KAS YRA TEISĖ?Prigimtinės teisės doktrina (natural law) teigia, kad:

- tai yra dievo dovana- tai, kas natūraliai susiklosto žmogui pasirenkant vieną ar kitą veikimo būdą- tai, kas kiekvienam duota prigimties

Pozityvistai teigia, kad:- tai suvereno įsakymas- įstatymų leidėjo produktas- tai, kas kyla iš aiškaus ir apibrėžto teisės šaltinio.

Realistai teigia, kad:- tai, ką daro teisėjai, kaip jie nusprendžia

Istorinės jurisprudencijos atstovai teigia, kad:- tai tautos dvasios (volkgeist) atspindys

Marksistai teigia, kad:- tai ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu

Kritinės teisės studijos:- teisės kaip autonomiškos nėra, jos negalima atskirti nuo politikos ar literatūros

Feminizmas:- teisė yra moterų subordinacijos, išnaudojimo išraiška

Visi šie apibrėžimai – tai esmės apibrėžimai. Dar yra vardinamieji apibrėžimai: kas yra teisės viešpatavimas, kuo teisės viešpatavimas yra ir kuo nėra.Kai už nusikaltimus baudžiama retroaktyviai (atbuline tvarka) valdžios institucija peržengia savo ribas. Vardinamieji apibrėžimai nesuteikia išbaigtumo, esmės apibrėžimai pateikia daugiau ar mažiau išbaigtą teisės sampratą. Galima teisę apibrėžti ją atribojant nuo fundamentalių dalykų, pasakant kuo ji nėra. Pvz.: teisė yra tai, kas nėra moralė, tai, kas nėra politika. Tokie atsakymai yra reikšmingi.Pozityvistams buvo svarbu atskirti teisę nuo moralės. Realistams teisę atriboti nuo politikos buvo gana sudėtinga. Kas lemia, kad mes paklūstame teisei? Galios be teisėtumo sritis. Galia be teisėtumo yra politinė. Kaip teisė turi būti plėtojama? = kokia teisė turi būti?

TEISĖS TEORIJOS IR TEISĖS FILOSOFIJOS PERSKYRATeisės filosofija: kokia teisė turi būti.Teisės teorija: kokia teisė yra.

TEISĖS IR MOKSLO PERSKYRAMoksliniai dėsniaiJiems būdinga:

- negalima jiems nepaklusti- neišvengiamumas- gamtos mokslai tiria objektyviąją duotybę

Priežasties-padarinio grandinė: tai suvokiama kaip būtina. Pvz.: Jei temperatūra <0˚C, sniegas pradės tirpti. Būtinybė suprantama kaip kylanti iš gamtos. Moksliniams dėsniams būtinai paklūstama.

Žmogiškieji įstatymai- jiems nebūtinai paklūstama. - Teisinės sistemos bruožas – siekis moksliškojo būtinumo.

Žmogiškųjų įstatymų silpnumas prieš gamtos dėsnius. Bandymas nepaklusti gamtos dėsniams baigtųsi nesėkme, o pažeidus žmogiškuosius įstatymus galima išsisukti. Gamtos faktinė duotybė nepakeičiama. Žmogiškųjų įstatymų atveju keičiamas žmogaus elgesys.

Ought IsPrivalomybė Esamybė Sollen Sein

1

dėsnis

faktai

faktai

dėsnis

Teisė nėra gamtos mokslas. Socialinis mokslas, teisės mokslas ir kt. dėl griežto prestižo tiesiog buvo pavadinti mokslais. Literatūrai taip pat buvo pritaikoma mokslas (Zola rašė remiantis moksliniais dėsniais). Yra santykis tarp teisės ir mokslo, ir tarp teisės mokslo ir gamtos mokslo. Teisė siekia lygiuotis į gamtamokslį. Siekiama, kad teisės normos būtų taip pat privalomos kaip ir gamtos dėsniai. Teisės įstatymai siekia lygiuotis į gamtos dėsnius.

DAVID HUME ĮŽVALGALaw = įstatymas, dėsnis.Yra kelios mokslo sampratos:

1) empiristinė indukcinė mokslo samprata: mokslo dėsniai formuluojami stebint faktus. Tai vertybiškai neutralu. D.Hume tuo suabejojo: jeigu saulė patekėjo vakar ir šiandien, tai dar nereiškia, kad ji patekės ir rytoj.Karl Popper pateikė kitą mokslo sampratos versiją.

2) mokslininkas suformuluoja hipotezę (dėsnį), o po to žiūrima, kaip faktai atitinka dėsnį.Visos mokslinės teorijos gali būti paneigiamos faktų. Gerą dėsnį nuo blogo skiria jo atsparumas falsifikuojančiam faktui.Taip pat suformulavo savo teisės sampratą.

D.Hume įžvalga sukuria sudėtingą problemą teisėje. Kodėl turime paklusti įstatymams (hipotetiniai konstruktai), žinodami, kad jie gali būti klaidingi, neteisingi, pakeisti.Normatyvinis teisės charakteris: Kilo daug problemų apie žmogaus supratimą. Kaip pateisinti privalomybę (ought)?Iki D.Hume abejonės buvo stengiamasi sujungti privalomybę su esamybe. Privaloma žmonėms daryti kažką, kaip ir gamtoje, nes tai natūralu. Susilietimas su prigimtinės teisės doktrina, kuri po D.Hume įžvalgos sušlubavo. Teisė pasirodė nesusijusi su faktine duotybe ar fizine realybe, taigi teisė negalėjo būti pateisinta. Teisė – tik privalomybės sritis.Perskyroje teisės ir mokslas būdinga trauka, teisė siekia būti moksliška.

LEGALUMO PRINCIPAS (legality principle)- paremtas tuo, kad valstybė privalo veikti taip, kad teisę realizuotų praktikoje.- Siekiama visiško paklusnumo. Jeigu padarei tą ir tą, tai būsi nubaustas taip ir taip.

OPTIMALUMO PRINCIPAS (opportunity principle)- atspindi ekonomistų susirūpinimą dėl resursų investavimo taip, kad gautų efektyviausią rezultatą. Siekiama

efektyviausio pagal galimybes rezultato.- Tik tie nusikaltimai turi būti persekiojami, kad būtų pasiektas kuo didesnis efektyvumas.

Teisės teorija yra visuomenės mokslas. Teisės teorija tiria ne „teisės dėsningumus“, o socialinius mechanizmus, kaip ir kodėl socialiniai žmonių interesai virsta tam tikros vertybinės orientacijos teisės samprata, o ši atitinkamomis teisės normomis (visuomenės gyvenimo tvarka). (A.Vaišvila, 30p.)Teisės teorijos objektas yra teisė kaip žmonių tarpusavio santykių socializavimo ir humanizavimo priemonė. Todėl čia pirmiausia siekiama pažinti, kodėl žmonės kuria tokį savo elgesį norminantį įrankį kaip teisė, iš kur teisė gauna šią žmonių santykius socializuojančią galią, kas lemia šio įrankio pobūdį, turinio permainas, kodėl įvairių epochų ir įvairių tautų teisė yra vis kitokia, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų konkrečiu laikotarpiu konkrečiai tautai užtikrinti asmens saugumą, visuomenės stabilumą, kokios yra teisės galimybės pasiekti šį tikslą ir t.t. (A.Vaišvila, 26p.)

TEISĖS IR MORALĖS SANTYKIO PROBLEMAMoralė ir teisingumas iš esmės sinonimiškos sąvokos.Teisės ir moralės klausimas užaštrėjo po II pasaulinio karo, kai reikėjo teisti nacius (Niurnbergo procesas).Bent minimalus moralės turinys teisėje turi būti. Dėl moralės žmonės labai ginčijasi. Teisėta-neteisėta/moralu-nemoralu: kaip tai atskiriama, keičiasi priklausomai nuo laiko, kultūros žmogaus.Teisėta-neteisėta: turi būti visiems universaliai aišku. Tai galima pasiekti:

- aiškiai nurodant teisės šaltinį (teisėkūra, parlamentas)- neprieštaringų normų sistemos įsteigimas (jokia kita norma negali prieštarauti).

Atribojus moralę nuo teisės, nacių veikla buvo teisėta, nes buvo teisėtai ateita į valdžią.Nuo 1995-1999 m. bylos dėl išžaginimo tik esant nukentėjusios skundui.

2

Tarp kompromisingumo ir principingumo. Dworkin pavyzdys: Teisėje kompromisingumas yra vengiamas, būdingas principingumas. Arbitrary limitation – tokie teisėje nėra galimi.Teisė turi būti principinga, visiems taikoma be išimčių.

TEISĖS IR POLITIKOS SANTYKIO PROBLEMANiurnbergo procesas dažnai vadinamas ne teisiniu, o politiniu.Valdžios šakų atskyrimo teorija: leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios.Kaip atskirti teisę nuo politikos? Ši problema kyla, nes reikia taikyti valdžios šakų atskyrimo teoriją. Politikuoti galima tik įstatymų leidžiamojoje valdžioje.Teisminė valdžia negali politikuoti, negali kurti teisės. Teisės ir politikos sritys turi būti visiškai atskirtos. Kyla klausimas, ar teismuose teisės aiškinimas neperauga į teisės kūrimą. Teisės ir politikos sritys yra visiškai persipynusios. Vienokį ar kitokį rezultatą politikoje lemia stipresnis. Demokratinė valstybė garantuoja, kad esant teisinei tvarkai nė vienos socialinės grupės interesas negalėtų tikėtis būti įgyvendintas ignoruojant kitų asmenų interesus, teisinė tvarka tam ir yra, kas skirtingų socialinių grupių interesų polinkis save absoliutinti būtų sutramdomas socialiniu kompromisu, įtvirtinamu įstatymuose. Žmonių viešpatavimas: teisės teorija tiria teisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau – kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones. Teisės viešpatavimas – teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas ir teismas yra saistomitos pačios teisės ir jos viršenybės (teismas aiškindamas įstatymo normą yra įpareigotas joje atpažinti įstatymų leidėjo valią ir teisę).Teisės pagrindinė išraiška – kalba.Carl Schmitt: vien pačios suvereno institucijos turimos galimybės, išimtinės padėties pakanka, kad riba tarp teisės ir jos išorės išsitrintų. Teisė neapsaugo, nėra teisės viešpatavimo. Nėra teisės, atskirtos nuo politikos – teisė išlieka politinių manipuliacijų objektu. Konstitucija nėra aukščiau suvereno. Visi bandymai sureguliuoti išimtinę padėtį yra bergždūs. Yra klaidinga teisės viešpatavimą suprasti kaip kažką formalaus.

PRIGIMTINĖS TEISĖS DOKTRINAPerkelia teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų, jo prigimtį, egzistencinius interesus (posūkis nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo). Teisės autoritetas siejamas su žmogaus interesais, kurie slypi pačioje jo prigimtyje- gyvybėje, sveikatoje, laisvės siekyje, kurie kiekvienam žmogui yra būtini, o juos praradęs jis nustotų būti savimi (prigimtiniai interesai). Labiausiai rūpėjo ne kokia teisė yra, o kokia ji turi būti – visada sieki formuluoti teisės idealus, diskvalifikuoti amoralią teisę. Kur teisė atsiranda? Modernioje teisinėje kultūroje įstatymo leidėjai įgijo preziumuojamąją išmintį kas yra teisė (presumption wisdom). Parlamentas atstato buvusią teisę, kuri jau egzistavoiki parlamento įsiterpimo. Kada prasideda teisė ir kur? Kas ją kuria?

Esamybė Privalomybė Is ought

Tai, kad kažką privaloma daryti yra natūralu – Hume įžvalga tą pakeitė. Siekiama suprasti teisę kaip analogišką mokslui.

Įstatymai (laws) mokslas teisė

Moksliniai dėsniai nėra universalūs. Moksle dėsnių formulavimą įtakoja dėsnių istorija, senesnių dėsnių tyrimai. Iki viduramžių pabaigos buvo tik viena teisė. teisė buvo suprantama kaip mokslas iki Hume įžvalgos. Teisinius laws diktavo nature (papročiai). Toks ir buvo ankstyvasis natural law – nėra law supratimo, nėra dėsnių. Buvo vieni įstatymai gamtai ir žmonėms. Mokslo sampratos nebuvo. Neskiriami moksliniai ir socialiniai dėsniai - visa aplinka buvo suprantama socialiai, viskas sociologizuota. Pirmykščiam žmogui teisė yra viskas ir visada. Fridrik HayekPirmykščiam žmogui nėra skirtumo tarp is ir ought. Taisyklės valdančios gamtą ar žmogaus elgesį buvo vienodos. Visus laws (elgesio normas žmogui) diktuoja gamta, esamybė. Kas yra teisės autorius? Tai nėra žmogaus racionalios veiklos rezultatas. Law diktuoja esamybė, todėl yra natural law (paprotys, paprotys pagal elgesį = moralus elgesys). Natural law doktrinai svarbu išlaikyti teisės santykį su morale. Privalomybės negalima išvesti iš esamybės. Gimstant jau primetama natural law. Viskas gamtoje turi savo tikslą ir likimą, žmogaus pareiga realizuoti tą likimą. Lūžis įvyksta tada, kai pradedama suvokti, jog teisės šaltinis yra žmogaus protas, sąmonė – viskas pradeda verstis aukštyn kojomis. Ciceronas: tikroji natural law – teisingas protas sutinkantis su gamta.

3

Esamybė (is); nature

Privalomybė (ought); faktai

Viduramžiuose natural law susieta su teologija (T.Akvinietis). Teisės šaltinis – Dievas: Dievas tampa pamatiniu natural law šaltiniu. Dabartiniais laikais teisės šaltiniu tampa žmogaus protas. Natural law – teisė be priežasties. Naujaisiais laikais svarbiausia yra žmogus (antropocentrizmas) ir protas (logocentrizmas). Dedami pagrindai teisiniam pozityvizmui: pokyčiai vyksta pačioje natural law – teisė eina iš gamtos į protą. Dievo sąvoka: dievas yra transcendentalu gamtai, dievas yra kūrėjas, jis negali būti gamta. Prigimtinės teisės koncepcijos pradinis taškas – prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis. 3 prigimtinės teisės šaltiniai:- Dievo apreiškimas (T.Akvinietis)- žmogaus prigimtis- žmogaus protasŽmogus išskirtas iš gamtos, nes jam dovanotas protas.Hugo Grotius: pirmasis 16-17a. aiškiai iškildino teisę iš žmogaus proto. Visuomeninė sutartis – žmogaus išraiška.

VISUOMENINĖS SUTARTIES TEORIJOSIki viduramžių pabaigos teisės šaltiniu buvo gamta, dievybė, o viduramžių pabaigoje įvyko lūžis: įsigali antropocentrizmas (centre – žmogus). Išvestinis variantas – logocentrizmas (centre – žmogaus protas).Visuomenės sutarties toerija (VST) – savaime antropocentrinė, nes pagrindinis veikėjas yra žmogus su sutartimi. Visuomenine sutartimi žmogus netgi sukuriamas. Teisės ištakų reikia ieškoti žmoguje, jo veikloje. VST bando išlaikyti santykį su natural law, bet vis sunkiau tai pavyksta – einama link pozityvizmo. VST – pereinamosios sampratos iš natural law į pozityvizmą, tačiau prigimtinė teisė išlieka visose teisės sistemose žmogaus teisių pavidalu.Dėl VST neaiškumo žmogaus teisių doktrina lieka problemiška: žmogaus teisės neturi pagrindo (teisė be pagrindo). Tai labiau politikos, o ne teisės dalis.Visuomeninė sutartis – analitinis konstruktas (sugalvota). Kažkada žmonės sutarė sukurti valstybę. Valstybei jie perdavė dalį savo prigimtinės teisės. Tai vykdyta dėl visuomeninės gerovės (sales populi), t.y. sutarties (valstybės sukūrimo, o tuo pačiu ir visuomenės sukūrimo) tikslas – gerovė. Kad visuomeninė sutartis iš tiesų buvo istorikai nenurodo. Čia kalbama apie tylųjį (neišreikštą) sutikimą arba visuomenės evoliuciją. VST formuluojamos nuo perskyros tarp žmonių gyvenančių gamtinėje terpėje (būklėje) ir gyvenančių visuomenėje.

iki poState of nature (ikiteisinė būklė) /vs./ society (valstybinė teisinė būklė) Multitude visuomeninė sutartis

PeopleSuverenas (atsiranda po visuomeninės sutarties: jį

sudaro people, jis atstovauja people)

Visuomeninė sutartis sukuria law, suverenas suvienija people. Be suvereno people neįmanoma.

THOMAS HOBBESIki visuomeninės sutarties (VS)žmonės gyveno gamtinėje būklėje (karas visų prieš visus) – tai a-teisinė būklė. A-teisinė būklė reiškia, kad negalima nieko spręsti apie įvykio teisėtumą, nes nėra kriterijaus, nėra teisės (Neteisinė – neteisėta, bet teisė čia yra kaip kriterijus įvykiui įvertinti). Čia niekas negali būti neteisėta: gėrio/blogio, teisingumo/neteisingumo sąvokos neturi vietos. tai iki-moralinė būklė. Pagrindinės vertybės – jėga ir apgaulė. Būklėje žmogus turi teisę į bet ką (net į gyvybę). Žmonės sukuria valstybę (pereita iš chaoso į tvarkos būklę) vedami savisaugos instinkto. Common wealth instinktas veda link teisinės būklės (tai pesimistinė žmogaus samprata). Hobbes nenuvertina proto, bet protas yra konfliktinis, linkęs nesutikti – negalima prieiti prie susitarimo. Kelias prie society yra savisaugos instinkto, o ne proto dėka.VS sukuriama valstybė (suverenas, leviatanas). Suverenas nėra konkretus asmuo – tai nepersonifikuota institucija. Suverenas sutraukia į save gamtinę būklę ir tarsi neutralizuoja ją tarp žmonių – žmonės netenka galimybių tai daugiau daryti. Ypač jeigu kalbama apie teisę į prievartą – ji pereina suverenui (kariavimas). Žmonės negali žudyti, kariauti ir pan. Gamtoje – multitude, valstybėje – people. Natural law yra state of nature – žmogus čia turi daug prigimtinių teisių. Šioje būklėje žmogus yra labiau gyvūnas (tarp jų nėra esminio skirtumo). Žmogaus prigimtis neturi dieviško prado, jis nėra santykyje su dievybe. Žmogus – psichologinė būtybė, valdoma instinktų, siekia naudos sau. Dieviška dovana virsta siekiu egzistuoti.VST pagal Hobbes yra antropogenezės istorija – ji papasakoja kaip iš gyvūno atsiranda žmogus. Suverenas – tiesiog institucija, nepriklauso nuo užimančio postą. Hobbes tokia samprata deda pagrindus politinės-teisinės tvarkos atskyrimui, nes suverenas nepripažįsta kito aukštesnio gėrio išskyrus savo paties gėrį. Dėl to jis lyginamas su valdymo veiklos demoralizuotojais. Nelieka organiško santykio tarp teisės ir žmogaus, kaip buvo natural law (ten žmogus ir gamta sudarė

4

vienybę). Hobbes požiūris į teisę/visuomenę yra labiau mokslinis: jis sukuria teoriją (VST) paaiškinančią kaip atsirado teisė, žmogus, sugalvoja būklę, kad žmogus su kitais sumąsto sukurti valstybę (dirbtinį kūną). Žmogus valdantis valstybę negali daryti bet ką – tik tai ką leidžia postas. Modernios valstybės valdymo pradžia – valdžios depersonifikacija. Hobbes laikomas absoliutizmo šalininku. Suverenas absoliutus – jam paklūstama besąlygiškai. Tačiau gerai tai, kad suverenas nėra asmuo – tai institucija, tarnaujanti visuomenės labui. Konkretus žmogus nėra suverenas (ar jo dalis) jei netarnauja visuomenės labui, jis netenka posto, jei nebetarnauja visuomenės gerovės siekiui.Hobbes atstovavimo samprata: pamatinis atstovavimas politikoje sukuriantis valstybę Hobbes atsiranda iš visuomeninės sutarties fakto. Multitude of men susitaria, kad suverenas turi teisę atstovauti jų visų asmenį. Suvereno vieningumas sukuria žmonių vieningumą. Žmonės (people) atsiranda po visuomeninės sutarties, po atstovavimo fakto (dėka jo). People = tauta. People turi vienybės prasmę (unity o ne crowd) ( pvz. „mieli Lietuvos žmonės“ reiškia „mes vieningi, viena tauta, bendra valia aš esu šios valios atstovas (besikreipiantis)“). bendra valia gali būti išreikšta dėl atstovavimo. Be suvereno nėra tautos valios, taigi ir tautos (be valios tauta negalima) – pvz. mitingai: pasisakantis išreiškia valią, suvienytajai miniai sutinkant plojama. Kiek minios valia išreiškiama (atitinka vertybės), tiek crowd virsta į people. Be atstovavimo nėra people. Jeigu suverenas nevykdo savo įsipareigojimų, jo neklausoma. Atstovo kaip institucijos užduotis – atstovauti people. Tai reabilituoja Hobbes kaip absoliutizmo šalininką (jis nekalba apie konkretaus žmogaus absoliutizmą). Visuomenės gerovė (salus populis) nėra išaiškinama – tai probleminė Hobbes požiūrio vieta.

JOHN LOCKEPirminė būklė nebuvo brutali karo būklė, dėl to Locke nėra radikalus. State of nature Locke laiko žmonijos aukso amžiumi („Rojus prieš nuopolį“). Ten nėra apsaugota žmonių nuosavybė ir tam, kad ją apsaugotų, žmonės susitarė sukurti visuomenę ir valstybę. Valstybei jie paaukojo teisių ir laisvių. Valstybės paskirtis – ginti žmonių nuosavybę. Žmogų išskiria protas, kuris duotas dievo (jau state of nature) – tokią mintį perima iš viduramžių. Būtent protas žmones daro lygiais. Žmonių lygybės samprata – atspirties taškas prigimtinių žmogaus teisių doktrinos formulavimui. Žmonės lygūs nes prigimtinis dalykas yra protas – tai radikali liberalistinė lygybės idėja. Žmonės vienoda apimtimi įgyja teises ir laisves. Žmogaus teisės yra lyg laisvės – apimtis vienoda visiems. Pagrindinės: teisė į gyvybę, laisvę, nuosavybę. Žmogaus teisės žymi individo autonomijos zoną, į kurią valdžia negali kištis, ji kiekvienam vienoda. Locke kėlė visuomeninės sutarties istoriškumo klausimą – ar kada nors tai buvo? Jis atskyrė išreikštą ir tylųjį sutikimus, bet tos perskyros nepritaikė istoriškumui. Pripažino žmogaus teisę į revoliuciją – teisė pasipriešinti valdovui jeigu jis peržengia įgaliojimų ribas ar neveikia visuomenės labui (suverenas jis yra tol, kol veikia visuomenės labui, kai taip nebėra – jį galima nuversti).

JEAN-JACQUES ROUSSEAUSuprato, kad visuomeninė sutartis yra mitas, bet jį reikia presuponuoti, numanyti, kad tai buvo – palaipsniui visuomenė tylomis sutiko, kad bus įkurta valstybė, ji bus valdoma suvereno, jam paklus. Multitude susivienijo į bendruomenę vadinamą teisine valstybe ir kiekvienas tapo bendrosios valios (general will) dalimi, kuria išreiškia bendrąjį gėrį. Teisė yra general will išraiška: jeigu teisė prieštarauja bendrajai valiai - tai nėra teisė, ji negalioja. Valstybė valdo tol, kol veiksmais išreiškia general will. Bendrajai valiai priverčiama paklusti. General will – morali valia (moralės ir teisės Rousseau neskyrė), general will laikė daugiau mistine sąvoka. Geriausia jeigu kiekvienas žmogus dalyvautų valstybės valdyme – tokiu atveju bus geriausiai išreikšta general will. Rousseau laikomas moderniosios demokratijos pradininku. Jis suprato, kad reikia atstovavimo mechanizmo (prioritetą teikė renkamai aristokratijai).

NAUJOJO VALDYMO MECHANIZMAI (John Locke ir Montesquieu)Formuluoja vykdomosios valdžios šakų atskyrimo teoriją. Locke atskiria įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, o Montesquieu – įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Locke: suverenas, valdžia virsta valdymo mechanizmu. Žmonės išrenka dalį valdžios (dažniausiai įstatymų leidžiamąją), o kita dalis yra paskiriama. Vykdomoji valdžia kartais gali būti renkama (prezidentas), tik teismai nėra renkami. Valdžios gali daryti tik tai, kas yra jų kompetencijos ribose: įstatymų leidžiamoji valdžia užsiimti teisėkūra, vykdomoji – vykdyti įstatymus, teismai taiko teisėkūros produktus konkretiems atvejams. [Realiai Lietuvoje vykdomoji valdžia sukuria daugiau teisės aktų negu įstatymų leidžiamoji, taigi formalus padalijimas nelabai atitinka realybę]. Atskyrime priartėjama prie pozityvizmo: identifikuojamas teisės šaltinis (jis nurodytas), jo leidėjas (pirmoji valdžios šaka). Buvo einama link teisės šaltinio konkretizavimo – juo tampa įstatymų leidėjas (per rinkimų mechanizmą tampantis atstovu visuomenei). Tai pozityvistinė idėja.

PRIGIMTINĖS TEISĖS NUOSMUKIO IR ATGIMIMO LAIKOTARPIS18-19a. (ypač 19a.) – natural law nuosmukio laikotarpis, bet doktrina nemirė, o atsigavo po II Pasaulinio karo. 18 a. visuomeninės sutarties teorija dėl komplikuotumo ir mistikos atmetama.

5

David HumeBandė vystyti moderniąją natural law teoriją – moralės dėsnius lygino su teisingumo dėsniais. Tačiau jam nepavyko moralės dėsnių išvesti iš žmogaus fizinės natūros. Žmogus neturėjo prigimimo būti moraliu, teisingu. Žmogui prigimta aistros, instinktai – tai yra socialiai destruktyvu. Žmogaus buvimą moraliu, teisingu lemia tai, kad jo instinktus moralia linkme nukreipia protas. Teisingumas – moraliai išradingų gyvūnų rūšių išradimas. Teigia, kad protas išskiria žmogų iš kitų sutvėrimų.

20 a. 1 pusėje – pozityvizmas, 20 a. 2 pusėje natural law doktrina gaivinama. Po 2 Pasaulinio karo reikėjo spręsti nacių problemą – juos teisti, nes į valdžią jie atėjo legaliai. Fuller ir Finais – iškiliausios asmenybės, bandžiusios atgaivinti natural law.

H.E.A. HARTAkcentavo minimalų natural law turinį teisėje. Jis buvo pozityvistas, bet ta idėja išsakyta kaip atsakas į nacizmą. Teigė, kad yra būtinos tam tikros minimalios taisyklės, kad žmonės galėtų gyventi vienas šalia kito. Akcentuoja savisaugą kaip pagrindinį tikslą – žmonės nėra savižudžiai, bet kad jais netaptų yra specialios visuomenės jungimosi taisyklės. Taisyklės kildinamos iš žmogaus prigimties formų (normų):1) pažeidžiamumas2) pakankamas vienodumas3) menkas altruizmas4) menkas apsirūpinimas reikalingais ištekliais5) silpna valia, nepakankamas išmintingumasTaisyklių paskirtis – faktus neutralizuoti. Taisyklių pagalba reikia apsaugoti žmogaus gyvybę, nuosavybę, kad žmogus laikytųsi įsipareigojimų – tada faktų poveikis bus sušvelnintas.Tai negarantuoja teisės moralumo. Visuomenė gali susiorganizuoti taip, kad ne visi elementai atrodys moralūs (nepanaikina vergovės). Faktų išvardinimas remtas intuityviu tvirtinimu apie žmogaus prigimtį. Problema, kad nemini seksualumo kaip jungimosi sąlygos.

JOHN FINNISAtgaivina ir modifikuoja natural law – atmeta daug tradicinių tezių (grynąjį natūralizmą). Teigia, kad principus gali diktuoti natūralus pasaulis („Natural law without nature“). Natural law –pratinio proto principų/taisyklių visuma - jomis tvarkomas žmogaus gyvenimas. Taisyklės kyla iš pamatinių vertybių, kuris yra žmogaus siekiamybė:

1) Gyvybė2) Žinios3) Žaidimai4) Estetinė patirtis5) Visuomeniškumas/draugystė6) Praktinis protingumas7) Religija

Savaiminio akivaizdumo tezė – silpnoji šios teorijos vieta (tų vertybių tik tiek??). Pagal Finnis visa kita išvedama iš šių septynių. Teisės vaidmuo – teisė turi tarnauti, kad žmogui būtų lengviau siekti vertybių. Teisė, valdžia tarnauja bendram gėriui (7 vertybės). Jei netarnauja – nebėra valdžia, netenka įgaliojimų. Teisė nėra teise jeigu negina vertybių.

Paskirstomasis ir išlyginamasis teisingumai:Paskirstomasis: nagrinėja kaip materialinės ir nematerialinės bet įvertinamos gėrybės turi būti paskirstytos visuomenėje ir kaip reikia pasiekti, kad tas paskirstymas būtų teisingas. Finnis teigė, kad paskirstomojo teisingumo tikslas turi būti paskirstomasis gėris. Nėra vieno universalaus paskirstymo kriterijaus, jie gali būti keli: (1) paskirstymas turi remtis poreikiu (poreikio tenkinimas negali pakenkti bendruomenei, negali būti priešiškas, turi tarnauti visų gėriui) (2) funkcija (kokia poreikio funkcija asmens vaidmens bendruomenėje ir atsakomybės prieš bendruomenę atžvilgiu) (3) veiksmingumas – kiek poreikio tenkinimas veiksmingas keliant asmens išreiškiančio poreikį gerovę. Privati iniciatyva veiksmingesnė įgyvendinant paskirstomąjį teisingumą. Išlyginamasis: Finnis nedaro skirtumo tarp išlyginamojo ir ištaisomojo teisingumų. Ištaisomasis: nagrinėja, kaip reikia atstatyti iš pradžių buvusį teisingu paskirstymą, kuris vėliau buvo iškraipytas. Esant iškrypimui padėtį reikia ištaisyti, kad būtų grįžta į pirminę situaciją – netyčiniais veiksmais padarytos žalos instituto dėmesio centre (turi kompensuoti žalą).Išlyginamasis teisingumas daugiau taikomas ekonomikoje, bazuojasi komercinės teisės srityje. Čia dėmesio centre yra yra klausimas, kaip išlaikyti lygybę, kai tarp šalių vyksta prekių mainai (jei yra neteisėtai praturtėta, turtas perkeliamas nukentėjusiai šaliai). Aristotelio sąvoka „Daiktai, kuriais apsimainoma turi tą pačią vertę „ šiandien nelabai pripažįstama – šiandien laikoma, kad abi šalys (arba bent jau viena) iš mainų turi turėti naudą. Taip atsiranda Pareto efektyvumo

6

samprata. Pagal ją teisingumas išlieka tol, kol nei viena šalis nepatiria žalos, bet nors viena šalis turi turėti naudos, nes kitaip mainai nevyktų.

Pozityvizme visuomenės sutartis pasiekiama per balsavimo procedūras. Visuomeninės sutarties suverenas – valdovas, pozityvizme – parlamentas. Visuomeninės sutarties teorijoje tautos valios išraiška yra visuomenės sutartis – teoriškai visi turi sutikti. Pozityvizme yra suprantamesnis tautos valios išraiškos mechanizmas – rinkimai, balsavimas; čia nebūtinai visi turi sutikti. Referendumas su visuomenine sutartimi netapatinamas, nors turi panašių bruožų. Visuomeninės sutarties teorija siekiama paaiškinti ne tik tautos valią, bet ir žmogaus, piliečio atsiradimą, nevalstybinės būklės perėjimą į valstybinę, perėjimą iš neteisinės būklės į teisinę. Visuomeninės sutarties teorijos ir referendumo tikslo analogija – kad suverenas yra tauta. Bet šiaip šie du elementai yra netapatūs, nes VST kuriama valstybė apskritai, procedūra neaiški, neaišku ar visi pasirašė. Jeigu sutikimas tylus – neaiškus momentas kada visi sutiko.

POZITYVIZMAS

Bendri bruožai:1) teisės šaltinio aiškumas . Būdingas toks teisės supratimas, pagal kurį teisė turi aiškiai apibrėžtą priežastį ir pagrindą. Turi būti metodas, kuriuo būtų galima patvirtinti, kad kažkas yra teisė.Suverenas – teisės šaltinis, kūrėjas, jo valia nesaistoma išorinių veiksnių, jo autoritetas absoliutus (ką suverenas pasako, tas ir yra teisė). Kas yra suverenas – daug aiškinimų. Juo gali būti valstybė, valdovas, dabar suverenu laikomas parlamentas ar jo pagrindu sukurta teisė. Pozityvistui svarbu, kad būtų laikomasi procedūrų, nes tai leidžia paaiškinti teisės kilimą iš tautos valios – taip teisės šaltinis tampa aiškus. 2) teisės išraiškos aiškumas. Teisė išreiškiama rašytinėmis formomis – taip teisė išdėstoma, išreiškiama aiškiau nei papročiai. Viena iš pozityvizmo pasekmių teisėje – teisės kodifikavimas ir sisteminimas.3) teisės ir moralės atskyrimas, teisėtumo ir teisingumo atskyrimas. 4) esamybės ir privalomybės pasaulio atskyrimas (būdinga Kelsen). Privalomybės nediktuoja esamybė, fizinis pasaulis ar metafizinis pasaulis (Dievo valia). Teisė – tik privalomybės pasaulio dalis.

Yra 2 pozityvizmo variantai: demokratinis ir konstitucinis.1) Demokratinis: valdo ne tauta (people), o dauguma tautos per rinkimų ir balsavimo mechanizmą. Teisė

yra tik tai, ką per tokįmechanizmą aprobuoja dauguma. Tokio pozityvizmo išraiška – „Teisė yra nepakeičiamas kongreso produktas“ (Antonin Scalia). Iš to išeina dauguo diktatūra. Nors realiai rinkimuose užtenka 25% valiai išreikšti, taigi valdo ne dauguma (elective dictatorship). Gyvename daugumos diktatūros sąlygomis.

2) Konstitucinis: jį gryniausiu pavidalu išdėsto H.Kelsen 20 a. pradžioje, dar vadinamas Kelzeno normatyvizmu. Jam būdingas tam tikros teisės dalies (konstitucijos) atskyrimas nuo teisės visumos, iškėlimas virš teisės, paskelbimas legitimuojančia visą likusią teisę. Teisė yra teisė tik todėl, kad neprieštarauja aukštesnei teisei, ją atitinka (tas atitikimas reikalaujamas iš visos teisės struktūros). Neprieštaringumui kontroliuoti sugalvojama Konstitucinio teismo institucija (nagrinėja prieštaravimus tarp normos ir Konstitucijos, tarp aukštesnio ir žemesnio lygio normų (pvz. seimo įstatymų ir vyriausybės nutarimų)).

Prieštaravimas tarp liberalizmo ir demokratijos.Prieštaravimą pastebėjo Carl Schmitt. Manė, kad demokratijos pagrindinė prielaida yra homogeniškumas, liberalizmo – heteregeniškumas. Demokratijoje valdo dauguma, išreiškusi savo valią, ją primesdama ir mažumai. People – ir dauguma, ir mažuma.

Teisė

Dauguma Mažuma

People

Teisę priima dauguma, bet teisė galioja visiems. Demokratijai svarbu vieninga daugumos valia, liberalizmui – individas. Liberalizme gerbiamas žmogaus individualumas, kiekvienas žmogus yra vienoda vertybė, remiasi lygybės idėja (visi žmonės lygūs savo protu, todėl kiekvienas žmogus ir jo valia yra vienodai vertingi).

7

Demokratija kaip tik siekia homogeniškumo (dauguma valdo, siekia savo interesų). Tai sudaro pamatą mažumos diskriminacijai – tai demokratijos blogybė. Liberalizmo paskirtis – atsverti situaciją. Tai užtikrina teismai vykdydami konstitucinę kontrolę. Žmogaus teisių apsauga- teismų liberalioji funkcija. Teismai savo buvimu lemia antidaugumos efektą – veikia prieš daugumos valią garantuodami žmogaus teisių apsaugą. Schmitt tai laikė fundamentaliu prieštaravimu. Jo manymu vienintelis sprendimas – turi koegzistuoti abu. Liberalizmo problema: kaip atskirti savivaliavimą nuo žmogaus teisių gynimo. Demokratija šiame balanse įveikia individualizmą, kurį teigia liberalizmas.

KLASIKINIS ANGLIŠKASIS POZITYVIZMAS

Išsiskiria keliomis pastangomis – aiškiai identifikuoti teisės šaltinį, atriboti teisę nuo moralės, teisingumo idėjų (santykinių dalykų). Pozityvi teisė nustatoma be subjektyvių svarstymų, ją kuria aiškiai identifikuotas kūrėjas, jos neįtakoja (jos buvimo nelemia) santykiniai dalykai. Pozityvi teisė siekia nustatyti visų pripažįstamą metodą, kuriuo galima patvirtinti, kad kas nors yra ar nėra teisė. Pozityvi teisė gali sutapti su moralės normomis, bet tai nėra reikalaujama ir svarbu. Kiekvienoje valstybėje turi būti aukščiausia valdžia, kurios pagrindinis bruožas – neribota diskrecija kurti teisę. Ta valdžia kartais laikoma valstybė, jai priskiriama monopolija kurti teisę. Teisės šaltinis nėra papročiai, gamta, moralė, jis – suverenas. Akcentuojamas moralės santykinumas ir subjektyvumas. Moralu ar nemoralu – subjektyvi nuomonė. Moralės atmetimas rėmėsi moksliniu požiūriu į pasaulį: moralė nėra faktas. Pozityvistai atmetė natural law, kuri teigė lygybę tarp teisės ir moralės: natural law negalimas, nes nature neegzistuoja law (garantijos, kad kažkas bus kažkaip). Natural law atmetimo, ir moralės bei teisės perskyrimo pozityvistai negrindė. Dėl Hume įžvalgos bandė formuluoti teorijas, kurias taikant teisė galėtų atsirasti kaip duotybė - mano, kad galima sukurti būdus tam pasiekti (jei bus veikiama pagal tam tikrus būdus, bus aišku, kas yra teisė).

JEREMY BENTHAMPirmasis atmetęs teisės ir moralės sąsajas, galimybę teisei būti prigimtine. Reikia pradėti nuo to, kad žmogus išgyvena malonumus ir skausmus, jis vengia skausmo, o siekia malonumo ir naudos. Teisė turi būti tai, kuo siekiama kuo didesnės naudos kuo didesniam žmonių skaičiui. Nauda = laimė. Teisę kuria suverenas, jis vienintelis turi teisę tai daryti. Tikslo (kuo didesnės naudos kuo daugiau žmonių) siekia tokia teisė, kuri nurodo kaip elgtis. Tai reiškia, kad teisė yra imperatyvi – nurodo, kaip privaloma elgtis.Teisė kaip komandinių normų sistemos samprata - teisė, kuria nesiekiama kilniadvasiškų tikslų, o savanaudiškų instinktų patenkinimo.

JOHN L. AUSTINBentham mokinys. Jo sampratą apibendrina „Law as a command“. Teisės įsakymai skiriami žmonėms, kartu su prie jų prisietomis bausmėmis ir sankcijomis. Įstatymus kuria suverenas, jo galia neribojama. Jis vieningas, nedalomas. Teisė ir moralė – skirtingi dalykai.Požiūrio kritika: Pagal Austin teisę sudaro tik imperatyvios normos – taip nėra, jis ignoruoja pvz. civilinę teisę. Suvereno samprata – teisė kyla, jos šaltinis yra nuolat kintanti ir nevienalytė valstybės valdžia, o ne vienas asmuo. Jis tikriausiai bandė pratęsto Hobbes ir Rousseau suvereno sampratas.Suprato, kad suvereno galia kurti teisę pati negali remtis teise, bet turi remtis kažkuo, kas yra teisės išorėje: žmonių dauguma yra įpratusi paklusti suverenui (tai tarsi grįžimas prie papročiu grįsto natural law).Valdžios šakų atskyrimo teorijos (Locke) – pozityvistinės, nes siekia apibrėžti teisės šaltinį.

KELSEN NORMATYVIZMAS

H.Kelsen gimė 1881m, 1920m parašė Austrijos Konstituciją, 1921m. tampa pirmojo pasaulyje konstitucinio teismo teisėju (Austrijoje). Jo tikslas – grynasis teisės mokslas. Nebandė sugalvoti grynos normos – normų turinys gali būti bet koks, o teisė ir sistema turi būti gryna (išgryninta nuo esamybės ir faktinio pasaulio).Kelsen norėjo sukurti teoriją, kuri rimtai traktuotų tyrimo objekto autonomiją – objektas turi būti atskiriamas, gryninamas. Pamatinis atskyrimas – nuo faktinio pasaulio (esamybės). Kelsen siekia sukurti grynosios (o ne grynąją) teisės teoriją.

8

Kelsen griežtai atriboja teisę nuo realybės. Aiškiai reaguoja į Hume įžvalgą – Kelsen teisės aiškinimas su ja nesuderintas. Atmeta klasikinį pozityvizmą, nes nenori susieti teisės su faktais. Formuoja autonomiškos, sterilios nuo fizinio pasaulio teisės sampratą. Teisė susideda tik iš normų, nei viena norma negali būti išvesta iš faktų, o tik iš kitos normos. Normos galiojimo pagrindas – kita aukštesnio lygio norma, bet tai nieko nesako apie normos turinį - turinys gali būti bet koks. Taikoma hierarchinės (piramidės) samprata (metafora): teisės normų visuma lyg piramidė, sudaryta pagal normų teisinę galią. Tarp teisės normų egzistuoja svarbos ir neprieštaringumo santykiai: vienos normos svarbesnės, galingesnės pagal teisinę galią, kitos – žemesnės – negali prieštarauti aukštesnėms. Svarbiausia norma – konstitucija. Konstitucinis teismas kontroliuoja normų atitikimą konstitucijai. Konstitucinis teismas balansuoja tarp teisės aiškinimo ir jos kūrimo – naikindamas neatitinkančių aktų galiojimą kuria negatyvią teisėkūrą. Prievartos aktą kaip teisėtą galima interpretuoti tada, kai jį padiktavo individualus aktas – teismo sprendimas. Teismo sprendimą privalu taikyti, nes jis sukurtas taikant bendrąsias normas (įstatymo). Įstatymas galioja nes jį sukūrė įstatymų leidėjas, o jį įgalino konstitucija. Konstitucijos galiojimas grindžiamas senesne konstitucija, bet tokiu būdu pasiekiame konstituciją, kurios galiojimo negalima kildinti iš teisinio autoriteto sukurtos pozityvios normos. Čia pasiekiama konstitucija sukurta revoliuciniu būdu.Pamatinė norma (grundnorm) yra kažkas kito nei konstitucija. Bet koks išgryninimas presuponuoja esant išorę, į kurią turi būti išstumta tai, nuo ko yra gryna tai, kas yra gryna. Grynumas netenka savo prasmės be išorės. Taip atsiranda perskyra tarp 2 pasaulių: teisės pasaulio (autonomiška sritis) ir tos srities išorės (faktų pasaulis, gamtos, jutiminis pasaulis). Tokią perskyrą Kelsen pristato ne kaip problemą, o kaip suprantamą dalyką (tai, kas jau yra) – ją pateikia automatiškai, ne palaipsniui įrodo.Teisės pasaulis (šiapusybė) – charakterizuoja ne juslės, fizinis pasaulis, bet normos prasmė, kuri atsiranda aiškinant. Pvz.: mirties bausmės vykdymas priklauso 2 skirtingiems pasauliams. Kelsen svarbu įrodyti, kas teisė yra sterili nuo išorės, kaip protas (proto pasaulis) sterilus nuo jutiminio pasaulio. Kyla klausimas tik ar proto pasaulis realus.Natural law palaipsniui persikėlė iš gamtos į žmogų (tapo prigimtine teise). Hobbes: žmogus, instinktų valdoma būtybė, tampa teisės šaltiniu (antropocentrizmas). Kelsen idėjose antropocentrizmas virsta logocentrizmu. Teisės ištakų sistema yra protas. Protas tampa lyg atskiras nuo žmogaus. Nebandoma išlaikyti santykio su fizinio pasaulio dalimi, net žmogumi. Teisė kyla iš proto, sąmonės - tam tikra prasme ji ten ir yra, nes esamybėje jos nėra. Perskyra tarp esamybės (išorės sritis) ir privalomybės (teisė): nėra taip, kad jų nesieja joks ryšys, bet jos nėra tas pats. Elgesys, kuris sudaro normos turinį, ir realus elgesys nėra tapatūs: normos turinio elgesys nėra realus. Iš to išplaukia, kad teisė yra tai, ko nėra, kas neegzistuoja, ko negalima redukuoti į esamybę. Kyla teisės egzistencinis klausimas – jos negalima paliesti, pamatyti, išgirsti.Esamybė prie savęs turi „vaiduoklį“ – teisę. Ji prisiejama prie esamybės. Esamybė gali prilygti normai, bet nėra tapati. Taigi teisė – nebūtas dalykas, ji neegzistuoja.Teisės pasaulio aspektai: teisės pasaulis turi aiškią struktūrą. Sukuriama hierarchinė struktūra, kylama normų, kurios viena kitą įgalina pakopomis – erdvinė metafora. Aukščiausia norma – Grundnorm.Apie objektyviąją akto prasmę: tam kad aktas turėtų prasmę, elgesį privalomu turi laikyti ne tik valios subjektas, bet ir individas, į kurį valia yra nukreipta. Valios aktas išlieka net jei ir individas apie jį nieko nežino.Šios sąlygos išpildomos ir objektyvi privalomybės prasmė įgyjama tik kai aktas įgalintas aukštesnės normos. Objektyviąją prasmę kuria Grundnorm. Grundnorm yra kaip pripažinimo taisyklė visai teisinei sistemai arba grundnorm yra tai, kad žmonės normas arba jų sistemą pripažįsta kaip privalomą (net ir tie, kuriems jos taikomos arba netaikomos, apie jas žinantiems ar nežinantiems – galioja visiems). Pripažinimas ir yra grundnorm. Norma egzistuoja galiojimo būdu: užtenka, kad ji turėtų galią ir norma jau egzistuoja. Norma yra kai ji galioja. Tokiu atveju nieko nereiškia jos prasmė, moralumas. Normos galiojimas nėra reali galia, jos panaudojimas: norma galioja tam tikru laiku ir tam tikroje erdvėje. Norma galioja nuo tada, kai ji priimama, bet ar reali galia, fizinė prievarta atsiranda iškart? Normos galiojimas tam tikru laikotarpiu nėra sietinas su realiu galios pasireiškimu tuo laikotarpiu. Norma savaime viena negalioja – ji įtakoja žmogaus elgesį, kuris laikomas teisės galia.Kelsen būdinga subjektyvumo ir objektyvumo perskyra. Teisinio organo įsakymas turi ir subjektinę ir objektinę prasmę, plėšikų gaujos – tik subjektinę. Kelia klausimą, kas yra teismo įsakymo, kaip akto

9

norminės objektinės prasmės galiojimo pagrindas? Teisinės tvarkos galiojimo pagrindų pagrindas – grundnorm. Svarbu aukštesnė negu konstitucija norma, pagal kurią konstituciją sukuriantis veiksmas yra laikomas sukuriančiu konstituciją.Pripažinimo, kad buvo sukurta konstitucija, norma yra pamatinė nacionalinės tvarkos norma. Pripažinimas, kad buvo sukurta konstitucija yra vieno veiksmo norma. Normos preziumavimas: prezumpcija prote, mąstyme radimas jai vietos. atskleisti tokią prezumpciją – esminė teisės mokslo užduotis. Pamatinė norma preziumuojama, kai tam tikrai tvarkai tampa būdingas ilgalaikis efektyvumas. Efektyvumas lemia, kad elgesio taisyklių visuma tampa teisės taisyklių visuma. Grundnorm – efektyvumo kiekis, kurį reikia pasiekti, kad sistema galėtų vadintis teisės sistema. Problema – ilgalaikiškumo trukmė. Kelsen teisę atskiria nuo moralės. Akcentuoja perskyrą tarp priežastingumo ir prisiejimo. Piramidėje normos prisisieja viena prie kitos, nėra viena kitos priežastis. Prisiejimas aiškinamas per skirtumą nuo priežastingumo. Priežastingumo principu remiantis Kelsen aiškina gamtą – netalpina priežastingumo gamtoje, nes jo ten nėra, gamta jo neduoda. To principo vieta yra prote, mąstyme. Prisiejimo principui mąstyme taip pat turi būti rasta vietos (logocentrizmas). Mąstymas arba protas nekvestionuojamas, jame talpinami principai – tai teisės sampratos centras. Tikrovė nėra objektas, kurį aprašo teisės mokslas. Prisiejimo principo konstravimas prie proto yra įrodymas, kad jis yra prote. Teisės taisyklės ir gamtos dėsnio elementų ryšio skirtumą lemia tai, kad teisės taisyklės apibrėžiamą ryšį sukuria autoritetas (norma sukuriama valios aktu), o gamtos dėsniai nepriklauso nuo žmogaus įsikišimo (priežasties ir padarinio ryšys nepriklauso nuo žmogaus įsikišimo). Priežastingumas nepriklauso nuo žmogaus – jis tik yra mąstyme. Prisiejimas sukuriamas žmogaus valios aktu. Autoritetas normą sukuria valios aktu. Norma yra prisiejimo išraiška. Valia gali būti bet kokia – nėra svarbu jos turinys.Norma galioja ir yra norma, jei ją priėmė autoritetas ar autoritetą turintis žmogus (kompetentingas). Valios normai kurti gali būti nustatytos ribos (pvz. žmogaus teisių pavidalu). Apribojimai irgi yra valios aktas, išreikštas norma, skirtas nustatyti kompetencijos ribas. Tai preziumuojama norma (įsivaizduojama valia). Valia virto gryna norma, aukščiau už ją kitos normos (valios) nėra. Nelieka žmogaus, kaip elemento valiai išreikšti. Norma suteikia normas kuriančiam asmeniui autoritetingą valdžią kurti normas – čia asmuo dar yra.Galiojimo pagrindo paieškos negali būti begalinės. Atmeta grundnorm sąsajas su bet kokiu valios aktu – normos galiojimas gali remtis tik preziumuojama norma.Yra viena teisės sistema, bet pereinama iš statinio į dinaminį lygmenį tik pasiekus grundnorm. Dėl grundnorm dinamika pasiskirsto statinėje sistemoje. Piramidė savaime yra statiška, jos viršuje yra grundnorm, kuri savo kokybe sistemą daro dinamine (sistema yra ir dinaminė ir statinė vienu metu). Statinė dėl normų prisiejimo vienos su kita. Grundnorm į teisės sistemą įleidžia bet kokį turinį – turinys jai nesvarbu. Pamatinė norma ja grindžiamoms normoms teikia tik galiojimo pagrindą, bet ne turinį. Taip sistema tampa dinaminė.Svarbus Kelsen teiginys: preziumuojamoje pamatinėje normoje nėra nieko išskyrus normos kūrimo fakto apibrėžimą, normas kuriančio autoriteto įgalinimą.Autoritetas: išmetus nuorodas į žmogų žmogus vėl įleidžiamas. Grundnorm įgalina normas kuriantį autoritetą, jų turinys yra bet koks, gali būti kintantis priklausomai nuo autoriteto valios. Grundnorm neprodukuoja moralinio turinio, tik perduoda „valdžios regalijas“.Iš statinės sistemos į dinaminę pereinama pasiekus pamatinę normą. Dinamiška sistema į normą įleidžia bet kokį turinį – jis jai nesvarbus. Preziumuojamoje pamatinėje normoje nėra nieko, išskyrus normos kūrimo apibrėžimą, normas kuriančio autoriteto įgalinimą. Pamatinė norma – vieno veiksmo norma. Ši norma tai tik mąstymo akto (o ne valios akto) produktas. Tai racionalią žmogaus veiklą įgalinanti norma.Kelsen skiria 2 pasaulius: teisės ir esamybės.

Riba tarp jų yra vientisa, ją brėžia pamatinė norma. Normas kuriantis autoritetas – politikas. Pamatine norma grindžiamas teisės egzistavimas, autonomiškumas nuo moralės, politikos. Jeigu galima pasakyti, kas yra pamatinė norma, tada galima pasakyti, kad yra teisė. teisė – teisės normų sistema, kurių kiekvienos galiojimo pagrindas yra pamatinė norma. Grundnorm yra pats normos kūrimo fakto apibrėžimas, kaip toks, autoriteto įgalinimas ir tiek.

10

Grundnorm

Privalomybė, teisės pasaulis

Esamybė, ne teisės pasaulis: politika, moralė

Autoritetas - politikas

Autoritetas yra už teisės pasaulio ribos, bet arčiausiai jo. Jie lemia normų turinį (bet kokį), taigi ir dinamiką.Pamatinė norma nereikalauja produkuoti moralinį turinį (teisė – nebūtinai morali). Autoritetu gali būti bet kas. Teisės kūrėjo kuriamas teisės turinys yra politinė problema. Klausimas – ar teisės demoralizavimas yra priimtinas?

JOSEPH RAZRaz aiškina teisę per valdžios šakų atskyrimo doktriną. Teismus ir vykdomąją valdžią suplaka į vieną, nes jos abi įgyvendina teisę.

Tai, kas yra teisė, nustatoma II ir III lygmenyje be moralės sąsajų. Moraliniai ir teisingumo aspektai – I lygmenyje. Normos – bet kokio turinio. Teismai turi būti konservatyvi institucija, turi neįsijausti į aktyvumą, vengti taikyti moralės ir teisingumo argumentus (galima tik išimtiniu atveju). Visi teisingumo ir moraliniai argumentai turi būti išsprendžiami I lygmenyje (seime). Teisės normų dinamika garantuoja demokratiją. Teismų liberalioji funkcija – teismai prižiūri per konstituciją, kad dauguma neperžengtų ribų (ypač žmogaus teisių klausimu).

Kelsen tikslas – pateikti grynąją teisės teoriją, kuri rimtai pateiktų objekto autonomiją (tyrimo objektas – teisė). jis iškart turi nusistatymą, žino, ką turi pasiekti. Svarbi Kanto įtaka, akademinės visuomenės tendencija gryninti disciplinas. Eugenika – nacių tautos išgryninimo politika. Lėmė ir politinė situacija (iki 1933m) – Veimaro respublikos laikai: grubi demokratija. Kelsen būdinga mintis, jog etika ir politika fundamentaliai iracionalios. Kelsen teorija – bandymas sukurti nuo aplinkos atribotą pasaulį. Normų amoralumas, prasmės nebuvimas palankus naciams. Manyta, kad jiems kelią būtent praskynė teisinis pozityvizmas. Kelsen bėda- bėgimas nuo politikos teisės sampratoje. Schmitt manė, kad nėra ribos tarp teisės ir politikos – teisė yra politikos tarnaitė.

POZITYVIZMAS XXa. PIRMOJE PUSĖJE

H.L.A. HARTŽymiausias darbas – „Teisės samprata“.Kritikuoja Austin: command law samprata pernelyg paprasta, ignoruojamas faktas, kad teisė, kaip normų sistema, yra įvairi ir susideda ne tik iš command normų. Austin teisę laikė daugiau baudžiamaja.Hart teisę supranta kaip teisės normų sistemą. Skiria 2 normų grupes: pirmines ir antrines normas. Pirminės nustato prievoles ir elgesį, bet svarbesnės Hart yra antrinės – jos reguliuoja valdymą.

1) Rules of adjudication- suteikia teismų galias. Tai pareigūnams kompetenciją ar dikreciją suteikiančios normos. Tai yra diskrecija/kompetencija priimti sprendimą taikant ar įgyvendinant įstatymą. Tai yra II ir III valdžios šakų taisyklės. Teismai vykdo administracijos veiksmų kontrolę, jiems svarbu, ar tam tikra institucija neperžengia kompetencijos ribų. Teisės taikymas ir įgyvendinimas: II valdžios šaka gali priimti individualius teisės aktus (II valdžios šaka žemiausiame lygmenyje dirba su pavieniais žmonėmis), nors teismai irgi tai gali. Dėl to rules of adjudication nėra tik teismų taisyklės. Teisės taikymo funkcija gali būti pavesta II šakos institucijoms: pvz.

11

I II III

Deliberative stage

Executive stage

Duty-imposing rules (prievoles nustatančios)PIRMINĖS

Power-confering rules (galias suteikiančios)ANTRINĖSrules of adjudication (sprendimo priėmimo)rules of change (arba legislation) pokyčio/teisėkūrosRule of recognition

Normos

tribunolai, quangos (nevyriausybinės organizacijos, kvaziautonomiškos), bet tokiu atveju svarbu yra quangos apolitiškumas, specializacija (pvz. BBC). Leidžia individualias teisės normas.

2) Rules of changes (legislation) – teisėkūros galios kurti bendrąsias teisės normas. Bendroji teisės norma taikoma universaliai. Ji nustato, kas gali kurti teisę, ir kaip ji gali būti kuriama. Klaidinga manyti, kad tai taikoma tik I valdžios šakai – galias turėti gali ir privatus pilietis (pvz. sutarčių sudarymai, testamentas). Šias galias gali turėti ir II valdžios šaka – jos turi būti suteikiamos I šakos. II šakos galia – deleguotoji teisėkūra (poįstatyminiai teisės aktai). I valdžios šaka veikia pagal rules of change, 1 forma – retai. III šakai rules of adjudication – svarbiausia. II šaka veikia pagal abi. Valdžios šakų atskyrimas yra tik institucijų atskyrimas, bet ne proceso atskyrimas, nes yra tik 2 pagrindiniai procesai: eliberation of law (pagal rules of change) – daugiau politinis procesas, ir execution of law (pagal rules of adjudication) – daugiau teismų.3) Rule of recognition – rūšyje 1 narys. Teisė ir moralė. Dėl atskyrimo Hart nėra vienareikšmiškas. Pagrindiniai argumentai, kodėl teisė ir moralė laikomos atskiromis - moralei būdingi tam tiri bruožai nebūdingi teisei:

a) moraliniams įstatymams būdinga santykinė svarba – jie svarbūs visiems. Įstatymai gali būti ir ne tiek svarbūs.

b) Moraliniams principams būdingas imunitetas kaitai, moralės principų nepakaitaliosi kaip įstatymų.c) Moralės pažeidimais yra tik tyčiniai pažeidimai.d) Moralinio spaudimo forma yra labiau apeliacija į pagarbą normoms. Teisinis spaudimas – grasinimas

bausmėmis, jei norma bus pažeista.Teisė nekyla iš moralės, moralė nėra aukštesnis autoritetas teisei. Moralę ir teisę Hart nori išlaikyti atskirtomis.

TEISĖS VIDINIS ASPEKTASStruktūriškai analogiška perskyra Kelsen perskyrai tarp vidaus ir išorės. Hart nuleidžia teisę ant žemės. Naudoja kitas sąvokas. Normatyvumas priklauso nuo žmogaus požiūrio į žmogišką savo veiksmą. Veiksmas – proto veiksmas. Protas suprantamas labiau psichologiškai. Jam svarbu, ar žmonės viduje supranta, priima ir pripažįsta taisykles kaip privalomas – tai vidinis požiūris. Jei taip įvyksta (jei pripažįsta) – galima kalbėt, kad yra teisė, kaip paklusimas teisinei normai. Taip kalbama apie teisės ištakas.Prieštarauja požiūriui, kad teisę galima apibrėžti tik stebint kaip elgiasi visuomenė. Tam, kad atsirastų elgesys pagal normą (o ne įprotį) reikalingas požiūris, kad reikia elgtis pagal normą. Kažkas turi būti žmogaus viduje, teisė kyla iš proto. Normatyvus elgesys, kai jau yra požiūris, būdingas ir ikiteisminėms bendruomenėms (nesubrendusioms) – ten tai būdinga visiems bendruomenės nariams. Teisinėms bendruomenėms pakanka, kad požiūrius turėtų pareigūnai, nors pageidautina, kad turėtų visi nariai. Teisės užuomazga – jau ikiteisminėse valstybėse. Protas – realaus žmogaus protas. Svarbu, kad žmogus viduje pripažintų taisykles, kaip privalomas – tik taip esant žmogus priima taisykles, sprendžiama apie teisės egzistavimą. Tik stebėdami negalime nustatyti kas yra teisė, o galima tik nuspręsti apie žmogaus įprotį elgtis. Vidinis požymis veiksmus suprasti kaip lemiamus teisės normos būdingas ir nesubrendusioms bendruomenėms (ikiteisminėms) – būdingas visiems jų nariams. Teisinėms bendruomenėms pakanka, kad tokį požiūrį turėtų tik valstybės pareigūnai. Hart stengiasi teisę išlaikyti „viduje“ tęsia Kelsen logocentrinę tradiciją su vidinio aspekto samprata. priartėja prie sociologinio (realistinio) teisės aiškinimo.

Pripažinimo taisyklė: teisės normų sistemos pamatuose patalpina pripažinimo taisyklę – tai sąlygota supratimo kad teisės sistema su taisyklėmis yra nepakankama. Reikia kelti klausimą kas legalizuoja teisinę sistemą, antrines normas, kaip teisė tampa teisėta. Rule of recognition atitinka Kelsen pamatinę normą. Pripažinimo taisyklė – teisės galiojimo, egzistavimo pagrindas. Opozicionuojama įpročio pagrindui. Taip neleidžiama paaiškinti teisės tęstinumo: paklusnumas teisei pasiekiamas ne tik dėl dualizmo, bet jis tęsiasi ir perėmus valdžią kitam asmeniui (įprotis to nepaaiškina). Toks paprotinis paklusimas susidaro kai esama charizmatinio vadovo, bet tai negarantuoja paklusimo kitam vadovui. Įprotis paklusti valdovui neleidžia paaiškinti to, jog valdovui irgi turi galioti teisė.

12

Pripažinimo taisyklė – sudėtinga socialinė situacija, kurioje grupė akceptuoja ją kaip antrinę normą ir taiko ją identifikuoti prievoles nustatančioms pirminėms normoms. Jeigu ką nors ir galime laikyti teisės pagrindais, tai yra ši situacija. Pripažinimo taisyklė lemia teisės tęstinumą.Pripažinimo taisyklė yra tai, kad grupė tai akceptuoja kaip antrinę normą (svarbu ne ką, o veiksmas). Pagrindinis veikėjas – grupė, ji teisinės sistemos pamatas. Galima tiesioginė analogija su Kelsen preziumuojamos normos virš Konstitucijos egzistavimu. Pripažinimo taisyklė irgi yra vieno veiksmo norma. Grupė, kuri akceptuoja – valstybės pareigūnai (subrendusi teisinė bendruomenė). Manoma, kad pripažinimo taisyklė yra teisėjų taisyklė. Pripažinimo taisyklė nustato prievolę pripažinti teise tai, kas tenkina tam tikrus galiojimo standartus.

Hart perskyra tarp Core ir Penumbra (open texture):Hart teisė yra normų, taisyklių sistema. Jis pripažįsta, kad kiekvienai sistemai būdinga neapibrėžtumo sritis (open texture) – normos yra kalbinė, normas reikia interpretuoti. Core – aiškios normos, jų nereikia aiškinti, jos taikomos automatiškai. Hart mano, kad Open texture negalima taikyti automatiškai. Skyrė sunkias ir lengvas bylas: sunkiose reikia aiškinti teisę, o tai veda prie politikavimo. Penumbra lemia kalbinis (neaiškūs žodžiai) ir faktinis (kai faktai naujoviški, neįprasti taisyklėms, sritis, kuri dar nėra sureguliuota) neaiškumai.

R.DWORKINManė, kad nėra sunkių bylų, nes teisėjai kiekvienai situacijai gali rasti teises, visas teisės normas gali taikyti taip, kad tai neperaugtų į teisėkūrą, politikavimą. Visada galima rasti aukštesnę teisę, kuria galima remtis.

LON FULLER Svarbus tikslas, ketinimas, kurį turėjo omenyje įstatymų leidėjas nustatydamas normą. Teisėjai visada gali rasti atsakymą kaip spręsti problemą aiškindami normas, bet tai nereiškia, kad jie kuria teisę. Tikrąją normos prasmę galima suprasti išsiaiškinant normas priėmusio subjekto ketinimus.

JOHN RAWLSArtimiausias pozityvizmui. Paskirstomojo teisingumo sąvoka (samprata) → išdėstyta teisingumo teorijoje. Teisingumų skirstymas:Substancinis teisingumas – orientuotas į tam tikrą rezultatą. Svarbi ta būklė, kuri, remiantis teisingumo modeliu, bus pasiekta.Procesinis teisingumas – svarbus procesas, kaip bus pasiekta būklė. Grynajai procesinės teisės formai svarbiausia tai, kad būklė bus pasiekta tam tikru būdu. Tokią būklę galima vadinti teisinga (fair process). Grynajame teisingumo procese neįmanomos klaidos. Jei jų yra – procesinis teisingumas netobulas (pvz. monetos metimas. Netobulo proceso pavyzdys – teismo procesas). Procesinį teisingumą galima suprasti kaip substancinio teisingumo dalį, jei suprasime, kad juo siekiame rezultato – teisingo proceso. Tai teisingumo kriterijaus problema – juo gali būti ir procesas. Griežto skirtumo tarp procesinio ir substancinio teisingumo nėra. Jei procesas teisingas, tai ir rezultatas bus teisingas. Rawls dėmesio centre yra procesinis teisingumas – rezultato teisingumas jo vertinamas remiantis tuo, koks buvo procesas iki rezultatą pasiekiant. Jei procesas yra teisingas, tai ir rezultatas teisingas. Tobulas ar netobulas bus teisingumas lemia rezultatas.Yra netobulas, tobulas ir grynas teisingumas.

- netobulas procesinis teisingumas: procedūros teisingos, rezultatas ne visada teisingas. (pvz. baudžiamasis procesas – nuteisiami gali būti ir nekalti).

- Tobulas procesinis teisingumas: procedūros ir procesas teisingi, o rezultatas logiškai (realiai) gali būti neteisingas, bet niekada tokiu nėra. (pvz. popiežius niekada neklysta, nors klysti gali).

- Grynas procesinis teisingumas: procedūros teisingos, rezultatas dėl to kaip apibrėžimas teisingas. Viską sujaukia nepriklausomas standartas. I ir II atveju sujaukia žmogiškasis faktorius – tais atvejais laikomasi procedūrų. Procesas teisingas, teisėjai yra žmonės. Priemonė procesą išgryninti nuo žmogiškojo faktoriaus:J.Rawls ieško universalios teorinės formulės, kai visada visur visiems rezultatas yra teisingas. Tam reikia nužmoginto proceso, kurio niekas nelemtų, neįtakotų. Žmogiškasis faktorius procesą daro negryną – žmogus gali būti šališkas, klystantis. Teisingumas suprantamas kaip procesinis ir išgryninamas nuo žmogiškumo – tai galima lyginti su Kelsen esamybe. Šalia proceso nėra

13

suinteresuoto žmogiško veiksnio – procesas grynas, nelieka independent standard, jis vadinamas abstract universal sulf (abstrakti universali esybė). Būdinga tai, kaip jis proceso metu elgiasi: under the veil of ignorante (po nežinojimo šydu) – sprendimus priima nešališkai, jo neveikia joks žmogiškumas (fizinė savijauta, praeitis, padėtis). Rawls kalba ne kaip sulf elgiasi, bet kaip jis elgtųsi. Abstract universal sulf būdingas racionalumas. Tai, kaip jis elgtųsi kyla iš 2 Rawls teisingumo principų:

1) Abstract universal sulf laisvę padalija žmonėms pagal principus – laisvės darnos principas.a) visuomenės nariai kiekvienas turi didžiausią įmanomą laisvę;b) ši laisvė yra apribotac) kad galėtų egzistuoti su kitų laisvėmis.

Fletcher apie laisvės, kaip padalijamo sūrio metaforą: laisvė negali būti taip dalijama, todėl šis principas yra politinės santvarkos principas. 2) paskirstomojo teisingumo principas – materialinės vertybės turi būti paskirstytos teisingai. Socialinės ir

ekonominės gėrybės turi būti skirstomos taip, kad:a) protingumo ribose tai būtų naudinga kiekvienam žmoguib) tai būtų dalijama per visiems vienodai prieinamas profesijas ir visuomenines pozicijas.

Vertybių grandinė:

(1/5) (2/4) (3) (4/2) (5/1) Materialinės gėrybės Edukacija Šeima (namai) Talentai Pastangos

Visos šios vertybės yra nelygybės šaltiniai visuomenėje. Jos gali lemti nelygybę kitose srityse. Nuo to, nuo kurio galo pradedama analizuoti, priklauso vertybių pasiskirstymas.Nozick pradeda nuo pastangų: vieni stengiasi labiau, dėl to nusipelno daugiau vertybių (gėrybių). Pastangos ir talentai lemia didesnį priėjimą prie materialinių vertybių. Susidaro nelygybės situacija.Rawls sako, kad reikia pradėti nuo materialinių vertybių: taip iš karto gauna paskirstymo lygybė. Visiems žmonėms norisi paskirstyti po lygiai – taip elgtųsi ir abstract universal sulf. Nelygybė galima tik jei bendrame rezultate prisideda prie visų lygybės (kiekvieno gerovės). Talento ir pastangų nulemti skirtumai (taip pat ir šeimos nulemti skirtumai) yra neteisingi: po nežinojimo uždanga būtybė nežaistų, neleistų kam nors laimėti, o viską vienodintų – tačiau realiai tai nepasiekiama. Jei žmogus talentingas, jis turi tai naudoti kitų labui, kad kompensuotų nelygybę. To turi būti siekiama teisiniu reguliavimu. Žmogus neturi teisių į savo gabumais kuriamas gėrybes. Jam svarbu, kaip galima organizuoti visuomenę skirtingą nuo prigimties taip, kad būtų galima sakyti, kad ji siekia tapti lygia. Rawls svarbu visa visuomenė, kelia klausimą kaip pasiekt lygią visuomenę – svarbu pasiekti viduriniojo sluoksnio plėtimąsi. Nozick svarbu kiekvienas žmogus individualiai.Teorijos kritika: abstract universal sulf – mitas, jo realiame pasaulyje nėra.

REALIZMASBendri bruožai:

teisės autonomiškumo tezės atsisakymas: teisė nebeatribojama nuo jos išorės, nėra šablono „teisės vidus/išorė“. Teisė nebeatribojama nuo realaus pasaulio. Realus pasaulis – faktai, visuomenė. Tai yra antimetafizinė pozicija: teisė nuleidžiama ant žemės, nebėra metafiziniame pasaulyje.

Antiformalizmas – teisę vengiama suprasti kaip formalią užbaigtą uždarą sistemą. Nebūdingas teisės pagrindų ieškojimas. Nesiima teisės ištakų paieškos (antifoundationalism).

Bendrai visa tai galima vadinti anti-pozityvizmu.Realistams teisė – kalbinis dalykas, reiškiasi kalbos pavidalu. Antifoundationalism siejamas su kalbos filosofija – reikia atsakyti ir į kalbos ištakų klausimą. Realistai nepripažįsta klausimų apie teisės ištakas. Bendra tezė: norint suprasti, kas yra teisė, reikia tirti, kaip ji realiai veikia, kokia ji aktualiai yra, o ne aiškinti teoriškai.Realistinė teisė – politinių-socialinių procesų dalis. Teismo procesas yra tik viena dalis. Skiriamas dėmesys teisėjų darbui, konkretiems teismų sprendimams, byloms. Išlaiko optimizmą teisės atžvilgiu.

SOCIOLOGINĖ JURISPRUDENCIJAEsminiai bruožai:

Teisės neunikalumas. Teisė – vienas iš socialinės kontrolės būdų šalia moralės, politikos ir ekonomikos. Atmetama sąvokų jurisprudencija, kai teisė aiškinama atsietai nuo tikrovės tik papasakojant.

Sociologinė jurisprudencija teisę aiškina per tikrovę.

14

Skeptiški užrašytų taisyklių atžvilgiu, jiems svarbu kas realiai vyksta: law in action. Negalima teisės normų, tasyklių, standartų stabili sistema – tai yra priklausomai nuo realybės kintanti

visuma, prie jos prisitaiko. Neatmeta moksliškumo, bet mokslas – socialinis. Pagrindinis mokslas – sociologija, per kurį

sprendžiamos visos problemos. Svarbu sociologinis tyrimas – taip ieškoma to, kas yra teisė (o ne kabinetuose.

Poreikis efektyviam teisės mokslui (susijęs su soc. dalykais) Nuo „kas“ pereinama prie „kaip“, kuriuo bandoma atsakyti, kas yra teisė.

Pradžia – Auguste Comte pažiūrose – jis buvo pirmas sociologas. Daug sąsajų su ekonomika (laissez-faire). Rudolf von Jhering: teisė yra būdas suderinti įvairius visuomenės interesus. Toks derinimas vyksta per teisines taisykles, būdus – taip sprendžiama ekonomikos problema.

MAX WEBERTeisės sociologija yra centrinė sociologijoje, nes teisė yra esminis visuomenę tvarkantis ir sukuriantis veiksnys. Kapitalizmas svarbus kaip tyrimo objektas. Racionalios teisinės tvarkos buvimas – pamatinis kapitalistinės visuomenės bruožas. Weber teigtų, kad turi būti ne tai, ką Kelsen sako apie teisę, o tai, kad Kelsen taip sako apie teisę. Kelsen racionalizuoja teisę. Racionalumo siekis charakterizuoja vakarų teisę. Teisė Weber yra santykinai autonomiška, ji veikiama irpati veikia ekonomiką. Jam svarbu, kaip vystėsi racionalizacijos procesas. Lloyd sako, kad svarbiausias vystymasis – biurokratizacijos augimas. Modernusis kapitalizmas remiasi visų pirma skaičiavimu (kalbama apie politinę aritmetiką, kuri sukuria pagrindus politiniam-biurokratiniam aparatui veikti). Skaičiavimas tai yra statistinės informacijos rinkimas, kad būtų ką valdyti. Tai, kas valdoma turi ūti suskaičiuota. Svarbu teritorijos, valstybės sienų žymėjimas – tai aritmetinis dalykas. Svarbu piliečio, kaip statistinio vieneto atsiradimas. Taip biurokratinė veikla įgyja objektą ir terpę veikti (2 svarbios priežastys tam –teritorijos ir žmonių skaičiavimas). Modernios valstybės apibrėžimas –tai institucija, kuri siekia (1) visiško piliečių paklusnumo (2) legitimaus jėgos panaudojimo monopolijos (3) tam tikroje teritorijoje. Jei moderni valstybė yra gerovės valstybė, tai kapitalistinėje modernioje valstybėje gerovė (welfare) tolygi daiktų turėjimui. Materialines vertybes reikėjo suskaičiuoti, būdas tam – pinigai. Pinigus pinigais daro valstybės garantuojama jų vertė. Pinigai – vertės pakaitalas, ne vertybė. Taip pat svarbu laiko skaičiavimas (darbo laiko kiekio). Reguliavimas gali atsirasti tik esant šiems skaičiavimams. Tai standartinė aikštelė biurokratijos aparato sklaidai. Kalkuliacija ir biurokratija eina išvien, viena be kitos negali.Britų teisės unikalumas: neišėjo britų inkorporuoti į Weber bendrą sociologinės teisės sampratą, todėl jis daugiau aprašo kontinentinę teisę. Weber keisti britų rinkimų, valdymo įpročiai, partinės kontrolės sistema.

ROSCOE POUNDSvarbi idėja, kad teisė yra socialinės inžinerijos rūšis – ja sprendžiamos tam tikros socialinės problemos. Teisės normos – tam tikri projektai, kuriais siekiama tikslo. Pagal tai matuojamas jų efektyvumas. Sureikšmino politinę aritmetiką: manė, kad tokiems skaičiavimams reikia sukurti didelę instituciją. Nesibaidė minties, kad teismai dalyvauja teisėkūroje. Jam svarbu pasiekiami rezultatai. Teisėjus laikė vieningo valdžios aparato, tenkinančio visuomenės poreikisu, derinančio visuomenės interesus, dalimi. Rėmėsi ir išvystė Jhering požiūrį, kad teisė yra interesų derinimo priemonė – tai teisės ir teisėjavimo funkcija. Reagavo į mass media, kaip iškreipiančią interesus (priėjimo, reiškimosi masto prasme nustatyti kokie yra tikrieji interesai nėra paprasta). Net ir statistika gali būti klaidinga.Visos visuomenės sąmonė: teisė kaip išoriškas visuomenei dalykas. Yra visuomenės interesų vienodumo sritis. Teismų rolė – įtvirtinti vertybes, kad jos nesikeistų. Teisėjas turi reaguoti į visuomenės interesus ir tai daro teisėjavimą, teismą politine institucija.

AMERIKIETIŠKASIS REALIZMASEsminiai bruožai:

Pound nebuvo pakankamai radikalus einant prie realistinio požiūrio į teisę. Opozicionuoja save britiško klasikinio pozityvizmo atžvilgiu – šio atstovai nebuvo pakankamai

empiriški. Būdingas sukilimas prieš formalizmą.

15

Šūkis: „nuo formos prie faktų“ – reikia visiškai empirinio priėjimo prie teisės, stebėti žmonių, teisėjų veiklą ir stebėjimais remiantis galima nuspėti, kaip jie elgsis kitais atvejais.

Pradininkas Justice Holmes – formulavo prediction theory of law (↑). Teisė ir moralė turi būti atskirta, nes teisė yra faktų pasaulio dalis, o moralė yra privalomybė (atvirkščiai Kelsen). Teisininkui rūpi kas teisė yra, o ne kas turi būti.

Perskyra tarp rule-sceptics ir fact-sceptics Realizmą, kaip sukilimą prieš formalizmą, charakterizuoja rule-sceptics. Rule-sceptics yra supratimo, kas yra teisė, formavimas kviečiant stebėti veiksmus.Fact-sceptics labai prieštaringas kaip realizmo sudėtinė dalis. Ir faktai negali duoti jokio tikrumo, negali duoti patikimų spėjimų kaip teisėjai elgsis.

Amerikietiškasis realizmas skilo į 2 dalis (minties judėjimas): 1)bandomas reabilituoti teisės taisykliškumas; 2) visiškas skepticizmas teisės atžvilgiu, autonomiškumo neigimas.

KARL M. LLEWELLYNSvarbi jo bendrosios teisės vystimosi samprata. suprato, kad teisė yra funkcionuojanti institucija, kuri įleidusi šaknis į visuomenę ir dėl to turi nuolat adaptuotis – tai bendrosios teisės dalis. Teismai gali imtis kūrybinės jurisprudencijos ir taip teisę adaptuoti. Stare decisis – precedento reikia laikytis. Tai šiek tiek varžo teisės kūrimą. Taip sukuriama arba teisėkūra, arba precedento veikla. Iš čia atsiranda perskyra tarp Grand style (kūrybinė jurisprudencija) ir Formal style (mechaninė jurisprudencija).Grand style remiasi protu, o ne precedentais. Protas žemiškas, turi situation sense – kiekvienos bylos unikalumo jausmą. Formal style – bylos sprendime svarbiausia ne situacijos unikalumas, o taisyklės laikymasis.Llewellyn – grand style šalininkas. Per grand style taikymą pasireiškia „tautos dvasia“ (elgiasi pagal tą dvasią). Jei yra keli sprendimai, tai reikia taikyti situation sense ir sprendimas turi būti kažkas, kas tikėtina ir racionalu būsiant naudinga bet kuriam mąstančiam žmogui. Llewellyn yra rule-sceptic, jam svarbi kiekviena unikali faktinė situacija. Llewellyn nesako, kad yra istorinės sekos tarp grand style ir formal style (kad buvo vienas, o po to kitas).Lietuvoje artėjama prie grand style, nors esame ne bendrosios teisės šalis.

Realistai daugiau buvo rule-sceptics. Nutolimas nuo amerikietiškojo realizmo – atsigręžimas į taisykles. Fact-scepticism kryptis buvo dedukcijos, kaip tinkamo teisinės argumentacijos metodo, reabilitacija. Popper Hume‘o iškeltą problemą supranta kaip indukcijos problemą. Jo manymu empiriniai mokslai savo tyrimuose laikosi indukcinio metodo: iš pradžių atlieka stebėjimus, o paskui daro išvadas. Perėjimas nuo fakto prie teorijos – logiškai neišsprendžiama problema. Alternatyva: tikrinimo deduktyvaus metodo teorija. Jos esmė – seko apvertimas – iš pradžių formuojama teorija, hipotezė ir jos tikrinamos, atliekami stebėjimai, eksperimentai. Svarbu tai, kad hipotezės niekada nėra iki galo patikrinamos, kad taptų absoliučia tiesa. Hipotezės turi likti paneigtinos. Kokybišką hipotezę nuo nekokybiškos skiria atsparumas falsifikacijai.Popper neapsiriboja šio teorijos taikymu tiksliesiems mokslams – tai teisinga ir visuomenės mokslų atžvilgiu. Čia dar labiau akivaizdu, kad neįmanoma stebėti objektų prieš tai apie juos nepagalvojus.Įstatymai plačiąja prasme taip pat yra hipotezės. Jų dažnas keitimas parodo, kad jie nėra universalios tiesos. Teismai yra hipotezių tikrintojai. Remiantis dedukcijos metodu, bendra konkreti elgesio taisyklė gali būti taikoma konkrečios bylos aplinkybėmis. Popper teisė yra priklausomai nuo falsifikacijų kintanti teisės normų visuma. Tokia teisė lemia visuomenės pokyčius, yra dinamiška.Hayek – spontaninės visuomenės valdymo tvarkos samprata: pasitelkdami abstrakcijas galime neaiškume šiek tiek susivokti. Teisė – sistemingas hipotezių įrodymo bandymas.Popper: kaip atsitinka, kad žmogui kyla nauja idėja? Kiekvienas atradimas savyje turi iracionalųjį elementą. Teorijos išradimo stadija nereikalauja loginės analizės, jai nepasiduoda.

SKANDINAVIŠKAIS REALIZMASUnikalumą lemia regiono geografinė padėtis: teisinė sistema, filosofija vystėsi izoliuotai, savarankiškai.Pagrindas – Alex Hägerström.Skandinavų realizmas nutaikytas į metafiziką teisėje, t.y. jo kritiką. Tai itin antimetafizinė pozicija. Tikslas – išlaisvinti teisės mokslą nuo mitologijos, metafizikos, teologijos, o tam reikia išlaisvinti žmogaus protą nuo jo

16

paties susikurtų šmėklų. Teisė yra geriausia vieta griauti transcendentinę metafiziką. Teisės, pareigos, valstybės valia – tai tik žodžių žaismas, bet be jų neįmanomas teisinis mąstymas. Daug dėmesio skiriama sąvokų kritikai. Daug kritikuotos Austin „valstybės valios“ ir Kelsen „privalomybės“ sąvokos kaip visiškai metafizinės. Pradeda nuo bandymų rasti empirinius teisės pagrindus apžvalgos ir juos įvardija kaip nesėkmingus. Nėra išvis tokių faktų kaip įsakymas, garantija, apsauga – jie neegzistuoja kaip ir Kelsen privalomybė. Analizavo, kodėl pirkėjas reikalauja teisės į nuosavybę, kol įvyksta nuosavybės perdavimas? Pirkėjo tvirtinimas apie įgytą nuosavybę turi maginį užkalbėjimą (virsta ritualu). Hägerström teigia, kad realiai tokia teisė neegzistuoja.Lloyd teigia, kad taip suprantant teisę galima lengvai supaprastint iki magiškų užkalbėjimų sistemos. Skandinavų realistams teisė turi būti aiškinama tik stebimų faktų terminais, pagrindais. Nuosavybės egzistavimas yra tik proto fantazijos (kaip ir teisės galiojimas) – tai lyg iš metafiziko pasaulio.

ROSS: Tû-tû1. jeigu suteikta paskola, atsiranda „claim“ (reikalavimo teisė).2. jeigu atsiranda „claim“, tai mokėjimas turi būti atliktas nustatytą dieną.3. jeigu suteikta paskola, tai mokėjimas turi būti atliktas nustatytą dieną.

Žodis „claim“ yra nerealus dalykas - tû-tû. Primityviose bendruomenėse žmonės įgydavo negatyvų apibūdinimą (tû-tû) dėl negatyvių veiksmų (tai reikšdavo nemalonias pasekmes). Taip prasižengęs žmogus - tû-tû – nusipelno bausmės, bet tai nežymi kažko realaus. Taip yra, kol bausmė įvykdoma – paskui bausmės nebenusipelno, taigi nebėra tû-tû. Tai tėra magijos kalba. Pagal skandinavų realistus, teisininkai kalba užkalbėjimais. Žodžių magija turi savo funkciją, paskirtį. Hägerström tai aiškina galios jausmu, kuris siejamas su įsitikinimu, kad turi kažkokią teisę (psichologiškai). Užkalbėjimai – galios jėgos didinimo priemonė. Teisė yra tam, kad sustiprintum savo galią, parodytum, kokia ta galia yra teisėta.Olivecrona: teisės taisyklės yra nepriklausomi imperatyvai, kurie gyvena mūsų sąmonėje, atmintyje. Jie – fizinio priežastingumo grandinės dalis, nes užkalbėjimai lemia realų žmonių elgesį (logocentrizmas).Ross: nors tokie žodžiai kaip reikalavimo, nuosavybės teisė ir kt. yra bereikšmiai, bet jie atlieka gerąją funkciją – leidžia trumpai ir efektyviai išreikšti santykį tarp veiksmo ir jo realių pasekmių. Visos idėjos gyvena prote – požiūris logocentristinis.

ISTORINĖ JURISPRUDENCIJAIšlaiko tam tikrą santykį su visomis teisės mokyklomis. Natural law doktrina buvo kritikuojama 18a. pozityvizmo ir istorinės jurisprudencijos kryptimis. Pastaroji yra prigimtinės teisės sumokslinimas. Kartais istorinė jurisprudencija laikoma romantiniu judėjimu. Turi nemažai bendro su realistinėmis koncepcijomis: dėmesys teisėjų ir teisininkų darbui, teisėjų vystomai teisei (Karl von Savigny tai vadino „juristenrecht“).Teigia, kad reikia tirti teismų veiklos istoriją nuo seniausių laikų, skaityti teismų sprendimus, o ne stebėti realų teisėjo darbą kaip teigė realistai. Bendro pobūdžio sąvokos (su realistais) – „Volkgeist“ (artima Llewellyn bendruomenės protui, dvasiai). Skirtumas nuo realizmo: istorija nėra reali, tai jau yra praeityje, ji nėra realybės dalis. Naudojant siaurąją realybės sampratą – tai labiau filosofų realybės samprata. nagrinėjama teisės realybė praeityje. Svarbu ištirti kaip teisė realiai veikė, vystėsi visuomenėse, tautose, valstybėse – tam reikia istorinio tyrimo. Labai svarbus teisėjų veiklos tyrimas – per tokį tyrimą galima suprasti kaip teisė veikė ir veikia.Žymiausias atstovas – Karl von Savigny. Jis griežtai atmetė natural law, nepriėmė pozityvistinių nuostatų. Jam teisė negali būti tai, kas sukuriama vienu ypu (kaip parlamente priimami įstatymai). Teisė yra tai, kas susiformuoja lėtai vystantis visuomenei. Svarbus vaidmuo čia tenka teismams: būtent jei vysto, formuoja teisę kaip atliepiančią visuomenės poreikiams. Tokia teisė ir sistema, kuri evoliucionuoja, yra dalis žmonių kultūros. Teisės galia turi būti randama žmonių arba tautos nacionalinėje dvasioje. Teisė yra autoritetinga, jai paklusti turi visi (ir teismai), nes ji kyla iš tautos dvasios ir ja remiasi (Volkgeist). Volkgeist – unikali pamatinė mistinė realybė, susijusi su tautos biologiniu palikimu. Tas biologiškumas laikytinas natural law sumokslinimu: tai tiesiogiai siejama su eugenika (tautos gryninimas).

Skeptiškosios teisės sampratos:

KRITINĖS TEISĖS STUDIJOS

Skepticizmas dėl teisės vertingumo – teisė yra tai, kas vertinama kaip kažkas negatyvaus.

17

Skepticizmas dėl teisės egzistencijos – teisės nėra kaip kažko autonomiško ypač nuo politikos.Skepticizmas dėl vertingumo būdingas marksizmui ir feminizmui – teisė vertinama neigiamai. Kritinės teisės studijoms būdingi abu.

Kritinės teisės studijos – amerikietiška mokykla. Teisė kritikuojama, vertinama neigiamai. Kritinės teisės studijos laikomos postmodernistine teisės filosofija - modernios teisės idėjos (lygios teisės, valdžios šakų perskyrimas, tautos suverenitetas) kritikuojamos. Abejojama teisės autonomija nuo politikos, literatūros ir kt. nukreiptas prieš logocentrizmą ir antropocentrizmą. Michel Foucault: žmogus mirė. Visi antropocentriniai-logocentriniai projektai (žmogaus sukurtos teisės egzistavimas, demokratija, pozityvi teisė) laikomi nepavykusiais projektais.Teisinius procesus galima atriboti nuo politinių procesu. Teismai privalo ir gali nepolitikuoti (tai kritikuojama). Teisė prilyginama politikai , literatūrai. Kritikos objektas – JAV Konstitucija, kaip rinkinys taisyklių, kurios bendros, neaiškios, kurios sunkiai pritaikomos. Tai senas dokumentas, jo prasmė neįžiūrima. Daug kritikos sulaukia JAV aukščiausio teismo teisėjas Justice John Marshall – tai pagrindinis JAV teisėjas-politikas, labai padidinęs aukščiausiojo teismo politinę galią, įtvirtinęs teismą kaip konstitucinę kontrolę atliekančią instituciją (byloje Marbury vs. Madison).

MARKSIZMASPagrindinis autorius – Karl Marx.Marksistams teisė – neigiamas dalykas, su juo reikia kovoti. Anarchistai (radikalus sparnas) manė, kad reikia naikinti teisę su valstybe. Teisė – ekonomiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu. Teisės paskirtis – išlaikyti turtą viešpataujančios klasės rankose, padėti klasei turto sukaupti daugiau. Teisė – ginklas klasių kovoje (buržujų/kapitalistų rankose). Marx – materialistas. Žmonijos vystimesi viską lemia žmogaus santykis su materialiais dalykais – tai jų santykis su kapitalo produkavimu, turėjimu. Turime suprasti žmonių gamybinę veiklą, darbo santykius, kad suprastume žmonių istoriją. Tyrimo objektas – materialinių gėrybių kūrimas, darbo santykiai, kokios jėgos ir kaip jos veikia, kaip ir kur nukreipiamos gėrybės. Nukreipiant darbo produktus susiduria tam tikros jėgos – procesų organizavimas lemia klasių kovą. Klasės:

a) darbininkaib) kapitalistaic) žemės savininkai.

Konfliktai tarp šių klasių (o ne konfliktai klasių viduje) yra pagrindiniai konfliktai žmonijos istorijoje. Žemės savininkų klasė turi būti išstumta ir panaikinta – liks tik dvi, tarp jų ir bus pagrindinis susidūrimas. Kapitalistai Marx laiku jam buvo galingesnė klasė, manė, kad jie paims viršų. Problema – vidurinioji klasė: tokios Marx neįkomponavo į savo teoriją. Kapitalizmo klestėjimas – laikotarpis, kur teisė turi būti apibrėžiama kaip viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu. Tai priemonė nukreipta prieš kitą klasę: darbininkus. Valstybė yra abstrakcija, tai tam tikras prievartos aparatas, pajungtas valdančios klasės valiai ir interesams (kapitalo vertės didinimui), verčiantis darbininkus dirbti daugiau.

FEMINIZMASTai kritinių teisės studijų atšaka, nors toks apibūdinimas nėra labai tikslus. Feministų kritikos objektas nebuvo teisė. teisės procesus laikė politiniais dalykais. Teisės kritika – vertinamoji.Teisė – paternalizmo, moterų subordinacijos, pajungimo ir išnaudojimo, vyrų dominavimo prieš moteris išraiška. Visuomenė skirstoma į 2 grupes: vyrai ir moterys. Teisė – grupės (vyrų) ginklas, kuria siekiama moteris pažeminti.

Feministiniai argumentai (2 grupės):

Skirtingumas/panašumas- pabrėžiami vyrų ir moterų

fundamentalūs skirtumai, teisei reikia daugiau moteriškų bruožų

- panašumai tarp vyrų ir moterų: reikia akcentuoti vyrų ir moterų lygybę pagal panašumus. Niekur negalima

18

moterų diskriminacija (teisine prasme svarbiuose dalykuose)

Dominavimas:- pagrindinis akcentas: vyrų dominavimo aspektas. Reikia identifikuoti to apraiškas,

vertinti neigiamai ir su tuo kovoti. Kritika: „išpučiamas“ moters kaip aukos įvaizdis.

Vyriška giminė dominuojanti kalboje. Svarbu – visos teisinės sistemos vyriškumas, žmogaus (visų pirma vyro – „man“) centralizacija teisėje. Priežastys:

- vyriškam mąstymui būdingas objektyvumas, abstraktumas. Tai pereina į teisę, jos principus. Svarbiausias yra abstraktus lygybės principas, kuris nepanaikina diskriminacijos, nes yra etalonas (vyras).

- Moteriškumas remiasi atsakomybe ir kontekstualumu (neatsietumu nuo konkrečios situacijos) – tai priešinga abstrakcijai. Vyriškumas remiasi abstraktumu, kuriuo paremta teisinė sistema (bendrosios normos).

Teisės sistemą reikia reformuoti, kad vyriškieji pradai užleistų vietą moteriškiems. Bendrosios teisės sistema yra labiau moteriška (turi precedentus, reaguoja konkrečią situaciją). Kita argumentų grupė labiau orientuota į vyrų dominavimo aspektą ir kovos su tuo poreikį.

Teisinė sistema turi vengti tiek moteris, tiek vyrus diskriminuojančių sureguliavimų.Teisė yra moralės dalykas – aiškėja artėjant prie teisės pagrindų.Bendroji dalis baigta!

SPECIALIOJI DALIS

TEISINĖ SĄMONĖ

Svarbi išlyga: reikia suspenduoti klausimą kaip kyla teisinės idėjos. Sąmonė apskritai - tai speciali, tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant šią pažinti, o pažinus - joje orientuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais. Sąmonė yra reakcija (procesas), o teisinė sąmonė – sistema (stabili substancija). Teisinė sąmonė — tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančią įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais (teisingumu), taip pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurias patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu. Skirtingų interesų turėtojai gali būti ir skirtingos teisinės sąmonės — skirtingai vertinti galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidaujamą.Teisinę sąmonę sudaro: teisinė psichologija (jausmai, išgyvenimai) ir teisinė ideologija (argumentuotas požiūris). Konkretų teisinės psichologijos turinį sudaro žmonių emocijos, išgyvenimai, nuotaikos, įpročiai, pasitikėjimas ar nepasitikėjimas valstybės institucijomis, teismų vykdomu teisingumu, nepakantumas savo teisių pažeidimams, įsitikinimas gerbti konkrečius įstatymus arba jų negerbti, ryžtas ginti savo teises teisinėmis priemonėmis ir kita.Teisinė ideologija — tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris Į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio išsirutulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė. Tai yra kryptingas mokslinis apmąstymas teisės kaip vientiso socialinio instituto, glaudžiai susijusio su kitais žmogaus kūrybos (kultūros) reiškiniais - ekonomika, politika, visuomenės socialine struktūra ir kita. Joje atsispindi įsisąmoninti

19

įvairių socialinių grupių interesai, pagrindžiama jų pretenzija tapti teisine tvarka, tokio tapsmo priemonės. Teisinė ideologija teisės pažinimo laipsniu gerokai pranoksta teisinę psichologiją. Pastaroji dažniausia fiksuoja išorinius, paviršinius, empirinius teisinių reiškinių požymius, o teisinė ideologija siekia atskleisti teisės esmę, siekia suformuluoti, išdėstyti teisės pažinimą kaip tam tikrų žinių ar socialinių veiksnių sistemą.

TEISĖKŪRA

Teisinis reguliavimas — tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Reguliuoti žmonių elgesį - tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais). Teisiniu reguliavimu demokratinėje valstybėje siekiama derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Yra politiniai režimai, kurie linkę daugiau ar mažiau reguliuoti žmonių elgesį. Bet kas gali tapti reguliavimo objektu. Žmogaus teisės apibrėžia sritį, kuri negalibūti reguliuojama. Teisinis reguliavimas negali būti visaapimantis. Teisinio reguliavimo objektas - tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis (visuomeniniai žmonių santykiai). Jie gali būti skirstomi pagal turininguosius arba formaliuosius požymius.

Teisinio reguliavimo objektas pagal turininguosius požymius yra:1) turtiniai žmonių santykiai 2) žmonių santykiai atsirandantys valdant valstybę (valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių tarpusavio

santykiai – I ir II valdžios šakų pareigūnai). Problemos: kompetencija, kontrolė.3) Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant

teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones (III valdžios šaka).

Formalieji požymiai. Socialiniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jeigu yra tokio pobūdžio, jog:

1) juos galima išversti į teisės kalbą (formuluoti)2) juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis3) jie kartojasi arba yra visuotiniai (tipiški tos visuomenės politinių, socialinių sąlygų atžvilgiu).

Šie požymiai yra tik priemonė nustatyti, ar kažkas yra teisinių santykių objektas.

Teisės spraga – atitinkamas teisės normos nebuvimas, kai atitinkami faktai turintys teisinę reikšmę nepatenka į teisės normos reguliavimo sritį. Teisės spragos priežastis – tikrovė yra daug sudėtingesnė nei įsivaizduoja įstatymų leidėjas. Ar yra kriterijus, pagal kurį galima atskirti faktus, kurių leidėjas neįsivaizduoja ar specialiai nenori įsivaizduoti?

Teisinio reguliavimo metodaiTeisinio reguliavimo metodas — tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai.

Teisinių paliepimų (nurodymų) skirstymasTeisės norma nurodo žmogaus elgesio modelį. Tokie nurodymai grupuojami. Siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos kuria nors vertybine linkme, įstatymų leidėjas gali suformuluoti visuomeninio santykio dalyviams vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai derinti juos tarpusavyje:1) Elkitės tik šitaip - įpareigojimas elgtis tik nurodytu būdu2) Taip nesielkite - įpareigojimas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kuriais gali būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės. 3) Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga šioje situacijoje (įgalinimas) - leidimas visuomeninio santykio dalyviams savo nuožiūra nusistatyti teises ir pareigas. Nurodymų rūšys derinamos papildant viena kitą. Šios rūšys nėra metodai.

Pagrindiniai metodai: Imperatyvusis (direktyvinis) – viskas, kas nėra leista, yra draudžiama. Dispozityvusis (autonominis) – viskas, kas nėra uždrausta, yra leidžiama.

Skiriasi pagal nurodymo rūšių vyravimą metode: imperatyviame vyrauja 1 ir 2, būdingas baudžiamajai ir administracinei teisei. Dispozityviame nėra vyraujančios nurodymų rūšies, bet intensyviausiai taikoma 3.

20

būdinga civilinei teisei. Čia leidžiama elgesio saviveikla: yra bent keli žmogaus elgesio variantai. Svarbu atriboti sritį, kurioje jam paliekama elgesio laisvė.Geresnis yra dispozityvus reguliavimas su apibrėžtomis standartinėmis alternatyvomis (apibrėžta įstatymuose). Abu metodai grynu pavidalu praktikoje nesutinkami – jie derinami tarpusavyje.

Teisėkūros subjektai:1. Tauta2. Įgaliotos valstybės institucijos (Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, kitos valdymo institucijos)3. Teismai4. Piliečiai, įgyvendinantys savo subjektines teises

Teisėkūros būdai:1. Originalioji kūryba – kai sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė –

elgesio taisyklė.2. Sankcionavimas – tai oficiali kompetentingos valstybės institucijos procedūra, kuria patvirtinama

(sankcionuojama) jau esama elgesio taisyklė suteikiant jai normos statusą – visuotinį privalomumą.3. Ratifikavimas – speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas, vadovaudamasis tam tikra procedūra

patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.

Teisėkūros rūšys: Originalioji teisėkūra – tai teisėkūra, kuria sukuriama nauja elgesio taisyklė, norma. Ją kuria tauta,

kompetentingos valdžios institucijos (pagal subjektą gali būti tautos ir valdžios institucijų). Referendumai - tautos teisėkūra. Referendumas — tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ar užsienio politiką. Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio esmę nusako du pagrindiniai požymiai: l) tautos suverenių galių tiesioginis pareiškimas; ir 2) priimtų aktų speciali juridinė galia. Visa kita teisė turi atitikti tautos sukurtą teisę – už ją nieko aukščiau nėra. Seimo įstatymai – originalioji teisėkūra, nes ją priima tautos atstovai, tai yra tautos teisė. vyriausybės kuriama teisė turi griežtai remtis aukštesne teise – čia vargu ar gali būti sukuriama kažkas naujo. Teismai tik klauso įstatymo, taigi jo nekuria. Vyriausybė negali daryti nieko, kas jai nėra pavesta įstatymo – tai teisę įgyvendinanti valdžios šaka. Jei vyriausybė sukuria teisės normas, jos negali atsirasti savavališkai, o tik remiantis įstatymu (tokios sukurtos teisės normos – poįstatyminiai aktai). Privačioji teisėkūra (testamentai, sutartys) – griežtai tik pagal įstatymą. Referendumai (tautos teisėkūra) yra pagrindinė teisėkūros rūšis. Lietuvoje referendumas palyginti retas būdas priimti teisės normas. - tik referendumu gali būti pakeičiamos Konstitucijos l skirsnio „Lietuvos valstybė" bei XIV skirsnio

„Konstitucijos keitimas" nuostatos. 1-ojo Konstitucijos straipsnio keitimas galimas tik referendumu, jei tam pritaria ¾ visų piliečių, turinčių rinkimų teisę. Realiai šios nuostatos pakeisti neįmanoma (yra tik teorinė galimybė).

- referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas yra galutinis ir nereikalingas kurios nors institucijos patvirtinimo;

- referendumu priimti sprendiniai, skirtingai nuo bendrųjų įstatymų, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo (bendrieji arba paprastieji įstatymai įsigalioja paskelbimo dieną);

- referendumu priimtos nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeistas ar panaikintas irgi tik referendumu - tautos sprendimo negali pakeisti ar panaikinti jokia valstybės institucija, o tik pati tauta kitu savo sprendimu.

Referendumų rūšys:a) sprendžiamieji – tai tokia tautos valios pareiškimo teisėkūra forma, kai tauta visuotiniu balsavimu

priima įstatymus ar jų nuostatas. Tai tikrieji teisėkūriniai referendumai.b) Patariamieji – yra tie, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyveninio klausimai, kai valdžios

institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę konkrečiu klausimu, kurį valstybės institucijos rengiasi reglamentuoti. Tai teisėkūra su klaustuku. Teisė nekuriama, bet patariama kaip tą daryti. Sprendimas

21

įpareigoja Seimą nagrinėti klausimo įgyvendinimą, bet „nagrinėti įgyvendinimą“ nereiškia „įgyvendinti“.

c) Ratifikaciniai – labiau sankcionuota teisėkūra. Nauja teisė nesukuriama, tauta pritaria/nepritaria jau esančiai teisei. Lokaliniu aspektu įvedama nauja teisė, dėl to priskiriama prie originaliosios teisėkūros.

Sankcionuotoji teisėkūra - nesukuria originalios teisės normos, o tik sankcionuoja (patvirtina) jau egzistuojančią elgesio taisyklę, t. y. skelbia ją teisės norma ir įpareigoja garantuoti jos vykdymą valstybės prievarta. Sankcionuotos teisėkūros pavyzdžiai gali būti papročių sankcionavimas (Joninės, Žolinė). Artima natural law doktrinai. Čia nėra aiškiai identifikuojamas teisės šaltinis – tai nėra svarbu (priešingai nei originaliojoje teisėkūroje, dėl ko ji artima pozityvizmui). Teismai užsiima tik sankcionuota teisėkūra, tik patvirtina jau egzistuojančią elgesio taisyklę, normą. Privačioji teisėkūra taip pat sankcionuota – sutartys, testamentai kuriami pagal galiojančią teisę.

Ratifikacinė teisėkūra – sankcionuotosios teisėkūros porūšis. Ratifikavimas sutinkamas vien tarptautinėje teisėje. Parlamentas patvirtina tarptautinio dokumento elgesio taisyklę, dėl to ji tampa nacionaline norma. Ratifikaciniu referendumu tauta išreiškia pritarimą jau pasirašytam dokumentui ir tik tada jis tampa nacionalinės teisės dalimi (nors tokios sąlygos gali ir nebūti).

TEISĖKŪROS STADIJOSKiekviena teisėkūra turi savo stadijas – dokumentai rengiami pagal procedūras.

Teisėkūros referendumais stadijos: Referendumo iniciatyva (reguliuoja LR Referendumų įstatymas).

Referendumo iniciatyvos teisė priklauso 300 000 Lietuvos piliečių ir Seimui (1/4 visų narių). Seimas priima sprendimą dėl referendumo datos. Referendumas gali būti privalomasis arba konsultacinis. Privalomieji svarbesni – jais gali būti keičiama Konstitucija, priimami įstatymai. Privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jei dalyvavo daugiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių ir įrašytų į sąrašus rinkėjų, piliečių. 1-ojo Konstitucijos straipsnio arba konstitucinio įstatymo „Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas (...)“pakeitimas galimas jeigu referendume dalyvauja ¾ visų piliečių, turinčių rinkimų teisę. Konstitucijos I ir XIV skirsniai gali būti keičiami, jei referendume tam pritaria daugiau kaip pusė visų gyventojų. Dėl visų kitų klausimų sprendimai referendume laikomi priimti, jeigu tam pritaria daugiau kaip pusė dalyvavusių, bet ne mažiau kaip 1/3 visų turinčių balsavimo teisę.

Parlamentinės teisėkūros stadijos

Išskiriamos 2 stadijos:- teisės normų akto parengimas

a) įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimasb) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūrasc) projekto priėmimas

- Teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimasa) teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimasb) teisės normų akto įsigaliojimas

įstatymų iniciatyvos stadija (1)teisę pateikti įstatymo projektą seimui turi:- seimo nariai (individualiai arba grupė)- Prezidentas ir vyriausybė Seimas privalo svarstyti

22

- Piliečiai (50 000)Pavieniai piliečiai taip pat gali teikti projektus, tačiau tik netiesiogiai – per seimo narius, prezidentą, vyriausybę. Suprantamiausia praktika – per seimo narius. Įstatymo projekto svarstymo stadija (2) Kiekvienas projektas gali būti svarstomas skirtingai. Pagrindinės „stotelės“ projekto svarstymo procedūroje:- Seimo posėdis kai pateikiamas projektas – seimo nariai nusprendžia, ar pradėti svarstymą.

Projektas gali būti atmestas, pateiktas svarstyti visuomenei, priimamas svarstyti į pagrindinį arba papildomus komitetus. Jei projektas atmetamas bet kurioje stadijoje, analogišką projektą galima svarstyti tik po 6 mėnesių. Jei projektas priimamas, vyksta svarstymas komitete – teikiami pasiūlymai dėl tobulinimo. Po komiteto posėdžio projektas vėl pateikiamas seimui svarstyti.

- Projekto svarstymo seimo posėdis. Tai paskutinis etapas, kai projektą dar galima grąžinti į 1 stadiją (iniciatyvos) – t.y. grąžinti projektą tobulinti iš esmės iniciatoriams. Jei posėdžio metu projektui pritariama – tai svarbus žingsnis į įstatymo priėmimą, nes bus galima grąžinti tik komitetui tobulinti.

- Projekto priėmimo seimo posėdis. (3) Iki šio posėdžio vyksta paskutiniai projekto tobulinimo darbai komitete. Seimo posėdyje vyksta įstatymo priėmimas – balsuojama dėl viso įstatymo projekto po visų tobulinimo procedūrų.

(3) Įstatymas priimtas, jeigu „už“ balsavo daugiau kaip pusė seimo narių, dalyvavusių posėdyje. Konstituciniai įstatymai laikomi priimtais, jei „už“ balsavo daugiau kaip pusė visų seimo narių. Jie keičiami, jeigu „už“ balsuoja ne mažiau kaip 3/5 visų seimo narių.

Įstatymo pasirašymo ir paskelbimo stadija (promulgacija) (4). Šioje stadijoje įstatymas laikomas priimtu, tačiau jis dar nėra pasirašytas ir paskelbtas, t.y. negalioja. Tik paskelbus įstatymas tampa galiojančia teisės norma.

Laikotarpyje nuo įstatymo priėmimo iki įsigaliojimo yra 2 veiksniai, galintys lemti, kad įstatymas neįsigalios:1) procedūriniai pažeidimai (seimo statuto pažeidimai).Kol įstatymas nepateiktas prezidentui pasirašyti, pagal seimo statuto 160 str. seimo pirmininkas, komitetas arba 1/ seimo narių gali raštu kreiptis į seimą dėl procedūrinių pažeidimų. Tai svarsto Etikos ir procedūrų komisija. Jei būta šiurkščių pažeidimų, seimas statuto pažeidimų svarstymo seimo posėdyje gali įstatymą pripažinti neįsigaliojusiu. Priėmimas kartojamas nuo tos vietos, kur buvo padarytas pažeidimas.2) Prezidento vetoPriimtas įstatymas siunčiamas prezidentui – jis turi įstatymą pasirašyti per 10 d. jei to nepadaro, už jį įstatymą pasirašo seimo pirmininkas. Per 10 d prezidentas gali motyvuotai grąžinti įstatymą seimui pakartotinai svarstyti. Seimas jį gavęs renkasi į grąžinto įstatymo svarstymo seimo posėdį. Seimas gali priimti įstatymą su siūlomais prezidento pakeitimais, arba siusti iš naujo svarstyti į komitetą, arba įveikti prezidento veto – turi balsuoti daugiau kaip pusė visų seimo narių. Tokį įstatymą prezidentas privalo pasirašyti.

TEISĖKŪROS PRINCIPAI

Teisėtumo principas- diskrecinis teisėkūros teisėtumo aspektas – kurti teisę turi turėti įgaliojimus (diskreciją). Praktiškai žiūrint tokią bendrą kompetenciją turi I valdžios šaka, bet gali ją deleguot ir II valdžios šakai. II valdžios šakai šis aspektas netgi svarbesnis.- Procedūrinis teisėkūros teisėtumo aspektas – valstybinės institucijos, kurdamos teisės aktus turi laikytis teisės aktų priėmimo ir paskelbimo tvarkos.- Subordinacinis teisėkūros teisėtumo aspektas – tam tikras teisės aktas negali prieštarauti aukštesnę galią turinčiam teisės aktui. Seimo įstatymai negali prieštarauti konstitucijai, prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai ir kiti dokumentai negali prieštarauti konstitucijai ir įstatymams. Konstatuoti prieštaravimą gali Konstitucinis teismas ir administraciniai teismai.- Turinio teisėkūros teisėtumo aspektas – teisės normoms būtinas neprieštaringumas žmogaus teisėms.

Teisėkūros demokratiškumo ir viešumo principas

23

Teisėkūros veikloje turi būti siekiama sudaryti sąlygas į teisėkūrą įsitraukti visuomenei. Parlamentas privalo viešai skelbti rengiamų įstatymų projektus, kad piliečiai susipažintų ir paskelbtų siūlymus. Gautas visuomenės pastabas parlamentas privalo svarstyti.

Teisėkūros profesionalumo principasParlamente nedirba teisėkūros (teisės) profesionalai, bet jie turi patarėjus. Tai pastanga kitomis priemonėmis siekti kuriamų teisės akrų kokybės ir praktinio jų veiksmingumo. Įstatymo kūrėjas yra įpareigojamas gerai išanalizuoti, pažinti tam tikrame regione konkrečiu laiku besiklostančius žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius, reikalaujančius atitinkamo teisinio reguliavimo. Taip pat įstatymų leidėjas privalo prognozuoti priimamo teisės akto ekonominius, socialinius padarinius bendrai krašto rimčiai ir gerovei. Tam kviečiami įvairių sričių specialistai, teisininkai, galintys turėti įtakos įstatymo turinio ir formos kokybei.- formos aspektas – svarbi teisėkūros juridinė technika (reikia žinoti formalius reikalavimus teisės normai ją rengiant).

Socialinio kompromiso principasŠis principas įpareigoja įstatymų leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų. normose vienodą visų socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems interesams susipriešinus, jų priešpriešą įveikinėti abipusėmis nuolaidomis (kompromisu). Socialiniu kompromisu pagrįsti įstatymai palaiko socialinę santarvę ir socialinį stabilumą, o jų vykdymas užtikrinamas minimalia valstybės prievarta. Šį principą ignoruojantys įstatymai negali būti ilgalaikiai, jie žmonių laikomi „neteisingais", „neprotingais". Prieštarauja daugumos principui. Iš esmės nurodo tik labai bendrą siekį – kiek įmanoma vienodai atsižvelgti į visų grupių interesus, tačiau labai dažnai tai neįmanoma.

Daugumos principasReikia kurti tokią teisę, susilaukia daugumos pritarimo. Daugumos principas gali būti ir diktato principas, legalizuojantis mažumos teisių pažeidimą. Dėl to daugumos principas neturi pakeisti socialinio kompromiso principo. Abu principai prieštaringi, bet turi koegzistuoti, vieno kitu pakeisti negalima. Reikia kiek įmanoma siekti socialinio kompromiso, bet esant interesų konfliktui lemiama turi būti daugumos valia, išskyrus fundamentaliausių konstitucinių žmogaus teisių pažeidimus, ko dauguma pažeisti negali.

Išsamumo principasŠis principas reikalauja, kad parlamentas laiku išleistų įstatymus, reikalingus įvykdyti pagrindinius Konstitucijos paliepimus, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje nurodytas teisines priemones apsaugoti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti savo konstitucines teises. Žemesnio nei konstitucija lygmens teisės normos ar jų nebuvimas negali būti kliūtimi įgyvendinti konstitucines normas. Teisės normos turi būti išsamios – viskas, kas teisine prasme reikšminga tam tikroje srityje ar sferoje, turi būti sureguliuota, jeigu jau reguliuojama, nes gali atsirasti teisės spragų.

Ekonomiškumo principasĮstatymo projektas turi būti rengiamas, o įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, medžiagų, energijos ir kitomis sąnaudomis. Reikalauja nepersistengti – reguliuoti reikia tik tai, ką reikia ir tiek, kiek reikia.

Teisėkūros juridinė technika

Kuriant teisę reikia išmanymo ir profesionalumo. Ši technika — tai sistema kalbinių loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų kuriomis formuluojamos, aiškinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai. Tokios technikos įvaldymo poreikį itin jaučia parlamentarai, valstybės valdymo aparato tarnautojai, teisininkai - visi tie, kurie susiduria su įvairių teisės aktų kūryba, jų taikymu, sisteminimu. Ypač tai aktualu demokratinėje valstybėje, kai reikia kurti įstatymus atsižvelgiant ne į kurios nors vienos, o į visų socialinių grupių, interesus. Kalbant apie teisėkūros juridinę techniką reikia kalbėti apie teisės normos kūrimo taisykles, tam tikrus reikalavimus, kurie nekinta dėl skirtingų interesų grupių reikalavimų. Taisyklės siejamos ne su normų turiniu, o normų forma. Procedūros (normų rūšiavimas, saugojimas, sisteminimas) – tai ir yra teisėkūros juridinė technika. LR teisingumo ministro 2002 kovo 21 dienos įsakymas Nr. 75 – teisės aktų rengimo rekomendacijos.

Teisėkūros juridinė technika skirstoma į 3 dalis:1) Išorinio teisės aktų tvarkymo taisyklės: nurodo, kokius išorinius rekvizitus turi turėti teisės aktas, pagal

kuriuos jį galima būtų identifikuoti, atpažinti teisės normų visumoje (jo išorėje).

24

a) Reikalavimai pavadinimui: turi būti atspindėta akto rūšis, sudariusios institucijos, pareigūno rūšis. Kiekvienas norminis teisės aktas turi turėti: rūšies pavadinimą (įstatymas, dekretas, nutarimas, sprendimas, instrukcija ir t. t.), sudariusios institucijos ar pareigūno pavadinimą (Seimo ar Vyriausybės nutarimas, Ministro pirmininko potvarkis), taip pat pavadinimą, atspindintį teisės akto turinį (nutarimas skirti baudą arba patvirtinti tam tikros įstaigos statutą), reguliavimo objektą (teismo sprendimas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo). Šie pavadinimai turi būti kiek galima trumpesni. Pavadinimas turi atspindėti akto turinį (taikliai ir trumpai).

b) Kiti išoriniai rekvizitai: akto sudarymo vieta, data, eilės numeris, reikalingas racionaliai teisės akto paieškai.

c) Pasirašiusio pareigūno duomenysVisa tai yra dokumento antraštė – tai būtini rekvizitai.

2) Teisės normų akto struktūrai keliami reikalavimaiViename teisės normų akte turi būti išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos – teminio vieningumo reikalavimas. Visų teisės aktų 1 skirsnį rekomenduojama vadinti „Bendrosios nuostatos“, paskutinį –„Baigiamosios nuostatos“. Pirmajame skirsnyje turi būti nurodyta įstatymo paskirtis, paskutiniame – įsigaliojimo tvarka, galios netenkantys įstatymai.

Teisės akto struktūra

Knyga (tik CK atveju), dalis, skyrius, skirsnis, straipsnisDalis ir skyrius dokumente rašomi lapo centre, skirsnis ir straipsnis – lapo šone. Straipsniai rašomi su pavadinimais.Nebūtinai visi struktūriniai vienetai turi būti akte. Visi įstatymai turi straipsnius. Jeigu reikia dar skirstyti, pirmiausia įvedami skyriai. Įstatymo straipsnių numeracija nėra trikdoma jo skirstymo į skirsnius, skyrius ir dalis – straipsnių numeracija tęsiama toliau prasidėjus kitam skyriui, skirsniui, daliai.

ĮSTATYMAS

Skyrų numeracija nėra trikdoma dėl dalių. Skirsniai kiekviename skyriuje numeruojami iš naujo. Straipsniai numeruojami ištisai. Civiliniame Kodekse: knyga numeracijos seką nutraukia.1oje knygoje: 1.11, 1.2 ...2oje knygoje: 2.100 ...

Skyriai daliai nepriklauso – jie priklauso įstatymui. Straipsniai irgi. Tik skirsniai priklauso skyriams, dalys priklauso knygoms – tik tarp jų susiejant galima naudoti kilmininko linksnį (pvz. Pirmos knygos 2 dalyje...).Apie CK 2.58str. taisyklingai reikia sakyti: Civilinio kodekso pirmos knygos antroje dalyje, trečio skyriaus šeštame skirsnyje, 2.58 straipsnyje (arba tiesiog CK 2.58 straipsnyje). Ištisinis straipsnių ir skyrių numeravimas – nurodymo paprastumo siekis: galima peršokti visas dalis ir nurodyti iškart įstatymo straipsnį.

NovelosTai visi straipsniai su superskriptais. Ypač daug jų administracinių teisės pažeidimų kodekse. Pvz. 1539, 15310. Novela atsiranda kai teisės aktas papildomas naujais straipsniais ar punktais, juos įterpiant tarp kitų straipsnių ar punktų. Svarbu, kad būtų įterpta atitinkamoje vietoje pagal prasmę: 152, 1522, 153. vėliau priimtos novelos (jeigu jų konkrečiam straipsniui yra daug) dedamos į galą, nebežiūrint į prasmę.

Straipsnio struktūra

25

Knygos 1 KnygaDalys 1 dalis 2 dalisSkyriai 1 skyrius 2 skyrius 3 skyrius 4 skyriusSkirsniai 1 2 3 4 1 2 3 4 1 2 3 4 1 2 3 4Straipsniai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Straipsnį sudaro dalys, o ne punktai, o straipsnių dalis sudaro punktai. Straipsnių dalys numeruojamos arabiškais skaitmenimis. Prezidento dekretai turi tik straipsnius be pavadinimų (nėra dalių). Straipsnis gali turėti dalis, punktus. Vyriausybės nutarimai turi tik punktus – jie gali turėti pastraipas ir papunkčius. Pastraipos nenumeruojamos, papunkčiai numeruojami (pvz. 2.1).

Reikalavimai teisės normų kalbaiSvarbiausia – gramatika, kalbos kultūra. Tikslas – teisės normų aiškumas. Svarbu terminų vienareikšmiškumas, terminijos vienovė – terminai įvairiuose teisės aktuose turi būti vartojami ta pačia prasme. Terminų pastovumo reikalavimas – terminų formuluotės turi pasižymėti standartiškumu, stabilumu, gramatiniu vienodumu, ten neturi būti neįprastų visuomenei žodžių. Dabar jau standartiška yra tai, kad terminijos aiškumui pasiekti teisės akto pradžioje pateikiami terminų apibrėžimai.Terminų ekonomiškumas – norma formuluojama vartojant mažiausiai kalbos priemonių (žodžių turi būti tik tiek, kiek yra būtina).

Teisėkūros rezultatų analizėTeisės normos struktūra — tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Teisės norma (loginiu požiūriu) gali būti suskaidyta į 3 dalis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Nors teoriškai tai yra būtina, realiai tai ne visada yra įgyvendinama. Dalių identifikavimas gali skirtis priklausomai nuo to, kas yra teisės normos subjektas (kam ji galioja). Subjektas turi būti tas pats visų dalių atžvilgiu – neturi kisti.

1) Hipotezė - tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tas teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms. Teisės normos hipotezė paprastai prasideda žodeliu „jei" ir baigiasi ties žodeliu „tai". Hipotezė kalba tik apie faktus, be hipotezės teisės norma praranda ryšį su realybe. Hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės ir alternatyvios. Paprastos hipotezės sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu. Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių.

2) Dispozicija – teisės subjekto teisės ir pareigos kažkaip elgtis jei atsiranda hipotezėje numatytos aplinkybės. Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: - absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas - aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio

santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti (imperatyvios).- santykiškai apibrėžtas - tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti

kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu patys dalyviai jų nenusistato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos.

Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: a) paprastosios, b) aprašomosios, c) nukreipiamosios; ir d) blanketinės.

a) Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo.

b) Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neaprašo teisių ir pareigų turinio.

c) Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo formuluoja) tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota.

d) Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nurodo esant

26

kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Tokiso dispozicijos dažniausios baudžiamojoje teisėje – visos BK spec. Dalies dispozicijos – abstrakčios ir dėl to banketinės, išreiškiamos vienu žodžiu – baudžiama.

3) Sankcija - tai teisinio poveikio priemonė, padariniai, atsirasiantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės

normos reikalavimams. Tai valstybės reakcija į teisėtą ar teisei priešingą asmens elgesį. Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos teisės normos teksto elementas, bet ji yra būtinas kiekvienos normos loginės struktūros elementas.

a) Negatyviosios sankcijos – tai neigiama valstybės reakcija į asmens siekį įgyti tam tikrą subjektinę teisę arba ja naudotis nevykdant atitinkamų pareigų. Jos skirstomos į pasyviai negatyvias ir aktyviai negatyvias:

Pasyviai negatyvios sankcijos – tai valstybės atsisakymas būti dalyve konkrečių asmenų kuriamo teisinio santykio, kuris buvo kuriamas pažeidžiant kūrimo sąlygas ir tvarką. Gali būti 2 rūšių:

- „negaliojimas“ arba „sandorio pripažinimas niekiniu“ – civilinės teisės sankcijos. Paprastai čia normos struktūroje sankcijos nėra, ji perkelta į loginę struktūra.

- „neskyrimas į pareigas“ arba „įgaliojimų neįgijimas“ – tai tokia valstybės reakcija į nustatytos pareigos nevykdymą, kai valstybė atsisako pripažinti ir ginti asmens subjektinę teisę į tarnybinius ar darbinius įgaliojimus (konstituciniai reikalavimai prisiekti priimant į pareigas).

Aktyviai negatyvios sankcijos – visos tos sankcijos, kuriomis valstybė vykdo plačiai suprantamą teisingumą: siaurina arba likviduoja pareigų nevykdžiusio asmens subjektines teises. Jų tikslas – garantuoti būtiną asmens naudojimosi jau turimomis subjektinėmis teisėmis ir atitinkamų pareigų vykdymo priklausomybę. Jos gali būti (4):

- baudžiamosios (kriminalinės). Yra 3 rūšių:> paprastos sankcijos – viena kuri nors poveikio priemonė> sudėtinės sankcijos – nustato kelias poveikio priemones, kurios pažeidėjui

taikomos kartu.> alternatyvios sankcijos – numato kelias poveikio priemones, bet realiai

taikoma tik viena iš jų. (dabar dažniausiai pasitaikanti)- administracinės- civilinės (turtinės)- drausminės (darbo kodeksas)

b) Pozityviosios arba skatinamosios sankcijos – tai premijos, apdovanojimas ordinais, medaliais, garbės vardais, laikinas mokesčių sumažinimas ar atleidimas nuo jų ir pan.

Hipotezė – griežtai būtinas normos struktūros elementas. Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos normos teksto elementas, bet tai būtinas kiekvienos normos loginės struktūros elementas.

Teisės normos struktūrą galima išreikšti tokia logine forma: „jei ..., tai ..., priešingu atveju": j ei (įvyko kažkas) (hipotezė), tai (galima ar privaloma elgtis taip ir taip) (dispozicija), priešingu atveju (bus taikomos poveikio priemonės) (sankcija). Normą į tokią formulę išversti pavyksta ne visada. Pvz. BK 129 str. 1d – „Tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu...“. Jeigu subjektas yra pareigūnas, sankcija iš BK netinka: ją reikia surasti kituose dokumentuose.Jeigu subjektas žmogus, kyla problemų dėl hipotezės: „jeigu esi su kitu žmogumi (?), privalai nežudyti, priešingu atveju...Teorinis problemos sprendimas: visoms teisės normoms, jeigu jų subjektu laikome valstybės pilietį, hipotezė yra bendra: jei esi veiksnus valstybės pilietis, tai...Prioritetas yra pirmam variantui, antras yra atsarginis.

Nereikia tapatinti normos formos struktūrine prasme su rašytine forma (pvz įstatymo straipsniu). Kai kuriuose straipsniuose yra visos 3 dalys, tačiau dažnai kuri nors dalis gali būti nepateikta. Teisės normą dažnai iš

27

struktūrinių dalių turime susikonstruoti patys. Tiesiogiai išreikštų dalių nėra, nes siekiama formos lakoniškumo, glaustumo.

Teisės normos išraiškos formos

Skiriama:- teisės normos šaltinis – versmė, iš kurios atsiranda teisės norma.- Teisės normos išraiškos forma (dažnai tapatinama su teisės šaltiniu) – tai yra priemonė, būdas,

kuriuo teisė yra išreiškiama; tai teisės išorinė forma. Teisės normos išraiškos būdas, dėl kurio jo prasmė paaiškėja adresatui.

Formos:1) teisinis paprotys - teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai arba

piliečiams civiline sutartimi sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Sankcionavimas suteikia papročiui teisinę formą, privalomą laikymąsi (sankcionuotas paprotys virsta teisiniu papročiu).

2) Teisinis precedentas – teismo sprendimas konkrečioje byloje ar kito subjekto sprendimas taikomas ir kitais panašiais atvejais ir taip tampantis elgesio taisykle. Yra 2 precedentų rūšys:- teisinis precedentas kaip teismo sprendimas- teisinis precedentas kaip kito valstybės organo sprendimas (retas atvejis)precedentais paprastai laikomi teismų sprendimai, kurie tampa teisės norma ta prasme, kad teismai analogišku atveju turi elgtis analogiškai. Bylos kaip teisiniai precedentai („case“). Precedentais tampa aukštesnių teismų sprendimai. Lietuvoje LAT ir LVAT sprendimai (ne visi) laikytini teismo precedentais. Ne bet koks teismo sprendimas automatiškai tampa precedentu – svarbu sprendimo įtikinamoji galia, išmintis sprendime, retorinė elegancija.

Skirtumas tarp teisės normų akto ir teismo sprendimo: jei teisės normų aktas atitrūksta nuo bendrųjų teisės principų, jis nenustoja būti teise, o teismo sprendimas tokiu atveju užmirštamas.

Teisės aktas - tai tautos, valstybės institucijų pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentais, kuriame yra suformuluotos teisės normos. Pagrindinis teisės aktas – įstatymas priimtas seimo. Kiti teisės aktai: referendumu priimti įstatymai, poįstatyminiai aktai, pavienių asmenų sutartys, testamentai įgaliojimai. Teisės normų aktai kontinentinėje teisės tradicijoje laikytini pagrindine teisės normų išraiškos forma.

Teisės sistemos

Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos priklausomybę) teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas. Šiuo požiūriu šakinės teisės normos toliau skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešosios ir privatinės teisės. Atskirti teisės normų sistemą galima tik tada, kai tam kas atskiriama būdinga teisės normos autonomiškumas, teisės normų grupei neturi būti būdingas išsimėtymas. Tai yra siauroji teisės sistemos samprata (šakinė teisės sistemos samprata). – iš esmės tai normų sistemos. Teisės šakos yra teisės normų sistemos. Teisės šaka – sistema teisės normų, reguliuojančių kokybiškai vieningus (vienarūšius) visuomeninius santykius, susidarančius tam tikrose žmonių veiklos ir gyvenimo srityse.

Teisės šakų katalogas Kai kurių šakų atskyrimas yra nevienodas (pvz. šeimos teisė – atskira šaka ar civilinės teisės pošakis?)Pagrindinės teisės šakos:

- konstitucinė teisė- administracinė teisė- administracinio proceso teisė (administracinės teisenos teisė)- baudžiamoji teisė - baudžiamojo proceso teisė- civilinė teisė

28

- civilinio proceso teisė

Kitos teisės šakos:- darbo teisė- Finansų teisė- Žemės teisė- Tarptautinė teisė.

Visos kitos laikytinos pošakiais. Teisės institutai ir pošakiai laikomi smulkesnėmis posistemėmis. Viešoji ir privatinė teisė yra bendriau nei šakos.

Teisinė sistema plačiąja prasme: tai lokalizuotas darinys, tai, kas sietina su tam tikru regionu, tradicija, valstybe ar institucija. Tai lokalinė teisės sistemos samprata. plačiąja prasme teisinė sistema suvokiama kaip teisinė valstybės sandara. Kiekviena valstybė yra teisinė sistema. Pasaulinės bendranacionalinės teisės sistemos (teisės tradicijos): kontinentinės Europos (kontinentinės teisės, civilinės teisės) ir anglosaksų (precedentinė, bendroji sistema). Abi jos – vakarų teisės tradicijų teisinės sistemos ir skiriasi nuo Rytų teisinių sistemų (Azijos, Islamo). Kontinentinė sistema paplitusi Europoje, išskyrus salas (D.Britanija, Airija). Skandinavijoje sistema specifinė. Pagrindinės valstybės: Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija. Lituva iš esmės irgi.Bendroji – JAV (išskyrus Luizianos valstiją – ten kontinentinė), D.Britanija, Airija, Australija, Naujoji Zelandija, Jamaika. Kanadoje (Kvebeke) – mišri. Didelė bendrosios teisės sistemos įtaka visame pasaulyje dėl buvusių D.Britanijos kolonijų. Šiuo metu pastebimas abiejų teisės sistemų susiliejimas, savybių perėmimas.

Pagrindiniai Kontinentinės sistemos bruožai:- pagrindiniai teisės šaltiniai – įstatymai (kuriami I valdžios šakos). Kiti teisės šaltiniai atlieka

antraeilį vaidmenį. - Nėra įprasta, kad teismai kuria teisę (tai išimtis)- Būdingas teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją (tai rodo, kokia reikšmė teikiama civilinei teisei).- Būdinga kodifikacija, sisteminimas.

Pagrindiniai Bendrosios sistemos bruožai:- precedentiškumas- teismai nėra skirstomi – visas specializuotų teismų funkcijas gali atlikti bendrosios kompetencijos - būdingas prisiekusiųjų institutas – paprasti piliečiai priima sprendimus tik dėl fakto, bet ne dėl

TEISĖS AKTŲ RŪŠYS. LIETUVOS TEISĖS AKTAI

Teisės aktai gali būti:- bendrieji- individualieji- interpretuotieji

29

VISUMOS ŠAKOS POŠAKIAI TEISINIAI INSTITUTAI

Viešoji teisė - konstitucinė teisė- administracinė teisė

+ procesas- baudžiamoji teisė +

procesas- civilinė teisė +

procesas

- šeimos teisė

- prievolių teisė

- servitutas- hipotekos- paveldėji

mo teisė

Privatinė teisė - darbo teisė- finansų teisė- žemės teisė- tarptautinė teisė

Bendrieji teisės aktai yra tokie, kurių turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui. Tai yra abstrakčios teisės normos, nesiejamos su individualiu atveju ir galioja visiems vienodai. Individualieji teisės aktai – formuoja vienkartinę (laiko atžvilgiu - ir tęstinę) elgesio taisyklę. Jie yra skirti konkretiems asmenims/situacijoms.

I valdžios šakos teisės normos – iš esmės visada bendrieji teisės aktai. Ši valdžios šaka retai įsitraukia į individualių teisės aktų kūrimą (pvz seimo sprendimo dėl R.Pakso apkaltos priėmimas). II valdžios šaka priima abiejų pobūdžių teisės aktus (daugmaž vienodu santykiu). Kuo žemesnis pareigūnas, tuo daugiau individualių teisės aktų. Teisminė valdžia paprastai kuria tik individualius teisės normų aktus. Tai pat kuria ir interpretuotus –tais atvejais, kai teisės aktas jau sukurtas (pvz. seime) bet jo neišeina automatiškai taikyti, įgyvendinti, nes jo taikymo automatiškumą riboja:

- kalbos neaiškumas – normas reikia aiškinti, o aiškinimas gali reikšti naujos teisės normos skelbimą. Atsiranda visa grupė – įstatymų interpretacijos (vieną žodžių grupę pakeičia kita žodžių grupe). Interpretacijoje žodžiai gali būti neaiškūs ir vėl reikės interpretavimo.

- Kai įstatymo leidėjas sukuria teisę, ji pats turi pasitraukti iš įstatymų aiškinimo proceso – jam lieka tik įstatymo pataisa arba panaikinimas. Tai, kad leidžiamoji valdžia negalėtų interpretuoti įstatymų, prabūtina valdžios sistemos stabilumui. Teisę aiškinti įstatymus perima teismai. Jeigu įstatymų leidėjas kištųsi aiškinant teisę, paralyžuotų teismų darbą, teisės kūrimas persikeltų į teismų sales.

Precedentai nutaikyti į individualią problemą, bet laikytini bendraisiais teisės aktais, nes ilgainiui tampa taikomi visų. Kai kurie autoriai individualių teisės aktų nelaiko teisės normomis – jie neformuoja bendrųjų elgesio taisyklių. Iš tikrųjų reikėtų juos laikyti teisės normomis – svarbu kad jie yra privalomi, o ne kokiam skaičiui subjektų jie yra taikomi.

Įstatymai, įstatymo galią turintys teisės aktaiĮstatymas Lietuvoje vartojamas 2 prasmėmis:

- plačiąja: konstitucijos 3 str. numato, kad įstatymas yra bet koks Lietuvos teisės aktas. Toks vartojimas retas.

- Siaurąja: įstatymai – specialia tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuoja bendrąsias teisės normas, skirtas svarbiausiems žmonių santykiams reguliuoti.

Visi kiti norminiai teisės aktai hierarchine prasme yra žemiau negu įstatymai (dėl to vadinami poįstatyminiais).

Įstatymai gali būti pagrindiniai ir paprasti:- Pagrindiniai – konstituciniai įstatymai, seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys (jos turi

neprieštarauti konstitucijai, joms negali prieštarauti paprasti įstatymai), kodifikuoti įstatymai (kodeksai). Jeigu atsiranda prieštaravimas tarp kodekso ir įstatymo – laimi kodeksas.

- Paprasti įstatymai kuriami seimo. Seimas gali priimti nutarimus, deklaracijas, pareiškimus (nėra privalomi) arba kreipimusis. (pabraukti nelaikomi teisės normomis).

Seimo įstatymai – bendrieji teisės aktai. Jiems būdinga:> jie neginčijami – niekas išskyrus konstitucinį teismą negali ginčyti įstatymo teisėtumo/neteisėtumo.> įstatymas gali būti pakeistas ar panaikintas tik kitu įstatymu. Tai gali padaryti tik pats seimas.

Seimas gali įstatymu panaikinti kitų II valdžios šakos institucijų priimtas teisės normas (legislative veto).

Poįstatyminiai aktai(A.Vaišvila vadina „įstatymų lydimaisiais). Priimami tik remiantis įstatymais, turi visiškai atitikti įstatymų reikalavimus. Jų reikia, kad įstatymus būtų galima realizuoti, paversti veikiančia teise. Poįstatyminių teisės aktų paskirtis – sukonkretinti ir aiškinti įstatymų nuostatas, nurodyti įstatymų taikymo praktikoje tvarką tam tikrose srityse, konkrečiose situacijose.Poįstatyminiai teisės aktai – privalomos elgesio taisyklės. Lietuvoje poįstatyminius teisės aktus gali leisti: prezidentas, vyriausybė, ministerijos ir kitos šakinio valdymo institucijos, savivaldybių tarybos, valdybos, merai. Retai – seimas (nutarimai).

30

Vyriausybės teisės aktaiNutarimai, rečiau – potvarkiai. Yra trečioje teisės aktų hierarchijos pozicijoje (po pagrindinių ir paprastų teisės aktų). Dažniausiai tai yra bendrieji teisės aktai, nors dažnai būna ir individualių. Ministras pirmininkas gali priimti potvarkius, rezoliucijas.

Prezidento dekretaiPrezidentas priima dekretus (laikomi poįstatyminiais aktais) – kai kurie teigia, kad tie teisės aktai yra tik individualieji, arba išvis nėra teisės aktai, nes sukuria jokios bendro pobūdžio elgesio taisyklės. A.Vaišvila teigia, kad dekretai gali būti tiek bendrieji, tiek individualieji (pvz. dėl malonės komisijos sudarymo). Retais atvejais prezidento dekretai būna bendrojo pobūdžio, dažniausiai – individualaus pobūdžio. Pagal konstitucijos 85 str., kai kurie prezidento dekretai turi teisinę galią tik jei juos pasirašo ministras pirmininkas arba tam tikros srities ministras (kontrasignacija).

Šakinio valstybinio valdymo institucijų teisės aktaiMinisterijų, prie ministerijų veikiančių institucijų, prie vyriausybės veikiančių institucijų teisės aktai. Tai paprastai vienasmeniai teisės aktai – pasirašo institucijos vadovas. Teisės akto pavadinimas – įsakymai, rečiau – instrukcijos. Gali būti ir bendrieji, ir individualieji.

Vietos savivaldos institucijų teisės aktaiSavivaldos tarybos teisės aktai vadinasi sprendimais. Tai paprastai bendro pobūdžio (retai – individualaus) teisės aktai. Valdybų, skyrių vadovų, merų teisės aktai – nutarimai, potvarkiai. Jie yra individualaus pobūdžio.

Lietuvos teisės aktų įsigaliojimasĮstatymai ir visi kiti teisės aktai įsigalioja nuo juose nurodytos dienos. Jei ji nenurodyta – po oficialaus teisės akto paskelbimo. Nustoja galioti kai baigiasi jų galiojimo laikas arba yra panaikinami.

TEISĖS TAIKYMO INSTITUCIJOS, TEISMŲ VIETA JŲ VISUMOJE

Valdžios šakų atskyrimas yra institucinis, o ne procesinis. Pamatiniai procesai yra 2: teisės kūrimas (deliberate stage) ir teisės įgyvendinimas (execution stage). Antrame procese vienodai reikšmingai veikia II ir III valdžios šakos. Teisės taikymo modeliai:

Administracinis. Jo ypatybė yra ta, kad teisė taikoma nesant konfliktinės situacijos, kai aiškios faktinės aplinkybės, konfliktas viešo intereso atžvilgiu yra mažareikšmis. Toks taikymas paprastai yra mechaniškas.Administracinių institucijų yra ir kvaziteisminio pobūdžio (pvz. darbo ginčų komisija), nors ten nėra griežtai laikomasi nustatytų normų, nėra tikrų teisėjų. Daug tokių institucijų yra D.Britanijoje (tribunolai). Proceso perkėlimą iš teismų lėmė teismų sistemos išlaikymo brangumas, didelės teismo išlaidos, proceso lėtumas, formalumas.

Teisminis teisės taikymas. Jis yra išskirtinis lyginant su administraciniu. Tai daug sudėtingesnis procesas, yra atskiri procesų kodeksai, teismas privalo sprendimą pagrįsti.Išskiriami tokie 5 skirtumai nuo administracinio teisės taikymo modelio:1) teismo padėtis ir vaidmuo valdžių triadoje

- teismo procesui prasidėti reikia konfliktinės situacijos, reikia 2 šalių 9asmenų), nes teismas nedirba su 1 asmeniu.

- Teismo funkcija – priimti sprendimą dėl individualaus atvejo.- Teismai imasi teisinių veiksmų tik tada, kai į teismą kreipiamasi. Administracinės institucijos gali

imtis veiksmų savo iniciatyva.- Teismai išsiskiria nešališkumu (sprendimo neįtakoja asmeniniai interesai).

2) Teismas nėra politinė institucija, teisėjai nėra politikai, neformuoja politikos. Teismas yra neutrali institucija, klauso tik įstatymų.

31

3) Teismo sprendimas bendrąja prasme yra galutinis visiems laikams. Jei procesas kažkuriame teisme sustojo (toliau nebeskundžiamas) – tai yra galutinis sprendimas. Teismų sprendimų negali įtakoti, keisti kitos valdžios šakos.

4) Teismo sprendimas dažnai peržengia poveikio individualiai situacijai ribas ir tampa precedentu.5) Teismo procese teisę aiškina ir taiko teisėjai, privalantys turėti teisinį išsilavinimą ir kvalifikaciją.

Administracinėse institucijose to nereikia.

LIETUVOS TEISMŲ SĄRANGA

Lietuvoje yra trijų rūšių teismų:1) Konstitucinis teismas2) Bendrosios kompetencijos teismai3) Specializuoti (administraciniai) teismai

Bendrosios kompetencijos teismaiTeismų sistema:

LATApeliacinis teismasApygardų teismaiApylinkių teismai

Bendrosios kompetencijos teismų veiklą reglamentuoja LR teismų įstatymas. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilines, baudžiamąsias bylas (tokie yra ir skyriai teismuose). Kai kurias bylas pagal ATPK 1 instancija nagrinėja Apylinkių teismai.

Bendrosios kompetencijos teismuose bylos nagrinėjamos tokia tvarka:

Kai 1 instancija – apylinkės teismas: Kai 1 instancija – apygardos teismas:

LAT LAT

Apeliacinis teismas Apeliacinis teismas

Apygardos teismas Apygardos teismas

Apylinkės teismas Apylinkės teismas

Kreipimosi į teismą forma – ieškinys.

Apylinkių teismaiTai įprasta pirmoji instancija civilinėms byloms, išskyrus atvejus, kai pirmąja instancija tampa kiti teismai (apygardų). Apylinkės teismuose bylas nagrinėja 1 teisėjas (rečiau – 3).Svarbios institucijos prie apylinkės teismų – hipotekos skyrius (registruoja turto įkeitimus, areštus), teismo antstoliai (vykdo teismo sprendimus).

Apygardų teismaiLietuvoje yra iš viso 5: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio.Tai yra apeliacinė instancija apylinkių teismų sprendimams, kai jie buvo pirmąja instancija (išskyrus atvejus dėl ATPK – tuomet pirmoji instancija yra apygardos teismas, apeliacinė – Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas (LVAT)). Apygardos teismas gali būti pirmąja instancija byloms, jei ieškinio suma yra didesnė nei 100 000 Lt (išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo).Ieškiniai dėl patentų teikiami tiesiogiai Vilniaus apygardos teismui. Apygardos teismuose bylas paprastai sprendžia 3 teisėjai (retai – 1).

32

Apeliacinis teismasTai yra apeliacinė instancija byloms, išnagrinėtoms apygardos teismų, kaip pirmos instancijos. Lietuvoje yra 1.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas (LAT)Tai vienintelė kasacinė institucija įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams. Teikti kasacinį skundą galima tik tuo atveju, jeigu jau yra praeita apeliacija. Kasacinė institucija nagrinėja išimtinai teisės klausimus – fakto klausimų kelti negalima. Įsiteisėjusiems sprendimams skundo padavimas nesustabdo žemesnės instancijos teismo sprendimo vykdymo (apeliacija teismo proceso vykdymą sustabdo). LAT formuoja vienodą teismų praktiką – į LAT nutartis privalo atsižvelgti visi teismai ir valdymo institucijos. Nutartis prieš skelbiant turi aprobuoti senatas. Bylas LAT nagrinėja 3 teisėjai (dažnai – išplėstinė 7 teisėjų kolegija, retai bylos sprendžiamos skyriaus plenarinėje sesijoje).

Administraciniai teismaiTai yra specializuoti teismai, steigiami įstatymu, konstitucija jų nenumato. Lietuvoje pradėjo veikti 1999 metais. Yra 5 apygardos administraciniai teismai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas yra Vilniuje. Šie teismai yra skirti nagrinėti byloms dėl ginčų iš administracinių-teisinių santykių. Tiria įvairių institucijų (II valdžios šakos) veiklą, savivaldos institucijų veiklą, išskyrus vyriausybę, kaip kolegialų organą (atskiros ministerijos gali tirti), prezidento veiklą. I ir III valdžios šakų veiklos skųsti šiems teismams negalima. Objektas – vidutinės ir smulkios administracinės institucijos, pareigūnai, jų aktai, veiksmai. Į šiuos teismus kreipiamasi su skundu (rečiau – su prašymu). Šalys: skundžiantysis ir institucija. Pirmoji instancija nagrinėjant bylas – apygardos administracinis teismas. 1-oji instancija pagal ATPK – bendrosios kompetencijos apylinkės teismas arba administracinis pareigūnas (policininkas gali būti pirmoji instancija. Jeigu nesutinkama su sprendimu, galima duoti apeliacinį skundą į apylinkės teismą, jei sprendimas vėl netenkina, galima apeliacija į apygardos teismą). Apeliacija – LVAT. Skirta apygardos administracinių teismų sprendimams.

Administracinio proceso tipai1) pagal LR administracinių bylų teisenos įstatymą – tai normalus administracinis procesas. Jame dalyvauja

tik administraciniai teismai. Pirmoji instancija – apygardos administracinis teismas, apeliacinė – LVAT. Čia sukurtas normalus teisės taikymo administracinėse institucijose teisminės kontrolės mechanizmas.

2) Pagal ATPK – būdinga maišatis institucijose.

Teisminė teisės taikymo teismuose kontrolė – pagrindinis procesas yra kasacija.

Prokuratūra

Prokuratūra veikia prie bendrosios kompetencijos teismų, yra santykinai savarankiška.Yra:

- generalinė prokuratūra prie LAT- apygardų prokuratūros prie apygardų teismų- apylinkių prokuratūros prie apylinkių teismų

Prokuroras pradeda baudžiamąjį persekiojimą, vykdo veiksmus, perduoda bylą teismui. Prokurorai nėra teisėjai, jie nevykdo teisingumo.

Institucijos, kurios neveikia prie teismų, bet yra svarbios teisminio teisės taikymo sistemoje

AdvokatūraTai nėra valstybinė institucija, jos nenumato konstitucija. Advokatas nėra valstybės tarnautojas – tai specifinės profesinės veiklos subjektas. Jis negauna užmokesčio iš valstybės. Advokatūros savivaldos institucija yra

33

Lietuvos advokatų taryba. Advokatui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo veiklą, bet leidžiama susitarti su klientais dėl užmokesčio taip, kad jo dydis priklausytų nuo bylos baigties.

NotaraiTai asmenys patvirtinantys juridinius faktus – kad kažkas tikrai įvyko. Notarai yra valstybės įgalioti asmenys, jie gali patvirtinti, kad asmuo turi subjektines teises, gali užtikrinti teisėtą valstybės ir asmens interesų apsaugą (tai suvokiama kaip jo funkcija). Notarai dažnai yra kritikuojami dėl advokatų funkcijų dubliavimo.

Konstitucinis teismasKonstitucinio teismo kaip teismo statusas Lietuvoje komplikuotas. Tai specifinė teismų rūšis su vienu nariu. Egzistuoja 2 požiūriai į konstitucinį teismą:

- siauresnis: konstitucinis teismas nėra teismas. Tai specifinė valstybės teisminės kontrolės institucija, jis nėra bendrosios teismų sistemos dalis. Tai kontrolės institucija, o jos kontrolė nutaikyta į I valdžios šakos veiklą – tik ji gali paskelbti seimo įstatymus negaliojančiais, kaip prieštaraujančius konstitucijai. Konstitucinis teismas užsiima negatyviąja teisėkūra – tai yra pagrindinis argumentas, jog tai nėra teismas, nes teismams negalima dalyvauti teisėkūroje. Konstitucinis panašesne į įprastą teismą, kur sprendžiamos žmonių problemos, o į agentūrą.

- Platesnis: konstitucinis teismas yra teismas, nes čia procesas vyksta pagal įprastus teismo proceso požymius, yra teisėjai, bylos, šalys, ginčas. Bet pripažįstama, jog tai yra specifinis teismas.

TEISĖS TAIKYMAS TEISMUOSETeismo procesas turi stadijas. Tos stadijos gali būti atpažįstamos ir kvaziteisminėse institucijose.

1) Bylos faktų (veikos) analizėTai konkrečių gyvenimo aplinkybių, kurios sudaro faktinį bylos pagrindą, nustatymas ir visokeriopas ištyrimas. Reikia nustatyti ir tirti ne visas, o tik juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, kurios gali paveikti teisinį kvalifikavimą. Šis faktų tyrimas yra ne vieno fakto. O faktų visumos tyrimas, todėl tai vadinama bylos aplinkybėmis. Gali būti atskleidžiami veikos motyvai, tikslai, priežastys, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių: tai sudaro faktų visumą. Analizuojami faktai yra įvykę praeityje ir nėra akivaizdūs, teisėjas nėra faktų liudytojas, todėl prieš nuspręsdamas jis turi būti įtikintas, kad taip buvo (ar nebuvo) – tai įrodinėjimo procesas). Įrodinėjimo proceso dalykas yra ne teiginiai, o gyvenimo aplinkybės. Tiriant faktus atsakoma ne į klausimą teisinga/neteisinga, o į klausimą buvo/nebuvo. Į teisingumo aspektus nesigilinama. Galutinis rezultatas – teisėjui įrodoma/neįrodoma, kad tam tikri faktai buvo. Teisėjas vertina įrodymus, priima sprendimą, ar buvo faktai, ar jų nebuvo. Kai kuriose sistemose reikia įrodyti prisiekusiesiems. Įrodinėjant nustatomi barjerai, kad teisme nusikaltimas nepasikartotų.

2) Taikytinos teisės normos parinkimas (teisinis nustatytų bylos aplinkybių vertinimas).Į teismą negali būti paduodami neteisiniai ginčai. Dėl faktų negalima ginčytis, jei jų atžvilgiu nėra konkrečios teisės normos – turi būti teisės norma, kurią galima faktams pritaikyti.

3) Taikytinos teisės normos prasmės aiškinimas (teisės aiškinimas)Egzistuoja 2 nuomonės:- šis etapas nėra būtinas, bet galimas – esama bylų, kur teisės normos prasmė tiek akivaizdi, kad jos

nereikia aiškinti ir pereinama prie automatinio teisės normos taikymo.- etapas yra būtinas – nėra tokių bylų, kur nebūtų bent minimalaus teisės aiškinimo proceso, šis etapas neišvengiamas.Yra tamprus ryšys tarp sunkių/lengvų bylų perskyros ir teisės normos aiškinimo: kuo normą daugiau reikia aiškinti, tuo byla yra sudėtingesnė.

4) Teismo sprendimo priėmimasTeisės normos galia išplečiama tam tikram faktui ar faktų visumai, taip pat asmenims, kuriems nustatomos teisės ir pareigos.

1 - 3 stadijos yra parengiamosios, 4 – baigiamoji.

Paprastos ir sudėtingos bylos

34

Iš aukščiau minėtų stadijų 1-3 stadijos yra plotmė, prielaidos bylai virsti į sudėtingą (byla, kuri nėra sprendžiama greitai, automatiškai).1 etape: ginčo šalys dažnai nesutaria dėl faktinių bylos aplinkybių – jos gali būti neaiškios, dėl jų ginčijamasi. Jau pirmojoje stadijoje susiduriama su sunkumais: faktų negalima paliudyti tiesiogiai (pakartoti) – jie yra praeityje.2 etape: sunkumai iškyla kai yra kelios teisės normos, pagal kurias galima vertinti tą patį faktą.3 etape: sunkumai kyla, kai teisės normos prasmė neaiški. Kuo neaiškesnė norma, tuo sudėtingesnė byla.Labiau tikėtina, kad teismuose daugiau lengvų bylų.

Priežastys, dėl kurių bylos tampa sunkios1) teisės kalbinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Tekstas dažnai nevienareikšmis, nuo normos prasmės

skiriasi sprendimas (iškyla 3 etape).2) Kelių teisės normų kolizija (2 etape)3) Teisės vertybių kolizija4) Teisės spragos (lacunae) – situacijos, kai nėra teisės normos, kurią pritaikius konkrečioje byloje būtų

išspręstas šalių ginčas. Prileidžiama, kad teisėjavimas yra galimas net ir jei nėra teisės normos tam tikrai situacijai – šiuo atveju svarbu, kad teismas ką nors darytų, išgautų teisę iš bendrų teisės principų, darytų analogijas.

5) Teismo diskrecijos teisė – teismui teisės normose gali būti palikta galia kažką sureguliuoti pačiam (kai teisės normose paliekami vertinamieji kriterijai – pvz. didelė žala ir pan.).

6) Socialinio gyvenimo dinamika (permainos) – nors teisės norma yra neaiški, ji yra pasenusi, neatitinka visuomenės reikalavimų, jos taikymas duotų neteisingą rezultatą.

Teisės aiškinimo būdaiJie naudojami, kai teisės norma yra neaiški. Tai pagrindiniai metodai, skiriami analizuojant Europos Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

1) kalbinis – atliekama kalbinė teisės normos analizė. Tiriamos teksto morfologinės, sintaksinės, gramatinės ypatybės. Porūšiu galima laikyti kontekstinį teisės aiškinimą – žodžio vartojimo kontekstas lemia žodžio prasmę.

2) Sisteminis – teisės normų prasmė turi būti atskleidžiama naudojantis normos ryšiais, sąveika su kitu teisės aktu. Teisės normos nėra pavienės, tai teisės normų sistemos dalis. Buvimas sistemoje veikia teisės normų prasmę.

3) Istorinis –norint nustatyti teisės normos prasmę, reikia žiūrėti ką teisės normos kūrėjas turėjo omenyje, kokie buvo jo ketinimai, JAV atitinka originalizmas. Svarbu, kad teisės normos kūrėjo ketinimai būtų aiškiai išreikšti – išraiškų ieškoma seimo komitetų posėdžių protokoluose. Šis tradicinis būdas dabar atmetamas kaip toks, kurio taikyti nereikėtų, nes protokolai nėra teisė. teisės normos rengimas yra derybų, kompromisų rezultatas, tikroji intencija nėra vieninga. Kitas šito aiškinimo supratimas (dažnai laikoma dinaminiu teisės normos aiškinimu) – toks aiškinimas, pagal kurį teisės normos prasmė turi būti aiškinama atsižvelgiant į kintančią visuomenę, jos poreikius. Jei teisės norma nebeatitinka visuomeninių aplinkybių, stabdo pažangą ir seimas jos nepakeičia, teismas ją turi aiškinti pritaikydamas pagal situaciją.

4) Teleologinis - įstatymo tikslo nustatymo metodas. Svarbu, ko įstatymu buvo siekiama. Tikslai turi būti išgaunami iš pačios teisės normos. Dažniausiai randama preambulėse, pirmuose teisės normos straipsniuose. Labai paplitęs Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nes ES teisės aktui būtina dalis yra preambulė.

TEISINIAI SANTYKIAI IR TEISINIS SUBJEKTIŠKUMAS

Teisiniai santykiai yra visuomeninių santykių dalis. Svarbus teisinio santykio skirstymas į struktūrinius elementus:

1) dalyviai (subjektai) 2) turinys3) objektas

Objektas – visa tai, dėl ko tarp žmonių atsiranda toks santykis (vertybės, sveikata, paslaugos ir pan.. – bendra veikla).

35

Turinys – juo išsakoma tai, kas vadinama teisių ir pareigų vienove. Kiekviena kažkieno teisė paprastai reiškia kito asmens pareigą, o kito pareiga reikią kažkieno teisę. Subjektyvi kažkieno teisė atitinka kito pareigą. Tai visada abipusiška – pareiga kito teisės nepažeisti. Dalyvis – juo gali būti fiziniai, juridiniai asmenys, įmonės be juridinio asmens statuso, valstybė). Yra 2 rūšių:

- individualūs – fiziniai asmenys- kolektyviniai – visi kiti

Tam, kad potencialus subjektas realiai taptų subjektu, jis turi turėti teisinį subjektiškumą: teisnumą ir veiksnumą. Jeigu nėra bent vieno – nėra ir teisinio subjektiškumo, taigi negalima tapti teisinio santykio dalyviu.

teisnumas – asmeniui visuomenės ar valstybės suteiktas leidimas būti teisės subjektu ir veikti savo interesų įgyvendinimo linkme. Leidimas suteikiamas gimus ir galioja visą gyvenimą. Nėra diskriminacijos – suteikiama visiems. Piliečių lygybė pirmiausiai reiškiasi teisnumu. Tokią teisnumo charakteristiką garantuoja konstitucijos 18 str. – teisės ir laisvės yra prigimtinės. Lietuvoje visi vienodai teisnūs. Teisnumas nereikalauja iš asmens jokių išankstinių pareigų vykdymo, negali būti perduodamas kitam asmeniui, neatsisakomas. Teisnumas yra visų kitų įgyjamų teisių prielaida (gali įgyti ne konkrečią, o bet kurią teisę, kurią sistema suteikia). Teisnumui būdingas visuotinumas, abstraktumas.

Veiksnumas – asmens psichinis, fizinis ar socialinis gebėjimas vykdyti tam tikras pareigas ir jų pagrindu įgyti arba garantuoti tam tikras subjektyvias teises. Veiksniu tampama jei asmeniui yra būdingi tam tikri gebėjimai. Įstatymu yra nustatomos ribos, kada tie gebėjimai atsiranda: visa apimtimi veiksnumas įgyjamas asmeniui sulaukus 18 m. veiksnumas nustato asmeniui ne tik galimybę savo valia įgyti tam tikras teises, bet ir nustato tam tikras. Pareigas, o visiškas veiksnumas nustato pareigą besąlygiškai paklusti teisinei sistemai.

Asmuo gali būti : neveiksnus, dalinai atribotai veiksnus (nustato teismas). Iki 14 m. – neveiksnūs, 14 – 18 m. dalinis veiksnumas.Socialinis asmens veiksnumas – asmuo yra socialiai neveiksnus arba bedarbis – neatlieka visuomenei tam tikrų pareigų, nėra naudingas visuomenei, todėl negali sulaukti grįžtamos reakcijos (paslaugų). Dėl to asmuo eliminuojamas iš visuomenės, tampa našta.

Teisinė atsakomybė

Teisinę atsakomybę įprasta suprasti negatyviai – kaip už neteisėtą elgesį. Yra 2 rūšių:1) pozityvioji teisinės atsakomybės rūšis – susijusi su tuo, kad visuomenėje neįmanoma naudotis teisėmis

nekeliant grėsmės kito teisėms. Kiekvienas turi ir pareigą (atsakomybę) – naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kitų teisių. Atsakomybė – asmens suvokimas, kad jis yra įpareigotas vykdyti pareigą. Kalbama ne apie prievolę, o apie pareigą kažkaip elgtis. Žmogus laisvai pasirenka ir įsipareigoja būti atsakingas (nėra priverčiamas).

2) Negatyvioji teisinės atsakomybės rūšis (deliktinė). Deliktinė – plačiąja prasme. Deliktas (wilful wrong) – tai sąmoningas neteisingumas, skriauda, žalos padarymas. Deliktinė atsakomybė yra atsakomybė už skriaudą – tai siauroji deliktinės atsakomybės samprata. negatyvioji atsakomybė atsiranda tik po to, kai jis padaro teisės pažeidimą.

Teisės pažeidimų priežastys:- subjektyvios (vidinės) – priklauso nuo žmogaus valios, pasirinkimo kaip veikti/neveikti. Šios

priežastys laikomos svarbesnėmis nei objektyvios, sunkina teisės pažeidimą. Priežastis – pats žmogus. Pvz. savanaudiškumas, alkoholizmas, narkomanija, priešiškumas teisėtvarkai. Mažinant tokių priežasčių atsiradimą svarbus yra auklėjimas.

- Objektyvios – nepriklauso nuo žmogaus valios. Pvz. nedarbas, skurdas, biurokratizmas, socialinė nelygybė.

Teisės pažeidimų klasifikavimas pagal pavojingumą:1) nusikaltimai – patys žalingiausi. Sąlygoja žalą, pavojingi visuomenei, nes nukreipti į pamatines

vertybes, kurios siejamas su žmogaus teisėmis. 2) Baudžiamieji nusižengimai – mažiau žalingi. Esminis skirtumas – už nusižengimus nenumatoma laisvės

atėmimo bausmė (išskyrus areštą iki 30 parų). 3) Kiti teisės pažeidimai – administraciniai, civiliniai, drausminiai.

36

Atsakomybės rūšys:a) Baudžiamojiatsakomybė. Šios atsakomybės išraiška – įvairios bausmės (teisės normoje – sankcijos).

Bausmė priešpastatyta pažeidimui. Bausmės funkcija – išlyginti neteisingumo situaciją. Šiuolaikinis požiūris į bausmes – bausmė nėra tam, kad atstatytų teisingumą, jos funkcija – paveikti teisės pažeidėją taip, kad daugiau jis pažeidimo nedarytų. Bausmes už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus gali skirti tik teismas. Nusikaltimo pavojingumas lemia bausmės dydį. Galimos bausmė pagal BK:- bausmės už nusikaltimus: viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą, užsiimti tam tikra

veikla atėmimas, viešieji darbai 10-40 val/mėn.; bauda, laivės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas (metais), laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

- Už baudžiamuosius nusižengimus negalimas laisvės atėmimas - nei terminuotas, nei iki gyvos galvos.

b) Administracinė atsakomybė – pagal ATPK. Administracinėn atsakomybėn asmenys traukiami ne tarnybinių ar darbo santykių pavaldumo dėka. Pavaldumas čia yra valstybei, atsakomybėn traukia institucija, jos pareigūnas arba teismas. Administracinė atsakomybė yra nuobaudų taikymas už pažeidimus. Nuobaudos: įspėjimas, bauda, objekto arba pažeidimo įrankio konfiskavimas, daikto ar pajamų gautų padarius pažeidimą konfiskavimas, specialios teisės atėmimas, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas (iki 30 parų).

c) Civilinė atsakomybė – čia nėra kažko hierarchiškai aukščiau – yra 2 lygiavertės šalys. Vienai šaliai padarius žalą, atsiranda atsakomybė žalą atlyginti (atstatyti teisingumą). Siejama su turiniais santykiais – žala turtui. Turtinė prievolė gali atsirasti ne tik esant tiesioginei žalai, bet ir dėl pareigų nevykdymo (netesybos). Pažeidimai: 1) žala turtui, 2) įsipareigojimų nevykdymas, netinkamas vykdymas.Civilinė atsakomybė yra kalto asmens turtinė prievolė atlyginti žalą ar sumokėti netesybas. Prievolė atsiranda tik kai asmuo yra kaltas: 1) kai žalą padaro tyčia, 2) elgiantis neatsargiai – kai kaltė atsiranda be tyčios (kai jis nebuvo tiek atsakingas ir apdairus tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.Civilinė atsakomybė gali būti:

- sutartinė – kai nevykdoma, netinkamai vykdoma sutartis, dėl ko šalis patiria žalą ir įgyja teisę reikalauti jos atlyginimo arba pagal sutartį įgyja turtinę teisę (netesybos).

- Deliktinė – kai padaroma žala ir tai nesietina su sutartiniai santykiais (pvz. avarija).d) Drausminė atsakomybė – kyla dėl darbo drausmės pažeidimų pagal DK 237 str. Skiriamos drausminės

nuobaudos: pastaba, papeikimas ir atleidimas iš darbo.

37