Ką valgo Nikaragvoje

2014 ŽIEMA

Piligrimų keliaisGabrielės kelionė

pėsčiomis

Atsakingas keliavimas:gerinkime pasaulį, kuriame gyvename

Nemokamas lietuviškas leidinys

Norite savanoriauti? Patarimai, kaip tai padaryti

YouGoWildŽURNALAS

Nr.8

ŽURNALASYouGoWild

Nemokamas lietuviškas leidinys

ŽIEMA2014

Žurnalas internete

Nr.8

Islandija iš artiKodėl reikia keliauti

su vaikais?

Nemokamas lietuviškas ketvirčio

žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir

keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo

būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.

Žurnalo dizainą ir maketavimą atliko

YouGoWild

 (708) 267-3487

(708) 870-0788

+370 698-05076

     yougowildadventures@gmail.com

www.yougowild.com                          

                 YouGoWild Adventures

Spausdinta JAV

Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti:

clifstudio@gmail.com

Leidybinė komanda:

Diana Aleknaitė Isvalda AleknienėŽilvinas Usonis

Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You Go Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą mums būtų labai

sunku išleisti. Rašome tik Jums ir dėl Jūsų!

Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą

bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.

© YouGoWild Adventures

YouGoWild atstovauja grupei garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus,

sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:

Viršelio nuotrauka: © Sigita Samoškaitė,

Islandija, 2014

Kuna indėnės, Panama miestas

Iš visos širdies dėkojame šio numerio globėjams - Tomui ir Aušrai

Nuo pat dienos, kai gimė Benas, žinojome, kad pasaulis nuo šiol bus kitoks. Prisižadėjome sau būti gerais tėvais ir išmokyti savo sūnų visko, ko patys išmokome. Žinau, kad visi tėvai taip jaučiasi ir mes ne išskirtiniai. Vis dėlto, kai kas buvo kitaip. Mūsų patirtis keliaujant sužadino labai daug jausmų: daug ką teko įvertinti iš naujo, o tos tiesos, kurios tvirtai nusistovėjo per paskutinius kelionėje praleistus kelerius metus, mums buvo ypač svarbios. Nešėme savo draugams ir artimiesiems žinią apie žmonių gerumą, meilę artimui ir ne tik - apie ištiestą pagalbos ranką, apie tautų toleranciją ir draugystę, apie džiaugsmą kito sėkme ir gyvenimiškas pamokas iš keliautojo patirties, apie patirtis, prisiminimais nusėdančias atmintyje, apie oro skaidrumą kalnuose, apie norą gyventi, keliauti, pažinti. Būtent tai pasižadėjome savo vaikui įdiegti. Netrukus gimė ir Adelė - dar vienas pasaulio žmogutis. Per savo atžalų laukimą ir auginimą troškome judėti, pasiilgome pasaulio - didelio ir spal-vingo, jautėmės tartum uždaryti bepro-tiško greičio kasdienėje rutinoje ir aplinkinių pavargusiose dienose. Tačiau, kaip keliauti, jei glėbyje supame du mažylius? Reikėjo įkvėpimo vėl sugrįžti ten, kur taip traukė širdis. Skaitėme kitų šeimų kelionių knygas, dienoraščius, blogus, ryte rijome vaizdus jų nuot-raukose su vaikučiais pačiose atokiau-siose vietose, ir suvokėme, kad viskas įmanoma, kai labai labai nori.

Nikaragvos kelionė – jau antroji didelė kelionė mums keturiems. Gal tik labiau laukinė. Pats pirmasis krikštas buvo šios vasaros atostogos Lietuvoje.

Skrydžiai jau nebegąsdino, vaikų elgsena naujoje aplinkoje taip pat jau buvo patirta... Ko gi dar bijoti? Kažkaip savaime ir dviračiai įsikomponavo: kaip gi kitaip judėti šalyje su mažyliais, juk autobusais ten nepasitrankysi su pilnu glėbiu pienelio, tyrelių, sauskelnių ir visų kitų vaikiškų atributų.

Trys savaitės, praleistos Nika-ragvoje – buvo tarsi sapnas, toks, kada leki, rodos, pažįstamai nepažįstamoje aplinkoje, su šiokiais tokiais nesklan-dumais, su karščio ir įtampos elementais, kur prisilieti prie naujų niekad neregėtų būtybių, kada kartais norisi pabusti ir negali...bet galiausiai ryte pramerki akis su nugalėtojo jausmu širdyje. Negaliu žodžiais nusakyti artumo jausmo, kurį patyrėme būdami visi kartu. Namuose,

nors ir vieni šalia kitų, dažnai mintimis bėgome per darbus, kitos dienos planus ir rūpesčius, o va čia tikrai buvome KARTU. Vaikų emocijos ir akyčių di-dumas, matant beždžiones, papūgas, rankytėse laikant čia pat ant vandenyno kranto ką tik išsiritusius vėžliukus, gaudant krabus, stebint gigantiškus baltus vėjo malūnus vertė mus nuolat šypsotis. Benas sako: “Mama, girdi?” Girdžiu, mano mielas, matau ir be galo džiau-giuosi, kad viskuo dalinamės kartu. Glaudžiu jį prie širdies, kol Žilvinas sūpuoja Adelytę, palmės šešėlyje atsi-traukęs nuo dienos kaitros. Tokia idilija, toks jaukumas ir toks nuotykis!..

Su meile,

Diana Aleknaitė

Svarbiausia - būti kartu

Sigita Samoškaitė - amžinai kupina idėjų ir netikėtumų. Ji tiesiog spinduliuoja energija ir už-krečia gera nuotaika. Ji - vadybi-ninkų kartos atstovė, kuri surado būdą gyventi pagal savo pačios ritmą ir pomėgius, susiedama sa-vo žinias, aistrą kelionėms ir savo nepaprasatai šarmingą asmenybę. Sigita - kelionių vadovė, nuolatos judanti ir ieškanti. Šįkart ji dali-nasi savo ispūdžiais apie kelionę po Islandiją.

Apie Islandiją svajojau jau se-niai, tačiau preliminari kelionės sąmata nuolat grūmodavo, kaip pikta pamotė pelenei. Atodūsis, svajonės pažabojimas ir vilties spindulys ateičiai. Kitų keliautojų Islandijos nuotraukos ir žavėjo, ir vertė bambėti iš pavydo: „tik-riausiai čia su „fotošopu“ padirbėta, nes taip gražu negali būti“. O vis dėlto gali!

Nors ir ne gimtadienio proga, tačiau Aukščiausiasis susimildamas man parodė puikią akciją lėktuvo bilietams tiesiai iš Vilniaus per patį sezono įkarštį – rugpjūčio mėnesį. Vos 600 Lt į abu galus.

Tuomet jau teko raitotis ran-koves ir ieškoti apgyvendinimo variantų visoje saloje. Nesu didelių iššūkių mėgėja, kai vėjas bando nušluoti palapinę nuo žemės, todėl nuspren-džiau, kad stogas ir bent šiokie tokie patogumai būtų malonu. Įdomu tai, kad Islandijoje miesteliai ir kaimeliai yra visai mažučiai, todėl apsigyventi galima pas žmones. Vieni nuomoja savo butus, kiti – namelius, dar kiti kviečia apsistoti savo fermoje, kur greta šeimininkų namo stovi dar koks namukas su keletu kambarių turistams. Visur, net ir ma-žuose viešbutukuose ar svečių namuose („guest-house“), galima naudotis pui-kiai įrengtomis virtuvėmis. Labai pa-togu pasigaminti pusryčius ar vakarienę,

IslandijaDievo iliustruota pasaka

Krateriai Myvatn ežere

nes kartais ne taip lengva rasti par-duotuvę ar juolab restoraną keliasdešimt killometrų spinduliu aplink. Todėl geriausia visada truputį pagalvoti į priekį ir apsirūpinti vandeniu bei būtiniausiais maisto produktais. Patogi nakvynė (kartais su pusryčiais, su ne-mokamu bevieliu internetu, su gerais atsiliepimais) vidutiniškai atsieina apie 45 eurus as-meniui už naktį. Nuo birželio iki rugpjū-čio yra pats geriausias metas (tuo pačiu kiek brangesnis) aplankyti Islandiją, nes tuo metu ten geriausias oras: maloniai šilta (apie +17C), šviečia saulė. Jei keliausite ne sezono metu, tuomet kainos mažėja, tačiau nemažai viešbutukų visai nedirba.

Mašinos nuoma geriausia pasirū-pinti iš anksto. Būtent Islandijoje galima susipažinti su įvairiomis draudimo rūši-mis, apie kurias anksčiau tikriausiai nebūsite girdėję: smėlio ir pelenų draudi-mas (reikia nepamiršti, kad sala vulka-ninė, o vėjai pasitaiko gana stiprūs), juo-kingai skamba, bet nežinau, kaip tiksliai išversti „žvyro draudimas“ („gravel protection“). Juo draudžiama nuo skrai-dančių akmenukų, kurie gali įskelti prie-kinį stiklą, nubraižyti mašinos šonus ir pan. Pagrindinis ir populiariausias kelias Islandijoje („Route No 1“) vietomis yra neasfaltuotas. Nors jo kokybė tose vie-tose puiki, tačiau vis tiek verta apsi-drausti, nes kartais galima išsukti iš pa-grindinio asfaltuoto kelio ir pamatyti daug įdomių dalykų. Tiesa, nebandykite su paprastu automobiliu važiuoti į kelius, pažymėtus F raide. Tai bekelės („off road“), kuriomis galima važiuoti tik su specialiai tam pritaikytais džipais. Tokių kelių kokybė nenusakoma, dažnai tenka kirsti upes, stačiai kilti ar leistis, tektų pasikratyti ir duobėse, todėl geriau ne-pasiduokite smalsumui ir avantiūroms, jei nesate tam pasiruošę.

Metas važiuoti. Rekomenduočiau nuo sostinės Reikjaviko apvažiuoti visą salą, pagal laikrodžio rodyklę. Jau minė-tas kelias „Route No 1” vingiuoja pro daugelį įdomiausių vietų.

Lėta, rami, žadą atimanti gamtos hipnozė prasideda.... Jau buvau pamir-šusi, koks yra MĖLYNAS vanduo, kokia yra ŽALIA žolė, kaip atrodo LAISVI ir

stotingi arkliai, kurie kaip tikri šių žemių šeimininkai ganosi sraunių upių apjuos-tose lankose bei kalvų papėdėse. Kilo-metrų stulpeliai vejasi vienas kitą, akys godžiai siurbia vaizdus, ir kai pusvalandį ar ilgiau nesutinki kelyje nė gyvos dvasios, imi nerimauti, ar koks trolis neiškrėtė pikto pokšto ir nepaklaidino ta-vęs. Tik begalė kudlotų ir abejingų avių, nusėjusių pakeles, verčia nurimti bei suvokti, kad viskas gerai, gyvastis yra, kelionė tęsiasi reikiama linkme...

Deildartunguhver karštosios ver-smės su rūkstančiais garų stulpais nuodė-mingiesiems iš anksto parodo, kaip vel-niai pragare jų laukia ir smalą verda. Na,

o žemėje vis dar gyvenantys Akraneso ir Borganeso miestelių gyventojai praktiš-kai už dyką mėgaujasi karštu vandeniu.

Hraunfossar kriokliai liudija van-dens jėgą bei atkaklumą, nes begalė ma-

žų čiurkšlių kantriai sunkiasi per sustin-gusią lavą ir sukuria gana žaismingą pa-veikslą.

Godafoss (Dievų) krioklys nutrau-kia skubėjimo siūlą ir norą vis lėkti, lėkti, trypti, trypti nepažintą kraštą... Vandens garmėjimas ir šniokštimas užburia, leng-vai pakerta kojas, norisi atsisėsti, pasi-

melsti, o gal tiesiog pasiilgti savo buvusių gyvenimų, kai nežinai, kas iš tie-sų drasko krūtinę...

Myvatn ežeras – gražiausias šiau-rinės Islandijos ežeras. Paukščių stebė-tojai čia jau įsitaisys ilgesniam laikui su žiūronais ir termosu arbatos, o fantas-tikos mėgėjai galės smagiai palaigyti pėsčiųjų takais aplink kadais užgesusių vulkanų kraterius. Vos tolėliau garuoja mėlynas ežerėlis, kurio vanduo vietomis siekia net 100 laipsnių karščio! (Pastaba: titulinė staipsnio foto)

Hverir – kunkuliuojanti ir niekaip neužgyjanti Žemės žaizda. Jautresnes nosis kvapas riečia į šoną, bet akis paga-nyti tikrai yra kur. Garai rūksta, švilpia, purvo balos kliuksi, žliugsi, pastelinės spalvos liejasi į neįtikėtinus derinius. Vienu metu viskas atrodo tobula, o kitu metu atrodo, kad kantrybės pritrūkęs dai-lininkas susinervino ir tėškė savo dažus ant žemės...

Dettifoss – galingiausias krioklys Europoje! Ir niekas su tuo karalaičiu nepasiginčys, kai jo plotis driekiasi net 100 metrų, o vanduo žemyn krenta visus 45 metrus. Dar iš tolo girdisi šitas galiū-nas, masinantis kuo greičiau prieiti ar-čiau. Didybė taip užburia, šniokštimas taip užliūliuoja, kad plaukai stoja piestu,

oda nueina pagaugais, ir kyla nepaaiš-kinamas noras susilieti su tuo nuostabiu gamtos reiškiniu. Čia nėra jokių apsau-ginių tvorelių, jokių draudimo ženklų... Tik žmogus ir jo mintys...

Asbyrgi – ramybės oazė prie pasaulio krašto. Nuostabus nacionalinis parkas, kuriame rankas būtina susikišti į kišenes, kad nepultum rinkti išdidžiai neliečiamybe besipuikuojančių įvairiau-sių grybų. Stačios, prieš nesuvokiamai daug metų upių išgraužtos uolos stūkso kaip neįveikiami Rojaus vartai. Nurimęs vėjas (kuris nepailstamai siautėja visur kitur Islandijoje), įmantriomis giesme-lėmis pragystantys paukščiai, akims neįprastai sodri žaluma bei absoliuti ramybė. Budistų vienuoliai galėtų čia rengti savo tylos stovyklas, jei tik įveik-tų atstumą iki Islandijos...

Rytų ir pietryčių fjordai verčia pamiršti viską, kas tuo metu nepatenka į keliautojo akiratį. Atrodo, kad po keleto dienų, praleistų Islandijoje, jau turėtų praeiti noras aikčioti ir žavėtis, tačiau anaiptol... Sustojame pasimėgauti arbata iš termoso ir netrukus išgirstu mamą stebintis: „Žiūrėk, kiek daug mėlynių!” Ką gi, kurį laiką įsijaučiame į besiga-nančių avių vaidmenis, nes visomis ke-turiomis kedename mėlynių krūmelius, fotografuojamės prie giliai sraunios upės išgraužtos vagos, o vėliau joje bandome nusiplauti savo „įkalčius“ – mėlynas dėmeles ant delnų.

Pietinė salos dalis tikrai neleis fotoaparatui pailsėti... Mažučiai, jaukūs, spalvingų namukų nusagstyti kaimeliai. Įlankose išrikiuoti besiilsintys žvejų laiveliai. Kalnai, čia atsitraukiantys to-lyn nuo kranto, čia bandantys atsikovoti savo užleistas pozicijas ir spraudžiantys mūsų kelią tiesiai į šaltą jūrą.

Jokulsarlon lagūną geriausia aplankyi anksti ryte, kol greta esanti automobilių stovėjimo aikštelė neužsi-pildo, ir fotoaparatų kliksėjimas bei blykstės, lydimi susižavėjimo šūksnių, neišbaido čia mėgstančių pasiplaukioti ruonių. Įvairiausių formų nuo ledyno at-

skilę ledo gabalai sustoja ir susigrūda lagūnoje paskutinei fotosesijai, o vėliau - po truputį, neskubėdami juda link jū-ros pasiklysti, ištirpti ir išnykti...

Reynisfjara juodojo smėlio pa-plūdimys ir vėjų gairinamos uolos glau-džia vienus iš įdomiausių salos paukščių – raudonsnapius pufinus („puffin“). Ne vienas keliautojas kantriai pilvu šliaužia iki uolos, kad pavyktų nufotografuoti tuos mielus salos gyventojus. Ir tik begėdžiai islandai gali sugalvoti juos valgyti bei ramia sąžine įtraukti į re-storano meniu eilutę „rūkytas pufinas“.

Nepaisant atšiauraus vėjo ir smarkios bangos mūšos, čia galima pamatyti drą-suolių, norinčių išsimaudyti ir atvėsinti savo kūno temperatūrą. Tikriausiai gro-žis žmonėms susuka protą, nes alko-holis Islandijoje beprotiškai brangus....

Gullfoss - išvertus į lietuvių kalbą reikštų „auksinis krioklys“. Ir ne veltui jis taip užvadintas, nes įmantriai

upės slenksčius įveikiantis vanduo su-kelia keletą ypatingai gražių vaivorykščių. Sauso kailio iš šios vietos išnešti

nepavyks, todėl jei ne save, tai bent jau savo fotoaparatus ar vaizdo kameras derėtų apsaugoti. Kriokliu galima pasigrožėti iš kelių, skirtinguose aukščiuose įrengtų apžvalginių aikštelių.

Geisyr – tai vardas geizerio, kuris yra aptingęs ir didžiąją laiko dalį tūno sau ramiai žemės gelmėse. O ko jam vargti ir stengtis, jei jis jau savo reikšmingą darbą yra atli-

kęs... Jo vardas tapo bendriniu žodžiu visame pasaulyje iš žemės iššaunančiai vandens versmei nusakyti – geizeris. Kai pabunda šis gražuolis, jis šauna apie 90 metrų aukštyn ir tokiu faktu pelno trečio pasaulyje pagal dydį geizerio šlovę. Visai greta jo „dirba“ nepailstantis brolis, mažesnysis geizeris Strokkur. Šis geizeris išsiveržia ne rečiau kaip kartą per 10 – 15 minučių ir priverčia žmones sulaikyti kvėpavimą bei mikliau maigyti savo fotoaparatų mygtukus. Žemės spalvos šioje vietoje nežemiškai fantastiškos. Na, o geizerio mėlynoji „akis“, jei tik į ją gerai įsižiūri, sustingti verčia iki sielos gelmių.

Thingvellir nacionalis parkas žymi reikšmingą mūsų planetos veido istoriją bei patirtį. Čia įsiamžinęs tektoninis

TR I B ECAC I G A R C O .

Pirmadienis - Ketvirtadienis 10 am-9pmPenktadienis 10 am-10pmŠeštadienis 10 am-9pmSekmadienis 11am-5pm

Platus cigarų ir jų aksesuarų pasirinkimas 

Jauki ir draugiška aplinka susitikti su bendraminčiais,

atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir mėgautis puikiais

cigarais

Lietuviškai kalbantys šeimininkai

5229 Main Street Downers Grove, IL 60515

(630) 241-1200

5229 Main Street Downers Grove, IL 60515

(630) 241-1200

Su šiuo kuponu

15%

nuolaida visoms

mūsų prekėms

lūžis tarp Amerikos ir Europos. Protu nesuvokiama, kad štai (teoriškai), viena koja stovi viename žemyne, o kita koja – kitame. Tokiose vietose supranti, kokios galingos ir neprognozuojamos yra gamtos sti-chijos, o žmogus yra toks mažas, su-gebantis prie visko prisitaikyti pada-rėlis, nuo kurio kartais visai niekas nepriklauso.

Galėčiau rašyti bei dalintis savo įspūdžiais ir toliau, bet jaučiu, kad niekas iki šios eilutės jau nebeskaito, nes seniai jau užgulė savo kompiu-terius, ieškodami lėktuvo bilietų į Islandiją. Puiku, pirmyn! Gana tenkin-tis svetimais įspūdžiais. Pamatykite viską patys! Pajauskite, išgirskite, pa-lieskite, išgyvenkite, patirkite. Nuste-bkite pamatę neužrakintą namelį, nes šeimininkas Jums paliko jį, kad bet

kuriuo paros metu galėtumėte užeiti ir įsikurti. Paragaukite žuvies, kuri dar plaukiojo jūroje, kol Jūs vos prieš valandą grožė-jotės kokiu mielu salos kampeliu. Nusišypsokite, kai užeisite į jaukų islandiečio išnuomotą butą, ku-riame Jums šypsosi ant sienų iškabinti šeimos portretai bei svarbiausių gyvenimo akimirkų nuotraukos. Vienos savaitės Islandijoje neužteks... Nežinau, ar pakaks dviejų. Kai lėktuvas riaumo-damas plėšėsi nuo šios išsvajotos, išlauktos, paliestos, bet ne iki galo pažintos šalies, supratau, kad esu kaip išalkęs varguolis, kuris pamatė, kaip gausiai nukrautas stalas, tačiau vos spėjęs paragauti keletą šaltų užkandžių.

Grįžau namo. Ir vėl pradėjau svajoti apie Islandiją...

Nikaragvos, didžiausios, tačiau rečiausiai apgyvendintos Centrinės Ame-rikos valstybės, kaip ir kitų aplinkinių Centrinės bei Pietų Amerikos šalių vir-tuves įtakojo, keitė ir papildė dviejų rasių

bei kultūrų susimaišymas po Amerikos atradimo. Su naujojo žemyno atradimu Nikaragvoje atsirado ir kreolų virtuvė su įvairiausiais produktais, kurie šalyje prieškolumbiniu laikotarpiu nebuvo ži-nomi. Nuo neatmenamų laikų Nika-ragvos pagrindinis maisto produktas buvo kukurūzai. Vietinės indėnų gentys ne tik naudojo kukurūzus įvairiems patiekalams gaminti (Nacatamal, Indio Viejo, Sopa de Albondigas, Atolillo, Perrereque), bet iš jų darė ir daug gėrimų (Chicha, Pinol).

Šiandien šalyje plačiai vartojami visame pasaulyje paplitę produktai: pomidorai, svogūnai, česnakai, miltai, ryžiai, apelsinai, pienas, sūris, vanilė, cinamonas, garstyčios, majonezas. Uni-kalia Nikaragvos virtuvę daro vietinių produktų vartojimas, tai: mangai, papa-jos, tamarindai, pipianai, avokadai, ba-nanai, jukos šaknis, kalendra, raudonėlis bei tradicinė achiote, suteikianti patie-kalams raudoną spalvą. Tačiau ir šiandien dažniausiai Nikaragvoje valgomi patie-kalai iš tradicinių produktų, tokių kaip kukurūzai, pupelės, bananai, juka ir pipirai. Iš mėsos reikėtų išskirti vištieną bei kiaulieną, o Karibų jūros pakrantėje - jūros produktus.

Kalbant apie nacionalinius patiekalus, pirmiausia noriu išskirti Gallo Pinto (“taškuotą gaidį”). Tai nacionalinės virtuvės simbolis, daugumos nikarag-viečių valgomas beveik kasdien. Gallo Pinto – ryžių, svogūnų, saldžiosios pa-prikos, česnakų bei virtų pupelių mišinys, apkepintas riebaluose. Nacionaliniu patiekalu Gallo Pinto pripažintas ir kaimyninėje Kosta Rikoje, nes, pasak kai kurių šaltinių, patiekalo pavadinimas buvo sugalvotas apie 1930 m. būtent šioje šalyje. Su įvairiomis variacijomis populiarus jis ir kituose Lotynų Amerikos kraštuose. Manoma, kad šis patiekalas atkeliavo su vergais iš Afrikos.

Vigoron –iš Granados kilęs už-kandis, dabar populiarus visoje šalyje. Lėkštė uždengiama banano lapu, ant

kurio dedama virta jukos šaknis, chicha-rrones (skrudintos kiaulių odelės) ir kopūstų salotos su pomidorais. Indio Viejo (“senas indėnas”) – tradicinis patiekalas su tradicine istorija. Šis pavadinimas siekia kolonijinius laikus. Pasak legendos, grupelė indėnų kaip tik ruošėsi valgyti šį ką tik pa-gamintą patiekalą, kai prie jų priėjo ispanai. Užkariautojai susidomėjo, ką indėnai ruošėsi valgyti ir paklausė, ar jie taip pat galėtų paragauti. Vienas iš vietinių atsakė, kad jie pagamino šį patiekalą iš nesenai mirusio seno indėno.

Ką valgo Nikaragvoje?

Ką valgo Nikaragvoje?

Audra ElleAudra Elle

Tamales

GAllo pinto

Ispanai neprisijungė prie šmaikščių indė-nų kanibališkų pietų. Nebuvo sunku patikėti indėnų atsakymu ir dėl patiekalo išvaizdos - jis atrodo kaip sena rudai oranžinės spalvos masė. Old Viejo gaminamas iš riebios galvijų mėsos, svogūnų, saldžių čili pipirų (chiltoma), česnakų, kukurūzų tešlos, pipirų, padžiū-vusių paplotėlių (tortillas), rūgščių apel-sinų, riebalų. Daugelis šeimų perėmė seną paprotį – kiekvienas sekmadienio rytas prasideda su tipiška nikaragvietiška tamale- nacatamal (kukurūzų masės pa-plotėliai su įdaru) ir juoda kava. Pusryčių metu populiarūs ir kiaušiniai, sūris, Gallo Pinto, saldžių bananų bei duonos ar kukurūzų paplotėliai (tortillas), švie-žios sultys.

Užkandžiauti visoje Lotynų Amerikoje mėgstama keptais bananais (platanos). Nikaragvoje jie vadinami tostones ir pardavinėjami gatvėse. Ypatin-gai skanūs su česnakiniu padažu.

Nikaragviečiai valgo daug įvai-rių subproduktų: karvės skrandį, sme-genis, uodegas, kanopas, buliaus sėkli-des; iš kiaulių odų verdamos garsiosios chicharrones; kiaulės kraujas naudojamas dešroms morongas gaminti. Gamtininkų siaubui šalyje galite paragauti vėžlių kiaušinių, driežų, o centrinėje bei šiau-rinėje Nikaragvos dalyje net ir gyvačių boa. Vieną mūsų Kūčių paprotį man labai primena nikaragviečių tradicija kalėdiniu laikotarpiu gaminti Sopa Bo-rracha (“girtą sriubą”). Tai specialios porėtos duonos (marquesote) gabaliukai,

pamerkti skystyje, pagamintame iš cina-mono, alkoholio, cukraus ir vandens. Šis patiekalas skanus su kava, tačiau jis yra labai minkštas. Sopa Borracha – mėgstamas desertas po Kalėdinės vaka-rienės. Iš kitų desertų galiu paminėti Pastel des Tres Leches (trijų pienų pyragą), kuris žinomas daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Iškeptas pyragas užpila-mas 3 rūšių pieno mišiniu (sutirštinto pasterizuoto, kondensuoto ir šviežio) ir paliekamas pastovėti, kol skystis susi-gers. Puošiamas plakta grietinėle. Churros - taukuose virtos tešlos juostelės, apibarstytos cukrumi. Nika-ragvoje churros panašios į susuktas ban-deles. Tai tradicinis pusryčių patiekalas Ispanijoje, kur jos, kaip beje ir Meksi-

Keptų bananų traškučiai Tostones

Išeiga: 3-4 porcijos

Jums reikės:

2 žalių bananų (platanos, speciali rūšis gaminimui)AliejausDruskos

Paruošimas:

Įkaitinkite aliejų iki 375F temperatūros. Nulupkite bananus ir supjaustykite juos ¾ colių storio griežinėliais. Virkite bananus 3 minutes karštuose riebaluose. Bananai turėtų būti aukso spalvos ir pusiau minkšti. Apkeptus bananus dėkite ant popierinio rankšluosčio nusausinti papildomam aliejui. Po maždaug minutės, bananams pravėsus, ant plokščio paviršiaus suspauskite kiekvieną griežinėlį lyg norėdami juos padididinti ir suploninti (Čia kaip iš tos vaikiškos pasakos apie vilką ir septynis ožiukus). Tam galite naudoti mėsos muštuko lygiąją pusę.Suplonintus bananus vėl kepkite karštame aliejuje apie 3 minutes. Jie turi būti gelsvai rudi bei traškūs. Paskaninkite druska. Ypatingai skanu su česnakiniu padažu.

Tostones su česnakiniu padažu

Česnakinis padažas

Išeiga: 4-6 porcijos

Jums reikės:

1 puodelio pašildyto alyvuogių aliejaus1 galvutės česnako, smulkiai sukapoto1 mažo svogūno, smulkiai supjaustyto3 valgomų šaukštų kalendros (cilantro), smulkiai sukapotos1 citrinos sulčių1 žaliosios citrinos sulčiųDruskos pagal skonį

Sumaišykite visus produktus dubenyje arba plakiklyje. Skanaus!

Skanaus!

koje, daugiau primena lazdeles ir dažnai valgomos mirkant į kakavą. Bunuelos – aliejuje verdami kukurūzų tešlos kepinukai, patiekiami su saldžiu cukraus sirupu.

Valgymo įpročiai, kaip ir visa kultūra Nikaragvoje skiriasi abejose pa-krantėse. Karibų jūros regione ypatingai svarbią vietą užima kokosas. Net ir ruo-šiant tipiškąjį Gallo Pinto, naudojamas kokoso aliejus, kuris suteikia patiekalui subtilų skonį. Šioje šalies dalyje reikėtų

paragauti tradicinio troškinio Rondon, gaminamo iš vėžlio mėsos, žuvies ir raudonos mėsos arba kiaulienos. Kartais maišoma kelių rūšių mėsa. Mėsa troš-kinama su saldžiais ir aitriais pipirais, svogūnais, bananais, juka ir quequisque (dar viena bulvinių šakniavaisių rūšis). Tipiškas Nikaragvos Karibų regiono gėrimas yra Gaubul, kuris beveik neži-nomas Ramiojo vandenyno pakrantėje ir šalies centre. Žali bananai išverdami ir sutrinami su vandeniu, kokoso vandeniu ir trupučiu cukraus.

Nacionaliniu šalies gėrimu buvo išrinktas El macua – šviesaus romo, guavos ir apelsinų arba citrinų sulčių bei cukraus mišinys. Populiarus yra alus, ypatingai reikėtų išskirti vietines rūšis Tona bei La Victoria ir sąlyginai naują Bufalo rūšį. Lengva nusipirkti ir visame pasaulyje puikiai žinomų Heineken ir Corona.

Nealkoholiniai gėrimai gaminami iš įvairiausių vietinių tropinių vaisių, sumaišytų su vandeniu, pienu ar jogurtu. Keliaujant reikėtų būti atsargiam geriant vandenį. Gėrimus saugiau gerti be le-dukų.

Vigoron

San Blas PANAMA

Atostogos, kokių dar neturėjote

You Go Wild Adventures

(708) 267-3487(708) 870-0788

Kasdien vis daugiau žmonių turi galimybę aplankyti tolimus ir egzotiškus kraštus. Kraštai, apie kuriuos skaitėme vaikystėje, kurie atrodė nepasiekiami lyg svajonė – Egiptas, Turkija, Kanarai, Karibai ir kitos tolimos šalys - tapo kas-metinių atostogų objektu. Tačiau, ar mes vis dar prisimename savo svajones, ar tas kasdienes atostogas tiesiog suvartojame, kaip greito maisto restorane nusipirktą sumuštinį? Kas tampa svarbiausia ren-kantis kelionę? Kelių žvaigždučių vieš-butis, kiek apie mus šokinės, kiek maisto bus įtraukta į kainą? Tampame nebe smalsūs keliautojai, o užkietėję vartoto-jai, pasiryžę išsireikalauti kompensaciją už kiekvieną uodo įkandimą. Tačiau už-

tenka žengti vos žingsnį į šoną nuo nutryptų turistinių maršrutų, ir atsiskleis visiškai kitoks pasaulis. Užtenka nusi-mesti vartotojiškumo kaukę ir lankomas miestas atvers savo paslaptis ir turtus. Čia pat, šalia prabangių viešbučių ne-abejotinai bus galima rasti ką nors tikro ir įdomaus, kad ir nuostabų senamiestį ar vietinį turgų, galinčius apie lankomą vietą papasakoti gerokai daugiau, nei standartinis turistinis maršrutas. Kelionė prasideda nuo svajonės, nuo minties, troškimo pažinti ir pamatyti. Ir dauguma atvejų kelionės kokybę ir jos paliekamą įspūdį sąlygojame mes patys - mūsų vienokie ar kitokie lūkesčiai ir norai. Ke-liaudami bandykime sugrįžti į vaikystę, prisiminti, kokius įspūdžius palikdavo klasės iškyla ar kelionė su draugais į pa-jūrį. Nepraraskime to vaikiško žingei-dumo ir atvirumo aplinkai ir žmonėms. Keliaukime ne tam, kad suvartotume visus į paketo kainą įskaičiuotus viene-tus, keliaukime sau. Keliaukime vardan pažinimo ir patirties.

Mes vis dažniau girdime apie „atsa-kingą vartojimą“, „atsakingą skolini-mąsi“ , jau kurį laiką galime išgirsti ir apie „atsakingą keliavimą“. Vakaruose

atsakingo keliavimo idėjos skleidžiasi jau ne vieną dešimtmetį ir vis labiau popu-liarėja. Ten žmonės jau sotūs komforto ir prabangos. Jie vis labiau domisi tolimo-mis kultūromis, papročiais ir tuo, kaip senosios kultūros keičiasi ir praranda sa-vo išskirtinumą veikiamos globalizacijos vėjų. Mokslininkai pastebėjo, kad turiz-mas, kurdamas darbo vietas vietiniams gyventojams ir sudarydamas daugiau galimybių jiems užsidirbti, kartu sukelia ir nemažai problemų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: visi žinome apie nuostabią Tailando gamtą, įspūdingą kultūrinį palikimą, nuostabiai šiltus bei paslaugius žmones ir... sekso turizmą, transeksualus, vaikų prostituciją. Tai pro-blemos, atsiradusios kartu su Tailando populiarumu turistų tarpe ir sprendžia-mos, deja, labai sunkiai. Kitas pavyzdys – apšiukšlintas Everesto kalnas. Tai, kas kadaise buvo pasiekiama tik vienetams ir žymėjo žmogaus ribų įveikimą, tapo brangia turistine pramoga. Turtingus tu-ristus, galima sakyti, užneša ant aukš-čiausio pasaulyje kalno viršūnės, o kalno šlaitus nuklojo tonos šiukšlių. Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kokią milžinišką įtaką turizmas daro gamtai ir vietos bendruomenėms. Būtent todėl mokslinin-

Šiemet besisvečiuodami Lietuvoje, visai netikėtai Vilniuje papuolėme į spalvingos ir egzotiškos Ievos Rutės knygos „Išskirtinės kelionės: Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“ pristatymą. IEVA RUTĖ – keliautoja ir fotografė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų magistrė ir dėstytoja, kiniškų arbatų meistrė ir kelionių vadovė po egzotiškąsias šalis. Ieva su mumis sutiko pasidalinti savo mintimis apie atsakingą keliavimą.

Keliautojo knygynas

kai, kurie iki 1960-tųjų metų kalbėjo tik apie teigiamas turizmo puses, 1970-taisiais prabilo ir apie turizmo keliamas problemas.

Kas yra atsakingas keliavimas, daž-nai vadinamas ir ekologiniu turizmu? Internete galima rasti daugybę maršrutų, vadinamu ekologiškais, tačiau dažniau-siai jų ekologiškumas prasideda ir bai-giasi popieriuje. Pasinaudojus interne-tinės paieškos sistema galima rasti dau-gybę apibrėžimų, o juos apibendrinus matosi, kad atsakingas ir ekologinis ke-liavimas remiasi į tris kertinius akmenis: 1) padeda išsaugoti gamtinę aplinką; 2) padeda vietinei bendruomenei išgyventi ir išlaikyti savitumą; 3) gali išsilaikyti pats ir atnešti pelno. Atsakingo keliavimo vadovas išskiria ir miestų ekologinį turizmą, kurio pagrindiniai siekiai yra susiję su gamtiniu ir kultūriniu paveldu: natūralios gamtinės aplinkos, biologinės įvairovės bei vietinės kultūros savitumo išsaugojimas ir atkūrimas; vietinių bend-ruomenių gaunamos naudos ir bendra-darbiavimo skatinimas, kviečiant jų na-rius būti gidais, dalyvauti kuriant vietinę turizmo infrastruktūrą; turistų ir vietinių gyventojų švietimas aplinkos bei kultū-rinio ir gamtinio paveldo apsaugos klau-simais; atsakingo turizmo skatinimas, siekiant kiek įmanoma sumažinant nei-giamą įtaką lankomai vietovei.

Įgyvendinant atsakingo ir ekolo-giško keliavimo idėjas daugiausiai galėtų pasitarnauti kelionių organizatoriai, ta-čiau tokio keliavimo nuostatų laikytis ga-lime kiekvienas. Mums nepatinka, kai baruose siaučia ir triukšmauja švęsti suvažiuojantys turistai. Nemėgstame būti vadinami skurdžiu ir nusikaltėlius augi-nančiu kraštu, tačiau, ar susimąstome pa-tys, klijuodami teroristų etiketę musul-moniškiems kraštams, vadindami Indijos gyventojus skurdžiais bei apgavikais? Pasistenkime išsivaduoti iš stereotipų ir etikečių klijavimo. Kelionės tuo ir gra-

žios, kad suteikia galimybę susipažinti su pasaulio įvairove, pamatyti, kaip gyvena žmonės ir kokie jie gali būti laimingi be to, kas būtina mūsų elektronikos amžiaus pasaulyje.

Keliaukime atvira širdimi, ne-niekinkime ir nežeminkime gyventojų šalies, kurios svečiais esame, net jeigu jų pasaulėžiūra ir nesutampa su mūsiške. Gerbkime vietinių žmonių pastangas ir darbą, būkime sąžiningi, juk nebūtina varžytis, kas daugiau nuderės kainą su-venyrų turguje. Tie keli litai, kuriuos „permokėsime“, vietiniam žmogui gali padėti išgyventi kelias savaites ar mėne-sius. Pirkdami suvenyrus stenkimės dau-giau pirkti iš juos gaminančių amatininkų ir būtinai atkreipkime dėmesį, ar gami-nant mūsų perkamą suvenyrą nėra panaudota nykstančių rūšių augalų ar gyvūnų dalių. Būtina atsižvelgti į kultū-rinius skirtumus ir gerbti mus priiman-

čios šalies religines ir vertybines nuosta-tas, lygiai, kaip mes tikimės pagarbos iš mus aplankančių svečių. Juk taip pa-prasta keliaujant savęs paklausti: ar no-rėčiau, kad mano kieme svečias elgtųsi taip, kaip aš dabar elgiuosi?

Kaip jau minėjau, keliaudami tapkime vaikais. Atverkime ne tik akis, bet ir širdis. Tuomet kiekviena kelionė paliks tik gerus ir nepamirštamus įspū-džius ne tik mūsų pačių, bet ir kelionėje sutiktų žmonių širdyse. Keliaukime taip, kad liktų ką pamatyti ir patirti mūsų vai-kams bei anūkams. Keliaukime kitaip!

Norintys daugiau sužinoti apie atsakingo keliavimo idėjas ir pasisemti minčių, kaip geriausiai pasiruošti kelionėms ras Ievos Rutės knygoje „Išskirtinės kelionės. Kinija, Tibetas, Mianmaras, Nepalas“.

Gal pradžiai galėtum prisista-tyti, kas esi, kur užaugai, kur mokaisi ir pan.?

Esu Gabrielė Akstinaitė. Užaugau ir mokiausi savo gimtajame mieste - Tauragėje. Po mokslų vienerius metus gyvenau Danijoje, o šiuo metu esu antro kurso produkto dizaino inžinerijos stu-dentė Anglijoje.

Tai nesisėdi ramiai namuose? Kas verčia tave elgtis kitaip, nei elgiasi daugybė jaunimo?

Nuo pat mažens buvau gana ak-tyvus vaikas. Nuolat turėjau keletą už-klasinių veiklų, visada norėjau pabandyti ir išmokti kažką naujo, tėveliai nuolat juokaudavo sakydami: "ir ko tu tik nemo-ki". Kiek vyresnio amžiaus pradėjau galvoti, jog gyvenimas trumpas, o pasau-lyje tiek nuostabių dalykų, kuriuos norisi pamatyti. Tai nuolat mane skatina judėti pirmyn ir patirti kažką naujo.

Kodėl kelionės pėsčioms?

Nuo keturiolikos metų tapau jūrų skautė. Teko išmėginti gyvenimą gamtoje, buriavimą bei įvairius žygius. Nuolat žygiuodavau su malonumu. Be to, kelionės pėsčiomis tai puikus būdas pa-žinti šalį, kultūrą, vietinius žmonės. Pa-matai mažas smulkmenas, kurių žmonės

nepastebi, keliaudami automobiliais ar kitokiais būdais.

Papasakok, kur esi keliavusi?

Tiek pernai, tiek šiais metais išbandžiau Švento Jokūbo kelią arba kitaip vadinamą piligrimų kelią. 2013 metais išsiruošiau į Ispaniją. Nukeliavau apie 1000 km pėsčiomis. Savo kelionę pradėjau Prancūzijoje, mažame St. Jean Pied-de-Port miestelyje, o žygį pabaigiau vakarų Ispanijoje, Finisterre, kitaip vadi-namame Pasaulio kraštu. Šiais metais kelionę pradėjau Portugalijoje, Lisabo-noje, o pabaigiau piligrimų mieste, San-tiago de Compostela.

Kodėl viena?

Manau, kad tai buvo geriausias sprendimas. Tokiam žygiui reikia ruoštis ir tuo reikia gyventi, tai reikia mylėti. Mano draugai ar artimieji niekada nebuvo tokie entuziastingi dėl kelionių, kaip aš, tad žinojau, jog jie tokiems daly-kams nesiryžtų. Be to, šie piligrimų keliai kasmet tampa vis populiaresni ir nėra sunku rasti bendrakeleivių, kurie gy-vena tokia pat idėja kaip aš.

Na, žmonėms reika “ekstry-mo”. Gal gali įvardinti gražiausią ir baisiausią atsitikimus ar pojūčius, už-klupusius tave kelionėse?

Labai sunku įvardinti vieną gra-žiausią atsitikimą. Jų buvo labai daug, pradedant nuostabia gamta ir baigiant

Lietuviai keliauja

Piligrimystė Žygis pėsčiomis - iššūkis ar saviraiška?

Pokalbis su keliautoja Gabriele AkstinaiteFotografijos iš asmeninio albumo

Sutikti piligrimai tampa draugais visam

gyvenimui

žmonėmis iš viso pasaulio, kurie tapo be galo gerais draugais. Baisesnių atsi-tikimų daugiau įvyko Portugalijoje. Pir-mąsias dvylika dienų iki Porto teko eiti vienai. Menkai išvystyta kelių sistema, nėra nuorodų, nėra piligrimų, teko ieškoti, kur nakvoti bei ne kartą pasi-klysti miškuose.

Ar buvo, kas tave labai nuste-bintų, ko iš tiesų nesitikėjai?

Stebino, jog tiek daug žmonių atvyksta į Europą tik dėl šių kelionių. Taip pat daugeliui piligrimų daugiau nei 50 metų. Abu žygius buvau viena jau-niausių.

Kas svarbiausia tokiose kelio-nėse? Daiktai, fizinė, dvasinė būsena?

Manau, labai svarbu visapu-siškas pasiruošimas, tiek fizinė, tiek dvasinė būsena. Vis dėlto kiekvieną die-ną nelengva kuprinė spaudžia tavo pe-čius. Žygiuojant išmokstama, kaip geriau nešti kuprinę, kaip statyti kojas, lipant nuo stačių kalnų. Daiktai taip pat labai svarbūs kelionėje. Reikia gerai pagalvoti, kas yra būtina išgyvenimui ir ko vertėtų atsisakyti. Nemažai žmonių po kelių dienų dalį daiktų siunčia namo ar tiesiog palieka pakely.

Iš kur sėmeisi patarimų prieš kelionę? O ką po viso to pati dar pa-tarti galėtum?

Daug skaičiau internete. Be to, pravertė praėjusių žygių ir skautavimo patirtis. Patarti galėčiau daug, bet pir-

mausiai siūlyčiau gerai pagalvoti apie avalynę ir pradėti ruoštis ne paskutinę savaitę. Sutikau žmonių, kurie atvyko iš Jungtinių Valstijų specialiai šiam žygiui, tačiau neturėjo absoliučiai jokio supra-timo apie žygiavimą ar patį Jokūbo kelią.

Interneto straipsniuose rašo-ma, kad įvairūs žmonės keliauja pili-grimų takais dėl įvairių priežasčių. Kokia buvo tavoji?

Aš myliu keliones. Man patinka susipažinti su įvairiomis šalimis, pama-tyti ne tik turistines vietas, bet ir paprastų žmonių buitį. Taip pat, kartais norisi pabėgti nuo rutinos, pabūti su savimi, įsigilinti į savo dvasinį pasaulį.

Tu studijuoji, tai keliauti gali tik vasarą. O, apskritai paėmus, kuris metų laikas būtų tinkamiausias kelio-nėms?

Abu savo žygius pradėjau pava-sarį. Manau, kad tai tinkamiausias laikas keliaujant į Europos pietus. Vasarą gali būti per karšta, o pavasarį oras labai tinkamas, be to, šiuo sezonu gamta ypač graži.

Stebino besikeičiantys spalvų kontrastai žygiuojant per Ispaniją

!Akmuo - kiekvieno piligrimo neatsiejama kelionės dalis. Vienų - nueina visa kelią, kitų - pasilieka pakelėje

Akmenų kalnelis (Cruz de Ferro), kur žmonės palieka savo akmenėlį bei visus

sunkumus užnugaryje ir naujai pasiruošia paskutiniams šimtams kilometrų

Ar keliaujant sutikai tik tuos, kurie iš tiesų tikri keliautojai, ar buvo ir tų, kurie, matėsi, kad yra įsėdę ne į savo roges?

Sutikau žmonių, kurie keliauja šiais keliais kiekvienais metais ir galėčiau pavadinti juos tikrais veteranais, tačiau teko sutikti keliautojų, kurie atrodė tikrai pasimetę, kaip minėtoji pora iš JAV.

Kur nakvodavai?

Šie Švento Jokūbo keliai turi piligrimų "viešbučius", vadinamus albergėmis. Tai labai primityvūs piligrimų namai, kur už žemą kainą galima pernakvoti.

Kaip su asmenine higiena? Ar yra kur nusiprausti, išsiskalbti?

Albergėse, kurios su kiekvienais metais tampa vis modernesnės, galima ir nusiprausti, ir išsi-skalbti, ir vakarienę pasigaminti.

Esi stipri. Ar tikrai nieko nebijai?Užtarnautas poilsis, kuomet po sunkių dienos kilometrų galime įmerkti kojas į šaltą upelį

Manau, nėra žmogaus, kuris nieko nebijotų. Bijau ir aš. Tačiau, kai atsiduri ekstremalioje situacijoje, pavyz-džiui, pamačius gyvatę ar pasiklydus miške vienai, pamiršti savo baimes ir net po žygio nesupranti kaip visa tai perėjai. Adrenalinas daro savo.

Kaip į tokias „aferas“ reaguo-ja tavo šeima?

Sužinojusi šeima neliko suža-vėta. Kai apie tai užsiminiau pirmą kartą, galvojo, jog juokauju. 19-kos metų dukra nusprendė pereiti Ispaniją viena. Tuo me-tu neatrodė labai realu. Apie pirmąją ke-lionę pasakiau tėvams prieš pusę metų iki žygio. Mama bandė perkalbėti iki pasku-tinės nakties. Apie antrąjį žygį pranešiau tik savaitei likus iki jo (kad būtų ramiau visiems), tačiau šį kartą šeima sureagavo ramiau, nors taip pat nebuvo labai patenkinta. Sakė, jog pražils anksčiau laiko.

O iš kur finansai? Kokio dydžio kišenę reikia turėti, norint leistis į tokią kelionę?

Dirbau apie metus laiko Dani-joje. Pavyko sutaupyti abiems kelio-nėms. Labai pasistengus, galima apseiti su mažiau nei 1000 eurų. Tačiau aš leidau sau daugiau: aplankyti muziejus, jei tik suspėdavau, bei paragauti vietinių re-gionų patiekalų. Nemažos investicijos reikalauja įranga, tačiau rekomenduočiau nepagailėti kokybiškiems produktams, kurie bus labai svarbūs kelyje.

O dabar – svarbiausias klausi-mas. Ką įgijai, ką parsinešei iš šių ke-lionių? Ką tau jos duoda, davė ir duos?

Tai yra gyvenimo pamokos. Parsinešiau naujos patirties, susipažinau su šalimis, susiradau draugų iš viso pasaulio. Praturtinau savo dvasinį pasau-lį. Būvimas vienam padeda pažinti ge-riau save, savo prioritetus, atrasti tikrą-sias vertybes. Manau, po antrojo žygio truputį pasikeitė mąstymas, vieni dalykai nublanko, kiti tapo kur kas svarbesniais. Kelionės dovanojo naujas emocijas.

Koks žygis dar tavo planuose?

Šiuo metu galvoje sukasi mintys apie Tailandą. Taip pat norėčiau paty-rinėti Pietų Ameriką, tik dar nežinau ko-kiu būdu keliaučiau.

Ar manai, kad toks tavo gyve-nimo būdas yra užkrečiamas?

Sutikau nemažai susižavėjusių žmonių, bet kiek matau, jiems vis dar trūksta drąsos. Tačiau, manau, kad kartą pradėjus yra labai sunku sustoti. Vos tik praėjus keliems mėnesiams po žygio, galvoje pradeda suktis nauji planai.

!Geltonosios rodyklės ne tik rodo kryptį visos kelionės metu, bet ir yra vienas pagrindinių Camino simbolių

Sėkmingas finišas

Diena, kuomet įkopėme tik į vieną įkalnę ir po to vėl tęsėsi lygumos

SAVANORYSTĖ

kaip Donatas Abrutis

Savanorystė, savanoriška veikla (voluntariatas) – savo noru pasi-rinkta veikla, už kurią negaunamas fi-nansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitiems.

Tereikia apsispręsti, kokia veikla norėtumėt užsiimti ir išsirinkti organizaciją savanoriavimui. Nepamirškite suplanuoti finansinių išlaidų ir trukmės. Pasirūpinkite sveikatos draudimu, nes su nedažnomis išimtimis, tai yra paties savanorio atsako-mybė. Kitiems savanorystė - priežastis ke-liauti. O patiems ištvermingiausiems ji tampa tiesiog gyvenimo būdu.

Kalbant apie tarptautines orga-nizacijas, reikia pradėti nuo Jungtinių tautų savanorių (http://www.unv.org). Re-gistracija trumpalaikiams savanoriams gana paprasta, svarbu, kad jūsų patirtis atitiktų bent vieną iš aštuonių būtiniausių sričių, mokėtumėte vieną iš pagrindinių JT kalbų ir būtumėte sulaukę 25-erių. Dau-guma išlaidų yra apmokamos. Žinoma, visas procesas ir biurokratija užima nema-žai laiko, tačiau, jei jūs planuojate su tuo susieti kažkokią dalį savo gyvenimo ateityje – ši patirtis labai padėtų, ieškant nuolatinės karjeros panašiose organiza-cijose.

Gydytojai be sienų (MSF http://www.doctorswithoutborders.org) ir Rau-donasis Kryžius (http://www.redcross.org) daugeliui yra tapę savanorystės sinonimu. Nors abi šios organizacijos asocijuojasi su medicinos profesionalu, tai toli gražu nėra taip. Pageidaujami įvairiausi specialistai – logistikos, inžinerijos, statybos, mecha-nikos, net IT patirtis yra labai vertinama. Idealus kandidatas - turintis universalios patirties ir linkęs greitai įsisavinti naujus dalykus. Organizacijų biurokratinis apara-tas didelis, tad ir atranka užtrunka ilgai – nuo pusės metų iki metų. Norintiems yra

galimybė savanoriauti kartu su savo antrąja puse. Savanorių aprūpinimas ge-ras, net mokamas atlyginimas, sveikatos draudimas, padengiami kelionės kaštai, suteikiamos atostogos ir t.t.

Gana daug savanoriavimo orga-nizacijų reikalauja susimokėti už norą padirbėti nemokamai. Netgi kai kurios medicininės misijos. Tačiau tokiais at-vejais gelbėja sponsoriavimas. Lietuvoje tai nauja praktika, tačiau Amerikoje nėra sudėtinga susirasti rėmėją savanorystės misijoms neturtingose šalyse: tai įvairios nevyriausybinės ar religinės organiza-cijos, labdaros fondai ar tiesiog draugai, pažįstami. Šiuo būdu galima padengti didžiąją dalį ar net visas kelionės išlai-das. Tik reikia atidžiai rinktis, kur vykti, nes kai kurios kompanijos, prisideng-damos savanoryste, tiesiog užsiiminėja paprasčiausiu turizmu.

Mūsų išbandyta ir be galo reko-menduojama All Hands (http://hands.org) yra palyginus nedidelė organizacija. Susikūrė po 2005 m. cunamio Pietryčių Azijoje. Vieninteliai reikalavimai – pilna-metystė, sveikatos draudimas, savo lė-šomis nusigauti į savanoriavimo vietą ir motyvacija. Jokia patirtis nebūtina, tačiau bet jau kokia turima būtinai bus panau-dota. Kandidatams tereikia tik noro. All Hands stengiasi dalyvauti visose stichi-nių nelaimių operacijose ir, paprastai, teikia pagalbą ten, kur nepasiekia kitos organizacijos. Tai griuvėsių valymas, maisto dalinimas ir visi kiti projektai tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaujant su Raudonuoju kryžiumi, Habitat for Humanity (http://www.habitat.org) ar

kitomis organizacijomis. Paprastai, sku-bama į pagalbą po tornado ar potvynių JAV bei kitų stichinių nelaimių visame pasaulyje – Filipinuose, Japonijoje, Hai-tyje, Tailande ir t.t.

Yra paprastas būdas susirasti savanoriavimo galimybes ir visai šalia savęs. http://www.volunteermatch.org tik vienas iš daugelio tinklapių, kur galima peržiūrėti įvairius variantus. Nemažai galimybių savanoriauti yra paaugliams: tai ir gyvūnų prieglaudos, įvairios orga-nizacijos, kaip Salvation army, visuo-meniniai centrai. Tačiau nenustebkite, jei

dauguma bus tiesiog marketingas – muziejų, teatrų, visuomeninių organiza-cijų rėmėjų paieškos ar narystės pardavi-nėjimas – lėšų rinkimas. Suprantama, ne visiems tai yra priimtina. Galvodami apie savanoriavimą, mes įsivaizduojame ma-lonumą ir emocinį pasitenkinimą tei-kiantį darbą, padedant kitiems, ir realybė ne visuomet būna tokia, tačiau ji užgrū-dina.

Negalime nepaminėti dar keleto galimybių, nors savanoriaujama čia ne visai tradicine prasme: WWOOF (http://www.wwoof.net) ir Helpex (http://www.helpx.net). WWOOF – tai pagalba ūkiuose. Šis tinklapis turi didelį pasi-

rinkimą daugelyje pasaulio šalių, tame tarpe ir Lietuvoje bei JAV. Dalis variantų - paprasčiausias darbas kaimo vietovėje, fermoje, sode, kaimo turizmo sodyboje, vynuogyne ar ekologiškame ūkyje... už pastogę. Yra daug ekologinių ar bendruomeninių ūkių, kuriuose propa-guojamos įvairios natūralaus ūkininkavimo idėjos, žmo-nės gyvena bendraminčių bendruomenėse, dalinasi patirtimi, padeda, moko, šviečia vietinius gyventojus. Patirtis dažniausiai nebūtina. Helpex tinklapis pilnas skelbimų, ieškančių pagalbos ūkiuose, mokyklose, kurortuose, restoranuose ar visuomeniniuose centruose įvairiose šalyse. Narystė simboliškai kainuoja, tačiau nežymų mokestį visiškai atperka pasiūlymų gausa. Pastarieji du tinklapiai puikiai tinka keliaujant su minimaliomis lėšomis, mat nėra išlaidų pastogei ir mais-tui. Be to, tai puiki galimybė geriau pažinti vietinę kultūrą, gyvenant šeimose. Tokia patirtis mums puikiai pravertė keliaujant po Japoniją.

Savanoriavimas kitoje šalyje suteikia įgūdžių, kurių negali gauti namuose, didina pasitikėjimą savimi, be to, tai gera galimybė sutikti bendraminčius, užmegzti ilgalaikes draugystes. Nepamirškime, tai puikus šansas pasitikrinti savo paties galimybių ribas. Bet svarbiausia - tai neapsakomas pojūtis, padarius kažką prasmingo, praturtinančio tave dvasiškai.

You Go Wild Adventures

Keliaukite su mumis (708) 267-3487(708) 870-0788

LAUKINĖ MEKSIKA Birželio 11-14 d., 18-21 d., 25-28 d. (4 dienos)

KOLUMBIJA Gegužės 14-22 d. (9 dienos)

PANAMA. SAN BLAS SALOSSausio 7-14 d., sausio 28-vasario 4 d., balandžio 1-8 d. (8 dienos)

GVATEMALA - BELIZE Vasario 18-26 d. ( 9 dienos)

BWCAW, MINESOTA. ŽIEMOS KELIONĖ SLIDĖMISKovo 1-7 d. (7 dienos)

PERU. BALTOJI KOLDILJERA IR MACCHU PICCHU Balandžio 15-28 d. (14 dienų)

Kelionių su gidu tvarkaraštis 2015-2016 metams

ARGENTINA Kovo 12-24 d. (13 dienų)

nuo $456

nuo $980

nuo $1,985

$595

nuo $1,730

nuo $995

nuo $845

Naujiena!

BWCAW, MINESOTA. KELIONĖ KANOJOMIS Liepos 10-19 d., liepos 24 - rugpjūčio 2 d. (10 dienų)$575

EKVADORAS Rugpjūčio 7-17 d. (11 dienų) nuo $1,225

NIKARAGVA Rugsėjo 3-12 d. ( 10 dienų)nuo $980

$575BWCAW, MINESOTA. RUDENS KELIONĖ KANOJOMIS Spalio 2-11 d. (10 dienų)

BOLIVIJA Spalio 22 - lapkričio 4 d. (14 dienų)nuo $1,550

EVERGLADES. FLORIDA. KELIONĖ KANOJOMIS Gruodžio 10-17 d., gruodžio 27 - sausio 3 d. (8 dienos) $650

You Go Wild Adventures

Keliaukite su mumis (708) 267-3487(708) 870-0788

844-U GO WILD(844-846-9453)