Embed Size (px)
Citation preview
1
1
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
AGRONOMIJOS FAKULTETAS
Žemės ūkio ir maisto mokslų institutas
Oksana Kubiliūtė
DRĖKINIMO TIRPALŲ ĮTAKA MAISTUI DAIGINAMŲ
SĖKLŲ KOKYBEI
Magistro baigiamasis darbas
Studijų sritis: Biomedicinos mokslai
Studijų kryptis: Maisto studijos
Studijų programa: Augalinių maisto žaliavų kokybė ir sauga
Akademija, 2014
2
Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:
.......................................................................................................................................................
Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Biochemijos ir
technologijos laboratorijos vedėjas prof. Pranas Viškelis (mokslininkas).
Nariai: Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto profesorius habil. dr. Vidmantas Stanys
(mokslininkas – praktikas).
Agronomijos fakulteto prodekanas, Biologijos ir augalų biotechnologijos
instituto docentas dr. Aurimas Krasauskas (mokslininkas).
Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentė Aurelija Paulauskienė
(mokslininkas).
Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto profesorė dr. Elvyra Jarienė
(mokslininkas).
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė dr. Darija Jodaugienė
(mokslininkas).
AB „Kauno grūdai“ tecnologijų ir produktų vystymo direktorė Tatjana
Tranavičienė (socialinis partneris – praktikas).
Vadovė: Prof. Dr. Honorata Danilčenko, Aleksandro Stulginskio universitetas, Žemės
ūkio ir maisto mokslų institutas.
Recenzentė: Doc. Dr. Sabina Mikulionienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Žemės
ūkio ir maisto mokslų institutas.
Instituto direktorius: Doc. dr. Evaldas Klimas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Žemės
ūkio ir maisto mokslų institutas.
Oponentė: Doc. Dr. Aušra Blinstrubienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Biologijos
ir augalų biotechnologijos institutas.
3
Kubiliūtė, O. Drėkinimo tirpalų įtaka maistui daiginamų sėklų kokybei.
Augalinių maisto žaliavų kokybė ir sauga. Vadovė prof. dr. H. Danilčenko; ASU. Akademija,
2014 m., 46 p., 14 pav., 3 lentelės.
SANTRAUKA
Sėkloms dygstant, baltymų, mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, kalio, kalcio,
seleno) bei biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, flavonoidų) koncentracija yra
didžiausia, lyginant su kitais augalo augimo tarpsniais (Danilčenko, Jarienė, 2005).
20 2 20 3 metais Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto Žemės
ūkio ir maisto mokslo instituto laboratorijoje buvo vykdomi maistui daiginamų (bolivinės
balandos (Chenopodium quinoa L.), mėlynžiedės liucernos (Medicago sativa L.), mung
pupelės (Vigna radiate L.), valgomojo lęšio (Lens culinaris L.)) sėklų, drėkintų augalinių
ištraukų tirpalais, biocheminės sudėties kitimo tyrimai.
Tyrimo tikslas – nustatyti įvairių augalinių tirpalų poveikį bioaktyvių medžiagų
kiekiui maistui daiginamose įvairių rūšių augalų sėklose.
Tyrimo metodai: standartiniais metodais nustatyti sausų medžiagų, žalių pelenų, žalių
riebalų, žalių baltymų, žalios ląstelienos, antocianų, leikoantocianų, katechinų, vitamino P,
vitamino C kiekiai. Tyrimų duomenys apdoroti dviejų veiksnių dispersinės analizės metodu.
Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad iš tirtų sėklų, daugiausiai žalių pelenų, žalių
baltymų, leikoantocianų, katechinų, antocianų, vitaminų C, P sukaupė mėlynžiedžių liucernų
ir mung pupelių daigeliai, išskyrus sausąsias medžiagas ir antocianus. Teigiamas asiūklio
tirpalo poveikis skatino bioaktyvių junginių kiekio didėjimą beveik visose tirtose sėklose,
išskyrus leikoantocianų katechinų, vitamino C mažėjimą valgomuosiuose lęšiuose, mung
pupelėse. Vitamino C nustatyta mažiau bolivinių balandų, valgomųjų lęšių daigintose sėklose.
Dilgėlių teigiamas poveikis nustatytas sausųjų medžiagų, žalių pelenų, žalių baltymų,
vitamino P kiekio didėjimui visose tirtose sėklose. Neigiamą poveikį darė dilgėlių tirpalas
žalios ląstelienos, leikoantocianų (valgomieji lęšiai), antocianų, katechinų (mung pupelės),
vitamino C (bolivinės balandos, mėlynžiedės liucernos) kiekio kaupimuisi. Bioaktyvių
medžiagų leikoantocianų, vitamino C ir vitamino P mažiausiai sukaupė bolivinė balanda.
Stipriausias teigiamas koreliacijos ryšys tarp sausųjų medžiagų kiekio ir vitamino P (r=
0,9 3*), žalių riebalų (r= 0,9 0*) kiekio nustatytas, kai sėklų drėkinimui buvo panaudotas
asiūklių tirpalas.
Reikšminiai žodžiai: augaliniai tirpalai, augalų sėklos, cheminė sudėtis, daiginimas.
4
Kubiliūtė O. Irrigation solutions on sprouted seeds for food quality. Quality and
safety raw vegetable food. Head prof. dr. H. Danilčenko; ASU. The Academy, 46 p., figure
14, table 3.
SUMMARY
Proteins, minerals (calcium, iron, potassium, calcium, and selenium) and biologically
active substances (vitamins, enzymes, flavonoids) concentration in germinating seeds is the
highest compared with other plant growth stages (Danilčenko, Jarienė, 2005).
At the laboratory of Agricultural and Food Science Institute of Agriculture Faculty of
Aleksandro Stulginskio University (Quinoa (Chenopodium quinoa L.), Alfalfa (Medicago
sativa L.), Mung bean (Vigna radiata L.), Dining lens (Lens culinaris L.) sprouted food seeds
irrigated with vegetable extracts, biochemical composition change research were conducted in
2012 2013.
The aim to determine the effect of various herbal solution bioactive substances in
different species of plant seeds sprouted for food.
Research Methods. A standard method was applied to determine the dry matter,
crude ash, crude fat, crude protein, crude fiber, anthocyanins, leikoantocians, catechins,
vitamin P, vitamin C levels. The data were processed by two factor variance anglysis
method.
Results. It was found that Alfalfa and Mung bean sprouts with the exception of dry
matter and anthocyanins, mainly accumulated crude ash, crude protein, leikoantocians,
catechins, anthocyanins, vitamins C, P. Positive growth effects of horsetail bioactive
compound solutions were detected almost in all investigated seeds, with the exception of
leikoantocians, catechins, vitamin C loss in Edible lentils and Mung beans. Vitamin C was
less found in Quinoa and Edible lentils. Positive impact of Nettle solutions on the amount of
dry matter, crude ash, crude protein, vitamin P content volume growth in all tested seeds was
detected. Nettle solutions had negative impact on incrude fiber, leikoantocians (Ice lenses),
anthocyanins, catechins (Mung beans), vitamin C (Quinoa, alfalfa) content accumulation.
Bioactive substances leikoantocians, vitamin C and vitamin P Quinoa has accumulated at
least. The strongest positive correlation relationship between the dry matter content and
vitamin P (r = 0.913*), crude fat (r = 0.910* ) was determined when the Horsetail solution has
been used for seeds irrigation.
Key words: herbal solutions, plant seeds, chemical composition, germination.
5
TURINYS
TURINYS ................................................................................................................................................ 5
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ............................................................................................... 6
TERMINŲ IR SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI BEI SANTRUMPOS ......................................................... 7
ĮVADAS ................................................................................................................................................... 8
. LITERATŪROS APŽVALGA .......................................................................................................... 10
. . Sėklų daiginimas maistui ............................................................................................................ 10
.2. Sėklų rūšys bei daiginimo būdai ................................................................................................. 12
.3. Daigintų maistui sėklų cheminė sudėtis ...................................................................................... 14
.4. Kai kurių veiksnių įtaka daigintų maistui sėklų kokybei ............................................................ 19
2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS ................................................................................................ 21
2. . Tyrimo vieta, objektas ir sąlygos ................................................................................................ 21
2.2. Bandymų schema ........................................................................................................................ 22
2.3. Tyrimų metodai ........................................................................................................................... 23
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ...................................................................................... 25
3. . Daigintų sėklų cheminė sudėtis ................................................................................................... 25
3. . . Sausosios medžiagos ............................................................................................................ 25
3. .2. Žali pelenai ........................................................................................................................... 26
3.1.3. Žali riebalai .......................................................................................................................... 27
3. .4. Žali baltymai ........................................................................................................................ 28
3. .5. Žalia ląsteliena...................................................................................................................... 29
3.1.6. Antocianai ............................................................................................................................ 31
3.1.7. Leikoantocianai .................................................................................................................... 32
3.1.8. Katechinai............................................................................................................................. 33
3.1.9. Vitaminas C .......................................................................................................................... 35
3.1.10. Vitaminas P ........................................................................................................................ 36
3. . . Koreliaciniai ryšiai ............................................................................................................. 37
IŠVADOS .............................................................................................................................................. 39
LITERATŪRA ....................................................................................................................................... 40
DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS ..................................................................................... 45
PRIEDAI ................................................................................................................................................ 46
6
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
Lentelės:
1. 3.1.3. lentelė. Žalių riebalų kiekis maistui daigintose sėklose (ASU, 20 3 m.) 28 p.
2. 3.1.10.2 lentelė. Vitamino P kiekis maistui daigintose sėklose (E. Kanto
universitetas 2013 m.) 36 p.
3. 3.1.11.3 lentelė. Koreliacinis ryšys tarp cheminės sudėties elementų daigintose
maistui sėklose. 38 p.
Paveikslai:
1. 3.1.1.1 pav. Sausųjų medžiagų kiekis maistui daigintose sėklose (ASU, 20 3 m.)
25 p.
2. 3.1.2.2 pav. Žalių pelenų kiekis maistui daigintose sėklose (ASU, 20 3 m.) 27 p.
3. 3.1.4.3 pav. Žalių baltymų kiekis maistui daigintose sėklose (ASU, 20 3 m.) 29 p.
4. 3.1.5.4 pav. Žalios ląstelienos kiekis maistui daigintose sėklose (ASU, 2013 m.)
30 p.
5. 3.1.6.5 pav. Antocianų kiekis maistui daigintose sėklose.(E. Kanto universitetas,
2013 m.) 31 p.
6. 3.1.7.6 pav. Leikoantocianų kiekis maistui daigintose sėklose (E. Kanto
universitetas, 2013 m.) 32 p.
7. 3.1.8.8 pav. Katechinų kiekis maistui daigintose sėklose (E. Kanto universitetas,
2013 m.) 34 p.
8. 3.1.9.9 pav. Vitamino C kiekis maistui daigintose sėklose (E. Kanto universitetas,
2013 m.) 35 p.
7
TERMINŲ IR SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI BEI SANTRUMPOS
Bioflavonoidai iš lotynų kalbos išvertus reiškia geltona ir tai yra natūraliai gamtoje
esanti spalva. Jis gaminasi augaluose kaip antrinis medžiagų apykaitos produktas ir yra
atsakingas už daugybę funkcijų, tokių kaip augalo pigmentas, lemiantis jo spalvą, apsauga
nuo UV, azoto įsisavinimas, taip pat ir bendras augalo organizmo fiziologinių funkcijų
reguliatorius (Bewley, 1997).
DNR (deoksiribonukleorūgštis), nukleorūgštis, esanti kiekvienoje eukariotinėje
ląstelėje, daugiausia jos yra branduolyje (Watson, Crick, 1993).
LST ISO Lietuvos standartizacijos departamento patvirtintas standartų rinkinys
(Lietuvos standartizacijos departamentas).
Metabolitai metabolizmas cheminių reakcijų, vykstančių kiekvienoje ląstelėje,
visuma. Jis įgalina ląsteles augti, daugintis, reaguoti į aplinką, judėti. Šiuo požiūriu
metabolizmas yra gyvybės pagrindas (Schopter, 1995).
Nepakeičiamos aminorūgštys tai aminorūgštys, kurios yra nesintetinamos žmogaus
organizme (Schopter, 1995).
Pakeičiamos aminorūgštys tai aminorūgštys, kurios yra sintetinamos žmogaus
organizme (Bartaševičienė ir kt., 2006).
Proc.vnt procentinis vienetas (Bartaševičienė ir kt., 2006).
UV (ultravioletiniai spinduliai) – tai elektromagnetinių bangų spektro dalis,
prasidedanti nuo bangos ilgio 200 nm ir siekianti violetinės matomos šviesos bangų ilgį (400
nm) (Daniel, Wellington, 1993).
8
ĮVADAS
Nebijokite žengti didelio žingsnio
dviem mažais strikinėjimais bedugnės neįveiksite.
DAVID LLOYD GEORGE
Žemės ir maisto ūkis yra viena svarbiausių šalies ūkio strateginių sričių, nes
apsirūpinimas kokybišku, sveikatą stiprinančiu maistu yra visos šalies visuomenės
ekonominės ir socialinės gerovės veiksnys (Benguo et al., 20 ). Šio amžiaus pradžioje
pasaulio rinkose besiformuojančios naujos tendencijos reikalauja iš naujo įvertinti ir Lietuvos
žemės ir maisto ūkyje nusistovėjusius stereotipus bei numatyti jo vystymo tikslus ir
uždavinius.
Lietuvai siekiant konkuruoti pasaulinėje rinkoje, užtikrinti ilgalaikį šalies ūkio
stabilumą ir gyvybingumą būtina gaminti išskirtinės kokybės ir aukštos vertės maisto
produktus (Kordušiene et al., 2010).
Norint palaikyti normalias žmogaus kūno funkcijas jo organizmas turi būtinai gauti
maisto medžiagų iš augalinių maisto produktų ir tai yra gyvybiškai svarbu (Zhao, 2007).
Pasaulyje žinoma, kad daigintos sėklos maistui yra pigus ir puikus baltymų, vertingų
bioaktyvųjų maisto medžagų šaltinis (Ferrari, Torres, 2003; Scalbert et al., 2005).
Sėklų daiginimas yra vienas iš perdirbimo būdų didinančių jų maistinę vertę. Skirtų
maistui daigintų sėklų pasiūla Lietuvoje didėja. Įvairiuose prekybos tinkluose siūloma įsigyti
įvairių rūšių ekologiškų sėklų (Kordušiene et al., 20 0). Daigintų sėklų vartojimas įvairiose
pasaulio šalyse jau yra tapęs populiarus (Chavan, Kadam, 1989).
Pastaruoju metu Lietuvoje populiarėja taip pat nauja rinkos tendencija mažinti
druskos, cukraus, riebalų kiekį, keisti maisto sudėtį (maistą reformuliuoti). Tad daigintos
maistui sėklos šiai užduočiai atlikti irgi yra tinkamos.
Maistui daiginti galima įvairių rūšių (žirnius, ridikėlius, burnočius, lęšius, kviečius,
avižas, pupas, liucernas, dobilus ir kt.) sėklas. Nerekomenduojama daiginti tik bulvinių
šeimos ir ankštinių šeimos pelėžirnių genties augalų sėklų (Danilčenko, Jarienė, 2005).
Jeigu maistui daigintos sėklos įsigytos ekologiškame ūkyje, iš jų galima pagaminti
patikimą produktą, kuris yra vertingas ir nebrangus. Be to, jas galima daiginti įvairių metų
laiku tiek žiemą, tiek vasarą. Kadangi daigintose sėklose net nuėmus derlių dar vyksta
gyvybiniai ir augimo procesai, jos išlieka šviežios ilgesnį laiką atvirkščiai nei paprastos
9
daržovės. Naujausi tyrimai rodo, kad daigintos sėklos maistui, yra puikus bioaktyvių junginių
šaltinis, turintis sveikatą stiprinančių savybių (Ga lik Dziki et al., 2013).
Sėkloms dygstant baltymų, mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, sieros, kalio,
kalcio, cinko, seleno) bei biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, flavonoidų)
koncentracija yra didžiausia, lyginant su kitais augalo augimo tarpsniais (Danilčenko, Jarienė,
2005).
Kai kuriose šalyse daigintos maistui sėklos yra laikomos svarbia sudėtine dalim, jų
maisto racione. Jos traktuojamos kaip šviežias ir labiausiai maistingas produktas, kurį
žmogaus organizmas įsisavina lengviausiai (Fletcher, 2003).
Hipotezė – daigintų maistui sėklų kokybė priklauso nuo oro, temperatūros ir
pakankamo drėgmės kiekio. Jų drėkinimui naudojamas vanduo. Šiam tikslui pritaikius
augalinių ištraukų tirpalus, tikėtina, kad galima pagerinti daigintų sėklų kokybę ir maistinę
vertę.
Tyrimo tikslas – nustatyti įvairių augalinių tirpalų poveikį bioaktyviųjų medžiagų
kiekiui maistui daiginamose įvairių rūšių augalų sėklose.
Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:
ištirti augalinių tirpalų poveikį maistui daiginamų sėklų cheminei sudėčiai;
nustatyti bioaktyviųjų antioksidacinių medžiagų kiekį maistui daiginamose sėklose;
įvertinti koreliacinius ryšius tarp maistui daiginamų sėklų pagrindinių komponentų.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sėklų daiginimas maistui
Pastaruoju metu sparčiai didėja visuomenės susidomėjimas maisto nauda sveikatai bei
sveika gyvensena. Vartotojai vis noriau perka naujus, padidintos maistinės vertės produktus
(Чупахина, Масленников, 2004). Todėl maisto produktų įvairovė ir asortimentas šiuo metu
turi tendenciją plėstis. Tačiau jų gausybėje dar mažai yra natūraliai išaugintų ir minimaliai
perdirbtų produktų. Neatsitiktinai vis didesnę paklausą įgyja ekologiška produkcija, didėja jos
gamybos apimtys, plečiasi ekologiškų maisto produktų asortimentas. Viena iš alternatyvių
galimybių jį pagausinti – sėklų daiginimas maistui. Dygstančiose sėklose vykstantys
fiziologiniai procesai labai padidina jų energetinę bei maistinę vertę juk sėkloje
suaktyvinamos medžiagos, reikalingos tolimesniam augalo augimui. Be to tai universalus
maisto produktas, kurio gamyba paprasta ir nereikalaujanti didelių sąnaudų (Danilčenko,
Jarienė, 2005; Fenner, Thompson, 2005).
Daigintų sėklų vartojimas yra pats seniausias sveikatos palaikymo būdas, žinomas jau
daugelį metų (Be ley, 997). Bustorf – Hirsch (1999) teigia, kad daigintos sėklos tai
natūralus maistas išsiskiriantis gydomosiomis savybėmis. Šis maistas yra gyvas, tai vienintelis
atvejis, kada mes naudojame maistui gyvą organizmą, esantį maksimaliai aktyvioje fazėje.
Gyvo organizmo savybės ir apsprendžia šio produkto naudingumą (p. 53).
Mokslininkai teigia, kad daiginti grūdai bei sėklos:
reguliuoja ir geba atkurti organizmo gyvybinius procesus, stiprina imunitetą,
saugo nuo įvairių ligų, veikia medžiagų apykaitą. Grūdų daigus rekomenduojama vartoti
norintiems sumažinti kūno masę;
dygstant sėkloms, vitaminų, baltymų, fermentų, mineralinių ir kitų biologiškai
aktyvių medžiagų koncentracija yra didžiausia, lyginant su kitais augalo auginimo tarpsniais;
daigintose sėklose esantys fermentai padeda organizmui pasisavinti įvairias
naudingąsias maisto medžiagas;
neutralizuoja laisvuosius radikalus, nes jose gausu antioksidantų (vitaminų A,
C, E) bei fermentų;
daiguose gausu magnio, kuris padeda normalizuoti kraujo spaudimą, turi įtakos
cholesterolio kiekiui organizme.
11
Daiginti maistui galima daugelį augalų sėklų, taip pat ir riešutus. Dažniausiai
daiginami kviečiai, rugiai, lęšiai, pupelės, žirniai, saulėgrąžos, ridikėliai (Wigmore, 986;
Danilčenko, Jarienė, 2005; Wigmore, 2013).
Daigintos sėklos gali būti vartojamos kaip alternatyvus maisto produktas. Jos
patrauklios ne vien tik išvaizda ar skoniu bei maistinių savybių, tačiau taip pat ir dėl
pakankamai paprasto, greito bei pigaus paruošimo. Daigintos sėklos yra didesnės maistinės
vertės, nei nedaigintos (Price, 1988).
Senoviniuose šaltiniuose rašoma, kad jau 3000 m. pr. mūsų erą Kinijoje šiam tikslui
buvo naudojamos pupelės mung, jos buvo valgomos kaip įprastas maisto produktas.
XVIII a. Keliautojas James Cook, ilgų plaukiojimų metu, į komandos racioną
įtraukdavo daigintų pupelių, kurios vitamino C turi tiek pat, kiek citrina. Daigintos pupelės
padėdavo jūreiviams išvengti skorbuto, kurio tuo metu išvengti buvo beveik neįmanoma
(Azoulay, 1998).
Praeitame šimtmetyje daigintas maistui sėklas išpopuliarino amerikietė Hipokrato
instituto Bostone įkurėja Ann Wigmore, gimusi Lietuvoje. Ji teigia, kad daigai yra puikūs
detoksikantai. Jie gerina žmogaus imuninę sistemą, padeda iš organizmo pašalinti laisvuosius
radikalus (Wigmore, 2014). Gydomosios daigų savybės ypač naudingos užterštoje aplinkoje
gyvenantiems žmonėms. Daigai gerina kraują, atkuria nervų sistemą taip pat yra naudingi
audiniams ir kaulams. Regeneruojantis daigų efektas žmogaus kūnui pasireiškia dėl proteinų
ir maistingųjų medžiagų, kurių galima rasti tik gyvose ląstelėse (Adamčiūtė, 999).
Ann Wingmore pasekėjų gretų gausėjimą Lietuvoje skatina jos vardo fondo nariai
(Menas maitintis natūraliai ir gyventi sveikai, prieiga per internetą: http://www.sveikata.org/).
Europoje šiuo alternatyviu maistu taip pat domimąsi. Pavyzdžiui Lenkijoje
aprūpinantis Varšuvos miesto rinką, pagrindinis daigintų sėklų tiekėjas yra S. Ziembinskis,
kurio ūkyje yra daiginamos ridikėlių, liucernų, brokolių sėklos taip pat įvairūs daigintų sėklų
mišiniai. Jo tėvo ūkyje daigintos pupelės mung didžiuliais kiekiais eksportuojamos į
Vokietiją.
Lietuvoje daiginti sėklas ir tiekti į rinką vartotojams pirmieji pradėjo ekologiškai
ūkininkaujantys Grajauskai, gyvenantys Molėtų ir Panevėžio rajone. Šiuo metu tiekiantys jas
Lietuvos ir Estijos maisto produktų rinkai. Lietuvoje daigintų sėklų paklausa nuolat auga
(Tarasevičienė, 2007).
12
1.2. Sėklų rūšys bei daiginimo būdai
Daiginti maistui galima įvairių augalų sėklas (miežius, rugius, avižas, kviečius,
žirnius, pupas, ridikėlius, garstyčias, vikius, lęšius, kopūstinių daržovių, liucernas, dobilus,
rytinių ožiarūčių ir kt.) gyvybingas sėklas. Negalima daiginti maistui bulvinių šeimos augalų
sėklų, nes juose kaupiasi toksinė medžiaga solaninas. Skirtingų rūšių sėklos pasižymi
skirtingomis savybėmis, paskirtimi (Be ley, 997; Danilčenko, Jarienė, 2005).
Skirtingų rūšių sėklos pasižymi ir skirtingomis skonio savybėmis. Daigintų lęšių sėklų
skonis primena šviežius žaliuosius žirnius. Mėlynžiedžių liucernų, mung pupelių sėklos yra
subtilaus ir švelnaus skonio. Ožragių sėklos turi truputį kartoką skonį, primenantį salierus.
Sėklų daiginimo technologija susideda iš šių etapų: žaliavos (nedaigintų sėklų)
parinkimo, perrinkimo ir valymo, mirkymo, drėkinimo, vėdinimo, tinkamos temperatūros ir
apšvietimo parinkimo, sudygusių sėklų paruošimo laikymui ( pav.) (Danilčenko, Jarienė,
2005).
1.2. pav. Sėklų daiginimo schema
Sėklų parinkimas daiginti
Perrinkimas, valymas
Mirkymas val.
Daiginimas (72 val. tamsoje, 22 – 25oC)
Vėdinimas Drėkinimas Sausinimas
Derlius, laikymas/ perdirbimas
13
Pasirenkant ir įsigyjant sėklas daiginimui reikia atkreipti dėmesį ne tik į jų rūšį,
skonines savybes, bet ir į tai, kokiam tikslui ir kokiomis sąlygomis sėklos buvo užaugintos ir
laikytos. Geriausiai tiktų specialiai daiginimui paruoštos sėklos.
Norint pasiekti kokybišką rezultatą, sėklos turi būti:
nesuskilinėjusios;
beveik 100% daigumo;
negali būti termiškai, chemiškai ar mechaniškai apdorotos (Bustorf –
Hirsch, 1999).
Sėklų daiginimui yra naudojami įvairiausi daiginimo būdai. Jos gali būti daiginamos
plastikiniuose padėkluose, moliniuose vazonėliuose, plastikinėse statinaitėse, moliniuose
dubenėliuose, karščiui atspariose lėkštėse. Sėklų daiginimui taip pat tinka ir kiti indai,
pavyzdžiui, stiklainis. Jis vienas iš seniausių daiginimo būdų ir vienas iš paprasčiausių, kurį
naudoja pradedantys daigintojai. Šis metodas tinka daiginti visoms pupų rūšims, grūdams,
išskyrus glitnias sėklas Visi daiginimo būdai yra sėkmingi ir visiems reikalingos tos pačios
sąlygos – šiluma, tamsa, drėgmė, grynas oras.
Šiuo metu specialiuose pardotuvėse galima įsigyti specialių daigintuvų (Larimore,
1993).
1.2.2 pav. Daiginimo indai
14
Pakankamai populiarus yra reto audinio daiginimo maišeliai su įvertu raišteliu. Jie gali
būti pasiūti iš nailono, medvilnės pluošto arba lino. Bet geriausiai diginimui tinka lininiai
maišeliai, iš kurių puikiai nuteka vanduo, jie palaiko šilumą, yra tvirti. Maišelyje geriausiai
tinka daiginti lęšius, pupeles mung, kviečius, rugius, sojas, saulėgrąžas (Larimore, 1993).
1.2.3 pav. Maišelis sėkloms daiginti
Daiginant didesnį sėklų kiekį labai patogus yra „kibiro“ metodas. Tam yra naudojami
du skirtingų dydžių kibirai pagaminti iš plastiko, leidžiami naudoti maisto pramonėje
(Danilčenko, Jarienė, 2005).
Pastaruoju metu Australijoje, pietų Amerikoje, javų sėklos daiginamos arba
želdinamos pašarui. Šioje srityje Aleksandro Stulginskio universitetas yra Europoje pionierė.
Universiteto mokamajame ūkyje vykdomas demonstracinis mokslo žinių ir inovacinės
sklaidos projektas "Daigintų grūdų technologija pašarų gamybai gyvulininkystės ūkiuose"
2014 2015 metai.
1.3. Daigintų maistui sėklų cheminė sudėtis
Populiarėjant daigintoms sėkloms, pradėta domėtis ne tik jų skoninėmis savybėmis,
tačiau ir maistine verte bei cheminių medžiagų pokyčiais dygimo metu.
Sėklą dengia lukštai, kuriuose daug vertingų junginių, mineralinių medžiagų ir
fermentų. Visos šios maistingosios medžiagos sukauptos ir saugomos sėklos gemale,
endosperme bei lukštuose kol, veikiant palankioms dygimui aplinkos sąlygoms, sėkla
15
pabunda ir pradeda dygti. Gamtoje kiekvienai sėklai išdygti bei augti reikalinga šiluma,
deguonis ir drėgmė. Dygimo pradžioje savo veiklą pradeda sėklose esantys fermentai
(Schopter, 1995; Tarasevičienė, 2007).
Dygimas prasideda nuo sėklų brinkimo ir baigiasi skilčialapių pasirodymų, o
dažniausiai šaknelės. Tuo metu sėklose vyksta intensyvūs medžiagų apykaitos procesai:
ląstelių struktūriniai pasikeitimai, kvėpavimas, makromolekulių sintezė ir pagaliau ląstelių
tįsimas bei dalijimasis. Po to pasirodo daigelis, kurio augimui būtinas atsarginių medžiagų,
tokių kaip baltymų, angliavandenių ir riebalų hidrolizės ir aprūpinimas metabolitais virsmų
metu (Zielinski, et al., 2006).
Dygstančios (brinkstančios) sėklos naudoja tik vandenį ir deguonį, o visi kiti mitybos
elementai mobilizuojami iš pačių sėklų. Šiame procese svarbų vaidmenį vaidina metabolitų
judėjimas iš audinių, kuriuose yra sukauptos atsarginės medžiagos į augančius (pagrindinius)
organus (Дановичь, и др., 982; Baskin, Baskin, 998).
Sausosios medžiagos. Maistinės vertės pagerėjimas sėklų daiginimo metu pagrįstas
sausųjų medžiagų kiekio kitimu jose. Šis procesas susijęs su krakmolo ir sacharidų
oksidacijos ir redukcijos reakcijomis, vykstančiomis kvėpavimo proceso metu (M ikya et al.,
2001).
Dygimo proceso metu sėkloms kvėpuojant, mažėja sausųjų medžiagų kiekis ir
atsipalaidavusi energija naudojama kitiems metabolitiniams procesams. Sausųjų medžiagų
nuostoliams sėklų dygimo metu įtakos turi sėklų rūšys ir kiti daiginimo veiksniai. Jo kiekio
mažėjimas daugiausiai priklauso nuo kvėpavimo intensyvumo, kuriam didelės įtakos turi
fermentai (Wigmore, 1986).
Žali pelenai. Pelenų kiekis augalų ląstelėse svyruoja nuo 0, iki 5% žalioje
medžiagoje. Pelenų sudėtyje esantys mineraliniai elementai yra metalų oksidų, sulfatų,
chloridų, fosfatų, nitratų ir kitų druskų formoje. Įvairių augalų rūšių sėklose vyraujančių
mineralinių elementų sudėtis skiriasi. Tačiau daugumoje sėklų didžiausi kiekiai randami
kalio, kalcio, magnio, geležies, fosforo, sieros, azoto (Tarasevičienė, 2007).
Riebalai. Apie 90% visų sėklų sudėties pagrindinė atsarginė medžiaga yra riebalai.
Jiems priklauso įvairios struktūros organiniai junginiai, pasižymintys viena bendra savybe
jie netirpsta vandenyje, bet gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose.
Daigintose sėklose vyrauja nesočiosios riebalų rūgštys, kurių žmogus su maistu turi
gauti gerokai daugiau nei iš mėsos ar kitų produktų, turinčių sočiųjų riebalų rūgščių.
Daugiausia augalinių riebalų susikaupia saulėgrąžų (44,3 proc.), aguonų (38,8 57 proc.) ir
linų, moliūgų (34,4 proc.) sėklose. Mokslininkai pripažįsta, kad omega 3 polinesočiosios
riebalų rūgštys apsaugo nuo aterosklerozės ir širdies ritmo sutrikimo, depresijos, reguliuoja
16
cholesterolio kiekį kraujyje, mažina sočiųjų riebalų rūgščių bei angliavandenių perteklių
organizme, kraujo spaudimą ir krešėjimą. Geriausias omega 3 riebalų rūgščių šaltinis 2
dienas daigintos linų sėklos (Oloyo, 2004)
Riebalai yra vienas iš svarbiausių sėklų atsarginių medžiagų ir jų skilimas sėkloms
dygstant pirmiausiai, trigliceridai hidrolizuojami lipazių, po to atsipalaidavusios riebalų
rūgštys skyla, o susiformavę fermentai toliau yra oksiduojami arba Krebso cikle virsta kitais
junginiais (Bewley, 1997).
Baltymai. Baltymai yra svarbi sėklų gemalo rezervinių medžiagų grupė. Daug
baltymų yra aleurono sluoksnyje. Baltyminiai kūneliai turi dar ir nebaltyminių komponentų:
fosfatų, kalio, kalcio ir magnio (Oloyo, 2004; Benguo et al., 2011).
Dygstančiose sėklose kinta baltymų kiekis bei jų kokybė. Iš suskaidytų riebalų,
krakmolo ir cukrų sintetinami besivystančiam daigui reikalingi baltymai (Oloyo, 2004).
Augaliniai baltymai kuriuose yra daugiausiai nepakeičiamų aminorūgščių, patys
kokybiškiausi iš gamtoje identifikuotų baltymų. Žmogus su maistu turi gauti devynias
nepakeičiamas aminorūgštis, kurių organizmas negali pats pasigaminti: histidino, valino,
triounino, triptofano, metionino, lizino, fenilalanino, leucino, izoleucino. Net vienos
nepakeičiamos amino rūgšties trūkumas turi nemažą įtaką žmogaus organizmui, vykstantiems
jame gyvybiniams procesams, o daigintos maistui sėklos yra turtingos visų organizmui
reikalingų aminorūgščių (M ikya et al., 2001).
Daugiausiai baltymų turi sojos, grikių, kanapių sėklos, bolivinės balandos (quinoa),
moliūgų sėklos ir kt. Šių sėklų vartojimas gali patenkinti organizmo poreikius daugeliui
bioaktyviųjų medžiagų (Kordušienė, 20 0).
Flavonoidai. Flavonoidai – fenolio junginių augaliniai pigmentai. Flavonoidai
suteikia augalui spalvą, aromatą ir skonį (Andersen, Markham, 2006). Pagrindiniai iš jų yra
antocianai – uogas nudažo violetine, raudona spalva, blyškiai geltonai – flavonai, geltonai –
flavonoidai, bespalviai yra flavononai, katechinai, tačiau, lengvai oksiduodamiesi, įgauna
įvairiausią atspalvį. Polifenolinės medžiagos formuoja vaisių ir uogų skonį: aitrų suteikia
flavonoliai ir jų dariniai, o kartų – flavononai. Dėl karčių ir aitrių medžiagų susiformuoja
specifinis skonis, kiekvienos vaisių ar uogų rūšies yra skirtingas (Чупахина и др., 2011;
Jarienė, Danilčenko, 20 2).
Antocianai. Antocianai – yra natūralūs gamtoje plačiai paplitę pigmentai. Jie sudaro
didžiausią flavonoidų grupę. Šie pigmentai randami sausumos augaluose, todėl, kad antocianų
biosintezei reikalingi cheminiai elementai, susiformavę juose fotosintezės metu (Sullivan,
2002).
17
Antocianai augalų žiedams, vaisiams ir lapams suteikia nuo gelsvai rausvos ar
raudonos spalvos iki violetinės ar tamsiai mėlynos. Uogos ir vaisiai yra didžiausias natūralus
antocianų šaltinis. Dažniausiai jie kaupiami vaisių odelėje, tačiau randami ir vaisių
minkštime, taip pat šaknyse, šakniagumbiuose ar svogūnuose.
Taip pat svarbu tai, jog antocianai dėl nemalonaus skonio atbaido gyvūnus. Dėl
gynybinio mechanizmo, antocianų sintezė gali suaktyvėti dėl jonizuojančios radiacijos, kuri,
kaip ir UV spinduliai, gali pažeisti DNR (Mazza, Minaiti, 993).
Pastaruoju metu ištirta įvairių ekologiškų veiksnių įtaka antocianinų pigmentų
kaupimuisi augaluose. Labiausiai ištirtas šviesos, temperatūros, mineralinės mitybos ir teršalų
poveikis, taip pat intensyvaus augimo ir senėjimo laikotarpiai, lydimi antocianinų pigmentų
susidarymu (Чупахина, и др., 2011).
Daugiausiai antocianų yra Vitaceae (Vynmediniai) ir Rosaceae (Erškėtiniai) šeimų
valgomuose augaluose – vynuogėse, vyšniose, slyvose, avietėse, braškėse, mėlynėse,
obuoliuose, persikuose ir t. t. Taip pat antocianai randami ir Solanaceae (Bulviniai)
(baklažanas), Saxifragaceae (Uolaskėliniai) (raudonieji ir juodieji serbentai), Cruciferae
(Kryžmažiedžiai) (raudonasis kopūstas) šeimų augaluose. Taip pat jų randama daigintose
bolivinėse balandose, liucernų, lęšių, burokėlių sėklose (Jackman, Smith, 1996).
Leikoantocianai. Leikoantocianai taip pat yra svarbūs antioksidantai žmogaus
organizmui. Dideli jų kiekiai būna žolinių augalų generatyviniuose organuose ir lapuose,
žymiai mažiau – stiebuose ir šaknyse. Šių medžiagų randama daigintose liucernų, bolivinėse
balandose, mung pupelių sėklose (Yamaguchi, 1991).
Katechinai. Kita didelė flavoniodų grupė – tai mėlynieji, žalieji ir geltonieji
katechinai.
Katechinai yra stipriomis antioksidantinėmis savybėmis pasižymintys organiniai
junginiai. Šioms natūralioms medžiagoms būdingas slopinantis dirginimą ir lokalus
nuskausminantis poveikis. Jie svarbūs dėl to, kad padeda ilgiau išsaugoti jaunystę mūsų
organizmui. Taip pat katechinai – gera širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga, jie užkerta
kelią osteoporozės ir antrojo tipo cukrinio diabeto atsiradimui, sumažina vėžio riziką, slopina
uždegimą, pūlinių susidarymą, bakterijų skverbimąsi ir plitimą.
Gausiausiai katechinų yra ankštiniuose augaluose, bukuose, pušyse, viržiuose,
žaliojoje arbatoje, daigintose mung pupelėse, valgomuosiuose lęšiuose, bolivinių balandų
sėklose (Rulinskas, 20 ; Rashidinejad et al., 2013).
Žmonėms susidomėjus sėklų daiginimu maistui, mokslininkai pradėjo tirti jų cheminę
sudėtį, kokybę bei bioaktyvių medžiagų kiekį. Sintetiniai vitaminai negali atstoti tų, kurie
18
randami natūraliose maisto produktuose, nes pastarieji savo sudėtyje turi savitų cheminių
junginių, suteikiančių jiems specifinių savybių, kurių susintetinti neįmanoma.
Vitaminai ypatingai biologiškai aktyvūs junginiai, ir organizmui reikalingi labai
mažais kiekiais (Peavy, Peary, 998; Danilčenko, Jarienė, 2005).
Vitaminas C. Vienas iš svarbesnių žmogui yra vitaminas C. Yra žinoma, kad šis vita-
minas organizme nėra sintetinamas arba sintetinamas labai mažais kiekiais, tad jo reikia gauti
su maistu. Jis dalyvauja angliavandenių bei baltymų apykaitoje, didina organizmo atsparumą
įvairioms infekcinėms ligoms. Kai organizmas vitamino C gauna pakankamai, geriau
virškina, mažėja kraujagyslių sienelių pralaidumas, lengviau pasisavinama geležis, be to, tada
žmogui mažiau žalingi nitratai, taip pat apsaugo kitus vitaminus nuo oksidacijos
(Tarasevičienė, 2007; Kordušienė, 20 0; Danilčenko et al. 2013).
Daiginant sėklas, keičiasi vandenyje tirpių vitaminų kiekis. Jis dažniausiai priklauso
nuo sėklų rūšies.
Pastebėta, kad nedaigintose grūdinių ir ankštinių augalų sėklose, kuriose gausu
baltymų ir angliavandenių, nebuvo nustatyta vitamino C. Yra įrodyta, jog prasidėjus dygimo
procesui, visose sėklose atsiranda nemaži šio vitamino kiekiai, taip pat padidėja ir karoteno,
vitamino E bei kitų bioaktyvių medžiagų.
Buvo atlikti tyrimai su α-ketoglutarinės, gintaro, vyno, oksalo, obuolių ir citrinų
rūgšties 0,005 M koncentracijos tirpalų panaudojimu 7 9 dienių miežių daigelių (daigintus
48 valandas tamsoje) drėkinimui, laikant juos 6 val. tamsoje ir 6 val. šviesoje (fluorescencinė
lempos su LCD 40), kad įvertinti jų įtaką vitamino C gaminimuisi. Vyno rūgšties tirpale
šviesoje vitamino C lapuose pasigamino 2,5 karto daugiau, lyginant su gliukozės tirpale 2
kartus, vandenyje tik 38%. Vyno rūgšties, gliukozės teigiamas poveikis vitamino C
biosintezėi, buvo tik šviesoje.
Taip pat įrodyta, kad biosintezės metu vitamino C gamybai naudojama gliukozė
(Чупаxина, 997; Peavy, Peary, 998; Danilčenko, Jarienė, 2005).
Geriausi vitamino C šaltiniai yra daiginti lęšiai, liucernos, pupelės mung, kopūstai,
kviečiai (Marten, 2003).
Vitaminas P. Vitaminas P – svarbus elementas vitamino C veiklai organizme skatinti,
mažina kraujagyslių trapumą ir laidumą, teikia joms elastingumo. Taip pat didina organizmo
atsparumą deguonies trūkumui, radiacijos poveikiui, mažina cholesterolio kiekį kraujyje,
žaizdų kraujavimą. Vitamino P yra daugelyje maisto produktų, ypač kepenyse, žuvies
produktuose, grikių kruopose, riešutuose, žirniuose, daigintose pupelėse, valgomuosiuose
lęšiuose, liucernoje (Burda, Oleszek, 200 ).
19
1.4. Kai kurių veiksnių įtaka daigintų maistui sėklų kokybei
Sėklos sėkmingai sudygtsta, jei yra palankios aplinkos salygos. Joms yra reikalingas,
vanduo, tinkama temperatūra. Daugumai sėklų dygimui taip pat yra reikalingas deguonis
(Baskin, Baskin, 1998).
Sėklų dygimas gemalo pabudimas iš ramybės būklės, jo atsinaujinimas, esant
palankioms sąlygoms.
Vanduo. Vanduo yra vienas iš svarbiausių veiksnių, įtakojančių sėklų dygimą. Jis
būtinas fermentų ir mitochondrijų aktyvinimui bei kitiems fiziologiniams procesams
(Tarasevičienė, 2007).
Pirmuoju etapu vandens sunaudojimas yra tik fizinis procesas. Visos nedaigintos
sėklos, gyvybingos ar negyvybingos, visvien sugers drėgmę. Šis procesas vadinamas
brinkimu. Bringstant vanduo skverbiasi pro sėklos luobelę ir absorbuojamas gemalo. Po to
prasideda vystymosi procesas, šioje fazėje vandens įgeriama nedaug (Bradford, 1995). Kai
sėklos įsisavina pakankamai vandens, pradeda pasirodyti pirmasis matomas daigumo ženklas,
šaknelės pradeda prasiskverbti pro sėklos luobelę. Po to, daigai vystosi greičiau ir toliau yra
reikalingas nemažas kiekis vandens.
Vandens sugėrimas yra esminis žingsnis sėklų dygime, bet sėklos negali "skęsti"
dideliame vandens kiekyje, nes po kiek laiko jos pradės pelyti (Baskin, Baskin, 998).
Temperatūra. Temperatūra turi ne tik didelės įtakos sėklų ramybės tarpsnio trukmei,
tačiau taip pat stipriai įtakoja ir patį jų dygimo procesą (Fenner, Thompson, 2005).
Visoms sėkloms yra reikalinga aukštesnė ar žemesnė temperatūra, kuriai esant jos
sudygsta. Optimali temperatūra (apie 25ºC), leidžia sėkloms sudygtį per trumpiausią laiką
(Schopter, 1995). Optimali sėklų dygimo temperatūra priklauso nuo jų genetinės prigimties.
Nedidelis temperatūros padidėjimas spartina sėklų sudygimą.
Esant žemesnėms temperatūroms, kai kurių augalų rūšių sėklose sulėtėja fermentų,
sintetinančių naujus būtinus junginius, veikla (Tarasevičienė, 2007).
Deguonis. Visiems biologiniams procesams būtinas deguonis. Sėklų dygimo proceso
metu, daigo augimo periodu deguonis reikalingas kvėpavimo procesui, tačiau kai kurių augalų
sėklos gali sudygti be deguonies (Baskin, Baskin, 1998).
Sėklų kvėpavimo intensyvumas priklauso nuo temperatūros, vandens kiekio, ląstelių
struktūros.
Dygimo procesui reikalingas daug didesnis deguonies kiekis nei tolesniam augalo
augimui (Tarasevičienė, 2007). Paprastai sėklų daigumas sumažėja, kai anglies dioksido
20
kiekis yra didesnis už normalų atmosferos lygio arba jei deguonis yra visas išeikvotas
(Baskin, Baskin, 1998).
Tirpalai. Brinkimui paskatinti bei daiginimo proceso metu dygstančių sėklų
drėkinimui naudojamas ne tik vanduo, bet ir augalų ištraukų tirpalai. Eksperimente buvo
naudojami asiūklio bei dilgėlių tirpalai.
Чупахина ( 997) savo tyrimuose nustatė, kad oksalo rūgštis kaip ir vyno, gintaro ir α-
ketoglutarato gali būti naudojama kaip vitamino C gaminimosi skatinimo elementas. Mūsų
eksperimente buvo naudojami asliūklio bei dilgėlių tirpalai.
Asiūklio. Dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense L.) aptinkami dirbamuose laukuose,
pievose, šlaituose, pamiškėse, dažniausiai ir gausiausiai tokiose vietose, kur negiliai yra
gruntiniai vandenys. Nusausintuose laukuose dirvinių asiūklių šakniastiebiai kartais užkemša
drenažo vamzdžius, neleidžia nutekėti vandeniui.
Dirvinių asiūklių sudėtis labai skiriasi nuo daugelio kitų augalų sudėties, nes juose yra
silicio oksido, karotino, vitamino C, nikotino.
Augalo vandens ištraukos pasižymi stipriomis sutraukiamosiomis savybėmis. Taip pat
jos padeda atsinaujinti jungiamiesiems audiniams, didina jų elastingumą, įvairūs asiūklio
tirpalai skatina augimą (Curran et al., 2000).
Dilgėlių. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.) – visiems gerai žinomas, daugiametis,
dilgėlinių šeimai priklausantis žolinis augalas.
Ji mėgsta derlingą dirvožemį, auga drėgnuose miškuose, patvoriuose, soduose,
pakelėse, pievose, krūmuose.
Dilgėlėse gausu įvairių veikliųjų medžiagų: organinių rūgščių, flavonoidų, įvairių
mineralinių medžiagų (varis, silicis, siera, geležis, kalcis, kalis, magnis), sacharidų, baltymų,
vitamino C, vitamino B, tanidų, fermentų, acto rūgšties, sviesto rūgšties.
Gydomosiomis savybėmis pasižyminti dilgėlė plačiai naudojama medicinoje. Ji turi
medžiagų, didinančių kraujo krešumą, todėl dilgėle galima gydyti įvairios kilmės
kraujavimus, taip pat, kaip ir asiūklis, dilgėlių ištraukos skatina sėklų ir augalų dygimą (Bisht,
et al., 2012).
21
2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS
2.1. Tyrimo vieta, objektas ir sąlygos
Eksperimentas buvo atliktas 2012 – 2013 metais Aleksandro Stulginskio universitete
Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslų institute.
Eksperimento objektas – maistui daigintos (mėlynžiedės liucernos (Medicago sativa
L.), valgomųjų lęšių (Lens culinaris L.), mung pupelių (Vigna radiate L.), bolivinės balandos
(Chenopodium quinoa L.)) sėklos.
Daiginimui naudotos lenkų firmos “Vilmorin” Ø 20 cm litro talpos 70 % etilo spirito
tirpalu dezinfekuoti daigintuvai (2.1.1 pav.). Daigintuvus sudaro vandens pertekliaus
rinktuvas, trys daiginimo dubenėliai ir dangtelis. Daiginimo dubenėlių dugnai rifliuoti.
Vandens pertekliui pašalinti įrengtas vieno taško sifoninis drenažas. Daigintuve galima
daiginti įvairaus smulkumo sėklas. Jam nereikalingas papildomai filtrinis popierius. Sėklos
buvo daigintos 72 val. tamsioje 22 ºC temperatūros vėdinamoje patalpoje.
2. .4 pav. Daigintuvas sėklų daiginimui
ASU, 2013
Daiginimui imta po 100 g. sėklų. Prieš daiginimą sėklos buvo kruopščiai perrinktos,
pašalinant šiukšlines bei suskilusių sėklų priemaišas. Po to jos mirkytos 2 val. keturis kartus
didesniame tirpalo kiekyje nei sėklų tūris (santykis :4). Po 2 val. tirpalai nuo sėklų buvo
nupilti ir sėklos nuvarvintos per sietelį, kad jos liktų drėgnos, bet ne šlapios.
22
Tris paras (72 valandas) daigintuvuose esančios sėklos buvo kas 24 val. drėkinamos.
Kiekvieną kartą drėkinimui buvo naudojama, kiekvienam daigintuvui (variantui), pusė litro
(asiūklių, dilgėlių ir vandens) tirpalo. Eksperimentas buvo atliktas trimis pakartojimais.
Tirpalų ruošimui buvo naudojamos įsigytos vaistinėje dilgėlių lapų ir dirvinio asiūklio
arbatžolės.
Tirpalo ruošimas: 00 g. arbatžolių buvo užplikoma 0 litrų verdančio vandens.
Turinys buvo pavirinamas porą minučių ir paliekamas kol atauš. Kontroliniame variante buvo
naudojamas vandentiekio vanduo.
Po 72 valandų iš sudaigintų sėklų buvo sudaryti po 50 g ir 30 g mėginiai jų cheminei
sudėčiai nustatyti.
Viena dalis 50 g (kiekvieno varianto) tirta Aleksandro Stulginskio universitete, Maisto
žaliavų, agronominių ir zootechninių tyrimų laboratorijoje. Kita dalis (po 30 g kiekvieno
varianto) Baltijos Federalinio Emanuelio Kanto vardo universiteto antioksidantų
laboratorijoje.
2.2 Bandymų schema
Atliktas dviejų veiksnių bandymas:
A veiksnys – sėklų rūšys
1. mėlynžiedės liucernos (Medicago sativa L.),
2. bolivinės balandos (Chenopodium quinoa L.),
3. valgomųjų lęšių (Lens culinaris L.),
4. mung pupelių (Vigna radiate L.).
B veiksnys – sėklų drėkinimo tirpalai:
1. kontrolė (vanduo);
2. asiūklių tirpalas (Equisetum arvense L.) (1 %);
3. dilgėlių tirpalas (Urtica dioica L.) (1 %);
23
2.2.2 pav. Daiginamų sėklų išdėstymo schema
ASU, 2013
2.3. Tyrimų metodai
Sėklų daiginimas ir cheminės sudėties analizės atliktos Aleksandro Stulginskio
universiteto Agronomijos fakulteto Žemės ūkio maisto mokslų instituto Augalinių maisto
žaliavų kokybės tyrimų laboratorijoje ir Maisto žaliavų, agronominių ir zootechninių tyrimų
laboratorijoje (2.3.3 pav.).
Standartiniais metodais nustatyta:
sausųjų medžiagų kiekis (%) – džiovinant mėginius 05oC temperatūroje iki
nekintamos masės (LST ISO 75 :2000);
žalių pelenų kiekis (%) – gravimetrijos metodu, tiriamą medžiagą sausai sudeginus
(Januškevičius, Mikulionienė, 2006).
žalių baltymų kiekis (%) – Kjeldalio metodu (LST 1532:1998);
žalių riebalų kiekis (%) – Soksleto metodu (Methodenbuch – VDLUFA, 1983 –1999);
žalios ląstelienos kekis (%) – Henebergo – Štomano metodu (Methodenbuch
VDLUFA, 1983-1999);
antocianų kiekis (%) – pagal Yashin ir Chernousova (2007) metodą.
24
leikoantocianų kiekis (%) – pagal Yashin ir Chernousova (2007) metodą.
katechinų kiekis (%) – pagal Yashin ir Chernousova (2007) metodą.
vitamino C kiekis (mg 100 g-1
) – Murri titrimetriniu metodu (Ермаков et al., 972).
vitamino P kiekis (mg 100 g-1
) – pagal Yashin ir Chernousova (2007) metodą.
Antioksidacinių junginių kiekiai daigintose maistui sėklose nustatyti Baltijos
Federaliniame Emanuelio Kanto vardo universitete (Kaliningradas, Rusija).
Tyrimų duomenys įvertinti dviejų veiksnių dispersinės analizės metodu. Apskaičiuotas
mažiausias esminis skirtumas (R05AxB), panaudojant kompiuterinę programą DISVEG iš
paketo „SELEKCIJA“. Koreliacinio ryšio analizė apskaičiuota „STAT for EXCEL“ programa
iš paketo „SELEKCIJA” (Tarakanovas, Raudonius, 2003).
Magistro (II studijų pakopos) darbas buvo atliktas vadovaujantis Aleksandro
Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto magistro (II studijų pakopos) baigiamojo
darbo ruošimo ir įforminimo metodiniais nurodymais, skirtais Agronomijos fakulteto
Agronomijos krypties studentams (Pupalienė ir kt., 20 2).
a b
c d
2.3.3 pav. Eksperimente 72 val. daigintos (kontrolinis variantas) mung pupelių (a), valgomųjų
lęšių (b), mėlynžiedės liucernos (c), bolivinės balandos (d) sėklos
ASU, 2013
25
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ
3.1. Daigintų sėklų cheminė sudėtis
3. . . Sausosios medžiagos
Maistinės vertės padidėjimas sėklų dygimo metu lydimas sausųjų medžiagų netekties.
Sausųjų medžiagų netektis daiginamose sėklose susidaro dėl krakmolo ir sacharidų
oksidacijos kvėpavimo proceso metu. Sėkloms kvėpuojant išsiskiria energija, reikalinga jų
padidėjusiam metabolitiniam aktyvumui, o išsiskyręs anglies dvideginis lengvai pasišalina iš
sėklų (Chavan, Kadam, 989).
3.1.1.1 pav. Sausųjų medžiagų kiekis maistui daigintose sėklose
ASU, 2013m.
Šis eksperimentas parodė, kad esmingai mažiausias sausųjų medžiagų kiekis buvo
sukauptas daigintose mėlynžiedės liucernos sėklose, lyginant visus daigintų sėklų variantus
tarpusavyje(3.1.1.1 pav.). Mėlynžiedės liucernos drėkintos vandeniu, sausųjų medžiagų
sukaupė 7,57 %, asiūklių tirpalu 1,1 % daugiau nei vandenyje, o sėklos, drėkintos
daiginimo metu dilgėlių tirpale taip pat sukaupe 2,5 % daugiau sausųjų medžiagų, lyginant su
kontrole, tačiau šie skirtumai neesminiai.
26
Mung pupelės lyginant su kontrole (26,83 %), esmingai didžiausią sausųjų medžiagų
kiekį sukaupė drėkintos dilgėlių tirpalu 3 ,57 %, asiūklių tirpalu 3 ,8 %.
Valgomieji lęšiai, bolivinės balandos, kurios buvo drėkintos asiūklių, dilgėlių bei
vandens tirpalu, sausųjų medžiagų sukaupė panašų kiekį. Valgomuosiuose lėšiuose šių
medžiagų buvo truputį daugiau. Šiose daigintose sėklose sausųjų medžiagų kiekis svyravo
nuo 31,88 % iki 33,49 %, bolivinėse balandose 29,62 % iki 32,48 %.
Tirpalų poveikis visoms tirtoms sėkloms buvo teigiamas, išskyrus mung pupelių
kontrolę, kurioje jų buvo apie 5% ir šis skirtumas buvo esminis.
Remiantis Ž. Tarasevičienės (2007) atliktais tyrimais vandenyje daigintos mėlynžiedės
liucernos sėklos sausųjų medžiagų sukaupė ,04 %, o maistui daigintos valgomųjų lęšių
sėklos 32,5 % (p. 44). Kitų mokslininkų duomenimis daigintos mėlynžiedės liucernos
sėklos sukaupė jų 12,54 % (Plaza et al. 2003).
Mūsų eksperimente vandenyje (kontrolėje) daigintos mėlynžiedės liucernos bei
valgomojo lešio sėklos sukaupė panašų sausųjų medžiagų kiekį kaip ir kitų mokslininkų
atliktuose tyrimuose.
3.1.2. Žali pelenai
Žali pelenai, esantys augaliniuose produktuose, ypatingai augalų sėklose, yra sunkiau
įsisavinamos žmogaus organizmo dėl jose esančių skaidulinių medžiagų (Baskin, Baskin,
1998).
Mūsų eksperimentas (3.1.2.2 pav.) parodė, kad daigintos bolivinių balandų sėklos
sukaupė esmingai mažesnį žalių pelenų kiekį lyginant su kitomis daigintomis sėklomis.
Drėkintos vandeniu daigintos bolivinės balandos sukaupė 2, 9 %, asiūklių tirpalu 2,36 %, o
dilgėlių tirpalu 2,5 % žalių pelenų.
Esmingai didžiausią žalių pelenų kiekį sukaupė daigintos mėlynžiedžių liucernų sėklos
lyginant su bolivinės balandos, valgomųjų lęšių, mung pupelių daigintomis sėklomis.
Mėlynžiedžių liucernų sėklose žalių pelenų kiekis svyravo nuo 3,79 % iki 4,17 %.
Drėkinamieji tirpalai turėjo esmingą įtaką šių medžiagų kaupimuisi daiginamose mėlynžiedės
liucernos sėklose.
Esmingai didžiausias žalių pelenų kiekis nustatytas drėkinant valgomuosius lęšius
asiūklių (2,97 %) bei dilgėlių (3,06%) tirpalu, lyginant su kontroliniu variantu.
Daiginant mung pupelių sėklas, nustatyta, kad esmingą poveikį žalių pelenų kiekiui
turėjo asiūklių tirpalas.
27
Lyginant su kontroliniais variantais visoms tirtoms sėkloms drėkinimo tirpalai turėjo
teigiamą įtaką žalių pelenų kiekio kaupimuisi maistui jų daiginimo metu.
3.1.2.2 pav. Žalių pelenų kiekis maistui daigintose sėklose
ASU, 2013 m.
Literatūroje nurodoma, kad nedaigintose valgomuosiuose lęšiuose būta apie 2,8 %
žalių pelenų, o mėlynžiedėse liucernose 3,3 % (Iqbal et al., 2006). Dygstant valgomųjų
lęšių sėkloms žalių pelenų kiekis svyruoja nuo 2,8 % iki 2,64 %, o daigintose mėlynžiedės
liucernos sėklose 3,0 % 2,95 %. (Tarasevičienė, 2007). Kitas mokslininkas nustatė, kad
žalių pelenų kiekis mažėja dygstančiuose žirniuose, mung pupelėse, valgomuosiuose lęšiuose,
mėlynžiedėse liucernose (Camacho, 1992).
3.1.3. Žali riebalai
Riebalai yra svarbus žmonių mitybos komponentas. Jie aprūpina organizmą energija,
riebaluose tirpiais vitaminais, nepakeičiamomis riebalų rūgštimis (Tarasevičienė, 2007).
Tyrimas parodė (3.1.3.1 pav.), kas esmingai didžiausias žalių riebalų kiekis buvo
nustatytas daigintose maistui mėlynžiedžių liucernų sėklose (4, % 4, 9 %). Daigintos
mėlynžiedžių liucernų sėklos drėkintos asiūklių tirpalu sukaupė 4,19 %, o daigintos vandenyje
(kontrolė) 4, %, dilgėlių tirpale 3,98 % žalių riebalų kiekį.
Daigintose valgomųjų lęšių bei mung pupelių sėklose žalių riebalų kiekiai buvo
esmingai mažesni.
28
Daigintose maistui bolivinės balandos sėklose mažiausias žalių riebalų kiekis buvo
rastas dilgėlių tirpalu drėkintose sėklose (3,8 %), lyginant su kontrole (3,58 %).
Bendrai, drėkinimo tirpalai žymaus ir esmingo poveikio žalių riebalų kiekio
kaupimuisi neturėjo.
3.1.3.1 lentelė. Žalių riebalų kiekis maistui daigintose sėklose
ASU, 2013m.
* skirtumai statistiškai esminiai R05AxB=0,15.
Atliktų mokslininkų bandymų rezultatuose nurodoma, kad dygstančiose sėklose žalių
riebalų kiekis mažėja, pvz. mung pupelėse, valgomuosiuose lęšiuose, mėlynžiedėse
liucernose, avinžirniuose (Kylen, McCready, 1975; Camacho et al., 1992; Mubarak, 2005).
Svarbi sėklų gemalo rezervinių medžiagų grupė yra baltymai, kurie sėklose telkiasi
baltyminių kūnelių pavidalu (Schopter, 995).
3.1.4. Žali baltymai
Daigintose sėklose esantys baltymai skatina ląstelių ir audinių dalijimąsi bei
atsinaujinimą (Tarasevičienė, 2007).
Atlikus tyrimo duomenų analizę pastebėta, kad mažiausias kiekis žalių baltymų,
lyginant tarpusavyje visas daigintas maistui sėklas, buvo sukauptas daigintose bolivinės
balandos sėklose (3.1.4.3 pav.).
Žalių baltymų kiekis, bolivinėje balandoje, kontroliniame variante svyravo nuo 8,79
% 8,66 %. Asiūklių ir dilgėlių tirpaluose drėkintose sėklose jų kiekis beveik nesiskyrė.
Kitos tirtos daigintos sėklos pasižymėjo 30 % didesniu žalių baltymų kiekiu. Lyginant
visas daigintas sėklas tarpusavyje su jų kontroliniais variantais žalių baltymų kiekis skyrėsis
nežymiai. Iš to seka, kad žalių baltymų kiekiui drėkinimui naudoti tirpalai nei neigiamos nei
teigiamos įtakos neturėjo.
Sėklų rūšys
Žali riebalai %
Vanduo (kontrolė) Asiūklių Dilgėlių
Bolivinės balandos 3,58 3,68 3,81*
Valgomieji lęšiai 0,68 0,66 0,67
Mung pupelės 0,66 0,55 0,79
Mėlynžiedės liucernos 4,11* 4,19* 3,98
29
Daigintose maistui sėklose, išskyrus bolivines balandas, baltymų sukaupė panašius
kiekius (13,91 % 5,6 %).
Žalių baltymų kaupimuisi, drėkinimui panaudoti tirpalai darė teigiamą įtaką visose
daigintose sėklose.
Nurodoma, nors baltymų kiekis ankštinėse sėklose yra pakankamai didelis, bet jų
baltymų kokybė yra žema. Tai buvo susieta su dviem veiksniais: sieros trūkumu kurios
sudėtyje yra amino rūgščių ir toksininų, tokių kaip tripsino, saponino, ftalatų poveikiu
(Barroga et. al. 1985).
3. 1.4.3 pav. Žalių baltymų kiekis maistui daigintose sėklose
ASU, 2013 m.
Ghorpade ir Kadam ( 989) savo tyrimuose pastebėjo, kad daiginimas nežymiai įtakoja
žalių baltymų kiekį įvairiose ankštinių augalų sėklose (p. 75). Kitas mokslininkas nustatė,
kad daiginimo metu baltymų kiekis Phaseolus vulgaris ir Cajanus cajan sėklose statistiškai
esminiai nesikeičia, lyginant su nedaigintomis sėklomis (Sangronis et al., 2004).
3.1.5. Žalia ląsteliena
Ląstelienos yra grūdų luobelėje, vaisių žievėje ir minkštime, daržovių pluoštinėje
medžiagoje. Virškinimo fermentai ląstelienos neskaido, todėl organizmas jos nepasisavina.
30
Šios dalelės nėra maistingos, neturi energetinės vertės, tačiau būtinos organizmui (Baskin,
Baskin, 1998).
Eksperimente buvo nustatyta (3.1.5.4 pav.), kad mėlynžiedės liucernos sėklose
lyginant su kontrole, esmingai didžiausias žaliosios ląstelienos kiekis buvo nustatytas, kai
sėklos buvo drėkintos dilgėlių tirpalu (8,57 %) tai yra 0,5 proc. vnt. daugiau už kontrolę.
Mung pupelėse lyginant su kontrole esmingai didžiausias žaliosios ląstelienos kiekis
buvo nustatytas, kai sėklos buvo drėkinamos asiūklių tirpalu (5,37 %). Dilgėlių tirpalu
drėkintos mung pupelės sukaupė tik 0,17 % ląstelienos daugiau negu kontroliniame variante.
Analizuodami valgomųjų lęšių tyrimų duomenis nustatėme, kad esmingai mažiausias
žaliosios ląstelienos kiekis lyginant su kontrole buvo dilgėlių tirpalu drėkintose sėklose 5,22
%. Asiūklių tirpalu drėkintose sėklose šios medžiagos buvo 0,2 proc. vnt. didesnis kiekis nei
jų kontroliniame variante.
Bolivinės balandos daigintose maistui sėklose žaliosios ląstelienos kiekis buvo
panašus visuose variantuose.
Lyginant su kontrole, tirpalai darė teigiamą esminę įtaką žalios ląstelienos kiekio
didėjimui visose tirtose sėklose, išskyrus valgomuosius lęšius, kai dilgėlių tirpalas mažino jos
kiekį.
3.1.5.4 pav. Žalios ląstelienos kiekis maistui daigintose sėklose
ASU, 2013 m.
31
Literatūroje yra peteikti duomenys, kad daiginimas neigiamai įtakoja tirpias maistinių
skaidulų frakcijas. Taip pat nurodo maistinių skaidulų kiekio sumažėjimą daigintuose
avinžirniuose bei pupelėse (Veena et al., 1995; Chitra et al., 1996).
3.1.6. Antocianai
Antocianai priklauso flavonoidų grupei, kurie yra randami vaisiuose, daržovėse bei
daigintose sėklose. Jie augalams teikia ryškiai raudoną bei mėlyną spalvą. Lyg šiol, gamtoje
identifikuojama daugiau kaip 635 antocianų (Jian, Giusti, 2010).
3.1.6.5 pav. Antocianų kiekis maistui daigintose sėklose
E. Kanto universitetas, 2013 m.
Lyginant su kontroliniu variantu esmingai didžiausias antocianų kiekis buvo bolivinės
balandos dilgėlių ir asiūklių tirpalu drėkintose sėklose. Drėkinant sėklas asiūklių tirpalu
antocianų kiekis siekė 7,35 %, o dilgėlių 8,67 % (3.1.6.5 pav.).
Šis, pastarųjų medžiagų kiekio padidėjimas, matomai, buvo metabolizmo eigoje
paskatintas kai kurių asiūklyje esamų junginių, tokių kaip silicio oksidas, vitaminas C. Šie
bioaktyvus junginiai dalyvauja ne tik metabolizme, tačiau dar padeda atsinaujinti
jungiamiesiems audiniams ir skatina augimą (Curran et al., 2000).
Daigintose mėlynžiedžių liucernų sėklose esmingai didžiausias antocianų kiekis buvo
nustatytas asiūklų tirpale drėkintose daiginamose sėklose (8,39 %), lyginant su kontroliniu
32
variantu. Dilgėlių tirpalu drėkintose mėlynžiedžių liucernų buvo rastas 0,7 % didesnis
antocianų kiekis negu kontrolinio varianto sėklose.
Daigintų valgomųjų lęšių bei mung pupelių sėklos sukaupė esmingai mažesnius
antocianų kiekius negu daigintos visais tirtais variantais bolivinės balandos bei mėlynžiedes
liucernos daigintos maistui sėklos, nors visos trys tirtos rūšys priklauso ankštinių
(Leguminosae) augalų grupei.
Panaudoti drėkinimui tirpalai visoms daigintoms sėkloms darė teigiamą poveikį
antocianų kaupimuisi, išskyrus dilgėlių neesminį poveikį mung pupelėms.
Mokslininkai tiriantys antocianus, teigia, kad jų kiekis augaluose bei jų sėklose
priklauso nuo aplinkos veiksnių: šviesos, jos intensyvumo ir bangos ilgio, o mėlyni ir UV
spinduliai – patys efektyviausi; temperatūros, vandens ir angliavandenių kiekio; azoto, fosforo
ir boro koncentracijos augalų augimo metu (Jackman, Smith, 1996).
Pastaruoju metu ištirta įvairių ekologiškų veiksnių įtaka antocianinų pigmentų
kaupimuisi augaluose. Labiausiai ištirtas šviesos, temperatūros , mineralinės mitybos, ir
teršalų poveikis, taip pat intensyvaus augimo ir senėjimo laikotarpiai, lydimi antocianinų
pigmentų susidarymu (Чупахина и др., 2011).
Mūsų eksperimente panaudoti daiginamų sėklų drėkinimui asiūklio ir dilgėlių tirpalai,
kurie skatino antocianų kaupimąsį arba jų kiekio nemažino, išskyrus mung pupeles ir
mėlynžiedes liucernas drėkintas dilgėlių tirpalu.
3.1.7. Leikoantocianai
Leikoantocianai yra svarbūs žmogaus organizmui. Dideli jų kiekiai būna žolinių
augalų generatyviniuose organuose ir lapuose, žymiai mažiau – stiebuose ir šaknyse.
Maksimalus kiekis nustatomas augalo žydėjimo metu ir mažiausias – vaisių brendimo
tarpsnyje (Yamaguchi, 1991).
Atlikus leikoantocianų kiekio kitimo daigintose maistui sėklose tyrimų analizę buvo
pastebėta, kad tik bolivinės balandos daigintose sėklose, drėkintose dilgėlių tirpalu šių
medžiagų kiekis buvo sukauptas esmingai didžiausias (53,16 %), lyginant su kontroliniu
variantu. Asiūklių tirpalas šių medžiagų kaupimuisi beveik įtakos neturėjo (3.1.7.6 pav.).
Daiginamiems maistui valgomiesiems lęšiams ir mung pupelėms drėkinamieji asiūklių
ir dilgėlių tirpalai leikoantocianų kaupimuisi turėjo neigiamą poveikį. Stipresnis buvo dilgėlių
tirpalo, jis esmingai mažino šio junginio kiekį net 2 ,04 proc. vnt.
33
Daigintose mėlynžiedžių liucernų sėklose lyginant su kontrole esmingai didžiausias
leikoantocianų kiekis buvo nustatytas asiūklių tirpalų drėkintose sėklose ,86 proc. vnt, o
dilgėlių tirpalu 5,6 proc. vnt. didesnis nei kontroliniame variante.
3.1.7.6 pav. Leikoantocianų kiekis maistui daigintose sėklose
E. Kanto universitetas, 2013m.
Iš tirtų keturių rūšių sėklų, bendrai didesnu leikoantocianų kiekiu išsiskyrė valgomųjų
lęšių bei mung pupelių daigintos maistui sėklos. Per pus mažesnį jų kiekį sukaupė bolivinės
balandos.
Augaliniai tirpalai leikoantocianų kiekio didėjimui darė esminę įtaką mėlynžiedės
liucernos ir bolivinės balandos daigintose sėklose, tuo tarpu valgomuosiuose lęšiuose ir mung
pupelėse tą kiekį mažino.
3.1.8. Katechinai
Katechinai yra organiniai junginiai, turintys stiprių antioksidacinių savybių. Jie taip
pat apsaugo širdies ir kraujagyslių sistemą, padeda išvengti osteoporozės ir II tipo cukrinio
diabeto. Katechinų turintys produktai apsaugo organizmą nuo vėžio, sumažina auglių riziką
(Волкова , 20 2).
Mūsų eksperimente bolivinės balandos esmingai didžiausias katechinų kiekis buvo
identifikuotas asiūklių tirpalu drėkintose sėklose 79, 5 %. Dilgėlių tirpalas drėkintose
34
sėklose taip pat buvo 47,51 % didesnis katechinų kiekis negu kontroliniame variante
(3.1.8.7).
Tiriant valgomuosius lęšius, nustatyta, kad sėklų drėkinimui naudoti tirpalai katechinų
kiekį mažino. Dilgėlių tirpalu 46 proc. vnt. negu variante drėkintu vandeniu.
Lyginant su kontrole mung pupelėse esmingai didžiausias katechinų kiekis buvo
asiūklių tirpalu drėkintose sėklose 95,07 %, o esmingai mažiausias dilgėlių tirpalu
drėkintose sėklose 45,47 %.
Esmingai didžiausias katechinų kiekis buvo asiūklių tirpalu drėkintose mėlynžiedžių
liucernų sėklose 70,88 % lyginant su kontrolėje daigintomis sėklomis.
Drėkinimo tirpalai teigiamai įtakojo katechinų kiekio didėjimą daiginamose maistui
sėklose, išskyrus dilgėlių tirpalo neigiamą poveikį mung pupelių ir valgomųjų lęšių sėkloms.
3. .8. 3 pav. Katechinų kiekis maistui daigintose sėklose
E. Kanto universitetas, 2013 m.
Moksliniuose šaltiniuose akcentuojama, kad daugiausiai katechinų turi daigintos
pupelės ypač sėklų luobelėje. Panašūs jų kiekiai yra randami arbatoje, vyne bei šokolade.
Katechinai turi aukštą antioksidacinį aktyvumą, kuris apima radikalų neutralizacija
(Barroga, et. al. 1985; Rice Evans et al. 1995).
Mūsų tyrimai taip pat pagrindžia šiuos tyrimus, nes vidutiniškai daugiausiai katechinų
sukaupė mung pupelės ir jų kiekiu neatsilieka valgomieji lęšiai.
35
3.1.9. Vitaminas C
Vitaminas C yra vandenyje tirpus vitaminas, kuris reikalingas žmogaus organizmo
normaliam augimui ir vystymuisi. Jis yra reikalingas augimui, atstatyti audiniams, gydyti
žaizdas, palaiko kaulų stuktūrą (Douglas et al., 2007).
Rusų mokslininkai įrodė, kad sėkloms dygstant net tamsoje, daigeliuose gaminosi
vitaminas C. Pirmomis dienomis jos kiekis didėjo iki tam tikros ribos, o po to mažėjo.
Manoma, tai yra susiję su prasidėjusia maisto medžiagų resursų sėkloje stoka. Tap pat
manoma, kad vitamino C kaupimuisi reikalinga šviesa. Šviesoje etiliuoti daigeliai vitamino C
kaupimosi metu taip pat kaupe žalius pigmentus, todėl jo kaupimosi procesas buvo siejamas ir
su šviesa (Чупаxина, 997).
3.1.9.8 pav. Vitamino C kiekis maistui daigintose sėklose
E. Kanto universitetas, 2013 m.
Atlikus vitamino C tyrimų analizę buvo pastebėta, kad tarp tirtų daigintų sėklų,
esmingai mažiausią (10,14 mg 100 g-1 13,86 mg 100 g
-1) jo kiekį sukaupė bolivinės
balandos.
Likusios tirtos sėklos šio vitamino sukaupė atitinkamai: valgomieji lęšiai 15 %,
mung pupelės 7 %, mėlynžiedė liucerna 25 % daugiau (3.1.9.8 pav.).
Valgomuosiose lęšiuose drėkintuose asiūklių tirpalu vitamino C kiekis siekė 24, 68 mg
100 g-1, o dilgėlių tirpale truputį daugiau 24, 87 mg 100 g
-1.
36
Mung pupelės vitamino C sukaupė vidutiniškai dvigubai daugiau nei bolivinės
balandos. Esmingai didžiausias vitamino C kiekis mung pupelėse buvo sukauptas asiūklių
tirpalu (30, 51 mg 100 g-1) drėkintose sėklose, lyginant su kontroliniu variantu (23,27 mg 100
g-1
). Dilgėlių tirpalu drėkintos mung pupelės sukaupė jo 24, 39 mg 100 g-1
.
Daigintose liucernų sėklose esmingai mažiausias vitamino C kiekis lyginant su
kontrole buvo nustatytas asiūklių tirpalu (29,44 mg 100 g-1
) drėkintose sėklose. Dilgėlių
tirpalu drėkintos liucernų sėklos sukaupė jo panašų kiekį kaip ir kontroliniame variante (34,22
mg 100g-1
).
3.1.10. Vitaminas P
Vitaminas P dažnai vadinamas „bio flavonoidas“, kuris stabilizuoja jungiamojo
audinio pagrindinę medžiagą.
Šis vitaminas stiprina kraujagysles, stabdo uždegiminius procesus, aterosklerozės
vystymąsi, didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms (Campbell, 20 2).
Literatūroje yra nurodoma, kad organizmas vitamino molekulių negamina visiškai
arba gamina pernelyg mažai. Jų pats organizmas pasigaminti (susintetinti) negali, todėl
privalo gauti su maistu (Meyerowitz, 1998).
3.1.10.2 lentelė. Vitamino P kiekis maistui daigintose sėklose
E. Kanto universitetas 2013m.
* skirtumai statistiškai esminiai R05AxB =0,08.
Vitaminas P priklauso bioflavanoidų grupei, jis yra vandenyje tirpus. Jis pasižymi
antioksidacinių, priešuždegiminių, antivirusinių savybių.
Žmogaus organizmas negali gaminti bioflavonoidų, todėl jie turi būti gaunami su
maisto produktais (Campbell, 2012).
Atlikus vitamino P kiekio gautų duomenų analizę nustatyta, kad bolivinės balandos bei
valgomųjų lęšių daigintose sėklose vitamino P kiekiai buvo labai panašūs. Žymesniam jo
Sėklų rūšys
Vitaminas P mg 100g-1
Drėkinimo tirpalai (1 %)
Vanduo (kontrolė) Asiūklių Dilgėlių
Bolivinės balandos 0,16 0,17 0,21
Valgomieji lęšiai 0,16 0,18 0,18
Mung pupelės 0,22 0,20 0,26
Mėlynžiedės liucernos 0,34 0,31 0,20*
37
kiekio didėjimui įtakos turėjo drėkinimas dilgėlių tirpalu. Valgomieji lęšiai drėkinti dilgėlių
tirpalu, jo sukaupė 0, 8 mg 100 g-1, o bolivinės balandos 0,2 mg 100 g
-1(3.1.10.2 pav.).
Naudoti eksperimente sėklų drėkinimui tirpalai neturėjo esminės įtakos vitamino P
kiekiui valgomuosiuose lęšiuose bei bolivinėje balandoje. Panaši tendencija pastebėta ir su
mung pupelėmis. Mung pupelių sėklos sukaupė šiek tiek daugiau vitamino P nei bolivinės
balandos bei valgomųjų lęšių sėklos.
Esmingai mažiausias vitamino P kiekis daigintose mėlynžiedžių liucernų sėklose buvo
sukauptas drėkinant dilgėlių tirpalu 0,20 mg 100 g-1, o drėkinant asiūklių tirpalu 0,03 mg
100 g-1
mažesnis nei kontroliniame variante.
3.1.11. Koreliaciniai ryšiai
Sausųjų medžiagų ir visų tirtų maistinių medžiagų (kontrolė, asiūklių, dilgėlių tirpalas)
kiekio kitimo tarpusavio priklausomumas daigintose maistui sėklose, buvo įvertintas paskaičiavus
koreliacijos koeficientus. Kontroliniame variante tarp sausųjų medžiagų, antocianų, vitamino C ir
leikoantocianų maistui daigintose sėklose, nustatytas teigiamas labai stiprus koreliacinis
priklausomumas r = 0,944* ir stiprus r = 0,726*. Likusiųjų rodiklių koreliacijos koeficientas buvo
vidutiniškas (r = 0,643*; r = 0,574*) arba silpnas (r = 0,438*; r = 0,431*) (3.1.11.3 lentelė).
Variante drėkinimui panaudotu asiūklių tirpalu, tarp sausųjų medžiagų ir net keturių
junginių: žalių pelenų (r = 0,85 *), žalių riebalų (r = 0,9 0*), katechinų (r = 0,811*) ir vitamino P
(r = 0,9 3*) buvo nustatytas teigiamas stiprus koreliacijos ryšys.
Labai stiprus ir stiprus teigiamas koreliacijos ryšys nustatytas tarp sausųjų ir žalių pelenų (r
= 0,975*), katechinų (r = 0,905), žalių baltymų (r =0,830*).
Sėklų dygimo eigoje vyksta fiziologiniai procesai vieni junginiai sudėtingų reakcijų
mechanizmų dėka virsta kitais, pvz. angliavandenius, riebalus ir baltymus biologiškai aktyvios
medžiagos pakeičia paprastesnėmis, lengviau organizmo įsisavinamomis. Tuo galima paaiškinti
tarp požymių esantį tarpusavio priklausomumą.
38
38
3.1.11.3 lentelė. Koreliacinis ryšys tarp sausų medžiagų kiekio ir cheminės sudėties elementų daigintose maistui sėklose.
* tikimybės lygis 95%. K – vanduo, kontrolė; A asiūklių tirpalas, D dilgėlių tirpalas.
Parametrai Žali pelenai Žali
riebalai
Žali
baltymai
Žalia
ląsteliena
Antocianai Leikoantocianai Katechinai Vitaminas C Vitaminas P
Sausosios
medžiagos K
0,438* 0,643* 0,431* 0,574* 0,985* 0,726* 0,532* 0,944* 0,829*
Sausosios
medžiagos A
0,851* 0,910* 0,462* 0,479* 0,811 * 0,913*
Sausosios
medžiagos D
0,975* 0,410* 0,830* 0,339* 0,905* 0,411* 0,448*
39
IŠVADOS
20 2 20 3 m. ištyrus daigintų sėklų maistui cheminę sudėtį, bei remiantis atliktų
tyrimų duomenimis, galima padaryti tokias išvadas.
1. Iš tirtų sėklų, daugiausiai žalių pelenų, žalių baltymų, leikoantocianų, katechinų,
antocianų, vitaminų C, P sukaupė mėlynžiedžių liucernų ir mung pupelių daigeliai.
2. Asiūklio tirpalas skatino bioaktyvių junginių kiekio didėjimą beveik visuose tirtuose
sėklose, išskyrus leikoantocianų, katechinų, vitamino C kiekius, valgomuosiuose
lęšiuose, mung pupelėse. Dilgėlių teigiamas poveikis kiekio dydėjimui nustatytas
sausųjų medžiagų, žalių pelenų, žalių baltymų, vitamino P kiekis visose tirtose sėklose.
3. Drėkinimui naudotas dilgėlių tirpalas mažino žalios ląstelienos (valgomieji lęšiai),
antocianų (mung pupelės), leikoantocianų (valgomieji lęšiai, mung pupelės, mėlynžiedė
liucerna), katechinų (valgomieji lęšiai, mung pupelės), vitamino C (bolivinės balandos,
mung pupelės) ir katechinų visose tirtose sėklose kaupimąsi.
4. Bioaktyvių medžiagų leikoantocianų, vitamino C ir vidutiniškai vitamino P mažiausiai
sukaupė bolivinė balanda.
5. Labai stiprus ir stiprus teigiamas koreliacinis ryšys nustatytas tarp sausųjų medžiagų bei
žalių pelenų (r = 0,975*), katechinų (r = 0,905), žalių baltymų (r =0,830*) dilgėlių
tirpalu drėkintose sėklose.
___________________ _____________________
(parašas) (data)
40
LITERATŪRA
1. ADAMČIŪTĖ, M. 999. Amžinos jaunystės maistas. Vilnius. p. 16–18.
2. ANDERSEN, O. M.; MARKHAM, K. R. 2006. Flavonoids: Chemistry, Biochemistry, and
Applications. New York, p. 471–552.
3. AZOULAY, S. 1998. Introduction to the benefits of sprouts. [interaktyvus], p. 1–2.
[žiūrėta 20 3 m. spalio 0 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.easygreen.com/>
4. BASKIN, C. C.; BASKIN, J. M. 1998. Seeds: Ecology, Biogeography and Evolution of
Dormancy and Germination. San Diego, 666 p.
5. BARROGA, C. F. et al., 1985. Polyphenols in mung bean (Vigna radiata L):
determination and removal. Food Chemistry, vol. 33 (5), p. 1006 1009.
6. BARTAŠEVIČIENĖ, B. ir kt. 2006. Bendroji chemija ir cheminė analizė. Kaunas
Akademija, 99 p.
7. BENGUO, L. et al. 2011. Nutritional evaluation and antioxidant activity of sesame sprouts.
Food Chemistry, vol. 129, p. 799 – 803.
8. BEWLEY, J. D. 1997. Seed Germination and Dormancy. American Society of Plant
Physiologists, vol. 9, p. 1055 – 1066.
9. BISHT, S. et al., 2012. Urtica dioica (L): an undervalued, economically important plant.
Agricultural Science Research Journals, vol. 2(5), p. 250 252.
10. BRADFORD, K. J. 1995. Water relations in seed germination rates. New York: Marcel
Dekker, p. 35 396.
11. BURDA, S.; OLESZEK, W. 2001. Antioxidant and antiradical activities of flavonoids.
Agriculture Food Chemistry. vol. 49, p. 2774 – 2779.
12. BUSTOF – HIRSCH, M. 1999. Sveikas maistas su daigais ir želmenimis. Vilnius, p. 33
–77.
13. CAMACHO, L. 1992. Cambios nutricionales inducidos por la germinacion de
leguminosas de consumo habitual en Chile. Archivos Latinoamericanos de Nutricion, vol.
42, p. 283 290.
14. CAMPBELL, W. R. 2012. Vitamin P (bioflavonoids) : the powerful antioxidants that
play an important role in prevention and/or treatment of many health conditions,
[interaktyvus], [žiūrėta 20 4 m. kovo d.]. Prieiga per internetą: <http://blissreturned.
wordpress.com/2012/02/25/vitamin-p-bioflavonoids-the-powerful-antioxidants-that-play-
an-important-role-in-prevention-andor-treatment-of-many-health-conditions/>
41
15. CHAVAN, J. K.; KADAM, S. S. 1989. Nutritional improvement of cereals by sprouting.
Food Scientist Nutritional 28(5), [interaktyvus], p. 40 . [žiūrėta 20 4 m. sausio 28 d.].
Prieiga per internetą: <http://sproutpeople.org/sprouts/nutrition/science/#rejuvenation>
16. CHITRA, U. et al., 1996. Phytic acid, in vitro protein digestibility, dietary fibre and
mineral of pusles as influenced by processing methods. Plant Foods for Human
Nutrition, vol. 49, p. 307 3 6.
17. CURRAN, W. et al., 2000. Weed control manual. Willoughby, 562 p.
18. DANIEL F.; WELLINGTON, M. 1993. Ultraviolet radiation and coral bleaching.
Nature, vol. 365, p. 836 838.
19. DANILČENKO, H. et al., 2013. Anthocyanin quantity in sprouted seeds for food. The
sixth international scientific conference "Rural Development 2013". vol. 6, p. 80 – 84.
20. DANILČENKO, H.; JARIENĖ, E. 2005. Sėklos, daigintos maistui. Akademija, 51 p.
21. DOUGLAS, R. M. et al., 2007. Vitamin C for preventing and treating the common cold.
Cochrane Database System. [interaktyvus], [žiūrėta 20 4 m. vasario 28 d.]. Prieiga per
internetą: <http: .ncbi.nlm.nih.gov pubmed 7636983>
22. FENNER, M.; THOMPSON, K. 2005. The ecology of seeds. United Kingdom:
Cambridge University, p. 250.
23. FERRARI, C. K. B.; TORRES, E. A. F. 2003. Biochemical pharmacology of functional
foods and prevention of chronic diseases of aging. Biomedicine. Pharmacother. Vol. 57,
p. 251 – 260.
24. FLETCHER, R. 2003. Food sources of phyto-oestrogens and their precursors in Europe.
British Journal of Nutrition, vol. 89, [interaktyvus], p. 39 43 [žiūrėta 20 4 m. sausio 28
d.]. Prieiga per internetą: <http: sproutpeople.org/sprouts/nutrition/science/#phytoestroge
seurope>
25. GAWLIK-DZIKI, U. et al., 2013. Improvement of nutraceutical value of broccoli sprouts
by natural elicitors. Acta Sci. Pol., Hortorum Cultus, vol. 12(1), p. 129 140.
26. IQBAL, A., et al., 2006. Nutritional quality of important food legumes. Food Chemistry,
vol. 97, p. 331 335.
27. YAMAGUCHI, N. 1991. Antioxidant properties of decolorized melanoidin. New Food
Industry, vol. 33, p. 76 – 80.
28. YASHIN, A. Y.; CHERNOUSOVA, N. I. 2007. The amperometric method of
measurement of antioxidants in beverages and foods, biological active additives, extracts
of medicinal plants. Certificate of attestation, p. 31 07.
42
29. JACKMAN, R, SMITH, J. 1996. Anthocyanins and betalains. In: Hendry GAF,
Houghton JD, Natural Food Colorants, second edition. Blackie Academic & Professional
p. 244 – 280.
30. JANUŠKEVIČIUS, A.; MIKULIONIENĖ, S. 2006. Pašarų tyrimo metodai ir pašarų
maistingumas. Kaunas : LŽŪU leidybos centras. 101 p.
31. JARIENĖ, E.; DANILČENKO, H. 20 2. Funkcionalusis maistas: produktų kūrimo
sistemos. Akademija. [interaktyvus], 39 p. [žiūrėta 20 3 m. spalio 9 d.]. Prieiga per
internetą: <http://dspace.lzuu.lt/bitstream/1/2066/1/funkcionalusis_maistas%20.pdf>
32. JIAN, H. ; GIUSTI, M. M. 2010. Anthocyanins: natural colorants with health-promoting
properties. Food science and technology. The Ohio State University, Columbus. Vol. ,
[interaktyvus], p. 63 87 [žiūrėta 20 4 m. vasario 24 d.]. Prieiga per internetą: <
http://www.annualreviews.org/doi/abs/10.1146/annurev.food.080708.100754>
33. GHORPADE, V. M.; KADAM, S.S. 1989. Germination. CRC Handbook of world food
legumes: Nutritional chemistry, processing technology and utilization. Boca Raton, p.
65 76.
34. KORDUSIENĖ, S. et. al. 20 0. Disinfection of sprouted seeds for food. Journal of
Food, Agriculture & Environment. Vol. 8 (2), p. 678 – 681.
35. KORDUŠIENĖ, S. 20 0. Maistui daigintų sėklų džiovinimas ir šaldymo būdai bei
mikrobiologinės taršos mažinimas. daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, agronomija
(06 B). 84 p.
36. KYLEN, A. M.; MCCREADY, R. M. 1975. Nutrients in seeds and sprouts of alfalfa,
lentils, mung beans and soybeans. Journal of Food Science, vol. 40, p. 008 009.
37. LARIMORE, B. B. 1993. Sprouting for all seasons. USA, 139 p.
38. LIETUVOS STANDARTIZACIJOS DEPARTAMENTAS 2014. [interaktyvus]. Lietuvos
Respublikos viešojo administravimo biudžetinė įstaiga. [žiūrėta 20 4 m. kovo 8 d.].
Prieiga per internetą: <http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=209>
39. LST 532: 998. Grūdai ir grūdų produktai, kombinuotieji pašarai ir jų žaliavos. Azoto
kiekio nustatymas Kjeldalio metodu ir baltymų kiekio apskaičiavimas. Vilnius. Lietuvos
standartizacijos departamentas, 6 p.
40. LST ISO 75 :2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų medžiagų
nustatymas. Vilnius. Lietuvos standartizacijos departamentas, 3 p.
41. MARTEN, J. S. 2003. Plants genes and crop biotechnology. USA, 349 p.
42. MAZZA, G.; MINAITI, E. 1993. Anhocyanins in fruits, vegetable, and grains. Boca
Roton, p. 362.
43. MEYEROWITZ, S. 1998. Sprouts the miracle food. USA, 203 p.
43
44. METHODENBUCH – VDLUFA. 1983 – 1999. Band III. Die chemische Untersuchung
von Futtermitteln. Verlag- Darmstadt, 1313 p.
45. MUBARAK, A. E. 2005. Nutritional composition and antinutritional factors of mung
bean seeds (Phaseolus aureus) as affected by some home traditional processes. Food
Chemistry, vol. 89, p. 489 495.
46. MWIKYA, S. et al. 2001. Effects of sprouting on nutrient and antinutrient composition of
Kidney Beans. Journal of Agriculture and food chemistry, vol. 98, p. 189 192.
47. OLOYO, R. A. 2004. Chemical and nutritional changes in germinating seeds. Food
Chemistry, vol. 85, p. 497 – 502.
48. PEAVY, W. S.; PEARY, W. 1998. Natural txins in sprouted seeds: separating myth from
reality. [interaktyvus], [žiūrėta 20 3 m. lapkričio d.]. Prieiga per internetą:
< http://EasyGreen.com>
49. PLAZA, L. et al., 2003. Nutritional and health related compounds in sprouts and seeds
of soybean (Glycine max), wheat (Triticum aestivum L.) and alfalfa (Medicago sativa)
treated by a new drying method, European Food Research Technology, vol. 216, p. 38
144.
50. PRICE, T. V. 1988. Seed sprouts for human consumption – a review. Canadian institute
of food science and technology journal, vol. 21 N. 1, p. 57 – 65.
51. PUPALIENĖ, R. ir kt. 20 2. Magistro (II studijų pakopos) baigiamojo darbo ruošimo ir
įforminimo metodiniai patarimai. Akademija.. [interaktyvus], 38 p [žiūrėta 20 3 m.
gruodžio 09 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.asu.lt/af/lt/8914>
52. RASHIDINEJAD, A. et al. 2013. Effects of catechin on the phenolic content and
antioxidant properties of low-fat cheese. International Journal of Food Science &
Technology, vol. 48, issue 12, p. 2448 – 2455.
53. RICE EVANS, C. A. et al. 1995. The relative antioxidant activities of plant derived
polyphenolic flavonoids. Department of biochemistry, Royal Holloway, University of
London, vol. 22, No. 4, p. 375 383.
54. RULINSKAS, L. 2011. Katechinai – žaliosios arbatos turtas. [interaktyvus], [žiūrėta
20 3 m. lapkričio 0 d.]. <http://www.snaujienos.lt/naujienos/sveikata/16231-katechinai-
-aliosios-arbatos-turtas->
55. SANGRONIS, E. et al. 2004. Propiedades funcionales de las harinas de leguminosas
(Phaseolus vulgaris y Cajanus cajan) germinadas. Interciencia, vol. 29, p. 80 85.
56. SCALBERT, A. et. al. 2005. Dietary polyphenols and the prevention of diseases. Journal
of Food Scientist, vol. 45, p. 287 – 306.
57. SCHOPTER, P. 1995. Plant physiology. Berlin: Springer. 629 p.
44
58. SULLIVAN, J. 2002. Anthocyanin. [interaktyvus], [žiūrėta 20 3 m. lapkričio 0 d.].
Prieiga per internetą: < http://www.charliesweb.com/specia ltopics /anthocyanin.html>
59. TARAKANOVAS, P., RAUDONIUS, S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė
analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo
SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija, 56 p.
60. TARASEVIČIENĖ, Ž. 2007. Daiginamų sėklų cheminės sudėties, biologinio aktyvumo ir
maistinės vertės kitimas. daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, agronomija (06B).
Akademija, 138 p.
61. VEENE, A. et al., 1995. Effect of processing on the composition of dietary fiber and
starch in some legumes. Die Nahrung, vol. 39, p. 32 138.
62. ZHAO J. 2007. Nutraceuticals, nutritional therapy, phytonutrients, and phytotherapy for
improvement of human health: a perspective on plant biotechnology application. Recent
Pat. Biotechnology, vol. 1, p. 75 – 97.
63. WATSON, J. D.; CRICK, F. H. C. 1993. Genetical implications of the structure of
deoxyribonucleic acid. Journal of the american medical association, vol. 269, No. 15.
64. WIGMORE, A. 1986. The sprouting book. New Jersey, 116 p.
65. WIGMORE, A. 2013. Daiginimas ir „kas tai yra“, [interaktyvus], [žiūrėta 20 3 m.
balandžio 08 d.]. http://www.sveikata.org/ann-wigmore-daiginimas-ir-kas-tai-yra-
redziuvelakas/.
66. WIGMORE, A. Menas maitintis natūraliai ir gyventi sveikai, [interaktyvus], [žiūrėta
20 4 m. gegužės 19 d.]. http://www.sveikata.org/.
67. WIGMORE, A. 2014. Atgauk sveikatą. Gyvo maisto gyvensena. Vilnius, 106 p.
68. ВОЛКОВА, А. 20 2. О пользе зеленого чая. Катехины останавливают старение и
защищают от рака. [interaktyvus], [žiūrėta 20 4 m. vasario 28 d.]. Prieiga per
internetą: <http: .aif.ru health article 58387>
69. ДАНОВИЧЬ, K. H. и др. 982. Физиoлoгoгия cemяН. Mocквa: Hayкa, c. 318.
70. ЕРМАКОВ, А. И. и др. 972. Методы биохимического исследования растений,
с. 88 9 .
71. ЧУПАХИНА Г. Н. 997. Система аскорбиновой кислоты растений. Mонография,
Калининград, 20с.
72. ЧУПАХИНА Г.Н.; МАСЛЕННИКОВ П.В. 2004. Методы определения витаминов:
практикум. Калининград, 36 с.
73. ЧУПАХИНА Г. Н. и др., 2011. Природные антиоксиданты (экологический аспект).
Монография, Калининград: Изд-во БФУ им. И. Канта, с.
45
DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS
KUBILIŪTĖ, O. 2014. Anthocyanin quantity in sprouted seeds for food. Rural Development
2013: Inovations and Sustainability. The sixth international scientific conference. Volume 6,
Nr. 2. P. 80.
KUBILIŪTĖ, O. 2014. Vitaminų kiekis daiginamose maistui sėklose. Jaunasis mokslininkas
2014: studentų mokslinės konferencijos pranešimų rinkinys. ISSN 9986 948 68
Straipsniai bei gautas pažymėjimas ir diplomas yra pateikti prieduose.
46
PRIEDAI
47
1 PRIEDAS
48
ANTHOCYANIN QUANTITY IN SPROUTED SEEDS FOR FOOD
Honorata. Danilcenko, 1Oksana. Kubiliute,
Aleksandras Stulginskis University
M. Jeznach, ; Warsaw university of Life Sciences-SGGW
G. Chupachina 3P. Fedurajev,
3L. Skrypnik
Immanuel Kant Baltic federal university, Kaliningrad
Summary
In order to compete in the global market, to ensure the long-term viability of the country's economy and stability in Lithuania, it is
necessary to produce food products of high-value and an exceptional quality. Seed sprouting is one the processing methods increasing their nutritional value. The supply of sprouted seeds for human
consumption is increasing. Various supermarkets provide different types of organic seeds (Kordusiene S., et al., 2010).
Different kinds of seeds can be sprouted for food. Only the seeds of the Solanaceae family and Fabaceae family, Lathyrus genus are not recommended to be sprouted.
During seed sprouting, the concentration of proteins, dietary minerals and biologically active compounds is the highest in
comparison with other growth stages of a plant. Flavonoids are one of the most important. They all have an antioxidative effect which is much stronger than vitamin C (Samuoliene G., et. at., 2011).
There is not enough information about the anthocyanin quantity in sprouted seeds; in Lithuania this issues has not been researched
yet. From all the researched sprouted seeds for food, the abundance of flavonoids was found in lucerne and lens. Lucerne had the
biggest amount of vitamin C, P as well as anthocyanins, but the least amount of dry matter, whereas, was in lens – anthocyanins, catechins
and leuco-anthocyanins. In comparison with lucerne and lens, in Quinoa sprouted seeds for food the least quantities were of antioxidant compounds (Чупахина Г.Н., Масленников П.В., 2004).
Key words: sprouted seeds for food, flavonoids, anthocyanins, catechins and leuco-anthocyanins, vitamins.
Introduction
Agricultural and food industry is one of the key strategic areas of the economy, as sourcing healthy
food of high-quality is the factor of economic and social prosperity of the entire society. New tendencies,
emerging in the orld’s markets at the beginning of this century, require to re-evaluate Lithuanian agricultural
and food industry stereotypes and to provide goals and objectives of its development (Benguo L., et. al., 2011).
In order to compete in the global market, to ensure the long-term viability of the country’s economy and
stability in Lithuania, it is necessary to produce food products of high-value and an exceptional quality.
Seed sprouting is one of the processing methods increasing their nutritional value. The supply of
sprouted seeds for human consumption is increasing. Various supermarkets provide different types of organic
seeds (Kordusiene S., et al., 2010).
Recently there is a new market tendency in Lithuania to reduce the amount of salt, sugar and fat, i.e. to
change food ingredients (to reformulate food). Thus, sprouted seeds are also suitable to fulfil this task.
Various seeds may be sprouted (peas, radishes, amaranths, lens, wheat, oats, beans, lucerne, clovers and
others). Only the seeds of the Solanaceae family and Fabaceae family, Lathyrus genus are not recommended for
sprouting.
During seed sprouting, the concentration of dietary minerals (calcium, iron, sulphur, potassium, zinc,
selenium) and biologically active matter (vitamins, ferments, flovanoids) is the highest in comparison with other
stages of a plant’s gro th (Danilcenko H., Jariene E., 2005). Flavonoids are the most important ones. For
instance, bio-flovanoid was found in 1936. Gradually, the group was supplemented with other phenolic
compounds: rutin in buckwheat, catechin in tea leaves, anthocyanins in grapes and blueberries. Scientists have
identified 12 types of catechins, the benefit of which is obvious. They all have an antioxidative effect which is
much stronger than vitamin C. Catechins inhibit the process of ageing, stabilize metabolism and have antiseptic
and anti-microbial properties (Здобжик П., 20 2). Anthocyanins are natural pigments widespread in nature. They form the largest group of flavonoids.
These pigments are found in land plants, because the anthocyanins are necessary chemical elements for
biosynthesis obtained during the photosynthesis (Sullivan, J., 2002). Anthocyanins provide plant flowers, fruit
and leaves with a salmon-pink or red to purple or dark blue colour. Berries and fruits are the largest natural
source of anthocyanins. Most often they are stored in fruit caul, but they are also found in fruit pulp, as well as in
roots, tubers, or onion seedlings (Andersen O.M, Markham KR, 2006). Traditional medicine uses them for vein
varicose, heart and vascular diseases, degenerative effects’ treating.
There is not enough information about the anthocyanin quantity in sprouted seeds; in Lithuania this
issues has not been researched yet.
The object of the experiment – sprouted seeds of alfalfa (Medicago sativa L.), lens (Lens culinaris),
Mung beans (Vigna radiate), quinoa (Chenopodium quinoa).
49
The experiment was performed in 2012-2013. Seeds were sprouted with three repetitions in polish firm
“Bio-Natūra” Ø 20cm, litre capacity incubator disinfected with 70% ethyl alcohol solution. The seeds were
sprouted for 20 hours in dark ventilated room at the temperature of 22 °C.
Each time 80g of seeds were taken for sprouting. Before sprouting, seeds were carefully reselected, removing
miscellaneous impurities and then they were kept in water for 12 hours (ratio 1:4).
Seed sprouting and dry matter estimation were carried out at the laboratory of ASU Agriculture and
Food Sciences Institute. Amounts of antioxidant compounds in sprouted seeds for food were determined at
Immanuel Kant Baltic Federal University (Kaliningrad, Russia).
By standard methods it was determined:
The amount of dry matter (LST EN ISO 665:2001). the amount of anthocyanins, leuco-anthocyanins,
catechins (spectrophotometric), vitamin P (titrimetric), vitamin C (titrimetric).
Data was statistically evaluated applying a statistical program Anova. The averages and standard deviations were
calculated. In column graphs the significance differences were marked by dashes.
Results of research
Public health is evaluated by the quality of food, in which apart proteins, fats, carbohydrates, macro-and
micronutrients, physiologically active substances such as antioxidants, vitamins and others must be found ( Чупахина Г. Н., Скрытник Л. Н., 2009).
Flavonoids are metabolites, which are synthesized in plants. They have strong antioxidant properties
that allow the human body to reduce the effects of free radicals that cause diseases, including cancer (Benguo L.,
et. al., 2011).
In our experiment (Fig. 1), the least amount (15.62 %) of dry matter was established in alfalfa. In the
remaining researched sprouted seeds for food (Mung beans, lens, Quinoa), the difference in the amount of dry
matter was not significant – between 26.43% and 29.87%.
Fig. 1. The amount of dry matter in sprouted seeds for food
Vitamins are extremely biologically active compounds, which are necessary for the human body in very
small quantities. Vitamin C is one of the most important. It is involved in carbohydrate and protein metabolism,
increases the body's resistance to various infectious diseases. When the body gets enough vitamin C, digestion is
better, vascular wall permeability decreases, iron is easier digested furthermore, nitrates are less harmful for
people (Danilcenko H., Jariene E., 2005).
The research revealed (Fig. 2.) that the maximum amount of vitamin C was accumulated alfalfa
sprouted seeds for food (347.49 mg), and the lowest(138.67 mg) – in Quinoa seeds. Mung beans accumulated
233.03 mg and lenses - 206.23 mg, twice as much as Quinoa.
50
Fig. 2 The amount of vitamin C in sprouted seeds for food
Vitamin P - an important vitamin to strengthen the activities of vitamin C in the body, it also reduces
the fragility and permeability of blood vessels, provides them with elasticity. It also increases the body's
resistance to oxygen deficiency, radiation effects, lowers blood cholesterol, wound bleeding. Vitamin P can be
found in many food products, particularly in liver, fish products, peas, beans, buckwheat, nuts (Burda S. Oleszek
W., 2001).
The research revealed (Fig 3.) that the maximum amount of vitamin P had been found in alfalfa
sprouted seeds for food (3.42%). In other researched seeds, the amount of this vitamin was twice less but not
significant.
Fig. 3 The amount of vitamin P in sprouted seeds for food
Anthocyanins provide plant flowers, fruit and leaves with a salmon-pink or red to purple or dark blue
colour. The biggest amount of anthocyanins is found in flower petals (poppies, mallow) and fruits (cherries,
elderberry). This is the most important group of water-soluble plant pigments. The biggest amount of
anthocyanins is found in grapes, cherries, plums, raspberries, strawberries, blueberries, apples, peaches, etc.
(Mazza G, Minaiti E., 1993).
During the experiment it was determined (Fig. 4) that the maximum amount was accumulated in alfalfa
(7.49%) and lens (6.51%) seeds. The quantity of in Mung beans and Quinoa was 5 times smaller.
51
Fig. 4 The amount of anthocyanins in sprouted seeds for food
Catechins are organic compounds with strong antioxidant properties. Catechins have a particular role
in maintaining a youthful body. It also protects the heart and cardiovascular system, prevent from osteoporosis
and type II diabetes. Catechin-containing products prevent from cancer, reduce the risk of tumours (Pasko P., et.
al., 2009).
In our experiment (Fig. 1), the biggest amount (87.16 %) of catechins was established sprouted lens. It
was four times smaller in the seeds of Quinoa (21.55%). The accumulated amount of catechins in sprouted seeds
for food varied from 21.55 – 87.16 % and was significantly different.
Fig. 5 The amount of catechins in sprouted seeds for food
Leuco-anthocyanins are also important antioxidants for the human body. Large quantities of them can
be found in generative plant organs and leaves, much less in stems and roots. The maximum level is determined
during the plant flowering stage and the smallest – during the fruit ripening stage (Yamaguchi N., 1991).
During the experiment it was determined that the biggest amount of leuco-anthocyanins was
accumulated in lens sprouted seeds for food (74.64%), and the least amount – in Quinoa seeds (28,61%).
Significantly different amount of leuco-anthocyanins was determined in the researched sprouted seeds for food –
from 28.61% to 74.64%.
52
Fig. 6 The amount of leuco-anthocyanins in sprouted seeds for food
Conclusions
From all the researched sprouted seeds for food, alfalfa and lens were characterized by the abundance of
flavanoids. Alfalfa had the biggest amount of vitamins C, P and anthocyanins whereas lens had the biggest
amount of anthocyanins, catechins and leuco-anthocyanins. The least amount of antioxidant compounds were
determined in Quinoa sprouted seeds for food.
List of references
1. ANDERSEN O. M., Markham K. R. (2006). Flavonoids:Chemistry, Biochemistry, and Applications.
2. BENGUO L., XIAONA G., KEXUE Z., YANG L. (2011). Nutritional evaluation and antioxidant activity of sesame sprouts. Food Chemistry 129 799–803.
3. BURDA S. OLESZEK W. (2001). Antioxidant and antiradical Activities of Flavonoids. J. Agric. Food. Chem. 49,2774-2779.
4. DANILCENKO H., JARIENE E. (2005). Sprouted foods of seeds. Akademija. 51 p. 5. KORDUSIENĖ S., DANILCENKO H., TARASEVICIENE Z, JARIENE E., JEZNACH M. (2010). Disinfection of sprouted seeds for
food, Journal of Food, Agriculture & Environment Vol.8 (2): p. 6 7 8 - 6 8 1.
6. MAZZA G., MINAITI E. (1993). Anhocyanins in fruits, vegetable, and grains. Boca Roton, Fla: CRC Press.; psl. 362. 7. PASKO P., BARTON H., ZAGRODZKI P., GORINSTEIN S., FOŁTA M., ZACHWIEJA Z. (2009). Anthocyanins, total polyphenols and
antioxidant activity in amaranth and quinoa seeds and sprouts during their growth. Food Chemistry 115 994–998.
8. SAMUOLIENE G., URBONAVICIUTE A., BRAZAITYTE A., SABAJEVIENE G., SAKALAUSKAITE J., DUCHOVSKIS P. (2011). The impact of LED illumination on antioxidant properties of sprouted seeds // Central European Journal of Biology. ISSN 1895-104X.
Versita, co-published with Springer-Verlag GmbH, V. 6, N 1, P. 68-74.
9. SULLIVAN J. (2002). Anthocyanin. p.1 Available at http://www.charliesweb.com/specia ltopics /anthocyanin.html 10. YAMAGUCHI N. (1991). Antioxidant properties of decolorized melanoidin. New Food Ind. 33, 76-80
. ЧУПАХИНА Г. Н., СКРЫТНИК Л. Н. (2009). Методические рекомендации по лабораторным работам спец. kурса. „ Экология
антиоксидантов“: практикум. Калининград: Изд-во КГУ, 5с. 2. ЧУПАХИНА Г.Н., МАСЛЕННИКОВ П.В. (2004). Методы определения витаминов: практикум. Калининград: Изд-во КГУ, 36с
3. ЗДОБЖИК П., (20 2). Флавоноиды (флавониды) в богатых ими растениях – польза. Доступ из интернета
http://www.ecolora.su/192-flavonoidy-flavonidy-v-bogatykh-imi-rasteniyakh-polza-i-svojstva.html
H. Danilcenko, Aleksandras Stulginskis University of Agriculture Faculty of Agronomy Institute of agriculture and food
sciences, doctor of biomedical sciences, prof. Adress: Studentų str. 11, Akademija, LT-53361 Kauno district Tel. (8 37) 752
326 , e-mail: [email protected];
O. Kubiliute, Aleksandras Stulginskis University of Agriculture Faculty of Agronomy Institute of agriculture and food
sciences, master student. Adress: Studentų str. 11, Akademija, LT-53361 Kauno district Tel. (8 37) 752 326 , e-mail:
M. Jeznach, Department of Organization and Consumption Economics, Warsaw University of Life Sciences (SGGW), ul. Nowoursynowska 159c, 02–787 Warsaw, Poland, e-mail: [email protected];
G. Chupachina Immanuel Kant Baltic Federal University, professor. Address: Sovetskiy Prospect ave, 1. Kaliningrad
236000. Russia. Tel. +7(4012) 916480 ;
P. Fedurajev, Immanuel Kant Baltic Federal University, PhD student. Address: Sovetskiy Prospect ave, 1. Kaliningrad
236000. Russia. Tel. +7(4012) 916480 ;
L. Skrypnik Immanuel Kant Baltic Federal University, assoc. prof.. Address: Sovetskiy Prospect ave, 1. Kaliningrad
236000. Russia. Tel. +7(4012) 916480 ;
53
2 PRIEDAS
54
3 PRIEDAS
55
VITAMINŲ KIEKIS DAIGINAMOSE MAISTUI SĖKLOSE
Oksana KUBILIŪTĖ Vadovė prof. dr. Honorata Danilčenko
Aleksandro Stulginskio universitetas, Agronomijos fakultetas, Žemės ūkio ir maisto mokslų institutas, el. paštas:
Įvadas
Lietuvai siekiant konkuruoti pasaulinėje rinkoje, užtikrinti ilgalaikį šalies ūkio stabilumą, būtina gaminti
aukštos vertės ir išskirtinės kokybės maisto produktus.
Sėklų daiginimas yra vienas iš minimalių perdirbimo metodų, didinančių jų maistinę vertę. Skirtų maistui
daigintų sėklų pasliūla pastaruoju metu didėja. Įvairiuose prekybos tinkluose siūloma įsigyti įvairių rūšių
ekologiškų sėklų (Kordušiene ir kt., 20 0; Tarasevičienė, 2007).
Maistui daiginti galima įvairių rūšių sėklas (žirnius, ridikėlius, burnočius, lęšius, kviečius, avižas, pupas,
liucernas, dobilus ir kt.). Nerekomenduojama daiginti tik bulvinių šeimos ir ankštinių šeimos pelėžirnių genties
augalų sėklų (Meyero itz, 998).
Lietuvoje populiarėja nauja rinkos tendencija mažinti druskos, cukraus, riebalų kiekį (maistą
reformuliuoti) keisti maisto sudėtį. Tad daigintos maistui sėklos šiai užduočiai atlikti taip pat tinkamos.
Dygstant sėkloms, vitaminų, fermentų, baltymų, mineralinių medžiagų, bei biologiškai aktyvių medžiagų
koncentracija yra didžiausia, lyginant su kitais augalo augimo tarpsniais (Be leyl, 997).
Žmonėms susidomėjus sėklų daiginimu maistui, mokslininkai pradėjo domėtis jų chemine sudėtimi.
Sintetiniai vitaminai negali atstoti tų, kurie randami natūraliose maisto produktuose, nes pastarieji savo sudėtyje
turi savitų cheminių junginių, suteikiančių jiems specifinių savybių, kurių žmogaus organizmas nesintetina
(Danilčenko, Jarienė, 2005).
Visuomenės sveikata vertinama pagal vartojamų maisto produktų kokybę, kuriuose apart baltymų,
riebalų, angliavandenių, makro– ir mikroelementų turi būti ir tokios fiziologiniai aktyvios medžiagos, kaip
antioksidantai, vitaminai ir kt. ( Чупахина, Скрытник, 2009).
Daiginant sėklas, juose keičiasi vandenyje tirpių vitaminų kiekis. Vitaminų kiekiui daigeliuose didžiausią
įtaką turi sėklų rūšis.
Tyrimų tikslas: nustatyti vitaminų kiekį daiginamone maistui sėklose.
Tyrimų metodai ir sąlygos
Eksperimento objektas – mėlynžiedės liucernos (Medicago sativa L.), valgomųjų lęšių (Lens culinaris
L.), mung pupelių (Vigna radiate L. ), bolivinės balandos (Chenopodium quinoa L.) maistui daiginamos sėklos.
Tyrimai atlikti 2012 – 20 3 metais. Sėklų daiginimas ir sausųjų medžiagų kiekio nustatymas atliktas
Aleksandro Stulginskio Universiteto, agronomijos fakulteto, žemės ūkio maisto ir mokslų instituto augalinių maisto žaliavų kokybės tyrimų laboratorijoje. Vitaminų P, C kiekiai daiginamose maistui sėklose nustatyti
Baltijos federaliniame Emanuelio Kanto vardo universitete (Kaliningradas, Rusija).
Trimis pakartojimais sėklos daigintos lenkų firmos “Vilmorin” Ø 20cm. litro talpos daigintuvuose. Prieš
daiginimą daigintuvai dezinfekuoti 70% etilo spirito tirpalu.
Daiginimui imta po 100 g. sėklų. Sėklos daigintos 20 val. tamsioje, vėdinamoje patalpoje 20ºC
temperatūroje. Sėklos kruopsčiai perrinktos, pašalinant šiukšlines priemaišas. Prieš daiginimą jos mirkytos 2
val.vandenyje (santykis 1:4).
Standartiniais metodais nustatyta:
• Sausųjų medžiagų kiekis – džiovinant mėginius 05oC temperatūroje iki nekintamos masės (LST ISO
751:2000);
• vitamino P kiekis – buvo matuojamas pagal Yashin, Chernousova, (2007) metodus
(spektrofotometrinis metodas). • vitamino C kiekis – titrimetriniu metodu (Ермаков et al., 972).
Duomenys statistiškai įvertinti Microsoft programa Exel dispersinės analizės metodu, taikant Disveg
statistinę programą. Apskaičiuoti vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai. Stulpeliniuose grafikuose peteikimo
skirtumo ribos pažymėtos brūkšneliais.
Tyrimų rezultatai ir jų analizė
Mūsų eksperimente ( paveikslas) sausųjų medžiagų esmingai mažiausiai ( 5,62%) nustatyta
mėlynžiedėje liucernoje. Likusiuose tirtuose daigintose maistui sėklose (mung pupelės, valgomieji lęšiai,
bolivinė balanda) sausųjų medžiagų kiekis skirėsi neesmingai ir buvo 26,82% – 29,87% ribose.
56
pav. Sausųjų medžiagų kiekis daigintose maistui sėklose 20 3 m. (Aleksandro Stulginskio Universitetas)
Fig. 1. The amount of dry matter in sprouted seeds for food 2013 (Aleksandras Stulginskis University)
Vitaminai yra ypatingai biologiškai aktyvus junginiai, ir organizmui dažniausiai reikalingi labai
mažais kiekiais.
Vienas iš svarbesnių yra vitaminas C. Jis dalyvauja angliavandenių bei baltymų apykaitoje, didina
organizmo atsparumą įvairioms infekcinėms ligoms. Kai organizmas vitamino C gauna pakankamai,
geresnis virškinimas, mažėja kraujagyslių sienelių pralaidumas, lengviau pasisavinama geležis, be to, tada
žmogui mažiau žalingi nitratai (Danilčenko, ir kt., 2008).
Tyrimas parodė (2 paveikslas), kad esmingai didžiausias vitamino C kiekis buvo sukauptas
daiginamose maistui mėlynžiedžių liucernų sėklose (34,74 mg 00g-1.). Mažiausias – bolivinės balandos
(13,86 mg100g-1) sėklose. Mung pupelės sukaupė – 23,33 mg100g
-1, o valgomieji lęšiai 20,62 mg 00g
-1.
2 pav. Vitamino C kiekis maistui daigintose sėklose 20 3m. (E. Kanto universitetas, Kaliningradas)
Fig. 2. The amount of vitamin C in sprouted seeds for food 2013 (I. Kant University)
Vitaminas P – mažina kraujagyslių trapumą ir laidumą, teikai joms elastingumo. Taip pat didina
organizmo atspatumą deguonies trūkumui, radiacijos poveikiui, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, žaizdų
kraujavimą. Vitamino P yra daugelyje maisto produktų, ypač kepenyse, žuvies produktuose, žirniuose, pupose,
grikių kruopose, riešutuose (Burda, Oleszek, 200 ).
Eksperimente nustatyta (3 paveikslas), kad esmingai didžiausias vitamino P kiekis buvo daigintose
maistui mėlynžiedžių liucernų sėklose (0,34 mg 00 -1
). Kitose tirtose sėklose šio vitamino buvo mažesni ir
neesminiai skirtingi kiekiai.
57
3 pav. Vitamino P kiekis maistui daigintose sėklose 20 3m. (E. Kanto universitetas, Kaliningradas)
Fig. 3 The amount of vitamin P in sprouted seeds for food 2013 (I. Kant University)
Išvados
Iš eksperimente tirtų maistui daigintų sėklų sausųjų medžiagų gausumu pasižymėjo valgomieji lęšiai.
Mėlynžiedėje liucernoje daugiausiai buvo identifikuota vitaminų C ir P. Mung pupelės taip pat nustatyti
nemaži kiekiai vitaminų C ir P. Bolivinės balandos maistui daigintose sėklose sausųjų medžiagų ir vitaminų
junginių nustatyti mažiausi kiekiai.
Literatūra
1. BURDA, S., OLESZEK, W. 2001. Antioxidant and antiradical Activities of Flavonoids. Journal of
Agricultural and Food Chemistry, vol. 49, p. 2774–2779.
2. BEWLEY, J. D. 1997. Seed Germination and Dormancy. American Society of Plant Physiologists, vol. 9, p.
1055 – 1066.
3. DANILČENKO, H., JARIENĖ, E. 2005. Sėklos, daigintos maistui. Akademija, 51 p.
4. DANILČENKO, H., ir kt. 2008. Augalinių maisto produktų kokybė ir sauga. Akademija, 247 p.
5. LST ISO 75 :2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų medžiagų nustatymas. Vilnius.
Lietuvos standartizacijos departamentas. 3 p.
6. KORDUŠIENĖ, S., ir kt. 2010. Disinfection of sprouted seeds for food. Journal of Food, Agriculture &
Environment, vol.8 (2), p. 678 – 681.
7. MEYEROWITZ, S. 1998. Sprouts the miracle food. USA, 203 p.
8. TARASEVIČIENĖ, Ž. 2007. Daiginamų sėklų cheminės sudėties, biologinio aktyvumo ir maistinės vertės
kitimas. daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, agronomija (06B). Akademija, 138 p.
9. ЕРМАКОВ, А. И. и др. 972. Методы биохимического исследования растений. Ленинград : Колос, c.
88–91.
10. ЧУПАХИНА, Г. Н., СКРЫТНИК, Л. Н. 2009. Методические рекомендации по лабораторным
работам спец. kурса. „ Экология антиоксидантов“: практикум. Калининград, 5 с.
Summary
VITAMIN QUANTITY IN SPROUTED SEEDS FOR FOOD
Seed sprouting is one the processing methods increasing their nutritional value. The supply of sprouted
seeds for human consumption is increasing. Various supermarkets provide different types of organic. Various seeds may be sprouted (peas, radishes, amaranths, lens, wheat, oats, beans, lucerne, clovers and
others). Only the seeds of the Solanaceae family and Fabaceae family, Lathyrus genus are not recommended for
sprouting. From all the researched sprouted seeds for food, lens are characterized by the abundance of dry metter.
Alfalfa had the biggest amount of vitamins C, P. Mung beans are also found significant amounts of vitamins C
and P. The least amount of dry metter and vitamin compounds were determined in Quinoa sprouted seeds for
food.
