Studentų mokslinė - Jaunasis mokslininkasjaunasis-mokslininkas.asu.lt/smk_2013/JM_2013_straipsniu_rinkinys.pdf · 2 aleksandro stulginskio universitetas ekonomikos ir vadybos fakultetas

Studentų mokslinė

konferencija

2

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

JAUNASIS MOKSLININKAS 2013

Socialiniai mokslai

STUDENTŲ MOKSLINĖS KONFERENCIJOS STRAIPSNIŲ RINKINYS

Akademija, 2013

3

ISSN 1822 – 9913

Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų organizacinis komitetas

Pirmininkė: asist. Aistė Čapienė

Nariai:

doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas

lekt. Jolanta Rauluškevičienė

lekt. Rasa Rukuižienė

asist. Vitalija Vanagienė

asist. Indra Mūgienė

Leidinio sudarytoja:

mg. Erika Zabulionienė

4

TURINYS ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA .................................................................................................... 8

UŽIMTUMO LIETUVOS ŽEMĖS ŪKYJE SKIRTUMAI: ŠALIES IR APSKRIČIŲ

LYGMENIU

Dalia Gedgaudaitė .................................................................................................................... 9

ŪKININKAVIMO DIDELĖS GAMTINĖS VERTĖS TERITORIJOSE EFEKTŲ

VERTINIMAS: TEORINIAI ASPEKTAI Viana Petroliūnaitė ................................................................................................................ 15

PREKYBOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAIS TARP LIETUVOS IR ES

SPECIALIZACIJA Sigita Stonytė ......................................................................................................................... 21

ŪKININKŲ ŪKIŲ PAJAMŲSAMPRATOS IR APSKAIČIAVIMO METODIKŲ

LYGINAMOJI ANALIZĖ Julius Ubarevičius .................................................................................................................. 26

ŽEMĖS ŪKIO ĮTAKOS EKONOMIKOS AUGIMUI VERTINIMO MODELIAI Aušra Vareikytė ..................................................................................................................... 31

PIENO PRODUKTŲ KAINŲ VEIKSNIAI MAISTO PASIŪLOS GRANDINĖJE Sandra Vepštaitė .................................................................................................................... 36

SUBALANSUOTŲ RODIKLIŲ SISTEMOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI: LIETUVOS

ĮMONIŲ PATIRTIS

Sigitas Zujus, Donatas Pilinkus ............................................................................................. 42

KAIMO PLĖTROS ADMINISTRAVIMAS ............................................................................. 49

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO INSTITUCIJŲ GYVAVIMO CIKLO ETAPŲ

YPATUMAI: VILKAVIŠKIO RAJONO IR KALVARIJOS SAVIVALDYBIŲ

ADMINISTRACIJŲ ATVEJIS Inesa Astranskaitė .................................................................................................................. 50

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ KOMPETENCIJŲ PORTFELIS: KAZLŲ RŪDOS

SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS ATVEJIS

Donata Čeidaitė ...................................................................................................................... 57

VIEŠOJO SEKTORIAUS IR PRIVATAUS VERSLO PARTNERYSTĖ KAUNO RAJONE Marius Čelka .......................................................................................................................... 63

SĄSAJOS TARP ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO VIETOVIŲ VYSTYMO FUNKCIJŲ Bartas Giedraitis .................................................................................................................... 69

VADOVAVIMO STILIAI: TEORINIS ASPEKTAS Asta Klimavičienė .................................................................................................................. 75

5

VIEŠOJO SEKTORIAUS ORGANIZACIJŲ ŽINIŲ VALDYMO PROCESO ELEMENTAI Martynas Maciunskas ............................................................................................................ 83

DARNAUS VYSTYMOSI PRINCIPAIS PAREMTAS KAIMO KRAŠTOVAIZDŽIO

FORMAVIMAS: TEORINIS ASPEKTAS

Vesta Mockienė ..................................................................................................................... 91

KAIMO VIETOVIŲ POTENCIALO VERTINIMAS Arvydas Peleckas ................................................................................................................... 99

BENDROJO VERTINIMO MODELIO TAIKYMO VIEŠOJO SEKTORIAUS

ORGANIZACIJOSE TEORINIŲ POŽIŪRIŲ ANALIZĖ Martyna Rakauskaitė ........................................................................................................... 105

KAUNO RAJONO NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VALDYMO YPATUMAI Sandra Vasiliauskaitė ........................................................................................................... 112

APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI ................................................................................... 118

PRODUKCIJOS SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS IR IŠLAIDŲ KONTROLĖ N

ĮMONĖJE

Kristina Akulauskaitė .......................................................................................................... 119

BIOLOGINIO TURTO IR ŽEMĖS ŪKIO PRODUKCIJOS VERTINIMAS: TEORINIS

ASPEKTAS Alina Amelevič .................................................................................................................... 124

ĮMONĖS TIKROSIOS VERTĖS NUSTATYMO METODIKA TAIKANT DISKONTUOTŲ

PINIGŲ SRAUTŲ METODĄ Neringa Beniušytė ................................................................................................................ 131

ATSARGŲ VALDYMO METODIKA TAIKANT EKONOMIŠKO UŽSAKYMO DYDŽIO

SISTEMĄ Indrė Gustaitė ....................................................................................................................... 139

IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS KONTROLEI Eglė Kančelkė ...................................................................................................................... 146

PELNO MOKESČIO TARIFO KAITA – VERSLO PLĖTROS LIETUVOJE TRUKDIS

Monika Miklušytė ................................................................................................................ 151

VISUOMENINIŲ SVEIKATOS DRAUDIMO LĖŠŲ VAISTAMS IR MEDICINOS

PAGALBOS PRIEMONĖMS PASKIRSTYMO TOBULINIMO GALIMYBĖS Kristina Mitkutė ................................................................................................................... 157

TARPTAUTINIŲ ATSISKAITYMŲ RIZIKA IR JOS VALDYMAS Lina Pempytė ....................................................................................................................... 162

6

PASIRINKIMO EILĖS TEORIJOS TESTAVIMAS LIETUVOS AKCINĖSE BENDROVĖSE

Agnė Petkevičiūtė ................................................................................................................ 169

NEKILNOJAMO TURTO APMOKESTINIMO MODELIO TOBULINIMAS

Dovilė Petraitienė ................................................................................................................ 176

MEDELYNO VEIKLŲ NUSTATYMO YPATUMAI TAIKANT VEIKLOMIS PAGRĮSTĄ

(ABC) IŠLAIDŲ APSKAITOS SISTEMĄ Monika Stravinskaitė ........................................................................................................... 182

SUBSIDIJŲ ĮTAKA ŪKIŲ EKONOMINIAM GYVYBINGUMUI Ingrida Šinkūnaitė ................................................................................................................ 190

ŽEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA ........................................................................................ 196

KLIENTŲ IŠLAIKYMAS SANTYKIŲ MARKETINGO PAGRINDU Ingrida Gabrytė .................................................................................................................... 197

ŽEMĖS ŪKIO SPECIALISTUS RUOŠIANČIŲ UNIVERSITETŲ ĮVAIŽDŽIO ĮTAKA

STUDENTŲ PASIRINKIMUI

Aurimas Daugėla ................................................................................................................. 202

SOCIALINĖS REKLAMOS TAIKYMAS JAUNIMO SEGMENTUI Indrė Kaminskaitė ................................................................................................................ 207

KAIMO BENDRUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ KONSULTAVIMO TOBULINIMAS

Petras Kavolis ...................................................................................................................... 212

TEIKIAMŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS IR ĮMONĖS ĮVAIZDŽIO FORMAVIMO SĄVEIKA Milda Marmaitė ................................................................................................................... 218

KONKURENCINĖS STRATEGIJOS PARINKIMO IR ĮGYVENDINIMO VALDYMO

TEORINIAI ASPEKTAI Mantas Mikalauskas ............................................................................................................ 224

TARPTAUTINIŲ STUDIJŲ PROGRAMŲ RINKODAROS KOMPLEKSAS: TEORINIS

ASPEKTAS

Giedrius Petrulis .................................................................................................................. 230

RINKODAROS STRATEGIJOS FORMAVIMO TEORINIAI ASPEKTAI

Aurelija Prišmantaitė ........................................................................................................... 235

JUTIMINIO MARKETINGO TAIKYMAS ORGANIZACIJOS ĮVAIZDŽIO TOBULINIMUI Aksinija Puodytė .................................................................................................................. 242

ATLIEKŲ TVARKYMO VERSLO PERSPEKTYVŲ KAUNO REGIONE ANALIZĖ Diana Raižytė ....................................................................................................................... 247

7

REKREACINĖS ŽIRGININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBĖS LIETUVOJE Gintarė Saveikaitė ................................................................................................................ 253

ŽEMĖS ŪKIO TECHNIKA PREKIAUJANČIŲ ĮMONIŲ ĮVAIZDŽIO FORMAVIMO

MODELIS

Renata Usevičiūtė ................................................................................................................ 258

PROFESINIO UGDYMO PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA ....................................... 263

SUAUGUSIŲJŲ INTERAKTYVAUS MOKYMOSI MOTYVACINIAI VEIKSNIAI

Diana Akstinienė .................................................................................................................. 264

PROFESINĖS MOKYKLOS MOKINIŲ PROFESIJOS RINKIMOSI VEIKSNIAI

Darius Čiužauskas ................................................................................................................ 270

KAIMO VIETOVIŲ ATSKIRTIES GRUPĖS ŽMONIŲ SOCIALINIŲ PROBLEMŲ

ANALIZĖ

Jovita Gambeckaitė .............................................................................................................. 278

ŠIUOLAIKINIO PEDAGOGO VAIZDINYS: MOKINIŲ POŽIŪRIS Aurelija Jablonskienė ........................................................................................................... 282

BE TĖVŲ GLOBOS LIKUSIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS YPATUMAI Elma Kvietkutė .................................................................................................................... 286

ALANTOS TVM PROFESIJOS MOKYTOJŲ NAUDOJAMŲ PEDAGOGINIŲ

TECHNOLOGIJŲ KAITOS TENDENCIJOS Jolita Michnevičienė ............................................................................................................ 295

TĖVŲ EMIGRACIJĄ PATYRUSIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS PROBLEMOS Inga Mikalickaitė-Meškaitienė ............................................................................................ 299

SOCIALINIO TINKLAPIO „FACEBOOK“ NAUDOJIMOSI SĄSAJOS SU MOKYMOSI

MOTYVACIJA

Asta Plečkaitienė .................................................................................................................. 305

MOKYKLOS NELANKYMO PRIEŽASTYS Loreta Sadauskienė .............................................................................................................. 311

PAAUGLIŲ MORALINIS VYSTYMASIS ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE Rimantė Savickė .................................................................................................................. 317

SVEIKOS GYVENSENOS YPATUMAI PROFESINĖS MOKYKLOS UGDYTINIŲ

BENDRUOMENĖJE Dainius Žilius ....................................................................................................................... 322

8

ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA

9

UŽIMTUMO LIETUVOS ŽEMĖS ŪKYJE SKIRTUMAI: ŠALIES IR

APSKRIČIŲ LYGMENIU

Dalia Gedgaudaitė

Aleksandro Stulginskio universitetas

Įvadas

Šiuo metu visame pasaulyje vyksta spartūs globaliniai pokyčiai: visa apimanti ekonomikos

restruktūrizacija, technologijų vystymasis. Kinta užimtumo struktūra, kurios vienas iš esminių bruožų yra

užimtumo žemės ūkyje mažėjimas, paraleliai didėjant užimtumui kitose ekonominėse veiklose. Atskiruose

regionuose šie pokyčiai nevyksta tolygiai. Jei vienuose regionuose darbo jėga iš žemės ūkio pereina dirbti

į kitas sferas, kituose - vis dar išlieka didelė koncentracija užimtųjų žemės ūkyje dalis.

Užimtumo regioniniai skirtumai - problematiškas dalykas, dažnai suprantami kaip skirtingas

socialinis, ekonominis vystymasis tam tikruose regionuose, kas lemia jų netolygumus (Tvrdon, Skotan,

2011). Kaip nurodoma mokslinėje literatūroje (H. Armstrong, J. Taylor, 2004; F. M. Swinnen, L. Dries,

2003; D. Stanikūnas ir kt., 2002) pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką skirtingai regionų užimtumo

struktūrai yra: socialiniai, ekonominiai, gamtiniai, geografiniai, politiniai.

Tyrimo objektas – užimtumo žemės ūkyje regioniniai skirtumai.

Tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos gyventojų užimtumą žemės ūkyje bei regioninius skirtumus.

Metodai. Užimtumas žemės ūkyje bei regioniniai netolygumai analizuojami naudojant mokslinės literatūros

sintezės ir analizės metodus. Statistinės informacijos sisteminimui naudojami: grupavimo, palyginimo bei grafinio

vaizdavimo metodai.

Rezultatai

Gyventojų užimtumas žemės ūkyje plačiai nagrinėjamas lietuvių autorių darbuose, nors didžioji dauguma jų

atlieka analizę šalies mastu, pasigendama darbų Lietuvos regionų lygmeniu. Mokslinėje literatūroje išskiriami įvairūs

aukšto gyventojų užimtumo Lietuvos žemės ūkyje veiksniai: ekonominiai, socialiniai, politiniai, teisiniai,

psichologiniai, demografiniai ir intelektiniai. Nagrinėjant užimtumo regioninius netolygumus H. Armstrong, J.

Taylor (2004) išskyrė pagrindines regionų skirtumų atsiradimo priežastis: gamtines - klimatines gyvenimo ir verslo

sąlygas; gamtinių išteklių kiekius, kokybę ir jų panaudojimo kryptis; regiono statusą ir geografinę padėtį; gamybos

struktūrą, inovacijų įdiegimo laiką; aglomeraciją; technologinės plėtros lygį; demografinius skirtumus; verslo

sąlygas; politinius ir institucinius veiksnius; socialinius - kultūrinius veiksnius.

Kaip pastebi autoriai (R. Ratkevičienė, 2005; A. Tamošaitienė, J. Rutkauskaitė, 2001; V. Vitunskienė, 2002)

XX a. paskutiniojo dešimtmečio pirmojoje pusėje gyventojų, dirbančių žemės ūkyje skaičius Lietuvoje didėjo,

lyginant su kitose ekonominėse šakose dirbančių gyventojų skaičiumi (1994 m. Lietuvoje žemės ūkyje dirbo 23,3

proc. visų dirbančiųjų). Šiuos kitimus įtakojo pasikeitusi ekonominė ir politinė situacija: žemės reforma, žemės

restitucijos procesai, spartus darbo vietų sumažėjimas reformuojant šalies ekonomiką. Tačiau nuo dešimtojo

dešimtmečio vidurio užimtųjų skaičius ir jų procentinė dalis žemės ūkyje stabilizavosi, o nuo 1997 m., daugėjant

darbo vietų kitose sferose, išryškėjo mažėjimo tendencija.

S. Baum, ir kt. (2006) teigimu, gyventojų užimtumo žemės ūkyje mažėjimas siejamas su tam tikrais veik-

sniais. Tam įtakos turi: technologinė pažanga, kurios dėka išlaisvinama dalis darbo jėgos; darbo našumo

didėjimas – kylant darbo našumui užimtųjų dalis žemės ūkyje mažėja; makroekonominė aplinka (galimybė

įsidarbinti kitose ekonominėse šakose); kaimo plėtros politika.

10

Gyventojų ekonominės veiklos koncentracija žemės ūkyje tam tikruose regionuose – tai išdava ne tik

ekonomikos transformacijos procesų, bet ir socialinių veiksnių. Pasak V. Vitunskienės (2002) pirmiausia tai –

gyventojų atoveikis į bedarbystę. Ne tik kaimo bet ir miesto gyventojai, praradę darbą ir nesuradę pragyvenimo

šaltinio mieste, sugrįžo prie smulkios žemės ūkio gamybos, kaip išgyvenimo strategijos, reikalaujančios nesudėtingų

pastangų bei nedidelių lėšų. Galima teigti, kad gyventojų pasirinkimas ir sprendimai dėl ekonominės veiklos sferų

determinuoti jų mentaliteto, išsilavinimo, gyvenimo tradicijų ir puoselėjimų vertybių.

Svarbu išskirti, kad su dideliu užimtumu žemės ūkyje išryškėjo tam tikros problemos. Dažniausiai veikla

sutelkta smulkiuose, neefektyviuose ūkiuose, vyrauja nevisiškas užimtumas ir dėl to santykinai nedidelės žemdirbių

pajamos, žemas darbo produktyvumas (Adamonienė, Astromskienė, 2003).

V. Vitunskienė (2002); V. Ratkevičienė (2005) savo darbuose akcentuoja, kad užimtumas žemės ūkyje

išlieka svarbus socialiniu, ekonominiu aspektu, ypač kaimo vietovėse. Nors kartu pažymi, kad tik racionalus

užimtumas su aukštu darbo našumo rodikliu gali užtikrinti kaimo plėtrą bei pakankamą žemdirbių pragyvenimo lygį.

Iki šių dienų išliko Lietuvos gyventojų priklausomybė nuo tradicinio pajamų šaltinio – žemės ūkio, tai ypač

ryšku kaimo vietovėse (2011 m. užimti žemės ūkyje kaime buvo 98,9 tūkst. gyventojų tai sudarė 91,0 proc. visų

užimtųjų žemės ūkyje). Pastaruoju metu kaimo gyventojų užimtumo struktūroje stebimi pokyčiai. 2011 m. 28,3 proc.

visų kaimo gyventojų dirbo žemės ūkyje, tuo tarpu paslaugų sferoje - 46,6 proc. bei pramonėje - 17,1 proc. 2011 m.

palyginus su 2003 m., kaimo gyventojų, užsiimančių žemės ūkiu, sumažėjo 22,7 procentiniais punktais.

Sparčiai besiplėtojant ekonomikai, modernizuojant ūkius, daugėjant darbo vietų kitose ekonominėse veiklose

gyventojų užimtumas žemės ūkyje mažėja (žr. 1 pav.).

17.9

20.7

7.4

54.0

15.8

20.1

8.5

55.6

14.0

20.1

9.5

56.4

12.4

19.7

9.9

57.9

10.4

19.5

11.1

58.9

7.9

19.7

11.0

61.4

9.2

18.4

8.7

63.8

9.0

17.7

6.9

66.3

8.7

17.6

6.8

66.9

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Proc

.

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Metai

A Žemės ūkis. miškininkystė ir žuvininkystė B-E Pramonė F Statyba G-U Paslaugos

1 pav. Lietuvos gyventojų užimtumas žemės ūkyje ir kitose ekonominėse veiklose 2003-2011 m., proc.

Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012

Lietuvos gyventojų aktyvumas koncentruojasi paslaugose - 2011 m. 840,7 tūkst. gyventojų, arba 66,9 proc.

visų užimtųjų. Analizuojamu laikotarpiu labiausiai užimtųjų sumažėjo žemės ūkyje 148,2 tūkst., arba 57,7 proc. Tam

įtakos galėjo turėti bendras užimtumo mažėjimas. 2011 m. palyginus su 2003 m., užimtumas sumažėjo 181,4 tūkst.,

arba 12,6 proc. bei užimtumo didėjimas paslaugų sferoje atitinkamai 64,2 tūkst., arba 8,3 proc. Galima išskirti 2009

m., kuomet stebimas neženklus užimtųjų žemės ūkyje padidėjimas 1,3 procentinio punkto, 2008 m. lyginant su 2009

m. Tai išdava prasidėjusios ekonominės krizės, nes dalis darbingo amžiaus gyventojų ekonominio pakilimo metais

įsidarbinę statybų ar paslaugų sferoje ir praradę jį dėl krizės, vėl įsiliejo į ūkininkaujančių gretas.

Svarbu pridurti, jog Lietuvos gyventojų užimtumas žemės ūkyje (2011 m. - 8,7 proc.) išlieka aukštas,

lyginant su Europos Sąjungos šalių vidurkiu. Lietuva lenkia 2 kartus užimtųjų žemės ūkyje dalimi bendrame

dirbančiųjų skaičiuje Europos Sąjungos (ES) nares (ES-15 užimtumas žemės ūkyje 2010 m. siekė 4,2 proc.). Veiklos

sutelktumas mažuose (2-5 ha ūkiuose 37,7 proc. visų ūkio darbuotojų) ūkiuose, nepilna darbo diena (iki 2 val. 42,3

proc. visų ūkio darbuotojų), tarp ūkio darbuotojų dominuojantis senyvas amžius (≥65 m. 28,6 proc. visų ūkio

11

darbuotojų), visa tai turi įtakos didesniam ūkininkų konservatyvumui modernizuojant, restruktūrizuojant ūkį bei vis

dar palyginti didelę dalį užimtųjų šioje ekonominėje veikloje.

Lietuva, nors ir maža šalis, tačiau užimtųjų dalis žemės ūkyje apskrityse, lyginant su Lietuvos vidurkiu,

pasiskirstę netolygiai (žr. 2 pav.).

348.8

221.6

181.5

165.7

143.2 136.9 136.7

100.088.7

63.5

20.3

0

50

100

150

200

250

300

350

Pro

c.

Tauragės aps. Marijampolės

aps.

Šiaulių aps. Telšių aps. Alytaus aps. Panevėžio

aps.

Utenos

apskritis

Lietuva Klaipėdos

aps.

Kauno aps. Vilniaus

apskritis

2 pav. Užimtųjų žemės ūkyje dalis bendrame darbuotojų skaičiuje Lietuvos apskrityse, lyginant su šalies vidurkiu 2011 m.,

proc. (sudaryta autorės pagal Statistikos departamento duomenis)

Užimtųjų žemės ūkyje dalį Lietuvos apskrityse, palyginus su Lietuvos vidurkiu matyti, kad didžioji dauguma

apskričių viršija Lietuvos vidurkį. Kaip labiausiai viršijančias galima išskirti: Tauragės aps. (348,8 proc.),

Marijampolės aps. (221,6 proc.), Šiaulių aps. (181,5 proc.). Tačiau Klaipėdos aps. (88,7 proc.), Kauno aps. (63,5

proc.) bei Vilniaus aps. (20,3 proc.) užimtųjų žemės ūkyje dalimi bendrame dirbančiųjų skaičiuje nesiekia Lietuvos

vidurkio.

Šiaulių regione dėl palankių gamtinių sąlygų (didžiąją regiono dalį sudaro žemdirbystei tinkamos lygumos)

daugiau įsisavinta žemės ūkio veikla ir turi didesnes plėtros perspektyvas nei kitose apskrityse. Didelę įtaką žemės

ūkio gamybos intensyvumui ir efektyvumui turi žemės našumo balas – Lietuvoje vidutinis žemės ūkio (ŽŪN)

našumo balas siekia 39,1 (Šiaulių aps. – 43,1, Kauno aps. – 48,8, Marijampolės aps. – 44,0, tuo tarpu Vilniaus aps. –

36,9, Tauragės aps. - 35,3). Tačiau negalima teigti, kad tik palankios gamtinės sąlygos bei žemės ūkio našumo balas

lemia užimtumo žemės ūkyje regioninius netolygumus, labai svarbu yra pramonė ir paslaugos bei jų išplėtojimo

lygis.

Paslaugų sferoje 2011 m. daugiausia užimtųjų dirbo Vilniaus aps. (291,4 tūkst., arba 77,8 proc.), mažiausiai

Tauragės aps. (21,8 tūkst., arba 47,6 proc.) (žr. 3 pav.). Pramonėje daugiausia dirbo Utenos aps. (13,7 tūkst., arba

25,5 proc. visų užimtųjų), mažiausiai Vilniaus aps. (49,9 tūkst., arba 13,3 proc.). Tuo tarpu apskrityse, kurių centrai

nėra didieji miestai, dažnai yra menkiau išvystyta infrastruktūra, gyventojams sunkiau įsidarbinti paslaugų ar

pramonės sferoje, tad gyventojų aktyvumas koncentruojasi žemės ūkyje. Daugiausia žemės ūkyje 2011 m. buvo

užimti Tauragės aps. (13,9 tūkst., arba 30,3 proc.), priešingai Vilniaus aps. (6,6 tūkst., arba tik 2 proc.) visų užimtųjų

dirbo žemės ūkyje. Analizuojamu laikotarpiu labiausiai užimtųjų žemės ūkyje sumažėjo Vilniaus aps. 22,1 tūkst. tai

sudarė 76,6 proc. bei Telšių aps. atitinkamai 16,1 tūkst., arba 67,64 proc.

12

12.5

18.4

9.2

60.0

5.5

19.3

5.8

69.4

7.7

17.4

8.0

66.9

19.3

18.5

3.6

58.6

11.9

23.9

6.7

57.5

15.8

17.6

4.9

61.6

30.3

17.7

4.4

47.6

14.4

20.2

11.6

53.7

11.9

25.5

8.7

53.9

1.8

13.3

7.1

77.9

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Pro

c.

Alytaus aps. Kauno aps. Klaipėdos

aps.

Marijampolės

aps.

Panevėžio

aps.

Šiaulių aps. Tauragės aps. Telšių aps. Utenos aps. Vilniaus aps.

A Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė B-E Pramonė F Statyba G-U Paslaugos

3 pav. Užimtumo struktūra pagal ekonomines veiklas Lietuvos apskrityse, proc. 2011 m.

Šaltinis: Statistikos departamentas, 2012

Siekiant išsiaiškinti priklausomybę tarp užimtųjų žemės ūkyje dalies ir užimtųjų paslaugų sferoje dalies

taikyta vienfaktorė regresinė analizė. Duomenims apdoroti ir modeliuoti naudota SPP „Statistica 7.0“. Iš atliktų

skaičiavimų galima teigti, kad 71,4 proc. užimtųjų žemės ūkyje dalies kitimas priklauso nuo užimtųjų paslaugų

sferoje dalies kitimo, o 28,6 proc. – nuo kitų neįvertintų kintamųjų. Regresijos modelis patikimas (F=20,01>5,31

(F1;8;0,05); p<0,05, p=0,00208), ryšiai tarp užimtųjų žemės ūkyje dalies ir užimtųjų paslaugų sferoje dalies yra

neigiami, stiprūs (r=0,85), statistiškai reikšmingi. Priklausomybę tarp užimtųjų žemės ūkyje dalies ir užimtųjų

paslaugų sferoje dalies galima užrašyti tokia lygtimi:

y x = 59,44 – 0,76x (1)

Tiesiogiai interpretuojant regresijos lygtį būtų galima tvirtinti, kad užimtųjų gyventojų daliai paslaugose

padidėjus vienu proc., užimtųjų žemės ūkyje dalis sumažėja 0,76 proc., kitiems veiksniams nekintant. Užimtumas

paslaugų sferoje neigiamai veikia užimtumą žemės ūkyje.

Užimtumo žemės ūkyje procentinei daliai įtaką daro žemdirbių teritorinis pasiskirstymas - tankumas.

Užimtųjų žemės ūkyje tankumo rodiklis apskaičiuotas kaip vidutinio metinio dirbančiųjų žemės ūkyje skaičiaus ir

žemės ūkio paskirties žemės ploto (100 ha) santykis (žr. 4 pav.).

2.7 2.82.6

4.0

6.3

3.94.4

5.15.4

3.5

1.8

11.9

14.4

30.3

15.8

11.9

19.3

12.5

5.57.7

0

1

2

3

4

5

6

7

Alytaus aps.Kauno aps. Klaipėdos

aps.

Marijampolės

aps.

Panevėžio

aps.

Šiaulių aps. Tauragės

aps.

Telšių aps.Utenos aps.Vilniaus aps.

Uži

mtų

jų ž

emės

ūk

yje

sk

aič

ius/

10

0 h

a

0

5

10

15

20

25

30

35

Pro

c.

Užimtieji/100ha Užimtųjų dalis, proc.

4 pav. Užimtųjų žemės ūkyje dalis bendrame darbuotojų skaičiuje, proc. ir užimtųjų žemės ūkyje tankumas Lietuvos

apskrityse, 2011 m. (sudaryta autorės pagal Statistikos departamento duomenis)

Daugelyje Lietuvos apskričių, kuriose žemdirbių tankumas yra mažas, maža ir užimtųjų žemės ūkyje dalis

bendrame dirbančiųjų skaičiuje, pvz. Vilniaus aps. 100 ha žemės ūkyje naudojamos žemės plotui vidutiniškai teko

2,6 žemės ūkio dirbančiojo, o užimtųjų dalis siekė - 1,8 proc. Atvirkščiai, Tauragės ir Marijampolės apskrityse

žemdirbių tankumas žymiai didesnis – atitinkamai 6,3 ir 4,4 žemės ūkio dirbančiojo 100 ha, jose didelė ir užimtųjų

žemės ūkyje dalis – atitinkamai 30,3 ir 19,3 proc.

13

Siekiant išsiaiškinti priklausomybę tarp užimtųjų žemės ūkyje dalies ir užimtųjų žemės ūkyje tankumo taikyta

vienfaktorė regresinė analizė. Duomenims apdoroti ir modeliuoti naudota SPP „Statistica 7.0“. Iš atliktų skaičiavimų

galima teigti, kad 42,8 proc. užimtųjų žemės ūkyje dalies kitimas priklauso nuo užimtųjų žemės ūkyje tankumo

kitimo, o 57,2 proc. – nuo kitų neįvertintų kintamųjų. Regresijos modelis patikimas (F=5,99>5,32 (F1;8;0,05); p<0,05,

p=0,040), ryšiai tarp užimtųjų žemės ūkyje dalies ir užimtųjų žemės ūkyje tankumo yra teigiami, vidutinio stiprumo

(r=0,65), statistiškai reikšmingi. Priklausomybę tarp užimtųjų žemės ūkyje dalies ir užimtųjų žemės ūkyje tankumo

galima užrašyti tokia lygtimi:

y x = 3,74 + 4,15x (2)

Ši regresijos lygtis rodo, kad užimtųjų žemės ūkyje tankumui padidėjus vienu užimtuoju/100ha, užimtųjų

žemės ūkyje dalis padidėja 4,15 proc., kitiems veiksniams nekintant.

Remiantis D. Stanikūnas, ir kt. (2002) bei F. M. Swinnen, L. Dries (2003) išskiriami įvairūs užimtumo žemės

ūkyje regioninių skirtumų veiksniai: ekonominiai, socialiniai, gamtiniai, politiniai, geografiniai.

Kaip nurodo F. M. Swinnen, L. Dries (2003), ekonomikos augimas šalyje skatina užsienio investicijas, kuria

naujas darbo vietas, atsiranda daugiau galimybių įsidarbinti ne žemės ūkio sferoje. Tačiau dėl netolygaus atskirų

regionų ekonominio socialinio išsivystymo lygio šie pokyčiai nevyksta vienodai. Tam pritaria ir D. Stanikūnas, ir kt.

(2002) didėjant ekonominės plėtros diferenciacijai, ekonomiškai stipresniuose regionuose, kur didelis darbo jėgos

mobilumas, išplėtota pramonė ir paslaugos, smulkus bei vidutinis verslas daugiau žmonių dirba būtent šiose

ekonominėse veiklose, tuo tarpu kituose vis dar išlieka didelė užimtųjų dalis žemės ūkyje.

Išvados

1. Visame pasaulyje vykstantys spartūs globaliniai pokyčiai: visa apimanti ekonomikos restruktūrizacija, spartus

technologijų vystymasis, lemia užimtumo struktūros pokyčius. Vienas iš esminių bruožų yra užimtumo žemės

ūkyje mažėjimas (Lietuvoje analizuojamu laikotarpiu sumažėjo 57,7 proc.), paraleliai didėjant užimtumui kitose

ekonominėse veiklose (Lietuvoje paslaugose padidėjo 8,3 proc.). Atskiruose regionuose šie pokyčiai nevyksta

tolygiai. Pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką netolygiam užimtumo pasiskirstymui regionuose yra: ekonominiai,

socialiniai, gamtiniai, geografiniai, politiniai.

2. Lietuvoje užimtumas žemės ūkyje išlieka aukštas – 2011 m. jame buvo užimta 108,7 tūkst. žmonių ir sudarė 8,7

proc. visų šalies dirbančiųjų (ES-15 užimtumo žemės ūkyje vidurkį (4,2 proc.) viršija 2 kartus).

3. Nors Lietuva nedidėle šalis, tačiau užimtumo struktūros regioniniai skirtumai yra dideli. Tam įtakos turi ne tik

gamtinės sąlygos, bet ir didėjanti ekonominės plėtros diferenciacija. Didžiausia užimtųjų žemės ūkyje dalis

bendrame dirbančiųjų skaičiuje 2011 m. Tauragės (30,3 proc.) bei Marijampolės (19,3 proc.) apskrityse.

Mažiausiai užimti buvo Vilniaus (apie 2 proc.) bei Kauno (apie 5 proc.) apskrityse.

Literatūra

1. ADAMONIENĖ, R.; ASTROMSKIENĖ, A. 2003. Kaimo gyventojų užimtumo didinimo problemos Lietuvoje. Tiltai,

nr. 1, p. 15-21.

2. AMSTRONG, H; TAYLOR, J. 2004. Regional Economics and Policy. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 28 d.]

Prieiga per internetą: <http://www.amazon.com//>.

3. BAUM, S., et al. 2006. Agricultural employment trends in an England Europion Unijon: Does the CAP

reform/introduction matter? [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 15 d.] Prieiga per internetą: <http://www.uni-

giessen.de/gewisola2006>.

4. GYVENTOJŲ UŽIMTUMO TYRIMO DUOMENYS. Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. vasario 10 d.] Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/>.

5. RATKEVIČIENĖ, V. 2005. Lietuvos kaimo gyventojų užimtumo analizė ir perspektyvos. Tiltai, nr. 4, p. 39-50.

6. STANIKŪNAS, D.; TAMOŠAITIENĖ, A.; RUTKAUSKAITĖ, J. 2002. Nedarbo didėjimo kaime priežastys ir galimi

sprendimo būdai // Žemės ūkio mokslai, nr. 4 (priedas), p. 21-29.

http://www.amazon.com/

http://www.uni-giessen.de/gewisola2006

http://www.uni-giessen.de/gewisola2006

14

7. SWINNEN, F.M.; DRIES, L. 2003: A framework for analysing labor mobility in agriculture and rural areas of

transition countries. Journal of Agricultural and Rural Development, no. 1(5), p. 15-33.

8. TAMOŠAITIENĖ. A., RUTKAUSKIENĖ, J. 2001. Darbo išteklių įvertinimas ir užimtumo prognozės Lietuvos žemės

ūkyje // Vagos, nr. 51(4), p. 86-91.

9. TVRDON, M., SKOKAN, K. 2011. Regional disparities and the ways of their measurement: the case of the visegrad

four countries. Technological and economic development of economy, no. 17 (3), p. 501-518.

10. VITUNSKIENĖ, V. 2002. Lietuvos kaimo gyventojų užimtumas žemės ūkyje ir jo ekonominiai bei socialiniai

veiksniai. Tiltai, nr. 2 (19), p. 89-99.

Differences of Lithuanian argiculture employment in national and regional level

Summary

Nowadays the world undergoes rapid global changes, therefore the structure of employment changes: employment in

agriculture is decreasing (employment decreased by 57,7 percent during a period of analysis), while its growing in the other

sectors (services sector grew by 8,3 percent). Although these changes does not occur evenly in different regions.

This article is focused on analysis of employment in agriculture and its regional differences in Lithuania. Analyzing show

that employment in agricultural sector highly depends on the level of development of other economic sectors, especially industries

and servises, moreover very important favorable natural conditions. Services and industries are dominant in economically rich

regions (Vilnius region 77,8 percent people work in service, while Tauragė region 30,3 percent people work in agriculture).

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

15

ŪKININKAVIMO DIDELĖS GAMTINĖS VERTĖS TERITORIJOSE

EFEKTŲ VERTINIMAS: TEORINIAI ASPEKTAI

Viana Petroliūnaitė


Įvadas

Atitinkamas ūkininkavimas didelės gamtinės vertės teritorijose ne tik palaiko, bet dažnai ir atkuria didelę

biologinę įvairovę, kuri yra pagrindas gyvybingoms ekosistemoms egzistuoti o kartu užtikrinti pakankamą viešųjų

gėrybių teikimą vartotojams. Privatūs tokių žemių savininkai vis geriau suvokia savo vaidmenį saugant biologinę

įvairovę ir teikiant viešąsias gėrybes, tačiau atsižvelgiant į ekonominius aspektus, tai galima padaryti tik gaunant

finansinę paramą. Dėl pasaulinės prekybos organizacijos vykdomų derybų sumažėjus vieningos Europos Sąjungos

rinkos apsaugai, keisis ir žemės ūkio sektoriaus rėmimas, todėl būtina pagrįsti paramos reikšmingumą ir tikslingumą

didelės gamtinės vertės teritorijoms ir ūkininkavimui, pagrindžiant tuo, kad ūkininkavimas šiose teritorijose

papildomai teikia viešąsias gėrybes vartotojams bei sukuria papildomą vertę, kuri dažniausiai rinkos sąlygomis

neįvertinama.

Lietuvos mokslininkų darbuose ūkininkavimo didelės gamtinės vertės efektai bei jų sukuriama vertė dar

neanalizuota, todėl siekiant įvertinti ūkininkavimo šiose teritorijose sukuriamų efektų vertę būtina sudaryti

ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose sukuriamų efektų vertinimo modelį, kurio pagrindu būtų galima

įvertinti kokią realią naudą sukuria ūkininkavimas didelės gamtinės vertės teritorijose taip pagrindžiant paramos

šioms teritorijoms ir ūkininkavimui būtinumą.

Tyrimo tikslas - parengti ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertinimo modelį.

Tyrimo uždaviniai:

1) išnagrinėti didelės gamtinės vertės teritorijų ir ūkininkavimo sampratą, išskirti ūkininkavimo šiose

teritorijose sukuriamus efektus;

2) išnagrinėti metodus, tinkamus vertinti ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose sukuriamiems

efektams;

3) parengti ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertinimo modelį.

Tyrimo objektas – ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertinimas.

Tyrimo metodai – bendramokslinis abstrahavimo, mokslinės literatūros analizės, grupavimo ir grafinio

vaizdavimo metodai.

Rezultatai

Didelės gamtinės vertės teritorijos žemės ūkio vietovėse yra tos teritorijos, kur žemės ūkis padeda išlaikyti

didelį bioįvairovės lygį. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos užsakyto tyrimo „Didelės gamtinės

vertės žemės ūkio naudmenų bei miškų plotų kiekybinių ir kokybinių pokyčių identifikavimas“ rezultatais, didelės

gamtinės vertės teritorijos Lietuvoje apima trijų tipų teritorijas:

1 tipas. Teritorijos susijusios su didele pusiau natūralios augmenijos dalimi.

2 tipas. Teritorijos susijusios su neintensyviu ūkininkavimu, žemių mozaikiškumu. Prie šio tipo plotų

priskirtos teritorijos, kuriose vykdoma didelės gamtinės vertės ūkininkavimo praktika1 gamtinio karkaso ar CORINE

1 Didelę vertę skatinančią ūkininkavimo praktiką sudaro šios sudėtinės dalys:

vėlyvos šienavimo praktikos plotas, ha;

pūdymai didesni nei 0,5 ha (daugiau nei vienerių metų);

< 1 SGV/ha ganyklų plotas (ekstensyvaus ūkininkavimo žemės ūkio naudmenų plotai)

16

pievų ir ganyklų teritorijose. Prie antrojo tipo teritorijų priskirtos ir teritorijos remiamos pagal BŽŪP programos

priemonę agrarinės aplinkosaugos išmokos.

3 tipas. Žemės plotas, kuriame saugoma reta rūšis ar kuriame yra buveinė didelei daliai Europos ar pasaulio

konkrečios rūšies populiacijos (rezervatai ir draustiniai, kompleksinės saugomos teritorijos, Natura 2000 vietovės ir

įvairių tipų pelkės).

Didelė gamtinė vertė šiose teritorijos priklauso nuo teritorijoje taikomos ūkininkavimo praktikos, kuri

įvardijama kaip didelės gamtinės vertės ūkininkavimas. Didelės gamtinės vertės ūkininkavimas yra apibūdinamos

trimis kriterijais, kurie nurodo šio ūkininkavimo skiriamuosius bruožus (IEEP, 2006): žemės naudojimo

intensyvumas, pusiau natūralūs požymiai ir žemės dangos įvairovė (mozaikiškumas).

Paracchini, Opermann (2011) teigia, kad ūkininkavimas didelės gamtinės vertės teritorijose gali būti

vertinamas kaip daugiafunkcinis ūkininkavimas2. Šią idėją autoriai grindžia tuo, kad be pagrindinio tikslo –

produkcijos gamybos aplinkai palankiu būdu (siekiant biologinės įvairovės išsaugojimo), ūkininkavimas didelės

gamtinės vertės teritorijose teikia ir kitus efektus susijusius su aplinkosaugine, socialine ir ekonomine dimensijomis

(1 pav.).

1 pav. Ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektai išreikšti per žemės ūkio daugiafunkciškumo koncepciją

(Opermann ir kt., 2011)

Plačiau ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektus nagrinėjo Page ir kt. (2010), Dikova (2010),

Cooper ir kt. (2009). Autoriai šiuos efektus suskirstė į viešųjų gėrybių ir ekosistemų teikiamų paslaugų grupes.

Opermann ir kt. (2011) nurodė jų teikimo intensyvumą (1 lentelė).

1 lentelė. Didelės gamtinės vertės ūkininkavimo sistemų efektai (sudaryta autorės remiantis, Page ir kt., 2010; Dikova, 2010;

Cooper ir kt., 2009; Opermann ir kt., 2011)

Viešosios gėrybės: Ekosistemų paslaugos

kultūrinis kraštovaizdis *** rekreacija ir ekoturizmas ****

etinė vertė ****

kenkėjų reguliavimas ***

apdulkinimas ****

biologinės įvairovės palaikymas **** genetikos resursai ****

vandens kokybė ir pasiekiamumas *** vandens valymas ****

2 Daugiafunciškumas - žemės ūkio veikla, kuri šalia maisto produktų ar medžiagų gamybos kuria ir neprekinę produkciją, kuri

negali būti tiesiogiai parduodama (OECD, 2001).

EKONOMINĖ

DIMENSIJA

SOCIALINĖ DIMENSIJA

APLINKOSAUGINĖ

DIMENSIJA

Užimtumas;

Kultūrinis paveldas;

Sveikata;

Tradicijos

Prekyba; Pajamos;

Konkurencingumas

Vanduo;

Klimatas; Dirvožemis;

Biologinė įvairovė

Didelės

gamtinės vertės

ūkininkavimas

Ekosistemų

paslaugos

Kaimo

gyvybingumas ir plėtra

Visuomenės

gerovės užtikrinimas

17

vandens reguliavimas ***

dirvos funkcionalumas *** maisto medžiagų apytaka ***

dirvos erozijos mažinimas ***

klimato stabilumas ** klimato reguliavimas **

oro kokybė *** oro kokybės reguliavimas *

gaisrų ir potvynių pavojaus išvengimas *** natūralus pavojų išvengimas **

kaimo gyvybingumas *

gyvūnų gerovė ir sveikata **** produkcijos tiekimas *

maisto kokybė ir saugumas *

* mažas efektas ** vidutinis efektas, *** didelis efektas, **** labai didelis efektas

Verta pastebėti, kad dauguma ekosistemų teikiamų paslaugų taip pat gali būti vertinamos kaip viešosios

gėrybės (išskyrus produkcijos tiekimą), kadangi pasižymi viešosioms gėrybėms priskiriamoms savybėms3.

Kaip jau minėta didelės gamtinės vertės ūkininkavimo sistemų efektai gali būti vertinami ekonominiu,

socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriais. Ekonominis didelės gamtinės vertės ūkininkavimo sistemos efektas –

produkcijos tiekimas (pajamos, pelnas) ir ūkio konkurencingumo kitimas gali būti vertinama kiekybiniais metodais,

įvertinant šios ūkininkavimo praktikos besilaikančių ūkių sukuriamos produkcijos vertę, patiriamus kaštus

ūkininkaujat laikantis didelės gamtinės vertės ūkininkavimo praktikos. Šiuo atveju apskaičiuojama ūkio pardavimo

pajamos sudedant gautas pajamas iš augalininkystės, gyvulių ir kitų gyvūnų, kitos gyvulininkystės produkcijos ir

perdirbtos savos žemės ūkio produkcijos pardavimo, apskaičiuojamas ūkio konkurencingumo indeksas su valstybės

parama ir be jos, įvertinami ūkininko patiriami kaštai.

Sudėtingiau įvertinti aplinkosauginius bei socialinius efektus, nes jie dažniausiai traktuojami kaip teigiami

išorės efektai, kurie prilyginami viešosioms gėrybėms4 todėl neturi rinkos kainos. Kaip teigia B. Vaznonis, G.

Startienė (2008), nežinant viešųjų gėrybių paklausos ir pasiūlos, šių gėrybių vertės ar reikšmingumo neįmanoma

nustatyti, o tai sąlygoja nepagrįstą žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimą, kuris gali smarkiai įtakoti žemės ūkio

produktų rinkos ir tarptautinės prekybos iškraipymus. Viešųjų gėrybių paklausai vertinti naudojami nustatytų ir

atskleistųjų prioritetų metodai, o pasiūlai – kaštų metodai (2 lentelė).

2 lentelė. Viešųjų gėrybių vertinimo metodai (sudaryta autorės)

Vertinimo metodai Autoriai Vertinimo tikslas

Nu

sta

tyti

pa

kla

usa

i

Nustatytų prioritetų metodai:

Kontingento

vertinimas

Kubičkova (2004);

Yrjola, Kola (2004)

Nustatoma suma, kurią respondentas yra pasirengęs mokėti už tam

tikrų viešųjų gėrybių palaikymą.

Pasirinkimų

eksperimentas

Kallas ir kt. (2007) Viešųjų gėrybių vertė nustatoma remiantis respondentų pasirinkimu

palaikyti tam tikras aplinkosaugines priemones.

Atskleistųjų prioritetų metodai:

Kelionių išlaidų Tsur (1999),

Heall (2000)

Nustatoma kiek respondentams kainuoja atvykti iki rekreacinės

vietovės, įvertinat ir jų patiriamus alternatyviuosius kaštus.

Hedoninio

įkainojimo

Randall (2007),

Smith (2005)

Viešųjų gėrybių vertė nustatoma pagal nekilnojamojo turto kainų

skirtumus teritorijose kur teikiamos viešosios gėrybės ir kuriose jų

teikiama mažiau arba iš vis neteikiama.

3 Neatskiriamumas ir nekonkurentiškumas yra esminės viešųjų gėrybių savybės, reiškiančios, kad jei gėrybė yra prieinama

vienam vartotojui, reiškia ir kiti vartotojai ja gali naudotis. T.y. nėra techninių ar ekonominių priemonių, leidžiančių atskirti nuo

šios gėrybės vartojimo. Taip pat, jei gėrybė yra naudojama vieno vartotojo, tai nesumažina jos naudingumo kitiems vartotojams.

T.y. dėl šios gėrybės vartojimo vartotojai nekonkuruoja. 4 Viešosios gėrybės – tai prekės ar paslaugos, kurių vartojimas ir tiekimas negali būti apribotas vienu individu ar jų grupe, jos

negali būti tiesioginės prekybos objektas, kuriam būtų nustatyta atitinkama kaina.

18

Nu

sta

tyti

pa

siū

lai

Kaštų metodai:

Prevencinių

kaštų

Garrod (1999),

Krumalova (2002)

Nustatomi kaštai gyvybingų ekosistemų palaikymui (pvz. kiek

kainuoja išlaikyti produktyvų dirvožemį)

Produktyvumo

kaštų

Sandler (1984) Nustatoma suma, kuri prarandama dėl pablogėjusios ekosistemų

būklės.

Atstatomųjų

kaštų

Krumalova (2002) Nustatoma kaina, kurią tenka sumokėti keičiant arba gerinant pažeistų

ekosistemų teikiamas gėrybes (pvz. valant vandenį)

Galima būtų teigti, kad nors visi metodai ir yra taikomi vertinant viešąsias gėrybes, pagal jų sudėtingumą ir

pritaikymo lygį ne visi yra vienodai tinkami įvertinti šias gėrybes: kelionių išlaidų ir hedoninio įkainojimo metodai

tinkami vertinti tik su rekreacija laisvalaikiu bei kultūra susijusias viešąsias gėrybes, be to šie metodai gana sudėtingi

nes reikalauja didelių duomenų bazių bei yra gana imlūs laikui, o hedoninio įkainojimo metodu vertinant viešąsias

gėrybes kyla būtinybė pagristi kokią dalį nekilnojamojo turto kainos sudaro aplinkos gėrybės, o kokią pats turtas.

Prevencinių kaštų, produktyvumo kaštų bei atstatomųjų kaštų metodai tinkami įvertinti tik su gamyba susijusias

viešąsias gėrybes, todėl vertinant šiuo metodu neįmanoma apskaičiuoti kitų viešųjų gėrybių (pavyzdžiui rekreacinio

kraštovaizdžio) rinkos kainos.

Išanalizavus ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektus ir jų vertinimo metodus parengtas

ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertės nustatymo modelis (2 pav.). Šis modelis apima

ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose teikiamų efektų nustatymą, tinkamiausių metodų šiems efektams

vertinti parinkimą ir ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertės nustatymą.

2 pav. Ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertės nustatymo modelis (sudaryta autorės)

Pirmasis etapas vertinat didelės gamtinės vertės ūkininkavimo sistemų ekonominę vertę apima šių

ūkininkavimo sistemų efektų nustatymą (remiantis literatūros analize šios ūkininkavimo sistemos siejamos su

ekonomine dimensija (per prekinės produkcijos kūrimą) bei socialine bei aplinkosaugine dimensijomis, kurių efektai

vertinami kaip viešosios gėrybės). Šiame etape svarbu išskirti būtent tuos efektus, kurie iš tiesų įtakojami didelės

gamtinės vertės ūkininkavimo sistemų.

Antrajame etape pasirenkama nustatytų efektų vertinimo metodai: ekonominiai ūkininkavimo didelės

gamtinės vertės teritorijose efektai gali būti vertinami remiantis ūkio rodiklių analize, kai tuo tarpu ne per rinką

teikiamų efektų vertei nustatyti galimi įvairūs viešųjų gėrybių vertinimo metodai. Tačiau atsižvelgiant į metodų

Ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertė

Aplinkosauginiai efektai Socialiniai efektai

Kontingento vertinimas

Didelės gamtinės vertės ūkininkavimo sistemų efektai

Ekonominiai efektai

Ūkių rodiklių analizė

Didelės gamtinės vertės ūkininkavimo sistema

Biologinės įvairovės

palaikymas Vandens kokybė

Dirvos funkcionalumas

Kultūrinis kraštovaizdis Oro kokybė

Gyvūnų gerovė ir

sveikata

Pardavimo pajamos;

Pelnas;

Ūkio konkurencingumo indeksas

Viešųjų gėrybių

vertinimo metodai

19

taikomumą, siūloma naudoti kontingento vertinimo metodą, kadangi naudojantis šiuo metodu galima įvertinti visus

išorės efektus, jis yra gana paprastas ir neimlus laikui.

Trečiajame etape įvertinus ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose sukuriamų efektų vertes galima

nustatyti bendrą ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose sukuriamų efektų vertę, kuri pagrįs arba paneigs

paramos didelės gamtinės vertės teritorijoms ir ūkininkavimo sistemoms ekonominį naudingumą (tikėtina, kad jei

bendroji ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose sukuriamų efektų vertė bus didesnė, nei joms valstybės

skiriama parama ir ateityje bus galima tikėtis paramos šiam ūkininkavimui taip ir toliau visuomenei teikiant viešąsias

gėrybes).

Išvados

1. Didelės gamtinės vertės teritorijos žemės ūkio vietovėse yra tos teritorijos, kur žemės ūkis padeda išlaikyti didelį

bioįvairovės lygį. Didelė gamtinė vertė šiose teritorijos priklauso nuo teritorijoje taikomos ūkininkavimo

praktikos, kuri įvardijama kaip didelės gamtinės vertės ūkininkavimas. Ūkininkavimas didelės gamtinės vertės

teritorijose gali būti vertinamas kaip daugiafunkcinis ūkininkavimas, kadangi be pagrindinio tikslo – produkcijos

gamybos aplinkai palankiu būdu (siekiant biologinės įvairovės išsaugojimo), ūkininkavimas didelės gamtinės

vertės teritorijose teikia ir kitus efektus susijusius su aplinkosaugine, socialine ir ekonomine dimensijomis.

2. Tinkamiausias rinkos kainų neturinčių ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų (viešųjų gėrybių)

vertinimo metodas – kontingento, kadangi naudojantis šiuo metodu galima įvertinti visas viešąsias gėrybes,

nepriklausomai ar jų teikimą politinėmis priemonėmis reguliuoja valstybė (pasirinkimo metodas). Taip pat šis

metodas nereikalauja papildomų stebėjimų (nekilnojamojo turto vertės, kelionės kaštų analizavimo) ir yra

orientuotas į specifinę pinigų sumą, artimiausią rinkos kainai.

3. Parengtas modelis ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijose efektų vertinimui apima tris etapus

susidedančius iš ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijoje sukuriamų efektų nustatymo, metodų tinkamų

šių efektų vertinimui parinkimo ir bendros ūkininkavimo didelės gamtinės vertės teritorijoje sukuriamų efektų

vertės nustatymo.

Literatūra

1. COOPER, T.; HART, K.; BALDOK, D. 2009. The Provision of Public Goods Through Agriculture in the European Union //

Report Prepared for DG Agriculture and Rural Development, Contract No 30 CE-0233091/00-28. [interaktyvus] London:

Institute for European Environmental Policy. [žiūrėta 2012 gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: <

http://www.ieep.eu/assets/457/final_pg_report.pdf>

2. DIKOVA, M. 2010. Business development in HNV farming systems / Tourism and marketing? Tarptautinės konferencijos

medžiaga. [interaktyvus] London: Institute for European Environmental Policy. [žiūrėta 2012 gruodžio 29 d.]. Prieiga per

internetą: < http://www.efncp.org/events/conferences/hnv-grasslands/>\\

3. GARROD, G., WILLIS, G. 1999. Economic valuation of the environment– methods and case studies. New York. Oxford

University Press, Inc.

4. HEAL, G. 2000. Valuing ecosystem services. Ecosystems 3, p. 24–30.

5. YRJOLA, T., KOLA, J. 2004. Consumer Preferences Regarding Multifunctional Agriculture. International Food and

Agribusiness Management Review. VOL. 7 (1). P.34

6. KALLAS, Z., GOMEZ – LIMON. 2007. Are citizens willing to pay for agricultural multifunctionality? Agricultural

Economics. VOL 36, P. 405–419.

7. KRUMALOVA, V. 2002. Evaluation of chosen benefits on environment and landscape coming from Czech agriculture.

Agricultural Economics. VOL. 48, P. 13–17.

8. KUBIČKOVA, S. 2004. Non-market evaluation of landscape function of agriculture in the PLA White Carpathians.

Agricultural Economics. VOL. 50, P. 388–393.

9. KURLAVIČIUS P. 2006. Biologinės įvairovės apsauga valstybiniuose miškuose. Lietuvos ornitologų draugija.

http://www.ieep.eu/assets/457/final_pg_report.pdf

http://www.efncp.org/events/conferences/hnv-grasslands/%3e/

20

10. OPPERMANN ,R, BEAUFOY G, JONES G. 2011. High Nature Value Farming in Europe – 35 European countries -

experiences and perspectives. EFNCP.

11. PAGE ir kt. 2010. High Nature Value grasslands Securing the ecosystem services of European farming post 2013.

Tarptautinės konferencijos medžiaga. [interaktyvus] London: Institute for European Environmental Policy. [žiūrėta 2012

gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.efncp.org/events/conferences/hnv-grasslands/>\

12. SANDLER, T. CORNES, R., 1984. Easy ridens, joint production and public goods. The Economics Journal. No. 94. pg. 580

– 598. development. 2011. Nr. 1 (25). psl.: 231-237.

13. TSUR, Y., FLEISCHER A. 2000. Measuring the recreation value of agricultural landscape. European Review of Agricultural

Economics. VOL. 27(3), P.385-398.

14. VAZNONIS, V.; STARTIENĖ, G. 2009. Žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo socialinės atsakomybės aspektai.

Ekonomika ir vadyba. Nr. 14. psl. 24 – 32.

Summary

Evaluation of effects arising from farming in high nature value territory

High nature value territory – territory where appropriate farming supports high biological diversity. Farming in high

nature value territory can be seen as a multifunctional farming because without the main goal - an environmentally friendly way

of production, farming in high nature value areas provide other effects related to environmental, social and economical

dimensions, which is called public goods (positive externalities).

The most appropriate farming in high nature value territory effects assessment method - contingent valuation method,

because this method helps to evaluate all public goods this method also does not require additional observations and is oriented to

a specific amount of money which is closest to the market price. The model of farming in high for nature value territory

evaluation includes three stages consisting determination of high nature value territory, farming systems effects, methods suitable

for evaluation of these effects and farming in high nature value systems, economic valuation.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.efncp.org/events/conferences/hnv-grasslands/%3e/

21

PREKYBOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAIS TARP LIETUVOS

IR ES SPECIALIZACIJA

Sigita Stonytė


Įvadas

Gilėjant prekinių ir finansinių rinkų internacionalizacijai, stiprėja ryšiai ir priklausomybė tarp atskirų šalių

ekonomikų. Besikeičiančios gamybos sąlygos, technologiniai pokyčiai, nuolatos vykstantys globalizacijos ir

integracijos procesai, prekybos liberalizavimas, neišvengiamai palietė ir Lietuvos užsienio prekybą žemės ūkio ir

maisto produktais. Tai turėjo įtakos prekybos specializacijos lygio bei pobūdžio kitimo tendencijoms. Empiriniai

prekybos specializacijos tyrimai (Worz 2005; Algieri 2007;Drabik, Bartova 2008; Bernatonytė, Normantienė

2009;Caporale et.al. 2009) daugiausia atliekami sektoriaus arba šakos lygiu tarp įvairių šalių,tačiau pasigendama

tyrimų, susijusių su prekybos žemės ūkio ir maisto produktais tarpLietuvos ir ES specializacijos nustatymu.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų prekyba su ES yra itin reikšminga, nes maisto produktų ir gyvų

gyvūnų eksportas į ES, 2007 – 2011 metais, sudarė daugiau nei 50 proc., palyginus su eksportu į visas pasaulio šalis,

tuo tarpu žemės ūkio ir maisto produktų importo dalis iš ES, palyginus su importu iš visų pasaulio šalių, nagrinėjamu

laikotarpiu, sudarė apie 90 proc. Remiantis šiomis prielaidomis, yra tikslinga atlikti prekybostarp Lietuvos ir

ESspecializacijoslygio ir pobūdžio vertinimą.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti prekybos žemės ūkio ir maisto produktais tarp Lietuvos ir ES specializacijos

lygį bei pobūdį.

Tyrimo uždaviniai:

1. Identifikuoti prekybos specializacijos įvertinimo metodus;

2. Įvertintiprekybos žemės ūkio ir maisto produktais tarp Lietuvos ir ES specializaciją;

Tyrimo objektas –Lietuvos užsienio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais;

Tikslui pasiekti naudojami tyrimo metodai: mokslinės literatūros lyginamoji, sisteminė ir loginė analizė bei

sintezė, statistinių duomenų analizė, grupavimasbei apibendrinimas.

Rezultatai

Mokslinėje literatūroje prekybos specializacijos analizei skiriama vis daugiau dėmesio, dėl pastaraisiais

dešimtmečiais sparčiai augančio prekybos šakos viduje pobūdžio. Ši tendencija paskatino įvairias mokslininkų

diskusijas: nuo prekybos teorijų, kuriomis remiantis nagrinėjami skirtumai tarp prekybos šakos viduje ir tarpšakinės

prekybos; taip pat veiksnių, lemiančių prekybos specializacijos pobūdį ir lygį; iki problemų susijusių su tinkamos

metodikos parinkimu, siekiant įvertinti prekybos specializacijos pobūdžio ir lygio dinamiką bei priežastis.

Remiantis empiriniais tyrimais,prekybos specializacijos vertinimas dažniausiai atliekamas sektoriaus arba tam

tikros šakos lygiu.Algieri (2005), nagrinėjo prekybos specializacijos dinamiką Rusijoje, atskiriant prekybos šakos

viduje ir tarpšakinės prekybos specializacijos pobūdį. Caporale et.al. (2009), atliko prekybos specializacijos analizę

tarp dviejų rytų Europos šalių (Rumunijos ir Bulgarijos) ir (ES – 15)narių,tirdami prekybos šakos viduje lygį.

Prekybos specializacijos analizės principai buvo pritaikyti ir žemės ūkio ir maisto produktų prekybai. Drabik,

Bartova (2008), savo darbe nagrinėja žemės ūkio ir maisto produktų prekybos specializacijosdinamiką naujose ES

šalyse narėse. Lietuvos prekybos specializaciją šakos lygyje, nagrinėjo Bernatonytė, Normantienė (2009), gauti

tyrimo rezultatai rodo, jog prekybos šakos viduje pobūdis yra vyraujantis ir pastebimai augantis, ypač Baltijos šalių

prekyboje su ES.

22

Norint tinkamai įvertinti prekybos specializaciją, būtina atrinkti tinkamus vertinimo metodus. Remiantis

atliktais empiriniais tyrimais(Drabik, Bartova 2008; Bojnec, Ferto 2010),vertinant tam tikros šalies

prekybosspecializacijos lygį, taikomas Lafay (sutrump. LFI) indeksas. Šis indeksas įtraukia ne tik eksporto, bet ir

importo duomenis, o tai pasak (Drabik, Bartova, 2008), yra itin svarbu vertinant prekybos specializacijos lygį tam

tikrai prekių grupei.Lafay indeksas apskaičiuojamas:

(1)

Čia: – šalies i, prekių grupės j, eksportas į pasirinktą šalių grupę;

– šalies i, prekių grupės j, importas iš pasirinktos šalių grupės.

Remiantis Drabik, Bartova, (2008),o taip pat Bojnec, Ferto, (2010), didesnė LFI indekso vertė rodo aukštesnį

tam tikros produktų grupės prekybos specializacijos laipsnį. Atitinkamai, neigiamos vertės atskleidžia žemą

prekybos specializacijos lygį.

Laaser, Schrader, Heid (2008),teigia, jogsiekiant identifikuoti prekybos specializacijos pobūdį, būtina kuo

tiksliau atskirti prekybos šakos viduje bei tarpšakinės prekybos srautus. Caporale et. al. (2009),Bojnec, Majkovič

(2006),Algieri (2007), atliktuose empiriniuose tyrimuose, prekybos specializacijos pobūdis nagrinėjamas remiantis

prekybos šakos viduje analize. Autorių teigimu, plačiausiai prekybai šakos viduje identifikuoti naudojamas Grubel –

Lloyd (sutrump. GLIi) indeksas, taikomas tam tikrai produktų grupei, esant dvišalei prekybai.

)*100 (2)

Čia: Xijk – j šalies i produktų grupės eksportas į šalį (šalių grupę) k.

Mijk – j šalies i produktų grupės importas iš šalies (šalių grupės) k.

Indekso reikšmės varijuoja nuo 0 iki 100 proc.. Remiantis Caporale et. al. (2009), Bojnec, Majkovič (2006),

Algieri (2007), aukštesnės indekso reikšmės byloja, apie naudą gaunamą iš specializacijos ir šalies ekonomikos

integraciją į pasaulinę ekonomiką. GLIi lygybė artimesnė 0 rodo, jog prekyba šakos viduje nevyksta (šalis tik

eksportuoja, arba tik importuoja tam tikros šakos/grupės produktus, todėl vyksta tarpšakinė prekyba), o indekso

reikšmėartima arba lygi 100, atitinka dvišalės prekybos situaciją, kai šalis panašiai eksportuoja, kiek ir importuoja,

todėl prekybai būdinga specializacija šakos viduje.

Reikėtų pažymėti, jog, pasirinktiems indeksams apskaičiuoti (1 ir 2 formulės), reikia apibrėžti „produktų

grupės“ ir „šalių grupės“ sąvokas. Šiame tyrime žemės ūkio ir maisto produktų „produktų grupės“ apibrėžiamos

pagal SITC red. 4, 0 skyriui„maisto produktai ir gyvi gyvuliai“ priskiriamus 10 poskyrių (00-09 poskyriai), kurie yra

identifikuojami 2 ženklų skaitmeniniais kodais. „Šalių grupė“ apima ES – 27 šalis (išskyrus Lietuvą).

Remiantis atlikta prekybos žemės ūkio ir maisto produktais tarp Lietuvos ir ES specializacijos lygio analize (1

lentelė),galima daryti prielaidą,jog specializacijos lygis skirtingose produktų grupėse nagrinėjamu laikotarpiu yra

nevienodas ir kinta.

1 lentelė. Prekybos specializacijos lygis (proc.) tarp Lietuvos ir ES 2007 – 2011 metais (sudaryta autorės)

SITC

kodas Produktų grupės 2007 2008 2009 2010 2011

00 Gyvi gyvūnai 29.50 12.72 31.44 21.61 12.94

01 Mėsa ir mėsos produktai -24.28 -36.86 -26.14 -15.35 -18.95

02 Pieno produktai ir paukščių 50.60 36.00 46.74 34.32 26.55

23

kiaušiniai

03 Žuvys, vėžiagyviai, moliuskai bei

gaminiai iš jų 33.75 26.31 26.33 21.29 31.49

04 Grūdai ir grūdų produktai 11.24 33.32 47.93 38.86 31.85

05 Vaisiai ir daržovės -43.63 -58.97 -57.36 -65.99 -63.45

06 Cukrus, cukraus gaminiai ir medus -3.24 -5.34 -6.48 6.46 -8.26

07 Kava, arbata, kakava, prieskoniai ir

jų produktai -25.10 -24.46 -26.24 -26.60 -28.09

08 Gyvulių pašarai 32.45 16.36 22.92 26.43 26.74

09 Įvairūs maisto produktai ir mišiniai -36.89 -38.80 -37.09 -31.49 -29.22

2011 metais, didžiausias specializacijos lygis pasiektas žuvų, vėžiagyvių, moliuskų bei gaminių iš jų, taip pat

grūdų ir grūdų produktų užsienio prekyboje. Lyginant 2011 su 2007 metais, žuvų, vėžiagyvių, moliuskų bei gaminių

iš jų specializacijos lygis sumažėjo 2,26 proc. punkto, tuo tarpu grūdų ir grūdų produktų specializacija lyginant

analogiškus metus, padidėjo 20,61 proc. punkto. Šiek tiek mažesnis specializacijos laipsnis pasiektas pieno produktų

ir paukščių kiaušinių bei gyvulių pašarų užsienio prekyboje, bei 2011 metais abiejose produktų grupėse siekia

beveik 27 proc. Lyginant 2011 su 2007 metais, pieno produktų ir paukščių kiaušinių specializacijos lygis sumažėjo

24,05 proc. punkto, o gyvulių pašarų specializacijos lygis atitinkamu laikotarpiu sumažėjo 5,71 proc. punkto.

Žemiausias specializacijos lygis yra vaisių ir daržovių, taip pat kavos arbatos, kakavos, prieskonių ir jų

produktų, bei įvairių maisto produktų ir jų mišinių produktų grupėse. Vaisių ir daržovių specializacijos lygis per

nagrinėjamą 2007- 2011 metų laikotarpį mažėja, o 2011 palyginus su 2007 metais, specializacijos lygis sumažėjo

19,82 proc. punkto. Kavos, arbatos, kakavos, prieskonių ir jų produktų prekybos specializacijos lygis 2011 lyginant

su 2007 metais sumažėjo 2,99 proc. punkto. Nors įvairaus maisto produktų ir mišinių specializacijos lygis 2011

metais lyginant su 2007 metais padidėjo 7,67 proc., tačiau jis išlieka vienas iš žemiausių tarp visų nagrinėjamų

produktų grupių.

Atlikus prekybos žemės ūkio ir maisto produktaistarp Lietuvos ir ES specializacijos pobūdžio analizę(2

lentelė), galima daryti prielaidą, jog prekyba žemės ūkio ir maisto produktais tarp Lietuvos ir ES yra prekybos šakos

viduje pobūdžio ir daugeliui produktų grupių būdinga šios prekybos formos didėjimo tendencija.

2 lentelė. Prekybos šakos viduje specializacijos lygis (proc.) tarp Lietuvos ir ES 2007 – 2011 metais (sudaryta autorės)

SITC

kodas Produktų grupės 2007 2008 2009 2010 2011

00 Gyvi gyvūnai 70.51 87.56 68.61 78.54 87.24

01 Mėsa ir mėsos produktai 75.68 61.54 73.53 83.93 80.11

02 Pieno produktai ir paukščių kiaušiniai 49.46 65.76 53.59 66.73 74.93

03 Žuvys, vėžiagyviai, moliuskai bei

gaminiai iš jų

66.29 74.96 74.01 79.79 69.75

04 Grūdai ir grūdų produktai 88.79 68.04 52.34 61.84 69.05

05 Vaisiai ir daržovės 56.30 37.85 42.12 32.28 34.22

06 Cukrus, cukraus gaminiai ir medus 96.75 94.17 93.42 93.80 91.30

07 Kava, arbata, kakava, prieskoniai ir jų

produktai

74.87 74.47 73.53 72.76 71.13

08 Gyvulių pašarai 67.58 84.69 77.32 74.21 73.98

09 Įvairūs maisto produktai ir mišiniai 63.09 60.43 62.77 68.12 70.25

24

Didžiausias prekybos specializacijos šakoje lygis, pasiektas cukraus, cukraus gaminių ir medaus grupėje, taip

pat gyvų gyvūnų grupėje, bei mėsos ir mėsos produktų grupėje. 2011 metais jis atitinkamai siekė 91,30 proc.

cukraus, cukraus gaminių ir medaus grupėje, 87,24 proc. gyvų gyvūnų grupėje, bei 80,11 proc. mėsos ir mėsos

produktų grupėje. Mažiausias prekybos šakos viduje lygis atitinkamais metais yra vaisių ir daržovių produktų

grupėje(34,22 proc.). Nagrinėjamu laikotarpiu labiausiai šakos viduje lygis išaugo pieno produktų ir paukščių

kiaušinių produktų grupėje, 2011 lyginant su 2007 metais, prekybos šakoje lygis padidėjo 25,47 proc.

punkto.Lyginant 2011 su 2007 metais, labiausiai prekybos šakos lygis sumažėjo vaisių ir daržovių grupėje,

atitinkamai 22,08 proc. punkto.

Išvados

1. Atlikus literatūros šaltinių analizę, žemės ūkio ir maisto produktų prekybos specializacijos lygio nustatymui

pasirinktas Lafay indeksas. Norint atskirti prekybos šakos viduje pobūdį nuo tarpšakinės prekybos, bei įvertinti

atitinkamo pobūdžio lygį, skaičiuojamas Grubel – Lloyd indeksas.

2. Išanalizavusprekybos žemės ūkio ir maisto produktaistarp Lietuvos ir ES specializacijos lygio dinamiką, galima

daryti prielaidą, jogprekybos specializacijos lygis nagrinėjamu laikotarpiu skirtingose produktų grupėse yra

nevienodas ir kinta. 2011 metais,didžiausias prekybos specializacijos lygis, pasiektas žuvų, vėžiagyvių, moliuskų

bei gaminių iš jų, taip pat grūdų ir grūdų produktų prekyboje.Žemiausias prekybos specializacijos lygis yra vaisių

ir daržovių, taip pat kavos arbatos, kakavos, prieskonių ir jų produktų, bei įvairių maisto produktų ir jų mišinių

produktų grupėse.Atlikus prekybos specializacijos pobūdžio analizę, galima daryti prielaidą, jog prekyboje žemės

ūkio ir maisto produktais tarp Lietuvos ir ES, vyrauja prekybos specializacijos šakos viduje pobūdis. Didžiausias

prekybos specializacijos šakoje lygis,pasiektas cukraus, cukraus gaminių ir medaus grupėje, taip pat gyvų gyvūnų

grupėje, bei mėsos ir mėsos produktų grupėje. 2011 metais jis atitinkamai siekė 91,30 proc. cukraus, cukraus

gaminių ir medaus grupėje, 87,24 proc. gyvų gyvūnų grupėje, bei 80,11 proc. mėsos ir mėsos produktų grupėje.

Mažiausias prekybos specializacijos šakos viduje lygis atitinkamu laikotarpiu yra vaisių ir daržovių produktų

grupėje(34,22 proc.).

Literatūra

1. ALGIERI, B. 2007. Trade Specialization dynamics in Russia.Comperative Economic Studies, 2007, 49, (232-258).

2. BERNATONYTĖ, D., NORMANTIENĖ, A. 2009. Estimation of trade specialization: the case of Baltic states. ISSN 1392 –

2785 Inžinerinė ekonomika – Engineering Economics (2). 2009. Economics of engineering decisions.

3. BOJNEC, Š. MAJKOVIČ, D. 2006. Globalization of Slovenian agriculture and food trade. Managing Global Transitions 4

(4): 347-361.

4. BOJNEC, Š., FERTO, I. 2010. Southeastern European agrofood trade specialization. Eastern European Economics vol. 48,

no. 3, May – June 2010, pp. 22-51.

5. CAPORALE et. al. 2009. Trade specialization and economic convergence: evidence from two eastern european countries.

[Interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. sausio 12 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.degit.ifw-

kiel.de/papers/degit_16/c016_071.pdf >

6. DRABIK, D., BARTOVA, L. 2008. Agri – food trade specialization pattern in the New EU Member States. [Interaktyvus]

[žiūrėta 2012 m. sausio 12 d.]. Prieiga per internetą: < http://ageconsearch.umn.edu/handle/44124 >

7. LAASER, C., F., SCHRADER, K., HEID, B. 2008. Trade integration in an enlarged European Union – Poland‘s road to

succes? [Interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. sausio 12 d.]. Prieiga per internetą: <

http://akson.sgh.waw.pl/~zczajk/IGS_homepage/documents/WorkingPapers/wp286.pdf>

8. WORZ, J. 2005. Dynamics of trade specialization in developed and less developed countries. Emerging Markets Finance and

Trade, vol. 41, no. 3. May-June 2005, 92 – 111 pp.

25

Summary

Agri-food trade specialization pattern in Lithuania

During observed period trade specialization between Lithuania and EU in different product groups was slightly changing.

The highest degree of specialization was reached infish, crustaceans, molluscs, grain and grain products tradein 2011.The lowest

level of trade specialization had fruits and vegetables, also coffee tea, cocoa, spices and their products, as well as a miscellaneous

edible products and preparations product groups. Following the pattern of trade analysis, it could be assumed that the in agri-food

products between Lithuania and the EU prevails intra-industry trade specialization. The highest level of intra- industry trade

reached in sugar, sugar products and honey (respectivelly 91,30 percent)in 2011. The lowest level of intra-industry trade in the

corresponding period had the fruits and vegetables product group (34,22 percent).

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Valerija Vinciūnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

26

ŪKININKŲ ŪKIŲ PAJAMŲSAMPRATOS IR APSKAIČIAVIMO

METODIKŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

Julius Ubarevičius


Įvadas

Žemės ūkis buvo ir tebėra labai svarbi Lietuvos ekonomikos dalis, kurio pagrindinis tikslas yra gauti kuo

daugiau pajamų. Pagrindinę žemės ūkio pajamų dalį sudaro pajamos gautos iš tradicinių veiklų, t.y. augalininkystės

ir gyvulininkystės. Šių pajamų dydį įtakoja įvairūs veiksniai, kaip produkcijos paklausa, supirkimo kainos, žemės

derlingumas ir kt. Ūkininkų ūkių pajamas stabilizuoti padeda valstybės ir Europos Sąjungos teikiama parama, kurios

dėka ūkiai gali modernizuoti techniką, taip padidindami galimybes gauti didesnes pajamas.

Tyrimo objektas – ūkininkų ūkių pajamų samprata ir jų skaičiavimo metodai.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti ūkininkų ūkių pajamų sampratą ir atlikti apskaičiavimo metodikų lyginamąją

analizę.

Tyrimo uždaviniai:

1)išanalizuoti ūkininkų ūkių pajamų sampratą;

2) atlikti ūkininkų ūkių pajamų apskaičiavimo metodikų lyginamąją analizę.

Tyrimo metodai. Iškeltam tikslui ir uždaviniams įgyvendinti naudoti mokslinės literatūros analizės

irsintezės, palyginimo, loginės ir sisteminės analizės bei apibendrinimo metodai.

Ūkininkų ūkių pajamų teoriniai aspektai

Pajamos – daugialypė ir sudėtinga ekonominė kategorija. Siaurąja prasme jos gali būti suprantamos kaip

individo ar jo šeimos potencines vartojimo galimybes atspindintis rodiklis, tačiau pažvelgus į giluminius pajamų

formavimosi ir vystymosi dėsningumus, jos gali būti vertinamos kaip daugiamatis šalies socialinio ekonominio

išsivystymo, bei visuomenės raidos indikatorius (Šileika, Blažienė, 2000).

Pagal Panahi ir kt. (2009), žemės ūkis tebėra didžiausias gamybos sektorius, tiek išsivysčiusių ir

besivystančių šalių ekonomikai, nes jis yra ekonomikos augimo, užimtumo ir eksporto pajamų šaltinis. Pokyčiai,

kurie sunkina sąlygas žemės ūkio pajamoms uždirbti, yra vis didesnės kuro ir transportavimo išlaidos,

neprognozuojama klimato kaita ir kt. (Banele, Cliff, 2012).

Žemės ūkiui svarbu ne vien tai, kiek per metus pagaminta bendrosios produkcijos, bet ir tai, kiek sukurta

naujos vertės. Ūkiniu požiūriu pajamos – tai skirtumas tarp piniginių įplaukų už realizuotą produkciją ir išlaidų tai

produkcijai pagaminti. Penman R. (2007) teigia, kad ūkininkų ūkių pajamos – tai nauda iš žemės ūkio gamybos

uždarbio ir yra išreikštos ūkio turto padidėjimu atskaičius mokesčių dalį. Panašią nuostatą turi ir Fabozzi (2006) bei

Emmanuel (2005), kurie teigia, kad ūkininkų ūkių pajamos – tai skirtumas tarp parduotos žemės ūkio produkcijos

vertės ir sumokėtų mokesčių į biudžetą.

Siekiant išanalizuoti pajamų sampratos teorinius aspektus pateikiama susisteminta lentelė, kurios tikslas

įžvelgti ūkininkų ūkio pajamų sampratos suvokimo skirtumus ir juos apibendrinti.

27

1 lentelė. Pajamų žemės ūkyje sampratos apibrėžimai mokslininkų darbuose (sudaryta autoriaus)

Autorius Pajamų sampratos

Fabien, D. 2005. Ūkininkų ūkių pajamos – rinkos teikiama nauda prieš atskaitymus.

Hopkins, J. 2007. Ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos, uždirbtos žemės ūkyje,

miškininkystėje, galvijų auginime ir žvejyboje; įskaitant ne žemės

ūkio pajamas, taip pat oficialaus ar neoficialaus darbo užmokestis bei

pensija.

Eurostat. European comission. 2012. Ūkininkų ūkių pajamos – tai sukuriamų verčių suma per tam tikrą

laikotarpį kitiems veiksniams nekintant bei atimant atskaitymų sumą.

Friedl, G. 2005. Ūkininkų ūkių pajamos yra visos pajamos, uždirbtos kaip

apmokėjimas už produktyvią veiklą.

Emmanuel, S. 2005. Ūkininkų ūkių pajamos - tai įplaukos iš rinkos pardavus pagamintą

produkciją bei atskaičius visus mokesčius ir apimančios visas

asmenines pajamųrūšis: darbo užmokestį, kapitalo pajamas

(dividendai, palūkanos, renta) bei kt.

Pfeiffer, L., López-Feldman, A,. Taylor, J. 2009. Ūkininkų ūkių pajamos – tai pridėtinė vertė, kuri yra sukuriama

dirbant žemės ūkyje ir parduodant produkciją, vykdant ne žemės ūkio

veiklą, gaunant išorinių pinigų pervedimų, ar naudojantis

santaupomis.

Harris, J.M.; Erickson, K.; Johnson, J. ir kt. 2009. Ūkininko ūkio pajamos – tai grynosios pajamos, gaunamos

besiverčiant žemės ūkio veikla. Pajamos gautos ne iš žemės ūkio

veiklos laikomos asmeninėmis pajamomis, tokiomis kaip palūkanos,

dividendai, pensijos, socialinės pašalpos.

Henning, C. 2009. Ūkininkų ūkių pajamos – įplaukos iš žemės ūkio veiklos, kur žemė

yra naudojama vystyti žemės ūkį.

Ormazábal, K. 2003. Ūkininkų ūkių pajamos - kapitalo nauda, gauta iš žemės ūkio,

kurinvestuojama į ūkio plėtrą bei alternatyvų verslą.

United States Department of Agriculture 2012. Ūkininkų ūkių pajamos yra grynoji pridėtinė vertė, kuri kartu su visu

žemės ūkiu prisideda prie nacionalinės ūkio sistemos, kai ūkininkas

verčiasi žemės ūkiu.

LAEI. 2010. Ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos už parduotą augalininkystės,

gyvulininkystės bei kitą produkciją.

Iš pateiktos 1 lentelės galima teigti, kad kai kurie autoriai pajamas tapatina su įplaukomis. S. Emmanuel

(2005) nuomone pajamos tai įplaukos atskaičius mokesčius, o tuo tarpu J. Hopkins (2007) mano priešingai, kad prie

žemės ūkio veiklos pajamų reikia pridėti darbo užmokestį tada gausime ūkininkų ūkių pajamas. C. Henning (2009)

supaprastina apibrėžimą teigdamas, kad tai įplaukos vystant žemės ūkį. Šiuos apibrėžimus būtu galima sukritikuoti,

nes įplaukos ir pajamos tai ne tas pats: įplaukos yra gaunamos piniginės lėšos, nepaisant to, ar jo uždirbtos ar

neuždirbtos, o tuo tarpu pajamos tai uždirbtos lėšos už prekes ar paslaugas. J. Hopkins (2007) pajamų sampratoje

ūkininkų ūkių pajamas suskaido į šakas iš kurių jos gaunamos. Tuo tarpu D. Fabien (2005) mano, kad ūkininkų ūkių

pajamos tai rinkos teikiama nauda, Pfeiffer, López-Feldman, Taylor (2009) įvardija, kad pajamos yrapridėtinė vertė,

Ormazábal (2003) traktuoja kaip kapitalo naudą.

28

Ūkininkų ūkių pajamos yra ne tik skirtingai apibrėžiamos straipsniuose, leidiniuose, norminiuose

dokumentuose, bet ir apskaitomos. D. Kšivickienė, E. Ribašauskienė (2007) nurodo, kad ūkininkų ūkių pajamos – tai

visa bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė, atėmus gamybines (materialines) sąnaudas tai produkcijai pagaminti.

Žemės ūkio ekonomikos terminų žodyne nurodoma, kad ūkininkų ūkių pajamas sudaro piniginės ir natūrinės

pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Piniginės pajamos skaičiuojamos iš pinigų sumos, gautos pardavus žemės

ūkio produkciją, atėmus išlaidas žemės ūkio gamybai. Natūrinės žemės ūkio pajamos – tai žemės ūkio produkcija,

kurią ūkis sunaudoja pats. Tačiau pastaruoju metu gaunant gamybos subsidijas (tiesiogines ir kompensacines

išmokas) iš valstybės bei ES, jos turi būti pridedamos prie ūkio pajamų (Kazakevičius, 2011).

Visas sąvokas galima interpretuoti įvairiai ir tik iš dalies galima sutikti sušių autorių mintimis, nes

Ormazábal (2003) akcentuoja investavimo bei ūkio plėtros svarbą, o tuo tarpu Pfeiffer, López-Feldman, Taylor

(2009) analizuoja tik įplaukas iš gamybos ir kitos veiklos. Autoriai, tiriantys žemės ūkio pajamas, iš dalies įvardija

tuos pačius aspektus, tik skiriasi jų pateikimas.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtotės organizacija(OECD) pajamas sutapatina su įplaukomis, tačiau

įvardina, jog ūkininkų ūkių pajamos yra maksimalus kiekisįplaukų, sukurtų naudojant pagrindinius gamybos

veiksnius (darbą, žemę, kapitalą), kurį ūkininko ūkis gali suvartoti, nemažindamas jo tikrosios grynos vertės bei

atskaitant visus mokėjimus.Nors OECD pajamas prilygina įplaukoms, tačiau apibūdinimas yra ganėtinai tikslus,

kadangi jis orientuotas būtent į žemės ūkio sektorių, įvardinant konkretų pajamų gavimo būdą – naudojant darbą,

žemę beikapitalą. Eurostat ir JAV žemės ūkio departamentas ūkininkų ūkių pajamas prilygina sukurtai grynai

pridėtinei vertei.

Ūkis keletą metų gali gyvuoti, jei pajamos dengia išlaidas, ypač jei ūkininkas sugeba skolintis, gyventi iš

santaupų, ar gauti pajamų iš ne žemės ūkio veiklos. Deja, tai tik laikina,nes finansiškai gyvybingas ūkininko ūkis gali

sukurti tik tokias pajamas, su kuriomis būtų galima sumokėti mokesčius ar skolas, tačiau ūkininkas nesukuria tiek

pajamų, kad išlaikytų save patį ir savo šeimą. Tokią situacija apibūdina Morehart (2000) pajamų apibrėžimas,

kuriame ūkininko ūkio pajamos prilyginamos tokioms pajamoms, kurios įgalina ūkį užmokėti jo sąskaitas - t.y.

pakankamos prekių pardavimo pajamos, kad atsvertų gamybos kaštus. Autoriaus teigimu, tokį ūkį galima pavadinti

finansiškai gyvybingu.

Ūkininkų ūkių pajamų skaičiavimo metodika

Žemės ūkio pajamas analizuojančios institucijos, ne tik sistemina informaciją, bet ir turi atitinkamą pajamų

skaičiavimo metodiką. Pirmiausia palyginsime EUROSTAT ir OECD ūkių pajamų skaičiavimo metodikas (1 pav.).

1 pav. Ūkininko ūkio pajamų skaičiavimo metodika pagal EUROSTAT ir OECD (sudaryta autoriaus)

Iš pateikto grafiko matyti, kad EUROSTAT ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtotės organizacija (OECD)

skaičiuojant ūkininkų ūkių pajamas taiko skirtingas apskaičiavimo metodikas. OECD ūkininkų ūkių pajamas

EUROSTAT

(Europos Sąjungos

statistikos tarnyba)

Žemės ūkio

veiklos pajamos

OECD (Ekonominio

bendradarbiavimo ir

plėtotės organizacija)

Pajamos ne iš

žemės ūkio veiklos Valstybės

subsidijos,

kompensacijos

+ + +

29

skaičiuoja prie žemės ūkio pajamų pridedant pajamas gautas ne iš žemės ūkio veiklos, o tuo tarpu EUROSTAT dar

prideda ir valstybės subsidijas bei kompensacijas.

Išsamesnę ūkininkų ūkių pajamų skaičiavimo metodiką taiko Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

(LAEI) ir FAND (2 pav.).

2 pav. Ūkininko ūkio pajamų skaičiavimo metodika pagal LAEI ir FAND (sudaryta autoriaus)

FAND ūkininkų ūkių pajamas skaičiuoja iš bendrosios produkcijos atimdami tarpinį vartojimą, nusidėvėjimą

ir visus išorinius veiksnius, ir pridėdami gamybos subsidijų ir mokesčių balansą. Šių dviejų įstaigų skaičiavimo

metodikos yra panašios, tik turi vieną skirtumą, kad LAEI skaičiuojant ūkininkų ūkių pajamas prideda paramas pagal

investicines programas, ko FANDneįtraukia. Yra mokslininkų, kurie šias pajamas paskaičiuotu daug paprasčiau, pvz.

Desrosiers S., Lemaire N. (2007) prie bendrosios naudos pridėtu bendrąjį darbo užmokestį. Šioje metodikoje

išskiriamas darbo užmokestis, kuris neakcentuojamas prieš tai pateiktose formulėse.

Išvados

1. Pajamų sampratos analizė leido suformuluoti patį bendriausią pajamų apibrėžimą:pajamos yra įplaukų kiekis iš

prekinės gamybos, įskaitant tiesioginę paramą bei atėmus mokesčius, tarpinį vartojimą ir nusidėvėjimą.

2. EUROSTAT ir OECD ūkininkų ūkių skaičiuoja siaurąja prasme įtraukiant pajamas iš žemės ūkio veiklos ir kitas

pajamas bei EUROSTAT dar įtraukia ir valstybės subsidijas, o LAEI ir FAND ūkininkų ūkių pajamas skaičiuoja

detaliau įtraukiant tarpinį vartojimą, nusidėvėjimą ir visus išorinius veiksnius, gamybos subsidijas ir mokesčių

balansą, taip pat LAEI dar prideda paramą pagal investicines programas.

FAND(Ūkių apskaitos

duomenų tinklas)

LAEI (Lietuvos agrarinės

ekonomikos institutas)

Bendroji žemės

ūkio produkcija

Tarpinis

vartojimas

Gamybos

subsidijų ir

mokesčių balansas

Nusidėvėjimas

Visi išoriniai

veiksniai

Parama pagal

investicines

programas

-

+

-

-

+

+

30

Literatūra

1. BANELE, L., CLIFF, S. 2012. The concept of sustainable agriculture: Global and African perceptions with emerging issues

from Swaziland. African Journal of Agricultural Vol. 7(28) [žiūrėta 2013 sausio 10 d.]. Prieiga per internetą:<http://

www.academicjournals .org/ajar /PDF/ pdf2012/ 24%20Jul/Nkambule%20and%20Dlamini.pdf>.

2. DESROSIERS, S., LEMAIRE, N. 2007. Residual income approach to equity country selection. Financial Analysts Journal,

nr. 63 (2), p. 76 – 89.

3. EMMANUEL, S. 2005. Top Incomes in the United States and Canada Over the Twentieth Century. Journal of the European

Economic Association, nr. 3 (2/3), p. 402 –411.

4. FABIEN, D. 2005. Top Incomes in Germany and Switzerland. Journal of the European Economic Association, nr. 3 (2/3).

5. Fabozzi, F. J. 2006. Fixed Income Mathematics: Analytical and Statistical Techniques. New York

6. FRIEDL, G. 2005. Incentive properties of residual income when there is an option to wait. Schmalenbach Business Review nr.

57 (1).

7. HARRIS, J.M.; ERICKSON, K.; JOHNSON, J. IR KT. 2009. Agricultural income and Finance Outlook, 2009. A Report

from the Economic Research Service: United States Department of Agriculture.

8. HENNING, C. 2009. Networks of Power in the CAP system of the EU-15 and EU-25. Journal of Public Policy, nr. 29, p. 153-

177.

9. HOPKINS, J. 2007. Assessing Farm Household Well-Being - Beyond Farmers and Farm Income. Amber wawes, nr. 04 (02).

10. KAZAKEVIČIUS, Z. 2011. Gamybos subsidijos – pelningo ūkininkavimo pagrindas ūkininkų ūkiuose. Vadybos mokslas ir

studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 1(25), p. 124-134.

11. KŠIVICKIENĖ, D., RIBAŠAUSKIENĖ E. 2007. Ūkinės veiklos įvairinimo kaime sociologinis vertinimas. Žemės ūkio

mokslai T. 14. Priedas. P. 19–26

12. MOREHART, M. 2000. A Fair Income for Farmers? [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.ers.usda.gov/publications/agoutlook/may2000/ao271i.pdf>

13. ORMAZÁBAL, K. 2003. A Fundamental Contradiction in Keynes’ Conception of Income.

14. PANAHI, F., MALEKMOHAMMADIN, I., CHIZARI, M., 2009. The role of optimizing agricultural water resource

management to livelihood poverty abolition in Rural Iran. Australian Journal.

15. PENMAN, S. 2007.Financial reporting quality: is fair value a plus or a minus?. Graduate School of Business, Columbia

University.

16. PFEIFFER, L., LÓPEZ-FELDMAN, A,. TAYLOR, J. 2009. Is off-farm income reforming the farm? Evidence from Mexico.

Agricultural Economics, nr. 40 (2).

17. ŠILEIKA, A., BLAŽIENĖ, I. 2000. Metodologinis gyventojų pajamų tyrimas. Socialiniai tyrimai: tarpdisciplininis požiūris.

Šiauliai: Šiaulių Universiteto leidykla.

18. UNITED STATES DEPARTMENT OF AGRICULTURE, 2009. Farm income and costs: glossary [interaktyvus]. [žiūrėta

2013 m. sausio 14 d.]. Prieiga per internetą:<http://www.ers.usda.gov/ Briefing/FarmIncoe/Glossary/def_nfi.htm>

Summary

Farmers farm income concepts and calculation methods comparative analysis

Agriculturehas been andremains a very importantpart ofthe Lithuanian economy, whose main goal is to getmore revenue. The

mainagriculturalshare of incomederived fromtraditional activities,cropandlivestock production. Theincome ofthe influence of

variousfactors such asproductdemand,the purchase priceof the land, and so on.Farmershelp tostabilizefarm incomecountries and

the EuropeanUnionsupport, thanks to whichhouseholdsare able to upgradeequipmentthereby increasing the chancesfor a higher

return.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

31

ŽEMĖS ŪKIO ĮTAKOS EKONOMIKOS AUGIMUI VERTINIMO

MODELIAI

Aušra Vareikytė


Įvadas

Žemės ūkis yra kiekvienos valstybės sudėtinė ekonomikos dalis, tai kaip jis įtakoja ekonomiką priklauso nuo

žemės ūkio išsivystymo lygio ir nuo šalyje vykdomos politikos. Lietuvai tapus ES nare žemės ūkis yra remiamas

didelėmis subsidijomis, kas turėtų didinti žemės ūkio našumo rodiklius, bet nuo 2004 m. parama žemės ūkiui

Lietuvoje nėra siejama su gamybos apimčių didinimu.

Išvystytos rinkos ekonomikos sąlygomis žemės ūkio dalis nacionalinėse pajamose sudaro vis mažensnę dalį,

tačiau žemės ūkio dalies mažėjimas nacionalinėse pajamose nereiškia, kad jis neįtakoja ekonomikos augimo, nes

žemės ūkyje sukuriama pirminė žaliava kitiems pramonės sektoriams, užtikrindamas šių sektorių paklausą žemės

ūkis teigiamai įtakoja ekonomikos vystymąsi.

Tačiau nėra sukurta tokio modelio, kuris padėtų nustatyti žemės ūkio įtaką ekonomikai apimant visus

įtakojančius faktorius. Mokslinėje literatūroje siūlomi metodai dažniausiai įtraukia kelis atrinktus veiksnius ir tiria jų

įtakos sferas. Remiantis keliais skirtingais parametrais, kurie atspindi atskiras įtakos sferas, galima įvertinti ribotos

apimties poveikį

Tyrimo tikslas – susisteminti žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui vertinimo modelius.

Tyrimo uždaviniai:

a) Išanalizuoti, atitinkančius darbo temą, Lietuvos ir užsienio ekonomikos ir žemės ūkio specialistų

tiriamuosius, analitinius ir vertinamuosius darbus.

b) Išskirti pagrindinius žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui vertinimo modelius, pagal galimybę

pritaikyti juos tiriant Lietuvos žemės ūkio įtaka ekonomikos augimui.

c) Pagal išskirtus vertinimo modelius sudaryti žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui Lietuvoje vertinimo

schemą.

Tyrimo objektas – žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui vertinimo modeliai.

Tyrimo metodas. Mokslinės literatūros analizė apimanti ekonominių ir socialinių teorinių teiginių

apibendrinimą ir pritaikymą darbo temai.

Rezultatai

Atlikta literatūros šaltinių analizė parodė, kad daugelis mokslinikų mano, jog žemės ūkis turi didelę įtaką

ekonomikos augimui (P. Lains, V. Pinilla 2008, M. Tracy 1998 ir kt.). Tačiau žemės ūkis yra specifinis sektroius ir

jo įtaką ekonomikos augimui pagrinde pasireiškia ne per žemės ūkio produkcijos apimčių didinimą (P. M. Romer

2007). Todėl reikia išskirti pagrindinius veiksnius kuriais remiantis ta įtaka gali būti nusakoma. Dažniausiai

pagrindiniai veiskniai yra atrenkami remiantis ekologiniu (R. Čiegis 2009, R. Michael 1987), socialiniu (Baldwin

C.J.,2009, Ghatak S., 1995) arba ekonominiu kritierijum, kadangi šių veiksnių pasireiškimas nėra tolygus, tyrime

naudojami žemės ūkio rodikliai gali rodyti teigiamą įtaką ekologiniu aspektu, ir neigiamą įtaką ekonominiu aspektu

ir atvirkščiai.

Pasak, R. Ginevičiaus ir V. Podvezko, „vertinant tą patį reiškinį įvairiais daugiafunkciniais metodais, gaunami

skirtingi rezultatai. Tai leidžia teigti, kad kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, vidinę logiką, išryškina

vis kitokį nagrinėjamo objekto ar nagrinėjamos situacijos aspektą....Dėl to kyla tiek mokslinė, tiek praktinė problema

– kokius daugiafunkcinio vertinimo būdus įtraukti į vieną „paketą““ (R. Ginevičius, V. Podvezko 2008).

32

Pavyzdžiui C. Cahill, W. Legg, savo darbe aprašo modelius, kurie padeda atskleisti politikos daromą įaką

šalies žemės ūkiui, galutinį rezultatą pateikiant vertine išraiška (C. Cahill, W. Legg). Pritaikius tik šį modelį,

palyginus žemės ūkyje gaunamą produkciją ir paramą tai produkcijai gauti, atsiskleitų tikroji žemės ūkio produkcijos

kaina šalies mastu ir jeigu žemės ūkio produkcijos kainoje parama sudarytų didelę struktūrinę dalį, galima būtų

daryti išvadą, kad šiuo aspektu, žemės ūkis neigiamai įtakoja ekonomikos augimą. Tačiau, dėl žemės ūkio specifikos

ir dėl to, kad nuo 2004 m. žemės ūkio parama Lietuvoje nėra siejama su gamybos apimtimis, modelis nėra tinkamas

darbo tyrimui.

Kiti autoriai tirdami ar žemės ūkis prisideda prie ekonomikos augimo, išskiria pagrindinius žemės ūkį

įtakojančius veiksnius (S. M. Capablo, M. Denny 1985). Ir pagal jų pasireškimo mąstą vertina žemės ūkio

produktyvumą, jeigu šių veiksnių įtakoje produkcijos kiekiai auga vadinasi žemės ūkis teigiamai įtakoją šalies

ekonomiką. Tačiau, kaip jau buvo minėta, žemės ūkis gali teigiamai įtakoti ekonomikos augimą ne tik per

produkcijos apimčių augimą, bet ir per teigiamą įtaką kitiems šalies sektoriams.

Literatūroje dažnai sutinkama, kad norint nustatyti vieno vieksnio įtaką kitam tiesiog atliekami empyriniais

duomenimis paremti paskaičiavimai, įtakojančius veiksnius pasirenkant pagal atskiroje šalyje duominuojančius

faktorius (D. Quah 1993), tokiu būdu atskleidžiama veiksnių įtaka laiko atžvilgiu ir tuo remiantis prognozuojamos

galimos ekonomikos augimo variacijos.

Vertinant socialiniu aspektu, daugelis autorių siūlo nsutatyti darbuotojų judėjimą tarp atskirų ekonomikos

sektorių (H. Uzawa 2007, C. I. Jones 2007). Pagal jų siūlomus modelius, darbo jėgos mažėjimas sektoriuje kur

sukuriama maža pridėtinė vertė - žemės ūkis ir darbo jėgos skaičiaus augimas ten kur sukuriama didelė pridėtinė

vertė reiškia teigiamą įtaką ekonomikos augimui.

Daug mokslininkų bandė nustatyti žemės ūkio įtaką ekonomikos augimui pritaikydami ar sukurdami

modelius kur sujungiami tiek socialiniai, tiek ekonominiai aspektai, tačiau ne visi modeliai yra tinkami, ar gali būti

taikomi besąligiškai kiekvienos šalies atveju.

1 lentelė. Žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui tyrimo modeliai (sudaryta autorės)

Autorius Modelis/tyrimas

Pagrindiniai

kintamieji/rodikliai Pritaikymas

C. B. Ortega,

2005

Sudarant modelį remtąsi A. Smith, D. Ricardo

ir T. Malthus darbais. Jis padeda apskaičiuoti

ribinį gerovės poveikį. Šie ribinio gerovės

poveikio skaičiavimai įvairiuose regionuose

priklauso nuo ekonometrinių įverčių

elastingumo, susiejant žemės ūkio ir ne žemės

ūkio ekonominės veiklos rūšis į vieną funkciją

išreiškiančią nacionalinę gerovę.

a) šalies BVP vienam

gyventojui,

b) vidutinės pajamos

tenkančios skurdžiausiems

namų ūkiams šalių viduje,

c) aplinkos apsaugos būklė

dėl oro ir vandens

užterštumo ir miškų

iškirtimo,

d) makroekonominiai

svyravimai.

Pagal pritaikymo

paskirtį ne visi įtraukti

kintamieji atitinka šio

darbo temą.

33

K. Matsuyama,

1990

Šalies ekonomiką sudaro du pagrindiniai

blokai: a) žemės ukio sektorius b) ne žemės

ūkio sektoriai. Funkcija susieti šių sektorių

veiksniai įtakoja vienas kitą priklausomai nuo

dominuojančių veiksnių įtkaos vienoje ar kitoje

pusėje.

1)Nekintami dydžiai:

a) klimatas,

b) gyventojų skaičius,

c) darbuotojų skaičius; 2)

Kintamieji: a) žemės ūkio

sektorius, b) kiti

ekonomikos sektoriai;

3) ribinis momentas - kai

žemės ūkyje gauta

produkcija užtikrina maisto

paklausą šalies viduje.

Modelis labiau

pritaikytas galimiems

scenarijams tirti (kai

ekonomika uždara ar

atvira), o ne statistinių

rodiklių skaičiavimams.

D. Cavallo,

Y. Mundlak,

1982

Šalies ekonomiką sudaro du blokai: 1) žemės

ūkio sektorius, 2) ne žemės ūkio sektorius.

Autorių siūlomame modelyje žemės ūkis yra

grynasis eksportuotojas, o kiti sektoriai

grynasis importuotojas, uždaros ekonomikos

atveju, ir į tyrimą įtraukiama užsienio mainų

įtaką vietos kainoms, atviros ekonomikos

atveju.

Nekintamas dydis -

ištekliai.

Kintamieji:

a) produkcija,

b) galutinis

vartojimas,

c) investicijos,

d) eksportas,

e) importas.

Lietuvos žemės ūkis

dėl daugelio priežasčių

labai skiriasi nuo

Argentinos (modelio

pritaikymas), todėl

besąlyginis rėmimasis

šiuo modeliu būtų

klaidingas.

D. Gollin,

S. Parente,

R. Rogersson,

2002

Modelis sukurtas remiantis

J. Laitner, G. Hansen ir C. Edward atliktais

tyrimais ir modeliais. Pagrindinė mintis, kad

žemės ūkio sektoriaus darbo jėgai artėjant link

nulio, modelis tampa identiškas neoklasikiniam

vieno sektoriaus ekonomikos augimo modeliui.

Pagrindiniai Kintamieji: a)

žemės ūkio sektoriaus

produkcija, b) ne žemės

ūkio sektoriaus produkcija

c) darbo jėga ir Stone-Geary

funkcija

Šis modelis skirtas

atskleisti

industrializacijos

proceso periodo

trukmę, kas neatitinka

šio tyrimo esmės

T. Gylfason, 2000 Šiame modelyje kiekvienam tiriamam atvejui

sudaryta nepriklausomų ir priklausomų

kintamųjų funkcijos.

Kintamieji: a) natūralūs

resursai, b) žemės ūkio

produkcija, c) korupcijos

suvokimo indeksas,

b) infliacija,

c) išsilavinimo lygis, d)

eksportas-importas, e)

taupymas.

Šis modelis nėra

pritaikytas tirti vienos

šalies atvejį.

Kadangi žemės ūkio įtaka ekonomikai nėra lengvai nusakoma, o kiekviena šalis yra suinteresuota nustatyti jos

ekonomiką skatinančius ir ribojančius veiksnius yra sukurta daug teorinių ir praktinių tyrimo metodų, tačiau ne visi

jie tinkami tiriant žemės ūkio įtaką ekonomikos augimui Lietuvoje.

Nors ir negalimas šių tyrimo modelių besąlygiškas taikymas, visgi, remiantis aukščiau išvardintais modeliais

atrinkti pagrindianiai tyrimo būdai ir kintamieji. Kadangi daugumoje aprašomų modelių pagrindiniai kintamieji yra:

bendrasis vidaus produktas, žemės ūkio sektoriaus rodikliai ir ne žemės ūkio sektoriaus rodikliai ir eksportas ir

importas, todėl šie kintamieji bus naudojami analizuojant žemės ūkio įtaką ekonomikos augimui Lietuvoje.

Pagal išskirtus pagrindiniu veiksnius ir pagal numatomą darbo apimtį tinkamiausi tyrimo modelių elementai

yra D. Quah pokyčių laike analizė ir C. B. Ortega modelyje pritaikyti elastingumo koeficientai. Kadangi daug autorių

tyrinėjusių žemės ūkio įtaką ekonomikos augimui įtraukė socialinį aspektą, naudinga ištirti darbuotojų skaičiaus

judejimą tarp žemės ūkio ir ne žemės ūkio sektorių tiriamuoju laikotarpiu.

Remiantis visais aukščiau išvardintais atrankos kriterijais sudaryta žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui

Lietuvoje analizės schema.

34

1 pav. Žemės ūkio įtakos ekonomikos augimui Lietuvoje analizės schema (sudaryta autorės)

Iš pateiktos schemos matyti, kad žemės ūkio įtaką ekonomikos augimui Lietuvoje analizė paremta žemės

ūkio įtakos nustatymu bendrąjam vidaus produktui, tekstilės, biokuro ir medienos pramonėms, bei eksporto importo

rodikliams.

Išvados

1. Žemės ūkis kiekvienoje šalyje vienaip ar kitaip įtakoją bendrus ekonomikos rodiklius, todėl svarbu nustatyti jo

įtaką, tačiau žemės ūkio sektoriaus specifika lemia jo įtakos ekonomikos augimui vertinimo sudėtingumą.

2. Kadangi žemės ūkis yra veikiamas daugybės faktorių, tai jo įtaka ekonomikos augimui negali būti nusakoma

vienareikšmiškai, tai lemia, kad dauguma mokslininkų bandžiusių įvertinti žemės ūkio įtaką ekonomikos augimui

vadovaujasi skirtingais tyrimo modeliais ir įtraukia skirtingus veiksnius. Daugumoje modelių bendrasis vidaus

produktas, žemės ūkio ir ne žemės ūkio sektoriaus rodikliai ir eksportas, importas yra pagrindiniai kintamieji,

kurių pagalba bandoma atskleisti žemės ūkio įtaka ekonomikos augimui skirtingose šalyse.

Summary

In each country agriculture affect the overall economic. It is important to determine its impact on economic growth, but

agriculture sector specificity results the complexity of its impact on economic growth evaluation.

There isn‘t created model that determine the impact of agriculture on economic growth, that includes all factors. Different

parameters reflect separate spheres of inluence, that is why they assess the impact of limited scope.

However in models that determine the impact of agriculture on economic growth gross domestic product, agricultural and

non-agrigultural sectors indicators and also export and import indicators are the main variables which help uncover the

agricultural inpact on economic growth in different countries.

Literatūra

1. BALDWIN, C.J. 2009m. “Sustaiability in Food Industry” (1-3 ir 23 psl.). Prieiga per internetą:

http://books.google.com/books?id=bplcz7P2rLUC&printsec=frontcover&dq=Food+industry&h

http://books.google.com/books?id=bplcz7P2rLUC&printsec=frontcover&dq=Food+industry&h

35

2. CAHILL, C.; LEGG, W. „Estimation of agricultural assistance using producer and consumer subsidy equivalents: theory and

practice“. Prieiga internete: http://www.oecd.org/dataoecd/63/26/34315829.pdf

3. CAPABLO, S. M.; DENNY, M. 1985m. „Testing long-run productivity for the Canadian and U.S. agricultural sectors“.

Prieiga internete: http://www.nber.org/papers/w1764.pdf?new_window=1

4. ČIEGIS, R. 2009m. Nr. 16 (1). „ Darnaus žemės ūkio plėtra Lietuvoje“, ISSN 1822-6760 Vadybos mokslas ir studijos –

kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Prieiga per internetą: http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/16/30.pdf

5. GHATAK, S. 1995m. “Introduction to Development Economics” (26psl.). Prieiga per internetą:

http://books.google.com/books?id=nD4KPF7fkDMC&pg=PA89&dq

http://sociology.berkeley.edu/profiles/fligstein/pdf/How%20to%20make%20a%20market.pdf

6. GINEVIČIUS, R.; PODVEZKO, V. 2008m. „Daugiakriterinio vertinimo būdų suderinamumas“. Prieiga internete:

http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/viewFile/1648-0627.2008.9.73-80/pdf

7. GYLFASON, T. 2000m. „Resource, agriculture, and economic growth in economies in transition“. Prieiga internete:

http://www.ifo-dresden.de/portal/pls/portal/docs/1/1190980.PDF

8. GOLLIN, D.; PARENTE, S.; ROGERSSON, R. 2002m. „The role of agriculture in development“. Prieiga internete:

https://netfiles.uiuc.edu/parente/final.aea.pdf

9. JONES, C. I. 2007m. „R and D- Based Models of economic growth“. Prieiga inernete: http://www.vwl.uni-

mannheim.de/stahl/!/van/fss07/Literature/11_Growth/JonC_rdbmeg.pdf

10. LAINS, P.; PINILLA, V. 2008m. „Agriculture and Economic Development in Europe Since 1870“

11. MATSUYAMA, K. 1990m. „Agriculture productivity, comparative advantage, and economic growth“. Prieiga internete:

http://www.isid.ac.in/~tridip/Teaching/DevEco/Readings/08Topics/01Matsuyama-JET1992.pdf

12. MICHAEL, R. 1987m. „Sustainable development: exploring the contradictions“, (16-18psl.). Prieiga internete:

http://books.google.com/books?id=mmUbhxzlof0C&pg=PA15&dq=contradictions+in+economic+growth+and+sustainable+d

evelopment+in+agriculture&h

13. ORTEGA, C. B. 2005m. „Agriculture and national welfare around the world: causality and international heterogenity since

1960“. Prieiga internete: http://www-

wds.worldbank.org/servlet/WDSContentServer/WDSP/IB/2005/02/25/000090341_20050225104637/Rendered/PDF/wps3499

.pdf

14. ROMER, P. M. 2007m. „Economic growth“ The Concise Encyclopedia of Economics

15. QUAH, D. 1993m. „Cross-Section Dynamics in Economic Growth“. Prieiga internete: https://econ.lse.ac.uk/staff/dquah/p/dp-

93ecsd.pdf

16. TRACY, M. 1998m., „Žemės ūkio politikos studijos: I Maisto pramonė ir žemės ūkis rinkos ekonomikos sąlygomis, II

Žemės ūkio politika Europos sąjungoje“ Vilnius

17. UZAWA, H. 2007m. „Optimum Technical Change in Aggregative Model of economic growth“. Prieiga internete:

http://kisi.deu.edu.tr/yesim.kustepeli/uzawa1965.pdf

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Valdemaras Makutėnas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.nber.org/papers/w1764.pdf?new_window=1

http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/16/30.pdf

http://sociology.berkeley.edu/profiles/fligstein/pdf/How%20to%20make%20a%20market.pdf

http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/viewFile/1648-0627.2008.9.73-80/pdf

http://www.ifo-dresden.de/portal/pls/portal/docs/1/1190980.PDF

https://netfiles.uiuc.edu/parente/final.aea.pdf

http://www.vwl.uni-mannheim.de/stahl/!/van/fss07/Literature/11_Growth/JonC_rdbmeg.pdf

http://www.vwl.uni-mannheim.de/stahl/!/van/fss07/Literature/11_Growth/JonC_rdbmeg.pdf

http://www.isid.ac.in/~tridip/Teaching/DevEco/Readings/08Topics/01Matsuyama-JET1992.pdf

http://books.google.com/books?id=mmUbhxzlof0C&pg=PA15&dq=contradictions+in+economic+growth+and+sustainable+development+in+agriculture&h

http://books.google.com/books?id=mmUbhxzlof0C&pg=PA15&dq=contradictions+in+economic+growth+and+sustainable+development+in+agriculture&h

http://www-wds.worldbank.org/servlet/WDSContentServer/WDSP/IB/2005/02/25/000090341_20050225104637/Rendered/PDF/wps3499.pdf



https://econ.lse.ac.uk/staff/dquah/p/dp-93ecsd.pdf

https://econ.lse.ac.uk/staff/dquah/p/dp-93ecsd.pdf

http://kisi.deu.edu.tr/yesim.kustepeli/uzawa1965.pdf

36

PIENO PRODUKTŲ KAINŲ VEIKSNIAI MAISTO PASIŪLOS

GRANDINĖJE

Sandra Vepštaitė


Įvadas

Pieno produktų rinka yra viena iš svarbiausių pasaulyje maisto produktų pramonėje. Žemės ūkio ir maisto

produktų, taip pat – ir pieno produktų, kainos nėra pastovios, nuolat kinta, jas veikia maisto pasiūlos grandinės

dalyviai, gamtiniai, vidaus ir užsienio rinkųveiksniai.

Mokslinėje užsienio literatūroje gausu tyrimų apie žemės ūkio produktų vertėspasiskirstymą ir kainų

formavimąsiskirtingose maisto pasiūlos grandinėse.J. Vorst (2000),L. U.Opara (2003), J. R. Stock, S. L. Boyer, T.

Harmon(2010),H. Bachev (2012), S. Spencer, M. Kneebone (2012)analizuoja maisto pasiūlos grandines ir pateikia

nemažai modelių, iliustruojančių, kaip žemės ūkio ir maisto produktai pasiekia galutinį vartotoją.Užsienio autoriaiB.

Vorley (2003), J. Dryer (2005), C. L.Gilbert (2008),T. Kuosmanen, J. Niemi(2009), C. Jansik (2009),W. W. Koo, J.

Baek (2009), P. Wilson (2011),V. Gosa, A. Feher (2011), R. Trostle(2011)moksliniuose darbuoseįvairiais požiūriais

tyrinėjažemės ūkio ir maisto produktų kainų veiksnius maisto pasiūlos grandinėse. Tyrimų metu jie identifikavo

veiksnius, lemiančius kainų skirtumusir jų dinamiškumątarp žemės ūkio produktų gamintojų, perdirbėjųbei galutinio

produkto pardavėjų.Tačiau pieno produktų kainų veiksniai skirtingose maisto pasiūlos grandinėse ištirti

nepakankamai.

Tyrimo objektas – pieno produktų kainų veiksniai.

Tyrimo tikslas – identifikuoti pieno produktų kainų veiksnius skirtingose maisto pasiūlos grandinėse.

Tyrimui keliami tokie uždaviniai:

1) išnagrinėti pieno produktų pasiūlos grandinių tipus;

2) identifikuoti pieno produktų kainų veiksnius.

Tyrimo metodika: remiantis užsienio autorių mokslo darbais, identifikuojami ir analizuojami pieno produktų

kainų veiksniai skirtingose maisto pasiūlos grandinėse. Atlikta mokslinės literatūros sisteminė bei lyginamoji

analizė, naudotas grafinio vaizdavimo būdas.Taikant apibendrinimo metodą, formuluojamos išvados.

Tyrimo rezultatai

Mokslinėje literatūroje išskiriamos dvi pagrindinės maisto pasiūlos grandinės – žemės ūkio produkto kaip

žaliavos ir kaip galutinio vartojimo produkto. Pastaroji dar vadinama trumpąja maisto pasiūlos grandine.

Moksliniuose darbuose maisto pasiūlos grandinė dar apibūdinama kaip tiekimo arba judėjimo grandinė.Pieno

produkto kaina susiformuoja judėdama maisto pasiūlos grandinėje priklausomai nuo grandinės dalyvių skaičiaus bei

įtakojamaveiksnių, vykstančių tiek šalies viduje, tiek ir pasaulyje, kol produktai pasiekia galutinį vartotoją.

Pagal L. U. Opara (2003), J. Vorst(2000), žemės ūkio produktai kaip žaliava, prieš pasiekdami galutinį

vartotoją, praeina skirtingus gamybos procesus kiekvienoje maisto pasiūlos grandinės lygmenyje (1 pav.).A. A.

Kondo(2007) maisto pasiūlos grandinę apibrėžia kaip tinklą, kurį sudaro tiekėjai, saugyklos, vežėjai, platintojai bei

mažmenininkai, dalyvaudami gamybos, paskirstymo bei mainų procese.J. R. Stock, S. L. Boyer, T. Harmon (2010)

teigia, kad kiekvienas maisto pasiūlos grandinės naryssukuria tam tikrą pridėtinę vertę,kol šis galiausiai pasiekia

galutinį vartotoją.

Pieno kokybė bei pagamintas kiekis, žalio pieno specifiškumas ir jo pristatymo laikas lemia sutarčių tarp

pieno gamintojų bei perdirbėjų trukmę.Pieno perdirbimo įmonės pagal vyriausybės nutarimusnustato skirtingus

reikalavimus dėl pieno kokybės ir saugos kontrolės surenkant žaliavinį pieną iš ūkių,jį pervežant, perdirbant,

produktus pakuojant bei sandėliuojant. Prekyba pieno produktais plėtojama regiono, šalies ir pasauliniu mastu.

37

Tiekimo/pristatymo sutartys tarp perdirbimo įmonių ir specializuotų parduotuvių, stambių mažmeninkų ir rmaitinimo

įstaigų nustato pieno produktų pakavimo reikalavimus, jų kiekį bei kokybę, taip pat – pristatymo laikotarpį.Situacija,

kai pieno ūkiai buriasi į kooperatyvus, iliustruoja integraciją, kaip žaliavinio pieno gamintojai kartu yra ir pieno

perdirbėjai. Pagaminti pieno produktai naudojami kooperatyvo narių poreikiams tenkinti, parduodami vietos

bendruomenei ar rinkoms dalyviams – turizmo įstaigoms, maitinimo įstaigoms, parduotuvėms, tarpininkams,

institucijoms, pensionatams ir pan. (Bachev, 2012). Taigi pieno produktų kaina šiotipo maisto pasiūlos grandinėje

susiformuoja žaliavinio pieno gamybos, pieno perdirbimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos grandyse (Marketing

of agriculture.., 2010).

1 pav. Pieno, kaip žaliavos, pasiūlos grandinė (sudaryta autorės pagal Bachev, 2012; Spencer, Kneebone, 2012)

Žemės ūkio produktai taip pat gali būti ir tiesiogiai parduodami galutiniam vartotojui (2 pav.). Šio tipo

pasiūlos grandinės skiriasi ūkyje taikoma gamybos sistema, naudojamomis technologijomis, pieno kokybės

reikalavimais bei rinkos dinamika (Spencer, Kneebone 2012). Šioje grandinėje žalias pienas perdirbamas ūkyje arba

iš karto parduodamas tiesiogiai galutiniamvartotojui.T. Marsden, J. Banks, G. Bristow(2000), H. Renting, T.

Marsden, J. Banks (2003) išskiria tris trumposios maisto pasiūlosgrandinės tipus:

1) „akis į akį“ – kai gamintojas žemės ūkio produktus parduoda tiesiogiai vartotojui. Tiesioginiams žemės

ūkio produktų pardavimams taip pat priskiriama internetinė prekyba, pardavimai pakelėse, ūkininkų

mobilieji turgeliai bei turgūs, pristatymai į namus;

2) „erdvės artumas“ – kai žemės ūkio produktai pagaminami ir parduodami tam tikrame regione ar vietoje, ir

vartotojai žino apie vietinės gamybos produktus bei jų vietinę prekybą. Produktai parduodami specialiose

ūkių parduotuvėse, mugėse ir panašiuose renginiuose, jie tiekiami taip pat vietinėms parduotuvėms,

Pieno ūkis

kaip žaliavos gamintojas

Pieno surinkimas punktuose ir vėsinimas

Pieno pervežimas

Pieno perdirbimas

Pieno produktų pakavimas ir

sandėliavimas

Pieno produktų vartotojai

Mažmeninė

prekyba

Didmeninė prekyba Tiekimo/pristatymo sutartys Eksportas

išsinešimui

maitinimo įstaigos

renginiai

institucijos

Kooperatyvas

Pieno surinkimas iš narių

Pieno perdirbimas

Nariams Tiesioginė prekyba

rinkos dalyviams

Didmeninė

prekyba

Mažmeninė

prekyba

38

maitinimo įstaigoms (restoranams, kavinėms, mokykloms, valgykloms), turizmo įmonėms, sveiko maisto

parduotuvėms;

3) „erdvės praplėtimas“ – kai informacija apie pagamintą produktą ir jo pagaminimo vietą perduodama kitam

regionui ar kitoje vietoje gyvenantiems vartotojams, kurie neturi jokių sąsajų su pagamintu ir parduodamu

produktu. Vartotojas informaciją apie produkto kilmę ir pagaminimo vietą gauna iš etiketės ar gamybos

kodo ant produkto pakuotės arba tiesiogiai klausdamas pardavėjo.

Minėtų mokslininkų nuomone,trumposios maisto pasiūlos grandinės būna smarkiai lokalizuotos, gamintojai

savo produkus tiekia tik mažam kiekiui vartotojų vietinėje rinkoje. Kiti gamintojai dėl didėjančios produktų

paklausos plečia gamybą nacionaliniu ar net globaliu mastu. Šio tipo maisto pasiūlos grandinės gali būti

individualios arba priklausomos nuo įvarių asociacinių bei institucinių susitarimų vietiniame, nacionaliniame ar

tarptautiniame lygyje.

2 pav. Pieno, kaip galutinio vartojimo produkto, pasiūlos grandinė (patobulinta pagal Bachev, 2011)

Pieno produktų kainos formuojasi veikiant pasiūlai ir paklausai (Vorley, 2003). Pasiūlą lemia vietinės,

kaimyninių šalių bei pasaulinės pieno ir pieno produktų gamybos apimtys, pieno produktų tiekėjų bei

tarpininkųskaičius, taip pat – gamintojų poreikis gryniesiems pinigams, kiti veiksniai. Paklausa priklauso nuo

galutinių vartotojų pieno produktų suvartojimo apimčių, kitų produktų kainų, vartotojų skaičiaus, kt. veiksnių.

Galutinių vartotojų perkamą pieno produktų kiekį lemia jų kokybė bei kaina, nes vartotojas pirks didesnį produktų

kiekį esant mažesnei kainai arba bus pasirengęs mokėti daugiau už aukštesnės kokybės produktą (priklausomai nuo

turimų pajamų ir poreikių) (Marketing of agriculture.., 2010).

Nagrinėdami maisto produktų, tame tarpe – ir pieno, kaip žaliavos, pasiūlos grandinę, mokslinėje literatūroje

užsienio autoriai išskiria įvairius veiksnius, lemiančius skirtumą tarp gamintojo ir mažmeninių kainų. Maisto

pasiūlos grandinėje kainos pirmiausia priklauso nuo žaliavinio pieno kainos. C. Jansik (2009) nuomone, pieno kainas

lemia ūkių dydis. Šalyje vyraujant smulkiems ūkiams, susiduriama su transportavimo ir pieno supirkimo

problemomis, nes ūkiai būna dažniausiai išsisklaidę po šalį. Pagal P. Wilson (2011), mažesnes bandas turėję ūkiai iki

1993–1994 m. gaudavo didesnes pajamas iš pieno gamybos, tačiau po 1994 m. ši tendencija pasikeitė, ir pieno

supirkimo kainą pradėjo įtakoti ūkyje turimas karvių skaičius. Autorių nuomone, kainas lemia ir kooperatyvų

koncentracija, smulkių ir vidutinių ūkių konkurencingumo stoka. B. Vorley (2003) mano, kad žaliavinio pieno

supirkimo kainas lemia pasiūlos perteklius/stoka, kurias įtakoja subsidijos ir dempingas, prekybos liberalizavimas,

konkurencija, reguliavimų panaikinimai bei tarptautiniai susitarimai, naujos technologijos, skolos bei rinkos galia.

Autorius pabrėžia, kad šiuo metu gamintojai turi pateikti daugiau produkcijos, tačiau už mažesnę kainą.

Kaip teigia J. Dryer (2005), pieno supirkimo kainos kinta priklausomai nuo sezoniškumo – pavasario bei

vasaros laikotarpiu supirkimo kaina sumažėja dėl didesnio priemilžio, o rudens bei žiemos metu kaina padidėja. V.

Gosa, A. Feher (2011), R. Trostle(2011), J. Dryer (2005), B. Vorley (2003) mano, kad pieno bei pieno produktų

Neperdirbto pieno pardavimas

tiesioginiam vartotojui

Pieno ūkis

kaip galutinio vartojimo produkto gamintojas

Pieno perdirbimas ūkyje

Pakavimas, sandėliavimas

Pieno produktų pardavimas paslaugų

sektoriui pagal sutartis

Pieno produktų prekyba

tiesioginiam vartotojui

Pieno produktų ir neperdirbto pieno vartotojai

39

kainas įtakoja klimato kaita bei jos sukeliami įvairūs meteorologiniai reiškiniai – sausros, potvyniai, dideli karščiai,

nuo kurių priklauso gyvulių produktyvumas. Tarptautinių organizacijų duomenimis, dėl klimato kaitos jau dabar

koreguojami ir svarstomi nauji gamybos metodai kai kuriuose pasaulio regionuose, nes aprūpinimas maistu dėl

klimatinių sąlygų tampa vis sudėtingesnis (Price volatility in..., 2011).

T. Kuosmanen, J. Niemi (2009) prie kainų skirtumus lemiančių veiksnių priskiriadidėjančias

sąnaudasperdirbant maisto produktus, išaugusį dėmesį maisto produktų higienos standartams (didėjančios

sandėliavimo, produktų priežiūros bei kokybėsišlaidos lemia produktų kainų augimą, kuris perduodamas galutiniam

vartotojui), darbo našumo skirtumus (skirtingas darbo produktyvumas šalies gamybos, perdirbimo bei mažmeninės

prekybos sektoriuose sąlygoja skirtingus kaštus), vykdomas žemės ūkio politikos reformas (parama žemės ūkio

gamintojams, privačiam saugojimui, intervenciniai pirkimai, užsienio prekybos reguliavimas), užsienio prekybą (dėl

didmenininkams atsivėrusių galimybių išauga derybinė galia užsienio rinkose, pasauliniai pokyčiai veikia šalies

vidaus rinką) bei netobulą konkurenciją rinkoje (piktnaudžiavimas rinkos galia didmeninėje, mažmeninėje

prekyboje).Kiti autoriai žemės ūkio ir maisto produktų kainų skirtumų veiksniais laiko mažmeninės prekybos

koncentraciją ir jų antkainiusbei kainodaros politiką, ribotąproduktų galiojimo laiką, produktų diferenciaciją ir

ženklinimą, žaliavos dalį galutinio produkto vertėje, vartotojų prioritetus perkant žemės ūkio ir maisto produktus,

teisės ir reguliavimo sistemas, rinkų šokus bei PVM dydį (The gap between..., 2007).

C. L. Gilbert(2008) taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prie pasaulinių pieno produktų kainų kilimo prisideda ir

ekonominis augimas Azijoje. Stiprėjančių valstybių, tokių kaip Kinija ir Indija, ekonominis augimas pradeda įtakoti

pasaulinį ekonominį augimą ir taip veikti maisto produktų kainas. PagalV. Gosa, A. Feher (2011) auganti

urbanizacija, didėjantis gyventojų skaičius taip pat veikia kainas, nes didėja pieno produktų suvartojimas. Pieno

produktų kainų nepastovumą įtakoja ir kylantis pragyvenimo lygis pasaulyje (Price volatility in.., 2011). Kaininiai

svyravimai ir nuolatiniai pokyčiai vyksta ir dėl pasikeitimų Europos bei pasaulio biržose.

Trumpojoje maisto pasiūlos grandinėje kainas lemia „šeimos“ veiksniai, apimantys šeimos narių darbo ir

nuosavo kapitalo sąnaudas(EU dairy farms.., 2011).Šio tipo pasiūlos grandinės neperdirbto pieno ir pieno produktų

kainos iš pieno ūkių rinkoje yra mažesnės. Kadangi trumpojoje maisto pasiūlos grandinėje yra mažesnis dalyvių

skaičius, ūkininkai gauna didesnį pelną,

Pieno kaip žaliavos ir kaip galutinio vartojimo produkto maisto pasiūlos grandinėse, pieno bei pieno produktų

kainas įtakoja patiriamos tarpinės išlaidos – specialiosios (koncentratams, pašarams, gyvuliams pirkti) ir pridėtinės

(mašinų ir pastatų išlaikymo, elektros energijos ir kuro sąnaudų, mokesčių, draudimo, rangos darbų) išlaidos, išorinių

veiksnių (darbo užmokesčio, palūkanų ir nuomos) bei nusidėvėjimo išlaidos(EU dairy farms.., 2011).C. L. Gilbert

(2008), V. Gosa, A. Feher (2011) kaip maisto produktų kainų veiksnį nagrinėjamose maisto pasiūlos grandinėse

išskiria augančias naftos kainas, dėl kurių didėja ir pieno gamybos, ir perdirbimo, transportavimo sąnaudos, taip pat

kitų išteklių kainų didėjimą. Pasak W. W. Koo, J. Baek (2009), dėl aukštų dyzelino ir benzino kainų padidėja ir

bioetanolio bei biodyzelino konkurencingumas. Pasaulyje bioetanolio, biodyzelino ir gyvulių pašarų gamybai

naudojamos tos pačios žaliavos – kukurūzai, bulvės, grūdai, cukriniai runkėliai, rapsai, įvairūs aliejiniai augalai. Tad

didėjant jų panaudojimo galimybėms (biokuro, energijos ir maisto produktų gamybai), auga šių žaliavų paklausa, o

kartu – ir kainos (Gilbert, 2008). Be to, dėl didėjančios biokuro gamybos mažėja ūkio plotai šalyse ir tai paveikia

kainas šalies ir pasauliniu mastu (Gosa, 2011).

Apibendrinant galima teigti, kad pieno produktų kainos formuojasi veikiamos paklausos ir pasiūlos. Pagal

atliktus užsienio autorių mokslinius tyrimus nustatyta, kad kainų augimą ir nuolatiniusjųpokyčius lemiavykstantys

procesai vidaus ir užsienio rinkose bei maisto pasiūlos grandinės dalyvių skaičius.

Išvados

1. Pieno produktų kainos formuojasi dviejų tipų maisto pasiūlos grandinėse – pieno kaip žaliavos ir kaip galutinio

vartojimo produkto. Pieno kaip žaliavos praeina gamybos, perdirbimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos

stadijas kol pieno produktas pasiekia galutinį vartotoją, tuo tarpu galutinio produkto gamintojai savo pagamintą

pieną perdirba patys irpieno produktus parduoda tiesiogiai vartotojui.

40

2. Pieno produktų kainas formuoja paklausa ir pasiūla.Išnagrinėjus mokslinę literatūrą, identifikuoti svarbiausi

pieno produktų kainas lemiantys veiksniai. Pieno, kaip žaliavos, pasiūlos grandinėje kainaslemia ūkių dydis,

kooperatyvų kūrimasis, sezoniškumas, klimato kaita, darbo našumas, gyventojų skaičiaus pokytis, ekonominis

augimas, užsienio prekyba, žemės ūkio politikos reformos, pieno produktų paklausa/stoka rinkoje, mažmeninės

prekybos koncentracija. Trumposios maisto pasiūlos grandinės kainas įtakoja šeimos narių darbo, nuosavo

kapitalo veiksniai. Išskiriami ir bendri veiksniai – naftos kainos, tarpinės išlaidos gamyboje, perdirbime ir

prekyboje.

Literatūra

1. BACHEV, H. 2011. Dairy value chain management in Bulgaria. Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10].Prieiga per internetą:

http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1793348

2. DRYER, J. 2005. Insights, why so high?Dairy foods, no. 9, p. 58.

3. EU dairy farms report 2011. 2011 Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10].Prieiga per internetą:

http://ec.europa.eu/agriculture/rica/pdf/Dairy_report2011.pdf

4. GILBERT, C. L. 2008. How to understand high food prices. Technical Report. University of Trento, Italia.

5. GOSA, V.; FEHER, A. 2011. Infliation and the price of agricultural products. . Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10]. Prieiga per

internetą: http://www.cabdirect.org/abstracts/20113207521.html

6. JANSIK, C. 2009. A comparison of dairy supply chains in Finland and in the Baltic Countries. IAMA Symposium, Budapest.

7. KONDO, A. A. et al. 2007. Traceability in food for supply chain. Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10]. Prieiga per internetą:

https://www.lis.ic.unicamp.br/publications/docs/webist.pdf

8. KOO, W. W.; BAEK, J. 2009. Analyzing factors affecting U.S. food price infliation. International agricultural trade research

consortium Seatlle, Washington, June 22-23.

9. KUOSMANEN, T.; NIEMI, J. 2009. What explains widening gap between the retail and producer proces of food?

Agricultural and food science, vol. 18, p. 317–331.

10. Marketing of agricultural products. 2010. Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10]. Prieiga per internetą:

http://www.fao.org/sd/ruralradio/common/ecg/24516_en_marketing_1_.pdf

11. MARSDEN, T.; BANKS, J.; BRISTOW, G. 2000. Food supply chain approaches: exploring their role ir rural development.

Sociologia Ruralis, vol. 40, nr 4.

12. ODONGO, E. K.; AGNETA, N.; ORINDA, E. O. 2012. The impact of global political environment on thepricing strategies in

United States of America. International Journal of Academic Research in Business and Social Sciences, vol. 2, no. 3.

13. OPARA, L. U. 2003. Traceability in agriculture and food supply chain: a review of basic concepts, technological

implications, and future prospects.Agriculture and Environment, vol. 1, iss. 1, p. 101–106.

14. Price Volatility in Food and Agricultural Markets: policy responses. 2011.Policy report.Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10].

Prieiga per internetą: http://www.oecd.org/agriculture/pricevolatilityinfoodandagriculturalmarketspolicyresponses.htm

15. RENTING, H.; MARSDEN, T.; BANKS, J. 2003. Understanding alternative food networks: exploring the role of short food

supply chains in rural development. Environment and Planning A,vol. 35, p. 393–411.

16. SPENCER. S.; KNEEBONE, M. 2012. Foodmap: an analysis of the australian food supply chain.Department of Agriculture,

Fisheries and Forestry, Canberra.

17. STOCK, J. R.; BOYER, S. L.; HARMON, T. 2010. Research opportunities in supply chain management. Journal of the

Academy of Marketing, p. 32–41.

18. The gap between producer prices and the prices paid by the consumer. 2007. Policy department: structural and cohesion

policies.

19. TROSTLE, R. 2011. Why another food commodity price spike?Interaktyvus. [žiūrėta 2013 02 10].Prieiga per internetą:

http://www.ers.usda.gov/AmberWaves/September11/PDF/CommodityPriceSpike.pdf

20. VORLEY, B. 2003. Corporate concentration from farm to consumer. Food, Inc.

21. VORST, J. 2000. Effective food supply chains – generating, modelling and evaluating supply chain scenarios.Interaktyvus.

[žiūrėta 2013 02 10].Prieiga per internetą: http://edepot.wur.nl/121244


http://ec.europa.eu/agriculture/rica/pdf/Dairy_report2011.pdf

http://www.cabdirect.org/abstracts/20113207521.html

https://www.lis.ic.unicamp.br/publications/docs/webist.pdf

http://www.fao.org/sd/ruralradio/common/ecg/24516_en_marketing_1_.pdf

http://edepot.wur.nl/121244

41

22. WILSON, P. 2011. Determinants of the farm gate price of milk: quantifying the impact of milk contract and selling

arrangements. Journal of farm management, vol.14. no. 3 p. 211–230.

Summary

Factors of dairy products prices in supply chain

Many authors analyze factors, which influence dairy products prices in food supply chain. The aim of this article is to identify and

analyzemain types of dairychains and also establishandsystematizethe factors of dairy products prices, which affect prices

volatility in domestic and global dairy market.

The analysis revealed, that there are two main types of dairy supply chains – for processed dairy products and for fresh dairy

products. Supply chain for processed dairy products shows price movementsbetweendifferent chain levels– from milk producer,

dairy processor, wholesaler, retailer to final consumer. Other supply chain for fresh dairy product shows direct trade between milk

producer and final consumer.Identified main factors of prices in both supply chains types.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Makutėnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

42

SUBALANSUOTŲ RODIKLIŲ SISTEMOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI:

LIETUVOS ĮMONIŲ PATIRTIS

Sigitas Zujus, Donatas Pilinkus

Vilniaus universitetas

Įvadas

Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje kiekvienai įmonei itin svarbu gebėti įvertinti savo veiklą ir palyginti savo

veiklos rezultatus tiek su istoriniais įmonės duomenimis, tiek su analogiško sektoriaus, kuriame įmonė veikia,

vidutiniais rodikliais ar tiesioginių konkurentų rezultatais. Šiuo tikslu dažniausiai pasitelkiami finansiniai rodikliai,

tokie kaip pelningumo, mokumo, likvidumo ir kiti. Pastebėtina, jog įmonių veiklai tampant vis labiau kompleksiška,

augant konkurencijai ir didėjant pokyčių poreikiui, vien finansiniai rodikliai negali atskleisti realios situacijos

įmonėje, todėl įmonės vadovams būtina ieškoti efektyvesnių verslo valdymo priemonių. Viena iš tokių priemonių yra

subalansuotų rodiklių sistema, kuri nepaisant savo didelių privalumų, turi ir trūkumų, dėl kurių įmonėms

rekomenduotina pasirinkti kitus valdymo įrankius. Atsižvelgus į šią situaciją, svarbu nustatyti, ko įmonė gali tikėtis,

pasirinkdama subalansuotų rodiklių sistemą.

Tyrimo tikslas – teoriškai pagrindus subalansuotų rodiklių sistemos privalumus ir trūkumus, ištirti

Lietuvos įmonių patirtį, pasirinkus šią sistemą.

Tyrimo objektas – subalansuotų rodiklių sistemos privalumai ir trūkumai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti subalansuotų rodiklių sistemos konceptualiąją esmę.

2. Išskirti subalansuotų rodiklių sistemos privalumus ir trūkumus.

3. Apžvelgti Lietuvos įmonių patirtį, taikant subalansuotų rodiklių sistemą.

Tyrimo metodai: Pirmajam ir antrajam uždaviniui atlikti buvo naudojamasi mokslinės ir publicistinės

literatūros analizės ir sisteminimo metodais. Trečiajam uždaviniui pasitelkta informacinių šaltinių turinio analizė.

Subalansuotų rodiklių sistemos konceptualioji esmė

Subalansuotų rodiklių sistemos užuomazgos atsirado 1987 metais, tačiau ją ištobulino ir išplatino R. S.

Kaplan ir D. N. Norton, kurie 1992 metais sukūrė subalansuotų veiklos įvertinimo rodiklių sistemos modelį. Vėliau

sekė dar keletas šių mokslininkų publikacijų, kuriose patobulinta ir išvystyta subalansuotų rodiklių sistema. Pirmoje

lentelėje pateikiamos įvairių autorių suformuotos subalansuotų rodiklių sistemos sampratos.

1 lentelė. Subalansuotų rodiklių sistemos koncepsijos (sudaryta autoriaus).

Autorius Metai Subalansuotų rodiklių sistemos samprata

R. Kaplan ir D. Norton 1992 Sistema, verčianti organizacijos misiją ir strategiją į išsamias veiklos

priemones, suteikiančias pagrindą strateginiam vertinimui ir valdymui.

Tai verslo valdymo priemonė, kuri padeda matuoti, ar įmonės

atliekamos smulkios operacijos yra susietos su bendraisiais tikslais

vizijos ir strategijos prasme.

J. Michalska 2005 Priemonė, leidžianti pristatyti įmonės skirtingas veiklos sritis ir darbus

tokia forma, kuri duoda tikslią ir aiškią informaciją apie stebimą

objektą. Tai ypač naudinga vertinant veiksmų efektyvumą,

monitorizuojant pasirinktą strategiją.

43

I. M. Pandey 2005 Vienas iš strateginio planavimo instrumentų, vienijantis verslo procesus,

veiksmus bei rezultatus. Ši priemonė sujungia finansinius ir

nefinansinius kintamuosius siekiant organizacijos tikslų bei suteikia

naudingos informacijos kompanijos vadovams, atskleidžia darbuotojų

našumą.

R. Smith 2006 Valdymo priemonė, suteikianti įmonės vadovybei įvairiapuses, išsamias

matavimo priemones vertinti, kaip įmonė progresuoja, vykdydama savo

strateginius tikslus.

Subalansuotų rodiklių

institutas

2007 Strateginio valdymo sistema, plačiai naudojama verslo ir pramonės,

valstybinio sektoriaus ir ne pelno siekiančių organizacijų pasauliniu

mastu siekiant sujungti verslo procesus su organizacijos vizija ir

strategija, pagerinti vidinę ir išorinę komunikaciją ir sekti organizacijos

veiklos efektyvumą bei strateginių tikslų realizavimą.

A. Svaravičius 2007 Įmonės strateginis planas, leidžiantis pagrįsti verslo idėją atsižvelgiant į

visas permainas: aprašomi apibendrinti įmonės strateginiai tikslai,

rodikliai, reikalingi nustatyti, kiek priartėta prie tikslų, aprašomi

veiksmai tikslams pasiekti.

G. Talebnia 2012 Priemonė, skirta padėti verslui valdyti augimą, tikslus ir planus.

Subalansuotų rodiklių sistemos tikslas – suteikti matavimo juostą, pagal

kurią nustatoma, kaip yra vykdomi užsibrėžti tikslai.

M. Houck ir kt. 2012 Veiklos vertinimo matrica, skirta fiksuoti finansinius ir nefinansinius

rodiklius, kurie susieja organizacijos kritinius sėkmės veiksnius su

organizacijos strategija.

Išanalizavus 1 lentelę, matoma, kad įvairūs autoriai pateikia gana panašią subalansuotų rodiklių sistemos

sampratą (pažymima įmonės veiklos monitoringas), skiriasi tik konkretizavimo turinys ir lygis. R. Kaplan ir D.

Norton (1992) ir Subalansuotų rodiklių institutas (2007) akcentuoja organizacijos misijos ir strategijos vertimą į

veiklos priemones, gi I. M. Pandey (2005) pabrėžia verslo procesų, veiksmų bei rezultatų suvienijimą, tuo tarpu A.

Svaravičius (2007) pamini verslo idėją ir ją veikiančias permainas. Pastebėtina, jog I. M. Pandey (2005) bei M.

Houck ir kt. (2012) išskiria finansinių ir nefinansinių rodiklių pasitelkimą, vertinant įmonės veiklą. Apibendrinus

mokslininkų pateiktas subalansuotų rodiklių sistemos koncepsijas, konstatuojama, jog subalansuotų rodiklių sistema

– tai strateginio valdymo sistema, sujungianti organizacijos misiją ir strategiją su veiklos priemonėmis ir suteikianti

detalios informacijos organizacijos vadovams, kaip yra vykdomi užsibrėžti tikslai.

Subalansuotų rodiklių sistemos perspektyvos

Remiantis R. Kaplan ir D. Norton (1992) ir T. Sudnicku (2005), taikant subalansuotų rodiklių sistemą,

veikla stebima iš 4 skirtingų perpektyvų (1 paveikslas). Kiekviena iš šių perspektyvų duoda atsakymą į 4 esminius

organizacijai klausimus.

44

1 pav. Subalansuotų rodiklių sistemos perspektyvos (sukurta autoriaus pagal Kaplan, Norton, 1992; Sudnickas,

2005;Versli Lietuva, 2009)

Kaip matyti 1 paveiksle, organizacijos vizija ir misija yra transformuojama į 4 skirtingas perspektyvas:

finansus, klientus, vidinius procesus, mokymąsi ir augimą. Toliau detaliau apibūdinama kiekviena iš šių perspektyvų:

Finansai - nurodomi finansiniai organizacijos rodikliai, pavyzdžiui, pelningumas, mokumas,

investicijų grąža. Apimami veiklos rezultatai, kurie vertinami tradiciniais finansiniais rodikliais.

Klientai - apibrėžiamas vertės pasiūlymas bei aprašomi su klientais susiję kokybiniai ir kiekybiniai

rodikliai, pavyzdžiui, klientams pristatymo atlikimo, klientų pasitenkinimo, išlaikymo ir pan. rodikliai.

Vidiniai procesai - vertinami organizacijos procesai, kurių metu kuriamas ir pateikiamas vertės

pasiūlymas klientams. Paprastai apima tokias sritis kaip: procesų automatizacija, išrikiavimas, silpnųjų

gamybos proceso vietų radimas.

Mokymasis ir augimas – koncentruojamasi į neapčiuopiamą organizacijos turtą – žmogiškuosius

išteklius ir inovacinį potencialą. Apima tokias sritis ir rodiklius kaip: personalo kaita, pasitenkinimas

darbu, mokymosi, tobulėjimo galimybės.

Apibendrinant, galima teigti, jog subalansuotų rodiklių sistema išskirtinė tuo, jog nesiremia vien finansiniais

rodikliais ir jų vertinimu, joje įtraukiami ir kiti organizacijos veiklos rodikliai, kurie itin reikšmingi ilgalaikėje

perspektyvoje. Toks visapusiškas organizacijos vertinimas leidžia vadovams objektyviai pažvelgti į organizacijos

rezultatus bei priimti tinkamus sprendimus užsibrėžtiems tikslams vykdyti.

Subalansuotų rodiklių sistemos taikymo privalumai ir trūkumai

Akcentuotina, jog subalansuotų rodiklių sistema nėra panacėja, tinkanti įmonėms visais atvejais, dažnai

įmonėms dėl vidinių resursų stokos ar nepakankamų finansinių galimybių rekomenduotina rinktis kitas valdymo

priemones. Atsižvelgus į tai, toliau straipsnyje pateikiama mokslinė diskusija apie subalansuotų rodiklių sistemos

privalumus ir trūkumus.

Anot W. Shutibhinyo (2013), subalansuotų rodiklių sistemos taikymas pirmiausiai leidžia transformuoti

organizacijos strategiją į konkrečias priemones ir rodiklius, kas užtikrina, jog individualūs darbuotojų siekiai yra

surišami su bendrais įmonės tikslais. B. D. Calhoun (2004) pažymi, jog 4 perspektyvų naudojimas teikia įmonės

45

vadovybei visapusišką veiklos rezultatų ir priežasčių vaizdą, gi G. Talebnia (2012) požiūriu, nors subalansuotų

rodiklių sistema leidžia įmonę vertinti iš 4 perpektyvų, bet nepateikia įmonės bendros situacijos ir bendro vaizdo,

kadangi per mažas dėmesys skiriamas vertinti finansinę informaciją, tam būtina pasitelkti detalesnius apskaitos

metodus. Vis dėlto, B. D. Calhoun (2004) teigia, jog subalansuotų rodiklių sistema padeda susitelkti į

reikšmingiausius dalykus, kurie svarbūs norint išlikti konkurencingam ilguoju laikotarpiu bei kaupti pridėtinę vertę

įmonės akcininkams, taip pat aiškiai susiejama aukščiausio lygio strategija su žemesnio lygio valdymu (tai pabrėžė ir

W. Shutibhinyo (2013)). S. Mooraj, D. Oyon, D. Hostettler (1999) nuomone, sistema leidžia vadybininkams

sumažinti skiriamą laiką informacijos kaupimui ir sutelkti dėmesį į sprendimų priėmimą. Visgi B. D. Calhoun (2004)

kritikuoja subalansuotų rodiklių sistemą dėl to, kad sistemos būdas nėra greitai nustatomas ir įdiegiamas, prireikia

specialių žinių bei patyrimo tinkamai valdyti šią sistemą. H. Norreklit (2003) pritaria B. D. Calhoun (2004)

teigdamas, jog sistemos įdiegimas reikalauja didelių laiko resursų bei finansinių lėšų, be to, jis negarantuoja, kad

pačios sistemos nereikės perdiegti netolimoje ateityje, kadangi verslo sąlygos ir padėtis rinkoje kinta. H. Norreklit

(2003) akcentuoja ir tai, kad didelis naudojamų rodiklių skaičius sąlygoja sudėtingą vykdymą, gi B. Morard, A.

Stancu, J. Christophe (2012) teigia, jog nėra pakankamai pagrįsti priežastiniai ryšiai tarp 4 perspektyvų, tuo pačiu ir

naudojamų kintamųjų, o pats modelis gana abstraktus, dėl to daromos nelogiškos prielaidos.

A. Svaravičiaus (2007) teigimu, taikant subalansuotų rodiklių sistemą, galima nustatyti priežastinius

rodiklių tarpusavio rodiklius, sudaryti veiksmų programas, siekiant pagerinti daugiausiai problemų keliančius

procesus, taip sukuriamas efektyvus kontrolės mechanizmas prižiūrėti, kaip vykdomos veiksmų programos. W.

Shutibhinyo (2013) požiūriu, nors subalansuotų rodiklių sistema suteikia įmonės veiklos vertinimui lankstumo ir

mobilumo, bet stambios aukščiausių vadovų klaidos padaro šią sistemą neveiksnią ir neefektyvią, o sistema turi labai

daug įvairių reikalavimų ir taisyklių, kurias ne visada pavyksta įgyvendinti. Pažymėtina, jog subalansuotų rodiklių

sistemos pasirinkimas – įsipareigojimas keistis, didesnės atsakomybės prisiėmimas ir nuoseklus darbas (Sudnickas,

2005). Be to, šios sistemos diegimas reikalauja maksimaliai atsižvelgti į kultūrinius skirtumus tarp įmonės

darbuotojų bei jau įdiegtą valdymo sistemą įmonėje (Mooraj, Oyon, Hostettler, 1999).

E. Wiersma (2009) mokslinis tyrimas atskleidė, jog įmonės subalansuotų rodiklių sistemą gali remtis keletu

tikslų: kaip tikslų įgyvendinimo valdymo sistema, kaip informacijos sistema ar kaip įmonės strategijos įgyvendinimo

(per komunikaciją, nustatytus veiklos planus ir iniciatyvas) priemone. Tai leidžia patvirtinti dar vieną subalansuotų

rodiklių sistemos privalumą – pritaikymo galimybių įvairovę ir jos derinimą su kitomis valdymo priemonėmis.

Išanalizavus skirtingų autorių požiūrį į subalansuotų rodiklių sistemos taikymą, jos privalumus ir trūkumus,

darytina išvada, jog subalansuotų rodiklių sistema yra viena efektyviausių verslo valdymo priemonių,

transformuojanti įmonės misiją ir strategiją į išsamias veiklos priemones ir susiejanti individualius siekius su

bendrais įmonės tikslais. Sistema tinkama toms įmonėms, kurios nori susitelkti į reikšmingiausius dalykus ir siekia

nuolat tobulėti bei augti. Kita vertus, įmonės, diegdamos subalansuotų rodiklių sistemą, privalo būti pasiruošusios

ilgam, sudėtingam ir pakankamai brangiai kainuojančiam procesui, o įmonės vadovybė – nekosmetiniui

įsipareigojimui keistis ir didesnės atsakomybės prisiėmimui. Galiausiai akcentuotina, jog šalia šios sistemos

rekomenduotina pasitelkti ir skrupulingesnę apskaitos sistemą, detaliau vertinančią finansinę informaciją, taip pat,

atidžiai atsižvelgti į kultūrinius skirtumus įmonėje.

Lietuvos įmonių patirtis, taikant subalansuotų rodiklių sistemą

Siekiant nuodugniau atskleisti subalansuotų rodiklių sistemos taikymo naudą bei kylančias problemas,

pažvelgta ir į Lietuvos įmonių patirtį, diegiant šią sistemą. Pažymėtina, jog ją naudoja tokios įmonės kaip „TEO“,

„Omnitel“, „Bitė Lietuva“, „Alnos biuro sistemos“ (valdanti „Office 1“ parduotuvių tinklą), „Lexnet“, „Lietuvos

geležinkeliai“ ir daug kitų, kurios viešos informacijos nepateikia.

Remiantis „Verslo žiniomis“ (2005), subalansuotų rodiklių sistema „Alnos biurų sistemai“ suteikė galimybę

subalansuoti finansinius ir nefinansinius įmonės rodiklius bei suderinti misiją, viziją, strateginius tikslus su

kasdieninėmis veiklomis. Nors įmonė jau anksčiau turėjo dalį subalansuotos rodiklių sistemos elementų, tačiau

trūkstant jų suderinamumui, sistema neveikė efektyviai. Kaip pažymima, subalansuotų rodiklių sistemos taikymas

46

naudingas tuo, kad atsižvelgiama tiek į veiklos rezultatus, tiek į jiems įtaką darančias priežastis - sukuriamas

balansas tarp įvairių rodiklių, pusiausvyra tarp išorinių ir vidinių procesų matavimo, tarp ateities ir praeities

vertinimo, tačiau būtina atsirinkti svarbiausius matuojamus rodiklius, nes per didelis jų kiekis turi įtakos sistemos

efektyvumo sumažėjimui bei padidėjusiems laiko resursams.

Analizuojant „Omnitel“ situaciją, akcentuojama, jog itin svarbus aukščiausio lygio vadovų sutarimas dėl

strategijos, kas lemia atskirų rodiklių pasirinkimą ir matavimą. Pastebėtina, jog pastaroji įmonė daug dėmesio skiria

rodikliams, kuriais vertinamas darbuotojų pasitenkinimas savo darbu įmonėje, taip pat nuolat siekiama maksimalaus

klientų pasitenkinimo.

Kaip teigiama „Verslo žiniose“ (2005), AB „TEO“ (anksčiau AB „Lietuvos telekomas“), diegiant

subalansuotų rodiklių sistemą, prireikė didelio įmonės darbuotojų atsidavimo, o procesas užtruko ilgai. Šį įmonė

rekomenduoja atsižvelgti, ar tikėtinas rezultatas, naudojant subalansuotų rodiklių sistemą, pateisins patirtas išlaidas.

Dar viena įmonė pasirinkusi subalansuotų rodiklių sistemą – UAB „Lexnet“. Remiantis Infolex pateikiama

informacija (2011), subalansuotų rodiklių sistema leido „Lexnet“ kiekvienam įmonės darbuotojui matyti strateginį

įmonės vaizdą, nustatytus verslo tikslus ir pasiektus tarpinius rezultatus. Pažymima, jog tam prireikė kiekvieno

darbuotojo įsitraukimo ir aiškios motyvacijos.

Apžvelgus viešuose informacijos šaltiniuose Lietuvos įmonių patirtį, taikant subalansuotų rodiklių sistemą,

konstatuojama, jog ši sistema leido įmonėms sujungti strategiją, viziją ir misiją su veiklos priemonėmis, sukurti

pusiausvyrą tarp ateities ir praeities vertinimo bei įtraukti darbuotojus į bendrų įmonės tikslų siekimą. Be to, teigtina,

jog įmonės, siekiančios efektyvaus subalansuotų rodiklių sistemos pritaikymo, privalo siekti tiek finansinių, tiek

nefinansinių rodiklių suderinamumo, investuoti pakankamai laiko ir lėšų bei įtraukti į sistemos diegimą savo

darbuotojus.

Išvados

1. Subalansuotų rodiklių sistema – tai strateginio valdymo sistema, sujungianti organizacijos misiją ir strategiją su

veiklos priemonėmis ir suteikianti detalios informacijos organizacijos vadovams, kaip yra vykdomi užsibrėžti tikslai.

Atskleista, jog subalansuotų rodiklių sistemą sudaro 4 perspektyvos: finansai, klientai, vidiniai procesai, mokymasis

ir augimas.

2. Konstatuota, jog subalansuotų rodiklių sistema yra viena efektyviausių verslo valdymo priemonių, verčianti

įmonės misiją ir strategiją į išsamias veiklos priemones, sujungianti individualius darbuotojų tikslus su bendrais

įmonės tikslais, subalansuojanti finansinius ir nefinansinius veiklos rodiklius. Be to, sistema pasižymi kitais

privalumais: plačiai pritaikoma įmonėje, leidžia nustatyti priežastinius rodiklių tarpusavio rodiklius, susitelkti į

reikšmingiausius įmonei veiksmus ir sprendimus, mažiau laiko skirti informacijos rinkimui. Identifikuoti ir

subalansuotų rodiklių sistemos trūkumai: jos diegimas yra sudėtingas, reikalaujantis didelių laiko ir finansinių

resursų, maksimalaus darbuotojų atstidavimo, didesnės atsakomybės prisiėmimo ir vadovų įsipareigojimo keistis. Be

to, ši sistema turi daug įvairių reikalavimų ir taisyklių, yra itin jautri aukščiausių vadovų klaidoms, kurios padaro ją

neveiksnią ir neefektyvią, nepakankamai įvertina įmonės finansinę informaciją.

3. Įvertinta, jog Lietuvos įmonėms, pasirinkusioms subalansuotų rodiklių sistemą, ši sistema leido subalansuoti

finansinius ir nefinansinius rodiklius, strategiją, viziją ir misiją sujungti su veiklos priemonėmis bei įtraukti

darbuotojus į bendrų įmonės tikslų siekimą – jiems tapo suprantamesnė įmonės pasirinkta strategija. Tačiau Lietuvos

įmonių patirtis atskleidė, jog subalansuotų rodiklių sistema reikalauja daug laiko ir nemažų lėšų, ženklios darbuotojų

motyvacijos, todėl būtina atsižvelgti, ar tikėtinas rezultatas, naudojant šią sistemą, pateisins patirtas išlaidas.

Literatūros sąrašas

1. BALANCED SCORECARD INSTITUTE. 2010. About the Balanced Scorecard. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. kovo 4 d.].

Prieiga per internetą: < http://www.balancedscorecard.org/BSCResources/AbouttheBalancedScorecard/tabid/55/Default.asxp

>.

47

2. CALHOUN, B. D. 2004. Using the Balanced Scorecard to Determine Corporate Information Needs. [interaktyvus]. [žiūrėta

2013 m. kovo 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.designbydi.com/documents/BalScrCrd.pdf>.

3. HOUCK, M.; SPEAKER, P. J.; FLEMING, A. S.; RILEY JR., R. A. 2012. The balanced scorecard: Sustainable

performance assessment for forensic laboratories. Vol. 52. Issue 4. P. 209.[žiūrėta 2013 m. kovo 5 d]. Prieiga per duomenų

bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/.

4. Infolex. 2011. UAB "Lexnet" įdiegė subalansuotų efektyvumo rodiklių matavimo metodą.. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m.

kovo 30 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.infolex.lt/portal/start.asp?act=news&Tema=39&str=47801>.

5. KAPLAN, R.; NORTON, D. 1992. The Balanced Scorecard – Measures that Drive Performance. Harvard Business Review.

P. 71-73.

6. MICHALSKA, J. 2005. The usage of The Balanced Scorecard for the estimation of the enterprise's effectiveness. Journal of

Materials Processing Technology. Vol. 162-163. No. 5. P. 752-755.

7. MOORAJ, S.; OYON, D.; HOSTETTLER, D. 1999. The Balanced Scorecard: a Necessary Good or an Unnecessary Evil?

European Management Journal. Vol. 17. No. 5. P. 483-487.

8. MORARD, B.; STANCU, A.; CHRISTOPHE, J. 2012. Time evolution analysis and forecast of key performance indicators

in a balanced scorecard. Global Conference on Business and Finance Proceedings. Vol. 7. No. 2. P. 569-570.

9. NORREKLIT., H. 2003. The Balanced Scorecard: what is the score? A rhetorical analysis of the Balanced Scorecard.. Vol.

28. Issue 6. P. 591-593. [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d]. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect:

http://www.sciencedirect.com/.

10. PANDEY, I. M. 2005. Balanced scorecard: myth and reality [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. kovo 4 d.]. Prieiga per

internetą: <http://www.vikalpa.com/pdf/articles/2005/2005_jan_mar_51_66.pdf >.

11. SHUTIBHINYO, W. 2013. Balanced scorecard attributes: key determinant and perceived benefits. Global Journal of

Business Research. Vol. 7. No. 2. P. 1-4.

12. SMITH, R. 2006. Balanced scorecard and strategic initiatives. John Wiley & Sons. P. 166 - 171. ISBN 978-0-470-04746-0.

13. SUDNICKAS, T. 2005. Subalansuotų rodiklių sistemos taikymo aspektai Lietuvos viešajame sektoriuje. Viešoji politika ir

administravimas. Nr. 12.

14. SVARAVIČIUS, A. 2007. Kaip sukurti subalansuotų rodiklių sistemą? [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. kovo 5 d.]. Prieiga

per internetą:

<http://www.verslobanga.lt%2Flt%2Fzb.download%2F45dc46556860a%2FBSC_diegimas_imoneje.doc&ei=5hRjUcKcM8z

JsgaBv4CYAQ&usg=AFQjCNGbL3RK5nfc_GqM1JSpXstALIUiKQ&sig2=AB0Sas784NexXve1DKvWTw&bvm=bv.447

70516,d.Yms >.

15. TALEBNIA, G. 2012. The major perspectives weighted model for balanced scorecard system in the case of auto industries.

Indian Journal of Science and Technology. Vol. 5. No. 10. P. 3412, 3414.

16. Versli Lietuva. 2009. Verslo procesų valdymas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. kovo 18 d.]. Prieiga per internetą: <

http://www.verslilietuva.lt%2Ffiles%2Ffiles%2FDOC%2F5_%2520MEDZIAGA%2520Verslo%2520procesu%2520valdym

as.doc&ei=6xxjUcLLGcXOsgbbqICQDg&usg=AFQjCNGlNJpcUaw65O02EcPAIvTQ8kKruQ&sig2=3ecno8UApr7GmJxS

rOtt4g&bvm=bv.44770516,d.Yms>.

17. Verslo žinios. 2005. Subalansuotų rodiklių sistema matuoja viską. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. kovo 30 d.]. Prieiga per

internetą: <http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=238956>.

18. WIERSMA, E. 2009. For which purposes do managers use Balanced Scorecards? An empirical study. Vol. 20. Issue 4. P.

239-243.[žiūrėta 2013 m. kovo 5 d]. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/.

Summary

Advantages and Disadvantages of the Balanced Scorecard: Experience of Lithuanian Enterprises

In the modern economy it is essential for enterprises to assess performance not only through financial returns but also

through other perspectives. One of the most effective strategic planning and management systems is the balanced scorecard.

Despite many advantages of using the balanced scorecard, there are few disadvantages to the method as well, so enterprises

should know what benefits and challenges are waiting while implementing this system. The purpose of this article is to identify

advantages and disadvantages of selecting the balanced scorecard and explore the experience of Lithuanian enterprises using this

system.

http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=238956

http://en.wikipedia.org/wiki/Performance_management

48

It was identified that using the balance scorecard allows for managers to focus on making most important decisions and

helps to balance financial and non – financial metrics. In addition to this, the analysis of Lithuanian enterprises experience

implementing the system showed that balance scorecard facilitates enterprises to refine their vision and strategy and convert them

into detailed actions, it also links individual objectives of employees with the overall strategy. On the other hand, implementation

of this system is long lasting, requires huge financial resources, high motivation and responsibility of employees.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Donatas Pilinkus (Vilniaus universitetas)

49

KAIMO PLĖTROS

ADMINISTRAVIMAS

50

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO INSTITUCIJŲ GYVAVIMO CIKLO

ETAPŲ YPATUMAI: VILKAVIŠKIO RAJONO IR KALVARIJOS

SAVIVALDYBIŲ ADMINISTRACIJŲ ATVEJIS

Inesa Astranskaitė


Įvadas

Pastaraisiais metais, kylančios viešųjų biudžetų krizės ir didėjantis poreikis rasti geresnius veiklos orientyrus

sukėlė daug naujų diskusijų, kurių metu vis labiau akcentuojamas tinkamų organizavimo metodų trūkumas

organizuojant viešųjų institucijų veiklą.

Viešųjų institucijų veiklos organizavimo tobulinimas yra aktuali šiuolaikinės raidos kryptis, kuri reikalauja

daug pastangų suvokti ir spręsti konkrečias tokio tobulinimo problemas. Kaip vieną svarbiausių viešųjų institucijų

veiklos organizavimo tobulinimo darbų galima išskirti naujų metodų integravimą į veiklos organizavimą.

Prisitaikymas prie išorinių pokyčių garantuoja ne tik organizacijos ilgaamžišką egzistavimą, bet ir sąlygoja

organizacijos veiklos bei jos valdymo inovacinį procesą.

Vengdama pasikeitimų, organizacija natūraliai subyra, kai racionaliau būtų leisti vykti pasikeitimams

užtikrinant jos tolesnę organišką plėtrą. Taigi, siekiant suvaldyti pokyčius, būtina žinoti, kokio organizacijos

gyvavimo etapo problemos yra sprendžiamos. Suprasti, kokio etapo problemas sprendžiame, gali padėti tik esamos

būklės suvokimas. Tik aiški organizacijos raidos diagnozė suteiks galimybę siekti didesnio vystymosi pagreičio.

Tyrimo tikslas – pagal viešųjų institucijų veiklos organizavimo elementų raiškos požymius nustatyti

gyvavimo ciklo etapą.

Tyrimo objektas – viešųjų institucijų gyvavimo ciklas.

Tikslui pasiekti naudojami bendrieji tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, duomenų

sisteminimas ir apdorojimas, detalizavimas ir apibendrinimas.

Atsižvelgiant į viešųjų institucijų gyvavimo ciklą ir siekiant pagrįsti veiklos organizavimo gerinimo modelį

buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo išanalizuoti Vilkaviškio rajono ir Kalvarijos savivaldybių administracijų

gyvavimo ciklą. Tyrimui atlikti buvo apklausti Vilkaviškio rajono ir Kalvarijos savivaldybių administracijų

direktoriai ir 46 savivaldybių Tarybos nariai. Taip pat, abiejų savivaldybių skyrių vedėjai (Vilkaviškio rajono

savivaldybėje apklausti 16 skyrių vedėjų, Kalvarijos savivaldybėje – 12). Iš viso tyrime dalyvavo 76 respondentai.

Siekiant išmatuoti organizavimo elementų raiškos požymius tiriamosiose savivaldybių administracijose,

respondentams buvo pateikti teiginiai, kurių raišką jie turėjo įvertinti balais. Buvo pasirinkta tokia vertinimo

sistema: visiškai sutinka – 5 balai, sutinka – 4 balai, iš dalies sutinka, iš dalies nesutinka – 3 balai, nesutinka – 2

balai ir visiškai nesutinka – 1 balas.

Rezultatai

Atlikta F. S. Butkaus (1996), P. Zakarevičiaus (2003) ir I. Adizes (1999) literatūros šaltinių analizė leidžia

daryti išvadą, kad viešojo administravimo institucijos organizuodamos veiklą siekia parodyti, kad jų organizacijos

gali gyvuoti ilgai, todėl jų rezultate sukuriami nekintami rėmai, kuriuose yra aiškiai nustatytas pavaldumas ir

tarpusavio ryšiai tam, kad galėtų kartu dirbti ir siekti organizacijos tikslų visi jos nariai.

S.Stoškus, D. Beržinskienė (2005) teigia, jog organizavimo tikslas viešojo administravimo institucijose yra

optimizuoti organizacijos veiklą, sudaryti prielaidas didinti šios veiklos efektyvumui parenkant: tinkamiausius

žmones; darbo metodus; pakankamus išteklius; patogiausią vietą; palankiausią laiką. Taip pat, tikslinga nurodyti

kiekvienam darbuotojui jo darbą bei suteikti jam įgaliojimus ištekliams panaudoti.

51

Pagal A. Sakalą (1998), veiklos organizavimo turinys susideda iš šių pagrindinių elementų:

1. Darbo pasidalijimo (optimalaus darbo visumos suskirstymo į atskiras dalis ir konkrečių atlikėjų nustatymo),

2. Struktūrinių grandžių formavimo (darbuotojų ir padalinių sudėties ir ryšių tarp jų nustatymo),

3. Hierarchijos sukūrimo (tam tikro skaičiaus valdymo lygių sukūrimo),

4. Koordinavimo (vykdytojų veiksmų, jei jie neatitinka plane numatytos eigos, koregavimo).

Tokiam organizavimo turiniui pritaria ir F.S. Butkus (1996). Jo nuomone, kad organizacija gyvuotų ir ilgai

veiktų, ji turi nuolat turėti darbo objektą. Iš pavyzdžių matyti, kad visas organizacijas darbo objektu aprūpina tos

organizacijos darbo vartotojai. Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas, arba

darbuotojų specializacija, leidžianti kiekvienam organizacijos nariui našiau ir geriau dirbti, būtinai turi būti

koordinuojama, o darbai derinami. Kita būtina organizacijos gyvavimo sąlyga yra žmonių noras tarnauti bendram

tikslui, suvokiant savo asmeninio tikslo skirtumą nuo bendrojo tikslo. O tas noras atsiranda, kai organizacija sudaro

žmogui galimybes tenkinti jo svarbų poreikį geriau nei tai jis galėtų padaryti vienas ar priklausydamas kitoms

organizacijoms.

Savo gyvavimo laikotarpiu viešojo administravimo institucijos pergyvena keletą etapų, kurių visuma yra

vadinama organizacijos gyvavimo ciklu. Šio ciklo analizė – svarbus organizacijų nagrinėjimo aspektas, kuris

parodo kai kuriuos bendruosius funkcionavimo dėsningumus (Zakarevičius, 2003). Minėto autoriaus gyvavimo

ciklo koncepcija yra sėkmingai taikoma siekiant suvokti organizacijoje kylančias problemas, kurias tikslinga spręsti

organizacijai pereinant iš vieno jos gyvavimo ciklo lygmes į kitą.

Dr. Ichak Kalderon (1999), Adizės metodologijoje apjungė daugelį praktinių ir teorinių metodų. Tokiu būdu

atsirado vieninga sistema, kurioje labai aiškiai galima pamatyti, kokie iššūkiai kyla vadovui kiekvienoje iš stadijų,

koks reikalingas vadovavimo stilius, kokios atsiranda tipinės ir netipinės problemos. Nuo pat metodologijos

realizavimo buvo sukurtas ir pagrindinis darbo principas, kuriuo vadovaujantis laikoma, jog visos organizacijos –

gyvi organizmai, turintys savo gyvavimo ciklą, kurie demonstruoja nuspėjamus ir pasikartojančius elgesio

modelius tiek jiems augant, tiek senstant (Kundrotas, 2012).

Kiekviena organizacija yra socialinė sistema ir jos gyvavimo ciklas, anot I. Adizes (1999) apima vienas kitą

keičiančius 10 etapų:

1. Iki vedybinė stadija. Ši stadija yra pirmoji. Joje organizacija dar formaliai neegzistuoja, tik jos įkūrėjo

galvoje. Šioje stadijoje reikia susikoncentruoti ties tikslais ir galimybėmis. Yra suburiama bendraminčių

komanda, tačiau atsiranda rizika prarasti kontrolę. Būtent šiuo momentu iš organizacijos steigėjų,

potencialių akcininkų reikalingas tvirtas įsipareigojimas realizuoti savo idėją (Adize, 1999).

2. Kūdikystė. Tai yra neseniai atsiradusios organizacijos situacija, kai akcininkai jau yra prisiėmę finansinę

nesėkmės riziką ant savo pečių ir visą energiją nukreipia į veiksmą ir galimybių išnaudojimą. Šioje stadijoje

svarbus darbo aprašymas – visi daro viską, žmonių nėra daug, todėl sprendimai įgyvendinami labai greitai

(Kundrotas, 2011).

3. Pirmyn stadija. Vyrauja požiūris „Daugiau pajamų = didesnis pelnas“. Šiame etape įmonė ne tik sugebėjo

išlikti, bet ir stipriai klesti. Organizacijos vadovai tampa “strategais” (neigiama prasme). Užuot

entuziastingai besirūpinę kiekviena organizacijos veiklos organizavimo detale, kaip anksčiau, jie ima visas

užduotis deleguoti (Kundrotas, 2011). Tuo tarpu darbuotojai patys nebesupranta kokias funkcijas turi atlikti

ir už ką yra atsakingi, o tada entuziazmas išblėsta (Adize, 1999).

4. Paauglystė. Tai yra pereinamas laikotarpis. Šioje stadijoje organizacija auga nesistemingai, nes nėra

pakankamai patirties. Rizika daugiau pakeičiama apgalvotais veiksniais. Tobulėja planavimas,

organizavimas. Čia vadovai betarpiškai užsiima sprendimų priėmimu. Pasak I. Adizes (1999), tai yra

emocingas laikotarpis, kurio metu organizacija turi rasti savo kelią, be jos įkūrėjo. Būdingi vidiniai

konfliktai, neapibrėžta atsakomybė, organizacijos tikslų prieštaringumas. Procesai ir procedūros aprašomi,

bet jų nesilaikoma. Pagrindiniai pokyčiai yra vadovavimo stiliuje, administravimas tampa vis solidesnis ir

grėsmingesnis.

52

5. Klestėjimo stadija. Kai organizacija sukuria deramą infrastruktūrą, gebančią palaikyti esamą tvarką, o taip

pat išlaiko verslumo dvasią, skatinančią augti, ji įžengia į klestėjimo stadiją. Šioje stadijoje pasiekiamas

balansas tarp kontrolės ir lankstumo. Ši stadija, pasak A. Pamekto (2011), nėra taškas, o labiau vyksmas,

kuris apima augimą ir “senėjimą”. Organizacija sėkmingai vedama komandos vieningai suprantamos vizijos

link. Aiškūs tikslai ir prioritetai, optimali organizacinė struktūra, nuomonių skirtumai išnaudojami

konstruktyviems sprendimams ir varomajai energijai palaikyti.

6. Stabilumas. Kaip žmogus, taip ir organizacija senėjimo pradžioje pradeda galvoti apie saugumą ir ramesnį

gyvenimą. Organizacijos viduje jau vyksta galios centro poslinkis iš paslaugų teikimo, marketingo ir

gamybos skyrių į finansų, apskaitos, rizikos valdymo ir žmogiškųjų išteklių departamentus (Kundrotas,

2011). Čia organizacijos veikla organizuojama tik dėl pelno, žmonės dirba dėl savo asmenybės,

nepriklausomai nuo įsipareigojimų, galimybės yra suvokiamos kaip problemos. Svarbiausia šioje stadijoje

inicijuoti pokyčius, naujas iniciatyvas, naujus plėtros planus, kad nepatektų į spąstus. Reikia ne tik pokyčių,

bet ir patys pokyčiai turi būti kitokie (Adize, 1999).

7. Aristokratija. Šiame etape lankstumas dar labiau sumažėja. Kadangi tai atima galimybes ilgalaikėje

perspektyvoje, organizacija susikoncentruoja į trumpalaikį pelną. Lyderio savybės tampa ne tiek svarbios,

kaip administratoriaus. Valdyba organizuoja susirinkimus ir bando išsikapstyti iš šios situacijos, tačiau

dažniausiai niekas neįvyksta, pokyčiai neinicijuojami. Taigi, šioje stadijoje būdingas formalus elgsenos

stilius, tradicijų sureikšminimas (Kundrotas, 2011).

8. Ankstyvoji biurokratija. Prasideda „raganų medžioklė“ – kas kaltas dėl visų problemų, prasideda konfliktai.

Baigėsi “seni geri laikai” ir vietoj to, kad būtų sprendžiamose esamos problemos, visi tik ima rodyti pirštus į

vieną ar kitą žmogų, atvedusį organizaciją į šią situaciją. Dėl nepakankamo lankstumo ir aktyvumo

praradusi konkurencingumą, organizacija nebeatlaiko „pirmyn“ stadijos spaudimo, tačiau vietoj to, kad

operatyviai spręstų problemas, visą energiją nukreipia kaltųjų paieškai (Kundrotas, 2011).

9. Biurokratija. Tai organizacija turinti savo istoriją, darbuotojai ir vadovybė kompetentingi. Organizacija

nebėra jauna ir energinga, todėl pradeda dirbti pati sau. Nors pelnas pakankamai aukštas, organizacijos

plėtra lėtėja. Vadovybė dažnai šitą pastebi ir laiku nesiima priemonių. Bandoma gaivinti dirbtinai, t.y. gavus

naujų finansavimo injekcijų iš išorės. Siekiama prikelti organizaciją dar kartą. Daug sistemų, bet mažai

funkcinio orientavimosi. Pradedamos jausti problemos, ieškoma kaltų (Kundrotas, 2011).

10. Mirtis. Šis etapas yra galutinis taškas, o ne procesas. Mirtis ištinka tuomet, kai niekas nebėra suinteresuotas

atgaivinti įmonę, organizacija gali merdėti gana ilgai. Nėra noro pašalinti nereikalingas pozicijas, jaučiamas

spaudimas (Kundrotas, 2011). Norint atgaivinti organizaciją, brangiai kainuotų veiklos tąsa, būtų reikalingi

dideli pokyčiai, todėl niekas nenori tuo užsiimti, trūksta jėgų ir noro, nebėra lyderio, vyksta kiekvieno

asmeninis gelbėjimasis (Adize, 1999).

Išanalizavus organizacijos gyvavimo ciklą pagal I. Adizes (1999) metodologiją, galima daryti išvadą, kad

pradžioje organizacijai būtinas didelis lankstumas, bet su laiku stiprėja būtinybė kontroliuoti ir sisteminti darbus.

Organizacijos ima klestėti, kai suranda optimalų lankstumo ir kontrolės balansą. Įsitvirtinus organizacijai ir pasiekus

tam tikrą brandą, yra didelė pagunda stabilizuoti laimėjimus stiprinant kontrolę ir vengiant bet kokių naujovių.

Galiausiai tai priveda prie ribos, kai norint pakeisti organizacijos elgseną, reikia keisti visą sistemą. Vadinasi, norint

išanalizuoti ir išspręsti problemas susijusias su organizacijos augimu bei pereinamuoju laikotarpiu, pirmiausia reikia

nustatyti organizacijos vietą (etapą) gyvavimo cikle. Tai ir leidžia aptikti ir atskirti tam etapui būdingas ar

lemtingas problemas

Inicijuojant pokyčius viešojo administravimo institucijose, didžiausio indėlio tikimasi iš institucijos vadovo.

Kiekvienoje gyvavimo ciklo stadijoje vadovo elgesys ir jo valdymo metodas skirtingas. Remiantis N. Njenga (1999)

darbu, 1 lentelėje pateikti vadovų tipai, kurie yra itin svarbūs valdant organizaciją skirtingose gyvavimo ciklo

stadijose.

53

1 lentelė. Vadovų tipai organizacijos gyvavimo ciklo stadijose (Njenga, 1999)

Stadijos Pirminiai tikslai Vadovų tipai Energijos

koncentravimas

Valdymo metodas

1. Gimimas Išgyvenimas Novatorius Naujovės Vienvaldystė

2. Vaikystė Trumpalaikis

pelnas

Opurtunistas Konkurencija Vienminčių grupės

valdymas

3. Paauglystė Greitas augimas Konsultantas Užkariavimas Įgaliojimų

delegavimas

4. Ankstyva

branda

Sistemingas

augimas

Dalyvis Koordinavimas Decentralizavimas

5.Branda Subalansuotas

augimas

Korporatyvinis

veikėjas

Integravimas,

valdymas

Centralizavimas

6. Vėlyva branda Unikalumas Valstybinis veikėjas Prisitaikymas Kolegialus

valdymas

7. Senatvė Aptarnavimas Administratorius Egzistencijos

pratęsimas

Pagrįstas

tradicijomis

8. Atsinaujinimas Atsinaujinimas Reorganizatorius Vystymasis Konkuruojantis,

skatinantis.

Apibendrinus 1 lentelėje pateiktą informaciją galima teigti, kad organizacijos gyvavimo ciklas suponuoja

aptariamų vadovo vaidmenų kitimo tendencijas. Galima pastebėti tiesioginį ryšį tarp organizacijos gyvavimo ciklo

stadijos ir šių vaidmenų paskirstymo hierarchinėje organizacijos struktūroje.

Vilkaviškio rajono ir Kalvarijos savivaldybių administracijų direktoriams, Tarybos nariams ir skyrių

vedėjams buvo išvardinti organizavimo elementų požymiai. Jie turėjo įvertinti balais, kokia požymių raiška jų

darbo aplinkoje. Gauti rezultatai apibendrinti ir pateikti 1 paveiksle.

3

3,5

3,9

3,2

4

3,8

4,2

2,8

3,9

3,3

4

4,2

3,5

3,7

1 2 3 4 5

Didesnis visų dėmesys konfliktų

sprendimui

Daugiau pagalbos iš vadovybės

Naujos motyvacinės sistemos taikymas

Darbuotojų atsakomybės mažinimas

Veiklos standartizavimas

Organizacinio klimato gerinimas

Organizacinės struktūros stabilumo

išlaikymas

Dažnio vidurkis

Vikaviškio rajono

savivaldybės

administracija

Kalvarijos

savivaldybės

administracija

1 pav. Organizavimo elementų požymių raiškos stiprumas, balais (sudaryta autorės)

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje daugiausiai balų surinko šie veiklos organizavimo

elementai: veiklos standartizavimas, darbuotojų atsakomybės mažinimas ir daugiau pagalbos iš vadovybės. Siekiant

nedidinti kaštų sprendžiant įvairius pasikartojančius kasdieninius darbo klausimus, būtina standartizuoti savo veiklą.

Kaip pavyzdį galima pateikti apskaitos skyrių, kuriame yra įdiegta tokia matrica į organizacijos apskaitos sistemą,

kurios pagalba matomi kokybiniai ir kiekybiniai parametrai. Atsakomybės ribojimas reiškia, kad viešosios

organizacijos vadovybė mano, kad darbuotojai atlieka per daug funkcijų ir prisiima per didelę atsakomybę, dėl to jie

54

jaučia įtampą ir nuo to nukenčia atliekamų darbų kokybė. Mažiausiai balų surinko didesnis visų dėmesys konfliktų

sprendimui. Galima teigti, kad konfliktai tarp administracijos darbuotojų ir teikiamų paslaugų vartotojų nėra dažnas

reiškinys. Kalvarijos savivaldybės administracijoje išryškėjo, kad savivaldybės administracijos vadovybė yra linkusi

į organizacinės struktūros stabilumo išlaikymą ir organizacijos klimato gerinimą. Tai rodo, kad vadovai yra

patenkinti darbuotojais ir jų atliekamų darbų kokybe. Mažiausiai balų taip pat surinko didesnis visų dėmesys

konfliktų sprendimui, vadinasi, konfliktinės situacijos nėra dažnai pasitaikančios savivaldybės administracijos

veikloje. Remiantis 1 lentele, galima pažymėti, kad Kalvarijos savivaldybės administracijos direktorius yra dalyvio

tipo vadovas ir jo energija koncentruojama į administracijos veiklos koordinavimą. Kalvarijos savivaldybės

administracijoje vyrauja decentralizuotas sprendimų priėmimas, kuriuo siekiama sistemingo administracijos

augimo.

Pagal Vilkaviškio rajono administracijos veiklos organizavimo elementų raiškos požymius buvo nustatyta,

kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija yra aristokratijos gyvavimo ciklo stadijoje, kuriai būdingi tokie

požymiai:

Organizacijoje trūksta atskaitomybės vadovui;

Galimybės suprantamos kaip problemos;

Reikia kardinalių permainų siekiant atgaivinti merdėjančia organizaciją;

Niekas nenori prisiimti rizikos inicijuojant naujas idėjas;

Organizacija vadovaujasi patirtimi;

Organizacijoje trūksta lankstumo ir aktyvumo;

Būdingas formalus elgsenos stilius;

Tradicijų sureikšminimas;

Organizacija orientuojasi į trumpalaikius projektus ir kuo mažesnę riziką;

Organizacijai reikia naujų pokyčių, siekiant efektyviau spręsti gyventojų problemas.

Tiriamuoju laikotarpiu, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijoje svarbiau ne tai, ką darbuotojai daro,

o kaip jie elgiasi. Darbas pagal sistemos “taisykles”, esamos padėties išlaikymas ir prisitaikymas prie jos yra

priimtini ir pageidaujami dalykai. Finansiniai srautai savivaldybės administracijoje yra labai teigiami, tačiau augimo

tikimybė nepaprastai sumažėjusi. Didžiąją dalimi, tikslai tampa finansiniai ir visomis įmanomomis priemonėmis

stengiamasi sumažinti riziką. Dėmesys skiriamas patogumui, jaučiamas padidėjęs formalumas. Svarbu ne vardan

kokio tikslo dirbama, bet kaip dirbama. Čia vis dažniau susiduriama su vidiniais nesutarimais, o energija išliejama

kovojant savo tarpe, o ne kovojant dėl organizacijos tikslų įgyvendinimo. Nei vienas savivaldybės administracijos

padalinys nenori prisiimti inovacijų diegimo rizikos, administracijoje trūksta atskaitomybės vadovybei. Vadovams

nėra aktualu įdiegti naujas technologijas, organizacinių pokyčių faktiškai nebūna. Sukuriama vis mažesnė valdymo

pridėtinė vertė, todėl organizacijai reikia kardinalių permainų, inovacijų, siekiant atgaivinti merdėjančią

organizaciją.

Kalvarijos savivaldybės administracijoje išryškėjo tokios veiklos požymių tendencijos:

Organizacijoje labai svarbus komandinis darbas;

Svarstomos naujos idėjos;

Esant poreikiui, vyksta personalo reorganizacija;

Organizacijai reikia naujų pokyčių, siekiant efektyviau spręsti gyventojų problemas;

Organizacija nesukuria pridėtinės vertės;

Niekas nenori prisiimti rizikos inicijuojant naujas idėjas.

Tyrimo duomenys parodė, kad Kalvarijos savivaldybės administracija yra stabilumo stadijoje. Nors

savivaldybės administracija pamažu praranda “gyvybingumą” ir ima “senėti”, tačiau senėjimo simptomus sunku

suprasti, nes organizacijos finansiniai srautai paprastai būna dideli ir teigiami. Pirmiausia senėjimas prasideda

savivaldybės administracijos darbuotojų požiūryje – keičiasi darbo tikslai, pasaulėžiūra, o po to ir elgsena.

Kalvarijos savivaldybės administracija šioje stadijoje yra nepaprastai stipri, tačiau nebe tokia lanksti ir dinamiška

prisitaikyti prie išorinės aplinkos pokyčių kokia būdavo anksčiau. Savivaldybės administracija praranda

kūrybingumo, inovatyvumo ir noro keistis dvasią. Įsivyrauja konservatyvumas. Kaip ir buvo minėta ankščiau,

55

savivaldybės administracijos vadovybė kreipiasi į išorinius konsultantus svarstant naujas idėjas, tačiau tai daroma be

didesnio entuziazmo. Kadangi vyrauja skirtingos nuomonės, jos išnaudojamos organizacijos varomajai jėgai

palaikyti, tačiau čia išryškėja kita problema – niekas nenori prisiimti pokyčių rizikos.

Taigi, vadovavimas viešosioms organizacijoms visu gyvavimo ciklo periodu nėra lengvas ar aiškus procesas,

siekiant pritaikyti tinkamus organizavimo metodus vienu ar kitu laikotarpiu. Metodai, lemiantys sėkmę viename

etape gali atsiliepti nesėkme kitame. Esminiai pokyčiai vadovavime ir veiklos valdyme yra būtini, o organizacijos

vadovų sprendimai privalo būti realizuojami aktyviai dalyvaujant darbuotojams ir piliečiams, perprantant bei

remiant piliečių iniciatyvą. Taigi, kiekvienu vystymosi etapu, viešoji organizacija susiduria su unikaliais iššūkiais.

Priklausomai nuo to, kaip organizacijoje aptariami su veikla susiję organizaciniai klausimai bei pritaikomi vienokie

ar kitokie sprendimų metodai, jie vėliau įtakoja tolesnę organizacijos veiklą, kuri byloja apie sprendimų tinkamumą.

Viešojo administravimo institucijos, siekdamos, kad jų veikla gerėtų, turi tapti besimokančiomis

organizacijomis Jos turi aiškiai parodyti savo atsidavimą vykdyti pokyčius, diegti naujoves ir nepaliaujamai

tobulėti. Taip pat organizacijos struktūra privalo būti pertvarkoma, kad sumažintų skirtumus tarp darbuotojų ir

padidintų jų tarpusavio priklausomybę. Tai galima pasiekti „suplojant“ struktūrą, panaikinant ar sujungiant

padalinius ir dažniau pasitelkiant iš skirtingų funkcinių padalinių atstovų sudarytas komandas. Viešųjų organizacijų

darbuotojų elgsena turi remti nuolatinį pažinimą, o naujovės, atvirumas ir kaita turėtų tapti pagrindinėmis

vertybėmis.

Išvados

1. Veiklos organizavimas viešojo administravimo institucijose yra organizacinės struktūros sukūrimas, į kurią

įeina tarpusavio santykiai, teisės, tikslai, funkcijos, veiklos sritys bei kiti veiksniai, veikiantys tada, kai

žmones sieja bendras tikslas.

2. Siekiant suvaldyti pokyčius, būtina žinoti, kokio organizacijos gyvavimo tarpsnio problemos yra

sprendžiamos. Aiški organizacijos raidos stadijos diagnozė suteikia galimybę siekti didesnio vystymosi

pagreičio.

3. Kiekviena organizacija susiduria su augimo keliamais reikalavimais: pirma, pasiekus klestėjimo zoną iškyla

labai rimtos tolesnio vystymosi problemos. Tik visais organizacijos lygiais įsisąmoninta misija tenkinti

gyventojų viešuosius poreikius ir interesus, įgyvendinti savivaldos teisę, viešojo administravimo ir viešųjų

paslaugų teikimo funkcijas, gali apsaugoti nuo ankstyvo senėjimo ir mirties.

4. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija yra aristokratijos stadijoje, o Kalvarijos savivaldybės

administracija yra stabilumo stadijoje. Išorinis organizacijos įvaizdis abiejuose savivaldybės administracijose

atrodo gerai, tačiau aristokratijos stadijoje jau yra prarastas lankstumas, organizacija neaktyvi, o galimybės

sukurti didesnę pridėtinę vertę suprantamos kaip problemos. Prasideda kova už išlikimą. Siekiant to išvengti,

organizacijos vadovas ir darbuotojai turi ieškoti būdų, kaip į organizacijos veiklos organizavimą integruoti

naujus organizavimo metodus, diegti technologines naujoves ir siekį nuolatos tobulėti.

Literatūra

1. BUTKUS, F.S. 1996. Organizacijos ir vadyba. Vilnius: alma litera.

2. ICHAK ADIZES PH.D. 1999. Managing corporate lifecycles. Engelwood Cliffs, NJ: Prentice Hall.

3. KUNDROTAS, V. 2011. Proveržis į klestėjimą. Seminaro medžiaga.

4. NJENGA, N. G. A Summary of Henry Mintzberg’s Work on Power and Organizational Life Cycles. [interaktyvus]. [žiūrėta

2012 lapkričio 25 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.digital.library.strathmore.edu/xmlui/bitstream/handle/123456789/1173/Power%20and%20Organization%20Life

%20Cycles%20-%20GN.pdf?sequence=1

5. SAKALAS, A. 1998. Personalo vadyba. Kaunas. Technologija.

6. STOŠKUS, S.; BERŽINSKIENĖ, D. 2005. Vadyba. Kaunas: Technologija.

56

7. ZAKAREVIČIUS, P. 2003. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Monografija. VDU

Summary

Life cycle stages features of public administrations: a case of Vilkaviskis district and Kalvarija municipalities

Public administration, as well as any other organization, can not live forever. At some point it occurs and disappears.

Public administration is going through a series of steps that collectively are referred to as the organization's life cycle in its

lifetime. The cycle of analysis - an important aspect of the examination of organizations, this shows some of the general patterns

of functioning. This paper examines public administration life cycle and its importance in organizing activities. This paper deals

with methodology of I. Adize (1996), which led the investigation. The aim is to analyze administrations lifecycle of Kalvarija

municipals and Vilkaviškis district.

Analyzing district of Vilkaviškis and municipals of Kalvarija administrations life cycle and organization of the theoretical

aspects of the use of such methods - literature and document analysis. For the analysis of public administration institutions life

cycle has been used a survey. The results reveal that administration of Vilkaviškis district is at the aristocracy stage, Kalvarija

municipality is at the stability stage. In order to make the public administration institutions to become more effective, institutions

must clearly demonstrate its commitment to deliver change to innovate and continuously improve.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

57

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ KOMPETENCIJŲ PORTFELIS:

KAZLŲ RŪDOS SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS ATVEJIS

Donata Čeidaitė


Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje veikiant politiniams, ekonominiams, socialiniams, kultūriniams, technologiniams

veiksniams aktualūs tampa klausimai susiję su kompetencijų ugdymu bei tobulinimu. Šių kompetencijų plėtros

klausimai turi glaudžiai sietis su organizacijos žmogiškųjų išteklų plėtros programų tikslais, darbuotojų pažiūromis,

poreikiais bei vertybėmis.

Kompetentingi darbuotojai, šiuo atveju – valstybės tarnautojai, savivaldybės administracijoje yra labai

svarbūs, kadangi tokios įstaigos susiduria su veiklų, projektų įvairove ir specifika, stengiantis užtikrinti savivaldos

funkcijas.

Kompetencijos sąvoką bei jos klasifikavimą, išryškinant darbuotojų gebėjimus tyrė N. Petkevičiūtė ir

E. Kaminskytė (2003), R. Lekavičienė (2001), P. Jucevičienė (2001), A. Baležentis (2006), B. Martinkus ir kt.

(2002), D. Stukaitė (2000), A. Drejer (2000), P. Lindsay ir R. Stuart (1997), L. M. Spencer ir S. M. Spencer (1993)

išskirdami asmeninę, socialinę, profesinę, metodinę, valdymo, profesinę, fizinę, emocinę, darbingumo ir kitas

kompetencijos rūšis, pritaikydami joms gebėjimus. Kompetencijų ugdymo priemones ir svarbą analizavo

R. Voorhees (2001), N. McGinn (2001), D. Lepaitė (2003), R. Adamonienė (2003), J. Jurelevičienė (2003) bei kiti.

Straipsnyje pateikiami Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų kompetencijų portfelio

tyrimo rezultatai. Praktiniu požiūriu jie yra aktualūs tuo, kad Lietuvoje stokojama mokslinių tyrimų bei kompetencijų

portfelio taikymo valstybinėse institucijose.

Tyrimo tikslas – atskleisti valstybės tarnautojų kompetencijų portfelio formavimo ypatumus.

Iškeltam tikslui sprendžiami šie uždaviniai:

1) išanalizuoti vadybinės kompetencijos teorinius bruožus, prielaidas;

2) atskleisti valstybės tarnautojų kompetencijos ypatumus bei svarbą viešojo sektoriaus institucijoje;

3) pateikti valstybės tarnautojų kompetencijų portfelio gerinimo kryptis.

Tyrimo objektas – valstybės tarnautojų kompetencija.

Metodai: dokumentų, mokslinės literatūros analizė ir sintezė, anketinė apklausa, grafinis modeliavimas,

palyginimo ir apibendrinimo.

Valstybės tarnautojų kompetencijų ypatumai

Kompetencija sudaro svarbią asmenybės sistemos dalį. Ji apima motyvus, būdo ypatybes, nuostatas bei savojo

įvaizdžio ir savojo vaidmens plotmes. Būtent kompetenciją būtų galima įvardinti kaip vieną iš žmogaus vystymosi

veiksnių.

Dažnai kompetencijos sąvoka yra vartojama apibūdinti plataus diapazono sugebėjimus, kurie yra susiję su

patirtimi: meistriškumu, specializacija, inteligentiškumu, problemų sprendimu ir pan. (Petkevičiūtė, Kaminskytė,

2003).

Kompetencijos sąvokos išgryninimui reikia nustatyti kuo skiriasi kompetencija ir kvalifikacija bei koks ryšys

jas sieja. P. Jucevičienės (2001) teigimu, kvalifikacija siejama su konkretaus darbo funkcijomis ir joms atlikti

reikalingomis žiniomis ir gebėjimais, o kompetencija - su žmogaus veikla, kuri priklauso ne tik nuo žinių ir

gebėjimų, bet ir nuo asmenybės savybių. Jeigu kvalifikacija gali būti patvirtinta formaliais diplomais bei kitais

liudijimais, tai kompetencija - tik veiklos faktais ir rezultatais.

58

Kompetencijomis remiamasi vertinant darbo atlikimą bei numatant ir paskirstant užduotis, darbus, veiklas

darbuotojams. Kompetencijos pagrindas yra gebėjimai, todėl vadovaujantis šiuo aspektu pagal A. Baležentį (2006)

jie skirstomi į asmeninius, socialinius ir profesinius. Tačiau šį autorių papildo B. Martinkaus, B. Neverausko,

A. Sakalo (2002) kompetencijų skirstymas į: profesinę, socialinę bei metodinę. Pagal D. Stukaitę (2000)

specialybinė kompetencija įvardijama kaip profesinė, o vietoje veiklos kompetencijos – valdymo. Šių kompetencijų

klasifikavimas pateikiamas 1 lentelėje.

1 lentelė. Kompetencijų klasifikavimas (sudaryta autorės)

Kompetencijų rūšys Pagrindiniai kriterijai

Asmeninė Aiškūs asmeniniai tikslai ir vertybės; gebėjimas valdyti save; gebėjimas nuolat ugdyti savo asmenybę;

kūrybiškumas; komunikavimo ir kooperavimo sugebėjimai; sugebėjimas intensyviai dirbti.

Socialinė Derybinis lankstumas; gebėjimas vadovauti; gebėjimas daryti įtaką aplinkiniams;

gebėjimas formuoti ir tobulinti grupę (darbo); savęs pateikimas; sugebėjimas kontaktuoti.

Profesinė Dalykinės žinios; dalykiniai įgūdžiai; gebėjimas spręsti problemas; kūrybiškumas ir gebėjimas diegti

naujoves; specialybinė patirtis; šiuolaikinės žinios (vadybos ir kt.); taikymo patirtis.

Metodinė Analitinis mąstymas; individualaus ir grupinio darbo technikos išmanymas; tikslo suvokimas,

sugebėjimas planuoti, analizuoti rezultatus. Valdymo Bendradarbių skatinimas; inovacijos; strateginis mąstymas ir planavimas.

Apibendrinant lentelėje pateiktas kompetencijos rūšis galima teigti, jog tai pagrindinės kompetencijos

apibūdinančios darbuotojo gebėjimus, pasirengimą darbui, turimus jo įgūdžius.

Kaip jau buvo minėta, kompetencija paprastai apima plataus diapozono sugebėjimus, kurie yra susiję su

patirtimi. Kalbant konkrečiai apie valstybės tarnautojų komptenciją labai svarbios tampa nuolatinio tobulėjimo

galimybės, bendradarbiavimas su užsienio šalių savivaldybėmis (kalbų mokėjimas), kompiuterinis raštingumas bei

gebėjimas nuolatos mokytis, nes vis dažniau susiduriama su naujais kompetencijų reikalavimais. Dėl ganėtinai

plačios viešojo administravimo veiklos valstybės tarnautojams jau nebeužtenka vien tik teorinių žinių ar praktinio

patyrimo. Nemažą vaidmenį efektyvumui užtikrinti vaidina valstybės tarnautojų sugebėjimas mokytis ir išmokti,

naujų situacijų suvokimas ar reiškinių ryšių nustatymas ir atskleidimas. Efektyvūs valstybės tarnautojai turėtų mokėti

pasirinkti tokius veiklos metodus, kurie sudarytų sąlygas įgytą kvalifikaciją realizuoti praktinėje veikloje. Toks

meistriškas įgūdžių taikymas skirtingose situacijose gali būti laikomas kompetencija.

Pareigybės aprašymuose aprašomos atitinkamas pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijos. Funkcijos

skiriasi, priklausomai nuo pareigybės lygio ir pareigybės kategorijos. Vadovų funkcijos apibrėžiamos darbo

organizavimo, darbuotojų kontroliavimo ir konsultavimo, sprendimų priėmimo klausimais. Vyriausiųjų specialistų

funkcijos – kontroliuoti vyresniųjų specialistų atliekamą darbą, darbo atlikimo procedūrų laikymąsi, analizuoti

darbuotojų daromas klaidas, konsultuoti darbuotojus savo kompetencijos ribose ir kita. Vyresniųjų specialistų

funkcijos – teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais savo kompetencijos ribose rengti dokumentus, ruošti sprendimų

projektus, tikrinti klientų pateikiamų dokumentų teisingumą, konsultuoti įstaigos klientus ir kitos.

Valstybės tarnautojams yra būtini tam tikri reikalavimai, kurie atspindi privalomas kompetencijas vykdant

priskirtas funkcijas. Kompetenciją būtų galima įvardinti kaip asmeninių savybių, vertybių, požiūrių bei kvalifikacijos

(įgūdžiai, žinios, gebėjimai) visumą, tai jos didinimas pasitelkiant mokymus, seminarus, konferencijas, patirties

sklaidą yra labai naudingas ne tik paties dirbantiems, tačiau ir pačiai savivaldybės administracijai kaip institucijai.

Valstybės tarnautojų kompetencijų porfelis Kazlų Rūdos savivaldybės administracijoje

Empirinis tyrimas atliekamas siekiant nustatyti Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos valstybės

tarnautojų kompetencijų profilį. Pagrinidinis sprendžiamas klausimas – kokiomis kompetencijomis naudojamasi

dažniausiai, o kurias reikėtų ugdyti, tobulinti.

59

Tyrimo metu, siekiant išanalizuoti valstybės tarnautojų kompetencijas, buvo vertinami asmeninės, socialinės,

profesinės, metodinės bei valdymo kompetencijų gebėjimai.

Kazlų Rūdos savivaldybės administracijoje dirba 68 darbuotojai. Iš jų 70 proc. darbuotojų – valstybės

tarnautojai (atitinkamai 48), 8 darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis ir 12 darbuotojų – aptarnaujantis

personalas. Tyrimo metu anketiniu būdu buvo apklausti visi (atitinkamai 48) Kazlų Rūdos savivaldybės

administracijos valstybės tarnautojai.

Siekiant atlikti valstybės tarnautojų kompetencijų tyrimą buvo sudaryta anketa – iš viso 17 klausimų. Anketą

sudaro: bendroji dalis, t.y. 1-6 klausimas; kompetencijų vertinimas – nuo 7 (įskaitytinai) iki 11 klausimo; trečioji dalis –

kompetencijų ugdymas, t.y. 12-16 klausimas; kompetencijų profilis pagal pareigybes – 17 klausimas (lentelė).

Atliekant tyrimą kompetencijų gebėjimai buvo vertinami pagal skalę: vienas balas – niekada, du – retai, trys –

kartais, keturi – dažnai ir penki – visada.

Siekiant nustatyti asmeninės kompetencijos gebėjimų svarbą darbe, jų naudojimo dažnumą, buvo tiriami

penki šios kompetencijos gebėjimai. Gauti rezultatai pateikti 1 paveiksle.

24

5

18

16

40

55

48

56

56

6

6

3

14

18

3

25

38

12

27

30

0 10 20 30 40 50 60

Kūrybiškas sprendimų priėmimas

Gebėjimas aiškiai, sklandžiai ir suprantamai

reikšti mintis

Tobulėjimo siekimas (mokymai, seminarai,

komandiruotės)

Iniciatyvumas, darbštumas, pareigingumas

Gebėjimas dirbti komandoje, bendradarbiauti ir

prisiderinti

Proc.

Visada

Dažnai

Kartais

Retai

Niekada

1 pav. Asmeninės kompetencijos naudojimosi dažnumas, proc.

Svarbiausi asmeninės kompetencijos gebėjimai yra dirbti komandoje, bendradarbiauti ir prisiderinti bei

iniciatyvumas, darbštumas, pareigingumas, kurie surinko pagal naudojimosi dažnumą visada po 56 proc. Dauguma

Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų siekia tobulėti, t.y. 30 proc. respondentų – visada,

48 – dažnai. Be abejonės visi mokymai, seminarai bei komandiruotės didina asmeninę kompetenciją, kaip ir

gebėjimas dirbti komandoje, bendradarbiavimas. Tačiau kūrybiškumas priimant sprendimus yra mažiau būdingas

gebėjimas, nes 6 proc. respondentų tai visiškai nebūdinga. Atsižvelgiant į tai svarbu pažymėti, kad kūrybiškumo

metodai skatina naujas sprendimo galimybes, netradicinių sprendimų priėmimą, novatoriškumą.

Siekiant nustatyti gebėjimus bendrauti, bendradarbiauti buvo tiriama socialinė kompetencija, kurios rezultatai

pateikti 2 paveiksle.

96

14

58

58

19

27

44

48

3

5

22

18

38

31

0 10 20 30 40 50 60 70

Gebėjimas lanksčiai spręsti problemas ir

prisitaikyti prie aplinkos sąlygų

Mokymasis iš patirties (esate pasiruošęs (-usi)

pakeisti savo požiūrį ar sprendimą)

Gebėjimas užmegzti tarpasmeninius santykius

Kolegų įtraukimas į sprendimų priėmimą, darbo

grupių suformavimas

Proc.

Visada

Dažnai

Kartais

Retai

Niekada

2 pav. Socialinės kompetencijos naudojimosi dažnumas, proc.

60

Antrosios kompetencijos gebėjimai buvo labiau orientuori į bendravimą, bendradarbiavimą, lankstumą.

Kadangi, savivaldybės administracijoje vyksta nuolatinis bendradarbiavimas ne tik tarp skyrių, bet ir tarp institucijų,

įmonių. Šios kompetencijos gebėjimai yra naudojami ganėtinai dažnai. Nuo šių valstybės tarnautojų gebėjimų

priklauso rezultatai (sudaromos sutartys, pinigų srautai). Bendradardiaujant gimsta įvairios alternatyvos, sprendimai,

įvertinama daugiau veiksnių.

Mažiausiai naudojamas pagal dažnumą yra gebėjimas lanksčiai spręsti problemas ir prisitaikyti prie aplinkos

sąlygų, t.y. visada naudojamas tik 19 proc. respondentų.

31

21

6

27

41

21

21

47

68

3

3

3

18

1127

23

29

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Gebėjimas aktyviai ieškoti geresnių būdų

atlikti darbą ir gerinti jo kokybę

Gebėjimas taikyti teorines žinias praktikoje

Gebėjimas atnaujinti žinias, įgūdžius, semtis

patirties konferencijose, seminaruose

Įstatymų ir kitų teisės aktų žinojimas ir

gebėjimas jais naudotis

Proc.

Visada

Dažnai

Kartais

Retai

Niekada

3 pav. Profesinės kompetencijos naudojimosi dažnumas, proc.

Respondentų profesinės kompetencijos gebėjimai ypač stipriai lemia darbo kokybę, rezultatus, todėl yra

svarbu puikiai išmanyti sritį, kurioje dirbama. Vienas iš tokių kriterijų buvo įstatymų ir kitų aktų žinojimas bei

naudojimasis, taigi galima teigti, jog Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos darbuotojai yra kompetentingi šioje

srityje, nes net 68 proc. visada jais naudojasi. Nuolatos yra atnaujinamos žinios, tai daro visada 47 proc. respondentų.

Tačiau būdų darbo kokybei gerinti nėra labai aktyviai ieškoma, nes tik 21 proc. respondentų tai daro visada, 18 proc.

– retai.

Metodinė kompetencija tampa labai svarbi, kai atsižvelgiama į darbo specifiškumą. Suprantama vykdoma

veikla, įsigilinama į priežastis, pasekmes, priemones, būdus. Kompetencijos gebėjimai bei naudojimosi dažnumas

pateiktas ketvirtame paveiksle.

420

9

31

59

19

24

52

17

26

39

0 10 20 30 40 50 60 70

Gebėjimas naudotis specialiomis programomis

atlikdami darbus, užduotis

Individualaus darbo technikos išmanymas

Gebėjimas gautą informaciją perdirbti, įvertinti

bei pateikti pasiūlymus veiklai tobulinti

Proc.

Visada

Dažnai

Kartais

Retai

Niekada

4 pav. Metodinės kompetencijos naudojimosi dažnumas, proc.

Vienas iš efektyviausių būdų siekiant rezultatų, tai gebėjimas valdyti informaciją – perdirbti, įvertinti bei

pateikti pasiūlymus veiklai gerinti, tai visada geba atlikti 52 proc. respondentų. Tai įtakoja ir puikų ES paramos

įsisavinimą (net 85 proc. paramos įsisavino Kazlų Rūdos savivaldybė per 2007 – 2013 metų programinį laikotarpį

(labai aukštas rodiklis).

Taip pat labai svarbus gebėjimas – išmanyti individualaus darbo techniką. Tačiau tik 24 proc. respondentų ją

išmano (pasirinko visada).

Atsižvelgiant į metodinės kompetencijos gebėjimus, būtų galima teigti, jog poreikis dirbti su specialiomis

programomis siejamas su skyriaus veikla, nes vertinimas labai tolygiai pasiskirstė visose dažnumo grupėse. Tyrimo

61

metu buvo nustatyta, kad dauguma savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų naudojasi dokumentų valdymo

sistema „Kontora“. Tačiau kiekvienam skyriui būdinga veikla turi savo specifiškumą, todėl naudojamos programos,

skirtos atliekamai veiklai spartinti skiriasi: finansų skyriaus darbuotojai naudojasi programomis – „Finisa“, „Finnet“,

„Vsakis“; socialinės paramos skyrius – „Spis“, „Parama“; buhalterijos skyrius – „Finolga“; juridinis skyrius –

„Litlex“; teritorijų planavimo – „SES“, „Kelių projektai“ ir t.t. Daugelis skyrių dirba su duomenų bazėmis ir

registrais – švietimo įstaigų registru, duomenų mainų svetaine ir t.t. Visos šios technologijos padeda pasiekti

efektyvesnių rezultatų, tačiau norint dirbti su jomis reikia tam tikros kompetencijos.

Valdymo kompetencija siekiama nustatyti kaip dažnai naudojami vadybiniai gebėjimai. Rezultatai pateikti

penktame paveiksle.

9

12

14

9

22

22

21

45

33

33

21

22

37

0 10 20 30 40 50

Planavimas – veiklos planavimas,prioritetų

nustatymas, plano laikymasis

Organizavimas – gebėjimas aiškiai paskirtyti užduotis ir

funkcijas, diegti darbo lengvinimo procedūras

Kontrolė – darbų eigos, pagrindinių darbo procesų

priežiūra

Proc.

Visada

Dažnai

Kartais

Retai

Niekada

5 pav. Valdymo kompetencijos naudojimosi dažnumas, proc.

Respondentų nuomone kontrolė yra stipriausias valdymo kompetencijos gebėjimas, nes visada naudojasi

37 proc. apklaustųjų. Šiuo atveju planavimas nėra nuolatinis procesas ir numatytas visų valstybės tarnautojų veikloje,

nes tik 21 proc. apklaustųjų visada planuoja. Būtent šią sritį reikėtų tobulinti ateityje norint pasiekti optimalesnių

rezultatų, nes planavimo procesas svarbus nustatant tikslus bei numatant priemones jiems pasiekti. Nuo to priklauso

ir išteklių numatymas, paskirstymas, todėl labai svarbu planuoti veiklą siekiant kryptingumo.

Gerinant kompetenciją labai svarbu numatyti tinkamus ir gerai organizuotus mokymus, kurie būtų orientuoti į

valstybės tarnautojų poreikius.

Išvados

1. Valstybės tarnautojų kompetencija apima žinių ir įgūdžių derinimą bei sugebėjimą juos pritaikyti konkrečiomis

aplinkybėmis, vadybos funkcijų atlikimui. Kadangi kompetencija nuolat kinta, svarbu žinių, mokėjimo ar įgūdžių

pokytį pasiekti ugdant gebėjimus bei juos pritaikant darbinėje veikloje.

2. Tyrimas atskleidė Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų kompetencijų portfelį:

asmeninės kompetencijos svarbiausi gebėjimai laikomi – iniciatyvumas, darbštumas, pareigingumas bei

gebėjimas dirbti komandoje, bendradarbiauti ir prisiderinti, visi likę – nėra taip dažnai naudojami; socialinės

kompetencijos svarbiausi gebėjimai – kolegų įtraukimas į sprendimų priėmimą, darbo grupių suformavimas bei

gebėjimas užmegzti tarpasmeninius santykius; profesinės kompetencijos – įstatymų ir kitų teisės aktų žinojimas ir

gebėjimas jais naudotis bei gebėjimas atnaujinti žinias, įgūdžius, semtis patirties konferencijose seminaruose;

metodinės – gebėjimas gautą informaciją perdirbti, įvertinti bei pateikti pasiūlymus veiklai tobulinti ir

individualaus darbo technikos išmanymas; valdymo – darbų eigos, pagrindinių darbo procesų priežiūra. Šie

pagrindiniai gebėjimai išskiriami kaip svarbiausi ir visada naudojami veikloje.

3. Likusieji kompetencijų gebėjimai, tokie kaip: asmeninės kompetencijos – gebėjimas aiškiai, sklandžiai ir

suprantamai reikšti mintis, kūrybiškas sprendimų priėmimas, tobulėjimo siekimas (mokymai, seminarai,

komandiruotės); socialinės kompetencijos – mokymasis iš patirties (esate pasiruošęs (-usi) pakeisti savo požiūrį

ar sprendimą), gebėjimas lanksčiai spręsti problemas ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų; profesinės

kompetencijos – gebėjimas aktyviai ieškoti geresnių būdų atlikti darbą ir gerinti jo kokybę, sugebėjimas taikyti

62

teorines žinias praktikoje; metodinės – gebėjimas naudotis specialiomis programomis atlikdami darbus, užduotis;

valdymo kompetencijos – planavimas (veiklos planavimas,prioritetų nustatymas, plano laikymasis) ir

organizavimas (gebėjimas aiškiai paskirtyti užduotis ir funkcijas, diegti darbo lengvinimo procedūras), pagal

naudojimo dažnumą – rečiau naudojami. Tai nurodo būtinybę juos tobulinti, ugdyti, gerinti, kad būtų pasiekta

aukštesnė kompetencija. Nuo to, tiesiogiai priklauso darbuotojų efektyvumas, rezultatų kokybė, sprendimų

racionalumas, orientavimasis vykdomoje veikloje, kryptingumas. Siekiant pagerinti savivaldybės administracijos

įvazdį reikia didinti valstybės tarnautojų kompetenciją.

Literatūra

1. BALEŽENTIS, A. 2006. Vado (vadovo) gebėjimų tyrimai ir analizė naudojant informacines technologijas/ Personalo

vadybos teorijos ir praktikos aktualijos. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. balandžio 2 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/Personalo_vadyba.pdf .

2. JUCEVIČIENĖ, P. (2001). Besimokančio miesto metmenys. 2.d. Besimokantys miestai,miesteliai, regionai - mokymosi per

visą gyvenimą įgyvendinimas. Projekto ataskaita.Kaunas: KTU.

3. LEKAVIČIENĖ, R. 2001. Socialinės kompetencijos psichologiniai kriterijai ir jų vertinimas/ Lietuvos studentų

tyrimas/Monografija. VDU.

4. MARTINKUS, B., NEVERAUSKAS, B., SAKALAS, A. 2002. Vadyba: specialistų rengimo kiekybinis ir kokybinis

aspektas. Kaunas: Technologija.

5. STUKAITĖ D. 2000. Kvalifikacija darbo vietų vertinimo požiūriu. Ekonomika ir vadyba: Aktualijos ir metodologija.

Kaunas: Technologija.

Summary

The requirements of employees competence are changing along with constant changes and complexity of labour

activities. The efficiency of work depends on the employees competence. Organization is able to reach the set goals and

ensure the labour productivity only possessing expertise employees and investing in training of personal competence.

This point is emphasized at administration of Kazlų Rūda municipality. After the scientific research, the portfolio of

public officials’ competence was defined which is used to improve the training spheres thinking about the current needs.

It leads to the improvement of labour efficiency which is clearly seen on job of public officials.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/Personalo_vadyba.pdf

63

VIEŠOJO SEKTORIAUS IR PRIVATAUS VERSLO PARTNERYSTĖ

KAUNO RAJONE

Marius Čelka


Įvadas

Straipsnio aktualumas, problemos ištyrimo lygis, mokslinė problema. Šiandieninėje visuomenėje viešasis

sektorius nuolat piliečių spaudžiamas teikti efektyvesnes ir kokybiškesnes viešąsias paslaugas kiek galima

mažesnėmis sąnaudomis. Viešasis sektorius dėl nepakankamų finansinių išteklių, administracinių gebėjimų trūkumo

ar mažiau efektyvių veiklos metodų, lyginant su privačiu verslu, negali teikti kokybiškų paslaugų ir išplėtoti jų

teikimui reikalingos infrastruktūros. Siekdamos patenkinti visuomenės poreikius, viešojo sektoriaus institucijos yra

priverstos ieškoti naujų mechanizmų ir priemonių teikti viešąsias paslaugas ir plėtoti jų teikimui reikalingą

infrastruktūrą. Iškyla būtinybė modernizuoti viešąjį sektorių. Pirmasis žingsnis, siekiant modernizuoti minėtą

sektorių – naujas požiūris. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje pasaulio valstybių vis aktyviau siekiama privataus

sektoriaus kapitalą panaudoti viešiesiems (visuomenės) poreikiams finansuoti – viešosioms paslaugos teikti ar tam

tikrai reikalingai infrastruktūrai sukurti. Šis procesas vadinamas viešojo sektoriaus ir privataus verslo partneryste

(toliau šiame straipsnyje bus naudojamas trumpinys VPSP) ir dažniausiai apibrėžiamas kaip viešojo sektoriaus ir

privataus verslo bendradarbiavimas, pagrįstas ilgalaike sutartimi, kurio metu privatus subjektas teikia tradiciškai

viešojo sektoriaus kompetencijai priskiriamas paslaugas ir plėtoja šių paslaugų teikimui reikalingą infrastruktūrą.

VPSP yra viena iš svarbiausių viešojo sektoriaus modernizavimo galimybių, kuomet minėti sektoriai, integruodami

geriausias savo savybes į bendrą veiklą, leidžia pasiekti naujų ir geresnių rezultatų, pasiekti sinergijos efektą, kuris

tenkina gyventojų poreikius.

Tyrimo objektas: viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės pasireiškimo sritys Kauno rajono

savivaldybėje.

Tyrimo tikslas: apibendrinti viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės teorinius aspektus bei numatyti

galimas sritys tokiai partnerystei pasireikšti Kauno rajone.

Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės sampratą, ištirti viešojo

sektoriaus ir privataus verslo partnerystės sritis Kauno rajone.

Tyrimo metodai: dokumentų analizė, mokslinės literatūros analizė ir sintezė, lyginamoji analizė, duomenų

susisteminimo analizė, indukcija ir dedukcija, loginė analizė ir sintezė, grupavimo, grafinio vaizdavimo metodai.

Reikšminiai žodžiai: viešasis sektorius, privatus sektorius, partnerystė, infrastruktūra.

Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės formavimo principai bei partnerystės formos

Viena iš svarbiausių viešojo sektoriaus modernizavimo strategijų, leidžiančių panaudoti privataus sektoriaus

kapitalą, žinias ir gebėjimus valdžios problemoms spręsti, yra viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystė

(toliau VPSP). Kalbant apie VPSP sampratą, pirmiausia derėtų apibrėžti ir išsiaiškinti, kokie dalyviai dalyvauja

šiame procese. Remiantis V. Kavaliauskaite ir R. Jucevičiumi (2009), į sąvoką „viešasis sektorius“ įeina tokie

subjektai: viešosios institucijos, viešojo administravimo institucijos, biudžetinės įstaigos, viešosios įstaigos, kurių

steigėjas yra valstybė. Panašus spektras variantų gaunamas analizuojant privačias, pelno siekiančias įmones.

Remiantis viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės projektų rengimo metodologija (2009), privataus

sektoriaus subjektas apibrėžiamas kaip bet kokios teisinės formos juridinis asmuo, viešasis juridinis asmuo, užsienio

juridinis asmuo arba kitas ūkio subjektas, įsteigtas pagal Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teisę, taip pat

Lietuvos Respublikoje įsteigti Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse

64

įsisteigusių įmonių filialai.

Kodėl VPSP vienas iš būdų, vis labiau taikytinas šiandieniniame valstybės gyvenime sprendžiant viešojo

sektoriaus veiklos efektyvumo problemas? A. Raišienė (2007) pateikia viešojo sektoriaus ir privataus verslo

partnerystės formavimo prielaidas:

Bendradarbiavimas visiems partnerystės projektų ar programų dalyviams suteikia galimybę įgyti sprendimų

inicijavimo, įgyvendinimo ir vertinimo galią, pasidalyti atsakomybe. Partnerystės dalyviai gali ginti savo

interesus, pritaikyti ekspertines žinias ir patirtį tiek regioniniu, tiek vietos savivaldos lygmeniu (pavyzdžiui,

sudarant regiono ar savivaldybės plėtros planus, nustatant veiklos, finansavimo prioritetus ir t.t.).

Tai yra naujas, įkvepiantis veiklos būdas, lyginant su tradiciniais valdymo metodais, pavyzdžiui, biurokratija,

kuri laikoma vis mažiau veiksminga sparčiai kintančioje aplinkoje.

Partnerystė remiasi ne tik pasidalintos atsakomybės, bet ir pasidalintų resursų principu, todėl partnerystės

projektų / programų dalyviai įgyja lygiavertę teisę nuspręsti kaip turėtų būti valdomi finansiniai ir kiti ištekliai.

Partnerystė leidžia išvengti funkcijų dubliavimo, užtikrinti efektyvią informacijos cirkuliaciją tarp partnerystės

dalyvių (Raišienė, 2007).

Kiekvienos partnerystės pamatą turėtų sudaryti tam tikri konkretūs, partnerystės dalyviams aiškūs veiksniai.

E. Goubin (2004) išskiria 3 žingsnius, kuriuos įgyvendinus pasiekiama viešojo sektoriaus ir privataus verslo

partnerystė. Pirmasis žingsnis – nustatyti, kas sudaro partnerystės pagrindą. Kiekvienos partnerystės pagrindą turėtų

sudaryti atsakymai į šiuos klausimus (Goubin, 2004):

Ko mes siekiame ir kokie šios partnerystės tikslai?

Kokius objektus turime įtraukti į partnerystės procesą ir kokius subjektus bendradarbiavimas palies?

Ar egzistuojančios demokratijos sąlygomis galėsime įgyvendinti dalyvavimo principą?

Antrasis žingsnis siekiant partnerystės – parinkti tinkamas komunikacijos priemones. Būtina parinkti kiek

įmanoma daugiau komunikacijos kanalų, tokių kaip telefono ryšys, elektroninis paštas, įvairūs diskusijų forumai

internete, vieta ir laikas tiesioginiams susirinkimams organizuoti ir t.t. Trečiasis žingsnis – partnerystės programos

įgyvendinimas. Norint sėkmingai įgyvendinti numatytą programą, būtina periodiškai atlikti tarpinius partnerystės

programos efektyvumo vertinimus, nustatyti klaidas ir parinkti koregavimo priemones numatytoms klaidoms šalinti.

Derėtų paminėti, kad kiekviena partnerystė susideda iš daugelio komponentų. P. Osborne (2008), bei A.

Raišienė (2007) išskiria 4 pagrindinius VPSP formavimo žingsnius ir tikslus (žiūrėti 1 lentelę):

1 lentelė. Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės formavimo žingsniai ir tikslai (sudaryta autoriaus, remiantis

Osborne, 2008; Raišienė, 2007)

Pagal P. Osborne Pagal A. Raišienę

Nustatyti, kam partnerystė bus naudinga ir ko ja siekiama. Vieningas partnerių sutarimas dėl projekto misijos, uždavinių

ir siekiamų rezultatų.

Nustatyti pagrindinius partnerystės dalyvius ir nustatyti jų

funkcijas.

Abipusis pasitikėjimas, pagarba ir įsipareigojimai siekti bendrų

tikslų.

Numatyti laiką, per kurį bus įvykdytas numatytas projektas. Komunikacijos efektyvumas ir sprendimų priėmimo

skaidrumas.

Nustatyti veiklos vykdymo ir įgyvendinimo mechanizmus. Savalaikė ir pakankama informacijos sklaida ir grįžtamasis

ryšys.

Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystė užtikrina, kad privatūs investuotojai tam tikrą laikotarpį

galės naudotis viešuoju turtu, tačiau šio turto nuosavybės teises išsaugos viešojo sektoriaus institucijos (Smalskys,

2010).

65

Dar vienas stimulas formuoti VPSP – galimybė viešajam sektoriui pasinaudoti privataus sektoriaus įgūdžiais

ir žiniomis projektų atrankos ir valdymo, atsakomybės pasidalijimo, inovacijų diegimo ir kituose projektų

įgyvendinimo efektyvumą didinančiose srityse (Dūda, 2010).

Aptarus VPSP formavimo principus, dalyvius bei pačią partnerystės sampratą, galime pereiti prie VPSP

formų ir tipų. Atidžiau išnagrinėjus literatūrą, dauguma autorių išskiria bene tuos pačius partnerystės tipus. V.

Kavaliauskaitė ir R. Jucevičius (2009) pabrėžia, kad VPSP gali būti įgyvendinama dalyvaujant įvairaus lygmens

viešosioms institucijoms – vietos savivaldos lygiu, kai viešasis partneris yra savivaldybė, valstybės lygiu, kai vienas

iš partnerių – valstybinė institucija, tarpvalstybiniu lygiu, kai partnerystėje dalyvauja kelios valstybės.

Remiantis 2008 metų valstybinio audito ataskaita, VPSP formas galima suskirstyti į 2 stambias grupes (žiūrėti

1 pav.)

1 pav. VPSP formos (pagal Valstybinio audito ataskaitą, 2008)

Remiantis minėtu dokumentu, VPSP formas galima skirstyti į dvi pagrindines grupes – VPSP vykdoma

sutarčių pagrindu, bei oficialiai patvirtinta VPSP. Labiausiai paplitusi pirmoji iš partnerystės formų – VPSP

vykdymas sutarčių pagrindu. Tokia partnerystės forma yra plačiai taikoma šiandieniniame gyvenime, ypač kalbant

apie viešąsias sutartis. Įvairūs projektai yra vykdomi remiantis viešųjų sutarčių principu. Tuo tarpu antroji VPSP

forma – oficialiai patvirtinta VPSP – yra sudėtingesnis, daugiau laiko bei finansinių sąnaudų reikalaujantis procesas.

Dėl šios priežasties tiek viešasis, tiek privatus sektoriai nesiryžta sudaryti tokių sutarčių.

Viešuosiuose sutartyse labai skiriasi viešojo ir privataus sektorių interesai. Viešasis sektorius yra

suinteresuotas gauti kiek galima geresnes paslaugas, o privatus – siekia pelno. Visiškai suprantama, kad privačios

įmonės siekia geresnių verslo galimybių. Be to, tuo pat metu daugelyje šalių jaučiamas didžiulis noras įgyvendinti

valstybės finansuojamus infrastruktūros projektus (kelių, ligoninių, mokyklų). Svarbu yra subalansuoti šiuos

Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystė

VPSP vykdoma sutarčių pagrindu, kai

partnerystė tarp viešojo sektoriaus ir

privataus verslo subjektų vykdoma

sutarčių pagrindu, sudarant:

viešąją sutartį;

koncesiją

Oficialiai patvirtinta VPSP, kai viešojo

sektoriaus ir privataus verslo subjektų

partnerystė vyksta savarankiško teisinio

subjekto forma.

Viešosios sutartys:

-viešoji darbų pirkimo sutartis;

-viešoji prekių pirkimo sutartis;

-viešoji paslaugų pirkimo sutartis;

Įsteigta nauja mišraus kapitalo įmonė.

Koncesijos:

-viešoji darbų koncesija;

-viešoji paslaugų koncesija; Privataus sektoriaus perimta valdyti

viešoji įmonė.

66

pagrįstus siekius, atsargiai nagrinėti pačią sistemą, bei mokytis iš atskirų svetur vykdytų projektų, siekiant susidaryti

nešališką nuomonę tolimesniam politikos formavimui šioje srityje (Smalskys, 2010).

Apibendrinant derėtų paminėti, kad yra daugybė VPSP projektų privalumų, kurie skatina plėtoti tokią

partnerystę tarp viešojo sektoriaus ir privataus verslo subjektų. Tačiau yra ir daugybė minusų, kurie priverčia

pagalvoti, ar VPSP yra pats geriausias ir efektyviausias būdas teikti viešąsias paslaugas. Visos išvardintos VPSP

problemos parodo, jog verta įvertinti, kuriose viešojo sektoriaus srityse VPSP yra perspektyvi. Norint VPSP

sėkmingai integruoti kaip įrankį tam tikrų viešųjų paslaugų teikimui, politikams, valstybės tarnautojams ir

mokslininkams iškyla užduotis sukurti tokias valdymo struktūras, kuriose tokios vertybės kaip efektyvumas ir

atskaitomybė būtų viena kitą papildančios, o ne konkuruojančios.

Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės ryšių Kauno rajone analizė ir perspektyvos

Remiantis Kauno rajono savivaldybės gyvenimo ir veiklos kokybės gerinimo strategijos 2007- 2013 m.

tikslais, infrastruktūros paslaugų viena Kauno rajono savivaldybė teikti negalėtų. Būtinas finansavimas iš valstybės

biudžeto, ES struktūrinių fondų, taip pat iš privataus verslo. Daugiausiai lėšų numatoma skirti plėtojant bei

tobulinant susisiekimo infrastruktūrą, gerinant keleivių aptarnavimo sąlygas. Taip pat labai daug lėšų numatoma

skirti toje infrastruktūros plėtros srityje, kur galimi finansavimo šaltiniai numatomos privačios įmonės, tai yra išplėsti

vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, siekiant teikti gyventojams kokybišką vandenį, saugoti aplinką. Kauno rajono

savivaldybė, siekdama įgyvendinti užsibrėžtą infrastruktūros plėtros tikslą, turės bendradarbiauti su privačiomis

įmonėmis (UAB „Giraitės vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, UAB „GB projektai“ ir kitomis). Minėtoje srityje

privačių investuotojų lėšos yra bene pagrindinis finansavimo šaltinis įgyvendinant minėtą infrastruktūros plėtros

kryptį. Minėtas paslaugas galima priskirti prie komunalinių paslaugų, todėl nesunku nustatyti ir bendradarbiavimo

priežastis šioje srityje, tai – pelnas. Tiek UAB„Giraitės vandenys“, tiek AB „Lietuvos dujos“ ir kiti minėti privatūs

subjektai, padėdami ir atsakingi už tam tikrų projektų įgyvendinimą ir finansavimą, siekia pelno. Įrengdama vandens

ir nuotekų valymo sistemas Kauno rajono teritorijoje, UAB „Giraitės vandenys“ sieks pelno iš tų vietovių, kuriose

įrengs vandens ir nuotekų sistemas. Pelną ši įmonė gaus per tiesioginius mokesčius už suteiktas paslaugas. Tą patį

galima pasakyti ir apie kitas minėtas privačias įmones, tiek UAB „GB projektai“, AB „Lietuvos dujos“. Šie privatūs

subjektai gaus pelną už suteiktas paslaugas per tiesioginius mokesčius iš vartotojų.

Partnerystė tarp viešojo sektoriaus ir privataus verslo subjektų Kauno rajone buvo vertinama pagal įvykdytus

bei šiuo metu vykdomus infrastruktūros plėtros projektus, priskiriant juos Kauno rajono savivaldybės gyvenimo ir

veiklos kokybės gerinimo 2007- 2013 m. strategijos, prioritetinės veiklos srities- tobulinti rajono infrastruktūrą,

uždaviniams.

Iš viso Kauno rajone, nagrinėjamu laikotarpiu, buvo įgyvendinti 44 projektai, siekiant tobulinanti rajono

infrastruktūrą. Derėtų paminėti, kad kai kurie infrastruktūros tobulinimo uždaviniai, remiantis Kauno rajono

gyvenimo ir veiklos kokybės gerinimo 2007- 2013 m. strategija, dar net nepradėti įgyvendinti. Didžioji dalis

įgyvendintų infrastruktūros plėtros projektų buvo įgyvendinti bendradarbiaujant su privataus verslo subjektais (24

projektai iš 44). Tačiau yra nemaža dalis ir tokių projektų, kurie įgyvendinti pačios Kauno rajono savivaldybės ar

bendradarbiaujant su kitomis viešojo sektoriaus institucijomis (20 projektų iš 44).

Apibendrinant galime teigti, jog nuo 2007 iki 2013 metų, dar nepradėti vykdyti kai kurie infrastruktūros

plėtros uždaviniai: plėtoti gatvių apšvietimo tinklus, sukurti palankias sąlygas teikiamų pirminės sveikatos priežiūros

paslaugų kokybei ir prieinamumui gerinti, pagerinti civilinės metrikacijos skyriaus materialinę bazę, užtikrinti

informacinės kultūros paslaugų teikimą, pagerinti keleivių aptarnavimą.

Pastebimas dėsnis, kad privataus sektoriaus subjektai kaip partneriai buvo pasirinkti tiktai tuose projektuose,

kuriuose reikėjo kažką renovuoti, atnaujinti, statyti, įrengti tam tikrus tinklus (vandentiekio, elektros). Privataus

verslo subjektai, kaip projektų partneriai, buvo pasirinkti tik tuose projektuose, kur reikia specialios technikos,

įgūdžių, specialių sugebėjimų. Tai įvairios statybos įmonės, vandens bei elektros tiekimo įmonės, aplinkos tvarkymo

įmonės ir t.t.

Detaliai išnagrinėjus įvykdytus bei šiuo metu vykdomus infrastruktūros projektus Kauno rajone, pastebima,

67

kad privataus verslo subjektai nei prie vieno įgyvendinto projekto neprisidėjo savo lėšomis, nebuvo sudaryta nei

viena ilgalaikė partnerystės sutartis (nesukuriama pridėtinė vertė), vykdant projektus nebuvo paskirstyta rizika ir

nauda tarp partnerių, daugeliu atvejų už viešosios infrastruktūros objekto naudojimą ar viešųjų paslaugų vartojimą

vartotojai neturės mokėti savo lėšomis, tai yra paslaugos bus teikiamos nemokamai. Todėl galima teigti, kad

įgyvendinti projektai visiškai neatitinka VPSP sampratos. Galima įžvelgti tik kelis partnerystės elementus –

viešąsias sutartis bei vartotojų mokestis už paslaugas. Taigi esama situacija neatitinka tos, kuri yra numatyta Kauno

rajono savivaldybės gyvenimo ir veiklos kokybės gerinimo 2007 - 2013 m. strategijoje (plėtojant kai kurias

infrastruktūros sritis, privataus subjekto lėšos bus pagrindinis finansavimo šaltinis). Neįgyvendintas nei vienas

projektas, prie kurio finansavimo savo lėšomis būtų prisidėję privataus verslo subjektai.

Atlikus viešojo sektoriaus ekspertų apklausą (Kauno rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos,

Aplinkos, Biudžeto ir finansų skyrių ekspertai, Visuomenės sveikatos biuro ekspertai, Kauno rajono turizmo

informacijos centro atstovai), galime daryti išvadą, kad VPSP projektai yra gana sudėtingi ir reikia nemažai laiko jų

specifikai įsisavinti. Kauno rajone yra palankios sąlygos tokiai partnerystei įgyvendinti, kadangi yra nemažai stiprių

ir stambių privačių subjektų kaip UAB „Giraitės vandenys“ ir kitos. Ekspertų nuomone, artimiausiu metu padėtis iš

esmės pasikeis. Jau šiuo metu yra vykdomas vienas VPSP projektas Kauno rajone – Domeikavos kultūros centro

statyba, tačiau apie šio projektų rezultatus kalbėti dar anksti. Ekspertai neabejoja, kad tokių projektų ateityje ne tik

Kauno rajone, bet ir visoje Lietuvoje vis daugės.

Išvados

1. Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės samprata traktuojama gana nevienareikšmiškai.

Partnerystės sampratos apibrėžimą apsunkina tai, kad ji apima labai platų įvairių viešojo sektoriaus ir

privataus verslo subjektų partnerystės formų spektrą. Todėl dažnai labai sunku nubrėžti skirtumą tarp VPSP ir

privatizacijos ar viešųjų pirkimų.

Viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystė – tai ilgalaikis, abipuse nauda bei rizika grindžiamas

bendradarbiavimas, kurio tikslas teikti paprastai anksčiau tik viešajam sektoriui priskirtas viešąsias paslaugas

ir vystyti tokių paslaugų teikimui būtiną infrastruktūrą, kuomet paslaugas organizuoja viešasis sektorius, už jų

įgyvendinimą ir realizavimą atsakingas privatus sektorius, o už paslaugas moka vartotojai.

2. Egzistuoja plati VPSP tipų ir formų įvairovė, pasižyminti skirtingu tokioje partnerystėje dalyvaujančių

veiklos subjektų integracijos lygiu bei sąveikos formomis, kurie įtakoja partnerystės sėkmę.

3. Kauno rajone nėra išplėtota viešojo sektoriaus ir privataus verslo partnerystės sistema:

Neįgyvendintas nei vienas projektas, atitinkantis VPSP sampratą;

Kauno rajone, išnagrinėjus įvykdytus ir šiuo metu vykdomus infrastruktūros projektus, galime įžvelgti tik

kelis VPSP sampratos elementus – viešosios sutartys ir vartotojų mokestis už paslaugas.

Literatūra

1. DŪDA, M. 2010. Teoriniai viešojo ir privataus sektorių partnerystės įgyvendinimo aspektai. Viešoji politika ir

administravimas, Nr. 33, p. 139- 151.

2. GOUBIN, E. 2004. Participation Methods: How to think about getting started. Edingburgh: In Citizen Innovation Local

Governance: Report and Guidelines from Demos Project.

3. KAVALIAUSKAITĖ, V; JUCEVIČIUS, R. 2009. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės svarba realizuojant regiono

konkurencinę strategiją. Ekonomika ir vadyba, ISSN 1822-6515, p.809-816.

4. Naujos tendencijos viešuosiuose pirkimuose: privalumai ir trūkumai. 2010. Vilnius.

5. OSBORNE, P. 2008. Public- private partnerships. Theory and practise in international perspective. New York: Plenum Press.

6. OSBORNE, P. 2010. The new Public governance? Emerging perspectives on the theory and practise of public governance.

New York: Routledge.

68

7. RAIŠIENĖ, A. 2007. Bendradarbiavimo kaip viešojo sektoriaus veiklos organizavimo alternatyvos teoriniai aspektai. Vilnius:

MRU.

8. Valstybinio audito ataskaita. Viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas. 2008. Nr. VA- P- 30-5-1. Lietuvos

Respublikos Valstybės Kontrolė, Nr. p-30-50.

9. SMALSKYS, V. 2010. Viešasis valdymas. Vilnius: MRU leidybos centras.

10. Viešojo ir privataus sėktorių partnerystės projektų rengimo metodologija. 2009. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013-01-18]. Prieiga per

internetą: http://www.ppplietuva.lt/renginiai/mokymai/mokymai.html.

Summary

Partnership of Public Sector and Private Business in Kaunas District

The aims of this article are to introduce the concepts of public sector and private business, the formation of public - private

partnership relations and forms, types and success factors of public - private sector partnership. Moreover, to analyze partnership

relations between public sector and private business in Kaunas district. In the last two decades various countries of the world

have shown a growing interest in Public-Private Partnerships. A Public–Private Partnership (PPP) is a partnership between the

public and private sector for the purpose of delivering a project or service traditionally provided by the public sector. This article

develops arguments for the choice of various Public-Private Partnership arrangements taking into account various factors that

affect the balance between costs and benefits of each alternative of public service provision and infrastructure development. The

factors derived of premises of the new institutional economics and theories of public finance are the nature of good provided,

positive externalities, transaction costs, management costs, risk costs, and interest rates.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Jan Žukovskis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.ppplietuva.lt/renginiai/mokymai/mokymai.html

69

SĄSAJOS TARP ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO VIETOVIŲ VYSTYMO

FUNKCIJŲ

Bartas Giedraitis


Įvadas

Kaimo vietovių ir žemės ūkio vystymasis yra susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais. Nuo seniausių laikų žemės

ūkio veikla yra svarbi kaimo vystymui, vietos gyventojams bei jų gyvenimo kokybei. Vykstant pokyčiams vieni

ūkiai išnyksta, kiti išsiplečia. Pastaruosius dvidešimt metų kaimo vietovėse ūkininkų nebelikę tiek daug, kiek buvo

prieš dešimtmetį. Žemės ūkio funkcijos ir vaidmuo pastebimai pasikeitė, tai dar labiau pakeitė šios veiklos poveikį

darniam kaimo vietovių vystymui.

Nepaisant žemės ūkio ir kaimo vietovių vystymosi tarpusavio sąsajų, ši tema yra mažai nagrinėta ir šalies, ir

užsienio mokslininkų. Kaimo vietovėse dominuojanti žemės ūkio veikla yra ekonominis ir socialinis pagrindas šioms

teritorijoms vystytis. Žemės ūkis sukuria didelį kiekį gėrybių ir turi svarbų poveikį kaimiškajam regionui bei jo

vystymui, kuris gali būti atskleidžiamas per vykdomas funkcijas. Tačiau siekiant, kad žemės ūkio poveikis būtų

teigiamas (pageidaujamas), sukurtų kuo mažiau neigiamų efektų, reikalinga laikytis tam tikrų principų valdant žemės

ūkio veiklą.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti kaimo vietovės ir žemės ūkio funkcijas ir identifikuoti jų tarpusavio sąsajas.

Tyrimo objektas – žemės ūkio ir kaimo vietovių funkcijos.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išnagrinėti kaimo vietovių funkcijas;

2. Atskleisti daugiafunkcinio žemės ūkio modelio teorinius aspektus;

3. Sugretinti žemės ūkio ir kaimo vietovių funkcijas.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, indukcija ir dedukcija, statistinė analizė ir sintezė, grafinis

vaizdavimas.

Kintančios kaimo vietovių funkcijos

Kaimo vietovės Europoje XXI a. tampa svarbiu dėmesio centru. Socialinis ir ekonominis sektorius tampa

vienodai svarbus. Žemės ir miškų ūkis lieka svarbiu, tačiau ne vieninteliu ir pagrindiniu ekonomikos sektoriaus

atstovu. Kaimo vietovę galima apibrėžti ir nagrinėti kaip socioekonominę sistemą, kuri turi savitas, išskirtines

charakteristikas ir yra labai jautrios. Lietuvos Respublikos nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi

veiksmų plane išskiriami tokie kaimo vietovių ekonominiai ir socialiniai ypatumai:

mažas gyventojų tankumas;

didžioji dauguma kaimo gyventojų yra užimti šeimyniniame ūkyje;

mažesnės negu miestuose kaimo gyventojų disponuojamos pajamos;

plėtojama natūrinė veikla;

kaimo gyventojai pagal išsilavinimo lygį atsilieka nuo miesto gyventojų;

labai ribotos daugumos kaimo gyventojų prisitaikymo prie naujų rinkos sąlygų galimybės.

Tokios kaimo vietovės charakteristikos puikiai atspindi šias vietoves bei jų vystymosi tendencijas. Kaimo

plėtros procesuose į kaimo vietovių vystymą nėra telkiama daug dėmesio. Vystymo ir plėtros sąvokos dažnai

tapatinamos, tačiau jos turi esminių skirtumų. Anot Atkočiūnienės ir Vaišnoraitės (2012) plėtra – procesas, apimantis

kiekybinius ir kokybinius pokyčius, kurie yra pageidaujami konkrečiu metu, konkrečioje vietovėje. Šis procesas gali

vykti savaime arba būti kažkieno vykdomas. Kvederavičius (2006) teigia, jog vystymasis – tai santykio tarp to, kas

valdo mus, ir to, ką valdome mes, keitimasis dėl pirmojo mažėjimo ir antrojo didėjimo. Moksliniuose darbuose

70

susijusiuose su kaimo vietovių plėtra bei vystymu nėra aiškiai atskiriamos sąvokos kaimo vietovės vystymasis ir

vystymas. Vystymasis analizuojamas kaip savaiminis procesas, tačiau kaimo vietovė savaime vystytis negali,

įgyvendinami įvairūs politiniai ir strateginiai sprendimai yra vietos veikėjų rezultatas. Remiantis mokslininkų

(Atkočiūnienė ir Vaišnoraitė, 2012; Mačys 2005) nuomone apie savaiminį procesą, galima daryti prielaidas,

susijusias su inicijuojamu procesu.

Analizuojant kaimo vietovės vystymą svarbu išskirti šios vietovės funkcijas, kurias vykdydama gali užtikrinti

darnumą ir tolygumą. Nuolatinis funkcijų atnaujinimas ir prisitaikymas prie išorinės aplinkos yra svarbus siekiant

darnaus vystymo. Keičiantis laikams, keičiasi ir kaimo vietovių funkcijos. Šiuolaikines kaimo vietovės funkcijas

išskiria ir aprašo mokslininkas Jasaitis (2006): apgyvendinimas; kraštovaizdžio puoselėjimas; tinkamos gamtos

išteklių kokybės palaikymas; relaksacijos ir reabilitacijos; edukacinė; etnografinė; ūkinės veiklos įvairinimas. Šių

funkcijų realizavimas dvidešimt pirmame amžiuje atspindi kaimo vietovių išlikimo funkcijas. Visų išskirtų funkcijų

bendras diegimas apjungiant įvairių lygių veikėjus duotų teigiamą naudą kaimo vietovėm bei jų gyvavimui.

Neurbanizuotų vietovių vystymas yra svarbus tiek vietos gyventojams, tiek visai valstybei, kadangi tai yra svarbi

valstybės sistemos dalis.

Žemės ūkio daugiafunkciškumas kaimo vietovės kontekste

Žemės ūkis yra neatsiejama kaimo vietovės dalis, dominuojanti ekonominė veikla derlingų žemių kaimo

vietovėse. Taikant tradicinį požiūrį į žemės ūkio vaidmenį kaimo vietovėse pastaroji ekonominė veikla apjungia

daugelį kaimo vietovių vystymo aspektų. Lietuvai esant agrarine valstybe, ši ūkio šaka yra sparčiai besivystanti ir

stipri, tačiau Lietuvos kaimo vietovės turi ir kitų svarbių šakų.

Mokslininkai analizuojantys žemės ūkio vaidmenį kaimiškosiose teritorijose pasiskirstė į dvi grupes, kurios

nesutaria viena su kita ir bando įrodyti savo tiesą. „Vienas ryškiausių naujojo tūkstantmečio bruožų, kurį sutartinai

pabrėžia daugelis ekspertų – mažėjantis žemės ūkio vaidmuo ekonomikoje“ (Vidickienė, 2007). Taip teigia tokie

mokslininkai kaip A. Isserman (2000), T. Johnson (2001), P. Kostov (2007) ir kiti. Tuo norima pasakyti, jog nereikia

kaimo vietovės sutapatinti su žemės ūkiu. Kaimo vietovėje be žemės ūkio taip pat gali dominuoti kitos, taip pat

stiprios ekonominės veiklos. Anot Vidickienės (2007), toks žemės ūkio vaidmens traktavimas gerokai šokiruoja

tradicinio požiūrio atstovus, sąvokas „žemės ūkis“ ir „kaimas“ laikančius beveik sinonimais.

Žemės ūkis daro labai didelę įtaką kaimo vietovės kraštovaizdžiui. Vietovėse, kuriose kraštovaizdis yra

išskirtinis, yra taikomi aplinkosaugos reikalavimai. Vietovės, kurios neturi išskirtinio kraštovaizdžio, yra patrauklios

ūkininkavimui, kadangi yra daug dirbamos žemės plotų. Bendrojoje žemės ūkio politikoje vis labiau atsižvelgiama į

gamtos išsaugojimą, tradicijas bei kultūrą. Visa tai orientuotą į daugiafunkcinio žemės ūkio modelį. Kaimo vietovės

tampa ne tik miesto maitintoju, tačiau ir miesto sodu.

Žemės ūkis atlieka daugiau funkcijų, ne tik ekonominę – sukuria ir kitas vertybes, kurios yra svarbios.

„Žemės ūkio daugiafunkciškumo sąvoka apima visas prekes, produktus ir paslaugas sukurtas žemės ūkio veiklos. Per

pastarąjį dešimtmetį, sąvoka daugiafunkcinis žemės ūkis bei ūkininkavimo vaidmuo ekonomikai ir visuomenei, yra

nuolat diskutuotina tema politikoje ir mokslo srityse“ (Marsden ir Sonnino, 2008) Įvairūs mokslininkai (Hasund,

2012; Marsden ir Sonnino, 2008; Rossing ir kiti, 2007; Vitunskienė ir kiti, 2006; ir kiti) pateikia skirtingus, tačiau

atspindinčius tas pačias tendencijas daugiafunkcinio žemės ūkio modelius. Analizuojant mokslininkų

(Mettepenningen, 2011; Marsdeno, 2008; Vaznonis, 2012; Treinys, Vinciūnienė, Vitunskienė ir kt., 2006; Treinys,

2005; Huylenbroeck, 2003; Huylenbroeck, 2007) modelius bei teorinius daugiafunkcinio žemės ūkio aspektus

pastebima, jog žemės ūkio veikla yra skirstoma į prekines ir neprekines gėrybes. Prekinės gėrybės apima pagrindinę

žemės ūkio veiklos funkciją – maisto ir pluošto gamybą. Neprekinės gėrybės sudaro visas tolimesnes galimybes

darniai plėtoti ūkinę veiklą ir kaimo vietovės vystymąsi. Neprekinėms gėrybėms priskiriama kaimo vietovių

gyvybingumo palaikymo, gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų užtikrinimo, aplinkosaugos reikalavimų

užtikrinimo bei maisto kokybės užtikrinimo funkcijos. Vienos ar kelių funkcijų palaikymas ūkyje sukuria didesnę

vertę jo teikiamai produkcijai. „Žemės ūkis yra daugiafunkcinis, kai jis turi vieną ar kelias funkcijas be svarbiausio

71

vaidmens – maisto ir pluošto gamybos“ (Rossing ir kiti, 2007) Tačiau į daugiafunkciškumą taip pat patenka ir

prekinė produkcija.

Daugiafunkcinio žemės ūkio, neprekinės produkcijos pirmoji funkcijų grupė siekia kaimo vietovės

gyvybingumo palaikymo. Šios grupės funkcijos yra itin svarbios siekiant išlaikyti gyvybingumą kaimo vietovėse.

Taip pat kaimo vietovė yra tradicijų ir paveldo saugotoja, kuri siekia išsaugoti ir perduoti ateities kartoms senąsias

tradicijas. „Turizmas, amatai ir kaimo prekių bei paslaugų teikimas yra daugelio regionų augimo veiksnys,

atveriantis galimybes tiek įvairinti veiklą pačiame ūkyje, tiek steigti labai mažas įmones platesniame kaimo

ekonomikos kontekste“ (Vitunskienė ir kiti, 2006) Tiek vietos gyventojai, tiek patys ūkininkai privalo suprasti, jog

tai yra labai svarbus uždavinys, norint išsaugoti visa tai, kas yra sukurta. Taip pat, kaimo vietovės gyvybingumui

palaikyti ūkininkas turėtų siekti plėtoti dar ir kitas veiklas, kurios nesusijusios su ūkine veikla. Tokia veikla leis

ūkininkui, ypač smulkiam, užtikrinti pajamas.

Gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų funkcija daugiafunkciniame žemės ūkyje realizuojama darbo vietų

kūrimu ūkininko ūkyje ir kitose jo veiklose. Ūkininkas sukurdamas darbo vietas, prisideda prie gyventojų užimtumo

ir taip pat prie kaimo vietovės gyvybingumo palaikymo sukurdamas galimybes kitiems gyventojams dirbti. Didėjant

ūkiams ir tobulėjant žemės ūkio technikai mažėja darbo vietų skaičius, taip pat mažėja ir ūkininkaujančių gyventojų.

„Vykstant restruktūrizacijos procesui, mažėja darbo vietų žemės ūkio sektoriuje, o alternatyvi veikla neišplėtota,

vyrauja struktūrinis nedarbas, kaimo vietovės gyventojų pajamos nepakankamos. Žmonių profesinis ir vadybinis

pasirengimas neatitinka darbo rinkos poreikių“ (Lietuvos kaimo raida, 2005). Žemės ūkio daugiafunkcinis modelis

šią problemą siekia spręsti per gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų užtikrinimo funkcijas. „Žemės ūkio

daugiafunkcinis pobūdis yra kapitalo kaupimo strategija, traktuojama kaip ūkininko pajamos iš žemės ir ne žemės

ūkio veiklos. Remiantis šiuo požiūriu, kapitalo kaupimo strategija, traktuojama kaip išgyvenimo strategija, kuri

padeda mažiau produktyviems ūkiams konkuruoti su rinka“ (Marsden ir Sonnino, 2008) Minimi mažiau produktyvūs

ūkiai siekdami konkurencijos, tuo pačiu gali sukurti galimybes įsidarbinti ir kitiems kaimo vietovių gyventojams.

Žemės ūkis daro poveikį kraštovaizdžiui. Ūkininko laukai sudaro didžiąją dalį kaimiškųjų teritorijų

kraštovaizdžio. Esant neprižiūrimiems laukams, palaukėms vietovės kraštovaizdis bus apleistas, vietovė netgi taps

nepatraukli pravažiuojantiems žmonėms. „Svarbus vietovės identiteto elementas yra kraštovaizdis, kuris sukurtas

vietinės veiklos. Dėl didelio žemės ūkio intensyvumo, žemės ūkis vaidina didelį vaidmenį. ES žemės ūkio

naudmenos užima apytiksliai 40 proc. žemės bendro ploto. <...> Nors žemės ūkis labai įtakoja ir prisideda prie kaimo

vietovių identiteto, tai nėra vienintelis faktorius turintis įtakos vietovės įvaizdžiui ir identitetui. Kaimo vietovės gali

turėti įvairų identitetą, tačiau žemės ūkis yra vienas iš“ (Mettepenningen ir kt., 2012). Ūkininkas gali daryti teigiamą

ir neigiamą poveikį kraštovaizdžiui. Ūkininkas asmeniškai nepajaus pastebimų finansinių kaštų jeigu jis sukurs

teigiamą poveikį kraštovaizdžiui. Ūkiui, sukuriančiam teigiamą poveikį kraštovaizdžiui bus gaunama nauda per

regioninę plėtrą, kuri yra tiek ekonominė, tiek socialinė, tiek aplinkosauginė.

Aplinkosauginiai reikalavimai labai svarbūs šiandieniniame pasaulyje, besiplėtojanti cheminė pramonė

pasaulio gamtą jau paveikė labai smarkiai. „Biologinės įvairovės išsaugojimas, kultūros paveldas ir kraštovaizdis yra

pagrindinės viešos gėrybės kuriamos žemės ūkio“ (Hasund, 2012). Ūkininkas privalo sąmoningai plėtoti savo veiklą,

jog nepakenktų sau, aplinkiniams ir ateities kartoms.

Didėjant gyventojų skaičiui ir augant maisto poreikiui, žemės ūkio sektoriaus vaidmuo išlieka svarbus.

Remiantis Eurostat (2012) duomenimis, per pastaruosius dešimt metų ES gyventojų skaičius padidėjo per 20 mln.

Vis didesnis vartotojų, o taip pat ir patys gamintojai - ūkininkai ieško būdų, kaip maisto produktus įsigyti, parduoti –

vienas kitam. Tarp vartotojo ir gamintojo yra susidariusi ilga grandinė (gamintojas, perdirbėjas, pardavėjas,

vartotojas). Ketvirtoji daugiafunkcinio žemės ūkio, neprekinės produkcijos funkcijų grupė siekia maisto kokybės

užtikrinimo. Tai gali būti atliekama per trumpas tiekimo grandines. Ūkiai siekdami prisitaikyti prie pirkėjų poreikių

turėtų tapti perdirbėjais ir pardavėjais. Maisto grandinės sutrumpinimas leis vartotojams gauti geresnės kokybės

produkciją už prieinamą kainą, o ūkininkai už produkciją gaus kur kas didesnę kainą, lyginant su kaina, kurią gauna

iš supirkėjo, tarpininkų.

„Žemės ūkiui tenka esminis vaidmuo pirmajame maisto tiekimo grandinės etape, tačiau sektorius yra labai

susiskaldęs ir nestruktūrizuotas, o jo pridėtinė vertė – nežinoma. Siekdama sustiprinti ūkininkų padėtį, Europos

72

komisija siūlo remti gamintojų organizacijas, kurti įvairių profesijų atstovų organizacijas ir skatinti tiesioginę

prekybą tarp gamintojų ir vartotojų“ (Europos komisija, 2012).

Žemės ūkis daro tiesioginę įtaką visiems Europos gyventojams, kadangi jo pagaminama produkcija yra svarbi

tiek kaimo vietovės, tiek miesto gyventojams. Kaimo vietovių gyventojai gali tinkamai pasinaudoti žemės ūkio ir

maisto sektoriais, siekiant ekonominės veiklos diversifikacijos. Taip skatinti aukštos kokybės maisto produkciją, kuri

gaunama iš žemės ūkio veiklos.

Anot V. Vitunskienės ir kitų (2006), vienas iš veiksnių, kuris paskatino daugiafunkcinio žemės ūkio

koncesijos susiformavimą yra visuomenės susirūpinimas gyvulių gerove, galvijų ligomis. Gyvulių gerovės

užtikrinimo funkcija siekia, jog ūkininko auginami gyvuliai atitiktų pačius aukščiausius reikalavimus. Esant

atitinkamam gyvulių gerovės užtikrinimui maisto kokybė bus garantuota. Marsden ir Sonnino (2008) teigia, jog

žemės ūkio neigiamas išorinis poveikis pasireiškia per aplinkos apsaugą, maisto saugumą ir kokybę.

Daugiafunkciškumas yra aktyvi kaimo vystymosi priemonė skatinanti tvarumą ir sinergiją. Galima daryti prielaidą,

jog Marsden ir Sonnino (2008) teigia jog žemės ūkio veikla didžiausią neigiamą poveikį daro aplinkai, maisto

kokybė ir sauga neatitinkanti reikalavimų taip pat prisideda prie neigiamo poveikio.

Remiantis Marsden ir Sonnino (2008) požiūriu, galima daryti prielaidą, jog žemės ūkio veiklos

daugiafunkciškumas yra taip pat dalis ir kaimo vietovės daugiafunkciškumo. Anot Marsden ir Sonnino (2008)

daugiafunkcinis žemės ūkis prisidėdamas prie kaimo vietovės vystymosi turi atlikti šias funkcijas:

užtikrinti pajamas ir užimtumo galimybes žemės ūkyje;

prisidėti prie visuomenės poreikių ir lūkesčių tenkinimo;

panaudoti ir tuo pačiu saugoti kaimo vietovių išteklius.

Žemės ūkis kaip stiprus ekonomikos sektorius prisideda ir padeda vystytis kaimo vietovei. Tai tokia

ekonominė veikla, kuri skatina plėtoti ir socialinius poreikius kaimo vietovėse (Wiśniewska, 2011). Žemės ūkio

sektoriaus poveikis kaimo vietovės darniam vystymuisi yra stiprus. Siekiant stiprinti kaimo vietovių gyvybingumą,

privalu šį poveikį valdyti ir kreipti jį teigiama linkme. Anot mokslininkų E. Mettepenningen, L. Messely ir kt.

(2012), intensyvus žemės ūkis galėtų būti puikiu pradiniu tašku, kad paskatintų kaimo vietovės ekonomikos

vystymą. Maži ir vidutiniai ūkiai didina kaimo vietovės patrauklumą ir gyvybingumą bei socialinių poreikių

vystymąsi, palaiko ekonominį ir socialinį stabilumą. Galima daryti prielaidą, jog žemės ūkio veikla per ilgą laiko

tarpą yra tapusi daugiafunkcine, nepriklausomai nuo to, kaip ji yra plėtojama. Europos Sąjungos taisyklės ir principai

žemės ūkio veiklą kreipia daugiafunkciškumo linkme.

Žemės ūkio ir kaimo vietovių funkcijas sugretinimas

Žemės ūkio poveikis kaimo vietovės vystymui gali būti nustatomas sugretinant ir lyginant funkcijas, kurias

realizuoja kaimo vietovė ir žemės ūkis. Tarp šių funkcijų gali būti tiesioginis ir netiesioginis ryšys. Tiesioginis

poveikis pasireiškia realizuojant tas funkcijas, kurios yra bendros. Netiesioginis ryšys gali pasireikšti funkcijose,

kurios nesusijusios tiesiogiai. Lyginant daugiafunkcinio žemės ūkio modelio realizuojamas funkcijas su naujosiomis

kaimo vietovės funkcijomis galima nustatyti žemės ūkio poveikį kaimo vietovių vystymui.

73

1 pav. Daugiafunkcinio žemės ūkio ir kaimo vietovių šiuolaikinių funkcijų palyginimas

Žemės ūkio sektoriaus poveikis kaimo vietovės vystymui turi būti valdomas. Siekiant išmatuoti bei palyginti

kaimo ir žemės ūkio funkcijas galima daryti lyginamąją analizę, kuri leidžia tarpusavyje palyginti skirtingus

objektus. Siekiant kaimo vietovių gyvybingumo išlaikymo, privalu šį poveikį valdyti ir kreipti jį teigiama linkme, 1

paveiksle pateikta daugiafunkcinio žemės ūkio ir šiuolaikinių kaimo vietovių funkcijų palyginimas. Šių funkcijų

lyginamoji analizė atskleidžia tarpusavio santykį bei sąveikavimą siekiant darnaus vystymosi. Funkcijų tarpusavio

poveikis atskleidžia sąsajas tarp žemės ūkio ir kaimo vietovės vystymo.

Išvados

1. Kaimo vietovės vystymas – tai kaimo vietovės gyvybingumo palaikymas ir jo didinimas per ekonominius,

socialinius, aplinkosauginius ir kultūrinius aspektus siekiant tam tikrų pokyčių, kurie užtikrintų kaitą, darnų

vietovės potencialo kūrimą, sudarant sąlygas kaimo vietovių vystymo veikėjams patiems valdyti kaimo

vietovės pokyčius.

2. Ūkininkų ūkiai turi galimybes plėtoti daugiafunkcinio žemės ūkio modelį ir sukurti įvairias pridėtines vertes

kaimo vietovėse. Daugiafunkcinio žemės ūkio modelio vystymas įsilieja į visos kaimo vietovės vystymąsi.

3. Žemės ūkio daugiafunkciškumas traktuojamas kaip kapitalo kaupimo strategija, kuri apima ūkininko pajamas

tiek iš žemės ūkio, tek ne žemės ūkio veiklos. Daugiafunkcinio žemės ūkio sąvoka apima prekes, produktus

bei paslaugas sukurtas tinkamai plėtojant žemės ūkio veiklą.

4. Daugiafunkcinio žemės ūkio modelio ir šiuolaikinių kaimo vietovių funkcijų tarpusavio lyginimas leistų

nustatyti žemės ūkio (vykdomų funkcijų) ir kaimo vietovių tarpusavio sąsajas.

Literatūra

1. ATKOČIŪNIENĖ V., VAIŠNORAITĖ R., 2012, Novatoriškų sprendimų paieškos metodai ir jų taikymas kaimiškų

vietovių pokyčių valdymui, Akademija.

2. EUROPOS KOMISIJA. Ūkininko vaidmuo [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. lapkričio 3d.]. Prieiga per internetą:

<http://ec.europa.eu/agriculture/capexplained/role/index_lt.htm>.

3. HASUND, K. P., 2013, Indicator-based agri-environmental payments: A payment-by-result model for public goods with a

Swedish application., Land Use Policy, [interaktyvus], [žiūrėta 2013 m. sausio 10d.]. Prieiga per

internetą:<http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0264837712000452>.

4. JASAITIS, J. ŠURKUVIENĖ, S., 2006, Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų kūrimas, Ekonomika ir vadyba:

aktualijos ir perspektyvos. Mokslo straipsnių rinkinys. Nr. 7.

5. KVEDARAVIČIUS, J. 2006 Organizacijų vystymosi vadyba. Kaunas, VDU leidykla.

6. Lietuvos kaimo raida. 2005. Vilnius, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

7. LR 2004-2006 metų nacionalinis kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m.

lapkričio 22d.]. Prieiga per internetą:

http://ec.europa.eu/agriculture/capexplained/role/index_lt.htm

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0264837712000452

74

<http://ec.europa.eu/employment_social/social_inclusion/docs/nap_incl_2004_lt.pdf>.

8. MARSDEN, T., SONNINO R., 2008, Rural development and the regional state: Denying multifunctional agriculture in

the UK, Journal of Rural Studies, [interaktyvus], [žiūrėta 2012 m. lapkričio 3d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.swslim.org.uk/documents/themes/LT17-rural-development-regional-state.pdf>.

9. METTEPENNINGEN, E. ir kt. 2012. Multifunctionality and local identity as paradigms for a sustainable and competitive

agriculture, Gento universitetas, Belgija, [interaktyvus], [žiūrėta 2012 m. lapkričio 3d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.ruraalnetwerk.be/sites/default/files/activiteitenverslag_files/Proceedings_contactforum_MUSICAL.pdf>.

10. ROSSING, W.A.H., 2007, Integrative modelling approaches for analysis of impact of multifunctional agriculture: A

review for France, Germany and The Netherlands, Agriculture, Ecosystems and Environment, [interaktyvus], [žiūrėta

2012 m. lapkričio 3d.]. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0167880906003884>.

11. VIDICKIENĖ, D., 2007. Žemės ūkio vaidmuo dvidešimt pirmojo amžiaus kaimo politikoje. Žemės ūkio mokslai. Vilnius:

Lietuvos mokslų akademijos leidykla.

12. VITUNSKIENĖ V. ir kt., 2006, Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos modeliavimas, Akademija.

13. WIŚNIEWSKA, J., 2011, Economic sustainability of agriculture – conceptions and indicators, Oeconomia, [interaktyvus],

[žiūrėta 2012 m. lapkričio 3d.]. Prieiga per internetą:

<http://acta_oeconomia.sggw.pl/pdf/Acta_Oeconomia_10_1_2011.pdf#page=119>.

Summary

Relationship Between Agriculture and Rural Development Functions

From the view of the local population and from the whole state in rural areas there are processes of negative

changes. The dominant agricultural activity is a strong economic and social base for rural areas to develop. This

article presents nowadays rural areas and multifunctional agricultural functions comparison. The research objective

were to explore rural and agricultural functions and identify relationship between them. The comparative analysis

help to measure and compare the rural and agricultural functions. The study used literature analysis, induction and

deduction, statistical analysis and synthesis, and visualization techniques metods. Research object was agriculture

and rural features functions.

Key words: nowadays rural functions, multifunctional agriculture, rural area, functions connections,

influence of agriculture

B.G. acknowledge support by project "Promotion of Student Scientific Activities" (VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-003) from the

Research Council of Lithuania. This project is funded by the Republic of Lithuania and European Social Fund under the 2007-

2013 Human Resources Development Operational Programme’s priority 3.

This work was partly supported by project "Promotion of Student Scientific Activities" (VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-003)

from the Research Council of Lithuania (B.G.). This project is funded by the Republic of Lithuania and European Social Fund

under the 2007-2013 Human Resources Development Operational Programme’s priority 3.

Bartas Giedrairtis dėkoja už Lietuvos mokslo tarybos projekto „Studentų mokslinės veiklos skatinimas“ (VP1-3.1-ŠMM-

01-V-02-003) paramą. Projektas yra finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioritetą „Tyrėjų

gebėjimų stiprinimas“ iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

http://ec.europa.eu/employment_social/social_inclusion/docs/nap_incl_2004_lt.pdf

http://www.ruraalnetwerk.be/sites/default/files/activiteitenverslag_files/Proceedings_contactforum_MUSICAL.pdf

75

VADOVAVIMO STILIAI: TEORINIS ASPEKTAS

Asta Klimavičienė Aleksandro Stulginskio universitetas

Įvadas

Kiekvienos organizacijos sėkmė ar nesėkmė visuomet turi įtakos dirbantiems žmones ir vadovavimui jiems.

Vadovavimas žmonėms yra organizacijos svarbiausia funkcija ir jos egzistencijos garantas. Nuo vadovo elgesio su

darbuotojais – arba jo vadovavimo stiliaus labai priklauso žmonių pasitenkinimas darbu, psichologinis klimatas ir

darbo efektyvumas. Pastaraisiais metais Lietuvos socialiniai, ekonominiai pokyčiai kelia vis didesnius reikalavimus

viešosioms organizacijoms, tarp jų įskaitant ir bendruomenes. Bendruomenės turi greitai ir efektyviai reaguoti į

visuomenės poreikius, keisti ir pritaikyti savo veiklos tikslus, bendrus požiūrius prie besikeičiančių aplinkybių.

Tikslingos bendruomeninių organizacijų narių veiklos, taigi kartu ir vadovavimas, turi poveikį visuomenės gerovei.

Tyrimo objektas – bendruomeninių organizacijų vadovo darbo stiliai.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti bendruomeninių organizacijų vadovo darbo stilius teoriniu aspektu.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti vadovo darbo stilių sampratą ir klasifikacijas.

2. Įvertinti asmeninį vadovavimo stilių formuojančius veiksnius.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, apibendrinimas ir loginė analizė.

Rezultatai

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad organizacija nuolat tobulėtų, visi jos darbuotojai jaustųsi priklausą jai,

dirbdami čia matytų savo ateitį ir gyvenimo prasmę, būtina, kad tokiai organizacijai vadovautų žmogus, gebantis

visų darbuotojų interesus jungti organizacijos tikslams įgyvendinti. Vadovas – valdymo veiklą realizuojantis asmuo,

kuris koordinuoja organizacijos narių veiksmus ir pastangas, kad pasiektų bendrą tikslą, efektyviai ir veiksmingai

naudojant visas turimas priemones ir išteklius (Stoškus, Beržinskienė, 2005).

Vadovavimas yra sudėtingas reiškinys ir sunkiai išmatuojamas. Įvairūs mokslininkai bandė išsiaiškinti kokie

veiksniai lemia, kad vieni žmonės tampa vadovais, o kiti ne. Jago (1982), Bryman (1992) tyrinėjo vadovų bruožus,

Hogg (2001) tyrinėjo paskirtųjų ir iškilusiųjų vadovų skirtumus, Kotteris (1990), Rostas (1991) analizavo

vadovavimo ir lyderystės skirtumus, Zaccaro, Kemp, ir Baderis (2004) analizavo vadovų intelekto lygį, Mumford,

Harding, Fleishman (2000) analizavo vadovų techninius, bendravimo, koncepsinius įgūdžius, Bass (1990) vadovų

transakcinę ir transformacinę lyderystę. Lietuvos mokslininkai vadovavimo reiškinį pradėjo tirti tik paskutinįjį

praeito amžiaus dešimtmetį. Pirmieji moksliniai darbai parengti Jucevičienės (1996), Razausko (1997), Šilingienės

(2000), Juozaitienės (2004), Ginevičiaus (2008), Bakanausko (2011).

Apibendrinant mokslinę literatūrą (Kasiulis, Barvydienė (2003), Butkus (2007)), nesunku pastebėti, kad

vadovavimo sampratą traktuoja labai įvairiai, išskiria šias svarbiausias vadovavimo sudedamąsias dalis:

vadovavimas yra procesas;

vadovavimas susijęs su įtaka;

vadovavimas atsiranda grupės kontekste;

vadovavimas susijęs su tikslo pasiekimu.

Labai svarbu, kaip vadovas elgiasi, bendrauja su pavaldiniais, kaip ir kokiu lygiu deleguoja įgaliojimus, kaip

rūpinasi žmogiškaisiais santykiais. Visi šie vadovavimo aspektai apibūdinami vadovavimo stiliaus sąvoka.

76

A. Sakalas (2003) teigia, jog vadovavimo stilius - tai tik tam tikram vadovui būdingas elgesio ir poveikio

pavaldiniams būdas, sąlygojamas jo asmeninių ir vadovaujamo kolektyvo savybių.

Žilinskas, Martinkus (2004) teigia, kad vadovavimo efektyvumas nemažai priklauso nuo vadovavimo stiliaus.

Vadovavimo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinių santykių visuma. Vadovas atlieka jam pavestas funkcijas tik

jam būdingu individualiu stiliumi, nes savitos ir jo asmeninės, ir vadovaujamo kolektyvo savybės. Taigi, vadovui

labai svarbu pasirinkti tinkamą vadovavimo stilių, kuris padėtų sukurti kolektyvinio tikslo siekimo atmosferą. Tuo

tarpu aktyvi organizacijos kolektyvo veikla galima tik tuomet, kai kiekvienas darbuotojas tiksliai suvokia ir žino

savo vaidmenį toje organizacijoje, turi galimybę atskleisti savo profesinius gabumus bei tobulėti, jaučia pareigą

vienas kitam padėti, t.y. vyrauja palankus socialinis – psichologinis klimatas.

Žilinskas, Martinkus (2004) išskiria keletą pagrindinių veiksnių, lemiančių vadovavimo stilių:

organizacijos, kuriai vadovaujama, specifika – jos tikslai ir užduotys;

gamybinė aplinka – veiklos organizavimo formos, technologinis gamybos lygis;

vadovaujamo kolektyvo ypatumai – jo sudėtis, pasiruošimo lygis, tarpusavio santykių pobūdis.

Stoškus (2005), Marcinkevičiūtė (2007) teigia, kad vadovavimo stilių gali sudaryti tam tikri vadovavimo

stiliaus elementai. Vadovavimo stilių gali sudaryti : paliepimai, stimulai, argumentai.

Pavaldiniai pradeda veikti tik gavę vadovo paliepimą. Organizacijų teoretikai paliepimus skirsto į užduotis,

kai nurodomas tik galutinis tikslas ir užduotis su instrukcijoms, kai griežtai apibrėžiama, kaip turi būti pasiektas

tikslas. Kaip teigia Stoškus, Beržinskienė (2005), paliepimai skiriasi savo griežtumo laipsniu. Griežčiausi paliepimai

– įsakymai, kurie liepia griežtai laikytis nurodytų taisyklių. Negriežti paliepimai – nurodymai, jie nurodo tik tikslą,

apytikslį veikimo būdą. Mažiausiai griežti – patarimai, pavaldinys gali pasirinkti ir tikslą, ir veikimo būdą.

Antrasis vadovavimo stiliaus elementas – stimulai (paskata veikti, postūmis). Paprastai, nagrinėjami išoriniai,

t.y. nuo vadovo priklausantys stimulai. Stimulai gali būti prievartiniai, kai pavaldinys, neįvykdęs paliepimo turės

nuostolių, ir pažadiniai, kai, įvykdžius paliepimą, nauda bus didesnė ir viršys įdėtas pastangas.

Trečias vadovavimo stiliaus elementas – argumentai arba įtikinėjimas. Argumentai būna racionalūs ir

emociniai. Pirmieji nukreipti į protą, antrieji – į jausmus. Emocinių argumentų taikymas priklauso tik nuo vadovo

įgimto talento. Jų taikymo sritis plati, o poveikis, jei vadovas nuoširdus, efektyvus (Marcinkevičiūtė, 2007).

Vadovavimo stilius yra įprasta vadovo elgesio su pavaldiniu maniera, norint daryti jam įtaką ir skatinti siekti

organizacijos tikslų. Išanalizavus įvairių autorių teorines nuostatas, parengta 1 lentelė, kurioje pateikiamas

vadovavimo stiliaus sąvokų apibendrinimas.

1 lentelė. Vadovavimo stiliaus sąvokų charakteristika (sudaryta autorės)

Autorius, metai Charakteristika

Bagdonas, Rapalienė,

1996

Žmonių santykių visuma įstaigoje, įmonėje, organizacijoje. Jį formuoja vadovo vertybių sistema,

pavaldinio lūkesčiai (t.y. ko jis tikisi iš vadovo) ir esama situacija ( problemos pobūdis ir

svarbumas)

Razauskas, 1997 Vadovavimo poveikio pavaldiniams būdingi bruožai. Čia reikšmingą vaidmenį vaidina vadovo

intelektas, kultūra, profesinis pasirengimas, charakteris ir temperamentas, jo vertybinė orientacija,

sugebėjimas reaguoti į aplinkinių poreikius

Seilius, 1998 Vadovavimo stilius vadovavimo kontekste yra įprasta vadovo elgsenos pavaldinių atžvilgiu

maniera, norint juos paveikti ir pažadinti jų norą siekti organizacijos tikslo. Įgaliojimų pavaldiniams

suteikimo laipsnis, valdžios tipai, rūpestis jais ar tik gamyba – visa tai atspindi vadovo vadovavimo

stilių

A. F. Stoner, R. E.

Freeman, D. R. Gilbert,

2001

Įvairūs elgesio būdai, kuriuos pasirenka vadovai, nukreipdami darbuotojus ir darydami jiems įtaką

77

Leonienė, 2001 Visuma tarpusavyje susijusių valdymo metodų ir taisyklių, naudojamų vadovo darbe, darančių įtaką

darbuotojų elgesiui bei skatinančių juos siekti organizacijos tikslų

Kasiulis, Barvydienė

2003

Tarpusavyje susiję vadovavimo metodai, elgesio normos, taisyklės, kurias vadovas naudoja savo

darbe, skatindamas pavaldinį siekti užsibrėžtų tikslų

Sakalas, 2003 Vadovo poveikio bendradarbiams būdas, kryptingai valdant jų elgseną ir sudarant palankiausias

sąlygas užtikrinti veiklos efektyvumą

Žilinskas, Martinkus,

2004

Vadovo valdymo būdas kryptingai veikiant ir valdant pavaldinį

Stoškus, Beržinskienė ,

2005

Žmonių santykių organizacijoje (įstaigoje, įmonėje) visuma. Jam turi įtakos vadovo vertybės,

pavaldinio lūkesčiai ir susiklosčiusi situacija (užduoties pobūdis, laiko limitas, darbo grupės dydis ir

sutelktumas)

Butkus, 2007 Vadovui būdingų jo bendravimo su pavaldiniais elgsenos ypatybių visuma, nulemta jo nuostatų bei

asmenybės savybių

Bakanauskas,

Darškuvienė, 2011

Visuma tarpusavyje susijusių valdymo metodų, taisyklių ir elgesio normų, kurios daro įtaką

darbuotojų elgesiui bei skatina siekti organizacijos tikslų

Vyrauja nuomonė, kad vadovo ir darbuotojų santykių įvairovė ir sudėtingumas lemia konkrečių vadovavimo

stilių įvairovę, skirtingi autoriai įvairiai juos klasifikuoja. Kaip teigia Žilinskas, Martinkus (2004), vadovavimo

stilius pirmą kartą bandė apibendrinti Platonas (Plato; 428 ar 427 – 347 per.Kr.) veikale „Valstybė“. Jis vadovus

klasifikavo taip:

vadovas timokratas (gr. time – turto cenzas+ kratos – valdžia) – vadovas, kurio vadovavimo stilių formuoja

jo išdidumas bei valdžios troškimas;

vadovas demokratas (gr. demokratia – liaudies valdžia) – vadovas, pareigas įgyjantis burtų ar rinkimų keliu,

tokiam vadovavimo stiliui būdinga paisyti visų piliečių lygybės;

vadovas tironas (gr. tyrannos – viešpats) – vadovas, kurio vadovavimo stilių formuoja žiaurūs jo polinkiai,

kuris valdo savivale ir smurtu;

vadovas oligarchas (gr. oligarchia – nedaugelio valdžia), kurio vadovavimo stiliaus pagrindinis motyvas yra

gobšumas.

Mokslinėje literatūroje nėra pateikiama vieningos vadovavimo stilių klasifikacijos. Skirstant vadovavimo

stilius į klasikinius ir naujuosius, atsižvelgiama į tai, kaip pasikeitė praktinis požiūris į vadovo poveikio

darbuotojams pobūdį. Išnagrinėjus įvairių autorių nuomones, sudaryta 2 lentelė, kurioje pateikiamos bendrosios

klasikinių ir naujųjų vadovavimo stilių charakteristikos.

2 lentelė. Klasikinių ir naujųjų vadovavimo stilių klasifikacija (sudaryta autorės pagal V. Šilingienę, V. Žilinską, B.

Martinkų)

Klasikiniai vadovavimo stiliai

Charizmatinis Vadovavimas, remiasi asmeninės įtaigos jėga

Patriarchalinis Vadovavimas pagal analogą su tėvo ar motinos elgsena šeimoje

Autokratinis Vadovavimas remiasi hierarchiškai organizuotu valdymo aparatu ir paklusnumu

Biurokratinis Vadovavimas remiasi griežtu organizacijos narių pavaldumu ir paklusnumu

Naujieji vadovavimo stiliai

Demokratinis Vadovavimas remiasi valdžios pasidalijimu, įtraukiant pavaldinius į sprendimų priėmimą

Kooperatinis Vadovavime akcentuojamas bendradarbiavimas, bendradarbiai traktuojami kaip partneriai

Laisvas Sprendimai priimami kolegialiai, iniciatyva perduodama darbuotojams

78

2 lentelės duomenimis, klasikiniai vadovavimo stiliai remiasi vadovo autoritetu, hierarchija bei griežtu

paklusnumu. Tuo tarpu naujieji vadovavimo stiliai labiau atitinka šiuolaikines sąlygas, yra orientuoti į darbuotojų

įtraukimą priimant sprendimus, gebėjimus ir potencialo stiprinimą.

Svarų žodį plėtojant stilių sampratą ir tipologiją tarė vokiečių mokslininkai D. Bormann ir R. Federmann

(1992). Jie vadovavimo stilius skirsto į tris grupes, taikydami tokius kriterijus:

stiliai, kuriuos lemia vadovo asmeninės savybės;

stiliai, kuriuos apibūdina vadovo vadybinių veiksmų prioritetai;

stiliai, kuriuos apibūdina vadovo vertybinės orientacijos.

Asmeninių vadovo savybių požiūriu stiliai skiriami į dvi grupes – autoritarinis ir demokratinis. Autoritarinis

stilius yra kelių tipų: diktatoriškas (vadovaujamasi griežtais įsakais, nurodymais, grasinant sankcijomis), autokratinis

(vadovaujama remiantis tik formalios valdžios teisėmis), biurokratinis (vadovaujama smulkiai reglamentuojant ir

dokumentuojant veiklą).

Demokratinio stilius tipai yra šie: komunikacinis (vadovaujama nuolat keičiantis informacija su

darbuotojais), konsultacinis (vadovaujama nuolat konsultuojantis su darbuotojais, išklausant jų nuomones), bendrų

sprendimų (vadovaujama kolegialiai priimant sprendimus kartu su darbuotojais), autonominis (vadovaujama

sprendimų priėmimo teises perduodant darbuotojams, o sau pasiliekant tik moderatoriaus vaidmenį). Bormanas ir

Federmanas (1992) pagal vadovų atliekamus vadybinius veiksmus išskiria šiuos vadovavimo stilius:

tikslinis – vadovaujama formuojant aiškius tikslus bei uždavinius ir reikalaujant juos įgyvendinti;

sisteminis – vadovaujama laikantis sisteminio požiūrio, suprantant, kad organizacija yra sudėtinga sistema;

inovacinis – vadovaujama ieškant naujovių ir jas įgyvendinant, o kasdieniai veiklai skiriant mažai dėmesio;

koordinacinis – vadovaujama stengiantis suderinti visų darbuotojų veiksmus, kad padalinys veiktų kaip

gerai sureguliuotas mechanizmas;

motyvacinis – vadovaujama prioritetą teikiant įvairioms veiklos skatinimo priemonėms ir būdams;

situacinis – vadovaujama sekant įvykių eigą ir vadovavimo veiksmus atliekant tik tada, kai susiklosto

veiklos planuose nenumatytos situacijos.

Vadovo vertybinių orientacijų požiūriu skiriami šie stilių tipai:

orientacija į darbuotojų poreikių tenkinimą, jų veiklos sąlygų gerinimą, gero mikroklimato formavimą;

orientacija į gerus veiklos rezultatus, optimalų užduočių vykdymą, tikslią atskaitomybę.

Mokslinės literatūros duomenimis, vadovavimo stilius priklauso nuo asmeninių bruožų, nuo vadovo

orientacijos, tačiau vadovavimo efektyvumą lemia ir tam tikri situaciniai veiksniai. Šie veiksniai apima pavaldinių

poreikius ir asmenines savybes, užduoties pobūdį ir reikalavimus. Tai reiškia, kad priklausomai nuo konkrečios

situacijos vadovas turi sugebėti keisti ir savo elgseną. Išskiriami keturi situaciniai modeliai, padedantys geriau

suprasti vadovavimo proceso sudėtingumą (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Vadovavimo stilių klasifikacijos (sudaryta autorės pagal F. Fiedler, P. Hersey, V. Vroom, R. House)

Moksliniai tyrimai Vadovo elgsenos charakteristikos Vadovavimo stiliai, grįsti elgsenos

charakteristikomis

F. Fiedlerio situacinis

vadovavimo modelis

santykiai tarp vadovo ir

bendradarbių

Skirtingi šių charakteristikų deriniai

apibūdina aštuonis skirtingus vadovavimo

79

užduočių struktūra

įgaliojimai

stilius

P. Herseyò ir K. Blanchardo

gyvenimo ciklo teorija

elgesys, orientuotas į žmonių

santykius

elgesys, orientuotas į užduotį

darbuotojų branda

1) įsakymas

2) įtikinimas

3) dalyvavimas

4) delegavimas

V. Vroomo ir F. Yettono

sprendimų priėmimo modelis

sprendimo kokybės reikšmė

pavaldinių pritarimo sprendimui

reikšmė

sprendimo sukelto konflikto

tikimybė

1) autokratinis AI

2) autokratinis AII

3) konsultacinis KI

4) konsultacinis KII

5) dalyvavimo DI

R.Houseò ir T. Mitchello,

kelio – tikslo modelis

pavaldinių charakteristikos

aplinkos veiksniai

1) direktyvinis stilius

2) palaikymo stilius

3) orientuotas į pasiekimus stilius

4) dalyvavimo stilius

Pirmasis iš situacinių vadovavimo modelių yra F.Fidlerio (F.Fiedler) situacinis vadovavimo modelis.

Efektyvus vadovavimas bus tik tada, kai pavyks suderinti asmeninį stilių ir aplinkos veiksnius. Kita vertus, kai stilius

ir aplinka nesiderina, geriau yra keisti aplinką, o ne asmeninį stilių, nes jį pakeisti labai sunku. F.Fidlerio modelis

paremtas teiginiu, kad nė vienas vadovavimo stilius nėra geriausias. Skirtingai aplinkai reikia ir skirtingo elgesio,

todėl efektyvus vadovas sugebės aplinką pritaikyti prie savo asmeninio stiliaus (Leonienė,2001).

Antroji situacinių vadovavimo modelių P. Hersio – K. Blanšaro „ gyvavimo ciklo teorija teigia, kad

veiksmingiausi vadovavimo stiliai priklauso nuo darbuotojų brandos. Branda yra žmogaus ar grupės gebėjimas

atsakyti už savo elgseną bei užduočiai atlikti reikalingas išsilavinimas ir patirtis. Branda nėra pastovi spręsdamas

skirtingas užduotis, tas pats žmogus parodo skirtingą brandą, taigi yra išskiriami keturi vadovavimo stiliai: įsakymas,

įtikinimas, dalyvavimas, delegavimas (Kasiulis, Barvydienė 2003).

Trečioji situacinių vadovavimo modelių teorija yra V. Vrumo – P. Jetono teorija. Ši teorija koncentruoja

dėmesį į sprendimų priėmimo procesą. Pagrindinis jos teiginys – vadovavimo stilius yra vadovo elgsena priimant

sprendimus .Yra penki vadovavimo stiliai, kuriuos vadovas gali naudoti priklausomai nuo to, kokiu lygiu

pavaldiniams leidžiama dalyvauti sprendimų priėmime. Šie penki stiliai numato vadovo elgsenos kitimą nuo

autokratinio sprendimų priėmimo būdo (AI, AII) iki konsultacinio (KI, KII) ir galiausiai pilno dalyvavimo stiliaus

(DI). V.Vrumo – P. Jeitono sprendimų priėmimo modelis skiriasi nuo anksčiau minėtų, nes dėmesį koncentruoja į

sprendimų priėmimą, tačiau jis yra ir artimas jiems: pabrėžia, kad nėra vieno optimalaus poveikio pavaldiniams

būdo. Vadovavimo stilių lemia besikeičianti situacija sprendimų priėmimo procese.

Ketvirtoji situacinių vadovavimo modelių teorija yra T. Mičelo – R. Hauso „ kelio – tikslo„ teorija teigia, kad

pagrindinis vadovavimo uždavinys – mokėti formuluoti teiginius, darbuotojams suprantamus ir priimtinus veiklos

tikslus ir nurodyti kelius, kaip tuos tikslus pasiekti. Pagal šį modelį vadovas nustato darbuotojų poreikius, formuoja

tikslus, padeda darbuotojui numatyti tikslo realizavimo kelią. Taip darbuotojai pajaučia pasitenkinimą darbu,

motyvuojami tolesnei veiklai ir vadovo pripažinimui. Gaunamas rezultatas – pasiekiamas efektyvesnis darbų

atlikimas, darbuotojai, visa organizacija geriau realizuoja savo tikslus. Esant skirtingoms veiklos situacijoms, reikia

pasirinkti skirtingas vadovo savybes ir skirtingus vadovavimo stilius. Tai yra, atsižvelgiant į konkrečios situacijos

reikalavimus, vadovas turi sugebėti keisti savo elgseną t.y. turi surasti sau ir savo organizacijai tinkamiausią stilių,

priklausantį nuo vadovo ir organizacijos narių bruožų, situacijos ir aplinkos veiksnių bei jų sąveikos (Stoner,

Freeman, 2001).

Kaip teigia V. Šilingienė (2011), asmeninis vadovavimo stilius - tai tik tam tikram vadovui būdingas elgesio

ir poveikio pavaldiniams būdas, sąlygojamas nepakartojamų jo asmeninių ir vadovaujamo kolektyvo savybių.

80

Kiekvienas vadovas suformuoja grynai asmeninį, individualų ir nepakartojamą vadovavimo stilių. Tai sąlygoja

kiekvieno žmogaus savitumas, tik jam būdingi bruožai, ir tam tikri, nuo jo nepriklausantys veiksniai.

Analizuojant vadovo stiliaus pasirinkimą būtina aptarti esminius veiksnius: sąlygas formuojančias

vadovavimo stilių, vadovo galimybes pačiam jį kryptingai keisti ir tobulinti. Vadovo elgsenos efektyvumą, kartu ir

vadovavimo stiliaus pasirinkimą, lemia daug objektyvių ir subjektyvių veiksnių. Objektyviems veiksniams

priskiriami veiksniai, kuriems aplinka negali daryti įtakos (arba daro labai nedidelę). Subjektyvūs veiksniai priklauso

nuo grynai asmeninių žmonių ypatybių, kurias galima ugdyti ir tobulinti. Vadovo asmeninio stiliaus susiformavimą

lemiantys veiksniai pateikti 4 lentelėje.

4 lentelė. Objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, formuojantys vadovavimo stilių (sudaryta autorės pagal R. Razauską, V.

Šilingienę)

Objektyvūs veiksniai Subjektyvūs veiksniai

Organizacijos, kuriai vadovaujama specifika

Sprendžiamų klausimų specifika

Valdymo lygis

Vadovaujamo kolektyvo ypatumai

Vadovo karjeros kelias ir mokykla

Vadovo asmeninės savybės

Vadovo iškilimo priežastis

Išsilavinimas

Organizacijos, kuriai vadovaujama, specifika lemia organizacijos siekiamus tikslus ir užduotis, jos veiklos

pobūdį. O tai, reikalauja ir atitinkamo vadovavimo stiliaus. Vadovai savo stilių turi pritaikyti prie jų vadovaujamų

organizacijų veiklos pobūdžio (Šilingienė,2011).

Sprendžiamų klausimų specifiką lemia tam tikrų sąlygų, į kurias gali patekti organizacija, pobūdis. Sąlygų

pasitaiko įvairių: sudėtingų, labai sudėtingų, ekstremalių. Jeigu viskas vyksta normaliai, galima tartis, svarstyti,

diskutuoti, tačiau kritinėje situacijoje reikia griežto, aiškaus, konkretaus ir nedviprasmiško vadovavimo.

Valdymo lygis taip pat daro įtaką vadovavimo stiliui. Yra pastebėta, kad kuo aukštesnę padėtį hierarchinėje

struktūroje užima vadovas, tuo dažniau jis naudoja demokratinį vadovavimo stilių. Taip yra todėl, kad aukščiausiame

lygyje sprendžiamos problemos dažniausiai turi strateginį pobūdį, o tokie klausimai paprastai svarstomi kolegialiai.

Žemesnio lygio vadovai labiau linkę į autokratinį vadovavimo lygį.

Vadovaujamo kolektyvo ypatumai yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką vadovavimo stiliui. Tai

pastebėjo ir situacinių teorijų atstovai, teigiantys, kad pavaldinių brandumo lygis reikalauja ir atitinkamo vadovo

elgesio stiliaus. Kuo žemesnio lygio kolektyvas, turintis mažai iniciatyvių narių, tuo sunkiau demokratiškam vadovui

sutelkti pavaldinius efektyviai veiklai. Autokratinis vadovas griežtais metodais tokiame kolektyve, gali pasiekti

neblogų rezultatų (Sakalas, Šilingienė,2000).

Vadovo karjeros kelias ir mokykla. Nemažą įtaką vadovo asmeninio stiliaus formavimuisi turi jo karjeroje

buvę tiesioginiai vadovai. Labai dažnai karjeros pradžioje vadovas, dar neturėdamas vadovavimo patirties, bando ne

tik kopijuoti savo mokytojo darbo stilių, bet pamėgdžioja netgi jo kalbėjimo manierą ir laikyseną.

Vadovo asmeninės savybės. Vadovo asmeninės savybės turi įtakos vadovavimo stiliui, tačiau yra daug

savybių, bruožų, sugebėjimų, elgsenos ypatumų, kurie tikrai yra būtini efektyviam vadovavimui. Efektyvus vadovas

turi turėti pagrindines asmenines savybes ir gebėjimus: kompetenciją, organizacinius sugebėjimus, atsakomybės

jausmą, pareigingumą, sąžiningumą.

Vadovo iškilimo priežastis. Vadovavimo stiliui nemažai įtakos gali turėti ir vadovo iškliimo priežastis. Jeigu

vadovas kilo įtakingų pečių remiamas, galima tikėtis vienokio vadovavimo stiliaus, jeigu vadovu tapo dėl savo

sugebėjimų, proto, patirties ir kompetencijos – galime tikėtis kitokio vadovavimo stiliaus.

Išsilavinimas. Pastebėta, kad vadovavimo stiliui nemažą įtaką daro ir vadovo išsilavinimas. Kuo aukštesnė

vadovo kvalifikacija, tuo didesnė tikimybė, jog jis bus linkęs į demokratinį ar net liberalų vadovavimo stilių. Ir,

atvirkščiai, žemos kvalifikacijos, nekompetentingas, nemokantis bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis vadovas

dažniausiai griebiasi prievartos (Razauskas,1997).

81

Visi išvardinti veiksniai yra ir įgimti, ir įgyti. Būtent subjektyvių veiksnių visuma ir daro asmeninį

vadovavimo stilių labai individualų ir nepakartojamą. Tik tikslingas darbas su savimi, keliant kvalifikaciją, ugdant

savikontrolę, tobulinant individualias savybes įgalina kryptingai formuoti savo asmeninį stilių.

Išvados

1. Vadovavimo stilius apibrėžiamas kaip procesas, darbuotojų veiklą nukreipiantis tam tikra linkme, susijęs su

galimybių sukūrimu, naujų idėjų, veiklos našumu, veiklos skatinimu, įtakos darymu, siekiant organizacijos tikslų.

2. Išanalizavus vadovavimo stilių klasifikacijas, galima teigti, kad nėra vieno optimalaus vadovavimo stiliaus,

tinkamo kiekvienoje situacijoje. Vadovavimo rezultatyvumas siejamas su vadovo asmeninėmis savybėmis, su

tam tikrais elgesio ypatumais ir su situaciniais veiksniais, užduoties pobūdžiu.

3. Veiksnius įtakojančius vadovo asmeninį vadovavimo stilių galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

objektyvius, kurie priklauso nuo mus supančios aplinkos faktorių ir kuriems negalima daryti įtakos ir

subjektyvius, kurie priklauso nuo grynai asmeninių vadovo savybių, kurias galima ugdyti bei tobulinti.

Literatūra

1. BAGDONAS, E ; RAPALIENĖ, L. 1996. Administravimo principai. Vadovėlis. Kaunas: Technologija.

2. BASS, B. M. 1990. Leadership and Performance Beyond Expectations. New York: Free Press.

3.BAKANAUSKAS, V; DARŠKUVIENĖ, N. 2011. Organizacijų vadyba. Vadovėlis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

4. BUTKUS, S. 2007. Vadyba. Mokomoji knyga. Vilnius.: VDTU leidykla.

5. BORMANN, D; FEDERMANN, R. 1992. Management. S+W Stener, Hamburg.

6. BRYMAN, A. 1992. Charizma and leadership in organizations. London: Sage.

7. GINEVIČIUS, R. 2008. Organizacijų teorija. Vadovėlis. Vilnius: Leidykla Technika.

8. HOOG, M.A. 2001. A social identity theory of leadership. Personality and Social Psychology Review.

9. JAGO, A.G. 1982. Leadership : Perspectives in theory and research. Management Science.

10. JUCEVIČIENĖ, P. 1996. Organizacijos elgsena. Vadovėlis. Kaunas: Technologija.

11. JUOZAITIENĖ, L. 2004. Verslo ir vadybos įvadas. Mokomoji knyga. Všį Šiaulių universiteto leidykla.

12. KASIULIS, J; BARVYDIENĖ, V. 2003. Vadovavimo psichologija. Vadovėlis. Kaunas: Technologija.

13. KOTTER, J.P. 1990. A force for change: How leadership differs from management. New York: Free Press.

14. LEONIENĖ, B. 2001. Darbuotojų vadyba. Vadovėlis kolegijų ir aukštesniųjų mokyklų studentams. Kaunas: Šviesa.

15. MARCINKEVIČIŪTĖ L; ŽUKOVSKIS J. 2007. Teoriniai ir praktiniai vadybos aspektai. Mokomoji knyga. Akademija.

16. MUMFORD, M; HARDING, F; FLEISHMAN, A. 2000. Leadership skills for a changing world: Solving complex social

problems. Leadership Quarterly

17. RAZAUSKAS, R. 1997. Aš vadovas. Vilnius: Pačiolis.

18. ROST, J. C. 1991. Leadership for the Twenty-First Mentury. New York: Praeger.

19. SAKALAS A. 2003. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai.

20. SAKALAS; V. ŠILINGIENĖ. 2000. Personalo valdymas. Vadovėlis. Kaunas: Technologija.

21. SEILIUS, A. 1998. Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda: Klaipėdos univ. I- kla.

22. STOŠKUS S; BERŽINSKIENĖ D. 2005. Pokyčių valdymas. Šiauliai: Všį Šiaulių universiteto leidykla.

23. STONER, F; FREEMAN, E; GILBERT, R. 2001. Vadyba. Kaunas. Poligrafija ir informatika.

24. ŠILINGIENĖ, V. 2011. Lyderystė. Kaunas: Technologija.

25. ZACCARO, S; KEMP, C; BADER, P. 2004. Leader traits and attributes. Thousand Oaks, CA: Sage.

26. ŽILINSKAS, V; MARTINKUS, B; STALERONKA, A. 2004. Verslo vadybos pradmenys. Mokomoji knyga. Kaunas:

Naujasis lankas.

82

Summary

Effects of the Work Style of Community Organizations’ Manager on the Performance of Community Members:

Theoretical Aspect

Each organization's success or failure always affects its working people and their management. Management of people is

the most important function of the organization and a guarantor of its existence. The conduct of the manager with his employees,

or his leadership style largely determines the work satisfaction, morale and job performance of his subordinates. This article aims

to analyze the management styles of community-based organizations from the theoretical point of view. The analysis of

management style classifications leads to the conclusion that there is no single management style, that might suit every situation.

Management style is associated with personal characteristics of the manager, his behavioural peculiarities, situational factors and

the nature of tasks. Factors affecting the manager’s personal leadership style can be divided into objective, which depend on the

surrounding environment, and the subjective factors, that depend on purely personal traits of a manager.

Mokslinio darbo vadovė: dr. Ilona Kiaušienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

83

VIEŠOJO SEKTORIAUS ORGANIZACIJŲ ŽINIŲ VALDYMO PROCESO

ELEMENTAI

Martynas Maciunskas


Įvadas

Vis plačiau įsigalint žinių, arba naujajai, ekonomikai, radikaliai keičiasi ne tik tarptautiniai ekonominiai

santykiai, bet ir organizacijų galimybės juose dalyvauti. Žinių organizacija turi kur kas daugiau galimybių sėkmingai

veikti sunkiau prognozuojamoje ir greitai kintančioje aplinkoje, kurią sukuria ekonomikos globalizacijos procesai.

Norinčios išlikti ir konkuruoti žinių visuomenėje organizacijos turi išmokti valdyti savo intelektinį turtą.

Viešosios organizacijos, kurios galbūt ir ne taip operatyviai reaguoja į pokyčius ir sugeba pritaikyti naujas

filosofijas, sistemas bei technologijas, privalo atkreipti dėmesį į žinių vadybos teikiamą naudą, nes žinios tapo

lemiančiu konkurencingumo faktoriumi netgi viešajame sektoriuje. Kalbant apie žinių valdymą, reikia suvokti, kad

valdant informaciją ir žinias konkurencija egzistuoja. Žinių ekonomikoje valstybės konkuruoja tiek nacionaliniame,

tiek tarptautiniame lygmenyje.

Žinių valdymas ir žinių vadybos taikyma tampa vis aktualesne tema šiandieniniame lankstumo ir prisitaikymo

reikalaujančiame pasaulyje, nes jos praktika sugeba sujungti ir įgyvendinti moderniojo pasaulio pasikeitimus.

Tyrimo tikslas. Apibrėžti žinių valdymo procesą.

Tyrimo uždaviniai:

1. apibrėžti žinių vadybos sampratą;

2. išnagrinėti žinių pavertimo organizacijos žiniomis procesą;

3. išnagrinėti viešojo sektoriaus organizacijų veiklos ypatumus įtakojančius žinių valdymą.

Tyrimo objektas. Žinių vadyba viešajame administravime.

Tikslui pasiekti ir iškeltiems uždaviniams įgyvendinti yra pasitelkiama bendrieji tyrimo metodai: sisteminė ir

lyginamo analizė, grafinis vaizdavimas.

Rezultatai

Žinių vadybos samprata Paskutiniu metu, organizacijos pradeda suprasti, kad jų turimos žinios - vertingiausias strateginis išteklius,

kurį galima pasitelkti problemoms spręsti bei galimybėms kurti. Žinios tampa vieninteliu prasmingu organizaciniu

ištekliumi. Tradiciniai ištekliai kaip darbas ar kapitalas nedingo, tačiau jie tapo antriniais. Jie gali būti lengvai

įsigyjami žinių pagalba.

Iki to laiko, kol informacija tampa organizacijos žiniomis, tenka nueiti netrumpą kelią. Šį kelią supaprastintai

galima pavaizduoti kaip procesą: duomenys – informacija - žinios.

Informacija – tai duomenys, kurie yra suklasifikuoti, išanalizuoti, pateikti ir perduoti įvairiais būdais (Dixon,

2000). Informacija dažniausiai apibrėžiama kaip apdoroti ir pagal tam tikrus kriterijus sugrupuoti duomenys.

Informacija turi būti suprasta. Žinios tai suvokimas, kuris įgaunamas per patirtį, samprotavimus, intuiciją ir

mokymąsi (Colesca, 2005). Žinios yra sklandus pritaikytos patirties, vertybių, kontekstinės informacijos ir eksperto

įžvalgumo mišinys, kuris iš anksto paruošia struktūrą naujai patirčiai bei informacijai nustatyti bei sujungti

(Davenport, Prusak, 1998).

G.Probst (2006) pateikia išsamesnį skirtumų tarp šių sąvokų apibūdinimą, akcentuodamas, kad informacija

nurodo dabartinę ar buvusią tam tikros veiklos sistemos būklę. Žinios eina dar toliau: jos leidžia prognozuoti,

nustatyti priežastinius ryšius arba pateikti nurodymus, ko imtis. Žinios yra pažinimo ir įgūdžių, kuriuos individai

naudoja problemoms spręsti visuma. Ši visuma apima ir teorines, ir praktines kasdieninės veiklos taisykles ir

84

instrukcijas. Žinios yra pagrįstos duomenimis ir informacija, tačiau priešingai jiems yra visuomet susijusios su

asmenimis (Probst, Raub, Romhardt, 2006). Jas kuria individai siekdami išreikšti savo įsitikinimus apie priežastinius

ryšius.

Žinios gali būti skirstomos įvairiai, tačiau straipsnyje pagrindinis dėmesys bus skiriamas dviejų tipų žinipms –

išreikštoms ir neišreikštoms. Išreikštos žinios – tai žinios, kurios gali būti perduodamos, o neišreikštos žinios -

pasąmonėje glūdinčios, susijusios su asmenine patirtimi, todėl sunkiai perduodamos ar visai neperduodamos.

Kane, Ragsdell ir Oppenheim (2006) nurodo šių žinių pagrindines savybes ir skirtumus (žr. 1 lentelė).

Asmeninės arba neišreikštos žinios įgaunamos per mokymus ir ilgalaikę patirtį. Jos yra neatskiriamos nuo asmens,

kuris turi atitinkamas žinias, todėl jas yra sunku standartizuoti ir perduoti. Neišreikštos žinios yra neobjektyvios, nes

remiasi asmeniniais lūkesčiais, vertybėmis ir poreikiais. O išreikštos žinios racionaliai perteikia informaciją, jas

lengva kaupti ir perduoti, kadangi jos lengvai išreiškiamos ir suprantamos. Išreikštos žinios yra lengvai

standartizuojamos ir kaupiamos popierine forma arba duomenų bazėse. Šias žinias lengva valdyti naudojant žinių

valdymo sistemas.

1 lentelė. Žinių charakteristikos (Kane, Ragsdell, Oppenheim, 2006)

Išreikštos Neišreikštos

Racionali informacija Kompetencija

Lengva kaupti ir perduoti Patirtis

Faktiška Pasireiškia per veiksmą

Paprasta išreikšti Įgyjama per praktiką

Pateikiamos dokumentuose ir duomenų bazėse Sudėtinga perduoti

Formali kalba Neatskiriama nuo individo įsitikinimų, vertybių

Objektyvios ir racionalios žinios Subjektyvios

Šie du tipai neturėtų būti atskiriami, nes jie yra vienas kitą papildančios realybės. Jos sąveikauja tarpusavyje ir

gali būti transformuojamos iš vieno tipo į kitą individualios ar kolektyvinės kūrybinės žmonių veiklos metu. Tai yra

esminė dinamiškos organizacijos žinių kūrimo prielaida. Tiksliau tariant, organizacijos žinios yra kuriamos

sąveikaujant individams turintiems skirtingus – išreikštų ir neišreikštų žodžiais žinių tipus. Šis procesas pristato

keturis žinių gavimo būdus.

85

1 pav. Žinių gavimo būdai – SECI modelis (Nonaka, Takeuchi, 1995)

Susiduriant skirtingiems žmogiškiesiems ištekliams su skirtingomis žiniomis (1 pav) gali būti sukuriamos

naujos žinios. Pagal Gudauską (2005) galimi keturi žinių konversijų būdai: socializacija, eksternalizacija,

internalizacija, kombinacija.

Socializacija (neišreikštos į neišreikštas) yra bendrų, neišreikštų žodžiais žinių naudojantis bendra patirtimi

kūrimo procesas. Siekiant paskatinti socializaciją reikia sukurti sąveikos “erdvę” ar “vietą”, kur individai galėtų

dalintis patirtimi tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tuo būdu kuriant bendrą, neartikuliuojamą nuomonę ir

realizuotus įgūdžius. Šio neformalaus proceso metu kuriamos neišreikštos žodžiais žinios bei savitarpio

pasitikėjimas. Čia kuriami nematomi bendruomenės ryšiai.

Paprasčiau tariant, socializacija apima dalijimasi neišreikštomis žiniomis. Neišreikštų žinių neįmanoma

koduoti, jos perduodamos tiktai tiesiogiai stebint veiklą ir imituojant sprendimus, tad jomis dalijamasi bendraujant ir

bendradarbiaujant. Šio tipo žiniomis dalijamasi susirinkimuose, neoficialiuose aptarimuose, pokalbiuose ir stebint.

Eksternalizacija (neišreikštos į išreikštas) - tai procesas, kurio metu neišreikštos žodžiais žinios išreiškiamos į

apibrėžtas koncepcijas. Neišreikštos žodžiais žinios tampa išreikštomis naudojantis metaforomis, analogais,

koncepcijomis, hipotezėmis ar modeliais. Kai siekiame konceptualizuoti neišreikštas žinias jų esmę mes visų pirma

išreiškiame kalba. Tačiau išsireiškimai dažnai yra neadekvatūs, neatitinkantys ir nepakankami. Šie neatitikimai ir

spragos tarp išraiškų, vis dėlto, padeda vystyti refleksijas ir sąveikas tarp individų. Eksternalizacija dažniausiai

matoma kaip koncepcijos tapimo procesas ir yra sukeliamas dialogo ar kolektyvinės refleksijos metu.

Neišreikštas žinias yra labai sunku paversti išreikštomis, tai vykdoma kuriant, reikškiant ir vartojant bendras

sąvokas. Dažniausiai tai įmanoma vykstant dialogui tarp komandos narių, atsakinėjant į klausimus ir aiškinant.

Kombinacija (išreikštos į išreikštas) yra procesas, kurio metu naujos ir jau egzistuojančios išreikštos žodžiais

žinios yra surenkamos į sistemines žinias, tokias kaip specifikacijų rinkiniai naujo produkto prototipui. Dažniausiai

naujai sukurta koncepcija turi būti jungiama su jau esamomis išreikštomis žiniomis, kad būtų galima ją paversti į

kažką realaus. Taigi, šis būdas prasideda jungiant skirtingas dalis su išreikštomis žodžiais žiniomis. Išreikštos žinios

gali būti perduodamos įvairiomis formomis – per susitikimus, dokumentus, mokymus. Šiame etape yra svarbios

informacinės technologijos.

Internalizacija (išreikštos į neišreikštas) yra procesas, kurio metu išreikštos žodžiais žinios yra paverčiamos į

neišreikštas, operacines žinias, tokias kaip naudingas praktikas (“know-how”). Šis būdas yra dažniausiai iššaukimas

“mokymosi darant” (“learning by doing”) procese. Dokumentuotos tekste, garse ar video formatu išreikštos žinios

palengvina internalizacijos procesą. Svarbus yra ir organizacijos narių aprūpinimas tokiomis išreikštomis žodžiais

žiniomis išplečiant tiesioginės patirties erdvę, ir jų skatinimas atspindėti patirtį (Gudauskas, 2005).

Norėdami panaudoti informaciją, žmonės turi ją suprasti ir įsisavinti, o tai reiškia susikurti neišreikštas žinias.

Naudojant išreikštas žinias, įmanoma iki tam tikro lygio perimti kito žmogaus patirtį, kartu derinant ir lyginant

išreikštas žinias su savo turimomis žiniomis, įmanoma sukurti naujas originalias neišreikštas žinias.

Geriausiai šia spiralę galima iliustruoti pavyzdžiu: kai patyręs ekspertas imasi mokyti mokinį, jis savo turimas

žinias stengiasi kaip nors perteikti jam, tad naudoja pačius įvairiausius perteikimo metodus, taip išreikšdamas

neišreikštas žinias į išreikštas. Mokinys įsisavina naujas žinias ir jos tampa neišreikštomis, o norėdamas jas

panaudoti ar perteikti, jis vėl turi jas išreikšti ir taip spiralė sukasi.

Vieni žinių vadybos tyrėjai pabrėžia technologijų svarbą ir žinių vadybos esme laiko išreikštų žinių valdymą

informacinėmis technologijomis. Šiuo atveju daugiausia dėmesio kreipiama į žmonių žinias, kurios yra išsaugotos

kompiuterinėse duomenų bazėse ir paskirstomos organizacijos informacinių technologijų tinklais, naudojant

elektroninį paštą, grupių darbą palaikančią programinę įrangą bei kitus informacinių technologijų įrankius (Wiig,

1997).

Kita mokslininkų grupė atsiriboja nuo informacinių technologijų, kaip pagrindinio veiksnio, akcentavimo ir

teigia, kad žinių vadybai svarbiausi „intelektinis kapitalas“ ir organizacijos gebėjimas mokytis. Taigi žinių vadybos

esme tampa individų su tam tikrais gebėjimais ir patirtimi valdymas, tuo tikslu skatinant atitinkamus elgsenos

modelius organizacijoje ir individualią darbuotojų sąveiką – socializaciją (Blair, 2002; Wiig, 1999; Offsey, 1997).

86

Trečiojo požiūrio šalininkai dėmesį sutelkia į visus su žiniomis susijusius veiksmus ir procesus, kurie ugdo

organizacijos gebėjimus efektyviai veikti. Šis požiūris jungia du ankstesnius ir pabrėžiama, kad efektyvus žinių

valdymas organizacijoje tiesiogiai priklauso nuo technologijų, metodų ir žmonių sąveikos (Bhatt, 2002; Wiig, 1999;

Offsey, 1997).

Taigi, galima manyti, kad žinių vadybos objekto pagrindinė sritis yra organizacijos žinių išteklių

panaudojimas ir plėtojimas organizacijos tikslams siekti. Taip gali būti valdomos tiek išreiškiamos, dokumentuotos

žinios, tiek neišreiškiamos, subjektyvios žinios. Organizacijos vadovybė turi nustatyti ir apibrėžti visus procesus,

susijusius su žinių identifikavimu, kūrimu, kaupimu ir sklaida. Tam būtina įdiegti žinių kūrimo, kaupimo, palaikymo,

priežiūros, dalijimosi žiniomis skatinimo ir organizacinio mokymosi sistemą.

Žinių vadyba siejasi su turinio, apimančio žinias bei duomenis, kurie identifikuoja ir apibūdina tas žinias,

užfiksavimu, žinių kaupimu bei perdirbimu, ir organizacijos narių motyvavimu bendradarbiauti, prisidėti, siekti bei

naudoti žinias (Mahesh, Suresh, 2004).

Žinių vadyba yra trakuojama kaip esminė veiklų grandinė, organizacijos valdymo dalis, užtikrinanti

intelektinio kapitalo valdymą (kūrimą, pritaikymą, augimą, išlaikymą), paverčiant žinias, gebėjimus, patirtį,

kompetencijas darniu konkurenciniu pranašumu, inovacijomis. Žinių vadybos tikslas – padidinti, atnaujinti ir

patobulinti struktūrines, žmogiškąsias ir socialines žinias intelektiniam kapitalui kurti (Atkočiūnienė, Z., ir kt., 2009).

Ji apima ne tik apibrėžtų, išreikštų žinių valdymą, problemų sprendimą remiantis fiksuotomis žiniomis, bet ir sunkiai

apibrėžiamus ir apčiuopiamus organizacijos elementus – vertybes, kultūrą, politiką, santykius, kurie įtakoja

organizacijoje dirbančius individus, o kartu ir jų intelektinius rezultatus.

Kaip jau buvo minėta, žinios nepriklauso įprastinių organizacijos išteklių grupei. Tai yra jungiamoji fiziškai

neapčiuopiamų išteklių visuma, kurią sudaro: sugebėjimai, kompetencijos, patirtis, organizacijos kultūra, neformalūs

organizacinių ryšių tinklai ir intelektualus organizacijos kapitalas. Naujos žinios yra sukuriamos žmonių tarpusavio

sąveikos metu, tarpusavyje bendraujant individams turintiems skirtingo (išreikštos ar neišreikštos) tipo žinias.

Žinių valdymo skirtumai viešojo administravimo ir privačiose organizacijose

Cong ir Pandya (2003) atkreipia dėmesį į kelias priežastis, skiriančias viešąjį ir privatųjį sektorius.

Pirmiausiai, valstybės organizacijos priklauso nuo suinteresuotųjų (ang. stakeholders), o privačios organizacijos -

nuo akcininkų (ang. shareholders). Tai reiškia, kad valstybės organizacijas yra daug sunkiau valdyti, kadangi visi

sprendimai turi būti daromi atsižvelgiant į suinteresuotojų poreikius, kurie dažnai būna labai skirtingi. Privačioje

organizacijoje veiksmai derinami tik su akcininkais, kurių pagrindiniai tikslai dažnai sutampa – pelnas, įmonės

augimas ir pan.

Kita priežastis, Cong ir Pandya (2003) manymu, siejasi su tuo, kad privačios organizacijos yra paremtos

konkurencija, o valstybės sektorius labiau priklauso nuo tokių veiksnių, kaip paslaugų tiekimas, informacijos

tiekimas bei žinių identifikavimas, dalijimasis ir naudojimas. Norėdamos išlikti privačios organizacijos nuolat

stengiasi įgauti konkurencinį pranašumą adaptuodamos naujas valdymo priemones, technikas ir įvairias vadybines

filosofijas, tokias kaip žinių vadyba. Valstybės sektoriuje tokių grėsmių nekyla. Galiausiai viešajame sektoriuje

prekės ir kapitalas nėra tokie svarbūs, kaip privačiame sektoriuje. Tačiau žinios, pasak, jau minėtų autorių, yra vienas

iš pagrindinių valstybės organizacijų išteklių, todėl efektyvus valstybės sektoriaus veikimas priklauso nuo žinių

gavimo ir panaudojimo.

Pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų tipų organizacijų siejasi su personalo valdymo politika ir praktika, etinių

problemų valdymu ir sprendimo priėmimo politika. Ir kaip sprendimą siūlo sukurti strategiją konkrečiai viešajam

sektoriui (Cong, Pandya, 2003).

Reikia paminėti dar vieną labai svarbų veiksnį, skiriantį valstybės ir privatų sektorius, tai yra finansavimas.

Jei privačių organizacijų išlikimas tiesiogiai priklauso nuo pelningumo, tai viešojo sektoriaus organizacijos

pagrindinę dalį lėšų gauna iš valstybės. Taip pat šio tipo organizacijoms nereikia rūpintis klientais, ieškoti užsakovų

– didžiąją dalį darbų jos atlieką iš anksto suplanuotu valstybės užsakymu.

87

Nors tiek viešasis, tiek privatus sektorius išsikelia tą patį tikslą - siekį patenkinti klientų poreikius, tačiau jų

funkcionavimo principai labai skiriasi. Tai priklauso nuo išorinių aplinkybių, kurios savo ruožtu formuoja vidines

stiprybes ir silpnybes. Remiantis daugeliu autorių, nagrinėjančių viešojo sektoriaus organizacijų veiklą, pagrindine

problema yra įvardijamas neefektyvumas, kurį lemia keletas priežasčių:

Savarankiškumo, autonomijos stoka (Heeks, 1998). Šios organizacijos yra tiesiogiai priklausomos nuo

valstybės, jos poreikių ir galimybių. O visa tai veda prie to, kad pagrindiniai, organizacijos veiklą lemiantys

sprendimai, priimami už organizacijos ribų;

Biurokratizmas ir didelės administravimo išlaidos (Frumkin, Kim, 2009). Kadangi šio tipo įmonės yra

priklausomos nuo valstybės finansavimo, jos privalo įgyvendinti visas valstybės nuostatas ir reguliavimas,

taip pat priimti sprendimus, patenkinančius visus suinteresuotuosius bei turi būti ataskaitingos valstybei. O

tai verčia įmones biurokratizmuoti savo struktūras ir taip didinti administracijos išlaidas;

Nėra lankstumo ir prisitaikymo (Frumkin, Kim, 2009). Vėlgi biurokratizmas ir procesų formalizavimas

sąlygoja viešųjų organizacijų nepaslankumą ir neoperatyvų prisitaikymą prie aplinkos pokyčių;

Atgalinio ryšio nebuvimas (Frumkin, Kim, 2009). Sprendimų priėmėjai dažnai nežino, kaip jų sprendimai

daro įtaką tiems, kuriems yra teikiamos paslaugos ar kuriamos prekės.

Sunkiai išmatuojamas paslaugų teikimo efektyvumas (Frumkin, Kim, 2009). Pasaugų kokybę visuomet yra

sunku išmatuoti, o veiklos rodikliai gali būti įvairiai interpretuojami, todėl yra sunku nuspręsti, ar valstybės

organizacijos, kurių didžioji dalis, tiekia paslaugas, veikia efektyviai;

Netinkami rezultatai (Frumkin, Kim, 2009). Dažnai viešojo sektoriaus organizacijos nepateisina visuomenės

lūkesčių, kurdami nekokybiškas ar netinkamas prekes ir paslaugas;

Motyvacijos trūkumas. Profesionalai ar jauni ambicingi žmonės biurokratiškoje sistemoje, kuomet jų

veiksmai yra griežtai formalizuojami, o iniciatyvai ir sprendimų priėmimui yra suteikiama labai mažai

laisvės, jiems dažnai trūksta motyvacijos.

Išanalizavus skirtingus mokslinius šaltinius buvo išsiaiškinta, kad žinių valdymo nauda gali atsirasti dviejuose

skirtinguose lygiuose: individualiame ir organizaciniame. Individualiame lygmenyje žinių valdymas per

bendradarbiavimą, žinių dalijimąsi ir mokymąsi įgalina darbuotojus pasisemti daugiau patirties, įgūdžių ir taip siekti

karjeros. O organizaciniame lygmenyje žinių vadyba, pasireiškia keliais aspektais. Visų pirma ji pagerina

organizacijos veiklą, didindama efektyvumą, gerindama kokybę ir skatindama novatoriškumą. Taip pat viešajame

sektoriuje žinių vadyba mažina kaštus ir gerina klientų aptarnavimą (Cong, Pandya, 2003). Galiausiai vertinant

personalo žinias kaip turtą didėja organizacijos vertė.

Kiekvienas procesas, lygiai taip pat ir žinių valdymas, valstybės organizacijose susiduria su tam tikrais

iššūkiais, kuriuos būtina apžvelgti. Gataučio(2008), Cong ir Pandya(2003), Rantaneno ir Oikarineno(2007),

Colesca(2005) nuomone, pagrindiniai iš jų yra:

Pastaruoju metu yra daugiau reikalaujami iš valstybės tarnautojų darbo, yra tikimasi, kad valstybės

organizacijos pritaikydamos modernius metodus pasieks efektyvumą ir produktyvumą (Gatautis, 2008);

Taip pat valstybės organizacijos, jų darbas, turimos žinios dėl didesnio viešojo suinteresuotumo turi būti

prieinamos, todėl konfidenciali, kartais konkurencinė informacija dažnai negali būti įslaptinta. O jų darbas

turi būti demokratiškai kontroliuojamas ir atskaitingas visuomenei (Gatautis, 2008);

Cong ir Pandya (2003) teigimu, žinios tapo lemiančiu konkurencingumo faktoriumi netgi viešajame

sektoriuje, nors buvo teigta, kad konkurencingumo nebuvimas yra tas veiksnys, kuris skiria valstybės

organizacijas nuo privačių, tačiau kalbant apie žinių valdymą, reikia suvokti, kad valdant informaciją ir

žinias konkurencija egzistuoja. Žinių ekonomikoje valstybės konkuruoja tiek nacionaliniame, tiek

tarptautiniame lygmenyje. Tyrimų institutai konkuruoja norėdami pritraukti geriausius mokslininkus ir gauti

didžiausią finansavimą; universitetai konkuruoja norėdami pasisamdyti geriausius profesorius, pritraukti

studentus ir gauti finansavimą;

Egzistuoja tendencija, kad viešajame sektoriuje personalo kaita yra mažesnė, tai sudaro prielaidas tam, kad

vienu metu į pensiją išeina didžioji dalis valstybės organizacijos darbuotojų. Tai reiškia, kad kartu su jais

88

išeis ir jų turimos žinios, todėl norint įveikti šią problemą yra būtina išsaugoti darbuotojų turimas žinias ir

perduoti jas naujam personalui (Cong, Pandya, 2003);

Pasak Rantaneno ir Oikarineno (2007) valstybės organizacijos aptarnauja daugybę skirtingų klientų ir

dažnai net nežino, kas yra jų klientai. Kaip pavyzdys – universitetai, kurių klientai gali būti juos

finansuojanti valstybė, studentai, kurie jame mokosi arba kompanijos, kurios samdosi studentus;

Valstybės organizacijos tradiciškai organizuoja darbą naudodamos vertikalią hierarchišką struktūrą, kuri

duoda mažiau erdvės inovacijoms ir grupiniam darbui, o jos rezultatai yra nelabai aiškūs ir sunkiai

išmatuojami (Colesca 2005).

Minėtus iššūkius ne visoms valstybės organizacijoms pavyksta įveikti, nes esama organizacijos valstybės

sektoriaus kultūra tiesiog nėra tinkama žinių vadybai (Gatautis, 2008). Jis taip pat teigia, kad viešasis sektorius dėl

savo finansavimo garantijų dažniausiai priima bet kokią tiekėjo siūlomą kainą ir kokybę, taip neskatindamas jo dirbti

geriau.

Cong ir Pandya (2003) teigimu, tai įvyksta todėl, kad dažnai susiduriama su darbuotojų nenoru dalintis

žiniomis bei nesupratimu, kas tai yra žinių vadyba ir kokią naudą ji gali atnešti.

Siekiant įveikti šias kliūtis būtina priimti atitinkamus sprendimus. Pavyzdžiui, siekiant pagerinti organizacijos

žinių dalijimosi kultūrą, reikia pirmiausia supažindinti darbuotojus, kas tai yra žinių vadyba; taip pat keisti vadovų

požiūrį į darbuotojus ir kurti tinkamą aplinką žinių vadybai (Cong, Pandya, 2003).

Siekiant pagerinti valstybės administravimą, Gataučio (2008) teigimu, reikia atnaujinti tiek išorinį

bendradarbiavimą, tiek vidinius procesus. Šį autoriaus požiūrį galima pritaikyti ir valstybės organizacijoms:

valstybės organizacija išorėje turi išaugti, jų paslaugų kokybė gerėti, o viduje organizacija turi sumažėti, bet tapti

efektyvesnė.

Apibendrinant galima teigti, kad žinių valdymas viešojo sektoriaus organizacijose yra ypač svarbus ir gali

suteikti naudą tiek individualiame, tiek organizaciniame lygmenyje. Pritaikant šią filosofiją valdyme įmanoma įveikti

tokius valstybės organizacijų iššūkius, kaip konkurencija viešajame sektoriuje, konkurencija su privačiu sektoriumi,

augantys visuomenės reikalavimai, hierarchiška struktūra, žinių prieinamumas ir išsaugojimas. Žinių vadybos

integravimas turėtų prasidėti nuo jos strategijos sukūrimo arba tobulinimo ir šios strategijos integravimo į bendrąją

organizacijos strategiją. Kitas svarbus žingsnis - organizacijos žinių kultūros sukūrimas, kuri skatintų

bendradarbiavimą ir žinių dalijimąsi. Tam reikia palankios aplinkos, žinių vadybos naudos identifikavimo, mokymų

ir motyvacijos. Taip pat reikia keisti ne tik vidinius procesus, t.y. mažinti biurokratiją bei hierarchiją ir didinti veiklos

efektyvumą, bet keisti ir santykius su išorine aplinka, t.y. plėstis – didinti prieinamumą prie žinių ir informacijos ir

gerinti paslaugų kokybę.

Išvados

1. Žinių vadyba yra trakuojama kaip esminė veiklų grandinė, organizacijos valdymo dalis, užtikrinanti

intelektinio kapitalo valdymą (kūrimą, pritaikymą, augimą, išlaikymą), paverčiant žinias, gebėjimus, patirtį,

kompetencijas darniu konkurenciniu pranašumu, inovacijomis. Žinių vadybos tikslas – padidinti, atnaujinti ir

patobulinti struktūrines, žmogiškąsias ir socialines žinias intelektiniam kapitalui kurti (Atkočiūnienė, Z., ir kt.,

2009). Ji apima ne tik apibrėžtų, išreikštų žinių valdymą, problemų sprendimą remiantis fiksuotomis žiniomis,

bet ir sunkiai apibrėžiamus ir apčiuopiamus organizacijos elementus – vertybes, kultūrą, politiką, santykius,

kurie įtakoja organizacijoje dirbančius individus, o kartu ir jų intelektinius rezultatus.

2. Žinių pavertimo organizacijos žiniomis procesą sudaro: socializacija,eksternalizacija, kombinacija ir

internalizacija. Socializacija apima dalijimasi neišreikštomis žiniomis. Neišreikštų žinių neįmanoma koduoti,

jos perduodamos tiktai tiesiogiai stebint veiklą ir imituojant sprendimus, tad jomis dalijamasi bendraujant ir

bendradarbiaujant. Eksternalizacija - neišreikštų žodžiais žinių išreiškimas į apibrėžtas koncepcijas.

Neišreikštas žinias yra labai sunku paversti išreikštomis, tai vykdoma kuriant, reikškiant ir vartojant bendras

sąvokas. Kombinacija - naujos ir jau egzistuojančios išreikštos žodžiais žinios yra surenkamos į sistemines

žinias. Dažniausiai naujai sukurta koncepcija turi būti jungiama su jau esamomis išreikštomis žiniomis, kad

89

būtų galima ją paversti į kažką realaus. Internalizacija - išreikštos žodžiais žinios yra paverčiamos į

neišreikštas, operacines žinias, tokias kaip naudingas praktikas. Dokumentuotos tekste, garse ar video formatu

išreikštos žinios palengvina internalizacijos procesą.

3. Viešojo administravimo organizacijos išsiskiria tuo, kad veikia viešoje erdvėje, tad jų darbas, turimos žinios

dėl viešojo intereso turi būti prienamos visiems, darbas demokratiškai kontroliuojamas ir atsiskaitoma

visuomenei. Šiose organizacijose yra maža personalo kaita, tai sudaro prielaidas tam, kad vienu metu į pensiją

gali išeiti didžioji dalis darbuotojų, kas savo ruožtu reikštų, jog su jais išeis ir jų turimos žinios. Naudojama

vertikali hierarchiška struktūra suteikia mažiau erdvės inovacijoms ir grupiniam darbui. Viešojo sektoriaus

organizacijų veiklos pagrindinis ypatumas yra neefektyvumas, kurį lemia: savarankiškumo stoka,

biurokratizmas ir didelės administravimo išlaidos, nėra lankstumo, prisitaikymo ir atgalinio ryšio, yra sunku

išmatuoti teikiamų paslaugų efektyvumą, kartu ir naudą, trūksta konkurencijos paslaugų srityje, darbuotojams

trūksta motyvacijos

Literatūra

1. ATKOČIŪNIENĖ, Z.; JANIŪNIENĖ, E.; MATKEVIČIENĖ, R.;. PRANAITIS, R.; STONKIENĖ, M. 2009. Informacijos ir

žinių vadyba verslo organizacijoje. Vilnius.

2. BHATT, D.G. 2002. Management strategies for individual knowledge and organizational knowledge. Journal of Knowledge

Management, vol. 6, no. 2.

3. BLAIR, D. 2002 Knowledge Management: Hype, Hope, or Help? Journal of the American Society for Information Science

and Technology, vol. 53, no. 12.

4. COLESCA, S. 2005. Aspects of knowledge management in public sector [interaktyvus]. Administratie si Management Public.

[žiūrėta 2013 m. vasario 18 d.].Prieiga per internetą: <http://www.ramp.ase.ro/en/_data/files/articole/5_03.pdf>.

5. CONG, X., PANDYA, K., V. 2003. Issues of knowledge management in the public sector[interaktyvus]. Electronic journal of

knowledge management. [žiūrėta 2013 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.eg2km.org/articles/Issues%20of%20KM%20in%20the%20Public%20Sector.pdf

6. DAVENPORT, T. ir PRUSAK, L. 1998. Working Knowledge: How Organizations Manage what They Know. Boston:

Harvard business school press. ISBN 0-87584-655-6.

7. DIXON, N.M. 2000.Common Knowledge: How Companies Thrive by Sharing What They Know. Boston: Harvard Business

School Press.

8. FRUMKIN, P., KIM, M. The effect of government funding on nonprofit administrative efficiency: an empirical test

[interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.innovations.harvard.edu/cache/documents/26/2600.pdf>

9. GATAUTIS R. 2008. The impact of ICT on public and private sectors in Lithuania. Engineering Economics 4(59).

10. GUDAUSKAS, R. 2005. Žinių vadybos organizacijos.

11. HEEKS, R. 1998. Information systems for public sector management[interaktyvus]. Manchester: Precinct Centre. [žiūrėta

2013 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ejkm.com/volume-1/volume1-issue1/issue-1-art-3-jimes-

lucardie.pdf.>

12. KANE, H., RAGSDELL, G., OPPENHEIM, C. 2006. Knowledge management methodologies[interaktyvus]. The Electronic

Journal of Knowledge Management, [žiūrėta 2013 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.flacso.edu.mx/openseminar/downloads/oppenheim.pdf>.

13. MAHESH, K., SURESH, J. K. 2004. What is the K and KM technology?[interaktyvus]. The Electronic Journal of Knowledge

Management, [žiūrėta 2013 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ejkm.com/volume-2/v2i2/v2-i2-art2-

mahesh.pdf>.

14. NONAKA, I., TAKEUCHI, K. 1995. Knowledge creating company: how Japanese companies create the dynamics of

innovation. Oxford: Oxford University Press.

15. OFFSEY, S. 1997. Knowledge Management: Linking people to knowledge for bottom line results. Journal of Knowledge

Management, vol. 1, no. 2.

http://www.ejkm.com/volume-1/volume1-issue1/issue-1-art-3-jimes-lucardie.pdf

http://www.ejkm.com/volume-1/volume1-issue1/issue-1-art-3-jimes-lucardie.pdf

90

16. PROBST, G., RAUB, S., ROMHARDT, K. 2006. Žinių vadyba: sėkmės komponentai. Vilnius.

17. RANTANEN, H., OIKARINEN, T. 2007. Development of a performance measurement system in a knowledge-based public

organization. International Journal of Business and System Research 1(3).

18. WIIG, K.M. 1997. Knowledge Management. An introduction and perspective. Journal of Knowledge Management, vol. 1, no.

1.

19. WIIG, K.M. 1999. Knowledge Management ”An Emerging Discipline Rooted in a Long History”. Journal of the American

Society for Information Science, vol. 53, no. 12.

Summary

Knowledge Management Process Elements in |Public Sector Organizations

Knowledge management is considered as an essential chain of activities, part of organization management, ensuring intellectual

capital management (creation, adaptation, growth, preservation), transforming skills, experience, competence into sustainable

competitive advantage, innovation. Knowledge management consists not only by explicit knowledge management, but also

difficultly definable and measurable organizational elements – values, culture, politic, relationships, which influences working

individuals and their intellectual results.


91

DARNAUS VYSTYMOSI PRINCIPAIS PAREMTAS KAIMO

KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMAS: TEORINIS ASPEKTAS

Vesta Mockienė


Įvadas

Lietuva yra žinoma kaip agrarinis kraštas su vaizdingu kaimo kraštovaizdžiu. Tačiau šiandieninis

kaimo kraštovaizdis patiria daugybę kompleksinių problemų. Pasak mokslininkų Hansen and Francis,

dabartiniai žemės plotai turi didelių iššūkių tokių kaip teikti maisto produktus, užtikrinti ekosistemos

funkcionalumą bei tenkinti augančio pasaulio rekreacinius poreikius (Twyla and Francis, 2007).

Mažėjantys dirbamos žemės, vandens telkinių, miškų plotai iš pagrindų keičia suvokimą, kaip turi atrodyti

kaimo kraštovaizdis. Tačiau ne tik tiesioginis žmonių poveikis turi įtakos kaimo kraštovaizdžiui.

Remiantis XXI a. Kaimo kraštovaizdžio instituto Montanoje atliktais tyrimais, negrįžtamą poveikį kaimo

kraštovaizdžiui turi aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, kaip klimato atšilimas. Instituto duomenimis, per

pastaruosius 10 metų kaimo kraštovaizdžiai ženkliai ir beveik negrįžtamai pakito (The Rural Landscape

Institute, 2012). Svarbu paminėti, kad kaimo kraštovaizdžio formavimui didelės reikšmės turi ir socialiniai

procesai. Pasak mokslininko Lee-Anne Milburn (2011) atlikto tyrimo, per pastaruosius 10 metų kaimo

vietovėse pastebimas visuomenės senėjimas ir mažėjantis kaimo gyventojų skaičius. Dėl šios priežasties

dalis privačių žemės plotų, miškų, vandens telkinių pakrančių yra apleisti, sodybos netvarkingos, nėra

bendruomenių ir socialinio bendravimo tarp socialinių grupių (Lee-Anne Milburn, 2011). Nors Lietuva

yra ES narė jau 8 metai, vis dar nėra suformuotas vieningas požiūris, koks turi būti kaimo kraštovaizdis,

kaip jame gyvens ir dirbs žmogus. Taip pat trūksta atskirų apibendrinimų, sisteminio požiūrio ir vizijos, be

kurios sunku tikėtis teigiamų kaimo kraštovaizdžio formavimo rezultatų.

Nors kaimo kraštovaizdžio formavimo principai ir problemos yra itin aktuali tema, kaimo

kraštovaizdžio formavimo ypatumai mokslinėje literatūroje yra mažai nagrinėti. Kaimo kraštovaizdžio

formavimo problematiką žemės ūkio kontekste nagrinėjo mokslininkas Valclay (2003), socialinės

aplinkos poveikį kaimo kraštovaizdžio formavimui tyrė latvių mokslininkas Bell (2010). Lietuvoje kaimo

kraštovaizdžio tematiką nagrinėjo Gražulevičiūtė, Ražauskaitė, Ažukaitė, ir kt. (2011), kurios savo

darbuose analizuoja darnaus vystymosi principais paremto kraštovaizdžio formavimo problematiką.

Nemenkas indėlį temos plėtotei padarė mokslininkė Jurevičienė (2010). Apžvelgus straipsnius

nagrinėjama tema pagrindžiama, kad kaimo kraštovaizdžio tema yra nepraradusi naujumo ir aktualumo,

todėl būtų aktualu atlikti platesnę šios temos analizę, siekiant apibrėžti kaimo kraštovaizdžio formavimo

reikšmę kaimo gyventojų gyvenimo kokybei darnaus vystymosi principų kontekste.

Straipsnyje aptartas kaimo kraštovaizdžio formavimo problematikos ir darnaus vystymosi

koncepcijos ryšys pagrindžia tyrimo tikslą – išanalizuoti darnaus vystymosi principais paremto kaimo

kraštovaizdžio formavimo ypatumus kaimo vietovėse.

Tyrimo objektas – kaimo kraštovaizdžio formavimas.

Siekiant tikslo, buvo spręsti šie uždaviniai:

1) išanalizuoti teoriniai darnaus kraštovaizdžio formavimo principai ir kriterijai;

2) aptarti kaimo kraštovaizdžio formavimo modeliai;

3) parengti koncepcinį darnaus vystymosi principais paremtą kaimo kraštovaizdžio formavimo

modelį ir siūlymus jam įgyvendinti.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė ir sintezė, dekompozicija, abstrahavimas,

grafinis vaizdavimas.

92

Kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo principai ir modeliai

Terminas kraštovaizdis mokslinėje literatūroje (vok. landschaft) paminėtas 1805 m. Šį terminą

įvedė vokiečių mokslininkas A. Hommeieris. Kraštovaizdis, kaip gamtos ir žmonių tarpusavio veiklos

rezultatas, analizuojamas daugeliu požiūriu, o jo kokybei įtaką turi tiek gamtinė, tiek įvairiapusė žmogaus

veikla. Europos kraštovaizdžio konvencijoje teigiama, kad „kraštovaizdis – tai žmonių suvokiama vietovė,

kurios pobūdį nulėmė gamtos ir (arba) žmonijos faktorių veikimas ir sąveika“. Pasak P. Kavaliausko

(2011), kraštovaizdis yra daugybės gamtinių procesų ir teritorijos naudojimą ir apsaugą veikiančių

funkcinių interesų rezultatas, integruotas gamtos jėgų ir visuomenės kraštotvarkinių pastangų kūrinys.

Būtent toks reiškinys atsispindi kaimo kraštovaizdyje. Todėl šiandien yra itin svarbu suvokti, kad būtina

taip plėtoti kaimo kraštovaizdžio naudojimo ir apsaugos būdų įvairovę, kad visų tipų kraštovaizdis būtų

formuojamas pagal darnaus vystymo pricipus ir virstų visuomenės nariams kokybiška bei patrauklia

aplinka gyventi, dirbti ir ilsėtis. Tad norint sėkmingai įgyvendinti visus šiuos tikslus, būtina pažinti

kraštovaizdžio esmę, formavimosi ir vidinės struktūros ypatumus kuriant kaimo kraštovaizdį pagal tam

tikrus būdus ir principus (P. Kavaliauskas, 2011). Tik tinkamai suvokus savo vietovės kraštovaizdžio

ypatumus pagal tam tikrus kriterijus, galima paruošti unikalią ir efektyvią strategiją, kurios dėka bus

siekiama minėtų tikslų.

Kaimo kraštovaizdį galima klasifikuoti įvairiai:

pagal poveikį;

pagal 3 E modelį;

pagal atliekamas funkcijas.

Remiantis N. Jurkoniu (2007), 1 paveiksle pateikta kraštovaizdžio klasifikacija. 1 paveiksle

pavaizduota kaimo kraštovaizdžio formavimo pagal poveikio pobūdį schema. Iš schemos galima matyti,

kad kraštovaizdį formuoja du pagrindiniai požiūriai: antropogeninio ir kultūrinio poveikio požiūris.

Antropogeninis yra skirstomas į trejopo pakeitimo kraštovaizdžius: pirminio, sąmoningo ir planingo

pakeitimo tipus. Sąmoningai pakeistas kraštovaizdis skirstomas į mažai pakeistą, pakeistą ir pertvarkytą,

taip pat nurodant pakeitimo pobūdį bei natūralius atitikmenis (N. Jurkonis, 2007).

1 pav. Kaimo kraštovaizdžio klasifikavimas pagal poveikio pobūdį (sudaryta darbo autorės remiantis N. Jurkonio

„Kraštotvarka“, 2007)

Kultūrinis yra skirstomas į organiškai susiklosčiusius, tikslingai suplanuotus ir asociatyviuosius.

Organiškai susiklostę kraštovaizdžiai sudaro didžiausią kultūrinių kraštovaizdžių dalį, ir yra skirstomi į

KAIMO KRAŠTOVAIZDIS

Antropogeninio poveikio Kultūrinio poveikio

Natūralus

(gamtinis) Antropogeninis Tikslingai

suplanuoti Asociatyvieji Organiškai

susiklostę

Pirminio pakeitimo tipas

Sąmoningo pakeitimo

tipas Planingo pakeitimo tipas

Archaiški kraštovaiziai

Funkcionuojantys

kraštovaizdžiai

93

dvi grupes: 1) Archajiški (reliktiniai) – kraštovaizdžiai, kurių evoliucija pasibaigusi, tačiau jie reikšmingi

išlikusiai būdingiausiais bruožais.2) Funkcionuojantys (gyvybingi, testiniai) – kraštovaizdžiai glaudžiai

susiję su tradicine gyvensena, atliekantys aktyvų socialinį vaidmenį visuomenės gyvenime ir tolydžiai

kintantys. Kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo pagal poveikio pobūdį schema svarbi, siekiant tinkamai

suskirstyti kraštovaizdžius pagal jiems daromą aplinkos ir gyventojų įtaką tam tikroje laiko perspektyvoje.

Lietuvos kaimo kraštovaizdis pagal šią schemą galėtų būti priskiriamas funkcionuojančių kraštovaizdžių

tipui. Pagrindinis tokio kraštovaizdžio bruožas yra būtinybė parengti išskirtinio rūpesčio priemonių planą,

kad toks kraštovaizdis galėtų tinkamai funkcionuoti. Todėl siekiant efektyvaus kaimo kraštovaizdžio

formavimo būtina parengti tokį unikalų ir specifinį priemonių planą, kuris geriausiai tiktų kaimo

kraštovaizdžio formavimui apjungiant visus socialinius, ekonominius, aplinkos ir kultūrinius veiksnius.

Analizuojant tradicinį kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo modelį galima pastebėti, kad, nors tipai

buvo suformuoti apsiribojant tik aplinkos ir žmogaus sąveika, šis modelis yra padėjęs tvirtus ideologinius

pagrindus kaimo kraštovaizdžio formavimui ES ir nacionalinėje politikoje. Tačiau dabartinė kaimo

kraštovaizdžio samprata reikalauja kur kas gilesnio požiūrio į kaimo kraštovaizdžio formavimą. Dėl

didėjančios globalizacijos ir augančio vartojimo, naujų technologijų taikymo, kaimo kraštovaizdis patiria

ekologinių, rekreacinių problemų. Pasak N. Jurkonio (2007), susirūpinimas dėl prastėjančios žemės ūkio

etikos ir prastėjančios kraštovaizdžio estetikos pasireiškė būtent per ES ir Nacionalinės Lietuvos kaimo

plėtros politiką, pasitelkiant aplinkosaugos politikos priemones. Pagaliau susidomėta ekologinėmis

problemomis ir galiausiai estetiniai kraštovaizdžio poreikiais, ir jų pagrindu buvo suformuotas XXI

amžiaus modelis, kuris atskleidžia naujuosius kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo ypatumus.

(1)

3E = Ekonomika + Ekologija + Estetika

Remiantis naujuoju XXI amžiaus požiūriu, kaimo kraštovaizdžiams turi būti būdingi trys

pagrindiniai aspektai: ekonominiai, ekologiniai ir estetiniai veiksniai, o patys kraštovaizdžiai skirstomi

pagal tai, kaip ir kokia procentine dalimi konkretus kaimo kraštovaizdis tenkina minėtus 3E modelio

veiksnius. Taip pat svarbu paminėti, kad būtent šis XXI amžiaus 3 E modelis yra grindžiamas

aplinkosaugos politikos prioritetais, kuriais siekiamas darnus kaimo kraštovaizdžio vystymasis, užtikrinant

subalansuotos harmonijos ir darnos pojūtį (N. Jurkonis, 2007).

P. Kavaliauskas siūlo kaimo kraštovaizdžio tipus skirstyti pagal kaimo vietovėje atliekamas

funkcijas.

2 pav. Kaimo kraštovaizdžio klasifikavimas pagal funkcijas

Šaltinis: P. Kavaliauskas, 2011

2 paveiksle pateiktas modelis svarbus tuo, kad padeda nustatyti detalesnę funkcinę kaimo

kraštovaizdžio tipologiją. Pasak Kavaliausko (2011), tinkamas kaimo kraštovaizdžio atliekamos

pagrindinės funkcijos suvokimas yra itin svarbus tam, kad suvokus, kuriam tipui priklauso kraštovaizdis,

Kaimo kraštovaizdis

Ko

nse

rvac

inis

kra

što

vai

zdis

Rek

reac

inis

kra

što

vai

zdis

Miš

kų ū

kio

kra

što

vai

zdis

kra

što

vai

zdis

Ag

rari

nis

kra

što

vai

zdis

Gy

ven

vie

čių

kra

što

vai

zdis

Tec

hn

olo

gin

is

kra

što

vai

zdis

Negamybinės

funkcijos

Gamybinės/bioprod

ukcinės funkcijos Urbanistinės/industri

nės funkcijos

94

yra kur paprasčiau nustatyti prioritetines vystymosi kryptis ir gaires, o tai padeda sukurti efektyvią kaimo

kraštovaizdžio formavimo strategiją.

Lyginant minėtus 3 kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo modelius galima pastebėti, kad visi

modeliai kaimo kraštovaizdžio formavimo kontekste akcentuoja skirtingas vertybes ir filosofijas. Pasak

N. Jurkonio (2007), pirmasis modelis akcentuoja žmogaus – gamtos ir žmogaus – kultūros ryšį kaip

pagrindinę sąlygą kaimo kraštovaizdžio formavimui, antrasis modelis, akcentuoja aplinkosauginį kaimo

kraštovaizdžio formavimo aspektą per ekologijos, etikos ir estetikos prizmę, o Kavaliausko (2011)

siūlomas modelis – funkcinę kaimo kraštovaizdžio reikšmę kaimo vietovei. Nepaisant to, tiek Jurkonio,

tiek Kavaliausko siūlomi modeliai pasižymi ribotumu ir neišsamumu, nes vadovaujasi kriterijais

(aplinkosauga, kultūra ar funkcionalumas), kurie patys savaime negali būti vertinami kaip pagrindinės

kaimo kraštovaizdį formuojančios sąlygos, bet gali sudaryti vieną iš kriterijų, kurį būtina tenkinti, siekiant

kaimo kraštovaizdžio formavimo.

Išauga naujo kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo būdo poreikis, kuris apjungtų ne tik

aplinkosauginius, kultūrinius ir socialinius veiksnius, bet daug dėmesio skirtų ir ekonominių veiksnių

integracijai į kaimo kraštovaizdžio formavimo procesą. 3 paveiksle pateikiamas modelis, kuris, kitaip nei

prieš tai nagrinėti modeliai, pasižymi dinamiškumu, apima keturių dimensijų socialinius, ekonominius,

kultūrinius ir aplinkos kriterijus ir yra lengvai pritaikomas kaimo kraštovaizdžio formavimo tikslams

realizuoti.

3 pav. Kaimo kraštovaizdžio formavimo pagal interesus modelis (sudaryta darbo autorės)

3 paveiksle pavaizduoto kaimo kraštovaizdžio formavimo modelio pagal interesus esmė yra ta, kad

identifikavus pagal nurodytus kriterijus kaimo kraštovaizdį, galima lengviau suvokti, kokiam tipui priskirti

nagrinėjamą kraštovaizdį ir kokie to tipo kraštovaizdžio formavimo prioritetiniai (strateginiai) tikslai. Šios

schemos dėka būtų įmanoma siekti darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo, nes tik suvokus kaimo

kraštovaizdžio ypatumus galima efektyviai taikyti darnaus vystymosi principus bei modelius. Ši modelio

glaudus ryšys su darnaus vystymosi koncepcija turi daug pranašumų lyginant ją su jau nagrinėtais

mokslininkų Jurkonio ir Kavaliausko siūlomais modeliais. Pagrindinis 3 paveiksle pateiktos schemos

privalumas yra dinamiškumas: schemoje pateikti kriterijai leidžia į kaimo kraštovaizdį pažvelgti

įvairiapusiškiau, apima kur kas daugiau veiksnių ir aplinkybių nei prieš tai minėti kraštovaizdžio

Socialinis kraštovaizdis

Socialinis interesas

Socialinė sanglauda; Partnerystė tarp socialinių

grupių;

Bendruomeniškumas; Socialiniai projektai.

Aplinkosauginis interesas

Ekologiniai ūkiai;

Mažas suvartojimas trąšų; Atsinaujinantys energijos

ištekliai;

Saugomos teritorijos.

Rekreacinis kraštovaizdis

Ekonominis interesas

Žemės ūkio bendrovės bei

dideli ūkiai; Gyventojų užimtumas;

Investicijos;

Investiciniai projektai.

Ekonominis kraštovaizdis

Technologinis interesas

Komunikacijos; Informacinės technologijos;

Modernios gamybos ir

gavybos technologijos.

Technologinis

kraštovaizdis

95

klasifikavimo būdai, tokie kaip kaimo kraštovaizdžio klasifikavimas pagal funkcijas, kuriame visiškai

neskiriama jokio dėmesio socialiniam kaimo kraštovaizdžio kontekstui. Toks būdas visikai nepalaiko

darnaus vystymosi principų taikymo, o tai prieštarauja darnaus vystymosi koncepcijai.

Kaimo kraštovaizdžio formavimo darnumo aspektai

Kaimo kraštovaizdis suprantamas kaip visuma požymių, išreiškiančių kaimo kraštovaizdžio

specifinius bruožus, kurie atsiskleidžia aplinkoje per natūralų ir tradicinį kraštovaizdį, vietos ir regioninius

ypatumus, žmonių mentalitetą, jų kultūrinę ir gamybinę veiklą, tradicijų ir papročių pagrindu. Formuojant

kaimo kraštovaizdį visi minėti aspektai yra lygiaverčiai ir itin svarbūs, siejami konkrečios teritorijos,

kurios unikalumui išlaikyti svarbu priimi kompleksinius sprendimus ir rengiant efektyviausią kaimo

kraštovaizdžio išsaugojimo ir formavimo sistemą. Dėl šios priežasties svarbu suvokti, kokių darnaus

vystymosi principų pagrindu yra formuojamas kaimo kraštovaizdis.

Darnus vystymasis gali būti įvardintas kaip procesas, kuris „užtikrina tinkamą, gerą ir

saugų gyvenimą visiems kaime gyvenantiems žmonėms bei sąlygas žmonėms gyventi ir dirbti

atsižvelgiant į biofizines aplinkos ribas (Čiegis, Gavenauskas, 2011).

Formuojant kaimo kraštovaizdį itin svarbu suvokti darnaus vystymosi principinį taikymą,

vadovaujantis partnerystės, subalansuotumo ir tvarumo principais (Matekonienė, Navackaitė ir kt., 2010).

Vienas svarbesnių kaimo kraštovaizdį formuojančių principų yra partnerystės principas.

Partnerystės grupės struktūroje numatyti labiau integruoti ir daugiau dalyvių apimantys veikimo būdai,

kuriuose dera įvairių socialinių bei ekonominių partnerių pajėgumai ir perspektyvų įvairovė

(Ribašauskienė, Tunaitienė, 2005). Šis principas į procesą įtraukia visas kaimo kraštovaizdžiu

suinteresuotas veikėjų grupes, kurių nuomonės, siūlymai ir sprendimai yra kur kas efektyvesni dėl savo

glaudaus ryšio su juos supančia aplinka.

Kitas labai svarbus principas integruoto kaimo kraštovaizdžio formavimo kontekste yra

subalansuotumas. Subalansuotas kaimo kraštovaizdžio formavimas turėtų būti suprantamas kaip tokia

visuomenės ir jos veiklos raida, kurioje (Kavaliauskas, 2012): 1) derinami visi šiuo metu turimi interesai;

2) įvertinami ateinančių kartų poreikiai; 3) užtikrinamas viešojo (bendruomeninio) intereso prioritetas.

Subalansuotumo principas padeda pasiekti socialinę ir ekonominę gerovę, visuomenės ir aplinkos

harmoniją, ekonominių bei ekologinių interesų tenkinimą, ir užtikrinti kitoms kartoms subalansuotą kaimo

kraštovaizdžio formavimą.

Tvarumas – kitas labai svarbus integruoto kaimo kraštovaizdžio formavimo principas. Tvarumo

principas reiškia, kad tvari raida turi užtikrinti ne tik ekonominį kaimo kraštovaizdžio augimą, bet ir

ekonominės veiklos suderinamumą su aplinkos, socialiniais ir techniniais apribojimais (Tvaraus vystymo

strategija, 2001).

Darnaus vystymosi partnerystės, subalansuotumo ir tvarumo principų tikslas yra sukurti tokį

kraštovaizdį kaimo vietovėje, kuris visų pirmiausia pasižymėtų aukščiausiais visuomenės ekologinės-

ekonominės sąmonės standartais bei moksliškai pagrįstais kraštovaizdžio struktūros rodikliais (Tvaraus

vystymo strategija, 2001). Kaimo kraštovaizdį formuojančius veiksnius darnaus vystymosi kontekste

galima suskirstyti į keturias pagrindines kriterijų grupes: Aplinkos veiksnių rodikliai (ekologija, estetika) –

turi būti siekiama išsaugoti gyvosios gamtos įvairovę bei biologinio žmogaus egzistavimo sąlygas;

Socialinių veiksnių rodikliai (žmonės, bendruomenė) – turi būti suformuota optimali socialinė aplinka ir

struktūra; Ekonominių veiksnių rodikliai (investicijos, įmonės) – siekti užtikrinti efektyvų kraštovaizdžio

naudmenų panaudojimą, tenkinant bendruomenės ekonominius poreikius; Kultūrinių veiksnių rodikliai

(istorija, paveldas) – siekti apsaugoti bendruomenės ir aplinkos emocinį ir dvasinį ryšį. Lietuvos kaimo

vietovių unikalaus kraštovaizdžio išsaugojimas ir jo tikslingas panaudojimas gali duoti didelę ekonominę

ir socialinę naudą, paspartinti alternatyvių veiklų ir paslaugų sektoriaus plėtrą kaime, sustiprinti

96

bendruomenės emocinį ryšį su gyvenamąja vietove. Šiam tikslui pasiekti galėtų būti panaudotas darnaus

vystymosi principais paremta kaimo kraštovaizdžio formavimo schema (4 pav.).

4 pav. Darnaus vystymosi principais paremtas kaimo kraštovaizdžio formavimo schema (sudaryta autorės pagal Darnaus

vystymosi strategiją)

4 paveiksle pateikta darnaus vystymosi principais paremtas kaimo kraštovaizdžio formavimo

schema, kuri atskleidžia skirtingus socialinius, ekonominius, kultūrinius ir aplinkos rodiklius. Šių rodiklių

taikymas skirtingose kaimo vietovėse sudaro socialines, ekonomines, aplinkosaugines ir kultūros terpes, o

jų tarpusavio derinimas formuoja kaimo kraštovaizdį. Šių veiksnių tarpusavio derinimą 4 paveiksle

atvaizduoja rodyklės, kurios akcentuoja įvairių veiksnių tarpusavio priklausomybę ir glaudų ryšį. Todėl

priimant sprendimą, kuriuo bus siekiama daryti poveikį kaimo kraštovaizdžiui, svarbu numatyti, kaip tas

sprendimas paveiks probleminę sritį ne tik tiesiogiai, bet ir kitus kaimo kraštovaizdį formuojančius

veiksnius. Ši schema taip pat garantuoja pagrindinio tikslo įgyvendinimą – išsaugojus kultūros savitumą ir

sėkmingai prisitaikius prie globalizacijos sąlygų, formuojant kaimo kraštovaizdį nuosekliai įgyvendinti

darnaus vystymosi politiką, kuri užtikrina sveiką aplinką, tinkamą gamtos ir intelektinių išteklių

naudojimą, nuosaikų, bet stabilų ekonomikos augimą, visuotinę visuomenės gerovę ir patikimas socialines

garantijas.

Šiandieninis kaimo kraštovaizdis nėra vienalytis. Įvairiose teritorijos dalyse jis nevienodai

formuojamas, atlieka skirtingas socialines ir ekonomines funkcijas, turi skirtingą struktūrą, formą,

visuomeninę ir kultūrinę reikšmę, todėl norint efektyviai formuoti kaimo kraštovaizdį, itin svarbu

pasirinkti tinkamas priemones ir sprendimo būdus.

Darnaus vystymosi principais paremto kaimo kraštovaizdžio formavimas Lietuvoje įgyvendinamas

per ES kaimo plėtros politiką, taikant 2007 – 2013 m. programavimo laikotarpio priemones: žemės ūkio ir

miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas; aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas; gyvenimo

kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas; LEADER. Siekiant išspręsti su kaimo

kraštovaizdžiu susijusias problemas buvo parengta kaimo kraštovaizdžio tvarkymo programa, kurios

pagrindinis tikslas ES struktūrinių fondų parama skatinti aplinką tausojančią ūkininkavimo praktiką,

saugoti ir stiprinti biologinę įvairovę, kraštovaizdį, vandens ir dirvožemio išteklius tiek didelės gamtinės

vertės, tiek tradicinėse agrarinėse vietovėse bei mažinti klimato kaitą.

Nepaisant to, kad šiuo metu į kaimo kraštovaizdžio formavimą Lietuvoje yra orientuota ne viena

Kaimo plėtros programos priemonė, esminės kaimo kraštovaizdžio problemos nėra išsprendžiamos. Todėl

visų pirmiausia aukščiausiu instituciniu lygmeniu vertėtų kaimo kraštovaizdį suvokti ne kaip vieną kaimo

plėtros elementą, o kaip atskirą unikalų darinį, kuriam reikia individualių sprendimų, o tam tikslui pasiekti

vertėtų paruošti atskira kaimo kraštovaizdžio vystymosi programą. Ne visi regionai vienodai moka

pasinaudoti priemonių teikiama nauda, kartais priemonės taikomos tose teritorijose, kuriose jų taikyti

nevertėtų. Dėl šios priežasties, regioninio lygmens veikėjams formuojant kaimo kraštovaizdį, yra siūloma

vadovautis šiais principais: a) pasinaudojus 3 paveiksle pateikta schema nustatyti, kokie kriterijai vyrauja

Socialinė aplinka

Žinios

Infrastruktūra Socialinės paslaugos

Ekonominė aplinka

Užimtumas

Investicijos Veikiančios įmonės

Aplinkosauginė apl.

Gamta

Gamtiniai resursai

Klimatas

Kultūrinė aplinka

Dvasinis paveldas

Kultūrinis paveldas

Kaimo

kraštovaizdis

97

tam tikroje teritorijoje; b) iš gautų rezultatų nustatyti, kokiam kraštovaizdžio tipui priklauso nagrinėjama

teritorija ir koks interesas turėtų tapti esminiu strategijos tikslu. Šie žingsniai padėtų suvokti, kokioje

situacijoje yra dabartinis kaimo kraštovaizdis ir koks jis turėtų būti po kelerių metų. Vizijos suformavimas

padėtų priemones rinktis tikslingiau, o tai sąlygotų efektyvesnį šių priemonių įgyvendinimą. Vietos

bendruomenės atstovams siūloma ieškoti naujų kaimo kraštovaizdžio formavimo būdų, tokių kaip naujų

kultūrų ir ūkininkavimo ar turizmo būdų įvedimas į teritoriją (pvz.: įrengti vynuogyną). Toks būdas galėtų

paskatinti naujų darbo vietų kūrimą, užimtumą, socialinę sanglaudą ir naujų tradicijų kūrimą, o visa tai

turėtų įtakos formuojant kaimo kraštovaizdį.

Išvados

1. Kaimo kraštovaizdžio klasifikavimo būdus siūloma skirstyti pagal 3 aspektus: pagal poveikį, pagal 3

E modelį ir pagal atliekamas funkcijas. Minėti būdai kaimo kraštovaizdį siūlo skirtyti vadovaujantis

tokiais kriterijais kaip aplinkosauga ir kultūra ar funkcionalumas, kurie patys savaime negali būti

vertinami kaip pagrindinės kaimo kraštovaizdį formuojančios sąlygos.

2. Taikant sukurtą modelį, atsiranda galimybė kaimo kraštovaizdį įvertinti pagal nurodytus kriterijus ir

priskirti atitinkamam tipui ir atsižvelgiant į kaimo kraštovaizdžio tipą suformuoti strateginius

vystymosi tikslus bei priemones.

3. Darnaus vystymosi principai - partnerystė, subalansuotumas ir tvarumas, kuriais remiantis

turi būti formuojamas kaimo kraštovaizdis, kurių tikslas yra kurti kaimo kraštovaizdį,

pasižymintį aukščiausiais visuomenės ekologinės-ekonominės sąmonės standartais bei

moksliškai pagrįstais kraštovaizdžio struktūros rodikliais, todėl itin svarbu priimti

sprendimus, neprieštaraujančius vieni kitiems, siekiant darnaus kaimo kraštovaizdžio

vystymosi.

4. Norint pasiekti efektyvaus kaimo kraštovaizdžio formavimo darnaus vystymosi principų

įgyvendinimo, siūloma parengti kaimo kraštovaizdžio vystymosi programą, sukurti kaimo

kraštovaizdžio vystymosi strategiją prieš tai pritaikius schemą „Kaimo kraštovaizdžio klasifikavimas

pagal interesus“, identifikavus kraštovaizdžio tipą ir nustačius individualius strateginius tikslus, taip

pat ieškoti naujų kaimo kraštovaizdžio formavimo būdų, tokių kaip naujų ūkinių kultūrų įvedimas į

kaimo vietovę.

Literatūra

1. BELL, S (2010). “Social Exclusion, Rural Poverty and Landscape Change in Latvia”. Senior Research

Fellow, Edinburgh College of Art.

2. ČIEGIS, R., GAVENAUSKAS, A (2010). „Darnus vystymasis – poveikis gyvenimo kokybei“. Lietuvos žemės

ūkio universitetas.

3. HANSEN,M. T. AND FRANCIS, A. CH (2007). Dept. Agronomy & Horticulture Institute of Agriculture &

Natural Resources. Multifunctional Rural Landscapes. University of Nebraska – Lincoln.

4. GRAŽULEVIČIŪTĖ – VILENIŠKĖ, I., RAŽAUSKAITĖ, A., AŽUKAITĖ, L., BARTININKAITĖ, V.,

KULBOKAITĖ, L., KAMENECKAS, J. (2011) .Darnaus vystymosi principais paremtas kraštovaizdžių

formavimas urbanizuotose teritorijose“. Kauno technologijos universitetas, Kaunas.

5. JUREVIČIENĖ, J. (201.0). Kaimo kultūrinio kraštovaizdžio vertė“. Vilniaus Gedimino technikos universitetas,

Vilnius.

6. JURKONIS, N. (2007). Kraštotvarka, APL 524, BPD dokumentas.

7. KAVALIAUSKAS, P. (2011). Kraštovaizdžio samprata ir planavimas. Mokomoji knyga. Vilniaus

universitetas.

8. KAVALIAUSKAS, P. (2012). Kraštovaizio formavimo metodika. LR Aplinkos ministerija, Vilnius.

98

9. MATEKONIENĖ, J., NAVACKAITĖ, L., DUMBAUSKAITĖ, J. (2010). Kaimo turizmo vieta tolydžioje

kaimo plėtroje”. Kauno technologijos universitetas, Lietuvos regionų tyrimų institutas. Kaunas.

10. MILBURN, S. (2011). The New Decision-Makers in the Rural Landscape – Who Are Non-Farm Rural

Landowners? Journal of Rural and Community Development. Lee-Anne S. Milburn University of Nevada Las

Vegas, NV, USA.

11. VANCLAY, F.(2003). Deregulation and Agricultural Restructuring. „The impacts of deregulation

andagricultural restructuring for rural Australia”. Australian Journal Of Social Issues Vol. 38 No. 1 February.

12. THE RURAL LANDSCAPE INSTITUTE [prisijungta 2013 02 28]

http://www.rurallandscapeinstitute.org/contact.php.

13. JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROJI KLIMATO KAITOS KONVENCIJA [prisijungta 2012 06 05]

http://www.am.lt/TA/ta.php3?url=http%3A%2F%2Fwww3.lrs.lt%2Fc-

bin%2Fspec%2Ffull%2Fpreps2%3FCondition1%3D19849%26Condition2%3D

14. TVARAUS VYSTYMO STRATEGIJA [prisijungta 2013 01 25]

http://europa.eu/legislation_summaries/environment/sustainable_development/l28117_en.htm

Summary

Today's rural landscape is experiencing a number of complex problems. The current land area has significant challenges

such as providing food, to ensure the functionality of the ecosystem and to satisfy the recreational needs of a growing world.

Despite the high economic, social and environmental values, useful land is regularly decreasing, which depends on the growth of

cities, the growing number of people, the negative environmental impacts (air pollution, rubbish), an aging society. And all of this

is basically changing the perception of the appearance of the rural landscape. For this reason, it is necessary to take measures to

not only address the problems of the rural landscape, but also to ensure a safe, clean and attractive living environment for all

members of society.

The research results have the theoretical and practical value. The created model allows for estimating a country landscape

after the defined criterions and assigning it to a relevant type. The principles of the cohesive development, such as partnership,

balancing, and durability, help to create the most effective goals and measures of the strategic development. To achieve these

goals, we need to create a strategy of country landscape development as well as search for new ways of landscaping.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.rurallandscapeinstitute.org/contact.php

http://www.am.lt/TA/ta.php3?url=http%3A%2F%2Fwww3.lrs.lt%2Fc-bin%2Fspec%2Ffull%2Fpreps2%3FCondition1%3D19849%26Condition2%3D

http://www.am.lt/TA/ta.php3?url=http%3A%2F%2Fwww3.lrs.lt%2Fc-bin%2Fspec%2Ffull%2Fpreps2%3FCondition1%3D19849%26Condition2%3D

99

KAIMO VIETOVIŲ POTENCIALO VERTINIMAS

Arvydas Peleckas


Įvadas

Vietovių vystymo potencialo stiprinimo ir visapusiško panaudojimo poreikį lemia augantys išsivystymo

netolygumai tarp atskirų regionų. Tuo tarpu nepakankamai ekonomiškai išsivystę regioniniai centrai nesugeba

panaudoti savo vietos vystymo potencialo, nėra pajėgūs sudaryti sąlygų įsidarbinimui, kvalifikacijų tobulinimui bei

aukštų technologijų gamybos diegimui tokiu būdu, kad pakeistų aplinkinių gyvenamųjų vietovių socialinę-

ekonominę situaciją. Nepakankamai išvystyti vietos transporto ryšiai, kaimo viešoji infrastruktūra, nepanaudojamas

vietos vystimosi potencialas (pavyzdžiui, menkas kultūros paveldo, gamtinių išteklių panaudojimas turizmui) lemia

tai, kad mažesni šalies regioniniai centrai tebėra nekonkurencingi, jų aplinka nėra patraukli nei investuoti, nei

gyventi, o gyventojai patiria socialinę, ekonominę ir informacinę atskirtį. Tokiu būdu vietos ir aplinkinių vietovių

gyventojams nėra sudaromos sąlygos išnaudoti esamų ištekių, o šalies ir užsienio verslo atstovams nesukuriamos

palankios vietos plėtros potencialo panaudojimo galimybės.

Kaimo vietovių išteklius, konkurencingumą bei vystymo potencialo stiprinimą ir panaudojimą tyrė tiek

užsienio, tiek lietuvių autoriai: L. De Luca, M. Fernando, E. Crunel, L. O. Emith (2011), A. Atkočiūnienė (2004;

2009; 2011), R. Bagdzevičienė (2005), R. Bagdzevičienė ir R. Dapkus (2005), J. Baniukevič (2006), G. Lingytė

(2009), N. Medzinskis (2011), R. Melnikienė (2007), ir kiti. Šie mokslininkai akcentavo skirtingus kaimo vietovės

išteklius ir jų daromą įtaką vietovės potencialui, tačiau visuose analizuotuose moksliniuose darbuose pabrėžiama jų

svarba vietovės gyvybingumui. Todėl siekiant mažinti regioninių skirtumus bei skatinti kaimo vietovių

konkurencingumą turi būti pasitelktos papildomos intervencinės priemonės, apimančios daugelį kompleksinių

veiksmų, nukreiptų į vietos vystymo potencialo stiprinimą ir visapusišką panaudojimą.

Norint stiprinti ir panaudoti vietovės potencialą, būtina tinkamai įvertinti vietovės turimus ir tam tinkamus

išteklius bei jau sukurtus pajėgumus. Todėl darbe, rengiant kaimo vietovių vystymo potencialo metodiką, bus

nagrinėjama, kokie veiksniai įtakoja ir lemia vietovės potencialą, nustatomas jų reikšmingumas vietovei. Siekiant

parengti universalią ir visus potencialo aspektus aprėpiančią vertinimo metodiką, kuria galėtų pasinaudoti įvairūs

vietos veikėjai – tiek pačios bendruomenės, tiek įvairios su vietovės vystymu susijusios organizacijos, bus trumpai

analizuojamas ir kaimo vietovių potencialo formavimas. Ši analizė leis nustatyti kaimo vietovių potencialo vertinimo

metodikos siektiną rezultatyvumą ir nustatyti vertintinus elementus, reikalingus formuojant vietovės potencialo

stiprinimo strategijai.

Tyrimo objektas – kaimo vietovių potencialas.

Tyrimo tikslas – parengti kaimo vietovių potencialo vertinimo metodiką ir numatyti jos taikymo galimybes

savivaldos organizacijų veikloje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti kaimo vietovių vertinimo ir formavimo teorinius dėsningumus;

2. Parengti kaimo vietovių potencialo vertinimo metodiką;

3. Numatyti kaimo vietovių potencialo vertinimo metodikos taikymo galimybes savivaldos organizacijų

veikloje.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, loginė analizė ir sintezė, modeliavimas,

palyginimas, indukcija, dedukcija, grafinis vaizdavimas.

Tyrimo laikotarpis: 2008 – 2013 metai.

100

Tyrimo rezultatai

Vietos vystymo potencialas suprantamas kaip neskaidomas miesto ar kaimo ekonomikos augimo pagrindas,

apimantis tokias sudedamąsias dalis kaip vietos viešoji infrastruktūra, vietos gamtinis, kultūrinis ir istorinis

potencialas bei vietos gamtiniai ištekliai. Visi vietos plėtros potencialo stiprinimo ir visapusiško panaudojimo

veiksmai yra nukreipti į palankių sąlygų vietos žmogiškųjų išteklių, be kurių neįmanomas socialinės - ekonominės

regionų sanglaudos didėjimas, plėtrai sudarymą (Sanglaudos skatinimo..., 2006). Kiekvienos vietovės vystymo

potencialas gali suformuoti ilgalaikius konkurencinius pranašumus, kurių per trumpą laikotarpį negali imituoti kitos

kaimo vietovės (konkurentai) (Atkočiūnienė, 2009).

Išanalizavus pateiktus apibrėžimus galime teigti, kad vietovės potencialas – tai vietovės ištekliai ir pajėgumai,

kurių tinkamas panaudojimas ir tolimesnis plėtojimas gali suteiki vietovei konkurencinį pranašumą. Vietovės

potencialas priklauso nuo turimų materialių ir nematerialių išteklių, į kurių sudėtį įeina ir ten gyvenančių ir dirbančių

žmonių kompetencijos, bei sukurtų pajėgumų (1 pav.). Vietovių potencialas sudaro vystymosi galimybes.

1 pav. Vietovės potencialą formuojantys elementai (sudaryta autoriaus)

Ištekliai (vietovės organizacijų pajėgumų šaltinis), pajėgumai (kompetencijos šaltinis) ir kompetencija yra

svarbiausi vietovės pranašumai (Atkočiūnienė, 2011). Labai svarbu atsižvelgti į vietos veikėjų gebėjimą taikyti ir

tobulinti vietos įgūdžius bei technologinę patirtį, gebėjimą bendradarbiauti su kitomis vietovėmis, optimaliai ir

efektyviai panaudoti vietovės išteklius bei gebėjimą kurti naujus vietovės išteklius ir pajėgumus ir juos tinkamai

valdyti.

Kaimo ištekliai yra tai, kas sukuria gerovę ir tai, kuo disponuoja tam tikroje vietovėje gyvenantys žmonės

(Poviliūnas, 2003). Kaimo ištekliai yra vienas pagrindinių plėtros potencialų, kuris naudojamas siekiant įgyvendinti

socialinius, ekonominius, kultūrinius, aplinkosauginius kaimo plėtros tikslus ir palaikyti vietovės gyvybingumą.

Efektyviai panaudojami kaimo ištekliai sukuria vietovės pridėtinę vertę, kuri stiprina vietovės konkurencingumą.

Inicijuojant, koordinuojant, kontroliuojant ir vadovaujant struktūriniams kiekybiniams ir kokybiniams pokyčiams,

plėtojant ekonomines veiklas kaimo vietovėse išteklius tikslinga analizuoti ir derinti išryškinant kaimo vietovių

savitumą ir unikalumą (Atkočiūnienė, 2004).

Nematerialūs ištekliai yra gyventojų ir klientų lojalumas, vietovės kultūra ir įvaizdis, reputacija, vietos plėtros

veikėjų partnerystė, kompetencijos, įgūdžiai ir patirtis - jie yra labai vertingi ir unikalūs. Materialūs ištekliai yra

daugiau ar mažiau įprasti, daugeliui vietovių aiškūs ir pasikartojantys. Vietovės materialūs ištekliai - tai vietinės

paslaugos, produktai, atsargos ir prekės, ūkinis inventorius, technika ir įrengimai, pastatai ir statiniai, vertybiniai

popieriai ir t.t.. Tie vieni, tiek ir kiti ištekliai pasak G. Hamel ir C. K. Prahalad (1996) gali būti unikalūs – tai tie

ištekliai, kuriais vietovė išsiskiria iš kitų konkuruojančių vietovių ir kurių konkurentai negali nukopijuoti ar įsigyti.

Stiprinant ir visapusiškai išnaudojant vietos plėtros potencialą ypač svarbus vietos ir aplinkinių vietovių

valdžios, verslo ir gyventojų bendradarbiavimas. Stipri ir bendradarbiaujanti vietos valdžia, prisiimanti atsakomybę

Materialūs vietovės

ištekliai

Vietos veikėjų (gyventojų)

kompetencija

Vietovės pajėgumai

VIETOVĖS

POTENCIALAS

Nematerialūs vietovės

ištekliai

101

už vietinę plėtrą ir skatinanti vietos gyventojų bendruomenės iniciatyvas šioje srityje yra neatskiriama sėkmingos

vietos plėtros dalis. Panaudojant ir stiprinant vietos plėtros potencialą ypač reikšmingas yra abipusis valdžios ir

vietos gyventojų, verslo atstovų, NVO bei kitų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimas, padedantis tinkamai

pasirinkti intervencines priemones, nusistatyti aiškius prioritetus ir panaudoti vietos pranašumus.

Kaimo vietovės pajėgumai – tai rezultatas, pasiektas ilgalaikėmis pastangomis kuo efektyviau panaudoti

materialiuosius ir nematerialiuosius išteklius, kai kaimo plėtros veikėjai (gyventojai) nuolat keičiasi savo žiniomis ir

patirtimi. Pajėgumai rodo vietos organizacijų galimybes sutelkti pavienius išteklius siekiant išsikeltų tikslų ir

vykdant kaimo misiją.

Apibendrinant galima teigti, kad kaimą galima laikyti teritorine sistema, kurią sudaro kaimo objektai

(materialinės ir nematerialinės vertybės) ir subjektai (žmonės, dirbantys ir gyvenantys kaimo vietovėje, jų veiklos

organizaciniai vienetai, institucijos). Kaimo plėtrą vykdydami subjektai (verslo subjektai, kaimo bendruomenės,

NVO atstovai, kultūros, infrastruktūros darbuotojai) valdo ir naudojasi kaimo vietovėje esančiais ištekliais. Todėl

ypač iškyla specialių kompetencijų ir įgūdžių poreikiai, kuriais turi pasižymėti kaimo plėtrą vykdantys subjektai.

Vietovės potencialo formavimas – kompleksinis, nuolatinis procesas siekiant formuoti (vystyti) vietovės

potencialą, naudojant sistemines potencialo formavimo (vystymo) priemones ir strategijas. Vietovės potencialo

formavimo veikėjai – visi subjektai suinteresuoti kaimo vietovių plėtojimo rezultatais ir siekiantys prisidėti prie

vykdomos veiklos (Jucevičius, 1998). Analizuojant vietovės potencialo formavimo veikėjus, autoriaus nuomone,

nagrinėti vietovės potencialo formuotojus galima iš kaimo vystymo pozicijos, kurios veikėjai yra kaimo

bendruomenių ir NVO (nevyriausybinių organizacijų), rajono savivaldybių administracijų, įvairios kaimo ir žemės

ūkio asociacijų, komercinių įstaigų bei švietimo, mokslo, kultūros sistemos atstovai. Apibendrinant vietovės

potencialą formuojančius subjektus - tai visi tie, kurie suinteresuoti vietovės vystymu, geresne gyvenimo kokybe

kaimo vietovėje, darbo sąlygomis, bei visi tie kurie naudojasi kaimo vystymo rezultatais ir siekia prisidėti prie

vykdomos veiklos.

1 lentelė. Kaimo vietovių potencialą lemiantys veiksniai (sudaryta autoriaus)

Veiksnių grupės Apibūdinimas

Gyventojai Gyventojų skaičius, gyventojų migracija, darbingų, užimtų ir bedarbių gyventojų santykis, skurdas ir

socialinė atskirtis, žmogiškieji ištekliai.

Gamta Žemės plotai (dirbamos ir dirvonuojamos žemės plotų santykis...), saugomos teritorijos, vietovei

būdingų gyvūnų ir augalų rūšių įvairovė, landšafto ypatumai...

Ekonomika Regioniniai produktai, investiciniai ištekliai, gyventojų užimtumas alternatyvioje žemės ūkiui

veikloje, verslo aplinka (vietos mokesčiai), veikiančios įmonės ir kiti verslo subjektai.

Infrastruktūra

Gamybinė infrastruktūra, socialinė infrastruktūra (švietimo ir ugdymo sistema, socialinės paslaugos,

informacinės paslaugos, specialiųjų tarnybų pagalba, komunalinis ūkis, kitos paslaugos (susisiekimas

su rajonu, bankų skyriai, kirpyklos ir kita.)

Organizaciniai

ištekliai

Vietovėje veikiančios bendruomeninės ir kitos panašios nevyriausybinės organizacijos, kultūros ir

kitos socialinės organizacijos, valdžios institucijos bei šių organizacijų veiklos efektyvumas ir

darbuotojų kompetencija...

Kiti nematerialūs

ištekliai

Bendruomenės sutelktumas, vietovės įvaizdis, istorinės asmenybės, legendos, krašto istorija, dvasinis

kultūrinis paveldas, vykdomos programos ir projektai.

Kiti materialūs

ištekliai

Materialinis kultūrinis paveldas (architektūriniai paminklai, griuvėsiai, tradicinės kaimo bažnyčios),

technologiniai objektai (fontanai ir pan.), įvairūs pastatai ir kiti statiniai.

Pirmasis vietovės potencialo strateginio valdymo proceso etapų – tai esamos situacijos vertinimas (2 pav.).

Labai svarbu nustatyti vietovės potencialą įtakojančių veiksnių (1 lentelė) būklę ir jų pokytį tam tikru laikotarpiu

nagrinėjamoje vietovėje. Vietovės potencialą stipriai įtakoja įvairūs endogeniniai tos vietovės veiksniai, todėl

102

kiekybiškai įvertinti vidinius vietovės išteklius ir gyventojų kompetenciją, o ypač vietos lygmeniu (pvz. seniūnijos),

yra sudėtinga. Tam patartina pasitelkti vietos ekspertų pagalbą.

2 pav. Kaimo vietovių potencialo vertinimo (išlaisvinimo) proceso struktūra (sudaryta autoriaus pagal de LUCA,

FERNANDO, CRUNEL, EMITH, 2011)

Kodėl?

Potencialas (teigiamas ir progresinis požiūris į kaimo vietoves):

Įgyti labiau dinamišką ir orientuotą į kaimo vietovės ateitį požiūrį, kuris atskleistų potencialias

galimybes tai vietovei vystytis ir augti;

Atpažinti iššūkius, kurie turi būti priimti ir kuriuos reikia spręsti tam, kad atskleisti kaimo vietovės

potencialą;

Plėtoti susidomėjimą investuoti į vietovę. Politinio ir ekonominio įsipareigojimo suteikti būtinus

žmonių ir finansinius išteklius vietovei skatinimas.

Įpareigojimas / visų sudominimas;

Atpažinti reikiamus išteklius siekiant efektyviai įgyvendinti kaimo vietovių vystymo strategijas, kurios

skatina vietovės potencialo vystymą;

Atpažinti veiksnius, tinkamus nacionalinių ir tarptautinių organizacijų donorystei.

Kaip?

Vykdytojas ( vertinimą atliekantis subjektas):

Iš anksto atsižvelgti į kaimo vietovei svarbiausius klausimus ir prioritetus;

Pabrėžti bendrą tikslą ir bendros atsakomybės jausmą;

Nustatyti valdymo atsakomybę įvairiais lygmenimis, organizacijos arba tyrimą atliekančių subjektų

mastu, įtraukiant ir vietos iniciatyvą. Dirbti kartu vieniems kitą papildant ir darniai;

Sukurti koordinavimo komandą, siekiant paskatinti, palengvinti, koordinuoti ir kontroliuoti vietos

iniciatorių atliekamas užduotis, esant reikalui suteikti atitinkamus įgaliojimus.

Veiklos organizavimas:

Koordinavimas (viena vizija/tikslas, tačiau daugialypis požiūris) turi būti sinchroniškas ir judėti ta

pačia kryptimi;

Pasirūpinti visais techniniais aspektais ir priemonėmis;

Plėtoti komunikaciją (tiek vidaus, tiek išorės);

Pagilinti ir išplėsti išorines partnerystes, grindžiamas bendromis vertybėmis ir gerąja patirtimi;

Pagilinti ir išplėsti dialogą su (viešojo ir privataus) paramos teikėjais, plėtoti abipusę paramą;

Kurti plačius partnerystės ryšius kaimo vietovėje tiek vietos, tiek nacionalinių lygmenimis, įskaitant

privataus ir viešo intereso interesų grupes, jaunimo ir moterų organizacijas, nevyriausybines

organizacijas, žiniasklaidos ir t.t.

Kodėl? Kaip? Kam (Kuriuo tikslu) ?

Kaimo vietovių

potencialas

Įpareigojimas /

visų sudominimas

Potencialo stiprinimas ir gebėjimų ugdymas

Vykdytojas

Veiklos

organizavimas

Vykdymas

Taktinio

planavimo

lygmuo

103

Vykdymas:

Skatinti ir plėtoti įgūdžius ir aktyvų dalyvavimą kaimo vietovės veikėjų tos vietovės vystymo

sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizme;

Skatinti subalansuotą požiūrį tarp žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklų;

Taikyti integruotą požiūrį tarp techninių elementų;

Atsižvelgti ir panaudoti sąsajas tarp įvairių matmenų (pvz. tarp kaimo ir miesto, vietinio - nacionalinio

ir tarptautinio);

Užtikrinti vietovės vystymo programų ir iniciatyvų tęstinumą; skirti laiko gebėjimų stiprinimui; suvokti

savo įsipareigojimus ir įgyvendinti struktūrinius pokyčius veiklos ir politiniais lygmenimis.

Kam (kuriuo tikslu)?

Taktinis planavimas ir strateginė politika:

Pasiekti bei atsižvelgti į šalies ir pasaulio politinius lygius; paveikti juos norima kryptimi – tai nustatant

kaip galutinį tikslą / viziją;

Ieškoti strateginio, ilgalaikio poveikio, ypatingą dėmesį skiriant stebėsenai, vertinimui ir įgyjamai

patirčiai.

Potencialo stiprinimas ir gebėjimų ugdymas:

Įsisavinti, iš naujo prisitaikyti ir pakartotinai panaudoti metodus, priemones ir išmoktas pamokas;

Sukurti poveikio stebėsenos ir rezultatų vertinimo mechanizmus, kurie užtikrintų tvirtą pagrindą tos

vietovės potencialo stiprinimui;

Ugdyti gebėjimus reikiamus potencialo atskleidimui ir vystymui panaudojant įvairius techninius

komponentus bei veikiant integruotai ir koordinuotai.

Pagrindinis strategijos planavimo uždavinys yra kaip įmanoma geriau pasirengti ateičiai: nuolat nagrinėti

vykdomus veiksmus ir vykstančius procesus, kuo aiškiau pamatyti ryškėjančias tendencijas, suvokti būsimas galimas

permainas, tinkamai joms pasirengti ir norima linkme jas įtakoti. Strateginiam planavimui labai svarbios tiek

dabartinės problemos, tiek ateities iššūkiai. Tačiau visų svarbiausia tinkamas ir efektyvaus pradinis vietovės

potencialo vertinimas, kuris yra pagrindas visam vietovės potencialo strateginiam valdymui.

Išvados

1. Vietos vystymo potencialas suprantamas kaip neskaidomas miesto ar kaimo ekonomikos augimo pagrindas,

apimantis tokias sudedamąsias dalis kaip vietovės turimi materialių ir nematerialių išteklių, bei sukurti

pajėgumai. Vietovės potencialas – tai vietovės ištekliai ir pajėgumai, kurių tinkamas panaudojimas ir

tolimesnis plėtojimas gali suteiki vietovei konkurencinį pranašumą.

2. Visi vietos vystymo potencialo stiprinimo ir visapusiško panaudojimo veiksmai yra nukreipti į vietos

gyventojus, gamtą, ekonomiką, infrastruktūrą bei vietos organizacinius ir kitus nematerialius ir materialius

išteklius - kas ir lemia vietovės vystymosi galimybes.

3. Strateginiam planavimui labai svarbios tiek dabartinės problemos, tiek ateities iššūkiai. Tačiau visų

svarbiausia tinkamas ir efektyvus vietovės potencialo vertinimas, kuris yra pagrindas visam vietovės

potencialo strateginiam valdymui. Labai svarbu tinkamai nustatyti vietovės potencialą įtakojančių veiksnių

būklę ir jų pokytį tam tikru laikotarpiu nagrinėjamoje vietovėje. Kadangi vietovės potencialą stipriai įtakoja

įvairūs endogeniniai tos vietovės veiksniai, todėl kiekybiškai įvertinti vidinius vietovės išteklius ir gyventojų

kompetenciją, o ypač vietos lygmeniu (pvz. seniūnijos), yra sudėtinga. Tam patartina pasitelkti vietos

ekspertų pagalbą.

104

Literatūra

1. ATKOČIŪNIENĖ, V. 2009. Kaimo vietovių konkurencingumą lemiantys veiksniai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir

perspektyvos, t. 3 (16), p. 49–59.

2. ATKOČIŪNIENĖ, V. 2011. Partnerystė ir vietovės rinkodara [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 birželio 6 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.vvgnemunas.lt/index. php/atsisiuntimai/category/8-vvg-nariams?download=61:partneryste-vietoves-rinkodara-

padalomoji-jurbarkas>.

3. ATKOČIŪNIENĖ, V. ir kt. 2004. Kaimo bendruomenių plėtra. Kolektyvinė monografija. Kaunas.

4. JUCEVIČIUS, R. 1998. Strateginis organizacijų vystymas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.

5. POVILIŪNAS, A. 2003. Kaimo atskirties profiliai. Vilnius: Kronta.

6. Sanglaudos skatinimo veiksmų programa 2007 – 2013 m.. 2006. Vilnius.

7. Tarptautinių žodžių žodynas. 2009. Lietuvių kalbos institutas.

8. DE LUCA, L.; FERNANDO, M.; CRUNEL, E.; EMITH, L. O. 2011. Unleashing the potential for rural development thruogh

decent work [interaktyvus]. Geneva: ILO [žiūrėta 2013 m. sausio 10 d.]. Prieiga per duomenų bazę EBSCO: <

http://web.ebscohost.com/ehost/search/advanced?sid=b00d38d4-75ef-4357-806b-46732e4d983f%40sessionmgr14&vid

=2&hid =10>.

9. HAMEL, G.; PARAHALAD, C. K. 1996. Competing for the muture. Boston : Harvard Business School Press.

Summary

Assessment Potential of Rural Areas

Research aim – to prepare potential assessment methodology of rural areas and and provide opportunities for the application of

local organizations. Research methods: analysis of scientific literature, analysis of documents, graphic representation, logic

analysis and modeling methods. Untapped potential for local development (for example, low cultural heritage and natural

resources for tourism) due to the fact that smaller regional centers of the country are still deprived of their environment is not

attractive to invest or live in, and the residents experience social, economic and informational isolation. Thus, the local and

surrounding areas are not allowing use of available resources, and domestic and foreign businesses do not create a favorable local

development potential of utilization. Therefore, in order to reduce regional disparities and promote the competitiveness of rural

areas should be mobilized additional remedies, including a number of complex steps towards the development of local capacity-

building and comprehensive utilization.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Janas Žukovskis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://web.ebscohost.com/ehost/search/advanced?sid=b00d38d4-75ef-4357-806b-46732e4d983f%40sessionmgr14&vid

105

BENDROJO VERTINIMO MODELIO TAIKYMO VIEŠOJO

SEKTORIAUS ORGANIZACIJOSE TEORINIŲ POŽIŪRIŲ ANALIZĖ

Martyna Rakauskaitė


Įvadas

Pasaulis sparčiai keičiasi ir tobulėja, vystosi technologijos, diegiamos įvairios inovacijos. Todėl piliečių

reikalavimai viešojo administravimo institucijoms taip pat nuolat auga. Visuomenė reikalauja iš viešojo sektoriaus

institucijų efektyvumo, nuolat gerėjančių kokybinių veiklos rodiklių (Puškorius, Raipa, 2002). Viešosios institucijos

privalo patenkinti piliečių poreikius ir lūkesčius, todėl nuolat ieško būdų, kaip patobulinti savo veiklą.

Dabartinio laikotarpio mokslininkų publikacijose, nagrinėjančiose viešojo administravimo tobulinimo

galimybes, daugiausia dėmesio skiriama šioms viešojo administravimo tobulinimo priemonėms: strateginiam

planavimui, informacinių technologijų taikymui, visuotinei kokybės vadybai, piliečių įtraukimui į viešąjį valdymą, į

rezultatus orientuotam valdymui ir t.t. Pasak Petrauskienės (2005), nurodytosios viešojo administravimo tobulinimo

kryptys betarpiškai atsispindi viešųjų institucijų vidaus administravime: vidinio administravimo efektyvumas yra

būtina sąlyga siekiant institucijos veiklos efektyvumo.

Daugelis šalių svarbiu viešojo sektoriaus organizacijų veiklos tobulinimo veiksniu laiko visuotinės kokybės

vadybos metodų taikymą viešųjų organizacijų veikloje. Šie metodai orientuoti į veiklos efektyvumo didinimą,

teikiamų viešųjų paslaugų kokybės gerinimą. Vienas iš tokių metodų yra Bendrojo vertinimo modelis, sukurtas

būtent viešojo administravimo institucijoms. Lietuvoje šis modelis įgyvendinamas tiek centriniame, tiek vietos

lygmenyje.

Tikslas – atlikti Bendrojo vertinimo modelio taikymo viešojo sektoriaus organizacijoje analizę teoriniu

požiūriu.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti Visuotinės kokybės vadybos įtaką viešojo sektoriaus efektyvumo didinimui.

2. Išanalizuoti teorinius Bendrojo vertinimo modelio aspektus.

Objektas – Bendrojo vertinimo modelio taikymas viešojo sektoriaus organizacijose.

Metodai: mokslinės literatūros, tvarkomųjų ir informacinių dokumentų analizė, sisteminė, loginė analizė.

Visuotinės kokybės vadybos taikymas didinant viešojo sektoriaus efektyvumą

Dabartiniu laikotarpiu vis dažniau pradedama taikyti visuotinės kokybės vadyba (toliau - VKV) ir viešajame

sektoriuje. VKV suprantama kaip į kokybę orientuotas organizacijos vadovavimo būdas, pagrįstas visų jos narių

dalyvavimu, siekiant ilgalaikės sėkmės tenkinant klientą ir naudos visiems savo organizacijos nariams bei

visuomenei (Puškorius, Raipa, 2002). VKV skatina vidinių organizacijos ryšių tobulinimą, darbą komandose,

tobulesnes inovacijų ir iniciatyvų plėtros galimybes. Šis metodas apima tokius principus kaip: dėmesys vartotojui,

nuolatinis kokybės procesų gerinimas, aktyvus darbuotojų dalyvavimas tobulinant kokybę ir t.t. Daug dėmesio čia

teikiama mokymo poreikių identifikavimui, akcentuojamas vidinis organizacijos narių mokymasis. VKV yra

metodas, prisidedantis prie organizacijos konkurencingumo, efektyvumo ir lankstumo tobulinimo. Todėl jis

plačiausiai taikomas verslo organizacijose (Petrauskienė, 2005).

Tačiau dėl VKV taikymo viešojo administravimo organizacijose tikslingumo iki šiol nesama vienos

nuomonės: kai kurie mokslininkai teigia, kad dėl šių organizacijų veiklos orientacija į paslaugas visuomenei VKV

metodai sunkiai pritaikomi. „VKV iš tiesų gali teikti naudos valdžios struktūrose, bet tik ją gerokai modifikavus ir

pritaikius unikalioms viešojo sektoriaus savybėms. <...> Savo nemodifikuota arba įprasta forma VKV itin netinka

viešajai aplinkai“ (Rosen, 2007, p. 248).

106

Vis dėlto VKV laikoma viena tobuliausių organizacijos valdymo formų. Ją galima apibrėžti kaip šiuolaikinę į

vartotojo poreikius orientuotą kokybės užtikrinimo iniciatyvą, pabrėžiančią nuolatinį veiklos tobulinimą, vadovų

įsipareigojimus ir darbuotojų dalyvavimą arba jų įgalinimą, kuriant savitą organizacinę kokybės kultūrą, kuria

siekiama racionalizuoti visas organizacijos veiklos sudėtines dalis. VKV taikymas viešojo administravimo

institucijose arba įstaigoje padeda suprasti jų paslaugų vartotojus ir kitas suinteresuotas šalis, mažinti klaidų,

išsiaiškinti ir išgryninti procesus, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, motyvuoti darbuotojus, kurti teigiamą

institucijos įvaizdį, taupyti lėšas ir siekti kitų naudingų rezultatų (Barczyk, 1999).

Vienos iš pirmųjų institucijų, pradėjusių taikyti VKV viešajame sektoriuje galimybes, buvo Didžiosios

Britanijos Nacionalinės sveikatos žinyba, edukacinės ir valstybės valdymo tarnybos Europoje ir JAV, kai tuo tarpu

jau apie 1990 m. VKV jau buvo plačiai žinoma verslo struktūrų veikloje, kaip gana rezultatyvi veiklos siekiant

optimizuoti organizacijų veiklą forma. Anot V. Nakrošio, R. Černiūtės (2010), kokybės vadybos taikymo Lietuvos

viešajame sektoriuje istorija dar gana trumpa. Kadangi Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategija buvo

patvirtinta tik 2004 m., iki tol kokybės vadybos plėtra priklausė nuo skirtingų sektorių ir įstaigų pastangų bei

Lietuvos rengimosi stoti į ES įtakos. Vėliau šis procesas įgijo labiau sisteminį pobūdį.

Kintant kokybės supratimui, kito ir modeliai tai kokybei užtikrinti. Anksčiau kokybė buvo suvokiama kaip

defektų nebuvimas, tuomet jai užtikrinti pakakdavo patikrinimų, testavimų, pataisymų. Atsiradus platesniam kokybės

suvokimui buvo pradėti taikyti rezultatų vertinimai, kokybės auditai ar standartai. Galiausiai kokybės siekimas tapo

ne tik produktų ar paslaugų, bet ir pačių procesų, žmogiškųjų išteklių reikalavimu. Todėl kokybei užtikrinti pradėti

naudoti kompleksiniai modeliai, kurie apima visų organizacijos veiklos aspektų nuolatinį tobulinimą (Viešosios

politikos ir vadybos institutas, 2007). Įstaigos veiklos vertinimas (savianalizė) naudingas tobulinant veiklą. Jei

organizacija turi galimybę pati pasirinkti, kaip vertinti veiklą, ji gali naudoti savo sukurtą vertinimo modelį arba

kokybės vadybos modelius. G. Slatkevičienė, P. Vanagas (2001) vertinimo sistemas skirsto į keturias grupes:

1. Nuolatos sekami finansinės bei valdymo apskaitos rodikliai;

2. Gamybinės veiklos vertinimo sistemų rodikliai;

3. Veiklos vertinimo sistemos, remiančios strategijos įgyvendinimą;

4. Kokybės vadybos pasiekimų vertinimo sistemos.

Kokybės vadybos sistemos pagrindas yra ISO, Subalansuotų rodiklių, Šešių Sigma modeliai. Laikui bėgant

organizacijos veiklos kokybei vertinti taip pat sukurti Europos kokybės vadybos fondo tobulumo modelis, Bendrojo

vertinimo modelis ir SERVQUAL modelis (Čalnarė, 2011).

Organizacijos pasiekimų vertinimo metodai:

1. ISO 9000 standartų šeima. ISO standartai yra labai populiarūs visame pasaulyje, kadangi jų diegimas ir

sertifikavimas gana greitai leidžia įrodyti kokybės valdymo sistemos egzistavimą, tačiau jų taikymas, kai kurių

autorių nuomone, yra laikomas tik pirmuoju žingsniu VKV link. Standartų diegimas neužtikrina organizacinės

kultūros pokyčių ir organizacijos prisitaikymo prie kintančių aplinkos sąlygų. Standartų įdiegimas įrodo, kad

organizacijoje kokybės vadybos sistema yra sukurta ir paslaugų teikimas yra kontroliuojamas.

2. Subalansuotų rodiklių metodas padeda organizacijoms integruoti strateginio valdymo ir veiklos matavimo

sistemas, organizacijų strategijas susiejant su operaciniais veiklos planais, o veiklos rezultatus – su organizacijų

tikslais ir uždaviniais, nustatant priežastinius ryšius tarp įvairių tikslų ir uždavinių. Pagal šį modelį organizacijos turi

būti matomos iš keturių perspektyvų: vartotojų, finansų, proceso bei inovacijų ir mokymosi.

3. Šešių Sigma (angl. Six Sigma) modelis. Pagrindinė modelio nuostata – prevencija – panaikinti galimas

neatitikčių priežastis, kol dėl jų dar neatsirado pasekmių. Modelyje stipriau orientuojamasi į statistinės kontrolės ir

matavimų, kokybės funkcijos išskleidimo ir į rezultatų matavimo ir vertinimo sritis.

Organizacijos veiklos vertinimo metodai:

1. Europos kokybės vadybos fondo (EKVF) tobulumo modelis (ang. EFQM – European Fundation for

Quality Management) sukurtas bendradarbiaujant keturiolikai didžiausių Europos verslo įmonių. Nutarta, jog

esminės sėkmingos organizacijos dalys yra vartotojų, gyventojų ir visuomenės poreikio patenkinimo rezultatai,

pasiekti dėmesį skiriant vadovavimui, politikai ir strategijai, žmonių valdymui, partnerystės ryšiams ir ištekliams bei

procesams. EKVF tobulumo modelį rekomenduota naudoti kaip įrankį siekiant tobulumo viešajame sektoriuje.

107

2. Bendrojo vertinimo modelis (toliau - BVM) (angl. Common Assessment Framework CAF). Pagrindinis

BVM organizacijoje tikslas – įvertinti esamą padėtį ir nustatyti tobulėjimo sritis. Šis modelis gali būti taikomas

įvairiomis aplinkybėmis, t.y. ir kaip reformos dalis, ir kaip pagrindas viešojo sektoriaus organizacijų tobulinimo

kryptims nustatyti. BVM gali būti taikomas įvertinti ir dalies organizacijos (skyriaus, padalinio) veiklą.

3. SERVQUAL modelis (angl. Service Quakity model) skirtas matuoti ir valdyti paslaugų kokybei tiek

privataus, tiek viešojo sektoriaus organizacijose. Šis modelis sudaro galimybes įvertinti skirtumą tarp klientų

lūkesčių, kokia turėtų būti paslauga ir jos kokybinės charakteristikos. Paslaugų kokybė įvertinama patikimumu,

užtikrintumu, išsijautimu į kliento padėtį, jautrumu.

Toliau bus aptariamas pagrindinis veiklos kokybės vertinimo metodas – BVM. Anot G. Slatkevičienės, P.

Vanago (2001), modelis įvertina veiklos kokybę, veiklos pasiekimus ir tobulinimo pasiekimus. „pabrėžiama, jog

organizacija gali pasiekti gerų veiklos rezultatų klientų, darbuotojų, savininkų, ir visuomenės požiūriu, tiktai visiškai

ir deramai panaudodama savo galimybes: vadovams kuriant tinkamą politiką ir strategiją, tinkamai vadovaujant

personalui, tinkamai bendraujant su partneriais, tinkamai valdant išteklius bei procesus“ (Slatkevičienė, Vanagas,

2001, p. 82). Literatūroje dažniausiai išskiriami BVM pranašumai prieš kitus kokybės vadybos modelius:

paprastumas; mokslinis pagrįstumas; maža kaina; įgyvendinimo greitis; pritaikymas viešajam sektoriui; didesnis

darbuotojų įtraukimas; prieinamumas. Modelio silpnybe įvardijamas jo epizodiškumas, kadangi jis nepasiūlo

pastovaus veiklos vertinimo būdo. BVM naudojamas daugiausia įstaigų savęs įvertinimui, t.y. leidžia nustatyti

įstaigų stipriąsias ir silpnąsias vietas ir palyginti gautus rezultatus su kitų įstaigų analogiškais rezultatais.

Bendrojo vertinimo modelio samprata ir struktūra

Viešojo administravimo vertinimas ir tobulinimas yra būtinas, siekiant reaguoti į kintančio pasaulio

poreikius, todėl 2000 m. už viešąjį administravimą atsakingi ES ministrai ir generaliniai direktoriai sukūrė BVM,

skirtą visoms Europos viešojo administravimo organizacijoms, norinčioms tobulinti savo veiklą.

Vienas iš daugelio BVM privalumų yra tas, kad jis sukurtas taikyti viešojo sektoriaus organizacijose

regioniniu, nacionaliniu ir vietiniu lygiais. Jis gali būti taikomas įvairiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kaip reformos

sisteminės programos dalis arba kaip pagrindas valstybės tarnybos organizacijų tobulinimo kryptims nustatyti

(VRM, VAI, 2005). Palyginti su kitomis visuotinės kokybės vadybos metodais, BVM yra žymiai paprastesnis,

reikalaujantis minimalių finansinių išteklių, ir ypač tinkamas norint susidaryti pradinį įspūdį apie organizacijos

veiklą (VRM, VAI, 2005). Dėl gero pritaikomumo viešojo administravimo įstaigose šis modelis tampa vis

populiaresnis. 2000–2005 m. apie 900 Europos viešojo administravimo organizacijų pasinaudojo BVM, kad

pagerintų savo veiklą. Europos viešojo administravimo instituto duomenimis, 2010 m. pradžioje Europos valstybėse

buvo 1726 registruotos viešojo sektoriaus organizacijos, savo veiklos tobulinimui naudojančios BVM. Daugiausiai

BVM vartotojų užregistruota Italijoje – 317, Belgijoje – 268, Danijoje – 225, Lenkijoje – 139, Portugalijoje – 111.

Mažiausiai – Nyderlanduose – 3, Švedijoje, Airijoje – 5, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje – 6, Bulgarijoje – 8,

Lietuvoje – 9 (European Institute of Public Administration, 2012).

BVM šalininkų nuomone, šis modelis ypač tinkamas norint susidaryti pradinį įspūdį apie organizacijos

veiklą. Literatūroje išskiriami ir kiti BVM privalumai: gaunamas įrodymais pagrįstas vertinimas, nustatomos

tobulintinos įstaigos veiklos sritys bei kryptys, modelį galima naudoti periodiškai, jis padeda skatinti darbuotojus

įtraukiant juos į įstaigos veiklos tobulinimo procesą (aišku, pagal savo poreikį organizacija gali pasirinkti vertinti tik

vieną ar kelis padalinius ir neįtraukti visų darbuotojų), suteikia galimybę palyginti įsivertinimo rezultatus su kitomis

panašią veiklą vykdančiomis organizacijomis ES lygmeniu (Leskauskaitė, 2010). Tačiau kai kurie ekspertai į BVM

žiūri skeptiškai. Anot Kauno technologijos universiteto Kokybės vadybos katedros tyrinėtojos dr. L. Kašubienės,

BVM ,,smarkiai atsilieka nuo savo pirmtako EKVF Tobulumo modelio“. Pasak šios ekspertės, EKVF modelis yra

tarsi tobulas organizacijos žemėlapis, tuo tarpu BVM su savo daliniais kriterijais ir pavyzdžiais nėra toks aiškus

organizacijoms, dar tik pradedančioms kurti savo kokybės vadybos strategiją (Civinskas, Kaselis, 2008).

Tam, kad aiškiau suvoktume BVM modelį, svarbu suprasti kokiais principais jis vadovaujasi, bei kokie yra jo

sudedamieji elementai. Kaip visuotinės kokybės vadybos priemonė, BVM skatina pagrindinių tobulumo principų

108

taikymą ir siekia pagerinti viešojo sektoriaus organizacijos veiklą pagal 8 principus: orientacija į rezultatus, dėmesys

piliečiams/klientams ir vartotojams, lyderystė ir siekiamo tikslo pastovumas, procesų ir faktų valdymas, darbuotojų

ugdymas ir įtraukimas, nepertraukiamas mokymasis ir veiklos tobulinimas, partnerystės plėtojimas ir socialinė

atsakomybė (VRM, 2010). Visi šie principai yra labai svarbūs ir atsiskleidžia privalomuose BVM elementuose (9

kriterijai, 28 daliniai kriterijai ir vertinimo sistemos). Devynių blokų struktūra apima svarbiausius aspektus, kuriuos

turėtų analizuoti bet kuri organizacija. 1-5 kriterijai, vadinami galimybių kriterijais, o 6-9 kriterijai, vadinami

rezultatų kriterijais. Paveiksle (žr. 1 pav.) pavaizduota BVM diegimo eiliškumas: pradžioje analizuojami galimybių

kriterijai, vėliau rezultatų kriterijai, o tada vyksta mokymasis ir naujovių diegimas. Kiekvienas kriterijus padalijamas

į dalinius kriterijus.

1 pav. Bendrojo vertinimo modelio struktūra (VRM, VAI, 2005)

Siekiant įrodyti BVM struktūrinių dalių svarbą ir įtaką organizacijai, toliau bus analizuojami esminiai

modelio vertinimo kriterijai.

Vadovavimas, lyderystė. Vadovavimas žmonėms yra svarbiausia organizacijos funkcija, garantuojanti jos

gyvavimą. Personalo valdyme susiduriama tiek su atskirais žmonėmis, tiek su jų grupėmis. Kiekviena grupė ir

atskiras žmogus turi savus tikslus, kurie ne visada sutampa su organizacijos tikslais. Kad organizacija galėtų

sėkmingai funkcionuoti, reikia užtikrinti visų dalyvaujančių jėgų pusiausvyrą. Priešingu atveju gali įsiliepsnoti

nereikalinga kova tarp atskirų grupių ir individų. Tai iškelia pagrindinį vadovų darbo uždavinį – nukreipti

pavaldinių pastangas į įmonės tikslų įgyvendinimą (Stoškus, Beržinskienė, 2005).

Vadovas – žmogus, atsakingas už bendro darbo rezultatus ir turintis įgaliojimus paskirstyti darbą bei jį

koordinuoti. Taigi, jis atlieka svarbiausią vadybos darbo dalį, o kartais ir visą vadybos darbą (Butkus, 2007). Šiuo

metu dažnai organizacijos lyderiu ir vadovu yra laikomas vienas ir tas pats asmuo. Tačiau Chmiel (2005) pateikia

lyderystės ir vadovavimo skirtumus. Vadovavimas remiasi planavimu, organizavimu, personalo parinkimu, užduočių

paskirstymu, rezultatų užtikrinimu. Lyderystė siekia suformuluoti kryptį, suvienyti žmones, motyvuoti juos ir

įkvėpti, o rezultatus mato kaip tam tikras permainas organizacijoje. Vadovavimas remiasi formalios jėgos pozicija,

tačiau naujausiose vadybos teorijose vis labiau iškeliamas lyderio vaidmuo. Lietuvių autoriai Razauskas (1997),

Barvydienė, Kasiulis (2001), Sakalas (2001) taip pat akcentuoja organizacijos vadovo lyderio svarbą. Stiprus lyderis,

neturėdamas gerų vadybinių sugebėjimų, nuolat inicijuos naujoves ir skatins jas įgyvendinti savo sekėjus, tačiau

nesugebės užtikrinti pasiekimų institucionalizavimo. Stiprus vadybininkas, nepasižymintis lyderio savybėmis, gerai

organizuos kasdienę veiklą, tačiau vengs kelti drąsias vizijas ir inicijuoti naujoves. Maksimalių rezultatų leis pasiekti

tik sėkmingas abiejų šių vaidmenų derinimas (Želvys, 2003, p. 13).

Žmogiškųjų ir kitų išteklių valdymas. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje strateginio valdymo

literatūroje susiformavo ištekliais pagrįstas strateginių sprendimų priėmimo požiūris. Šio požiūrio šalininkai teigia,

jog esminį vaidmenį, kuriant konkurencinį pranašumą, vaidina ne konkurencinė pozicija rinkoje, o organizacijos

ištekliai ir gebėjimai (Barney, 1991; Grant, 1998). Remiantis Grant (1998) tipologija, pastarieji yra skirstomi į

materialius (finansiniai bei fiziniai), nematerialius (organizacijos kultūra, reputacija ir technologijos) ir

žmogiškuosius. Nors visos šios išteklių grupės yra svarbios užtikrinant organizacijos veiklos sėkmę, didžiausias

dėmesys pastaruoju metu tiek praktikoje, tiek teorijoje yra skiriamas žmogiškiesiems ištekliams (Wright ir kt., 1994).

G A L I M Y B Ė S

M O K Y M A S I S I R N A U J O V I Ų Į D I E G I M A S

R E Z U L T A T A I

109

Būtina administravimo efektyvumo sąlyga yra racionalus išteklių naudojimas. Galima teigti, kad racionalesnį

įvairių išteklių naudojimą sąlygoja ir šiuolaikinių informacinių technologijų diegimas ir taikymas. Pažangios

informacinės technologijos vis labiau plinta visuose viešojo administravimo lygmenyse, tačiau jų galimybės

nepakankamai panaudojamos skatinant piliečių aktyvumą ir tobulinant viešųjų paslaugų teikimą. Informacinės

technologijos viešajame sektoriuje yra svarbios ne tik kaip techninio ryšio priemonės. Jos svarbios socialiniu ir

politiniu požiūriu. Informacinės technologijos yra svarbi savivaldybių vidaus administravimo tobulinimo priemonė,

nes jos skatina demokratinius pokyčius, įtraukia gyventojus į viešojo administravimo procesus, tobulina viešųjų

paslaugų kokybę, didina viešųjų institucijų skaidrumą ir pan. (Petrauskienė, 2005).

Strateginis planavimas. Vienas populiariausių efektyvumo didinimo metodų yra strateginis planavimas.

Pastaraisiais metais jo vaidmuo ir reikšmė modernioje visuomenėje vis auga. Tai veikia spartūs socialiniai ir

technologiniai pokyčiai. Viešojo administravimo strateginis planavimas yra suprantamas kaip visuma koncepcijų,

procedūrų ir priemonių, kurios turi padėti politikams, vadybininkams strategiškai sugebėti veikti formuluojant ir

įgyvendinant viešosios politikos kryptis (Raipa, 1999, p. 276). Strateginis planavimas apima institucijos aplinkos

monitoringą, strateginių alternatyvų paieškas, būsimųjų politinių sprendimų numatymą ir jų įgyvendinimo

galimybes bei sąlygas. Pasak J. Bryson (1995), strateginis planavimas gali būti vertinamas kaip metodas ir

priemonė, padedanti apibūdinti, plėtoti ir įgyvendinti efektyvią viešojo sektoriaus administravimo veiklą, gerinti

valstybės tarnautojų administracinius gebėjimus. Savaime strateginis planavimas neišspręs organizacijos problemų,

būtina atsakingai pritaikyti strateginio planavimo modelius, principus bei procedūras su realiomis organizacijų

veiklos sąlygomis.

Partnerystė. Siekiant efektyvaus administravimo, viena iš būtinų sąlygų yra tinkamas, pasitikėjimu paremtas

tarpinstitucinis įvairių valstybinės valdžios organizacijų bendradarbiavimas. Kuo glaudesni ryšiai tarp vienokiais ar

kitokiais tikslais susietų institucijų bei kuo geresnis grįžtamasis ryšys, tuo jų veikla efektyvesnė. Europos Komisijos

reguliariuose pranešimuose prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą buvo daromos pastabos dėl tarpinstitucinio

bendradarbiavimo stokos, akcentuojant ir nepakankamus tarpinstitucinius ryšius tarp valstybės valdžios įstaigų bei

savivaldybių. Tai aktualu ir dabar (Petrauskienė, 2005).

Viešojo sektoriaus įtaka konkurencingumo didinimui pasireiškia ir per viešojo ir privataus sektoriaus

partnerystę (VPP), nes sukuriamas balansas tarp dviejų kraštutinumų – biurokratijos ir monopolijos (Zarco-Jasso,

2005). Praėjus pradinei euforijai dėl viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės efektyvumo ir jos įtakos šalies ūkio

konkurencingumui, vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad tai nėra panacėja. Pastarojo meto mokslinėje literatūroje

vis dažniau išreiškiamos nuomonės skatina atidžiau pažvelgti į viešojo ir privataus sektorių partnerystę ir jos įtaką

šalies ūkio konkurencingumui (Kavaliauskaitė, Jucevičius, 2009). Vis dėlto tokių tarptautinių organizacijų kaip

Pasaulio bankas, Europos komisija ir Jungtinių tautų organizacija susidomėjimas viešojo ir privataus sektoriaus

partnerystėmis, jų veiklos stebėjimas ir aktyvus dalyvavimas įtakojant VPP procesus liudija apie tokių partnerysčių

svarbą šalies ir regiono ekonominiams procesams, o taip pat ir konkurencingumui.

Pokyčių valdymas. Viešojo administravimo efektyvumo didinimui labai svarbus organizacijos pokyčių

valdymas – jos išorės ir viduje vykstančių pokyčių reikšmės veiklos organizavimui ir rezultatams įvertinimas, šių

pokyčių galimos neigiamos įtakos eliminavimas bei galimų teigiamų pasekmių numatymas ir panaudojimas

(Zakarevičius, 2003, p.528). Pokyčiai yra suprantami kaip pasikeitimai organizacijos aplinkoje ir viduje, vykstantys

objektyviai ir visiškai nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio, rezultatų, vadybos bei kitų aspektų. Pagrindinėmis

išorinėmis pokyčių priežastimis laikomos tokios kaip globaliniai pasikeitimai visuomeniniuose pasaulio vystymosi

procesuose, neprognozuojami kitų organizacijų veiklos veiksmai, ekonomikos globalizacijos ir internacionalizacijos

procesai, nauji mokslo atradimai ir pan. Vidinės pokyčių priežastys dažniausiai būna organizacijos personalo

kokybinis augimas, organizacijos kiekybinis plėtimasis ir pan. Įvertinti bet kokių pokyčių įtaką organizacijos

gyvensenai ganėtinai sunku, kadangi pokyčiai dažniausiai būna netikėti, neapibrėžti. Organizacijose vykstančių ir

sąmoningai vykdomų pokyčių įtaka jų veiklos efektyvumui nuolat didėja, ir akivaizdu, kad ateityje dar didės. Todėl

jų valdymo mechanizmų, būdų ir priemonių nagrinėjimui būtina skirti ypatingą dėmesį (Petrauskienė, 2005).

Aptartų kriterijų svarbą ir įtaką, tobulinant viešojo sektoriaus organizacijų veiklą, įrodo ir tai, jog minėti

kriterijai yra naudojami kaip atskiri metodai siekiant efektyvaus viešojo valdymo. Strateginis planavimas,

110

žmogiškųjų išteklių vadyba, pokyčių vadyba daugelio autorių yra aprašomi ir analizuojami kaip viešojo

administravimo modernizavimo priemonės. Tai įrodo BVM kompleksiškumą siekiant tobulinti viešųjų organizacijų

veiklą.

Išvados

1. VKV taikymas viešojo administravimo organizacijose vertinamas skirtingai. VKV taikymas viešojo

administravimo institucijose arba įstaigoje padeda suprasti jų paslaugų vartotojus ir kitas suinteresuotas šalis,

mažinti klaidų, išsiaiškinti ir išgryninti procesus, užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, motyvuoti darbuotojus,

kurti teigiamą institucijos įvaizdį, taupyti lėšas ir siekti kitų naudingų rezultatų. Kokybės vadybos sistemos

pagrindas yra ISO, Subalansuotų rodiklių, Šešių Sigma modeliai, Europos kokybės vadybos fondo tobulumo

modelis, Bendrojo vertinimo modelis ir SERVQUAL modelis.

2. BVM pranašumai prieš kitus kokybės vadybos modelius: paprastumas; mokslinis pagrįstumas; maža kaina;

įgyvendinimo greitis; pritaikymas viešajam sektoriui; didesnis darbuotojų įtraukimas; prieinamumas. Modelio

silpnybe įvardijamas jo epizodiškumas, kadangi jis nepasiūlo pastovaus veiklos vertinimo būdo. Kaip

visuotinės kokybės vadybos priemonė, BVM skatina pagrindinių tobulumo principų taikymą ir siekia

pagerinti viešojo sektoriaus organizacijos veiklą. Visi šie principai yra labai svarbūs ir atsiskleidžia

privalomuose BVM elementuose.

Literatūra

1. BARCZYK, C. 1999. Visuotinė kokybės vadyba. Vilnius.

2. BARNEY, J. B. 1991. Firm resources and sustained competitive advantage. Journal of Management, 1991, Vol. 17, No. 1.

3. BARVYDIENĖ, V., KASIULIS, J. 2001. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija.

4. BRYSON, J. 1995. Strategic Planning for Public and Nonprofit Organizations. Jossy-Bass Publishers.

5. BUTKUS, F.S. 2007. Vadyba: mokomoji knyga. Vilnius: Vilniaus Technikos leidykla.

6. CHMIEL, N. 2005. Darbo ir organizacinė psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

7. CIVINSKAS, R., KASELIS, M. 2008. Kokybės vadybos iniciatyvų taikymo Lietuvos viešajame sektoriuje priežastys ir

paskatos: administracinių laukų veikėjai ir jų interesai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1(10).

8. ČALNARĖ, E. 2011. Kokybės vadybos metodų taikymo galimybės viešajame sektoriuje: Všį „Šiaulių donoras“ atvejis.

[interaktyvus] 2012, gruodžio 1, prieiga per http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2011~D_20110803_093907-

49897/DS.005.0.02.ETD.

9. European Institute of Public Administration. CAF in your country. [interaktyvus] 2012, balandžio 15, prieiga per

http://www.eipa.eu/en/pages/show/&tid=70.

10. GRANT, R. M. 1998. Contemporary Strategy Analysis: Concepts, Techniques, Applications. Malden: Blackwell.

11. KAVALIAUSKAITĖ, V., JUCEVIČIUS, R. 2009. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės svarba realizuojant regiono

konkurencinę strategiją. Ekonomika ir vadyba, Nr. 14.

12. LESKAUSKAITĖ, A. 2010. Visuotinės kokybės vadybos taikymas Lietuvos aukštųjų mokyklų veikloje. [interaktyvus] 2012,

gruodžio 1, prieiga per http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100616_101232-

21810/DS.005.0.01.ETD.

13. PETRAUSKIENĖ, R. 2005. Lietuvos savivaldybių vidaus administravimo tobulinimas. Viešoji politika ir administravimas,

Nr. 11.

14. PUŠKORIUS, S., RAIPA, A. 2002. Teoriniai viešojo sektoriaus veiklos modernizavimo aspektai. Viešoji politika ir

administravimas, Nr. 2.

15. RAIPA, A. 1999. Strateginis planavimas viešajame administravime. Viešasis administravimas. Kaunas: Tehnologija.

16. RAZAUSKAS, R. 1997. Aš ir vadovas. Vilnius: Pačiolio leidykla.

17. ROSEN, E., D. 2007. Viešojo sektoriaus produktyvumo didinimas. Vilnius: UAB Knygiai.

18. SAKALAS, A. 2001. Personalo vadyba: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija.

http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2011~D_20110803_093907-49897/DS.005.0.02.ETD


http://www.eipa.eu/en/pages/show/&tid=70



111

19. SLATKEVIČIENĖ, G., VANAGAS, P. 2001. Veiklos kompleksinio vertinimo sistema: sudarymo teorija ir metodai. Kaunas:

Technologija.

20. STOŠKUS, S., BERŽINSKIENĖ, D. 2005. Vadyba. Kaunas.

21. Vidaus reikalų ministerija (VRM), Resource Centre. 2010. Bendrojo vertinimo modelio išorinis vertinimas. Naujos galimybės

bendrojo vertinimo modelio taikytojams: nuo įsivertinimo iki išorinio vertinimo. [interaktyvus] 2012, balandžio 25, prieiga per

http://www.eipa.eu/files/File/CAF/LT_PEF_BVM.pdf

22. Vidaus reikalų ministerija (VRM), Viešojo administravimo institutas (VAI). 2005. Bendrasis vertinimo modelis (BVM).

Organizacijos tobulinimas taikant įsivertinimą. [interaktyvus] 2012, balandžio 25, prieiga per

http://www.livadis.lt/livadis/lt/upfiles/bvm.pdf

23. Viešosios politikos ir vadybos institutas. 2007. Kokybės vadybos metodų diegimo viešojo administravimo institucijose

stebėsena.

24. WRIGHT, P. M., McMAHAN, G. .C., McWILLIAMS, A. 1994. Human resources and sustained competitive advantage: a

resource-based perspective. International Journal of Human Resource Management, Vol. 5, No. 2.

25. ZAKAREVIČIUS, P. 2003. Pokyčių valdymas moderniose verslo organizacijose. Tiltai (Priedas), Nr. 13.

26. ZARCO-JASSO, H. 2005 Public-private Partnerships: a Multidimensional Model for Contracting. International Journal of

Public Policy, Vol. 1, No ½.

27. ŽELVYS, R. 2003. Švietimo organizacijų vadyba: mokomoji priemonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Summary

Common Assessment Framework of Public Sector Organizations Theoretical Approach Analysis

Application of Total Quality Management (TQM) in public administration organizations are valued differently.

Application of TQM in public administration or institution to understand their service users and other stakeholders, reduce errors,

clarify and refine processes to ensure the quality of services provided, to motivate employees, create a positive image of the

institution, save money and achieve other positive results. The quality management system is based on ISO, Balanced Scorecard,

Six Sigma models, European Foundation for Quality Management Excellence Model, the Common Assessment Framework

(CAF) and the SERVQUAL model.

CAF advantages over other quality management models: simplicity, scientific soundness, low cost, speed of

implementation, adaptation of public sector employees in above; availability. Model identification of the irregular character

weakness, because it fails to regular performance evaluation method. As a total quality management tool CAF promotes the basic

principles of excellence and strives to improve public sector organization. All of these principles are very important and reveals

the binding elements of the CAF.

Moklsinio darbo vadovas: lekt. Alvydas Aleksandravičius (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.eipa.eu/files/File/CAF/LT_PEF_BVM.pdf

http://www.livadis.lt/livadis/lt/upfiles/bvm.pdf

112

KAUNO RAJONO NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VALDYMO

YPATUMAI

Sandra Vasiliauskaitė


Įvadas

Organizacijos valdymas apima visų organizacijos narių darbo organizavimą, vadovavimą, kontrolę ir

organizacijos išteklių panaudojimą iškeltiems organizacijos tikslams pasiekti. Organizacijos valdymas negalimas be

pagrindinių vadybos funkcijų: tikslų formavimo, planavimo, organizavimo, motyvavimo, vadovavimo ir kontrolės.

Jeigu viena iš išvardintų funkcijų nevykdoma arba vykdoma dalinai, organizacijos veikla tampa neefektyvi.

Nevyriausybinėse organizacijose skirtingai nei pelno siekiančiose organizacijose, valdymo funkcijas būtina

adaptuoti.

Straipsnio tikslas – išnagrinėti klasikinių vadybos funkcijų įgyvendinimo adaptaciją nevyriausybinių

organizacijų valdyme.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti nevyriausybinių organizacijų valdymo specifiką pagal valdymo funkcijas;

2. Nustatyti Kauno rajono nevyriausybinių organizacijų valdymo funkcijų įgyvendinimo privalumus ir

trūkumus.

Tyrimo objektas – valdymo funkcijų įgyvendinimas nevyriausybinėse organizacijose.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, apibendrinimas, anketinė apklausa, duomenų

sisteminimas.

Nevyriausybinių organizacijų valdymo funkcijų ir veiklos specifikos teorinė analizė

Nevyriausybinės organizacijos pasak R. Šimašiaus (2007), skirtinguose tekstuose įvardijamos įvairiai: ne

pelno, pelno nesiekiančios, nevalstybinės, nevyriausybinės, pilietinės, visuomeninės ir kt. Nevyriausybine

organizacija galima įvardyti tiek sporto klubą, tiek profesinę organizaciją ar bendruomenės centrą. Nevyriausybinės

organizacijos pasižymi didele įvairove tiek organizacijos dydžio, tiek veiklos pobūdžio atžvilgiu, pradedant mažomis

organizacijomis, turinčiomis vieną konkretų tikslą ir baigiant stambiomis organizacijomis, vykdančiomis įvairiapusę

pasaulinę veiklą. Kai kurios susijusios su religiniais judėjimais, kitos su politiniais šalininkais, o dar kitos siekia būti

ideologiškai neutralios (Baršauskienė, Butkevičienė, Vaidelytė, 2009).

Kaimo vietovėje veikiančios nevyriausybinės organizacijos (kaimo bendruomenės, jaunimo centrai, neįgaliųjų

sąjungos ir kt.) orientuotos į konkrečios vietovės gyvenimo sąlygų gerinimą, stiprinant bendruomeniškumą tarp

vietos gyventojų ir skatinant gyventojus prisidėti prie jų gyvenamosios vietovės gyvenimo sąlygų gerinimo ir

palaikymo. A. Aleksandravičiaus, J. Žukovskio (2011) (pagal Didžiulienę (2001)) teigimu, kaimo bendruomeninės

organizacijos priskiriamos nevyriausybinėms organizacijoms, kurių veiklos tikslai yra daugiau socialiniai, negu

ekonominiai. Joms būdingi pagrindiniai NVO bruožai:

1) savanoriška veikla;

2) veiklos tikslas – socialinių tikslų įgyvendinimas;

3) nepriklausomumas nuo valstybės valdžios institucijų, vadovaujant nepriklausomai žmonių grupei;

4) pelno investavimas į teikiamų paslaugų kokybės ar organizacijos veiklos gerinimą – į kaimo

bendruomenės plėtrą.

113

Kaimo bendruomeninės organizacijos atlieka funkcijas, kurios būdingos nevyriausybinėms organizacijoms.

R. Šimašius (2007) išskiria šias NVO funkcijas:

1) paslaugų teikimas (socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, informacinės paslaugos ir kt.);

2) atstovavimas interesams arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose;

3) savitarpio pagalba arba pagalba sau (informacijos, paramos ir bendradarbiavimo galimybės);

4) ištekliai ir koordinavimas (organizacijos, tarpininkaujančios tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios

valdžios institucijų).

Kaip pastebi V. Baršauskienė, E. Butkevičienė ir E. Vaidelytė (2009), Lietuvoje veikia šios NVO rūšys:

asociacijos, labdaros ir paramos fondai bei viešosios įstaigos. Kiekviena nevyriausybinių organizacijų rūšis nežymiai

skiriasi viena nuo kitos – skirtingi organizacijų tikslai, steigimas. Tačiau yra keletas panašumų – vienodi steigimo

dokumentai, panaši valdymo struktūra.

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad kiekvienai organizacijai jos narių bei elementų bendrai sistemai

kryptingai vykdyti būtina specifinė veikla, kurią galima traktuoti kaip specifinių veiksmų visumą – valdymą. Vienas

iš pagrindinių komponentų, formuojančių valdymo sąvoką, yra funkcijos. A. Makštutis (1999) funkciją įvardija kaip

atlikimą, veiklą. Valdymo funkcijos įgyvendinimas traktuojamas kaip tam tikros funkcijos (organizavimo,

planavimo, vadovavimo, kontrolės) diegimas organizacijoje, t.y. konkrečios vadybinės srities, atliekamos

specialiomis priemonėmis, vykdymas.

Daugelis autorių (Stoner, Freeman, Gilbert, 2006; Šalčius, 2009; ir kt.) išskiria šias pagrindines valdymo

funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę (1 lentelė).

1 lentelė. Valdymo funkcijų klasifikacijos (sudaryta autorės)

Autorius, metai Valdymo funkcijų klasifikacijos

N. Paliulis, E. Chlivickas (1998) Planavimas. Organizavimas. Tradicinės organizacinės struktūros. Programinio

tikslinio tipo struktūros. Organizacinės valdymo struktūros parinkimas. Motyvacija.

Kontrolė.

A. Makštutis (1999) Planavimas. Organizavimas. Reguliavimas. Kontrolė. Apskaita. Analizė.

V. Misevičius (2001) Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.

Y. Olum (2004) Planavimas. Organizavimas. Personalas. Vadovavimas. Kontrolė.

H. Fayol (2005) Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Koordinavimas. Kontrolė.

J. A. F. Stoner, R. E. Freeman, D. R.

Gilbert, Jr. (2006)

Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.

L. Marcinkevičiūtė, J. Žukovskis

(2007)

Tikslų formavimas. Planavimas. Organizavimas. Motyvavimas. Vadovavimas.

Kontrolė.

A. Šalčius (2009) Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.

J. Pakhare (2011) Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.

1 lentelėje matyti, jog nevyriausybinėse organizacijose, valdymas sunkiai įsivaizduojamas be konkrečių

vadybinių funkcijų, t.y. tikslų formavimo, planavimo, organizavimo, vadovavimo, kontrolės ir motyvavimo.

Įvairiose organizacijose šios funkcijos įgyvendinamos skirtingai. Nevyriausybinėse organizacijose šios funkcijos turi

būti tinkamai adaptuotos, nes jų veiklos pobūdis yra specifinis, pagrįstas savanoriškumo principu. V. Baršauskienės,

E. Butkevičienės ir E. Vaidelytės (2009) (pagal Drucker (1990)) teigimu, nepaisant didelio NVO skaičiaus augimo,

pripažinta, kad joms būdinga tam tikra valdymo specifika bei reikalingos savitos vadybos priemonės. Autorių

nuomone (pagal Cashman (1978)), nevyriausybinių organizacijų vadovai didesnę laiko dalį praleidžia planuodami,

administruodami ir vykdydami tam tikrus planus.

Apibendrinant galima pastebėti, jog mokslinėje literatūroje vyrauja didelė valdymo funkcijų klasifikacijų

įvairovė. Daugumos valdymo funkcijų klasifikacijose nėra išskirta tikslų formavimo ir motyvavimo funkcijų.

114

Pastarosios dvi funkcijos ypatingai svarbios valdymo procese. Tikslo formavimas yra valdymo proceso pradinis ir

galutinis taškas, o motyvacijos funkcija ypatingai svarbi tuo, kad organizacijos darbuotojai aktyvinami produktyviam

darbui, darant materialinį ir psichologinį poveikį.

Išnagrinėjus klasikinių vadybos funkcijų adaptaciją nevyriausybinių organizacijų veikloje, sudaryta NVO

valdymo ypatumų lentelė pagal valdymo funkcijas (2 lentelė).

2 lentelė. Nevyriausybinių organizacijų valdymo specifika pagal valdymo funkcijas (sudaryta autorės pagal Baršauskienę,

Butkevičienę, Vaidelytę, 2009; Organizacijų vystymo centrą, 2003; Pasaulinę nevyriausybinių organizacijų asociaciją, 2008)

Valdymo funkcijos NVO valdymo ypatumai

Tikslų formavimas 1.Tikslai formuojami visuomenės labui, nesiekiant gauti pelną;

2.Organizacijos tikslai svarbesni už asmeninių tikslų siekimą organizacijoje

Veiklos planavimas 1.Organizacijos veiklos planavimo procese dalyvauja visi organizacijos nariai. Visų

savanorių nuomonės suderintos;

2.Kiekvienos kaimo bendruomenės veiklos planavimas yra unikalus, pritaikytas tik

šiai organizacijai

Veiklos organizavimas 1.Organizacijos valdymo struktūros prieinamumas visoms suinteresuotoms šalims;

2.Susirinkimų organizavimas ir vykdymas, surašant protokolus

Darbuotojų motyvavimas 1.Organizacijos nariai motyvuojami nepiniginėmis motyvavimo priemonėmis

Vadovavimas organizacijai 1.Organizacijoje vyrauja demokratinis vadovavimo stilius

Vykdoma kontrolė 1.Organizacijoje vykdoma kontrolė yra nuolatinė ir besikartojanti

2 lentelės duomenimis, nevyriausybinėse organizacijose, kitaip negu kitose pelno siekiančiose organizacijose,

tikslų formavimas orientuotas ne į pelno gavimą. NVO veikla grindžiama savanoriškumo principu. Pasaulinės

nevyriausybinių organizacijų asociacijos parengtame NVO etikos ir elgesio kodekse (2008) akcentuojamas NVO

tikslų iškėlimas aukščiau asmeninių tikslų. Vadinasi, asmeniniai tikslai neturėtų būti svarbesni už organizacijos

tikslus. Veiklos planavimo procese turėtų dalyvauti visi asmenys, kurie dalyvauja organizacijos veikloje. Tai

pabrėžiama Organizacijų vystymo centro parengtame NVO ir socialinių ne pelno partnerių vadybos kokybės

standarte (2003). NVO etikos ir elgesio kodekse (2008) minima, jog organizacinė valdymo struktūra turėtų būti

aiškiai apibrėžta NVO organizaciniuose dokumentuose, pavyzdžiui, organizacijos įstatuose ar steigimo sutartyje.

Nevyriausybinėse organizacijose turėtų būti reguliariai organizuojami susirinkimai, surašant protokolus. Juose turėtų

atsispindėti dalyvių vaidmenys, susirinkimo dienotvarkė ir trukmė, priimti sprendimai bei išvadų įforminimas.

Kalbant apie narių motyvavimą, kitaip nei pelno siekiančiose organizacijose, NVO nariai motyvuojami

nepiniginėmis motyvavimo priemonėmis – darbo įvertinimu, tobulėjimo galimybėmis, laisvalaikio renginiais ir pan.

NVO vadovavimas turėtų būti demokratiškas. Vadovas demokratas skatina narių iniciatyvą, suteikia jiems galimybę

dirbti savarankiškai ir tobulėti. NVO ir socialinių ne pelno partnerių vadybos kokybės standarte (2003) pabrėžiama,

jog organizacijoje vykdoma kontrolė turi būti nuolatinė ir besikartojanti. Nustatomas laikotarpis, kuris yra kritinis

veiklos planų peržvalgai.

Galima daryti prielaidą, jog ne visose NVO šios valdymo funkcijos įgyvendinamos vienodai. Kiekvienos

organizacijos valdymas yra specifinis. Galbūt vieniems vadovams kontrolės vykdymas yra labai svarbus, kitiems –

tai nėra labai aktualu. Viskas priklauso nuo vadovo ir jo gebėjimų organizaciją valdyti taip, kad jos veikla būtų

racionali, o joje dirbantys savanoriai jaustųsi reikalingi ir įvertinti.

Kauno rajono nevyriausybinių organizacijų valdymo funkcijų įgyvendinimo tyrimo rezultatai

Siekiant išsiaiškinti Kauno rajono nevyriausybinių organizacijų valdymo ypatumus pagal valdymo

funkcijas, buvo atliktas tyrimas, kurio vienas iš uždavinių – išskirti Kauno rajono nevyriausybinių organizacijų

115

valdymo funkcijų įgyvendinimo privalumus ir trūkumus. Buvo atlikta nevyriausybinių organizacijų vadovų ir narių

anketinė apklausa. Tokio tyrimo metodo pasirinkimas grindžiamas tuo, jog apklausa, kaip ir kiekvienas pirminių

duomenų rinkimo metodas, labai svarbus būdas informacijai surinkti. Tačiau reikia pažymėti, kad dėl įvairių

priežasčių (didelis užimtumas, laisvo laiko stoka, atostogos ir kt.) į anketos klausimus atsakė tik nedidelė dalis

Kauno rajono nevyriausybinių organizacijų vadovų ir narių: nors buvo išsiųstos anketos 68 organizacijų vadovams ir

nariams, duomenys gauti tik iš 24 organizacijų – 24 vadovų ir 34 narių anketos.

Atlikto tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad vadovavimo funkcijos įgyvendinimas turi daugiausiai

privalumų nei kitų funkcijų įgyvendinimas organizacijose (3 lentelė).

3 lentelė. Kauno r. NVO valdymo funkcijų įgyvendinimo privalumai ir trūkumai (sudaryta autorės)

Valdymo funkcijų įgyvendinimo privalumai Valdymo funkcijų įgyvendinimo trūkumai

Organizacijos tikslų formavimas

1. 55,2 proc. vadovų ir narių mano, jog jiems

organizacijos tikslai svarbesni nei asmeninių tikslų

siekimas organizacijoje;

2.82,4 proc. narių dalyvauja organizacijos tikslų

formavimo procese;

3. Vyrauja didelė tikslų įvairovė

1. 62,1 proc. respondentų mano, kad juos organizacijos

tikslai dalinai motyvuoja dirbti;

2.Finansinių lėšų trūkumas labiausiai trukdo organizacijai

pasiekti užsibrėžtus tikslus;

3. 75 proc. vadovų teigia, kad organizacijos tikslai dalinai

kryptingi ir orientuoti į planus

Organizacijos veiklos planavimas

1. 73,5 proc. narių dalyvauja organizacijos veiklos

planavimo procese bei padeda organizacijai įgyvendinti

planus;

2.Vyrauja didelė planų įvairovė;

3.Tiek organizacijų vadovai, tiek nariai tariasi vieni su

kitais, priimant sprendimus, atsižvelgdami į kitų

nuomonę

1. 3 iš 24 organizacijų sudaromi ilgalaikiai strateginiai

veiklos planai;

2. 2 iš 24 organizacijų, 100 proc. oficialiai įforminami

veiklos planai;

3. Laiko trūkumas ir didelės išlaidos labiausiai trukdo

sėkmingai planuoti organizacijų veiklą

Organizacijos veiklos organizavimas

1. 20 iš 24 organizacijų turi OVS, kuri oficialiai įforminta

organizaciniuose dokumentuose;

2.Tiek vadovai, tiek nariai palankiai vertina darbo

kooperavimą, tinkamą darbo ir poilsio rėžimą ir kt.

1.3 iš 24 organizacijų turi visus reikiamus organizacinius

dokumentus;

2. 3 iš 24 organizacijų reguliariai organizuojami susirinkimai;

3. Nėra aiškaus darbų pasidalijimo organizacijose;

4. 5 iš 24 organizacijų narių darbas efektyviai

koordinuojamas

Organizacijos narių motyvavimas

1. 58,8 proc. narių stipriai motyvuojami dirbti;

2. 12 iš 24 organizacijų nariai motyvuojami ne

piniginėmis motyvavimo priemonėmis;

3.Geri vadovų santykiai su nariais

1. 4 iš 24 organizacijų nariams reguliariai suteikiamos

asmeninio augimo ir tobulėjimo galimybės;

2. 1 iš 24 organizacijų nariams reguliariai organizuojamas

laisvalaikis

Vadovavimas organizacijai

1. NVO vadovavimas grindžiamas tokiais principais:

orientacine pusiausvyra bei asmenų nepriklausomybe;

2. 22 iš 24 organizacijų nariai dalyvauja organizacijos

sprendimų priėmimo procese;

3. Organizacijose pasireiškia demokratiškas ir

konsultacinis vadovo vaidmuo;

4.Vadovai linkę dalyvauti organizacijos konfliktų

sprendimo procese;

1. Vadovai organizacijose nelinkę taikyti kontrolės principo,

mažai reikšminamas orientacijos į tikslą principas

116

5. Esant reikalui vadovai linkę deleguoti savo funkcijas

kitiems nariams

Organizacijoje vykdoma kontrolė

1. Organizacijose būdingos šios kontrolės funkcijos:

koregavimo, diagnozės, skatinimo ir patirties skleidimo;

2. Organizacijose vadovo vykdoma kontrolė beveik

neįtakoja narių atliekamo darbo;

3. Beveik visi nariai nejaučia įtampos dirbdami

organizacijose

1. Organizacijose beveik netaikoma orientacinė ir įvertinimo

kontrolės funkcijos. Taip pat mažai reikšminama grįžtamojo

ryšio kontrolės funkcija

Kaip matyti iš 3 lentelėje įvardintų Kauno rajono nevyriausybinių organizacijų valdymo funkcijų

įgyvendinimo privalumų ir trūkumų, vienas iš svarbiausių vadovavimo funkcijos įgyvendinimo privalumų yra tai,

jog vadovavimas organizacijai grindžiamas tam tikrais principais ir demokratišku vadovo elgesiu. Tačiau trūkumas

tas, kad vadovai nelinkę taikyti kontrolės principo, kurio taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti kokybišką ir sklandų

darbą organizacijose. Tikslų formavimo funkcijos įgyvendinimo esminis privalumas yra tai, kad organizacijos tikslai

respondentams yra svarbesni už asmeninius tikslus. Pagrindinį šios valdymo funkcijos įgyvendinimo trūkumą galima

įvardyti tokį, kad finansinių lėšų trūkumas labiausiai trukdo organizacijoms pasiekti užsibrėžtus tikslus. Veiklos

planavimo funkcijos įgyvendinimo privalumas yra tai, kad NVO nariai aktyviai dalyvauja veiklos planavimo procese

ir įgyvendina veiklos planus. Kita vertus, pasigendama ilgalaikių strateginių veiklos planų. Veiklos organizavimo

funkcijos įgyvendinimo esminis privalumas – sklandus darbo organizavimas (darbo kooperavimas, darbo ir poilsio

rėžimas ir kt.). Tačiau trūkumas tas, kad nėra aiškaus darbų pasidalijimo. Kalbant apie narių motyvavimo funkcijos

įgyvendinimo privalumus, galima teigti, jog nariai motyvuojami darbo įvertinimu, sprendimų priėmimo laisve ir pan.

Kita vertus, tik keliose organizacijose nariams reguliariai suteikiamos asmeninio augimo ir tobulėjimo galimybės.

Vykdomos kontrolės funkcijos įgyvendinimo esminis privalumas - organizacijose vykdoma kontrolė neįtakoja narių

atliekamo darbo. Ir be vadovo kontrolės, nariai atlieka savo darbus. Tačiau, organizacijose pasigendama orientacinės

ir įvertinimo kontrolės funkcijų. Šios funkcijos ypatingai svarbios tuo, kad prižiūrimas nario darbas įgauna didesnę

reikšmę.

Išvados

1. Nevyriausybinėse organizacijose klasikinės vadybos funkcijos turi būti tinkamai adaptuotos, kadangi jų veiklos

pobūdis, skirtingai nuo verslo organizacijų, yra specifinis, grindžiamas savanoriškumo principu.

2. Atlikus NVO valdymo specifikos pagal valdymo funkcijas teorinę analizę, daroma prielaida, jog ne visose

organizacijose šios valdymo funkcijos įgyvendinamos vienodai. Kiekvienos NVO valdymas yra unikalus

priklausomai nuo vadovo gebėjimų ir įgūdžių.

3. Empirinio tyrimo duomenimis, kiekvienos valdymo funkcijos įgyvendinimas turi tiek privalumų, tiek trūkumų.

Vadovavimo funkcijos įgyvendinimas turi daugiausiai privalumų nei kitų funkcijų įgyvendinimas organizacijose.

Pagrindinis trūkumas tas, kad vadovai nelinkę taikyti kontrolės principo, kurio taikymas yra būtinas siekiant

užtikrinti kokybišką ir sklandų darbą organizacijose.

Literatūra

1. ALEKSANDRAVIČIUS, A.; ŽUKOVSKIS, J. 2011. Kaimo bendruomenių raida ir jų veiklos tikslai: siekiant darnumo

visuomenėje. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25), p. 1-9

2. BARŠAUSKIENĖ, V.; BUTKEVIČIENĖ, E.; VAIDELYTĖ, E. 2009. Nevyriausybinių organizacijų veikla. Kaunas:

Technologija.

3. FAYOL, H. 2005. Administravimas: teorija ir praktika. Vilnius: Eugrimas.

4. MAKŠTUTIS, A. 1999. Veiklos vadyba. Vilnius: Leidybos centras.

117

5. MARCINKEVIČIŪTĖ, L.; ŽUKOVSKIS, J. 2007. Teoriniai ir praktiniai vadybos aspektai. Kauno rajonas: Akademija.

6. MISEVIČIUS, V. 2001. Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija.

7. OLUM, Y. 2004. Modern management theories and practices. Department of Political Science and Public Administration

Makerere University.

8. ORGANIZACIJŲ VYSTYMO CENTRAS, 2003. NVO ir socialinių nepelno partnerių vadybos kokybės standartas.

Rekomendacijos. [interaktyvus]. Vilnius. [žiūrėta 2012 lapkričio 15 d.]. Prieiga per internetą:

<www.elibrary.lt/downl.php?filename=resursai/DB/NVO/...pdf...>

9. PAKHARE, J. 2011. Management Concepts - The Four Functions of Management. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 gegužės 12

d.]. Prieiga per internetą: <http://www.buzzle.com/articles/management-concepts-the-four-functions-of-management.html>

10. PALIULIS, N.; CHLIVICKAS, E. 1998. Vadybos pagrindai. Vilnius: Technika.

11. PASAULINĖ NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ASOCIACIJA, 2008. NVO etikos ir elgesio kodeksas. NVO

skaidrumo pradžiamokslis. [interaktyvus]. Vilnius: Eugrimas. [žiūrėta 2012 lapkričio 15 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.transparency.lt/new/images/nvo_skaidrumas_maketas_internetui.pdf>

12. STONER, J. A. F.; FREEMAN, R. E.; GILBERT, D. R. 2006. Vadyba. Poligrafija ir informatika.

13. ŠALČIUS, A. 2009. Organizacijos valdymas. VU Tarptautinio verslo mokykla.

14. ŠIMAŠIUS, R. 2007. Ne pelno organizacijos: prigimtis ir reglamentavimas. Vilnius: Eugrimas.

Summary

Non-governmental Organizations of Kaunas District Management Features

Organization management covers all members work organization, leadership, control and organization resources usage to

achieve the organizations aims. Organization management is impossible without basic management functions: setting aims,

planning, organizing, motivation, leadership and control. If one of the functions isn’t carried out or carried out partly,

organizations work becomes ineffective. In non-governmental organizations unlike in non-profit organizations, management

functions are necessary to adapt. The purpose of article – investigate the classical management functions implementing adaptation

in non-governmental management. After analysis of non-governmental organizations management specific according to the

management functions observed, that not in the all organizations this management functions is realized equally. Each NGO

management is unique, depending on the leader's abilities and skills. After analysis of non-governmental organizations of Kaunas

District management functions implementing, it can be said, that realization of the management function has the most advantages

than the other functions realization in organizations.

Mokslinio darbo vadovė: lekt. dr. Ilona Kiaušienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.elibrary.lt/downl.php?filename=resursai/DB/NVO/...pdf

http://www.buzzle.com/articles/management-concepts-the-four-functions-of-management.html

118

APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI

119

PRODUKCIJOS SAVIKAINOS KALKULIAVIMAS IR IŠLAIDŲ

KONTROLĖ N ĮMONĖJE

Kristina Akulauskaitė

Aleksandro Stulginskio Universitetas

Įvadas

Pagrindinis verslo subjektų tikslas yra savininkų nuosavybės didinimas, o pelnas – priemonė šį tikslą pasiekti.

Taigi ieškoma būdų, kaip kuo racionaliau panaudoti turimus išteklius, taikyti pažangesnius technologinius procesus,

didinti gamybos efektyvumą, kad galiausiai būtų sumažintos išlaidos. N įmonė, norėdama išsilaikyti propileno

gamybos konkurencinėje rinkoje, turi gaminti ne tik aukštos kokybės produkciją, bet ir numatyti, kokios bus

produkcijos gamybos išlaidos. Šių išlaidų mažinimas padeda laimėti kovą konkurencinėje rinkoje.

Norint sėkmingai plėtoti veiklą, reikalinga išsami informacija apie gamybos rezultatus. Prieš apskaičiuojant

produkcijos vieneto savikainą, visų pirma, reikia žinoti, kiek išlaidų įskaitoma į vieną ar kitą savikainos kalkuliavimo

objektą. Nuo to, ar tiksliai susidariusios išlaidos priskiriamos produkcijos savikainai, priklauso šios informacijos

patikimumas ir objektyvumas. Tiesioginių ir netiesioginių išlaidų įskaitymo į kalkuliavimo objektų savikainą

problema betarpiškai susijusi su visos kalkuliavimo sistemos pagrįstumo, ekonominio vaidmens, tikslumo, kontrolės

ir efektyvumo didinimo problema.

Produkcijos savikainos nustatymo tikslumas tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriais turi suteikti pakankamai

informacijos, kad padėtų įvertinti, kurią produkcijos rūšį rinkos sąlygomis apsimoka gaminti, o kurios neapsimoka.

Tyrimo tikslas – išanalizavus N įmonės propileno produkcijos gamybos išlaidų apskaitos bei savikainos

kalkuliavimo metodiką, atskleisti trūkumus ir parengti produkcijos savikainos kalkuliavimo modelį, leidžiantį

tiksliau apskaičiuoti produkcijos savikainą ir kontroliuoti išlaidas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti N įmonės produkcijos gamybos išlaidų apskaitos ir savikainos kalkuliavimo metodiką bei atskleisti

trūkumus.

2. Išanalizavus gamybos išlaidų klasifikavimą,parinkti N įmonėje tinkamus gamybos išlaidų klasifikavimo

požymius ir parengti produkcijos savikainos kalkuliavimo ir išlaidų kontrolės modelį.

Tyrimo objektas – N įmonės produkcijos savikainos kalkuliavimas bei išlaidų kontrolė.

Tikslui pasiekti naudojamityrimo metodai: literatūros analizės, išlaidų apskaitos ir savikainos kalkuliavimo

metodikos N įmonėje analizė, loginės analizės ir sintezės, aprašomasis ir palyginimo, grafinio vaizdavimo.

Rezultatai

Išlaidų apskaita padeda sukaupti informaciją apie išlaidas, susijusias su konkrečiais gaminiais bei jas

kontroliuoti. Išlaidų apskaitos ir produkcijos savikainos kalkuliavimo teisingumas priklauso nuo konkrečios įmonės

gamybos technologijos. Analizuojamos N įmonės veikla yra propileno audinių gamyba. Propileno audinio

produkcijos gamyba prasideda nuo pirminės žaliavos – propileno granulių bei kitų priedų ir pagalbinių medžiagų

pirkimo bei pirktos žaliavos panaudojimo gamybos procese ir baigiasi produkcijos (siūlų bei audinio) pagaminimu,

kai žaliavos (propilenas ir priedai), pereidamos gamybos technologinius etapus, virsta galutine produkcija (siūlais

arba audiniu, priklausomai nuo staklių, kuriomis audžiama).

N įmonėje yra vienas gamybos padalinys, kuriame gaminamos trys produkcijos ryšys, tačiau išlaidos

apskaitomos kaip vieno kalkuliavimo objekto. Nors įmonės apskaitos politikoje nurodoma, kad išlaidos

klasifikuojamos į tiesiogines ir netiesiogines, tačiau faktiškai tokio klasifikavimo nėra ir visos išlaidos yra

tiesioginėmis, nes skaičiuojama bendra visos pagamintos produkcijos vieno kilogramo savikaina. Tokiu būdu

120

gaunama vienoda vieno kilogramo siūlų bei vieno kilogramo propileno audinio savikaina. Darbo autorės nuomone,

tai neteisinga, nes siūlų ir audinio gamybos technologinis procesas yra skirtingas. Todėl N įmonėje tikslinga tobulinti

gamybos išlaidų apskaitos ir savikainos kalkuliavimo metodiką ir išlaidas kaupti pagal savikainos kalkuliavimo

objektus. Jų atžvilgiu išlaidos turėtų būti skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines.

Tiesioginės išlaidos – tai tokios išlaidos, kurias tiesiogiai galima priskirti konkretiems kalkuliavimo

objektams. Tiesioginės išlaidos pagal Cobb, Innes, Mitchell (1996); Golan ir kiti (2000); Lere (2001); Scarlett

(2005); Niazi (2007) dažniausiai skirstomos į: tiesiogines medžiagų; tiesiogines darbo išlaidas; kitas tiesiogines

išlaidas. Be tiesioginių medžiagų ir tiesioginių darbo išlaidų analizuojamoje N įmonėje tiesioginėms gamybos

išlaidoms priskirtinos ir ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo išlaidos, nes pagal technologinį procesą skirtingas

ilgalaikis materialusis turtas yra naudojamas audinių ir siūlų gamyboje.

N įmonė, gamindama propileno produkciją, tiesioginių išlaidų patiria labai daug, todėl 603 sąskaita

„Tiesioginės gamybos išlaidos“, skaidoma į analitines sąskaitas pagal atskiras išlaidų rūšis.

Netiesioginės išlaidos – tai visos išlaidos, kurios negali būti priskiriamos konkrečiai gaminamai produkcijai ar

gaminiui (Cobb, Innes, Mitchell, 1996; Niazi ir kiti, 2007; Drury, 2008).

N įmonėje skirtingų produkcijos rūšių gamybos procesas skirtingas, taigi skirstant išlaidas svarbu atsižvelgti į

gamybos technologinį procesą. Gamybos išlaidas pagal jų ryšį su gamybos technologiniu procesu Warren, Reeve,

Duachac (2009) siūlo skirstyti į pagrindines ir pridėtines.

Pagrindinės išlaidos yra tiesiogiai susijusios su produkcijos gamybos technologija, jos yra būtinos produktui

sukurti bei sudaro produkto pagrindą, nes be šių išlaidų nepagaminsime konkretaus produkto, todėl galimybė

sumažinti šias išlaidas yra nedidelė, tačiau jas kontroliuojant ir stebint kokybę kainos atžvilgiu galima atrasti

mažinimo rezervų (Niazi ir kiti, 2007).

Pridėtinės išlaidos susijusios su gamybos valdymu ir aptarnavimu įmonėje ar kitame ūkio subjekte. Šios

išlaidos glaudžiai susijusios su gaminama produkcija, tačiau tokios kaip, gamybos darbuotojų mokymai, negali būti

laikomos pagrindinėmis ir daugeliu atvejų yra galimybė jas sumažinti atrandant tam tikrą išsilavinimą turinčius

darbuotojus ar kokybiškesnes ir pigesnes mokymų programas (Lere, 2001; Scarlett, 2006).

Gaminamos produkcijos pagrindą sudaro pagrindinės išlaidos, o didžioji jų dalis – žaliavos, todėl svarbu

atkreipti dėmesį į šių išlaidų kitimą. Pagal N įmonės nustatytus technologinius reikalavimus, vienam kilogramui

produkcijos pagaminti reikalinga nuo 1 iki 1,5 kg propileno granulių kartu su priedais. Išanalizavus žaliavų

sunaudojimą N įmonėje nustatyta, jog žaliavų sunaudojimas gamyboje kinta, daugeliu atvejų neigiama linkme, ir

nėra pagrįsta, kodėl vienam kilogramui produkcijos pagaminti vieną mėnesį reikalingas didesnis kiekis propileno

granulių, o kitą – mažesnis.Tai suponuoja išvadą, jog įmonėje nepakankama gamybos išlaidų kontrolė. Todėl būtina

stiprinti gamybos išlaidų kontrolę, nustatyti priežastis, kodėl žaliavų sunaudojimas padidėja ar sumažėja bei kas

šiuos pakitimus lemia.

Atlikus empirinį tyrimą nustatyta, kad N įmonė yra susitelkusi į pavėluotą faktą, t.y. turima apibendrinta

informacija apie jau patirtas išlaidas. Taigi, pritaikius įmonei priimtiną išlaidų klasifikacijos sistemą, būtų žymiai

lengviau išlaidas optimizuoti. Įvertinus N įmonės išlaidų apskaitos ir savikainos kalkuliavimo problemines sritis bei

išanalizavus mokslinę literatūrą, išskirti du pagrindiniai išlaidų klasifikavimo tikslai, t.y. savikainai kalkuliuoti bei

kontrolei, ir parengtas savikainos kalkuliavimo bei kontrolės modelis N įmonei (1 paveikslas).

Pateiktame modelyje parinktiems tikslams išskirti išlaidų klasifikavimo požymiai: pagal savikainos

kalkuliavimo objektus, pagal įskaitymą į savikainą, pagal ryšį su gamybos technologiniu procesu bei pagal išlaidų

ekonominę paskirtį.

Išlaidų klasifikavimo požymiai pagal savikainos kalkuliavimo objektus bei pagal įskaitymą į savikainą

tarpusavyje glaudžiai susiję. Išanalizavus autorių nuomones, nustatyta, jog esant galimybei išlaidų apskaitos ir

savikainos kalkuliavimo objektai yra sutapatinami (Golan ir kiti, 2000; Drury, 2008; Bagdonoiu, 2012) ir taip

apskaičiuojama tikslesnė produkto savikaina. Todėl N įmonėje siūloma pasirinkti būtent šį variantą. Nors gamyba N

įmonėje vykdoma viename gamybos padalinyje, tačiau atskirų produktų gamybos technologiniai procesai yra

skirtingi, todėl yra galimybė išlaidas kaupti pagal savikainos kalkuliavimo objektus, t.y. tris produkcijos rūšis: siūlus,

nedažytą audinį ir dažytą audinį. Atsižvelgiant į savikainos kalkuliavimo objektus, išlaidos būtų skirstomos į

121

tiesiogines, ir netiesiogines. Pavyzdžiui, siūlams pagaminti skirtos žaliavų išlaidos tiesiogiai patenka į siūlų gamybos

išlaidų sąskaitą, kurioje kaupiamos bendros siūlų gamybos išlaidos. Gamybos darbininkų, kurie tiesiogiai dirba prie

siūlų gamybos linijos, darbo užmokesčio bei su juo susijusios išlaidos, taip pat tiesiogiai patenka į siūlų gamybos

išlaidų sąskaitą. Taip pat ir gamybos įrengimų, skirtų gaminti siūlus, nusidėvėjimo bei remonto ir eksploatacijos

išlaidos tiesiogiai patenka į siūlų gamybos išlaidų sąskaitą. Analogiškas tiesioginių išlaidų priskyrimas yra ir kitiems

savikainos kalkuliavimo objektams. Netiesioginės išlaidos, siūlomame modelyje, plačiai nedetalizuojamos, kadangi

jų dalis visoje išlaidų sudėtyje nedidelė. Išskiriamos tik darbo užmokesčio, elektros energijos bei kitos netiesioginės

išlaidos. Darbuotojų, kurie tiesiogiai nedalyvauja gamyboje, darbo užmokestis ir su juo susijusios išlaidos negali būti

tiesiogiai priskirtos gaminamai produkcijai, todėl priskiriamos prie netiesioginių išlaidų. Empirinio tyrimo metu

nustatyta, kad elektros energijos išlaidos sudaro reikšmingą netiesioginių išlaidų dalį, todėl jos išskiriamos kaip

atskiras elementas. Sukauptos netiesioginės išlaidos paskirstomos skirtingiems savikainos kalkuliavimo objektams.

Išanalizavus literatūrą nustatyta, jog svarbiausia, kad išlaidų paskirstymo kriterijai turi kuo teisingiau atspindėti

skirstomų išlaidų sąryšį su produktais, kuriems šios išlaidos paskirstomos (Cauvin,Neumann, 2007). Atsižvelgiant į

analizuojamos įmonės gamybos proceso specifiką, netiesioginių išlaidų paskirstymo baze tikslinga pasirinkti

gamybos darbininkų tiesioginio darbo užmokesčio išlaidas, nes be darbuotojų darbo nebūtų pagaminti produktai.

Baigiamasis savikainos kalkuliavimo etapas – gamybinės savikainos nustatymas. Kalkuliuojant gamybinę produkto

savikainą yra sumuojamos visos tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Skaičiuojant tam tikro produkto 1

kilogramo savikainą dalinama būtent to savikainos kalkuliavimo objekto savikaina iš pagamintos produkcijos kiekio.

Tokiu būdu sudaroma galimybė tiksliau paskirstyti išlaidas tarp parduotos produkcijos savikainos bei atsargų likučių,

t.y. sandėlyje likusios produkcijos. Tiksliau nustatomos gamybos išlaidų sumos, kurios pateikiamos balanse bei

pelno (nuostolio) ataskaitoje. Šis paskirstymas turi įtakos galutiniam įmonės rezultatui.

Galutiniam įmonės rezultatui įtakos turi ne tik teisingas savikainos nustatymas, bet ir efektyvi kontrolė.

Kontrolė vykdoma visų klasifikavimo požymių pagalba, stebint kaip kiekviena lygmenyje kaupiasi išlaidos, lyginant

jų kitimą su buvusiais laikotarpiais. Tačiau išskiriami du svarbesni požymiai šiam tikslui pasiekti: pagal gamybos

technologinį procesą bei pagal išlaidų ekonominę paskirtį. Pirmuoju atveju visos išlaidos skirstomos į pagrindines

bei pridėtines. Šis skirstymas modelyje pavaizduotas bendru spalviniu tonu tik skirtingais žymėjimais. Visos

tiesioginės gamybos išlaidos bei netiesioginės elektros energijos išlaidos priskiriamos pagrindinėms išlaidoms ir tik

netiesioginės darbo užmokesčio bei kitos netiesioginės išlaidos patenka į pridėtines išlaidas. Ši išlaidų kontrolė teikia

tik bendrą informaciją apie išlaidas, todėl būtina detalesnė analizė. Tokia analizė atliekama išlaidas detalizuojant

pagal ekonominę jų paskirtį.

Gamybos išlaidas detalizavus pagal išlaidų rūšis atsiranda galimybė lyginti bei analizuoti konkrečias išlaidas.

N įmonėje žaliavų sunaudojimas produkcijai pagaminti yra nevienodas, taigi svarbu nustatyti, kas lemia skirtumus.

Tam tikrais laikotarpiais lyginant gamybos žaliavų išlaidas su normatyvais sudaroma galimybė nustatyti

neracionalaus žaliavų (medžiagų) naudojimo, piktnaudžiavimo faktus. Toks klasifikavimas leidžia atrasti spragas,

kurias panaikinus ne tik sumažėtų gamybinės, bet kartu ir veiklos išlaidos, kadangi pagal išlaidų rūšis išskiriamos ir

veiklos išlaidos. Galutiniam rezultatui neigiamos įtakos gali turėti ir nepagrįstai didelės pardavimų ar administracinės

išlaidos, taigi ir šias išlaidas svarbu kontroliuoti.

122

1 pav. Produkcijos savikainos kalkuliavimo bei išlaidų kontrolės modelis N įmonei (sudaryta autorės)

Išvados

1. N įmonėje, gaminančioje propileno produkciją – siūlus ir audinį, gamybos išlaidas apskaitos politikoje numatyta

skirstyti į tiesiogines ir netiesiogines. Kadangi savikainos kalkuliavimo objektu yra visa pagaminta produkcija,

todėl visos gamybos išlaidos produkcijai gali būti priskirtos tiesiogiai.

2. Žaliavų sunaudojimas gamyboje kinta, daugeliu atvejų neigiama linkme, ir nėra pagrįsta, kodėl vienam

kilogramui produkcijos pagaminti vieną mėnesį reikalingas didesnis kiekis propileno granulių, o kitą – mažesnis.

Tai suponuoja išvadą, jog įmonėje nepakankama gamybos išlaidų kontrolės. Todėl būtina stiprinti gamybos

išlaidų kontrolę, nustatyti priežastis, kodėl žaliavų sunaudojimas padidėja ar sumažėja bei kas šiuos pakitimus

lemia.

Gamybinė savikaina

Pardavimų

išlaidos

Administracinės

išlaidos

i

išlaidos

Balansas Pelno (nuostolio)

ataskaita

Išlaidų kontrolė

Veiklos išlaidos

i

išlaidos

Siūlų gamybos išlaidos Nedažyto audinio

gamybos išlaidos

Dažyto audinio gamybos

išlaidos

Savikainos kalkuliavimo objektų tiesioginės

gamybos išlaidos

Netiesioginės gamybos išlaidos

Netiesioginės DU išlaidos

Kitos netiesioginės išlaidos

Elektros energijos

išlaidos

Pridėtinės išlaidos Pagrindinės

išlaidos

Pagal savikainos

kalkuliavimo objektus

Pagal įskaitymą į

savikainą

Pagal ryšį su gamybos

technologiniu procesu

Gamybos įrengimų

remonto ir

eksploatacijos išlaidos

IT

nusidėvėjimo

išlaidos

Darbo

užmokesčio

išlaidos

Žaliavų išlaidos

Išlaidų klasifikavimo tikslai

Savikainai kalkuliuoti Kontrolei

Pagal išlaidų ekonominę

paskirtį

123

3. N įmonei siūloma, sutapatinti išlaidų apskaitos ir savikainos kalkuliavimo objektus, analitinę išlaidų apskaitą

tvarkant pagal tuos pačius objektus, pagal kuriuos kalkuliuojama.

4. Atsižvelgiant į N įmonės gamybos proceso specifiką, netiesioginių išlaidų paskirstymo baze tikslinga pasirinkti

gamybos darbininkų tiesioginio darbo užmokesčio išlaidas.

5. Parengtas produkcijos savikainos kalkuliavimo bei išlaidų kontrolės modelis, leis tiksliau apskaičiuoti

produkcijos savikainą ir kontroliuoti išlaidas.

Literatūra

1. BAGDANOIU, C. 2012. Critical analysis of management accounting and cost calculation system from the food industry of

manufacturing dairy products and ways of improving it. Journal of academic research in economics. Nr. 2. p. 180 – 193.

2. CAUVIN, E; NEUMANN, B. 2007. French cost accounting methods: ABC and other structural similarities. Journal of Cost

Management. Nr. 5-6. p. 1-14.

3. COBB, I; INNES, J; MITCHELL, F. 1996. Activity based costing: Problems in practice. London: Chartered Institute of

Management Accountants.

4. DRURY, C. 2008. Management and cost accounting. South – Western: Cengage Learning.

5. GOLAN, E.H. ir kiti. 2000. The costs, benefits and distributional consequences of improvements in food safety: The case of

HACCP. The economics of HACCP: Costs and benefits.St. Paul: Eagan Press. p. 149–169.

6. LERE, J, C. 2001. Your Product-costing System Seems to Be Broken: Now What? Industrial Marketing Management. Nr. 30.

p. 587–598.

7. NIAZI, A ir kiti. 2007. A new overhead estimation methodology: a case study in an electrical engineering company. Journal

of Engineering Manufacture. Proceedings of the Institution of Mechanical Engineers. 221 (4). p. 669 – 710.

8. SCARLETT, B. 2006. Management accounting performance evaluation. Cima Publish in. Oxford.

9. WARREN, С.A; REEVE, J.M; DUCHAC, J.E. 2009. Accounting. Printed in the United States of America.

Summary

The Calculation of Production Cost and Control of Expenses in a Company „n“

In order to develop the business successfully, detailed information on the production results is required. Before calculating

the unit cost of production, firstly, it is needed to know how much the cost is credited to one or the other cost calculation item.

The problem of direct and indirect costs’ inclusion to the calculated objects’ cost is related to the whole systems’ feasibility,

economic role, accuracy, control and efficiency improvement problem.

The accuracy of production cost both theoretically and practically must provide enough information in order to be able to

evaluate which type of product according to market conditions is profitable and which is not.

In company named “N”, the total cost of one kilogram of all production is calculated. However, this is incorrect, because

the technological process of yarn and fabric production is different. Therefore, in a company “N” the accounting of production

expenses and the methodology of cost calculation needs to be improved, as well as expenses need to be accumulated according to

cost calculation objects. Thus, if a reasonable cost classification system is applied in a company, it would be much easier to

optimize the costs. Having evaluated the problem areas of expenses accounting and cost calculation as well as having analyzed

scientific literature, two major cost classification targets are distinguished: i.e. for cost calculation and control, as well as cost

calculation and control model for the company “N” is prepared.

In the model for the production cost control and cost calculation, cost classification signs are distinguished: by the cost

calculation objects, by the inclusion to the cost, by the relationship with the technological process as well as by the purpose of

economic expenses. The suggestion for the company “N” is to identify the objects of expenses accounting and cost calculation,

analytical costs for the same items, according to which are being calculated. Considering the specifics of the company’s

technological process, it is advisable to choose production workers direct payroll costs as an indirect cost allocation base, because

no products would be manufactured without employees.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Danutė Zinkevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

124

BIOLOGINIO TURTO IR ŽEMĖS ŪKIO PRODUKCIJOS VERTINIMAS:

TEORINIS ASPEKTAS

Alina Amelevič


Įvadas

Šiuolaikiniame pasaulyje, įvairių formų juridiniams subjektams tenka nuolat taikytis prie besikeičiančių

rinkos ir verslo sąlygų. Viena iš sričių, kurioje verslo subjektai privalo nuolat sekti įstatyminės bazės pasikeitimus ir

prie jų prisitaikyti, yra apskaita. Būtent dėl įvairių pasikeitimų įstatyminėje bazėje, verslo subjektams tampa itin

sudėtinga suderinti finansinę ir mokestinę apskaitą, kai viena ir kita rengiama, vadovaujantis skirtingomis normomis

ir taisyklėmis.

Tam, kad finansinėse ataskaitose būtų pateikiama kuo tikslesnė informacija, kuri atspindėtų tikrą ir teisingą

vaizdą, o mokesčiai būtų teisingai apskaičiuoti bei sumokėti, būtina pasirinkti atitinkamus turto įkainojimo metodus.

Biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti Verslo apskaitos standartai (toliau VAS) numato

įsigijimo savikainos ir tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, įkainojimo metodus. Tačiau žemės ūkio

verslo subjektai neretai susiduria su problema, kuriuo metodu įkainoti biologinį turtą ir žemės ūkio produkciją, kad

finansinėje ir mokestinėje apskaitoje būtų pateikti bei apskaičiuoti kuo tikslesni rezultatai, o pateikiama informacija

finansinėse ataskaitose atspindėtų tikrą ir teisingą vaizdą.

Tyrimo tikslas – išanalizavus savikaina ir tikrąja verte pagrįstų turto įkainojimo metodų privalumus ir

trūkumus, pagrįsti, kuris metodas yra tinkamesnis biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti.

Tyrimo objektas – biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos įkainojimo metodai.

Uždaviniai tikslui pasiekti:

išanalizuoti biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos įkainojimo metodų esmę;

nustatyti įsigijimo savikaina ir tikrąja verte pagrįstų įkainojimo metodų privalumus ir trūkumus.

Tyrimo metodai. Naudojant analizės ir sintezės metodus atliktas teorinis mokslinės literatūros, apskaitos

standartų, įstatymų tyrimas, kurio metu išanalizuoti įsigijimo savikaina ir tikrąja verte pagrįsti turto įkainojimo

metodai. Indukcijos ir dedukcijos metodų pagalba nustatyti įsigijimo savikaina ir tikrąja verte pagrįstų turto

įkainojimo metodų privalumai ir trūkumai. Analizės ir sintezės metodais nustatytas savikaina ir tikrąja verte pagrįstų

turto įkainojimo metodų tinkamumas biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti.

Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos vertinimas savikaina ir tikrąja verte

Tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje egzistuoja įvairių juridinių formų ūkio subjektai, kurie nuolat turi

prisitaikyti prie besikeičiančių, konkurencinių rinkos sąlygų, o vartotojams turi teikti tokią informaciją, kuri kuo

tiksliau atspindėtų tikrą ir teisingą vaizdą apie įmonės finansinę būklę. Finansinėse ataskaitose turtas yra vienas iš

svarbiausių objektų, todėl neteisingai įkainotas jis gali iškraipyti ne tik balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, bet ir visą

mokestinę apskaitą. Dėl to teisingas turto įvertinimas turėtų būti ypatingai svarbus bet kurioje įmonėje.

Bendrąja prasme turto įkainojimas suvokiamas kaip teisingas turto vertės nustatymas. Priklausomai nuo turto

rūšies, turtui įkainoti gali būti pasirenkami skirtingi įkainojimo metodai. 17-ajame VAS numatyti du įkainojimo

metodai biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti, tai įsigijimo savikainos bei tikrosios vertės, atėmus

pardavimo vietos išlaidas. Skirtingai nei 17 VAS, kuris pateikia alternatyvas turtui įkainoti, 41-ajame Tarptautiniame

apskaitos standarte (toliau TAS) biologinį turtą ir iš jo gaunamą žemės ūkio produkciją nurodoma vertinti tik tikrąją

verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas.

Literatūroje šie turto įkainojimo metodai yra plačiai analizuojami. Juos nagrinėja tokie autoriai kaip:

Zinkevičienė (2009), Zinkevičienė, Stončiuvienė (2004), Stončiuvienė, Zinkevičienė (2006), Rudžionienė (2008),

125

Comza (2009), Krumwiede (2008), Hanselman (2009), Argiles, Garcia-Blandon, Monllau (2011), Landsman (2007),

Carroll, Linsmeier, Petroni (2003), Cascini, DelFavero (2011), Watts (2003), Baker (2011), Rayman (2007) ir kiti.

Įsigijimo – pasigaminimo savikaina, kaip įkainojimo metodas, yra vienas populiariausių turto įkainojimo

metodų. Vadovaujantis VAS, šiuo metodu galima įkainoti, bet kurios rūšies turtą. Savikainos metodo pagrindinis

tikslas – teisingai įkainoti turtą, priskiriant turto vertei visas su jo įsigijimu bei pasigaminimu susijusias pagrindines

išlaidas, todėl skaičiuojant turto savikainą turėtų būti nustatytos ir įtrauktos visos su turto įsigijimu ar pagaminimu

susijusios išlaidos. Turtą įkainojant įsigijimo – pasigaminimo savikaina svarbu žinoti koks turtas yra įsigyjamas ar

pagaminamas, nes nuo to priklausys, kokios išlaidos bus įtrauktos į įsigijimo – pasigaminimo savikainą. Jeigu, pagal

17-ojo VAS nuostatas, įmonė pasirinktų biologinį turtą ir žemės ūkio produkciją vertinti savikainos metodu, tai šio

turto įsigijimo – pasigaminimo savikainą, pirminio pripažinimo metu, sudarytų turto įsigijimo kaina ir papildomos

išlaidos, susijusios su šio turto įsigijimu, o pasigaminimo atveju – visos tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Įsigijimo – pasigaminimo savikainos pagrindą sudaro pirkimo kaina arba patirtų gamybos išlaidų suma, todėl

nustatinėjant biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos įsigijimo savikainą svarbu teisingai apskaityti ir nuolaidas.

Nuolaidos dydžiu turi būti koreguojama įsigyjamo ar pagaminamo turto vertė. Koregavimas nuolaidos dydžiu

dažniausiai atliekamas įsigijimo momentu. Taip pat koreguoti nuolaidos dydžiu galima ir po biologinio turto ir

žemės ūkio produkcijos (išskyrus derančius daugiamečius sodinius, kurie apskaitomi pagal 12-ojo VAS

reikalavimus) įregistravimo, tačiau jei turtas parduotas, nuolaidos ar nukainojimo sumos dydžiu turi būti

koreguojama parduotų prekių savikaina (9 VAS).

Kitas įkainojimo metodas, skirtas biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti, yra tikrosios vertės,

atėmus pardavimo vietos išlaidas, kurias sudaro mokėjimai tarpininkams, vertintojams, prekybos agentams.

Tikrosios vertės įkainojimo metodo tikslas yra apskaičiuoti kainą, už kurią vertinimo dieną dabartinėmis rinkos

sąlygomis būtų parduotas turtas arba perleistas įsipareigojimas pagal tvarkingą sandorį tarp rinkos dalyvių (13

tarptautinis finansinės atskaitomybės standartas, toliau TFAS). Bajoriūnaitė (2006) išskiria sąlygas, kurioms esant

sandorio vertė būtų laikoma tikrąja turto verte:

šalys turi būti viena nuo kitos nepriklausomos;

sandoris turi būti nepriverstinis;

šalys turi turėti visą reikiamą informaciją apie rinkos sąlygas ir kainas;

šalys turi turėti lygias pozicijas rinkoje.

Kadangi tikrosios vertės nustatymas yra sudėtingas procesas, 17-asis VAS ir 41-asis TAS siūlo biologinio

turto ir žemės ūkio produkcijos tikrąją vertę nustatinėti turtą grupuojant pagal reikšmingus požymius, atsižvelgti į to

turto buvimo vietą ir būklę. Vis dėlto patikimiausias biologinio turto tikrosios vertės nustatymo pagrindas yra

aktyviosios rinkos kaina. Šioje rinkoje paskelbta informacija yra ne tik patikimiausia informacija padedanti nustatyti

turto tikrąją vertę, bet ji realiai atspindi iš biologinio turto laukiamą ekonominę naudą (Stončiuvienė, Zinkevičienė,

2006). Kaip nurodo standartai šioje rinkoje turi būti prekiaujama vienarūšiu turtu, turi būti pirkėjų ar pardavėjų,

ketinančių pirkti ar parduoti turtą, o informacija apie parduodamo turto rinkos kainas turi būti prieinama visuomenei

(17 VAS).

13-ajame TFAS taip pat nurodoma, kad turto pardavimo sandoris turi būti sudaromas pagrindinėje rinkoje,

t.y. didžiausios apimties ir aktyviausioje turto rinkoje, o jei nėra pagrindinės rinkos, tai to turto palankiausioje

rinkoje, kurioje būtų gauta didžiausia suma parduodant turtą. Ūkio subjektas, nustatydamas pagrindinę, o jei

pagrindinės nėra – palankiausią rinką, neprivalo išsamiai ištirti visų įmanomų rinkų, tačiau turi atsižvelgti į visą jam

pagrįstai prieinamą informaciją. Pagal tikrosios vertės hierarchiją (skirtą tikrajai vertei nustatyti) būtent aktyvioje

rinkoje esantys duomenys yra 1-ojo lygio (stebimi) duomenys, t.y. patikimiausi duomenys tikrajai vertei nustatyti.

Jeigu nėra galimybių nustatyti aktyviąją rinką, Zinkevičienė, Stončiuvienė (2004) siūlo, biologinio turto ir

žemės ūkio produkcijos tikrąją vertę nustatyti pagal paskutinių sandorių kainą, jeigu ekonominės aplinkybės

reikšmingai nepasikeitė nuo sandorio sudarymo iki atskaitomybės datos. Jeigu tikrosios vertės negalima nustatyti ir

pagal paskutiniųjų sandorių kainą, tai vadovaujantis 17-uoju VAS ir 41-uoju TAS tikrąją vertę galima nustatyti pagal

panašaus turto rinkos kainas, kur būtų panaši turto paskirtis, panašios fizinės savybės ir techninės charakteristikos,

126

panaši turto kokybė ir kilmė bei panaši rinka. Kaip pažymi Zinkevičienė, Stončiuvienė (2004) panašaus turto

kriterijus gali atitikti ir tas turtas, kuris atlieka tą pačią funkciją bei patenkina tuos pačius poreikius.

Kaip nurodoma 13-ajame TFAS, tikrosios vertės nustatymas pagal panašaus turto rinkos kainas yra

priskiriamas 2-ajam tikrosios vertės hierarchijos lygiui. Taip pat 2-ajam tikrosios vertės hierarchijos lygiui yra

priskiriami ir kiti duomenys, kurie naudojami pagal tam tikras metodikas, skirtas tikrajai vertei nustatyti, t.y.

nustatinėjant tikrąją vertę, ūkio subjektas gali taikyti vertinimo metodikas, kurios yra tinkamos konkrečiomis

aplinkybėmis ir pagal kurias pakanka duomenų tikrajai vertei nustatyti, naudojant kuo daugiau svarbių stebimų

duomenų ir kuo mažiau nestebimų duomenų. 13-asis TFAS numato tris plačiai taikomas metodikas – rinkos, išlaidų

ir pajamų. Būtent pajamų metodo taikymas yra nurodytas ir 41-ajame TAS. Esant tam tikroms aplinkybėms,

dabartinės būklės biologinio turto rinkos kaina arba vertė gali būti nežinoma, todėl tokiais atvejais turto tikrajai vertei

nustatyti ūkio subjektas gali naudoti iš turto laukiamų pinigų srautų dabartinę vertę, diskontuotą pagal dabartinę

rinkos diskonto normą, neatskaičius mokesčių.

Vis dėlto, jeigu tikslios tikrosios vertės išvardintais būdais nustatyti neįmanoma, tai pagal 13-ojo TFAS

pateiktą tikrosios vertės hierarchiją, tikroji vertė gali būti nustatoma vadovaujantis 3 lygio (nestebimais)

duomenimis, t.y. rinkose neprekiaujamo turto tikroji vertė gali būti nustatoma pagal kitokius ekonominius rodiklius

ar informaciją. Tai gali būti paties ūkio subjekto duomenys, apimantys informaciją apie rinkos dalyvių nuomones,

kurios yra pagrįstos ir galimos. Bet jeigu visais išvardintais būdais tikrosios vertės nustatyti vis dar neįmanoma, 17-

asis VAS ir 41-asis TAS leidžia biologinį turtą ir žemės ūkio produkciją įkainoti naudojant faktinę pasigaminimo

savikainą. Tokiu atveju turtas turi atitikti nurodytus reikalavimus:

per laikotarpį nuo šių išlaidų susidarymo iki biologinio turto ar žemės ūkio produkcijos tikrosios

vertės nustatymo datos neįvyko didelių biologinių pokyčių;

biologinio pokyčio poveikis kainai yra laikomas nereikšmingu;

produkcija naudojama tik ūkio reikmėms.

Jeigu aptartais būdais sunku nustatyti biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos vertę, jiems įkainoti gali būti

naudojamos LR žemės ūkio ministerijos patvirtintos normatyvinės kainos.

Savikaina ir tikrąja verte pagrįstų turto įkainojimo metodų privalumai ir trūkumai

Siekiant nustatyti, kuris įkainojimo metodas būtų tinkamesnis biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai

vertinti, tikslinga išnagrinėti įvairių autorių pateikiamas nuomones, dėl įkainojimo tikrąja verte ir įsigijimo savikaina,

išryškinti šių metodų privalumus bei trūkumus.

Tokie autoriai kaip, Rudžionienė (2008), Krumwiede (2008) pasisako už įsigijimo savikainos metodą. Kaip

teigia Rudžionienė (2008), turto įsigijimo savikaina nustatoma nesiremiant jokiomis prielaidomis, tik konkrečiais

duomenimis, dėl to įsigijimo savikainos metodas yra vienas patikimiausių įkainojimo metodų. Krumwiede (2008)

nuomone, savikainos metodas apskaitoje plačiai naudojamas dėl savo objektyvumo ir tikslumo savybių, turto vertę

galima patikimai nusakyti jau įvykusiais sandoriais, šis metodas patvirtinamas įsigijimo – pasigaminimo

dokumentais, todėl yra visiems lengvai suprantamas ir naudojamas. Taip pat naudojant savikainos metodą yra

mažesnė veikimo laisvė, todėl kainos yra patikimos ir mažiau subjektyvios, sumažėja sukčiavimo galimybės

(Krumwiede, 2008).

Vis dėlto savikainos metodas daugelio autorių yra kritikuojamas. Carroll, Linsmeier, Petroni (2003), Argiles,

Garcia-Blandon, Monllau (2011), Landsman (2007) savikainos metodą apibrėžia kaip konservatyvesnį metodą turtui

vertinti. Laikui bėgant jis vis mažiau atspindi tikrąją turto vertę ir tampa nebetinkamu bei nepatikimu metodu

valdymo sprendimams priimti. Kaip teigia Comza (2009), nors įsigijimo savikaina atspindi tikrąją turto vertę

pirminio pripažinimo metu, tačiau su laiku ši vertė keičiasi, todėl ji finansinėse ataskaitose ne tik neatspindi tikro ir

teisingo vaizdo, bet gali įtakoti įmonės finansinį pajėgumą bei nuosavo kapitalo perkamosios galios sumažėjimą

(Comza 2009). Pritariant čia paminėtų autorių nuomonei, įsigijimo savikainos metodas gali būti netinkamas

biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti. Kaip nurodo Zinkevičienė (2009), dėl nuolatinių biologinio

turto kiekybinių ir kokybinių pokyčių, šio turto faktinė pasigaminimo savikaina ne visada atspindi realią šio turto

127

vertę. Todėl finansinėje atskaitomybėje biologinio turto ir iš jo gautos žemės ūkio produkcijos pateikimas savikaina

gali sąlygoti nepilnai tikros ir teisingos finansinės būklės atvaizdavimą. Tai ypač aktualu apskaitant produktyviuosius

ir veislinius gyvūnus, kurių įsigijimo ar išauginimo savikaina yra didelė.

Apskritai biologinio turto įkainojimas faktine gamybos savikaina yra ne tik sudėtingas, bet ir neatspindi

biologinio turto naudingumo. Zinkevičienės ir Stončiuvienės (2004) nuomone, savikainos nustatymo sudėtingumas

išryškėja dėl biologinio turto transformacinių savybių, kai iš biologinio turto gaunama ne vienos rūšies produkcija, o

kelių rūšių. Taip pat sudėtingiau nustatyti įmonėje auginamų gyvūnų savikainą, kai vieni gali būti nupirkti, kiti gimę

įmonėje, todėl ir skirtingais atsiradimo įmonėje momentais bus įkainoti skirtingai. Žinoma vėliau dėl biologinių

pokyčių, jų vertės pasikeis, todėl mėsos/veislinėje gyvulininkystėje yra skaičiuojama ir gyvulių priesvorio, ir viso

gyvojo svorio savikaina. Kai gyvuliai bus pervesti į produktyviųjų ar veislinių gyvulių grupę jie bus įkainoti faktine

to laikotarpio gyvojo svorio savikaina, tačiau šiuos gyvulius laikant ir gaunant iš jų produkciją vėliau jų priesvoris

nebus skaičiuojamas, o įkainojimas nebus keičiamas. Kadangi produktyviųjų ir veislinių gyvulių naudingumas

dingsta, todėl finansinėje atskaitomybėje neteisinga palikti tą pačią gyvulių vertę per visą jų naudojimo laiką

(Zinkevičienė, Stončiuvienė, 2004).

Atsižvelgusi į įvairių autorių pateiktas nuomones dėl įsigijimo savikainos, kaip įkainojimo metodo

biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai vertinti, darbo autorė pažymi, jog šis įkainojimo metodas formuojamas

vadovaujantis istorinėmis kainomis ir negali atspindėti esamos šio turto vertės. Todėl, darbo autorės nuomone,

biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai vertinti, tinkamesnis būtų tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos

išlaidas įkainojimo metodas, kuris labiau atspindėtų, ir rinkos, ir biologinių pokyčių sąlygojamus turto vertės

pokyčius. Kadangi biologinio turto vertė keičiasi viso ataskaitinio laikotarpio metu, tai tikrosios vertės, atėmus

pardavimo vietos išlaidas įkainojimo metodas, galėtų būti geresnis pasirinkimas tikram ir teisingam vaizdui

apskaitoje bei finansinėje atskaitomybėje pateikti. Tikrosios vertės metodo tinkamumą turtui vertinti atspindi 1

lentelėje pateiktos įvertinimo metodų finansinės atskaitomybės charakteristikos.

1 lentele. Tikrosios vertės ir įsigijimo savikainos įkainojimo metodų finansinės atskaitomybės charakteristikos (Hanselman,

2009)

Charakteristikos Tikroji vertė Įsigijimo savikaina

Suprantamumas Vidutinis Aukštas

Naudingumas Aukštas Žemas

Palyginamumas Aukštas Žemas

Prognozinė vertė Aukštas Žemas

Grįžtamasis ryšys Aukštas Vidutinis

Savalaikiškumas Aukštas Žemas

Patikimumas Aukštas Žemas

Atvaizdavimo tikslumas Aukštas Žemas

Patikrinamumas Vidutinis Aukštas

Neutralumas Vidutinis Vidutinis

Kaip matyti iš 1 lentelės, finansinės atskaitomybės charakteristikos turtą vertinant tikrąja verte yra geresnės,

nei vertinant įsigijimo savikaina. Hanselman (2009) teigimu, rinkos dėsniais pagrįstas metodas yra geresnis nei

įsigijimo savikainos, nes pritaikius tikrosios vertės metodą yra stiprinamas patikimumas, palyginamumas,

naudingumas, atvaizdavimo tikslumas ir kt., t.y., finansinėse ataskaitose pateikiama informacija apie turtą yra

patikimesnė, skaidresnė, nuoseklesnė, palyginamesnė. Tokią pat nuomonę išreiškia ir Landsman (2007), Carroll,

Linsmeier, Petroni (2003) teigdami, jog tikrosios vertės metodas yra patikimesnis ir patikrinamesnis nei įsigijimo

savikainos. Šis metodas atspindi dabartinę rinkos padėtį, veikiamą skirtingų veiksnių, be to sukuria palankesnes

sąlygas finansiniam prognozavimui.

128

Vis dėlto ir tikrosios vertės metodas yra kritikuotinas. Kaip teigia Cascini, DelFavero (2011) tikrosios vertės

metodas padidina pelno (nuostolių) ataskaitos kintamumą, sukuria pajamų miražą ir ne visada būna tikrasis

pardavimo kainos rodiklis. Taip pat Cascini, DelFavero (2011) teigimu tikrosios vertės metodas pasižymi

subjektyvumu, tuo atveju kai neegzistuoja aktyvi rinka, vertintojai remiasi savo nuomone ir priima subjektyvius

sprendimus, todėl nustatyta vertė yra mažiau patikima.

Skirtingai nei Hanselman (2009), Argiles, Garcia-Blandon, Monllau (2011) nuomone, naudojant tikrąją vertę

iškyla pavojus pagrindiniams apskaitos principams, nes tikrosios vertės metodas yra pagrįstas rinkos informacija,

kuri yra dažnai kintanti, o tai sudaro galimybę vykdyti manipuliacijas. Kadangi skirtingi vertintojai, nustatydami

tikrąją vertę, naudoja skirtingas prielaidas ir procedūras, dėl to gali sumažėti palyginimo galimybė, o tai sąlygoja, jos

netinkamumą turtui ir įsipareigojimams vertinti. Be to tikrosios vertės metodu fiksuojami hipotetiniai pelnai ir

nuostoliai, kurie nėra faktiškai uždirbti ar patirti (Argiles, Garcia-Blandon, Monllau, 2011).

Watts (2003), Baker (2011), sutinka su Argiles, Garcia-Blandon, Monllau (2011), jog tikrąja verte yra

daugiau galimybių manipuliuoti ir dėl to ji, autorių nuomone, yra blogesnis įkainojimo metodas nei įsigijimo –

pasigaminimo savikaina. Rayman (2007) priduria, kad įkainojimas paremtas tikrąją verte gali teikti absurdišką ir

klaidinančią informaciją, jei ji grindžiama lūkesčiais, kurie gali būti klaidingi.

Įvairių autorių išsakyta kritika dėl turto vertinimo tikrąja verte yra pagrįsta, tačiau darbo autorės nuomone,

biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai vertinti tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, įkainojimo

metodas yra tinkamesnis nei įsigijimo savikainos. Kai teigia, Stončiuvienė ir Zinkevičienė (2006) Lietuvoje

biologinio turto aktyvioji rinka susidaro, todėl darbo autorės nuomone, informacija rinkoje apie šį turtą būna

pagrįsta, susiformuojanti dabartinėmis ekonomikos sąlygomis ir manipuliuoti šiais duomenimis būtų sudėtinga.

Nepaisant visų prieš tai nurodytų tikrosios vertės, kaip įkainojimo metodo, trūkumų, egzistuoja dar vienas.

Lietuvoje, pagal galiojančius teisės aktus, tam tikrais atvejais, šio metodo naudoti negalima. Problemos, pasirenkant

įsigijimo savikainos ar tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, įkainojimo metodus, išryškėja pelno

mokesčio apskaitoje. LR Pelno mokesčio įstatyme (2001) numatyta, jog leidžiamais atskaitymais yra laikomos visos

per mokestinį laikotarpį su uždirbtomis pajamomis susijusios išlaidos, kurios buvo patirtos įsigyjant ar pasigaminant

turtą, įskaitant mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu. Todėl

skaičiuojant pelno mokestį, turtui vertinti pripažįstamas tik savikainos metodas.

Tai ypač aktualu LR žemės ūkio bendrovėms, kurios biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai įkainoti

taikė tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, įkainojimo metodą. Pasikeitus LR Pelno mokesčio įstatymo

nuostatoms ir atsiradus būtinybei skaičiuoti pelno mokestį, šios įmonės susidūrė su problema dėl tikslaus ir teisingo

apmokestinamojo pelno bei pelno mokesčio apskaičiavimo.

Vertinant biologinį turtą ir iš jo gautą žemės ūkio produkciją tikrąja verte, finansiniai rezultatai finansinėse

ataskaitose yra pateikiami tuo laikotarpiu, kada susidaro, neatsižvelgiant į tai, ar biologinis turtas bei žemės ūkio

produkcija buvo parduota ar neparduota. Todėl vertinant minėtą turtą tikrąja verte, finansinėje apskaitoje atspindimas

pelno (nuostolių) susidarymas nuo biologinio turto ar žemės ūkio produkcijos atsiradimo iki jo realizavimo, o ne tik

realizavimo momentu. Tokiu būdu nesivadovaujama realizacijos postulatu. Vis dėlto, jei biologinis turtas ir žemės

ūkio produkcija įkainota tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, įkainojimo metodu, tai prieš skaičiuojant

pelno mokestį ūkio subjektas turėtų atlikti tam tikrus perskaičiavimus. Turėtų būti kaupiami duomenys apie visus

nuolatinius skirtumus, susidarančius dėl skirtingo vertinimo finansinėje ir mokestinėje apskaitoje bei šiais skirtumais

koreguojama apskaitinio pelno suma.

Šis procesas yra sudėtingas, reikalaujantis darbo sąnaudų, tačiau norint atspindėti tikrą ir teisingą vaizdą

finansinėse ataskaitose, biologinį turtą ir žemės ūkio produkciją reikėtų įkainoti tikrosios vertės, atėmus pardavimo

vietos išlaidas, įkainojimo metodu, o tam, kad finansinė apskaita būtų suderinta su mokestine – koreguoti finansinės

apskaitos informaciją.

129

Išvados

1. Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos įsigijimo – pasigaminimo savikaina apskaičiuojama, prie to turto

vertės pridedant visas su jo įsigijimu bei pasigaminimu susijusias išlaidas. Tikroji biologinio turto ir žemės ūkio

produkcijos vertė, atėmus pardavimo vietos išlaidas, nustatoma kaip kaina, už kurią vertinimo dieną

dabartinėmis rinkos sąlygomis būtų parduotas turtas pagal tvarkingą sandorį tarp rinkos dalyvių.

2. Dėl nuolatinių biologinio turto kiekybinių ir kokybinių pokyčių, biologinio turto faktinė pasigaminimo ar

įsigijimo savikaina ne visada atspindi realią šio turto vertę. Todėl biologinio turto ir iš jo gautos žemės ūkio

produkcijos įkainojimas įsigijimo – pasigaminimo savikaina gali neatspindėti tikro ir teisingo vaizdo

finansinėse ataskaitose.

3. Biologiniam turtui ir žemės ūkio produkcijai vertinti, tinkamesnis būtų tikrosios vertės, atėmus pardavimo

vietos išlaidas, įkainojimo metodas, kuris labiau atspindėtų biologinių pokyčių sąlygojamus turto vertės

pokyčius ir būtų geresnis pasirinkimas tikram ir teisingam vaizdui apskaitoje bei finansinėje atskaitomybėje

pateikti. Tačiau tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, įkainojimo metodo taikymas apsunkina

pelno mokesčio apskaitą, t.y. apmokestinamojo pelno skaičiavimą.

Literatūra

1. ARGILES, J., GARCIA – BLANDON, J., MONLLAU, T. 2011. Fair value versus historical cost-based valuation for

biological assets: predictability of financial information. Revista de Contabilidad - Spanish Accounting Review. Vol. 14 Issue

2, p. 87 – 113.

2. BAJORIŪNAITĖ, B. 2006. Naujas turto įvertinimo būdas – TIKROJI VERTĖ. Apskaitos ir mokesčių apžvalga.

[interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 5 d.]. Prieiga per internetą:< http://www.buhalteris.lt/lt/?cid=821&new_id=613 >.

3. BAKER, P. S. 2011. An Examination of Potential Changes in Ratio Measurements Historical Cost versus Fair Value

Measurement in Valuing Tangible Operational Assets. Journal of Accounting and Finance. Vol. 11(2). p. 170 – 176.

4. CARROLL, T., LINSMEIER, T. J., PETRONI, K. R. 2003.

The Reliability of Fair Value versus Historical Cost Information: Evidence from Closed-End Mutual Funds. Journal of

Accounting, Auditing & Finance. Vol. 18 Issue 1, p. 1 – 23.

5. CASCINI, K. T., DELFAVERO A. 2011. An Evaluation Of The Implementation Of Fair Value Accounting: Impact On

Financial Reporting. Journal of Business & Economics Research. Vol. 9, No. 1, p. 1 – 16.

6. COMZA, I., D. 2009. Historical cost versus fair value. Annals of the University of Oradea, Economic Science Series. Vol. 18

Issue 3, p. 860 – 8 65.

7. HANSELMAN, O. 2009. Full Fair Value Accounting: Its Time Has Come. Journal of Performance Management. Vol. 22

Issue 3, p. 3 – 19.

8. KRUMWIEDE, T. 2008. Why historical cost accounting makes sense. Strategic Finance. Vol. 90 Issue 2, p. 33 – 39.

9. LANDSMAN, R., W. 2007. Is fair value accounting information relevant and reliable? Evidence from capital market

research. Accounting and business research special issue: international accounting policy forum. p. 19 – 30.

10. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas. 2001. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=157066&Condition2= >.

11. RAYMAN, R. A. 2007. Fair value accounting and the present value fallacy: the need for an alternative conceptual framework.

British Accounting Review, 39, p. 211 – 225.

12. RUDŽIONIENĖ, K. 2008. Finansinių ataskaitų elementų įvertinimo būdai Lietuvoje. Ekonomika ir vadyba. Nr. 13, p. 56 –

61.

13. STONČIUVIENĖ, N., ZINKEVIČIENĖ, D. 2006. Biologinio turto tikrosios vertės nustatymo algoritmas. Management

Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development. 2006, Nr. 7, p. 148 – 151.

14. Tarptautiniai apskaitos standartai [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 25 d.]. Prieiga per internetą:

<www.apskaitosinstitutas.lt>.

15. Verslo apskaitos standartai [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 25 d.]. Prieiga per internetą: <www.apskaitosinstitutas.lt>.

130

16. WATTS, R.L. 2003. Conservatism in accounting. Part I: explanations and implications. Accounting Horizons, 17(3), 207 –

221.

17. ZINKEVIČIENĖ, D. 2009. Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos vertinimas finansinėje ir mokestinėje apskaitoje.

Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 19 (4). p. 93 – 102.

18. ZINKEVIČIENĖ, D., STONČIUVIENĖ, N. 2004. Biologinio turto įkainojimo problemos. Žemės ūkio mokslai. Nr.3, p. 62 –

67.

Summary

Evaluation of Biological Asset and Agricultural Production: Theoretical Aspect

Nowadays agricultural companies often confronts with problem, which method to use for biological asset and agricultural

production evaluation. Accordingly to this situation, the aim of this research was to analyze historical cost and fair value based

evaluation methods benefits and weaknesses and substantiate which method is more appropriate for biological asset and

agricultural production evaluation. In research was identified, that due to the continuous biological asset quantitative and

qualitative changes, actual historical costs of biological asset do not always reflect the real value of this property. Therefore,

evaluating this asset with historical costs method may not reflect a true and fair view in the financial statements. To evaluate

biological asset and agricultural production is proper to use fair value, net of sale costs, valuation method, which would more

represent changes of biological asset and would be better choice for a true and fair view in accounting and financial statements to

represent. However, the fair value, net of sale costs, evaluation method complicates the accounting for income taxes.

Mokslinio darbo vadovė prof. dr. Danutė Zinkevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

131

ĮMONĖS TIKROSIOS VERTĖS NUSTATYMO METODIKA TAIKANT

DISKONTUOTŲ PINIGŲ SRAUTŲ METODĄ

Neringa Beniušytė


Įvadas

Bet kuris įmonės vadovas pritartų, jog įmonės vertė yra vienas iš svarbiausių kriterijų, priimant investavimo

ar valdymo sprendimus. Įmonės vertinimas yra neatsiejamas procesas įmonių įsigijimo, susijungimo, privatizacijos

procesų analizėje bei teisingų sprendimų priėmime, nes akcijų rinkos kaina dažnai neteisingai parodo tikrąją akcijų

vertę. Įmonės tikrosios vertės nustatymu suinteresuotas gali būti ne tik įmonės savininkas, bet ir kontrolės

institucijos, draudimo kompanijos, kredito įstaigos, investuotojai bei akcininkai.

Vienas sudėtingiausias ir universaliausias metodas, kuris padeda atskleisti tikrąją veikiančios įmonės vertę,

yra diskontuotų pinigų srautų (DCF) metodas. Šis metodas yra plačiai analizuojamas mokslininkų tarpe, tačiau iki

šiol mokslininkai daugiau dėmesio skiria vertinant akcines bendroves. Lietuvoje dauguma įmonių nėra

listinguojamos vertybinių popierių biržose, todėl mokslinė problema yra itin aktuali, lėmusi tai, kad atsirado poreikis

parengti metodiką, skirtą uždarosios akcinės bendrovės (UAB) tikrajai vertei nustatyti.

Darbo objektas – įmonės tikroji vertė.

Darbo tikslas – parengti uždarosios akcinės bendrovės tikrosios vertės nustatymo metodiką taikant DCF

metodą.

Tyrimo tikslui pasiekti keliami uždaviniai:

1. Pateikti laisvųjų pinigų srautų prognozavimo metodiką.

2. Parengti diskonto normos nustatymo metodiką.

3. Parengti tęstinės vertės skaičiavimo metodiką.

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė ir sintezė, loginė analizė, palyginimas, grafinis vaizdavimas.

Tyrimo rezultatai

Vertinant įmonę DCF metodu laikomasi tęstinės veiklos principo, reiškiančio, jog įmonė yra įkurta neribotam

laikui bei artimiausioje ateityje neketina nutraukti savo veiklos. Pinigų srautai paprastai skaidomi į dvi dalis: į

apibrėžto laikotarpįo pinigų srautus ir pinigų srautus, gautinus po apibrėžto laikotarpio pabaigos. Taigi, vertinant

įmonę DCF metodu naudojama ši vertės nustatymo formulė (Aleknevičienė, 2011; Ribal, Blasco, Segura, 2010;

Damodaran, 2002; Petersen, Plenborg, Scholer, 2006):

n

n

n

n

WACC

TV

WACC

FCF

WACC

FCF

WACC

FCFCV

1111 2

21 (1)

čia: CV – įmonės vertė;

FCF – laisvieji pinigų srautai;

WACC – vidutinė svertinė kapitalo kaina;

TV – galutinė (tęstinė) vertė.

Iš 1 formulės matoma, jog norint nustatyti įmonės tikrąją vertę DCF metodu, neužtenka apskaičiuoti

laisvuosius pinigų srautus ir juos diskontuoti, todėl sudaroma tokia metodikos kūrimo eiga (1 pav.):

Įmonės praeities rezultatų

analizė ir laisvųjų pinigų

srautų prognozavimas

Diskonto normos

nustatymas

Tęstinės vertės

apskaičiavimas

Įmonės tikrosios

vertės

nustatymas

132

1 pav. Diskontuotų pinigų srautų metodo taikymo etapai (sudaryta autorės)

Pirmasis vertinimo etapas apima laisvųjų pinigų srautų prognozę apibrėžtam laikotarpiui, todėl būtina daryti

prielaidas apie įmonės ateities situaciją (Steiger, 2010). Darant prielaidas apie ateitį yra labai svarbu suprasti

vertinamos įmonės praeitį. Penman (2010) siūlo atlikti įmonės finansinių ataskaitų straipsnių kitimo analizę, siekiant

apžvelgti kaip keitėsi atskirų finansinių ataskaitų straipsniai. Dėl šios priežasties ilgo laikotarpio vertinamos įmonės

finansinei analizei pasitelkiami horizontaliosios ir vertikaliosios analizės metodai, kurie padeda įvertinti balanso ir

pelno (nuostolių) ataskaitų straipsnių kitimo dinamiką bei tendencijas.

Apžvelgus finansinių ataskaitų straipsnių dinamiką ir tendencijas, pereinama prie laisvųjų pinigų srautų

prognozės. Ribal, Segura, Blasco (2010) teigia, jog mažų ar uždarųjų akcinių bendrovių prognozės laikotarpis turi

būti pasirenkamas atsargiai, kadangi šiose įmonėse paprastai nėra strateginio planavimo. Petersen, Plenborg, Scholer

(2006) įžvelgia ir tai, jog uždarųjų akcinių bendrovių metinis pranešimas yra mažiau informatyvus, nei akcinių

bendrovių. Ribal, Segura, Blasco (2010), Petersen, Plenborg, Scholer (2006) atlikti tyrimai parodė, jog didesnė dalis

įmonės vertės nustatymo konsultantų ir analitikų naudoja vidutinį prognozavimo laikotarpį nuo vienų iki penkerių

metų. Remiantis šiais tyrimų rezultatais, laisvųjų pinigų srautų prognozę galima atlikti vidutiniam konsultantų ir

analitikų naudojamam prognozės laikotarpiui – trims metams. Straipsnio autorės nuomone, ilgesnio laikotarpio

prognozė būtų gana rizikinga, kadangi pakankamai sudėtinga prognozuoti ilgo laikotarpio šalies ekonominę situaciją

bei įmonėje galimus pokyčius.

Prognozuojant finansines ataskaitas pardavimo apimtys tampa vienu svarbiausių kintamųjų. Straipsnio autorės

nuomone, pasirenkant pardavimų prognozavimo metodą būtina atkreipti dėmesį į esamą bei tolimesnę

prognozuojamą ekonominę šalies situaciją. Dažniausiai pardavimų apimtims didelės įtakos turi šalies ekonominė

padėtis. Savaime suprantama, ilgalaikei prognozei netinka modeliai, naudojami trumpalaikei prognozei. Tokioms

prognozėms dažniausiai naudojami regresiniai modeliai, kurių laisvas kintamasis yra laikas (Boguslauskas, 1999).

Jeigu per ateinančius 3 prognozuojamus metus nėra numatomo ekonominio nuosmukio bei vertinamai įmonei nėra

būdingi sezoniniai pardavimų apimties svyravimai, pirmųjų metų pardavimų prognozavimas atliekamas pasitelkiant

tiesinės regresijos funkciją. Prognozuojant kitus 2 metus, daroma prielaida, kad pardavimai augs tokiu pat augimo

tempu, kaip ir pirmaisiais prognozuojamais metais. Jeigu per prognozuojamą laikotarpį numatomas ekonominis

nuosmukis, pardavimų prognozavimas atliekamas pasitelkiant prieš tai buvusio ekonominio nuosmukio pardavimų

apimčių augimo rodiklį. Norint apskaičiuoti šį rodiklį, būtina išskirti prieš tai buvusio ekonominio nuosmukio

pardavimų apimtis ir įvertinti jų augimo tempą, pagal kurį ir bus prognozuojamos pardavimo apimtys.

Kadangi dauguma minėtų ataskaitų straipsnių yra glaudžiai susijusios su pardavimų pokyčiais, todėl

reikalinga nusistatyti „savaimines“ sąskaitas (tiesiogiai susijusios su pardavimais). „Savaiminių“ sąskaitų

prognozavimas atliekamas pasitelkiant pardavimo procentų metodą. Pardavimo procentų metodas remiasi idėja, kad

įmonės turtas, skolos, sąnaudos yra susietos su įmonės pardavimų apimtimis (Rutkauskas, Stankevičius, 2004).

Straipsnius, kurie nepriklauso nuo įmonės pardavimų apimčių, galima prognozuoti remiantis struktūrizuotu interviu

su įmonės vadovu apie įmonės ateities perspektyvas bei planus.

Pagal Modigliani ir Miller bendrovės ekonominio turto vertė turi būti lygi pretenzijų į šį turtą vertei (Bienfait,

2008). DCF modelis vertina pinigų srautų sumą, tenkančią pretenzijų savininkams, įtraukiant tiek akcininkus tiek ir

kreditorius. Pinigų srautai, kurie yra pasiekiami visiems pretenzijų savininkams yra laisvieji pinigų srautai (Bienfait,

2008). Laisvieji pinigų srautai apskaičiuojami (Bienfait, 2008; Fernandez, 2008):

EBIT (1-T)

plius nusidėvėjimo sąnaudos

minus papildomas apyvartinis kapitalas

minus investicijos į ilgalaikį turtą

Lygu laisvieji pinigų srautai

čia: EBIT – pelnas prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius.

Antrasis etapas - diskonto normos nustatymas. Laisviesiems pinigų srautams diskontuoti pasitelkiama WACC.

WACC apskaičiuojama pagal 2 formulę (Aleknevičienė, 2011; Ribal, Segura, Blasco, 2010):

133

de rT1LrL1WACC (2)

čia: re - nuosavo kapitalo kaina;

rd - skolinto kapitalo kaina po mokesčių;

L – skolinto kapitalo dalis turte;

T – pelno mokesčio tarifas.

WACC turi tam tikrų apribojimų. Pirmiausia, Dolenc, Stubelj, Jerman (2010) analizuoja kokią WACC

naudoti - dabartinę ar ilgo laikotarpio. Minėti mokslininkai teigia, jog geriausia naudoti ilgo laikotarpio WACC,

kadangi ilgalaikėje perspektyvoje WACC išsilygina, todėl yra mažesnė rizika, jog tuo metu esanti WACC yra

paveikta ekonominio nuosmukio ar pakilimo. Taip pat diskontuojant visus būsimus pinigų srautus naudojant pastovią

WACC daroma prielaida, kad įmonė valdo kapitalo struktūrą nekintamu skolos ir vertės santykiu (D/E+D)(Bienfait,

2008; Colon-De-Armas, 2008). Tačiau daugelis mokslininkų (Aleknevičienė, 2011; Jennergren, 2011; Bienfait,

2008; Ribal, Segura, Blasco, 2010) teigia, jog dažniausiai praktikoje kiekvienos įmonės kapitalo struktūra nėra

pastovi ir ji kinta laike, todėl yra būtina rebalansuoti kapitalo struktūrą. Atliekant šį veiksmą, naudinga mąstyti

“tikslinės” kapitalo struktūros kategorijomis, nes kapitalo struktūra bet kokiu laiko momentu gali neatspindėti tos

kapitalo struktūros, kuri galėtų nusistovėti laikui bėgant. Bet kurios įmonės tikslinė kapitalo struktūra priklauso nuo

pačios įmonės pasirinkimo, kurį sąlygoja įvairūs veiksniai. Didelėse įmonėse finansų analitikai nustato tikslinę

kapitalo struktūrą, o mažesnėse įmonėse dažniausiai ji nėra nustatoma. Tą patvirtino ir Manaseer, Gonis (2011)

tyrimo rezultatai, jog dauguma įmonių finansuoja veiklą skolomis ne tam, kad priartėtų prie tikslinės kapitalo

struktūros, o kad finansuotų savo biudžeto deficitą. Tokiu atveju įmonė skolinasi ar didina nuosavą kapitalą pagal

savo poreikius, tačiau Forsaith (2002) teigia, jog UAB pakankamai sunku išlaikyti tikslinę kapitalo struktūrą, nes jos

turi daugiau skolinimosi apribojimų. Vertinant UAB, kuri nenusistačiusi tikslinės kapitalo struktūros,

apskaičiuojamas jos ilgo laikotarpio skolinto kapitalo dalies turte vidurkis. Skolinto kapitalo dalis turte

apskaičiuojama pagal 3 formulę (Aleknevičienė, 2011):

L=D/(D+E) (3)

čia: D – įsiskolinimų vertė;

E – nuosavybės vertė.

Norint apskaičiuoti WACC, reikia žinoti nuosavo ir skolinto kapitalo kainą. Nuosavo kapitalo kaina

dažniausiai yra nustatoma naudojant kapitalo įkainojimo modelį (CAPM) (Moon, Leblanc, 2008). Damodaran

(2002), McConaughy (2009), Pattitoni, Petracci, Poti (2012), Petersen, Plenborg, Scholer (2006) vieningai teigia, jog

akcinių bendrovių savininkai diversifikuoja savo investicijas, todėl patiria tik įmonės sisteminę riziką. Tačiau

vertinant uždarąsias akcines bendroves kyla problema, jog šių įmonių savininkai nediversifikuoja savo investicijų,

todėl patiria bendrą riziką, kurią Damodaran pavadino „bendrąja beta“. Tokiu atveju CAMP taikymas tampa

komplikuotas, nes šiame modelyje naudojama tik įmonės sisteminė rizika. Pasak MsAfee (2008), bendrąją riziką,

kurią prisiima nelistinguojamos vertybinių popierių biržoje įmonės savininkas, gana tiksliai matuoja grąžos

standartinis nuokrypis, todėl pasitelkiama McConaughy (2009) pasiūlyta modifikuota CAMP:

fmmyfe rrSTDEV/STDEVrr (4)

čia: mr - rinkos portfelio grąža;

fr - nerizikinga palūkanų norma;

mSTDEV - rinkos portfelio standartinis nuokrypis;

ySTDEV - nuosavybės grąžos standartinis nuokrypis.

Nuosavo kapitalo kainai skaičiuoti reikalingas nerizikingas pelningumas. Dauguma mokslininkų (Damodaran,

2002; Moon, LeBlanc, 2008; Boudreaux, Rao, Underwood, Rumore, 2011; Grabowski, 2011; ir kt.) sutinka, kad

nerizikingą pelningumą galima nustatyti, analizuojant investicijų į vyriausybės vertybinių popierių pelningumą.

Vertinant įmones gana svarbu atsižvelgti į prognozės laikotarpį ir pasirinkti tokį vyriausybės vertybinių popierių

terminą, kuris būtų kuo arčiau jo. Anot Ryland (2003), jei investavimo horizontas yra penkeri metai, tada vidutinį

134

nerizikingą pelningumą reikėtų skaičiuoti tik iš penkerių metų termino vyriausybės obligacijų. Kadangi iždo

vekseliai yra trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai, todėl jie neatitinka straipsnio autorės parinkto

prognozės laikotarpio. Prognozės laikotarpis yra 3 metai, todėl reikalinga naudoti šio laikotarpio LR Vyriausybės

obligacijų palūkanų normos aritmetinį vidurkį.

Kadangi įmonėms, kurių akcijomis viešai neprekiaujama, neįmanoma remtis akcijų rinkos kainomis, tenka

remtis apskaitos informacija. Dėl šios priežasties svarbu pasirinkti tinkamą grąžos rodiklį. Adams, Manners,

Astrashan ir kt. (2004) teigia, kad nuosavo kapitalo kaina yra investuotojų lūkesčių išraiška. Mokslinėje literatūroje

dažniausiai įvardijami nuosavo kapitalo grąžos (ROE) ir turto pelningumo (ROA) rodikliai. Anot MsAfee (2008),

Cohen, Polk and Vuolteenaho (2009), Aleknevičienės (2012) grąžai matuoti geriausiai tinka ROE rodiklis, todėl, kad

jis parodo savininkų uždirbtą grąžą, o ROE standartinis nuokrypis – bendrą riziką. ROE apskaičiuojamas pagal 5

formulę:

ROE = Grynas pelnas/ Akcininkų nuosavybė (5)

Skaičiuojant rinkos portfelio grąžos standartinį nuokrypį kyla indekso pasirinkimo problema. Rinkos portfelio

pasirinkimas tarp šalies ir pasaulinio indekso priklauso nuo pasaulinės rinkos integracijos (Aleknevičienė, 2012).

Pasak Arouri, Jawadi (2009) rinkos laikomos integruotomis, jeigu jose vyrauja bendra tendencija, t.y. jos juda kartu.

Koedijk, Kool, Schotman, Dijk (2002) teigia, jog visas pasaulis yra finansiškai integruotas, tačiau straipsnio autorė

mano, jog neįmanoma visoms šalims pasirinkti ir naudoti vieną modelį, kadangi dalis pasaulio šalių priskiriamos

kylančioms rinkoms, o kita – išsivysčiusioms rinkoms. Nuo 1980 metų kylančių akcijų rinkos buvo matomos kaip

perspektyviausia sritis investicijoms, ypač jei, tikimasi gauti didelį pelną. Tačiau kylačios rinkos nėra homogeniškos

ir jų finansinės integracijos dinamika gerokai skiriasi (Arouri, Jawadi, 2009). Anot Hassene (2012), kylančių rinkų

investicijų grąža santykinai mažai koreliuoja su išsivysčiusiomis rinkomis. Straipsnio autorės nuomone, tai parodo,

kad tarp kylančių ir išsivysčiusių rinkų nėra pastebima bendra tendencija, todėl jos nejuda bendra kryptimi. Tą

patvirtina ir Hassene (2012), kuris prieštarauja Koedijk, Kool, Schotman, Dijk (2002) ir teigia, jog besivystančios

rinkos nėra integruotos į tarptautinę rinką, todėl anot šio mokslininko, nėra visiškai integruotos finansų rinkos.

Apibendrinus galima daryti išvadą, jog rinkos portfelio pasirinkimas priklauso nuo šalies finansinės integracijos

lygio pasaulyje.

Lietuva turi gana didelę regioninę integraciją su Latvijos ir Estijos vertybinių popierių rinkomis, todėl bet kuri

įmonė, kurios akcijomis nėra viešai prekiaujama, gali investuoti ne tik į savo šalį, bet ir Latviją bei Estiją. Dėl didelės

Baltijos šalių regioninės integracijos siūloma naudoti regioninės rinkos indeksą (OMXBB), nes šis indeksas parodo

bendrą VP rinkos tendenciją ir yra pristatomas kaip ekonomiškai efektyvus indeksas, pagal kurį investuotojai gali

sudaryti VP portfelį. Šį indeksą sudaro visų sektorių didžiausios kapitalizacijos ir likvidžiausių bendrovių akcijos,

kuriomis prekiaujama NASDAQ OMX Baltijos šalių VP biržos. Naudojantis kiekvienos į OMXBB indeksą įtrauktos

įmonės finansinėmis ataskaitomis, apskaičiuojamas tiriamojo laikotarpio ROE. Apskaičiavus kiekvienų metų ROE,

skaičiuojamas standartinis nuokrypis, o rinkos portfelio grąžai - ROE aritmetinis vidurkis.

Kadangi Lietuvoje uždarosios akcinės bendrovės neleidžia obligacijų, mažesnėms įmonėms nėra

nustatinėjami skolinimosi reitingai, todėl jų skolinto kapitalo kaina bus matuojama pasitelkiant paskolos palūkanų

normą po mokesčių. Skolinto kapitalo kaina skaičiuojama pagal 6 formulę (Aleknevičienė, 2011; Steiger, 2008;

Damodaran, 2002):

iT1rd (6)

čia: i – metinė palūkanų norma.

Kaip matyti iš 6 formulės, skolinto kapitalo kaina yra nustatoma atsižvelgiant į pelno apmokestinimą, kadangi

palūkanos yra įskaičiuojamos į finansinės veiklos sąnaudas ir neapmokestinamos (Aleknevičienė, 2011).

Trečiasis etapas yra tęstinės vertės apskaičiavimas. Mokslinėje literatūroje yra pateikiama ne viena tęstinės

vertės formulė, tačiau labiausiai paplitęs pastovaus augimo modelis. Tiek pastovaus augimo modelis, tiek daugelyje

kitų modelių neatsižvelgiama į investicijų ir augimo tempo ryšį. Pasak Koller, Goedhart, Wessels (2005), Lutolf-

Carroll, Pirnes (2009) įmonė gali augti, bet ji gali ir nekurti vertės. Jei įmonė auga investuodama savo kapitalą į

projektus, uždirbančius mažiau nei reikalaujama grąža iš investicijų, tai šie investiciniai sprendimai sunaikina

135

akcininkų turto vertę. Atsižvelgiant į tai, 7 formulė, pagal kurią bus apskaičiuojama tęstinė vertė, padeda įvertinti

augimo tempo ir investicijų ryšį (Damodaran, 2002; Lutolf-Carroll, Pirnes, 2009):

nn

n

n

gWACC

ROIC

g1T1EBIT

TV

(7)

čia: g – augimo tempas po apibrėžto laikotarpio;

ROIC – investuoto kapitalo grąža;

Anot Lutolf-Carroll, Pirnes (2009) įmonių vertintojai naudoja šią formulę dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia,

didėjant augimo tempui tęstinės vertės išraiškoje nėra automatiškai kuriama pridėtinė vertė. Dažniausiai įmonės

tęstinė vertė skaičiuojama neatsižvelgiant į galimą augimo tempo poveikį reikalingoms ilgalaikėms investicijoms ar

apyvartinio kapitalo poreikiui. Antra, augimas padeda sukurti vertę akcininkams kai investicijų grąža viršija kapitalo

kainą. (Lutolf-Carroll, Pirnes, 2009).

Pasak daugelio mokslininkų (Lubian, 2010; Ribal, Blasco, Segura, 2010; Koller, Goedhart, Wessels, 2005)

yra gana sudėtinga tiksliai apskaičiuoti tęstinės vertės augimo tempą. Dėl šios priežasties prieš tai minėti

mokslininkai teigia, jog tęstinės vertės augimo tempas turėtų būti mažesnis arba lygus ekonomikos augimo tempui.

Stenberg (2008), Ribal, Segura (2010), Lubian (2010) siūlo augimo tempą prilyginti šalies BVP augimo tempą,

kadangi daugumos brandžių sektorių įmonių metinis augimo tempas dažniausiai neviršija BVP augimo tempo. Kyla

problema, jog prieš tai minėti mokslininkai tik siūlo nuolatinio augimo tempą nustatyti pagal šalies BVP augimo

tempą, tačiau neįrodė jų tarpusavio ryšio. Straipsnio autorės nuomone, visos pasaulio šalys yra skirtingos, todėl

būtina atsižvelgti į Lietuvos įmonių veiklos rezultatų ir BVP tarpusavio ryšių tyrimus, atliktus Lietuvoje. Straipsnio

autorė mano, jog įmonės augimui daugiausiai įtakos turi pardavimo apimčių pokyčiai, todėl būtina nustatyti

pardavimų ir BVP tarpusavio ryšį. Kadangi pakankamai sudėtinga rasti tokius tyrimus ne tik lietuvių, bet ir užsienio

literatūroje, Stundžienė ir Bliekienė (2012) atliko tyrimą, kuriame tyrė kaip šalies ekonominės būklės pasikeitimas

veikia Lietuvos įmonių veiklos rezultatus. Mokslininkės nustatė, jog pardavimų pajamų ir BVP koreliacija yra 0,99.

Tai parodo jų tiesinę priklausomybę, todėl tęstinės vertės augimo tempą galima nustatyti pagal prognozuojamą BVP

augimo tempą.

Norint apskaičiuoti tęstinę vertę pagal pateiktą 7 formulę, būtina apskaičiuoti ir investuoto kapitalo grąžą.

Investuoto kapitalo grąža apskaičiuojama pagal 8 formulę (Lutolf-Carroll, Pirnes, 2009):

kapitalassInvestuota

T1EBITROIC

(8)

ROIC yra įmonės laukiamas investuoto kapitalo pelningumas. Investuotas kapitalas - turto ir trumpalaikių

įsipareigojimų, už kuriuos nemokamos palūkanos, skirtumas.

Apskaičiuota tęstinė vertė yra įmonės vertė prognozuojamo laikotarpio pabaigoje. Ši vertė diskontuojama

taikant WACC ir gaunama dabartinė tęstinės vertės reikšmė.

Apibendrinant straipsnyje pateiktą įmonės tikrosios vertės nustatymo DCF metodu eigą, buvo sudaryta UAB

tikrosios vertės nustatymo loginė schema, kuri ir parodo tris pagrindinius DCF metodo etapus, pagal kuriuos galima

nustatyti UAB tikrąją vertę (žr. 2 pav.).

136

2 pav. Įmonės tikrosios vertės nustatymo DCF metodu loginė schema (sudaryta autorės)

Išvados

1. Iki šiol mokslininkai daugiau dėmesio skiria vertinant įmones, kurių akcijomis yra viešai prekiaujama, tačiau

Lietuvoje dauguma įmonių nėra listinguojamos vertybinių popierių biržose, todėl mokslinė problema yra itin

aktuali, lėmusi tai, kad atsirado poreikis parengti metodiką, skirtą UAB tikrajai vertei nustatyti.

2. Dėl neaiškios investicinės politikos įmonėse, kurios nėra listinguojamos vertybinių popierių biržoje, laisvųjų

pinigų srautų prognozė atliekama vidutiniam konsultantų ir analitikų naudojamam prognozės laikotarpiui – trims

metams. Ilgesnio laikotarpio prognozė būtų gana rizikinga, kadangi pakankamai sudėtinga prognozuoti ilgo

laikotarpio šalies ekonominę situaciją.

3. Diskonto normai nustatyti naudojama WACC. Skaičiuojant UAB nuosavo kapitalo kainą kyla problema, kad

UAB savininkai nediversifikuoja savo investicijų ir patiria bendrą riziką, todėl skaičiuojant nuosavo kapitalo

kainą pasitelkiama McConaughy (2009) pasiūlyta modifikuota CAMP, tinkanti įmonėms, kurių akcijomis viešai

neprekiaujama. Kadangi Lietuvoje UAB neleidžia obligacijų, mažesnėms įmonėms nėra nustatinėjami

skolinimosi reitingai, jų skolinto kapitalo kaina matuojama pasitelkiant paskolos palūkanų normą po mokesčių.

4. UAB dažniausiai nenustato tikslinės kapitalo struktūros arba pakankamai sunku ją išlaikyti, nes jos turi daugiau

skolinimosi apribojimų, todėl vertinant UAB, kuri nenusistačiusi tikslinės kapitalo struktūros, apskaičiuojamas

jos ilgo laikotarpio skolinto kapitalo dalies turte vidurkis.

5. Dažniausiai tęstinė vertė skaičiuojama neatsižvelgiant į galimą augimo tempo poveikį reikalingoms ilgalaikėms

investicijoms ar apyvartinio kapitalo poreikiui, todėl tęstinei vertei apskaičiuoti naudojama formulė, kuri įvertina

investicijų ir augimo tempo ryšį. Dėl sudėtingo tęstinės vertės augimo tempo nustatymo, augimo tempas

1CF 2CF

3CF

Diskontuojama vidutine svertine kapitalo kaina (WACC)

Nuosavo kapitalo kaina ( er ) Skolinto kapitalo kaina ( dr ) Skolinto kapitalo dalis turte (L)

iT1rd

Nerizikingas

pelningumas ( fr ) + m

y

STDEV

STDEV X

LR Vyriausybės

obligacijų

pelningumas

Vertinamos įmonės ROE

standartinis nuokrypis / OMXBB

ROE standartinis nuokrypis

Rizikos premija

fm rr

OMXBB ROE aritmetinis

vidurkis – LR Vyriausybės

obligacijų pelningumas

Tikslinė

kapitalo

struktūra

Tęstinė vertė

nn

n

n

gWACC

ROIC

g1T1EBIT

g – prognozuojamas

BVP augimas EBIT(1-T)

+nusidėvėjimo sąnaudos

-papildomas apyvartinis

kapitalas

-investicijos į ilgalaikį turtą

= Laisvieji pinigų srautai

2

1

3

ĮMONĖS

VERTĖ

137

prilyginamas šalies BVP augimo tempui, kadangi daugumos brandžių sektorių įmonių metinis augimo tempas

dažniausiai neviršija BVP augimo tempo.

Literatūra

1. ADAMS A.F.; MANNERS G.E.; ASTRASHAN J.H.; MAZZOLA P. 2004. The Importance of Integrated Goal Setting: The

Application of Cost-of-Capital Concepts to Private Firms. Family Business Review, vol. 17, no 4, p. 287–302.

2. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2011. Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Spalvų kraitė.

3. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2012. Cost of Equity Capital in Agricultural Organizations: Theoretical Approach and Empirical

Analysis. Economics and Rural Development, vol.8, no.2, p, 7-14.

4. AROURI, M.; JAWADI, F. 2009. Stock Market Integration in Emerging Countries: Further Evidence from the Philippines

and Mexico. International Journal of Economics & Finance, vol. 2, issue 5, p. 79-90.

5. BIENFAIT, F. 2008. A note on valuation models: CCFs vs. APV vs. WACC. Harvard Business school. International

Finance Management. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 gruodžio 24 d.]. Prieiga per internetą:

http://people.hbs.edu/mdesai/IFM05/Bienfait.pdf

6. BOGUSLAUSKAS, V. 1999. Ekonometrija. Kaunas: Technologija.

7. BOUDEREX, D.; RAO, S.; UNDERWOOD, J.; RUMORE, N. 2011. A new and better way to measure the cost of equity

capital for small closely held firms. Journal of Business & Economics Research, vol. 9, no.1, p. 91-98.

8. COHEN, R.; POLK, C., VUOLTEENAHO, D. J. 2009. The Price is (Almost) Right. The Journal of Finance, 64 (6), p.

2739–2782.

9. COLON-DE-ARMAS, C. 2008. The weighted average cost of capital: a note on its correct use and interpretation. Review of

Business Research, vol. 8, issue 2, p. 113-117.

10. DAMODARAN, A. 2002. Investment valuation: Tools and techniques for determining the value of any asset. New York:

John Wiley & Sons, Inc.

11. DOLENC, P.; STUBELJ, I.; JERMAN, M. 2010. Estimating WACC in times of current financial crisis. XI International

Scientific Conference: Individuals, Society, State in Changing Economic Circumstances, p. 23-30.

12. FERNANDEZ, P. 2008. Levered and unlevered beta. Madrid: IESE Business Scool. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 gruodžio

26 d.]. Prieiga per internetą: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=303170

13. FORSAITH, D. 2002. Equity financing patterns amongst Australian manufacturing SMEs. Research Paper Series,

[interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. vasario 02 d.]. Prieiga per internetą: http://www.flinders.edu.au/sabs/business-

files/research/papers/2002/02-06.pdf

14. GRABOWSKI, R. 2011. Developing the cost of equity capital: risk-free rate and ERP during periods of “flight to quality”.

Business Valuation review, [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 26 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.duffandphelps.com

15. HASSENE, B. 2012. International Financial Market’s Integration and Modelling Returns of Risky Assets. Journal of Modern

Accounting and Auditing, vol. 8, no. 7, p. 1042-1051.

16. JENNERGREN, P. 2011. A Tutorial on the Discounted Cash Flow Model for Valuation of Companies. SSE/EFI Working

Paper Series in Business Administration no. 1998:1. [žiūrėta 2013 sausio 2 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.docstoc.com/docs/4777233/Discounted-Cash-Flow

17. KOLLER, T.; GOEDHART, M.; WESSELS, D. 2005. Valuation: Measuring and Managing the Value of Companies.

McKinsey & Company, 4th ed. , John Wiley & Sons.

18. LUBIAN, L. 2010. Opening Terminal Value’s Black Box. IE Business School, [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 sausio 04 d.].

Prieiga per internetą: http://www.jlhpress.com/abe/proceedings10/lubian.pdf

19. LUTOLF-CARROLL, C.; PIRNES, A. 2009. From Innovation to Cash Flows: Value Creation by Structuring High

Technology Alliances). New York: John Wiley & Sons Ltd

20. MANASEER, M.; GONIS, E.; AL-HINDAWI, R.; SARTAWI, I. 2011. Testing the Pecking Order and the Target models of

Capital Structure: Evidence from UK. European Journal of Economics, Finance and Administrative Sciences. Issue 41

http://people.hbs.edu/mdesai/IFM05/Bienfait.pdf


http://www.flinders.edu.au/sabs/business-files/research/papers/2002/02-06.pdf



http://www.duffandphelps.com/SiteCollectionDocuments/Other/Grabowski

http://www.jlhpress.com/abe/proceedings10/lubian.pdf

http://www.bookdepository.co.uk/search/advanced?searchPublisher=John+Wiley+%26+Sons+Ltd

138

21. MCAFEE, W. 2008. The Emperors New Clothes: Quantifying Risk in the Private Company. A professional development

journal for the consulting disciplines, [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 25 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.docstoc.com/docs/3781176/A-PROFESSIONAL-DEVELOPMENT-JOURNAL-for-the-CONSULTING-

DISCIPLINES-The-Emperor

22. McCONAUGHY, D. L. 2009. The Cost of Capital for the Closely-held, Family-Controlled Firm. USASBE Proceedings, p.

1–13.

23. MOON G.; LEBLANC L. A. 2008. The Risk Adjustment of Required Rate of Return for Supply Chain Infrastructure

Investments. Transportation Journal, vol. 47, Issue 1, p. 5–16.

24. PATTITONI, P.; PETRACCI, B.; POTI V.; SPISNI, M. 2012. Cost of Entrepreneurial Capital and Under-diversification: A

Euro-Mediterranean Perspective. Research in International Business and Finance, 27, p. 12–27.

25. PENMAN, S. 2010. Financial statement analysis and security valuation. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. gruodžio 1d.].

Prieiga per internetą: http://www.gbv.de/dms/zbw/590131680.pdf

26. PETERSEN C.; PLENBORG; T., SCHOLER F., 2006. Issues in valuation of privately held firms. The Journal of Private

Equity, no.10, p.33-48.

27. RIBAL, J.; BLASCO, A.; SEGURA, B. 2010. Estimation of valuation multiples of Spanish unlisted food companies.

Spanish Journal of Agricultural Research, vol.8, no.4, p. 547-558.

28. RUTKAUSKAS, V.; STANKEVIČIUS, P. 2004. Finansų analizė, valdymas ir prognozavimas. Vilnius: Vilniaus

pedagoginio universiteto leidykla.

29. RYLAND, P. Risk-free Asset. 2003. Essential Investment. Database: Business Source Complete, p. 169–169.

30. STEIGER, F. 2010. The validity of company valuation using discounted cash flow methods. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m.

gruodžio 3d.]. Prieiga per internetą: http://arxiv.org/ftp/arxiv/papers/1003/1003.4881.pdf

31. STUNDŽIENĖ, A.; BLIEKIENĖ, R. 2012. Ekonomikos svyravimų įtaka įmonių veiklos rezultatams. Business: Theory &

Practice, vol. 13, issue 1, p. 5-17.

Summary

Estimation of Company's Fair Value using Discounted Cash Flow Method

Value of the company is one of the most important criteria in making investment or management decisions. The scientific

literature describes many different methods of estimation of company value, but one of most difficult and versatile method which

helps to reveal the fair value of an existing business is the discounted cash flow method. This method is widely analyzed among

scientists, but until now, scientists have focused on the assessment of companies whose shares are publicly traded. In Lithuania

most of the companies are not listed on stock exchange market, and scientific problem is particularly actual, leading to the need to

develop a methodology of estimation of fair value for private companies.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.docstoc.com/docs/3781176/A-PROFESSIONAL-DEVELOPMENT-JOURNAL-for-the-CONSULTING-DISCIPLINES-The-Emperor

http://www.docstoc.com/docs/3781176/A-PROFESSIONAL-DEVELOPMENT-JOURNAL-for-the-CONSULTING-DISCIPLINES-The-Emperor

http://www.gbv.de/dms/zbw/590131680.pdf

http://arxiv.org/ftp/arxiv/papers/1003/1003.4881.pdf

139

ATSARGŲ VALDYMO METODIKA TAIKANT EKONOMIŠKO

UŽSAKYMO DYDŽIO SISTEMĄ

Indrė Gustaitė


Įvadas

Efektyvus atsargų valdymas leidžia įmonei gerinti jos veiklos rezultatus. Atsargų valdymas yra svarbus, nes į

atsargas yra investuojama daug pinigų, jų planavimo, organizavimo, išlaikymo ir kitos sąnaudos neretai būna didelės.

Tam, kad įmonė efektyviai valdytų atsargas, ji turi taikyti tinkamą atsargų valdymo sistemą. Šiame straipsnyje

pateikiama atsargų valdymo metodika taikant ekonomiško užsakymo dydžio sistemą, kuri leidžia minimizuoti

atsargų valdymo išlaidas. Taip pat šios sistemos pagalba galima padėti įmonei atsakyti į du pagrindinius atsargų

valdymo klausimus (kiek atsargų užsakyti ir kada užsakyti), tačiau ši sistema turi daug apribojimų, tokių kaip

paklausa ir pristatymo laikas turi būti žinomi ir nekintami dydžiai, atsargų kaina turi būti pastovi ir nesikeisti nuo

užsakymo dydžio, neturi būti pasibaigusių atsargų ir kt. Taigi reikia atlikti tam tikrus sistemos koregavimus, kurie

leistų sistemą pritaikyti netobulos rinkos sąlygoms.

Tyrimo tikslas – parengti įmonės atsargų valdymo metodiką taikant ekonomiško užsakymo dydžio sistemą ir

keičiant atsargų užsakymo periodiškumą.

Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami uždaviniai:

1. parengti ekonomiško atsargų užsakymo dydžio apskaičiavimo metodiką;

2. parengti ekonomiško atsargų užsakymo intervalo apskaičiavimo metodiką.

Tyrimo objektas – atsargų valdymas.

Tyrimo metodai. Rengiant ekonomiško atsargų užsakymo dydžio ir intervalo apskaičiavimo metodiką

taikyta mokslinės literatūros analizė, sintezė, sisteminimas bei loginė analizė.

Rezultatai

Ekonomiško užsakymo dydžio atveju užsakymo kiekis yra pastovus. Norint apskaičiuoti užsakymo dydį,

reikia žinoti atsargų laikymo, užsakymo ir išsekimo išlaidas. Atsargų valdymo išlaidos turi būti apskaičiuotos

kiekvienam atsargų elementui. Šių išlaidų dažniausiai įmonės neskaičiuoja, jos yra ,,paslėptos“ įmonės finansinėse

ataskaitose, tokiuose straipsniuose kaip veiklos, bendrosios administracinės išlaidos ir pan. Taigi, jei įmonė nori

efektyviai valdyti atsargas, papildomai reikia vesti atsargų valdymo išlaidų apskaitą, kuri padėtų įmonei priimti

atsargų nustatymo ir jų valdymo išlaidų minimizavimo sprendimus.

Atsargų laikymo išlaidas sudaro išlaidos, susijusios su investicijomis į atsargas ir jos didėja didėjant laikomų

atsargų kiekiui (Liu, Ridgway, 1995; Silver, Peterson, 1995; Aleknevičienė, 2011). Jos vienam vidutinių atsargų

litui apskaičiuojamos (Aleknevičienė, 2011; Liu, Ridgway, 1995):

PI

TCCTCCP

(1)

čia: TCCp - laikymo išlaidos vienam vidutinių atsargų litui;

TCC- atsargų laikymo išlaidos;

I - vidutinis atsargų kiekis;

P - atsargų vieneto kaina.

Vidutinės atsargos ( ) apskaičiuojamos (Aleknevičienė, 2011; Liu, Ridgway, 1995):

140

2

/

2

NSQI (2)

čia: Q - užsakymo dydis vienetais;

S - pardavimai per metus vienetais;

N - užsakymų skaičius per metus.

Daroma prielaida, kad vidutinės atsargos yra pusė užsakymo kiekio (Liu, Ridgway, 1995). Jei įmonė turi

draustinų atsargų, tada vidutinės atsargos padidėja draustinių atsargų (Ir) kiekiu.

Draustinės atsargos reikalingos tada, kai paklausa yra nepastovi, o užsakymo pristatymo laikas kinta (Kanet,

Gorman, Stosslein, 2009). Kuo šių atsargų daugiau, tuo geresnis klientų aptarnavimo lygis, bet perteklinės atsargos

padidina laikymo išlaidas, todėl svarbiu klausimu tampa, kiek draustinių atsargų reikia laikyti? Abbasi (2011) siūlo

draustines atsargas apskaičiuoti taip:

222

LTDr DLTZI (3)

čia: Ir- draustinės atsargos vienetais;

Z - standartinių nuokrypių skaičius;

LT - vidutinis pristatymo laikas dienomis;

D - vidutinė paklausa per laiko vienetą;

LT - pristatymo laiko standartinis nuokrypis;

d - paklausos standartinis nuokrypis.

Tikslus draustinių atsargų apskaičiavimas leis panaikinti EOQ sistemos apribojimus, susijusius su pastovia ir

nekintančia paklausa bei pristatymo laiku.

Atsargų laikymo išlaidas sudaro (Aleknevičienė, 2011):

alternatyviosios išlaidos;

tvarkymo išlaidos;

sandėliavimo išlaidos;

rizikos išlaidos.

Alternatyviosios atsargų laikymo išlaidos apskaičiuojamos (Aleknevičienė, 2011):

rPIOC (4)

čia: OC - alternatyviosios atsargų valdymo išlaidos;

r - kapitalo kaina.

Alternatyviosios atsargų valdymo išlaidos parodo, kiek įmonė uždirbtų, jei pinigus būtų investavusi kitur.

Šioms išlaidoms apskaičiuoti yra būtina nustatyti tinkamą kapitalo kainą. Kai įmonė į atsargas investuoja ir

nuosavus, ir skolintus pinigus, kapitalo kaina skaičiuojama naudojant vidutinę svertinę kapitalo kainą (WACC).

WACC apskaičiuojama (Aleknevičienė, 2011; Mian, Pareja, 2007; Anderson, Byers, Groth, 2000):

de rLrLWACC )1( (5)

čia: er - nuosavo kapitalo kaina;

dr - skolinto kapitalo kaina;

L - skolinto kapitalo dalis turte;

Skolinto kapitalo dalis turte randama įsiskolinimų vertę dalinant iš turto vertės.

Skolinto kapitalo kaina apskaičiuojama (Aleknevičienė, 2011);

iTrd )1( (6)

141

čia: i - už paskolą mokama metinė palūkanų norma.

T - pelno mokesčio tarifas.

Lietuvos vienetų, užsienio vienetų nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15

procentų mokesčio tarifą (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, 2001). Taigi skaičiuojant wacc bus

naudojamas 15 procentų pelno mokesčio tarifas.

Mokslinėje literatūroje nuosavo kapitalo kaina dažniausiai skaičiuojama, remiantis ilgalaikio finansinio turto

įkainojimo modeliu (CAPM) (Vos, 1992; Bruner, Eades, Harris, Higgins, 1998). Nuosavo kapitalo kainai rasti

uždarosiose akcinėse bendrovėse naudojamas modifikuotas CAPM modelis (McConaughy, 2009):

)()( fm

m

y

fe rrSTDEV

STDEVrr (7)

čia: - nerizikinga palūkanų norma;

mr - rinkos vertybinių popierių pelningumas;

ySTDEV - įmonės nuosavo kapitalo grąžos standartinis nuokrypis;

mSTDEV - rinkos vertybinių popierių pelningumų standartinis nuokrypis.

Nerizikinga palūkanų norma yra uždirbama iš vyriausybės vertybinių popierių (Aleknevičienė, 2012).

Nerizikingai palūkanų normai rasti naudojama vyriausybės išleistų obligacijų palūkanų normų vidurkis.

Kai įmonė neprekiauja viešai savo akcijomis, nuosavo kapitalo grąžą reikia nustatyti iš finansinėse ataskaitose

pateiktų duomenų. Anot Aleknevičienės (2012) nuosavybės grąžos standartiniam nuokrypiui apskaičiuoti yra

tinkamas ROE rodiklis dėl tokių priežasčių: rodiklis parodo savininkų uždirbtą grąžą, o jo standartinis nuokrypis -

bendrą (sisteminę ir nesisteminę) riziką. ROE apskaičiuojamas:

ROE = Grynasis pelnas /Nuosavas kapitalas (8)

Pagal Adams, Manners, Astrashan ir tk. (2004), jei investicija ateityje mažina ROE, tokią investiciją reikia

atmesti. Taip pat mokslininkai teigia, kad standartinis nuokrypis turi būti apskaičiuotas, remiantis ilgalaikiu ROE.

Rinkos portfelio pelningumui apskaičiuoti reikia pasirinkti tinkamą indeksą. Kadangi regioninis lyginamasis

OMX Baltic Benchmark (OMXBB) akcijų indeksas parodo bendrą vertybinių popierių rinkos tendenciją ir

pristatomas kaip ekonomiškai efektyvus indeksas, pagal kurį investuotojai gali sudaryti vertybinių popierių portfelį,

todėl jis ir gali būti naudotinas kaip rinkos portfelio atitikmuo.

Sandėliavimo išlaidoms priskiriama sandėlių, patalpų (jei jie ne nuosavi) nuomos mokestis, taip pat elektros,

vandens, šildymo išlaidos (Aleknevičienė, 2011). Autorės nuomone, kai įmonė turi daug atsargų rūšių, konkrečiom

atsargom priskirti sandėliavimo išlaidas galima konkrečių atsargų vertę padalinus iš visų atsargų vertės ir gautą

koeficientą panaudojant kaip proporciją, pagal kurią atsargoms priskiriama tam tikra bendrų sandėliavimo išlaidų

dalis.

Tvarkymo išlaidoms priskiriama atsargų draudimo (Piasechi, 2001; Richardson, 1995), palūkanų išlaidos

(Piasechi, 2001), taip pat įvairūs mokesčiai (Piasechi, 2001; Richardson, 1995) bei fizinis atsargų tvarkymas

(Piasechi, 2001). Šios išlaidos priskiriamos konkrečiom atsargom tokiu pačiu principu kaip ir sandėliavimo išlaidos.

Atsargų laikymo išlaidoms taip pat priskiriama rizikos išlaidos, kurioms priklauso pasenusių, sugadintų ar

prarastų atsargų vertė (Piasechi, 2001; Aleknevičienė, 2011). Šių išlaidų vidutinė vertė gali būti nustatoma, remiantis

istoriniais įmonės duomenimis apie sugadintas, pasenusias ir prarastas konkrečias atsargas.

Taigi atsargų laikymo išlaidos bus apskaičiuojamos: TCC = alternatyviosios + tvarkymo + sandėliavimo +

rizikos išlaidos.

Užsakymo išlaidos yra pastovios ir susijusios su pasikartojančiais užsakymais, o ne su užsakymo dydžiu.

Piasechi (2001) ir Abbasi (2011) užsakymo išlaidoms priskiria užsakymo kūrimo, patvirtinimo ir apdorojimo

142

procesą, atvežto užsakymo patikrinimą ir iškrovimą, užsakymo pristatymo mokestį, telefoninių skambučių, pašto ir

panašios išlaidos.

Taigi metinės užsakymo išlaidos apskaičiuojamos (Liu, Ridgway, 1995; Aleknevičienė, 2011):

Q

SFNFTOC (9)

čia: TOC – metinės atsargų užsakymo išlaidos;

F – pastovios išlaidos atsargoms užsakyti ir gauti;

N – užsakymų skaičius.

Darome prielaidą, kad, jei atsargų valdymas įmonėje yra efektyvus, įmonė tiksliai apskaičiuoja atsargų

laikymo ir užsakymo išlaidas, taip pat tinkamai nustato draustinių atsargų kiekį, tada išsekimo išlaidų įmonė

nepatiria.

Kai žinome atsargų laikymo ir užsakymo išlaidas, galime apskaičiuoti bendrąsias atsargų valdymo išlaidas.

Jos apskaičiuojamos:

TOCTCCTIC (10)

čia: TIC – bendrosios atsargų valdymo išlaidos.

Anot Piasechi (2001) užsakymo ir laikymo išlaidų vertė turėtų būti įvertintos mažiausiai kartą per metus,

atsižvelgiant į sumų pasikeitimus palūkanų normose, sandėliavimo išlaidose ir kt.

Kai žinome atsargų valdymo išlaidas, nesunku apskaičiuoti ekonomišką užsakymo dydį (Aleknevičienė,

2011; Palšaitis, 2007):

PTCC

SFEOQ

p

2 (11)

Praktikoje dažnai pasitaiko, kad tiekėjai siūlo nuolaidas užsakant didesnį atsargų kiekį. Tokiu atveju įmonė

turi įvertinti, ar nuolaidos suma yra didesnė už bendrųjų atsargų valdymo išlaidų padidėjimą. Jei taip, tada

pasinaudoti nuolaida yra naudinga. Kiekio nuolaidos galimybė gali būti programuota EOQ formulėje, nustatant

ekonomišką užsakymo dydį.

Užsakymo dydį apskaičiuosime pagal ekonomiško užsakymo dydžio modelį, bet tam, kad sužinotume, kada

reikia vykdyti užsakymą, reikės sužinoti, kokia yra prognozuojama paklausa. Reguliarūs užsakymų intervalai (T)

apskaičiuojami (Buxey, 2006):

D

EOQT (12)

čia: D – prognozuojama paklausa vienetais.

Tada T yra ekonomiškas užsakymo intervalas, kuris išsaugo išlaidų taupymo logiką.

Paklausos prognozavimas. Kadangi įmonės atsargų valdymo išlaidos skaičiuojamos metams, tai ir paklausa

turi būti prognozuojama metams. Pardavimų prognozavimui yra tinkama regresinė analizė.

Tiesinė kintamojo Y nuo kintamojo t priklausomybė užrašoma taip (Bogulauskas, 1999; Kasnauskienė,

Bilevičienė, Jonušauskas, 2011; 2010; Bartosevičienė, 2011; Rutkauskas, Stankevičius, 2004):

tbaYt (13)

čia: Y – priklausomas kintamasis;

t – nepriklausomas kintamasis;

a – priklausomojo kintamojo Y reikšmė, kai t lygus 0. Grafiškai, tai atstumas nuo koordinačių sistemos

pradžios iki taško, kuriame regresijos tiesė kerta Y ašį;

b – tiesės nuolydis.

143

Nepriklausomas kintamasis (t) šiuo atveju yra laikas, o priklausomas (Y) – pardavimų pajamos t metais.

Regresijos lygtis turi patenkinti mažiausių kvadratų kriterijų, kuris reiškia, kad išdėsčius faktiškus dydžius

erdvėje, brėžiama tiesi linija taip, kad į ją patektų arba arti jos būtų kuo daugiau pažymėtų taškų. Tam, kad būtų

įvykdytas šis reikalavimas, a ir b koeficientai turi tenkinti tokias lygtis (Bogulauskas, 1999):

22 )()(

)(

ttn

ytytnb

tt (14)

)(

1tby

na t

(15)

čia: n – laikotarpių skaičius;

t – metai (1, 2 ir t.t.);

yt – pardavimai t metais.

Tokiu būdu prognozuojami pardavimai ateinantiems vieneriems metams.

Taigi pagal šiame skyriuje pateiktą metodiką atsakoma į iškeltus klausimus: kiek atsargų užsakyti ir kada

užsakyti, minimizuojant atsargų valdymo išlaidos. Visi metodikos žingsniai pavaizduoti 1 paveiksle.

1 pav. Atsargų valdymo sistemos loginė schema (sudaryta darbo autorės)

Pagal sudarytą atsargų valdymo sistemos loginę schemą pirmiausiai atsakoma į klausimą, kiek užsakyti

atsargų? Tam tikslui apskaičiuojamas ekonomiškas užsakymo dydis. Po to, remiantis apskaičiuotu dydžiu ir

prognozuojama paklausa, atsakoma į antrą klausimą – kada užsakyti atsargas?

Išvados

1. Ekonomiško užsakymo dydžio sistema reikalauja nemažai prielaidų, kurios sąlygoja jos naudojimo apribojimus

kintant gamybos ir pardavimo apimtims. Šie apribojimai gali būti dalinai eliminuoti teisingai apskaičiavus

draustines atsargas.

2. Jei įmonė nori efektyviai valdyti atsargas, papildomai reikia vesti atsargų valdymo išlaidų apskaitą, kuri padėtų

įmonei priimti geriausius išlaidų valdymo sprendimus. Valdant atsargas turi būti įvertinamos bendrosios atsargų

valdymo išlaidos ir užsakomas toks atsargų kiekis, kuris jas minimizuoja.

1. Kiek užsakyti atsargų? 2. Kada užsakyti atsargas?

Ekonomiškas užsakymo dydis (EOQ) Atsargų užsakymo intervalas

Atsargų

laikymo

išlaidos

Atsargų

užsakymo

išlaidos

EOQ Prognozuojama paklausa

Ekonomiškas užsakymo dydis (EOQ) Ekonomiškas užsakymo intervalas (T)

Atsargų užsakymo kiekis ir laikas

Du pagrindiniai atsargų valdymo klausimai

144

3. Atsargos turi būti užsakomos reguliariais laiko tarpais. Užsakymo laikotarpis nustatomas atsižvelgiant į

ekonomišką užsakymo dydį ir prognozuojamą paklausą. Paklausa prognozuojama ateinantiems vieneriems

metams naudojant regresinės analizę.

Literatūra

1. ABBASI, M. 2011. Storage, Warehousing and Inventory Management. Logistics Operation and Management. [žiūrėta 2013

m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą:

http://my.safaribooksonline.com/book/-/9780123852021/chapter-10-storage-warehousing-and-

inventorymanagement/108_inventory_management#X2ludGVybmFsX0J2ZGVwRmxhc2hSZWFkZXI/eG1saWQ9OTc4MD

EyMzg1MjAyMS9Db3Zlcg== .

2. ADAMS, A.F.; MANNERS, G.E.; ASTRASHAN, J.H.; MAZZOLA, P. (2004). The Importance of Integrated Goal Setting:

The Application of Cost-of-Capital Concepts to Private Firms. Family Business Review, nr. 4, p. 287–302.

3. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2011. Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Spalvų kraitė.

4. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2012. Cost of Equity Capital in Agricultural Organizations: Theoretical Approach and Empirical

Analysis. Aleksandras Stulginskis University.

5. ANDERSON, R.C.; BYERS, S.S.; GROTH, J.C. 2000. The Costs of Capital for Projects: Conceptual and Practical Issues.

Management Decissions, nr. 38/6, p. 384 - 393.

6. BARTOSEVIČIENĖ, V. 2011. Ekonominės statistikos pagrindai. Kaunas: Technologija.

7. BILEVIČIENĖ, T.; JONUŠAUSKAS, S. 2011. Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius: Mykolo Romerio

universitetas.

8. BOGULAUSKAS, 1999. Ekonometrija. Kaunas: Technologija.

9. BRUNER, R.F.; EADES, K.M.; HARRIS, R.S.; HIGGINS, R.C. 1998. Best Practices in Estimating the Cost of Capital:

Survey and Synthesis. Financial Practice and Education.

[žiūrėta 2013 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą:

http://web.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=5&sid=f50fca99-570e-4077-967f-

3ce6e8eac0ba%40sessionmgr4&hid=26.

10. BUXEY, G. 2006. Reconstructing Inventory Management Theory. International Journal of Operations and Production

Management, nr. 9, p. 996 – 1012.

11. KANET, J.J.; GORMAN, M.F.; STOSSLEIN, M. 2009. Dynamic Planned Safety Stocks in Supply Networks. International

Journal of Production Research, nr. 22, 6859 – 6880.

12. KASNAUSKIENĖ, G. 2010. Statistika verslo sprendimams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

13. LIU, C.Y.D.; RIDGWAY, K. 1995. A Computer-aided Inventory Management System - Part 2: Inventory Level Control.

Integrated Manufacturing Systems, nr. 2, p. 11-17.

14. McCONAUGHY, D. L. 2009. The Cost of Capital for the Closely-held, Family-Controlled Firm. USASBE Proceedings, p. 1–

13.

15. MIAN, M.A.; PAREJA, I.V. 2007. Applicability of the Classic Wacc Concept in Practice. Latin American Business Review.

The Haworth Press. [žiūrėta 2013 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą:



16. PALŠAITIS, R. 2007. Logistikos vadybos pagrindai. Vilnius: Technika.

17. Pelno mokesčio įstatymas. 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675. [žiūrėta 2013 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą:

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=157066&Condition2=.

18. PIASECHI, D. 2001. Optimizing Economic Order Quantity. Inventory: Take a Scientific Approach to Inventory Decisions.

[žiūrėta 2013 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą:



19. RICHARDSON, H. 1995. Control Your Cost then Cut them. Transportation and Distribution: Color Photograph.

http://web.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=5&sid=f50fca99-570e-4077-967f-3ce6e8eac0ba%40sessionmgr4&hid=26




http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=157066&Condition2



145

20. RUTKAUSKAS, V.; STANKEVIČIUS, P. 2004. Finansų analizė, valdymas ir prognozavimas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis

universitetas.

21. SILVER, E. A.; PETERSON, R. 1995. Decision Systems for Inventory Management and Production Planning. Second

Edition, John Wiley and Sons.

22. SWANSON, C.A.; LANKFORD, W.M. 1998. Just-in-time Manufacturing. Business Process Management Journal, nr. 4, p.

333-341.

Summary

Methodology of Inventory Management by Economic Order Quantity System

Effective inventory management is relevant subject for many companies. This paper presents company‘s inventory

management methodology by economic order quantity system.

Although many scientists criticize this system for a variety of restrictions but recognize that much of its benefit –

inventory management cost assessment.

Making methodology was partially eliminated restrictions of system properly calculation of the safety inventory. The

methodology allows to calculate economic order quantity and range that may vary, inventory management cost, cost of capital. In

paper also represent the demand forecasting methodology using regression analysis.


146

IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS KONTROLEI

Eglė Kančelkė


Įvadas

Išlaidas galima laikyti įmonės veiklos efektyvumo matu, nes išlaidų duomenys yra naudojami įmonės ir jos

padalinių veiklos rezultatams analizuoti, organizacinių techninių priemonių ekonominiam efektyvumui nustatyti, taip

pat įmonės ūkinei veiklai planuoti ir organizuoti.

Veiklos planavimas neatskiriamas nuo išlaidų planavimo, o norintįsitikinti išlaidų plano įvykdymu, reikalinga

išlaidų kontrolė.

Išlaidų kontrolė įmonėmssvarbi, nes leidžia atskleisti galimybes, kaip sumažinti išlaidas, o tai labai

aktualuverslui, nes išlaidų sumažinimas reikalingas pelno didinimui, geresnei konkurencinei pozicijai, tausoja

įmonės išteklius, atsisakoma švaistymo, pagerina produktyvumą (Anirban, 2011).

Išlaidų kontrolei pirmiausia reikia surinkti informaciją apie išlaidas įvairiais aspektais ir įvairiuose valdymo

lygiuose. Tai padaryti padeda išlaidų klasifikavimas.

Tinkamas išlaidų klasifikavimas padeda įmonių vadybininkams kontroliuoti išlaidas visuose įmonės

padaliniuose, o svarbiausia ieškoti būdų ir galimybių joms mažinti.

Išlaidų klasifikavimo kontrolės tikslu išsamesnį tyrimą Lietuvoje atliko N. Stončiuvienė, D. Zinkevičienė, V.

Jucevičienė (2007). Autorės atliko anketinę apklausą žemės ūkio produkciją perdirbančiose įmonėse ir parengė

gamybos išlaidų klasifikavimo bei išlaidų apskaitos pagal atsakomybės centrus ir pagamintos produkcijos savikainos

formavimo modelius. Autorės siūlo išlaidas kontrolei suklasifikuoti bei apskaityti pagal išlaidų atsakomybės centrus,

tačiau tai tik vienas išlaidų kontrolės lygis.

Tyrimo objektas – išlaidų klasifikavimas kontrolei.

Tyrimo tikslas – išskirti išlaidų klasifikavimo kriterijus kontrolės tikslu skirtinguose išlaidų kontrolės

lygiuose.


1. Išskirti išlaidų kontrolės lygius.

2. Išanalizuoti ir susisteminti išlaidų klasifikavimo kriterijus skirtinguose išlaidų kontrolės lygiuose.

Tyrimų metodika. Išlaidų klasifikavimo kriterijams išlaidų kontrolės tikslu analizuoti bei susisteminti

skirtinguose išlaidų kontrolės lygiuose naudojami loginės analizės ir sintezės metodai.

Tyrimo rezultatai

Išlaidų kontrolė neatsiejama nuo išlaidų apskaitos. R. Anthony (op. cit. Grondskis, 2001) teigia, kad išlaidas

galima apskaityti:

pagal atsakomybės centrus;

pagal gaminius.

Vadinasi, ir išlaidų kontrolė yra galima pagal atsakomybės centrus ir pagal gaminius. Darbo autorė išskiria

šiuos išlaidų kontrolės lygius:

I-asis lygis – pagal atsakomybės centrus (stambesnis);

II-asis lygis – pagal gaminius (smulkesnis).

„Atsakomybės centrą galima apibūdinti kaip tam tikrą veiklos padalinį, kuriam vadovauja atsakingas asmuo,

turintis konkrečią atsakomybę, įgaliojimus ir teises priimti sprendimus, siekiant padėti įgyvendinti numatytus įmonės

tikslus“ (Mackevičius, 2003).

Atsakomybės centrai gali būti:

147

o išlaidų;

o pelno;

o investicijų;

o pardavimų (įplaukų);

o pagrindiniai;

o pagalbiniai.

Stambiose įmonėse, kuriose yra daug pavaldžių vadovų, kuriems yra deleguoti tam tikri sprendimai,

reikšminga atsakomybės centrų išlaidų kontrolė, tam, kad įvertinti deleguotų vadovų darbą (Tamulevičienė, 2002).

Tačiau vidutinėse ir mažose įmonėse ne visada galima išskirti atsakomybės centrus, nes išskiriant

atsakomybės centrus reikia laikytis šių principų:

laisvės, kuris reiškia, kad atsakomybės centrų vadovams turi būti suteikta veikimo laisvė;

atsakomybės, kuris reiškia, kad atsakomybės centro vadovas prisiima vykdyti jam skirtas pareigas ir nešti

asmeninę atsakomybę;

pavaldumo, kuris reiškia, kad turi būti aiškiai apibrėžtas kiekvieno atsakomybės centro pavaldumas,

nustatyti ryšiai ir santykiai su kitais centrais;

informacijos surinkimo, apdorojimo ir pateikimo, kuris reiškia, kad yra numatyti kiekvienam atsakomybės

centrui duomenų rinkimo, apdorojimo, sisteminimo ir pateikimo sistema (Mackevičius, 2003).

Vidutinėse ir mažose įmonėse išlaidų kontrolė galima pagal gaminius.

Atlikus mokslinės literatūros analizę, nustatyta, kad atsakomybės centrų veiklos kontrolė vykdoma

pasitelkiant biudžetus, todėl išlaidų kontrolė pagal atsakomybės centrus atliekama išlaidų biudžeto pagalba. Čia

galima daryti išvadą, kad atsakomybės centrų išlaidų kontrolei svarbus išlaidų klasifikavimas į biudžetines

(planuotas) ir faktines išlaidas.

J. Mackevičius (2003) teigia, kad tvarkant išlaidų apskaitą pagal atsakomybės centrus, veiksminga išlaidas

klasifikuoti pagal kontroliavimą į kontroliuojamas (suvaldomas) ir nekontroliuojamas (nesuvaldomas). Šis išlaidų

klasifikavimas taip pat naudingas išlaidų kontrolei, nes apibrėžia išlaidas, kurios gali būti kontroliuojamos būtent

tame atsakomybės centre.

Išlaidų biudžetai turi būti sudarinėjami išskiriant išlaidų rūšis, taip nusistatant kiekvienos išlaidų rūšies planą

ir vykdant kontrolę – įvertinti to plano įvykdymą, todėl išlaidų atsakomybės centro išlaidų kontrolei svarbus išlaidų

klasifikavimas pagal išlaidų rūšis. Išlaidų rūšys priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio.

Taigi, I-ajam išlaidų kontrolės lygiui – pagal atsakomybės centrus naudinga išsiskirti biudžetines (planuotas)

ir faktines išlaidas, taip pat išlaidas pagal kontroliavimą ir išlaidų rūšis. Jei įmonėje vykdoma gamyba, tai

atsakomybės centruose, kuriuose ji vykdoma, galimas ir II-asis išlaidų kontrolės lygis – pagal gaminius.

N. Stončiuvienės, D. Zinkevičienės, V. Jucevičienės (2007) atlikta anketinė apklausa parodė, kad daugumai

respondentų yra labai svarbu apskaičiuoti gaminio kainą. Savikaina yra kainos pagrindinė dalis. Savikaina yra

įmonės veiklos rodiklis, apibendrinantis išlaidas, susijusias su gamyba, administracija ir pardavimu. Sumažinus

savikainą,sumažėja ir gaminio kaina, todėl rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės gaminiai tampa patrauklesni

vartotojams. Jei gaminio savikaina mažesnė už konkurentų, tai puikus konkurencinis pranašumas, todėl galima daryti

išvadą, kad išlaidų kontrolė pagal gaminius yra labai reikšminga.

Išlaidų kontrolė neatsiejama nuo išlaidų planavimo, tam, kad tinkamai susiplanuoti išlaidas reikia suvokti

gaminio savikainos susidarymą. Mokslinėje literatūroje autoriai analizuoja tris gaminio savikainos rodiklius:

gamybinę, pilnąją ir komercinę savikainą. Išlaidų kontrolei svarbu įvertinti visus šiuos savikainos rodiklius.

Gamybinė savikaina parodo, kiek kainavo pagaminti gaminį. Siekiant apskaičiuoti gamybinę savikainą būtina

išlaidas suklasifikuotipagal vaidmenį gamybos procese į gamybines ir laikotarpio. Į gamybinę savikainą įskaitomos

tik gamybinės išlaidos, kurios dar yra suskirstomos pagal įskaitymą į savikainą į tiesiogines ir netiesiogines.

Tiesioginės gamybos išlaidos – tai tokios išlaidos, kurias tiesiogiai galima priskirti gaminamai produkcijai.

„Netiesioginės gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios išlaidos. Tai pagalbinių

žaliavų (medžiagų), netiesioginio darbo užmokesčio, nusidėvėjimo bei kitos gamybos išlaidos, kurių neįmanoma be

žymių sąnaudų priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms (9 VAS)“.

148

Skirstant išlaidas į tiesiogines ir netiesiogines, visų pirma būtina nustatyti, kieno atžvilgiu jos yra tiesioginės

ar netiesioginės. 9-ame verslo apskaitos standarte teigiama, kad „konkrečių gamybos išlaidų priskyrimo tiesioginėms

ar netiesioginėms bei netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama į gamybos

specifiką.“

Visas netiesiogines išlaidas galima suskirstyti į grupes:

• pagrindinių gamybos padalinių;

• funkcinių padalinių;

• aptarnaujančių (pagalbinių) padalinių;

• įmonės bendrosios ir administracinės išlaidos;

• pardavimo išlaidos (Mackevičius, 2003).

D. Zinkevičienė (1998) teigia, kad išlaidų skirstymas į tiesiogines ir netiesiogines turi prasmę tik kontekste su

konkrečiu kalkuliavimo objektu. Kuo daugiau išlaidų atskiram objektui bus priskirta tiesiogiai, tuo tikslesnė bus

produkcijos savikaina.

Nėra aiškios ribos tarp tiesioginių ir netiesioginių išlaidų. G. Kalčinsko (2010) nuomone, įsigilinus paaiškėja,

kad beveik visos išlaidos tuo pačiu metu yra šiek tiek tiesioginės ir netiesioginės.

Išlaidų skirstymas į tiesiogines ir netiesiogines yra naudingas išlaidų kontrolei, nes padeda suvokti gamybinės

savikainos susidarymą, o netiesiogines išlaidas sumažinti yra daugiau galimybių nei tiesiogines (Mackevičius, 2003),

todėl ypatingai svarbu kontroliuoti netiesiogines išlaidas. Atradus ir pasinaudojus netiesioginių išlaidų sumažinimo

galimybėmis, netiesioginės išlaidos sumažės, o kartu ir gamybinė savikaina, dėl to sumažės gaminio kaina ir

gaminys taps patrauklesnis vartotojams.

Gaminio savikainai nepriskiriamos išlaidos vadinamos laikotarpio išlaidomis. Josdar skirstomos į

administracines ir pardavimų išlaidas. Būtent jų įtaka produkcijos savikainai įvertinama skaičiuojant pilnąją ir

komercinę savikainas. Pilnoji savikaina įvertina administracinių išlaidų įtaką gaminio savikainai, nes skaičiuojant šį

rodiklį įskaitomos ne tik gamybos išlaidos, bet ir administracinės išlaidos. Komercinė savikaina įvertina pardavimo

išlaidų įtaką pilnajai savikainai, nes į šį rodiklį įskaitomos ne tik gamybos, administracinės išlaidos, bet ir pardavimo

išlaidos. Gaminio kaina nustatoma remiantis komercine savikaina, todėl svarbu kontroliuoti administracines bei

pardavimo išlaidas. Šios išlaidos yra pastovios išlaidos, atsižvelgiant į gamybos apimtį.

A. Bhimani, C. T. Horngren, S. M. Datar, G. Foster (2008) teigia, kad išlaidų pokytis pakitus gamybos

apimčiai yra svarbus daugeliui verslo sprendimų, įmonės veiklos rezultatų kontrolei bei įvertinimui.

J. Mackevičius (2003), D. Zinkevičienė, N. Stončiuvienė (2002) teigia, kad priklausomai nuo išlaidų reakcijos

į gamybos apimties kitimą, jų elgesį, pasikeitus veiklos apimčiai, skiriamos šios išlaidų rūšys: pastovios, kintamos,

sąlyginai (pusiau) pastovios, sąlyginai (pusiau) kintamos.

Pastovios išlaidos – tai išlaidos, kurių bendra suma išlieka santykinai pastovi atitinkamu laikotarpiu ir nekinta

arba mažai kinta ryšium su veiklos apimties kitimu.

Kintamos išlaidos – tai išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo įmonės veiklos kitimo.

Vertinant elgesio požiūriu kintamosios išlaidos skirstomos į šias pagrindines grupes:

• proporcingos išlaidos – tai išlaidos, kurios proporcingai didėja ar mažėja keičiantis veiklos apimčiai (pvz.,

medžiagos ir žaliavos, darbininkų darbo užmokestis ir kt.);

• degresyvinės išlaidos – tai išlaidos, kurios didėja lėčiau nei veiklos apimtis (pvz., remonto ir kt.);

• progresyvinės – tai išlaidos, kurios didėja greičiau negu veiklos apimtis (pvz., apmokėjimas už

viršvalandžius ir kt.);

• šuoliuojančios – tai išlaidos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių padidėja ar sumažėja. Jos susidaro

tais atvejais, kai priimami atitinkami valdymo sprendimai, kurie sąlygoja išlaidų šuolius

(Zinkevičienė,Stončiuvienė, 2002).

C. Drury (2008) kontrolei išskiria šias išlaidas pagal gamybos apimtis: kintamos, pastovios, mišrios. N.

Stončiuvienės, D. Zinkevičienės, V. Jucevičienės (2007) atliktos apklausos duomenimis įmonės išlaidas pagal

gamybos apimtis išskyrė į kintamas ir pastovias. Taigi, darbo autorė daro išvadą, kadklasifikuojant išlaidas pagal

149

gamybos apimties įtaką tikslinga skirstytiį kintamas bei pastovias ir, jeigu nėra galimybėsišlaidas priskirti nei prie

kintamų, nei prie pastovių, tada papildomai išsiskirti mišrias išlaidas.

Turint omenyje vieno gaminio vieneto savikainą, kintamos išlaidos išlieka santykinai pastovios, o pastovių

išlaidų dalis, priklauso nuo gamybos apimties – kuo daugiau bus pagaminta, tuo mažiau bus priskiriama pastovių

išlaidų ir atvirkščiai, todėl galima daryti išvadą, kad išlaidų klasifikavimas pagal gamybos apimtis reikšmingas

išlaidų planavimui ir kontrolei.

Atlikus mokslinės literatūros analizę, daroma išvada, kad išlaidų kontrolei pagal gaminius išlaidų planas yra

standartas. Dažniausiai standartai suprantami, kaip išlaidų kiekis produkcijos vienetui pagaminti (Caplan, 2012). Čia

galima daryti išvadą, kad išlaidų kontrolei pagal gaminius svarbu išskirti išlaidas į standartines ir faktines.

J. Mackevičius (2003) teigia, kad sudarant standartą svarbu laikytis technologinio proceso eigos, tai lemia,

kad išlaidų kontrolei yra svarbus išlaidų klasifikavimas pagal ryšį su gamybos technologiniu procesu. G. Kalčinskas

(2010), J. Mackevičius (2003),D. Zinkevičienė, N. Stončiuvienė (2002) siūlo išlaidas pagal jų ryšį su gamybos

technologiniu procesu klasifikuoti į pagrindines ir pridėtines.

Sudarant standartus reikia nustatyti kiekvienos išlaidų rūšies poreikį gaminiui pagaminti, todėl yra svarbu

išskirti išlaidas pagal išlaidų rūšis.

Apibendrinant, I-ajam išlaidų kontrolės lygiui – pagal atsakomybės centrus svarbus išlaidų klasifikavimas

pagal kontroliavimą, tam, kad apibrėžti išlaidas, kurios gali būti kontroliuojamos būtent tame atsakomybės centre;

išlaidų rūšis, tam, kad nustatyti kiekvienos išlaidų rūšies poreikį ir kontroliuoti kiekvieną išlaidų rūšį; taip pat svarbu

išlaidų skirstymas į biudžetines (planines) ir faktines, tam, kad įvertinti atsakomybės centrų vadovų darbą. II-ajam

išlaidų kontrolės lygiui – pagal gaminius svarbus išlaidų klasifikavimas pagal vaidmenį gamybos procese, tam, kad

suplanuoti gamybines ir laikotarpio išlaidas ir vėliau jas kontroliuoti; įskaitymą į savikainą, tam, kad suplanuoti

gaminio išlaidas ir vėliau jas kontroliuoti; ryšį su technologiniu procesu, tam, kad sudaryti standartus; išlaidų rūšis,

kad nusistatyti kiekvienos išlaidų rūšies poreikį gaminiui pagaminti ir kontroliuoti kiekvieną išlaidų rūšį; gamybos

apimtį, tam, kad suplanuoti kintamas ir pastovias išlaidas gaminio vienetui ir vėliau jas kontroliuoti; taip pat svarbu

išlaidų skirstymas į standartines ir faktines, tam, kad nustatyti nukrypimus nuo standartinių (suplanuotų).Tinkamai

suklasifikavus išlaidasgalimaatrasti nukrypimų nuo standartinių išlaidųpriežastis ir taip pat išlaidų mažinimo

galimybes.

Išvados

1. Galimi du išlaidų kontrolės lygiai: I-asis – pagal atsakomybės centrus, II-asis – pagal gaminius. Jei įmonėje

išlaidų kontrolė vykdoma I-uoju lygiu – pagal atsakomybės centrus ir, jei įmonėje vykdoma gamyba, tai

atsakomybės centruose, kuriuose ji vykdoma galimas ir II-asis išlaidų kontrolės lygis – pagal gaminius. Įmonėse,

kuriose negalima išskirti išlaidų atsakomybės centrų, išlaidų kontrolė atliekama II-uoju lygiu – pagal gaminius.

2. I-ajam išlaidų kontrolės lygiui – pagal atsakomybės centrus svarbus išlaidų klasifikavimas pagal kontroliavimą –

atsakomybės centre kontroliuojamoms išlaidoms apibrėžti; išlaidų rūšis – kiekvienos išlaidų rūšies poreikiui

nusistatyti ir jas kontroliuoti; išlaidų skirstymasį biudžetines (planines) ir faktines – atsakomybės centrų vadovų

darbui įvertinti.

3. II-ajam išlaidų kontrolės lygiui – pagal gaminius svarbus išlaidų klasifikavimas pagal vaidmenį gamybos procese

– gamybinėms ir laikotarpio išlaidoms suplanuoti ir jas kontroliuoti; įskaitymą į savikainą – gaminio išlaidoms

suplanuoti ir jas kontroliuoti; ryšį su technologiniu procesu –standartams sudaryti; išlaidų rūšis – kiekvienos

išlaidų rūšies poreikiuinustatyti ir jas kontroliuoti; gamybos apimtį – kintamoms ir pastovioms išlaidoms gaminio

vienetuisuplanuoti ir jas kontroliuoti; išlaidų skirstymas į standartines ir faktines – nukrypimams nuo standartinių

(suplanuotų) nustatyti. Tinkamai suklasifikavus išlaidas galima atrasti nukrypimų nuo standartinių išlaidų

priežastis ir taip pat išlaidų mažinimo galimybes.

150

Literatūra

1. 9–asis verslo apskaitos standartas „Atsargos“ [žiūrėta 2013 m. kovo 1 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.aat.lt/index.php?id=14>.

2. ANIRBAN, G. 2011. TotalCostManagement: A NewApproach to CostControl. AdvancesInManagement, vol. 4 (12), p. 63-

65.

3. BHIMANI, A.; HORNGREN, C. T.; DATAR, S. M.; FOSTER, G. 2008. Management and cost acoounting. Fourth Editon.

PrenticeHallFinancialTimes.

4. CAPLAN, D., 2012.Management Accounting: Concepts and Techniques [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. lapkričio 10 d.].

Prieiga per internetą: <http://classes.bus.oregonstate.edu/fall-

06/ba422/Management%20Accounting%20Table%20of%20Contents.htm>.

5. DRURY, C. 2008. Management and cost accounting. 7th Editon. London : South-Western.

6. GRONDSKIS, G., 2001. Valdymo apskaitos sistemų integracijos teoriniai aspektai . Ekonomika ir vadyba - 2001. Kn. 1.

Apskaitos pokyčiai Europos organizacijose : tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas : Technologija, p. 73-

80.

7. KALČINSKAS, G. 2010. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis.

8. MACKEVIČIUS, J. 2003. Valdymo apskaita: koncepcija, metodika, politika. Vilnius: TEV.

9. STONČIUVIENĖ, N., ZINKEVIČIENĖ, D., JUCEVIČIENĖ, V. 2007. Thecostcontrol modelį offoodprocessingenterprises:

thecaseofLithuanianagricultural sector. Transformations in Business & Economics = Verslo ir ekonomikos transformacijos.

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, Brno technologijos universitetas, Latvijos universitetas. Kaunas, vol. 6,

no. 2 (12), p. 153-169.

10. TAMULEVIČIENĖ, D. 2002. Valdymo apskaita [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 m. spalio 22 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.tax.lt/uploads/9469-valdymo_apskaita_original.pdf>.

11. ZINKEVIČIENĖ, D. 1998. Išlaidų klasifikavimo reikšmė. Apskaitos mokslo ir studijų integracija: Tarptautinės mokslinės

konferencijos straipsnių rinkinys.Akademija: LŽŪU leidybos centras, p. 208-216.

12. ZINKEVIČIENĖ, D.; STONČIUVIENĖ, N. 2002. Gamybos išlaidų apskaitos problemos žemės ūkio įmonėse integruojantis

į Europos sąjungą. Apskaitos ir finansų aktualijos integruojantis į Europos sąjungą: tarptautinės mokslinės konferencijos

pranešimų medžiaga. Kaunas: Akademija, p. 174-180.

Summary

Cost Classification for Cost Control

The cost control is important to companies because it allows companies to identify opportunities to reduce costs. The cost

reduction is important to business because it is necessary to increase profits, a better competitive position. The proper

classification of cost helps to control them. There is just one deep investigation of cost classification for control in Lithuania, but

there is just one level of cost control in it. The aim of this article is to analyze and systemize cost classification for cost control in

different levels of cost control.


151

PELNO MOKESČIO TARIFO KAITA – VERSLO PLĖTROS LIETUVOJE

TRUKDIS

Monika Miklušytė


Įvadas

Pelno mokestis – svarbus pajamų šaltinis kiekvienos valstybės biudžetui, bet skaudus įmonėms. Visų rūšių

juridiniai asmenys – įmonės (Lietuvos ar užsienio vienetai) yra pelno mokesčio mokėtojai. Skirtingose šalyse

reikalingas nevienodas apmokestinimo principas bei mokesčio tarifas, tačiau ne visuomet atsižvelgiama į verslo

įmonių interesus priimant sprendimą keisti pelno mokesčio tarifą.

Pastaruosius du dešimtmečius sumaištį verslo sektoriui, investicijoms bei pelno mokesčio mokėjimui sąlygojo

dažna pelno mokestį admininstruojančių teisės aktų kaita bei šalies ekonomikoje įvykę struktūriniai pokyčiai,

kuriuos įtakojo privatizavimo procesas bei integracija į Europos Sąjungą.

Šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią verslo įmonių situaciją įtakoja besikeičinatis pelno mokesčio tarifas bei su

apmokestinamojo pelno apskaičiavimu tiesiogiai susijęs sąnaudų pripažinimas (mokesčių tikslais ribojamos sąnaudų

rūšys ir dydžiai).

Pažvelgus verslininkų akimis akivaizdu kam šis mokestis norimas pritaikyti. Tai mokestis už sėkmę,

aktyvumą bei už tai, kad užsidirbi pats ir leidi uždirbti kitiems. Apmokestinant įmonių veiklos rezultatus,

sumažinamos potencialios galimybės susikurti gerovę bei norą užsiimti verslu.

Tyrimo tikslas – nustatyti pelno mokesčio tarifų kaitos įtaką verslo plėtrai Lietuvoje.

Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai:

- nustatyti pelno mokesčio įtaką verslui atsižvelgiant į materialinių investijų kaitą 2008 – 2011 m.

Lietuvoje;

- nustatyti pelno mokesčio įtaką Lietuvos tiesioginėms investicijoms užsienyje pasikeitus pelno mokesčio

tarifui Lietuvoje.

Tyrimo objektas – pelno mokesčio tarifo kaita.

Metodai – nagrinėjant ir apibendrinant pateiktą medžiagą taikyti mokslinės literatūros šaltinių, įstatymų

loginės analizės ir sintezės, grafinio vaizdavimo metodai. Darbe panaudota ekonominė ir finansinė literatūra,

periodinių leidinių medžiaga, Lietuvos finansų ministerijos duomenų bei Statistikos departamento duomenų bazės.

Duomenų analizavimas atliktas naudojantis Microsoft Excel skaičiuoklės funkcijomis.

Rezultatai

Pasak Vainienės (1999), ne tik politikai, bet ir mokslininkai laužo galvas kaip vyriausybei gauti kuo daugiau

pajamų į biudžetą mokesčių sistemos pagalba taip, ,, kad ir vilkas būtų sotus ir avys nenukentėtų‘‘. Mokslininkų

Boadway ir Hayashi (2001) bei Bovenberg ir Tanzi (1990) nuomone idealaus mokesčio nėra, nes nėra mokesčio,

kurio nebūtų norima išvengti ar tokio, kuris nepaveiktų žmonių motyvacijos veikti.

Nagrinėjant pelno mokesčio įtaką verslui, akivaizdu, jog ji yra neigiama, trukdanti verslo ir rinkos plėtrai

(Gylys, 2006). Mokestis neigiamai veikia konkurenciją, sumažina šalies patrauklumą užsienio kapitalui bei mažina

tarptautinį jos konkurencingumą (Vainienė, 2003).

Pasak Buškevičiūtės (2007) ir Jakštonytės (2008), pats ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad

mokesčiai netrukdytų šalies ūkio plėtrai. Reikia siekti nustatyti tokį mokestį, kuris neiškraipytų išteklių paskirstymo

bei skatintų, o ne pakenktų individų darbingumui (Borschete ir Froissart, 2004).

Lekavičiaus, Galinio (2009) teigimu nors pajamos ES šalių biudžetuose iš pelno mokesčio ir nedidelės, tačiau

jis stirpriai įtakoja verslininkų priimamus sprendimus, susijusius su investicijomis. Kaplow (2004) akcentuoja, jog

152

mokesčių našta neturi versti slepti pajamas, bet atvirkščiai turi palaikyti optimalų santykį tarp pajamų, sumokėtų į

biudžetą ir tų, kurios lieka įmonei. Apie neigiamas pasekmes investicijoms pasižymi ne tik Kaplow (2004), bet ir

Buškevičiūtės (2007) teiginiai. Mokslininkų atliktais tyrimais bei skaičiavimais, daroma išvada, jog padidinus 1 proc.

punktu pelno mokesčio tarifą, investicijos sumažėja nuo 0,5 iki 1,3 proc. Tačiau yra mokslininkų (Butautas, 2006)

teigiančių, jog maži kapitalo mokesčiai neskatina investicijų dėl dviejų priežasčių: pirma - kapitalas dėl mažų

mokesčių ir taip užtikrina didelę grąžą ir antra - prie žemo kapitalo apmokestinimo pastarasis naudojamas

neefektyviai ir todėl turi nepanaudojamų rezervų.

Redaguojant pelno mokesčio įstatymą mokesčio esmė nesikeitė, t.y. iš esmės nesikeitė nei mokesčio

mokėtojas, nei objektas, nei subjektas. Nuo 2002 m. sumažėjus pajamų mokesčiui, atitinkamai išaugo pelno

mokestis.

Pagrindinis pelno mokesčio tarifas keitėsi 3 kartus, netgi po metų, kai buvo įvestas. Nuo 35 % sumažėjo iki

29 %. Taigi nuo 2000 –ųjų ir vėlesnių metų pelnui pradėtas taikyti mažesnis, t.y. 24 % pagrindinis tarifas, o su

nauju įstatymu, t.y. nuo 2002 – ųjų ir vėlesnių metų pelnui, įsigaliojo 15 %, pagrindinis tarifas. Taip pat skaičiuojant

2002-ųjų ir vėlesnių metų pelną buvo panaikintas nulinis tarifas investuojamam pelnui (LRS, 2001a).

2012 metų pradžioje Seimo pasiūlytas pelno mokesčio tarifo didinimas susilaukė neigiamų atgarsių ne tik iš

Vyriausybės, bet ir verslininkų. Remiantis Finansų ministerijos (2012) infomacija, pelno mokesčio tarifo padidėjimas

greitu metu susilpnins Lietuvos konkurencingumą pritraukiant investicijas regione, ir taip paskatins kapitalo

traukimąsi iš Lietuvos. Lenkijoje pelno mokesčio tarifas - 19 proc., Latvijoje – 15 proc, o Estijoje iš viso prievolė

mokėti pelno mokestį atsiranda tik paskirstant pelną (Finansų ministerija, 2012). Taigi manyčiau, jog taikant

mokestines priemones turi būti orientuojamasi į mokesčio bazės išplėtimą, bet ne į tarifo didinimą.

Pelno mokestis Lietuvoje yra labiausiai kritikuojamas, bet yra patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis

kištis ir reguliuoti ekonomikos procesus bei ūkio subjektų veiklą pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas. Pasak

Vainienės (1999), Lietuvoje šis mokestis prasiskverbė beveik visur - pradedant smulkiu ir vidutiniu verslu ir baigiant

lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms bei ofšorams. Pelno mokesčio įtaka verslo

subjektams yra didelė. Apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti mokesčio skaičiavimą ribojant iš pajamų

išskaičiuotas išlaidas.

Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo

taisyklės negali aprašyti visų įmonės įvykių įvairovės. Šiuo mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina

prioritetinius gamintojus,o atidarydama vartus korupcijai mažoms įmonėlėms užkerta kelią (Jakštonytė, 2008).

Tyrime siekta įvertinti, kokią įtaką pelno mokesčio tarifas turi Lietuvoje veikiančių įmonių veiklai, jų

skiriamoms investicijoms į veiklos plėtrą. Taip pat kokią įtaką turėjo pelno mokesčio padidinimas 5 procentiniais

punktais 2009 m. ir kaip tai paveikė tiesioginių investicijų srautus užsienyje.

Dėl pelno mokesčio tarifo padidinimo šalyje veikiančios įmonės sumažino investicijoms skiriamą pelno dalį.

Sumažėjusios įmonių investicijų apimtys ir plėtra sumažino darbo našumą, o dėl to buvo sukuriama mažesnė

pridėtinė vertė. 1 pav. pavaizduota, kaip kito įmonių materialinių investicijų apimtys besikeičiant pelno mokesčio

tarifams.

153

3.353.88

4.395.06

5.636.62

8.23

11.63

13.42

8.68

7.018.03 8.04

0.15 0.13 0.15 0.17 0.23 0.20 0.27 0.45 0.34 0.24 0.20 0.22 0.301.12 0.88

1.56 1.81 1.55

2.753.40 3.46 3.42

4.385.16

6.37

8.428.01

3.153.57

5.14 5.52

7.08

8.53 8.889.41

11.03

13.13

16.42

22.3123.32

12.59

11.09

13.8114.24

1.150.83

0.800.76 0.380.420.300.51

0.00

5.00

10.00

15.00

20.00

25.00

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Metai

Mlrd. Lt

Pastatų, inžinerinių

statinių statyba ir

rekonstravimas

Įrenginių, mašinų,

transporto

priemonių remontas

Pastatų, inžinerinių

statinių įsigijimas

Įrenginių, mašinų,

transporto

priemonių įsigijimas

Bendra investicijų

suma

1 pav. Materialinių investicijų kitimas 2000 – 2012 metais

Šaltinis: sudaryta autorės, reminatis LR Statistikos departamento duomenimis

Tyrimui buvo naudoti visų Lietuvos verslo įmonių duomenys. Taigi nustatyta, jog analizuojamu laikotarpiu

daugiausiai materialinės investicijos (apimančios visus finansavimo šaltinius) sumažejo 2009 m. nuo 23,32 iki 12,59

mlrd.Lt arba pakito 10,73 mlrd.Lt. Nuo 2010 m. pabaigos vėl pradėjo didėti.

Remiantis įmonių finansiniais duomenimis, galima teigti, kad 2008–2009 m. laikotarpiu materialinių

investicijų šalyje sumažėjimui įtakos turėjo sumažėjusi pelningų įmonių dalis. O kitas lemiamas veiksnys - pelno

mokesčio tarifo padidinimas, kuris sumažino įmonių skiriamą pelno dalį materialinėms investicijoms.

Iš 1 pav. matyti, kad analizuojamu laikotarpiu didžiausia visų materialinių investicijų dalis buvo skiriama

pastatams ir inžineriniams statiniams statyti ir rekonstruoti.

Daugelio įmonių plėtrai svarbus veiksnys yra technologijų diegimas, tačiau nagrinėjamu laikotarpiu jos

nepasižymėjo kaip sulaukusios daugiausiai investicijų. Per 2009 m. investicijos įrengimams, mašinoms bei

transporto priemonėms įsigyti sumažėjo nuo 8,01 iki 3,15 mlrd. Lt arba pakito 4,86 mlrd. Lt.

Nagrinėjamu laikotarpiu pastatams ir statiniams statyti vidutiniškai buvo skiriama 0,7 mlrd. Lt investicijų. Tai

palyginti su pastatų rekonstravimui skiriamų investicijų suma yra labai mažai. 2009 m. palyginus su 2008 m. pastatų

ir statinių įsigijimas sumažėjo beveik 3 kartus, o 2011 m. palyginus su 2010 m. padidėjimas buvo nežymus, t.y. tik

0,12 mlrd. Lt.

Išnagrinėjus materialinių investicijų kaitą analizuojamu laikotarpiu, galima daryti išvadą, jog per 2009 m.

mažėjant įmonių uždirbamam pelnui bei besikeičiant pelno mokesčio tarifui atitinkamai mažėjo įmonių skiriama

pelno dalis ilgalaikiam turtui įsigyti.

Pasak Galinio (2009) kiekvienas mokesčių didinimo procentas priverčia verslo įmones investicijų augimo

tempus mažinti 2 proc. To pasekoje padidintas pelno mokesčio tarifas, dėl kurio įmonės turės sumokėti didesnį pelno

mokestį, gali turėti įtakos dar didesniam materialinių investicijų sumažėjimui.

Pelno mokesčio tarifo padidinimas apriboja įmonių galimybę investuoti į darbuotojus, jų kvalifikacijos kėlimą

bei padidina kapitalo perkėlimą į tas šalis, kur yra mažesni pelno mokesčio tarifai. Anot Gylio (2006), investuotojai

rinkdamiesi šalį, į kurią planuoja investuoti, atsižvelgia į tai šaliai būdingus bruožus, kur vienas iš svarbiausių –

pelno mokesčio tarifas. 1 lentelėje pavaizduota kaip kito Lietuvos tiesioginių investicijų srautai užsienyje 2000 –

2011 metais.

154

1 lentelė. Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje 2000-2011 m. (sudaryta autorės remiantis LR Statistikos departamento

duomenimis)

Rodikliai Metai

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

LR

tiesioginės

investicijos

užsienyje,

mlrd.Lt

0.12 0.19 0.20 0.33 1.07 2.10 2.74 3.70 4.88 5.53 5.44 5.55

Pokytis,

proc.

(bazinis)

- 163.2

2

168.0

2

281.8

1

913.8

0

1789.4

2

2335.6

9

3156.5

7

4158.7

9

4716.7

3

4642.0

8

4732.4

9

Pokytis,

proc.

(grandinini

s)

- 163.2

2

102.9

4

167.7

2

324.2

6 195.82 130.53 135.15 131.75 113.42 98.42 101.95

Iš pateiktos lentelės matyti, kad analizuojamu laikotarpiu didžiausi pokyčiai tiesioginių investicijų buvo

2004 m. lyginant su 2003 m., t.y. padidėjo 0.74 mlrd. arba 3 kartus. Apskritai iki 2004 m. tiesioginės

investicijos užienyje buvo ganėtinai mažos. Įstojus į ES ženkliai padidėjo. Prasidėjus ekonomikos krizei investicijos

šoktelėjo smarkiau nei tikėtasi, t.y. 2009 m.palyginus su 2008 m. 0,65 mlrd. arba 13,42 proc. Tokiam greitam

investicijų augimui 2009 metais įtakos turėjo padidintas pelno mokesčio tarifas Lietuvoje, kuris ir buvo paskata

kapitalo perkėlimo į užsienio šalis. Nors 2010 m. pelno mokesčio tarifas Lietuvoje sumažėjo nuo 20 iki 15 proc., bet

tai nepaskatino sumažinti Lietuvos tiesioginių investicjų užsienyje iki buvusio skaičiaus 2008 m. Tai lėmė įgystas

nepasitikėjimas Lietuvos mokesčių baze ir tokiu staigiu mokesčių tarifų kaitaliojimu.

Iš pateiktos 2 lentelės matyti, kaip kito Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje 2008 – 2011 m.

(ekonomikos pakilimo ir nuosmukio laikotarpiais), siekiant įvertinti kokią įtaką darė kapitalo perkėlimui į kitas šalis

pelno mokesčio tarifo pakeitimas. Pokytis skaičiuojamas imant 2008 metus kaip bazinius metus.

2 lentelė. Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje kitimo tempai, proc. 2008-2011 m. (sudaryta autorės remiantis LR

Statistikos departamento duomenimis)

Rodikliai Metai

2008 2009 2010 2011

mlrd.Lt pokytis,

proc. mlrd.Lt

pokytis,

proc. mlrd.Lt

pokytis,

proc. mlrd.Lt

pokytis,

proc.

Airija .. .. .. .. 0.0008 .. 0.0008 ..

Austrija 0.0005 - 0.0003 67.35 0.0003 59.18 0.0003 51.02

Belgija -0.0057 - 0.0109 -191.42 0.0112 -196.15 0.0120 -210.33

Bulgarija 0.3519 - 0.3497 99.37 0.1151 32.69 0.1261 35.83

Danija 0.1101 - 0.2108 191.45 0.2111 191.74 0.1902 172.72

Estija 0.2966 - 0.1221 41.17 0.0218 7.35 0.1648 55.56

Kipras 0.2763 - 0.3255 117.81 0.5648 204.39 0.5972 216.14

Latvija 1.1084 - 1.0717 96.69 1.0377 93.62 0.8510 76.77

Nyderlandai 0.5088 - 1.1625 228.47 1.3998 275.11 1.5704 308.64

Prancūzija 0.0222 - 0.0120 53.94 0.0118 53.17 0.0144 64.70

155

Išanalizavus Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje pagal valstybes dinamiką nustatyta, kad per 2009 m.

didžiausi investicijų padidėjimo tempai pastebėti 3 šalyse: Nyderlanduose, Danijoje bei Kipre. Pažymėtina, jog

Bulgarijoje bei Kipre 2009 m. buvo taikomas mažesnis nei 20 proc. pelno mokesčio tarifas.

2010 m. sumažinus Lietuvoje pelno mokesčio tarifą iki 15 proc. tiesioginės užsienio investicijos sumažėjo į

daugelį šalių, bet dar labiau padidėjo į minėtąsias – Daniją, Kiprą ir Nyderlandus. Į Daniją padidėjo 0.29 proc.

palyginus su 2009 metais, į Kiprą – 86,58 proc., o į Nyderlandus – 46,64 proc.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog per 2009 m. didžiausi investicijų padidėjimo tempai buvo tose šalyse, kuriose

taikomas mažesnis pelno mokesčio tarifas, daroma išvada, kad didelę įtaką tiesioginių investicijų užsienyje srautams

turėjo pelno mokesčio tarifo padidinimas nuo 15 iki 20 proc. Taigi darant prielaidą, jog dėl sulėtėjusio ekonomikos

augimo bei blogėjančios įmonių finansinės padėties, investicijos užsienyje galėjo nedidėti ir sudaryti 2,67 mlrd. Lt

kaip ir 2008 m., galima teigti, kad pelno mokesčio tarifo padidinimas 5 procentiniais punktais padidino Lietuvos

tiesiogines investicijas užsienyje apie 22 proc.

Pelno mokesčio tarifo padidinimas turėjo neigiamos įtakos ne tik sparčiam materialinių investicijų

sumažėjimui, bet taip pat analizuojant Lietuvos tiesioginių investicijų užsienyje pokyčius nustatyta, jog nemaža dalis

kapitalo buvo perkeliama į kitas šalis, kuriose 2009 m. buvo taikomas mažesnis nei 20 proc. pelno mokesčio tarifas.

Remiantis EUROSTAT duomenimis, galima teigti jog iš kapitalo mokesčių Lietuvoje surenkamų valstybės

pajamų dalis buvo viena iš trijų žemiausių Europos Sąjungoje, kaip rodo 2009 m. duomenys. Jie sudarė apie 3,3

proc. BVP, palyginti su 6,6 proc. ES vidurkiu. Faktinė mokestinė našta kapitalui (santykis tarp valstybės pajamų iš

visų kapitalo mokesčių ir visų potencialiai apmokestinamų kapitalo ir verslo pajamų) buvo apie 10,9 proc., tarp

dviejų mažiausių iš tų ES šalių, kurios pateikė duomenis. Latvijoje ji sudarė 10,3 proc., Estijoje – 14 proc. (Eurostat).

Pelno mokesčio tarifas Lietuvoje taip pat yra tarp mažiausių Europoje. Pelno mokestis mažėjo nuo 1995 m.

taikytų 29 proc. iki 15 proc., taikomų dabar. Mažesni tarifai yra Bulgarijoje ir Kipre (po 10 proc.) bei Airijoje (12,5

proc.). Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, taikomas 15 proc. pelno mokesčio tarifas. Didžiausi pelno mokesčio tarifai -

Maltoje (35 proc.), Prancūzijoje (34,4 proc.) ir Belgijoje (34 proc.). Vidutinis ES pelno mokesčio dydis yra 23,2

proc.

2 pav. Pelno mokesčio pokytis mln. Lt, taikant skirtingą tarifą 2000 - 2011 m. (sudaryta autorės remiantis LR Statistikos

departamento duomenimis)

0 .63

-0.15

0 0 0 0 0 0 0 -0 .02 -0 .05

1.250 .990 .520 .26 0 .24

0 .681.070 .84

1.792 .45

1.88

0.22

1.81

7.07

3.345.11

17.86

7.97

6.36

4.49

2.89

-6.64

0 .210 .340 .18

20.31

6.915.47

7.61

9.86

3.59

2.340.48

0.12

4.17

8.14

-6.01-8.00

-6.00

-4.00

-2.00

0.00

2.00

4.00

6.00

8.00

10.00

12.00

14.00

16.00

18.00

20.00

22.00

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Metai

Mlrd.Lt

Pelno mokestis

Grynasis pelnas,

nuostolis (-)

Sumokėtas pelno

mokestis

Pelnas, nuostolis (-)

prieš apmokestinimą

2 paveiksle pateikti Lietuvos verslo įmonių (išskyrus individualias įmones) duomenys apie pelną prieš

apmokestinimą, sumokėtą pelno mokestį ir po jo.

Akivaizdu, jog prieškriziniame laikotarpyje dar 2008 m. Lietuvos verslo įmonių pelnas buvo kelis kartus

didesnis negu 2009 m. tais pačiais ketvirčiais, kai buvo prasidėjęs ekonominins smukimas ir kuomet pelno mokestis

buvo padidintas iki 20 proc.

Padidėjęs pelno mokesčio tarifas ne tik padidino tiesiogines investicijas užsienyje – kapitalo perkėlimą į

mažesnių mokesčių šalis (kaip buvo nagrinėta tyrime), bet ir sudarė sąlygas plėstis šešėlinei ekonomikai, nerodant

viso pelno, kad apmokestinamas dydis būtų kuo mažesnis.

156

Išvados

1. Nors pajamos Europos Sąjungos šalių biudžetuose iš pelno mokesčio ir nedidelės analizuojamu laikotarpiu,

tačiau jis stirpriai įtakoja verslininkų priimamus sprendimus, susijusius su investicijomis. Per 2009 m. mažėjant

įmonių uždirbamam pelnui ir besikeičiant pelno mokesčio tarifui atitinkamai mažėjo įmonių skiriama pelno dalis

ilgalaikiam turtui įsigyti. Analizuojamu laikotarpiu didžiausia visų materialinių investicijų dalis buvo skiriama

pastatams ir inžineriniams statiniams statyti bei rekonstruoti, bet ne pirkti.

2. 2009 m. didelė dalis kapitalo buvo perkeliama į šalis, kuriose buvo taikomas mažesnis nei 20 proc. pelno

mokesčio tarifas, didžiausi investicijų padidėjimo tempai pastebėti 3 šalyse: Nyderlanduose, Danijoje bei Kipre.

3. Reikia atsižvelgti ne į mokesčio tarifo didinimą, bet į patį mokestinės bazės išplėtimą, nes pažvelgus į tyrimo

rezultatus ryškiai matosi, jog didėjant mkesčio tarifui, mažėja sumokėto pelno mokesčio. Vadinasi dar labiau

plečiasi šešėlinė ekonomika.

Literatūra

1. BOADWAY, R. and HAYASH M. 2001. An empirical analysis of intergovernmental tax interaction: the case of business

income taxes in Canada // Canadian Journal of Economics, Vol. 34, No. 2.

2. BORSCHETE, A., FROISSART, R. 2004. General tax principles. European Commission working document. Brussels.

3. BOVENBERG, L. and TANZI, V. 1990. Is There a Need for Harmonizing Capital Income Taxes Within EC Countries? //

International Monetary Fund. Working Paper.

4. BUŠKEVIČIŪTĖ, E. 2007. Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija

5. BUTAUTAS, D. A. 2006. Efektyvūs valstybės biudžeto valdymo prioritetai. Vilnius: UAB „BMK“

6. EUROSTAT [interaktyvus] .[žiūrėta 2012 m. spalio 10 d.] Prieiga per internetą:

<http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home/>.

7. Pelno mokestis. 2001. [interaktyvus]. Finansų ministerija. [žiūrėta 2012 m. spalio 2 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.finmin.lt/web/finmin/naujienos?erp_item=naujiena_001884>.

8. GYLYS, P. 2006. Mokesčių našta ir tarptautinė mokesčių konkurencija. Ekonomika, 75, 7–18.

9. KAPLOW, L. 2004. “On the Undesirability of Commodity Taxation Even When Income Taxation Is Not Optimal.” NBER

Working Paper 10407.

10. LEKAVIČIUS, V., GALINIS, A. 2009. Pelno mokesčių konvergencijos procesai Europos Sąjungos valstybėje. Vadyba, 2

(14), 83–90.

11. JAKŠTONYTĖ, G. 2008. Lietuvos namų ūkių mokesčių naštos vertinimas. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos:

problemos ir perspektyvos: šeštosios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Akademija, p.34-39.

12. Statistikos departamentas [interaktyvus] .[žiūrėta 2012 m. spalio 10 d.] Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/>.

13. VAINIENĖ, R. 1999. Pranešimas LLRI seminare “Verslo plėtros trukdžiai – LLRI pozicija”, Vilnius

14. VAINIENĖ, R. 2003. Su liniuote – per mokesčius. Laisvoji rinka. 2003 (3).

Summary

In the article it is described the influence of income tax effect on the Company capital investments in Lithuania and

Lithuanian direct investment in other countries.

Different countries require different principle of taxation and the tax rate, but do not always take into account the interests

of businesses in making the decision to change the tax rate. However, at a higher rate of taxation of corporate performance,

reducing the potential for creating wealth and willingness to do business.

Mokslinio darbo vadovė: prof. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home/

http://www.finmin.lt/web/finmin/naujienos?erp_item=naujiena_001884

http://www.stat.gov.lt/lt/

157

VISUOMENINIŲ SVEIKATOS DRAUDIMO LĖŠŲ VAISTAMS IR

MEDICINOS PAGALBOS PRIEMONĖMS PASKIRSTYMO TOBULINIMO

GALIMYBĖS

Kristina Mitkutė


Įvadas

Sveikatos apsaugos sistemų kūrimas ir finansavimas, paremtas visuotinumo ir solidarumoprincipais,

skirtingose Europos šalyse įgijo įvairias formas – nuo nevalstybinių sveikatos draudimo fondų iki biudžetinio

finansavimo, skirtingomis proporcijomisapimančių įvairios nuosavybės formų sveikatos priežiūros įstaigas ir jų

teikiamas paslaugas.

Dėl medicinos mokslo ir technikos pažangos sukuriama ir į rinką pateikiama vis daugiau ir, kaip taisyklė, vis

brangesnių, gydymo technologijų, tame tarpe ir vaistų. Dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių augantys gyventojų

poreikiai tampa vis didesne našta valstybės socialiniam sektoriui. Vis dažniau kyla klausimas, kokios valstybės

lygmenyje įgyvendinamos priemonės leistų efektyviau valdyti socialinėms reikmėms skirtas lėšas ir tuo pačiu geriau

tenkinti gyventojų poreikius. Todėl vis dažniau bandoma lyginti atskirų šalių socialinių sistemų veiksmingumą, tiek

bandant įvertinti savo šalies pasiekimus, tiek ieškant geros praktikos pavyzdžių, kurie leistų pasiekti didesnį

efektyvumą.

Tyrimo tikslas – įvertinti vaistams ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimui skiriamų PSDF lėšų

panaudojimą bei pateikti rekomendacijas dėl jų skyrimo skaidrumo, panaudojimo teisingumo ir efektyvumo.

Tyrimo objektas – kompensuojamieji vaistai, skirti ambulatoriniam gydymui, ir medicinos pagalbos

priemonės.

Tyrimo uždaviniai:

1. Identifikuoti veiksnius sąlygojančius visuomenines sveikatos draudimo lėšas vaistams ir medicinos

pagalbos priemonėms.

2. Nustatyti veiksnių poveikį visuomeninėms sveikatos draudimo lėšoms.

3. Pateikti rekomendacijas, kaip optimizuoti visuomenines sveikatos draudimo lėšas vaistams ir medicinos

pagalbos priemonėms.

Tikslui pasiekti naudojami bendrieji tyrimo metodai: sisteminė ir lyginamoji analizė, statistinės duomenų

analizės būdai bei grafinis vaizdavimas.

Tyrimo laikotarpis – 1998 – 2012 m.

Rezultatai

Pagrindinės sveikatos sistemos problemos su kuriomis susiduria visos valstybės yra sudėtinga ekonominė

situacija po pasaulį sukrėtusios finansinės krizės, didėjantis nedarbas, emigracija ir vis labiau blogėjantys

demografiniai rodikliai tokie kaip senstanti visuomenė. Pagrindinė atsakomybė tenka vyriausybėms. Pagal Lietuvos

Respublikos Sveikatos draudimo įstatymą numatomas vienodas asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lygis

visiems apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu.

Visuomenines sveikatos draudimo išlaidas sudaro:

• išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti;

• išlaidos vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimui kompensuoti;

• išlaidos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui kompensuoti;

• išlaidos galūnėms, sąnariams ir organams protezuoti, protezams įsigyti ir centralizuotai apmokamiems

vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti;

158

• išlaidos ortopedijos technikos priemonėms įsigyti;

• išlaidos sveikatos programoms finansuoti;

• privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidos (darbo užmokesčiui,

ilgalaikiam turtui įsigyti)

• privačių namų ūkių išlaidos sveikatinimo paslaugoms.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis kompensuojamų vaistų bei kitų medicinos

priemonių įsigyti gali tik tie asmenys, kuriems juos išrašo šeimos gydytojas ar specialistas, dirbantis gydymo

įstaigoje, sudariusioje paslaugų teikimo sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis. Plačiau analizuojama bus tik viena

išlaidų grupė t.y. išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms.

Privalomą sveikatos draudimą nagrinėjo daugelis autorių (Danny, 1998, Smilga, Janušonienė, 2005,

Levišauskaitė, Rūškys, 2003, Buivydas, Černiauskas, 2010 ir kiti) ir jie išskiria pagrindinius sveikatos draudimo

sistemą sąlygojančius veiksnius: ekonominius (BVP, privatizavimo laipsnis, rinka ir konkurencija, užimtumas, kainų

lygis), politinius (vadovaujančios partijos programa, bendra šalies politinė situacija, įstatymų leidimo veiksniai,

sveikatos sistemos įstatiminė bazė), socialinius ir kultūrinius (populiacijos pokyčiai, demografiniai pasikeitimai,

kultūros lygis), technologinius veiksnius (modernios technologijos diegimas).

Nuo šalies ekonominės būklės ir jos tendencijų tiesiogiai priklauso sveikatos sistemai skiriamos lėšos.

Vertinant sveikatos sistemą ir išlaidas vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, būtina išnagrinėti šalies

makroekonominę aplinką. Darbo autorė tiria svarbiausius kiekybiniusmakroekonominius veiksnius: bendrasis vidaus

produktas; vidutinė gyvenimo trukmė; gyventojų skaičius; bei minimalaus darbo užmokesčio dydis ir jų įtaką

sveikatos sistemai skiriamoms lėšoms.

Analizuojant BVP, gyventojų skaičiaus, vidutinės gyvenimo trukmės ir minimalaus darbo užmokesčio įtaką

visuomeninėms sveikatos draudimo vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidoms naudojama statistinė

informacija. Šių rodiklių priklausomybei įvertinti bus panaudotas tiesinės regresinės analizės metodas, kur

priklausomas kintamasis – išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, o nepriklausomi kintamieji –

bendrasis šalies vidaus produktas, gyventojų skaičius, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ir minimalus darbo

užmokestis.

Ryšiams tarp makroekonominių veiksnių ir išlaidų, naudojama koreliacinė analizė. Ryšių stiprumas bus

nustatomas naudojant vienfaktorinę (porinę) koreliaciją. Veiksnių poveikis visuomeninėms sveikatos draudimo

lėšoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms yra tiriamas 1998 – 2012 m. laikotarpiu. BVP, vidutinės

gyvenimo trukmės, minimalaus darbo užmokesčio ir gyventojų skaičiaus sąveika su vaistams ir medicinos pagalbos

priemonėms skirtomis lėšomis nagrinėjama pirmiausia nustatant ryšį tarp lėšų ir makroekonominių rodiklių, o paskui

nustatant lėšų priklausomybę nuo pasirinktų rodiklių.

1 lentelė. Visuomeninių sveikatos draudimo lėšų vaistams ir MPP ir makroekonominių rodiklių koreliacijos koeficientai

(sudaryta autorės)

BVP, mln. Lt Gyventojų skaičius Vidutinė gyvenimo

trukmė

Minimalus darbo

užmokestis

Išlaidos vaistams ir

medicinos pagalbos

priemonėms

0,955 -0,922 0,549 0,961

Iš gautų koreliacijos koeficientų reikšmių matome, kad atrinkti veiksniai daro tiesioginę įtaką vaistų ir MPP

išlaidoms. Galima pastebėti, kad tarp išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms ir gyventojų skaičiaus

egzistuoja labai stipri neigiama priklausomybė.

Anot Buivydo ir Černiausko (2010) išlaidos skiriamos sveikatai finansuoti, nuolat auga ir sudaro nemažą dalį

visų valstybės išlaidų. Kaip teigia autoriai, kitose išsivysčiusiose šalyse išlaidos sveikatos apsaugai finansuoti sudaro

daug didesnę tų šalių BVP dalį, nei Lietuvoje.Nagrinėjant išlaidas vaistams ir MPP, matome, kad tarp išlaidų ir BVP

egzistuoja labai stiprus ryšys (0,96).

159

Tarp vidutinės gyvenimo trukmės ir išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėmsegzistuoja vidutinio

stiprumo ryšys. Darbo autorės nuomone, tai neatspindi tikrojo ryšio, nessenstant visuomenei reikia vis didesnių

vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidų.

Regresinė analizė nustato statistinio ryšio pobūdį ir aprašo priklausomojo kintamojo vidutinių reikšmių

priklausomybę nuo vieno ar kelių nepriklausomųjų kintamųjų reikšmių matematine formule ir kartu prognozuoja šio

kintamojo reikšmes (Kasiulevičius, Denapienė, 2008). Koreliacijos koeficientas rodo, ar tiriamųjų kintamųjų tiesinė

priklausomybė stipri ir ar koreliacija statistiškai reikšminga. Žinant koreliacijos koeficiento reikšmę, negalime

pasakyti, kaip pasikeis vieno kintamojo reikšmė, pakitus kitam kintamajam (Boguslauskas, 2007).

Norint ištirti lėšų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms priklausomybę nuo makroekonominių veiksnių

yra padaroma daugianarė regresinė analizė, kurios metu sudaroma tiesinės regresijos lygtis:

Y = 110,6697 + 0,005205X1 - 0,0007X2 + 70,27896X3 + 0,804567X4

čia: X1 – bendrasis vidaus produktas; X2 - gyventojų skaičius; X3 – vidutinė gyvenimo trukmė; X4 –

minimalus darbo užmokestis.

Kompensuojamieji vaistai yra būtini, siekiant tinkamai kontroliuoti ligas. Daugelis ligų, kurių gydymui būtini

kompensuojamieji vaistai, nes vaistai yra brangūs – taigi pacientams už juos mokėti visą kainą būtų labai sudėtinga.

Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, per 2012 m. kompensuojamiems vaistams ir kitoms medicinos

priemonėms įsigyti buvo išrašyta kiek daugiau nei 12 mln. receptų, o jų kompensavimui išleista 661 mln. litų. Per

pirmąjį 2011 m. receptų buvo išrašyta 2,6 proc. mažiau, o kompensavimui išleista 621 mln. litų. Prognozuojama, kad

2013 m. suma turėtų išaugti iki 670 mln. litų.

1 pav. Viešojo ir privataus sektoriaus finansuojamos išlaidos vaistų kompensavimui, proc. nuo šalies BVP 2011 m.

(sudaryta autorės pagal EUROSTAT)

Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų ES šalių išlaidos vaistams labiausiai priklauso nuo vartojimo tradicijų ir

farmacijos, kaip vienos iš ūkio šakų, vietos šalies ekonomikoje. Lietuvoje vaistų vartojimo tradicijos yra labai

išreikštos, gydymas įvairiais medikamentais užima labai svarbią vietą sveikatos priežiūros procese.

Išlaidos vaistams nuo šalies BVP sudaro net 1,89 proc. (viešojo 0,67 proc., privataus 1,22 proc.) t.y. Lietuvoje

viešasis sektorius dengia tik 35 proc. visų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų. Per 2012 m.

apsidraudę pacientai išleido 158,8 mln. Lt priemokoms, tai gerokai mažiau nei PSDF lėšomis apmokėta dalis (660,6

mln. Lt). Vieno recepto vidutinė priemoka buvo 13,3 Lt.

Į 2012 m. kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną įrašyta 1850 vaistų, o į kompensuojamųjų medicinos

pagalbos priemonių kainyną įrašyta 962 medicinos pagalbos priemonės. Lietuvoje taikomi ir kitose šalyse plačiai

paplitę pacientų priemokų mechanizmai:

160

Priemoka už nekompensuojamą vaisto dalį, esant mažesniam nei 100 proc. kompensavimo lygiui bei

renkantis brangesniu tarpusavyje pakeičiamus vaistus (Lietuvoje kompensuojama gali būti 50, 80, 90 ar

visas 100 proc. vaisto bazinės kainos);

Recepto mokestis;

Lietuvoje netaikomi maksimalių priemokų ribojimo mechanizmai („lubos“), kurie leidžia užtikrinti vaistų

finansinį prieinamumą dideles gydymo išlaidas patiriantiems pacientams.

Jei asmuo draudžiasi privalomuoju sveikatos draudimu, moka nustatytas įmokas, tai didžiąją vaistų kainos

dalį apmoka sveikatos draudimas. Jeigu asmuo nesidraustų, tai visą reikalingų vaistų kainą jam tektų susimokėti

pačiam. Daugeliui sunkiomis ligomis sergančių pacientų vaistai būtų neįperkami. Be to, gydytojas, o taip pat ir

vaistininkas, turi informuoti pacientą apie kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyne įrašytų to paties bendrinio

pavadinimo vaistų kainas bei jiems nustatytas priemokas.

Taigi norint sumažinti lėšas vaistams ir medicininėms pagalbos priemonėms, arba kad jos būtų efektyviai

paskirstytos, yra siūloma:

keisti egzistuojančią kompensavimo lygių nustatymo sistemą – kompensavimo lygį susieti su vaisto

ypatybėmis, ne su liga (sieti su terapine nauda, gydymo kaštais, vieta gydymo schemoje);

įvesti papildomas kompensavimo lengvatas socialiai pažeidžiamoms grupėms – socialinėms grupėms

priklausantiems asmenims taikyti aukštesnį procentinį kompensavimo lygį (vietoj 80 proc. taikyti 85 ar 90

proc.) arba aukštesnio kompensavimo lygį taikyti tiems socialinėms grupėms priklausantiems asmenims,

kurių priemokos už kompensuojamuosius vaistus per nustatytą laikotarpį viršijo tam tikrą sumą;

bazinės kainos nustatymui sugrupuoti panašaus terapinio poveikio vaistus, o ne pagal tą pačią veikliąją

medžiagą;

kontroliuoti vaistų paskyrimo pagrįstumą (įteisinti išankstinį suderintą leidimą su kontroliuojančia

institucija skirti brangiuosius vaistus);

viešai skelbti vaistų įtraukimo į kompensavimo sistemą pagrįstumą ir įvertinimą - atnaujinti Baltijos šalių

vaistų ekonominio vertinimo vadovą (Baltic GuidelinesonEconomicEvaluationofPharmaceuticals) bei

numatyti, kad norint įtraukti vaistą į kompensavimo sistemą Lietuvoje, farmakoekonominio vertinimo

metu būtų atliekama kaštų naudingumo analizė taikant papildomų kokybiško gyvenimo metų (QALY)

metodiką;

kuo griežčiau kontroliuoti pacientų mokamas priemokas už kompensuojamuosius vaistus.

Išvados

1. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis kompensuojamų vaistų bei kitų medicinos

priemonių įsigyti gali tik tie asmenys, kuriems juos išrašo šeimos gydytojas ar specialistas, dirbantis gydymo

įstaigoje, sudariusioje paslaugų teikimo sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis.

2. Nuo šalies ekonominės būklės ir jos tendencijų tiesiogiai priklauso sveikatos sistemai skiriamos lėšos. Vertinant

sveikatos sistemą ir išlaidas vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, būtina išnagrinėti šalies

makroekonominę aplinką. Svarbiausi kiekybiniai makroekonominiai veiksniai yra: bendrasis vidaus produktas;

vidutinė gyvenimo trukmė; gyventojų skaičius; bei minimalaus darbo užmokesčio dydis.

3. Atlikta regresinė analizė parodė, kad egzistuoja stiprus ryšys tarp lėšų vaistams ir medicinos pagalbos

priemonėms ir bendrojo vidaus produkto, gyventojų skaičiaus, vidutinės gyvenimo trukmės ir minimalaus darbo

užmokesčio. Apskaičiuotoji regresijos lygtis aprašo 98,7 proc. Rezultatinio rodiklio sklaidos, nes determinacijos

koeficientas R = 0,987.

4. Lietuvoje vaistų vartojimo tradicijos yra labai išreikštos, gydymas įvairiais medikamentais užima labai svarbią

vietą sveikatos priežiūros procese. Išlaidos vaistams nuo šalies BVP sudaro net 1,89 proc. Per 2012 m.

apsidraudę pacientai išleido 158,8 mln. Lt priemokoms, tai gerokai mažiau nei PSDF lėšomis apmokėta dalis

(660,6 mln. Lt). Vieno recepto vidutinė priemoka buvo 13,3 Lt.

161

5. Pagrindinės PSDF biudžeto išlaidų ir pacientų priemokų reguliavimo priemonės turėtų būti: Privalomojo

sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų kompensuojamiesiems vaistams valdymo sutartys, kurių tikslas

efektyviai planuoti ir valdyti šio valstybinio finansinio fondo išlaidas kompensuojamiesiems vaistams; nuolaidų

taikymas kompensuojamųjų vaistų paciento priemokai; vaistų kainų mažinimas; rezervinio vaistų sąrašo

sudarymas.

Literatūra

1. BOGUSLAUSKAS, V. 2007. Ekonometrika. Kaunas: Technologija

2. TARTILAS J., 2005, Socialinės saugos pagrindai. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas

3. Health care systemsintransition. Lithuania. EuropeanObservatoryonHealth Care Systems 2000. [interaktyvus]. [žiūrėta

2013 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą:

< http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0006/95127/E69920.pdf>

4. KASIULEVIČIUS, V., DENAPIENĖ, G. 2008. Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje. Teorija ir praktika.

Gerontologija 2008; 9(3): 176–180. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.gerontologija.lt/files/edit_files/File/pdf/2008/nr_3/2008_176_180.pdf>

5. WILLIAM, D., SAVEDOFF, P., G. 2008. GoverningMandatoryHealthInsurance metodika [interaktyvus]. [žiūrėta 2013

m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą:

<http://siteresources.worldbank.org/HEALTHNUTRITIONANDPOPULATION/Resources/PeerReviewedPublications/

GovMandatoryHlthIns.pdf>

6. LR Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 55-1287. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 02 d.].

Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=438195&p_query=&p_tr2=2>.

7. BUIVYDAS, R.; ČERNIAUSKAS, G. 2010. Dėl papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo. Vilnius: Sveikatos

ekonomikos centras.

8. JOSHUA S. GANS AND STEPHEN P. KING, 2003. „Anti-insurance:AnalysingtheHealthInsuranceSystem“.

MelbourneBusinessSchoolUniversityofMelbourne

9. LEVIŠAUSKAITĖ, K.; RUŠKYS, G. 2003. Valstybės finansai. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla.

10. Lietuvos sveikatos statistika. Vilnius. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 sausio 16 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.lsic.lt/>.

11. Metinėje konferencijoje apie privalomojo sveikatos draudimo aktualijas. 2012. Respublika, nr. 84, p. 3

12. TERESA Z. C., 2003, Modelingaccess to health care within a community. InternationalJournalofHealth Care

QualityAssurance. No. 6.

13. Europos sąjungos statistinė tarnyba. 2013. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. vasario 23 d.]. Prieiga per internetą:

<http://epp.eurostat.ec.europa.eu/>.

Summary

Public Health Insurance Funds for Drug And Medical Aid Measures in the Improvement Opportunities

Compulsory health insurance is established by the state health care system and economic measures for guaranteeing

compulsory health insurance for persons insured in the event of theft or accident, health services and costs for services, medicines

and medical aid compensation. The main macroeconomic factors are presented in the article. Funds for health determinants:

economic, political, social and cultural, technological factors. The most influential factors have been highlighted using correlation

and regression analysis. Regression analysis shows that the gross domestic product, life expectancy, the minimum wage and the

population had the greatest impact on the health care funds for drug and medical aid measures. The estimated regression equation

shows that the cost of drug and medical aid measures is influenced by GDP, population, life expectancy and the minimum wage.

If a person has insurance by compulsory health insurance, pays the premiums, the cost of most drugs covered by the health

insurance. If a person won`t insurance it is the necessary cost of the medicines he would have to pay himself. Many serious

illnesses and medications for patients would be unavailable.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

162

TARPTAUTINIŲ ATSISKAITYMŲ RIZIKA IR JOS VALDYMAS

Lina Pempytė


Įvadas

Pastaruoju laiku, vykstant globalizacijai, tarptautinės rinkos tampa vis atviresnės ir tarptautinė prekyba

vystosi gana sparčiai. Vykdant tarptautinę prekybą neišvengiami atsiskaitymai su tiekėjais ir pirkėjais. Kiekviena

įmonė patiria įvairių rūšių riziką, o vykdant tarptautinę prekybą, susiduriama su dar daugiau rizikų, kurios tiesiogiai

ar netiesiogiai veikia įmonės rezultatus. Nesugebėjimas tinkamai įvertinti tarptautinės atsiskaitymų rizikos bei jos

valdyti, gali būti lemtinga įmonės veiklos tęstinumui.

Nagrinėjant literatūrą pastebima, kad visi autoriai nagrinėja atskiras rizikos rūšis eksportuotojo atžvilgiu,

nurodo kokie turi būti valdymo etapai, bei pateikia atskiras valdymo priemones konkrečiai rizikai valdyti, bet

nenagrinėja importuotojo tarptautinių atsiskaitymų rizikos visumoje. Dar viena problema, su kuria susiduria įmonės -

nėra vieno modelio, vienos metodikos, kaip tą riziką valdyti kiekvienai įmonei, nes pagal kiekvienos įmonės

specifiką ne visos autorių pateikiamos rizikos valdymo priemonės yra tinkamos kiekvienai įmonei.

Tyrimo tikslas – išanalizavus pagrindinius įmonės tarptautinių atsiskaitymų riziką veikiančius veiksnius,

sudaryti tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymo modelį.

Tikslui pasiekti buvo išsikelti šie uždaviniai:

- išanalizuoti ir apibrėžti tarptautinius atsiskaitymus veikiančias rizikas;

- sudaryti tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymo modelį;

Tyrimo objektas – tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymas.

Metodai – tarptautinių atsiskaitymų rizikos nustatymui bei jos valdymo metodikai sudaryti buvo naudota

mokslinės literatūros sisteminė, lyginamoji, apibendrinimo ir loginė analizės.

Rezultatai

Išnagrinėjus kaip autoriai apibūdina tarptautinius atsiskaitymus galima teigti, kad tarptautiniai atsiskaitymai

yra dviejų užsienio valstybių prekybinių ar kitokių įsipareigojančių santykių įvykdymo būdas, kai viena šalis turi

mokestinę prievolę kitai šaliai. Galima pabrėžti, kad mokestiniai įsipareigojimai nebūtinai turi būti atliekami tik

grynaisiais pinigais, bet ir naudojant tarptautinius pervedimus, banko tratas, čekius, grynuosius pinigus keičiant į

dokumentus, vertybinius popierius (Vaškelaitis, 2001, Šatas, 2006, Startienė, 2007).

Rizikos samprata taip pat turi daugybę reikšmių. Ekonominių ir tarptautinių žodžių žodynuose rizika

apibūdinama kaip „azartinis lošimas, pavojus, nepasisekimo tikimybė, galimybė patirti nuostolius, ar žalą“

(Buckiūnienė, 2001). Rizika taip pat gali reikšti nepageidaujamo įvykio galimybę, t.y. galimybę patirti sunkiai

numatomą nuostolį. Ekonomikoje rizikos terminu apibūdinama ir galimybė išlošti ir galimybė pralošti. Rizika – tai

netikrumas, susijęs su laukiamu pelnu. Riziką išmatuoti labai sunku, kadangi pati rizika reiškia galimybę

nepageidaujamam įvykiui, o ją išmatuoti galima įvertinant įvykio tikimybę - tai galimybe įvykiui įvykti

(Giliauskienė, 2002). Taigi, išnagrinėjus rizikos apibrėžimą, galima teigti, kad rizika apibūdinama kaip nepalankaus

įvykio tikimybė, kurios baigtis gali tiek teigiamai tiek ir neigiamai paveikti įmonės finansinius rezultatus.

Tarptautinių atsiskaitymų riziką skirtingi autoriai apibūdina ir vertina skirtingai. Tarptautinių atsiskaitymų

riziką apibūdina kiekvienai šaliai būdinga jos specifinė rizikos rūšį, kurią sudaro keturi komponentai: komercinė arba

kredito rizika, politinė rizika, valiutos keitimo rizika, finansinė rizika ir ekonominė rizika (Bernatonytė, 2000).

Snieška išskiria tris rizikos rūšis, su kuriomis tenka susidurti tarptautinės rinkos dalyviams - kredito, politinę ir

valiutinę rizikas (Snieška, 2001). Kiti autoriai tarptautiniame versle išskiria dvi pagrindines rizikos rūšis: užsienio

valiutos kurso kitimo ir politinę riziką (Vaughan, 1997). Gronskas išskiria įvairiais santykiais savarankiškas rizikos

163

formas - gamybinę, valiutinę, finansinę, komercinę, investavimo ir nelikvidumo (Gronskas, 1997). Startienė išskiria

tris rizikos rūšis sutinkamas tarptautinėje prekyboje: ekonominę, politinę ir valiutos kurso (Startienė, 2002). Kropas

ir Katkus pateikia tokias importuotojo tarptautinės prekybos rizikas: sutarties neįvykdymo, valiutų kursų svyravimo

ir prekių sugadinimo rizikas, tuo tarpu Startienė išskiria tiekimo (prekių pirkimo) rizika, transportavimo, kredito ir

garantų kredito rizikas (Kropas, Katkus, 1998, Startienė, 2007). Autoriai Czinkota, Ronkainen, Moftet bei Sigloch

išskiria politinę ir ekonominę rizikas (Czinkota, Ronkainen, Moftet, 2005, Sigloch 1994). Clark ir Marois įvardija

ekonominę, finansinę, valiutos ir politines rizikas (Clark, Marois, 1996).

Nors visos rizikos skirtingų autorių įvardijamos skirtingai, apibendrinus ir susisteminus autorių išskiriamas

rizikas galima apibrėžti penkias pagrindines rizikas, kurios veikia tarptautinius atsiskaitymus:

šalies,

ekonominė, kurią sudaro:

tiekimo rizika,

sutarties nevykdymo rizika ir

finansinė rizika,

valiutinė rizikos.

Nustačius, kokios rizikos veikią įmonę, reikia įvertinti rizikos pasireiškimą ir poveikio lygius, ir galiausiai -

įtraukti rizikos vertinimą į sprendimų priėmimo procesą. Nors tai yra pagrindiniai rizikos valdymo žingsniai,

tarptautinių atsiskaitymų rizikai valdyti reikia pereiti daug daugiau etapų. Tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymo

etapai pateikti 1 pav.

1 pav. Tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymo etapai

Įvertinimas

Rizikos valdymo strategijos priėmimas

Ignoruoti Valdyti Vengti

Rizikos valdymo priemonių parinkimas

Kainos/naudos santykio įvertinimas

Sprendimo priėmimas

Nauda > kaina Nauda < kaina

Šalies rizika Įmonės ekonominė rizika

Sutarties nevykdymo rizika

Valiutinė rizika

Tiekimo rizika Finansinė rizika

Tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymas

164

Tarptautinių atsiskaitymų rizikai valdyti, pirmiausiai reikia nustatyti ar tokia rizika egzistuoja, tuomet reikia

įvertinti, kokią įtaką įmonės veiklos rezultatams turi patiriama rizika. Jei vadovas, ar kitas įmonėje atsakingas asmuo

už rizikos valdymą, nusprendžia, kad įmonei reikalingas rizikos valdymas, atsižvelgiant į riziką reikia parinkti

priemones, kurios leistų valdyti šią riziką. Pagrindinis rizikos valdymo žingsnis yra įvertinti, ar įmonei naudinga

valdyti riziką, jei rizikos valdymui išleidžiama didesnė dalis lėšų, nei atneša šis naudos, rizikos galima vengti, arba ją

ignoruoti. Šį sprendimą priima įmonės vadovas.

Tarptautinius atsiskaitymus veikiančios rizikos yra skirtingos, ir jas įvertinti pasitelkiant vieną rodiklį ar vieną

metodiką neįmanoma. Rizikai įvertinti galima naudoti tiek kokybinius, tiek kiekybinius rizikos vertinimo metodus.

Galima teigti, jog šalies rizikai įvertinti dažniausiai yra naudojami kokybiniai rizikos vertinimo metodai, kitoms

rizikoms vertinti galima naudoti kiekybinius vertinimo metodus.

Šalies rizikos valdymo etapas

Šalies rizika susideda iš makropolitinės ir mikropolitinės rizikos (Подколзина, 1999, Pridotkienė, Laskienė,

2002). Makropolitinė rizika atsiranda, kai politinės aplinkos pasikeitimas daro panašią įtaką visoms įmonėms, o

mikropolitinė rizika paveikia tik tam tikras ekonomikos šakas, atskiras įmones ar net derybas. Šalies ekonominės

rizikos šaltiniu mokslininkų nuomone gali tapti: valiutos kontrolė, mokesčių politika, kainų kontrolė (Pridotkienė,

2000, Подколзина, 1999 ). Praktikoje galima išskirti du pagrindinius šalies rizikos įvertinimo būdus: pagrindinis ir

papildomas. Pagrindiniam priskiriamas rizikos įvertinimas remiantis tarptautinių agentūrų skaičiavimais, o

papildomam - spauda ir televizija, patirtis. Šalies rizikos vertinime svarbų vaidmenį atlieka šalies rizikos reitingas.

Jei šalis patenka į V kategoriją, sandorių su šia šalimi reikia vengti. I - III kategorijos šalys nėra labai rizikingos, tad

jų rizikos nebūtina valdyti. IV kategorijos riziką reikia stengtis sumažinti.

Pagrindiniai šalies rizikos draudimo būdai yra importo draudimas, šalies rizikos draudimas. Taikytinos

prevencinės priemonės gali būti tokios kaip nuolatinis informacijos sekimas apie šalies politinius bei teisinius

veiksmus, nuolatinis ryšių palaikymas su užsienio partneriu - eksportuotoju.

Ekonominės rizikos valdymas

Ekonominei rizikai įvertinti galima naudoti rizikos koeficientą. Kiekvienu atveju sprendimą priimantis

asmuo gali pasiskaičiuoti šį koeficientą. Dėl patirsiančios rizikos galimą didžiausią nuostolio apimtį padalijus iš

nuosavo kapitalo, gaunamas rizikos koeficientas.

Rizikos koeficientas kapitalasNuosavas

apimtisnuostolioDidžiausia

_

__ (1)

Anot Buškevičiūtės ir Mačerinskienės optimalus rizikos koeficientas yra 0,3 o didėjant koeficientui link 1 ir

daugiau, aiškėja, kad įmonė artėja į bankrotą (Buškevičiūtė, Mačerinskienė, 2008). Šį koeficientą tikslinga naudoti

tiekimo ir sutarties nevykdymo rizikoms įvertinti. Finansinei rizikai įvertinti autoriai siūlo skaičiuoti finansinius

rodiklius tokius kaip mokumo, likvidumo, veiklos efektyvumo.

Tiekimo rizikai sumažinti galima naudoti tris priemones:

krovinio draudimą,

akredityvą ir

sudarant sutartį pasirinkti tinkamiausias INCOTERMS sąlygas.

Sutarties nevykdymo rizikai sumažinti priklausomai nuo rizikos lygio galima rinktis dokumentinį arba

nedokumentinį apmokėjimo būdą. Dokumentinis mokėjimas užtikrina abiejų sandorio šalių įsipareigojimų vykdymą,

taip dar labiau sumažinant riziką.

165

Eksportuotojas Importuotojas

2 pav. Sutarties nevykdymo rizikos priemonių parinkimas

Finansinės rizikos įvertinimo etapas. Finansinei rizikai sumažinti, pati įmonė privalo išsinagrinėti savo

ekonominę bei finansinę būklę, o jei tai įmanoma ir prekybos partnerės finansinę būklę. Tam, kad įvertinti įmonės

ekonominę situaciją yra skaičiuojami pelningumo, mokumo, efektyvumo rodikliai, ir pagal gautus rezultatus

sprendžiama, ar įmonės rodikliai atitinka pageidaujamas normas.

Slavickienės ir Jovaišos nuomone efektyviausios ir dažniausiai pasitaikančios finansų rizikos valdymo

priemonės yra faktoringas, forfeitingas, overdraftas, bankų garantijos, palūkanų apsikeitimo sandoris (Slavickienė,

Jovaišas, 2004). Tačiau šių priemonių naudojimo efektyvumas priklauso nuo to ar jomis naudojasi eksportuotojas, ar

importuotojas (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Finansinės rizikos valdymo priemonių naudojimas eksportuotojo ir importuotojo atžvilgiu

Eksportuotojas Importuotojas

1. Faktoringas;

2. Overdraftas;

3. Banko garantija.

1. Forfeitingas;

2. Overdraftas;

3. Banko garantija.

Valiutų kursų pasikeitimo rizikos valdymo etapas

Valiutinės rizikos nustatymui yra naudojama įmonės duomenų analizė, kurios metu nustatoma ar pinigų

srautai užsienio valiuta yra dideli ir svarbūs, ar maži ir nereikšmingi. Galima paminėti, jog jei mokėjimai atliekami

užsienio valiuta, kuri yra susieta su litu, valiutinės rizikos nėra, tad reikia atkreipti dėmesį tik į laisvai svyruojančių

valiutos kursu vykdomus tarptautinius atsiskaitymus. Taip pat reikia nagrinėti ar mokėjimai vykdomi periodiškai, ar

dažniausiai vyrauja vienkartiniai sandoriai. Valiutų kursų rizikos matavimo metodus autoriai klasifikuoja į tris

grupes: jautrumo analizės, scenarijų modeliavimo ir rizikos vertės (Bagdonienė, 2000, Pranckevičiūtė, 2002).

Kadangi jautrumas skaičiuojamas gana paprastai ir be didelių laiko sąnaudų bei pastangų, jautrumo analizės

metodai yra plačiai taikomi praktikoje užsienio valiutos kurso rizikai matuoti (Bagdonienė, 2000, Pranckevičiūtė,

2002). Šiai analizei atlikti pakanka įmonės duomenų apie valiutų kursus ir valiutų srautus, o jos taikymas

nereikalauja papildomų žinių. Jautrumas S apskaičiuojamas pagal formulę:

)(IP

MVS

, kur (2)

ΔMV – pajamų arba išlaidų rinkos vertės pokytis,

N a u d ot i d o k u m e nt

in i m o k ėj i m ą

Dokumentinis mokėjimas

Riz

ika

maž

a

Nedokumentinis mokėjimas

Išankstinis mokėjimas

Avansinis mokėjimas

Mokėjimas tiekiant

Atvira sąskaita

Atvira sąskaita

Mokėjimas tiekiant

Avansinis mokėjimas

Išankstinis mokėjimas

Inkaso

Riz

ika

did

elė

Riz

ika

vid

uti

nė

Dokumentinis

akredityvas

N a u d ot i d o k u m e nt

in i m o k ėj i m ą

Sutarties nevykdymo rizikos mažinimo priemonių parinkimas

166

P – valiutinės pajamos arba I – valiutinės išlaidos.

Turint istorinius duomenis apie valiutų kursus, rizikos nustatymas gali būti atliekamas ir standartinio

nuokrypio apskaičiavimo pagalba. Standartinis nuokrypis parodo, kaip plačiai pasklidusios reikšmės nuo vidurkio.

Kuo didesnis standartinis nuokrypis, tuo didesnė valiutų kursų pasikeitimo rizika. Standartiniui nuokrypiui yra

skaičiuojamas aritmetinis vidurkis, tada skaičiuojama dispersija, o ištraukus kvadratinę šaknį iš dispersijos gaunamas

standartinis nuokrypis:

n

XXXX n....21

, kur (3)

X - aritmetinis vidurkis,

X - valiutos kursas,

n - reikšmių skaičius.

Apskaičiavus aritmetinį vidurkį, yra skaičiuojama dispersija:

nn TXXTXXTXXD )(....)( 2

2

21

2

1, kur (4)

D - dispersija,

T - tikimybė.

Apskaičiuotas standartinį nuokrypį, kurio reikšmė lygi nuliui, rodo, jog nėra valiutų kursų pasikeitimo rizikos

ir jos valdyti nereikia, o kuo didesnė standartinio nuokrypio reikšmė, tuo didesnė rizika.

Valiutų kursų svyravimo rizikai valdyti autoriai išskiria du būdus: naudojant vidines arba išorines valdymo

priemones (Zablockis, 2006, Valder, 1997, Motiejūnaitė, 2011ir kt.).

Vidinės valiutos kursų valdymo priemonės yra sąskaitos – faktūros valiuta, "pagalvės" principas, "valiutos

kokteilio" principas, subalansavimas ir mokėjimo greičio sureguliavimas.

Apžvelgus vidinius valiutos kurso svyravimo rizikos apsidraudimo metodus, galima pažymėti, jog šie valiutų

kursų valdymo metodai yra labai specifiniai, o jų panaudojimas praktikoje įmanomas tik turint tvirtas pozicijas

derantis su užsienio partneriu. Nuo to, ar pirkėjas turi tvirtą derybose poziciją priklauso ar galės naudotis

pigiausiomis valiutų kursų draudimo priemonėmis. Dėl šios priežasties praktikoje dažniausiai naudojama išorinės

valiutų kursų pasikeitimo rizikos valdymo priemonės: išankstiniai sandoriai, ateities sandoriai, apsikeitimo sandoriai

ir pasirinkimo sandoriai.

Apžvelgus visas galimas rizikas, kylančias vykdant tarptautinius atsiskaitymus, pastebėta, jog kai kurios

rizikos valdymo priemonės tinka kelioms rizikos rūšims valdyti. Kelioms rizikoms sumažinti pasirinkus vieną

apsidraudimo priemonę yra sutaupomos lėšos ir taip gaunama papildoma nauda. Tam, kad vadovas galėtų pasirinkti,

kokią rizikos valdymo priemonę naudoti, sudaryta 2 lentelė.

2 lentelė. Rizikos valdymo priemonių parinkimas priklausomai nuo sandorį veikiančios rizikos

Rizikos rūšys

Valdymo priemonės

Ak

red

ityv

as

Ink

aso

Fo

rfei

tin

gas

Ov

erd

afta

s

Ban

ko

gar

anti

ja

INC

OT

ER

MS

D

sąly

go

s

Išv

esti

nia

i sa

ndo

riai

Dra

ud

imas

Šalies rizika x x x x

Ekonominė

rizika

Sutarties nevykdymo x x x

Finansinė x x x x x

Transportavimo x x x

Valiutinė rizika x x x

167

Pasirinkus rizikos valdymo metodų rinkinį, kuris geriausiai atitinka kylančioms rizikoms valdyti, svarbu

įvertinti, ar rizikos valdymas atneš įmonei naudą. Šiam tikslui galima skaičiuoti rizikos valdymo priemonių

efektyvumo rodiklį:

PR ef = Kaina / Nauda (5)

Jei, rizikos valdymo priemonių kainos ir atnešamos įmonei naudos santykis didesnis už 1, rizikos valdyti

neverta, jos reikia vengti. Tačiau šis sprendimas priklauso tik nuo įmonės vadovo ar kito atsakingo asmens

sprendimo priėmimo.

Išvados

1. Nustatyta, jog įmonės tarptautinius atsiskaitymus veikia trys pagrindinės rizikos: šalies, ekonominė ir valiutinė

rizikos. Ekonominei rizikai priskiriama tiekimo, sutarties nevykdymo ir finansinė rizikos.

2. Tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymą sudaro penki etapai: įvertinimas, rizikos valdymo strategijos

priėmimas, rizikos valdymo priemonių parinkimas, kainos ir naudos santykio įvertinimas bei sprendimo

priėmimas. Visos pasireiškiančios rizikos tarptautiniuose atsiskaitymuose turi būti vertinamos lygiagrečiai,

nesvarbu, kada jos pasireiškia, ar renkantis sandorio partnerį, ar sandorio sudarymo metu, ar transportuojant.

Renkantis strategiją yra trys galimybės: riziką ignoruoti, riziką valdyti ir jos vengti. Skirtingoms rizikoms yra

išskiriama daugybė rizikos valdymo būdų, tačiau dažnai jie pinasi tarpusavyje, tad svarbu pasirinkti tinkamiausią

variantą. Kartais apsidraudimo priemonių taikymas atneša mažiau naudos negu patiriamos išlaidos. Dėl šios

priežasties reikia nustatyti, ar priemonių kaina atitinka naudą. Jei buvo nuspręsta, kad riziką būtina valdyti, o jos

nauda mažesnė nei patiriamos išlaidos, jos reikia vengti. Įgyvendinus keturis valdymo etapus, vadovui belieka

priimti sprendimą dėl rizikos valdymo.

Literatūra

1. BERNATONYTĖ D., 2000. Rizika tarptautinėje prekyboje // Ekonomika ir vadyba – 2000 – Kaunas.: Technologija.

2. BUŠKEVIČIŪTĖ E., MAČERINSKIENĖ I., 2008. Finansų analizė. Kaunas, Technologija.

3. CLARK E., MAROIS B., 1996.Managing Risk in International Business' london: International Thompson Business Press.

4. CZINKOTA H.R., RONKAINEN I.A. , MOFTET M.H., 2005. International Business / N.Y.: The Drycn Press.

5. MACKEVIČIUS J., RAŠKELIENĖ A., 2004. Makroekonominių veiksnių įtakos įmonių verslo rizikai analizė. Vilnius:

Tiltai.

6. ПОДКОЛЗИНА И. А., 1999. Проблемы дефиниции и оценки политического риска. Вестник Московского

университета - 1999, Москва.

7. PRANSKEVIČIŪTĖ A., 2002. Užsienio valiutos kurso rizikos matavimo metodai. Informacinės technologijos verslui:

konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas.

8. PRIDOTKIENĖ J., 2000. Šalies rizikos analizė tarptautiniame versle. Ekonomika ir vadyba 2000. Kaunas.

9. PRIDOTKIENĖ J., LASKIENĖ D., 2003. Politinė rizika ir jos įtaka tarptautinio verslo operacijoms. Ekonomika ir vadyba –

2003: 3 knyga. Kaunas: Technologija.

10. SIGLOCH J., 1994. Intemtional Finance / G.: Universitat Bayrcuth.

11. SLAVICKIENĖ A., 2000. Tarptautinių atsiskaitymų formų analizė. Ekonomika ir vadyba - 2000. Kaunas.

12. SLAVICKIENĖ A., JOVAIŠAS L., 2004. Tarptautinių atsiskaitymų rizikos valdymas. Jaunasis mokslininkas - 2004.

13. STARTIENĖ G., 2002. Tarptautinės prekybos finansavimas. Kaunas, technologija.

14. STARTIENĖ G., 2007. Tarptautiniai atsiskaitymai. Kaunas, technologija.

15. ŠATAS J., 2006. Tarptautiniai atsiskaitymai: teisiniai pagrindai ir praktika. Vilnius, Eugrimas.

16. VALDER S., 1997. Introduction to global financial markets.Great Britain.

17. VAUGHAN E. J., 1997. Risk Management/Chicago: John Willey & Sons, Ine.

18. VAŠKELAITIS V., 2001. Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika. Vilnius, Eugrimas.

168

19. ZABLOCKIS S., 2006. Kaip valdyti valiutinę riziką. Verslo banga [interaktyvus] - 2006 [žiūrėta 2013 m. sausio 10 d.].

Prieiga per internetą: < http://verslas.banga.lt>.

Summary

Risk of International Payments and its Management

International relations play an increasing role between the buyers and sellers during time of integration of the markets, so

international payments become inevitable. Companies face a range of risks while carrying out the international payments. This

work shows that there are three main risks influencing the company's international payments: national, economic and currency

risks. Economic risk includes delivery, non-performance of contract and financial risks. All of these risks must be analyzed in

parallel while moving through five stages of risk management: risk assessment, choice of strategy, selection of risk reduction

measures, assessment of cost and benefit ratio and decision making.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Šviesa Leitonienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

169

PASIRINKIMO EILĖS TEORIJOS TESTAVIMAS LIETUVOS AKCINĖSE

BENDROVĖSE

Agnė Petkevičiūtė


Įvadas

Šiuo metu dauguma Lietuvos akcinių bendrovių priimamų finansavimo sprendimų yra pagrįsti kapitalo

struktūros formavimo teorijomis. Egzistuoja klasikinės ir šiuolaikinės kapitalo struktūros formavimo teorijos, kurios

skiriasi prielaidomis bei veiksniais, įtakojančiais finansavimo sprendimus įmonėse. Vis dėlto daugelis mokslininkų

neturi vieningos nuomonės, kuri iš egzistuojančių kapitalo struktūros formavimo teorijų geriausiai atspindi

dabartinius kapitalo struktūros formavimo finansinius sprendimus.

Paskutinių metų empirinių tyrimų rezultatai parodė, kad formuodamos kapitalo struktūrą įmonės vadovaujasi

įvairiais principais ir jų sprendimai grindžiami skirtingomis teorijomis. Tai suponavo poreikį išsiaiškinti pagal kokią

teoriją Lietuvos akcinės bendrovės formuoja savo kapitalą. Viena iš dažniausiai pritaikomų teorijų yra pasirinkimo

eilės teorija. Tai teorija, kuri nėra nukreipta kapitalo kainai minimizuoti Pagrindinis jos postulatas yra aiškus

finansavimo šaltinių pasirinkimo hierarchiškumas.

Tyrimo tikslas – nustatyti, ar Lietuvos akcinės bendrovės, formuodamos kapitalo struktūrą, elgiasi pagal

pasirinkimo eilės teoriją.

Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:

1) pateikti įmonių kapitalo struktūros formavimo teorijų skirtumus;

2) patikrinti Lietuvos akcinių bendrovių elgseną pasirinkimo eilės teorijos požiūriu.

Tyrimo objektas – Lietuvos akcinių bendrovių kapitalo struktūra.

Tyrimo metodai. Įmonių kapitalo struktūros formavimo teorijų skirtumai nustatyti loginės analizės ir

sintezės būdu. Pasirinkimo eilės teorijos hipotezė patikrinta naudojant koreliacinę-regresinę analizę bei grafinį

vaizdavimo būdą.

Rezultatai

Pasaulyje yra šimtai mokslininkų, kurie kapitalo struktūros formavimą tyrė tiek teoriškai, tiek empiriškai. Jų

tyrimų rezultatas – sukurti skirtingi kapitalo struktūros formavimo modeliai. Vis dėlto kapitalo struktūros formavimo

teorijai pradžią davė mokslininkų Modigliani ir Miler (1958) teorija, kuri laikoma klasikine, visos kitos teorijos buvo

paremtos jos teiginiais ir patvirtino arba paneigė kai kurias prielaidas.

Pirmoji kapitalo struktūros formavimo teorija išvystyta remiantis tobulos rinkos prielaidomis. Pagrindinė

mokslininkų išvada buvo ta, kad įmonės vertė nepriklauso nuo nuosavo ir skolinto kapitalo santykio. Pasak

Gurcharan (2010), ši teorija turėjo vieną trūkumą, t. y. ji realiai galėjo egzistuoti tik tobuloje rinkoje. Antroji kapitalo

struktūros formavimo teorija išvystyta darant prielaidą, kad mokesčiai yra mokami. Ši teorija patvirtino teiginį, kad

norint maksimizuoti įmonės vertę, skolų dalis kapitale turi būti kiek galima didesnė. Ši teorija yra kritikuojama, nes

pasak McLaney (2009), yra abejojama ar praktikoje skolų dalis kapitalo struktūroje gali sudaryti 100 proc. Be to,

didelė skolinto kapitalo dalis visame kapitale skolintojams signalizuoja tai, kad įmonė gali būti nepajėgi grąžinti

skolų.

Tradicinė kapitalo struktūros formavimo teorija niekada nebuvo moksliškai įrodyta, tačiau tradiciškai tikima

tam tikro ryšio tarp finansinio sverto ir vidutinės svertinės kapitalo kainos egzistavimu. Ji paprastai vadinama

tradiciniu požiūriu.

Vėliau susiformavo šiuolaikinės teorijos, kurios skyrėsi nagrinėjamais kintamaisiais bei paaiškino kapitalo

struktūros formavimo skirtumus. Kompromisinių modelių teorija teigia, kad didesnius mokesčius mokančios įmonės

170

gali turėti sąlyginai didesnį kreditinį įsiskolinimą nei įmonės, mokančios mažesnius mokesčius (Luigi, Sorin 2009).

Pagal šią teoriją įmonės, kurių pelnas prieš palūkanas ir mokesčius labai svyruoja, turėtų skolintis mažiau nei

įmonės, kurių pelnas prieš palūkanas ir mokesčius yra santykinai stabilesnis.

Pasirinkimo eilės teoriją pirmasis suformulavo Donaldson 1961 m. Ši teorija buvo grindžiama tokiomis

prielaidomis:

užfiksuojama asimetrinė informacija;

finansavimo poreikiams tenkinti pirmenybė teikiama vidiniams šaltiniams;

skola pasiliekama paskutinei galimybei (Fama, French, 2002).

Šios teorijos esmė ta, kad įmonės, priimdamos kapitalo struktūros formavimo sprendimus, visų pirma

panaudoja vidinius išteklius, o tik po to ieško išorinių finansavimo šaltinių. Tai rodo, kad įmonės vengia rizikos,

susijusios su išoriniais veiksniais. Bijodama nepakankamai įvertinti išorinę aplinką, įmonė renkasi vidinius

finansavimo šaltinius, net jei toks pasirinkimas neduoda maksimalaus nuosavo kapitalo pelningumo. Pagal įmonės

kapitalo struktūros ir finansavimo sprendimų teoriją, pasirinkimo eilės teorija buvo toliau plėtojama Stewart C.

Myers (1984). Mokslininkas siekė įrodyti, kad įmonės vadovaujasi tam tikra finansavimo šaltinių hierarchija.

Tokioms įmonėms priimtiniau panaudoti vidaus finansavimą ir tik po to naudotis skolomis (Cantillo, 2004).

Elizabeth et al. (2009) nuomone, agentavimo teorija, kuri pasirodė 1970 m., išplėtė ankstesnį ekonominių

santykių supratimą esant neapibrėžtumo ir netobulos informacijos sąlygomis. Agentų teorinį modelį savo

disertacijoje apibendrino Cibulskienė (2005). Pasak autorės, šioje teorijoje teigiama, kad susiformuoja agentavimo

santykiai tarp įmonės savininkų ir samdytų darbuotojų bei tarp samdytų darbuotojų ir skolintojų. Kaip teigia Luigi ir

Sorin (2009), įmonė patiria agentavimo išlaidas, dėl to, kad reikia išspręsti konfliktus, kurie kyla tarp

suinteresuotųjų. Pasak Cibulskienės (2005), agentavimo išlaidos – visos išlaidos, skirtos skatinti finansų valdymo

darbuotojus veikti tik įmonės savininkų turto ir naudos maksimizavimo linkme, o ne tik tenkinti savo asmeninius

interesus. Luigi ir Sorin (2009) nuomone, prie šių išlaidų reikėtų priskirti ir išlaidas, kurias sąlygoja asimetrinė

informacija.

Nuspręsti, kuria iš minėtų šiuolaikinių teorijų – pasirinkimo eilės ar kompromisų – vadovaujasi įmonės,

formuodamos kapitalo struktūrą, siekė mokslininkai Quan, Fama, French (2002). Jie analizavo, kaip įmonės kapitalo

struktūros pasirinkimas priklauso nuo įmonės investavimo alternatyvų ir jos pelningumo. Pasirinkimo eilės teorijų

šalininkų teigimu, finansinis svertas auga kartu su ilgalaikiu materialiuoju turtu bei investicijų galimybėmis ir

mažėja, didėjant pelningumui, įmonės dydžiui. Kitaip tariant, remiantis šia teorija, labai pelningos įmonės

investicijas finansuoja nepaskirstytuoju pelnu, išlaikydamos pastovų skolos koeficientą. Tuo tarpu mažiau pelningos

įmonės yra priverstos veiklą finansuoti skolintais pinigais. Tarp finansinio sverto ir pelningumo susiformuoja

neigiamas ryšys (Fama, French, 2002; Quan, 2002). Quan ieškojo sąsajų tarp Modigliani - Miller I teorijos ir

pasirinkimo eilės teorijos.

Nemažai kapitalo struktūros formavimo problemomis domėjosi ir Lietuvos mokslininkų: Vasiliauskaitė

(2002), Rumšaitė (2002), Kipišas (2004), Borodulinaitė (2005), Majauskienė (2005), Gustas (2006), Norvaišienė

(2007), Stankevičienė (2007). Gana įdomų ir išsamų tyrimą atliko Kipišas (2004). Autoriaus tyrimas parodė, kad

Lietuvos įmonių finansinis svertas kur kas mažesnis nei išsivysčiusių šalių. Kipišas teigė, kad įmonės ribotai

disponuoja skolintu kapitalu, o tai, anot autoriaus, sąlygoja nepakankamas kredito rinkos išsivystymas analizuojamu

laikotarpiu. Autoriaus atlikto tyrimo metu nustatyta, kad veiklai finansuoti įmonės naudoja vidinius šaltinius, vengia

skolintis. Kipišas tai grindė pasireiškusiu neigiamu ryšiu tarp finansinio sverto ir įmonių turto pelningumo.

Paaiškėjo, jog pelningos įmonės paprastai naudoja nedidelį finansinį svertą dėl mažesnio skolinimosi poreikio.

Apibendrindamas tyrimą, autorius padarė išvadą, kad skolos – nuosavybės derinimo sprendimai Lietuvoje priimami,

siekiant užtikrinti finansinį stabilumą, tačiau neturint tikslo optimizuoti finansinį svertą. Kipišas tai grindžia tuo, kad

jo analizuotų įmonių finansinio sverto dydžiai gerokai skiriasi nuo teorinių, kurie laikomi optimaliais, tačiau

mokslininkas nepažymi to fakto, kad tik teoriškai optimalus finansinis svertas gali būti vienodas įmonėse ar šakose.

Vis dėlto autoriaus atlikti tyrimai parodė, jog veiksniai, įtakojantys finansinio sverto lygį Lietuvoje, atitinka kapitalo

struktūros formavimo pasirinkimo teoriją.

171

Majauskienės atliktas įmonių finansinių rezultatų ir kapitalo struktūros formavimo sprendimų sąveikos

tyrimas, leido padaryti išvadą, kad formuodamos kapitalo struktūrą ne visos Lietuvos akcinės bendrovės elgiasi pagal

pasirinkimo eilės teoriją. Autorės atlikto tyrimo rezultate paaiškėjo, kad 17,5 proc. tirtų įmonių priklausomybė tarp

grynojo pelno ir finansinio sverto yra atvirkštinė ir labai stipri. Ketvirtadalyje tirtų įmonių šis ryšys yra vidutinio

stiprumo. Daugiau kaip pusė įmonių kapitalo struktūrą formuoja nepriklausomai nuo finansinių rezultatų, ir tai

leidžia teigti, kad kapitalo struktūros formavimo sprendimus įtakoja kiti veiksniai (Majauskienė, 2005).

Norvaišienės, Stankevičienės (2007) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos įmonių kapitalo struktūrai

nemažos įtakos turi augimo galimybės. Tokiu būdu, autorės teigia, kad pasitvirtino pasirinkimo eilės teorijos ir

asimetrinės informacijos šalininkų (Myers, Majluf) teiginiai, kad, esant geroms įmonės augimo perspektyvoms,

daugiau finansuojama nepaskirstytuoju pelnu. Nustatytas silpnas neigiamas statistiškai reikšmingas laisvųjų pinigų

srautų bei finansinių skolų lygio ryšys, kuris patvirtino pasirinkimo eilės teoriją, kad įmonės visų pirma panaudoja

vidinius išteklius.

Tam, kad ištirti įmonių grynojo pelno įtaką finansiniam svertui buvo naudoti duomenys už praėjusius

devynerius metus, paimti iš Lietuvos akcinių bendrovių metinių finansinių ataskaitų bei prospektų, pateiktų Vilniaus

vertybinių popierių biržos internetiniame puslapyje.

Aleknevičienė (2009) teigė, kad kai įmonė skolinasi, ji patiria finansinę riziką, bet uždirba ir didesnį

pelningumą, nes mažėja vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC) dėl pigesnio skolinto kapitalo. Skolintas kapitalas

pigesnis, nes palūkanos yra finansinės veiklos sąnaudos, todėl jos mažina apmokestinamąjį pelną. Kipišas (2004)

nurodė, kad finansinis svertas išreikiamas kaip skolinto kapitalo ir viso turto santykis.

Tyrimui buvo naudojami finansinio sverto ir grynojo pelno rodikliai. Priklausomybei tarp grynojo pelno ir

finansinio sverto ištirti pasitelkta koreliacijos funkcija CORREL (x;y), kur x –Lietuvos akcinių bendrovių grynasis

pelnas, y –finansinis svertas. Finansinis svertas atliekant tyrimą apskaičiuojamas:

Finansinis svertas = Finansiniai įsipareigojimai / Turtas (1)

Daugelis autorių (Delcoure 2007., Wanzeried ., 2006 it k.t.), atlikdami kapitalo struktūros formavimo teorijų

tyrimus, pasitelkė vidinius kapitalo struktūrą sąlygojančius veiksnius. Įmonės grynasis pelnas yra svarbus kapitalo

struktūrą sąlygojantis veiksnys. Lellapali et. at. (2010), teigė, kad įmonės, kurių grynasis pelnas didelis, generuoja

didesnį nepaskirstytąjį pelną, todėl gali pasinaudoti vidiniais ištekliais finansuojant investicijas ir taip sumažinti

skolinto kapitalo poreikį. Sbeiti (2010) teigė, kad skolinasi tik tos įmonės, kurioms nepakanka vidinių finansavimo

šaltinių. Dėl šios priežasties tarp finansinio sverto ir pelningumo egzistuoja neigiamas koreliacinis ryšys.

Šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar Lietuvos akcinės bendrovės, formuodamos kapitalo struktūrą, elgiasi

pagal pasirinkimo eilės teoriją. Šiuo metu vertybinių popierių biržoje yra 33 listinguojamos akcinės bendrovės,

tačiau ištirtos – 23. Dėl duomenų trūkumo iš tyrimo eliminuotos šios bendrovės: AB ,,Agrowill Group“, AB ,,Alita“,

AB ,,City Service“, AB ,,Invalda“, AB ,,Lesto“, AB ,,Linas Agro“, AB ,,Lietuvos energija“ ir AB ,,Litgrid“, AB

,,Ūkio bankas“, AB ,,Šiaulių bankas (bankai specifiniai sektoriai). Tyrimo laikotarpis 2003 – 2011 m.

Tam, kad būtų galima išsiaiškinti, kurios Lietuvos įmonės formuodamos kapitalo struktūrą naudojasi

pasirinkimo eilės teorija, buvo apskaičiuoti koreliacijos koeficientai tarp įmonės uždirbto grynojo pelno ir finansinio

sverto nenaudojant laiko lago, naudojant vieną laiko lagą ir naudojant du laiko lagus. Laiko lagas – vieneri metai.

Vienas laiko lagas reiškia, kad tiriama finansinio sverto priklausomybė nuo vienais metais anksčiau uždirbto grynojo

pelno. Gauti rezultatai sugrupuojami į 4 grupes, t. y. į turinčius tiesioginius ryšius ir atvirkštinius silpnus, vidutinio

stiprumo bei stiprius ryšius. Šis rezultatų atvaizdavimo būdas pasirinktas todėl, kad būtų aiškiai matyti, kuri dalis iš

tirtų įmonių kapitalo struktūrą formuoja remiantis pasirinkimo eilės teorija, o kuri dalis kapitalo struktūrą formuoja

remiantis kitais modeliais ir teorijomis (1 lentelė).

172

1 lentelė. Lietuvos akcinių bendrovių skaičius pagal koreliacinį ryšį tarp grynojo pelno ir finansinio sverto

Koreliacinio ryšio tarp grynojo

pelno ir finansinio sverto

klasifikacinės grupės

Lietuvos akcinių bendrovių skaičius

nenaudojant laiko lago naudojant vieną laiko lagą naudojant du laiko lagus

Tiesioginiai ryšiai 4 13 9

Atvirkštiniai silpni ryšiai 3 6 3

Atvirkštiniai vidutinio stiprumo

ryšiai 6 2 9

Atvirkštiniai stiprūs ryšiai 10 2 2

Iš viso įmonių skaičius: 23 23 23

Koreliaciniai ryšiai tarp nagrinėjamų reiškinių gali būti atvirkštiniai arba tiesioginiai. Koreliacijos

koeficientas vertinamas taip: iki 0,3 – ryšiai silpni; 0,3-0,6 – ryšiai vidutinio stiprumo; 0,6 ir daugiau – ryšiai stiprūs

(Genienė M., Čiulevičienė V.,1998).

Atliekant tyrimą ryšiui tarp grynojo pelno ir finansinio sverto tirti buvo naudojami laginiai modeliai. Pasak

mokslininkų (Norvaišienė, Stankevičienė 2007), grynasis pelnas turi pavėluotą poveikį finansiniam svertui, nes visų

pirma jis yra uždirbamas ir tik po to naudojamas investicijoms finansuoti. Dažniausiai naudojami vieno arba dviejų

laiko lago modeliai (Norvaišienė, Stankevičienė 2007).

Nenaudojant laiko lago modelių gauti tokie rezultatai. Pasirinkimo eilės teorija nepasitvirtino 4 įmonėse: AB

,,Dvarčionių keramika“, AB ,,Utenos trikotažas“, AB ,,Lietuvos dujos“, AB ,,Sanitas“, nes ryšiai tarp grynojo pelno

ir finansinio sverto buvo tiesioginiai. Ryšiai tarp grynojo pelno ir finansinio sverto silpni ir atvirkštiniai 3 įmonėse:

AB ,,Apranga“, AB ,,Linas“, AB ,,Vilniaus degtinė“. Vidutinio stiprumo atvirkštiniai ryšiai tarp nagrinėjamų dydžių

pasitvirtino 6 įmonėse: AB ,,Grigiškės“AB „Pieno žvaigždės“, AB ,,Klaipėdos baldai", AB ,,Klaipėdos nafta“ , AB

,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, AB ,,Žemaitijos pienas“. Atvirkštiniai ir stiprūs ryšiai pasitvirtino 10 įmonių: AB

,,Panevėžio statybos trestas“, AB ,,Rokiškio sūris“, AB ,,TEO LT“, AB ,,Snaigė, AB ,,Vilniaus baldai“, AB

,,Vilkyškių pieninė“, AB ,,Anykščių vynas“, AB ,,Gubernija“, AB ,,Limarko laivininkystės kompanija“.

Naudojant vieną laiko lagą pasirinkimo eilės teorija nepasitvirtino 13 įmonių: AB ,,Grigiškės“, AB ,,Pieno

žvaigždės“, AB ,,Rokiškio sūris“, AB ,,Sanitas“, AB ,,TEO LT“, AB ,,Vilniaus baldai“, AB ,,Dvarčionių keramika“,

AB ,,Klaipėdos nafta“, AB ,,Kauno energija“, AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, AB ,,Limarko laivininkystės

kompanija“, AB ,,Linas“, AB ,,Žemaitijos pienas“, nes ryšiai tarp grynojo pelno ir finansinio sverto yra tiesioginiai.

Ryšiai tarp grynojo pelno ir finansinio sverto yra silpni ir atvirkštiniai 6 įmonėse: AB ,,Panevėžio statybos trestas“,

AB ,,Utenos trikotažas“, AB ,,Vilkyškių pieninė“, AB ,,Anykščių vynas“, AB ,,Klaipėdos baldai“, AB ,,Vilniaus

degtinė“. Vidutinio stiprumo atvirkštiniai ryšiai tarp nagrinėjamų dydžių pasitvirtina 2 įmonėse: AB ,,Apranga“, AB

,,Lietuvos dujos“. Atvirkštiniai ir stiprūs ryšiai pasitvirtina 2 įmonėse: AB ,,Gubernija“, AB ,,Snaigė“.

Naudojant du laiko lagus gauti tokie rezultatai. Pasirinkimo eilės teorija nepasitvirtino 9 įmonėse AB

,,Grigiškės“, AB ,,Rokiškio sūris“, AB ,,TEO LT“, AB ,,Dvarčionių keramika“, AB ,,Klaipėdos nafta“, AB ,,Kauno

energija“, AB ,,Lietuvos jūrų laivininkystė“, AB ,,Limarko laivininkystės kompanija“, AB ,,Žemaitijos pienas“, nes

ryšiai tarp grynojo pelno ir finansinio sverto yra tiesioginiai. Ryšiai tarp grynojo pelno ir finansinio sverto yra silpni

ir atvirkštiniai 3 įmonėse: AB ,,Apranga“, AB ,,Pieno žvaigždės“, AB ,,Vilniaus baldai“. Vidutinio stiprumo

atvirkštiniai ryšiai tarp nagrinėjamų dydžių pasitvirtina 9 įmonėse: AB ,,Lietuvos dujos“, AB ,,Panevėžio statybos

trestas“, AB ,,Sanitas“, AB ,,Utenos trikotažas“, AB ,,Vilkyškių pieninė“, AB ,,Anykščių vynas“, AB ,,Klaipėdos

baldai“, AB ,,Linas“, AB ,,Snaigė“. Atvirkštiniai ir stiprūs ryšiai pasitvirtina 2 įmonėse: AB ,,Gubernija“, AB

,,Vilniaus degtinė“.

Mokslininkų atliktuose empiriniuose tyrimuose analizuota kaip pasikeitus grynajam pelnui vienu vienetu

pasikeis finansinis svertas (Norvaišienė, Stankevičienė 2007). Šiam tikslui mokslininkai pasitelkė vienfaktorinės

regresijos modelius. Darbe sudaromas vienfaktorinės regresijos modelis (x; y), kur x – Lietuvos akcinių bendrovių

grynasis pelnas, y – finansinis svertas.

173

Šiame tyrime patikrinta, ar regresijos modelis tinkamas finansinio sverto priklausomybei nuo grynojo pelno

išreikšti. Atliekant regresinę analizę į tyrimą buvo įtrauktos 16 Lietuvos akcinių bendrovių, kurių koreliacijos

koeficiento ryšiai buvo neigiami vidutinio stiprumo bei stiprūs, vieno laiko lagų ir dviejų laiko lagų tyrime buvo

atsisakyta, kadangi jie nepasiteisino. Regresijos metodo tinkamumas buvo nustatomas remiantis dviem kriterijais:

determinacijos koeficientu ir fišerio kriterijaus p. Šie rodikliai parodo, ar regresijos lygtis yra statistiškai patikima ir

tinkama finansiniam svertui prognozuoti.

Atlikus koreliacinę-regresinę analizę nenaudojant laiko lago, determinacijos koeficientas parodė, kad

finansiniam svertui grynasis pelnas daro didelę įtaką R2

=0,96 (AB ,,Gubernija), R2

=0,71 (AB ,,Rokiškio sūris), R2

=0,58 (AB ,,Snaigė).

Grynojo pelno reikšmingumo lygmuo p= 0,001 (AB ,,Gubernija“), p=0,02 (AB ,,Rokiškio sūris), p=0,03

(AB ,,Snaigė) ir yra mažesnis už 0,05. Tai rodo, kad Fišerio kriterijaus faktiška reikšmė F yra didesnė už kritinę F0,05,

todėl galime su 95 proc. tikimybe teigti, kad pasirinktas regresijos modelis yra statistiškai patikimas. Ryšio

glaudumo rodikliai (koreliacijos koeficientai) R=-0,98 (AB ,,Gubernija“), R=-0,84 (AB ,,Rokiškio sūris) R=-0,98

(AB ,,Snaigė) parodo, kad kintamojo tiesinė priklausomybė yra labai stipri, grynajam pelnui padidėjus 1 mln. Lt

finansinis svertas sumažės atitinkamai 0,024 (AB ,,Gubernija“), 0,004 (AB ,,Rokiškio sūris“) 0,002 (AB ,,Snaigė).

Koreliacinė–regresinė analizė padėjo nustatyti, kad AB ,,Gubernija“, AB ,,Rokiškio sūris“ ir AB ,,Snaigė“

kapitalo struktūrą formuoja pagal pasirinkimo eilės teoriją, t. y. priklausomybė tarp grynojo pelno ir finansinio sverto

yra atvirkštinė ir labai stipri. Bendrovės, priimdamos kapitalo struktūros formavimo sprendimus, visų pirma

panaudojo vidinius išteklius, o tik po to ieškojo išorinių finansavimo šaltinių. Vienfaktorinė regresija yra pagrįsta

linijiniu modeliu, todėl regresijos modelio tinkamumą prognozei atspindi ir sklaidos diagrama, kuri vaizdžiai atspindi

ryšius tarp grynojo pelno ir finansinio sverto 1 pav.

AB Gubernija

y = -0,0235x + 1,53

R2 = 0,9553

0,40

0,60

0,80

0 10 20 30 40 50

Grynasis pelnas mln. Lt

Finansinis

svertasAB Rokiškio sūris

y = -0,0036x + 0,4474

R2 = 0,7075

0,40

0,60

0,80

-30 -20 -10 0 10 20 30 40


Finansinis

svertas

AB Snaigė

y = -0,0016x + 0,5979

R2 = 0,5814

0,4

0,6

0,8

-20 0 20 40 60 80 100


Finansinis

svertas

1 pav. Sklaidos diagrama AB ,,Gubernija“, AB ,,Rokiškio sūris“, AB ,,Snaigė“

174

Kitos analizuotos Lietuvos akcinės bendrovės, formuodamos kapitalo struktūrą, elgiasi ne pagal pasirinkimo

eilės teoriją. Šios bendrovės kapitalo struktūrą formuoja nepriklausomai nuo finansinių rezultatų, ir tai leidžia teigti,

kad bendrovės elgiasi konservatyviai. Atliktas tyrimas parodė, kad koreliacinės – regresinės analizės modelis įmonių

finansiniam svertui prognozuoti buvo netinkamas ir reikėtų pasirinkti kitus ekonometrinius modelius.

Išvados

Šiuolaikinės teorijos pateikia skirtingas prielaidas kapitalo struktūros formavimo sprendimams.

Kompromisiniai modeliai yra nukreipti apibrėžti sąlygoms, kurioms esant įmonei tikslinga naudoti išorinius

finansavimo šaltinius. Pasirinkimo eilės teorijos išskirtos prielaidos leidžia teigti, kad kapitalo struktūra priklauso

nuo įmonės pelno dydžio. Skolinti finansavimo šaltiniai naudojami tik tada, kai trūksta savų išteklių. Agentavimo

teorija nukreipta paveikti prieštaravimams tarp savininkų ir samdytų darbuotojų ir skolintojų. Siekdami sumažinti

iškylančius prieštaravimus, savininkai patiria agentavimo kaštus, kurie susiję su visomis išlaidomis, skirtomis

skatinti finansų valdymo darbuotojus veikti tik įmonės savininkų turto ir naudos maksimizavimo linkme.

Atliekant regresinę analizę į tyrimą buvo įtrauktos 16 Lietuvos akcinių bendrovių, kurių koreliacijos koeficiento ryšiai

buvo neigiami vidutinio stiprumo bei stiprūs, laiko lagų tyrime buvo atsisakyta, kadangi jie nepasiteisino. Atlikus koreliacinę–

regresinę analizę nustatyta, kad AB ,,Gubernija“, AB ,,Rokiškio sūris“, AB ,,Snaigė“ kapitalo struktūrą formuoja pagal

pasirinkimo eilės teoriją, t. y. priklausomybė tarp grynojo pelno ir finansinio sverto yra atvirkštinė ir labai stipri. Bendrovės

priimdamos kapitalo struktūros formavimo sprendimus, visų pirma panaudoja vidinius išteklius, o tik po to ieško išorinių

finansavimo šaltinių. Grynajam pelnui padidėjus 1 mln. Lt finansinis svertas sumažės atitinkamai 0,024 (AB ,,Gubernija“), 0,003

(AB ,,Rokiškio sūris“) 0,0016 (AB ,,Snaigė“).

Kitos analizuotos Lietuvos akcinės bendrovės formuodamos kapitalo struktūrą, elgiasi ne pagal pasirinkimo

eilės teoriją. Šios bendrovės kapitalo struktūrą formuoja nepriklausomai nuo finansinių rezultatų, ir tai leidžia teigti,

kad bendrovės elgiasi konservatyviai. Atliktas tyrimas parodė, kad koreliacinės–regresinės analizės modelis įmonių

finansiniam svertui prognozuoti buvo netinkamas ir reikėtų pasirinkti kitus ekonometrinius modelius.

Literatūra

1. ALEKNEVIČIENĖ V. 2009. Įmonės finansų valdymas. Kaunas: VšĮ ,,Spalvų kraitė“.

2. BOOTH L., AIVAZIAN V., DEMIRGUC-KUNT A., MAKSIMOVIC V. 2001. Capital structures in Developing Countries.

The Journal of Finance, nr. 1 (56), p. 87-130.

3. BORODULINAITĖ, A. 2005. Finansinio sverto lygio Lietuvos įmonėse tyrimas. Ekonomika ir vadyba - studentų mokslinės

konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas.

4. CIBULSKIENĖ D. 2005. Įmonių kapitalo struktūros modeliavimas finansų rinkos globalizavimo sąlygomis: daktaro

disertacija: socialiniai mokslai (04S). Vilnius.

5. DUMBRAVAITĖ I. 2006. Įmonės kapitalo struktūrą veikiantys veiksniai. Jaunasis mokslininkas: studentų mokslinės

konferencijos medžiaga‘2006. Kaunas

6. ELIZABETH, L.; SHOBHA, D.; AMIT D. 2009. Diversification strategy, capital structure, and the Asian financial crisis

(1997 – 1998): evidence from Singapūre firms. Strategic Management Journal, Vol. 30, p. 577-594.

7. FAMA, E.F., FRENCH, K.R. 2002. Testing Trade-Off and Pecking Order Predictions About Dividends and Debt. The Review

of Financial Studies, Vol. 15. No.1.

8. GURCHARAN, S. 2010. A Review of Optimal Capital Structure Determinant of Slected Asean Countries. International

Research Journal of Finance and Economics, Issue 47, p. 32-43.

9. GUSTAS, R. 2007. Įmonių kapitalo struktūros formavimo tyrimai: magistrantūros studijų baigiamasis darbas. Kauno r.,

Akademija.

10. KIPIŠAS T. 2004. Kapitalo struktūros optimizavimo problema Lietuvos įmonėse eurointegracinių procesų sąlygomis.

Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 31, p. 103-116.

175

11. Lietuvos akcinių bendrovių metinių finansinių ataskaitų bei prospektų duomenys. [žiūrėta 2012 m. gruodžio 15 d.]. Prieiga

per internetą: < http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?lang=lt>.

12. LUIGI, P.; SORIN, V. 2009. A Review of the Capital Structure Theories. Economic Science Series, Vol. 18, p. 315-320.

13. MAJAUSKIENĖ, D. 2005. Įmonių finansinių rezultatų ir kapitalo struktūros formavimo sprendimų sąveika. Ekonomika ir

vadyba - studentų mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas.

14. MCLANEY, E. 2009. Business finance. 8th editon. England: Harlow FT Prentice Hall.

15. NORVAIŠIENĖ R., STANKEVIČIENĖ J. 2007. The Interaction of Internal Determinants and Decisions on Capital Structure

at the Baltic Listed Companies. Inžinerinė ekonomika, nr. 2 (52), p. 7-17.

16. VASILIAUSKAITĖ A., RUMŠAITĖ D. 2000. Įmonės finansinio sverto sprendimams įtaką darančių veiksnių tyrimas.

Socialiniai mokslai, nr. 4 (25), p. 46-57.

Summary

Testing of Pecking Order Theory Testing in Lithuanian Joint-stock Companies

Modern theories give different assumptions for capital structure formation decisions. Trade–off theories models are

directed to define the assumptions under which the firm is appropriate to use external sources of funding. Pecking order theory

postulate is that the capital structure depends on the company's net profit. Debt capital is used only when the company is lack of

internal sources of finance. Agency theory points the conflict between owners and managers.

On regression analysis in the study included 16 Lithuanian companies whose correlation coefficient relationships was

negative, moderate and strong, time lag invetigation was abandoned because they failed.The correlation–regression analysis

showed that AB ,,Gubernija”, AB ,,Rokiškio sūris“, AB ,,Snaigė“ capital structure formed by pecking order theory, because

relationship between net income and financial leverage is reversed and very strong. An increase in net profit of 1 million Lt

leverage will fall accordingly 0,024 (AB ,,Gubernija“) 0,003 (AB ,,Rokiškio sūris"), 0,0016 (AB ,,Snaigė").


http://www.nasdaqomxbaltic.com/market/?lang=lt

176

NEKILNOJAMO TURTO APMOKESTINIMO MODELIO

TOBULINIMAS

Dovilė Petraitienė Aleksandro Stulginskio universitetas

Įvadas

Nuo pirmojo nekilnojamo turto mokesčio įteisinimo Lietuvoje praėjo 20 metų, tačiau dar iki šiol nesibaigė šio

mokesčio tobulinimas. Paskutinis esminis šio mokesčio pakeitimas įvyko 2011 gruodžio 21 d., kuris praplėtė šio

mokesčio mokestinę bazę. Taip pat diskutuojama galimybė, dar daugiau praplėsti šio mokesčio bazę ir apmokestinti

visus fizinius asmenis. Tačiau vyriausybė bijodama gyventojų neigiamos nuomonės šiuo klausimu, vengia priimti šį

sprendimą. Vyriausybė, per visą šio mokesčio funkcionavimą priėmė daug ir kitų šio mokesčio pakeitimų, kurie

neigiami paveikė šio nekilnojamo turto mokesčio sistemą, t.y ypač mokesčio tarifo sumažinimas, lengvatų sąrašo

praplėtimas, mokestinės vertės taikymas 5 metus, neatsižvelgiant į ekonomikos svyravimus. Vyriausybė privalo

priimti radikalius sprendimus, tobulinant nekilnojamo turto apmokestinimo modelį.

Tyrimo tikslas- nekilnojamo turto apmokestinimo modelio tobulinimo alternatyvos .

Tyrimo objektas- nekilnojamo turto apmokestinimo modelis.

Tyrimo uždaviniai-

- nustatyti nekilnojamo turto apmokestinimo modelio privalumus ir trūkumus .

- Išanalizuoti ir susisteminti nekilnojamo turto apmokestinimo modelio tobulinimo galimybes.

Tyrimo metodikai- analizuojant nekilnojamo turto apmokestinimo modelio privalumus, trūkumus ir

tobulinimo galimybes, taikomi bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, loginė, lyginamoji analizė ir kt.

Tyrimo rezultatai

Nekilnojamo turto mokestis ( NTM) yra laikomas vienas iš pagrindinių mokesčių formuojant vietos valdžios

finansų autonomiją, užtikrinančią jų veiklos laisvę, kuris ekonomikos ekspertų laikomas, kaip lengvai

prognozuojamu ir pastoviu vietos valdžios finansiniu šaltiniu. Šis mokestis turi ne tik fiskalinį pranašumą, tačiau yra

vyriausybės valdymo decentralizavimo priemonė ir būdas padedantis efektingai panaudoti nekilnojamą turtą.

Nemažai dėmesio nekilnojamojo turto apmokestinimo klausimų aptarimui Lietuvoje skyrė Šulija, Žakevičiūtė,

Vainienė, Galinienė, Malienė ir kiti. Tačiau jų darbuose buvo nagrinėta daugiausiai turto administravimo ir

vertinimo problematika. Šulija ( 2004 ), Žakevičiūtė (2008) savo tyrime nustatė pagrindinius NTM privalumus ir

trūkumus. Mokesčio pranašumus nurodomi šie: nekilnojamojo turto mokesčio bazė yra plati ir neelastinga,

nekilnojamojo turto beveik neįmanoma paslėpti, todėl sudėtinga šio mokesčio išvengti, nekilnojamojo turto

mokesčio nustatymo kriterijai yra gana aiškūs ir paprasti, vietos institucijos yra pajėgios sėkmingai šį mokestį

administruoti ir lėšas panaudoti regiono plėtrai, Pagrindinius trūkumus įvardina šiuos: NTM nėra mokamas nuo

naujai sukurtų prekių ir paslaugų, NTM gali reikšti pakartotinį tų pačių pajamų apmokestinimą, administravimo

išlaidos, mokestis gali neigiamai paveikti investuotojus, įžvelgtina disproporcija tarp turto vertės ir šio mokesčio

sąskaita gaunamų vietinio pobūdžio paslaugų. Tarptautiniu mastu nekilnojamojo turto apmokestinimo aspektus

nagrinėjo: McCluskey, Youngman, Almy, Elservier, Kepti ir kt.

Mokslininkai išskiria, šiuo metu galiojančio NT apmokestinimo modelio privalumus ir trūkumus.

NTM privalumai įvairių mokslininkų yra nurodomi šie: Šulija (2004) vieną iš privalumų įvardina NTM pajamų

stabilumą. NTM užtikrina stabilias vietos savivaldybės pajamas. AlMy (2001) teigimu, NTM yra lengva

administruoti, atpažinti. Mokesčio sunku išvengti. Mokesčio administratorius gali iš anksto planuoti savo mokestines

išlaidas ir pajamas. Mokestis paprastai yra sumokamas, kadangi mokestinė skola gali būti nukreipta į apmokestinamą

nekilnojamąjį turtą. Šulija (2004) teigia, kad NT apmokestinamoji bazė plati ir neelastinga. Apmokestinama gali

177

būti įvairios paskirties pastatai. Žakevičiūtė (2008) NTM pranašumą nurodo, ekonominės plėtros skatinimą.

Teigiama, kad šis mokestis apriboja spekuliacines investicijas ir stabilizuoja NT kainą. Darbo autorė teigia, kad šis

mokestis ekonominės plėtros neskatina. Jeigu šio mokesčio tarifas yra neaukštas, daugelių mokslininkų teigiama, kad

NTM įtaką ekonomikai minimali. Tačiau jeigu mokestis yra labai aukštas, gali turėti neigiamų pasekmių ekonomikos

plėtrai. Darbo autorė teigia, kad įvedus ar padidinus mokestį, trumpuoju laikotarpiu gali suaktyvinti tiktai NT rinką.

Žakevičiūtė ( 2008 ) nurodo NTM privalumą, tolygus NTM naštos paskirstymas. Darbo autorės teigimu, šiuo

metu galiojantis NT apmokestinimo modelis netolygiai paskirsto NTM naštą. Apmokestinami juridiniai ir fiziniai

asmenys, vykdantys ekonominę ir individualią veiklą, privalo vieni nešti šią mokestiną naštą, tačiau šio mokesčio

gaunam nauda naudojasi visi. Darbo autorė šį argumentą panaudos, siūlydama NT apmokestinimo modelio

tobulinimo alternatyvas. NTM nustatymų kriterijų paprastumas ir aiškumas. Mokslininkų nurodoma, kad

mokestis nėra sudėtingas ir mokesčio mokėtojas gali lengvai jį apskaičiuoti. Darbo autorė sutinka, kad mokesčio

apskaičiavimas nėra sudėtingas, tačiau jos teigimu ši funkcija neturi būti priskiriama mokesčio mokėtojui, kadangi

jis turi nuolatos domėtis mokesčio pakeitimais, skirti apskaičiavimui, analizavimui laiko, asmenims dirbantiems

neprotinį darbą sudėtingiau analizuoti įstatyminę bazę , atitinkamai jie turi samdyti specialistus, tam skirti dalį

asmeninių lėšų (pažeidžiamas administravimo paprastumo principas). Vietos savivaldos institucijų fiskalinė

autonomija. Šis mokestis padeda decentralizuoti valstybės valdymą ir didina vietos savivaldybių atskaitomybę

mokesčių mokėtojams ir kt. Duomenų apie nekilnojamą turtą sisteminimą . Nekilnojamojo turto apmokestinimas

yra reikšmingas ir dėl to, kad jis prisideda prie nuolatinio duomenų apie disponuojamą nekilnojamąjį turtą

sisteminimo ir atnaujinimo ir kt. NT apmokestinimo modelio trūkumai: NTM pažeidžia administravimo

veiksmingumo principą, nes šio mokesčio administravimo veiksmingumas yra mažas palyginus jį su kitais

mokesčiais, kadangi šio mokesčio administravimo išlaidos yra santykinai aukštos palyginus jas su šio mokesčio

gaunamomis mokestinėmis pajamomis. Santykinai didesnes administravimo išlaidas nulemia: brangus ir sudėtingas

NT vertinimas nustatyti apmokestinamajai vertei ir šios sistemos vykdymui reikalingo palaikymo mechanizmo

išlaikymas, ir apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų mokesčių administratorių ir šios sistemos vykdymui

reikalingo palaikymo mechanizmo išlaikymas, vykdant įvairias funkcijas susijusiąs su šiuo mokesčiu

administravimu. Mokestinės pajamos nėra didelės, nes šio mokesčio apmokestinamoji bazės taikomo dabartinio

modelio) nėra plati ir taikomi mokesčio tarifai nėra aukšti, nuo 0,3 iki 1 proc. Šulija (2006) teigia, kad savivaldybės

yra atsakingos už šio mokesčio nepopuliarumą, jų veiklos teritorijoje. Mokesčių mokėtojai nelaiko šio mokesčio

gaunamos naudos ekvivalentu. Negatyvus požiūris į mokestį yra šio mokesčio trūkumas, kurį reikia pašalinti.

Brangus, tikrovės neatitinkantis apmokestinamosios vertės nustatymas. Plačiai diskutuojama , kas ir kokias

būdais turi būti vertinamas apmokestinamasis turtas. Užsienio ekspertų yra nurodyta, kad savivaldybės negali

tiesiogiai dalyvauti nustatant apmokestinamąją vertę, nes jos gali įtakos vertinimo procesui suinteresuotos gauti

daugiau pajamų. Neigiamai veikia investuotojus. Šis mokestis gali įtakoti investuotojo apsisprendimą investuoti ne

į NT, o kitą objektą. Almy (2011), tyrė tarifų poveikį investicijoms. Nustatė, kad dideli mokesčio tarifai yra vienas

iš pagrindinių veiksnių, kuris skatina investicijas perkelti į kitas šalis. Siūlo tarifų nepadidinti, nes mažų tarifų

taikymas pritraukiama daugiau investicijų, dėl to šalyje kyla ekonomika, pradeda didėti valstybės mokestinės

pajamos. Dvigubo apmokestinimo problema. Mokestis privalo būti sumokėtas nuo nenaujai sukurtų prekių ir

paslaugų. Piniginės lėšos, už kurias jau buvo įsigytas turtas, dažnai būna apmokestintos kitas mokesčiais. A.

Vainienė (1999 ) teigimu dvigubas apmokestinimas yra viena iš didžiausių mokesčių sistemos ydų, mažinančių

sistemos skaidrumą ir racionalumą ir nekilnojamo turto turėjimas nėra nei prabanga, nei turtingumo įrodymas.

Nekilnojamo turto turi ir jį paveldėję ar atgavę žmonės, ir įsigiję turtą iš skolintų lėšų. Įžvelgiama disproporcija

tarp turto vertės ir šio mokesčio sąskaita gaunamų vietinių paslaugų. Nekilnojamojo turto dydis nebūtinai yra

adekvatus gaunamoms iš savivaldybių paslaugoms. Turtingesni mokesčių mokėtojai dažniausiai naudojasi privataus

sektoriaus paslaugomis, mažiau viešosiomis paslaugomis, negu mažiau pasiturintys asmenys. Darbo autorė atikusi

tyrimą, nustatė, kad mokestinės vertės taikymas 5 metus neadekvatus ekonominiams svyravimams. Nors vyriausybė

ekonomikos nuosmukio ar krizės laikotarpiu gauna didesnes mokestines pajamas, tačiau mokesčio mokėtojai

sunkiomis ekonomikos sąlygomis, privalo mokėti didesnį mokestį ( pažeidžiamas teisingumo principas).

Apibendrinti privalumai ir trūkumai pateikti 1 pav.

178

1 pav. Nekilnojamo turto apmokestinimo modelio pagrindiniai privalumai ir trūkumai

NT mokestinės pajamos privalo būti didinamos, o administravimo išlaidos turi būti mažinamos, nes šis

mokestis nėra naudingas vyriausybei. Priešingumu atveju darbo autorė siūlo atsisakyti šio mokesčio visiškai.

Dažniausiai mokslininkai siūlo koreguoti šiuos pagrindinius NT apmokestinimo sistemos elementus: mokesčio

apmokestinimo bazę, tarifus, lengvatas, vertinimą, administravimą. Apmokestinamosios bazės praplėtimas. Šulija

(2006) siūlo vieną iš būdų didinti mokestines pajamas, mokestinės bazės praplatinimas, apmokestinant gyventojams

priklausančio nekilnojamą turtą. Šis būdas ne tik padės padidint pajamas, tačiau ir įtakos atsisakyt turto, kuris nėra

gyventojams reikalingas (efektyviau bus panaudojamas). Siūlo taikyti neapmokestinimo minimumą, gyventojams,

jeigu jo turimas turtas būtų įregistruotas Nekilnojamo turto registre ir deklaruota gyvenamoji vieta. Bird, Parfino (

2002 ) vertinio galimas mokesčio objekto alternatyvas. Teigia, kad mokesčio objektas yra platus. NTM gali būti

apmokestinamos įvairiausių savybių turtas, tai komercinės, pramonės, gyvenamosios, ūkio ir kt. Nurodo, kad kitos

šalys apmokestina šiuo mokesčiu ir pramonines mašinas, verslui skirta įvairią įranga. Praplėtimas

apmokestinamosios bazės (apmokestinant gyvenamąsias patalpas) , daugelio eksperto teigimu nebus efektyvus, nes

pažeis mažiausias pajamas turinčius gyventojų interesus. Vainienės teigimu, nekilnojamo turto mokesčio įvedimas

būtų nepateisinama klaida, mažinanti socialinės saugumo jausmą, iniciatyvą ir ūkiškumą. Apmokestinant gyventojų

gyvenamuosius pastatus išimtis reikėtų taikyti tik išimtiniai atvejais. Siūlo YiYi taikyti mokesčio naujoms,

daugiavaikėms, mažas pajams turinčioms šeimoms. Vokan ir kt. (2003 )teigimu, turto apmokestinimo objektas gali

pasikeisti iš šalies į kitą šalį, ir ji gali būti apibrėžiamas kaip tik žemės, atskirai, pastatai ar žemė ir pastatai kartu.

Darbo autorės teigimu apmokestinamosios bazės parplėtimas yra privalomas vykdant įvairius mokesčio

apmokestinimo principus: lygybės, administravimo veiksmingumo, neutralumo ir .t.t. Tarifų keitimas. Pasaulinėje

praktikoje nekilnojamas turto mokestis vyrauja nuo 1,proc. iki 2 proc. , nuo mokesčio bazės. Yra teigiama jeigu yra

taikomi šio mokesčio tarifas mažesnis nei 1 proc. , tai nėra efektinga administruoti šį mokestį, nes surenkama, mažai

šio mokesčio pajamų. Didesnis už 2 proc. nustatytas šio mokesčio tarifas sukuria didesnę mokesčio mokėtojui

mokestinę naštą, ir gali kliudyti ekonominei plėtrai. Yra siūloma diversifikuoti mokesčio tarifus, tačiau taip

pažeidžiamas lygybės principas. Keptos (2004) vertino galimas skirtingų tarifų taikymo galimybes. Nustatė, kad

skirtinguose regionuose nustatomi mažesni tarifai siekiant pritraukti verslą. Šiuo atveju plėtra bus perkelta į

turtingesnius regionus. (Franzsen & McCluskey, 2005) teigimu praktikoje, jeigu apmokestinam gyvenamuosius

namus, dažniausiai taikomi mažesni tarifai. Darbo autorė pritartų tarifų didinimui, tačiau teigia kad jį galima

didinti iki tam tikros ribos, remiantis pagal Laffero kreive. . Darbo autorės teigimu nustatytas 1 proc. tarifas

gyvenamiesiems pastatams, kurių vertė viršija 1mln. Lt. , o juridiniams asmenims taikomas tarifas dažniausiai

mažesnis, nuo 0,3 iki 1 proc, yra neteisinga. Gyvenamiesiems pastatams turėtų būti taikomas mažesnis tarifas, o

juridinių asmenų turėtų būti taikomas didesnis.). Nustatė, kad skirtinguose regionuose nustatomi mažesni tarifai

siekiant pritraukti verslą. Keptos (2004) teigimu šiuo atveju plėtra bus perkelta į turtingesnius regionus. Lengvatų

naikinimas. YiYi (2011) teigimu, besivystančiose šalyse dažniausiai taikoma daugiausiai išimčių. Kurios šalims

didina administravimo išlaidas, tačiau jo nuomone yra, kad reikia taikyti išimtis ligoninėms, kapinėms,

Skirtingais vertinimo metodais vertinant NT gaunama skirtinga mokestinė vertė;

Administravimo veiksmingumas neaukštas;

NTM gaunamos pajamos mažos, palyginus su visų mokesčių pajamų struktūra;

NT mokestinė vertė taikomas 5 metus,

neatsižvelgiant į ekonomikos svyravimus; Sukurtas platus administravimo mechanizmas

Mokestį privaloma mokėti neatsižvelgiant į

mokėtojo pajamas Dvigubo apmokestinimo problema;

Neigiami veikia investuotojus;

Negatyvus požiūris į mokestį.

Nyvatyvus požiūris į mokestį.

Vienas iš pagrindinių savivaldybės

stabilių pajamų šaltinių; Ekonominės plėtros skatinimas,

stabilizuojant NT kainas;

Duomenų apie NT sisteminimas; Aiški ir konkreti mokestinė bazė;

Efektingesnis turto panaudojimas.

NT mokesčio bazė yra plati ir neelastinga; NT beveik neįmanoma paslėpti, todėl

sudėtinga šio mokesčio išvengti;

Vietos institucijos yra pajėgios sėkmingai šį mokestį administruot, lėšas panaudoti

regiono plėtrai.

Trūkumai

Privalumai

179

ambasadoms, bibliotekoms, vyriausybės institucijoms, švietimo įstaigoms yra pateisinamos. Lengvatų pagalba

mažinama mokesčio bazę, tada privaloma didinti mokesčius, buvusiems mokesčio mokėtojams (mokesčio našta

jiems didėja). Apmokestinant gyventojų gyvenamuosius pastatus išimtis reikėtų taikyti tik išimtiniai atvejais. Siūlo

YiYi taikyti mokesčio naujoms šeimoms, taip pat daugiavaikėms, mažas pajams turinčioms. Šulijos teigimu, reikia

taikyti mokesčio lengvatą, tik ypač socialiai pažeidžiamiems gyventojams. Darbo autorės teigimu šiuo atveju reikia

remtis neutralumo principu, kuris nurodo, kad negali būti suteikiamos lengvatos sprendžiant vietos problemas ir

sudaryti kitiems išskirtinės sąlygas. Ir lengvatas taikyti tik išskirtinėmis sąlygomis ir laikinai. Administravimo

mechanizmo tobulinimas. Reikia šią sritį tvarkyti, tiek mažinant administravimo išlaidas, tiek supaprastinant

mokesčių mokėtojų mokesčio tvarkymą, apmokėjimą, deklaravimą. Darbo autorė atliko tyrimą kaip veikia

administravimo mechanizmas, kurio metu nustatė , kad tos pačios funkcijos yra atliekamos kelis kartus. .

Apibendrintas nekilnojamo turto apmokestino modelio alternatyvos pateiktos 2 pav.

Administra išlaidų

2 pav. Apmokestinamosios bazė, tarifų lengvatų, administravimo alternatyvos

Išvados

1. Nekilnojamo turto mokestis ( NTM) yra laikomas vienas iš pagrindinių mokesčių formuojant vietos valdžios

finansų autonomiją, užtikrinančią jų veiklos laisvę, kuris ekonomikos ekspertų laikomas, kaip lengvai

prognozuojamu ir pastoviu vietos valdžios finansiniu šaltiniu.

2. Mokesčio pranašumai: nekilnojamojo turto mokesčio bazė yra plati ir neelastinga, nekilnojamojo turto beveik

neįmanoma paslėpti, todėl sudėtinga šio mokesčio išvengti, nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo kriterijai

yra gana aiškūs ir paprasti, vietos institucijos yra pajėgios sėkmingai šį mokestį administruoti ir lėšas panaudoti

regiono plėtrai, Pagrindinius trūkumus įvardina šiuos: NTM nėra mokamas nuo naujai sukurtų prekių ir

paslaugų, NTM gali reikšti pakartotinį tų pačių pajamų apmokestinimą, administravimo išlaidos, mokestis gali

neigiamai paveikti investuotojus, įžvelgtina disproporcija tarp turto vertės ir šio mokesčio sąskaita gaunamų

vietinio pobūdžio paslaugų.

Apmokestinamosios

bazės praplėtimas

Siūloma: Apmokestinti

gyventojams priklausantį

nekilnojamą turtą.

Verslui skirta įranga, pramoninės

mašinos.

Prabangos prekes.

Lietuvos Piliečiams kitose šalyse

priklausantį turtą.

Tarifo

didinimas

Jeigu savivaldybių pagrindinis tikslas yra

fiskalinis, reikia nustatyti optimalų mokesčio

tarifą, pagal Leffero kreivę.

Jeigu vyriausybės tikslas yra ne tik fiskalinis,

ekonominės plėtros skatins ir kt. siūloma

tarifus diversifikuoti. Nustatyti tarifai

mokslininkų teigimu neturėtų būti taikomi nuo

1 iki 2 proc.

Fiziniams asmenims turėtų būti nustatomas

mažesni tarifas negu juridiniams asmenims.

Lengvatų

naikinimas

Lengvatos juridiniams asmenims

siūloma taikyti tik tiems kurie yra

susyja su viešuoju interesu.

Jeigu būtų apmokestinamas visų

gyventojų nekilnojamas turtas, nuo

šio mokesčių turėtų būti

atleidžiami socialiai pažeidžiamai

gyventojai, taip pat turėtų būti

taikomas ir neapmokestinimas

minimumas.

Administravimo

gerinimas ir

išlaidų

mažinimas

Siūloma NTM apskaičiavimo,

deklaravimo funkcijas, kad atliktų vietos

mokesčių administratoriumi,

kontaktuodamas tik tai su turto

vertintoju. Mokesti apskaičiuoti,

deklaruoti galima alternatyva viena

deklaracija apjungta kartu su žemės

mokesčiu, vienas administratorius

kontroliuotų šiuos du mokesčius.

Mokesčių apmokėjimo terminas turėtų

skirtis, kad mokesčių mokėtojams

nesudarytų vienu metu didelių finansinių

nepatogumų.

180

3. NT mokestinės pajamos privalo būti didinamos, o administravimo išlaidos turi būti mažinamos, nes šis mokestis

nėra naudingas vyriausybei. Priešingumu atveju darbo autorė siūlo atsisakyti šio mokesčio visiškai. Dažniausiai

mokslininkai siūlo koreguoti šiuos pagrindinius NT apmokestinimo sistemos elementus: mokesčio

apmokestinimo bazę, tarifus, lengvatas, vertinimą, administravimą.

Literatūra

1. ŽAKEVIČIŪTĖ, L. 2008 . Nekilnojamo turto apmokestinimo Lietuvoje ir kitose Europos sąjungos valstybėse narėse

problematika. Romerio universiteto magistrinis darbas [ interaktyvus]. Vilnius. [žiūrėta 2013 m. vasario 27 d.]. Prieiga per

internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20090122_143901-34617/DS.005.0.01.ETD.

2. ŠULIJA, V.2004. Vertinimo problema apmokestinant nekilnojamąjį turtą . Teisė, Nr. 52.

3. ŠULIJA, V.2006. Nekilnojamojo turto apmokestinimo sumoderninimas Lietuvoje // Jurisprudencija: mokslo darbai. Mykolo

Romerio universitetas. [ interaktyvus]. Vilnius. [žiūrėta 2013 m. vasario 27 d.]. Prieiga per internetą:

http://www3.mruni.eu/padaliniai/leidyba/jurisprudencija/juris2_2006.pdf

4. ŠULIJA, V. NEKILNOJAMOJO TURTO APMOKESTINIMO REFORMA IR JOS PERSPEKTYVOS LIETUVOJE.

Jurisprudencija, 2004, t. 59(51); 114–124;

5) ALMY, R.2001 Property Tax and Valuation in the USA // Property Tax Reform and Valuation Workshops . Vilnius,

Lithuania (konferencijos medžiaga) . [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: <

http://www.agjd.com/EuropeanPropertyTaxSystems.pdf>.

6) ELSERVIER. 2009. Does property assessment realy needed to charging. to Hebrew university of Jerusalem.

5. http://pluto.huji.ac.il/~msdfels/pdf/JLUP923%2520author's%2520personal%2520copy.pdf&prev=/search%3Fq%3D%8

6. KEPTI, BH, 2002 m. Why proportionate taxation? Thorndike, JJ, Ventry Jr, DJ

7. Tax justice. Urban Institute , Vashington,

8. Yuongman, J. The property tax in development and in the Transition.

http://ayspsprodweb.gsu.edu/drupal/isp/files/ISP_CONFERENCES_PROPERTY_TAX_06_YOUNGMAN_PAPER.pdf

9. VAINIENĖ, R. 1999. LLRT pozicija: dėl nekilnojamo turto mokesčio taikymo tikslingumo“. Lietuvos laisvosios rinkos

institutas. [interaktyvus]. Vilnius. [žiūrėta 2012 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/llri_pozicija_del_nekilnojamojo_turto/_mokescio_taikymo_tikslingumo/536

8>

10. YIYI, Xu (2011), Property tax reform in china

http://www.kth.se/polopoly_fs/1.122086!/Menu/general/column-content/attachment/78.pdf

11. CAGDAS , V . GUR, M and KURT V. 2003. Property Taxation and Land Management . Konferencijos straipsnis

[interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: < www.fig.net/pub/.../TS17_1_cagdas_et_al.pdf>

12. Šulija, V. 2012. Nekilnojamo turto apmokestinimą pagrindžiančios teorijos ir jų įgyvendinimas keičiant nekilnojamo turto

mokesčio ir žemės mokesčio įstatymą. Vilnius. Tarptautinės mokslininkų konferencijos straipsnis. .[interaktyvus]. [žiūrėta

2013 m. sausio 03 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/finansu_ir_mokesciu_katedra/informacija/Ist_International_Scientific_Co

nference_Problems_of_Tax_Policy_2.pdf>.

13. ŠULIJA, V. 2005. Nekilnojamo turto apmokestinimas rytų ir vidurio Europoje Vilnius. Mokslo darbas.

14. ELSERVIER. 2009. Does property assessment realy needed to charging. to Hebrew university of Jerusalem.

http://pluto.huji.ac.il/~msdfels/pdf/JLUP923%2520author's%2520personal%2520copy.pdf&prev=/search%3Fq%3D%815.

Ion ANGHEL, Ciprian SIPOS, 2012. VALUATION FOR PROPERTY TAX PURPOSE.

15. ANALYSIS OF THE EU TRANSITIONAL COUNTRIES

http://www.fig.net/commission7/Hungary_2012/6.4_paper_anghel_et_al.pdf

17. ŠAPALIENĖ, L. 2010. Lietuvos mokesčių sistema: teoriniai ir praktiniai pagrindai .Vilnius. AUB,, RDI grupė‘‘.

18. BUTKEVIČIŪTĖ, E. 2007. Mokesčių sistema. Kaunas. Leidykla ,, Technologija‘‘.

19. RAKAUSKIENĖ , R.2006. Mokestinės teorijos pagrindimas. [interaktyvus]. Kaunas. [žiūrėta 2013 m. gruodžio 15 d.].

Prieiga per internetą: < http://www.asu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2006/finansai/Rakauskaite%20Roma.pdf >

http://www.kth.se/polopoly_fs/1.122086!/Menu/general/column-content/attachment/78.pdf

181

20. AKSOMITAITĖ, D. 2008. Turto apmokestinimo Europos sąjungoje lyginamieji aspektai. Magistro baigiamasis darbas.

Vilnius.


16. MANOFAR, V FABIO, P, ( 2012 ) Italy Real Estate Indices As A Barometer Of Stable Real Estate Returns And Predictor Of

Real Estate Risks During Real Estate Boom Or Burst

Cycles.http://www.fig.net/pub/fig2012/papers/ts05c/TS05C_velpuri_pinna_5526.pdf

Summary

From the first property tax validation in Lithuania after 20 years, but still do not over tax the improvements. The final

major of the tax change occurred on 21 December 2011., Which broadened the tax base of the tax. It also discussed the possibility

to expand further the tax base and taxing all natural persons. However, the government fearing a negative opinion of people on

this matter, avoid making this decision. The Government, through the operation of this tax has adopted many of the other tax

changes that could adversely affect the property tax system, ie in particular the tax rate reduction, extension of the list of

exemptions, the taxable value of the application for 5 years, regardless of economic fluctuations. The government must adopt

radical solutions to improve real property tax model

182

MEDELYNO VEIKLŲ NUSTATYMO YPATUMAI TAIKANT

VEIKLOMIS PAGRĮSTĄ (ABC) IŠLAIDŲ APSKAITOS SISTEMĄ

Monika Stravinskaitė


Įvadas

Įmonės administracijai ir vadybininkams nuolat reikia informacijos, kuria naudodamiesi galėtų planuoti

įmonės veiklą, priimti konkrečius valdymo sprendimus bei kontroliuoti ūkinius procesus. Lietuvos ūkio integracija į

Europos ir pasaulio ūkio sistemą bei valdymo apskaitos sureikšminimas kitose šalyse veda prie spartesnio šios

apskaitos dalies vystymo ir diegimo mūsų šalyje.

Svarbiausias valdymo apskaitos kokybės kriterijus yra informacijos tinkamumas valdymo sprendimams

priimti ir įgyvendinti, tačiau dažnai informacijos gavimo greičiui teikiama pirmenybė prieš jos tikslumą. Efektyvi

vadyba be tinkamos informacijos yra neįmanoma. Daugiausia informacijos apie įmonės ir jos padalinių vykdomą

veiklą, kurios reikia vadovams, yra formuojama tam tikromis apskaitos priemonėmis. Valdymo apskaita specialiai

sukurta tenkinti įmonių vadybos darbuotojų informacinius poreikius. Ši apskaita nereglamentuojama, todėl labai

svarbu pasirinkti tinkamiausią valdymo apskaitos sistemą, kuri įmonei suteiktų didžiausią naudą.

Vienas svarbiausių valdymo apskaitos uždavinių yra pagamintos produkcijos tikslios savikainos

apskaičiavimas. Įmonėms, kurių produkcijos gamybai yra priskiriama daug netiesioginių išlaidų, buvo sukurta ABC

(Activity-based costing) išlaidų apskaitos sistema, kurią taikant, anot šios išlaidų apskaitos sistemos autorių Cooper

ir Kaplan (1991), neteisioginės išlaidos tiksliausiai paskirstomos produktui.

ABC sistema buvo tyrinėjama daugelyje gamybinių bei paslaugas teikiančių įmonių. Šios abi pramonės šakos

daugiau ar mažiau yra išanalizuotos. Tačiau analizuojant literatūrą buvo pastebėta, kad daugiausiai ABC sistema yra

taikoma sveikatos priežiūros bei finansinėse įstaigose.

Miško bei dekoratyvinių sodmenų auginimas yra specifinė šaka, kurią sunku priskirti gamybos ar paslaugų

sferai, o ABC sistemos naudojimas šioje srityje nėra tyrinėtas. Priežastis, kodėl auginantys sodmenis ir kitas

paslaugas teikiantys medelynai turėtų daugiau dėmesio atkreipti į ABC išlaidų apskaitos sistemą, yra ta, kad

paprastai didžiąją jų išlaidų dalį sudaro netiesioginės išlaidos, o gamybos procesas labai įvairus.

Tyrimo tikslas – ištyrus ABC išlaidų apskaitos sistemos teorines prielaidas, išskirti “N” medelyno veiklas,

pagal kurias turėtų būti kaupiamos išlaidos sodmenų savikainai apskaičiuoti.

Uždaviniai: išanalizuoti ABC išlaidų apskaitos sistemos esmę; atlikti išlaidų apskaitos tyrimą pasirinktame

medelyne; išskirti veiklas netiesioginėms išlaidoms kaupti ir paskirstyti.

Tyrimo metodai – nagrinėjant išlaidų apskaitos sistemų esmę, taikyta sisteminė ir lyginamoji mokslinės

literatūros analizė bei loginis išvadų generavimas. Analizuojant “N” medelyno veiklas bei pasirinktos išlaidų

apskaitos sistemos tinkamumą, taikoma atvejo analizė bei modeliavimas, naudojant Microsoft Office 7 programinę

įrangą.

Rezultatai

ABC yra išlaidų apskaitos sistema, kurią taikant išlaidos skirstomos gaminiams arba paslaugoms. Šios

išlaidos grindžiamos veikla, kurioje yra veiksniai, lemiantys darbo ir kitas patiriamas išlaidas produktui ar paslaugai

sukurti (Atkinson ir kiti, 2001; Turney, 1996; Krumwiede ir Roth, 1997). Kitaip tariant, taikant ABC sistemą,

išlaidos priskiriamos produktams atsižvelgiant į veiklas ir išteklius, sunaudojamus gamyboje, rinkodaroje,

parduodant, pristatant ir priežiūrint produktus (Turney, 1996). ABC sistemos pagrindas – veiklos samprata. ABC

principas – veiklos sudaro išlaidas, o produkcija sukelia veiklos paklausą. Anot Morrow (1992), ABC sistema

183

sukurta siekiant panaikinti ribas tarp skyrių ir gauti daug tikslesnę informaciją apie išlaidas arba, kitaip tariant,

atskleisti "paslėptą“ pelną ar nuostolius (Argyris ir Kaplan, 1994).

ABC sistemoje išlaidos yra priskiriamos veikloms, grindžiamoms išteklių sunaudojimu, o išlaidų priskyrimas

produktams kiekvienoje veikloje yra paremtas darbo apimtimi, susijusia su konkrečių produktų linija, taip

vadinamais „išlaidų nešėjais“ (Cooper ir kiti, 1992; Miller, 1996; Baxandale, 1999).

Išanalizavus mokslinę literatūrą (Baird ir kiti, 2004; Cooper ir kiti, 1992; Horngren ir kiti, 1997; Drury, 2005,

2007) galima išskirti keturis ABC sistemos diegimo etapus (1 pav.).

1 pav. ABC išlaidų apskaitos sistemos diegimo modelis

Sudaryta autorės, remiantis Baird ir kt., 2004; Cooper ir kt., 1992; Horngren ir kt., 1997; Drury, 2005, 2007

Taikant veikla pagrįstą išlaidų apskaitos sistemą, netiesioginės išlaidos yra kaupiamos pagal atskiras veiklas

(Cooper ir Kaplan, 1998; Drury, 2005). Veikla šiuo atveju suprantama kaip įmonėje atliekamų tam tikrų vienarūšių

operacijų, darbų grupė, reikalinga produktams sukurti, pagaminti, parduoti ar tiesiog visos įmonės veiklai palaikyti.

Kitaip tariant, gaminama produkcija sukelia gamybinius procesus, o gamybiniai procesai naudoja išteklius.

Boguslausko ir Grondskio (1999) teigimu, tokią seką sąlygoja tai, kad technologinis procesas užima apie 15 proc.

viso produkto gamybos proceso, o kitą dalį sudaro kitos darbui imlios operacijos, kurios didina savikainą, tačiau

neprideda produktui vertės.

Nuo veiklos pobūdžio ir lygmens priklauso joje padarytų išlaidų priskyrimas produktų savikainai. Daugelis

autorių (Kock, 1995; Horngren ir kiti, 1997; Cooper ir Kaplan, 1998; Mackevičius, 2003; Drury, 2007) veiklas

suskirstė į produktų, vienetų lygmens, produktų partijų lygmens, gamybos procesų, produktų rūšių lygmens bei visos

įmonės lygmens veiklas.

ABC išlaidų apskaitos sistemos tikslas – kiek įmanoma sumažinti vertės nepridedančias veiklas, kad nebūtų

bereikalingai naudojami ištekliai ir būtų sumažintos bendrosios įmonės išlaidos (Mackevičius, 2003). Nereikalingi

darbai ilgainiui kaupiasi ir jų išlaidos, pradžioje paskirstomos gana nedidelėmis sumomis, net nekelia problemų,

tačiau kai įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, nereikalingos veiklos gali sukelti daug problemų. Anot

Gaidienės (1999), darbo išlaidų valdymo principas yra svarbiausias teisingiems vadybos sprendimams.

Veiklų nustatymo etape svarbiausia didžiausią dėmesį skirti veiksnių, lemiančių atitinkamas išlaidas, tyrimui,

o kalkuliavimo proceso metu išskirti veiklos sritis, kurios naudoja daugiausiai pridėtinių išlaidų. Innes,

Yoshikawa, Mitchell (1994), Cooper ir Kaplan (1998) ir kiti autoriai analizavo vertės pridedančias ir nepridedančias

veiklas.

Atsižvelgiant į informacinius vadybos poreikius, atskiros veiklos gali būti sujungiamos arba suskaidomos.

Kiekviena veikla apima tam tikrą skaičių įvairių operacijų, darbų, reikalingų tai veiklai vykdyti. Atsižvelgiant į

įmonės organizacinę struktūrą, vieną veiklą gali vykdyti vienas įmonės struktūrinis padalinys ar keli. Kita vertus,

vienas struktūrinis padalinys gali vykdyti ir kelias ar keliolika skirtingų veiklų.

Apibendrinus, galima teigti, kad veiklų nustatymo etape svarbiausia didžiausią dėmesį skirti veiksnių,

lemiančių atitinkamas išlaidas, tyrimui.

Medelyno veiklą galima suskirstyti į tris pagrindinius tikslus arba dar kitaip, etapus:

pasiruošimas gamybai;

produkto pagaminimas-išauginimas;

pardavimas.

Veiklų

nustatymas

Veiklų išlaidų

nustatymas

Išlaidų nešėjų

nustatymas

Išlaidų

priskyrimas

išlaidų objektui

1 etapas 2 etapas 3 etapas 4 etapas

184

Šiems tikslams pasiekti yra sukuriamos veiklos. Remiantis „N“ medelyno duomenimis, autorė išskyrė galimas

medelyno veiklas (1 lentelė), kurios gali būti priskiriamos konkrečiai sodmenų rūšiai ir pagal jas kaupiamos

netiesioginės išlaidos.

Pasiruošimas gamybai (auginimui) – tai visos reikalingos veiklos, siekiant pradėti auginti konkretų augalą, tai

yra, nuo rinkos tyrimų iki techninės įrangos paruošimo darbui.

Galutinis produktas ir pagrindinis išlaidų objektas yra konkretus augalas, todėl sekantis tikslas yra augalo

išauginimas ir galutinio produkto sukūrimas. Tai veiklos nuo žemės paruošimo iki augalo pateikimo pardavimų

skyriui, visos priežiūros veiklos, kurių reikalauja pats ilgiausias procesas medelyne – gamyba. Galima teigti, kad

paskutinis ir pats svarbiausias įmonės tikslas, dėl kurio ir egzistuoja prieš tai minėti etapai, tai yra produkto

pardavimas. Nuo šio etapo priklauso, kiek ir kokios produkcijos reikės išauginti.

Svarbu atkreipti dėmesį į didžiausias bei augančias netiesiogines ir pridėtines išlaidas ir surasti išlaidų grupes,

kurios sudarys pagrindinę produkto savikainos dalį.

1 lentelė. Galimos medelyno veiklos netiesioginėms išlaidoms kaupti pagal pagrindinius medelyno veiklos etapus

I – Produkto sukūrimas II – Produkto gamyba –auginimas III – Produkto realizavimas –

pardavimas

Naujų produkcijos rūšių

paieška

Kokybės tyrimai

Atsargų parinkimas

Darbuotojų apmokymai

Rinkos tyrimai,

prognozės

Tiekėjų parinkimas

Atsargų pirkimas

Užsakymų formavimas

Naujausių technologijų

paieška-diegimas

Techninės įrangos

paruošimas

Žemės paruošimas

Sėjimas

Sodinimas

Pikiavimas

Tręšimas

Laistymas

Apsauga nuo kenkėjų

Kita apsauga

Kokybės tyrimai

Ravėjimas

Skiepijimas

Genėjimas

Iškasimas

Išvežimas

Auto įrangos laikymas

Auto įrangos nusidėvėjimas

Techninės įrangos priežiūra

Auto įrangos remontas

Kitos techninės įrangos

remontas

Gamybos kontrolė

Inventorizacija

Klientų paieška

Reklama

Bendravimas su klientais

Nuolaidų organizavimas

Sezoninių išpardavimų

rengimas

Produkto pristatymas –

išvežimas

Eksporto politika

Sandorių sudarymas

Užsakymų priėmimas

Produkcijos priėmimas

Produkcijos pakavimas

Produkcijos išvežimas

Produkcijos išdėstymas

Produkcijos rūšiavimas

Sandėlio kontrolė

Pardavimas

Inventorizacija

Medelynas turi stengtis sumažinti tokias veiklas, kaip atsargų ar prekių grąžinimai, užsakymų koregavimai,

sandėliavimo ir kitos veiklos, kurios reikalauja nemažai išlaidų, tačiau produktui neprideda vertės, kitaip sakant,

pirkėjas nėra pasiruošęs šias išlaidas apmokėti. Vartotojų psichologijos tyrimai rodo, kad eilinis vartotojas yra

pasiruošęs mokėti už dydį (kiekį), išvaizdą ir kokybę. Šiuo atveju (parduodant medelyno produkciją), vartotojui taip

pat svarbiausia yra išvaizda, dydis bei atsparumas (galima teigti – kokybė).

Taigi, analizuojant veiklas, pirmiausia reiktų paanalizuoti minėtus rodiklius, t.y., ko reikia, kad medelyno

produktas atitiktų visus šiuos galutinio vartotojo keliamus reikalavimus.

185

Pirmasis rodiklis – augalo dydis priklauso nuo jo amžiaus, kuo didesnis augalas, tuo jam užauginti reikia

daugiau laiko bei išlaidų. Įvairiomis priemonėmis augalo augimą galima paskatinti, ir augimo laikotarpį sumažinti,

tačiau tos priemonės vėl gi sukelia tam tikras išlaidas, kurios, paskaičiavus atsipirkimą, gali įmonei neapsimokėti.

Šiuo atveju, reiktų paskaičiuoti papildomų priemonių atsipirkimą, o tik po to svarstyti, kurios veiklos išlaidas būtų

galima sumažinti.

Norint vartotojui pateikti kuo patrauklesnį produktą (augalą), reikalingos papildomos išlaidos, kurios

atsiranda augalo priežiūros veikloje, pavyzdžiui genėjimas. Augalo išvaizda tiesiogiai priklauso nuo jo rūšies, todėl

įmonės valdybai reiktų daug dėmesio skirti analizuojant rinkos situaciją bei pastoviai sekti naujausias tendencijas.

Nuo rūšies taip pat priklauso ir augalo atsparumas ligoms bei kenkėjams, o taip pat oro sąlygoms. Ryškėjant

sezoniniams klimato pokyčiams, augalo atsparumas yra itin svarbi savybė vartotojui, o taip pat ir įmonei, kadangi

auginant augalą atviroje erdvėje kelerius metus, galima netekti daug produkcijos dėl įvairių stichinių oro sąlygų.

Todėl įmonei reikia nuspręsti, ar verta auginti tam tikrų rūšių (nors ir vartotojui patrauklius) augalus, arba kokių

priemonių imtis, juos apsaugant, ir tuo pačiu patiriant papildomas išlaidas.

Tačiau vartotojui nebus svarbios visos minėtos produkto savybės, jeigu jis nieko nežinos apie įmonę ir kur

tokį produktą įsigyti. Šiuo atveju, labai svarbi yra reklama bei klientų paieška. Pardavimų padaliniai patiria nemažas

išlaidas, kad vartotojas sužinotų ir įsigytų produktą. Įmonei privalo būti svarbus esamų klientų išlaikymas, ypač

didmenininkų, kuriems naudinga taikyti nuolaidas, nors tokia veikla, kaip nuolaidų suteikimas ar prekių pristatymas

pirkėjui, produktui ir neprideda vertės, tačiau pagal pardavimų kiekius padarytų nuolaidų suma gali atsipirkti.

Kad būtų galima sumažinti ar iš viso eliminuoti vertės nepridedančias veiklas, pirmiausia reikia išsiaiškinti,

kokios konkrečios išlaidos jose yra patiriamos ir jas išanalizuoti.

Pirmo gamybos etapo – pasiruošimo – veiklos produkcijos vienetui dažniausiai vertės neprideda, tačiau be

kokybės ar rinkos tyrimų, nebūtų aišku, ką ir kaip gaminti. Autorės nuomone, tokios veiklos kaip kokybės tyrimai, ar

darbuotojų apmokymai, turėtų būti priskiriami prie vertės pridedančių veiklų, kadangi kokybiška produkcija yra

labiau pirkėjų vertinama bei už ją protingas pirkėjas yra pasiruošęs mokėti. Tokios veiklos, kaip atsargų parinkimas

bei pirkimas, techninės įrangos paruošimas tiesiogiai susijęs su gaminama produkcija, t.y. jeigu šių veiklų nebūtų,

gamyba apskritai neprasidėtų.

Su produkcijos auginimu susijusias išlaidas (tokias kaip sėjimo, sodinimo ar laistymo darbų) tradiciškai būtų

galima priskirti visai pagamintai produkcijai tiesiogiai, tačiau šias išlaidas konkrečiai sodinukų rūšiai sunku priskirti,

todėl jos vėliau priskiriamos pagal išlaidų nešėjus.

Pardavimų apyvarta medelyno veikloje yra labai svarbi. Dėl veiklos specifikos, pardavimui skirtus sodinukus

laikyti reikalingi žemės plotai, o iškastus augalus vazonuose ar specialiose pakuotėse laikyti reikia ne tik didelių

sandėlių, bet ir ypatingų sąlygų. Šiuo atveju geriausia parduoti didmenininkams didelius kiekius, tiesiogiai iškasant

iš auginimo sklypo. Pavieniams vartotojams reikalingi pardavimo sandėliai ar tam skirtas sklypas, taigi

sandėliavimas yra papildoma veikla, reikalaujanti išlaidų, tačiau nepridedanti vertės, todėl sandėliavimo laikotarpį

reikia stengtis kuo labiau sumažinti.

Medelyno produkcija yra specifinė, nes produktas nuolat keičia savo fizinę formą, t.y. nenustoja augti, o kuo

augalas yra brandesnis, tuo sunkiau jis prisitaiko kitoje augimvietėje. Taip pat atsiranda problemos su neparduota

produkcija, kur ir kaip ją realizuoti, ar kaip įvertinti papildomą prieaugį. Taigi, medelynas turi stengtis parduoti kuo

daugiau produkcijos ne tik siekiant uždirbti pajamų, bet ir dėl papildomų išlaidų mažinimo.

Naudojant ABC išlaidų apskaitos sistemą, įmonė gali kuo daugiau išlaidų padaryti lanksčiomis, tada ištekliai

gali būti tiekiami atskiroms veikloms pagal paklausą (pavyzdžiui, trąšos, repelentai auginimo metu ar sandėliavimo

metu). Tokiu būdu panaudojama tik tai, kas naudinga (išlaidos tam tikram produktui ar jų grupei tam tikru metu).

Norint kuo daugiau išlaidų padaryti lanksčiomis, svarbu žinoti, kokios išlaidos gali būti laikomos kintamomis,

kurios pastoviomis. Pavyzdžiui, darbo jėgos, apšvietimo, šildymo ir daugelis kitų išlaidų yra dalijamos kelioms

veikloms ir jos turi būti paskirstytos per išlaidų nešėjus. Turto mokesčiai, draudimas ir panašios išlaidos turėtų būti

įtrauktos į produkto išlaidas tik tada, jeigu tai daro įtaką priimant sprendimus, pavyzdžiui, nustatant pardavimo kainą.

Remiantis verslo apskaitos standartais, veiklos sąnaudos nėra įskaitomos į savikainą, o parodomos

ataskaitinio laikotarpio pelno (nuostolio) ataskaitoje, tačiau valdymo apskaitoje jos turi būti priskiriamos konkrečiai

186

produkcijai. Pavyzdžiui, reklamuojant tam tikrą produkcijos rūšį ir vėliau išaugus tos produkcijos pardavimams,

suprantama, kad tai lėmė būtent padaryta reklama ir logiška šias sąnaudas priskirti būtent tai produkcijos rūšiai. Tas

pats galioja ir paruošiamiesiems darbams, tyrimams, pardavimams ar pan.

Veiklų išlaidų skirstymui reikalinga tam pritaikyta duomenų bazė. Išlaidų nešėjų koeficientais paskirsčius

veiklų išlaidas konkrečiam produkcijos vienetui, apskaitos programa jas turi tuo pačiu metu kaupti veiklos sąnaudose

ir vienas programos modulis privalo teikti informaciją apie išlaidas valdymo apskaitai, o kitas modulis teikti

standartines ataskaitas pagal galiojančius Verslo apskaitos standartus. Įvertinus kiekvieno produkcijos vieneto (tam

tikros sodinukų rūšies) poreikius, galima sudaryti sąskaitų planą su konkrečiomis veiklomis bei jų išlaidomis tai

sodinukų rūšiai. Programa turi susisteminti duomenis ir pateikti vartotojui ataskaitas, kuriose atsispindėtų bendros

išlaidos pagal veiklas, t.y. kiek iš viso veiklose patiriama išlaidų, bei kiekvienos veiklos konkrečios sodinukų rūšies

išlaidas, kas leistų analizuoti, kada kokios veiklos patiria daugiausiai išlaidų. Tik profesionaliai išanalizavus išlaidų

susidarymo veiksnius, galima daryti tam tikras išvadas ir sprendimus dėl jų mažinimo.

Tyrimui pasirinktas “N” medelynas vykdo šią veiklą: sėjinukų, miško sodinukų, urbanistinių augalų sodinukų

išauginimas; išaugintos produkcijos realizavimas, šių ūkinių operacijų savalaikis atvaizdavimas apskaitos

dokumentuose bei pateikimas į buhalteriją; produkcijos pristatymas į girininkijas miško atkūrimo ir įveisimo

darbams vykdyti; medelyno produkuojančios teritorijos priežiūra bei apsauga; pastatų priežiūra, remontas,

priešgaisrinė apsauga; įrenginių bei įrengimų, mažaverčio inventoriaus apsauga, naudojimas ir apskaita;

patarnavimai mechanizmais darbuotojams bei kitiems asmenims; darbų saugos organizavimas ir užtikrinimas bei

darbo drausmės priežiūra; dalyvavimas ruošiant išdirbio normas, įkainius, premijavimo sąlygas bei bendrąją darbo

apmokėjimo tvarką; įvykdytų darbų priėmimas, jų savalaikis atvaizdavimas apskaitos dokumentuose bei pateikimas į

buhalteriją.

Visas „N“ medelyno gamybos išlaidas sudaro: medelyno personalo išlaikymo išlaidos; naujų medelynų

įrengimo išlaidos; savos gamybos sėklų savikaina, pirktų sėklų įsigijimo vertė; sėjimo, sodinimo ir persodinimo,

priežiūros išlaidos (darbo užmokestis, socialinis draudimas); trąšos, mechanizmų darbas; priemonių kovai su ligomis

ir kenkėjais medelynuose išlaidos; kitos išlaidos (laistymo sistemos bei šiltnamių įrengimas ir išlaikymas, medelyno

apsauga); sodmenų iškasimo, rūšiavimo, pakavimo ir laikymo išlaidos. Šios išlaidos gali būti ir tiesioginės ir

netiesioginės.

Netiesioginėms gamybos išlaidoms priskiriamos išlaidos, kurios netiesiogiai susijusios su

produkcijos gamyba: pagalbinės žaliavos bei medžiagos, netiesioginis darbo užmokestis bei socialinis draudimas,

gamybinių pastatų, įrengimų nusidėvėjimas, priežiūros bei ekspoatavimo išlaidos ir kitos netiesioginės medelyno

gamybos išlaidos.

Visos tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, remiantis pirminiais dokumentais, ataskaitiniam laikotarpiui

pasibaigus paskirstomos tarp nebaigtos gamybos ir gatavos produkcijos pagal tris produkcijos grupes: miško

sėjinukus, miško sodinukus bei dekoratyvinius sodinukus.

Problema kyla tuomet, kai reikia paskaičiuoti konkrečios sodmenų rūšies savikainą. Ji iškreipiama dėl to, kad

išlaidos kaupiamos tik tokiai grupei, kaip miško sodmenys, o ne pagal konkrečias sodmenų rūšis. Galima daryti

prielaidą, kad valstybinis medelynas – ne pelno siekiantis subjektas, dėl to jam skaičiuoti konkrečios sodmenų rūšies

savikainą nėra aktualu, tuo labiau, kad miško sodmenys yra nurašomi į miškų želdinimo sąnaudas. Tačiau ir

valstybinėms įmonėms yra keliami vis griežtesni reikalavimai išlaidų valdymo srityje, dėl to išlaidų analizė bei jų

mažinimas turi būti aktualus tiek valstybinei, tiek privačiai įmonei. Kai netiesioginės išlaidos sudaro didžiąją

gamybos išlaidų dalį, tokiu atveju jų paskirstymas tampa ypač aktualus. Būtina svarstyti, kokios veiklos sukelia šias

išlaidas ir kaip jas tikslingiau paskirstyti konkretiems produkcijos vienetams, šiuo atveju – miško sodinukams pagal

jų rūšis.

Išsiaiškinus sodinukų auginimo technologiją, pastebėta, kad skirtingų rūšių sodinukai kaupia nevienodas

išlaidas, t.y. jų poreikiai yra skirtingi ir reikalauja skirtingų išlaidų. Tokiu atveju ir skirtingų rūšių sodinukų savikaina

yra skirtinga. Sodinukų auginimui išskiriamos žemės paruošimo, sodinimo, sėjimo, pikiavimo, tręšimo, laistymo,

apsaugos nuo kenkėjų, ravėjimo, genėjimo, skiepijimo, iškasimo, išvežimo, techninės įrangos priežiūros bei kitos

187

veiklos. Kiekvienam išlaidų apskaitos objektui pagaminti reikalingos skirtingos veiklos, kurios gali būti priskirtos

visiems sodinukams, tačiau ne visos veiklos bus reikalingos tam tikrai sodinukų grupei.

Nustačius sodinukų auginimo veiklas ir išskyrus tų veiklų išlaidas, kitas žingsnis yra išlaidų nešėjų

nustatymas. Norint nustatyti išlaidų nešėjus kiekvienoje veikloje, pirmiausia jie turi būti lengvai išmatuojami,

lengvai randami ir jie turi būti identifikuojami pagal produktus (Drury, 2005). Trukmės išlaidų nešėjai, tokie kaip

darbo valandos, gali būti priskiriami sodinimo, pikiavimo, apsaugos nuo kenkėjų, genėjimo, skiepijimo, techninės

įrangos priežiūros veikloms. Intensyvumo nešėjai yra tiesiogiai atsakingi už kaskart veiklai vykdyti panaudotus

išteklius (Homburg, 2001; Simpson, 2005), tokius kaip trąšos, vanduo, sėklos, nuvažiuoti kilometrai ar pan. Tokioms

veikloms, kurios atliekamos medelyno sklypuose ir jų išlaidas sunku priskirti konkrečiai sodinukų rūšiai, autorė siūlo

pasirinkti išlaidų nešėją patį sklypo plotą arais. Kai žinomas tikslus visas medelyno plotas ir konkrečios rūšies

sodmenų auginimo plotas, galima lengvai priskirti su tomis veiklomis susijusias netiesiogines išlaidas.

Praktikoje kiekviena įmonė turėtų pati nuspręsti, kurie išlaidų nešėjai geriausiai tinka vienai ar kitai veiklai.

Drury (2008) siūlo pirmiausia pasvarstyti, kodėl veikla turi būti atliekama, kas sukelia tam tikros rūšies veiklos

išlaidų suvartojimą bei jų susidarymą ir ar verta atlikti tam tikrą procesą.

Nustačius išlaidų nešėjus, toliau skaičiuojami veiklos išlaidų nešėjų koeficientai, kurie naudojami sodinukų

savikainai skaičiuoti.

Medelyno produkcija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai panaši, t.y. medingi augalai, tačiau jų poreikiai

yra labai skirtingi. Būtent dėl to jiems yra priskiriamos skirtingos veiklos, arba šių veiklų išlaidų kiekis kiekvienai

sodmenų rūšiai skiriasi. Norint tiksliai nustatyti kiekvienos rūšies sodinukų savikainą, sąskaitų plane būtų tikslinga

išskirti visas medelyne naudojamas veiklas, pagal kurias ir būtų kaupiamos išlaidos. Norint išlaidų apskaitos

duomenis kaupti lygiagrečiai su finansinės apskaitos duomenimis, būtinas programinės įrangos integravimas.

Sąskaitų plano sudarymas yra labai ilgas, kruopštus bei skirtingų specialistų reikalaujantis darbas, kadangi prieš tai

turi būti nustatyti visi produkcijos rūšių poreikiai, nustatytos vietos jų auginimui ir pan. Visos priešgamybinės,

paruošimo išlaidos vėliau paskirstomos kiekvienam produkcijos vienetui naudojant išlaidų nešėjus. Kuo sąskaitų

planas išsamesnis, tuo išlaidų apskaita yra tikslesnė.

Apskaičiavus gamybos savikainą, galima pamatyti, kiek ir kokių išlaidų įmonė padaro gamindama tam tikrus

produktus. Tokia informacija padeda vadovams nuspręsti, kokiu būdu ir kokias konkrečias gamybos išlaidas galima

sumažinti, pavyzdžiui, medžiagų keitimas kitomis, modernesnės gamybos įrangos įsigijimas, darbuotojų

kvalifikacijos kėlimas ir panašios priemonės paprastai sumažina gamybos išlaidas bei didina įmonės pelną.

Išvados

1. Taikant veikla pagrįstą (ABC) išlaidų apskaitos sistemą, visa įmonės veikla turi būti suskaidyta į atskiras veiklas,

pagal kurias būtų kaupiamos netiesioginės išlaidos. Veiklų nustatymo etape svarbiausia didžiausią dėmesį skirti

veiksnių, lemiančių atitinkamas išlaidas, tyrimui, o kalkuliavimo proceso metu išskirti veiklos sritis, kurios

naudoja daugiausiai netiesioginių išlaidų.

2. Atlikus „N“ medelyno išlaidų apskaitos tyrimą nustatyta, kad tiesioginės ir netiesioginės išlaidos kaupiamos ir

savikaina skaičiuojama pagal tris produkcijos grupes: miško sėjinukai, miško sodinukai bei dekoratyviniai

sodinukai. Norint apskaičiuoti konkrečios sodmenų rūšies savikainą ji iškreipiama, nes išlaidos kaupiamos tik

tokiai grupei, kaip miško sodmenys, o ne pagal konkrečias sodmenų rūšis. Tačiau skirtingiems miško sodmenų

augalams užauginti reikalingos skirtingos veiklos. Todėl tikslinga medelyne išskirti veiklas ir pagal jas kaupti

netiesiogines išlaidas konkrečioms sodmenų rūšims, norint kuo tiksliau apskaičiuoti sodmenų savikainą ir ateityje

daryti su išlaidų valdymu susijusius sprendimus.

3. Siekiant teisingai kaupti bei paskirstyti gamybos netiesiogines išlaidas, siūloma gamybos procesą medelyne

suskirstyti į tris etapus ir juose išskirti veiklas. Pasiruošimo etape išskirti veiklas, susijusias su pasiruošimu

gamybos procesui. Gamybos etape turėtų būti išskiriamos visos su gamybos procesu susijusios veiklos, t.y. nuo

žemės paruošimo iki sodmenų perkėlimo į pardavimų skyrių. Paskutiniame – pardavimo etape siūloma išskirti

tokias veiklas kaip klientų paieška, reklama, sandėliavimas bei visos kitos su produkcijos pardavimu susijusios

188

veiklos. Šios veiklos pagal gamybos technologiją (ne būtinai visos) turi būti priskiriamos kiekvienai sodmenų

rūšiai.

4. Norint sumažinti medelyno produkcijos savikainą, labai svarbu kaskart peržiūrėti veiklas bei jų išlaidas ir siekti

atsisakyti vertės nepridedančių veiklų.


1. ARGYRIS, C.; KAPLAN, R. S. 1994. Implementing New Knowledge: The Case of Activity-Based Costing. Accounting

Horizons, September.

2. ATKINSON, A. A.; BANKER, R. D.; KAPLAN, R. S.; YOUNG, S. M. 2001. Management Accounting, 3th edition,

Prentice-Hall, New Jersey.

3. BAIRD, K. M.; HARRISON, G. L.; REEVE, R. C. 2004. Adoption of activity management practices: a note on the extent of

adoption and the influence of organisational and cultural factors. Management Accounting Research, No. 15.

4. BAXANDALE, S. J. 1999. Activity-Based Costing for A Claims Processing Operation’, CPCU Journal, Summer, Vol. 52,

Issue.2.

5. BOGUSLAUSKAS V.; GRONDSKIS G. 1999. Tradicinių savikainos kalkuliavimo sistemų modifikavimas išlaidų valdymo

ir analizės tikslais. Inžinerinė ekonomika. Nr. 3 (14).

6. COOPER, R.; KAPLAN, R. S. 1991. Profit Priorities from Activity-Based Costing. Harvard Business Review, May-June,

pp.130-135.

7. COOPER, R.; KAPLAN, R. S. 1998. Cost and effect: using integrated cost systems to drive profitability and performance.

Harvard Business School Press, Boston.

8. COOPER, R.; KAPLAN, R. S.; LAWRENCE S.; MORRISSEY, E.; OEHM, R. M. 1992. Implementing Activity-Based

Costing Management: Moving from Analysis to Action, IMA, Montvale.

9. DRURY, C. 2005. Management accounting for business. 3th Edition. London: Thomson Learning

10. DRURY, C. 2007. Management and Cost Accounting. 7th Edition. Cengage Learning EMEA.

11. DRURY, C. 2008. Management and cost accounting. 7th edition. London: Thompson Business Press.

12. GAIDIENĖ, Z. 1999. Moderniosios vadybos apskaitos bruožai ir jos paplitimo Lietuvoje galimybės. Organizacijų vadyba:

Sisteminiai tyrimai. Nr. 12.

13. HOMBURG, C. 2001. A note on optimal cost driver selection in ABC. Management Accounting Research. 12, 197-205.

14. HORNGREN, C. T.; FOSTER, G.; DATAR, S. M. 1997. Cost Accounting: A Managerial Emphasis, 9th edition, Prentice

Hall, New Jersey.

15. INNES J., YOSHIKAWA T., MITCHELL F. 1994. Activity costing for engineers. Wiley New York.

16. KOCK, S. 1995. Implementation Considerations for Activity-Based Costing Systems in Service Firms: The Unavoidable

Challenge. Management Decision, Vol.33, No.6.

17. KRUMWIEDE, K. P.; ROTH, H. P. 1997. Implementing Information Technology Innovations: The Activity-Based Costing

Example. S.A.M. Advanced Management Journal, Vol.62, Issue.4, Fall.

18. MACKEVIČIUS J. 2003. Valdymo apskaita: koncepcija, metodika, politika. Vilnius: TEV.

19. MILLER, J.A. 1996. Implementing Activity-Based Management in Daily Operations. John Wiley & Sons, New York.

20. MORROW, M. 1992. Activity-Based Management: New Approaches to Measuring Performance and Managing Costs,

Woodhead-Faulkner, New York.

21. SIMPSON, T. W.; PARK, J. 2005. An activity-based costing method for product family design in the early stages of

development. ASME International Design Engineering Technical Conferences & Computers and Information in Engineering

Conference Long Beach, California, USA, September 24-28.

22. TURNEY, P.B.B. 1996. Activity-Based Costing: The Performance Breakthrough, Kogan Page, London.

Summary

Features of Nursery Activities Identification according to ABC (Activity-Based Costing) System

For the purposes of an ABC (Activity-Based Costing) system, the company‘s activities should be split into separate

activities, which accumulates indirect costs. Forest and decorative plant growing is a specific industry, and the use of the ABC

system is not studied in this area. The reason why raising seedling as well as other services providing nursery should pay more

attention to the ABC costing system is that the main their costs are ussually made up of indirect costs, and manufacturing process

is very different – there are many activities. On activities detection stage most important is to focus on costs influencing factors

investigation, on calculating process to identify activities, which mainly uses indirect cost. The „N“ nursery cost accounting study

189

showed that costs of particular plant are distored because the costs accrued only on seedlings group, rather than a particular plant

species. This paper analyzes the nursery production process and separates activities which accumulated nursery indirect costs,

resulting in a more accurate calculation of production cost.


190

SUBSIDIJŲ ĮTAKA ŪKIŲ EKONOMINIAM GYVYBINGUMUI

Ingrida Šinkūnaitė


Įvadas

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tampa aktualus konkurencingumo klausimas. Ūkiams siekiant išlikti

konkurencingiems, reikia didinti įmonių veiklos efektyvumą ir ūkių ekonominį gyvybingumą. Ūkininkavimo sėkmė

ir plėtra konkurencingoje aplinkoje priklauso nuo ūkio gebėjimo išlaikyti ir padidinti ūkių ekonominį gyvybingumą.

Lietuvos ūkiuose ekonominis gyvybingumas yra mažai tyrinėtas. Gyvybingumo teorijos taikymas žemės

ūkyje suteikia naudingos informacijos ūkininkams ir kitiems asmenims susijusiems su žemės ūkiu. Ekonominio

gyvybingumo vertinimas gali būti viena iš krizės valdymo priemonių.

Vienas iš svarbiausių žemės ūkio tikslų yra didinti ūkių ekonominį gyvybingumą. Ekonominis gyvybingumas

gali būti didinamas ir palaikomas įvairiomis priemonėmis: lengvatinių paskolų teikimu, parama, mokesčių politikos

priemonėmis ir kt. ES teikiama parama daro ženklią įtaką žemės ūkio sektoriaus perspektyvoms, nes ji sudaro

svarbią dalį ūkio pajamų. Parama skirtingiems ūkių tipams yra skiriama nevienoda. Ūkių ekonominis gyvybingumas

taip pat priklauso nuo ūkio tipo. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama kaip subsidijos veikia ekonominį gyvybingumą

pagal ūkio tipus.

Tyrimo objektas – subsidijų įtaka ūkių ekonominiam gyvybingumui.

Tyrimo tikslas – nustatyti subsidijų įtaką ūkių ekonominiam gyvybingumui, pateikti išvadas ir pasiūlymus.


Apibrėžti tyrimui naudojamą – ekonominio gyvybingumo sąvoką.

Nustatyti subsidijų įtaką ūkių ekonominiam gyvybingumui.

Tyrimų metodika. Tyrimo problemai nustatyti ir įvertinti darbe atlikta Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų,

ekonominės literatūros, įstatymų ir kitų norminių aktų, analitinių darbų lyginamoji ir sisteminė analizė. Darbe

naudojamas duomenų grupavimas, klasifikavimas, horizontalioji, vertikalioji, santykinių rodiklių (koeficientų),

analizė, grafinis duomenų vaizdavimo būdas. Tyrimas remiasi ūkininkų ūkių, įtrauktų į ūkių apskaitos duomenų

tinklą (ŪADT), veiklos apskaitos rezultatų tyrimo duomenimis.

Tyrimo rezultatai

Ūkininkų gebėjimas tinkamai naudoti finansinius išteklius leidžia didinti produktų kokybę, išsaugoti žemės

derlingumą ir didinti ūkių ekonominį gyvybingumą. Ekonominio gyvybingumo sąvoka vis dažniau sutinkama

mokslinėje ir publicistinėje literatūroje, tačiau ekonominėje terminologijoje jo reikšmė praradusi apibrėžimą

(Savickienė, Slavickienė, 2012). Ūkio ekonominio gyvybingumo sąvokų interpretacija priklauso nuo tam tikrų

vertinimo aspektų ar tikslų. 1 lentelėje pateikiama įvairių autorių ekonominio gyvybingumo sampratos

interpretacijos.

1 lentelė. Ekonominio gyvybingumo sampratos apibrėžimai mokslinėje literatūroje (sudaryta autorės)

Autorius Samprata/požiūris

Rakštys, R.; Serva, E., 2005 Ekonominis gyvybingumas – tai ūkio esama būklė ir jo perspektyva ateityje.

Scott, J., 2005 Ekonominis gyvybingumas – tai pragyvenimo šaltinis.

Dillon, E.; Hennessy, T.;

Hynes, S. 2010

Ekonominis gyvybingumas yra tvarumo rodiklis, parodantis ūkių perspektyvą.

Adelaja ir kt., A., 2007 Ekonominis gyvybingumas – tai ūkinės veiklos pelningumas ir perspektyva ateityje.

191

Autorius Samprata/požiūris

Gulbinas, T.; Balvočiūtė, R.,

2008

Ekonominis gyvybingumas – tai optimalus turimų lėšų panaudojimas.

Scott, Colman, 2008 Ekonominis gyvybingumas – tai rodiklis, parodantis pažangą žemės ūkyje.

Popelier, C., 2005; Singh, M.;

Bhullar, A.; Joshi, S., 2009

Ekonominis gyvybingumas siejamas su pajamomis ir išlaidomis. Kai pajamos viršija

išlaidas yra pasiekiamas ūkių ekonominis gyvybingumas.

Huck, P., 2007 Ekonominį gyvybingumą skiria į dvi grupes: trumpalaikį ir ilgalaikį. Svarbesnis yra

ilgalaikis gyvybingumas, kuris pasiekiamas gaunant tiesiogines išmokas ir išsaugant

žemės derlingumą.

Koleda, N.; Lace N., 2009 Ekonominį gyvybingumą skiria į dvi grupes: trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpuoju

laikotarpiu reikia turėti pakankamai finansinių išteklių, kad palaikytų mokėjimų

pusiausvyrą, o ilguoju laikotarpiu reikia palaikyti tvarią ūkio plėtrą.

Morehart, M., 2000 Ekonominį gyvybingumą skiria į dvi grupes: trumpalaikį ir ilgalaikį. Jei ūkio pajamos

padengia tik kintamąsias išlaidas, tuomet ūkis gyvybingas tik trumpuoju laikotarpiu, o

jei pajamos viršija visas išlaidas – tiek ūkio veiklos išlaidas, tiek namų ūkių išlaidas,

tuomet ūkis bus gyvybingas ilguoju laikotarpiu.

Išanalizavus autorių pateikiamus apibrėžimus galima teigti, kad ekonominis gyvybingumas – tai gebėjimas

uždirbti pajamų tiek, kad viršytų visas ūkio ir namų ūkio išlaidas ilguoju laikotarpiu. Ūkyje gautas pelnas dar

neparodo, kad ūkis bus ekonomiškai gyvybingas ilguoju laikotarpiu.

Viena iš svarbiausių žemės ūkio palaikymo ir plėtros priemonių yra Europos Sąjungos parama žemdirbiams.

Ji paskirstoma per ES struktūrinius fondus, kurie prisideda prie ūkio ekonominio gyvybingumo didinimo (Vaitkutė,

2010). ES parama labai veikia ūkių ekonominį gyvybingumą.

Ūkių ekonominiam gyvybingumui vertinti yra skaičiuojami finansiniai rodikliai (kapitalo grąža, sąnaudų ir

pajamų santykis, skolų ir bendrojo pelnos santykis, gamybos subsidijų ir bendrojo pelno santykis). Šiais finansiniais

rodikliais galima objektyviai įvertinti ūkio būklę (2 lentelė).

2 lentelė. Ekonominio gyvybingumo rodikliai ir jų ribos (sudaryta autorės remiantis Scott, 2001)

Rodikliai Formulė Gyvybingumo riba

Kapitalo grąža % ((BPR + GS) – ŪŠD) / ((TT + IT) – (TS + IS)) Daugiau kaip 5 %

Sąnaudų ir pajamų santykis % (VIDSUV + NUS + KTS) / (BPR + GS) Mažiau kaip 80 %

Skolų ir bendrojo pelno santykis % (TS + IS) / ((BPR + GS) – (VIDSUV + NUS + KTS)) Mažiau kaip 600 %

Gamybos subsidijų ir bendrojo pelno

santykis %

GS / ((BPR + GS) – (VIDSUV + NUS + KTS)) Mažiau kaip 20 %

Rodikliai, kurių apskaičiavimui naudojamos pardavimo pajamos gali būti apskaičiuojami dviem variantais:

pirmasis – įvertinant paramos mastą (pridedant gamybos subsidijas), antrasis – neįvertinant paramos masto. Be

paramos sumos apskaičiuoti rodikliai parodo koks būtų ūkio atitinkamų rodiklių dydis, jei nebūtų gaunamos

subsidijos (Tamošaitienė ir kt., 2010).

Subsidijų įtakos ūkio ekonominiam gyvybingumui vertinimas atliktas remiantis ūkių veiklos apskaitos

rezultatų tyrimo duomenimis (ŪADT tyrimo duomenimis 2004 – 2011 m.).

Vienas svarbiausių rodiklių, vertinant ūkių ekonominį gyvybingumą, yra kapitalo grąža (1 pav.). Kapitalo

grąžos rodiklis visu nagrinėjamu laikotarpiu yra daugiau nei 5 proc. Skaičiuojant kapitalo grąžos rodiklį, kai į pajamas

įtraukiamos subsidijos gaunama aukštesnė rodiklio reikšmė. Pagal šį rodiklį augalininkystės ūkiai yra gyvybingesni nei

pienininkystės ir mišrūs augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiai. Aukščiausias kapitalo grąžos rodiklis buvo 2007

metais augalininkystės ūkiuose (50,4 proc.). 2006 m. lyginant su 2007 m. augalininkystės ūkiuose kapitalo grąžos

192

rodiklis padidėjo 13,3 procentinio punkto, 2008 m. – sumažėjo 1,3 procentinio punkto., o 2009 m. – sumažėjo 12,4

procentinio punkto. 2004–2011 m. žemiausias kapitalo grąžos rodiklis buvo mišriuose augalininkystės – žolėdžių

gyvulių ūkiuose, kai skaičiuojama be subsidijų. 2008 m. buvo žemiausia kapitalo grąža (28,9 proc.). Kapitalo grąža

visuose ūkio tipuose nuo 2008 m. pradėjo mažėti. Anot C. Popelier (2005) kapitalo grąžos rodiklis mažėja visame

pasaulyje todėl, kad nėra ilgalaikės žemės ūkio tvarumo koncepcijos, kuri užtikrintų ilgalaikį stabilumą ir gyvybingumą

žemės ūkyje. Kapitalo grąžos rodiklio mažėjimui įtakos turėjo pasaulinė ekonominė krizė.

1 pav. Kapitalo grąža Lietuvos ūkininkų ūkiuose pagal tipą 2004–2011 m. (sudaryta autorės)

Vertinant ūkių ekonominį gyvybingumą reikšmingas rodiklis yra sąnaudų ir pajamų santykis. Šio rodiklio

kitimas matomas 2 paveiksle.

2 pav. Sąnaudų ir pajamų santykis Lietuvos ūkininkų ūkiuose pagal tipą 2004–2011 m. (sudaryta autorės)

Skaičiuojant sąnaudų ir pajamų santykį, kai subsidijos yra įtraukiamos į pajamas, šio rodiklio reikšmė visu

nagrinėjamu laikotarpiu yra mažesnė nei 80 proc. (gyvybingumo riba yra mažiau nei 80 proc.). Tai rodo, kad ūkiai

yra gyvybingi. 2004-2011 m. kai prie ūkio pajamų nėra priskiriamos subsidijos gyvybingumo riba buvo viršyta. 2006

m. augalininkystės ūkiuose sąnaudų ir pajamų santykis buvo 95,1 proc. Mišriuose augalininkystės – žolėdžių gyvulių

– 90,9 proc. 2008 m. augalininkystės ūkiuose buvo gauta daugiau nei nustatyta gyvybingumo riba (84,8 proc.).

2009–2011 m. visų trijų tipų ūkiuose gautas sąnaudų ir pajamų santykis viršijo 80 proc. Gamybos subsidijos turi

didelę įtaką sąnaudų ir pajamų santykiui. Gamybos subsidijos dirbtinai palaiko ūkių ekonominį gyvybingumą.

Mažiausia šio rodiklio reikšmė yra pienininkystės ūkiuose. Gyvybingumo riba viršyta 2009–2011 m., tačiau mažiau

nei kitų tipų ūkiuose. Atlikti skaičiavimai rodo, kad siūloma kaina už ūkiuose pagaminama produkciją yra

nepakankama lyginant su ūkyje patiriamomis išlaidomis.

193

Svarbus rodiklis, kurį mokslininkai atrenka, kaip vieną reikšmingiausių ekonominiam gyvybingumui vertinti

yra skolų ir bendrojo pelno santykis (3 pav.). Šis rodiklis per nagrinėjamą laikotarpį, kai gamybos subsidijos yra

priskiriamos prie pajamų kito mažai. Svyravimai yra nežymūs ir neviršija 600 proc. gyvybingumo ribos. Tai rodo,

kad ūkininkų įsiskolinimai yra padengiami laiku ir vyrauja stabilumas visų tipų ūkiuose. Tuo tarpu, kai gamybos

subsidijos nėra įtraukiamos į pajamas viršijama 600 proc. gyvybingumo ribą. 2006 m. ir 2009 m. augalininkystės

ūkiuose skolų ir bendrojo pelno santykis viršijo nustatytą ribą atitinkamai 1012 procentinio punkto ir 986 procentinio

punkto. 2010 m. ir 2011 m. gyvybingumo riba buvo viršyta mišriuose augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiuose.

2011 m. mišriuose augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiuose šis rodiklis viršijo nurodytą ribą beveik 6 kartus. Tai

rodo, kad ūkiuose labai išaugo trumpalaikės ir ilgalaikės skolos, o ūkio bendrais pelnas padidėjo nežymiai. Mišriuose

augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiuose atsiranda įsipareigojimų nevykdymo tikimybė.

3 pav. Skolų ir pelno santykis Lietuvos ūkininkų ūkiuose pagal tipą 2004–2011 m. (sudaryta autorės)

Lietuvai įstojus į ES, geresnės tapo ūkininkų ūkių apsirūpinimo finansiniais ištekliais galimybės, nes buvo

modernizuojamos gamybos technologijos, ūkiai pasiekė geresnių rezultatų, kartu su finansine parama augo ir žemės

ūkio produktų gamintojų bendroji produkcija (Savickienė, Slavickienė, 2012). Per nagrinėjamą laikotarpį gamybos

subsidijų ir bendrojo pelno santykis skirtinguose ūkio tipuose buvo nevienodas (4 pav.), tačiau buvo aukščiau

nustatytos gyvybingumo ribos. 2009 m. mišriuose augalininkystės – žolėdžių gyvulių ūkiuose šis rodiklis viršijo

nustatytą ribą net 6 kartus. Žemiausias rodiklis buvo pienininkystės ūkiuose išskyrus 2008 ir 2010 m. Gamybos

subsidijų ir bendrojo pelno santykiui įtakos turėjo sumažėjas pelnas ir gaunamos didelės gamybos subsidijos. Svarbu,

kad subsidijos palaikytų ir stiprintų ūkio ekonominį gyvybingumą ilguoju laikotarpiu, o nedirbtinai padidintų

ekonominį gyvybingumą trumpuoju laikotarpiu.

4 pav. Gamybos subsidijų ir pelno santykis Lietuvos ūkininkų ūkiuose pagal tipą 2004–2011 m. (sudaryta autorės)

194

Apibendrinant galima teigti, kad nepriklausomai nuo ūkių tipo geresnių ekonominio gyvybingumo rodiklių

yra pasiekiama pasinaudojus ES parama. Per visą nagrinėjamą laikotarpį pačios žemiausios rodiklių reikšmės gautos

2009 m. Tam įtakos turėjo pasaulinė ekonominė krizė, kuri palietė ir Lietuvos ūkininkus.

Ūkininkai turi pasirinkti tokią valdymo strategiją, kad ūkiai taptų ekonomiškai gyvybingi be gamybos

subsidijų ir kad ES parama palaikytų ekonominį gyvybingumą ilguoju laikotarpiu, o ne dirbtinai padidintų ūkių

ekonominį gyvybingumą trumpuoju laikotarpiu. Ūkininkai turi siekti perspektyvos ateityje.

Išvados

1. Ekonominio gyvybingumo sampratas skirtingi mokslininkai interpretuoja skirtingai, todėl galima teigti, kad

ūkio ekonominio gyvybingumo apibrėžimas yra sudėtingas kintamasis. Ekonominis gyvybingumas gali būti

apibūdinamas, kaip gebėjimas uždirbti pajamų tiek, kad viršytų visas ūkio ir namų ūkio išlaidas ilguoju

laikotarpiu.

2. Vertinti ūkių ekonominį gyvybingumą yra skaičiuojami finansiniai rodikliai (kapitalo grąža, pajamų ir

sąnaudų santykis, skolų ir bendrojo pelno santykis, gamybos subsidijų ir bendrojo pelno santykis). Atlikus

Lietuvos ūkininkų ekonominio gyvybingumo vertinimą nustatyta, kad ūkiai išlieka gyvybingi tik gamybos

subsidijų dėka. Tik kapitalo grąžos rodiklis parodė, kad per visą nagrinėjamą laikotarpį ir visuose ūkių tipuose

kapitalo grąža atitiko gyvybingumo ribą ir ją viršijo net kelis kartus. Sąnaudų ir pajamų santykis bei skolų ir

bendrojo pelno santykis parodė, kad ūkiai visuomet gyvybingi, kai prie pajamų priskiriamos gamybos

subsidijos, o be jų ekonominio gyvybingumo rodikliai, kur kas prastesni. Gamybos subsidijų ir bendrojo

pelno santykis per visą nagrinėjamą laikotarpį yra labai nutolęs nuo gyvybingumo ribos. 2009 m. šio rodiklio

reikšmė augalininkystės ūkiuose viršijo nustatytą ribą 4,5, pienininkystės – 4, o mišriuose augalininkystės –

žolėdžių gyvulių ūkiuose net 6 kartus. Duomenų analizė rodo, kad gamybos subsidijos dirbtinai palaiko ūkių

ekonominį gyvybingumą visuose ūkio tipuose. Nagrinėjant ekonominio gyvybingumo rodiklius pagal tipus

nustatyta, kad pienininkystės ūkiai yra gyvybingesni, nei augalininkystės ir mišrūs augalininkystės – žolėdžių

gyvulių ūkiai. Gamybos subsidijų ir bendrojo pelno santykis pienininkystės ūkiuose parodo, kad

pienininkystės ūkiuose subsidijos yra ne tik pajamų palaikymo priemonė.


1. ADELAJA, A. ir kt. 2007. The Future of Farmland Preservation Programs: From Retention to Viability and Resiliency

[interaktyvus]. Paper presented at the Trans Atlantic Land Use Conference (TALUC). Michigan State University. [žiūrėta

2013 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://nercrd.psu.edu/taluc/Papers/ AdelajaGarciaGibson Lake The%20

Future.pdf>.

2. GULBINAS, T.; BALVOČIŪTĖ, R. 2008. Profesinio rengimo įstaigų finansavimo ir ekonominio gyvybingumo teoriniai

aspektai [interaktyvus]. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 4(13). p. 154–164. [žiūrėta 2013 m. sausio 10

d.]. Prieiga per internetą: <http://www.su.lt/filemanager/download/6348/Gulbinas.pdf>.

3. HUCK, P. 2007. Viability Theory and Soil Development. [interaktyvus]. 47th Annual Conference, German Association of

Agricultural Economists: Conference Paper. Weihenstephan: gewisola. [žiūrėta 2013 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/7582/1/cp07hu01.pdf>.

4. KOLEDA, N.; LACE, N. 2009. Analysis of Financial Viability in the Context of Company's Sustainability [interaktyvus].

Scientific Journal of RTU. Vol. 19. p. 53-62. [žiūrėta 2013 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<https://ortus.rtu.lv/science/en/publications/6807-

Analysis+of+Financial+Viability+in+the+Context+of+Company%27s+Sustainability>.

5. MOREHART, M. 2000. A Fair Income for Farmers? [interaktyvus]. Agricultural Outlook. (AGO-271). [žiūrėta 2013 m.

sausio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<http://webarchives.cdlib.org/sw1rf5mh0k/http://www.ers.usda.gov/publications/agoutlook/may2000/ao271i.pdf>.

http://www.su.lt/filemanager/download/6348/Gulbinas.pdf

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/7582/1/cp07hu01.pdf

https://ortus.rtu.lv/science/en/publications/6807-Analysis+of+Financial+Viability+in+the+Context+of+Company%27s+Sustainability

https://ortus.rtu.lv/science/en/publications/6807-Analysis+of+Financial+Viability+in+the+Context+of+Company%27s+Sustainability

http://webarchives.cdlib.org/sw1rf5mh0k/http:/www.ers.usda.gov/publications/agoutlook/may2000/ao271i.pdf

195

6. POPELIER, C. 2005. Farm Sector Economic Viability, Environmental Stewardship and Social Compatibility [interaktyvus].

Michigan State University. [žiūrėta 2013 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://msu.edu/errorhandler404.php>.

7. RAKŠTYS R., SERVA E. 2005. Ūkio subjektų ekonominio gyvybingumo nustatymo problemos [interaktyvus]. Kaunas:

LŽŪU leidykla. [žiūrėta 2013 m. sausio 3 d.]. <Prieiga per internetą: http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/7/121.pdf>.

8. SAVICKIENĖ, J., SLAVICKIENĖ, A. 2012. Ūkių ekonominį gyvybingumą lemiančių veiksnių vertinimas Lietuvos ūkininkų

ūkių pavyzdžiu. Žemės ūkio mokslai. T.19(1), p. 53–67.

9. SCOTT J. 2001. The Nova Scotia Genuine Progress Index Soils and Agriculture Accounts [interaktyvus]. GPI Atlantic

Canada. [žiūrėta 2013 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/farmviability.pdf>.

10. SCOTT J. 2005. Farm and community viability report on interview results [interaktyvus]. GPI Atlantic Canada. [žiūrėta 2013

m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.gpiatlantic.org/pdf/ agriculture/ farmviab.pdf>.

11. SCOTT, J.; COLMAN, R. 2008. The GPI soils and agriculture accounts. Economic viability of farms and farm communities

in Nova Scotia and Prince Edward Island – an update [interaktyvus]. GPI Atlantic Canada. 98 p. [žiūrėta 2013 m. sausio 5 d.].

Prieiga per internetą: <http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/farmviability08.pdf >.

12. SINGH, M.; BHULLAR, A.; S., JOSHI, A. S. 2009. Factors Influencing Economic Viability of Marginal and Small Farmers

in Punjab [interaktyvus]. Agricultural Economics Research Review. [žiūrėta 2013 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/57411/2/11-DrManddip-Singh.pdf>.

13. TAMOŠAITIENĖ ir kt., 2010. Ūkininko ūkio verslo stabilumo vertinimas naudojant finansinės analizės santykinius

rodiklius. [interaktyvus]. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 5 (24).

[žiūrėta 2013 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.laei.lt/?mt=publikacijos&straipsnis=250&metai=2010>.

14. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) 2004-2011. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. [žiūrėta

2013 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.laei.lt>.

15. VAITKUTĖ, D. 2010. Rokiškio rajono augalininkystės ūkių ekonominis gyvybingumas ir jo palaikymo veiksniai. . Jaunasis

mokslininkas. P. 117. [žiūrėta 2013 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://jaunasis-

mokslininkas.asu.lt/smk_2010/JM_2010_straipsniu_rinkinys.pdf>.

Summary

Subsidies Influence for the Farms Economic Viability

The aim of the paper is to analyse economic viability trends of the Lithuanian farms specialized in general field cropping,

dairying and field crops-grazing livestock. The definition of the economical farms viability is a complex variable, that it is not

easy to comprehensively explain. Financial indicators evaluating the Lithuanian farmers’ farms economic viability are: return on

investment, expense to income ratio, debt to net income ratio and direct payments to producers and dependency ratio. These

financial indicators most commonly used in the scientific literature. The research results show the decline of farms’ economic

viability from 2009. Direct payments to producers and dependency ratio shows, that subsidies artificially maintain the economic

viability in all types of farming. Research results show that economic viability of Lithuanian farms depends on type of farming.

More viable farms are dairying farms.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Albina Novošinskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://msu.edu/errorhandler404.php

http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/7/121.pdf

http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/farmviability.pdf

http://www.gpiatlantic.org/pdf/%20agriculture/%20farmviab.pdf

http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/farmviability08.pdf

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/57411/2/11-DrManddip-Singh.pdf

http://www.laei.lt/?mt=publikacijos&straipsnis=250&metai=2010

196

ŽEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA

197

KLIENTŲ IŠLAIKYMAS SANTYKIŲ MARKETINGO PAGRINDU

Ingrida Gabrytė

Vilniau universitetas

Įvadas

Globalizacijos, intensyvėjančios konkurencijos bei nuolat besikeičiančios rinkos sąlygomis įmonėms vis

sunkiau pritraukti naujus ir išlaikyti jau esamus klientus. Dabartinė rinka yra perpildyta, todėl sudėtinga pasiūlyti

naują ir unikalų produktą ar paslaugą, kurie neturėtų pakaitalų ir garantuotų klientų lojalumą. Kadangi įmonėms

pigiau išlaikyti esamus klientus, nei pritraukti naujus, vis aktualesnis tampa ilgalaikių santykių su klientais kūrimas,

kuris būtų paremtas emociniu ryšiu. Todėl, praktikoje vis svarbesnis perėjimas nuo transakcinio marketingo prie

santykių marketingo.

Santykių marketingas pagrįstas ilgalaikių, abipusiai naudingų santykių su visomis suinteresuotomis

grupėmis kūrimu, puoselėjimu ir stiprinimu. Santykiai kuriami ne tik su galutiniais vartotojais, tačiau ir su tiekėjais,

investuotojais, partneriais bei kitomis suinteresuotomis šalimis. Vienas iš pagrindinių santykių marketingo tikslų –

klientų išlaikymas. Šiuo metu klientų išlaikymo supratimas ir pritaikymas yra itin vertingas įmonėms. Todėl, norint

tinkamai suprasti ir pritaikyti santykių marketingo principus praktikoje, svarbu teoriškai pagrįsti ir empiriškai

įvertinti klientų išlaikymą santykių marketingo kontekste.

Tyrimo objektas – klientų išlaikymas.

Tyrimo tikslas – pateikti klientų išlaikymo santykių marketingo pagrindu modelį.

Tyrimo uždaviniai:

1. Teoriniu lygmeniu apžvelgti ir apibendrinti santykių marketingo koncepcijos taikymo aspektus;

2. Nustatyti pagrindinius teorinius klientų išlaikymo aspektus;

3. Identifikuoti veiksnius, darančius įtaką klientų išlaikymui;

4. Sudaryti klientų išlaikymo santykių marketingo pagrindu modelį.

Tyrimo metodai: Analizuojant Lietuvos ir užsienio autorių mokslinę literatūrą, naudojami tyrimo metodai

– lyginamoji mokslinės literatūros analizė, sintezė.

Santykių marketingo koncepcija

Tradiciškai marketingas orientuotas į pardavimų didinimą paveikiant vartotojus. Dar „penktajame

dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje Amerikos verslininkai suprato, kad orientacija į pardavimus netenka

efektyvumo. Vartotojai tapo išrankesni, o konkurencija intensyvėjo“ (Virvilaitė, 2007). Vartotojams nebeužtenka

vien kokybiškos prekės, todėl šiuo metu tapo ypač aktualūs santykių marketingo principai, kurie orientuoti į

vartotoją, ilgalaikius ir abipusius ryšius, taip didinant klientų pasitenkinimą, suvokiamą vertę, prisirišimą prie įmonės

ar prekės ženklo bei lojalumą, pagrįstą emociniu ryšiu.

„Ryšiai, kaip reiškinys, verslo praktikoje egzistavo visada, tačiau "4P" marketingo vadyboje jie nebuvo

marketingo parametru, o ryšio sąvoka nebuvo vartojama“ (Krikščiūnienė, Urbanskienė, 2000). Santykių marketingo

terminas pirmą kartą buvo pavartotas L. L. Berry (1983 m.). „Santykių marketingo koncepcija plėtojosi veikiama

skirtingomis kryptimis vykdytų mokslinių tyrimų. Dėl to atsirado gausybė skirtingų santykių marketingo termino

interpretacijų, nebeliko bendro sutarimo dėl santykių marketingo sampratos ir turinio.“ (Juščius, Navickas, Jonikas,

2006) Taigi, Lietuvoje santykių marketingas gana naujas reiškinys, kuriam šiuo metu yra skiriama itin daug dėmesio.

Lietuvos autoriai skirtingai įvardina ir patį terminą, nes angliškas terminas relationship marketing verčiamas kaip

santykių marketingas, santykių rinkodara, ryšių rinkodara ir kt.

Susipažinus su įvairių autorių santykių marketingo apibrėžimais, galima teigti, kad santykių marketingas –

tai ilgalaikių santykių su visomis suinteresuotomis grupėmis (tiekėjais, partneriais, investuotojais, darbuotojais,

pirkėjais ir kt.) kūrimas, puoselėjimas ir stiprinimas, kuris paremtas abipuse nauda, pasitikėjimu, įsipareigojimu,

priklausomybe bei bendradarbiavimu. Taip pat, galima išskirti šiuos pagrindinius santykių marketingo elementus:

198

pasitikėjimą, įsipareigojimą ir abipusiškumą.

Remiantis Th. Hennig-Thurau ir kitais (2002), pagrindinis santykių marketingo teorijos tikslas yra

identifikuoti pagrindinius veiksnius, kurie daro įtaką svarbiems įmonės rezultatams ir geresnis priežastinių ryšių tarp

šių veiksnių ir rezultatų supratimas.

Anot A. Bakanausko ir L. Pilelienės (2009), pagrindiniai santykių marketingo rezultatai yra vartotojų

lojalumas ir vartotojų iš lūpų į lūpas skleidžiama teigiama informacija.

„Santykių marketingo tikslas – sukurti vartotojams, tiekėjams, tarpininkams ir kitoms marketinge

dalyvaujančioms šalims priimtinus ilgalaikių santykius, gauti pelną bei išlaikyti verslą. Santykių marketingas

formuoja tvirtus ekonominius, techninius, socialinius ryšius tarp šalių – marketingo dalyvių.“ (Kotler, Keller, 2007)

Santykių marketingo tikslus vertinant iš įmonės perspektyvos, Ph. Kotler ir G. Amstrong (2001) teigimu,

santykių marketingu stengiamasi palaikyti pelningus ilgalaikius santykius su klientais, kuriant didesnę vertę ir

pasitenkinimą vartotojams. Pigiau išlaikyti esamus klientus, nei pervilioti naujus vartotojus iš konkurentų. Anot

autorių, santykių marketingas pagrįstas prielaida, kad reikalingas kryptingas ir nuolatinis dėmesys esamiems

klientams.

Apibendrinant, kaip santykių marketingo tikslą mokslininkai dažniausiai įvardina sėkmingus įmonės veiklos

rezultatus, kurie būtų paremti įsipareigojimu, pasitikėjimu, bendradarbiavimu bei didesne verte ir pasitenkinimu

vartotojams. Atsižvelgiant į tikslus, autoriai išskiria ir santykių marketingo teikiamą naudą. Kaip matyti iš 1 lentelės,

autoriai santykių marketingo pagrindine nauda įvardina padidėjusį pelningumą, dėl mažesnių kaštų ir klientų

išlaikymo bei lojalumo, atsirandančio dėl jiems sukuriamos didesnės vertės.

1 lentelė Santykių marketingo teikiama nauda

Autorius (-iai) Metai Nauda

J. N. Sheth, R. S. Sisodia 1996 Kaštų sumažinimas:

Pirkėjui - paieškos ir sandorio kaštų;

Pardavėjui – reklamos ir pardavimo išlaidų.

Ph. Kotler, G. Amstrong 2001 Pigiau išlaikyti esamus klientus, nei pervilioti naujus iš konkurentų

L. Bagdonienė, R. Hopenienė 2009 Didesnis vartotojo lojalumas.

Didesnis vartotojo pelningumas, dėl mažesnių verbavimo ir pardavimo

išlaidų.

Didesnė vidutinė vartotojų vertė, nes orientuojamasi į vertingiausių

vartotojų verbavimą ir išlaikymą.

Sh Ganguli, A. Eshghi, B. N.

Nasr

2009 Geresnis išteklių panaudojimas;

Didesnės vertės sukūrimas.

Pasak O. C. Ferrell ir M. D. Hartline (2005), santykių marketingu klientas skatinamas pasitikėti pardavėju,

kuris gali plėtoti gilesnį kliento poreikių ir norų supratimą, ir taip didinti santykių vertingumą abiem pusėm. Santykių

marketingo principai ir privalumai yra vienodi verslo ir vartotojų rinkose, todėl santykių marketingo poveikis

išplečiamas už orientacijos tik į galutinius klientus ir apima santykius su darbuotojais ir tiekėjais. Anot autorių,

ilgalaikiai santykiai su rinkos dalyviais neteiks materialinės naudos, nebent bus vertingi kiekvienam rinkos dalyviui.

Anot J. N. Sheth ir A. Parvatiyar (2002) santykių marketingo tikslas yra padidinti vartotojų atsidavimą

organizacijai, pasiūlant jiems geresnę vertę dėl tęstinumo sumažinus savikainą. To galima pasiekti dalinai per

organizaciją ir dalinai per partnerystę su tiekėjais ir net konkurentais.

Todėl, kad viena iš dažniausiai įvardinamų santykių marketingo naudų yra klientų išlaikymas, tolimesniems

tyrinėjimams pasirinkta ši samprata, kuri plačiau nagrinėjama sekančiame poskyryje.

Klientų išlaikymo samprata

Remiantis aptarta santykių marketingo koncepcija ir anot A. Payne ir P. Frow (1997), klientų išlaikymas

atlieka lemiamą vaidmenį santykių marketinge. Autorių teigimu, klientų išlaikymo užtikrinimas yra susijęs su

santykių, tarp organizacijos aptarnavimo ir jos klientų, įdiegimu ir plėtojimu. Į vartotojus orientuota kokybė –

199

svarbus strateginis aspektas. Šią idėją papildo R. Ahmad ir F. Buttle (2001). Pasak autorių, santykių marketingu

palaikoma tiekėjo ir kliento sąveiką, orientuota į ilgalaikius santykius bei klientų išlaikymą. Autorių teigimu,

tradicinio marketingo požiūriu, klientų išlaikymas matomas kaip „pabaiga“, o ne kaip ilgalaikio pelningumo

užtikrinimo priemonė.

Pasak O. C. Ferrell ir M. D. Hartline (2005), mažiau išlaidų reikia skirti klientų išlaikymui, nei naujų klientų

įsigijimui, tad kol veikia šis dėsnis, įmonės turėtų stengtis geriau patenkinti esamų klientų poreikius. Remiantis R.

Ahmad ir F. Buttle (2001), klientų išlaikymas turi būti suprantamas kaip svarbus įmonės tikslas. Tačiau, prieš tai

įmonėms svarbu suprasti kas yra klientų išlaikymas, pasirinkti tinkamas priemones kaip išmatuoti klientų išlaikymą

ir vystyti bei įgyvendinti tinkamas strategijas.

J. Bivainis ir N. Vilkaitė (2010) pateikia vartotojų išlaikymo indeksą, kuris skaičiuojamas pagal formulę,

pateiktą žemiau:

L – vartotojų išlaikymo indeksas;

s – vartotojų skaičius metų pradžioje,

r – išlaikytų vartotojų skaičius metų pabaigoje.

Indeksas yra skirtas apskaičiuoti metinį išlaikytų klientų procentą. Šio klientų išlaikymo indekso privalumas

– paprastumas, nes nereikalingi sudėtingi skaičiavimai, o duomenys yra lengvai gaunami. Tačiau, šis modelis

neįvertina įmonės indėlio, nes įmonės patiria finansines ir nefinansines sąnaudas, siekiant klientų išlaikymo ir

neleidžia įvertinti veiksnių, darančių įtaką klientų išlaikymui, poveikio.

А. В. Мартышев (2005) teigimu yra du būdai kaip išlaikyti klientą:

1. Užtikrinti, kad klientai nesirinks konkurentų, sudarant tokias sąlygas, kad jei klientas priimtų konkurentų

pasiūlymą, jam priklausančios nuolaidos būtų anuliuojamos;

2. Visiškas klientų pasitenkinimas, kurio žemesnės kainos ir panašios priemonės negali užtikrinti. Tam

įgyvendinti naudojamos santykių marketingo programos, skirtos klientų lojalumo didinimui.

Anot J. N. Sheth ir R. S. Sisodia (1996) klientų išlaikymo ir ilgaamžiškumo skatinimas daugelyje verslo

šakų yra suprantamas kaip itin svarbus tikslas, todėl itin gausu pakartotinį pirkimą skatinančių programų. Kol šios

programos bendrai yra rentabilios, jų veiksmingumas pasireiškia per unikalumą, pasitenkinimą ir klientui suteikiamą

vertę.

Klientų išlaikymo priemonės panašios į vartotojų lojalumo skatinimo priemones. Pasak Th. Hennig-Thurau

ir A. Klee (1997), nors klientų išlaikymas yra glaudžiai susijęs su pakartotino pirkimu ir prekės ženklo lojalumu,

tačiau yra šie pagrindiniai skirtumai:

Pirma, lojalumas siejamas su elgesio ir požiūrio aspektais, tačiau klientų išlaikyme nėra aiškiai

išreiškiamos požiūrio svarbos.

Antra, klientų išlaikyme, marketingo specialistas, marketingo specialisto-kliento poroje, matomas kaip

besiimantis veiksmų (išlaikyti), kai elgesio, paremto pakartotinio pirkimo samprata, neskiriama dėmesio

lemiamiems veiksniams, pabrėžiantiems demonstruojamą elgesį.

Nors klientų išlaikymo sąvoka santykių marketingo kontekste artima klientų lojalumui, tačiau

orientuojamasi į esamų klientų skatinimą pakartotinai apsipirkti, papildomai skiriant jiems laiko, dėmesio, kaupiant

informaciją apie jų poreikius ir pritaikant individualius pasiūlymus. Taip pat akcentuojamas dėmesys apie

informacijos suteikimą, kuri nebūtų tik reklaminio pobūdžio, o teiktų naudą ir tenkintų klientų poreikius. Nors nėra

vieningai prieitos nuomonės, tačiau lojalumą būtų galima laikyti klientų išlaikymo rezultatu, kuris paremtas

emociniu ryšiu, pasitikėjimu, abipuse nauda ir ilgalaikiais santykiais, kuriuos lemia įsipareigojimas. Klientų

išlaikymo pagrindas – klientų pasitenkinimas. Klientų pasitenkinimo lygio didėjimas lemia įmonės pelno didėjimą,

nors ir nedidinama užimama rinkos dalis. Tai atspindi klientų išlaikymo naudą įmonės veiklos rezultatams.

Teorinis klientų išlaikymo santykių marketingo pagrindu modelis

Nagrinėti įvairių autorių klientų išlaikymo modeliai skirtingai atspindi klientų išlaikymo koncepciją. Tačiau

juose visuose bendra yra santykiai. Klientų išlaikymo pagrindas - kokybiški santykiai, paremti santykių marketingo

200

principais: abipusiškumu, pasitikėjimu ir įsipareigojimu. Užtikrinant tvirtus ir kokybiškus santykius su klientais,

stiprinami ir kiti veiksniai, darantys įtaką klientų išlaikymui, tai klientų pasitenkinimas, suvokiama vertė,

kompetencijos ir mažinami kaštai. Santykių marketingo principų ir strategijų taikymas – tai tinkamiausias būdas

siekiant didesnio klientų išlaikymo. Teorinės dalies apibendrinimui pateikiamas teorinis klientų išlaikymo modelis (1

pav.) Šis modelis atspindi klientų išlaikymą santykių marketingo pagrindu.

1 pav. Teorinis klientų išlaikymo modelis

Taigi, visų pirma svarbiausia yra klientų pasitenkinimas, kuris apima kokybę, aptarnavimą, lūkesčių

pateisinimą, nes net itin stiprus kuriamas ryšys su klientais jų neišlaikys, jei prekės yra nekokybiškos ir neatitinka jų

lūkesčių, todėl klientų pasitenkinimas daro įtaką santykių kokybei ir pakeitimo kaštams. Tačiau, jei klientas yra

patenkintas įmonės prekėmis/paslaugomis, tai dėl tvirtų santykių su įmone, klientas būtų linkęs nepaisyti

vienkartinio smulkaus nepasitenkinimo. Todėl, galima teigti, kad yra abipusis ryšys tarp klientų pasitenkinimo ir

santykių kokybės. Santykių kokybė apima pasitikėjimą, įsipareigojimą ir abipusiškumą.

Šiuo atveju svarbesni ne piniginiai pakeitimo kaštai, o emociniai nuostoliai. Piniginiai kaštai taip pat turi

įtakos, tačiau kai klientas yra patenkintas santykiu su įmone, jis linkęs mokėti daugiau, bet nekeisti įmonės. Todėl

pakeitimo kaštams įtaką daro klientų pasitenkinimas ir santykių kokybė.

Taigi, kuo klientų pasitenkinimas ir santykių kokybė yra aukščiau vertinami, o pakeitimo kaštai didesni, tuo

svarbiau klientui palaikyti santykius su įmone, todėl didėja ir klientų išlaikymas.

Išvados

Nėra bendro sutarimo dėl santykių marketingo sampratos ir turinio. Tačiau galima teigti, kad santykių

marketingas – tai ilgalaikių santykių su rinkos dalyviais (tiekėjais, partneriais, investuotojais, darbuotojais, pirkėjais

ir kt.) kūrimas, puoselėjimas ir stiprinimas, kuris paremtas abipuse nauda, įsipareigojimu, pasitikėjimus,

priklausomybe bei bendradarbiavimu. Santykių marketingo tikslas – didesnės vertės ir pasitenkinimo rinkos

dalyviams kūrimas, padedantis įmonei pasiekti geresnių veiklos rezultatus. Santykių su rinkos dalyviais palaikymo

nauda – esamų klientų išlaikymas, padedantis sumažinti kaštus ir padidinti pelningumą.

Klientų išlaikymas yra svarbus veiksnys santykių marketinge ir įmonės jį turėtų išsikelti kaip tikslą.

Nors tai yra aktuali tema, tačiau vis dar nėra pateikto vieningo modelio kaip tai padaryti. Dažniausiai taikomas

klientų išlaikymo indeksas, kuris nereikalauja sunkiai gaunamų duomenų, nors ir neįvertina kitų veiksnių ar

pastangų, išlaikant klientą.

Kaip vienas svarbiausių veiksnių klientų išlaikyme įvardijamas klientų pasitenkinimas, todėl svarbu

veiksmingas ir efektyvus marketingo priemonių taikymas, kuris būtų orientuotas į individualius vartotojų poreikius,

palaikytų ryšį, o nebūtų tik kaip reklaminė priemonė. Taip pat svarbūs veiksniai yra santykių kokybė bei pakeitimo

kaštai.

Santykių

kokybė

Klientų

pasitenkinimas

KLIENTŲ IŠLAIKYMAS

Pakeitimo

kaštai

Pasitikėjimas

Įsipareigojimas

Abipusiškumas

Kokybė

Aptarnavimas

Lūkesčiai

201


1. AHMAD, R.; BUTTLE, F. (2001) Customer retention: a potentially potent marketing management strategy. [interaktyvus]

Journal of strategic marketing, vol. 9 [žiūrėta 2012 m. sausio 16 d.], p. 29 - 45. Prieiga per internetą:

<http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=a1b88ddd-c05f-4553-ad28-

8edbedbb80b1%40sessionmgr115&vid=2&hid=106>.

2. BAGDONIENĖ, L.; HOPENIENĖ R. (2009) Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: Technologija. 465 p.

3. BAKANAUSKAS, A.; PILELIENĖ, L. (2009) Vartotojų lojalumas: teoriniai ir praktiniai aspektai. Kaunas: Vytauto

Didžiojo universiteto leidykla. 83 p.

4. FERRELL, O. C.; HARTLINE, M. D. (2005) Marketing strategy. 3rd ed. Mason (Ohio): Thomson: Sooth-Western. 628 p.

5. GANGULI, Sh.; ESHGHI, A.; NASR B. N. (2009) Relationship Marketing: A Critical Evaluation Of Research Streams.

[interaktyvus] Proceedings of ASBBS, vol. 16, no. 1 [žiūrėta 2011 m. gruodžio 13 d.]. Prieiga per internetą:

<http://asbbs.org/files/2009/PDF/G/GanguliS.pdf>.

6. HENNIG-THURAU, Th.; GWINNER, K. P.; GREMLER, D. D. (2002) An Integration of Relational Benefits and

Relationship Quality. [interaktyvus] Journal of Service Research, vol. 4, no. 3 [žiūrėta 2012 m. sausio 4 d.] p. 230 - 247. Prieiga

per internetą: <http://www.gremler.net/personal/research/2002_Relational_Benefits_JSR.pdf>.

7. HENNIG-THURAU, Th.; KLEE, A. (1997) The Impact of Customer Satisfaction and Relationship Quality on Customer

Retention: A Critical Reassessment and Model Development. [interaktyvus] Psychology & Marketing, vol. 14, no. 8 [žiūrėta 2012

m. sausio 16 d.], p. 737 - 764. Prieiga per internetą: <http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=f4beddb5-5443-

4158-bceb-4d22231df38d%40sessionmgr114&vid=4&hid=125>.

8. JUŠČIUS, V.; NAVICKAS, V.; JONIKAS, D. (2006) Santykių marketingas: teoriniai aspektai. [interaktyvus] Verslas:

teorija ir praktika, vol. 7, no. 4 [žiūrėta 2012 m. sausio 12 d.], p. 254 - 262. Prieiga per internetą:

<http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1648-0627.V_7.N_4.PG_254-262/DS.002.0.01.ARTIC>.

9. KOTLER, Ph.; AMSTRONG, G. (2001) Principles of marketing. 9th ed. New Jersey: Prentice-Hall. 785 p.

10. KOTLER, Ph.; KELLER, K. L. (2007) Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 435 p.

11. KRIKŠČIŪNIENĖ, D.; URBANSKIENĖ, R. (2000) Marketingo informacinės sistemos daugiamatiškumo koncepcijos

prielaidos. [interaktyvus] Socialinei mokslai, nr. 3 (24) [žiūrėta 2012 m. gegužės 19 d.], p. 34 - 45. Prieiga per internetą:

<http://info.smf.ktu.lt/Edukin/zurnalas/archive/pdf/2000%203%20%2824%29/4%20Kriksciuniene,Urbanskiene.pdf>.

12. PAYNE, A.; FROW, P. (1997) Relationship Marketing: Key Issues for the Utilities Sector. [interaktyvus] Journal of

Marketing Management, vol. 13, no. 5 [žiūrėta 2012 m. sausio 16 d.], p. 463 - 477. Prieiga per internetą:

<http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=6ed8b367-cb93-410e-8a64-

3488273dfeb2%40sessionmgr104&vid=6&hid=125>.

13. SHETH, J. N.; PARVATIYAR, A. (2002) Evolving Relationship Marketing into a Discipline. [interaktyvus] Journal of

Relationship Marketing, vol. 1, no. 1 [žiūrėta 2012 m. sausio 7 d.], p. 3 - 19. Prieiga per internetą: <http://www.uni-

kl.de/icrm/jrm/pages/jrm_01.pdf#page=6>.

14. SHETH, J. N.; SISODIA, R. S. (1996) Improving marketing productivity. Iš Marketing encyclopedia: issues and trends

shaping the future, Lincolnwood: NTC business books, p. 217 - 238.

15. VIRVILAITĖ, R. (2007) Marketingo valdymas. . Kaunas: Technologija. 143 p.

16. МАРТЫШЕВ, А. В. (2005) Маркетинг отношений [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. birželio 2 d.]. Prieiga per internetą:

<http://htbiblio.yolasite.com/resources/Маркетинг отношений - УП - Мартышев - 2005 - 107.pdf>.

Summary

Customer retention in relationship marketing approach

Globalization, competition and changes in market cause difficulties for companies to attract and retain customers. It is cheaper to

retain customers than to attract new ones. For this reason long-term relationships with customers, which are based on an

emotional connection, become more important than used to be. So in practice it is increasingly important transition from

transactional marketing to relationship marketing. One of the main relationship marketing objectives is customer retention.

Mokslinio darbo vadovė Dr. Vilma Tamulienė (Vilniaus Universitetas).

http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=a1b88ddd-c05f-4553-ad28-8edbedbb80b1%40sessionmgr115&vid=2&hid=106

http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=a1b88ddd-c05f-4553-ad28-8edbedbb80b1%40sessionmgr115&vid=2&hid=106

http://asbbs.org/files/2009/PDF/G/GanguliS.pdf

http://www.gremler.net/personal/research/2002_Relational_Benefits_JSR.pdf

http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=f4beddb5-5443-4158-bceb-4d22231df38d%40sessionmgr114&vid=4&hid=125

http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=f4beddb5-5443-4158-bceb-4d22231df38d%40sessionmgr114&vid=4&hid=125

http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2006~ISSN_1648-0627.V_7.N_4.PG_254-262/DS.002.0.01.ARTIC

http://info.smf.ktu.lt/Edukin/zurnalas/archive/pdf/2000%203%20%2824%29/4%20Kriksciuniene,Urbanskiene.pdf

http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=6ed8b367-cb93-410e-8a64-3488273dfeb2%40sessionmgr104&vid=6&hid=125

http://web.ebscohost.com/bsi/pdfviewer/pdfviewer?sid=6ed8b367-cb93-410e-8a64-3488273dfeb2%40sessionmgr104&vid=6&hid=125

http://www.uni-kl.de/icrm/jrm/pages/jrm_01.pdf#page=6

http://www.uni-kl.de/icrm/jrm/pages/jrm_01.pdf#page=6

http://htbiblio.yolasite.com/resources/Маркетинг%20отношений%20-%20УП%20-%20Мартышев%20-%202005%20-%20107.pdf

202

ŽEMĖS ŪKIO SPECIALISTUS RUOŠIANČIŲ UNIVERSITETŲ

ĮVAIŽDŽIO ĮTAKA STUDENTŲ PASIRINKIMUI

Aurimas Daugėla


Įvadas

Lietuvos mokslo ir studijų sistema per pastaruosius dvidešimt nepriklausomybės metų buvo pertvarkoma

siekiant tenkinti savarankiškos valstybės poreikius. Pertvarkant mokslo ir studijų sistemą radikalių politinių,

ekonominių ir socialinių permainų laikotarpiu siektą išsaugoti paveldėtą gana didelį mokslo potencialą ir užtikrinti

kuo autonomiškesnį sistemos funkcionavimą, įtvirtinti mokslininkų akademinę laisvę ir atsakomybę (Lietuvos

mokslo ir technologijų baltoji knyga, 2001).

Tačiau Lietuvos universitetai šiuo metu jaučia vis labiau didėjantį konkurencinį spaudimą. Šiandien Lietuvos

aukštojo mokslo strategų dėmesys sutelktas į Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimą bei Bolonijos proceso

vyksmą kuriant bendrąją Europos šalių aukštojo mokslo ir tyrimų erdvę, tačiau Lietuvos aukštojo mokslo sistema

lieka ganėtinai problematiška. Dalį jos spragų buvo siekiama paprasčiausiai „užlopyti“, o šiandien gi laukiami

pradėtos vykdyti aukštojo mokslo reformos rezultatai, kurie išties nėra tokie vienareikšmiai. Deja, vėlavimas

reaguoti, delsimas veikti, nesugebėjimas įgyvendinti deklaruojamų uždavinių, regis, tik padidino visuomenės

nepasitikėjimą aukštojo mokslo sistema. Tad susiklosčiusioje situacijoje teigiamas tiek atskirų universitetų, tiek visos

universitetinių studijų sistemos įvaizdis yra pagrindinis elementas, leidžiantis Lietuvos aukštojo mokslo institucijoms

išlaikyti savo patrauklumą tiek lokalioje, tiek globalioje rinkoje.

Tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad pozityvaus įvaizdžio kūrimas yra ilgai trunkantis ir grindžiamas žiniomis

procesas. Šiame procese nebe pakanka sutelkti dėmesį į keleto mėnesių veiksmus bei siekius gauti greitų rezultatų.

Universitetai turi planingai kurti, koordinuoti ir kontroliuoti šią veiklą siekiant padidinti studentų lojalumą

universitetui. Galima teigti, jog būtent universitetų įvaizdžio kūrimo ir jo valdymo, didinant šių institucijų

konkurencinį pranašumą Lietuvos ir pasaulio mastu, problemos laikytinos labai aktualiomis tiek teoriniu, tiek

praktiniu požiūriu (Drūteikienė ir Mackelo, 2010).

Sisteminė mokslinės literatūros analizė universitetų įvaizdžio kūrimo klausimais leidžia teigti, kad beveik

visais šio fenomeno nagrinėjimo rakursais tenka analizuoti literatūrą, apžvelgiančią bendruosius įvaizdžio aspektus,

nes universitetų įvaizdžio sandaros ar kūrimo klausimų nagrinėjimas yra ypač naujas ir mažai gvildentas dalykas.

Analizuojant įvairių Lietuvos ir užsienio autorių (G. Drūteikienė, A. Marčinskas, 2010; Mackelo, 2009; Duarte, P. O;

Alves, H.; Raposo, M. 2009, Treadwell, D. F.; Harrison, T. M. 1994;) nuomones, labai stigo minčių ir platesnių

pasisakymų apie universiteto įvaizdžio įtaką studentų pasirinkimui, šį veiksnį galima apibrėžti kaip teorinio lygmens

problemą. Praktiniu požiūriu problema – neaiški įvaizdžio įtaka studentų pasirinkimui.

Tyrimo objektas – universiteto įvaizdžio įtaka studento pasirinkimui.

Tyrimo tikslas – pagrįsti universiteto įvaizdžio įtaką studentų pasirinkimui.


1. Išanalizuoti universiteto įvaizdžio esmę bei reikšmę;

2. Pateikti veiksnius įtakojančius universiteto įvaizdį;

3. Pateikti modelį kaip universiteto įvaizdis veikia studentų pasirinkimą bei lojalumą.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, sintezė ir apibendrinimo metodas.

Rezultatai

Žinių visuomenės amžiuje mokslas yra vertinamas kaip vienas iš esminių socialinių ir ekonominių procesų

raidos veiksnių. Mokslo ir technikos pažanga, informacinių technologijų plėtra, jų skverbimasis į kasdienį gyvenimą

203

lemia, kad iš visuomenės narių reikalaujama priimti sudėtingesnius sprendimus disponuoti platesnėmis, aukštesnio

lygio žiniomis. Per kelis dešimtmečius aukštojo išsilavinimo prerogatyva perėjo nuo elito masėms ir tapo tam tikra

norma, kurios siekia absoliuti dauguma. Atitinkamai plečiasi ir aukštojo mokslo institucijų tinklas, skatindamas

aršesnę konkurenciją jo viduje pritraukiant studentus, dėstytojus, siekiant finansavimo. Globalizacijos sąlygomis

spaudimas didėja ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Teigiamas įvaizdis tokiomis aplinkybėmis įgyja

neeilinį vaidmenį mokslo organizacijos veikloje, garantuoja jos išlikimą, ilgalaikę sėkmę ir stabilumą.

Visa tai rodo, kad universitetas turi nuolat stiprinti ryšius su visuomene, verslo įmonėmis ir kt., siekiant

užtikrinti potencialių studentų pritraukimą, inovacinių idėjų sklaidą, studentų įsidarbinimą. Universitetas privalo

rūpintis geru įvaizdžiu visuomenėje, kad taptų matomesnis rinkoje bei įgytų didesnį klientų pasitikėjimą.

Atsižvelgiant į visą tai, universiteto įvaizdžio sąvoka gali būti apibūdinama kaip integralių mokslo

organizacijos komponentų įvaizdžių derinys, kurių kiekvienas susiformuoja gautos informacijos apie objektą

interpretacijos bei emocinių vertinimų pagrindu esant tiesioginiam ar netiesioginiam sąlyčiui su pačia mokslo

organizacija, jos aplinka ar aukštojo mokslo sistema (Mackelo, 2009).

Mokslininkai, siekdami atskleisti termino įvaizdis turinį ir pagrindinius aspektus, pateikia įvairius šio termino

apibrėžimus.

Organizacijos įvaizdžio kūrimo svarbą pripažįstantys autoriai daugiau dėmesio teikia pačiai organizacijos

sampratai, jo kūrimo panaudojant organizacijos reklamą, ryšius su visuomene ir kitas priemones klausimams.

Kai kurie autoriai kalbėdami apie įvaizdį laikosi nuostatos, kad tai yra nerealus, paviršutinis, nesuvokiamas ir

nesuprantamas fenomenas. Net ir tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad įvaizdis yra veiksmingas, požiūris į jį –

negatyvus.

Dažniausiai mokslinėje literatūroje pristatomi įvaizdžio apibrėžimai pateikiami 1 lentelėje.

1lentelė. Įvaizdžio apibrėžimai (sudaryta autoriaus)

Apibrėžimas Autorius

Įvaizdis – daugelio žmonių vieningas požiūris į ką nors. V. Pranulis (1998)

Įvaizdis – tai standartų simbolis. B. Gee (1998)

Įvaizdis – tai asmens pojūčiai organizacijos atžvilgiu ar jo

pasąmonėje susikurtas paveikslas. T. J. Brown ir A. Dancin (1997)

Įvaizdis – įspūdžių visuma, kurią organizacija palieka žmonių

mintyse. G. Dowling (1993)

Įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri

atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. M. Čeikauskienė (1997)

Įvaizdis – komunikacinis procesas, nulemtas organizacijos

skleidžiamos informacijos.

D. F. Treadwell ir T. M. Harrison (1994);

U. Yavas ir D. Shemwell (1996)

Įvaizdis – tai organizacijos identiteto projekcija socialinėje

plotmėje. K. Birkigt ir M. Stadler (1995)

Įvaizdis – tai įspūdis, kurį susidaro individai ar jų grupė apie

organizaciją kaip organizacijos komunikavimo pagal pačios

suprojektuotą vaizdą pasekmė.

M. Hatch ir M. Schultz (1997)

Pastaruoju metu organizacijos įvaizdžio apibrėžimai buvo pradėti skirstyti dar į dvi kategorijas:

1. įvaizdis yra kognityvinio proceco rezultatas;

2. įvaizdis – komunikacinio proceso rezultatas.

Pirmuoju atveju įvaizdis siejamas su asmens pojūčiais organizacijos atžvilgiu, o ši sąvoka apima vertinimus,

jausmus ir nuostatas teigia, kad įvaizdis yra subjektyvi kategorija, formuojama kaip kognityvinio ir afektinio

komponentų derinys.

Kitos krypties atstovai (Treadwell ir Harison, 1994) teigia, kad įvaizdis – „komunikacinis procesas, nulemtas

organizacijos skleidžiamos informacijos“.

204

Organizacijų įvaizdžio klausimai yra plačiai nagrinėjami tiek užsienio, tiek ir lietuviškoje literatūroje. Tačiau

universiteto įvaizdis kaip fenomenas nėra aktyvių mokslinių tyrimų objektas. Kita vertus, universitetas visų pirma

yra organizacija, kuri veikia ugdymo pagrindais bei remiantis Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo

penkto straipsnio antru punktu „organizuoja studijas, teikia kvalifikacijas, kurioms įgyti būtinas aukštasis

išsilavinimas, vykdo mokslinius tyrimus ir taiko mokslinių tyrimų rezultatus, kaupia mokslo žinias, plėtoja kūrybinę

veiklą bei kultūrą, puoselėją akademinės bendruomenės tradicijas“(LR mokslo ir studijų įstatymas, 2013).

Taigi, iš esmės universiteto įvaizdis yra teorijoje aprašoma organizacinio įvaizdžio sąvoka, modifikuota

atsižvelgiant į niuansus, būdingus tokio pobūdžio organizacijai (Mackelo, 2009).

Apibendrinant galima teigti, kad organizacijos įvaizdžio apibrėžimai yra labai daugiaprasmiai, nes

mokslininkai vertina šį fenomeną iš skirtingų pozicijų, išryškindami vieną ar kitą aspektą. Ir vargu ar galima sukurti

apibrėžimą, kuris apimtų visą šios sampratos daugiabriauniškumą. Todėl tiksliausia yra vartoti tokia organizacijos

įvaizdžio sąvoką: organizacijos įvaizdis – tai idėjų, jausmų, suvokimų ir įsivaizdavimų, kuriuos asmuo ar jų grupė

turi organizacijos atžvilgiu, visuma, nulemta materialių ir nematerialių organizacijų elementų, komunikacijos ir

asmeninių bei socialinių vertybių.

Nagrinėjant įvaizdį universiteto kontekste galima konkretinti tam tikras šio reiškinio kategorijas, tokias kaip

antai prototipas, objektas ir subjektas. Pirmuoju atveju tai yra pati mokslo organizacija, kuri suprantama dvejopai –

kaip ideologinis ir kaip ūkio vienetas (Drūteikienė ir kt., 2007). Dažnai tokio tipo organizacijos, veikdamos ūkio

pagrindais, savo įvaizdį formuoja iš ideologinių pozicijų. Dar vienas svarbus momentas yra universiteto

daugiaaspektiškumas, kuris suteikia pagrindą skirtingų įvaizdžių formavimuisi priklausomai nuo universiteto

siūlomų studijų programų, bibliotekų dydžio, techninių galimybių, sporto programų, mokslo sričių, fakultetų

charakteristikų, personalo, žiniasklaidoje pateikiamų nuomonių ar vertinimų ir pan. Kiekvienas šis aspektas iš esmės

gali būti laikomas atskiru įvaizdžiu, o įvaizdžių visuma sudaro bendrąjį universiteto įvaizdį. Šie komponentai

kiekvienu atveju gali priešintis vienas kitam, o jš svarumas tam tikru laiko momentu gali keistis į aplinkos pokyčius

(Arpan, 2003; Mackelo, 2009).

Iš pateiktos lentelės galima matyti, kokie veiksniai turi įtakos universiteto įvaizdžiui.

2 lentelė. Veiksniai, turintys įtakos universiteto įvaizdžiui (sudaryta autoriaus remiantis Duarte ir kt., 2009)

Instituciniai veiksniai Akademiniai veiksniai Socialiniai veiksniai Asmeniniai veiksniai

Geografinė vieta Akademinė

reputacija/prestižas

Šeimos ir draugų

nuomonė

Asmeniniai tikslai

Gyvavimo laikotarpis Mokymo kokybė Santykiai su verslu Profesiniai tikslai

Dydis Įsidarbinimo galimybės Santykiai su visuomene

Infrastruktūra Kursų įvaizdis Saugumas

Populiarumas/elitiškumas Atmosfera universitete Socialinė atmosfera

Kaina Kursų apimtis

Administraciniai procesai Dėstytojų kokybė

Dalyvavimas tarptautinėse

programose ir studentų mainų

programos

Teorijos ir praktikos

santykis

Universiteto sėkmė Sudėtingumo lygis

Sporto programos Orientacija į studentus

Institucinė komunikacija Studentų ištekliai

Tyrimų matomumas

Kursų akreditaciją

Kaip matome, veiksniai, turintys įtakos įvaizdžiui, gali būti suskirstyti į keturias pagrindines kategorijas:

institucinių, akademinių, socialinių ir asmeninių veiksnių, bet, daugumos mokslininkų nuomone, svarbiausia iš šių

grupių yra antroji, t.y. akademiniai veiksniai.

205

Universiteto įvaizdžio objektais yra laikomi vienu ar kitu būdu su ja susiję asmenys ar jų grupės. Kadangi

aukštasis mokslas yra visuomenės kultūrinio ir ekonominio vystymosi pagrindas, logiška teigti, kad organizacijos

interesų grupė vienaip ar kitaip apima visą sociumą, kaip jos paslaugų tiesioginį ar netiesioginį vartotoją. Vis dėl to

yra išskiriamos pagrindinės poveikio grupės, kurios apibūdinamos kaip daugiausia tiesioginio sąlyčio su mokslo

organizacija turinčios, t.y. potencialūs ir esami studentai, jų tėvai, personalas, mokslininkai ir mokslinių tyrimų

organizacijos , partneriai, konkurentai, vidurinės mokyklos, valstybinės organizacijos, žiniasklaida.

Universiteto įvaizdžio subjektai yra pati mokslo organizacija ir vadinamieji įvaizdžio kūrėjai, kurių vaidmenį

dažniausiai atlieka suinteresuotos grupės. Iš esmės įvaizdis susikuria dėl šių dviejų elementų sąveikos, t.y. per

organizacijos pateikiamos informacijos bei pasirinktų komunikacijos būdų integraciją. Neretai įvaizdžio formuotojais

tampa ir patys įvaizdžio objektai, pavyzdžiui, edukacinis personalas ar studentai. Ypatingas momentas šiuo atveju

yra tai, kad konkretus universitetas yra visos aukštojo mokslo sistemos integrali dalis, o jo įvaizdis nėra absoliutus –

jis susijęs su kitų aukštųjų mokyklų įvaizdžiais (Drūteikienė ir kt., 2007; Mackelo, 2009).

Dauguma tyrimų, kurių kontekste dominavo universiteto įvaizdžio aspektai, buvo skirti potencialiems

studentams (pagrindinis tikslas buvo nustatyti veiksnius, lemiančius universiteto patrauklumą bei naujų studentų

pritraukimą). Portugalų mokslininkai H. Alves ir M. Raposo 2010 metais siekė išsiaiškinti, kaip universiteto įvaizdis

veikia studentų elgseną. Autoriai pasinaudojo Nacionalinio pasitenkinimo indekso metodologija ir sukūrė

konceptualų modelį bei patikrino jį empiriniu tyrimu.

1 pav. Įvaizdžio įtaka studentų pasitenkinimui ir lojalumui (sudaryta remiantis H. Alves ir M. Raposo)

Kaip matyti iš pateikto modelio, įvaizdis turi tiesioginį poveikį studentų lūkesčiams, pasitenkinimui ir

lojalumui bei netiesiogiai veikia funkcinės ir techninės kokybės suvokimą, bendrąjį gaunamos vertės suvokimą ir

informacijos perdavimą iš „lūpų į lūpas“. Mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad įvaizdis turi tiesioginę, bet ne

tokią svarbią, įtaką studentų lojalumui.

Išvados

1. Universiteto įvaizdžio sąvoka gali būti apibūdinama kaip integralių mokslo organizacijos komponentų

įvaizdžių derinys, kurių kiekvienas susiformuoja gautos informacijos apie objektą interpretacijos bei

emocinių vertinimų pagrindu esant tiesioginiam ar netiesioginiam sąlyčiui su pačia mokslo organizacija, jos

aplinka ar aukštojo mokslo sistema.

2. Daugiausiai universiteto įvaizdį įtakojantys veiksniai: instituciniai, akademiniai, socialiniai ir asmeniniai.

Visi šie veiksniai kiekvienu atveju gali priešintis vienas kitam, o jų svarumas tam tikru laiko momentu gali

keistis atsižvelgiant į aplinkos pokyčius.

3. Taigi iš pateikto modelio galima daryti išvadą, jog universiteto įvaizdis tiesiogiai ir netiesiogiai veikia

studentu pasirinkimą. Universitetas, turintis gerą įvaizdį, be abejonės, turės ir didesnį konkurencinį

pranašumą to neturinčių universitetų atžvilgiu. Todėl pastaruoju metu universiteto sėkmė turi būti

Įvaizdis

Studentų

lūkesčiai

Suvokiama

techninė ir funkcinė

kokybė

Suvokiama

vertė

Studentų

pasitenkinimas

Studentų

lojalumas

Informacijos perdavimas

„Iš lūpų į lūpas“

206

asocijuojama su jo gebėjimu sukurti, plėtoti ir valdyti savo unikalius išteklius. Tai kaip tik ir rodo įvaizdžio,

kaip vieno iš pagrindinių universiteto konkurencinio pranašumo šaltinių, svarbą. Todėl galima teigti, kad

šios organizacijos įvaizdis bus jos konkurencinio pranašumo šaltinis, nes jis yra unikalus, negali būti

nupirktas ar nukopijuotas. Geras universiteto įvaizdis didina ir studentų pasitenkinimą, ir lojalumą.


1. ARPAN, L. M.; RANEY, A.; ZIVNUSHKA, S. 2003. A cognitive approach to understanding university image.

Corporate communication : an international journal.

2. ALVES, H.; RAPOSO, M. 2010. The influence of university image on student behaviour. Indernational Journal of

Educational Management.

3. BIRKIGT, K.; STADLER, M.; FUNCK, H. J. 1995. Corporate identity. Landsberg am Lech.

4. BROWN, T. J.; DACIN, A. 1997. The company and product: corporate associations and consumer product reponses.

Journal of marketing.

5. ČEIKAUSKIENĖ, M. 1997. Reklama ir firmos įvaizdis. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas

6. DOWLING, G. 1993. Developing your corporate image into a corporate asset. Long range planning.

7. DRŪTEIKIENĖ, G.; A. MARČINSKAS. 2010. Universiteto įvaizdžio kaita. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

8. DRŪTEIKIENĖ, G. 2003. Organizacijos įvaizdžio kūrimo procesas ir jo vadyba. Vilnius.

9. DUARTE, P. O; ALVES, H.; RAPOSO, M. 2009. Understanding university image: a structural equation model

approach. International review on public and nonprofit marketing.

10. GEE, B. 1998. Creating a million dollar image for your business. New York: Page mill press.

11. HATCH, M.; SCHULTZ, M. 1997. Relations between organizational culture, identity and image. European juornal of

marketing.

12. Lietuvos mokslo ir technologijų knyga. 2001. Vilnius: Justitia.

13. LR mokslo ir studijų įstatymas. 2013. [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. balandio 01 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.smm.lt/ti/docs/istatymai/MSI.pdf>

14. KAUŠIKAS, E. Organizacijos įvaizdžio formavimas ir struktūra. Kaunas: Lietuvos žemės ūkio universitetas.

15. MACKELO, O. 2009. Studijų kokybės suvokimas: dėstytojų įvaizdis studentų perspektyvoje. Vilnius: Vilniaus

universitetas.

16. MACKELO, O.; DRŪTEIKIENĖ, G. 2010. Dėstytojo įvaizdis ir jo įtaka studijų kokybei suvokti. Informacijos mokslai.

17. PRANULIS, V. 1998. Marketingo tyrimai. Vilnius: Kronta

18. TREADWELL, D. F.; HARRISON, T. M. 1994. Conceptualizing and assessing organizational image: model images,

commitment and communication. Communication Monographs.

Summary

Over the past twenty years of independence, the Lithuanian system of science and studies has been

reconfigured to meet the needs of the independent state. During the period of radical political, economic and social

changes, the reform of the education system and studies sought to maintain the relatively high academic potential

and to ensure a more autonomoaus functioning of the sistem, establish academic freedom and responsibility of

scientists.

However, it is important to have in mind that the creation of a possitive image is a long, time-consuming and

knowledge-based process. In this process, it is no longer enough to focus on the actions of a few months andon

targets of achieving rapid results. Universities have to develop, coordinate and monitor these activities in a planned

way. One may say that the issues of the formation and management of a university image, enhancing the competitive

advantage of these institutions in Lithuania and worldwide, are the urgent issues that have to be considered in both

theoretical and practical sense.

Mokslinio darbo vadovė: doc. V. Tamulienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

207

SOCIALINĖS REKLAMOS TAIKYMAS JAUNIMO SEGMENTUI

Indrė Kaminskaitė

Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas

Įvadas

Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius įvyko nemažai socialinių ir ekonominių procesų, kurie paveikė ir

visuomenę. Išryškėjo tokios problemos kaip nedarbas, korupcija, emigracija, smurtas šeimoje, savižudybės, tabako,

narkotikų bei alkoholio vartojimas, neatsakingas elgesys kelyje ir pan. Socialinė reklama yra siejama su socialine

gerove. Pastaruoju metu ši reklamos rūšis tampa nepakeičiama priemone, sprendžiant aktualias socialines problemas

Lietuvoje.

Paaugliai yra pati pažeidžiamiausia ir imliausia visuomenės dalis. Dažnai paauglio pirma surūkyta

cigaretė, ar pirmasis padarytas nusikaltimas yra sąlygotas draugų įtakos ar smalsumo, kuris gali sukelti neigiamus

padarinius ateityje.

Lietuvoje socialinė reklama atsirado visai neseniai, todėl jos dar pasigendama viešojoje erdvėje. Socialinė

reklama yra svarbi prevencinė priemonė sprendžiant aktualias problemas jaunimo tarpe. Todėl ypač svarbu

išsisiaiškinti, ar taikomos socialinės reklamos atskleidžia problemos esmę, ar jos yra efektyvios ir suprantamos

jaunimui.

Tyrimo tikslas – Teoriškai pagrįsti socialinės reklamos raišką jaunimo segmente.

Tyrimo objektas – Socialinė reklama jaunimo segmente.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti socialinės reklamos esmę,

2. Atskleisti jaunimo segmento ypatumus socialinės reklamos kontekste,

3. Apibūdinti socialinės reklamos komunikacijos ypatumus jaunimo segmente.

Tyrimo metodai: Pirmajam uždavinui atlikti buvo naudojama mokslinių šaltinių ir teisinių aktų palygamoji

analizė, antrajam uždaviniui atlikti buvo naudojama teisinių aktų bei internetinių šaltinių analizė, trečiajam

uždaviniui – mokslinių šaltinių palyginamoji analizė ir sintezė.

Socialinės reklamos esmė

Pagal R. Toleikienę, K. Karpinaitę (2008), socialinės reklamos atsiradimas yra siejamas su informaciją,

kurią valdžios atstovai skleisdavo tarp gyventojų.

G. Mažeikis (2006) socialinę reklamą apibūdina kaip tikslinę įtikinėjimo priemonę, kuri skatina keisti

socialines nuostatas, elgesį ir vertybes.

Socialinė reklama mokslinėje literatūroje yra įvardijama kaip nekomercinė reklama. B. Čereška (2004)

teigimu, nekomercinė (neprekinė) reklama yra skirta idėjoms propaguoti. Taip pat mokslinėje literatūroje galime

aptikti socialinės reklamos tapatinimą su kultūrine reklama. „Kultūrinė ir socialinė reklama, kuri kartais laikoma

viena reklamos rūšimi ir vadinama kultūrine – socialine ar tiesiog socialine reklama“ (Markauskas, 2008).

Socialinė reklama kaip ir kitos reklamos rūšys turėtų būti reglamentuojama. Tačiau pagrindinis Lietuvos

Respublikos reklamos įstatymas dėja reglamentuoja tik komercinę reklamą. L. Markausko (2008) teigimu,

pagrindiniame reklamos įstatyme tam tikras nuostatas galima būtų pritaikyti ir socialinei ar kultūrinei reklamai.

Nekomercinę (socialinę) reklamą Lietuvoje įvardina šie teisiniai aktai:

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas Nr.11-1431 (1995 m..). Šiame įstatyme socialinė reklama

yra apibrėžiama kaip „socialinės gerovės, t.y. sveikos gyvensenos, sveikatos stiprinimo, ligų ir žalingų

sveikatai įpročių profilaktikos propagavimas bet kokiomis reklamos formomis ir priemonėmis“ (Lietuvos

Respublikos seimas, 1995, p. 1);

208

Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XIP – 961 (2009 m.). Įstatyme

socialinė reklama yra apibrėžiama kaip „visuomenei pateikiama nekomercinė reklama, kuria siekiama

propaguoti socialinę gerovę arba atkreipti dėmesį į egzistuojančiias socialines problemas“ (Lietuvos

Respublikos seimas, 2009, p. 6);

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas Nr.I – 1571(1996 m.). Šiame įstatyme socialinę reklamą

įvardina kaip kultūrinę, socialinę ir šviečiamąją informaciją. „Bet kokiomis priemonėmis už užmokestį ar

kitokį atlygį arba nemokamai viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama propaguoti kultūrinę, socialinę

ir (ar) šviečiamąją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas“ (Lietuvos radijo ir

televizijos komisija, 1996, p. 3);

Jaunimo segmento apžvalga socialinės reklamos kontekste

I. Smetonienės (2009) teigimu, reklama yra efektyvi ir veiksminga tik tada, kai yra nustatytos tikslinės

grupės, į kurias gamintojai orientuoja savo gaminius. Vargu ar socialinė reklama už įvaikinimą patrauks paauglius, o

garbingo amžiaus poniai bus įdomi ir aktuali socialinė reklama prieš narkomaniją.

Pagal Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, „jaunas žmogus – asmuo nuo 14 – 29

metų“ (Lietuvos Respublikos seimas, 2003, p. 1). Kiek kitoks jauno žmogaus tarpsnis apibrėžtas Lietuvos

Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme: „jaunas asmuo - iki 18 metų“ (Lietuvos Respublikos seimas,

2003, p. 2). Tame pačiame įstatyme apibrėžiamas ir paauglio amžio tarpsnis - nuo 16 iki 18 metų. Pagrindiniame LR

Reklamos įstatyme jaunimo sąvoka dėja nėra apibrėžta.

Socialinės reklamos, kurios yra nukreiptos į jaunimo (paauglių) segmentą, paprastai skiriasi nuo socialinių

reklamų, kurios yra skirtos plačiai visuomenei. Dažnai paaugliai supranta tik tuos žodžius, kurie yra pasakyti jų kalba

Kitaip tariant, socialinė reklama, skirta jaunimui, turėtų būti aiškiai suprantama ir jiems pritaikyta. Kalbant apie

socialinių reklamų tematiką, jį turėtų apimti tokias problemas, kurios yra aktualiausios jaunimo (paauglių)

segmentui.

Apibendrinant paauglių patiriamas problemas, pateikiama socialinės reklamos jaunimui tematika 2007-2012

metų laikotarpyje (1 paveikslas).

1 pav. Socialinės reklamos jaunimui tematika (Šaltinis: sudaryta autorės)

Iš pateikto paveikslo galima matyti, kad socialinės reklamos, kurios yra skirtos jaunimo (paauglių)

segmentui, akcentuoja svarbiausias problemas su kuriomis susiduria jaunas žmogus: prieš rūkymą („Mamytė

vaikystėje rūkė“), prieš alkoholinių gėrimų vartojimą („Kai kiti mano bendraamžiai rinkosi alkoholį, aš ruošiausi

dvikovoms“), prieš narkomaniją („PAMIRŠK“), prieš valgymo sutrikimus („Realybė ne visada žvelgia tiesiai į

Socialinė reklama Prieš rūkymą

Prieš alkoholinių

gėrimų vartojimą

Prieš narkomaniją

Prieš smurtą ir

patyčias

Prieš

savižudybę

Prieš valgymo

sutrikimus

Prieš neatsakingą elgesį

ir saugumo nesilaikymą

keliuose

Prieš nusikalstamumą

Prieš ankstyvuosius

lytinius santykius

209

veidą“ angl. „Reality doesn‘t always stare you in the face“), prieš savižudybę („Pasikalbėk“), prieš smurtą ir

patyčias („Mes galime gyventi be patyčių“), prieš neatsakingą elgesį ir saugumo nesilaikymą keliuose („Nevairuok

išgėręs“), prieš nusikalstamumą („Nebūk šešėlyje“), prieš ankstyvuosius lytinius santykius („Mes prieš AIDS“).

Socialinės reklamos komunikacijos ypatumai jaunimo segmente

Pagal J. Almonaitiene ir kt (2002) „komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų

sistemą“ (Almonaitienė ir kt, 2002, p. 10). R. Urbaskienė, O Obelenytė (1995) komunikaciją apibūdina kaip tam

tikrą procesą, kurio metu apsikeičiama informacija tarp siuntėjo ir gavėjo.

Anot V. Baršauskienės, B. Janulevičiūtės-Ivaškevičienės (2005), dažnai literatūroje galima aptikti įvairius

komunikacijos proceso modelius. Tačiau šiuose modeliuose dažniausiai išskiriami šie pagrindiniai reklamos

komunikacijos elementai:

Informacijos siuntėjas (reklamos užsakovas) – „tai įmonė, siekianti perduoti informaciją vartotojui“

(Urbanskienė, Obelenytė, 1995, p. 10). Socialinės reklamos atveju, tai galėtų būti visuomeninės, labdaringos,

ne pelno siekiančios ar kitokio pobūdžio organizacijos bei valstybė per specialias programas;

Informacijos gavėjas (informacijos priėmėjas) – „tai konkretūs asmenys ar tikslinės auditorijos, kuriems skirta

reklama“ (Čereška, 2004, p. 65). Socialinės reklamos atveju yra visuomenė, arba tam tikra visuomenės dalis,

šiuo atveju, paaugliai;

Informacijos užkodavimas (kodavimas) – tai procesas, kurio metu informacijai yra suteikiama tam tikra forma,

kurią perduoda informacijos gavėjui. Socialinės reklamos atveju, informacija gali būti užkoduojama tekstu,

paveikslu, garsais, veiksmu ir judesiu. Pavyzdžiui, socialinė reklama prieš paauglių alkoholio vartojimą, „Kai

kiti mano bendraamžiai rinkosi alkoholį, aš ruošiausi dvikovoms“, informacija yra užkoduojama tiek tekstu,

tiek vaizdu, kai yra pateikiame per išorinę (lauko) reklamą, tuo tarpu, kai ta pati reklama yra pateikiama per

televiziją, informacija yra užkoduojama žodžiu, vaizdu ir garsu;

Žinutė (pranešimas) - tai yra tam tikra informacija, kuri yra užkodota ir paruošta perduoti informacijos

gavėjui. Žinutė gali būti tam tikras tekstas, paveikslas, simbolis ir pan. Socialinės reklamos atveju, reklamos

prieš paauglių alkoholio vartojimą, žinutė yra :„Kai kiti mano bendraamžiai rinkosi alkoholį, aš ruošiausi

dvikovoms“. Norint, kad žinutė būtų veiksminga yra naudojami tam tikri poveikio elementai. Taigi, socialinės

reklamos žinutė gali daryti poveikį per tekstą (liepiamoji nuosaka, šūkis, faktai, metafora, palyginimai,

humoras, ironija), paveikslą (ironiškos, šokiruojančios, pozityvios, humoristinės iliustacijos, žinomų žmonių

veidai), spalvas, garsus (jausmingas ir draugiškas, moralizuojantis, gasdinantis, muzika), veiksmą ar judesį:

Informacijos perdavimo priemonė (komunikacijos kanalas) – „tai komunikacijos kanalai, kuriais įmonė

perduoda informaciją vartotojui“ (Urbanskienė, Obelenytė, 1995, p. 10). Kitaip sakant, tai priemonės, kuriomis

informacijos siuntėjas perduoda informaciją jos gavėjui. Socialinės reklamos atveju, tai galėtų būti televizija,

radijas, spauda (laikraščiai, žurnalai), internetas, išorinės (lauko) reklamos (reklaminės iškabos, stendai).

Informacijos dekodavimas (informacijos iššifravimas) – tai informacijos gavėjo žinutės (pranešimo) turinio

supratimas. L. Tamutienė, J. Vveinhardt (2006) teigimu, dėl iškreipto socialinės reklamos turinio, informacijos

gavėjų nepakankamai turimų žinių, patirties ar lyčių skirtumų, dažnai socialinė reklama nėra aiškiai iki galo

suprantama.

Grįžtamasis ryšys (atgalinis ryšys) - tai yra vienas iš svarbiausių komunikacijos elementų. Anot B. Čereška

(2004) grįžtamasis ryšys yra informacijos gavėjo reakcija, kurią informacijos gavėjas perduoda reklaminės

žinutės siuntėjui. Informacijos gavėjo reakcija gali papildomos informacijos paieška, pirkimas, tam tikri

ketinimai ir pan. Socialinės reklamos atveju, tai galėtų būti padidėjęs informuotumo lygis apie tam tikrą

socialinę problemą;

Trukdymai (triukšmas) – „tai neplanuoti aplinkos trukdymai ar informacijos iškraipymai, atsiradę

komunikacijos proceso metu“ (Urbanskienė, Obelenytė, 1995, p. 10). Taip pat reiktų paminėti, kad trukdymai

(triukšmas) gali atsirasti bet kurioje komunikacijos proceso etape. Socialinės reklamos atveju, trukdymai gali

atsirasti tada, kai reklamos gavėjai yra labai skirtingi (amžius, patirtis, išsilavinimas), kai yra netinkamai

užkoduojama informacija, perteikiama idėja ir pan.

Norint, kad socialinė reklama sulauktų grįžtamojo ryšio ir paveiktų jaunimo segmentą, yra išskiriami trys

veiksniai pagal B. Švagždiene, J. Pauliukaitiene, V. Stupuriene, G. Milašauskiene (2011): pasiekiamumo, įspūdžio,

210

prisiminimo ir vienas naujas veiksnys – idėja. Jeigu šie keturi veiksniai yra tinkamai pritaikomi socialinei

reklamai, tuomet galime teigti, kad taikoma socialinė reklama yra efektyvi ir gali paveikti jaunimo segmentą

(sulaukti grįžtamojo ryšio).

2 pav. Konceptualus socialinės reklamos taikymo jaunimo segmentui teorinis modelis (Šaltinis: sukurta autorės)

Pasiekiamumas. Suprantamas kaip būdas pasiekti tikslinę auditoriją. Pasiekti tikslinę auditoriją, šiuo

atveju, jaunimo segmentą, galima per televiziją, radiją, internetą, lauko reklamą, spaudą. Siekiant, kad socialinės

reklamos pasiekiamumo rezultatas būtų geras, reiktų atsižvelgti į tikslinę auditoriją bei kiekvienos perdavimo

priemonės privalumus ir trūkumus.

Įspūdis. Tai, kas patraukia dėmesį. Įspūdis socialinėje reklamoje kuriamas pasitelkiant įvairias priemones:

tekstą, paveikslą, spalvas, garsą, veiksmą, judesį, humorą, ironiją, neigiamas apeliacijas, šokiruojančius vaizdus,

stilistines kalbos priemones (metaforos, palyginimai, liepiamoji nuosaka, šūkis), žinomus žmones, faktus.

Prisiminimas. Suprantamas kaip atminties matas, kai asmuo turi atkurti seniau matytą reklamą arba tam

tikrą informacija. Čia svarbu yra išsiaiškinti, kokios reklamos išlieka jaunimo atmintyje, kokias reklamas jie linkę

prisiminti.

Idėja. Suprantama kaip socialinės reklamos pagrindinė mintis. Nuo tinkamai suformuluotos ir pateiktos

socialinės reklamos idėjos, priklausys, ar jaunimas tinkamai supras jiems skirtą reklamą ir ar ji atskleis problemos

esmę.

Išvados

1. Apibendrinant socialinės reklamos esmę, galime teigti, kad socialinė reklama – tai nekomercinė reklama,

kurios pagrindinis tikslas yra skatinti visuomenę atkreipti dėmėsį į socialines problemas, veikti visuomenės

naudai ir užtikrinti socialinę gerovę. Iš socialinės reklamos sąvokų, pateiktų Lietuvos teisiniuose aktuose,

galima teigti, kad socialinė reklama yra siekiama propaguoti socialinę gerovę, bet kokiomis priemonėmis

(teisiniuose aktuose nėra nurodyta kokiomis priemonėmis).

2. Apibendrinant jaunimo segmento ypatumus socialinės reklamos kontekste, galime teigti, kad socialinės

reklamos jaunimui tematiką turėtų apimti tokias problemas, su kuriomis susiduria jaunas žmogus ir kurios yra

aktualiausios jaunimo segmentui. Socialinės reklamos, kurios skirtos jaunimo segmentui, turėtų akcentuoti

šias problemas: prieš rūkymą, alkoholinių gėrimų vartojimą, narkomaniją, valgymo sutrikimus, savižudybę,

smurtą ir patyčias, neatsakingą elgesį ir saugumo nesilaikymą kelyję, nusikalstamumą, anktyvuosius lytinius

santykius.

3. Apibendrinant socialinės reklamos komunikacijos ypatumus jaunimo segmente galime teigti, kad socialinė

reklama kaip ir komercinė reklama taiko tuos pačius komunikacijos elementus: informacijos siuntėjas

(visuomeninė, labdaringa, ne pelno siekianti ar kitokio pobūdžio organizacija), kodavimas (tekstas,

paveikslas, garsai, veiksmas ir judesys), žinutė, perdavimo priemonė, dekodavimas, informacijos gavėjas

(jaunimo segmentas) ir grįžtamasis ryšys. Socialinėje reklamoje vienas iš svarbiausių komunikacijos proceso

elementų yra grįžtamasis ryšis, kuris kitaip nei komercinėje reklamoje, pasireiškia padidėjusiu informuotumo

lygiu apie tam tikrą socialinę problemą, vertybių bei nuostatų formavimu ilgąjame laikotarpyje. Norint, kad

socialinė reklama sulauktų grįžtamojo ryšio ir paveiktų jaunimo segmentą, yra išskiriami keturi veiksniai:

pasiekiamumo, įspūdžio, prisiminimo, idėja. Jeigu šie keturi veiksniai yra tinkamai pritaikomi socialinei

reklamai, tuomet galime teigti, kad taikoma socialinė reklama yra efektyvi ir gali paveikti jaunimo segmentą.

Jaunimo segmentas

Pasiekiamumas Įspūdis Prisiminimas Idėja

211


1. ALMONAITIENĖ, Junona; ANTINIENĖ, Dalia; AUSMANIENĖ, Nomeda; LEKAVI VIČIENĖ, Rosita;

2. MATULIENĖ, Gražina; RUIBYTĖ, Laima; VASILIAUSKAITĖ, Zita. (2005) Bendravimo psichologija. Kaunas:

Technologija, 223 p. ISBN 9955-09-033-2;

3. BARŠAUSKIENĖ, Viktorija; JANULEVIČIŪTĖ-IVAŠKEVIČIENĖ, Birutė. (2005) Komunikacija: teorija ir praktika.

Kaunas: Technologija, 213 p. ISBN 9955-09-903-8;

4. ČEREŠKA, Bronislovas. (2004) Reklama: teorija ir praktika. Vilnius: „Homo liber“. 363 p. ISBN 9955-449-75-6;

5. Lietuvos radijo ir televizijos komisija. (1996) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas Nr. I - 1571 [interaktyvus]

[žiūrėta 2013 m. sausio 2d.]. Prieiga per internetą:<

http://www.rtk.lt/lt/teises_aktai/kiti_teises_aktai/lietuvos_nacionalinio_radijo_ir_televizijos_istatymas>;

6. Lietuvos Respublikos seimas. (2009) Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XIP – 961

[interaktyvus] [žiūrėta 2013 m. sausio 2d.]. Prieiga per

internetą:<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=350140&p_query=%27socialin%EB%20reklama%27&p_tr2

=2;%20prisijungimo%20laikas:%202009%2010%2019>;

7. Lietuvos Respublikos seimas. (2003) Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas Nr.70-3170 [interaktyvus]

[žiūrėta 2013 m. sausio 2 d.] Prieiga per interneta:< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=244880>;

8. Lietuvos Respublikos seimas. (2003) Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymas Nr. 119-5406 [interaktyvus]

[žiūrėta 2013 m. sausio 14 d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267613>

9. Lietuvos Respublikos seimas. (2000) Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas Nr. VIII-1871 [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m.

gruodžio 27 d.]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=199351>;

10.Lietuvos Respublikos seimas. (1995) Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas Nr. 11-281 [interaktyvus] [žiūrėta

2012 m. gruodžio 27 d.]. Prieiga per internetą: <

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324089&p_query=&p_tr2=>;

11. MARKAUSKAS, Laimonas. (2008) Reklamos teisinis reglamentavimas: teorija ir praktika. Vilnius: Mokesčių srautas, 190 p.

ISBN 978-9955-453-82-6;

12. MAŽEIKIS, Gintautas. (2006) Alternatyvus pilietinis ugdymas ir socialinė propaganda. PROBLEMOS, p. 55-71. ISSN 1392–

1126;

13. SMETONIENĖ, Irena. (2009) Reklama...Reklama? Reklama! Vilnius: Tyto alba, 206 p. ISBN 978-9986-16-688-7;

14. ŠVAGŽDIENĖ, Birutė; PAULIUKAITIENĖ, Jurgita; STUPURIENĖ, Vilma; MILAŠAUSKIENĖ, Ginta. (2011) Socialinės

reklamos „Stop – karui keliuose“, komunikacinis poveikis. Journal Of Management, Nr.2(19). p. 41-48. ISSN 1648-7974

15. TAMUTIENĖ, Lina; VVEINHARDT, Jolita. (2006) Socialinė reklama: teoriniai matmenys ir percepcijos aspektai. //

Profesinės studijos: teorija ir praktika, Nr.2. (2). p. 83-87;

16. TOLEIKIENĖ, Rita; KARPINAITĖ, Kristina. (2008) Socialinė reklama – viešojo administravimo institucijų socialinės

atsakomybės vykdymo priemonė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 1 (10). p.193-199;

17. URBANSKIENĖ, Rūta; OBELENYTĖ, Odeta. (1995) Reklama ir rėmimas. Kaunas: Technologija, 138 p. ISBN 9986-13-

282-2;

Summary

Social advertising for young people

Social advertising is associated with social welfare. Recently this type of advertising is becoming an important tool among young

people of solving actual problems. Therefore it is important to find out whether the subject of social advertising reveals the

problem, whether they are effective and undersrandable for young people. This article purpose – in theory based on the expression

of social advertising youth segment. This article object is PSA for youth segment. The article analysis social advertising concept,

youth segment features in the context of social advertising and describes social advertising communication’s characteristic in the

youth segment.

Mokslinio darbo vadovė dr. Vilma Tamulienė, Vilniaus universitetas

http://www.rtk.lt/lt/teises_aktai/kiti_teises_aktai/lietuvos_nacionalinio_radijo_ir_televizijos_istatymas

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=350140&p_query=%27socialin%EB%20reklama%27&p_tr2=2;%20prisijungimo%20laikas:%202009%2010%2019

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=350140&p_query=%27socialin%EB%20reklama%27&p_tr2=2;%20prisijungimo%20laikas:%202009%2010%2019

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=244880



http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=324089&p_query=&p_tr2

212

KAIMO BENDRUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ KONSULTAVIMO

TOBULINIMAS

Petras Kavolis


Įvadas

Bendruomeninę organizaciją galima apibūdinti, kaip socialinį junginį, kuriame žmones vienija bendras

tikslas, tradicijos, patirtis bei vertybės. Šiandienos kaimo bendruomeninei organizacijai svarbu žinios ir greita

reakcija į išorinės aplinkos pasikeitimus. Technologinės pažangos amžiuje individas tampa svarbiu arba pagrindiniu

institucijos ištekliumi ir stipriu konkurenciniu veiksniu.

Kaimo gyventojus domina jų gyvenimo kokybė, jos gerinimo galimybės, sveikatos, saugumo, laisvalaikio

organizavimo, asmeninio tobulėjimo, kaimo infrastruktūros gerinimo bei kiti klausimai. Įvairių mokymų,

organizuojamų susitikimų su bendruomenių nariais ir jų lyderiais metu dažnai paaiškėja, kad bendruomenėms trūksta

teorinių ir praktinių žinių, kaip prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, kaip kurti savo bendruomeninės

organizacijos strategijas bei jas įgyvendinti.

Svarbia kaimo plėtros gerinimo sąlyga tampa konsultavimas. Konsultavimo paslaugos mažiausiai

apčiuopiamos lyginant su kitomis paslaugomis, nes šių paslaugų vartotojas gali gauti naudą tik pasinaudojęs

įgytomis žiniomis. Konsultavimo paslaugos yra neprivalomos, o patariamojo pobūdžio, pats asmuo priima

sprendimą ar konsultavimo procese gautas žinias panaudoti savo veikloje. Tačiau kaimo plėtros konsultavimo

sistema yra pagrindinė kaimo vystymo ir pažangos žemės ūkyje įgyvendinimo priemonė. Todėl suteikiamų

konsultavimo paslaugų kokybė Lietuvoje yra naudinga ir svarbi.

Tyrimo objektas – kaimo bendruomeninių organizacijų konsultavimas.

Tyrimo tikslas – numatyti kaimo bendruomeninių organizacijų konsultavimo tobulinimo

priemones.

Tyrimo uždaviniai: 1) išanalizuoti bendruomeninių organizacijų konsultavimo teorinius

dėsningumus;

2) ištirti kaimo bendruomeninių organizacijų konsultavimo būklę;

3) nustatyti konsultavimo naudą ir ją lemiančius veiksnius.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, lyginamoji analizė, loginė analizė ir

sintezė, duomenų sisteminimo, kaimo bendruomeninių organizacijų lyderių anketinė apklausa, grafinio vaizdavimo

metodai.

Konsultavimo organizavimo teoriniai dėsningumai

Konsultavimas yra veikla, kurios metu kaupiamos ir perduodamos žinios. Suaugusiųjų švietimo ir

konsultavimo iniciatoriams, institucijoms teikiančioms, organizuojančioms ir remiančioms mokymo ir konsultavimo

paslaugų teikimą svarbu žinoti kaimo gyventojų nuomonę apie paslaugų pasiūlą, poreikius, sąlygas ir galimybes

mokytis bei konsultuotis (Atkočiūnienė, Mičiulienė, 2007). Konsultuoti – padėti kitam mokytis ar plėtoti savo žinias,

įgūdžius, nuostatas, vertybes. Konsultavimo strategija pasirenkama atsižvelgiant į tai, kokios pagalbos reikia

bendruomeninei organizacijai. Konsultavimo paslaugos gali būti teikiamos įvairiais klausimais: paraiškų rengimo,

mokėjimo prašymų pildymo, finansinių ataskaitų rengimo, buhalterinės apskaitos tvarkymo (Mačianskienė,

Gedvilienė, Linkaitytė, 2004).

Remiantis Stoškumi, Beržinskiene (2005), konsultavimo organizavimas, bendrąja prasme, yra

konsultacijos rengimas, tvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, konsultavimo proceso sandaros ar struktūros

projektavimas bei sudarymas. Konsultavimo organizavimas gali būti traktuojamas, kaip dviejų ar daugiau žmonių

213

įtraukimas dirbti kartu siekiant konkretaus tikslo. Tai galima paaiškinti konsultanto ir kliento bendradarbiavimą

siekiant išspręsti esamas problemas ir siekti norimų tikslų.

Organizuojant ir įgyvendinant konsultavimo programą būtina numatyti, kas, kada ir kaip dalyvaus

šioje veikloje. Visa tai turi būti pateikiama raštu numatant ir užregistruojant visus įsipareigojimus. Konsultavimas

turėtų skatinti pasikeitimus, duoti naujų žinių. Informacija turi būti pateikiama tada, kai jos klientams labiausiai

reikia. Kad konsultavimas būtų veiksmingas, reikia priimti daug sprendimų. R Čiūtas (2008) teigia, kad rengiant

konsultavimo programas būtina atsižvelgti į tai, kad skirtingiems konsultavimo būdams reikia tam tikros

konsultavimo struktūros ir įvairių konsultavimo metodų, taip pat numatyti juos vienijančią strategiją, tinkamai

įvertinti konsultuojamųjų savybes: anksčiau įgytas žinias, patirtį, amžių ir intelektą.

Konsultavimo metodų svarbiausia ypatybė yra jų įvairovė, leidžianti atsižvelgti į situaciją, problemą

ir kitas aplinkybes bei parinkti optimaliausią konsultavimo variantą. Konsultavimo paslaugų teikimo procesas bus

sėkmingas, jeigu tarp konsultuojamojo ir konsultanto bus grįžtamasis ryšys, o tam kad jis būtų veiksmingas reikia

tinkamai panaudoti konsultavimo metodą (Van den Banas, Hawkinsas, 1999; Juodžiukynaitė, 2008).

Kaimo bendruomeninės organizacijos yra savanoriškos organizacijos atstovaujančios kaimo

gyventojų interesus ir padedančios gerinti gyvenimo kokybę kaime. Svarbu įtraukti bendrai veiklai kuo daugiau

kaimo gyventojų, patiems dalyvaujanti bendruomeninėje veikloje, nes nebus nepasitenkinimo tuo kas daroma bei

didės visos bendruomenės funkcionalumas. Savivaldybių VVG atlieka konsultavimo organizavimo funkciją,

organizuoja seminarus, konsultuoja bendruomenines organizacijas individualiai, pasidalina gerosios praktikos

pavyzdžiais, taip pat konsultuoja pasitelkiant informacines technologijas.

Kaimo bendruomeninių organizacijų lyderių nuomonė apie konsultavimą

Anketinė apklausa leidžia nustatyti, išsiaiškinti, įvertinti problemų aktualumą, jų atsiradimo

priežastis. Empirinis tyrimas atliktas 2012 m. pabaigoje. Tyrimo generalinė visuma, Zarasų rajono kaimo

bendruomenių lyderiai bei seniūnaičiai geranoriškai sutikę dalyvauti anketinėje apklausoje. Pagal Kardelį (2002),

empiriniam tyrimui atlikti reikia apklausti ne mažiau 50 respondentų. Taigi apklausoje dalyvavo 50 kaimo

bendruomeninių organizacijų lyderių, seniūnaičių. Respondentų nuomonę atitinkantys veiksniai buvo vertinami 5

balų sistemoje, skaičiuojami vidutiniai rangai. Tyrimo duomenys (1 pav.) rodo, jog dažnai kaimo bendruomenių

lyderiai naujos informacijos apie kaimo vietovių pokyčių valdymą ieško internetinėje erdvėje bei skaitydami

spaudoje straipsnius. Galima teigti, kad populiariausias konsultavimo būdas yra konsultavimasis telefonu.

Respondentai aktyviai dalyvauja seminaruose bei kursuose. Kiti gi konsultavimosi metodai, kaip konsultavimasis

biure, konsultavimo paslaugas teikiančioje organizacijoje, žinių gavimas iš informacinių lapelių respondentai

neįvardino kaip populiarius konsultavimosi būdus. Kaimo bendruomeninių organizacijų lyderiai konsultuojasi

novatoriškai, pasitelkiant informacines technologijas. Taip sutaupoma laiko, lėšų ir greičiau vyksta pats

konsultavimo procesas. Seminarai yra dažni, nes lyginant su kitais konsultavimo metodais turi privalumų: geras

grįžtamasis ryšys tarp klientų tarpusavyje bei tarp kliento ir konsultanto. Sujungiamos konsultanto ir

besikonsultuojančio žinios, galimybė pasidalinti patirtimi, leidžia greitai ir efektyviai sklisti informacijai bei priimti

grupinius sprendimus. Tačiau kartais seminarų metu nuklystama į bevaises diskusijas. Bendruomenių lyderiai dažnai

naudojasi masiniais konsultavimosi metodais, patys taiko naujas žinias bendruomeninėje veikloje.

214

2,6

2,7

3,4

3,5

3,5

3,6

3,9

3,9

4,1

Konsultavimo paslaugų organizacijos

Konsultavimasis biure

Informaciniai lapeliai

Informacija iš televizijos laidų

Konsultavimasis elektroniniu paštu

Dalyvavimas seminaruose bei kursuose

Informacija internetinėje erdvėje

Straipsnių spaudoje skaitymas

Konsultavimasis telefonu

1 pav. Respondentų atsakymų ,,Kokiais konsultavimo būdais dažniausiai naudojatės?“ pasiskirstymas, vidurkiniais

dydžiais išreiškiančiais balų variaciją (sudaryta autoriaus)

Vertindami svarbiausias konsultanto savybes (2 pav.) ženklus respondentų skaičius pažymėjo, kad

konsultantui labai svarbu profesionalumas ir įgūdžiai bei atsakingumas ir pareigingumas.

0,6

3,7

3,9

4,0

4,1

4,1

4,5

4,7

Noras tobulėti

Savo klaidų pripažinimas ir noras jas ištaisyti

Tikslus klientų lūkesčių suvokimas

Rūpinimasis ir domėjimasis kliento problema

Sąžiningumas

Prieinamumas ir pasiruošimas padėti klientui

Atsakingumas ir pareigingumas

Profesionalumas ir įgūdžiai

2 pav. Svarbiausios bendruomeninių organizacijų konsultanto savybės, pasiskirstymas vidurkiniais dydžiais išreiškiančiais

balų variaciją (sudaryta autoriaus)

Respondentai aukštai įvertino tokias konsultantų savybes kaip prieinamumas ir pasiruošimas padėti

klientui bei sąžiningumas. Galima daryti prielaidą, kad bendruomeninių organizacijų konsultavimo kokybę labiausia

lemia tokios konsultantų savybės kaip profesionalumas ir įgūdžiai, atsakingumas ir pareigingumas. Nuo konsultanto

rūpestingumo ir nuoširdumo priklauso jo turimos žinios, teorinis pasirengimas, sugebėjimas greitai surasti tinkamą

atsakymą ir priimti optimaliausią variantą sprendžiant problemas. Tačiau praktiškai konsultantai ne visada pripažįsta

savo klaidas ir linkę jas taisyti. Reikėtų skatinti palaikyti stipresnį grįžtamąjį ryšį tarp konsultanto ir kliento bei

mokytis iš savo klaidų. Konsultanto profesionalumas bei pagalba gali įtakoti tolimesnę kaimo pokyčių valdymo

veiklą. Profesionali konsultanto pagalba sudaro galimybes bendruomenei identifikuoti gyventojų poreikius,

problemas, iškelti ir įgyvendinti bendrus tikslus.

Apibrėždami konsultavimo paslaugų ilgalaikę naudą (3 pav.) ženkli dauguma respondentų pažymi, jog po

konsultacijų sėkmingai pasinaudojo ES parama, ko pasekoje padidėjo jų pajamos. 19 respondentų pažymėjo, kad po

konsultacijų lengviau organizuoti darbinę ir savanorišką veiklą. 10 respondentų pažymėjo, kad gauta informacija

įtakos neturėjo. Galima daryti prielaidą, jog ne visi mokymai ar seminarai yra naudingi ar informatyvūs.

215

1

5

10

19

26

37

0 5 10 15 20 25 30 35 40

Labai retai naudojuosi konsultavimo paslaugomis

Lengviau realizuoti produkciją

Gauta informacija įtakos neturėjo

Lengviau organizuoti darbus

Padidėjo pajamos

Pasinaudojote ES parama

3 pav. Respondentų atsakymų ,,Ar pasinaudoję konsultavimo paslaugomis turėjote vėlesnę naudą?“, pasiskirstymas,

pagal pažymėtus atsakymo variantus vnt. (sudaryta autoriaus)

Konsultavimas padeda identifikuoti vietovės vystymo problemas, parengti projektus. Nauji kaimo

bendruomenių projektai skatina kaimo žmonių dalyvavimą, tiek organizacijos pokyčių valdymo procese, tiek savo

krašto puoselėjimo bei kultūros išsaugojimo srityse. Konsultavimu ir bendradarbiavimu pagrįstos vietinio lygio

pastangos, įgyvendinant kaimo vietovių vystymo projektus gali nukreipti kaimo vietovės vystymą darnumo link.

Reikalingiausios naujos žinios (4 pav.) vis dar lieka bendruomeninės veiklos organizavimo, projektų

rengimo ir įgyvendinimo, kaimo vietovių vystymo. Sudėtinga įsisavinti ES paramą bei motyvuoti bendruomenės

narius savanoriškai veiklai.

2,4

2,5

2,6

2,6

2,6

2,7

2,7

2,7

3,0

3,2

3,3

3,4

3,5

3,6

4,1

Gyvulininkystės technologijų

Ekologinio ūkininkavimo

Kompiuterinio raštingumo

Tradicinių amatų vystymo

Augalininkystės technologijų

Strateginio planavimo

Užsienio kalbų

Žemės ūkio technikos naudojimo

Buhalterinės apskaitos

Savanorių motyvavimo

ES paramos įsisavinimo

LEADER metodo įgyvendinimo

Kaimo vietovių vystymo

Projektų rengimo ir įgyvendinimo

Bendruomeninės veiklos organizavimo

4 pav. Respondentų atsakymų į klausimą ,,Kokių žinių Jums labiausiai trūksta plėtojant bendruomeninę veiklą?“

pasiskirstymas, vidurkiniais dydžiais išreiškiančiais balų variaciją (sudaryta autoriaus)

Remiantis empirinio tyrimo metu gautais duomenimis galima teigti, kad labiausiai Zarasų rajone kaimo

bendruomeninėms organizacijoms trūksta bendruomeninės veiklos organizavimo, projektų rengimo ir įgyvendinimo

bei kaimo vietovių vystymo žinių. Taigi reikėtų VVG administracijai organizuoti seminarus ar kitokio pobūdžio

konsultacinius renginius atsižvelgiant į kaimo bendruomenių poreikius, pačioms kaimo bendruomenėms labiau

reikšti pageidavimus, teigti siūlymus konsultavimo kokybės tobulinimo klausimais.

Pagal anketinės apklausos duomenis galima paminėti, jog respondentai konsultuojasi norėdami tobulėti,

siekti naujų žinių bei prisitaikyti prie ES keliamų reikalavimų. Tačiau konsultavimosi procese atsiranda kliūčių,

216

kurios anot respondentų labiausiai trukdo pasinaudoti konsultavimosi paslauga, t.y. nepatogi mokymų vieta bei

finansinės priežastys. Analizuojant anketinės apklausos rezultatus paaiškėjo, kad respondentai dažniausiai pasirenka

konsultavimo paslaugą pagal kokybę, kainą ir atlikimo laiką.

Apibendrinant galima teigti, kad konsultavimas atliekant poreikių tyrimą, nustatant kokių konsultacijų

reikia ir tikisi bendruomeninės organizacijos, gali būti geriau organizuojamas. Į konsultavimo organizavimo procesą

reikia įtraukti pačias bendruomenines organizacijas, panaudoti jų sukauptas žinias bei patirtį apie vietovės vystymą.

Siekiant užtikrinti tolimesnį bendruomeninių organizacijų vystymąsi rajone, konsultavimo kokybė turėtų būti

vertinama dažnai.

Išvados

1. Bendruomeninių organizacijų konsultavimo proceso organizavimas – tai konsultavimo proceso sandaros ir

struktūros projektavimas, kurio metu derinamos vietos žinios, informacijos kaupimo, valdymo, teikimo,

bendradarbiavimo, grįžtamojo ryšio funkcijos. Konsultavimas organizuojamas pasitelkiant konsultantus ar

organizacijas, derinant konsultavimo metodus, kuriais siekiama motyvuoti bendruomenines organizacijas

novatoriškam vystymuisi.

2. Sprendžiant iškilusias problemas, konsultantas dažniausiai parenka kelias tinkamiausias alternatyvas, kurios

aptariamos, taip įgalinant bendruomenines organizacijas priimamas sprendimas. Turėtų būti dažniau naudojami tokie

konsultavimo metodai, kaip projektinis konsultavimas, gerosios praktikos pavyzdžiai. Kaimo bendruomeninių

organizacijų konsultantai turėtų ugdyti tokias savybes: profesionalumą, atsakingumą, pareigingumą bei pasiruošimą

padėti klientui. Šias savybes harmoningai sujungus būtų įtakojama konsultavimo sėkmė.

3. Siekiant geriau organizuoti konsultavimą reikia parengti konsultavimo programas pritaikant prie tikslinės

konsultuojamųjų grupės, tinkamai parinkti konsultavimo vietą bei laiką. Konsultantai turėtų gebėti derinti ir perteikti

sukauptas žinias kaimo bendruomenių lyderiams, kaupti metodinę mokymų medžiagą ir ją tikslingai naudoti

konsultavimo procese. Konsultantams reikėtų tinkamai pasiruošti konsultavimo procesui panaudojant asmenines

savybes, žinias, gebėjimus, sutelkiant dėmesį į grįžtamąjį ryšį ir tobulinant savo kompetenciją.


1. ATKOČIŪNIENĖ, V., MIČIULIENĖ, R. 2007. Ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų mokymo ir konsultavimo paslaugų

atitikimas besimokančiųjų poreikiams.

2. ATKOČIŪNIENĖ, V., 2010. Žemės ūkio konsultavimo metodų tinkamumo vertinimas. Management theory and studies for

rural business andinfrastrukture development. Nr.23 (4). Research papers.

3. BARŠAUSKIENĖ, V., BUTKEVIČIENĖ, E., VAIDELYTĖ, E. 2008. Nevyriausybinių organizacijų veikla. Kaunas.

Kauno technologijos universitetas.

4. BUTKIENĖ, B. 2005. Konsultavimo tarnybos patirtis ir perspektyvos. Kaunas, Mano ūkis. Nr.10 Agroverslas.

5. ČIŪTAS, R. Konsultavimo ir suaugusiųjų mokymo ,,Laeder“ metodo įgyvendinimo tematika įgūdžių stiprinimas.2008.

Metodinė mokymo priemonė.

6. DISKIENĖ, D., MARČINSKAS, A., STANKEVIČIENĖ, A. 2010. Vadybinės kompetencijos žinių visuomenės iššūkių

kontekste. Informacijos mokslai.

7. INGLAR, T., BJERKNER, E., LAPPEN, R., TOBIANSSEN, T. 2002. Mokymasis ir konsultavimas. Kaunas: VDU.

8. JAKUBAVIČIUS, A., STRAZDAS, R., GEČAS, K. 2003. inovacijos: procesai, valdymo modeliai galimybės. Vilnius:

Lietuvos inovacijų centras.

9. JUODŽIUKYNAITĖ, I. 2008. Ūkininkų konsultavimo paslaugų teikimo ypatumai. Studentų mokslinės konferencijos

straipsnių rinkinys. LŽŪU, Kaunas.

10. KARDELIS, K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex.

11. KOČIŪNAS, R. 1995. Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen.

12. KOURDI, J. 2010.Verslo strategijos. Efektyvių sprendimų vadovas. Vilnius: Alma Littera.

13. KUBR, M. 1986. Management consulting. Internacional Labour Organization.

217

14.MAČIANSKIENĖ, N., GEDVILIENĖ, G., LINKAITYTĖ,G. 2004. Suaugusiųjų mokymasis. Mentoriavimas. Kaunas:

VDU leidykla.

15. MARKHAM, C. 1997. Practical management consultancy. The institute of Chartered Accoounts. UK.

16. POVILIŪNAS, A. Kaimo atskirties profiliai. 2003. Kronta.

17. ŠILINGIENĖ, V., NORKIENĖ, V. 2006. Konsultantų ir klientų santykių tobulinimas. Studentų mokslinės konferencijos

straipsnių rinkinys. LŽŪU, Kaunas.

18. STOŠKUS, S., BERŽINSKIENĖ, D. 2005. Vadyba. Kaunas. Technologija.

19. TERESEVIČIENĖ, M., DAUKŠIENĖ, E., PRIBUŠAUSKIENĖ, J. 2008. Konsultavimo pasirengimo ir jo asmeninių

savybių svarba darbuotojų kompetencijų vertinimo procese. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai.

20. VAN DEN BANAS A.W., HAWKINSAS H.S. 1999.Žemės ūkio konsultavimas. Akademija: Žemės ūkio konsultavimo

tarnyba.

21. Kaimo bendruomenių plėtra. Kolektyvinė monografija. 2004. Kaunas.

Summary

The improvement of rural community-based organizations consultation

Many authors consider the concept of consultation. This article aims to analyze and systematize the concept of consultation

services. Identify the methods used in the consultation process and the importance of rural community-based organizations to

improve consultation condition. Article task is to explore the rural community consultation to determine the condition and

benefits of consultation. Consultants should be prepared to adapt to the consultation programs for clients, coordinate and

communicate knowledge in rural communities. It should be better prepared for the consultation process through their knowledge,

skills, and improve their competence.


218

TEIKIAMŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS IR ĮMONĖS ĮVAIZDŽIO

FORMAVIMO SĄVEIKA

Milda Marmaitė


Įvadas

Šiuo metu ir mūsų šalyje jau niekas neabejoja, jog vienas iš svarbiausių veiksnių, įtakojančių visuomenės

požiūrį į tam tikrą įmonę, jos ekonominę sėkmę, yra įmonės įvaizdis. Žmonės vis labiau reaguoja į įvaizdį, bet ne į

realybę. Įvaizdis – tai nuolatinė, planinga, nuosekli ir tikslinga veikla, reikalaujanti pastangų ir materialinių išteklių.

Kiekvienai įmonei labai svarbu formuoti tokį savo įvaizdį, kad jis būtų visapusiškai palankus, nes ateityje tarp

gausybės panašios kokybės paslaugų svarbų vaidmenį vaidins įmonės įvaizdis bei stilius. Siekdamos užtikrinti

vartotojų poreikius ir tuo pačiu didinti jų lūkesčius, įmonės yra priverstos konkuruoti, o konkurencija rinkoje turi

tiesioginės įtakos paslaugų standartų ir kokybės kilimui.

Paslaugų kokybės modelius tyrė daugiausiai užsienio autoriai, tokie kaip C. Grönroos (1990), A. Parasuraman

ir kt. (1985), V. Kumar ir kt. (2008), L. Radwin (2000), P. A. Dabholker (2000), L. Rahman (2012), A. J. Broderick

ir S. Vachirapornpuk (2002), SH. Luk ir R. Layton (2002), A. Shahin ir kt.(2006). Minėti autoriai savo tyrimuose

analizavo, kaip formuojama paslaugų kokybė, kokie elementai ir veiksniai ją lemia ir iš ko ji susideda. Tik

nedaugelis jų išskyrė svarbų įmonei elementą – įvaizdį. Paslaugas teikiančios įmonės, norėdamos plėstis ar bent jau

išsilaikyti šiandieninėje rinkoje, turi pasistengti, kad išlaikytų savo esamus klientus, o siekdamos pritraukti naujus

klientus – privalo įdėti gerokai daugiau pastangų. Todėl įmonei būtina nuolat skirti didelį dėmesį teikiamų paslaugų

kokybei ir įmonės įvaizdžio tobulinimui, bei šių dveijų elementų sąveikai.

Tyrimo objektas – teikiamų paslaugų kokybės ir įmonės įvaizdžio formavimo sąveika.

Tyrimo tikslas – išanalizavus paslaugų kokybės ir įvaizdžio formavimo teorinius aspektus, nustatyti jų

tarpusavio sąveiką.


3. Pateikti įmonės įvaizdžio teorinius aspektus.

4. Apibrėžti paslaugų kokybės teorinius aspektus.

5. Atskleisti paslaugų kokybės ir įmonės įvaizdžio formavimo sąveiką.

Tyrimų metodika. Analizuojant teikiamų paslaugų kokybės ir įmonės įvaizdžio sampratą ir formavimąsi naudoti

bendramoksliniai tyrimo metodai: teoriniame lygmenyje išspręsti tyrimo problemą atlikta Lietuvos ir užsienio

autorių mokslinės literatūros šaltinių analizė, apibendrinimas ir lyginimas. Sąveikai tarp paslaugos kokybės ir įmonės

įvaizdžio atskleisti panaudoti palyginimo, apibendrinimo ir modeliavimo, grafinio vaizdavimo metodai.

Tyrimo rezultatai

Organizacijos įvaizdis S. Urbonavičiaus (2004) ir I. Dagytės (2004) nuomone yra gana abstrakti

visuomenės ir jos grupių nuomonė apie organizaciją. Tuo tarpu A. Pikčiūnas (2002) organizacijos įvaizdį lygina su

mozaika, kuri susiformuoja kaip skirtingų organizacijos auditorijų įvaizdžių visuma, o J. M. Pina ir kt. (2006)

papildo, jog objektyviai įvertinti įmonės ir jos teikiamų paslaugų įvaizdį gali būti gana sunku, nes įvaizdis yra

intuityvi ir subjektyvi sąvoka. Skirtingi autoriai savaip vertina organizacijos įvaizdį, priklausomai nuo to, kokios

auditorijos jį vertina.

219

N. Nguyen ir G. LeBlanc (2001) mano, kad veiksniai, kurie sudaro įvaizdį, galėjo kilti iš vartotojų atsiminimų

apie įmonę, kaip pavyzdžiui, pavadinimas, tradicijos, valdymo psichologija, produktų įvairovė ir pan. M. J. Hatch ir

kt.(2003) atlikę tyrimus teigė, jog įmonės įvaizdis apima įmonės darbuotojų jausmus ir įmonės klientų, akcininkų,

žiniasklaidos, plačiosios visuomenės ir suinteresuotų šalių nuomonę. J. M. Pina ir kt. (2006) apibendrino siūlomas

minėtų mokslininkų teorijas ir nurodė, jog objektyviai įvertinti įmonės ir jos teikiamų paslaugų įvaizdį gali būti gana

sunku, nes įvaizdis yra intuityvi ir subjektyvi sąvoka.

Paslaugos sąvoka buvo analizuota tokių mokslininkų kaip C. Grönroos (1990), J. Ruževičius (2005), A.

Gilmore (2003) ir kt. Ji gali būti apibūdinama kaip nauda, veikla, veiksmas ar veiksmų serija, pasižyminti

neapčiuopiamumu ir pasireiškianti per tam tikrus ryšius tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo. Kiekvienas vartotojas

paslaugas gali vertinti skirtingai, atsižvelgiant į jo lūkesčiais ir patyrimą, susijusį su paslauga.

B. Angelova ir J. Zekiri (2011) nustatė, jog siekiant padidinti pelną ir užimti didesnę rinkos dalį, įmonės turėtų

daug dėmesio skirti paslaugų kokybei. Paslaugų kokybė tapo pagrindiniu strateginiu veiksniu įmonėms

diferencijuojant savo produktus ir paslaugas, bei jas išskiriant iš konkurentų. Kokybės svarba tiek įmonėms, tiek

klientams taip pat yra vienareikšmiška, nes jos teikiama nauda prisideda ir prie rinkos dalies ir prie investicijų

sugrįžimo (Parasuraman ir kt.,1985). Svarbiausia vartojimo tendencija yra ta, kad vartotojai šiuo metu reikalauja

daug daugiau aukštesnės kokybės prekių ir paslaugų, nei kada nors anksčiau. Aukštos aptarnavimo kokybės

suteikimas vartotojams yra gera strategija įmonėms, norinčioms sėkmingai plėtoti savo verslą (Angelova ir Zekiri,

2011).

Kokybė taip pat pripažįstama ir kaip strateginė priemonė, leidžianti pasiekti efektyvumą ir verslo rezultatus.

Taip pat paslaugų kokybė parodo vartotojo sąmonėje susidariusį bendrą įmonės ir jos teikiamų paslaugų santykinį

pranašumą. Paslaugų kokybė dar yra apibūdinama ir kaip visų aptarnaujančių įmonių išlikimo raktas (Crosby, 1984).

Kokybės svarba paslaugas teikiančioms įmonėms taip pat matoma ir pelno pokytyje, padidėjusioje rinkos

dalyje, investicijų grąžoje, klientų pasitenkinime ir būsimuose pirkimuose. Taip išreiškiama paslaugų kokybė tampa

skiriamuoju ir galingiausiu įmonės konkurenciniu ginklu, kokį ji gali turėti (Berry ir kt., 1988; Holmlund ir Kock

1995).

Paslaugų įmonei yra svarbu žinoti, koks yra jos teikiamų paslaugų kokybės lygis, juk nuo to priklauso ne tik

įmonės klientų pasitenkinimas, bet ir jos konkurencinis pranašumas, dažnai laikomas pagrindiniu sėkmingos veiklos

garantu (Purickaitė, 2010). Taigi, norėdami nustatyti, kaip paslaugų kokybė įtakoja įvaizdį, turime pasinaudoti

kokybės vertinimo metodais. Paslaugų kokybės ir įvaizdžio sąveika yra vaizduojama daugelyje užsienio autorių

tyrimų. Pagrindiniai šių autorių modeliai ir ryšiai su įvaizdžiu pateikiami 1 lentelėje.

1 lentelė. Paslaugų kokybės modeliai ir jų ryšiai su įmonės įvaizdžiu (sudaryta autorės)

Autoriai Modelis Paslaugų kokybės modelio aprašymas Paslaugų kokybės ryšys su

įvaizdžiu

C.Grönroos

(1990; 2007)

Patirtos

paslaugų

kokybės

modelis

(Techninės ir

funkcinės

kokybės

modelis)

Kliento patiriamą kokybę ir lūkesčius

lemia techninė bei funkcinė kokybės. Šis

modelis taip pat vaizduoja tiesioginius

ryšius tarp paslaugų kokybės suvokimo ir

techninių bei funkcinių kokybės aspektų.

Funkcinė paslaugų kokybė taip pat

analizuojama ir per patikimumą,

pasitikėjimą, juntamumą

(apčiuopiamumą), aiškumą, atsakomybę,

o techninė kokybė per nagrinėjamos

srities techninius kokybinius parametrus.

Stipriausi ryšiai tarp techninės ir

funkcinės kokybės nustatomi „kokybės

namo“ metodu.

Pabrėžiama jog, techninę ir

funkcinę kokybes gali stiprinti

arba silpninti susidaręs teikiamų

paslaugos vietinis įvaizdis. Taip

pat paslaugų įvaizdis šiame

modelyje veikia kaip paslaugų

kokybės suvokimo filtras.

220

A.Parasurama

n ir kt. (1985);

V.Kumar ir kt.

(2008);

L.Radwin

(2000);

A.Purickaitė

(2010)

Paslaugų

kokybės

spragų –

SERVQUAL

modelis

Paslaugų kokybė šiame modelyje yra

suvokiama kaip skirtumas tarp laukiamos

ir patirtos paslaugų kokybių. Kokybė yra

formuojama dviejų subjektų – tai

paslaugos teikėjo ir vartotojo, o kuomet

teikiamoje paslaugoje atsiranda spragų,

jos gali paveikti vartotojo kokybės

suvokimą. Išskiriamos 5 pagrindinės

paslaugų kokybės spragos.

Įmonės įvaizdis šiame modelyje

tiesiogiai susijęs su suvokta ir

laukiama paslaugų kokybe,

kurią lemia klientų patirtis ir

žodinė komunikacija.

H.Oh (1999);

P.A.Dabholker

(2000)

Vartotojų

vertės ir

pasitenkinim

o modelis

Šiuo modeliu buvo įrodyta, jog

suvokiamai paslaugų kokybei turi įtakos

paslaugų kaina ir pačios paslaugos

suvokimas. Kita vertus svarbus šiame

modelyje yra ir klientų pasitenkinimas.

Jei klientai gauna didesnę vertę palyginus

su patirtomis išlaidomis – jie yra

patenkinti paslauga.

Teigiama, jog, kai paslaugos yra

sunkiai įvertinamos, o įmonės

įvaizdis yra svarbus veiksnys,

darantis įtaką kokybės

suvokimui, vartotojų

pasitenkinimo įvertinimui ir

klientų lojalumui.

J.C.Sweeney

ir kt. (1997)

Paslaugų

kokybės ir

vertės

klientui

modelis

Šiame modelyje, be kainos, vertės

suvokimui didžiausią įtaką daro funkcinė

ir techninė kokybės. Taip pat šis modelis

atspindi, kaip funkcinė kokybė veikia

techninės kokybės elementus, bei klientų

susidomėjimą rinktis ir vartoti paslaugą.

Funkciniai kokybės elementai

šiame modelyje yra siejami

dalinai su įvaizdžiu, kaip

priemonė veikianti klientų

susidomėjimą vartoti paslaugą.

F.A.Frost ir

M.Kumar

(2001)

Vidinės

paslaugų

kokybės –

INTSERVQU

AL modelis

Šiuo modeliu nustatomos 3 paslaugų

kokybės spragos ir neatitiktys tarp

„priekinės linijos“ (front-line) paslaugų

įmonės viduje dirbančių darbuotojų, ir

vidaus tiekėjų (pagalbinio personalo). Tai

puiki priemonė nustatyti, kaip paslaugų

kokybė patenkina vidaus rinką ir kokie

atotrūkiai yra tarp vidaus klientų

laukiamos ir suvokiamos kokybės.

Įmonėje dirbantys darbuotojai

yra vienas iš pagrindinių

aspektų formuojančių pačios

įmonės įvaizdį. Kokybiškas

paslaugas teikianti įmonė

savaime sudaro gerą įvaizdį, o

jei ir darbuotojai šį įvaizdį

stiprina, įmonė kyla klientų ir

konkurentų akyse.

A.A.Brogowic

z (1990);

N.Becser

(2007)

Sintezinis

paslaugų

kokybės

modelis

Šio modelio esmė yra nustatyti paslaugų

kokybės reikšmę ir svarbiausius aspektus

tradicinės valdymo sistemos funkcijose,

tokiose kaip planavimas, įgyvendinimas

ir kontrolė. Šis modelis susideda iš trijų

svarbiausių faktorių – įmonės įvaizdžio,

išorinės įtakos ir tradicinės rinkodaros

veiklos, kaip faktoriaus, kuris įtakoja

funkcinę ir techninę paslaugų kokybes.

Įmonės įvaizdis šiame modelyje

yra kaip pagrindinis veiksnys

tiesiogiai įtakojantis laukiamą ir

patirtą paslaugų kokybę, o

įmonės įvaizdį lemia tokie

veiksniai, kaip išorinė įtaka,

tradicinės rinkodaros veiklos.

Taip pat šiame modelyje įmonės

įvaizdis įtakoja ir įmonės

misiją, planus, strategijas ir

kontrolę.

A.J.Broderick

ir

S.Vachiraporn

puk (2002)

Internetinės

bankininkyst

ės paslaugų

kokybės

modelis

Šiuo modeliu tikrinama internetinės

bankininkystės paslaugų kokybė, norint

išsiaiškinti, kaip klientas suvokia atskirus

šio modelio elementus. Išskiriami 5

analizuotini elementai – klientų lūkesčiai,

Įmonės įvaizdis ir reputacija yra

vienas iš minėtų ir svarbiausių

elementų, tiesiogiai veikiantis

klientų lūkesčius ir suvokiamą

paslaugų kokybę.

221

paslaugų įmonės įvaizdis ir reputacija,

paslaugų nustatymai, paslaugų

susidūrimas ir klientų dalyvavimas.

Apibendrinant 1 lentelėje pateiktą informaciją, galima teigti, kad dažniausiai autoriai išskiria įmonės įvaizdį

kaip neatsiejamą priemonę nuo suvokiamos paslaugų kokybės ir formuojančią laukiamą ir patirtą, bei funkcinę ir

techninę kokybes. Taip pat jau suvokta paslaugų kokybė formuoja klientų požiūrį į paslaugų įmonės įvaizdį ir šį

įvaizdį keičia arba teigiama arba neigiama linkme.

L. Rahman (2012) savo darbe teigia, jog paslaugų kokybė labai stipriai lemia paslaugų įvaizdžio kitimus.

Aukšta paslaugų kokybė labai sustiprina tiek pačios įmonės įvaizdį, tiek ir paslaugų, o tai kartu įtakoja ir klientų

pasitenkinimą bei jų suvokiamą paslaugos vertę. Įvaizdis šiuo atveju turi ir netiesioginį poveikį klientų

pasitenkinimui. Taip pat paslaugų įvaizdis šiuo atveju sustiprina ir klientų lojalumą, padidina vartotojo gaunamą

vertę.

Anot C. Grönroos (2007) labai svarbu, jog įmonė pasirinktų tinkamas įvaizdžio valdymo bei formavimo

priemones. Negalima užmiršti, jog įmonės formuojamas įvaizdis ir tai, kaip šias teikiamas paslaugas suvokia

klientas, gali skirtis. Todėl formuojant įmonės įvaizdį būtina įvertinti faktą, kad paslaugų teikėjas negali tiesiogiai

kontroliuoti vartotojo poreikių, todėl įmonė turi rasti būdus, kaip geriau šiuos poreikius patenkinti.

1pav. Paslaugų kokybės ir įmonės įvaizdžio sąveikos remiantis C. Grönroos (1990); A. Parasuraman ir kt. (1985);

L. Rahman (2012) (sudaryta autorės)

Apibendrinus įvairių autorių tyrimų duomenis sudarytas paslaugų kokybės ir įmonės įvaizdžio sąveikos

modelis (1 pav.). Suvokta paslaugų kokybė yra analizuotina kaip skirtumas tarp laukiamos ir patirtos paslaugų

kokybių, naudojant įmonės įvaizdį kaip „filtrą“, įtakojantį šių kokybių elementus. Taip pat laukiama ir funkcinė

kokybės priklauso nuo tokių pagrindinių kriterijų kaip tikrumas, patikimumas, apčiuopiamumas, įsijautimas ir

reagavimas. Priklausomai nuo to, kokio pobūdžio įmonės paslaugų kokybę tirsime, galime rinktis ir kitus, tam tikrai

paslaugai priskiriamus kriterijus. Ištyrus paslaugų kokybę ir suvokus klientų lūkesčius bei neatitikmenis, galime

išskirti pagrindinius elementus, kurie teigiamai arba neigiamai veikia paslaugų įmonės įvaizdį klientų akimis bei

pateikti priemones įvaizdžio formavimo gerinimui. Šios priemonės analizuotinos pasitelkus tokius įvaizdžio

formavimo elementus kaip įmonės individualumas, identitetas, įmonės personalas, aplinka bei įmonės teikiamos

paslaugos.

J. Ruževičius (2005) savo darbuose pabrėžia, jog tik bendradarbiavimas ir didelės pastangos gali užtikrinti

teikiamų paslaugų kokybę ir įvaizdžio formavimą bei tiriamos įmonės veiklos kokybės gerinimą, o turimi kokybės

sertifikatai yra kaip papildoma priemonė įmonės įvaizdžiui stiprinti. Tuo tarpu pagerėjusi paslaugos kokybė, įmonę

Suvokta

paslaugų

kokybė

suvokimas

Įmonės

įvaizdis

Paslaugų

įmonės

įvaizdžio

formavimo

priemonės

Laukiama

kokybė

Patirta

kokybė

Tikrumas

Patikimumas

Apčiuopiamumas

Įsijautimas

Reagavimas

Funkcinė

kokybė

Techninė

kokybė

222

išskiria iš konkurentų tarpo, padidinama suvokiama paslaugos vertė ir tuo pačiu pagerėja įmonės, suteikusios

paslaugą įvaizdis (Paulavičienė ir Arlauskaitė, 2007).

Taigi, apibendrinant visų minėtų autorių tyrimų rezultatus, galime daryti išvadą, jog paslaugų kokybė yra

neatsiejamas elementas įvaizdžio formavimo procese. Tik aukšta paslaugų kokybė gali įtakoti teigiamą ne tik pačios

įmonės, bet ir paslaugų įvaizdį, bet kartu lemti klientų pasitenkinimą gauta paslauga bei sustiprinti klientų lojalumą ir

išskirti įmonę iš konkurentų tarpo.

Išvados

1.Išanalizavus teikiamų paslaugų įvaizdžio teorinius aspektus, nustatyta, jog įvaizdis yra dinamiškai suprantama,

prasminga ir struktūrizuota idėjų, jausmų, suvokimų ir įsivaizdavimų, kuriuos vartotojas turi tam tikros realios

paslaugos atžvilgiu, visuma.

2.Paslaugų kokybė dažniausiai apibūdinama kaip standartų ir specifikacijų reikalavimų atitiktis, tinkamumas naudoti,

klientų poreikių patenkinimo laipsnis. Ji parodo vartotojo sąmonėje susidariusį bendrą įmonės ir jos teikiamų

paslaugų santykinį pranašumą bei gebėjimą išlikti konkurencingai panašias paslaugas teikiančių įmonių tarpe.

3.Paslaugų kokybė labai stipriai lemia paslaugų įvaizdžio kitimus. Aukšta paslaugų kokybė labai sustiprina tiek

įmonės įvaizdį, tiek teikiamų paslaugų, o tai kartu įtakoja ir klientų pasitenkinimą bei jų suvokiamą paslaugos

vertę. Įvaizdis šiuo atveju turi ir netiesioginį poveikį klientų pasitenkinimui. Esant geram įmonės įvaizdžiui, patirta

kokybė vertinama aukščiau už laukiamą ir dėl to didėja klientų lojalumas, pritraukiami nauji klientai, įmonė

sustiprina savo poziciją konkurentų tarpe bei gauna didesnį pelną iš parduotų paslaugų. Esant aukštesnei laukiamai

kokybei – atsiranda paslaugų kokybės spragos, kurias reikia naikinti, pasitelkus įvaizdžio ir kokybės tobulintinas

priemones.


1.ANGELOVA, B.; ZEKIRI, J. (2011) Measuring Customer Satisfaction with Service Quality Using American Customer

Satisfaction Model. International Journal of Academic Research in Business and Social Sciences, Vol. 1, No.3, ISSN: 2222-6990.

2.BRODERICK, A.J.; VACHIRAPORNPUK, S. (2000) Service quality in Internet Banking: the Importance of Customer Role.

Marketing Intelligence and Planning, No. (20)6, p. 327-335.

3.BROGOWICZ, A.A., DELENE, L.M., LYTH, D.M. (1990) A synthesised service quality model with managerial implications.

International Journal of service Industry Management, Vol.1. 27-44.

4.CROSBY, P.B. (1984) Quality is free. McGraw-Hill., New York.

5.DABHOLKAR, P.A., SHEPHERD, C.D., THORPE, D.I. (2000) A comprehensive framework for service quality: an

investigation of critical conceptual and measurement issues through a longitudinal study. Journal of Retailing, Vol. 76 No.2, 131-

139.

6.DAGYTĖ, I. (2004) Įvaizdžio kūrimas. Personalo vadyba. Nr. 6, p. 16-19.

7.FROST, F.A., KUMAR, M. (2000) INTSERVQUAL: an internal adaptation of the GAP model in a large service organization.

Journal of Services Marketing, Vol. 14, p. 358-77.

8.GILMORE, A. (2003) Services Marketing and Management. Sage Publications. London. p. 215.

9.GRONROOS, C. (2000). Service Management and Marketing:A Customer Relationship Management Approach, Wiley, New

York, NY.

10.GRONROOS, C. (2007) Service Management and Marketing. Customer Management in Service Competition. - Chichester:

John Wiley & Sons.

11.HATCH, M.J., SCHULTZ, M., WILLIAMSON, J. (2003) Bringing the corporation into corporate branding. European Journal

of Marketing. 37(7), p. 1041-1064.

12.KUMAR, V. ET AL. (2008) Alternative perspectives on service quality and customer satisfaction: the role of BPM.

International Journal of Service Industry Management, 19(2), p. 176-187.

13.LUK, SH.T.K., LAYTON, R. (2002) Perception Gaps in customer expectations: Managers versus service providers and

customers. The Service Industries Journal, 22(2), p. 109-128.

223

14.NGUYEN, N., LEBLANC, G. (2001). Corporate image and corporate reputation in customers retention decisions in services.

Journal of Retailing and Consumer Services, Vol.8.

15.OH, H. (1999) Service quality, customer satisfaction and customer value: a holistic perspective. International Journal of

Hospitality Management, Vol.18, p. 67-82.

16.PARASURAMAN, A., ZEITHAML, V.A., BERRY, L.L. (1985) A conceptual model of services quality and its implication

for future research. Journal of Marketing, Vol. 49.

17.PAULAVIČIENĖ, E., ARLAUSKAITĖ, Ž. (2007) Visuotinės kokybės vadybos poveikis finansiniams organizacijos

rezultatams. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 44, p. 57-73.

18.PIKČIŪNAS, A. (2002). Organizacijos ryšių sistema: metodinė priemonė. KAUNAS: VDU

19.PINA, J.M., MARTINEZ, E., DECHEMATONY, L., DRURY, S. (2006). The Effect of Service Brand Extensions on

Corporate Image. An Empirical Model. European Journal of Marketing, (1/2).

20.PURICKAITĖ, A. (2010) Paslaugų kokybės koncepcija ir jos taikymas paslaugų įmonėje. [interaktyvus] [žiūrėta 2013 sausio

15 d.] Prieiga per internetą: < http://www.kvalitetas.lt/lt/visi-straipsniai/112>.

21.RADWIN, L. (2000) Oncology patients perceptions of quality nursing care. Res. Nurs. Health., 23(3), p. 179-190.

22.RUŽEVIČIUS, J. (2005) Kokybės integruotas modelis. Prekybos verslo plėtra integruojantis į ES. Straipsnių rinkinys.

Klaipėda. Klaipėdos universiteto leidykla.

23.SHAHIN, A. (2006) SERVQUAL and model of service gaps: A framework for determining and prioritizing critical factors in

delivering quality services. Service quality –An introduction. p. 117-131.

24.SWEENEY, J.C., SOUTAR, G.N.,JOHNSON, L.W. (1997) Retail service quality and perceived value. Journal of Customer

Services, Vol.4, p. 39-48.

25.URBONAVIČIUS, S. (2004). Kokybės standartų specifika smulkiosiose ir vidutinio dydžio įmonėse – vadybos ir marketingo

aspektų reikšmė. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. ISSN 1392-1142. Nr. 32, p. 207-220.

Summary

An Interaction of Service Quality and Corporate Image Formation

Many authors in their study analyzed the shape quality of service, what elements and factors it leads and what it consists of. Only

a few have identified an important element of the company - an image. This study aims to demonstrate the connection how

different authors describe the quality of service models, including the company's image and service quality as well as service

quality affect the company's image and its formation.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio Universitetas)

http://www.kvalitetas.lt/lt/visi-straipsniai/112

224

KONKURENCINĖS STRATEGIJOS PARINKIMO IR ĮGYVENDINIMO

VALDYMO TEORINIAI ASPEKTAI

Mantas Mikalauskas


Įvadas

Strateginio valdymo požiūriu įmonės konkurencingumą apsprendžia dviejų svarbių strateginių sprendimų

derinys ir jų efektyvus įgyvendinimas. Tai apsisprendimas dėl įmonės bendrosios strategijos, ypač dėl jos strateginio

verslo vienetų derinio (verslo portfelio) ir konkurencinių strategijų kiekvienam verslo vienetui atskirai parinkimo.

Tai turi atitikti įmonės strateginę poziciją ir jos pokyčius, adekvačius dinamiškai kintančiai verslo aplinkai. Šių

strategijų darnus ir efektyvus įgyvendinimas, savalaikis koregavimas yra kiekvieno verslo vieneto ir visos įmonės

bendrai ilgalaikio konkurencingumo pagrindinė prielaida. Šiai prielaidai sukurti ir išlaikyti reikalingas įmonės

savininkų ir vadybininkų nuolatinis strateginis mąstymas ir aktyvumas.

Konkurencinės strategijos sukūrimas ir tinkamas jos valdymas užtikrina įmonės pozicijų įtvirtinimą rinkoje,

ateities pokyčiuose įžvelgiant ne problemas, o naujas galimybes ir tokiu būdu garantuojant pergalę įmonių

konkurencinėje kovoje. Konkurencinės strategijos, jų prielaidos ir modeliai tampa vis labiau nagrinėjama tema. Tokį

jos populiarumą lemia aktyvėjanti konkurencinė kova rinkoje.

Tyrimo tikslas – parengti teorinį konkurencinės strategijos parinkimo ir įgyvendinimo įmonėje valdymo

modelį.

Tyrimo uždaviniai:

remiantis mokslinės literatūros šaltiniais atlikti sisteminę įmonės bendrosios strategijos ir konkurencinės

strategijos sąsajų su konkurencingumu analizę teoriniu aspektu;

atskleisti konkurencinės strategijos esmę bei pagrįsti jos įtaką įmonės konkurenciniam pranašumui;

numatyti pagrindinius konkurencinės strategijos formavimo ir valdymo etapus ir kryptis.

Tyrimo objektas – verslo įmonių konkurencinės strategijos

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, sisteminės, lyginamosios, loginės analizės metodai,

apibendrinimas, modeliavimas ir grafinis vaizdavimas.

Rezultatai

Bet kuri sėkmingai funkcijonuojanti verslo organizacija savo veiklos pradžioje, o kartais ir keletą kartų per

savo vystymosi ciklą turi strategiškai apsispręsti kokiose rinkose konkuruoti, tai yra kokiose ekonomikos šakose

veikti (Adizes, 2004). Toks strateginis sprendimas strateginio valdymo literatūroje yra priskiriamas bendrosios

strategijos turiniui (Fahey, Randal, 2001). Prieš kuriant įmonę, brandinama verslo idėja yra susiejama su konkrečia

pelno siekiančia veikla. Konkreti verslo rūšis turi būti pasirenkama pagal vienokias ar kitokias galimybes rinkoje ir

jas atitinkančius numatomus į verslą nukreipti turimus išteklius ir gebėjimus.

Pagal pasirinktą verslo sritį besivystanti įmonė apsisprendžia dėl rinkai gaminamų produktų ar teikiamų

prekių, jų asortimento, formuoja atitinkamus techninius pajėgumus, personalą, gamybos, pardavimų, logistikos ir

kitus procesus, pozicijonuoja vartotojus ir tiekėjus, identifikuoja savo pagrindinius ir potencialiai galimus

konkurentus. Strateginio valdymo literatūroje tai apibrėžiama kaip verslo vieneto, atitinkančio pasirinktą verslo rūšį

suformavimas. Verslo vienetas – tai įmonės kaip organizacijos dalis, skirta tam tikroms prekėms gaminti ir parduoti,

ar paslaugoms teikti, turinti aiškiai apibrėžtą rinkos dalį (Johnson, Scholes, Whittington, 2005). Įmonės gyvavimo

ciklo tam tikruose etapuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsiranda strateginis poreikis papildyti turimus verslo

vienetus naujais verslo vienetais, juos tarpusavyje derinti ir efektyviai valdyti verslo portfelį (Morgan, Malek, Lewitt,

2009).

225

Pasirenkant verslo sritį ir pagal ją įmonėje formuojant verslo vienetą, verslininkas ir/ar jo vadybininkai siekia

ilgalaikio konkurencingumo. Deja bendrosios strategijos įgyvendinimas ir verslo vieneto ar verslo portfelio

suformavimas ir valdymas negali užtikrinti ilgalaikio konkurencinio pranašumo prieš kitus toje pačioje ekonomikos

šakoje veikiančius konkurentus. Verslo įmonės bendroji strategija nėra ir negali būti dažnai koreguojama, kai tuo

tarpu verslo aplinka ir įmonės konkurencinę poziciją lemiančios sąlygos keičiasi labai dinamiškai. Norint prisiderinti

prie verslo aplinkos ir užsitikrinti konkurencingumą, tenka ne koreguoti įmonės bendrąją strategiją, bet pagal

kiekvieną įmonės verslo portfelį sudarantį verslo vienetą parengti ir įgyvendinti konkurencines strategijas. Pagal M.

Porter (2005) konkurencinė strategija yra tokia konkretaus verslo vieneto strategija, kuri nusako sėkmingos

konkurencijos kryptis konkrečiose rinkose. Ne veltui strateginio valdymo literatūroje konkurencinė strategija dar

tapatinama su verslo vieneto strategija (Johnson, Scholes, Whittington, 2005).

Pagal konkurencinės strategijos apibrėžtį nesunku apibūdinti jos paskirtį. R. Jucevicius (1998) teigia, kad

pagrindinė verslo strategijos paskirtis – įgyti konkurencinį pranašumą prieš konkurentus konkrečioje veikloje.

Konkretizuojant galima teigti, kad konkurencinės strategijos paskirtis – konkurencinio pranašumo užtikrinimas

verslo vienete gaminamų produktų (paslaugų) konkrečiose rinkose šią strategiją atitinkančių priemonių ir veiksmų

įgyvendinimo būdu. Žinoma, konkurencingumas yra labai abstrakti kategorija. Siekiant adekvačių priemonių ir

veiksmų parinkimo, konkurencingumo turinį reikia detalizuoti. Tai galima atlikti pasitelkiant M. Porter (1998)

sukurtą konkurencinių jėgų analizę. Verslo vienete gaminami produktai (paslaugos) bus rinkoje konkurencingi, jeigu

įmonės konkurencinė pozicija konkrečiame verslo vienete bus stipresnė negu verslo vienetą atitinkančioje šakoje

veikiančių konkurentų, bus sukurti aukšti barjerai naujiems konkurentams šakoje atsirasti, bus sukurtos patikimos

priemonės apsaugai nuo pakaitalų, įmonė bus pajėgi demonstruoti jėgą ir primesti savąją valią prieš verslo vienetui

svarbius tiekėjus ir vartotojus.

Atsižvelgiant į tai, kad galimi įvairūs konkurencinio pranašumo šaltiniai, taip pat skirtinga rinkos aprėptis,

konkurencinė strategija konkrečiam verslo vienetui tikslinga parinkti alternatyvų formavimo ir atrankos būdu. M.

Porter (2005) pagal konkurencinio pranašumo šaltinius ir rinkų aprėptį išskiria tris pagrindines konkurencinių

strategijų alternatyvas:

- Kaštų lyderystės strategija, kuri remiasi produktų gamybos (paslaugų teikimo) žemų kaštų ir žemų

pardavimo kainų teikiamu konkurenciniu pranašumu. Šia strategija siekiama tapti kaštų lyderiu verslo vienetą

atitinkančioje šakoje. Racionalizuojant ir sumažinant konkrečiame verslo vienete veiklos kaštus, atsiranda reali

prielaida mažinti ir verslo vienete gaminamų produktų (teikiamų paslaugų) pardavimo kainas, kai konkurentai to

padaryti negali. Įmonė, turinti mažiausius kaštus, gali gauti pelną net ir tuomet, kai kitos įmonės dėl sumažintų kainų

patiria nuostolį. Literatūroje nurodomi ir pagrindiniai kaštų mažinimo būdai. Pavyzdžiui Johnson G., Scholes K.,

Whittington R (2005) nurodo keturis pagrindinius kaštų mažinimo būdus. Tai technologinių procesų

racionalizavimas, tiekimo ir pardavimų grandžių efektyvus valdymas, geros patirties diegimas ir masto ekonomijos

teikiamų privalumų panaudojimas. Pastarajam būdui minėti ir kiti autoriai teikia didžiausią reikšmę. Ši strategija

tinkama, tik toms įmonėms, kurios yra užėmusios pakankamai didelę rinkos dalį ir yra pajėgios racionalizuoti ne tik

kintamuosius kaštus, bet ir minimizuoti pastoviuosius kaštus parduodamų prekių vienetui. Adizes (2004) kaštų

lyderystės strategiją sieja net su įmonės gyvavimo ciklu. Pirminiuose įmonės gyvavimo cikluose, kai veiklos apimtys

mažos ir masto ekonomija negaunama, Adizes kaštų lyderystės strategijos taikyti visiškai nerekomenduoja. Pagal šį

autorių kaštų lyderystės strategija tinkama tik toms įmonės, kurios yra pasiekusios klestėjimo ir stabilumo etapus, tai

yra, kai didelės veiklos apimtys yra užtikrina ženklią masto ekonomiją, tampančią ekonominiu pagrindu ilgalaikiai

taikyti kaštų lyderystės strategiją.

- Diferenciacijos strategija, kuri remiasi originalesnių ir vartotojų labiau trokštamų produktų gamyba

(paslaugų teikimu), negu gamina ar teikia konkurentai. Pagrindinė šios strategijos taikymo prielaida yra tai, kad

rinkai pateikiama prekė turi turėti ką nors unikalaus vartotojų atžvilgiu. Tai išskiria įmonę iš kitų konkurentų ir

suteikia konkurencinį pranašumą. Produkto išskirtinumas ir originalumas sumažina vartotojo jautrumą ir didesnei

kainai, todėl įmonė, taikanti diferenciacijos strategiją gali įgyti konkurencinį pranašumą net ir prieš tas konkurentes,

kurios taiko kaštų lyderystės strategiją. Šios konkurencinės strategijos įgyvendinimas daugiausiai siejamas su

vartotojų poreikių segmentavimu, šiems poreikiams adekvačių naujų (originalių) produktų kūrimu, jų įvedimu į

226

rinką, rinkodaros efektyvinimu. Diferenciacijos strategijos taikymas priimtinas visoms atviroje rinkoje veikiančioms

įmonėms, bet, kaip nurodo Adizes (2004), ji išskirtinai aktuali jaunoms, veiklos masto neturinčioms ir negalinčioms

taikyti kaštų lyderystės strategijos įmonėms.

- Fokusavimo strategija, kuri remiasi konkurenciniu pranašumu, įgyjamu ne atviroje rinkoje, bet užimant ir

išsaugant siauras rinkos nišas. Fokusavimo strategija įgyvendinama patikimos partnerystės tarp produktus

gaminančios (paslaugas teikiančios) įmonės ir įmonės, kuriai produktas (paslauga) reikalinga, įprasmintos abipusiais

įsipareigojimais, būdu. Įmonė, teikianti produktus (paslaugas), be ypatingų rinkodarinių pastangų užsitikrina

produktų (paslaugų) ilgalaikį pardavimą tenkinančiomis sąlygomis, perkanti įmonė užsitikrina ilgalaikį apsirūpinimą

reikiamos kokybės produktais (paslaugomis). Pagrindinė prielaida šios strategijos taikymui yra nuolatinis tarpusavio

dialogas, partnerystės patikimumas ir įsiklausimas į iškilusias problemas.

Verslo vienetų konkurencinių strategijų parinkimas ir įgyvendinimas yra sudėtingas įmonės savininkų ir jų

paskirtų vadybininkų darbo baras. Strateginio valdymo literatūroje (pavyzdžiui, Vasiliauskas, 2002), dažniausiai

akcentuojamas bendrojo pobūdžio nuoseklusis strategijų kūrimo ir įgyvendinimo procesas, pradedamas įmonės tikslų

ir misijos nustatymu ar tikslinimu, pereinant prie verslo aplinkos analizės, po to strategijos formavimo ir strateginio

plano parengimo ir užbaigiant strateginio plano įgyvendinimo suvaldymu. Toks bendrosios strateginio valdymo

schemos taikymas konkurencinių strategijų atžvilgiu yra kritikuotinas dėl dviejų priežasčių: 1) dėl neatitikimo vis

greitėjantiems verslo aplinkos pokyčiams; 2) dėl nepakankamo įmonės bendrosios strategijos ir konkurencinių

strategijų hierarchinio suderinimo. Šias strateginio planavimo problemas galima bent dalinai eliminuoti, jeigu,

pasirenkant ir įgyvendinant kiekvienam įmonėje vykdomam verslo vienetui konkurencinę strategiją, būtų laikomasi

autoriaus pasiūlytos schemos (žr. paveikslą).

Įmonės strateginės pozicijos

identifikacija

Savininkų lūkesčiai,

įmonės tikslai

Konkurencinių strategijų pagal

verslo vienetus įgyvendinimo

planavimas

Konkurencinių pranašumų šaltinių

identifikacija ir strategijų pagal

verslo vienetus alternatyvų

formavimas ir atranka

Vidinės aplinkos

analizė Išorinės aplinkos

analizė

Konkurencinių

jėgų pagal verslo

vienetus analizė

Šakų konkurencinė

analizė


verslo vienetus pasirinkimas

ĮMONĖS BENDROJI

STRATEGIJA

Sprendimas dėl verslo portfelio





stebėsena

K

O

R

E

G

A

V

I

M

A

S

1pav. Konkurencinės strategijos parinkimo ir ir įgyvendinimo valdymo modelis (sudaryta autoriaus)

227

Siūlomoje strateginio valdymo schemoje galima išskirti dvi tarpusavyje tampriai susijusias dalis. Pirmoji

skirta mažiau kintantiems strateginiams sprendimams priimti, antroji dalis – betarpiškai konkurencinių strategijų

pagal visus strateginius verslo vienetus parinkimui, įgyvendinimui ir šio įgyvendinimo valdymui.

Rinkoje veikiančių įmonių bendroji strategija, paskesniame etape – ir konkurencinė strategija dažniausiai

formuojama remiantis įmonės steigėjų pradine vizija, lūkesčiais, kurių vedami jie įkūrė konkretų verslą ir savo

veiklos tikslus numatė misijoje. Tačiau vien tik misijos ir vizijos įsivardijimas negarantuoja įmonės veiklos sėkmės

ir/ar pakankamo konkurencingumo rinkoje Minėti įmonės veiklos atskaitos taškai yra neabejotinai svarbūs tuo, kad

padeda nenukrypti nuo pagrindinių tikslų, kurie apjungiami ir apibrėžiami veiklos strategijoje.

Pasak R. Ginevičiaus, A. Krivkos (2010), strategijos formavimas yra atsakas į sparčiai besikeičiančią, sunkiai

prognozuojamą įmonės aplinką; kartu tai yra priemonė veikti aplinką įmonei palankia linkme siekiant verslo

savininkų lūkesčius atitinkančių veiklos rezultatų. Tinkama strateginė kryptis suformuojama tik nuodugniai įvertinus

įmonės vidinę aplinką, nustačius įmonės dabartinę ir siektiną poziciją rinkoje. M. E. Porter (2005), Barney (1991),

D. J. Teece, G. Pisano, A. Shuen (1997) ir kt. nurodo, kad vidinės aplinkos analizė leidžia įmonei identifikuoti

vidines įmonės savybes, kurios gali būti pagrindu pasinaudojant verslo išorinėje aplinkoje kylančiomis galimybėmis

ir apsisaugojant nuo susiklosčiusių grėsmių. Svarbu, kad išorinės ir vidinės aplinkos integruota analizė generuotų

verslo vystymo strategines kryptis ir apsisprendimus dėl įmonės bendrosios strategijos. Tarp šių apsisprendimų

svarbią vietą užima ir verslo portfelio pasirinkimas.

Tenka pabrėžti, kad verslo vienetų konkurencingumo pagrindai kuriami ir verslo portfelio sudarymo metu.

Jeigu skiriamas didelis dėmesys pasirenkamų verslo vienetų suderinimui ir sinergijos potencialo maksimizavimui,

taip pat šio sinergijos potencialo panaudojimui prielaidų sukūrimui, tai galima tikėtis, kad ilgalaikės ir einamosios

investicijos į verslo vienetų sukūrimą bus santykinai sumažintos. Tai rimta į rinką pateikiamų produktų (teikiamų

paslaugų) aukštesnio konkurencingumo prielaida.

Esant konkurencinių strategijų įvairovei, jų parinkimas konkrečiam verslo vienetui turi būti atliekamas

alternatyvų formulavimo, jų vertinimo ir atrankos būdu. Pirmiausia, kaip nurodo Navickas, Malakauskaitė (2010)

renkantis konkurencinę strategiją neįmanoma atsiriboti nuo ekonomikos sektorių, kurių rėmuose pasirenkamas verslo

vienetas. Todėl konkurencinės strategijos parinkimo metu yra svarbi ekonomikos sektoriaus (šakos) konkurencinė

analizė įvertinant bendrąsias sektoriaus vystymosi tendencijas ir tempus, identifikuojant susiformavusias ir

besiformuojančias strategines grupes, vyraujančias konkurencijos formas, esamas ir potencialias grėsmes

(Ginevičius, Krivka, 2010).

Šakos konkurencinė analizė turi būti tiesiogiai siejama su įmonės konkurencinių jėgų konkrečiame verslo

vienete analize (Porter, 1998). Būtina įvertinti konkurencinę poziciją svarbiausių konkurentų atžvilgiu, pasverti savo

galią pirkėjų ir tiekėjų atžvilgiu, sukauptą patirtį, veiklos apimtis ir galimą masto ekonomiją. Svarbu išnagrinėti ir

strateginių alternatyvų kai kuriuos visuotinai pasireiškiančius trūkumus. Pavyzdžiui, ilgai taikant kaštų lyderystės

strategiją, tenka susitaikyti su sumažintu pelningumu ir finansinio išsekimo grėsme, jeigu bus ilgam laikui įsivelta į

kainų kovą. Taikant diferenciacijos strategiją, svarbu pasverti ar pakaks finansinių šaltinių naujų originalių produktų

kūrimui ir jų rėmimui rinkoje. Fokusavimo strategijos taikymo dažniausia problema yra ta, kad pagal tiesiogines

sutartis parduodama tik kažkuri produktų (paslaugų) dalis ir likusiai daliai reikia taikyti kažkurią kitą konkurencinę

strategiją konkuruojant ne nišoje, o atviroje rinkoje ((Johnson G., Scholes K., Whittington R., 2005).

Pasvėrus kiekvienos konkurencinės strategijos alternatyvos tinkamumą įmonės verslo vieneto

konkurencingumui pasiekti, pasirinkimas turėtų būti patikrintas ir alternatyvių kaštų palyginimo būdu. Veiklą

diversifikuojančiose įmonėse, kurių veiklą užtikrina ne vienas, bet keli verslo vienetai, darniai sudarantys verslo

portfelį, verslo vienetų konkurencinės strategijos taip pat turi būti tarpusavyje derinamos. Įgyvendinimo požiūriu bus

sudėtinga, jeigu kiekvienam verslo vienetui bus parinktos skirtingos konkurencinės strategijos. Verslo vienetų

derinimas turi pasireikšti ir sinergijos siekyje tarp verslo vienetams parenkamų konkurencinių strategijų.

Konkurencinių strategijų įgyvendinimas turi būti atliekamas pagal įmonės vadybininkų parengtus strategijų

įgyvendinimo planus. Pasirinkus kaštų lyderystės strategiją, vyrauja daugiau technologinio ir organizacinio pobūdžio

priemonės, kuriomis siekiama sumažinti veiklos kaštus. Pasirinkus diferenciacijos strategiją, ypatingą reikšmę įgyja

unikalios medžiagos ir technologijos, taip pat marketingo priemonių sistema. Taikant fokusavimo strategiją, tampa

228

svarbūs partnerystės teisiniai aspektai ir užsakovų nustatytų kokybės reikalavimų vykdymas. Kaip nurodo J. Riley

(2012) strategija lemia įmonės konkurencinio pranašumo įgijimą per jo išteklių planavimą bei derinimą su kintančia

ir pilna iššūkių išorine aplinka siekiant patenkinti rinkų poreikius ir įgyvendinti suinteresuotųjų šalių lūkesčius.

Konkurencinių strategijų valdymo požiūriu, dinamiškos verslo aplinkos sąlygomis išskirtinę reikšmę įgyja

konkurencinių strategijų įgyvendinimo stebėsena ir pagal jos rezultatus reikiamų koregavimų strategijos

įgyvendinimo plane, atskirais atvejais ir pasirinktoje strategijoje atlikimas.

Išvados

1. Šiandieninėje rinkoje, vykstant intensyviai konkurencijai tarp įmonių, strateginio valdymo svarbą suvokia vis

daugiau jų vadovų: tinkamai valdomas šis procesas padeda užtikrinti įmonės tikslų rinkoje įgyvendinimą. Aštrėjant

minėtai konkurencijai, pagrindiniu kiekvienos įmonės tikslu, padedančiu jai išlikti ir augti rinkoje tampa

konkurencingumo didinimas profesionaliai pasirenkant kiekvienam į verslo portfelį įtrauktam verslo vienetui

konkurencinę strategiją.

2. Konkurencingumo rinkoje prielaidos kuriamos tiek nustatant įmonės bendrąją strategiją (sukuriant sinergijos

potencialą verslo vienetų derinimo būdu), tiek pasirenkant pagal kiekvieną verslo vienetą konkurencines strategijas

bei jas suderinant tarpusavyje.

3. Konkurencinės strategijos konkrečiam verslo vienetui parinkimą lemia daug išorinių ir vidinių veiksnių, ypač

įmonės veiklos verslo vienete mastas, apsirūpinimas išskirtiniais ir unikaliais ištekliais ar kompetencija, nusistovėję

partnerystės santykiai su kitomis įmonėmis, įmonės demonstruojamos konkurencinės jėgos.

4. Konkurencinių strategijų parinkimo ir įgyvendinimo valdymo procesas, susideda iš daugelio tarpusavyje susietų

etapų. Sudarytas konkurencinių strategijų parinkimo ir valdymo modelis gali būti taikomas šiuolaikinėse verslo

įmonėse, siekiančiose stiprinti savo konkurencines pozicijas rinkoje.


1. ADIZES I. (2004). Managing Corporate Lifecycles / The Adizes institute. – Carpinteria.

2. BARNEY, J. B. 1991. Firm resources and sustained competitive advantage. Journal of Management, 17(1): 99-120.

3. BRAZIENĖ, M. 2007. Organizacijos konkurencijos strategijos pasirinkimas. Kauno raj.: Lietuvos žemės ūkio

universitetas. <www.lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2007/vadyba/Braziene_Margarita.pdf

4. Business Dictionary.com. Strategy. http://www.businessdictionary.com/definition/strategy.html.

5. COOK, P., et al. 2007. Competitive Advantage and Competition Policy in Developing Countries. Cheltenham: Edward

Elgar.

6. JOHNSON G., SCHOLES K., WHITTINGTON R. (2004). Exploring corporate strategy. – New York.

7. GINEVIČIUS, R. KRIVKA, A. 2010. The model of the integrated competitive strategy of an enterprise in oligopolic

market. Imones integruotos konkurencines strategijos modelis oligopolineje rinkoje.

http://www.thefreelibrary.com/The+model+of+the+integrated+competitive+strategy+of+an+enterprise+in...-a0232380019.

8. Gražulis V. (2008) Organizacijų strateginės pasirinktys. Ar mokame veikti. Vilnius.

9. FAHEY L., RANDALL R. M. (2001). The Portable MBA in Strategy. New York.

10. JUCEVIČIUS, R. 1998. Strateginis organizacijų vystymasis. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Kaunas:

Technologija.

11. KLIMAŠAUSKIENĖ, D. 2007. Konkurencijos samprata ekonomikos teorijoje. Vilnius: VU, Ekonomika, Nr.79, p. 109 –

123. http://www.leidykla.eu/fileadmin/Ekonomika/79/109-123.pdf

12. MORGAN M., MALEK W.A., LEWITT R.E. (2009). Strategijos įgyvendinimas:kaip ją išskaidyti ir įvykdyti. – Vilnius:

Verslo žinios.

13. Konkurencijos ir antimonopolinė politika. 2000. 2000-06-30. http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=2405

14. Kourdi J. (2010) Verslo strategijos. Vilnius: Alma litera.

15. NAVICKAS, V.; MALAKAUSKAITĖ, A. 2010. Konkurencingumo vertinimo metodologinės problemos ir ribotumas.

Verslas: Teorija ir praktika. Business: Theory and Practice, VGTU, 11(1): 5–11.

16. PORTER, M. E. (1998) Competitive advantage. New York.

http://www.thefreelibrary.com/The+model+of+the+integrated+competitive+strategy+of+an+enterprise+in...-a0232380019

http://www.leidykla.eu/fileadmin/Ekonomika/79/109-123.pdf

http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=2405

229

17. PORTER, M. E. 2005. Competitive strategy. New York: Free Press.

18. PORTER, M. E. (1998) On Competition. Harvard Business Press.

19. RILEY, J. 2012. What is Strategy. http://tutor2u.net/business/strategy/what_is_strategy.htm.

20. ROBBINS, S.P. 2006. Management. New York: Prentice Hall

21. STONER, J.A.F; FREEMAN, R.E.; GILBERT, D.R. 2006. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

22. STOŠKUS, S.; BERŽINSKIENĖ, D. 2005. Vadyba. Kaunas: Technologija.

23. TEECE, D. J.; PISANO, G.; SHUEN, A. 1997. Dynamic Capabilities and Strategic Management // Strategic Management

Journal. Vol. 18:7; ABI/INFORM Global, p. 509 - 533.

24. VASILIAUSKAS, A. 2002. Strateginis valdymas. Vilnius: Enciklopedija.

Summary

Corporate competitiveness concept is closely linked to its ability to respond quickly to urgent changes in the market and maintain,

or improve their position there. To achieve this they need strategical way of thinking. Properly chosen competitive strategy allows

the company to achieve a competitive advantage to keep the new determinants and respond to competitors' behavior.

Competitiveness strategy and its proper management positions in the firm's consolidation of the market, the future developments

penetrate through no problems and new opportunities, thus ensuring the victory of corporate competition. Competitiveness

strategy, their assumptions and models become increasingly the subject. This leads to the ever growing popularity of competitive

fighting market. Competitive strategy formulation and management model can be applied to modern business enterprises aiming

to strengthen its competitive position in the market.

Mokslinio darbo vadovas prof.. dr. Jonas Čaplikas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

230

TARPTAUTINIŲ STUDIJŲ PROGRAMŲ RINKODAROS KOMPLEKSAS:

TEORINIS ASPEKTAS

Giedrius Petrulis


Įvadas

Užsienio mokslinėje literatūroje tarptautinių studijų programų rinkodara, kaip priemonė pritraukti

užsienio studentus ir didinti universitetų konkurencingumą, pradėta analizuoti praėjusio amžiaus devintajame

dešimtmetyje. Per pastaruosius tris dešimtmečius nuo pirmųjų tarptautinių studijų programų rinkodaros koncepcijų

iki dabar nueitas nemažas kelias. Didžioji dauguma tyrimų atlikti anglakalbių šalių (tokių kaip: JAV, Jungtinė

Karalystė, Australija, Kanada, Malaizija) tarptautinių studijų atvejams analizuoti. Šiose šalyse tarptautinės studijos

plačiu mastu vykdomos jau keletą dešimtmečių. Tuo tarpu Lietuvoje, siekiant kompensuoti mažėjantį vidaus

studentų skaičių užsienio studentais, tarptautinės studijos vykdyti pradedamos tik dabar. Dėka informacinės ir

komunikacijų revoliucijos bei išaugusio poreikio žinioms aukštojo mokslo studijos viso pasaulio mastu patyrė

reikšmingą transformaciją. Šie pokyčiai aukštojo mokymo sistemoms gali būti įvardijami kaip grėsmės ir kaip

galimybės. Globalizacijos varomoji jėga yra konkurencija, o dėl mokslo institucijų naudojamų skirtingų rinkodaros

strategijų augančiam aukštojo mokslo siekiančių studentų skaičiui pritraukti, tarptautinė studijų rinka tapo itin

konkurencinga (Marginson, 1998, Salmi, 2001).

Auganti konkurencija tarp universitetų tarptautiniu mastu skatina universitetų vadovybę ieškoti

naujų būdų, kaip padidinti rinkos dalį ir didinti aukštojo mokslo vartotojų pasitenkinimą. Vienas iš sprendimų –

rinkodaros priemonių taikymas. Tyrimai parodė, kad rinkodaros priemonių taikymas yra pagrįstas informacija apie

rinką, vartotojų poreikius, pagrindinius rinkos veiksnius. Viena iš svarbiausių priemonių yra rinkodaros kompleksas,

padedantis formuoti tinkamas rinkodaros strategijas.

Tyrimo objektas – tarptautinių studijų programų rinkodaros kompleksas.

Tyrimo tikslas – apžvelgus mokslinėje literatūroje pateikiamus aukštojo mokslo rinkodaros

kompleksus, įvardinti ir apibūdinti tarptautinių studijų programų rinkodaros komplekso elementus.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, palyginimas, loginis ir sisteminis mąstymas,

indukcija, dedukcija, apibendrinimas.

Raktiniai žodžiai: tarptautinė studijų programų rinkodara, rinkodaros kompleksas, užsienio studentai.

Rezultatai

Mokslinėje literatūroje analizuojama bendra aukštojo mokslo rinkodara. Tarptautinių studijų programos yra

aukštojo mokslo sistemos dalis. Tad tam tikrus aukštojo mokslo principus galima pritaikyti analizuojant tarptautinių

studijų rinkodarą. Atsižvelgiant į tai, kad aukštojo mokslo produktas turi visas paslaugos savybes

(neapčiuopiamumas, neatskiriamumas, heterogeniškumas, kliento, kaip būtino gamybos veiksnio dalyvavimas),

todėl, pasak mokslininkų, tinkamiausia yra taikyti paslaugų rinkodaros principus. Mokslininkai (H. Ho, Ch. Hung,

2008; I. C. Enache, 2011) rekomenduoja taikyti 7P rinkodaros kompleksą, t.y. prie tradicinių 4 rinkodaros

komplekso elementų (produktas, kaina, vieta ir rėmimas) galimi dar papildomi trys: personalas, procesai ir fizinis

akivaizdumas (žr. 2 pav.). Šie trys papildomi rinkodaros komplekso elementai gali suteikti atitinkamos informacijos

bei įžvalgas apie aukštojo mokslo produktą bei naudingas priemones sėkmingai rinkodaros strategijai. Tuo tarpu J.

Ivy (2008) pastarasis rinkodaros kompleksas yra per bendras, neatskleidžiantis aukštojo mokslo ypatumų. Jis siūlo

naudoti kitą rinkodaros kompleksą, sudarytą taip pat iš 7 elementų: programa, įvaizdis, kaina, pridėtinės vertės

231

paslaugos, rėmimas, brošiūros, žmonės. Taip pat kiek kitokį rinkodaros kompleksą aukštosioms mokykloms,

siekiančioms tarptautiškumo, rekomenduoja Europos Tarptautinio mokslo asociacija. Anot šios organizacijos

plėtojant tarptautinę aukštojo mokslo institucijos veiklą būtina atsižvelgti į įvaizdį ir reputaciją, rėmimą, siūlomą

programą, kainą bei tinkamų studentų paiešką (Marketing..., 2008). Palyginus minėtų mokslininkų

rekomenduojamus aukštojo mokslo rinkodaros kompleksus, suformuotas tarptautinių studijų programų rinkodaros

kompleksas, sudarytas iš 9 elementų (žr. 1 pav.): produkto, procesų, paskirstymo, rėmimo, personalo, kainos, fizinio

akivaizdumo, įvaizdžio ir pridėtinės vertės paslaugų.

1 pav. Tarptautinių studijų programų rinkodaros kompleksas (sudaryta autoriaus)

Visi šie devyni elementai užima tam tikrą vietą rinkodaros komplekse ir kiekvienas iš jų vartojant

paslaugą įtakoja studentą vienu ar keliais aspektais.

Produktas

Tradicinėje rinkodaroje produktas yra rinkodaros komplekso pagrindas. Tarptautinių studijų

programų rinkodaroje jo vaidmuo ne tik kad nesumažėja, tačiau net sustiprinamas kitų šešių rinkodaros komplekso

elementų.

Tarptautinių studijų programų produktas pasižymi tokiomis pačiomis charakteristikomis kaip ir

paslaugos (žr. 1 lentelė).

1 lentelė. Tarptautinių studijų programų produkto charakteristikos (sudaryta autoriaus pagal S. Newman, Kh. Jahdi, 2009; S.

A. A. Rizvi, M. N. Khan, 2010)

Tarptautinių

studijų programų

charakteristika

Apibūdinimas

Neapčiuopiamumas Paslauga paprastai suvokiama subjektyviai. Klientas, aprašydamas paslaugą, paprastai

remiasi tokiomis sąvokomis kaip savijauta, patirtis, įspūdis, saugumas, patikimumas.

Tarptautinių studijų programos negalima pamatyti, negalima paliesti. Galima tik sužinoti

ar studentas yra patenkintas studijų programos paslaugos kokybe. Kadangi tarptautinių

studijų programos paslaugos pasižymi neapčiuopiamumu, todėl rinkodaros komplekse

akcentuojama fizinė aplinka, padedanti išspręsti formos nebūvimą.

Neatskiriamumas Paslauga yra procesas arba veiksmų eilė, ji gaminama ir vartojama tuo pat metu.

232

Dėstytojas, vesdamas paskaitą ar konsultuodamas studentus gamina tarptautinių studijų

programos paslaugą, o studentas – klausydamas paskaitos ar konsultuodamasis su

dėstytoju – vartoja šią paslaugą. Siekiant atsižvelgti į šią savybę, produkto strategija

remiasi žmonių strategija, tol kol žmonės yra tai, kas kuria tarptautinių studijų programos

paslaugą.

Heterogeniškumas Paslauga vienam vartotojui ar klientui nėra tiksliai tokia pati kaip ir kitam, bent jau dėl

santykių, kurie susidaro tarp paslaugos tiekėjo ir kliento. Nors dėstytojai stengiasi visiems

studentams vienodai suteikti žinių, tačiau studentų pažymiai yra skirtingi. Tai reiškia, kad

tarptautinių studijų programos paslauga vienam studentui nėra tokia pat, kaip kitam

studentui. Ši nepastovumo charakteristika turi tokį patį poveikį produkto strategijai, kaip

ir neatskiriamumas.

Nekaupiamumas Studijų programų paslaugų negalima saugoti, kaupti, norint ateityje parduoti. Paslauga

gaminama ir vartojama tuo pat metu. Todėl studijų programos yra vykdomos tik tol, kol

joms yra paklausa ir jos turi pakankamai klientų, t.y. studentų.

Tarptautinių studijų programų produkto strategija gali būti dvejopa. Tai priklauso nuo to, kas yra

produktas ir kas yra produkto vartotojas (Pereira, M. A. C., T. D. Silva, M., 2003; Clayson D. E., Haley D. A., 2005;

Eagle, L., Brennan, R., 2007):

Pirmuoju atveju, produktas yra studijų programų paslauga, o vartotojas yra studentas;

Antruoju atveju – studentas yra produktas, o vartotojas – darbo rinka, darbdaviai.

Taigi, pirmuoju atveju, jei studentai yra vartotojai, tai universitetas dėmesį telkia į studentų paklausą

ir stengiasi patenkinti studentų poreikius ir lūkesčius. Kraštutinis pavyzdys, universitetai, orientuoti į studentų

skaičių, gali būti vadinami “diplomų malūnais”. Norėdami pritraukti daugiau studentų, universitetai nenaudoja labai

griežtos stojimo atrankos ir siūlomos studijų programos ne visada atitinka darbo rinkos paklausą. Šie universitetai

siekia patenkinti tik studentų poreikį gauti diplomą.

Antruoju atveju, kai turima omenyje, jog vartotojai yra darbo rinka, universitetai daugiau telkia dėmesį ne į

studentų poreikius, o į žinias, kurių reikia sėkmingai karjeros pradžiai. Šios rūšies tarptautinių studijų programų

produktai turi stiprų ryšį su naujausia pramonės pažanga ir tos srities įmonėmis.

Tačiau abi alternatyvos turėtų būti subalansuotos ir turėtų būti stengiamasi sumažinti atotrūkį tarp studentų,

dėstytojų ir įmonių. Kurdami studijų programas, kurios apima ne tik studentų poreikius, bet ir atsižvelgia į darbo

rinkos situaciją, universitetai gali sugebėti sumažinti šį atotrūkį. Tai leistų padidinti tiek studentų, tiek ir įmonių

pasitenkinimą, todėl tai yra vienas iš pirmųjų ir lengviausių etapų formuojant studijų rinkodaros kompleksą.

Straipsnio autorius laikosi prielaidos, kad vartotojai yra tarptautiniai studentai, kadangi jie moka už studijas,

o tarptautinių studijų produktas – suteikiamas kvalifikacinis laipsnis. Todėl tarptautinių studijų programų struktūra

(sudėtis, turinys) yra svarbiausias rinkodaros komplekso elementas. Studijų struktūra turi būti tinkamai parengta

siekiant patenkinti studentų poreikius.

Kaina

Kainodaros strategija tiesiogiai įtakoja aukštojo mokslo įstaigos pajamas. Studijų programų kainą sudaro

mokestis už mokslą, kurį įtakoja:

Paslaugos suteikimo išlaidos – šios išlaidos lemia minimalią studijų kainą.

Paklausa – didėjant studijų paklausai bei esant mažai studijų pasiūlai šių studijų vertė kyla.

Konkurencija – didesnė konkurencija labiau veikia studijų kainą. Esant didelei studijų programų

konkurencijai, studentas pasirengęs pirkti žemesnėmis kainomis.

I. C. Enache (2011) teigia, jog kainodaros strategija yra svarbus prekės ženklo konstravimui, t.y. aukštesnė

studijų kaina gali atspindėti geresnį universitetą, fakultetą arba studijų programos naujumą ar retumą.

Paskirstymas

Tai paskirstymo metodas, kuriuo universitetas į rinką pateikia studijų programas, siekiant patenkinti

studentų lūkesčius t.y. paskirstymo strategijos tikslas – kuo efektyviausiais metodais perduoti studentams žinias.

233

Dėka naujų technologijų sparčiai populiarėja alternatyvūs mokymosi metodai. Nebeapsiribojama vien auditorinių

paskaitų vykdymu, tačiau vis plačiau naudojamos virtualios priemonės, pateikiant paskaitų konspektus ar kitą

reikalingą paskaitų medžiagą. Taip pat internetiniai portalai sumažina administracinio personalo darbo krūvį teikiant

operatyviąją informaciją. Naujausių komunikacijos priemonių pagalba plėtojama nuotolinio mokymosi galimybė.

Būtent šios vietos strategijos įgyvendinimas gali padėti sukurti papildomų paslaugų, kurios gali atskleisti skirtumus

tarp patenkintų lūkesčių ir viršijančių lūkesčių.

Rėmimas

Rėmimas apima visas priemones, kuriomis universitetai gali teikti informaciją apie studijų programas, tai ir

reklama, viešinimas, ryšiai su visuomene, pardavimų skatinimas ir t.t. Kai norima pasiekti įvairią visuomenės dalį ir

su ja komunikuoti, vien internetinio puslapio nepakanka. Skirtingoms visuomenės grupėms pasiekti turi būti

naudojamos skirtingos rėmimo priemonės. Todėl populiarinant tarptautines studijų programas užsieninio rinkose,

informavimo priemonės turi būti taikomos, atsižvelgiant į tos šalies kultūrą, tradicijas ir t.t. Vargu ar ta pati reklama

skirtingose šalyse gali būti tiek pat efektyvi.

Rėmimo strategijai didelę įtaką turi institucijos įvaizdis. Universiteto įvaizdis gali padėti sustiprinti

siunčiamą žinią tikslinei rinkai. Tačiau kalbant apie tarptautinių studijų rėmimą, svarbus yra ne tik universiteto

įvaizdis, bet ir šalies, miesto, kuriame yra universitetas, įvaizdis.

Personalas

Kadangi tarptautinių studijų programų paslaugos pasižymi neatskiriamumu, t.y. gamyba ir vartojimas

vyksta tuo pačiu metu, todėl personalo rinkodara yra labai svarbi, siekiant tinkamas atlikti paslaugą. Personalo

rinkodaros komplekso elementas apima visus universiteto darbuotojus, kurie sąveikauja su būsimais studentais bei

jau tapusiais universiteto studentais. Tai gali būti tiek akademinis, tiek administracinis, tiek pagalbinis personalas.

Administracinis personalas turi reikšmingos įtakos tiek stojimo proceso metu, tiek studijų procese, t.y.

administruojant studijų programą. Stojimo procese, administracinis personalas, atsakinėdamas į įvairius klausimus

bei bendraudamas su potencialiais studentais suformuoja pirmąjį įspūdį apie universitetą. Po stojimo procedūrų,

administracinis personalas studijų procese daro poveikį studentų studijų kokybės suvokimui.

Akademinio personalo įvaizdžio klausimas stojant į bakalauro studijas vis dar yra diskusijų objektas. Tačiau

mokslininkai pripažįsta, jog stojant į magistrantūrą ar doktorantūrą, akademinio personalo reputacija atlieka svarbų

vaidmenį pasirinkimo procese (Enache, 2011). Tačiau neabejojama, jog akademinis personalas yra svarbiausias

rinkodaros komplekso elementas. Jei universitetas gali skatinti ir motyvuoti gerus profesorius, universitetas gali gauti

kur kas didesnę naudą: geresnę mokymo kokybę, sustiprintą universiteto įvaizdį, patenkintus studentus ir visuomenę.

Būtent tinkamų žmonių parinkimas turi didžiausią įtaką sėkmingam studijų programos mokslo paslaugų teikimui.

Fizinis akivaizdumas

Į šį rinkodaros komplekso elementą įeina visi materialūs paslaugos teikimo komponentai: mokomoji

medžiaga, auditorijos, naudojama technika ir t.t. Studijų programų produktas pasižymi neapčiuopiamumu, todėl

diplomas yra fizinis įgytų žinių įrodymas. Taip pat svarbu paminėti, jog stojimo proceso metu, fizinė mokymosi

aplinka suformuoja pirmąjį įspūdį.

Procesai

Procesų strategija orientuota į sklandų paslaugos teikimą. Procesai apima visas universiteto biurokratines ir

administracines procedūras, pradedant užklausimo apie studijas procedūromis, baigiant kurso, studijų baigimo

įvertinimu. Tačiau svarbiausias procesų strategijos vaidmuo vis tik yra stojimo proceso metu. Derinant personalo,

fizinio akivaizdumo bei procesų strategijas stojimo procese, gali būti sustiprinamas universiteto įvaizdis ir taip

pritraukiama daugiau studentų. Taip pat sėkminga stojimo procedūra užtikrina, jog įstojantys studentai pirmenybę

teikia žinioms, o tai turi įtakos studijų kokybei bei universiteto rezultatams (mažesnis nebaigusių studentų skaičius,

greitesnė baigusiųjų integracija į darbo rinką).

Įvaizdis

Tarptautinių studijų programų įvaizdis visuomenėje padeda studentui apsispręsti, kokią studijų programą

studijuoti ir kokį kvalifikacinį laipsnį įgyti. Todėl įvaizdžio strategija turėtų būti nukreipta į visuomenės nuomonės

apie tam tikras studijų programas formavimą.

234

Pridėtinės vertės paslaugos

Į šį rinkodaros komplekso elementą įeina tam tikrų papildomų paslaugų organizavimas, kurios sukuria

pridėtinę vertę studentui, pasirenkant vienas ar kitas tarptautinių studijų programas: tai ir tarptautinių mainų

programos, veikiantys mokslininkų klubai ir kitos studentų organizacijos ir t.t. Šios pridėtinės vertės paslaugos

svarbios ne tik siekiant pritraukti studentus studijuoti pagal tarptautines studijų programas, tačiau ir formuoti jo

lojalumą organizacijai.

Apibendrintai galima teigti, ši tarptautinių studijų programų rinkodaros komplekso sistema sąlygoja

visų strategijų įgyvendinimą vienu metu bei tuo pačiu sąlygoja sinergiją tarp šių elementų, t.y. kiekvienas elementas

gali padidinti ar sumažinti kito rinkodaros komplekso elemento sukuriamą efektą.

Išvados

1. Atlikta įvairių mokslininkų pateikiamų rinkodaros kompleksų analizė, padėjo suformuoti tarptautinių

studijų programų rinkodaros kompleksą, sudarytą iš 9 elementų: produkto, procesų, paskirstymo, rėmimo,

personalo, kainos, fizinio akivaizdumo, įvaizdžio ir pridėtinės vertės paslaugų.

2. Formuojant tarptautinių studijų programų rinkodaros kompleksą, turi būti vadovaujamasi paslaugų

rinkodaros principais.

3. Siekiant įgyvendinti tarptautinių studijų programų rinkodaros strategiją, remiantis rinkodaros komplekso

elementais, svarbu užtikrinti sinergiją tarp šių rinkodaros komplekso elementų.


1. CLAYSON D. E., HALEY D. A. 2005. Marketing models in education: students as customers, products or partners.

Marketing Education Review, vol. 15, no. 1, p 1-10.

2. EAGLE, L., BRENNAN, R. 2007. Are students customers? TQM and marketing perspectives. Quality Assurance in

Education, Vol. 15 Iss: 1 pp. 44 – 60.

3. ENACHE, I. C. 2011. Marketing higher education using the 7 PS framework. Bulletin of the Transilvania University of

Braşov, Vol. 4 (53), No. 1, pp. 23-30.

4. HSUAN-FU HO, CHIA-CHI HUNG. 2008. Marketing mix formulation for higher education: An integrated analysis

employing analytic hierarchy process, cluster analysis and correspondence analysis. International Journal of

Educational Management, Vol. 22, no. 4, pp. 328 – 340.

5. IVY, J. 2008. A new higher education marketing mix: the 7Ps for MBA marketing. International Journal of

Educational Management, Vol. 22, no. 4, pp. 288 – 299.

6. Marketing your institution internationally. 2008. Amsterdam: European Association for International Education.

7. NEWMAN, S., JAHDI, KH. 2009. Marketisation of education: marketing, rhetoric and reality. Journal of Further and

Higher Education, vol. 33, no. 1, p. 1-11.

8. PEREIRA, M. A. C., T. D. SILVA, M. 2003. A Key Question for Higher Education: Who are the customers? In

Production and Operations Management Society POM-2003: conference proceedings. Atlanta, p. 1-16.

9. RIZVI, S. A. A., KHAN, M. N. 2010. The Uniquess of educational marketing. Journal of Economics and Engineering,

no. 4, p. 39-43.

10. SALMI, J. 2001. Tertiary education in the 21st century: Challenges and opportunities. Higher Education Management,

vol. 13, no. 2, p. 105-130.

Summary

The marketing mix is a set of controllable marketing tools that an institution uses to produce the response it

wants from its various target markets. It consists of everything that the university can do to influence the demand for the services

that it offers. Mostly the services sector uses a 7P approach in order to satisfy the needs of the service provider’s customers:

product, price, place, promotion, people, physical facilities and processes. But in education sector it is too broad. Therefore the

author of the article expanded traditional 7P marketing mix and added two additional elements: prominence and premiums.

Mokslinio darbo vadovė doc. dr. Adelė Astromskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

235

RINKODAROS STRATEGIJOS FORMAVIMO TEORINIAI ASPEKTAI

Aurelija Prišmantaitė


Įvadas

Šiandieninėje rinkoje, sparčiai intensyvėjant įmonių tarpusavio konkurencijai, vis didesnis dėmesys

skiriamas vartotojų poreikių tenkinimui, kurio pagrindinė priemonė – veiksminga rinkodarinė veikla. Nuo jos

didžiąja dalimi priklauso įmonės egzistavimas, tikslų rinkoje įgyvendinimas ir veiklos tęstinumas. Dėl šių

priežasčių įmonių strateginiam valdymui rinkodaros srityje skiriamas vis didesnis dėmesys. Tinkamos rinkodaros

strategijos parinkimas lemia jos veiksmingumą, tokiu būdu ženkliai sustiprindamas įmonės konkurencines pozicijas

rinkoje. Didėjanti rinkodaros strategijos svarba lemia išsamesnio jos tyrinėjimo poreikį.

Tyrimo tikslas – sudaryti teorinį rinkodaros strategijos formavimo bei vertinimo modelį.

Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami tokie uždaviniai:

išanalizuoti rinkodaros strategijos esmę ir jos reikšmę įmonių veiklos rezultatams;

išnagrinėti rinkodaros strategijos formavimo procesą;

aptarti rinkodaros strategijos veiksmingumo vartotojų atžvilgiu svarbą įmonės laukiamiems rezultatams.

Tyrimo objektas – įmonių rinkodaros strategijos.

Metodai: Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės literatūros šaltinių analizė ir sintezė, apibendrinimas, loginė

analizė, modeliavimas, grafinis vaizdavimas.

Rezultatai

Šiandienėje verslo aplinkoje rinkodara tampa viena esminių įmonės veiklos tęstinumo sąlygų: tik sugebėdama

pateisinti, arba viršyti klientų lūkesčius, ji gali išsaugoti turimą rinkos dalį, arba ją padidinti. Dėl šių priežasčių

rinkodara tampa svarbia strateginių veiklos planų rengimo dalimi: jai priskiriama nemažai įmonių veiklos funkcijų.

Pasak D. Sutton ir T. Klein (2003), didžiausia net ir pažangių įmonių problema šiandien vis dar lieka ta, kad

rinkodara yra atskirta nuo bendros įmonės veiklos. Šiai nuomonei pritaria F. Brassington ir S. Pettitt (2003),

teigdami, jog rinkodaros strategija turi atitikti jos tikslus ir tuo pačiu būti suderinta su kitomis vykdomomis įmonės

strategijomis. A. Ginevičius (2007) taip pat pritaria šioms nuomonėms, pabrėždamas, jog įgyvendinant rinkodaros ir

kitus įmonės veiklos tikslus, būtina juos suderinti. Rinkodaros strategijos samprata įvairių autorių požiūriu pateikta 1

lentelėje.

1 lentelė. Rinkodaros strategijos samprata įvairių autorių požiūriu (sudaryta autorės)

Autorius Metai Samprata

R. JUCEVIČIUS 1998 “<…> tai verslo vieneto pastangos fokusuoti save geriau nei

konkurentai, pasitelkiant sąlyginį savo pranašumą sėkmingiau tenkinti

vartotojų poreikius konkrečiomis aplinkybėmis”

R. VIRVILAITĖ 2000 “<…> tai įmonės galimybių išsiaiškinimas, tikslų ir uždavinių

nustatymas, bei strategijos parengimas“.

J. GROUCUTT ir kt. 2004 „<…> modelis arba planas, idėja, kuri nukreipia visus organizacijos

rinkodaros veiksmus ir sprendimus viena kryptimi galutiniam

rinkodaros tikslui pasiekti. Tai nėra detalus veiksmų planas, tai –

kryptis rinkodaros veiksmų ir sprendimų parinkimui“.

236

A. GAIŽUTIS 2008 „<…> nuosekliai išdėstytų ir tarpusavyje suderintų marketingo

veiksmų visuma, nukreipta pasiekti numatytus ilgalaikius marketingo

tikslus“.

J. RAMANAUSKIENĖ 2008 “<…> loginė marketingo priemonių, kuriomis organizacija siekia

spręsti marketingo uždavinius, schema, susidedanti iš atskirų tikslinių

rinkų, prekės pozicionavimo, marketingo komplekso ir marketingo

priemonių sąnaudų strategijų”.

BUSINESS CASE

STUDIES

2012 “<…> pagrindinių ilgalaikių rinkodaros sprendimų, turinčių įtakos

bendrai organizacijos strategijai, parinkimas”.

Apibendrinant, galima teigti, jog rinkodaros strategija – tam tikra įmonės rinkodaros kryptis, kurios

paskirtis – vesti įmonę numatytų ilgalaikių rinkodaros tikslų linkme. Šios strategijos tikslas – rasti atsakymus į

sudėtingą klausimą: kaip su turimais ištekliais maksimaliai pasinaudoti atsirandančiomis naujomis rinkos

galimybėmis, išvengti grėsmių ir įgyti, arba išlaikyti konkurencinį pranašumą rinkoje.

Beveik visuose rinkodaros literatūros šaltiniuose itin pabrėžiama rinkodaros strategijos svarba įmonės

valdyme ir bendroje jos strategijoje. Pasak J. Mariotti (2006), rinkodaros strategija turi būti integruota į bendrą

įmonės strategiją.

T. Passwater (2007) teigia, jog rinkodaros strategijos veiksmingumo vertinime reikėtų atmesti sėkmės

faktorių: tinkama strategija priklauso ne nuo jos, o nuo parengto projekto įgyvendinimo. Galutinis rinkodaros

strategijos tikslas - įmonės prekių (paslaugų) atitikimas žmonių, kuriems jų reikia, poreikius, tokiu būdu garantuojant

įmonės pelningumą.

Formuojant rinkodaros strategiją, reikia laikytis atitinkamos struktūros. Mokslinėje literatūroje įvairūs

autoriai skirtingai apibrėžia strategijos formavimo etapus, tačiau bendrame kontekste jų esmė lieka nepakitusi.

Susisteminus daugelio autorių (Gaižutis, 2008; Varadajan, 2009; Burnett, 2008; Salicru, 2012; Alborovienė, 2002; ir

kt.) mintis, galima išskirti tokius pagrindinius rinkodaros strategijos formavimo etapus:

1) bendrų įmonės tikslų identifikavimas;

2) įmonės aplinkos, potencialo ir perspektyvų tyrimas;

3) rinkodaros tikslų nustatymas;

4) STP modelio kūrimas;

5) konkuravimo būdo strategijos parinkimas;

6) rinkodaros komplekso elementų formavimas ir jų perteikimas tikslinei rinkai

Bendrų įmonės tikslų numatymas. Tai ilgalaikės įmonės veiklos krypties, bei jos tikslų rinkoje

identifikavimas. Šiame etape numatomi strateginiai tikslai, kuriuos įmonė ketina įgyvendinti ilgalaikiu laikotarpiu.

Įmonės aplinkos ir perspektyvų tyrimas. Siekiant, jog rinkodaros strategija būtų veiksminga, tikslinga

išanalizuoti ją supančią aplinką. Kaip teigia daugelis mokslinės rinkodaros literatūros autorių (Žvirblis ir kt., 2012,

Alborovienė, 2002; Gaižutis, 2008; Ali, Gomez, 2001 ir kt.), rinkodaros aplinką galima įvardinti kaip visumą jėgų,

kurios veikia už įmonės ribų, bei daro tiesioginę ir netiesioginę įtaką jos veiklai, o tuo pačiu ir rinkodaros

sprendimams. Analizuojant mokslinę rinkodaros literatūrą pastebėta, jog visi autoriai (Gaižutis, 2008; Alborovienė,

2002; Ali, Gomez, 2011; Burnett, J. 2008) sutaria dėl rinkodaros aplinkos klasifikavimo: analizės patogumui ji

skirstoma į išorinę ir vidinę.

R. Bruce (2002) teigia, jog rinkoje laimi tos įmonės, kurios:

greičiau už konkurentus suranda būdus, kaip pasiekti ir panaudoti pagrindinius išteklius;

turi geresnius nei konkurentai įgūdžius lanksčiai ir operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius;

gali pasiūlyti rinkai unikalų produkto savybių derinį.

237

Rinkodaros tikslų nustatymas. Ištyrus įmonės aplinką, nustačius jos galimas perspektyvas, dažniausiai

parenkami rinkodaros tikslai, kurių įgyvendinimui rengiama rinkodaros strategija. Itin svarbu, kad rinkodaros tikslai

vestų į bendrų įmonės tikslų įgyvendinimą, ir tarp jų būtų neatsiejama integracija.

STP modelio kūrimas. STP modelio (segmentavimo, tikslinės rinkos parinkimo, pozicionavimo)

koncepcija itin plačiai aptariama užsienio mokslinėje rinkodaros literatūroje. Kaip teigia J. Groucutt ir kt. (2004),

STP modelio esmė – pateikti prekę potencialiai jos norintiems ir galintiems įsigyti klientams. A. Pajuodis (2005)

STP modelio veikimą aiškina taip: formuodama rinkodaros strategiją, pirmiausia įmonė apsisprendžia dėl vartotojų

grupių, kurioms bandys daryti poveikį, o tuo pačiu ir dėl savo veiksmų, kure patenkintų minėtų grupių reikalavimus

(tikslinės rinkos strategija). Po pirmųjų dviejų etapų pereinama prie trečiojo – pozicionavimo. V. Pranulis ir kt.

(2008) rinkos segmentavimą apibrėžia kaip jos skaidymą pagal pasirinktus kriterijus į dalis, kurios vienodai ar

panašiai reaguoja į rinkodaros veiksmus.

Rinką segmentuoti galima pagal įvairius požymius. Dažniausiai praktikoje pasitaikantys yra šie:

geografinis. Rinka skaidoma atsižvelgiant į įvairius geografinius vienetus: miestus, kaimo gyvenvietes,

administracines teritorijas, regionus ir t.t.;

demografinis. Rinka skaidoma atsižvelgiant į pirkėjų amžių, lytį, šeimyninę padėtį, šeimos dydį, vartotojų

pajamas, išsilavinimą, ir t.t.;

psichografinis Rinka skaidoma atsižvelgiant į pirkėjų gyvenimo būdą ir asmenybės ypatumus;

elgsenos. Rinka skaidoma atsižvelgiant į pirkėjų jų žinias apie prekes, jų panaudojimo pobūdį ir reakciją po

pirkimo. (Pajuodis, 2005; Virvilaitė, 2007; Ali, Gomez, 2011).

Reikia paminėti, jog šio proceso tikslas - užtikrinti, jog įmonės ištekliai būtų nukreipti į tuos vartotojus, kurie

gali atnešti didžiausią grąžą. Išanalizavus rinkos segmentus, pereinama prie sekančio etapo – tikslinės rinkos

numatymo.

Sekantis etapas po rinkos segmentų analizės ir suskirstymo – tikslinės rinkos identifikavimas. Tiksline rinka

laikoma ta rinkos dalis, į kurią yra nukreipiami rinkodaros veiksmai ir priemonės (Pajuodis, 2005). Atsižvelgiant į

tai, kokį būdą renkasi įmonė minėtai rinkai įvaldyti, skiriamos trys strategijos:

nediferencijuota. Šiuo atveju įmonė visą rinką įvardija kaip vieną subjektą, iš visų pirkėjų tikėdamasi tokio

pat atsako į rinkodaros veiksmus;

diferencijuota: atskiroms pasirinktoms grupėms įvaldyti naudojami skirtingi, specialiai joms sukurti

rinkodaros kompleksai;

koncentruota: visi resursai ir pastangos sutelkiamos į vienos tikslinės rinkos įvaldymą, bei naudojamas

unikalus rinkodaros kompleksas (Kriaučionienė ir kt., 2006; Pranulis ir kt., 2008).

Paskutinis STP modelio etapas – pozicionavimas. Pasak A. Pajuodžio (2005) pozicionavimas yra procesas,

kurio tikslas nustatyti vietą, siekiamą užimti konkurentų ir vartotojų atžvilgiu, išryškinant savo profilį. Pasak G.

Hooley ir kt. (2006), tokį rezultatą pasiekti pavyksta, kai įmonė priartėja prie siekiamos pozicijos, bei išsiskiria iš

konkurentų unikaliais bruožais. Kaip teigia pozicionavimo teorijos pradininkai A. Ries ir J. Trout (2005), esminis šio

proceso tikslas yra ne kurti naują produktą (paslaugą), o manipuliuoti tuo, kas mintyse jau yra, siekiant nukreipti

poziciją norima linkme. Remiantis daugelio užsienio rinkodaros specialistų nuomonėmis, galima daryti išvadą, jog

šiandien pozicionavimu tikimasi išvystyti aukštą vartotojų lojalumo lygį, pabrėžiant pozicionuojamo objekto vertę

(Kalra ir Goodstein, 1998; Kotler ir kt., 2003; ShiffmanandKanuk, 2007). Taigi, susisteminus autorių mintis, galima

teigti, jog pagrindinės pozicionavimo funkcijos yra: konkurencingumo išryškinimas, pardavimų skatinimas, vartotojų

lojalumo kūrimas, vertės vartotojui pateikimas. Veiksmingo pozicionavimo rezultatas – įmonės siekiamos pozicijos,

skatinančios pirkimą, užėmimas vartotojų samonėje.

Apibendrinus daugelio autorių (Thomas, 2006; Ries, Trout, 2005, Kotler, Kotler ir kt., 2003 ir kt.) mintis,

galima daryti išvadą, jog pagrindiniai požymiai, kurie gali būti akcentuojami pozicionuojant prekę yra:

pagal prekės savybes (prekė išskiriama pagal konkrečią jos savybę);

jų teikiamą naudą (išryškinama nauda, kurią teiką prekė);

vartojimo būdą (situacija, kai atsiskleidžia tam tikros išskirtinės prekės savybės);

prekių grupę (palyginama su visa panašia prekių grupe);

238

asortimentą ;

inovatyvumą (prekės naujumą, unikalumą);

vartotoją (aiškiai pabrėžiama, kam skirta prekė);

konkurentą (lyginama su konkurentų prekėmis);

kokybės ir kainos santykį („ta pati vertė už mažesnę kainą“; „mažesnė vertė už mažesnę kainą“; „didesnis

kiekis už tą pačią kainą‘ ir t.t.);

pardavimo vietą;

ir kt.

Apibendrinant STP modelio taikymo rinkodaros strategijoje ypatumus, galima teigti, jog visi trys jo etapai

turi būti atliekami nuosekliai: visų pirma rinka suskaidoma į dalis pagal pačios įmonės parinktus kriterijus, po to

pasirenkami norimi segmentai (segmentas) – tikslinė rinka, o paskutiniuoju žingsniu sprendžiama, kokią strategiją

pasirinkti, kad tikslinėje rinkoje su savo preke išsiskirti iš konkurentų ir užtikrinti vartotojų lojalumą.

Konkuravimo būdo strategijos parinkimas. P. Kotler ir kt. (2003) siūlo taikyti konkuravimo strategijas

pagal rinkos dalį, kurią užima įmonė: rinkos lyderio, rinkos persekiotojo, rinkos sekėjo, bei rinkos nišų užpildytojo.

Rinkos lyderis, jų nuomone, įmonė (-ės), užimanti didžiausią rinkos dalį, o rinkos persekiotojas – įmonė (-ės), kurios

yra pagrindinės lyderio konkurentės. Rinkos sekėjas – įmonė (-ės), kurios nesiekia užimti lyderio pozicijos, bet

stengiasi pasinaudoti jo išbandytais veiksmais rinkoje, o nišos užpildytojų svarbiausias konkuravimo tikslas –

prisitaikyti prie specifinių nedidelių rinkos segmentų vartotojų poreikių.

Atskirų rinkodaros komplekso elementų parinkimas ir jų taikymas tikslinei rinkai. Sprendimai dėl

atskirų rinkodaros komplekso elementų taip pat svarbūs formuojant rinkodaros strategiją. Rinkodaros kompleksas

susideda iš sprendimų, susijusių su preke, kaina, paskirstymu, bei rėmimu. Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo

įmonės veiklos ypatybių, jis gali būti papildytas dar keliais papildomais elementais (žmonės, procesai ir kt.).

Straipsnyje plačiau nagrinėjamas tradicinis kompleksas, susidedantis iš pagrindinių keturių elementų.

Pasak P. Kotler ir kt. (2003) elementas „prekė“ yra tai, kas gali patenkinti vartotojų poreikius, bei siūloma

jiems siekiant pritraukti dėmesį. Susisteminus įvairių rinkodaros literatūros autorių nuomones apie šį rinkodaros

komplekso elementą, galima teigti, jog šiandieniniam vartotojui pateikiant prekę būtina pabrėžti ne tik savybes, bet ir

akcentuoti jų teikiamą naudą.

Jei „prekė“ skirta akcentuoti produkto (paslaugos) naudą, tai elementas „kaina“ apima sprendimus ir

veiksmus, kurie tampriai susiję su kainų nustatymu ir jų pakeitimais (Virvilaitė, 2007). Kainodaros procesas apima

dabartinių kainų keitimą, naujų prekių kainų nustatymą, nuolaidų taikymą ir kitus kainų reguliavimo veiksmus.

Trečiasis elementas – „paskirstymas“ skirtas priimti sprendimus, susijusius su prekių judėjimu nuo gamintojo

iki vartotojo (Gaižutis, 2008). Šis rinkodaros komplekso elementas yra itin svarbus, nes sukuria atitinkamą klientų

aptarnavimo lygį. Pagrindinis jo tikslas – efektyvus logistinės sistemos veikimas – produktų pateikimas tinkamu

laiku patogioje pirkėjams vietoje.

Galiausiai, „rėmimas“ - komplekso elementas, skirtas priimti sprendimus, kurių dėka tikslinė rinka

informuojama ir skaitinama pirkti (Gaižutis, 2008). Neretai rėmimas įvardijamas tik kaip reklama. Svarbu suvokti,

jog reklama – tik viena iš sudedamųjų rėmimo element dalių. Be jos rėmimo kompleksą sudaro r asmeninis

pardavimas, pardavimų skatinimas, ryšiai su visuomene, kuriais siekiama suformuoti palankų įmonės ir prekės

įvaizdį ir sukurti tam tikrą pasitikėjimo lygį (Pranulis, Virvilaitė, 2003). Visų minėtų rėmimo elementų visuma

sukuria rinkodaros komunikacijos modelį, kuriuo perduodama norima informacija per teisingai parinktus

komunikacijos kanalus tinkamu laiku, tinkamai auditorijai.

Tam, kad rinkodaros strategija būtų veiksminga, reikia visapusiškai ją įvertinti ir nustatyti jos trūkumus,

kuriuos ateityje būtų galima pašalinti. Išanalizavus daugelio Lietuvos ir užsienio rinkodaros specialistų išsakytas

mintis apie rinkodaros strategiją bei veikimą, sudarytas teorinis jos formavimo ir vertinimo modelis (1 pav.).

239

1 pav. Rinkodaros strategijos formavimo ir vertinimo teorinis modelis (sudaryta autorės pagal Pranulį ir kt., 1999;

Pajuodį, 2005; Virvilaitę, 2007; Ali, Gomez, 2011; ir kt.)

Kaip matyti pateiktame modelyje, rinkodaros strategijos formavimas, veikimas ir vertinimas yra nuolatinis

nenutrūkstamas procesas, turintis grįžtamąjį ryšį iš vartotojų pusės. Kaip teigia Pranulis (1988), grįžtamasis ryšys –

tai faktiškai gauto poreikių tenkinimo rezultatų palyginimas su norimos pozicijos užėmimu ir proceso koregavimas.

Įmonės rinkodaros strategija formuojama suskirsčius rinką į segmentus, parinkus norimą aptarnauti segmentą

(tikslinę rinką), bei perteikiant jai norimą poziciją; parenkant atskirus rinkodaros komplekso elementus bei

konkuravimo būdo strategiją. Strategijos veiksmingumas yra vertinamas atsižvelgiant į vartotojų lūkesčių

pateisinimą, kuris tiesiogiai įtakoja laukiamus įmonės rezultatus (lūkesčius). Šių lūkesčių analizei įmonė pasitelkia

rinkodaros tyrimus. Taip pat reikia paminėti, jog dėl esančių trikdžių visame rinkodaros komunikacijos procese,

rinkai pateikiama pozicija ne visuomet atneša laukiamus rezultatus (nesutampa įmonės ir vartotojų požiūriai,

neišsiaiškinti vartotojų lūkesčiai ir t.t.). Identifikavus vartotojų lūkesčių neatitikimo priežastis, esami strateginiai

sprendimai yra tobulinami, į bendrą visumą integruojant nuolat kintančios aplinkos analizę, bei įmonės viziją ir

bendrus tikslus.

Išvados

1. Šiandieninėje rinkoje, vyraujant intensyviai konkurencijai tarp verslo organizacijų, sėkmingą jų funkcionavimą

didžiąja dalimi lemia lankstūs ir veiksmingi strateginiai rinkodaros sprendimai. Veiksminga rinkodaros strategija

perteikia prekes ar paslaugas, maksimaliai tenkinančias vartotojų poreikius, pateisinančias, arba viršijančias jų

lūkesčius ir tokiu būdu užtikrina įmonės laukiamų rezultatų pasiekimą.

2. Formuojant įmonės rinkodaros strategiją, dažniausiai laikomasi tam tikros iš anksto numatytos struktūros. Šis

formavimas – tai procesas, susidedantis iš atskirų etapų, pradedant įmonės vizijos ir bendrų jos tikslų identifikavimu

ir baigiant konkrečios pozicijos perteikimu tikslinei rinkai per rinkodaros komplekso elementus.

240

3. Remiantis mokslinės literatūros analize sudarytas teorinis rinkodaros strategijos formavimo ir vertinimo modelis,

kuris atskleidžia šio proceso veikimo ir veiksmingumo nustatymo ypatumus. Atliktos moklslinės literatūros analizės

reikšmę sudaro tai, jog šio tyrimo rezultatų panaudojimas gali padidinti veiksmingos rinkodaros strategijos

formavimo įmonėse lygį. Sudarytas modelis gali būti taikomas formuojant šiuolaikines inkodaros strategijas

praktinėje organizacijų veikloje.


1. ALBOROVIENĖ, B. 2002. Marketingas. Vilnius: Valgra

2. ALI, H.; GOMEZ, R. 2011. Principles of Marketing.University of London.

3. BRASSINGTON, F.; PETTITT, S. 2003. Principles of Marketing. England: PrenticeHall.

4. BURNETT, J. 2008. Core Concepts of Marketing. NewYork: PrenticeHall

5. BUSINESS CASE STUDIES: THE TIMES 100. 2012. Marketing Theory. Interaktyvus [žiūrėta 2012 09 16] Prieiga per

internetą: < http://businesscasestudies.co.uk/business-theory/marketing/marketing-model.html >.

6. BRUCE, R. 2002. Integruotos verslo studijos. Vilnius: The Baltic Press.

7. GAIŽUTIS, A. 2008. Marketingo pagrindai II dalis. Vilnius :VU leidykla

8. GINEVIČIUS, A. 2007. Rinkodaros būklės įmonėje kiekybinis įvertinimas. Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas, Nr 1,

p. 23.

9. GROUCUTT, J.; LEADLEY, P.; FORSYTH, P. 2004. Marketing: Essential Principles, New Realities. London: Koganpage.

10. HOOLEY, G.; SAUNDERS, J.; PIERCY, N. 2006. Marketing Strategy and Competitive Positioning. NewYork: PrenticeHall.

11. JUCEVIČIUS, R. 1998. Starteginis organizacijų vystymas: Monografija. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Kaunas:

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.

12. KALRA, A.; GOODSTEIN, R. 1998. The Impact of Advertising Positioning Strategies on Consumer Price Sensitivity.

Journal of Marketing Research, nr. 35.

13. KOTLER, P, 2011. Rinkodara pagal Kotlerį: kaip susikurti sėkmę rinkoje ir joje dominuoti. Vilnius: Alma litera.

14. KOTLER, P. ir kt. 2003. Rinkodaros principai. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

15. KRIAUČIONIENĖ, M.; URBANSKIENĖ, R.; VAITKIENĖ, R. 2006. Marketingo valdymas. Kaunas: technologija

16. MARIOTTI, J. 2006. Protinga rinkodara. Vilnius: Alma littera.

17. PAJUODIS, A. 2005. Prekybos marketingas. Vilnius: Eugrimas.

18. PASSWATER, T. 2007. Marketing Your Business. Automotive Body Repair News. Nr. 26, p. 4.

19. PRANULIS, V.; PAJUODIS, A. ir kt. 2008. Marketingas. Kaunas: Garnelis.

20. PRANULIS, V.; VIRVILAITĖ, R. 2003. Pardavimai. Vilnius: Eugrimas.

21. RAMANAUSKIENĖ, J. 2008. Marketingas: organizacijų marketingo strategijos ir modeliai. Vadovėlis. Kaunas: Spalvų

kraitė.

22. RIES, A.; TROUT, J. 2005. Pozicionavimas. Kaunas: Smaltijos leidykla.

23. SALICRU, S. 2012. The Process of Formulating and Implementing Marketing Strategy. Innovation Centre [interaktyvus].

[žiūrėta 2013 01 04]. Prieiga per internetą:<

http://www.appliedinnovation.com.au/Portals/0/docs/Brochures/Formulating_Marketing_Strategy.pdf >.

24. SHIFFMAN, L. ; KANUK, L. 2007. Consumer Behavior. NewYork: PrenticeHall.

25. SUTTON, D.; KLEIN, T. 2003. Enterprise: The New Science of Marketing. NewYork: JohnWiley

26. THOMAS, J. V.; 2006. Positioning [interaktyvus]. Decision Analyst, [žiūrėta 2013m. sausio 5d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.decisionanalyst.com/publ_art/positioning.dai>

27. VARADARAJAN, V. 2009. Strategic Marketing and Marketing Strategy: Domain, Definition, Fundamental Issues and

Foundational Premises. Academy of Marketing Science, nr. 38, p. 119–140.

28. Virvilaitė, R. 2007. Marketingo valdymas. Kaunas: Technologija.

241

Summary

Theoretical aspects of marketing strategy formulation

Corporate strategic thinking in marketing,as in all other fields,is very important in today's competitive business environment.

Appropriate marketing strategy selection significantly improves its ability to strengthen competitive position and achieve

leadership. Marketing strategy formulating process consists of common business goals forecasting, environmental research,

marketing objectives foresight, STP model development, competition strategy selection and formulation of marketing mix.

Analysis results of this study may increase the use of effective marketing strategy formulation level. Marketing strategy formation

model can be applied in the business organizations.

Mokslinio darbo vadovas doc. dr. Rimantas Dapkus (Aleksandro Stulginskio universitetas)

242

JUTIMINIO MARKETINGO TAIKYMAS ORGANIZACIJOS ĮVAIZDŽIO

TOBULINIMUI

Aksinija Puodytė

Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas

Įvadas

Evoliucijai klestint, slopstant vartotojų susidomėjimui ir dėmesingumui, neužtenka vien pristatyti produktą

ar paslaugą reklaminiu vaizdu. Būtina įvertinti tiek vartotojų poreikius, aplinką, galimybes veikti šioje aplinkoje, tiek

savo, kaip paslaugos tekėjo, veiksmų padarinius. Svarbu yra pažinti ne tik save ir vartotoją, bet ir išorinį pasaulį kuris

mus supa. Tam padeda pažinimo procesai. Kuo sudėtingesni poreikiai, tuo sudėtingesni pažinimo procesai. Pažinimo

procesus atlikti mums padeda jutiminis kanalas, kuris atveria galimybes užmegzti ir sutvirtinti ryšį su vartotojų. Tą

pasiekti galima naujos koncepcijos dėka, kurią mums diktuoja jutiminis marketingas, siūlydamas panaudoti visas

penkias žmogaus jusles: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą.

Nors įvairūs šaltiniai kiekvienais metais suteikia vis daugiau informacijos apie jutiminį marketingą ir jo

taikymą organizacijose, tačiau Lietuvos rinkoje vis dar nežymiai taikomas jutiminis marketingas. Informacijos

stygius ir trūkumas stabdo įmonių galimybes ir perspektyvas pritraukti ir išlaikyti vartojus, patobulinti organizacijos

įvaizdį. Todėl yra aktualu atlikti nuoseklią jutiminio marketingo taikymo organizacijoje analizę.

Turimo tikslas – teoriškai pagrįsti jutiminio marketingo raišką organizacijos įvaizdžio tobulinime.

Tyrimo objektas – juslės jutiminiame marketinge.

Tyrimo uždaviniai:

4. Identifikuoti jutiminio marketingo sampratą;

5. Atskleisti juslių raiškos jutiminiame marketinge teorinius aspektus;

6. Atskleisti organizacijos įvaizdžio tobulinimo teorinius aspektus.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė.

Jutiminio marketingo samprata

П. Постма (2002) įsitikinęs, jog pajungus visas vartotojo jusles, galima padaryti didelę įtaką jo

pasirinkimui. M. Lindstrom teigia, kad jutiminis marketingas – tai toks marketingo metodas, kurio taikinys yra

kvapas, skonis, klausa, regėjimas, lytėjimas (M. Lindstrom, 2005). P. L. Bankale (2006) teigia, kad jutiminis

marketingas – tai galimybė išnaudoti visus penkis vartotojų jutiminius organus, didina pranašumą tarp konkurentų. I.

Ivanova (2007) jutiminį marketingą apibūdina kaip informacijos perdavimą vartotojui apie prekę/paslaugą

pasitelkiant visus jutiminius organus: regą, uoslę, klausą, skonį, lytėjimą. A. Krishna teigia, kad produktas gali

sukurti naują prasmę ar pabrėžti jau esamą jutiminių organų pagalba (A. Krishna, 2009). А. Трайндл teigimu

jutiminis marketingas – sudėtinga sąvoka, kuri yra susijusi su vartotojų pasąmone ir apima visas penkias jo jusles,

kurių dėka galima valdyti ir kontroliuoti atmosferą - sukurti bei patobulinti jos įvaizdį (А. Трайндл, 2009). SAM

jutiminio marketingo tarptautinės grupės atstovai (2011) teigia, kad jutiminis marketingas – efektyvus įrankis,

tiriantis ir įvertinantis vartotojo suvokimą marketingo strategijoje, paaiškinantis vartotojo emociškai priimtą

sprendimą bei suteikiantis ilgai išliekančią sėkmę.

Jutiminio marketingas padeda išspręsti daug iškilusių klausimų bei problemų, tačiau išskiriami sekantys

pagrindiniai jutiminio marketingo uždaviniai (Ш. Бернд, 1999, p.23):

gyvybės grąžinimas gęstančiam prekės ženklui;

produkto diferencijavimas, palyginus su konkurentų produktu;

paslaugos/produkto individualumo ir įvaizdžio formavimas bei tobulinimas;

243

organizacijos įvaizdžio formavimas ar tobulinimas;

išsiskverbimas į inovacijų rinką;

paslaugų/prekių pardavimo stimuliavimas, ištikimų ir lojalių prekės ženklui vartotojų auklėjimas.

M. Lindstrom sukūrė jutiminės sensogramos modelį, kurioje yra pateiktos penkių jutimo savybių

dimensijomis, kurios yra matuojamos palaipsniui: prie to kas matoma ir girdima, pridedama tai kas

užuodžiama, ragaujama, liečiama (Lindstrom M., 2005). Jutimų sensograma suteikia galimybę išmatuoti

produkto/paslaugos jutiminių potyrių savybes. Pagal M. Lindstrom itin stiprus prekės ženklas turi būti

formuojamas visų penkių pojūčių pagalba, o silpnesni – vienu ar dviem jutimais (1 paveikslas).

1 pav. Jutimų sensograma

Kaip teigia M. Lindstrom, visų penkių jutimų naudojimas produkte/paslaugoje padeda padidinti

atpažįstamumą ir stiprina lojalumą. Kuo daugiau sužadintų jutiminių prisiminimų, tuo stipresnis ryšys tarp prekės

ženklo ir vartotojo.

Juslių raiška jutiminiame marketinge

Rega jutiminiame marketinge.

Pirmame poskyryje susipažinome su M. Lindstrom ir Millward Brown tyrimų agentūros (Lindstrom M.,

2005) rezultatus, kuriais remiantis buvo nustatytą, kad regėjimas užima svarbiausią poziciją tarp visų penkių juslių.

M. Lindstrom teigia, kad vaizdinis marketingas (anglų k. – visual marketing) yra vienas pirmųjų

komunikacijos įrankis. Iki šių dienų vaizdas dažnai yra greičiausias pastebimas ir labiausiai darantis įtakos.

Regėjimas yra vienas galingiausių jutimų, dėl to į šį jutimą yra sukoncentruota daugiausia dėmesio. Jis atlieka

ypatingai svarbią funkciją – palaiko ryšį tarp visų kitų potyrių, nors jis ne visada gali sukelti stiprią emocinę

reakciją (Lindstrom M., 2005).

Anuot T. Buzan, R. Israel (2002, p. 50) bendraudami mes pasikliaujame tuo, ką matome. Vizualinė

informacija – tai labai svarbus informacijos surinkimo būdas, ir ji turi daug formų. Iki 85 proc. informacijos

priimame akimis, todėl regėjimas yra mūsų svarbiausias sensorinis elementas. Būtent spalva visada turi emocinį

poveikį.

P. H. Vaitkevičius teigia, kad ne visas spalvas ir formas įsiminame vienodai lengvai. Išskiriamos 10 spalvų,

kurias žmonės gerai skiria be apmokymo: raudona, oranžinė, gelsvai oranžinė, geltona, žalsvai geltona, žalia, žalsvai

melsva, melsvai žalia, mėlyna, violetinė (Vaitkevičius P. H., 2002

Garsas (klausa) jutiminiame marketinge

Kaip ir kiti mūsų jutiminiai organai, ausys yra sutvertos itin puikiai. Jos atlieka dvi labai svarbiais funkcijas:

girdi garsus ir palaiko mūsų pusiausvyrą.

Niekada negalima nuvertinti to, kaip skamba prekės ženklas, nes tai dažnai tampa lemiamu veiksniu

vartotojui renkantis. Daugiau nei 40 procentų vartotojų mano, kad mobiliojo telefono garsas – tai yra jo skambučio

garsas – svarbesnis už jo dizainą (Lindstrom M., 2005). J. Baker (2002) teigia, kad norint sukurti malonią aplinką

ir ryšį su vartotoju, muzika labai tinkamas tam įrankis. M. J. Arnold įsitikinęs, kad malonus pirkimo patyrimas

244

ir pasitenkinimas sąlygoja stipresnį emocinį ryšį, didesnį pelną bei lojalumą (Arnold M. J., Reinolds K. E., Lueg

J. E., 2005).

Tyrime, paskelbtame „Journal of Consumer Research“ žurnale, Ronaldas E. Millmanas pademonstravo, kad

muzikos, grojančios fone, tempas daro įtaką paslaugoms, išlaidoms ir žmonių judėjimui parduotuvėse ir

restoranuose. Kuo lėtesnė muzika, tuo daugiau žmonės apsipirkinėja. Kuo greitesnis tempas, tuo mažiau jie išleidžia.

Susiję tyrimai parodė, kad pietūs prie restorano staliukų trunka ilgiau, jei groja lėta muzika. Dėl to daugiau pinigų

išleidžiama prie baro. Grojant lėtai muzikai, pietautojų sąskaitos vidutiniškai buvo 29 procentais didesnės negu

grojant greitai (Lindstrom, M, 2005).

Skonis ir kvapas jutiminiame marketinge

Kiekvienas žmogus skonį pajunta skirtingai. Skonis susiformuoja iš įvairių elementų derinio:

smegenims suvokti skanumą padeda skonio, lytėjimo, kvapo sąjunga, sudarantys vieną pojūtį. Skirtingi skoniai

atskiriami pagal įvairius derinius ir kvapas tam padeda (Lindstrom M., 2005).

T. Buzan, R. Israel (2002, p. 50,51) teigimu uoslė ir skonis – neatsiejami pagalbininkai, norint įtikinti

vartotoją pirkti. Einant per kosmetikos skyrių pardavėjas dažniausiai pasiūlo išbandyti kvepalų aromatus, nes

kosmetikos bendrovės žino, kad mūsų smegenys ilgam įsimins kvapus, nors vartotojai jau seniai bus pamiršę patį

pokalbį su pardavėju.

Skonis ir kvapas sparčiai naudojamas visame pasaulyje kaip jutiminio marketingo elementas

pardavimų/paslaugų sektoriuje, kad pritraukti ir išlaikyti vartotojus. Pvz. parduotuvės visame pasaulyje naudoja

kvapo galia, kad paskatintų pardavimus.

Biologinių mokslų daktaras S. B. Pašutinas (2005) pabrėžia, kad kvapų daliai tenka apie 10% efekto,

susipažįstant vartotojui su nauja parduotuve ar kita paslaugų teikimo vieta. O tai yra nemažai, darant prielaidą, kad

kvapas veikia drauge su kitais jutiminio marketingo elementais: regėjimu, lytėjimu, klausa, skoniu.

Lytėjimas jutiminiame marketinge

Anot M. Gobe, parduotuvės aplinka turi būti sukurta taip, kad būtų galima jausti, patirti, liesti, išvynioti.

Todėl autorius akcentuoja galimybę vartotojams liesti produktą (Gobe M., 2001).

Lytėjimas gali būti naudojamas atpažinimo funkcijai ir yra vienas svarbiausių prekės ženklo

elementų, galinčių taip pat sukurti konkurencinį pranašumą. Jausmas liečiant vienu ar kitu prekės ženklu

pažymėtą daiktą prisideda prie suvokiamos produkto kokybės. Jutiminis ryšis tarp vaizdo, garso, skonio,

lytėjimo, kvapo gali padidinti prekės ženklo komunikacijos efektą. (Lindstrom M., 2005).

Anot S. Rieunier (2002) restorane arba naktiniame klube indų, taurių įrankių faktūra, servetėlių

minkštumas, kėdžių, minkštasuolių komfortas daro poveikį kliento suvokimui apie atmosferos kurioje jis randasi

kokybę, todėl lėtėjimas yra labai svarbus jutiminiame marketinge.

Taigi, jutiminis marketingas – sudėtinga sąvoka, kuri yra susijusi su vartotojų pasąmone ir apima visas

penkias jo jusles, kurių dėka galima valdyti ir kontroliuoti atmosferą, kurioje jie randasi.

Organizacijos įvaizdžio tobulinimo teoriniai aspektai

Organizacijos įvaizdžio sąvoka yra labai plati ir skirtingi mokslininkai vertina organizacijų įvaizdį iš

skirtingų pozicijų, išskirdami skirtingus aspektus ir sukurdami įvairius įvaizdžio formavimo modelius. Organizacijos

įvaizdis pasižymi dinamiškumu bei individualumu.

Anot P. Meech (1996) organizacijos įvaizdis – tai tėra komercinės reklamos ir ryšių su visuomene

žargoninis terminas. M. Čeikauskienė teigia, kad organizacijos įvaizdis - tai tikslingai sukurta arba stichiškai

atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje (M. Čeikauskienė, 1997, p. 51). M. J. Hatch.

Anot I. M. Sinjaeva organizacijos įvaizdis – nekonstruojamas, tai yra visuomenėje susiklostęs įspūdis arba

organizacijos komunikacija (I. M. Sinjaeva, 1998, p. 59). I. DAGYTĖ (2004, p. 16) organizacijos įvaizdį apibūdina

kaip - abstrakčią visuomenės ar jos grupių nuomonę apie organizaciją.

Įvairios rinkodaros priemonės, tokios kaip rinkodaros arba rėmimo kompleksas padeda formuoti

organizacijos įvaizdį. S. Krakauskaitė (2004) išskiria tokias organizacijos įvaizdžio formavimo priemones kaip:

245

produkto įvaizdis, vartotojo įvaizdis, vidinis įvaizdis, vadovo įvaizdis, personalo įvaizdis, vizualusis įvaizdis,

verslo įvaizdis, socialinis įvaizdis (2 paveikslas.).

2 pav. Organizacijos įvaizdžio struktūra

Įvairūs veiksniai ir priemonės sąveikauja kuriant organizacijos įvaizdį ir jį tobulinant. Organizacijos įvaizdį

formuojančias priemones galima įtakoti per vartotojų jusles – pasitelkiant jutiminį marketingą.

Išvados

1. Apibendrinus mokslininkų tyrimus, galima teigti, kad jutiminio marketingo taikymas organizacijose

didina paslaugos/produkto suvokiamą vertę, formuoja stiprius santykius su vartotojais, padeda išlikti

konkurencingiems, didina marketingo veiksmingumą, skatina pardavimus, padeda pelnyti vartotojų lojalumą,

padidinti įmonės pelningumą, padeda gražinti gyvybę gęstančiam prekės ženklui, išsiskverbimas į inovacijų rinką,

patobulinti organizacijos įvaizdį.

2. Kiekvienos iš penkių juslių išsami analizė konstatuoja, kad regos, garso, skonio, kvapo ir lytėjimo

taikymas drauge sukuria žymiai stipresnį ryšį, nei jų taikymas atskirai. Nes stiprus prekės ženklas turi būti

formuojamas visų penkių juslių pagalba, o silpnesni prekės ženklai – vienos ar dviejų juslių.

3. Įvairios rinkodaros priemonės, tokios kaip rinkodaros arba rėmimo kompleksas padeda formuoti

organizacijos įvaizdį. Išskiriamos tokios organizacijos įvaizdžio formavimo priemones kaip: produkto įvaizdis,

vartotojo įvaizdis, vidinis įvaizdis, vadovo įvaizdis, personalo įvaizdis, vizualusis įvaizdis, verslo įvaizdis,

socialinis įvaizdis.


1. ARNOLD M. J., REYNOLDS K. E., PONDER N., LUEG J.E. (2005), Customer delight in a retail context: investigating

delightful and terrible shoping ezperience.

2. BUZAN T., ISRAEL R. (2002), Sugebėjimas parduoti. Smegenų galios panaudojimas pardavimo darbe, Vilnius: Vaga,

p.50, 51, 56.

246

3. BAKER J., PARASURAMAN A., GREWAL D., GLENN V. (2002), The influence of multiple store environment cues on

perceived merchandise value and patronage intentions .

4. БАНКАЛЕ П. Л., Сенсорный маркетинг: битва за любовь, http://www.point.ru/news/stories/761/2.html#stor

5. БЕРНД Ш. (2001), Эмпирический маркетинг: Как заставить клиента чувствовать, думать, действовать, а

также соотносить себя с вашей компанией, Москва: фаир-пресс.

6. IVANOVA I. (2009), Сенсорный маркетинг, журнал “Продвижение Продовольствия“, Prod&Prod №10-11(12-13)

2http://www.mnogokart.ru/19.01.10.htm

7. ČEIKAUSKIENĖ M. (1997), Reklama ir firmos įvaizdis, Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, p. 51

8. DAGYTĖ I. (2004), Įvaizdžio kūrimas. Personalo vadyba, Nr. 6, p.16-19.

9. GOBE M. (2001), Emotional branding, the new paradigm for connecting brands to people.

10. HATCH, M. J., SCHULTZ M., (1997), Relations between organizational culture, identity.

11. KRASAUSKAITĖ S. (2004), Įmonės įvaizdžio modelis. Reklamos ir marketingo idėjos. Vilnius. – Nr. 1, p. 12.

12. KRISHNA A.(2009), Sensory marketing– research on the sensuality of products,

http://www.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=vGdv2VR87CUC&oi=fnd&pg=PP1&dq=sensory+marketing&ots=260J2aUFNd

&sig=A8jAXHGfbe8hBxHtiq930AHkRMQ&redir_esc=y#v=onepage&q=sensory%20marketing&f=false

13. Краткий курс безаварийного вождения,

http://auto.in.dn.ua/index.php?option=com_content&task=view&id=934&Itemid=19&limit=1&limitstart=3.

14. LINDSTROM M. (2005), Prekes ženklo jausmas. Vilnius:Vaga.

15. МОЛЧАНОВ И. (2006), Звуки и музыка в мерчандайзинге.,http://www.ime-link.ru/sections/viewtopic.php?t=330

16. MEECH P. (1996), Corporate Identity and Corporate Image. Critical Perspectives in

17. Public Relations. London.

18. ПАШУТИН С.Б. (2005), О феромонах и половом поведении, газета «Биология», №9.

19. ПОСТМА П. (2002), Новая эра маркетинга, Санкт Петербург: питер.

20. RIEUNIEER S. (2002), Le marketing sensoriel du point de vente, Dunod, Paris.

21. SAM Sensory and marketing International, Sensory marleting http://www.samresearch.com/the-group.html;

22. SINJAEVA I. M. (1998), Pablik rilejšnz, Moskva: Junita, , p. 59.

23. ТРАЙНДЛ А. (2009), Нейромаркетинг: визуализация эмоций, Aльпина, Москва.

24. VAITKEVICIUS P.H. (2002), Pojūčiai ir suvokimas, Vilnius: Vilniaus universitetas.

Summary

Sensory marketing for organization image improving

Sensory marketing - techniques that aim to seduce the consumer by using his senses to influence his feelings and

behavior. Sensory branding is used to relate to the customer in a more personal way than mass marketing. It is a technique that

does what traditional forms of advertising cannot. It is used in retail design, magazines, showrooms, trade-fair booths, service

centers, and corporate headquarters. We can appreciate logos, corporate colors, characters and other graphical tools with which

one can identify a specific product. Sight is how the customer knows the product offering, quality, changes, store layout,

materials, lights and colors. Sound is used in branding to evoke emotions and feelings to influence brand experiences and

interpretations. Sound when matched with a message is a powerful way to make the customer remember it. Background music is

an effective way to influence customer behavior at the point of purchase. If used properly, music can create a mood for the

consumer that encourages them to buy, for example playing rock and roll music in a guitar store. Smell is used in branding

because it increases the customers' remembrance of the brand. Smell is the sense most linked to our emotional recollection. It

can create instant connections between a brand and other memories. Taste fuses all the different senses together to create a

holistic brand experience. Taste is linked to emotional states, and so it can alter mood and brand perception. Touch strengthens

brand identity and image by appealing to this sense. Touch considers physical and psychological interaction between the

customer and the product.

Mokslinio darbo vadovė dr. Vilma Tamulienė (Vilniaus universitetas)

http://www.point.ru/news/stories/761/2.html#stor

http://habeas.ru/taxonomy/term/18

http://habeas.ru/taxonomy/term/18

http://www.mnogokart.ru/19.01.10.htm

http://www.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=vGdv2VR87CUC&oi=fnd&pg=PP1&dq=sensory+marketing&ots=260J2aUFNd&sig=A8jAXHGfbe8hBxHtiq930AHkRMQ&redir_esc=y#v=onepage&q=sensory%20marketing&f=false

http://www.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=vGdv2VR87CUC&oi=fnd&pg=PP1&dq=sensory+marketing&ots=260J2aUFNd&sig=A8jAXHGfbe8hBxHtiq930AHkRMQ&redir_esc=y#v=onepage&q=sensory%20marketing&f=false

http://auto.in.dn.ua/index.php?option=com_content&task=view&id=934&Itemid=19&limit=1&limitstart=3

http://auto.in.dn.ua/index.php?option=com_content&task=view&id=934&Itemid=19&limit=1&limitstart=3

http://www.ime-link.ru/sections/viewtopic.php?t=330&start=0&postdays=0&postorder=asc&highlight=&sid=8c5ea75f07750e740a2439062bcb63e1

http://www.ime-link.ru/sections/viewtopic.php?t=330

http://www.samresearch.com/the-group.html

http://en.wikipedia.org/wiki/Mass_marketing

http://en.wikipedia.org/wiki/Retail_design

247

ATLIEKŲ TVARKYMO VERSLO PERSPEKTYVŲ KAUNO REGIONE

ANALIZĖ

Diana Raižytė


Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje atliekų tvarkymo rinka nuolatos vystosi, joje vyksta įvairūs pokyčiai, su kuriais

susiduria kiekviena verslo organizacija. Tam, kad išliktų konkurencinga ir neprarastų bei pritrauktų vartotojus, ji turi

išlaikyti tokį potencialą, kuris padėtų įmonei kuo greičiau ir geriau prisitaikyti bei įgyti ir puoselėti naujus

sugebėjimus, įgūdžius, reikalingus neprognozuojamų aplinkos pokyčių suvaldymui, kuriuos lemia tiek įvairūs

vidiniai, tiek išoriniai veiksniai.

Minėti veiksniai daro didelę įtaką atliekų tvarkymo verslo funkcionavimui, kurios vienas pagrindinių

tikslų yra ne tik kokybiškai tiekti atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas, bet taip pat ir globalinės atliekų tvarkymo

problemos mažinimas.

Prisitaikymą prie minėtų verslo organizaciją supančios aplinkos pokyčių, jų numatymą bei priemonių

jiems spręsti parinkimą numato verslo organizacijos strateginis planas. Šis planas yra svarbus ir dėl to, jog suvienija,

sutelkia įmonėje dirbančius žmones siekti nustatytų tikslų. Strategija nurodo verslo organizacijos ilgalaikę veiklos

kryptį bei numato jos vidinių resursų panaudojimą ir pritaikymą prie išorinės aplinkos. Norint įmonei išlikti

konkurencingai, reikia žinoti ir įvertinti savo galimybes bei numatyti problemas, su kuriomis įmonė gali susidurti,

todėl yra svarbu ištirti išorinę ir vidinę aplinką.

Tyrimo objektas – atliekų tvarkymo verslas.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti ir susisteminti atliekų tvarkymo verslo išorinės ir vidinės aplinkos veiksnius bei

jų poveikį įmonėms.


6. Išanalizuoti ir susisteminti atliekų tvarkymo verslo vadybos dažniausiai naudojamų instrumentų

teorinius aspektus.

7. Atskleisti išorinės ir vidinės aplinkos veiksnių poveikį įmonės veiklai bei strategijai.

Tyrimų metodika. Įmonės veiklai bei strategijai darančių įtaką veiksnių analizei ir sisteminmui bei atskleisti

naudojami loginės analizės ir sintezės bei palyginimo metodai.

Tyrimo rezultatai

Atliekų tvarkymo verslo vadybos instrumentų teorinė analizė

Dėl skirtingų verslo organizacijų pobūdžio, jų suinteresuotų pusių, skirtingų tikslų, misijos bei įvairių

išorinių apribojimų kiekvienai įmonei yra taikomos skirtingos veiklos matavimo metodikos. Kaip teigia Averson

(1999), privataus sektoriaus verslo organizacijoms yra būdingas pelno didinimas, jos gali nesudėtingai sukurti

daugiau pajamų, aiškūs, apibrėžti veiklos matavimo kriterijai – tai nebūdinga viešojo sektoriaus organizacijoms..

Valstybės ir savivaldybės įmonės sukuria visuomenei ir viešąsias gėrybes bei tuo pačiu uždirba iš savo

veiklos pelną. Dėl šių priežasčių tokias įmones galima vadinti mišriomis, nes jos gali būti priskiriamos tiek iš dalies

viešajam teik pat ir privačiam sektoriui. Y. Baruch ir N. Ramalho (2006) atliktas tyrimas, parodė, jog veiklos

efektyvumas abiejuose sektoriuose turi panašių aspektų – finansinė sėkmė, procesų našumas, kokybė ir pan. Vienos

tokių mišrių verslo organizacijų veikia atliekų tvarkymo verslo šakoje. Šių įmonių teikiamos viešosios paslaugos yra

atliekų surinkimas ir tvarkymas pagal galiojančius Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos Respublikos teisnius

dokumentus, aplinkos apsaugos įstatymus ir pan., pvz., „Atliekų naudojimo ar šalinimo reglamentas“ (2004; 2011 –

04 -19, Nr. 52 – 2501).

248

Atliekų tvarkymo problemos yra priskiriamos globaliniam lygiui, kurias, kaip teigia Čepinskas,

Jankauskas ir Ubartas (2001) yra pagrįstai neatidėliotinai spręstinos aplinkosaugos problemos. Taip yra todėl, jog

nuolatos augantis planetos gyventojų skaičius su taip pat didėjančiais poreikiais reikalauja į gamybos ciklą įtraukti

vis daugiau išteklių.

Atliekų vadybos tikslas yra aplinkos saugojimas bei išteklių tausojimas (Staniškis, Arbačiauskas, 2003), o

atliekų susidarymas, tvarkymas ir kontrolė yra atliekų veiklos sudedamosios dalys. Kiekvieną veiklą, jos procesus

yra svarbu sistemingai valdyti. Atliekų vadybos proceso elementai yra atliekų surinkimas, transportavimas,

perdirbimas, šalinimas bei minėtųjų operacijų priežiūra (kontrolė) bei po eksploatacinė šalinimo vietų priežiūra

(kontrolė) ateityje galimų taršos padarinių likvidavimui. Šiuos procesu vykdo atliekų tvarkymo paslaugas teikiančios

įmonės, kurių veikla, paremta pagal turimais vidiniais ištekliais ir išorinės aplinkos sąlygomis parengta strategija.

Atliekų tvarkymo problemos mažės tik tada, kai minėtas paslaugas teikiančios įmonės ne tik vykdys savo veiklą, bet

ir domėsis vartotojų poreikiais, nusiskundimais, jų turimais nepatogumais ir kita.

Pažangios ekonomikos šalyse atliekos yra valstybinio reguliavimo priemonių ir rinkos ekonomikos dėsnių

valdoma tam tikra dalis visų panaudojamų medžiagų bei gamybos srautų. I. L. Pepper, C. P. Gerba, H. L. Bruseeau

(2006) teigia, jog atliekos - visa anksčiau ar vėliau pagaminta, parduota, suvartota produkcija, kurią racionaliai

tvarkant galima gauti gerų ekonominių rezultatų. Tam, kad atliekų vadyba būtų efektyvi, reikia remtis kiekvienoje

ES šalyje sukurtais atliekų tvarkymo planais (Masters, 1997). Rengiant atliekų tvarkymo planus yra svarbu

atsižvelgti į juridinę bei ekonominę atliekų tvarkymo aplinką (Čepinskas, Jankauskas, Ubartas, 2001).

Strateginis planavimas yra strateginio valdymo dalis. Anot J. D. Hunger ir T. L. Wheel (2007), strateginis

valdymas yra valdymo sprendimų ir veiksmų junginys, įtakojantis ilgalaikius įmonės veiksmus. Strateginiame

planavime ir valdyme vienas svarbiausių proceso elementų yra verslo įmonės ir vidinės aplinkos analizė, kuri padeda

parengti efektyvią strategiją (Jucevičius, 1998; Kotler, 2003).

Verslo organizacijai yra svarbus tendencijų ir elementų nustatymas, kurie gali padėti pasiruošti grėsmių ar

galimybių priėmimui. Šiam tikslui yra naudojama PESTLE analizė - padeda nustatyti tendencijas ir tobulinimąsi

šešiose srityse. Taip pat svarbu atlikti vidaus veiksnių analizę - parodo realias įmonės galimybes bei galimas

priemones ir būdus išnaudoti išorinėje aplinkoje atsiradusias galimybes bei įveikti susidariusias grėsmes - įmonės

vidaus profilio analizė (Palubinskas, 1997). Kita svarbi analizė padedanti įvertinti verslo organizacijos pavojus ir

galimybes, numatant įmonės veiklos/procesų caldymo sprendimus konkurencinės rinkos sąlygomis, yra SSGG,

atkreipiant dėmesį į privataus ir visuomeninio sektoriaus sąveiką.

Apibendrinant, galima teigti, jog strateginis planavimas ir valdymas yra sudėtingas, logiškas ir metodiškas

procesas. Juos vykdant yra naudojamasi įvairiais papildomais metodais, siekiant išanalizuoti įmonės išorinę, vidinę

aplinką, nustatant jos stiprybes, turimus išteklius, atskleidžiant galimybes. Atlikus šias analizes galima sukurti

geriausiai įmonę su jos aplinka siejančią strategiją, padedančią mažinti atliekų tvarkymo problemą.

Atliekų tvarkymo įmonės veiklos analizė

Strateginis planavimas yra būdingas ir vienai didžiausių lyderiaujančių atliekų tvarkymo įmonių Lietuvoje

- UAB „Kauno švarai“, todėl, atlikus minėtos įmonės išorinės ir vidinės aplinkos analizę, galima pritaikyti visam

Kauno regiono atliekų tvarkymo verslui. Nuo 2005 metų ši bendrovė ir šešios Kauno apskrities savivaldybės tapo

VŠĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centro dalininkėmis (KRATC, 2012). Nagrinėjamos verslo organizacijos

steigėjas yra Kauno miesto savivaldybės taryba. UAB „Kauno švara“ teikia įvairias su atliekų tvarkymu susijusias

paslaugas Kauno regiono gyventojams. Pagrindinė UAB „Kauno švara“ teikiama paslauga yra buitinių atliekų

surinkimas, presavimas, vežimas ir deponavimas.

UAB „Kauno švaros“ vizijoje atsispindi įmonės noras būti lanksčia, atvira naujoms idėjoms, inovacijoms,

misija - siekis kuo geriau patenkinti visuomenės poreikius. Bendrovės prioritetinis tikslas - švarios aplinkos

puoselėjimas. Vadovaudamasi šiuo tikslu, bendrovės įsipareigojimai visuomenei savo veiklos vykdymą

vadovaujantis LR aplinkos apsaugos ir kitais įstatymais, gerinti aplinkos apsaugos veiksmingumą ir kita.

Tokį UAB „Kauno švara“ strategijos elementų (vizija, misija, tikslai, uždaviniai) suformavimą lėmė šią

verslo organizaciją supanti išorinė bei vidinė aplinka, kurių analizė yra vienas pagrindinių bet kurios įmonės

249

strategijos planavimo proceso sudedamųjų dalių. Yra svarbu išsiaiškinti, kokie išorinės ir vidinės aplinkos veiksniai

lėmė tokią strategiją ir ar ji glaudžiai siejasi su pačia bendrove. Išorinės aplinkos analizei atlikti yra naudojamas

PESTLE analizės metodas, kuris padeda išnagrinėti politinę, ekonominę, socialinę, technologinę, teisinę ir

aplinkosauginę situaciją, įtakojančią verslo organizacijos veiklą.

Politinė ir teisinė aplinka. Politiniai veiksniai nustato verslo organizacijos veiklos reguliavimo ribas,

sukuria teisinius pagrindus, kurie įtakoja UAB „Kauno švara“ veiklą. Politinė – teisinė aplinka daro didžiausią įtaką

nagrinėjamai verslo organizacijai. Pagrindinis atliekų sektorių reglamentuojantis teisnis dokumentas yra „Atliekų

tvarkymo įstatymas“ (LRS, 2012). Atliekų tvarkymo šakai teisinę įtaką daro ne tik valstybės strateginis atliekų

tvarkymo planas, bet ir miestų bei rajonų savivaldybių priimtos atliekų tvarkymo taisyklės, parengti atliekų tvarkymo

planai. Įmonės, kurių veikla yra susijusi su atliekų tvarkymu, rengdamos savo strateginius planus turi atsižvelgti į

minėtus dokumentus. Tarp kitų politinių – teisinių veiksnių galima paminėti sąvartynams keliamus tikslus, jiems

privalomą saugumo užtikrinimą ir pan. (UAB „Kauno švarai“ priklauso Lapių sąvartynas). Teigiamas šios aplinkos

poveikis - šiuo metu egzistuojanti atliekų tvarkymo teisinė sistema leidžia UAB „Kauno švara“ beveik netrukdomai

dirbti šioje rinkoje – dėl laimėtų Kauno miesto ir Kauno rajono savivadybių rengiamų viešųjų konkursų atliekų

tvarkymo darbams atlikti. Iš neigiamų šios aplinkos daromų poveikių galima paminėti tai, jog kadangi UAB „Kauno

švara“ priklauso Kauno m. savivaldybei, kai kurie teisiniai aktai, įstatymai užkerta kelią tolimesnei sėkmingai

veiklos plėtrai (viešųjų pirkimų sąlygos, reklamos traktavimo aspektai ir pan.).

Ekonominė aplinka. Atliekų tvarkymo verslą ekonominė aplinka įtakoja mažiau nei politinė – teisinė

aplinka. Lietuvoje ekonominė situacija yra sudėtinga. Realusis BVP 2012 metais padidėjo 3 proc., o šiais metais

prognozuojama, jog padidės apie 3,1 proc. (LB, 2012). Šie ir kiti rodikliai daro įtaką Vyriausybės biudžetui, iš kurio

yra skiriami įvairūs asignavimai miestų bei rajonų savivaldybėms. Didžiausias šios aplinkos poveikis pasireiškia per

sumažėjantį aptarnaujamų savivaldybių užsakymus. Taip pat ekonominei aplinkai priskiriami veiksniai: kaip

transporto, žaliavų išlaidos ir pan. Prastėjant gyventojų materialinei padėčiai mažinama konteinerių talpa – sumažėja

išvežimo kaina klientui, tačiau tuo pat metu įmonė netenka dalies pajamų.

Socialinė – kultūrinė aplinka. Šios aplinkos veiksniai daro netiesioginį stiprų poveikį verslo

organizacijos veiksmams. Remiantis 2012 metų rugpjūtį TNS LT atlikto tyrimo duomenimis, 90,4 proc. Lietuvos

gyventojų teigia, jog yra svarbu verslo socialinė atsakomybė (DMN inf., 2012). Būdama socialiai atsakinga įmone,

UAB „Kauno švara“ vykdo aplinkosauginį švietimą. Didėjant visuomenės norui rūšiuoti atliekas, vyktų rūšiavimo

aikštelių plėtra, didesnis antrinių žaliavų perdirbimas ir pan. Taip pat šiai aplinkai yra priskiriama demografinė

situacija - atlikta penkerių metų analizė rodo, jog UAB „Kauno švara“ aptarnaujamos Kauno regiono dalies

gyventojų demografija neigiama - sumažėjo 10,4 proc. (LST, 2013). Mažėjantis gyventojų skaičius lemia mažėjantį

vartojimą, tuo pačiu mažėja ir atliekų išvežimo paslaugos poreikis.

Technologinė aplinka. Naujesnės, inovatyvesnės technologijos lemia darbo našumą, efektyvumą,

sunaudojamų žaliavų ir energijos kiekio mažinimą bei mažesnę ekologinę taršą. UAB „Kauno švara“ kiekvienais

metais investuoja į naujos technikos ir inventoriaus įsigijimą. 2011 metais investicijoms buvo skirta 3,62 mln., o

2012 metais buvo suplanuota skirti 5,73 mln. litų (UAB „Kauno švara“, 2012). Bendrovė, investuodama į naujų

transporto priemonių pirkimą, mažina kuro sąnaudas, investuodama į naujus konteinerius, sumažina buitinių atliekų

aplinkos taršą bei kita, nuolatos investuojant į kompiuterines sistemas – naujų technologijų diegimas leidžia gerinti

teikiamų paslaugų kokybę, sumažinti paslaugos kaštus, sklandžiau bendrauti su klientais, tiekėjais.

Gamtinė – ekologinė aplinka. Gamtinė aplinka turi didelę įtaką UAB „Kauno švaros“ veiklai. Taip yra

todėl, jog miesto valymo skyriaus veiklą tiesiogiai įtakoja sezoniškumas, oro sąlygos. Mūsų šalies klimato sąlygos

leidžia UAB „Kauno švarai“ gauti pajamas iš minėtos veiklos visus metus.

Be išorinės aplinkos kiekvieną verslo organizaciją supa ir vidinė aplinka. Verslo organizacijos struktūros,

personalo, finansų bei marketingo vieningumo siekiant tikslo priklauso visa įmonės sėkmė. Vidaus veiksnių analizė

padeda atskleisti įmonės stipriąsias ir silpnąsias puses, kurios lemia tolimesnę verslo organizacijos ateitį bei kuriamą

strategiją.

Verslo organizacijos struktūra. Kaip jau minėta, UAB „Kauno švara“ steigėjas yra Kauno miesto

savivaldybės taryba, kuri skiria septynių asmenų valdybą – aukščiausią bendrovės valdymo organą. Ji tvirtina

250

administracijos ir įmonės valdymo struktūrą bei kitus įmonės nuostatus. Visi svarbūs su bendrovės veikla susiję

klausimai turi būti sprendžiami valdyboje.

Personalas. Žmogiškieji ištekliai yra svarbūs visoms verslo organizacijoms, nes jo dėka yra realizuojama

ir valdoma veikla. UAB „Kauno švara“ nėra aktyviai vykdomi struktūriniai, valdymo pokyčiai, tačiau ši bendrovė

toliau puoselėja per kelis dešimtmečius susiformavusią šios verslo organizacijos kultūrą. Išanalizavus trejų metų

vidutinį darbuotojų skaičių galima teigti, jog jis padidėjo 16 darbuotojų ir 2012 metų duomenimis šioje bendrovėje

dirbo 472 darbuotojai (UAB „Kauno švara“, 2012). Darbuotojų kaita beveik visuose skyriuose yra nedidelė, yra

išdirbusių po 35 metus, todėl galima teigti, jog šios įmonės darbuotojai yra ne tik lojalūs, bet ir gerai išmanantys

dirbamą darbą. Atliekų tvarkymo skyriuje darbuotojų kaita yra didžiausia – per metus vidutiniškai yra 30 žmonių

kaita. Tokia šio skyriaus darbuotojų dinamika neigiamai veikia įmonę – daugiau lėšų tenka skirti socialinėms

išmokoms (UAB „Kauno švara“, 2012).

Finansiniai ištekliai. Finansiniai ištekliai yra reikalingi įgyvendinti sukurtus įmonės planus, įsigyjant

naujas technologijas bei kita. UAB „Kauno švaros“ atveju yra svarbu atkreipti dėmesį, jog viena šios įmonės misijų

yra viešojo intereso užtikrinimas, todėl įmonė vykdo ir nepelningas veiklas, pvz., miesto tvarkymo skyrius (2010

metais patyrė 792 tūkst. litų nuostolį, o kitais metasi jo pelnas siekė tik 246 tūkst. litų).Visą įmonės įstatinį kapitalą

sudaro 19296 paprastųjų akcijų, vienos akcijos nominali vertė - 1000 litų. Palyginus UAB „Kauno švara“ 2011 m.

su 2010 m. rezultatus pastebima, jog veiklos pelnas sumažėjo 1642 tūkst. litų. Šį sumažėjimą lėmė sumažėjusios

buitinių atliekų surinkimo pajamos, nes sumažėjo įkainiai, išaugo kuro kainos. 2010 metais miesto tvarkymo skyrius

patyrė 792 tūkst. litų nuostolį, tačiau 2011 metais buvo gauta 246 tūkst. litų pelno už miesto tvarkymą. Atliekų

tvarkymo skyrius analizuojamais metais uždirbdavo pelną ir dengdavo bendrovės kitose veiklose gautus nuostolius,

todėl galima teigti, jog tai yra pelningiausia bendrovės vykdoma veikla.

Rinkodara. UAB „Kauno švara teikiamų paslaugų asortimentas yra platus: surenka, presuoja, veža

buitines atliekas; valo miesto gatves ir teritorijas; surenka, rūšiuoja, antrines žaliavas ir smulkina medines pakuotes

bei kita (UAB „Kauno švara“ įstatai, 2013). Norint didinti parduodamų paslaugų kiekį bei plėsti klientų ratą yra labai

svarbu rėmimo priemonių panaudojimas. Išanalizavus penkerių metų UAB „Kauno švara“ išlaidų struktūrą, galima

teigti, jog nėra pakankamai skiriama lėšų rėmimo priemonėms. Taip yra todėl, jog analizuojama verslo organizacija

Kauno regione dirba laimėjusi Kauno miesti ir Kauno rajono rengiamus atliekų tvarkymo darbų konkursus. Dėl

minėtos priežasties nėra vykdoma paslaugų pardavimo skatinimo programos, nes atliekų tvarkymo paslauga yra

privaloma visiems šalies gyventojams (UAB „Kauno švara“, 2012). Konkurencingos kainos yra taikomos

juridiniams asmenims, bet nėra taikomos teikiant buitinių atliekų tvarkymo paslaugas gyventojams, jų kainas tvirtina

Kauno miesto Taryba. UAB „Kauno švaros“ atliekų surinkimo sistema Kauno mieste yra gerai išvystyta, todėl yra

mažesni transporto kaštai ir tai užtikrina mažesnes paslaugos kainas klientams (UAB „Kauno švara“ metinis

pranešimas, 2012).

Išnagrinėjus UAB „Kauno švara“ išorinę ir vidinę aplinkas, galime atlikti SSGG analizę, kuri padės

apibrėžti analizuojamos bendrovės stipriąsias, silpnąsias savybes, palankias galimybes ir galimas grėsmes. SSGG

analizė atskleidžia realias bedrovės galimybes kovoti su įvairiomis kliūtimis, kurias lemia išorės veiksniai, padeda

numatyti iškeltų tikslų siekimo būdus, leidžia įvertinti jų alternatyvas bei parinkti tinkamiausią (1 lentelė).

1 lentelė. UAB „Kauno švara“ SSGG analizė (sudaryta autorės pagal UAB „Kauno švara, 2012)

STIPRYBĖS SILPNYBĖS

Lyderio pozicija Kauno regione

Pakankami finansiniai ištekliai

Patyrę, kvalifikuoti, lojalūs darbuotojai

Ilgametė patirtis

Platus teikiamų paslaugų asortimentas

Veikia ISO standartų sistema

Neskiriama lėšų reklamai

Nelanksti kainodaros sistema

Nėra marketingo plano

Įstatymiškai reglamentuotas didelę dalį informacijos tiekti

viešai

Ilgas svarbių priėmimų kelias

251

Organizacinės kultūros, tradicijų išsaugojimas

Išvystytas atliekų surinkimo ir perkrovimo stočių tinklas

Mažas lankstumas įsigyjant prekes, žaliavas dėl privalomų

viešųjų pirkimų sistemos

GALIMYBĖS GRĖSMĖS

Naujų technologijų diegimas, įrenginių įsigijimas

Paslaugų rinkos plėtra

Vykdyti naujas atliekų tvarkymo veiklas (deginimas energijos

gavimui ir pan.)

ES lėšų įgyvendinant įvairius projektus panaudojimas

Komercinėms įmonėms teikiamų paslaugų plėtra

Aštri konkurencija

Didėjantys ES aplinkosauginiai reikalavimai

Pasaulinis kuro kainų augimas

Nepalankūs demografiniai veiksniai

Negerėjanti Kauno m. savivaldybės ir gyventojų ekonominė

situacija

Atlikus SSGG analizę galima matyti, jog UAB „Kauno švara“ turi užimtas stiprias atliekų tvarkymo

verslo pozicijas Kauno regione, o tam tikri ekonominiai, teisiniai – politiniai pokyčiai gali tapti skatinančiomis

pokyčius varančiomis jėgomis. Pasinaudojant minėtais aspektais galima tobulinti bei kurti teikiamas paslaugas,

taikant technikos, mokslo naujoves, inovacijas, kurios, apibendrinus galima teigti, jog padės siekiant mažinti atliekų

tvarkymo problemą Kauno regione.

Išvados

1. Strateginiai planai yra orientacija į galutinį tikslą, efektyviai panaudojant įvairius turimus resursus, kuriems

nustayti yra naudojamas įvairūs išorinės ir vidinės aplinkos analizės metodai.

2. Atlikus PESTLE, vidinio portfelio ir SSGG analizes galima teigti, jog UAB „Kauno švara“ turi užimtas

stiprias atliekų tvarkymo verslo pozicijas Kauno regione. Ši verslo organizacija užima pakankamai stiprią padėti

atliekų tvarkymo rinkoje, tačiau reikėtų stiprinti užimamas pozicijas teritorijų tvarkymo srityje.

Naudota literatūra

1. ANDREWS, K, R. 1969. Towards profesionalism in business management// Harward business review. N. Y.: Emerald.

ISSN 0025 - 1747

2. Atliekų naudojimo ar šalinimo reglamentas. 2004; 2011 – 04 -19, Nr. 52 – 2501

3. BARUCH, Y.; RAMALHO, N. 2006. Communalities and Distinction in the Measurement of Organizational

Performance and Effectiveness Across For - Profit and Non-profit Sectors. Non-profit and Voluntary Sector Quarterly. 35(1)

4. ČASAS, R. 1998. Konkuravimo strategijos teorinis pagrindimas// Marketingo teorijos ir metodai Lietuvoje: mokslinės

– praktinės konferencijos medžiaga. Kaunas: Technologija. ISSN 1392 - 1649

5. ČEPINSKAS, J.; JANKAUSKAS, A.; UBARTAS, M. 2001. Racionalaus atliekų valdymo prielaidos// Aplinkos

tyrimai, inžinerija ir vadyba. Kaunas: Nr. 1 (15)

6. DAVIES, W. 2000. Understanding strategy// strategy and leadership. N. Y.: Emerald, vol. 25, No. 5. ISNN 1087 -

8572

7. DMN INF. 2012. Apklausa: socialiai atsakingas verslas turi rūpintis žmogumi. Inetaktyvus [žiūrėta 2012-02-12].

Prieiga per internetą: http://www.diena.lt/naujienos/lietuva/apklausa-socialiai-atsakingas-verslas-turi-rupintis-zmogumi-

453266

8. HUNGER, J., D.; WHEEL, T., L. 2007. Strategic management and business policy. Harlow: Hall. ISBN 9 – 780132 –

323 - 468

9. JUCEVIČIUS, R. 1998. Strateginis organizacijų vystymas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras

10. KRATC. 2012. Apie mus. Inetaktyvus [žiūrėta 2013-02-03]. Prieiga per internetą: http://www.kaunoratc.lt/?LT=apie-

mus

252

11. KVEDARAVIČIUS, J.; MALINAUSKAS, Ž. 2008. Laikas ir vadyba// Mokslo darbai. Kaunas: Vytauto Didžiojo

universitetas. Nr. 15 (4). ISSN 1822 - 6760

12. KOTLER, P. 2003. Marketing mangement. Eleventh edition. N. J.: Pearson education

13. LIETUVOS BANKAS. 2012. Finansinio stabilumo apžvalga.

14. LIETUVOS BANKAS. 2012. Lietuvos ekonomikos apžvalga.

15. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS. 2012. Atliekų tvarkymo įstatymas. Inetaktyvus [žiūrėta 2012-12-13]. Prieiga per

internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=259452

16. LIETUVOS STATISTIKOS DEPARTAMENTAS. 2013. Gyventojų skaičius metų padžioje. Inetaktyvus [žiūrėta 2013-

02-03]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280

17. MASTERS, G., M. 1997. Introduction to environmental engineering and science. Prentice Hall. USA

18. PALUBINSKAS, G., T. 1997. Strateginio planavimo procesas. Kaunas: Technologijos

19. PEPPER, I., L.; GERBA, C., P.; BRUSEEAU, M., L. 2006. Environmental and pollution sciense. Academic Press:

Elsevier

20. „UAB „Kauno švara“ metinė ataskaita. 2012

Summary

Waste management business perspectives of Kaunas regional analysis

In today's world market is constantly evolving, it hosts a variety of changes faced by every business organization. In order to

remain competitive and not lose and attract customers, it has to maintain a level of potential to help the company as soon as

possible and to better adapt and acquire new skills and develop the skills needed to tame the unpredictable changes in the

environment, which affect both the various internal and external factors. These factors have a significant impact on the

functioning of the waste management business, one of the main goals for the global waste problem reduction.

Mokslinio darbo vadovas: prof. dr. Rimantas Dapkus (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280

253

REKREACINĖS ŽIRGININKYSTĖS PLĖTROS GALIMYBĖS

LIETUVOJE

Gintarė Saveikaitė


Įvadas

Žirgininkystė – tai svarbi regionų plėtros priemonė. Lietuvoje, turinčioje gilias žirgininkystės tradicijas,

žirgai aktyviai panaudojami reakreacinės žirgininkystės veiklos srityse – žirgynų lankytojai noriai mokosi jodinėti,

jodinėja, dalyvauja žygiuose su žirgais ir pan. Be to skirtinguose šalies regionuose organizuojamos kasmetinės

žirgininkystės šventės į regionus pritraukia daug užsienio ir vietos žirgų mylėtojų, kurie aktyviai naudojasi

žirgininkystės sektoriaus teikiamomis paslaugomis.

Šalies žirgininkystės sektoriaus įvaizdį, žirgynų lankytojų srautų dydį ir stabilumą tiesiogiai lemia žirgynų

paslaugų įvairovė, jų patrauklumas ir konkurencingymas. Rekreacinės žirgininkystės paslaugų plėtros bei įvairovės

skatinimui ypač aktuali žirgininkystės infrastruktūros būklė bei jos vystymas.

Siekiant patenkinti rekreacinės žirgininkystės paslaugų vartotojų ir privataus verslo lūkesčius, sėkmingai

konkuruoti tarptautinėse rinkose bei kartu formuoti patrauklų Lietuvos įvaizdį žirgynų paslaugų srityje, būtina plėsti

esamos žirgininkystės infrastruktūros spektrą, daugiau išnaudoti tokias rekreacinės žirgininkystės verslo galimybes,

kaip hipoterapijos, hipodromų ir papildomų paslaugų vystymas ir plėtra.

Mokslinėje literatūroje pateikiama rekreacijos ir žirgininkystės sąvoka, analizuojama žirgynų veikla,

sportinė žirgininkystė, tačiau mažai dėmesio skiriama rekreacinės žirgininkystės plėtros galimybėms išsiaiškinti.

Rekreacinė žirgininkystė nagrinėjama bendra paslaugų ekonomikos ir turizmo prasme, mokslinių darbų ar studijų

rekreacinės žirgininkystės plėtros galimybės temos stokojama. Rekreacinės žirgininkystės temą daugiausia nagrinėjo

užsienio autoriai: M. Bruch (2012), R. L. Räbinä (2010), G. Helgadóttir (2005), C. Ollenburg (2008). Rekreacijos

tema nagrinėjo šie lietuvių autoriai: P. Grecevičius (2005), E. Vitkienė (2001). Galime daryti išvadą, kad rekreacinės

žirgininkytės plėtros krypčių tema nėra plačiai išanalizuota, ir tai patvirtina šios temos nagrinėjimo aktualumą.

Tyrimo objektas – rekreacinės žirgininkystės verslas.

Tyrimo tikslas – išanalizavus žirgininkystės verlo ypatumus bei būklę įvardinti rekreacinės žirgininkystės

plėtros galimybes.


1. Atskleisti žirgininkystės verslo ypatumus;

2. Įvertinti rekreacinės žirgininkystės būklę Lietuvoje;

3. Įvardyti rekreacinės žirgininkystės plėtros galimybes.

Tyrimų metodika. Mokslinės literatūros, statistinių duomenų analizė ir sisteminimas.

Tyrimo rezultatai

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad žirgininkystė yra labiausiai orientuota į su žirgais susijusio sporto ir

rekreacinių pramogų tiekimą M. Bruch (2012), R. L. Räbinä (2010) teigia, kad sportas – tai leidžiantys

pasimankštinti bei malonumą teikiantys žaidimai ir kita veikla, dažnai susijusi su varžybomis. Plačiąja prasme tai

visos lenktynių rūšys, žirgų sportas ir kamuoliu, vietinės žirgų varžybos, trikovės jojimas, visų formų medžioklė,

važiavimas kinkiniais, kliūtinis jojimas, išjodinėjimas, ilgų distancijų jojimas, kariniai konkursai, dailusis jojimas,

“western“ stiliaus jojimas ir t.t. R.L. Räbinä (2010), G. Helgadóttir (2005), C. Ollenburg (2008) savo darbuose teigia,

kad rekreacija – tai proto ir kūno atgaivinimas užsiimant pramogine veikla, pavyzdžiui: lengvas pasijodinėjimas,

paprastai gamtoje, o ne uždaroje arenoje, jojimo pamokos, žirgų auginimas, lenktynių ir parodų stebėjimas,

dalyvavimas kitoje su žirgais susijusioje kultūrinėje veikloje bei paprastas slampinėjimas, krapštymasis apie žirgus ir

ponius.

254

Daugelio autorių nuomone, tam, kad pasisektų, žirgininkystės veikloje reikia keturių dalykų. J. H. Brown

(2001) ir M. Bruch (2012) nuomone reikia stabilumo (ir kartu gebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančios paklausos),

vadovavimo su aiškia vizija, gero įvaizdžio visuomenės akyse bei politinės paramos. Tačiau Thom ir Ritz (2004)

nuomone, norint veikti pelningai būtina išsamiai planuoti bei analizuoti sąnaudas, riziką ir pasekmes.

Žirgininkystė gali būti padalinta į sektorius, kurių kiekvienas susijęs su konkrečia veikla. J. H. Brown

(2001) žirgininkystę padalina į tris pagrindinius sektorius: sportą, lenktynes ir rekreaciją. Šalia jų išskiria ketvirtą

paslaugų sektorių, apimantį šalutinę su žirgais susijusią veiklą, kurioje dalyvauja veterinarai, maisto prekybininkai ir

t.t. Verslo pagrindas yra žaliavų ir paslaugų tiekimas. C. Ollenburg (2008) išskiria žirginikystės verslą įtakojančius

išorės faktorius, tai: visuomenės nuomonė, politika, įstatymai, gamta. Tai pavaizduota 1 paveiksle.

1 pav. Žirgininkystės schema, vaizduojanti jos tris pagrindinius sektorius ir ketvirtą paslaugų sektorių (J. H. Brown

(2001), C. Ollenburg (2008))

Visame pasaulyje žirginis sportas yra viena iš aukščiausią pridėtinę vertę sukuriančių sporto šakų. O

hipodromų paslaugų verslo sektorius yra savotiškas multiplikatorius, kurį lydi ilga sektorių aptarnaujančių

ekonominių veiklų grandinė, dėl ko labai išauga sektoriaus sukuriama pridėtinė vertė.

Pasaulyje hipodromų veiklos ekonominio indėlio svarba yra neginčytinai pripažįstama. Tačiau skirtingose

šalyse hipodromuose organizuojamų renginių skaičius bei lažybų apimtys labai skiriasi. Skirtumus sąlygoja ne

vienoda laimėjimų paskirstymo, laimėjimų apmokestinimo, mokesčių politika, skirtingi lažybų organizavimo būdai

bei daugelis kitų veiksnių. Skirtumai tarp valstybių yra esminiai, todėl susiduriama su skirtingų valstybių statistinių

duomenų palyginamumo problema.

Pagal Tarptautinės žirgų lenktynių federacijos (International Federation of Horse racing Authorities)

duomenis, 2008 metais pasaulyje hipodromuose buvo suorganizuota per 270 tūkst. žirgų lenktynių (skaičiuojamos

lygiosios lenktynės, lenktynės su kliūtimis bei ristūnų lenktynės), t.y. vidutiniškai po 740 varžybų kiekvieną dieną. Iš

jų apie 20 proc. varžybų įvyko Europoje, apie 52 proc. varžybų - Amerikoje, apie 25 proc. varžybų – Australijoje ir

Azijoje, apie 3 proc. varžybų – Afrikoje.

Daugiausia hipodromų yra Australijoje (446 hipodromai), Prancūzijoje (249 hipodromai), JAV (180

hipodromų) ir Didžiojoje Britanijoje (59 hipodromai). Airijoje veikia 27 hipodromai, Čekijoje – 15 hipodromų,

Slovakijoje – 5 hipodromai.

Žvelgiant į Lietuvos situaciją Lietuva turi senas žirgininkystės tradicijas: lietuviškas žirgų veisles, žirgynus,

žirgų bėgimo takus, hipodromų infrastruktūrą bei žirgų sportinius renginius. Lietuvoje užregistruotos 44 žirgų

255

veislės. Svarbus uždavinys arklių veislininkystėje yra Lietuvoje sukurtų arklių veislių genofondo, kuris šiuo metu yra

pavojingoje situacijoje, išsaugojimas. Perspektyvoje vietinės arklių veislės šalies viduje galėtų būti naudojamos

veislei, darbui, sporto mokyklose, turizmo, pramogų versle, hipoterapijai. Kaip eksporto prekė – veislei, pramogai,

mėsai (Lietuvos hipodromų plėtros programa).

Augant susidomėjimui žirginiu sportu, kaip aktyvia laisvalaikio praleidimo forma, patrauklia turizmo

kryptimi, auga ir žirgininkyste užsiimančių juridinių asmenų skaičius, į ją vis daugiau lėšų investuojant privatiems

asmenims. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 76 žirgininkyste užsiimantys juridiniai asmenys, centrai, klubai. Iš jų yra 3

Lietuvos valstybei priklausantys žirgynai, 54 arklių veislynai, 19 žirginio sporto klubų, centrų, mokyklų. Palyginimui

Norvegijoje yra 960 žirginio sporto klubų, taigi Lietuvoje tokių klubų ir žirgynų yra labai mažai.

Lietuvoje yra palankios rekreacinės sąlygos, leidžiančios plėtoti rekreacinės žirgininkystės verslą. Lietuvos

Respublikos žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuvos rekreacinis potencialas, tinkamas rekreacinei

žirgininkystei, bei rekreacinės žirgininkystės paslaugų plėtrai, yra itin įvairus – jį sudaro žirgynai, jojimo centrai,

mokyklos, klubai, gamtiniai resursai bei kaimo turizmo sodybos. Rekreacinei žirgininkystei svarbu išlikę

nacionalinės žirgų veislės, su žirgų auginimu susijusios tradicijos.

E. Vitkienė (2001) ir P. Grecevičius (2005) teigia, kad Lietuvoje išskiriamos tokios būdingiausios

rekreacinės formos:

bendrasis poilsiavimas – stacionarus poilsis specialiose patalpose, stovyklavimas su nakvyne ir be

nakvynės, maudymasis, irstymasis, pasivaikščiojimas, pasivažinėjimas, slidinėjimas, čiuožimas;

pažintinė rekreacija – ekskursijos, pažintiniai žygiai pėsčiomis, vandens pėsčiųjų, dviračių, slidžių,

automobilių turizmas;

pramoginė rekreacija – savaitgalio pramogos, masiniai renginiai, pasivaikščiojimas ir pasivažinėjimas

atraktyviomis vietomis;

gydomoji rekreacija – profilaktinis gydymas, sanatorinis gydymas, gydomasis pasivaikščiojimas;

sportinė rekreacija – sportiniai žaidimai, buriavimas, irklavimas, plaukiojimas vandens motorinėmis

priemonėmis, vandens slidės, povandeninis plaukiojimas;

profesionali rekreacija – kompetencijų ugdymas, įvairūs mokymai;

verslinė rekreacija – grybavimas, uogavimas, riešutavimas, žvejyba, medžioklė, sodininkystė.

Remiantis Vitkienės ir Grecevičiaus išskirtomis rekreacinėmis formomis galima sudaryti rekreacinės

žirgininkystės plėtros modelį (2 pav.). Taigi, rekreacinė žirgininkystė gali būti plėtojama: gydomojoje rekracijoje,

sportinėje rekreacijoje, pramoginėje rekreacijoje ir profesionalioje rekreacijoje.

2 pav. Rekreacinės žirgininkystės plėtros galimybių modelis (sudaryta autorės)

Rekreacinė

žirgininkystė

256

Visos modelyje įvardintos rekreacinės žirgininkystės formos yra tarpusvyje glaudžiai susijusios. Rekreacinė

žirgininkystė gali būti plėtojama kaimo turizme,o hipodromų plėtra gali būti vystoma kaip savitas kaimo verslas,

kuris sutraukia didelius lankytojų (tiek vietos, tiek iš užsienio) srautus, kurie aktyviai naudojasi ir kitomis kaimo

turizmo, rekreacinės žirgininkystės bei su šiomis veiklomis susijusiomis paslaugomis. Nors Lietuvoje hipoterapija ir

terapinis jojimas, kaip terapijos metodas, nėra įteisinta, ji veikia tik iniciatyvių žmonių dėka. Hipoterapeuto

licenciją kinezaterapeutai gali įgyti kaimyninėse šalyse: Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje (pastarojoje

hiporerapija įteisinta prieš 20 metų), tačiau negaudami juridinio, finansinio, organizacinio, profesinio palaikymo,

terapija užsiima neformaliai. Vis dėlto ši ugdomoji, reabilituojanti veikla neįgaliems vaikams yra vykdoma keliuose

Lietuvos žirginio sporto centruose: Utenoje, Šiauliuose, Birštone, Marijampolėje,Vilniaus rajone. Vis dėlto siekiant

plėtoti hipoterapiją tiek kiekybine, tiek kokybine prasme šiai privačiai iniciatyvai būtina valstybės parama. Ši parama

padėtų sukurti tinkamą finansinę bazę plėtoti hipoterapiją Lietuvoje.

Išvados

1. Žirgininkystė gali būti suskirstytas į tris pagrindinius sektorius: sportą, lenktynes ir rekreaciją ir šalia jų

išskiria ketvirtą paslaugų sektorių, apimantį šalutinę su žirgais susijusią veiklą, kurioje dalyvauja

veterinarai, maisto prekybininkai ir t.t.

2. Lietuvos rekreacinis potencialas, tinkamas rekreacinei žirgininkystei, bei rekreacinės žirgininkystės

paslaugų plėtrai, yra itin įvairus – jį sudaro žirgynai, jojimo centrai, mokyklos, klubai, gamtiniai resursai

bei kaimo turizmo sodybos. Rekreacinei žirgininkystei svarbu išlikę nacionalinės žirgų veislės, su žirgų

auginimu susijusios tradicijos.

3. Pasaulyje rekreacinė žirgininkystė yra plačiai išplėtota yra daug veikiančių modernių žirgynų, jojimo klubų

ir teikiančių įvairias rekreacinės žirgininkystės paslaugas. O Lietuvoje jaučiamas didelis rekreacinės

žirgininkystės infrastruktūros trūkumas, tačiau mūsų šalies turimi gamtiniai ir rekreaciniai ištekliai yra

palankūs rekreacinės žirgininkystės plėtrai. Rekreacinė žirgininkystė gali būti plėtojama: gydomojoje

rekracijoje, sportinėje rekreacijoje, pramoginėje rekreacijoje ir profesionalioje rekreacijoje.

Naudota literatūra

1. BROWN, J., H. 2001. Horse Business Management: Managing a Successful Yard. Third Edition.

2. BRUCH, M. 2012. Motivation of equestrian tourists to travel to horse – based event: an analysis of the Landsmot in Iceland.

International Business with International Tourism Management at Heidelberg International Business Academy.

3. GRECEVIČIUS, P. 2005. Rekreacijos specialistų rengimo sistemos optimizavimo Klaipėdos regione strategijos matmenys. Iš

Tiltai: mokslo darbai. KTU. 4 (33).

4. HELGADOTTIR, G. 2006. The Culture of Horsemanship and Horse-Based Tourism in Iceland. Vol. 9, No. 6.

5. LIETUVOS HIPODROMŲ PLĖTROS 2009 – 2013 METŲ PROGRAMA. [interaktyvus]. 2012. [žiūrėta 2012 gruodžio 20

d.]. Prieiga per internetą: < http://www.zum.lt/documents/isakymu-priedai/090617-3D-440-4-294.pdf>

6. LIETUVOS HIPODROMŲ PLĖTROS STUDIJA. Galutinė ataskaita. Parengė: UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“.

2008.

7. MARGARET, J., DANIELS, PH., D, WILLIAM, C. NORMAN. 2005. Motivations of equestrian tourists: an analysis of

thecolonial cup races. Journal of Sport Tourism 10(3).

8. NEĮGALIŲJŲ JOJIMO ASOCIACIJA. Jojimo terapija. [interaktyvus]. 2012. [žiūrėta 2012 gruodžio 23 d.]. Priega per

internetą: < http://www.nja.lt/terapinis-jojimas.html>

9. NHELGADO, G., RGSIGURDARDO, I. 2008. Horse-based Tourism: Community, Quality and Disinterest in Economic

Value. Scandinavian Journal of Hospitality and Tourism. Vol. 8, No.2.

10. OLLENBURG, C. 2008. Worldwide Structure of the Equestrian Tourism Sector. Journal of Ecotourism. Vol 4 No 1.

11. PRANULIS, V.; PAJUODIS, A.; URBONAVIČIUS, S.; VIRVILAITĖ, R. 2000. Marketing (Marketingas). Vilnius: The

Baltic Press.

12. RABINA, R., L. 2010. Benchmarking Finnish and Irish Equestrian Tourism. Kajaani University of Applied Sciences.

http://www.zum.lt/documents/isakymu-priedai/090617-3D-440-4-294.pdf

http://www.nja.lt/terapinis-jojimas.html

257

13. VITKIENĖ, E. 2001. Visuomenės rekreacija, kaip socialinis – ekonominis reiškinys. Iš: Tiltai: mokslo darbai. KTU. T. 3

(16).

14. ZABRISKIE, R. B.; LUNDBERG, N. R.; GROFF, D. G. 2005. Quality of life and identity: the benefits of a community-based

therapeutic recreation and adaptive sports program. Therapeutic Recreation Journal. Vol. 39 No. 3.

Sumarry

Recreational conditions for the development of recreational horse business is favorable in Lithuania. Lithuania recreational

potential, suitable for recreational horse riding, horse riding and recreational services development is extremely varied - it consists

of stud farms, equestrian centers, schools, clubs, natural resources and rural tourism. However, not all other popular recreational

horse riding, in Lithuania, has been successfully developed.

The aim - to analyze the horse business features and condition and to provide recreational opportunities for the development of

horse breeding.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

258

ŽEMĖS ŪKIO TECHNIKA PREKIAUJANČIŲ ĮMONIŲ ĮVAIZDŽIO

FORMAVIMO MODELIS

Renata Usevičiūtė


Įvadas

Viena iš perspektyvesnių ekonominių veiklų Lietuvoje, galinčių daryti įtaką šalies ekonomikai, - žemės

ūkio sektorius. Naši moderni technika ir geri ūkio veiklos rezultatai – labai susiję dalykai. Pažangių gamybos

technologijų taikymas, darbo našumo didinimas ir produkcijos kokybės gerinimas yra svarbiausi žemės ūkio svertai

konkurencinėje rinkoje. Įmonės, aprūpinančios ūkininkų technikos parką naujomis ir moderniomis mašinomis bei

įranga, atlieka svarbų vaidmenį žemės ūkio sektoriuje. Šimtus tūkstančių litų kainuojančius žemės ūkio agregatus

parduodančioms įmonėms problema tampa palankaus įvaizdžio formavimas ir veiklos sėkmė iš esmės priklauso nuo

jų įvaizdžio ir suinteresuotųjų asmenų paplitusios nuomonės apie parduodamus produktus ir teikiamų paslaugų

kokybę.

Tyrimo tikslas – parengti žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio formavimo modelį.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinę ir specialiąją literatūrą įvaizdžio formavimo tematika;

2. Ištyrinėjus mokslininkų pateiktus įvaizdžio formavimo modelius, parengti teorinį žemės ūkio

technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio formavimo modelį.

Tyrimo objektas – žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio formavimas.

Tyrimo metodika: rengiant straipsnį, buvo atliekama mokslinės literatūros analizė bei sintezė.

Išanalizuoti įvairių autorių įmonės įvaizdžio formavimo modeliai, atlikta mokslinės literatūros analizė bei sukurtas

įvaizdžio formavimo modelis, tinkantis žemės ūkio technika prekiaujančioms įmonėms.

Rezultatai

Įmonės įvaizdžio kūrimas - tai vienas iš strateginio valdymo ir marketingo tikslų, tai ne mažiau svarbu,

negu finansinės sferos stabilizavimas, pardavimų rinkos plėtimas ar personalo ugdymas. Įvaizdžio apibrėžimai yra

daugiaprasmiai ir skirtingi, nes yra vertinami iš skirtingų pozicijų, kai yra išryškinami vieni ar kiti aspektai. G.

Dowling (2001), R. Hopenienė (1998), V. Pranulis ir bendraautoriai (2008) įvaizdį apibrėžia kaip visuminį įspūdį

apie organizaciją. B. Gee (1998) formuluodama įvaizdžio sąvoką remiasi apibendrinamaja nuostata ir teigia, jog tai

pagrindinė laimėjimo ar pralaimėjimo versle ir visuomeniniame gyvenime priežastis.

S. Howard (1998) papildo šią nuomonę tvirtindama, jog įmonės įvaizdžio kūrimas yra vienas pagrindinių

įmonės strateginio valdymo tikslų. Daugelis autorių teigia, jog įmonė, turinti gerą įvaizdį, turės ir didesnį

konkurencinį pranašumą to neturinčių įmonių atžvilgiu (Emery, Steidl, 1999; Dowling, 2001; Gioa, 2000; Kotler ir

kt., 2003; Krasauskaitė, 2004; Drūteikienė, 2007). Tai nėra chaotiškas, neplanuojamas reiškinys, priešingai – tai iš

anksto apgalvota, tikslingai planuojama bei sistemingai įgyvendinama strateginė veikla.

Žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio formavimo ypatumus geriausiai padeda analizuoti S.

Krasauskaitės (2004) pateikta įmonės įvaizdžio struktūra, kurią sudaro aštuoni komponentai: prekės įvaizdis,

vartotojo įvaizdis, vidinis įmonės įvaizdis, savininkų ir vadovų įvaizdis, personalo įvaizdis, vizualinis organizacijo

įvaizdis, verslo įvaizdis ir socialinis įmonės įvaizdis. Įmonės įvaizdžio struktūros lygis tiesiogiai veikia aukštesnįjį

lygį rangavimo principu.

Produkto įvaizdis. Jį sudaro žmonių įspūdis prekės charakteristikų atžvilgiu, kuriose išskiriama funkcinė

prekės vertė (pagrindinė nauda, kurią teikia prekė, bei papildomos paslaugos) (Gee, 1998; Dowling, 2001; Kotler,

259

2003; Krasauskaitė, 2004). Darbo autorės teigimu, svarbų vaidmenį žemės ūkio technikos prekybos sferoje atlieka

šios papildomos paslaugos: servisas, sezoninės patikros, technikos nuoma, technikos atpirkimas, atsarginių detalių

tiekimas. Kadangi šiame darbe yra formuojamas įmonių įvaizdis, kurios parduoda žemės ūkio techniką, todėl pats

produktas tampa vienu iš svarbiausių įvaizdžio formavimo instrumentų.

VEIKSNIAI

SU

DE

DA

MO

SIO

S D

AL

YS

Produkto

įvaizdis

Funkcinė

produkto

vertė

Papildomos

paslaugos

Vartotojo

įvaizdis

Vartotojo

gyvenimo

stilius

Vartotojo

statusas

visuomenėje

Vartotojo

charakteris

Vidinis

įvaizdis

Organizacijos

kultūra

Soc-

psichologinis

kolektyvo

klimatas

Darbo

santykių

struktūra

Vadovo

įvaizdis

Verbalinės ir

neverbalinės

elgsenos

ypatumai

Išvaizda

Socialinis

demografini

s statusas

Psichologinės

charakteristikos

Personalo

įvaizdis

Personalo

kompetencija

Socialinės

demografinės

charakteristikos

Personalo

kultūra

Vizualusis

įvaizdis

Architektūra,

interjero

dizainas

Personalo

išvaizda

Firminio

stiliaus

elementai

Verslo

įvaizdis

Verslo

reputacija

Verslo

aktyvumo

rodikliai

Socialinis

įvaizdis

Socialiniai

organizacijos

veiklos

aspektai

1 pav. Įmonės įvaizdžio struktūra (Krasauskaitė, 2004)

Vartotojų įvaizdis. Gyvenimo būdas, vertybinės orientacijos, interesai, asmeniniai poreikiai, socialinės

pozicijos parodo visuomeninę vartotojo padėtį, kuri atspindi jo įvaizdį ir požiūrį į prekę (Krasauskaitė, 2004). Darbo

autorė teigia, jog naujos žemės ūkio technikos pirkėjai – žemės ūkio verslo subjektai, dažniausiai įsikūrę kaimo

vietovėse, generuojantys aukštas pajamas, prieš įsigydami naują mašiną, vadovaujasi kitų ūkininkų patirtimi ir

rekomendacijomis, seka naujausias žemės ūkio technikos tendencijas.

Įmonės vidinis įvaizdis. Tai visų joje dirbančiųjų nuomonė apie įmonę. Vidinis įvaizdis suformuoja

informaciją apie įmonę ir jos veiklą ir siunčia įvairioms auditorijoms už jos ribų (Gregory, 1998). Darbo autorės

nuomone, šis įvaizdžio komponentas yra svarbus, nes darnus, komandinis kolektyvas, lojalūs darbuotojai lemia

verslo sėkmę, o nepalanki vidinė įmonės atmosfera greitai pasiekia konkurentus, kurie operatyviai geba pasinaudoti

situacija ir įvykius nukreipti sau naudinga linkme (pervilioti klientus, darbuotojus).

260

Vadovo įvaizdis yra reikšmingas, kadangi jis atstovauja įmonę tarp įvairių visuomenės grupių

(Krasauskaitė, 2004; Pranulis ir kt., 2008). Autorė pritaria šiam teiginiui ir priduria, jog autoritetingi įmonių vadovai

daro įtaką ne tik visuomenei, partnerias ar klientams, bet ir savo darbuotojams, kurie vadovaujasi jo nuostatomis ir

požiūriu. Jei vadovas tinkamai reprezentuoja save, to paties jis gali reikalauti ir iš savo pavaldinių.

Personalo įvaizdis yra bendras įmonės personalo paveikslas, kuris yra formuojamas tiesiogiai

kontaktuojant su darbuotojais (Kotler ir kt., 2003; Krasauskaitė, 2004). Darbo autorės teigimu, viena iš esminių

įvaizdžio formavimo sudedamųjų dalių žemės ūkio technikos sektoriuje – kontaktinis personalas. Šiuo atveju

asmeninis pardavimas yra daug veiksmingesnis nei reklama. Kontaktinio personalo kvalifikacija reikalauja

įvairiapusių žinių: inžinerinių, agronomijos, vadybos, finansų, psichologijos.

Vizualusis įvaizdis kuriamas per regos pojūčius, pasitelkiant informaciją apie įmonės interjerą, personalo

išvaizdą, firminę simboliką (Jonaitis, 2009; Uznienė, 2011). Darbo autorė pateikia elementus, sudarančius žemės

ūkio technika prekiaujančių įmonių stiliaus komponentus: logotipas, įmonės šūkis, įmonės šriftai, dalykinė

dokumentacija, parodų apiforminimo elementai, specialiųjų drabužių dizainas, įmonės spalvos.

Verslo įvaizdis. Pardavimų apimtys, novatoriškumas, asortimento įvairovė, kainų politikos lankstumas –

visa tai lemia verslo įmonės padėtį rinkoje, parodo jos išskirtinumą (Krasauskaitė, 2004). Darbo autorė pabrėžia, jog

žemės ūkio technikos pardavimuose labai svarbus susitarimas su klientu ir pardavimo sąlygų vykdymas. Žemės ūkio

mašinų pristatymas klientui, garantinis ir pogarantinis aptarnavimas – svarūs argumentai, dėl ko yra pasirenkama

viena ar kita įmonė.

Socialinis įvaizdis yra neatsiejama bendro įmonės įvaizdžio sudedamoji dalis (Krasauskaitė, 2004). Įmonė

dalyvaudama visuomeniniuose paramos, labdaros, ekologijos projektuose gali tikėtis palankaus visuomenės požiūrio

ir teigiamo vertinimo.

Įmonės, siekiančios sėkmingos ilgalaikės veiklos bei norinčios užimti rimtas pozicijas konkurencinėje

rinkoje, turėtų įsisavinti, jog reikalingas geras įvaizdis, kurio formavimui būtina žinoti įvaizdžio struktūros

sudedamąsias dalis bei įtaką darančius veiksnius, todėl negalima atmesti nė vienos įvaizdžio struktūros dalies kaip

nereikšmingos. Labai sunku sukurti universalų įmonės įvaizdį, kuris būtų palankus visoms tikslinėms grupėms.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslinėje literatūroje buvo pristatyta nemažai įmonės įvaizdžio

formavimo modelių, 1 lentelėje darbo autorė pateikia išanalizuotų modelių atskirus komponentus, tinkančius žemės

ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio formavimui.

1 lentelė. Teorinių įvaizdžio formavimo modelių komponentai, tinkantys žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių

įvaizdžio formavimui (sudaryta autorės)

Modelio autorius Modelio komponentas, tinkantis žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių

įvaizdžio formavimui

S. Kennedy (1977) Personalas

N. Ind (1997) Produktas ir/ar paslauga

H. Stiuart (1998) Įmonės vidiniai ir išoriniai ryšiai

G. Drūteikienė (2003) Įtvirtintas įvaizdžio kūrimo vadybinis ciklas (planavimas, įgyvendinimas, kontrolė)

P. Markevičius, A.

Lukauskas (2008)

Įmonės identitetas, integruojantis visas jo dedamasias - prekių/paslaugų kokybė ir

asortimentas, firminis stilius, įmonės kultūra, reklama ir rėmimas

Išanalizavus Lietuvos ir užsienio autorių modelius ir atlikus analizę įmonės įvaizdžio formavimo tematika,

darbo autorė pateikia savo sukurtą modelį, tinkantį žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio kūrimui (2

pav.).

Pirmajame etape pirmiausia reikia pagrįsti įvaizdžio kūrimo tikslingumą, kadangi ne visoms žemės ūkio

technika prekiaujančioms įmonėms reikalingas sistemingai formuojamas geras įvaizdis. Jeigu įmonė nėra

suinteresuota palankaus įvaizdžio kūrimu (parduoda žemesnės kokybės techniką mažesne kaina), šio modelio taikyti

neverta, tokių įmonių įvaizdžio formavimas bus savaiminis.

261

Schemoje pateiktas svarbiausias komponentas, formuojantis įmonės įvaizdį – įmonės identitetas, kurį

sudaro šešių dalių kompleksas: kokybiškas produktas, atsakingas požiūris į kliento aptarnavimą, tikslinga rėmimo

politika (kai orientuojamasi į tikslinę – žemės ūkio rinkos auditoriją), aukšta įmonės kultūra bei unikalus įmonės

stilius, traktuojamas kaip išskirtinumo akcentas. Įvaizdis reprezentuoja įmonę už jos ribų, suteikia informacijos apie

jos veiklą, apibūdina įmonę, įvertina ir iš anksto nuteikia vartotoją vienaip ar kitaip reaguoti į įmonės vykdomą

veiklą, todėl labai svarbus komponentas formuojant žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdį – vidinė ir

išorinė komunikacija. Žemės ūkio technikos prekyboje vyrauja asmeninis pardavimas, ilgalaikiai draugiški santykiai

su klientais didžiąja dalimi lemia verslo sėkmę. Taip pat būtina išskirti išorinės komunikacijos svarbą. Nuolatinis ir

tikslingas ryšių su visuomene palaikymas pateikia tikslią ir neiškreiptą informaciją atitinkamoms visuomenės

grupėms apie įmonės veiklą.

.

2 pav. Žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių įvaizdžio formavimo modelis (sudaryta autorės, remiantis Drūteikienė,

2003; Krasauskaitė, 2004; Markevičius, Lukauskas, 2004)

Suformavus norimą įvaizdį, būtinas grįžtamasis ryšys, susietas su pradiniu etapu – įvaizdžio kūrimo

tikslingumo pagrindimu, atsižvelgiant į tai, ar suformuotas įvaizdis tenkina, ar toliau reikia imtis veiksmų, siekiant jį

patobulinti. Įmonės įvaizdis yra nuolat kintantis, todėl jo formavimo procesas yra nuolatinis ir nenutrūkstamas

ĮMO

NĖ

S I

DE

NT

ITE

TA

S

IDE

NT

ITE

TA

S

Kokybiškas

produktas

Atsakingas

požiūris į

kliento

aptarnavimą

Kvalifikuotas

personalas

Tikslinga

rėmimo politika

Aukšta įmonės

kultūra

Įmonės stilius

Vidinė komunikacija

Išorinė komunikacija

ĮVAIZDIS

Ar

reikalingas

palankus

įvaizdis

?

Įvaizdžio formavimo

tikslingumo pagrindimas

N

e

T

a

i

p

262

Išvados

1. Įvaizdis – ilgalaikių įmonės tikslų įgyvendinimą užtikrinantis strateginis instrumentas. Įvaizdžio

formavimas - tikslingai planuojama ir sistemingai įgyvendinama įmonės veikla, kurią sudaro aštuonių

komponentų struktūra: produkto įvaizdis, vartotojų įvaizdis, įmonės vidinis įvaizdis, vadovo įvaizdis,

personalo įvaizdis, vizualusis įvaizdis, verslo bei socialinis įvaizdis.

2. Prekyba žemės ūkio technika – specifinė verslo šaka, todėl formuojant įvaizdį tokio pobūdžio įmonėms

svarbus įvaizdžio kūrimo vadybinio ciklo integravimas. Modelyje pirmiausia įvardijamas įvaizdžio

formavimo tikslingumas, tuomet formuojamas įvaizdis pasitelkiant įmonės identiteto, vidinės ir išorinės

komunikacijos komponentus bei atliekama grįžtamojo ryšio kontrolė, siekiant įvertinti sukurto įvaizdžio

rezultatą.


1. DOWLING, G. 2001. Creating Corporate Reputations: Identity, Image and Performance. Oxford: Oxford University

Press.

2. DRŪTEIKIENĖ, G. 2003. Organizacijos įvaizdžio kūrimo procesas ir jo vadyba. Daktaro disertacijos santrauka.

Vilnius.

3. DRŪTEIKIENĖ, G. 2007. Organizacijos įvaizdžio valdymas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

4. EMERY, G.; STEIDL, P. 1999. Corporate Image and Identity strategies: Designing the Corporate Future: Warriewood:

Business and Professional Publishing.

5. GEE, B. 1998. Creating a Million Dollar Image for Your Business. New York: PageMill Press.

6. GIOIA, D.A. 2000. Organization identity, image and adaptive instability. Academy of Management Review, vol. 25.

7. GREGORY, J. 1998. Marketing Corporate Image: NTC Business Books.

8. HOPENIENĖ, R. 1998. Firminio stiliaus poveikis įmonės įvaizdžio formavimui. Ekonomika ir vadyba. Kaunas:

Technologija.

9. HOWARD, S. 1998. Corporate Image Management. A Marketind Discipline for the 21st Century. Oxford: Butterworth-

Heinemann.

10. JONAITIS, A. Spalvotyra: Kaunas: Kauno kolegija.

11. KOTLER, P. ir kt. 2003. Rinkodaros principai. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

12. KRASAUSKAITĖ, S. 2004. Įmonės įvaizdžio modelis// Reklamos ir marketingo idėjos. Nr.1.

13. MARKEVIČIUS, P.; LUKAUSKAS, A. 2008. Veiksnių, formuojančių prekybos įmonių įvaizdį, sąveika. Mokslo darbai.

Lietuvos žemės ūkio universitetas.

14. PRANULIS, V. ir kt. 2008. Marketingas. Vilnius: Garnelis.

15. UZNIENĖ, R. 2011. Ryšiai su visuomene: įvadas į studijas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Summary

Image Formation Model of Agricultural Machinery Trading Companies

Good company image determines it‘s competetive advantage in the market. Many authors present different models of creating

company image. Agricultural Machinery Trading – specific area, this kind company‘s image consist of these components: product

image, consumer image, company's internal image, manager image, staff image, visual image, business and social image.

Integration of all management cycle – planning, process and control are the most important things to create perfect company

image.

Mokslinio darbo vadovas: doc. Dr. Rolandas Drejeris (Aleksandro Stulginskio universitetas)

263

PROFESINIO UGDYMO

PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA

264

SUAUGUSIŲJŲ INTERAKTYVAUS MOKYMOSI MOTYVACINIAI

VEIKSNIAI

Diana Akstinienė


Įvadas

XXI amžius pasižymi informacijos gausa bei tos informacijos kitimu, sparčia mokslo bei technikos pažanga, taip pat

ir kintančiais rinkos poreikiais. Todėl siekiama neatsilikti nuo besikeičiančios gyvenimo aplinkos ir tobulėti įvairiais

būdais - tiek formaliais, tiek neformaliais. Profesinės karjeros planavimas esmingai įtakoja žmogaus savirealizaciją.

Žinių visuomenės kūrimoir globalizacijos sąlygomis žmogui aktualus poreikis mokytis visą gyvenimą, tobulinti

žinias ar ugdyti naujas kompetencijas, kad galėtų kuo geriau prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Viena iš

labiausiai prieinamų mokymo formų suaugusiems – neformalus mokymasis darbo metu ar darbo vietoje. Tokiomis

aplinkybėmis žmogus gali tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą siekdamas jo pilnavertiškumo.

Darbuotojai, sugebantys mokytis ir naujai įgytas žinias bei įgūdžius kūrybiškai taikyti darbe, gerina įmonės veiklos

rezultatus, stiprina konkurencingumą.Aukštos kvalifikacijos darbuotojai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, kurie

formuoja puikias sąlygas sėkmingai įmonės ar organizacijos veiklai, plėtrai, konkurencinio pranašumo įgijimui

(Kaminskienė M., 2011).

Kvalifikacijos įgijimui ir vėliau jos tobulinimui didelę reikšmę turi profesinėmotyvacija.Profesinė motyvacija – tai

profesionalumo augimo ir asmenybės brandos vidinė varomoji jėga. Ją nulemia socialiniai psichologiniai ,

mikroaplinkos faktoriai (Lukšienė A., 2006). Motyvaciniai veiksniai žmogui teikia energijos ir kreipia jų elgesį kuria

nors linkme (Gage N.L., Berliner D.C., 1994).

Mokymosi motyvacijai daug įtakos turi darbo rinkos poreikių kaita, gebėjimas panaudoti įgytas žinias. Todėl

projektuodamas savo profesinę karjerą, anot K.Pukelio (2002), žmogus turi nuolat stengtis įžvelgti rinkos kaitą,

planuoti ir prognozuoti savo veiklos tobulinimą. Šios vertybės atsiranda dėka motyvacinių veiksnių, kurie skatina

įprasminti gyvenimą, o nuolatinio pažinimo procesas tampa interaktyvus.

Minimos problemos šiandien yra gana aktualios, todėl šio straipsnio autorėkelia tokius klausimus, kuriuos

tyrinėja teik empiriniu, tiek teoriniu lygmeniu:1. Kas labiausiai motyvuoja žmones mokytis neformaliubūdu ?

2.Kokie motyvai dominuoja suaugusiųjų karjeros siekiuose: profesinio meistriškumo ar socialinio reikšmingumo? 3.

Kokie motyvai labiau sąlygoja besimokančiųjų mokymosi interaktyvumą?

Tyrimo objektas: Suaugusiųjų interaktyvaus mokymosi motyvaciniai veiksniai.

Tikslas: Nustatyti suaugusiųjų mokymosi motyvaciniusveiksnius, sąlygojančius mokymosi interaktyvumą.

Tyrimo uždaviniai:1. Teoriniame lygmenyje apibūdinti esminius suaugusiųjų mokymosi motyvacinius

veiksnius, sąlygojančius mokymosi interaktyvumą.2. Išanalizuoti suaugusiųjų interaktyvaus mokymosi motyvacinių

veiksnių tyrimo rezultatus.

Tyrimuinaudoti metodai: struktūruota anketinė apklausa, siekiant nustatyti dominuojančius suaugusiųjų

mokymosi motyvus bei jų įtaką mokymosi interaktyvumui. Tyrimas atliktas naudojant profesinės

motyvacijosklausimyną (Puzinavičius B., 2005). Taip pat naudotas klausimynas, kuriuo buvo siekiama nustatyti

interaktyvaus mokymo metodikų naudojimo aplinkybesmotyvuojant besimokančius nuolatos mokytis (autorius,

Daukilas S., 2008).

Buvo tiriama tokia hipotezė: tikėtina, kad suaugusiųjų mokymosi interaktyvumą labiau sąlygoja profesinio

meistriškumo nei socialinio reikšmingumo motyvaciniai veiksniai bei dėstytojų gebėjimas turinį pateikti

besimokančiojo patirties ir prasmingo mokymosi pedagoginių technologijų lygmeniu.

Naudojamos sąvokos: profesinė motyvacija, suaugusiųjų mokymas, interaktyvus mokymas(is), neformalusis

suaugusiųjų švietimas.

1. Suaugusiųjų mokymosi motyvaciniai veiksniai: teorinis kontekstas

265

Pastaruoju metu visame pasaulyje plačiai kalbama apie būtinybę mokytis visą gyvenimą. Tai supranta ir

Lietuvos švietimo vadybininkai, ir šio proceso ideologai. Lietuvoje kuriama permanentinė švietimo sistema.

Suaugusiųjų švietimas (tiek formalusis, tiek neformalusis) šiame ugdymo (si) procese turi dvejopą vaidmenį. Pirma,

jis įgalina besimokantįjį nuolat atnaujinti savo kompetenciją ir sudaro galimybę neprarasti darbo. Antra, jis

garantuoja mokymosi sėkmę. Taigi, galima teigti, kad išsilavinimas yra kaip socialinis liftas, kuris sąlygoja galimybę

besimokančiajam įgyti kompetencijų, leidžiančių jam įsitvirtinti aukštesniame socialiniame lygmenyje. Kuo

aukštesnę kvalifikaciją turi žmogus, tuo jis labiau linkęs nuolat mokytis ir tobulėti, taip užtikrindamas savo aukštas

kompetencijas ilgą laiką.

M.Teresevičienė išskyrė tris pagrindinius suaugusiųjų mokymosi motyvus: socialinius, profesinius,

individualius. Tačiau pastaruoju metu ryškėja tendencija, kad suaugusiųjų mokymąsi labiausiai skatina noras

išlaikyti darbo vietą, tobulinti profesinę kvalifikaciją (TeresevičienėM., 2006). Be to, kiekvienoje visuomenėje

egzistuoja tam tikros vertybės bei siekiai, kiekvienam individui svarbūs kaip gyvenimo orientyrai. Tokiu būdu,

asmenybė, įsijungdama į visuomeninius ir darbinius santykius konkrečioje socialinėje-kultūrinėje erdvėje, adaptuoja

jos socialinę patirtį, sąlygojamą asmenybės vidinių struktūrų aktyvumo laipsniu, jos pozicijos išorinio pasaulio

atžvilgiu. Visiems šiems procesams įgyvendinti reikalingas mechanizmas, sujungiantis juos į vieną visumą,

reikalinga motyvacija, kuri skatina šiuos pokyčius (Bobrova L, 2011).

ES į šalių gyventojų intelektinių diskusijų erdvę įveda naują sampratą - mokymąsi visą gyvenimą. Mokymosi

visą gyvenimą memorandume (2001) nurodoma, kad egzistuoja dvi svarbios priežastys, kodėl būtina įgyvendinti

mokymąsi visą gyvenimą:

1. Europa eina link žiniomis grindžiamos visuomenės ir ūkio. Labiau nei bet kada naujausios informacijos ir

žinių prieinamumas, motyvacija ir įgūdžiai protingai naudotis šiais resursais savo ir visos visuomenės vardu

tampa veiksniu, didinančiu Europos kompetenciją, žmonių darbingumą ir pritaikomumą.

2. Šiandieniniai piliečiai gyvena sudėtingame socialiniame ir politiniame pasaulyje. Labiau nei bet kada jie nori

planuoti savo gyvenimą. Iš jų tikimasi aktyvios visuomeninės veiklos. Jie privalo mokytis gyventi kultūrinės,

etninės ir kalbinės įvairovės sąlygomis. Švietimas plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas, mokantis ir

suprantant, kaip priimti šiuos iššūkius.

Išskirtinis neformalaus ugdymo(si) bruožas yra tas, kad yra sąmoninas ir trunkantis visą gyvenimą.Gyvenime ryšys

tarp išsilavinimo ir verslo (darbdavių ) pasaulio stebimas keliais lygiais :

Asmeniniame lygmenyje besimokantys gali panaudoti įgytas žinias kaip asmeninę investiciją į savo ateitį-

geriau apmokamą darbą, aukštesnį socialinį sluoksnį.

Organizacijos lygmenyje darbuotojų mokymai ir žmogiškųjų išteklių plėtra leis išlikti ir klestėti organizacijai.

Valstybės lygmuo skatina palaikyti priemones, kad paskatintų žmones dalyvauti tęstiniame mokymesi.

Asmens savirealizacijos dimensijoje yra nagrinėjamos holistinio asmenybės vystymosi mokymosi procese prielaidos,

kaip sudarančios sąlygas mokymosi motyvacijai. (Lukšienė A., 2006). Asmuo, įgijęs formalųjį išsilavinimą

aukštojoje mokykloje, toliau tęsia mokymosi procesą neformalioje ugdymo(si) aplinkoje.

Neformalusis ugdymas dažniausiai tęsiamas organizacijose. Šioje formalaus ir neformalaus ugdymo sistemoje yra

konsultacijų bei mokymų bendrovės, agentūros, kurios teikia mokymų, konsultacijų, vertinimo bei darbuotojų

atrankos paslaugas. Iš vienos pusės,tai neformalaus ugdymo įstaigos, tačiau jos suteikia pakankamai formalias

kompetencijas, kurias pradeda vertinti ir pripažinti verslo (darbdavių) pasaulis.

Kadangi neformalus suaugusiųjų švietimas yra glaudžiai susijęs su darbdavių (verslo) pasauliu, todėl reikėtų atkreipti

dėmesį, kaip įmonių vadovai vienaip ar kitaip organizuoja savo darbuotojų mokymąsi. Kaip įmonės vadovai skatina

darbuotojus mokytis, iš dalies parodo norinčių mokytis darbuotojų atrinkimo praktikos. Populiariausia praktika

daugumoje įmonių yra tiesioginių vadovų rekomendavimas.

Teoriniame lygmenyje analizuoti suaugusiųjų mokymosi motyvaciniai veiksniai šio straipsnio autorės buvo

tyrinėti 2011-2012 metais, o empirinis tyrimas atliktas 2012 -2013 metais. Toliau pastarojo tyrimo rezultatus ir

panagrinėsime.

266

2. Suaugusiųjų interaktyvaus mokymosi motyvacinių veiksnių tyrimo rezultatai

Siekiant nustatyti, kokie motyvai labiau dominuoja suaugusiųjų karjeros siekiuose (profesinio meistriškumo ar

socialinio reikšmingumo) bei kokie motyvai labiau sąlygoja besimokančiųjų mokymosi interaktyvumą, buvo

atliekamas tyrimas UAB „SEB gyvybės draudimo“ darbuotojų mokymo proceso metu. Tyrime dalyvavo 44

respondentai, tarp kurių moterys sudarė 54,5 proc., vyrai sudarė 45,5 proc.Didžiausią dalį respondentų sudarė jauni

darbuotojai (iki 25 metų amžiaus (31,8 proc.)). Respondentai nuo 26 iki 35 metų ir nuo 46 iki 55 metų sudarė po 22,7

proc. Mažiausiai tyrime dalyvavusių respondentų priklausė vyresnei nei 55 metų amžiaus grupei. Respondentų

pasiskirstymas pagal įgytą išsilavinimą pasiskirstė taip: profesinis bakalauras ( kolegija) (14.3 proc.), universitetinis

bakalauras (61,9 proc.), magistras (23,8 proc.).

Atlikusprofesinės veiklos motyvų tyrimą, nustatyta,kad labiausiai išreikšti motyvų grupėje yra profesinio

meistriškumo siekių ir įsitvirtinimo darbe motyvai (žr. 1 pav.).

12,17

6,33

14,25

17,75

13,80

6,80

12,90

14,40

0 5 10 15 20

Asmeninio įnašo į darbąmotyvai

Darbo socialinioreikšmingumo motyvai

Asmenybės įsitvirtinimodarbe motyvai

Profesinio meistriškumomotyvai

Vyras Moteris

1 pav. Profesinės motyvacijos veiksnių pasiskirstymas pagal darbuotojų lytį (M- vidutiniai įverčiai)

Be to, 1-me pav. statistiškai reikšmingas motyvų skirtumas yra siejamas su darbo socialinio reikšmingumo

motyvais bei motyvų pasiskirstymas, juos vertinant lyties aspektu.Tyrime dalyvavusios respondentės - moterys turi

labiausiai išreikštus profesinio meistriškumo motyvus (M=17,75), antroje vietoje pagal svarbumą moterims svarbūs

asmenybės įsitvirtinimo darbe motyvai (M=14,25). Tarp tyrime dalyvavusių vyrų taip pat labiausiai pasireiškia

profesinio meistriškumo motyvai (M=14,40) bei asmeninio įnašo į darbą motyvai (M=13,80). Silpniausiai tarp abiejų

respondentų grupių pasireiškia darbo socialinio reikšmingumo motyvai (M=6,80 – tarp vyrų, M=6,33 – tarp moterų).

Šio tyrimo pagrindu galime daryti išvadą, kad darbuotojus labiausiai mokytis skatina profesinio meistriškumo siekių

motyvai, kurie moterų respondenčių tarpe yra labiau išreikšti.

Tyrimo metu nustatyta priklausomybė, kaip kinta profesinė darbuotojų motyvacija priklausomai nuo jų

amžiaus (žr. 2 pav.).

12,57

4,86

13,71

19,71

14,40

5,20

11,40

15,60

13,50

7,50

15,00

13,50

12,80

6,00

15,60

16,20

6,0000

24,00

9,00

6,00

0 5 10 15 20 25

Asmeninio įnašo į darbą motyvai

Darbo socialinio reikšmingumomotyvai

Asmenybės įsitvirtinimo darbemotyvai

Profesinio meistriškumo motyvai

daugiau nei 55 metų nuo 46 iki 55 metų nuo 36 iki 45 metų

2 pav. Profesinės motyvacijos veiksnių pasiskirstymas pagal darbuotojų amžių(N = 44; r = -0,418; p = 0,005)

267

Gauti tyrimų rezultatai byloja, kad tarp vyresnių nei 55 metų amžiaus respondentų labiausiai pasireiškia darbo

socialinio reikšmingumo motyvai (M=24,0) ir mažiausiai profesinio reikšmingumo bei asmeninio įnašo į darbą

motyvai (M=6,0). Jaunesnių nei 25 metų respondentų amžiaus grupėje kaip tik labiausiai pasireiškia profesinio

reikšmingumo motyvai (M=19,71) ir mažiausią dalį sudaro darbo socialinio reikšmingumo motyvai (M=4,86).

Panaši situacija ir kitose respondentų amžiaus grupėse (nuo 26 iki 35 bei nuo 46 iki 55 metų). Iš šio tyrimo galima

daryti išvadą, kad vyresnio amžiaus darbuotojai pasiekė tokįkompetentingumo lygį, kurį jie nori perteikti kitiems ir

nori jaustis reikalingi organizacijai.Tokiu būduvyresnio amžiaus tiriamųjų profesinėje raiškoje pasireiškia mokytojo

globėjo profesinės karjeros etapas.

Profesinės motyvacijos veiksnių pasiskirstymas pagal darbo stažą parodytas 3 pav.

3 pav. Profesinės motyvacijos veiksnių pasiskirstymas pagal darbo stažą(N = 44; r = -0,348; p = 0,021)

Tyrimas byloja, kad mažesnį nei 5 metų darbo stažą turintiems respondentams labiausiai svarbūs profesinio

meistriškumo motyvai (M=19,71). Be to, šiai respondentų grupei mažiausiai svarbūs yra darbo socialinio

reikšmingumo motyvai (M=4,29). Beje, darbo socialinio reikšmingumo motyvai mažiausiai pasireiškia ir tarp

respondentų, turinčių nuo 6 iki 10 metų darbo stažą (M=4,50). Galiausiai, analizuojant duomenis, gauti rezultatai

byloja apie besimokančiųjų tarpe dominuojančius profesinio meistriškumo motyvus.

Profesinio reikšmingumo motyvų įverčių balų pasiskirstymas visoje respondentų imtyje parodytas 4 pav.

4 pav. Profesinio reikšmingumo motyvų įverčių balų pasiskirstymas visoje respondentų imtyje (N=44)

268

Minimas tyrimas rodo, kad didžiausia dalis respondentų (22,7 proc.) profesinį reikšmingumą įvertino 15 balų,

po 4,5 proc. respondentų profesinį reikšmingumą vertino 12 ir 27 balais. Riekia pastebėti, kad profesinio

meistriškumo didžiausiąmotyvą (27 balus)pasirinko tik 4,5 proc. respondentų.

Tiriant darbo socialinio reikšmingumo motyvus pastebėta, kad jie vyrauja vyresnių ir turinčių didesnę darbo

patirtį respondentų tarpe (žr. 5 pav.) .

40.9

9.1

18.2

4.5

13.69.1 4.5

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

2,00 4,00 6,00 8,00 10,00 16,00 24,00

Proc

enta

i

Balai

Darbo socialinio reikšmingumo motyvai

5 pav. Darbo socialinio reikšmingumo motyvų įverčių balų pasiskirstymas visoje respondentų imtyje(N=44)

Darbo socialinio reikšmingumo motyvų balų pasiskirstymas pavaizduotas 5 pav. Iš čia matyti, kad didžiausia

dalis respondentų (40,9 proc.) darbo socialinį reikšmingumą įvertino žemai - 2 balais, 18,2 proc. respondentų jį

vertino 6 balais ir mažiausia dalis respondentų – po 4,5 proc. – darbo socialiniam reikšmingumui skyrė po 6 ir po 24

balus.Tiriamųjų grupėje dominuoja jauni (iki 25 metų) ir turintys nedidelį (iki 5 metų) darbo stažą respondentai,

kuriems dominuojantis yra profesinio meistriškumo motyvas.

Galiausiai, iš tyrimo metugautų rezultatų galima teigti, kad egzistuoja statistiškai reikšminga atvirkštinė

priklausomybė tarp respondentų amžiaus ir profesinio meistriškumo motyvų (r=-0,418, p=0,005), t.y. kuo vyresnis

darbuotojas, tuo profesinio meistriškumo motyvacija yra mažesnė. Taip pat yra statistiškai reikšminga atvirkštinė

priklausomybė tarp darbo stažo ir profesinės motyvacijos (r=-0,348, p=0,021), t.y. kuo didesnis darbuotojo darbo

stažas, tuo profesinio meistriškumo motyvacija yra mažesnė. Tyrimu taip pat nustatyta, kad egzistuoja statistiškai

reikšminga atvirkštinė priklausomybė ir tarp respondentų darbo socialinio reikšmingumo motyvų ir profesinio

meistriškumo motyvų (r=-0,392, p=0,009). Tai reiškia, kad kuo labiau išreikšti profesinio meistriškumo motyvai, tuo

silpniau pasireiškia darbo socialinio reikšmingumo motyvai. Taip pat egzistuoja statistiškai reikšminga

priklausomybė ir tarp darbuotojų asmeninio įnašo į darbą motyvų bei darbo socialinio reikšmingumo motyvų (r=-

0,651, p=0,000). Tai reiškia, kad kuo labiau išreikšti respondentų asmeninio įnašo į darbą motyvai, tuo

mažesnirespondentų darbo socialinio reikšmingumo motyvai.

Gauti tyrimo rezultatai svarbūs ta prasme, kad žinant besimokančiųjų darbo motyvus, galima mokymą

organizuoti interaktyvesnį ir kokybiškesnį.Išsiaiškinti, ar suaugusiųjų mokytojai – andragogai- geba ugdymo turinį

pateikti besimokančiojo patirties ir prasmingo mokymosi lygmeniu, toliau buvo tęsiamas tyrimas. Tiriamoje įmonėje

dirbantysdėstytojai buvo apklausti atvirojo tipo klausimų interviu, kurio rezultatai byloja, jog dėstytojai,

organizuodami mokymus, mokymo turinį pateikia besimokančiojojopatirties (EGO) lygmeniu. Įvertindami

darbuotojų patirtį bei motyvaciją, didžioji dauguma dėstytojų „vadovaujančio stiliaus“ dėstytojo poziciją užima tik

norėdami valdyti laiko išteklius, moderuoti grupės darbą, perteikti naują informaciją bei faktus. Dažniausiai

dėstytojų darbe užimamos konsultanto ir skatintojo pozicijos, nes besimokančiųjų profesinio meistriškumo motyvai

lemia besimokančiųjų norą mokytis ir prisiimti atsakomybę už mokymosi rezultatus, kurie būtinai pravers jų

profesinėje veikloje. Daugiausia dėmesio dėstytojai skiria besimokančiųjų refleksijai, kritinio mąstymo ugdymui bei

269

kūrybiškumo skatinimui (mokymo proceso vertinime labiausiai išryškėja refleksijos (M=7,57), kritinio mąstymo

(M=6,57) bei kūrybiškumo (M=6,42) kategorijos). Tai reiškia, kad dėstytojai, kurie geba identifikuoti

besimokančiųjų mokymosi motyvacinių veiksnių rezultatus, ugdymo turiniui suteikia prasmingumo ir interaktyvumo

kontekstą.

Apibendrinimas

1.Tyrimo rezultatai byloja, kad UAB „SEB gyvybės draudimo“ darbuotojų profesinės motyvacijos struktūroje

dominuoja profesinio meistriškumosiekių motyvai.Šie motyvai labiau išreikšti jaunesnio amžiaus tarpsnio ir mažesnį

darbo stažą turinčių asmenų tarpe.Vyresnioamžiaustarpsnioir didesnį darbo stažą

turintiemsrespondentamsmokymasislabiausiejamassudarbosocialinioreikšmingumomotyvais.

2. Siekiant suaugusiųjų mokymosi kokybės, būtina identifikuoti besimokančiųjų darbo motyvų struktūrą, kurie

tiesiogiai siejasi ir su mokymosi motyvais. Pastarieji turi įvertinti organizuojant prasmingą ir interaktyvų mokymąsi:

rekomenduojant besimokančiajam pasirinkti tinkamą mokymosi stilių; organizuojant mokymąsį kartu (grupuojant

besimokančiuosius); parenkant ugdymo turinį.


1. BABROVA L., (2011) Universitetinių studijų kūno kultūros ir sporto specialybės studentų gyvenimo stiliaus projektavimas

vertybinių orientacijų kontekste. Daktaro disertacija. Šiauliai.

2. DAUKILAS S., KRIKČ2IŪNAS B., (2008) Profesinio ugdymo metodologija. Kaunas, Akademija.

3. KAMINSKIENĖ M., Neformaliojo suaugusiųjų mokymosi reikšmė organizacijoje.//Andragogika2011/2.

4. GAGE N. L., BERLINER D.C., (1994) Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. IX – 1700 „Dėl Valstybinės švietimo strategijos 2003-

2012 metų nuostatų“// Valstybės žinios. 2003, Nr.71 – 3216.

6. LUKŠIENĖ A., Profesinės motyvacijos ypatumai profesinėje mokykloje. // Magistro darbas, 2006. Prieiga per internetą,

vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2006~D_20060704_144852-61720/DS.005.0.01.ETD

7. TERESEVIČIENĖ M. GEDVILIENĖ G., ZUZEVIČIŪTĖ V., (2006)Andragogika.Kaunas, p. 199.

8. PUKELIS K., Karjeros projektavimo gebėjimai žinių visuomenėje: nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros

planavimui.Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, 2002, Nr.6.

9. POCIŪTĖ B., Profesijos pasirinkimo problemos ir asmenybės savybės.//Psichologija. 2011 43.

10. PUZINAVIČIUS B., (2005) Asmenybės ir grupės psichosocialinė diagnostika. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo

akademija.

Summary

Motivation Factors In Interactive Adult Learning

Lifelong learning, adult education is one of the most important areas of twenty-first century education. Learning must take place

continuously throughout a person's life, and teachers of adults – andragogues have a significant challenge to adapt to these needs.

Adult learners’ motivation is of great importance in their education: the stimuli which encourage adults to learn a new profession,

to retrain for a new job or improve their qualifications.

The research, which aimed to find out adult motivating factors and identify the ways teachers use for innovative educational

content and format introduction, was carried out. In order to define adult education needs the motives of professional significance

and social significance of work were investigated. It was defined that motive of professional significance is prevailing. This

motive encourages employees to learn and improve their professional knowledge and competency. It was also found that the older

the worker, the lower the significance of this motive and motive of social significance of work becomes more important. For these

reasons, teachers of adults – andragogues must take into account the training (learning) needs and use interactive teaching (and

learning) methods.

Mokslinio darbo vadovas: prof. dr. Sigitas Daukilas (ASU)

270

PROFESINĖS MOKYKLOS MOKINIŲ PROFESIJOS RINKIMOSI

VEIKSNIAI

Darius Čiužauskas


Įvadas

Nuolat keičiantis pasauliui bei darbo rinkai, keičiasi ir profesijos, jų populiarumas, gausa bei

reikalingumas. Kiekvienas mokinys sau ankščiau ar vėliau užduoda klausimą kuo jis norėtų būti, t.y. kokią profesiją

rinktis. Profesijos pasirinkimas kiekvienam jaunam žmogui yra sudėtingas reiškinys, kadangi ne kiekvienas yra

apsisprendęs ir pakankamai subrendęs priimti savarankišką sprendimą. Pasirinkta profesija lemia tolimesnę žmogaus

gyvenimo sėkmę ir kokybę, todėl svarbu profesiją pasirinkti tinkamai.

Kiekvienais metais, vis daugiau ir daugiau mokinių, sėkmingai pabaigę pagrindinio ugdymo

programą ir įgiję pagrindinį išsilavinimą renkasi profesinio rengimo mokyklas. Sprendimo priėmimas tai iššūkis

jaunam žmogui apsispręsti. Šiame procese dalyvauja įvairūs veiksniai, todėl svarbu išanalizuoti ir nustatyti kurie iš jų

labiausiai dominuoja lyties ir amžiaus aspektu.

Profesijos rinkimosi temą Lietuvoje nagrinėjo L. Jovaiša (2001), T. Lileikienė (2009), N.

Petkevičiūtė (2006), R. Laužackas (2005), K. Pukelis (2008) ir kt. Remiantis mokslininkų darbais galima teigti, kad

profesinis pasirinkimas yra reikšmingas gyvenimo sprendimas darantis įtaką tolimesniam žmogaus gyvenimui.

Tyrimo objektas– profesijos rinkimosi veiksniai.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti profesinės mokyklos mokinių profesijos rinkimosi veiksnius.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti profesijos rinkimąsi ir veiksnius.

2. Nustatyti amžiaus ir lyties aspektu profesinės mokyklos mokiniams svarbius veiksniusprieš pasirenkant

profesiją.

3. Atskleisti dominuojančius ir poveikį profesiniam sprendimui darančius veiksnius amžiaus ir lyties aspektu.

Tyrimo metodikos: literatūros analizė, anketinė apklausa, matematinė statistika (atlikta naudojantis

kompiuterinėmis programomis SPSS Statistics v17 ir Microsoft Excel).

Profesijos rinkimasis ir veiksniai

Pasak R. Laužacko (2005) profesija – tai atitinkamomis žiniomis, gebėjimais (mokėjimais ir

įgūdžiais) pagrįstos žmonių veiklos kombinacijos, teikiančios jiems materialinio apsirūpinimo ir aktyvaus įsijungimo

į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidas.

Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystymąsi, kuris prasideda jau

ikimokykliniame amžiuje. Vėliau renkantis optimalesnes profesinio darbo alternatyvas, pamažu profesiškai

bręstama, išryškėja tikrasis polinkis ir gabumai, pasirenkama tinkama profesija. Šiame procese atsiskleidžia

pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai (Jovaiša, 1981).

Remiantis L. Jovaišos (2009) ir R. Laužacko (2005) darbais bei Profesijos konsultavimo metodine

rekomendacija profesijos konsultantams (2008) galima išskirti šias pasirinkimą lemiančias veiksnių grupes:

Socialiniai - ekonominiai veiksniai;

Ugdymo veiksniai;

Psichologiniai veiksniai;

Profesijos rinkimosi sambranda.

271

Kalbėdama apie socialinius – ekonominius veiksniusN. Petkevičiūtė (2006) teigia, kad nors

asmeninės savybės daro didžiausią įtaką profesiniam pasirinkimui, jos nėra vienintelis veiksnys. Čia yra daugybė

kitų įtakos veiksnių: socialinė klasė, tėvų profesijos, ekonominės sąlygos, geografija.

T. Lileikienės (2009) nuomone, mokiniai turi kiek kitokius darbo ir karjeros modelius. Jie

vadovaujasi savo tėvų ar kitų, jau nemažai laiko dirbančių artimųjų, patirtimi. Šių laikų abiturientai neretai negali

apsispręsti, kokią specialybę ar studijų programą pasirinkti, save nuvertina ar pervertina. Karjerą laikydami

gyvenimo sprendimu, jie nesijaučia pakankamai subrendę jį priimti.

Pasak K. Pukelio (2008), kalbant apie šeima, galima teigti, kad šeimoje vyksta savaiminis asmens

rengimas(-is) bet kokiai profesijai, įskiepijant tokius bruožus, kaip atsakomybė, savarankiškumas, organizuotumas,

ištvermė, kt.

L. Jovaiša (1981) (cituoja J. Seliutaitė) sako, kad labai svarbus socialinis – ekonominis profesijos

rinkimosi veiksnys, darbo užmokestis, kuris dažnai būna lemiamas pasirenkant vieną ar kitą profesiją.

Renkantis profesiją neišvengiama ir klaidų. Viena iš profesijos rinkimosi klaidų yra profesijos

populiarumo arba prestižo iškėlimas svarbiausiu profesijos rinkimosi kriterijumi. Ši klaida būdinga tiems mokiniams,

kurie mano, kad svarbiausias profesijos rinkimosi kriterijus yra aplinkinių nuomonė. Manoma, kad populiarios ar

prestižinės profesijos pasirinkimas yra asmenybės vertės įrodymas. Mokinys mano, kad pasirinkęs populiarią arba

prestižinę profesiją jis bus labiau vertinamas ir pripažįstamas. Šiuo profesijos rinkimosi klaidos atveju

besirenkantysis neįvertina, ar jis turi gabumų ir gebėjimų, reikalingų norimai profesijai, ar profesinės veiklos turinys

atitinka jo asmenybės struktūrą bei poreikius, ar jis norės ir galės sėkmingai dirbti tik todėl, kad profesija yra

populiari ar prestižinė (Kriščiūnaitė, Smailys, 2011).

Kita klaida, kurią mokiniai daro renkantis profesiją yra profesijos rinkimasis pasiduodant draugų

įtakai. Ši profesijos rinkimosi klaida dažniausiai būdinga tiems jaunuoliams ar merginoms, tarp kurių mokykliniais

metais užsimezga stipresni draugystės ryšiai. Norėdami ir toliau likti drauge bei pratęsti jiems malonią draugystę, jie

pasirenka tą pačią profesiją. Kartais beatodairiškai sekama draugais dėl kitos dažnai pasitaikančios profesijos

rinkimosi klaidos – neskubėjimo apsispręsti. Šios profesijos rinkimosi klaidos pasekmė yra ta, kad paaugliui tenka

pasirinkti profesiją tam nepasirengus. Tokiu atveju neretai profesijos rinkimosi sprendimas priimamas remiantis

abejotinais draugų argumentais, kurie dažnai neatitinka mokinio gabumų ir polinkių (Kriščiūnaitė, Smailys, 2011).

Kalbant apie šeimą, kaip vieną svarbiausių socialinių – ekonominių veiksniųL. Jovaiša (2001)

pabrėžia, kad vieni tėvai visiškai abejingi, kaip vaikas rengiasi gyvenimui („kaip pasiklosi, taip išmiegosi“); kiti

primeta savo valią, nurodydami, kuo būti, bet neatsižvelgiant į vaiko jėgas ir svajones, neįsigilina, ar teisinga jų

valia; treti nėra abejingi vaiko ateičiai, bet nekritiškai pritaria viskam, ką jų vaikas planuoja nuveikti, ką daryti,

baigęs VIII ar XI klasę. Anot Matulionio ir Mikšio (1992) (cituoja Šukienė, 2010) šeima – tai pagrindinis kanalas,

per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtentšeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje

gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus.

Itin didelę reikšmę profesiniam vystymuisi turi ugdymo veiksniai: kryptingas techninis lavinimas,

darbų pamokos, profiliuoti užsiėmimai, mokinių veikla technikos, meno, sporto būreliuose. Paprastai profesijos

pasirinkimą lemia žinios ir įgūdžiai. Mokyklose, kuriose gerai tvarkomas profesinis orientavimas, jaunuoliai greičiau

profesiškai subręsta - apsisprendžia, ką veiks baigę pagrindinę ar vidurinę mokyklą (Jovaiša, 2009).

Ferry (2006) nuomone (cituoja Ustinavičiūtė ir kt., 2011) mokykla, bendruomenė taip pat padeda

išanalizuoti profesijų teikiamas galimybes. Paaugliai, kurie jaučia šeimos ir mokyklos paramą, rinkdamiesi profesijas

dažniausiai suvokia turintys ir didesnį profesijų pasirinkimą.

Ne mažiau svarbi yra informacija apie galimybes mokytis, darbo perspektyvas.Šiuo metu gausu

informacijos apie mokymosi, studijų sąlygas, studijų programas, informacijos šaltiniai labai įvairūs – nuo kasmet

atnaujinamų spaudos leidinių iki interneto svetainių, tačiau stokojama prieinamos informacijos apie darbo turinį,

įsidarbinimo perspektyvas po kelerių metų. Norint susigaudyti šioje gausoje, tikslingai atsirinkti informaciją, taip pat

išsiaiškinti trūkstamą informaciją dažnai reikalinga specialisto pagalba (Krikščiūnaitė, Smailys 2011).

Kalbant apie psichologinius veiksnius, R. Krikščiūnaitė ir A. Smailys (2011) išskiria pagrindines

psichologinių veiksnių dedamąsias:

272

1. Savęs pažinimas – tai psichologinis darbas su savimi, siekiant išsiaiškinti ir įvertinti savo siekius ir

gebėjimus, intelektą, suprasti gyvenimo ir darbo tikslus.

2. Motyvacinės sistemos pažinimas.Poreikiai, polinkiai ir interesai yra svarbiausi motyvai renkantis tolesnio

mokymosi kelią. Poreikiai yra giluminis pasirinkimo šaltinis ir juos lemia šiuolaikinio mokslo, technologijų,

informacijos, kultūros raida. Renkantis mokymosi kryptį ir profesiją svarbu atskleisti tuos poreikius, kurie

turi išskirtinę reikšmę. Pažintiniai poreikiai pasireiškia interesais. Jei interesas skatina susipažinti

nuodugniau, plačiau, patenkinti pažinimo poreikį, tai jis virsta polinkiu, kreipiančiu veiklą tam tikra

pažintinės, meninės, techninės ar praktinės veiklos kryptimi.

3. Svarbu įvertinti ir pažinti savo vertybes. Tai pagrindiniai asmeninio gyvenimo principai, įsitikinimai, –

pagrindas, kuriuo kuriamas gyvenimas. Vertybės susiformuoja veikiant socialinei aplinkai ir asmeninei

patirčiai. Išsiaiškinus vertybes, sumažėja neryžtingumas dėl ateities. Renkantis profesiją, vertybės

analizuojamos kartu su kitais profesinio pasirinkimo veiksniais – interesais, gebėjimais, asmenybės

bruožais. Visa tai išsiaiškinus priimamas sprendimas.

A. Adukovičiūtė ir kt. (2007) teigia, kad informacija apie save ir informacija apie karjeros galimybes

yra tarpusavyje susijusios. Žinios apie karjeros galimybes padeda geriau suprasti savo vertybes, interesus, įgūdžius,

darbo bei gyvenimo stiliaus prioritetus. Žinių apie save išplėtimas padeda susitelkti į svarbiausius informacijos apie

karjerą aspektus ir įvertinti įvairių pasirinkimų naudą ir kainą.

R. Petrauskaitės (2006) (cituoja Dromantaitė, 2012) teigimu daugelis profesinio orientavimo ir

profesinio konsultavimo specialistų teigia, kad karjerą reikia pradėti planuoti nuo savęs pažinimo, kad jis svarbus

tinkamos profesijos pasirinkimo veiksnys. Geresnis asmenybės pažinimas padeda labiau suprasti save ir taip

lengviau nustatyti, kokia darbo aplinka priimtinesnė ir kiek sėkmingai galės dirbti pasirinktoje srityje.

Profesijos rinkimosi sambradaTai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti darbo pobūdį ir

kelią specialybei įgyti. Profesijosrinkimosi sambrandą lemia ne tiek amžius, kiek informuotumas ir gebėjimas

tinkamai tą informaciją interpretuoti. I. Luobikienė ir J. Guščinskienė (2012) teigia, jog pastebėta, kad vieni vaikai

jau vaikystėje žino, kuo jie nori būti, o kiti, net ir baigę mokyklą, negali atsakyti į klausimus: „kas aš esu?“ ir „Kuo

noriu būti?“. Pasak L. Ogintienės (2009) savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja

savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau,

suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas. Profesijos rinkimosi sambranda neatsiejama

nuo profesinės savimonės brandos.

Profesijos pasirinkimas kiekvienam mokiniui yra individualus, A. Razmantienės ir kt. (2009)

nuomone, jei profesijos pasirinkimas mokiniui kelia nerimą – tai jau gerai, nes tai parodo socialinį psichologinį

brandumą. Tokius sunkumus dažniausiai patiria dviejų kategorijų jaunuoliai. Pirmieji – tie, kurie dar nesurado savo

gyvenime nieko įdomaus, nepamėgo nė vieno dalyko mokykloje, o jų talentai dar giliai paslėpti. Jie vienodai gerai

mokosi visus dalykus, tačiau niekuo nesižavi, o gyvenimas jiems atrodo neįvairus ir monotoniškas. Todėl ir sunku

priimti sprendimą dėl to, ką norėtų veikti gyvenime, nes jų aplinkoje nėra nieko įdomaus. Antrieji – labai aktyvūs ir

moksle, ir gyvenime. Jie vienu metu lanko kelis būrelius ar studijas, sportuoja ir puikiai mokosi. Ir jiems viskas

pavyksta, jie visapusiški talentai. Bet kai reikia susiaurinti rinkimosi ratą, jiems sunku nuspręsti, kas patinka labiau,

kas tik laisvalaikio pomėgis, o su kuo norėtų susieti savo profesinę veiklą.

A. Čibirienės (2006) teigimu profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Atliekant psichologinius tyrimus

pastebėta didelių skirtumų tarp vaikinų ir merginų bendrojo intelekto, verbalinių ir erdvinių sugebėjimų. Skiriasi

lyčių vertybės, gyvenimo tikslai, taip pat ir profesinės aspiracijos. Pasak R. Petrauskaitės (1996)yra nustatyta, jog

VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Antai J.R. Brauto

duomenimis, mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine - socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities

planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. R. Adamonienė

(2008) sako, jog yra manoma, kad dabartinės vyrų karjeros teorijos netinka moterims, kadangi jos susiduria su

kitokiomis karjeros galimybėmis ir problemomis negu vyrai.

Apibendrinus galima teigti, kad profesiją pasirinkti reikia rinktis ne tik atsakingai, bet ir išanalizavus

tam įtakos turinčius veiksnius. L. Jovaiša (2001) kalbėdamas apie profesijos pasirinkimą sako, kad atsitiktinės

273

specialybės rinkimasis, neatsižvelgiant nei į jos reikalingumą darbo rinkai, nei į jos atitikimą asmenybės struktūrai,

yra žalingas asmens ir aplinkos žmonių gyvenimui. Visokia nesėkmė garantuota: karjeros, t.y. darbo sėkmės, ir

pasitenkinimo darbu perspektyvos labai menkos.

Tyrimo metodika

Siekiant nustatyti profesinės mokyklos mokinių profesijos rinkimosi veiksnius 2013 m. vasario

mėn.buvo atliktaskiekybinis tyrimas VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre.Iš viso buvo

apklausti 94 respondentai, t.y. 11 klasių mokiniai, perėję iš pagrindinio ugdymo programos į profesinį rengimą.

Respondentai pagal lytį pasiskirstė taip: 19 vaikinų ir 75 merginos. Mokiniai apklausai parinkti taikant patogią

atranką. Tyrimui atlikti naudotas anketinės apklausos metodas ir adaptuotas pagal 2006 m. ŠMM vykdyto tyrimo

„Mokinių profesinis informavimas, konsultavimas ir orientavimas mokyklose“ tyrimo klausimyną bei B. Pociūtės ir

V. Isiūnaitės 2011 m. publikuotą straipsnį „Profesijos pasirinkimo problemos ir asmenybės savybės“. Anketą sudaro

21 uždaro bei filtruojančio tipo klausimai.

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal profesijas (N=94)

Apklausoje dalyvavo 7 specialybių (mokymo programų) mokiniai. Diagramoje galime matyti, kad

didžiausią respondentų dalį sudarė kirpėjo profesijos respondentai (46 proc.), kiek mažesnę dalį užėmė gyvūnų

prižiūrėtojo (16 proc.) ir higieninės kosmetikos kosmetikų (13 proc.) profesijų respondentai. Smulkiojo verslo

paslaugų teikėjo ir žirgininkystės verslo darbuotojo profesijų respondentai pasiskirstė tolygiai (po 6 proc.), aplinkos

ir patalpų priežiūros profesijos (5proc.), mažiausia dalį sudarė poilsio paslaugų agento profesijos respondentai (2

proc.).

Veiksnių svarba profesinės mokyklos mokiniams prieš pasirenkant profesiją amžiaus ir lyties aspektu.

2 pav. Veiksniai, pagal svarbą, kuriuos reikia žinoti prieš renkantis profesiją (N=94)

274

Kaip matyti iš 2 pav. pateiktų duomenų respondentams prieš pasirenkant profesiją (96,8 proc.).

svarbiausia yra pažinti save, t.y. savo interesus, gabumus, vertybes. Pasak Profesijos vadovo (2009) savęs pažinimas

– tai psichologinis darbas su savimi,todėl galima teigti, kad mokiniams psichologiniai veiksniai yra svarbūs prieš

priimant sprendimą. Respondentai kaip mažiau svarbius išskyrė socialinius – ekonominius veiksnius:atlygio dydį (66

proc.), profesijos populiarumą ir prestižą (54,3 proc). R. Krikščiūnaitė ir A. Smailys (2011) teigia, kad viena iš

profesijos rinkimosi klaidų yra profesijos populiarumo arba prestižo iškėlimas svarbiausiu profesijos rinkimosi

kriterijumi, todėl galima daryti prielaidą, kad tyrime dalyvavusiems respondentams ši klaida būdinga mažiau.

Ugdymo veiksnius, kuriuos sudaro žinios apie aukštąsias ir profesines mokyklas, pasirinko mažesnė dalis

respondentų (77,7 proc.).

1 lentelė. Veiksnių, kuriuos reikia žinoti prieš renkantis profesiją lyčių aspektu proc.,χ2, df, p rezultatai

Nors lyginant veiksnius lyčių aspektu asmens gabumų ir būsimo atlyginimo dydžio atvejų

pasikliovimo lygmuo leistų daryti išvadas apie skirtumus lyties aspektu, tačiau dėl testo taikymo nekorektiškumo

(trūkstant matavimų "lizduose"), negalima teigti apie statistiškaipatikimus skirtumus tarp grupių.

2 lentelė. Veiksnių, kuriuos reikia žinoti prieš renkantis profesiją amžiaus aspektu proc.,χ2, df, p rezultatai

Veiksniai Merginos Vaikinai χ2 df p

Pažinti save (gabumus, interesus, vertybes) 97,3 94,7 4,465a 2 ,107

Sužinoti įsidarbinimo galimybes pagal specialybę 92,0 78,9 2,835a 2 ,242

Žinoti, kokie sugebėjimai, asmenybės savybės būtinos profesijai 88,0 89,5 1,566a 2 ,457

Asmens gabumus 85,3 84,2 8,947a 2 ,011

Karjeros galimybes (karjeros pasirinkimui įgyvendinti palankios

situacijos) 85,3 78,9 4,181a 2 ,124

Sužinoti apie aukštąsias ir profesines mokyklas ir jose ruošiamus

specialistus 80,0 68,4 1,221a 2 ,543

Būsimo atlygio dydį 66,7 63,2 6,994a 2 ,030

Profesijos populiarumą 57,3 42,1 5,572a 2 ,062

Profesijos prestižą 57,3 42,1 2,282a 2 ,319

Veiksniai Amžius (metais)

χ2 df p 16 17 18 19

Pažinti save (gabumus, interesus, vertybes) 100,0 94,0 100,0 100,0 2,727a 6 ,842

Sužinoti įsidarbinimo galimybes pagal specialybę 77,8 96,0 76,2 92,9 11,633a 6 ,071

Žinoti, kokie sugebėjimai, asmenybės savybės

būtinos profesijai 100,0 84,0 90,5 92,9 3,304a 6 ,770

Asmens gabumus 88,9 88,0 71,4 92,9 4,475a 6 ,613

Karjeros galimybes (karjeros pasirinkimui

įgyvendinti palankios situacijos) 88,9 80,0 90,5 85,7 2,924a 6 ,818

Sužinoti apie aukštąsias ir profesines mokyklas ir

jose ruošiamus specialistus 55,6 76,0 81,0 92,9 8,546a 6 ,201

Būsimo atlygio dydį 88,9 72,0 47,6 57,1 9,143a 6 ,166

Profesijos populiarumą 55,6 60,0 52,4 35,7 3,375a 6 ,761

Profesijos prestižą 55,6 60,0 47,6 42,9 3,710a 6 ,716

275

Atlikus veiksniųanalizę amžiaus grupėse,statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių nerasta (p >

0,05). Todėlgalima teigti, kad skirtingas respondentų amžius yra nereikšmingas išskiriant veiksnius, kuriuos reikia

žinoti prieš pasirenkant profesiją. Tyrime dalyvavę mokiniai kaip svarbiausią veiksnį išskyrė psichologinius

veiksnius, t.y. savęs pažinimą.

Įtaką profesiniam sprendimui darantys veiksniai amžiaus ir lyties aspektu

3 pav. Veiksniai turėję įtakos renkantis profesiją (N=94)

Pagal hologramoje pateiktus duomenis matyti, kaddidžioji dalis respondentų (65 proc.)

išskyrėsocialinius – ekonominius veiksnių, t.y. karjeros galimybių įtaką renkantis profesiją.Ugdymo veiksniai

(profesijos patarėjas, klasės auklėtojas, mokytojai) turėjo sąlyginiai nedidelį poveikį. A. Adukovičiūtės ir kt. (2007)

teigimu žinios apie karjeros galimybes padeda geriau suprasti savo vertybes, interesus, įgūdžius, darbo bei gyvenimo

stiliaus prioritetus.

3 lentelė. Veiksnių įtaka renkantis profesiją lyties aspektu proc.,χ2, df, p rezultatai.

Veiksniai Merginos Vaikinai χ2 df p

Profesijos populiarumas 28 26,3 3,061a 2 0,22

Karjeros galimybės (karjeros pasirinkimui

įgyvendinti palankios situacijos) 65 63,2 ,125a 2 0,94

Būsimo atlyginimo dydis 40 63,2 3,893a 3 0,27

Profesijos prestižas 44 21,1 3,966a 2 0,14

Tėvai 24 15,8 ,659a 2 0,72

Draugai 8 15,8 1,703a 3 0,64

Klasės auklėtojas 12 10,5 ,212a 2 0,90

Profesijos patarėjas/konsultantas 24 10,5 1,727a 2 0,42

Mokytojai 12 42,1 2,781a 2 0,25

Senai svajojau apie šią profesiją 63 31,6 7,719a 2 0,02

276

Pateiktoje lentelėje matyti, kad nagrinėjant VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų rengimo centro

mokinių profesiniam pasirinkimui įtakos turėjusius veiksnius statistiškai reikšmingų skirtumų tarp lyčių

nerasta(kadangi p > 0,05), išskyrus svajones apie pasirinktą profesiją, požymiai statiškai priklausomi (p <0,05).

Taigi galima teigti, kadsvajonės apie profesiją daro didesnę įtaka merginoms (63 proc.) nei vaikinams (31,6

proc.).Darant profesinį sprendimą tiek merginų (65 proc.), tiek vaikinų (63,2 proc.) tarpe dominavo socialinis –

ekonominis karjeros galimybių veiksnys.

4 lentelė. Veiksnių įtaka renkantis profesijąamžiaus aspektu proc.,χ2, df, p rezultatai.

Veiksniai Amžius (metais)

χ2 df p 16 17 18 19

Profesijos populiarumas 22,2 20,0 52,4 21,4 8,604a 6 ,197

Karjeros galimybės (karjeros pasirinkimui

įgyvendinti palankios situacijos) 66,7 68,0 61,9 57,1 2,103

a 6 ,910

Būsimo atlyginimo dydis 55,6 44,0 38,1 50,0 9,265a 9 ,413

Profesijos prestižas 33,3 40,0 52,4 21,4 10,759a 6 ,096

Tėvai 33,3 20,0 28,6 14,3 2,783a 6 ,836

Draugai 11,1 14,0 4,8 0,0 13,304a 9 ,149

Klasės auklėtojas 22,2 12,0 9,5 7,1 1,448a 6 ,963

Profesijos patarėjas/konsultantas 22,2 16,0 38,1 14,3 6,606a 6 ,359

Mokytojai 22,2 8,0 4,8 14,3 3,473a 6 ,748

Senai svajojau apie šią profesiją 44,4 56,0 61,9 57,1 1,081a 6 ,982

Analizuojant veiksnių įtaką profesijos pasirinkimui amžiaus aspektu, statistiškai reikšmingų

skirtumų skirtumų tarp amžiaus grupių nerasta (kadangi p > 0,05). Galima daryti išvadą, kad skirtingas respondentų

amžius išskiriant profesiniams sprendimams įtaką turėjusius veiksnius yra nereikšmingas.

Išvados

1. Išanalizavus literatūros šaltinius, galima teigti, kad profesijos pasirinkimas yra vienas svarbiausių ir

reikšmingiausių sprendimų mokinio gyvenime. Mokiniai turi kitokius karjeros modelius, todėl jų sprendimą

sąlygoja įvairių veiksnių grupės: socialiniai-ekonominiai, ugdymo, psichologiniai ir profesijos rinkimosi

sambranda.

2. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad respondentams prieš pasirenkant profesiją svarbiausia yra psichologiniai

veiksniai: interesų, gabumų ir vertybių pažinimas. Mažiau svarbūs socialiniai – ekonominiai veiksniai:

atlygio dydis, profesijos populiarumas ir prestižas. Analizuojant duomenis tarp lyčių, pastebėta, kad

statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta, išskyrus tai, kad asmens gabumai ir būsimo atlygio dydis

svarbesnis merginoms. Nustatyta, kad skirtingas respondentų amžius yra nereikšmingas išskiriant veiksnius,

kuriuos reikia žinoti prieš pasirenkant profesiją.

3. Darant profesinį sprendimą didžiajai daliai respondentų didžiausią poveikį turėjo socialiniai – ekonominiai

veiksniai, t.y. karjeros galimybių įtaką renkantis profesiją.Išanalizavus VšĮ Kauno paslaugų verslo

darbuotojų rengimo centro mokinių profesiniam pasirinkimui įtakos turėjusius veiksnius statistiškai

reikšmingų skirtumų tarp lyčių nerasta, išskyrus svajones apie pasirinktą profesiją, galima teigti, kad

svajonės apie profesiją daro didesnę įtaka merginoms nei vaikinams.Nustatya, kad skirtingas respondentų

amžius išskiriant profesiniams sprendimams įtaką turėjusius veiksnius yra nereikšmingas.

277


1. LAUŽACKAS R. 2005. Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU leidykla. p. 34

2. JOVAIŠA L. 1981. Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa. p. 89.

3. Profesijos konsultavimo metodinės rekomendacijos profesijos konsultantams. 2008. . [Žiūrėta 2013-03-04]. Prieiga per

internetą:http://skc.vdu.lt/downloads/prof_orient/profesinio_konsultavimo_metodines_rekomendacijos_profesijos_.pdf

4. LILEIKIENĖ T. 2009. Aukštesniųjų klasių mokinių požiūris į karjeros sėkmingumą lemiančius veiksnius. Pedagogika.

Nr. 93, p. 54-61.

5. USTINAVIČIŪTĖ L., KATKONIENĖ A., ŽEMAITYTĖ I. 2011. Veiksniai, susiję su sėkmingu karjeros planavimu ir

profesijos pasirinkimu paauglystėje. Socialinis darbas. Nr. 10(2), p. 169–180, ISSN 2029-2775.

6. JOVAIŠA L. 2001. Ugdymo mokslas ir praktika: analitinių straipsnių monografija.Vilnius: Agora. p. 45-46.

7. RAZMANTIENĖ A., BARANAUSKIENĖ I., ELIJOŠIUS E., VINIKAITĖ J., GECEVIČIŪTĖ D., KATILAUSKIENĖ

G., LUKOŠIŪNIENĖ D., MAČIŪNIENĖ A., JASIUKEVIČIENĖ L., SAVICKIENĖ Ž., SKIRMANTIENĖ J.,

URNAVIČIUS K. A., VYŠNIAUSKIENĖ V. 2009. Profesijos vadovas. Kaunas: ARX Baltica. p. 12.

8. PETKEVIČIŪTĖ N. 2006. Karjeros valdymas: asmeninė / individualioji / perspektyva. Kaunas: VDU leidykla. p. 21

9. ČIBIRIENĖ A. 2006. Moksleivių pasirengimo karjerai sąlygojančių veiksnių tyrimas. Kaunas

10. JOVAIŠA L. 2009. Profesinio orientavimo ir konsultavimo psichologija. Vilnius: Agora. p. 208-209, 260.

11. ADAMONIENĖ R. 2008. Karjeros projektavimas ir valdymas. Kaunas: Judex. p. 31-32.

12. PETRAUSKAITĖ R. 1996. Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius: Žodynas.

13. SELIUTAITĖ J. 2008. Socialinio darbuotojo profesijos rinkimosi motyvai ir veiksniai. Vilnius.

14. PUKELIS K. 2008. Karjeros planavimo gebėjimų ugdymo C metodika. Kaunas: VDU

15. ADUKOVIČIŪTĖ A. ir kt. 2007. Mokymosi ir karjeros pažinimo galimybių vadovas studentui. Vilnius: VU leidykla.

16. KRIŠČIŪNAITĖ R., SMAILYS A. 2011. Vadovas tėvams: kaip padėti vaikui renkantis karjerą.

17. ŠUKIENĖ V. 2010. Profesijos rinkimosi veiksniai ir jų įtaka karjeros lūkesčiams. Akademija

Summary

Nowadays it is quite complicated to make right decision in choice of profession. There are lots of factors which

can affect the selection, such as socio – economic, educational, psychological and professional maturity. In this article, I

investigate what are the most important first profession choice factors when pupils leave the primary school and chooses

vocational school.

The results show that before choosing a profession the most important are psychological factors such as values,

interests and abilities. It was found that the difference in age of respondents is negligible distinguishing factor that pupils need to

know before choosing a profession.

Social economic factors such as career opportunities had the biggest influence on respondents when choosing

the profession. Analysis of data show that different age of pupils does not affect the choice of factors. It was also found that

dreams of a profession makes a greater impact on girls than boys.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://skc.vdu.lt/downloads/prof_orient/profesinio_konsultavimo_metodines_rekomendacijos_profesijos_.pdf

278

KAIMO VIETOVIŲ ATSKIRTIES GRUPĖS ŽMONIŲ SOCIALINIŲ

PROBLEMŲ ANALIZĖ

Jovita Gambeckaitė


Įvadas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo įtvirtinta demokratinė valstybė, kuri paspartino įvairius pokyčius,

kaip - politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius, kurie pakeitė kaimo žmonių gyvenimą.1 Kaime išaugo

nedarbas, skurdas, susiformavo nepalankios sąlygos gauti kokybiškas sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugas,

išryškėjo gyventojų pajamų skirstymas, kuris paskatino socialinę atskirtį.2 Lietuvai tapus Europos sąjungos nare,

visuomenėje pradėjo gerėti ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, nes aktyvus piliečių dalyvavimas valstybės gyvenime

padeda užtikrinti sąveiką tarp valdžios institucijų ir visuomenės, bet socialinės problemos ir sunkumai lydi žmogų

visur ir visada. 3

Problemų sąvoka ir jų atsiradimas skiriasi, nes priklauso nuo civilizacijos, žmonių kultūros, aplinkos sąlygų,

žmogaus vertybių ir kitų veiksnių, įtakojančių elgseną. Siekiant, kad šeima taptų realiu visuomenės ir valstybės

pagrindu, reikalingi geri šeimos santykiai ir socializacija visuomenėje.

Remiantis moksline literatūra, socialinė atskirtis Lietuvoje pasireiškia labiau kaimo vietovėse nei mieste.

Socialinės atskirties problemos aktualumą lemia tai, kad ji formuoja nepilnavertę bendruomenę, nes socialinė

atskirtis pasireiškia specifinėmis gyvenimo sąlygomis, savita gyvensena, nes yra ribotos ar visai neturi galimybių

dalyvauti kultūriniame – socialiniame, ekonominiame ir politiniame šalies gyvenime. Veiksniai, lemiantys socialinę

atskirtį: žemas išsilavinimas, nedarbas, skurdas, pajamų lygis ir neturtingas laisvalaikis. Atsižvelgiant į tai, jog norint

sumažinti atotrūkį tarp kaimo gyventojų bei padėtį pažeidžiamoms gyventojų grupėms išsivaduoti iš skurdo ir

integruotis į visuomeninį gyvenimą bei problemos aktualumą, siekiama nustatyti kaimo vietovių atskirties grupės

žmonių socialines problemas, kurios vis didina kaimo vietovių atskirtį.

Atlikus literatūros šaltinių analizę, galima daryti išvadą, kad socialinė atskirtis yra naujausia su skurdo problema

susijusių sąvokų. Skurdo problematikos analizei reikia apibrėžti skurstančiuosius, pasak Anglijos mokslininko B.S.

Roentree, skurstančios šeimos yra laikomos tos, kai jų pajamos nėra pakankamos įsigyti minimaliom reikmėm

fiziologiniam būviui palaikyti.4 Fiziologiniam būviui palaikyti reikalingi minimalūs poreikiai kaip maistas, rūbai ir

pastogė. Toks požiūris buvo kritikuojamas, nes dėmesys buvo skirtas tik fizinėms, o ne socialinėms žmogaus

reikmėms ir tik XX a. pabaigoje buvo imta remtis santykių nepritekliumi kaip skurdo samprata. R. Lazutka

skurstančiuosius laikė tuos, kai jų gyvenimo sąlygos yra blogesnės už įprastas tos vietos gyvenimo sąlygas ir tik

vėliau imta priskirti prie visų fiziologinių reikmių – aukštesnius poreikius, kaip poilsis, švietimas, kultūra.5

Tam tikrai visuomenės grupei pilietinių teisių apribojimas lemia nesavanorišką nutolimą nuo pačios visuomenės

ir ekonominių vertybių, kuris apibrėžiamas kaip socialinė atskirtis.6 Pirmasis socialinės atskirties sąvoką įvedė

prancūzų filosofas Rene Lenoir, kaip socialinės ir ekonominės atskirties sąvoką, kai žmonės nėra aprėpti gerove ir,

pasak S. Mikulionienės, tokie žmonės lieka nuošalyje nuo ekonominės ir socialinės raidos.7

Socialinę atskirtį apibrėžti yra labai sunku, nes skurdas nėra vienintelė paplitusi socialinės atskirties pasekmė, tai

lemia įvairūs kaimų profiliai, kuriuos Lietuvoje nagrinėja ir analizuoja profesorius Aleksandras Dobryninas,

docentas Arūnas Poviliūnas, profesorius Marius P. Šaulauskas. Šie mokslininkai socialinę atskirtį laiko įvairių

visuomenės grupių atskirimą nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose, tai asmenys –

asocialios šeimos, šeimos neturinčios pastovios gyvenamosios vietos, tam tikrą priklausomybę turintys asmenys ir

minimalias pajamas išgyventi. Kuo mažiau turi pajamų, tuo yra didesnė galimybė pakliūti į skurstančiųjų ir socialiai

atskirtųjų žmonių gretas, todėl tokiems žmonėms ir reikalinga formalių ir neformalių institucijų, kaip šeimos,

bendruomenės, bažnyčios ir valstybės pagalba.8

279

I. Zaleckienė nagrinėja socialinę atskirtį pilietiniu aspektu ir svarsto kaip įtraukti atskirtuosius į bendruomenės

veiklą. Jei socialinės grupės ilgesnį laiką gyvens nepritekliuje, tai pateks į socialinę atskirtį, kur asmenys praranda

galimybę tinkamai dalyvauti visuomenės gyvenime. Pasak autorės Žalimienės (2004) - tinkamai vykdant valstybės

programas tam tikroms socialinėms grupėms būtų galima sumažinti socialinę atskirtį ir skurdo kultūros plitimą.9

Nagrinėjant bei analizuojant socialinės atskirties sampratą ir probleminius socialinius atskirties aspektus, negalime

sakyti, kad visi skurstantieji yra socialiai atskirti ir ne visi atskirtieji yra socialiai skurstantys7.

Socialinės atskirties sąvoka yra glaudžiai susijusi su sąvokomis: socialinė integracija, socialinis dalyvavimas ir

socialinė sanglauda, visos šios sąvokos ir kuria žmogaus gyvenamąją aplinką, įtraukdamos į visuomeninį gyvenimą.

Integracija į visuomenę yra pasiekiama skirtingais keliais, per kuriuos žmonės pasiekia išteklius (darbas,

apmokėjimas, valstybės parama, pagalba ir paslaugos bei šeimos ir bendruomenės santykiai), tačiau gerovė priklauso

ne vien nuo pajamų dydžio, bet ir nuo to, kaip pajamos naudojamos.10

Atlikus struktūrizuotą interviu ir remiantis respondentų atsakymais, galima daryti išvadą, kad didelę įtaką turi

aplinkos infrastruktūra, bet pirmoje vietoje, vis dėl to, yra socialinės ir medicininės paslaugos.

Tyrimo tikslas - nustatyti grupės žmonių veiksnius, formuojančius kaimo vietovių socialinę atskirtį.

Tyrimo objektas – kaimo vietovių atskirties žmonių grupė.

Tikslui pasiekti naudojamos socialinės atskirties vertinimo teorinės koncepcijos bei grupės žmonių veiksnių

analizė, lemianti socialinę atskirtį, naudojant struktūrizuotą interviu.

Rezultatai

Atsižvelgiant į socialinių paslaugų sistemą, kuri turi užtikrinti lygias galimybes gauti socialines paslaugas,

buvo apklaustos įvairesnės asmenų grupės, siekiant išsiaiškinti, kaip jie vertina pačią seniūnijos veiklą. Tyrimu

nustatyta, kad 29 apklausti žmonės yra patenkinti seniūnijų veikla ir tik 29 iš 90 apklaustųjų mato trūkumus (žr. 1

pav.).

1.pav. Respondentų nuomonė apie tirtas seniūnijas.

Gyventojų priežastys, kurios atveda į seniūniją, yra skirtingos, todėl apklausus trijų seniūnijų gyventojus, kurie

nurodė labiausiai išskiriamas problemas, kaip dokumentų tvarkymas, socialinės išmokos ir žemės ūkio klausimai

(Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės klausimais) (žr.2 pav.).

280

2 pav. Seniūnijos lankymo tikslai

Apie seniūnijos bendruomeninę veiklą visi respondentai žino, tačiau nevisi juose dalyvauja. Vieniems netinka

rengiamos šventės, kiti pasisakė, kad yra mažas užklasinės veiklos pasirinkimas ir į tas pačias neina, nes jų tai

netenkina. Buvo tokių, kurie nenori dalyvauti ir dėl savo amžiaus, kiti dėl informacijos stokos.

Seniūnijose paslaugos yra teikiamos daugeliui žmonių vienu metu, todėl tai gali daryti įtaką paslaugos teikimo

procesui, bet vertinti paslaugos kokybę, nekreipiant dėmesio į paslaugos efektyvumą ir veiksmingumą, yra neišsamu.

Seniūnijose vienur labiau kitur ne, bet trūksta gyventojų užimtumo bei trūksta informacijos sklaidos, todėl

reiktų skatinti gyventojų iniciatyvumą ir duoti suprasti, kad gyventojas naudodamasis paslauga, turėtų aktyviai

dalyvauti ir ją kuriant.

Apibendrinant visas problemas, galima teigti, kad kiekvienoje visuomenėje yra priežastys, dėl kurių žmonės

nesijaučia tos bendruomenės, kurioje gyvena, dalis. Nepasitikėjimas savimi apriboja galimybes gyventi tinkamomis

sąlygomis, laisvėje, kūrybingai, gyventi oriai ir būti gerbiamam. Nėra tokių problemų ar sunkumų, kurie nesišauktų

socialinės pagalbos, todėl nereikėtų socialinių problemų ignoruoti ar jas slėpti, o atvirkščiai, jas analizuoti, nes šios

problemos yra visų. Tačiau ne visuomet į problemas skiriamas dėmesys, nes žmonės laukia, manydami, kad tai

išsispręs, bet būna dažniausiai vėlu, todėl į tai reikėtų dėti visas pastangas, kad toms socialinėms problemoms būtų

užkirstas kelias.

Išvados:

1. Socialinė kaimo gerovė priklauso ne nuo pajamų dydžio, bet nuo to, kaip jos naudojamos (pagal mokslinės

literatūros analizę).

2. Apklaustoji grupė seniūnijos veiklą vertina palankiai.

3. Pagrindinis seniūnijos lankymo tikslas – pašalpų gavimas.


1. IMBRASAITĖ, J. Political Participation Typology in Postcommunist Lithuania [interaktyvus]: Socialiniai mokslai, Nr.2 (64)

Kaunas, 2009 [žiūrėta 2012-12-28]. Prieiga per internetą: http://info.smf.ktu.lt/Edukin/zurnalas/archive/pdf/2009-

2_%2864%29/7%20Imbrasaite.pdf

2. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. - Vilnius: Garnelis, 2000.

3. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. - Vilnius: VU Specialiosios psichologijos katedra, 2003.

4. Bražiūnas, G. Nedarbas ir socialinė atskirtis (magistrinis darbas)- VPU, 2004. Prieiga per internetą:

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2004~D_20040608_155858-59874/DS.005.0.01.ETD

5. Lazutka, R. 2001. „Pajamos, vartojimas ir skurdas“, Žmogaus socialinė raida. Vilnius: Homo Liber: 1001-115.

http://info.smf.ktu.lt/Edukin/zurnalas/archive/pdf/2009-2_%2864%29/7%20Imbrasaite.pdf

http://info.smf.ktu.lt/Edukin/zurnalas/archive/pdf/2009-2_%2864%29/7%20Imbrasaite.pdf

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2004~D_20040608_155858-59874/DS.005.0.01.ETD

281

6. Zaleskienė I. Asmuo, visuomenė ir valstybė. Socialinė atskirtis//pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius:

LFSI, 1998.

7. Mikulionienė S. Socialinė atskirtis: sąvokos samprata vartosena Lietuvoje//Socialinis darbas: mokslo darbai. – 2005, Nr. 4 (2).

8. Dobryninas, Al.; Poviliūnas A.; Šaulauskas, M. P. 2003. „Viešos ir skaidrios savivaldos link“, Konferencija Aktyvios

bendruomenės. Skaidri savivalda. Informacinės technologijos. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija.

9. Žalimienė, L. 2004. „Skurdo subkultūros ypatumai (Socialinio darbo aspektas)“. Vosyliūtė, A. (sud.). Socialinės grupės:

nepritekliaus žymės. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas.

10. Socia exclusion in rurar areas: a literature review and conceptual framework. Chapter two: is social exclusion?-prieiga per

internetą: http://www.scotland.gov.uk/Resource/Doc/156716/0042124.pdf

Summary

This article is intended to an overview the social problems of exclusion of people groups in rural areas. After

interview with local people it can be concluded that the most of the population are satisfied with the services

provided by the municipality. The positive thinking of many respondents in rural areas in respect and their

understanding that their quality of life depends of their own initiative and desire to participate in community life. It

makes an impression that people are free from their social problems, which increase the social exclusion in rural

areas.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Aldona Palujanskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.scotland.gov.uk/Resource/Doc/156716/0042124.pdf

282

ŠIUOLAIKINIO PEDAGOGO VAIZDINYS: MOKINIŲ POŽIŪRIS

Aurelija Jablonskienė


Įvadas

Kintant mokymo(si) sampratai, kinta požiūris į pedagogą, jo darbą, asmenybę. Jam keliami vis didesni

reikalavimai ir tampa akivaizdu, kad šiuolaikinis pedagogas turi atlikti kur kas daugiau nei vien tik žinių perteikėjo

funkciją. Šiuolaikinio pedagogo vaidmuo tampa dviprasmiškas, jo veiklos erdvė gerokai prasiplėtusi. Besikeičiančios

technologijos, vis dažniau akcentuojama mokymosi paradigma, kuri yra orientuota į mokinių informacijos

konstravimą, o ne į mokytojo informacijos pateikimą, verčia pedegogą įgyti naujų savybių, imtis naujų vaidmenų.

Šiuolaikinio pedagogo autoriteto nuosmukio reiškinys skatina ieškoti atsakymų, dėl ko tai vyksta. Kaip parašyta

mokymo strategijos orientuotos į mokinį koncepcijoje (2007) šių dienų mokytojui tenka didelė atsakomybė, kadangi

jis tampa daugelio sričių atstovu: tai ir žinių teikėjas, tam tikras psichologas, auklėtojas, iniciatorius bei

organizatorius, nuolat tobulėjantis, o iš dalies ir menininkas, mokąs kūrybingai bei dominančiai pateikti žinias.

Pedagogas yra tas asmuo, nuo kurio labiausiai priklauso švietimo rezultatų kokybė. Geru pedagogu nesunku

užpildyti švietimo turinio spragas. Didelės investicijos į mokymosi aplinką gali nepasiteisinti, jeigu pedagogai prastai

parengti ir nesugeba šių investicijų veiksmingai panaudoti. Šiuolaikinis pedagogas turi būti ir ugdymo proceso

vadybininkas ir lyderis. Pasak R. Čiužo, lyderiauti – tai tapti charizmatine asmenybe, siekiančia pakeisti “status

quo”, sugebančia įžvelgti naujas aplinkos galimybes, motyvuojančia savo sekėjus siekti paties geriausio rezultato.

Mokytojai lyderiai lyderiauja klasėje ir už jos ribų, jie susitapatina su mokytojų bendruomene ir prisideda prie jos

veiklos, skatina kitus imtis geresnės mokymo ir mokymosi praktikos. Mokytojai lyderiai savo asmeniniu pavyzdžiu

motyvuoja mokinius mokintis. Kiekvienas šiuolaikinis mokytojas gali ir turi tapti lyderiu, juk mokykla yra vieta,

kurioje reflektuojama ir kurioje mokytojai gali pasirinkti tokius kvalifikacijos tobulinimo būdus, kurių labiausiai

reikia siekiant tobulinti savo mokymo metodus ir mokinių mokymąsi (Senge P. ir kt. 2008). L. Lambert (2011)

pastebi, kad kai mokytojai išmoksta bendradarbiauti, išauga jų pasitikėjimas savimi, jie pradeda kitaip save vertinti, o

mokytojo darbą supranta platesne prasme, t. y. apimantį ne tik pamoką ir darbą su klase, bet ir visą mokyklą,

bendruomenę bei mokytojo profesiją. Šiuolaikinis pedagogas turėtų suprasti, kad švietimo tikslo šerdis turėtų būti

mokymasis, bet ne bet koks mokymasis, o toks, kuris yra prasmingas, plintantis ir tęsiasi visą gyvenimą (A.

Hargreaves, D. Fink, 2008). Šiandien mokymasis visą gyvenimą tampa pagrindine švietimo gaire. Vien tik baigti

pedagogines studijas nepakanka, reikia nuolat atnaujinti savo žinias šiuolaikiniame globalizacijos bei informacijos

plėtros kontekste.

Labai svarbu išsiaiškinti, koks pedagogas yra kompetentingas, autoritetingas mokinių požiūriu, kad būtų

pavyzdys, kuriuo galėtų vadovausi kiti pedagogai. Tijūnėlienė (2001) teigia “Mokytojas - visuomenės įgaliotinis,

kuriam patikėtas didžiausias jos turtas - vaikai. Organizuodamas ugdomąjį darbą su auklėtiniais, orientuodamas juos

saviugdai, mokytojas privalo jausti, kad juo pasitikima, ir drauge pateisinti pasitikėjimą. Taigi visais laikais iškildavo

pedagogo autoriteto problema”. Pedagogas, neturintis autoriteto, negali pasiekti aukštų darbo rezultatų.

Šiuolaikinio mokytojo vaizdinį mokinių požiūriu nagrinėjo A. Galkienė (2009). Jos teigimu, dabarties

mokykla mokytojui kelia uždavinį ugdyti aktyvų, visapusiškai išsilavinusį žmogų, gebantį ne tik dalyvauti nuolat

kintančiame visuomenės gyvenime, bet ir savarankiškai inicijuoti pokyčius. Savo daktaro disertacijoje ji analizuoja

mokinių lūkesčius dėl šiuolaikinio mokytojo kompetencijų.

Tyrimo tikslas – remiantis tyrimu atskleisti mokinių požiūrį į pedagogą.

Tyrimo objektas – mokytojo vaizdinys mokinių požiūriu.

Tyrimo metodai – mokinių apklausai buvo naudotas anketavimas. Buvo apklausta 16 turkų (praktikos metu

Italijoje) bei 23 Ugnės Karvelis gimnazijos vienuoliktos klasės mokiniai. Gautų duomenų statistinė analizė atlikta 2 testu.

283

Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai apskaičiuotoji p-reikšmė buvo mažesnė už pasirinktą reikšmingumo

Rezultatai

Siekiant išsiaiškinti mokinių požiūrį į šiuolaikinį pedagogą buvo atlikta anketinė apklausa, kurios esminiai

rezultatai pateikiami žemiau išdėstytuose grafikuose.

Pateiktame grafike (1 pav.) vaizduojami tyrimo metu išsiaiškinti svarbiausiai mokytojo bruožai mokinių

požiūriu.

63

50

56

31

81

63

0

0

0

0

48

74

26

22

83

39

83

39

22

65

0 20 40 60 80 100

Pareigingas

Sažiningas

Kurybingas

Darbštus

Savo dalyko žinovas

Linksmas

Teisingas

Kantrus

Reiklus

Mokantis bendrauti

Lietuviai

Turkai

1 pav. Svarbiausi mokytojo bruožai mokinių požiūriu

Iš dešimties pateiktų atsakymų variantų turkų ir lietuvių atsakymai išsiskyrė. Turkai išskyrė tik šešis

punktus, o lietuviai paminėjo visus 10. Turkams, labiau nei lietuviams, svarbu, kad mokytojas būtų pareigingas,

kūrybingas, darbštus bei linksmas. Lietuviams svarbiausia pasirodė, kad mokytojas būtų teisingas (83%) bei savo

dalyko žinovas. Sekančioje vietoje nurodė, kad taip pat labai svarbu, kad mokytojas būtų mokantis bendrauti (65 %)

bei kantrus (39%). Taip pat (22%) lietuvių respondentų nurodė, kad šiuolaikinis mokytojas turėtų būti ir reiklus.

Iš rezultatų galima daryti išvadą, kad turkai yra labiau atsipalaidavę mokyklose ir santykiai su

mokytojais yra laisvesni, o lietuviai, priešingai, jaučia mokykloje įtampą ir jiems yra svarbu, kad mokytojas būtų

teisingas, kad mokiniai būtų sąžiningai vertinami. Kad turkų ir lietuvių požiūris į mokytoją skiriasi, galima pamatyti

sekančiame grafike.

2 pav. Kas yra mokiniams mokytojas? ( 2 testas, p<0.001))

284

Dauguma lietuvių mokytoją traktuoja kaip žinių perteikėją. Vos po 1 % apklaustųjų lietuvių atsakė, kad

mokytojas yra dar ir autoritetas arba neutralus asmuo. Tuo tarpu turkai mano, kad mokytojas yra daugiau nei draugas

(56%), ir (6%) respondentų mokytoją laiko draugu.

2011 – 2012 metų statistikos departamento duomenimis daugiau kaip pusė (55 proc.) bendrojo ugdymo

mokyklų mokytojų buvo vyresni nei 45 metų amžiaus. Mano manymu, amžius gali turėti įtakos lietuvių mokytojų

mokymo metodams ir tai atsiskleidžia apklausoje, kad mokiniai mokytojus laiko žinių perteikėjais. Turkijoje net 42

proc. (TALIS 2009) mokytojų yra jaunesni nei 30 metų, tad tikėtina, kad mokiniai ir jauni mokytojai sutaria kaip

draugai.

613

639

67*9*

139

60

022

09

0 10 20 30 40 50 60 70

Oratorius

Išsimokslinęs

Kūrybiškas

Charizmatiškas

Empatiškas

Komunikabilus

Dalykiškas

Lietuviai

Turkai

3 pav. Bruožas, labiausiai apibūdinantis šiuolaikinį mokytoją. ( 2 testas, p<0.001))

Iš pateiktų rezultatų (3 pav.) matome, kad lietuviams svarbiausias šiuolaikinio mokytojo bruožas yra

išsimokslinimas. Aukščiau pateiktame grafike (2 pav.) matome, kad lietuviams mokytojas yra žinių perteikėjas, tad

nenuostabu, kad esminis šiuolaikinio mokytojo bruožas yra išsimokslinimas. Turkai norėtų matyti šiuolaikinį

mokytoją kūrybišką bei charizmatišką. Tokie bruožai kaip oratorius, išsimokslinęs ar empatiškas surinko vienodai po

6 proc. respondentų. Lietuviai taip pat išskyrė komunikabilumo (22 %) bei dalykiškumo (9%) bruožus.

4 pav. Veiksniai, trukdantys būti geru mokytoju. ( 2 testas, p<0.001))

6

44

6 60 0 0

90 0 0

35 3526

13**6^

13*

26**

65^

26*

0

1020

3040

5060

70

Mo

kym

o

turi

nys

Blo

ga

s s

avo

da

lyko

žinojimas

Ne

mo

kė

jim

as

va

ldyti k

lasė

s

Kū

ryb

ing

um

o

sto

ka

Mo

kyklo

s

va

do

va

i

Tė

vų

ne

igia

ma

s

po

žiū

ris

Tė

vų

ne

pri

ežiū

ra

Su

nku

be

nd

rau

ti s

u

va

ika

is

Sto

ka

me

ilė

s

va

ika

ms

Sto

ka

kū

ryb

ing

um

o

Turkai Lietuviai

285

Žymiai išsiskyrė turkų ir lietuvių nuomonės apie veiksnius, kurie trukdo būti geru mokytoju. Lietuviai

mano, kad didžiausias sunkumas mokytojui mokykloje yra nemokėjimas valdyti klasės. Antroje bei trečioje vietoje

lietuviai nurodė, kad taip pat mokytojams trukdo nemokėjimas bendrauti su vaikais (35%) bei stoka meilės vaikams

(35%). Pagal 2011 – 2012 metų statistikos departamento duomenis, Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turėjo 97 proc.

bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų ir vadovų. Kyla abejonė, ar mokytojai iš tikrųjų dirba iš pašaukimo, jei

mokiniai įvardina tokius neigiamus mokytojų bruožus kaip meilės stoka vaikams ar net sunkumas bendrauti su

vaikais. Turkai mano, kad mokytojams labiausiai trukdo dirbti mokyklų vadovai (44%). Taip pat turkai išskyrė

tokius sunkumus kaip mokymo turinys (6%), tėvų neigiamas požiūris į mokyklą/mokytoją (6%) ir tėvų nepriežiūra

(6%).

Išvados

1) Iš rezultatų galima daryti išvadą, kad turkai yra labiau atsipalaidavę mokyklose ir santykiai su mokytojais

yra laisvesni. Jiems mokytojas yra ne tik žinių perteikėjas, bet daugiau nei draugas. Turkams svarbu, kad

pedagogas būtų kūrybiškas, savo dalyko žinovas bei pareigingas. Turkų nuomone, labiausiai mokytojams

trukdo dirbti mokykloje mokyklų vadovai.

2) Tyrimo metu nustatyta, kad lietuviai mokiniai mokytoją laiko žinių perteikėju ir, kad mokiniams yra svarbu

jog mokytojas būtų išsimokslinęs. Galima teigti, kad lietuviai mokiniai jaučia mokykloje įtampą ir jiems yra

svarbu, kad mokytojas būtų teisingas, kad mokiniai būtų sąžiningai vertinami. Mokinių nuomone, labiausiai

mokytojui trukdo nemokėjimas valdyti klasės. Taip pat tyrimo metu paaiškėjo, kad ne visi mokytojai dirba

iš pašaukimo ir stokoja meilės vaikams bei turi sunkumų bendraujant su jais.


1. ČIUŽAS, R. (2011). Besikeičiantys mokytojo vaidmenys. Pedagogika.

2. GALKIENĖ, A. (2011). Šiuolaikinio mokytojo vaizdinys: mokinių požiūris. Pedagogika.

3. HARGREAVES, D. FINK (2008). Tvarioji lyderystė. Ar tam, ką kuriate, lemta išlikti? Vilnius: Versa.

4. LAMBERT, L. (2011). Lyderystės gebėjimai ir tvari mokyklų pažanga. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras.

5. PUTINAITĖ, V., KIZIENĖ, J., LUKOŠEVIČIENĖ, N., BARKAUSKIENĖ, D., STANKEVIČIENĖ, V. (2007).

Koncepcija “Mokymo strategijos, orientuotos į mokinį”. Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centras.

6. SENGE, P., CAMBRON-MCCABE, N. H., LUCAS, T., SMITH, B., DUTTON, J., KLEINER, A. (2008). Besimokanti

mokykla. Knyga praktikui. Vilnius: Versa.

7. TIJŪNĖLIENĖ, O. Veiklumas–mokytojo dorybė ir autoriteto raiška. Acta Paedagogica Vilnensia. Nr 8.

Summary

Image of A Modern Educator in Pupil’s Perception

While changing the conception of teaching, the attitude towards a teacher both as an official and a personality is changing too.

There is growing concern about high requirements to a modern teacher and he is expected to carry out more functions than to

convey knowledge. The purpose of the investigation is to define students’ attitude towards a modern teacher. Students from

Turkey and Lithuania participated in it. The results of the research presented that a teacher to Lithuanian students is only a

conveyor of knowledge. To them it is very important to have a well-educated and intelligent teacher. The survey revealed that

inaptitude to manage students during classes is a great setback to a teacher. Moreover, working at school not for all the teachers is

a mission; consequently, they lack love for children and have difficulties in cooperating with them. The research revealed that

Turkish students prefer creative, proficient and dutiful teachers. In the opinion of Turks, school headmasters are the ones who

impede teachers’ work.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. B. Krikščiūnas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

286

BE TĖVŲ GLOBOS LIKUSIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS YPATUMAI

Elma Kvietkutė


Įvadas

Našlaitystė, kaip socialinis reiškinys, yra kiekvienoje visuomenėje, net ir labiausiai išsivysčiusioje,

humaniškiausioje. Su tuo sunku susitaikyti, tačiau gana dažnai tenka spręsti tėvų netekusių vaikų problemas. Daug

sunkiau ramiai reaguoti, žinant, kad kiekvienais metais atsiranda vis daugiau našlaičių, turinčių gyvus tėvus.

(Leliūgienė, 2003)

Vaikai tėvų globos netenka dėl įvairių priežasčių. Analizuojant priežastis, dėl ko vaikai neteko tėvų globos

2011 m., išryškėjo viena svarbiausia priežastis – tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo

neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichologinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam,

dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Dėl šios priežasties tėvų globos 2011 m. neteko 1700 vaikų, t. y.

72 proc. visų tėvų globos netekusių vaikų. Kita tėvų globos netekimo priežastis – tėvai arba turimas vienintelis iš

tėvų laikinai negali juo rūpintis dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių

priežasčių. Dėl šios priežasties per ataskaitinius metus tėvų globos neteko 338 vaikai, t. y. 14 proc. visų tėvų globos

netekusių vaikų. Kitos svarbios priežastys, dėl kurių vaikai neteko tėvų globos 2011 metais, yra šios: tėvų arba vieno

iš turėtų tėvų mirtis (6 proc. visų tėvų globos netekusių vaikų), vaikai įstatymu nustatyta tvarka yra atskirti nuo tėvų

(3 proc. visų tėvų globos netekusių vaikų). (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, 2012)

Vaikui patekus į globos institucijas, pagrindinis darbuotojų tikslas – vaikų rengimas savarankiškam

gyvenimui. Pastaruoju metu kalbama ne apie abstraktų vaikų ugdymą, o apie socialinį ugdymą, kurio tikslas ne tik

visapusiškas fizinis, psichinis, protinis ir dorovinis išsivystymas, bet ir sėkminga socializacija.

Darbo tikslas

Ištirti tam tikros socialinės patirties skirtumus tarp paauglių, augančių vaikų globos namuose ir šeimose:

• sąvokos „šeima“ supratimo,

• finansų tvarkymo (išlaidų planavimo),

• įgūdžių formavimo (bendravimo, kontaktų su kitais žmonėmis užmezgimo, sanitarijos ir higienos, maisto

gaminimo, švenčių ruošimo).

Siekiant šio tikslo keliami tokie uždaviniai:

1. Atlikti teorinę apžvalgą apie tradicinėse šeimose augančių vaikų ir be tėvų globos likusių vaikų

socializacijos ypatumus;

2. Empiriškai ištirti paauglių, augančių Viešvilės vaikų globos namuose, socializacijos ypatumus;

3. Empiriškai ištirti Jurbarko rajone pilnose šeimose augančių paauglių socializacijos ypatumus;

4. Nustatyti be tėvų globos likusių paauglių ir pilnose šeimose augančių paauglių socialinės patirties

skirtumus.

Tyrimo objektas: vaikų namuose augančių paauglių ir paauglių iš tradicinių šeimų socializacija.

Hipotezė: vaikų globos namuose augantys paaugliai sunkiau paruošiami gyvenimui visuomenėje, negu

paaugliai, augantys pilnose (branduolinėse) šeimose.

Tyrimo metodai. Nagrinėjant vaikų namuose augančių paauglių socializacijos ypatumus atlikta literatūros

analizė, panaudoti sintezės, loginio apibendrinimo, palyginimo, grafinio vaizdavimo metodai. Empirinio tyrimo

metodu pasirinkta apklausa raštu, naudojant anketas.

287

Tiriamųjų imtis. Apklausai atlikti pasirinktas tikslinės imties atrankos būdas. Tiriamieji: 40 Viešvilės

vaikų globos namų auklėtinių ir 40 paauglių iš tradicinių šeimų.

Tyrime dalyvaujančių respondentų amžius apima šias amžiaus grupes:

nuo 11 iki 13 metų amžiaus jaunesnio amžiaus paaugliai;

nuo 14 iki 17 metų amžiaus vyresnio amžiaus paaugliai.

Šeima – kaip vienas iš svarbiausių vaiko socializacijos veiksnių

Šeima yra natūrali institucija. S. Šalkauskis (1991) šeimos sampratoje išryškina bendravimą. Pasak

mokslininko, šeima – prigimtinė bendruomenė, kurioje vyro ir moters santuoka sudaro bendravimo su vaikais ir

kitais asmenimis pagrindą. Vaikų gimdymas, auginimas ir auklėjimas yra ne vienintelis, bet labai svarbus, šeimos

uždavinys. (Narbekovas ir kt., 2008)

Asmenybės savikūra šeimoje – sudėtingas procesas. Pirmiausia ji priklauso nuo įgimtų savybių. Dėl

žmogaus genų sudėtingumo, kiekvieno kūdikio anatominė sistema savita, nepakartojama. Vėliau, augant,

anatominės-fiziologinės kūdikio organizmo savybės lemia psichinių reiškinių formavimąsi, veikia asmenybės

emocingumą, temperamentą ir charakterį. Naujagimis neatsineša jokios socialinės patirties, jis yra tik asmenybės

potencija. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis,

todėl šeimos įtaka vaiko asmenybei neginčytina. (Bikučius, 1995) Kiekvieną dieną vaikas regi aplink save realią

tikrovę ir pats joje dalyvauja. Kasdien nuo ryto iki vakaro šeima – tėvų, vyresniųjų ir jaunėlių brolių ar seserų,

senelio ar močiutės asmenyje – prieš vaiko akis atskleidžia pačius įvairiausius elgesio niuansus, savotišką gestų,

žodžių, manierų puokštę. Vaikai net atpažįsta tėvo ir mamos balsus, tai jau parodo, kad vaikas stebi aplinką, ją

tyrinėja. O visa tai vaikas sugeria į save kaip kempinė. Taip vaikas yra įtraukiamas į socialinius santykius, kurie

vėliau atsispindės vaiko charakteryje, būde, elgsenoje. Besiformuojantį vaiko požiūrį į kitus žmones, lems

artimiausių žmonių (tėvų, seserų, brolių, senelių) pažiūra į jį patį kaip vaiką. Šių pažiūrų įtakoje formuojasi vaiko

savimonė.

Pasak V. Žemaičio (1994) suaugęs žmogus be šeimoje išugdyto dvasingumo negali būti pilnavertis. Jis

nebus sukaupęs savyje gimtųjų namų šilumos, nebus prisirišęs prie motinos, jis bus menkavertis, bedvasis įrankis,

žmogysta be asmens. Nemokės užjausti, pripažinti savo klaidas, smurtaus prieš silpnesnius. Dvasingumo nėra, kai

vaikas šeimoje mato vien smurtą, psichologinį spaudimą, neapykantą, tėvų barnius, alkį, badą, nepriežiūrą, taip

vaikas, sugerdamas neigiamas savybes, visą savo neapykantą išlieja už namų sienų ribų, prieš silpnesnius vaikus,

gyvūnus, senelius ir t. t.

Šeima turi labai didelę įtaką vaiko charakterio formavime. Lietuvių patarlė skelbia: „Lenk medį, kol

jaunas“. Jau nuo kūdikystės bendraujant su vaiku, kalbinant jį, skaitant pasakas, dainuojant daineles daroma didelė

įtaka vaiko pasąmonėje, taip formuojasi vaikelio aplinkos suvokimas. Garsų, balsų, vaizdų atpažinimas. Stipriausiai

vaiko asmenybę veikia asmeninis tėvų pavyzdys, jų tarpusavio santykiai, jų elgesys. Jei šeimoje tėvai nesutaria, tai ir

vaiko savijauta pablogėja, tai parodo vaiko bendravimas su aplinkiniais, aktyvumas pamokose, prastas mokymasis.

Jei tėvai supranta vienas kitą, saugo vienas kitą, pvz., po darbo motinai ilsintis, tėvas atlieka namų ruošos darbus ir

atvirkščiai, tokį pavyzdį matydami vaikai ir patys tokie auga. Didelę dalį įtakos vaiko psichikos formavime turi

šeimos tarpusavio santykiai.

Dažniausiai vaikai kaip autoritetus pasirenka savo tėvus, iš pradžių be išlygų priimdami jų nuomonę,

kritiką, vėliau kopijuodami kalbos manieras, judesius, netgi kalbėsenos toną. Visa tai atsispindi vaikų žaidimuose,

pvz., jie rengiasi tėvų drabužiais, mergaitės naudoja motinų kosmetiką, berniukai apsiauna per didelius tėčių batus ir

t. t. Tėvas sūnui, motina dukrai kelrodė žvaigždė gyvenimo kelyje, vadovas ir patarėjas. Asmuo, kuris pagelbėtų

suprasti aplinkinį pasaulį, kitus žmones ir atrasti savąjį „Aš“, o nesėkmei ištikus ištiestų pagalbos ranką, vaikas

neieškos kažkur toli, o tik tarp artimiausių žmonių – šeimoje.

Svarbiausią darbą socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo

institutas. Vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį,

vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai

288

išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų.

Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė vaikams socializuoti ir auklėti.

(Bikulčius, 1995)

Likę be tėvų globos vaikai jau atėję į vaikų globos namus savaip išgyvena tėvų netektį, kiekvienas būna su

savo emocinėmis problemomis, todėl yra labiau pažeidžiami, nei tradicinėse šeimose gyvenantys vaikai. Jie nemoka

kurti artimų ir tvirtų emocinių santykių su kitais žmonėmis, nes ankstyvoje vaikystėje patyrė ilgametį išsiskyrimą su

tėvais. Galima sakyti, kad tokie vaikai yra veikiami neigiamų socializacijos veiksnių. Tokiems vaikams reikia artimo

žmogaus supratimo, paguodos, šilumos, o vaikų globos namuose iš dalies tokį vaidmenį atlieka auklėtojai, bet

auklėtojai nepakankamai tam skiria dėmesio, jie rūpinasi daugiau buitiniais dalykais, o meilei ir šilumai nelieka

laiko.

Vaikų namuose augančių paauglių socializacijos ypatumai

Didelė dalis šeimų, auginančių vaikus, dėl įvairių priežasčių (ligos, priklausomybių, įgūdžių trūkumo)

nesugeba vaikais rūpintis pačios. Socialinių paslaugų vis dar nepakanka, o šeimoms siūloma pagalba neretai būna

pavėluota ir neefektyvi. Todėl, nors bendras tėvų globos netenkančių vaikų skaičius mažėja, kasmet į valstybės globą

paimamų vaikų skaičius kinta labai nedaug.

Vaikai tėvų globos netenka dėl įvairių priežasčių. Analizuojant priežastis, dėl ko vaikai neteko tėvų globos,

vienos iš pagrindinių priežasčių yra skurdas ir finansiniai sunkumai, perspektyva vaikelį auginti vienai ar vienam,

pogimdyminė depresija, psichikos ligos, seksualinės sveikatos ugdymo stoka, šeimos planavimo neišmanymas,

aborto apribojimai, tai, kad vaikas turi negalią, tai, kad vaikas apkrėstas ŽIV, nėštumas po išprievartavimo, smurto ar

partnerio vertimas jėga, ir paslaugų bei išteklių neįgalių vaikų tėvams stoka, tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų

nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichologinį smurtą, ir dėl to kyla

pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, tėvai arba turimas vienintelis iš

tėvų laikinai negali juo rūpintis dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų suėmimo, bausmės atlikimo. (VšĮ Paramos vaikams

centras, 2010)

Vaikai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais netekę stabilios priežiūros, gali patirti didelį šoką, emocinės ir

elgesio raidos sunkumų. Labiausiai pažeidžiami kūdikiai ir mažamečiai vaikai, kai nesupranta kur dingo tas žmogus,

kuris kiekvieną dieną buvo šalia, juo rūpinosi. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikų, netekusių tėvų globos,

vystimasis turi daugybę neigiamų ypatumų, paveldėtų iš neigiamos tėvų patirties (girtavimas, amoralus elgesys ir t.

t.). Vaikai, augę be šeimos, atsilieka nuo savo bendraamžių, jie uždaro būdo, sudirgę, jaučiasi nuskriausti dėl tėvų

kaltės.

Manoma, kad pagrindinė socialinio nesubrendimo priežastis yra ta, kai motinos auklėjimo mokykla

pakeičiama institucine įstaiga, kurioje vaikai ne visuomet pratinami pasirūpinti savimi, savarankiškai, be priminimų

laikytis visų sanitarinių-higieninių normų ir reikalavimų. Vaikas iš nenusisekusios šeimos kategoriškai nepasirengęs

teigiamai įsisavinti šeimynykščio vaidmenį, nes matė neigiamus pavyzdžius biologinėje šeimoje. Šiems vaikams

sunku įsijausti ir į būsimo šalies piliečio vaidmenį, nes jie dažniausiai pažeidžia visuomenėje įsitvirtinusias taisykles

ir normas. Šių vaikų profesiniai ketinimai formuojasi lėtai. (Leliūgienė, 2003) Toks vaikas sunkiai adaptuojasi,

nesilaiko jau nusistovėjusių vidaus tvarkos taisyklių, jam sunku suvokti, kad negalės daryti to, ko panorės, kaip

darydavo namuose, tuomet tokiam vaikui reikalinga psichologinė pagalba, vaikui reikia priminti, kokios yra

žmogaus svarbiausios vertybės, paaiškinti, kaip jis turi elgtis visuomenėje, kad pritaptų, bet, aišku, tam reikia laiko,

nes paimtą vaiką iš asocialios šeimos sunku „perlaužti“, nes jo asmenybė jau būna susiformavusi, būna išimčių dėl

kūdikių, nes

Vaikų globos namų sąlygomis auklėjami vaikai yra izoliuoti nuo išorinio pasaulio, jų veikla

reglamentuojama vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl nėra patenkinami jų socialiniai poreikiai, tokie kaip neformalus

bendravimas, jiems trūksta socialinio ir emocinio pasitikėjimo, realaus gyvenimo įvaizdžio. (Leliūgienė, 2003)

Dažniausiai vaikų globos namų vaikai bendrauja tarpusavyje, o už vaikų globos namų ribų tik vienas kitas susiranda

draugų.. Yra nusistovėjęs toks požiūris, kad vaikų globos namų vaikas prastesnis už tradicinėse šeimose augančius

289

vaikus. Juos žemina mokykloje, kai kurių vaikų tėvai draudžia bendrauti su vaikų globos namų vaikais, jų vengia ir

nemėgsta ne tik tradicinių šeimų vaikai, bet ir jų tėvai, mokykloje pasireiškia mokytojų abejingumas tokiems

vaikams. Juk tai irgi vaikai, kad ir nuskriausti likimo. Tai iš senų laikų nusistovėjęs požiūris, kad vaikai atėję iš

asocialių šeimų gali padaryti blogą įtaką jų vaikams.

Kad nekiltų neigiamų prieštaravimų ir minčių, daugelyje vaikų globos namų, palyginus su pokario metais,

yra padaryta labai daug pertvarkų ugdant šiuos vaikus. Anksčiau berniukams ir mergaitėms buvo trumpai nukerpami

plaukai, kad nesiveistų utelės, visi nešiojo vienodas uniformas, maistas buvo normuotas, gaminamas vietinėje

valgykloje, buvo draudžiama be auklėtojo vaikščioti po miestelį. Visa tai pasikeitė. Šių laikų globotiniai su broliais ir

seserimis valgo nuosavose virtuvėlėse, savaitgaliais patys verda pietus (darbo dienomis valgyti padaro auklėtoja),

kiekvienas turi savo privačią erdvę, miega vienviečiuose ir dviviečiuose kambariuose, rūbus perkasi patys, gali

rinktis kokį tik nori būrelį ar važiuoti į sporto mokyklą.

Vaikų globos namuose augančių vaikų socializacijos ypatumų empirinis tyrimas

Tyrime dalyvavo 40 Viešvilės vaikų globos namų auklėtinių ir 40 tradicinių šeimų paauglių.

Respondentams susitikimo metu buvo išdalintos anketos su 16 klausimų.

Atliekant tyrimą dalyvavo 30 proc. mergaičių, 70 proc. berniukų iš Viešvilės vaikų globos namų ir 60

proc. mergaičių, 40 proc. berniukų iš tradicinių šeimų. Jie visi buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: 11-13 m.

jaunesnio amžiaus paaugliai ir 14-17 m. vyresnio amžiaus paaugliai.

Vos pradėjus anketavimą pasijuto skirtumas tarp auklėtinių iš globos namų ir tradicinių šeimų paauglių.

Vaikų globos namuose išdalinus anketas vyresni auklėtiniai parodė priešiškumą ir nemandagų elgesį prieš svetimą

žmogų, kai kurie atsisakė pildyti anketas, nes jų žodžiais tariant, jiems iš to nėra jokios naudos, o tradicinių šeimų

vaikų apklausą vykdant mokykloje, šie noriai atsakinėjo į pateiktus klausimus, kas neaišku – teiravosi, aiškinosi, kad

tvarkingai atliktų paskirtą užduotį. Susidaro įspūdis, kad Viešvilės vaikų globos namų auklėtiniai nėra mokomi

dorovės principų, o svarbiausias vaikų globos namų auklėtojo uždavinys turėtų būti - išmokyti vaikus gyventi

visuomenėje tarp žmonių pagal etines normas ir įstatymus. Vienintelis būdas sužadinti paauglių dorovinius jausmus

– apsupti juos visuotiniu rūpesčiu ir globa. Tačiau to šiuose namuose stinga. Tik meilės pagrindu galima pratinti prie

suvokimo, ką šeimoje reiškia būti vaiku, broliu/sese, draugu, sutuoktiniu ir, galiausiai, tėvu ar motina.

Atliekant tyrimą apie likusių be tėvų globos vaikų socializacijos ypatumus buvo svarbu išsiaiškinti, kaip

vaikai suvokia šeimą. Respondentams buvo duota laisva forma parašyti savo apmąstymus ir nuomonę šiuo klausimu.

Tyrimas parodė, kad vaikų namų globotiniams šeimos samprata, pirmiausia, asocijuojasi su tėvu, mama ir vaikais, o

tradicinių šeimų vaikai šeimą sieja labiau su potyriais, kuriuos jie jaučia gyvendami šeimoje: meile, supratimu,

pasitikėjimu, pagarba, bendravimu, palaikymu, rūpesčiu.

Paaugliams tobulėti padeda laisvalaikio užsiėmimai. Remiantis apklausos duomenimis, dauguma globos

namų auklėtinių savo laisvalaikį leidžia su draugais, skaitydami knygas, sportuodami, tradicinių šeimų paaugliai

dažniausiai laisvalaikį leidžia taip pat būdami su draugais, žaisdami kompiuteriu arba sportuodami. Tai parodo, kad

tiek vaikų globos namų, tiek tradicinių šeimų paauglių laisvalaikio praleidimo būdai beveik nesiskiria, tik tradicinių

šeimų paaugliai, daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių.

Įdomu buvo sužinoti, kaip respondentai vaikų globos namuose ir tradicinėse šeimose mokinami ir

įtraukiami į namų ruošos bei ūkines veiklas: valgio gaminimą, kambarių tvarkymąsi.

Respondentų atsakymai į klausimus, susijusius su kambarių tvarkymu ir valgio gaminimu pateikti 1-6

diagramose:

290

Ar tau svarbu, kad kambarys būtų

sutvarkytas ?

Taip

95%

Apie tai

negalvoju

5%

Taip Apie tai negalvoju

Ar tau svarbu, kad kambarys būtų

sutvarkytas?

Taip

93%

Ne, man

nesvarbu

2%

Apie tai

negalvoju

5%

Taip Apie tai negalvoju Ne, man nesvarbu

1pav. Tradicinių šeimų paauglių atsakymai apie tvarkymosi

svarbą

2 pav. Viešvilės globos namų auklėtinių atsakymai apie

tvarkymosi svarbą

3 pav. Tradicinių šeimų paauglių atsakymai apie mokėjimą

gaminti valgį

4 pav. Viešvilės vaikų globos namų auklėtinių atsakymai

apie mokėjimą gaminti valgį

Iš kur sužinojai apie maisto gaminimą?

90%

10%

25%

Išmokino mama,

tėtis

Pats išmokau

Išmokau mokykloje

Iš kur sužinojai apie maisto gaminimą?

5%

8% 3%

85%

Išmokino auklėtoja

Pats išmokau

Išmokino močiutė

Neatsakė

5 pav. Tradicinių šeimų paauglių atsakymai apie maisto

gaminimo žinių šaltinį


apie maisto gaminimo žinių šaltinį

Susisteminus anketų rezultatus paaiškėjo, kad, tiek vaikų globos namų paaugliai (93 proc.), tiek ir

tradicinių šeimų paaugliai (95 proc.) yra mokomi ir įtraukiami į namų ruošos ir ūkines veiklas (į klausimą, ar

tvarkosi savo kambarį, beveik visi atsakė teigiamai). Atsakymai apie mokėjimą gaminti maistą pasiskirstė įvairiai: 55

proc. tradicinių šeimų mergaičių moka gaminti valgyti, iš jų 20 proc. moka tik kelis patiekalus, likę 35 proc.

mergaičių valgį gamina gerai. Berniukų rezultatai prastesni: 40 proc. moka gaminti valgį, iš jų 33 proc. moka tik po

Ar mokaisi gaminti valgį?

35%

20%

8%

5%

33%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

Moku gerai

gaminti valgyti

Moku tik kelis

patiekalus

Manęs tai

nedomina

Atsakymų pasirinktys

Vaikų skaičiusBerniukai

Mergaitės

Ar mokaisi gaminti valgį?

18%13%

8%

60%

3%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

Moku gerai

gaminti v algyti

Moku tik kelis

patiekalus

Manęs tai

nedomina

Atsakymų pasirinktys

Vaik

ų s

kaič

ius

Berniukai

Mergaitės

291

kelis patiekalus ir 7 proc. moka gerai gaminti valgyti. 30 proc. mergaičių Viešvilės vaikų globos namų mergaičių

moka gaminti valgyti, iš jų 13 proc. moka tik kelis patiekalus, o 18 proc. mergaičių maistą gamina gerai. Vaikų

namuose berniukų yra dauguma, net 68 proc. berniukų moka gaminti valgį, kadangi berniukai nelabai domisi maisto

gamyba, todėl tik 8 proc. moka gerai gaminti valgyti, kiti 60 proc. moka tik po kelis patiekalus.

Apklausos metu respondentų taip pat buvo prašyta įvardinti maisto gaminimo žinių šaltinį, dauguma (90

proc.) tradicinių šeimų vaikų pažymėjo kaip šaltinį nurodė tėvus, kad patys išmoko, pažymėjo 25 proc., mažiausiai

įtakos turėjo mokykla 10 proc. Vaikų globos namų vaikus maisto gamybos ypatumų daugiausia išmokino auklėtojos

85 proc., kiti teigia, kad patys išmoko 5 proc., likusius apklaustuosius išmokino močiutė 8 proc.

Vaikų namuose auklėtojos vaikus gali išmokinti gaminti tik kelis patiekalus, nes kiekvienai grupei yra

skiriama tam tikra produktų dalis, iš kurios auklėtojos gamina vaikams pagal dienos meniu nustatytą patiekalą.

Auklėtinių norinčių gaminti maistą kartu su auklėtoja atsiranda nedaug. Vaikai tai turi daryti savo noru, prievartos

nėra, tačiau juos nuo maisto gamybos atbaido tai, kad negali gaminti to, ką patys sugalvoja, pagal griežtai nustatytą

tvarką vaikai gali mokintis gaminti tik tai, kas būna nurodyta valgiaraštyje. Vieną kartą pagaminę patiekalą dar kartą

jo kartoti ir mokintis, kaip jį gaminti, nenori, todėl iš anketų matyti, kad dauguma vaikų globos namų vaikų moka

gaminti tik po kelis patiekalus, kuriuos gaminti išmokino auklėtoja.

Atliekant tyrimą aiškintasi, kokios baimės kankina respondentus, galvojant, jog ateityje reikės palikti

namus. Šio klausimo buvo klausiama ir vaikų globos namų paauglių, ir paauglių iš tradicinių šeimų. Atsakydami į

pateiktą klausimą respondentai galėjo pasirinkti kelis atsakymų variantus. Gauti duomenys pateikti 1 ir 2 lentelėse.

1 lentelė. Didžiausią nerimą tradicinių šeimų paaugliams keliančios priežastys galvojant apie gyvenimą atskirai nuo tėvų

Priežastys Atsakymų kiekis, proc. (vnt.)

Gyvenamosios vietos neturėjimas 20 % (8)

Baimė, kad nebus, kas rūpinsis 3 % (1)

Nerimas dėl darbo vietos 52 % (21)

Baimė būti apgautam žmonių, kuriais pasitiki 17 % (7)

Baimė susidėti su netinkamais žmonėmis 28 % (11)

Nepakankamos pajamos 35 % (14)

Nepasitikėjimas savimi 8 % (3)

Kitų nepasitikėjimas 5 % (2)

Nerimas dėl tolimesnių mokslų 40 % (16)

Jokio nerimo 15 % (6)

Jokių baimių 13 % (5)

2 lentelė. Didžiausią nerimą vaikų globos namų paaugliams keliančios priežastys galvojant, kai reikės palikti globos

namus

Priežastys Atsakymų kiekis, proc.(vnt.)

Gyvenamosios vietos neturėjimas 45 % (18)

Baimė, kad nebus, kas rūpinsis 8 % (3)

Nerimas dėl darbo vietos 25 % (10)

Baimė būti apgautam žmonių, kuriais pasitiki 17 % (7)

Baimė susidėti su netinkamais žmonėmis 20 % (8)

Nepakankamos pajamos 40 % (16)

Nepasitikėjimas savimi 20 % (8)

Kitų nepasitikėjimas 13 % (5)

Nerimas dėl tolimesnių mokslų 13 % (5)

Jokio nerimo 8 % (3)

Jokių baimių -

292

Palyginus susumuotus anketų duomenis, tradicinių šeimų paaugliams didžiausią nerimą kelia baimė neturėti

darbo (52 proc.), taip pat jiems neramu dėl tolimesnių mokslų (40 proc.), trečioje vietoje baiminamasi dėl

nepakankamų pajamų (35 proc.). Globos namų paauglių baimės truputėlį skiriasi: jiems didžiausią nerimą kelia

gyvenamosios vietos neturėjimo galimybė (45 proc.), antroje vietoje – pajamų neturėjimo baimė (40 proc.), kaip ir

tradicinių šeimų paauglių, tai yra viena iš didžiausių baimių. Dvigubai mažesnį procentą globos namų paauglių

baimėse užima darbo vietos neturėjimas (25 proc.). Palyginus Linos Palčinskaitės „Vaikų, užaugusių globos

namuose, socializacijos ypatumai“ tyrimų duomenis su mano gautais duomenimis, išsiaiškinta, kad L. Palčinskaitės

tyrime globos namų paaugliai daugiausia įvardijo pinigų trūkumą (20 proc.).

„Žmogaus tobulėjimui ribų nėra“ – auksiniai žodžiai. Nuo pat kūdikystės žmogus tobulėja padedamas

suaugusiųjų: mokinasi vaikščioti, kalbėti, piešti, bet su laiku vaikas tampa vis savarankiškesnis. Atsakydami į

pateiktą klausimą, kokių žinių trūksta norint pradėti savarankišką gyvenimą, respondentai galėjo pasirinkti kelis

atsakymo variantus. Atsakymai pavaizduoti 8 ir 9 paveikslėliuose.

Kokių žinių tau trūksta norint pradėti

svarankišą gyvenimą?

55%

0% 11% 10%

18%

18%

Tarpusavio santykių

šeimoje supratimo

Savarankiškų

sprendimo

priėmimo

Namų ruošos darbų

Finansų tvarkymo

Viską žino

Neatsakė

Kokių žinių tau trūksta norint pradėti

savarankišką gyvenimą?

15%

28%

10%

23%

10%

Tarpusavio santykių

šeimoje supratimo

Savarankiškų

sprendimo priėmimo

Namų ruošos darų

Finansų tvarkymo

Neatsakė

8 pav. Tradicinių šeimų paauglių atsakymai apie žinių

trūkumą savarankiško gyvenimo pradėjimui


apie žinių trūkumą savarankiško gyvenimo pradėjimui

Šiuo atžvilgiu iš diagramų akivaizdžiai matyti skirtumai, kokių žinių trūksta globos namų auklėtiniams ir

tradicinių šeimų paaugliams. Viešvilės vaikų globos namų auklėtiniams labiausiai trūksta tarpusavio santykių

šeimoje supratimo (38 proc.), nes jie valstybiniuose namuose neturi pavyzdžio, kad galėtų matyti, kaip elgiasi,

bendrauja tarpusavyje tėvas ir mama, jiems sunkiau adaptuotis, trūksta žinių šia tema. Paaugliams iš tradicinių šeimų

tokių žinių nereikia, nes nei vienas iš apklaustųjų nepažymėjo šio varianto. Taip pat kaip vieną iš svarbesnių žinių

trūkumų, globos namų auklėtiniai pažymėjo savarankiškų sprendimų priėmimą (28 proc.). Tradicinių šeimų

paaugliai daugiausiai rinkosi šiuos atsakymus: a) jiems trūksta finansų tvarkymo žinių (55 proc.) ir b) trūksta

savarankiškų sprendimų priėmimo įgūdžių (28 proc.).

Dauguma respondentų tiki galimybe išspręsti visas savo problemas pakeitus esamą ugdymo sistemą vaikų

globos ir tradicinių šeimų namuose. Apklausos metu aiškintasi, ką respondentai norėtų pakeisti vaikų globos

namuose ir šeimose. Vaikų namų auklėtiniai labiausiai norėtų, kad pasikeistų suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio

bendravimo sistema (53 proc.), praturtinant ją savitarpio šiluma, pasitikėjimu, pagarba, meile ir rūpesčiu, taip pat jie

teigė, kad norėtųsi pagilinti praktinių įgūdžių žinias (23 proc.), tokiose srityse kaip maisto gaminimas, finansų

tvarkymas, vaisių ir daržovių konservavimas. Dauguma paauglių iš tradicinių šeimų namuose nieko nenorėtų keisti

(38 proc.), o kita dalis (30 proc.), kaip ir vaikų globos namų vaikai, norėtų pagilinti kai kurias praktinių įgūdžių

žinias. L. Smaginos tyrime dauguma globos namų vaikų teigė, kad jie gyvena „sterilioje aplinkoje“, o toks

nerūpestingas gyvenimas, išugdo auklėtinių komunikacinį bejėgiškumą, padidintą savęs vertinimą ir vartotojišką

nuostatą.

293

Beveik kiekvienam suaugusiajam tenka susidurti su sunkumais sprendžiant įvairias problemas ir

gyvenimiškus klausimus. Vieni ieško kur nors pagalbos ir paramos, o kiti sunkumus sprendžia savarankiškai. Kuo

jaunesnis žmogus, tuo jam labiau reikalinga kompetentinga pagalba. Vaikų namų auklėtiniai į klausimą, kur žada

kreiptis pagalbos, atsakė, kad viską spręs savarankiškai (38 proc.) arba kreipsis į auklėtoją ar direktorių (33 proc.).

Tradicinių šeimų vaikai daugiausia įvardijo, kad pagalbos kreipsis į tėvus (68 proc.). Tai parodo, kad šiuo atžvilgiu

savarankiškesni yra vaikų globos namų vaikai.

Kai kuriuose vaikų globos namuose auklėtiniai nėra mokomi elgesio su pinigais, kadangi auklėtojai neteikia

tam didelės reikšmės, dėl ko ateityje auklėtiniai nesugeba ekonomiškai tvarkyti savo biudžeto. Todėl į anketą buvo

įtrauktas klausimas, susijęs su pinigų tvarkymu: „Jei tau kas padovanotų 6000 Lt, ką darytum su pinigais?“.

Dauguma tradicinių šeimų paauglių (78 proc.) atsakė, kad jie pinigus investuotų į nekilnojamąjį turtą arba taupytų.

Vaikų globos namų auklėtinių atsakymai (80 proc.) panašūs į tradicinių šeimų paauglių atsakymus, bet, stebint vaikų

globos vaikus iš šalies, kyla tokia išvada, kad elgesio su pinigais auklėtojai beveik nemokina, taip kaip tai daro

tradicinių šeimų tėvai. Iš savo praktikos galiu teigti, kad paaugliai išėję iš vaikų globos namų ir gavę 9000 Lt

kompensaciją, dauguma juos išleidžia įvairiems daiktams, maža dalis išėjusiųjų, pinigus investuoja į nekilnojamąjį

turtą ar taupo. Tai rodo, kad tradicinių šeimų vaikai labiau mokinami finansų tvarkymo negu vaikų globos namų

auklėtiniai. Kaip teigiama ir L. Smaginos tyrime, globos namuose vaikai visiškai nėra mokinami, kaip elgtis su

pinigais.

Taip pat tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, su kokias sunkumais susiduria tiriamieji. Vaikų globos

namų auklėtiniai (53 proc.), kaip ir tradicinių šeimų paaugliai (63 proc.) daugiausia pažymėjo mokslą, antroje vietoje

tradicinių šeimų paaugliai vargsta su tėvų nesupratingumu (28 proc.), o vaikų globos namų paaugliai su vidaus

tvarkos taisyklių laikymusi (25 proc.) bei draugų paieška (25 proc.). Gautus tyrimo duomenis palyginus su L.

Smaginos tyrimo, atlikto 2000 m. („Socialinis pedagoginis darbas su vaikais, netekusiais tėvų globos“), duomenimis

apie auklėtinių adaptacijos nesėkmes, paaiškėjo, kad sunkiausia vaikų globos namų vaikams mokytis ir laikytis

vidaus tvarkos taisyklių.

Išvados

1. Dauguma į globos namus patenkančių vaikų yra paimti iš tėvų, nes tėvams buvo apribotos tėvystės teisės

dėl alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo, smurto prieš vaikus, nepriežiūros. Vaikas iš šeimos patekęs

į vaikų globos namus sunkiai adaptuojasi, dažnai tokiam vaikui reikalinga psichologinė pagalba. Lietuvoje

vykdant pertvarkas, vaikų globos namuose norima sukurti vaikams aplinką panašią į šeimos, siekiama, kad

vaikai patekę į globos namus jaustųsi gerai ir nebūtų jiems labai didelio šoko. Manoma, kad taip vaikams

būtų lengviau suprasti šeimos sąvoką ir integruotis į visuomenę išėjus iš vaikų globos namų.

2. Empirinis tyrimas atskleidė, kad į Viešvilės vaikų globos namus patenkantys vaikai dažniausiai yra

paimami iš šeimos, nes tėvams buvo apribotos tėvystės teisės dėl alkoholio vartojimo. Šie vaikai mokinami

namų ruošos ypatumų (maisto gaminimo, kambarių tvarkymosi), truputį finansų tvarkymo. Auklėtiniai

sąvoką „šeima“ supranta tiesiogiai, kad tai tėvas, mama ir vaikai. Didžiausią nerimą šiems vaikams kelia

mintis, kad sulaukus pilnametystės jie turės palikti globos namus ir neturės kur gyventi ar truks pinigų.

Globotiniai norėtų, kad vaikų globos namuose darbuotojai suteiktų daugiau žinių apie šeimos tarpusavio

santykius. Viešvilės globos namuose reikėtų į veiklos planą įtraukti praktinių įgūdžių formavimo dalykus, t.

y. konservuoti produktus žiemai, mokintis ekonomiškai tvarkyti finansus ir t. t.

3. Šiuo tyrimu atskleista, kad vaikai iš tradicinių šeimų yra mokinami namų ruošos darbų bei finansų

tvarkymo. Šeimos samprata šiems vaikams asocijuojasi su meile, šiluma, pasitikėjimu ir supratingumu.

Galvojant apie gyvenimą atskirai nuo tėvų, tradicinių šeimų vaikams didžiausią nerimą kelia mintys, ar

turės darbą ir ar įstos mokintis ten, kur nori. Vaikai norėtų, kad tėvai suteiktų jiems daugiau žinių apie

finansų tvarkymą ir išmokintų kaip savarankiškai priimti sprendimus. Tradicinių šeimų vaikai yra patenkinti

namuose esama tvarka ir juose nieko nenorėtų keisti.

294

4. Skirtumai tarp vaikų, augančių Viešvilės vaikų globos namuose ir vaikų, augančių tradicinėse šeimose,

labai maži. Didelę pažangą davė pakoreguota gyvenimo vaikų namuose tvarka. Taip vaikai patys gali

gaminti valgyti (anksčiau gamindavo virėjos), nors ir tik kelis patiekalus. Abiejų pusių vaikų laisvalaikio

užsiėmimai vienodi. Respondentai iš tradicinių šeimų yra daugiau mokinami finansų tvarkymo, jų pinigų

vertės supratimas yra kitoks, nei vaikų iš vaikų namų. Stebint prieita prie išvados, kad vaikų globos vaikų

auklėtojos nemokina, kaip elgtis su pinigais, gudresni paaugliai savarankiškai mokinasi finansų tvarkymo,

domisi tuo, o kiti paaugliai yra palikti likimo valioje. Taip pat skiriasi dorovinis supratimas, vaikų globos

namų vaikuose mažiau meilės, užuojautos senesniems žmonėms, jie yra išlepinti supamos aplinkos, nes

dauguma dalykų yra už juos padaroma. Šiuo tyrimu išsikelta hipotezė pasitvirtino, kad vaikų namų vaikai

silpniau paruošimi gyvenimui, nei tradicinių šeimų vaikai.


1. Leliūgienė, I. 2003. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, p. 306-312

2. Leliūgienė, I. 2003. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas: Technologija, 347 p.

3. Bikulčius, J. 1995. Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys, Panevėžys, p.11-14.

4. Narbekovas, A.; Obelenienė, B.; Pukelis, K. 2008. Lytiškumo ugdymo etika. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas,

351 p.

5. Palčinskienė, L. 2010. Vaikų, užaugusių vaikų namuose, socializacijos ypatumai. Kauno kolegija, 7 p.

6. Urbikaitė, J. 2011. Vaikų globos šeimose ypatumai. Mykolo Riomerio universitetas, Mokslo darbai, 35 p.

7. Pileckaitė-Markovienė, M.; Lazdauskas, T. 2007. Šeima ir tėvų globos netekusio vaiko raida. Vilnius: Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, 104 p.

8. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 2011 m. veiklos

ataskaita. 2012-02-29, Nr. 5-2, 69 p.

9. [http://www.vaikoteises.lt/media/file/2011patigalutine.pdf]

10. VšĮ Paramos vaikams centras. 2010. Kai tėvai palieka vaikus ir kaip to išvengti. University of Nottingham

Summary

Socializing specializuos of children left without parents care

Socializing specializes are revealed in this article of children left without parents care and of children living in

traditional families. The main attention is concentrate on these aspects: children‘s leaving causes, difficulties children have living

in children‘s home and in tradional families, what do they lack living in children‘s home and traditional families. Quantity

anglysis is choosen: questioning method in writing and quiz. 40 children from children’s home in Viešvilė and 40 children from

traditional families took part in this alysis. Due to the results it is established there aren’t any differences between children living

in children’s home and traditional families. There are only some facts different: moral, family perception and fear. Children living

in children’s home aren’t different from children living in traditional families. They only feel lack of love, understanding and

sympathy.

Mokslinio darbo vadovas: lekt. Albinas Pugevičius (Aleksandro Stulginskio universitetas)

295

ALANTOS TVM PROFESIJOS MOKYTOJŲ NAUDOJAMŲ

PEDAGOGINIŲ TECHNOLOGIJŲ KAITOS TENDENCIJOS

Jolita Michnevičienė


Įvadas

Sparti informacinių technologijų plėtra kelia vis naujesnius reikalavimus daugeliui profesijų. Kvalifikacija,

profesinis pasirengimas tampa svarbiu efektyvaus darbo konkurencingumo išsaugojimo veiksniu. Darbdaviai nori,

kad darbuotojas turėtų ne tik reikiamą kvalifikaciją, bet ir nuolat siektų naujų kompetencijų ir kvalifikacijų, kurios

reikalingos jo profesinei karjerai ir gyvenimo įprasminimui.

Kintant visuomenės poreikiams, kinta ir darbo rinka, taip pat edukacinės technologijos bei mokytojų

vaidmuo jas realizuojant. Profesinėse mokyklose vyraujančias vadovėlines ir žodines edukacines technologijas keičia

e-mokymas/is. Dėl to šių technologijų plėtra profesinėse mokyklose yra ne tik aktuali švietimo kokybės strateginė

priemonė, bet ir pedagogų tyrinėjama problema.

Šio straipsnio autorė savo tyrimų objektu pasirinko Alantos TVM pedagogines technologijas ir jų kaitą

sąlygojančius veiksnius. Atlikto tyrimo tikslas – nustatyti Alantos TVM profesiniame mokyme naudojamas

pedagogines technologijas ir įvertinti jų kaitą sąlygojančius veiksnius. Tikslui pasiekti buvo iškeltas uždavinys:

išanalizuoti Alantos TVM pedagogų naudojamų edukacinių technologijų tyrimo rezultatus ir juos įvertinti kaitos

aspektu.

Tyrimo metu naudota tyrimo metodika, kuri buvo pradėta prieš 8 metus (vykdytojai magistrantė R.

Zinevičiūtė ir prof. S. Daukilas, 2002-2004 m). 2011-2012 m. tyrimas buvo tęsiamas siekiant nustatyti profesinės

mokyklos edukacinių technologijų kaitos tendencijas. (tyrimo vykdytoja magistrantė Jolita Michnevičienė). Tam

edukacinių technologijų turinio tyrimo struktūruotas klausimynas (Daukilas S. 2002) buvo išplėtotas, jį papildant

„dėstytojų kompiuterinio raštingumo ir e.mokymo technologijų tyrimo“ dalimi. Ja buvo siekiama įvertinti šių dienų

profesijos pedagogų diegiamas e.mokymo technologijas profesinėje mokykloje. Tyrime dalyvavo 85 profesinės

mokyklos pedagogai.

Alantos TVM naudojamų pedagoginių technologijų tyrimo rezultatai

Naujų mokslo žinių plėtotei ir informacinės visuomenės ugdymui šiandien ypač intensyviai naudojamos e-

mokymo/si technologijos. Šios technologijos skatinamos taikyti visuose švietimo sistemos lygmenyse, tiek aukštojo,

tiek profesinio, tiek bendrojo lavinimo.

Šiandien profesinių mokyklų pedagogai projektuodami edukacines technologijas stengiasi įvertinti net tik

pozityviąsias, bet ir negatyviąsias įtakas kompiuteriais pagrįsto mokymosi procese. Atliekant tyrimą Alantos TVM

pedagogų ir mokinių tarpe buvo siekiama rasti atsakymą į tokius klausimus:

1. Kodėl profesijos pedagogams priimtinos ir nepriimtinos edukacinės technologijos, kurių dėka galima

teikti ne tik žodinę, bet ir statiškai bei dinamiškai vizualizuotą mokymo medžiagą ?

2. Kokias mokymo priemones ir dėl kokių priežasčių pedagogai dažniausiai naudoja pedagoginiame procese

?

3. Kokias edukacinių technologijų vystymo kryptis profesijos pedagogai laiko prasmingas ?

4. Kokių kompiuterinio raštingumo kompetencijų reikia pedagogui, kad jis galėtų sėkmingai diegti e.

mokymo priemones ?

Multimedijinės informacijos teikimo priemonių naudojimo priežasčių pasiskirstymas parodytas 1 pav.

296

1 pav. Multimedijinės informacijos teikimo priemonių naudojimo priežasčių pasiskirstymas

Tyrimo rezultatai pasiskirstė taip: Kompiuteriai tampa naujos informacijos paieškos įrankiais (68 proc.);

Galimybė sudominti mokinius ir medžiagą pateikti jo gyvenimo patirties pagrindu (65 proc.); Yra galimybė

individualizuoti mokymą (75 proc.); Patogu kaupti mokomąją medžiagą ir ją sisteminti, taupo laiką ruošiant

vaizdines mokymo priemones (57 proc.); Kompiuterinę programinę įrangą galima naudoti mokinių kūrybiškumui

atskleisti bei veiklos planavimo įgūdžiams ugdyti (35 proc.).

Pastarasis tyrimas byloja apie faktą, kad profesijos pedagogai siaurai suvokia kompiuterizuotų

technologijų galimybes ugdant mokinių kūrybiškumą ir palaikant mokymosi interaktyvumą. Tyrimas apie minimų

technologijų nenaudojimo priežastis parodė (žr. 3 pav.), kad pedagogai jų nenaudoja dėl to: kad jos yra brangios (66

proc.); profesinėje mokykloje nėra tinkamų techninių ir organizacinių sąlygų jas naudoti (84 proc.); mokytojai per

seni domėtis šiomis technologijomis (4 proc.); mokytojai neturi patirties ir įgūdžių dirbti su kompiuterine įranga (23

proc.); profesijos pedagogai nežino metodinių minimų edukacinių technologijų galimybių ir naudojimo būdų (16

proc.).

2 pav. Multimedijinių priemonių nenaudojimo priežasčių pasiskirstymas

Tiriant profesijos pedagogų tarpe labiausiai naudojamas mokymo priemones gauti tokie tyrimo rezultatai (žr. 3 pav.)

66 proc.

84 proc.

4 proc.

23 proc.16 proc. 13 proc.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

1 2 3 4 5 6

Resp

on

den

tų p

rocen

tas

Nepriimtinos priežastys

68 proc.65 proc.

75 proc.

57 proc.

35 proc.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

1 2 3 4 5

Resp

on

den

tų p

rocen

tai

Priimtinos priežastys

297

3 pav. Profesijos pedagogų dažniausiai naudojamos mokymo priemonės

1.Natūralūs mokymosi objektai (16 proc.); 2. Natūralių objektų modeliai (9 proc.); 3. Grafinės priemonės (plakatai) (18 proc.); 4.

Fotografinės priemonės (10 proc.); 5. Multimedijos projektoriai (11 proc.); 6. Stendinės kompiuterizuotos demonstravimo sistemos (12

proc.); 7. Vaizdo filmai ir jų demonstravimo technika (5 proc.); 8. Schematizuoto mokymo priemonės (įvairūs brėžiniai) (15 proc.).

Tyrimas parodė, kokias profesinės mokyklos pedagoginių technologijų tobulinimo priemones siūlo respondentai (žr.

4 pav.)

4 pav. Profesijos pedagogų siūlomos pedagoginių technologijų tobulinimo priemonės

Siūloma: pedagogines technologijas labiau derinti prie žemės ūkio specialistų poreikio (22 proc.); užtikrinti geresnį

informacijos prieinamumą, galimybę laisvai mokiniui rinktis mokymosi stilių, mokymosi metodus, priemones (22

proc.); mokymo turinį labiau derinti su darbdavių reikalavimais (19 proc.); saikingai ir pagrįstai didinti mokymo

intensyvumą, per tą patį laiką sudarant mokiniams galimybę labiau įsigilinti į specialybės problemas (18 proc.);

pedagoginėse technologijose greta profesinės kvalifikacijos daugiau dėmesio skirti universalių, bendrųjų mokėjimų

ir gebėjimų ugdymui (14 proc.); pedagoginėse technologijose šalia techninių – technologinių žinių ir mokėjimų

ugdymo integruoti mokslus apie žmones, žmonių grupes, gamtą (4 proc.); pedagoginių technologijų metodologijoje

daugiau dėmesio skirti laisvojo ugdymo koncepcijai (1 proc.).

Išvados

1. Atliktų tyrimo rezultatų analizė byloja, kad profesijos pedagogams, siekiantiems aukštesnės mokymo

kokybės, priimtinesnės yra aiškinamuoju iliustraciniu būdu pagrįstos žodinės ir interaktyvios technologijos.

Alantos technologijos ir verslo mokyklos pedagogai e-mokymo/si technologijų elementus integruoja į

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

1 2 3 4 5 6 7 8

16 proc.

9 proc.

18 proc.

10 proc.11 proc.

12 proc.

5 proc.

15 proc.

Atsakymų variantai

0

5

10

15

20

25

1 2 3 4 5 6 7

22 proc. 22 proc.

19 proc.18 proc.

14 proc.

4 proc.

1 proc.

Atsakymų variantai

298

tradicines metodikas kartu plėtodami ir mišrųjį nuotolinio mokymo/si modelį. Edukacinių technologijų

repertuarų rinkimosi veiksnių kaitos vertinimas parodė, kas šiandienos profesinės mokyklos pedagogai

didesnį dėmesį skiria besimokančio asmenybės ir turimos mokymosi patirties problemoms.

2. Profesijos pedagogų naudojamų edukacinių technologijų priimtinumo sąlygų vertinimas pasiskirstė taip:

dabar yra galimybė individualizuoti mokymą; kompiuteriai tampa naujos informacijos paieškos įrankiais. E.

mokymo technologijų didelė dalis pedagogų nenaudoja todėl, kad profesinėje mokykloje nėra tinkamų

techninių ir organizacinių sąlygų joms taikyti arba jos mokyklai yra per brangios. Labiausiai pedagogų tarpe

paplitusios naudojamos mokymo priemonės yra: natūralūs mokymosi objektai; grafinės priemonės

(plakatai); schematizuotos mokymo priemonės (įvairūs brėžiniai). Respondentai siūlo pedagogines

technologijas labiau derinti prie žemės ūkio specialistų poreikio arba užtikrinti geresnį informacijos

prieinamumą ir galimybę laisvai mokiniui rinktis mokymosi stilių, mokymosi metodus, priemones.


1. Daukilas S. (2010). Inovatoriškų dėstytojų edukacinių technologijų bruožai // Vadybos mokslas ir studijos - kaimo

verslų ir jų infrastruktūros plėtrai = Management theory and studies for rural business and infrastructure development:

mokslo darbai / Lietuvos žemės ūkio universitetas. Akademija. ISSN 1822-6760. 2010, Vol. 24(5), p. 45-54.

2. Daukilas S. (2002). Pedagoginių technologijų metodologija ir jų tyrimas žemės ūkio profilio ugdymo institucijose //

Vagos, ISSN 1648-116XNr.56(9). Mokslo darbai. Kaunas, Akademija, P. 49-54.

3. Gudonienė D., Kasperiūnienė J., Kovertaitė V.R. E-mokymosi priemonių specialiųjų poreikių žmonėms rengimo

technologiniai aspektai. www.internet.ktu.lt/lt/mokslas/konf05/konf_02/IT2005/Sekc04.pdf (žiūrėta: 2008 vasaris).

4. E-learning quality. Aspects and criteria for evaluation of e-learning in higher education. Report 2008:11 R.

http://www.hsv.se/download/ 18.8f0e4c9119e2b4a60c 800028057/0811R.pdf

5. Wrigth C.R. Criteria for Evaluating the Quality of Online Courses.. http://elearning.typepad.com/thelearnedman/ID/

evaluatingcourses.pdf [2013-01-04]

Mokslinio darbo vadovas: lekt. Judita Kasperiūnienė. Konsultantas: prof. Sigitas Daukilas

http://www.internet.ktu.lt/lt/mokslas/konf05/konf_02/IT2005/Sekc04.pdf

http://www.hsv.se/download/%2018.8f0e4c9119e2b4a60c%20800028057/0811R.pdf

http://elearning.typepad.com/thelearnedman/ID/%20%20%20%20evaluatingcourses.pdf

http://elearning.typepad.com/thelearnedman/ID/%20%20%20%20evaluatingcourses.pdf

299

TĖVŲ EMIGRACIJĄ PATYRUSIŲ VAIKŲ SOCIALIZACIJOS

PROBLEMOS

Inga Mikalickaitė-Meškaitienė


Įvadas

Lietuvoje kiekvienais metais didėja skaičius vaikų, kurių tėvai (ar vienas iš jų) išvyksta į užsienį. Tikslaus

skaičiaus kiek tokių paliktų vaikų pasakyti negalime, nes tokia statistika nesudarinėjama.Tačiau galime tik numanyti

pagal didėjančius tėvų prašymus, kai vaikų globa perduodama tretiesiems asmenims (Valstybinė vaiko.., 2011) ar

pagal patiriamus didelius emigracijos protrūkius t.y. nuo 2008 iki 2012 m. iš Lietuvos išvyko 247 tūkst. žmonių

(Lietuvos statistikos departamentas), kad paliktų vaikų vis daugėja.

Šie vaikai pasikeitus šeimos sudėčiai susiduria su daugybe socializacijos problemų, kurios neretai turi

neigiamų pasekmių vaikų ugdymo procesui, elgesiui bei emocijoms (Antanaitė, 2011).

Tėvų emigracijos problematiką savo darbuose analizavo:

G. Malinauskas, M. Mozerytė (2011) savo tyrime tikrino ar paaugliai išgyvena tėvų emigraciją tik

neigiamai.

T. Butvilas, J. Butvilienė, I. Kuginytė-Arlauskienė (2011) daugiausia dėmesio skyrė vaikų bendravimui

kartu su tėvais ir ypač pabrėžė, jog vaikai negali būti atskirti nuo tėvų dėl socialinių ir psichologinių problemų.

M. Giedraitytė, R. Bieliauskaitė (2010), Butvilas (2008) tyrė vaikų elgesio ir emocijų sunkumus išvykus

jų tėvams.

I. Juozeliūnienė, L. Kanapienė, A. Kazlauskaitė (2008) analizavo atotolio šeimų problematiką.

A. Maslauskaitė, V. Stankūnienė (2007) gilinosi į emigraciją, kuri sukuria naują šeimos modelį atotolio

šeimą. Šeimos, kurių nariai gyvena skirtingose nacionalinėse valstybėse, transformuojasi keičiasi jų gyvenimo

sąlygos bei funkcijos.

I. Leliūgienė, L. Rupšienė, L. Plavinskienė (2005) nagrinėjo kokią įtaką vaikų socializacijai daro tėvų

išvykimas dirbti į užsienį.

Socializaciją galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu vaikai supranta socialines normas bei vertybes ir

įgyja ypatingą savimonės identiteto pojūtį. Išskiriama, kad socializacijos procesas itin svarbus kūdikystėje ir

vaikystėje. Tačiau pažymėtina, kad tam tikru dažnumu jis trunka visą gyvenimą. Nė vienas individas nėra atsparus jį

supančių žmonių reakcijoms, kurios veikia ir modifikuoja individo elgseną visais gyvenimo ciklo laikotarpiais

(Giddens, 2005).

Lietuvos mokslinėje literatūroje atotolio šeima nėra senas terminas. Laikoma, kad jį įvedė Juozeliūnienė ir

Šaulauskas2006 m. (Giedraitytė, Bieliauskaitė, 2010). Atotoliošeimavadinamatokiašeima,

kuriosnariaigyvenaskirtingosešalyse.Atotolio šeimose socializacijos procesas tampa problematiškas.

Išnagrinėjus įvairių autorių (Leliūgienė, Rupšienė, Plavinskienė, 2005,Šalaševičiūtė, 2006,Malinauskas,

Mozerytė, 2011, Maslauskaitė, Stankūnienė, 2007, Butvilas, 2008, Butvilas, Butvilienė, Kuginytė-Arlauskienė,

2011, Giedraitytė, Bieliauskaitė, 2010) literatūrą pastebėta, kad vaikai susiduria su daugybe socializacijos problemų

(1 lentelė).

300

1 lentelė. Vaikų socializacijos problemos pagal skirtingus autorius (sudaryta autorės)

Autorius Socializacijos problemos

Leliūgienė,

Rupšienė,

Plavinskienė

- Integracijos į visuomenę procesas.

- Vaiko gyvenimo pokyčiai.

- Emocijos.

- Netekties jausmas.

- Mokymosi rezultatai.

Šalaševičiūtė - Šeimos ryšių susilpnėjimas, susvetimėjimas ar visiškas jų nutrūkimas.

- Neigiami elgesio pokyčiai.

Malinauskas,

Mozerytė

- Emociniai išgyvenimai.

- Savarankiškumo ugdymas.

- Rolių priėmimas ne pagal amžių.

- Pasikeitę šeimos ryšiai.

Maslauskaitė,

Stankūnienė

- Vaidmenų perorganizavimas.

- Elgesio pokyčiai.

- Vaikų ir tėvų santykių transformacija.

Butvilas - Elgesio pokyčiai.

- Emociniai išgyvenimai.

Butvilas,

Butvilienė,

Kuginytė-Arlauskienė

- Šeimos ryšių nutrūkimas

- Nesaugumo jausmas

- Sumažėjusi motyvacija mokytis

- Elgesio pokyčiai

Giedraitytė

Bieliauskaitė

- Psichosocialinis prisitaikymas remiantis elgesio ir emocijų sunkumais

James,

Friendman,

Matthews

- Emociniai pokyčiai

Tėvų ar vieno iš jų emigracijos atveju vaikas lieka su vienu iš tėvų arba visai be jų, todėl dažnainetenka

galimybės stebėti tėvų pavyzdžio, sekti juo ir mokytis. Vaikas taipogi netenka galimybės stebėti tėvų tarpusavio

bendravimą, problemų sprendimą, jų santykius su vaikais, giminėmis, draugais, išoriniu pasauliu. To pasėkoje vaikui

sunku susidaryti branduolinės šeimos modelį, kai kartu gyvena tėvai ir vaikai (Leliūgienė, Rupšienė, Plavinskienė,

2005).

Vaikų emocinės būsenos pakinta tėvams išvykus į užsienį (Butvilas, 2008, Malinauskas, Mozerytė 2011,

Butvilas, Butvilienė, Kuginytė-Arlauskienė, 2011). Emigrantų vaikai yra emociškai labiau pažeidžiami, nes jų

reakcijos į patirtą tėvų išvykimą pasireiškia ir fiziniu, ir pažintininiu, ypač emociniu, bei elgesio lygmenimis. Kartu

pabrėžiama, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, netektį išgyvena šiek tiek lengviau, nes parodo, kad rūpinasi kitais ir

jų gailisi, yra atviresnės ir dažniau negu berniukai sako tai, ką jaučia (Butvilas, 2008).

Vaikystėje vaikai siekia gerų mokymosi rezultatų priklausomai nuo tėvų motyvacijos. Motyvaciją mokymuisi

vaikams turėtų būti ugdoma šeimoje – pagrindiniame socialiniame institute. Priklausomai nuo tėvų suteiktos

motyvacijos stiprumo priklauso kiek laiko vienai ar kitai veiklai skiria mokinys ir tai orientuoja jį į vienokį ar kitokį

tikslą (Grincevičienė, 2009). Blogėjantys mokymosi rezultatai gali būti susiję su sumažėjusia tėvų kontrole jiems

išvykus į užsienį, todėl vaikai neskiria pakankamai dėmesio mokymuisi. O dažniausiai vaikus globojantys asmenys

nelabai numano kaip juos sukontroliuoti ar likęs vienas iš tėvų tampa mažiau reikliais (Butvilas, Butvilienė,

Kuginytė-Arlauskienė, 2011).

301

Taigi vaiko padidintą ar sumažintą pažangumą galima sieti su gerų rezultatų motyvo stiprumu, kurį suteikia

tėvai.

Pagal Giedraitytės ir Bieliauskaitės (2010) atlikto tyrimo duomenis tėvų išvykimo faktas nėra rizikos veiksnys

vaikų psichosocialiniam prisitaikymui, o esantys ar nesantys elgesio ir emocijų sunkumai tuo metu tik iš dalies

atspindi vaiko prisitaikymo sėkmę raidos procese.

Tyrimo objektas: vaikų socializacijos problemos emigravus tėvams.

Tikslas: atskleisti su kuriomis socializacijos problemomis dažniausiai susiduria vaikai emigravus jų tėvams.

Uždaviniai:

1. Ištirti su kokiomis socializacijos problemomis susiduria vaikai išvykus jų tėvams.

2. Nustatyti kokią įtaką turi tėvų emigracija vaikų pažangumui ir elgesiui (mokykloje, namuose)

Tyrimo metodas. Tyrimas atliktas 2013 metų sausio mėnesį, naudojant apklausos raštu metodą. Buvo

atliktas kiekybinio tipo tyrimas, kuriame dalyvavo 134 Alytaus miesto 6-12 klasių moksleiviai. Iš užpildytų 134

anketų 3 buvo sugadintos. Tyrime dalyvavo panašus skaičius mergaičių ir berniukų, t.y. 68 mergaitės, kurios sudarė

52 proc. respondentų ir 63 berniukai, kurie sudarė 48 proc. respondentų.Anketa, modifikuota remiantis Pundzienės

(2009), Antanaitės (2011) empirinių tyrimų anketomis. Nerimo lygis vertintas pagal „Nerimo ir depresijos skalę“

(Zigmond, Snaith, 1983). Jeigu surinkta daugiau nei 10 balų, tai nerimo lygis yra aukščiau nei vidutinis. Anketą

sudarė 21 klausimas, tarp kurių buvo 19 uždarų klausimų su galimybe įrašyti ir savo atsakymo variantą ir 2 atviri

klausimai. Tyrimo metu surinkti duomenys buvo apdoroti, naudojant statistinius duomenų paketus IBM SPSS

STATISTICS Version 20.

Rezultatai

Analizuojant tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad vaikai dažniausiai su išvykusiais tėvais (ar vienu iš jų)

bendrauja 2-3 kartus per savaitę (36 %), nemaža dalis t.y. 20 proc.tik kartą per savaitę, o blogiausia, kad yra tokių

šeimų, kuriose vaikai su tėvais iš viso nustoja bendrauti jiems išvykus (5 %) (1 pav.). Taigi atotolio šeimų vaikai

praranda galimybę kasdien bendrauti su savo tėvais.

1 pav. Vaikų bendravimo (per atstumą) dažnumas su išvykusiais tėvais

Kai abu tėvai išvykę nemaža dalis vaikų (35 %) juos mato rečiau nei kartą per metus, o šiek tiek mažesnis

procentas vaikų su tėvais pasimato kartą per pusmetį (28%) (2 pav.). Todėl galima teigti, jog vaikai praranda artimą

kontaktą su savo artimais žmonėmis.

302

2 pav. Vaikų ir išvykusių tėvų susitikimų dažnumas

Išvykus tėvams vaikai dažnai jaučiasi liūdni (22 %) ir vieniši (22 %), nemaža dalis sutrikę (14%) bei pikti (13

%) (3 pav.). Vaikus lydi neigiamos emocijos, kurios dažniausiai vienaip ar kitaip įtakoją kitas gyvenimo sritis: vaikų

elgesį ar sveikatą.

3 pav. Vaikų emocinė būklė

Kai abu tėvai išvykę daugumai vaikų mokymosi rezultatai šiek teik pablogėja (39 %), o beveik trečdaliui šiek

tiek pagerėja (32 %) ir tik nedidelei daliai respondentųtėvų išvykimas jokios įtakos neturėjo (9 %) (4 pav.). Galima

manyti, jog mokymosi rezultatų pablogėjimas ar pagerėjimas yra kaip priemonė atkreipti dėmesį į save ir taip

susilaukti daugiau tėvų dėmesio, kurio jiems išvykus nesulaukia, nes dauguma vaikų su jais pasimato rečiau nei kartą

per metus, o ir bendravimo dažnumas 2-3 kartai per savaitę nėra normalus tradiciškai šeimai.

4 pav. Vaikų mokymosi rezultatai emigravus abiems tėvams

303

Didžiajai daliairespondentų (57%) su mokytojais iškyla mažesnių ar didesnių bendravimo problemų: dauguma

atsakė, kad su mokytojais nesutaria, bet patys susitaiko (22 %), kiti dažnai pykstasi (20 %), o nemažai ir tokių kurie

pastoviai susipykę (15 %) (5 pav.). Galima daryti išvadą, kad tokiems santykiams su mokytojais didelę įtaką turi

pastoviai jaučiamos neigiamos emocijos.

5 pav. Santykiai su mokytojais, kai abu tėvai emigravę

Vertinant nerimo lygį kai tėvai išvykę pastebima, kad daugiau nei pusei (52 %)vaikų vyrauja vidutinis nerimo

lygis, o aukštą nerimo lygį patiria daugiau nei trečdalis vaikų (34 %) (6 pav.). Vaikų nerimas yra kaip atsakas į tėvų

emigraciją.Galima teigti, kad vaikai išgyvena neapibrėžtą grėsmę, gyvena nuolatinio pavojaus periodą, nes mano,

kad bet kada gali kažkas blogo nutikti, jiems neužtikrinamas saugumas. Dėl tėvų emigracijos padidėjęs vaikų nerimo

lygis gali iššaukti įvairius nerimo sutrikimus: atsiskyrimą nuo tėvų, bendraamžių ir mokyklos; perdėtą galvojimą,

kad artimiesiems nutiks kažkas blogo.

6 pav. Nerimo lygis

Išvados

1. Socializacijos problemas galima skirtyti į dvi grupes:

a) elgesio, gyvenimo (šeimos sudėties kaita, tėvų ir vaikų ryšys, bendravimo būdas ir dažnumas),

b) emociniai pokyčiai (nerimas, baimė, liūdesys, pyktis, kaltė, džiaugsmas, laimė).

2. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tėvams emigravus vaikai dažniausiai susiduria su tokiomis socializacijos problemomis kaip

šeimos ryšių susvetimėjimas, patiriamos dažnesnės neigiamos emocijos, kurios turi įtakos kitoms gyvenimo sritims: santykiams

su mokytojais, mokymosi rezultatams. Vaikų mokymosi rezultatai turi linkmę arba blogėti arba gerėti.

Naudota literatūra

1. ANTANAITĖ, A. 2011. Vaikų ugdymo ypatumai Lietuvos emigrantų šeimose. Magistro baigiamasis darbas. VDU.

2. BUTVILAS T., BUTVILIENĖ J., KUNIGYTĖ ARLAUSKIENĖ I. 2011. Migracijos poveikis šeimai ir vaiko socializacijai:

ekspertų tyrimo duomenys.[interaktyvus]. [žiūrėta 2011 lapkričio 2 d.]. Prieiga per

304

internetą:<http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/bendri-straipsniai/migracijos-poveikis-seimai-ir-vaiko-socializacijai-

ekspertu-tyrimo-duomenys/5698>.

3. BUTVILAS T. 2008. Šeimoje netektį patyrusių vaikų socializacija. Vilnius.

4. GIDDENS, A. 2005. Sociologija. Vilnius.

5. GIEDRAITYTĖ, M., BIELIAUSKAITĖ, R. 2010. Vaikų, kurių tėvai išvykę iš Lietuvos, elgesio ir emocijų sunkumai:

palyginimas su Lietuvos reprezentacinėmis imties duomenimis. Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris.

Nr. 7. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012-10-22]. Prieiga per internetą:<http://www.psyjournal.vdu.lt/uploads/Main/2010_7_1.pdf>.

6. GRINCEVIČIENĖ V. 2009.Į mokymosi rezultatus orientuota motyvacija: mokinių ir mokytojų požiūris. VPU: Pedagogika.

7. JUOZELIŪNIENĖ, I., KANAPIENIENĖ L., KAZLAUSKAITĖ A. 2008. Atotoliošeima:

naujaužduotisšeimossociologijai.Sociologija. Mintisirveiksmas Nr.1 [interaktyvus]. [žiūrėta 2012-10-19]. Prieiga per internetą:

<http://www.ku.lt/sociologija/issue.php?uid=30>.

8. LELIŪGIENĖ I., RUPŠIENĖ L., PLAVINSKIENĖ L. 2005. Tėvų išvykimo dirbti į užsienį įtaka vaikų socializacijai.

Specialusis ugdymas. Nr. 1 (12). [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 lapkričio 2 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.minfolit.lt/arch/3501/3850.pdf>.

9. Lietuvos statistikos departamentas.[interaktyvus]. [žiūrėta 2012-10-20]. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/>.

10. MALINAUSKAS G., MOZERYTĖ M. 2011. Paauglių išgyvenimai tėvams dirbant užsienyje: naratyvinis reiškinio suvokimo

būdas. Kultūra ir Visuomenė. Socialinių tyrimų žurnalas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 lapkričio 9 d.]. Prieiga per internetą:

<http://culturesociety.vdu.lt/wp-content/uploads/2011/06/7.G.Malinauskas_-M.Mozeryte-Paaugli%C5%B3-

i%C5%A1gyvenimai-t%C4%97vams-dirbant-u%C5%BEsienyje-naratyvinis-rei%C5%A1kinio_KV21.pdf>.

11. MASLAUSKAITĖ A., STANKŪNIENĖ V. 2007. Šeima abipus sienų. Lietuvos transnacionalinės šeimos genezė, funkcijos,

raidos perspektyvos. Vilnius.

12. PUNDZIENĖ, J. 2009. Laikinoji vaikų emigracija, kaip vaiko socializaciją silpninantis veiksnys: socialinės vaikų

kompetencijos raiškos tyrimas. Magistro darbas. ŠU.

13. ŠALAŠAVIČIŪTĖR. 2006. Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai. Konferencija.

[interaktyvus]. [žiūrėta 2011 lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4402&p_k=1>.

14. Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. 2011 metų veiklos ataskaita. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012-10-23].

Prieiga per internetą: <http://www.vaikoteises.lt/lt/veikla/ataskaitos/>.

Summary

The paper analyzes relevant and there is still little studied Lithuania problem - children's socialization problems emigration

parents or one of them. The author sought to be disclosed, to socialization problems are mainly the children and that they are there

for the parents emigrating. Using a written survey method, carried out a quantitative type of study, which involved 134 Alytus 6-

12 grade students (both parents or one of them during the survey had gone abroad).

It was found that parents of children who go often faced with such problems between parents and children communication

failure, going through a lot of negative emotions, faced with life changes, learning outcomes change.

Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Aldona Palujanskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

http://www.psyjournal.vdu.lt/uploads/Main/2010_7_1.pdf

http://www.ku.lt/sociologija/issue.php?uid=30

http://www.minfolit.lt/arch/3501/3850.pdf

http://www.stat.gov.lt/lt/

http://culturesociety.vdu.lt/wp-content/uploads/2011/06/7.G.Malinauskas_-M.Mozeryte-Paaugli%C5%B3-i%C5%A1gyvenimai-t%C4%97vams-dirbant-u%C5%BEsienyje-naratyvinis-rei%C5%A1kinio_KV21.pdf

http://culturesociety.vdu.lt/wp-content/uploads/2011/06/7.G.Malinauskas_-M.Mozeryte-Paaugli%C5%B3-i%C5%A1gyvenimai-t%C4%97vams-dirbant-u%C5%BEsienyje-naratyvinis-rei%C5%A1kinio_KV21.pdf

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4402&p_d=52243&p_k=1

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4402&p_k=1

http://www.vaikoteises.lt/lt/veikla/ataskaitos/

305

SOCIALINIO TINKLAPIO „FACEBOOK“ NAUDOJIMOSI SĄSAJOS SU

MOKYMOSI MOTYVACIJA

Asta Plečkaitienė


Įvadas

Šiais laikais dėka naujausių technologijų ir interneto ryšio galima pasiekti net atokiausius pasaulio

kampelius. Kai atstumai tampa ne tokie reikšmingi, interneto vartotojai atranda naujas bendravimo formas, kaip

palaikyti ryšį. Viena jų – internetiniai socialiniai tinklai (angl. social networks), vienijantys milijonus vartotojų

visame pasaulyje. Internetiniam socialiniam tinklapiui „Facebook“ tampant pirmaujančiu tarp populiariausių

socialinių tinklų, susiduriama ir su problemomis, tokiomis kaip dažnas naudojimasis socialiniu tinklapiu užima

didesnę dalį laiko skirto mokytis, taip sumažindama motyvaciją mokytis.

Vaikai bendrauja siekdami dalytis žiniomis, nuomonėmis, palaikyti tarpusavio ryšius, grindžiamus

asmeninėmis simpatijomis, pomėgių ir interesų bendrumu (Holloway, Valentine, 2003; Severin, Tankard, 2005 ir

kt.). Tai reiškia, kad potencialiai gali pareikalauti daugiau laiko bendravimui, taip nuima laiką skirtą mokymuisi, ką

reiškia, kad gali turėti neigiamą įtaką akademiniams pasiekimams. Mažiau sėkminga akademinė veikla reikštų

sumažėjusią motyvaciją mokytis.

W. J. Severin, J. W. Tankard (2005) teigia, kad vaikui komunikacinių poreikių tenkinimas svarbus

tuo, kad jis gali atsipalaiduoti, pramogauti, taip pat jo savimonei, emocijoms (jauduliui). Ypač akcentuojamos

virtualios komunikacijos atveriamos galimybės mokyti(s). Be to, tyrėjai (Wartella, Jennings, 2000; Hutchby, Moran-

Ellis, 2001; December, 2005) teigia, kad virtualios komunikacijos metu vaikai keičiasi informacija, prašo ar siūlo

pagalbą, „persikelia“ iš realios į virtualią tikrovę, realizuoja socialines sąveikas, susitikdami su jau pažįstamais

asmenimis, arba ieško naujų pažinčių, patenkina komunikacinio smalsumo poreikį, išlieja teigiamas ar neigiamas

emocijas. Tačiau paauglių (16-18 m.) socialinių tinklapių naudojimosi ypatumų sąsajų su mokymosi motyvacijos

literatūroje, tyrimuose nebuvo aptikta.

P. DiPerna (2007) apibūdina socialinio tinklo svetaines kaip „jungiamuosius tinklapius“ (angl.

„connector websites“). Jungiamieji tinklapiai yra internetinės socialinės programos, kurios teikia sąveiką tarp

vartotojų, kurie ieško ir / arba suteikia informaciją apie save ir kitus.

Svarbiausias socialinio tinklo „Facebook“ atributas yra galimybė žmonėms patiems kurti interneto

turinį, taip jaučiantis svarbių pasaulio / regiono / šalies įvykių ar apskritai supančios aplinkos dalyviais. Paaugliai,

kurių požiūris į naudojimąsi interneto socialiniais tinklais palankus, yra labiau įsitraukę į internetinį bendravimą

juose, taip pat mano, kad dažnas naudojimasis socialiniais tinklais yra norma šiuolaikiniams paaugliams (Baker and

White, 2010). Moksleiviai atsakydami į anketoje pateiktus klausimus turėjo atsakyti ar naudojasi socialiniu tinklapiu

“Facebook” ar ne.

Mokinių mokymosi motyvacijos testas ( Entwistle N.J.,1979,1981,1983), susidedantis iš 32

klausimų, į kuriuos tiriamųjų prašoma atsakyti taip arba ne. Atsakydami į anketoje pateiktus klausimus, moksleiviai

turėjo netiesiogiai įvertinti savo motyvacijos lygį, apibūdindami savo pastangas mokytis.

Darbo tikslas – nustatyti socialinio tinklapio „Facebook“ naudojimosi sąsajas su 16-18 metų

mokinių mokymosi motyvacija .

Darbo uždaviniai:

1. Atskleisti mokymosi motyvacijos sampratą;

2. Nustatyti ir palyginti naudojančių socialinį tinklapį „Facebook“ pagal lyties ir amžiaus aspektu;

3. Nustatyti ryšį tarp naudojimosi socialiniu tinklapiu „Facebook“ ir mokymosi motyvacijos;

Tyrimo objektas – socialinio tinklapio „Facebook“ naudojimosi ypatumų sąsajos su mokymosi

motyvacija.

306

Hipotezės:

1. Socialinio tinklapio „Facebook“ besinaudojančių ir nesinaudojančių motyvaciją mokytis yra

panaši.

Tyrimo metodai – literatūros (mokslinės, publicistinės, statistinės) šaltinių analizė, anketinė

apklausa, matematinė statistika (duomenys apdoroti SPSS programa). Tyrimo vieta: Marijampolės

gimnazija.Tiriamieji: Marijampolės gimnazijos 16-18 metų mokiniai.

Teorinio ir praktinio tyrimo rezultatai

Motyvacija - psichologinis procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius su aplinka motyvų

kaitos pagrindu (Jovaiša, 2007).

Kalbant apie motyvaciją, kaip psichologinį procesą, galima paminėti Maslow poreikių piramidę,

kurioje poreikiai išdėstyti hierarchiškai. „Poreikių piramidės“ pagrindą sudaro fiziologiniai poreikiai, toliau seka

saugumo ir stabilumo poreikis, meilės ir priklausomybė, bei savigarbos ir įvertinimo poreikiai. Nepatenkinus

pirminių poreikių, nesiekiama tenkinti aukštesniųjų poreikių. Taip mokiniai nepatenkindami bendravimo poreikio

negali skirti laiko mokslams, kurie kartais nėra malonūs ir reikalauja pastangų, bei laiko.

Pasak Rupšienės ir kt. (2000), mokymosi motyvacija gali mokiniui formuotis ir vykstant

socializacijai. Taigi moksleivio mokymosi motyvacijos lygmuo priklauso nuo reikšmingų jam žmonių: tėvų, draugų,

mokytojų ir kitų. Jie gali ne tik padėti teigiamai mokymo motyvacijai formuotis, bet gali ją ir slopinti.

Mokymasis – tikslinga mokinio sąveika su mokymosi šaltiniais, įsisavinant mokslo, technikos,meno

ir darbo žinias, išmokstant intelektinius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas (Jovaiša,

2001). Mokymasis nėra lengvas darbas, nors kartais jį galima paversti žaidimu. Nuo žaidimo mokymąsi skiria

daugiau ar mažiau įsisąmonintas siekimas pasirengti darbui ar kitoms veiklos rūšims. Kadangi mokymasis ne visada

patraukli veikla, kartais čia tenka prisiversti ir veikti tik dėl tikslo, tad bendra besimokančiojo būsena yra panašesnė į

dirbančio negu į žaidžiančio būseną.

Kad žmogus ko nors išmoktų, pirmiausia turi būti palanki motyvacija. Mokymąsi ir išmokimą

skatina vidiniai motyvai ( noras žinoti, gauti geresnį įvertinimą, pralenkti kitus ir t.t. ). Psichologiniai tyrimai rodo,

jog lengviau ir greičiau išmokstama skatinant vidiniams asmenybės motyvams.

Dar vienas būtinas išmokimo veiksnys yra teigiamas ar neigiamas pastiprinimas (paskatinimai ir

bausmės ). Eksperimentuojant su gyvūnais, buvo pastebėta, kad jie lengviau išmoksta įvairių reakcijų, jei jas lydi

koks nors malonumas ( maistas, išsilaisvinimas iš labirinto ir pan.), pastiprinantis reakcijas. Žmonių išmokimui

teigiamo pastiprinimo reikšmės turi ne tik fiziologinis malonumas dėl patenkintų organinių poreikių. Malonias

emocijas sužadina teigiamas išmokimo rezultatų įvertinimas žodžiu ar pažymiu, savo pasiekimų supratimas ir pan.

Neigiamų pastiprinimų ( peikimai, bausmės, savo nesėkmių suvokimas ir pan.) mokymo procese turi būti kuo

mažiau. Palankiame emociniame klimate greičiau išmokstama, mažiau pavargstama, norima

mokytis.(A.Jacikevičius, 1999).

Motyvacija yra tai, kas teikia mums energijos ir kreipia kuria nors linkme mūsų elgesį. Nuo jos

priklauso, kodėl mokinys, esant skirtingoms sąlygoms, nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties

išsimokslinimo ir gabumų mokiniai tą pačią užduotį atlieka skirtingai. Sunku klasėje išmatuoti gerų mokymosi

rezultatų siekimo motyvą. Mokytojai paprastai mokinio poreikius vertina akylai jį stebėdami ir, be to, pasikliaudami

savo intuicija bei sveiku protu. Žinome, jog stiprios gerų rezultatų motyvacijos daug priklauso išmokimą lemiantis

mokinių elgesys (Palevičienė, 2006).

Pirmiausia mokinių mokslo pažangumą veikia priežasčių įsivaizdavimas – kaip jie įsivaizduoja savo

sėkmių ir nesėkmių priežastis.Mokiniai, kurie mano, kad jų sėkmes lemia vidiniai veiksniai (pastangos,

sugebėjimai), o nesėkmes – išoriniai veiksniai (užduoties sunkumas, nelemtas atsitiktinumas), remiasi save

palaikančia sistema. O tie mokiniai, kurie savo sėkmių priežastimis laiko išorinius, o nesėkmių – vidinius veiksnius,

dažnai galvoja neturį sugebėjimų pasiekti savo sėkmę. Dėl to jie tikisi nesėkmės ir dažnai nė nemėgina laimėti.

Reikia skirti esmingąją vidinę ir neesmingą išorinę motyvaciją. Tačiau tai, tarsi yra esmingoji vidinė motyvacija,

nepriklausanti nuo atlyginimo iš šalies, gali būti atsiradusi iš ankstesniųjų išorinių pastiprinimų. Laikui bėgant,

307

išorinius pastiprinimus pakeičia savęs paties pastiprinimas. Tiek esmingoji vidinė, tiek neesmingoji išorinė

motyvacija veikia mūsų savivoką. Kai mes matome, jog turime vidinius motyvus, atlyginimas iš šalies gali neigiamai

veikti mūsų darbą, atliekamas užduotis. Jei išsiaiškinsime mokinio pomėgius, galėsime sudaryti konkretaus mokinio

motyvacijos ugdymo programą.

Mokykloje galima įvairiais būdais formuoti motyvaciją. Svarbu visada turėti omeny, jog labai svarbu

yra argumentuoti mokiniams diegiamus motyvus ir pasakyti, ko iš mokinių laukiama. Svarbu stengtis, kad mokiniai

užsibrėžtų trumpalaikius tikslus. Testai ir pažymiai formuoja daugelio mokinių motyvaciją, bet kai kuriems

mokiniams jie gali net kenkti, todėl reikia stengtis būti atsargiems.

Daug darbų pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje skirta bendriausiems mokymosi motyvacijos

klausimams ( De Chams R ., 1984; A.Maslov, 1954; D.McCleiland, 1955, ir kt.);mokymosi ir motyvacijos

komponentų tyrimai (U.Jopt, 1974; Z.Putkiewiez,1971; D.Ruble,1980) ir kt.Lietuvoje daugiausia dėmesio buvo

skiriama silpnos mokymosi motyvacijos problemai (B.Bitinas ,1962; V.Rajeckas, 1966; J.Laužikas 1974;

K.Poškus,1974; A.Juška 1976; T.Stulpinas,1976; L.Rupšienė,1996 ir kt.). A.Maslow (1954) pateikė savitą poreikių

klasifikaciją, kurioje atsispindi įvairių žmogaus poreikių rūšys, o dominuojantis poreikis – savirealizacija. Žmogus

mokydamasis gali ugdyti savirealizacijos poreikį: kūrybiškumą, savarankiškumą, pasitikėjimą savo išprusimu bei

gabumais. Deramai suvoktas poreikis tampa veiklos motyvu. Mokymo diferencijavimas pagal amžiaus tarpsnius

padeda sistemingai plėtotis mokymosi motyvams: nuo saugumo poreikio iki raiškos ir savirealizacijos. Mokymosi

motyvacijos ir išmokimo principas reikalauja stiprinti mokymosi arba žinių siekimo išmokimo motyvus, pašalinti

veiksnius, kurie galėtų juos slopinti (Šiaučiukėnienė,1997).

Tyrimo pristatymas

Tyrimas atliktas Marijampolės gimnazijoje. Apklausos metu buvo orientuojamasi į 16-18 metų

moksleivius. Mokiniams apklausti buvo naudojamas „Mokinių mokymosi motyvacijos testas “ (Entwistle

N.J.,1979,1981,1983,), susidedantis iš 32 klausimų, į kuriuos prašoma atsakyti „taip“ arba „ne“. Pagal testo raktą

mokinio mokymosi motyvacijai atskleisti sudarytos keturios skalės:

1. Bendrosios motyvacijos (BM) – tai mokinio veržlumas, energingumas, veiklumas ir poreikis

laimėti įvairiose gyvenimo srityse;

2. Mokymosi motyvacijos (MM) – noro mokytis ir požiūrio į mokymąsi rodiklis;

3. Egzaminų technikos(EE) – egzaminų technikos įvaldymas, gebėjimas rengtis egzaminui ir

atsakinėti, savitvarda egzamino metu;

4. Mokymosi problemų (MP) – problemos, rūpesčiai bei interesai, trukdantys mokiniui mokytis.

Norint nustatyti mokinio motyvaciją, atsakymus reikėjo palyginti su testo raktu; jei atsakymai

sutampa, buvo skirtas vienas taškas, jei ne – 0 taškų. Susumavus kiekvienos skalės taškus, apskaičiuojama bendra

taškų suma. Kuo daugiau taškų tiriamasis surenka, tuo stipresnė jo mokymosi motyvacija. Jei surenka vienos skalės

mažiau kaip 3 taškus, o bendras taškų skaičius ne didesnis, kaip 10-12, jam stinga mokymosi motyvacijos.

Buvo apklausta 100 mokyklos moksleivių. Respondentai buvo parenkami atsitiktine tvarka

(atsitiktinė tiriamoji grupė): pamokų metu numatytojo amžiaus moksleiviams buvo duodama užpildyti anketą, prieš

tai paaiškinus tyrimo tikslą. Iš viso apklausta 52 mergaitės ir 48 berniukai (žr. 1 pav.). Atsakydami į anketoje

pateiktus klausimus, moksleiviai turėjo netiesiogiai įvertinti savo motyvacijos lygį, apibūdindami savo pastangas

mokytis.

1 pav. Mokinių pasiskirstymas pagal lytį ir amžių

308

Buvo palygintas respondentų naudojimasis socialiniu tinklapiu „Facebook“ su lytimi (žr. 1 lentelė.)

1 lentelė. Mokinių naudojančių socialinį tinklapį "Facebook" palyginimas tarp lyčių

Galima teigti, kad nežymi dalis nesinaudoja socialiniu tinklapiu „Facebook“, todėl tikimybė, kad

naudojimasis daro įtaką motyvacijai padidėja, nes 93 proc. iš šimto apklaustųjų naudojasi šia svetaine. Didžioji dalis

apklaustųjų, kurie nesinaudoja tinklapiu yra vyrai, viso 6 respondentai, o moterys iš 52 apklaustųjų tik viena mergina

nesinaudoja tinklapiu. Tai gali reikšti, jog merginoms yra svarbu būti pasiekiamoms, viešai matomoms.

Pateikiama lentelė su palyginimu naudojančių socialinį tinklapį „Facebook“ su amžiumi (žr.2

lentelė)

2 pav. Mokinių naudojančių socialinį tinklapį "Facebook" palyginimas tarp amžiaus

Amžius

Viso 16 metų 17 metų 18 metų

Naudojasi

socialiniu

tinklapiu

"Facebook

"

Taip Apklausta 62 28 3 93

Apklaustųjų

proc.

67% 30% 3% 100%

Ne Apklausta 7 0 0 7

Apklaustųjų

proc.

100% 0% 0% 100%

Viso Apklausta 69 28 3 100

Apklaustųjų

proc.

69% 28% 3% 100%

Pateiktoje lentelėje matyti, kad socialiniu tinklapiu „Facebook“ pagal amžių nesinaudoja tik 7

respondentai esantys 16 metų iš 69 šešiolikmečių. Visi apklaustieji septyniolikmečiai ir aštuoniolikmečiai naudojasi

socialiniu tinklapiu „Facebook“.

Apibendrinant galima teigti, kad šešiolikmečių vaikinų yra, kurie dar nesinaudoja šiuo tinklapiu, o

kitos amžiaus grupės naudojasi tinklapiu. Taip pat viena šešiolikmetė mergina nesinaudoja „Facebook“, o visos kitos

naudojasi.

2 lentelė. Mokinių mokymosi motyvacijos rodiklių ypatumai

Lytis

Viso Vyras Moteris

Naudojasi

socialiniu

tinklapiu

"Facebook

"

Taip Apklausta 42 51 93

Apklaustųjų proc. 45% 55% 1

Ne Aklausta 6 1 7


Viso Apklausta 48 52 100


309

Skalės

pavadinimas BM MM ET MP

Bendra

Motyvacija

Vidurkis 4,71 3,78 4,13 3,42 16,04

Mediana 4,764706a 3,8148

a 4,1333

a 3,5185

a 16,1739

a

Standartinis

nuokryp. 1,49 1,38 1,66 1,34 3,62

Min.reikšmė

(galima) 0,00 0,00 0,00 0,00 3,00

Max.reikšmė 8,00 7,00 8,00 8,00 24,00

Kaip matyti aukščiau pateiktoje lentelėje (žr. 1 lent.), galima teigti, kad pagal gautus mokymosi

motyvacijos skalių vidurkių duomenis tirtasis mokinių koncentras nepasižymi itin aukšta mokymosi motyvacija, nes

jei visų 4 mokymosi motyvacijos skalių galima maksimali reikšmė esti 8, o išvestinio kintamojo (bendrosios

motyvacijos) – 24, tai šių kintamųjų vidurkiai ganėtinai stipriai nutolę nuo maksimumo (BM = 4,71; MM = 3,74; ET

= 4,13; MP = 3,42; VISO = 16,04), t.y. vidutiniškai apie pusę karto. Aukščiausia iš visų vidurkio reikšmė gauta

bendrosios motyvacijos (BM) skalėje (4,71). Galima daryti prielaidas, kad tai susiję su didesne įvertinimo ir pažymių

reikšme mokiniams. O tai greičiausiai rodo, kad mokiniai vis tik linkę labiau į išorinę nei vidinę mokymosi

motyvaciją.

3 lentelė. Mokinių mokymosi motyvacijos ir naudojimos Facebook palyginimas

Skalės pavadinimas Naudojasi Facebook

Viso Taip Ne

Motyvacija

Žema 2 0 2

Vidutinė 47 5 52

Aukšta 42 2 44

Aukščiausia 2 0 2

Viso 93 7 100

Mokiniai, kurie naudojasi socialiniu tinklapiu turi vidutinę motyvacija mokytis, tik pora mokinių

kurie naudojasi socialiniu tinklapiu Facebook turi aukštą motyvacija ir tiek pat turi žemą. Mokiniai, kurie

nesinaudoja socialiniu tinklapiu Facebook turi vidutinę motyvaciją mokytis, tai gali reikšti, kad mokymosi

motyvacija besinaudojančių ir nesinaudojančių Facebook yra panaši. Tačiau skaičiai sako, kad iš 100 apklaustųjų

šiuo tinklapiu nesinaudoja tik 7 mokiniai.

4 lentelė. Mokymosi motyvacijos ir Facebook naudojimo ypatumai

Naudojasi Facebook Motyvacija

Chi-Square 73,960 85,920

df 1 3

Asymp. Sig. ,000 ,000

Kaip matyti iš aukščiau pateiktos lentelės (žr. 4 lentelę), mokymosi motyvacijos ir naudojimosi

socialiniu tinklapiu Facebook vidurkiai statistiškai patikimai skiria tarp lyčių (p < 0,05). Vadinasi gauname, kad

tirtieji besinaudojantys ir nesinaudojantys tinklapiu turi vienodo arba beveik vienodo lygio mokymosi motyvaciją.

Išvados

310

1. Mokymo diferencijavimas pagal amžiaus tarpsnius padeda sistemingai plėtotis mokymosi

motyvams: nuo saugumo poreikio iki raiškos ir savirealizacijos. Mokymosi motyvacijos ir išmokimo principas

reikalauja stiprinti mokymosi arba žinių siekimo išmokimo motyvus, pašalinti veiksnius, kurie galėtų juos slopinti

(Šiaučiukėnienė,1997).

2. Galima teigti, kad nežymi dalis nesinaudoja socialiniu tinklapiu „Facebook“, todėl tikimybė, kad

naudojimasis daro įtaką motyvacijai padidėja, nes 93 proc. iš šimto apklaustųjų naudojasi šia svetaine. Didžioji dalis

apklaustųjų, kurie nesinaudoja tinklapiu yra vyrai, viso 6 respondentai, o moterys iš 52 apklaustųjų tik viena mergina

nesinaudoja tinklapiu. socialiniu tinklapiu „Facebook“ pagal amžių nesinaudoja tik 7 respondentai esantys 16 metų iš

69 šešiolikmečių. Visi apklaustieji septyniolikmečiai ir aštuoniolikmečiai naudojasi socialiniu tinklapiu „Facebook“.

3. Mokiniai, kurie naudojasi socialiniu tinklapiu turi vidutinę motyvacija mokytis, tik pora mokinių

kurie naudojasi socialiniu tinklapiu Facebook turi aukštą motyvacija ir tiek pat turi žemą. Mokiniai, kurie

nesinaudoja socialiniu tinklapiu Facebook turi vidutinę motyvaciją mokytis, tai gali reikšti, kad mokymosi

motyvacija besinaudojančių ir nesinaudojančių Facebook yra panaši. Tačiau skaičiai sako, kad iš 100 apklaustųjų

šiuo tinklapiu nesinaudoja tik 7 mokiniai. mokymosi motyvacijos ir naudojimosi socialiniu tinklapiu Facebook

vidurkiai statistiškai patikimai skiria tarp lyčių (p < 0,05). Vadinasi gauname, kad tirtieji besinaudojantys ir

nesinaudojantys tinklapiu turi vienodo arba beveik vienodo lygio mokymosi motyvaciją.

Naudota literatūra

1. BITINAS, B., 1998. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara

2. ENTWISTLE N.J. (1998) Motivation and Learning Strategies. Educational and Child Psychology.

3. GAGE, N.L., BERLINER D.C. 1994. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma Littera.

4. JOVAIŠA, L., 2001. Edukologijos pradmenys. Šiaulių universitetas

5. LEGKAUSKAS, V., 2010. Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga

6. MASLOW, A. H. 2006. Motyvacija ir asmenybė. Vilnius: Apostrofa.

7. ŠIAUČIUKIENĖ, L., VISOCKIENĖ, P. TALIJŪNIENĖ, M. 2006. Šiuolaikinės didaktikos pagrindai. Kaunas:

Technologija.

8. TARGAMADZĖ, V., RAKAUSKIENĖ,V., 2007. „V-VII klasių mokinių mokymosi motyvacijos edukacinių veiksnių

modeliavimo eskizas“. Mokslinis žurnalas: Socialinis ugdymas. Nr. 4(15).

Summary

Social network "Facebook" using the Interface with lerning Student Motivation 16-18 years

Motivation is what gives us the energy and the focus of any direction of our behavior. Since it depends on why

the student, under different conditions, different perform the same task, and why the same level of education and skills students

the same task in different ways. Internet-based social web site, "Facebook Becoming the most popular social networks, and faced

with problems such as frequent use of social media takes up a larger part of the time for learning, thus reducing the motivation to

learn.

Children communicate in order to share their knowledge, views, liaise with each other based on personal likes,

hobbies and interests. This means that potentially may require more time for socializing, so eliminates the time for learning what

it means, it can have a negative impact on academic achievement. Less successful academic activities would be reduced

motivation to learn.

Mokslinio darbo vadovas: dr. Visvaldas Legkauskas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

311

MOKYKLOS NELANKYMO PRIEŽASTYS

Loreta Sadauskienė


Įvadas

Mokymasis – pagrindinė moksleivio veikla, sąlygojanti pilnavertį asmenybės vystymąsi (Barkauskaitė,

Rodzevičiūtė, 2004). Siekimas tapti lygiaverčiu ir naudingu visuomenės nariu gali vykti tuomet, jeigu visiems

vaikams yra užtikrinama teisė mokytis (Kvieskienė, 2003). Tam buvo rengiami įstatymai įpareigojantys vaikus

lankyti mokyklas, o ugdymo įstaigoms – užtikrinti moksleiviams patrauklią mokyklų veiklą. Siekiant nelankomumo

prevencijos, siūloma mokykloms ne tik profesionaliai pateikti žinias, bet ir sukurti palankų socialinį, kultūrinį

klimatą, skatinantį vaikų savarankiškumą, norą ieškoti, tirti ir kurti (Bulotas, 2009). Pastebėta, kad mokytojams,

klasės auklėtojams, socialiniams pedagogams labai trūksta žinių ir patirties, kaip bendrauti, dirbti su vaikais,

turinčiais lankomumo problemų (Lankomumo problemų ..., 2008).

Reguliarus mokyklos lankymas, dalyvavimas paskaitose yra elementarūs mokymosi kokybės veiksniai,

laiduojantys ugdymo įstaigos kaip mokymosi organizacijos bei socializacijos įstaigos efektyvumą. Tačiau visais

privalomo mokymo egzistavimo laikais egzistavo mokyklos nelankymo problemos, besimokantieji mėgindavo

neateiti į kai kurias pamokas ar paskaitas, pabėgti iš jų, tačiau pastarajame dešimtmetyje šis reiškinys tapo masiniu

daugelyje pasaulio šalių (Bagdonas, Jankauskienė, 2010).

Lankomumo problemų prevencijos mokykloje (2008) programoje teigiama, kad pagrindinės priežastys, dėl

ko vaikai praleidinėja pamokas, yra nenoras mokytis, mokymosi motyvacijos stoka, sunkios mokymo programos,

emociniai ir elgesio sutrikimai, nesaugumo jausmas, konfliktai su mokytojais, bloga draugų įtaka ir pan. R. Bulotas

(2009) pažymi, jog siekiant pritaikyti labiausiai vaiko poreikius atitinkančias iškritimo iš mokyklos prevencines

strategijas ir užtikrinti efektyviausių priemonių parinkimą, pirmiausiai reikia išsiaiškinti vaiko vengimo lankyti

mokyklą priežastis.

Tyrimo objektas – mokyklos nelankymo priežastys.

Tyrimo dalykas – profesinių mokyklų nelankymo priežastys.

Tyrimo tikslas – ištirti profesinių mokyklų nelankymo priežastis.

Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Atskleisti profesinių mokyklų moksleivių požiūrį į mokyklos nelankymo priežastis;

2. Ištirti mokytojų požiūrį į moksleivių vyraujančias mokyklos nelankymo priežastis.

Šiame darbe naudoti tokie tyrimo metodai: literatūros analizė, anketinė apklausa. Tyrimas atliktas 2013

metų vasario mėn. Remiantis literatūra buvo sudarytos 2 skirtingos anketos: mokytojams ir moksleiviams. Šiame

straipsnyje pateikiama tik nedidelė dalis atlikto tyrimo medžiagos. Tyrime dalyvavo 98 Kauno miesto ir rajono

profesinio rengimo mokyklų moksleiviai ir 10 dabar dirbančių ar neseniai dirbusių (ne vėliau kaip 2 metus) šiose

mokyklose mokytojų.

Rezultatai

Moksleiviai nurodė, kad dažniausia mokyklos nelankymo priežastis yra nepasiruošimas pamokoms (75

proc.) (1 pav.). Iš tyrimo duomenų matyti, kad nepakankamas mokymasis (neatliko namų darbų – 33 proc., bijo

kontrolinio – 38 proc.) yra viena iš svarbesnių mokyklos nelankymo priežasčių. Baimė gauti blogesnį įvertinimą,

baimė atrodyti neišmanėliu mokytojo ir bendramokslių tarpe nėra pateisinama, tačiau suprantama priežastis neiti į

pamokas.

Labiausiai nerimą kelia nenoras mokytis, motyvacijos mokytis stoka. Dėl šių priežasčių moksleiviai labai

dažnai praleidžia pamokas, nes 54 proc. tingi eiti į mokyklą, o 44 proc. nurodo, kad turi įdomesnės veiklos.

312

Literatūroje dažnai teigiama, lad vyresni vaikai puikiai supranta, jog gaus atestatą, nepriklausomai nuo įdėtų

pastangų, neturi noro mokytis ir tie paaugliai, kurie yra neapsisprendę dėl profesijos pasirinkimo. Moksleivių šiame

tyrime nebuvo klausiama, kokia veikla jiems yra įdomi, tačiau beveik pusės moksleivių atsakymai, kad jie pamokas

gali praleisti dėl įdomesnės veiklos, glumina. Tokie atsakymai rodo ir dar vieną svarbų dalyką – pamokos

moksleiviams gali būti neįdomios ne tik dėl pačių pamokų turinio, bet ir dėl pamokos turinio pateikimo būdų. Tai

galėtų atskleisti tik atskiras tyrimas.

Apie sudėtingą mokymosi aplinką dėl prasto mikroklimato klasėje rodo kai kurių moksleivių atsakymai, jog

praleidžia pamokas be pateisinamos priežasties dėl nesutarimų du mokytoju (23 proc.).

1 pav. Priežastys, dėl kurių moksleiviai dažniausiai be pateisinimo praleidinėja pamokas, proc.

Šiame tyrime, deja, beveik pusė pedagogų (40 proc.) nežinojo savo moksleivių materialinės padėties (2

pav.). Mokytojai teigė, kad, jų nuomone, dažniausios mokyklos nelankymo priežastys yra šios: per maža mokymosi

motyvacija (nenoras mokytis – 60 proc., tingėjimas – 60 proc.), mokymosi problemos (neįveikia mokymosi turinio –

40 proc.), konfliktinės situacijos (konfliktai su bendramoksliais – 40 proc., su mokytojais – 10 proc.).

2 pav. Mokytojų nuomonė dėl dažniausių mokyklos nelankymo priežasčių, proc.

Tyrimai rodo (Indrašienė, Suboč, 2008), kad mokymosi sunkumus mokykloje dažniausiai padeda įveikti

klasės auklėtojas, o kitų pagalba mokiniams yra mažiau prieinama ar priimtina, tačiau į pagalbos organizavimo

313

procesą turi įsijungti visas mokytojų kolektyvas: psichologai, socialiniai pedagogai, dalykų mokytojai ir klasės

auklėtojas.

Moksleiviai tyrime teigė, kad moksleivių lankomumo problemas geriausiai gali spręsti dalykų mokytojai (37

proc.) ir klasės auklėtojai (25 proc.) (3 pav.). Taigi iš esmės ir šiame tyrime buvo patvirtintas ypatingas klasės

auklėtojo vaidmuo sprendžiant lankomumo problemas.

3 pav. Asmenys, galintys geriausiai spręsti moksleivių lankomumo problemas mokykloje, proc.

Kokiais būdais klasės auklėtojas galėtų spręsti nelankomumo problemas, nėra aišku, nes didžioji dauguma

(90 proc.) moksleivių nurodo, jog pokalbis su auklėtoju nieko neišspręstų (4 pav.). Kaip vienas iš efektyvesnių

drausminimo priemonių yra nurodomas pašalinimas iš mokyklos už nelankomumą (44 proc.) ir tėvų informavimas

(45 proc.).

4 pav. Drausminimo priemonių, padedančių spręsti lankomumo problemas mokykloje, vertinimas, proc.

Iš mokytojų apklausos paaiškėjo, kad vis tik dažniau mokyklos ar atskirų pamokų nelanko vaikinai. Taip

teigė 60 proc. apklausoje dalyvavusių pedagogų (5 pav.).

R. Bulotas (2009) pažymi, jog vaikai iš mažas pajamas gaunančių šeimų, ypač berniukai (vaikinai), turi

daugiau elgesio problemų, dažniau vengia mokslo ar yra pašalinami iš mokyklos. Nenoras lankyti mokyklą tokiems

vaikams kyla ir dėl dažniau dėl skurdo patiriamų patyčių ar tiesiog klasės draugų ignoravimo.

314

5 pav. Mokytojų nuomonė, kokios lyties moksleiviai dažniau praleidžia pamokas

Iš aukščiau pateiktų anketavimo rezultatų matyti, kad 23 proc. moksleivių nurodo pamokų nelankymo

priežastį prastus santykius su mokytojais (žr. 1 pav.), tačiau tik 10 proc. mokytojų mano, kad dėl šios priežasties

moksleiviai nelanko pamokų (žr. 2 pav.). Taigi gali būti, kad mikroklimatas pamokų metu yra prastesnis, nei atrodo

patiems padagogams.

Kalbėdami apie mokyklos nelankančių ar blogai lankančių moksleivių santykius su mokytojais, patys

mokytojai dažniausiai apibūdina juos kaip blogus (50 proc.) (6 pav.).

6 pav. Mokyklos nelankančių/blogai lankančių moksleivių santykiai su mokytojais (mokytojų nuomonė), proc.

Iš moksleivių atsakymų matyti, kad pamokų nelankančių moksleivių santykiai su mokytojais vertinami daug

griežčiau: 40 proc. teigia, kad šių moksleivių ir mokytojų santykiai yra blogi, o 30 proc. – labai konfliktiški (7 pav.).

30 proc. moksleivių, ir mokytojų teigia, kad tarpusavio santykiai yra normalūs.

315

7 pav. Mokyklos nelankančių/blogai lankančių moksleivių santykiai su mokytojais (moksleivių nuomonė), proc.

Mokytojų apklausa atskleidė ir tam tikrų mokyklos nelankančių moksleivių charakterio savybių ir tam tikrų

psichologinių problemų. Net 70 proc. mokytojų teigia, kad mokyklos nelankančių moksleivių jie galėtų įvardinti kaip

niekuo nesidominčius, o 40 proc. – su niekuo nebendraujančius ar uždarus (8 pav.). Be abejo, mokyklą prastai

lankančių moksleivių negalima apibūdinti vienodai, jie gali turėti įvairių charakterio savybių. 30 proc. mokytojų

pastebėjo, jog šie moksleiviai dažnai yra lengvai užsiplieskiantys, 30 proc. – ramaus būdo, neimpulsyvūs, o 30 proc.

– jautrūs.

Taigi tyrimas parodė, kad nėra vienos mokyklos nelankymo priežasties – vyrauja platus mokyklos

nelankymo priežasčių kompeksas. Vienaip jį mato mokytojai, kitaip jis atrodo moksleiviams. Matyti, kad sprendžiant

šią problemą reikėtų daugiau susikalbėjimo tarp mokytojų ir moksleivių. Be to, būtinas uolus ir sistemingas

individualus darbas su sistemingai mokyklos nelankančiais moksleiviais.

7 pav. Mokyklos nelankančių / blogai lankančių moksleivių dažniausios charakterio savybės, proc.

Išvados

1. Nepasiruošimas pamokoms (75 proc.) ir motyvacijos mokytis stoka (54 proc. tingi, 44 proc. neįdomu) yra

dažniausios profesinės mokyklos nelankymo priežastys. Moksleivių lankomumo problemas geriausiai gali

spręsti dalykų mokytojai (37 proc.) ir klasės auklėtojai (25 proc.), geriausios drausminimo priemonės –

pašalinimas iš mokyklos (44 proc.) ir tėvų informavimas (45 proc.).

316

2. Mokytojai kaip pagrindinę mokyklos nelankymo priežastį įvardija per mažą mokymosi motyvaciją (60

proc.), tačiau tikėtina, kad nepakankamai objektyviai vertina klasės mikroklimato įtaką mokyklos

lankomumui.


1. BAGDONAS, A.; JANKAUSKIENĖ, I. 2010. Paskaitų nelankymas: problemos raiška ir sprendimo galimybės

[interaktyvus]. Kauno kolegija, 2010 [žiūrėta 2013 m. kovo 12 d.]. Prieiga per internetą:

<https://dspace.kauko.lt/bitstream/handle/1/698/Bagdonas_Jankauskiene.pdf?sequence=1>

2. BARKAUSKAITĖ, M.; RODZEVIČIŪTĖ, E. 2004. Nenoro mokytis priežastys mokinių ir mokytojų požiūriu.

Pedagogika, nr. 73, p. 89 – 93.

3. BULOTAS, R. 2009. Jaunimo mokyklų veiksmingumas užtikrinant jaunuolių „iškritusių“ iš bendrojo lavinimo mokyklų

teisę į mokymosi tęstinumą. 152 p.

4. INDRAŠIENĖ, V.; SUBOČ, V. 2008. Sociopedagoginės pagalbos vaikams, patyrusiems mokymosi nesėkmes,

prielaidos. Pedagogika, nr. 98, p. 115 – 123.

5. KVIESKIENĖ, G. 2003. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Baltijos kopija, 249 p.

6. Lankomumo problemų prevencija mokykloje. 2008. Kvalifikacijos kėlimo ir profesinio tobulinimo programos dalykų

mokytojams, klasės auklėtojams, mokytojų padėjėjams, neformaliojo ugdymo specialistams, specialiesiems

pedagogams, socialiniams pedagogams ir psichologams. Parengta projekto „Prevencinių mechanizmų, mažinančių

moksleivių „iškritimą“ iš bendrojo lavinimo sistemos, kūrimas ir testavimas“ pagrindu. Vilnius, 192 p.

Summary

The Causes of School Absenteeism

The aim of our investigation was to investigate the causes of school absenteeism. The research was carried out in 2013. The

instrument of this research was two questionnaires: for pupils of vocational schools and for vocational schools teachers. The study

included 98 pupils of Kaunas city and district vocational schools and 10 teachers. Research have evaluated and compared

standpoint of pupils and teachers into the causes of school absenteeism.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. B. Krikščiūnas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

https://dspace.kauko.lt/bitstream/handle/1/698/Bagdonas_Jankauskiene.pdf?sequence=1

317

PAAUGLIŲ MORALINIS VYSTYMASIS ŠIUOLAIKINĖJE

VISUOMENĖJE

Rimantė Savickė


Įvadas

Paauglystė tai – amžiaus tarpsnis kuomet bręstantis žmogus turi sau surasti atsakymus į daug

klausimų, todėl toks visuomenės individas tampa labai pažeidžiamas ir neatsparus įvairiems neigiamiems

veiksniams. Lietuvos švietimo įstatyme prie siekiamų tikslų nurodomas tikslas: „išugdyti kiekvienam asmeniui

vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru ... žmogumi“ (Lietuvos švietimo įstatymas, 2011). Lietuvos švietimo

dokumentuose išsakomos idėjos deklaruoja dorinės brandos siekiamybę kiekvienam besimokančiąjam. Nes netapęs

žmogumi, arba, kitais žodžiais tariant, doroviniu individu, toks žmogus dažnai tampa tragedija visai visuomenei, o

kartais ir žmonijai (Balčius, 2007). Destruktyvus elgesys kitų žmonių, aplinkos ir netgi savo paties atžvilgiu griauną

visos visuomenės saugumo, tvirtumo, pasitikėjimo jausmą.

Kita labai svarbi ir aktuali problema - kad komercijos ir marketingo amžiuje, lieka vis mažiau vietos

ir laiko moralei, vertybiniams aspektams ir jų sklaidai visuomenėje. Tamošiūnas (1996) atkreipia dėmesį į šią

visuomeninę problemą, kurią apibūdina „merkantiliniu mentalitetu“ (Ercmonienė - Varnė, 2009). Aplinka, kurioje

kokybė, vertė bei asmuo - išmatuojama pinigais neveda visuomenės į saugų ir darnų gyvenimą. Taip pat, laikais

kuomet aplinkui nedraudžiamai ir be cenzūros, galima pasiekti, televizijos ir interneto bei kitų visuomenės

informavimo priemonių pagalba, informaciją, kuri neigiamai veikia, svarbu atkreipti dėmesį kaip vystosi ir bręsta

jauniausieji visuomenės nariai. Todėl iš čia kyla svarbus uždavinys, tirti ir domėtis visuomene ir jos morale.

Tyrimo objektas – paauglių moralės lygis

Tyrimo tikslas – ištirti paauglių moralės lygį


1. Įvertintidorovinio ugdymo reikšmę mokinių moralumui.

2. Ištirti paauglių moralės lygį,

Tyrimo metodikos:

Literatūros analitinė apžvalga.

Kiekybinio tyrimo metodas G. Lind „Moralinių sprendimų testas“

Dorovinio ugdymo reikšmė mokinių moralumui

Daugelis iš mūsų žino jausmą, kuomet jaučiasi lyg pastumėtas moralės: tiesiog jaučiasi, jog turi

pasielgti tiesingai, jaučiasi pastumėtas pareigos jausmo (Fenstermacher, 2009). Kartais tiesiog vidinis balas liepia

pasielgti, vienaip ar kitaip, pagal visuomenės normas.

Poyraz (2011) savo straipsnyje „Moralės ieškojimas žiniasklaidoje“ teigia, jog moralė yra

daugiareikšmis terminas ir atitinka moralą lotynų kalba, ir etiką graikų kalba. Abu žodžiai: ir moralas, ir etika turi

panašią etimologiją kaip žodis moralė. Moralė gali būti apibrėžiama kaip visuma įsitikinimų ir modelių, kurie

veikiasąmoningą individo, žmonių, ir socialinės klasės ar epochosgyvenimą (Delius, 1990:312). Taigi, istoriniai ir

kultūriniai skirtumai sukuria pasaulyje įvairių moralinių patirčių (Afe,2012). Todėl moralė nėra vien tik individo

įgimtas vidinis reiškinys, kurį gimdamas kiekvienas individas atsineša skirtingai. Taip pat mano ir Boultown-Lewis

(2011) teigdamas, kad moralė yra visuomeninis reiškinys, tai nėra tik visuomenėjė esančio individo asmeninis

skirtumas. Apie moralės ir visuomenės sąsaja rašė ir Vogelstein (2011) teigdamas, kad moralė nors gali būti ir

silpnai, tačiau susijusi su tam tikra taisyklių sistema.

318

Tačiau vyrauja ir kitokia nuomonė, jog moralės jausmas yra įgimtas ir būdingas kiekvienam žmogui

iš prigimties.Moralės šaltinis negamtoje ir ne transcendencijoje; jis - pačiame žmoguje (Miniotaitė,2006). Taigi,

galima matyti įvairių moralės apibrėžčių.

Apibedrinant galima matyti, kad moralė yra reiškinys esantis visuose individuose ir vystosi kartu

pažintiniais individo procesais – tai individualu kiekvienam asmeniui, tačiau, taip pat, moralės jausmas gali būti

ugdomas ir vystomas visuomenės indeliu.

Moralės sąvoka yra neatsiejama nuo dorovės sąvokos, šie du terminai kartais naudojami vieną

keičiant kitu. Tačiau ar tikrai dorovė yra tas pats kas moralė?

Dorovė – elementari žmogaus dvasinės kultūros sritis, viena iš svarbiausių jo socialumo apraiškų. Ji

aktyviai formuoja visapusiškai išvystytą asmenybę, ugdo jos dvasinį pasaulį, vertybines orientacijas. V. Žemaičio

(1983) požiūriu, dorovė žmones sudvasina ir sutaurina, harmonizuoja jų tarpusavio santykius. Anot jo, pagrindinė

dorovės funkcija – reguliatyvinė. Ji reguliuoja žmonių elgesį visose gyvenimo srityse: darbe, visuomeninėje veikloje,

buityje, šeimoje (Jaraminaitė, 2012). Taigi, dorovės samprata įgalina suvokti, kad dorovė susijusi su asmens vertybių

sistema.

Nors dorovės apibūdinimas galibūti apibūdinamas panašiais, ar netgi, naudojant tuos pačius žodžius,

tačiau dorovė ir moralė nėra tas pats dalykas.Ypač nemažai diskutuojama dėl dorovinių vertybių, savitai išreiškiančių

asmens gėrio branduolį ir neprievartiniu būdu reguliuojančių žmogaus gyvenimą. Be abejo, tam turi įtakos ir sparčiai

plintančios moralinio reliatyvizmo idėjos, globalizuotoje visuomenėje įtvirtinančios nevienalytį požiūrį į dorovinių

vertybių statusą (į jų objektyvumą ir universalumą, į moralinių įsitikinimų klaidingumą ar teisingumą ir pan.)

(Aramavičiūtė, 2009). Iš čia galima suprasti, kad moralė ir dorovė yra neatsiejamos, tačiau nėra vienas vienetas, nors

ir kontroliuoja tuos pačius asmenybinius modelius.Apibendrinant aukščiau pateiktą informaciją matoma, kad dorovė

– tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Dorovės normos – tai doro elgesio etalonai; doroviniai

principai – tai moralumo samprata, nurodanti bendras elgesio ir jo moralinio vertinimo gaires

(Jaraminaitė,2012).Taigi matoma, moralė yra daugiau asmenybinis kosntruktas, o dorovė yra platesnis terminas,

apimantis daugiau sričių.

Norint turėti darnią aplinką ir visuomenę, būtina atsižvelgti į jauniausiuosius visuomenės narius.

Būtina juos tinkamai auklėti ir lavinti, kad jie neštu taiką ir harmoniją į visuomenę. Kad jų dorovė būtų aukšto lygio

reikia ir moralės aukšto lygio. Kadangi dorovė ir moralė yra neatsiejamos, todėl reikia atsižvelgti į dorovinį

ugdymą.Švietimą, lavinimą, mokymą, auklėjimą, ugdymą būtina pradėti nuo moralinės sąmonės pakėlimo. Šviesieji

žmonijos protai per šimtmečius skleidė mintį, kad moralinis ugdymas yra bet kokio mokymo pradžia ir pamatas

(Kairytė,2010). Mokymas atsižvelgiant į paauglių moralės lygį yra efektyvus ir tinkamas metodas siekti stabilios

visuomenės.

T. H. McLaughlin knygoje “Šiuolaikinė ugdymo filosofija” teigiama, kad dorovinis ugdymas

nesiekia siaurų ir trumpalaikių tikslų. Šis ugdymas siekia formuoti žmones, ne tik ką nors suprantančius apie dorovės

kilme, bet būtent tokius, kurie bus dorovingi. (McLaughlin, 1997) (cituoja Petrauskas,2005). Išugdyti dorovinga

asmenybę nėra vienos dienos darbas, tai turi būti nuoseklus, suplanuotas procesas, kuris taip pat, turi numatyti

netikėtumų galimybes ir pasirengimą kaip į jas reaguoti, kadangi žmogus kintantis ir dažnai sunkiai nuspėjamas

individas. Todėl kalbant apie paauglių dorovinį ugdymą turi būti ypatingas dėmesys pasiruošimui ir siekiui ugdyti

moralinę asmenybę, kadangi paauglystės tarpsnis savaime yra sudėtingas ir nenuspėjamas.

Paauglių dorinio udgdymo sudėtingumą pabrėžia ir Martišauskienė (2000) teigdama, kad paauglių

dorinis brendimas ganėtinai sudėtingas: nepalaikomi santykiai su suaugusiais, atmetamos jų vertybės, patiems dar

sunku įvertinti ne tik bendraamžių priimamas vertybes, bet ir užmegzti glaudesnius santykius su jais. Taigi,

asmenybei esant tokiame sudėtingame ir, iš kitos pusės, trapiame tarpsnyje norint ugdyti moraliai subrendusią,

atsakingą ir autonimišką asmenybę būtina skirti dėmesį į kokybišką dorovinį ugdymą. Taigi, labai svarbu tinkamai

planuoti ir tinkamai vesti dorinį ugdymą.

Taigi, norint gyventi saugioje aplinkoje labai svarbu atkreipti dėmesį į paauglių moralės lygį. Reikia

ji tirti ir bandyti rasti doriniame ugdyme tinkamiausius metodus vystyti moralei.

319

Tyrimo metodai ir rezultatų aptarimas

Šią metodiką sudaro dvi moralinės dilemos: darbininkų ir daktaro. Daktaro dilemoje yra pateikta

situacija, kuomet reikia įvertinti daktaro elgesį kai didelius skausmus kenčianti moteris, kuri serga mirtina liga prašo

gydytojo įvykdyti eutanaziją. Šiai metodikai tradiciniai testo patikimumo ir testo vientisumo kriterijai netinka, tačiau

testavimo – pertestavimo ( test – retest ) koreliacijos koeficientas r = 0,90.

Respondentai buvo 2 vidurinių, 2 gimnazijų ir 1 profesinės mokyklos mokiniai.Atliekant tyrima

buvo apklausta 168 respondentai 12-19 metų amžiaus. Iš viso tyrime dalyvavo 77 vaikinai ir 91 mergina.Tyrime

respondetai yra suskirstyti į dvi grupes pagal amžių, jaunesnieji paaugliai: 12-14 metų bei vyresnieji paaugliai: 16-19

metų. Gimnazijoje besimokančių respondentų apklausta 45, iš jų 23 berniukai ir 22 mergaitės. Gimnazijoje

besimokančių apklaustų mokinių amžiaus vidurkis 17,35m.

Vidurinėje mokykloje besimokančių jaunesniųjų paauglių grupėje apklausta 45 paaugliai, iš jų 22

vaikinai ir 23 merginos. Jaunesniųjų paauglių grupės amžiaus vidurkis yra 12,75 m. Vidurinėje mokykloje

besimokančių vyresniųjų paauglių grupėje buvo apklausta 40 respondentų. Šioje grupėje apklausta 19 vaikinų ir 21

mergina, amžiausis vidurkis vyresniųjų paauglių grupėje yra 17,05m.

Profesinėje mokykloje besimokančių paauglių grupėje apklausta 38 respondentai. Iš jų 13 vaikinų ir

25 merginos. Šios grupės amžiaus vidurkis yra 18,13.

Ši metodikos skaičiavimo indeksas yra C balas.C balas, gali būti skirstomas: 1-9 – labai žemas, 10-

19 – žemas, 20-29 – vidutiniškas, 30-39 - aukštas, 40-49 – labai aukštas, virš 50 – ypatingai aukštas. Šis metodas

įdomus tuo, jog vertinamos ne asmenines nuostatos, bet pateikti moraliniai argumentai. C balai nurodo laispnį,

kuriuo individas priima arba atmeta moralinės dilemos argumentus veikiau dėl esamo maralinio lygmens nei dėl

sutikimo su jo nuomone.

Pirmoje lentelėje matoma tryjų skirtingų tipų mokyklų vyresniųjų paauglių grupės C balus. Galime

matyti, jog didžiausi balai yra gimnazijoje besimokančių mokinių, jų įverčiai siekia 14,2; profesinėje mokykloje –

13,6, o vidurinėje mokykloje – 12,7.Visų mokyklų C indekso balųvidurkiai yra priskiriami vidutiniškai kategorijai.

1 lentelė Vyresniųjų paauglių grupės C balai skirtingų tipų mokyklose

Mokyklos tipas Vyresniųjų paauglių grupės C balai

Vidurinė mokykla 12,7

Gimnazija 14,2

Profesinė mokykla 13,6

Antroje lentelėje matoma vyresniųjų paauglių merginų grupės C balai skirtingo tipo mokyklose. Iš

lentelės galima supratsi, jog gimnazijoje besimokančių merginų C balas didžiausias jis siekia – 15,6. Tuo tarpu

vidurinėje mokykloje besimokančių merginų balas yra 14,1, o profesinėje mokykloje besimokančių merginų – 14,0.

Galima matyti, kad žemiausias balas yra profesinėje mokykloje besimokančių merginų. Visų merginų grupių C

balas yra – vidutiniškai kategorijoje.

2 lentelė Vyresniųjų paauglių mergaičių grupės C balai skirtingo tipo mokyklose

Mokyklos tipas Vyresniųjų paauglių mergaičių grupių C balai


Gimnazija 15,6


Vyresniųjų paauglių vaikinų grupės rezultatai matomi 3 paveikslėlyje ir jie taip pat išsidėsto ties

vidutiniška C balo kategorija. Vaikinų įverčiai mažesni nei merginų. Tarpusavyje lyginant matoma, kad didžiausias

320

balas yra profesinėje mokykloje – 13,2. Vidurinėje mokykloje besimokančių berniukų – 11,3, šis balas yra

žemiausias. O gimnazijoje besimokančių vaikinų – 12,8

3 lentelė Vyrensiųjų paauglių berniukų grupės C indeksobalai skirtingo tipo mokyklose

Mokyklos tipas Vyresniųjų paauglių berniukų grupių C balai


Gimnazija 12,8


Paskutiniame, ketvirtoje lentelėje matoma vidurinės mokyklos abiejų amžiaus grupių paauglių C

balai. Matoma, kad šie abejų grupių įverčiai išsidėsto ties C balo kategorija – žema ir vidutiniška Taip pat, galima

matyti, kad vyresniųjų paauglių C balai yra aukštesniame lygyje nei jaunesnio amžiaus paauglių.

4 lentelė Vidurinės mokyklos jaunesniųjų ir vyresniųjų paauglių C balai

Mokyklos tipas Jaunesiųjų paauglių C balai Vyrensiųjų paauglių C balai

Vidurinė mokykla 9,5 12,7

Lind‘as pabrėžia, kad moralinis sprendimas laikomas brandžiu, jeigu jis priimamas

remiantisvisuotinai pripažintomis moralinėmis normomis bei principais ir taip pat atsižvelgiama į moralinės dilemos

aplinkybes ir jų reikšmę (Lind, 1985) (cituoja Kriaučiūnienė,2008). Taigi, galima suprasti, kad moksleiviai

mokyklose turi būti mokimi moralinių normų ir principų siekiant pagerinti moralinį vystymąsi ir išugdyti doras

asmenybes, nes šiuo atvejų tiriamieji parodė, jog jų moraliniai sprendimai išsirikiuoja ties žema ir vidutiniška C

indekso balo kategorija. Taigi, galima suprasti, kad mokinių moralinės normos nėra stipriais išvystytos. Žemo

lygmens – vienų ar kitų argumentų pasirinkimą lemia ne tiriamojo moraliniai principai, o jo asmeninė nuomonė

(Kriaučiūnienė,2008). Taigi, mokyklų mokiniai turintys žemą įvertį labiau vertina situaciją ne pagal moralines

normas, o tiesiog pagal savo nuomonę.

Kaip parodė G. Lind‘o (2006) moralinių sprendimų tyrimų, atliktų kitose pasaulio šalyse, analizė,

daugeliu atvejų įvairiose mokyklose bei mokytojų rengimo institucijose trūksta dėmesio asmens moraliniųsprendimų

gebėjimų plėtotei. Tyrėjas daro išvadą, jogmokymo institucijose būtina daugiau dėmesio skirti ne informacijos

pateikimui apie vertybes, bet asmens gebėjimui praktiškai taikyti vertybes kasdieniame gyvenime, tam panaudojant

efektyvesnius mokymo metodus (pavyzdžiui, dilemų sprendimo). (Kriaučiūnienė,2008). Taigi atsižvelgiant į šio

tyrimo rezultatus matoma, jog vyresniųjų mokinių moralinių sprendimų balas yra kategorijoje - vidutiniškas. O visų

kitų mokinių – žemas. Taigi, būtina vystyti ir tobulinti dorinį ugdymą siekiant išugdyti moraliai mąstančias ir

besielgiančias asmenybes.

Išvados

1. Moralė ir dorovė yra glaudžiai tarpusavyje susiję reiškiniai, todėl norint pasiekti aukštensnį mokinių

moralumą būtina dėti pastangas ir tobulinti mokinių dorovinį ugdymą.

2. Remianti gautais tyrimo rezultatais didžioji dalis mokinių turi vidutinišką moralinių sprendimų priėmimo

balą, kas rodo, jog mokyklose mokiniai ne pakankamai įsisavima visuomenės moralinius principus ir

normas.

3. Merginos turi auskštesnį moralinių sprendimų priėmimo balą nei vaikinai.

4. Gimnazijoje besimokančių mokinių moralinių sprendimų balas yra didžiausias, tai rodo, jog gimnazijose

besimokantys mokiniai geriau supranta moralines nuostatas ir vertybes, tuo tarpu vidurinėje mokykloje bei

profesinėje mokykloje mokiniams reikia didesnio dėmesio dorovinio ugdymo srityje.

321


1. Afe. A. E. (2012). The Place of Law and Morality in Pre-Colonial Yourubaland: A Case Study ofAkure. Canadian

Social Science Vol. 8, No. 3.

2. Aramavičiūtė V., Martišauskienė E. (2009). Vertybės: švietimos strategijos ir realybė. Pedagogika 95.

3. Balčius J. (2007). Dorovinio asmenybės ugdymo filosofiniai aspektai. Logos 54. VPU.

4. Boulton-Lewis G., Brownlee J.,Walker S. (2011) Moral and Social development:Teacher knowlegde of childrens

learning and teaching strategies in the early years. Autralasian Journal of early chilhood.Volume 36, December.

5. Caruana R. (2007). Morality and consumption:towards a multidisciplinary perspective.Journal of Marketing

Management, Volume 23.

6. Ercmonienė-Varnė R. ( 2009). Paauglių torelancijos ugdymo teatro pratybomis modelis. Socialiniai mokslai: Jaunųjų

mokslininkų darbai Nr.1.

7. Fenstermacher G.D., R.D Osguthorpe (2009). Teaching morally and teaching morality.Teacher education quarterly,

Summer.

8. Jaraminaitė-Ūsienė M. (2012). Dorinio ugdymo kokybės kriteijai bendrojo lavinimo mokyklos 5-10 klasėse. Šiaulų

universitetas. Magistro darbas.

9. Kairytė B. (2010). 13 – 17 metų paauglių dorovinių nuostatų formavimas ir jų raiška X vidurinėje.Vytauto didžiojo

universitetas.Magistro darbas.

10. Kriaučiūnienė (2008). Būsimųjų užsienio kalbų mokytojų moraliniai sprendimai, kaip dorinės nuostatos išraiška.

Mokytojų ugdymas Nr.11.

11. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2011). Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas.

12. Martišauskienė E. (2000) Vyresniųjų paauglių dorinis tapsmas: prielaidos, ypatumai, ugdymo linkmės. Pedagogika 40.

13. Miniotaitė G. (2006) Moralės tolerancijos ssamprata I. Kanto praktinėje filosofijoje. Logos 48,Spalis-Lapkritis.

mokykloje. Vytauto Didžioji universitetas. Magistro darbas.

14. Petrauskas Š. (2005) Parapijinės bendruomenės narių požiūris į aktualias dorovinės šiuolaikinio jaunimo problemas.

Vilniaus Pedagoginis universitetas. Magistro darbas.

15. Poyraz H. (2011). Seeking Morality in media.Turkish Journal of Business Ethics,November .

16. Vogelstein E. (2010). Morality , reasons and sentiments. Springer Science+Business Media.

Summary

Moral development of the adolescents in modern society

Morality can be defined as a whole beliefs and models which affect intentional individuals, human and social

class or of his life. So it is very important to develop morality in right way when person is in his teens. This research founded that

the majority of the pupils are low moral decision-making score, indicating that the school students are not sufficiently having

public moral principles and rules.In Gimnazium study moral judgments point is the largest, indicating that in gimnazium pupils

understands morality provisions and values, while the middle school and vocational school pupils need greater attention in moral

development area.

Mokslinio darbo vadovė: prof. Aldona Palujanskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

322

SVEIKOS GYVENSENOS YPATUMAI PROFESINĖS MOKYKLOS

UGDYTINIŲ BENDRUOMENĖJE

Dainius Žilius


Įvadas

Tyrimo aktualumas. Sveikata suprantama kaip visuma, susidedanti iš viena nuo kitos priklausančių sričių:

emocinės, fizinės, protinės, socialinės, asmeninės, dvasinės ir profesinės ( V. Gudžinskienė ir kt., 2007). Sveikos

gyvensenos fenomenas yra medicinos, visuomenės sveikatos, edukologijos, sociologijos, psichologijos, istorijos

objektas. Mokslų profesinio mokymo įstaigose pradžia yra reikšmingas gyvenimo įvykis, kuris yra susijęs su

adaptavimosi prie naujos socialinės ir fizinės aplinkos, veiklos, susijęs su naujais iššūkiais ir stresu jaunam žmogui.

Atlikta nemažai tyrimų (A. Mikšys, 2005; K. Kardelis ir kt., 2001; E. Grinienė, 2007; L. Škėmienė ir kt., 2007; ir kt.)

apie skirtingų sveikos gyvensenos komponentų faktinį paplitimą, tačiau pastebima, kad ši tema mažai ištirta

Lietuvoje, nors sveikos gyvensenos ypatumai yra aktuali šiuolaikinėje visuomenėje tema, ypatingai profesinės

mokyklos ugdytinių bendruomenėje.

Anot R. Proškuvienės (2004), sveika gyvensena - tai kasdienis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina

rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir gerinti sveikatą. Rizikinga sveikatai

elgsena – tokia elgsena, kuri didina sveikatos sutrikimo ar pablogėjimo tikimybę (Health Promotion Glosary, 1998).

Jaunimo sveikatą neigiamai veikia alkoholio, tabako vartojimas, taip pat kitų psichiką veikiančių medžiagų

vartojimas, nepakankamas fizinis aktyvumas, nesureguliuota ir nesveika mityba, stresas ir kt.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti sveikos gyvensenos ypatumus profesinės mokyklos ugdytinių bendruomenėje.

Siekiant tyrimo tikslo keliami šie uždaviniai:

Išanalizuoti sveikos gyvensenos sampratą teoriniu aspektu;

Atlikti sveikos gyvensenos tyrimą profesinės mokyklos ugdytinių bendruomenėje;

Parengti rekomendacijas sveikos gyvensenos stiprinimui profesinės mokyklos ugdytinių bendruomenei.

Tyrimo objektas – sveikos gyvensenos ypatumai profesinės mokyklos ugdytinių bendruomenėje.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, grafinis duomenų vaizdavimas.

Tyrimo imtis ir organizavimas – apklausa buvo vykdoma siekiant apklausti profesinės mokyklos

ugdytinių bendruomenes. Anketinė apklausa suplanuota ir atlikta 2013 metų sausio mėnesį. Vykdant tyrimą išdalinta

120 anketų, anketų grįžtamumo kvota 87 procentai. Tikslinis respondentas – profesinės mokyklos moksleivis.

Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių vyrų (59 proc.), kurių amžiaus vidurkis 19 metų ir 41 procentų moterų, kurių

amžiaus vidurkis 18 metų. Respondentams buvo pateikta A. Norkaus ir prof. habil. dr. G. Merkio apklausos

metodika. Klausimyno struktūrą sudarė instrukcija, socialinių – demografinių kintamųjų blokas (duomenys apie

amžių, lytį ir kt.) ir pagrindinė dalis – diagnostinių (konstruoto) kintamųjų blokas. Šį bloką sudarė klausimai, susiję

su moksleivių sveikos gyvensenos sąsajomis, skirti ištirti sveikos gyvensenos ypatumus profesinės mokyklos

ugdytinių bendruomenėje. Visi tyrimo dalyviai buvo informuoti apie tyrimo tikslą, jo anonimiškumą bei supažindinti

su anketos pildymo instrukcija. Tyrimo duomenims buvo statistiškai apdoroti, pasitelkta programine įranga

Microsoft office excel 2003 programa.

Sveikos gyvensenos samprata

Anot D. S. Gochman (1997), sveiką gyvenseną atspindi ne tik pastebimi, akivaizdūs veiksmai ar

elgsena, tačiau ir psichiniai procesai ir išgyvenimai, kurie taip pat gali būti vertinami, tiriami moksliniais metodais.

V. Gudžinskienės (2007) teigimu, sveika gyvensena - tai individo gyvensenos forma, padedanti išsaugoti ir stiprinti

sveikatą.

323

Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, galima daryti prielaidą, kad sveika gyvensena yra

daugiamatė sąvoka, apimanti šiuos pagrindinius komponentus:

profilaktinį sveikatos tikrinimąsi;

farmacijos preparatų vartojimą;

mitybą;

alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą/nevartojimą;

tabako vartojimą/nevartojimą;

fizinį aktyvumą/pasyvumą;

darbo ir poilsio (miego) režimą;

patiriamą stresą;

kitus veiksnius, lemiančius sveikatą ir sveikos gyvensenos ypatumus.

Pasak N. Žemaitienės (2011) sveikata suvokiama kaip dinamiškas, kūrybiškas procesas, siejantis

visas pagrindines žmogaus gyvenimo sferas – biologinę, psichologinę ir socialinę. Pasak V. Grabausko ir kt. (2009),

viena iš svarbių sveikatos informacijos charakteristikų yra duomenų palyginamumas. Vienas iš pagrindinių Europos

Sąjungos visuomenės sveikatos 2008–2013 metų programos tikslų – pateikti surinktus duomenis, kuriuos būtų

galima palyginti su pateikta informacija apie Europos piliečių sveikatą. Anot A. Giddens (2005), moderniajame

amžiuje gyvensena ir sveikata tampa vis aktualesnės, manytina, kad didėja individų atsakomybė už savo gerą

savijautą.

Vienas svarbiausių sveikatos rizikos faktorių - fizinio aktyvumo trūkumas. Autorius J. Neverauskas (2008)

teigia, kad aktyvi gyvensena svarbi ne tik fizinei žmogaus sveikatai, tačiau turi ir kitų socialinių ir psichologinių

pranašumų. Įvairios fizinio aktyvinimo priemonės turi didesnę reikšmę žmogaus savijautai, sveikos gyevnsenos

vystymuisi, tai ne vien fizinių galių palaikymas. Š. Sakalauskas (2010) teigia, kad tai gali būti veiksminga

atsipalaidavimo ir net psichoterapinė priemonė, padedanti žmogui atsigauti po įtempto protinio darbo, kasdienių

rūpesčių.

Rezultatai

Vienas iš svarbiausių sveikos gyvensenos ugdymo tikslų yra sveikatą palaikanti ir stiprinanti

elgsena. Tiriant mokinių nuomonę apie sveikos gyvensenos ugdymą profesinio mokymo įstaigoje, buvo siekiama

išsiaiškinti mokinių požiūrį į sveiką gyvenseną, gyvenimo būdo vertinimą, požiūrį į rūpinimąsi savo sveikata.

Atlikus anketinę apklausą, nustatyta, kad dauguma respondentų sveikatą laiko vertybe. 1 paveiksle pateikta diagrama

atspindi tyrime dalyvavusių respondentų požiūrį į sveikatą. 80 procentų moterų teigia, kad sveikata yra brangiausias

turtas, taip pat nemaža dalis vyrų (74 proc.) taip pat teigia, kad sveikata jiems yra brangiausia. Galima daryti

prielaidą, kad moterys labiau nei vyrai yra linkusios manyti, kad rūpinimasis savo sveikata yra kultūringo žmogaus

bruožas.

1 pav. Moksleivių požiūris į sveikatą, (proc.)

324

Fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių sveikatą lemiančių veiksnių ir sveikos gyvensenos

komponentų, manytina, kad žmogaus vidinis poreikis užsiimti fiziniu aktyvumu, gali būti pripažįstamas kaip sveikos

gyvensenos ugdymo rezultato rodiklis. Didžioji dalis (47 proc.) apklausoje dalyvavusių vyrų teigia, kad ilgesnį laiką

praleidus be fizinio krūvio, būna prasta savijauta. Moterų grupėje didžioji dalis (45 proc.) respondentų teigia, kad

esant galimybei vietoje automobilio renkasi pasivaiksčiojimą. Tiek vyrai (37 proc.), tiek moterys (31 proc.) mėgsta

aktyvų sportą gamtoje (2 pav.). Galima daryti prielaidą, kad tyrime dalyvavę respondentai atkreipia dėmesį į sveikos

gyvensenos ypatumus, stengiasi išsirinkti jiems priimtiniausią sveikos gyvensenos modelį. Taigi, fizinis aktyvumas

yra būtina sudėtinė sveiko gyvenimo būdo dalis.

2 pav. Moksleivių požiūris į fizinį aktyvumą, (proc.)

Tyrimo metu buvo siekiama sužinoti, kokie veiksniai apklausoje dalyvavusiems respondentams turi įtakos

sveikai gyvensenai, sveikatos gerinimui. 51 procentų apklausoje dalyvavusių respondentų vyrų grupėje teigia, kad

jiems fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių sveikatą lemiančių veiksnių. 45 procentai apklausoje dalyvavusių

respondentų moterų grupėje, teigia, kad didžiausią įtaką gerai savijautai, sveikai gyvensenai ir sveikatai turi sveika

mityba. 37 procentai vyrų taip pat teigia, kad sveika mityba yra svarbus veiksnys, leminatis sveikatą (3 pav.).

Šiuolaikinio mokslo tyrimai atskleidžia tendencijas, kad nesveika, neteisinga mityba daro įtaką lėtinių neinfekcinių

ligų, kraujotakos sistemos ir onkologinių ligų, sudarančių didžiausią Lietuvos gyventojų mirtingumo dalį. Taip pat

galima, teigti kad fizinis aktyvumas yra būtinas sveikos gyvensenos veiksnys. Fizinio aktyvumo poveikis turi

teigiamą poveikį organizmui.

3 pav. Svarbiausi veiksniai lemiantys gerą sveikatą, (proc.)

Kas turi daugiau įtakos mokinių sveikatai – genai ar aplinkos poveikis? Tyrimo metu buvo siekiama

išanalizuoti, kokia yra tėvų rūkymo įtaka vaikų rūkymo įpročiams. Didžioji dalis (47 proc.) respondentų teigia, kad

šeimoje rūkė abu tėvai, 26 procentai respondentų teigia, kad rūkė tik tėvas, 18 procentų teigia, kad rūkė tik motina, ir

325

tik 9 procentai respondentų teigia, kad abu tėvai nerūkė. Galima daryti prielaidą, kad šeimos kuriose rūko abu iš

tėvų, turi neigiamą įtaką vaikų žalingiems įpročiams. Kokią gyvenseną pasirinks besiformuojanti asmenybė – didelę

įtaką turi šeimos, mokyklos, draugų ir visuomenės požiūris.

Šeimos įtaka vaiko sveikatai yra neginčijama, ji prasideda anksčiausiai ir yra nuolatinė. Vaiko sveikatos

problemų sėkmingas sprendimas taip pat priklauso nuo darnaus šeimos bei ugdymo įstaigų bendradarbiavimo ir

neatsiejama nuo socialinės paramos. Vertinant įvairių Lietuvoje vykusių vaikų sveikatinimo projektų efektyvumą,

paaiškėjo, kad tėvų įtraukimas į nurodytas veiklas yra vienas iš sunkiausiai įvykdomų uždavinių. Taigi, viena iš

svarbiausių ir sudėtingiausių sveikatos ugdymo darbo sričių – tėvų švietimas, šeimos atsakomybės už vaiko sveikatą

ugdymas.

Tyrimo metu buvo siekiama ištirti mokinių galimybes po pamokų nemokamai užsiimti fiziškai aktyvia

veikla profesinio mokymo įstaigose. Gauti rezultatai parodė, kad didžioji dalis respondentų ( 55 proc. vyrų ir 58

proc. moterų) šia galimybe nesinaudoja, nes nenori, trūksta pasiryžimo, valios. Atkreiptinas dėmesys, kad taip pat

nemaža dalis apklausoje dalyvavusių respondentų šia galimybe naudojasi, dalyvauja popamokinėje fizinėje veikloje

(42 proc. vyrų ir 38 proc. moterų) ir tik 3 procentai vyrų bei 5 procentai moterų popamokinėje veikloje nedalyvauja,

nes nežino, kad tokia egzistuoja (4 pav.). Atkreiptinas dėmesys, kad mokiniams suteikiama galimybė nemokamai

naudotis mokymo įstaigos teikiamais būreliais, todėl galima teigti, kad mokinių apsisprendimui finansiniai kriterijai

įtakos neturi.

4 pav. Moksleivių dalyvavimas popamokinėje fizinėje veikloje, (proc.)

Respondentai, dalyvaujantys popamokinėje fizinėje veikloje, yra patenkinti teikiamų paslaugų

kokybe, ir jaučia pasitenkinimą sportuodami, taip pat jaučia mokytojų palaikymą, skatinantį tobulėti ir neapleisti šios

sportinės veiklos.

Sveikatos ugdymas yra sveikatos stiprinimo pagrindas. Jis skatina su sveikata susijusių naudingų įpročių,

vertybių ir elgesio formavimąsi. PSO/EURO sveikatos politikos dokumente ,,Sveikata - XXI amžiuje” 13 uždavinyje

teigiama, kad ,,iki 2015 metų regiono gyventojams turėtų būti sudarytos didesnės galimybės gyventi sveikoje fizinėje

ir socialinėje aplinkoje, namuose, mokykloje ir vietos bendruomenėje” (PSO, 1998). Vaikų sveikatos ugdymas

neatsiejamas nuo jų socializacijos proceso ir remiasi socialinių įgūdžių ugdymu (mokymas bendrauti, atsispirti

neigiamoms įtakoms, spręsti problemas), sveikatai palankių įpročių formavimu, savivertės stiprinimu, savalaikiu

informavimu.

Vaikų sveikatos stiprinimo programų skaičius pasaulyje nuolat auga, jos sieja įvairių problemų spektrą,

numatantį pritraukti bendruomenės dėmesį į tas problemas, kurios yra didžiausio pavojaus centre. Paprastai šios

programos vykdomos mokyklose ir turi pliusų bei minusų. Privalumai yra tokie: dauguma paauglių lanko mokyklą,

mokykla yra pagrindinė paauglių fizinė ir socialinė aplinka, organizuotiems asmenims lengviau tokią programą

realizuoti, sveikatos stiprinimo veikla sutampa su mokyklos paskirtimi gerinti mokymo pasiekimus. Dirbant su

tokiomis programomis mokyklose yra ir trūkumų: mokytojai yra apkrauti įvairių pareigų, trūksta lėšų socialinėms

problemoms spręsti, tarp administracijos, tėvų ir mokytojų gali kilti nesutarimų dėl kai kurių sveikatos temų svarbos

(pvz., lytinis auklėjimas).

326

Apibendrinant tyrimo metu gautus duomenis, galima daryti prielaidą, kad šeima, tėvų ir vaikų santykiai ir

socialiainiai bei ekonominiai rodikliai yra svarbūs faktoriai, turintys įtakos tolesnei žmogaus gyvensenai. Tyrimo

metu gauti duomenys atskleidė tėvų (ypatingai – motinos) asmeninio pavyzdžio svarbą formuojant jauno žmogaus

sveikos gyvensenos įgūdžius. Ypatingas dėmesys sveikos gyvensenos ypatumams turėtų būti skiriamas bendrojo

lavinimo mokykloje, pamokų metu, akcentuojant ir formuojant sveikos gyvensenos principus. Atkreiptinas dėmesys į

informacijos apie sveiką gyvenseną pateikimo būdus.

Išvados

1. Sveiką gyvenseną atspindi ne tik pastebimi, akivaizdūs veiksmai ar elgsena, tačiau ir psichiniai procesai ir

išgyvenimai. Didžiausią įtaką sveikatai turi gyvensena, kuri yra suvokiama kaip įpročių ir papročių visuma,

veikiama ir stiprinama socializacijos proceso.

2. Dauguma apklausoje dalyvavusių respondentų suvokia fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos reikšmę sveikatai. 47

procentai apklausoje dalyvavusių vyrų teigė, kad ilgesnį laiką praleidus be fizinio krūvio, būna prasta savijauta,

moterų grupėje didžioji dalis respondentų (45 proc.) teigė, kad esant galimybei vietoje automobilio renkasi

pasivaikščiojimą. Didžiausios kliūtys fiziniam aktyvumui – valios, užsispyrimo trūkumas bei didelis užimtumas.

45 procentai apklausoje dalyvavusių moterų ir 37 procentai vyrų teigia, kad didžiausią įtaką gerai savijautai,

sveikai gyvensenai ir sveikatai turi sveika mityba, kaip svarbus veiksnys, lemiantis sveikatą. Neteisinga mityba

daro įtaką lėtinių neinfekcinių ligų, ypač kraujotakos sistemos ir onkologinių ligų, sudarančių didžiausią Lietuvos

gyventojų mirtingumo dalį.

3. Priežastys, lemiančios mokinių žalingų įpročių vystymąsi, siejamos su šeima. 47 procentų apklausoje

dalyvavusių respondentų nurodė, kad šeimoje rūkė abu tėvai, 26 procentai respondentų nurodė, kad rūkė tik

tėvas. Tyrimo metu atskleista, kad šeimose, kuriose rūko abu tėvai, turi neigiamą įtaką vaikų žalingiems

įpročiams ir yra viena iš pagrindinių priežaščių, kurios neigiamai atsiliepia sveikos gyvensenos vystymuisi ir

sveikatai.


1. Giddens A., 2005, Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

2. Gochman D.S., 1997, Health Behavior Research: Definitions and Diversity. In D.S. Gochman (ed.) Handbook of Health

Behavior Research Vol. I. Personal and Social Determinants. New York: Plenum Press.

3. Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J., Šakytė E., Kriaučionienė V., Veryga A., Prättälä R., 2009, Suaugusių

Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas. Kaunas: KMU.

4. Gudžinskienė V., 2007, Mokymas sveikai gyventi: teoriniai ir praktiniai aspektai. Vilnius: VPU leidykla.

5. Gudžinskienė V., Česnavičienė J., Suboč V., 2007, Sveikos gyvensenos ugdymas mokyklose. Tyrimo ataskaita.

6. Neverauskas J., 2008, Optimalus fizinis aktyvumas. Sveikas žmogus, Nr. 4, P. 58-59.

7. Norkus A., 2012, Sveika gyvensena Lietuvos studentų populiacijoje: Edukacinis diagnostinis aspektas. Daktaro

disertacija.

8. Proškuvienė R., 2004, Sveikatos ugdymo įvadas.Vilnius: VPU leidykla.

9. Sakalauskas Š., 2010, Fizinio aktyvumo pagrindai. Vilnius: MRU.

Summary

A healthy lifestyle is a phenomenon of medical, public health, educational, psychological, sociological and historical object. The

beginning of studies at the professional training institution is a significant life event which is related to the adaptation of a new

social and physical environment, activities, new challenges and stressful situations for a young person.

This article researches the characteristics of a healthy lifestyle in professional training institutions, and the factors which can lead

students to a healthy lifestyle, also the way their parents and educators can contribute to it.

Mokslinio darbo vadovas: prof. halib. dr. Gediminas Merkys (Aleksandro Stulginskio universitetas)