VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA

Rasa Dauskurdienė

Hiperaktyvių 7–11 metų vaikų emocinių ir elgesio problemų ypatybės

Magistro darbas

Magistro darbo vadovas – doc. dr. Dalia Nasvytienė

Vilnius, 2006

TURINYS

ĮVADAS

1. Literatūros apžvalga......................................................................................................................5

1.1. Hiperaktyvumo apibrėžimas..................................................................................................5

1.2. Hiperaktyvumo veiksniai.......................................................................................................7

1.3. Hiperaktyvių vaikų kognityvinės ir emocinės sferos ypatybės............................................14

1.4. Hiperaktyvių vaikų ugdymas...............................................................................................21

1.5. Hiperaktyvus vaikas šeimoje (tėvu problema).....................................................................25

2. TYRIMO OBJEKTAS, TIKSLAS, UŽDAVINIAI...................................................................28

3. TYRIMO METODIKA IR TIRIAMIEJI....................................................................................29

3.1. Tyrimo dalyvių aprašymas...................................................................................................29

3.2. Įvertinimo priemonės...........................................................................................................31

3.3. Tyrimo eiga..........................................................................................................................33

3.4. Duomenų apdorojimas.........................................................................................................33

3.5. Tyrimo rezultatai..................................................................................................................34

3.5.1. Konerso Dėmesio trūkumo/Hiperaktyvumo atrankos įvertinimo skalių rezultatai..34

3.5.2. Vaikų elgesio klausimyno rezultatai.........................................................................41

3.5.3. Žmogaus Piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūros tyrimo rezultatai.....46

3.5.4 Skalių tarpusavio koreliacija.....................................................................................49

3.5.5. Tyrimo rezultatų aptarimas.......................................................................................52

IŠVADOS.........................................................................................................................................56

REKOMENDACIJOS .....................................................................................................................57

LITERATŪRA.................................................................................................................................58

SANTRAUKA .................................................................................................................................64

SUMMARY......................................................................................................................................65

PRIEDAI...........................................................................................................................................66

2

ĮVADAS

Temos aktualumas ir naujumas.Dėmesio trūkumas/hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS) yra

vienas dažniausių ir sunkiausių vaikų elgesio sutrikimų, nustatomas 3-11% vaikų bendrojoje

populiacijoje, jo paplitimas nuolat didėja. Berniukų tarpe dažnesnis nei mergaičių. DTHS

pasireiškia dviejų grupių simptomais: 1) hiperaktyvumo – padidintas aktyvumas, nuolatinis

judėjimas, nesugebėjimas išbūti ramiai vienoje vietoje, laikytis žaidimo ar elgesio taisyklių,

įkyrumas, neatsargus elgesys; 2) dėmesio sutrikimo – sunkumas sukaupti ir pakankamai ilgai

išlaikyti dėmesį ties vienu užsiėmimu, išsiblaškymas, nesugebėjimas užbaigti pradėtą veiklą. Dėl

šių pirminių simptomų daugiau nei 50% hiperaktyvių vaikų pasireiškia antriniai psichikos

sutrikimai ir problemos: nepaklusnus, prieštaraujantis ir nusikalstamas elgesys, dažnos fizinės

traumos, bendravimo su bendraamžiais ir suaugusiais problemos. Tyrimų rezultatai rodo, kad

DTHS sergantis vaikas kelia padidintą stresą savo šeimai, ypač tėvams. Visiems vaikams su

DTHS iškyla problemos mokykloje – žemesnis nei galėtų būti pažangumas, drausmės pažeidimai

ir bendravimo su kitais moksleiviais problemos.

Lietuvoje ši sąvoka atsirado neseniai, prieš gerą dešimtmetį. Šis sutrikimas yra mažai

tyrinėtas. Iki šiol nėra metodiškai atliktų tyrimų, kurie rodytų DTHS paplitimą ir ypatybes

Lietuvoje. Todėl reikalingas tyrimas, kuris leistų nustatyti tikrą DTHS keliamų problemų mastą

Lietuvoje.

Šiame darbe norima išanalizuoti hiperaktyvių 7-11 metų vaikų elgesio ir emocijų ypatybes,

pasiskirstymą tarp lyčių, padėtį mokykloje ir šeimoje.

Tyrimo tikslas - ištirti hiperaktyvių vaikų emocines ir elgesio problemas.

Tyrimo uždaviniai:

1.Atrinkti vaikus, turinčius hiperaktyvumo požymių.

2. Įvertinti ir detalizuoti hiperaktyvių vaikų elgesio problemas.

3. Įvertinti hiperaktyvių vaikų emocines problemas.

4. Palyginti elgesio ir emocinių problemų lygį hiperaktyvių berniukų ir hiperaktyvių mergaičių

tarpe.

3

Tyrimo hipotezės:

1. Hiperaktyvūs vaikai turi aukštesnį elgesio problemų lygį.

2. Hiperaktyviems vaikams būdingas aukštesnis emocinių problemų lygis.

Tyrimo objektas: 7 – 11 metų vaikų dėmesio trūkumas/hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS).

Tyrimo subjektas: Ištirta 115 pradinių klasių mokinių (7-11 metų). Hiperaktyvių vaikų grupę

sudarė 49 vaikai, Jų amžiaus vidurkis – 9.04 m. Hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų grupę

sudarė 66 vaikai. Jų amžiaus vidurkis – 8.44 .

Tyrimas buvo vykdomas Baisogalos vidurinėje mokykloje ir Baisogalos darželyje-

mokykloje. Kaimo vietovėje. Tyrime dalyvavo 115 pradinių klasių mokinių (7-11 m), 115 jų

tėvų ir 8 jų mokytojos.

Tyrimo metodas:

1. testavimas:

a) Konerso dėmesio sutrikimų skalės mokytojams, tėvams. (pgl. Conners, 1997).

b) Vaikų elgesio klausimynai mokytojams, tėvams (pgl.Achenbach, 1991)

c) Žmogaus piešinio. Emocinių Problemų Atrankos Procedūra (vaikams) pagal Jack A.

Naglieri (1988),

Visos anketos buvo grąžintos.

Darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, rekomendacijos,santrauka (summary) ir naudotos

literatūros sąrašas. Darbo apimtis 66 puslapiai, jame yra 20 lentelių, 6 grafikai. Literatūros sąrašą

sudaro 82 šaltinių. Darbo pabaigoje pateikti 6 priedai, papildantys tyrimo duomenis.

Norėtųsi pareikšti padėką darbo vadovei doc. dr. D. Nasvytienei už kantrybę ir pagalbą

rengiant darbą, taip pat Baisogalos vidurinės mokyklos mokytojai L. Petrauskienei, Baisogalos

darželio-mokyklos mokytojoms D. Volskytei, D. Česonienei, E. Mickuvienei, N. Jasaitienei, Z.

Bliznikienei, L. Matutienei už geranorišką pagalbą atliekant tyrimą. Taip pat esu dėkinga savo

šeimai, kurių rūpestis ir nuoširdumas leido man atlikti šį darbą.

4

1.LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. HIPERAKTYVUMO APIBRĖŽIMAS

Hiperaktyvumą išsamiai aprašė dar XIX a. viduryje vokiečių neuropotologas Heinrichas

Hoffmanas išleistoje knygoje vaikams ,,Susivėlęs Pėteris“ – istorijoje ,, Nenuorama Filipas“,

,,Hanso žvilgsnis į orą“.

Britų medicinos žurnalas ,,Lancetas“ (The Lancet) 1902 m. išspausdino taiklų dėmesio

sutrikimo/hiperaktyvumo sutrikimo apibūdinimą. Anglų pediatras Georgeas F. Stillas aprašė

vaikus, kurie nenustygsta vietoje, yra labai impulsyvūs ir gali sunkiai susikaupti. Jis pastebėjo

įgimtus šių vaikų gabumus.

Nuo septintojo dešimtmečio ši tema susilaukė didelio ne tik gydytojų, bet ir psichologų

dėmesio.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra vienas dažniausių ir sunkiausių vaikų ir paauglių elgesio

sutrikimų, nustatomas 3-11 proc. vaikų bendroje populiacijoje, jo paplitimas nuolat didėja (1-3).

Šio sutrikimo diapazonas nuo 1-20% įvairiose šalyse. Tikslių duomenų apie dažnumą Lietuvoje

nėra. Šis sutrikimas būdingesnis berniukams negu mergaitėms (6:1) (Vijeikytė, 2003).

Šiam sutrikimui būdingi trijų grupių simptomai: a)nedėmesingumas; b)hiperaktyvumas; c)

impulsyvumas. DSM-IV klasifikacijoje pagal vyraujančius simptomus išskiriami trys aktyvumo ir

dėmesio sutrikimo tipai: hiperaktyvus tipas, kai ryškesni motorinio hiperaktyvumo ir impulsyvumo

simptomai; nedėmesingas tipas, kai vyrauja dėmesio išlaikymo sutrikimai; mišrus tipas (pats

dažniausias), kuriam būdingi vienodo ryškumo visų grupių simptomai (Leskauskas, 2004).

Vaiko neatidumą, perdėtą aktyvumą galima pastebėti jau kūdikystėje. Vaikui augant

sutrikimas vis labiau ryškėja. Intensyviai vystantis kalbai ir atminčiai (apie 3-4 metus) nervų

sistemai tenka labai didelis krūvis. Pradėjusiam lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą vaikui sunku

priprasti prie naujo režimo, nepažįstamų žmonių, didelio būrio bendraamžių. Pradėjęs lankyti

mokyklą, vaikas nepajėgia laikytis nustatytos tvarkos, kontroliuoti savo elgesio. Jis neįstengia

susikaupti ir nuolat trokšta judėti.

Hiperaktyvumas dar apibūdinamas kaip emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba

centrinės nervų sistemos pažeidimų turinčių vaikų padidėjęs judrumas, neramumas. Dalis autorių

mano, jog hiperaktyvumą reikėtų aiškinti kaip centrinės nervų sistemos ligą, kuri dažniausiai

atsiranda natūralaus gimdymo metu, kai, einant gimdymo kanalais, kūdikiui pažeidžiamos

smegenys. Ligą gali sukelti ir kitos priežastys, pvz.,ankstyvoje vaikystėje patirtos traumos.

5

Kiti žvelgia į hiperaktyvumą kaip į charakterio akcentuacijos apraišką. (Charakterio

akcentuacija čia suprantama kaip tarp normos ir patologijos svyruojantis kai kurių asmenybės

bruožų išryškėjimas).

1962 m. Oksfordo mokslininkų iniciatyva organizuotame simpoziume minimalaus smegenų

pakenkimo klausimais tokį vaikų elgesio sutrikimą nutarta pavadinti ,,minimalia smegenų

disfunkcija”. Argumentuota tuo, kad šiuo atveju nėra struktūrinių centrinės nervų sistemos

pakenkimų, tačiau būdinga neurocheminė ir neurofiziologinė disfunkcija.

Įvairūs autoriai minimaliai smegenų disfunkcijai priskiria apie 100 klinikinių požymių (tarp

jų agresyvumą, disleksiją, disgrafiją, diskalkuliją, vizualinius – precepcinius ir kt. sutrikimus). Kai

kurie pasisako prieš šį terminą teigdami, kad jis vaikų tėvams asocijuojasi su smegenų pakenkimu

ir verčia juos nuogąstauti dėl vaiko intelekto bei jo ateities.

1980 m. trečiajame Amerikos psichiatrų asociacijos leidinyje ,,Diagnostinis ir Statistinis

Psichinių Sutrikimų Vadovas” (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (DSM-III)

pirmą kartą pavartotas terminas ,,dėmesio trūkumas” (attention deficit). Vyraujančiu tapo dėmesio

trūkumo sindromas, tačiau akcentuojamas ir vaiko elgesio sutrikimas. Vėliau išskirti trys sindromo

tipai: dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas, dėmesio trūkumas nesant hiperaktyvumo ir

rezidualinio tipo sindromas, būdingas paaugliams ir vaikams, kuriems ankstyvajame amžiuje buvo

pripažintas dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas. Dabartiniu metu labiausiai paplitęs

terminas - ,,dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas” (Kučma, Brezgunov, 2001).

Šiuo metu naudojamoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje TLK –10 (1997) išskirta

hiperkinezinių sutrikimų grupė, kurioje aprašyti keturi sutrikimai: aktyvumo ir dėmesio sutrikimas,

hiperkinezinis elgesio sutrikimas, kiti hiperkineziniai sutrikimai ir nepatikslintas hiperkinezinis

sutrikimas. Nurodoma, kad šiai sutrikimų grupei būdinga ankstyva pradžia: per daug judrus, blogai

moduliuojamas elgesys, susijęs su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatinio sugebėjimo

atlikti užduotis stoka. Šie elgesio bruožai būdingi įvairiomis situacijomis ir trunka ilgai.

DSM – IV (1994) teikiamas terminas ,,Dėmesio trūkumo/hiperaktyvumo sutrikimas”

(DTHS) (Attention – Deficit/Hiperactyvity Disorder (ADHD). Šis terminas dažniausiai vartojamas

ir lietuviškoje literatūroje.

Hiperaktyvumas – medicininė ir socialinė problema. Išryškėja du skirtingi požiūriai (

Zambacevičienė, 2002):

1.Psichiatrinis požiūris – hiperaktyvumas yra medicininė problema ir sergantį vaiką reikia gydyti.

Gali būti naudojamas medikamentinis gydymas, psichoterapija ar specialiosios programos. Jų

tikslas pakeisti vaiką taip, kad jis prisitaikytų prie visuomenės reikalavimų.

6

2.Antipsichiatrinis požiūris – jo šalininkai mano, kad reikia gydyti ne vaiką, o keisti aplinką taip,

kad ji atitiktų skirtingų vaikų poreikius.

1.2. HIPERAKTYVUMO VEIKSNIAI

DTHS priežastys yra įvairios ir skirtingos, bet tiksli sutrikimo priežastis nėra gerai žinoma.

Nagrinėjant įvairių tyrinėtojų darbus, pastebėta, kad jie išskiria skirtingas hiperaktyvumą

nulemiančias priežastis. Hiperaktyvumo veiksnius bandoma aiškinti fiziologiniu, psichologiniu,

aplinkos poveikio aspektu (Calhoun et al.,1997). Goodman ir Poillion (1992) pateikia išsamią

literatūros analizę, kuria buvo siekiama patikslinti hiperaktyvumo priežastis. Vien tik 25 literatūros

šaltiniuose buvo paminėtos 38 galimos DTHS priežastys, iš kurių 13 buvo minimos tik viename

šaltinyje. Didelė dalis autorių sutiko, kad galimos genetinės priežastys, kiti priežastis siejo su

nėštumu, neurologiniais faktoriais.

Susumavus įvairių autorių mintis galima būtu akcentuoti šias DTHS priežastis :

*Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo

patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama ar neteisinga motinos mityba, medikamentų,

alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas).

*Genetinis faktorius (dažnai hiperaktyvių vaikų tėvai turėjo šį sutrikimą).

*Blogi santykiai šeimoje, konfliktai.

*Auklėjimo ypatybės.

*Mitybos ypatumai (per didelis maisto priedų, dažų konservantų, saldiklių kiekis maisto

produktuose).

Hiperaktyvumą gali sąlygoti vaikystėje atsiradę smegenų pakitimai nėštumo, gimdymo metu,

dėl traumų kūdikystėje, ankstyvoje vaikystėje. Biederman et al. (2005) sutinka, kad šie faktoriai,

didina riziką DTHS pasireiškimui. Švedijoje tiriant 121 vaiką, gimusį anksčiau nei 29 nėštumo

savaitę, paaiškėjo, kad apie 20% vaikų pasireiškė DTHS (Stjernqvist et al., 1999). Ištyrus 252

hiperaktyvumo atvejus ir juos palyginus su kontroline grupe, rezultatai parodė, kad hiperaktyvūs

vaikai tris kartus dažniau gimsta mažesnio svorio nei nehiperaktyvūs (Mick et al., 2002). Žvelgiant

giliau paaiškėjo, kad mažam svoriui įtakos turėjo ir kiti faktoriai, tad mažas svoris (gimus) sudaro

mažą įtakos hiperaktyvumui dalį. Rūkymas nėštumo metu būdingesnis hiperaktyvių vaikų

motinoms, kontrolinei grupei. Besilaukiančios ir daug rūkančios moterys turi didesnę tikimybę,

7

kad jų vaikas bus hiperaktyvus ( ). Barkley (1990) teigia, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas

gali turėti įtakos hiperaktyvumui, bet jo nenulemia.

Genetikos studijos teigia, kad paveldėjimo faktorius yra reikšmingas nagrinėjant

hiperaktyvumo priežastis. Apie 25% hiperaktyvių vaikų tėvai taip pat formaliai atitinka šio

sutrikimo kriterijus, tad hiperaktyvūs tėvai turi didesnę riziką susilaukti hiperaktyvaus vaiko

(Voeller, 2004; Biederman et al., 1995; Barkley, 1990). Willeiman, tyręs 93 dvynių mergaičių

hiperaktyvumą, dažniau tą patį sutrikimą nustatė monozigotinėms dvynėms negu heterozigotinėms

(Kučma, Brezgunovas, 2001).

Manoma, kad hiperaktyvumui gali turėti įtakos įgimtos vaiko temperamento savybės.

Temperamentas apibūdinamas keliais kriterijais, vienas iš svarbiausių – bendras aktyvumo lygis.

Temperamentas sąlygoja ir skirtingas dėmesio savybes. Vieni vaikai yra lankstesni ir lengviau

nukreipia dėmesį nuo vienos veiklos prie kitos, kiti labiau inertiški. Vaiko nekantrumą, staigumą

gali nulemti tokia temperamento savybė kaip reaktyvumas, kuris reiškia viso organizmo arba jo

dalies sugebėjimą atsakyti į poveikį tam tikro stiprumo reakcija. Hiperaktyvumo atveju vaiko

veikla labiau priklauso nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių, nuotaikų negu nuo tikslų, ketinimų,

siekimų.

Svarstoma, kad viena iš DTHS priežasčių – šeimyniniai santykiai. Turimas omenyje

nenuoseklus vaikų auklėjimo būdas: sutrikdytas gyvenimo ritmas (miego ir budrumo, reguliaraus

maitinimosi, aktyvumo ir ramybės, darbo ir žaidimų kaita), tėvai, užsiėmę savo reikalais, vaikams

skiria mažai dėmesio. Kartais dėl to paties dalyko vaikai griežtai baudžiami, o kartais į tai visiškai

nereaguojama. Vaikų niekas nekontroliuoja, jie nesijaučia saugūs. Atkreiptas dėmesys į globos

namų augintinų elgesį. Manoma, kad kai kurių vaikų dėmesio sutrikimas, perdėtas motorinis

aktyvumas – sąlygoti ilgalaikės emocinės deprivacijos. Pašalinus deprivacijos faktorių (šeima

pasiūlo globą, įvaikina), vaikai tampa ramesni, dėmesingesni.

Analizuodami hiperaktyvių vaikų ir tėvų ryšių tyrimus, matome, kad tėvai dažnai jiems

duoda komandas, kritikuoja, yra negatyviai nusiteikę jų atžvilgiu (Fischer, 1990). Bet ir patys

vaikai yra, palyginti su nehiperaktyviais, labiau neklusnūs, neramūs, agresyvesni (Pearson, 1991).

Teigti, kad tėvų auklėjimas, bendravimas su vaiku gali būti hiperaktyvumo priežastis būtų netikslu,

nes nėra aišku, kas ką lemia: tėvų bendravimas - vaiko elgesį ar vaiko elgesys - tėvų bendravimą.

Dauguma tyrimų taip pat paneigė, kad žemas socialinis statusas, gyvenamoji vieta, daugiavaikės

šeimos gali nulemti hiperaktyvumą ( Ford et al., 2004). Prie vaiko dėmesio sutrikim ir perdėto

aktyvumo gali prisidėti ir šeimoje stresą ar nerimą sukeliantys įvykiai.

8

Duomenys apie hiperaktyvumo ir socialinio – ekonominio statuso ryšį yra gana prieštaringi.

Tačiau Brezgunovo ir Kasatikovos (2001) atlikti tyrimai parodė, kad du trečdaliai vaikų, turinčių

DTHS, - iš socialinės rizikos šeimų (tėvai bedarbiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos;

nepilnos, konfliktinės, asocialios šeimos).

Dvidešimto amžiaus pabaigoje vyravo nuomonė, kad yra ryšys tarp vaikų mitybos ir jų

neramaus būdo. Pastebėta, kad vaikų maistas, turtingas cukraus ar kitų saldiklių, didina

hiperaktyvumą. Tokios teorijos ,,turi teisę egzistuoti, tačiau reikalauja papildomų tyrimų” (Kučma,

Brezgunov, 2001, 336). Tačiau atliekant išsamias studijas buvo paneigta, kad maiste esantis cukrus

ar koncervantai sukelia hiperaktyvumą (Phares, 2003; Barkley, 1990).

Esant hiperaktyvumui pasireiškia kai kurių neuromediatorių – dopamino ir noradrenalino –

apykaitos sutrikimas. Šie neuromediatoriai turi įtakos motorinio ir emocinio aktyvumo kontrolės ir

slopinimo, veiklos programavimo centrų, dėmesio, operatyviosios atminties sistemų veiklai. Tai

patvirtina medikamentų vartojimas, į kurių sudėtį įeina dopaminas ir noradrenalinas, sumažinantis

hiperaktyvumo simptomus (Biederman, 2004). Dopaminas yra svarbus darbinei atminčiai, o

noradrenalinas susijęs su budrumu, dėmesiu, jų kiekis medikamentuose dažnai yra efektyvus

būdas gydant hiperaktyvumą (Voeller, 2004).

Apžvelgus hiperaktyvumo veiksnius matoma, kad nėra svarių šį sutrikimą sąlygojančių

priežasčių. Hiperaktyvumui įtakos gali turėti genetiniai faktoriai, paveldimumas. Svarus yra

biologinis priežasčių aiškinimas. Psichosocialiniai ir socialiniai faktoriai greičiau eina šalia su

hiperaktyvumu, nei jį lemia.

Kad ir kokios būtų hiperaktyvumo priežastys, aišku viena, jog hiperaktyviems vaikams

reikia ypatingo dėmesio, individualaus požiūrio į jų ugdymo procesą. Gyvenimas rodo, kad

hiperaktyvūs vaikai dažnai būna nesuprasti, netgi pačioje artimiausioje aplinkoje į juos žiūrima

kaip į piktybiškus nusikaltėlius. Tėvai diržu stengiasi ,,išmušti” vaikams neklusnumą iš galvos,

mokytojai paprastai siekia jų atsikratyti. Mokyklose tokie vaikai nepageidaujami, jų atžvilgiu

įsitvirtinusi kategoriška neigiama nuostata.

DTHS paplitimas. Nėra tikslių duomenų apie DTHS paplitimą Lietuvoje.Epidemiologinis

tyrimas (Leskauskas ir kt., 2004) buvo atliktas atsitiktinai parinkus dvylikos Kauno mokyklų

pradinių klasių mokinių (N=2298). Tyrimo duomenimis, DTHS yra labai paplitęs (5.2%) ir

vienas dažniausių šio amžiaus vaikų grupėje elgesio sutrikimas. DTHS paplitimas tarp Kauno

miesto pradinių klasių moksleivių panašus į įvairiose pasaulio šalyse nustatytą DTHS sutrikimo

paplitimą šioje amžiaus grupėje (1-3, Burd L. et al., 2003).

9

Kai kurie mokslininkai atliko tyrimus naudodami specialius klausimynus, kuriuos pildo

tėvai ir mokytojai. Anglijoje atliktų tyrimų duomenimis 0.5% vaikų nustatytas DTHS, JAV nuo

5% iki 85 vaikų, Rusijoje – 2-8 %, Vokietijoje – 8-18 %., Austrijoje – 7-10 %., Italijoje – 3-10

%., Kinijoje – 1-13 %. (Brezgunov, Kasatikova, 2001). Tokį platų šio sutrikimo diapazoną (nuo1

iki 20 %.) nulemia nevienodi vertinimo kriterijai (JAV, Kanadoje naudojamasi DSM -IV

kriterijais, Anglijoje ir Europos šalyse priimtinesni TLK- 10 nurodyti požymiai).

DTHS dinamika. Šis sutrikimas būdingas ir berniukams, ir mergaitėms. Pasiskirstymas tarp

lyčių priklauso nuo informacijos, kuria pasiremta. Remiantis dauguma klinikinių duomenų,

skirtumas tarp lyčių yra 9:1 (Sandberg, 2002), o epidemiologinių tyrimų metu santykis yra tik 3:1

(Barkley, 1990). Yra manoma, kad berniukų hiperaktyvumas yra labiau nulemtas genetinių

faktorių, didesnio vyriškos lyties vaisiaus pažeidžiamumo per nėštumą ir gimdymą. Mergaičių

galvos smegenų pusrutuliai mažiau specializuoti, todėl jų centrinės nervų sistemos kompensacinės

galimybės pakenkimo atveju yra didesnės nei berniukų (Brezgunov, Kasatikova, 2001).

Remiantis Leskausko (2004) atliktu tyrimu, nustatytas santykis tarp mergaičių ir berniukų 1,9:1

yra mažesnis negu pateikiamas kai kurių užsienio autorių, tačiau labiau atitinka naujesnių tyrimų

duomenis, kurių autoriai(Biederman J., 1999) daro išvadas, kad tarp mergaičių DTHS paplitimas

didėja ir yra didesnis negu manyta iki šiol. Tik dažnai šis sutrikimas joms neatpažįstamas ir

nediagnozuojamas. Šią problemą aiškina ir Leskausko (2004) tyrimo duomenys, kurie rodo, kad

DTHS simptomai mergaitėms ne tokie ryškūs, joms kiek mažiau būdingi gretutiniai sutrikimai, o

būtent šie veiksniai ir turi įtakos , ar į vaiko elgesio sutrikimą atkreipiamas dėmesys, ar kreipiamasi

pagalbos į gydytoją. Berniukų agresyvus, labiau pastebimas elgesys sąlygoja, tai, kad būtent

berniukai nukreipiami pas specialistus (Barkley, 1990). Lyčių skirtumo santykį gali veikti tiek

vertintojo nuomonė, tiek tyrimo pobūdis (Sandberg, 2002).

Lyginant hiperaktyvumo požymių neturinčius berniukus ir mergaites, bet turinčius kitas

diagnozes, elgesio ir opozicinio nepaklusnumo sutrikimus, santykis yra 3:1, kai hiperaktyvių

berniukų ir mergaičių su komorbidiškumu santykis yra 7:1. Pastebėta, kad hiperaktyvios mergaitės

turi mažiau tikimybės atitikti griaunančio elgesio kriterijus (Hartung et al., 2002).

DTHS berniukai yra linkę rinktis šį sindromą turinčius draugus, nei sindromo neturinčius

bendraamžius ir labiau priima hiperaktyvumą turinčių draugų netinkamą elgesį (Biederman, 2003).

Mergaičių pastebimi hiperaktyvaus elgesio simptomai nėra priežastis to, kad bendraamžiai jų

nemėgsta, o hiperaktyvus berniukų elgesys yra labiau toleruojamas nei tokių pat mergaičių

(Diamantopoulou,2005).

10

Berniukams būdingesnis impulsyvumas, perdėtas aktyvumas, o mergaitėms –

nedėmesingumas. Daugeliu atveju hiperaktyvūs berniukai yra toleruojami labiau nei hiperaktyvios

mergaitės.

Vaiko neatidumą, perdėtą aktyvumą galima pastebėti jau kūdikystėje. Lovelėje gulintis

vaikutis be paliovos judina rankytes ir kojytes, tik juokėsi, o jau, žiūrėk, verkia. Kai kurie mažyliai

blogai miega, ilgai nelaiko šlapimo.

Vaikui augant DTHS vis labiau ryškėja. Intensyviai vystantis kalbai ir atminčiai (apie 3-4

metus) nervų sistemai tenka labai didelis krūvis. Pradėjusiam lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą

vaikui sunku priprasti prie naujo režimo, nepažįstamų žmonių, didelio būrio bendraamžių.

Pradėjęs lankyti mokyklą vaikas nepajėgia laikytis nustatytos tvarkos, kontroliuoti savo elgesio. Jis

neįstengia susikaupti ir trokšta nuolat judėti. Susikaupia tik tada, kai veikla labai įdomi, bet savo

dėmesio produktyviai nepanaudoja užduotims atlikti.

Ryškiausiai šie elgesio požymiai tiek berniukams, tiek mergaitėms pasireiškia apie 7-12

metus. Manoma, kad tai sąlygota aukštosios nervinės veiklos vystymosi dinamikos: 5,5-7 ir 9-10

metai laikomi kritiniais smegenų sistemų, atsakingų už mąstymo, dėmesio, atminties formavimąsi,

periodais. Apie 7 metus įvyksta intelekto stadijų kaita, susidaro sąlygos atsirasti abstrakčiam

mąstymui, valingam veiklos reguliavimui.

6-7 metų vaikai, turintys DTHS, nepasirengę mokytis mokykloje dėl sulėtėjusio smegenų

žievės ir požievio brendimo. Sistemingas mokyklinis krūvis gali sutrikdyti centrinės nervų

sistemos kompensacinius mechanizmus bei turėti įtakos adaptacijai mokykloje. Adaptacijai gali

trukdyti ir mokymosi sunkumai. Ir į klausimą, ar hiperaktyvus vaikas pasiruošęs lankyti mokyklą,

gali atsakyti tik psichologas ir vaiko vystymąsi stebintis gydytojas.

Hiperaktyvūs vaikai nejautrūs bendraamžiams, dažnai elgiasi agresyviai, linkę vadovauti to

nesugebėdami, nori atkreipti į save kitų dėmesį, todėl kolektyvo nemėgstami. Nesugebėdami ką

nors padaryti gerai, veikia neadekvačiai. Sociometrinės apklausos rodo, kad tokie vaikai dažnai

būna atstumtieji. Didelė suaugusiųjų kontrolė taip pat skatina neadekvatų elgesį. Hiperaktyvus

vaikas - ,,rakštis“ mokytojams, skausmas tėvams.

Svarstoma, kad hiperaktyvumas – ilgalaikis sutrikimas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Barkley

(1990) duomenimis 25-50 proc. hiperaktyvių vaikų ,,išauga” šį sindromą. Brezgunov‘as,

Kasatikova (2001) nurodo, kad baigiantis lytinio brendimo periodui hiperaktyvumas ir emocinis

impulsyvumas praktiškai išnyksta arba yra maskuojamas kitais asmenybės bruožais. Padidėja

savikontrolė, elgesio reguliacija, tačiau vyraujantis požymis – dėmesio trūkumas – išlieka. Jis

nulemia tolesnę asmenų, turinčių DTHS, vystymosi dinamiką, prognozę. Minėti autoriai pateikia

11

Chaleckajos ir Trošino tyrimų rezultatus, rodančius, kad 6-8 proc. hiperaktyvių vaikų sulėtėja

psichinis vystymasis, o vėlesniame amžiuje atsiranda rimtų psichopatologinių problemų. Ypač

jiems sunki monotoniška veikla. Menkesni jų gebėjimai ko nors išmokti. Tad hiperaktyvumas

vaikystėje vėliau tampa asmeninio gyvenimo problemų ir nesėkmių profesinėje veikloje

priežastimi.

DTHS atpažinimas laiku, adekvačių poveikio priemonių parinkimas ir taikymas gali padėti

įveikti visas šias problemas.

DTHS atpažinimas. Šiuo metu diagnozuojant hiperaktyvumą remiamasi dviem pasaulyje

pripažintais dokumentais: DSM –IV (APA) ir TLK-10 (PSO 1992m.). Amerikoje dažniausiai

naudojamoje DSM- IV hiperaktyvumas įvardijamas kaip DTHS, o daugelyje kitų šalių

vadovaujamasi TLK -10 klasifikacijoje minimas hiperkinetinis sindromas. Šiuose dokumentuose

skiriasi ne tik hiperaktyvumo terminas, bet ir jo diagnostikos kriterijai.

Diagnostiniai DTHS kriterijai pagal DSM-IV (1994, 85-84):

I.Nedėmesingumas

1. vaikas dažnai negali susikaupti, daro daug atidumo klaidų klasės darbuose bei kitoje

veikloje.

2. Jam dažnai sunku išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidžiant.

3. Dažnai atrodo, kad vaikas nesiklauso, kas sakoma.

4. Jam dažnai sunku laikytis instrukcijų, pavyzdžiui, užbaigti namų darbus, sutvarkyti

darbo vietą, ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo suprasti.

5. Neorganizuotas.

6. Dažnai vengia atlikti užduotis, reikalaujančias protinių pastangų (atlikti klasės ar namų

darbus).

7. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar kokiai nors veiklai (žaislus, mokyklines

priemones: pieštukus, knygas, įrankius ir kt.).

8. Lengvai išblaškomas pašalinių dirgiklių.

9. Užmaršus.

II. Hiperaktyvumas – impulsyvumas

Hiperaktyvumas

1. Dažnai mosikuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje.

2. Negeba nusėdėti vienoje vietoje, kai to reikalaujama.

12

3. Daug, bet netiksliai juda ( bėgioja, sukiojasi), rangosi savo vietoje ( paaugliams ar

suaugusiems tai gali pasireikšti subjektyviais nerimo pojūčiais).

4. Dažnai nesugeba laisvalaikiu tyliai, ramiai žaisti ar užsiimti kuo nors kitu.

5. Juda kaip ,,amžinasis variklis”.

6. Pernelyg daug kalba.

Impulsyvumas

1. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, jų iki galo neišklausęs.

2. Sunkiai sulaukia savo eilės.

3. Trukdo kitiems (pertraukia, įsikiša į pokalbį ar žaidimus).

DTHS konstatuojamas:

• Pagal abu parametrus (po 6 požymius iš 9);

• pasireiškia iki 7 metų;

• trunka ne mažiau kaip 6 mėnesius;

• pasireiškia ne mažiau kaip dviejuose veiklos sferose (pvz. mokykloje ir namuose, darbe ir

namuose);

• neatitinka įvairiapusio vystymosi sutrikimo, šizofrenijos ar kitų psichinių sutrikimų

kriterijų.

Iš DSM-IV pateiktų kriterijų matome, kad vaikai gali turėti hiperaktyvumo sąlygotas

problemas. Vieniems labiau gali pasireikšti impulsyvumas, kiti gali turėti sunkumų koncentruojant,

sutelkiant dėmesį. Siekiant efektyviau įvertinti šį sutrikimą yra išskiriami DTHS tipai. Tad vaikui

diagnozuojant DTHS priklausomai nuo to, kokie simptomai yra ryškesni, yra nurodomas ir

sutrikimo tipas. Jei dominuoja nedėmesingumo grupės simptomai – rašomas nedėmesingas tipas

(angl. ADHD/I), jei hiperaktyvumo/ impulsyvumo – hiperaktyvusis– impulsyvusis tipas (angl.

ADHD/H), jei esantys simptomai iš abiejų grupių pasireiškia vienodai – mišrus tipas (ADHD/C).

Tarptautinėse ligų klasifikacijose TLK-10 šis sutrikimas vadinamas hiperkineziniu sutrikimu

(HS). Hiperkinezinis elgesio sutrikimas – tai ankstyvoje vaikystėje prasidėjęs sutrikimas,

pasireiškiantis ypatingai judriu, blogai moduliuojamu elgesiu, susipinančiu su dideliu dėmesio

nepakankamumu ir nuolatine sugebėjimo atlikti užduotis stoka. Šie bruožai ilgalaikiai ir būdingi

įvairioms situacijoms.

Jam diagnozuoti būtini 8 iš šių išvardytų požymių, trunkančių ilgiau nei 6 mėnesius(TLK –

10,1997):

13

1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje (paaugliams

tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo pojūčiais).

2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.

3. Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių.

4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ir pan.

5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.

6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar nesugebėjimo

suprasti), todėl pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.

7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.

8. Dažnai pereina nuo vienos nebaigtos veiklos prie kitos.

9. Sunku žaisti tyliai.

10. Dažnai pernelyg daug kalba.

11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.

12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.

13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje, namuose

(žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).

14. Dažnai imasi pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į pasekmes (ne dėl nuotykio

ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į gatvę.

1.3. HIPERAKTYVIŲ VAIKŲ KOGNITYVINĖS IR EMOCINĖS SFEROS

YPATYBĖS

DTHS yra būsena, kuri turi didžiulę įtaką tūkstančių vaikų bei jų šeimų gyvenimui,

akademinėje, namų bei socialinėje sferose. Lange ir bendraautoriai (2005) atliko tyrimą, kurio

metu tyrė šeimas auginančias berniukus turinčius DTHS. Gauti rezultatai rodo, kad tėvai turi

esminių psichologinių sunkumų šeimoje ir asmeniniame gyvenime. Tai yra sutrikimas, kurį,

atsižvelgiant į elgesio apraiškas bei neurologinį pagrindą (veikimą išorės veiksnių bei vaistų ar

elgesio terapijos valdomą) vaikams gali būti sunku suvokti (Barkley, 1998).

Hiperaktyvūs vaikai nuo mažens irzlūs, blogai miega, jiems būdingi pilvo skausmai, alergija

maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja ,,lyg užsukti”. Toks aktyvumas yra griaunantis ir

betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti dalykai. Tokie

14

vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami sau ir tėvams pavojingas ar keblias

situacijas.

Darželyje toks vaikas trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia

pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia sukaupti dėmesį reikia ne

žaidimui, o mokymuisi. Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač

ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Dėl nedėmesingumo vaikai negali

žaisti ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl kiti vaikai nenori jų priimti.

Vaikų, turinčių DTHS, dėmesio ir elgesio ypatumai gana išsamiai tyrinėti ir aprašyti

daugelyje studijų. DMS-III-R ir kitose klasifikacijose DTHS apibūdinamas remiantis išorinio

elgesio kriterijais ir priskiriamas elgesio sutrikimams. DTHS yra sutrikimas, kurio pagrindiniai

simptomai yra nedėmesingumas, hiperaktyvumas/impulsyvumas, tačiau papildomai būna nuotaikų

svyravimų, bendravimo, savęs vertinimo, mokymosi ir kitų problemų (Nussbaum, Bigler, 1990;

Hallowell, Ratey, 1996). Pripažįstamos abi dalys: nedėmesingumas ir hiperaktyvumas. Kai

akcentuojama tik dalis sutrikimo, atsiranda rizika neatsižvelgti į kitus svarbius požymius, kartais

labai skirtingus, net priešingus.Pavyzdžiui, jei labiau pabrėžiamas hiperaktyvumas, tai galima

nepastebėti daug vaikų, kurie yra per daug ramūs, užsisvajoję, jaučia nuolatinį nuovargį, negali

išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką.

DTHS nustatomas remiantis išorinio elgesio požymiais, nurodytais tėvų, mokytojų ir kitų

suaugusiųjų. Ilgą laiką manyta, kad objektyvaus elgesio įvertinimui nebūtina atsižvelgti į paties

hiperaktyvaus vaiko savęs suvokimą ir laikyta, kad jie negali suteikti teisingos informacijos apie

savo problemas (Milich, Okazaki, 1991; Gary, Kavanagk, 1991). Kai hiperaktyvus vaikus turi

daugiau emocinių problemų (pavyzdžiui, yra depresiškas), derėtų atidžiai įvertinti ir

internacionalizuotų sutrikimų simptomatiką, apie kurios buvimą daugiausia galima spręsti iš paties

vaiko ar paauglio atliekamų testų. Skirtingi informacijos šaltiniai (tėvai, mokytojai, pats

hiperaktyvus vaikas ar paauglys) neretai tik kitu aspektu nušviečia problemą: kaip suderinti šią

informaciją, daugiausia ir kyla diskusijų (Dubnikienė, Vatekonienė, 1993). Kai akcentuojami tik

pagrindiniai DTHS požymiai,psichologinė pagalba nukreipiama į elgesio modifikavimą bei

dėmesio korekciją ir manoma, kad ji labiausiai pageidautina ir veiksminga, tačiau ši vienpusiškai

orientuota pagalba ne visada pagrįsta.

Pastaruosius du dešimtmečius psichologai, remdamiesi klinikine patirtimi, vis labiau

pabrėžta, kad DTHS sutrikimą lydi daug antrinių simptomų – nerimas, depresija, mokymosi

sutrikimai ir kiti. Teigiama, kad DTHS tipų yra daugiau, kurie šiuo metu nepripažįstami

(Hallowell, Ratey, 1996). Manoma, kad būtinas sisteminis hiperaktyvių vaikų įvertinimas, kurio

15

metu būtų atsižvelgta į kognityvinius, motyvacinius, emocinius ir kitus vidinius kintamuosius. Šie

kintamieji nagrinėti dėl keleto priežasčių.

Hiperaktyvūs vaikai išsiskiria ypač žema ir sunkiai pakoreguojama veiklos motyvacija –

susidūrę su nedideliais sunkumais, neįstengia jų įveikti. Motyvacijos sutrikimai ypač akivaizdūs,

kai vaikas turi veikti pagal griežtesnes taisykles, mokytis ilgesnį laiką ir kt. Devintajame

dešimtmetyje siūlyta atsižvelgti į motyvacinius ir mokymosi kintamuosius, kaip svarbius faktorius,

sprendžiant apie DTHS simptomų laipsnį (Dubnikienė, Vatekonienė, 1993).

Hiperaktyviems vaikams greičiau susiformuoja bejėgiškumo reakcijos – įgytas bejėgiškumas

išryškėja labai greitai. Pastangų mažėjimas, kai reikia atlikti sunkesnes užduotis, remiasi

įsitikinimu, kad viską, ką daro asmuo, neturi įtakos galutiniam rezultatui (Milich, Okazaki, 1991).

Tyrimais nustatyta, kad dažnai besikartojantys neigiami gyvenimo įvykiai, nesėkmės skatina vaiko

bejėgiškumo jausmą. Ilgiau užsitęsus bejėgiškumui, stiprėja depresija ir mažėja savęs vertinimas

(Pukinskaitė, 2000).

Bendraudami ir mokydamiesi hiperaktyvūs vaikai dažnai patiria frustraciją ir nesėkmes. Jie

supranta, kad kiti vaikai daugelyje sričių juos pralekia. Ne tik pats vaikas žino, kad jis blogai

mokosi, bet mokytojai neretai tuo įtikina kitus vaikus. Hiperaktyvūs vaikai kasdien išgirsta

kaltinimų, kad yra negabūs, tinginiai. Kiekvienos dienos darbai jiems yra per sunkūs. Kadangi

labai retai suaugusiųjų pagiriami, jie jaučia, kad neverta dėl to stengtis. Kiekviena diena atneša

nusivylimą, gyvenimas darosi sunkus, nes dėl visko reikia kovoti. Jie linkę savo nesėkmes aiškinti

tik savo menkais sugebėjimais, o tai dažnai neatitinka tikrosios padėties. Neretai ir aplinkiniai

hiperaktyvius vaikus laiko neprotingais. Daugelis vaikų, turinčių DTHS, yra normalaus intelekto,

tačiau nemaža jų dalis mokosi daug blogiau nei būtų galima tikėtis pagal jų bendrąjį išsivystymą.

Mokymosi rezultatai dažniausiai blogėja dėl nedėmesingumo ir impulsyvumo (Pukinskaitė, 2000)

Dėmesys- kognityvinis procesas, kurio metu asmuo selektyviai fiksuoja vienus ir ignoruoja

kitus stimulus (Papadopouls et al., 2002). Dėmesys nėra vienalytis, o apimantis tokias sritis kaip

budrumas, išlaikymas, orientacija, selektyvumas (Tsal Yehoshua et.al., 2005; Wilding et al., 2001;

Mirsky et al., 1999).

Viena iš daugelio problemų, kylančių šiems vaikams, yra dėmesio sukaupimas (Barkley,

1990). Dėmesio išlaikymas – tai gebėjimas sukaupti dėmesį ilgesnį laiko tarpą, fiksuojant

reikšmingus signalus (Tsal Yeoushua et al., 2005).

Kiti autoriai mano, jog svarbu ne tik fiksuoti stimulus, bet taip pat ir atsakyti į juos bei

nekreipti dėmesio į tuo metu nereikšmingus (Mirsky et al., 1999). Dėmesio sukaupimas yra susijęs

su tokiomis savybėmis kaip budrumas, koncentracija. Jiems kyla sunkumų sukaupti dėmesį ties

16

reikšminga informacija ir nekreipiant dėmesio į nereikšmingus stimulus (Tsal Yehoshua et al.,

2005).

DTHS turintys vaikai, atlikę dėmesio sukaupimo užduotis, suklydo žymiai dažniau (Sd=2.8,

p<0.05) nei kontrolinė grupė (Rothenberger et al., 2000). Yra atlikta tyrimų, kurie taip pat rodo,

kad hiperaktyvūs vaikai turi problemų dėl dėmesio sukaupimo ( Mirsky et al., 1999; Kitty et al.,

2002; Crewther et al., 2003).

Dėmesio išlaikymas dažniausiai matuojamas testinės atlikties testu (angl. Continuous

performance test – CPT), kuris vertina gebėjimą sukaupti dėmesį ties ne dažnais, bet svarbiais

atvejais ir ilgesnį laiko tarpą (Wassenbergy et al., 2004). Mason su bendraautoriais teigia, kad

hiperaktyvių vaikų dėmesio sukaupimas nėra prastas lyginant su nehiperaktyviais vaikais, nors ir

hiperaktyviems vaikams atliekant vizualinės paieškos užduotis buvo būdingi priešlaikiniai

atsakymai.

Sutinkame ir priešingą nuomonę turinčių autorių, kurie mano, kad hiperaktyvūs vaikai neturi

dėmesio išlaikymo trūkumo (Tripp et al., 1999; Borger et al., 2000; Meere et al., 1999).

Dėmesio perkėlimas – tai produktyvus dėmesio sutelkimo perkėlimas nuo vieno stimulo prie

kito (Mirsky et al., 1999). Tyrimo metu, kuriame dalyvavo 119 DTHS ir 25 kontrolinės grupės

vaikai, paaiškėjo, jog hiperaktyvūs vaikai lėčiau perkėlė dėmesį nei hiperaktyvumo požymių

neturintys vaikai (p=0.03).

Gebėjimas greitai perkelti dėmesį klausymo metu buvo studijuojamas tiriant hiperaktyvius

vaikus (Pearson, 1991). Gavus rezultatus paaiškėjo, kad nehiperaktyviems vaikams pakeitus

užduotį vis tik jie galėdavo perkelti dėmesį , o hiperaktyvūs vaikai taip ir nesugebėjo perkelti

dėmesio nuo vienų signalų prie kitų. Tai atitinka autorių iškeltą hipotezę, kad hiperaktyvių vaikų

audialinis persiorientavimas vystymosi požiūriu nėra subrendęs.

Kito tyrimo metu dėmesio perkėlimo užduotis reikėjo atlikti kompiuteriu. Gauti rezultatai

rodo, kad visgi yra skirtumų tarp hiperaktyvių vaikų ir kontrolinės grupės užduočių atlikimo. Vėl

hiperaktyvūs vaikai daugiau klydo nei kontrolinė grupė (Wilding et al., 2001).

Atsitiktinio vardinimo testo metu (Contingency Naming Test) buvo ištirti 58 vaikai, kuriems

diagnozuota DTHS, ir 29 šio sutrikimo neturintys vaikai. Kontrolinė grupė padarė mažiau klaidų

ir atliko greičiau nei hiperaktyvių vaikų. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas yra tik laiko

požiūriu: kontrolinė grupė sugaišo mažiau laiko nei hiperaktyvūs vaikai (p<0.05). Jokių kitų

skirtumų, susijusių su dėmesio perkėlimu, nepastebėta.

Atrankus dėmesys- kai yra susitelkiama ties svarbia informacija ir ignoruojama nereikšminga,

trukdanti informacija ( Tsal Yehoshua et al., 2005; Wilding et al., 2001). Wildingas ir

17

bendraautoriai (2001) išskiria vykdomąjį dėmesį (angl. Executive attention) – reakcijos, atsako

sulaikymas ar slopinimas nereikšmingos informacijos, stimulų atžvilgiu.

Tyrimo metu tyrėjai, remdamiesi mokytojų vertinimo klausimais sudarė dvi grupes: vaikai,

turintys DTHS, ir DTHS neturintys. Tiriamieji buvo 11-12 metų berniukai. Iš daugelio dėmesį

matuojančių testų buvo pateikiamos ir atrankaus dėmesio užduotys. Šios užduotys, susijusios su

atrankiu dėmesiu, neparodė jokių skirtumų, tačiau taikinių paieškos užduoties rezultatai buvo

skirtingi, hiperaktyvūs vaikai padarė daugiau klaidų, ypač klydo atpažįstant taikinio formą, šios

klaidos sudarė apie 50%. Autoriai mano, kad šiems vaikams susidūrus su alternatyva renkantis

taikinius, rezultatai ženkliai pablogėja (Wilding et al., 2001).

Yra ir kita nuomonė (Mirsky et al., 1999): jeigu asmuo ignoruoja tam tikrus stimulus,

vadinasi, jis dėmesį sutelkęs ties kitais dalykais, tad atskirti atliekamąjį dėmesį yra sudėtinga ir

netikslinga. Atliekant vizualinį atrankaus dėmesio tyrimą (Mason et al., 2004), dalyvavo 22

hiperaktyvūs ir 22 kontrolinės grupės vaikai, amžiaus vidurkis -11 metų. Tyrimo rezultatai

patvirtino, kad DTHS turintiems vaikams nebūdingi atrankaus dėmesio trūkumai. DTHS turintys

vaikai užduotis atlieka taip pat efektyviai kaip ir kontrolinės grupės. Tiek viena, tiek kita grupė

atliekant užduotį buvo blaškoma ryškių, su ieškomu objektu nesusijusių trikdžių. Autoriai priėjo

išvadą, kad tai gali būti susiję su lėtesniu kaktinės skilties vystymusi vaikystės periodu.

Dėmesio atrankumas gali būti matuojamas remiantis ne tik vizualiniu būdu, bet ir audialiniu.

Rothenberger ir kt. (2000) tyrime dalyvavo 11 DTHS turintys vaikai ir tiek pat kontrolinės grupės

vaikų, amžiaus vidurkis – 11 metų. Hiperaktyvūs vaikai statistiškai neišsiskyrė praleidžiant

signalus, bet dažniau klydo nei kontrolinė grupė. Taip pat DTHS vaikų reakcijos laiko vidurkis

fiksuojant pageidautiną signalą nesiskyrė nuo hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų.

Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo

galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis.

Vykdomoji veikla – strategijos ar mechanizmai naudojami individų siekiant organizuoti,

koordinuoti savo mintis, mąstymą, elgesį (Barkley, 1990). Vykdomoji veikla yra aukštesnio lygio

kognityviniai procesai, kurie mus įgalina planuoti, organizuoti, kontroliuoti impulsus, pradėti ir

išlaikyti elgesį tikslo atžvilgiu, taip pat apima atgalinį ryšį, prisitaikymą (Singer et al., 1999;

Sandberg, 2002). Neefektyvi vykdomoji veikla sąlygoja kitų neuropsichologinių gebėjimų

silpnėjimą. Efektyvi vykdomoji veikla lemia sėkmingą motorinę kontrolę, nuoseklumą ir į tikslą

nukreiptą elgesį, o hiperaktyviems vaikams tai ir yra problema.

Tiriant hiperaktyvių vaikų vykdomąją veiklą buvo naudojama neuropsichologiniai testai ir

gauti rezultatai parodė, jog hiperaktyvumas nėra susijęs su absoliučiu vykdomosios veiklos

18

trūkumu (Kitty et al., 2002). Sutrikimą turintys vaikai visuose su vykdomąja veikla susijusiuose

testuose pasirodė prasčiau, nei kontrolinė grupė. Autoriai taip pat teigia, jog hiperaktyvumas turi

sąryšį su specifiniais dėmesio reguliavimo trūkumais.

Impulsyvumas. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo

nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet nesąmoningai, nesusimąstydami. Dėl

impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus, dažnai patiria

nelaimingus atsitikimus. Vieno tyrimo metu pastebėta, kad šiems vaikams dažniau reikia

medicinos pagalbos dėl traumų ar atsitiktinių apsinuodijimų.

Barkley (1990) pastebi, kad nėra visiškai aišku, kodėl hiperaktyvūs vaikai mažiau kreipia

dėmesį, kad tai gali būti susiję su dėmesio išlaikymo trūkumu arba elgesio reguliavimo trūkumu ar

impulsyvumu. Pennington, Ozonoff (1996), Pearson (1991) sutinka su Barkley (1990) nuomone,

kad hiperaktyviems vaikams nuolatos pasireiškia impulsyvumas arba nesugebėjimas reguliuoti,

sulaikyti elgesio, tai viena ryškiausiai pasireiškiančių problemų. Tokie vaikai nuolat atsako nespėję

išklausyti, neapgalvotai ir neatidžiai elgiasi, negali sulaukti savo eilės. Tokių veiksmų pasekmės -

klaidos, rizikingi veiksmai.

Tyrimo metu (Walcot , Landau, 2004) analizavo berniukų elgesio sulaikymo ryšį su emocijų

išraiška. Elgesio sulaikymas yra susijęs su hiperaktyviems vaikams kylančiais socialiniais

sunkumais. Tyrimo rezultatai rodo, kad berniukai pademonstravo aukštą emocijų disreguliacijos

lygį, ir nesugebėjo nuslėpti emocijų išraiškos.

Sugebėjimas sulaikyti elgesį (angl. Behavioral or response inhibition) apibrėžiamas kaip

sugebėjimas atidėti greitą atsaką, pertraukti besitęsiantį atsaką, kuris įvertina elgesį, ir sulaikyti

atsaką trikdžių atžvilgiu esant situacijai, reikalaujančiai savireguliacijos ir tikslingų veiksmų

(Barkley, 1999). Trumpiau, elgesio sulaikymą galima būtų apibūdinti kaip gebėjimą sulaikyti

priešlaikinį atsaką, sustabdyti besitęsiantį atsaką ir kontroliuoti atsaką trikdžių atžvilgiu. DTHS

turintiems vaikams yra ne tik sunku laukti ar ilgiau užtrukti siekiant tikslo, bet taip pat kyla

problemų žaidžiant, situacijose, kuriose reikalinga savireguliacija, laukti savo eilės (Barkley,

1990).

Empatijos stoka - dar viena iš priežasčių, kodėl vaikas nesupranta savo elgesio pasekmių.

Empatija – tai sugebėjimas įsijausti į kitą žmogų, galėjimas matyti save ir kitus tuo pačiu metu.

Neturėdamas sugebėjimo įsijausti ir užjausti, žmogus gyvena ir elgiasi tarsi jis būtų vienintelis

žemėje. Viena iš priežasčių – kaktinių smegenų žievės skilčių funkcijos sutrikimas. Vaikams,

kuriems būdingas šis sutrikimas, tiktų apibūdinimas ,,akys mato, rankos daro”. Jie vagia iš tėvų

pinigus, kreditines korteles, pažeidinėja įstatymus, vartoja narkotikus. Jie taip elgiasi, nes susidūrę

19

su pagunda nesugeba savęs paklausti: ,,Ar teisingai elgiuosi?”. Jis yra šio momento belaisvis ir

negali suvaldyti savo norų, nes nejaučia nerimo dėl galimų pasekmių.

Šiam elgesiui būdinga:

• nesugeba planuoti ;

• neturi motyvacijos ir nepajėgia atsispirti pagundoms;

• meluoja, bet ne todėl, kad nori nuslėpti, o dėl to, kad nemato skirtumo tarp to, kas realu, o

kas ne;

• linkęs dažnai kartoti tuos pačius žodžius, garsus, veiksmus, pamėgdžioti kitus;

• nesuvokia, kad padarė žalą, ir nesigaili.

Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusiųjų. Su jais dažniausiai sutinka

žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai. Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga

retai ir vėliau tampa izoliuoti. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais vaikais, jaučia stresą, nes

sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti.

Dažnai dėl to nelaimingi, ir jiems gali būti nustatyta papildoma distimijos diagnozė.

Paauglystėje kai kurie vaikai nurimsta, jų aktyvumas tampa normalus ir gerai mokosi (30 – 40

proc.). Tačiau kai kurie pradeda vartoti narkotikus, pradeda elgtis asocialiai, jiems būdingi kiti

elgesio sutrikimai (50 –70 proc.).

Dažnai hiperaktyvumas pasireiškia su kitais elgesio ir emocijų sutrikimais. 30 proc. atvejų

kartu būna kalbėjimo ir bendravimo sutrikimų, 30 – 40% – specifinių mokymosi sutrikimų

(skaitymo, rašymo ar aritmetinių sugebėjimų). 20 % – depresija, 15% – bipolinis sutrikimas, 25 –

30% – nerimo sutrikimų, 40 – 60% – Tourette sindromas. Somatinių sutrikimų taip pat daug

dažniau nustatoma hiperaktyviems vaikams (Dubinskienė, Vatekonienė, 1993). Tai daug dažniau

negu bendroje populiacijoje.

Elgesio problemos paprastai prasideda apie šeštus gyvenimo metus ir tęsiasi ilgai. Vaikai

nepaiso socialinio elgesio taisyklių, pavojingose situacijose elgiasi pernelyg drąsiai, bendraudami

su aplinkiniais, būna ypač įkyrūs, neturi reikiamo slopinimo socialiniuose sluoksniuose. Jiems

dažnai sutrinka pažinimo procesai, stebimi neįprasti judesių bei kalbos, raidos sutrikimai

(peraugimas, mokymosi sutrikimai). Dėl elgesio ypatybių hiperaktyvūs vaikai yra nuolat

kritikuojami mokytojų ir tėvų, atstumiami bendraamžių. Mokytojai ir tėvai linkę šiuos vaikus

kontroliuoti, su jais elgiasi įsakmiai ir negatyviai. Šie bendravimo sunkumai skatina suaugusius

kreiptis pagalbos į specialistus dažniau nei pradinės problemos. Kadangi hiperaktyvaus vaiko

20

santykiai su suaugusiais nėra geri, neretai jie ima galvoti, kad yra ,,blogi“ ir nereikalingi žmonėms.

Dėl to nuolat patirdami įtampą ir stresą, jie visas savo nesėkmes linkę susieti su savo vidinėmis

savybėmis. Dėl šių priežasčių labai greitai tokiems vaikams susiformuoja antrinės komplikacijos:

neigiamas savęs vertinimas, išmoktas bejėgiškumas, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis

medžiagomis, savižudiškas elgesys.

Kaip vaikai suvokia DTHS. Svarbu išsiaiškinti vaikų suvokimą, kaip atsiranda ir yra

gydomas DTHS. Bowen et al. (1991) tyrime dauguma mokyklinio amžiaus vaikų tvirtino, kad jų

DTHS išsivystė dėl genetinių ar kitų fiziologinių priežasčių (pvz., ankstyvos vaikystės traumų).

Buvo keletas vaikų, kurie aiškino hiperaktyvumą psichologinėmis priežastimis, teigė, jog šiam

sutrikimui atsirasti įtakos turėjo mokymasis bei patirtis, įgyta ankstyvaisiais jų gyvenimo metais.

Buvo ir tokių, kurie kaip priežastį nurodė savęs kaltinimą teigdami: „tai mano kaltė, nes aš esu

didelis tinginys“. Dauguma 10-11 metų vaikų šiam sutrikimui aiškinti vartojo tiek biologinius, tiek

psichologinius terminus. Kalbėdami apie šio sutrikimo gydymą, vaikai teigė, kad hiperaktyvus

žmogus pats turi norėti pasikeisti ir išmokti daugelį dalykų daryti kitaip. Cohen ir Thompson

(1982) nustatė, kad vaikai, turintys DTHS, dažnai buvo įsitikinę, jog jų hiperaktyvumas yra

įgimtas ir kad sumažinti simptomus reikia didžiulių pastangų. Kiti vaikai mano, kad jų DTHS yra

išmokto elgesio pasekmė. Kaidar su bendraautoriais (2003) nustatė, kad vaikai, turintys DTHS,

geriau nei vaikai, neturintys šio sutrikimo, mato savo elgesio problemas ir savikontrolės būdu šių

problemų kiekį galima sumažinti.

1.4. HIPERAKTYVIŲ VAIKŲ UGDYMAS

Šiuo metu vyrauja du požiūriai: DTHS yra liga, todėl ją reikia gydyti, ir hiperaktyvus vaikas

gali ir turi būti ugdomas.Pasikeitus požiūriui į medikamentinę terapiją, užsienio šalyse plačiai

pradėta taikyti kognityvinė – elgesio terapija. Jos esmė – vaiko aplinkos mokykloje ir namie

keitimas, siekiant sukurti palankias sąlygas psichinių funkcijų vystymosi atsilikimui įveikti.

Korekciniai metodai, dirbant su hiperaktyviais vaikais, skirti ne jų ,,išgydimui”, o sudaryti

sąlygas, kad mokymosi ir bendravimo nesėkmės vaikui būtų ne tokios dažnos ir ne tokios

griaunančios. Tuo pačiu sudaromos sąlygos geresniam vaiko elgesiui (tačiau tokie vaikai išlieka

problemiški ilgą laiką).

21

Pagrindinės korekcinės veiklos kryptys

1. Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku (rekomenduojamas ir tėvams, ir

mokytojams).

2. Apgalvota skatinimo ir bausmių sistema vaiko elgesiui klasėje ir namie reguliuoti.

3. Vaiko nedėmesingumo kompensavimas klasėje specialiomis priemonėmis.

4. Vaiko mokymas stebėti ir kontroliuoti save, adekvačiai vertinti savo veiklą.

Vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku pasiekimas:

• keičiant suaugusiųjų nusistatymą vaiko atžvilgiu (suvokiant jo netinkamo elgesio objektyvias

priežastis, atsisakant jo kaip ,,priešo”, ,,trukdytojo”, ,,sąmoningo kenkėjo”, įvaizdžio,

stengiantis užjausti jį net tose situacijose, kai jis ne visai teisus);

• nuolat akcentuojant jo mokymosi reikšmę (pažangą, lyginant su ankstesniais rezultatais),

blogai atliktą darbą aptariant tik klaidų išsiaiškinimo tikslu;

• stengtis parodyti vaikui daugiau dėmesio būtent tada, kai jis gerai (o ne blogai) elgiasi, dirba.

Skatinimo ir bausmių sistema vaiko elgesiui mokykloje ir namuose reguliuoti turi būti:

1. Humaniška (vengti fizinių bausmių, ironijos, pažeminimo);

2. Įvairi, nuolat papildoma naujomis priemonėmis (atsisakant tokių, kurios jau neveikia vaiko,

pvz., dvejetų, pastabų mokykloje, įprastų draudimų namie);

3. Skatinimo ir bausmių formos turi būti iš anksto aptartos su vaiku ir priimtos abipusiu

susitarimu. Taip pat turi būti aptartas geidžiamas abipusis elgesys; kada laikoma, kad

susitarimas pažeistas; kaip skatinama už susitarimo vykdymą; kaip baudžiama už jo

nevykdymą. Į tokį susitarimą įtraukti konkrečias, vaikui suprantamas skatinimo ir baudimo

priemones (atsižvelgiama į tai, ko vaikas pageidauja):

Mokykloje:

Skatinimas:

• užduoti mažiau namų darbų, jei pamokos metu gerai dirbo;

• išleisti iš pamokos keliomis minutėmis anksčiau;

• pamokų viduryje leisti pasivaikščioti kelias minutes, duoti paskaityti ar pažaisti mokyklos

priemonėmis;

• parašyti gerą pažymį ar pagyrimą į pažymių knygelę;

22

• leisti pasirinkti vieną kartą neatlikti namų darbų, jei gerai parašytas kontrolinis darbas ir t.t.

Bausmės:

• neteikti sutartyje numatytų lengvatų;

• izoliuoti tam tikram trumpam periodui specialioje klasės vietoje;

• pranešti tėvams ir pan.;

• nebausti darbu, papildomomis užduotimis.

Namie:

Skatinimai:

• leisti užsiimti tam tikra kasdienine veikla;

• pailginti 10-15 min. mėgstamų užsiėmimų laiką prieš miegą;

• duoti pinigų smulkioms išlaidoms ar norimam daiktui įsigyti (už tam tikrą periodą, pvz.,

savaitę) ir pan.

Bausmės:

• atsižvelgti į tai, kas vaikui svarbu, ką mėgsta, ko prašo, ir parinkti pagal tai bausmes;

• bausmės turi būti ne per didelės, atitinkančios netinkamo elgesio pasireiškimus.

4. Panaudoti suaugusiojo dėmesį kaip skatinimo ar baudimo priemonę, ignoruoti vaiką, jei jis

blogai elgiasi, elgesiui pasikeitus, atkreipti į jį dėmesį, pastebėti jo norą dirbti, veiklos

rezultatus, akivaizdžiai tai parodyti.

5. Labai efektyvūs yra ilgesnio laiko susitarimai, kuriuose fiksuojamas netinkamas ir

pageidaujamas elgesys (balų, taškų, žetonų sistema). Rezultatai suvedami, baigiantis dienai,

savaitei. Pradedama nuo trumpalaikių susitarimų, vėliau pereinama prie susitarimų ilgesniam

laikotarpiui.

6. Reikia parinkti veiklos sritį, kurios korekcija yra pagrindinis tikslas (pvz., jei vaikas negali

susikaupti klasėje, tai skatinama už ilgesnį produktyvų darbą; jei jis neturi valios tuošti pamokų

namie, tai skatinama už namų darbų paruošimą)

1.5. HIPERAKTYVUS VAIKAS ŠEIMOJE (tėvų problemos)

Hiperaktyvūs vaikai nenuoramos, išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių

savo tėvams. Nepaisant tėvų autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę

23

namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada

prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą tėvai reaguoja pykčiu ir bausmėmis, vaikas atsako

prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg ir bausdamas tėvus.

Tėvams, kurių vaikams būdingas neįprastas elgesys, kaip ir jų atžaloms, mūsų visuomenėje

nelengva. Jų auklėjimo stilius aplinkinių vertinimams kritiškai ir stebimas lyg pro didinamąjį

stiklą. Daugelis artimųjų yra tos nuomonės, kad jei vaikų elgesys neatitinka normos, dėl to turėtų

būti kalti tėvai. Nepiktas priekaištas tėvams būtų toks, kad jie nenubrėžia elgesio ribų ir savo

vaikams yra nepakankamai griežti. Kiti savo nuomonę išreiškia tiesiogiai: jie tvirtina, kad vaiko su

DTHS tėvai paprasčiausiai nesugeba jo išauklėti. Paplitusi nuomonė, kad vaikui reikia tik gerai

įkrėsti, kad jis pagaliau elgtųsi geriau (nors turi įstatymų numatytą teisę į auklėjimą be smurto!).

Dauguma tėvų, kurių vaikai pasižymi neįprastu elgesiu, kada nors ima savimi abejoti.

Daugelis jų yra išbandę įvairius auklėjimo būdus, drausminimo priemones siekdami, kad jų vaiko

elgesys pasikeistų. Tačiau taip neatsitinka, ir tėvai nežino, ko griebtis. Juk neįprastas elgesys

paprastai nesiriboja kontaktais su aplinka, bet nesikeičia ir tėvų namuose.

Daugelis sutrikusio dėmesio hiperaktyvių vaikų negali vieni žaisti ilgą laiką, jie greitai ima

nuobodžiauti ir nusivilia. Tokiais atvejais skatinami įsikišti tėvai. Jie privalo sušvelninti

susidariusias konfliktines situacijas, į kurias papuola jų vaikas, ir uždrausti jam impulsyviai elgtis.

Visa tai užkrauna tėvams ant pečių didžiulę naštą, nekalbant apie aplinkinių priekaištus. Daugelis

tėvų stengiasi išvengti tokių situacijų, kurias, kaip, jie žino, vaikams sunku įveikti. Prie šių

problemų dažnai prisideda ir socialinis atsiskyrimas (Lange et al., 2005). Tai gali tapti papildoma

dvasine kančia tėvams. Taip pat dėl neįprasto vaiko elgesio gali galutinai suirti pačių tėvų

santykiai. Dažnai būna taip, kad tėvas, kuris visą dieną dirba, kaltina motiną, kuri daugiausia

auklėja vaiką, dėl ,,neteisingo“ vaiko elgesio. Atsiradęs kaltės jausmas ardo jų dvasinę ir fizinę

sveikatą (Dobson, 1999).

Vis rečiau tėvams pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaiku. Tai sukelia nuolatinę

įtampą šeimoje. Neretai, praradę kantrybę, tėvai muša vaiką, tuo dar pablogindami situaciją.

Priešingas ydingas ratas susidaro, kai tėvai nesugeba pasipriešinti vaiko reikalavimams ir

leidžiasi terorizuojami. Tėvai praranda autoritetą, o vaikas jaučiasi nesaugus, atsakingas už viską,

kas su juo vyksta. Toks vaikas visą laiką mėgins mesti iššūkį autoritetams, lyg tikrindamas ribas,

kada jam kas nors pasakys ,,ne“.

Daugeliui hiperaktyvių vaikų sunku pastebėti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Jeigu tėvai

juos mėgina apsaugoti nuo nemalonumų, kuriuos sukelia jų elgesys, vaikai taip ir neišmoksta to

suprasti ir koreguoti savo elgesio.

24

Tėvai atsineša skirtingą auklėjimo patirtį iš savo šeimų. Tokiose šeimose vaikams ypač

sunku, kai tėtis ir mama kelia skirtingus reikalavimus (vienas leidžia tai, už ką kitas baudžia).Dėl

tokių konfliktų hiperaktyvūs vaikai visiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Dažnai mamai atrodo,

kad tėvas per griežtas vaikui, ir ji mėgina sušvelninti padėtį dar labiau lepindama vaiką. Tai

matydamas tėvas būna dar griežtesnis arba, praradęs kantrybę ir negalėdamas išspręsti konflikto,

visai nusišalina nuo vaiko auklėjimo. Mėgindama tai kompensuoti, mama dar labiau prisiriša prie

vaiko ir jo gaili.

Suaugusieji turi keisti elgesį. Tai dažnai skausmingas kompromisų, derybų ir geros valios

ieškojimo procesas. Kartais užtenka supratimo ir noro, o kartais reikia šeimos konsultavimo ir

psichoterapijos. Svarbu, kad rastų jų vaikui labiausiai tinkamas teigiamų paskatinimų ir šiltų

emocijų raiškos būdus (Lesinskienė, 2001)

Pirmoji pagalba tėvams reiškia dalykinę informaciją apie šį sutrikimą. Dažnai jau vien tai

išvaduoja juos nuo kaltės jausmo ir padeda rasti naujus kelius į savo vaiką. ,,Sunkus” vaikas virsta

vaiku, kuriam reikia padėti.

A.Barkley (1993) tėvams rekomenduoja vadovautis 8 bendrais principais, auklėjant

hiperaktyvų vaiką:

1. Vaikas turi tuoj pat patirti savo elgesio pasekmes.

Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagiriama

tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas,

žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią paskatinimo formą vertina

vaikas.

2. Hiperaktyviam vaikui dažniau turi būti parodomos jo elgesio pasekmės.

Tėvai (arba mokytojai) turi dažniau parodyti vaikams, kaip tuo momentu vertinamas jo elgesys.

Tai galime padaryti žvilgsniu, šypsena ar paraginimu susikaupti, kartais nepritarimu. Tokiu būdu

vaikas pajunta, ar gerai elgiasi.

3. Naudoti paskatinimus, motyvuojant tinkamą elgesį.

Hiperaktyvūs vaikai mažiau reaguoja į žodinius pagyrimus. Veiksmingesnis fizinis prisilietimas,

specialios privilegijos ar materialiniai apdovanojimai, atitinkantys vaiko amžių: saldainis, žaislas

ar nedidelė piniginė suma. Galima tai daryti pamažu, naudojant taškų ar +/- sistemą. Sveiką vaiką

nepatartina dažnai materialiai apdovanoti, tačiau hiperaktyviems vaikams kartais tai geriau tinka.

4. Skatinti teigiamą elgesį ir tik vėliau taikyti bausmes.

Tai reiškia, kad, jeigu vaikas elgiasi netinkamai, reikėtų kurį laiką ignoruoti blogą elgesį ir

skatinant sužadinti vaiko norą geriau elgtis. Jeigu, vadovaujantis tokia taktika, vaiko elgesys

25

nesikeičia, galima vaiką bausti. Bausmės turėtų būti nedidelės ir labai specifiškos, t.y. skiriamos už

konkretų poelgį. Tai daryti reikia nuolat, kiekvieną kartą, kai blogas elgesys kartojasi. Bausmės

padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su paskatinimais (paskatinimai turėtų viršyti bausmes 8:1).

5. Pastovumas, susijęs su laiku, vieta ir globėjais.

• reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys visą laiką;

• reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys įvairiose vietose ir aplinkoje (namuose,

gatvėje, mokykloje);

• reikalavimai ir pasekmės turi būti tokie patys kiekvieno iš globėjų (mamos, tėčio,

močiutės, senelio, mokytojo);

6. Iš anksto planuoti problemiškas situacijas ir pasikeitimus.

Dažnai hiperaktyvių vaikų elgesys nenuspėjamas, impulsyvu. Jie netikėtai sutrikdo tėvus,

sukeldami triukšmą ar pridarydami nemalonumų svetimų žmonių akivaizdoje. Todėl naudinga iš

anksto numatyti, kokioje situacijoje galėtų taip atsitikti, aptarti ją su vaiku, numatyti veiksmų

planą. Prieš pat tokią situaciją trumpam stabtelėkite, priminkite vaikui taisykles, paaiškinkite,

kokio elgesio iš jo laukiate. Priminkite, kokį apdovanojimą jis gaus, jei tinkamai elgsis, ir kokia

bausmė bus už netinkamą elgesį.

7. Nuolat prisiminkite, kad vaikas turi sutrikimą.

Dažnai globėjai nusivilia tuo, kad vaikas nesikeičia taip greitai, kaip jie norėtų, ir toks nusivylimas

sukelia pyktį. Nuolat prisiminkite, kad rūpinatės vaiku su savotiška negalia ir ne visada galima jam

padėti geriau elgtis. Tėvams lengviau keisti savo elgesį ir prisitaikyti prie vaiko. Pasistenkite

nusiraminti, išsaugoti jumoro jausmą. Kartais būtina atitrūkti nuo bendravimo su vaiku, pailsėti ir

atstatyti savo emocinę pusiausvyrą.

8. Mokykitės atlaidumo.

Tai svarbiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas principas. Kiekvieną vakarą, kai vaikai nueina

miegoti, tėvai galėtų rasti laiko prisiminti jų elgesį tą dieną ir atleisti už prasižengimus. Svarbu

atsikratyti pykčio, nusivylimo, atstūmimo ir kitų nemalonių jausmų, kurie tą dieną kilo dėl vaiko

judrumo ir blogo elgesio. Atleiskite vaikui už tai, kad jis yra sutrikęs ir ne visada gali kontroliuoti

savo elgesį.

Įsitikinkite, ar jūsų vaikas tikrai nesugeba užjausti. Tai labai svarbus žingsnis siekiant suprasti

ir padėti savo vaikui.

26

Susitaikykite su savo vaiko negalia ir leiskite sau dėl to paliūdėti. Labai svarbu suvokti, jog

įsijautimo trūkumą galima prilyginti gyvybei pavojingai ligai. Verkite, liūdėkite, susitaikykite su

esama padėtimi. Tik tuomet būsite pajėgūs veikti tinkamai.

Gydykite pagrindinę ligą ir ieškokite efektyviausių gydymo būdų. Būtina tartis su psichiatrais,

psichologais, psichoterapeutais ir kartu ieškoti efektyviausių gydymo būdų.

Aiškiai apibrėžkite savo lūkesčius ir stenkitės juos įgyvendinti. Turite aiškiai suvokti, kad liga

paaiškina vaiko elgesį, bet jo nepateisina. Todėl reikalaukite jo suvokti savo elgesio pasekmes.

Reikalaukite, kad vaikas pripažintų jūsų autoritetą ir moralines vertybes, ir imkitės kontrolės.

Tėvai turi būti griežti. Drausmės reikalavimas – tėvų meilė. Stenkitės būti nuoseklūs, tvirti ir

autoritetingi. Reikalui esant nebijokite kviesti į pagalbą medikus, policininkus ar kt. teisėsaugos

pareigūną. Kad ir kaip skaudėtų širdį, tai yra vienintelis būdas padėti jūsų vaikui išgyventi.

Pasistenkite, bet ne per daug. Reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam – šią taisyklę

tėvai išmoksta gana greitai. Tai reiškia, kad privalote būti budrūs, palaikyti nuolatinius ryšius su

mokytojais, nuolat stebėti, ar vaikas nevagiliauja, lanko mokyklą, nevartoja svaigalų ar narkotikų.

Nustatykite taisykles vaiko drausmei palaikyti ir reikalaukite jų laikytis. Nereikia pamiršti, kad

jūsų vaiko emocinė sfera yra nepakankamai slopinama, todėl ir taisyklės turi būti lanksčios, kad

vaikas pajėgtų laikytis. Pagrindinė ,,auksinė” taisyklė – jei paėmei ar sugadinai svetimą daiktą,

privalai grąžinti jį ar atlyginti žalą.

Žinokite, kad galite labai daug padėti savo vaikui. Pagrindinės dovanos – jūsų meilė, tvirtumas

ir pagarba vaikui. Jei duosite to vaikui pakankamai, žinokite, kad padarėte viską, ką galėjote. Visa

kita priklauso nuo jo paties.

27

2. TYRIMO OBJEKTAS, TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖ

Tyrimo tikslas – ištirti hiperaktyvumo požymius turinčius vaikus, jų emocines ir elgesio

problemas.

Tyrimo uždaviniai:

1.Atrinkti vaikus, turinčius hiperaktyvumo požymių.

2. Įvertinti ir detalizuoti hiperaktyvių vaikų elgesio problemas.

3. Įvertinti hiperaktyvių vaikų emocines problemas.

4. Palyginti elgesio ir emocinių problemų lygį hiperaktyvių berniukų ir hiperaktyvių

mergaičių tarpe.

Tyrimo hipotezės:

1. Hiperaktyvūs vaikai turi aukštesnį elgesio problemų lygį.

2. Hiperaktyviems vaikams būdingas aukštesnis emocinių problemų lygis.

Tyrimo objektas:

7 – 11 metų vaikų dėmesio trūkumas/hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS).

28

3. TYRIMO METODIKA IR TIRIAMIEJI

3.1. Tyrimo dalyvių aprašymas

Tyrime dalyvavo Baisogalos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokiniai ir Baisogalos

darželio – mokyklos pradinių klasių mokiniai: 21 tiriamasis yra pirmokas, 27- antrokai, 37-

trečiokai, 30- ketvirtokų (N=115; 62 mergaitės, 53 berniukai, amžius – 7- 11 metų), taip pat 115

jų tėvų ir 8 mokytojos, sutikę dalyvauti tyrime.

Išskirtos dvi tiriamųjų grupės:

1.Hiperaktyvūs vaikai.

2. Hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai.

Atrenkant grupes buvo remtasi CADS – mokytojų klausimynu (Conners, 1997). Vaikams,

kurių įverčiai T>50 buvo nustatytas hiperaktyvumo požymis pateko į hiperaktyvių vaikų grupę.

Vaikams, kurių įverčiai T<50 liko hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų grupėje.

53 62

0 20 40 60 80 100

Berniukai Mergaitės

3.1.1 pav. Visi vaikai dalyvavę tyrime

29

3.1. 1 lentelė. Hiperaktyvūs vaikai ir hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai

Tyrime dalyvavo

Hiperaktyvūs vaikai

Hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai

N % N %

49 42.6 66 57.4

.

Remdamiesi CADS – mokytojų klausimyno (Conners, 1997) gautais vertinimais išskyrėme

dvi grupes: hiperaktyvūs vaikai ir hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai.Rezultatų duomenys

rodo, kad pirmą grupę sudaro 49 vaikai (42,6%), o antrą grupę 66 vaikai (57,4%).

3.1. 2 lentelė. Vaikų pasiskirstymas pagal lytį

Hiperaktyvūs vaikai Hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

N % N % N % N %

27 55.1 22 44.9 26 39.4 40 60.6

Pateikiame vaikų pasiskirstymą grupėse pagal lytį.Rezultatų duomenys rodo, kad

hiperaktyvių berniukų yra daugiau 27 (55,1%), nei hiperaktyvių mergaičių 22 (44,9%). Kai

hiperaktyvumo požymių neturinčių berniukų yra mažiau 26 (39,4%), nei hiperaktyvumo

požymių neturinčių mergaičių 40 (60,6%). Galime teigti, kad hiperaktyvumas yra būdingesnis

berniukams (10,2%).

30

3.1. 3 lentelė. Hiperaktyvių vaikų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų

amžiaus vidurkis

x SD

Eksperimentinė grupė 9.04 1.08

Kontrolinė grupė 8.44 1.02

Apskaičiavus amžiaus vidurkį matome, kad hiperaktyvūs vaikai vyresni. Jų amžius -9.04 m.

Hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai jaunesni. Jų amžius – 8.44 m.

3.2. Įvertinimo priemonės

Tyrimo metodas: testavimas.

Tyrimo metodika:

1. CADS klausimynas yra veiksminga priemonė nustatyti aktyvumo ir dėmesio sutrikimui,

kai apribojimas CRS-R panaudojimas. DSM-IV simptomų skalė tiesiogiai atitinka aktyvumo ir

dėmesio sutrikimo kriterijus. Tyrimui naudotos dvi lietuviškos CADS versijos: CADS-mokytojų

klausimynas (Conners, 1997), CADS-tėvų klausimynas (Conners, 1997).Mokytojų versijoje

pateikiami 26 teiginiai, į kuriuose atsakoma ,,niekada“ – 0, ,,retai“ – 1, ,,dažnai“ – 2, ,,labai

dažnai“- 3. Tėvų pildomoje versijoje pateikiami 25 teiginiai, kurie tėvų įvertinami analogiškai,

kaip ir mokytojų. Versijų bendras įvertis apskaičiuotas susumavus visų skalių taškus. Šis įvertis

gali T 0 taškus iki T 90 taškų. Skiriami skirtingi moteriškosios lyties ir vyriškosios lyties įverčiai.

CADS teiginiai sudaro keturias skales: pirmoji – DTHS indekso (tikimybės patekti į

hiperaktyviųjų grupę) skalė, antroji – DSM-IV Nedėmesingumo skalė; trečioji – DSM-IV

Hiperaktyvumo-Impulsyvumo skalė ir ketvirtoji – DSM-IV Suminė skalė. Įverčiai vertinami

pagal respondentų lytį ir amžių. Šiuo atveju buvo skiriamos šios amžiaus grupės: 6-8 metų ir 9-

11 metų. Vertinimas: į grupę, turinčių hiperaktyvumo požymių, patenka tie asmenys, kurių

atsakymai įvertinti T > 50 taškų; į grupę, neturinčių hiperaktyvumo požymių, patenka asmenys,

kurių atsakymai įvertinti T < 50 taškų.

31

2. Vaikų elgesio ir emociniai sunkumai įvertinti Achenbacho (1991) sudarytu ir plačiai

moksliniuose tyrimuose bei klinikinėje praktikoje naudojamu vaikų elgesio vertinimo

klausimynu CBCL 4/18 (Child Behavior Checklist). Jį pildo tėvai, vertindami 6-18 metų vaikų

elgesį. Ir Achenbacho TRF 5/18 (Teacher Report Form). Jį pildo mokytojai, vertindami 6-18

metų mokinius. Į lietuvių kalbą CBCL pirmiausia išvertė Rita Žukauskienė ir panaudojo

mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumo tyrimams atlikti (Žukauskienė, 1998).

CBCL 4/18 ir TRF 5/18 sudaryti iš dviejų dalių: vaiko kompetencijos vertinimo ir

probleminio elgesio vertinimo skalių. Šiame darbe naudotos tik probleminio elgesio vertinimo

skalės, kurias sudaro 113 teiginių, aprašančių įvairius vaikų elgesio ypatumus. Tėvai ir

mokytojai prašomi įvertinti vaikų elgesį, pasireiškiantį pastaruosius 6 mėnesius. Kaip teigia

Achenbachas (1991), pasirenkant tokį laiką, galima stebėti vaiko elgesio problemų dinamiką ir

per metus pakartoti vertinimą. Probleminį elgesį aprašantys CBCL teiginiai skirstomi į aštuonis

elgesio problemų sindromus (subskales): uždarumo, somatiniai skundai, nerimas/ depresyvumas,

socialinės problemos, mąstymo problemos, dėmesio problemos, delinkventinis elgesys,

agresyvumas.

Remdamasis faktorine ir atvejų analize, Achenbachas (1991) uždarumo, somatinių skundų

bei nerimo/depresyvumo subskales jungia į internalių problemų faktorių, o delinkventiško

elgesio ir agresyvumo subskales priskiria eksternalių problemų faktoriui. Dėmesio problemų ir

socialinių problemų subskalės nepatenka nei į internalių, nei į eksternalių problemų faktorių.

Kiekvieną teiginį tėvai ir mokytojai vertina 0,1 arba 2 balais, atsižvelgdami į tai, kaip tai

tinka jų vaikui apibūdinti: 0 – netiesa, 1 – iš dalies tiesa arba kartais, 2 – tiesa arba dažnai tiesa.

Elgesio problemos vertinamos susumuojant visų 113 teiginių įvertinimus, o atskirų sindromų

(subskalių) įvertinimai gaunami sumuojant visus 0,1 ir 2 pagal atitinkamus sindromus

(subskales). Šiame darbe CBCL 4/18 skalės rezultatai pateikiami T balais. Jie buvo apskaičiuoti

mūsų tiriamųjų imties vidurkių pagrindu.

3. Žmogaus Piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūra (Naglieri, 1998) leidžianti

įvertinti vaiko emocinių problemų lygį

Naglieri (1998) sukurtas Žmogaus Piešinio testas greitai tapo plačiai naudojamas

psichologijoje Šios apklausos metu vaikas piešia 3 žmonių piešinius: vyrą, moterį, save. Prieš

kiekvieną piešimą išklausęs nurodymus, vaikas dirba po 5 min. Piešiniai piešiami paprastuoju

pieštuku ir gali turėti trintuką. Darbo instrukcija: ,,Prašau Tavęs man nupiešti keletą piešinių.

Pasiimk paprastą pieštuką ir trintuką. Pirmiausiai norėčiau, kad nupieštum Vyrą. Pasistenk

32

nupiešti kaip galima geriau. Neskubėk ir dirbk labai rūpestingai, o aš pasakysiu kad baigti.

Atmink, svarbu nupiešti visą vyrą. Gali pradėti.

3.3. Tyrimo eiga:

Tyrimo duomenys buvo renkami mokyklose, kadangi tai patogiausia respondentams vietos ir

laiko atžvilgiu. Asmenims,dalyvavusiems tyrime buvo suteikta informacija apie tyrimo tikslus ir

turinį, garantuojant socialinį saugumą ir konfidencialumą.Tyrimas vyko nuo 2005-09 iki 2006-

03.

Mokytojų ir tėvų klausimynų pildymui buvo skirti du mėnesiai, po kurių klausimynai buvo

grąžinti tyrėjui. Žmonių piešimo tyrimą vykdžiau pati. Piešimui buvo skirta po 5min. kiekvienam

piešiniui. Šie darbai juos atlikus iškart surinkti.

Tyrimas buvo vykdomas Baisogalos vidurinėje mokykloje ir Baisogalos darželyje-

mokykloje. Kaimo vietovėje. Tyrime dalyvavo 115 pradinių klasių mokiniai 7-11 metų amžiaus,

115 jų tėvų ir 8 jų mokytojos. Išdalinta 115 CADS –mokytojo klausimynų (Conners, 1997) ir

115 mokytojo įvertinimo klausimynų (6-18m) TRF (Achenbach, 2001), kuriuos pildė mokytojai.

Taip pat 115 CADS- tėvų klausimynų (Conners, 1997) ir 115 6-18 metų vaiko elgesio tyrimo

lapų CBCL 4/18 (Achenbach, 2001), kuriuos pildė tėvai. Visos anketos buvo grąžintos.

3.4. Duomenų apdorojimas:

Skaičiavimams atlikti naudotas SPSS paketas. Vidurkiams tarp abiejų grupių palyginti

naudotas Stjudento t-testas, nes duomenų pasiskirstymas yra normalinis. Skirtumai tarp abiejų

grupių laikomi patikimas, kai p<0.05 (Martišius, 1999).

33

3.5. TYRIMO REZULTATAI

3.5.1. Konerso Dėmesio Trūkumo/Hiperaktyvumo atrankos skalės rezultatai

CADS hiperaktyvumo skalių tyrimų rezultatų analizė parodė, kad hiperaktyvūs vaikai turi

aukštesnius įvertinimus visose CADS skalėse.

59,92

45,11

57,39

42,98

57,1

45,82

60

45,21

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Indeksas Nedėmesingumoskalė

Hiperaktyvumas/impulsyvumas

Bendras DSM

Hiperkatyvūs vaikaiHyperkatyvumo požymių neturintys vaikai

3.5.1.1 pav. CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkiai

34

3.5.1. 1 lentelė. CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių

vaikų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų

CADS skalės Hiperaktyvūs

vaikai Hiperaktyvumo

požymių neturintys

vaikai

t-testas

x σ x σ t df p

CADS Indekso skalė 59.92 9.45 45.11 3.05 10.570 55.459 0.000

Nedėmesingumo skalė 57.39 8.81 42.98 2.88 11.016 55.690 0.000

Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė

57.10 11.30 45.82 2.68 6.849 52.017 0.000

Bendra DSM-IV skalė 60.00 8.98 45.21 2.33 11.253 52.826 0.000

3.5.1.1 lentelėje pateikti rezultatai rodo, kad hiperaktyvių vaikų CADS Indekso (x=59.92),

nedėmesingumo (x=57.39), hiperaktyvumo/impulsyvumo (x=57.10), bendro DSM-IV (x=60.00)

skalių įverčiai statistiškai reikšmingai (p=0.000) aukštesni nei hiperaktyvumo požymių neturinčių

vaikų. Mokytojai vertindami hiperaktyvius vaikus skiria aukštesnius įverčius visose skalėse.

35

Palyginome mokytojų ir tėvų hiperaktyvių vaikų vertinimus . Gauti rezultatai rodo ,kad

hiperaktyvūs vaikai mokykloje savo problemas išreiškia stipriau. Ir tai atsispindi mokytojų

vertinimuose.

59.9252.51

57.3953.82

57.1 56.0660

55.43

0

10

20

30

40

50

60

70

Indeksas Nedėmesingumoskalė

Hiperaktyvumas/impulsyvumas

Bendras DSM

Mokytojai Tėvai

3.5.1. 2 pav. Mokytojų ir tėvų CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkiai. Hiperaktyvūs vaikai

36

3.5.1. 2 lentelė. Mokytojų ir tėvų CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkių

palyginimas. Hiperaktyvūs vaikai

CADS skalės Mokytojai Tėvai t-testas x σ x σ t df p

CADS Indekso skalė 59.92 9.45 52.51 10.43 5.031 48 0.000 Nedėmesingumo skalė 57.39 8.81 53.82 11.42 2.229 48 0.031 Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė

57.10 11.30 56.06 12.19 0.518 48 0.607

Bendra DSM-IV skalė 60.00 8.98 55.43 11.49 2.998 48 0.004

Tyrimo rezultatai rodo, kad vertindami hiperaktyvius vaikus, mokytojai priskiria jiems

daugiau problemų nei tėvai – tiek CADS indekso (x=59.2), tiek bendro DSM-IV (x=60.00), tiek

nedėmesingumo (x=57.39) skalių įverčių vidurkiai statistiškai reikšmingai (p<0.05) aukštesni

mokytojų vertinimu, nei tėvų. Tik hiperaktyvumo / impulsyvumo skalės įverčių vidurkiai

nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0.607).

37

Palyginus hiperaktyvumo požymių neturinčius vaikus gauname priešingus tyrimo rezultatus r.

Tėvai vertindami hiperaktyvumo požymių neturinčius vaikus jiems skiria aukštesnius iverčius.

Tai rodo, kad tėvai yra reiklesni šiems vaikams.

45.11 47.3542.98

47.8 45.8248.8545.21 48.23

0

10

20

30

40

50

60

70

Indeksas Nedėmesingumoskalė

Hiperaktyvumas/impulsyvumas

Bendras DSM

Mokytojai Tėvai

3.5.1. 3 pav. Mokytojų ir tėvų CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkiai. Hiperaktyvumo

požymių neturintys vaikai.

3.5.1. 3 lentelė. Mokytojų ir tėvų CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkių palyginimas.

Hiperaktyvumo požymių neturintys vaikai.

CADS skalės Mokytojai Tėvai t-testas x σ x σ t df p CADS Indekso skalė 45.11 3.05 47.35 6.11 -3.153 65 0.002 Nedėmesingumo skalė 42.98 2.88 47.80 6.98 -5.464 65 0.000 Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė 45.82 2.68 48.85 6.26 -3.876 65 0.000 Bendra DSM-IV skalė 45.21 2.33 48.23 6.67 -3.775 65 0.000

Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvai visose CADS hiperaktyvumo skalėse pateikia statistiškai

reikšmingai aukštesnius (p<0.05) problemų įverčius nei mokytojai.

38

Palyginome hiperaktyvius berniukus ir hiperaktyvumo požymių neturinčius berniukus . Gauti

rezultatai rodo, kad hiperaktyvūs berniukai gavo visų skalių aukštesnius įverčius.

3.5.1. 4 lentelė. CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkių palyginimas. Hiperaktyvių

berniukų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių berniukų.

CADS skalės Hiperaktyvūs

berniukai Hiperaktyvumo

požymių neturintys berniukai

t-testas

x σ x σ t df p CADS Indekso skalė 62.44 7.83 44.31 3.59 10.91

0 36.757 0.000

Nedėmesingumo skalė 61.85 7.49 44.15 3.61 11.019

37.752 0.000

Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė

58.30 10.66 45.15 3.27 6.115 31.024 0.000

Bendra DSM-IV skalė 61.07 7.70 44.46 2.77 10.529

32.870 0.000

Tyrimo rezultatai rodo, kad hiperaktyvies berniukams visų CADS skalių įverčiai statistiškai

reikšmingai dažniau (p=0.000) būdingi nei hiperaktyvumo požymių neturintiems berniukams.

39

Palyginome hiperaktyvias mergaites ir hiperaktyvumo požymių neturinčias mergaites. Gauti

rezultatai rodo,kad hiperaktyvioms mergaitėms dažniau pasireiškia hiperaktyvumo problemos.

3.5.1. 5 lentelė. CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių

mergaičių ir hiperaktyvumo požymių neturinčių mergaičių

CADS Eksperimentinė

grupė Kontrolinė

grupė t-testas

x σ x σ t df p CADS Indekso skalė 56.82 10.49 45.63 2.56 4.924 22.384 0.000 Nedėmesingumo skalė 51.91 7.12 42.23 2.01 6.241 22.848 0.000 Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė

55.64 12.13 46.25 2.15 3.599 21.726 0.002

Bendra DSM-IV skalė 58.68 10.37 45.70 1.87 5.819 21.754 0.000

Tyrimo rezultatai rodo, kad hiperaktyvioms mergaitėms visų CADS skalių įverčiai statistiškai

reikšmingai dažniau (p<0.05) būdingi, nei hiperaktyvumo požymių neturinčioms mergaitėms.

3.5.1. 6 lentelė. CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių

mergaičių ir hiperaktyvių berniukų

CADS berniukai mergaites t-testas x σ x σ t df p CADS Indekso skalė 62.44 7.83 56.82 10.49 2.149 47 0.037 Nedėmesingumo skalė 61.85 7.49 51.91 7.12 4.723 47 0.000 Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė

58.30 10.66 55.64 12.13 0.817 47 0.418

Bendra DSM-IV skalė 61.07 7.70 58.68 10.37 0.926 47 0.359

Tyrimo rezultatai rodo, kad hiperaktyviems berniukams CADS indekso (p=0.037) ir

nedėmesingumo (p=0.000) skalių įverčių vidurkiai statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškia nei

hiperaktyvioms mergaitėms. Toliau matome, kad hiperaktyvumas/impulsyvumas (p=0.418) ir

bendra DSM-IV skalė (p=0.359) būdingos tiek mergaitėms, tiek berniukams. Šių skalių įverčių

vidurkiai statistiškai reikšmingai skiriasi (p>0.05).

40

3.5.2. Vaikų elgesio klausimyno tyrimo rezultatai

8,497,12

2,731,441,881,73

3,883,952,76

1,3 0,670,3

5,8

1,89

11,04

2,923,92

1,44

7,12

1,48

0

2

4

6

8

10

12

Inte

rnal

i ska

lė

Užd

arum

as

Som

atin

iai

skun

dai

Ner

imas

/de

pres

yvum

as

Soc

ialinės

prob

lem

os

Mąs

tym

opr

oble

mos

Dėm

esio

prob

lem

os

Eks

tern

ali

skalė

Del

inkv

entin

isel

gesy

s

Agr

esyv

usel

gesy

s

Hiperaktyvūs vaikaiHiperaktyvumo požymių neturintys vaikai

3.5.2.1 pav. CBCL skalių įverčių vidurkiai hiperaktyvių vaikų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių

vaikų

41

3.5.2. 1 lentelė. CBCL skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių vaikų ir

hiperaktyvumo požymių neturinčių

CBCL Hiperaktyvūs

vaikai Hiperaktyvumo

požymių neturintys

vaikai

t-testas

x σ x σ t df p Internali skalė 8.49 7.04 7.12 5.93 1.129 113 0.261 Uždarumas 2.73 2.95 1.44 1.82 2.713 74.683 0.008 Somatiniai skundai 1.88 2.71 1.73 2.38 0.315 113 0.753 Nerimas/ depresyvumas 3.88 3.44 3.95 3.24 -0.123 113 0.902 Socialinės problemos 2.76 2.25 1.30 1.65 3.816 84.242 0.000 Mąstymo problemos 0.67 1.11 0.30 0.58 2.135 67.567 0.036 Dėmesio problemos 5.80 3.21 1.89 2.44 7.118 86.431 0.000 Eksternali skalė 11.04 9.83 2.92 3.04 5.583 54.874 0.000 Delinkventinis elgesys 3.92 3.38 1.44 1.43 4.828 60.765 0.000 Agresyvus elgesys 7.12 6.84 1.48 2.10 5.581 54.759 0.000

Tyrimo duomenys rodo, kad hiperaktyviems vaikams uždarumas, socialinės, mąstymo ir

dėmesio problemos statistiškai reikšmingai dažniau (p<0,05) būdingos, nei hiperaktyvumo

požymių netutintiems vaikams. Taip pat eksternalios skalės rodikliai – delinkventinis ir

agresyvus elgesys statistiškai reikšmingai dažniau (p=0.000) pasireiškia hiperaktyviems

vaikams. Tik internalios skalės rodikliai - somatiniai skundai ir nerimas/ depresyvumas - tarp

grupių nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0.05).

42

3.5.2. 2 lentelė. CBCL skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių berniukų ir

hiperaktyvumo požymių neturinčių berniukų

CBCL Hiperaktyvūs

berniukai Hiperaktyvumo

požymių neturintys berniukai

t-testas

x σ x σ t df p Internali skalė 7.81 6.75 7.62 6.69 0.108 51 0.914 Uždarumas 2.81 3.08 1.88 2.14 1.273 51 0.209 Somatiniai skundai 1.48 2.28 1.35 2.10 0.225 51 0.823 Nerimas/ depresyvumas 3.52 3.62 4.38 3.81 -0.849 51 0.400 Socialinės problemos 2.81 2.18 1.77 2.07 1.789 51 0.080 Mąstymo problemos 0.81 1.14 0.42 0.50 1.622 35.997 0.113 Dėmesio problemos 6.78 3.27 3.23 3.14 4.022 51 0.000 Eksternali skalė 15.19 10.55 4.46 3.73 4.968 32.628 0.000 Delinkventinis elgesys 5.52 3.50 1.96 1.61 4.779 36.849 0.000 Agresyvus elgesys 9.67 7.49 2.50 2.69 4.668 32.798 0.000

Tyrimo rezultatai rodo, kad internalios skalės įverčiai tarp berniukų grupių nesiskiria

statistiškai reikšmingai (p>0.05). Uždarumo problemos, somatiniai skundai,

nerimas/depresyvumas, socialinės problemos, mąstymo problemos tarp šių grupių nesiskiria

statistiškai reikšmingai (p>0.05).Hiperaktyviems berniukams statistiškai reikšmingai dažniau

(t=4.022, df=51, p=0.000) būdingos dėmesio problemos (x=6.78), lyginant su hiperaktyvumo

požymių neturinčiais berniukais. Tačiau eksternalios skalės įverčiai statistiškai reikšmingai

būdingi (p<0.05) hiperaktyviems berniukams. Ir hiperaktyvūs berniukai dažniau ,,demonstruoja“

delinkventinį (t=4.779, df=36.849, p=0.000), bei agresyvų (t=4.668, df=32.798, p=0.000) elgesį.

Šis skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0.05).

43

3.5.2. 3 lentelė. CBCL skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių mergaičių ir

hiperaktyvumo požymių neturinčių mergaičių

CBCL Hiperaktyvios

mergaitės Hiperaktyvumo

požymių neturinčios mergaitės

t-testas

x σ x σ t df p Internali skalė 9.32 7.46 6.80 5.44 1.525 60 0.133 Uždarumas 2.64 2.85 1.15 1.55 2.267 27.923 0.031 Somatiniai skundai 2.36 3.16 1.98 2.55 0.528 60 0.600 Nerimas/ depresyvumas 4.32 3.23 3.68 2.82 0.816 60 0.418 Socialinės problemos 2.68 2.38 1.00 1.26 3.087 27.639 0.005 Mąstymo problemos 0.50 1.06 0.23 0.62 1.118 29.116 0.273

Dėmesio problemos 4.59 2.74 1.02 1.29 5.768 26.240 0.000 Eksternali skalė 5.95 5.83 1.93 1.98 3.145 23.699 0.004 Delinkventinis elgesys 1.95 1.89 1.10 1.19 2.183 60 0.033 Agresyvus elgesys 4.00 4.33 0.83 1.26 3.361 22.969 0.003

Tyrimo rezultatai rodo, kad internalios skalės problemos tarp mergaičių grupių nesiskiria

statistiškai reikšmingai (p>0.05). Somatiniai skundai, nerimas/depresyvumas, mąstymo

problemos tarp šių grupių nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0.05). Hiperaktyvioms

mergaitėms statistiškai reikšmingai dažniau būdingos uždarumo problemos, socialinės

problemos, dėmesio problemos (p<0.05). Eksternali skalė statistiškai reikšmingai būdinga

(p<0.05) hiperaktyvioms mergaitėms. Delinkventinis elgesys (t=2.183, df=60, p=0.033),

agresyvus elgesys (t=3.361, df=22.969, p=0.003) pasireiškia statistiškai reikšmingai dažniau

hiperaktyvioms mergaitėms.

44

3.5.2. 4 lentelė. CBCL skalių įverčių vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių mergaičių ir

hiperaktyvių berniukų

CBCL berniukai mergaitės t-testas

x σ x σ t df p

Internali skalė 7.81 6.75 9.32 7.46 -0.739 47 0.463

Uždarumas 2.81 3.08 2.64 2.85 0.209 47 0.836

Somatiniai skundai 1.48 2.28 2.36 3.16 -1.136 47 0.262

Nerimas/ depresyvumas 3.52 3.62 4.32 3.23 -0.807 47 0.424

Socialinės problemos 2.81 2.18 2.68 2.38 0.204 47 0.839

Mąstymo problemos 0.81 1.14 0.50 1.06 0.990 47 0.327

Dėmesio problemos 6.78 3.27 4.59 2.74 2.500 47 0.016

Eksternali skalė 15.19 10.55 5.95 5.83 3.878 41.848 0.000

Delinkventinis elgesys 5.52 3.50 1.95 1.89 4.540 41.362 0.000

Agresyvus elgesys 9.67 7.49 4.00 4.33 3.309 42.787 0.002

Tyrimo rezultatai rodo, kad internali skalė tarp hiperaktyvių berniukų ir hiperaktyvių

mergaičių nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0.463). Uždarumas (p=0.836), somatiniai skundai

(p=0.262), nerimas/depresyvumas (p=0.424), socialinės problemos (p=0.836), mąstymo

(p=0.327) statistiškai reikšmingai nesiskiria (p>0.05). Tai rodo,kad šios problemos yra būdingos

tiek hiperaktyvioms mergaitėms, tiek hiperaktyviems berniukams. Tik dėmesio problemos

statistiškai reikšmingai dažniau (p=0.016) būdingos hiperaktyviems berniukams. O eksternali

skalė tarp hiperaktyvių mergaičių ir hiperaktyvių berniukų statistiškai reikšmingai skiriasi

(p=0.000). Hiperaktyvūs berniukai dažniau ,,demonstruoja“ delinkventinį (p=0.000) bei agresyvų

elgesį (p=0.002), lyginant su hiperaktyviomis mergaitėmis.

45

3.5.3. Žmogaus Piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūros tyrimo rezultatai

66,41 64,76

0

10

20

30

40

50

60

70

80

T score

Hiperaktyvūs vaikaiHiperaktyvumo požymių neturintys vaikai

3.5.3. 1 pav. Žmogaus piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūros įverčių vidurkiai

3.5.3. 1 lentelė. Žmogaus piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūros įverčių

vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių vaikų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų

DAP:SPED Hiperaktyvūs

vaikai Hiperaktyvumo

požymių neturintys vaikai

t-testas

x σ x σ t df p

T score 66.41 9.26 64.76 9.67 0.922 113 0.359

Tyrimo rezultatai rodo, kad vidurkių įverčiai tarp hiperaktyvių vaikų ir hiperaktyvumo

požymių neturinčių vaikų nesiskiria statistiškai reikšmingai (t=0.922, df=113, p=0.359). Tai

leidžia atmesti antrąją tyrimo hipotezę. Hiperaktyvių vaikų emocinių problemų lygis nėra

aukštesnis.

46

3.5.3. 2 lentelė. Žmogaus piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūros įverčių

vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių berniukų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių

berniukų

DAP:SPED Eksperimentinė

grupė Kontrolinė

grupė t-testas

x σ x σ t df p

T score 64.33 9.68 65.58 9.25 -0.478 51 0.635

Lyginant T score vidurkių įverčius tarp hiperaktyvių berniukų (x=64.33) ir hiperaktyvumo

požymių neturinčių berniukų (x=65.58) matome, kad jie statistiškai reikšmingai nesiskiria

(p=0.653).

3.5.3. 3 lentelė. Žmogaus piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūros įverčių

vidurkių palyginimas tarp hiperaktyvių mergaičių ir hiperaktyvumo požymių neturinčių

mergaičių

DAP:SPED Eksperimentinė

grupė Kontrolinė

grupė t-testas

x σ x σ t df p

T score 68.95 8.23 64.22 10.01 2.002 50.902 0.051

Lyginant Tscore vidurkių įverčius tarp hiperaktyvių mergaičių (x=68.95) ir hiperaktyvumo

požymių neturinčių mergaičių (x=64.22) matome, kad jie statistiškai reikšmingai nesiskiria

(p=0.051).

47

3.5.4. Skalių tarpusavio koreliacija 3.5.4. 1 lentelė. CADS ir CBCL skalių įverčių tarpusavio koreliacija.

Inte

rnal

i ska

lė

Užd

arum

as

Som

atin

iai s

kund

ai

Ner

imas

/ de

pres

yvum

as

Soci

alinės

pr

oble

mos

Mąs

tym

o pr

oble

mos

Dėm

esio

pr

oble

mos

Ek

ster

nali

skalė

Del

inkv

entin

is

elge

sys

Agr

esyv

us e

lges

ys

Kor

0.262 0.421 0.085 0.134 0.389 0.209 0.693 0.637 0.572 0.632

CADS Indekso skalė

P 0.005 0.000 0.365 0.154 0.000 0.025 0.000 0.000 0.000 0.000Kor

0.255 0.460 0.057 0.113 0.433 0.274 0.748 0.608 0.611 0.571

Nedėmesingumo skalė

P 0.006 0.000 0.548 0.228 0.000 0.003 0.000 0.000 0.000 0.000Kor

0.041 0.132 0.022 -0.035 0.189 0.012 0.404 0.618 0.506 0.637

Hiperaktyvuma/ impulsyvumo skalė

P 0.666 0.158 0.814 0.707 0.043 0.902 0.000 0.000 0.000 0.000Kor

0.217 0.371 0.085 0.084 0.372 0.166 0.630 0.623 0.563 0.616

Bendra DSM-IV skalė

P 0.020 0.000 0.367 0.370 0.000 0.076 0.000 0.000 0.000 0.000 Eksternali skalė teigiamai koreliuoja su visomis CADS skalėmis. Tas pats pasakytina ir

apie socialines bei dėmesio problemas – kuo labiau jos aukštesnės, tuo aukštesni ir CADS skalių

rodikliai. Uždarumas tiesiogiai susijęs su indeksu, nedėmesingumu ir bendru DSM-IV rodikliu,

tačiau nesusijęs su hiperaktyvumu, mąstymo problemos koreliuoja su indeksu ir nedėmesingumu.

48

3.5.4. 2 lentelė. CADS hiperaktyvumo skalių įverčių tarpusavio koreliacija CADS Indekso

skalė Nedėmesin-gumo skalė

Hiperakty-vumo/

impulsyvumo skalė

Bendra DSM-IV skalė

Kor

0.876 0.809 0.948

CADS Indekso skalė

P 0.000 0.000 0.000 Kor

0.876 0.613 0.880

Nedėmesingumo skalė

P 0.000 0.000 0.000 Kor

0.809 0.613 0.871

Hiperaktyvumo/ impulsyvumo skalė

P 0.000 0.000 0.000 Kor

0.948 0.880 0.871

Bendra DSM-IV skalė

P 0.000 0.000 0.000

CADS hiperaktyvumo skalės tarpusavyje tiesiogiai susijusios (p=0.000): kuo aukštesnis

vienos skalės įvertis, tuo aukštesnis ir kitos skalės įvertis.

49

3.5..4. 3 lentelė. CBCL internalios skalės įverčių tarpusavio koreliacija CBCL Internali

skalė Uždarumas Somatiniai

skundai Nerimas/

depresyvu-mas

Kor

0.776 0.678 0.855

Internali skalė

P 0.000 0.000 0.000 Kor

0.776 0.295 0.547

Uždarumas

P 0.000 0.001 0.000 Kor

0.678 0.295 0.340

Somatiniai skundai

P 0.000 0.001 0.000 Kor

0.855 0.547 0.340

Nerimas/ depresyvumas

P 0.000 0.000 0.000

Kuo aukštesnis nerimas/depresyvumas, tuo labiau pasižymi uždarumu ir somatiniais skundais.

50

3.5.4. 4 lentelė. CBCL eksternalios skalės įverčių tarpusavio koreliacija. CBCL Eksternali skalė Delinkventinis

elgesys Agresyvus elgesys

Kor

0.920 0.981

Eksternali skalė

P 0.000 0.000 Kor

0.920 0.825

Delinkventinis elgesys

P 0.000 0.000 Kor

0.981 0.825

Agresyvus elgesys

P 0.000 0.000

CBCL skalės tarpusavyje tiesiogiai susijusios (p<0.05): kuo aukštesnis vienos skalės įvertis,

tuo aukštesnis ir kitos skalės įvertis. Kuo agresyvesnis elgesys, tuo labiau pasižymi

delinkventiniu elgesiu.

Vidinis skalių suderinamumas – aukštas:

CADS skalių Cronbach alpha: mokytojų - 0.9525, tėvų - 0.9737

CBCL skalių Cronbach alpha: mokytojų - 0.7899, tėvų - 0.8753

Internalios skalės Cronbach alpha: mokytojų - 0.6571, tėvų - 0.8098

Eksternalios skalės Cronbach alpha: mokytojų - 0.7946, tėvų - 0.6485

51

3.5.5. TYRIMO.REZULTATŲ APTARIMAS

Literatūros analizė parodė, kad vaikų DTHS – gana dažnas reiškinys. Pradinių klasių

moksleiviai tyrimui pasirinkti todėl, kad šio amžiaus vaikams nustatytas didžiausias DTHS dažnis,

nes keliami reikalavimai laikytis drausmės mokykloje, kurie ir išryškina sutrikimui būdingus

hiperaktyvumo ir nedėmesingumo simptomus. Epidemiologinis tyrimas (Leskauskas ir kt., 2004)

buvo atliktas atsitiktinai parinkus dvylikos Kauno mokyklų pradinių klasių mokinių. Tyrimo

duomenimis DTHS paplitimas tarp Kauno miesto pradinių klasių moksleivių panašus į įvairiose

pasaulio šalyse nustatytą DTHS sutrikimo paplitimą šioje amžiaus grupėje (1-3, Burd et al., 2003).

Daugiau tyrimų Lietuvoje rasti nepavyko.

Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad iš 115 tirtų vaikų, 49 (42.6%) vaikams buvo nustatyti

hiperaktyvumo požymiai. Nustatant hiperaktyvumo požymius naudotas anketinis apklausos

metodas. CADS – mokytojų klausimynas (Conners, 1997). Vaikams, kurių įverčiai T>50 buvo

nustatytas hiperaktyvumo požymis ir jie pateko į hiperaktyvių vaikų grupę. Vaikams, kurių įverčiai

T<50 liko hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų grupėje. Hiperaktyvių vaikų amžiaus vidurkis

– 9.04, o hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų – 8.44.

Šis sutrikimas būdingas ir mergaitėms, ir berniukams. Pasiskirstymas tarp lyčių priklauso

nuo informacijos, kuria pasiremta. Remiantis dauguma klinikinių duomenų, skirtumas tarp lyčių

yra 9:1 (Sandberg, 2002), o epidemiologinių tyrimų metu santykis yra tik 3:1 (Barkley, 1990).

Remiantis Leskausko ir kt. (2004) atliktu tyrimu santykis tarp mergaičių ir berniukų 1.9:1 yra

mažesnis negu pateikiamas kai kurių užsienio šalių autorių. Tačiau labiau atitinka naujesnių tyrimų

duomenis, kurių autoriai (Biederman, 1999) daro išvadas, kad tarp mergaičių DTHS paplitimas

didėja ir yra didesnis negu manyta iki šiol. Tik dažnai šis sutrikimas joms neatpažįstamas ir

nediagnozuojamas. Šią problemą aiškina ir Leskausko ir kt. (2004) tyrimo duomenys, kurie rodo,

kad DTHS simptomai mergaitėms ne tokie ryškūs, joms kiek mažiau būdingi gretutiniai

sutrikimai, o būtent šie veiksniai ir turi įtakos, ar į vaiko elgesio sutrikimą atkreipiamas dėmesys.

Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad iš 49 hiperkatyvių vaikų 27 (55.1%) yra berniukai ir 22 (44.9%)

mergaitės. Galime teigti, kad hiperaktyvumas būdingesnis berniukams (10.2%). Palyginus

hiperaktyvius berniukus ir hiperaktyvias mergaites matome, kad CADS indekso skalė ir

nedėmesingumo skalė statistiškai reikšmingai skiriasi (p<0.05). Vadinasi nedėmesingesni yra

berniukai. Tačiau hiperaktyvumo/impulsyvumo ir bendra DSM-IV skalės tarp hiperaktyvių

berniukų ir mergaičių statistiškai reikšmingai nesiskiria (p>0.05). Šios problemos būdingos tiek

berniukams tiek mergaitėms.

52

Atlikus CBCL skalių įverčių vidurkių palyginimus tarp hiperaktyvių berniukų ir mergaičių

matome, kad uždarumas (p=0.836), somatiniai skundai (p=0.262), nerimas/depresyvumas

(p=0.424), socialinės problemos (p=0.836), mąstymo problemos (p=0.327) yra būdingos tiek

mergaitėms tiek berniukams. Dėmesio problemos (p=0.016) būdingesnės hiperaktyviems

berniukams. Ir hiperaktyvūs berniukai demonstruoja delinkventinį ir agresyvų elgesį (p<0.05).

Taip teigia ir užsienio autoriai (Hartung et al., 2002).

Palyginus CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkius matome, kad hiperaktyviems

vaikams CADS indekso, nedėmesingumo, hiperaktyvumo/impulsyvumo, bendro DSM-IV skalių

iverčiai statistiškai reikšmingai (p=0.000) aukštesni nei hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų.

Tai rodo, kad hiperaktyvūs vaikai yra nedėmesingi, impulsyvūs. Tai sutampa ir su kitų autorių

nuomone (Barkley, 1990).

Lyginant mokytojų ir tėvų hiperaktyvių vaikų CADS hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkius

matome, kad mokytojai vertindami hiperaktyvius vaikus jiems priskiria daugiau problemų nei

tėvai. Tiek CADS indekso (p=0.000), tiek nedėmesingumo (p=0.031), tiek bendro DSM-IV

(p=0.004) skalių įverčių vidurkiai statistiškai reikšmingai aukštesni. Hiperaktyvumo/impulsyvumo

skalės iverčių vidurkiai (p=0.607) statistiškai reikšmingai nesiskiria. Tai rodo, kad hiperaktyvių

vaikų impulsyvumas yra problema ir tėvams.

Lygindami mokytojų ir tėvų hiperaktyvuno požymių neturinčius vaikus CADS

hiperaktyvumo skalių įverčių vidurkius gauname priešingus rezultatus. Tėvai hiperaktyvumo

požymių neturintiems vaikams kelia aukštesnius reikalavimus. Jie visose CADS hiperaktyvumo

skalėse pateikia statistiškai reikšmingai aukštesnius (p<0.05) problemų įverčius nei mokytojai.

Palyginus CADS hiperaktyvumo skales tarp hiperaktyvių berniukų ir hiperaktyvumo

požymių neturinčių berniukų matome, kad visų eksperimentinės grupės berniukų CADS skalių

įverčių vidurkiai buvo aukštesni. CADS indekso (x=62.44), nedėmesingumo (x=61.85),

hiperaktyvumo/impulsyvumo (x=58.30), bendra DSM-IV (x=61.07). Visos skalės statistiškai

reikšmingai labiau (p=0.000) būdingos hiperaktyviems berniukams.

Palyginus CADS hiperaktyvumo skales tarp hiperaktyvių mergaičių ir hiperaktyvumo

požymių neturinčių mergaičių matome, kad hiperaktyvių mergaičių visų CADS skalių įverčių

vidurkiai buvo aukštesni. CADS indekso (x=56.82), nedėmesingumo (x=51.91),

hiperaktyvumo/impulsyvumo (x=55.64), bendra DSM-IV (x=58.68). Visos skalės statistiškai

reikšmingai labiau (p<0.05) būdingos hiperaktyvioms mergaitėms.

Norėdami ištirti vaikų elgesio ir emocines problemas naudojomės Achenbacho (1991)

sukurtais klausimynais. Tai TRF 5/18 mokytojams ir CBCL 4/18 tėvams. Tyrimo rezultatai rodo,

53

kad hiperaktyviems vaikams uždarumas (x=2.73), socialinės (x=2.76), mąstymo (x=0.67) ir

dėmesio (x=5.80) problemos statistiškai reikšmingai dažniau (p<0.05) būdingos, nei

hiperaktyvumo požymių neturintiems vaikams. Taip pat hiperaktyviems vaikams dažniau

pasireiškia delinkventinis (x=3.92) ir agresyvus (x=7.12) elgesys (p=0.000). Tik somatiniai

skundai (x=1.48) ir nerimas/depresyvumas (x=3.52) – tarp grupių nesiskiria statistiškai

reikšmingai (p>0.05). Palyginus berniukų problemas matome, kad hiperaktyviems berniukams

statistiškai reikšmingai dažniau (p=0.000) būdingos dėmesio problemos (x=6.78), lyginant su

hiperaktyvumo požymių neturinčiais berniukais. Jie taip pat dažniau ,,demonstruoja“

delinkventinį (x=5.52), bei agresyvų (x=9.67) elgesį. Šis skirtumas statistiškai reikšmingas

(p=0.000). Dalį problemų turi tiek hiperaktyvūs berniukai, tiek ir hiperaktyvumo požymių

neturintys berniukai. Uždarumo problemos (x=2.81), somatiniai skundai (x=1.48), nerimas/

depresyvumas (x=3.52), socialinės problemos (x=2.81), mąstymo problemos (x=0.81) tarp šių

grupių nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0.05). Tyrimo rezultatai rodo, kad tarp mergaičių

grupių somatiniai skundai (x=2.36), nerimas/depresyvumas (x=4.32), mąstymo problemos

(x=0.50) nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0.05). Hiperaktyvioms mergaitėms statistiškai

reikšmingai (p<0.05) dažniau būdingos uždarumo problemos (x=2.64), socialinės problemos

(x=2.68), dėmesio problemos (x=4.52). Delinkventinis elgesys (x=1.95), agresyvus elgesys

(x=4.00) pasireiškia statistiškai reikšmingai (p>0.05) dažniau hiperaktyvioms mergaitėms.

Atlikus Žmogaus Piešinio: Emocinių Problemų Atrankos Procedūrą T score vidurkių įverčiai

tarp hiperaktyvių vaikų ir hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų nesiskiria statistiškai

reikšmingai (p=0.359). Tai antroji tyrimo hipotezė, kad hiperaktyvūs vaikai turi aukštesnį

emocinių problemų lygį nepasitvirtina.

Skaičiavimams atlikti naudotas SPSS paketas. Vidurkiams tarp abiejų grupių palyginti

naudotas Stjudento t-testas, nes duomenų pasiskirstymas yra normalinis. Skirtumai tarp abiejų

grupių laikomi patikimas, kai p<0.05 (Martišius, 1999).

Atliktas lietuviškos versijos vidinio nuoseklumo įvertinimas parodė, kad CADS mokytojų

klausimyno skalių Cronbach alpha koeficientas yra 0.9525, CADS tėvų klausimyno skalių

Cronbach alpha koeficientas - 0.9737, vaikų elgesio klausimyno TRF 5/18 Cronbach alpha

koeficientas – 0.7899, vaikų elgesio klausimyno CBCL 4/18 Cronbach alpha koeficientas –

0.8753, internalios skalės mokytojų Cronbach alpha koeficientas -0.6571, internalios skalės tėvų

Chronbach alpha koeficientas – 0.8098, eksternalios skalės mokytojų Cronbach alpha

koeficientas – 0.7946, eksternalios skalės tėvų Cronbach alpha koeficientas – 0.6485.

Klausimyno vidinis nuoseklumas (internal consistency reliabiliti) rodo jį sudarančių klausimų

54

homogeniškumą, t.y., kaip stipriai koreliuoja atsakymų į klausimus, sudarančių klausimyną ar

tam tikrą loginę jo dalį, įverčiai. Jei koreliacijos pakankamai stiprios, galim manyti, kad tie

klausimai patikimai apibūdina tiriamą reiškinį arba sąvoką. Nestiprios koreliacijos rodo esant

matavimo paklaidą. Lyginant tiriamųjų grupes klausimynas yra labai patikimas, kai α >0.8,

pakankamai patikimas, kai α > 0.07. Maža α reikšmė ( < 0.05) rodo, kad klausimynas yra

nepatikimas, skalės klausimais vertinamos kelios skirtingos sąvokos (Furmanavičius, 2004).

55

IŠVADOS

1. DTHS yra vienas dažniausių elgesio ir psichikos sutrikimų tarp 7-11 metų vaikų. Tyrimo

metu šis sutrikimas nustatytas 42.6% tirtų šio amžiaus vaikų. DTHS pasiskirstymas tarp lyčių:

berniukų 55.1%, mergaičių 44.9%. Būdingesnis berniukams (10.2%).

2. Palyginus hiperaktyvias mergaites ir hiperaktyvius berniukus matome, kad internali skalė

nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0.463). Uždarumas (p=0.836), somatiniai skundai

(p=0.262), nerimas/depresyvumas (p=0.424), socialinės problemos (p=0.836), mąstymo

(p=0.327) būdingos tiek hiperaktyvioms mergaitėms, tiek hiperaktyviems berniukams. Dėmesio

problemos (p=0.016) dažniau pasireiškia hiperaktyviems berniukams. Jie taip pat dažniau

,,demonstruoja“ ir delinkventinį (p=0.000), ir agresyvų (p=0.002) elgesį.

3. Pirmoji hipotezė pasitvirtina tik iš dalies, nes ne visos hiperaktyvių vaikų elgesio

problemos turi aukštesnį lygį. Hiperaktyviems vaikams būdingos internalios skalės problemos:

uždarumas (p=0.008), socialinės problemos (p=0.000), mąstymo (p=0.036), dėmesio (p=0.000).

Eksternalios skalės problemos: delinkventinis elgesys (p=0.000), agresyvus elgesys (p=0.000).

Nustatyta, kad somatiniai skundai (p=0.753) ir nerimas/depresyvumas (p=0.902) būdingi

hiperaktyviems vaikams ir hiperaktyvumo požymių neturintiems vaikams.

4. Gauti tyrimo rezultatai nepatvirtina antrosios hipotezės, kad hiperaktyvūs vaikai turi

aukštesnį emocinių problemų lygį. Atlikus Žmogaus Piešinio: Emocinių Problemų Vertinimo

Procedūrą gauti įverčių vidurkiai hiperaktyvių vaikų (x=66.41) ir hiperaktyvumo požymių

neturinčių vaikų (x=64.75) nesiskiria statistiškai reikšmingai (t=0.922, df=113, p=0.359). Tai

rodo, kad emocinių problemų turi ir hiperaktyvūs vaikai, ir hiperaktyvumo požymių neturintys

vaikai.

56

REKOMENDACIJOS

1. Atlikti daugiau tyrimų šioje srityje, kurie leistų nustatyti tikrą DTHS keliamų problemų

mastą Lietuvoje ir tuo atkreiptų dėmesį į hiperaktyvių vaikų problemas.

2. Vaikams, kuriems būdingas DTHS, būtina kompleksinė psichologų, spec. pedagogų,

pedagogų pagalba.

3. Būtina suteikti daugiau informacijos ir pagalbos tėvams, auginantiems vaikus su DTHS.

4. Suteikti kuo daugiau informacijos pedagogams apie hiperaktyvius vaikus, tuo

palengvinant jų darbą ir tuo pačiu pagerinant hiperaktyvių vaikų integraciją mokykloje.

57

LITERATŪRA

1. Barkley R. A. (1990) Attention deficit hyperactivity disorder: a handbook for diagnostic

and treatment. (1998, 2 nd edition) New York: Guilford Press.

2. Barkley R. A. (1993) Eight Principles to Guide ADHD Children // ADHD Report.O’Brien

J., Thomas P. (1995) Learning Disabilities and ADHD.-Child Mental Health and Child

Abuse conference Budapest, Hungary.

3. Barkley R. A. (1999). Response Inhibition In Attention-Deficit Hyperactivity Disorder.

Mental Retardation And Developmental Disabilities (Research Reviews) 5: 177-184.

4. Biederman J.; Faraone S.V. High risk for attention deficit hyperactivity disorder among

children of parents with childhood… American Journal of Psychiatry, Mar 1995, Vol. 152

Issue 3, p431, 5p, 1 chart; (AN9503221214)

5. Biederman J. (1999) Clinical correlates of ADHD in females: findings from a large group

of girls ascertained from pediatric and psychiatric referral sources. J Am Acad Child

Adolesc Psychiatry; 38(8):966-75.

6. Biederman J., Kwon A., Aleardi M., Chouinard V. A., Marino T., Cole H., Mick E.,

Faraone S.V. (2005) Absence of Gender Effects on Attention Deficit Hyperactivity

Disorder: Findings in Nonreferred Subjects. American Journal of Psychiatry. 6: 1083-

1089.

7. Biederman J. (2005). Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder: A Selective Overview.

Biological Psychiary 11: 1215-1220.

8. Bokemiūlis J. (2001) Neramus vaikas. Vilnius: Valdorfo pedagogikos centro leidykla

9. Borger N., Meere J. (2000). Visual Behaviour of ADHD Children During an Attention

Test: An Almost Forgotten Variable. Journal of Child Psychology & Psychiatry & Allied

Disiciplines 4; 525.

10. Bowen C., Fenton B., & Rappaport L. (1991) Children s descriptions of their stimulant

medication. American Journal of Disabilities in Childern, 145, 292-295.

11. Burd L., Klug MG, Coumbe MJ, Kerbeshian J. (2003) Children and adolescents with

attention deficit- hyperactivity disorder:1. Prevalence and cost of care. J Child

Neurol;18(8):555-61.

12. Buttner Ch. (1998) Gyvename su agresyviais vaikais. Vilnius. Presvika

58

13. Calhoun J. G., Greenwell-Iorillo E., Chung S. (1997). Attention – deficit hiperactivity

disorder: Mountain or a...Edukation 2:244.

14. Cohen N., Thompson L. (1982). Perceptions and attitudes of hyperactive children and their

mothers regarding treatment with methylphenidate. Canadian Journal of Psychiatry 27: 40-

42.

15. Crewther S., Aaltson K. A., Crewther D.,Kiely P. (2003). Attention deficit hyper-activity

disorder (ADHD) children. Australian Journal of Psychology, Supplement: 15-15.

16. Čekanavičius V., Murauskas G. (2001). Statistika ir jos taikymai. I dalis, Vilnius: TEV.

17. Čekanavičius V., Murauskas G. (2001). Statistika ir jos taikymai. II dalis, Vilnius: TEV.

18. Dėmesio trūkumo hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS) (1993). Universitetinis vaikų

psichinės sveikatos centras. Informacinis biuletenis. Nr. 3, p. 4-8.

19. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders. Fourth Edition (1994) Washington,

DC: Publisched by the American Psychiatric Association.

20. DiGangi S. A., Maag J. W., Rutherford R. B. (1991) Selfgraphing of on-task behavior:

Enhancing the reactive effects of selfmonitoring on on-task behavior and academic

performance. Learning Disability Quarterly, 14(3), 221-230.

21. Dobson J. (1999) Užsispyręs vaikas. Kaunas: Sidabrinis trimitas.

22. DSM-III-R. Diagnostikos kriterijai. (1993) Kaunas: ,,Medicinos” žurnalo redakcija

23. Dubnikienė R., Vatekonienė V., Informacinis biuletenis Nr.2 Universitetinės vaikų

psichinės sveikatos centras, 1993, 6-10.

24. Gary F., Kavanayk C. K. (1991) Psychiatry Mental Health Nursing //J. B. Lippincott

Company, Boston, p.1058.

25. Goodman G., Poillion M. J. (1992). ADD: Acronym for any dysfunction or difficulty.

Journal of Special Education 1:20-37.

26. Hallowell E. M., Ratey J. J., (1996) Attention Deficit Disorder. London.

27. Hatano G., Inagaki K. (1994). Young children’s naïve theory of biology. Cognition 56:

171-188.

28. Hartung C. M., Willcutt L. B., Pelham W. E., Lonely J., Stein M. A., Keenan K. (2002).

Sex differences in young children who meet criteria for Attention Deficit Hyperactivity

Disorder. Journal of Clinical Child and Adolescent Psychology 4: 453-464.

29. Hanndford C. Smart Moves. Why learning is not all in your head (1995). Arlington,

Virginia: Great Ocean Publishers.

59

30. Henker B., Whalen C. K. (1989) Hyperactivity and attention deficits. American

Psychologist, 44(2), 216-223.

31. Kaidar I., Wiener J., & Tannock R. (2003). The attributions of children with attention

deficit-hyperactivity disorder for their problem behaviors. Journal of Attention Disorders 6:

99-109.

32. Kauffman J. M., Hallahan D. P. (1979) Learning disability and hyperactivity (with

comments on minimal brain dysfunction). In B. B. Lahey, A. E. Kazdin (Eds.), Advances

in clinical child psychology (Vol. 2.). New York: Plenum press.

33. Keil F. (1992). The origins of an autonomous biology. In M. R. Gunnar & M. Maratsos

(Eds.), Minnesota symposia on child psychology: Modularity and constraints in language

and cognition (103-137). Hillsdale, NJ: Erlbaum.

34. Kitty K. Wu, Vicki A., Umberto Castiello. (2002). Neuropsychologycal Evaluation of

Deficits in Executive Functioning for ADHD Children With or Without learning

Disabilities. Developmental Neuropsychology 2: 501-531.

35. Lesinskienė L., Blažys V., (2001) Vaikų hiperkineziniai sutrikimai. Vilnius.

36. Leskausas D., Kuzmickas K., Baranauskienė B., Daškevičienė J. (2004) Kauno miesto

pradinių klasių moksleivių aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bei gretutinių psichikos

sutrikimų tyrimas. Medicina 2004; 40 (6).

37. Martišius V. (1999). Psichologijos metodai Vilnius: Egalda

38. Mason D. J., Humphreys G. W., Kent L. S. (2003). Exploring selective attention in ADHD:

visual search through space and time. Journal of Child Psychiatry 8: 1158-1176.

39. Meere J., Wekking E., Sergeant J. (1991). Sustained Attention and Pervasive

Hyperactivity. Journal of Child Psychology & Psychiatry & Allied Disciplines 2: 275-284.

40. Mick E., Biederman J., Prince J., Fischer M. J., Faraone S. V. (2002). Impact of Low Birth

Weight on Attention-Deficit Hyperactivity Disorder. Journal of Developmental &

Behavioral Pediatrycs 1:16-22.

41. Millich R., Okazaki M. (1991) An examination of learned hloplessness among attention –

deficit hyperactivity disorder toys // J. Abnorm. Child Psychology vol. 19, 607-623.

42. Miller J.,& Bartsch K. (1997). The development of biological explanations: Are children

vitalists? Developmental Psychology 33: 156-164).

43. Mirsky A. F., Pascualvaca D. M., Duncan C. C., French L. m. (1999). A Model of

Attention And Its Relation To ADHD. Mental Retardation And Developmental Disabilities

Research Reviews 5: 169-176.

60

44. Nasvytienė D. (2005) Vaiko elgesio ir emocinės problemos. Vilnius. Leidykla

45. Navaitis G. (1997) Psichologinė parama vaikui. Vilnius.

46. Notaro P. C., Gelman S. A., & Zimmerman M. A. (2001). Children’s understanding of

psychogenic bodily reactions. Child Development 72: 444-459.

47. Nussbaum N., Bigler E. (1990) Identification and Treatment of Attention Deficit Disorder

Austin.

48. Papadopouls T. C., Das J. P., Nelly Kodero H. M., Solomon V. (2002). Assessment of

attention in school children: teachers’ ratings related to tests of attention.European Journal

of Spesial Needs Education 1: 15-32.

49. Phares V. (2003). Understanding Abnormal Child Psychology. USA.

50. Pearson D. A. (1991). Auditory attention switching in hyperactive children. Abnorm Child

Psychology 4: 479-92.

51. Pennington B. F., Ozonoff S. (1996). Executive Functions and Developmental

Psychopathology. Journal of Child Psychology & Psychiatry & Allied Disciplines 1: 51-87.

52. Perrin E., Sayer A., & Willett J. B. (1991). Sticks and stones may break my bones…

Reasoning about illness causality in children who have a chronic illness. Pediatrics 88:

608-619.

53. Pukinskaiė R. (2000) Hiperaktyvių vaikų savęs suvokimo ypatumai // Medicina, 36, 101-

107.

54. Ramanauskienė R. (2004) Rekomendacijos tėvams ir mokytojams: hiperaktyvus vaikas

//http://www. Psichika.lt/pat7p.html

55. Rothenberger A., Banaschewski T., Hartmut H., Moll G. H., Schmidt M. H., Ben van‘t

Klooster. (2000). Comorbidity in ADHD-children: effects of coexisting conduct disorder or

tic disorder on event-related brain potentials in an auditory selective-attention task. Eur

Arch Psychiatry Clin Neurosci 250: 101-110.

56. Sandberg S. (ed.), (2002). Hiperactivity and attention disorders of childhood. (second

edition). London: Cambridge.

57. Sigelman C., & Begley N., (1987) The early development of reactions to peers with

controllable and uncontrollable problems. Journal of Pediatric Psychology, 12, 99-115.

58. Simons D.,& Keil F. (1995). An abstract to concrete shift in the development of biological

thought: The insides story. Cognition 56: 129-163).

59. Sleator E., Ullmann R.,& von Neumman A. (1981) How do hyperactive children feel about

taking stimulants and will they tell the doctor? Clinical Pediatrics, 21, 474-479.

61

60. Springer K., & Keil F. (1992). Early beliefs about the causes of illness: Evidence against

immanent justice. Cognitive Development 7: 429-443).

61. Shaywitz S. E., Shaywitz B. A. (1987) Attention deficit disorder: Current perspectives.

Paper presented at National Conference on Learning Disabilities, National Institutes of

Child Health and Human Development (NIH), Bethesda, MD.

62. TLK – 10.Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika (1997). Kaunas:

,,Medicinos” leidykla.

63. Tsal Yehoschua, Shalev Lilach, Mevorach Carmel. (2005). The Diversity of Attention

Deficits in ADHD: The Prevalence of Four Cognitive Factors in ADHD Versus Controls.

Journal of Learning Disabilities 2: 42-157.

64. Tripp G., Ryan J., Peace K., Willcock E. (1999). ADHD: A Deficit Of Sustained Attention

Or Motivation? International Journal of Neuroscience 3:4.

65. Walcott C. M., Landau S. (2004). The Relation Between Disinhibition and Emotional

Regulation in Boys With Attention Deficit Hyperactivity Disorder. Journal of Child &

Adolescent Psychology 4: 772-782.

66. Wassenbergy R., Maxz J. E., S. D. Lindgren, Schatz A. (2004). Sustained attention in

children and adolescents after traumatic brain injury to severity of injury, adaptive

functioning, ADHD and social background Brain Injury 8: 751-764.

67. Wellman H. (1990). The child’s theory of mind. Cambridge, MA: MIT Press.

68. Wellman H. &Estes D. (1986). Early understanding of mental entities: A re-examination of

childhood realism.Child Development 57: 910-923.

69. Wellman H.,& Hickling A. (1994). The mind‘s ,,I“: Children‘s conception of the mind as

an active agent. Child Development 65: 1564-1580).

70. Wilding J., Munir F., Cornish K. (2001). The nature of attentional differences between

groups of children differentiated by teacher ratings of attention and hyperactivity British

Journal of Psychology 2: 357-372.

71. Voeller, Kytja K. S. Attention-Deficit Hyperactivity Disorder (ADHD).Journal of Child

Neurology, Oct 2004, Vol. 19 Issue 10, p798-814, 17p, 2 charts,. (AN 15093579)

72. Zambacevičienė E. P. (2002) Pagalbos būdai hiperaktyviems vaikams // Psichikos

sveikatos prielaidos. Šiauliai: Rašteka, p. 87-107.

73. Žukauskienė R., Ignatavičienė K. (2001) Kai kurie lietuviškos CBCL 4/18 versijos

psichometriniai rodikliai. Psichologija 24 38-47p.

62

74. Parenting Stress and the Child With Attention Deficit Hyperactivity Disorder. By: Fischer,

Mariellen. Journal of Clinical Child Psychology, Dec 1990, Vol. 19 Issue 4, p337, 10p;

(AN63927224)

75. The relatuve importance of child, family, school and neighbourhood of correlates of

psychiatric disorder. By: Ford, Tamsin: Goodman, Robert; Meltzer, Howard. Social

Psichiatry & Psychiatric Epidemiology, Jun 2004, Vol. 39 Issue 6, p487-496, 10p;

(AN13461323)

76. Ten-year follow-up of children born before 29 gestational weeks: health, cognitive

development, behaviour and school achievement. By: Stjernqvist, K.; Svenningsen, NV.

Acta Paediatrica, 06/28/99, Vol. 88 Issue 6, 4charts, 1 graph, 1bw; (AN4347410)

77. ADHD in children born to smoking mothers. DATA: The Brown University Digesto of

Addiction Theory & Application, Sep 2005, vol. 24 Issue 9, p9-9, 1/6p; (AN18577236)

PDF Full Text (32K)

78. Божович Л. И. (1995) Проблемы формирование личности. Москва – Воронеж

79. Брязгунов И. П., Касатикова Е. В. (2001) Непоседливый ребенок, или все о

гиперактивных детях. Москва: Издателъство института психотерапии.

80. Кучма В. Р., Брязгунов И. П. (2001) Синдром дефицита внимания с

гиперактивностъю у детей/Детская патопсихология. Хрестоматия. Составителъ Н. Л.

Белополъскаяю 2-е издание. Москва: Когито – центр.

81. Леонард К. (1981) Акцентуированые личности. Киев

82. Личко А. Е. (1983) Психопатия и акцентуация характера подростков. Ленинград.

63

SANTRAUKA

Rasa Dauskurdienė

Magistro darbas

Hiperaktyvių 7-11 metų vaikų elgesio ir emocinių problemų ypatybės

Tyrimo tikslas – ištirti hiperaktyvumo požymius turinčius vaikus, jų emocines ir elgesio

problemas.

Anketinės apklausos būdu apklausti Baisogalos vidurinės mokyklos ir Baisogalos darželio-

mokyklos pradinių klasių mokiniai (N=115), tėvai ir jų mokytojai. Dėmesio

trūkumo/hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS) nustatytas, pagal Konerso (1997) CADS- mokytojų

klausimyne gautus įverčius. Jei tiriamasis gavo T>50 įvertinimą jam nustatytas hiperaktyvumo

požymis. Elgesio ir emocinių problemų lygis nustatytas pagal Achenbacho (1991) vaikų elgesio

klausimyną. Emocinių problemų lygis nustatytas pagal Naglieri (1988) Žmogaus Piešinio:

Emocinių Problemų Atrankos Procedūrą.

DTHS nustatytas 42.6% tirtų pradinių klasių mokinių. Tarp berniukų sutrikimas buvo 10,2%

didesnis negu tarp mergaičių. Hiperaktyviems vaikams būdingos internalios skalės problemos:

uždarumas (p=0.008), socialinės problemos (p=0.000), mąstymo (p=0.036), dėmesio (p=0.000).

Eksternalios skalės problemos: delinkventinis elgesys (p=0.000), agresyvus elgesys (p=0.000).

Nustatyta, kad somatiniai skundai (p=0.753) ir nerimas/depresyvumas (p=0.902) būdingi

hiperaktyviems ir hiperaktyvumo požymių neturintiems vaikams. Emocinių problemų lygis

hiperaktyvių vaikų nėra aukštesnis už hiperaktyvumo požymių neturinčių vaikų (t=0.922,

df=113, p=0.359).

Raktažodaiai: Dėmesio Trūkumo/Hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS), emocijos, elgesys,

pradinių klasių mokiniai.

64

SUMMARY

Rasa Dauskurdiene

Master Paper

The features of emotional and behavioral problems of hyperactive children of 7- 11 years The aim of the study- to examine the children who have hyperactive symptoms, their

emotional and behavioral problems.

Children of Baisogala secondary school primary forms and Baisogala kindergarten-

primary school (N= 115), their teachers and parents were asked to fill the questionnaire.

Disturbance of attention- deficit/ hyperactivity disorder ADHD was stated by Conners (1997)

CADC the evaluations received in teachers’ questionnaire. If the participants who received the

evaluation T ≥ 50 were determined as having hyperactive symptoms. The level of emotional and

behavioral problems was determinated according Achenbach’s (1991) Child Behavior Checklist.

The level of emotional problems was stated according Naglier (1988) the Drawing of a Human:

The Procedure of Selection of Emotional Problems.

ADHD was determined for 42,6% of examined children in primary classes. The

difference among boys was 10,2 % higher than among girls. The most characteristic internal

scale problems among hyperactive children were withdrawal (p=0,008), social problems (p=

0,000), intellection (p= 0,036), attention (p= 0.000). External scale problems were: delinquent

behavior (p= 0,000) and aggressive behavior (p= 0,000). It was determined that somatic

complaints (p= 0,753) and worry/ depression (p= 0,902) are typical for hyperactive children and

for these who have symptoms of hyperactivity. The level of emotional problems of hyperactive

children is not higher in comparison to children who do not have the symptoms of hyperactivity

(t= 0,922, df = 113, p= 0.359).

Keywords: Disturbance of attention/ hyperactivity disorder (ADHD), emotions, behavior,

children of primary forms.

65

PRIEDAI

.

66

Inde

kso

skalė

Nedėm

esin

gum

o sk

alė

Hip

erak

tyvu

mo/

im

puls

yvum

o sk

alė

Ben

dra

DSM

skalė

Inte

rnal

i ska

lė

Užd

arum

as

Som

atin

iai s

kund

ai

Ner

imas

/ dep

resy

vum

as

Soci

alinės

pro

blem

os

Mąs

tym

o pr

oble

mos

Dėm

esio

pro

blem

os

Ekst

erna

li sk

alė

Del

inkv

entin

is e

lges

ys

Agr

esyv

us e

lges

ys

T sc

ore

Kor 0.876 0.809 0.948 0.262 0.421 0.085 0.134 0.389 0.209 0.693 0.637 0.572 0.632 0.048CADS Indekso skalė P 0.000 0.000 0.000 0.005 0.000 0.365 0.154 0.000 0.025 0.000 0.000 0.000 0.000 0.608

Kor 0.876 0.613 0.880 0.255 0.460 0.057 0.113 0.433 0.274 0.748 0.608 0.611 0.571 0.090Nedėmesingumo skalė P 0.000 0.000 0.000 0.006 0.000 0.548 0.228 0.000 0.003 0.000 0.000 0.000 0.000 0.341

Kor

0.809 0.613 0.871 0.041 0.132 0.022-

0.035 0.189 0.012 0.404 0.618 0.506 0.637 -0.062

Hiperaktyvumo/impulsyvumo skalė P 0.000 0.000 0.000 0.666 0.158 0.814 0.707 0.043 0.902 0.000 0.000 0.000 0.000 0.509

Kor 0.948 0.880 0.871 0.217 0.371 0.085 0.084 0.372 0.166 0.630 0.623 0.563 0.616 0.060Bendra DSM skalė P 0.000 0.000 0.000 0.020 0.000 0.367 0.370 0.000 0.076 0.000 0.000 0.000 0.000 0.521

Kor

0.262 0.255 0.041 0.217 0.776 0.678 0.855 0.547 0.307 0.479 0.268 0.327 0.223 -0.027

Internali skalė

P 0.005 0.006 0.666 0.020 0.000 0.000 0.000 0.000 0.001 0.000 0.004 0.000 0.017 0.773Kor 0.421 0.460 0.132 0.371 0.776 0.295 0.547 0.549 0.410 0.597 0.298 0.348 0.255 0.085Uždarumas

P 0.000 0.000 0.158 0.000 0.000 0.001 0.000 0.000 0.000 0.000 0.001 0.000 0.006 0.365Kor

0.085 0.057 0.022 0.085 0.678 0.295 0.340 0.311-

0.020 0.166 0.131 0.177 0.100 0.018

Somatiniai skundai

P 0.365 0.548 0.814 0.367 0.000 0.001 0.000 0.001 0.832 0.077 0.164 0.059 0.288 0.852Kor

0.134 0.113 -

0.035 0.084 0.855 0.547 0.340 0.423 0.308 0.364 0.202 0.245 0.169 -0.129

Nerimas/ depresyvumas

P 0.154 0.228 0.707 0.370 0.000 0.000 0.000 0.000 0.001 0.000 0.030 0.008 0.071 0.169Kor 0.389 0.433 0.189 0.372 0.547 0.549 0.311 0.423 0.239 0.654 0.463 0.427 0.453 0.079Socialinės

problemos P 0.000 0.000 0.043 0.000 0.000 0.000 0.001 0.000 0.010 0.000 0.000 0.000 0.000 0.399Kor

0.209 0.274 0.012 0.166 0.307 0.410-

0.020 0.308 0.239 0.467 0.272 0.356 0.214 0.084

Mąstymo problemos

P 0.025 0.003 0.902 0.076 0.001 0.000 0.832 0.001 0.010 0.000 0.003 0.000 0.022 0.370Kor 0.693 0.748 0.404 0.630 0.479 0.597 0.166 0.364 0.654 0.467 0.610 0.625 0.566 0.158Dėmesio

problemos P 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.077 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.092Kor

0.637 0.608 0.618 0.623 0.268 0.298 0.131 0.202 0.463 0.272 0.610 0.920 0.981 -0.024

Eksternali skalė

P 0.000 0.000 0.000 0.000 0.004 0.001 0.164 0.030 0.000 0.003 0.000 0.000 0.000 0.802Kor 0.572 0.611 0.506 0.563 0.327 0.348 0.177 0.245 0.427 0.356 0.625 0.920 0.825 0.020Delinkventi

-nis elgesys P 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.059 0.008 0.000 0.000 0.000 0.000 0.000 0.836Kor

0.632 0.571 0.637 0.616 0.223 0.255 0.100 0.169 0.453 0.214 0.566 0.981 0.825 -0.044

Agresyvus elgesys

P 0.000 0.000 0.000 0.000 0.017 0.006 0.288 0.071 0.000 0.022 0.000 0.000 0.000 0.642Kor

0.048 0.090 -

0.062 0.060-

0.027 0.085 0.018-

0.129 0.079 0.084 0.158 -

0.024 0.020 -0.044

T score

P 0.608 0.341 0.509 0.521 0.773 0.365 0.852 0.169 0.399 0.370 0.092 0.802 0.836 0.642

67

PRIEDAS 2

CADS –klausimai mokytojams

Pagal m. D. C. Keith Conners Moksleivio duomenys:________________________________________________ Lytis: M V (apibrėžti tinkamą) Gimimo data:______/_______/_______ Amžius:_________ Klasė____ Diena mėnuo metai Mokytojo duomenys:_______________________________________________ Pildymo data______/_____/______ Diena mėnuo metai Instrukcija: žemiau aprašytos kelios iš dažniausiai vaikams mokykloje kylančių problemų. Prašome įvertinti teiginius, apibūdindami mokinio elgesį paskutinįjį mėnesį. Ties kiekvienu teiginiu paklauskite savęs: ,,Kaip dažnai ši problema buvo iškilusi praeitą mėnesį?”, ir apibrėžkite kiekvienam teiginiui labiausiai tinkantį atsakymą. Apibrėžkite 0,jei minimo elgesio nebuvo arba jis pasireiškė labai retai. Jei jis buvo labai dažnas, ir teiginys visiškai teisingas, apibraukite 3. Tarpiniams variantams apibrėžkite 1 arba 2. Prašome atsakyti į visus ,,A” dalies teiginius. Jei pažymėtas ,,Taip” langelis(* Taip), atsakykite į kiekvieną teiginį ,,B” ir ,,C” dalyse. Visiškai Teisinga Dažniausiai Visada neteisinga tik kartais teisinga teisinga (niekada,l.retai) (retai) (dažnai) (l.dažnai) ,,A” dalis. Prašome atsakyti į šiuos klausimus: Taip Ne 1.Pertraukia arba trukdo kitiems (pvz., įsiterpia į kitų pokalbius ar žaidimus)......................................... 0 1 2 3 2.Nesilaiko duotų instrukcijų arba nesugeba užbaigti namų darbų ( ne dėl priešiško elgesio ar nesu gebėjimo suprasti instrukciją………………………………………………………………………... 0 1 2 3 3.Be paliovos judina rankas ar kojas, muistosi suole………………………………………………….. 0 1 2 3 ,,B” dalis. Prašome atsakyti į šiuos klausimus: Taip Ne 1.Lengvai sujaudinamas, impulsyvus...................................................................................................... 0 1 2 3 2.Nedėmesingas, greitai išsiblaško......................................................................................................... 0 1 2 3 3.Trukdo kitiems vaikams………………………….............................................................................. 0 1 2 3 4.Negali ramiai sėdėti…………………………………………….......................................................... 0 1 2 3 5.Trumpai išlaiko dėmesį…………………………................................................................................. 0 1 2 3 6.Domisi tik tuo, kas jam/jai yra labai įdomu.......................................................................................... 0 1 2 3 7.Išsiblaškymas ar nepakankam dėmesio trukmė kelia problemų........................................................… 0 1 2 3 8.Neramus, visuomet juda ir nenustygsta vietoje..................................................................................... 0 1 2 3 9.Nesugeba užbaigti ką pradėjęs………………………………………………………………………… 0 1 2 3 ,,C” dalis. Prašome atsakyti į šiuos klausimus: Taip Ne 1.Pamiršta jau išmoktus dalykus.............................................................................................................. 0 1 2 3 2.Nepakankamai atidžiai gilinasi į detales, daro klaidas atlikdamas užduotis, darbe ar kitoje veikloje.. 0 1 2 3 3.Visuomet pasiruošęs ,,bėgti” arba elgiasi lyg varomas vidinio ,,variklio”........................................... 0 1 2 3 4.Vengia, išsisukinėja, nenoriai ir nelengvai imasi užduočių,reikalaujančių ilgalaikių protinių pastan gų (vykdant nurodymus mokykloje arba ruošiant namų darbus)......................................................... 0 1 2 3 5.Nesugeba tyliai žaisti ar užsiimti laisvalaikio veikla.......................................................................... 0 1 2 3 6.Atrodo, tarsi nesiklausytų to, kas jam/jai sakoma................................................................................ 0 1 2 3 7.Nenusėdi ir išeina iš darbo vietos klasėje ar kitose situacijose, kai reikalaujama sėdėti savo vietoje. 0 1 2 3 8.Nesugeba organizuoti darbo ar kitos veiklos....................................................................................... 0 1 2 3 9.Sunkiai sulaukia savo eilės.................................................................................................................. 0 1 2 3 10.Pernelyg daug kalba........................................................................................................................... 0 1 2 3 11.Pernelyg daug blaškosi ir dūksta netinkamose situacijose................................................................. 0 1 2 3 12.Puola atsakinėti į klausimus, nesulaukęs klausimo pabaigos................................................................ 0 1 2 3 13.Pameta užduotims ar kitai veiklai svarbius daiktus (pvz., mokyklos dokumentus, rašymo priemo- nes, knygas, įrankius, žaislus)............................................................................................................... 0 1 2 3 14.Pašaliniai dalykai lengvai atitraukia dėmesį....................................................................................... 0 1 2 3 15.Sunkiai išlaiko dėmesį atlikdamas užduotis arba popamokinėje veikloje.......................................... 0 1 2 3

68

PRIEDAS 3.

CADS –klausimai tėvams

Pagal m. D. C. Keith Conners Vaiko duomenys:________________________________________________ Lytis: M V (apibrėžti tinkamą) Gimimo data:______/_______/_______ Amžius:_________ Klasė____ Diena mėnuo metai Tėvo/motinos duomenys:__________________________________________ Pildymo data______/_____/______ Diena mėnuo metai Instrukcija: žemiau aprašytos kelios iš dažniausiai vaikams kylančių problemų. Prašome įvertinti teiginius, apibūdindami jūsų vaiko elgespaskutinį mėnesį. Ties kiekvienu teiginiu paklauskite savęs: ,,Kaip dažnai ši problema buvo iškilusi praeitą mėnesį?”, ir apibrėžkite kiekvienam teiginiui labiausiai tinkantį atsakymą. Apibrėžkite 0,jei minimo elgesio nebuvo arba jis pasireiškė labai retai. Jei jis buvo labai dažnas, ir teiginys visiškai teisingas, apibraukite 3. Tarpiniams variantams apibrėžkite 1 arba 2. Prašome atsakyti į visus ,,A” dalies teiginiuJei pažymėtas ,,Taip” langelis(* Taip), atsakykite į kiekvieną teiginį ,,B” ir ,,C” dalyse. Visiškai Teisinga Dažniausiai Visada neteisinga tik kartais teisinga teisinga (niekada,l.retai) (retai) (dažnai) (l.dažnai) ,,A” dalis. Prašome atsakyti į šiuos klausimus: Taip Ne 1.Vengia, išsisukinėja, nenoriai ir nelengvai imasi užduočių, reikalaujančių ilgalaikių protinių pastangų (vykdant nurodymus mokykloje arba ruošiant namų darbus)................................................................... 0 1 2 3 2.Nesilaiko duotų instrukcijų arba nesugeba užbaigti mokyklos užduočių, namų ruošos darbų ar kitos darbinės veiklos (ne dėl priešiško elgesio ar negebėjimo suprasti instrukciją).................................. 0 1 2 3 3.Nenusėdi ir išeina iš darbo vietos klasėje ar kitose situacijose, kai reikalaujama sėdėti savo vietoje 0 1 2 3 ,,B” dalis. Prašome atsakyti į šiuos klausimus: Taip Ne 1.Klasėje sunkiai sutelkia dėmesį............................................................................................................. 0 1 2 3 2.Nedėmesingas, lengvai išsiblaško........................................................................................................ 0 1 2 3 3.Netvarkingas, neorganizuotas namie ar mokykloje............................................................................. 0 1 2 3 4.Išsiblaškymas ar nepakankama dėmesio trukmė kelia problemų......................................................... 0 1 2 3 5.Gavęs nurodymus ką nors atlikti greitai užsimiršta.............................................................................. 0 1 2 3 6.Trumpai išlaiko dėmesį........................................................................................................................ 0 1 2 3 7.Domisi tik tuo, kas jam/jai yra labai įdomu.......................................................................................... 0 1 2 3 8.Susidūręs su sunkumais greitai nuleidžia rankas.................................................................................. 0 1 2 3 ,,C” dalis. Prašome atsakyti į šiuos klausimus: Taip Ne 1.Visuomet pasiruošęs ,,bėgti” arba elgesį lyg varomas vidinio variklio................................................ 0 1 2 3 2.Sunkiai išlaiko dėmesį atlikdamas užduotis arba popamokinėje veikloje............................................ 0 1 2 3 3.Atrodo tarsi nesiklausytų to, kas jam/jai sakoma................................................................................. 0 1 2 3 4.Pernelyg daug blaškosi ir siaučia netinkamose situacijose.................................................................. 0 1 2 3 5.Nesugeba organizuoti darbo ar kitos veiklos....................................................................................... 0 1 2 3 6.Pernelyg daug kalba............................................................................................................................. 0 1 2 3 7.Nepakankamai atidžiai gilinasi į detalias, daro klaidas atlikdamas užduotis, darbe ar kitoje veikloje 0 1 2 3 8.Sunkiai sulaukia savo eilės žaidimuose ar grupinėje veikloje............................................................. 0 1 2 3 9.Pertraukia arba trukdo kitiems (pvz., įsiterpia į kitų pokalbius ar žaidimus)...................................... 0 1 2 3 10.Užmaršus kasdienėje veikloje............................................................................................................ 0 1 2 3 11.Nesugeba tyliai žaisti ar užsiimti laisvalaikio veikla......................................................................... 0 1 2 3 12.Pameta užduotims ar kitai veiklai svarbius daiktus (pvz., mokyklos dokumentus, rašymo priemones, knygas, įrankius, žaislus............................................................................................................................ 0 1 2 3 13.Pašalinai dalykai lengvai atitraukia dėmesį......................................................................................... 0 1 2 3 14.Puola atsakinėti į klausimus, nesulaukęs klausimo pabaigos.............................................................. 0 1 2 3

69

70

71

72

73

74

75

76

77

78

79

80

81

82

83