Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno · 2021. 3. 9. · žinis funkciniai stiliai) ir tik vienas funkcinis stilius, apimantis sakytinę kalbą (buitinis). iki šiol lietuvių kalbotyroje

ISSN 1392-05882008. 50

bŪDVarDŽio VarToJiMo sKirTUMai saKYTinės KaLbos reGisTrUose

DDL aUra KaManDULY Tė, MariJa TUŠKeViČiŪTė

ĮVaDas

Kalba yra ne tik pagrindinė bendravimo priemonė, bet ir kiekvieną žmogų jungianti grandis su tam tikromis visuomenės grupėmis pagal amžių, išsilavinimą, lytį, vertybi-nes nuostatas. skirtingos visuomenės gyvenimo sritys turi įtakos ir kalbos pobūdžiui: su draugais ar namuose bendraujame neoficialiai, nevaržomai reiškiame emocijas, o viešosiose įstaigose ar bendraudami su aukštesnio rango pašnekovu renkamės oficialią, glaustą ir aiškią kalbą.

atsižvelgiant į tai, kad skirtingos situacijos ir pokalbio dalyvių vaidmenys lemia kalbos kokybę ir kalbos dalių bei jų gramatinių formų vartojimą, pasirinktas šio straipsnio objektas – įvairių sakytinės kalbos registrų būdvardžio vartosenos analizė. straipsnio tikslas – aptarti leksines, morfologines ir sintaksines būdvardžių vartojimo ypatybes ir palyginti būdvardžių vartojimo dažnumą skirtinguose sakytinės kalbos registruose. Tyrime keliama hipotezė, kad būdvardžio – kalbos dalies, reiškiančios ypatybę, požymį – vartojimo dažnumas labai susijęs su registro pobūdžiu – viešumu ar privatumu, pokalbio dalyvių socialiniais vaidmenimis ir tarpusavio santykiais, o skirtinguose sakytinės kalbos registruose skiriasi leksinės, morfologinės ir sintaksinės būdvardžio vartojimo ypatybės.

būdvardžių leksinėms, morfologinėms ir sintaksinėms ypatybėms analizuoti, skir-tumams ir tapatumams aptarti, vartojimo dažnumui nustatyti, pasirinkta 11 spon-taninių pokalbių, imtų iš Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno1. būdvardžių analizei pa-sirinkti kuo įvairesni spontaniniai pokalbiai: atsižvelgta į skirtingą kalbinę situaciją, pokalbio trukmę ir temą, kalbančiųjų skaičių, jų socialinius požymius bei tarpusavio santykius.

Visų analizuojamų pokalbių trukmė – 5 valandos. Pokalbiuose dalyvauja mažiau-siai 3, daugiausia – 21 pašnekovas, kurių amžius nuo 2 iki 83 metų. spontaniniai po-

1 Pirmojo Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno kūrimo etapo rezultatai (2007) pateikti internete: <http://www.vdu.lt/LTcourses/?pg=41&lang=1&menu_id=112>.

L aUra KaManDULY Tė, MariJa TUŠKeViČiŪTė

92

kalbiai įvairios tematikos: asmeniniai buitinės tematikos pokalbiai, pokalbis su vaiku, pokalbis svečiuose, kūrinių analizė per seminarą, konsultacija pas gydytoją, bendravi-mas su pardavėju.

reGisTras – naUJas TerMinas LieTUViŲ KaLboT YroJe

sakytinės kalbos ypatybės priklauso nuo kalbinės situacijos, todėl prieš aptariant kal-bos atmainas įvardijančius terminus reikėtų pateikti kalbinės (lingvistinės) situacijos sąvoką, kurią aiškiausiai yra apibrėžęs a. Pupkis „Kalbos kultūros studijose“ (2005).

Pasak a. Pupkio (2005), kalbinė situacija yra kaip tam tikra materiali politinė, socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje vyksta dviejų ar daugiau žmonių kalbinis ben-dravimas (komunikacija), komunikacijos pobūdį pirmiausia apibūdina oficialumas ir neoficialumas. oficiali komunikacija paprastai yra vieša, masinė, čia nėra grįžtamojo ryšio, negalima replikuoti, klausti, o neoficiali komunikacija yra privati ir grįžtamasis ryšis čia itin stiprus. Tyrinėjant būdvardžių vartojimo ypatybes sakytinėje kalboje taip pat nuspręsta atsižvelgti į šiuos kalbinę situaciją lemiančius veiksnius, nes nuo jų pri-klauso įvairios kalbos ypatybės.

akivaizdu, kad kalbos vartojimui didelę įtaką turi socialiniai veiksniai: pašnekovų amžius, išsilavinimas, lytis ir tarpusavio santykiai. s. Karaliūnas (1997) teigia: „so-cialinės rolės – tai nustatyti būdai, kaip kurioje nors situacijoje reikia elgtis ir veikti, ir visuomenė ar socialinė grupė tos elgsenos ir veiklos iš asmens ne tik laukia, bet ir tam tikroje situacijoje iš jo reikalauja“. Pakanka ištarti vaidmens pavadinimą, tuojau prieš akis iškyla visas teisių ir prievolių kompleksas – elgsena, rengimosi, kalbėjimo maniera.

be socialinių veiksnių, kalbos vartojimui turi įtakos ir pagrindinės kalbos funk-cijos – komunikacinė, ekspresinė, kogitacinė (mąstomoji), gnoseologinė (pažintinė), įvardinamoji (nominatyvinė) bei keletas antrinių funkcijų, iš kurių būdingesnės – este-tinė ir reprezentacinė. Pavyzdžiui, žinių, radijo laidoms pirmiausia bus būdinga gnose-ologinė, kasdienei buitinei kalbai – komunikacinė ir ekspresinė kalbos funkcijos.

Pagal tai, kokiose visuomenės gyvenimo srityse kalba yra vartojama, kokias funkcijas atlieka, taip pat atsižvelgiant į socialinius veiksnius, įprasta kalbą skaidyti į tam tikras smulkesnes struktūrines sistemas arba kalbos atmainas, vadinamas funkciniais stiliais.

anot J. Pikčilingio (1971: 6), „stilius – tai istoriškai susiformulavusi bendratautinės kalbos atšaka arba atmaina, kurios ypatybes ir specifiką lemia kalbos vartojimo sritis ir atliekamoji funkcija“. Panašiai funkcinį stilių apibrėžia ir K. Župerka, tik prie funkcinį stilių lemiančių veiksnių prideda ir kalbos turinį: „Funkcinis stilius yra istoriškai susifor-mavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos“ (Župerka 1997: 78–79).

Lietuvių lingvistinės stilistikos kūrėjo J. Pikčilingio „Praktinės lietuvių kalbos sti-

93

bŪDVarDŽio VarToJiMo sKirTUMai saKY Tinės KaLbos reGisTrUose

listikos programoje“ (1965) pagal visuomeninės veiklos sritis buvo išskirta dabartinės lietuvių kalbos funkcinių stilių sistema: dalykinis (laikraščių informacijos, dokumentų kalba), mokslinis, publicistinis, meninis-literatūrinis ir šnekamosios kalbos stilius. Vė-liau kai kurie terminai buvo patikslinti: oficialusis dalykinis, meninis beletristinis, kas-dieninis buitinis arba šnekamosios kalbos stilius (Pikčilingis 1965: 8 žr. Župerka 1994: 26). Šiuo skirstymu remiasi daugelis lietuvių kalbininkų, tik jų darbuose funkcinių stilių pavadinimai ne visada sutampa. Mokslinį ir publicistinį stilių visi lietuvių kalbininkai vadina tais pačiais vardais, o kitų trijų stilių pavadinimai labai įvairuoja: kanceliarinis, buitinis, meninis arba grožinis (Gaivenis, Keinys 1990), administracinis, buitinis, me-ninis (Župerka 1997), kanceliarinis buitinis, beletristinis (Palionis 1999).

Kaip matyti iš teorinių darbų apžvalgos, funkcinių stilių klasifikacijoje skiriamos ke-lios atmainos, apimančios rašytinę kalbą (administracinis, publicistinis, mokslinis, gro-žinis funkciniai stiliai) ir tik vienas funkcinis stilius, apimantis sakytinę kalbą (buitinis). iki šiol lietuvių kalbotyroje nebuvo tradicijos tirti spontaninę kalbą, o atlikti negausūs tyrimai aprėpė tik siaurą sritį (televizijos kalbą, vaikų kalbą, jaunimo žargoną). Pradėjus kurti Sakytinės lietuvių kalbos tekstyną, analizuoti sakytinės kalbos ypatumus kalbinėse situacijose, kurios skiriamos pagal viešumą ar privatumą, oficialumą ar familiarumą, so-cialinius dalyvių vaidmenis, pastebėta, kad lietuvių kalbotyroje nėra terminijos, skirtos spontaninei kalbai apibūdinti (Dabašinskienė, Kamandulytė 2008).

Kadangi lietuvių kalboje nėra termino, įvardijančio sakytinės kalbos variantus at-žvilgiant į viešumą ar privatumą, oficialumą arba familiarumą, mokslininkai atkreipė dėmesį į užsienio lingvistų vartojamą registro terminą.

r. Marcinkevičienė straipsnyje „Kalbos ir teksto atmainas įvardijančių terminų problemos“ (2004) siūlo pasvarstyti, ar nereikėtų registro apibrėžti ir įtraukti į savų kalbotyros terminų sistemą, kad būtų įvardytos buitinės, privačiosios ar viešosios kalbos skalės padalos. Mokslininkė, remdamasi užsienio šalių lingvistų tyrinėjimais (Halliday 1964; Leckie-Tarry 1993 žr. Marcinkevičienė 2004), apibrėžia registrą: „re-gistras, kaip ir funkcinis stilius, įvardija kalbos vartosenos rūšis pagal kalbos turinį, po-būdį ar funkcijas, kurios vienaip ar kitaip lemia ir pačią kalbos formą. Kitaip sakant, registras galėtų būti įteisintas terminas kalbos atmainoms jų privatumo arba viešumo ar oficialumo arba intymumo aspektu“ (Marcinkevičienė 2004:10).

K. Župerka pastebi, kad vis sunkiau apibrėžti funkcinių stilių ribas, todėl juos ver-tėtų praplėsti registrų teorija: „iš tikrųjų, registro teorija ne atmeta, o pratęsia funkcinę stilistiką. Pastaroji niekada neignoravo tų kalbėsenos savitumų, kurie rūpi registrų teorijai, tik šioji tuos savitumus darniau apibrėžė, suskirstė, iškėlė galimus jų derinius, labiau atsigręžė į nemeninius tekstus, ypač į gyvosios, sakytinės kalbos diskursą“ (Žu-perka 2005: 56).

L. Kamandulytė, tyrinėjanti vaikams skirtą kalbą, teigia: „Užsienio mokslininkai vaikiškąją kalbą apibrėžia kaip supaprastintą kalbos registrą, kuriam būdingos įvairios modifikacijos. Vaikiškosios kalbos, susijusios su intymia aplinka, socialiniais dalyvių


94

vaidmenimis, specifinėmis bendravimo temomis, situacijomis, pripažinimas leidžia laikyti ją savarankišku registru“ (Kamandulytė 2005: 13).

„skirtingose situacijose vartojama skirtinga šneka. Šnekos pasirinkimą lemia ne pats aptariamas faktas ar noras jį apibūdinti, o tai, kad tam tikru konkrečiu atveju vartojama tam tikra šneka, t. y. kalbos variantas, kuris apibrėžiamas kaip registras“ (Halliday ir kt. 1964 žr. Vladarskienė 2000). „Šnekos situacijoje elgiamasi kaip reikalauja socialiniai vaidmenys, kurie irgi turi įtakos pasirenkant reikiamą registrą (dažnai tai daroma nesą-moningai). Jei pasirinktas registras neatitinka šnekos situacijos, daroma stiliaus klaidų, kurios ypač dažnos kalbant ne gimtąja kalba“ (sanders 1977 žr. Vladarskienė 2000). „Pavyzdžiui, prašnekinti gatvėje gražiai lietuviškai kalbančio užsieniečio pajuntame, kad jis kalba ne taip – taisyklingai, bet vartoja rašomosios kalbos ypatybes, nes dar nemoka kalbos tiek, kad jaustų registrų skirtumus“ (Vladarskienė 2000: 138).

Lietuvių kalboje vis dar nėra termino, kuriuo būtų galima konkrečiai įvardyti skir-tingus sakytinės kalbos variantus, skiriamus pagal kalbėjimo pobūdį, socialinius da-lyvių vaidmenis ir kitus veiksnius, lemiančius kalbėjimo ypatybes. Funkciniai stiliai neapima sakytinės kalbos įvairovės, todėl jie dažniausiai vartojami rašytinės kalbos atmainoms įvardyti, taigi šiame darbe siūloma vartoti registro terminą.

Užsienio lingvistai nurodo kelis veiksnius, lemiančius kalbos priemonių atranką šnekos proceso metu. Halliday ir crystal (žr. Vladarskienė 2000) klasifikacijoje skiria-mi trys registrą lemiantys veiksniai, o Hasan (žr. Vladarskienė 2000) nurodo penkis registrą lemiančius veiksnius, kurių trys sutampa su išskirtaisiais pirmojoje klasifika-cijoje (žr. 1 pav).

PirMoji veiksnių kl asifikacija

(Hal l iday, crysta l in

Vladarskienė 2000)

antroji veiksnių kl asifikacija

(Hasan in Vladarskienė 2000)

ŠneKos obJeKTas

ŠneKos ForMa ŠneKos ForMa

ŠneKos sriTis ŠneKos siTUaciJos TiPas

ŠneKos KoKYbė ŠneKos PobŪDis

ŠneKos DaLY ViŲ VaiDMenYs

1 pav. Pirmojoje ir antrojoje registrų klasifikacijoje skiriami veiksniai2

svarbiausi Halliday ir Hasan skirti veiksniai – šnekos (diskurso) sritis, šnekos (diskurso) dalyviai, šnekos (diskurso) pobūdis (Marcinkevičienė 2008: 25), nors aki-vaizdu, kad kiekvienas iš 1 paveiksle nurodytų veiksnių turi įtakos kalbos priemonių

2 rodyklės paveikslėlyje žymi klasifikacijose sutampančius, nors ir kitaip įvardijamus veiksnius.

95


atrankai šnekos proceso metu. Pasikeitus nors vienam iš šių veiksnių, keičiasi ir regis-tras. atskirų veiksnių skaičius nėra griežtai nustatytas, taip pat nėra ir aiškaus registrų skaičiaus. „beje, nors teoriškai galėtų būti įvairiausių veiksnių derinių, tačiau negali-ma teigti, kad jie vienas su kitu nesusiję, pavyzdžiui, jei šnekos objektas yra kalbotyra, mažai tikėtina, kad šnekos pobūdis būtų meilikaujamasis ar provokuojamasis. Taigi svarbiausi veiksniai yra šnekos objektas ir situacijos tipas, jie iš dalies lemia kitų veiks-nių poveikį“ (Vladarskienė 2000: 138).

Plačiausiai ir išsamiausiai kalbėjimo veiksnius yra apibrėžęs Hymes, juos visus su-dėjęs į akronimą – kalbėjimo pavadinimą anglų kalba – sPeaKinG: bendravimo aplinka ir aplinkybės (Setiting and Scene), dalyviai (paricipants), tikslai (Ends), kalbos aktų kaita (act Sequences), kalbėjimo stilius (Key), kalbos perteikimo būdai ir prie-monės (instrumentalities), kalbinės elgesnos žanrai (Norms) ir rūšys (genres) (Hymes 1974 žr. Marcinkevičienė 1994: 48).

M. Joos (žr. Marcinkevičienė 2008: 35–36) ne tik nurodo tris šnekos stilių lemian-čius veiksnius – bendravimo aplinką ir aplinkybes, bendravimo tikslą ir bendraujan-čių asmenų tarpusavio santykius, – bet ir pagal juos skiria kelis bendravimo lygmenis: griežtai oficialus (frozen), formalus (formal), patariamasis (consultative), draugiškas (casual) ir betarpiškas (intimate). „oficialiajam lygmeniui būdinga labai formali, su-stabarėjusi kalba, atitinkanti nusistovėjusias normas, o veiksmai – ceremoningi ar net ritualiniai. bendraujant tokiu lygmeniu klausytojas ignoruojamas kaip individas, jam tenka konkretus vaidmuo: prisiekti, melstis, skanduoti šūkius ar skaityti eiles <…>. bendraujant formaliuoju lygmeniu daugiau atsižvelgiama į adresatą. Šiuo atveju kal-bos didelei auditorijai būna parengtos iš anksto <…>, tačiau galima įvairi ir klausy-tojų ar skaitytojų reakcija. Patariamasis lygmuo apima informacijos perdavimo situa-cijas su būtinu grįžtamuoju ryšiu – įvairių specialistų konsultacijas ar labai skirtingų socialinių sluoksnių asmenų bendravimą, kai laikomasi nusistovėjusių pagarbaus ir mandagaus bendravimo formų, kai viena iš bendraujančių pusių kalba daugiau už kitą, bet dar galimas ir dialogas. Draugiškas, arba atsainus, bendravimo lygmuo bū-dingas lygiaverčiams pašnekovams <…>. betarpiškasis lymuo nuo draugiškojo skiriasi dar didesne bendraujančių asmenų intymumo raiška, pvz., jis būdingas ilgai drauge gyvenusiems sutuoktiniams ir priskirtinas daugiau jausmams ir vertinimams, o ne informacijos tiekimui…“ (Joos 1962 žr. Marcinkevičienė 2008: 35–36).

Taigi remiantis minėtų autorių klasifikacijomis, šiame darbe registrai pagal juos lemiančius veiksnius – bendravimo aplinką, bendravimo tikslą, pokalbio situaciją, šnekos pobūdį, pašnekovų amžių, socialinę padėtį, socialinius vaidmenis, tarpusavio santykius – skiriami į dvi grupes: oficialaus šnekos pobūdžio registrai ir familiaraus šnekos pobūdžio registrai. atsižvelgiant į pokalbio situaciją, oficialaus šnekos pobū-džio registrai skirstomi dar smulkiau: į akademinį, konsultacinį, aptarnavimo sferos registrus, familiarieji – draugiškąjį, betarpiškąjį ir vaikiškąjį registrus (žr. 1 lent.).


96

1 lentelė. oficialiųjų ir familiariųjų registrų skirstymas pagal kalbines situacijas

ofic ia lus šnekos pobūdis

iš viso 11 489 žodžiai, 404 būdvardžiai (4 %)Famil iarus šnekos pobūdis

iš viso 19 487 žodžiai, 666 būdvardžiai (3 %)

akademinis reg i s t ras Draugiškas i s reg i s t ras 1) seminaras universitete (dėstytoja, 25 studentai)5545 žodžiai, 304 būdvardžiai (5 %)

1) Pokalbis svečiuose (mama, tėvas, suaugęs vaikas, močiutė, teta)7249 žodžiai, 271 būdvardis (4 %)

Konsul tac ini s reg i s t ras

iš viso 5193 žodžiai, 78 būdvardžiai (2 %)betarpiškas i s reg i s t ras

1) Konsultacija pas gydytoją (gydytoja, 5 pacientai)529 žodžiai, 7 būdvardžiai (1 %)

1) Pokalbis namuose (mama, tėvas, suaugęs vaikas)2820 žodžių, 57 būdvardžiai (2 %)2) Konsultacija pas gydytoją (gydytoja, 5 pacientai)

700 žodžių, 13 būdvardžių (2 %)3) Konsultacija pas gydytoją (gydytoja, 21 pacientas) 3964 žodžiai, 58 būdvardžiai (1 %)

aptarnavimo s feros reg i s t ras

iš viso 751 žodis, 22 būdvardžiai (3 %)Vaikiškas i s reg i s t ras

1) Pokalbis banke (banko darbuotoja, 2 klientės)95 žodžiai, 1 būdvardis (1 %)

1) Pokalbis namuose (mama, mažas vaikas, tėvas, močiutė)9418 žodžių, 338 būdvardžiai (4 %)2) Pokalbis saldainių parduotuvėje (pirkėja, 2 par-

davėjai)238 žodžiai, 9 būdvardžiai (4 %)3) Pokalbis telefonų salone (3 draugės, konsultantas)294 žodžiai, 6 būdvardžiai (2 %)4) Pokalbis perkant bilietus (pirkėjas, pardavėjas)124 žodžiai, 6 būdvardžiai (5 %)

Pagal oficialų šnekos pobūdį skiriami trys registrai: akademinis, konsultacinis ir aptarnavimo sferos. nors visi šie registrai yra instituciniai, šiame darbe jie smulkiau skirstomi pagal kalbėjimo situaciją, aplinką, institucijos rūšį. akademiniam registrui, kurį sudaro viena ilga diskusija tarp dėstytojos ir studentų per seminarą, būdingas formalus bendravimo lygmuo, išankstinis pokalbio temos numatymas, diskusijos parengimas. Konsultaciniam registrui, kuriuo laikomi pokalbiai, vykstantys konsul-tacines paslaugas teikiančiose įstaigose, šiuo atveju, poliklinikose, būdingas pataria-masis pokalbio lygmuo, susijęs su informacijos perdavimo situacija (Joos 1962 žr. Marcinkevičienė 2008: 35–36). aptarnavimo sferos registras panašus į konsultacinį registrą pagarbia ir mandagia bendravimo forma, situacija, kai klientas kreipiasi į tam tikros institucijos darbuotoją. Vis dėlto šis registras atskirtas nuo konsultacinio, nes

97


čia pokalbio esmė – greitai įsigyti tam tikrą prekę. Dažniausiai šiam registrui priklau-santys pokalbiai labai trumpi, pokalbis vyksta tik iki tol, kol jam suteikiama paslauga, t. y. parduodama prekė arba suteikiama esminė informacija apie ją. Kaip jau minėta darbe, net vienas veiksnys gali lemti pokalbio ypatybes ir skirtumus tarp registrų, todėl atsižvelgus į skirtingą pokalbio tikslą (konsultacinio registro atveju siekiama gauti kuo daugiau informacijos, aptarnavimo sferos – kuo greičiau įsigyti prekę) bei ilgį, nuspręsta pabandyti atskirai paanalizuoti net ir panašaus pobūdžio registrus, juk tikėtina, kad siekimas gauti išsamią konsultaciją gali lemti didesnę būdvardžių gausą nei situacija, kai įsigyjama prekė. Vis dėlto reikia pastebėti, kad aptarnavimo sferos registras gali lengvai virsti konsultaciniu – kai klientas imamas išsamiai konsultuoti, jam nuodugniai pasakojama apie siūlomas prekes ar paslaugas. Todėl aptarnavimo sferos registro analizei parinkti tik tie pokalbiai, kurių tikslas – įsigyti norimą prekę ar paslaugą: trumpi pokalbiai parduotuvėse, bilietų kasoje, banke. svarbu pabrėžti, kad šiuose pokalbiuose nėra konsultuojama, pateikiama tik minimali informacija apie prekę ar paslaugą ir ji įsigyjama.

Familiariam šnekos pobūdžiui, kuriam būdingas individualumas, emocionalumas, vaizdingumas, priklauso trys registrai: betarpiškasis (tarp šeimos narių), draugiškasis (svečiuose) ir vaikiškasis (vienas pagrindinių pokalbio dalyvių – mažas vaikas). Drau-giškajam registrui, kuriam priklauso pokalbis svečiuose, būdingas draugiškas bendra-vimo lygmuo, pašnekovų lygiavertiškumas. betarpiškasis registras yra intymesnis už draugiškąjį, nes čia bendrauja tik artimiausi šeimos nariai – mama, tėvas, suaugęs vai-kas. Darbe yra atskiriami betarpiškasis ir vaikiškasis registrai, nes šiame darbe registrai skiriami pagal įvairius juos lemiančius veiksnius – bendravimo aplinką, bendravimo tikslą, pokalbio situaciją, šnekos pobūdį, pašnekovų amžių, socialinę padėtį, sociali-nius vaidmenis, tarpusavio santykius ir t. t. atlikti tyrimai parodė, kad suaugusiųjų kalba, skirta vaikams (dažnai dėl didesnio panašumo į vaikų nei į suaugusiųjų kalbą vadinama vaikiškąja kalba), labai skiriasi nuo įprastos suaugusiųjų kalbos ne tik dėl to, kad adresatas yra mažas vaikas, bet ir dėl skirtingų pokalbio tikslų, skirtingos kalbinės kompetencijos (balčiūnienė 2007; Kamandulytė 2005, 2006, 2007, 2008).

Taigi, analizuojamus pokalbius suskirsčius į registrus, atlikta būdvardžių vartojimo analizė, kuri atskleidžia leksines ir morfosintaksines šios kalbos dalies vartojimo ypa-tybes sakytinėje kalboje.

LeKsinės bŪDVarDŽiŲ VarToJiMo YPaT Ybės

Būdvardžių įvairovė. Tyrinėjant būdvardžius leksiniu aspektu, svarbu aptarti būdvar-džių įvairovę (santykį tarp visų būdvardžių kiekio ir skirtingų būdvardžių kiekio).

Kaip matyti iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, dėl daugybės pokalbio temų įvai-riausi būdvardžiai vartojami betarpiškajame, akademiniame ir aptarnavimo sferos


98

registruose. nors betarpiškajame registre būdvardžių vartojimo procentas tik 2 %, žodyno įvairovę lemia temos, kuriomis kalba šeimos dalyviai. akademiniame registre vartojamų būdvardžių įvairovė neatsiejama nuo pokalbio temos: seminaro dalyviai – dėstytoja ir studentai – lygina du skirtingus kūrinius. aptarnavimo sferos registro pokalbiai apima situacijas, kai klientas kalbasi su pardavėju ar bankininku. Čia būd-vardžių įvairovės rodiklis taip pat didelis, nes net ir per trumpą pokalbį įsigyjant pre-kę, dažnai paminima jos ypatybė (duokite tą raudoną). būdvardžių įvairovė mažiausia vaikiškajame registre, kurį lemia svarbiausia vaikiškosios kalbos ypatybė – supapras-tintas žodynas. Vaikiškojoje kalboje vyrauja tik tam tikros leksinės semantinės grupės (Kamandulytė 2005, 2006, 2007, 2008).

2 lentelė. sakytinės kalbos registruose vartojamų būdvardžių įvairovė

Šnekos pobūdis

regis t ras Žodžių ska ič ius

būdvardžių ska ič ius (%)

skir t ingos leksemos

būdvardžių įva i rovė

oficialus akademinis 5545 304 (5 %) 217 0,7

Konsultacinis 5193 78 (2 %) 46 0,6aptarnavimo sferos 751 22 (3 %) 16 0,7

Familiarus Draugiškasis registras 7249 271 (4 %) 147 0,5betarpiškasis registras 2820 57 (2 %) 43 0,8Vaikiškasis registras 9418 338 (4 %) 121 0,4

apibendrinant galima teigti, kad oficialaus šnekos pobūdžio registruose būdvar-džių įvairovė didesnė (vidutiniškai 0,7), nes daiktą, asmenį ar reiškinį apibūdinti pa-sirenkamas tikslus tą požymį nusakantis būdvardis (plg. familiaraus šnekos pobūdžio registruose būdvardžių įvairovė vidutiniškai 0,5).

Leksinės semantinės grupės. anot J. sinclairio (1996), reikšmė geriausiai atsi-skleidžia kontekste, o ne viename žodyje. Tai ypač svarbu būdvardžio vartojimo at-žvilgiu, pvz.: būdvardis geras, atsižvelgiant į daiktavardį, su kuriuo derinamas, gali priklausyti kelioms leksinėms semantinėms grupėms (plg. geras daiktas (kokybė), ge-ras žmogus (vidinė ypatybė). Taigi šiame darbe būdvardžio reikšmė nustatoma pagal kontekstą, todėl tas pats būdvardis gali priklausyti kelioms leksinėms semantinėms grupėms.

remiantis kalbininkų pateikiamomis būdvardžių klasifikacijomis (Valeckienė 1998, Paulauskienė 1994, Kniūkšta 1976, Dixon 1977), sakytinės kalbos registruose vartojami būdvardžiai pirmiausia skirstomi į leksines semantines grupes pagal nusa-komas vidines ar išorines ypatybes. Tie būdvardžiai, kurie nėra laikomi tik vidinės arba tik išorinės ypatybės būdvardžiais, šiame darbe skiriami į atskirą grupę (KiTa) (žr. 3 lent.).

Šiame darbe 18 leksinių semantinių grupių sutampa su a. Valeckienės (1998), a. Paulauskienės (1994), P. Kniūkštos (1976), r. Dixon (1977) skiriamomis reikšmė-

99


mis, tačiau yra ir naujų, šių mokslininkų neminėtų būdvardžių reikšmių. Kai kurios naujai išskirtos reikšmės yra panašios į mokslininkų nurodytas reikšmes, tačiau jos sukonkretintos ir patikslintos.

Taigi šiame darbe yra ir kelios naujos leksinės semantinės grupės. būdvardžiai, nusakantys santykius, padėtį, jungtį ar ryšį su konkrečia sritimi, skiriami santykius žyminčiai leksinei semantinei grupei (sve t imas žmogus, bendra nuomonė). Fizines daiktų ypatybes nusakantys būdvardžiai sudaro atskirą leksinę semantinę grupę, į ku-

3 lentelė. būdvardžių leksinės semantinės grupės sakytinės kalbos registruose

išor ines ypatybes nusakančių būdvardžių leks inė semant i -nė grupė

Vidines ypatybesnusakančių būdvardžių leks inė semant inė grupė

KiTa

spalva (tamsūs plaukai, mėlynas dangus)

charakterio ypatybė (nuolanki mergina, kvailas žmogus)

Laikas / laiko tarpas (seni laikai, amžinas ėjimas)

Medžiaga (medinis stalas, plastikinis tušinukas)

amžius (senas žmogus, jauna mergina)

Kryptis(dešinė pusė, kairė kryptis)

Dydis (minimalus dalykas, mažas stalas)

Kilmė (lietuviškos šaknys, vokiškas alus)

erdvė(pilna patalpa, tuščias indas)

asmens fizinė ypatybė (aukštas žmogus, mažas ūgis)

asmens vidinė / psichinė būsena (laimingas žmogus, liūdna mergina)

išskirtinumas(vienintelė išeitis, pagrindinė informacija)

eilė (paskutinė vieta, vidurinė eilė)

Priklausomumas(asmeninis daiktas, vyriška savybė)

Paskirtis(švitrinis popierius, kasdieninis seilinukas)

išvaizda (gražus žmogus, baisūs plaukai)

Pojūčiai (švelni ranka, skausmingas dalykas)

atstumas (artimas kelias, tolimas miestas)

Kitų l ingvi s tų darbuose neskir iamos leks inės semant inės grupės

ilgis (trumpi plaukai, vidutinis atstumas)

santykis (svetimas žmogus, bendra nuomonė)

Kiekis(nemažas amžius, dideli pinigai)

sudėtis (molekulinė dalelė, bulviniai blynai)būsenos vertinimas(sunki padėtis, aiški situacija)aplinkos būsena (šaltas vanduo, drėgnas oras)svoris (lengvas daiktas, baisi našta)Kokybė (geras daiktas, puikus žaidimas)Vertė (pigus daiktas, brangus atsiminimas)Daikto fizinė būklė (minkšta pagalvė, tiršta sriuba)


100

rią įtraukiami tik daiktus apibūdinantys būdvardžiai (minkš ta s makrofleksas). būse-nos vertinimui priklauso būdvardžiai, nurodantys asmens požiūrį į tam tikrus dalykus ar situacijas (įdomu, visi daktarai v i enodi , nenormalu, svarbiaus ia nedaryt). atskirai skiriamos kokybę ir vertę nusakančių būdvardžių leksinės semantinės grupės, nes vertė daugiau asocijuojasi su daikto materialiniu vertinimu (pigus daiktas), o kokybė su to daikto poveikiu, dažniausiai atitinkančiu asmens reikalavimus (gera s daiktas). ilgį ir kiekį žymintys būdvardžiai įvardija šiais žodžiais žymimas ypatybes (i l g i plaukai, nemažas amžius).

sudarius leksinių semantinių grupių klasifikaciją (žr. 3 lent.), pastebėta, kad nors familiaraus šnekos pobūdžio registruose būdvardžių vartojama mažiau (3 %) (plg. ofi-cialaus šnekos pobūdžio registruose 4 %), tačiau čia tie patys būdvardžiai dažniau įgy-ja vis kitas reikšmes, kurios priklauso skirtingoms leksinėms semantinėms grupėms.

oficialiuose ir familiariuose pokalbiuose būdvardžiai dažniausiai nusako vidines daiktų ypatybes (skanūs saldainiai, gera s tepalas, sunki knygutė). išorines ypaty-bes dažniau pastebi familiaraus pokalbio dalyviai: jie aptaria asmens išvaizdą (graži mergytė, kūdutė dabar, nereikia būti s torai ), fizines ypatybes (dide l i anūkai, maža monika), kalba apie daiktų išorinius požymius (graži skarytė, maža saga, d ide l i s kalkuliatorius) (žr. 4 lent.).

4 lentelė. Vidines, išorines ir kitas ypatybes žymintys būdvardžiai oficialaus ir familiaraus šnekos pobūdžio registruose

regis t ra i Vidinės ypatybės (%) išor inės ypatybės (%) KiTa (%)oficialaus šnekos pobūdžio registrai 238 (59 %) 45 (11 %) 121 (30 %)Familiaraus šnekos pobūdžio registrai 377 (54 %) 225 (37 %) 64 (9 %)

oficialiuose pokalbiuose daugiau abstrakčios reikšmės daiktavardžių, todėl juose dažniau vartojami būdvardžiai, nenusakantys nei vidinių, nei išorinių ypatybių (i l gą laiką, uždaro j erdvėj, opt imal iaus ia s variantas).

Kaip matyti iš 5 lentelėje pateiktų pavyzdžių, oficialiesiems ir familiariesiems re-gistrams būdingos skirtingos būdvardžių leksinės semantinės grupės. Tuos skirtumus lemia skirtingos pokalbio temos, santykiai tarp pokalbio dalyvių.

apžvelgus oficialaus ir familiaraus šnekos pobūdžio registruose vartojamų būdvar-džių leksines ypatybes pastebėta, kad būdvardžio reikšmė nėra tiksliai apibrėžta, o pri-klausanti nuo konteksto. Tie patys būdvardžiai gali priklausyti net kelioms leksinėms semantinėms grupėms. Pastebėta, kad oficialaus ir familiaraus šnekos pobūdžio regis-truose vartojami būdvardžiai naujas , gera s , d ide l i s , mažas , s e n a s skirtingame kontekste įgyja kitas reikšmes (žr. 6 lent.).

Kaip matyti iš 6 lentelėje pateiktų pavyzdžių, akivaizdžiai skiriasi būdvardžio gražus vartojimas: oficialiuose pokalbiuose apibūdina tik išorinius daiktų požy-mius (graži knygutė, gražus telefonas), familiariuose – ir daiktų, ir asmenų išorines

101


ypatybes (graži moteris – graži skarytė). oficialaus ir familiaraus šnekos pobūdžio registrams būdingos tos pačios būdvardžio naujas leksinės semantinės grupės, ta-čiau būdvardžio gera s leksinių semantinių grupių daugiau išskirta familiaraus šnekos pobūdžio registruose. Visuose registruose labai platus būdvardžio dide l i s vartojimo kontekstas: jis nusako asmens fizinę būseną, erdvę, kiekį, dydį, vertę ir laiką / laiko

5 lentelė. Familiariuosiuose ir oficialiuosiuose registruose vartojamų būdvardžių dažniausios leksinės semanti-nės grupės

Famil iaraus šnekos pobūdžio reg i s t ra iLeks inė semant inė grupė Pavyzdžia ibūsenos vertinimas į ką panaši? nepatoguišvaizda graži mergytė, ūsuotas troleibusasaplinkos būsena šalta, šlapia, tamsuDydis maža ranka, spaudimas didelisKokybė geri obuoliai, blogi dantys

ofic ia laus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

išskirtinumas vienintelis kūrinys, pagrindiniai dalykai, optimaliausias variantasbūsenos vertinimas įdomu, aiškuPojūčiai skanūs saldainiai, tvankus pasaulis

6 lentelė. būdvardžių reikšmės oficialiuosiuose ir familiariuosiuose registruose

regis t ra i būdvardžio naujas re ikš-mės

būdvardžio gera s re ikšmės

būdvardžių dide l i s , mažas re ikšmės

būdvardžio s enas re ikšmės

būdvardžio gražus re ikš-mės

oficialieji išskirtinumas(naujų vaikų)

charakterio ypatybė (vyras geresnis)

Laikas / laiko tarpas (didesnis laiko tarpas)

Laikas (senesnius laikus)

išvaizda daiktų(gražus telefonas)

Laikas / laiko tarpas (naujų metų)

Kokybė(geriausi darbai)

asmens fizinė būsena (didelis užaugai)

Vertė (naujas telefonas)

Dydis (mažesnę dozę)Vertė(didesnių kupiūrų)

Familiarieji Laikas / laiko tarpas (nauju metu)

Kokybė(geras vardas)

Dydis(dideli užraktai)

išvaizda (senas langas)

išvaizda asmenų / daiktų (graži mergytė, skarytė graži)

Vertė (nauja knygutė)

charakterio ypatybė(iš geros širdies)

asmens fizinė būsena (dideli anūkai)

amžius (neseni žmonės)

išskirtinumas(išmoko naują žodį)

Pojūčiai (geras skonis)

erdvė (didelė skylutė)

Laikas(senais laikais)

Kiekis(nemažas amžius)


102

tarpą. būdvardis s e n a s oficialaus šnekos pobūdžio registruose vartojamas tik laiko reikšme, familiaraus šnekos pobūdžio registruose vartojamas plačiau: nusako laiką, daiktų ir asmenų požymius.

MorFosinTaKsinės bŪDVarDŽiŲ VarToJiMo YPaT Ybės

Būdvardžio gramatinės kategorijos dažnumas. Prieš analizuojant būdvardžių mor-fosintaksines ypatybes svarbu aptarti būdvardžių pasiskirstymo tarp kitų kalbos dalių tendencijas. Pokalbius, kuriuose iš viso dalyvauja 81 asmuo, sudaro 30 976 žodžiai, tarp jų 1070 būdvardžių. Taigi būdvardžiai sudaro tik 3 % visų kalbos dalių. Galima teigti, kad šiose kalbinėse situacijose, kurios pirmiausia skirstomos oficialumo arba familiarumo atžvilgiu, būdvardžių vartojama nedaug.

atskirai galima palyginti būdvardžių vartojimo dažnumą sakytinėje kalboje su V. Žilinskienės (2005) nustatytais būdvardžio pasiskirstymo rodikliais skirtinguose funkciniuose stiliuose: moksliniame, beletristiniame, dalykiniame ir publicistiniame; taip pat su e. rimkutės (2006) gautais morfologiškai anotuoto tekstyno3 duomeni-mis ir su a. Grigutienės (2007) šnekamosios kalbos (apimančios tik buitinį registrą) tyrimais (žr. 7 lent.).

7 lentelė. būdvardžių dažnumas įvairiuose stiliuose, šnekamojoje kalboje ir sakytinės kalbos registruose

Moksl i -ni s

Dalykinis Publ ic i s -t in i s

beletr i s -t in i s

MaT Šnekamoj i bui-t inė ka lba

sakyt inės ka l -bos reg i s t ra i

11,8 % 8 % 7,1 % 5,1 % 7,3 % 2,5 % 3 %

iš 7 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad sakytinės kalbos registruose būdvar-džiai vartojami rečiau nei rašytinės kalbos funkciniuose stiliuose ar MaT. Šį pasiskirs-tymą lemia ir tai, kad rašytinėje kalboje galima apgalvoti kiekvieną žodį, objektui ar subjektui priskirti atitinkamą požymį, o sakytinei spontaninei kalbai svarbesnis yra turinys ir bendravimas. iš 7 lentelėje pateiktų duomenų galima spręsti, kad sakytinės kalbos registrai pagal būdvardžių vartojimo dažnumą artimiausi beletristiniam sti-liui. Moksliniuose tekstuose būdvardžių yra du kartus daugiau nei beletristiniuose, dalykiniuose ir publicistikos tekstuose būdvardžių vartojimas skiriasi nedaug (Žilins-kienė 2005). Šie rezultatai atitinka mokslininkės a. bitinienės išvadą, kad būdvardis moksliniame stiliuje didina teksto informatyvumą, padeda perteikti faktinę informa-ciją (bitinienė 2005).

Jeigu palygintume skirtinguose sakytinės kalbos registruose vartojamų būdvardžių

3 Toliau – MaT.

103


dažnumą, matytume, kad ir sakytinės kalbos tyrimai įrodo, jog mokslinei kalbai būd-vardžių vartojimas būdingesnis nei kitiems sakytinės kalbos registrams (žr. 8 lent.). oficialaus šnekos pobūdžio registruose (konsultaciniame ir aptarnavimo sferos) būd-vardžiai nėra labai dažni, tačiau akademiniame registre – jų apie 5 %, t. y. daugiau nei familiaraus šnekos pobūdžio registruose (žr. 8 lent.).

8 lentelė. sakytinės kalbos registruose vartojamų būdvardžių įvairovė

Šnekos pobūdis regis t ras iš v i so pavar totažodžių

iš v i so pavar tota būdvardžių (%)

oficialus akademinis 5545 304 (5 %)

Konsultacinis 5193 78 (2 %)aptarnavimo sferos 751 22 (3 %)

Familiarus Draugiškasis 7249 271 (4 %)betarpiškasis 2820 57 (2 %)Vaikiškasis 9418 338 (4 %)

Būdvardžio morfosintaksinės ypatybės. siekiant atskleisti būdvardžio grama-tinių kategorijų ir sintaksinių funkcijų ypatybes, gautus registrų analizės duomenis svarbu palyginti su V. Žilinskienės (2005) mokslinio, beletristinio, dalykinio ir pub-licistinio stilių tyrimais, e. rimkutės tyrinėto morfologiškai anotuoto tekstyno ir a. Grigutienės (2007) šnekamosios buitinės lietuvių kalbos tyrimais.

sakytinės kalbos analizė parodė, kad dėl dalyvių išsakomų emocijų, pojūčių (gra-žu, nepatogu, sunku), aplinkos būsenos vertinimo (šalta, karšta, tamsu) familiariuo-siuose registruose dažniau (22 % plg. oficialaus šnekos pobūdžio registruose – 9 %) vartojami negimininės būsenos formos būdvardžiai. negimininės būsenos formos dažniausios draugiškajame registre (27 %). oficialaus šnekos pobūdžio registruose negimininės būsenos formos sudaro tik apie 9 %, tuo oficialieji registrai artimi beletristiniam funkciniam stiliui (žr. 9 lent.) Gauti formaliųjų registrų duomenys patvirtina a. Grigutienės šnekamosios kalbos tyrimo rezultatus, kurie rodo, jog kas-dieninėje buitinėje šnekoje negimininės būsenos formos sudaro 17,9 % būdvardžių (Grigutienė 2007).

9 lentelė. būdvardžio giminės kategorijos pasiskirstymas funkciniuose stiliuose, šnekamojoje kalboje, familia-raus ir oficialaus šnekos pobūdžio registruose

Giminė Moks-l in i s

Dalyki-ni s

Publ i -c i s t in i s

bele-t r i s t in i s

MaT ofic ia laus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

Famil ia-raus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

Šnekamoj i bui t inė ka lba

Vyr. 55,5 % 52,8 % 53,5 % 57,4 % 54,4 % 56 % 44 % 47,8 %

Mot. 42,9 % 45,4 % 40,9 % 34,9 % 41,5 % 35 % 34 % 34,3 %neg. 1,6 % 1,9 % 5,6 % 7,7 % 4,1 % 9 % 22 % 17,9 %


104

oficialiaus ir familiaraus šnekos pobūdžio registruose, kaip ir įvairiuose funkci-niuose stiliuose, MaT, dažniausiai vartojamos būdvardžio vienaskaitos formos, kurios gali apimti daugiau reikšmių nei daugiskaita (oficialieji – 71 % ir formalieji – 73 %) (žr. 10 lent.). Kadangi pokalbio dalyviai dažniau kalba ne apie konkretų daiktą, bet apie daiktų visumą (kraštinių saldainių, didesnių kupiūrų, kalėdinius koncertus), aptar-navimo sferos registre dominuoja būdvardžio daugiskaitos formos (63 %).

analizuojant sakytinės kalbos registrus gauti skaičiaus gramatinės kategorijos var-tojimo duomenys artimiausi beletristinio stiliaus duomenims (žr. 10 lent.).

10 lentelė. būdvardžio skaičiaus kategorijos pasiskirstymas įvairiuose stiliuose, šnekamojoje kalboje, familia-raus ir oficialaus šnekos pobūdžio registruose

skai -č ius

Moks-l in i s

Daly-kinis


bele-tr i s t inis

MaT ofic ia lausšnekos pobū-džio reg i s t ra i

Famil iarausšnekos pobū-džio reg i s t ra i

Šnekamo-j i bui t inė ka lba

Vns. 58 % 60,1 % 63,2 % 70,1 % 62,8 % 71 % 73 % 65,8 %

Dgs. 42 % 39,9 % 36,8 % 30 % 37,2 % 29 % 27 % 34,2 %

būdvardžio linksnių dažnumo analizė parodė, kad sakytinės kalbos registruose la-bai retai vartojami konkretieji linksniai (oficialieji registrai – 10 %, formalieji – 4 % plg. funkciniai stiliai, MaT – 15–18 %) (11 lentelė). Tai patvirtina ir a. Grigutienės gauti kasdieninės buitinės šnekos tyrimo rezultatai (7 %).

sakytinėje kalboje vyraujantis gramatinis linksnis (oficialieji registrai – 90 %, for-malieji – 96 %) – vardininkas. Šis linksnis dažnas, nes leidžia įvardyti konkretų daik-tą, asmenį ar jų visumą, vardininko linksniu išreikšti būdvardžiai gali būti vartojami be pažymimojo žodžio.

būdvardžių sintaksinės funkcijos sakytinės kalbos registruose analizė parodė, kad ofi-cialaus šnekos pobūdžio registruose dažniausia atributinė funkcija, kurią atlieka gimi-niniai būdvardžiai (55 %) (žr. 12 lentelė). Giminiai būdvardžiai, atliekantys predikato funkciją, tarp visų oficialiuosiuose pokalbiuose pavartotų būdvardžių sudaro 36 %, ne-gimininės būsenos formos, atliekančios predikatinę funkciją, – 9 %. Familia raus šnekos pobūdžio registruose dominuoja predikatinė būdvardžių funkcija (78 % – 56 % gimi-

11 lentelė. Gramatinių ir konkrečiųjų būdvardžio linksnių pasiskirstymas įvairiuose stiliuose, šnekamojoje kalboje, familiaraus ir oficialaus šnekos pobūdžio registruose

Linksnia i Moks-l in i s

Dalyki-ni s


bele-tr i s t ini s

MaT ofic ia laus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

Famil ia-raus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

Šneka-moj i bui t inėkalba

Gramatiniai 82,6 % 82,9 % 84,2 % 84,8 % 84,2 % 90 % 96 % 92,7 %

Konkretieji 17,4 % 17,1 % 15,8 % 15,2 % 15,8 % 10 % 4 % 7,3 %

105


nių daiktavardžių ir 22 % negimininės būsenos formos daiktavardžių), nes šiuose regis-truose dažniau įvardijamos subjekto ypatybės, o pokalbio dalyviai negimininės būsenos formomis dažnai išsako savo jausmus, nuotaiką, vidinę būseną ar apibūdina aplinką. Predikatinių funkcijų dažnumą familiarioje šnekoje įrodo ir a. Grigutienės atlikta šne-kamosios buitinės kalbos analizė (žr. 12 lent.)

Pastebėta, kad kuo dažniau vyriškosios ar moteriškosios giminės būdvardžiai sa-kiniuose atlieka atributinę funkciją, tuo pokalbis yra aiškesnis, konkretesnis ir oficia-lesnis.

Lyginant būdvardžių vidines kategorijas, akivaizdu, kad oficialaus ir familiaraus šnekos pobūdžio registruose dažniausiai vartojami paprastieji būdvardžiai, kuriems nebūdingas laipsnis ir apibrėžtumas.

Įvardžiuotiniai (1 %), aukštesniojo (4 %) ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai (2 %) sakytinės kalbos registruose vartojami retai, kadangi asmenys ar daiktai dažniau įvardijami, o ne lyginami vieni su kitais, kalbama apie vieną subjektą ar objektą, o ne apie jų visumą (žr. 13 lent.).

13 lentelė. Vidines kategorijas turinčių būdvardžių sintaksinės funkcijos familiaraus, oficialaus šnekos pobū-džio registruose ir šnekamojoje kalboje

sakyt inės ka lbos reg i s t ra iVidines kategor i jas tur intys būd-vardž ia i (%)

aukštesnys i s la ipsnis (%)

aukšč iaus ias i sla ipsnis (%)

Įvardž iuot inės formos (%)

76 (7 %) 44 (4 %) 20 (2 %) 12 (1 %)atributinė funkcija 13 10 11Predikatinė funkcija 31 10substantyvinė funkcija 1

Ypatybę nusakantys įvardžiuotiniai būdvardžiai sakytinės kalbos registruose daž-niausiai atlieka atributinę, retai – substantyvinę funkciją (mažoj i mokosi). Pastebėta, kad sakytinės kalbos registruose įvardžiuotiniai būdvardžiai dažniausiai atlieka atribu-

12 lentelė. būdvardžių sintaksinės funkcijos familiaraus, oficialaus šnekos pobūdžio registruose ir šnekamojoje kalboje

sintaks inė funkci ja ofic ia laus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

Famil iaraus šnekos pobūdžio reg i s t ra i

Šnekamoj i bui t i -nė ka lba

atributinė(Vyr. g. / Mot. g.)

55 % 22 % 38,8 %

Predikatinė(Vyr. g. / Mot. g.)

36 % 56 % 43,2 %

Predikatinė(negimininė būsenos forma)

9 % 22 % 18 %


106

tinę funkciją ir nusako objekto ypatybę, aukštesniojo laipsnio būdvardžiai dažniausiai atlieka predikatinę funkciją, aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai vartojami tiek subjek-to, tiek objekto ypatybėms nusakyti (žr. 13 lent.).

iŠVaDos

atlikta būdvardžio vartojimo sakytinėje kalboje analizė patvirtino tyrimo pradžioje iškeltą hipotezę, kad būdvardžių vartojimo dažnumas susijęs su registro pobūdžiu, o skirtinguose sakytinės kalbos registruose skiriasi leksinės, morfologinės ir sintaksinės būdvardžių vartojimo ypatybės, leidžia daryti kelias išvadas:

1. būdvardžiai sakytinės kalbos registruose vartojami retai: tarp 30 967 žodžių buvo rasta 1070 būdvardžių, kurie tesudaro 3 % kitų kalbos dalių (plg. rašytinės kalbos funkciniuose stiliuose būdvardžiai sudaro 9 %). sakytinės kalbos registruose retą būdvardžių vartojimą lemia komunikacinė kalbos funkcija: svarbu bendrauti, pa-sikeisti informacija, o ne apibūdinti daiktą, asmenį ar procesą. būdvardžiai dažnesni oficialaus šnekos pobūdžio registruose 4 %: stengiamasi kuo daugiau sužinoti apie pokalbio objektą, jį apibūdinti, išskirti iš daiktų / asmenų visumos. Familiaraus šne-kos pobūdžio registruose svarbiau įvardyti daiktą, bet ne jo požymį, todėl būdvardžių vartojama mažiau 3 %.

2. oficialaus šnekos pobūdžio registruose būdvardžių įvairovė didesnė (0,7), nes daiktą, asmenį ar reiškinį apibūdinti pasirenkamas tikslus tą požymį nusakantis bū-dvardis (optimaliausias variantas). Familiaraus šnekos pobūdžio registruose būdvar-džių įvairovė mažesnė (0,5), tačiau tas pats būdvardis dažniau nei oficialaus šnekos pobūdžio registruose priklauso kelioms leksinėms semantinėms grupėms (geras žmo-gus – geras skonis).

3. būdvardžių leksinių semantinių grupių pasiskirstymas priklauso nuo kalbinės situacijos ir pokalbio dalyvių oficialių ar familiarių tarpusavio santykių. oficialaus šnekos pobūdžio registrams būdingiausios išskirtinumą (pagrindiniai dalykai), vertę (brangus atminimas), būsenos vertinimą (įdomu), pojūčius (tvankus pasaulis) nusakan-čios būdvardžių leksinės semantinės grupės, familiaraus šnekos pobūdžio registrams – būsenos vertinimą (nepatogu), išvaizdą (graži mergytė), aplinkos būseną (tamsu), dydį (spaudimas didelis), kokybę (blogi dantys) nusakantys būdvardžiai.

4. Palyginus sakytinės kalbos registruose vartojamų būdvardžių morfologines ypa-tybes su atliktais būdvardžių gramatinių kategorijų pasiskirstymo tyrimais funkci-niuose stiliuose, buitinėje šnekamojoje kalboje ir morfologiškai anotuotame tekstyne pastebėta: oficialaus šnekos pobūdžio registrai artimesni dalykiniam ir moksliniam funkciniam stiliui, familiaraus šnekos pobūdžio registrai – beletristiniam funkciniam stiliui. oficialaus šnekos pobūdžio registrai (ypač akademinis) arčiau rašytinės kalbos nei familiaraus šnekos pobūdžio registrai.

107


5. sakytinės kalbos atmainų skyrimas atsižvelgiant į oficialumą ir familiarumą yra svarbu – registrų, skiriamų pagal šnekos pobūdį, situaciją, socialinius dalyvių vaidme-nis, analizė atskleidžia būdvardžių vartojimo dažnumo ir leksemų įvairovės skirtumus, leksinių semantinių grupių, morfologinių kategorijų ir sintaksinių funkcijų įvairovę. Kadangi rašytinėje kalboje skiriami funkciniai stiliai, sakytinę kalbą vertėtų skirti į registrus.

Laura Kamandulytė , Mari ja Tuškevič iūtė

THe DiFFerences oF aDJecTiVe UsaGe in sPoKen L anGUaGe reGisTers

s u m m a r y

The goal of this research is to analyse the differences of adjective usage in spoken language registers. eleven official and familiar conversations have been analysed. The conversations were divided into six register groups according to lexical, morphological, and syntactical features of the conversations.

First of all, this work describes the terms of spoken language variety. The term of register was chosen in this research. Following Lithuanian and foreign linguists we decided that this is the most presentable term for the naming of various spoken language forms.

The methodology of corpus linguistics was applied in the research. The representative corpus of spoken language was created for lexical, morphological, and syntactical analysis. The statistical information was found using the cHiLDes program.

Lexical differences of adjectives of different spoken language registers were described in the research. Moreover, a new classification of lexical adjective groups was offered.

Morphosyntactic features of adjective usage were described and compared in different spoken language registers. statistical results were compared to the results of adjective usage analysis in functional styles of written language and in colloquial speech.

The analysis has shown that there are a lot of lexical, morphological, and syntactical adjective-use differences (lexical diversity, lexical semantic groups, distribution of grammatical categories, function of adjective in utterances) between official and familiar registers of spoken language. official registers are similar to scientific and objective functional styles of written language, while familiar registers are similar to fictional functional style.

LiTeraTŪra

balčiūnienė i. 2007. Kodėl tėvai kartoja vaikų pasa-kymus. gimtasis žodis, nr. 8, p. 2–6.bitinienė a. 1995. Mokslinio stiliaus morfologinės ypatybės. terminologija, nr. 2, p. 11–19.Dabašinskienė i., Kamandulytė L. 2008. spoken Lithuanian: corpus analysis. Estonian papers in ap-plied linguistics 5, Talinn, in press. Dixon r. M. W. 1977. Where have all the adjectives gone? Studies in language, nr. 1, p. 19–80.

Gaivenis K., Keinys s. 1990. Kalbotyros terminų žo-dynas. Kaunas, Šviesa.Grigutienė a. 2007. Būdvardžio vartojimas šnekamo-joje lietuvių kalboje. bakalauro darbas. Kaunas, Vy-tauto Didžiojo universitetas. Kamandulytė L. 2008. Vaikams skirta kalba – žai-dimas ar kalbos atmaina? tarp krypčių ir disciplinų (V Jaunųjų mokslininkų psichologų konferencija). Vilnius, p. 64–74.


108

Kamandulytė L. 2007. Morphological modifications of lithuanian child directed speech. Estonian papers in applied linguistics 3, Talinn, p. 155–167.Kamadulytė L. 2006. Vaikiškosios kalbos ypatybės. Kalbos kultūra, nr. 79, p. 264 – 273.Kamandulytė L. 2005. Vaikiškosios kalbos registras. gimtoji kalba, nr. 7, p. 12–16.Karaliūnas s. 1997. Kalba ir visuomenė. Vilnius, Lie-tuvių kalbos institutas.Kniūkšta P. 1976. priesagos -inis būdvardžiai. Vil-nius, Mokslas.Marcinkevičienė r. 2008. žanro ribos ir paribiai: spaudos patirtys. Vilnius, Versus aureus.Marcinkevičienė r. 2004. Kalbos ir teksto atmai-nas įvardijančių terminų problemos. terminologija, nr. 11, p. 7–31.Marcinkevičienė r. 2000. Tekstynų lingvistika. Teo-rija ir praktika. Darbai ir dienos, t. 24, p. 7–64.Marcinkevičienė r. 1994. Gyvosios kalbos etnogra-fija. Sociolingvistika ir kalbos kultūra, p. 47–54.Palionis J. 1999. Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius, Jandrija.Paulauskienė a. 1994. lietuvių kalbos morfologija: paskaitos lituanistams. Vilnius, Mokslo ir enciklope-dijų leidykla.

Pikčilingis J. 1971. Kas yra stilius. Vilnius, Vaga.Pupkis a. 2005. Kalbos kultūros studijos. Vilnius, Gimtasis žodis.rimkutė e. 2006. Dabartinės lietuvių kalbos gra-matinių formų vartosena morfologiškai anotuotame tekstyne. lithuanistica, nr. 2, p. 34–55.Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas [žiūrėta 2008-03-02]. Prieiga per internetą: <http://www.vdu.ltLTcources/?pg=41&lang=1&menuid=112>. sinclair J. 1996. The search for Units of Meaninig. texus iX 1, p. 75–106.Valeckienė a. 1998. Funkcinė lietuvių kalbos grama-tika. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos ins-titutas.Vladarskienė r. 2000. apie funkcinius stilius ir regis-trus. acta linguistica lithuanica, nr. 42, p. 132–140.Žilinskienė V. 2005. Vardažodžių, įvardžių ir jų gra-matinių formų vartojimas lietuvių kalbos stiliuose. lituanistica, nr. 4, p. 29–44.Župerka K. 2005. bendrinė kalba ir funkciniai sti-liai. Kalbos kultūra, nr. 78, p. 56–65.Župerka K. 1997. Stilistika. Šiauliai, Šiaulių univer-sitetas.Župerka K. 1994. Funkcinių stilių terminai. termi-nologijos vagos, nr. 1, p. 26–31.

Documents

Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno · 2021. 3. 9. · žinis funkciniai stiliai) ir tik vienas funkcinis stilius, apimantis sakytinę kalbą (buitinis). iki šiol lietuvių kalbotyroje