termino- - lki.ltlki.lt/wp-content/uploads/2017/06/Terminologija-18-ilovepdf-compressed... · Terminologija | 2011 | 18 7 clear representation by an illustration and the object itself

termino-

18i SS n 1 3 9 2 -2 6 7 X

Lietuvių kalbos institutasVilnius

terminologyТЕРМИНОЛОГИЯ

Vyriausioji redaktorė Albina Auksoriūtė Lietuviųkalbosinstitutas,humanitariniaimokslai

Redaktorių kolegija: Sergiusz Grinev-Griniewicz Balstogėsuniversitetas,humanitariniaimokslaiAngelė Kaulakienė VilniausGediminotechnikosuniversitetas,humanitariniaimokslai Valentīna Skujiņa Latviųkalbosinstitutas,humanitariniaimokslai Algirdas Smilgevičius VilniausGediminotechnikosuniversitetas,technologijosmokslai Algirdas Petras Stabinis Vilniausuniversitetas,fiziniaimokslai Sergej Šelov LevoTolstojauskalbųirkultūrųinstitutas,filologijosmokslaiRasuolė Vladarskienė Lietuviųkalbosinstitutas,humanitariniaimokslai Palmira Zemlevičiūtė Lietuviųkalbosinstitutas,humanitariniaimokslai

SekretorėJolanta Gaivenytė-Butler Lietuviųkalbosinstitutas

Lietuvių kalbos institutasTerminologijos centrasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusTel./faksas +370 5 2347200E. paštas [email protected] © Lietuvių kalbos institutas, 2011

Terminologija | 2011 | 18 3

Turinys

T ER M I N O LO GI JA I R DA BA RT I ST ER M I N O LO GY A N D T H E PR ESEN TТ ЕРМ И Н О ЛО Г И Я И СО ВРЕМ ЕН Н О СТ Ь

Heribert Picht . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6Thescienceofterminology:historyandevolution

Sergiusz Grinev-Griniewicz . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27Terminologicalmethodsinthehistoryofterminologyscience

Valentīna Skujiņa, Ilze Irēna Ilziņa . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43ThedevelopmentofLatvianterminologyundertheimpactoftranslation

Ágota Fóris . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51Terminologyandtextlinguistics

Solvita Labanauskienė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Baltijos šalių floroslietuviškųirlatviškųaugalųgenčiųvardųvedyba

t er m i n o lo gi J o S i Sto r i JAH I STO RY O F T ER M I N O LO GYИ СТ О РИ Я Т ЕРМ И Н О ЛО Г И И

Albina Auksoriūtė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80Terminologijoskomisijos(1921–1926)veiklosapžvalga

Palmira Zemlevičiūtė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92Keleiviostraipsniųapiesveikatąterminai

Alvydas Umbrasas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 109Rankraštinioteisėsterminųžodyno(1920m.)sandara

Robertas Stunžinas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142Gyvenamojonamoirpagrindiniųjodaliųrūšiniailiaudiesterminai

Diana Šilobritaitė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 154PetroVileišioaritmetikosvadovėlioKeturi svarbiausiejie veikalai aritmētikosterminai

4 Turinys

PA STA BO S , SVA R ST YM A I , S I Ū LYM A I R EM A R K S , CO NSI D ER AT I O NS , SU GGEST I O N SЗ А М ЕЧ А Н И Я, О Б СУ Ж Д ЕН И Я, П РЕД ЛО Ж ЕН И Я

Terminasprietermino.VII(Jonas Klimavičius) . . . . . . . . . . . . . . . . 166

R ECEN ZI J O S , A PŽ VA LGO S , I N F O R M ACI JA , B I BL I O GR A F I JAR EVI EW S , SU RVEYS , I N F O R M AT I O N S , B I BL I O GR A PH I ESРЕЦЕН З И И , О Б З О РЫ, И Н ФО РМ А ЦИ Я, Б И Б ЛИ О Г РА ФИ Я

18-asisEuroposspecialiosioskalbossimpoziumasSpecial Language and Innovation in Multilingual World (Albina Auksoriūtė) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 194

TerminologijosrenginiaiLietuviųkalbosinstitute (Jolanta Gaivenytė-Butler, Diana Šilobritaitė) . . . . . . . . . . . . . . . . 198

Projektas metA-nord Lietuvoje(Aurelija Tamulionienė) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 204

Naujausilietuviškiterminųžodynai(Jolanta Gaivenytė-Butler) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 206

TerminologuiStasiuiKeiniui–75 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 212

Reikalavimai autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213Requirements for contributors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 214Требования к авторам . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 215

terminologiJA IR DABARTIS

6 H. Picht | TheScienceofTerminology:HistoryandEvolution

The Science of Terminology: History and Evolution

H E R I B E R T P I C H T

K e y w o r d s : historical aspects of terminology, evolution of terminology theory, elements of terminology theory, terminology planning

I N T RO D U CT I O NAs the premise for my article I would like to outline some well-known

facts that are widely agreed upon by the majority of the professional com-munity of terminology.

1. Terminology is not an isolated phenomenon which can be researched and practiced without close contact with other fields of knowledge. Ter-minology is a trans- and interdisciplinary field of knowledge.

2. Terminology is embedded in ‘cultural discourse’, a concept which has been defined as “a very general semiotic concept, which corresponds to Wittgenstein’s ‘linguistic discourse’. This discourse includes verbal and non-verbal forms of representation in different quantitative constellations. Forms of representation often have a complementary function and may be interchangeable.” (Laurén, Picht 2000: 216)

3. The basic aim of terminology is a transfer of knowledge at different levels of professionalism with their corresponding registers.

4. Terminology consists – as do many other fields of knowledge – of a theoretical and an applied part.

In the following I shall deal with evolutions which have taken place in the last few decades, but also point out some still unsolved research ques-tions and problems.

SO M E H I STO R I CA L CO N SI D ER AT I O N S A BO U T T ER M I N O LO GY ST I LL R ELEVA N T TO DAY

The German philosopher Oehler (2007: 83), states that Plato in an epistemological paragraph of his 7th letter points out that the cognition of an object requires several cognitive media: the name, the definition, a

7Terminologija | 2011 | 18

clear representation by an illustration and the object itself. As terminolo-gists we can recognise without any doubt this train of thought.

Generally speaking the need for terminology has existed for as long as we are able to find evidence of professional communication. The ques-tion of terminology became and still becomes central as soon as profes-sional communication fails or is hampered by a deficient terminology. Terminology as the most central part of any knowledge transfer is hardly questioned today.

Looking into the historical evidence we can state some central termi-nological deficits:

1.Lackoforincorrectconceptualordering. Linné (1707-1778) established a systematisation of concepts by his works on taxonomy. The superior aim of all later classifications was the ordering of knowledge as expressed by terms.

2. Confusion caused by excessive synonymy. Beckmann (1739-1811), professor of philosophy and economics, criticised the multitude of un-necessary and confusing synonyms.

3. Lackoftermsfortheconceptinaparticularlanguage. Already in the Middle Ages the translators of the School of Toledo had to struggle with this problem.

4. Unclear and undefined concepts. Clausewitz, the German military theorist, wrote: Only when a clarification of the names and concepts has taken place, may one hope to proceed easily and with clarity in the treat-ment of the matter.

5. Languageplanningdeficits. Dürer tried to establish a German termi-nology for mathematical concepts – although without success. Berthollet, de Morveau, Fourcroy and Lavoisier were successful in creating a chem-ical terminology in the 18th century. Czechoslovakia after 1919, the Bal-tic States after 1919 and 1990, the Catalans, the Basques and several others had to fight the language planning problem – a problem which is increasingly acute in many language communities.

From this small historical evidence we can deduce that it was first and foremost the specialists and language for specific purposes (LSP) media-tors (translators) who felt the need to improve professional communication by solving basic terminological problems. The field of linguistics is only peripherally interested or involved in professional communication. The Brothers Grimm may be mentioned here as one exception.

8 H. Picht | TheScienceofTerminology:HistoryandEvolution

Another characteristic of the first historical attempts to improve termi-nologies is their empirical and not very scientific approach. Practical solutions were needed then and there and were proposed or realised without a thorough theoretical framework and foundation. However, that does not mean that early ‘terminologists’ were unaware of the theoretical issues and did not consider theoretical questions as Plato or Clausewitz did for example.

Today’s theoretical research into the historical development of termino-logy is still rather weak. However, there are academic as well as lexico-graphical contributions such as articles, diploma theses and mono- or multilingual wordlists related to this subject.

A clearly academic approach with a corresponding theoretical founda-tion was launched by Grinev in 2004. He called the new scientific disci-pline ‘anthropolinguistics’. Its aim is to research the development and evolution of human language, cognition, knowledge creation and transfer predominantly from a diachronic point of view including LSP and termi-nology. The inter- and transdisciplinary approach is obvious considering the combination of knowledge and research from the following disciplines (according to Grinev-Griniewicz et al., forthcoming): gnoseology, episte-mology, logic, semiotics, anthropology, the history of science and tech-nology, artificial intelligence, heuristics, age psychology, pedagogical psy-chology, cognitive psychology, national psychology, ethnolinguistics, cognitive linguistics and culture studies.

T H E DAW N O F M O D ER N T ER M I N O LO GYThe intensification of industrialisation and the increase of international

commerce at the beginning of the last century gave birth to at least two phenomena of paramount importance:• standardisation,• the Wirtschaftslinguistik movement.

In the decades to follow standardisation played and still plays an im-portant role in the development and application of terminology.

The Wirtschaftslinguistik movement originated in Austria, Germany, the Netherlands and some Nordic countries which felt the need and pressure to be able to communicate about professional matters with other language communities. Language studies related to LSP had to be established, but who and where were the trained teachers? In the beginning, classical phi-

9Terminologija | 2011 | 18

lologists had to recognise the existence of LSP – the term ‘Fachsprache’ was introduced by Blum in 1916 – and they had to find out how to teach LSP. The most salient element was terminology and therefore as good philologists they tried to approach the problem from a diachronic angle – the so-called ‘historische Wirtschaftslinguistik’. Perhaps the most important experience gained was the fact that no LSP can be taught or learned with-out professional knowledge – knowledge about the concepts and the terms. We find at this point in time the first encounter between linguistics and professional knowledge. Wirtschaftslinguistik split up into several branches (Picht 1998), the most important of which was the functional Wirtschafts-linguistik developed in the intellectual environment of the Prague School especially in the 1930s. After World War II this line of research was con-tinued and further developed by Drozd and especially by Hoffmann com-bining it with the pragmatic approach to linguistics in the 1970s and 1980s.

Another pioneer in the field of terminology was the engineer and econo-mist Alfred Schlomann. In 1906 he started the compilation and publica-tion of a total of 21 multilingual technical dictionaries in which he real-ised one of the classical requirements of terminology: the systematic or-dering of knowledge (Schlomann-Lowe, Wright 2006: 153ff).

T H E F O U ND ER S – W Ü ST ER , D R EZEN , LOT T EThe Austrian Eugen Wüster, the Latvian Ernst Drezen and the Russian

Dmitrij Lotte are considered the spiritual fathers of modern termino logy. All three were engineers who recognised the deficits of professional com-munication. In 1931 Wüster’s doctoral theses “Internationale Sprachnor-mung in der Technik. Besonders in der Elektrotechnik” was published and in the same year Lotte wrote his central article “Pressing Problems in the Field of Scientific and Technical Terminology”. The common background in the natural sciences determined to a certain extent their synchronic approach to the pressing terminological problems. It seems to be only natural that all three men showed a special interest in standardi-sation as a vehicle to minimise terminological deficits in professional communication among specialists – a limitation which was quite under-standable on the premises of that time, when linguistics was only mar-ginally occupied with LSP.

Apparently there was no direct contact between Wüster and Lotte. How-ever, Wüster and Drezen knew each other; both were Esperantists. Although their original expectations towards the communicational possibilities of

1 0 H. Picht | TheScienceofTerminology:HistoryandEvolution

Esperanto in LSP were abandoned, the main idea of international com-munication survived in terminology and can be noticed as a kind of red thread running through their works. By the way, Drezen promoted the translation into Russian and the publication of Wüster’s theses.

Common to the three founders were the basic approaches to termino-logy such as• the concept as a unit of knowledge,•knowledge ordering,• term formation regulated by guidelines,•dynamic standardisation of concepts and terms.

T H E D EVELO PM EN T O F T H E T H EO R ET I CA L F O U N DAT I O N S O F T H E SC I EN CE O F T ER M I N O LO GY

In the beginning the development was not very coherent or even co-ordinated. Two mainstream developments can be observed.

In the Soviet Union the evolution of the theory of terminology started rather early and has continued without mayor interruptions until today (Moschitz-Hagspiel 1994; Shelov, Leitchik 2004; Laurén, Picht 2006).

The relationship between terminology and linguistics has been quite different in the Soviet Union and the Western countries. In the Soviet Union, very early famous linguists such as Reformatskij, Vinogradov, Vinokour and many others took part in the development of the theo-retical foundations of terminology and LSP (Moschitz-Hagspiel 1994).

Alexeeva quoting Leitchik (2004: 65) distinguishes three periods of development in Russia:

1. 1930s–60s: the period of accumulation of knowledge of the term. The term was defined as a special word or phrase to be studied using methods of linguistics and logic (central persons: the aforementioned founders).

2. 1960s–70s: period of comprehension of knowledge of the term. Ter-minology was regarded as a separate branch of science.

3. 1980s–today: characterized by research exceeding the boundaries of linguistics the subject of terminology came to be regarded as a component of a dynamic model of science.

In Western countries, for different reasons, a clear-cut division in the periods of theoretical development is less obvious.

In the 1930s it seemed to be more urgent to tackle problems in applied terminology on an empirical basis. In the Nordic countries Norway and Sweden recognised the necessity of practical terminology work and cen-

1 1Terminologija | 2011 | 18

tres such as RTT and TNC started working on terminological diction aries at the end of the 1930s and beginning of the 1940s, respectively. Further proof of this development was the publication of IEC’s multilingual and systematically ordered dictionary InternationalElectrotechnicalVocabulary in 1938. World War II interrupted nearly all theoretical research and only at the end of the 1950s do we find the first really theoretically oriented works in Western countries, for instance Wüster’s article “Das Worten der Welt” (Wüster 1959/60/2000).

In the 1950s and 60s linguistics in general was not really interested in LSP and terminology. LSP and terminology were considered the same thing and treated as a lexicological problem which could be solved using traditional semantic theories – according to the opinion of the mostly pure linguist. Standardisation was not really understood and fought with the slogan ‘language cannot be standardised’. Nevertheless, on the one hand the tradition of the Wirtschaftslinguistik movement was not forgot-ten and on the other, linguists such as Leo Weisgerber were much closer to Wüster’s ideas than the mainstream linguistics at that time.

In addition, in the 1960s and 70s the need for professional LSP transla-tors and other language mediators became more and more obvious and led to the establishment of LSP studies at, for instance, the Copenhagen Business School and other academic institution in Western European coun-tries. In such environments the need for terminologies and their significance for LSP translations were evident. It was equally evident that the adequate application of terminologies was inseparably connected to professional knowledge. The works of Jumpelt (1961) reflect this evolution.

A fundamental change occurred – in my view – when Lothar Hoffmann in his book KommunikationFachsprache – combined textual linguistics and pragmatics with the following seven approaches to LSP and terminology:• the lexicological-terminological approach,• functional linguistics,•Wirtschaftslinguistik,• functional stylistics,• the natural science and philosophical approach,• the translation-related approach,• theory of sublanguages (Hoffmann 1976).

Hahn (1983: 75) converted Hoffmann's description in the following model.


Figure 1: Hoffmann’s model of the vertical structure of LsPs

The step towards professional communication including textual linguis-tics and pragmatics is quite obvious and although the element of termi-nology is apparently less visible, it can be easily deduced.

Later Kalverkämper (1992: 61ff) incorporated Hoffmann’s model into a more complex LSP model including • the language system,•varieties as a sociological category,• stratification (Hoffmann’s model),•medium (written and oral),• interlinguality,• time as a chronological category.

T ER M I N O LO GY – A N AU TO N O M O U S D I SC I PL I N E?Apart from being an engineer Wüster was very well informed on the

linguistics of his time, which is reflected in several of his works. On the other hand he recognised very well that terminology is not a mere lin-guistic discipline; in any case such as linguistics were defined in the 1960s and 70s. This can be seen quite clearly in his extensive article “Die allge-


meine Terminologielehre – ein Grenzgebiet zwischen Sprachwissenschaft, Logik, Ontologie, Informatik und den Sachwissenschaften“ (1974/2000).

In the approximately 25 years that followed, two positions could be singled out. On the one hand those who advocated for terminology as an absolutely independent discipline and on the other, terminology as a linguistic discipline belonging to applied linguistics. Since linguistics in the last three decades has widened its scope and quite a lot of other dis-ciplines today belong to the array of linguistics such as sociolinguistics, ethnolinguistics, anthropolinguistics and many others, Laurén et al. (1998) argued that terminology today disposes of the same variety of non-lin-guistic elements as other disciplines adjacent to linguistics. According to this viewpoint terminology may be considered a linguistic discipline, however, within a widened and flexible framework of the discipline ‘lin-guistics’. That means: terminology is an autonomous, but not completely independent discipline of modern linguistics.

Today, the question of autonomy, which caused much discussion, seems to be less salient. The idea of considering terminology as a meta-discipline necessary and appropriate for all fields of knowledge seems to me very attractive, since the approach to modern terminology necessarily includes elements from many different disciplines in order to cope with domain-specific problems (see also Budin 2001: 20).

T ER M I N O LO GI CA L SCH O O LS?The concept of terminological schools was imported in the 1970s from

the Soviet Union. Felber named in his works the Prague School, the Vienna School and the Russian School. In addition, the Nordic and the Canadian approach should be mentioned in connection with this.

The problem of the introduction of the School-concept, however, lies in the dissimilarity of the Russian and the Western School-concepts. The Western concept of ‘School’ implies a common theoretical approach, classification of the research object and basically common research strat-egies. The result of the introduction of a foreign concept with the same term – a false friend – was the impression that there existed fundamen-tally different approaches to terminological theory.

In 1993 a collection of terminological articles from Eastern and West-ern Countries was published. A thorough comparison and analysis of the supposed ‘schools’ and ‘approaches’ was carried out based on the param-eters of the central issues of terminological theory. The supposed differ-


ences which might justify the constitution of independent schools did not exist. There were differences, of course, which, however, were character-ized as individual focal points determined by certain aims and purposes. They belonged all together to terminological theory and could be identi-fied as complementary (Laurén, Picht 1993: 535f).

Today, the discussion on terminological schools has died down; differ-ent opinions and ideas exist as is usual in scientific disciplines. The result of the IITF colloquium ApproachestoterminologicalTheories.AContras-tiveStudyoftheState-of-the-Art held in 2005 in Bergamo was an up-to-date comparison, which grossomodo and mutatismutandis confirmed the former analysis (Laurén, Picht 2006: 163f).

F I ELD S O F K N OW LED GE W H I CH CO N T R I BU T E TO T ER M I N O LO GI CA L T H EO RY

Without going into the details of the argumentation in pro and contra I shall state as a kind of hypothesis that the following fields of knowledge have a share in the foundation of the central units of the theory of ter-minology:•all subject fields as the providers of objects and concepts – we may

call it the semantics of terminology;• semiotics, including linguistics, socio-linguistics, cognitive linguistics,

anthropolinguistics, etc. providing representational forms and their application under different pragmatic conditions and at different stages of development;

•computer science and data processing;•knowledge engineering;• language planning and standardisation;• information and documentation including classification, thesauri

and other knowledge ordering systems;•philosophy of science.

ELEM EN T S O F T ER M I NO LO GI CA L T H EO RY A N D T H EI R EVO LU T I O N

The central elements of terminological theory are:• the object and the concept,• representational forms of objects and concepts,•knowledge ordering,• terminography.


The object and the conceptThe theoretical treatment of both units is strongly based on philo-

sophical and cognitive considerations. The symbiotic relationship between both units is obvious – one may say that objects are the raw material for any concept formation.

In early terminological literature, the object did not play any central role, objects were apparently considered to be existing units which did not require more thorough explanation or research. However, this point of view has changed considerably under the influence of the works of the philosopher Oeser. Budin already claimed in 1994 the need for an object theory. In later works by me (2003: 154f) a system of concepts for differ-ent types of objects was proposed which again would facilitate the expla-nation of the creation of different types of concepts. Furthermore, I claimed to consider the object a unit of knowledge (op.cit.).

The concept has always been considered a central element of termino-logical theory. The founders of the science of terminology operated with concepts, but also other scientist such as the Icelander Finnbogason (Jóns-son 2007) followed this train of thought. Wüster based his idea on Aris-totle using the abstraction approach and defined a concept as a unit of thought (Denkelement). Others, for instance Dahlberg (1976), criticised this view and argued for the consideration of the concept as a unit of knowledge using an approach based on predicate logic. Research into the nature of the concept was intensified from the late 1980s onwards. Special mention is deserved by the works of Oeser (1988), Ozeki (1987), Weis-senhofer (1995), Ahmad (1996), Pilke (2000), Picht (2004) among others. Central issues were the life cycle of concepts, classifications of types of concepts, different ways of concept formation, concept types in relation to different subject fields, etc. The last two items are especially interest-ing. Concept formation takes place not only by abstraction, but also by concept construction usually based on thought objects, where the con-struction occurs through discussion and consensus, which is quite differ-ent from abstraction. Many of those concept constructions are found in fields such as law, economics, social sciences and theology (Picht 1998: 118f; 2010: 21).

A different view of the concept is usual in Russian literature. A distinc-tion is made between concept and notion, where concept is expressed as a term and belongs to the field of science and technology while notions


are denoted in words and belong to everyday language (Grinev 2004b: 55). However, in practice this distinction may be difficult since concepts and notions are dynamic units and depend on cognitive processes.

Representational forms of objects and conceptsUntil approximately the 1990s it was generally agreed upon, for instance

in the ISO and other standards, that objects and concepts are expressed as names or terms. Not surprisingly, the linguistic sign as a representa-tional form dominated research activities in this sub-field of termino-logical theory. However, differences may be noted when comparing the developments in Eastern and Western countries.

For instance, when screening Russian literature it is striking that the concept ‘term’ very soon became a central issue for research due to the early involvement of famous linguists in LSP and terminology. A com-prehensive and critical overview of the different phases of development, the former and modern approaches and models is offered by Alexeeva (2004: 62-78). Referring to the linguistic sign denoting a concept, Rus-sian researchers distinguish between several types of terms according to their status, for instance, Grinev (2004b: 56) distinguishes between no-mens, prototerms, terminoids, pre-terms, quasi-terms and terms. This differentiation reflects the diachronic and socio-linguistic approaches and contributes to a more detailed consideration of ‘termness’, the status of a linguistic sign as object and concept representation in professional communication.

This distinction is hardly touched upon in Western theoretical works, where a term denotes a concept without any further distinction. Of course, the question of ‘termness’ is addressed, but a clear classification of terms according to their status cannot be observed.

Common research objects are issues such as • the term as an object of cognition,• transparency of a term,• term motivation,• term formation,• requirements for terms,• term autonomy.

In the 1990s the merely linguistic approach to representational forms of concepts and objects was questioned and found to be too narrow, since


several other, not necessarily linguistic representations occur in profes-sional texts (Galinski, Picht 1997). The semiotic approach was developed further and may be summarised in the following model (Laurén et al. 2008: 106). Also the basic terminology standards adopted this widened approach by introducing the concept of ‘designation’ defined as “repre-sentation of a concept by a sign which denotes it” (ISO 1087-1:2000).

Figure 2: Forms of object and concept representation

Knowledge orderingThe idea of ordering concepts in systems was already practiced by

Schlomann as mentioned above and very early became a key element in terminological theory. For a long time, research in this field stuck to the classical forms of concept systems governed by logical and ontological relationships. Neither the necessity of knowledge ordering in concept systems nor the basic relationships were ever questioned. However, more intensive research into the different types especially of ontological rela-tionships was required.

A remarkable contribution to the research into the types of relation-ships and concept systems was made by Nuopponen (1994). Her point


Figu

re 3

: wrig

ht’s

mod

el o

f kno

wle

dge

repr

esen

tatio

n re

sour

ces

Sue

Elle

n W

righ

t (2

009:

12)


of departure was the work of Wüster, especially the unpublished part of it. She presented a detailed differentiation of the logical and ontological relationships and a more flexible form of concept systems, the so-called ‘satellite system’.

A considerable widening of the subject was presented by Wright in 2007 (2007: 157ff; 2009: 10ff). Her approach can be characterized by the key-words: knowledge representation resources, knowledge organization sys-tems, concept systems, ontologies, classifications and thesauri and the Semantic Web. An idea of the complexness is offered by her following model (see Fig. 3).

Without any doubt the idea of knowledge ordering, already presented by the founders of terminology, has developed from relatively simple concept systems to highly complex models in which central elements of other disciplines are integrated.

TerminographyThe historical roots of terminography – a rather recent concept – go

back to lexicography. However, the representation and proliferation of terminologies in the form of traditional dictionaries already changed some basic lexicographical approaches, for instance through the introduction of systematic concept representations and definitions. Here the work of Schlo-mann has to be mentioned again, but also the IEC-vocabulary (1938) and Wüster’s Machine Tools (1968).

Today, terminography is defined as “part of terminology work con-cerned with the recording and presentation of terminological data” (ISO 1087-1:2000).

The former version of this standard included the concept of ‘processing’, which today is included in concept terminology work. That means that the collection of terminological data and terminological analysis as mere-ly intellectual activities are separated from terminography proper.

The advent of electronic data processing and its potential has substan-tially changed the approach to the representation, proliferation and ap-plication of terminological data. According to my view, three obstacles inherent in traditional terminography could be surmounted:• limitation of space available for knowledge representation,• immediate actualisation and interchange of terminological data,•application of terminological data to a variety of knowledge based

systems.


Great research efforts had to be made so as to single out terminological data elements and their categories, their relevance for different applica-tions and their realisation in terminological management devices and systems. As a typical item of continuous research and practical work within applied terminology the field of localisation should be mentioned (Reineke, Schmitz 2005).

In addition, the progress in theoretical terminology had and has to be integrated continuously in order to avoid incongruity of theoretical and applied terminology.

T ER M I N O LO GY T EACH I N G A N D T R A I NI N GAny academic discipline has basically the obligation of research and

teaching along with the coordination of both elements. Since the develop-ment of the theoretical foundations of terminology was different in Russia from the Western countries, the evolution of terminology teaching – at least in the first forty years – followed different paths.

In Russia the first teaching materials and manuals were prepared from the 1950s onward (Terpigorev 1952, Lotte 1961, Grinev 1993) and cor-responding teaching activities took place at various universities in the former Soviet Union.

In Western countries, the first teaching of the theoretical foundations of terminology was offered by Wüster in 1972 in Vienna. His lectures, which are the fragment of a much more extensive work planned but not finished, were published in 1979, two years after his death in 1977, under the title of EinführungindieAllgemeineTerminologielehreundTerminolo-gischeLexikographie.

The introduction of LSP studies in the 1960s and 70s and the obvious terminological components of these studies revealed the need for the development of terminological teaching material and comprehensive ter-minology manuals. Only in the 1980s were the first research based man-uals published for instance by Arntz/Picht 1983, Felber 1984, Felber/Budin 1989. This relatively late start is due to the fact that the research community in terminology at that time – apart from a few senior research-ers – was still was rather small and young. Although several terminology services were establish in the 1960s and 70s (Bundessprachenamt, Siemens) and the national and international standardisation organisations issued the first standards on terminological principles, the fact cannot be disre-


garded that many terminologists were autodidacts, theoretically close to traditional lexicography and only a little familiar with the theoretical foundations available at the end of the 1970s.

This panorama has changed completely. Today, terminology is taught at various levels and in different environments. Adequate and purpose-oriented teaching materials and manuals have been developed. The di-dactic forms range from introductory and specialised courses for differ-ent user groups to extensive components of several semesters mostly embedded in academic studies such as LSP translation and communica-tion studies. The Terminology Summer School offered by TermNet in cooperation with universities, the studies at Fachhochschule Köln and Vienna University and the Nordic MA studies in terminology may serve as examples.

In short, we can state that terminology has developed into a complete academic discipline.

STA N DA R D I SAT I O N A ND LSP PLA N N I N GThe close connection between standardisation and terminology has a

long tradition. It dates back to the time even before the founders of ter-minology. However, very early on they recognised the need for controlled intervention into the management of terminologies and their development. Drezen underlined the dynamic nature of standardisation and Wüster introduced the idea of developing guidelines for practical terminology work in the 1930s. The foundation of ISO/TC 37 is a proof of this fact. Although the World War II interrupted this development, the basic idea survived and after the war ISO/TC 37 continued its original work. With-out being able within this context to go into details about the further development, it can be stated that the working range of TC 37 has ex-panded considerably. A simple comparison of the number and subjects of the first recommendations and standards in existence in 1972 with today’s thematic array of standards and drafts at different levels of elaboration reveals the interest in and the necessity of standardising methodological issues of terminology on the one hand, and on the other the application of these standards in practice. In other words, standardisation has devel-oped as a medium of LSP planning in standardisable fields of knowledge and embraces not only the corpus but also the status – using Einar Hau-gen’s terminology.


All language planning and especially LSP planning has always had the bias of prescriptivism traditionally considered the opposite of descriptiv-ism. This dichotomy, however, as many other dichotomies is a simplifica-tion; in any case it does not depict the reality in LSP planning. In order to get closer to the facts in LSP and terminology planning, the following model may illustrate on the one hand the proposal of the range of degrees between the extreme points of the dichotomy and on the other the im-portant factors which influence any intervention in a language.

Figure 4: degrees between description and prescription

(Picht 2004: 197)

The two vertical lines represent the synchrony-diachrony relation indi-cating that subsequent synchronic descriptions on a time axis form a diachrony. The left line indicates a gliding development, whereas the right one should be interpreted as intervals because a prescribed terminology is fixed for a certain time and the development becomes visible in small hops corresponding to Drezen’s concept of dynamic standardisation.


The horizontal line represents the transition from free language devel-opment to absolutely controlled language development and terminology. The seven degrees indicated are only examples, in between the poles there may be other degrees of prescription depending on the purpose of a given case of prescription.

In the middle of the model I have placed the three sociolinguistic fac-tors and indicated their gliding influence on the different degrees of prescription.

Language planning in general is a rather old subject field, at least in the Nordic countries and several other Western countries with less used languages or language minorities, for example Norway and the Catalans. Many of the language planning theories have been rather fuzzy or ideo-logically influenced. However, during the last ten years one can observe an increasing interest and activity concerned with the preservation and development of the national language or mother tongue respectively, especially as a defence against the increasing English influence noticeable in the LSP of many domains and justified by internationalisation and globalisation. In order to consolidate the field of language planning – in-cluding LSPs – an increasing number of theoretical works has been pre-sented (e.g. Laurén et al. 2008: 139-195).

CO NCLU SI O N STaking into account the relatively short and often only fragmentary

information and remarks about the historical evolution of the science of terminology I could offer in less than one hour – a thorough descrip-tion would require at least a book – I am convinced that one today can state that:•The advent of the science of terminology is the logical consequence

of the recognition of serious deficits in professional communication.•Science of terminology has developed from practical issues such as

guidelines and recommendations in order to remedy communica-tional deficits passing phases of intensified theorisation and testing to become a complete science.

•Science of terminology today fulfils all the requirements of a science with regard to its theoretical foundations, a variety of applications, an active research community, well developed teaching and training activities at the academic and practical levels and extensive publish-ing activity.


•Science of terminology has meta-status among all other sciences since terminology is a precondition for all kinds of creation of knowledge and its communication, knowledge ordering, knowledge exchange and knowledge proliferation.

•Science of terminology is not limited to one particular science or group of sciences, but it serves all sciences, although some theo-retical approaches have to be adapted to the nature of the different sciences.

Perhaps, you may think that this evaluation is too positive and that there is still much to do. That is absolutely true, there is still much to do, but that is common to all sciences, because theories, approaches and applica-tions have their life cycle until new findings change or replace them. The case of the science of terminology is not different; there is a basic theo-retical foundation with does not exclude variants and other opinions, but these variants and other opinions do not invalidate the recognition of terminology as a science in its own right – on the contrary.

r e F e r e n c e s

Ahmad, Khurshid 1996: A Terminology Dynamic and the Growth of Knowledge: A Case Study in Nuclear Physics and in the Philosophy of Science. In: TKE’96TerminologyandKnowledgeEngineering; C. Galin-ski, K.-D. Schmitz (eds.), Frankfurt a. M., 1–11.

Alexeeva, Larissa 2004: What is a Term? In: RussianTerminologyScience (1992–2002), S. D. Shelov, V. M. Lei-chik (eds.), Wien: TermNet Publisher, 62–78.

Antia, Bassey Edem (ed.) 2007: IndeterminacyinTerminologyandLSP; Amsterdam, Philadelphia: John Ben-jamins Publishing Company.

Arntz, Reiner; Picht, Heribert 1982: EinführungindieübersetzungsbezogeneTerminologiearbeit; Hildesheim, Zürich, New York: Georg Olms Verlag.

Budin, Gerhard 1994: Do we need an Object Theory? In: InternationalConferenceonTerminologyScienceandTerminologyPlanning. Riga,17–19August1992.InternationalIITF-WorkshopTheoreticalIssuesofTerminologyScience. Riga,19–21August1992.IITF-Series4; Wien, 203–208.

Budin, Gerhard 2001: A critical evaluation of the state-of-the-art of terminology theory. In: TerminologyScience&Research, vol.12 (2001), no. 1–2; 7–23.

Dahlberg, Ingetraut 1976: Über Gegenstände, Begriffe, Definitionen und Benennungen: Zur möglichen Neufassung von DIN 2330. In: Muttersprache 2/1976.

Felber, Helmut 1984: Terminologymanual, Paris: General Information Programme and UNISIST.Felber, Helmut; Budin, Gerhard 1989: TerminologieinTheorieundPraxis.ForumfürFachsprachenforschung,

Tübingen: Gunter Narr Verlag.Galinski, Christian; Picht, Heribert 1997: Graphic and Other Semiotic Forms of Knowledge Representation

in Terminology Management. In: HandbookofTerminologyManagement, vol. 1; Sue Ellen Wright, Ger-hard Budin (eds.), Amsterdam/Philadelphia, 42–61.

Grinev, Sergej 1993: AnIntroductiontoTerminologyScience (title translated from Russian), Moscow.Grinev, Sergej 2004a: Evolution of Terminology and Culture: Establishing Foundations for Anthropological

Linguistics. In: Siergiej Grinev-Griniewicz; Slawomir M. Raube; Patricia Thomas (eds.) LanguageandCulture:EstablishingFoundationsforAnthropologicalLinguistics, Bialystok: Wyzsza Szkola Finansow i Zarzadzania w Bialymstoku, 27–42.


Grinev, Sergej 2004b: Terminology in the era of globalisation. In: RussianTerminologyScience(1992–2002), S. D. Shelov, V. M. Leichik (eds), Wien: TermNet Publisher, 49–61.

Grinev-Griniewicz, S.; Skopiuk, T.; Sorokina, E.; Thomas, P. (forthcoming) FoundationsofAnthropolinguistics.Hahn, Walther von 1983: Fachkommunikation.Entwicklung.LinguistischeKonzepte.BetrieblicheBeispiele; Ber-

lin, New York: Walter de Gruyter.Hoffmann, Lothar 1976/1984: KommunikationsmittelFachsprache.EineEinführung, Berlin: Akademie-Verlag.

(1984: 2. überarbeitete Auflage).ISO 1087-1:2000 Terminologywork–Vocabulary.Part1:Theoryandapplication.Jónsson, Sigurdur 2007: Detvildatänkandetochdetkultiverade.Isländskfackspråkligspråkvårdmedtyngd-punktpåförstahälftenav1900-talet, Vasa: Vasa University.

Jumpelt, R.W. 1961: ÜbersetzungnaturwissenschaftlicherundtechnischerLiteratur:SprachlicheMaßstäbeundMethodenzurBestimmungihrerWesenszügeundProbleme, Berlin: Langenscheidt.

Kalverkämper, Hartwig 1992: Hierarchisches Vergleichen als Methode in der Fachsprachenforschung. In: KontrastiveFachsprachenforschung. Baumann, K.-D.; Kalverkämper, H. (eds.). Forum für Fachsprachen-forschung Band 20, Tübingen: Gunter Narr Verlag, 61–77.

Laurén, Christer; Picht, Heribert (Hg.) 1993: AusgewählteTextezurTerminologie, Wien: TermNet.Laurén, Christer; Myking, Johan; Picht, Heribert 1998: TerminologieunterderLupe.VomGrenzgebietzumWissenschaftszweig, Wien: TermNet.

Laurén, Christer; Picht, Heribert 2000: Att överföra budskap från en tid till en annan. En semiotisk studie. In: FackspråkochÖversättningsteori. VAKKI-symposium XX. Vasa 11–13.2.2000, Vasa: Vasa universitet, 215–223.

Laurén, Christer; Picht, Heribert 2006: Approaches to Terminological Theories. A Comparative Study of the State-of-the-Art. In: Picht, Heribert (ed.): ModernApproachestoTerminologicalTheoriesandApplica-tions, Bern: Peter Lang, 163–184.

Laurén, Christer; Myking, Johan; Picht, Heribert; Jónsson, Sigurdur 2008: Insikterominsikt.Nordiskateseromfackkommunikation, Novus Forlag: Oslo.

Moschitz-Hagspiel, Birgit 1994: DieSowjetischeSchulederTerminologie(1931–1991), Wien: TermNet, IITF-Series 5.

Nuopponen, Anita 1994: Begreppssystemförterminologiskanalys. ActaWasaensia 38, Språkvetenskap 5,Oehler, Klaus 2007: BlickeausdemPhilosophenturm.EineRückschau, Hildesheim: Georg Olms Verlag.Oeser, Erhard 1988: Terminologie als Voraussetzung der Wissenstechnik. In: Czap, Hans; Galinski, Christian

(eds.) TerminologyandKnowledgeEngineering. Supplement, Frankfurt/M: INDEKS Verlag, 224–231.Ozeki, Shuji 1987: Was ist der Begriff? In: Czap, Hans; Galinski, Christian (eds.) TerminologyandKnowl-edgeEngineering, Frankfurt/M.: INDEKS Verlag, 11–20.

Picht, Heribert 1998: Wirtschaftslinguistik: ein historischer Überblick. In: Hoffmann, Lothar; Kalverkämper, Hartwig; Wiegand, Herbert Ernst (Hrsg.) Fachsprachen.EininternationalesHandbuchzurFachsprachen-forschungundTerminologiewissenschaft, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 336–341.

Picht, Heribert 2003: The Object – a Unit of Knowledge? In: Лексикология.Терминоведение.Стилистика.Сборникнаучныхтрудов.ПосвящаетсяюбилеюВладимираМоисеевичаЛейчика, Москва-Рязань, 154–159.

Picht, Heribert 2004: Überlegungen zum Gegenstand und zum Begriff in der Terminologie. In: PluralitätinderFachsprachenforschung; K.-D. Baumann, H. Kalverkämper (Hrsg.); Forum für Fachsprachenforschung FFF 67, Tübingen: G. Narr Verlag, 313–340.

Picht, Heribert 2005: Normative and Descriptive Terminology Work – a Real Dichotomy? In: VitalProblemsoftheEnglishLinguisticsandLinguisticDidactics (translation of the Russian title of the publication), Moscow: Prometheus Publishing House, 189–198.

Picht, Heribert 2010: Einige Gedanken zum Wesen der Begriffe im Recht. In: Synaps;Fagspråk,Kommuni-kasjon,Kulturkunnskap, Bergen: Institutt for fagspråk og interkulturell kommunikasjon, 19–25.

Pilke, Nina 2000: Dynamiskafackbegrepp.Attstruktureravetandeomhandlingarochhändelserinomteknik,medicinochjuridik. ActaWasaensia 81, Språkvetenskap 15.

Reineke, Detlef; Schmitz, Klaus-Dirk 2005: EinführungindieSoftwarelokalisierung, Tübingen: Gunter Narr Verlag.

Schlomann-Lowe, Elizabeth; Wright, Sue Ellen 2006: The Life and Works of Alfred Schlomann: Termi-nology Theory and Globalization. In: Picht, Heribert (ed.): ModernApproachestoTerminologicalTheo-riesandApplications, Bern: Peter Lang, 153–161.


Shelov, Serguey D.; Leichik, Vladimir, M. (eds.) 2004: RussianTerminologyScience(1992–2002), Wien: TermNet Publisher.

Weissenhofer, Peter 1995: ConceptologyinTerminologyTheory,SemanticsandWord-formation.IITF-Series6, Wien: TermNet.

Wright, Sue Ellen 2009: Jenseits der Fachkommunikation – ein Blick in die Zukunft der Terminologie. In: eDITion,Terminologiemagazin, 2/2009; 10–14.

Wright, Sue Ellen 2007: Coping with indeterminacy. Terminology and knowledge representation resources in digital environments. In: IndeterminacyinTerminologyandLSP. Bassey Edem Antia (ed.), Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 157–179.

Wüster, Eugen 1931/1970: InternationaleSprachnormunginderTechnik.BesondersinderElektrotechnik. 3. abermalsergänzteAuflage, Bonn: H. Bouvier u. Co. Verlag.

Wüster, Eugen 1959/60 (2000): Das Worten der Welt schaubildlich und terminologisch dargestellt. In: Ter-minologieundWissensordnung; H. Picht, K.-D. Schmitz (Hrsg.); Wien: TermNet Publisher.

Wüster, Eugen 1968: TheMachineTool, London: Technical Press.Wüster, Eugen 1974 (2000): Die allgemeine Terminologielehre – Ein Grenzgebiet zwischen Sprachwissen-

schaft, Logik, Ontologie, Informatik und den Sachwissenschaften. In: TerminologieundWissensordnung; H. Picht, K.-D. Schmitz (Hrsg.); Wien: TermNet Publisher.

Wüster, Eugen 1979: EinführungindieAllgemeineTerminologielehreundTerminologischeLexikographie; Wien, New York: Springer Verlag.

T e r M I n o Lo G I J o s M o K s L A s : I s To r I J A I r r A I d A

Straipsnis pradedamas istorinių terminologijos mokslo formavimosi aplinkybių ap-žvalga, kurioje aptariami Wirtschaftslinguistik judėjimas ir terminologijos pradininkų – E. Wüsterio, E. Drezeno ir D. Lotte’s – darbai. Išskiriama keletas teorinių terminologi-jos mokslo pagrindų raidos etapų, kuriuos parodo L. Hoffmanno ir H. Kalverkämperio modeliai. Keliami klausimai, ar terminologija yra atskira disciplina ir ar galima kalbėti apie terminologijos mokyklas. Apžvelgiamos žinių sritys, turėjusios įtakos terminologi-jos teorijos raidai, t.y. objektas ir sąvoka, objektų ir sąvokų vaizdavimo formos, žinių tvarkyba ir terminografija. Kalbama apie terminologijos mokymą, terminijos standarti-zavimą, specialiosios kalbos ir terminologijos planavimą, aptariamas deskriptyvinis ir preskriptyvinis požiūris į terminologiją ir jos planavimą. Kaip išvados formuluojami penki teiginiai apie terminologijos teorijos bei jos taikymo raidą ir dabartinę padėtį.

Gauta 2011-11-14

Heribert PichtE-mail [email protected]


Terminological Methods in the History of Terminology ScienceS E R G I U S Z G R I N E V - G R I N I E W I C ZUniversityofBiałystokMoscowHumanitiesPedagogicalInstitute

K e y w o r d s : history of terminology theory, terminological methods, typology, semiotics, reversibility, anthropolinguistics

I t is a well-established fact that special lexis is in some ways different from the everyday word-stock, special vocabulary being quite probably the only part of language that may be consciously manipulated and

controlled. Special features of terminology determined the emergence of a number of specific methods of analysing and ordering terms. In a cer-tain sense we may regard the history of terminology science through the prism of the evolution of special methodology.

Since the beginning of scientific period in human evolution every sci-ence bases itself on the system of concepts and terms. In such a system every concept and term has a definite place, meaning of every term being strictly defined by the borders with other terms. Small wonder then that from the very beginning of terminological research and ordering of ter-minologies the systemic approach was used – much before it came into fashion in the second half of the 20th century and started to be ap-plied in every possible activity.

Since terminology may be controlled and regulated and both termino-logical forms and meanings consciously shaped, in the process of detect-ing and analysing terminological drawbacks to be corrected, certain de-sired properties were determined already in the 1930s (Lotte 1937). Subsequent inventory of attributes of special lexemes aimed at making lists of desired properties of an “ideal” term took form of terminological requirements and lead to making fuller lists of various terminological features reaching 265 characteristics (Grinev 1998, 2001). This coin-cided with investigating differences between terms and ordinary words in the 1950s and the 1960s.

2 8 S. Grinev-Griniewicz | TerminologicalMethodsintheHistory | ofTerminologyScience

At the same time the first steps of typological approach started with first establishing the difference between terms and nomenclature units or nomens as they are now called, that later lead to discovery of a number of special units existing in language apart from terms. It started with G. O. Vinokur drawing a distinct line between terms and nomens as differ-ent special lexical units (Vinokur 1939). Later A. A. Reformatsky further specified criteria of distinguishing terminology and nomenclature (Refor-matsky 1959).

However, at first nomenclature units were viewed as variety of terms. Only after introduction by A. D. Hajutin of the concept of terminoids – special lexical units naming the so-called “natural concepts”, concepts “in statu nascendi” which have no settled uniformly understood meanings, and therefore do not have generally accepted definitions (Hajutin 1970), it became clear that terminology science should not limit itself to investiga-tion of terms proper, for there are other special lexical units. Later other kinds of special lexical units were introduced and described, such as pro-fessionalisms (Kuz’min 1970), units of professional slang – professional argotisms (Skvortsov 1972) or professional jargonisms (Gladkaja 77), quasi-terms (Leichik 1981), pre-terms (Leichik 1985) and finally proto-terms (Grinev 1990).

In the 1960s it was found that one of the most promising aspects of presenting and investigating terminological problems is based on semi-otic approach, which is viewing terminological signs from the point of view of the general theory of signs. Later semiotic approach due to its being connected with the general theory of information and due to its universal character became almost as popular as the systemic approach. It has been extensively used in Russian terminology studies for the last thirty years, therefore it is expedient to sum up the experience.

The first attempts to introduce semiotic principles into terminology were made in Russia in the 1960s. In 1969 P. V. Veselov introduced the idea of appraising terminological characteristics from the semiotic point of view. It was based on dividing terminological features and requirements into three groups: semantic, which included characteristics reflecting re-lations between lexical meanings of words and word-combinations used as terms and contents of corresponding concepts; syntactic, connected with patterns of term formation and their productivity, and pragmatic, including those characteristics of term that influence its functioning.


According to P. V. Veselov such terminological requirements as invari-ence (absence of synonymy or polysemy), correspondence between lexi-cal and conceptual meanings of term (concurrence of a concept and terminological meaning of the corresponding term) and classificational conciseness (reflection in terminological form of only the necessary char-acteristics of the concept) belong to semantics. Requirements towards patterns of term formation (creating or using homogeneous sings for the homogeneous concepts) and productivity of terminological forms (pos-sibility of forming derivative terms) P. V. Veselov viewed as belonging to syntactics. Characteristics which reflected convenience of using term, such as brevity (number of term elements should not exceed the number of delimiting characteristics), uniqueness (absence of homonyms), euphony, translatability and the ability to be used as descriptor in computer systems were viewed as belonging to pragmatics (Veselov 1969).

Another significant step in elaboration of semiotic aspects of termin-ology is connected with publications of V. M. Leichik (Leichik 1971; Leichik, Smirnov, Suslova 1977). In these publications four main types of semi-otic relations in terminology were laid out: 1) between terms; 2) between term as a sign and the corresponding concept; 3) between term as a sign and the corresponding object; 4) between term as a sign and the user of this sign. It was stated that the first aspect - syntactics - presupposes not only combinability of term in linear speech sequence, but also term rela-tion within a certain terminology. The next two types of relations, con-nected with semantics, deal with terminological property of expressing concepts and denoting classes of objects. In contrast with everyday vo-cabulary the form of term often reflects the essential characteristics of the concept and its place in the concept system while the objects denoted by terms are connected with special activities (such as scientific research, production, etc.). The fourth type of terminological relations is connect-ed with pragmatics and includes sociolinguistic problems, such as the problem of professional jargonisms, relations between terminological sys-tems and natural language, etc. and is important from the point of view of normalising usage of terms.

The semiotic approach to classification of characteristics of terms later was elaborated in publications of Veselov and other terminologists (Ves-elov, Chirukhina 1974; Grinev, Leichik, Nalepin 1985; Grinev, Sergejev 1987; Grinev 1993). The next step in application of semiotic approach


was its usage in estimating and describing characteristics of the whole terminologies (Leichik, Smirnov, Suslova 1977; Grinev 1990, 1993, 1998). Such approach formed the basis of typological studies and parametrical estimation of terminologies.

At the end of the 1970s a new, parametrical approach appeared (first in lexicography) which was based on the concept of lexicographic param-eter – the way of lexicographic representation of a structural element or a functional phenomenon of language and their extra-linguistic correla-tions – introduced by Y. N. Karaulov (Karaulov 1981). The concept of parameter was borrowed into terminology, where it was defined as meas-urable terminological characteristic denoting degree of manifesting of a particular property (Grinev 1985). Parametrical approach in describing and analysing terminologies is based on the inventory of terminological processes and phenomena as well as on paying consideration to term features, for the majority of parameters of a terminology or its autonomous fragment depend on the respective features of its terms. The need for introducing parametric approach in describing terminologies and thus making foundation of typological studies was caused by the state of ter-minological theory in the 1980s and beginning of 1990s.

In his work entitled Historyofsciences S. Toulmin contrasts descriptive and prescriptive phases of a science that evidently mark stages of its de-velopment. Even a superficial survey of the situation in terminological studies at that time in the USSR showed that the majority of research projects had a clearly noticeable descriptive approach. A great number of terminological publications in this country (averaging more than 500 a year) were containing descriptions of some phenomena in a chosen seg-ment of special lexis. Another feature of terminological studies that was worth mentioning was the accidental nature of the choice of the object of study, the subject field, target language and the terminological process or phenomenon to be investigated. A further noticeable feature was the evident incompleteness and incompatibility of the descriptions of termin-ologies, which ruled out a dependable comparison of the results of sepa-rate studies and drawing of general conclusions as to the degree of pres-ence of the observed phenomena in special lexis in general.

There was every reason to believe that this situation resulted from the absence of criteria and a well-founded basis for the comparison of the results of the separate studies. However, while the lack of co-ordination


and guidance of terminological research in the USSR and Russia of that period may have been accounted for by the absence of an appropriate competent terminological body, other features seemed to have a univer-sal character and reflect the state of the terminological science in gen-eral. Therefore there was evident a need for transition from the state of merely collecting information on isolated terminological phenomena, resulting in separate incomplete and inexact descriptions of particular terminologies, to a systematic parametrical estimation of terminologies as a prerequisite of further development of terminology science. To facilitate this development it was found necessary to establish a set of parameters that might be used to measure particular terminological properties and which together would form a system ensuring completeness and compat-ibility of independent studies of different terminologies.

The list of terminological features that were supposed to serve as ter-minological parameters was at that time already quite extensive. In clas-sifying them semiotic approach was used allowing to divide them into certain groups. At the beginning the group of syntactic features com-prised such characteristics of terminological forms as length (measured in words and letters), formal structure (morphological or syntactic), pat-terns of term formation, motivation, productivity, invariability of form, linguistic correctness, and grammatical peculiarities (such as the absence of singular or plural).

Features of terminological meaning, such as nominative character of term, its comparative independence from the speech context, peculiarities of semantic structure, categorial relations and exactness (including mono-semy and absence of discrepancy between lexical and terminological mean-ing, semantic integrity), etc. were viewed as belonging to semantics.

The group of pragmatic features contained such characteristics as brevity, euphony, inculcatedness (including frequency of usage and con-ventionality), chronological status, normative status, singleness (absence of synonyms), uniqueness (absence of homonyms), translatability, easiness of forming combinations, place in respective terminology, sphere of us-age, geographical area, cognitive function, etc.

In the process of applying semiotic approach to classifying terminological parameters it became clear that the three main aspects introduced by Charles Morris and based on types of triads suggested by Charles Sanders Peirce were insufficient for complete description and analysis of lexical signs.


Firstly, existence of an important group of features, connected with ap-pearance and subsequent historical evolution of terms showed necessity to consider evolutionary characteristics. Such features as origin, age (time of appearance), purpose of their appearance, etc. belong to this group. Sec-ondly, the existing triad did not present possibilities of investigating features connected with the structure of any type of signs.

Therefore it was felt expedient to introduce more aspects enabling studies of formation and development of signs and systems of signs, which would make it possible to specify their character and tendencies of their development. It was proposed to name this aspect which deals with evo-lution of signs evolutics. Investigating signs from the point of view of their evolution makes it possible to view typology of signs as hierarchy or stages of evolution. Also such aspects as morphetics, dealing with structural characteristics of terms and denotatics, dealing with relations between term as a sign and its denotate (leaving in semantics relation between the sign and the significate) were introduced as the result of ap-plying semiotic approach in terminology (Grinev 1996; Гринев 2000).

As the result of inventory of features of terms finally the number of revealed characteristics reached more than two hundred – 265 (Grinev 1998). It was found that these features may be divided into three groups: (a) properties – immanent features used in exactly defining the concept of term; they are always present and cannot change; (b) shortcomings – unwanted features which serve as a basis for terminological requirements and which must be eliminated, and (c) the remaining features, some of which are rather beneficial, some neutral and some having both positive and negative aspects in various conditions.

The immanent properties of terms, as opposed to words in everyday language, are determined by their main function – to name concepts and also include specificity of usage (term belonging to a special field of knowledge), nominative function (naming general concepts), definability (presence of scientific definition), exactness of meaning (terminological meaning has precise borders determined by its definition), contextual stability (independence from the context resulting from the exactness of meaning), stylistic neutrality (absence of connotations), conventionality (appearance of terms is often the result of convention on the part of com-munity), nominative character (mostly nouns and nominative phrases are used as terms), also stability and recurrence of form in speech (which


allows no variation of form and also helps to differentiate terminological word-combinations and combinations of terms).

The number of desired properties of an “ideal” term or terminological requirements considered by various terminologists varies from 4 to 13 and includes desired formal, semantic and pragmatic (or functional) properties.

The most important semantic requirements are semantic consistency and monosemy.

Semantic consistency means no contradiction between the lexical and the special meaning of a term. In some terminologies we come across such contradiction – for example, seam as a common word means joint (tight connection) but sometimes in building terminology in cases, such as sedimentationseam,earthquakeseam is used as fissure; Russian suhajashtukaturka (dry plaster) in building is used in the meaning ‘dry plastered partition’.

By monosemy the existence of only one meaning in a given termin-ology is meant. If a lexical form is used in different terminologies, this causes no inconvenience – the word morphology is used in linguistics, geology and biology having in every science a specific meaning. But many terms are polysemic, such as flooring, roofing, cladding, isolation,moulding,coating,rehabilitationmeaning both a process and its result; in linguistics – borrowing,assimilation, etc. There are also cases when the same term has a broader and a narrower meaning, such as in balneology watertreatmentis divided intomineralwatertreatmentandwatertreatment(proper); the same applies in building to innerwalls that are divided into partitions and innerwalls (proper). In lexicology there are cases such as affixword meaning: 1) a word, which is an affix, and 2) a word with an affix; doublets – 1) different words etymologically coming from the same word, and 2) species of absolute synonyms.

To the group of form requirements belong such beneficial qualities as shortness, exactness, absence of variants, motivation.

By shortness of a term we mean either the absence of unnecessary elements (underlined in the following examples) - living flat, traumatic injury,metan-tanksforsludgetreatment,chronicformofinfluenza,contact telephones,commercialshops, freegift,plansforthefuture or preference of the short forms (compare Russian нейромезодерматодистрофия and ней-рофиброматоз).

Exactness means correspondence of the form of a term to its meaning which is sometimes lacking: Indian standard IS 1382:1961 (glass produc-


tion) uses the term canal which has a very broad meaning to denote a very specialised concept ‘window glass tank canal’.

Absence of variation is a necessary quality for some new terms that may have several variants: term graffiti has many variants – grafitti, sgrafiti,sgraffitti,sgrafito, etc. which sometimes are even used in the same text.

The quality of motivation, that is having form that points to its mean-ing, helps to easier understand and learn the respective concept. Out of the existing three main types of motivation the most extensively used in forming new terms are structuralmotivation that occurs in words consist-ing of the already known meaningful parts, such as penknife, railroad,loader,their structure pointing to their meaning, and semanticmotivation that occurs in words with secondary meaning which can be guessed on the basis of the primary meaning. In the combinations aeroplanewing,aeroplane tail, columnneck,headofa line, legofa table the words wing,tail,headandleg have secondary meaning. Using the primary, generally-known meaning we can guess where the wings and tail are in an airplane, or where a column neck is situated even if we see these objects for the first time.

The most important pragmatic requirements are: establishedness – the quality of being approved by specialists and uni-

versally used, which could be judged by the frequency of occurrence in communication;

international form which helps in international communication;euphoniousness - the quality of having no unpleasant connotations

(comparerhinitisandrunningnose); very important in trade-names: the Soviet car Zhiguli for a long time would not sell in France where its name was associated with gigolo– a hired lover; the Czech car Shkoda(which in Polish means ‘harm’) was changed in Poland to Skoda, which has no connotations; in the USA such names of professions asgarbagecollector and rat catcher were changed to sanitary engineer and vermincontrolofficer.

With the task of choosing the most effective forms for new terms, one of the most popular directions of terminological research in the USSR in the 1960s and the 1970s was the analysis of the existing forms of terms in various terminologies of many languages with the aim of establishing the most productive means and patterns of term formation and elaborat-ing recommendations for forming new terms. As the result of this research


also various forms of motivation were studied and some tendencies of usage of various means of term formation on certain stages of develop-ment of terminologies were revealed.

However, it was found that synchronous research does not present reli-able information concerning productivity of various ways and patterns of term formation and so diachronic approach was suggested in the 1970s.

Firstly, different means of term forming may result in the same struc-tural type of terms – among the simple, or root terms there may be words from the everyday vocabulary – water, hand, abbreviated – motel, laser,scuba,dinky and borrowed – pizza,castle. At the same time usage of the same means – for example borrowing – may result in terms of various structural types.

Secondly, relatively low frequency of a means of term-formation may signify either means coming out of usage or new, perspective means that have not yet attained sufficient level of usage.

Thirdly, there was found a certain relation between the predominant forms of terms and time of their appearance and also between degree of development of a certain field of knowledge and prevalent means of form-ing its terms (Grinev 1979).

It was also found that for assessing a chosen type of term-formation it is very useful to establish mean time of appearance of terms produced with its help. This may be accomplished by using the existing historical dictionaries containing dates of first appearance in texts and changes of meaning of words and word-combinations. In English such information is provided by the exhaustive 20-volume Oxford English Dictionary.

To establish this characteristic a new method, tested on a number of English, French and Russian terminologies was elaborated. The date of first appearance of a lexical form in text is considered to be the date of appearance in language. But taking account of the fact that usually writ-ten fixation is preceded by a certain period of usage in oral speech five years is subtracted from the date of appearance in written speech and the result is approximated to decade. In this way the conditional time of ap-pearance of a lexeme is supposed to be within the limits of ± 5 years. For example a word first recorded in the year 1572 is considered to appear in oral speech at least in 1567, which is in round figures (roughly) in 1560s and in statistic calculations only the first three digits are taken into consideration.


It was found that the existing means of term formation may be classi-fied into the following groups and subgroups:

Semantic term-formation:- generalisation of the ordinary word; - metaphoric term-formation;- metonymic term-formation; - specialising of the everyday speech word;- inter-terminological borrowing; - borrowing (viewed as semantic means of forming terms because in

the majority of cases borrowing is accompanied by semantic changes).

Morphologic term-formation:- suffixation;- prefixation;- conversion;- phonetic transformations (salt – silt, trill – tweed, baluster – banister);- truncation.

Syntactic term-formation (producing word combinations)

Morpho-syntactic term-formation:- composition;- ellipsis;- abbreviation.

In the 1990s terminology science felt the influence of cognitive linguis-tics where the leading type of research was comparing lexical presentation of a certain basic notion in different languages. With this aim in view and also to investigate possible deviations in translating terms within the frame-work of comparative terminology science the method of reversibility was worked out, which already has been successfully applied in a number of MA and even PhD (Гринев 1997, Миронова 2002, Фадеева 2004, Жа дейко 2008).

This investigation is carried out as follows. Two large translating dic-tionaries (if possible of the same author/s) of the opposite directions, i.e. English-Russian and Russian-English are used in following forth and back translations of a chosen word. Usually there are several variants of trans-lation of the chosen word, which are then translated back into the origi-


nal language (this is called a full reverse). In the process of reverse trans-lation again some new words appear, mostly synonymic to the original word. Translating them would start the second step and bring out some new words and translating them back would finish the second step. Usu-ally this process lasts for three or four steps, but sometimes it may take more steps. In the process of subsequent reverse translations we witness radiation – an increase of new words, immediately or intermediately con-nected with the initial word.

The aims of such investigation are manifold. Firstly, we may reveal incorrect translations which are signalled by receiving in back translation words quite different from the original one (floor – De. Decke – ceiling). It was found that in many cases two steps are sufficient to find superficial incorrect translations of the initial word.

Secondly, we may find out whether the authors of the dictionaries published in Russia adhere to conventions accepted at the conference of lexicographers at 1969 in Moscow concerning presentation of variants of translation. It was agreed then that in translating dictionaries homonyms would be presented as separate entries, while translations of different meanings of polysemic word are presented in the same entry under Ara-bic numbers. Synonymic translations are divided by commas, while qua-si-equivalents are divided by semicolons. Therefore in a dictionary of this kind such relations as homonymic, polysemic, synonymic and quasi-syno-nymic should be presented quite clearly. However in some dictionaries these principles are not strictly observed.

Thirdly, new possibilities of studying polysemy appear with the advent of this method. One of the possibilities concerns discriminating between evident and hidden polysemy. It was found that if one of the translations of the seemingly monosemic word on the first step does not return to the original word and on the second step has semantically quite different translation, then it is an evidence of hidden polysemy. With the evident polysemy we may further investigate the borders of possible dispersion of meaning.

Fourthly, we may investigate synonymy, for back translation of the foreign equivalents of the original word will bring forth its synonyms. At the same time we may analyse differences between back translating of full and partial equivalents which are supposed to be between themselves full and partial synonyms.


Further on, we may analyse the choice of equivalents in translating terminological dictionaries. It is known that up to 75 % of the translation time takes trying to provide accurate translation of terms. The importance of terminological problems of translation results from the lack of coinci-dence between even closely related languages which causes distortions in conveying information of the original text.

If there are several equivalents to the term that is being translated, then it is necessary to choose the most adequate term, which is not always easy for two reasons – disparity of national terminologies and bad quality of the majority of modern dictionaries.

These variants could be either different terms, the subtotal of their meanings corresponding to the various meanings or usages of the source term, as in: Abwasser - sewage;effluent (Junge… 1991) or synonyms: Por-zellan-porcelain,china (Harrap’s… 1983); spelling variants: capital-Kapi-tal,Kapitell (Junge… 1991), word-formation variants: park-Park,Parkan-lage (Junge… 1991); abbreviation-Abkurzung,Kurzung,Kurzzeichen (Wor-terbuch… 1979), or local variants: Mais-maize (Br) / corn (USA) (Har-rap’s… 1983). When the target language is native for the translator then it is much easier to find out what is the case, but when the target language is not native then it is very difficult to choose the right equivalent. Situ-ation becomes even more complicated with the growth of number of probable variants of translation.

Often such lists of equivalents include synonyms, variants and quite dif-ferent terms side-by-side, thus utterly embarrassing the user of the diction-ary. We already mentioned that with the increase of the number of equiva-lents we evidence the increase of the probability of including erroneous equivalents among the right ones (Grinev 1999). If we take terms with a very large number of equivalents suggested, we can see that most of these equivalents are in reality narrower or slightly different in meaning terms. Very often among the variants of translating a source term we can see broader or narrower terms, or terms with quite different meanings, or sometimes having their own exact equivalents, like in: Vestibul–vestibule,anteroom,lobby, when in the English-German part of the same dictionary there are precise equivalents of superfluous translations: anteroom–Vor-raum;lobby–Lobby (Junge 1991).

Finally we may be able to find national (as well as international) as-sociations. For example the range of possible further equivalents of the


word magician includes, on the one hand words like virtuoso,maestro and genius having positive connotations, while on the other hand words like trickster having decidedly negative connotation.

Lately it was found that, since the process of cognition has a historic character, starting with the beginnings of human self-consciousness, cog-nitive studies should not be limited to synchronous plane. Therefore there was a search for more effective methods that would allow getting a close look at the earlier stages of cognition in connection with evolution of special vocabulary. It was based on the assumption that practically all historical changes in human mentality and knowledge growth are re-flected in changes in the lexical system and resulted in creating a new scientific discipline - anthropolinguistics. Therefore an opportunity arises to implement the analysis of transformations in terminological ap-paratus of a definite field of knowledge in obtaining a relatively accurate notion of the specific features and tendencies of evolution in theoretical thought. It also creates the opportunity to reconstruct the historical states and tendencies of development of cognition.

A new approach to the method of semantic fields was lately sug-gested within the framework of anthropolinguistics that took into consid-eration the original aim of semantic field theory – Jost Trier applied it for analysing historical changes in human mentality and investigating its evolution on the basis of changes in vocabulary. This is important for investigating the history of cognition. As the well-known French Medi-evalist George Duby states, “The history of mentalities cannot develop without the help of lexicologists. They may supply it with fundamental data, for example lists of words that were used at a particular epoch. The task of the history of mentalities is to reveal verbal constellations reflect-ing the most important points of the collective mentality of the time. It is necessary to analyse changes in vocabulary, losses, growth and trans-formations in word meanings and to establish connections between se-mantic changes and shifts in mentalities” (Duby 1961: 20). Recently it was found that similar ideas were expressed already in the Middle Ages.

Investigations of this type currently being carried out in Poland and Russia strive to make the transfer from simple descriptions of the evolu-tion of various semantic fields (representing the evolution of respective ideas in mentality) to understanding and explaining changes in their his-tory. This is being done by extracting information from historical dic-


tionaries on the historical changes in the meanings of words belonging to the chosen semantic field and analysing every semantic change, search-ing for the answers to a number of questions, including such as what brought about the need for new words; and what has changed with the addition of new lexemes in the previously existing system of words.

We may not find the answers to these questions, but in many cases we may suggest the possible reasons and causes for historical changes, thus discovering the peculiarities in the development of modern gen-eral ideas and reasons for historical changes in perceiving the world. In these studies the analysis of relations between meanings in historical polysemy turns out to be promising – the simple fact that in Sumerian the same word denoted stars and gods throws some light on Sumerian religious beliefs.

By comparing synchronic sections of terminologies viewed as a means of formalising respective systems of concepts attributed to various chron-ological epochs, we gain the possibility of estimating the tempo in the development of a chosen conceptual fragment of a picture of the world, its quantitative and qualitative historical variations, and stages of spe-cialisation and affiliation (branching) of particular scientific sub-discip-lines. In general it might be used as a relatively reliable basis for research aimed at discovering the causes and conditions of accelerating knowledge growth.

To conclude, the history of terminology science may be viewed as history of development of methods of investigating special vocabulary. Every major stage of growth of theoretical knowledge is accompanied by particular problems and new ways of solving them.

r e F e r e n c e s

Duby G. 1961: Histoire des Mentalités [History of Mentalities]. – HistoireetsesMéthodessouslaVie, Paris, 18–21.

Gladkaja N. M. 1977: Lingvisticheskajaprirodaistilisticheskijefunktsiiprofessional’nyhzhargonizmovpressy(namaterialepressyGDRikommunisticheskojpressyFRGiAvstrii) [Linguistic Nature and Stylistic Func-tions of Professional Jargonisms used in Newspapers (on material of newspapers of the GDR and the communist newspapers of the FRG and Austria)]: Abstract of the Candidate of Science Dissertation, Moscow.

Grinev S. V. 1979: Compiling a Thesaurus. – Fachsprache 4, 154–161.Grinev S. V. 1990: Description of Terminologies: a Parametrical Approach. – TermNetNews 29/30, 10–11. Grinev S. V. 1990: Osnovyleksikograficheskogoopisanijaterminosistem [Foundations of Lexicographical De-

scription of Term Systems], Dr.Sc. dissertation, Moskva. Grinev S. V. 1993: IntroductiontoTerminologyScience (in Russian). – Moscow: MGU.


Grinev S. V. 1996: Some Semiotic Aspects of Terminology Science. – IITFJournal. Vol.7, No.2, 22–25. Grinev S. V. 1998: Istoricheskijsistematizirovannyjslovar’terminovterminovedenija(uchebnojeposobije) [His-

toric Systematised Dictionary of Terms of Terminology Science (a manual)],Moscow: Signal.Grinev S. V. 1999: On the Principles of Improving Translating Terminological Dictionaries. – SłupskiePraceHumanistyczne, 18a, 95–105.

Grinev S. V., Leichik V. M., Nalepin V. L. 1985: TerminologyofTerminologyScience. (Systematized Collec-tion of Terms in Russian), Moscow.

Grinev S. V., Sergejev Yu.P. 1987: MethodicRecommendationforScientificResearchinNormalizingMedicalTerminology (Main Principles and Recommended Directions of Research) (in Russian). USSR Academy of Medical Sciences, Moscow.

Harrap’spraktischesWorterbuch:engl.-dt.,dt.-engl./ ed. by Robin Sawers, Munchen: Hueber. - London: Harrap, 1983.

Junge, Hans-Dieter; Lukhaup, Dieter. CivilEngineeringandArchitecture:English-German;Deutch-Englisch.BauwesenundArchitektur, Berlin: Ernst, 1991 (Terminus: Special Purpose Dictionary).

Leichik V. M. 1971: The Subject and the Place of Terminology Science (in Russian). – ActualProblemsofLexicology, Novosibirsk.

Leichik V. M. 1981: Nekotoryje voprosy upor’adochenija, standartizatsii i ispol’zovanija nauchno-tehni-cheskoj terminologii [Some Problems of Ordering, Standardizing and Using Scientific and Technical Terminology]. – Terminislovo [Term and Word], Gorkyj, 121–128.

Leichik V. M. 1985: Slovnikterminovterminovedenija [Wordlist of Terms of Terminology Science], Moskva.Leichik V. M., Smirnov I. P., Suslova I. P. 1977: TerminologyofInformatics (in Russian), Moscow. Mironova J. J. 2002: Problemyevolutsiiarhitekturnojterminologii(naprimereanglijskojleksikipola“OknaIdveri”) [Problems in the Evolution of Architectural Terminology (on the Example of English Vocabulary of the Field “Windows and Doors”]: Candidate of Science Dissertation, Moscow.

Veselov P. V. 1969: Structure of Term in Semiotic Aspects (in Russian). – PlaceofTerminologyScienceintheModernSystemofSciences, Moscow.

Veselov P. V., Chirukhina O. N. 1974: Structure of Term in Semiotic Aspects (in Russian). – TerminologicalProblemsintheSphereofDocumentationandArchiveScience, Moscow.

Vinokur G. O. 1939: O nekotoryh javlenijah slovoobrazovanija v russkoj tehnicheskoj terminologii [On Some Phenomena of Word-Formation in Russian Technical Terminology]. – Istorijaotechestvennogoter-minovedenija:Klassikiterminovedenija [History of Russian Terminology Science: the Classics of Terminol-ogy Science], Moscow: Moscow Liceum.

WorterbuchdesTechnik. Deutch-Englisch, Essen: Girardet. 1979; WorterbuchdesTechnik. Englisch-Deutch, Essen: Girardet. 1979.

Гринев С. В. 1985: Вопросы параметризации описания терминологической лексики. – Теоретическиепроблемынаучно-техническойтерминологииипрактикаперевода, Омск, 43–44.

Гринев С. В. 1988: Параметрический метод оценки терминологий. – Научно-техническаятерминоло-гия, 3, 5–9.

Гринев С. В. 1997: Сопоставительное терминоведение – основа международной унификации и стан-дартизации терминологий. – Научно-техническаятерминология, 2, 28–34.

Гринев С. В. 2000: Основысемиотики, Москва. Жадейко М. Н. 2008: Антрополингвистическиеаспектыполисемиисоматизмов: авт. … дис. канд.

фил. наук., Нижний Новгород.Караулов Ю. Н. 1981: Лингвистическоеконструированиеитезауруслитературногоязыка, Москва.Кузьмин Н. П. 1970: Нормативная и ненормативная специальная лексика. Проблемы и методы нор-

мализации специальной лексики. – Лингвистическиепроблемынаучно-техническойтерминологии, Москва, 68–81.

Лотте Д. С. 1937: Задачи и методы работы по упорядочению технической терминологии. – Основыпостроениянаучно-техническойтерминологии / Лотте Д. С., Москва, 1961.

Реформатский А. А. 1959: Что такое термин и терминология. – Вопросытерминологии(МатериалыВсесоюзноготерминологическогосовещания), Москва, 1961; 46–62.

Скворцов Л. И. 1972: Профессиональные языки, жаргоны и культура речи. – Русскаяречь1, 48–59. Фадеева Л. Ю. 2004: Антрополингвистическоеисследованиеявленияреверсивностивспециальномдис-курсе(“Food”): дис. …канд.фил.н., Нижний Новгород.


T e r M I n o Lo G I J o s M e To d A I T e r M I n o Lo G I J o s M o K s Lo I s To r I J o J e

Straipsnyje specialiosios leksikos tyrimo ir tvarkybos metodų raidos požiūriu apta-riama terminologijos mokslo istorija. Pažymima, kad plėtojantis terminologijos moks-lui įvairiais jo raidos etapais buvo taikomi ir tobulinami tam tikri metodai – sistemi-nis, tipologinis, semiotinis, reversinis, diachroninis ir antropologinis. Tai leidžia termi-nologijos tyrinėjimų istoriją apžvelgti kaip terminologijos metodologijos raidą.

Т Е Р М И Н О Л О Г И Ч Е С К И Е М Е ТОД Ы В И С ТО Р И И Т Е Р М И Н О В Е Д Е Н И Я

Рассматривается история терминоведения в аспекте развития методов исследо-вания и упорядочения специальной лексики. Отмечается, что, по мере развития терминоведения, на разных этапах преимущественно использовались и совершен-ствовались определенные методы – системный, типологический, семиотический, реверсийный, диахронический и антрополингвистический подходы, что позволя-ет рассматривать историю терминоведческих исследований как развитие терми-нологической методологии.

Gauta 2011-11-02

Sergiusz Grinev-GriniewiczUniversity of BialystokWaska 4, m.20, Bialystok, 15-481, PolandE-mail [email protected]


The Development of Latvian Terminology under the Impact of Translation

V A L E N T Ī N A S K U J I Ņ A LatvianLanguageInstituteofLU

I L Z E I R Ē N A I L Z I Ņ AInstituteofMathematicsandComputerScienceofLU

K e y w o r d s : contact language, translator’s knowledge and skills, grouping method, set of concept related terms, term-to-term correspondence, terminology development, new word coining, new term coining, correct translation

I N T RO D U CT I O NThe development of Latvian language and terminology in different time

periods has been closely connected with various languages, for instance, with German for several centuries, with Russian for a few decades. From the end of the 20th century, English terminology has been invading the Latvian language. Before Latvia joined the European Union we had made up an inventory of terminology resources. More than 60 dictionaries in different fields of terminology have been published in the subsequent ten years (Skujiņa 2010, 2008/1).

The paper deals with the development of Latvian terminology consider-ing the impact of English as the main contact language for Latvian termin-ology development. A short representation of the necessary knowledge and skills of the translator is given. To avoid unfounded synonymy, the group-ing method for sets of conceptually related terms is considered. The ad-vantage of using ISO terminology standards in coining terms in different fields is discussed. The field of Information and Communication Tech-nology (ICT) is chosen to illustrate terminological coinage (Ilziņa 2010).

K N OW LED GE A N D SK I LLS N ECESSA RY F O R T H E T R A NSLATO R

In Latvia as well as in other member states of the European Union, documents and texts in English containing a lot of specific terms are

4 4 V. Skujiņa, I. I. Ilziņa | TheDevelopmentofLatvianTerminology | undertheImpactofTranslation

often the source of information. After joining the European Union, the process of communication in English has been expanded. Language serv-ice providers have offered a huge quantity of terminology dictionaries and databases on the Internet (Borzovs, Ilziņa, Skujiņa, Vasiļjevs 2006). Almost every term comes with a set of explanations, each of them expressing some characteristics of the concept which correspond to a particular use of the term. The translator has to choose the right one to use.

To achieve mutual understanding and draw conclusions, the translator as well as other term users has to be on the same level of interpretation of the problem. The main tool for successful achievement of this task is well developed terminology of the specific field.

Good knowledge of a foreign language is not all the translator needs to possess. He or she also has to be a specialist of the specific field to be able to choose the most appropriate term for the concept and to apply it to the context.

The term set of every field has to be developed and perfected due to continuous and intensive development of new scientific domains. The necessity of finding conformity with concepts and terms of different fields expressed in different languages right now is a must.

Different languages carry a lot of polysemantic words (Skujiņa 2008/2). It is a natural characteristic of language lexis, but it has a negative impact on the translation process and may introduce notional misunderstanding and jeopardize the accuracy and relevance to the source text. To avoid it, research helps to match the semantics of terms of two languages used mainly in translations.

Furthermore, we can mention that in the second half of the 20th cen-tury Latvian terminology was developed by taking into account the sys-temic models of terms and by observing scientific principles and require-ments for new term creation (Skujiņa 2002). The term-formation models of Latvian terminology to this day play an important role in translation and in the creation of new Latvian terms. Due to the urgent need for translation at the end of 20th century and at the beginning of the 21st century, it is the context that in most cases dictates which terms should be used.

GRO U PI NG M ET H O D A PPL I ED F O R CR EAT I N G “T ER M -TO -T ER M ” M AT CH ES

At present, the grouping method is applied when it comes to evaluating domain-specific terms. To conform to this grouping method a set of


concept-related terms is selected in two nearest contact languages (main-ly in English and Latvian) and, taking into account the substantial char-acteristics of every concept and deleting the unnecessary synonyms of the term, step-by-step we have been trying to find “term-to-term” matches, first of all in at least two contact languages.

Right now the focus in Latvia is on the quality of scientific research. A set of 12 Latvian terms has been developed and by aligning them with the corresponding English terms the basic terms of general crite-ria for scientific rigour were developed as well. There are three groups of these terms, each group consisting of four terms in English and in Latvian:

• terms of general criteria: truth-value – patiesums applicability – lietojamība consistency – konsekventums neutrality – neitrālums

• terms of quantitative strategy criteria: reliability – noturīgums; drošums internal validity – iekšējā pamatotība external validity – ārējā pamatotība objectivity – objektīvums

• terms of qualitative strategy criteria: credibility – ticamība transferability – pārnesamība dependability – uzticamība confirmability – apstiprināmība.

To identify conformity at the criteria term level, we have to begin with an analysis of the corresponding concepts, a selection of substantial char-acteristics and their recording in definition. During this process, contrast-ing language settings might be useful. To support this, we can examine the above-mentioned contrasting English and Latvian criteria term set. This can only be achieved if the corresponding specific terms and entities are correctly matched and the correspondence between the terms in dif-ferent languages is established. The following are examples of such terms in English and in Latvian:


• internationalisms, which in English and in Latvian have a similar form and are used to express the same concept, e.g.:

neutrality – neitralitāte, objectivity – objektivitāte;•English words and Latvian coined words which represent generally

used words of Latvian origin and express the same concept, e.g.: applicability – lietojamība, confirmability – apstiprināmība, credibility – ticamība, transferability – pārnesamība. Let us look at two figures that demonstrate the ways of seeking ad equacy

and avoiding synonyms of English and Latvian terms.

Figure 1

English term reliability

Latvian ticamība uzticamība noturīgums drošumssynonyms

English credibility dependabilityequivalents

Figure 2

English term validity

Latvian ticamība pamatotība validitātesynonyms

English credibilityequivalent

In the figures above the basic terms in English are (written in bold): reliability (Figure 1) and validity (Figure 2). Each of the basic English terms has corresponding equivalents in Latvian (written in italics): reliabil-


ity has four synonyms: ticamība,uzticamība,noturīgums,drošums, and va-lidity has three synonyms: ticamība, pamatotība, validitāte. From these figures we can conclude that there are another two English and Latvian terms that possess a degree of equivalence: credibility – ticamībaand dependability – uzticamība.Nevertheless, in Latvian the term pamatotībais the most convenient equivalent of the English term validity (in Latvian, using the English borrowing validitāteis not recommended).

With the exception of the term reliability (which in Latvian has two partial synonyms), the other cases are devoid of synonymy.

All the terms given in bold (both English and Latvian) are used in the set of the 12 above-mentioned criteria terms.

T H E U SE O F I SO STA N DA R D S O F T ER M I N O LO GY A S O N E O F T H E M EA N S O F ENSU R I N G CO R R ECT T R A N SLAT I O N

One of the best ways of ensuring correct translations in different fields of technology, economics, social sciences, etc. is to use International Terminology Standards. The Standards may be accessed not only by ter-minologists, but by everyone using terminology in their translation work.

The main goal of the International Standards is to provide a system-atic description of concepts in a specific field and to clarify the use of terms in this field. The main purpose of the International Standards is to abstract objects into concepts, which, in a special language, are repre-sented by designations and described by definitions. The set of designa-tions belonging to a special language constitutes the terminology of a specific subject field.

As an example, let us consider implementing ISO terminology in trans-lating documents of ICT, as in coining ICT terms we had to overcome numerous challenges (Borzovs, Ilziņa 2003). These standards are developed to have a unified vantage point on ICT terms, and the main aim of trans-lating them is to equip translators with a tool of finding Latvian equivalents to the corresponding English terms. New devices and new technologies are being launched almost every day, and to describe them and find the suit-able Latvian designation is sometimes rather difficult. In coining a new term, we try to follow with the main approaches to developing termin ology imbedded in ISO 1087-1 Terminologywork.Vocabulary.Part1:Theoryandapplication, e.g.:


• the usage of the existing word set and new coinages;• the coining of terms through abbreviation;• the coining of terms through transfer of meaning from another

concept;• the coining of terms through international term borrowings.

A good source of ICT terms is the set of ISO standards 2382 prepared by TC 4 Information technology representing the terms not only of data organization, representation, preparation and processing, but also of com-puter programming, programming languages, databases and distributed data processing. This entire process of integrated data processing is carried out using the special means and tools set out in security standards, to ensure that data protection, integrity, confidentiality and authentication is taken into consideration and a security level is maintained.

These standards not only establish ICT terms, but every term is sup-plemented with a definition, so the task of the translator is to check if the chosen term corresponds to the text it is used in.

During the last five years, Latvian terminologists have created approxi-mately 2,500 Latvian ICT terms, equivalents of ISO 2382 standard terms. In addition to the previously coined ICT term databases, the database of these terms is of great value for Latvian ICT terminologists and transla-tors (Ilziņa 2010).

Nevertheless, even terms of ISO standard do not cover every situation which may appear in text translation, and sometimes they include terms that reflect some metaphor or slang as well (Reizniece, Sīlis, Ilziņa, Bor-zovs 2005). In Latvian terminology they are not welcomed as Latvian terminologists would like to have a proper understanding of term seman-tics, but a metaphor represents some similarity between the two objects.

Recently, information has expanded from research and communication to a scientific product, spurring the all-pervading need to develop tools to protect the information against ingenious cybercrimes. Many new terms have been coined in this area, including some metaphors, like virus,Tro-janhorse,piggybackentry,toscavenge.Virus (in Latvian vīruss) is an unsolicited program which attaches itself

to other computer programs and, as they are accessed, performs different unwelcome actions, e.g., damages files, catalogues, computing results and erases memory.


Trojanhorse(in LatvianTrojaszirgs)is a program which pretends to be harmless, but leads to unsanctioned data compiling, distortion and de-struction.Piggybackentry (in Latvian pikpauniskapiekļuve) is unauthorized access

to a data processing system using an authorized user’s legitimate con-nection.Toscavenge (in Latvian nesankcionēti rakņāties) is to illegally hunt for

sensitive information across the rest of the data.A great challenge for the Latvian ICT terminology is represented by

English slang, as rather often its meaning is not understandable. Neverthe-less, as slang may sometimes express a relevant and common meaning, we have to coin a corresponding Latvian term. As an example we can mention two English words, which do not belong to the natural English language, that is trolling and phishing. Trolling means sending a false or foolish mes-sage to a chat room provoking other users in the chat room to reply and making them appear credulous and stupid. The Latvian equivalent for this term is liekasdiskusijasprovocēšana or āzēšana. The term phishingmeans luring users to the web disguised as the sites of actual organizations with the aim of illegally capturing their personal data. The corresponding Lat vian term is personasdatuizmānīšanaor pikšķerēšana.

CO NCLU SI O N SThe term set of every field has to be developed, as new scientific fields

are continuing to develop all the time. At present, it is necessary to find conformity with concepts and terms expressed in different languages.

Due to the large international interrelation, an opinion exists that all newly coined terms are predominantly borrowings. Nevertheless, by struc-tural semantic analysis of the corresponding English and Latvian terms, we have found that as far as functioning is concerned, well-known terms of Latvian origin dominate.

When a word is applied as a term, it is important that the semantics of the word does not contradict the concept that it will express.

In translations, a certain degree of preference is given to international-isms of Latin or Greek origin so that their semantics remain the same across languages.

One of the best ways of ensuring correct translations for different fields is to use the International standards on terminology.


The main task of coining Latvian ICT terminology is to judge the ne-cessity of introducing various types of English borrowings, which means finding a balance between terms created on the basis of Latvian words and English borrowings.

r e F e r e n c e s

Borzovs J., Ilziņa I. 2003: About the Challenges of coining ICT Terms. – TerminologyattheBeginningoftheThirdMillennium, Vilnius: Institute of the Lithuanian Language, 14–20.

Borzovs J., Ilziņa I., Skujiņa V., Vasiļjevs A. 2006: Terminology Standards in the Aspect of Harmonization for International Term database. – Terminologija 13,17–32.

Ilziņa I. 2010: ISO standarti un Informācijas un komunikācijas tehnoloģijas terminoloģijas izstrādes piere-dze. – LinguisticaLettica19, 74–81.

Reizniece D., Sīlis J., Ilziņa I., Borzovs J. 2005: To use or not to use Metaphors in Latvian ICT Terminol-ogy. – PabaltijotautųterminologijosproblemosirEuroposSąjunga,Vilnius: Institute of the Lithuanian Language, 108–119.

Skujiņa V. 2010: Arī terminoloģijas komisijai – deviņdesmit. – LatvijasZinātņuakadēmijasVēstis,3./4. nr., 64. sēj., 128–131.

Skujiņa V. 2008: Gadsimtu pieredze valodai starpnacionālās saziņas līdzekļa funkcijā (par E. Drezenu). – Letonika.IIkongress.Valodniecībasraksti–2, Rīga: LZA, LU LaVI, RPIVA, 9–15.

Skujiņa V. 2008: Some Lexicological Aspects of Terminology and Terminography. – Terminologija15,17–19.Skujiņa V. 2002: Latviešuterminoloģijasizstrādesprincipi, Rīga: Latvijas Zinātņu akadēmija, LU Latviešu va-

lodas institūts.

V e r T I M o Į TA K A L AT V I Ų T e r M I n o Lo G I J o s r A I d A I

Straipsnyje aptariamos problemos, kurios pastaraisiais dešimtmečiais iškyla latvių terminologijai, susiduriančiai su didžiuliu įvairių sričių naujų terminų srautu, ateinan-čiu iš anglų kalbos ir bandančiu įsitvirtinti latvių kalboje. Terminologai ir vertėjai turi susipažinti su naujomis žinių sritimis, kurti latviškų atitikmenų sudarymo būdus ir tai-sykles bei stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp latviškų terminų ir iš anglų kalbos peri-mamų skolinių.

Terminologams ir vertėjams labai padeda įvairių sričių latviškos terminijos duomenų bazės, kurios nuolat papildomos naujais latviškais terminais.

Gauta 2011-11-28

Valentīna SkujiņaLatvian Language Institute of LUAkademijas lauk. 1, Riga, LV-1050, LatviaE-mail [email protected]

Ilze Irēna IlziņaInstitute of Mathematics and Computer Science of LURaiņa bulv. 29, Riga, LV-1459, LatviaE-mail [email protected]


Terminology and Text Linguistics

Á G o T A F ó R I SKároliGáspárUniversity,TERMIKEuropeanAssociationforTerminology

K e y w o r d s : term, concept, terminology, text, text linguistics

1 . I N T RO D U CT I O NThe basic function of language is to encode, store and transfer the

knowledge accumulated by society. The structure of language and the complex processes of language use are approached in different ways by the various branches of linguistics.

Terminology and text linguistics study the aspects of language use from different perspectives and using different methods. Terminology research places the term into its focus and considers it as the basic unit. In text linguistics research it is the text that is studied. In both approaches the type of information the unit under study contains and how it does so are the important issues. Terms are part of the text. Term extractors, for example, rely on the role of terms in the text; they work using different methods, such as listing lexical units or their collocations based on their frequency of occurrence in the text, or take other features of the text into consideration while extracting terms.

In both fields several models have been developed to carry out studies and to articulate findings. These were published in detail many times (e.g.: Mel’cuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1971; Halliday, Hasan 1976; Petőfi 1979; Beaugrande, Dressler 1981; Károly 2007; Sager 1990; Laurén, Picht 1993; Temmerman 2000; Budin 2001; Cabré 2003).

Recently, the study of Hungarian course books has gained special im-portance in Hungary, and several papers have been published on the pedagogic study of texts, most of which are quantitative studies. I joined this line of research with the so-called “qualitative terminology” studies, and looked for an aspect of text linguistics that could be linked to and

5 2 Á. Fóris | TerminologyandTextLinguistics

contrasted with terminology (the results were published in research reports and partly in Fóris 2006, 2010b). Another field I have researched is the scale-free networks of terminology and dictionaries (e.g.: Fóris 2007, 2008). Networks are present in texts at several levels. The structure of a text is the network that provides cohesion. The network between concepts es-tablishes coherence, which appears as a configuration of knowledge formed by concepts. The networks present within the text are linked to external networks, such as the knowledge network of the author, the network of prior knowledge of the recipient, and their intertextual background.

Beaugrande and Dressler’s IntroductiontoTextLinguisticsprovides the basis for comparing and contrasting certain aspects of text linguistics and terminology. This paper therefore aims to discuss issues that play a deci-sive role in encoding and decoding knowledge in a text.

2 . T EX T L I N GU I ST I CS A N D T ER M I N O LO GYThe text is created using the verbal and written signs of a language.

The text not only encodes information, but also ensures it is distributed through space and time. Depending on the nature of information, texts can have different structures and length. The text always exists in some physical from, appears in a confined space and time, but its cognitive network of relations is unlimited in both space and time. The text encodes information on concepts through terms; therefore the role of terms in a text has to be given specific focus when studying texts.

Texts can be studied from various viewpoints. A study focusing on a given aim can discover the general principles of the structure of texts, the links between a text and a natural language, the relation of the text structure to the encoded information, or the relation of the text to other components of the communication process. The studies conducted in texts linguistics have discovered a large number of findings on these top-ics (e.g.: Mel’cuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1972; Beaugrande, Dressler 1981, 2002; Petőfi 1990).

Terminology and text linguistics study the issues of encoding and dis-tributing knowledge from different starting points and approaches. Ter-minology studies place the terminto focus, and it is considered to be the basic unit. These studies view the text created in the encoding process to be given, and determine the role of terms in handling information. Text linguistics studies focus on the textas the research subject. The text is


studied within the complex network of relations of handling information, and the features of internal and external effects are described. In this approach the term appears implicitly as the linguistic component that organises the cognitive content of information through the linguistic code. The two approaches to research have a common point: the study of know-ledge storage and organization. Despite the different approaches and re-search methods, the findings can be incorporated into a common frame-work, they complement and strengthen each other.

During cognition, concepts are formed to map the elements of the world, and these concepts are structured into a system in the process of thinking to enable easy handling of the diversity in the world. The lin-guistic sign for a concept is the term, and the system formed through classification of terms is called terminology. Meaning is an inseparable part of the term, and it is described in terminology databases, dictionaries, and standards etc. as definitions.

Pierre Lévy’s article on the responsibility of intellectuals drew the atten-tion of researchers working in various fields to the importance of termin-ology issues. The Hungarian journal titled InformációsTársadalom (Infor-mationSociety) devoted a whole volume to this argument (2008/4). Lévy sees one obstacle to using the potential of collective intelligence in the great variety and fragmented nature of symbolic systems, one specific problem being the variety and incompatibility of classification systems in general and of terminology in particular (Lévy 2007: web, Lévy 2008: 9).

Terminology plays a significant role in both theoretical and empirical research, and the precise development and description of terminology is a basis for scientific classification and scientific theories. Knowledge is conveyed through language and technical texts not only convey knowledge but technical and terminological norms as well.

“Moreover, texts are the most widespread vehicle of scientific exploration and discussion. The status of theories and models in most sciences is no better than the status of the accepted mode of discourse. The scientists themselves cannot belong to a scientific community until they have acquired its conven-tions of discourse and argumentations” (Beaugrande, Dressler 1981: 211–212).

It follows from the above that it is advisable to approach scientific texts both from the viewpoint of the text and the concept. The present paper focuses on the relation of texts and the terms they contain to convey information. This approach aims to study the role of terms in a text.


3 . STA N DA R D S O F T EX T UA LI T YSeveral types and forms of text can be distinguished; texts can be cre-

ated for different purposes (a lyrical poem or a service manual), have different length (a multi-volume book or a telegram) etc., but there are certain common features that all created texts share. These characteristic features are known as standards of textuality. These principles refer to features that are present in linguistic structures, conceptual relations, as-pects of communication and in the system of cognitive processes, and are reflected in texts.

In the text linguistics approach to the features of texts, terms are not treated explicitly, however they are always present implicitly in the deci-phering of conceptual relations (the relations among concepts).

Beaugrande and Dressler (1981) consider a piece of writing to be a text if it is used in discourse and meets the seven standards of textuality. These are cohesion, coherence, intentionality, acceptability, informativity, situation-alityandintertextuality. Although these seven standards are widely known, in what follows I will discuss them in detail (by quoting) and elaborate on their terminological aspects.

1. “The first standard will be called cohesion and concerns the ways in which the components of the surface text, i.e. the actual words we hear or see, are mutuallyconnectedwithinasequence. The surface components depend upon each other according to grammatical forms and conventions, such that cohe-sion rests upon grammatical dependencies” (Beaugrande, Dressler 1981: 3).

Cohesion is a text-centred notion, meaning that cohesion is present in the surface elements of the text (in its grammatical and lexical elements and characteristics) as they appear in the physical (verbal or written) form of the text. It can be studied with linguistic research methods. Halliday and Hasan understand cohesion as grammatical and lexical relations; they introduce and explain the concept of lexicalcohesion,which indicates that the conceptual network of the text constitutes cohesion (Halliday, Hasan 1976: 238–239; Hasan 1984). Hasan differentiates between two types of lexical cohesion: general lexical cohesion and momentary relations. Such relations can and should be studied in both general language texts and texts written for specific purposes. The study of lexical-semantic relations is also important from the terminological point of view, as the designator of the term that refers to a concept usually appears in the text as some kind of lexical unit. The recipient will consider the text as a coherent


unit, if the terms found in it activate the same mental picture (concepts and conceptual relations) of his or her prior knowledge.

Therefore, terms significantly contribute to the cohesion of a text by conveying conceptual information. The linguistic component of the term makes it possible to insert the terms as essential elements of the linguis-tic code into text cohesion (Fóris 2010a).

2. “The second standard will be called coherence and concerns the ways in which the components of the textual word, i.e. the configuration of concepts and relations which underlie the surface text, are mutuallyaccessible and rele-vant. A concept is definable as a configuration of knowledge (cognitive con-tent) which can be recovered or activated with more or less unity and consist-ency in the mind <...>. relations are the links between concepts which appear together in a textual world: each link would bear a designation of the concept it connects to. <...> Sometimes, though not always, the relations are not made explicit in the text, that is, they are not activated directly by expressions of the surface” (Beaugrande, Dressler 1981: 4).

Coherence is a text-centred notion, also in the sense that it appears in the physical existence of the text, and it can be studied and established via linguistic tools. This latter characteristic makes this standard of text-uality – along with cohesion – belong to the field of linguistics.

This feature refers to the cognitive content of the text, which appears in both space and time between wide limits. Cognitive content is delivered by concepts, and their comprehension is facilitated by the relations among them. Terms designating concepts carry the special and temporal links between elements of knowledge encoded in a text.

A significant purpose of scientific texts is the coherent presentation of the conceptual system of the cognitive content. Terms – as designators of concepts and at the same time the carriers of their meaning – play an im-portant role in texts, their accurate and consistent use facilitates coherence.

3. “The third standard of textuality could then be called intentionality, con-cerning the text producer’s attitude that the set of occurrences should consti-tute a cohesive and coherent text instrumental in fulfilling the producer’s in-tentions, e.g. to distribute knowledge or to attain a goal specified in a plan” (Beaugrande, Dressler 1981: 7).

Intentionality is considered a user-centred notion in the sense that although this principle characterises the text, as it is delivered through a linguistic code, but its study and the reason for its existence lie outside the linguistic features of the text. The producer of a text establishes the


cohesion and coherence that serve the intention of the text. It follows that the purpose of a text determines how cohesion and coherence are manifested; for example the targetaudience and aim of a text are impor-tant factors: the scientific text can be written for experts having wide knowledge in the field, or students just familiarising themselves with the basics. Therefore, this standard of textuality is a key feature of a scien-tific text, as the intention of the producer of any such text (e.g.: an article, a course book, a standard) is to present specific content and amount of knowledge to the receiver.

The knowledge existing in the text producer’s mind forms the basis for intentionality through the use of terms. The text producer selects the bits that fit his or her intention. Purposeful cohesion and coherence can be achieved through aptly selected terms and linguistic structures.

Intentionality stretches beyond the physical limitations of the text, and relies on the relations between the conceptual systems of the producer and the receiver. The producer shapes the conceptual content and lin-guistic structure of the text based on his or her own knowledge and the knowledge attributed to the receiver, and hence cohesion and coherence are established. Therefore, in order to produce a cohesive and coherent text we need to be familiar with (or at least suppose) the knowledge of the receiver and the terms such knowledge is encoded in.

4. “The fourth standard of textuality would be acceptability, concerning the text receiver’s attitude that the set of occurrences should constitute a cohesive and coherent text having some use or relevance for the receiver, e.g. to ac-quire knowledge or provide co-operation in a plan. Here also, we could view the maintenance of cohesion and coherence by the text receiver as a goal of its own, such that material would be supplied or disturbances tolerated as re-quired. The operation of inferencing <...> strikingly illustrates how receivers support coherence by making their own contributions to the sense of the text” (Beaugrande, Dressler 1981: 7–8).

Acceptability is a user-centred notion, it assesses the text from the viewpoint of the receiver. Although it is a feature linked to the receiver, at the same time it rates the text as it appears in the relations between the text and the receiver. Whether cohesion and coherence of the text are established depends on the receivers, their knowledge, aims, and in-terests. The use of oversimplified structures, or those that are conceptu-ally too complex when creating the surface text strongly influences its


usability for the receiver. A level of terms and relations between terms that is inappropriate for the receiver might fail to create coherence and thus restrict acceptability.

The acceptability of a text is determined by the relations of the prior knowledge of the receiver to the knowledge encoded in the text, and can be reached through a shared set of terms.

5. “The fifth standard of textuality is called informativity and concerns the extent to which the occurrences of the presented text are expected vs. unex-pected or known vs. unknown/certain. <...> The processing of highly informa-tive occurrences is more demanding than otherwise, but correspondingly more interesting as well. Caution must be exercised lest the receivers’ processing be-come overloaded to the point of endangering communication” (Beaugrande, Dressler 1981: 8–9).

Informativity is also a user-centred notion, and also a feature that appears in the text and it can be evaluated from the viewpoint of the receiver. The same text could be approached in different ways depend-ing on the receiver’s prior knowledge. For example, knowledge en-coded in the text of a course book must match the information process-ing capacity of the receiving students. If there is too much new infor-mation (be it conceptual or linguistic) in a text, the receivers could fail to process it, and if there is too little, they find it boring. Therefore, the prior knowledge, age etc. of the target audience are key factors of informativity.

Creating text which has optimal informativity is made possible by the coherent use of known terms, and by adjusting the information that car-ries new concepts and terms to the existing knowledge of the receiver.

6. “The sixth standard of textuality can be designated situationality and con-cerns the factors which make a text relevant to a situation of occurrence” (Beaugrande, Dressler 1981: 9).

Situationality is a user-centred notion, which is about the relation of the given text to the outside world in the situation of occurrence.

The attainment of situationality is significantly influenced by the rela-tion of terms that occur in the text to terms customarily used in a given situation. For example, in a friendly chat the use of formal or poetic terms could be perceived as ironic or offensive. In a scientific paper the use of technical terms might make understanding the text more difficult, but at the same time facilitates communication in the workshop.


7. “The seventh standard of textuality is to be called intertextuality and con-cerns the factors which make the utilization of one text dependent upon knowledge of one or more previously encountered texts. <...> Intertextuality is, in a general fashion, responsible for the evolution of text types as classes of texts with typical patterns of characteristics” (Beaugrande, Dressler 1981: 10).

Intertextuality is a user-centred notion that characterises the relation of the text to other texts the receiver has previously processed. The re-ceiver finds it easier to identify relations in texts that have similar stand-ards of textuality; the application of similar frames, schemas, and plans (ibid. 90) makes text processing much easier. The existence of various types of text (a recipe, a scientific paper, a technical brochure, a novel, etc.) is the result of the efforts of text producers to create intertextual characteristics that reduce the processing efforts of the receiver.

Intertextuality is of key significance for texts of standards and course books. Education continuously builds the conceptual and terminological system, the role of interlinks between texts is crucial. For example, a concept of numbers is formed over several years. The processing of a text that contains a new term (e.g.: irrational numbers) relies on other texts (on natural numbers, integers, fractions) processed years before, and pre-supposes their knowledge. Such links are often not explicitly planted in the text, and the receiver retrieves the knowledge necessary for under-standing the text while processing it. In the text of course books it is important to build appropriately intertextual texts that meet the require-ments of coherence. Well-written course books of subjects taught in pub-lic education fulfil the requirement of intertextuality, both each indi-vidually and as a whole, by relying on previous course book texts both with regards to their structure and their content.

All of the seven standards of textuality discussed above are important to for the role played by texts in the communication process. Different texts can be evaluated using different approaches, and therefore different principles play a more important role in one case than in another. How-ever, every standard has to be observed while composing a text, and all of them have to be considered when evaluating a text. The effect of each principle needs to be weighed depending on the given situation.Quantitative researchmethods allow for the study of the surface text.

Carefully planned studies on details of cohesion provide valuable data to be used in creating texts and evaluating them.


Qualitativeresearchmethods allow for the study of concepts, knowledge encoded in texts, and their relation in the text. In order to decide whether a text meets the requirements for encoding, storing and distribut-ing concepts, we have to study its content, rather than just the surface structure. This includes the study of internal conceptual systems en-coded in the text and of the external conceptual networks (i.e. the entire conceptual system of the domain) that are linked to them. These concep-tual relations are manifested in terms, which are approached by text lin-guistics from the viewpoint of the standards of textuality and by termin-ology based on the features of the term. Both approaches emphasize the significance of conceptual aspects of evaluating texts.

4 . M EA N I N G A N D SEN SEBeing familiar with the basic concepts of text linguistics and termin-

ology (e.g.: concept, meaning) it is necessary to go into details on the role of texts and terms in the complex process of communication.

In the study of the content of texts, coherence plays the key part. Co-herence enables understanding the relations between terms, and facilitates the distribution of the cognitive content of the text. In order to study the cognitive content, we have to elaborate on the concept of meaning. Beau-grande and Dressler (1981: 84) differentiate between meaning and sense in the following way:

“If meaning is used to designate the potential of a language expression (or other sign) for representing and conveying knowledge (i.e. virtual meaning), then we can use sense to designate the knowledge that actually is conveyed by expres-sions occurring in a text. Many expressions have several virtual meanings, but under normal conditions, only one sense in a text. If the intended sense is not at once clear, non-determinancy is present. A lasting non-determinancy could be called ambiguity if it is presumably not intended, or polyvalence if the text producer did in fact intend to convey multiple senses at the same time” (Beau-grande, Dressler 1981: 84).

In the text linguistics approach by Beaugrande and Dressler, the sense of a language expression is a specific realisation of an element of virtual meaning. For example, the term father could have one of the following meanings in a given text: ancestor that fathers a child, the strict educator of a child, the caring and loving guardian of a child. In any given text the term father occurs in one of the above senses.


The fact that the relation of meaning and sense is not clear is shown in cases when “foreign words” already rooted in the vocabulary of lan-guages for specific purposes are replaced by “Hungarian words”. In the receiving language, foreign words often have only one virtual meaning, therefore their sense in the text is unambiguous, while their target lan-guage equivalents often have several virtual meanings and therefore the receiver is not sure about the sense the expression is being used in. This is when the reader faces ambiguity. The same is true if a student tries to find the sense of a general language word as used in a text based on one of its virtual meanings. Comprehension based on the general language meaning of the word can only be unambiguous if its meaning is the same in the general language and in the LSP (all its meanings are the same). Ambiguity arises if the student does not select from the several virtual meanings the one that is needed to decipher the message of the text. This is why it is highly important to convey not only the knowledge of the subject at school but also the special language of the subject, and the norm system of that language. The translator’s situation in the process of translation is quite similar: he or she has to find the actually suitable meaning from among the possible virtual meanings in the target language to match the sense of the source language.

It is worth noting that the differentiation of meaning and sense is done with various signs in the literature of semantics and pragmatics, for ex-ample: lexicalmeaning and actualmeaning. The differentiation of the sur-face structure and the deep structure, or the linguistic and conceptual differences between cultures is also traceable to this dichotomy.

Terminology expresses the difference between virtual meaning and sense in the following way. The sense (actual meaning) of a term is made up of several components: the concept, the pragmatic situation, and the lin-guistic realisation together determine the sense (actual meaning) of a term (Fóris 2010a).

It is also necessary to elaborate on the sense of a text, once the sense of an expression is clarified. The text encodes knowledge using expres-sions (terms). The sense of an expression is the knowledge that occurs in a given context. The issue here is how this cumulative sense, which we can call the sense of a text, is activated through the use of expressions.

In Beaugrande and Dressler’s understanding (1981: 84–85), the sense of the text is established through the continuity of knowledge activated


with the help of terms; namely, it is created through coherent configura-tion of terms and their relationship. A text can be coherent and still be incomprehensible to the receiver (for example, if he or she lacks the necessary background knowledge), and it can also happen so that the text is not coherent but the receiver can understand it because he or she can fill in the gaps in continuity. For example, if a course book on physics mixes up the perspectives of the macro and micro world, the distribution of information will not be coherent if the receiver is not familiar with the textual world of both (that is, has sufficient knowledge on both the macro world and the micro world).

When examining the features of text, text linguistics inevitably touch-es upon issues that terminology needs to answer when laying its theo-retical foundations. One such issue is the definition of the concept as a cognitive unit.

“A concept can be defined as a configuration of knowledge that can be recov-ered or activated with more or less consistency and unity. This definition is operational, based on the indisputable fact that language users, when employing or being confronted with a particular expression, tend to activate roughly the same chunk of knowledge, i.e. place the chunk in active storage <...>. Varia-tions among different language users do not seem to be substantial enough to occasion disturbances very often. It should follow from here that meaning of a concept is the sum of its possible uses (Schmidt 1978). Unfortunately, many concepts are so adaptable to differing environments that they remain quite fuzzy in regard to their components and boundaries. Therefore, defining con-cepts involves working with comparative probabilities <...>.” (Beaugrande, Dressler 1981: 85)

The basic unit of terminology is the concept; its linguistic sign is the term. When these basic concepts were introduced, empirical findings (trans-lation, contrastive linguistics etc.) revealed that the characteristic features of the concept and the term form a fuzzy set. The free choice of classi-fication features or the differences between the world views of various cultures etc. lead to a different categorization of the same reality in the world. The features of a given concept are different not only in the various conceptual systems of different cultures, but also in different do-mains, and at times even among different groups of experts working in the same field. The fuzzy nature of the concept can be described from a terminological perspective: the actual meaning of the term can vary in


different communication situations (or, referring to the above, it activates different configurations of knowledge).

The relations between concepts “constitute the linkage which delimits the use of each concept” (ibid. 86). This definition of the concept does not contradict the terminological understanding, as it describes the same idea that terminology has on the relation of the linguistic sign of the term and the features of the concept.

“If concepts can indeed subsume different knowledge elements accord-ing to the conditions of activation, then concepts cannot be primitive, monolithic units. Instead, concepts must have their own components held together by a particular strength of linkage.” (ibid. 86). The components of concepts can be different in the minds of different people having dif-ferent background knowledge; take, for example, the conceptual compon-ents a physicist, a chemist and a literary man may have in their mind about the atom.

5 . ACqU I R I NG A N D O RGA N I Z I N G K N OW LED GEWhen discussing the issues of text encoding and decoding, we encoun-

ter questions of data storage in the brain and searching the stored elements. In order to be able to encode knowledge in a text, the text producer needs to find the necessary linguistic elements, and the rules of code formation. When decoding, the receiver has to peel off the knowledge elements from the linguistic signs. These processes that take place in the brain rely on the characteristic features that appear in the text through the standards of textuality. Different parts of the brain store linguistic signs and cognitive knowledge. The question here is how language code is formed to convey knowledge, and the other way round, in the process of decoding how cognitive knowledge is linked to the incoming linguistic signs.

In cognitive neuroscience, this mental process, in which knowledge is stored in different parts of the brain and is retrieved in utilisation is called activememory (Racsmány 2003, Gósy 2005: 27–71).

The findings of cognitive neuroscience indicate that knowledge organ-ised in the brain has a network structure (Gósy 2005: 193–200), meaning that the network structure enables a quick access to stored knowledge and linguistic signs. Based on my studies in the field or terminology I presume that the mental processes that take place in the brain occur in a special, so called scale-free network structure, in much the same way as does the storage and retrieval of terms (Fóris 2007).


These networks do not evolve randomly, but instead are created in a purposeful way, and their special characteristics make for very fast and reliable operation. Such a network structure is suitable to model several details of the workings of language and communication processes. The internal and external links of a text also form a network that can be traced within a short time. The reference systems of printed dictionaries or the search engines of online dictionaries lead through a network of diction-aries (Fóris 2008). Conceptual/terminological networks appear well beyond the physical boundaries of a text in intertextuality, in linkages that form cohesion and coherence, and among the relations between the term set of the text producer, the text itself, and its receiver.

Knowledge and meanings are sensitive to context, they depend on it. The occurrence of knowledge and meanings is always done through some kind of network. The knowledge can be organised into a network in dif-ferent ways; if this network is well-organized, the text is considered co-herent. Beaugrande and Dressler (1981: 94) view coherence as a result of a network that contains concepts and relations: “Coherence will be envi-sioned as the outcome of combining concepts and relations into a network composed of knowledge spaces centred around main topics.”

In the network of concepts nodes have different functions. There are primary concepts and secondary concepts. The basis for classification is the extent to which the concept is suitable for the purposes of the gov-erning hub that establishes mental continuity. A detailed discussion of this issue in the study of textual characteristics is highly important because terms that occur in a course book must be selected in a way that they activate the right concepts that ensure mental continuity.

Organizing concepts and relations into a network does not only result in a conceptual network, but also a grammatical network that plays a significant role in cohesion.

Decoding knowledge that has been encoded by the linguistic code sys-tem of a text is a complex psychological process. Information retrieval is not simply an operation of a code key to decipher the meaning of codes. Many of the standards of textuality focus on the relation between the receiver and the text. The decoding of a text is a psychological process, in just the same way as is text production, and the process follows the same global patterns. In the process of information retrieval inferring, supplementing, and being familiar with the conventions of text production have important roles.


The text can fulfil its purpose if decoding is completed. The success of decoding depends on the receivers being familiar with the signs and the code key, namely the accepted ways of expression. Knowledge transfer can only be effective if the receiver is able to understand the content of a text. This comprehension depends on whether the receiver has acquired the norms of the given text type, and to that end terminological norms are of critical importance.

CO NCLU SI O NWithin the framework of text linguistics I focused on the relation of

text structure and stored information. Out of the seven standards of tex-tuality, coherence has the main role when studying scientific texts. Co-herence of a text is understood at the network of relations between con-cepts, and in this the meaning of terms and their role in the text play an important role.

Terms have an important role in the standards of textuality. The infor-mation content of a text is encoded in the network formed by terms. Beaugrande and Dressler’s text linguistic model describes the flow of information along the relation system in the textual network. Terms are present in the model as the carriers of configurations of knowledge (con-cepts). Terminology starts from the relation of the concept and the term, and builds a model for the communication process, which model also includes the various relations of the text.

r e F e r e n c e s

Beaugrande R. de, Dressler W. 1981: IntroductiontoTextLinguistics, London/New York: Longman.Beaugrande R. de, Dressler W. 2002: IntroductiontoTextLinguistics. http://www.beaugrande.com/introduc-

tion_to_text_linguistics.htm (09.10.2011)Budin G. 2001: A critical evaluation of the state-of-the-art of terminology theory. – ITTFJournal12 (1–2),

7–23.Cabré (Castellví) M. T. 2003: Theories of terminology. Their description, prescription and explanation. – Terminology 9 (2), 163–200.

Dressler W. 1972: EinführungindieTextlinguistik, Tübingen: Max Niemeyer Verlag. Fóris Á. 2006: A terminológiai szemlélet a tankönyvek minőségi megítélésében. [Terminological perspec-

tives in the qualitative assessment of coursebooks.]. – IskolakultúraXVI (5), 79–88.Fóris Á. 2007: A skálafüggetlen hálók nyelvészeti vonatkozásai. [Linguistic approaches of scale-free net-

works.] – AlkalmazottNyelvtudomány VII (1–2), 105–124.Fóris Á. 2008: Scale-free Networks in Dictionaries. In Bernal, E. – DeCesaris, J. (eds.) ProceedingsoftheXIIIEURALEXInternationalCongress(Barcelona,15–19July2008). Sèrie Activitats. 20. Barcelona: Insti-tut Universitari de Lingüística Aplicada, Universitat Pompeu Fabra, 1499–1504.

Fóris Á. 2010a: Change of paradigm in terminology: new models in KO. In: Gnoli C., Mazzocchi F. (eds.) Paradigmsandconceptualsystemsinknowledgeorganization. Proceedings of the Eleventh International


ISKO Conference 23-26 February 2010, Rome, Italy. (Advances in Knowledge Organization Vol. 12.), Würzburg: ERGON VERLAG, 57–63.

Fóris Á. 2010b: Tankönyvvizsgálatok terminológiai és szövegnyelvészeti szempontból. [Course book analysis from terminological and text linguistic aspects.] – MagyarTerminológia 3 (2), 229–250.

Gósy M. 2005: Pszicholingvisztika. Budapest: Osiris Kiadó.Halliday M. A. K., Hasan R. 1976: CohesioninEnglish. London: Longman.Hasan R. 1984: Coherence and cohesive harmony. In: Flood J. (ed.) UnderstandingReadingComprehension,

Delaware: International Reading Association, 181–219.Károly K. 2007: Szövegtanésfordítás. [Text linguistics and translation.] Budapest: Akadémiai Kiadó.Laurén C., Picht H. 1993: Vergleich der terminologischenSchulen. In: Laurén C., Picht H. (eds.). Aus-gewählteTextezurTerminologie, Vienna: TermNet, 493–539.

Lévy P. P. 2007: Nouvelle responsabilité des intellectuels. LeMondeDiplomatique. http://www.monde-diplo-matique.fr/2007/08/LEVY/15006 (30.09.2011)

Lévy P. P. 2008: Az értelmiség új felelőssége a kommunikáció korában. – InformációsTársadalom VIII (4), 8–11.

Mel’cuk I., Žolkovskij A. 1970: Towards a functioning meaning-text model of language. – Linguistics 57, 10−47.

Petőfi J. (ed.) 1979: TextversusSentence:BasicQuestionsinTextLinguistics, Hamburg: Buske.Petőfi S. J. 1990: Szöveg,szövegtan,műelemzés, Budapest: OPI.Racsmány M. 2003: Az emlékezet kognitív neuropszichológiája. In: Pléh Cs., Kovács Gy., Gulyás B. Kognitívidegtudomány, Budapest: Osiris Kiadó.

Sager J. C. 1990: APracticalCourseinTerminologyProcessing, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins.Schmidt S. 1978: Some problems of communicative text theories. In: Dressler W. (ed.) Currenttrendsintextlinguistics, Berlin: de Gruyter, 47–60.

Temmerman R. 2000: TowardsNewWaysofTerminologicalDescription.TheSociocognitiveapproach, Amster-dam/Philadelphia: John Benjamins.

T e r M I n o Lo G I J A I r T e K s To L I n G V I s T I K A

Nagrinėjant kalbos vartojimo klausimus, terminologijos ir teksto lingvistikos tyrimai remiasi skirtingais požiūriais ir metodais. Terminologijos tyrimuose pagrindinis dėme-sys tenka terminui, kuris laikomas pagrindiniu vienetu, teksto lingvistikos tyrimuose – tekstui. Abiem atvejais domimasi, kokią informaciją ir kaip perteikia tiriamas vienetas. Straipsnyje, remiantis R. de Beaugrande ir W. Dressler knyga IntroductiontoTextLin-guistics, atskleidžiamos terminologijos ir teksto lingvistikos sąsajos. Jas tiriant pagrin-dinis dėmesys kreipiamas į ryšį tarp teksto struktūros ir jame perteikiamos informaci-jos. Iš septynių teksto požymių ypatingas vaidmuo skiriamas koherencijai, kurią at-skleidžia ryšių tarp sąvokų tinklas. Čia didelės svarbos įgauna terminų reikšmė ir jų vaidmuo tekste. Straipsnyje nagrinėjama, kaip tekste užkoduojamos ir iškoduojamos žinios. Trumpai paliesti klausimai, kaip žinios gaunamos, apdorojamos, saugomos ir perduodamos naudojant kalbą.

Gauta 2011-11-14

Ágota FórisKároli Gáspár University, TERMIKReviczky u. 4., 1088 Budapest, HungaryE-mail [email protected]

6 6 S. Labanauskienė | Baltijos šalių floroslietuviškųirlatviškųaugalų | genčiųvardųvedyba

Baltijosšaliųfloros lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų vedyba

S o L V I T A L A B A N A U S K I E N ĖLietuviųkalbosinstitutas

e s M I n I A I ž o d ž I A I : augalų genčių vardai, žodžių daryba, priesagų vediniai, galūnių vediniai, priešdėlių vediniai

S traipsnio tyrimo šaltinis yra trijų tomų leidinys Baltijos šalių flora(FloraoftheBalticCountries, 1993–2003), parengtas autorių kolek-tyvų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų ir mokslų akademi-

jų. Jame aprašomi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje augantys augalai – spo-riniai ir sėkliniai induočiai (išskyrus samanas). Lotynų kalba pateikiami visi taksonai – skyrius, klasė, eilė, šeima, gentis, rūšis, porūšis, o lietuvių, latvių, estų ir rusų kalbomis – tik augalų genčių ir rūšių vardai.

Šis straipsnis yra leidinioTerminologija17-ame numeryje išspausdinto straipsnio, kuriame nagrinėjami sudurtiniai lietuviški ir latviški augalų genčių vardai, tęsinys. Juo siekiama aptarti dar tris svarbias lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų vedinių – priesagų, galūnių ir priešdėlių – grupes bei nustatyti jų bendrybes ir skirtybes. Baltijos šalių floroje iš viso pateikta apie 430 lietuviškų ir beveik 460

latviškų augalų genčių vardų. Darybiškai skaidomi yra 74 % lietuviškų ir 67 % latviškų augalų genčių vardų1. Jau išspausdintame straipsnyje aptar-ti sudurtiniai lietuviški augalų genčių vardai sudaro 37 % visų lietuviškų darinių, o latviški – 68 % visų latviškų darinių.

Pateikiant pavyzdžius, pirmiausia duodamas lotyniškas, po to – lietuviš-kas arba latviškas augalo genties vardas. Romėniškais skaitmenimis žymimas Baltijosšaliųflorostomas, arabiškais – puslapis, iš kurio imtas terminas.

PR I ESAGŲ VED I NI A I„Vedyba (derivacija) jungia tris morfologinės žodžių darybos būdus,

skiriamus pagal darybos formanto pobūdį – priesagų darybą (sufiksaciją),

1 Pirminių (darybiškai neskaidomų) augalų genčių vardų nagrinėjamame šaltinyje yra gerokai mažiau: lietu-viškų – 26 %, latviškų – 33 %.


galūnių darybą (paradigmaciją) ir priešdėlių darybą (prefiksaciją)“ (Keinys 1999: 22). Lietuvių botanikos nomenklatūroje, kaip ir kitų mokslų termi-nijoje, vyrauja priesagų darybos žodžiai. Šio darybos būdo terminai gau-sumu toli pralenkia galūnių ir priešdėlių vedinius (Gaivenis 1985: 170). Pastebėtina, kad dūryba yra antrasis pagal produktyvumą lietuviškų auga-lų genčių vardų darybos būdas.

Latvių kalbos, lyginant su lietuvių kalba, darybos polinkiai kiek skiria-si. Latvių kalboje2 dūryba yra produktyviausias darybos būdas, aptartas jau ankstesniame straipsnyje. Priesagų vediniai latviškiems augalų vardams pavadinti vartojami taip pat dažnai (žr. Ēdelmane 1972: 97). Su priesago-mis išvestų latviškų augalų genčių vardų nagrinėjamame šaltinyje rasta 82, lietuviškų – 160.

Terminologas Kazimieras Gaivenis straipsnyje Lietuvosaugalųgenčių irrūšiųpavadinimai yra išnagrinėjęs LietuvosTSRfloroje (1959–1980) pa-teiktus lietuviškus augalų genčių vardus ir nustatęs, kad „vien tik priesa-gos su -en- vedinių yra daugiau negu galūnių ir priešdėlių vedinių kartu paėmus“ (Gaivenis 1985: 170). Baltijosšaliųflorojetaip pat daugiausia yra su priesaga -enis, -enė sudarytų lietuviškų augalų genčių vardų (34)3. Dažniausiai jų pamatiniais žodžiais eina daiktavardžiai, pvz.:

lot. Abutilon – liet. galenis(: galas) II 184;lot. Aira – liet. smilgenė (: smilga) III 273;lot. Ballota – liet. akenis(: akis) II 296;lot. Blysmus – liet. viksvenis(: viksva) III 327;lot. Coronilla – liet. raženis(: ražas) II 138;lot. Corydalis – liet. rūtenis (: rūta) I 297;lot. Hottonia – liet. griovenė (: griovys) II 246;lot. Leersia – liet. ravenė(: ravas „griovys“) III 236;lot. Najas– liet. plukenis(: plukė) III 210;lot. Pycreus – liet. saidrenis(: saidras„viksva“) III 334;lot. Sagina – liet. žemenė (: žemė) I 243;lot. Sium – liet. drėgmenė (: drėgmė) II 219;lot. Valerianella– liet. sultenė (: sultys) II 355.

Retesni yra priesagos -enis, -enė vediniai iš būdvardžių (a) ir veiksma-žodžių (b), pvz:

a) lot. Alyssum– liet. laibenis (: laibas) I 319; lot. Cardamine – liet. kartenė(: kartus) I 311;

2 Dėkoju kolegėms dr. Ivetai Pūtelei, Lindai Kurmiņai ir dr. Daivai Murmulaitytei už suteiktą pagalbą nagrinėjant latviškų augalų genčių vardų darybą.

3 Skliaustuose pateikiamas rastų vedinių skaičius.


b) lot. Bupleurum– liet. gaivenis(: gaivinti) II 223; lot. Utricularia – liet. skendenis (: skęsti) II 345.

Iš vardažodžių su aptarta priesaga išvestų lietuviškų augalų genčių var-dų Baltijosšaliųflorojeyra nepalygintinai daugiau (31) negu iš veiksma-žodžių (3). Vyriškosios giminės vedinių yra 21, o moteriškosios – 13.

Priesaginiams latviškiems augalų genčių vardams taip pat būdinga priesaga -enis, -ene (37), jų pamatiniais žodžiais paprastai eina daikta-vardžiai (a), rečiau būdvardžiai (b) ir veiksmažodžiai (c), pvz.:

a) lot. Angelica – latv. zirdzene (: zirgs) II 226; lot. Cotoneaster – latv. klintene (: klints) II 105; lot. Geranium – latv. gandrene(: gandrs) II 163; lot. Hesperis – latv. vakarene(: vakars) I 318; lot. Limosella – latv. dūņene (: dūņas) II 314; lot. Lunaria– latv. mēnesene (: mēness) I 319; lot. Lysimachia – latv. zeltene(: zelts) II 246; lot. Mercurialis– latv. kaņepene (: kaņepe) II 170; lot. Ononis – latv. blaktene (: blakts) II 140; lot. Polygonum – latv. sūrene (: sūrs) I 197; lot. Sagittaria– latv. bultene(: bulta) III 190; lot. Scutellaria– latv. ķiverene (: ķivere) II 289; lot. Sisymbrium– latv. žodzene (: žogs) I 301; lot. Utricularia – latv. pūslene(: pūslis) II 345;b) lot. Erica – latv. sārtene (: sārts) II 239; lot. Stachys– latv. sārmene (: sārms) II 297;c) lot. Convolvulus – latv. tītenis (: tīties) II 271.

Skirtingai negu lietuviški, latviški augalų genčių vardai, sudaryti su prie-saga -enis, -ene, dažniausiai yra moteriškosios giminės (išskyrus veiksma-žodinius vedinius).

Rasti 24 lietuviški ir 37 latviški augalų genčių vardai yra mažybinių prie-sagų vediniai. Daugiausia lietuviškų vedinių yra su mažybinėmis priesago-mis -utis, -utė (a), -aitė (b), -ytė (c), -(i)ukas, -(i)ukė (d) ir -ikė (e), pvz.:

a) lot. Arabis– liet. vaistutis (: vaistas) I 316; lot. Convallaria – liet. pakalnutė (: pakalnė) III 220; lot. Erodium – liet. dalgutis(: dalgis) II 168; lot. Fritillaria– liet. margutė (: margas) III 216; lot. Helichrysum – liet. šlamutis (: šlamėti) III 152; liet. Hydrilla – liet. ežerutė (: ežeras) III 195; lot. Mianthemum– liet. medutė(: medus) III 220; lot. Vaccaria – liet. braškutė(: braškėti) I 260;


b) lot. Berteroa– liet. miltinaitė (: miltinas) I 321; lot. Catabrosa – liet. smilgaitė (: smilga) III 311; lot. Cypripedium – liet. klumpaitė (: klumpė) III 367;c) lot. Chrysosplenium – liet. blužnytė(: blužnis) II 31; lot. Setaria – liet. šerytė (: šerys) III 241; lot. Turritis – liet. bokštytė (: bokštas) I 315; d) lot. Goodyera – liet. sidabriukė (: sidabras) III 371; lot. Lycopodiella – liet. pataisiukas (: pataisas) I 131; lot. Phleum – liet. motiejukas (: Motiejus) III 293;e) lot. Trientalis– liet. septynikė (: septyni) II 247.

Gerokai mažiau Baltijosšaliųflorojerasta su mažybinėmis priesagomis -elis, -elė (a) ir -ėlis (b) sudarytų lietuviškų augalų genčių vardų, pvz.:

a) lot. Erigeron – liet. šiušelė (: šiušti) III 157; lot. Gladiolus – liet. kardelis (: kardas) III 225;b) lot. Origanum– liet. raudonėlis (: raudonas) II 303.

K. Gaivenio nuomone, kai kurie augalų genčių vardai yra aiškūs dariniai, bet į augalų sistematikos terminiją jie yra atėję jau kaip skoliniai iš liaudies kalbos; kitaip tariant, terminologijoje jie jau nėra dariniai (Gaivenis 1985: 167). Prie pastarųjų priskirtini lot. Aconitum – liet. kurpelė I 269; lot. Briza – liet. ašarėlės III 315; lot. Campanula – liet. katilėlis III 23.Baltijosšaliųflorojerasti latviški augalų genčių vardai, sudaryti su mažy-

binėmis priesagomis -ītis, -īte (a), -iņš, -iņa (b), -ulis, -ule (c), -tiņa (d),pvz.:

a) lot. Agrimonia– latv. ancītis(: Ancis) II 64; lot. Aquilegia – latv. ozolīte(: ozols) I 289; lot. Astrantia – latv. zvaigznīte (: zvaigzne) II 214; lot. Bidens – latv. sunītis (: suns) III 184; lot. Callitriche – latv. ūdenīte (: ūdens) II 284; lot. Erodium – latv. grābeklīte (: grābeklis) II 168; lot. Hepatica– latv. vizbulīte (: vizbulis) I 272; lot. Orthilia – latv. palēcīte(: palēkties) II 235; lot. Polemonium – latv. kāpnīte(: kāpnes) II 269; lot. Rapistrum – latv. rācenītis (: rācenis) I 331;b) lot. Ajuga– latv. cekuliņš (: cekuls) II 287; lot. Capsella – latv. plikstiņš (: plikstēt) I 339; lot. Centaurium – latv. augstiņš(: augsts) II 252; lot. Linum – latv. liniņš (: lini) II 169; lot. Melilotus – latv. amoliņš (: amols) II 044; lot. Sedum – latv. laimiņš (: laime) II 27;


c) lot. Myosotis – latv. neaizmirstule (: neaizmirst) II 280; lot. Rhinanthus– latv. zvagulis(: zvadzēt) II 337; lot. Thlaspi – latv. naudulis (: nauda) I 339; lot. Pinguicula – latv. kreimule (: kreims4) II 344;d) -tiņa: lot. Lathyrus– latv. dedestiņa(: dedesas5) II 151; lot. Lychnis – latv. guntiņa (: guns(uguns)) I 250.

Šie vediniai daromi iš vardažodžių, pirmiausia iš daiktavardžių. Rečiau yra daroma iš būdvardžių ir veiksmažodžių.

Pastebėta, kad latviški augalų genčių vardai dažnai sudaryti ir su dviem priesagomis: -el- + -iņš; -el- + -īte arba -en- + -īte:

lot. Aphanes – latv. skrēteliņš(: skrētes) II 96;lot. Arenaria – latv. smiltenīte (: smiltis) I 234;lot. Aster – latv. miķelīte (: Miks) III 160;lot. Gentianella– latv. drudzenīte (: drudzis) II 254; lot. Polygala – latv. ziepenīte (: ziepes) II 174;lot. Radiola – latv. starenīte (: stars) II 169;lot. Sanicula – latv. dziedenīte(: dziedēt) II 214.

Šio tipo vediniai daromi iš bendrinio daiktavardžio, asmenvardžio arba veiksmažodžio.

Po keletą lietuviškų augalų genčių vardų Baltijos šalių floroje rasta su priesagomis -ūnas, -ūnė (12) (a) ir -uolis, -uolė (9) (b). Beveik visi šie vediniai yra sudaryti iš daiktavardžių arba būdvardžių:

a) lot. Alliaria – liet. česnakūnė (: česnakas) I 300; lot. Atriplex – liet. balandūnė (: balanda) I 213; lot. Calamagrostis – liet. lendrūnas(: lendrė) III 277; lot. Filago – liet. pūkūnė(: pūkai) III 154; lot. Lavatera– liet. rožūnė(: rožė) II 183; lot. Mimulus – liet. puikūnas (: puikus) II 315; lot. Pleurospermum – liet. skudrūnas (: skudrus „gerai augantis, vešlus“) II 222; lot. Radiola – liet. žarotūnė(: žarotas„kuris su žarais“) II 169; lot. Sanicula – liet. girūnė (: giria) II 214; lot. Torilis – liet. dygūnė (: dygus) II 232; lot. Vincetoxicum – liet. kregždūnė (: kregždė) II 258;b) lot. Agrimonia – liet. dirvuolė(: dirva) II 64; lot. Aphanes – liet. mažuolė (: mažas) II 96; lot. Aristolochia – liet. kartuolė (: kartus) I 190;

4 K. Karulis nurodo, kad latv. kreimule sudarytas iš tarmybės kreims „krējums“ (liet. grietinė) (žr. Karulis 2001: 421).

5 Tokią šio latviško augalo genties vardo darybą nurodo Konstantinas Karulis (žr. Karulis 2001: 206).


lot. Berula – liet. drėgnuolė (: drėgnas) II 220; lot. Consolida – liet. raguolis (: ragas) I 270; lot. Liparis – liet. purvuolis (: purvas) III 386; lot. Neottia– liet. lizduolė (: lizdas) III 370; lot. Oxycoccus – liet. spanguolė6 (: spangas „žlibas, aklas“) II 240; lot. Thelypteris – liet. papartuolis (: papartis) I 141.

Vienintelis priesagos -ūnė vedinys šimtūnė (lot. Centutunculus) yra su-darytas iš skaitvardžio šimtas.

Be aptartų priesagų vedinių, Baltijosšaliųfloroje pateikti dar 44 lietu-viški augalų genčių vardai, sudaryti su 30 kitų priesagų:

-ainis, -ainė: lot. Knautia – liet. buožainė(: buožė) II 359;lot. Polystichum – liet. spyglainis (: spyglys) I 146;lot. Poterium – liet. galvainis (: galva) II 65;lot. Silybum – liet. margainis (: margas) III 32;

-oklis, -oklė: lot. Convolvulus – liet. vijoklis (: vijotis „vyniotis“) II 271;lot.Saponaria – liet. putoklis(: putoti) I 260;lot. Lythrum – liet. raudoklė (: raudas) II 200;lot. Calystegia – liet. vynioklė(: vyniotis) II 270;

-ekšnis: lot. Euonymus – liet. ožekšnis (: ožys) II 178;lot. Frangula – liet. šaltekšnis(: šaltas) II 179;

-okas, -okė: lot. Chaenorrhinum – liet. linokė (: linas) II 318;lot. Scutellaria– liet. kalpokė (: kalpokas) I 289;lot. Sedum – liet. šilokas (: šilas) II 27;

-eklė: lot. Scorzonera– liet. gelteklė(: geltas) III 147;lot. Orobanche – liet. džioveklė (: džiovinti) II 341;

-yvis, -yvė: lot. Erophila – liet. ankstyvė (: ankstus) I 323; lot. Colchicum – liet. vėlyvis(: vėlus) III 213;

-uoklė: lot. Hepatica – liet. žibuoklė (: žibėti) I 272;lot. Myrrhis – liet. garduoklė (: gardus) II 218;

-uonė: lot. Hippuris– liet. uodeguonė(: uodega) II 210;lot. Nymphoides – liet. plaumuonė(: plaumuo) II 257;

-uotė: lot. Digitaria – liet. pirštuotė (: pirštas) III 239;lot. Polycnemum – liet. nariuotė (: narys) I 205;

-einis: lot. Echium – liet. ežeinis (: ežys) II 275;-ena: lot. Lychnis – liet. gaisrena (: gaisras) I 250;-erškis: lot. Berberis – liet. raugerškis (: raugas„rūgštumas, rūgštis“) I 294;-ylas: lot. Inula – liet. debesylas (: debesis) III 150;-inas: lot. Adoxa – liet. ūksminas (: ūksmė) II 354;-ynas: lot. Corylus – liet. lazdynas(: lazda) I 180;

6 Lietuvių kalbininkai augalo vardą spanguolė sieja ne tik su būdvardžiu spangas, bet ir su veiksmažodžiu spingsėti„bliksėti“ (žr. Skardžius 1996: 191, Būga 1959: 310).


-išius: lot. Oxytropis – liet. drugišius(: drugys) II 127;-otis: lot. Plantago – liet. gyslotis(: gysla) II 346;-uva: lot. Andromeda – liet. balžuva (: balža) II 238;-ynė: lot. Rumex– liet. rūgštynė (: rūgštus) I 190;-iena: lot. Caltha – liet. puriena (: purus) I 269;-inys: lot. Lappula– liet. žiaudrinys (: žiaudrus„šiurkštus, kietas“) II 283;-ylis: lot. Picris – liet. kartylis (: kartus) III 147;-unė: lot. Matricaria – liet. ramunė(: ramus) III 174;-alė: lot. Leontodon– liet. snaudalė (: snausti) III 145;-yčia: lot. Sinapis – liet. garstyčia(: garsti) I 328;-inė: lot. Capsella– liet. žvaginė (: žvagėti) I 339;-lė: lot. Pinguicula– liet. tuklė(: tukti) II 344;-okšlė: lot. Polygala – liet. putokšlė (: putoti) II 174;-tukas: lot. Odontites– liet. skėstukas (: skėsti) II 334;-vė: lot. Puccinellia– liet. žalvė(: žalti,žalias) III 312.

Apie pusę šios grupės priesaginių augalų genčių vardų yra sudaryta iš daiktavardžių ir beveik po du ketvirtadalius – iš būdvardžių ir veiksmažodžių.

Latviškų augalų genčių vardų, sudarytų su kitomis nei minėtos priesa-gomis, Baltijosšaliųflorojedaug mažiau: rasti tik 6 vediniai, išvesti su 5 priesagomis. Jų pamatiniais žodžiais eina daiktavardžiai (a) arba veiksma-žodžiai (b):

a) -aine: lot. Senecio – latv. krustaine(: krusts) III 176;lot. Vincetoxicum– latv. indaine (: inde) II 258;

b) -are: lot. Liparis – latv. lipare(: lipt) III 386;-eknis: lot. Lycopodium – latv. staipeknis(: staipīt) I 130;-ksnis: lot. Carduus – latv. dzelksnis(: dzelt) III 36;-onis: lot. Swida – latv. grimonis (: grimt) II 211.

Hibridiniai priesagų vediniai nebūdingi nei vienai kalbai. Augalų genčių vardų, sudarytų iš tarptautinės šaknies ir lietuviškos priesagos, rasta pora (a), o su latviška priesaga – tik vienas (b):

a) lot. Barbarea– liet. barborytė(: Barbora) I 306; lot. Gentianella – liet. gencijonėlė (: gencijonas) II 254;b) lot. Viola – latv. vijolīte (: vijole) II 189.

Kai kuriųBaltijos šalių florojepateiktų lietuviškų augalų genčių vardų daryba nėra aiški, pvz.:

lot. Callitriche – liet. praujenėII 284;lot. Hedera – liet. gebenėII 212;lot. Sherardia – liet. artvenis II 259.


Tiesa, K. Gaivenio manymu, vienų šių augalų genčių vardų pamatinio žodžio nebeįmanoma rasti, o kitų – jį galima sieti su keliais žodžiais, pa-vyzdžiui, žodį gebenėgalima manyti esant padarytą iš daiktavardžio geba„prožirnis“ arba iš veiksmažodžio gebti/glėbti„glėbti, supti; vynioti“ (žr. Gaivenis 1985: 170–171).

Neaiškūs ir kai kurie Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Lauryno Roko Ivins-kio ir Povilo Matulionio naujažodžiai, atėję į dabartinę nomenklatūrą, pvz.:

lot. Aldrovanda – liet. aldrūnė I 344;lot. Erysimum– liet. tvertikas I 304;lot. Gratiola – liet. raitinytė II 314;lot. Gypsophila – liet. guboja I 258;lot. Cakile – liet. stoklė I 329;lot. Cephalanthera – liet. garbenis III 367;lot. Montia – liet. menuva I 233;lot. Oenanthe – liet. išnėII 221.

Daugumos šių vardų galima būtų išskirti darybos formantą, tačiau ne-beįmanoma rasti žodžių, iš kurių jie kaip vediniai galėtų būti kilę.

Iš visų pateiktų priesaginių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų pavyzdžių matyti, kad priesagų vediniai paprastai yra daromi iš daiktavar-džių, rečiau – iš būdvardžių ir veiksmažodžių. Baltijosšaliųflorojepateikti lietuviškų vardų priesagų vediniai sudaro 79 % visų lietuviškų vedinių, o latviški priesaginiai vardai – 83 % visų latviškų vedinių. 21 % visų prie-saginių lietuviškų augalų genčių vardų sudaro priesagos -enis, -enė vedi-niai, latviškų – 47 % priesagos -enis, -ene vediniai. Su mažybinėmis prie-sagomis padarytų lietuviškų augalų genčių vardų Baltijosšaliųflorojeras-ta 16 % visų priesagų vedinių, o latviškų – 45 % visų priesagų vedinių, iš kurių 8,5 % vardų sudaryti su dviem priesagomis: -el- + -iņš; -el- + -īte; -en- + -īte. Taip pat produktyvios lietuviškos priesagos -ūnas, -ūnė (7,5 %) ir -uolis, -uolė (6 %). Su 30 lietuviškų mažiau darių priesagų su-daryta po vieną arba kelis lietuviškus augalų genčių vardus (27,5 % visų priesagų vedinių), latviškiems vardams pavadinti vartojamos 5 mažai darios priesagos (7 % visų priesagų vedinių). Po 1 % sudaro abiejų kalbų hibri-diniai priesagų vediniai. 21 % lietuviškų genčių vardų daryba nėra aiški.

GA LŪ NI Ų VED I N I A IGalūnių daryba yra trečiasis pagal produktyvumą lietuviškų augalų gen-

čių vardų darybos būdas (kaip minėta straipsnio pradžioje, antrasis – dū-


ryba). Lietuviškų galūnių vedinių Baltijosšaliųflorojerasta 34. Paprastai tokie augalų genčių vardai yra daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiks-mažodžių:

-a:lot. Draba – liet. anksta(: ankstus) I 321; -as: lot. Lycopodium – liet. pataisas(: pataisyti) I 130;-ė: lot. Acinos – liet. žvirgždė(: žvirgždas) II 302;

lot. Agrostemma – liet. raugė (: raugti) I 251;lot. Arenaria– liet. smiltė (: smiltis) I 234;lot. Borago – liet. agurklė(: agurklas„agurkas“) II 279;lot. Cystopteris– liet. sprakšė (: sprakšėti) I 144;lot. Dracocephalum– liet. žiomenė (: žiomenys) II 300;lot. Galeopsis – liet. aklė (: aklas) II 291;lot. Hieracium – liet. vanagė(: vanagas) III 103;lot. Impatiens – liet. sprigė (: sprigti) II 177;lot. Lunaria– liet. blizgė (: blizgėti) I 319;lot. Lysimachia – liet. šilingė(: šilingas) II 246;lot. Pedicularis– liet. glindė (: glinda) II 335;lot. Poa– liet. miglė (: migla) III 306;lot. Pulmonaria– liet. plautė (: plaučiai) II 276;lot. Salsola – liet. druskė (: druska) I 225;lot. Senecio – liet. žilė(: žilas) III 176;lot. Serratula– liet. geltė(: geltas) III 38;lot. Sonchus– liet. pienė (: pienas) III 77;lot. Spirodela – liet. maurė(: mauras) III 319;lot. Stellaria – liet. žliūgė (: žliūgas) I 237;lot. Symphytum – liet. taukė (: taukai) II 277;lot. Trisetum – liet. visgė (: visgėti) III 269;lot. Vinca – liet. žiemė (: žiema) I 258;-is: lot. Chaerophyllum – liet. gurgždis (: gurgždėti) II 215;lot. Artemisia– liet. kietis(: kietas) III 164;lot. Petasites – liet. šaukštis (: šaukštas) III 180;lot. Sparganium – liet. šiurpis (: šiurpti) III 320;lot. Juncus – liet. vikšris (: vikšras) III 226;-ys:lot. Pteridium – liet. šakys(: šaka) I 141;

-(i)us: lot. Delphinium – liet. pentinius (: pentinas) I 270.

Pasak K. Gaivenio, keletas su galūnėmis išvestų augalų genčių vardų yra nepakankamai aiškios darybos: lot. Lolium– liet. svidrė III 304 – pamati-nis žodis turbūt yra veiksmažodis svidruoti„svyruoti“ arba daiktavardis svidras„šilkas“; lot. Cnidium – liet. guostėII 224 – turbūt reikėtų sieti su žodžiu guostas„kuokštas, guotas“ (žr. Gaivenis 1985: 173).


Galūnių daryba yra mažiausiai būdinga latviškiems augalų genčių var-dams. Latviškų su galūnėmis išvestų augalų genčių vardų Baltijos šaliųflorojerasta tik ketvertas – tai galūnių -e (a) ir -is (b) vediniai:

a) -ane: lot. Impatiens– latv. sprigane(: sprigans) II 177; Raphanus – latv. pērkone(: pērkons7) I 329; lot. Eriophorum– latv. spilve (: spilva) III 328;b) lot. Galeopsis – latv. aklis (: akls) II 291.

Šių galūnių vedinių pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai ir būdvardis.

Baltijos šalių florojepateikti lietuviškų vardų galūnių vediniai sudaro 17 % visų lietuviškų vedinių, o latviškų galūninių vardų rasta tik 3 %. Daugiausia lietuviškų vardų yra su galūne -ė, padarytų iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių, o latviškų – su galūne -e – iš daiktavardžių ir būdvardžio.

PR I EŠ D ĖL I Ų VED I N I A IPriešdėlių daryba abiejose kalbose nėra produktyvus darybos būdas. Su

priešdėliais išvestų lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų Baltijosšaliųfloroje rasta nedaug: lietuviškų (a) – 6, latviškų (b) – 13:

a) lot. Anagallis – liet. progailis (: gailis) II 247; lot. Epipogium – liet. antbarzdė (: barzda) III 371; lot. Eragrostis – liet. posmilgė (: smilga) III 245; lot. Genista – liet. prožirnis (: žirnis) II 124; lot. Laserpitium– liet. begalis (: galas) II 231; lot. Spergularia – liet. posmiltė (: smiltis) I 248;b) lot. Agropyron – latv. pavārpata (: vārpata) III 260; lot. Anagallis – latv. pavirza (: virza) II 247; lot. Digitaria – latv. pasāre(: sāre) III 239; lot. Eleocharis – latv. pameldrs (: meldrs) III 331; lot. Erucastrum– latv. pazvēre (: zvērs) I 325; lot. Huperzia– latv. apdzira (: dzira) I 132; lot. Lamium – latv. panātre(: nātre) II 293; lot. Laserpitium – latv. bezgale(: gals) II 231; lot. Nymphoides – latv. palēpe(: lēpe) II 257; lot. Oenanthe– latv. padille(: dille) II 221; lot. Pilosella – latv. pamauraga (: mauraga) III 79; lot. Rorippa – latv. paķērsa(: ķērsa) I 307; lot. Spergularia– latv. pagaurs (: gauri) I 248.

7 Perkūnija (latv. pērkons) siejama su derlingumu, vaisingumu, plg. pērkones– visli žolė (žr. Karulis 2001: 673).


Nagrinėjamame šaltinyje pateikti lietuviškų vardų priešdėlių vediniai sudaro 3 % visų lietuviškų vedinių, o latviški priešdėliniai vardai – 13 % visų latviškų vedinių. Iš pavyzdžių matyti, kad dariausi lietuvių kalbos priešdėliai yra po-, pro-, latvių – pa-. Lietuviški ir latviški augalų genčių vardai su priešdėliais daromi tik iš daiktavardžių.

I Š VA D O S1. Dauguma Baltijos šalių floroje pateiktų lietuviškų ir latviškų augalų

genčių vardų yra dariniai. Augalų genčių vardų darybos polinkiai abiejo-se kalbose kiek skiriasi. Lietuviški augalų genčių vardai dažniausiai daro-mi su priesagomis – jų nagrinėjamame šaltinyje rasta 160 (arba 50 % visų darinių). Latvių botanikos nomenklatūroje priesagų daryba yra an-trasis pagal produktyvumą darybos būdas – latviškų augalų genčių vardų, išvestų su priesagomis, yra 82 (arba 27 % visų darinių). Dažniausiai prie-saginių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų vedinių pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai, rečiau būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Rasti du priesa-giniai lietuviški augalų genčių vardai, kurie sudaryti iš skaitvardžių.

3. Daugiausia abiejų kalbų augalų genčių vardų yra sudaryta su ta pačia priesaga – lietuvių -enis, -enė (21 % priesagų vedinių), o latvių – -enis, -ene (47 % priesagų vedinių).

4. Lietuvių botanikos nomenklatūroje pastebima įvairesnių priesagų vedinių negu latvių. Gana produktyvios lietuviškos priesagos -ūnas, -ūnė (7,5 % priesagų vedinių) ir -uolis, -uolė (6 % priesagų vedinių). Su ma-žiau dariomis lietuvių kalbos priesagomis (jų suskaičiuota 30) vartojama tik po vieną ar kelis vedinius: -ainis (-ainė), -alė, -einis, -eklė, -ekšnis, -ena, -erškis, -yčia, -iena, -ylas, -ylis, -inas, -inė, -ynas, -ynė, -inys, -išius, -yvė (-yvis), -lė, -okas (-okė), -oklis (-oklė), -okšlė, -otis, -tu-kas, -unė, -uoklė, -uonė, -uotė, -uva, -vė. Latviškų priesagų augalų genčių vardams sudaryti yra mažiau – rasta tik penkių retesnių priesagų vedinių: -aine, -ane, -are, -ksnis, -onis.

5. Latviškiems augalų genčių vardams būdinga vedyba su mažybinėmis priesagomis (-ītis,-īte, -iņš, -iņa, -tiņa, -ulis, -ule), tokie vediniai sudaro 45 % visų priesagų vedinių, o lietuviškų augalų genčių vardų su mažybi-nėmis priesagomis (-utis, -utė, -aitė, -ytė, -(i)ukas, -(i)ukė, -ikė) rasta tik 16 % visų priesagų vedinių. Pastebėta, kad latviški augalų genčių vardai, skirtingai nei lietuviški, sudaromi ir su dviem priesagomis: -el- + -iņš; -el- + -īte arba -en- + -īte (8,5 % vedinių su mažybinėmis priesagomis).


6. Hibridiniai priesagų vediniai nebūdingi nei vienai kalbai, tokių ve-dinių, sudarytų iš tarptautinės šaknies ir lietuviškos priesagos, rasta pora, o su latviška priesaga – vienas.

7. Galūnių daryba yra trečiasis pagal produktyvumą lietuviškų augalų genčių vardų darybos būdas, latvių kalboje tai mažiausiai produktyvus darybos būdas. Su galūnėmis -a, -as, -ė, -is, -ys, -(i)us išvestų lietuviš-kų augalų genčių vardų Baltijosšalių florojeyra 34 (11 % visų darinių). Paprastai jie yra daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių. Latviškų galūnių vedinių yra tik 4 (1 % visų darinių), kurių pamatinis žodis – daiktavardis arba būdvardis.

8. Priešdėlinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų nagrinėja-mame šaltinyje nėra gausu. Su priešdėliais išvestų lietuviškų vardų ras-ta 6 (2 % visų darinių), latviškų – 13 (4 % visų darinių). Lietuviški vardai sudaryti su priešdėliais ant-, be-, po-, ir pro-, latviški – su prieš-dėliais ap-, bez- ir pa-. Abiejų kalbų augalų genčių vardai su priešdėliais daromi tik iš daiktavardžių. Dariausi lietuvių kalbos priešdėliai yra po-, pro-, o latvių – pa-.

Š A LT I n I s

Flora – FloraoftheBalticCountries. Compendium of Vascular Plants/Editors: L. Lasimer, V. Kuusk, L. Tabaka, A. Lekavičius, Tartu, 1993–2003.

L I T e r AT Ū r A

Būga K. 1959: Priedėlis etimologijos žodynui. – Rinktiniairaštai II, Vilnius, 293–328.Ēdelmane I. 1978: Augu nosaukumu darināšanas veidi latviešu valodā. – Latviešuvalodaskultūrasjautājumi

14, Rīga, 97–103.Gaivenis K. 1985: Lietuvos augalų genčių ir rūšių pavadinimai. – Lietuviųkalbotyrosklausimai:Mokslokal-boskultūrosirterminologijosproblemos24, Vilnius, 165–178.

Karulis K. 2001: Latviešuetimoloģijasvārdnīca, Rīga.Keinys St. 1999: Bendrinėslietuviųkalbosžodžiųdaryba, Šiauliai.Skardžius Pr. 1996: Rinktiniairaštai, Vilnius.

d e r I VAT I o n o F L I T H U A n I A n A n d L AT V I A n P L A n T G e n e r A n A M e s I n F LO R A O F T H E B A LT I C CO U N T R I E S

This article is a continuation of the article published in the 17th issue of Terminologi-ja. It aims to discuss three groups of derivates naming Lithuanian and Latvian plant genera – suffixal derivates, ending derivates and prefixal derivates – and to establish their similarities and differences. Research source was three volume publicationFloraof the BalticCountries(1993-2003), prepared by teams of authors from Lithuanian, Latvian and Estonian universities and academies of science. It describes plants grow-ing in Lithuania, Latvia and Estonia – cryptogams and phanerogams (excluding moss).

Most of Lithuanian and Latvian plant genera names listed in Floraof the BalticCountries are derivates. The tendencies of plant genera name-formation in the two languages are somewhat different. Compounding is the most productive way of name formation in Latvian, but the second most productive way in Lithuanian.

Lithuanian plant genera names are usually made with suffixes. Such names make up 50 % of all formations found. In Latvian botanical nomenclature suffixal deriva-tion is the second most productive way of name formation. 27 % of derivates naming Latvian plant genera were suffixal derivates. The most frequent underlying words of Lithuanian and Latvian plant genera names with suffixes are nouns; adjectives and verbs are less frequent.

The largest number of plant genera names in the two languages was made with the same suffix – Lithuanian-enis,-enėand Latvian-enis, -ene. In both languages there are plant genera names made with diminutive suffixes: -ītis,-īte,-iņš,-iņa,-tiņa,-ulis,-ule in Latvian and -utis,-utė, -aitė,-ytė, -(i)ukas, -(i)ukė, -ikė in Lithuanian. Such suffixes are more common in Latvian. A specific characteristic of Latvian suffixation is the usage of two suffixes: -el-+ -iņš,-el+ -īteor -en- + -īte.

Lithuanian botanical nomenclature has a greater variety of suffix derivatives than Latvian. Thirty less productive Lithuanian suffixes and only five Latvian were used to form only one or a few derivates.

Hybrid suffix derivates are not characteristic to either language. A couple of hybrid derivates consisting of international root and Lithuanian suffix and only one similar derivate with Latvian suffix were found.

Ending derivation is the third most productive way of deriving plant genera names in Lithuanian. 11 % of derived Lithuanian names were made with endings -a,-as,-ė,-is,-ysor-(i)ususing nouns, adjectives and verbs. Such derivates make up only 1 % of derived Latvian plant genera names. Their underlying words are nouns or adjectives.

Lithuanian and Latvian plant genera names with prefixes in the analysed source are rare (2 % of all Lithuanian derived names and 4 % of Latvian). Lithuanian plant genera names are prefixed with ant-,be-,po-orpro-and Latvian names have prefixes ap-, bez-or pa-. Plant genera names with prefixes in both languages are made only from nouns.

Gauta 2011-12-12

Solvita LabanauskienėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

terminologiJoS iStoriJA

8 0 A. Auksoriūtė | Terminologijoskomisijos(1921–1926)veiklosapžvalga

Terminologijos komisijos (1921–1926) veiklos apžvalga

A L B I N A A U K S o R I Ū T ĖLietuviųkalbosinstitutas

e s M I n I A I ž o d ž I A I : Terminologijos komisija, terminas, terminija, Terminologijos komisijos protokolai

Terminologijoskomisijosįkūrimo90-mečiui

S traipsnyje apžvelgiama Terminologijos komisijos (1921–1926) veikla, aptariamos jos įkūrimo aplinkybės, sandara ir sudėtis, siekiama pa-aiškinti Komisijos kaitos priežastis ir įvertinti jos veiklos reikšmę

terminologijos plėtrai Lietuvoje.1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, susirūpinta mokslo ir

švietimo plėtra, imti leisti mokyklų vadovėliai, pradėta kurti reikalingų sričių lietuviška terminija, parengti pirmieji terminų rinkinėliai. 1919 m. išėjo M. Šikšnio Aritmetikosiralgebrosterminųžodynėlis (47 p.) ir Kariškaslietuviškai–rusiškasirrusiškai–lietuviškasžodynėlis (106 p.), 1920 m. – Z. Že-maičio Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis (99 p.), J. Elisono Zoologijossistematikosterminųžodynėlis (144 p.) ir A. Maciejausko Tech-nikosžodynėlis (141 p.). Terminų kūrimas ir tvarkyba buvo atliekami tik atskirų kalbininkų ir įvairių sričių specialistų iniciatyva. Didėjant lietuviš-kos terminijos poreikiui, tapo būtina kurti lietuviškus terminus ir termi-nologijos darbą dirbti organizuotai.

Kalbininkas Jonas Jablonskis apie tai jau rašė 1920 m.: „Rašomi moks-lo vadovėliai mokyklai, rašomi ir šiaip raštai žmonėms; tenka kalbėti apie naujus mokslo ir šiaipjau dalykus mokslo žmonėms ir įvairioms valstybės darbo šakoms. Kalbėdami ar rašydami apie tuos dalykus ne visi vartojame vienodus tam pačiam reikalui terminus. Naujas gyvenimas pagimdė tokią daugybę reikalų, jog dabar įvairiems žmonėms ir įvairioms įstaigoms sunku išsiversti tuo nedaugeliu terminų, kuriais tenkindavomės pirmiau. Tų terminų srityje, šiaip ar taip, susidaro dabar mišinys; del to


mišinio kenčia mokykla, kenčia ir pats kultūros darbas...“ (JR II 210–211). J. Jablonskis latvių pavyzdžiu pasiūlė Švietimo ministerijai sudaryti ter-minų komisiją, kuri rūpintųsi terminologijos reikalais. Jos struktūrą jis įsivaizdavo taip: „valstybės aparate turėtų susidaryti kelios ar keliolika terminų komisijų iš įvairaus darbo specialistų; galėtų susidaryti komisi-jų – įvairiems gamtos mokslams, administracijos, ūkio dalykams, nau-jiems prekybos ir pramonės, kariuomenės dalykams ir t. t. Kiekvieno didesnio valstybės darbo sritis, kuri turi reikalo su įvairiais terminais, turėtų pati sudaryti savo reikalui komisiją, kuri galės savo terminų da-lyką planingai dirbti, pasitarydama su Šviet. Min-jos pagrindine termi-nų komisija“ (JR II 211).

Terminologijos komisija buvo įsteigta prie Švietimo ministerijos 1921 m. kovo 14 dieną. Pirmasis Komisijos posėdis įvyko 1921 m. balandžio 21 dieną. Švietimo ministerija į posėdį buvo pakvietusi dešimt komisijos narių, pirmajame posėdyje dalyvavo septyni: Kazimieras Būga, Aleksan-dras Dambrauskas-Adomas Jakštas, Pranas Dovydaitis, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Antanas Smetona ir Antanas Vireliūnas. Į posėdį neat-vyko Vladas Požela, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Adomas Varnas. Posėdžiui pirmininkavo A. Smetona, o sekretoriavo – A. Vireliūnas. Kaip rašoma posėdžio protokole, „buvo iškelta pirmiausiąjį Komisijos uždavinį esant suvienodinti oficialinė valstybės įstaigų kalba. Taip pat susirinkusieji pa-sisakė reikiant peržiūrėti ir pataisyti ir šiaip sau įvairių šakų terminai” (TKP 1921: 1)1. Šiame posėdyje aptarta ir Komisijos darbo tvarka. Nu-spręsta, kad suinteresuotų ministerijų atsakingi asmenys oficialiai raštu jai teikia svarstyti terminų projektus: būtina pateikti dešimt projektų eg-zempliorių, kurie išsiunčiami Komisijos nariams susipažinti. Komisija raštu praneša apie laiką, kada projektas bus svarstomas, ministerijai, kuri jį yra įteikusi. Projekto svarstyti kviečiami ir suinteresuotos ministerijos atstovai, be to, nutarta priimti svarstyti ir atskirų asmenų raštu įteiktus terminų projektus. Protokole pažymėta, kad prie kiekvieno termino pro-jekte turi būti įdėta aiškinamų sakinių su tuo terminu. Posėdžio daly-viai nutarė laikraščiuose paskelbti, kad Terminologijos komisija susikūrė ir pradėjo dirbti.

1 Terminologijos komisijos protokolai Nr. 1–80 (1921–1923) saugomi Lietuvių kalbos instituto Terminolo-gijos centre, o Nr. 81–180 (1924–1926) – Lietuvos centriniame valstybės archyve (f. 631, ap. 12, b. 94). Po dvitaškio nurodomas protokolo numeris.


1 ir 2 pav. Terminologijos komisijos protokolas nr. 1.



Antrasis Terminologijos komisijos posėdis įvyko balandžio 24 d., jame dalyvavo devyni jos nariai: K. Būga, A. Dambrauskas, Pr. Dovydaitis, J. Ja blonskis, Pr. Mašiotas, A. Smetona, J. Tumas-Vaižgantas, A. Varnas ir A. Vireliūnas. Nuolatiniu Komisijos pirmininku išrinktas A. Smetona, o sekretoriumi – A. Vireliūnas. Šiame posėdyje tartasi dėl bendrosios darbo tvarkos, nuspręsta, kad „keliamieji komisijoje klausimai sprendžia-mi paprasta dalyvaujančių posėdyje narių balsų dauguma“ (TKP 1921: 2), o sprendimai posėdyje daromi tik tuomet, jei jame dalyvauja ne mažiau kaip 6 Komisijos nariai, tarp kurių yra bent vienas filologas (J. Jablonskis arba K. Būga) ir referentas. Be to, nutarta protokolo ištraukas paskelbti laikraščiuose ir rinktis posėdžiauti kiekvieną ketvirtadienį.

Antrajame posėdyje apsvarstyta šešiolika svetimų geografijos vardų, kuriuos pateikė J. Jablonskis. Nutarta rašyti: „1. stas, stai (vietoj „igau-niai“); 2. grakas, graika; 3. olándas, -ai (7 balsai už, 1 prieš ir 1 susilai-kė); 4. skótas, -ai (Scholten), Skotijà; 5. aris, ariai (Iren); 6. lãtvis, lãtviai; 7. skan dinãvas, Skandinavijà; 8. švdas, šveda; 9. norvgas; 10. prancūzas (8 bal. už, 1 prieš), Prancūzijà (4 bal. už, 1 prieš, 4 susilaikė, už „Fran-sija“ balsavo 4 už, 3 prieš ir 2 susilaikė); 11. eskmas, eskmai; 12. sa mo-j das; 13. ngras, -ai; 14. hotentótas (5 bal. už, 3 prieš, 1 sus.); 15. buš-m nas (4 už, 1 prieš, 4 susil., už „bušmnis“ balsavo 2 už, kiti susilaikė); 16. bedunas“2 (TKP 1921: 2). Dar kelis posėdžius svarstyti įvairūs geo-grafijos vardai, kuriuos nutarta skelbti spaudoje, tačiau prieš publikuojant kai kurie pavadinimai Komisijoje dar kartą peržiūrėti. Komisija svarstė Telšių miesto ir Užvenčio miestelio gatvių pavadinimus, įvairius spaudo-je vartotus terminus ir žodžius, pvz., birželio 9 d. vykusio posėdžio pro-tokole rašoma: „A. Smetona kelia aikštėn reikalingumą tvirčiau nustatyti kasdien reikalingus publicistikoje žodžius, atatinkamus rusų kalbos žo-džiams: власть, правительство, начальство, наслеъдствiе ir kitiems. Nu-rodo, kad lietuvių spaudoje vartojamieji žodžiai „pasekmė, įvykis“ ir kiti padaryti neatatinkamai kalbos taisyklėms. <...> nustatyta, kad rusų „власть“ mūsų kalboje atatinka valdžia, „правительство“ – vyriausybė, „началь-ство“ – vyresnybė, „фактъ“ – palikti faktas, kuris atskiruose atsitikimuo-se gali būti supopulerintas žodžiais reiškinys, atsitikimas; „результат“ – rezultatas, populerinamas žodžiais: galas, išdavas; „сверхчеловек (Ueber-mensch)“ – galima versti viršužmogis, antžmogis; „сверхестественныи“ – viršugamtis; „процесс“ – vyksmas“ (TKP 1921: 10).

2 Citatos iš protokolų pateikiamos autentiškai, rašyba netaisyta.


Terminologijos komisijos 1922 m. sąmatos projektas svarstytas posėdyje, vykusiame 1921 m. spalio 6 d., be to, jame nutarta sudaryti matematikos, gamtos, geografijos, literatūros ir teisės terminų komisijėles, kuriose dirb-tų po tris narius. Matematikos terminų komisijėlė sudaryta iš A. Dam-brausko, Pr. Mašioto ir A. Varno, į Geografijos terminų komisijėlę paskir-ti J. Jablonskis ir A. Vireliūnas, kuriems pavesta pasikviesti trečiuoju nariu bendradarbį iš šalies. A. Smetonai pavesta sudaryti Teisės terminų komi-sijėlę, o Literatūros terminų komisijėlę sudaryti įpareigotas J. Tumas-Vaiž-gantas, pasikviečiant į ją bendradarbiais Liudą Girą ir Vincą Krėvę. Gam-tos terminų komisijėlės sudarymas atidėtas, kol bus į Komisiją pakviestas gamtininkas specialistas. Tadas Ivanauskas kitame posėdyje buvo įtrauktas į Komisijos sudėtį ir jam pavesta sudaryti Gamtos terminų komisijėlę.

Terminologijos komisija 1922 m. vasario pradžioje iškėlė darbo reor-ganizavimo klausimą, vasario 2 d. posėdžio protokole nurodytos dvi re-organizavimo priežastys: „1) kadangi juo toliau juo mažiau komisijos narių beateina į posėdžius ir 2) kadangi pačios komisijos ir komisijėlių darbas pasidarė itin sustingęs, neparuoštas ir neišdavus savo vaisiais“ (TKP 1922: 31). Nutarta Komisijos organizaciją palikti tokią pačią, padidinti apmokėjimą už posėdžius, įpareigoti susirinkti jos prezidiumą papildomai medžiagai sutvarkyti ir raštams parengti; pasiūlyta sudaryti nuolat dir-bančią Darbo komisijėlę, kuri apsvarstytų ir parengtų terminus bendriems Komisijos posėdžiams. Vasario pabaigoje ir kovo pradžioje vykusiuose posėdžiuose nuspręsta į Komisiją nariais pakviesti mokytoją M. Zinkevi-čaitę, Joną Avižonį, Morkų Morkelį ir Izidorių Tamošaitį. Kovo 9 d. posėdyje Komisijos pirmininku išrinktas M. Morkelis vietoj šių pareigų atsisakiusio A. Smetonos, o kitame posėdyje vietoj P. Vireliūno sekreto-riumi išrenkamas J. Avižonis. Kovo 30 d. posėdyje J. Jablonskis iš Komi-sijos, kaip oficialus narys, išstojo, tačiau sutiko toliau darbe dalyvauti kaip patarėjas kalbos klausimais. Balandžio pabaigoje patvirtinta Darbo komi-sijėlė, į kurią įtraukti kalbininkai J. Jablonskis ir K. Būga, o trečiuoju nariu pasiūlytas Komisijos reikalų vedėjas ir sekretorius. Spalio 13 d. posėdyje į Komisiją įtraukti du nauji nariai: Jonas Martynas Laurinaitis ir M. Bagdonas, M. Morkeliui atsisakius pirmininkauti, pirmininku iš-rinktas I. Tamošaitis, sekretoriumi – A. Vireliūnas.

Ne visuomet Komisijai pateikti terminų projektai būdavo priimami ir svarstomi, pavyzdžiui, 1921 m. Švietimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamento Knygų leidimo komisijos pateiktą psichologijos terminų sąrašą ir Žemės ūkio departamento Švietimo skyriaus atsiųstą terminų


sąrašą kaip netinkamai parengtus Komisija grąžino, nurodydama juos tin-kamai parengti.

Kaip matyti iš protokolų, Komisija atsakydavo ne tik į įstaigų atsiųstus raštus ir jų paklausimus, bet ir į privačių asmenų klausimus. Pavyzdžiui, 1923 m. spalio 5 d. protokole Nr. 75 rašoma, kad

„Nutarta atsakyti per p. Švietimo Ministerį į Aukštojo Lietuvos Vyriausybės Įgaliotinio Klaipėdos kraštui š. m. rugsėjo mėn. 20 d. 1915 numerio raportą, rašytą Ponui Ministeriui Pirmininkui ir persiųstą Švietimo Ministerijai, o iš ten Ministerio rezoliucija perduotą Terminologijos Komisijai peržiūrėti, štai ką:

Komisijos nuomone vardas Šilutė palikti, kaip ir peršama paties Įgaliotinio; vietoj „Főrsterei – Klampovė“ komisija siūlo pasirinkti vieną iš šiokių vardų: Budria, Janka arba Girùliai.

Ponui Vaitkūnui (Panevėžys, Respublikos g. 31N) į jo raštą š. m. rugsėjo 23 d. pranešti štai ką:

Komisija š. m. spalio 5 d. posėdy išaiškino, kad tiek kirptuvė, tiek kirpykla yra galimi vartoti terminai“ (TKP 1923: 75).

Gavus pasiūlymų ir pataisų, kai kuriuos terminus Komisija svarstydavo iš naujo ir papildydavo ar pakeisdavo. Pavyzdžiui, 1923 m. vasario 22 d. protokole Nr. 57 rašoma, kad

„svarstyta, suėjus mėnesiui nuo paskelbimo dienos (žiūrėk „Lietuvos“ NN ) at-siųstieji Kn. J. Laukaičio, M. Grigonio, J. Lazausko, J. Beinorio ir A. Varno pa-skelbtiesiems švietimo reikalams terminams kritikavimai, pataisymai ir šiaip pa-stebėjimai. Nutarta padaryti šių atmainų:2. Greta aplinka, aplinkuma, padėti ir tàrpas. Pav. Ir mūsų tarpe visokių žmo-

nių atsiranda.4. Auklėja, -jos (daik.) – išmesti.8. „Dorybingas“ išmesti.

10. Prieš dorovingas dar padėti doroviškas, dorovinis.13. Padėti kirtis ant didvada.14. Pažymėti, kad dviprasmas – būdv. (pav. dviprasmas žodis), dviprãsmis –

daikt. ir būdv.18. Prie „savilava“ padėti ir lavinimasis, prie lavinti ir lavėti (lavėja – развываться).20. Prie natūra padėti ir prigimtis.26. Prie „pomegis, mogis, magmogis“ pridėti pamėga“ (TKP 1923: 57).

J. Jablonskis 1923 m. sausio 11 d. atsisakė dalyvauti komisijėlių darbe, motyvuodamas tuo, kad iš Komisijos darbo nematąs naudos, kad laikraš-čių kalbai pagerėti terminai vis tik nepadėsią, o kitame posėdyje (sausio 18 d.) atsisakė dalyvauti ir Terminologijos komisijos darbe, tačiau reikėtų pastebėti tai, kad jis pasitraukė ir dėl nesutarimų tarp jos narių. Komisija nesutarė terminų lietuvinimo klausimu: A. Varnas ir A. Vireliūnas reika-


lavo nepalikti nė vieno iš kitų kalbų kilusio termino, jie siekė visus tarp-tautinius terminus keisti naujadarais.

Birželio mėnesį iš Komisijos pasitraukė M. Morkelis ir M. Zinkevičaitė, vietoj jų siūlyta įtraukti St. Dabušį ir J. Beinorį, rudenį į Komisiją pa-kviestas Kazys Kepalas ir J. Murka. 1924 m. gruodžio 2 d. mirė K. Būga, tad Komisijoje neliko dar vieno per visą laiką nuo jos įkūrimo dirbusio kalbininko. Išėjus J. Jablonskiui, o ypač po K. Būgos mirties, Komisijos veikla pakrypo kraštutinio purizmo linkme (žr. Palionis 1979: 268).

Komisija 1921 m. pabaigoje ir 1922 m. svarstė literatūros, teisės, akci-zo, geležinkelių, technikos, geografijos ir švietimo terminus. Protokoluo-se pateikti ne tik Komisijos patvirtinti lietuviški terminai, bet dažnai duo-dami ir jų rusiški, kiek rečiau – vokiški atitikmenys, kai kada nurodyti terminų paaiškinimai ar vartojimo pavyzdžiai. Keletas Komisijos patvir-tintų geležinkelių (a) ir geografijos (b) terminų pavyzdžių: a) „1. Atšlaità,cokolis – цоколь. 2. Plūktikelią.Kietasplūkimas.Plūkimas,plūkė – утром-бовка. Plūktuvas – prietaisas plūkti. 3. Šlaitas – откосъ. 4. Atklnė – ко-согоръ. Atklnė arba pašlaitė. 5. Iškasa– выемка. 6. Pýlimas – насыпь. Pylimui daug reikia sampilos <...>“ (TKP 1922: 27); b) „1. A. Vireliūno buvo siūloma: augštė = возвишенность, lygė = равнина. Komisijoj nutar-ta: aukštuma (aukštė) = возвишенность, lyguma (lygė) = равнина. 2. Že-muma, slėnys = низменность. 3. Paslnė – mažai pakilusi vieta prie slėnio, žemumos. 4. Slesnas, -à. Slesna vieta - <...>. Žemos, slesnos ir augštos salos. Panevėžys stovi slėsniau už Vilnių. 5. Įslėnis arba klõnis, -io – Tal. Įslėniais upės teka. 6. Kalnesnis, -ė, įkalnesnis,-ė. Apie Luokę vieta kal-nesnė negu apie Panevėžį. <...> 9. Kaũpras (kaũbrė), ne smailas, įsodžiai iškilęs kalnas. Kuppe. 10. Stalkalnis – Tfelberg. Stalžemis – Tafelland. 11. Ma siniai kalnai, maskalniai. Massengebirge. Masyvas. 12. Raukšlėtiniai kalnai. Alpiuose matyt raukšlių, jie yra raukšlėti. Raukšlė – Falte, raukšlė-jimas – Falteng. 13. Šùkakalnis – Kammgebirge <...>“ (TKP 1922: 44).

Svarstyti ir tvirtinti ne tik gimininiai, bet nemažai ir rūšinių terminų, pvz.: „41. Kopėčios – лњстница. 42. Kablinės kopėčios – штурмовая лњстница. 43. Sustumtinės kopėčios – видвижная лњстница. 44. Suka-mosios, mechaniškosios kopėčios – механическая лњстница. 45. Stoginės kopėčios – Dфchleiter. 46. Atremiamosios kopėčios – Stockleiter. <...> 48. Káukė – маска. 49. Dūminė káukė – дымовая маска. 50. Dujinė kaukė – газовая маска. <...> 56. Žarna – рукавъ – Schlauch. 57. Siurbia-moji žarna – весасываюій рукавъ. 58. Liejamoji švirkščiamoji žarna – вы-кидной рукавъ – Druckschlauch“ (TKP 1923: 63); „835. Lýginamasis,


matomasis, relatyvusis judesys, lyginamoji jūda, lýginamoji drėg mė, lý-gi na moji matavimo klaida, lýginamasis (lūžimo) lūžio rodiklis, lýgina ma-sis svoris, lýginamasis atsparumas – относительное движенiе, относи-тельная влажность, относительная ошибка измњренiя, относительный показатель преломленiя, удњльный вњсъ, удњльное сопротивленiе“ (TKP 1923: 77).

Terminologijos komisija 1923 m. aptarė telefonijos, politiškosios eko-nomijos, švietimo, fizikos ir gaisrininkų terminus, taip pat Klaipėdos krašto vietų pavadinimus. 1924 m. svarstyti metmeninės braižybos termi-nai, A. Varno, V. Adamovičiaus, J. Barono, I. Končiaus, A. Baltrušaičio ir J. Juzikio fizikos terminai, Geležinkelių valdybos atsiųsti tikriniai vardai.

Terminologijos komisijos priimti terminai būdavo skelbiami periodinė-je spaudoje. Komisijos nariai atkreipdavo dėmesį, ar jų patvirtinti terminai vartojami, pavyzdžiui, 1922 m. gruodžio 7 d. protokole rašoma: „A. Vi-reliūnas pranešė, kad leidžiamųjų įstatymų redaktorių ne visuomet laiko-masi nustatytųjų Komisijos terminų, kaip antai: 917 N įstatyme („Vyr. Žinios“ 118N) vartojama „akčyžes“, „bravarus“ – „mielių dirbtuvė“ ir k. Pranešėjo turimomis žiniomis, Ministerių Kabineto Kanceliarijoje, kartais, Komisijos nustatytieji terminai sąmoningai pakeičiami kitais. Nutarta šiuo reikalu parašyti Švietimo ministerijai raštas“ (TKP 1922: 48).

A. Vireliūnas iki 1923 m. pabaigos priimtus terminus išleido 1924 m. atskiru leidiniu Įvardai,arbaterminai,priimtiTerminologijoskomisijos:1.Ak-cizo,2.Teisės,3.Kelių,4.Telefonijos,5.Geografijos,6.Švietimoir7.Politiš-kosios ekonomijos reikalams. Knygelės prakalboje sudarytojas rašė, kad „ir šiame įvardyne tėra tie įvardai, kurie yra išspausdinti „Švietimo Darbe“, tačiau jie tiksliau, smulkiau pertvarkyti, todel naudotis patogesni“ (Įv 3).

J. Jablonskis 1925 m. ŠvietimoDarbo 4-ame numeryje trumpai aptarė pasirodžiusį leidinėlį, atkreipdamas dėmesį į nekruopštų jo parengimą, korektūros klaidų gausumą, kitas rinkinio klaidas ir netikslumus (plačiau žr. JR IV: 322–324). Tačiau, nepaisant įvairių netikslumų ir riktų, darybos atžvilgiu abejotinų terminų, nemažai šiame rinkinėlyje pateiktų terminų vartojama ir šiandien, pvz.: akcizas Įv 5, baudžiamojibyla Įv 14, diktantasĮv 119, drėgmė Įv 110, dvilaidėlinija Įv 74, gnybtas Įv 75, griovys Įv 30, įduba Įv 32, įkalnė Įv 33, imtuvasĮv 76, įpjova Įv 77, išlydis Įv 77, kai-noraštisĮv 34, kintamojisrovė Įv 80, klodas Įv 35, kubinismetras Įv 36, laibgalys Įv 36, liudytojas Įv 18, matuoklė Įv 38, mygtukasĮv 82, misa Įv 7, nuokalnė Įv 39, plaktukas Įv 44, plokštė Įv 44, prietaisas Įv 45, rietuvė Įv 47, rodyklė Įv 88, sankasa Įv 48, siųstuvas Įv 88, skiedinys 4 Įv 9, skri-


dinys Įv 50, spyruoklė Įv 51, sraigtasĮv 51, tariamojivarža Įv 91, trintukasĮv 134, vandenynasĮv 116, vožtuvas Įv 95, žaliavaĮv 142.

Tais pačiais metais 46-ajame Lietuvos numeryje J. Jablonskis išspausdino straipsnį, kuriame kritikavo Terminologijos komisijos sukurtus naujadarus. Jis rašė: „Terminologų kalami vis nauji terminai. „Lietuvoje“ (Nr. 43) duo-tas vėl naujas, šiuo tarpu „Mėtojamosios (metmeninės) braižybos“ termi-nų projektas. Juo toliau, juo įmantresnių pasirodo terminų mūsų kultūros gyvenimui“ (JR IV: 307). J. Jablonskis pateikia jam nesuprantamų ir ne-reikalingų naujadarų pavyzdžių, pvz.: „e) i švidur is apšviet imas – центральное освещение, įžambys – диагональ, induva – ваза; f) guls-čioji mėta – горизонтальная проэкция, šalių dėjinys – периметр, moksnis, -io – etiudas, moksniuoti – studijuoti; g) tyra - исследование, Forschung, tyruoti - исследовать, forschen; h) mata – измерение, matomokslis – geometrija, žemėmata – geodezija, plokštomata – planimetrija, tr ikampjomata – trigonometrija...“ (JR IV 307). Jis paste-bi, „jog Terminologijos Komisijos uždavinys pradžioje buvo daug siaures-nis: jai reikėjo daug mažiau gaminti terminų naujajam gyvenimui. Komi-sija bus nusidirbusi ar iš savo vagos kiek iškrypusi“ (JR IV 308).

Po šio J. Jablonskio straipsnio Terminologijos komisija gavo Švietimo ministerijos raštą dėl darbo nukrypimo nuo Komisijos sudaryto įsakymo, o 1925 m. kovo 21 d. Švietimo ministerija atsiuntė Komisijai raštą, ku-riame pranešė apie naujos Terminologijos komisijos sudarymą ir paprašė visus jos reikalus perduoti naujai paskirtam pirmininkui J. Jablonskiui.

Pirmasis naujos Terminologijos komisijos posėdis įvyko 1925 m. kovo 26 d., jame dalyvavo Jonas Balčikonis, J. Jablonskis, Antanas Salys ir Pra-nas Skardžius. J. Jablonskis perskaitė Švietimo ministerijos raštą, kuriame nurodyta, kad Terminologijos komisiją sudaro šie žmonės: J. Jablonskis (pirmininkas), J. Balčikonis, Vaclovas Kasakaitis, A. Salys, Pr. Skardžius ir A. Vireliūnas. A. Vireliūnui nesutikus, vietoj jo buvo pakviestas Stasys Šalkauskis, nutarta dar pakviesti A. Smetoną, Z. Kuzmicką ir J. Lauri-naitį, bet A. Smetona dėl laiko stokos taip pat atsisakė dalyvauti Komi-sijos darbe. Minėtame posėdyje J. Jablonskis pažymėjo, kad apsiima pir-mininkauti dėl „nesveikatos tiktai ligi tol, kol nebūsią Komisijoj didesnio narių skaičiaus“, jam pasiūlius sekretoriumi išrinktas Pr. Skardžius (plačiau žr. TKP 1925: 146).

Naujoji Terminologijos komisija, J. Jablonskio vadovaujama, atliko di-delį ir labai reikšmingą darbą. Ji persvarstė senosios Komisijos aprobuotus chirurgijos ir veterinarijos terminus, visų pirma atsisakydama naujadariš-kų priesagos -iškas būdvardžių, padarytų iš asmens vardų, tokių kaip fran-


kiškaadata (=Frankoa.), fogeliškasurometras (=Vogel‘iou.) ir pan. Be to, naujoji Komisija daugeliu atvejų vietoj naujadarų grąžino tarptautinius terminus, pvz., patvirtino aerometro, o ne ormačio; elemento, o ne prado-jo; masažo, o ne laitymo; termometro, o ne šilčiarodžio ir kt. vartojimą (žr. Palionis 1979: 268–269). Kaip pastebi kalbininkas Jonas Palionis, „apskri-tai naujoji Terminologijos komisija dirbo terminų kodifikacijos darbą la-bai atsargiai ir remdamasi jau anksčiau J. Jablonskio formuluotais teisingais teoriniais pagrindais“ (Palionis 1979: 269).

Komisijos sudėtis 1925 m. pabaigoje vėl keitėsi, iš jos pasitraukė St. Šal-kauskis, A. Salys ir Pr. Skardžius. J. Jablonskio siūlymu į Komisiją buvo įtraukti studentai humanitarai: Kazys Alminauskis, Jurgis Talmantas ir Kazys Masiliūnas. 1925 m. Komisija nagrinėjo chirurgijos ir veterinarijos terminus, Klaipėdos krašto vietovardžius, Susisiekimo ministerijos pateik-tus stočių vardus, o 1926 m. – karo sanitarijos ir medicinos, artilerijos, melioracijos ir krašto apsaugos raštinės terminus, katalikų šventųjų vardus bei evangelikų liuteronų vardus.

J. Jablonskis 1926 m. birželio mėn. 11 d. raštu dėl nesveikatos atsisakė pirmininko pareigų, o Švietimo ministerija nusprendė Terminologijos ko-misiją paleisti ir įpareigojo Kauno universitetą sudaryti naują komisiją. Bu-vo parengtas Lietuvos universiteto Terminologijos komisijos statutas, o 1926 m. pabaigoje universitete Komisija buvo sudaryta iš P. Avižonio, J. Bal-čikonio ir St. Šalkauskio, tačiau, P. Avižoniui atsisakius joje dirbti, ši naujai sudaryta Komisija taip ir nepradėjo savo veiklos. Taigi Terminologijos ko-misijos darbas, trukęs penketą metų, 1926 m. viduryje baigėsi.

I Š VA D O STerminologijos komisija dirbo penketą metų. Tai buvo pirma valstybės

rūpesčiu sudaryta Terminologijos komisija, nuo kurios veiklos prasidėjo organizuota lietuvių terminijos tvarkyba.

Komisijos darbo tvarka, kai terminų rinkinius parengia tam tikrų sričių specialistai, o toliau terminai svarstomi kartu su rengėjais ir kalbininkais, išlikusi iki šių dienų.

Nors Terminologijos komisijos darbo laikotarpiu tarp jos narių ir buvo įvairių nesutarimų, jos sudėties keitimų, veiklą trikdė kai kurių narių purizmas, Komisijos veikla lietuvių terminologijos plėtrai buvo labai svar-bi. Per tą laiką Komisija apsvarstė, priėmė ir paskelbė spaudoje nemažai valstybės gyvenimui reikalingų įvairių sričių terminų ir nomenklatūrinių pavadinimų, kurių dauguma įėjo į vartoseną ir tebevartojami iki šiol.


L I T e r AT Ū r A I r Š A LT I n I A I

Įv – Įvardai, arba terminai priimti Terminologijos komisijos. „Sakalo“ bendrovės leidinys, 1924. JR II–V: Jablonskioraštai. Redagavo J. Balčikonis. Kaunas, 1933–1935.Palionis J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius.TKP 1921–1926: Terminologijos komisijos protokolai (Nr. 1–80 (1921–1923) saugomi Lietuvių kalbos ins-

titute, Nr. 81–180 (1924–1926) – Lietuvos centriniame valstybės archyve (f. 631, ap. 12).

o V e r V I e w o F T H e A c T I V I T I e s o F T e r M I n o Lo G y c o M M I s s I o n ( 1921 – 1926 )

After the re-establishment of Lithuanian independence in 1918, the publication of Lithuanian school text-books was started, Lithuanian terminology of various fields be-gan to develop and the first lists of terms were drawn up, although terminology crea-tion and ordering was performed on the initiative of individuals.

As the need for the Lithuanian terminology grew it became necessary to create terms and to perform terminology work in an organized way. Thus, on 14 March 1921 the Terminologijos Komisija (Terminology Commission) was established at the Minis-try of Education. The members were famous specialists of linguistics and other fields as well as public figures, for instance J. Jablonskis, K. Būga, A. Dambrauskas, Pr. Do vy-daitis, Pr. Mašiotas, A. Smetona, J. Tumas-Vaižgantas, A. Varnas, A. Vireliūnas, V. Po-žela. Terminology Commission discussed and approved many necessary terms of law, economics, transport and communications, surgery and veterinary science, philosophy and theology, physics, geodesy, mathematics, natural sciences, agriculture and other fields. Terms approved by Terminology Commission were published in the press. Some of them were published as a dictionary Įvardai,arbaterminai,priimtiTerminologijoskomisijos(TermsapprovedbytheTerminologyCommission) in 1924.

Terminology Commission discussed not only terms, but also names of cities, coun-tries and their inhabitants, rivers, mountains, islands and other geographical names, ap-proved Lithuanian names of Klaipėda region and street names of some towns in Lithua-nia. It was reorganized in 1925 and carried out its work until the middle of 1926.

Terminology Commission was the first terminology institution established in Lithuania on the initiative of the state. It signifies the start of organized terminology ordering. There were various disagreements among its members, changes in its make-up and at times activities were disturbed by the puristic attitudes of some members; but despite that Terminology Commission had a significant influence on the develop-ment of Lithuanian terminology. During the five years of its activities Terminology Commission discussed, approved and published quite a lot of terms and nomenclative names important to the life of the state. Majority of these terms were established and still are being used today.

Gauta 2011-12-15

Albina AuksoriūtėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g.5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

9 2 P. Zemlevičiūtė | Keleiviostraipsniųapiesveikatąterminai

Keleivio straipsnių apie sveikatą terminai

P A L M I R A Z E M L E V I Č I Ū T ĖLietuviųkalbosinstitutas

e s M I n I A I ž o d ž I A I : medicina, sveikata, medicinos terminas

Į VA D I N ĖS PA STA BO SXIX a. pirmojoje pusėje lietuvių kalbos padėtis Mažojoje Lietuvoje, pa-

lyginti su Didžiąja Lietuva, buvo geresnė. Lietuvių kalba čia klestėjo – rū-pintasi jos gryninimu, normų tobulinimu ir kt. Mažojoje Lietuvoje imta leisti ir pirmuosius lietuviškus laikraščius (Zinkevičius 1990: 225), kuriuo-se galima rasti įvairių mokslo sričių terminijos užuomazgų. Vienas iš leidinių – 1849–1880 metais Karaliaučiuje ėjęs savaitinis laikraštis KeleiwisißKaraliaucʒiausBroliamsLietuwininkamsinêsparneßąs (toliau – Keleivis), kurio redaktorius ir leidėjas buvo Frydrichas Kuršaitis (1806–1884). Laik-raštyje be šventadienio pamokslų, politikos ir kitų visuomenei svarbių žinių iš Prūsijos, Vokietijos bei kitų kraštų, skelbta populiarinamųjų straipsnių iš įvairių mokslo – astronomijos, botanikos, fizikos1, geografi-jos, istorijos, medicinos, meteorologijos, technikos, veterinarijos, zoolo-gijos ir kt. – sričių.

Nuo 1853 iki 1879 metų Keleivyje buvo išspausdinta devyniolika straips-nių iš medicinos srities2. Pabrėžtina, kad straipsniai rašyti ne gydytojų, išskyrus vieną straipsnį apie trichinas („Saugokitẽs nů Trichynû!), kurio gale parašyta – Kreiſpſyſikus Dr. Pinkus. Daugiausia, vienuolika, straipsnių įvairiomis temomis paskelbė Fr. Kuršaitis3. Apie tabako poveikį žmogaus sveikatai jis rašė straipsnyje „Ar Wale Tabako rukyti?“, apie poilsio reikš-

1 Keleivio populiarinamųjų fizikos straipsnių terminiją yra tyrinėjusi Angelė Kaulakienė (žr. Kaulakienė 1991).2 Medžiagos šaltiniai straipsniui rinkti iš leidinio Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškųperiodiniųleidiniųpublikacijos1832–1890. Vilnius, 2004, 471–492.

3 Iš tiesų daugumos straipsnių autorius laikraštyje nenurodytas, tik pora straipsnių pasirašyti slapyraide K. Toliau pateikiami straipsniai priskiriami Fr. Kuršaičiui, remiantis antroje išnašoje minimu leidiniu.


mę sveikatai paskelbtas straipsnis „Atmink, idant Dieną ßwentą ßwęſ tum-bei!“. Keturi straipsniai yra apie infekcines ligas ir jų profilaktiką: „Pamo-kinimai prieß Kolerôs Ligą“, „Pamokinimas prieß Kolerôs Ligą“, „Trichynû Liga“, „Apie Marą“. Fr. Kuršaitis taip pat yra rašęs apie medicinos seserų darbą, medicininės pagalbos suteikimą sužeistiems Prūsijos kariams, pa-laikų kremavimą ir kitokiais su medicina susijusiais klausimais.

Be Fr. Kuršaičio, laikraštyje apie rankų ir kojų pirštų, stemplės vėžio operaciją, maro prasidėjimą Rusijoje rašė spaudos darbuotojas Adomas Einaras4 (1842–1906).

Šešių straipsnių autoriai nenurodyti, tiesa, kai kurie iš jų pasirašyti sla-pyraidėmis ..n., -w-, vienas – simboliu †. Apie aguonų nuoviro kenks-mingumą kūdikiams rašoma straipsnyje „Motynoms ant Pamokinimo bey Pagraudenimo“, apie vaistažoles išspausdintas tęstinis straipsnis „Namû Aptẽka“, apie požymius ir gydymą rašoma straipsnyje „Per wienôs Muſẽlês Įgẽlimą“, o apie E. Jennerio išrastus skiepus nuo raupų – straipsnyje „Raupliû arba Kropjû baiſingaijei Ligai“; apie marą, cholerą ir jos papli-timą Klaipėdoje, Tilžėje, Karaliaučiuje ir kituose miestuose rašoma straips-niuose „Maro Ligos“ ir „Kolerôs Liga“.

Be minėtų straipsnių, su sveikata ir gydymu susijusių žodžių ir žodžių junginių galima rasti Keleivio skyreliuose „Visokia žinia“, „Visokia trumpa žinia“, kuriuose dažnai pateikiama ir medicininė informacija, pavyzdžiui, trumpai pranešama apie tam tikrose vietovėse pasirodžiusias ligas, ligų (dažniausiai infekcinių – raupų, choleros, šiltinės, tymų, karštligės ir kt.) išplitimą ir kitokius su medicina susijusius dalykus, pvz.:

„Piktoji Liga Kolera jau dabar ir Karaliaucʒiuje paſirodʒiuſi ir cʒe jau 10 Dußiû ſtaiga paſmauguſi“ Kel5 1852, sept. 8 (Nr. 37), p. 148;

„Kolera Karaliaucʒiuje dar wis mones ſkaudingay awina, o toji da-bar jau ir Klaipēdoj bey Gumbinēj yra paſirodʒiuſi“ Kel 1866, sept. 11 (Nr. 37), p. 147;

„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje Dien iß Dienos daugſinas Skaitlus Ligoniû, ypacʒey Karßtlige, Sʒlapdrugiu bey Duſulu ſergancʒiûjû <...>“ Kel 1870, mercą 15 (Nr. 11), p. 44;

„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra, kaip paſakojama, ßen ir ten jodoſes Rauplēs paſirodʒiuſios“ Kel 1862, jun. 24 (Nr. 25), p. 104.

4 Straipsnius pasirašė slapyraidėmis a-e-, e-.5 Straipsnyje vartojamas toks laikraščio pavadinimo sutrumpinimas, koks jis yra Lietuviųkalbosžodyne.


Taigi šio straipsnio objektą sudaro per 250 medicinos terminų6 (įskaitant variantus), išrinktų iš minėtų Keleivio straipsnių ir trumpų žinučių apie sveikatą. Straipsniu siekiama aptarti šių terminų kilmę ir semantiką, sino-nimijos ir varijavimo dalykus, palyginti juos su dabar vartojamais medi-cinos terminais, pasvarstyti kai kurių nagrinėjamų terminų neišlikimo dabartinėje medicinos mokslo kalboje priežastis.

1 . M ED I C I NO S T ER M I N Ų K I LM Ė

1.1. Lietuviškos kilmės terminaiKilmės atžvilgiu didžiają medicinos terminų dalį sudaro lietuviškos kil-

mės žodžiai ir žodžių junginiai (185 terminai), pvz: Akys7 Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, GalwôsSkaudējims Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25, Gēlimą acc.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Gydimas Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 11 / Gydymas Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Karßtis Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Krētimo gen.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kunas Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69, Kel 1873 09 16 (Nr. 37) 146, Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Liga Kel 1852 09 8 (Nr. 37) 148, Kel 1852 11 17 (Nr. 47) 188, Kel 1853 10 5 (Nr. 40) 160, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 9, Kel 1856 10 8 (Nr. 41) 164, Kel 1857 09 24 (Nr. 38) 151, Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1865 05 9 (Nr. 19) 74, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1866 07 31 (Nr. 31) 124, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1866 10 30 (Nr. 44) 175, Kel 1867 04 2 (Nr. 14) 56, Kel 1871 03 14 (Nr. 21) 43, Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130, Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1871 10 17 (Nr. 42) 169, Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8, Kel 1873 08 5 (Nr. 31) 124, Kel 1873 11 4 (Nr. 44) 176, Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25, Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30, Suputimas Kel 1874 08 18 (Nr. 33)

6 Reikia pasakyti, kad „termino“ sąvoka šiame straipsnyje vartojama plačiąja prasme, nes tik dalį nagrinėjamų medicinos terminų galima laikyti aiškiais terminais, kurių terminiškumas abejonių nekelia, pvz.: akis,ko-sulys, liga, ligonis. Tačiau nemaža dalis aptariamų terminų greičiausiai yra tik žodžiai ar žodžių junginiai, kurie tuomet buvo vartojami liaudies ir galbūt galėjo būti traktuojami kaip pavadinimai, pvz.: užsidegimas,viduriųsugedimas, todėl jų dar negalima laikyti tikraisiais terminais.

7 Straipsnyje medicinos terminai pateikiami originalo rašmenimis ir tokiomis linksnių formomis, kokiomis jie rasti pavartoti šaltinyje.


131, Sʒaßais arba Kramais (1 kramas 1. „šašas, spuogas“ LKŽe) instr.pl. Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Sʒiurpulius acc.pl. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Ukimimas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Uſidegimą acc.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Wēmimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106.

1.2. Skoliniai

1 . 2 . 1 . SKO LI N I A I I Š SLAVŲ K A LBŲ

Tarp skolinių (35 terminai (įskaitant variantus), iš kurių 17 vienažodžių terminų, o 24 skoliniai eina sudėtinių terminų pagrindiniais arba šaluti-niais dėmenimis) daugiausia yra slavizmų (17 terminų), pvz.: AptiekaKel 1868 10 20 (Nr. 42) 168 „vaistinė“ iš lenkų apteka Skar 32, Beʒdiû ie-důſe Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87 (žr. 2 xbezdas (l. bezd,bez) 2. „šeivamedis“ LKŽe), Liekorius Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96 iš baltarusių ljekarь arba lenkų lekarz FrW I 364, plg. liekorius „gydytojas, chirurgas“ iš baltarusių лкарь arba lenkų lekarz Skar 120, LiekarſtwaKel 1855 01 17 (Nr. 3) 11, Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26 iš baltarusių arba lenkų lekarstwo FrW I 364, plg. liekarstva „vaistas“ iš baltarusių лѣкрство arba lenkų lekarstwo Skar 120, Namû Aptēka Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 86, NamûLiekarſtwa Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Pawietra Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30 „maras, epidemija“ iš baltarusių povtrьje arba lenkų powietrze FrW I 557, plg. pavietra „maras“ iš baltarusių повтрье arba lenkų powietrze Skar 164, Roną acc.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 „žaizda“ iš baltarusių рна arba lenkų rana Skar 191, Smertis Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30 „mirtis“ iš baltarusių smertь FrW II 844, plg. smertis „mirtis“ iš baltarusių смерть Skar 202.

1 . 2 . 2 . SKO LI N I A I I Š VO K I EČ I Ų K A LBO S

Germanizmų rasta 7 terminai, pvz.: Bandwurmas Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96 iš vokiečių Bandwurm – kaspinuotis,soliteris DVLKŽ I 129,Blywoterio (wokißkay: Bleiwaſſer) gen.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, plg. vokiečių Blei – švinas DVLKŽ I 188 ir Wasser – vanduo DVLKŽ II 524, Locari-tûgen.pl. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, plg. liocoritas „Lazarett“ iš lǫtseret


„Lazarett“ Alm 80, MeßkôsCukorius Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90 (žr. 2 xcukorius žr. xcukaras (vok. Zucker) „cukrus“ LKŽe), raudoniPlakai Kel 1879 05 4 (Nr. 5) 19 (žr. plakas „purvo dėmė“ iš rytų prūsų plak „dėmė“ FrW I 601, plg. plakas „dėmė“ Alm 101), ſalduſisjůdaſisLakricas8 Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Tiję ißLepôsiedû Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87 (žr. tija „arbata“ Alm 141).

Dauguma slavizmų ir germanizmų dabar nebevartojami, išskyrus senuo-sius skolinius aliejus (cʒyſtytaſisLinſēmeniûAlējus Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131), mėta (tikroſiosMētos Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89), muilas (aliaſisMui-las Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131) ir tabakas (TabakoSywû Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131).

1 . 2 . 3 . SKO LI N I A I I Š GR A I K Ų I R LOT YN Ų K A LBŲ

Rasta po keletą iš graikų (4 terminai), pvz.: AkiûKlyniks Kel 1877 04 17 (Nr. 16) 63 (Klyniks iš gr. χλυχή iš χλίυη „guolis, lova“ Фасмер 1967: 251), plg. klynikė „klinika“ Alm 68, Kolera Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1866 09 11 (Nr. 37) 147, Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130, Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8 iš gr. χόλέρα iš χόλος „tulžis“ Фасмер 1973: 254, Trichynai nom.pl. Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27 iš gr. trichinos – plauko pavidalo TŽŽ 2005 756, TrikynûLiga Kel 1877 04 17 (Nr. 16) 63, ir lotynų (4 terminai), pvz.: Daktars Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 iš lot. doctor – mokytojas TŽŽ 2005 143, Liekoriaus AteſtaapieSweikatą Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130 iš lot. attestatus – paliudytas TŽŽ 2005 75, Nerwû gen.pl. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26 iš lot. nervus „gysla, raumuo, nervas“ Фасмер 1971: 64, Opi-jumo gen.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26 iš lot. Opiumiš gr. ὄπιου iš ὀπός „augalo sultys“ Фасмер 1971: 144, plg. opijums „opiumas“ iš opijumm „opiumas“ Alm 93, kalbų kilusių skolinių, kurių diduma tebevartojami iki šiol dabartinėje medicinos mokslo kalboje, tiesa, kai kurių iš jų rašyba yra kiek pakitusi. Kadangi Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalbai daugiau įtakos turėjo vokiečių kalba, todėl ir į tiriamus Keleivio straipsnius grai-kizmai ir lotynizmai greičiausiai bus patekę iš vokiškų raštų.

8 Makso Fasmerio manymu, žodis лакрица „saldymedžio šaknis“ į rusų kalbą atėjęs per vokiečių kalbą – Lakritze iš lotynų liquirita iš graikų ϒλχκύρριζα „saldžioji šaknis“ (Фасмер 1967: 453). Slapyraide –w- pa-sirašęs autorius savo straipsniui „Namû Aptẽka“ žodį lakricas, plg. lakrica 1. „saldymedžio šaknys“ LKŽe, taip pat greičiausiai bus paėmęs iš vokiškų šaltinių.


1 . 2 . 4 . SKO LI N I A I I Š LAT VI Ų K A LBO S

Aptiktas vienas iš latvių kalbos kilęs terminas: MagunûGalwû Kel 1876 05 15 (Nr. 7) 26, MagunûStēbukû Kel 1876 05 15 (Nr. 7) 26, žr. magū-na žr. maguona (plg. la. magone) „aguona“ LKŽe.

1 . 2 . 5 . SKO LI N I A I SU SK I RT I N GO S K I LM ĖS D ĖM EN I M I S

Skyrium minėtina pora skolinių su skirtingos kilmės (lotynišku ir sla-višku, vokišku ir lotynišku) dėmenimis, pvz.: Daktar=Aptēkês gen.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Salmiak=Sʒpyrtus (verdůnnten Salmiakſpiritus) Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131.

1.3. HibridaiRasta šiek tiek hibridų (11 terminų, 5 hibridai eina sudėtinių terminų

pagrindiniais dėmenimis), pvz.: Aptēkininko gen.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 86, Cʒiepyjimas Kel 1867 04 2 (Nr. 14) 56, NamûAptekēle Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Rurelę acc.sg. „toks prietaisas“ Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23: „Prafeſſeris Dr. Schönborns pragree jam tiesog Pilwą Skylę ir dabar tampa jam Walgei pro wieną R u r e l ę9 tieſog Skilw pilami“, Smertelnyſ-te nom.sg. „mirtingumas“ Kel 1870 03 15 (Nr. 11) 44.

1.4. Sudėtiniai terminai su skirtingos kilmės dėmenimisKaip matyti iš kai kurių anksčiau pateiktų pavyzdžių, tiriamuose straips-

niuose yra sudėtinių terminų, kuriuos sudarančių dėmenų kilmė nevie-noda. Aptikti 37 terminai su skirtingos kilmės dėmenimis: lietuvišku ir skolintu, pvz.: GydymoRemeſlo „medicina?“ Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, jůdaſisSmertis Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, Ku-noLiekorius Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Liekoriaus AteſtaapieSweikatą Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130, raudoniPlakai Kel 1879 05 4 (Nr. 5) 19, arba lietuvišku ir hibridiniu, pvz.: RaupliûCʒēpijimas Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104, Raupliû cʒiepijimo Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69.

2 . M ED I C I NO S T ER M I N Ų SEM A NT I K AKeleivio straipsnių apie sveikatą terminai įvardija įvairias medicinos są-

vokas. Jų galima skirti keletą semantinių grupių. Pirmiausia tai žmogaus kūno dalių, organų ir jų gaminamų skysčių pavadinimai, pvz: Akys Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Burnoj loc.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89,

9 Šiame ir kituose iliustraciniuose sakiniuose terminai rašomi retintomis raidėmis šio straipsnio autorės.


Gyſlas acc.pl. Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Gomurio gen.sg. Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Kaklas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Kaulai Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Kojos nom.pl. Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kraujas Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Krutinês gen.sg. Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Lieuwjo gen.sg. Kel 1865 05 16 (Nr. 20) 78, Nerwû gen.pl. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Paaſcʒû gen.pl. Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, Pilwą acc.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23, Pirßtus acc.pl. Kel 1879 10 14 (Nr. 41) 168, Prakaitą acc.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Rankôs gen.sg. Kel 1879 10 14 (Nr. 41) 168, Stemplēje loc.sg. Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23, Sʒir-d acc.sg. Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Widuriei Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145.

Dauguma šių žodžių yra senos kilmės dabartinėje vartosenoje nusisto-vėję žmogaus anatomijos nomenklatūriniai pavadinimai. Tik keletas apta-riamos semantinės grupės žodžių ar jų reikšmių dabartinėje medicinos terminijoje neprigijo. Antai vietoj įsigalėjusio termino oda A. Einaras straipsnyje apie marą vartojo artimą dabartiniam terminui variantą Ůda Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19. Tačiau raumenis, slėpsnas ir paslėpsnes jis įvardijo kitais lietuviškais žodžiais – Mieſa Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, žr. mėsa 2. „raumenys“ LKŽe ir Tußtimůſe loc.pl. Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 19, žr. tuš-timai 1. „slėpsnos, paslėpsnės“ LKŽe. Straipsnyje „Motynoms ant Pamoki-nimo bey Pagraudenimo“ vietoj termino smegenys pavartotas variantas Sma-giniû gen.pl. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26. Straipsnyje apie cholerą Fr. Kur-šaitis skrandį vadino skilviu– Skilwij loc.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, žr. skilvys 3. „skrandis, pilvelis“ LKŽe. Daktaras Pinkus, rašydamas apie trichinas, skruostus vadino terminu Weidai Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, žr. veidas 2. „skruostas“ LKŽe, o sąnarius – nariais (terminas SkaudējimsNariû Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, žr. 1 narys 1. „sąnarys“ LKŽe, tačiau tame pačiame šio autoriaus straipsnyje pastarąja reikšme rasime ir dabar-tinį terminą sąnariai – Sanarius acc.pl. Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106.

Iš Fr. Kuršaičio straipsnio „Atmink, idant Dieną ßwentą ßwęſtumbei!“ konteksto nevisai aiški termino syvai reikšmė: „kunui per Miegą Dalykas ſuwartotoſiôs Sylôs wēl atgryßta, o ir S y w a i ſawo tikraſes Gyſlutes wēl pradeda tekēti“ Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62. LKŽ duodamos dvi šio žodžio medicininės reikšmės – „skrandžio sultys“ ir „skystis iš gendančio lavono burnos“, tačiau kaip matyti iš cituoto sakinio, nė viena jų netinka. Šiuo atveju galima tik kelti hipotezę, kad terminu syvai čia galėtų būti įvardy-ti kiti organų gaminami skysčiai, pavyzdžiui, kraujas, limfa ar kt.


Taigi iš to, kas pasakyta, matyti, kad diduma žmogaus anatomijos no-menklatūrinių pavadinimų išliko nepakitę iki šių dienų (keitėsi tik kai kurių žodžių rašyba) ir įsitvirtino dabartinėje mokslinėje medicinos ter-minijoje.

Nemažą Keleivio straipsnių apie sveikatą terminijos dalį sudaro klinikos terminai, t. y. ligas ir jų požymius įvardijantys žodžiai ir žodžių jungi-niai, pvz.: Drugiu instr.sg. Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Duſulu instr.sg. Kel 1870 03 15 (Nr. 11) 44, GalwôsSwaigimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Koſulys Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, Kel 1871 03 14 (Nr. 21) 43, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Pasirodymai arba PaymjeitôsLigôs Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30, Plautis „sloga“ nom.sg. Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, Putmeniû gen.pl. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Sanariû Gēlimą Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, ſmarkausNēiejimo Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Sukatą10 acc.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Sʒurpuli acc.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25, Sʒlapdrugiu instr.sg. Kel 1870 03 15 (Nr. 11) 44, Ukimimas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, WalgioNenorējimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Wei-doSuputimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, WiduriûKirmeles Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, WiduriûSuſkydimą Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, WidurûKarßtlige Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150, Wirpējimą acc.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, moniûRaupliû Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69.

Tiriamuose tekstuose daugiausia rasta infekcinių ligų pavadinimų. Šios ligos įvardijamos tik lietuviškai – kimbancʒiôsLigôs Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, limpancʒiojiLiga Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, limpantiLiga Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15. Pastebėta, kad „infekcinės ligos“ reikšmę turi terminas maroligos 1878 m. rugpjūčio 20 d. Keleivyje išspausdintame slapyraide ..n. pasirašiusio autoriaus straipsnyje „Maro Ligos“, kuriame rašoma apie tokias užkrečiamąsias ligas kaip maras, dėmėtoji šiltinė, cholera, raupai ir kt. Beje, sudėtinis terminas su vienaskaitos linksnio forma vartojamu pagrin-diniu dėmeniu liga – Maroliga Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18 – reiškia tik „marą“.

Būdingi sudėtiniai pavadinimai su pagrindiniu dėmeniu liga, pvz.: IßbalējimoLigą Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, WieoLigą Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23, WandensLiga Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, půlamojLigoj Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, ywatoLiga Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150. Tokie pavadinimai dažnai turi ir vienažodžius

10 Remiantis straipsnio „Motynoms ant Pamokinimo bey Pagraudenimo“ kontekstu, terminas sukata iš sukti 30. „gelti, skaudėti (ppr. pilvą, sąnarius)“ galėtų reikšti „viduriavimą“, plg. 1 sukata 3. „vidurių paleidimas“ LKŽe.

1 0 0 P. Zemlevičiūtė | Keleiviostraipsniųapiesveikatąterminai

atitikmenis, pvz.: karßcʒeis instr.pl. Kel 1865 05 9 (Nr. 19) 74 ir Karß-cʒiûLiga Kel 1868 05 27 (Nr. 18) 72, Tynēei Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24 ir TynēiûLiga „tymai“ Kel 1862 12 9 (Nr. 49) 199, Trichynai nom.pl. Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27 ir TrichynųLiga Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 26 / TrikynûLiga Kel 1877 04 17 Nr. 16) 63, Rauplēs nom.pl. Kel 1854 03 15 (Nr. 11) 44, Kel 1862 06 24 (Nr. 25) 104, Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104, Kel 1867 04 2 (Nr. 14) 56 ir RaupliûLiga Kel 1860 04 24 (Nr. 17) 68, Kel 1861 02 19 (Nr. 8) 31, Kel 1862 12 9 (Nr. 49) 199, Kel 1867 04 2 (Nr. 14) 56, Kel 1871 03 14 (Nr. 21) 43, Kel 1872 11 5 (Nr. 45) 182, Kolera Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1866 09 11 (Nr. 37) 147, Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130, Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8 ir Kolerôs Liga Kel 1852 11 17 (Nr. 47) 188, Kel 1853 10 5 (Nr. 40) 160, Kel 1856 10 8 (Nr. 41) 164, Kel 1857 09 24 (Nr. 38) 151, Kel 1859 10 18 (Nr. 42) 167, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1866 07 31 (Nr. 31) 124, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1866 10 30 (Nr. 44) 175, Kel 1871 08 1 (Nr. 41) 124, Kel 1871 08 8 (Nr. 42) 130, Kel 1871 09 5 (Nr. 46) 145, Kel 1871 10 17 (Nr. 42) 169, Kel 1873 01 14 (Nr. 2) 8, Kel 1873 07 15 (Nr. 28) 111, Kel 1873 08 5 (Nr. 31) 124, Kel 1873 09 16 (Nr. 37) 146, Kel 1873 11 4 (Nr. 44) 176, Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kropes acc.pl. Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69 (žr. kropės „rauplės“ LKŽe) ir KropjûLiga Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69 / KropûLiga Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Maras Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30 ir MaroLiga Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18.

Reikia pasakyti, kad ši semantinė grupė medicinos sąvokų įvardijimo atžvilgiu yra viena problematiškiausių. Neretai iš straipsnio konteksto sun-ku nustatyti vieno ar kito ligos pavadinimo reikšmę, o juoba rasti tikslų dabartinį jo atitikmenį, nes neretai plačiau apie ligą, jos požymius nera-šoma, ji tik paminima. Pavyzdžiui, tekste greta pavartoti trys terminai ywatoLiga(Krauliga,Neprietwara) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150 galėtų įvardyti „dizenteriją“, o galbūt tik kokį „sunkų viduriavimą“. Kita vertus, kyla klausimas, ar šiuos terminus galima laikyti sinonimais, žr. krauligė „kruvinoji ?“, plg. kruvinoji 1. „dizenterija“, 2. „sunkus viduriavimas“, bet neprietvaras11 tik „viduriavimas“ LKŽe. Iš konteksto taip pat nėra aišku, ar žodžių junginys WidurûirWemimoLiga Kel 1878 08 20 (Nr. 34)

11 Moteriškosios giminės žodis neprietvara LKŽe nefiksuotas.

1 0 1Terminologija | 2011 | 18

150 yra vienos ar dviejų skirtingų ligų pavadinimai. Čia būtina pažymėti tai, kad straipsnių apie sveikatą autoriai nebuvo gydytojai, todėl visai suprantama jų nusimanymo apie medicinos dalykus stoka. Be to, apie daugelį ligų anuomet dar nebuvo žinoma, o ką jau kalbėti apie tikslų jų įvardijimą. Todėl ir tiriamuose straipsniuose galima rasti ne tik neaiškiai pateiktų, bet ir aprašomojo pobūdžio pavadinimų:SkaudējimasKakleprieRijimo Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, SkaudējimasKakleperUkimimą Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, SpaudimąantPryßirdiês Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90. Dalis pavadinimų greičiausiai paimti iš gyvosios kalbos, pvz.: baiſPlēßimąGalwoj Kel 1879 02 25 (Nr. 8) 30, didNēiejimą Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, GyſlûTraukimą Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, KakloUēmimu Kel 1862 02 11 (Nr. 6) 24, KaulûGēlimą Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, PilwoSkaudējimas Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89,Uſidegimą acc.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 iš užsidegti „imti karš-čiuoti“ LKŽe, WidurûSugedimą Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25. Tokius, kartais net vaizdingus, žodžių junginius, pvz.: baiſingoſios Rauplēs Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69, piktąGumbą Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 25, piktojiLiga Kel 1852 09 8 (Nr. 37) 148, ſtaigaawinantiLiga Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 16, galima laikyti liaudiniais terminais.

Skyrium minėtini vienos iš šiltinės rūšių (dabartinis terminas dėmėtojišiltinė, lot. typhusexanthematicus MedŽ 563) pavadinimai straipsnyje „Ma-ro Ligos“. Ši kraujo infekcinė liga pavadinta terminu Bado Karßtlige(wokißkay: Hungertyphus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149. Pastebėta, kad vėliau, pavyzdžiui, 1920 metų knygelėje „Kova su limpamomis ligomis“ gydytojas Petras Avižonis šią ligą yra vadinęs panašiai – badokarštinė KLL 1920 14. Be minėto termino, tame pačiame straipsnyje dar yra pora ki-tokių šios ligos pavadinimų – margoji arba plokiotojiKarßtliga(Flekkenty-phus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149. LKŽ būdvardžio plokiotas reikšmė nenurodyta (rašomas klaustukas), pateiktas vartosenos pavyzdys iš buvusios Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto mažiau žinomų raštų, kur nenurodomas smulkiau šaltinis, ar naujesnių laikraščių. Remiantis kalbamo straipsnio duomenimis, galima teigti, kad plokiotas reiškia „dėmėtas“ iš vokiečių Fleck „dėmė“ DVLKŽ I 374.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad straipsniuose apie trichinas Fr. Kur-šaitis ir daktaras Pinkus „sveiko proto, nuovokos turėjimo“ reikšme var-tojo dabartinėje medicinos mokslo kalboje nusistovėjusį terminą Sąmonę acc.sg. Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Sąmonês gen.sg. Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, nors jau XX a. pr., pavyzdžiui, gydytojas Antanas Vileišis minėtą


sąvoką įvardijo terminais nuomonėPirmP 1903 71, nuomanė ŠLL 1901 21,sąvoka NG 1924 116 117.

Taigi aptartos semantinės grupės pavyzdžiai rodo, kad dauguma ligų ar jų požymių pavadinimų dabartinėje vartosenoje neišliko – tik vienas kitas, pavyzdžiui, dusulys,kosulys,maras,vėmimasir kt., tapo medicinos termi-nais – arba dabar yra vartojami tik viena kuria reikšme, pavyzdžiui, ter-minas drugys prigijo tik „maliarijos“ reikšme, o Keleivio straipsniuose šis terminas be minėtos dar vartotas ir „šalčio krėtimo sergant“ reikšme; kai kuriuos iš šių terminų pakeitė kiti lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, rauplės – dabar raupai, plautis – dabar sloga, vandensliga – dabar vandenligė. Tačiau bene svarbiausios didesnės terminų dalies nepatekimo į mokslinę medi-cinos terminiją priežastys yra jų reikšmės neapibrėžtumas, netikslumas ar siaura vartosena.

Nemažai gydymo priemonių pavadinimų. Laikraščio skaitytojams bu-vo duodama patarimų, kaip patiems gydytis susirgus ir kokias priemones vartoti. Be abejo, dažniausiai siūlytos naminės gydymo priemonės – mais-to produktai ir gėrimai, pvz.: Medus Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, neſudytsSwieſtas Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Piens Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, ßalto Wandens Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, aliôs Mēſôs Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131. Daugiausia patariama gydytis vaistiniais augalais, jų dalimis, pvz.: Bitkrēſliûiedai Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Ciberoles nom.pl. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Dygulio=oles nom.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90 / Dygulioolēs Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Drignēs nom.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26 / Drignes nom.pl. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kadagio Sʒakniû Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, KadagioOgû Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, LapûnůKelrētenjû Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 (žr. kelretinis „plačialapis gys-lotis (Plantago major)“ LKŽe), Metēlēs nom.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Puplaißkiei Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Saldmedis Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Srawolē nom.sg. Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Sʒeiwmedis Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Remulike (arba Remunike) Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. „Arbatos“ reikšme vartotas germanizmas tije: Re-munikiûTije Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. Pasitaikė ir keletas vaistų pava-dinimų (beje, „vaistų“ reikšme vartotas tik slavizmas Liekarſtwa Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 11), Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26), pvz.: Opijumo gen.sg. Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Blywoterio gen.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, Wēmimo=Rießutus Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90.


Tiriamuose straipsniuose yra šiek tiek su medicinos mokslu ir darbu susijusių asmenų pavadinimų, pvz.: Aptēkininko gen.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 86, Kudikis Kel 1872 04 30 (Nr. 18) 69, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 150, Kel 1879 10 14 (Nr. 41) 168, Lawoną acc.sg. Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Ligonis Kel 1859 01 5 (Nr. 1) 3, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27, Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90. „Gy-dytojo“ reikšme vartoti du tarpusavyje konkuravę terminai – lotyniškos kilmės Daktars Kel 1866 02 13 (Nr. 7) 27 ir slaviškos kilmės Liekorius Kel 1853 04 20 (Nr. 16) 62, Kel 1855 01 17 (Nr. 3) 10, Kel 1864 07 5 (Nr. 27) 106, Kel 1866 08 21 (Nr. 34) 135, Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, Kel 1874 06 16 (Nr. 24) 96.Kartais pirmenybė teikiama lotynizmui dak-taras, pavyzdžiui, Daktars arba Liekorius Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87,kartais – slavizmui liekorius, pavyzdžiui, Liekorius arba Daktars Kel 1864 06 28 (Nr. 26) 104.Fr. Kuršaičio straipsnyje „Apie Marą“ jungtuku arba siejami terminai daktaras ir mokytasliekorius galėtų būti susiję sinonimi-niais ryšiais: „tur iš mūsų Vokietijos taip ir iš Ostreikijos keli d a k t a r a i arba m o k i t i l i e k o r e i į aną marais slogintąjį Rusijos žemės kampą, nukeliauti <...>“ Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18.

Rasta ir gydymo įstaigų pavadinimų. „Ligoninės“ reikšme vartoti ter-minai Ligonbucʒio12 gen.sg. Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130, LigoniûButas Kel 1870 08 16 (Nr. 34) 130 / LigonûBute Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23. Straipsnyje „Namû Aptẽka“ skolinys Locaritûgen.pl. taip pat galėtų reikš-ti „ligoninę“, žr. xlazarietas 1. „ligoninė“ LKŽe, mat jis yra susietas jung-tuku arba su terminu Ligonbucʒiû gen.pl.: „Priegtam juk randas L i g o n -b u c ʒ i û arba L o c a r i t û , kur ap ſir gę Wargdieniei ir be Umokeſ cʒio gydomi yra“ Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. Tą pačią, t.y. „ligoninės“, reikšmę galėtų turėti ir sudėtinis terminas gydymonamai, nors, kita vertus, greta jo pateiktas vokiškas atitikmuo verstų manyti, kad galbūt šie terminai ir turi kokių reikšmės skirtumų: GydimoNamůſe (chirurgiſcheKlinik)Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23. Tas pats pasakytina ir apie jungtuku arba susietus terminus klyniksirgydymobutas: AkiûKlyniks arba AkiûGydymoButas Kel 1877 04 17 (Nr. 16) 63.Vaistinė straipsniuose vadinta varijuojančiais termi-nais – slavizmais Aptēkôs gen.sg. Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87, Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131 ir Aptieka Kel 1868 10 20 (Nr. 42) 168.

12 Jonas Palionis žodį ligonbutis „ligoninė“ (plg. Krankenhaus) laikė Fr. Kuršaičio naujadaru (Palionis 1995: 219).


3 . M ED I C I NO S M O K SLO K A LBO S U Ž U O M A ZGO SKeleivio populiarinamųjų fizikos straipsnių terminus tyrinėjusi A. Kau-

lakienė pastebėjo, kad šiame laikraštyje „bene daugiausia buvo pateikiama mokslo populiarinimo straipsnių, kuriuose galima aptikti tam tikrų moks-lo kalbos elementų užuomazgų“ (Kaulakienė 1991: 81). Šį teiginį patvir-tintų ir Keleivio straipsniai apie sveikatą. Vienas iš juose moksliniam teks-tui būdingų bruožų būtų rūšinių sąvokų įvardžiavimas. Rūšiniai sudėtinių, daugiausia ligų ir gydymo priemonių, pavadinimų dėmenys reiškiami įvar-džiuotiniais būdvardžiais, pvz.: aßtrojiLiekarſtwa Kel 1876 02 15 (Nr. 7) 26, cʒyſtytaſisLinſēmeniûAlējus Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, didyſisMa-ras Kel 1879 01 28 (Nr. 4) 15, Kel 1879 02 4 (Nr. 5) 18, ſalduſisjůdaſisLakricas Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, ſalduſisMedelis Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, tikroſiosMētros Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 89, ßaltajDrugKel 1874 06 9 (Nr. 23) 90, aliaſisMuilas Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, rečiau – dalyviais: půlamojLigoj Kel 1874 06 2 (Nr. 22) 87. Kitas bruožas – kitų kalbų ati-tikmenų pateikimas. Straipsniuose apie sveikatą greta kai kurių terminų skliaustuose (dažniausiai) pateikiami daugiausia vokiečių kalbos atitikme-nys, pvz.: BadoKarßtlige (wokißkay: Hungertyphus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, Blywoterio (wokißkay: Bleiwaſſer) gen.sg. Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, GydimoNamůſe(chirurgiſcheKlinik) Kel 1880 02 10 (Nr. 6) 23, Karß-cʒiûLiga arba Typhus Kel 1868 05 27 (Nr. 18) 72, LapûnůKelioRētenû, wo kißkay: Wegerich Kel 1874 08 18 (Nr. 33) 131, margoji arba plokiotojiKarßtliga (Flekkentyphus) Kel 1878 08 20 (Nr. 34) 149, waigʒd=Anyſû (wo kißkay: Sternanis) Kel 1874 06 9 (Nr. 23) 90.

I Š VA D O SKeleivio straipsniai apie sveikatą yra svarbūs tekstai ieškant lietuvių me-

dicinos terminologijos ištakų. Straipsnių medicinos terminijos pamatas – lietuviškos kilmės leksika. Tam neabejotinai įtakos galėjo turėti tai, kad šį laikraštį redagavo geras lietuvių kalbos mokovas Frydrichas Kuršaitis, be to, ir dauguma straipsnių apie sveikatą yra jo paties parašyti. Be abejo, neapsieita ir be skolinių iš slavų (daugiausia), vokiečių, graikų, lotynų ir kt. kalbų. Dauguma slaviškos kilmės žodžių, pvz.: liekarstva, liekorius,pavietra,rona,smertis ir kt., buvo plačiai paplitę gyvojoje kalboje. Didžio-ji dalis straipsniuose vartotų slavizmų ir germanizmų dabar nebevartojami, išskyrus senuosius slaviškus skolinius, tapusius neatskiriama lietuvių kalbos leksikos dalimi. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kalbų kilę skoliniai į straipsnius greičiausiai bus patekę iš vokiškų šaltinių. Kaip rodo tiriama


medžiaga, nemažai terminų, daugiausia kūno dalių ir organų pavadinimų (akis,koja,širdis ir kt.), ligų pavadinimų (drugys,kosulys,marasir kt.) ir šiek tiek kitokias medicinos sąvokas (gydymas,lavonas,ligonis ir kt.) įvar-dijančių terminų yra seni šios srities lietuvių kalbos žodžiai, aptinkami jau senuosiuose raštuose, kurie iki šiol tebevartojami dabartinėje medicinos mokslo ir praktikos kalboje. Turint galvoje tai, kad XIX a. pirmojoje pu-sėje ir viduryje lietuvių kalbos rašyba labai įvairavo, natūralu, kad straips-niuose gausu terminų rašybos variantų. Taip pat apstu tą pačią sąvoką įvardijančių sinoniminių, daugiausia klinikos, terminų, kurie nebūdingi tik anatomijos nomenklatūrinių pavadinimų grupei. Šią ypatybę greičiau-siai lėmė ne vien tai, kad beveik visi straipsniai apie sveikatą parašyti ne medicinos specialistų, bet ir tas dalykas, kad anuomet apie daugelį ligų nebuvo žinoma – todėl suprantama, kad ne visos ligos buvo tiksliai įvar-dijamos, vartota sinonimų. Neretai tenkintasi aprašomojo pobūdžio ar liaudyje vartojamais terminais. Svarbu pažymėti tai, kad kai kurie straips-niai turi mokslinio teksto bruožų – rūšinės sąvokos juose įvardijamos įvardžiuotinėmis būdvardžių ar dalyvių formomis, greta terminų pateikia-mi kitų kalbų (daugiausia vokiečių kalbos) atitikmenys.

PA G r I n d I n I A I Š A LT I n I A I

Adomas Einaras. Pawietra, didyſis Maras, jůdaſis Smertis. – Keleiwis. 1879, jan. 28 (Nr. 4), 15–16; febr. 4 (Nr. 5), 18–19.

Adomas Einaras. Apie Maro praſidẽjimą Ruſijoje / a-e-. – Keleiwis. 1879, febr. 25 (Nr. 8), 30.Adomas Einaras. „Ne ſeney atgabeno wiena Laukininko Pati iß ſrutês Kampo Karaliaucʒių pas Liekorus

wieną Kudikel...“ / e-. – (Wiſokia trumpa Ʒinia). – Keleiwis. 1879, okt. 14 (Nr. 41), 168.Adomas Einaras. „Pirm keliû Nedeliû radoſi Gydimo Namůſe (chirurgische Klinik) Karalaucʒuje wiens Li-

gonis, ...“ / e-. – (Wiſokia trumpa Ʒinia). – Keleiwis. 1880, febr. 10 (Nr. 6), 23–24.„Ceitungos paſakoj, kad keliůſe Lietuwôs Kiemůſe Ruſû Parubeij, ypacʒey ßiauriniauſiame Pruſû emês

Kieme, wardu Nimmerſatt, Raupliû Liga paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1860, apr. 24 (Nr. 17), 68.

„Dangißkaſis Wießpats, nor kaip rodos, muſû Prowinca dabar iß Naujo ſawo Rykßtẽmis atlankyti...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1872, nov. 5 (Nr. 45), 182.

Frydrichas Kuršaitis. Atmink, idant Dieną ßwentą ßwęſtumbei! – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1853, apr. 20 (Nr. 16), 61–62.

Frydrichas Kuršaitis. odis prieß ynyſtę ir Wardijimus. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1855, jan. 17 (Nr. 3), 9–11.

Frydrichas Kuršaitis. Muſû Mielaßirdingyſtês Ligonbutij. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1859, nov. 8 (Nr. 45), 178–179.

Frydrichas Kuršaitis. Ar Wale Tabako rukyti? – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1865, mejį 16 (Nr. 20), 78–79.

Frydrichas Kuršaitis. Trichynû Liga. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1866, febr. 13 (Nr. 7), 26–27.Frydrichas Kuršaitis. Pamokinimai prieß Kolerôs Ligą. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1866, aug. 21

(Nr. 34), 135.Frydrichas Kuršaitis. Apſakymas / Kuršatis. – Nr. 34 aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1870, aug. 16 (Nr. 34),

129–130; sept. 16 (Nr. 43), 148.Frydrichas Kuršaitis. Pamokinimas prieß Kolerôs Ligą. – K. – Keleiwis. 1873, sept. 16 (Nr. 37), 146.


Frydrichas Kuršaitis. „Nekurſai Brolis per tą Naujyną yra ißgandyts...“ / K. – (Atſiliepimai). – Keleiwis. 1874, jun. 16 (Nr. 24), 95–96.

Frydrichas Kuršaitis. Apie Marą. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1879, febr. 4 (Nr. 5), 18.„Iß Gumbinẽs Ceitungoſe paſakojama, kad anapus Rubeiaus Wirbalẽje, Wilnos Mieſte bey Wilkowißkiůſe

Kolerôs Liga paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, aug. 1 (Nr. 41), 124.„Iß Iſrutẽs raßoma, kad kelioſa Sʒaliſa ano Kreiſo, kaip antai Berßkalniû Parapijoje Wanaglaukiůſe bey

Spraktůſe Rauples jau per keles Nedēles ſiaucʒiancʒios...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1864, jun. 28 (Nr. 26), 104.

„Iß Tilês pareit inia, kad nů 21 Decemberio ſenojo Meto iki ßiol ten jau Nieks Kolerôs Liga ßwieiey n‘apſirgęs...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, jan. 14 (Nr. 2), 8.

„Jau Kolerôs Liga prie muſû Karaliaucʒiuje iß wiſo kokius 400 Dußiû awinuſi, kaip rodos, baigias...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1852, nov. 17 (Nr. 47), 188.

„Jau mes buvome paſitikēję, kad Kolerôs Liga mus ß Met Karaliaucʒiuje n‘aplankyſenti...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1856, okt. 8 (Nr. 41), 164.

„Kolera Karaliaucʒiuje dar wis mones ſkaudingay awina, o toji dabar jau ir Klaipēdoj bey Gumbinēj yra paſirodʒiuſi“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1866, sept. 11 (Nr. 37), 147.

Kolerôs Liga. – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1853, okt. 5 (Nr. 40), 160.„Kolerôs Liga dabar jau ir Sʒwēdû emę yra nukakusi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, aug. 5

(Nr. 31), 124.„Kolerôs Liga jau dabar ir Karaliaucʒiaus Mieſte paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, aug. 8

(Nr. 42), 130.„Kolerôs Liga jau dabar ir muſû Karaliaucʒiaus Mieſte paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1859,

okt. 18 (Nr. 42), 167.„Kolerôs Liga jau dabar prie muſû Karaliaucʒiuje, o kaip rodos ir kitoſe Sʒalyſe muſû Prowincos ar jau

wiſay paſiliowuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, okt. 17 (Nr. 52), 169.„Kolerôs Liga muſû Karaliaucʒiaus Mieſte jau rodos norinti weik abelnay ugeſti...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1866, okt. 30 (Nr. 44), 175.

„Kolerôs Liga muſû Karaliaucʒiuje dabar jau wiſay paſiliowuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, nov. 4 (Nr. 44), 176.

„Kolerôs Liga platinas, kaip rodos, wis toliaus per Swietą...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1873, jul. 15 (Nr. 28), 111.

„Kolerôs Liga ſmaugia dabar muſû Karaliaucʒiaus Mieſte ne paſigailēdama, ogi iß Iſrutês pareit ine, kad ji jau ir tenay paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1866, jul. 31 (Nr. 31), 124.

„Kolerôs Liga ßicʒion Karaliaucʒiuje dar vis awina baiſingay...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, sept. 5 (Nr. 43), 145.

Maro Ligos. – ..n. – Tekste: Kaunas, Karaliaučius. – Keleiwis. 1878, aug. 20 (Nr. 34), 149–150.„Mylimiems Brolams Lietuwininkams praneßu aß ßůmi ta Ʒinne, kad aß nuo 1mo ßio Meneſio [...] diddele

Aptieka ſu wiſſokeis walgomais ir ne walgomais Taworais [...] taiſes eſu“ / John D. Gudat. – (Apſaki-mai). – Keleiwis. 1868, okt. 20 (Nr. 42), 168.

Motynoms ant Pamokinimo bey Pagraudenimo. – -w-. – Keleiwis. 1876, febr. 15 (Nr. 7), 25–26.„Muſû Karaliaucʒiaus Mieſte ßime Cʒieſe mones labai daug ſerga...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871,

märz 14 (Nr. 21), 43.„Muſû Lietuwoj, Priekulẽs Kampe yra pagal wyriauſybißkus Apſakimus tarp moniû Raupliû Liga

paſirodʒiuſi“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1861, febr. 19 (Nr. 8), 31.„Muſû Pons Oberpreſidentas Eichmann yra tą Dawadą padaręs...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1854, sept. 6

(Nr. 36), 143–144.Namû Aptẽka. – -w-. – Keleiwis. 1874, jun. 2 (Nr. 22), 86–87; jun. 9 (Nr. 23), 89–91.„Pagal Ceitungû Paſakojimus buwo Tilês Mieſte Karßcʒiû Liga arba Typhus, labay praſiplatinuſi...“. –

(Wiſokia inia). – Keleiwis. 1877, mercą 27 (Nr. 13), 52.„Pagal Wyriauſybjû Ißjẽßkojimus yra wiſame Gumbinês Ragierungos Walßcʒiuje iki ßiol iß to Cʒieſo, kaip

cʒionay ta Karßcʒiû Liga, Typhus wadinamoji, praſidējo...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1868, mejį 5 (Nr. 18), 72.

Per wienôs Muſẽlês gẽlimą. – -w-. – Keleiwis. 1874, aug. 18 (Nr. 33), 130–131.„Piktoji Liga Kolera jau dabar ir Karaliaucʒiuje paſirodʒiuſi...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1852, sept. 8

(Nr. 37), 148.


Pinkus. Saugokitẽs nů Trichynû! [Burbliai] / Kreiſpſyſikus Dr. Pinkus. – Keleiwis. 1864, jul. 5 (Nr. 27), 106–107.

Priẽmimo Dawadas ant Diakoniſſiû Urẽdo Diakoniſſiû taiſime Mielaßirdingyſtês Ligonbutije Karaliaucʒiuje. Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1858, dec. 29 (Nr. 52), 206; 1859, jan. 5 (Nr. 1), 2–3.

„Prie muſû Karaliaucʒiuje ... Raupliû Liga bais didey praſiplatinuſi...“ – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1871, märz 14 (Nr. 21), 43.

„Rauplẽs ß Metą muſû Prowincoje ßen ir ten yra paſirodʒiuſios, butent ßicʒion Karaliaucʒiuje, aplink Tilę, o ir aplink Iſruti...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1854, mercą 15 (Nr. 11), 44.

Raupliû arba Kropjû baiſingaijei Ligai. – †. – Keleiwis. 1872, apr. 30 (Nr. 18), 69–70.Saugokitẽs! – Aut. nenurodytas. – Keleiwis. 1871, sept. 5 (Nr. 43), 145.„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje Dien iß Dienos daugſinas Skaitlus Ligoniû, ypacʒey Karßtlige, Sʒlapdrugiu bey

Duſulu ſergancʒiûjû...“. – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1870, mercą 15 (Nr. 11), 44.„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra, kaip paſakojama, ßen ir ten jodoſes Rauplēs paſirodʒiuſios“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1862, jun. 24 (Nr. 25), 104.

„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra ßwieus karalißkas Akiû Klyniks arba Akių Gydymo Butas taiſytas, ir nuo 1 Aprilio atvertas...“. – (Wiſokia inia). – Keleiwis. 1877, apr. 17 (Nr. 16), 63.

„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje yra tarp moniû ßime Cʒēſe Tynēiû Liga labay praſiplatinuſi, ogi paſakojama, kad ir Raupliû Liga ßicʒion paſiroditi pradējuſi...“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1862, dec. 9 (Nr. 49), 199.

„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje Kolerôs Liga yra pirm kelių Nedẽliû praſidējuſi...“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1857, sept. 24 (Nr. 38), 151.

„Sʒicʒion Karaliaucʒiuje, o kaip girdim ir kitur, yra Raupliû Liga praſiplatinuſi...“. – (Wisokia ine). – Ke-leiwis. 1862, apr. 2 (Nr. 14), 56.

„Sʒ Pawaſar, kiek tirti gaunam, taip prie muſû Karaliaucʒiuje, taip ir wiſur aplinkuy Prowincoje daug moniû labay Karßcʒeys ſerga...“. – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1865, mejį 9 (Nr. 19), 74.

„Tilês Ceitungos, o ir iß Sʒilo-Karcʒiamos Kampo ßen atējuſios Gromatos paſakoj...“ – (Wiſokia ine). – Keleiwis. 1862, febr. 11 (Nr. 6), 24.

PA G A L B I n I A I Š A LT I n I A I

Alm 1931: Alminauskis K. DieGermanismendesLitauischen1.DiedeutschenLehnwörterimLitauischen. Kaunas.

DVLKŽ 2006: Križinauskas J., Smagurauskas S. Didysisvokiečių–lietuviųkalbųžodynas1–2. Vilnius.FrW: LitauischesEtymologischesWörterbuchvonErnstFraenkel, I–II, Heidelberg, Göttingen, 1955–1962.KLL 1920: [D-ras med. P. Avižonis]. Kovasulimpamomisligomis. Raseiniai. LKŽe: Lietuviųkalbosžodynas. – www.lkz.ltMedŽ 1980: Astrauskas V., Biziulevičius S., Pavilonis S., Vaitilavičius A., Vileišis A. Medicinosterminųžodynas, Vilnius.

NG 1924: [D-ras A. Vileišis]. Naminisgydytojas.Trumpaspaprasčiausiųligųaprašymasirjųgydymas. Antra-sis pataisytas leidimas. Kaunas.

PirmP 1903: [Antana Vileišis] Dr. Fr. Esmarch. Pirmojipagelbanelaiminguoseatsitikimuose. Išvertė daktaras A. V. Tilžėje.

Skar 1931: Skardžius Pr. Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. – Tautairžodis7.ŠLL 1901: [Antana Vileišis] Trumpišnekaapielimpančiasligasirkaipnuojųapsiginti. Paraše D-ras V. A.

Tilžėje. TŽŽ 2005: Tarptautiniųžodžiųžodynas, Vilnius.Фасмер М. 1967, 1971, 1973: Этимологическийсловарьрусскогоязыка 2–4, Москва.

L I T e r AT Ū r A

Kaulakienė A. 1991: Mokslo kalbos užuomazgos „Keleivyje“. – LietuviųkalbotyrosklausimaiXXIX:Lietuviųleksikosirterminologijosproblemos. Vilnius, 80–91.

Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškųperiodiniųleidiniųpublikacijos1832–1890. Vilnius, 2004.Palionis J. 1995: Lietuviųrašomosioskalbosistorija, Vilnius.Zinkevičius Z. 1990: Lietuviųkalbosistorija4:LietuviųkalbaXVIII–XIXa., Vilnius.


T e r M s o F A r T I c L e s o n H e A LT H I n K E L E I V I S

The paper deals with terminology in articles on health in the Lithuanian weekly newspaper KeleiwisißKaraliaucʒiausBroliamsLietuwininkamsinêsparneßąs (Traveller from Königsberg Bringing News for Lithuanian Brothers) published in Konigsberg from 1849–1880.

During the period of 1853–1879 there were nineteen articles on various health is-sues and their treatment published.

These articles on health are important when searching for the beginning of the Lithuanian medical terminology. Medical terms used in these articles are mainly of the Lithuanian origin. Undoubtedly such choice was influenced by the editor of the weekly Frydrichas Kuršaitis (FriedrichKurschat) who had a good command of Lithuanian and wrote many articles himself. These articles contain some borrowings mainly from Slavic, as well as from German, Greek, Latin and other languages. Many borrowings of Slavic origin, such as liekarstva (drug),liekorius(doctor),rona(wound) were widely used in spoken language. The majority of Slavisms and Ger-manisms of these articles are no longer used, except for some old Slavic borrowings which took root in the Lithuanian language a long time ago. Borrowings from Greek and Latin most likely made their way into these articles from German sources. quite a lot of terms, mainly those naming of the parts of the body (akis (eye),koja(leg),širdis (heart), etc.), as well as diseases (drugys(fever),kosulys(cough),maras(plague), etc.) and other medical concepts (gydymas(healing),lavonas (corpse),ligo-nis(patient), etc.) are old Lithuanian words of this field, which can be found in old writings and are still being used in modern language of medical science and practice. In the middle of the 19th century Lithuanian orthography varied a lot, therefore it is natural that orthographic variants of medical terms in these articles are numerous. Synonyms are also common, especially of clinical terms, except in the group of anatomy nomenclature. Such variations probably are caused by the fact that the ma-jority of articles were not written by specialists of medicine and also because there was a lack of knowledge about some diseases. Thus, the lack of precise naming and abundance of synonymy are understandable. Descriptive terms and folk names were also used. Some articles have features of scientific text – specific concepts were named using definite adjectives or definite participles, some terms came with other language (mainly German) equivalents.

Gauta 2011-12-01

Palmira ZemlevičiūtėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]


Rankraštinio teisės terminų žodyno (1920 m.) sandara

A L V Y D A S U M B R A S A SLietuviųkalbosinstitutas

e s M I n I A I ž o d ž I A I : terminografija, teisės terminai, terminų žodynas, rankraštis

P irmasis teisės terminų žodynas Lietuvoje išleistas 1954 m. (TŽ), ta-čiau bandymų imtis teisės terminografijos būta ir anksčiau. Lietuvių teisės terminografijos poreikis Lietuvoje atsirado tik nuo 1918 m.,

t. y. tada, kai paskelbta šalies nepriklausomybė ir lietuvių kalba pirmą kartą tapo valstybinė ir kartu teisės kalba. Kadangi iki tol ilgą laiką tei-sės reikalai buvo tvarkomi rusų kalba, lietuviškos teisės terminijos badas buvo neišvengiamas, kartu teko susitaikyti ir su tuo, kad siekiant išveng-ti teisinio chaoso po nepriklausomybės paskelbimo buvo palikta galioti daugelis rusiškų teisės aktų, taigi nuo rusų kalbos greitai nutolti nepa-vyko. Norint palengvinti tų teisės aktų vertimą į lietuvių kalbą, reikėjo turėti teisės kalbos žodyną. Jo rengimo imtasi gana sparčiai. 1919 m. lapkričio 3 d. laikraščio Lietuva skyrelyje „Valdžios žinios“ pranešta, kad Teisingumo ministerijos Antrasis departamentas rengia spaudai „ž o d y -n ą j u r i d i n i ų t e r m i n ų ir žodžių, kurių labiausiai raikia teisėjams, tardytojams, notarams ir t. t.“ (DJTŽ: 2). Šie žmonės kviečiami atsiliep-ti ir per palyginti trumpą laiką (iki lapkričio 20 d.) atsiųsti „1) sąrašą terminų, kuriuos jie jau vartoja; 2) sąrašą terminų ir pasakymų rusų kalba, kurių jiems reikia išverst į lietuvių kalbą, ir 3) kaip tie terminai ir pasakymai reikėtų jų nuomone, išverst į lietuvių kalbą“ (ten pat; kal-ba netaisyta). Kaip matyti, tikėtasi suinteresuotų asmenų pagalbos ir kartu siekta padėti išspręsti jiems kylančius terminologinius sunkumus. Pranešimą pasirašė departamento direktorius Al. Milčinskis ir reikalų vedėjas Konstantinas Jablonskis (garsiojo kalbininko sūnus). Labai tikė-tina, kad pastarasis asmuo minėtoje ministerijoje ir buvo pagrindinis žodyno rengėjas.

1 1 0 A. Umbrasas | Rankraštinioteisėsterminųžodyno(1920m.)sandara

Iš išlikusių dokumentų matyti, kad žodyno projektas1 buvo parengtas gana greitai – jau 1920 m. rudenį žodynas atskirais lankais Teisingumo ministerijos buvo pasiųstas susipažinti Jonui Jablonskiui (siųsta tris kartus po du lankus). Pirmajame kartu su žodyno lankais siųstame rašte (rugsė-jo 1 d., Nr. 6257), pasirašytame paties teisingumo ministro Vinco Karoblio, kalbininko prašyta nurodyti, jo nuomone, į lietuvių kalbą verstinų, bet projekte nesamų teisės terminų, pateikti siūlymų, kaip galima būtų versti projekte pateiktus, bet į lietuvių kalbą neišverstus terminus ir kaip tiksliau lietuviškai išreikšti jau išverstus terminus. Rašte kartu žadama surengti teisininkų ir kalbos mokovų pasitarimą galutinai terminams nustatyti. Vė-lesniuose raštuose (rugsėjo 21 d., Nr. 6662; spalio 1 d., Nr. 7134), kuriuos pasirašė jau Pirmojo departamento direktorius, buvo tik informuojama apie siunčiamus lankus.

Tikėtina, kad J. Jablonskiui buvo pasiųsti tokie patys atskiri žodyno lankai, kokius galima rasti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bi-bliotekos Rankraščių skyriaus K. Jablonskio fonde (F 256-551). Rankraš-tis, pavadintas Teisės terminų ir kitų reikalingų teismams žodžių žodynėlioprojektas, greičiausiai buvo platinamas hektografuotas, jo išliko ne vienas vienetas. Įrištą žodyną turi teisininkas prof. dr. Vytautas Andriulis (spren-džiant iš inicialų nugarėlėje ir antspaudo priešlapyje žodynas priklausė Kaziui Šalkauskiui), du egzempliorius (palaidi lankai) – V. Vaidelys. Ko-pijuotame rankraštyje nei rengimo metai, nei autorius nenurodyti. Apie autorystę galima spręsti iš to, kad K. Jablonskio rankraščių fonde yra iš-likęs žodyno juodraštis (F 256-550), taip pat smulkiai prirašytų įvairaus dydžio lapų (F 256-546, 547, 552), iš kurių matyti, kaip žodynas buvo rengiamas. Galimas daiktas, kad K. Jablonskis turėjo ir pagalbininkų, tarp kurių galėjo būti anuomet gera teisės kalba rūpinęsis Vyriausiojo Tribu-nolo pirmininkas A. Kriščiukaitis, juoba kad pas jo vaikaitį V. Vaidelį yra išlikęs ir aptariamo kopijuoto rankraštinio žodyno dar vienas variantas – kita ranka rašytas originalas (rašysena lyg K. Jablonskio).

Nėra žinoma, kaip anuomet šis žodynas buvo svarstomas2, kaip jį įver-tino (ir ar apskritai vertino) J. Jablonskis ir kodėl jis taip ir liko nebaigtas

1 Dokumentus turi garsaus to meto teisininko Antano Kriščiukaičio (Aišbės) vaikaitis doc. dr. Vytautas Vai-delys. Su šiais dokumentais ir pačiu žodyno projektu Terminologijos skaitytojai jau buvo supažindinti prieš dešimtmetį (žr. Umbrasas 2001: 77–80), kai kurie dalykai čia primenami.

2 Kad svarstymų ar siūlymų būta, rodo gausūs terminų prierašai su pavardėmis vienoje iš V. Vaidelio turimų kopijų; prierašų taip pat yra ir V. Andriulio kopijoje, bet neaišku, kada jie atsirado.


tvarkyti ir neišleistas. Kadangi, kiek žinoma, tai pirmasis teisės termino-grafijos bandymas Lietuvoje, verta jį panagrinėti išsamiau. Šiame straips-nyje į žodyną daugiausia žvelgiama terminografiniu aspektu – analizuo-jama jo sandara.

Žodynas rengtas pagal to meto poreikius, todėl yra verčiamasis rusų–lietuvių kalbų. Atsižvelgiant į rengimo aplinkybes ir trukmę, projekto apimtis gana didelė – 120 puslapių (kiek didesnių nei A4 formato).

Žodyno sandara mišri – terminai (įskaitant ir kitus leksinius ir sintaksi-nius vienetus) teikiami ir lizdais, ir atskirais į lizdus neįeinančiais straips-niais3. Atskirų straipsnių ir lizdų antraštiniai terminai rašomi didžiąja4 rai-de, lizdo viduje – mažąja. Antraštiniai terminai rikiuojami abėcėlės tvarka (tiesa, pasitaiko rikiavimo netikslumų), lizdų viduje rikiavimas netvarkingas (abėcėlės kartais laikomasi, kartais – ne). Teikiama medžiaga įvairi – yra ir terminų, ir šiaip žodžių ar jų junginių, buvusių reikalingų to meto teisės kalboje. Duomenų gramatinė raiška taip pat įvairuoja – yra daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių, gramatiškai skirtingų jun-ginių. Įvairovė matyti jau nuo pat žodyno pradžios (žr. 1 pav.).

Kiek daugiau nei pusė rusiškų žodyno terminų pateikti po vieną ats-kirais straipsniais. Tokių straipsnių iš viso yra 2152. Kaip ir galima būtų tikėtis, dažniausiai atskirais straipsniais teikiami daiktavardžiai ir daik-tavardžių junginiai (kartu 1640 vienetų), paprastai tiesiog vienas rusiškas daiktavardis (1318), pvz.: а кт ъ – aktas (15); ам н и ст i я – amnestija(1); а р е н д ат о р ъ – nuomininkas(2); б а б к а – senolė(2); б а г аж ъ – bagažas, kroviniai, vežiniai, vežamieji daiktai (3); б р а к о вщ и к ъ – išti-krintojas(6); б р а н дм а у э р ъ – gaisrosiena(6); б у й ст в о – peštynės,muštynės (6); в ещ е ст в о – dalykas, daiktas (8); в мѣ н я е м о ст ь – pakaltinamumas (9); в ож а к ъ – vadovas (10); в ы дѣ л ъ – išskyrimas,paskyrimas dalies, atskyrimas, išvartojimas, išskirtinė (14); в ы с ы л к а – ištrėmimas (15); г р а н и ц а – siena,apybrėža(18); д о в ѣ р е н н о ст ь – įgaliojimas(20); д р я х л о ст ь – senumas(22); жал о бщи к ъ – skundi-

3 Straipsniu čia laikomas tam tikras žodyne pateiktas rusų kalbos leksinis ar sintaksinis vienetas su atitikme-niu ar atitikmenimis lietuvių kalba (atitikmens gali nebūti; apima greta pateiktus sinonimus ir kitus duo-menis), o lizdu laikomas grafiškai atskirtas dviejų ar daugiau straipsnių junginys (pirmasis straipsnis yra lizdo antraštinis). Lizde straipsniai taip pat paprastai atskiriami grafiškai. Kituose darbuose lizdas ir straips-nis kartais tapatinami, plg. Jakaitienė 2005: 21–22.

4 Straipsnyje pavyzdžiai teikiami mažąja raide.5 Prie terminų (arba toliau straipsnyje prie lizdų) skliaustuose nurodomas žodyno puslapis, o kitose vietose

taip žymimas reiškinio dažnumas, t. y. aptariamų dalykų skaičius.


kas,skundėjas(23); з а л о г о д ат е л ь – įkaitodavėjas,įkeitėjas(27); з л о -у мышл е н н и к ъ – piktadarys(30); и с к аж е н i е – iškraipymas,iškrei-pimas(33); к в а рт а л ъ – nuovada,rajonas(36); к ом п а н ь о н ъ – ben-drininkas (37); к о н ф л и кт ъ – konfliktas, susikirtimas, nesusipratimas(38); л е ч е б н и ц а – ligoninė,gydykla(41); люб о ст р а ст i е – gašlin-gumas(42); мош е н н и ч е ст в о – suktybė,sukčiavimas,klasta(44); н а -р я д ъ – skyra (47); н е в и н н о ст ь – nekaltumas,nekaltybė (48); о г о -в о р ъ – apkalbėjimas,apkalba,apžodimas(56); п а р и – lažybos(64); п е -н я – bauda,pabauda(65); п о д р о ст о к ъ – paauguolis(72); п о ч е р к ъ – rašysena (77); п р и н у ж д е н i е – prievarta, privertimas (83); р а з н о гл а с i е – nesutarimas;nuomoniųiškrikimas(90); р е з о лю ц i я –

1 pav. rankraštinio žodyno pirmo puslapio viršus (V. Andriulio egzempliorius)


rezoliucija(93); с в о д н и ч е ст в о – sąvadavimas(96); с м ут а – sąmy-šis,maištas, kurstymas (99); ст о л б н я к ъ – stabas (105); с ыщи к ъ – šnipas(108); у вѣ ч ь е – luošumas(111); у к ры в ат е л ь ст в о – slėpimas,slapstymas (112); у с м о т р ѣ н i е – nužiūrėjimas, nuožiūra (114); цѣл ом у д р i е – merginosneliečiamybė;skaistybė,gėdingumas(117); ч е р -т еж ъ – briežinys,braižinys(118); юр и ст ъ – teisininkas(120). Dvižo-džių daiktavardžių junginių jau gerokai mažiau (302). Į lizdus neįtraukti, pavyzdžiui, šie terminai: а в т о р с к о е п р а в о – autoriaus teisė (1); а р е ст ны й д о м ъ – areštinė(2); б л а г о в и д н а я с д ѣ л к а – padorisutartis,sutartisakiai(5); б р е д о в ы я и д е и – kliedovaizdai,kliedomin-tys(6); в о с п ит ат е л ь ны й д ом ъ – auklėjamiejinamai(12); в ы ѣ з д -н а я с е с с i я – atvažiuojamosios sąsėdybos (15); г о р н а я п о д ат ь – kalnųmokesnis,(iš)kasiniųmokesnis(17); д л ящ е е с я п р е ст у п л е н i е – tęsiamas nusikaltimas, besitęsiąs nusikaltimas (19); д о с т а т о ч н о ео с н о в а н i е – pakankamas pagrindas (21); з а в ѣщ а н н о е и м ущ е -ст в о – paliktastestamentuturtas,testamentopalikimas(25); з а к р ыт о ез а с ѣ д а н i е – uždarasposėdis(26); и з г н а н i е п л о д а – gemaloišva-rymas, vaisiaus išvarymas (31); к р ѣ п к i е н а п ит к и – svaigstamiejigėrimai(40); н е д о в о л ь ст в о р ѣш е н i е м ъ – nepasitenkinimasspren-dimu (49); о б р а б аты в ающ а я п р о мышл е н н о ст ь – dirbamojipramonė (54); о б р о ч н а я с т ат ь я – priepelnio dalykas (55); о ч и -ст ит е л ь н а я п р и с я г а – nekaltumo, nekaltybės priesaika (64); п о -в и в а л ь н а я б а б к а – priėmėja, pribuvėja (68); п о р ѣ з а н н а я р а -н а – piautojižaizda(75); п р о с ит е л ь н ы й п у н кт ъ – prašymoesmė,prašomasisdalykas(87); р а с п р о ст р а н ит е л ь н о е т о л к о в а н i е – aiškinimas(92); ч а ст и ч н а я п л ат а – daliesmokesnis(117). Daugiau dėmenų turinčių atskirai pateiktų daiktavardžių junginių nėra daug (vos 20, iš jų 17 trižodžių, 2 keturžodžiai ir 1 penkiažodis), pvz.: в о с п ит ат е л ь н о - и с п р а в ит е л ь н о е з а в е д е н i е – auklėjamojidrausmėsįstaiga(12); к омпл е ктъ п р и с яжных ъ з а сѣ д ат е л е й – prisiekusiųjų sprendėjų pilnuma (37); н е о т д ѣ л е н н ы е ч л е н ы с е -м ь и – neatskirti,neišvartotišeimosnariai(50); п е р е х о д ъ п р а в а с о б -ст в е н н о ст и – nuosavybėsteisėsperėjimas(67); п о гл ощ е н i е п р и -г о в о р а д р у г и м ъ п р и г о в о р о м ъ – nusprendimo įterpimas į kitąnusprendimą(69); р а з лу ч е н i е от ъ ст о л а и л ож а – staloirguo-lioperskyrimas (90); с о в е рш е н i е п р е ст у п н о г о д ѣ я н i я – nusi-kalstamojodarbopadarymas(101).


Atskirais straipsniais pateiktų rusiškų veiksmažodžių žodyne yra 227, pvz.: а р е н д о в ат ь – nuomoti (2); в о з мѣщат ь – atlyginti (11); в ым о -г ат ь – prievartauti,kyšiauti,ištraukinti(14); з а п р и х о д о в ат ь – įrašy-tiįpajamas(28); и н к р ими н и р о в ат ь – pakaltinti(33); к о н стати -р о в ат ь – konstatuoti(38); н а н ят ь – pasamdyti,nusamdyti;nunuomoti(47); о к л е в ет ат ь – apkalbėti,apžodžiuoti(57); о п р е дѣл ят ь – nu-žymėti,nuženklinti,nuskirti,nubrėžti,nusakyti(58); отр и ц ат ь – užsigin-ti,neigti,ginčyti(62); п о б ужд ат ь – raginti,skatinti(68); п о з о р ит ь – žeminti(72); п р е п р о в ожд ат ь – siųsti,gabenti(81); р а з с р о ч ит ь – išskirstytiterminais,išdalinti(90); р у ч ат ь с я – laiduoti(94); с о сто ят ь -ся – įvykti(103); уполномочить – įgalioti(113); эк спропр i ировать – darytiekspropriaciją,nusavinti(119). Taip pat pasitaiko ir atskirai pateiktų rusiškų veiksmažodžių junginių. Dauguma jų dvižodžiai (26), pvz.: з а н и -м а т ь д о л ж н о с т ь – eiti pareigumą, pareigas (27); л и ш и т ьн а с лѣ д ст в а – neduoti palikimo (48); о с ущ е ст в л ят ь п р а в о – vykdytiteisę(60); п е р е в е ршат ь дѣл о – spręstibylą,dalykąišnaujo;naujaispręstibylą(65); п о д о б р ат ь к люч ъ – įtinkintiraktą(71); п р е -вы с ит ь смѣту – peržengtisąmatą(78); у ч и н ит ь п л ат ежъ – iš-mokėti(115), bet yra ir turinčių daugiau dėmenų (8 trižodžiai, 4 keturžodžiai ir 1 penkiažodis), pvz.: в х о д ит ь с ъ п р ош е н i е м ъ – duoti prašymą(13); и з ъ ят ь и з ъ в л а дѣн i я – atimtiišvaldymo,išturėjimo(32); п о -в е р г ат ь н а р ѣ ш е н i е с у д а – duoti spręsti teismui (68); п р и с ы -л ат ь от ъ с е б я п о в ѣ р е н н о г о – siųstisavoįgaliotinį,advokatą(84); с п и с ат ь с о с ч ета – nurašytinuosąskaitos,išbrauktiišsąskaitos(104); у к рѣп ит ь с я п о п р а в у д а в н о сти в л а дѣн i я – įsitvirtintiužil-ginamojoturėjimoteisė6 (112); у ст о ят ь н а т о р г а х ъ – išsilaikytivar-žytynėse, paimti viršų varžytynėse (114). Veiksmažodžių ir jų junginių iš viso žodyne atskirais straipsniais pateikta 266.

Ne ką mažiau nei veiksmažodžių žodyne atskirais straipsniais pateikta ir požymį reiškiančių žodžių, kurie paprastai eina terminų dėmenimis. Būdvardžių ir dalyvių iš viso esama 229, pvz.: а р е н д н ы й – nuomos,nuominis(2); б е з г р ам отны й – nemokąstaisyklingairašyti(3); б е р е -м е н н а я – neščia(5); в р е м е н ны й – laikinasis,totarpo,tamtarpui,tuotarpu (12); е д и н о в р е м е н н ы й – vieno karto (23); з а р а з ит е л ь -н ы й – limpamas, apkrečiamas (28); и з б и р ат е л ь н ы й – renkamasis(31); мал о лѣтн i й – mažametis,mažųmetų(42); мнимо ум е рш i й –

6 Turėtų būti teise.


tariamasmiręs(43); н а гл ы й – įžūlus(45); н е о с н о в ат е л ь н ы й – bepamatų,nepamatuotas(50); н е от ъ ем л емы й – neatimamas(50); о б о -ю д ны й – abipusis,abišališkas(54); о с уж д е н ны й – nusmerktas(60); п о д о з р ит е л ь н ы й – įtartinas (71); п о д о з р ѣ в а е мы й – įtariamas(71); п р а в ит е л ь ст в е н ны й – vyriausybės,vyriausybinis(77); п р и -ст р а ст ны й – šališkas(84); п р и с ут ст в ующ i й – esąs,dalyvaująs(84); с в е р х с мѣт ны й – peržengiąs sąmatą (96); с л а б о у м н ы й – silpnaprotis,mažaprotis,mažoproto(98); тожд е ст в е н ны й – taspats,tolygus (109); х о л о с т о й – nevedęs (117); э к с т р е н н ы й – ūmus,staigus,skubus(119). Būdvardžių ir dalyvių junginių pateikta tik trejetas: з а к о н н о - с о ст о я вш i й с я – teisėtaiįvykęs,padarytas (26); имющ i йз а к о н н у ю п р а в о с п о с о б н о ст ь к ъ с о в е рш е ню а кт о в ъ – įstatymaisteisėtingasdarytiaktus (32); п р и к о с н о в е н ны й к ъ д ѣ лу – bylospaliestas (83). Į šiuos skaičius neįtraukiami tie būdvardžiai ir dalyviai, kurie žodyne pateikti tik daiktavardžio reikšme, t. y. sudaiktavardėję (pvz.: бѣ д ны й – pavargėlis,nuskurdėlis(7); гл а в н о к ом а н д ующ i й – vy-riausiasisvadas(16); гл а в н о у п р а в л яющ i й – vyriausiasisvaldytojas(16); глу х о нѣм о й – kurčiasnebylys (17); з а в ѣ ды в ающ i й – pri-žiūrėtojas,rūpintojas,vadovas(24); з а к лю ч е н ны й – kalinys,suimtasis(26); з а к о н н о р ож д е н н ы й – teisės, teisinis vaikas (26); к о м м и с -с i о н н ы я – komisiniaipinigai,komisoatlyginimas,tarpininkavimomokes-nis (37); к о рм о в ы я – pašaro pinigai (39); о б в и н я е мы й – kaltina-masis(53); п о д д а н ны й – valdinys(70); п о д с у д имы й – teisiamasis(72); с л у ж ащ i й – tarnautojas (99); с т а рш i й – vyresnysis (105); тяжущ i й с я – bylininkas,bylosdalyvis (110); ум е рш i й – numirėlis(113)), nors kai kurie iš jų gali būti vartojami ir būdvardiškai; taip pat tie, kurie pateikiamai dvejopomis reikšmėmis (pvz.: б е з в ѣ ст н о - от с ут -ст в ую щ i й – dingęs,nudingėlis,nežiniakurdingęs(3);п о л и ц е й с к i й – palicinis, palicininkas (73); п о ст р а д а вш i й – nuskaustas, nukentėjęs,nukentėjėlis (76); п от е р пѣ вш i й – nukentėjęs,nukentėjėlis,nuskaustas(77); п р о п а вш i й б е з ъ в ѣ ст и – pražuvęs, pražuvėlis (87)). Pasta-rieji sąlygiškai taip pat įtraukti į daiktavardžių ir jų junginių grupę.

Reikia paminėti, kad žodyne atskirais straipsniais taip pat pateikta 12 rusiškų prieveiksmių (в к лю ч ит е л ь н о – priskirtinai(9); з а дѣ л ь н о – padarbiui(25); з а им о о б р а з н о – skolintinai,skolinamai(25); л е г к о -м ы с л е н н о – nepagalvojus, vėjavaikiškai (41); н а с и л ь н о – smurtu,prievarta,varu(47); н е п омѣ р н о – pernelig(50); от к рыт о – atvirai(61); с ам о л и ч н о – pats(95); с в о е в р ем е н н о – laiku(96); с е к р ет -


н о – slapta(97); с о в о к у п н о – išvien,bendrai(101); у ст н о – žodžiu(114)) ir pora žodžių konstrukcijų (п р и н им а я в о в н им а н i е – ka-dangi(83);с о б ст в е н н о р у ч н о ст ь п о д п и с и у д о ст о вѣ р яю – savosrankosparašątikrinu(101)).

Kiek ir kokių duomenų žodyne po vieną pateikta atskirais straipsniais, matyti iš 1 lentelės.

1 lentelė. Po vieną atskirais straipsniais pateikti rusiški terminai ir kiti leksiniai ar sintaksiniai vienetai

Žodžių skaičius

Daiktavar-džiai ir jų junginiai

Veiksmažo-džiai ir jų junginiai

Būdvardžiai, dalyviai ir jų junginiai

Prie-veiks-miai

Kons-truk- cijos

Iš viso

1 1319 226 229 12 0 17862 302 26 1 0 0 3293 17 8 1 0 2 284 2 4 0 0 0 65 1 1 0 0 0 26 0 0 1 0 0 1Iš viso 1641 265 232 12 2 2152

Palyginti nedidelį pluoštelį sudaro atskirais straipsniais pateikti ru-siški terminai, turintys greta prirašytų sinonimų (ar labai artimos reikšmės terminų) arba variantų (šie straipsniai netraukti į 1 lentelę). Straipsnių su sinonimais iš viso yra 17. Išskyrus vienintelį straipsnį su veiksmažodžių junginiais (х о д ит ь п о д ѣ л ам ъ , п о с у д а м ъ – byloti teismuose,advokatauti(116)), kituose pateikiami daiktavardžiai ir jų junginiai: б у -р е л ом ъ , б у р е л омный лѣ с ъ – vėtralauža,lužtvė(6); в а л ежни к ъ ,в а л еж ны й л ѣ с ъ – išlauža, griaumedis (7); г о д н о е с о ст о я н i е ,г о д н о ст ь – tinkamumas(17); д а р ст в е н ны й а кт ъ , д а р ст в е н -н а я з а п и с ь – dovanųaktas, raštas; dovanojamasis aktas, raštas (19); д в и ж им о е и м ущ е с т в о , д в и ж им о с т ь – kilnojamasis turtas,kilnojamasisdaiktas(19); з а к а з н и к ъ , з а к а з н о е мѣ ст о – draus-tinėvieta(25); к ом е н д а нтс к а я , к ом е н д а нтс к о е у п р а в л е н i е – komendantūra (37); к р у г о в а я п о р у к а , о т вѣт ст в е н н о ст ь – bendraatsakomybė,visųlaidavimas,atsakomybė(40); п о д ушный с б о р ъ ,п о д ушн о е – pagalvė(72); п о к л аж е п р и н им ат е л ь , п о к л аж е х -р а н ит е л ь – padėliopriėmėjas,laikytojas(73); р а з б и р ат е л ь ст в о ,р а з б о р ъ дѣ л а – bylosnagrinėjimas,teisimas(89); р о з ы с к а н i е , р о -


з ы с к ъ – ieškojimas, tyrinėjimas (94); с е м е й ст в о , с е м ь я – šeima(97); фо рм у л я р ны й с п и с о к ъ , ф о рм у л я р ъ – tarnaujamasraštas,tarnybosraštas(116); ч е р н о в а я , ч е р н о в к а – juodraštis(118). Kaip matyti, sinonimai atskiriami kableliu (pasikartojantis termino dėmuo kar-tais praleidžiamas), kitaip kažkodėl (gal per apsirikimą) parašytas tik vienas straipsnis – к р а й н о ст ь – к р а й н я я н е о б х о д им о ст ь – baigia-masisreikalas,neišvengiamasreikalas,būtinumas(39).

Variantų skyrimas kiek problemiškesnis. Į jų grupę čia įtraukiami rusiš-ki terminai su skliaustais. Ne visada aišku, ar skliaustuose rašomas fakul-tatyvus dėmuo, t. y. straipsnyje pateikiami termino trumpasis ir ilgasis variantai, ar juose pateikiamas tam tikras termino paaiškinimas. Beje, fa-kultatyvių termino dėmenų ir aiškinamųjų žodžių skyrimas kelia sunkumų ir tada, kai šiais laikais reikia struktūrinti duomenis, keliant terminų žo-dynus į duomenų bazes, terminų bankus. Kartais geriausia išeitis būna tiesiog prašyti žodyno autorių paaiškinimo, nes žodynų sandaros aprašai dažnai visų sandaros niuansų neatskleidžia. Turint tai omenyje (juoba nesant sandaros aprašo), tiriamo žodyno straipsniai pagal skliaustuose pa-teiktų rusiškų žodžių funkciją smulkiau neskirstyti ir sąlygiškai visi pri-skirti prie variantų. Atskirų tokių straipsnių iš viso yra 21. Iš jų tik vie-ninteliame pateikiami veiksmažodžiai (п р иж ит ь ( д ѣт е й ) – sugy-venti(82)), kituose – daiktavardžiai ir jų junginiai: бы к ъ ( м о ст а ) – tiltoatramas, tiltokojas(7); дѣ ят е л ь ( о бщ е ст в е н ны й ) – visuo-menėsdarbininkas(23); з а к р ыт i е ( д в е р е й ) – (posėdžio)uždarymas(26); и г р а ( к а р т о ч н а я ) – lošimas (31); к а л а н ч а ( п о ж а р -н а я ) – gaisrininkųkuoras,gaisrožvalgybinė(35); н а г р а д ны я ( д е н -г и ) – atolygis (45); н а с т о я т е л ь ( ц е р к в и ) – klebonas (48); о б о з н а ч е н i е ( цѣны ) – (kainos)pažymėjimas(54); п о л отн о ( з ем -л я н о е ) – pylimas (74); п р от о к ъ ( в о д ы ) – vandens ištaka (88); р ѣ з ч и к ъ ( п е ч а т е й ) – rėžėjas (94); с и д ѣ л к а ( п р и б о л ь -н ом ъ ) – slaugytoja(97); ст о р о ны ( в ъ дѣ лѣ ) – bylininkai,dalyviai,šalys(105); у п р а в л яющ i й ( имѣн i ем ъ ) – ūkvaizdis(113); шрифтъ(тип о г р аф с к i й ) – spaudmens(119); э к о н ом i я ( п омѣщич ь е ) – dvaras,dvarai(119). Keturiuose straipsniuose su variantais lietuviškų ati-tikmenų nėra (po brūkšnio palikta tuščia vieta): к у р ь е р с к i я ( л ош а -д и ) (40); о б л ож е н i е ( п о д ат н о е ) (54); п е р е мѣ н ны я ( л о -ш а д и ) (66); у ст о й ( б е р е г о в о й ) (114).

Beveik pusė nagrinėjamo žodyno terminų (arba kitų leksinių ar sintak-sinių vienetų) yra pateikta lizdais. Iš viso yra 749 lizdai, į kuriuos įeina


2029 rusiški terminai (pridėjus sinonimus ir variantus – 2052). Lizdų dydis įvairus, juos sudaro nuo dviejų iki dešimties narių, kurie paprastai grafiškai atskiriami kaip atskiri straipsniai – lizdo antraštinis ir į lizdą įei-nantys (pastarieji rašomi su įtrauka, žr. 2 pav.). Tiesa, pasitaiko lizdų ir su grafiškai neatskirtais straipsniais, t. y. rašomais vienoje eilutėje atskiriant tik kabliataškiu (3 pav.), yra ir lizdų, kuriuose vieni terminai grafiškai išskiriami, kiti surašomi į vieną eilutę (4 pav.). Taip pat pasitaiko formaliai žiūrint į vieną straipsnį surašytų nesinoniminių rusiškų terminų (5 pav.). Pagal esmę pastarieji atvejai čia taip pat laikomi lizdais. Tiesa, kai yra artimos sąvokos, atskiriant sinonimus nuo ne sinonimų gali būti neišveng-ta šiek tiek subjektyvumo, nes dabar sunku tiksliai įvertinti, kaip tie duo-menys buvo traktuojami žodyno rengėjų.

2 pav. Grafinis žodyno lizdų skaidymas


3 pav. Lizdas su grafiškai neišskirtais straipsniais

4 pav. Lizdas su mišriai išskirtais straipsniais

5 pav. dvinariu lizdu laikomas straipsnis su nesinoniminiais terminais

Dauguma lizdų (437) yra dvinariai – juos sudaro du straipsniai, t. y. du skirtingi rusiški terminai arba šiaip žodžiai ar jų junginiai (pirmasis iš jų laikomas lizdo antraštiniu) su vertimais į lietuvių kalbą. Žiūrint pagal dė-menų skaičių, antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas vienas rusiškas žodis (356 lizdai), rečiau dvižodis junginys (71 straipsnis), kartais ir ilges-ni junginiai (yra trižodžių (7), keturžodžių (2), penkiažodžių (1)). Kaip ir galima būtų tikėtis, antrame dvinario lizdo straipsnyje paprastai teikiamas dvižodis junginys (275 lizdai), nemažai yra ir trižodžių (103), taip pat pa-sitaiko nuo keturių iki aštuonių dėmenų turinčių junginių (iš viso 39


straipsniai). Neįprasta, bet šioje lizdo pozicijoje nagrinėjamame žodyne kartais teikiamas ir vienas žodis (20 lizdų). Struktūriškai išanalizavus dvi-narius lizdus, matyti, kad tiriamame žodyne esama įvairių straipsnių deri-nių. Pagal tai, kiek žodžių sudaro antraštinio ir antrojo lizdo straipsnių rusiškus terminus arba kitus leksinius ar sintaksinius vienetus, galima skir-ti tokius derinius (dėmenų skaičius žymimas skaitmenimis, greta pateikia-mi pavyzdžiai): 1+1: д о х о д ъ – pelnas; д о х о ды – pajamos, sąrankos,gaviniai(22); п р е д п о л а г ат ь –(nu)manyti,spėti;/7 п р е д п о л а г а е -мый –numanomas,spėjamas (79); 1+2: а в а н с ъ – avansas; / в ы д ат ьа в а н с ом ъ – duotiavanso(1); гл а в а – skyrius; / гл а в а г о с у д а р -ст в а – vyriausiojivalstybėsgalva(16); 1+3: а дми н и стр ати в ный – administracinis; / в ъ а дм и н и ст р ати в н ом п о р я д к ѣ – adminis-traciniukeliu(1); д а р е н i е – dovanojimas; / д а р е н i е п р и ж и з н и – dovanojimasgyvambesant(18); 1+4: б е з с о з н ат е л ь н о ст ь – nesąmo-ningumas,nenuovoka; / п р и в е сти в ъ с о стоя н i е б е з с о з н ат ел ь -н о сти – atimtinuovoka(4); в ы н о с ъ – išnešimas; / п р о д аж а п и -т е й н а в ы н о с ъ – gėrimų pardavinėjimas išneštinai (15); 1+5: п р и в л е ч е н i е – įtraukimas,pašaukimas; / п р и в л е ч е н i е к ъ д ѣ лут р ет ь я г о л и ц а – pašaliečio įtraukimasbylon (82); р о ст ъ – palū-kanos; / з а н им ат ь с я от д а ч eю д е н е г ъ в ъ р о ст ъ – palūka-nauti(94); 1+6: а дми н и стр а ц i я – administracija,valdymas; / у ч р е -д ит ь а д м и н и с т р а ц i ю п о д ѣ л а м ъ н е с о с т о ят е л ь н а г од о лжн и к а – įsteigtiadministracijąnusigyvenusioskolininkoreikalais(1); 1+7: о б в и н е н i е – kaltinimas,nukaltinimas,apkaltinimas,įskundimas; /п р и в л е ч ь к ъ с у д у п о о б в и н е н i ю в ъ к р ажѣ – pašauktitiesonkaltinant pavogus (52); 1+8: п р е с ѣ ч е н i е – (už)kardymas; / мѣ рып р е с ѣ ч е н i я с п о с о б о в ъ у к л о н е н i я от ъ с лѣ д ст в i я и с у -д а – kardomosiospriemonėsvengimui tardymo ir teismo (81); 2+1: с лу -ш ат ь дѣ л о – klausytibylą,nagrinėtibylą; / с луш ат ь с я – klausy-ti (99); 2+2: а н о н имн о е о бщ е ст в о – nevardinėdraugija,bendrovė; а н о н им н о е п р о и з в е д е н i е – kūrinys be autoriaus vardo, nežinomoautoriaus kūrinys (2); с о ст а в л ят ь а кт ъ – (su)rašyti aktą; / с о -ста в л ят ь б ума г у – surašyti,sudėtiraštą(103); 2+3: х о д ъ дѣл а – byloseiga; / д ат ь х о д ъ д ѣ лу – paleistibyląeiti(117); 2+4: о ч н а яст а в к а – suvedimasakysna,statymasvienasprieškitą; / н а з н а ч ат ь

7 Pasviruoju brūkšniu parodomas grafinis skyrimas, t. y. antrojo lizdo straipsnio rašymas iš naujos eilutės. Kai lizdo straipsniai grafiškai neišskiriami (teikiami vienoje eilutėje), šis ženklas nerašomas.


с в и дѣт е л ям ъ о ч н ую ст а в к у – suvestireiškėjusakysna(64); 2+5: и н в е нт а р ны й н а с лѣ д н и к ъ – inventoriausturtoįpėdinis; / п р и -н ят ь н а с лѣ д ст в о н а и н в е нт а р н ом ъ п р а вѣ – priimtipali-kimą inventoriaus teise (33); 3+2: в о й т и п о с р е д с т в о м ъп о в р еж д е н i я – įsilaužti; / н а с и л ь н о в о йт и – įsismerkti (11); 3+3: о ч ищат ь т о в а ры п ошли н ою – mokėtiprekėmsmuitą,atmui-tintiprekes; / о ч ищат ь от ъ в ст у пщи к о в ъ – atvaduotinuoįsiki-šėlių,atvaduotinuopašaliečiųreikalavimų(64); 4+4: о б р ащ е н i е п р и -го в о р а к ъ и с п олн е н iю – nusprendimoleidimasvykdyti; / о бращен i ев з ы с к а н i я н а н е д в ижим о ст ь – išieškojimasišnekilnojimo8turto(55); 5+2: з а н имат ь с я чѣмъ в ъ к а ч е ст вѣ п р омы с л а – vers-tiskuo; / з а н им ат ь с я с б ытом ъ – leisti(27). Tipinė lizdo sandara yra 1+2, visų derinių dažnumas nurodytas 2 lentelėje.

Kaip matyti, pagal terminų ir kitų leksinių ir sintaksinių vienetų dė-menų skaičių lizdų įvairovė yra didelė ir tai neatitinka šių dienų lizdo sampratos – dabar junginiai lizdo antraštiniame straipsnyje neteikiami. Reikia turėti omenyje, kad tuo metu, kai buvo rengiamas šis rankraštis (iki 1920 m.), Lietuvoje buvo išėję vos keli terminų žodynai, todėl dar iš esmės nebuvo terminų žodynų rengimo tradicijų, nebuvo nusistovėję terminografijos principai. Beje, nors tyrimais tai nepatvirtinta, galima spėti, kad dabartinėje terminografijoje apskritai nebūdingi nagrinėjamame rankraštyje vyraujantys dvinariai lizdai – jeigu daromas lizdas, tikėtina, kad paprastai pateikiami bent du rūšiniai terminai.

Ne mažesnė lizdų įvairovė yra ir pagal gramatinę sandarą. Dvinarių lizdų antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas rusiškas daiktavardis ar daiktavardžio junginys (294 lizdai iš 437), rečiau būdvardis, dalyvis ar jų junginys (80), veiksmažodis ar jo junginys (61), yra ir pora lizdų su an-traštiniais prieveiksmiais. Į antrąjį lizdo straipsnį paprastai įeina taip pat daiktavardis ar jo junginys (298), rečiau veiksmažodis ar jo junginys (94), prieveiksmis (2). Šioje pozicijoje žodyne kartais teikiamos prielinksnių konstrukcijos (tokios kaip, pavyzdžiui, с ъ н е д о ст ат к ом ъ –ydingas (49), п о м о е м у п о р у ч е н i ю –manopavestas (75), в ъ т а к о й с о -р а з мѣ р н о ст и –taipatatinkamai (102); 19 lizdų), taip pat esama pre-dikatinių, t. y. atitinkančių sakinį ar jo pamatą, konstrukcijų (pvz., бы л ъб е з ъ п а м яти –buvobežado(4), я е м у н а с лѣ д ую –ašgaunujopalikimą (48), з е м л я о т х о д ит ъ е м у – žemė tenka, skiriama jam

8 Rankraštyje klaida – turėtų būti nekilnojamo.


(63), п р ош у –prašau (87); 8 lizdai). Pagal tai, kokios kalbos dalys ar jų junginiai žodyne teikiami lizdo antraštiniame ir antrajame straipsnyje, ga-lima skirti tokius derinius (sutrumpinimai paaiškinti 2 lentelėje): dk+dk: в о с х о д ящ i й р о д ст в е н н и к ъ – aukštutinisgiminietis; / в о с х о д я -щая л и н i я – aukštutinėeilė(12); д о лжно ст ь – tarnyba,pareigumas; /п р е ст у п л е н i е п о д о лжн о сти – nusikaltimastarnybąeinant,tar-nybosnusikaltimas, tarnybinis nusikaltimas (21); dk+v: з а п р ещ е н i е – įdraudimas,uždraudimas,draudimas; / н а л а г ат ь з а п р ещ е н i е н аим ущ е ст в о – įdrausdinti, įdrausti turtą (28); с м е ртн а я к а з н ь – mirtiesbausmė; / к а з н ит ь – nužudyti(99); dk+b/d: о б х ож д е н i е – elgimasis,pasielgimas; / в и н о в ный в ъ ж е сток омъ о б х ожд е н i и – kaltasžiauriaielgęsis(55); п р ещ е н i е з а к о н н о е – įstatyminisišsavai-minimas; / с о ст о ящ i й п о д ъ з а к о н ным ъ п р ещ е н i е м ъ – išsa-vaimintas (81); dk+p: о ф и ц i а л ь н ы й а к т ъ – oficialinis aktas; /о ф и ц i а л ь н о – oficialingai (63); dk+k: з а п р о д ажн а я з а п и с ь – pardavimo sutarties raštas; / о н ъ з а п р о д а л ъ д о м ъ – jis suderėjoparduoti namus, jis sutiko parduoti namus (28); dk+l: в р е м я – laikas,metas; в о в р е м я тю р е м н о г о з а к лю ч е н i я – kalėjimebekalėda-mas(12); н е о ст о р ожн о ст ь – neatsargumas; / п о н е о ст о р ож -н о сти – dėlneatsargumo(50); v+dk: о п е ч ат ат ь – antspauduoti; /о п е ч ат а н ны е п р е дм еты – antspauduoti daiktai, antspauduotiniaidaiktai(58); в вѣрить – įtikėti,pavesti; / в вѣр е нн о е имуще ство – įtikėtas,pavestasturtas(7); v+v: з а сти г н ут ь – užklupti; / з а сти г -н ут ь с лѣ ды п р е ст у п л е н i я – užkluptinusikaltimopėdsakus (29); о п л а т ит ь – išmokėti; / о п л а ч и в ат ь – išsimokėti (58); v+b/d: о б я з а т ь – įžadėti, įsakyti, priversti; / о б я з а н н ы й я в к о ю в ъс у д ъ – privaląsatvykti(stoti)įteismą(56); v+k: с ч ит ат ь – (su)skai-tyti;laikyti; / е г о с ч ит аютъ б е з ум ным ъ – jįlaikobepročiu(108); v+l: о б д ум ат ь – sugalvoti; / с ъ о б д ум а н ным ъ з а р а нѣ е н а -мѣ р е н i е м ъ – (neišversta) (53); b/d+dk: б е зм е з д ный – nemokamas,dovanas; б е з м е з д н ы й д о г о в о р ъ – neatsilygintinė sandora (3); п о д л е ж ащ i й – tam tikras; / п о д л е ж ащ а я в л а с т ь – tikrojivaldžia (71); b/d+v: в и н о в н ы й – kaltas; / п р и з н а т ь в и н о -в нымъ – nukaltinti,padarytinukaltinamąjįsprendimą(9); b/d+b/d: б е з -п о т о м с т в е н н ы й – bevaikis; / б е з п о т о м с т в е н н о 9

9 Greičiausiai per apsirikimą parašyta didžiąja raide (Безпотомственно), šiaip jau rankraščio terminai lizdo viduje pradedami mažąja raide.


у м е рш i й – miręsbevaikis(4); b/d+l: н а д л еж ащ i й – reikiamas; /б е з ъ н а д л еж ащ е г о р а з р ѣш е н i я – reikiamaineleidžiamas(45); p+dk: у мышл е н н о – tyčia; / у м ышл е н н о е д ѣ я н i е – tyčiosdarbas(113); p+b/d: л и ч н о – pats; / л и ч н о м нѣ и з в ѣ стны й – manpačiamžinomas(41). Tipinė lizdo sandara yra dk+dk, visų derinių dažnumas nurodytas 2 lentelėje.

Dabartinėje terminografijoje dažniausiai teikiami tik daiktavardžiai ir jų junginiai, tačiau kai kuriuose žodynuose, ypač verčiamuosiuose ar verčia-muosiuose mokomuosiuose, nevengiama ir kitų kalbos dalių ar įvairesnių konstrukcijų. Šie duomenys vartotojams (pvz., vertėjams ar sričių specia-listams) yra naudingi. Tiesa, tokie žodynai paprastai nelaikomi tikraisiais terminų žodynais – tai tiesiog sričių kalbos žodynai.

2 lentelė. dvinarių lizdų antraštinio ir antrojo straipsnių deriniai pagal teikiamų rusiškų terminų ir kitų leksinių ar sintaksinių vienetų dėmenų skaičių arba kalbos dalis ir jų junginius

Deriniai pagal dėmenų skaičių

Lizdų skaičius

Deriniai pagal kalbos dalis ir jų junginius

Lizdų skaičius

1+1 15 dk+dk 2171+2 218 dk+v 491+3 91 dk+b/d 81+4 18 dk+p 21+5 7 dk+k 31+6 4 dk+l 151+7 1 v+dk 61+8 2 v+v 432+1 5 v+b/d 62+2 55 v+k 52+3 6 v+l 12+4 4 b/d+dk 742+5 1 b/d+b/d 13+2 1 b/d+v 23+3 6 b/d+l 34+4 2 p+dk 15+2 1 p+b/d 1Iš viso 437 Iš viso 437

Paaiškinimas: dk – daiktavardis arba jo junginys, v – veiksmažodis arba jo junginys, b/d – būdvardis ar dalyvis arba jų junginys, p – prieveiksmis, k – predikatinė konst-rukcija, l – prielinksnio konstrukcija.


Trinarių lizdų žodyne yra 189. Antraštiniame straipsnyje paprastai tei-kiamas vienas rusiškas žodis (167 straipsniai), kartais dvižodis (20) ar trižodis (2) junginys. Kituose straipsniuose vyrauja dvižodžiai junginiai (265), taip pat esama vienažodžių (6), trižodžių (76), keturžodžių (23), penkiažodžių (7), šešiažodžių (1) junginių. Dažniausiai greta antraštinio vienažodžio termino ar šiaip žodžio teikiami du dvižodžiai junginiai (1+2+2) – tai tipinė trinario lizdo sandara (90 lizdų), pvz.: д а н н а я – įgyjamasis raštas; / д а н н а я к р ѣ п о ст ь – įtvirtinamasis įgyjamasisraštas; / д а н н о е д ѣ я н i е – šisdarbas(18); дѣ й ст в о в ат ь – dirb-ti,turėtigalios; / дѣ й ст в ующе е з а к о н о д ат е л ь ст в о – įstatymai,turį galios; esamieji įstatymai, galingi įstatymai; / д ѣ й с т в у ющ а яа рм i я – kariaujančiojikariuomenė (23); з л о н амѣ р е н ны й – pikta-valis; / з л о н амѣ р е н ны й б а н к р от ъ – piktosvaliosbankrutas; /з л о н амѣ р е н н а я ш а й к а – piktadariųgauja(30); и с п р а в л ят ь – taisyti; / и с п р а в л ят ь д о лжн о ст ь – eitipareigumą,tarnybą; / и с -п р а в ит ь а кт ъ – pataisytiaktą (34). Rečiau lizde teikiami dvižodis ir trižodis junginiai (1+2+3 arba 1+3+2) (33 lizdai), pvz.: в з ы с к а н i е – nuobauda,išieškojimas,išreikalavimas; / в з ы с к а н i е з а п от р а в у – kuopa; / мѣ ры в з ы с к а н i я – baudžiamosiospriemonės(8); д о л г ъ – skola,prievolė; / ч е л о в ѣ к ъ д о л г а – prievolėsžmogus; / д о л г ъ н ам нѣ – manoskola,ašskolingas(21); з а я в л ят ь – pareikšti,įrašydin-ti; / з а я в л ят ь и с к ъ – pareikštiieškojimą,duotiieškojimą; / з а я в -л ят ь с в о и п р а в а – pareikštisavoteises(30); tik trižodžiai junginiai (1+3+3) (15 lizdų), pvz.: о с в и дѣт е л ь ст в о в а н i е – ištyrimas,ap-žiūra, apžiūrėjimas; / о с в и д ѣ т е л ь с т в о в а н i е м е р т в о г отѣла – negyvėlioapžiūra,ištyrimas; / а ктъ о с в и дѣтел ь ство в ан i яр а б от ъ – darbųapžiūrosaktas(59); ст р аж а – sargyba; / в з ят ьп о д ъ ст р аж у – suimti, suimdinti; / н а х о д ит с я п о д ъ ст р а -ж ею – yrasergimas, suimtas (106); dvižodžiai ir keturžodžiai junginiai (1+2+4 arba 1+4+2) (10 lizdų), pvz.: д о з н а н i е – kvota,kvotimas,ka-mantinėjimas; / п р и д о з н а н i и – bekvočiant; / д о з н а н i е ч е р е з ъо к о л ь н ы х ъ л ю д е й – sužinojimas, kvotimas per aplinkinius žmones,gyventojus(20); п р и б а в к а – priedas(81); / л и ч н а я п р и б а в к а к ъж а л о в а н i ю – asmeninisalgospriedas; / п р и б а в к а ж а л о в а н i я – algospadidinimas,algospakėlimas(82). Dar galima iškirti 15 lizdų, kurių visi nariai yra dvižodžiai (2+2+2), pvz.: б е з д е н еж ны й в е к с е л ь – tuščiasvekselis; / б е з д е н еж ны й д о к ум е нт ъ – dokumentasbepi-


nigųmokėjimo; б е з д е н ежн о е п о л ь з о в а н i е – nemokamasnaudojimas(3); н а л а г ат ь о п е к у – skirtiglobą; / н а л а г ат ь н а к а з а н i е – skirtibausmę; / н а л ож ит ь п е ч ат ь – prispaustiantspaudą,antspau-duoti(46). Likę 26 trinariai lizdai pagal dėmenų skaičių didesnių grupių nesudaro, yra įvairūs, pvz.: в ст у п л е н i е – įstojimas; / в ст у п л е н i ет р ет ь я г о л и ц а в ъ д ѣ л о – pašaliečioįstojimas,įsikišimasįbylą; /в ст у п л е н i е т р ет ь я г о л и ц а в ъ п р а в а к р е д ит о р а – pa-šaliečio apėmimas kreditoriaus teisių (13); в ы д ат ь – duoti, atiduoti; /в ы д ат ь з а с в о е – duotipersavo; / в ы д ат ь с е б я з а д р у г о ел и ц о – pasisakėesąskitasžmogus(14); п е р е д ат ь – perduoti; / п е -р е д ат ь д ѣ л о п о п о д с у д н о ст и – (neišversta); / п е р е д ат ьдѣ л о н а р а с п о р яж е н i е с у д а – perduotibyląteismuinagrinėti(65); х ож д е н i е п о д ѣ лу – rūpinimasis byla, bylos žiūrėjimas; / о ст а -в ит ь д ѣ л о б е з ъ х ож д е н i я – neleistibylos; / и мѣт ь х ож д е -н i е – eitiapyvartojė10 (117).

Žiūrint pagal kalbos dalis, trinariuose lizduose dažniausiai (83 lizdai) teikiami daiktavardžiai ir daiktavardžių junginiai (dk+dk+dk), pvz.: б р е д ъ – kliedas; б р е д ъ в е л и ч i я – didybėskliedas,puikybėskliedas; б р е д ъ п р е с лѣд о в а н i я – persekiojimokliedas(6); п р е д ъ я в л е н i е – pristatymas,parodymas,davimas; / п р е д ъ я в л е н i е и с к а – ieškojimo(iš)kėlimas, pareiškimas; / в е к с е л ь с ъ п л ат еж ом ъ п о п р е д ъ -я в л е н i ю – vekselis,mokamaspareikalavus(80); п р омы с л о в ы й н а -л о г ъ – versloančdėlis,mokesnis; / п р омысло в о е с в и дѣтел ь ство – versložyminys; / п р омы с л о в о е ж и в отн о е – verslinisgyvulys(87); я в к а ( в ъ с у д ъ ) – stojimas,atvykimas; / я в к а ( д о г о в о р о в ъ ) – įrašydinimas,įrašymas; / я в к а с ъ п о в и н н ою – atvykimaspasisakytisavokaltybę(120); greta daiktavardžių į lizdą kartais įtraukiamas veiksma-žodžio junginys (dk+dk+v arba dk+v+dk) (14 lizdų), pvz.: в о з о б н о в л е н i е – atnaujimas11; / в о з о б н о в ит ь дѣл о – atnau-jintibylą,išnaujopradėtibylą; / в о з о б н о в л е н i е д ѣл а – bylosatnau-jinimas;bylosdarymas išnaujo (11); гл а с н о ст ь – viešumas,pagarsėji-mas; / гл а с н о ст ь п р о ц е с с а – bylųdarymoviešumas,teisimoviešu-mas; / п о лу ч ит ь гл а с н о ст ь – pagarsėti, iškilti aikštėn (17). Paly-ginti nemažą pluoštą (44 straipsniai) sudaro daiktavardžių junginių lizdai,

10 Turėtų būti apyvartoje. Rankraštyje yra ir daugiau atvejų, kai vietoj e kažkodėl rašoma ė.11 Klaida – turėtų būti atnaujinimas.


kurių ant raštiniame lizde teikiami būdvardžiai arba dalyviai (b/d+dk+dk), pvz.: в нѣ б р а ч ны й – nevedybinis; / в нѣ б р а ч ны й р е б е н о к ъ – pavainikiskūdikis,rastiniskūdikis; / в нѣбр а ч н о е с ожител ь ств о – bendrasgyvenimasnesusivedus (10); мнимый – tariamas; / м н им а яс м е рт ь – tariamojimirtis; / м н им а я п р ет е н з i я – tariamojipre-tenzija (43); о п р а в д ат е л ь н ы й – išteisinamas; / о п р а в д ат е л ь -н ы й п р и г о в о р ъ – išteisinamasissprendimas; / о п р а в д ат е л ь н ы йд о к ум е нт ъ – pateisinamasisdokumentas (58). Dar galima išskirti 20 lizdų, kuriuos sudaro tik veiksmažodžiai ir jų junginiai (v+v+v), pvz.: н а р яж ат ь – skirti; / н а р яж ат ь к о м и с с i ю – skirti komisiją,sudarytikomisiją; / н а р яж ат ь н а р а б оты – skirtidarbams,skir-tiįdarbus(47); п о в р е д ит ь – sužaloti,pakenkti,pagadinti; / п о в р е -д ит ь з д о р о в ь е – sveikatą suardyti; / п о в р е д ит ь п е ч ат ь – antspaudąsulaužyti(69). Kiti 28 lizdai apima įvairius kalbos dalių derinius. Greta antraštinio daiktavardžio teikiami veiksmažodžių, būdvardžių, prie-linksnių junginiai, predikatinės konstrukcijos, pvz.: а р е н д а – nuoma; о т д а в ат ъ в ъ а р е н д у – išnuomoti; с д а ющ i й в ъ а р е н д у – nuomotojas(2); в л а ст ь – valdžia,valdymas; / в л а ст ь н а д ъ дѣт ь -м и – vaikųvaldymas; / б ы л ъ п о д ъ м о ею в л а ст ью – buvomanovaldžioje(9); о с н о в а н i е – pagrindas; / н а о с н о в а н i и т о г о – ei-nanttuo; / н а о бщ емъ о с н о в а н i и – paprastaispagrindais(59); о ч е -р е д ь – eilė; / в н е ст и д ѣ л о в ъ о ч е р е д ь – įrašyti bylą į eilę; /и с к лю ч ит ь д ѣ л о и з ъ о ч е р е д и – išbrauktibyląišeilės(64). Taip pat yra panašių įvairių lizdų su antraštiniais būdvardžiais arba dalyviais, pvz.: в ым о р о ч ны й – išmarų; / в ым о р о ч н о е н а с лѣ д ст в о – išmarųpalikimas; / н а с лѣ д о в ат ь п о в ым о р о ч н ом у п р а в у – paveldėtiišmarųteisė12 (14); н е д ѣ й ст в ит е л ь н ы й – nesamas,nega-lingas, netikras; / н е д ѣ й с т в ит е л ь н ы й д о г о в о р ъ – negalingasandora; / п р и з н ат ь н е дѣ й ст в ит е л ь ным ъ – pripažintinetikru,pripažinti negalingu (49); к о р ы ст ны й – pasipelnomas; / к о р ы ст -н о е п о б уж д е н i е – (neišversta); / с ъ к о р ы ст н ою ц ѣ л ью – norėdamaspasipelnyti(39); п о д л и н ны й – originalinis; / п о д л и н ны йа к т ъ – originalinis aktas, akto originalas; / с ъ п о д л и н н ы м ъв ѣ р н о – suoriginalusutinka,suoriginalulygu(71); тай ны й – slaptas; та й н о – slapta; / т а й н о е з а в ѣщ а н i е – slaptasis testamentas



(108). Dar galima paminėti vieną kitą struktūriškai įdomesnį lizdą, kurio antraštiniame straipsnyje teikiamas veiksmažodis arba prieveiksmis, pvz.: з а п о д о з р ѣ в ат ь – įtarti; / з а п о д о з р ѣ в ат ь а кт ъ в ъ п о д -л и н н о сти – įtartiaktooriginalumą; / з а п о д о з рѣн ный в ъ б а н к -р от ст вѣ – įtartasnusigyvenęs (28); п о д л еж ат ь – (neišversta); /п о д л е ж ит ъ у д о в л е т в о р е н i ю – yra patenkintinas; / п о д л е -ж ит ъ б о лѣ е с т р о г о й от вѣт ст в е н н о ст и – yra skaudžiaibaustinas(71); с а м о в о л ь н о – savavalia; с а м о в о л ь н о е п о л ь з о -в а н i е п р а в о м ъ – savo (paties) valia, iš savo valios pasinaudojimas,naudojimasisteisė13; / с а м о в о л ь н о е п р е б ы в а н i е – neleistas,nelei-džiamasbuvimas(94).

Keturnarių lizdų nagrinėjamame žodyne yra gerokai mažiau už trina-rius – 75. Jų antraštiniame straipsnyje paprastai teikiamas vienas rusiškas žodis (67 lizdai), taip pat yra 7 lizdai su dvižodžiais antraštiniais junginiais ir 1 su trižodžiu. Lizduose dažniausi dvižodžiai junginiai (141), mažiau yra trižodžių (56), keturžodžių (17), penkiažodžių (2), šešiažodžių (2) junginių, į lizdus taip pat įtraukti 7 vienažodžiai terminai. Štai keletas įvairaus dėmenų skaičiaus lizdų pavyzdžių: б р а к ъ – vedyba,sąvedybos; /н е д ѣ й ст в ит е л ь н ы й б р а к ъ – netikravedyba; / с о ст о ят ь в ъб р а к ѣ – būtisusivedus; / д ит я , р ож д е н н о е в н ѣ б р а к а – pa-vainikiskūdikis,rastiniskūdikis(6); з а в о д ъ – dirbykla,gamintuvė,darboįtaisa; / г о р н ы й з а в о д ъ – kasinių gamintuvė; / в о д о ч н ы й з а -в о д ъ – degtinėsvarykla,geriminė; / к о н с к i й з а в о д ъ – arkliųveisy-kla,veisiamojiarklidė(24); л иш е н ъ з а к о н н о г о о с н о в а н i я – ne-turiteisėspagrindo,neturiįstatyminiopagrindo; / м ож ет ъ б ыт ь н а -в с е гд а л иш е н ъ п р а в а – galibutiamžinaiatimtasteisę; / л ишит ьв и н о в н о г о п р а в а – atimtikaltininkuiteisę; / л ишит ь с я – netek-ti, nustoti, prarasti (41); о б р ат ит ь в н и м а н i е – atkreipti dėmesį,paakinti; / о б р ат ит ь в з ы с к а н i е н а н е д в иж им о ст ь – imtiišieškoti iš nekilnojamojo turto; / о б р ат ит ь п р и г о в о р ъ к ъ и с -п о л н е н i ю – išleisti nusprendimą vykdyti (54); / о б р а т ит ь в ъп о л ь з у к а з н ы – paimtivaldžiosnaudai(55); с в о б о д ны й – laisvas,palaidas, atliekamas; / с в о б о д н о е в р е м я – atliekamas, atspėjamaslaikas; / с в о б о д н о е р а с п о р яж е н i е – (neišversta); / ч а ст ь им у -щ е ст в а , н а х о д яща г о с я в ъ с в о б о д н ом ъ р а с п о р яж е н i и –



turtodalis, sukuriuogalima elgtis kaip tinkamam (96); с к р ѣ п л ят ь – patvirtinti; / с к рѣплять ( п е ч атью ) – antspauduoti; / с к рѣплять( п о л и ст ам ъ ) – sužymėti; / с к р ѣ п л е н ны й п е ч ат ью – ants-pauduotas(98).

Antraštiniuose keturnarių lizdų straipsniuose dažniausiai teikiami daik-tavardžiai ar jų junginiai (34 lizdai), kiek rečiau būdvardžiai, dalyviai ar jų junginiai (22 lizdai), veiksmažodžiai ar jų junginiai (19 lizdų). Ne ant-raštiniuose straipsniuose vyrauja daiktavardžiai ir jų junginiai (141), ne-mažai yra veiksmažodžių ir jų junginių (73), bet tik 1 dalyvio junginys. Taip pat įtrauktos 4 predikatinės konstrukcijos (pvz., всѣ отвѣчаютъсолидарно (102)), 5 prielinksnių konstrukcijos (pvz., вовредъправосудiю (12)) ir 1 junginio linksnis (явочнымъпорядкомъ (120)). Tipiniai straips-niai yra trejopi: teikiami vien daiktavardžiai ir jų junginiai (pvz., к ам е -р а – kambarys, kamara; / а р е с т а нт с к а я к а м е р а – kalimoji,kalimasiskambarys; / с у д е б н а я к а м е р а – teismokambarys; / о б -в и н ит е л ь н а я к а м е р а – kaltinamojikamara;valstybėsgynėjokama-ra(35)), teikiami vien veiksmažodžiai ir jų junginiai (pvz., з а к лю ч ат ьд о г о в о р ъ – padarytisandora; / з а к лю ч ат ь в ъ тю р ьм у – įdė-tiįkalėjimą,uždarytikalėjimė14; / з а к лю ч ат ь в ъ о к о в ы – pančiaissurakinti,saistyti; / з а к лю ч ат ь з а е м ъ – pasiskolinti(26)), antraš-tiniame straipsnyje teikiamas būdvardis arba dalyvis, o lizde – daiktavardžių junginiai (pvz., н а с и л ь ст в е н ны й – smurtnus; / н а с и л ь ст в е н -н о е д ѣ й ст в i е – smurtoveiksmas; / н а с и л ь ст в е н н о е з а в л а -д ѣ н i е н е д в иж имым ъ у м ущ е ст в ом ъ – nekilnojamojoturtopa-veržimassmurtu; / н а с и л ь ст в е н н а я с м е рт ь – (neišversta) (47)). Štai keletas retesnių įvairesnės struktūros pavyzdžių: п о в и н н а я – pasi-sakymas; / я в к а с ъ п о в и н н ою – atvykimaspasisakytiesantkaltą; /я в и л с я с ъ п о в и н н ою – atvykopasisakytiesąskaltas(68); / п р и -н е с т и п о в и н н ую – pasisakyti esant kaltą (69); с о л и д а р н ы й – išvieninis,solidaringas; / с о л и д а р н а я от вѣт ст в е н н о ст ь – iš-vieninė,solidaringaatsakomybė; / в с ѣ от вѣ ч аютъ с о л и д а р н о – visi atsako išvien; / с о л и д а р н о е п о р у ч ит е л ь ст в о – išvieninislaidavimas(102); с ч ет ъ – sąskaita; / в ъ с ч ет ъ д о л г а – į skolą; в ъ д о л г ъ – skolintinai; н а м о й с ч етъ – manogalvon(107); я в ит ь -с я – atvykti; / я в л ят ь с я в ъ с у д ъ – atvyktiįteismą,stotiteisme; /

14 Turėtų būti kalėjime.


я в и л и с ь к о м н ѣ – pasmane atvyko; / я в ит ь с я с ъ п о в и н -н ою – atvykopasisakyti,prisipažintiesąskaltas(120); я в о ч ны й – įra-šytinis; / я в о ч н ы й а к т ъ – įrašytinis aktas; / я в о ч н ы й л и -ст о к ъ – įrašydinamasraštelis; / я в о ч н ым ъ п о р я д к ом ъ – prane-šant,pareiškiant,pranešimu(120).

Panaši lizdų sandaros įvairovė išlaikoma ir didesniuose lizduose, ku-rių iš viso žodyne yra 48. Tarp jų daugiausia yra penkianarių lizdų (28), kiti retesni: šešianarių – 6, septynnarių – 5, aštuonnarių – 6, devynnarių – 1, dešimtnarių – 2. Žiūrint į visus juos kartu matyti, kad antraštiniuose straipsniuose dažniausiai teikiamas vienas rusiškas žodis (41), retai dvižo-dis (5) ar trižodis (2) junginys. Į lizdus dažniausiai traukiami dvižodžiai (163), rečiau trižodžiai (53) junginiai; esama ir keturžodžių (13), penkia-žodžių (5), šešiažodžių (1) junginių, taip pat vienažodžių terminų ar šiaip žodžių (5). Lizdų antraštiniuose straipsniuose kiek dažniau teikiami daik-tavardžiai ir jų junginiai (28), bet nemažai yra ir būdvardžių (15), taip pat pasitaiko veiksmažodžių ir jų junginių (5). Pačiuose lizduose vyrauja daik-tavardžių ir veiksmažodžių junginiai (atitinkamai 189 ir 34), prie jų mi-nėtini ir pora daiktavardžių (дѣло–byla,reikalas (23) lizde дѣ л а –rei-kalai; канцелярскiй–raštinės,kancelerinis (35) lizde к а н ц е л я р с к i я –raštinėspinigai,išlaidos) ir vienas veiksmažodis (прекращать–baigti (80) lizde п р е к р ащ ат ь с я –baigtis). Kaip ir mažesniuose lizduose, pasitai-ko predikatinių konstrukcijų (7), pvz.: явозбудилъпротивънегодѣло–aš jambylą iškėliau (22), покушалсянаменя–kėsinosi antmanęs (73), срокъистекъ–terminasišėjo (104), prielinksnių konstrukcijų (5), pvz.: въотсутствiи– nesant, nesamas (63), на пятилѣтнiй срокъ– penkeriųmetų laikui (104); pateiktas daiktavardžio linksnis (надписью– įrašant,įrašu,antrašu (45)) ir prieveiksmis (su sinonimu – частью,отчасти–išdalies (118)). Galima pateikti įvairios apimties ir sandaros lizdų pavyzdžių: дѣ й ст в i е – veiksmas; / о с к о р б л е н i е д ѣ й ст в i е м ъ – įžeidimasveiksmu; / н е п р а в и л ь ныя дѣй ств i я п о с лужбѣ – netaisyklingiveiksmai tarnybą einant; / д ѣ й ст в i е з а к о н а – įstatymo galia; /д ѣ й ст в i е з а к о н а р а с п р о ст р а н я ет с я н а Х – įstatymasturigaliosX-ui; / п р и в о д ит ь в ъ д ѣ й ст в i е – (neišversta); / в ст у -п ат ь в ъ д ѣ й ст в i е – (neišversta) (22); з а к о н ны й – teisėtas,įsta-tyminis; / з а к о н ны й от е ц ъ – teisėstėvas; / з а к о н ны я дѣти – teisėsvaikai; / з а к о н ны й н а с лѣ д н и к ъ – teisėsįpėdinis,įstatyminisįpėdinis; / з а к о н ны й с р о к ъ – įstatyminis terminas; / з а к о н ны й


п о р я д о к ъ – teisėtas,įstatyminiskelias; / з а к о н н о е п р е п ятств i е – teisėtakliūtis; / з а к о н н а я с и л а – įsiteisėjimas; / з а к о н н а я с и л ар ѣш е н i я – teismonusprendimo teisėtojigalia; / з а к о н н о е мѣ ст ож ит е л ь с т в о 15 – teisėta gyvenamoji vieta (26); о б р ат ны й в е к -с е л ь – atlyginamasisvekselis,grįžtamasisvekselis; / о б р атн а я с и л аз а к о н а – įstatymo galia pereitam laikui; / о б р ат н а я о т в ѣт -ств ен н о сть – atlyginamojiatsakomybė; / о братно е тр еб о в ан i е – reikalavimasatlyginti; / п р а в о о б р атн о г о т р е б о в а н i я – atlygi-nimoreikalaujamojiteisė; / о б р атн а я р а с п и с к а – (neišversta) (55); о ставить б е з ъ п о с лѣд ств i й – (neišversta); / о ставить б е з ъу д о в л ет в о р е н i я – nepatenkinti,paliktinepatenkinus,paliktibepaten-kinimo; / о ст а в л ят ь с лужб у – mestitarnybą; / о ст а в л ят ь з ас о б ою п р а в о – pasilikti teisės, pasilaikyti teisės; / о ст а в л е н н а яв ещ ь – paliktasdaiktas(60); п р а в о – teisė; / п р а в а с о ст о я н i я – luomopadėties teisės, civilinėspadėties teisės; / п р а в о з а ст р о й к и – teisėstatytistrobesius; / п р а в а п о им ущ е ств у – turtoteisės; / п р а -в о бѣ д н о сти – neturtoteisė; / п р а в о с о б ст в е н н о сти – nuo-savybėsteisė; / п о п р а в у – išteisės,teisėtai; / б ыт ь в ъ п р а вѣ – turėtiteisės; / с ч ит ат ь с е б я в ъ п р а вѣ – laikytisaveturintteisės(78); с л ѣ д ст в е н н ы й – tardomasis, tardymo; / с л ѣ д ст в е н н ы еа кты – tardymoaktai; / с лѣ д ст в е н н а я тюр ьм а – tardomųjųkalėjimas; / с л ѣ д ст в е н н о е п р о и з в о д ст в о – tardomasis bylosdarymas, tardomoji byla; / с л ѣ д ст в е н н о е д ѣ й ст в i е – tardymoveiksmas (99); с о ст а в ъ – sudėtis; / л и ч ны й с о ст а в ъ у ч р еж -д е н i я – įstaigostarnautojai,įstaigostarnautojųsudėtis; / с о ст а в ъ с у -д е й – teisėjųpilnuma; / с о ст а в ъ п р е ст у п л е н i я , п р е ст у п н о -г о д ѣ я н i я – nusikaltimo,nusikalstamojodarboesmė,sudėtis;nusikalsta-mas dalykas; / з а о т с ут ст в i е м ъ с о с т а в а п р е с т у п л е н i яд ѣ л о п р е к р ат ит ь – nesant nusikalstamajamdalykui baigti bylą; /х и м и ч е с к i й с о с т а в ъ – cheminė sudėtis; / в ъ п о л н о м ъ с о -ст а вѣ – pilnai,pilnojesudėtyje(103).

Matyti, kad tiek struktūriškai, tiek gramatiškai žodyno lizdai labai ne-vienalyčiai. Dalis terminų, kurie galėtų įeiti į lizdus, pateikiami atskirais straipsniais, o grupuojamieji į lizdus taip pat atrenkami ne vienu pagrin-du. Daugiausia esama lizdų (466 iš 749), kurių antraštiniame straipsnyje

15 Turėtų būti жительства.


teikiamas daiktavardis ar jo junginys, bet taip pat gana dažnai antraštiniu iškeliamas ir būdvardis, dalyvis, veiksmažodis (ar jų junginiai). Tokia žo-dyno struktūra galėtų lemti sudėtinių terminų kartojimąsi, bet vis dėlto skirtinguose lizduose ar atskirai pateiktuose straipsniuose terminai dažniausiai skiriasi, pasikartoja tik pusšimtis – 51 rusiškas terminas pa-teiktas du kartus, 2 terminai – tris kartus. Tiesa, galbūt dėl rengėjų nea-tidumo ar tarpusavio nesusiderinimo dviejų trečdalių pasikartojančių ru-siškų terminų straipsniai turi skirtybių. 20-ties, t. y. maždaug trečdalio, pasikartojančių rusiškų terminų straipsniai sutampa, skirtinguose pusla-piuose verčiama vienodai: вознагражденiезанаходку– radybos(11, 48); городскаяуправа– miestovaldyba(17, 113); заслуживающiйснисхожденiя– vertasmalonės(29, 100); личноезадержанiе– suėmimas(25, 41); личныйнаемъ– samda(41, 46); наслѣдственнаядоля– palikimodalis(21, 48); оптовыйподрядчикъ– didmenų rengėjas (59, 72); подвергнутьприво-ду– prievartaatvesdinti(70, 82); послѣднеесловообвиняемого– pasku-tiniskaltinamojožodis(76, 98); присяжныйзасѣдатель– prisiekusisspren-dėjas(29, 85); таможеннаяпошлина– muitas(77, 108); товариществонапаяхъ– dalininkųbendrovė (64, 108); употреблятьво зло– piktamvartoti (30, 113). Čia priskiriami ir tokie iš esmės nesiskiriantys atvejai: о п р о в е р г ат ь в о з р аж е н i е – sugriautiprieštaravimus(11); о п р о -в е р г ат ь в о з р аж е н i я – sugriautiprieštaravimus(59); и с к ат ь ( с у -д ом ъ ) –ieškotiperteismą16 (33); и с к ат ь с у д ом ъ – ieškotiperteis-mą(107); тѣлесноеповрежденiе – k ū n o ž a l a , s u ž a l o j i m a s (110); тѣлесное поврежденiе – k ū n o ž a l a , k ū n o s u ž a l o j i m a s (69); тяжкоепреступленiе – d i d y s i s n u s i k a l t i m a s ; n u s i d ė j i m a s17 (81); тяжкоепреступленiе– d i d y s i s n u s i k a l t i m a s , n u s i d ė j i m a s(110). Trys terminai pakartoti, bet abiejose vietose neišversti: возраженiеи опроверженiе (11, 59), генеральное межеванiе (16, 43); душевноеразстройство (22, 91).

Kaip minėta, daugumos pasikartojančių rusiškų terminų straipsnių duo-menys nesutampa – dažniausiai skiriasi visi pateikti lietuviški atitikmenys, nebūtinai sutampa ir jų skaičius. Tokių terminų yra 17: возбужденiесу-дебногопреслѣдованiя– t e i sm o b y l o s k ė l i m a s (10) plg. возбужденiесудебногопреслѣдованiя– t e i s m o b y l o s i š k ė l i m a s (106); доход-

16 Straipsnis išskirtas iš lizdo искать(насудѣ)–ieškotiteismė; (судомъ)ieškotiperteismą(30).17 Kabliataškis vietoj kablelio čia, matyt, parašytas per apsirikimą.


наястатья– p e l n o d a l y k a s (22) plg. доходнаястатья– p a j am ųd a l y k a s (105); злой умыселъ– p i k t a s k ė s l a s , n o r a s (30) plg. злой умыселъ– v y l i u s (113); инвентарная опись– i n v e n t o r i a u ss ą r a š a s , s u r a š ym a s ; t u r t o s u d ė t i e s s u r a š ym a s , a p r a š a s(32) plg. инвентарная опись– i n v e n t o r i a u s a p r a š a s (58); каз-нить– b a u s t i n u ž u d a n t , b a u s t i m i r t i m i (35) plg. казнить– n u ž u d y t i (99); канцелярскiй служитель– r a š t i n ė s t a r n a s (35) plg. канцелярскiйслужитель– r a š t i n ė s t a r n a u t o j a s (99); кражасъвзломомъ– v o g i m a s į s i l a u ž i a n t (8) plg. кражасовзломомъ– v o g i m a s į s i l a u ž u s (39) (atkreiptinas dėmesys ir į rusiško prielinks-nio skirtumą); мировая сдѣлка– s u t a i k om o j i s u t a r t i s , t a i k o ss u t a r t i s (43) plg. мироваясдѣлка– s a n t a i k o s , s u s i t a i k om o j i ,s u s i t a r i am o j i s u t a r t i s (97); обвинительнаякамера– k a l t i n a -m o j i k am a r a ; v a l s t y b ė s g y n ė j o k am a r a (35) plg. обвинитель-наякамера– k a l t i n am o j i k am e r a , v a l s t y b ė s g y n ė j o k am e r a(53); одностороннее обязательство– v i e n a š a l i n ė p r i e v o l ė (56) plg. одностороннее обязательство – v i e n a š a l ė p r i e v o l ė (57); оскорбленiе святыни– š v e n t e n y b ė s į ž e i d i m a s , i š n i e k i n i m a s(59) plg. оскорбленiесвятыни– š v e n t y b ė s į ž e i d im a s (96); охотничiйучастокъ– med ž i o k l i n i s s k l y p a s , m e d ž i o j am a s s k l y p a s (63) plg. охотничiйучастокъ– me d ž i o k l i n i s p l o t a s (115); производитьсудъ– t i e s ą d a r y t i (86) plg. производитьсудъ– t e i s t i (107); сельскiйсходъ– v y r i j a , k a i m o s u e i g a (97) plg. сельскiй сходъ– k a i m ov y r i j a (107); третейскаязапись– t r e č i ų j ų t e i s m o s a n d o r a (28) plg. третейскаязапись– t r e č i ų j ų t e i sm o s u t a r t i e s r a š t a s (109); судебно-медицинское вскрытiе– m e d i c i n o s t a r d om a s i s p i a u s -t ym a s (12) plg. судебно-медицинскоевскрытiе– me d i c i n o s t a r t o -ma s i s18 l a v o n o p i a u s t yma s (106); явкасъповинною– a t v y k im a sp a s i s a k y t i e s a n t k a l t ą (68) plg. явкасъповинною– a t v y k i m a sp a s i s a k y t i s a v o k a l t y b ę (120).

Dar yra 13 terminų, kurių straipsniuose skiriasi lietuviškų atitikmenų skaičius, tačiau bent vienas atitikmuo sutampa: вѣчноевладѣнiе– am -ž i n a s t u r ė j i m a s (9) plg. вѣчноевладѣнiе– t u r ė j i m a s am ž i n a i ,a m ž i n a s t u r ė j i m a s (16); весьматяжкоетѣлесное поврежденiе– l a b a i s u n k i k ū n o ž a l a (69, 110) plg. весьматяжкоетѣлесное

18 Tekste klaida – turėtų būti tardomasis.


поврежденiе – l a b a i s u n k i k ū n o ž a l a , s u ž a l o j i m a s (110); воинскiечины– k a r i n i a i (11) plg. воинскiечины– k a r i n i a i , k a -r e i v i a i (118); докладнаязаписка– p r a n e š am a s i s r a š t a s , i š d ė s -t om a s i s r a š t a s (20) plg. докладнаязаписка– p r a n e š ama s i s r a š -t a s (28); купчая(крѣпость)– p e r k am a s i s a k t a s (40) plg. купчаякрѣпость– p e r k am a s i s a k t a s ; į t v i r t i n am a s i s p i r k i m o a k -t a s (40) (atkreiptinas dėmesys ir į skirtingą rusiškų terminų pateikimą); обвинительныйприговоръ– k a l t i n am a s i s n u s p r e n d i m a s ; n u -s m e r k i m a s (53) plg. обвинительный приговоръ– n u s m e r k i m a s(82); особоемнѣнiе– a t s k i r a n u om o n ė , s a v o n u om o n ė (44) plg. особоемнѣнiе– a t s k i r a n u om o n ė (60); правобѣдности– n e t u r -t o , n e i š g a l ė j i m o t e i s ė (7) plg. правобѣдности– n e t u r t o t e i s ė(78); привлечькъотвѣтственности– p a š a u k t i t i e s o n , p a t r a u k -t i a t s a k o m y b ė n (61) plg. привлечь къ отвѣтственности– p a -t r a u k t i , p a š a u k t i t i e s o n , i š k e l t i b y l ą (82); принудительноеотчужденiе– p r i v e r s t i n i s n u s a v i n i m a s (63) plg. принудитель-ное отчужденiе– p r i v e r s t i n i s p a ėm im a s , n u s a v i n i m a s (83); приспособленiе– į r a n k i s , į t a i s a s ; t i n k i n i m a s ; p r i e m o n ė (84) plg. приспособленiе– t i n k i n i m a s (84); публикацiяосыскѣ– i e š k o -m a s i s s k e l b i m a s , s k e l b i m a s s u s e k t i (88) plg. публикацiя осыскѣ – i e š k o m a s i s s k e l b i m a s (108); тяжкое тѣлесноеповрежденiе– s u n k i o j i k ū n o ž a l a (69, 110) plg. тяжкоетѣлесноеповрежденiе– s u n k i o j i k ū n o ž a l a , s u ž a l o j i m a s (110).

Galima išskirti tik vieną atvejį, kai skiriasi vienas iš dviejų skirtingose vietose teikiamų lietuviškų atitikmenų: товариществонавѣрѣ– į s i t i -k i m o j i b e n d r o v ė ,firmosbendrovė(16) plg. товариществонавѣрѣ– p a s i t i k i m o j i b e n d r o v ė ,firmosbendrovė (108). Pora rusiškų terminų vienur pateikti su atitikmenimis, kitur – be jų: обратнаярасписка(55), оставитьбезъпослѣдствiй(60) nurodytuose puslapiuose neverčiama, o kitur galima rasti – обратнаярасписка– g r į ž t am a s i s k v i t a s (91), оставитьбезъпослѣдствiй– p a l i k t i n e p a t e n k i n a n t (76).

Iš žodyno struktūros matyti, kad terminų paieška nepatogi – to paties sudėtinio termino kartais tenka ieškoti pagal skirtingus dėmenis. Vieni rūšiniai terminai gali būti pateikti pagrindinio dėmens lizde, kiti – šalu-tinio, dar kiti – atskirai pagal abėcėlę. Be to, lizdų antraštiniais terminais kartais taip pat pateikiami sudėtiniai terminai. Pavyzdžiui, засѣданiе–posėdis (29) pateikta atskirai be rūšinių terminų, pagal abėcėlę atskirai


galima rasti закрытоезасѣданiе–uždarasposėdis (26), открытоезасѣ-данiе–viešasposėdis jau pateikta lizde, kurio antraštiniu terminu iškelta открытыйлистъ–viešraštis(61), o очередноезасѣданiе–eilinisposėdis (64) yra очередный–eilinis (64) lizde. Terminas распорядительноезасѣ-данiе–tvarkomasisposėdis (91) pats eina lizdo antraštiniu, į lizdą įtrauk-ta tik распорядительноеуправленiе (neišversta). Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Štai доказательство–įrodymas,išrodymas (20) lizde pateiktas tik vienas rūšinis terminas доказательство посредствомъсвидѣтелей – išrodymasreiškėjais (20), o вещественноедоказательство – išrodomasisdaiktas (8) teikiama вещественный–daiktingas (8) lizde. Ki-tas rūšinis terminas коственноедоказательство – netiesioginisišrodymas (39) eina lizdo antraštiniu terminu, o lizde pagal rūšinį dėmenį pateikta коственныйналог–netiesioginismokesnis,netiesioginisančdėlis(39). Ana-logiškai nepatogu būtų ieškoti, pavyzdžiui, termino преступленiе – nusi-kaltimas (81) rūšinių terminų, nes jo lizde rastume tik тяжкоепреступ-ленiе – didysisnusikaltimas;nusidėjimas. Terminų государственноепре-ступленiе–nusikaltimasvalstybei (17), должностноепреступленiе–tar-nybinisnusikaltimas (21), уголовноепреступленiе–kriminolinisnusikalti-mas (111) reikia ieškoti rūšinių dėmenų государственный,должностной, уголовный lizduose, o длящеесяпреступленiе–tęsiamasnusikaltimas,be-sitęsiąsnusikaltimas(19), политическоепреступленiе–politinisnusikaltimas (73), религiозноепреступленiе–tikybinisnusikaltimas (93) pateikti atskirais straipsniais be lizdų. Pagrindiniame lizde esantis terminas тяжкоепреступленiе – didysisnusikaltimas,nusidėjimas(110) dar pakartotas ir pats eina lizdo antraštiniu (į lizdą įtraukti junginiai su тяжкий).

Toks išdėstymas, iš esmės neleidžiantis pamatyti terminų sistemos, tin-ka tik atitikmenų paieškai (suprantama, tuo metu vertimas ir buvo svar-biausia), nors lieka tikimybė, kad skaitytojas kai kurių duomenų tiesiog neras. Visa tai rodo aiškių sandaros principų neturėjimą tiek makrostruk-tūros, tiek mikrostruktūros19 lygmeniu. Lizdai sudaromi nesistemingai, pavyzdžiui, постоянный – nuolatinis,tolydinis,amžinas(76) teikiama ats-kiru straipsniu, o greta į lizdą sujungta постоянноемѣстожительство – nuolatinė gyvenamoji vieta; / постоянно – nuolat, tolydžio, visamamžiui (76). Keistai atrodo, kai lizdo antraštiniame straipsnyje teikiamas rūšinis terminas, o lizde – jo dėmuo, pvz.: неисправныйплательщикъ – (neiš-

19 Dėl terminų žr. Jakaitienė 2005: 33, 36; LST ISO 1087-1: 2005: 14.


versta); / неисправный – netvarkingas (50). Kartais be reikalo daromi atskiri lizdai, pavyzdžiui, yra lizdas инвентарный–inventoriaus,invento-rinis; / инвентарнаякнига–inventoriausknygos20; / инвентарнаяопись – inventoriaus sąrašas, surašymas; turto sudėties surašymas,aprašas (32), o greta pateikiamas lizdas инвентарныйнаслѣдникъ– inventoriaus turtoįpėdinis; /принятьнаслѣдствонаинвентарномъправѣ– priimtipali-kimą inventoriaus teise (33), arba straipsniai be reikalo nesujungiami į lizdą, pavyzdžiui, atskirai teikiama ложный–meluotinis,melagingas (41) ir greta lizdas ложныйдоносъ–melagingasskundas,pranešimas; / ложноепоказанiе – melagingaparaiška,parodymas (41) (čia iš esmės tik grafinio skyrimo klausimas). Pasitaiko greičiausiai per neapsižiūrėjimą į lizdą su-jungtų visiškai nesusijusių dalykų, pavyzdžiui, наняться–parsisamdyti (47) lizde pateikta нападенiе съ насилiемъ – smurtnus puolimas. Galbūt struktūra būtų tvarkoma rengiant žodyną spaudai, nes čia tik projektas, kurio tikslas, tikėtina, buvo tik pririnkti kuo įvairesnės medžiagos.

Kalbant apie straipsnio sandarą pasakytina, kad ji žodyne yra nesu-dėtinga. Jau iš straipsnyje pateiktų įvairių pavyzdžių matyti, kad straipsnį paprastai sudaro rusiškas terminas (ar šiaip koks žodis ar jų junginys) ir po brūkšnio pateiktas vienas ar keli lietuviški atitikmenys. Kai rašomi keli atitikmenys (sinonimai, reikšmės), pasikartojantys dėmenys dažnai praleidžiami, pvz.: вызывать къторгамъ– š a u k t i į l i c i t a c i j ą , įs a n d a r y b a s , į v a r ž y t y n e s (14), союзъкредиторовъ–k r e d i t o r i ų ,s k o l i n t o j ų s ą j u n g a , s u s i j u n g i m a s (103). Tiesa, taip daroma ne-dėsningai, plg. единоличныйсудья–v i e n i n i s t e i s ė j a s , v i e n a s p a t st e i s ė j a s , v i e n a a sm e n i s t e i s ė j a s , v i e n a v i e n i s t e i s ė j a s (23). Kartais be aiškios priežasties vieni gretimi dėmenys pakartojami, kiti – praleidžiami, pvz., погасительнаядавность–n a u k i n am a s i s21u ž i l -g i n i m a s , p a s e n ė j i m a s , m a r š i n am a s i s u ž i l g i n i m a s ; m a r i -n am a s i s u ž i l g i n i m a s (69). Čia neaiškus ir kabliataškio rašymo tiks-lingumas. Dėl kabliataškio kartais neaišku, ar prie visų žodžių reikia jung-ti pažyminį, pvz., повѣстка–š a u k i m a s , š a u k i am a s i s , k v i e č i a -m a s i s , p r a n e š ama s i s r a š t e l i s ; p r a n e š im a s , ( p a ) k v i e t i m a s (69). Apskritai kabliataškiu lyg bandoma skirti reikšmes ar poreikšmius, bet ne visada tai daroma tiksliai ir tvarkingai, pvz., поврежденiе–s u ž a -

20 Nesuderintas rusiško ir lietuviško terminų skaičius.21 Turėtų būti naikinamasis.


l o j i m a s , ž a l a ; s u l a u ž ym a s , p a g a d i n i m a s , p a k e n k i m a s ;s u ž e i d i m a s , p a ž e i d i m a s (69), plg. повредить– s u ž a l o t i , p a -k e n k t i , p a g a d i n t i (69). Yra pora atvejų, kai kabliataškiu atkirtos skirtingos kalbos dalys, pvz.: запасный–a t s a r g o s ; a t s a r g i n i s (27), пожарный–g a i s r i n i s ; g a i s r i n i n k a s (72), bet plg. акцiонерный–a k c i n i n k ų , a k c i n i s (1). Dažniausiai visi atitikmenys skiriami kable-liais, pvz., выручать – p e l n y t i , s u im t i , s u r i n k t i , i š v a d u o t i (15).

Yra palyginti nemažai straipsnių (apie 160), kuriuose lietuviški atiti-kmenys pateikiami su skliaustais. Skliaustai vartojami kelioms reikmėms:

1) apskliaučiamas žodis, kurį galima praleisti (ne visada aišku, ar taip pateikiamas paaiškinimas, ar trumpasis ir ilgasis termino variantai), pvz.: взиматьподоры– r i n k t i ( n e t e i s ė t a s ) r i n k l i a v a s ; i š t r a u k i n -t i (8); водопроводъ– ( v a n d e n s ) į v o d a (10); вписныя– į r a š om i e -j i ( p i n i g a i ) (12); застройка– ( n am ų ) s t a t ym a s (29); крушенiе– ( t r a u k i n i o ) s u s i k ū l i m a s s u s k e l d ė j i m a s ; ( l a i v o ) p a s k e n -d i m a s (40); приводъ – ( v e r č i a m a s ) a t v e d i m a s (82). Kartais skliaustai atitinka analogiškos reikšmės skliaustus prie rusiško termino, pvz.: закрытiе (дверей)– ( p o s ė d ž i o ) u ž d a r ym a s (26); наводитьсправки(въдѣлахъ)– t e i r a u t i s ( b y l o s e ) (104);(временно)устранитьотъдолжности– ( t am t a r p u i ) p a š a l i n t i i š t a r n y b o s (114). Retkarčiais skliaustuose rašomas žodis, kuriuo gali būti pakeičiamas prieš jį esantis žodis, t. y. teikiami sinonimai, pvz.: обязанныйявкоювъсудъ– p r i v a l ą s a t v y k t i ( s t o t i ) į t e i sm ą (56); срочныйдоговорънайма–termininė samdymo (samdos) sutartis (sandora) (105). Aiškinimu galima būtų laikyti tokius atvejus, kai apskliausti lietuviški duomenys pateikiami greta rusiško termino, pvz.: тесть( žm o n o s t ė v a s ) – u o š v i s (108); теща( žm o n o s m o t i n a ) – u o š v ė (108), bet čia balansuojama ir ant sinonimo ribos, nes analogiški duomenys yra pateikiami ir kitaip (su ne-reikalingu kableliu) – своячина– s v a i n ė , ( ž m o n o s s e s u o ) (96). Dar paminėtinas vienintelis atvejis, kai skliaustuose kaip paaiškinimas pateiktas lotyniškas atitikmuo – безcилiе(i m p o t e n t i a )–negalėjimas (4);

2) apskliaučiama galima praleisti žodžio dalis. Paprastai tai būna arba priešdėlis, pvz.: вскрыть– ( a t ) v o k u o t i (12); защита– ( a p ) g y n i -m a s (29); наймодавецъ – ( i š ) n u o m o t o j a s (46); приводить къприсягѣ– ( p r i ) s a i k i n t i (84); уничтожать– ( p a ) n a i k i n t i , ( s u )n a i k i n t i (113), arba sangrąžos dalelytė, pvz.: душевноеволненiе– ( s i e -l o s ) s u ( s i ) j a u d i n im a s (22); замѣтка– p a ( s i ) ž ym ė j i m a s , p a -


s t e b ė j i m a s (27); правозастройки– t e i s ė s t a t y t i ( s ) n amu s (29); испросить– p a ( s i ) p r a š y t i (34); судиться– b y l i n ė t i ( s ) (106). Kartais priešdėlį galima pasirinkti, pvz.: доводъ– ( į ) i š r o d ym a s (20); измѣненiе– ( i š ) ( p e r ) k e i t i m a s (31);усиленiе– ( p a ) ( s u ) s t i p r i n i -m a s (114). Yra ir bene vienintelis straipsnis su apskliausta priesaga – под-говоръ– p a k u r s t ym a s , į k a l b i n i m a s , į k a l b i n ( ė j ) i m a s , p r i -k a b i n ( ė j ) i m a s (70);

3) skliaustuose nurodomi gramatikos dalykai, pavyzdžiui, junglumas. Paprastai tai nurodoma santykiniu įvardžiu, pvz.: вмѣняемый– p a k a l -t i n am a s ( k u o ) (9); обвинять– k a l t i n t i ( k u o ) , s k ų s t i , v a i -n o t i (53); охотиться– me d ž i o t i ( k ą ) (63); подозрѣнiе– į t a r i m a s( k u o ) (71); принудить– p r i v e r s t i ( p r i e k o ) (83); руководить– v a d o v a u t i ( k am ) (94); руководствоваться– v a d o v a u t i s ( k u o )(94); соотвѣтствовать– s u t i k t i ( s u k u o ) , a t a t i k t i ( k am22)(102). Tam pačiam reikalui taip pat pasitelkiami parodomieji ir asmeniniai įvardžiai, pvz.: виновникъ– k a l t i n i n k a s ( t o ) , k a l t a s i s , n u s i k a l -t ę s ( t u o ) , n u s i k a l t ė l i s ( t o ) (9);удовлетворять– p a t e n k i n t i( j į ) , a t l y g i n t i ( j a m ) , a t s i l y g i n t i ( s u j u o ) , a t s i t e i s t i ( s uj u o ) (111). Tiesa, yra straipsnių, kuriuose tokie patys junglumą rodantys įvardžiai pateikiami ne skliaustuose, pvz.: зависимость–p r i k l a u s ym a sk am (24); злоупотреблять–p i k t a n a u d o t i k u o (31); неподвѣдом-ственность– n e p r i k l a u s o m i n g um a s k a m (50); неподсудный–n e t e i s m i n g a s k am (50). Kartais taip teikiama atsižvelgiant į panašią rusišką raišką, pvz.: снимать съ кого допросъ– ( i š ) k v o s t i k ą (21); заниматься чѣмъ въ качествѣ промысла– v e r s t i s k u o (27); наоснованiитого– e i n a n t t u o (59), отсуждатьчтоукого–k ą i š -t e i s t i i š k o (62); сбыть за– i š l e i s t i k u o (95). Gali būti ir tik prielinksnis be įvardžio, pvz.: засчитывать въ– į s k a i t y t i į (29); покушаться–k ė s i n t i s a n t , p a s i k ė s i n t i a n t (73). Iš gramatikos duomenų dar skliaustuose kartais prirašoma kilmininko galūnė (su brūkš-neliu ar be jo), pvz.: осуществленiе– ( į ) v y k t i s ( - i e s ) , v y k d ym a s(60); послѣдствiе– į v y k i s ( - i o ) ; v a i s i u s , i š d a v i n y s (76); пото-мокъ– p a l i k u o n i s ( - i e s ) , p a p ė d i n i n k a s (77); результатъ– į v y -k i s ( i o ) (93); случайность– i š t i k t i s ( i e s ) (99); уѣздъ– a p s k r i -t i s ( - i e s ) (116); фактъ– į v y k t i s ( - i e s ) (116).

22 Kaip matyti, siūlomas nebūtinai taisyklingas variantas.


Atkreiptinas dėmesys, kad žodyno projekte yra spragų. 285 straipsniai lietuviškų atitikmenų neturi, palikta tuščia vieta. Dauguma šių straips-nių (175) pateikti kaip atskiri, kiti įeina į lizdus (37 lizdų antraštiniai ir 73 ne antraštiniai). Dažniausiai (217) tai daiktavardžiai arba jų junginiai, pvz.: алиби (1), бланконадписатель (5), бобыль (5), вотчинникъ (12), выстройка(15), вытравленiеплода(15), грацiонныедни(18), дѣвственнаяплева (22), заторъ (29), командитарiй (37), крамола (39), кровопод-текъ(40), легитимацiя(41), лжеприсяга(41), лѣсонарушенiе(42), ми-ровая запись (43), неизгладимоеобезображенiе (50), неисправныйпла-тельщикъ(50), неустойка(52), нисходящаялинiя(52), обезпеченiедо-казательства(53), омертвѣнiе(57), откупщикъ(62), отсутствiеуликъ(63), пережившiйсупругъ(66), перекуръ(66), перенаемщикъ(66), пере-наемъ(66), перлюстрацiя(67), торгисъпониженiемъ(74), правоусту-патель(78), пристанодержательство(84), растлѣнiе(92), самоуправ-ство(95), сборнаяассигновка(95), соискатель(102), сухоподстой(107), уступкаипотечногопервенства(115), частныйлегатарiй(118), через-полосность (118). Yra ir neišvertų būdvardžių, veiksmažodžių ir jų junginių, prielinksnių konstrukcijų, pvz.: акцептовать (1), безпошлин-ный (4), за взаимностью обидъ (8), вмѣнять въ обязанность (9), воспослѣдовать (12), вступать въ должность (13), для зависящихъраспоряженiй(24), межевой(43), недопоступить(49), опекунскiй(58), переукрѣплятьзакѣмъправособственности(67), подвѣдомственный(70), подѣлочный(72), принятькъсвоемупроизводству (83), разбро-дительный (89), разжаловать (90), размѣнный (90), сдаточный (97), трассировать(109), юридикополитическiй(119).

Nors projekte šis tas liko neišversta, vis dėlto bendras pateiktų lietuviš-kų atitikmenų skaičius įspūdingas. Išversta netoli 3900 skirtingų terminų arba kitų leksinių ar sintaksinių vienetų. Kadangi daugiau nei trečdalis terminų išversta ne vienu atitikmeniu, iš viso lietuviškų atitikmenų yra netoli 5900 (tiesa, dalis jų skirtinguose straipsniuose pasikartoja).

Žiūrint iš dabarties pozicijų žodyno sandara terminų žodynams yra ne-būdinga, turi bendrųjų žodynų bruožų, tačiau įdomu tai, kad kiek pato-bulintas 1920 m. rankraštinio žodyno sandaros modelis buvo panaudotas pirmajame spausdintame teisės terminų žodyne, kurį sudarė Alfonsas Žiur-lys (TŽ); tas modelis teisės srityje gajus ir dabar, t. y. paprastai leidžiami ne tikrieji terminų žodynai, o daugiau teisės kalbos žodynai, kuriuose teikiama įvairi leksika ir junginiai, lizdai mišriai sudaromi ir pagal pagrin-dinį, ir pagal šalutinius dėmenis.


I Š VA D O S1. 1919 m. Teisingumo ministerijoje imtasi rengti pirmąjį lietuvių teisės

terminų žodyną ir apie tai paskelbta spaudoje. Tikėtina, kad pagrindinis žodyno rengėjas buvo K. Jablonskis. Rankraštis, pavadintas Teisėsterminųirkitų reikalingų teismamsžodžiųžodynėlioprojektas, buvo parengtas jau 1920 m. Nėra žinoma, kaip rankraštis buvo svarstomas, ar jį įvertino J. Jablonskis (žodynas jam buvo nusiųstas) ir kodėl žodynas taip ir liko nebaigtas rengti ir neišleistas.

2. Kadangi tuo metu valstybei ypač svarbus buvo paliktų galioti rusiškų teisės aktų vertimas į lietuvių kalbą ir apskritai perėjimas nuo rusiškos terminijos prie lietuviškos, žodynas rengtas verčiamasis rusų–lietuvių kal-bų. Turint omenyje rengimo aplinkybes ir trukmę, jo apimtis tikrai ne-maža – 120 puslapių. Į žodyną įtraukta ir terminų, ir kitų leksinių ir sintaksinių vienetų, buvusių reikalingų to meto teisės kalboje.

3. Teisės terminų ir kitų reikalingų teismams žodžių žodynėlio projektosandara mišri – duomenys abėcėlės tvarka (yra rikiavimo netikslumų) tei-kiami ir lizdais, ir atskirais į lizdus neįeinančiais straipsniais. Ir vienų, ir kitų duomenys gramatiškai įvairūs – yra daiktavardžių, būdvardžių, veiks-mažodžių ir kitų kalbos dalių, įvairių junginių. Lizdai taip pat sudaromi ne vienu pagrindu – vieni grupuojami pagal pagrindinį lizde teikiamų junginių žodį, kiti – pagal šalutinį. Nuorodų nėra. Lizdų sudarymo nesis-temiškumas apsunkina terminų paiešką, neleidžia skaitytojui pamatyti terminų sistemos.

4. Vos daugiau nei pusė rusiškų žodyno terminų (2152) pateikti po vieną atskirais straipsniais. Dažniausiai taip teikiami daiktavardžiai ir jų junginiai (1640), bet yra ir veiksmažodžių, būdvardžių, dalyvių, jų jungi-nių ir kt. Nedidelę grupelę sudaro atskiri straipsniai (38), kuriuose rusiš-ki terminai turi sinonimų ar variantų. Kiti terminai grupuojami lizdais. Į 749 lizdus įeina 2029 rusiški terminai (su sinonimais ir variantais – 2052).

5. Struktūriškai ir gramatiškai žodyno lizdai labai įvairūs, jie ne visi vienodai išskirti grafiškai. Dauguma lizdų yra dvinariai (437), palyginti nemažai yra ir trinarių lizdų (189), o didesni retesni. Didžiausi lizdai žodyne yra dešimtnariai (jų tėra 2). Tiek antraštiniame lizdų straipsnyje, tiek kituose į lizdą įeinančiuose straipsniuose teikiami įvairios gramatinės raiškos ir pavieniai žodžiai, ir žodžių junginiai. Terminų žodynams tai nebūdinga. Dėl tokios žodyno sandaros terminai galėtų būti kartojami skirtinguose lizduose, bet vis dėlto pasikartojančių terminų žodyne nėra


daug – vos 53 (kai kurių jų skirtingose vietose pateikti lietuviški atitikme-nys nesutampa).

6. Tiek į lizdus įeinančių, tiek atskirai teikiamų žodyno straipsnių san-dara yra nesudėtinga – rusiškas terminas ir lietuviškas atitikmuo atskiriami brūkšniu. Prie rusiško termino sinonimų prirašoma retai, o lietuviški si-noniminiai atitikmenys gana dažni. Jie paprastai atskiriami kableliais. Kar-tais straipsniuose vartojami skliaustai. Paprastai juose nurodomas galimas praleisti žodis ar jo dalis, apskliaustu įvardžiu parodomas junglumas arba pridedama apskliausta kilmininko galūnė, t. y. parodomas linksniavimas.

7. Dalis rusiškų terminų (285 straipsniai) žodyno projekte palikti neiš-versti, tačiau apskritai žodyno duomenys gausūs – su lietuviškais atitikme-nimis pateikta netoli 3900 skirtingų straipsnių.

8. Tiek makrostruktūros, tiek mikrostrūktūros lygmeniu žodynas nėra gerai apgalvotas, rengtas, matyt, neturint aiškios sandaros koncepcijos. Akivaizdu, kad tai tik projektas, kurio struktūrą rengiant spaudai dar bū-tų tekę peržiūrėti. Neatmestina, kad žodynas taip ir liko neišleistas kaip tik dėl trūkumų. Vis dėlto reikia turėti omenyje ir tai, kad jis rengtas tuo metu, kai lietuvių terminografija dar neturėjo tradicijų ir vos rodė pir-muosius daigus, todėl daug svarbesnis būtų buvęs ne tiek struktūrinis, kiek dalykinis ir kalbinis duomenų sutvarkymas.

L I T e r AT Ū r A

DJTŽ: Del juridinių terminų žodyno. – Lietuva, 1919, lapkričio 3, 2.Jakaitienė E. 2005: Leksikografija, Vilnius.LST ISO 1087-1: 2005 Terminologijosdarbas.Aiškinamasisžodynas. 1 dalis. Teorijairtaikymas(tapatus ISO

1087-1:2000).TŽ: Teisiniųterminųžodynas. Sudarė A. Žiurlys, Vilnius, 1954.Umbrasas A. 2001: Teisės terminijos padėtis Lietuvoje 1918–1940 metais. – Terminologija 8, 76–94.

T H e s T r U c T U r e o F M A n U s c r I P T d I c T I o n A r y o F L Aw T e r M s ( 1920 )

The article deals with the terminographical aspect of the first Lithuanian dictionary of law compiled in Lithuania – manuscript Teisėsterminųirkitųreikalingųteismamsžodžiųžodynėlioprojektas(Draft dictionary of law terms and other words necessary for courts) (1920). The dictionary was prepared by the Ministry of Justice; its main com-piler was, most likely, Konstantinas Jablonskis. A number of copies of this manuscript were made, therefore a few of them have survived. This is quite a large translative Russian–Lithuanian dictionary comprising 120 pages. It has a mixed structure – terms (including other lexical and syntactic units) are presented either in separate entries or grouped into a single entry according to some common feature. The dictionary presents diverse material – terms, words and their combinations used in the language


of law at that time. Grammatical expression of the data also varies – nouns, adjectives, verbs and other parts of speech are included. Some Russian terms (285 entries) were not translated, though in general the data is rich – there are nearly 3900 different en-tries with Lithuanian equivalents.

The article describes the macro and microstructure of the dictionary, the grammati-cal and structural types of the data. The dictionary is not particularly well thought-out, neither is it systematically arranged and some repetition of the data can be found. Still it has to be taken into consideration that it was compiled at a time when there was no terminographical tradition in Lithuania (there were few dictionaries of terms published); therefore its faults shouldn’t be judged strictly. This dictionary is a valuable object for the history of Lithuanian terminography.

Gauta 2011-12-05

Alvydas UmbrasasLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

1 4 2 R. Stunžinas | Gyvenamojonamoirpagrindiniųjodalių | rūšiniailiaudiesterminai

Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių rūšiniai liaudies terminai

R o B E R T A S S T U N Ž I N A SLietuviųkalbosinstitutas

e s M I n I A I ž o d ž I A I : rūšiniai statybos liaudies terminai, gyvenamasis namas, lietuviški terminai, skoliniai, hibridai

V ienas pagrindinių mokslo terminų reikalavimų – sistemiškumas – yra susijęs su logikos reikalavimais. Kuriant terminus, labai svarbu su-vokti loginius sąvokų ryšius; sąvokos ir jas pavadinantys terminai

turi sudaryti nuoseklią sistemą, pagrįstą hierarchiniais (hiperoniminiais – hiponiminiais (giminės – rūšies), partoniminiais, ekvoniminiais ir nehie-rarchiniais santykiais. Mokslo terminų sistemos sudarymo pamatas yra sąvokų raidą ir jų ryšius atspindinčios klasifikacijos (Jakaitienė 2010: 186). Sąvokų pasiskirstymas pagal tam tikrus santykius būdingas ne tik moks-lo terminijai. Liaudies terminijoje, kuri yra mokslo terminijos šaltinis, specialiosios sąvokos skirstomos ir klasifikuojamos1 pagal įvairius ryšius2. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip sąvokų giminės ir rūšies santykiai atsiskleidžia gyvenamąjį namą ir pagrindines jo dalis žyminčioje termi-nijoje. Juo tęsiamas autoriaus statybos liaudies terminiją nagrinėjančių straipsnių ciklas. Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių rūšinius terminus pagal žymimas sąvokas, kilmę ir tarpusavio ryšius. Iš viso straipsnyje analizuojami 248 skirtingi gimininiai ir rūšiniai statybos liaudies terminai3 išLietuviųkalbosžodyno (elektro-

1 Atkreiptinas dėmesys, kad liaudies terminijos sąvokų klasifikavimas yra sąlygiškas. Paprastojoje kalboje (iš dalies ir liaudies terminijoje) atsiskleidžia pasaulio kategorizavimas – žmogus, pažindamas pasaulį ir veikda-mas jame, sutvarko jį pagal savo protą: jungia daiktus ir reiškinius į grupes, nustato tarp jų tam tikrus ryšius. Mokslinis pasaulio reiškinių grupavimas yra grindžiamas klasifikacija, kuri orientuojama reiškinių grupavimu pagal tam tikrus apibrėžtus požymius (plačiau žr. Gudavičius 2009: 49). Kadangi liaudies terminija laikoma mokslo terminijos šaltiniu, specialiųjų sąvokų sutvarkymas gali būti laikomas tam tikra klasifikacija.

2 Liaudies terminų pasiskirstymas pagal sąvokų giminės ir rūšies santykius yra aptartas autoriaus disertacijo-je Statybosliaudiesterminai (Vilnius, 2011).

3 Tiriamuose šaltiniuose galima aptikti nemažai terminų variantų, kurie šiame straipsnyje atskirais terminais nelaikomi (plačiau apie varianto sampratą žr. Stunžinas 2008: 111–112).


ninio leidimo), Lietuviųkalbosatlaso (I t.), Druskininkų tarmėsžodyno, Kaltanėnų šnektos žodyno, KazlųRūdos šnektos žodyno (I t.), Kupiškėnųžodyno (I t.), Lazūnųtarmėsžodyno, Šiaurėsrytųdūnininkųšnektųžodynoir Zanavykųšnektosžodyno (I–III t.).

Rūšinių ir gimininių terminų skyrimo pagrindas yra jų vieta sąvokų hierarchijoje (Гринев 1993: 66). Rūšiniai terminai su gimininiais sudaro privatyvines opozicijas4 ir jų atžvilgiu yra hiponimai. Tarp gimininių ir rūšinių terminų susiklosto hiponiminiai ir hiperoniminiai santykiai. Straips-nyje rūšiniai terminai analizuojami atsižvelgiant į statybos liaudies termi-nijos sąvokų hierarchiją. Gimininiais laikomi svarbiausius giminės požymius išreiškiantys terminai, rūšiniais – svarbiausius ir šalutinius giminės požy-mius nurodantys terminai (Татаринов 2006: 81). Skiriant gimininius ir rūšinius terminus, daugiausia atsižvelgiama į terminų aiškinimus šaltiniuo-se5, taip pat paisoma loginių įvardijamų sąvokų sąsajų. Straipsnyje anali-zuojami tik tie rūšiniai terminai, kurių hiperonimus, t. y. gimininius ter-minus, pavyko aptikti tiriamuose šaltiniuose.

Pagrindinė tiriamos mikrosistemos sąvoka – gyvenamasis namas – statybos liaudies terminijoje įvardijama dvidešimt septyniais įvairios kil-mės sinoniminiais terminais6 – penkiolika lietuviškų, penkiais slaviškais, penkiais germaniškais ir dviem hibridiniais, pvz.: butas „gyvenamasis namas, troba, pirkia“ LKŽe, LKA I 34, gyvenamoji „gyvenamasis namas“ LKA I 34, namas „gyvenamasis trobesys“ LKŽe, LKA I 34, pirkia „gy-venamas (ppr. valstiečio) namas, troba, gryčia“ LKŽe, DrskŽ 265, LKA I 34, troba „gyvenamasis namas, pirkia“ LKŽe, DrskŽ 419, LKA I 34, gryčia (brus. грыднiца) „pirkia, troba“ LKA I 34, LKŽe, KpŽ I 733, rūmas (germ. Sabaliauskas 1990: 265) „gyvenamasis namas“ LKŽe, ˣ7bakūžė(vok. dial. backhus) „pirkia“ LKŽe, ZanavŽ1 100, ˣstuba (vok. dial. stuba) „gyvenamasis (ppr. valstiečio) namas, pirkia, troba“ LKŽe, ZanavŽ3 198, ˣšeimynstubė (hibr., vok. dial. stubaLKŽe) „gyvenamasis

4 Privatyvinė opozicija yra toks dvinaris santykis, kurio vieną narį charakterizuoja tam tikro požymio buvimas, o kitą – to požymio nebuvimas (Jakaitienė 1988: 77).

5 Kai kuriais atvejais sunku tiksliai nustatyti visus skiriamuosius įvardijamų sąvokų požymius. Todėl daugiau-sia atsižvelgiama į žodynuose pateikiamus reikšmių aiškinimus ir juose nusakomus bendruosius ir skiria-muosius daiktų požymius.

6 Visi gyvenamąjį namą ir jo priestatą žymintys gimininiai terminai yra paminėti straipsnyje Gyvenamojonamoirpagrindiniųjodaliųliaudiesterminijossinonimija (Stunžinas 2010: 130–142).

7 Straipsnyje remiamasi Lietuviųkalbosžodyno pažymomis – kryželiu žymimos svetimybės.


namas“ LKA I 34. Namo raiškos įvairovę galima paaiškinti sąvokos raida ir regioninėmis skirtybėmis8.

Hiponiminiais ryšiais yra susiję rūšiniai terminai, fiksuojantys įvairius gyvenamojo namo požymius. Dauguma rūšinių terminų žymi vertės ir kokybės skiriamuosius požymius. Prastą, seną namą įvardija dvidešimt vienas nevienodos kilmės terminas – aštuoni lietuviški, šeši slaviški, vienas latviškas, vienas germaniškas ir penki hibridiniai, pvz.: numpalaikiai „men-kas namas“ DūnŽ 224, pirtis„prastas, menkas gyvenamasis namas, trobe-lė“ LKŽe, trobapalaikė „prasta, menka troba“ DūnŽ 406, LKŽe, trobesikė„prasta, menka trobelė“ ZanavŽ3 481, trobukas „menkas namas, pirkia, troba“ LKŽe, ZanavŽ3 481, balaganas(rus. балаган Frenkelis 1962: 31) „prastas namas, troba“ KpŽ 138, gryčia (brus. грыднiца) „prastas gyvena-masis namas“ LKA I 34, ˣkamurka (l. komórka, rus. кaмopкa) „prasta trobelė“ LKŽe, ˣkaniūkšlė (brus. кaнюшнaя) „prasta troba“ LKŽe, ˣmakūza (plg. vok. dial. backhus) „prasta trobelė“ LKŽe, gryčpalaikė (hibr., brus. грыднiцаLKA I 34) „prasta palaikė gryčia“ KpŽ 735, ˣkiaurinyčia (hibr.) „prasta trobelė“ ZanavŽ1 673, pašiūrė (hibr., Sabaliauskas 1990: 265) „men-ka trobelė“ LKŽe, DrskŽ 250, ˣstubelka (hibr., vok. dial. stuba) „prasta stuba, pirkia, lūšnelė“ LKŽe. Kai kurie rūšiniai terminai, be vertės ir ko-kybės, nurodo ir papildomus – laiko, konstrukcijos požymius: laužas „sena, sukrypusi troba, lūšna“ LKŽe, laužynas „sukrypusios, senos arba apleistos trobos“ LzŽ 141, lūšna „menka, apgriuvusi trobelė“ KzRŽ I 468, ˣkalupka (l. chałupa) „trobelė, lūšna“ LKŽe, ˣkūtė (vok. Kote Sabaliauskas 1970: 38) „sena, prasta trobelė; pirkelė“ LKŽe, ˣbakūžė(vok. dial. backhus) „sena prasta pirkia, lūšna“ LKŽe, grytelė (hibr., brus. грыднiцаLKA I 34) „maža, menka gryčia, gryčelė, pirkelė“ KpŽ 745. Visi prastą namą įvardi-jantys terminai turi artimą reikšmę ir laikytini sinonimais.

Gražaus, kokybiško namo pavadinimais eina keturi sinoniminiai nelie-tuviški terminai – du slavizmai ir du germanizmai (kai kurie iš šių termi-nų taip pat fiksuoja papildomus – konstrukcijos ir dydžio – požymius): ˣkamenyčia (l. kamienica) „mūriniai, gražūs namai“ LKŽe, KltŽ 98, ˣpakajai (l. pokój LKŽe) „dideli, gražūs namai“ ZanavŽ2 311, rūmas (germ. Sa-baliauskas 1990: 265) „gražūs namai“ LKA I 34, ˣstubos (vok. dial. stuba LKŽe) „didelis, gražus gyvenamasis namas“ ZanavŽ3 199.

8 Šiame straipsnyje terminai pagal vartojimo regionus neanalizuojami. Liaudies terminiją galima tirti kaip visą liaudies kalbos terminų visumą, kuriai būdingas daugiareikšmiškumas ir sinonimija. Liaudies terminus galima nagrinėti ir pagal tarmę, kaip tam tikrą terminų sistemą (plačiau žr. Клепикова 1974: 31). Terminų paplitimo analizė yra tolesnių tyrinėjimų tikslas.


Šiek tiek mažiau yra rūšinių terminų, žyminčių gyvenamojo namo konstrukcijos požymius. Pagal statomąją medžiagą skirtinos dvi rūšinių terminų grupelės. Molinis namas vadinamas penkiais sinoniminiais ter-minais – keturiais lietuviškais ir vienu slavišku: krėstinė „molio krėsta trobelė“ LKŽe, lipinė „sulipdyta iš ko pirkelė“ LKŽe, molinalė „iš molio nudrėbta menka trobelė, molinukė“ LKŽe, plūktinis „molio nuplūktas pastatas“ LKŽe, ˣlepenka (l. lepianka) „iš molio krėstas namelis“ LKŽe. Mūrinis namas vadinamas dviem slavizmais ir dviem hibridais: mūras (l. mur, vok. dial. mûr) „mūrinis pastatas“ LKŽe, DrskŽ 217, KzRŽ I 523, LzŽ 169, ZanavŽ2 221, ˣkaminyčia (l. kamienica) „mūriniai, šiaip gražūs namai“ LKŽe, DrskŽ 135, mūrinė(hibr., l. mur, vok. dial. mûr) „mūrinis pastatas“ LKŽe, DrskŽ 218, ˣakmenyčia (hibr., priesaga -yčia iš sl. -(ь)nica, Ambrazas 2000: 66) „akmeniniai, plytiniai namai“ LKŽe.

Namas įvardijamas ir pagal kitas konstrukcines ypatybes. Dūminis namas vadinamas keturiais sinoniminiais lietuviškais terminais: dūminė „gyvena-masis namas be kamino“ LKŽe, pakurtrobė „dūminė pirkia“ LKŽe, pirti-kė „dūminė pirkia“ LKŽe, rūkynė „dūminė pirkia“ LKŽe. Pagal turimas patalpas namas įvardijamas trimis terminais – vienu lietuvišku, vienu ger-manišku ir vienu hibridiniu: ilgnamis „namas dviem galais“ ZanavŽ1 541, ˣstuba (vok. dial. stuba LKŽe) „gyvenamasis namas iš vieno kambario ir virtuvės“ LKA I 34, ˣilgastubė (hibr., vok. dial. stubaLKŽe) „dviejų galų troba“ ZanavŽ1 541. Dviejų sienų namas vadinamas lietuvišku terminu dvisienis „dviejų sienų trobesys“ LKŽe.

Keletas rūšinių terminų fiksuoja dydžio požymius. Nedidelis namas įvardijamas trimis sinonimais – vienu lietuvišku, vienu slavišku ir vienu hibridiniu: trobelė „mažas gyvenamasis namas“ LKA I 34, gryčia (brus. грыднiца) „mažas menkas gyvenamasis namas“ LKA I 34, grintelė (hibr., brus. грыднiца) „maža grinčia (gryčia), pirkelė, trobelė, grytelė“ LKŽe. Didelis namas vadinamas dviem sinonimais – vienu lietuvišku ir vienu slavišku: šlajus „didelis gyvenamasis namas“ LKA I 34, ˣstadala (brus. cтaдoлa, l. stodoła < vok. dial. Stadoll, Stodoll) „didelė troba“ LKŽe. Vidutinio didumo namas įvardijamas hibridu gryčiotė (hibr., brus. грыднiца) „vidutinio didumo gryčia“ KpŽ I 735.

Du rūšiniai terminai žymi laiko požymius – senas namas ir naujai pa-statytas namas įvardijami lietuviškais terminais: sentrobė „sena troba“ LKŽe, naujatrobė „naujai pastatytas namas“ ZanavŽ2 249.


Gyvenamojo namo patalpas žymintys terminai su jį įvardijančiais terminais yra susiję partoniminiais ryšiais. Gimininiais eina trys sinonimi-niai kurias nors namo patalpas įvardijantys terminai – du lietuviški ir vie-nas slaviškas: patalpa „bet kokio trobesio vidus“ LKŽe, troba „patalpa pas-tate“ LKŽe, ˣstuba (vok. dial. stuba) „namo viduje įrengta patalpa“ LKŽe. Su šiais terminais hiponiminiais ryšiais siejasi terminai, fiksuojantys įvairius sąvokos požymius: paskirties, konstrukcijos, dydžio, kokybės, vietos ir kt.

Dauguma šių rūšinių terminų nurodo paskirties skiriamuosius požy-mius. Vienuolika rūšinių sinoniminių terminų žymi gyvenamąją patalpą, pagal kilmę tai šeši lietuviški, du slaviški, du germaniški ir vienas hibri-dinis terminas: buta „kambarys“ LKŽe, kampas „kambarys“ LKŽe, KzRŽ I 315, LzŽ 105, patalpa „kambarys“ LKŽe, pirkia „atitverta, įrengta pa-talpa name žmonėms gyventi“ LKŽe, LKA I 34, troba „kambarys“ LKŽe, LKA I 34, DūnŽ 406, ˣkamara (l. komora < vok. Kammer) „kambarys“ LKŽe, LzŽ 104, ˣstancija (l. stancja) „kambarys“ LKŽe, kambarys (germ. Sabaliauskas 1990: 264) LKŽe, ruimas (vok. dial. ruim) „kambarys“ LKŽe, ˣstuba (vok. dial. stuba) „kambarys“ LKŽe, ˣšeimynstubė (hibr., vok. dial. stubaLKŽe) „kambarys“ ZanavŽ3 258.

Svečių kambarys vadinamas devyniais sinoniminiais terminais – keturiais lietuviškais, keturiais slaviškais ir vienu hibridiniu: didžeinė „didysis kam-barys“ LKŽe, menė „svetainė, seklyčia“ LKŽe, pirkaitė „kambarys svečiams, seklyčia“ LKŽe, priešinė „viename pirkios gale įrengtas geresnis kambarys, seklyčia“ LKŽe, DrskŽ 283, alkierius (l. alkierz) „kaimo gyvenamosios trobos kambarys, ppr. skirtas vienam kuriam šeimos nariui arba svečiui“ LKŽe, ˣkamara (l. komora < vok. Kammer) „kaimo trobos svečių kamba-rys“ LKŽe, ˣpakajus (l. pokój) „gerai įrengtas kambarys“ LKŽe, KltŽ 197, LzŽ 181, ˣseklyčia (brus. cвятлiцa, l. świetlica) „svečių kambarys, svetai-nė“ LKŽe, DrskŽ 361, ˣstubelė (hibr., vok. dial. stuba) „gerasis kambarys, svetainė“ LKŽe, ZanavŽ3 199.

Miegamąjį kambarį įvardija slavizmas ˣkamara (l. komora < vok. Kammer) „miegamasis kambarys“ LKŽe. Šiai grupei dar galima priskirti tris termi-nus – vieną lietuvišką ir du slaviškus: pirkia„atitverta, įrengta patalpa name žmonėms gyventi“ LKŽe, alkierius (l. alkierz) „kaimo gyvenamosios trobos kambarys, ppr. skirtas vienam kuriam šeimos nariui arba svečiui“ LKŽe, gryčia (brus. грыднiца LKA I 34) „kaimo trobos prastesnysis galas“ LKŽe. Šių terminų miegamąjį požymį galima pagrįsti etnografų duome-


nimis: alkierius yra žemaičių, pirkia ir gryčia – aukštaičių miegamasis kam-barys (Butkevičius 1958: 159–161).

Valgomasis kambarys vadinamas dviem sinoniminiais terminais – lietu-višku ir hibridiniu: valgykla „valgomasis kambarys“ LKŽe, ˣstalavinė (hi-br., l. stołowy) „valgomasis kambarys“ LKŽe. Vienu lietuvišku ir vienu slavišku terminu įvardijamas atskiras kambarys valgiui gaminti: virtuvė „patalpa su specialia įranga (krosnimi, virykle ir t. t.) valgiui virti“ LKŽe, ˣkuknė (brus. кyxня, l. kuchnia) „virtuvė“ LKŽe.

Rasti du hibridai, įvardijantys nešildomas patalpas: ˣlaukinyčia (hibr., priesaga -yčia iš sl. -(ь)nica, Ambrazas 2000: 66) „šaltas kambarys“ LKŽe, ˣšaltinyčia (hibr.) „šalta patalpa“ LKŽe. Čia galima įžvelgti konstrukcijos skiriamuosius požymius.

Patalpų dydžio požymius fiksuoja du sinoniminiai rūšiniai terminai – vienas slaviškas ir vienas hibridinis: ˣkatukas (brus. кoтyx, l. kotuch) „ma-žas kambarėlis“ LKŽe, ˣstubelė (hibr., vok. dial. stuba) „mažesnysis kam-barys“ LKŽe, ZanavŽ3 199. Šių terminų hiponimai yra terminai, turintys papildomų požymių. Dydžio ir vietos požymius žymi keturi sinoniminiai terminai – vienas slavizmas ir trys hibridai: ˣpečkamarė (sl., brus. пeч, l. komora < vok. Kammer) „prastajame trobos gale esantis kambarėlis“ LKŽe, ˣužkakalė (hibr., vok. Kachel) „kambariukas už kakalio“ LKŽe, ˣužpečinė (hibr., brus. пeч) „mažas kambarys, esantis už senoviškos krosnies“ LKŽe, ˣužpečkis (hibr., brus. пeч) „prastajame trobos gale esantis kambarėlis“ LKŽe. Dydžio ir konstrukcijos požymius nurodo slavizmas ˣkamurka (l. komórka, rus. кaмopкa) „mažas tamsus kambarėlis“ LKŽe. Dydžio ir kokybės požymius žymi slavimas ˣšpirka (l. szpyrka, szperka) „mažas, prastas kambarėlis“ LKŽe.

Patalpų dydis yra susijęs su paskirtimi – paprastai nedidelės patalpos skiriamos daiktams laikyti, miegoti. Tokias patalpas liaudies terminijoje žymi nemažai terminų. Šie rūšiniai terminai fiksuoja paskirties ir dydžio požymius. Pirmiausia minėtini septyni sinoniminiai laikomųjų patalpų pavadinimai – keturi lietuviški, du slaviški ir vienas hibridinis: langinė „ne didelis kambarys kitame trobos gale, priešinė“ LKŽe,pirtikė „patalpa įvairiems maisto produktams ir daiktams pasidėti, kamara, priešininkė, maltuvė“ LKŽe, priešakinė „valstiečio namo priešinė, kamarėlė“ LKŽe, priešinė „patalpa kam pasidėti, kamara“ LKŽe, ˣkamara (l. komora < vok. Kammer) „valstiečių trobos kambarys įvairiems produktams ir daiktams pasidėti), indauja, sandėlis“ LKŽe, DrskŽ 134, KzRŽ I, ZanavŽ1 604,


ˣšpižarnia(l. śpiźarnia) „sandėliukas“ LKŽe, ˣbutkamarė (hibr., l. komora < vok. Kammer) „gyvenamojo namo kamara“ LKŽe. Terminas langinė nu-rodo ir vietos požymį.

Tiriamuose šaltiniuose pavyko aptikti ir daugiau panašias laikomąsias patalpas žyminčių terminų, fiksuojančių papildomus kokybės arba vietos požymius. Minėtini septyni sinoniminiai terminai – penki lietuviški, vienas slaviškas ir vienas hibridinis: dūminė „prastas kambarys, sandėliukas mais-tui laikyti“ LKŽe, menė „kamara, sandėliukas priešinėje“ LKŽe, pirkaitė „patalpa kitame pirkios gale maisto produktams, bulvėms laikyti“ LKŽe, LzŽ 195, šalinė „kambarėlis, kamaraitė šalia pirkios, šoninė“ LKŽe, šoninė „mažas kambarėlis, kamaraitė prie kito kambario šono“ LKŽe, ˣbakšė (trum-pinys iš bakūžė, Frenkelis 1962: 30) „prastesnis kambarys miegoti ar kam pasidėti“ LKŽe, ˣužkuknė (hibr., brus. кyxня, l. kuchnia) „mažas kamba-rėlis už kuknios, už virtuvės“ LKŽe. Vienas slaviškas terminas fiksuoja kokybės ir paskirties požymius: ˣbakava (l. bokówka Frenkelis 1962: 30) „prastesnis namų kambarys virti, miegoti, kam pasidėti“ LKŽe.

Išvardytiems terminams hiponimai yra trys hibridai, žymintys ir paskir-ties požymius: ˣfuterka (hibr.) „kamarėlė samdiniams gulėti“ KzRŽ I 200, ˣmėskamarė (hibr., l. komora < vok. Kammer) „patalpa mėsai laikyti“ Za-navŽ2 163, ˣpienstubė (hibr., vok. dial. stuba) „patalpa pienui ir pieno produktams laikyti“ ZanavŽ2 385.

Nemaža rūšinių terminų grupė įvardija priemenę – pereinamąją patalpą prie įėjimo į gyvenamuosius kambarius. Šių rūšinių terminų grupę suda-ro dvidešimt septyni sinonimai – aštuoniolika lietuviškų, trys slaviški, šeši hibridiniai: butas „priemenė“ LKA I 39, butukas9 LKŽe, LKA I 39, namas LKŽe, nameliokas LKA I 39, namelis LKŽe, LKA I 39, pirtikė LKŽe, prieangis LKŽe, LKA I 38, prieangiukas LKA I 38, priebutis LKŽe, LKA I 39, priedurisLKŽe, priekinėLKŽe, priemenė LKŽe, KltŽ 228, Za-navŽ2 471, priemenyna LKŽe, priemnelė LKA I 38, priešinė LKŽe, prieši-ninkis LKŽe, prieškambaris LKA I 39, prynumisLKA I 39, ˣbūda (brus. бyдa, l. buda) LKŽe, koridorius10 LKA I 39, ˣsienis (l. sień) LKŽe, LKA I 39, LzŽ 233, ˣprieseklyčė (hibr., brus. cвятлiцa, l. świetlicaLKŽe) LKA I 39, ˣpriesienis (hibr., l. sień) LKŽe, LKA I 38, ˣpriesieniukė (hibr., l. sień)

9 Lietuviųkalbosatlase visi šie terminai yra pateikti kaip priemenės sinonimai, todėl reikšmių aiškinimai toliau nekartojami.

10 Prancūziškos kilmės koridorius (pranc. corridor Interleksis 2003) į lietuvių kalbą veikiausiai pateko per slavų kalbas.


LKŽ X 675, ˣpriestubis (hibr., vok. dial. stuba) LKA I 39, prygonkis (hibr., l. ganek, vok. Gang) LKA I 39, ˣsienelis (hibr., l. sień) LKŽe, LKA I 39. Čia reikėtų įžvelgti vietos ir paskirties požymius.

Su išvardytais terminais hiponiminiu santykiu yra susijęs hibridinis terminas, fiksuojantis konstrukcijos ir paskirties požymius, kuolešinė (hibr., plg. l. kaloszLKŽe) „nešildoma patalpėlė prietroby svečiams nu-sirengti“ ZanavŽ1 807.

Atskirai minėtinas lietuviškas terminas, pavadinantis koridorių, tarpsie-nis „perėjimas tarp dviejų sienų, koridorius“ LKŽe.

Nemažą grupę sudaro rūšiniai terminai, įvardijantys patalpas pagal vie-tą. Gyvenamojo namo patalpos po stogu iš viso vadinamos dvidešimt vienu nevienodos kilmės sinoniminiu terminu – keturiolika lietuviškų, trimis slaviškais ir keturiais hibridiniais: antlubė „vieta ant lubų“ LKŽe, aukštas „vieta ant lubų, antlubis“ LKŽe, KpŽ 99, aukštis „aukštas, viršus“ LKŽe, DūnŽ 37, kampas„aukštas“ DrskŽ 135,krautė „patalpos ant lubų, aukštas“ LKŽe, lubos „vieta ant lubų, aukštas“ LKŽe, pakreklys „aukštas, antlubis“ LKŽe, papalėpė „vieta po namo stogu, pastogė“ LKŽe, paries-tinis „namo dalis tarp stogo ir lubų, palėpė, papastogė“ LKŽe, pastogė „vieta po stogu, stogu dengto pastato vidus“ LKŽe, pastoginė „vieta po stogu, stogu dengto pastato vidus“ LKŽe, pašelmenė „vieta po šelmeniu, kraigu, pakraigė“ LKŽe, užlos „pirkios aukštas“ LKŽe, viršus „vieta ant lubų, antlubis, aukštas“ LKŽe, DūnŽ 443, ˣetažas (rus. этаж RLKŽ 2003: 909) „aukštas“ LzŽ 73, ˣsalka (l. salka) „kambarys po stogu“ LKŽe, DrskŽ 315, ˣviškos (brus. вышкi) „patalpa ant trobos lubų, aukštas“ LKŽe, ant-grytis (hibr., brus. грыднiца) „vieta ant gryčios, aukštas“ LKŽe, priegrytis (hibr., brus. грыднiца) „tokia kamarėlė ant gryčios aukšto“ LKŽe, ˣstogstubė (hibr., vok. dial. stuba) „kambarys pastogėje“ LKŽe, viršugrytis (hibr., brus. грыднiца) „gryčios aukštas, pastogė, viršus“ LKŽe.

Patalpa po namu vadinama trimis sinoniminiais terminais – dviem lie-tuviškais ir vienu slavišku: pogrindis „rūsys“ LKŽe, rūsys „patalpa po na-mu“ LKŽe, ˣsklepas (l. sklep) „rūsys“ LKŽe, DrskŽ 331, KltŽ 277, LzŽ237, ZanavŽ3 85.

Su gyvenamąjį namą žyminčiais terminais partoniminiais ryšiais taip pat siejasi terminai, pavadinantys namo dalis – priestatus ir konstrukcijas. Didžiausia yra gyvenamojo namo priestatus įvardijančių terminų grupė, kurią sudaro dvidešimt šeši sinoniminiai terminai: dvylika lietuviškų, ke-turi slaviški, vienas latviškas, vienas angliškas ir aštuoni hibridiniai, pvz.:


butas „priebutis“ LKA I 39, priebutis LKA I 39, prieangis LKŽe, LKA I 39, priemenukė LKA I 40, gonkas (l. ganek, vok. Gang) LKŽe, KpŽ I 703, LzŽ 83, LKA I 39, ˣsienius (l. sień) LKŽe, LKA I 40, porūzis (la. puōrūzis) LKA I 40, veranda (angl. hind Interleksis 2003) LKŽe, LKA I 40, ZanavŽ3 627, gonkelė (hibr., l. ganek, vok. Gang) LKA I 39, ˣpriesienis (hibr., l. sień) LKA I 40, ˣprysieniukas (hibr., l. sień) LKA I 40. Visi šie terminai eina gimininiais, rūšiniais laikytini priestato konstrukcijos arba vietos požymius nurodantys penki slavizmai ir trys hibridai: gonkos (l. ganek, vok. Gang LKŽe) „įstiklintomis sienelėmis priebutis“ LKA I 39, gonkos (sl.) „uždaras su langais priebutis“ LKA I 39, gonkos (sl.) „be langų, atvi-ras priebutis“ LKA I 40, gonkai (sl.) „puošnesnis, įstiklintas priebutis“ LKA I 39, ˣsienius (l. sień) „priebutis iš prastosios namo pusės“ LKŽe, LKA I 40, gonkelės (hibr.) „be langų, atviras priebutis“ LKA I 39, gonke-lis (hibr.) „be langų, atviras priebutis“ LKA I 39, ˣprysiednis (hibr.) „gra-žus, dideliais langais priebutis“ LKA I 40.

Gyvenamojo namo konstrukcijų pavadinimų grupėje pirmiausia mi-nėtini trys gimininiai sinoniminiai apatinę pastato dalį įvardijantys termi-nai, pagal kilmę – vienas lietuviškas, vienas slaviškas ir vienas hibridinis: pamatas „apatinė statinio dalis“ LKŽe, LKA I 35, fundamentas (plg. kun-damentas iš brus. хундамент, Frenkelis 1962: 305) „pamatas“ LKA I 35, KzRŽ I 200, pamūra (hibr., l. mur) „pamatas“ LKŽe, LKA I 35. Visi šie terminai vartojami ir rūšinei sąvokai, mūrytam pamatui, įvardyti (LKA I 1977: 35–36).

Medines grindis11 žymi šeši sinoniminiai terminai – trys lietuviški, du slaviški ir vienas latviškas: asla „grindys“ LKA I 36, KpŽ 73, grindys„lentų klojinys“ LKA I 37, KzRŽ 1 255, KpŽ 742, ZanavŽ1 507, paklo-tė „grindys“ LKA I 38, ˣpadlaga (l. podłoga, brus. пaдлoгa) „grindys“ LKŽe, LKA I 37, ZanavŽ2 302, ˣpamastas (l. pomost) „grindys“ LKŽe, LKA I 38, ˣparlagas (la. pārlags, plg. rus. пepeлoг) „grindys“ LKŽe, LKA I 38. Rūšiniais eina du sinoniminiai lietuviški terminai, fiksuojantys ko-kybės ir vietos požymius: juodgrindės „prastosios, apatinės grindys“ Za-navŽ1 576, pagrindas „prastosios, apatinės grindys, juodgrindės“ LKŽe.

Sienos anga šviesai įeiti įvardijama lietuvišku terminu langas LKŽe, DrskŽ 184, KltŽ 136, KzRŽ I 426, LzŽ 139. Hiponiminiais ryšiais yra

11 Medines grindis ar plūktinę aslą įvardijantys terminai gali būti laikomi grindinį žyminčio termino hiponi-mais. Tiriamuose šaltiniuose nepavyko aptikti bendro grindinio pavadinimo, todėl apie šių terminų rūšį nekalbama.


susiję trys lietuviški rūšiniai terminai, fiksuojantys paskirties, kokybės ir dydžio požymius: antralangis „žiemai dedamas antras langas“ LKŽe, KzRŽ I 21, ZanavŽ1 45, langalis „menkas, prastas, mažas langas“ LKŽe, langelynas „prastas langas“ LKŽe.

Uždarymo įtaisinys, durys, vadinamas dviem lietuviškais sinonimais: durys „sienos įeinamoji anga“ LKŽe, KltŽ 56, KzRŽ I 171, KpŽ 492, ZanavŽ1 341, vartai „durys“ LKŽe. Du rūšiniai terminai nurodo vietos, kokybės ir konstrukcijos požymius: durelės „gyvenamųjų namų užpa-kalinės, prastosios durys“ LKŽe, pusdurės „per pusę darinėjamos durys (ppr. dūminėje pirkioje apačia užsidaro, o viršus paliekamas dūmams iš-eiti)“ LKŽe.

Viršutinę gyvenamojo namo dalį – stogą – įvardija penki sinoniminiai terminai – trys lietuviški ir du slaviški: dangtis „stogas“ LKŽe, LKA I 35, palėpė „stogas“ LKŽe, stogas „viršutinė pastato dalis“ LKŽe, LKA I 34, ZanavŽ3 182, ˣdokas (l. dach) „stogas“ LKŽe, DrskŽ 70, LzŽ 61, ˣstriekas (l. strzecha) „stogas“ LKŽe, LKA I 35, DrskŽ 352. Rūšiniais eina termi-nai, fiksuojantys stogo konstrukcijos požymius, pagal kilmę – vienas lietuviškas ir du slaviški terminai: striegtas „šiaudų stogas, stiegtas varpo-mis žemyn“ LKŽe, ˣdokas (l. dach) „gontais dengtas stogas“ LKA I 35, ˣstriekas (l. strzecha) „šiaudinis stogas“ LKA I 35.

I Š VA D O S1. Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių pavadinimų mikrosistemą

sudaro 248 giminės ir rūšies santykiu susiję terminai. Hiperonimų neturi ir gimininiais eina 69 terminai, įvardijantys gyvenamąjį namą, kurią nors patalpą, namo priestatą ir konstrukcijas – stogą, pamatą, grindis, langą ir duris. Su šiais gimininiais terminais hiponiminiais ryšiais siejasi 175 ter-minai, fiksuojantys įvairius sąvokų požymius. 34 rūšiniai terminai kartu yra ir gimininiai – su jais hiponiminiais ryšiais siejasi 4 terminai.

2. Hierarchijos požiūriu gyvenamąjį namą ir pagrindines jo dalis žymin-ti terminija yra nesudėtinga – dvi sąvokas žymintys 34 terminai turi ir hiperonimų, ir hiponimų, t. y. eina gimininiais ir rūšiniais.

3. Rūšiniai terminai dažniausiai fiksuoja paskirties požymius, kai kuriais atvejais tokie terminai žymi ir papildomus požymius – kokybės, dydžio, vietos. Beveik po lygiai yra rūšinių terminų, fiksuojančių konstrukcijos, vertės ir kokybės, dydžio ir vietos požymius. Labai retai rūšiniai terminai žymi laiko požymius.


4. Rūšiniais terminais pabrėžiami požymiai priklauso nuo įvardijamų sąvokų kategorijų. Gyvenamąjį namą pavadinantys rūšiniai terminai daž-niausiai žymi vertės ir kokybės požymius, namo patalpas ir priestatus – paskirties ir vietos požymius. Gyvenamojo namo konstrukcines dalis – pamatą, grindis, stogą, lubas, langus, duris – įvardijantys terminai daž-niausiai fiksuoja konstrukcijos požymius.

5. Pagal kilmę didžioji rūšinių terminų dalis yra lietuviški (47,5%), skolinių (slavizmų ir germanizmų) ir hibridinių terminų yra gerokai mažiau (atitinkamai 30,3% ir 22,2%). Kilmės požiūriu rūšiniai terminai beveik nesiskiria nuo gimininių. Gimininiai terminai taip pat daugiausia reiškiami savos kalbos priemonėmis – daugiau nei pusė (55%) jų yra lie-tuviški, skolinių ir hibridų yra žymiai mažiau (atitinkamai 30% ir 15%).

6. Didžioji gyvenamąjį namą ir pagrindines jo dalis įvardijančių rūšinių terminų dalis yra susiję sinoniminiais ryšiais.

Š A LT I n I A I

DrskŽ – Druskininkųtarmėsžodynas. Sud. G. Naktinienė, A. Paulauskienė, V. Vitkauskas, Vilnius, 1988. DūnŽ – V. Vitkauskas. Šiaurėsrytųdūnininkųšnektųžodynas, Vilnius, 1976.KltŽ – Kaltanėnųšnektosžodynas. Sud. A. Vilutytė, Vilnius, 2008.KzRŽ I – KazlųRūdosšnektosžodynasI. Red. A. Pupkis, Vilnius, 2008.KpŽ I – K. Vosylytė. KupiškėnųžodynasI, Vilnius, 2007.LzŽ – J. Petrauskas, A. Vidugiris. Lazūnųtarmėsžodynas, Vilnius, 1985.LKA I – LietuviųkalbosatlasasI. Red. K. Morkūnas, Vilnius, 1977.LKŽe – Lietuviųkalbosžodynas(elektroninis leidimas). Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius, 2005.ZanavŽ1–3 – ZanavykųšnektosžodynasI–III, Vilnius, 2003–2006.

L I T e r AT Ū r A

Ambrazas S. 2000: Daiktavardžių darybos raida. Lietuviųkalbosvardažodiniaivediniai. T. 2. Vilnius.Butkevičius I. 1958: Tradiciniai lietuvių valstiečių gyvenamieji namai. – Išlietuviųkultūrosistorijos. T. 1.,

157–173.DVLKŽ II 2006: Didysisvokiečių–lietuviųkalbųžodynas, Kaunas.Fraenkel E. 1955–1962: LitauischesEtymologischesWörterbuchvonErnstFraenkel,I-II, E. Carl Winter, Uni-

versitätsverlag, Vandenhoeck & Ruprecht, Heidelberg, Göttingen.Gudavičius A. 2009: Etnolingvistika, Šiauliai.Interleksis 2003: Interleksis:kompiuterinistarptautiniųžodžiųžodynas, Vilnius.Jakaitienė E. 1988: Leksinėsemantika, Vilnius. Jakaitienė E. 2010: Leksikologija, Vilnius.RLKŽ 2003 – Lemchenas Ch. Rusų–lietuviųkalbųžodynas, Vilnius.Sabaliauskas A. 1990: Lietuviųkalbosleksika, Vilnius. Stunžinas R. 2008: Variantiniai statybos liaudies terminai Lietuviųkalbosžodyne. – Terminologija15,

111–130.Stunžinas R. 2010: Daugiareikšmiai ir homoniminiai statybos liaudies terminai. – Terminologija16, 68–92.Stunžinas R. 2011: Statybosliaudiesterminai, Vilnius.Гринев С. 1993: Введениевтерминоведение, Москва.Татаринов В. 2006: Общеетерминоведение:энциклопедическийсловарь, Москва.


s P e c I F I c F o L K T e r M s n A M I n G T H e d w e L L I n G H o U s e A n d I T s M A I n PA r T s

This article deals with the microsystem of terms naming the dwelling house and its main parts. Specific terms are analyzed according to named concepts, relations and origin.

In the researched material there were 248 generic and specific terms. 69 terms are generic and name the dwelling house, its rooms and constructions: foundation, floor, roof, window and door. These terms have hyponymical relation to 175 specific terms naming concepts according to various features, for instance, namas ‘dwelling house’, molinalė ‘clay house’, rūmas ‘good-looking house’, grindys‘floor’, juodgrindės‘plain base floor’; dangtis ‘roof ’, ˣstriekas ‘straw roof ’. 34 terms are specific and generic at the same time and have 4 of their own hyponyms: ˣkamara ‘pantry’, patalpa ‘room’, ˣmėskamarė ‘food pantry’.

Most often specific terms indicate purpose, for instance patalpa‘inside of a house’, kampas ‘living room’, ˣkamara ‘guest room’, valgykla ‘dining room’. Specific terms that name concepts according to characteristics of construction, value and quality or size and place, comprise similar sized groups, for instance namas‘dwelling house’, krėstinė ‘clay house’, gryčia ‘poor house’, ˣstadala ‘large house’, pamatas ‘bottom part of a building’, pamatas‘stone foundation’; durys‘door’, durelės ‘back door’. Specific terms indicating age are very rare: sentrobė ‘old house’.

The hierarchy of genus-species related terms is simple; only 34 terms have hypero-nyms and hyponyms.

According to origin the majority of specific terms are Lithuanian words, for in-stance asla, pirtikė, prieangis, priešinė, trobesikė, trobukas. Slavic and German loans are rather rare, for instance ˣkalupka (Pol. chałupa), ˣkaminyčia (Pol. kamienica), ˣkuknė (Bel. кyxня, l. kuchnia); bakūžė(Germ. dial. backhus), ˣstubos (Germ. dial. stu-ba); grytelė (hybr., Bel. грыднiца), ˣstubelė (hybr., Germ. dial. stuba), ˣužkakalė (hy-br., Germ. Kachel). The origin of generic and specific terms is quite similar. The ma-jority of specific terms are related by synonymic relations.

Gauta 2012-01-09

Robertas Stunžinas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

1 5 4 D. Šilobritaitė | PetroVileišioaritmetikosvadovėlioKeturi svarbiausiejie | veikalai aritmētikos terminai

Petro Vileišio aritmetikos vadovėlio Keturisvarbiausiejieveikalaiaritmētikos terminai

D I A N A Š I L o B R I T A I T ĖLietuviųkalbosinstitutas

e s M I n I A I ž o d ž I A I : matematikos terminai, matematikos terminų kilmė, matematikos terminų daryba

PetroVileišio160-osiomsgimimometinėms

P etras Vileišis (1851–1926) – lietuvių visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie draudžiamosios lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo. Jis parašė ar išvertė nemažai mokslo populiarinimo knygelių (apie 100)

ir aritmetikos, fizikos, geometrijos, istorijos vadovėlių. P. Vileišis buvo atkaklus kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę ir prisidėjo prie įvairių sričių, tarp jų ir matematikos, terminijos kūrimo. Jo Rinktiniųraštų pra-tarmėje rašoma, kad „Jis dirbo didžiulį šviečiamąjį darbą – savo triūsu ir


lėšomis parūpino tautiečiams universalų liaudies knygynėlį, diegė tautinės verslininkystės pradmenis. P. Vileišis buvo lietuvių kultūrinės veiklos me-cenatas, atgaivinęs Vilniuje lietuvybę, pavertęs Vilnių lietuvybės centru. Jis – ir pirmojo lietuviško dienraščio Vilniausžinios sumanytojas, leidėjas bei redaktorius“ (Vileišis 2004: 11).

1886 m. Tilžėje pasirodė P. Vileišio (pasirašė slapyvardžiu Petras Nēris) Keturi svarbiausiejie veikalai aritmētikos – nedidelės apimties (50 psl.) aritmetikos vadovėlis. Anot matematiko Petro Rumšo, P. Vileišis, rašy-damas šį vadovėlį, sukūrė originalių ir įdomių aritmetikos terminų (Rum-šas 1978: 58).

Pasakytina, kad tai antras spausdintas lietuviškas aritmetikos veikalas. Pirmas spausdintas lietuviškas aritmetikos uždavinynas Uźduotinas,taiiraRankius uźduocziuAritmetikos arbaRokundosmokslo išleistas 1885 m. Tilžėje. Tai buvo žymaus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių visuo-menės veikėjo, „savamokslio kalbininko gydytojo“ (Sabaliauskas 1979: 177) Jono Spudulio (1860–1920) uždavinynas. Lietuvos Mokslų akade-mijos Vrublevskių bibliotekoje yra saugoma šio uždavinyno rankraščio kopija (Aritmetikos uždavinynas iš kuriomokė kunigasKatelė.Gauta pasPaliepiogyventojąŠinkūnienę) (plačiau žr. Šilobritaitė 2009: 186–197).

Nagrinėjamame P. Vileišio vadovėlyje pateikiamos ne tik užduotys, kaip J. Spudulio uždavinyne, bet ir aiškinami kai kurie aritmetikos ter-minai, pvz.: Sumetimu(„sudėtimi“1) vadinasibudas,perkurįiszkeliatoskaitliutospacziosveislēsapturvienąskaitliųsumavadinamą,kurisavēpitiekvienybiuužtur,kiekbuvovisůseskaitliůsesumetamůse2 Vlš 10; Ati-traukimas(„atimtis“) yraveikalas,perkurį,žinantsumądviejuskaitliutospacziosveislēsirvienąisztuskaitliujieszkokito Vlš 16. Svarbu pasa-kyti, kad vadovėlyje yra pateikiamos matematikos ir dviejų jos šakų apibrėžtys: Matēmatikavadinasimokslas,kuriomērisyramēravimasirpalyginimastarpsavęsdaugumu Vlš 3; Aritmētikavadinasiskaitliumoks-las Vlš 4; Skait l iavimu vadinasimokslas isztarti ir paraszyti visokiusskaitlius Vlš 4.

Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti P. Vileišio vadovėlyje vartojamų arit-metikos terminų kilmę, darybos būdus ir priemones bei sinoniminę raiš-ką. Tyrimui surinkta apie 150 terminų.

1 Kabutėse pateikiama termino reikšmė nustatyta straipsnio autorės.2 Pavyzdžiai pateikiami autentiška forma.


1 . V I EN A Ž O D Ž I A I T ER M I N A IP. Vileišio vadovėlyje rasti 62 vienažodžiai terminai (42,2 % visų rastų

terminų). Kilmės atžvilgiu jie skirstomi į lietuviškos kilmės, nelietuviškos kilmės ir hibridinius terminus.

1.1. Vienažodžių terminų kilmė

1 . 1 . 1 . L I ET U VI Š KO S K I LM ĖS T ER M I N A I

Didžioji dalis (47 terminai, t. y. 75,8 % vadovėlyje rastų vienažodžių matematikos terminų) yra lietuviškos kilmės, pvz.: apskriedimas „apibrėž-tis“ Vlš 10, derējimas: Tasvisasvienokgalimaparaszytipasigaunantminē-tomisrokůtinēmisiratsimenantantsziutrijuderēj imu Vlš 7, dalis: Aiszku,jog skaitlei sumetamipažymēti, budaminekuriomisdalimis jieszkomosiossumos, tur būti ir tos paczios veislēs, nēs dal is visuomet yra tos pacziosgymēs, kaip ir labas, prie kurio ji prigul Vlš 10, daugumas: Daugumuvadinasikožnasdidumas,galimasbūtipadalytas įkeliatądaliu Vlš 3, di-dumas: Dēl nusklempimodidumonekurio daugumo reikia jį palyginti sukitutospacziosveislēsdaugumu,kuriodidumaspervisusyranutartasirkursvienybevadinasi Vlš 3, gymē: Skaitliuspaeinanůsusidējimovienybiu,arbajudaliu,irtaivienosirpacziosgymēs Vlš 4,įpatybē:Tasatsitikimasatsiremia ant sziu įpatybiu: 1. Liekana pasididina ant nekurio daugumo,padidinantdidesnįskaitliųanttopatiesdaugumo, iratliekantskaitliųma-žesnįbeatmainos Vlš 18, lavinimas „pratimas“ Vlš 10,palyginimas „lygi-nimas“ Vlš 3,parodymas: Parodymuvadinaiszteisinimąnekuriosapreiksz-tos teisybēs Vlš 14, pasigavimas: pasigavimas sumetimo;pasigavimasatitraukimo;pasigavimaspadauginimo Vlš 46, priegimtis: Kožnojerokun-doje isz pradžios yra žinomapriegimtis jieszkomojo labo, reikia tiktai joskaitliųatrasti <...> Vlš 4, rēžis: Rēžiuvadinamekožnąsusidējimąvieny-biu, deszimcziu ir suimtu paskui sekancziuju Vlš 7, rodyklē: Yranutartaraszyti tiktai vieną isz lygiu vaisiaus dirbēju, statant virszumi jo truputį įdeszinępusęsmulkiąrokůtinę,rodyklevadinamą,kurirodoskaitliųlygiudirbēju, arba žingį jieszkomosios galybēs Vlš 32, skyrius: Yra du skyreivienybiu:vienybēveislinē,kaiptai:vienasžmogus, irvienybēmatēmatikinē Vlš 3, svarbumas: Draugesutůmikaipkurinorintiszsziurokůtiniupersi-keliapervienąeilę įkairępusę, jiaptursvarbumądeszimtįkartudidesnį Vlš 7, teisybē: Parodymuvadinaiszteisinimąnekuriosapreiksztosteisybēs Vlš 14, veislē: Vienybē tadayranutartas ir neatsimainąsdaugumaspasi-


gaunąsdēlmēravimo daugumutospacziosveislēs Vlš 3, žingis: Iszteisy-bēs,dēlapturējimogalybēsnekuriožingiodůtoskaitliausužtenkaszįskait-lių padauginti per jį patį tiek kartu, kiek yra vienybiu be vienos ž ingyjegalybēs Vlš 32, žymē „ženklas“ Vlš 11.

Dauguma nagrinėjamo šaltinio lietuviškos kilmės terminų matematiko-je dabar nevartojami arba jie turi kitą reikšmę. Terminu veikalas Vlš 14 P. Vileišis įvardijo matematikos sąvoką veiksmas „pagrindinė matematikos operacija“: Iszteisinimunekurioveikalovadinakitąveikalą,kuriůmipa-sigaunadēl atradimo, ar labasdůtasper pirmutinį veikalą yrakitoks Vlš 14. Beje, pirmojo lietuviško matematikos uždavinyno autorius J. Spudulis šią sąvoką įvardijo terminu weikmē.

Pasakytina, kad dabar nevartojami visi pagrindinių aritmetikos veiksmų pavadinimai, pateikti P. Vileišio vadovėlyje: sumetimas„sudėtis“ Vlš 4, atitraukimas„atimtis“ Vlš 4, padauginimas „daugyba“ Vlš 4, dalijimas „dalyba“ Vlš 4. Minėtame J. Spudulio uždavinyne veiksmų pavadinimai atitinkamai įvardijami terminais sudējimas,atēmimas,dauginimas,dalijimas. Anot matematiko Zigmo Žemaičio, „kitose kalbose paties matematinio veiksmo pavadinimas paprastai neatskiriamas nuo jo konkretaus vykdymo proceso pavadinimo, kai tuo tarpu logiškai reikėtų juos skirti. Todėl vėliau ir buvo pritarta veiksmus vadinti sudėtis,atimtis,daugyba,dalyba, o var-totus terminus dauginimas, dalijimas palikti veiksmų vykdymui žymėti (pvz., trupmeniniųskaičiųdauginimas)“ (Žemaitis 1966: 196).

Reikia paminėti, kad į vartoseną neįėjo ir lietuviški terminai, įvardijan-tys skaičius, su kuriais atliekami aritmetikos veiksmai: liekana „skirtumas“ Vlš 16, padalys „dalinys“ Vlš 35, dalytojas „daliklis“ Vlš 35, padalē „dal-muo“ Vlš 35, padaugintinis „dauginys“ Vlš 22, padaugintojas„daugiklis“ Vlš 22, vaisius „sandauga“ Vlš 223.

Minėtinas terminas labas Vlš 5, kuris neprigijo aritmetikos veiksmo re-zultato reikšme: Labasdeszimtiesdeszimcziutapēpavadintasszimtu Vlš 5. Pagaltą,kaspasakyta,galimasumestisieksniussusieksneis,svarussusva-rais,etc.,norintapturētilabąpažymētą;betnēragalimasumestirubliussuůlektēmis,stalussunamais,etc.,jegutmestiktainejieszkosimelabobevardžio Vlš 10–11. Šia reikšme terminas labas nefiksuojamas nei LKŽe, nei da-bartiniuose matematikos darbuose.

3 Neišliko ir dvižodžiai terminai didesnis skaitlius „turinys“ Vlš 16, mažesnis skaitlius„atėminys“ Vlš 16, sumetamasisskaitlius „dėmuo“ Vlš 11.


Matematikos terminijoje nevartojamas ir terminas iszteisinimas Vlš 14, nagrinėjamame šaltinyje reiškiantis pagrindinių aritmetikos veiksmų (su-dėties, atimties, daugybos ir dalybos) atlikimo patikrinimą.

Kiti neišlikę aritmetikos terminai, pvz.: dirbējas4: Skaitliusrakůtiniuvai-siausdviejudirbējuyra lygussumai rokůtiniu tudirbēju,arba tai sumaibevienosvienybēs Vlš 32, galybē „laipsnis“: Galybēnekuriodaugumova-dinasivaisiuskeliatodirbējulygiutamdaugumui Vlš 32, kertůtis „kvadratas“ (antrasis skaičiaus laipsnis): Galybē2.žingiovadinasikertůcziu <...>. Vlš 32, sąnarys „dėmuo“: Skaitliusdidesnisirskaitliusmažesnisyravadinamidviemsąnareisliekanos Vlš 16,vienybē „vienetas“: Yraduskyreivienybiu:vienybēveislinē,kaiptai:vienasžmogus,irvienybēmatēmatikinē,kaiptaivienassieksnis Vlš 3.

1 . 1 . 2 . N EL I ET U VI Š KO S K I LM ĖS T ER M I N A I

Nelietuviškos kilmės terminų vadovėlyje rasta nedaug (13 terminų, t. y. 21 % visų rastų vienažodžių terminų). Dalis jų matematikos terminijoje dabar nevartojami. Tai skoliniai iš slavų kalbų5: ližma „skaičius“ Vlš 6, mēris „matas“ Vlš 3 ir rokunda „skaičiavimas“ Vlš 4.

Tarptautiniai terminai aritmētika Vlš 4,klasa Vlš 6,kubas Vlš 32,lyni-ja Vlš 12,matēmatika Vlš 3,minus Vlš 16, numeracija Vlš 4, plius Vlš 11, suma Vlš 10 irteorēmaVlš 28 yra tebevartojami ir dabar (skiriasi tik kai kurių terminų rašyba).

1 . 1 . 3 . H I BR I D I N I A I T ER M I N A I

Aptariamajame šaltinyje rasti du hibridiniai terminai (prie nelietuviškos terminų šaknies pridėta lietuviška priesaga): mēravimas Vlš 3, rokůtinē6 Vlš 7. Jie sudaro 3,2 % visų rastų vienažodžių terminų.

Anot P. Rumšo, terminas rokůtinēyra seniausias terminas „skaitmens“ sąvokai reikšti. Šis terminas aptinkamas J. Veiso elementoriuje, P. Ruigio, K. Milkaus ir F. G. H. Nesselmanno žodynuose (plačiau žr. Rumšas 1978: 54). Tik 1915–1916 m. išleistuose aritmetikos vadovėliuose randamas terminas skaitmuo, kuris buvo pripažintas geresniu už kitus tai sąvokai reikšti (Rumšas 1979: 54).

4 Dirbējais P. Vileišis vadina padaugintinį „dauginį“ ir padaugintoją „daugiklį“.5 Nustatant terminų kilmę remiamasi LKŽe ir E. Fraenkelio žodynais.6 Vadovėlyje pavartotas ir šio termino variantas rakůtinė Vlš 32.


1.2. Vienažodžių terminų darybaVienažodžiai matematikos terminai, vartojami P. Vileišio vadovėlyje,

skirstomi į pirminius ir antrinius.

1 . 2 . 1 . P I R M I N I A I Ž O D Ž I A I

Rasti tik du vienažodžiai matematikos terminai, kuriais eina pirminiai žodžiai (jie sudaro tik 4,1 % rastų vienažodžių terminų)7: labas Vlš 5 ir spůgas Vlš 22. Terminuspůgas P. Vileišis vadino daugybos ženklą: Padau-ginimądviejuskaitliupažym,raszydamipadaugintojąpodeszineipuseipa-daugintinioirperskirdamijůsgulszcziukryžiu(X),arbaspůgu(.) Vlš 22.

1 . 2 . 2 . A N T R I NI A I Ž O D Ž I A I

Daugiausia rastų matematikos terminų yra dariniai8 (95,9 % rastų vie-nažodžių terminų). Jie skirstomi į priesagų vedinius, galūnių vedinius ir dūrinius.

1.2.2.1. Pr iesagų vediniai. P. Vileišio vadovėlyje daugiausia yra veiks-mažodžių abstraktų, turinčių priesagas -imas (-ymas):apskriedimas Vlš 10,atitraukimas Vlš 4,dalijimas Vlš 4,derējimas Vlš 7, iszteisinimas Vlš 14, lavinimas Vlš 10,mēravimas Vlš 3, padauginimas Vlš 4, palyginimas Vlš 3,parodymas Vlš 14,pasigavimas Vlš 46, pažymējimas Vlš 3,skaitlia-vimas Vlš 4,sudējimas9 Vlš 3,sumetimas Vlš 4.

Kiek mažiau priesagų vedinių sudaro terminai, padaryti su kitomis prie-sagomis: -umas: daugumas Vlš 3,didumas Vlš 3,ilgumas Vlš 15,svarbu-mas Vlš 7 (šie terminai išvesti iš vardažodžių ir yra ypatybių pavadinimai); -ybė: galybē Vlš 32,įpatybē Vlš 18,lygybē Vlš 11,teisybē Vlš 14,vienybē Vlš 3; -uotis:kertůtis Vlš 32; -tis: priegimtis Vlš 4; -tojas: dalytojas Vlš 35,padaugintojas Vlš 22. Atkreiptinas dėmesys, kad priesagos -tojas ve-dinius P. Vileišis vartoja ne asmenims, o skaičiams, su kuriais atliekami matematikos veiksmai, įvardyti.

Su kitomis priesagomis rasta tik po vieną pavyzdį: -alas: veikalas Vlš 14;-ana:liekana Vlš 16;-ėjas:dirbējas Vlš 22; -yklė:rodyklē Vlš 32;-lė:veislē Vlš 3; -tinė:rokůtinē Vlš 7; -tinis:padaugintinis Vlš 22.

7 Į šį skaičių neįtraukiami nelietuviškos kilmės terminai.8 Nustatant terminų darybos būdus ir priemones remiamasi S. Ambrazo (1993; 2000), St. Keinio (1999;

2005), P. Skardžiaus (1943) ir V. Urbučio (2009) darbais.9 Sudējimu P. Vileišis įvardija sudėtį ir daugybą: dēlskaitliusudējimoyravartojamudubudu:sumetimasirpadauginimas Vlš 4.


Atskirai minėtinas priesagos -lius vedinys skaitlius „skaičius“ Vlš 3, kuris įsigalėjo apie XIX a. vidurį, nors jau randamas XVI a. lietuvių raš-tuose (Mažvydo katekizme, Volfenbiutelio postilėje, Vilento evangelijose, Bretkūno biblijoje ir postilėje) (Rumšas 1978: 52–54). Svarbu pasakyti, kad XIX a. pradžios elementoriuose aptinkamas dabartinis terminas skai-čius, tačiau jo vėliau buvo atsisakyta. P. Skardžius Lietuviųkalbosžodžiųdaryboje rašo, kad skaitlius būdingas žemaičiams ir Rytų Prūsijos lietuviams, o aukštaičiai paprastai vartojo terminą skaičius (Skardžius 1943: 170). Nuo 1906 m. išleistuose matematikos vadovėliuose terminą skaitlius keičia skaičius, tačiau to meto periodinėje spaudoje pasitaiko, nors retai, ir ter-minas skaitmuo.

1.2.2.2. Galūnių vediniai. P. Vileišio vadovėlyje rasta ir galūnių vedi-nių: -is (-ys): dalis Vlš 10, padalys Vlš 35, rēžis Vlš 7, sąnarys Vlš 11, žingis Vlš 32; -ė: gymē Vlš 4,padalē Vlš 35,žymē Vlš 11; -(i)us: skyrius Vlš 3, vaisius Vlš 22. Visi šie galūnių vediniai yra padaryti iš veiksmažodžių.

1.2.2.3. Dūr iniai. Vadovėlyje rastas tik vienas dūrinys stalveikslis Vlš 50:VirszumipadētasstalveikslisužtursavēpivaisiusvienosrokůtinēsVlš 50. Šis terminas nefiksuojamas LKŽe, galima tik spėti, kad jis galėtų reikšti „lentelę“ (plg. stalveikslispadauginimo „daugybos lentelė“ Vlš 50 (žr. paveikslą)).

Pav. stalveikslis padauginimo


2 . SU D ĖT I N I A I T ER M I N A IP. Vileišio vadovėlyje rasti sudėtiniai terminai skirstomi į dvižodžius ir

trižodžius. Jie sudaro 57,8 % visų rastų terminų.

2.1. Dvižodžiai terminaiŠiame straipsnyje dvižodžiai terminai raiškos atžvilgiu skirstomi į deri-

namojo ir nederinamojo pažyminio junginius. Didžiąją dalį sudaro termi-nai, kurių abu dėmenys yra lietuviškos kilmės. Rasti tik keli dvižodžiai terminai, kurių vienas iš dėmenų yra nelietuviškos kilmės: apturējimassumos Vlš 11,czelasskaitlius Vlš 11,gulscziaskryžius Vlš 22,rokůtinėsvarbi Vlš 7, skaitliusczelas Vlš 5, statuskryžius Vlš 11, vardasklasos Vlš,vienybēmatēmatikinē Vlš 3.

Vadovėlyje vartojami derinamojo pažyminio junginiai yra dvejopi. Vie-ną grupę sudaro terminai, kurių derinamasis pažyminys eina prieš pagrin-dinį pažymimąjį termino dėmenį, kitą – terminai, kurių pažyminys eina po pažymimojo pagrindinio termino dėmens.

Derinamieji šių terminų pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, vadovėlyje reiškiami būdvardžiais (bevardēpadalē Vlš 36,dalinispadalys Vlš 40,didesnisskaitlius Vlš 16,mažesnisskaitlius Vlš 16,pirmutinisskai-tlius Vlš 5,prastavienybē Vlš 26, visůmetinissvarbumas Vlš 7) ir veikia-mosios arba neveikiamosios rūšies dalyviais (apreikszta teisybē Vlš 14, atsakanti rokůtinē Vlš 8, atsimainantis svarbumas Vlš 7, neatsimainantissvarbumas Vlš 7, neatsimainąsdaugumas Vlš 3,nutartasdaugumas Vlš 3). Svarbu pasakyti, kad P. Vileišio vadovėlyje vartojamos ir įvardžiuotinės pažyminių formos (būdvardžių ir dalyvių): augszcziausiasis rēžis Vlš 8, jieszkomasislabas Vlš 12,jieszkomasisskaitlius Vlš 16,jieszkomasisvaisius Vlš 24,norimasis labas Vlš 4,padůtasisskaitlius Vlš 4, sumestieji skaitlei Vlš 20,sumetamasisskaitlius Vlš 11.

Nemažą grupelę sudaro dvižodžiai terminai, kurių derinamasis pažyminys eina po pažymimojo dėmens. Šių dvižodžių terminų pažyminiai taip pat reiškiami būdvardžiais (dalijimaspaprastinis Vlš 41,labasbevardis Vlš 11, padalēteisinga Vlš 41, skaitliusbevardis Vlš 4,skaitliusdalinis Vlš 3,vaisiusdalinis Vlš 27,vaisiusvisůtinas Vlš 27, vienybēveislinēVlš 3) ir neveikiamosios rūšies dalyviais (labaspažymētas Vlš 10,skaitliavimaskalbētas Vlš 5,skait-liavimasraszytas Vlš 6,skaitliusmaiszytas Vlš 3,skaitliuspažymētas Vlš 4).

Beveik visi nederinamieji pažyminiai reiškiami vienaskaitos ar daugis-kaitos kilmininku. Didžioji dalis tokių terminų vartojami dabar neįprasta žodžių tvarka: augimas skaitliu Vlš 4, iszguldymas rēžio Vlš 7, isztarimas


skaitliaus Vlš 9,nusklempimasdidumo Vlš 3,palyginimasdaugumu Vlš 3, pasigavimasatitraukimo Vlš 46, pasigavimasdalijmo Vlš 47, pasigavimaspadauginimo Vlš 46, pasigavimassumetimo Vlš 46, primetimasvienybēs Vlš 4,sąnareipadalēs Vlš 35,skyreivienybiu Vlš 3,stalveikslispadauginimo Vlš 50,susidējimasvienybiu Vlš 4, veislēpadalēs Vlš 35, žymēatitraukimo Vlš 16, žymēdalijimo Vlš 35,žymēlygybēs Vlš 11,žymēpadauginimo Vlš 22, žymēsumetimo Vlš 11,žingisgalybēs Vlš 32.

Minėtinas dvižodis nederinamojo pažyminio terminas su prielinksniu be– rokůtinēbesvarbumo „nulis“ Vlš 7.

Vadovėlyje rasti ir įprastinės raiškos dvižodžiai nederinamojo pažyminio terminai, kurių pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį: skaitliu iszskirimas Vlš 4, skaitliukilimas Vlš 4,skaitliusumetimas Vlš 4, skaitliausskyrei Vlš 3.

2.2. Trižodžiai terminaiVisi trižodžių aritmetikos terminų dėmenys yra lietuviškos kilmės ir

beveik visi jie sudaryti su terminu vienybē (pavadina vienetų klases). Šių terminų pagrindinis dėmuo turi nederinamąjį pažyminį su savo derina-muoju pažyminiu, kurie eina po pagrindinio dėmens: vienybēantroseilēs Vlš 5, vienybēasztuntoseilēs Vlš 6,vienybēdeszimtoseilēs Vlš 6, vienybēdevintoseilēs Vlš 6, vienybēdvyliktoseilēs Vlš 6, vienybēketvirtoseilēs Vlš 6, vienybēpenktoseilēs Vlš 6, vienybēpirmutinēseilēs Vlš 5,vienybēseptin-toseilēs Vlš 6, vienybēszesztoseilēs Vlš 6, vienybē trecziosioseilēs Vlš 5, vienybēvieniůliktoseilēs Vlš 6. Kiti aptariamosios raiškos trižodžiai termi-nai yra prigimtisjieszkomojolabo Vlš 4, vaisiuskeliatodirbēju Vlš 28.

Terminai antrassąnaryslygybēs Vlš 11 ir pirmutinissąnaryslygybēs Vlš 11 reiškiami kitaip – su derinamuoju ir nederinamuoju pažyminiu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šių dviejų terminų žodžių tvarka neįprasta.

Vadovėlyje rastas trižodis terminas, kurio pažymimasis žodis turi du derinamuosius pažyminius: du růžailygatstogei Vlš 11.

3 . S I N O N I M I N Ė T E R M I N Ų R A I Š K ASinoniminės raiškos atvejų P. Vileišio vadovėlyje yra nedaug. Sinonimai

rašomi skliausteliuose, jungiami kableliu arba jungtuku arba.Rastos dvinarės sinonimų eilutės (minus(mažiaus) Vlš 16, neatsimainan-

tisarbavisůmetinissvarbumas Vlš 7, prastosvienybēsarbavienybēspirmu-tinēs eilēs Vlš 5, priegimtis, arba veislē Vlš 36, skaitliavimas (numeracija) Vlš 4, statuskryžius,plius Vlš 11) ir trinarė sinonimų eilutė (rokůtinēbesvarbumo,arbanulius(zero) Vlš 7).


I Š VA D O SPetras Vileišis – žymus lietuvių visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie įvai-

rių sričių, tarp jų ir matematikos, terminijos kūrimo. Jo vadovėlis Keturisvarbiausiejieveikalaiaritmētikos (1886) yra svarbus ir įdomus terminolo-gijos istorijai, nes tai vienas pirmųjų spausdintų lietuviškų aritmetikos vadovėlių, tad autoriui teko sukurti nemažai naujų terminų. Svarbu tai, kad vadovėlyje autorius pateikia kai kurių matematikos terminų apibrėžtis.

Būdingas nagrinėjamojo vadovėlio bruožas – terminų lietuviškumas. Vienažodžiai lietuviškos kilmės terminai, kurie eina sudėtinių terminų pagrindu, sudaro net 75,8 % visų rastų terminų. Dauguma šių terminų aritmetikoje dabar nebevartojami, pvz.:iszteisinimas,padaugintinis,vaisius. Nelietuviškos kilmės terminai sudaro 21 %, hibridiniai terminai – 3,2 %.

Vienažodžių terminų, kuriais eina pirminiai žodžiai, vadovėlyje rasta tik 2 (4,1 %): labas, spůgas. Didžiąją dalį antrinių žodžių sudaro dariniai (priesagų, galūnių vediniai ir vienas dūrinys) – net 95,9 % visų vienažo-džių terminų. Vyrauja priesagų vediniai, iš kurių gausiausią grupę sudaro priesagos -imas (-ymas) vediniai, kiek mažiau priesagų vedinių sudaro terminai, padaryti su kitomis priesagomis: -umas, -ybė,-uotis, -tis, -tojas,-alas,-ana,-ėjas, -yklė,-lė, -tinė,-tinis. Galūnių vediniai sudaryti su ga-lūnėmis -is(-ys),-ė,-(i)us.

P. Vileišio vadovėlyje vartojami sudėtiniai terminai sudaro 57,8 % visų rastų terminų. Tai dvižodžiai ir trižodžiai terminai, kuriuos galima išskir-ti į derinamojo ir nederinamojo pažyminio junginius.

Didžioji dalis nagrinėjamų terminų fiksuojami akademiniame Lietuviųkalbosžodyne, bet yra terminų ar jų reikšmių, nepatekusių į tą žodyną, pvz.: stalveikslis,padaugintinis,labas.

PA G r I n d I n I s Š A LT I n I s

Vlš – P. Vileišis Keturisvarbiausiejieveikalaiaritmētikos(paraszyti Petro Nērio), Tilžė, 1886.

L I T e r AT Ū r A I r PA P I L d o M I Š A LT I n I A I

Ambrazas S. 1993: Daiktavardžiųdarybosraida, Vilnius.Ambrazas S. 2000: DaiktavardžiųdarybosraidaII, Vilnius.Fraenkel E. 1955: LitauischesetymologischesWörterbuch 1. A – privekiuoti, Heidelberg.Fraenkel E. 1962: LitauischesetymologischesWörterbuch 2. Privykėti – žvolgai, Göttingen.Keinys St. 1999: Bendrinėslietuviųkalbosžodžiųdaryba, Vilnius.Keinys St. 2005: Dabartinėlietuviųterminologija, Vilnius.LKŽe: Lietuviųkalbosžodynas (elektroninis leidimas), Vilnius. Rumšas P. 1978: Lietuvių aritmetikos terminai XIX amžiuje. – Kalbotyra XXIX(1), 52–60.


Rumšas P. 1979: Prie matematikos terminijos ištakų. – ZigmasŽemaitis, 52–58, Vilnius.Sabaliauskas A. 1979: Lietuviųkalbostyrinėjimoistorija, Vilnius.Skardžius P. 1943: Lietuviųkalbosžodžiųdaryba, Vilnius.Urbutis V. 2009: Žodžiųdarybosteorija, Vilnius.Šilobritaitė 2009: Pirmojo lietuviško aritmetikos uždavinyno terminai. – Terminologija 16, 186–197.Vileišis P. 2004: Rinktiniairaštai, Vilnius.Žemaitis Z. 1966: Lietuviškos matematinės terminologijos istorijai. – Lietuviųkalbotyrosklausimai 8,

195–201.

T e r M s o F P e T r A s V I L e I Š I s ’ T e X T B o o K o F A r I T H M e T I c s

Petras Vileišis was a famous Lithuanian public figure who made a significant contri-bution to the creation of Lithuanian terminology of various fields, including mathe-matics. His textbook Keturisvarbiausiejieveikalaiaritmētikos (Four main arithmetical operations) (1886) is important for the history of terminology, because it was one of the first published textbook of arithmetics and its author had to create some new terms. It is also important that in this textbook Vileišis presented definitions of some terms of mathematics.

The characteristic feature of this textbook is the abundance of Lithuanian terms. One-word terms of the Lithuanian origin, which are the main element of complex terms, make up 75.8 % of all terms found. The majority of these terms are no longer used. Only three terms took root in the usage. Terms of non-Lithuanian origin make up 21 %, hybrid terms – 3.2 %.

There are only two one-word terms which are not formations – labas(result) and spůgas (multiplication sign). The absolute majority (95.9 %) of one-word terms are formations (suffixal or ending derivates and one compound). Suffixal derivates are most common. Among them the largest group is derivates with the suffix -imas (-ymas), other suffixes -umas, -ybė,-uotis, -tis, -tojas,-alas,-ana,-ėjas, -yklė,-lė, -tinėand-tinis are not so frequent. Ending derivates are made with endings -is(-ys),-ėand -(i)us.

Complex terms used in Vileišis’ textbook make up 57.8 % of all terms found. They are two- and three-word terms, which can be classified into word-combinations with attributes in concord and with attributes not in concord.

The majority of researched terms can be found in Lietuviųkalbosžodynas(Diction-ary of the Lithuanian Language), but there were some terms or their meanings which were not included, for instance stalveikslis(multiplication table), padaugintinis(multi-plicand),labas(result of operation).

Gauta 2011-12-12

Diana ŠilobritaitėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

Pastabos,svarstymai, siūlymai

1 6 6 J. Klimavičius | Terminasprietermino.VII

Terminas prie termino. VII

J o N A S K L I M A V I Č I U S

DAU GI A R EI K Š M I A I TA R PTAU T I N I A I f o t o - i r f o t og ra f i j a , L I ET U VI Š K A nuo t rauka

Svarbiausias straipsnio dalykas yra fotografijos terminai. Tačiau jos pri-gimtinės sąsajos su šviesa verčia pasiėjėti atgal ir į šalis. Fotografijos (tech-nikos) ir fotografavimo, jų būdų technikos ir istorijos dalykais čia remia-masi tik tiek, kiek jie svarbūs rūpimų žodžių – specialiųjų (terminų) ir paprastųjų – polisemijos ir sinonimijos ir jų šalinimo (bent mažinimo) – norminimo ir kodifikavimo istorijai ir dabarčiai. Dėl bendros orientacijos reikėtų suminėti fotografijos technines rūšis: ultravioletinė ir infraraudonojifotografija,rentgenografija,elektrofotografija (elektrografijos gausių rūšių daž-niausioji), skaitmeninėfotografija; pagal fotografuojamą objektą išskirtinesnės astrofotografija ir aerofotografija (žemės paviršiaus dalies) VLE VI 2004.

Jau pačioje pradžioje rūpi pabrėžtinai iškelti n u o t r a u k ą. 1822m.lie-pos19d.prancūzųmokslininkasŽozefasNesiforasNjepsasp a d a r ė p i r -m ą j ą n u o t r a u k ą pasaulyje Sav su TV 2006 28 13. Moksliškai tiksliai: 1826 [19 a. 3 d-metyje VLE VI 2004] prancūzasŽ.Niepsas (J.Niepce)užfiksavo atvaizdą šviesai jautriu asfaltu padengtoje cinko plokštelėje– taibuvopirmoji n u o t r a u k a (h e l i o g r a f i j a; eksponavimas trukonet 8h) TechEnc I 2000 624. Šiuolaikinės fotografijos atsiradimo data – 1839 m. sausio 7 d., tik jos vardas tada buvo dagerotipija. Beje, Vilniuje 1840 m. „demonstruotas iš Prancūzijos atvežtas dagerotipas“, o „1843 m. įrengta dagerotipų studija“ VLE VI 2004.

Fiksavę terminą nuotrauka dabartinėje – ir rimtoje enciklopedinėje, ir populiariojoje – vartosenoje, galime pridurti ir oficialiąją – juridinę įstaty-minę: LietuvosRespublikosCiviliniskodeksasnustato ir teisę į a t v a i z d ą.Fizinioasmensn u o t r a u k a (josdalis),portretasarkitoksa t v a i z d a s galibūtiatgaminami,parduodami,demonstruojami,spausdinami,taippatpatsas-muogalibūtif o t o g r a f u o j am a s tiksujosutikimu Sav su TV 2007 42 7.

Taigi fotografija, bet nuotrauka. Kodėl? Fotografija prasideda nuo foto-.


1. Dėmuo foto- ir trumpinys foto. Fotografijos kilimo, plitimo ir įvairėjimo metais dėmuo foto-, gausus savo f o t o g r a f i n ė s reikšmės sutrauktiniais trumpiniais, plačiai atskleidžia tą daugiasluoksnę įvairovę (todėl nuo jos ir parankiau pradėti). Jos pagrindas f o t o j a u t r um a s t 1973 265 2, juo grindžiama: f o t o t e c h n i k a Bt 1969 2 9, T 1973 196 4 (3x), TMtr 1973 10 15, KB 1973 11 48, fototechnikas M 1971 5 26, T 1974 7 2, fotoįmonė/fotografijosįmonė M ir G 1975 8 55, fotoįrengimas Bt 1969 2 9, fotoįrenginys T 1973 204 3, fotoįranga LA 1996 63 3, fotoma-šina(darošimtusšiosdiagramosreprodukcijųirmažinajas) KV 1982 15 14, fotoautomatas(tuojpatišduodanuotraukas) T 1980 219 3, fotoautomatas Bt 1970 4 24, fotodidintuvas Bt 1969 9 24, M ir G 1970 8 19, fotošvies-tuvas Bt 1969 2 9 (3x), T 1973 201 4 (2x), fotolempa M 1971 7 41, fo-toblicas VN 1973 294 2 (2x), fotooptika M ir G 1975 8 55, fotoobjektyvas M ir G 1969 11 54, fotoobjektyvas KB 1969 10 32, fotokamera m ir g 1970 8 8, fotoaparatas T 1970 11 23, fotoaparatas T 1976 219 3, foto-eksponometras M 1970 11 23, fotoautoinspektorius(–tamtikrasprietaisas,kurisfotografuojaautomašiną,užfiksuojajosgreitį,dieną,valandąirminutę,kadajisbuvoviršytas) Šv 1973 17 17, fotoinspektorius M ir T 1973 11 47, fotosekcija(skirtafototarnybai;įeinapatsfotoaparatas,valdymopultasirt.t.) T 1976 219 3, fotorobotas KV 1970 41 11, fotorobotas „žodinis portretas, sudarytas fotomontažo būdu pagal mačiusiojo pasakojimą; <…>“ TŽŽ 2001 (rus. фоторобот 1. „устройство для получения собирательного фотопортрета, составляемого из частей фотоснимков разных лиц“, 2. „фотопортрет, сделанный с помощью такого устройства“ СИС 2005), fotofinišas („fotografavimo arba videomagnetofoninis prietaisas, fiksuojan-tis finišuojančius sportininkus“ TŽŽ 2001) Sp 1972 35 1: f o t o r e i km e -n y s M 1970 1 16, N 1971 9 56, T 1976 102 4, fotoprekės M 1970 7 8, T 1973 256 4 (2x), foto prekės T 1973 72 3, fotokrepšys M 1970 4 8, fotomedžiaga TMkt 1970 27 4, L ir M 1970 29 10, Šv 1972 2 5 // foto-grafijosmedžiaga Šv 1973 23 22 / fotomedžiaga Šv 1973 23 23 (2x), fo-tofilmas M ir G 1970 3 38, foto juosta KB 1971 1 61, M ir G 1972 12 34, T 1973 132 3, M 1973 11 37 (fotoplėvelė FTŽ 2007!), fotoplokštelė M ir G 1970 5 11, 10 24, fotoaudinys M ir T 1973 11 11, fotostiklas Prg 1975 6 132, fotokasetė T 1976 228 1, fotopopierius M ir G 1970 8 17, fotopopierius M ir G 1970 1 29, M 1972 11 19, fotochemikalai N 1971 9 56, fotolaboratorija L ir M 1970 8 15, TMtr 1973 10 15, fotoateljė l ir m


1970 11 6, KB 1971 11 37, fotoatelje T 1972 280 4 / fotografijosateljė TMtr 1973 10 15.

Šis tas nepaprasta iškilo iš praeities, pavyzdžiui, 1888 m. fotoaparatas ant sportinio triračio – Fototriciklas N 1974 1 57. Daugiau tokių modernių technikos h i b r i d ų: fototeletaipas Šv 1973 21 2, fototelevizija T 1973 15 1, M ir G 1983 1 36 („erdvėlaivio sistema dangaus kūnams (…) fotografuo-ti, filmui automatiškai doroti ir gautiems atvaizdams perduoti į Žemę televizijos kanalu“ TechEnc I 2000), fotoheliografas „astronominis prie-taisas saulei fotografuoti“ TŽŽ 1936, „teleskopas Saulei fotografuoti“ TŽŽ 2001, fototransformatorius „optinis mechaninis prietaisas aerofotografinėms nuotraukoms koreguoti“ TechEnc I 2000, fototeodolitas(fotokamerosir<…>teodolitosintezė) KB 1980 7 36, taip pat KV 1971 36 15 (2x); fotografijųsugretinimo(fotoaplikavimo)metodai M ir G 5 28, fotoaplikacija:nuotrau-kos irkaukolėssugretinimas LA 1992 53 9. Minėtina fotoofsetinėspauda KB 1971 1 53, elektroninėfotorinkimomašina T 1973 216 4, fotorenkamie-jiautomatai T 1975 131 2, fotorinkykla L ir M 1980 7 9, įtvirtintas foto-grafinistekstorinkimas,fotorinkimas (ne fotografuoja, o projektuoja vaizdą fotografinėje medžiagoje) TechEnc I 2000.

Nuo fototechnikos prieiname prie v e i k s m o – fotofiksacija l ir m 1972 2 2, 1978 5 3, 1983 23 5, fotoveikla L ir M 1980 46 8, fotoprocesas Vd 2005 29 57, fotoseansas N 1971 12 53, fotosesija Vd 2006 14 22 ir r e z u l t a t ų – fotoprodukcija L ir M 1980 46 8, fotodarbas M 1970 1 17 (2x), Šv 1973 3 22 (2x), T 1973 250 4, fotokūrinys L ir M 1970 11 6, fotokūryba LA 1996 64 15, fotokadras L ir M 1970 35 12, 1971 43 11, JG 1973 1 31, fotoatvaizdas T 1972 197 1, fotovaizdas Prg 1970 3 154, 1974 84 4, fotovaizdelis L ir M 1981 45 15, fotolakštas T 1982 1 4, 1983 83 4, fotopaveikslas KB 1973 11 48, fotoportretas Bt 1970 5 7, 23, KV 1970 41 11, fotonuotrauka NKn 1969 10 14, KB 1971 8 41. Pasireiškia f o t om a n i j a LA 1995 136 29, fotomedžioklė MG 1970 9 18 / fotome-džioklė MG 1970 11 8, 1974 1 12, fotomedžiotojas M 1970 7 42, MG 1978 8 36, fotošautuvas JG 1981 8 16, fotoaparatassnaiperis/fotosnaiperis KV 1978 31 15, fotogaudynės(:ieškojoįdomiųtipų) L ir M 1970 20 14.

Randasi skirtingos fotografijos s r i t y s: spaudosfotografija Iq 2010 7 114, reportažinė ir dokumentinėfotografija,taikomoji–techninė,anatominė,rek-laminėfotografija L ir M 1982 28 16. „1958 įkurta Žurnalistų s-gos foto-grafijossekcija, 1969 – Fo t o g r a f i j o s m e n o draugija“ (TLE III 1987), nors jau Lietuvosf o t om ė g ė j ų sąjunga (1933–1940) „propagavo lietuvių f o t. m e n ą užsienyje“ (1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje lietuvių


rinkinys įvertintas aukso medaliu) VLE XIII 2008, o Vilniaus universite-te buvusi įsteigta Meninėsfotografijoskatedra NŽA 2007 11–12 537, Janas Bułhakas tuo metu „dėstė m e n i n ė s f o t o g r a f i j o s pagrindus“ (TLE III 1987). Iš karto plito ir prigijo fotomenas KB 1969 10 28 (2x), f o t o -m e n a s L ir M 1970 2 10, KB 1970 1 74 (net ir fotodailė/fotodailė ir fotoplastika ten pat 69), Prg 1970 3 153, fotomenininkas KB 1969 10 32, 1970 1 69, 75, T 1970 8 4, 39 2 (2x), respublikinė fotomenodraugija t 1970 37 1, fotomenodraugija T 1970 39 2. Nors kurį laiką šiek tiek var-totas ir fotomeistras KB 1969 10 29, greta fotomeno KB 1974 3 9 ir fotomenininko ten pat 9 (8x), 13 (3x) – ir fotomeistras ten pat 9, bet greitai aiškėjo, kad pastarasis tinka visoms fotografijos sritims (Baigusiejišįskyriųįsiliesįgausųfotomeistrųbūrį,dirbantįbuitinėje,reportažinėjebeikitosefotosrityse M 1970 6 45), o meno teoretikas ir kritikas Anri Var-tanovas tiesiai pareiškė: „<…> fotomeno sąvoką reikia kaip nors atriboti nuo fotomeistriškumo, fotoamato, fotoprofesionalizmo“ (Prg 1970 3 153). Jis tada pavartojo ir terminus f o t o e s t e t i k a ten pat, fotožurnalistika ten pat 155, taip pat – lietuvių f o t om o k y k l a ten pat 163. Vėliau fiksuota f o t o t e o r i j a GKr 1987 41 4, fotokritika T 1974 7 2, 1979 4 15, foto-kritikas L ir M 1978 32 12, KmT 1988 212 4, fotoprincipas l ir m 1982 39 9. „J. Bulhakas ketvirtame dešimtmetyje jau buvo suformulavęs savo fotografikos estetines koncepcijas“ (V. Juod BB 1971 25) „fotografijos technikos ir estetikos“ knygoje (lenkų kalba) Fotografika. Meninėsfotogra-fijosapybraiža (TLE III 1987). Bet ši f o t o g r a f i k o s reikšmė – 3. „20 a. 1 pusėje Lietuvoje ir Lenkijoje vartotas m e n i n ė s f o t o g r a f i j o s sino-nimas“ VLE VI 2004 – lietuvių kalboje neprigijo (neaiški ir 2. „fotogra-fijos technika sukurti d a i l ė s kūriniai“ VLE VI 2004), dabartinė fotogra-fika KB 1969 10 32, „fotografika“ KB 1970 6 52 yra „g r a f i n i o v a i z -d o fotografija“, 1. „g r a f i n i o d i z a i n o technika, jungianti meninės fotografijos ir grafikos elementus“ VLE VI 2004 (nors: „Terminas dar var-tojamas kompiuterine technika apdorotoms fotografijoms a p i b ū d i n t i“), o tokios grafinės nuotraukos kartais pavadinamos žodžiu „fotograma“ KB 1970 6 52, nors jo reikšmės nenusistovėjusios, įvairios: fotograma 2. fiz. techn. „įvairių dydžių laikinio kitimo fot. užrašas“ TŽŽ 2001, fotograma „nuotrauka ant stiklo“ KV 1971 38 15, Jono Meko sukurtos fotogramos,t.y.išryškintiirpadidintikinokadrai[,]perkeltiantfotopopieriaus lA 1996 63 21, nuo pat fotografijos atsiradimo žinomas, bet tik 1922 m. fotograma įvardytas „abstraktaus arba beveik abstraktaus fot. vaizdo k ū r i m a s be fotoaparato, apšviečiant daiktus, išdėliotus ant šviesai jautraus popieriaus


(kitaip rajografas – pagal šios technikos įtvirtintojo pavardę – M.Ray); tokiu būdu sukurtas kūrinys“ VLE VI 2004 (dar TŽŽ 2001 fotograma 1.); net televizijos laida „Tikrovėsfotogramos“ KV 1983 43 6.

Čia šliejasi fotokompozicija VN 1969 305 1, TMtr 1978 5 P3, GKr 1981 35 6, fotosiužetas KV 1982 31 15, T 1983 83 4, fotomozaika M 1969 11 48, fotomontažas Prg 1970 2 179, GKr 1970 37 7, T 1971 300 4, fotokoliažas Prg 1970 3 154, L ir M 1980 46 8, 1981 51 6, KB 1984 5 68; fotoilius-tracija Prg 1970 1 167, N 1972 2 43, T 1972 72 2, fotoreprodukcija Šv 1972 8 13, VN 1983 82 3, fotoksilografija – „graviūra medyje, gaunama fot. būdu perkeliant atvaizdą į lentos paviršių ir jį išraižant“ TŽŽ 2001 (jau ir TŽŽ 1936), fotolitografija „perkėlimas fotografinių paveikslų iš klišės į litografinį akmenį ir spausdinimas jų litografiniu būdu“ TŽŽ 1936, „litografija, pavartojant fotografiją (piešiniui perkelti ant litografinio akmens)“ TŽŽ 1969, fotokeramika („fotografinių vaizdų išdeginimas stikle, emalėje“ TŽŽ 1936) JG 1972 5 6, fotopiešinys KnT 1970 76 5, fotoskulp-tūra („fotografijos pritaikymas skulptūrai; lipdymas iš nuotraukos“ TŽŽ 1936) KB 1984 5 68, fotofreska Šv 1972 14 29, fotopano T 1980 209 4.

Čia minėtinas ir postmodernistinis fotorealizmas, sin. hiperrealizmas,superrealizmas (: „Tapoma pagal nuotraukas ar skaidres (išdidinti atvaiz-dai projektuojami ant drobės), preciziškai imituojamos fot. vaizdo savybės: ryškumas (…), tolygus visų detalių fiksavimas, kadravimas“) VLE VI 2004. Ir sovietmenį neigiamai apibūdina fotorealizmas (priešingi socialistiniamrealizmui irvisątarybinįvaizduojamąjįmenąlinkęvadinti„fotorealizmu“) J. Smul LKn 1962 226. Fotografizmas „stengimasis meno kūrinyje kuo tiksliau fotografiškai pavaizduoti tikrovę“ TŽŽ 2001 irgi tėra neapibrėžtas apibūdinimas.

Šitos fotografijos r ū š y s turi gana daug įvairaus dažnio ir nelygios ver-tės žodžių – t e r m i n ų, gal pretendentų į juos – p r e t e r m i n ų, vaizdin-gų ar tik įmantrių, keistų o k a z i o n a l i z m ų: fotofaktas VN 1981 230 3, Fotofaktas (rubrika) VN 1984 114 3, fotokronika T 1969 283 6, fotodo-kumentinis Prg 1970 3 151, GKr 1987 41 4, fotodokumentalistas Vn 1973 246 4, fotodokumentika N 1976 10 40, fotodokumentiškumas L ir M 1980 46 8, fotoinformacija T 1969 283 6, 1972 290 4 (2x), VN 1973 203 2, KnT 1974 47 2, fotoinformacijosirfotopropagandoscentras T 1970 132 1, fotolaikraštis VN 1973 203 2, fotodienoraštis MG 1973 4 16, L ir M 1981 35 10, fotožurnalas N 1971 8 39, GKr 1987 41 5, fotožurnalistika Prg 1970 3 155, GKr 1987 41 4, ŽŽ 1998 9 5, fotožurnalistas KV 1970 1 1,


T 1970 8 1, N 1971 7 23, fotopublicistika GKr 1970 13 8, T 1972 45 1, L ir M 1980 46 8, fotopublicistas N 1971 8 41, fotoreportažas KB 1969 10 28 (3x), fotoreporteris KB 1969 10 28, fotokorespondentas T 1969 272 1, fotokoras M 1973 11 14, fotokomentatorius L ir M 1972 22 12, fotopubli-kacija L ir M 1982 28 16, fotonaujienos L ir M 1972 39 15, fotopanorama T 1970 169 3, 185 3, JG 1970 10 28, fotoakcentai L ir M 1979 14 11, Fotoaidai (antraštė) KmT 1988 184 3, fotoreklama T 1974 71 4; fotoapy-braiža T 1970 8 1, M 1970 5 24, 1971 2 2, KV 1978 49 16, L ir M 1979 15 11, fotoromanas L ir M 1972 23 5, 1975 28 14, 1978 6 15, 1979 15 11, fotonovelė T 1970 150 4, L ir M 1979 15 11, fotopasakojimas GKr 1972 18 6, T 1973 193 4, M 1981 2 23, fotokomiksas N 1971 1 42, fo-topoema L ir M 1979 15 11, KB 1979 6 75 (Toks žanrasyra.Tik labairetas. – Virgilijus Juodakis), fotosiuita T 1982 227 4, „Fotosimfonija“ T 1971 214 3, Alg.Kunčiausfotsekvencija KB 1979 7 43, fotoserija „lietu-va iš paukščio skrydžio“ T 1980 184 4; fotoplakatas L ir M 1971 10 1, JG 1983 4 17, foto plakatas KB 1974 2 11, fotovizijos Atg 1991 32 7, fotoįspūdžiai GKr 1973 2 5; Fotokaleidoskopas (rubrika) VN 1970 35 4, 1972 273 3, 1978 273 3, fotoratažodis M 1971 9 48, 11 48, fotošypsena KV 1979 36 6, fotopokštas T 1970 29 4, L ir M 1977 50 16, fototriukas L ir M 1974 1 14 (2x), fotomįslė KmT 1986 133 3, fotorebusas Šl 1970 9 4, fotoreplika VN 1970 141 2, Šl 1987 20 23, fotohumoras N 1985 8 4, foto karikatūra L ir M 1970 43 14, fotokarikatūristas ten pat, fotomelas GKr 1987 41 4.

Fotografijos p o p u l i a r u m ą ir s k l a i d ą liudija irgi daug pavyzdžių: fotoagentūra T 1971 238 4, 239 3, GKr 1971 42 8, N 1974 9 54, fotosky-rius Šv 1972 4 2, GKr 1973 2 5 (2x), fotoskyrius T 1970 81 1, JG 1972 1 27, fotosekcija M 1969 10 17, GKr 1970 45 8, T 1974 7 2, fotoklubas T 1969 262 2, 1970 8 4 (2x), 1974 7 2, fotoklubas T 1970 8 4, fotogru-pė N 1981 4 32, fotobūrelis N 1970 3 18, T 1973 205 4, 218 4, 286 4, 1974 7 2, fotobūrelis KV 1972 16 2, fotoorganizacija NŽA 2007 11–12 537, fotomėgėjas TMkt 1972 48 4, fotomėgėjas GKr 1973 6 6, fotojauni-mas KB 1985 8 75, fotopaslaugos Bt 1982 6 4, fotoporeikiai l ir m 1983 30 14, fotoamatas TMtr 1977 7 P1, fotoamatininkas M 1971 5 26, foto-laborantas GKr 1987 41 5, fotoportretistė Šv 1978 19 30, fotopozuotoja n 1971 10 47, L ir M 1972 13 13, fotomodelis N 1971 1 42, 6 46, Šv 1979 14 30, LA 1993 3 12, fotomanekenė KmT 1987 229 4, fotomodelistė n 1974 7 57, fotoveidas GKr 1971 37 6; fotoparoda T 1973 193 4, fotoparo-


da KB 1972 10 38, fotoparodėlė L ir M 1972 19 12, fotoekspozicija l ir M 1971 10 15, Prg 1971 5 178, 1972 3 182, T 1973 193 4, GKr 1976 7 8, fotokampelis L ir M 1972 19 12, fotobienalė VN 1980 181 4, fotofo-rumas „f. paroda“ Prg 1970 3 153, T 1978 94 4, paroda„Fotoforumas“ GKr 1970 1 8, fotovernisažas Prg 1970 3 165, fotofestivalis LŽ 2008 110 9, fotosalonas T 1970 165 2 (4x), L ir M 1978 32 12, fotogalerija n 1976 10 40, L ir M 1978 32 12, 1980 35 15 (ir fotografijosgalerija Prg 1970 3 153, L ir M 1973 24 14), fotomuziejus L ir M 1973 21 10, N 1976 10 40, KB 1980 3 77, fotoarchyvas KB 1970 1 69, L ir M 1972 3 12, 1973 42 12, N 1974 9 54, fotobiblioteka M 1969 11 48, fotovitrina Bt 1970 4 22, Sp 1970 126 1, JG 1971 7 23, TMtr 1973 2 P 2, 4 P6, 9 P 16, fotostendas T 1969 302 4, 1972 79 1, L ir M 1973 18 14, Šv 1973 14 12 (2x), foto-konkursas T 1970 8 1 (2x), L ir M 1971 50 2, KB 1972 2 77 (nx), T 1978 223 4; fotoknyga L ir M 1979 4 15 (ir „fotokopijuotinė knyga“ V. Urb B ir M 1974 120), fotoknygelėvaikams L ir M 1977 1 3, fotoalmanachas l ir M 1971 43 11, KB 1973 1 67, fotoalbumas Sp 1970 104 4, KB 1974 1 49, fotometraštis L ir M 1974 12 2, fotometraštininkas T 1978 169 4, fotoan-tologija Prg 1970 3 153, 154, fotolobynas L ir M 1974 48 2, fotovinjetė KV 1983 38 14, fotoatvirutė GKr 1969 51 4, fotoatvirukas T 1974 7 2, fotožemėlapis GKr 1975 11 2, Fotoatlasas (rubrika) VN 1977 150 3, 1982 257 3, fotoherbaras L ir M 1973 40 11, fotosuvenyras Šv 1972 1 20, fo-toetiudas Sp 1970 3 1.

Nevertėtų praleisti ir didžiausios nepaprastybės – fotosofijos. 2010 m. rugpjūčio 19 – rugsėjo 4 d. vyko tarptautinio fotografijų konkurso laure-atų paroda f o t o s o f i j a. Aiškinta, kad parodos pavadinimas – pasiskolin-ta filosofoArvydoŠliogerio „nukalta“ „fotosofijos“ sąvoka. Lietuviškai jireikštų„šviesosišmintis“ir,regis,varguargalėtųapibrėžtikonkrečiąparodoskoncepciją, jungiančiąskirtingusdarbus Iq 2010 7 108. Dalykas yra bent 15 metų ankstesnis ir gal kiek kitoks: Tarp 80 dalyvių–muziejininkai,f o t om e n i n i n k a i,kritikai,istorikai,restauratoriai,paminklosaugosspeci-alistai,netf o t o f i l o s o f a i LA 1995 108 17. Ir tai dar ne viskas – jau yra buvusi KTUFOTOstudijosnarioRaimundoTuminauskofotografijųparodaŠ i z o g r a f i j a,kuriojeeksponuojamidarbai,anotmenokritikų,taitarsivi-zijosminimalizmostiliumi StA 2009 12 5. O ką dar gali sumanyti nuobo-dulio estetikos menininkai?

Kai kas imta iš kitų kalbų, bet neįveikta – likę nelietuviška, žargoniška: Nufotografuotiviršūniųsusitikimodalyvius,<…>.Žurnalistiniužargonutai


vadinama f o t o o p u (sutr. iš angl. photoopportunity) LA 2000 6 6 (op-portunity–palankiproga).

Baigus šitą bent kiek vertintą suskirstytą inventorizaciją reikia pasakyti du dalykus. Įvairuojanti dėmens foto- rašyba buvo gana anksti pastebėta ir sutvarkyta (Drotvinas 1963: 49–50) ir, nors ne taip greitai, rašymas atskirai – foto – beveik išnyko.

Sutrauktinių trumpinių klausimą gausi ir dažna vartosena, nors veikia-ma ne visai nuoseklios ir ne visai vienodai orientuojančios kitų kalbų atitikmenų vartosenos*, nors ir ne visai nuosekliai, bet nenumaldomai – trumpumo, t. y. ekonomiškumo, sumetimais – sprendžia jų naudai. Bene būdingiausi pavyzdžiai – fotoaparatas, fotokamera, fotoobjektyvas, foto-spausdintuvas,fotonuotrauka,fotomenas,… Jie visai ne nauji – fotoobjekty-vas TŽŽ 1936, fotokamera (1934) A. Gric VN 1989 342. Fotoaparatas DŽ 1954 ir 1972 vėliau papildytas ilguoju (nesakyčiau – pilnuoju) varian-tu fotografijosaparatas DŽ 1993 ir 2000, bet tai variantų svarbos nekei-čia – fotoaparatas, fotografijos aparatas TechEnc I 2000, VLE VI 2004. Fotoblykstė „impulsinė fotografijos lempa, šviečianti fotografuojant“ DŽ 1993 ir 2000 liko be pailgintojo varianto (taip pat greta fotoblykstės duo-damas fotoblyksnis FTŽ 1979, fotoblyksnis–фотовспышка LRKŽ 1988, фотовспышка – 1. fotoblyksnis, 2. (lempa) fotoblykstė RLKŽ IV 1985) ir yra aiški be jo, netgi be foto- – blykstė,fotoblykstė „impulsinis šviesos šal-tinis fotografuojamam vaizdui trumpai apšviesti“ TechEnc I 2000. Čia pridurtini terminai fotokamera ir aerofotokamera,aerofotografijosaparatas, taip pat fotolaboratorija TechEnc I 2000. Tačiau čia pat fotografinisobjek-tyvas,fotografinėsmedžiagos,fotografinisfilmas,fotografinėplokštelė,foto-grafinėemulsija,fotografinispopierius,fotografinisspausdintuvas TechEnc I 2000, nors yra ir sutrauktiniai trumpiniai, pvz., fotoemulsija – „fotografinė emulsija – <…>“ TŽŽ 2001. Pasitaikantys nevienodumai – fotografinismontavimas TechEnc I 2000, bet fotomontažas TŽŽ 2001, ir pan. – nėra koncepciniai. Ilgųjų variantų vartojimas lieka gana fakultatyvus – jų rinki-mąsi (jei sąmoningai renkamasi) šiek tiek gali lemti oficialumo, tam tikro

* Tuo įsitikinti užtektų dviejų iš gausybės pavyzdžių: fotokamera–photographiccamera–caméraphotogra-phique–photographischeKamera–фотографическаякамера irfotoobjektyvas–photographicobjective,ca-meraobjective,photographiclens–objectifphotographique–Photoobjektiv,photographischesObjektiv;fotoplė-velė–photofilm,photographicfilm–pelliculephotographique,filmphotographique–Photofilm,photographischerFilm–фотопленка,фотографическаяпленка,fotoplokštelė–photographicplate,photoplate–plaquephoto-graphique–Photoplate–фотопластинка ir fotopopierius– developing paper, photographic paper– paperphotographique–photographischesPaper–фотобумага FTŽ 2007.


iškilmingumo ar noro pabrėžti fotografijos reikšmingumą motyvai, bet jokiu būdu ne mokslinis – aiškumo, tikslumo siekis, nes aiškumo jau sa-vaime – iš vartosenos pakanka. Kai kurie – fotodokumentika,fotožurnalisti-ka,fotoforumas,… – gal ilgųjų variantų nė neturėję, tik primena sutraukti-nius trumpinius. Vienas kitas – fotografika,fototipija 1. „spausdinimo būdas nuo šviesai jautrių stiklo plokštelių, kuriose fotografiškai užfiksuotas atvaiz-das“, 2. „tokios plokštelės atspauda“ TŽŽ 1936, „fotomechaninis berastris plokščiaspaudės būdas toniniams originalams reprodukuoti“ TechEnc I 2000, fototeka „sisteminis fotografijų arba negatyvų rinkinys“ TŽŽ 2001 – nė negalėję turėti (o ne „f o t o grafijų ar f o t o grafijos biblio t e k a“!).

Ilgųjų (ne visada tinka sakyti: pilnųjų) variantų – junginių ir jų sutrauk-tinių trumpinių skirstymas į galimus ir negalimus – netgi terminijoje, moksliniame stiliuje – galėtų būti tik dalinis. Tokio skyrimo galimas mo-tyvas – dėmuo foto- turi ir kitą reikšmę – „šviesa“ (ji netgi pagrindinė), tikrai nebūtų lemiamas – kaip tik šios žodžių – ne sutrauktinių! – grupės ypatybė – beveik ištisinis terminiškumas: fotosfera „šviesą ir šilumą sklei-džiąs saulės paviršius“ TŽŽ 1936, fotoenergija MkslL 2010 10 4, fotometras 1. fizikoje – „prietaisas šviesos intensyvumui matuoti“, 2. astronomijoje – „prietaisas žvaigždžių ryškumui nustatyti“ TŽŽ 1936, „fotometrinių dy-džių – skaisčio, šviesos stiprio, šviesos srauto, apšvietos – matuoklis“ AETŽ 2010, fotoopsija „subjektyvus nesančios šviesos jutimas“ M ir G 1984 7 25, fotosintezis „šviesos įtakoje organinių junginių (chlorofilo) susidarymas augaluose iš neorganinių medžiagų“ TŽŽ 1936, fotosintezė „sacharidų iš CO2 ir H2O susidarymas augaluose veikiant šviesos energijai“ ChŽ 1997, „organinių junginių susidarymas iš neorganinių augaluose ir kai kuriose bakterijose veikiant šviesos energijai“ ChŽ 2003, fotoperiodizmas „dienos ir nakties ilgumo (periodiško šviesos ir tamsos kitėjimo) įtaka augalų au-gimui“ TŽŽ 1936, fototropizmas „vienašalės šviesos sukeltas augalo dalių judėjimas šviesos šaltinio link, nuo jo arba <…>“ TŽŽ 2001, fototaksis „šviesos sukeltas taksis (slinktis į šviesos šaltinį arba nuo jo)“ TŽŽ 2001, fotomorfozė „šviesos sukeltas augalo formos pakitimas“ TŽŽ 2001, foto-kinezė „aktyvi gyvūnų slinktis, kurią sukelia šviesos dirgikliai“ TŽŽ 2001, fotorecepcija „organizmą veikiančių šviesos dirgiklių energijos priėmimas ir pavertimas nerviniu impulsu“ TŽŽ 2001, fotoreceptorius m ir g 1971 11 14, fotobiologija „biol. sritis, tirianti procesus, kurie vyksta paveikus organizmą ultravioletine ar infraraudonąja spinduliuote (fotosintezė, foto-periodizmas, fototaksis ir kt.)“ VLE VI 2004, fotoimtuvas m ir g 1973


11 56, FTŽ 1979 ir 2007, fotopriimtuvas M ir G 1970 9 57, 1971 9 9, fotoliniuotė (trisdešimtšviesai jautriųelementų, sudėtų įvienąeilę) t 1978 91 2, fotochemija „mokslas, tiriantis šviesos sukeliamus cheminius reiški-nius“ ChŽ 1997, fotooksidacija, fotoredukcija ir fotopolimerizacija ChŽ 1997, nepaprastoji fotoliuminescencija (lot. lumen,luminis – „šviesa“!) „sa-vaiminis medžiagos švytėjimas po to, kai ji buvo apšviesta“ TŽŽ 1936, „regimosios arba ultravioletinės šviesos sukelta liuminescencija“ (liumi-nescencija „nešiluminės energijos šaltinio sukeltas švytėjimas“) ChŽ 1997, veido fotoatnaujinimo procedūra (atliekama naudojant intensyvios šviesosimpulsųtechnologiją) Sav su TV 2007 49 11, fotoakustinisreiškinys „akus-tinių (garso) bangų susidarymas terpėje dėl optinės spinduliuotės poveikio“ TechEnc I 200.

Šių dviejų grupių – „fotografijos“ ir „šviesos“ – terminų semantinis skirtingumas beveik ištisai aiškus ir akivaizdus (negi kas pamanytų, kad fototerapija būtų „fotografinis gydymas“?). Yra šiek tiek dvireikšmių ter-minų, bet tos reikšmės susijusios savo prigimtimi ir ta sąsaja lengvai suprantama, pvz.: fotojautrumas↑jautrumasšviesai 1. „medžiagos gebė-jimas absorbuoti elektromagnetinės spinduliuotės spektro dalį“, 2. foto-jautrumas – „fotografinės medžiagos rodiklis, leidžiantis parinkti ekspo-ziciją“ ChŽ 1997, fototechnika 1. „apšvietimo menas ir mokalas“, 2. „fo-tografijos gaminimo technika“ TŽŽ 1936. Be to, čia jau įvykusi reikšmių atskyra – jautrumasšviesai ir fotojautrumas (nors dar nenuoseklu – foto-sluoksnis – „šviesai jautrus sluoksnis“ – фотослой–photosensitive layer,photolayer ChŽ 1997), fototechnika ir šviesostechnika „mokslo ir technikos šaka, apimanti optinės spinduliuotės sudarymo ir jos naudojimo praktiko-je būdus“ TechEnc IV 2010.

„Šviesos“ reikšmės nemažą grupę sudaro fotoelektra „elektriniai reiški-niai medžiagose veikiant elektromagnetinei spinduliuotei“ AETŽ 2010 ir fotoelektrinis ar fotovoltinisreiškinys AETŽ 2010. Sutrauktiniai trumpiniai, kurių pagrindinis (antrasis) sandas yra aiškiai žinomas elektros terminas, yra suprantami ir nedviprasmiški – fotosrovė, fotoįtampa, fotovarža, foto-varžas/rezistorius,fotopotencialas,fotoindukcija,fotožadinimas,fotolaidu-mas,fotolaidininkas FTŽ 1979, fotopuslaidininkis LA 1996 220 24, foto-puslaidininkinis popierius T 1971 108 2, fotogeneratorius (transformuojašviesos energiją į elektrą) TechEnc I 2000, fotoelektrinė saulės jėgainė lA 1973 130 15, nors kai kuriomis kalbomis vartojami greta arba vien tik pilnieji variantai, pvz.: fotosrovė – pranc. photocourant, courant photo-


électrique,fotoįtampa – pranc. phototension,tensionphotoélectrique,fotolai-dumas – rus. фотопроводимость,фотоэлектрическаяпроводимость,fotolaidis – vok. Photoleitfähigkeit,photoelektrischeLeitfähigkeit, lichtelek-trischeLeitfähigkeit, rus. фотопроводимость, fotosignalas – pranc. signalphotoélectrique FTŽ 2007. Nemažai kitokių terminų, sutrauktine forma ga limai nesuprantamų, svyruoja: fotoelementas TechEnc I 2000, fotoelemen-tas–Photoelement,Photozelle,lichtelektrischeZelle–photocell,photo-electriccell– élément photo-électrique, cellule photo-électrique, photopile–фото-элементAETŽ 2010, fotoelementas–photocell,photoelectriccell–cellulephoto-électrique, photopile, photocellule–Photozelle, lichtelektrischeZelle,Photoelement–фотоэлемент FTŽ 2007, bet fotoelementas,fotoelektriniselementas FTŽ 1979, „e l e k t r o n. elementas ar įtaisas, kurio veikimas grindžiamas f o t o e l e k t r i n i a i s reiškiniais (…)“ VLE VI 2004, FTŽ 1979, fotoefektas „fizikos reiškinys – elektronų susidarymas medžiagos atomuose, peršviečiant Rentgeno arba ultravioletiniais spinduliais“ TŽŽ 1936, „elektronų emisija iš apšviesto medžiagos paviršiaus“ AETŽ 2010, „vienas fotoelektrinių reiškinių“ VLE VI 2004, bet fotoefektas, fotoelek-trinis efektas FTŽ 1979, fotoefektas↑ fotoelektrinis efektas ChŽ 1997 ir 2003, tačiau vėl fotoefektas FTŽ 2007; fotoabsorbcija žr. fotoelektrinėab-sorbcija FTŽ 1979 ir fotosugertis žr. fotoelektrinėsugertis FTŽ 2007; foto-atsakas žr. fotoelektrinisatsakas FTŽ 1979, bet tik atsakas FTŽ 2007.

Dar kitą grupę sudaro fotoelektroniaiįtaisai – „vakuuminiai elektroniniai arba puslaidininkiniai įtaisai, verčiantys optinės spinduliuotės energiją į elektros energiją. £ veikimo principas pagrįstas fotoemisija, fotolaidumu arba užtvariniu (ventiliniu) fotoefektu“ TechEnc I 2000 – photoelectronicdevice–dispositifphoto-électrique–photoelektronischesGerät–фотоэлек-тронныйприбор RETŽ 2000, AETŽ 2010. Konkrečių šių įtaisų pavadi-nimai variantiški: fotoelektroninisdaugintuvas TechEnc I 2000, fotodaugin-tuvas, fotoelektroninis daugintuvas–фотоумножитель,фотоэлектрон-ныйумножитель– photomultiplier–Photo(elektronen)vervielfacher FTŽ 1979, fotodaugintuvas–photomultiplier–photomultiplicateur–Photoelek-tronenvervielfacher, Photovervielfacher–фотоумножитель,фотоэлек-тронныйумножитель FTŽ 2007, fotodaugintuvas–photomultipliertube,photomultiplier–tubephotomultiplicateur,photomultiplicateur–Photoelek-tronenvervielfacher,Photomultiplikatorröhre,Photovervielfacher–фотоум-ножитель,фотоэлектронныйумножительRETŽ 2000, fotodaugintuvas „vakuuminė lempa šviesos signalui į elektrinį signalą versti. Turi fotoka-


todą ir elektronų daugintuvą“ AETŽ 2010. Fotodiodas FTŽ 1979 ir 2007, TechEnc I 2000, RETŽ 2000, AETŽ 2010 – be variantų. Kai kurie šių įtaisų kartais laikomi fotoelektriniais ir turi nemažai įvairių sinonimų: fo-totranzistorius–фототранзистор,фототриод–phototransistor, photo-triode, photistor–Phototransistor,Phototriode FTŽ 1979, phototransistor,o p t o e l e k t r o n i c transistor, o p t o transistor– phototransistor, transistoro p t i q u e,transistoràe f f e t p h o t o - é l e c t r i q u e –Fototransistor,o p t i -s c h e r Transistor–фототранзистор,о пт отранзистор, RETŽ 2000, tik fototranzistorius „tranzistorius su dviem pn sandūromis o p t i n ė s spin-duliuotės energijai keisti ir fotosrovei stiprinti naudojant f o t o e l e k t r i n į reiškinį“ – Phototransistor–phototransistor–phototransistor–фототран-зистор AETŽ 2010; fotoelektrinė relė TechEnc I 2000, bet fotorelė–фотореле– light relay–Lichtrelais, Photorelais FTŽ 1979, light relay,photorelay, p h o t o e l e c t r i c relay–photorelais, relais p h o t o s e n s i b l e,relaisp h o t o - é l e c t r i q u e –Lichtrelais,Photorelais–фотореле,ф от о -э л е кт р и ч е с к о е релеFTŽ 2007, Photorelais, p h o t o e l e k t r i s c h e sRelais–photorelay,photocellrelay,p h o t o - e l e c t r i c relay–relaisp h o -t o - é l e c t r i q u e,photorelais, relaisp h o t o s e n s i b l e–фоторелеAETŽ 2010, bet f o t o e l e k t r o n i n ė relė TechEnc I 2000.

Aiškumo principas reikalauja, kad šių terminų pilnasis variantas būtinas, o sutrauktinis trumpinys leidžiamas kaip kontekstinis variantas.

Dar kitokia – klaidinanti yra fotoemisija–p h o t o e l e c t r o n i c emission,photoemission– émision p h o t o é l e c t r o n i q u e, émission p h o t o e l e c -t r i q u e, photoemission– l i c h t e l e k t r i s c h e E l e k t r o n e n em i s s i o n,Photoemission–фотоэлектроннаяэмиссия,фотоэмиссия FTŽ 2007 – jei tai „e l e k t r o n ų i š s k y r i m a s iš kietojo kūno arba skysčio paviršiaus veikiant elektromagnetinei spinduliuotei“ AETŽ 2010, tai ji ne fotoemi-sija AETŽ 2010 ir ne f o t o em i s i j a,fotoelektron i n ė emisija FTŽ 1979 (ten tik fotoemiteris), o fotoelektronųemisija TechEnc I 2000, nors teikia-ma: kitaip ↑ išorinisfotoefektas – „f o t o e l e k t r o n ų e m i s i j a, elektronų spinduliavimas iš kietųjų kūnų (…) ir skysčių, sugėrus jiems elektromag-netinių spindulių energijos (fotonų)“ TechEnc II 2003.

Panašiai reikia vertinti termino f o t o c h em i n i s smogas „smogas, susi-darantis per ultravioletinės spinduliuotės veikiamas azoto oksidų reakcijas su angliavandeniliais“ – фотохимическийсмог–photochemicalsmog trum-pinį fotosmogas T 1979 174 3. Veikiausiai ir naujoviškoji fotolitografija „reljefinio piešinio sudarymas f o t o c h e m i n i u būdu“ ChŽ 2003 „me-tale, stikle, puslaidininkyje“ TŽŽ 1985 ir 2001 yra fotocheminėlitografija.


Dėmuo foto kartais atskiriamas nuo žodžio, daromas savarankiškas ir įvairiai – jungtuku, brūkšneliu ar kableliu – porinamas su kitu, dažniausiai kino:fotoirkinoaparatai M ir G 1972 10 62, fotobeikinopriemonės l ir M 1973 15 2, foto-kinokonsultacija M 1974 1 3. Bet kino morfologiškai yra visai kitoks: foto- tėra f o t o grafijos s a n d a s, o kinematografo nukirs-tinis trumpinys kinas,-o yra aplietuvintas ir linksniuojamas ž o d i s (pana-šaus žodžio fotas nėra, o yra kitas žodis fotas „nesisteminis apšvietos ma-tavimo vienetas“ MetrŽ 2006). Taisyklingai yra fotoaparataiirkinoapara-tai arba naujoviškai foto- ir kino aparatai. Panašiai taisytina meno ir fotopuslapiai (=menoirfotografijospuslapiai ar menoirfotopuslapiai) N 1969 12 2, fotoircheminėsintezė(=fotosintezėircheminėsintezė,foto-ircheminėsintezė) M ir G 1971 2 14, kinokamerų,foto,radijoaparatų(=fotoaparatųirradijoaparatų arba fotografijosirradijoaparatų)gamyba T 1970 18 3.

Grįžtelėję 40 metų atgal, šoktelkime net į 1930 m. Talentingasis lietu-vių gyvenimo humoristinės kronikos kūrėjas Augustinas Gricius feljetone skelbimą atstojančia antrašte „Ieškaugyvenimodraugės“ fiksuoja nelinks-niuojamą žodelį foto:Vedybųtikslupanelės17–20metų,pridėdamosf o t o,rašykit–laimėsite (1930) A. Gric VN 1969 259 („jaunas turtingas moky-tojas“ rodo tarptautinę kalbos kultūrą – pageidauja fotografijos A. Gric VN 1969 261). Pasitaikė ir daug vėliau: Publicistika,menas,f o t o,jumoras N 1970 7 2. Kaltinafoto (rubrika) VN 1969 301 3. Taigi galima skirti net dvi foto reikšmes – „nuotrauka“ ir „fotografija“. Pasitaiko tikrų nepapras-tybių: AN-30 bus pritaikytas ne tik f o t o, bet ir šiluminiam, geofiziniam,gravitaciniamf o t o g r a f a v i m u i Spr 1976 2 13. Maždaug prieš pusšim-tį metų prasidėjusio kalbos kultūros sąjūdžio pradžioje spaudoje paplitęs foto(L.Žvejo) buvo pakeistas visai lietuviškai – (L.Žvejo)nuotr. Tai kaž-kur spaudoje padarė Antanė Kučinskaitė ir taip gerai pavyko, kad KPP 1976 ir 1985 čia jau nieko nereikėjo daryti, taisoma tik dėmens foto- ra-šyba: fotoefektas(=fotoefektas), fotonuotrauka(=nuotrauka,fotonuotrau-ka) ir kt. pan. Bet gana greitai vėl reikėjo: foto(=nuotrauka,fotonuotrauka) TT 1992, – svet. ntk. = 1. nuotrauka (2. fotografavimas) KP4L1 2005. Dabar visaip – ir nuotr., ir foto, ir fot., ir fotogr., nekalbant jau apie nuo-traukos stūmimą – pagal tarptautinimo nikį ir madą aklą, nepagrįstą keiti-mą fotografija. O žargonizmų siautėjimas verčia pasaugoti net nuo fotkin-ti žarg. hibr. ntk. =fotografuoti,nutraukti KP4L1 2005. Tik kur pasimetė fotkė? Taigi, kad atrama būtų tvirtesnė ir aiškesnė, su teorine atodaira reikėtų pasižvalgyti ir po praeitį, ir po dabartį.


2. Įvairiareikšmė fotografija ir įvairios nuotraukos (fotografijos).SNŽŽ 1907 dar nieko nėra. TŽŽ 1936 fiksuota techninė fotografijos reikš-mė – 1. „tikslus daikto a t v a i z d av i m a s šviesos spinduliais tam tikrose šviesai jautriose plokštelėse“ (2. „n u o t r a u k a, atvaizdas“, 3. „į s t a i g a, kur daromos fotografijos“). Taigi iš karto susiduriame su termino nevie-nareikšmiškumu. Anaiptol nesitikint pakeisti tarptautinio žodžio seman-tikos kalbininkui pridera pažymėti, kad f o t o g r a f i j a „nuotrauka“ išsi-skiria iš ilgos serijos žodžių su dėmeniu -grama– telegrama „telegrafu perduotas pranešimas; <…>“ (plg. telegrafas 1. „el. ryšio sistema, perduo-danti raidinius ir skaitmeninius pranešimus arba nejudamus atvaizdus laidais sklindančiais el. signalais arba radijo signalais“, o telegrafija – „mokslo ir technikos šaka, tirianti telegrafo ryšio principus ir kurianti jo įrenginius“), taip pat radiotelegrama „per radiją gautas ir užrašytas pranešimas“ (plg. radiotelegrafas) ir radiograma 1. „radiotelegrafu perduodama telegrama“; spektrograma „spektro atvaizdas, gautas fotografiniu, fotoelektriniu, ter-moelektriniu arba kitokiu prietaisu“ (plg. spektrografas „prietaisas spektrui sudaryti ir registruoti, <…>“, spektrografija 1. „elektromagn. bangų spek-tro atvaizdo sudarymas“); encefalograma „galvos smegenų rentgeno nuo-trauka, <…>“ (plg. encefalografija) ir fonograma 1. „garso (…) įrašas <…>“ (plg. fonografija 3. „garso įrašymas plokštelėje, magn. juostoje <…>“ ir fonografijos aparatas – fonografas) TŽŽ 2001. Čia -grafas yra įtaisas, apa-ratas, o fotografas – „fotografavimo specialistas“ DŽ 2000, TŽŽ 2001, bet „telegrafo darbuotojas“ – telegrafistas DŽ 2000, TŽŽ 2001. Yra fotogra-fijoje ir fotograma, bet ji skiriasi nuo fotografijos, t. y. fotonuotraukos:fotograma 1. fot. „š e š ė l i n i s daikto vaizdas, jautriame fot. sluoksnyje, gautas be fot. kameros“ TŽŽ 2001 (kitos reikšmės jau minėtos prie foto-grafikos), taigi ji panaši į rentgenogramą ir ypač tomogramą „tomografu gautas objekto (ar kūno) pasirinkto sluoksnio vaizdas“ MetrŽ 2006 (plg. tomografija „tiriamo objekto rentgenograf. tyrimas – įvairių objekto sluoks-nių š e š ė l i n i ų nuotraukų gavimas tomografu“, tomografas „r e n t g e n o aparatas, darantis nuotraukas tomografijos būdu“ TŽŽ 2001).

Kompiliaciniame TŽŽ 1936, be jau minėto žodžio fotografija [2. „n u o -t r a u k a, atvaizdas“], pateikti foto „sutrumpintas žodis fotografija“, foto-grafijos aparatas „n u o t r a u k o m s daryti prietaisas, <…>“, fotografas „žmogus, d a r ą s f o t o g r a f i j o s n u o t r a u k a s“, fotografuoti „atvaiz-duoti, d a r y t i f o t o g r a f i n e s n u o t r a u k a s“, fotostatas „f o t o g r a f i -n ė n u o t r a u k a dokumento, žemėlapio, paveikslo“, dar fotogeniškas


„gerai atvaizduojamas f o t o g r a f i j o j e“, fotogrametrija „būdas nustatyti tikram daiktų dydžiui, matuojant daikto f o t o g r a f i j ą“, fotograviūra „gra-viravimo būdu padaryta f o t o g r a f i j a“, fotoskulptūra „<…>, lipdymas iš n u o t r a u k o s“ (taigi varijuoja fotografija,nuotrauka,fotografijos ir foto-grafinėnuotrauka, dar ir foto) ir dėmuo foto…, rodantis „susijimą su švie-sa, su fotografija“.

Verstiniame TŽŽ 1951 didesnio naujumo ir tobulumo nematyti: foto žr. fotografija, o ši juk trireikšmė – 1. „b ū d a s atgaminti daiktų atvaiz-dus <…>“, 2. „atvaizdas, gaunamas tuo būdu; n u o t r a u k a“, 3. „d i r b -t u v ė, kurioje daromos tokios nuotraukos“ (TŽŽ 1969 foto žr. fotografi-ja 2.); nėra nei fotografo, nei fotografuoti (jie, taip pat fotografinis yra TŽŽ 1969). TŽŽ 1985 ir 2001 foto ir fotografija 3. nebėra.

DŽ 1954 fotografija 1–3. beveik nesiskiria nuo TŽŽ 1951. DŽ 1972 fotografijos 3. nelieka. Čia ir fotonuotrauka DŽ 1972, 1993, 200, ir nuo-trauka 1. „fotografijos paveikslas“ DŽ 1954, taip pat traukti 18. „daryti nuotrauką, fotografuoti“: t r a u k t i,nutrauktigražųvaizdą,f o t o g r a f i j ą DŽ 1954, o fotografuoti – „daryti nuotraukas f o t o g r a f i j o s a p a r a t u“ DŽ 1954, „<…> f o t o a p a r a t u “ DŽ 1972, 1993, fotografas „kas daro f o t o g r a f i j o s n u o t r a u k a s“ DŽ 1954, „fotografavimo specialistas“ DŽ 1972 ir 1993. Toks žodynų vartosenos dvejopumas – fotografinėnuo-trauka ir nuotrauka – būdingas ir enciklopedijoms: fotografija–„patvariųatvaizdų (n u o t r a u k ų) gavimas<…>“ LTE III 1978, „būdas patvariamatvaizdui gauti<…>; šiuo būdu gautas daikto atvaizdas (f o t o g r a f i n ėn u o t r a u k a)“ TechEnc I 2000, 1. „objektopatvarausatvaizdo(n u o t r a u -k o s)gavimas<…>“ VLE VI 2004.

Tam dvejopumui ir fotografinės nuotraukos terminologinei viršenybei (nors ne absoliučiai) svarbus dar vienas dalykas. Nuo jos skiriasi ypatingos fotografijos rūšies – rentgenografijos termino rentgenograma sinonimas rentgenonuotrauka:rentgenograma,rentgenonuotrauka TechEnc IV 2010, rentgenograma „<…>; r e n t g e n o n u o t r a u k a “ TŽŽ 2001, paprasto-joje kalboje tiesiog rentgeno nuotrauka DŽ 1972 ir 1993. Tikslesnė ir sistemiškesnė būtų buvusi rentgenografinėnuotrauka. Yra ir visai kitokių nuotraukų, nes yra ir kitokio fotografavimo, pavyzdžiui, šiluminis,geofizi-nis,gravitacinisfotografavimas Spr 1976 2 13, ir kitokių kamerų, pavyzdžiui, f o t o grametrinėkamera „tiksliai kalibruota i n ž i n e r i n ė f o t o k a m e r a g e o m e t r i š k a i t i k s l i o m s f o t o g r a f i n ė m s n u o t r a u k o m s da-ryti, kurios apdorojamos f o t o g r a m e t r i n i a i s m e t o d a i s“ TechEnc


I 2000. Geodezijos šaka topografija, „tirianti ir kurianti Žemės paviršiaus vaizdavimo p l a n u o s e i r ž e m ė l a p i u o s e metodus“ TechEnc IV 2010, turi terminą topografinėnuotrauka TechEnc II 2003 (geodezijos str.). Spau-doje jau pasitaiko sutrauktinis trumpinys toponuotrauka Sav su TV 2009 10 65. Primityviai – daroma iš akies – akinėn u o t r a u k a – глазомер-ная с ъ ё м к а RLKŽ IV 1985 (LKŽ I1 1941 ir I2 1968 nėra). Tiksliam darbui pasitelkiama fotografija (bet jos neužtenka), pavyzdžiui, fototeodo-litinėnuotrauka „planų ir žemėlapių d a r y m a s iš antžeminių f o t o g r a -f i n i ų nuotraukų. Fotografuojama nuo žemės paviršiaus f o t o t e o d o l i -t u. Gautos fotografinės nuotraukos dorojamos s t e r e o f o t o g r a f i n i a i s prietaisais bei s k a i t m e n i n i a i s metodais“ TechEnc I 2000. Geodezijos šakoje fotogrametrijoje, kuriossvarbiausiastikslas–išf o t o g r a f i n i ų n u o -t r a u k ų matavimųnustatytiįv.objektųformą,dydįirpadėtį,sudarytipla-nus iržemėlapius TechEnc I 2000, yra gravimetrinėnuotrauka – „visuma gravimetrinių ir geodezinių d a r b ų tam tikros teritorijos sunkio lauko tyrimams atlikti“ matuojant ir nustatant koordinates TechEnc II 2003. Taigi šitokia nuotrauka yra „darymas“ (rus. съёмка, o ne снимок) arba „darbai“, o pagal gravimetrinėsnuotraukos duomenis s u d a r o m i gravi-metriniaižemėlapiai TechEnc II 2003. Yra ir šitokios nuotraukos reikšmė „metodas“: geologinėnuotrauka – „geologinių d a r b ų kompleksinis m e -t o d a s, padedantis tam tikroje teritorijoje nuodugniai ištirti Žemės plutos sandarą <…> ir gautus duomenis pavaizduoti geologiniuose žemėlapiuo-se“ TechEnc II 2003. Kartais iš apibrėžties (ar ne visai vykusio aiškini-mo), pavyzdžiui, str. litocheminė nuotrauka TechEnc III 2008, reikšmė lieka nesuprantama. „Metodas“ veikiau yra nuotraukosmetodas, o ne pati nuotrauka. Pagal savo motyvaciją nuotrauka turėtų būti „rezultatas“, o ne „darymas“. Randame, kad taip ir skiriama: survey – 1. „matavimų atlikimo aktas ar veiksmas santykinėms taškų padėtims ant, viršum ar žemiau Žemės paviršiaus nustatyti“ – matavimas, 2. „tokių operacijų rezultatas“ – nuotrauka: engineering survey– inžinerinismatavimas, inži-nerinė nuotrauka K ir GdŽ 2000, taip pat nuotrauka – photo(graph);picture, bet vietovės nuotrauka– survey LAKŽ 1991. Šitoj situacijoj ir fotografinėsnuotraukos reikšmė kiek kitokia: photographicsurvey – „nuo-trauka, padaryta ir pagal a e r o f o t o nuotraukas, ir pagal f o t o nuotraukas, t. y. remiantis jų deriniu“ – fotografinė nuotrauka“ K ir GdŽ 2000.

Yra ir tokia nuotrauka, kur fotografija ne remiamasi, o ja tiesiog me-chaniškai papildomi tekstiniai duomenys. Pagal naują agresyvią tarptau-


tiškumo madą ji vadinama fotografija ir kabučiuojama: faktiniųaplinkybiųkonstatavimas,arba„t e i s i n ė f o t o g r a f i j a“:Faktinėsaplinkybėspapil-domai gali būti fiksuojamos v a i z d o a r b a g a r s o įrašymopriemonėmis, tai irn u o t r a u k o sarf i l m u o t a medžiaga Vd 2011 20 46.

Galiausiai yra fotografija, regis, visai be fotografijos: фотография – 5. spec. fotografija (darbo veiksmų, procesų fiksacija): фотографиярабочеговремени–darbo laiko fotografija RLKŽ IV 1985, f o t o chronometražas – „darbo laiko sąnaudų tyrimo būdas, kai vienu metu stebima, matuojama ir tiriama paskirų darbo operacijos elementų trukmė ir kitos sąnaudų kategorijos per <…>. ∆ yra darbolaikofotografijos (darbo laiko tyrimas, kai matuojamos visos be išimties darbo laiko sąnaudos) ir chronometražo derinys“ VLE VI 2004.

Taigi, kadangi nuotrauka yra ir rentgeno, ir topografinė, gravimetrinė,geologinė, tarpdalykinėje vartosenoje visai tikslus terminas yra ir fotogra-finėnuotrauka. Tačiau ir sritys, ir tų nuotraukų reikšmės tokios skirtingos, kad fotografijos (ne technikos) ir paprastosios kalbos nuotrauka aiški be pažyminio – priešingai negu anos tik termininės nuotraukos.

Iš netrumpos ir gausios vartosenos reikia bent kiek minėti senąją: Nuve-dėKlubąpasf o t o g r a f ą,<…> (1897) V. Kudir R I 1989 160. Fo t o g r a -f i j ą būčiauseniaiprisiuntęs,<…> (1898) V. Kudir R II 1990 846. <…>nutraukiau fotografiją (1905) J. Basan MGKr 1997 174. <…>nutraukėkeliasmano fotografijas (1907) J. Basan MGKr 1997 200–201. Pasitaiko šis tas nepaprasta: Polianskis<…>žadėjoa t e i t i s u savof o t o g r a f i j a irvisusmusn u t r a u k t i A. Čech JV 1961 379. Svarbiausia yra reprezenta-tyvioji vartosena: iš iškabų gerai žinoma ir iš ankstesnio laiko minima fo-toateljė VLE VI 2004 212, nors į tarptautinių žodžių žodynus ir normina-mąją leksikografiją nepatekusi, vėliau nevykusiai keista jau minėta fotogra-fija 3. „įstaiga, <…>“ ir „dirbtuvė, <…>“, vis dėlto kai kur fiksuota, pvz.: фотоателье–fotoateljė ir фотография – 3. (dirbtuvė) fotografija,fotoa-teljė (bet снятьсявфотографии–nusifotografuoti fotografijoje!..) RLKŽ IV 1985; Lietuvosf o t om ė g ė j ų sąjunga (1933) TechEnc I 2000 624, fo-tomėgėjas–фотолюбитель LRKŽ 1971, 1988, фотолюбитель–fotomė-gėjas,fotografasmėgėjas (nors фотолюбительский–fotomėgėjų), фотограф-любитель–fotografijosmėgėjas RLKŽ IV 1985, фотограф-любитель–fotografasmėgėjas RLKŽ II 1983, mėgėjasfotografas–любитель-фотогроф LRKŽ 1971, 1988; Lietuvosf o t o g r a f i j o s m e n o draugija (1969) ir Lie-tuvosf o t om e n i n i n k ų sąjunga (1989) TechEnc I 2000 624.


Nors fotografija sena, bet jos semantika dar kinta. Leksikografijoje dar nefiksuotos reikšmės „fotografijos technika grindžiama veikla; fotografijos technika gaunamų vaizdų – nuotraukų visuma ir/ar žanrinė įvairovė, taip pat žanrai“, vartosenoje tai seniai yra: fotografijosteorija,fotografijosisto-rija, fotografijos raida;meninė, dokumentinė,mokslinė, reklaminė, spaudosfotografija; fotomenas, fotografika, fotoarchyvas, fototeka, fotoantologija,… Kaip yra skulptūros (žanro), o ne skulptūrų (kūrinių),grafikos, o ne rai-žinių,akvarelės, o ne akvarelių, taip ir fotografij o s paroda. Nevykęs per-sistengimas, mechaniškai supratus gramatinio skaičiaus kategorijos esmę, yra fotografijųparoda, o antras mechaninis veiksmas – jei fotografijų, tai ne nuotraukų, todėl nuotrauka ir šitaip stumiama. Kas kita kurio nors autoriaus atskira fotografijų / nuotraukų paroda ar autoriaus fotografijųekspozicija/nuotraukųrinkinys bendroje fotografijosparodoje. Neužmirš-tina jau senokai esanti, bet dar leksikografiškai nefiksuota, net įtariama (be pagrindo) fotografijos irkinomedijos NŽA 2010 9–10 334. Periferi-joje pasitaiko fotografiniogyvenimoapžvalga Iq 2010 7 114 (plg. kultūri-nis,meninis,literatūrinisgyvenimas), net fotoanekdotųtema Iq 2010 7 114.

3. Fotografijos (įvairių reikšmių) lietuvinimo bandymai. Kas iš lietuvių su fotografija susipažino kaip fotografai, tai pirmiausia – ne lie-tuviškai, be lietuviškų terminų. O kas tik iš nuotraukų, tai juoba. Pradžiai užteko žinomo, nors kiek kitokiam paveikslui taikyto, taigi ir kitokio se-mantinio junglumo barbarizmo abrozdas:Einama b r o z d ė l i ų (fotogra-fijų) n u s i t r a u k t (Surviliškis) LKŽ I1 1941, I2 1968, taip pat ZnŽ I 2003, abrozas:Anasa ( t ) d a u š t a s kapuna b r o z e l i o LzŽ 1985, abro-zas,abrazikas ZtŽ 1998. Kai kas net iš labai aukštos šviesuomenės sma-ginasi negalėdamas nuprasti kaip ta vilko nešta ir pamesta, bet paskui jį bėganti apkvaišusi avis: <…>nuoketvirtoviršelio,išdviejųpasinioformatoa b r o z d ė l i ų,pretendenčiųįmanekenespozomisžvelgiančiosautorės NŽA 2007 8–9 430.Fotografija, patekusi į gyvąją kalbą, yra tik „nuotrauka“ ir tik aplietu-

vinta – patagrapija (Gervėčiai, Marijampolė) ir patagrapuoti (Simnas), patigrapija (Kamajai, Palomenė) LKŽ IX 1973, patigrapija (ir patigrapuo-tis) ZnŽ II 2004, potigrafija ZtŽ 1998 (ir patigrafuoti), LzŽ 1985 arba ir apslavinta – fotigrapka, patigrafka LzŽ 1985, fatagrafavoti DvŽ I 2005. Yra dar fotikartka ir korta 3. ZtŽ 1998. Ir Mykolo Vaitkaus eilėraštyje yra kortelė:Gulėsantstalošitak o r t e l ė,/Žiūrėsišjosiosnuliūdęsveidas,<…> LPoez I 1969 365.


Lietuvinimas prasidėjo gana anksti. Antanas Baranauskas 1876 m. rašė: Atsiųskmansavoveidop a v e i k s l ą,š v i e s o s r a š t a i s i š r a š y t ą A. Ba-ran R II 1970 195. 1887 m. jau ne šviesosraštai, o šviesraštis:Savop a -v e i k s l ą š v i e s r a š t į,meilingaiTamstospareikalautą,siunčiu A. Baran R II 1970 144. Nors kitame pagret sakinyje tik paveikslas:MielabūtųirmanbrangųTamstosp a v e i k s l ą gavus. Gyvosios kalbos ir senųjų raštų pa-veikslas – 3. „išvaizda, pavidalas“ ir 4. „vaizdas“ jau nuo M. Daukšos yra ir 1. „meninis atvaizdas plokštumoje“, tad nesunkiai radosi ir 2. „fotogra-fija, atvaizdas“ LKŽ IX 1973. LKŽ šis paveikslas pateikiamas iš įvairių lietuvių kalbos ploto vietų: Juzisp a v e i k s l u s i m s t ė (Žagarė). A[r]turitn u s i ė m ę p a v e i k s l ą (Miežiškiai); dar Pagėgiai, Kuršėnai. Su pažyma šnek. įdėtas į DŽ: paveikslas 2. „fotografija“ DŽ 1954 ir 1972, 3. „nuo-trauka“ DŽ 1993, o nuotrauka 1. aiškinama – „fotografijos p av e i k s l a s“ DŽ 1954, 1972, 1993. Daug plačiau vartojamas veiksmažodis paveiksluo-ti „fotografuoti“ ir abstraktas paveikslavimas Mosėdis, Grūšlaukis, Šatės, Telšiai, Kretinga, Kuršėnai, Eržvilkas; Žagarė, Meškuičiai, Jurbarkas, Skirs-nemunė, Kiduliai, Geistarai, Krekenava, Alizava, Kirdeikiai (ret. 2. „pa-vaizduoti popieriuje“ Tauragė, paveiksluotas „papuoštas paveikslais, ilius-truotas“ Marijampolė), paveiksluotojas Kiduliai ir paveikslininkas 1. Kur-šėnai, Jurbarkas „fotografas“ LKŽ IX 1973. Net DŽ 1972 ir 1993 paveiks-luoti – šnek. „fotografuoti“. Reikia priminti ir A. Baranausko naujadarą paveikslarašis „tapytojas“ LKŽ IX 1973. Beje, tarp žodžio vaizdarašys „tapytojas“ (kaip ir vaizdakalys „skulptorius“, vaizdakalyba ir vaizdakalys-tė „skulptūra“ – jais, matyt, norėta pakeisti Aušros (1883 146) skaptorius,skaptorysta, nors ir vėliau panaši naujãdara reiškėsi – J. Basanavičiaus skaptorystė, Vydūno skaptyba, Vydūno ir J. Basanavičiaus skaptininkas, raštų skaptinys LKŽ XII 1981) galimų autorių bene tikriausias būtų Jonas Jablonskis, nes tikrai jo vaizdaraštis 2. „tapybos kūrinys, tapinys“ (1. „pa-veikslinis, piktografinis raštas“), vaizdarašiškasdarbas, gal ir vaizdarašys-tė „tapyba“ (vaizdarašyba – Antano Lelio) LKŽ XVII 1996. Vaizdas jau K. Sirvydo senajame žodyne (~1620) yra 5. „meninis atvaizdas“ LKŽ XVII 1996: obraʒ/ imago, simulachrum, statua.wayʒdas / abraʒas, nuo senųjų raštų – ir „statula“, SNŽŽ 1907 – paveikslas,abrozdas,risunkas (r.), net DŽ 1954 ir 1972 dar yra vaizdakalyba žr. skulptūra. Bet rašyti 12. „marginti, ornamentuoti“, nors iš tikrųjų yra ir „tapyti“ (rožėmsrašytsžėg-lelis), „vaizdą rašyti“, nors ir vaizdarašys vartotas net J. Balčikonio ar įdė-tas į LRKŽ V 1968, labiau primena rus. п и с ат ь картину. Gal ne be reikalo ir J. Jablonskio griebtasi ir vaizdininko LKŽ XVII 1996.


A. Baranausko šviesraštis būtų raidiškai tikslus, bet neaiškiai motyvuo-tas v e r t a l a s tiesiog iš gr. photographia (ar pranc. photographie), bet paveikslasšviesraštis primena ir vok. Lichtbild. Įvardijimas iš tikrųjų mo-tyvuojamas ne šviesa, o šviesti,šviečia,švietė 5. fot. „veikti šviesa darant nuotrauką, eksponuoti“ LKŽ XV 1991, bet niekaip negali būti motyvuo-jamas žodžių rašyti ar raštas semantika. Tik skaitmeninėsfotografijos aiš-kinime prisireikia žodžio rašyti: Jei a t v a i z d a s u ž r a š om a s elektron.būdušviesaijautriųkrūviosąsajoselementųmatricoje,fotografijavadinamaskaitmenine.Fotografijapagrįstas p i n d u l i u o t ė s p a s i s k i r s t ym o (...)arjosam p l i t u d ė s irf a z ė s (...)į r a š ym u VLE VI 2004. Vaizdo įra-šymas laikmenoje yra ne fotografinis, o magnetinis (ir garso) – įrašyti 3. „užfiksuoti garsą ar vaizdą magnetinėje plokštelėje ar juostoje“ DŽ 1993 (u ž rašėįm a g n e t o f o n ą DŽ 1972 yra netikslu), įrašyti ir įrašas:garsoįrašas,vaizdoįrašas EncKompŽ 2005. Ar vaizdoargarsoįrašymopriemo-nės Vd 2011 20 46, naudojamos teismo, yra ir fotografinės, ir magnetinės, gali būti neaišku.

A. Baranausko šviesraštis 2. „fotografija, nuotrauka“ gerokai vėliau – jau be reikalo bandytas vartoti ir reikšme 1. „fotografija (atvaizdo gavimo būdas)“ RLŽ 1933 (dar nėra RLŽ 1924) ir LRŽ 1933 (ir šviesoraštis), raštuose – ir 3. „kalkės nuorašas“ LKŽ XV 1991. Kalkės n u o r a š a s – niekaip nemotyvuotas: nuorašas – tik ranka, o kopijavimo technika – ko-pija. Tai šitas šviesraštis 3. visai be kokio *светопись, o iš световаякопия,светокопия išaugo į 3 reikšmių terminą šviesoraštis – 1. LTE XI 1983, kitaip ↑ diakopijavimas, o šis dar ir diazotopinis [diazonio druskų pagrindu] šviesoraštis (kontaktinis arba projekcinis) LTE III 1978, светокопироваль-ный аппарат – šviesoraščio aparatas, светочувствительная бумага – šviesoraščio popierius 2. светокопия – šviesoraštis PolŽ 1959 3. „<…> aparatas“ LKŽ XV 1991. TechEnc šviesoraščio atsisakyta, paliktas diazo-kopijavimas su pridėtu nauju sinonimu diazotipija TechEnc I 2000, nors, kaip turėtų būti vadinama tokia kopija, neaišku (diazokopija?). Atsiradęs DŽ 1972 šviesoraštis tebėra ir DŽ 1993, ir DŽ 2000.

Retas ir visai individualus yra Vinco Pietario pavaizdas 4.: Buvauaškelis sykius pas f o t o g r a f ą, klausinėdamas apie p a v a i z d u s (1897) V. Piet RR 1973 583 (vėliau jo vartotas paveikslas: Buvauandaipasf o -t o g r a f ą iružprašiauporąp a v e i k s l ų Ustiužnos (1897. X. 33) ten pat 590). Gal kiek siejasi su senųjų raštų pavaizdo 1–5. reikšme 5. „panašybė“ LKŽ IX 1973.


Dar individualesnis M. Valančiaus naujadaras ataduosmis „portretas“ LKŽ I1 1941 „atvaizdas“: Sienaspapuošėv e i d ų a t a d u o s m i a i s,arbap o r t r a k t a i s LKŽ I2 1968. Atiduoti 12. „panašiam atrodyti“ iliustruo-jamas M. Valančiaus Salantų sakiniu: Taip atduod įValančiausManę LKŽ II2 1969.Atvaizdas LKŽ I1 1941 aiškinamas tik „portretas, paveikslas“, bet čia

įdomus J. Jablonskio sakinys: Čia jismūsų a t v a i z d u s r a š o. LKŽ I2 1968 atvaizdas 1. aiškinimas papildytas žodžiu „fotografija“, bet nei kitas J. Jablonskio sakinys – Aresimatęs joatvaizdą?, nei J. Šlap LKŽ 1940 atvaizdas–portret,fotografja,obraz „fotografijos“ pakankamai nepatvir-tina. J. Jablonskio atvaizdininkas „atvaizdų darytojas“ LKŽ I1 1941, vėliau LKŽ I2 1968 papildytas BŽ 405 (tai RLŽ 1924 портретистъ–atvaiz-dininkas), anaiptol ne „fotografas“. DŽ 1954 ir 1972 (nei vėliau) atvaiz-dui „nuotraukos“ reikšmės neteikia.

Iš priešdėlinio veiksmažodžio atmušti gyvosios kalbos ir raštų reikšmės 14. „atgręžti, atmesti atgal (spindulius, šviesą)“ // „daryti, kad atspindė-tų“ LKŽ VIII 1970 pasidaryta reta atmuša 1. „atsimušimas (vandeny)“ (A. Juškos žodynas, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana) LKŽ I1 1940, I2 1968, o iš neabejotinai vėlesnės atmušti reikšmės, bet pateiktos pirmiau – 13. „nufotografuoti“: NuvedėKlubą pas f o t o g r a f ą, a t m u š ė jį <…> (V. Kudirka). Gražiai f o t o g r a f i j a a t m u š t a (Utena). Reikskadaa t -s i m u š t,bareiksdokumentuostanp a t a g r a p i j ų (Daugėliškis) LKŽ VIII 1970 (dar Alovė, Dieveniškės) – irgi palyginti reta atmuša 2. „atvaizdas“: A tmu š a jograži,adistar (kaip tik, visiškai) jisojisa t s i m u š ę s (A. Juš-kos žodynas), atmušas 3. „paveikslas, fotografija“: Brolisatsiuntėa t m u š ąišAmerikos (Simnas) (2. „atspaudas“: отпечатокъ– spūsnis, atspūdis,atmušas RLŽ 1924, 3. „nuorašas, gaunamas rašant per dažinį popierių“ raštai) LKŽ I1 1940, I2 1968. Tai – v e r t i n i a i iš lenk. odbitka (beje, ir „kalbos kalkė – vertinys“), odbić. Bet neblogai prisitaikę prie mušti seman-tikos – „fotografuoti“ yra ir mušti:Mušėpatagrapijas Leipalingis. Portretąmuša Dusetos ir ypač plačiai numušti 24.: Geraipavykojamtaven u m u š t i Simnas. Priepaso reikian u s i m u š t i f o t o g r a f i j o s Liškiava (dar Lei-palingis, Švenčionys) LKŽ VIII 1970, numušti 10. ZnŽ II 2004. DŽ 1972 buvo ir numušti 9. šnek. „nufotografuoti“ (o atmušti – tik 3. „atspindėti“ DŽ 1972, 1993, 2000).Paveiksluoti gerokai platesnis negu paveikslas, (at)mušti – negu gan siau-

ras atmuša(s), o labiausiai paplitęs numušti. Nuoėmos ar nuojamos visai


nėra, tik imtifotografiją „fotografuoti, traukti“ (Salamiestis) LKŽ IV 1957, nuimti I. 4. „padaryti planą, nuotrauką ir kt.“ // refl.: Dukryte, nueik įmiestąirnusiimk (nusitrauk, nusifotografuok) (Žagarė; dar Kuktiškės, Vy-žuonos) LKŽ IV 1957 (o „padaryti planą“ Raudonė, taip pat imti I. 5. „žymėti; daryti“: Matinykas planą jema Salamiestis). Nusiimti paveikslą,imstytipaveikslus (prie paveikslo 2. LKŽ IX 1973) čia nepateikti. Pridur-tinas nuimdinėti „fotografuoti“ DrskŽ 1988. Gana senas r e i k š m ė s s ko -l i n y s: Fotografiją būčiau seniai prisiuntęs, bet neturiu–negaliu išvažiuotin u i m t ų (1898) V. Kudir R II 1990 846. LKŽ IV 1957 nežymi imti šių verstinių reikšmių, o vertalas prasprūsta: [vaizduotė] nuimatųobjektųpor-tretus A. Mick LBP 1975 320. Aloyzas Vidugiris pažymėjo: nuimti 5. (vrt.) „nufotografuoti LzŽ 1985, bet ZtŽ 1998 – ne. Tikėtiniausi šių vertalų šaltiniai – lenk. zdjęcie ir zdjąć,zdejmować (veikiausiai – iš vok. Aufnahme ir aufnehmen), plg. ir rus. снимок ir снять, снимать. Deja, fotografijąi m t i įdėta į DŽ 1954, 1972, nors nuimti tokios reikšmės nei DŽ 1972, nei DŽ 1993 nėra.

4. Nuotrauka. Nuo gana anksti atsiradusio ir ikšiol nemažai paplitusio paveikslo 1nuotrauka 1. „fotografijos paveikslas“ visai nedaug vėlesnė – iš Aušros 1885 277. LKŽ VIII 1970 ji, kaip homonimas, visai pagrįstai at-skirta nuo kitų veiksmažodžio nutraukti reikšmių (ir net nutrūkti – 2nuo-trauka 2.) vedinių. DŽ šito nedaro – nuotrauka 1. „fotografijos paveikslas“ DŽ 1954, 1972, 1993, 2000. Nuotrauka ir (nu)traukti (jau iš Tėvynėssar-go 1899 7–8) – neabejotini v e r t i n i a i iš vok. Abzug ir abziehen. Ernstas Fraenkelis, žodžio traukti etimologijoje pateikdamas jo vedinius, nuotrau-kos (jokios!) nemini (Fraenkel 1955–1965), Wojciechas Smoczyńskis žodžio traukyti straipsnyje nuotrauką pateikia ne tik 1. „wyrwa; przerwa“, bet net 2. „zdjęcie, fotografia“ (Smoczyński) 2007). Šiokių tokių lietuviškų seman-tinių sąsajų gal ir galima įžvelgti – traukti 7. // „keisti daikto padėtį kitų daiktų atžvilgiu (artinti arba tolinti)“: Trauktolynnuokeliotrobą (Rokiškio r. Panemunis), 43. // „kreipti į save“: Matyt,traukiaugnįperkūnsargis (Sei-nai), gal labiau 36. „būti panašiam (į ką)“: Graži, laiba,aukšta–ant tėvątraukus (Miežiškiai), frazeologizmas kaip iš (vienos) akies trauktas – apie labai panašų į ką LKŽ XVI 1995. Dabar ši naujoji traukti semantika labai paplitusi ir įvairi: traukti 50. „fotografuoti, paveiksluoti“: Ėjovisi inpasust r a u k t i s,<…> (Daugai), net ištraukti 28. „nutraukti, nufotografuoti“: Munokumelėkaipa n t p o t o g r a f i j o s i š t r a u k t a – toki puiki (Šatės),


nutraukti 34. „nupaveiksluoti, nufotografuoti“ (daugumos aukštaičių, da-lies ir žemaičių): Tas tėvas…davėn u t r a u k t jos (dukters) p a v e i k s l ą (Bartninkai). Nusitraukiau į paveikslą (Taujėnai). <…>nuotraukas nusi-traukėm (Salamiestis) LKŽ XVI 1995. DŽ 1954 traukti 18. „daryti nuo-trauką, fotografuoti“: Tr a u k t i,nutrauktigražųv a i z d ą, f o t o g r a f i j ą, DŽ 1972 – Jismoka traukti, o nutraukti 7. „nufotografuoti“: Nutrauktigražųvaizdą.Reikianusitrauktipasui. DŽ 1993 ir 2000 nieko naujo.

Antano Vireliūno trauktuvas 19. (!) „fotoaparatas“ LKŽ XVI 1995 ir vaizdotrauka „fotografija“ LKŽ XVII 1996 nepritapo net kaip lietuviški atitikmenys.Nuotrauka, nors fotografijoje yra ne sisteminė, bet seniai atsikračiusią

„dirbtuvės“ ar „įmonės“ reikšmės gelbsti ją ir nuo likusio nepageidaujamo dvireikšmiškumo. Paskutiniu metu žengiama atgal – nuotrauka dažnai keičiama fotografija:fotografijųvisuma NŽA 2005 5 199, fotografijųkie-kybė ir kokybė Iq 2010 7 108. Neapgalvotai taikomasi prie anglų kalbos: KęstutisStoškus.Vilnius.Senamiesčio f o t o g r a f i j o s.–P h o t o g r a p h softheOldTown (2004). Nesunku pastebėti, kad anglų kalba kaip tik ne-tapatina: fotografija (ir fotografavimas) – photography, o nuotrauka–pho-tograph. Kitos kalbos skiria panašiai kaip lietuvių kalba: vok. Photographie ir Aufnahme,Lichtbild (ir skaidrė), Abzug (poligrafijoje), lenk. fotografia ir zdjęcie, rus. фотография ir снимок. Kartais daroma visai negrabiai: Fo -t o g r a f i j a išGdanskof o t o g r a f i j o s g a l e r i j o s NŽA 2007 8–9 375. Žinoma, nuotrauka tebėra vartojama, netgi labai autoritetingų, pvz.: „Ki-tosn u o t r a u k o s būnanevertoskolekcijos“,–tvirtinameistras (S. Žvirgž-das) Vd 2011 5 53. Gana dažnai nuotrauka vartojama greta fotografijos: fotografijų ciklas ir nuotraukų ciklas NŽA 2006 3 73, TomoVyšniauskonuotrauka ir TomoVyšniauskofotografija NŽA 2005 10 484 ir 485. Taip pramaišiuojama ir sakinyje: Vietoj kardiologoV. S. n u o t r a u k o s buvopaskelbtaanesteziologoV.J.f o t o g r a f i j a Vd 2006 12 11. Tai gana mo-kiniškas, tiesmukas bereikalingas stilizavimas. O pasitaiko ir visai nevyku-sio vartojimo: n u o t r a u k o s e i r f o t o g r a f i j o s e iškyla NŽA 2009 7 267 (Nerijus Šepetys). Tačiau yra ir gerai jaučiančių nuotraukos būtinumą: Gausiojedokumentinėjef o t o g r a f i j o j e įtaigiausiosNirNN<…>n u o t -r a u k o s KB 2007 7 36. <…>šiandienf o t o g r a f a i, regis,nesiimasavon u o t r a u k o s e plėtoti „didžiųjų“ temų Iq 2011 4 110. Traukti aiškiai nusileidžia tarptautiniam fotografuoti, bet ir jis kartais būtinas, pvz.: f o -t o g r a f a s visn u t r a u k d a v o savogentainius NŽA 2007 10 504. Dažniau vartojamas jis stiprintų ir nuotraukos padėtį.


I Š VA D O SFoto-,fotografija ir nuotrauka – tarsi piramidė. Jos apatinė dalis – dvie-

jų lygiagrečių skyrių. Pirmasis – fotografinės reikšmės sutrauktiniai – su dėmeniu foto- – trumpiniai, gausesni ir dažnesni už pilnuosius (ilguosius) variantus, atskleidžia daugiasluoksnę fotografijos įvairovę – tai fotojautru-mas ir įvairi fototechnika su fotoreikmenimis, fotografavimo veikla ir rezul-tatai, fotografijos sritys, rūšys (ir fotografika su fotograma, beje, neviena-reikšminiai), žanrai ir įvairūs terminai, preterminai ir okazionalizmai. Il-gųjų ir trumpųjų variantų (fotografijosaparatas ir fotoaparatas) konkuren-ciją vartosena, nors ne visai nuosekliai ir visuotinai (panašus ir kitų kalbų atitikmenų dvejopumas), lemia trumpųjų naudai. Ilgieji variantai, nors retai būtini, labiau laikosi technikos terminijoje, silpniau fotografijoje, ypač ne techninėje jos dalyje ir visoje kvazitermininėje vartosenoje. Ter-minografijai tiktų abeji variantai pirmenybę dažniausiai teikiant trumpie-siems. Kai kurie (fotodokumentika,fotožurnalistika,fotomenas) netgi nebus turėję ilgųjų, dar kiti (fotografika,fototipija,fototeka) – nė negalėję turėti. Antrasis skyrius – įvairių mokslų terminai, kurių dėmuo foto- – ne su-trauktinis iš fotografijos – reiškia „šviesa“ (fotosfera,fotosintezė,fotobiolo-gija,fotochemija). Šių skyrių terminų semantinis skirtingumas beveik iš-tisai aiškus, net kai kurių dvireikšmiškumas suprantamas, o kartais jie atsiriboję (jautrumasšviesai ir fotojautrumas,šviesostechnika ir fototechni-ka).Fotoelektros, fotoelektronikos ir fotochemijos reikšmės irgi aiškiai nu-manomos, bet reikšmių „fotoelektrinis“, „fotoelektroninis“, „fotocheminis“ sutrauktiniai trumpiniai, kurių pagrindinis sandas nėra akivaizdus foto-elektros, fotoektronikos, fotochemijos žodis (fotoelementas, fotoefektas,fotodaugintuvas, fotorelė; fotoemisija; fotosmogas), darosi neaiškūs (net ir specialistams – ar fotoelektrinis, ar fotoelektroninis). Fotoelektriniselementas ir efektas; fotoelektroniniai įtaisai (daugintuvas,diodas, relė), fotoelektronųemisija;fotocheminissmogas suprantami. Nelinksniuojamas žodis – nukirs-tinis trumpinys foto neteikiamas ir neteiktinas.

Antroji piramidės dalis – visa dviejų skyrių fotografija – nors jau be 3. „dirbtuvė“ ar „įmonė“ (tai fotoateljė), bet vis dar bent iš dalies dvireikš-mė, o fotografija 2. ir sinonimiška – ir (foto)nuotrauka. Prie fotografijos 1–2. prisišlieję du priedėliai – fotografijosfotograma (abidvi nevienareikš-mės). Kadangi ir fotografavimo yra kitokio, ir kamerų(fotogrametrinė), tai yra ir gravimetrinė,topografinė,geologinė ir kt. nuotrauka – ne fotografija, nes prasidėjo nuo akinėsnuotraukos. Šitų nuotraukų reikšmė dvilypė – ir


„darymas“ (rus. съёмка, o ne снимок), ir „rezultatas“, tik kartais jos ski-riamos – inžinerinism a t a v i m a s ir inžinerinėn u o t r a u k a. Tarpdalyki-nėje vartosenoje tikslus sisteminis terminas būtų ir fotografinėnuotrauka, o ne fotonuotrauka (toponuotrauka dar gana reta, o vietovėsnuotrauka – jau reta), juoba ne nuotrauka, fotografijos veiklai (ne technikai) ir paprastajai kalbai visai pakankama. Teisinėfotografija (gal irgi t. nuotrauka?) yra „fak-tinių aplinkybių konstatavimas tekstu su nuotraukomis ar filmuota me-džiaga“. Fotografijos semantika dar kinta, plečiasi – tai jau ir „fotografijos technika grindžiama veikla; nuotraukos, jų žanrinė įvairovė, žanrai“ ir pan. Fotografijos lietuvinimo istorija ilga ir plati: fotografija 1. – tai A. Bara-nausko vertalas šviesraštis, 2. – paveikslasšviesraštis,paveikslas,atvaizdas, V. Pietario pavaizdas, M. Valančiaus naujadaras ataduosmis, retas atmuša(s);fotografuoti–paveiksluoti,mušti,imti.

Viršutinė piramidės dalis – įsigalėjusi nuotrauka ir (nu)traukti. Nuotrau-ka gelbsti fotografiją nuo nepageidaujamo dvireikšmiškumo. Taikymasis prie angl. photograph yra visai neapgalvotas, nes anglų kalboje dvireikš-miškumo kaip tik nėra: fotografija (ir fotografavimas) – photography. Nors traukti nusileidžia tarptautiniam fotografuoti, bet traukti būtinas ir stipri-na nuotraukos padėtį. Rimtoje – enciklopedinėje, teisinėje vartosenoje nuotrauka įtvirtinta nepajudinamai. Negalima leisti, kad lietuvių fotogra-fijos mokykla būtų be lietuviškos nuotraukos.

Š A LT I n I A I

AETŽ 2010 – Aiškinamasiselektrotechnikosterminųžodynas. Vyriaus. red. S. Žebrauskas, Kaunas.Atg – Atgimimas (savaitraštis).A. Baran R II 1970 – Baranauskas A. Raštai 2, Vilnius.J. Basan MGKr 1997 – Basanavičius J. Manogyvenimokronikairnervųligos istorija.1851–1922m., Vilnius.Bt – Buitis (žurnalas).ChŽ 1997 – Chemijosterminųaiškinamasisžodynas. Ats. red. Z. Mačionis, Vilnius.ChŽ 2003 – Chemijosterminųaiškinamasisžodynas. Ats. red. Z. Mačionis, Vilnius.A. Čech JV 1961 – Čechovas A. Juodasisvienuolis. Vertė E. Viskanta, Vilnius.DrskŽ 1988 – Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkųtarmėsžodynas, Vilnius.DvŽ I 2005 – Dieveniškiųšnektosžodynas 1. Moksl. red. D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, Vilnius.DŽ 1954 – Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius.DŽ 1972 – Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius.DŽ 1993 – Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius.DŽ 2000 – Dabartinėslietuviųkalbosžodynas, Vilnius.EncKompŽ 2005 – Dagienė V., Grigas G., Jevsikova T. Enciklopediniskompiuterijosžodynas, Vilnius.FTŽ 1979 – Fizikosterminųžodynas. Red. P. Brazdžiūnas, Vilnius.FTŽ 2007 – Palenskis V., Valiukėnas V., Žalkauskas V., Žilinskas P. J. Fizikosterminųžodynas,

Vilnius.GKr – Gimtasiskraštas (savaitraštis).A. Gric VN 1969 – Gricius A. Vyrai,nesijuokit!, Vilnius


Iq – IQ (žurnalas).JG – Jaunimogretos (žurnalas).V. Juod BB 1971 – Juodakis V. BalysBuračas, Vilnius.KB – Kultūrosbarai (žurnalas).K ir GdŽ 2000 – Kartografijosirgeodezijosterminųaiškinamasisžodynas. Iš angl. k. vertė, lietuviškus

terminus rinko ir naujus sudarė V. Vainauskas, Vilnius.KmT – Komjaunimotiesa (laikraštis).KnT – Kaunotiesa (laikraštis).V. Kudir R I 1989 – Kudirka V. Raštai 1, Vilnius.V. Kudir R II 1990 – Kudirka V. Raštai 2, Vilnius.KV – KalbaVilnius (savaitraštis).LA – Lietuvosaidas (laikraštis).L ir M – Literatūrairmenas (savaitraštis).LKŽ I1 1941 – Lietuviųkalbosžodynas 1, Vilnius.LKŽ I2 1968 – Lietuviųkalbosžodynas 1, Vilnius.LKŽ IV 1957 – Lietuviųkalbosžodynas 4, Vilnius.LKŽ VIII 1970 – Lietuviųkalbosžodynas 8, Vilnius.LKŽ IX 1973 – Lietuviųkalbosžodynas 9, Vilnius.LKŽ XII 1981 – Lietuviųkalbosžodynas 12, Vilnius.LKŽ XV 1981 – Lietuviųkalbosžodynas 15, Vilnius.LKŽ XVI 1995 – Lietuviųkalbosžodynas 16, Vilnius.LKŽ XVII 1996 – Lietuviųkalbosžodynas 17, Vilnius.LPoez I 1969 – Lietuviųpoezija 1. Sudarė V. Vanagas, Vilnius.LRKŽ 1971 – Lyberis A. Lietuvių–rusųkalbųžodynas, Vilnius.LRKŽ 1988 – Lyberis A. Lietuvių–rusųkalbųžodynas, Vilnius.LRKŽ V 1968 – Lietuviųrašomosioskalbosžodynas 5. Sudarė A. Senn’as, A. Salys, Heidelberg.LRŽ 1933 – Sereiskis B. Lietuviškai-rusiškasžodynas, Kaunas.LTE III 1978 – Lietuviškojitarybinėenciklopedija 3, Vilnius.LTE V 1983 – Lietuviškojitarybinėenciklopedija 5, Vilnius.LzŽ 1985 – Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnųtarmėsžodynas, Vilnius.LŽ – Lietuvosžinios (laikraštis).M – Moksleivis (žurnalas).MetrŽ 2006 – Valiukėnas V., Žilinskas P. J. Penkiakalbisaiškinamasis metrologijosterminųžodynas,

Vilnius.MG – Mūsųgamta (žurnalas).A. Mick LBP – Mickevičius A. Lyrika.Baladės.Poemos, 1975.M ir G – Mokslasirgyvenimas (žurnalas).M ir T – Mokslasirtechnika (žurnalas).MkslL – MoksloLietuva (laikraštis).N – Nemunas (žurnalas).NKn – Naujosknygos (žurnalas).NŽA – Naujasisžidinys–Aidai (žurnalas).P – Pagrandukas (TMtr priedas).V. Piet RR 1973 – Pietaris V. Rinktiniairaštai, Vilnius.PolŽ 1959 – Rusų–lietuviųkalbųpolitechninisžodynas. Red. kol. p-kas A. Novodvorskis, Vilnius.Prg – Pergalė (žurnalas).RETŽ 2000 – Radioelektronikosterminųžodynas. Vyr. red. V. Palenskis, Vilnius.RLKŽ II 1983 – Rusų–lietuviųkalbųžodynas 2. Sudarė Ch. Lemchenas, Vilnius.RLKŽ IV 1985 – Rusų–lietuviųkalbųžodynas 4. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A.

Mankevičienė, Vilnius.RLŽ 1924 – Baronas J. Rusiškailietuviškasžodynas, Kaunas.RLŽ 1933 – Baronas J. Rusųlietuviųžodynas, Kaunas.Sav su TV – Savaitė (su TV) (žurnalas).J. Smul LKn 1962 – Smulis J. Ledinėknyga, Vilnius.SNŽŽ 1907 – Svetimųirnesuprantamųžodžiųžodynėlis. Sudarė J. Šlapelis, Tilžė.


Sp – Sportas (laikraštis).Spr – Sparnai (žurnalas).StA – Studijųaidai (KTU laikraštis).Šl – Šluota (žurnalas).J. Šlap LKŽ 1940 – Šlapelis J. Kirčiuotaslenkiškaslietuviųkalbosžodynas, Vilnius.Šv – Švyturys (žurnalas).T – Tiesa (laikraštis).TechEnc I 2000 – Technikosenciklopedija 1, Vilnius.TechEnc II 2003 – Technikosenciklopedija 2, Vilnius.TechEnc III 2006 – Technikosenciklopedija 3, Vilnius.TechEnc IV 2010 – Technikosenciklopedija 4, Vilnius.TLE III 1987 – TarybųLietuvosenciklopedija 3, Vilnius.TMkt – Tarybinismokytojas (laikraštis).TMtr – Tarybinėmoteris (žurnalas).TŽŽ 1936 – Tarptautiniųžodžiųžodynas, Kaunas.TŽŽ 1951 – Tarptautiniųžodžiųžodynas, Vilnius.TŽŽ 1969 – Tarptautiniųžodžiųžodynas, Vilnius.TŽŽ 1985 – Tarptautiniųžodžiųžodynas, Vilnius.TŽŽ 2001 – Tarptautiniųžodžiųžodynas, Vilnius.V. Urb B ir M 1974 – Urbonas V. Bibliotekairmikroknyga, Vilnius.Vd – Veidas (žurnalas).VLE VI 2004 – Visuotinėlietuviųenciklopedija 6, Vilnius.VLE XIII 2008 – Visuotinėlietuviųenciklopedija 13, Vilnius.VN – Vakarinėsnaujienos (laikraštis).ZnŽ I 2003 – Zanavykųšnektosžodynas 1. Vyriaus. red. A. Pupkis, Vilnius.ZnŽ II 2004 – Zanavykųšnektosžodynas 2. Vyriaus. red. V. Sakalauskienė, Vilnius.ZtŽ 1998 – Vidugiris A. Zietelosšnektosžodynas, Vilnius.ŽŽ – Žurnalistųžinios (laikraštis).СИС 2005 – Булыко А. Н. Современныйсловарьиностранныхслов, Москва.

L I T e r AT Ū r A

Drotvinas V. 1963: Kai kurių žodžių rašymas drauge ir skyrium. – Kalboskultūra 4, 49–50.Fraenkel E. 1955–1965: LitauischesetymologischesWörterbuch, Heidelberg.KP4L1 2005: Kalbospatarimai 4. Leksika:Skoliniųvartojimas(svetimybės,tarptautiniaižodžiai)(L1). Autorė

ir sudarytoja D. Mikulėnienė, Vilnius.Smoczyński W. 2007: Słowniketymologicznyjęzykalitewskiego, Vilnius.TT 1992: Terminologijostaisymai. Parengė K. Gaivenis, A. Kaulakienė, St. Keinys, J. Klimavičius, Vilnius.

Gauta 2011-12-21

Jonas KlimavičiusErfurto g. 56-1404107 Vilnius, Lietuva

Recenzijos,apžvalgos, informacija,bibliografija

1 9 4 A. Auksoriūtė | 18-asisEuroposspecialiosioskalbossimpoziumas | Special Language and Innovation in Multilingual World

18-asis Europos specialiosios kalbos simpoziumas SpecialLanguageandInnovationinMultilingualWorld

A L B I N A A U K S o R I Ū T ĖLietuviųkalbosinstitutas

2011 m. rugpjūčio 22–26 d. pirmą kartą Rusijoje, Permės valstybi-niame universitete, vyko 18-tasis Europos specialiosios kalbos sim-poziumas Special Language and Innovation inMultilingualWorld

(Specialiojikalbairinovacijadaugiakalbiamepasaulyje), kuriame nagrinėta nemažai įvairių temų: naujosios profesinės komunikacijos technologijos, daugiakalbystė ir specialioji kalba, vertimų problemos, kognityviniai spe-cialiosios kalbos aspektai, profesinė kompetencija ir specialioji kalba, spe-cialiosios kalbos mokymo naujovės, terminologija ir terminografija, lin-gvistiniai specialiojo diskurso bruožai ir kt. Europos specialiosios kalbos simpoziumas organizuojamas kas dveji metai.

Simpoziume buvo perskaityta per aštuoniasdešimt pranešimų, suskirs-tytų į šešias sekcijas: 1) TerminologyandTerminography (Terminologijairterminografija); 2) Linguistic Features of SpecialDiscourse (Lingvistiniaispecialiojo diskurso bruožai); 3) InnovationTechnologies in ProfessionalCommunication (Profesinėskomunikacijostechnologijųnaujovės); 4) Cogni-tiveAspectsofSpecialLanguages (Kognityviniaispecialiosioskalbosaspek-tai); 5) InnovationinLSPTraining (Specialiosioskalbosmokymonaujovės); 6) Translation andLSP (Vertimas ir specialioji kalba). Suorganizuoti du kolokviumai: LanguagepolicyandLSPplanning (Kalbospolitikairspecia-liosios kalbos planavimas) ir TheManyFaces ofAnalysis inCognitive-CommunicativeTerminology (Daugeliskognityvinėsirkomunikacinėstermi-nologijostyrimųaspektų).

Keturis pranešimus skaitė kviestiniai pranešėjai: Johanas Mykingas (Ber-geno literatūros ir estetikos studijų universitetas), Borisas Proskurninas (Permės valstybinis universitetas), Gerhardas Budinas (Vienos universite-tas) ir Sergiuszas Grinev-Griniewiczius (Balstogės universitetas).

J. Mykingas pranešime ParametersofSpecialLanguagePlanning (Specia-liosios kalbos planavimo parametrai) nagrinėjo penkis terminologijos ir


specialiosios kalbos parametrus, remdamasis teiginiu, kad kalba visada gali būti veikiama tvarkybos. Pasak jo, iki šiol nebuvo pripažinta mintis, kad kalbą galima tvarkyti, tačiau pastaraisiais metais ypač susidomėta kal-bos planavimo klausimais terminologijos ir specialiosios kalbos srityse. Šis susidomėjimas daugiausia buvo paskatintas teorijos iššūkių, susijusių su socialiniais iššūkiais, ypač anglų kalbai įsitvirtinant kaip “lingua franca” moksliniuose tyrimuose ir universitetų paskaitose.

B. Proskurninas kiek kitaip pažvelgė į specialiąją kalbą, jis analizavo Charleso Dickenso poetinę kalbą kaip specialiąją kalbą. G. Budinas per-skaitė pranešimą Designingand ImplementingStrategies ofGlobal,Multi-lingual“DisasterCommunication” (Globaliosdaugiakalbės„nelaimiųkomu-nikacijos“strategijoskūrimasirpritaikymas), kuriame pristatė stichinių ir žmonių sukeltų nelaimių komunikacijos tyrimų programos, pradėtos 2001 m. ir apimančios du Europos Sąjungos projektus ir keletą nacionalinių projektų, rezultatus – daugiakalbės terminologijos duomenų bazės, aštuo-nių kalbų žodyno ir daugiakalbio paralelinio tekstyno rizikos valdymo srityje kūrimą.

Ketvirto kviestinio kalbėtojo S. Grinev-Griniewicziaus pranešime Ter-minologicalAspectsofLanguagePolicy (Terminologiniaikalbospolitikosas-pektai) išsamiai pristatyta kalbos politikos istorija ir raida, aptarta sąvokų sistema, vartojami terminai ir kiti terminologiniai kalbos politikos aspek-tai, palygintas požiūris, kaip suprantama kalbos politika Vakarų ir Rytų Europoje. Pasak pranešėjo, kalbos politikos planavimas, ypač ilgalaikis planavimas, turi būti paremtas visapusiška terminologijos būklės analize ir jos krypčių bei tendencijų ištyrimu, kalbos raidos prognoze ir specia-liosios leksikos tvarkybos krypčių ir būdų nustatymu.

Tarptautinis terminologijos tyrimų institutas (International Institute for Terminology Research (IITF)) nuo 2001 m. kartu su Europos specialiosios kalbos simpoziumu organizuoja kolokviumus. Pagrindinis tokių kolokviumų tikslas – suteikti galimybę padiskutuoti apie dabartines terminologijos teo-rijos ir jos taikymo problemas. Iš 2011 m. organizuotų dviejų kolokviumų pirmasis (LanguagepolicyandLSPplanning) skirtas kalbos politikos ir spe-cialiosios kalbos planavimui (tema nagrinėta ir jau minėto kviestinio pra-nešėjo iš Norvegijos profesoriaus J. Mykingo pranešime). Pagrindinis ren-ginio koordinatorius ir organizatorius – Heribertas Pichtas.

Organizatoriai į šį kolokviumą pakvietė žinomus specialistus minėtai temai pristatyti ir aptarti. Be pagrindinių pranešėjų, kalbėjusių 45 minu-

1 9 6 A. Auksoriūtė | 18-asisEuroposspecialiosioskalbossimpoziumas | Special Language and Innovation in Multilingual World

tes, buvo pakviesti ir respondentai, kurių tikslas buvo arba papildyti, pa-tikslinti pagrindinių pranešimų informaciją, arba pateikti kitą požiūrį tuo klausimu. Respondentai buvo susipažinę su pagrindiniais pranešimais iš anksto ir kalbėjo po 15 minučių.

Pirmoje kolokviumo dalyje, skirtoje kalbos politikai, buvo perskaityti trys pranešimai. Pirmą pranešimą When cognitive sciencesmeet real life:Decodingthesemioticcocktailoffoodlabelsfromafairnessperspective (Kog-nityviniomoksloirgyvenimosandūra:maistoetikečiųsemiotiniomišiniode-kodavimasišnešališkumoperspektyvos) skaitė Viktoras Smithas ir Henrikas Selsøe‘as Sørensenas (Kopenhagos verslo mokykla), o jų respondentai buvo Niina Nissilä iš Vazos universiteto (Suomija) ir Serguey Shelovas iš Vinogradovo rusų kalbos instituto (Rusija).

Albina Auksoriūtė (Lietuvių kalbos institutas) pristatė kalbos politiką Lietuvoje, ji perskaitė pranešimą LanguagepolicyinLithuania–state-of-artandsocialconditionsandtheoreticalfoundation (KalbospolitikaLietuvoje–dabartinė padėtis, socialinės sąlygos ir teorinis pagrindas). Pranešimo res-pondentas buvo S. Grinev-Griniewiczius, kuris trumpai pristatė kalbos politikos ypatumus Latvijoje.

Trečią pranešimą Nordic languagepolicy–a long traditionwhich is stillverymuchalive (Šiaurės šaliųkalbospolitika– ilga ir gyvybinga tradicija) skaitė Christeras Laurénas (Vazos universitetas), jis gana išsamiai aptarė Skandinavijos šalių kalbos politiką.

Antra kolokviumo dalis skirta specialiosios kalbos planavimui, šia tema perskaityti trys pagrindiniai pranešimai. H. Pichtas kalbėjo apie lygiagre-tų kalbų vartojimą, tokio vartojimo galimybes, ypatumus ir trūkumus. Jo pranešimo Parallel languageuse–asolutionforminor languages? (Ar ly-giagretus kalbų vartojimas yra tinkamas sprendimasmažosiomskalboms?) respondentės buvo Merja Koskela ir Nina Pilke (Vazos universitetas).

Infotermʼo direktorius Christianas Galinskis perskaitė pranešimą Theworkoftoday‘sTC/37inthelightof‘semanticinteroperability’.Standarti-sationasanissueofcorpusplanning (ŠiandieninioTK37darbassemantiniosuderinamumosąlygomis.Standartizacijakaiptekstynoplanavimoproblema), kurio respondentės – Birthe Toft (Pietų Danijos universitetas) ir Vera Tabanakova (Tiumenės valstybinis universitetas).

Kolokviumą baigė Klaus-Dirkas Schmitzas (Kelno taikomųjų mokslų universitetas), kalbėjęs apie lokalizavimo ypatumus. Pranešimo Localisa-tion–anissueofterminologyplanning.Theoreticalfoundationandpractical


implications (Lokalizacija–terminologijosplanavimoproblema.Teorinispa-grindas ir praktinis pritaikymas) respondentai buvo Sue Ellena Wright (Kento valstybinis universitetas) ir S. Grinev-Griniewiczius.

Antrajame kolokviume (TheManyFacesofAnalysisinCognitive-Com-municativeTerminology) nagrinėti kognityvinės terminologijos klausimai. Jo koordinatorė ir organizatorė – Larissa Manerko iš Maskvos Lomono-sovo valstybinio universiteto. Kognityvinė terminologija yra viena iš grei-čiausiai besiplėtojančių kognityvinės kalbotyros šakų Rusijoje, tad prane-šimus skaitė vien tik mokslininkai iš Rusijos.

Šiame kolokviume siekta parodyti kognityvinės metodologijos požiūrių, paremtų terminų prigimtimi, jų semantika ir sąvokų samprata, termino-loginėmis sistemomis ir ryšiais tarp jų dalių, įvairovę ir galimybę atskirti kognityvines sistemas, veikiančias profesinį diskursą. Pirmoje dalyje per-skaityti penki Maskvos mokslininkų pranešimai, kuriuose nagrinėti se-mantikos ir nominacijos procesai, remiantis įvairių metodų analize, moks-linės sąvokos aptartos kaip semiotinės sistemos dalis, parodyti skirtumai tarp terminų ir jų sinonimų, vartojant juos tam tikrame kontekste.

Antroji kolokviumo dalis skirta žmogaus kalbinių gebėjimų, išreikštų terminologinėmis sistemomis, modeliavimui. Joje perskaityti keturi mas-kviškių mokslininkų pranešimai.

18-ajame Europos specialiosios kalbos simpoziume ir dviejuose kolo-kviumuose perskaityta apie šimtas pranešimų, kuriuose įvairių šalių moks-lininkai nagrinėjo nemažai ir įvairių specialiosios kalbos klausimų, atsklei-dė požiūrių skirtumus, aptarė šių dienų problemas, diskutavo ir ieškojo problemų sprendimo būdų.

Permės valstybinis universitetas išleido 18-ojo Europos specialiosios kalbos simpoziumo tezes, be to, rengia straipsnių rinkinį simpoziume ir kolokviumuose skaitytų pranešimų pagrindu.

Gauta 2011-12-20

Albina AuksoriūtėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

1 9 8 J. Gaivenytė-Butler, D. Šilobritaitė | Terminologijos renginiai | Lietuvių kalbos institute

Terminologijos renginiai Lietuvių kalbos institute

J o L A N T A G A I V E N Y T Ė - B U T L E R , D I A N A Š I L o B R I T A I T ĖLietuviųkalbosinstitutas

2011 metų spalio mėnesį Lietuvių kalbos institute vyko du terminolo-gijos renginiai.

Tarptautinę mokslinę konferenciją Terminologijosmetodologija, jostaikymodabartis irateitis Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centras surengė kartu su tarptautiniu terminologijos informacijos centru Infoterm. Spalio 12–13 dienomis vykęs renginys buvo skirtas Terminologijos komi-sijos įkūrimo 90-mečiui. Šios, prie Švietimo ministerijos įsteigtos, Komisi-jos veikloje dalyvavo nemažai žymių to meto mokslo ir visuomenės veikė-jų – Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vireliūnas ir kiti. Penkerius metus dir-busi Komisija apsvarstė ir patvirtino nemažai įvairių sričių terminų, kurių dalis pateikta 1924 m. išleistame žodyne Įvardai,arbaterminai,priimtiTer-minologijoskomisijos. Komisijos veikla, nors ir sulaukusi prieštaringų verti-nimų, buvo pirmasis bandymas organizuotai norminti lietuvišką terminiją.

Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Airijos, Austrijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Vengrijos ir Vokietijos.

Pirmą konferencijos dieną pranešimai skaityti anglų kalba. Daugiausiai dėmesio skirta terminologijos mokslo raidos, terminijos plėtros, informa-cinių ir komunikacinių technologijų kūrimo ir taikymo terminologijos darbe, taip pat terminologijos ir specialybės kalbos mokymo klausimams.

Du pirmieji pranešimai buvo skirti terminologijos mokslo raidai. Kvies-tinis pranešėjas Heribertas Pichtas apžvelgė terminologijos, kaip atskiros disciplinos, atsiradimo priežastis ir prielaidas, taip pat standartizacijos, vo-kiškai kalbančiose šalyse atsiradusio Wirtschaftslinguistik judėjimo, E. Wüs-terio, E. Drezeno ir D. S. Lotte’s darbų bei L. Hoffmanno pasiūlyto mo-delio įtaką terminologijos raidai. Apžvelgdamas terminologijos mokyklas pranešėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniai šių mokyklų požiūriai į


terminologijos teoriją nesiskiria. H. Pichto nuomone, terminologija – sa-varankiška šiuolaikinės kalbotyros disciplina, kuriai būdingas metadisci-plininis pobūdis. Sergiuszas Grinevas-Griniewiczius (Balstogės universi-tetas, Maskvos humanitarinis pedagoginis institutas) pastebėjo, kad į ter-minologijos mokslo istoriją galima žvelgti kaip į specialiosios leksikos tyrinėjimo metodų raidos istoriją. Jis aptarė skirtingais laikotarpiais taiky-tus sisteminį, tipologinį, semiotinį, parametrinį požiūrius, terminų dary-binės analizės ir apgręžiamumo metodus bei paties pranešėjo pasiūlytą antropolingvistinį požiūrį. Ágota Fóris (Karolio Gasparo universitetas, Bu dapeštas) kalbėjo apie terminologijos ir teksto lingvistikos sąsajas. Iš septynių teksto požymių ypatingą dėmesį pranešėja skyrė koherencijai, kalbėjo apie terminijos vaidmenį užkoduojant žinias tekste ir jas deko-duojant. Dublino miesto universiteto airių kalbos padalinio Fiontar dar-buotojų Briano Ó Raghallaighio ir Gearóido Ó Cleircíno pranešimas bu-vo skirtas airių kalbos terminams daugiakalbėje Europos Sąjungos insti-tucijų terminologijos duomenų bazėje IATE. Airių kalbai tapus oficialia Europos Sąjungos kalba, išaugo airiškos terminijos poreikis. Pranešėjai pasidalijo terminijos kūrimo ir tvarkybos patirtimi, supažindino su šį dar-bą dirbančiomis Airijos institucijomis ir terminų banku. Valentīna Skujiņa iš Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto ir Ilze Irēna Ilziņa iš to paties universiteto Matematikos ir informatikos instituto kalbėjo apie ver-timo įtaką latvių terminijos raidai ir tarptautinių terminologijos standartų svarbą terminijos darninimui.

Popietinį posėdį pradėjusio kito kviestinio kalbėtojo – Infotermo direk-toriaus Christiano Galinskio pranešime daugiausia dėmesio buvo skirta turinio suderinamumo svarbai ir tarptautinių standartų reikšmei siekiant suderinamumo. Standartizavimo temą tęsė Klaus-Dirk Schmitzas iš Kelno taikomųjų mokslų universiteto, kalbėjęs apie tarptautinių standartų naudą keičiantis terminologiniais duomenimis. Liudmila Ryčkova (Jankos Kupa-los Gardino valstybinis universitetas) skaitė pranešimą apie specialiosios kalbos mokymą. Pranešėja pastebėjo, kad kuriantis žinių visuomenei ter-minologija tampa vis svarbesnė ne tik tam tikros srities specialistams, bet ir platesniame sociokultūriniame kontekste. Sergejaus Šelovo iš Viktoro Vinogradovo Rusų kalbos instituto (Maskva) pranešimas buvo skirtas nu-manomai informacijai terminologijos žinių bazėje.

Antra konferencijos diena buvo skirta lietuvių terminologijai. Pranešimai skaityti lietuvių kalba. Rytiniame posėdyje kalbėta apie įvairių sričių lie-


tuvių terminijos raidą, Terminologijos komisijos veiklą ir jos vaidmenį lietuvių terminologijos istorijoje.

Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovė Albina Aukso-riūtė apžvelgė Terminologijos komisijos (1921–1926) veiklą – aptarė šios Komisijos uždavinius ir nuveiktus darbus, įvertino jų reikšmę tolesnei terminologijos plėtrai Lietuvoje. Vincentas Drotvinas iš Vilniaus eduko-logijos universiteto supažindino klausytojus su amatininkų nomenklatū-ra senuosiuose raštuose ir XVII–XVIII a. dvikalbės leksikografijos dar-buose. Medžiaga buvo aptariama keliais aspektais: pranešėjas analizavo terminų pateikimo žodynuose ypatumus, amatininkų specializaciją, rytų aukštaičių ir vakarų aukštaičių žodynų kilmę, pavadinimų vartosenos is-toriją ir kt.

Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro darbuotojai kalbėjo apie atskirų mokslo sričių terminijos istorijos dalykus. Palmira Zemlevičiūtė apžvelgė laikraščio Keleivis(1849–1880) straipsnių apie sveikatą terminų kilmę ir sinonimiją, atkreipdama dėmesį į medicinos terminais netapusius žodžius. Apie rūšinius statybos liaudies terminus kalbėjo Robertas Stun-žinas, pabrėždamas, kad terminų analizė giminės ir rūšies atžvilgiu yra svarbus terminologijos uždavinys. Baltijosšaliųfloroje (1993–2003) var-tojamų lietuvių ir latvių augalų genčių vardų kilmę aptarė Solvita Laba-nauskienė. Pranešėja sugretino kelias baltų kalbų augalų genčių vardų grupes ir akcentavo lietuvių ir latvių kalbų augalų genčių vardų panašu-mus ir skirtumus. Diana Šilobritaitė analizavo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių visuomenės veikėjo Petro Vileišio aritmetikos vadovė-lyje Keturi svarbiausiejie veikalai aritmētikos (1886) vartojamų terminų kūrimo būdus ir priemones bei lygino juos su dabartiniais matematikos mokslo terminais. Asta Mitkevičienė kalbėjo apie Terminologijos komi-sijos vaidmenį lietuvių literatūros mokslo terminijos istorijoje ir apžvel-gė, kurie literatūros mokslo terminai buvo svarstomi šioje Komisijoje. Atskirai pranešėja aptarė literatūros terminų sinonimiją. Alvydas Umbra-sas nagrinėjo rankraštinio rusų–lietuvių kalbų teisės terminų žodyno (1920) sandarą. Anot pranešėjo, aptariamojo žodyno sandara terminų žodynams nėra būdinga.

Popietiniame posėdyje svarstytos šiuolaikinės lietuvių terminologijos problemos. Audra Ivanauskienė (Valstybinė lietuvių kalbos komisija) pri-statė Komisijos terminologijos darbą. Ji akcentavo siekį užtikrinti taisyk-lingos terminijos sklaidą, taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos ir Europos


Sąjungos institucijų ir specialistų bendradarbiavimą terminų vartojimo klausimais. Egidijus Zaikauskas iš Europos komisijos Vertimo raštu ge-neralinio direktorato Lietuvių kalbos departamento kalbėjo apie lietuvių terminologiją Europos sąjungos institucijose: aptarė vertimo ir teksto terminologiją, teisinį nuoseklumą, dokumentų vertimo trukmę ir kt. Re-ginos Kvašytės iš Šiaulių universiteto pranešimo tikslas buvo nustatyti lietuvių ir latvių kalbų terminologijos metakalbos ypatumus remiantis mokslo darbais ir žodynais. Ji nagrinėjo terminų, sudarytų su šaknimi termin-, mikrosistemą lietuvių ir latvių kalbose. Autorių kolektyvo – Eri-kos Rimkutės, Gintarės Grigonytės, Andriaus Utkos ir Loic Boizou – iš Vytauto Didžiojo universiteto parengtame pranešime buvo pristatyti ban-dymai automatiškai nustatyti lietuvių kalbos terminus naudojant lingvis-tinį metodą. Akcentuota, kaip naudojant tam tikras kompiuterines pro-gramas galima pagreitinti galimų terminų nustatymo procesą. Gintautas Grigas ir Tatjana Jevsikova iš Vilniaus universiteto Matematikos ir infor-matikos instituto Informatikos metodologijos skyriaus skaitė pranešimą apie anglų–lietuvių kalbų kompiuterijos frazynus. Didžiausias dėmesys buvo skirtas priemonėms, kurias naudojant paspartėtų programinės įran-gos lietuvinimas ir pagerėtų terminų vertimo kokybė. Markas Paura iš Vilniaus universiteto Vertimų studijų katedros kalbėjo apie sąvoką kom-piuteriųvirusasir tarpdalykinį šios sąvokos pobūdį. Vilijos Cieliešienės iš Kauno technologijos universiteto pranešime apžvelgta lietuviškų įvairia-kilmių sinonimiškų kompiuterijos terminų sandara, nagrinėta, kokius terminus linkę vartoti studentai, aptariami veiksniai, lemiantys vienokį ar kitokį pasirinkimą. Eglė Dumšienė iš Šiaulių valstybinės kolegijos analizavo informacinių sistemų technologijos studijų programos baigia-mųjų projektų kompiuterijos terminų vartoseną. Pranešėja įvardijo šių terminų klaidų grupes (svetimybes, terminų darybos ir formos ir kt.). Vilniaus universiteto studentė Agnė Strelkauskytė nagrinėjo socialinio tinklo Facebook svetainės leksiką ir terminiją, kuri buvo palyginta su kitų tinklų svetainėmis.

Konferencijos darbą apibendrino Terminologijos centro darbuotojas Al-vydas Umbrasas.

Lietuvių kalbos instituto interneto svetainėje galima rasti konferencijos programą ir tezes. Dalis konferencijos pranešimų pamatu parengtų straips-nių skelbiama šiame Terminologijos numeryje, dar keli straipsniai bus spaus-dinami devynioliktame žurnalo numeryje.


Spalio 17–18 dienomis Terminologijos centro surengtame termino-logijos seminare paskaitas skaitė vienas žymiausių Europos terminolo-gų – profesorius emeritas Heribertas Pichtas. Kaip dėstytojas jis dalyvavo šešiolikoje šalių surengtuose terminologijos mokymuose, kaip kviestinis profesorius dėstė Norvegijos ekonomikos mokykloje (Norges Handels-høyskole), daug metų dirbo Kopenhagos verslo mokyloje (Copenhagen Business School (Handelshøjskolen)). Jo tyrinėjimų sritys: teorinė ir tai-komoji terminologija, specialioji kalba (LSP), žinių tvarkyba ir terminų bankai, kalbos ir terminologijos planavimas, terminologijos mokymas, profesinė komunikacija. Profesorius Heribertas Pichtas – pirmasis termi-nologas, apdovanotas Eugeno Wüsterio prizu, kurį nuo 1997 m. už nuo-pelnus terminologijos srityje teikia tarptautinis terminologijos informaci-jos centras Infoterm. 2007 m. John Benjamins leidykla išleido jo garbei skirtą terminologijos straipsnių rinkinį Indeterminacy inTerminologyandLSP (red. Bassey Edem Antia).

Pirmą seminaro dieną prof. H. Pichtas skaitė tris paskaitas. Paskaitoje Terminology,LSPandprofessionalcommunication(Terminologija,specialio-jikalba irprofesinėkomunikacija) kalbėta apie terminologijos disciplinos raidą, jos vietą tarp kitų kalbotyros disciplinų, terminijos ir specialiosios kalbos santykį, jų svarbą profesinei komunikacijai ir žinių perdavimui apskritai. Paskaita Object,conceptandtheirrepresentationalforms(Objektas,sąvokairjųvaizdavimoformos) buvo skirta pagrindinėms terminologijos sąvokoms ir terminams. Profesorius kalbėjo apie objekto, sąvokos ir ter-mino sampratą, objektų klasifikacijas, sąvokų ekstenciją ir intenciją, ter-minų kūrimo lingvistinius, sociolingvistinius ir metodologinius principus, terminų apibrėžtis, terminologinius junginius, nežodines sąvokų vaizda-vimo formas ir jų įtraukimo į terminologinių duomenų bazes svarbą, apžvelgė pagrindinių terminologijos terminų apibrėžtis tarptautiniuose standartuose, atkreipė klausytojų dėmesį į jose pasitaikančius nenuoseklu-mus. Paskaitoje Knowledgeorderingatconceptuallevel (Žiniųtvarkybasą-vokųlygmeniu) kalbėta apie ryšius tarp objektų, tarp sąvokų bei tarp są-vokų ir terminų.

Antrą seminaro dieną nagrinėtos dvi temos. Paskaita Languageplanningandterminologyplanning(Kalbosirterminologijosplanavimas) buvo skirta kalbos planavimo tikslams, priemonėms ir institucijoms, terminologijos planavimo lygmenims ir būdams, terminijos standartizavimui bei kalbų santykiams įvairiose veiklos srityse aptarti. Paskaitoje Indeterminacy, the


sciencesandprofessionalcommunication(Neapibrėžtumas,mokslaiirprofe-sinėkomunikacija) H. Pichtas kėlė klausimą, ar neapibrėžtumas ir apibrėž-tumas yra tikra dichotomija, pasiūlė sąvokos kaip mąstymo vieneto, sąvo-kos kaip žinių vieneto ir sąvokos kaip pažinimo vieneto apibrėžtis, atkrei-pė dėmesį į tai, kad reikėtų skirti epistemologinį neapibrėžtumą ir tekste vartojamo termino (sąvokos atvaizdo) nulemtą neapibrėžtumą, ir parodė, kaip galima taikyti terminologijos metodus siekiant terminologinio vie-neto apibrėžtumo.

Seminaro dalyviams įteikti pažymėjimai.

Gauta 2011-12-05

Jolanta Gaivenytė-ButlerLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

Diana ŠilobritaitėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

2 0 4 A. Tamulionienė | Projektas metA-nord Lietuvoje

Projektas META-NORD Lietuvoje

A U R E L I J A T A M U L I o N I E N ĖLietuviųkalbosinstitutas

Lietuvių kalbos institutas yra valstybės mokslo institutas, kuriame vyk-domi moksliniai ir taikomieji tyrimai. Viena iš Lietuvių kalbos instituto veiklos krypčių – lituanistikos sklaida pasaulyje. Institutas yra aktyvus įvairių tarptautinių lingvistinių organizacijų narys, taip pat europinio ju-dėjimo META-NET, kurio paskirtis – daugiakalbės Europos informacinės visuomenės ugdymas, nacionalinis koordinatorius Lietuvoje.

Pagrindinė META-NET projekto idėja – plėtoti technologinius daugia-kalbės Europos informacinės visuomenės pagrindus, burti bendruomenę, kurią jungtų bendra vizija ir strateginiai mokslinių tyrimų tikslai, sukur-ti atviros prieigos išteklių infrastruktūrą, bendrą skaitmeninę Europos rinką, stiprinti ryšius tarp technologijų, susijusių su kalba. Kuriamoje infrastruktūroje šiuo metu dalyvauja 31 Europos valstybė.

Šiaurės ir Baltijos šalims skirtas projektas META-NORD vykdomas nuo 2011 m. vasario mėnesio. Projektu siekiama plėsti daugiakalbę informa-cinę erdvę, telkti kalbos technologijas ir išteklius plėtojančią bendruome-nę, formuoti Šiaurės ir Baltijos šalių atvirą kalbų išteklių, technologijų ir įrankių infrastruktūrą, pritaikytiną mokslo ir verslo tikslams. Tai yra vie-na iš didesnės europinės infrastruktūros META-NET dalių, apimanti da-nų, estų, suomių, islandų, latvių, lietuvių, norvegų ir švedų kalbas, turin-čias mažiau nei po 10 milijonų kalbėtojų. Projekto koordinatorius yra Tilde (Latvija), partneriai: Lietuvių kalbos institutas (Lietuva), Bergeno


universitetas (Norvegija), Helsinkio universitetas (Suomija), Islandijos universitetas (Islandija), Geteborgo universitetas (Švedija), Kopenhagos universitetas (Danija) ir Tartu universitetas (Estija).

Kviečiame prisijungti prie META-NET bendruomenės technologijų kūrėjus, atskirus mokslininkus ir jų grupių, mokslinių tyrimų įstaigų, verslo ir pramonės atstovus, privačius investuotojus bei akademines bend-ruomenes.

Išsamesnės informacijos apie projektą galima rasti interneto puslapiuo-se www.lki.lt ir www.meta-nord.eu.

Gauta 2011-12-29

Aurelija TamulionienėLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusE. paštas [email protected]

2 0 6 J. Gaivenytė-Butler | Naujausilietuviškiterminųžodynai

Naujausi lietuviški terminų žodynai

J o L A N T A G A I V E N Y T Ė - B U T L E RLietuviųkalbosinstitutas

2 0 1 0 m . Aiškinamasis elektrotechnikos terminų žodynas: 10 400 terminų:

lietuvių k., vokiečių k., anglų k., prancūzų k., rusų k. / Kauno techno-logijos universitetas; [žodyno rengimo grupė: Stasys Žebrauskas, Vytis Januševičius, Stanislovas Marcinkevičius, Rimantas Jonas Mukulys, Algi-mantas Stanislovas Navickas, Algirdas Smilgevičius, Jonas Juozas Stonys, Juozapas Arvydas Virbalis; vyriausiasis redaktorius Stasys Žebrauskas]. – Kaunas: Technologija, 2010. – 1078, [1] p. – Tiražas 500 egz. – ISBN 978-9955-25-837-7.

Žodyne aiškinama per 10 000 teorinės ir taikomosios elektrotechnikos, elektros energetikos, elektros mašinų, valdymo inžinerijos, elektros pavarų, elektronikos, informatikos, šviesos inžinerijos ir kitų elektrotechnikai artimų sričių terminų. Pratarmėje aptarti kai kurie terminų pateikimo dalykai, paaiškintas autorių požiūris į keleto elektrotechnikos terminų vartoseną, jų sinonimiją. Šalia lietuviškų terminų pateiktos apibrėžtys lietuvių kalba ir keturių kalbų atitikmenys. Kai kurie svarbesni terminai paaiškinti plačiau. Įdėta terminų sinonimų su nuorodomis į teiktinesnius terminus. Sandara abėcėlinė lizdinė. Gale įdėtos vokiškų, angliškų, prancūziškų ir rusiškų terminų rodyklės, kuriose terminai išdėstyti abėcėliškai pagal pagrindinį žodį. Lietuviški terminai skirčiuoti. Žodyno aprobata: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.

Estetikos enciklopedija / sudarytojas, rengėjas ir mokslinis redaktorius Juozas Mureika; [redakcinė kolegija: Algirdas Gaižutis (pirmininkas) … [et al.]. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 655, [1] p. – Tiražas 2000 egz. – ISBN 978-5-420-01682-4.

Enciklopedijoje pateikta per 700 svarbiausias estetikos žinias aiškinančių straipsnių. 435 straipsniai skirti estetikos ir estetologijos terminams, 265 – personalijoms, iš jų 60 – Lietuvos ar su Lietuva susijusiems teoretikams pristatyti. Autoriai šį leidinį apibūdina kaip bandymą parengti estetinę ir meninę veiklą apimantį sistemingą


žinių sąvadą, „kuris paaiškintų, kas yra klasikinė ir neklasikinė estetika, aisthetika ir estetologija, somatinė, aplinkos, kasdienybės, mąstymo, sporto ir techninė este-tika, analitinė, objektyvistinė, informacinė, struktūralistinė, hermeneutinė estetika, ir kas šiuos mokslus sieja“. Jame aiškinamos ne tik pagrindinės estetikos, bet ir kultūrologijos, menotyros, meno sociologijos, meno psichologijos, filosofijos ir kitų artimų sričių sąvokos. Stengtasi apimti įvairių tautų ir laikotarpių estetikos istoriją ir pagrindinę problematiką. Greta antraštinio žodžio aiškinama kai kurių terminų kilmė, prie kai kurių terminų pateikta kitų kalbų atitikmenų. Enciklope-dijos straipsniai turi literatūros nuorodas, kurios padės gauti daugiau informacijos rūpimu klausimu. Sandara abėcėlinė. Antraštiniai žodžiai nekirčiuoti.

Istorijos žodynas mokyklai: asmenybės, sąvokos, iliustracijos, žemė-lapiai / [sudarytojas Remigijus Černius; žemėlapius sudarė Arūnas Lati-šenka]. – Vilnius: Briedis, [2010]. – 230, [1] p. – Tiražas [3000] egz. – ISBN 978-9955-26-282-4.

Mokykliniame žodyne aiškinami dažnai vartojami istorijos terminai, svarbios datos, įvykiai, pristatomi politikai, karvedžiai ir kitokie žymūs žmonės, apibūdinami įvai-rių tautų mitologijos veikėjai, supažindinama su įvairių organizacijų veikla. Daug vietos skirta Lietuvos istorijai. Leidinys gausiai iliustruotas. Sandara abėcėlinė. Pa-aiškinta tarptautinių terminų kilmė. Kitų kalbų atitikmenų nėra. Pateiktos tik su-lietuvintos užsienio veikėjų pavardės, originalios jų formos nenurodytos. Antraštiniai žodžiai nekirčiuoti. Pratarmės, sandaros aprašymo ir rodyklių nėra.

Lietuvos medingųjų augalų vardynas: lietuvių, lotynų, anglų, vo-kiečių, lenkų ir rusų kalbomis / Dalia Kisielienė, Ieva Grigienė, Algirdas Grigas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 191, [1] p. – Tiražas 500 egz. – ISBN 978-5-420-01672-5.

Tai ketvirtas šių autorių parengtas lietuviškas augalų vardynas (dar išleista kultūrinių augalų ir piktžolių, dendrologijos ir dekoratyvinių augalų vardynai). Šiame vardyne pateikti 753 svarbesnių Lietuvoje augančių ar auginamų medingųjų augalų taksonų pavadinimai lietuvių, lotynų, anglų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Pirmiausia teikiamas augalo genties pavadinimas, po to – tos genties rūšių vardai. Prie augalo genties pavadinimo skliaustuose įdėti lietuviški ir lotyniški šeimos, kuriai priklauso tos genties augalai, pavadinimai. Leidinys skirtas mokslo darbuotojams, dėstytojams, studentams, žemės ūkio konsultantams, bitininkams. Pratarmėje paaiškinta, kokie augalai laikomi medingaisiais. Sandara abėcėlinė lizdinė. Gale įdėtos abėcėlinės liz-dinės lotyniškų, angliškų, vokiškų, lenkiškų ir rusiškų vardų rodyklės, kuriose augalų pavadinimai išdėstyti abėcėliškai pagal genties pavadinimą, ir lotyniškų augalų vardų autorių rodyklė. Lietuviški taksonų pavadinimai sukirčiuoti. Vardyno aprobata: „Vals-tybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.


Lietuvos sporto enciklopedija: LSE: 3 t. / Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos sporto informacijos centras; [mokslinė redakcinė taryba: Povilas Karoblis (pirm.), Kęstas Miškinis, Zigmantas Motiekaitis, Antanas Račis, Stanislovas Ston-kus, Algimantas Bertašius, Albinas Grabnickas, Pranas Majauskas, Valen-tinas Paketūras, Artūras Poviliūnas, Algirdas Raslanas, Arvydas Stasiulis, Povilas Tamošauskas, Valentina Keraminienė]; [vyriausiasis redaktorius Stanislovas Stonkus … [et al.]. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2010-. – ISBN 978-609-413-003-8 (viso leidinio).

[T.] 1: A–K. – Vilnius, 2010. – 724 p. – Tiražas 2000 egz. – ISBN 978-609-413-002-1.

Kaip pažymima leidinio pratarmėje, tai „pirmasis mokslinis informacinis leidinys apie Lietuvos sportą, apimantis kūno kultūros, sporto mokslo ir praktikos žinių visumą“. Leidinys skirtas plačiam skaitytojų ratui. Enciklopedijoje aiškinami svar-biausi kūno kultūros ir sporto terminai, pristatoma įvairių sporto organizacijų, spor-to klubų ir komandų, sporto mokyklų veikla, periodiniai sporto leidiniai. Biografi-niuose straipsniuose pateikiama žinių apie žymiausius sportininkus, trenerius, tei-sėjus, sporto mokslininkus, kūno kultūros mokytojus, medikus, sporto ir kūno kultūros organizatorius, žurnalistus. Sandara abėcėlinė. Antraštiniai žodžiai ir pa-vardės sukirčiuoti. Kai kuriuos enciklopedijos straipsnius galima rasti internetiniame enciklopedijos variante www.lse.lt.

Mokyklinis dailės terminų žodynas: mokymosi priemonė vyresnių-jų klasių mokiniams / Elida Ignatavičienė. – [Kaunas]: Ugda, [2011]. – 43, [1] p. – Tiražas [2000] egz. – ISBN 978-609-8051-01-8.

Gausiai iliustruotame žodyne pateikta per 500 vaizduojamosios ir taikomosios dailės terminų. Leidinys skirtas moksleiviams, kurie mokosi dailės, istorijos, dailės istorijos, literatūros, taip pat mokytojams, turizmo srities darbuotojams, visiems besidomintiems daile. Žodyne apibūdintos įvairios dailės šakos, technikos, darbo įrankiai ir medžia-gos, aptarti įvairių laikotarpių meno bruožai, architektūros stiliai, pastatų tipai ir elementai, pristatyti žymiausi pasaulio meno muziejai. Kai kurie terminai paaiškinti plačiau. Sandara abėcėlinė. Šalia tarptautinių terminų įdėti sutrumpinimai, žymintys kalbą, iš kurios žodis kilęs. Antraštiniai terminai nekirčiuoti.

Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas / parengė Irena Ermany-tė, Violeta Černė, Jonas Klimavičius, Lijana Puzinienė. – Kaunas: Šviesa, 2010. – 285, [2] p. – Tiražas 2000 egz. – ISBN 978-5-430-05212-6.

Šiame žodyne pateikta apie 9000 žodžių ir posakių, vartojamų mokykliniuose va-dovėliuose, žinynuose, kitoje mokomojoje literatūroje. Žodynas papildytas naujais


terminais, patikslintos reikšmės. Leidinys skirtas mokyklų aukštesniųjų klasių mo-kiniams ir kolegijų studentams, mokytojams ir visiems, kurie domisi tarptautiniais žodžiais. Žodyno pradžioje kaip įvadas įdėta J. Klimavičiaus apžvalga „Tarptautiniai žodžiai lietuvių kalboje“. Antraštiniai žodžiai sukirčiuoti. Gale įdėtas kitų kalbų žodžių ir posakių žodynėlis.

Pasaulio paukščių lietuviškų pavadinimų sinonimų žodynas / Mečislovas Žalakevičius; Valstybinis mokslinių tyrimų institutas, Gamtos tyrimų centras. – Vilnius: Gamtos tyrimų centras, 2010. – 167, [1] p. – Tiražas 500 egz. – ISSN 978-9986-443-50-6.

Paukščių pavadinimų sinonimų žodynas papildo 2009 m. išleistą Mečislovo Žala-kevičiaus ir Irenos Žalakevičienės „Paukščių pavadinimų žodyną“. Jame taksonomi-ne tvarka pateikiami aprobuoti paukščių pavadinimai, sudėti į minėtą žodyną, ir iš įvairių šaltinių surinkti jų sinonimai. Kai kurie iš šių sinonimų yra nevartotini. Po lotyniško kiekvienos sistematinės grupės pavadinimo nurodyta, kas ir kada pirmą kartą aprašė tą grupę, pateiktas aprobuotas to pavadinimo lietuviškas atitikmuo ir jo sinonimai. Lietuviški paukščių pavadinimai sukirčiuoti. Gale įdėtos lotyniškų ir lietuviškų pavadinimų abėcėlinės lizdinės rodyklės.

Rytų išminties enciklopedija: budizmas, hinduizmas, daoizmas, dzen-budizmas / [straipsnių autoriai Ingrid Fischer-Schreiber, Franz-Karl Ehr-hard, Kurt Friedrichs, Michael S. Diener; sudarytojai ir redaktoriai Stephan Schuhmacher, Gert Woerner]; iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė ir Antanas Danielius. – Vilnius: Tyto alba, 2010. 493, [2] p. – Orig. antr.: Lexikon der östlichen Weisheitslehren. – Tiražas 2000 egz. – ISSN 978-9986-16-799-0.

Ši verstinė enciklopedija – pirmas Lietuvoje leidinys, kuriame apžvelgiama pagrindinių Rytų religijų (budizmo, hinduizmo, daoizmo, dzenbudizmo) visuma, supažindinama su Rytų mitologija, raštijos, architektūros ir dailės paminklais, pateikiama senovės raštijos ir išminčių kūrinių ištraukų. Pateik-ta apie 4000 straipsnių. Enciklopedija skirta specialistams Azijos tyrėjams, filosofams, religijotyrininkams, psichologams, visiems besidomintiems Azi-jos kultūromis, religija ir filosofija. Leidiniu siekiama susisteminti lietuvišką Rytų religijų ir filosofijos sąvokas įvardijančių žodžių rašybą. Antraštiniai žodžiai pirmiausia pateikti lietuviška rašyba, greta jų įdėtas sutrumpinimas (B, H, D, Dz), nurodantis priklausomybę tam tikrai religijai, ir nurodyta šių žodžių nemokslinė, supaprastinta tarptautinė rašyba. Jei lietuviška ir tarp-tautinė rašyba sutampa, pateikiamas tik vienas antraštinis žodis. Sandara abėcėlinė. Antraštiniai žodžiai nekirčiuoti.


Sūrių pavadinimai: vartosena, norma, žodynėlis / Jurgita Girčienė, Danutė Liutkevičienė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010. – 207, [1] p. – Tiražas 800 egz. – ISBN 978-609-411-042-9.

Į žodynėlį įdėti per pastaruosius du dešimtmečius lietuviškuose tekstuose pasirodę vienažodžiai sūrių pavadinimai, išreikšti naujaisiais skoliniais ir nefiksuoti iki 1990 m. išleistuose žodynuose. Pateiktos 82 sulietuvintos norminės sūrių pavadinimų formos, jų atitikmenys anglų, vokiečių, prancūzų, kartais ir kitomis kalbomis, kilmės paaiš-kinimai ir apibrėžtys. Įdėta neteiktinų sūrių pavadinimų raiškos variantų pavyzdžių. Apžvalginėje dalyje „Sūrių pavadinimų vartosenos ir norminimo polinkiai“ aptarti pavadinimų variantų norminimo klausimai, panagrinėtos šių variantų atsiradimo priežastys. Sandara abėcėlinė. Lietuviški pavadinimai sukirčiuoti. Gale įdėtos sūrių pavadinimų raiškos variantų ir sūrių pavadinimų kitomis kalbomis rodyklės. Žody-no aprobata: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.

Tarptautinės finansų, verslo ir komercijos santrumpos = Inter-national abbreviations of finance, business and commerce [enci-klopedinis finansų ir ekonomikos žinynas] / Antanas Buračas; Mykolo Romerio universitetas. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. – 646, [1] p. – Tiražas 150 egz. - ISBN 9986-18-046-5 (trečio tomo, klaidingas). – ISBN 9986-18-050-3 (viso leidinio, klaidingas).

Šiame leidinyje pateikiamos finansų, verslo ir prekybos santrumpos ir sutrumpini-mai, vartojami įvariuose tarptautiniuose dokumentuose, biržų, bankų sandorių ope-racijose, tarptautinėje prekyboje ir statistikoje, nurodomi tarptautiniai SWIFT ir kiti piniginių operacijų kodai. Šalia santrumpos ar sutrumpinimo įdėtas angliškas paaiškinimas ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Prie lietuviško paaiškinimo pateikiamas vartojimo sritį rodantis sutrumpinimas. Sandara abėcėlinė.

Technikos enciklopedija: 4 t. / [redaktorių taryba: pirmininkas Edmundas Kazimieras Zavadskas … [et al.]. – Vilnius: Mokslo ir enciklo-pedijų leidybos institutas, 2000–2010.

T. 4: Perlai–žvyras. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 919, [1] p. – Tiražas 2000 egz. – ISSN 978-5-420-01681-7.

Žemės ūkio augalų selekcijos ir sėklininkystės terminų žody-nas = Dictionary of agricultural terms for plant breeding and seed production = Словарь терминов по селекции и семено-водству сельскохозяйственных растений / A. Sliesaravičius,


J. Lazauskas, V. Stanys, St. Keinys, G. Klimovienė. – Vilnius: Inforastras, 2010. – 337, [1] p. – Tiražas 500 egz. – ISSN 978-9955-608-83-7.

Žodyne aiškinama apie 3000 pagrindinių, dažniausiai vartojamų selekcijos ir sėkli-ninkystės, taip pat citologijos, genetikos, biotechnologijos bei botanikos terminų, apibūdinamos Lietuvos selekcininkų sukurtos lauko bei sodo augalų veislės, įrašytos į „Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą“ arba aprašytos mokslo leidiniuose. Leidinys skirtas žemės ūkio specialistams, biologams, aukštųjų ir pro-fesinių mokyklų dėstytojams, mokslo darbuotojams, doktorantams, magistrantams ir studentams, gamtos dalykų mokytojams, mokiniams, taip pat visiems besidomin-ties augalų pasauliu. Šalia lietuviškų terminų pateikti angliški ir rusiški atitikmenys. Sandara abėcėlinė lizdinė. Gale įdėtos abėcėlinės lietuviškų, angliškų ir rusiškų terminų ir augalų vardų rodyklės. Lietuviški terminai sukirčiuoti. Žodyno aprobata: „Valstybinė lietuvių kalbos komisija neprieštarauja“.

Gauta 2011-12-15

Jolanta Gaivenytė-ButlerLietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT–10308 VilniusE. paštas [email protected]

2 1 2 TerminologuiStasiuiKeiniui–75

Terminologui Stasiui Keiniui – 75

L ietuvių kalbos instituto ir Terminologijos centro darbuotojai nuo-širdžiai sveikina pirmojo Terminologijos žurnalo numerio Termino-logijosvagos atsakomąjį redaktorių gerbiamą Kolegą STASĮ KEINĮ

75-erių metų sukakties proga ir linki stiprios sveikatos, lengvos plunks-nos, širdžiai malonių atradimų. Ilgiausių metų!


Reikalavimai autoriams

1. Autoriai pateikia kompiuterinį tekstą elektroniniu paštu arba įrašą kompaktiniame diske.

2. Pageidautina, kad straipsniai būtų perrašyti ne žemesne kaip MSWinWord2000 versija arba rtf formatu. Pagrindinis tekstas turi būti surinktas Palemono šriftu. Jei kirčiuotoms raidėms panaudoti specialūs kompiuteriniai šriftai, jų rinkmenos turi būti pridedamos.

3. Pavyzdžiai išskiriami kursyvu, kai reikia – ir retinimu; pusjuodžiu šriftu nerašomi. Žodžių reikšmės nurodomos kiekvienai kalbai būdingos konfigūracijos dvigubomis kabutėmis.

4. Lietuviškame tekste kitų kalbų asmenvardžiai pateikiami pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. 60 (5–9).

5. Literatūra nurodoma tekste skliausteliuose: autorius, publikacijos metai ir po dvitaškio puslapis; jei nurodomas ne autorius, o publikacijos (žodyno ar pan.) raidinis ar kitoks sutrumpinimas, po jo taip pat pateikiami metai; žodynų abėcėlinės vietos puslapiai nenurodomi. Antraštės tekste rašomos kursyvu (o ne kabutėse). Būtinos išvados. Straipsnio gale pateikiamas literatūros sąrašas. Straipsnių nurodomi puslapiai (nuo–iki). Prieš literatūros sąrašą gali būti dedamas ir šaltinių sąrašas.

6. Prieš tekstą nurodomas nesutrumpintas autoriaus vardas ir pavardė, jo darbovietė (institucija), straipsnio antraštė ir ne mažiau kaip trijų prasminių žodžių sąrašas. Teksto pabaigoje pateikiamas autoriaus adresas ir nurodoma straipsnio įteikimo data.

7. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų, ir rusų kalbomis. Pagrindinių skyrių straipsniai turi turėti vieną arba dvi santraukas kitomis kalbomis. Santraukos apimtis 1500–2000 spaudos ženklų. Santraukų nereikia nepagrindinių skyrių straipsniams.

8. Visi pagrindinių skyrių straipsniai recenzuojami dviejų recenzentų.

2 1 4 RequirementsforContributors

Requirements for Contributors

1. Contributors should present computer versions of their articles either by e-mail or saved on CD.

2. It is requested to present articles in MSWinWord2000 or later versions, or in rtf format. The main body of the text should be typed in Times New Roman. If special fonts are used, their files should be presented.

3. Examples should be italicized; when necessary, spacing could be expanded; examples should not be put in bold type. Word meanings should be given in inverted commas of a configuration appropriate to a particular language.

4. Literature cited in the text should be presented in brackets: author’s name, year and after a colon – page number; if not an author, but a literal or other abbreviation of a publication (dictionaries et al.) is used, a year should also be indicated. Page numbers of alphabetically ordered publications need not be indicated. Headlines in the text are italicized, not presented in inverted commas. Conclusions are required. At the end of the article references should be presented. Pages of articles should be indicated (from – to). Before the references a list of sources could be presented.

5. Before the text the full first name and surname of the contributor, the contributor’s workplace (institution) the title of the article and not less than three key words should be indicated. At the end of the text the contributor’s address and the date when the article is presented should be indicated.

6. Articles are published in Lithuanian, English or Russian. Articles of the main sections of the publication should have summaries (1500–2000 characters) in either one or both other languages of the publication. Summaries are not necessary for articles presented outside the main sections of the publication.

7. All articles of the main sections are reviewed by two reviewers.


Требования к авторам

1. Авторы представляют компьютерный текст по эл. почте или запись на CD.2. Желательно статьи получить в версии не ниже MSWinWord2000 или в форма-

те rtf. Основной текст должен быть набран шрифтом TimesNewRoman. Если для ударных букв использованы специальные компьютерные шрифты, нужны их файлы.

3. Примеры выделяются курсивом, когда нужно – и разрядкой; полужирным шрифтом не пишутся. Значения слов даются в двойных кавычках каждому языку свойственной конфигурации.

4. Ссылки на литературу даются в скобках: автор, год публикации и после дво-еточия – страница; если указывается не автор, а буквенное или другое сокращение публикации (например, словаря), то за ним также дается год; страницы для алфа-витных словарей не указываются. Заглавия в тексте пишутся курсивом (а не в ка-вычках). Обязательны выводы. В конце статьи дается список литературы. Нужно указание страниц статей (от и до). Перед списком литературы возможен и список источников.

5. Перед текстом дается несокращённые имя и фамилия автора, место работы (институция), заглавие статьи и не меньше чем три ключевые слова. После текста указывается адрес автора и дата отправки статьи в редколлегию журнала.

6. Статьи печатаются на литовском, английском и русском языках. Статьи основ-ных разделов должны иметь одно или два сокращения на других языках издания. Объем сокращения – 1500–2000 печатных знаков.

7. Каждая статья основных разделов рецензируются двумя рецензентами.

TERMINOLOGIJA 18

Redaktorė NijolėBanevičienėRedakcijos kompiuterinė rengyba ir korektūra AdelėNoreikaitėDailininkas JokūbasJacovskisMaketavo SauliusJuozapaitis

SL 655. Tiražas 400 egz. Išleido Lietuvių kalbos institutas, P. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusSpausdino UAB BALTO, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius

Documents

termino- - lki.ltlki.lt/wp-content/uploads/2017/06/Terminologija-18-ilovepdf-compressed... · Terminologija | 2011 | 18 7 clear representation by an illustration and the object itself