arimo gylio sumestinė, 76

Pusiausvyros tankis, 56

R

Ražieninių dirvų dirbimas, 113

Rotacija, 20

S

Sapropelis, 45

Sėjomaininių laukų grupės, 32

Sėjomainos, 20

Sėjomainos grandys, 24

Sėjomainos laukai, 32

Sėjomainos schema, 20

Sėjomainų klasifikacija, 28

Sėjomainų sistema, 32

Sėklos guoliavietė, 104

Sideracinė grandis, 27

Sideracinė sėjomaina, 29

Sideracinis pūdymas, 134

Skutimas, 83, 113

Sluoksninis juodojo pūdymo dirbimas, 130

Smėlio žemių dirbimo ypatumai, 145

Smulkinti akmenys, 48

Specialios sėjomainos, 30

Specializuotos sėjomainos, 31

Struktūros nykimo priežastys, 52

Sumestinė, 73

Sumestinė atarimu, 76

Sumestinė išmestine, 77

Supaprastinto žemės dirbimo sistema, 109

Š

Šiaudai, 45

T

Tarpiniai pasėliai, 34

Tarpueilių purenimas, 126

Tausojančioji žemės dirbimo sistema, 109

Tausojančioji žemdirbystės sistema, 168,

169

Tikslioji žemdirbystė, 170

Tradicinė žemės dirbimo sistema, 109

O

Oro režimas, 58

U

Užimtasis pūdymas, 132

V

Vaismaininė žemdirbystės sistema, 164

Vaismaininė sėjomaina, 29

Valkiavimas, 100

Vandens režimas, 58

Varsninis arimas, 73

Velėninių dirvų dirbimas rudenį, 117

Volavimas, 97, 123

Volnio optimumo dėsnis, 18

Ž

Žalieninė žemdirbystės sistema, 163

Žalieninės sėjomainos, 29

Žalioji trąša, 45

Žemdirbystės sistema, 160

Žemės dirbimas, 68

Žemės dirbimas sudėtiniais padargais, 101

175

Žemės dirbimas vasariniams augalams, 111

Žemės dirbimas žieminiams augalams, 128

Žemės dirbimo būdai, 70

Žemės dirbimo sistema, 109

Žemės dirbimo tikslai, 69

Žemės ūkio savitumai, 13

Žemių kultūrinimo sistema, 39

Žolinė grandis, 25