1 tema. Bendroji teisės teorijos charakteristika

1.Teisės teorijos objektas ir metodas.

TT objektas yra T kaip ţmonių tarpusavio santykių socializavimo ir humanizavimo priemonė. Todėl čia

pirmiausia siekiama paţinti, kodėl ţmonės kuria tokį savo elgesį norminantį įrankį kaip T, kas lemia šio

įrankio pobūdį, turinio permainas, kodėl įvairių epochų ir įvairių tautų T yra vis kitokia ir t.t.

TT metodas – tai sistema būdų ir priemonių, kuriais TT tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę

tvarką veiksnius ir sąlygas.

Teisė, kaip ir kiti visuomenės mokslai kelia sau 3 uţdavinius:

1) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes;

2) juos paaiškinti;

3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo ţmonių teisių saugai poţiūriu. Gamtos moksluose svarbūs

pirmi.

Socialiniuose moksluose objektas – ţmonių interesai, virstantys socialine tvarka. Ji ne objektyvi duotybė, o

ţmonių kūrinys, skirtas garantuoti jų teises. Ši tvarka gali būti keičiama ţmonių nuoţiūra. Taigi socialiniams

mokslams prisideda ir 3 uţdavinys - įvertinti tas visuomeninio elgesio taisykles pagal kurias to meto

visuomenė gamina vartojamąsias vertes.

Ţmonių tarpusavio bendradarbiavimo būtinybė kyla iš to, kad kiekvienas ţmogus yra kultūriškai

nepakankamas – objektyviai nepajėgia susikurti, pasigaminti visų jo T saugai būtinų reikmenų. Kad vyktų

abipusis paslaugų teikimas, bendradarbiavimas turi remtis lygiaverčiais mainais. Ţmogus šitaip elgiantis mainų

lygiavertiškumo principas standartizuojasi, virsta nauja socialine tikrove. Šitaip ekonominė tikrovė

transformuojasi į teisinę tikrovę, kad šios padedama taptų funkcionali, visuotinai privaloma.

Kita vertus visuomenėje gali formuotis valdţios ir pavaldumo santykiai, kuriems išsigimus, visuomenė tvarka

remiasi ne šalių lygiateisiškumu, o jėga. T tampa stipriojo interesas. Būtent dėl šio prieštaringumo T vaidmuo

nėra vienareikšmis.

Taigi objekto atţvilgiu TT – mokslas, tiriantis visuomenės socialinė struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus

sociokultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius vyraujančią T sampratą kaip visiems T mokslams

bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų T sąvokų aparatą, darantį T sampratą praktiškai formalią,

pajėgią metodologiškai, vertybiškai vadovauti šakinių T mokslų tyrimams ir vertinimams.

TT – tai mokslas, tiriantis ţmonių interesus siekiant nustatyti tokį ţmonių tarpusavio elgesį, kad jis garantuotų

norminiu poţiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyvendinimą. TT tiria ne teisės dėsningumus, o socialinius

mechanizmus, kaip ir kodėl socialiniai ţmonių interesai virsta teisės teorija vertybinės orientacijos teisės

samprata, o ši atitinkamomis TN.

Bendriausiu poţiūriu TT tiria teisę ir valstybę iš pradţių kaip ţmonių viešpatavimo, vėliau kaip tarpusavio

bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

2.Mokslinio metodo samprata.

Metodas – reiškia paţinimo arba tyrimo kelią. Mokslo objektas atsako į klausimą, ką mokslas tiria, o metodas

– kaip ir kokiu būdu tas objektas tiriamas. Mokslinio paţinimo metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie parodo, kaip

įgyjamos ir patikrinamos ţinios. Nuo metodų pobūdţio priklauso turimų ţinių patikimumas, ţinojimo

sąmoningumas, mokslinės paţangos greitis, kokybė. Vienų metodų perkėlimas į kitus mokslus lemia

kokybiškai naują tų mokslų paţangą ar net naujas disciplinas.

Tyrimo objektas mokslus skiria, o metodai - vienija. Paţinimo ir veiklos metodų įvaldymas yra svarbi ne tik

kiekvieno mokslo, bet ir kiekvieno profesinio bei apskritai kvalifikuoto išsilavinimo dalis, lemianti to

išsilavinimo kokybę, nes metodai didina intelektines, paţintines ţmonių galias.

Metodas – tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienos ar kelių pagrindų sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojama

naujoms ţinioms gauti arba jau gautoms patikrinti. Būdama sukurta, teorija toliau atlieka jau mokslinio metodo

funkciją – ja remiantis gaminamos, pagrindţiamos, sisteminamos naujos ţinios.

3. TT naudojami metodai, jų tarpusavio santykiai.

Filosofinis metodas - tai toks metodas, kuris siekia atskleisti teisės specifiką nustatant teisės vietą ŢTA ir

įgyvendinimo priemonių sistemoje. Filosofija, suteikdama mąstymui sistemos formą, teikia galimybių tyrinėti

ne atskirus faktus, sąvokas, o procesus – faktų tarpusavio sąveiką, kokybės pokyčius, atskleisti šiuos procesus

lemiančias vidines ir išorines prieţastis. Todėl aiškinant T filosofiniu poţiūriu neuţtenka pasakyti, kad T yra

elgesio taisyklė, reikalinga atskleisti ir jos turinį. Dėl savo konkrečios formos filosofinis metodas yra

dialektinis istorinis metodas. Jis padeda suvokti T kaip dinamišką ir su visa soc.tikrove susijusi reiškinį. Šiam

metodui būdinga:

1) raidos arba evoliucijos idėja (tai reiškia, kad į T reikia ţiūrėti kaip į istorinį reiškinį, nes tai nuolat kintantis procesas,

kuri yra pastovi tik tuo kad ji yra vsm-inė tvarka);

2) tiesos konkretumas (kiekviena mokslinė tiesa visada istoriška ir dėl to yra konkreti. Tiesa išlieka tik atţvilgiu tų faktų

ir aplinkybių, kuriais remiantis buvo nustatyta. Kitaip sakant tiriama ne apskritai T, o konkrečios epochos ir šalies T);

3) mokslinės analizės visapusiškumas (T, jos raida turi būti tiriamos visapusiškai, atsiţvelgiant į kitus tos epochos

socialinius reiškinius. be to reikia tirti ne tik išorinius/formaliuosius, bet ir vidinius teisės poţymius);

4) analizės teoriškumas (reikia remtis ne tik jutimine patirtimi, bet ir teoriniu mąstymu).

Sociologinis metodas. Kad paţintume T, nepakanka ţinoti, kas yra T apskritai. Dar reikia ţinoti, kokius

konkrečius raiškos pavidalus T įgyja konkrečioje šalyje konkrečiu metu. Tai suponuoja būtinybę prisiliesti prie

galiojančios T, kad ţinotume, kokios yra kasdienės policijos, prokuratūros, teismų ir kitų valstybės institucijų

veiklos įgyvendinant T normas problemos ir kaip jos turėtų būti atrandamos, sprendţiamos atsiţvelgiant į

konkretaus regiono ŢTA poreikius. Šiuo metodu TT siekia patikrinti teisinio reguliavimo teisinį ir soc

veiksmingumą: ar konkreti TN ir visa teisinė sistema pasiekia savo tikslus, kiek vsm-je įsišaknijęs teisinis

nihilizmas, kas jį skatina, palaiko. Sociologinio metodų gautų duomenų pagrindu formuojasi naujos teisinės

idėjos, jas teisėkūra paverčia naujomis TN. Šis metodas nereikalingas tik etatistinei sistemai.

Dogmatinis metodas- tai logikos ir mokslų metodologijos procedūrų ir sąvokų aparato panaudojimas tiriant

teisę. Šis metodas skirtas ne tiek naujai teisinei informacijai gauti, kiek TN grieţtai formuluojant, sisteminti,

loginiams prieštaravimams atrasti ir šalinti, padėti teisės adresatams aiškiau suvokti TN prasmę, tiksliau ją

pritaikyti konkrečiam atvejui, operatyviau rasti normų gausybėje konkrečią normą ir kita.

Istorinis metodas - jis gali turėti ir siauresnę reikšmę: jis gali būti suprantamas kaip tikslesnio TN prasmės

suvokimo priemonė. Todėl TT jis naudojamas kaip viena iš TN aiškinimo metodų. Kiekvienas įstatymas yra

nulemtas praeities ir todėl gali būti teisingai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.

Kritikos metodas - tai būdas vertinti, kaip T tenkina tam tikro meto ŢT saugos poreikius. Galiojanti T,

atsilikdama nuo ekonominio gyvenimo poreikių, idėjų, kurias puoselėja tam tikro laiko ţmonės,

nebepajėgdama patikimai garantuoti ŢT saugos, susilaukia nepasitenkinimo ir kritikos. Šis procesas susideda iš

3 dalių:

1. galiojančios T kritikos ir neigimo;

2. T idealizavimo;

3. siūlymo priemonių ir būdų kaip geidţiamos T viziją paversti galiojančia T ir praktiniu ţmonių elgesiu.

Psichologiniai metodai. Jų panaudojimas T tyrimams yra santykiškai neplatus. Jie daţnai naudojami taikant T.

Psichologiniai tyrimai yra svarbūs nusikaltėlių resocializacijos atvejais.

Kompleksinis jurisprudencijos metodas. Šiuolaikinėje jurisprudencijoje vyrauja poţiūris, kad T tyrimams turi būti

naudojamas kompleksinis metodas, apimantis visus metodus, kurie tik konkrečiu atveju gali būti panaudojami. Tuo

pagrindu kritikuojamos vadinamosios vienpusės teorijos, kurios T tyrimą siekia grįsti kuriuo nors vienu rūšies metodu.

Nors teisės mokslas naudojasi visais minėtais metodais, bet konkrečiu laiku konkrečioje šalyje ilgiau ar

trumpiau vyrauja kuris nors vienas iš jų, nelygu kuri to meto mokslo tyrimų kryptis yra pagrinde. Šitaip vyksta

periodiška šių metodų tarpusavio konkurencija, kaitaliojimasis vietomis populiarumo poţiūriu.

Teisės mokslo struktūra.

Teisės mokslai skirstomi į 3 grupes:

1) Bendrieji T mokslai - TT, T istorija, politinių ir teisinių teorijų istorija, lyginamoji T, T sociologija. Šie mokslai tiria

bendruosius T poţymius - T sampratą, jos istorinę raidą, T poveikio vsm-iniams santykiams veiksmingumą, tapačius ir

skiriamuosius įv.šalių teisinių sistemų poţymius, padeda įv.šalių teisinėms sistemoms keistis kūrybine patirtimi.

2) Šakiniai T mokslai – KT, CT, santuokos ir šeimos T, FT, AT, BT, darbo T, ţemės T, CPT, BPT, APT, taprtautinė T

ir kt. Šie mokslai sprendţia techninius konkrečios teisinio reguliavimo srities klausimus.

3) T filosofija, T sociologija, ekologinė T, kriminalistika, teismo medicina ir kt. Šios disciplinos atsirado pritaikius

filosofijos, medicinos ir kt mokslų metodus spręsti įv.teisinio reguliavimo, jo soc.veiksmingumo, teisingumo vykdymo

problemas.

Talkindama T mokslams TT atlieka 3 f-jas: metodologinę, analitinę ir prognostinę (kontruktyviają).

Metodologinė. TT tiria visa tai, kas yra bendra ir vienodai reikšminga visiems šakiniams T mokslams, t.y. T

samprata, ją technologizuojantis bendrųjų T sąvokų aparatas, kuriuo remiasi pats teisinis mąstymas – kuriamas

ţmonių elgesio teisinis modelis, vykdomas teisingumas, organizuojama ţm.teisių apsauga ir įgyvendinimas.

Kurdama šias priemones, TT tampa bendrąja T mokslų metodologija.TT apibendrina šakinių T mokslų

rezultatus, T samprata pagrindţia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.

Analitinė (pažintinė). Vykdo tirdama vsm-ėje vykstančius soc.procesus, siekdama suvokti kaip ir kokiomis

priemonėmis tie procesai t.b. reguliuojami, kad kuo veiksmingiau būtų apsaugomos ir įgyvendinamos

ţm.teisės.

Prognostinė. Ji paţintinės f-jos tęsinys. Remdamasi atlikta teisinio reguliavimo veiksmingumo analize, TT

formuluoja naujas teisines idėjas – siūlymus, kaip toliau plėtoti ir tobulinti teisinio reguliavimo priemones –

TN ir metodus, padeda numatyti soc.tvarkos plėtojimo tendencijas.

4.Teisės mokslo kaip studijų disciplinos sistema.

Smėlio laikrodţio pavidalas, t.y. 3 stadijos – vientiso poţiūrio, visumos suskaidymo į dalis ir suskaidytos

visumos vientisumo stadijos. Akademinės T studijos pirmiausia prasideda bendraisiais teoriniais T mokslais –

TT: iš pradţių svarbu vienu ţvilgsniu, bendraisiais bruoţias aprėpti visą tą mokslinio paţinimo sritį, kuri

vadinasi T mokslu, atskleisti to mokslo specifiką, jo taikomus paţinimo metodus, atriboti T mokslą nuo kitų

gretutinių. Todėl šioje stadijoje paţintis su T prasideda ir apsiriboja bendrąja T samprata, istorine jos raida,

bendraisiais teisinio ir apskritai mokslinio paţinimo metodais, bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų sistema.

Toliau gilinantis į teisę, prireikia šia vientisą teisės sampratą – abstrakčią bendrybę, konkretinti, aiškintis, kaip

ji reiškiasi, tampa konkreti konkrečiose teisinio reguliavimo srityse atsiţvelgiant į reguliuojamų soc santykių

specifiką. Todėl bendrasis T paţinimas skyla į atskiras T sampratos reiškimosi formas – į šakinius T mokslus,

kur bendroji T samprata virsta civiline, administracine, baudţiamąja ar kita šakine T samprata. Čia

studijuojama konkreti įvairių teisinio reguliavimo šakų teisinė technika, kuri padeda praktiškai įgyvendinti T

sampratą atsiţvelgiant į konkrečios teisinio reguliavimo srities specifiką.

5.T mokslo specifika.

Kad šis vientisos T sampratos išsikristalizavimas į šakines T sampratas netaptų kliūtimi teisės šakoms

pasinaudoti viena kitos paslaugomis ir nelėtintų bendros teisės mokslo paţangos, būtina vėl grįţti prie T kaip

visumos, tik jau dabar ne kaip prie abstrakčios, o kaip prie konkrečios visumos, praturtintos konkrečių T šakų

specifikos išmanymu.

Bendroji T samprata dabar jau yra papildyta, sukonkretinta šakinėmis T sampratomis ir dėl to yra konkreti

bendrybė. Diferenciacija pagilinama nauja integracija, vėl pabrėţiant ne tik kuo T šakos skiriasi viena nuo

kitos, bet ir kuo sutampa. Naujai gauta info apie T šakų skirtumus vėl iš naujo suvedama į sistemą, vėl

mezgami analizės nutraukti ryšiai tarp T mokslų, atkuriamas vidinis jų vieningumas. O integracijos ir

diferenciacijos pusiausvyros atkūrimas garantuoja T studijų konkretumą, gilumą ir vienpusį apibrėţtumą.

Taigi akademinės T studijos pradedamos T kaip abstrakčia visuma, o ši vėliau suskaidoma į konkrečias, kur

jau vėl grįţtama prie T kaip visumos, tik jau prie konkrečios, kur jau aiškiai suvokiama ne tik kuo šakiniai

teisės mokslai skiriasi vienas nuo kito, bet ir kuo jie sutampa, kaip viena T šaka yra papildoma, sustiprinama

sąveikos su kitos T šakos normomis.

6. TT metodologinė reikšmė specialiems teisės mokslams.

TT čia suprantama kaip pozityviosios T ir specialiųjų T mokslų bendroji metodologija. Atsiţvelgiant į šią

euristinę TT f-ją specialiųjų teisės mokslų atţvilgiu, TT nėra vien aprašomasis ar iš paskos specialiesiems

teisės mokslams sekantis mokslas. Jei šitaip būtų, TT neišvengiamai atsiliktų nuo specialiųjų teisės mokslų.

Tik formuluodama šiuolaikinę moksliniu metodu grindţiamą teisės sampratą, ja nuosekliai remdamasi, TT ir

gali išlikti specialiųjų teisės mokslų priekyje, atlikti savo metodologinę f-ją, prisidėti prie jų paţangos. Kad T

sampratos moksliškumui būtų sumaţinta neigiamo subjektyvizmo įtaka, TT mėgina ją formuoti dedukcijos

metodu – traktuoti bendrųjų T sąvokų turinį kaip T sampratos išplėtojimą, sukonkretinimą konkrečiu T

veikimo situacijų atţvilgiu.

Pripaţinimas T principams tokio pat imperatyvumo kaip ir teisės normoms lemia tai, kad pozityvioji teisė

tampa vis labiau mąstančia, ieškančia įtikinamesnės savo sprendimų argumentacijos. Tai įpareigoja TT plėtotis

kaip tokių paieškų, sprendimų sąmoningumo, teisinio mąstymo tikslumo, „aštrumo“ didinimo metodologiją.

7. Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai.

Jeigu T tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos poţiūriu pirmumas teikiamas ne teisingumui, o teisėtumui.

O teisėtumo primatu grindţiamas teisininko kvalifikacija reiškia teisinką legistą, iš kurio reikalaujama gerai

išmanyti įstatymus, jų taikymo procedūras, tiksliai juos taikyti. Todėl teisininko legisto kvalifikacija – tai

faktiškai daugiau ar maţiau pasyvaus vykdytojo kvalifikacija. Bet jei ne T taikoma prie įstatymo, o įstatymas

prie T, tai pripaţįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas, kuris privalomas ne tik įstatymų

vykdytojams bet ir jų leidėjams.

Reikalaujama kurti kurti teisinius įstatymus ir tik tokių įstatymų laikytis ir juos vykdyti. Tai įpareigoja

teisininkus būti ir teisėjais – ne tik išmanyti, aiškinti ir taikyti įstatymus, bet ir vertinti juos sutikimo su

konstitucija atţvilgiu. Apie teisingumą sprendţiama ne tik įstatymų vykdymo, bet ir jų kūrybos stadijoje.

Tokios kvalifikacijos teisininkas susiduria su problemomis, kai jam reikia priimti teisinį sprendimą dėl

socialinės situacijos, kuri nėra aprašyta įstatymuose.

Be to, demokratinėje vsm-je teisininkui tenka dalyvauti rengiant ar vertinant įvairių teisės aktų projektus.

Todėl tokio teisininko išsilavinimui sunku išsitekti vien teisės moksluose; jam reikia išmanyti ir gretutinius

socialinį procesą tiriančius mokslus. Jam reikia priimti sprendimus dėl įvairių soc vertybių. O tai įmanoma tik

suvokiant tas vertybes. Teisininko kvalifikacijos kokybė – tai ne tik jo paties asmeninis reikalas. Tai ir visos

visuomenės turtas, nes nuo jos labai priklauso visos teisinės sistemos soc veiksmingumas: ta sistema veiks taip,

kokios kvalifikacijos teisininkai ją diegs.

2 tema. Teisės tradicijos

Tradicijos samprata.

Pagrindiniai teisės tradicijų bruožai ir klasifikacija.

Atskiros teisės tradicijos-teisinės erdvės: Bendrosios teisės tradicija.

Civilinės teisės tradicija.

Induistinė teisės tradicija.

Kinų ir japonų teisės tradicija.

Islamo teisės tradicija. Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicija.

Teisės tradicijų konvergencija. Tradicijos samprata. Tradicija pirmiausiai apibūdinama kaip religijos, papročių ir įpročių, teisės ir apskritai kultūros paveldas, turintis ypatingą reikšmę visuomenės ir individo gyvensenai, duodantis palikuonims galimybę, remiantis protėvių gyvenimo patirtimi ir sukauptomis žiniomis, vertinti ir perimti tai, kas nauja, ir šitaip per kartas išlaikyti savo tapatybę. Teisės tradicija – tai pirmiausia teisės, taip pat religijos, papročių, įpročių ir paskritai kultūros paveldas, formuojantis konkrečias teisės sistemas. Teisės tradicijos įvairovė:

Teisės šaltiniai (teisiniai dokumentai: indų – vedos, arabų – koranas)

Ginčų sprendimai

Bausmės Teisė:

Pagr. Žmonių elgesio reguliatorius

Svarbus tik religiniame konstekte

Papildantis kitus elgesio reguliatorius

Ignoruojamas ir taikomas tik neišvengiamasi atvejais

Pagrindiniai teisės tradicijų bruožai ir klasifikacija. Teisės tradicijos išskiriamos atsižvelgiant į skirtingus ir įvairius bruožus, dažniausiai įvardijant šiuos: istorinės ištakos, teisės šaltiniai, teisės sąvokų aparatas ir specifinis teisinis mąstymas, pasaulėžiūra. Teisės tradicijas formuoajntys veiksniai:

Bendrosios istorinės ištakos

Analogiški teisės šaltiniai

Analogiškas teisių sąvokų aparatas

Panašūs teisininkų darbo metodai

Panašūs teisės institutai

Ryšys su tam tikra pasaulėžiūra. Atskiros teisės tradicijos-teisinės erdvės: Civilinės teisės tradicija ir bendrosios teisės tradicija dažnai vadinamos vienu benru – Vakarų teisės tradicijos vardu. Būdingiausias Vakarų tradicijos bruožas tas, kad čia teisiniai institutai griežtai atriboti nuo kitų tipų socialinių institutų – religijos, politikos, moralės, papročių, kurie, nors ir turi įtakos teisei, bet kartu yra analitiškai atskirti nuo jos. Atskyrus teisė nuo moralės, religijos, papročių, liberalizmo ir veikiant teisinio pozityvismo doktrinoms, Vakaų teisės tradicijoje stengiamasi pabrėžti nešališkumą, nepriklausomumą nuo kokių nors pažiūrų kaip vieną pagrindinių teisnio mąstymo principų, o kitose teisės tradicijose pasaulėžiūra vaidina lemiamą vaidmenį. Induistinėje, kinų ir japonų, islamo ar Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicijose

teisei tenka tik papildomas vaidmuo, kur kas didesnį vaidmenį atlieka tradicinės žmonių elgesio reguliavimo priemonės – religija, dorovė, papročiai.

Vakarų teisės tradicijoje religija, nors ir turi įtakos teisei, yra analitiškai atskirta nuo jos.

Bendrosios teisės tradicija. Bendrosios teisės tradicija, arba anglosaksų teisės tradicija, dar vadinama anglų – amerikiečių teisės tradicija, Anglijoje iškilo kaip teisėjų kuriama teisė, atribota nuo vietinių papročių – germanų genčių teisės, egzistavusios iki pat vėlyvųjų viduramžių. Bendrosios teisės tradicija formavosi laipsniškai – nuo sprendimo iki sprendimo. Savo kilme ji yra ne įstatymų, o bylų teisė. Bendrosios teisės tradicijos svarbiausias šaltinis yra precedentai. Čia galioja stare decisis principas - bylos su vienodomis aplinkybėmis turi būti sprendžiamos vienodai. Jei panašus ginčas buvo išspręstas anksčiau, teismas privalo vadovautis argumentais, naudotais ankstesniame sprendime, ir priimti analogišką sprendimą. Tačiau jei teismas nustato,kad ginčas iš esmės skiriasi nuo visų ansktesniųjų atvejų, jis sprendimą priima savo nuožiūrą. Naujasis sprendimas tampa precedentu ir įpareigoja ateityje teismuose nagrinėti analogiškas bylas remiantis stare decisis principu. Bendrosios teisės tradicijoje reikalavimas nustatyti „kas yra teisė“ tam tikroje situacijoje susideda iš kelių tyrimų ir analizės etapų:

1) Nustatomi konkretūs faktai byoje 2) Reikia rasti visus atitinkamus, tiesiogiai su nagrinėjama byla susijusius statutus ir bylas 3) Reikia išanalizuoti tų teismų sprendimuose ar statutuose nurodytas analogijas, principus ir

formuluotes. Vėlesni sprendimai ir aukštesniųjų instancijų sprendimai ar teisės aktai yra svarbesni nei ankstesni sprendimai ir žemesniosios instancijos teismų sprendimai. Viska susjungus nustatoma „kas yra teisė“. Tada ši teisė taikoma konkretiems faktams, ir byla išsprendžiama. XX. a. Dalis teisės nomų buvo kodifikuota suformuojant statutų teisę. Statutais bendrosios teisės tradicijoje vadnami teisės aktai plačiąja prasme. Klasikinė angliškoji teorija statutus laiko antriniu teisės šaltiniu. Precedentas turi būti netaikomas, jei statutas sak kitaip. Prie bendrosios teisės tradicijos šaltinių taip pat priskiriami paprotys ir tradicija. Papročiais buvo grindžiama ankstyvoji baudžiamoji teisė, kai kurie šeimos teisės institutai. Pvz. Tradicija nustato, kad ministras pirmininkas renkamas iš partijos, turinčios parlamente daugumą, narių, kad minarchas, formuodamas kabinetą ir skirdamas ministrus, teikdamas karališkąjį pritarimą, parlamento aktams, klauso minsitro pirmininko patarimų. Aiškinant teiės aktus bendrosios teisės tradicijoje nesiremiama istoriniu metodu. Teisėjai remiasi ne aktų rengimo medžiaga, o precedentais, kurie interpretavo tą tekstą. Bendrosios teisės tradicijoje, teisinis išsilavinimas yra praktinio – empirinio pobūdžio, daugiau dėmesio skiriama profesiniam ir praktiniam išsilavinimui. Jaunasis teisininkas teisinių žinių įgyja dalyvaudamas seiminaruose, imituojančiuose bylos svarstymą teisme, klausydamas patyrusių advokatų skaitomų paskaitų, dalyvaudamas teismo posėdžiuose ir diskutuodamas su vyresniais kolegomis apie praktines problemas. Anglai atsinešė į savo kolonijas ir savo teisę – bendroji teisė palčiai naudojama tose valstybėse. Kurias su Anglija sieja bendras teisinis paveldas, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas buvusias Britų imperijos kolonijas (Pakistanas, Indija, Kanada, Naujoji Zelandija, Australija, Honkongas, Pietų Afrika ir Malaizija, Brunėjus, Singapūras.

Civilinės teisės tradicija. Civilinės teisės tradicija, arba romėnų – germanų teisės tradicija, dar vadinama kontinetinės teisės tradicija. Susiformavo kontinentinėje Europoje perimant ir pritaikant romėnų teisę. Civ. Teisės tradicija iki šiol modeliuojama pagal romėnų teisės sistemą, ji naudojasi ne tik romėnų teisės sąvokomis, bet ir svarbiausių nuostatų formuluotėmis. Istoriniu požiūriu ši tradicija siekia 450m. pr. Kr., XII lentelių išleidimo datą, tačiau lemiamą įtaką civilinės teisės tradicijai padaręs įvykis buvo 534 m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija. Romėnų teisė skyrėsi nuo kitų tuo metu žinomų teisės sistemų pirmiausiai tuo, kad pasaulietinės teisės normos buvo atskirtos nuo sakralinių. Romėnų teisės normos buvo kūriamos ne konkretiems, o apibendrintiems atvejams. Jos sudarė darnią sistemą, kuri, pasitelkus mokslinę teisės koncepciją, reguliavo

įvairius turtinius ir asmeninius santykius. (senovės Romoje teisėjas priimdamas sprendimą, kūrė ne naują teisės normą, o taikė jau galiojančią, teisę. Romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, pagrįstą bendraisiais principais, o Romos teisininkai tą sistemą aprašė). Žlugus Romos imperijai, Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę. Civilinės teisės tradicija pasižymi spcifiniu polinkiu abstrahuoti teisės normas, ištisas normų grupes sujungti į gerai suskaidytą sistemą ir galiausiai sukurti juridines konstrukcijas. Pirminis teisės šaltinis civilinėje teisės tradicijoje – teisės aktai. Teisės aktų sistema kiekvienoje civilinės teisės tradicijos valstybėje sudaro hierarchinę struktūrą, kurios viršūnėje – konstitucija ir konstituciniai įstatymai. Žemesnės juridinės galios nei konstitucija yra parastieji įstatymai, o po jų poįstatiminiai teisės aktai. Federacinėse vasltybėse šią hierarchiją papildo normos, apibrėžiančios federacijos narių teisės ir federalinės teisės santykius. Papročio kaip teisės šaltinio vaidmuo civilinės teisės tradicijoje nėra vienodas. Paprotys gali veikti vietoj teisės akto ar veikti kaip teisės aktą papildantis šaltinis. Mokslo doktrinos, arba mokslininkų darbų, darbų, reikšmė tradiciškai priklauso nuo autoriaus reputacijos ir nuo to, ar jis išreiškia savo požiūrį, ar atstovauja bendrai, labiausiai gerbiamų autorių nuomonei. Induistinė teisės tradicija. Indusitinė teisės tradicija remiasi hinduizmo pasaulėžiūra, teisumas ir teisingumas reiškiami tik kastos įstatymo kontekste. Kastos:

Barhmanai, dvasininkų kasta

Kšatrijai, karių ir valdovų kasta

Vaišijai, pirklių ir ūkininkų kasta

Šudrai, tarnų kasta

Daliati (dar vadinami bekasčiais) Hinduistų teisininkai – dvasininkai nėra saistomi griežtų teisinių reikalavimų. Teismas ir teisingumas reiškiami tik kastos įstatymo kontekste. Hinduizmas kategoriškai tvirtina visas pažiūras ir praktikas esant vienodai teisingas, jeigu tam tikra grupė jas laiko teisingomis. Įstatymai ir įsakymai yra tik laikinosios priemonės, nulemtos būtinybės, jos kyla iš konkreęių gyvenimo aplinkybių ir keięiasi kartu su jomis. Induistinės teisės tradicijos teismuose teisė vaidina tik rekomendacinį vaidmenį, nes netgi dharma nurodo tik bendras gaires, reikalaujančias atsižvelti į esamas sąlygas.

Induizmo ir Vakarų teisės tradicijos skirtumai:

1. Vakarietiška subjektinių teisių idėja yra svetima induizmui, jos pagrindas – dharmos nustatyta pareigų visuma.

2. Induizmui svetima vakarietiška individų teisinės lygybės idėja, čia žmonės nuo gimimo padalinti į socialines hierarchines kategorijas – kastas, kurioje kiekvienas privalo atlikti tą funkciją, kuri jam skirta pagal prigimtį.

3. Geresnės gyvenimo sąlygos liberaliose vakarietiškosedemokratijose yra garantuojamos kovojant dėl žmogaus teisių, tuo tarpu induizme aukštesnė būties kokybė pasiekiama vykdant dharmą.

4. Indų teismuose teisė vaidina tik rekomendacinį vaidmenį, nes netgi dharma nurodo tik bendras gaires, reikalaujančias atsižvelgti į esamas sąlygas. Todėl induistų teisininkai-dvasininkai nėra saistomi griežtų teisinių reikalavimų.

5. Induistų teisė galioja ne tam tikroje teritorijoje (Indijoje), bet bendruomenėje (indams).

Kinų ir japonų teisės tradicija. Kinų ir japonų teisės tradicija, gyvuojanti Tolimųjų Rštų kraštuose, remiasi konfucionistine ir budistine tradicija, o Kinijoje dar ir daoistine tradicija, kur teisei tenka tik susitarimus, moralę, papročius ir religiją papildantis vaidmuo.

Vakarietiškosios ir kinų bei japonų teisės tradicijų skirtumai:

1. Kinijoje ir Japonijoje gyvuojanti konfucionistinė etika lemia kosminės darnos išsaugojimo netgi atsisakant savo teisėtų interesų tradiciją.

2. To išdavoje taikių sutarimų harmonijos vardan paieška yra svarbesnė už vakarietišką kovos dėl teisės tradiciją.

3. Teisei čia tenka tik tradicinius taikius konfliktų sprendimų, arba tiksliau jų “ištirpdymo” būdus papildantis vaidmuo.

4. Dėl to, kad teisė niekaip negali atsižvelgti į visų gyvenime pasitaikančių santykių įvairovę, čia vyrauja neigiamas požiūris į teisminį konfliktų sprendimo būdą.

5. Iš anksto nustatyta universali kosminė tvarka pateisina, kaip ir induizme, egzistuojančią nelygybę tarp žmonių.

XIX-XX a. vakarietišku pavyzdžiu Kinijoje bei Japonijoje išleisti įstatymai nepakeitė konfucionistinės tradicijos nustatytų konfliktų sprendimo būdų susitaikymoir kompromiso.

Islamo teisės tradicija.

Islamo teisės tradicijos pagrindas – islamo religija, o teisė – šariah – sudedamoji ir neatskiriama islamo religijos dalis.

Islamo teisės tradicijoje teisininkai vaidina gana svarbų vaidmenį, bet tai yra teisininkai – dvasiniai lyderiai. Islame nėra dvasininkų luomo, nes jo vietą užima visa bendruomene (umma) ir jos išsilavinę nariai (ulama), tampantys dvasiniais lyderiais dėl savo išminties. Musulmonui teisinis išsilavinimas reiškia Korano ir Pranašo ištarmių pažinimą bei mokėjimą jas tinkamai komentuoti – Koranu kaip pirminiu teisės šaltiniu sekama pedantiškai. Pagrindiniai musulmono gyvenimo kelio vadovao – sekimas Šventu raštu – Koranu, taip pat rėmimasis pranašo Mohameto sekėjų surinkta medžiaga apie jo gyvenimą – Suna. Kijas – analoginis aiškinimas, kuriame, nesant tiesioginių sąsajų tarp įkvėptųjų šaltinių yra gyvenimiško atvejo, buvo derinaas apreiškimas su žmogaus protu. Teisininkui tiesiogiai remiantis Koranu ir Suna, nesą lesitina priimti savarankiško, nepriklausomo sprendimo. Jo veikla turėjo apsiriboti aiškinimu ir interpretavimu teisinių knygų, kuriomis atskirosiose mokyklose buvo pripažintas autoritetas – ta pažiūra įsitvirtino maždaug nuo IX a.

Vakarietiškosios teisės ir islamo tradicijų skirtumai:

1. Islamo teisė yra iš dieviškojo apreiškimo išvedamų normų visuma, bei nepripažįsta jokių kitų savo šaltinių išskyrus apreikštąją Alacho valią.

2. Tai reiškia, kad islamo teisė, skirtingai nei vakarietiškoji, yra sudedamoji ir neatskiriama islamo religijos dalis.

3. Kadangi teisė nėra atskirta nuo religijos, ji yra visaapimanti pareigų doktrina, reguliuojanti visas musulmono gyvenimo sritis.

4. Kadangi teisė yra dieviškos kilmės, islamui svetima teisės, kaip nuolat kintančio proceso, arba “gyvosios teisės” samprata.

5. Todėl teisininkai gali tik aiškinti pagrindinius islamo religijos ir teisės šaltinius – Koraną ir Suną, bei jų pagrindu taikyti teisę. Nesiremiant religiniu autoritetu teisės normų sukurti negalima.

6. Tai paaiškina, kodėl islamo teisei yra nepriimtinos arba labai sunkiai priimtinos naujos teisinės idėjos, pvz. žmogaus teisių doktrina.

7. Rėmimasis neginčijamu Alacho autoritetu taip pat paaiškina, kodėl dialogas tarp islamiškosios ir Vakarų kultūros yra žymiai sudėtingesnis nei su tokių griežtų rėmų neturinčiomis induistine, kinų ir japonų kultūromis.

Teisės šaltiniai:

1) Koranas 2) Suna 3) Ijma 4) Kijas

Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicija.

Afrikoje ir Madagaskare gyvenimas neatskiriamas nuo tradicinių sapmratų ir vertybių, kurių laikėsi protėviai.

Tradicinės Afrikos religijos ir filosofinė esmė – žmogus gali egzistuoti tik bendruomenėje, ir bendruomenė gali tarpti tik tada, jei į ją harmoningai įsilieja žmogus.

Žmogus negali turėti žemės nuosavybės teisių. Ji priklauso visai bendruomenei, nes buvo duota visų gyvybei palaikyti. Bendruomė nemokamai ją skolina žmonėms, jie gali ką nors ant jos pastatyti ir tą pastatą parduoti, bet niekada negalima daryti pelno iš žemės, nes ji priklauso Kūrėjui.

Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicijoje dievybė, gamta, ir socialinės institucijos sudaro vienovę. Tarp dieviškos ir politinės jėgos egzistuoja vienybė, o kiekviena visuoemnė turi savo hierarchiją.

Afrikos teismuose, priešingai, tradicija iš esmės yra žodinė, o ne rašytinė, seniūnų taryba susitinka su gyvėjais ir juos apklausia kartu bei individualiai, kol prieinama „tiesa“. Dėl šios priežasties tradicinėje aplinkoje niekuomet nepraktikuojams balsavimas.

Išskirtiniais Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicijos bruožai:

1. Afrikiečių mąstymą apibūdina jų mitologinis pasaulio supratimas, didelę reikšmę teikiantis protėvių pagerbimui bei jų perduotų tradicijų saugojimui.

2. Dėl to protėvių perduoti ir jų dvasių saugomi papročiai yra pagrindiniai žmonių tarpusavio elgesio reguliatoriai.

3. Šie papročiai remiasi vyresniųjų autoritetu ir yra perduodami ne rašytine, o žodine forma. 4. Suprantama, kad tokioje tradicijoje lemiamas vaidmuo skiriamas ne atskiram individui, o

bendruomenei. 5. Todėl svarbesnė už teisę vakarietiškąja prasme čia yra pareiga, o tiksliau pagarba bendruomenei. 6. Individų konflikto atveju didesnė reikšmė čia teikiama ne teisybės paieškai, bet šalių sutaikinimui. 7. Kolonizacijos išdavoje sukurti įstatymai iš esmės nepakeitė tradicinių žmonių elgesio reguliavimo

būdų.

Teisės tradicijų konvergencija. Teisės tradicijų konvergencija – tai teisės tradicijų supanašėjimas. Teisės traqdicijų konvergencija suprantama kaip dveijų ardaugiau skirtingų teisės tradicijų supanašėjimas. Civilinės ir bendrosios teisės tradicijos suartėjimo tendencija turėjo įtakos ir naujosiosm civilinės teisės kodifikacijomas. XX a. Kodifikacijos, tarp jų ir LT turi tiek civilinės teisės tradicojos privatinės teisės, tiek bendrosios teisės tradicijų teisės bruožų. Taip pat pastebimos ir BT bei baudžiamojo proceso konvergencijos elementų tendencijos ir kitų teisės sričių panašėjimo procesai. Teisės tradicijų suartėjimas jaučiamas ir Lietuvoje – Konstitucinio Teismo nutarimais (2006 m. kovo 28 d. ir 2008 m. gegužės 8 d.) Lietuvos teisės sistemoje įtvirtintas teisminio precedento privalomumas.

Teisės šaltiniai materiąja prasme; teisinis procesas

Minėta, kad pagal teisinio pozityvyzmo metodologiją, naudojančią atskiriamumo tezę, tik

deskriptyvūs, t.y. nenorminiai, nevertybiniai faktai, yra teisės šaltiniai materialiąja prasme, o

norminiai, vertybiniai faktai (moralė, tradicijos, papročiai ar kiti socialiniai reguliatoriai) nėra teisės

šaltiniai materialiąja prasme. Mūsų nacionaliniame teisęs moksle (kuriame gaji teisinio

pozityvyzmo metodologija) teisės šaltiniai materialiąja prasme paprastai įvardijami kaip

visuomeniniai faktiniai santykiai, kaip materialiosios, socialinės ir kitos visuomeninės gyvenimo

sąlygos, objektyviai verčiančios išleisti arba pakeisti, papildyti teisės aktus ir net pertvarkyti visą

teisės sistemą.

V. Mikelėno poţiūris, kasd teisės šaltiniai materialiąja prasme yra visuomenės ekonominiai,

socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį

ir padedantys nustatyti jų prasmę, nes toks poţiūris apima tiek nenorminius, nevertybinius faktus

(veiksnius), tiek vertybinius faktus (veiksnius) kaip teisės šaltiniai materialiąja prasme.

Nacionalinėje literatūroje nurodoma, kad teisinis procesas vyksta tokia seka: faktiniai santykiai

(kurių pagrindu kuriama ir kuriems kontroliuoti skiriama teisė) -> teisėkūra (pasibaigianti teisės

akto išleidimu, kuriame nustatomas ir oficialiai sankcionuojmas socialinių santykių subjektų elgesio

modelis) -> teisinis reguliavimas (teisės poveikis socialiniams santykiams): jis gali būti

pakankamas/tiesioginis (iš pirminio reguliavimo pereinama į teisės realizavimo stadiją) arba

nepakankamas/netiesioginis (teisėkūros procesas pratęsiamas išvestiniu teisiniu reguliavimu, kartu

taikant pirminių teisės šaltinių nuostatas) -> teisės realizavimas (faktinių socialinių santykių

derinimas su oficialiuoju modeliu).Tiesa, kartu nurodoma, kad ši schema gali ir turi būti tikslinama,

atsiţvelgiant į daugelį veiksnių.

Teisinis procesas vyksta tokia seka: tiek deskriptyvūs, nevertybiniai, nenorminiai faktai (faktiniai

santykiai), tiek vertybiniai, norminiai faktai (moralė, tradicijos, papročiai), kurių pagrindu

formuojasi ir kuriama teisė -> sąmonė (padedanti suvokti, suprasti faktinius santykių subjektų

elgesio modelio (teisės principų bei normų), išliekančio objektyviai veikiančios teisinės sąmonės

lygmenyje ir neturinčio jokios teisinės išraiškos, susiformavimu) bei teisėkūra (pasibaigianti teiės

akto išleidimu, kuriame nustatomas ir oficialiai sankcionuojamas socialinių santykių subjektų

elgesio modelis (teisės principai ir normos) -> teisinis reguliavimas (teisės poveikis socialiniams

santykiams) -> teisės realizavimas (faktinių socialinių santykių derinimas su oficialiuoju modeliu,

išreikštu teisės tekste ir objektyviai veikiančioje teisinėje sąmonėje). Kartu pabrėţiama, kad ši

schema gali būti tikslinama: antai vertybiniai faktai susiformuoja dėl faktinių santykių ir sąmonės

veiklos.

Teisinis šaltinis materialiaja prasme, teisinis procesas:

T. Šaltinis materialaiaja prasme - Tai yra būdas, kuriuo įteisinamas teisinės normos; tai yra

taisyklės, teorijos, iš kurių kyla teisė.

Teisinis procesas (teisinis reguliavimas):

Pozityvinė metodologija.

Idėja – norma – santykis.

Faktiniai santykiai – teisėkūra – teisinis reguliavimas – teisinis realizavimas

Pozitivystinė metodologija – turi atitikti tam tikrus aukštesnius principus ir jų paisyti. Neapima

teisės principų.

Teisinės sąmonės sąvoka.

Sąmonė apskritai – tai speciali, tik ţmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant šią paţinti, o

paţinus joje orientuotis, valdyti ją ţmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais. Tai dvasinis

ţmogaus įrankis, kuriuo ţmogus siekia paţinti savo gyvenamąją aplinką, kad galėtų prie jos

prisitaikyti ir kartu ją pritaikyti prie savo paties poreikių. Paţinti teisinę sąmonę – tai paţinti. Kaip

ţmonės kolektyviniu būdu įsisąmonina savo interesus, kaip ir kodėl transformuoja į teisines idėjas –

pageidaujamo elgesio idėjinį modelį, o vėliau – į visuotinai privalomą teisinę tvarką.

Teisinė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais

besivadovaujantys ţmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą

ar nesutikimą su jų interesais. Atsiţvelgiant į tai , skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos

teisinės sąmonės – skirtingai vertinti ir galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą.

Kadangi į galiojančią teisę reaguojama emocionaliai ir intelektualiai, tai šios reakcijos struktūra ir

virsta teisinės sąmonės struktūra.

Teisinės sąmonės struktūra.

Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai: teisinė psichologija ir teisinė ideologija.

• Teisinė psichologija – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos ţmonės patiria tiesiogiai susidurdami su

įv. valstybių i-cijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens

teises. Nuo to, ţmonės emocionaliai pritaria tam tikriems įstatymams ar atmeta , priklausys, kaip

uoliai jie juos vykdys.

• Teisinė ideologija – tai argumentuotas, daugiau ar maţiau sąmoningas ţmonių poţiūris į

galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių

tikrovė. Teisinė ideologija yra kryptingas mokslinis apmąstymas. Joje atsispindi įsisąmoninti įvairių

soc. grupių interesai.

Svarbi šiuolaikinės teisinės ideologijos dalis – pilietinė teisės samprata.

Teisinė sąmonės rūšys.

Teisinė sąmonė skirstoma į rūšis remiantis dviem kriterijais: 1) subjektu; 2) jos sprendimų (idėjų)

kompetentingumo (nusimanymo) laipsniu. Subjekto atţvilgiu teisinė sąmonė gali būti:

1. Individuali – tai atskirų asmenų poţiūris į galiojančią ar pageidaujamą teisę.

2. Grupinė – tai tam tikro soc. sluoksnio teisinė sąmonė

3. Visuomeninė – tai su galiojančia ir pageidaujama teise susijusios idėjos, kurias puoselėja

visuomenės dauguma.

Asmens turimos kompetencijos poţiūriu teisinė sąmonė skirstoma:

1. Paprastoji, arba empirinė – kartais dar vadinama masine. Ji susiformuoja be didesnių intelekto

pastangų, apmąstymų, be specialių teisės studijų.

2. Profesionali – tai daţniausiai teisininkų sąmonė, kuri formuojasi sistemingai studijuojant teisės

doktrinas.

3. Mokslinė – tai teisininkų mokslininkų teisinė sąmonė.

Teisė ir teisės aktas; Teisė kaip interpretacija

Svarbu pabrėţti, kad teisės išorinės išraiškos forma nėra tik rašytinis tekstas; kitaip tariant, teisė

nėra išreikšta tik raštu (lot. Expressis verbis). Dar romėnų teisė skyrė rašytinę teisę (lot. Ius

scriptum), t.y. elgesio taisykles, kurias kuria viešoji valdţia, būtentvalstybė, ir nerašytinę teisę (lot.

Ius non scriptum), nerašytine teise laikyti papročiai.

Teises moksle pasiekta beveik vieninga išvada, kad teisė nėra tekstas, ir pabaigia teisinio

pozityvyzmo metodologija grindţiamų teisės mokslo srovių ir nepozityvystine teisės metodologija

grindţiamų teisės zyra tokia, kad teisė arba yra jame išreikšta eksplicitiškai, t.y. paraidţiui, arba

būtent iš jo, o ne iš kur nors kitur, išvedama (ar implicitiškai jame išreiškiama). Tokia logika

vadovaujasi ir Konstitucinis Teismas, kurio 2004m. geguţės 25 d. bei 2004 m. gruodţio 13 d.

nutarimuose yra nustatyta: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6

straipsnio 1 dalis). Tai aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų

teisiškumo ir legitimumo matas. <...> taip, kaip teisės negalima traktuoti vien aip teksto, taip ir

Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima

suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. <...> Pati Konstitucijos, kaip

aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje

negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio ţemesnės galios teisės aktuose nustatyto

teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atţvilgiu. Konstituciją,

kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai,

kuri eįvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni

konstitucinia principai yra 5tvirtinti expressis verbis konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra juose

įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvdami iš konstitucinių normų, taippat iš kitų šiose

normose atsisipindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio reguliavimo visumos, iš

Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemų

įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėţiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių

principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir

konstitucinia principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią

visumą visas Kontitucines nuostatas, neleidţia, kad Kontitucijoje būtų vidinių preštaravimų ar tokio

jos aiškinimo, kai iškreipiam ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors

Konstitucijoje įtvirtinta ar jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidţia ne tik

Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino

pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustatčiusi tam tikras

Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba imlicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį reguliavimą.

Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir

tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ir taikyti

taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvoktatik konstitucinį reguliavimą

matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios galios

akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos

nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos konstitucijos normos, ir Konstitucijos

principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir

Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės

sistemai gaires nubrėţiančio akto, prasmės“. Šis aiškinimas yra pagrįstas ir argumentuotas teisinio

pozityvizmo metodologijos koordinačių sistemoje, kai Konstitucija, kaip teisės aktas, yra laikoma

visa apimtii nustatyta, t.y. sukurta, Tautos, priėmusios šią visuomeninę sutartį.

Konstraktarinis, arba konvencionalistinis, teisės ir apskritai visuomeninės tvarkos aiškinimas turi

trūkumų, nes visuomeninė sutartis, grindţiama kolektyviniu (daugumos arba maţoritariniu)

sprendimu, paneigia visuomenės vaidmenį. Būtent todėl Konstitucija, kaip antimaţorinis aktas (ši

sąvoka yra panaudota Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, ją itin yra pamėgęs

R. Dworkinas), nėra visa apimtimi nustatyta, t.y. sukurta, nes antimaţoritarinis reiškinys negali būti

sukuriamas kolektyviniu (daugumos arba maţoritariniu) sprendimu: Konstitucija sudaro tiek sukurti

principai ir normos, tik greta teksto evoliucijos keliu susiformavę teisės principai (teisingumas,

sąţiningumas, protingumas).

Konstituciją, kaip aukščiausiąją teisę (lot. Ius supremus), ir apskritai teisę sudaro susiformavę ir

tikslingai sukonstruoti (sukurti) teisės prncipai ir normos, nereiškia ir negali reikšti, jog yra

paneigiama Konstitucijos teksto reikšmė. Priešingai, Konstitucinio Teismo, besiremiančio

metodologine nuostata, kad Konstitucijoje nėra spragų ( Konstitucinio Teismo 2004 m. geguţės 25

d. bei 2004 gruodţio 13 d. nutarimai), veikla aiškinant Konstituciją pirmiausia turi būti ir yra

siejama su Konstitucijos tekstu, kaip aiškiai išreikšta teise. Tačiau būtent minėta tezė ir išryškina,

kad Konstitucinis Teismas ir apskritai visi teismai yra antimaţoritarinės institucijos, kartais

sprendţiančios visiškai priešingai partikuliariniams kolektyviniams visuomenės interesams

(partikuliariniam viešajam interesui), bet apsaugančios ir ginančios atskiro individo interesus ir

teises (kurios ir yra tikrasis, t.y. visuotinis (ne partikuliarinis) viešasis interesas). Kartu paţymėtina,

kad Konstitucini sTeismas turi ir gali „atrasti“ susiformavusius teisės principus, pvz, teisngumo,

protingumo principus ( ţr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą), esančius greta

Konstitucijos teksto, tačiau Konstitucinis Teismas ne tik neprivalo, bet ir neturi galimybių tik iš

Konstitucijos teksto atskleisti minėtų principų, jų turinio: tekstas kaip tikslingo visuomenės

veiksmo rezultatas negali išreikšti evoliuciniu keliu susiformavusių principų.

Paţymėtina, kad nepozityvistinės tekstų paţinimo filosofinės srovės – hermeneutikos, kuri gali buti

suprantama kaip interpretacijos, supratimo teorija (atstovai Hansas Georgas Gadameris (1900 –

2002), Paulas Rocoeuras (1913-2005), Martinas Haideggeris (1889 – 1976), tekstą, be kita ko ir

teisinį, suprantama kaip negalutinį produktą, kaip interpretacijai pavaldų reiškinį. Pasak

hermeneutikų, aiškinant tekstą, reikia būtinai atsiţvelgti į jo kontekstą, įvisuomenės tradicijas,

papročius, kitus veiksnius: būtent todėl teisė nėra tik tekstas, jos prasmė atskleidţiama, „atrandama“

interpretuojant tekstą ir su juo susijusius reiškinius – tradicijas, papročius ir pan. Hermeneutinis

poţiūris yra toks, kad joks teisės aktas nėra baigtinis, nustatytas (sukurtas) visa apimtimi (tai

pozityvistinis poţiūtis), t.y. galutinis produktas, nes to joks subjektas negali padaryti. Būtent todėl

šiame vadovėlyje pabrėţiama, kad greta sukurtos, nustatytos tekste teisės yra teisė, susiformuojanti

evoliucionuodama visuoenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose ( t.y. ne tekste) dėl

netikslingų poelgių, nors ją atskleisti, „atrasti“ padeda tekstas. Vis dėl to pabrėţus, kad joks tekstas

nėra baigtinis, nustatytas (sukurtas) visa apimtimi (tai pozityvistinis poţiūris), t.y. galutinis

produktas, nes to joks subjektas negali padaryti, , kartu pabrėţtina, kad ir teismai, kaip

interpretacijos keliu atskleidţiantys teisės prasmę subjektai, negali savo rašytiniuose tekstuose visa

apimtimi atskleisti teisės. Šia prasme teisė nėra akivaizdţiai postuluojamas reiškinys.

Teisės formos arba teisės šaltiniai formaliąja prasme

Kai kurie autoriai grieţtai skiria teisės šaltinius formaliąja prasme nuo teisės formų, teisės šaltinius

formaląja prasme apibrėţdami kaip teisėkūros subjekto kompetenciją ir teisėkūros procedūras,

kuriomis ţmonių interesai paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios

visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcionavimas).

Paţymėtina, kad atsiţvelgiant į Lietuvos Respublikos besiklostančią teisinę praktiką, teisės

šaltiniais formaliąja prasme yra:

a) Konstitucija, turinti dvylipį kumuliatyviai aiškinamą pobūdį: pirma, kaip nustatytas,

sukurtas Tautos aukščiausios galios teisės aktas, kuriuo steigiama valstybė ir nustatomos

pagrindinės teisės nuostatos (rašytinis aspektas), ir, antra, kaip principų, kurie suformuoja

evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuise (t.y. ne tekste)

netikslingų poelgių dėka, visuma (nerašytinis aspektas). Kitaip tariant, konstitucija yra,

pirma, rašytiniame tekste, nustatytos teisės nuostatos (principai ir normos), antra, teisės

principai ir normos, interpretacijos būdu išvedami iš Konstitucinio teksto, trečia, teisės

principai, kurie susiformuoja evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose

santykiuose (t.y. ne tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų poelgių dėka, tačiau kurie taip pat

atskleidţiami, „atrandami“ naudojant Konstitucijos tekstą kaip įrankį.

Konstitucija yra visos teisės sistemos branduolys, aukščiausioji teisė (lot. ius supremus) (nes

turi aukščiausią juridinę galią), iš kurios kyla visi kiti principai ir normos. Jai negali

prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas (Konstitucijos 7 straipsnis 1 dalis);

Konstitucjos principams ir normoms negali prieštarauti jokie kiti teisės principai ir normos.

Dar daugiau, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas ( Konstitucijos 6

straipsnio 2 dalis).

b) Teisės principai, kurie susiformuoja evoliusionuodami visuomenės sąmonėje ir

visuomeniniuose santykiuose ( t.y. tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų poelgių dėka.

Paţymėtina, kad kai kurie iš šių principų turi būti traktuojami kaip turintys Konstitucijos

galią, todėl turi būti laikomi Konstitucijos dalimi. Taip pat principai, kurie susiformuoja

evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose (t.y. ne tekste),

kuriuosi ir glūdi, netisklingų poelgių dėka, yra tiek tarptautiniai, tiek nacionaliainiai.

Teismai, spręsdami bylas, juos „atranda“ ir fiksuoja savo aktuose, tačiau tai nereiškia, kad

minėtieji teisės principai tampa rašytiniai.

c) Tarptautinės teisės ir Europos sąjungos teisės aktai. Paţymėtina, kad Lietuvos

Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos

valstybės atstatymo“ yra, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos valstybė pabrėţia savo

ištikimybę visuotinai pripaţintiems tarptautinės teisės principams, Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 135 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi

visuotinai pripaţintais tarptautinės teisės principais ir normmis. Tarptautinės teisės aktai –

tai tarptautinės sutartys (nors ne tik); tarptautinės sutarties sapmratą, tokių sutarčių

sudarymo ir vykdymo klausymus reglamentuoja 1999 m. birţelio 22 d. Lietuvos

Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas.

Paţymėtina, kad pagal juridinę galią tarptautinės sutartys yra ţemesnės juridinės galios negu

pati Konstitucija. Antai Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarime konstatavo,

kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindţiama tuo, kad Konstitucijai neturi

prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės

sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad negalioja joks

įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Kita vertus, kolizijos tarp nacionalinės

teisės akto (išskyrus pačia Konstituciją) ir tarptautinės teisės akto atveju prioritetą turi

tarptautinės teisės akto nuostatos. Antai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.13

straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse

nuostatytos kitokios taisyklės negu to, kurias numato šis kodekas ir miti Lietuvos

Respublikos įstatymai, taikomas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojusi ratifikuota

Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos įstatymai,

kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties

įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

2004 m. geguţės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Europos Sjungos teisės aktai

taip pat yra Lietuvos Respublikos teisės šaltiniai formaliąja prasme. Pirminiais ES teisės

šaltiniais laikomos Europos Sąjungos steigimo sutartys, taip pat sutartys, keitusios minėtas

sutartis (naujausia - 2007 m. Lisabonos sutartis, įsigaliojusi 2009 m. gruodţio 1 d.). stojimo

į Europos Sąjungą sytartys ir bendrieji teisės principai. Antriniai Europos Sąjungos teisės

šaltiniai – tai Europos Sąjongos institucijų priimami teisės aktai: Europos Parlamento,

Tarybos ir Komisijos reglamentai, sprendimai, direktyvos, Europos Sąjungos Teisingumo

Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimai. Sutartys ir reglamentai yra tiesiogiai taikomi aktai,

t.y. norint taikyti, jų nereikia inkorporuoti į vastybinių narių vidaus teisę. Direktyvos nėra

tiesiogiai taikomi aktai, todėl jų nuostatas būtina inkorporuoti į valstybės narės vidaus teisę.

Pagal 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos

Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantį Konstitucijos sededamąja dalimi

(Konstitucijos 150 straipsnis) jo 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji

Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindţiama

Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų

kolizijos atveu jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Paţymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime,

aiškindamas minėtą konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos

Sąjungoje“ nuostatą, konstattavo, kad Konstitucijoje ne tikyra įtvirtintas principas,kad tais

atvejais, kai nacionalinės teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su

nustatytu tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos

Sąjungos teisės atţvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti

Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjunga,

konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose

(nesvarbu, kokia jų teisnė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

d) Nacionalinė statutinė teisė (termino vartojimas priimtas ir nacionaliniame teisės moksle),

kurią sudaro Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (vadinami arba

poįstatiminiais, arba lydimaisiais, arba įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais). Tai yra

rašytinė teisė. Svarbu pabrėţti, kad Lietuvoje pagal skirtingą juridinę galią yra dvi įstatymų

rūšys – konstituciniai įstatymai ir paprastieji (arba ordinariniai) įstatymai. Pastariesiems

priskirtini kodifikuoti įstatymai (kodeksai). Kiti teisės aktai (vadinami arba poįstatyminiais,

arba lydimaisiais, arba įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais) yra Lietuvos Respublios

Seimo aktai, neturintys įstatymo galios (pvz., nutarimai), Lietuvos Respublikos Prezidento

aktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktai, ministerijų, kitų institucijų, savivaldybių

institucijų aktai.

e) Norminės sutartys. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3 straipsnį, nustatatntį

darbo teisės šaltinius (formaliąja prasme), kolektyviniu sutarčių normatyvinės nuostatos yra

teisės šaltiniai formaliąja prasme. Pagal Darbo kodekso 49 straipsnį kolektyvinės sutartys

gali būti:

1) kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė);

2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) ar teritoriniu (savyvaldybės, apskrities) lygiu

sudaryta kolektyvinė sutartis;

3) įmonėskolektyvinė sutartis.

Šios sutartys nėra individualaus, vienkartinio pobūdţio, jų turinį sudaro ir bendrojo

pobūdţio elgesio taisyklės, pagal Darbo kodeksą – “normatyvinės nuostatos”. Kolektyvinių

sutarčių sudarymo, registravimo, keitimo, pildymo tvarka, jų kontrolę, sutarčių šalis, turinį

reguliuoja Darbo kodekso 50-67 straipsniai.

f) Teisinis paprotys. Paţymėtina, kad teisinis paprotys yra teisės šaltinis formaliąja prasme, o

paprotys – teisės šaltinis materialiąja prasme: jų skirtumas tėra doktrininis, nes teisinis

paprotys, lygiai kaip ir aprotys, suformuluoja evoliucionuodamas ir egzistuoja visuomenės

sąmonėje ir santykuose (iš esmės, primityviai tariant, tai tas pats reiškinys (nors egzistuoja ir

papročių, kurie apskritai neturi teisinės reikšmės, kurie nėra teisės šaltiniai materialiąja

prasme, juolab nėra teisės šaltiniai formaliąja prasme). Teisinis paprotys yra nerašytinės

teisės forma. Tai, kad teisiniai papročiai yra :atrandami“ teismų, fiksuojančių juos

rašytiniuose procesiniuose sprendimuose, arba tai, kad teisiniai papročiai net sisteminami

rašytiniuose dokumentuose, nedaro teisinių paproęių rašytine teise.

Teisiniu papročiu laikoma tokia įstatyme nenustatyta visuotinai pripaţinta elgesio taisyklė

(lot. ius non scriptum, t.y. nerašytinė teisė), kuri yra atsiradusi dėl to, kad asmenys ilgą laiką

ja vadovavosi ir jos laikėsi. Tam, kad būtų pripaţinta papročiu, tam tikra elgesio taisėklė turi

atitikti visas tokias sąlygas, t.y. ji turi būti: 1) visuotinė, t.y. plačiai taikoma tam tikros srities

santykiams, pavyzdţiui, uostų, biţų veiklai, tarptautinei, naftos produktų prekybai ir pan.; 2)

ilgalaikė, t.y. atsiradusi seniai; 3) tęstinio pobūdţio, t.y. jos buvo ir yra paisoma nuolat,

nenutrūkstamai, pavyzdţiu, ji taikoma teismų, arbitraţo; 4) vertinama kaip teisinga ir būtina

(lot. opinio necessitatis) ir todėl taikoma savarankiškai, o ne prievarta.

Teisinis paprotys, kaip civilinės teisės šaltinis, plačiai taikomas tarptautinėje prekyboje ir

pan. Kai kurie tarptautinės prekybos papročiai yra sisteminami. Iš ţinomiausių tarptautinės

prekybos susistemintų papročių minėtini Tarptautinės prekybos rūmų parengtos

Tarptautinės prekybos terminų taisyklės (INCOTERMS), Tarptautinės jūrų organizacjos

parengtos Bendrosios avarijos taisyklės ir kita. Tarptautinės prekybos papročių visumą

priimta vadinti lotynišku terminu lex mercatoria. Tačiau akcentuotina, jog tai, kad teisiniai

papročiai yra „atrandami“ teismų, fiksuojančių juos rašytiniuose procesiniuose

sprendimuose, arba tai, kad teisiniai papročiai net sisteminami rašytiniuose dokumentuose,

nedaro teisinių papročių rašytine teise. Bet jeigu buvusi paproęiu taisyklė įtvirtinama

įstatyme (arba kitame teisės akte), ji nebelieka teisiniu papročiu, o tampa įstatyme (arba

kitame teisės akte) įtvirtinta taisykle, t.y. įstatymo (arba kitokio teisės akto) forma „praryja“

paprotį (pvz, tradicinė krikščioniška šventė Kalėdos, įtvirtinta Darbo kodekso 162

straipsnio 1 dalies 12 punkte, nėra paprotys – tai įstatyminė nuostata).

Teiniai papročiai paparastai taikomi civiliniams santykiams įtvirtinti: pirma jie taikomi tada,

kaiįstatymas tiesiogiai nurodo juos taikyti (pvz., Civilinio kodekso 6.173 straipsnio 3 dalis ir

pan.); antra, taikyti paprotį gali nustatyti šalių sudaryta sutartis; trečia, paprotys taikomas,

kai teisiniame tekste yra spraga. Teisiniais papročiais taip pat galima vadovautis aiškinant

sutartis, nustatnat prievolės vykdymo vietą, laiką, būdą ir t.t. Tačiau nėra taikomi teisiniai

papročiai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąţiningumo,

protingumo ar teisingumo principams (Civilinio kodekso 1.4 straipsnio 2 dalis, 3.2

straispnio 3 dalis). Taigi Lietuvoje teisinio papročio ir imperatyvių teisės normų bei

bendrųjų teisės principų kolizija sprendţiama pastarųjų naudai. Kita vertus, kai kuriuose

Ispanijos provincijose, ypač Katalonijoje, nacionalinis Civilinis kodeksas netaikomas vietos

teisinių papročių reguliuojamiems santykiams.

Teisinį paprotį būtina skirti nuo civilinio teisinio santykio šalių dalykinės praktikos (pvz.,

Civilinio kodekso 6.173 str. 3 d., 6.327 str. 1 d., 6.337 str. 2 d.), t.y. nuo dviejų asmenų dėl

ilgalaikio bendradarbiavimo tarpusavio santykiams taikomų nerašytų taisyklių. Šalių

dalykinė praktika nėra teisės šaltinis, nes ši praktika taikoma ne visuotinai, o tik konkrečių

asmenų tarpusavio santykiams. Tačiau tarp šalių susiklosčiusi dalykinė praktika reikšminga

sprendţiant ginčą, pvz., aiškinant šalių sudarytą sutartį, todėl į šalių dalykinę praktiką turi

būti atsiţvelgiama.

g) Teismų praktika. Iš karto paţymėtina, kad Lietuvos teismai teisės nekuria, nes jie tokios

diskrecijos neturi (R. Dworkino ţodţiais tariant, teismų diskrecija – nelyginant skylė

pyragėlyje – egzistuoja tik kaip erdvė, palikta ją juosiančio suvarţymų saito). Tačiau teismų

vaidmuo teisės takymo ir aiškinimo procese yra itin didelis: pirma, teismai aiškina teisę,

išreikštą tekstuose (rašytinę teisę), antra, jie „atranda“ ir savo aktuose fiksuoja nerašytinę

teisę, t.y. tesiės principus, kurie susiformuoja evoliucionuodami visuomenės sąmonėje ir

visuomeniniuose santykiuose (t.y. ne tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų poelgių dėka, bei

teisinius papročius.

Teismų praktikos privalomumo esmę sudaro stare decisis principas, grindţiamas teismuo o

sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip byla kurioje

suformuluotas teismo precedentas (lot. precedentis – ankstesnis). Nuostata uţtikrina visų

asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vinodai aiškinant ir taikant teisę įmanoma

pasiekti, kad įstatymui visi būtų lygūs. Teismo sprendimas, kuriame yra išaiškinama teisės

norma bei atskleidţiama normos prasmė, tampa tam tikru tos teisės normos priedu, jos

dalimi, todėl šiuo aspektu laikytinas teisės šaltiniu formaliąja prasme (Lietuvos

Konstitucinio teismo 2007. Spalio 24 d. nutarimas – realiai jokios naujos teisės teismo

sprendime nėra – jame tiesiog yra atskledţiama teisės prasmė). Jis tampa „autoritetu“ ne tik

kitiems teisininkams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t.y. teismo

precedentas turi dvejopą poveikį: vertikalusis precedento poveikis reiškia, kad

aukštesniosios instancijos teismo sprendimas yra privalomas ţemesniosios instancijos

teismams; horizontalusis teismo precedento poveikis, reiškia, kad jis privalomas ir pačiam jį

suformavusiam teismui.

Precedento doktrina susiklostė dėl daugelio prieţąsčių: pirma, vienas iš pagrindinių visos

teisinės sistemos tikslų – uţtikrinti vienodą teisės taikymą, antra, vadovaujantis teismo

precedentais, išvengiama skirtingų tos pačios teisės normos aiškinimo ir tokių pačių faktinių

aplinkybių vertinimo; trečia, precedentus formuoja aukščiausios teismo instancijos –

aukščiausieji teismai, kur daţniausiai dirba labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos

teisininkai. Todėl šių teismų pateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir

sektinu; ketvirta, nesutikimą su teismo precedentu reikia argumentuoti. Atmetus precedentą

be jokių argumentų, teismo sprendimas naikintinas instancine tvarka; penkta, remiantis

teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti teisės norma, bet ir pašalinama teisinio teksto

spraga.

Lietuvos teismų praktika (teismo precedentas) teisės šaltinis de jure pripaţįstama po

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo.

h) Teisės doktrina (mokslas). Pavyzdţiui, Tar[tautinio teisingumo teismo statuto 38straipsnyje

teisės doktrina pripaţįstama tarptautinės viešosios teisės šaltiniu. Teisės doktrina svarbi dėl

kelių prieţasčių: pirma, ji daţniausiai pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės

analizę. Todėl neigti teisės doktriną būtų tolygu neigti racionalumą; antra, mokslininkai

teisininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidţia mokslininkui pateikti nešališką

teisės interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali sustiprinti tiek savo sprendimo

nešališkumą, objektyvumą, tiek savo nepriklausomumą apskritai: trečia, teisės doktrina

daţnai neapsiriboja tik nacionalinės teisės analize; ketvirta, teisės doktrina formuluoja teisės

aiškinimo, teisinės argumentacijos taisykles, pateikia teisinių sąvokų definicijas, aiškina

teisės principų turinį ir t.t.; penkta, teisės doktrinai būdingas tam tikras stabilumas, ns teisės

mokslo suformuluotos taisyklės, teisinės tiesos kurį laiką yra pastovios ir nėra lengvai

“sugriaunamos” – naują koncepciją galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją.

Teisinės doktrinos stabilumas daro įtaką teisės aiškinimo, o kartu – ir teismų praktikos

stabilumui.

Teisės doktrinos, kaip teisės šaltinio formaliąja prasme, reikšmei, pasak V. Mikelėno, įtakos

turi daugelis veiksnių: pirma, kuo labiau teismai linkę racionaliai argumentuoti savo

sprendimus, tuo labiau didėja teisės doktrinos reikšmė; antra, kuo stabilesnis, nuoseklesnis

įstatymų leidėjo darbas, tuo daugiau galimybių gyvuoti teisės doktrinai.

Teismų formų rūšys:

1. Konstitucija – pagrindinis tam tikros šalie sodkumentas, kuriam neturi prieštarauti

visi tos šalies dokumentai/aktai.

Pirmas požiūris: konstituciją nustato valstybės sąjunga ir jos institucijos,

pagrindiniai ţmogaus visuomeninio gyvenimo nuostatos (ūkio, nekilnojamo turto ir

pan.)

Antras požiūris: konstitucija suprantama principų, kurie susiformuoja visuomenės

sąmonėje ir santykiuose visuma.

Konstitucija – tai ne tik rašytinis tekstas su privalomomis normomis, bet ir principai,

kurie įtvirtinti visuomenėje.

2. Tarptautinės teisės ir ES teisės aktai – tai yra valstybių sudaromos tarpusavio

sutartys. LR tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d. yra nurodoma sutarties

apibrėţimas (Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės

principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos

Respublika su uţsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis,

nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli

tarpusavyje susiję dokumentai)

ES teisės aktai:

Pirminiai: sutartys

Antriniai: reglamentas, direktyva, sprendimas, rekomendcija ir išvada

(antrinius priima ES parlamentas)

3. Nacionalinės statutinė teisė

4. Norminės sutartys – tai yra kolektyvinės sutartys (pvz.: darbdavys ir kolektyvas,

daruotojai – darbo k. 49 str.)

5. Teisinis paprotys – Teisinis paprotys reguliuoja tai, ko nereguliuoja įstatymas ir

poįstatiminiai aktai

Požymiai:

Ilgalaikiškumas

Visuotinumas

Tęstinis pobūdis

(LR CK 1.4 3 str. tarptautiniai papročiai, LAT byla Nr. 3K- 3-305/2006 – remiasi

papročiu)

6. Teisės doktrina – apima teisės mokslininkų darbus, veikalus, knygas. Moklsininkai

analizuoja ir susistemina bylas. Teisės doktrina faktiškai veikia teisės sistemą ir

priimant teisės sprendimus.

7. Teisės precedentas – tai yra teismo sprendimas priimamas sprendţiant konkrečią

teisinę bylą, kuris vėliau laikomas pavyzdţiu sprendţiant analogiškas bylas.

Teiso precedento kpncepcija Lietuvoje: LR Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 28

d. nutarimas.

Būdingi aspektai: horizontalusis privalomumas – teismai saistomi savo pačių

priimtais sprendimais.

Vertikalusis privalomumas – teismas saistomas ankstensnės

instancijos teismo priimto sprendimo. LR teismų įstatymo 33 str. 4 d.

Teismų praktika yra keičiama.

Teisinis aiškinimas vs. teisės nustatymas:

Konstitucinė teisė yra aiškinama, bendrosios teisės – nustatoma.

8. Teisės principai – tai teisės ir kartu visos teisinės sistemos dėsniai.

Teisės veikimas (galiojimas).Teisė ir valstybė

Tiriant teisę tokią, kokia ji yra, t.y. kaip objektyviosios tikrovės reiškinį, reikia atsakyti į

klausymą, ar teisė veikia (galioja), ar ji įkūnija galiojančius principus ir normas. Į pateiktą

klausymą, galima atsakyti keturiais esminiais kriterijais:

Elgesio kriterijus. Tam tikra visuomenė turi elgtis pagal tokias taisykles, kurios yra

efektyvios, t.y. kurių laikomasi; be abejo, nereikėtų tikėtis, kad visos taisyklės būtų visiškai

efektyvios. Pavyzdţiui, jeigu futbolo ţaidėjus laikysime minimalia visuomene, tai kai šie

ţaidėjai ţais ne pagal futbolo taisykles, sunku bus teigti, jog jie ţaidţia futbolą. Taip teisę

aiškina sociologinės teisės teorijos.

Psichologinis elgesnos kriterijus. Šis kriterijus reiškia, kad visuomenės nariai turi turėti

kritišką poţiūrį į savo realų elgesį lygindami jį su jo modeliu, išreikštu teisėje. Veikianti

teisė – tai teisės principai ir normos,kurie yra norminio pobūdţio asmenų elgesiui, t.y. jie

naudojami kaip elgesio direktyvos.

Deontinis kriterijus. Teigiama, kad psichologinis elgsenos kriterijus taip pat nėra

pakankamas. Tai, kas teisės taisykles daro veikiančias, yra jų saistantis, įpareigijantis

visuomenės nariams pobūdis. Jeigu nėra pareigos laikytis taisyklės, tai ji nėra teisė.

Tačiau šis deontinis kr. Yra problematiškiausias teisės teorijoje. Kaip teisės privalomybė

(saistymas, įpareigojimas) visuomenės nariams turi būti suprantama? Į tai egzistuoja keturi

atsakymai(poţiūriais):

Pagal pirmą poţiūrį teisė yra saistanti tuomet, kai ji gali būti priverstinai įvykdoma. Šis

poţiūris reikalauja institucijos, kuri u-tikrintų minėtą prievartinį teisės įgyvendinimą (tokia

institucija paprastai laikoma valstybė, jos pareigūnai bei institucijos).

Antras poţiūris reiškia psichologinio kriterijaus tąsą, nes pagal jį teisė yra privaloma, kai ji

yra pripažįstama kaip privaloma visuomenės narių. Kai buvo minėta pvz apie miniatiūrinę

visuomėnę – futbolo ţaidėjus, jie ţaidţia futbolą, nes pripažįsta futbolo taisykles, kaip jas

saistančias. Tai vadinamoji kontraktinė, visuomenės sutarties teorija.

Trečias poţiūris reiškia tai, kad teisė yra tokios taisyklės, kurios sukurtos pagal formalius

teisėkūros reikalavimus, būdingus tam tikrai visuomenei. Tai reiškia, kad visuomenėje turi

būti toks institutas, kuris nustatytų formalius reikalavimus, pvz, teisingumo principą.

Ketvirtas poţiūris reiškia, kad teisė yra privalomo pobūdţio tuomet, kai visuomenės nariai

yra moraliai įpareigoti laikytis teisės principų ir normų. Tokiu atveju teisės nuostatos turi

atitikti tam tikrus etinius standartus, pvz, teisingumo principą.

Minimumo kriterijus. Jis išskiriamas į atskirą kriterijų, nors yra glaudţiai susijęs su

deontinio kriterijaus ketvirtu poţiūriu. Tai reiškia, kad teisės principai ir normos turi turėti

minimalų turinį, pvz, turi būti įtvirtintas draudimas laisvai naudoti prievartą.

Ubi ius, ibi remedium (išvertus iš lot. k. – kur yra teisė, ten yra ir poveikio priemonė) – šis

lotyniškas posakis daţnai klaidingai suvokiamas kaip reiškiantis, jog teisė turi būti kuriama

prievartos aparato, kuris paprastai tapatinamas su valstybę, ir teisės veikimas turi būti

uţtikrinamas preivartos aparatu, kuris paprastai taip pat tapatinamas su valstybe. Minėta,

kad teisė gali būti suprantama kaip saistanti tuomet, kai ji gali būti priverstinai įvykdoma,

kad šis poţiūris reikalauja institucjos, kuriu uţtikrintų minėtą prievartinį teisės

įgyvendinimą. Būtent tokia institucija paprastai laikoma valstybė, tiksliau – valstybės

valdţia, suverenas. Tačiau valstybė, kaip kurianti absoliučiai visą teisę, nėra ir negali būti

laikoma tokia institucija, juolab kai, kaip minėta, yra teisės principų, evoliuciniu keliu

besiformuojančių visuomenės teisinėje sąmonėje bei santykiuose, t.y. askritai nekuriamų.

Teisės sistema

Teisės sistemą sudaro teisės principai ir normos, o pati teisės sistema yra minėtų principų ir normų

visumos egzistavimo ir veimo būdas, kur visi principai ir normos koegzistuoja teisės institutuose,

pošakiuose, šakose, susiję tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodami vienas kito

veiksmingumą. Minėta, kad teisės šaltiniais materialiąja prasme yra socialiniai faktai, tarp jų ir

vertybiniai, norminiai faktai (moralė, tradicijos, papročiai). Teisės šatinis materialaija prasme yra

moralė, persmelkianti kiekvieną faktą, t.y. kiekvieną teisės šaltinį materialiąja prasme (nes

kiekvienas socialinis, norminis faktas yra vertybinis ta prasme, kad jį galima įvertinti blogio ir

gėrio, sąţiningumo ir nesąţiningumo sąvokomis, t.y. per moralės prizmę), drauge ir teisę, kuri

veikia visuomenės narių moralinio įsipareigojimo dėka. Todėl teisė, kylanti iš moralėw yra visotinė

ir reguliuojanti sistema. Teisės reguliavimas persmelkia visus visuomeninius santykius, kuriuos turi

reguliuoti teisė, todlė teisėje nėra ir negali būti spragų.

Nacionaliniame teisės moksle teigiama, kad teisės sistemoje, gali būti teisės spragų; paţymėtina,

kad nors teisė reguliuoja itin įvairius santykius, gyvenimas visada yra įvairesnis; neįmanoma sukurti

elgesio taisyklių, aprėpiančių visus galimus ţmogaus elgesio variantus visokiausioms gyvenimo

aplinkybėms; anksčiau a rvėliau gali paaiškėti, kad teisė tam tikro santykio nereguliuoja, - tai yra

teisės spraga. Todėl teisinėje mokslinėje doktrinoje teisės spragos klasifikuojamos pagl įvairius

kriterijus. Kone visi autoriai išskiria pirmines ir antrines teisės pareigas.

Pirminė teisės spraga yra tada, kai dėl netobulos įstatymų leidybos, problemos nesupratimo ar

kitokių prieţasčių tam tikri faktiškai egzistuojantys visuomeniniai santykiai apskritai nėra teisinio

reguliavimo dalykas (šis atvejis dar vadinams akivaizdţia teisės spraga). Pvz., Lietuvoje teisė ilgai

nereguliavo santykių, susijusių su ţmogaus audinių ir organų donoryste bei transplantacija.

Antrinė teisės spraga esti tuomet, kai tam tikri visuomeniniai santykiai teisės normomis buvo

sureguliuoti, tačiau keičiantis gyvenimiui atsiranda naujų, įstatyme (ar kitame teisės akte)

nenumatytų ir neaptartų situacijų (šiuo atveju tiksliau būtų kalbėti ne apie teisės, bet apie įstatymo

(ar kito teisės akto) spragą). Pvz., pagal CK įtvirtintą teisinį reguliavimą įvirūs autorių teisės

objektai buvo ginmi, tačiau iki 1994 m. jame kaip savarnkiškas autorių teisių gynymo objektas

nebuvo numatytos kompiuterių programos ir duomenų bazės.

Teisės spragos taip pat skirstomos į atsitiktines ir neatsitiktines.

Atsitiktinės teisės spragos atsiranda tada, kai įstatymų leidėjas tam tikrų faktinių santykių

nesureguliuoja, nes neţino jų esant. Neatsitiktinė spraga yra tada, kai įstatymų leidėjas, ţinodamas

esant faktinius santykius, tikslingai jų nereguliuoja dėl politinių, ekonominių ar kitokių prieţasčių.

Pagal atsiradimo prieţastis teisės spragos gali būti skirstomos į:

1) Spragas, atsiradusias dėl nepakankamai išsamaus teisinio reguliavimo; tai yra atvejai, kai

įstatymas (ar kitas teisės katas) nereguliuoja konkretaus santykio;

2) Spragas, atsiradusias dėl nepakankamo teisinio apibrėžtumo; tai yra atvejai, kai tam tikrą

konkretų atvejį įstatymas (ar kitas teisės aktas) reguliuoja nepakankamai aiškiai.

Kaip specifinė teisės spragų rūšis nurodomos ir aksiologinės spragos, t.y. atvejai, kai įstatymas (ar

kitas teisės aktas) tam tikrą klausymą reguliuoja moraliai nepriimtinu būdu.

Teisės taikymo proceso metu, kaip minėta, teismas, spręsdamas teisinį ginčą, negali atsisakyti jį

spręsti, motyvuodams, esą nėra teisės, reguliuojančios ginčo santykį: būtent todėl teisės spraga, kaip

juridinė kategorija, tėra fikcija. Kita vertus, teisės moskle, pasitelkiant teisnės praktikos pavyzdţius,

manoma, kad yra teisėkūros arba legislatyvinės spragos: antai Lietuvos teisės sistemoje Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas yra išrutuliojęs legislatyvinės spragos (omisijos) terminą (ţr.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą), o legislatyvinė

omisija, suprantama kaip teisės spraga, kurią draudţia teisė, pirmiausia ius supremum

(Konstitucija). Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas konstatuoja ne legislatyvinės

omisijos buvimą ar nebuvimą, jos atitiktį Konstitucijai, bet teisinio reguliavimo, kuriame yra

trūkumų (Konstitucinio teismo terminais – legislatyvinė omisija), atitiktį Konstitucijai. Kitaip

tariant, dar kartą akcentuotina, kad galima kalbėti apie neaiškų, negalutinį, neakivaizdų teisinį

reguliavimą, bet ne apie jo nebuvimą (spragas). Teisė visada yra: toks teisės supratimas kyla iš to,

kad teisė nėra tik kuriama, tik rašytinė, kad egzistuoja teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali

formuotis ir susiformuoja visuomenės teisinėje sąmonėje (prote ir jausme) bei santykiuose ir kurie

reguliuoja visus santykius, kuriuos teisė turi reguliuoti.

Diskusija dėl „teisės formos“ ir „teisės šaltinio“ skirtumų

Teisės literatūroje teisės normų forma painiojama su teisės normų šaliniu – ta versme, iš kurios

atsiranda pati norma.

Teisės šaltiniui imama suteikti įvairių prasmių juo vadinant ne tik įstatymų leidėjo interesus (valią),

paskatinusius normos atsiradimą, bet ir tuos aktus, kuriais norma yra išreiškiama, formuluojama.

Teisės forma- tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama

savo adresatui (ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia- vieta kitų teisės normų hierarchijoje).

Skiriamos dvi teisės normų formos:

Vidinė- struktūrinių teisės normos elementų organizacija.

Išorinė- tai teisės normos išraiškos forma.

Teisės formų rūšys

1. Konstitucija

2. Tarptautinės teisės ir ES teisės aktai

3. Nacionalinė statutinė teisė

4. Norminės sutartys

5. Teisinis paprotys

6. Teisės doktrina

7. Teisės precedentas

8. Teisės principai

Teisės šaltinis pirmiausiai tapatinamas su teisinės minties šaltiniu. Tekstai, iš kurių gauname

informacijos apie praeities visuomenių turėtas teisės normas ir jais materializuotas teisines idėjas,

vadinami teisės šaltiniu.

Diskusija dėl teisės formos ir teisės šaltinio skirtumų. Teisės šaltiniui imama suteikti įvairių prasmių juo vadinant ne įstatymų leidėjo interesus (valią), paskatinusius normos atsiradimą, bet ir tuos aktus, kuriais norma yra išreiškiama, formuojama, todėl teisės teorijos vadovėliuose teisės šaltinio ir teisės formos temos dažnai formuojamos kaip ta pati tema – teisės šaltinių (formos) sąvoka. Yra autorių (A.V.Mickevič), kurie šių sąvokų tapatinimą laiko natūraliu dalyku, nes ‘patogu vartoti”. Teisės mokslas vargu ar gali taikytis su “vartoti patogiomis’, bet logikos požiūriu netiksliomis sąvokomis, kurios atitinkamai veikia ir patį teisinį mąstymą, mažina jo samprotavimų aiškumą.

Kodeksas yra materializuota teisės išraiškų forma, o teisės normos – dvasinis (idėjinis) kodekso

turinys, nes kodeksą galima pamatyti, paimti į rankas, o teisės normą galima tik suvokti protu

skaitant ir analizuojant kodeksų tekstus. Tačiau teisės normų forma painiojama su teisės normų

šaltiniu – ta versme, iš kurios atsiranda pati norma.

Termino „teisės šaltinis“ daugiareikšmiškumas

Teisės šaltinis tapatinamas su teisinės minties šaltiniu.

Įstatymai, jų rinkiniai kodeksai, teismų sprendimai, papročių uţrašai, metraščiai, literatūros kūriniai,

t.y. tie tekstai, iš kurių gauname informacijos apie praeities visuomenių turėtas teisės normas ir jais

materializuotas teisines idėjas, vadinami teisės šaltiniu. Bet tai ne teisės normų, o informacijos apie

jas šaltinis.

Šaltinis – visa tai, iš kur kas išeina (atsiranda), kas duoda pradţią;

Forma – kokiu būdu, pavidalu egzistuoja tas, kas atsirado kaip jutiminė realybė.

Galimybė grąţinti šioms sąvokoms pirmapradę prasmę susidaro preziumuojant teisės ir įstatymo

skirtumą.

Teisė tada laikoma įstatymo turiniu, o įstatymas – viena iš tos taisyklės ir jos juridinės galios

išraiškos formų.

Teisės normų šaltinis- tai ţmonių interesai ir tuos interesus teisės normomis paverčiančios

teisėkūros procedūros. Skirstomas į:

Materialųjį- tai istoriškai besikeičiantys ţmonių interesai, dorovinės nuostatos, religiniai

įsitikinimai, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomo elgesio taisyklę(teisės

normą).

Formalųjį- tai teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros, kuriomis ţmonių

interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios visuomenėje

elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcionavimas).

Teisinis paprotys- teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės

institucijai arba piliečiams civiline sutartimi sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę,

susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda

apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį nuolatine ţmonių tarpusavio

bendravimo forma. Papročiai reguliuoja tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų

leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis. Paprotys, sankcionuotas kompetentingo subjekto įstatymu

arba piliečių civiline sutartimi, virsta teisiniu papročiu. Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati

elgesio taisyklė, o tik jos forma- juridinė galia: privalomumas ir valstybės įsipareigojimas

garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją

sankcionavusio teisės akto vienovė.

Teisinis precedentas- tai valstybės institucijos, daţniausiai teismo, sprendimas, priimtas

sprendţiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdţiu sprendţiant analogiškas (panašias)

bylas. Precedentai, kaip teisės forma, atsiranda tais atvejais, kai sprendţianti teisme konkrečią bylą

nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas.

Būtinybė, kad atsirastų precedentas, grindţiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymo

priešingumu moralei, teisei. Būtinybės atsiţvelgti į precedentą laipsnis priklauso nuo precedentą

priėmusio ir taikančio teismo teisinės padėties (kompetencijos) teismų sistemoje. Juo aukštesnė

teismo padėtis teismų hierarchijoje, tuo maţiau jis saistomas precedentų. Panašių bylų sprendimas

panašiu būdu uţtikrina teisės taikymo praktikos vienodumą, visų piliečių lygybę įstatymui ir

teismui.

Norminės sutartys. Joms būdingi tokie poţymiai: a) bendrojo pobūdţio elgesio taisyklės

nustatymas; b) susitarimo savanoriškumas; c) interesų bendrumas; d) sutarties šalių

lygiateisiškumas; e) sutarties dalyvių susitarimas visais esminiais sutarties aspektais; f) abipusė

atsakomybė uţ prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą; g) sutarties uţtikrinimas

teisinėmis priemonėmis.

Skirtingai nuo sandorių, norminės sutartys nėra individualaus, vienkartinio pobūdţio. Jų turinį

sudaro bendrojo pobūdţio elgesio taisyklės. Norminės sutartys atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant

darbo santykius, uţtikrinant darbo tvarką, darbuotojų poilsio, socialinės saugos sąlygas,

demokratizuojant įmonių valdymą. Pagrindinė romanų-germanų tradicijos šalių teisės normų

raiškos forma yra teisės normų aktas.

Teisės aktas- tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka

priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.

Teisės principai- tai bendrojo pobūdţio idėjos, konkretinančios teisės sampratą. Jie nurodo, kokio

pobūdţio turi būti kuriamos teisės normos, sprendţiama konkreti teisinė byla, kad kiekvienu

teisinio reguliavimo atveju būtų įgyvendinami teisės sampratos formuluojami tikslai.

Pagal formulavimo pobūdį teisės principai skirstomi į:

Principus-idėjas. Tai pagrindinės teisinės idėjos, kurios nėra įtvirtintos jokioje teisės normoje

ar normų grupėje, o išplaukia iš pačios teisės sampratos.

Principus-normas. Tai teisės principai, įtvirtinti vienoje arba keliose teisės normose. Principas-

norma iš pradţių formuojasi kaip teisinė idėja, vėliau ši paverčiama įstatymo norma.

Šiandien pripaţinus ir teisės principų-idėjų įpareigojamąją galią, teisės principų-idėjų ir principų-

normų skirtumas nustojo būti esminis.

Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę (vadinamieji bendrieji teisės

principai), skirstomi į grupes.

Teisės principų konkurencija, teisės normų ir teisės principų kolizijos ir jų sprendimo būdai:

1. Teisės principų prieštaravimo(kolizijos) atveju pirmumas teiktinas bendresniam principui.

Beje, teisės principai negali tarpusavyje prieštarauti dėl vienos prieţasties: jie neturi

savarankiškos būties, o tik skirtingai išreiškia tą pačią jiems bendrą teisę- leidimų ir

paliepimų pusiausvyrą. Ši pusiausvyra atitinkamai nustato kiekvieno teisės principo

galiojimo, arba santykinumo, ribas: tokios ribos yra ne kas kita, kaip kito teisės principo

buvimas.

2. Esant teisės principo ir teisės normos prieštaravimui taikomas teisės principas, nes galioja

bendroji nuostata: konkreti norma neturi prieštarauti teisės principui, nes šis fundamentaliau

ir bendriau išreiškia teisės esmę. Teisės normos paskirtis- sukonkretinti teisės principą

konkrečiai reguliuojamų santykių sričiai, o ne jį paneigti, suspenduoti.

3. Teisės principo ir imperatyvios teisės normos konkurencijos atveju taikoma pozityviosios

teisės norma.

Teisės principais remiamasi:

1) Kai nėra įstatymo normos, reguliuojančios konkretų santykį

2) Kai neaiškus konkrečios teisės normos teisinis turinys ir aiškinant reikia jį atskleisti

3) Kai konkuruoja kelios teisės normos

4) Kai siekiama pasitikrinti, ar kuriami įstatymai neprieštarauja teisei. Teisės normų forma – tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantis nuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių ir griežčiau formuluojamų link.

Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi:

4. Teisins paprotys 5. Teisinis precedentas 6. Norminio turinio sutartys 7. Ratifikuotos tarptautinės sutartys 8. Teisės normų aktas.

Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) likytinos teisinės minties šaltiniais.

Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis.

Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normų išraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys.

TEISINIS PAPROTYS

Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi.

Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą.

Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą.

Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.

TEISINIS PRECEDENTAS

Precedentas (lot.precedens – einantis priekyje) – tai elgesio taisyklė, atsirandanti ankščiau už įstatymų leidėjo valią.

Istoriškai jis irgi kilo iš teismo sankcionuojamų papročių.

Precedentai, kaip teisės forma, atsiranda tais atvejais, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios šio konkretaus santykio dalyvių teises ir pareigas, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisės norma gerokai prieštarauja teisei kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovei, reikalaujančiai visus vienodai vertinti ir nepripažinti niekam teisių be jas legalizuojančių pareigų vykdymo. Tada teismui reikia savarankiškai spręsti ginčą remiantis bendraisiais teisės principais ar bendra tos šalies pozityviosios teisės dvasia ir sukurti teisės normą ad hoc, kuria vėliau galėtų vadovautis ir kiti teismai, spręsdami analogiškas bylas. Būtinybė precedentui atsirasti grindžiama ne tik įstatymo spraga, bet ir pozityvaus įstatymo priešingumu moralei, teisei.

Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas.

Teisėkūros subjekto požiūriu precedentas gali būti teisminis ir administracinis.

Išankstinis aprobavimas yra tų šalių konstitucijose, kurios numato, kad teismas, įgyvendindamas teisingumą, klauso įstatymo ir teisės.

Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta kad teismas vykdo teisingumą klausant tik įstatymo.

5. TEISĖS PRINCIPŲ SĄVOKA, JŲ POŢYMIAI

Teisės principai- tai teisės, o kartu ir visos teisės sistemos, pamatiniai dėsniai.

Teisės principų šiame tekste įvardyti kaip pamatiniai teisės dėsniai ; teisės principų negalima tapatinti nei su

teisės nuostatomis nei su teisės normomis. Principai teisės pamatas, pradmenys, kitaip tariant, griaučiai, ant

kurių laikosi pats teisės socialinis reiškinys.

Teisės normoms kyla iš teisės principų, yra grindţiamos principais.

Teisės principai, kaip teisės pamatas, jos griaučiai, ir teisės normos, kurie, kaip minėta, gali visiškai

pakankamai apibūdinti teisę kaip socialinį reiškinį.

Tiek teisės principai, tiek normos, turėdamos norminį poţymį, t.y. išreikšdami teises ir pareigas, juridinėje

literatūroje yra ir gali įvardijami bendru „normų“ terminu, tačiau tai nėra itin tikslu.

Bendrieji teisės principų ir teisės normų poţymiai:

1. Teisė yra visuomeninis (socialinis) reiškinys. Nėra ir negali būti teisės be visuomenės, normos yra visuomet

visuomeninio (socialinio) pobūdţio elgesio standartai.

2. Tiek teisės principai, tiek teisės normos yra elgesio standartai (modeliai), nurodymai kaip reikia elgtis.

3. Tiek teisės principai, tiek teisės normos yra visuotinai privalomi. Priimtina, kad teisė yra privalomo pobūdţio

tuomet, kai visuomenės nariai yra moraliai įpareigoti laikytis teisės principų ir normų.

4. Tiek teisės principai, tiek teisės normos egzistuoja ne kaip mechaninė standartų krūva, o kaip organiška jų

sąsaja, kai šie standartai tarpusavyje yra susiję vidiniu ryšiu – vienas kitą papildo, paneigia, garantuoja vienas

kito egzistavimą sistemoje.

5. Tiek teisės principai, teik teisės normos visuomet yra bendrojo pobūdţio standartai. Bendrumas yra būtinas

teisės poţymis, nes pati teisė nėra asmeninis ar grupinis, o bendras visos visuomenės reiškinys. Teisės

nuostatos, išreikštos, išreikštos teisės tekstuose, gali būti ir individualaus pobūdţio.

6. Tiek teisės principai, tiek teisės normos visuomet yra viešojo pobūdţio standartai. Teisė negali būti neveša.

Teisės principų ir normų viešumas nereiškia, kad jie turi būti būtinai paskelbti rašytine forma, formaliai

apibrėţti. Viešumas tereiškia, kad teisė negali būti slapta, ji turi būti visiems prieinama. Tačiau viešumas jokiu

būdu nereiškia, kad teisė yra ir bus visuomet visiems visuomenės nariams aiški : kaip minėta, taisė savaime

nėra aiški, juolab, kad kai kurie teisės principai yra besiformuojantys visuomenės sąmonėje, bei santykiuose.

TEISĖS PRINCIPŲ RŪŠYS

Principais ir normomis apibūdinamo elgesio modelio pobūdžio skirtumai. Teisės peincipų deontinis pobūdis

pasireikškia tuo, kad jie apibūdina , išreiškia įpareigojimus, leidimus arba draudimus, o teleologinis – tuo, kad

principuose išreiškiami siekiai, tikslai, vertybių orientyrai, į kuriuos nukreipti įpareigojimai , leidimai ar draudimai.

Teisės normų deontinis pobūdis pasireiškia tuo, kad jos apibūdina , išreiškia įpareigojimus, leidimus arba draudimus, o

deontologinis – tuo, kad teisės norma nurodo kč tiksliai reikia padaryti , norint vykdyti įpareigojimus , leidimus ar

draudimus. Teisės normos yra konkrečios elgesio taisyklės , o teisės principai – platūs , abstraktaus pobūdţio elgesio

standartai.

Principais ir normomis grindžiamo teisinių sprendimų priėmimo pobūdžio skirtumai. Teisės taikymo procesas

reikalauja faktus įvertinti teisės reikalavimų atţvilgiu, įvertinti ar faktinis elgesys atitinka teisėje išreikštą elgesio

modelį.

Principų ir nromų įtakos priėmant teisinius sprendimus skirtumai. Principai tarpusavyje itin susiję t.y susiję

glaudesniais ryšiais negu teisės normos, todėl jie tarpusavyje daţnai konfliktuoja ir kokuruoja. Teisės principai teisinio

sprendimo priėmimo procese yra papildančio ir dalinio pobūdţio standartai, vien tik kuriais remtis teisės procese gana

sudėtinga , o teisės normos minėtame procese yra sprendţiamojo pobūdţio standartai.

Teisės principaiir normos laikyti savarankiškais, besiskiriančiais teisės sistemos elementais. Teisės normos daro

poveikį socialinių santykių dalyvių elgesiui.

TEISĖS PRINCIPAI LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus.

Pagal formavimo pobūdį teisės principai yra:

Teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis ir susiformuoja visuomnenės teisinėje sąmonėje, bei

santykiuose, kuriuose ir glūdi, netikslingų visuomenės narių peolgių dėka.

Tikslingai teisėkūros būdu kuriami teisės principai.

Nerašytiniai- tai teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis visuomenės teisinėje sąmonėje bei

sąntykiuose , kuriuose ir glūdi netikslingų visuomenės nariu poelgių dėka .

Rašytiniai- tai teisės principai , glūdintys teisės aktų nuostatose. Negalima principų vadinti normomis, todėl minėtąją

klasifikaciją reikia vertinti kaip siekį parodyti , jog teisės principai near glųdintys tik tekste, jie gali būti ir ne tekstinio pobūdţio.

Pagal juridinę galią teisės pricipai yra :

Turintys Konstitucijos galią .

Esantys ţemesnės juridinės galio negul Konstitucija.

Visi bendrieji teisės principai turi Konstitucijos galią : priešingas aiškinimas reikštų, jog yra paneigiamas teisės sistemos

hierarchijos principas, kad teisės principai, kaip teisės pamatas , jos griaučiai nėra svarbiausia teisės sistemos dalis.

Pagal veikimp sritį teisės principai yra:

Bendrieji , persmelkiantys visa teisės sistemą , o ne kai kurios jos sritys : šakas, pošakius, institutus, jie turi Konstitucinę galią.

Tarpšakiniai, veikiantys keliose teisės šakose, bet ne visoje teisės sistemoje.

Šakiniai, veikiantys vietoje teisės šakoje.

Pošakių, veikiantys teisės šakos pošakyje.

Institutų, veikiantys teisės šakos institute.

Poinstitučių , veikaintys teisės šakos poinstitutyje.

TEISĖS PRINCIPŲ REIKŠMĖ

Teisės principų reikšmė atsiskleidţia per jų atliekamas funkicijas. Teisės principų fukcijos pagal jų atliekamus uţdavinius yra:

Organizavimo arba koordinavimo;

Verifikavimo

Teisės principai uţtikrina teisės sisitemos darną, jos elemntų neprieštaringumč, taiga – ir koordinuoja teisines nuostatas. Teisės

peincipai yra svarbus kriterijus , kuriuo remiantis galima verfikuoti teisiškai reikšmingų spredimų teisėtumą , patikrinti ar įstatymų

leidėjas ir valstybės pareigūnai savo veikla nepaţeidia tam tikrų teisinių standartų.

Principų išmanymas leidţia vertinti teisę, ne tik ją paţinti.

Teisės principų funkcijos pagal jų poveikį teisiam procesui yra:

Teisinio reguliavimo;

Teisinio realizavimo;

Teisės principai suponuoja įvarius reikalavimus įstatymų leidėjui , kitiems teisėkūros subjektams, t.y subjektai teisėkūros

procese privalo kurti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų teisės principus.

Teisės principais turi būti vadovaujamasi ir realizuojant teisę: šiame procese priimami teisniai sprendimai iš esmės tėra

bendrojo teisinio reguiavimo individualus tęsinys, pritaikytas konkrečioms faktinėms aplinkybėms

TEISĖS PRINCIPŲ IMPERATYVINIS POBŪDIS

Imperatyvinis – kai vienas gali įsakinėti, o kitas – paklusti. Jis vadinamas administraciniu.

1) Viskas, kas nėra uţdrausta yra leidţiama;

2) Viskas, kas neleista – draudţiama.

3) Tebūnie išklausyta ir kita pusė

TEISĖS PRINCIPŲ TAIKYMO TAISYKLĖ

1)Teisės principų prieštaravimo atveju pirmumas teiktinas bendresniam principui

2)Esant teisės principo ir teisės normos prieštaravimui taikomas teisės principas, nes galioja bendroji

nuostata:konkreti norma neturi prieštarauti teisės principui, nes šis fundamentaliau ir bendriau išreiškia teisės esmę.

3)teisės principo ir imperatyvios teisės normos konkurencijos atveju taikoma pozityviosios teisės norma.

1.Prieštaravimų tarp teisės principų objektyviai nėra ir negali būti jau vien dėl to, kad jie neturi savarankiškos

egzistencijos, priklauso tai pačiai teisės sampratai ir skirti tai sampratai instrumentalizuoti, kad tų principų pagrindu

teisės samprata galėtų “pasirinkti”, kuria savo dalimi (konkrečia idėja) galėtų tiesiogiai daryti teisinį poveikį

konkrečiam socialiniam santykiui.

2.Tai, kad teisės principai priklauso tai pačiai teisės sampratai, apsprendţia jų tarpusavio vietą jų sistemoje. Ta vieta

daro kiekvieną teisės principą santykiniu, t. y. grieţtai apibrėţtos kompetencijos, neleidţiančios vienam teisės principui

uţgoţti kito teisės principo veikimo (kompetencijos).

3.Tik visi kartu veikdami teisės principai apimties prasme išreiškia teisės sampratą. Tai šalina bet kokią teisės principų

tarpusavio prieštaravimų galimybę. Tik išimtinais atvejais gali būti kai kurių teisės principų kompetencija išplečiama, o

kitų susiaurinama ir tai daroma tik kaip konstitucinės išimtys. Pvz. ; teisės į gyvybę atskyrimas nuo pareigos gerbti kito

asmens gyvybę, kiek jis paţeidţia visų teisės subjektų lygiateisiškumą, gali būti įtvirtintas tik kaip konstitucinė išimtis

(Šveicarijos ir Vokietijos konstitucijų praktika).

4.Bet jei teisės principai objektyviai neprieštarauja vienas kitam, tai kodėl teisinėje praktikoje kalbama apie

“prieštaravimus” tarp teisės principų, pavyzdţiui, toks prieštaravimas daţnai nurodomas tarp asmens teisės į orumą ir

teisės gauti, skleisti informaciją.

5.Tačiau tai pasiprieštaravimas, kuris kyla ne iš pačių šių principų prigimties (kompetencijos ribų nebuvimo), o dėl

teisės esmei prieštaraujančios teisės principų interpretacijos, kai siekiama naudotis vienu teisės principu neatsiţvelgiant

į kitą principą, kurio buvimas ir yra pirmojo galiojimo riba. Tai prieštaravimas, sukuriamas absoliutinant kurio nors

vieno principo kompetencija.

6.Vadinasi, kai kalbama apie teisės principų “prieštaravimus”, tai faktiškai kalbama apie metodologiškai netinkamą jų

interpretavimą. Realus prieštaravimas gali iškilti tarp teisės principų ir specialios įstatymines normos. Tokiems

neaiškumams šalinti nustatomos atitinkamas teisės principų taikymo taisykles.

Taisyklės :

1 taisyklė: jei atrodo, kad prieštarauja du principai, tai jų kolizija sprendţiama taikant bendresnę kompetenciją turintį ir

svarbesnę vertybę ginantį principą. Pavyzdţiui, jei minėtas teisės principas gauti ir skleisti informaciją kertasi su

asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principu, tai pirmumas teiktinas pastarajam kaip svarbesniam ir dėl to

platesnės kompetencijos principui, nes su juo yra susijusi asmens socialinė vertė. Šis principas stovi aukščiau ţmogaus

vertybių hierarchijoje nei vertybė gauti ir skleisti informaciją.

2 taisyklė: jei speciali teisės norma prieštarauja teisės principui, tai taikomas teisės principas, nes tokiu atveju galioja

bendrosios ir specialiosios teisės normų kolizijos sprendimo taisyklė. Ši taisyklė remiasi bendra nuostata, kad speciali

teisės norma neturi prieštarauti bendrai normai (teisės principui), nes speciali teisės norma priimta tik tam, kad

sukonkretintų teisės principą (bendrąją normą), o ne jį paneigtų, suspenduotų. Teisės principas fundamentaliau ir

bendriau išreiškia teisės esmę, negu speciali teisės norma. Speciali teisės norma gali turėti pirmumą prieš teisės principą

tik tuo atveju, jei ji specialiai formuluoja išimtį iš taisyklės. Pavyzdţiui, jei konstitucijoje įrašoma speciali teisės norma,

draudţianti mirties bausmę, tai ji formuluoja visų teisės subjektų lygiateisiškumo principo išimtį: garantuoja

konkrečiam asmeniui teisę į gyvybę nepriklausomai nuo to, ar toks asmuo vykdo pareigą gerbti kito asmens teisę

gyventi, ar ne. Tačiau tokios išimtys gali būti tik konstitucinio lygmens.

3 taisyklė : Teisės principo ir specialios teisės normos konkurencijos atveju taikoma speciali teisės norma, nes ji

konkrečiau (išsamiau) aprašo teisės principu reguliuojamą socialinių santykių situaciją, be to, ji neneigia teisės principo

nustatomos reguliavimo krypties (vertybinės orientacijos).

6 seminaras. Teisės normos socialinių normų sistemoje

1. Normos sąvoka:

Keliant klausimą , kodėl ţmonės elgiasi tam tikru būdu, laikosi ar nesilaiko tam tikrų bendravimo taisyklių, galima

pateikti labai daug atsakymų:

Dėl išpaţįstamos religijos;

Dėl tradicijos, kuri perduodama iš kartos į kartą;

Nes taip liepia įstatymai;

Nes taip nurodo elgtis asmuo, turintis galia pvz. valdovas.

Nes taip elgtis verčia susiţavėjimas

Nes taip liepia protas, širdis, sąţinė.

Ţmogaus elgseną įtakojančius reguliatorius skirsto į dvi grupes : Pirmoji- nenormatyviniai reguliatoriai , tai tokie kurių

daţniausia neįmanoma paaiškinti ( pvz vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi tevai ir pan.). Antroji- normatyviniai reguliatoriai

– jie išreiškiami tekstu ir kurių turinys nustatomas kalbinėmis, loginėmis, bei kitokiomis formaliomis priemonėmis.

Nenormatyvinių reguliatorių teisės teorija nenegarinėja, nes jie neapibrėţti ir sudėtingi.

Teisės teorija pasitelkdama kalbos mokslus, logika nagrinėja normatyvinius reguliatorius. Jų veikimo analizei

naudojama viena sąvoka- norma. Ţmonijos noras “norminti “ santykius yra sietini su pirmaisias bandymais fiksuoti

savo idėjas apie taip, kaip priklausytų elgtis vienokiomis ar kitokiomis situacijomis , bei kaip nereikėtų elgtis , kad

nesulauktum bausmės.

Gero elgesio standartai išreiškiami ir perduodami įvairiai: įstatymais, papročias, įsakymais, įpočiais.

Teisės normos išreiškia teisiškai reikšmingesnio elgesio modelius , kad ţmonės, kurie paţeidţia teisės nustatytas

normas, turi atsakyti teisine tvarka, kad kiekvienas ţmogus, gyvendamas vienoje ar kitoje bendruomenėje , akceptuoja

toje bendruomenjėje galiojančias normas.

Teisės normos (teisinės taisyklės) yra labiausiai matomos ir atpaţįstamas teisinės tvarkos elementas.

Teisiniame kontekste ţodis norma , o taip pat ir teisės norma yra pirmiausia siejama su tokiomis kategorijomis kaip

normalumas, taisyklė, matas, elgesio modelis, standartas.

Teisė yra tam tikra visuomeninė tvarka, pasiekianti ţmones teisės normų (taisyklių ) pavidalu.

Teisės normos tyrimo askepktai: tirti teisės normą kaip tam tikrą elgeseną apibrėţiančią taisyklę ir atskirai analizuoti

sąlgygas, kurioms esant ši taisyklė gali būti pavadinta teisine.

2. Socialinės ir techninės normos:

Normose siekiama suformuluoti ţmonių tarpusavio elgesio (santykių) modelius. Tačiau ţmonių elgesys reiškiasi ne tik

tarppusavio santykių srityje , bet ir kitose sferose. Pvz: ţmonių santykiai su gamtos obijaktais – augalais, gyvūnais,

gamtos ir ţmonių kūriniais- daiktais, taip pat įvairios religinės apeigos ir pan.

Dalis šių santykių yra reguliuojami kitokio pobūdţio elgesio reguliatoriaism kuriuos galima įvardinti techninėmis

direktyvomis.

Techninėmis direktyvomis yra vadinami ţmogaus santykių su gamtos obijaktais reguliatoriai.Reguliuoja ne vien nuo

ţmogaus valios priklausiančius ir ne vien jo subjektyviai sukurtomis taisyklėmis nustatytus standartus atitinkačius

santykius .

Techninės direktyvos nurodo , kaip ţmogus turi elgtis su tam tikrais daiktais tam , kad jo veikla būtų tikslinga ir

efektyvi.

Techninėms direktyvoms priskirta statybos darbų taisyklės, ekologinės, higienos, medicininės , biologinės taisyklės.

Techninės direktyvos tai elgesio taisyklės, nurodančios , kaip ţmonės turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir

technologijomis, tai pat su gamtos reiškiniais , kad uţtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą bei

ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų.

Socialinės normos- reguluoja ţmonių tarpusavio santykius.(draugystės, šeimyninius, profesinius, turtinius, valstybės

valdymo ir pan.)ir kurios privalomumas uţtikrinamas įvariomis visuomeninio poveikio priemonėmis. Subjektai,

kurioms skiriamos šios normos yra ţmogiškos būtybės, atksiriant juos nuo gyvulių ir kitokių būtybių. Šios normos gali

reguliuoti minėtų būtybių – ne ţmonių santykius tik tiek, kiek jos patenka į ţmonių tarpusavio santykius sferą.

Normalus elgesys- tai yra daugumai piriimtinas, atitinkamuose santykiuose daugumos dalyvaujančių asmenų

akceptuotas elgesys . Toks elgesys tampa priimtina socialine norma per tam tikrą laiką. Norma jis gali būti laikomas tik

tada , kai tam tikru būdu ţmonės elgiasi faktiškai. T.y kai elgesio modelis yra ne tik nustatytas kaip privalomas , bet

kaip ir juo naudoasi praktikoje.

Nenormalus elgesys- individai, kurie nesilaiko daugumai priimtų taisyklių , savo elgesiu nukrypsta nuo standartų.

Holistinė pozicija – nurodo socialinės normos tai pvz bendrosios valios , visuotinės dvasios , klasių kovos ar pan

produktas.

Kita pozicija – tai metodologinis individualizmas, kuris teigia, kad bendrosios socialinės normos susiformuoja iš laisva

valia pasiţyminčių individų veiksmų tam tikrų socialinių mechanizmų , technologijų pagalba.

3. Socialinių normų klasifikacija:

Paprotinės normos – tai elgesio taisyklės , kurios susiformuoja dėl ilgalaikio ir nuolatinio kartojimosi bei dėl to yra

tapusios visuomeniniu įpročiu. Poţymis- jų ilgalaikis pasikartojimas, siejantis šias normas su tradicijomis, kurių , kaip

ţinia, gali būti laikomasi daug amţių. Paprotinių normų pavyzdţiai: šventimas Velykų, Kalėdų, tevo, Motinos diena.

Paprotinės normos tampa normomis kai jomis imta vadovautis dauguma konkrečios grupės, ar visuomenės narių.

Poveikio priemonėms, kuriomis uţtikinamas paprotinių normų laikymasis – tai pat visuomeninės , daţniausiai

pasireiškiančios visuomeniniu spaudimu , ignoravimu, pasmerkimu.

Paprotinės normos paprastai būna nerašytinės , jos perduodamos iš kartos į kartą ţodine forma , dėl to būna

daţniausia neapibrėţtos abstrakčios. Paprotinės normos keičiasi labai lėtai, yra atsparios radikaliems bandymamas jas

pakeisti. Jos išnyksta savaime, nutrūkus kokiai nors tradicijai.

Antikos, viduramţių laikotarpiais paprotys buvo labai svarbus, uţėmė pirmą vietą, o šiais laikais , jis yra antraeilis .

Korporacinės normos tai tam tikros organizacijos vidaus elgesio taisyklės, garantuojamos tos organizacijos poveikio

priemonėmis. Jos gali reguliuoti ţmonių elgesį kur kas didesnėje teritorijoje nei konkrečios valstybės įstatymai , jos yra

privalomos tų organizacijų nariams. Pvz: McDonalds.

Poţymis: konkrečios organizacijos narių tarpusavio santykių reguliavimas bei jokioms reiškmės nepriklausantiems

tai organizacijai asmens nebuvimas. Šias normas leidţia atitinkamos korparacijos administracija , jos yra uţtikrinamos tos

organizacijos nustatytomis poveikio priemonėmis.

Korparacinės normos yra įforminamos tam tikrose rašytinuose dokumentuose , juose formuluojamos elgesio

taisyklės pasiţymi apibrėţtumu ir konkretumu.

Korparacinės normos gali įgauti teisės normų formą . Šias normas yra sudėtinga atskirti nuo teisės normų , nes

reguliavimo obijaktas sutampa arba aiškias jų ribas apibrėţti yra gana sudėtinga.

Moralės normos – tai elgesio taisyklės , susiformavusios poţiūrio į gėrį ar blogį, garbingumą ar negarbingumą,

teisingumą ar neteisingumą pagrindu.

Moralės normų ir jų santykio su teisės normomis nustatymas yra itin svarbus teisės teorijos uţdavinys dėl šių abiejų

visuomeninio elgesio reguliatorių turinio ypatingo panašumo, o taip pat kolizijų tarp jų pavojaus. Teigiama , kad morale

turi būti teisės normų turinys.

4. Teisės normos poţymiai:

Teisės norma: tiksliai suformuluota , valstybės saugoma, viešai paskelbta, bendro pobūdţio elgesio taisyklė, kurios turinys

dera su visuomenės išpaţįstamomis vertybėmis. Poţymiai:

Teisės normai būdingas išskirtinis tiklsumas ir apibrėžtumas. Teisės normos (ypač valstybės kuriamos) yra formuluojamos

, laikantis specialių reikalavimų- taikant teisinę techniką . Teisės normos formuluotė turi būti tokia, kad nekiltų abejonių

nustatant normos adresatą, normos taikymo sąlygas, normoje įtvirtintą elgesio modelį ir jo pobūdį(ar elgesys yra

leidţiamas, ar privalomas).

Teisės normų veikimui būdingas sistemiškumas. Teisės normos, skirtingai negu kitos socialinės normos, reguliuoja ţmonių

elgesį ne kaip pavienės kazualinio pobūdţio taisyklės, bet veikia kaip sudėtinga susijusių teisės sistemos elementų

organizacija. Nė viena teisinė taisyklė neveikia atskirai. Bet kokios teisei reikšmingos situacijos sutvarkymas yra

įgyvendinamas tarpusavyje susijusiomis ir viena kitą papildančiomis normomis. Teisės normų sistema reguliuoja ţmonių

elgesį sąveikoje su teisės principų ir kitų teisei reikšmingų nuostatų sistema.

Teisės normomis laikomos valstybės suskurtos ir paskelbtos elgesio taisyklės ir stichiškai susiformavę elgesio reguliatoriai(

teisiniai papročiai), kurie paplitę, intensyvūs, būtini teisinei tvarkai ir pripaţįstami visos visuomenės ir didţiosios jos dalies.

Teisės normos pasiţymi glaudţiu ryšiu su valstybe. Valstybė sukuria didţiąją dalį teisinių taisyklių ir yra įsipareigojusi

uţtikrinti, kad visuotinai būtų laikomasi teisinių reikalavimų. Net ir tuo atveju, kai visuomeninius santykius reguliuoja

stichiškai susiformavusios teisinės taisyklės(pvz. teisiniai papročiai), suvokimas , kad paţeidimo atveju gali kreiptis į

teismą dėl teisinės gynybos yra svarbi tokių taisyklių pripaţinimo teisinėmis sąlyga.

Teisės normomis vadinamos bendro pobūdţio elgesio taisyklės. Bendrumas reiškia pakartotinio taikymo galimybę – teisinė

taisyklė formuluojama taip, kad ji būtų taikoma kiekvieną kartą, kai atsiranda joje nurodytos sąlygos : kai asmuo atitinka

normos adresato poţymius ir kai įvyksta normoje įtvirtintos aplinkybės.

Teisės normoms keliami turinio reikalavimai- teisės normos negali prieštarauti bendriesiems teisės principams, pamatinėms

ţmogaus teisėms ir visuomenės išpaţįstamoms vertybėms. Valstybėse veikia teisinės kontrolės sistemos, leidţiančios

patikrinti teisės normų derėjimą su bendraisiais teisės principais ir ţmogaus teisėmis.

Teisės normoms būtinas bent minimalus visuomenės akceptavimas. Nevalstybinės kilmės teisinės taisyklės kyla iš

visuomenės, todėl visais atvejais pasiţymi šia savybe. Prezumuojama, kad šiuolaikinių valstybių sukurtos teisinės taisyklės

pasiţymi bent minimaliu visuomenės aprobavimu.

Teisės normoms būdingas viešumas. Istoriškai susiformavo valstybės pareiga paskelbti elgesio taisykles, kurių privalo

laikytis valstybėje gyvenantys asmenys. Valstybės sukurtos taisyklės yra skelbiamos specialiu, toje valstybėje nustatytu

būdu.

5. Teisės normų ir kitų socialinių neteisinių normų santykis:

Paprotinės normos su teisės normomis sutampa pagal reguliavimo objektą. Šios normos reguliuoja ţmonių

tarpusavio santykius.

Skirtumai: moralės būdingas ir kartu būtinas vertinimasis momentais t.y. nurodymas, koks elgesys yra geras,

garbingas, teisingas, o koks ne. Paprotinės normos tiesiog konstatuoja tam tikro elgesio šabloniškumą, visiškai jų

nevertindamos iš gėrio ar blogio pozicijos. (pvz. neįmanoma pasakyti koks pasisveikinimo būdas yra

priimtinesnis ar rankos paspaudimas, ar apsikabinimas ir pan.) Tai reiškia, kad paprotinės normos savo grynąja

forma yra vertybiškai neutralios.

Paprotinių normų kilmė sietina su daugumos visuomenės tam tikros grupės narių akceptavimu atitinkamos

elgesio taisyklės, o teisės normas daţniausia sukuria teisėkūros objektai.

Papročiai reguliuoja platesnės apimties visuomeninius santykius, o teisės normos reguliuoja tik svarbiausius

viuosmeninius santykius.

Papročių vykdymo uţtikrinimo būdai remiasi visuomeninio poveikio priemonėmis, taip pat nacionalinėmis

tradicijomis, kurios gali būti labia efektyvios ir brutualios(pvz kraujo kerųras). Papročių paţeidimo bei tyrimo

procesas nebūna grieţtai apibrėţtas.

Teisės normos uţtikrinamos abipuse nauda bei aiškiai nustatyta ir pagal grieţtai nustatytą tvarką taikoma

valstybės prievarta. Nes nustatytų procesinių reikalavimų nesilaikymas gali būti pagridu , naikinančiu asmens

atsakomybę , uţ įvykdytą paţeidimą.

Korporacinių normų ir teisės normų santykis pasiţymi tam tikra specifika.

Šių normų elgesio turinys sutampa- tai yra ţmonių tarpusavio santykiai.

Skirtumai : Teisės normos reguliuoja svarbiausius visuomeninius tam tikros valstybės santykius, o

korporacinės normos galioja konkrečiose organizacijos lokalinėje erdvėje. Taigi, teisės normų reguliavimo

apimtis yra platesnė.

Korparacinės normos gali galioti globaliai- tai yra daugelio valstybių teritorijoje. Nepaisant to, kad jos

galioja JAV , Rusijoje, Kinijoje , jų reguliavimo sfera yra siauresnė nei teisės normų todėl, nes jos galioja ne

visose minėtų valstybių teritorijose, o tam tikroje jų dalyje , minėtoms korporacijoms priklausančiose

organizacijose.

Tradicinis teisės normų ir kitų normų skirtumas yra jų kilmės šaltinis-korporacinės normos yra sukuriamos

jų administarcijos (valdybos, tarybos), o teisės normos- daţniausia teisėkūros subjektai.

Kitas skirtumas, šių normų vykdymo uţtikrinimo būdai. Korparacinės normos uţtikrinamos lokaliai

priimtinomis poveikio priemonėmis – pagyrimu, piniginiu paskatinimu ir pan. o teisės normos- abipuse

nauda bei valstybinio poveikio priemonėmis.

Korparacinės ir teisės normas sieja išraiškos forma. Jos yra išreikštos tam tikrose dokumentuose( įstatymai,

nuostatos , taisyklės). Todėl šias dvi normas yra sunku atskirti.

Teisės normų struktūra

1. Teisės normos struktūros sąvoka ir jos elementai.

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet

struktūrintą elgesio taisyklę. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:

1. elgesio taisyklė (dispozicija – išdėstymas, paskirstymas);

2. teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal

šią taisyklę (hipotezė – spėjimas, neįrodyta, reikalinga patikrinimo teorija);

3. padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams (sankcija – valst.

poveikio priemonė, taikoma nustatytų normų ir taisyklių paţeidėjui).

Šią struktūrą galima išreikšti formule: „jei...,tai...,priešingu atveju“: Jei įvyks tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo

aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai

siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).

ELEMENTAI:

Teisės normos hipotezė – tai gr. klb. terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių, faktų egzistavimo prielaidą (spėjimą).

Teisinė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atţvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje

aprašytą elgesio taisyklę. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Teisės normos hipotezė paprastai prasideda

ţodeliu „jei“ ir baigiasi ties „tai“. Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Be jos būtų neaišku, kokiais

atvejais ir kam reikia teisės normą taikyti.

Vidinės struktūros poţiūriu hipotezės gali būti :

paprastos – sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu, pvz.: „Degant raudonam

šviesoforo signalui, draudţiama įeiti į vaţiuojamąją gatvės dalį“;

sudėtinės – formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga, pvz.:

„Eismo taisyklių paţeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes, baudţiamas laisvės atėmimu“;

alternatyvios – sieja konkrečios normos galiojimą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų

aplinkybių, pvz.: „Medţiojimas be reikiamo leidimo, arba uţdraustu laiku, arba uţdraustose vietose

[...] uţtraukia baudą“.

Mišrios – turi tiek sudėtinės tiek alternatyvios hipotezes poţymiu.

Teisės normos dispozicija – tai lot. klb. terminas, reiškiantis išdėstymą. Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių

ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidţiamo ir privalomo elgesio (teisių ir pareigų)

mastas (apimtis) atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms.

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėţtumo laipsnį skirstomos į:

absoliučiai, arba vienareikšmiškai apibrėţtas – jos tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio

santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuoţiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos dar

vadinamos imperatyviosiomis, pvz.: sutarčių reikia laikytis, teisingumą vykdo teismas arba savininkas

turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo;

santykinai apibrėţtos dispozicijos yra tokios, kurios leidţia ir patiems reguliuojamo santykio

dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį, pvz.: „Nuomotojas privalo

savo sąskaita daryti išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis“.

Pagal raiškos būdus dispozicijos yra:

paprastosios – nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina, pvz.:

„Teisingumą LR vykdo tik teismai.“;

aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos – ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina

jas, nurodo esminius jų poţymius, pvz.: „Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu

pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, - pagal paprastai reiškiamus

reikalavimus.“;

nukreipiamosios dispozicijos – sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis. Jos nurodo tik

bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau suţinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar

pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį,

kurioje ta taisyklė išsamiai suformuluota;

blanketinės dispozicijos – nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros

elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant kituose to teisės

normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės

akto normų dispozicijose.

Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ir hipotezės. Šios hipotezės ir dispozicijos vartojamos siekiant išvengti

formuluočių kartojimosi įstatymuose. Svarbu ţinoti, kad visos BK specialiosios dalies teisės normų dispozicijos yra

abstrakčios ir dėl to – blanketinės.

Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo už reguliacinės teisės normos

reikalavimų nevykdymą, arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį. Lot. sanctio – bausmės nustatymas. Reguliacinių

teisės normų tekstai sankcijų neturi. Sankcijas tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę

valstybės prievartą, nustato jos apimtį ir rūšį.

Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į asmens teises:

siaurinančias;

likviduojančias;

plečiančias – skatinančias teisėtą elgesį.

Siaurinančios ir likviduojančios sankcijos yra teisingumo vykdymo priemonės, skirtos grąţinti teisės paţeidėjo

teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą padarius teisės paţeidimą. Prie jų priskirtinos tokios sankcijos:

baudţiamosios (kriminalinės) – taikomos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudţiamojoje byloje,

ir tik teismo. Struktūros poţiūriu šios sankcijos yra:

1. paprastos – tai viena kuri nors poveikio priemonė, pvz.: bauda.

2. sudėtinės – nustato kelias poveikio priemones, kurios turi būti taikomos teisės paţeidėjui

visos kartu.

3. alternatyvios – taip pat numato kelias poveikio priemones, tačiau realiai taikoma tik viena iš

jų, pvz.: bauda arba pataisos darbai.

administracinės sankcijos – taiko tam įgaliotos valstybės i-cijos (teismai, policija, inspekcijos),

pareigūnai. Administracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, nuobauda (bauda), pataisos darbai, praradimas

teisės vairuoti transporto priemonę, ATP priemonių konfiskavimas, nušalinimas nuo pareigų,

administracinis areštas ir kt.

Bendra baudţiamųjų ir administracinių sankcijų specifika yra ta, kad jos gali būti nukreiptos ne tik į teisės paţeidėjo

turtą, bet ir į jo asmenį.

civilinės sankcijos – yra tik turtinės, jas skiria teismas, ir tik tais atvejais, jeigu jos numatytos įstatyme

arba šalių sutartyje.

drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administracija savo darbuotojams uţ darbo

taisyklių, o sukarintose o-cijose – uţ vidaus tvarkos statuto paţeidimus. Tokios sankcijos yra: pastaba,

įspėjimas, paţeminimas pareigose, paţeminimas laipsnyje, atleidimas iš darbo ir kt.

asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos - tai tam tikros lengvatos gauti verslo licenciją,

importuoti tam tikras prekes be muito mokesčio arba atleidimas kuriam laikui nuo verslo mokesčio,

apdovanojimai, premijos, garbės vardų suteikimas ir kt.

2. Diskusija dėl teisės normos struktūros.

Teisės normos struktūra teisės literatūroje suprantama ne vienareikšmiškai. Lenkiškoje teisės literatūroje reiškiamos

trejopos paţiūros į teisės normos struktūrą:

1. tradicinė paţiūra (S. Erlickas, H. Rotas, F. Siemienskis, J. Kowalskis, A. Lopatka) mano, kad norma turi tris

elementus;

2. kritinė paţiūra (J. Landė, A. Werneris) pripaţįsta dviejų elementų teisės normos struktūrą:

hipotezė ir dispozicija, arba

hipotezė ir sankcija.

3. reliatyvistinė kryptis (J. Wroblewskis, J. Smialkowskis), aiškiai neišreiškianti savo paţiūrų.

Rusiškoje teisės literatūroje dar yra ir manančių, kad hipotezė ir sankcija apskritai nėra teisės normos struktūros

elementai. Arba manančių kad teisės normos struktūra turi keturis ar net penkis elementus: „subjektyvią sudėtį“ (A. S.

Cigolţinas) ir teisės normos tikslą (F. N. Fatkulinas). Taip teisės normos struktūros klausimas yra supainiojamas.

3.Teisės normos struktūros ir teisės norminio akto teksto santykio problema.

Teisės normų aktų tekstuose elgesio taisyklės formuluojamos tokiu būdu, kad aiškiai tekste išskirti visus tris teisės

normos struktūrinius elementus būna sudėtinga, o daţnai išvis neįmanoma. Teisės normos akto tekste greta teisės

normos dispozicijos daţniausiai nebūna aiškiai nurodytų poveikio priemonių, neigiamų pasekmių, kurios būtų taikomos

asmeniui, nesilaikančiam dispozicijoje nurodytos elgesio taisyklės. Tokia situacija gali būti aiškinama dviem būdais:

1. išeities tašku laikant trinarę teisės normos struktūrą, sudarytą iš hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

2. Išeities tašku laikant teisės normų akto tekstą ir jame išdėstytų elgesio taisyklių formulavimo būdą. Neturėjimas

pilnos trinarės struktūros iškelia klausimą – kaip gali būti įmanomas nepilnos struktūros teisės normų funkcionavimas.

4.Trinarė teisės normos struktūra.

Teisės normas visais atvejais sudaro trys pagrindiniai elementai: hipotezė, dispozicija, sankcija. Įgyvendinant teisės

normą taikomos dvi pagrindinės teisės funkcijos: reguliavimo ir sankcijų nustatymo. Reguliavimo funkcijos struktūrą

sudaro dvi operacijos: 1) nurodyti juridinius faktus; 2) nustatyti fakto pagrindu atsirandančias teises ir pareigas. Taigi,

tiek hipotezė, tiek dispozicija, tiek sankcija – visos būtinos teisės normai, kadangi neturint hipotezės norma neturės

ryšio su realiomis gyvenimo aplinkybėmis, be dispozicijos ji nenustatys jokios elgesio taisyklės, be sankcijos nebus

privaloma, neįgyvendins valstybės prievartos legalizavimo ir norminimo, arba represinės, teisės funkcijos.

naudojant šia struktūra norima išvengti normos gremėzdiškumo, todėl šalia tekstinės struktūros atsiranda loginė

struktūra.

Loginė struktūra- tai teisės normų elementų sistema, kuri apima tiek pačią tekstinę struktūrą, tiek jos sąveiką su kitomis

teisės normomis, todėl garantuoja vykdymo privalomumą.

Loginė struktūra susijusi su normos vykdomomis visomis trimis funkcijomis, o tekstinė – su konkrečios teisės f-jos

specifika ir teisėkūros technikos ypatumais. Loginė teisė normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo

priemone. Skiriami du šio santykio atvejai:

1. Teisės normos loginė struktūra gali būti platesnė uţ tekstinę: loginė konkrečios normos struktūra

išdėstoma dviejose ar net keliose to paties ar net kito norminio teisės akto normose.

2. Teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine.normos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos

elementai. Tokios sutapties pavyzdţiai yra visos BK ir ATPK specialiosios dalies normos.

Loginė teisės normos struktūra visada yra trinarė, o tekstinė struktūra gali susidėti iš trijų arba iš dviejų elementų

(reguliacinės).

Trinarė teisės normos struktūra apima visus pagrindinius formaliuosius normos požymius: norminamasis pobūdis

(dispozicija), jos ryšiai su konkrečia soc. tikrove (hipoteze), sistemingumu ir visuotinu privalomumu bei jos vykdymo

garantavimu valstybės prievarta (sankcija).

5.Dvinarė teisės normos struktūra.

Šios teisės normos struktūros modelio šalininkai iš esmės laikosi nuomonės, kad teisės normos, kurių tekste nėra kurio

nors struktūros elemento, šio elemento iš tiesų ir neturi. Šalininkai teigia, kad sankcijos buvimas nėra būtinas teisės

normos elementas. Teisinė sankcija ir valstybės prievartos taikymo galimybė egzistuoja, tačiau ne kaip elementas, o

kaip atskira teisės norma.

Išskiriamos dviejų rūšių teisės normos:

a) elgesį reguliuojančios – jos formuluoja bendro pobūdţio taisykles ir privalomą elgesio modelį;

b) sankcionuojančios – formuluoja privalomas taisykles valstybinėms institucijoms, nurodydamos taikyti sankcijas

sankcionuojamų normų paţeidėjams.

Dvinarės teisės normos struktūra turi ir trūkumų. Daţnai laikantis dvinario formulavimo atsiranda ir visi trys elementai,

tai sunku paaiškinti.

6.Teisės normų įvairovė ir teisės normos struktūra.

Reguliavimo būdai šiandieninėje teisės normų sistemoje labai įvairūs. Teisinis reguliavimas vykdomas nurodant tikslus,

kurių juo norima pasiekti. Teisės normų yra tiek daug ir įvairių, kad neišvengiamai tenka kurti teisės normų grupes.

Teisės normų reguliavimo srities išsiplėtimas ir jų kiekio spartus didėjimas verčia tobulinti ir plėsti teisės normų

sistemą, stiprinti sisteminius ryšius tarp atskirų teisės normų sistemos dalių. Teisės funkcijų transformavimas į

analogiškas visoms teisės normoms vienodas jų funkcijas faktiškai paneigtų sistemiškumo būtinumą. Kita vertus,

sistemiškumo poţymio buvimas sudaro sąlygas teisės normų specializacijai ir jų integracijai, kai specializuotos teisės

normos, vykdydamos joms būdingas funkcijas, veikia kaip vienos bendros sistemos dalis ir uţtikrina vienos kitų

funkcionavimą. Tokioje sistemoje nepilnos struktūros teisės norma neturinti, pavyzdţiui, sankcijos, dėl to netampa

neprivaloma ar neuţtikrinta valstybės prievarta – jos privalomumas uţtikrinamas sisteminiais ryšiais su kitomis teisės

normomis, nustatančios jos įgyvendinimo uţtikrinimo mechanizmą. Teisės normos „tekstinė“ struktūra, papildyta

ryšiais su kitomis teisės normomis, būtų pakankama funkcionuoti kaip visavertė teisės norma.

Vertinant iš teisės normų įvairovės pozicijų, bene pagrindinis tiek dvinario, tiek trinario struktūros modelio trūkumas

yra universalizmas, siekimas visą be galo įvairių teisės normų sistemą paaiškinti remiantis vienu struktūriniu modeliu.

Universalizmas veda į sudėtingų teorinių konstitucijų kūrimą, o karu ir jų maţėjantį praktiškumą bei didėjantį atotrūkį

nuo realios, funkcionuojančios teisės normų sistemos. Teisės normų įvairovė ir sistemiškumas leidţia vienoms teisės

normoms būti pilnos struktūros, kitoms nepilnos, tačiau jos papildo viena kitą ir sėkmingai funkcionuoja.

7.Teisės funkcijų vaidmuo nustatant teisės normos struktūrą.

8. Metodologinės, techninės priemonės atskleisti teisės normos vidinę struktūrą.

Siekiant atskleisti teisės normos struktūrą taikoma tam tikra loginė technika, jau minėta implikacija: „Jei..., tai.“ Visi

ţodţiai iki „tai“ – hipotezė, o po „tai“ – dispozicija. Tais atvejais, kai norma suformuluota pernelyg glaustai arba kai

reikia nustatyti, kokiomis savybėmis turi pasiţymėti teisės subjektas, ir jei formulė „jei... tai“ nepakankama atskleisti

normos struktūrą, tada taikoma predikatų logikos schema

[F‹x› → G‹x›], kuri skaitoma taip: jei objektas x turi savybę F, tai x turi ir savybę G; išraiška F‹x› reiškia hipotezę, o

G‹x› - dispoziciją. Tam tikrais atvejais ši hipotezė gali turėti ir konjunkcijos prasmę: „Jei x (tam tikras pilietis) turi

savybę būti kariu - F‹x›, ir tas pilietis savavališkai pasišalina iš dalinio - G‹x›, tai jis baudţiamas laisvės atėmimu -

J‹x›.“ Visa teisės norma įgauna tokios formulės pavidalą:

F‹x› & G‹x› → J‹x›.

9. Loginė ir tekstinė teisės normos struktūros ir jų santykis.

Teisės normų struktūrą lemia jos vykdomos f-jos ir jų specifika. Teisės normų f-jos:

1. Sureguliuoti ţmonių santykius – nustatyti visiems privalomo elgesio taisyklę;

2. Nurodyti gyvenimo aplinkybes, kurių pagrindu atsiranda santykio dalyviams toje taisyklėje nustatytos teisės ir

pareigos, arba veiksmus, kuriais gali būti paţeidţiama ši taisyklė;

3. Uţtikrinti tokios taisyklės visuotinį privalomumą.

Šios teisės normų f-jos atsispindi ir jos struktūroje: pirmoji funkcija virsta dispozicija, antroji – hipoteze, trečioji –

sankcija. Šių elementų sistema kaip tik ir sudaro loginę normos struktūrą.

Loginė normos struktūra – tai sistema teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos), kurių padedama

konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis, tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas

tris minėtas f-jas:

1. suformuluoti elgesio taisyklę;

2. nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda, pasikeičia ar išnyksta subjektinės teisės ir

pareigos, t.p. veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši elgesio taisyklė;

3. užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą.

Konkrečios normos tekstas negali iš karto apimti visų čia minėtų f-jų ir jas įgyvendinančių struktūrinių elementų, nes

normos tekstas būtų perkrautas. Todėl teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias. Reguliacinių

normų tekstas skirtas:

formuluoti elgesio taisyklę;

nurodyti tuos juridinius faktus (gyvenimo situacijas), kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar išnyksta

toje taisyklėje nustatomos teisės ir pareigos.

Kad tokia norma pajėgtų vykdyti šias dvi f-jas, jos norminis tekstas turi suskilti į du loginius skyrius:

1. dispoziciją; ir 2. hipotezę.

Šiuo atveju teisės normos struktūra vadinama tekstine, nes yra siauresnė uţ loginę: apima tik du pirmuosius normos

elementus (binarinė). To pakanka atlikti reguliavimo funkciją, bet nepakanka garantuoti jos imperatyvų, nes teisės

norma yra visuotinai privaloma elgesio taisyklė. tą privalomumą garantuoja sankcija, kuri yra būtina reguliacinės

normos loginės struktūros dalis, bet nebūtina tekstinės struktūros dalis. Todėl ji perkeliama į reguliacinės f-jos

įsakmumą uţtikrinančių normų struktūrą (BK ir ATPK).

Teisės normų loginės ir tekstinės struktūros santykis. Loginė struktūra susijusi su normos vykdomomis visomis trimis funkcijomis, o tekstinė – su konkrečios teisės f-jos

specifika ir teisėkūros technikos ypatumais. Loginė teisė normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo

priemone. Skiriami du šio santykio atvejai:

3. Teisės normos loginė struktūra gali būti platesnė uţ tekstinę: loginė konkrečios normos struktūra

išdėstoma dviejose ar net keliose to paties ar net kito norminio teisės akto normose.

4. Teisės normos tekstinė struktūra sutampa su logine.normos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos

elementai. Tokios sutapties pavyzdţiai yra visos BK ir ATPK specialiosios dalies normos.

Loginė teisės normos struktūra visada yra trinarė, o tekstinė struktūra gali susidėti iš trijų arba iš dviejų elementų

(reguliacinės).

Trinarė teisės normos struktūra apima visus pagrindinius formaliuosius normos požymius: norminamasis pobūdis

(dispozicija), jos ryšiai su konkrečia soc. tikrove (hipoteze), sistemingumu ir visuotinu privalomumu bei jos vykdymo

garantavimu valstybės prievarta (sankcija). Sisteminę teisės normos struktūrą galima pavaizduoti taip:

Reguliacinė teisės norma: hipotezė → dispozicija → šios dispozicijos nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai

virsta BK ar ATPK teisės normų hipoteze → baudžiama (dispozicija: visada blanketinė, nes nukreipia į proceso teisės

normą) → sankcija už reguliacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus.

9 seminaras. Teisės aktas ir jo rūšys

Teisės aktų sąvoka, poţymiai.

Teisės aktų rūšys.

Bendrųjų teisės normų aktai, individualūs teisės normų aktai.

Teisės norminių aktų struktūra.

Teisinės tvarkos hierarchija.

Teisės normų aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atţvilgiu

1. Teisės aktų sąvoka, požymiai

Pagrindinę vietą tarp teisės aktų uţima bendrųjų teisės normų aktai. Teisės normų aktų savybė – centralizuotai

reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius soc. plėtros ir ţmogaus teisių apsaugos poreikius.

Pagrindiniai bendrųjų teisės normų aktų (toliau teisės normų aktų) poţymiai: skirtumai nuo individualių teisės taikymo

aktų yra šie:

1. Norminius teisės aktus leidţia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės i-cijos (Seimas, Prezidentas,

Vyriausybė, ministerijos ir kt.) ir kai kurie tam įgaliojimus turintys pareigūnai (Prezidentas, ministrai), tuo tarpu

individualius teisės taikymo aktus leidţia visos valstybės i-cijos, firmos, pavieniai pareigūnai (pvz.: firmų vadovai).

2. Norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato, nes daţniausiai formuluoja bendrąją elgesio

taisyklę. Tuo tarpu teisės taikymo aktai skiriami konkretiems subjektams: konkrečiam asmeniui, pareigūnui, valstybės

institucijai.

3. Norminių teisės aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią, o individualūs teisės taikymo

aktai – ir pavienių piliečių subjektyvią valią (pvz.: testamentas).

4. Norminiai teisės aktai turi grieţtai apibrėţtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis,

instrukcija ir kt.) ir tuo skiriasi nuo teisės taikymo aktų formos (sprendimas, nuosprendis, nutartis, protokolas,

testamentas, įsakymas ir kt.)

5. Norminiai teisės aktai skirti reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius, o teisės taikymo aktai –

konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.

6. Norminis teisės aktas yra nuolatinis paliepimas, o teisės taikymo aktas – vienkartinis paliepimas.

7. Norminio teisės akto išleidimo procedūra sudėtinga, tuo tarpu teisės taikymo aktų priėmimo

įsigaliojimo tvarka paprastesnė, operatyvesnė.

2. Norminių teisės aktų rūšys.

Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie poţymiai: suderinamumas, abipusė

sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. LR norminių teisės aktų sistemą nustato

Konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios (centrinės) valdţios ir savivaldos i-cijų, tautos valios tiesioginės išraiškos

norminius aktus, t.p. ratifikuotas tarptautines sutartis. Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsiţvelgiant į konstitucinį

valdţios padalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas – teisės akto juridinė galia, kuri priklauso nuo tą

normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai

skirstomi į:

• Įstatymus;

• Poįstatyminius aktus.

Įstatymai – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią

juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius ţmonių santykius.

Įstatymams būdingi tokie poţymiai:

a) yra priimami aukščiausios atstovaujamosios valdţios (Seimo) arba tautos referendumu;

b) pasiţymi aukščiausia juridine galia. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir jiems

neprieštarauti. Teisės aktas, kuris prieštarauja įstatymui, negalioja. Niekas negali panaikinti ar pakeisti įstatymo,

išskyrus jį išleidusią instituciją. Konstitucinis Teismas, pripaţinęs konkretų įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, jį ne

panaikina, o tik pripaţįsta neturinčiu juridinės galios ir netaikomu;

c) reguliuoja svarbiausius ţmonių santykius, susijusius su pagrindinių ţmogaus teisių apsauga;

d) formuluoja pradines, pamatines teisės normas; visi kiti teisės aktai leidţiami tik jas sukonkretinti ir

vykdyti;

e) priimami pagal specialias procedūras.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi į:

• pagrindinius;

• paprastuosius (einamuosius).

Pagrindiniai įstatymai – nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus. Jie skirstomi taip:

1. Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pirminės, pamatinės teisės normos,

kurios saugo pagrindines ţmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybinės valdţios ir visuomenės santykius,

politinės valdţios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kt. Konstitucijoje svarbiausia yra tai, kad ji yra tautos

įstatymas savo valdţiai. Paţeisti Konstituciją – tai paţeisti pagrindines ţmogaus teises. LR Konstitucija gali būti

pakeista tik tautos referendumu, ir tik jeigu tam pritartų ne maţiau kai trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių

rinkimų teisę.

2. Konstituciniai įstatymai – tai siauresnės nei Konstitucija kompetencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik

kurią nors vieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastų įstatymų jie skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Jie

t.p. yra juridinis pagrindas priimti paprastuosius įstatymus. Pagal LR Konstituciją, konstitucinių įstatymų sąrašą nustato

tik Seimas trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (69 str.). Tokių konstitucinių įstatymų Lietuvoje iki 1999

m. priimta trys:

I. „Dėl Lietuvos valstybės“ (1991 m. vasario 11 d.);

II. „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas“ (1992 m. birţelio 8 d.);

III. Konstitucijos 47 str. pirmosios dalies pataisa dėl uţsieniečių teisės įsigyti Lietuvoje ţemės nuosavybės

teise.

LR konstituciniai įstatymai priimami, jeigu uţ juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne maţesne

kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (69 str. 3 d.).

3. Seimo ratifikuotos LR tarptautinės sutartys – tai LR savanoriškai sudarytos tarptautinės sutartys, kurios

neprieštarauja LR Konstitucijai ir kurias ratifikavo (patvirtino) Seimas. „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR

Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis“ (138 str. 3 d.). Ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyją aukštesnę uţ

paprastųjų Lietuvos įstatymų galią. Paprastieji šalies įstatymai turi neprieštarauti ratifikuotoms tarptautinėms sutartims,

nes kitu atveju tai reikštų tarptautinės sutarties atsisakymą.

Paprastieji Lietuvos įstatymai – priimami remiantis Konstitucija, konstituciniais įstatymais, ratifikuotomis

tarptautinėmis sutartimis, siekiant sukonkretinti, išplėtoti, įgyvendinti minėtuose teisės aktuose suformuluotus teisinius

nurodymus, atsilipti į einamojo momento ţmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Konstitucinius ir

paprastuosius įstatymus priima, tarptautines sutartis ratifikuoja LR Seimas. Iš paprastųjų įstatymų dar gali būti skiriami:

1. Programiniai įstatymai, kurie nustato valstybės ekonominės socialinės veiklos tikslus, tam tikros

visuomeninės veiklos srities kryptis. Tokių įstatymų forma ir galimas turinys yra nustatomi Konstitucijoje.

2. Organiniai, arba kodifikaciniai, įstatymai – tai juridiškai vientisi, iš vidaus suderinti įstatymai,

pasiţymintys aukštu norminio apibendrinimo laipsniu ir skirti kompleksiškai reguliuoti kurią nors socialinių santykių

sritį, pvz.: civilinis ir baudţiamasis kodeksai.

3. Ypatingieji įstatymai priimami ištikus šalį kokiai nors nelaimei (karo atveju, esant ekologinei,

epideminei ir kt. ekstremaliai padėčiai).

4. Poįstatyminiai aktai – tai teisės aktai, priimami remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys, juos

konkretinantys ir uţtikrinantys jų įgyvendinimą. Jie paprastai yra valdymo aktai, kuriais įgyvendinamos įstatymo

normos, tačiau tokie teisės aktai negali pakeisti įstatymų ir sukurti naujų bendrojo pobūdţio teisės normų, kurių galia

konkuruotų su įstatymo normomis. Seimo priimami poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Seimo

išleistiems įstatymams, keisti įstatymo normų, jų turinio. Seimo priimami teisės aktai yra: įstatymai, nutarimai,

rezoliucijos, deklaracijos, kreipimaisi, pareiškimai, laiškai.

Poįstatyminiai aktai t.p. klasifikuojami pagal juridinę galią, t.y. pagal juos sukūrusių teisėkūros subjektų kompetenciją ir

teisėkūros procedūrų tipą. Jie skirstomi taip:

• Seimo nutarimai;

• Prezidento dekretai;

• Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai;

• Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais pripaţįstama, kad Seimo priimami įstatymai, nutarimai,

Prezidento dekretai ir Vyriausybės nutarimai prieštarauja Konstitucijai;

• Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos (sprendimai);

• ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai;

• savivaldybių tarybų sprendimai;

• savivaldybių valdybų nutarimai ir potvarkiai;

• savivaldybių valdybos skyrių vadovų įsakymai, turintys bendrųjų teisės normų;

• apskričių viršininkų įsakymai.

Vyriausybės nutarimai daţniausiai yra bendrųjų, rečiau – individualių teisės normų aktai. Vyriausybės potvarkiai

paprastai yra individualių teisės normų aktai, bet gali būti ir bendrųjų. Vyriausybės nutarimai priimami kolegialiai, bet

juos pasirašo Ministras pirmininkas ir tos ministerijos ministras, kurios valdymo sritį reguliuos naujai priimtas

nutarimas. Potvarkius pasirašo Ministras pirmininkas.

Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais Seimo priimtas įstatymas, nutarimas, Prezidento dekretas, Vyriausybės

nutarimas pripaţįstami prieštaraujančiais Konstitucijai, yra teisės taikymo aktai. Įstatymas, tokiu nutarimu pripaţintas

prieštaraujančiu Konstitucijai, netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo

dienos. Bet Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo juridinę galią panaikina ne Konstitucinio Teismo nutarimas, o

Konstitucijos 7 str.: „Negalioja joks įstatymas ... priešingas Konstitucijai.“ Konstitucinio Teismo nutarimo uţduotis –

tik konstatuoti konkretaus įstatymo priešingumą Konstitucijai ir tuo remiantis nukreipti Konstitucijos 7 str. naikinamą

galią į tokį įstatymą.

Konstitucinis Teismas yra galutinė, neskundţiama konstitucinės justicijos institucija, kuri gali taip išaiškinti

konstitucinių normų prasmę, kad jų tekstai imtų reikšti visai priešingą elgesio taisyklę nei iki tol buvusioji.

Ministerijų ir departamentų instrukcijos ir įsakymai daţniausiai yra šakinio pobūdţio norminiai teisės aktai, leidţiami

siekiant nustatyti tam tikros šakos valstybės i-cijų veiklos tvarką. Tokie yra Vidaus reikalų, Finansų ar kt. ministerijos

teisės aktai. Instrukcijos visada yra bendrųjų teisės normų aktai, o įsakymai gali būti tiek bendrųjų, tiek individualių

teisės normų aktai.

Savivaldybių tarybų sprendimai gali būti bendrojo ir individualaus pobūdţio. Savivaldybių valdybų sprendimai ir

potvarkiai t.p. gali būti bendrojo ir individualaus pobūdţio. Savivaldybių priimamų teisės aktų tematika labai įvairi:

aktai dėl vietos biudţeto, dėl gamtos apsaugos, viešosios tvarkos, komunalinio ūkio plėtros ir t.t. Tai lokalūs aktai,

kuriuos vykdyti privalu visoms įstaigoms, įmonėms, pareigūnams, veikiantiems savivaldybei įstatymo paskirtoje

teritorijoje.

Įmonių, įstaigų, firmų norminiai teisės aktai – tai įsakymai, kuriais įstaigos vadovas tvirtina pareigines instrukcijas,

įstaigos viduje veikiančių kolegialių i-cijų nutarimus. Juose išreikštos normos daţniausiai reguliuoja darbo santykius

įmonėse, firmose, įstaigose.

Pagal teisės šakas norminiai teisės aktai gali būti skirstomi ir į:

• civilinius;

• baudţiamuosius;

• administracinius;

• šeimos;

• darbo ir kt.

Pagal galiojimo trukmę:

• nuolatiniai norminiai teisės aktai – tokie, kurių galiojimas neribojamas konkrečiu terminu;

• laikinieji norminiai teisės aktai – apibrėţto galiojimo. Jų galiojimas apibrėţtas konkrečiu laiku arba jų

galiojimo trukmė konkrečiai nenurodoma, įvardijant patį aktą „laikinu“. Jis galioja, iki tuo klausimu priimamas

nuolatinis norminis teisės aktas.

4. Norminių teisės aktų struktūra.

Norminių teisės aktų struktūra nėra vienoda. Ji priklauso nuo akto rūšies, reikšmės ir kt. daugelis norminių teisės aktų

neturi bendrosios ir specialiosios dalių, preambulės (įvadinės dalies), papildomų elementų, tačiau daugelio iš jų

struktūra yra tokia:

1. Įvadinė dalis:

subjekto, išleidusio norminį teisės aktą, pavadinimas;

teisės normų akto rūšis (įstatymas, nutarimas, instrukcija ir t.t.);

akto turinio pavadinimas (karinės tarnybos, pensinio aprūpinimo įstatymas); jis turi būti trumpas ir aiškus;

teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta;

preambulė, kurioje nurodomi norminio teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir kt.

2. Norminė dalis – pagrindinė, nes joje išdėstomos tos pačios teisės normos. Ši dalis priklausomai nuo

teisės normų kiekio gali būti struktūriškai nevienodai išplėtota

3. Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis. Ši dalis gali būti blanketinė,

t.y. išdėstoma ne tame akte, o perkeliama į kitą norminį teisės aktą – ATPK ar BK.

4. Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto poţymiai:

• nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujosioms;

• akto įsigaliojimo laikas;

• teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė.

Norminio teisės akto struktūrą gali papildyti priedai, nuorodos.

6. Norminių teisės aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmens atţvilgiu.

Norminių teisės aktų galiojimo laikas – tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradţios iki jo galiojimo pabaigos.

Galiojimo pradţia – tai data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų

laikytis ir jas vykdyti.

Galiojimo pradţia gali būti suprantama kaip teisės normos įsigaliojimas:

a. nuo akto priėmimo momento;

b. nuo akto patvirtinimo dienos; įstaigų, įmonių norminiai teisės aktai pradeda galioti nuo to momento, kai

juos patvirtina įmonės, įstaigos, firmos vadovas;

c. nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai);

d. kitą dieną po paskelbimo „Valstybės ţiniose“ (poįstatyminiai aktai);

e. nuo teisės akto faktinio gavimo dienos. Akto galiojimo pradţia laikomas jo įregistravimo gavėjo

kanceliarijos knygose momentas (ministerijų instrukcijos, nurodymai, paaiškinimai, informaciniai laiškai). Tokie

dokumentai siunčiami registruotu paštu, o svarbesni – su spec. kurjeriu.

f. nuo datos, nurodytos pačiame akte;

g. atsiradus tam tikroms aplinkybėms (kilus karui, katastrofai, potvyniui – K 142 str.)

LR įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato LR Konstitucijos 70-72 straipsniai, t.p. 1993m. balandţio 6 d.

LR įstatymas Nr. I-119 „Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (Valstybės ţinios. 1993,

Nr. 12).

• LR įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės ţiniose“ oficialiai paskelbia LR

Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma kita jų įsigaliojimo tvarka (K 4 str.).

• Kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, t.p. Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai,

Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriose nustatomos, keičiamos ar

pripaţįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės ţiniose“, jeigu

pačiuose teisės aktuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo data (K 5-6, 8 str.).

• Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripaţįstamos netekusiomis galios

teisės normos, t.p. ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar

potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (K 8 str.).

• Konstitucinio Teismo nutarimas, kad ginčijamas teisės aktas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai,

įsigalioja tą dieną, kurią jis paskelbiamas „Valstybės ţiniose“ arba spec. Seimo leidinyje, arba Lietuvos laikraščiuose,

per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

• Aktai, kurie nustatyta tvarka neskelbiami, įsigalioja tada, kai juos gauna adresatai, jeigu nenurodytas

kitas jų įsigaliojimo laikas.

• Savivaldybių ir jų vykdomųjų i-cijų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar

pripaţįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jeigu pačiuose

aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo data (K 11 str.).

• Tarptautinės sutartys įsigalioja po to, kai jas ratifikuoja Seimas, paskelbia „Valstybės ţiniose“ ir

deponuojami (atiduodami saugoti kaip depozitas – materialinė vertybė) jų ratifikaciniai raštai.

Norminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai:

a. baigiasi akto galiojimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte;

b. kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikiną norminį teisės aktą;

c. išleidţiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius

santykius;

d. Konstitucinis Teismas nutarimu pripaţįsta įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks įstatymas

netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos. Kai kurių šalių

(Austrijos, Baltarusijos) konstituciniai teismai, pripaţinę įstatymą prieštaraujančiu konstitucijai, nustato laiką, kurį dar

galioja konstitucijai priešingu pripaţintas įstatymas.

Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai svarbus teisės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu. Įstatymo ar

kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam

darant veiką ir todėl negalėjus ţinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti

vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais juos darant, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų

autoriteto (įtakos). Juose išreikštos teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus

norminiam aktui (BK 3 ir 7 str.). Atgal galiojančio įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises. Jis įsibrautų į

galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir laisves. Todėl atsirastų

teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai.

Išimtis yra baudţiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais:

1) kai panaikina veikos baudţiamumą;

2) švelniną bausmę. (BK 3 str. 2 d., ATPK 8str. 2d.).

jeigu negaliotų atgal veikos baudţiamumą naikinantis ar švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar

maţiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Šiais atvejais įstatymas galioja atgal ne todėl, kad „taip pasakyta

pačiame įstatyme“, o kad tai teisinga ir todėl turi būti pasakyta įstatyme.

Norminių teisės aktų galiojimas teritorijos atţvilgiu. Teisinė Lietuvos teritorija – tai valstybės sienomis apribota

sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys (Lietuvos teritoriniai vandenys siekia 12 jūrmylių), oro

erdvė virš sausumos, ţemės gelmės, Lietuvos ambasadų teritorijos uţsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vėliava,

esantys atviroje jūroje, karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse, skraidančių ir kosminių aparatų kabinos,

esančios atmosferoje. Šitaip suprantamoje Lietuvos teritorijoje galioja Lietuvos įstatymai.

Norminių teisės aktų galiojimas asmenų atţvilgiu. Teisės normų aktų nustatyti paliepimai ir nurodymai galioja visiems

asmenims, kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje. Tačiau kai kurie norminiai teisės aktai galioja tik tam tikrai gyventojų

daliai, kuriai jie tiesiogiai adresuojami, pvz.: studentams, pensininkams ir kt.

Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės teisės subjekto amţius. Asmeniui, sulaukusiam 18 metų, galioja

visi norminiai teisės aktai. Kadangi nepilnamečiai nėra visų teisinių santykių subjektai, tai norminių teisės aktų

galiojimas jiems ribotas. Asmenys iki 16 metų nėra administracinės atsakomybės subjektai, asmenų iki 18 metų ribota ir

baudţiamoji atsakomybė. Pagal baudţiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra

suėję 16 metų. Asmenys, kurie padaro nusikaltimą turėdami nuo 14 iki 16 metų amţiaus, „atsako pagal baudţiamuosius

įstatymus tik uţ tyčinius veiksmus, galinčius sukelti traukinio katastrofą, nuţudymą ir kt. nusikaltimus, išvardytus BK

13 str.

Pagal CK, vaikai nuo 15 iki 18 metų amţiaus atsako uţ teisės paţeidimu padarytą ţalą patys, jeigu jie turi pajamų

šaltinį, o jeigu tokio šaltinio neturi, uţ jų padarytą ţalą atsako jų tėvai arba globėjai.

ATPK ir B įstatymai netaikomi pareigūnams, turintiems diplomatinį imunitetą arba aukščiausią valstybės i-cijų

pareigūnų asmens neliečiamybės teisę. Sąrašą asmenų, kurie naudojasi diplomatiniu imunitetu, nustato 1991 m. spalio 3

d. LR įstatymas „Dėl uţsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso“ Nr. I-1875.

Diplomatinio imuniteto teisę turi:

1) diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas:

ambasadorius, patarėjas, pasiuntinys, atašė ir kiti, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai. Šie asmenys negali būti areštuoti arba

sulaikyti, jie neprivalo duoti parodymų kaip liudytojai. Neliečiamas ir diplomato butas ar laikinai jo uţimamos patalpos;

2) diplomatų šeimos nariai;

3) administracinio ir techninio personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai;

4) konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imunitetu.

Diplomatinį imunitetą turintys asmenys, paţeidę LR įstatymus, paskelbiami persona non grata ir per tam tikrą laiką turi

palikti Lietuvos teritoriją, o dėl jų teisinės atsakomybės sprendţia juos akreditavusi valstybė. Aukščiausių valdţios

pareigūnų imuniteto teisę Lietuvoje turi:

• Seimo nariai. „Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudţiamojon atsakomybėn,

suimamas, negali būti kitaip suvarţoma jo laisvė (K 62 str.)“.

• Prezidentas. LR Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas,

patrauktas baudţiamojon ar administracinėn atsakomybėn. „Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš

pareigų tik šiurkščiai paţeidęs Konstituciją arba sulauţęs priesaiką, t.p. paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.

Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendţia Seimas apkaltos proceso tvarka“ (K 62 str.)

• Ministrai. „Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukiami baudţiamojon atsakomybėn,

suimti, negali būti kitaip suvarţyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio

Respublikos Prezidento sutikimo“ (K 100 str.).

• Konstitucinio Teismo ir bendrųjų teismų teisėjai ir administracinių teismų teisėjai. „Teisėjas negali būti

patrauktas baudţiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvarţyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be

Respublikos Prezidento sutikimo“ (K 114 str. 2 d.). Konstitucinio Teismo teisėjų asmens neliečiamybė prilyginta Seimo

narių asmens neliečiamybei (K 104 str. 4 d.).

Lietuvos uţsieniečių padėties įstatymas suteikia uţsieniečiams (asmenims, turintiems kitos šalies pilietybę, arba

asmenims be pilietybės) tokias pat teises kaip ir LR piliečiams, išskrus teisę eiti kai kurias valstybines pareigas, kurias

eiti įstatymas paveda tik Lietuvos piliečiams.