1. Psichologijos mokslo objektas. Psichologijos vieta kitų mokslų sistemoje Psichologija – tai mokslas apie žmogaus ir gyvūnų elgesį bei psichikos reiškinius. Psyche – siela, logos – mokslas. Psichologijos mokslo šaka yra ir praktinė veikla. Psichologai siekia pažinti žmonių psichikos dėsnius ir panaudoti juos kitų žmonių labui. Psichologas yra asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir mokantis taikyti psichologijos metodus. Psichiatras yra gydytojas, gydantis psichikos ligas (gydo ir medikamentiniais būdais). Psichoterapeutas gydo ne medikamentais. Psichoanalitikas Parapsichologai

Disciplinos – psichogenetika, psicholingvistika, psichofizika

Gamtos mokslai:

• Neuropsichologija - tiria psichikos funkcijas kaip pažinimas, kalba, emocijos, sąmonė, jų mechanizmus bei neurofiziologinius pagrindus, jų reikšmę praktinėje veikloje. • Psichofiziologija - tiria biologinių savybių ir jų visumos reikšmę, taip pat jų vaidmenį nulemiant psichinę veiklą, pastovius individualius psichologinius skirtumus. Yra skiriama jutimo ir suvokimo psichofiziologija, mąstymo ir kalbos psichofiziologija, emocijų psichofiziologija ir tt. • Psichobiologija • Psichogenetika - tiria, kiek psichologinės ypatybės - intelekto sugebėjimai, emocinis stabilumas, temperamentas ir kt. - yra paveldimi. Socialiniai mokslai: • Socialinė psichologija - tiriantis kaip atskiri individai priima, perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą bei konfliktus su kitomis grupuotėmis. • Istorinė psichologija - teigia, kad žmogaus pažinimo procesas nebaigtas, todėl nebaigta ir psichinių pažinimo funkcijų raida

2. Psichologijos istorijos bruožai. Psichologijos raida Lietuvoje • Ikimokslinė psichologija (nuo seniausių laikų iki XIXa. antros pusės) • Mokslinė psichologija (nuo XIXa. antros pusės iki šios dienos) Ikimokslinė psichologija Periodizacija: Senovės Rytų, Antikos, Viduramžių, Renesanso, Naujųjų laikų. Sen. Rytų: siela – nemirtinas pradas Antikos: Talis teigia, kad magnetas traukia geležį, nes turi sielą.

Pitagoras teigia, siela dieviška ir amžina, kūnas yra kalėjimas sielai ir siela turi pagyventi įvairių žmonių ir

gyvūnų kūnuose (reinkarnacija).

Demokritas teigia, kad siela sudaryta iš kitokių atomų.

Sokratas ir Platonas – sielą galima atskirti nuo kūno; siela išlieka, kūnui mirus; žinojimas yra įgimtas. Samprotavimus grindė logika. Aristotelis – samprotavimus grindė faktais, išvesdavo dėsnius remdamasis nuodugniais stebėjimais. Siela ir kūnas yra neatskiriami, taip pat ir atskiros sielos dalys. Žinojimas nėra išankstinis, jis kyla iš mūsų prisiminimuose sukauptų patyrimų. Hipokrato temperamentų teorija: sangvinikai, flegmatikai, cholerikai, melancholikai. Viduramžių: Aurelijus Augustinas parašė autobiografinio turinio veikalą. Savistaba. Aiškino kad žmogus gali pažinti save ir dievą.

Renesansas: Racionalistas Rene Dekartas aiškino, kad žmogus yra kaip mašina, veikianti pagal fizikos dėsnius, o siela yra atskirta. Sielą patalpino smegenų kankorėžinėje liaukoje. Sielą siejo su protu ir mąstymu. Kur nėra mąstymo, nėra ir sielos „Cogito ergo sum“ (mąstau, vadinasi gyvenu). Gyvūnai neturi sielos. XVII-XVIIIa. filosofinis empirizmas. Pagrindas yra patyrimas. Vienas žymiausių John Lock teigė, kad žmogus gimsta kaip švari lenta, o patirtis rašo joje. Mokslinė psichologija 1879m. vokiečių mokslininkas Vilhelmas Wundt Vokietijoje, Leipcige įkuria pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Psichologija tampa savarankišku mokslu. W. Wundt'o psichologijos programa.

Renesansas: Racionalistas Rene Dekartas aiškino, kad žmogus yra kaip mašina, veikianti pagal fizikos dėsnius, o siela yra atskirta. Sielą patalpino smegenų kankorėžinėje liaukoje. Sielą siejo su protu ir mąstymu. Kur nėra mąstymo, nėra ir sielos „Cogito ergo sum“ (mąstau, vadinasi gyvenu). Gyvūnai neturi sielos. XVII-XVIIIa. filosofinis empirizmas. Pagrindas yra patyrimas. Vienas žymiausių John Lock teigė, kad žmogus gimsta kaip švari lenta, o patirtis rašo joje. Mokslinė psichologija 1879m. vokiečių mokslininkas Vilhelmas Wundt Vokietijoje, Leipcige įkuria pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Psichologija tampa savarankišku mokslu. W. Wundt'o psichologijos programa.

1. Metodui. Ne visi žmonės gali naudoti introspekciją: vaikų, psichinių ligonių taip neištirsi. 2. Objektui. Psichika nėra vien tai, kas sąmoninga. Be to, sąmonės tyrimai labai subjektyvūs. Ėmus atsirasti kritikai formavosi naujos psichologijos kryptys Bihevioristinė psichologija J.Watson 1913m išspausdina straipsnį, kuriame įtvirtina bihevioristines idėjas. Mokslininkai ėmė teigti, jog

geriau tirti žmogaus elgesį, kurį vienodai mato visi. Juk pagrindinis reikalavimas moksliniams tyrimams -

objektyvumas. Vadinasi, jei psichologija nori būti mokslas, ji turi tirti elgesį, kurį sudaro išorinės, visiems

matomos reakcijos. Metodas - eksperimentas. Atliekami tyrimai su gyvūnais, stebimas gyvūnų elgesys,

elgesio mokymosi mechanizmai ir bandoma kai kuriuos principus perkelti nagrinėjant žmogaus elgesį.

Elgesys - reakcija į esantį aplinkos poveikį. Tą aplinką galima vadinti stimulu, o elgesį - reakcija į stimulą (S-R). Manė, kad bihevioristinė psichologija gali tapti taikomąja psichologijos šaka. Juk stimulus galima kontroliuoti, vadinasi, iš kūdikio galime išauginti ką norime. Reikia pastebėti, kad vidinių psichikos reiškinių bihevioristai neneigė, tačiau nelaikė jų mokslo dalyku ir netyrinėjo. Yra nemažai dalykų, kurių išoriškai nepastebėsi. Tai - vaizduotė, atmintis, mąstymas. Todėl Watsonas net siūlė šių terminų iš viso atsisakyti. Vietoj "mąstymas", pvz. naudoti "problemų sprendimas", vietoj "atmintis" - "išmokimas". Bihevioristinė programa buvo daug kritikuojama už savo dirbtinumą, požiūrį į žmogų kaip į mechanizmą.

Ignoruojami dvasiniai dalykai, kurie svarbūs žmogui ir įtakoja elgesį: valia, atsakomybė, laisvė rinktis. Tačiau

neatimamas indėlis į psichologiją - noras viską tiksliai išmatuoti, aprašyti ir sisteminti.

Psichodinaminė kryptis Tuo pačiu metu kaip ir psichoanalizė atsirado ir kitokia Wundt programos kritikos kryptis. S.Freud

ryškiausias šios krypties atstovas. Jis teigia, jog psichika yra daug sudėtingesnė nei sąmonė. Šalia

sąmoningos psichikos, egzistuoja ir nesąmoninga. Pastaroji yra pati svarbiausia. Nesąmoningi reiškiniai

sudaro 90% psichikos. Taigi ir jo tyrimų programa buvo susijusi su nesąmoningų reiškinių analize.

Daugiausia jis dirbo su žmonėmis, kuriems būdingi ryškūs fiziniai negalavimai (paralyžius, epilepsija), tačiau

lyg ir nerandama medicininių priežasčių negaluoti. Tad Freud iškėlė mintį, jog šių negalavimų priežastis -

psichinė, kurios pats žmogus sąmoningai nesuvokia. Stiprūs psichiniai išgyvenimai gali būti ligų priežastis,

taigi, jei juos pavyktų vėl iškelti į sąmoningą lygį, būtų galima ligą išgydyti. Žmogus išstumia iš sąmonės tam

tikrus prieštaringus įsitikinimus, norus, jausmus, ketinimus. Ypač didelę reikšmę skyrė seksualiniam

potraukiui. Nesąmoningame lygyje jie sukelia įtampą, kuri yra priežastis ligai kilti. Freud rinkdamas

duomenis savo hipotezėms paremti,

sukūrė teoriją apie psichikos struktūrą. Savo gydymo sistemą Freud vadino psichoanalize. Vėliau savo idėjas ėmė taikyti ir sveikiems žmonėms. Pagrindiniai tyrimų metodai: laisvas pasakojimas, asociacijos, sapnų analizė, ankstyvi vaikystės prisiminimai. Taigi, ginče su Wundt'u, Freud teigė, kad sąmonė, žinoma, egzistuoja, bet ji nereguliuoja žmogaus elgesio. Tai daro pasąmonė, todėl psichologams ji ir yra svarbiausia. Vienoje Freud subūrė bendradarbių grupelę, kurie pradėjo psichologijoje kryptį, pavadintą gelmių psichologija arba dinamine psichologija. VII-ame dešimtmetyje psichologijoje atsiranda naujos kryptys: Kognityvinė psichologija Ji atsiranda kaip kritika bihevioristinei. Bihevioristų programa daliai psichologų atrodė ribota, psichologijos objektas - labai siauras. Buvo

pastebėta, kad žmogaus elgesį apsprendžia didele dalimi žinios, o joms iki tol psichologijoje nebuvo

skiriama dėmesio ar skiriama labai mažai. Taigi atsiranda kognityvinė kryptis, kurios atstovai domisi, kaip

žmogus įgyja žinias, kaip jas kaupia, išsaugo, organizuoja, kaip naudoja veikloje. Žinios - informacija iš

aplinkos, kurią psichika perdirba, saugo ir naudoja. Iš čia kyla žmogaus psichikos palyginimas su

kompiuteriu, naudojami psichikai aprašyti tokie terminai kaip įvestis, išvestis (input, output). Buvo

bandoma programuoti dirbtinį intelektą. Tačiau iš esmės jie dirba panašiai kaip ir bihevioristai - naudoja

panašius tyrimo metodus - atlieka eksperimentus. Skirtumas tik tas, kad tiria reiškinius, kurių bihevioristai

netyrė.

Humanistinė psichologija Save vadino "Trečiąja jėga" – psichologijos kryptimi tarp psichoanalizės ir biheviorizmo. A.Maslow, C.

Rogers, R. May. Anot humanistų, tiek psichoanalizė, tiek biheviorizmas dehumanizuoja žmogų. Be to, skaido

žmogų į dalis - tiria ne visumą, bet tam tikrus jo gyvenimo elementus - tik išorines tam tikras elgesio

reakcijas (paskelbia, kad psichologija turi nagrinėti žmogų kaip visumą,vientisą reiškinį). Psichologija turi

spręsti tokius žmogaus gyvenimo klausimus kaip kančia, meilė, gyvenimo prasmė, skirti didesnį dėmesį

asmenybei. Labai svarbu žmogaus individualumas, jo subjektyvus patyrimas. Reikia į žmogų įsijausti,

pažvelgti į pasaulį jo akimis. Vadina save optimistais, žmogų laikančiais turinčiu galių augti, tobulėti,

realizuoti save gyvenime. Vėl grąžinama į psichologiją vidinių išgyvenimų analizę, pabrėžiamas

individualumas, tikima žmogaus laisva valia ir gebėjimu rinktis. Šiandieninė psichologija - istoriškai

susiformavusių krypčių visuma. Tos kryptys dabar jau smarkiai pakitę, nebėra ryškių ginčų tarp skirtingų

krypčių atstovų. Bandoma derinti įvairius požiūrius į žmogų, jį tirti visapusiškai.

Psichologijos raida Lietuvoje 1574 Lietuvoje pradėta psichologija, t.y. aristotelinė animastika, Vilniaus Jėzuitų kolegijoje. 1832m. Universitetas buvo uždarytas ir kurį laiką akademinė psichologija nebus dėstoma. Psichologinę mintį puoselėjo liaudies (visuomenės) švietėjai, pvz S.Daukanto „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“, Valančius 19-20a. sandūroje platino taip pat. Taip pat atsirado vertimai ir koncepcijos. V.Kudirkos idėjos pagrįstos geru tuometinės psichologijos išmanymu. Vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos psichologų R.Bytautas 1886-1914 m. studijavo Maskvos universitete, gavo aukso medalį. Parašė „Tauta ir tautiška sąmonė“, „Šis tas iš lietuvių kalbos psichologijos“. Tik 1906m. pramoko lietuvių kalbos. Jonas Vabalas-Gudaitis mokėsi Peterburge, įkūrė VDU daug ką ten dėstė, sukūrė eksperimentinės psichologijos laboratoriją. A.Gučas , Jonas Laužikas SSRS laikais daug psichologijos sričių negalėjo vystytis, pvz. psichodiagnostika, kadangi ji buvo oficialiai uždrausta. Atsigavo apie 1970m. Po karo psichologija dar kurį laiką buvo dėstoma VPU, psichologai buvo rengiami Maskvoje, Kijeve, Tbilisyje, Peterburge. 1969m. vėl pradėta dėstyti psichologija. Buvo daug žymių psichologų lietuvių kilmės Biliauskas (HTP testas), Pikūnas, Užgiris (padovanojo universitetui unikalią biblioteką). Dabar Lietuvoje dominuoja praktinė psichologija.. Vydūnas, iš Mažosios Lietuvos, studijavęs Vokietijoje,

domėjosi indų filosofija, todėl jo psichologinės idėjos yra persmelktos indų filosofijos idėjomis. Vertingiausia

jo parašyta knyga „Sąmonė“.

3. Pagrindinės psichologijos kryptys ir šiuolaikinės psichologijos šakos Šakos: Mokslinė (teorinė): • bendroji (tiria sveiko, suaugusio žmogaus psichikos reiškinius); • raidos (nagrinėja žmogaus elgesio, psichikos vystymąsi per jo gyvenimą); • socialinė (tiria žmogaus elgesį grupėje); • asmenybės (tiria asmenybės tapsmo procesą – kaip žmogus tampa asmenybe, kai susiformuoja jo vertybės, norai, pastovus elgesys, tam tikras mąstymo būdas); • anomalios raidos psichologija (tiria įvairius nukrypimus nuo to, ką mes laikome norma). Taikomoji: • klinikinė (patologinių reiškinių nustatymas, jų gydymas bei pagalba sveikiems žmonėms, kurie kasdieniniame gyvenime turi tam tikrų sunkumų. Naudojama psichoterapija ir konsultavimas. Šie psichologai dirba psichiatrijos ligoninėse, paprastose ligoninėse, psichoterapijos centruose, konsultacinėse tarnybose (dažniausiai privačiose)); • pedagoginė (švietimo); • organizacinė (psichologijos žinių taikymas biznyje, pramonėje; padeda suprasti žmogaus santykius su viršininkais, bendradarbiais, nuo ko priklauso žmogaus pasitenkinimas darbu, kaip galima sumažinti įtampą darbe, kaip pasiekti, kad žmonės geriau dirbtų) • darbo, karo, kosminė, kriminologija, sporto... Kryptys: • Psichoanalitinė. Teigia, kad žmogaus elgesį lemia įgimti instinktai, ankstyvos vaikystės patirtį. • Biheviorizmas. Psichologija, siekdama objektyvumo, turi tyrinėti elgesį, nes jį galima objektyviai stebėti. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma . S – R , stimulas – reakcija. S –o- R, o – tai kažkoks tarpinis kintamasis. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. • Kognityvinė. Informacijos perdavimas ir atkūrimas. Remiasi analogijų paieškomis tarp kompiuterio ir žmogaus. Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. •Humanistinė. Atsirado kaip reakcija į per didelį psichologijos sumokslinimą, t.y. teigia, kad negalima pamiršti žmogaus. Žmogus nėra tik pasąmonė ir instinktų žaisliukas. Stengiasi padėti žmonėm. • Sociokultūrinė. Akcentuoja, kad žmogaus elgesys priklauso nuo kultūros kur gimė ir gyveno. • Struktūralizmas Šios krypties atstovai teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonės struktūrą, susijusią su patyrimu. Turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti. Sąmonę jie suskaldė į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungiasi pagal asociacijų dėsningumus. Sukūrė tyrimo metodą – introspekciją (savistabą). •Funkcionalizmas. Teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo priimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. • Geštaltpsichologija. Pagrindinis dėmesys suvokimo ir atminties tyrimams. Teigė, kad suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė – įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas • Biologinė. Tyrinėja sąsajas su dydžiu.

4. Psichologijos metodai Specifiniai (stebėjimas, eksperimentas, testas), nespecifiniai (anketos, pokalbiai) a Stebėjimas - Žmogaus išorinio elgesio fiksavimas. Tikslingas tam tikro reiškinio suvokimas, nereikalaujantis kištis į stebimą reiškinį. • Stebėjimas natūraliomis sąlygomis. • Stebėjimas laboratorinėmis (kontroliuojamomis) sąlygomis. Stebėjimą dar galima skirstyti: • Stebėjimas iš šalies. • Stebėjimas dalyvaujant. • Stebėjimas stimuliuotoje situacijoje. • Dienoraštinis stebėjimas. Apklausa. • Raštu (anketos, klausimynai). • Žodžiu (interviu: struktūruoti/pusiau struktūruoti/nestruktūruoti). Testavimas. Testas - standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė. Testai gali būti gebėjimo (pastabumas, dėmesys, atmintis, mąstymas, vaizduotė, intelektas, emocijų) ir asmenybės (analitiniai – interesų, nuostatų, charakterio, temperamento; sintetiniai – inventariniai, projekciniai) Duomenų rinkimo būdo vertę nusako: • Patikimumas: ar pakartojus tyrimą gautume tokius pat rezultatus. • Validumas: ar tikrai matuoju tai, ką ketinu. • Jautrumas: ar mano metodas išaiškina minimalius mane dominančio reiškinio pokyčius. Tyrimų strategijos: • Aprašomoji. Tyrėjas nori daugiau sužinoti apie jį dominantį reiškinį (sudedamąsias dalis, struktūrą), detaliai tą reiškinį aprašyti. • Koreliacinė. Tyrėjas nori rasti ryšį tarp tam tikrų stebimų dalykų. • Eksperimentas. Tai metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius. Eksperimentas yra pagrindinis psichologijos mokslo tyrimo metodas, kadangi atskleidžia priežastinį ryšį. Eksperimento esminis bruožas – galima sukelti stebimą reiškinį. Eksperimentai gali būti laboratoriniai ir natūralūs. Kvazieksperimentai - tyrėjas dėl tam tikrų etikos sumetimų ar šiaip natūralių gyvenimo aplinkybių negali manipuliuoti tam tikromis sąlygomis, tačiau nori daryti išvadas apie priežastis ir pasekmes. Lyginamieji tyrimai. Jie kai kada labai primena koreliacinius, o kai kada - eksperimentinius. Tyrėjui rūpi įvertinti kintamojo ryšį su vidiniais subjekto kintamaisiais, kurių tyrėjas keisti niekaip negali (lytis, intelektas, amžius, psichinė liga). Pagrindiniai psichologinių tyrimų etikos reikalavimai: • Nepakenkti. • Laisvas pasirinkimas. • Anonimiškumas. • Tiriamieji turi žinoti tyrimo tikslą.

5. Dėmesys. Jo rūšys ir savybės Mūsų sąmoningas dėmesys yra atrankinis. Tai iliustruoja Neckerio kubas. Jis sukelia daugiau nei vieną suvokinį. Protas šokinėja nuo vieno vaizdo prie kito. Mes žinome, kad įmanomos kelios paveikslo interpretacijos, tačiau konkrečiu momentu sąmoningai galime patirti tik vieną. Atrankinis dėmesys – sąmoningas susitelkimas ties atskirais dirgikliais. Kokteilių vakarėlio efektas – tai atrankinio dėmesio pavyzdys. Gebėjimas sutelkti dėmesį tik į vieną balsą iš daugelio. (ausinės su skirtingais kalbėtojais. Kai susitelkiama į vieną, kito negirdima. Nors galime pasakyt kito lytį ir garso stiprumą). Sąmoningo suvokimo lygiu mūsų dėmesys yra padalytas. (vairuojant automobilį ir kalbant telefonu;

pilotams susitelkus į rodmenis, nepastebima blokuojančių leidimosi taką lėktuvų)

Nedėmesingumo aklumas – matomų objektų nepastebėjimas, kai dėmesys sutelktas į ką nors kita. (gorila, moteris su skėčiu-kai prašoma skaičiuoti perdavimus) Nedėmesingumo aklumo formos: • aklumas pokyčiams (kelią aiškinančio žmogaus pasikeitimas kitu) • pokyčių negirdėjimas (pasikeitęs kalbėtojas, kai susitelkiama į žodžių kartojimą) • aklumas pasirinkimui (iš dviejų moterų pasirinkus, aiškinama kodėl ją (foto sukeistos)) • aklumas pasirinkimo aklumui (hipotetiniame eksperimente jie „būtų pastebėję“ sukeistą foto) Stiprūs dirgikliai priverčia praregėti staiga. Ne mes nutariame atkreipti į juos dėmesį, o jie reikalauja jo.

Dėmesys - tai tam tikras mūsų psichikos nusikreipimas į konkrečią veiklą ar objektą, tuo metu atsiribojant nuo kitų dalykų. Visa tai, į ką sutelktas dėmesys, ką mes išskiriame, yra dėmesio objektas, o visa kita yra dėmesio fonas. Dėmesio objektas ir dėmesio fonas gali keistis vietomis. Dėmesio formos: • Intensyvumas. Kuo dėmesys intensyvesnis, kuo mažiau jį atitraukia aplinkos dirgikliai • Apimtis. Gebėjimai vienu metu suvokti keletą įvykių, objektų, paskirstant dėmesį. ( 4-6 vienas nuo kito nepriklausomų objektų). Priklauso nuo informacijos organizuotumo; • Patvarumas. Nusako dėmesio trukmė (kiek laiko žmogus sugeba išlaikyti dėmesį, nukreiptą į vieną objektą). Jį skatina teigiamos emocijos, veiklos pobūdis, įdomumas. Išvengti svyravimų padeda nereikalingų dirgiklių šalinimas ir t.t. •Skirstymas. Dėmesys paskirstomas, kai tenka vienu metu atlikti keletą darbų. Tai priklauso nuo įgūdžių ir užduočių sudėtingumo. Dėmesys gali būti nukreiptas įvairiomis kryptimis • Perkėlimas – tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba iš vienos veiklos į kitą. Dėmesio perkėlimo ypatumai sąlygoja mūsų susikaupimo naujai veiklai greitį ir laiko panaudojimo efektyvumą. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių poveikių stiprumas, naujumas, reikšmingumas. Dėmesio perkėlimas priklauso nuo susidomėjimo darbu, kurį reikia keisti nauju (kuo įdomesnis kitas darbas, tuo sunkiau perkelti dėmesį), domėjimosi darbu, prie kurio reikia pereiti, sugebėjimo numatyti dėmesio perkėlimą. Dėmesį perkelti nuo vienos operacijos prie kitos lengviau tada, kai apie tai žinoma, negu tada, kai to nesitikima. Dėmesio rūšys: • Valingas - objekto išskyrimas su išankstiniu nustatymu. Jis yra iš anksto numatytas tikslo, vietos, pastangų reikalaujančio objekto išskyrimo iš fono. • Nevalingas - objekto išskyrimas be valios pastangų. Dirgiklis gali būti išskiriamas dėl jo išorinių savybių (fono, stiprumo, naujumo). • Savaiminis (povalinis). Po valios pastangų savaime pradeda dirbti, dėmesys vyksta savaime. Išsiblaškymas: tikrasis išsiblaškymas, netikrasis išsiblaškymas (profesoriškas) (tai yra labai sutelktas dėmesys į kažkokį objektą), laikinas išsiblaškymas

Išsiblaškymas yra negalėjimas atsispirti trukdžiams: visą laiką negali susikaupti, sukurtas nervų procesų;

sukurtas emocijų; pavargimas, neišsimiegojimas.

6. Jutimo samprata. Pagrindiniai jutimų dėsniai Jutimas (pojūtis) – procesas, kai mūsų jutimo receptoriai ir nervų sistema priima bei pateikia aplinkos dirgiklių energiją. (regos, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo) Suvokimas – jutiminės informacijos tvarkymas ir interpretavimas, leidžiantis atpažinti prasmingus objektus ar įvykius. Apdorojimas iš apačios į viršų – analizė, kurios metu smegenys apdoroja jutimo receptorių teikiamą informaciją. Apdorojimas iš viršaus į apačią – informacijos apdorojimas, valdomas aukštesnio lygio psichinių procesų,

kai suvokiame remdamiesi patirtimi ir lūkesčiais.

Psichofizika – tyrimas, kaip fizinės dirgiklio savybės siejasi su psichologine patirtimi.

Absoliutusis slenkstis – mažiausias dirginimas, reikalingas atskiram dirgikliui aptikti 50proc. atvejų. Signalo aptikimo teorija – teorija, numatanti, kaip ir kada aptiksime silpną dirgiklį tarp foninių dirgiklių. Daroma prielaida, kad nėra vieno absoliučiojo slenksčio, ir silpno signalo aptikimas iš dalies priklauso nuo asmens patirties, lūkesčių, motyvacijos ir nuovargio. Ikislenkstinis – mažesnis už absoliutųjį įsisąmonintą slenkstį. Sužadinimas – tam tikrų asociacijų poveikis (dažnai pasąmoninis), nulemiantis asmens suvokimą, atmintį ar

atsaką.

Skirtumo slenkstis – mažiausias dirginimo skirtumas, kurį tiriamasis aptinka 50proc. atvejų. Skirtumo slenkstį suvokiame kaip vos pastebimą skirtumą. Vėberio dėsnis – kad suvoktume dviejų dirgiklių skirtumą, jų stipris turi skirtis pastoviu mažiausiu santykiu (o ne pastoviu dydžiu). Jutimų adaptacija – sumažėjęs jautrumas dėl pastovaus vienodo dirginimo. Judėjimo pojūčiai (receptoriai yra raumenyse, sausgyslėse) - praneša apie judėjimą (į ranką nereikia žiūrėti, kad pasakytume ar ji sulenkta). Pusiausvyros pojūčiai (vidinėje ausyje) - praneša apie kūno padėtį. Organizmo pojūčiai (jų receptoriai yra vidaus organų sienelėse) - sukelia alkį, troškulį, sotumą, šleikštulį,

vidinius skausmus ir t.t.

Vibracijos pojūčiai (griaučių – raumenų sistema). Jautrumas yra jutimo organų gebėjimas jausti tam tikros jėgos dirgiklį.. Subsensorinis dirgiklis yra toks, kuris yra žemiau jautrumo ribos. Pojūtį sukuria tik tam tikro dydžio dirgikliai. Mažiausias dirgiklio dydis, kuris sukelia vos suvokiamą pojūtį, yra vadinamas mažiausiu jutimo slenksčiu. Aukštutinis absoliutus slenkstis – skausmo slenkstis.

Juos galima skirti į rūšis pagal tai, kokie receptoriai perduoda pagrindinį signalą: • Interocepciniai (vidinių būsenų). Receptoriai organizmo gleivinėse, audiniuose, skrandyje, žarnyne – alkis, troškulys, šleikštulys, šilumos pojūtis. • Propriocepciniai. Receptoriai raumenyse. Kūno dalių padėties arba jos pokyčių pojūtis, vestibiuliariniai. • Eksterocepciniai (išorinio poveikio). Receptoriai kūno paviršiuje ar arti jo - regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio.

7. Suvokimo samprata. Suvokinio kūrimas Jutimas yra pagrindas suvokimui, bet sąmoningai mes aptinkame tik tai, kas jau įprasminta, t.y. suvokta. Neužfiksuojame, kokie mus veikiančių šviesos bangų parametrai, bet sakome, kad matome mėlyną spalvą. Suvokimas prasideda ten, kur pasibaigia jutimas (kaip suvokimo fiziologinis pagrindas). Jutimai pateikia neapdorotą informaciją, kurią suvokimas paverčia įsisąmonintais potyriais. Informaciją mūsų organizmas gauna iš įvairių šaltinių. Skirtingus poveikius registruoja skirtingi jutimo

organai, pirminę informaciją jie siunčia tam tikrais specifiniais nerviniais keliais į tam tikrą konkrečią

smegenų žievės zoną.

Geštaltas – sudaryta visybė. Geštaltinės psichologijos atstovai pabrėžia mūsų polinkį informacijos dalis jungti į prasmingą visumą. Tai yra dėsniai nusakantys, kaip atskiri jutimai virsta suvokiniais. Kitaip tariant, kaip iš atskirų fragmentų, detalių, spalvų, linijų ir pan. mes suvokiame visumą, atpažįstame daiktus. Kaip girdime ne tonų ir ritmų derinius, o melodiją. Suvokiama visuma gali skirtis nuo savo dalių sumos. Formos suvokimas: Figūra ir fonas – regimojo lauko sutvarkymas į objektus (figūras), kurios išsiskiria iš aplinkos (fono). Pvz., kai minioje pastebime žmogų - jis tampa figūra, o kiti aplinkui esantys žmonės ir daiktai - fonu. Figūra ir fonas nuolat kinta. Kas ką tik buvo figūra, gali už akimirkos tapti fonu. Kintanti figūra ir fonas patvirtina, kad tuos pačius jutimus suvokiame skirtingai. Grupavimas – suvokimo polinkis telkti dirgiklius į vientisas grupes. • Artumas – telkiame greta viena kitos esančias figūras. • Panašumas – grupuojame tarpusavyje panašias figūras. • Vientisumas – suvokiame vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus vaizdus. • Susietumas – taškus, linijas ar plotus, kai jie yra vienodi ir sujungti, mes suvokiame kaip atskirą vienetą. • Uždarumas – jei figūra yra neištisinė, su spragomis, mes jas „užpildome“, kad susidarytų užbaigta visybė. Gylio suvokimas – gebėjimas matyti trimačius objektus, nepaisant to, kad tinklainėje projektuojami dvimačiai atvaizdai. Tai leidžia nustatyti objektų nuotolį. Akys nutolę viena nuo kitos, todėl žiūrint į tą patį daiktą, tinklainėse susidaro kiek kitoks atvaizdas. Binokuliniai požymiai – gylio požymiai, kurie gaunami žiūrint abiem akimis, pavyzdžiui, atvaizdų tinklainėse skirtumas ir konvergencija. Atvaizdų skirtumas tinklainėse – binokulinis gylio suvokimo požymis. Lygindamos iš abiejų akių gaunamus atvaizdus, smegenys apskaičiuoja atstumą: kuo daugiau skiriasi objekto atvaizdai abiejų akių tinklainėse, tuo arčiau yra objektas. Konvergencija – binokulinis gylio suvokimo požymis. Akių pasukimo į vidų laipsnis žiūrint į objektą. Kuo

didesnis vidinis įtempimas, tuo arčiau yra daiktas.

Monokuliniai požymiai – gylio požymiai, kuriais gali naudotis viena akis, pavyzdžiui, įsiterpimas ar tiesinė perspektyva. • Santykinis dydis – jeigu žinome, kad du objektai yra panašaus dydžio, tai objektą, kurio vaizdas tinklainėje yra mažesnis, suvokiame kaip esantį toliau. • Įsiterpimas – jei vienas objektas iš dalies uždengia kitą, tai pirmąjį suvokiame esantį arčiau mūsų. • Santykinis aiškumas – nuo toli esančių objektų šviesa turi nueiti didesnį kelią, todėl neryškius objektus mes suvokiame kaip esančius toliau už aiškius, ryškius objektus. • Tekstūros gradientas – laipsniškas šiurkščios, ryškios tekstūros perėjimas į lygią, blankią tekstūrą yra didėjančio atstumo ženklas. Toli esantys objektai atrodo mažesni ir tankesni. •Santykinis aukštis – aukštesnius regos lauko objektus suvokiame esančius toliau. Santykinis aukštis gali būti susijęs su iliuzija, kad vertikalus matmuo yra ilgesnis už tokį patį horizontalų matmenį.

• Santykinis judėjimas (judėjimo paralaksas) – kai judame, atrodo, kad mūsų atžvilgiu juda nejudantys aplinkos daiktai. Jeigu važiuodami traukiniu nukreipsime žvilgsnį į kokį nors vieną objektą (namą), tai pastebėsime, kad objektai, esantys arčiau už namą, juda į priešingą negu jūs pusę. Kuo šie objektai arčiau, tuo greičiau jie atrodo judą. Objektai, esantys už namo, atrodo judą ta pačia kryptimi kaip ir jūs, ir kuo jie toliau, tuo lėčiau juda. • Tiesinė perspektyva – atrodo, kad lygiagrečios linijos (geležinkelio bėgiai), toldamos susieina. Kuo jos arčiau viena kitos, tuo didesnis nuotolis suvokiamas. •Šviesa ir šešėlis – artimi objektai atspindi daugiau šviesos, kuri patenka į mūsų akį. Todėl blausesnis objektas atrodo esantis toliau. ϕ (fi) reiškinys – judėjimo iliuzija, kai du ar daugiau gretimų šviesos šaltinių greita seka paeiliui blyksteli ir užgęsta. Tada atrodo kad yra vienas judantis šaltinis.

Suvokimo nuostata Žmogus pats savaip organizuoja stimulus (matau tai, ką noriu matyti ir žinau, kad pamatysiu). Tikėti - reiškia

matyti. Ankstesnė patirtis, lūkesčiai sukuria tam tikrą suvokimo nuostatą - polinkį suvokti dalykus tam tikru

būdu. Eksperimentas. Žiūrėdami į truputį neryškų piešinį, jį teisingai atpažino 75% pirmą kartą matančių

tiriamųjų ir tik 25% tų, kurie anksčiau tą piešinį matė labiau neryškų. Kodėl taip yra? Žmogus negali atsispirti

pagundai formuoti mintyse vaizdą iš neryškių dirgiklių. Pamatę neryškų piešinį, žmonės susidaro nuostatą,

kas ten nupiešta ir paskui nuo jos sunkiai atsiriboja, kai mato tą patį piešinį tik ryškesnį.

Ekstrasensorinė percepcija (ESP) – jutimų ribos, pranokstančios suvokimo ribas, kurios vyksta apeinant mums žinomus jutimo organus. Manoma, kad ESP turi tris būdus: telepatija (minčių skaitymas), telestezija (aiškiaregystė), būsimų įvykių numatymas. Telestezija, kai pasako kokia eile kortos sudėtos į kaladę. Juos tyrinėja parapsichologai. Jie yra šalia psichologijos esančių reiškinių tyrėjai. Noras tikėti tokiais dalykais yra toks didelis, kad kartais motyvuoja žmones apsigauti arba apgaudinėti. Ideomotoriniai judesiai. Jeigu laikyti siūlą su svareliu ir galvoti, kad jis juda, tai jis pradės judėti. Sinestezija – pojūčių sąveika (spalva sukelia garso pojūtį)

8. Atminties apibūdinimas. Atminties rūšys ir informacijos kodavimas Atmintis – išmokimo pastovumas, kaupiant bei atkuriant informaciją. Atmintis yra toks mūsų psichikos reiškinys, kuris sujungia visus pažinimo procesus ir apskritai įgalina bet kokį psichikos funkcionavimą (pvz., niekaip negalėtume suvokti to ką matome, kaip tarkime, stalo, jei neturėtume atminties ir negalėtume pasiremti savo žiniomis ir ankstesniu patyrimu). Jei žmogus prarastų atmintį, jis atsidurtų naujagimio būklėje. Tačiau paradoksas - "jei žmogus prisimintų viską, jis taptų lygiai toks pat bejėgis kaip ir užmiršęs viską". Žmogus negalėtų atsekti, kuri informacija yra gyvybiškai svarbi, jis nebeturėtų poreikio mąstyti ir kurti. Blykstės atmintis – aiškus emociškai reikšmingų akimirkų ar įvykių prisiminimas.

Atminties procesai: užkodavimas, laikymas, atkūrimas Įsiminimas (užkodavimas). Įsiminti žmogus gali be tam tikrų pastangų, sąmoningai išsikelto tikslo arba valingai. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus. Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pvz., žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Ir jau paskui įmanoma koduoti automatiškai. Žmogus gali įsiminti tai, kas suvokta jutimais, kas išmąstyta. Norint gerai įsiminti reikia kartoti. Kuo daugiau mokymuisi laiko skiriama (daugiau galima kartoti), tuo geriau įsimenama. Tačiau svarbus ne vien kartojimas. Pastebimas suskirstymo poveikis. Paskirsčius išmokti reikalingą medžiagą gabalais laike, informacija išlieka geriau nei viską iškalus iš karto. Kartais tam, kad būtų gerai įsiminta, vien tik kartoti nepakanka. Juntamąją įvestį apdorojame:

•Užkoduodami prasmę. Siejame informaciją su tuo, kas jau žinoma, arba su tuo, kas įsivaizduojama. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina” priklauso nuo mūsų patirties ir konteksto. Tą informaciją, su kuria susiduriame, mes linkę atsiminti ne visai tiksliai – o taip, kaip užkodavome, prisimename savo susikurtą mintinį modelį. Puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su savimi. • Įsivaizduodami. Paprastai gerai atsimename, kur buvome vakar, kur sėdėjome, su kuo kalbėjome, kokius drabužius vilkėjome. Geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius. • Mintyse sutvarkydami. Informaciją pertvarkome į prasminius vienetus ar dalis. Geriausiai įsimename tada, kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu. Suteikimas informacijai hierarchinės struktūros taip pat padeda įsiminti. Kai grupuoju informaciją į kelias bendresnes sąvokas, apimančias tam tikras sąvokas ir faktus, kurie skaidomi dar į kitas kategorijas. Sensorinė (jutiminė) atmintis Kai dirgiklis nustoja veikti, kurį laiką dar lieka receptorių sužadinimo inercija. Mūsų sensorinės sistemos turi tam tikrų sugebėjimų išlaikyti poveikio vaizdą tam tikrą laiko tarpą, o tai jau ne kas kita kaip atmintis. Pvz., šviečiančiu taškiniu stimulu vedu apskritimą ore tamsoje ir žmonės mato šviesų vientisą apskritimą. Informacija saugoma nesąmoningai. Iš šios atminties etapo ji perduodama į smegenis, kur jau apdorojama ir įsisąmoninama. Gęsta labai greitai (po 0,5-1s). Ilgalaikė atmintis (IA) Ilgalaikės atminties talpa yra beribė. Tai lanksčiausia atminties struktūra, kurioje informacija gali būti užkoduota įvairiais būdais. Ilgalaikė atmintis yra eksplicitinė (deklaratyvinė) ir implicitinė (nedeklaratyvinė). Eksplicitinė atmintis. Ją žmogus gali sąmoningai atkurti ir naudoti. Ji skirstoma: o Semantinė. Abstrakti, susijusi su sąvokomis ir simboliais (žodžiai, skaičiai, taisyklės). o Epizodinė. Konkreti atmintis, susijusi su konkrečiais objektais ar įvykiais, vietomis ir žmonėmis. Sąvokų mokymasis taip pat prasideda nuo epizodinės atminties. Pvz., pamatau didelį geltoną laivą, tą vaizdą ir saugau. Kitą kartą pamatau mažą mėlyną. Pamažu tas laivas praranda dalį požymių (pvz., spalvą, nes tai nėra esminis laivo požymis) ir formuojasi abstrakcija. Iš pradžių iš epizodinės atminties susidaro labai

konkreti sąvoka, kuri reiškia konkretų objektą, tačiau patirčiai plečiantis, pereinama į labiau apibendrintą lygį. Implicitinė atmintis. Saugoma informacija be žinojimo apie ją. Žmogus kažką žino ir tuo naudojasi, bet apie tai pasakyti nieko negali. Ji skirstoma: • Procedūrinės žinios. Mokėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, negalint paaiškinti kaip tai atlieki (pvz., pasakyti (suformuluoti) sakinį). • Dispozicinės žinios. Sąlyginis ir operantinis išmokimas. Tai, kas išmokta spontaniškai dėl pastiprinimo. Trumpalaikė atmintis (TA) Yra teigiančių, kad nėra atskirai TA nuo IA. TA yra tik vienos atminties savybė. Tačiau susidūrimai su tam tikrais smegenų pažeidimais (pvz., kai žmogui sutrinka perdavimas iš TA į IA) leidžia manyti, kad yra dvi atskiros atminties rūšys. Vadinama darbine arba veikiančiąja atmintimi. Be trumpalaikės atminties joks elgesys yra neįmanomas – viskas, kas reikalinga dabartinei patirčiai ir elgesiui eina per ją. Siejama su sąmonės, dėmesio sąvokomis. Jos talpa ribota, vienu metu joje gali būti 7±2 informacijos vienetai. Tačiau grupavimas leidžia jos apimtį padidinti (jei sakysiu skaičius grupelėmis po tris, bus atsimenama jų daugiau nei, kad po vieną). Trumpalaikėje atmintyje informacija išsilaiko apie 20s. Jei toliau su ja niekas nedaroma, prisiminimas nyksta. Jei informacija yra kartojama, ji perkeliama į IA. Bet vien jo nepakanka, kad informacija būtų ilgam įsimenama – dar svarbu informacijos prasmingumas. Darbinė atmintis Naujesnis trumpalaikės atminties supratimas, apimantis sąmoningą, aktyvų įeinančios garsinės ir vaizdinės-erdvinės informacijos bei informacijos, paimtos iš ilgalaikės atminties, apdorojimą.

9.Atmintis: informacijos išlaikymas ir atkūrimas Atmintis nėra vienas reiškinys. Ją sudaro bent jau 3 procesai. 1. Užkodavimas 2. Laikymas 3. Atkūrimas Įsiminimas (užkodavimas). Įsiminti žmogus gali be tam tikrų pastangų, sąmoningai išsikelto tikslo arba valingai. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus. Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pvz., žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Ir jau paskui įmanoma koduoti automatiškai. Žmogus gali įsiminti tai, kas suvokta jutimais, kas išmąstyta. Norint gerai įsiminti reikia kartoti. Kuo daugiau mokymuisi laiko skiriama (daugiau galima kartoti), tuo geriau įsimenama. Tačiau svarbus ne vien kartojimas. Pastebimas suskirstymo poveikis. Paskirsčius išmokti reikalingą medžiagą gabalais laike, informacija išlieka geriau nei viską iškalus iš karto. Kartais tam, kad būtų gerai įsiminta, vien tik kartoti nepakanka. Juntamąją įvestį apdorojame: • Užkoduodami prasmę. Siejame informaciją su tuo, kas jau žinoma, arba su tuo, kas įsivaizduojama. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina” priklauso nuo mūsų patirties ir konteksto. Tą informaciją, su kuria susiduriame, mes linkę atsiminti ne visai tiksliai – o taip, kaip užkodavome, prisimename savo susikurtą mintinį modelį. Puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su savimi. •Įsivaizduodami. Paprastai gerai atsimename, kur buvome vakar, kur sėdėjome, su kuo kalbėjome, kokius drabužius vilkėjome. Geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius. • Mintyse sutvarkydami. Informaciją pertvarkome į prasminius vienetus ar dalis. Geriausiai įsimename tada, kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu. Suteikimas informacijai hierarchinės struktūros taip pat padeda įsiminti. Kai grupuoju informaciją į kelias bendresnes sąvokas, apimančias tam tikras sąvokas ir faktus, kurie skaidomi dar į kitas kategorijas. Laikymas. Mūsų psichikos resursai turi ribas. Jei mūsų atmintis užpildyta informacija, nebebūtų galima įsiminti nieko nauja, todėl mūsų psichika priversta reguliuoti informacijos kiekį ir atrinkti, kas bus prisimenama. Informacija gali būti išsaugota nuo 1s iki gyvenimo pabaigos. Kaip pamirštame. Teorijos: • Pasyvaus užgesimo. Pagrindinis faktorius - laikas. Ilgai nenaudojant pėdsako, jis blėsta. • Interferencijos. Pagrindinis faktorius – naujų elementų patalpinimas atmintyje. Informacija saugoma taip, kad tarp atskirų jos vienetų yra ryšiai. Nauja informacija gali suardyti juos ir tuomet formuosis nauja informacijos struktūra. Kuo daugiau bendrų vienetų tarp senų ir naujų elementų, tuo interferencija stipresnė. Atkūrimas. Atkūrimas gali būti kelių formų. Atpažinimas ir atgaminimas. Atpažįstame, kai pakartotinai suvokiame tam tikrą daiktą ar reiškinį. Atgaminimas - tokia atkūrimo forma, kai žmogus atkuria informaciją nesant tam objektui, kurį reikia atkurti. Kartais atkurti informaciją padeda užuominos, grįžimas į pradinį kontekstą. Atmintį veikia ir nuotaika – dažniausiai atsimename su tam tikra nuotaika susietus prisiminimus. Reikia pastebėti, kad atsiminimai nėra saugomi kaip tikslios kopijos, ne tokius juos ir prisimename. Mes, matyt, kuriame atsiminimus, remdamiesi ir nauja, ir jau turima informacija. Čia veikia lūkesčiai. Mes su savo lūkesčiais, nuostatomis būname jau iš anksto pasiruošę tam tikru būdu priimti naują informaciją. Netikėtumai tai pailiustruoja - jie atsiranda tada, kai įvyksta ne tai, ko laukėme.

10. Mąstymas ir problemų sprendimas Pažinimas – psichinė veikla, susijusi su mąstymu, žinojimu, atsiminimu ir perteikimu. Sąvoka – psichinis panašių objektų, įvykių, idėjų arba žmonių grupavimas. Prototipas – būdingiausio kategorijos atstovo psichinis vaizdinys. Lyginant naujus dalykus su prototipu, galima greitai ir lengvai priskirti juos tam tikrai kategorijai. Algoritmas – metodiška loginė taisyklė arba procedūra tam tikrai problemai spręsti. Gali būti priešinama su paprastai greitesne, nors neretai klaidinga, euristika. Euristika – paprasta mąstymo strategija, dažnai leidžianti veiksmingai nuspręsti ar išspręsti problemas; tai greitesnis būdas, bet padaroma daugiau klaidų, negu taikant algoritmą. Įžvalga – staigus ir dažnai naujai suprastas problemos sprendimo būdas; jis gali būti priešinamas strategija grindžiamiems sprendimams. Patvirtinimo šališkumas – polinkis ieškoti tokios informacijos, kuri patvirtintų išankstinę nuomonę. Fiksacija – negebėjimas pamatyti problemos iš naujo; tai trukdo ją išspręsti. Fiksacijos pavyzdžiai: • Psichikos nuostata – polinkis nagrinėti problemą tam tikru būdu, ypač jei tas būdas anksčiau yra buvęs sėkmingas. • Funkcijų fiksavimas – polinkis manyti, kad daiktai turi tik jiems įprastas funkcijas; tai kliudo rasti sprendimą. Tipiškumo euristika – kokių nors dalykų tikimybės nustatymas atsižvelgiant į tai, kaip jie atitinka tam tikrą prototipą arba sutampa su juo; kita svarbi informacija gali būti ignoruojama. Pasiekiamumo euristika – įvykių tikimybės įvertinimas, remiantis jų pasiekiamumu atmintyje; jei ką nors lengvai prisimename (gal būt dėl to, kad tai ryšku), darome prielaidą, kad tokie dalykai tikėtini. Veiksminis mąstymas - atlikdami fizinius veiksmus su daiktais, kurių savybes norime pažinti. Vaizdinis mąstymas - mąstyti mintyse operuodami vaizdiniais. Abstraktus sąvokinis mąstymas - operuojame mintimis, žodžiais ar simboliais (pvz., matematikos); išsprendžiami uždaviniai, kurių turinio negalima pagauti nei praktiniais veiksmais, nei vaizdiniais. Tokiu būdu nustatomi logikos dėsniai. Mąstymo operacijos: • Analizė - visumą skaidome į dalis. • Sintezė - visas dalis apjungiame į visumą. • Palyginimas - atliekame vertinimus. • Abstrahavimas - tam tikrų savybių išskyrimas iš visumos. Kiekvienam dalykui būdinga daug dalykų. Spręsdami tam tikrą užduotį, mes turime atsirinkti tik tai, kas reikšminga būtent šios užduoties sėkmingam išsprendimui. Pvz., vertinant žinias, nesvarbus ūgis, svoris, akių spalva. • Apibendrinimas - išskiriame bendras, esmines objekto savybes bei išplečiame jas netyrinėtiems atvejams. Problemų sprendimas: 1. Problemos apibrėžimas - įvardinti problemą, kad būtų aišku, kokio tikslo siekiama. 2. Problemos analizė - analizuojame ir renkame informaciją, reikalingą problemai spręsti. Tiriama, kokios spragos tarp to, kas duota ir ką reikia rasti. 3. Sprendimų kūrimas - formuluojami problemos sprendimo variantai. Visos alternatyvos turi būti aiškiai apibrėžtos. 4. Sprendimų įvertinimas - apsvarstoma kiekviena alternatyva, jos teigiami ir neigiami padariniai, tiesioginės ir netiesioginės pasekmės. 5. Sprendimo priėmimas - netinkami sprendimai atmetami, o pasirenkamas tinkamiausias. 6. Sprendimo patikrinimas - kartais pradėjus tikrinti pamatoma, kad jis neįgyvendinamas arba reikalaus per daug sąnaudų. Tada tenka pradėti nuo pradžių. Kūrybinis mąstymas pasižymi tokiomis savybėmis: 1. Mąstymo greitis. Kuo daugiau idėjų - produktyvumas. 2. Lankstumas. Sugebėjimas generuoti įvairias idėjas. 3. Originalumas. Sugebėjimas pamatyti įprasto objekto naujus aspektus.

4. Išsamumas/tikslumas. Mąstymo produktui reikia suteikt išbaigtą pavidalą ar padaryti jį sudėtingesnį. Kūrybiškumas mažėja su amžiumi. Žmonės išmoksta norėti būti tokie kaip visi, neapsijuokti.

11. Kalbos raida.Mąstymo ir kalbos santykis Kalba – mūsų sakomi, rašomi ar gestais reiškiami žodžiai ir jų derinimas perteikiant prasmę. Kalba yra socialinis šokis. Sakytinei kalbai reikia trijų dėmenų: • Fonemos – mažiausi skiriamieji žodinės kalbos garsiniai vienetai. Voras, choras – 5 fonemos. • Morfemos – smulkiausi reikšmę turintys kalbos vienetai; tai gali būti žodžiai arba žodžių dalys. • Gramatika – kalbos taisyklių sistema, leidžianti mums bendrauti ir vieniems kitus suprasti.

– sistema taisyklių, kurių dėka nustatome morfemų, žodžių ir sakinių reikšmę; taip pat reikšmės tyrimai

– žodžių jungimo į gramatiškai taisyklingus sakinius taisyklės. Kūdikiai pradeda gyvenimą be kalbos. 4 mėn. kūdikis jau gali stebėti lūpų judesius ir skirti kalbos garsus. Tai žymi kūdikio receptinės kalbos vystymosi pradžią, jų gebėjimą suvokti kalbą. Maždaug tada kūdikis pradeda guguoti. Gugavimo stadija – kalbos raidos stadija, kai kūdikis savaime, lengvai taria įvairius garsus, neturinčius nieko bendra su jo gimtąja kalba. Galiausiai gugavimas ima panašėti į gimtosios kalbos garsus ir intonaciją. ~ 10 mėn. kūdikio gugavimas pasikeičia taip, kad išlavinta klausa galima atpažinti jo gimtąją kalbą. Sulaukęs ~1 metų vaikas pradeda vieno žodžio stadiją (vaikas daugiausiai kalba pavieniais žodžiais). Tada taip pat pradeda vartoti garsus tam, kad perteiktų prasmę. Sulaukus ~ 18 mėn., vaiko gebėjimas išmokti naujų žodžių staiga padidėja nuo vieno žodžio per savaitę iki žodžio per dieną. Prieš antrąjį gimtadienį vaikas pradeda kalbėti sakiniais iš dviejų žodžių (dviejų žodžių stadija). Ši kalba yra panaši į telegrafinę kalbą (ankstyvoji kalbos raidos stadija, kai vaiko kalba panaši į telegramą – daugiausiai vartojami daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, praleidžiant pagalbinius žodžius). Bihevioristas Skineris manė, kad kalbos raidą galima paaiškinti mums žinomais mokymosi dėsniais: asociacijomis (daiktų vaizdą siejant su žodžių skambesiu), mėgdžiojimu (kitų sumodeliuotų žodžių ir sintaksės) ir pastiprinimu (pagyrimu). Lingvistas Chomsky teigia, kad mūsų gebėjimas išmokti kalbą yra natūralus ir greitas, nes gimstame aprūpinti tam tikru jungikliu – kalbos išmokimo mechanizmu. Laikui bėgant „prisirankiojame“ specifinių fonemų, morfemų, žodžių, sakinių ir taisyklių, pagal kurias galime juos derinti. Tai sudaro Chomsky vadinamąją kalbos paviršinę struktūrą. Šifruodami ją išmokstame atskirti jos reikšmes – tai gilioji struktūra. Pasak Chomsky, mes gimstame su „įranga“ ir „operacine sistema; patirtis įrašo programas. Skenuojant smegenis nustatyti skirtumai, kaip jose įrašoma antroji kalba, išmokta ankstyvoje vaikystėje, ir kaip – išmokta vyresniame amžiuje. Suaugusiųjų, anksti išmokusių antrąją kalbą, paprašius smulkiai nupasakoti kokį nors atsitikimą, suaktyvėja ta pati kaktos smegenų sritis, nesvarbu, ar jie kalba gimtąja, ar antrąja kalba. Tų, kurie išmoko kalbą vyresni, kalbant šia kalba suaktyvėja gretima smegenų sritis. Langas kalbos mokymuisi plačiai atvertas ankstyvaisiais metais, o nuo 7 metų amžiaus palaipsniui užsiveria. Tie, kurie nesusidūrė su šnekamąja ar gestų kalba pirmaisiais gyvenimo metais, praranda galimybę išmokti bet kokią kalbą. Jei jaunos smegenys neišmoksta jokios kalbos, jų gebėjimas mokytis kalbos niekada tobulai neišsivysto. Mąstymo ir kalbos santykis. Gyvūnų kalbos ir mąstymo tyrimai Lingvistinis determinizmas – Whorfo hipotezė, kad kalba lemia mūsų mąstymo būdą. Kalbos plėtra reiškia mąstymo gebėjimų plėtrą. Mažų vaikų mąstymas tobulėja kartu su kalba. Dvikalbių pranašumas – dvikalbiai vaikai, kurie kalbėdami viena kalba sugeba nuslopinti kitą, taip pat geriau sugeba atmesti nereikalingą informaciją. Vaikai dvikalbėse mokyklose, kuriose pusė pamokų kartu su anglakalbiais vaikais mokosi anglų, o kitą pusę – savo gimtąja kalba, pasižymi didesne saviverte, negu angliškai nekalbantys vaikai, patekę į angliškas mokyklas. Jie rečiau pašalinami iš mokyklos, jų akademiniai ir anglų kalbos pasiekimai yra didesni.

Procedūrinė atmintis – mintyse iškilęs vaizdas. („į kurią pusę suksite čiaupą?“ mintyse iškyla vaizdas, kaip tai daroma) Vaizdiniais mąsto dailininkai, kompozitoriai, poetai, matematikai, sportininkai, mokslininkai. Savo fantazijų laiką geriau skirti įsivaizdavimui, kaip įveikti kokią nors užduotį, o ne apsistoti ties įsivaizduojamu tikslu. Mąstymas veikia mūsų kalbą, kuri savo ruožtu veikia mąstymą. Gyvūnai, ypač žmogbeždžionės, tikrai geba mąstyti. Jie gali kurti sąvokas. Balandžiai geba rūšiuoti objektus pagal panašumą. Eksperimentai parodė, kad gyvūnų (šimpanzių) pažintiniai gebėjimai yra labiau išmokstami, o ne sąlygoti. Laisvėje gyvenančių šimpanzių skatinimas spręsti problemas įpratina jas naudotis įrankiais. Tyrinėtojai atrado mažiausiai 39 šimpanzių papročius, susijusius su įrankių naudojimu, švarinimusi ir meilinimusi. Kaip ir žmonės, šimpanzės – dažnai jaunesnės – išranda papročius ir perduoda juos savo bendraamžiams ir palikuonims. Taip pat daro ir orangutangai bei bent viena grupė Australijos delfinų, kurie išmoko atsiplėšti jūrinės kempinės gabalą, užsidėti ant nosies ir naudotis juo kaip įrankiu knisant jūros dugną ir ieškant žuvų. Šimpanzės ir babuinai moka apgaudinėti: jaunas babuiniukas apsimeta esąs užpultas, kad jo motina nuvytų konkurentą babuiną nuo maisto. Apžvelgę didžiųjų beždžionių gebėjimą samprotauti, savęs atpažinimą, empatiją, pamėgdžiojimą ir kito minčių supratimą, tyrėjai vertina jų protinius gebėjimus kaip „labai panašius į dviejų metų vaiko“. Nekyla abejonių, kad gyvūnai bendrauja. Gyvybingosios beždžionėlės vartoja skirtingus šūksnius įspėti apie skirtingus grobuonis. Banginiai bendrauja kliksėjimais ir dejonėmis. Bitės atlieka šokį, informuojantį kitas bites apie atstumą ir kryptį iki maisto šaltinio. Rikas, kolių veislės šuo, atpažįsta 200 pavadinimų ir gali atnešti bet kurį iš šių daiktų. Nevados universiteto tyrinėtojai pamėgino išmokyti gestų kalbos šimpanzę (kalbant apie genetiką, artimiausi mūsų giminaičiai yra šimpanzės). Būdama 32 metų amžiaus, ji savo žodyne turėjo 181 ženklą. Žmonių kalba galėjo atsirasti iš bendravimo gestais. Kadangi susikaupė nemažai duomenų apie žmogbeždžionių kalbą, imta manyti, kad beždžionės iš tiesų „nedaug menkesnės už žmogų“. Suprantama, jų žodynas ir sakiniai visai paprasti, tačiau beždžionės, regis, tikrai turi tą patį gebėjimą, kuris buvo laikomas tik mūsų, žmonių, ypatybe. Beždžionių kalbos tyrinėtojai priskiria joms savo kalbos gebėjimus, teigė skeptikai, pasitelkę tokius argumentus: • Beždžionės labai sunkiai išmoksta savo ribotą žodyną. Sakyti, kad jos gali išmokti kalbėti tik dėl to, kad gali ženklais parodyti žodžius, yra beveik tas pat, kaip teigti, jog žmonės gali skraidyti dėl to, kad moka šokinėti. • Šimpanzės gali nuosekliai rodyti ženklus arba spaudyti mygtukus, kad gautų atlygį taip, kaip Maskvos cirko meškos gali išmokti važiuoti vienaračiais. • Beždžionės tikrai gali vartoti simbolius prasmingai. Bet jos nemoka mūsų sintaksės. • Dauguma šimpanzės naudojamų ženklų – tai tik jos mokytojo rodomų ženklų mėgdžiojimas ir žinojimas, kad padarius tam tikrus rankų judesius galima sulaukti atlygio. • Veikdami savo suvokimo nuostatos žmonės, turėdami dviprasmę informaciją linkę matyti tai, ką nori arba tikisi pamatyti. Aiškinti, jog šimpanzės naudojami ženklai yra kalba – tai tik truputį daugiau negu jų mokytojų noras taip manyti.

12. Emocijų raiškos ypatumai Emocija – viso organizmo reakcija, pasireiškianti fiziologiniu sužadinimu (emociniai išgyvenimai susiję su skrandžio, širdies veikla, vidaus sekrecijos liaukomis), ekspresyvia išraiška (veido išraiška, juokas, verksmas, gestikuliacijos, kūno kalba, intonacija, balso aukštis) ir sąmoningu išgyvenimu, kuris apima mintis ir jausmus (ką žmogus užfiksuoja savo psichikoje ir pavadina kaip tam tikrą jausmą). Jameso-Lange teorija – emocijų išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų į jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas. Stabdant automobilį slidžiame kelyje, automobilis tampa nekontroliuojamas. Jūs spaudžiate stabdžius ir sustabdote jį. Tik po to suvokiate, kaip plaka širdis ir baimę. Sužadinimas(smarkiai plakanti širdis) emocija(baimė) Cannono-Bardo teorija – emocijas žadinantis dirgiklis vienu metu sukelia fiziologines reakcijas ir subjektyvų emocijos išgyvenimą. Ar greitesnis širdies plakimas rodo baimę, pyktį ar meilę. Širdies plakimo greičio, prakaitavimo pokyčiai yra per lėti, kad sukeltų staigias emocijas. Emociją žadinančio dirgiklio impulsai tuo pat metu plinta į smegenų žievę, priversdami subjektyviai įsisąmoninti, ir į simpatinę nervų sistemą, sukeldami organizmo sužadinimą. Širdis ima dažniau plakti, kai pajuntate baimę; nė vienas šių veiksnių nėra kito priežastis. Sužadinimas(smarkiai plakanti širdis) + emocija(baimė) Dviejų veiksnių teorija – emocijos išgyvenimui būtina fizinis sužadinimas ir pažintinis sužadinimo įvardijimas. Emocijų išgyvenimai kyla įsisąmoninant organizmo sužadinimą; visos emocijos fiziologiškai panašios, todėl emociniam išgyvenimui būtina sąmoningai įprasminti sužadinimą. Sužadinimas(smarkiai plakanti širdis) +“bijau“(įvardijimas) emocija(baimė) Emocijos yra mažiausiai valingai reguliuojamas reiškinys. Žmogus labiausiai valingai reguliuoti gali išraišką. Tačiau jei žmogus nuolat tą išraišką sulaiko, bando slopinti daugelį savo jausmų, tai nėra naudinga jo psichinei sveikatai. Emocijos visada veikia kaip trijų komponentų visuma. Jei žmogus ir pareguliuoja išraišką, tai fiziologiniame lygyje organizmas reaguoja. Kadangi emocijos turi tam tikrą fiziologinį komponentą, tai dažnas tam tikrų emocijų kartojimasis ir dideliu intensyvumu, nuolat dirgina tam tikrą organizmo vietą ir gali kilti susirgimų (pvz., skrandžio opos). Jei žmogus slepiasi ir labai apriboja savo jausmų raišką, gali pablogėti jo santykiai su kitais, nes jis gali būti suvokiamas kaip šaltas, pasipūtęs. Kai sužadinimas yra vidutinio stiprio, veiksmai atliekami geriausiai. Kai sužadinimas yra per didelis, veikla paralyžiuojama. Jei žmogus atlieka tai, kas jam labai įprasta ir ką jis geriausiai moka, tai geriausiai tai daro kai sužadinimas pakankamai stiprus. Jei užduotis sunkesnė ar jai nepasirengta iš anksto, tai sužadinimas turi būti mažesnis, kad skatintų. Kai žmogus išgyvena teigiamą emociją, jis ją siekia pakartoti, tai jau motyvas. Jis tuo stipresnis, kuo stipresnė emocija. Taigi, emocijos skatina mus veikti, siekti savo tikslų, padeda bendrauti ir suprasti kitus žmones. Tačiau lygiai taip pat emocijos gali ir labai trukdyti. Jei per daug mus užvaldo ir nepajėgiame blaiviai protauti, jei ilgą laiką esame apimti labai "blogų" jausmų, tokia būsena gali tapti liguista. Tampame prislėgti, nebepajėgiame nieko veikti, arba, priešingai, tampame agresyvūs, nuolat su visais konfliktuojame, todėl tampame vieniši. Mes skiriamės savo emocingumu. Tai yra asmenybės bruožas. Emocionalus žmogus - kuriam daug dalykų sukelia įvairias emocijas. Taip pat skiriamės kokius jausmus dažniau išgyvename: vieni dažniausiai yra liūdnesni, kiti - linksmesni, vieni - pikti ir įžeidūs, kiti - ramesni. Emocijos, jausmai praneša apie pavojų. Kai į mus lekia mašina, išsigąstame ir atšokame. Kai apgauname artimus žmones, jaučiame kaltę - signalą, kad kažkas mūsų viduje negerai. Jausmai gali skatinti keisti savo elgesį, gyvenimą. Kančia yra signalas, verčiantis šalinti jos priežastį. Dažnai patiriame trumpalaikes emocines būsenas. Bet kai kurie mūsų išgyvenimai pastovesni. Jausmai - elementarių situacinių emocijų apibendrinta visuma, kuri turi tam tikrą objektą arba idėją. Jausmai gali būti intelektiniai, moraliniai, estetiniai, religiniai. Nuotaika - taip pat emocinis reiškinys. Tai foninė emocija, nestipri, neintensyvi, tačiau ilgalaikė. Tai fonas, kuriame atsiranda kitos situacinės emocijos, tačiau jos gali tą foną ir keisti.

Emocijų rūšys: Elementarios, susijusios su baziniais poreikiais. Džiaugsmas, baimė, pyktis. Jos būdingos jau labai mažam kūdikiui. Kitos atsiranda vystymosi eigoje, paprastai kai tobulėja pažintiniai sugebėjimai. Tai - pasibjaurėjimas, liūdesys, nuostaba. Pavydui, pasididžiavimui, gėdai jau reikia, kad būtų atsiradusi "aš" sąvoka - tik tada, suvokęs, kad "aš" kažką negerai padarė, žmogus sugebės jausti kaltę. Vystantis žmogui, taip pat ir daugiau objektų jam ima kelti emocinius išgyvenimus. Pvz., žmogui tam tikra muzika iki tam tikro momento nieko nereiškė, bet vystantis asmenybei jis ima ja domėtis ir ji tampa emocijų šaltiniu. Jausmų raiškos judesiai: • Natūralūs. Jie yra bendri visiems žmonėms ir labiausiai priklauso nuo kūne kylančių fiziologinių pokyčių. Pvz., supykę žmonės įsitempia, ima drebėti, sugniaužia kumščius. Jie nepriklauso nuo kultūros - visame pasaulyje, žmonės verkia, kai yra nelaimingi ir šypsena visur yra šypsena (net ir akliems vaikams, niekada nemačiusiems kitų veido būdingos šios išraiškos). • Sutartiniai. Tai griežtą reikšmę turintys mostai, gestai. Pvz., purtydami galvą norime išreikšti nesutikimą. Jie sutartiniai, nes priklauso nuo kultūros. • Judesiai sau. Jie nėra skirti perduoti jausmus kitiems. Pvz., žmogus supykęs, mosteli ranka, kitas - spiria kur nors. Išraiška, ne tik perteikia emocijas, bet ir jas sustiprina ir valdo. Susiraukite ir atrodys, kad visas pasaulis atsako tuo pačiu. Tai svarbu žinoti norint suprasti kitų jausmus. Jei norite labiau įsijausti į kitą, mėgdžiokite jo veido išraišką - darant tai, ką kiti daro, galima geriau pajausti, ką jie jaučia.

13. Asmenybės apibūdinimas (individas, asmenybė). Asmenybės teorijų įvairovė Asmenybė – žmogui būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena. "Asmenybė" yra abstrakti sąvoka, apjungianti įvairius dalykus, apibūdinančius žmogų: emocijos, motyvacija, mintys, išgyvenimai, suvokimas ir veiksmai. Nėra vieno, visuotinai priimto asmenybės apibrėžimo. Asmenybės teorija - hipotezės apie tai, kaip žmogus elgiasi, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Asmenybę apibūdina: • Individualumas. Asmenybė turi tas savybes, kuriomis žmogus skiriasi nuo kitų • Apie asmenybę mes netiesiogiai sprendžiame stebėdami žmogaus elgesį. • Asmenybė nagrinėjama žmogaus gyvenimo istorijos ar raidos kontekste. •Asmenybė - tai kažkas pastovaus laike ir kintančiomis aplinkybėmis. Tas "kažkas" užtikrina pastovumo jausmą (aš tas pats, kuris buvau vakar). Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos, pagrindinė integruojanti, analizuojanti ir jungianti psichologijos procesus į vieną daugiau ar mažiau dosnią asmenybę. Taip pat įeina ir visi įgūdžiai ir t.t. Asmenybė formuojasi, tampa.

Psichologas nevieningai supranta ir apibūdina asmenybę. Ne kiekvienas individas yra asmenybė. Socializacija – laipsniškas procesas, kurio metu įgyjamos visuomenės normos, padėtis. Perėjus socializaciją, tampama asmenybe. Asmenybė yra socializacijos rezultatas. Asmenybė kinta visą žmogaus gyvenimą. Deprivacija – apribojimas, kai vaikas yra apribojamas nuo tam tikrų asmenybei reikalingų vystytis dalių (trūksta emocinių kontekstų arba pirmosiomis minutėmis trūksta motinos kūno artumo). Motorinė judesių deprivacija, kai kietai suvystytas naujagimis. Psichoanalizė – Freudo asmenybės teorija, kuri mintis ir veiksmus susiejo su pasąmonės motyvais ir konfliktais. Socialinė-kognityvinė kryptis – teorija, teigianti, kad elgesį veikia individo (ir jo mąstymo) sąveika su socialine aplinka. Biheviorizmas – požiūris, kad psichologija turėtų būti objektyvus mokslas, kuris tyrinėja tik išorės elgesį neatsižvelgiant į nuorodas į psichikos procesus.

Humanistinės psichologijos pagrindiniai postulatai remiasi į teiginį, kad žmogus yra aukščiausia vertybė. Dabarties humanistai asmenybę laiko visiškai savarankią, iniciatyvią, motyvuotą, turinčią potencinių jėgų spręsti savo problemas, tobulėti būtybę. Asmenybė esanti tai, kaip žmogus šiuo momentu suvokia save ir aplinką. Nuo to ir priklauso elgesys, gyvenimas. Norint ją pažinti, reikia tirti jos dabartinį savęs ir aplinkos suvokimą. Įvairios kognityvinės teorijos apibendrina proto vystymosi, pažinimo ypatumų amžiaus tarpsniais tyrimus, sprendimų priėmimo vyksmą, intelektinę veiklą. Nagrinėja pažinimo procesus: jutimas, suvokimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė – procesai, kurių metu žmogus pažįsta aplinką ir save. Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas, ir pasireiškia beveik visose situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl gali sudaryti daug derinių ir tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus skirtingumas ir unikalumas.

14. Bihevioristinis požiūris į asmenybę Biheviorizmas – požiūris, kad psichologija turėtų būti objektyvus mokslas, kuris tyrinėja tik išorės elgesį neatsižvelgiant į nuorodas į psichikos procesus. Mokslininkai ėmė teigti, jog geriau tirti žmogaus elgesį, kurį vienodai mato visi. Juk pagrindinis reikalavimas moksliniams tyrimams - objektyvumas. Vadinasi, jei psichologija nori būti mokslas, ji turi tirti elgesį, kurį sudaro išorinės, visiems matomos reakcijos. Metodas - eksperimentas. Elgesys - reakcija į esantį aplinkos poveikį. Tą aplinką galima vadinti stimulu, o elgesį - reakcija į stimulą (S-(o)-R). Manė, kad bihevioristinė psichologija gali tapti taikomąja psichologijos šaka. Juk stimulus galima kontroliuoti, vadinasi, iš kūdikio galime išauginti ką norime. Reikia pastebėti, kad vidinių psichikos reiškinių bihevioristai neneigė, tačiau nelaikė jų mokslo dalyku ir netyrinėjo. Yra nemažai dalykų, kurių išoriškai nepastebėsi. Tai - vaizduotė, atmintis, mąstymas. Todėl Watsonas net siūlė šių terminų iš viso atsisakyti. Vietoj "mąstymas" naudoti "problemų sprendimas", vietoj "atmintis" - "išmokimas". Watsonas tyrinėjo emocijų sužadinimą per sąlyginius refleksus. Pagal jį buvo 3 emocijos – baimė, meilė, pyktis. Baimė – stiprus gerosios atramos praradimas, visos kitos baimės yra išmoktos. Pyktis – vienintelė neišmokta pykčio priežastis - apriboti judesius. Meilė – reakcija, kurią suteikia glostymas, sūpavimas ir švelnus kutenimas. Bihevioristinė programa buvo daug kritikuojama už savo dirbtinumą, požiūrį į žmogų kaip į mechanizmą. Ignoruojami dvasiniai dalykai, kurie svarbūs žmogui ir įtakoja elgesį: valia, atsakomybė, laisvė rinktis. F.Skinner (1904-1990) Operantinio mokymosi teorija Radikalus (kraštutinis) biheviorizmas. Jokios žmogaus autonomijos, laisvos valios, sąmoningų reiškinių nagrinėjimo. Žmogus – mašina. Mūsų elgesį valdo praeities patyrimas. Asmenybė – įgytų reakcijų rinkinys. Suprasti žmogų – suprasti jo elgesį ir sąlygas, kurios elgesį pastiprina. Du pagrindiniai elgesio išmokimo būdai: • S tipo sąlygojimas. Klasikinis sąlygojimas - kai neutralų stimulą derinant su reikšmingu, sukeliančiu tam tikras reakcijas stimulu, šis pradeda pats vienas sukelti tokias pat kaip reikšmingo stimulo reakcijas. • R tipo sąlygojimas. Kai elgesį įtakoja tai, kas bus po elgesio atlikimo (elgesio pasekmės). Žmogus pasielgė vienu ar kitu būdu. Tai, ar jis taip elgsis ir ateityje, priklauso nuo, kokių pasekmių jis sulauks. Teigiamos pasekmės skatins žmogų tokį elgesį atlikti ateityje dažniau. Neigiamos – silpnins elgesį ir skatins tokias reakcijas, kurios padeda tas neigiamas pasekmes pašalinti. Tai operantinis išmokimas. Elgesio pasekmės, kurios skatina vėliau kartoti arba vengti to elgesio, vadinamos atitinkamai pastiprinimais ar bausmėmis. Pastiprinimai gali būti įvairūs: žodiniai (pagyrimas, padrąsinimas), fiziniai, (apkabinimas, šypsena), pramogos (žaidimai, muzikos klausymas), materialūs (daiktai, pinigai), veiklos (veikla, kuri yra labiau mėgstama, gali pastiprinti kitą veiklą, kuri yra mažiau mėgstama (žaidimai gali būti priemonė skatinti atlikti rašybos pratimus).

Neigiamas pastiprinimas yra daug mažiau efektyvus nei teigiamas. Nepageidautinas reakcijas galima panaikinti: • Slopinant. Kai kurios reakcijos sumažėja, kai nebėra pastiprinimo. • Pastiprinant kitą elgesį. Kuris nesuderinamas su nepageidautina reakcija. • Pastiprinant nepageidautinos reakcijos mažėjimą. • Taikant bausmes. Jas naudojant galime gauti daug šalutinių reiškinių (baimė, nerimas, savigarbos praradimas). Be to, galime sulaukti dar blogesnio elgesio nei tas, kurį bausmės pagalba norime panaikinti. Bausmė turi būti skiriama iš karto po nepageidautino elgesio, jos neturi būti įmanoma išvengti, ji turi būti tiek griežta, kiek būtina. Keturios biheivioristų nustatytos teigiamo pastiprinimo procedūros: • Fiksuotų intervalų procedūra. Pastiprinama reguliariais intervalais (kas mėnesį gaunamas atlyginimą, kasmet atostogos, šventiniai priedai)

• Proporcingo pastiprinimo. Gaunama dovaną, atlikus tam tikrą darbą ar darbų kiekį. Priklauso ne tiek nuo laiko, kiek nuo realių žmogaus pastangų • Kintančių laiko intervalų. Neįmanoma nustatyti kada reakcija bus pastiprinimas, vyksta toks neaiškumas, netikrumas. Tačiau daug kur yra taikoma: rašytojas nežino kada gaus honorarą, darbuotojas nenumato kilimo tarnyboje. Tokia procedūra yra efektyvesnė už reguliarų pastiprinimą • Kintančių proporcijų. Primena azartinius lošimus. Socialiniame gyvenime gana paplitusi (loterijos, investavimas). Tokia procedūra yra pati efektyviausia, nes žmones palaiko viltis, kad kada nors gaus pastiprinimą (dirba ritmingai ir efektyviai).

15. Psichoanalitinė asmenybės teorija: asmenybės dalys, asmenybės raida ir psichologinės gynybos ypatumai Asmenybė – emocijos, siekiai, mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir internalizuotų socialinių suvaržymų. Asmenybė yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo arba bausmės. Id – pasąmonintos psichinės energijos saugykla, kuri siekia patenkinti pagrindinius seksualinius (išlikimo, dauginimosi) ir agresyvius skatulius. Id veikia malonumo principu, reikalaudama neatidėliojamo atpildo (jei nevaržytu realybė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo). Kūdikiai verkia reikalaudami patenkinti poreikius, nepaisant jokių aplinkybių (tik gimę kūdikiai turi tik id). Ego – daugiausiai sąmoninga, „valdančioji“ asmenybės dalis, kuri yra tarpininkė tarp id, superego ir realybės reikalavimų. Ego veikia realybės principu - id impulsus siekiama patenkinti priimtinais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Ego apima iš dalies įsisąmonintą suvokimą, mintis, vertinimus ir prisiminimus. Superego – atspindi internalizuotus idealus, standartus (sąžinę), kuriais remdamiesi atliekame įvairius vertinimus bei keliame ateities siekius. ~ 4-5 metų vaiko ego ima pripažinti neseniai išryškėjusio superego reikalavimus. Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia ego atsižvelgti ne tik į realybę, bet ir į idealus. Jis kreipia į tai, kaip privalu elgtis. Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų poelgius, leisdamas patirti teigiamą pasididžiavimą arba neigiamą kaltės jausmą. Turi 2 dalis: • Sąžinė - baudžianti ir kontroliuojanti negatyvias superego dalis (bet ne visiems susiformuoja pilnai arba visai nesusiformuoja, ar užslopinama). • Ego idealas susideda iš teigiamo veiksmo, (berniukas nori būti panašus į žinomą sportininką) Kadangi superego reikalavimai dažnai prieštarauja id norams, ego stengiasi juos sutaikyti. Jis yra asmenybės „valdytojas“, tarpininkas tarp id impulsyvių reikalavimų, superego ribojimų ir realistinių išorinio pasaulio reikalavimų. Psichoseksualinės stadijos – vaikystės raidos stadijos (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė), kurių metu, pasak Freudo, id malonumo siekianti energija nukreipiama į skirtingas erogenines zonas. Edipo kompleksas – berniuko lytinis potraukis motinai ir pavydo bei neapykantos jausmas konkurentui tėvui. Elektros kompleksas - mergaitė pamato, kad jis skiriasi nuo berniukų (dėl to kaltina motiną) ir išgyvena penio pavydą. Siekia tėvo, nes jis turi ko taip trūksta. Sėkmingas konflikto išsprendimas susijęs su savo lyties vaidmens įsisavinimu, tėvų draudimų įsisavinimu, kas skatina pagrindinių moralinių standartų vystymąsi. Neišspręsti šios fazės konfliktai - pagrindinė neurozių priežastis.

Kompleksai pasireiškia falinėje stadijoje. Tapatinimasis (identifikacija) – procesas, kai vaikai į savo pradėjusį formuotis superego įtraukia savo tėvų vertybes. Tapatinantis su tos pačios lyties gimdytoju susiformuoja lytinis tapatumas – suvokimas, kad esi vyras arba moteris. Fiksacija – išliekantis malonumo siekiančios energijos susitelkimas ties ankstesne psichoseksualine stadija, kur liko neišspręstų konfliktų. ie individai, kurių oraliniai poreikiai buvo pernelyg tenkinami, arba tie, kurie negalėjo jų patenkinti, gali užsifiksuoti oralinėje stadijoje. Jiems būdinga arba pasyvi priklausomybė, arba perdėtas tos priklausomybės neigimas. Jie ir toliau gali siekti morališkai pasitenkinti pernelyg daug rūkydami ir valgydami. Gynybos mechanizmai – pagal psichoanalitinę teoriją – tai ego gynybos būdai nerimui sumažinti nesąmoningai iškreipiant tikrovę. Pavyzdžiai:

• Išstūmimas – išstumia iš sąmonės nerimą keliančius jausmus, mintis ir prisiminimus. Tai yra visų kitų gynybos mechanizmų, kurie paslepia grėsmingus impulsus ir neleidžia jiems pasiekti sąmonės, pagrindas. jis dažnai esti ne visiškas, o išstumtieji skatuliai prasismelkia į sapnų simbolius ir šnekos riktus.

•Regresija – atsiradus nerimui grįžtama į ankstesnę psichoseksualinę stadiją, kur tebėra fiksuota tam tikra psichinė energija. (nerimaudamas dėl pirmųjų dienų mokykloje, vaikas gali grįžti prie oralinio malonumo – nykščio čiulpimo. Neseniai į universitetą įstojęs studentas gali trokšti namų saugumo ir ramybės) • Atvirkštinis reagavimas – ego nesąmoningai nepriimtinus impulsus paverčia jų priešybe. Nepriimtinas teiginys „nekenčiu jo“ pakeliui į sąmone virsta „myliu jį“, drovumas - drąsa, jausmas, kad esi netikęs – demonstratyvia drąsa. • Projekcija – individai, slėpdami savo grėsmingus impulsus, priskiria juos kitiems. „jis manim nepasitiki“ iš tikrųjų gali būti „aš juo nepasitikiu“ arba „nepasitikiu savim“ jausmų projekcija. Patarlė „vagis mano, kad aplink jį vieni vagys“ • Racionalizacija – poelgiai ar veiksmai aiškinami ne tikromis, grėsmingesnėmis neįsisąmonintomis priežastimis, o save pateisinant. Nepataisomi girtuokliai sako, kad jie bendrauja taip su draugais; studentas, kuriam nesiseka studijos „vien dirbdamas ir nesilinksmindamas tapsi pilkas žmogelis“. • Perkėlimas – seksualinius arba agresyvius impulsus perkelia į priimtinesnį arba ne tokį grėsmingą objektą arba asmenį, tarsi nukreipia pyktį saugesne linkme. Vaikai, kurie bijo parodyti pyktį tėvams, perkelia jį į naminį gyvūnėlį. Po egzamino prislėgtas studentas gali piktai kalbėti su kambarioku. • Sublimacija – vienos energijos pavertimas kita. Gyvybės libido (siejama su seksualumu), paverčiant į kitokio pobūdžio energiją ir paversti ją socialiai priimtinais būdais. Seksualinė energija pasireiškia per meninę, sportinę, mokslinę raišką.

16. Asmenybės struktūra K.G.Jungo teorijoje. S Freudo ir K.G.Jungo teorijų panašumai bei skirtumai C.G.Jung teigė, kad norint pažinti žmoniją, reikia kuo daugiau pažinti kultūrą. Asmenybės struktūra. • Ego. "Vartų saugas" - sprendžia, kas pateks į sąmonę. Tai sąmonės centras. Jo dėka jaučiam savo vientisumą, pastovumą. Panaudoja, nukreipia reikiama linkme archetipų energiją. Į ego įeina pasaulio, tiek išorinio, tiek vidinio suvokimas, žinios apie jį. • Individuali (asmeninė) pasąmonė. Ją sudaro konfliktai ir prisiminimai, kurie buvo sąmonėje, bet dabar yra nuslopinti ir užmiršti. Čia yra kompleksai - rinkinys tarpusavyje susijusių minčių, jausmų, prisiminimų. Jei susidūrus su kažkuo, kyla labai stipri emocinė reakcija, tai ženklas, kad palietėme kompleksą. • Kolektyvinė pasąmonė. Žmonijos atminties saugykla. Vyksta ne tik fizinė, bet ir psichikos evoliucija. Žmogus gimsta su kultūrine atmintimi, su tam tikru polinkiu pažinti, suprasti, aiškinti pasaulį ir tai yra bendra visai žmonijai patirtis. T.y. iš savo protėvių esame paveldėję archetipus. Archetipai: (yra daugiau nei aprašyta) • Persona. Vaidmenys, kuriuos vaidiname sąveikaudami su kitais. Padeda prisitaikyti bendravime. Ego kaukė, įvaizdis, kurį jis pateikia išoriniam pasauliui. Harmoningos asmenybės persona turi būti išlavėjusi, bet žmogus neturi būti kaukių rinkiniu • Šešėlis. Tamsioji asmenybės (ego) pusė. Tačiau kartu - gyvybinės jėgos, spontaniškumo, kūrybiškumo šaltinis. Po kauke glūdi šešėlis – tas ko nenorim rodyti, tai kas nepriimtina moralei. Sapnuose pasireiškia per tos pačios lyties personažą. Šešėlis gali pasireikšti ir gyvenime. Šešėlis priešingas savęs paties vaizdui (dažniausiai neigiamas, bet jei savęs vaizdas neigiamas – tai šešėlis gali būti ir teigiamas). • Anima. Moters vaizdinys vyro psichikoje, vyro sielos moteriškoji dalis • Animus. Vyro vaizdinys moters psichikoje, moters sielos vyriškoji dalis • Motina. Archetipas gali būti simbolizuojamas mitologinės Žemės motinos, Ievos ir Adomo, bažnyčios, tėvynės, miško, jūros. Kurių tikroji motina nepatenkino norų, vėliau žmogus ieško paguodos bažnyčioje, tėvynėje ar pan. Yra 2 asmenybės orientacijos (tipai): 1. Ekstraversija - interesas į išorinį pasaulį. 2. Introversija - interesas į vidinį pasaulį. Psichologinės funkcijos: • Mąstymas - polinkis apie viską spręsti remiantis logika, argumentais. • Pojūčiai - betarpiškas, nevertinantis realaus išorinio pasaulio suvokimas. • Jausmai - polinkis remtis jausmais. • Intuicija - neįsisąmonintos patirties suvokimas. Savastis - svarbiausia asmenybės šerdis, atsakinga už asmenybės vientisumą, pusiausvyrą ir stabilumą. Žmogaus gyvenimo tikslas - savasties vystymasis. Visą gyvenimą žmogus siekia suvesti visus savo asmenybės komponentus į vieną, harmoningą visumą, suderinti Jungas aiškino, kad yra du pasąmonės sluoksniai: individuali ir kolektyvinė (esminis skirtumas nuo Froido). Aiškino, kad čia yra didelė šešėlio dalis ir dabar čia yra ir anima, ir animus. Jei individuali pasąmonė yra unikali, tai kolektyvinė pasąmonė yra universali, paveldima ir bendra visai žmonijai, jungia visą žmoniją (nepriklausomai nuo laiko, kultūros). Šią pasąmonę sudaro įgimtos schemos, vadinamos archetipais. Tai yra laukas, apimantis visą žmoniją. Archetipas yra kolektyvinėje pasąmonėje, galima pamatyti jų įvaizdžius. Jungas daugiausiai dėmesio skyrė antrai gyvenimo pusei. Pirmoje gyvenimo pusėje žmogus daugiau orientuojasi į išorę, o ne į vidinius išgyvenimus (pamąstymas apie gyvenimo prasmę). Pradeda reikštis pasąmonė, užslopinta pasąmonės pusė.