Teisės sampratų įvairovė

Visuotinai pripažįstama, jog be teisės žmonija neegzistuoja. Visos kitos normatyvistinės sistemos yra pripažįstamos nepakankamomis, tačiau ir šiandien nerimsta diskusija, kokie yra žmonių skiriamieji bruožai, kurie leistų teisę atskirti nuo kitų elgesio reguliatorių. Bet kokia normatyvistinė tvarka (moralinė, politinė, teisinė) yra išreiškiama normomis ir/arba principais. Visos normos savo turiniu ir išraiškos pavidalais yra vienodos, o šių normų privalomumą remia ypatingi kriterijai, kaip tik dėl teisės normos kriterijų nesutaria skirtingos teisės sampratos. Šiandieninė teisės teorija teisės normos privalomumą sieja su tam tikrais kriterijais: bihevioristiniu, formaliuoju, aksiologiniu (vertybiniu). Pagal b. kriterijų norma galioja, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui, kai jos laikomasi ir ja naudojamasi. Ryški socialinio pobūdžio teisės mokyklų įtaka: pagal formalųjį kriterijų yra nagrinėjimas normos sukūrimo mechanizmas ir prievartinis jos garantas (pozityvistinė ir normatyvistinė teisės samprata). Šiuo požiūriu norma yra teisinė, jei ji yra sukurta tinkama teisėkūros procedūra ir garantuota valstybės sankcija. Pagal aks. kriterijų norma laikoma galiojančia jei ji tinkamai įtvirtinta ir gina vyraujančių vertybių sistemą (į aks., vertybinės teisės sampratos).

Skolas privaloma grąžinti

Bihevioristinis Formalusis Aksiologinis

Norma – privalomo elgesio modelis. Skirtingos teisės sampratos akcentuoja skirtingus normos galiojimo/normos virtimo teisine kriterijus. Pagal teisės ontologinę prigimtį visas teisės mokyklas galima suskirstyti į dvi stambias grupes:

1. Teisės mokyklos, teigiančios, kad teisė savo būtimi yra vienarūšė, todėl reikia nustatyti, tik kokie vienarūšiai faktai ją sudaro. Pagal tai, kokius faktus akcentuoja galime skirti 3 pogrupius: 1.1. Teisės mokyklos, akcentuojančios teisinę idėją (prigimtinės teisės mokykla, psichologinės teisės

samprata, solidarumo teorija), asocijuojasi su aksiologine samprata; 1.2. Teisės mokyklos, akcentuojančios teisės normą, t.y. formaliai apibrėžtą elgesio modelį (teisės

pozityvizmas, teisės normatyvizmas, marksizmas), asocijuojasi su formaliąja samprata; 1.3. Mokyklos, akcentuojančios realius susiformavusius žmonių santykius (įvairios sociologinio-

instrumentinio pobūdžio teisės sampratos), asocijuojasi su bihevioristine samprata (realiai forma daro įtaką žmonių elgesiui);

Pirmąjį, viską apimantį, teisės sampratos tipą galima pavadinti siaurąja teisės samprata. Todėl, kad čia teigiami vienarūšiai faktai.

2. Teisės mokyklos, teigiančios, kad teisės neįmanoma apibrėžti per vienarūšius ontologinius faktus, nes teisė per daug sudėtinga. Šios mokyklos analizuoja teisę kaip 2 ar daugiau ontologinių lygmenų sistemą. Į Lietuvos teisės teoriją A. Vaišvila perkėlė tokį teisės supratimą iš Lipšico teisės teorijos ir apibrėžė teisę kaip 3 ontologinių lygmenų visumą:

Teisės idėja Teisės norma Teisiniai santykiai

Pagal šiuos autorius reiškinį galima vadinti teisiniu tik tada, jei jis egzistuoja ir kaip teisinė idėja, ir kaip teisės norma, ir kaip teisiniai santykiai. Šį teisės sampratos tipą galime vadinti plačiąja teisės samprata ir jo pagrindinė problema skirtingiems teisės ontologiniams lygmenims tirti yra taikomi skirtingi ir dažnai prieštaringi tyrimo metodai, todėl gali būti abejojama tyrimo rezultatu (pvz. teisės normos daugiausia yra tiriamos formaliaisiais loginiais-lingvistiniais tyrimo metodais, o vertybinė teisės analizė tyrėją dažnai perkelia į filosofinę teisės tyrimo sritį taikant spekuliatyvius tyrimo metodus).

Pagal teisės tyrimo metodologiją mokyklas galime suskirstyti į 2 grupes: 1) mokyklos, taikančios empirinius teisės tyrimo metodus (analizuojami įstatymų tekstai, teismų

sprendimai); 2) teisės mokyklos, taikančios spekuliatyvius, filosofinius tyrimo metodus (tradicinės prigimtinės teisės

mokyklų grupė);

Tik iš pirmo žvilgsnio teisės samprata yra praktikui nereikšminga problema, kaip tik teisės sampratos turiningieji požymiai (tokie požymiai, kurie išreiškia koncepcijos esmę) nulemia konkrečių bylų sprendimus ir leidžia prognozuoti teisei reikšmingų veiksmų rezultatą bei ta linkme organizuoti teisininkų darbą. Vyraujanti teisės samprata suteikia pagrindą teisiniam argumentavimui ir teisinių reikalavimų pagrindimui.

Teisinis pozityvizmas

Tai vyraujanti teisės samprata. Teisinis pozityvizmas glaudžiai susijęs su filosofiniu pozityvizmu. Pozityvizmas tiria realiai egzistuojančią tikrovę taikydamas empirinius tikrovės tyrimo metodus. Pozityvistinę koncepciją galime apibūdinti 2 teiginiais:

1) mokslas, apsiriboja visiškai patikimais teiginiais jų patikimumą tapatindamas su faktais;2) tyrėjas nagrinėja ne daiktų vaizdinius, o pačius daiktus, išlaikydamas objektyvią tyrėjo poziciją.

Modernusis pozityvizmas yra siejamas su atgimimo laikotarpiu. Teisinis pozityvizmas taip pat, kaip ir filosofinis siekia sukurti mokslinę teisės tyrimo schemą. T.y. teisę tirti empiriškai ir gautus rezultatus fiksuoti ir analizuoti. Nuo XVIII a. pozityvizmas įtvirtino griežtą ribą tarp gamtinės ir normatyvinės tikrovės tyrimo, buvo išskirtos 2 tikrovės sritys:

1) faktų sritis, kurioje visi teiginiai gali būti patvirtinti kaip teisingi arba paneigti kaip klaidingi;2) privalomybės sritis, kurioje nustatoma kokia daiktų tvarka turėtų būti.

Kadangi neįmanoma išvadų apie antrąją sritį padaryti iš faktų stebėjimo, ši tikrovės sritis turi būti eliminuota iš mokslinių tyrimų lauko. Tokia pat linkme teisės kūrimo schemą kuria ir teisinis pozityvizmas. Pagrindiniai teisinio pozityvizmo teiginiai:

1) teisė - tai valstybės nustatytos (sukurtos, sankcionuotos) elgesio taisyklės; 2) teisinė normatyvinė sistema, atskiriama nuo moralės vertybės sistemos. Pozityvistai neneigia, kad

tarp teisės ir moralės yra sąveika, tačiau nurodo, kad ir nemoralūs įstatymai yra teisė. Moralinis teisės vertingumas eliminuojamas iš tyrimo lauko;

3) atribojamos 2 tikrovės sritys: „yra“ ir „privalo būti“, teisė priskiriama būčiai „yra“, kurią galima pažinti loginėmis operacijomis. Būtis „privalo būti“ nėra mokslinio pažinimo objektas, nes grindžiama susitarimais ar kažkieno subjektyviais sprendimais;

4) kiekvienos valstybės teisinė sistema formuojama formaliais kriterijais, kuriuos lengva identifikuoti: taisyklę skelbia teisinė tam įgalinimą turinti valstybinė institucija. Taisyklė yra oficialiai paskelbiama žmonėms. Taisyklė yra garantuojama valstybinės prievartos. Iš tyrimo lauko dingsta teisės genezės (atsiradimo), teisinės politikos, vertybinio teisės pagrindimo ir kt. būdai.

Šiandien teisinis pozityvizmas užima reliatyvią poziciją ir teigia, jei būtų galima nustatyti visuotinai paplitusias vertybines nuostatas, tai vertybės galėtų būti įtrauktos į teisės tyrimo spektrą. Pozityvizmo kritika remiasi 2 tipų argumentais:

1) vertybių teisėje neigimas leidžia susikurti totalitariniams režimams; 2) bendražmogiškos vertybės iš tikrųjų egzistuoja ir tai galima įrodyti.

Pagrindiniai teisinio pozityvizmo atstovai

Džonas Austinas/Ostinas (1790 – 1850 m.) - vienas žymiausių teisinio pozityvizmo atstovų. Pagal jį, teisę sudaro teisės normos, jis teigė, kad teisės norma – generali ir abstrakti sąvoka, nustatyta suvereno, kurios laikymasis garantuojamas valstybės prievarta (sankcija), pagal šį teoretiką teisę sudaro tik tos normos, kurios formuluoja draudimus ir įsipareigojimus, taigi leidimus formuojančios formos nelaikomos savarankiškomis. Austino teorijos kritikai pabrėžia, kad šioje teorijoje yra naudojami ir sociologijai būdingi elementai:

1) suverenas neturi įpročio paklusti kitų įsakymams, o normų adresatai tokį įprotį turi; 2) pagal Austiną, suverenas sugeba tinkamai įsakinėti.

Teise Austinas laikė tik valstybės vidaus teisę, o tarptautinę teisę jis vadino pozityviąja morale, nes ji neturinti teisei būdingų požymių.

Generali (bendra) elgesio taisyklė – teisinė taisyklė neturi personalaus adresato ir taikoma visiems asmenims, kurie atitinka normoje nustatytus požymius.

Neopozityvistas Hartas. XX a. teisės teoretikas, kūręs savo teisės sampratą kritikuodamas Austino teoriją. Jis kritikavo per daug paprastą teisės struktūrą ir tai, kad teisė remiasi įpročiu paklusti suverenui. Hartą pozityvistu vadiname dėl jo pastangų aiškinti teisę ja pačia, neišeinant į kitas plotmes, sferas, aiškinti teisę per se. Pagrindinis Harto teiginys – teisės sistema sudaryta iš 2 tipų taisyklių: pirminių ir antrinių normų. Pagal jį, pirminės normos – taisyklės, kurios nustato pareigą adresatams elgtis tam tikru būdu, šita normų grupė atitiktų Austino teisės supratimą. Pagal Hartą pirminių normų pilnai užtenka primityviai bendruomenei funkcionuoti (pvz. nevok, nežudyk, skolas grąžink) pasak Harto, jei teisę sudarytų tik pirminės normos, ji būtų nelanksti ir negalėtų prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, todėl Hartas išskiria antrines normas, t.y. tokias taisykles, kurios skirtos kurti, keisti ir taikyti pirmines normas. Hartas išskiria 3 antrinių normų grupes:

1) Pripažinimo taisyklės. Leidžia nustatyti, kad viena ar kita taisyklė priklauso pirminėms normoms; 2) Keitimo taisyklės. suteikia galias asmeniui ar asmenų grupei sukurti naujas pirmines normas; 3) Bylų sprendimo taisyklės. suteikia galimybę spręsti ar tam tikru atveju nebuvo pažeistos pirminės

normos.

Harto teiginys iškrentantis iš pozityvizmo sampratos: apibrėždamas pripažinimo taisykles jis įveda akceptavimo sąvoką, pagal jį teisės normos galioja, jei jas akceptuoja visuomenė.

Teisinis normatyvizmas

Pagrindinis teisinio normatyvizmo atstovas – Kelzenas. Teorija kurta kritikuojant teisinį pozityvizmą. Kelzenas remiasi neokantizmu ir būties bei privalomumo sferų atribojimu.

Kelzenas atriboja gamtinę tikrovę ir normatyvinę tikrovę. Pozityvistai teisę laikė realia ir empiriškai pažįstama tikrovės sritimi, o Kelzenas teisę priskiria ne gamtinei o normatyvinei tikrovės sričiai. Gamtinėje tikrovėje veikia dėsnis, kurį galima išreikti taip: jei yra x, tai yra y. Normatyvinėje tikrovėje veikia kitas dėsnis: jei yra x, tai privalo būti y.

Pagal Kelzeną teisė talpinama į normatyvinės tikrovės sritį ir normatyvinis metodas leidžia teisę tirti kaip normų sistemą taikant lingvistines priemones (jei kažkas nužudė žmogų, tai [kažkas] jis privalo būti nubaustas).

Kelzenas teisę siūlo tirti be jokio sąlyčio su faktine tikrove, taikant „grynąją“ teisės teoriją.

Pagal Kelzeną teisė funkcionuoja kaip nuosekli, hierarchiška, loginiais ryšiais susijusi teisės normų sistema (piramidė). Piramidės viršuje Kelzenas talpina konstituciją, žemiau konstitucijos pagrindu kuriamus teisės norminius aktus. Piramidės apačioje įtvirtinamos individualius paliepimus formuluojančios normos.

Impulsą veikti teisės normų sistemai suteikia ypatinga norma, kurią Kelzenas vadina pagrindine norma arba grundnorma. Pagal jį, ši norma nepriklauso pačiai teisės normų sistemai, bet leidžia jai veikti ir funkcionuoti. Kelzenas šios normos netapatina su konstitucija, bet nurodo, kad ji yra arčiausiai konstitucijos. Į savo mistinę pagrindinę normą Kelzenas perkelia visas įmanomas įtakas funkcionuojančiai teisei atsisakydamas jas tirti normatyviniu metodu.

Pagal Kelzeną teisės norma – tai elgesio taisyklė, kurioje įtvirtintos neigiamos poveikio priemonės (sankcija) ir aprašomas teisės pažeidimas kaip sankcijos taikymo prielaida (jei asmuo pavogė daiktą, jis turi būti nubaustas). Anot Kelzeno, tikrosios teisės normos ir yra tik tokios normos. Jis teigė, kad jei teisės normų sistemoje yra normą nustatanti sankcija ir nurodanti sankcijos sąlygas arba prielaidas, tai norma uždraudžianti kažkokius veiksmus yra perteklinė arba nebūtina. Pagal Kelzeną, teisinės tvarkos skiriamoji savybė tos tvarkos prievartinis pobūdis. Tvarką paverčia teisine tai, kad valstybės taiko prievartą.

Prigimtinės teisės koncepcija (samprata)

Prigimtinės teisė ( toliau PGT) – ius naturale. PGT koncepcija kalba apie dualistinę teisės sampratą: teisę, kaip žmonių kūrinį, ją vadiname pozityviąja teise (dažniausiai tai įstatymai); tikrąją, aukštesniąją teisę (dieviškos arba natūralios kilmės teisė, kuriai žmonių sukurta teisė privalo

paklusti).

PGT koncepcijos raidoje išskiriami tam tikri etapai:

1) Senovės graikų etapas. Ypač daug dėmesio skiriama teisės būčiai, sampratai, skiriama kas teisinga žmogaus prigimtyje ir kas teisinga įstatyme, prigimtinis teisingumas ir įstatyminis teisingumas laikomas skirtingomis sąvokomis;

2) Senovės Romos etapas. Suteikia tikrajai, idealiajai teisei ius naturale vardą. Romėnai kūrė įstatymus, kurie reguliavo tik vienos bendruomenės santykius ir nereguliavo santykių tarp romėnų ir svetimtaučių, kaip tik todėl prasidėjo visiems žmonėms bendros teisės paieška. To laikotarpio juristas Paulius suformulavo tokius pozityviosios ir PGT principus, kuriuos naudojame ir šiandien: PGT yra pozityviosios teisės pagrindas, PGT yra kriterijus pozityviosios teisės kokybės įvertinimo kriterijus;

3) Nuo XVII a. Susiformavo racionalistinės filosofijos kryptis, pabandyta matematikos ir gamtos mokslų dedukcinį metodą pritaikyti PGT, formuluojama aksioma, kad žmogaus prigimtis yra laisva ir šios aksiomos pagrindu bandoma suformuoti prigimtinių dėsnių visumą. Racionalizmo dėka PGT yra išlaisvinama iš sekuliariojo jos pobūdžio, tačiau PGT netapo vyraujančia teisės samprata ir nuo XVIII a. jaučiama visiška PGT krizė;

4) Nuo XVIII a. PGT nuostatos apie žmogaus teises ir valstybės pareigą jas ginti persikelia į pozityviąją teisę (žmogaus užrašytą). Moderni žmogaus teisių sauga siejama su 1789 m. Prancūzijoje Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, dauguma nuostatų perkelta į Europos valstybių konstitucijas, JAV 1776 m. Nepriklausomybės deklaraciją. Tačiau po Prancūzų revoliucijos PGT išgyveno visišką fiasko. XIX a. šią mokyklą visiškai užgožė teisinis pozityvizmas (Europoje, o ypač Vokietijoje, istorinė teisės mokykla);

5) PGT renesansas - po II pasaulinio karo. Bendražmogiškų vertybių sulaužymas tapo pagrindu spręsti problemą ar nėra dėl to kalta pozityvistinė teisės samprata išvaliusi teisę nuo vertybių.

Šiandien galime kalbėti apie trejopas PGT koncepcijas: teologišką (išlaiko panašią formulę kaip ir T. Akviniečio nors jau yra kintamo turinio); filosofinę (Kanto mintys, jo pasekėjas Štambleris bandė loginiais būdais išvesti normas iš Kanto

kategorinio imperatyvo ir kūrė kintamo turinio PGT koncepciją); sociologinę (sociologinė PGT įsitvirtinusi JAV tiria žmonių poreikių ir siekių sistemą ir šiuo

pagrindu bando formuoti normas poreikiams ir siekiams realizuoti).

Šiandien teoretikai mėgsta demonstruoti savo simpatijas PGT tradicijai, tačiau „dažniausiai tai daroma tokiomis miglotomis formuluotėmis ir dažniausiai neturi jokio mokslinio pagrindo“. PGT teisę supranta kaip taisykles:1) reguliuojančias ir įvertinančias žmogaus elgesį; 2) kurios nėra tikslingos žmonių veiklos rezultatas; 3) galioja nepriklausomai nuo pozityvios teisės; 4) sudaro pozityvios teisės įvertinimo, o kartais ir 5) galiojimo pagrindą.

PGT gali būti teocentristinės arba antropocentristinės krypties. Teocentrizmas – pažiūra, aiškinanti, kad žmogaus gyvenimas esąs priklausomas nuo Dievo kaip aukščiausios ar net vienintelės vertybės. Antropocentrizmas – pažiūra, kad žmogus yra visatos centras ir aukščiausias jos raidos tikslas.

PGT neegzistuoja kaip vienalytė teisės samprata, ją sudaro įvairios teisės sampratos koncepcijos. PGT doktrinos gali būti suskirstytos į:

1) absoliutines ir reliatyviąsias doktrinas, priklausomai nuo to, ar vertybes laiko nepriklausomas nuo laiko ir erdvės, ar sieja jas su atitinkamomis kultūromis;

2) materialines ir procedūrines, priklausomai nuo to, ar doktrina formuluoja vertybes, kurias PGT gina, ar akcentuoja teisingas procedūras, mažai kreipiant dėmesį į vertybių analizę;

3) natūralistines ir antinatūralistines, priklausomai nuo to, ar teisės šaltiniu laiko racionaliai pažintą gamtos, žmogaus ar visuomenės esmę ar kažkokią antgamtinę būtybę, leidžiančią pažinti savo valią (teologinė teisės samprata).

Pozityvistų išsakomi teiginiai apie PGT: dauguma PGT nuostatų yra įtvirtinta nacionalinėse konstitucijose, vos jas užrašius ir pavertus

pozityviosios teisės taisyklėmis, jos tampa pozityviąja teise, todėl nereikia kalbėti apie mistinę PGT; visi kintamieji teisės elementai atėję iš PGT (teisingumas, protingumas, geri papročiai...) yra

apibrėžiami pozityviojoje teisėje ir tik tada tampa teisiškai reikšmingais; kiekvienoje valstybėje egzistuoja įvairios pažiūros į vertybes ir jų apsaugą (eutanazija, abortai,

savižudybės), kol valstybė neįtvirtina savo pozicijos pozityviosios teisės normomis, tol nėra aišku, kokia pažiūra yra laikoma tinkama vertybių apsauga;

kol kas nepavyko surasti vieno autoriteto (visuotinai priimtinos vertybių sistemos, kuri galėtų apspręsti pozityviosios teisės turinį);

Psichologinė teisės samprata

Siejama su Levo Petražickio vardu. Petražickis pirmasis teisės esmę pradėjo aiškinti per tai, kaip ją supranta kiekvienas asmuo. Petražickio teorija atsirado kaip opozicija teisiniam pozityvizmui, susiaurinusiam teisę iki įstatymo sampratos. Jis pasirėmęs 2 PGT teiginiais:

1) pripažino, kad teisė egzistavo ir iki valstybės sukūrimo; 2) pripažino teisės dualizmą ir išskyrė pozityviąją teisę ir tikrąją teisę, ją pavadinęs intuityviąja teise.

Visomis kitomis prasmėmis tai buvo visiškai savarankiška teisės koncepcija, sukurta panaudojant psichologinis, istorijos, formalios logikos, politinės ekonomikos, sociologijos, ir kt. mokslų laimėjimus.

Pagrindinis vaidmuo skirtas psichologijai ir būtent todėl Petražickis padarė išvadą, kad už žmogaus psichikos ribų teisė praranda bet kokį realumą. Pagal jį, teisė – ypatingos žmogaus emocijos, skyrė dvejopas emocijas: vienos emocijos yra vienpusės (žmogus jaučia pareigą elgtis tam tikru būdu), kitos emocijos yra dvipusės (normatyvinės-atributyvinės), žmogus jaučia pareigą elgtis tam tikru būdu ir suvokia, kad kažkas gali pareikalauti tą pareigą atlikti. Vienpuses emocijas Petražickis pavadino dorovinėmis, o dvipuses – teisinėmis. Pirmųjų pagrindu susiformuoja doroviniai elgesio standartai, o antrųjų - teisiniai. Dvipuses emocijas Petražickis pavadino intuityviąja teise ir priešpastatė ją pozityviajai teisei. Petražickis išskyrė tokius intuityviosios ir pozityviosios teisės skirtumus:

1) pozityvioji teisė nustato šabloniškas elgesio taisykles didelėms žmonių grupėms, o intuityvioji teisė yra individuali;

2) pozityvioji teisė turi ryškų unifikacinį elementą, fiksuojantį tik jai reikšmingus faktus, o intuityvioji teisė fiksuoja visus faktus;

3) intuityvioji teisė keičiasi greičiau ir lengviau prisitaiko prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, tačiau pozityviosios teisės turinys dažnai yra geresnis, nei intuityviosios teisės;

4) intuityvioji teisė yra nefiksuota, o pozityvioji teisės veikia tik išleidus tam tikras normas ir tik tam tikroje teritorijoje, taigi priešingai nei intuityvioji teisė, kuri laiko ir teritorijos atžvilgiu yra neribojama;

5) intuityviosios teisės intensyvumas yra didesnis nei pozityviosios teisės, kartais kai kurie motyvai (galimos sankcijos) verčia adresatą laikytis pozityviosios teisės;

6) pagal pozityviosios ir intuityviosios teisių sąveiką, Petražickis skyrė tokias žmonių gyvenimui reikšmingas sritis:

tik pozityvioji teisė veikia valstybės biudžeto sudaryme; tik intuityvioji teisė veikia garbės ir orumo supratime; veikia ir konkuruoja abi teisinės sampratos, pagrindiniais klausimais tos sampratos turėtų

sutapti, o jei nesutampa – pozityvioji teisė turėtų būti keičiama, priešingu atveju, ji bus pakeista revoliucijos keliu.

Teisinis funkcionalizmas

Teisinis funkcionalizmas dar vadinamas teisiniu siurrealizmu, teisiniu instrumentalizmu, psichologine jurisprudencija. Šiai teisės sampratai priklauso įvairios doktrinos, akcentuojančios teisėje realųjį elementą (žmonių santykius). Bendra yra tai, kad oponuoja klasikinio pozityvizmo formalizmui ir akcentuoja realų teisės funkcionavimą, jos pasireiškimą visuomenėje. Tokios teisės sampratos tiria teisės įgyvendinimo ir funkcionavimo sritis. Modernių koncepcijų pradžia yra siejama su laisvosios teisės mokykla (vokietis Erlichas ir prancūzas Ženi). Šios mokyklos priešpriešino „gyvąją teisę“ formaliajai teisei. „Gyvąją teisę“ kuria įvairūs visuomeniniai susivienijimai. Valstybiniai nurodymai sudaro tik nedidelę teisės dalį, todėl teismai nėra susaistyti pozityviąja teise, ypač jei ji pasenusi ar netinkamai reguliuoja situaciją ir, pasak šios koncepcijos atstovų, teismai turėtų remtis gyvąja teise ir jos pagrindu priiminėti sprendimus. Teisėjai prilyginami įstatymų leidėjams. Labiausiai ši teisės samprata įsitvirtino JAV, kuriai itin būdinga precedentinės teisės tradicija (galimybė teismams sukurti naują teisės normą, kuria naudotųsi kiti teismai nagrinėdami kitą bylą), dažniausiai ši tesės samprata apibūdinama kaip psichologinė jurisprudencija. Jai didelę įtaką daro socialinis pragmatizmas, kuris teigia, kad teisinga tai, kas naudinga. Tokia teisės samprata supina teisines taisykles su kitais socialiniais reguliatoriais, teisės esmės yra ieškoma ne formaliose taisyklėse, o konkrečių bylų sprendimuose, sutarčių tekstuose ir kituose, individualiuose teisės aktuose. Be išvardintų teisės sampratų yra dar labai daug teisės doktrinų, nei viena iš jų jokioje teisinėje bendruomenėje neegzistuoja grynuoju pavidalu. Įvairios teisės sampratos koegzistuoja kartu todėl kalbame apie tam tikrą jų sintezę, derinį.

Bendrieji teisės požymiai (skirtingai veikia skirtingose visuomenėse).

teisė pasireiškia kaip ypatinga normatyvinė tvarka, įgijusi teisės normų ir teisės principų pavidalą; teisė – ypatinga teisės principų ir normų organizacija, pasireiškianti specifiniais šių elementų ryšiais,

išskirančiais ją iš kitų reiškinių; teisė, tai tokia normatyvinė sistema, kuri turi ypatingus ryšius su valstybe. Dažniausiai teigiama, kad

normos tampa teisinėmis, kai jas sukuria, sankcionuoja valdingas galias turinčios valstybės institucijos;

teisė išreiškia valstybės, kaip politiškai organizuotos visuomenės, valią, kai teise yra paverčiami socialiai aktyvių visuomenės grupių interesai, įtvirtindami jų kompromisą;

teisė yra garantuojama valstybine prievarta, potencialia, grasinama tam tikrais grasinimais ar suvaržymais arba realia, pritaikant neigiamas poveikio priemones (sankcijas). Teisė kompensuoja kitų normatyvinių sistemų nepakankamumą tik todėl, kad jos įvykdymą garantuoja valstybė specialiai tam sukurtu prievartiniu mechanizmu.

Bendras mokslas apie teisęFundamentalius teisės klausimus sprendžia bendras mokslas apie teisę, kuris vadinamas įvairiai: teisės teorija, bendrąja teisės teorija, teisės filosofija, įvadu į teisės filosofiją, jurisprudencija, bendrąja jurisprudencija. Visus teisės mokslus galima suskirstyti į 3 grupes:

1) Bendrieji fundamentalūs teisės mokslai (teisės teorija, teisės filosofija, teisės istorija, lyginamoji teisėtyra) šie mokslai nagrinėja visai teisei bendras problemas;

2) Šakiniai teisės mokslai, šie mokslai tiria tiesiogiai žmogaus elgesį reguliuojančias teisės normas (civilinė teisė, baudžiamoji, baudžiamojo proceso teisė);

3) Pagalbiniai teisės mokslai, jie akumuliuoja ir perkelia į teisės tyrimą kitų mokslų metodus (teismo medicina, kriminalistika, teismo ekspertizė, kt.).

Teisės teorija: priklauso pirmajai teisės mokslų grupei; formuluoja argumentus, leidžiančius įvertinti realiai funkcionuojančios teisės teisingumą; atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir jai artimų disciplinų (ekonomika, psichologija); formuoja pagrindines kategorijas, bendras visiems teisės mokslams; nustato formalius teisės atpažinimo požymius; tiria teisinį žmogaus elgesio kvalifikavimo mechanizmą; analizuoja teisėkūros politikos ir teisinės technikos pagrindus.

Vadovaujantis tuo galima išskirti 3 pagrindines teisės funkcijas (poveikio kryptis ar būdus): 1) metodologinė;2) analitinė (pažinimo);3) prognozavimo.

Teisės norma

Sąvoka „norma“ yra vartojama skirtingom prasmėm: gali reikšti tam tikrų atsitiktinių procesų bendrą vidutinį lygį (kritulių norma), platesne prasme sąvoka „norma“ apibūdiname natūralią objekto būseną, kurią sąlygoje objekto prigimtis (36,6º - normali žmogaus temperatūra), pačia bendriausia prasme sąvoka „norma“ apibrėžia tam tikrą matą – kokybės ir kiekybės vienovę, kurios rėmuose egzistuoja tam tikras reiškinys. Tačiau sąvoka „norma“ turi skirtingas reikšmes gamtiniams ir socialiniams reiškiniams apibrėžti. Gamtiniuose reiškiniuose sąvoka „norma“ reiškia tam tikrą dėsnį, dėsningumą, kuris išreiškia priežastinį ryšį (priežastis-pasekmė), šis dėsnis yra pastovus, nekintantis, jo negalima pažeisti, jis yra visuotinis. Socialiniuose reiškiniuose norma – visiškai kitokios prigimties kategorija, socialinė norma nustatoma tam, kad būtų įvykdyta. Socialinė norma yra skirta tam tikram subjektui, tam, kad būtų galima iš jo reikalauti atitinkamo elgesio, todėl iš to seka būtina tos normos savybė – faktinė galimybė ją pažeisti. Socialinė norma visada reiškia ne būties, o privalomumo faktą. Normų logikos pagrindu yra išskiriama tokia normos struktūra: Adresatas Aplinkybės Elgesio modelis Elgesio modelio pobūdis

Tokia struktūra yra būdinga visom normoms (religinėms, politinėms,...). Normos, kuriose nėra adresato ir aplinkybių yra vadinamos komandomis. Skirtingos teisės sampratos nustato skirtingus tokios normos virtimo teisine kriterijus. Pagal bihevioristinį kriterijų norma yra teisinė, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui, kai normos yra laikomasi ir ja yra naudojamasi. Paklusimas normai bei sankcijos taikymas ją pažeidus reiškia, kad norma yra teisinė. Pagal legalumo kriterijų nenagrinėjamas adresato požiūris į normą, bet pabrėžiama normos nustatymo procedūra. Jei norma nustatyta laikantis tinkamos teisėkūros procedūros, ji yra laikoma teisine ir privaloma. Pagal normos vertingumo kriterijų, norma laikoma teisine, jei ji tinkamai gina vyraujančią vertybių sistemą. Visą žmogaus gyvenimą reguliuoja daugybė elgesio taisyklių, kurios leidžia mums pasiekti norimus rezultatus, derinti kiekvieno mūsų laisvę ir interesus su kitais. Apibendrinus galima kalbėti apie dvejopą žmogaus elgesio reguliavimą:

Vienai grupei priskirtini elgesio standartai, kai reguliuojamas žmogaus elgesys akcentuojant jo santykį su gamtine tikrove ir siekiamais tikslais, pvz. norėdamas nesušalti, žmogus šiltai apsirengia.

Antrai grupei priklauso elgesio standartai, kuriuose gamtinės aplinkos įvaldymas yra antraeilis dalykas, nes šiais standartais yra reguliuojami žmonių tarpusavio santykiai. Šiuo požiūriu visas elgesio taisykles galima suskirstyti į 2 stambias grupes:

1. Socialinės normos;2. Tikslo (techninės) normos.

Šių normų grupių skirtumai: Socialinės normos reguliuoja santykius tarp žmonių, o tikslo normos žmogaus santykius su išoriniu

pasauliu, aplinka; Socialinės normos leidžia suderinti skirtingus žmonių interesus mažiausiai skausmingomis

priemonėmis, o tikslo normos leidžia pasiekti tam tikrą prisitaikymo prie aplinkos tikslą; Socialinės normos yra subjektyvaus pobūdžio, nes jų turiniui daro įtaką galimai įvairi normos kūrėjo

pozicija, tikslo normos yra objektyvios, nes išreiškia objektyvius gamtinius dėsningumus; Tikslo normų laikymasis nėra privalomas, jų laikytis mus verčia turima informacija apie supančią

tikrovę, objektyvus normų pobūdis, suvokimas, kad laužydami šias normas mes nepasieksim norimo tikslo, socialinių normų laikymasis yra garantuojamas potencialia (realia) kitų asmenų reakcija į normų nesilaikymą.

Galimos situacijos kai kurios tikslo normos yra sankcionuojamos ir tampa socialinėmis normomis. Ypač dažnai tikslo normos tampa teisinėmis normomis, paprastai įgydamos tam tikro standarto pavidalą [standartas – tam tikri reikalavimai gaminiui ar procesui, kurie išreiškiami teisine kalba, už kurių nesilaikymą numatytos teisinės sankcijos].

Socialinės normos

Socialinė norma – socialiai reikšmingas elgesio modelis (standartas, etalonas). Visos socialinės normos turi tokius bendrus požymius:

Reguliuoja santykius tarp žmonių; Leidžia suderinti priešingus interesus; Sudaro dalį visuomeninės kultūros ir sukuria prielaidas kultūrai plėtotis; Atlieka informavimo funkciją ir leidžia žmonėms be didelių pastangų susivokti, kokio elgesio iš jo

tikisi kiti;Skiriamos tokios socialinių normų rūšys:

Religinės; Politinės; Korporatyvinės; Paprotinės; Teisinės; Moralinės; Kt.

Religinės normos. Išreiškiamos taisyklėmis, reguliuojančiomis tam tikros religinės bendruomenės požiūrį į dievą, narių tarpusavio santykius, bendruomenės organizacijos ir veiklos principus. Religinių normų laikymąsi nulemia tikėjimo elementas. Religinio pobūdžio raštuose ir kanonuose įtvirtinamas tam tikras tikinčiojo elgesio standartas ir dorovinis etalonas. Religinės normos – vienas seniausių elgesio reguliatorių. Tai labai intensyvus elgesio reguliatorius net ir moderniose valstybėse. Ypatingą vaidmenį atlieka religinio pobūdžio teisinėse tradicijose, pvz. musulmonų šalyse. Jokia valstybė negali ignoruoti vyraujančios religijos.

Politinės normos [politika – valstybės valdymo menas]. Politinės normos santykius valstybinės valdžios siekimo ir išlaikymo sferoje: santykius tarp valstybių, tarp socialinių grupių valstybės viduje, tarp piliečių ir valstybės, santykius tarp tautų. Normos yra išreiškiamos skirtingom formom: politinėmis deklaracijomis, manifestais, partijų ir judėjimų programiniais dokumentais ir kt. politinės normos, įgijusios valstybės sankciją tampa teisinėmis. Šių normų intensyvumą sąlygoja skirtingos tradicijos. Valstybėse, kur politinė kultūra aukšta ir turi ilgą istoriją, veikia labai intensyviai.

Korporatyvinės normos. Tai visuomeninių organizacijų arba judėjimų narių elgesio taisyklės. Didžioji normų dalis yra organizuojamojo pobūdžio, t.y. jos apibrėžia organizacijos sukūrimo ir veiklos principus, narių teises ir pareigas. Skiriamasis normų požymis – jos yra sukurtos narių interesams, todėl jų laikomasi savanoriškai, nes jos laikomos teisingomis ir būtinomis. Bendruoju požiūriu šios normos negalėtų prieštarauti teisei ir gerai moralei.

Paprotinės normos [paprotys – tai elgesio modelis, įsitvirtinęs visuomeninėje praktikoje dėl daugkartinio jo taikymo]. Vienas seniausių elgesio reguliatorių. Labai konservatyvus ir sunkiai besikeičiantis, vystantis visuomenei papročiai kinta, bet labai skausmingai. Papročių pagrindu formuojasi tradicijos [tradicija = paprotys + tęstinumas + vertybinė orientacija + socialinės nuostatos + kt.]. Papročiai turi daug bendrų bruožų su morale, abu kildinami iš to paties žodžio (mores – paprotys ir moralė). Moralės normos – elgesio modelis, kuris išreiškia žmonių požiūrį į gėrį, grožį, teisingumą ir kt. Moralumas – tai individo charakteristika, tačiau skiriama ir bendražmogiška moralė, kuri išreiškia visuomenėje vyraujančias nuostatas. Teisinga teisė privalo turėti tam tikrą moralės minimumą, priešingu atveju ji nepasieks savo tikslų.

Teisės ir moralės palyginimas

Moralė yra senesnis elgesio reguliatorius už teisę (jei laikysimės pozityvistinės teisės sampratos); Teisė atspindi socialiai aktyvios visuomenės dalies interesus, o moralė – visos; Moralė skirtingai negu teisė yra nerašyta, neformalizuota ir egzistuoja kaip visuomeninė nuomonė; Moralė reguliuoja platesnį visuomeninių santykių ratą, bet yra situacijų, kur teisė reguliuoja, o

moralė – ne; Moralė suteikia didesnę veikimo laisvę ir leidžia laisviau interpretuoti situacijas;

Moralės normų žmonės laikosi dėl vidinio įsitikinimo jų teisingumu (sąžinės) ir visuomeninio spaudimo, o teisės normų verčia laikytis valstybinė prievarta;

Skiriasi galimos reakcijos apibrėžtumas: teisėje pasekmės griežtai apibrėžtos, o moralėje galima tik spėti;

Teisė dažniausiai netiria žmogaus poelgio motyvų, o moralėje tai svarbiausia; Moralė nustato žmogui tik pareigą, o teisė vienam pareigą, kitam teisę reikalauti tą pareigą atlikti.

Natūraliai besiklostanti teisinė tvarka ir teisinis pliuralizmas

Kiekvienas teisės subjektas yra individualus. Teisė reikalinga tam, kad išspręstų natūraliai kylančius klausimus tarp subjektų. Naudos maksimizavimo principas (žmogus renkasi tai, kas jam naudingiausia). Norint iš principo suvokti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgiasi, turime žinoti jo tikslą. Kiekvienas žmogus turi skirtingus tikslus. Kiekvienąkart žmonėms maksimizuojant naudą kyla problemų. Iš čia atsiranda taisyklių poreikis. Teisė nuo kitų taisyklių skiriasi savo universalumu ir privalomumu. Teisėje atsiranda suvereno poreikis. Norėdami kalbėti apie teisę, turime turėti aukščiausią ginčus sprendžiančią instituciją, aukščiausiąją vykdomąją valdžią, aukščiausią įstatymus leidžiančią instituciją. Ši teisinio pozityvizmo nuostata neatitinka tikrovės. Prigimtinės būklės fikcija – kai egzistuoja visuomenė, bet nėra socialinių santykių. Suverenas teisėje nebūtinas, nes subjektams kyla poreikis laikytis susitarimų, vyrauja konkurencinis principas. Vagystės ir agresijos sistema gali egzistuoti tik kitų sistemų sąskaita. Valstybės teisė yra visuomenėje vyraujančių nuostatų atkartojimas. Natūraliai besiklostanti teisinė tvarka geriau atitinka visuomenės poreikius.

Teisinis reguliavimas

Reguliavimas – tvarkymas pagal tam tikrą pavyzdį. Teisinis reguliavimas – žmonių elgesio formavimas, standartizavimas teisinėmis priemonėmis: teisės normomis, teisine ideologija. Teisė reguliuoja tik tam tikrą dalį žmonių tarpusavio santykių ir santykiai, kurie turi ir gali būti reguliuojami teisinėmis priemonėmis yra vadinami teisės sfera ar objektu. Teisės teorija įvardija tai kaip teisinio reguliavimo ribų problemą. Teisinio reguliavimo ribų problema yra svarbi tiek teorijai, tiek praktikai. Asmuo susidūręs su situacija, kai egzistuoja teisinė spraga, situacija, kai santykiai nesureguliuoti teisinėmis priemonėmis, gali tikėtis, kad tai pašalins teismas, taikydamas įstatymo ar teisės analogiją. [įstatymo analogija – pritaikomas panašius santykius reguliuojantis įstatymas, teisės analogija – ginčas sprendžiamas pagal bendruosius teisės principus]. Tačiau įstatymo ir teisės analogija taikoma tik tais atvejais kai situacija patenka į teisinio reguliavimo sferą. Teisinio reguliavimo sferą nulemia daug faktorių ir skirtingose valstybėse jie skiriasi. Jai daro įtaką:

vyraujanti religija, visuomenės kultūros lygis, tradicijos, valstybės ekonominė padėtis, kt.

Teisės teorija tradiciškai skiria požymius, padedančius apibrėžti teisinio reguliavimo sferą ir nustatyti, kokie santykiai į ją įeina. Skiriami vidiniai ir išoriniai požymiai. Vidiniai santykių požymiai – visuomeninių santykių, kuriuos galima ir būtina reguliuoti specifika, turinio ypatumai. Pagal šią charakteristiką skiriamos 3 grupės:

Turtiniai žmonių santykiai. Jie susiformuoja žmonėms keičiantis paslaugomis ir vertybėmis, šiuos santykius galima įvertinti piniginiu ekvivalentu, išskirtinė santykių savybė – santykių subjektai yra lygūs ir nepavaldūs vieni kitiems, daugiausia tokių santykių reguliuoja civilinė teisė;

Valstybinę sąrangą įtvirtinantys santykiai. Jie susiformuoja nustatant valstybinių institucijų sistemą ir jų kompetenciją bei piliečių teises ir pareigas šią sistemą formuoti, santykių subjektai nėra lygiateisiai, vyrauja hierarchiniai, pavaldumo santykiai, pvz. konstitucinės, administracinės teisės reguliuojami santykiai;

Teisėsauginiai santykiai, susiformuojantys užkertant kelią teisės pažeidimams ir nubaudžiant pažeidėjus, tokius santykius reguliuoja baudžiamasis kodeksas, ATPK ir kt.

Išoriniai požymiai teisinio reguliavimo sferai apibrėžti, išreiškia išorines teisinėmis priemonėmis reguliuojamų santykių savybes, kurioms būdinga tiesioginė priklausomybė nuo teisinio veikimo fono ir

kurios savybės kinta priklausomai nuo laikmečio ir visuomenės. Teisiškai reguliuojami visuomeniniai santykiai kurie:

yra svarbiausi ir reikšmingiausi visai visuomenei; kuriuos įmanoma išreikšti formalia teisine kalba suteikiant teisių ir pareigų pavidalą; kuriuos objektyviai įmanoma tikrinti teisinės kontrolės priemonėmis; kurių neapima privačios asmens laisvės sfera.

Išvada: į teisinio reguliavimo sferą patenka tokie visuomeniniai santykiai, kurie atitinka bent vieną vidinį ir visus išorinius požymius.

Teisinio reguliavimo priemonės

Tai privalomo ar leidžiamo elgesio standartų nustatymo būdai. Teisės kūrėjas naudoja 3 pagrindines teisinio reguliavimo priemones:

Teisinis draudimas, kuris įsako susilaikyti nuo negatyvių ir žalingų veiksmų, formuoja pasyvų elgesio tipą (nedaryk taip);

Teisinis įpareigojimas, kuris įsako atlikti aktyvius ir teisei naudingus veiksmus, formuoja aktyvų elgesio tipą (daryk taip);

Teisinis leidimas, nustato teisiškai ginamo elgesio galimybę, paprastai ši priemonė reiškia etinę laisvę elgtis tam tikru būdu, kurią garantuoja kitų subjektų pareiga šią laisvę gerbti, tam tikrais atvejais teisinis leidimas tikslina teisinių liepimų veikimo sferą.

Teisnių liepimų ir teisinių leidimų dariniai teisės teorijoje yra vadinami teisinio reguliavimo metodais. Skiriami 2 pagrindiniai reguliavimo metodai: imperatyvus ir dispozityvus. Imperatyvus reguliavimo metodas pasireiškia tada, kai normų kūrėjas tiksliai apibrėžia elgesio standartą, kurio adresatas negali keisti ar laisvai interpretuoti. Tokio reguliavimo atveju teisės ar normų kūrėjas naudoja teisinius liepimus (teisinius draudimus ir teisinius įpareigojimus). Dispozityvaus reguliavimo atveju normų kūrėjas nustato elgesio modelį, kurį adresatas gali laisvai interpretuoti pasirinkdamas vieną iš kelių pasiūlytų elgesio variantų ar susikurti savą veikimo modelį, neprieštaraujantį įsakmioms teisinėms nuostatoms. Pirkėjas įsigijęs netinkamos kokybės daiktą gali jį grąžinti, ir reikalauti už jį pinigų, prašyti pakeisti daiktą nauju. Dažniausiai dispozityvaus reguliavimo atveju yra derinami teisinai leidimai su teisiniais liepimais, kurie tik apibrėžia leidimų taikymo laisvę.

Imperatyvus ir dispozityvus reguliavimo metodai grynuoju pavidalu neegzistuoja, kalbame apie tokių metodų derinimą, kai vienam iš jų suteikiamas prioritetas, civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus reguliavimo metodas, o represinėse teisės šakose vyrauja imperatyvus metodas. Greta nurodytų teisinio reguliavimo priemonių teisės kūrėjas naudoja ir specifinę priemonę ir gali nustatyti tam tikras teisei reikšmingų veiksmų atlikimo procedūras, kurios nėra savarankiška teisinio reguliavimo priemonė. Jei norime sudaryti dovanojimo sutartį, tai jai yra privaloma rašytinė forma. Jei nesilaikoma teisiniams liepimams nustatytų procedūrų, tai jų nesilaikymas reiškia teisinių liepimų pažeidimą ir už tai gresia neigiamos poveikio priemonės. Jei nesilaikoma teisinio leidimo procedūrų, tai asmuo nepasiekia norimo teisinio tikslo. Pirmosios poveikio priemonės yra vadinamos represinėmis sankcijomis, antrosios vadinamos negaliojimo sankcijomis.

Pagrindinės teisės formos (šaltiniai)

Tinkamo elgesio standartai yra formuluojami normų arba principų pavidalu, t.y. išreiškiant kalba. Taigi šie elgesio standartai nustatomi tam tikru tekstu, o teisės veikimo sferoje teisiniu tekstu. Tam, kad teisė atliktų savo funkcijas ir reguliuotų žmonių elgesį, jį turi būti išreikšta objektyviu, apčiuopiamu pavidalu ir perduota adresatui. Šis objektyvus teisės išraiškos pavidalu teisės forma ar šaltiniu ir toliau tebevyksta diskusija, kuris iš terminų tinkamesnis. Vieni autoriai pripažįsta sąvokų daugiareikšmiškumą ir nemato problemos tame, kad jos vartojamos abi ar kuri viena iš jų. A. Vaišvila ryžtingai pasisakė už sąvokų „teisės šaltinis“ ir ‚teisės forma“ atskyrimą, o pasaulinėje jurisprudencijoje galima rasti įvairių požymių. Pvz. Kelzenas nebuvo įsitikinęs sąvokos „teisės šaltinis“ tinkamumu teisės išoriniam pavidalui apibrėžti, siūlydamas ieškoti tinkamės sąvokos, prancūzų teoretikas Beržė nemato problemos, kad sąvokos būtų vartojamos kaip sinonimai ir sąvoka „teisės šaltinis“ yra vienintelė, kurią vartoja Glendon, Zweiger ir daugelis kitų. Autoriai,

teigiantys sąvokos „teisės forma“ vartojamumu, remiasi kalbiniu požiūriu. Šiuo požiūriu norma apibrėžiama kaip reiškianti pavidalą daikto, reiškinio reiškimosi būdą, taigi kalbiniu požiūriu sąvoka tinka teisinam pavidalui apbrėžti, tačiau ir ši sąvoka yra daugiareiškmė. Sąvoka „teisės šaltinis“ kalbiniu požiūriu turi tokias reikšmes: tai, kas duoda pradžią, rašytinis paminklas, dokumentas. Šią sąvoką Titas Livijus pirmasis panaudojo teisiniam šaltiniui apibrėžti. Palaipsniui pasaulinėje jurisprudencijoje įsitvirtino teisės šaltinių daugiareikšmiškumas. Reikšmės:

Teisės šaltiniai materialiuoju aspektu – taip apibrėžiami visuomeniniai interesai ir visuomenės egzistavimo sąlygos, dėl kurių viena ar kita idėja yra paverčiama teisės norma. Tokiems šaltiniams priskiriami:

o religija, o filosofiniai, o politiniai principai, o visuomenės ekonominis, politinis, socialinis fonas, o situacijos ypatingumas laiko ir erdvės požiūriu, o kt.

Teisės šaltiniai formaliuoju aspektu – taip apibrėžiami teisės išoriniai pavidalai, kuriais teisė pateikiama adresatams, šia prasme sąvokos „teisės forma“ ir „teisės šaltinis“ sutampa;

Teisės šaltiniai istoriniu aspektu – taip apibrėžiama visa nenormatyvinė informacija apie anksčiau galiojusią teisę.

Visgi stipriausia tendencija yra ta, kad dėl įrastos konvencijos šios sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai, nors sąvoka „teisės norma“ teisiniu požiūriu ir būtų tinkamesnė.

Teisės šaltinių rūšys

Teisės šaltinių rūšys pagal tekste nustatomus normos adresatus: bendro reguliavimo (bendrieji) teisės šaltiniai, pvz. parlamento priimti įstatymai, nėra personifikuoto

adresato, galimas pakartotinumas; individualaus reguliavimo (individualieji) teisės šaltiniai, personifikuotas adresatas, nėra

pakartotinumo, pvz. nuosprendis baudžiamojoje byloje; Pagal elgesio modelio apibrėžtumo laipsnį:

teisės principai (modelis apibrėžtas abstrakčiai), teisės normos (modelis apibrėžtas konkrečiai).

Pagal šaltinio atsiradimo pagrindus: sutartimi sukurti teisės šaltiniai, pvz. bendro pobūdžio sutartys; valstybės valdinių nurodymu sukurti teisės šaltiniai, pvz. teisminis precedentas, norminis aktas; papročiu sukurti teisės šaltiniai, pvz. teisinis paprotys; autoritetingu pareiškimu sukurti teisės šaltiniai, pvz. teisės doktrina.

Pagal teisinio teksto išraiškos formą: rašytiniai teisės šaltiniai, pvz. teisės norminiai aktai; nerašyti teisės šaltiniai, pvz. teisinis paprotys, teisės principai.

Pagal įtaką teisiniam reguliavimui: tiesiogiai reguliuojantys elgesį teisės šaltiniai, pvz. teisės norminis aktas, precedentas; tiesiogiai nereguliuojantys elgesio teisės šaltiniai, pvz. teisės doktrina.

Pagal privalomumo pobūdį: adresatui privalomi teisės šaltiniai, tokie, kurie nepalieka adresatui galimybės rinktis, pvz. norminis

aktas; neprivalomi teisės šaltiniai, pvz. teismo doktrina, aukščiausios grandies teismo sprendimai.

Teisinis paprotys

Pirmosios žmonių pastangos reguliuoti elgesį papročiais siejamas su laikotarpiu prieš 40 tūkst. metų. Jau gimininėje santvarkoje formavosi elgesio sistema, taisyklės perduodamos iš kartos į kartą. Papročių buvo laikomasi savanoriškai, pavieniais nesilaikymo atvejais buvo taikomos tam tikros sankcijos. Jau tada formavosi tokie papročių požymiai kaip konservatyvumas, pastovumas, tvirtumas. Teisiniais papročiai virto

sąmoninga ir organizuota žmonių veikla, kai stipriausia socialinė grupė sau naudingus papročius pavertė visuotinai privalomais ir prievarta ginamais. Taip atsirado paprotinė teisė, kuri buvo visų ankstyvųjų teisių pavidalas. Apie teisinį paprotį, kaip savarankišką teisės šaltinį, teorijoje pradėta kalbėti apie XIX a. ir ši pradžia siejama su Vokietijos teisės mokykla. Ši mokykla papročio privalomumą siejo ne su valstybės pozicijos išsakymu, o su papročio esme. Buvo kalbama apie bendrus visai liaudžiai papročius, kurių laikomasi dėl jų teisingumo. Papročio įtaka yra skirtinga skirtingose teisės tradicijose. Bendrojoje teisės tradicijoje papročių pagrindu kūrėsi precedentinė teisė. Tačiau ir ten likę papročių, kurie neįgijo precedento pavidalo. Kontinentinėje teisėje paprotys tapo įstatymo kūrimo pagrindu. Vakarietiškoje teisės tradicijoje iki XX a. pab. buvo konstatuota, kad teisniai papročiai yra seniausias, bet atgyvenęs ir mažai reikšmingas teisės šaltinis. Išimtimi nurodoma Ispanijos Katalonijos provincija, kur nacionalinis civilinis kodeksas netaikomas santykiams, reguliuojamiems vietinių papročių. Vokietijoje įtvirtinta galima papročio ir rašytinės teisės konkurencija ir papročio galimybė keisti rašytinę teisę. Prancūzijoje paprotys galėjo pildyti, bet ne keisti rašytinę teisę. Tačiau nuo XX a. pab. stebimas didelis teisinio papročio reikšmės augimas, ypač komercinėje sferoje, laivų gamyboje, tarptautinėje prekyboje ir kt. teisinis paprotys tai dviejų visuomenių reiškinių junginys, jam būdingi ir teisės, ir paprasto papročio požymiai. Paprotys – tai visuomeninė praktika, susiformavusi dėl nuolatinio ir vieningo tam tikrų faktinių santykių kartojimosi. Visuomeninė praktika tampa teisniu papročiu, kai jai būdingi specialūs požymiai: vidiniai ir išoriniai. Šiuos požymius įtvirtina ne įstatymas, o teisinė doktrina. Vidiniai požymiai – vidinės papročio savybės ir jie parodo ar praktika yra paplitusi ir universali, t.y. ar ji tikrai nuolatinio kartojimosi. Šie požymiai vadinami kiekybiniais. Juos nustatant nėra kažkokių išankstinių kriterijų, pvz. Anglijoje kalbama apie šimtmečiais trunkančią praktiką, o Prancūzijoje dešimtmečiais. Antroji grupė požymių gali būti pavadinta kokybiniais ir jie parodo ar analizuojama praktika yra teisinga ir būtina teisinei tvarkai palaikyti. Taigi kokybiniai kriterijai – tai visuomenininės praktikos moralinio vertingumo testas. Teisinis paprotys – teisinis tekstas, susiformavęs dėl nuolatinio ir vieningo tam tikrų faktinių santykių kartojimo ir interpretuojamas kaip visuotinai reikšmingas ir privalomas. Papročio virtimas teisniu momentas skirtingai apibrėžiamas pozityvistinės ir nepozityvistinės tradicijos. Pozityvistinė tradicija šį momentą sieja su valstybės pozicijos išsakymu. Teigia, kad paprotys tampa teisniu kai valstybė jį sankcionuoja. Išskiria 2 galimus sankcionavimo būdus:

1. Valstybė paprotį sankcionuoja įrašydama į įstatymą jį gerbti ir saugoti, bet nedetalizuoja papročio turinio (darbo kodekse išvardintos šventės).

2. Valstybė paprotį sankcionuoja konkrečioje byloje teismo sprendimu suteikdama visuomeninei praktikai reisinę gynybą.

Kol valstybė nepasisakė dėl praktikos, tol ji netampa teisiniu papročiu. Nepozityvistinės tradicijos teisininkai visuomeninę praktiką laiko papročiu, jei ji atitinka kiekybinius ir kokybinius požymius, nepriklausomai nuo to, ar valstybės pozicija išsakyta. Lietuvoje teisinis paprotys apibrėžiamas pozityvistine tradicija, siejant jį su valstybės sankcionavimu. Net naujasis civilinis kodeksas nenurodo teisinio papročio prie savarankiškų teisės šaltinių.

Teisinis precedentas

Teisinė sistema, kurioje precedentas yra privalomas teisės šaltinis tai precedentinė teisės sistema, Sistema, kuri būdinga bendrosios teisės tradicijai. Precedentinės teisės pradžia – XI a. Anglija. Užkariautojai normanai nevertė anglų laikytis savo paprotinės teisės svarbiausiu uždaviniu laikydami centralizuotos valstybės išlaikymą. Greta bendrųjų teismų funkcionavo karališkieji teismai. Karališkieji teisėjai važinėjo po šalį ir spręsdavo ginčus vietinių papročių pagrindu. Grįžę į žiemos rezidenciją Londone apibendrindavo skirtingus vietos papročius, išrinkdavo iš jų teisingiausius ir protingiausius ir „išvežiodavo“ juos po šalį juos unifikuodami ir kurdami visai anglijai teisę. Anglijos teisė buvo kuriama ne įstatymų, o karališkųjų teismų sprendimų papročiu. Iš pradžių teisėjui nebuvo pareigos laikytis anksčiau priimto sprendimo, ši pareiga atsirado tik XVIII – XIX a. ji vadinama ankstesnio sprendimo gerbimo ir tęstinumo tradicija (stare decisis). Tik nuo XIII a. sprendimai pradėti užrašinėti, juos rašė privatūs asmenys ir advokatai. Dėl privačios sprendimų užrašymo procedūros, jie įgijo specifinį pavidalą, nes buvo užrašoma viskas, kas įdomu. Tik XVI a. 2 pusėje anglų teisininkai ėmė kaupti ataskaitas apie bylas. Tik 1865 m. įkuriama speciali valstybinė tarnyba sprendimams registruoti.

Sąvoka „precedentas“ kilusi iš lotynų kalbos, reiškianti „einantis priešakyje“. Precedentas – tai sprendimas byloje, tapęs privalomu sprendžiant analogišką bylą. Sprendimai teisinėje sferoje gali būti 2 rūšių: teisminiai

ir administraciniai. Teisminis precedentas – tai teismo sprendimas, priimtas byloje ir tapęs privalomu kitam tos pačios ar žemesnės instancijos teismui, nagrinėjančiam analogišką bylą. Teisminis precedentas leidžia išspęsti ginčą net ir ,tuo atveju, kai nėra jam tinkamo įstatymo vadovaujantis bendraisiais teisės principais. Šį sprendimą pakartojus kitam teismui sprendimas tampa precedentu ir įgyja bendrumo požymį. Precedento esmę sudaro 2 aspektai:

1. Teisėjo galimybė pačiam kurti normą, jei įstatymo nėra ar jis pasenęs;2. Teisėjo pareiga pakartoti teismo sprendimą priimtą analogiškoje byloje;

Kiekvieną sprendimą sudaro 2 dalys:1. Ratio decidenti (priežastis sprendimui priimti), ši dalis vadinama įpareigojančiu precedentu ir kaip tik

joje yra formuluojama privalomo elgesio taisyklė, kurią turi pakartoti kitas teisėjas.2. Obi terdictum (tarp kitko), patariamasis precedentas, kurį sudaro teismo komentarai, argumentai,

pavyzdžiai.

Tai neprivaloma sprendimo dalis, nors autoritetingo teisėjo obi terdictum yra įtraukiama į kitą sprendimą. Tekste šios dalys nėra atskirtos ir teisėjas pats turi nustatyti kur yra ratio decidenti, kur obi terdictum. Teisėjas privalo kartoti sprendimą tik analogiškoje byloje. Analogiška laikoma tokia byla, kuri sutampa su kita esminiais faktais ir jų tarpusavio sąveika. Panašių bylų ratio decidenti gali būti apibendrinami ir suformuotas bylų sprendimo principas. Tradiciškai formuluojami tokie precedentinės teisės privalumai:

1. Teisinių pasekmių aiškumas (kiekvienam iš anksto aišku, kuo pasibaigs byla, turinti precedentą);2. Teisės sistemos lakstumas (precedentas leidžia operatyviai užpildyti spragą įstatymuose);3. Teismo sprendimo tikslumas ir tikrumas (precedentas reiškia konkrečioje byloje priimtą sprendimą,

todėl idealiai atitinka faktines aplinkybes);

Precedentinės teisės pavojai:1. Teisės sistemos sudėtingumas ir painumas (precedentų labai daug, todėl sunku rasti tinkamą);2. Precedentinės teisės nekonstitucingumas (teigiama, kad teisėjai kurdami naujas teisės normas

sugriauna valdžių padalijimo principą);3. Precedentų prigimtis apsunkina galimybę juo sisteminti;4. Per didelė kiekvieno teisėjo laisvė sprendžiant bylas ir parenkant precedentą;5. Teisės sistemos konservatyvumas ir sąstingis (teisėjai, siekdami išsaugoti precedento tradicijos

neliečiamumą, nėra linkę naikinti pasenusių precedentų);

Teismų praktikos įtaka kontinentinei teisei

Aukščiausių grandžių teismų sprendimai turi didelę įtaką teisės sistemai. Jie yra visada įvertinami nagrinėjant panašias bylas. Tačiau kontinentinės teisės tradicijoje teismų sprendimai turi ne privalomą, o autoritetingą reikšmę, t.y. sprendimų analogiškose bylose yra laikomasi dėl psichologinių (paprasčiau priimti/perrašyti jau esantį sprendimą) ir organizacinių priežasčių (teisėjas, priimantis Aukščiausiam teismui priešingą sprendimą, reiškia nepagarbą Aukščiausiajam teismui). Kontinentinės teisės valstybėse Aukščiausiojo teismo sprendimui suteikiamas precedento autoritetas pvz. Argentina, Kolumbija. Kai kuriose valstybėse teisėjams palikta labai didelė laisvė interpretuoti teisinius aktus ir gautas rezultatas panašėja į bendrų normų kūrimą. Lietuvoje teismų įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad teismai atsižvelgia į aprobuotas ir paskelbtas Aukščiausiojo teismo sutartis. Niekur nėra įtvirtinta teismo pareiga kartoti Aukščiausio teismo sprendimą. Yra numatytas pagrindas teikti kasaciją, jei sprendime nukrypta nuo Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos.

Teisės doktrina

Viena seniausių teisės šaltinių, ypač svarbus kontinentinės teisės tradicijoje. Ištakos siejamos su senovės Romos laikais. Teisės doktrina (autoritetingos nuomonės) – tai nuostatų, taisyklių, principų visuma, kurią formuluoja autoritetingi mokslininkai ir praktikai ir kuriai suteikiama visuotinai privaloma reikšmė. Jau III a. kai kuriais Romos juristais klasikais buvo galima remtis taip pat kaip ir įstatymo tekstu, o 426 m. imperatorius Valentianas išleido nurodymą dėl privalomo juristų citavimo teismų sprendimuose išvardindamas kokie autoriai gali būti cituojami. Doktrina yra priskiriama šaltiniams, kurie nėra tiesiogiai privalomi adresatams. Šis šaltinis taikomas, kai nėra pirminių šaltinių ar kai pirminiai šaltiniai neaiškūs,

nepilni. Teisės doktrina atlieka daug reguliavimui svarbių funkcijų. Šiandien doktrina formuluoja teisės principus, analizuoja jų turinį, nustato principų „svorio“ įvertinimo taisykles, formuluoja kolizines taisykles ir tiria jų hierarchiją, nagrinėja teisėjo diskrecijos ribas, formuluoja reikalavimus teisės normų turiniui. Doktrina nulemia, kokia teisės samprata vyrauja visuomenėje. Kontinentinė teisė ypač įtakojama teisės doktrinos. Teisės doktrina yra įtvirtinama, išsakoma kodeksų ir kitų įstatymų komentaruose, monografijose, disertacijose, publikacijose. Kontinentinėje teisėje nėra ataskaitų apie teismų sprendimus, todėl teisės doktrina tampa vienintele galimybe susieti teisės sampratą, įstatymus ir teisinę praktiką.

Teisinė sutartis

Naujos teisės normos gali būti išreikštos sutartyje. Skiriamos 2 sutarčių rūšys:1. Individualios sutartys. Formuoja individualią teisės normą, privalomą tik sutarties šalims

(automobilio pirkimas - pardavimas). Individuali sutartis – tai savireguliacijos instrumentas kai bendros teisės normos pagrindu pvz. civilinio kodekso, šalys sau susikuria individualią teisės normą;

2. Bendro pobūdžio (normatyvinės) sutartys. Formuluoja bendro pobūdžio elgesio taisyklę, kuri neturi personalaus adresato ir kurią galima kartoti. Nustato elgesio taisyklę, kuri tampa privaloma visiems adresatams, patenkantiems į tos taisyklės veikimo sferą.

Teisės teorijoje vyrauja nuomonė, kad teisės šaltiniu laikomos tik bendro pobūdžio sutartys. Šių sutarčių istoriniai pavyzdžiai galėtų būti karalių ir atskirų miestų sutartys. Šiandien tokių sutarčių pavyzdžiai galėtų būti tarptautinės sutartys, sutartys dėl federacijos, kolektyvinės sutartys įstaigoje ar organizacijoje. Normatyvinė sutartis yra sukuriama šalies sutarimu ir išreiškia sutarties dalyvių valią. Suderinta valia ir bendri tikslai nulemia savanorišką sutarčių laikymąsi ir minimalią prievartą ją garantuojant.

Teisės norminis aktas

Visose teisinėse sistemose dalis taisyklių yra kuriama specialias galia turinčių institucijų nurodymais. Lietuvoje apibrėžiant šį šaltiniį įsitvirtino sąvoka teisės norminis aktas (toliau - TNA). Dažnai kaip sinonimas vartojama sąvoka įstatymas, suteikiant šiai sąvokai platesnę prasmę, nes iš tikrųjų įstatymas yra tik viena TNA rūšis. Vartojama ir kita sąvoka – statutinė teisė. Teisės norminiai aktai yra valstybinių institucijų arba visos tautos kūrinys, kuriais siekiama tikslingai tvarkyti ir daryti įtaką žmonių elgesiui. Europoje tai labiausiai paplitęs ir svarbiausia teisės šaltinis. Teigiami teisės norminio akto požymiai:

Tai visada rašytinis teisės šaltinis. Išsiskiria tiksliomis ir nedviprasmiškomis formuluotėmis. Suteikia galimybę nesunkiai kontroliuoti, ar žmonės jų laikosi. Pasižymi stabilumu ir gali būti sėkmingai taikomas ilgą laikotarpį. Būdinga galimybė keisti, naikinti teisės norminį aktą, jei jis pasenęs ir nebeatitinka gyvenimo realijų.

Yra galimybė veikti adresato elgesį. Reaguoja į praeities realijas, buvusias akto ruošimo metu ir dažnai pradeda senti jau nuo priėmimo

momento, nes socialinės realijos keičiasi greičiau, nei vyksta akto priėmimo procedūros, todėl TNA stabilumas kaip pliusas gali transformuotis į .nelankstumą kaip ydą. Tą problemą paaštrina dažnai sudėtinga TNA priėmimo ir keitimo procedūra.

Teisės norminis aktas yra jaunesnis teisės šaltinis nei paprotys ar precedentas. Visa ankstyvoji teisė – paprotinė, papročio pagrindu formavosi ir precedentas. Teoretikai teigia, kad tik Napoleono kodeksas tapo pavyzdžiu, kad įstatymai įgyja išskirtinę reikšmę tarp kitų šaltinių., tik kontinentinėje teisėje susidarė prielaidos nuomonei, kad teisė gali būti apibrėžta kaip iš TNA išvesta vienoda, hierarchiška, logiškai sujungtų normų organizacija.

Valstybėje priimamus aktus įprasta vadinti teisės aktais. Teisės aktas – tai tautos kompetentingų valstybinių institucijų ar pareigūnų priimtas rašytinis dokumentas, kuriame išreikšta (suformuluota, pritaikyta ar išaiškinta) teisės norma. Visus teisės aktus skirstome į 3 grupes:

Teisės norminiai aktai. Tautos valstybinių institucijų ar pareigūnų priimtas dokumentas, formuluojantis bendro pobūdžio elgesio taisyklę.

Teisės taikymo aktai (TTA). Rašytiniai dokumentai, formuluojantys individualų paliepimą bendros normos pagrindu.

Interpretaciniai (aiškinamieji) aktai. Tai dokumentai išaiškinantys bendras ar individualias teisės normas.

TNA ir TTA palyginimas

1. TNA formuluoja specialią kompetenciją turinčios institucijos, o TTA - platesnis subjektų ratas.2. Teisės norminis aktas neturi personalaus adresato ir skirtas visiems subjektams, atitinkantiems

rūšinius adresato požymius, o TTA turi personalų adresatą.3. TNA suformuoja elgesio taisyklę, kuriai būdingas pakartotinumas, o TTA – vienkartinį paliepimą. 4. TNA išreiškia visai visuomenei svarbią teisinę taisyklę, o TTA sprendžia personaliam adresatui

svarbius klausimus.5. TNA būdinga speciali, paprastai gan sudėtinga ir paprastai griežtai teisiškai reglamentuota priėmimo

procedūra, o TTA priėmimas paprastesnis.6. Reikalavimai TNA formai yra griežtesni nei TTA formai.

TNA rūšysTeisės norminiai aktai funkcionuoja kaip hierarchiška, suderinta, specializuota, diferencijuota sistema.Pagal TNA juridinę galią skirstoma į tokias grupes:

1. Įstatymai:a) Konstitucija;b) Konstituciniai įstatymai;c) Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys;d) Kodifikuoti įstatymai (kodeksai);e) Paprastieji įstatymai;

2. Poįstatyminiai aktai:a) Seimo nutarimai;b) Prezidento dekretai;c) Vyriausybės nutarimai;d) Ministro pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos;e) Ministerijų departamentų instrukcijos ir įsakymai;f) Apskričių viršininkų įsakymai;g) Savivaldybių tarybų sprendimai;h) Savivaldybių valdymo organų priimti aktai;

Pagal veikimo pobūdį: Pagrindiniai teisės norminiai aktai; Pagalbiniai teisės norminiai aktai (veikia tik kartu su pagrindiniais);

Pagal teisės šakas: Civilinės; Baudžiamosios; Administracinės; Kt.;

Pagal galiojimo trukmę: Nuolatinio galiojimo; Terminuoto (laikino) galiojimo;

Pagal veikimo apimtį: Bendro veikimo TNA, visiems tos rūšies santykiams ir visoje teritorijoje; Riboto veikimo, tam tikriems santykiams ir/arba tam tikroje teritorijoje;

Teisės norminių aktų galiojimo ribos

TNA galiojimo ribos – tai kriterijai, kurie leidžia įvertinti, nustatyti ar teisės norminis aktas gali ir turi būti taikomas konkrečiam atvejui kvalifikuoti. Nustatome, ar teisės norminis aktas galioja. TNA galiojimas vertinamas 3 aspektais:

1. Laiko. TNA galiojimas laiko požiūriu – tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo iki galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia ir jai nustatyti yra taikoma bendra taisyklė. Aktas galioja ne anksčiau negu adresatas įgyja objektyvią galimybę susipažinti su jo turiniu. Galiojimo pradžia gali būti apibrėžta taip:

a) aktas įsigalioja nuo paskelbimo, bendravalstybiniai aktai skalbiami „Valstybės žiniose“, vietiniai – vietinėje spaudoje;

įstatymai ir konstitucinio teismo nutarimai įsigalioja paskelbimo dieną; referendumu priimti įstatymai ir visi kiti bendravalstybiniai poįstatyminiai aktai

įsigalioja kitą dieną po paskelbimo „Valstybės žiniose“; vietiniai aktai įsigalioja kitą dieną po paskelbimo vietinėje spaudoje;

jei aktuose nenurodyta kitaip. aktas įsigalioja nuo momento, nurodyto pačiame akte (atidedamasis galiojimas); aktas įsigalioja nedelsiant, sudarant ypatingas sąlygas susipažinti su jo turiniu; aktas įsigalioja nuo faktinio jo gavimo dienos, jei jis nėra skelbtinas, ta diena yra

laikoma adresato užregistravimo specialiame adresato žurnale diena;b) akto galiojimo pabaiga:

aktas baigia galioti, kai baigiasi jame nurodytas terminas; aktas baigia galioti, kai jis panaikinamas kitu specialiai tam išleistu aktu; aktas baigia galioti kai kompetentinga institucija priima kitą aktą kitaip reguliuojanti

tuos pačius visuomeninius santykius (blogas pavyzdys); aktas baigia galioti, kai konstitucinis teismas pripažįsta aktą nekonstituciniu (jis

nenaikina nekonstitucinių aktų); aktas baigia galioti, kai išnyksta jo reguliuojami visuomeniniai santykiai;

2. Teritorijos;3. Asmenų;