Platumos. Žiema 2015 2016

E . Ž U R N A L A S

Ž I E M A

E . Ž U R N A L A S

ŽODIS SKAITYTOJUI

Atrodo, žiema, kaip ir pernai, neskuba baltais patalais užkloti žemės. Panašu, kad laukia rudeniu dvelkianti nuotaika. Ją gal trumpam išblaško kalėdinis maratonas su dovanomis ir visur skambančia kalėdine muzika. O štai

sausis ir vasaris atrodo tokie ilgūs... Nepamanykite, kad užsikrėtėme niūriomis nuotaikomis. Tikrai ne. Po beprotiško šventinio maratono pailsėkime ir su šypsena pasitikime naujus metus. Juk taip įdomu, ką jie atneš, kokių susitikimų ar gyvenimo pasikeitimų pažadės. Tai tarsi dar viena proga pradėti kažką iš naujo, išbandyti tai, ko neišdrįstumėte išbandyti, pasinerti į neištirtas erdves. O galbūt šiais 2016 metais pasiryšite nukeliauti ten, kur dar nebuvote ar kur seniai svajojote?O „Platumos“ kaip visada išsiilgusios kelionių. Tad kol galime, pakeliaukime po įvairius Lietuvos kampelius, o ypač šaltą dieną užsukime į muziejus. Tikrai verta! Pasiilgusiems kitų kraštų šį kartą siūlome keliones į Olandiją ir Tenerifę, o kur dar fotoesė tiesiai iš Paryžiaus! Ten dar visai neseniai sklandė niūrūs įvykiai, privertę visą pasaulį atsigręžti į Prancūziją.Šiame numeryje galėsite perskaityti ir ypatingą temą – apie mūsų šalies maisto kultūrą. Nepelnytai užmiršta ir istorikų nuvertinta Lietuvos maisto ir mitybos kultūra tarsi mozaika atskleidžia maisto kultūros svarbą ir šiomis dienomis.Daug kelionių ir ne tik laukia naujame „Platumų“ numeryje!

Mėgaukitės gyvenimuIneta

TURINYS

VšĮ „Terra Publica“Jaunimo a. 2, LT-50117 KaunasTel. +370 37 32 88 [email protected]

Jovita Martišiūtė

© Visos teisės yra saugomosUž reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas.Leidinys nemokamas.

Viršelio nuotrauka – iš agentūros „Shutterstock.com“.

PLATUMOS ISSN 2335-8467VYR. REDAKTORĖ

Danguolė KandrotienėREDAKTORĖDIZAINERĖ Vilmantė PakštienėKALBOS REDAKTORĖ

REDAKCINĖ KOLEGIJA Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda ŠiškauskienėREKLAMA

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

Ineta Vaitiekūnienė

Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos

www.pinterest.com/platumos

KELIAUDAMI NEPAMIRŠKITE SAVO TEISIŲ!

6

www.platumos.lt

PENKI DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

4

VILNIAUS MUZIEJAI NORINTIEMS PAŽINTI

PARYŽIUS PO 2015-11-13

62

KELIONĖ PO SUVALKIJĄ

22

MAISTO KULTŪRA ŠIANDIEN 46

ANYKŠČIAI. GAMTOS IR PRAMOGŲ LOBYNAS

8

34

DRUSKININKŲ KURORTAS – ROJAUS KAMPELIS

14

TENERIFĖ, KUR BITĖS ŽIEMĄ MEDŲ RENKA

72 KVIETIMAS Į POKYLĮ

94

ŠVENČIŲ KVAPAS

88

ŽIEMOJE IEŠKOTI ŽIEMOS?

54

KAI OLANDIJOJE NEŽYDI TULPĖS (I DALIS)

78

PLATUMOS 2015–2016 GRUODIS–VASARIS4

5 DALYKAI , KURIUOS VERTA IŠMĖGINT I

2KELTUVAS DRUSKININKUOSELietuvos turizmo sostinė – Druskinin-kai – ir toliau nenustoja stebinti uni-kaliais projektais. Lapkričio 27 dieną kurorte startavo analogų Lietuvoje neturintis Lynų kelias, sujungiantis du lankomiausius objektus – Druskininkų vandens parką ir „Snow areną“. Ketu-rios uždaros kabinos – gondolos, ku-riose telpa po 10 žmonių, pakyla į 45 metrų aukštį. Gondolos, pagamintos iš skaidraus stiklo, tapo tarsi judančia apžvalgos aikštele ir leidžia pamatyti įspūdingą Druskininkų panoramą.•Daugiauinformacijos:http://info.druskininkai.lt

ŽVAKIDĖ IŠ CINAMONO LAZDELIŲReikės:•baltosstoresnėsžvakės•cinamonolazdelių•džiutoarlininiųsiūlų•karštųklijųpistoletoGaminimo eiga:Paimkite cinamono lazdelę, ant jos išilgai užtepkite karštų klijų ir priglauskite prie žvakės, prispauskite ir palaikykite, kad priliptų. Taip klijuokite ir kitas lazde-les, kol apklijuosite visą žvakę.Suklijuotas cinamono lazdeles apriškite džiuto ar lini-niu siūlu. Cinamono lazdelėmis galima apklijuoti ir sti-kliniame indelyje esančią žvakę. Tokia žvakidė ne tik šildys šventinį vakarą, bet ir skleis malonų aromatą. Taip dekoruota žvakė gali būti ne tik interjero detalė ar stalo puošmena, bet ir puiki dovana. Taigi šventiniu laikotarpiu cinamono lazdelės gali puikiai pasitarnauti ne tik virtuvėje, bet ir lengvai dekoruojant žvakes.

MERINOSŲ VILNA – KAD ŽIEMĄ NETEKTŲ ŠALTIMerinosų avys – ypač šiltos ir minkštos vilnos savininkės. Dėl mikroporų pluošto tankumo vilnos gaminiai nepraleidžia drėg-mės lašelių ir sulaiko šilumą, leisdami odai kvėpuoti. Natūrali vil-na yra labai švelni ir nealergizuoja. Merinosų vilnos gaminių yra labai daug: viršutiniai ir apatiniai drabužiai, patalynė ir avalynė, net papuošalai ir kilimėliai gyvūnams.Vilna ne tik sušildo šaltais žiemos vakarais, bet ir malšina įtam-pą, kurios, pripažinkime, šventiniu laikotarpiu netrūksta. Me-rinosų vilnos gaminiai patinka tiek aktyviai laiką leidžiantiems, tiek mėgstantiems ramesnį laisvalaikį. O svarbiausia – tinka tiek žiemą, tiek vasarą!Merinosų vilnos gaminių galite įsigyti specializuotose parduotu-vėse ir internetu.

3

http://info.druskininkai.lt/new/lt/ka-veikti/vasaros-pramogos/keltuvai-per-nemuna

http://info.druskininkai.lt/new/lt/ka-veikti/vasaros-pramogos/keltuvai-per-nemuna

PLATUMOS 2015–2016GRUODIS–VASARIS 5

1„PUODELIAVIMAS“ – JAUKIAUSIOS DOVANOS IŠ JŪSŲ RANKŲJei kada nors svarstėte apie „suasmenintą“ indą, nesunkiai galite jį pasigaminti ir patys. Spintoje tu-rėtumėte rasti seną ar atsibodusį keraminį puodelį, lėkštę ar net arbatinuką, kurį galėsite dekoruoti taip, kaip norite. „Puodeliaujant“ negalima riboti savo fan-tazijos! O ypač ilgais žiemos vakarais, kai šeimos turi daug laiko. Susirinkite „puodeliauti“ – tai puiki gali-mybė visiems pabūti kartu.Asmeniniams ir išskirtiniams indams pasigaminti jums reikės specialių rašiklių, skirtų keramikai. Papuošus savo norimą indą, jį „kepti“ 150 °C temperatūros orkaitėje apie 30 min.Rašiklių kaina: 1,50–5 Eur

PALIKTAS PUODELIS KAVOSJau prieš kelerius metus Lietuvoje pamažu ėmė populiarėti puiki iniciatyva – paliktas kavos puodelis. Tai akcija, kai žmogus, pirkdamas kavos sau, gali nupirkti puodelį kavos visai nepažįstamam žmogui, kuris dėl tam tikrų priežasčių negalėtų sau to leisti arba priimtų tą kaip gerumo ženklą. Tokia kava vaišinami užsu-kę skurdžiai gyvenantys žmonės, kuriems kava dažnai būna prabangus malonumas. „Palikta“ kava vaišinama visus metus.Šiandien vis daugiau kavinių, barų ir restoranų visoje šalyje palaiko šią iniciatyvą. Tad kitą kartą užsukę kavos teiraukitės, ar galite „pa-likti“ puodelį kavos.

45


Ką reikėtų prisiminti nuomojantis automobilį atostogoms? Pirmiausia atkreipkite dėmesį į automobilio nuomos kainą, draudimo rūšį, auto-mobilio degalų „politiką“ (galimi va-riantai: pilnas-pilnas, tuščias-pilnas ar tuščias-tuščias degalų bakas), leistiną vairuotojo amžių, reikalauja-mo užstato dydį, atsiskaitymo tvarką bei grąžinimo taisykles, papildomai

Grąžindami automobilį, jeigu yra galimybė, patikrinkite jį dalyvaujant automobilių nuomos kompanijos darbuotojui. Reikalaukite, kad jums būtų raštu patvirtinta, jog automobi-lis grąžintas nepriekaištingos būklės. Dažnai Europos vartotojų centro specialistai gauna vartotojų skundų, kad rezervavus automobilį internetu ir nuvykus į vietą automobilis jiems nebuvo suteiktas, todėl teko kitoje kompanijoje sumokėti didesnį nuo-mos mokestį; reikėjo sumokėti už papildomas paslaugas, apie kurias nuomos kompanija iš anksto neįspė-jo; iš vartotojo banko kortelės buvo nuskaičiuotas mokestis už žalą auto-mobiliui, kurios asmuo nepadarė.Kaip elgtis tokiu atveju?

KELIAUDAMINEPAMIRŠKITE SAVO TEISIŲ!PASTARUOJU METU VIS

DAUGIAU LIETUVIŲ PATYS PLANUOJA

KELIONES PO EUROPĄ: SAVARANKIŠKAI UŽSISAKO BILIETUS, APGYVENDINIMO AR AUTOMOBILIŲ NUOMOS PASLAUGAS. EUROPOS VARTOTOJŲ CENTRO LIETUVOJE (EVC) SPECIALISTAI PATARIA – KAD NETEKTŲ PATIRTI NUOSTOLIŲ, O KELIONĖS NESUGADINTŲ NEMALONŪS NUOTYKIAI, SVARBU ŽINOTI NE TIK SAVO TEISES, BET IR PAREIGAS.

kainuojančias paslaugas (pvz., už kėdutę vaikui, bagažinę gali tekti mokėti papildomai). Nuoma gali brangiau kainuoti, jei automobilis išnuomojamas oro uoste ar traukinių stotyje, jei jis pristatomas į nustaty-tą vietą arba iš ten paimamas, taip pat jei išnuomojamas į vieną pusę, jei išnuomotu automobiliu keliausite į tam tikras šalis, nuvažiuosite labai didelius atstumus arba pageidausite, kad teisę vairuoti turėtų ir kitas kar-tu keliaujantis asmuo. Prieš paimda-mi automobilį būtinai jį apžiūrėkite ir patikrinkite, ar automobilio kėbulas nesubraižytas, ar nėra kitų defektų, jei yra – viską užfiksuokite dalyvau-jant nuomos kompanijos atstovui, kitaip negalėsite įrodyti, kad šie trūkumai atsirado ne dėl jūsų kaltės.

NAUDINGA


EUROPOS VARTOTOJŲ CENTRO LIETUVOJE SPECIALISTAI PATARIA:• Pirmiausia būtinai išsaugokite visus

dokumentus (automobilio rezerva-cijos patvirtinimą, nuomos sutartį, automobilio būklės aktą ir pan.).

• Iš karto kreipkitės į nuomos kom-paniją nurodydami, kokių teisių, jūsų manymu, jis neužtikrino, ir reikalaukite suteikti jums priklau-sančias paslaugas.

• Jei problemos nepavyksta išspręs-ti vietoje, pateikite nuomos kom-panijai raštišką pretenziją, kurioje išdėstykite įvykio aplinkybes ir nu-rodykite konkrečius reikalavimus.

• Jei paslauga jums nebuvo suteik-ta dėl nuomos kompanijos kaltės,

turite teisę reikalauti papildomų išlaidų kompensacijos.

• Nesulaukę atsakymo per atitinka-mą terminą (ne ilgiau kaip per du mėnesius) arba jei gautas atsaky-mas jūsų netenkina, galite kreip-tis pagalbos į Europos vartotojų centrą.

• Europos vartotojų centras Lietu-voje teikia nemokamą pagalbą vartotojams, įsigijusiems prekes ar paslaugas kitose ES valstybėse, Islandijoje ir Norvegijoje (taip pat ir internetu).•Daugiauinformacijoswww.ecc.lt

http://www.ecc.lt/

ŠIANDIEN


NUMERIO TEMA

SOVIETMEČIU LIETUVOJE POPULIARIAUSIOS MAITINIMO ĮSTAIGOS BUVO VALGYKLOS. JOS DAŽNIAUSIAI VEIKĖ FABRIKUOSE, GAMYKLOSE AR NETOLI DIDELIŲ ĮMONIŲ. PER PIETŲ PERTRAUKĄ DARBININKAI

ANT PADĖKLŲ KRAUDAVO SRIUBOS, KOTLETŲ IR KOMPOTO. RESTORANAI IR KAVINĖS VEIKĖ TIK DIDŽIUOSIUOSE MIESTUOSE, O IR ŽMONĖS JUOSE DAŽNIAUSIAI APSILANKYDAVO TIK YPATINGOMIS PROGOMIS.

MAISTO KULTŪRA

Tekstas: LINOS MUSTAFINAITĖS (IŠ KNYGOS „PRIE STALO VISA LIETUVA“)Nuotraukos: IŠ AGENTŪROS „SHUTTERSTOCK“


1990 M. KOVO 11 D. LIETUVAI ATGAVUS NEPRIKLAUSOMYBĘ ŠALĮ UŽKLUPO SUIRUTĖ. GYVENTOJAI PATYRĖ SOVIETŲ SĄJUNGOS

KARIUOMENĖS AGRESIJĄ, IŠGYVENO EKONOMIKOS NUOSMUKĮ, VALIUTOS KEITIMĄ BEI INFLIACIJĄ, BANKŲ KRIZĘ, PRIVATIZACIJĄ. TAD NESUNKU ĮSIVAIZDUOTI, KAD TOKIOJE SUIRUTĖJE PIRMIESIEMS RESTORANAMS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE BUVO NELENGVA IŠGYVENTI. JIE KŪRĖSI, BANKRUTAVO IR TIK NEDAUGELIS JŲ IŠLIKO IKI ŠIŲ DIENŲ.

VIENA PIRMŲJŲ PRIVAČIŲ KOMPANIJŲ LIETUVOJE, ATIDARYTA 1990 M. LAPKRITĮ, BUVO LIETUVIŠKO KAPITALO ĮMONĖ „IDA BA-SAR“. IŠ PRADŽIŲ VERSLININKAI ATIDARĖ PIRMĄJĄ PRIVAČIĄ VA-LIUTINĘ PARDUOTUVĘ (TOKIOSE PARDUOTUVĖSE BUVO GALIMA ĮSIGYTI UŽSIENYJE PAGAMINTŲ PREKIŲ, O ATSISKAITYTI REIKĖ-DAVO VALIUTA). 1992 M. BUVO ĮKURTAS „IDA BASAR“ RESTORA-NAS, JIS SĖKMINGAI ATSTOVAVO LIETUVAI STRASBŪRE, BERLYNE, BRIUSELYJE, MILANE. ŠIANDIEN JIS ŽINOMAS KAIP PIRMASIS LIE-TUVOJE RESTORANAS-MUZIEJUS. ČIA GALIMA NE TIK PARAGAUTI AUTENTIŠKOS SENOSIOS LIETUVOS DIDIKŲ VIRTUVĖS VALGIŲ, BET IR APŽIŪRĖTI TURTINGĄ ANTIKVARINIŲ INDŲ BEI STALO ĮRANKIŲ KOLEKCIJĄ.

VIENAS SENIAUSIŲ RESTORANŲ – „STIKLIAI“. JIS VILNIUJE VEIKIA NUO 1992 M. IR ŠIUO METU YRA TAPĘS VIENU PRABANGIAUSIŲ LIETUVOJE. ČIA LANKĖSI IR LANKOSI NE TIK PAPRASTI „MIRTIN-GIEJI“: RESTORANO ŠEFAMS TEKO PAMAITINTI NE VIENĄ POLITI-KOS AR PRAMOGŲ PASAULIO ĮŽYMYBĘ. ČIA VALGĖ EUROPOS VALS-TYBIŲ PREZIDENTAI, DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR KITŲ EUROPOS KARALIŠKŲJŲ ŠEIMŲ ATSTOVAI, MUZIKOS PASAULIO ŽVAIGŽDĖS, TOKIOS KAIP LORDAS J. MENUCHINAS, MONTSERRAT CABALLE, M. ROSTROPOVIČIUS, J. PENDERECKIS IR DAUGELIS KITŲ.

AKMENUOTAS PICŲ KELIAS Į LIETUVĄVisgi tokie restoranų pavyzdžiai yra reti. Daugeliui po Nepriklausomy-bės atgavimo įkurtų restoranų ir kavinių teko eiti ieškojimų ir atradi-mų keliu ir, deja, kristi vis augančios konkurencijos pakirstiems. Taip nutiko ir devyniasdešimtųjų viduryje įkurtai picerijai „Ritos slėptuvė“.Pirmieji bandymai kepti picas Lietuvoje buvo neįprasti. Kaip vieną pirmųjų picerijų Vilniuje apibūdina Amerikos lietuvė Rita Dapkutė, tai buvo košmariška vieta Gedimino prospekte, kur bandelė su majone-zu kažkodėl buvo vadinama pica. Draugų paraginta aktyvi moteris įsteigė piceriją, kurią pavadino „Ritos slėptuve“. Ji ėmė sparčiai po-puliarėti ir plėstis.Daugelis to meto žinomų žmonių tikina, kad būtent „Ritos slėptuvė“ parodė lietuviams, kas yra tikra pica, „submarinas“ (sumuštinis laivelis) ir aitriųjų paprikų sriuba. Dešimt metų veikusi ir gerai visoje Lietuvoje žinoma picerija galiausiai bankrutavo neatlaikiusi konkurencijos. Pa-matę, kad lietuviai labai pamėgo itališką maistą, verslininkai suskubo atidaryti savo picerijas. Jos buvo steigiamos ne tik didžiuosiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, sutraukdamos būrius valgytojų.


NUMERIO TEMA

NAUJI LAIKAI – NAUJI SKONIAIKonservatyvieji lietuviai pamėgo ir kiek egzotiškesnį maistą – kinų ir japonų patiekalus. Iš pradžių ėmė steigtis kinų maistą siūlantys restoranai, vėliau iš-populiarėjo ir japonų sušiai. Restoranų savininkai, siekdami autentikos ir klientų simpatijų, net atsivež-davo virtuvės šefus iš Kinijos ir Japonijos.Picos ir sušiai lietuvių širdis užkariavo greitai ir il-gam, o Vakarų pasaulyje populiarus greitasis mais-tas kelią skynėsi ilgai. „McDonald’s“ į Lietuvą įžengė dar 1996 m. Tačiau per daugiau kaip dešimtmetį įkūrė tik šešis restoranus ir nesudarė rimtos kon-kurencijos lyderių pozicijas užėmusioms lietuviško kapitalo picerijoms bei tradiciniams restoranams ir kavinėms. Daugeliui atrodė nepriimtina per pietus paskubomis suvalgyti mėsainį ir užsigerti jį kokako-la. Lietuviai mieliau rinkosi dienos pietus kavinėse ir valandėlę plepėjimo su kolegomis. Juo labiau kad greitai paruošiamas maistas buvo brangesnis nei pietūs kavinėje.Pirmieji ženklai, kad padėtis ima keistis, pasirodė jau peržengus 2000 m., kai Lietuvoje ėmė sparčiai populiarėti kebabinės. Jos buvo steigiamos bene ant kiekvieno kampo. Kebabus ypač pamėgo jaunimas. Beveik tuo pačiu metu atsirado ir nauja kavos gė-rimo kultūra. Ėmė dygti kavinės, pardavinėjančios išsinešti skirtus karštuosius gėrimus. Tapo madinga žingsniuoti gatve su kavos puodeliu, nepaisant to, kad už jį tekdavo sumokėti beveik tiek pat, kiek už pietus kavinėje.Vienos pirmųjų kavinių „Coffee Inn“ įkūrėjai tikina, kad JAV ir Vakarų Europoje jau buvo populiaru pirkti kavą išsinešti. Lietuvių idėja įkurti tokią kavinę tė-vynėje iš pradžių buvo abejojama, tačiau galiausiai ji sulaukė milžiniškos sėkmės ir pasekėjų. Netgi sa-koma, kad galima išskirti „kofeino kartą“ – jaunimą, gimusį jau Nepriklausomoje Lietuvoje.Pasikeitė ir alkoholio vartojimo kultūra. Atsirado vyninių, siūlančių daugybę vyno rūšių ir prie vyno tinkančių užkandžių. Pradėjo dygti alaus barai ir bri-tiško ar airiško stiliaus „pabai“, viliojantys išskirtiniu alaus ir stipriųjų gėrimų asortimentu.Kol didžioji dalis maitinimo įstaigų skaičiavo nuosto-lius, skundėsi sumažėjusiu klientu skaičiumi ir ėmė uždaryti kavines, greitojo maisto restoranų tinklai pradėjo didžiąją plėtrą. „McDonald’s“ atidarė keletą naujų restoranų Vilniuje ir kituose miestuose. 2008 m. į Lietuvą atėjo ir kiti greitojo maisto pardavė-jai – amerikietiško greitojo maisto restoranų tinklas „KFC“ („Kentucky Fried Chicken“), picerijų tinklas „Pizza Hut“, suomių „Hesburger“.



NUMERIO TEMA

GREITASIS MAISTASGreitojo maisto koncepcija buvo pritaikyta ir lietuvių jau pamėgtiems rytietiškiems patie-kalams. Ėmė steigtis restoranų tinklai, siū-lantys pirkėjams įsigyti išsinešti skirtų sušių rinkinių ar azijietiškų makaronų su įvairiais priedais dėžutėse.Greitojo maisto populiarėjimo tendencijas galima paaiškinti ekonominiais išskaičiavi-mais: prieš dešimtmetį mėsainis kainavo daugiau nei kepsnys kavinėje, o dabar grei-tojo maisto kainos lietuviams tapo kur kas patrauklesnės. Nors dauguma lietuvių didžkukulius ar bulvi-nius blynus linkę kramsnoti namuose, o resto-ranuose ieškoti ko nors išskirtinio, tradicinius patiekalus siūlančios maitinimo įstaigos ne-stokoja lankytojų. Tam pasitarnavo didėjantys turistų srautai. Prisiklausę gandų apie keistus vietinių gyventojų mitybos įpročius, jie su smalsumu ir įtarumu ragavo rožinę šaltą sriu-bą ir pilkus bulvinius darinius su mėsa viduje.Pasibaigus ekonomikos krizei, lietuviai kartu su visu pasauliu atsisuko į sveiką ir ekologiš-ką maistą. Tapo madinga gaminti namuose, knygynus užvertė kulinarinės knygos, tele-viziją – maisto gaminimo laidos. Tuo pačiu keliu pasuko ir maitinimo įstaigos. Atsirado tik vegetarišką ar veganišką maistą siūlančių restoranų. Ėmė steigtis nedidelių šeimyninių restoranų, kepyklėlių, išskirtinį maistą teikiančių užkandinių. Atsirado ir dau-giau įvairovės. Šalia itališko, japoniško, pran-cūziško, kinų maisto restoranų steigėsi ir kur kas egzotiškesnę virtuvę siūlančių maitinimo įstaigų – vietnamietiškų, meksikietiškų ar marokietiškų patiekalų restoranų.

KAI LAIMI KOKYBĖ, LAIMI VISIMaitinimo įstaigas pasitempti privertė ir at-siradę restoranų kritikai. Internete publikuo-jami jų atsiliepimai sulaukia didelio atgarsio, sutraukia minias į geru žodžiu paminėtą restoraną arba atbaido lankytojus nuo sukri-tikuotųjų.Įvairovė ir vis didesnis dėmesys skiriamas kokybei. Štai tokie pokyčiai vyksta Lietuvos maisto kultūroje pastaruoju metu. Restoranai konkuruoja nebe tuo, kas pasiūlys mažesnę kainą, o tuo, kas pasiūlys geresnį maistą už prieinamą kainą. Kai laimi kokybė, laimi visi.


Knyga, verta Jūsų

biblioteKos

www.terrapublica.lt

PirmoJi lietuvos KulinariJos istoriJa

n u o s e n i a u s i ų l a i k ų i k i š i ų d i e n ų


KELIONĖS PO LIETUVĄ

ROJAUS KAMPELISNuotraukos V. KANDROTO

15

DRUSKININKAI – VIENAS SENIAUSIŲ LIETUVOS KURORTŲ, GARSĖJANTIS SŪRIAIS ŠALTINIAIS. NUO DRUSKINGŲ VERSMIŲ KILDINAMAS IR VIETOVĖS PAVADINIMAS. ŠIS JAUKUS MIESTAS

VIETINIUS GYVENTOJUS IR TURISTUS ŽAVI NUOSTABIA GAMTA, OŠIANČIAIS PUŠYNAIS, NEMUNO UPĖS IR DRUSKONIO EŽERO PAKRANTĖMIS, SENĄJA KURORTO DVASIA DVELKIANČIAIS PASTATAIS. ŠALIA MELANCHOLIŠKO MIESTO VAIZDO DERA IR MODERNUMO PROVERŽIS – ČIA SIŪLOMA ITIN ĮVAIRIŲ PRAMOGŲ. TAIGI SIŪLOME PAKELIAUTI PO DRUSKININKUS PĖSČIOMIS AR RATUOTAM DVIRAČIU.

ROJAUS KAMPELIS



DRUSKININKŲ TURIZMO IR VERSLO INFORMACIJOS CENTRASPažintį su Druskininkų miestu pradėkime nuo Drus-kininkų turizmo ir verslo informacijos centro (Darbo dienomis Gardino g. 3, savaitgaliais – M. K. Čiurlionio g. 65). Čia galėsime įsigyti įvairių lankstinukų, gauti pažintinės informacijos apie Druskininkus ir apylinkes. Centro darbuotojai mus informuos apie maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas. Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras veikia nuo 1995 m. rugpjū-čio 9 d. Tai vienas pirmųjų turizmo informacijos centrų Lietuvoje. Ši įstaiga teikia turizmo paslaugas, infor-maciją turistams ir verslo paslaugas verslininkams, įmonėms. Konferencijų salių nuoma, seminarų orga-nizavimas, 4 žvaigždučių kempingas – visa tai siūlo Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras.•Daugiauinformacijos:http://info.druskininkai.lt

DRUSKONIO EŽERASToliau keliaukime prie Druskonio ežero. Jo pakran-tės – viena mėgstamiausių vietinių gyventojų ir mies-to svečių poilsio vietų. Druskonio ežeras tyvuliuoja Druskininkų miesto centre. Gražiomis sutvarkytomis pakrantėmis ir skaidriu vandeniu viliojantis ežeras džiugina tiek miestiečius, tiek Druskininkų svečius. Įrengta 1,43 km ilgio krantinė, o pačiame ežere trykš-ta fontanas, vakare žaismingai keičiantis spalvas. Norint apžiūrėti fontaną iš arčiau, galima išsinuomoti vandens dviračius. Asfaltuotais takeliais galima apeiti aplink ežerą: nuo miesto muziejaus terasos su „Gim-tadienio“ skulptūrėle (K. Jeroševaitė) iki kitoje balto tiltuko pusėje esančios tautodailės skulptūrų ekspozi-cijos Druskonio legendų tematika.

VILNIAUS ALĖJA Keliaukime į Vilniaus alėją. Tai pagrindinė Drus-kininkų pėsčiųjų gatvė, nusidriekusi prie Gydyklų parko. Čia išsidėstę svarbiausi miesto objektai: miesto muziejus, bažnyčia, Druskininkų savival-dybės pastatas, pramogų aikštė su renginių sce-na, Druskininkų gydykla, vandens parkas. Alėjoje gausu dekoratyvinių elementų: Vytauto Kašubos 1995 m. pastatytas paminklas Lietuvai, įdomios Jono ir Bernardo Arčikauskų bei kitų menininkų sukurtos skulptūros. Alėjoje ir Gydyklų parke įrengti suoleliai, tad galėsime prisėsti ir pailsėti.

http://info.druskininkai.lt/


VIJŪNĖLĖS PARKAS Tarp Druskonio ežero ir Vijūnėlės tvenkinio driekiasi Vijūnėlės parkas. Pava-sarį parko lankytojus džiugina pražydę narcizai ir sakurų alėja. Šiame Drus-kininkų kampelyje įrengtos poilsio zonos, tad galima prisėsti ant suolelio ar pievelės ir pasidžiaugti saulės šiluma. Parką puošia įdomi skulptūra – du ra-gus surėmę avinai. Parko teritorijoje įrengti dviračių takai, tinklinio ir vaikų žaidimo aikštelės, paplūdimys, sukurtos poilsio erdvės.

VILA „LINKSMA“ Ežero pakrantėje stovi kurorto simboliu tapusi vila „Linksma“ (M. K. Čiurlionio g. 59), kurioje įsikūręs Druskininkų miesto muziejus. Šis puošnus ir reprezentatyvus pastatas yra tikras Druskonio ežero per-las, saugantis Druskininkų paslaptis. Mu-ziejaus darbuotojai juokauja sakydami: „Miesto muziejuje nebuvai – Druskininkų nepažinai!“ Čia susipažinsime su įdomia šio kurorto istorija. Pažvelgsime į seno-vines nuotraukas, knygas, sužinosime, kaip anksčiau gyveno šio krašto gyven-tojai, galėsime dalyvauti edukacinėse programose. Juk smalsu sužinoti, kaip prieš kelis šimtmečius žmonės pramo-gaudavo, kaip gydydavo ligas, kuo Drus-kininkams svarbi druska, kurortą su-pantys pušynai, išgaunamas mineralinis vanduo, išgirsti būtų ir nebūtų istorijų.•Daugiauinformacijos:www.druskininkumuziejus.lt

http://www.druskininkumuziejus.lt/



M. K. ČIURLIONIO MEMORIALINIS MUZIEJUSGrįžkime pro M. K. Čiurlionio memorialinį muziejų (M. K. Čiurlionio g. 35). Jis įkurtas dailininko ir kompozitoriaus tėvų namuose, kuriuo-se jis dažnai apsistodavo 1890–1911 m. Apsilankę čia, pasijusime tarsi persikėlę laiku, nes muziejuje stengtasi atkurti autentišką to lai-kotarpio gyvenamąją aplinką. 1963 m. įkurto M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus ekspozicijų rinkinį sudaro dailininko ir kompozitoriaus kūrybos, biografijos, jo šeimos istorijos palikimas. Čia kaupiama įvairi su M. K. Čiurlionio as-meniu susijusi literatūra, skaitomos paskaitos, vyksta filmų peržiūros, tradiciniai vasaros fortepijono muzikos koncertai ir t. t. O M. K. Čiur-lionio paveikslus galima pamatyti Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiur-lionio dailės muziejuje.•Daugiauinformacijos:www.ciurlionis.lt

GYDYKLŲ PARKASKeliaukime į Gydyklų parką (Tarp Nemuno, Vilniaus al. ir Mairo-nio g.), kuris įkurtas šalia Lais-vės aikštės. Jis vilioja lankytojus medžių alėjomis, biuvetėmis, skulptūromis ir žaviu tilteliu per Ratnyčėlės upę. Gydyklų parkas buvo įkurtas dar 1838 m., o nuo 2010 m. pradėti rekonstravimo darbai – nutiesti nauji pėsčiųjų takai, įrengti suoleliai, apšvieti-mas, šiltuoju metu žydi ryškias-palviai gėlynai. Nusileidus prie

M. K

. Čiu

rlion

io m

emor

ialin

io m

uzie

jaus

nuo

tr.

http://www.ciurlionis.lt/


MUZIKINIS FONTANASBūdami Vilniaus alėjoje ar jos priei-gose net nepajusime, kaip pasigirdę muzikos garsai mus privilios prie „šokančio“ fontano (Vilniaus al. 7). Tiesa, vos tik priėjus fontanas nu-rimsta, o norėdami vėl išvysti jo pa-sirodymą turėtume užsisakyti dainą trumpąją tekstine žinute arba šalia įrengtame interneto terminale. Fon-tanas veikia tik šiltuoju metų laiku. Žiemą šalia fontano įrengiamas Ka-lėdų eglučių parkas.•Daugiauinformacijos:http://fontanas.wix.com/fontanas

MIŠKO MUZIEJUS „GIRIOS AIDAS“Išvažiavę iš Druskininkų galėtume apsilankyti miško muziejuje „Girios aidas“ (M. K. Čiurlionio g. 116), kuriame susipažinsime su Lietuvos gy-vūnais, paukščiais ir augalija. Lauke po atviru dangumi įrengta medi-nių skulptūrų ekspozicija, kurią supa pušynas. Miško muziejus „Girios aidas“ įkurtas 1972 m. Čia esančios nuolatinės ekspozicijos pasakoja apie šio krašto gamtą: paukščius, vabzdžius, žvėris, augalus. Muzieju-je pristatomos meninių darbų parodos, kaupiama biblioteka, origina-lioje aplinkoje eksponuojamos medžio drožybos, kalvystės, keramikos, gintaro darbų parodos. •Daugiauinformacijos:www.dmu.lt

Nemuno, galima nusiprausti Grožio šaltinio vandeniu – tai sūriausias Druskininkų šaltinis, turintis odą valančių ir jauni-nančių savybių. Eidami šiaurės kryptimi, priėję Vilniaus alėjos pabaigą, pasukime į Maironio gatvę. Čia pat ir Druskininkų vandens parkas (Vilniaus al. 13–2). Apsilankykime jame: išban-dykime vandens atrakcionus, baseinus, pirtis. Ir tai gali būti dar ne kelionės pabaiga.

http://fontanas.wix.com/fontanas

http://fontanas.wix.com/fontanas

http://www.dmu.lt/

20 PLATUMOS 2015 BIRŽELIS–RUGPJŪTIS


KOMENTUOTI

GRŪTO PARKASKurorto apylinkėse įkurtas ir kitas įdomus muziejus – Grūto parkas (Grūto k., Druskininkų sav., 9 km į šiaurės vakarus nuo Druskininkų). Jame atskleidžiama Lietuvos sovietinio laikotarpio istorija. Muziejuje apžiūrėkime sovietmečio skulptūras, to meto dokumentus, propagan-dinius tekstus, mažąjį zoologijos sodą. Grūto parke įrengtas medinis muziejaus pastatas, kuriame sukaupta sovietinio laikotarpio dokumen-tika, pasakojanti apie sovietinės valdžios politiką, vykdomus nusikalti-mus ir ideologizuotą propagandinę kultūrą. Eksponuojami po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nugriauti sovietmečio paminklai atsklei-džia propagandinį sovietinės ideologijos ir vertybių pobūdį.•Daugiauinformacijos:www.grutoparkas.lt

NAUJASODĖS KAIMASIš Grūto parko galėtume patraukti į Naujasodės kaimą, kur įkurta Antano Česnulio sodyba. Būtent Naujasodės kaimas garsėja Antano Česnulio skulp-tūrų parku. A. Česnulis – vienas garsiausių Dzūkijos skulptorių, sukūręs daug pasakų veikėjų, mitinių būtybių, gyvūnų skulptūrų. Atvykus į sodybą, jau iš tolo savo sparnais moja didžiulis vėjo malūnas. Skulptūrų parke nu-stebins pasakų veikėjas „Milžinas“, keliantis didelį akmenį, „Girių valdovas“, apsuptas žvėrelių ir virš jo skraidančių paukštelių. •Daugiauinformacijos:www.cesnuliusodyba.lt

Maršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas.

A. Č

esnu

lio s

kulp

tūrų

ir p

oilsi

o pa

rko

nuot

r.

http://platumos.lt/druskininku-kurortas-rojaus-kampelis/

http://www.grutoparkas.lt/

http://www.cesnuliusodyba.lt/

21PLATUMOS 2015BIRŽELIS–RUGPJŪTIS


KELIONĖ PO SUVALKIJĄSUVALKIJA (SŪDUVA) – KAIRIAJAME NEMUNO KRANTE PLYTINTIS LIETUVOS REGIONAS, NUO

SENO GARSĖJĘS LYGUMOMIS BEI DARBŠČIAIS IR PASITURINČIAIS ŪKININKAIS. NUO 1795 M. IKI XIX A. PAB. KRAŠTAS PRIKLAUSĖ LENKIJOS KARALYSTEI, TODĖL JO RAIDA SKYRĖSI NUO

LIKUSIOS LIETUVOS TERITORIJOS. GERESNĖS KULTŪRINĖS BEI EKONOMINĖS SĄLYGOS LĖMĖ TAI, KAD ŽYMŪS XIX–XX A. LIETUVOS ŠVIESUOLIAI KILĘ BŪTENT IŠ ŠIO KRAŠTO. SUVALKIJA GALI DIDŽIUOTIS LIETUVOS PATRIARCHU JONU BASANAVIČIUMI, LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS KŪRĖJU JONU JABLONSKIU, LIETUVOS HIMNO AUTORIUMI VINCU KUDIRKA. KELIAUDAMI PO SUVALKIJĄ ATRASIME ŠVIESUOLIAMS ATMINTI SKIRTŲ VIETŲ, ĮSPŪDINGŲ DVARŲ BEI PARKŲ, IŠSKIRTINIŲ BAŽNYČIŲ. LYGUMŲ PEIZAŽĄ KEIS VIŠTYČIO REGIONINIO PARKO AUKŠTUMOS BEI MIŠKAI.


Nuotraukos V. KANDROTO


KELIONĖ PO SUVALKIJĄ


ZYPLIŲ DVARASPasigrožėję senąja šventove keliaujame toliau. Mūsų laukia Zyplių dvaro sodyba. Važiuojame vakarų kryptimi 140 keliu apie 30 km, kol privažiuosime nuorodą į Zyplių dvaro sodybą. Tuomet sukame kairėn ir maždaug už 0,5 km mus pasitiks XIX a. dvaro rūmai. Zyplių istorijos pradžia – 1697–1706 m. Pagal Sintautų parapijos metrikus, tai – Zyplių kaimo įsikūrimo data. XIX pr. Zypliai buvo kunigaikščio Juozapo Poniatovskio nuosavybė. Po J. Poniatovs-kio mirties 4 parapijų kaimus, didelius miškų plotus bei dvarelį, vadinamą senaisiais Zypliais, paveldėjo jo sesuo Teresė Tiškevi-čienė. Ji Zyplių turtus pardavė dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Šis netoli Lukšių įkūrė Naujųjų Zyplių dvarą. Čia pastatyti klasicisti-niai, kuklių formų, vieno aukšto dvaro rūmai. Apie 1897 m. dva-ro sodyboje kilo gaisras, jo metu sudegė visi mediniai pastatai. Baigus ūkinės dalies atstatymo darbus, XX a. pr. Tomo Potockio iniciatyva perstatyti bei išplėsti dvaro rūmai. Jie tapo puošnesni, įgijo neobaroko formų. Iš abiejų pastato galų pristatyti pries-tatai, o dvaro stogas tapo mansardinės formos. 2002–2012 m. dvare vykdyta rekonstrukcija. Dvaro pastatuose įrengta galerija, kalvė, keramikos dirbtuvės. Buvusioje vežiminėje veikia Zana-vykų krašto muziejus. Dvaro sodyboje vyksta įvairūs meno ple-nerai, koncertai, kiti renginiai. Aplink žaliuoja vienas didžiausių Lietuvoje dvaro parkų (21 ha).•Daugiauinformacijos:www.zypliudvaras.lt


http://www.zypliudvaras.lt/


ZAPYŠKISKelionę pradėsime Zapyškio miestelyje. Įvažiavus nuo Kauno pusės jau iš tolo matyti dešinėje pusė-je, ant Nemuno kranto, stovinti gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, prie kurios ir apsistosime. Vie-tovė minima jau XV–XVI a. Tuo metu dešiniajame Nemuno krante esančios žemės atiteko didikams Sapiegoms. Vietovė vadinta Panemune, Tarpupiu. Galiausiai įsigalėjo nuo Sapiegų kilęs Sapiegiškio pavadinimas, vėliau virtęs Zapyškiu. XVI a. an-trojoje pusėje čia pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Šalia buvo ir senoji Zapyškio gyvenvietė. Tačiau dėl nuolatinių Nemuno potvynių gyvenvie-tė nuo upės atitraukta toliau. Bažnyčia veikė iki uždarymo – 1901 m. 1908 m. ant kalno pastatyta neogotikinė Zapyškio bažnyčia. Senoji Zapyškio šventovė išliko kaip svarbus ir vertingas Lietuvos gotikos paminklas. Bažnyčia mūrinė, vienanavė, bebokštė, aukštu dvišlaičiu stogu. Fasadams bū-dingas langų, nišų ir kontraforsų ritmas. XX a. pab. šventovė buvo restauruota (archit. A. Umbrasas), tačiau pamaldos joje nebevyksta. Senoji bažnyčia vaizduojama ir Zapyškio herbe.



GELGAUDIŠKISApžiūrėję dvaro sodybą grįžtame į Taikos gatvę ir sukame de-šinėn. Nusileidus nuo nedidelio kalnelio ir pavažiavus tiesiai dešinėje pusėje mus pasitinka dar viena Gelgaudiškio puoš-mena – neogotikinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Prie jos pasistatę automobilį galime pasivaikščioti ir apžiūrėti ne tik šventovės eksterjerą, bet ir viduje esančias bažnytinės dailės vertybes. Gelgaudiškis – viena seniausių kairiajame Nemuno krante įsikūrusių vietovių. Jau XV a. minimas Skirsnemunės dvaro palivarkas, kuriam priklausė Gelgaudiškio vietovė. 1504 m. Gelgaudiškio dvaras atskirtas nuo Skirsnemunės palivarko. Kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo raštininkui Jonui Sapie-gai. XVI a. minima prie dvaro susikūrusi gyvenvietė. 1578 m. Povilas Sapiega Gelgaudiškyje pastatė medinę bažnyčią ar koplyčią. XVII a. tiek Kazimieras Ozemblovskis, tiek Elena Čar-toriskienė ne kartą perstatė šventovę, tačiau 1864 m. medinė bažnyčia sudegė. Dabartinė neogotikinė, raudonų plytų mūro Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia statyta 1866–1872 m. Šventovėje įrengti trys altoriai, yra daug sakralinio meno ver-tybių, du XVIII a. nulieti bronziniai varpai, paskelbti kultūros paveldo objektais.


GELGAUDIŠKIO DVARASKita kelionės stotelė – Gelgaudiškio miestelis ir dvaro sodyba. Važiuojame atgal iki 140 kelio ir sukame kairėn. 140 keliu važiuojame iki sankryžos su nuoroda į Jurbarką ir sukame dešinėn į 137 kelią. Važiuojame apie 8 km iki 3803 kelio, ten pamatysime nuorodą į Gelgaudiškį. Sukame nuorodos kryptimi ir 3803 keliu važiuojame dar 7 km, kol pasieksime šį miestelį. 3803 kelias pereina į Taikos gatvę, kuria važiuojame tiesiai iki nuorodos dvaro sodybos link. Tuomet sukame dešinėn. Prieš mus tuoj atsivers nuostabūs rūmai ir žaliuojantis dvaro parkas. Rašytiniuose šaltiniuose Geldaudiškio palivarkas minimas nuo 1504 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Vėliau dvarą valdė Sapiegos, Masalskiai, Oziemblovskiai, Gelgaudai, Čartoriskiai. XVIII a. dvarą nusipirko vokiečių baronų Koidelių giminė. 1842–1846 m., baronui Gustavui Koideliui rekonstruojant dvaro ūkį, pastatyti dabartiniai dvaro rūmai. Tuo metu dvare augin-ti veisliniai žirgai, veikė spirito varykla, šveicariškų sūrių gamykla. XX a. pr. dvaro sodybą įsigijo Medardas Komaras. Dvaras rekonstruotas, išplėstas ir pertvarkytas jį supantis parkas. Dvaro rūmai – neoklasicizmo stiliaus, mūriniai, stačiakampio plano, su dviem kampiniais rizalitais ir flygeliu. Centrinę dalį akcentuoja masyvių kolonų por-tikas su puošniu akroterijumi. Iš šiaurės pusės dvarą puošia dvylikos kolonų terasa. 2009 m. prasidėjusi dvaro restauracija vyksta iki šiol. Dvaro parkas ypatingas. Jis – sudedamojo tipo, sudarytas iš senosios geometrinės kompozicijos su jungtimi į sen-girę bei vėliau išplėtotos peizažinės dalies. Parke žaliuoja savaiminių rūšių medynas, amerikinė liepa, maumedžiai, bukai ir kitos retenybės. 2000 m. čia įrengtas pažintinis takas. Dvare nuolat vyksta teatralizuotos ir pažintinės ekskursijos, parodos, koncertai, pristatomi senieji amatai. Jau tradicine tapo daugiau nei dešimtmetį rugsėjo mėnesį rengiama Dvaro diena.•Daugiauinformacijos:www.gelgaudiskiokc.lt

http://www.gelgaudiskiokc.lt/



MARIJAMPOLĖPalikę šį panemunės miestelį keliaujame toliau. Iš A5 kelio įvažiuojame į Marijampolę (Kauno gatve). Septin-tas pagal dydį Lietuvos miestas vadinamas Sūduvos širdimi. Miesto užuomazgos siejamos su XVII a. minimu Pašešupio kaimu. XVIII a. pr. netoliese iškilo Kvietiškio dvaras, priklausęs grafams Butleriams. Butlerių rūpes-čiu XVIII a. antrojoje pusėje įkurtas marijonų vienuolynas, kuris turėjo daug įtakos Marijampolės kūrimuisi. Manoma, kad būtent nuo vienuolyno kilo ir miesto pavadinimas. Gyvenvietė išsidėstė abipus Šešupės upės. Šiuo metu dvi miesto dalis jungia šeši tiltai.Kauno gatve pasiekiame Sporto gatvę ir sukame kairėn. Važiuojame iki Stoties gatvės. Ja važiuojame iki pastato Nr. 2 – Marijampolės geležinkelio stoties. 1924 m. statytas moderno stiliaus pastatas (archit. E. Frykas) – tikra miesto puošmena. Toliau Stoties gatve vykstame iki P. Armino gatvės. Sukame kairėn ir važiuojame iki Kvietiškio gatvės. Sukame dešinėn. Čia išvysime medinius XVIII a. Kvietiškio dvaro rūmus. Sugrįžkime į P. Armino gatvę ir ja važiuokime tiesiai šiaurės kryptimi. Šioje gatvėje (Nr. 65) puikuojasi raudonų plytų Marijampolės cukraus fabriko pastatų kompleksas. Važiuokime iki sankryžos su Aušros gatve. Tada pasukime kairėn į Vytauto gatvę ir važiuokime tiesiai, kol išvysime karinio miestelio statinius. Tai – XIX a. carinės Rusijos užsakymu statytos kareivinės. Keliauki-me Vytauto gatve atgal, iki pastato Nr. 47. Tai buvusi Mokytojų seminarija, kurioje mokėsi nemažai žymių Lietuvos šviesuolių. Toliau vykstame Vytauto gatve, kol pasieksime Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią (Nr. 31A). Neobizantinio stiliaus šventovė XIX a. statyta kaip cerkvė Rusijos kareiviams. Pasigrožėkime kitoje Vytauto gatvės pusėje, priešais bažnyčią, atnaujintu Vytauto Didžiojo parku. Čia pat Vytauto g. 29 – Marijampolės kraštotyros muziejus. Užsuki-me susipažinti su krašto istorija. Pro parką grįžkime į P. Armino gatvę, sukime į dešinę, į Bažnyčios gatvę, kurioje puikuojasi viena didžiausių ir svarbiausių šventovių visoje Vilkaviškio vyskupijoje. Tai Šv. arkangelo Mykolo bazilika. 1824 m. pastatytoje klasicizmo ir neobaroko bruožų turinčioje šventovėje išliko daug sakralinio meno vertybių. Ša-lia jos, J. Bendoriaus g. 3, stovi marijonų vienuolynas. Iš Bažnyčios gatvės važiuojame iki V. Kudirkos gatvės ir pa-sukę kairėn vykime iki J. Dailidės gatvės. Sukame kairėn. J. Dailidės gatvės kairėje pusėje pamatysime J. Basanavi-čiaus aikštę. Čua išvysime aukštai iškilusį įspūdingą paminklą „Tautai ir Kalbai“ (skulpt. K. Balčiūnas). Paminklas – į 19 m aukštį iškelta raitelio figūra. Apžiūrėję paminklą pėsčiųjų perėja pereikime į kitą J. Dailidės gatvės pusę. Paėję


MARIJAMPOLĖS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS 1933 m. Marijampolėje atidarytas „Sodžiaus“ muziejus. Dalį eks-pozicijos sudarė tautosakos tyrinėtojo Vinco Šlekio surinkti eks-ponatai, kiti – dovanoti visuomenės. Ne kartą keitėsi muziejaus patalpos ir pavadinimas. Šiuo metu Marijampolės kraštotyros muziejuje veikia trys nuolatinės ekspozicijos – „Miestas prie Še-šupės“, „Tautos dvasia“ ir „Buitis ir būtis XX a.“. Lankytojai supa-žindinami su Marijampolės miesto istorija. Pristatomi suvalkiečių namų apyvokos daiktai, žemės ūkio padargai, tautinis kostiumas, galima pasigrožėti senųjų dievdirbių medinių „dievukų“ kolekcija. Norintiems geriau pažinti krašto istoriją, kultūros paveldą skirtos edukacinės programos. Smalsūs lankytojai pasimokys austi juos-tas, lipdyti molio dirbinius, marginti velykinius kiaušinius ir sužinos daug kitų įdomybių. Muziejui priklausančioje „Saulėračio“ galeri-joje nuolat rengiamos tautodailininkų bei profesionalių menininkų parodos, vyksta knygų pristatymai, kiti renginiai.•Daugiauinformacijos:www.marijampolesmuziejus.lt

kelis šimtus metrų, kairėje pusėje pamatysime Rygiškių Jono gimna-ziją (Kauno g. 5). XIX a. tai buvo vienintelė gimnazija Lietuvoje, puoselėjusi lietuvybę ir išugdžiusi daug krašto šviesuolių. Ji buvo įkurta 1870 m., čia mokėsi daug žymių Lietuvos visuomenės veikė-jų – tautinio atgimimo aktyvistas Vincas Kudirka, Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basana-vičius, rašytojas Vincas Myko-laitis-Putinas ir kt. Marijampolė pasižymi ir viešosiomis erdvėmis. Čia žaliuoja XIX a. pab. sufor-muotas Vytauto Didžiojo parkas, kuriame veši parodomieji Sūduvos kultūros paveldo gėlynai. 2012 m. atnaujinto Poezijos parko projek-tas laikomas viena įspūdingiausių parkų rekonstrukcijų nuo Lietuvos Nepriklausomybė atgavimo (ar-chit. G. Vieversys, A. Byčenkovas, T. Eidukevičius).

Mar

ijam

polė

s kr

ašto

tyro

s m

uzie

jaus

arc

hyvo

nuo

tr.



VILKAVIŠKISApžiūrėję svarbiausius Marijampolės objektus, keliaujame toliau. Važiuojame tolyn J. Dailidės gatve, kol ji pereina į Vilkaviškio gatvę, o ši į A7 kelią. Tuomet visą laiką tiesiai, kol pasieksime Vilkaviškį. Pietvakarių Lie-tuvos miestas minimas nuo XVI a. Tuo metu pro Vilkaviškį ėjo prekybos kelias į Prūsiją, tad mieste gyveno pirklių, amatininkų. 1660 m. Vilkaviškis įgavo savivaldos teisę. Po 1795 m. įvykusio Lietuvos ir Lenkijos vals-tybės padalijimo miestas atiteko Prūsijai. 1812 m. Napoleono armijai pralaimėjus prieš Rusiją, Užnemunė su Vilkaviškiu buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Tarpukariu miestas tapo apskrities centru. Čia veikusioje gimnazijoje mokėsi ne viena žymi asmenybė: Salomėja Nėris, Kazys Bradūnas, Antanas Vaičiulaitis. Miestas labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Vilkaviškyje įvažiuojame į Vytauto gatvę ir vykstame iki Nr. 14, prie 1998 m. pašventintos istoristinės, dvibokštės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros. Pasigrožė-ję naujausia Lietuvos katedra, važiuojame kelis šimtus metrų į pietų pusę Vytauto gatve ir sukame kairėn į Vysk. A. Karoso gatvę. Šia nedidele gatvele važiuojame iki galo, kol išvysime buvusio Vilkaviškio dvaro pas-tatus. Dvaras minimas nuo XVIII a. Tuo metu dvaro sodyba priklausė Mykolui Kleopui Oginskiui. Dvare savo pėdsaką paliko pats Napoleonas Bonapartas. 1812 m., prieš žygį į Rusiją, jame buvo apsistojęs keletui dienų. Šiuo metu dvaro pastate gyvena žmonės. Išlikusi išraiškinga detalė – klasicistinis portikas. Apsižvalgę keliau-jame toliau. Privažiavę Vytauto gatvę sukame kairėn ir iškart dešinėn į J. Basanavičiaus gatvę. Čia Nr. 3 pažy-mėtas XX a. pradžioje pastatytos buvusios spirito varyklos administracinis pastatas. Apžiūrėję raudonų plytų mūro pramonės architektūros paminklą keliaujame toliau.


PAEŽERIŲ DVARO SODYBAKita maršruto stotelė – Paežerių dvaro sodyba. Važiuojame atgal iki Vytauto gatvės, sukame kairėn, tuomet visą laiką tiesiai, kol išvažiuosime į E28 kelią. Juo vykstame apie 3 km, kol pamatysime nuorodą į Paežerių dvarą. Nuorodos kryptimi sukame dešinėn ir važiuojame dar 0,4 km kaštonų alėja, kurios pabaigoje jau šviečia baltas dvaro rūmų pastatas. Tai viena geriausiai išsilaikiusių dvarų rezidencijų Lietuvoje. Nuo XVII a. Paežeriai priklausė Zabieloms. XIX a. dvaro sodyba atiteko Gavronskiams, o 1939 m. jį įsigijo Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vai-lokaitis. 1952–1994 m. dvaras priklausė Vilkaviškio melioracijos statybos valdybai. Tuo metu sodyba buvo rūpestingai prižiūrima. Dabartiniai dvaro rūmai XVIII a. pab. suprojektuoti architekto Martyno Knakfuso. Išlikę ir kiti ansamblio statiniai: oficina, ledainė, sandėlis, spirito varykla, belvederio bokštas, arklidės, karvi-dės. Pagrindiniai dvaro rūmai – dviejų aukštų baroko ir klasicizmo bruožų turintis pastatas. Vienas svarbiau-sių jo akcentų – keturių kolonų portikas. Interjeras puoštas medžio drožiniais, skulptūriniu dekoru. Aplink žaliuoja XVIII a. pab. pradėtas kurti dvaro parkas, tyvuliuoja du tvenkiniai. Šalia rūmų šlama senas ąžuolas. Spėjama, kad šiam galiūnui apie 400 metų ir jis mena dvaro įkūrimo laikus. Šiuo metu dvaro sodyboje vei-kia Vilkaviškio krašto muziejus ir Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras. •Daugiauinformacijos:www.vkmuziejus.lt

http://www.vkmuziejus.lt/



JONO BASANAVIČIAUS GIMTINĖ Po atokvėpio vienoje geriausiai išsilaikiusių Lietuvos dvaro sodybų keliaujame toliau. Mūsų laukia Lietuvos šviesuolio Jono Basanavičiaus gimtinė. Išvažiavę į E28 kelią sukame kairėn. Privažiavę sankryžą su nuo-roda Gražiškių link sukame jų kryptimi. 185 keliu važiuojame apie 16 km iki Karalkrėslio, kol pasieksime 5115 kelią. Sukame kairėn ir šiuo keliu vykstame apie 5 km iki nuorodos į J. Basanavičiaus gimtinę-muzie-jų. Sukame nuorodos kryptimi ir važiuojame dar 3 km, kol pasieksime sodybą. Tai garsaus XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos visuomenės veikėjo memorialinė sodyba. Čia pristatomi to lai-kotarpio pasiturinčio Suvalkijos ūkininko tradiciniai gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai, baldai, interjero deta-lės. Kasmet lapkričio 23-iąją sodyboje minima J. Basanavičiaus gimimo diena. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga vasario 16-ąją vyksta istoriniai-literatūriniai skaitymai. Erdviame sodybos klojime rengiamas tradicinis Sūduvos klojimo teatrų festivalis „Atžalynas“ ir folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“. Kituose ūki-niuose statiniuose įrengtos parodų bei edukacijų erdvės. 1988 m. šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Jau po metų pavasarį buvo užsodintas 30 ha plotas. Ąžuolynas kasmet didėjo. Šiuo metu 40 ha plote auga apie 9000 ąžuolų. Ąžuolyne pasodinta 13 giraičių, skirtų svarbiausioms valstybės istorijos datoms atminti. 2014 m. pradėta sodinti dar viena ąžuolų giraitė. Pasodinti pirmieji 25 ąžuoliukai. Iki 2018 m., minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kasmet bus pasodinama po 25 medelius, kol galiausiai suža-liuos 100 ąžuolų, simbolizuojančių Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį.

A. B

altė

no n

uotr.


VIŠTYČIO REGIONINIS PARKASApžiūrėję žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo gimtinę bei pasidomėję tradicine Suvalkijos ūkininko buiti-mi keliaujame iki paskutinės maršruto stotelės – Vištyčio regioninio parko. Nuo J. Basanavičiaus sodybos važiuojame atgal iki 185 kelio ir sukame kairėn. Važiuojame apie 13 km, kol pasieksime 200 kelią. Sukame dešinėn ir pavažiavę 7 km pasiekiame Vištyčio regioninio parko ribas. Parkas įkurtas trijų valstybių – Lietu-vos, Lenkijos ir Rusijos – pasienyje. Moreninių aukštumų bei stambių stačiašlaičių kalvų teritorijoje telkšo 14 ežerų ir daug smulkių pelkaičių. Plačioje dubumoje tyvuliuoja didžiulis Vištyčio ežeras. Iš 17,83 km² ežero ploto Lietuvai priklauso 5,44 km². Dalį regioninio parko užima dideli miškų masyvai. Drausgirio, Ta-darinės, Vištytgirio, Mestgirio miškuose auga 300 metų senumo ąžuolynai, maišyti su skroblais ir liepomis, žaliuoja 200 metų senumo eglynai ir pušynai. Miškuose gausu retųjų augalų bei gyvūnų. Prie sienos su Lenkija plyti Grybingirio miškas, kuriame yra sunkiai praeinamų, neliestų teritorijų su skroblynų buveinė-mis. Lankytojai po parką gali pakeliauti dviem pažintiniais pėsčiųjų takais. Jauniausiems keliauninkams bei senjorams skirtas mažasis 2,4 km ilgio Šilelio pažintinis takas, o ištvermingesni keliautojai gali rinktis didįjį 7 km ilgio taką. Po įspūdžių kupinos kelionės susipažinę su Suvalkijos regiono gamtos bei kultūros paveldu galime vykti namo.•Daugiauinformacijos:www.vistytis.lt


KOMENTUOTI

A. B

altė

no n

uotr.

http://www.vistytis.lt/

http://platumos.lt/kelione-po-suvalkija/



LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS TITULUOJAMAS DIDŽIAUSIA ŠALYJE LIETUVOS ISTORINIO KULTŪROS PAVELDO SAUGYKLA.

TAIP PAT TAI – SENIAUSIAS MUZIEJUS LIETUVOJE, KURIO IŠTAKOS SIEKIA NET 1855 METUS. TIKRAI VERTA SKIRTI VIENĄ DIENĄ IR SUSIPAŽINTI SU ŠIO MUZIEJAUS EKSPOZICINIUOSE PADALINIUOSE SAUGOMOMIS ISTORINĖMIS VERTYBĖMIS. KELIONĖS METU PAGILINSIME SAVO ŽINIAS IR GERIAU SUPRASIME LIETUVOS ARCHEOLOGIJĄ, ISTORIJĄ, KULTŪRĄ IR IŠTIES TURININGAI PRALEISIME DIENĄ.

Nuotraukos V. KANDROTO


VILNIAUS MUZIEJAI VILNIAUS MUZIEJAI N O R I N T I E M S P A Ž I N T I



ŠV. STANISLOVO IR ŠV. VLADISLOVO ARKIKATEDRA BAZILIKAPažintį su Vilniaus muziejais pradėkime Katedros aikš-tėje. Jos centre stūkso Vilniaus arkikatedra bazilika – Vilniaus širdis. Ši išdidi šventovė, kerinti Vilniaus gy-ventojus ir miesto svečius, pastatyta dar XIII a. šalia Aukštutinės pilies – ją 1251 m. pastatydino pats Lietu-vos karalius Mindaugas. 1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila pastatė naują šventovę, vėliau sudegusią ją atstatė Vytautas Didysis. Klasicistinių formų didybę 1820 m. naujai katedrai suteikė architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Katedros vidų puošia kupolų, sienų tapyba, altoriai, stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, vienuolika koplytėlių bažnyčios šo-nuose, iš kurių puošniausia – Šv. Kazimiero koplyčia, kur šventasis Lietuvos globėjas ir palaidotas. Katedros požemiuose ilsisi Ignoto Masalskio, Aleksandro Jogai-laičio, Barboros Radvilaitės, Vladislovo Vazos palaikai. Vykdant katedros rekonstrukciją požemyje atrasta XIV a. freska su Nukryžiuotojo atvaizdu – seniausias Lietuvos sieninės tapybos kūrinys.•Daugiau:www.katedra.lt

Liet

uvos

nac

iona

lioni

o m

uzie

jaus

nuo

tr.


NAUJASIS ARSENALASVilniaus arkikatedra bazilikos pašonėje glaudžiasi Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1). Lietuvos na-cionalinis muziejus – didžiausia Lietuvos istorinio paveldo saugykla. Tai – pagrindiniai Lietuvos arche-ologijos, istorijos, numizmatikos, etninės kultūros rinkiniai. Muziejaus ištakos siekia 1855 m., kai buvo įkurtas Eustachijaus Tiškevičiaus Senienų muziejus.Vilniaus pilių gynybinės paskirties pastatuose, Sena-jame ir Naujajame arsenaluose saugomos Lietuvos archeologijos, istorijos ir liaudies meno ekspozicijos. Kiti muziejaus ekspoziciniai padaliniai yra įsikūrę valstybinės reikšmės objektuose, liudijančiuose išskirtinės svarbos įvykius ar asmenis Lietuvos vals-tybingumui ir istorijai. Tai Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Signatarų namai, išeivijos dailininko ir ko-lekcininko Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje, varpininko Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Nau-miestyje, Jono Šliūpo memorialinė sodyba Palangoje ir Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių I kaime, Vil-kaviškio r. sav. Ekspozicijomis, leidiniais ir edukacine veikla muziejus tapo visuomenės istorinio sąmonin-gumo ugdytoju.Naujajame arsenale, viename seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių, įsikūrusios svarbiausios Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo

gotikinis mūrinis pastatas, kurio išorinė siena kartu buvo ir pilies gynybinė siena. Šis ansamblis suda-rė didžiojo kunigaikščio dvaro tarnautojų namus ir ūkinius pastatus. XVIII a. antrojoje pusėje pastatas rekonstruotas į kareivines ir pavadintas Naujuoju arsenalu. Nuo LDK istorinio paveldo kaupimo ir pri-statymo visuomenei 1856 m. prasidėjo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija. Naujajame arsenale nuolat veikianti Senosios Lietuvos istorijos ekspozi-cija atspindi permainingus LDK klestėjimų ir nuos-mukių laikus, akcentuojant svarbiausius valstybės raidos įvykius ir asmenybes. XIX amžius – ilgas ir sudėtingas okupacijų, pasipriešinimo kovų, išsivada-vimo lūkesčių, represijų ir tremčių, nutautinimo poli-tikos, patriotizmo ir valstybingumo idėjų puoselėjimo ir įgyvendinimo etapas – atkurtas iškalbingais auten-tiškais daiktais, dokumentais, paveikslais.Naujajame arsenale Lietuvos valstiečių buitį prista-to nuolat veikianti ekspozicija, skirta XVIII–XX a. lietuvių verslams, buičiai ir liaudies menui. Lietuvių gyvensenos ir saviraiškos savitumą atskleidžia sena kryžių statymo tradicija. Vienoje iš ekspozicinių salių lankytojas gali pasigrožėti kryždirbių ir dievdirbių sukurtomis šventųjų skulptūromis, kalvių kaltomis geležinėmis saulutėmis ir kryžiais.•Daugiauinformacijos:www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/naujasis-arsenalas.html



SENASIS ARSENALASKitas artimiausias objektas – Senasis arsenalas (Arse-nalo g. 3). Dalis Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspo-zicijų įrengta naujai atkurtame Senojo arsenalo pastate, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XV a. Nuo XVIII a. arsenalas imtas vadinti Senuoju. Arsenalo pastatų išvaizda pasikeitė 1834 m., kai jie buvo Rusi-jos karinio štabo inžinierių inventorizuoti ir pertvarkyti. Senasis arsenalas buvo perstatytas XX a. pradžioje, di-džioji dalis sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. 1987 m. atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas buvo pritai-kytas Dailės muziejaus reikmėms, o vakarinis ir šiauri-nis – Lietuvos nacionaliniam muziejui. Senojo arsenalo pastatuose 2000 m. įrengta archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“ pristato Lietuvos istoriją nuo se-niausių laikų iki XIII a. vidurio. Lankytojai čia susipa-žįsta su akmens amžiaus gyventojų buitimi ir verslais, baltų genčių istorija, Lietuvos valstybės susikūrimu.•Daugiau:www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/senasis-arsenalas.html

AUKŠTUTINĖ PILIS IR GEDIMINO PILIES BOKŠTASSenojo arsenalo vidiniame kieme įrengtas keltuvas, užkelsiantis mus į Gedimino kalno viršūnę. Remiantis didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartimi su Kryžiuočių ordinu, žinoma, kad nuo 1323 m. LDK sostinėje Vilniuje, ant kalno, stūksojo Aukštutinė pilis. Kartu su Žemutine bei Kreivąja pilimis ši tvirtovė sudarė pagrindinį gynybinį miesto kompleksą ir buvo vienas svarbiausių politinių centrų. XIV a. pilis buvo puldinėjama kryžiuočių, tačiau nuolat atsilaikydavo. Žinoma, kad medinė pilis sudegė per gaisrą ir XV a. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį, kurios dalį galime išvysti ir šiandien. Aukštutinės pilies reikšmė pamažu menko, nuo XVII a. galutinai prarado gynybinę funkciją. XIX a. pradėti pilies liekanų res-tauravimo darbai su pertraukomis tęsėsi tarpukariu ir sovietmečiu. Vilniaus senamiesčio panoramoje vyrauja Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, vadinamas Gedimi-no. Tai autentiška buvusios pilies dalis, tapusi Vilniaus miesto simboliu. Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. čia buvo iškelta Lietuvos trispalvė.Nuo 1960 m. čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, nuo 1988 m. vėl plevėsuoja Lietuvos tris-palvė. Nuo 2003 m. apžvelgti plačią sostinės panoramą galima į kalną pakilus moderniu keltuvu.•Daugiau:www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/gedimino-pilies-bokstas.html


PILIES GATVĖKeliaukime toliau atrasti, kas slepiasi senamiesčio gatvelių tinkle. Nuo Gedimino kalno nusileiskime pėsčiomis, žvilgtelėkime į kalno papėdėje čiurlenančios Vilnelės bangeles ir traukime į vieną ju-driausių senamiesčio gatvių – Pilies. Tai seniausia Vilniaus gatvė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1530 m. Iki XVII a. ši gatvė buvo vadinama Kanauninkų vardu, nes čia įsikūrusiuose kapitulos namuose gyveno kanauninkai. Pilį ir Rotušės aikštę jungianti ga-tvė tapo viena svarbiausių prekybos taškų, todėl į ją vedė daug kelių, galiausiai virtusių net 17 Pilies gatvės išsišakojimų. Šioje gatvėje namus statėsi pasiturintys miestiečiai, didikai, keliolika jų priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Čia šurmuliuodavo turgūs, XVIII a. viename iš kiemų buvo įkurtas Vilniaus universiteto bo-tanikos sodas. Šioje puošnumu garsėjančioje gatvėje yra išlikusių senųjų pastatų fragmentų: kiemelių, arkų, skliautų, laiptų, taip pat gotikos, renesanso, baroko stilių pastatų.


ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO IR ŠV. JONO EVANGELISTO BAŽNYČIAIšėję iš Signatarų namų nepraleis-kime galimybės dar kartą pažvelgti į senamiesčio stogus iš paukščio skrydžio. Čia pat, kitoje Pilies ga-tvės pusėje, stūkso Šv. Jono Krikš-tytojo ir šv. Jono evangelisto baž-nyčia , o į dangų stiebiasi Šv. Jonų varpinė.Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaš-talo evangelisto (Šv. Jonų) bažnyčia, priklausanti Vilniaus universitetui, buvo pradėta statyti Lietuvos ir Len-kijos karaliaus Jogailos 1387 m., o baigta 1426 m. Vytauto Didžiojo. Nuo XVI a. ji priklausė jėzuitams. Vieni svarbiausių bažnyčios restau-ravimo darbų vyko XVIII a.: Jonas Kristupas Glaubicas su skulptoriais suteikė šventovei baroko stiliaus bruožų, sienas papuošė tapytos

SIGNATARŲ NAMAIPilies gatvė garsėja čia stovinčiu svarbiu kultūros paveldo objek-tu – Signatarų namais. Dabar Signatarų namuose įkurtas muzie-jus, eksponuojantis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją nuo tautinio atgimimo metų (1904 m.) iki 1918 m. Muziejuje stengiamasi atkurti autentišką tuometinio laikotarpio vaizdą: ga-lima apžiūrėti kabinetą, kuriame buvo paskelbta mūsų šalies Ne-priklausomybė, išlikusias senąsias fotografijas, Nepriklausomybės Akto signatarams priklausiusius daiktus. Atskiri kambariai skirti signatarams Petrui Klimui, Jurgiui Šauliui, dr. Jonui Basanavičiui, prof. Mykolui Biržiškai. Muziejuje rengiamos parodos, edukacinės programos, o ekspozicijų rinkiniai nuolat pildomi.•Daugiau:www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/signataru-namai.html



ŠV. JONŲ BAŽNYČIOS VARPINĖ1600–1610 m. statyta Šv. Jonų bažnyčios varpinė – svarbi Vil-niaus universiteto architektūrinio ansamblio dalis. 1732 m. kilęs gaisras varpinę sunaikino, tad 1741–1743 m. vyko statinio re-konstrukcijos darbai (projektą parengė ir darbams vadovavo ar-chitektas Jonas Kristupas Glaubicas). Nuo 1774 m. iki dabar var-pinės bokštas išliko beveik nepakitęs. Varpinė pasižymi renesanso ir vėlyvojo baroko architektūra. 1955–1957 m. vykdant Šv. Jonų bažnyčios restauracijos darbus, restauruota ir varpinė. Į bokštą buvo įkeltas varpų meistro Jono Delamarso 1675 m. nulietas žal-varinis varpas. Kasmet, pradedant ir užbaigiant studijų metus, per įvairias iškilmes, senamiestyje aidi šio varpo dūžiai.2011 m. varpinėje, 45 metrų aukštyje, įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią šiltuoju metų laiku galima pasikelti moderniu liftu arba užlipti autentiškais mediniais laiptais. Varpinės viduje kabo Fuko švytuo-klė, demonstruojanti Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą.•Daugiau:www.muziejus.vu.lt/lt

freskos, buvo pastatyti net 23 įspū-dingi altoriai (išliko 10), įrengtos koplyčios. XIX a. bažnyčios atnau-jinimo darbams vadovavo Karolis Podčašinskis. Po Antrojo pasauli-nio karo bažnyčia buvo uždaryta, Vilniaus universitetas ją atgavo 1963 m. Dabar bažnyčioje galima išvysti įspūdingą 10 altorių kompo-ziciją su 1757 m. kurtu tabernaku-liu, Loreto Dievo Motinos altoriumi, Jėzaus Krikšto skulptūrinę grupę, šventųjų paveikslus. Taip pat čia įrengti vieni didžiausių vargonų Lietuvoje, atgabenti į Šv. Jonų baž-nyčią iš Polocko jėzuitų bažnyčios po 1831 m. sukilimo. XIX a. jie buvo atnaujinti Juozapo Radavi-čiaus. Taip pat bažnyčią puošia ir 18 skulptūrų, iš kurių net 12 vaiz-duoja šventuosius Jonus. Šv. Jonų bažnyčioje veikia Mokslo muziejus, vyksta koncertai, VU absolventų diplomų įteikimai. Šv. Jonų baž-nyčia garsėja ir mūsų dienas pa-siekusiomis šešiomis koplyčiomis: Šv. Stanislovo Kostkos, Šv. Onos, Dievo Kūno (Oginskių), Šv. Barbo-ros, Angelų Sargų (Šv. Kozmo ir Damijono), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo.



ROTUŠĖS AIKŠTĖPilies gatve keliaudami pietų kryptimi atsidursime Rotušės aikštėje , kurios viduryje stovi viena svar-biausių sostinės įstaigų – Vilniaus rotušė. Rotušėje jau XV a. būdavo rengiami turgūs ir mugės, o pirkliai suvažiuodavo net iš Rygos, Maskvos ir Krokuvos. Prie Rotušės aikštės būrėsi prekybininkai, amatinin-kai, dirbtuvės ir pirklių gildijos. Čia kadaise stovėjo bokštas-laikrodis su varpu, kuris 1781 m. buvo nu-griautas, o varpas perkeltas į Šv. Kazimiero bažnyčią. Rotušės aikštėje iki XVII a. būdavo rengiami tea-tralizuoti vaidinimai, savo pasirodymais miestelėnus žavėdavo keliaujantys akrobatai, komediantai. Nuo XIX a. iš rotušės balkono švenčių metu grodavo pu-čiamųjų orkestras. Dabar šios tradicijos tęsiamos – nuo 2010 m. vasaros mėnesiais vyksta pučiamųjų orkestrų (brass band) pasirodymai. Rotušės aikštė tapo svarbių renginių vieta – čia vyksta kasmetinės mugės, koncertai, minimos valstybinės šventės, prii-mami svarbūs užsienio svečiai.


VILNIAUS ROTUŠĖViena svarbiausių šalies sostinės įstaigų, reprezentuojančių miesto gyvenimą, rengiančių kasmetinius renginius užsienio svečiams ir Lietu-vos gyventojams, – Vilniaus rotušė, pradėjusi dirbti 1999 m. Rotušės is-torija prasidėjo 1432 m., kai Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Senoji rotušė buvo dviaukštis gotikos stiliaus pastatas su bokštu, jame įrengti posėdžių kambariai, teis-mo salės, iždas ir kt. Bėgant metams, pastatas buvo remontuojamas. Po 1749 m. vykusio miesto gaisro rotu-šės atnaujinimo darbams buvo pa-skirtas Laurynas Stuoka-Gucevičius, tačiau visi statybos darbai vyko jau po architekto mirties. Iki pat XIX a. rotušė buvo pagrindinis miesto kul-tūros ir visuomeninio gyvenimo cen-tras. 1811–1922 m. čia veikė miesto teatras. Vėliau pastatas ėmė nykti. Tarpukariu buvo atkurtas XVIII a. pastato interjeras. 1944–1995 m. čia veikė Lietuvos dailės muziejus ir tik 1995–1996 m. rotušė rekonstruota.•Daugiau:www.vilniausrotuse.lt


GILDIJŲ PASTATAIŠalia Rotušės aikštės (Didžio-ji g. 24, 26) stovi senieji gildijos pastatai, susiformavę XV–XVI a. Pirkliai į Vilniaus miestą atvyko XV a., kai miestui buvo suteik-tos turgų privilegijos, ir Rotušės aikštė šurmuliavo nuo mugių gausos. Du gildijos pastatai – ti-kras gotikos stiliaus pavyzdys su skliautuotais rūsiais ir autentiš-komis dekoro detalėmis. Mažo-sios gildijos pastatas XVII a. pri-klausė pirklių brolijai, čia veikė amatininkų dirbtuvės, užeigos. LDK didiko Masalskio namas ilgą laiką (nuo XVI a.) priklausė Masalskių giminei, vėliau stipriai nukentėjo miesto gaisro metu. Jame galima išvysti iki šių dienų išlikusią gotikos stiliaus patalpą su atviru ugniakuru. Siekiant atkurti autentišką pirklių pastatų išvaizdą, 1985–1995 m. pastatai buvo rekonstruojami.


Kazio

Var

nelio

nam

ų-m

uzie

jaus

nuo

tr.

45

KAZIO VARNELIO NAMAI-MUZIEJUSToliau užsukime į senuosiuose gildijų pastatuose (Didžioji g. 24, 26) įsikūrusius garsaus lietuvių menininko, kolekcionieriaus Kazio Varnelio (1917–2010) namus-muziejų. JAV gyvenęs menininkas buvo įsitvirtinęs Čikagos moderniojo meno avangardo srityje, rengė personalines ir grupines parodas garsiausiose JAV ir kitų šalių galerijose. Nuo jaunystės kolekcionieriaus pašaukimą turėjusio K. Varnelio namai Čikagoje buvo panašūs į muziejų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę meni-ninkas su žmona grįžo į tėvynę, o savo sukauptą meno kūrinių kolekciją ir biblio-teką padovanojo Lietuvai. •Daugiau:www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/kazio-varnelio-namai-muziejus.html

VILNIAUS GYNYBINĖS SIENOS BASTĖJADidžiąja gatve paėję 200 m sukime į Subačiaus gatvę. Iš pastarosios sukime į Bokšto gatvę, ji mus atves prie Vilniaus gynybinės sienos bastėjos. Vilniaus gyny-binės sienos įtvirtinimai buvo pastatyti 1522 m., nes stiprėjant Rusijos valstybei Žemutinės ir Aukštutinės pilių miestui apsaugoti neužteko. Siena buvo sumūryta didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu. Joje buvo penkeri vartai, o XVII a. pr. – jau dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. Bastėja – stambiausias Vilniaus gynybinės sienos statinys – iškilo XVII a., Bokšto kalne. Bastėja pastatyta vėliau nei gynybinė siena, tai patvirtina archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, taip pat ir įvairaus lai-kotarpio Vilniaus miesto planai. Įtvirtinimą sudarė bokštas, artilerijai skirta dalis ir juos jungiantis tunelis. Bėgant laikui, gynybinių sistemų reikšmė sumenko, XIX a. beveik visi gynybiniai įtvirtinimai buvo nugriauti. 1966 m. buvo pradėti archeologi-niai ir architektūriniai senosios bastėjos tyrimai bei atstatymo darbai. Nuo 1987 m. bastėjoje veikė Lietuvos nacionalinio muziejaus ginkluotės ekspozicija, kurią nu-matoma atnaujinti po naujai atliktų restauravimo darbų, prasidėjusių 2007 metais. Lankytojai kviečiami apžiūrėti ant kalvos iškilusius senuosius mūrinius įtvirtinimus.•Daugiau:www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/vilniaus-gynybines-sienos-basteja.html

KOMENTUOTI


http://platumos.lt/vilniaus-muziejai-norintiems-pazinti/



ANYKŠČIAI G A M T O S I R P R A M O G Ų L O B Y N A SNuotraukos V. KANDROTO


ANYKŠČIAI – APIBUS ŠVENTOSIOS UPĖS SLĖNIO ĮSIKŪRĘS MIESTAS, KURIAME GYVENĘ ŽMONĖS KŪRĖ ODES ŠIAM NUOSTABIAM LIETUVOS

KAMPELIUI. GAMTA IR ISTORIJA ČIA SUKAUPĖ TIEK ĮSPŪDINGŲ TURTŲ, KAD MAŽAS VALSTYBĖS LOPINĖLIS TAPO IT AKIMIS APRĖPIAMAS PARKAS, O JAME TELPA VISA TAI, KUO PATRAUKLI LIETUVA. PER ANYKŠČIŲ KRAŠTĄ TEKANTI ŠVENTOJI ATVERIA ĮSPŪDINGIAUSIAS ATODANGAS. VIENAS DIDŽIAUSIŲ ŠALYJE RUBIKIŲ EŽERAS, KURIAME IT PAŽERTOS 16 SALŲ SUKURIA UNIKALŲ LAUKINĖS GAMTOS LABIRINTĄ, PATOGIAI APŽVELGIAMĄ IŠ VIRŠAUS. O ANYKŠČIŲ ŠILELYJE TŪKSTANTMEČIUS GULI VIENAS DIDŽIAUSIŲ LIETUVOS RIEDULIŲ – PUNTUKO AKMUO. TIK JAME IŠKALTAS VIENINTELIS PASAULYJE TESTAMENTAS TAUTAI. JĮ PARAŠĖ DU LIETUVIAI LAKŪNAI, PERSKRIDĘ ATLANTO VANDENYNĄ.

ANYKŠČIAI – VIENINTELIS LIETUVOS MIESTAS, PRO KURĮ SIAURUOJU GELEŽINKELIU VIS DAR JUDA TRAUKINIAI XIX A. ČIA NUTIESTAIS BĖGIAIS. GERIAUSIAI ŽINOMO NACIONALINIO GĖRIMO – IŠ VIETINIŲ SODŲ DERLIAUS GAMINAMO LIETUVIŠKOJO VYNO SOSTINĖ – IRGI ANYKŠČIAI.

ANYKŠČIAI G A M T O S I R P R A M O G Ų L O B Y N A S

Anyk

ščių

turiz

mo

inof

rmac

ijos

cent

ro n

uotr.


ANYKŠČIŲ TURIZMO INFORMACIJOS CENTRASKelionę pradėkime nuo Anykščių turizmo informacijos centro, kuris įsikūręs Gegužės g. 1, šalia Šventosios upės. Anykščių turizmo informacijos centras lankyto-jams teikia informaciją ne tik apie maitinimo, apgy-vendinimo paslaugas, lankytinas vietas. Darbuotojai pasiūlys gido paslaugas bei turistinius maršrutus, kuriais keliaujant atsiskleis visas šio krašto grožis ir savitumas. Ir dar ne viskas! Čia gausime visą nau-dingą informaciją, kaip aktyviai bei turiningai praleisti laisvalaikį. Be to, sužinosime, kur galima paragauti tik Anykščiuose gaminamų patiekalų. •Daugiauinformacijos:www.antour.lt

ANTANO ŽUKAUSKO-VIENUOLIO MEMORIALINIS NAMAS-MUZIEJUS Pirmiausia keliaukime iki A. Vienuolio g. Čia (Nr. 2) išvysime vieno garsiausio XX a. pirmo-sios pusės rašytojo Antano Žukausko-Vienuo-lio (1882–1957) memorialinį namą – muziejų. Tai buvę miestelio inteligentų namai, kuriuose persipynė vaistininko pareigos ir rašytojo pa-šaukimas. Antanas Žukauskas-Vienuolis, apie dvidešimt metų praleidęs svetimuose kraštuose, 1922 m. grįžo į tėviškę, apsigyveno Anykščiuose ir pasistatė namą. Čia jis gyveno iki pat savo mirties. Dabar šiame pastate veikia A. Žukaus-ko-Vienuolio memorialinis muziejus, kuriame saugoma autentiška rašytojo buities ir kūrybos erdvė. Šalia eksponuojamos ir naujos ekspozi-cijos, šiuolaikiškai atskleidžiančios šio meninin-ko įtaką Anykščių krašto kultūros raidai.•Daugiauinformacijos:www.baranauskas.lt


Ange

lų m

uzie

jaus

nuo

tr.


SAKRALINIO MENO CENTRAS IR ANGELŲ MUZIEJUSŠalia bažnyčios, Vilniaus g. 11, įrengtas Anykščių menų centras, kuriame veikia Sakralinio meno cen-tras ir pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus. Anykščių sakralinio meno centre saugoma ir eks-ponuojama ilgamečio Anykščių klebono monsinjoro Alberto Talačkos (1921–1999) palikta daugiau kaip 50 vertingų meno kūrinių kolekcija, asmeninė bibli-oteka, archyvas. 2010 m. šiame centre duris atvėrė pirmasis Lietuvoje bei Rytų Europoje Angelų muzie-jus, kurio pagrindu tapo visuomenininkės Beatričės Kleizaitės-Vasaris padovanota jos daugelį metų kaup-ta angelų kolekcija. Muziejuje eksponuojami liaudies meistrų ir nūdienos menininkų sukurti angelai.•Daugiauinformacijos:www.amenucentras.lt

SIAURUKO MUZIEJUS ANYKŠČIUOSEKitas įdomus kelionės objektas, esantis Vilties g. 2, yra siauruko muziejus. Siaurukas – tai 750 mm pločio geležinkelis, kuris XX a. pirmoje pusėje buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Šiuo metu vienintelio veikiančio tokio pobūdžio Lietuvoje technikos ir architektūros objekto pa-skirtis – tarnauti turistų pramogoms ir geležinke-lio istorijos pažinimui. Čia siūloma intriguojanti pramoga – pasivažinėjimas garsiuoju siauruku. Organizuotoms grupėms ir pavieniams asme-nims siūlomos šios edukacinės (kultūrinės) kelio-nės: „Šimtametis siaurukas“, „Juostinio ežero le-genda“, „Troškūnų vienuolyno paslaptys“, „Anykš-čių krašto įžymybės“ ir kt. Geležinkelio stoties komplekse pasitinka restauruo-ti šimtametės stoties pastatai, vandens bokštas, erdvi akmenimis grįsta aikštė, plieninis tiltas per Šventąją. 2003 m. pastatytas modernus paviljonas riedmenims eksponuoti, suremontuoti įvairių tipų vagonai, iš Švenčionėlių parvežtas 1949 metais „Škodos“ gamykloje Čekoslovakijoje pagamintas garvežys. Prekių sandėlyje eksponuojami kelionės reikmenys, įspūdingos, visą ekskursiją galinčios pasverti, svarstyklės ir kiti eksponatai.•Daugiauinformacijos:www.siaurukas.eu



ŠVENTOSIOS UPĖToliau keliaukime iki Šventosios upės, pereikime tiltą, kairiajame Šventosios krante – centrinė miesto dalis. Kairė-je stabtelime prie paminklo rašytojui A. Žukauskui-Vienuoliui (skulptorius P. Aleksandravičius, 1982). Už jo ma-tyti ant stataus Šventosios skardžio stovintis baltų kolonų Okuličiūtės dvarelis, vienas seniausių pastatų Anykščiuose.Šventosios upė, kurios ilgis 246 km, tituluojama viena gražiausių Lietu-voje. Anykščių krašte Šventoji teka vingiuodama daugiau nei 80 kilome-trų. Tai pati vaizdingiausia upės dalis su išskirtinio grožio kilpomis ir ato-dangomis. Į Šventąją įteka Anykšta, Elmė, Šlavė, Varius, Virinta, Susiena ir kiti upeliai. Keliaujant Šventosios upės pažintiniu taku, kuris prasi-deda Vilniaus g. pabaigoje, galima pasigėrėti Anykščių šileliu, apžiūrėti Anykščių regioninio parko gamtos vertybes.


ŠV. APAŠTALO EVANGELISTO MATO BAŽNYČIA IR APŽVALGOS AIKŠTELĖKeliaukime aukščiausios Lietuvoje bažnyčios link. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia yra miesto architektūrinis akcentas, daranti įspūdį tiek iškilmingomis architektūrinėmis formomis, tiek savo dydžiu. Neogotikinė raudonų plytų Anykščių Šv. apaš-talo evangelisto Mato bažnyčia statyta 1899–1909 m. (archit. N. Andrejevas). Pirmoji bažnyčia Anykščiuose buvo žinoma nuo XVI a., miestelį siaubusių gaisrų metu sudegusi, atstatyta ir vėl sudegusi. Dabartinė (ketvirtoji) Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – aukščiausia Lietuvoje: jos bokštų aukštis siekia 79 metrus. Bokšte, 33 metrų aukštyje, įrengta apžvalgos aikš-telė. Užlipus 186 laiptelius galima pasigrožėti Anykščių apylinkių panorama, sužinoti bažnyčios ir apžvelgiamų vietovių istoriją. Vasarą aikštelėje yra monoklis, leidžiantis pasigrožėti tolimes-niais vaizdais. Prasmingą ansamblį su bažnyčia sudaro šalia esančio Vyskupo skvero erdvė, naujoji moderni Liudvikos ir Stanislovų Didžiulių viešoji biblioteka bei paminklas vyskupui ir poetui Antanui Bara-nauskui (skulpt. A. Sakalauskas, archit. R. Krištopavičius, 1993).•Daugiauinformacijos:www.amenucentras.lt

ŠEIMYNIŠKĖLIŲ PILIAKALNISGrįžkime į A. Vienuolio g., ir toliau kelionę tęskime J. Biliūno g., pervažiuokime siauruko bėgius ir įveikę maždaug 2 km kairėje kelio pusėje dairykimės kelio ženklo „Šeimyniškėlių pi-liakalnis 0,1“. Ženklo tikrai nepražiopsosime, nes prie pat ke-lio mus pasitinka medinės pilies kuorus primenantis apžvalgos bokštas. Šeimyniškėlių piliakalnis – dar viena svarbi Anykščių krašto istorijos vieta. Piliakalnis, dar vadinamas Voruta, stūk-so tarp dviejų slėnių, kuriais kadaise tekėjo sraunūs Vorelio ir Volupio upelių vandenys. Tai – vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių, traukiantis savo istorija ir paslaptimis. XIII–XV a. ant piliakalnio stovėjusi viena didžiausių medinių pilių Rytų Europoje, kurią pastarųjų metų tyrinėjimai leidžia susieti su vienintele ir tik vieną kartą istorijos šaltiniuose paminėta Mindaugo pilimi Voruta (1251 m. Vorutos pilyje Mindaugas, remiamas Livonijos ordino, apsigynė nuo prieš jį kovojusių kunigaikščių sąjungos).

Vasa

ros

rogu

čių tr

asa

nuot

r.



KALITOS KALNASJei yra energijos ir neišblėsęs smalsu-mas, ką Anykščiuose dar galima pa-matyti, išbandyti, kelionę po šį Lietu-vos kampelį galėtume pratęsti. Miesto rytiniame pakraštyje sunku nepaste-bėti aukštos kalvos – Kalitos kalno. Kalitos kalnas siūlo išskirtines pra-mogas. Labiausiai šį turistinį objektą garsina vasaros rogučių trasa – tai vienintelė tokio pobūdžio pramoga Lietuvoje. Trasą sudaro 5 posūkiai, tramplynas ir kilpa, kuriuos įveiksite skriedami 40 km/val. greičiu. Beveik 500 m ilgio trasa su linksmaisiais kal-neliais praturtins geromis emocijomis ir neišdildomais įspūdžiais. Svarbiau-sia, kad vasaros rogutėmis smagiai pralėkti galima ir vasarą, ir žiemą.•Daugiauinformacijos:www.vasara.kalitoskalnas.lt

PUNTUKO AKMUOKeliaukimė į 6 km į pietvakarius nuo Anykščių Anykščių šilelio nutolusį kraštovaizdžio draustinį. Tik čia stūkso antras pagal dydį Puntuko akmuo, sveriantis net 265 tonas. Puntukas – gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas. Jis dunkso Šventosios kairiajame krante. Akmens ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m, didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m. Jis ledynų atneštas prieš 14–20 tūkstančių metų iš Suomi-jos, per paskutinį ledynmetį. Pun-tuko akmenyje iškalti „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamen-to žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius 1943 metais per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius.


MEDŽIŲ LAJŲ TAKAS2015 metų vasarą atidarytas – unikali turistų traukos vieta ne tik šalies mastu. Tako ilgis 300 metrų. Takas tolygiai kyla aukštyn ir pasiekia iki 21–22 m aukštį. Lankytojai taip pat turi galimybę įkopti į 36 m aukščio bokštą, apžvelgti Anykščių ši-lelį, Šventosios vingius. Bokšte įrengtas liftas. Medžio lajų taką rasite 6 km į pietvakarius nuo Anykščių, šalia Puntuko akmens.

ARKLIO MUZIEJUSNiūronių kaime mūsų lauktų Arklio muziejus. Čia pa-matytume senovinių vežimų, blizgančių raitelių šarvų, arklinę gaisrinę, net tikrą miesto puošmeną – fajeto-ną. Muziejaus eksponatai atspindi arklio reikšmę lie-tuvių ūkio ir kultūros istorijoje. Tai – buities rakandai, žemės dirbimo padargai, kalvio įrankiai, arklių trau-kiamos transporto priemonės. Čia galima pajodinėti, pasivažinėti vežimaičiu, pasisupti sūpuoklėmis. •Daugiauinformacijos:www.arkliomuziejus.lt

KOMENTUOTIMaršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas.

http://platumos.lt/anyksciai-gamtos-ir-pramogu-lobynas/

R U B R I K A


JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI


Tekstas ir nuotraukos S. PALTANAVIČIAUS

ŽIEMOJE IEŠKOTI KEISTAS KLAUSIMAS, TIESA? O KO DAR GALIMA IEŠKOTI ŽIEMOJE, JEI

NE PAČIOS ŽIEMOS? TAČIAU PATIKĖKITE – TAIP KLAUSIAME NE ŠIAIP SAU, NES NEŽINOME, AR ŠIEMET ŽIEMĄ IŠ VISO RASIME, AR JI ATEIS IR

UŽTRUKS NORS JAI SKIRTĄ LAIKĄ. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO PATIRTIS GIMDO NERIMĄ – ŠILTASIS PERIODAS GAMTOJE DAR TĘSIASI, ŽIEMA PRARANDA SAVO TIKRĄ „LIETUVIŠKOS ŽIEMOS“ SU ŠALČIAIS, PŪGOMIS IR NEIŠBRENDAMAIS SNIEGAIS ĮVAIZDĮ. AR ŠIEMET TAIP BUVO, PASAKYSIME TIK... PAVASARĮ.

ŽIEMOS?


Didžiosiosantysjauseniaitaposėsliomis

Keliaujantys po gamtą žiemos laukia visada. Po vasaros ir rudens džiaugsmų tikroji žiema turi padovanoti slidžius takus, žvilgantį ledą ir begalę kitų malonumų. Įvairūs žygiai, varžybos, keliai ir trasos, pagaliau – paprastas pasivoliojimas sniege ar sniego žmogaus lipdymas yra siekiamos vertybės. Jei žiema viso to nepadovanojo, pasijuntame lyg kažko netekę. Žiūrėk, jau kelintą žiemą sandėliuke dulka slidės, greta jų – rogutės ir pačiūžos, sniego kastuvas. Ar jų prireiks šiemet? Jeigu tai būtų gamtoje, viskas būtų sutepta, nušveista, paruošta. O mes galime gyventi ir be to. Pasirodo – galime, tad nelabai savo žiemos įranga ir rūpinamės. Štai jeigu pasnigs, pašals ir visa tai laikysis kuo ilgiau, tada sukrusime – užsuksime į žiemos sporto prekių parduo-tuvę, susirasime savo seną įrangą. Tokie jau mes, žmonės... Kaip ten bebūtų, žiemos metą, netgi nuo lapkričio paskutinės dekados, jau žvalgysimės žiemos. Žiema – tikrasis metų laikas, taigi turi teisę šiek tiek laiko pasiimti iš rudens ir dar daugiau – iš pavasario. Jeigu tuo nepasinaudoja, nesukime sau galvos: kai reikės, pasiims ir dar su kaupu. Pirmąjį žiemos savaitgalį sniego nedaug, jis iškritęs ant dar neįšalusios žemės. Šiemet gamtai tai labai tinka – vadinasi, sniegas iš karto tirps ir gersis į dirvą, o ten drėgmė be galo reikalin-ga. Pirmasis sniegas išlieka tik kai kada – paprastai po jo tirpsmo gamta pailsi, lyg galvoda-ma, kas čia įvyko ne taip, po to ima kurti jau „tikrą“ žiemą, pagal „tikrą tvarką“ – pirmiausia sustingdo žemę, užšaldo vandenis, o po to beria sniegą.Kol žemė neįšalusi, eini ir stebiesi, kiek daug aplinkui gležnos gyvybės, savaip neigiančios žiemą ir jos galias. Štai po medžiais žaliuoja ugniažolė – iš šalies žiūrint tokia paprasta ir lepi, jautriais lapeliais. Kur ten! Ji dabar labai gyva ir tokia išliks iki pavasario. Tačiau greta žaliuos visžalės žibuoklės ir pipirlapės, bruknės, lapus nubarstę, bet labai „gyvi“ mėlynojų krūmokš-niai. Ne mažiau stebins žliūgės, įvairūs varpiniai augalai, pabaliuose – vikšriai, o eglynuose – iškilmingai papurę pataisai. Žiemos pradžią avietės sutinka su lapais, kuriuos skuba kramtyti stirnos – atrodo, kad jos labiausiai jaučia, jog tikro žalio maisto girioje ilgai nebus.



PeržiemąsrūvaMerkys

R U B R I K A


Kurapkossėkmingaiperžiemojo

Gruodžio vidury esame nugrimzdę į tamsą. Apie porą mėnesių be saulės ar su retomis jos šventėmis trunkantis gyvenimas yra sunkus, nors ir ne naujas išbandymas. Šiaurės pusrutu-lio gyventojai žino svarbią tiesą: ėjimas tamson visada išveda į šviesą. Žinoma, tamsos metą vainikuoja didžiausios metų šventės. Mums Kalėdų metas užgožia visas kitas patirtis ir paprastus žemiškuosius reikalus. Todėl galime net nepamatyti ne tik ilgiausių naktų tamsos, bet ir didžiojo metų virsmo, kai tam-sa pradeda tirpti, o laimi šviesa. Tai įvyksta iš karto po Kalėdų – ne iš karto, nes kasdien gimsta tik po minutę kitą šviesos. Tikrosios šviesos ženklų teks palaukti ilgiau. Tačiau kaip smagu tą žinoti.Prieš pat Kalėdas pas mus atkeliauja eglutės. Mišku kvepiantis medelis yra lyg gamtos dova-na mums visiems. Tačiau ar nenuskriaudžiame gamtos, ar nuo mūsų nenukenčia giria? Gal iš tikro turėtume tenkintis dirbtiniu medeliu ar žalia eglės šaka? Iš tikro – mums leista pasi-rinkti, kaip norime, taip ir darome. Tačiau jeigu puošiame eglutę, pagerbkime ją deramai, o paskui, jau po Trijų Karalių dienos, neišmeskime jos, o atiduokime ugniai. Lietuvoje net šven-tintus medinius kryžius galima išlydėti deginant. Džiaugsmą teikusi, svajonių medeliu vadinta eglutė taip pat yra nepaprastas medis.Dažną žiemą iš karto po Kalėdų pasigirsta didžiosios zylės giesmelė: ji visai paprasta, dviskie-menė, iš pradžių dar nelabai skaidri. Tačiau kiek joje optimizmo! Dar bus visko, prieš akis dar du žiemos mėnesiai, bet paukščiai pirmieji paskelbia kelio į pavasarį pradžią.



Žiemospaukštėsniegena

Tikrą žiemą tik po naujųjų metų prasideda šalčių metas, susidaro kelių sluoksnių sniego klodas. Iki Pusiaužiemio reikia ruoštis rimtiems išbandymams. Niekas nežino, kokius juos re-gėsime šią žiemą. Tačiau lesykla paukščiams visada turi būti pilna, o mes patys keliaudami į gamtą turime pasiruošti šilčiausius drabužius, turėti jų pamainą – o jeigu netyčia murktelėsi-me į šaltinį ar upelio properšą? Jei sniegas negilus, smagiausia keliauti be slidžių, klausantis, stebint ir „skaitant“ žvėrių pėdas. Baltoji žiemos knyga mokančiam ją skaityti pateikia begalės istorijų užrašus. Apie gyvūno būseną galima daug ką suprasti iš jo žingsnių pločio, iš kojų statymo kampo. Jeigu gyvūnų buvo daugiau, raštas tampa sudėtingesnis, tačiau įdomesnis. Kartais tenka rasti netikėtą pėdsaką, nebūdingą žiemai. Štai prieš keletą dienų drėgnu ledu ėjo bebras, jo pėdsakas suledėjo ir išliks iki pavasario. O štai netiesioginiai „pėdsakai“ – ant sniego pabirusios alksnio sėklelės. Pakelkite akis ir gal pamatysite aukštai šakose alksnių kan-korėžiukus lukštenančius, aižančius alksninukus. Slidėmis keliauti per Lietuvą tampa vis rečiau tenkanti prabanga. Tačiau jeigu iškristų sto-resnis sniego klodas ir laikytųsi savaitę kitą, būtinai išsiruoškite į kalvotą kraštą, kur šliuožti smagu, kur galima išbandyti savo kalnų slidinėjimo įgūdžius. Nuo kalvos ir saulutė jau matyti. Palaukite – o gal šiandien sausio 25-oji, Pusiaužiemis? Ši diena labai svarbi, nes, kaip nuo seno buvo tikima, šiandien iš savo guolio pasižvalgyti išlenda barsukas. Jeigu jis mato saulę, lenda atgal į guolį ir gulasi ant kito šono – žiema dar būsianti ilga, miegoti bus kada. Jeigu oras apniukęs, jis gulasi ant to paties kaip ir pirmąją žiemos pusę šono, nes miegoti teks neil-gai. Taigi prisiminkite, ką jums sakė barsukas.



Geltonosiosstartosprienamųgyvenatikžiemą



Vasaris Lietuvoje tradiciškai yra šviesos sugrįžimo, pūgų ir nesibaigiančios orų kaitos mėnuo. Vasarį įprasta regėti saulę, kurią po akimirkos užgožia juodi debesys, papilantys sniegą ar krušą, o dar po akimirkos vėjas šalin nustumia debesis ir atveria žydrą skaistų dangų. Dabar lauk visko – ir šalčio, ir šilumos. O naktimis vasarį „groja“ ežerų ledas, nes temperatūrų kaitą lydintys fizikiniai procesai skaldo jį, dalija į atskirus laukus, plotelius. Dabar jau smagiai ir skaidriai tilindžiuoja didžiosios zylės, sausom šakomis pradeda groti ge-niai, rytais burbuliuoja tetervinai. Visi, kas išgyvena žiemą, džiaugiasi kiekviena šviesia diena. Net ir žvėrys gyvena kitaip. Prasideda lapių vestuvės, jos lyg galvas pametusios laigo laukuo-se, nevengia žmonių. Stirnos išeina į laukus, guli įsaulyje ir džiaugiasi šiluma.Kai vasario pabaigoje atsiveria sniego protirpos, jau neieškok žiemos stiprybės. Ji dar gali su-grįžti, pasukti sniego, papūsti šaltį. Tačiau tikros žiemos jau nebus, slides padėkime į sandė-liuką ir eikime kalti inkilų – pats metas juos kelti, nes pavasaris yra ne už kalnų.Dar viena žiema praėjo. Štai dabar jau tikrai galėsime pasakyti, ar teisūs buvo spėjikai, pro-gnozavę ją labai šiltą, ar niekuo nesuklydo barsukas. O ar teisūs buvome mes, patys sau žinoję, kokios žiemos tikimės?

Vasarįgulbėspradedablaškytis,ieškotiprotirpųsavoežeruose

KOMENTUOTI

http://platumos.lt/ziemoje-ieskoti-ziemos/


FOTOESĖ

Tekstas ir nuotraukos V.KANDROTO


PARYŽIUS PO 2015-11-13


FOTOESĖ


DAUGELIUI PARYŽIUS – MEILĖS IR ROMANTIKOS MIESTAS, GYVENANTIS ATOSTOGŲ DVASIA IR GERA NUOTAIKA.

KADA BENUVYKTUM.

TAČIAU TĄKART MIESTAS TAPO KITOKS. TYLUS. SUSIKAUPĘS, SUTRIKĘS, SUSIKAUSTĘS. BET NETUŠČIAS, NEIŠSIGANDĘS. NEPANIKUOJANTIS. NEUŽSIDARĘS. PILNAS GYVYBĖS, VILTIES IR TIKĖJIMO...


FOTOESĖ


FOTOESĖ



FOTOESĖ




ĮSPŪDŽIAI IŠ

Tekstas ir nuotraukos S. PALTANAVIČIAUS

TENERIFĖKUR BITĖS ŽIEMĄ MEDŲ RENKA

KAI ĮGRYSTA TAMSIAUSIOS METŲ DIENOS, KAI NUSIBOSTA VĖSA, MES PAKELIAME SPARNUS... TIKSLIAU, SPARNUS IŠSKLEIDŽIA LĖKTUVAS IR MES NUTOLSTAME... KUR ŠĮSYK? OGI MAKARONEZIJOS LINK. NEGIRDĖJOTE, KUR TOKIA YRA? O

KANARŲ SALAS PAŽĮSTATE? NA ŠTAI, KARTU SU MADEIRA, AZORŲ IR „CABO VERDE “ (ARBA ŽALIOJO KYŠULIO) SALOMIS JOS SUDARO MAKARONEZIJĄ. TAIGI ŠĮKART ŽIEMĄ KELIAUKIME Į VIENĄ IŠ KANARŲ SALŲ, PAČIĄ ŽALIAUSIĄ, PASIŽYMINČIĄ GEOLOGINE IR AUGALIJOS VEGETACIJOS ĮVAIROVE. KELIAUKIME Į TENERIFĘ. KAIP IR KITOS ŠIO SALYNO SALOS, JI YRA VULKANINĖS KILMĖS, SU 3717 METRŲ AUKŠČIO UŽGESUSIU TEIDĖS UGNIKALNIU.

PLATUMOS 2015–2016GRUODIS–VASARIS 73Agavos jaučiasi puikiai, bet jos čia – svetimžemės


ĮSPŪDŽIAI IŠ

Taip gyvena Tenerifės čiabuviai

Alavijai – Tenerifėje auginama kultūra

Ugninė akacija kilusi iš Madagaskaro


Visos Kanarų salyno salos jaučia Afrikos žemy-no alsavimą – iki jo pats mažiausias atstumas – tik 94 kilometrai. O visus metus sala gyvena Atlanto vandenyno ritmu. Gal todėl čia nebūna labai vėsių orų ir didelių karščių. Mūsų žiemą Tenerifė dovanoja nuostabų klimatą, saulę ir puikią gamtą.Iš Lietuvos patogu skristi tiesioginiais užsako-maisiais skrydžiais, kurie jus nugabens (pakeliui tūptelėję Ispanijoje) į vieną iš dviejų salos oro uostų. Jau iš skrydžio aukščio pamatome, kad sala ne plokščia, bet nuo vandenyno kylanti į kilometro aukščio kalnus, kurių šlaitai apaugę miškais. Žinoma, sala apgyventa, išraižyta kelių tinklo. Tačiau didžiausias judėjimas – salos pa-kraščiais, ypač pietinėje jo dalyje, kur ir susitelkę visi svarbieji kurortai. Matyt, daugeliui jie ir yra traukos centrai. O mes siūlome čia atrasti kai ką daugiau, tuo labiau, kad ypatingų pastangų tam visai nereikia. Taigi patyrinėkime Tenerifės gamtą ir ypač augaliją.Žinoma, nuostabiausias metas čia būtų vasario pabaiga ar kovas, kai visi augalai sužydi, kai dėl drėgmės kiekio viskas būna žalia. Tad pačiam sausio vidury mes galime panirti į nepakartojamą salos augalijos pasaulį. Kuo jis ypatingas?Iš viso Kanarų salyne auga apie 2100 augalų rūšių ir porūšių, trečdalis jų – endeminiai, va-dinasi, augantys tik čia ar tik Makaronezijoje. Vartydami augalų pažinimo vadovą atkreipkite dėmesį į mokslinius (lotyniškus) šių augalų vardus, juose dažnai aptiksite žodį „canarien-sis“ (taigi – „kanarinis“) arba „teneriffae“ (iš Tenerifės salos). Deja, kaip ir visame pasau-lyje, čia auga nemažai įvežtinių, puikiai prie vietos sąlygų prisitaikiusių augalų, kurių kilmės šalys – Australija, Amerikos žemynai, Europa ir Afrika. Nesiruošiantiems skverbtis į kalnus ir pasiekti kanarinių pušų miškų, nuostabaus gro-žio augalų pakaks čia pat, kurortuose, jų gė-lynuose, skveruose. Čia sausį daugelis augalų žydi, po jų žiedus laigo nektarą renkančios bi-tės, plazda drugiai, o medžių lajose virš galvų nerimsta papūgos. Jų Kanarų salose gyvena 7 rūšys, bet visos jos – nevietinės, t. y. įvežtos, įkurdintos žmogaus.Kanarų pušies miškai – aukštai, ne žemiau kaip 900 metrų aukštyje, kur plaukia drėgmę nešantys rūko debesys. Kanarinė pušis („Pinus canarien-sis“) – labai išraiškingas medis, dažniausiai kreivu kamienu, gruoblėta žieve, ilgais spygliais. Šie

Namai rikiuojasi pakrantėse

Bananų plantacijoje


ĮSPŪDŽIAI IŠ

Kanarinių pušų miške

Drakono medis (Dracaena draco) yra Kanarų simbolis, nors auga ne visose salose

Cikas tik čia taip gerai dera


spygliai krinta žemėn ir guli uolas padengę šviesiai rudu kilimu. Tiesa, daugelis pušynų yra anksčiau ar vėliau regėję miškų gaisrus, tad medžiai stovi apanglėjusiais kamienais. Pušynuose auga įvairūs erikiniai augalai, vie-tinių rūšių kadagiai, tačiau čia tankių sąžaly-nų nėra.Nuo žemiausių pakrančių aukštyn kyla akme-nuotos, sausringos pusdykumės, kuriose gausu sukulentų – sausrai atsparių augalų. Daugelis jų yra kietais lapais, garinančiais mažai drėgmės, čia veši kanarinė karpažolė („Euphorbia canariensis“), kurią mielai pava-dintume kaktusu. Beje, karpažolių ir storala-pių augalų čia daug, tad verta pasivaikščioti ir su jais susipažinti.Ne visi augalai, kuriuos pažįstame iš savo pla-tumų, čia gali atitikti mūsų įsivaizdavimą. Štai pažįstame viržiui giminingą krūmokšnį – eriką. O Tenerifėje erikinis medis siekia iki 10 me-trų aukščio, jis žydi labai gražiais violetiniais žiedeliais. Dar nuostabesnis ankštinių augalų ir ypač – storlapių („Crassula“) pasaulis. Iki 1 kilometro aukštyn kopia kanarinių laurų miškai, kuriuose tvyro savotiška prieblanda ir auga sa-vitos augalų bendrijos.Tenerifėje būtinai išgirsite žodį „barancos“, kuris neturi nieko bendro su riestainiais. Taip vadinami gilūs akmenuoti slėniai, kurių sienos apaugusios nevešlia, bet unikalia, sausrai at-sparia augalija.Ir dar. Būnant Tenerifėje tiesiog neįmanoma nematyti didelių bananų plantacijų bei ne-pabandyti čia auginamų alavijų gydomojo poveikio. Kanarų salose nuo XVII amžiaus auginamos ir vynuogės, laurai (įvežtinė rūšis), papajos, avokadai, labai daug dekoratyvinių augalų. O išvažiuodamas kiekvienas stengiasi parsivežti nepaprastą drakono medžio nuotrau-ką. Didžiausias drakonmedis auga netoli Ikod de los Vinoso vietovės salos šiaurėje, bet tipiš-kų rūšies atstovų gausu visur. Taigi Tenerifės ir visos Makaronezijos augalų pasauliui galite skirti visą savo atostogų metą, gali būti, kad ir jo bus per mažai. Kad kelionė po jį būtų lengvesnė, iš karto įsigykite auga-lams pažinti skirtų knygų (yra puikių anglų ir vokiečių kalbomis), paruoškite fotoaparatą ir pirmyn. Kai vėl grįšite į žiemą, žalios spalvos jūsų akims pakaks iki pavasario.

Kanarinės karpažolės tik jų nepažįstančiam gali būti panašios į kaktusus

Karveliai peri uolose

Kramerio papūgos miestuose peri kolonijomis


ĮSPŪDŽIAI IŠ

I dalisTekstas ir nuotraukos G. KANDROTO

KAI OLANDIJOJE NEŽYDI TULPĖS...

DAUG KAM TURBŪT NATŪRALIAI KYLA KLAUSIMAS: O KO TEN

TADA VAŽIUOTI? IŠTIES, OLANDIJA DAUGUMAI MŪSŲ ASOCIJUOJASI SU TULPĖMIS, PAVASARINIAIS GĖLIŲ PARADAIS. DAR – MALŪNAIS, AMSTERDAMU IR JO RAUDONŲJŲ ŽIBINTŲ KVARTALU, LEGALIOMIS „ŽOLĖS“ PARDUOTUVĖMIS, GALBŪT – HOMOSEKSUALŲ SANTUOKOMIS AR ĮTEISINTA EUTANAZIJA. BET PALIKIME VISA TAI – PRIE ŠIŲ DALYKŲ DAR SUGRĮŠIME.

ĮDOMU, KAD PAŽINTINĖS KELIO-NĖS IŠ LIETUVOS Į OLANDIJĄ RENGIAMOS TIK TULPIŲ ŽYDĖ-JIMO METU. GREITAI NULEKIA-MA, VIENA DIENA GARSIAJAME „KEUKENHOFE“, NUOTRAUKA PRIE TULPIŲ, NUOTRAUKA PRIE KANALO, VIENO VAKARO VIZITAS Į AMSTERDAMĄ – IR NAMO! PER KOKIAS KETURIAS–PENKIAS DIE-NAS IR SULAKSTOMA.

IR IKI KITO PAVASARIO OLANDIJA TARP KELIAUJANČIŲJŲ NEPO-PULIARI. NA, NUVYKSTA KOKIE PAVIENIAI KELIAUTOJAI, KAŽKAS KERTA JĄ TRANZITU, KAŽKAS GAL SKRENDA KUR NORS PER AMSTERDAMĄ, KAŽKOKIĄ GRUPĘ MOKINUKŲ GAL UŽVEŽA IŠ BRIU-SELIO PORAI VALANDŲ Į MAS-TRICHTĄ, KUR BUVO PASIRAŠYTA GARSIOJI SUTARTIS...

TAIP DAR PRIEŠ METUS PRADĖJO DĖLIOTIS ŠIOS KELIONĖS MARŠ-RUTAS. UŽBĖGDAMAS ĮVYKIAMS UŽ AKIŲ PASAKYSIU, KAD POROS SAVAIČIŲ KELIONE KEMPERIU Į OLANDIJĄ LIKOME PATENKINTI. ŠALIS PASIRODĖ BE GALO MAR-GA IR ĮDOMI, KELIAI – PUIKŪS, O APLANKYTI VISŲ NUMATYTŲ OBJEKTŲ NETGI NESPĖJOME...

Vienas iš nesuskaičiuojamų pakeliamųjų tiltų


KAI OLANDIJOJE NEŽYDI TULPĖS...

ĮSPŪDŽIAI IŠ


KELETAS FAKTŲ IR SKAIČIŲTaigi susipažinkime – Olandija. Ofici-alusis ilgasis šalies pavadinimas yra Nyderlandų Karalystė, o sutrumpintai – Nyderlandai arba Olandija. Kodėl Olan-dija? Ogi todėl, kad taip buvo vadina-ma viena iš kelių provincijų, 1579 m. susibūrusių į Jungtines Nyderlandų Provincijas, kurios ir tapo dabartinių Nyderlandų pagrindu.Šalis nedidelė, jos plotas – vos 41 500 kv. km. Palyginkite – Lietuvos plotas yra 65 300 kv. km. Tačiau gyven-tojų skaičiumi – per 16 mln. – Olandija Lietuvą lenkia ženkliai. Didžiausi mies-tai – Amsterdamas (apie 1,5 mln. gy-ventojų), Roterdamas (apie 1,1 mln.), Haga (apie 1 mln.). Miestus ir miestelius jungia puikūs keliai, kurių būklė pasirodė esanti netgi geresnė nei Vokietijos kelių.

Kanalais išraižytuose polderiuose olandai augina daržoves, gėles, laiko gyvulius


TERITORIJĄ ATSIKARIAVO IŠ JŪROSDidelė Olandijos teritorijos dalis yra žemiau jūros lygio. Kokia tiksliai, pasakyti keblu, nes įvairūs šaltiniai nurodo nuo 16 iki beveik 50 proc. Olandams per amžius reikėjo milžiniškų pastan-gų, kad jų namų ir žemių neužsemtų vanduo. Važiuojant nuolat matai kanalus, tvenkinius, polderius ir pakeliamuosius tiltus. Leki sau smagiai, ir staiga ženklas, įspėjantis, kad priekyje kelias pakyla į dangų. Stabdai ir matai kylantį tiltą, o kanalu – grakščiai praplaukiančią jachtą. Kartais matai, jog laivas plaukia per pievą, tarp karvių, privažiuoji arčiau, o ten – kanalas. Beje, teko matyti ir tokių vaizdų, kai kanalas kelio dešinėje buvo žemiau paties kelio, o kanalas kairėje – aukščiau, tik atskirtas pylimu. Nuolat matydamas tokius vaizdus nejučiom pradedi gerbti žmones, visa tai sugalvojusius, suprojektavusius, iškasu-sius, įrengusius... Polderiuose – pylimais aprėmintuose plotuo-se, esančiuose žemiau jūros lygio, auginamos gėlės, daržovės, laikomi gyvuliai. Vandens lygis čia seniau buvo reguliuojamas garsiaisiais malūnais, kurie, pasirodo, ne tik grūdus malė, bet ir vandenį pumpavo. Dabar tai daro šiuolaikinės siurblinės. Jos vandens perteklių, susidarantį, pavyzdžiui, po smarkesnio lie-taus, iš polderio išsiurbia į kanalus ir ežerus, iš kurių jis atoslū-gių metu patenka jūron.Įspūdžius šioje srityje vainikavo garsioji 32 km ilgio damba, kurią pastačius jūros įlanka tapo Eiselmerio ežeru. Pylimo viršumi nu-tiestas greitkelis – sustojus vaizdingose jo aikštelėse galima pasi-gėrėti ilgamečio olandų triūso ir kovos su vandeniu rezultatais.

1932 m. pastatytas 32 km ilgio pylimas, leidęs iš gamtos atkovoti nemažus žemės plotus, o jūros įlanką pavertęs ežeru. Nuotraukoje aiškiai matyti, kad jūra (kairėje) yra gerokai aukščiau nei ežeras, esantis dešinėje

ĮSPŪDŽIAI IŠ


GITHORNAS – OLANDIŠKA IDILIJANedidelis Olandijos miestelis Githornas (Giethoorn) buvo pirmasis aplankytas Olandijoje. Gal todėl jis paliko vieną ryškiausių įspūdžių per visą kelionę. O gal ir dėl puikaus oro... Oro? Taip, jo. Iš Lietuvos išvykome kepinant rugpjūčio karščiams, o čia radome vėsą: apie 20 laipsnių šilumos, kartais palyja (bet ne per dažnai) – argi ne pasaka keliaujantiems? Apskritai orai Olandijoje – permainingi: ryte plieskia saulė, apie pietus, žiūrėk, jau apsiniaukę, o popiet ir lietus praplium-pa. O vakare – vėl saulėta. Bet grįžkime į Githorną – mažą miestelį, primenantį garsiąją Veneciją. Kaip tik jis nevadinamas turistiniuose leidiniuose – ir Šiaurės Venecija, ir rojumi žemėje, ir vienu iš 20 gražiausių Europos miestelių... Githor-no senoji dalis pasižymi tuo, jog čia vietoje gatvių – tik siauri kanalai. Į čia stovinčius namus (beje, gyvenamus ir kainuojančius maždaug nuo 300 000 eurų) patenkama arba valtimi, arba pėsčiųjų takais, automobilius tenka palikti aikštelėje prie miestelio. Kanalai ir ežeras Githorne atsirado kasant durpes. Dar prie keletą dešimtmečių kaimo gyventojai didžiulėmis plokščiadugnėmis valtimis į ganyklas kanalais plukdydavo karves. Su Githorno istorija galima susipažinti seniausioje sodyboje įkurtame krašto muziejuje.Dieną Githorne knibždėte knibžda turistų. Galima ne tik pasivaikščioti, bet ir išsinuomoti valtį su mažu motorėliu ir miestelį apiplaukti vienu iš rekomenduojamų maršrutų. Tų valčių prisigrūda pilni kanalai. Nors laivelių eismą reguliuoja specialūs ženklai, ne visi nepatyrę laivave-džiai juos supranta – tada kyla pasišūkaliojimų, kam plaukti pirmam... Užtat vakare, kai turistų masė išvyksta, galima ramiai, be grūsčių pavaikštinėti takais, pasigrožėti atvirukų vertais vaizdais ir pasimė-gauti jaukumu bei ramybe... Jokių tvorų. Idealiai prižiūrimos pievelės. Kruopščiai išgenėti medžiai ir krūmai. Iščiustyti nedideli namai dau-giausia nendriniais stogais. Jei ten kas nors rinktų „gražiausią sody-bą“, apsispręsti turbūt būtų neįmanoma...

Idiliškasis Githornas

Dviračių takais eismas intensyvus


DVIRAČIAIS – VISURTaip pat kaip vanduo, matomas visur ir visada, Olandijoje stebina ir… dviračiai bei dvira-tininkai. Buvome girdėję, kad olandai dviračiais važiuoja visur ir visada, bet kad išvysime jų tiek daug, nelabai tikėjome. Dviračių takai (beje, su ženklais ir šviesoforais) čia visur: miestuose, kaimuose, šalia kelių ir geležinkelių. Štai nedideliame mieste prie geležinkelio stoties išvydome daugybę sustatytų dviračių. Pasirodo, jais žmonės atvyko iki stoties ir toliau į darbus važiavo traukiniu. Amsterdame nevietiniam geriau ant dviračio išvis ne-sėsti, nes jų eismas toks intensyvus, jog nepratus iki avarijos – vos akimirka. Teigiama, kad šiame mieste yra apie milijonas dviračių; apie dešimtadalis jų per metus pavagiama.Dviračius mina ir jauni, ir seni, vyrai ir moterys. Mamos vežasi vaikus, vyrai – prekes iš parduotuvės. Populiarūs elektriniai dviračiai, taip pat įvairūs tandemai, velomobiliai.Na, o automobilių vairuotojai priversti taikytis prie dviratininkų, juos gerbti, jų saugotis, tad vairuoja labai atsargiai.

ĮSPŪDŽIAI IŠ


Atogrąžų parko fragmentas

Orchidėjų sode stebina laukinių orchidėjų gausa


TARP ORCHIDĖJŲ, PAPŪGŲ IR DRUGELIŲIki soties atsigrožėję šiaurietiška Venecija, važiuojam lankyti kito kelionės punk-to – orchidėjų sodo („De Orchideeen Hoeve“). Iki jo vos kiek daugiau nei 20 km, jis kaip tik pakeliui didžiosios dambos, kuria toliau drieksis mūsų maršrutas ir apie kurią jau šiek tiek rašiau pirmoje įspūdžių dalyje, link.Iš pirmo žvilgsnio šis sodas nelabai kuo skiriasi nuo aplink matytų gėlių ir daržovių ūkių: laukai, didžiuliai šiltnamiai. Pasirodo, pradžia buvo kaip ir visų – viena šeima augino ir pardavinėjo orchidėjas. Dabar šalia šiltnamių įrengtos erdvios oranže-rijos, restoranas, milžiniška suvenyrų parduotuvė, pritraukiantys būrius turistų. Pirkdami bilietą turistai gauna oranžerijų planą, nes takų labirintuose galima ir pa-siklysti, o parko plotas – 25 000 kv. m.Parko įkūrėjai sako, kad čia per kelias valandas galima apkeliauti visą pasaulį – Aziją, Australiją, Vidurio bei Pietų Ameriką. Pradžioje patenkama į atogrąžų sodą, kuriame yra ir pilna vėžliukų upė, ir krioklys, auga palmės, bananai ir... daugybė laukinių orchidėjų. Čia jų šimtai, o gal ir tūkstančiai. Malaizijos sodas primena miš-kuose įsikūrusį žvejų kaimelį. O štai drugelių sode skraidžioja šimtai gyvų, didelių ir spalvingų drugių. Neįprasta, bet malonu, kai ore junti jų sparnų plevenimą. Takas atveda ir iki papūgų teritorijos. Ryškiaspalviai paukščiai mielai tupia ant ran-kos ar peties, jei tik turi rankoje indelį su nektaru, kurį už 1 eurą galima įsigyti prie įėjimo į jų karalystę.Vizitas parke baigiasi aplankant senovinės sodininkų technikos ekspoziciją bei šil-tnamius, kuriuose auginamos orchidėjos. Maršruto pabaigoje – didžiulė suvenyrų parduotuvė, kurioje – gyvos gėlės, jų sėklos, svogūnėliai, vazonai, gėlių priežiūros priemonės ir visas, kas tik kaip nors susiję su gėlėmis...

ĮSPŪDŽIAI IŠ


JŪRŲ MUZIEJUJE LAIKAS NEPRAILGSTAŠią įspūdžių dalį baigsiu keletu sakinių apie Olandijos jūrų muziejų Den Helderyje. Kyšu-lyje įsikūręs maždaug Alytaus dydžio miestas nuo 1947 m. yra pagrindinė Olandijos kara-liškųjų jūrų pajėgų bazė. Tad dėsninga, kad čia įsikūręs ir Jūrų muziejus. Jo ekspozicija išdėstyta keliuose dideliuose pastatuose, į ją taip pat įeina 1966 m. povandeninis laivas ir dar pora senesnių laivų. Jei keliaujate su vaikais, šiam muziejui galite planuoti bent keletą valandų: ekspozicijos įdomios, daug atrakcijų, daug ką galima liesti, čiupinėti, pabandyti. Įspūdį palieka vien pasižvalgymas pro veikiantį povandeninio laivo periskopą...

KOMENTUOTIViena iš Jūrų muziejuje įrengtų atrakcijų – interaktyvi laivo valdymo kabina

http://platumos.lt/kai-olandijoje-nezydi-tulpes/

PLATUMOS 2015–2016GRUODIS–VASARIS 87Jūrų muziejus




SPANGUOLIŲ KISIELIUS6–8porcijos

•3stikliniųspanguolių•6stikliniųvandens•1stiklinėscukraus•1½šaukštobulviųkrakmolo•cinamono•apelsinųžieveliųUogas nuplauti ir trumpam įmerkti į verdantį van-denį, kad geriau išsispaustų uogų sultys. Išgrieb-tas uogas sutrinti mediniu šaukštu ir išspausti sultis.Užvirinti vandenį, suberti cukrų, cinamoną, apelsi-nų žieveles ir trumpai pavirti. Krakmolą sumaišyti su šaltu vandeniu, gerai išmaišyti ir po truputį supilti į verdantį vandenį su prieskoniais. Šiek tiek pakaitinti ir nukelti nuo ugnies.Nedideliame kiekyje vandens apie 5 minutes pavirti išspaustų spanguolių luobeles. Po to šį nuovirą supilti į išvirtą kisielių. Taip pat supilti iš-spaustas spanguolių sultis. Viską gerai išmaišyti ir palikti atvėsti.

AVOKADŲ IR LAŠIŠOS UŽKANDIS4porcijos•1avokado•90grūkytoslašišos•2kiaušinių•45mlpieno•laiškiniųčesnakų•ypačtyroalyvuogiųaliejaus•druskos•½citrinos•4riekeliųduonosarbabatonoOrkaitėje arba skrudintuve paskrudinti duoną. Į dubenį įmušti kiaušinius, įberti žiupsnelį druskos, supilti pieną ir išplakti. Keptuvėje įkaitinti šiek tiek aliejaus, supilti išplaktą kiaušinių masę ir ap-kepti tiek, kad kiaušiniai būtų dar šiek tiek skysti. Nulupti avokadą, išimti kauliuką ir susmulkinti. Lašišą supjaustyti juostelėmis. Iškeptus kiaušinius dėti ant paskrudintų batono riekelių, ant viršaus – smulkinto avokado ir maždaug po 2 juosteles lašišos. Apšlakstyti citrinos sultimis ir apibarstyti laiškiniais česnakais. Vietoje kiaušinių galite nau-doti ir tepamąjį sūrelį.

ŽIEMOS VIRTUVĖ


MEDUOLINIS NAMELIS1vnt.Tešlai:•300gsviesto•360gmedaus•15gmeduoliųprieskoniųmišinio•200gmilteliniocukraus•1,3kgkvietiniųmiltų•6kiaušinių•3kiaušiniųtrynių•15gkepimomilteliųGlajui:•150gmilteliniocukraus•30mlvandensBaltymų kremui:••3kiaušiniųbaltymų••100mlvandens••300gcukraus••2gcitrinųrūgšties

Paruošti tešlą:

ištirpinti sviestą ir medų, suberti meduolių priesko-nius, išmaišyti ir palikti atvėsti. Suberti miltelinį cukrų, miltus, kepimo miltelius, įmušti kiaušinius ir trijų kiau-šinių trynius. Išminkyti tešlą ir laikyti šaltai 2–3 va-landas. Po to tešlą iškočioti į 5–7 mm storio papločius ir iš jų pagal trafaretą išpjauti namelio dalis. Norimo dydžio trafaretą geriausiai pasigaminti iš kartono, kad būtų lengviau išpjauti tešlą. Kepimo popieriumi iškloti kepimo skardą, sudėti išpjautas namelio dalis. Įkaitinti orkaitę iki 180 °C temperatūros ir kepti apie 10–15 minučių.Paruošti glajų:į vandenį suberti cukrų ir virti tol, kol įlašinus sirupo į šaltą vandenį jis sustings. Paruoštu glajumi suklijuoti namelio dalis arba gražiai surišti.Paruošti kremą: cukrų sumaišyti su vandeniu ir išvirti sirupą (virti tol, kol cukrus pradės tįsti arba pradės pūstis burbulai). Kiaušinių baltymus atšaldyti ir gerai išplakti, kol pa-kabinus baltymų masės ant mentelės ji nenukris. Į baltymus supilti išvirtą sirupą ir plakti apie 15–20 mi-nučių. Plakant suberti citrinų rūgštį. Paruoštu kremu papuošti namelį.


KIAULIENOS KARBONADAI SU OBUOLIŲ IR SVOGŪNŲ PADAŽU4porcijos

•4kiaulienoskarbonadų•125gsviesto•2mažųraudonųjųsvogūnų•2obuolių•¼šaukšteliomaltųgvazdikėlių•115gmedaus•2šaukšteliųaliejaus•½šaukšteliokmynų•apie700gmarinuotųdaržovių•druskos•šviežiaimaltųjuodųjųpipirų

Nulupti svogūnus ir supjaustyti kubeliais. Obuolius nulupti, išimti sėklalizdžius ir supjaustyti ketvirčiais. Prikaistuvyje išlydyti 50 g sviesto, suberti svogū-nus, obuolius, įdėti medaus ir gvazdikėlių. Užvirin-ti, uždengti ir troškinti apie 10 minučių ant mažos ugnies. Po to padidinti ugnį ir troškinti atidengus dar apie 20 minučių, kol padažas sutirštės. Palikti atvėsti.Kiaulienos karbonadus ištrinti druska ir šviežiai maltais pipirais. Didelėje keptuvėje įkaitinti aliejų ir ištirpinti 50 g sviesto. Sudėti kiaulienos karbonadus ir kepti ant vidutinės ugnies (kepti apie 6–8 minutes kiekvieną pusę).Karbonadus sudėti į lėkštes, ant viršaus užpilti dar-žovių padažo, šalia patiekti marinuotų daržovių.

ŽIEMOS VIRTUVĖ

KOMENTUOTI

http://platumos.lt/svenciu-kvapas/



ISTORIJOS NUOTRUPOS

Tekstas ALEKSANDRO VASILJEVONuotraukos IŠ ALEKSANDRO VASILJEVO ARCHYVO

KVIETIMAS Į POKYLĮ


Pokylių tradicija susiformavo dar vi-duramžiais, kai Italijos, Prancūzijos ir Anglijos dvaruose buvo pradėtos rengti puotos, lydimos muzikos ir šokių, – didingų ir grakščių, kaip ir viskas, kas anuomet buvo ma-dinga. Estampidà, vòlta, kurántė, pavanà – tai iki mūsų laikų išlikę balinių šokių pavadinimai. Suknelės buvo siuvamos sunkios, aksominės ir brokatinės, dažniausiai iš bizantiškų ir venecijietiškų audinių. Pasakojama, kad vieno tokio pokylio metu Solsbe-rio grafienė, šokdama su karaliumi Eduardu III, pametė keliaraištį, ir po šio įvykio Britanijoje 1348 m. buvo įsteigtas Keliaraiščio ordinas.

KAS GALI BŪTI ROMANTIŠKIAU IR KO GALIMA TROKŠTI LABIAU UŽ KVIETIMĄ Į POKYLĮ? ČIA SUSILIEJA MUZIKA IR ŠOKIS, KVEPALŲ AROMATAS IR AKIŲ SPINDESYS, TAFTOS ŠNARESYS IR BLIZGUČIŲ MIRGĖJIMAS, TIULIO MIGLA IR ĮMANTRŪS NĖRINIŲ PIEŠINIAI. PER PASTARĄJĮ AMŽIŲ ŠIMTAI

DIZAINERIŲ IR SIUVĖJŲ BANDĖ PATENKINTI IŠRANKIAUSIŲ KLIENČIŲ SKONĮ, KURDAMI ŠĮ NEPRILYGSTAMĄ AUKŠTOSIOS MADOS DRABUŽĮ – VAKARINĘ SUKNELĘ, KURI VISUOMET ŽAVĖJO IR ŽAVĖS ŽIŪROVĄ, – JUK JI YRA TIKRAS MOTERIŠKOS LAIMĖS ĮSIKŪNIJIMAS IR SIMBOLIS.

Renesanso epochoje, kai požiūris į kūno estetiką pasikeitė, prasidė-jo standesnių korsetų ir gilesnių iškirpčių laikotarpis, vakariniai apdarai imti siūti iš šiltų atspal-vių audinių. Pokyliuose vilkėtos itin puošnios suknelės, o tuomet madingos įmantrios, juvelyriniais dirbiniais išdabintos šukuosenos bendrą vaizdą darė dar šventiškes-nį ir įspūdingesnį.Baroko epochos pokyliai buvo ne-įsivaizduojami be styginių instru-mentų, o to meto vakarinės suk-nelės – be trijų sluoksnių sijonų. Prancūzijos karališkasis dvaras iš

pradžių iš Luvro, o vėliau – Versalio visai Europai diktavo pokylių ma-das ir stebino naujomis išmonėmis. Tuo metu atsirado būtini vakarinio tualeto atributai – vėduoklės, iš-kvepintos butonjerės, į madą atėjo ant veido klijuojamos „muselės“, nėriniais puoštos apykaklės ir ran-kogaliai, taip pat – vien tik dva-riškių nešiojama avalynė raudonai dažytomis pakulnėmis. XVII a., po Karaliaus Saulės vestuvių su Ispa-nijos infante, Europoje padidėjo ispanų įtaka. Tuo metu ypač išpo-puliarėjo greitesni šokiai, tokie kaip sarabánda, žigà, alemánda, čakonà, padespãnas, taip pat į madą atėjo


prancūziškasis gavòtas, burė ir kiti. Siekiant reglamentuoti pokylių eigą ir balinių šokių choreografiją, 1661 m. Paryžiuje, valdant karaliui Liu-dvikui XIV, buvo įkurta Karališkoji šokio akademija.1715 m. Prancūzijoje buvo iškelti pirmieji vieši mokami pobūviai, bet prašmatniausi karališkieji pokyliai vyko Versalyje XVIII a., rokoko epochos pradžioje. To meto iškil-mėms dabintasi pudruotais peru-kais, deimantiniais papuošalais, pokyliuose skambėjo ilgesingi me-nuetai, gavòtai ir polonezai.Svarbūs XVIII a. vakarinių apdarų atributai – dekoratyviniai karuliai, vadinti „chatelaines“, ant kurių buvo kabinami „nesesèrai“ su kve-palų flakonėliu, mažu šaukšteliu ledams, pokylių užrašų knygele ir netgi žirklutėmis, siūlais bei adato-mis – netikėtai įplyšusiai suknelei susiūti! Masyvios pūstos vakarinės

suknelės su karkasu varžė šokė-jų judesius, bet atitiko epochos, kurioje vyravo įmantrios formos, lengvi audiniai, švelnios pastelinės, perlamutrinės spalvos, reikalavi-mus. Savo vakarinio garderobo gausa ir įvairove amžininkus stul-bino Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė, anuomet garsėjusi kaip didelė pokylių mėgėja.1789 m., po didžiosios Prancūzijos revoliucijos, pokyliai tapo demokra-tiškesni – pradėti rengti vieši miesto pobūviai. Vien tik 1797 m. buvo iškelti 684 pobūviai – po du per die-ną! Madingiausi tos epochos šokiai buvo kadrilis, galòpas, mazùrka, lendleris ir pòlka. Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje ypač išpo-puliarėjo vadinamieji „teroro aukų pokyliai“, kuriuose pasirodydavo dabitos – nuostabiosios ir neįtikėtini („Merveilleuses et Incroiables“) – damos, vilkinčios kone permatomas pseudograikiškas baltas sukneles,

ir jauni puošeivos, dėvintys frakais, baltais iškrakmolytais marškiniais ir liemenėmis. Šis naujas reiškinys iš esmės pakeitė vakarinių drabužių mados tendencijas ir keliems de-šimtmečiams tapo savotišku pokylių aprangos kodu. Nuo to laiko nieko geriau nei pokyliuose dėvimas fra-kas ir balti marškiniai vyrams ne-buvo pasiūlyta, o moterys per kelis ateinančius šimtmečius vakarinėms suknelėms mieliau rinkosi šviesius, o ne tamsius audinius.Mados istorijoje itin reikšmingas Vienos valsas pokylių sales užka-riavo po 1815 m. įvykusio Vienos kongreso, kur buvo aptariama nauja tvarka pasibaigus Napole-ono karams. Greitas šio iš austrų valstiečių šokių kilusio šokio tem-pas ir sukiniai paskatino Europos puošeivas patrumpinti ampyro stiliaus sukneles iki kulkšnių, o vėliau pokylių mada padarė įtaką ir didžiajai madai. Štrauso valso

ISTORIJOS NUOTRUPOS


garsai pokylių lankytojus visame pasaulyje džiugino dar ilgus de-šimtmečius. Pobūviai XIX a. buvo labai madinga ir prieinama pramo-ga, susipažinimo ir rafinuoto po-ilsio vieta. Buvo šokami ekosèzai, valsai, gavotai, galopai, mazurkos, polkos ir kadriliai, bet vakaras neišvengiamai prasidėdavo polo-nezais – didingiausiais iš XIX a. balinių šokių. Vakarinių to roman-tiško šimtmečio suknelių siluetas keitėsi atsižvelgiant į kaprizingos ir nepastovios mados tendencijas, bet visą tą laikotarpį pokylių salėse karaliavo gilios iškirptės, apnuogin-tos rankos, o XIX a. viduryje – ir prašmatnūs krinolinai, neretai siūti iš tiulio bei nėrinių. Paryžiuje dir-bęs ir to meto mados diktatoriumi tapęs anglų dizaineris Čarlzas Fre-derikas Vortas (Charles Frederick Worth) išgarsėjo lengvutėmis mu-slino, „gazinėmis“ ir tiulio suknelė-mis, puoštomis gėlių ornamentais.

APSKRITAI GĖLĖMS XIX A. POKYLIUOSE BUVO SKIRIAMAS TOKS DIDELIS DĖMESYS, KAD NET SUKURTA SLAPTA GĖLIŲ KALBA, KUR KIEKVIENA GĖLĖ TURĖJO SAVO REIKŠMĘ:• AGUONA – vertinu prisiminimus;• ASTRAS – aš linkusi į didybę; pirmenybę teikiu turtingiems vyrams;• BALTAS GVAZDIKAS – vertinu vyro kilnumą ir dorybingumą;• RAUSVAS GVAZDIKAS – esu pasiruošusi santuokai;• HIACINTAS – vertinu subtilų, artistišką būdą;• JAZMINAS – esu nekalta;• LAURAS – pirmenybę teikiu protingiems vyrams;• MEDETKA – esu koketė;• MEŠKAUOGĖ – galiu jus apgauti;• NAŠLAITĖ – esu kukli ir draugiška;• REZETA – esu pasiruošusi trumpalaikei palaimai;• RUGIAGĖLĖ – esu atsidavusi ir atvira, vertinu ištikimus vyrus;• BALTA ROŽĖ – esu nekaltumo įsikūnijimas;• LAUKINĖ ROŽĖ – esu paprasta;• SAULĖGRĄŽA – pasiruošusi meilės santykiams;• SAULUTĖ – aš kantri, bet liūdna;• TULPĖ – esu išdidi ir nedėkinga;• VILKDALGIS – esu rami ir susivaldanti.

Svarbi vakarinio garderobo deta-lė buvo pokylių užrašų knygutė, kur iškilmių pradžioje pieštuku būdavo įrašomi būsimų šokių par-tnerių vardai. Damos į pokylius neišsiruošdavo be ilgų vakarinių pirštinių, papuoštų keliomis apy-rankėmis, be mažų rankinukų, kuriuose talpindavo kvepalų fla-konėlį, uostomosios druskos bu-teliuką, praversdavusį apalpus, ir iškvepintų butonjerių su gėlėmis, kurios užgoždavo nemalonų vyriš-kų vilnonių frakų kvapą po ener-gingo galopo ar polkos. Matronos į pokylius pasiimdavo nosinaites, lornetus, vakaro programas ir, ži-noma, vėduokles. Pobūviuose buvo geriamas šampanas, kaip ir anks-čiau, valgomi ledai, gaivinamasi uogų ir citrinų šerbetu. Pokylių salės XIX a. pirmojoje pusėje, kaip ir ankstesniais šimtmečiais, buvo apšviečiamos žvakėmis. Jos deg-davo 3–4 valandas, ir šitai, beje,

lemdavo pobūvio trukmę. XIX a. antrojoje pusėje pokylių salėms apšviesti sėkmingai pradėtos nau-doti aliejinės ir žibalinės lempos, o XIX a. pabaigoje sales nutvieskė elektros lempučių šviesa.XX a. pradžioje, be jau pamėgtų val-so ir galopo, kontradanso ir mazur-kos, madingas tapo argentinietiškas tango, vėliau – braziliškas tango, kvikstepas ir fokstrotas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pokylių vaizdas dramatiškai pasikeitė, po-būviai imti rengti daug rečiau – juk dauguma vyrų buvo fronte. Pokylių naujiena 1915 m. tapo juoda – ge-dulo, karo baisybių spalva. Polio Puarė (Paul Poiret) dėka moterys galutinai išsivadavo iš korsetų, jie tapo nebemadingi. Ir tik pasibaigus karui, 1918 m. prasidėjo naujas po-kylių gyvavimo laikotarpis.Itin išpopuliarėjo karo nugalėtojų gatvės pobūviai, kuriuose dalyvau-


davo jauni, iš fronto sugrįžę karei-viai. Vakarinės suknelės patrum-pėjo, pasaulį užliejo amerikietiško džiazo garsai. Elektrinis apšvieti-mas daugelį pokyliautojų paska-tino rinktis naktinius klubus, taigi pobūviai iš pompastiškų iškilmių salių palaipsniui persikėlė į šokių ir naktinių klubų sales. Art deco mada tiesiogiai atspindėjo moterų emancipaciją, jų norą apnuoginti pečius, rankas, nugarą ir kojas, vilkėti sukneles iki kelių, o liemens liniją pailginti iki klubų. Tuo laiko-tarpiu buvo madingos „biseriu“, stiklo karoliukais ir blizgučiais siu-vinėtos muslino suknelės. Prie jų avėti gerai koją apgulantys bateliai su dirželiais, kad būtų patogu šokti tuomet į madą atėjusį čarlstoną.XX a. trečiojo dešimtmečio pabai-goje – ketvirtojo pradžioje, Didžio-sios depresijos metais, vakarinia-me vyrų garderobe atsirado smo-

ISTORIJOS NUOTRUPOS


kingas, moterų aprangoje taip pat įvyko pokyčių – vakarinės suknelės pailgėjo iki grindų, sugrįžo natū-rali juosmens linija. Tuo metu itin išgarsėjo ekstravagantiškų, siur-realistinės meno krypties įkvėptų vakarinių suknelių kūrėja, italų di-zainerė Elsa Skjapareli (Elsa Schia-parelli). Jos konkurentė Gabrielė Šanel (Gabrielle Chanel) išaukštino juodos gipiūrinės suknelės elegan-ciją, o geniali mados kūrėja Madle-na Vjonė (Madeleine Vionnet) pasiūlė moterišką siluetą pakeitu-sias įstrižo kirpimo sukneles. Šiuo prieškario laikotarpiu prašmatnius vakarinius apdarus kūrė daugybė dizainerių. Pobūviai dažnai būda-vo keliami garlaiviuose, transa-tlantiniuose laineriuose, mokymo įstaigose. Prieškario pokyliai ne-retai buvo skirti tam tikroms pro-fesinėms organizacijoms – rengti geležinkelininkų, kepėjų, gydytojų,

gaisrininkų, siuvėjų baliai. Tačiau žaviausi ir stilingiausi pokyliai buvo matomi Holivudo filmuose, kuriuo-se moterys tapdavo karalienėmis, vilkinčiomis prabangias krepde-šino sukneles ar blizgaus audinio įmantrių modelių apdarus. Pokylių užrašų knygelės tuo metu labai su-paprastėjo – jos buvo spausdina-mos ant standaus popieriaus kaip nedidelės programėlės, kiekvienam pokyliui atskirai.Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pokylių ir vėl sumažėjo, bet jie vis dar buvo rengiami. Šiuo lai-kotarpiu mados pasaulyje dažnai tariami dizainerių Magi Ruf (Maggy Rouff), Liusjeno Lelongo (Lucien Lelong), Kristobalio Balenciagos (Cristobal Balenciaga), Žanos Lan-ven (Jeanne Lanvin), o kiek vėliau Paryžiuje – Kristiano Dioro (Chris-tian Dior) ir Pjero Balmeno (Pierre Balmain) vardai. Niujorke tuo metu

šlovės spinduliuose maudėsi ne-prilygstamoji Valentina – iš Kijevo kilusi amerikiečių dizainerė Valen-tina Nikolajevna Sanina (Valentina Nicholaevna Sanina-Schlee). Karo pabaiga ir kareivių demobilizacija atgaivino pokylių sales. 1947 m. K. Dioras moterims pasiūlė vilio-jantį „New look“ įvaizdį, jo sukurti platūs tiulio sijonai buvo tartum tyčia siūti pokyliams. XX a. šešta-jame dešimtmetyje pamėgtos itin prabangios, įspūdingos vakarinės suknelės – labai moteriško silueto, gundančiomis iškirptėmis, pasiūtos iš švelnių, šiltų spalvų audinių.Revoliucingas XX a. septintasis dešimtmetis gerokai pakeitė nusi-stovėjusias Senojo ir Naujojo Pa-saulių tradicijas. Įsigalėjus naujam gyvenimo būdui, pokylių žavesys nepaprastai greitai išblėso. Jauni-mas susidomėjo kosmoso tema ir su ja susijusia aprangos stilistika,


ISTORIJOS NUOTRUPOS

naujais šokiais – tvistu ir šeiku. Be to, populiarumo aukštumas pasie-kę mini sijonai sukėlė painiavą dėl žemę siekusių vakarinių suknelių ilgio. Vis dėlto viešos iškilmės tebe-buvo rengiamos – pobūviai Baltuo-siuose rūmuose Vašingtone, Euro-pos šalių vyriausybių organizuojami pokyliai, pavyzdžiui, „Rožių puota“ Monte Karle. Sparčiai populiarėjo iškilmingos ceremonijos ant raudo-nojo kilimo – Kanų kino festivalio apdovanojimų iškilmės, „Oskarų“ teikimo ceremonija Holivude ar „Ce-zario“ kino premijų teikimas Paryžiu-je. Pokylių rengta vis mažiau, o iš-kilmingų ceremonijų – gerokai dau-giau, taigi senosios pokylių suknelės pamažu ėmė virsti moderniomis, bet ne mažiau įspūdingomis iškilmingų pobūvių suknelėmis.Hipių judėjimas, prasidėjęs 1968 m. Jungtinėse Amerikos Valsti-jose, sumaišė visas kortas – tiek

prabangūs vakariniai apdarai, tiek ir dauguma tradicinių buržuazinių vertybių išėjo iš mados. Pokylio sąvoką laikinai pakeitė hipių „he-peningai“, vykę po atviru dangumi, roko koncertų metu ar skambant kantri muzikai, vilkint etniniais mo-tyvais puoštus drabužius. Vakarinių retro stiliaus drabužių sugrįžimas aštuntame dešimtmetyje siejamas su Ivo Sen Lorano (Yves Saint Laurent) vardu. Tuo metu atsira-dęs naujas disko stilius pasiūlė ne tik naujų muzikinių motyvų, bet ir sužadino norą išsiskirti, kuris ne-nusileidžia norui tviskėti. Aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio pradžios suknelės, nusėtos blizgučiais ir karoliukais, buvo paskutinį kartą šiame šim-tmetyje buržuazinėms vertybėms atiduota duoklė.XX a. pabaigoje į madą atėjo ekologija, minimalizmas, o kiek

vėliau – maksimalizmas. Šiuo lai-kotarpiu prabangių vakarinių dra-bužių kūrėjų pasaulyje išgarsėjo Oskaras de la Renta (Oscar de la Renta), Džonas Galjano (John Gal-liano), Aleksandras Makvynas (Ale-xander McQueen), Viviana Vestvud (Vivienne Westwood), Karlas La-gerfeldas (Karl Lagerfeldt) ir kiti. Blėstantis susidomėjimas iškilmin-gais pokyliais, į didžiąją madą at-ėjusi krizė, pinigingų klientų stoka dizainerius paskatino gerokai supa-prastinti vakarinių suknelių asorti-mentą ir kurti pramonines kolekci-jas (prêt-à-porter). Tačiau jaunieji mados kūrėjai nenuleido rankų. Jie viliasi, kad aukštosios mados kles-tėjimo laikotarpis sugrįš, ir kuria prašmatnias sukneles.


APSILANKYKITE ALEKSANDRO VASILJEVO KOLEKCIJOS „KVIETIMASĮPOKYLĮ.1915–2015“ PARODOJE TAIKOMOSIOS DAILĖS MUZIEJUJE (ARSENALO G. 3A, VILNIUS).•Daugiauinformacijoswww.ldm.lt

T A P K Ž U R N A L O P L A T U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E

NORI GAUTI NAUJIENAS PIRMAS?

www.platumos.lt

http://www.platumos.lt


http://www.pinterest.com/platumos

http://www.pinterest.com/platumos/

http://www.facebook.com/platumos

http://www.facebook.com/Platumos



Documents

Platumos. Žiema 2015 2016