1. Planavimo principai

Planavimo funkcijos vykdymo organizavimą sąlygoja daug veiksnių:

įmonės dydis;

įmonės specializavimo lygis;

planavimo, valdymo specialistų kvalifikacija ir nuostatos;

informacijos apdorojimo metodas.

Pats planavimo procesas organizuojamas švytuoklės principu:

pagrindinės idėjos,kryptys suformuluojamos aukštesniu lygiu, atlikti pirminiai apskaičiavimai

pateikiami padaliniams svarstyti, padaliniai pateikia pasiūlymus ir, į jjuos atsižvelgus, planas

koreguojamas, sudaromas galutinis jo variantas;

pradini variantą galima formuoti ir padaliniuose, o po to apibendrinti jį aukštesniuose lygiuose.

2. Planavimo sistemos turinys

Galimi šie plano skyriai:

1. Vystymo ir tyrimų planas.

2. Gamybos ekonominio efektyvumo didinimo planas.

3. Pardavimų planas.

4. Gamybos planavimas.

5. Kapitalinės statybos planas.

6. Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimų planas.

7. Aprūpinimo planas.

8. Personalo planas.

9. Savikainos, pelno ir gamybos efektyvumo planas.

10. Finansinis planas.

11. Kolektyvo socialinės plėtros planas

Kiekvieno verslo pradžia – jo planavimas. Planavimas – tai procesas, kurio metu yra iškeliami

tikslai ir numatomi būdai kaip tuos tikslus pasiekti.

Planas = Tikslas + Būdai (kaip pasiekti tikslą).

Tikslai svarbūs dėl šių priežaščių:

Tikslai lemia įmonės veiklas. Neturint konkrečių tikslų, negalima suvokti, kaip nugalėti

pasitaikančia kliūtis.

Tikslai sutelkia pastangas – įpareigoja efektyviai naudoti visus išteklius, nustatyti optimalią

gamybos apimtį ir koordinuoti gamybos veiklą.

Tikslas orientuoja planus ir sprendimus. Trumpalaikiai ir ilgalaikiai planai padeda priimti

teisingus sprendimus, būtinus norint pasiekti verslo tikslus.

Tikslas padeda siekti pažangos. Tikslų planai padeda įgyvendinti per konkrečius terminus verslo

pažangos preimones, mobilizuoja įmonės darbuotojus siekti užsibrėžtų pažangos tikslų, jei

norima pateisinti rinkos poreikius.

Taigi planavimo tikslai turi būti konkretūs, atitinkantys realią ekonominę įmonės galią.

3. Planų rūšys

Tikslai gali būti įvairių rūšių:

1. Vizijos –t.y. įsivaizduojama, kad tai bus tik neaišku kada.

2. Strateginiai tikslai – 5 -10 metų į prekį, turi būti matuojami.

3. Taktiniai tikslai – 1-2metų į prekį.

4. Operatyviniai tikslai –vienos savaitės, valandos, mėnesio planas.

Tikslams keliami reikalavimai: 1. Konkretus ir išmatuojamas. Turi būti galima nuspręsti ar

pasiektas tikslas ar nepilnai pasiektas; 2. Sunkiai pasiekiami, tačiau realūs. Jei tikslas pasiekiamas

lengvai jis nesutelkia žmonių darbui pastangų; 3. Turi būti apibrėžtas laikas per kurį turi būti pasiektas

tikslas; 4. Tikslai turi būti siejami su atlygiu.

Pagal laiko tarpą, kurio metu vykdoma plane numatyta veikla, skiriami šie planai:

Ilgalaikiai ( strateginiai planai );

Vidutiniai ( taktiniai planai ) ;

Trumpalaikiai ( operatyviniai planai );

Nenumatytų atvejų planavimas.

Organizacijos planai pagal veiklos trukmę ir periodiškumą skirstomi į:

Vienkartinius planus (vienkatinių planų turinį sudaro – programos, projektai, biudžetai ).

Pastoviuosius planus ( šie dar skirstomi : politika, procedūros, taisyklės )

Pagal pateikimo formą planai gali būti: Rašytiniai ir nerašytiniai. Rašytinių planų pateikimo būdai:

Aprašomojo pobūdžio; Lentele; Grafiškai –t.y. tai kas pateikiama skaičiais, pavaizduojama grafiškai.

Praktikoje taikomi planų vaizdavimo būdai : kalendoriniai ir tinkliniai. Kalendoriniai: aišku kada

koks darbas turi prasidėti, pasibaigti, kas tą darbą atlieka ir panašiai. Trūkumas tame, jei darbas užsitesė

reikia perpiešti visą kalendorinį planą. Tinkliniai: veikla atvaizduojama linija. Paskaičiuojama

ankstyvoji arba vėlyvoji pradžios ir pabaigos fazės. Ryšiai rodo, kad vienas darbas priklauso nuo kito.

Nebūtina keisti grafiko įvykus nesklandumui.

1 pav. Planų hierarchija

Įmonės misija yra pradinis planų sudarymas. Planus rengia visi vadovai, nepriklausomai nuo

rango. Įmonės planai tampa lyg veiklos standartas. Palyginus gautus rezultatus su standartais galima

pamyti, kaip įmonei sekasi siekti savo tikslų. Sudarant planus būtina numatyti jų kontrolės būdus ir

metodus. Kuo ilgesniam laikotarpiui rengiami planai, tuo daugiau pasitaiko klaidų, todėl planai

koreguojami ir papildomi.

Planavimas ir jo tikslai

Bendriausia reikšme planavimas (vadyboje) yra valdymo ciklo funkcija, kurios realizacijos rezultate apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti.

Planavimas gali būti apibūdinamas: kaip mąstymo procesas, kuris skatina tikslingai kurti; kaip problemos sprendimo būdas, kur akcentuojama problemos formulavimas, jos sprendimų

alternatyvų numatymas; kaip svarbiausia valdymo funkcija, kur svarbiausia nustatyti tikslus ir priimti sprendimą; kaip formalizuotas procesas. Planavimo vykdymui turi būti sukurta organizacinė, gamybinė,

informavimo ir apskaitos sistema. kaip savarankiškas procesas, kuris turi būti tinkamai organizuotas ir vykdomas, sukurta

planavimo sistema, apimanti tikslus, principus ir kt.Planavimas taip pat susideda iš sekančių žingsnių, t.y. tiklsų:1)Proceso inicijavimas;

2)Planavimo prielaidų apibrėžimas. Koncentruojamasi į svarbiausius faktorius, kurie gali nulemti plano sėkmę ar nesėkmę;

3)Alternatyvų indentifikavimas. Nustatomi alternatyvūs keliai ir būdai, kurie užtikrina tikslų įgyvendinimą;

4)Alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama siekiant įvertinti silpnąsias ir stipriąsias jų puses, atsižvelgiant į formuluotus tikslus ir planavimo prielaidas;

5)Geriausios alternatyvos pasirinkimas. Padaromas galutinis sprendimas dėl geriausios alternatyvos, užtikrinant apibrėžtų tikslų įgyvendinimą;

6)Dalinių planų formavimas. Būtina suformuoti išvestinius arba atraminius planus kurie sukonkretina bendrąjį planą;

7)Plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, vadovavimą ir kontrolę.

Planavimas ir kitos valdymo ciklo funkcijos: organizavimas (vykdytojų parinkimas, grupių sudarymas ir t.t.), kontrolė (plano vykdymo matavimas, plano koregavimas ir t.t.), vadovavimas (motyvacija, komunikacijos ir t.t.) sudaro uždarą valdymo ciklą.

Loginiu požiūriu, planavimas yra pirminė valdymo funkcija. Jis sudaro pagrindą kitoms trims funkcijoms. Tik parengus planą atsiranda galimybė parinkti vykdytojus, parengti struktūrą, paskirstyti užduotis, motyvuoti vykdytojus ir jiems vadovauti, užtikrinti bendravimą tarp vykdytojų, vertinti jų darbo kokybę. Planavimas turi specifinį ryšį su kontrole ir yra neatsiejamas nuo jos.

Planų sistemai keliami kriterijai:1)Tikslingumas (atskirų bendro plano skyrių ir dalinių planų formavimas turi remtis bendrais

įmonės ekonominiais ir socialiniais tikslais);2)Pilnumas (tai visuma tarpusavyje susijusių planų leidžia įvertinti visus planuojamus įvykius ir

procesus);3)Planų detalizavimas ir integravimas (pagal laiko, turinio ir apimties parametrus);4)Lankstumas, aktualumas, ekonomiškumas (lanksti, kai gali prisitaikyti prie išorinės ir vidinės

aplinkos pokyčių);5)Turi būti užtikrintas tamprus ryšys tarp planavimo ir apskaitos sistemos.Planų sistemos sąlygos (prielaidos): 1)Personalinės (įmonė turi turėti kvalifikuotus vadovus ir

specialistus, kurie mokėtų planuoti); 2)Organizacinės (turi būti sukurta efektyvi planavimo organizacinė schema); 3)Informacinės (reikia turėti efektyvių informacijos rinkimo, apdorojimo būdų).

Planavimo uždaviniai

Planuose pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Be to, planai yra uždaviniai, kuriais reikia vadovautis:

1. organizacija turi gauti būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais disponuoja; 2. organizacijos nariai privalo veikti pagal parengtus tikslus ir procedūras; 3. artėjimas pasirinktų tikslų link turi būti valdomas ir vertinamas, kad būtų galima laiku imtis

priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai. [5]

Planavimo uždaviniai apima aplinką, nenorą nustatyti tikslus, neadekvačią atlyginimo sistemą, priešinimąsi pokyčiams bei laiką ir išlaidas.

Aplinka. Kai organizacijos aplinka yra labai nestabili ir sudėtinga, planavimas yra sudėtingas procesas. Jei aplinka keičiasi labai sparčiai, planai nebenaudingi jau netolimoje ateityje, jie turi būti radikaliai pakeisti. Tokioje situacijoje vadovai gali būti nelinkę švaistyti pastangas, sudaryti išsamius ir išbaigtus planus organizacijai.

Nenoras nustatyti tikslus. Tikslų nustatymas yra esminis pirmasis planavimo žingsnis planavimo procese. Kai kuriais atvejais vadovai nelinkę nustatyti sau ir jų padaliniams tikslus, kurie yra

reikšmingi, valdant organizacijos veiklą. Keletas abejingumo priežasčių: nepasisekimo baimė, organizacinių žinių trūkumas, pasitikėjimo trūkumai.

Neadekvati atlyginimo sistema. Atlyginimo sistema piniginė ar, pvz., prestižo forma, gali pabrėžti vieną veiklą labiau, priklausomai nuo aukščiausios grandies vadovų įsitikinimų ir kokia veikla yra svarbiausia organizacijoje. Pervertinant atlyginimo sistemos svarbą veikloje, kuri tiesiogiai padidina organizacijos efektyvumą ar pelną, planavimas gali tapti neadekvačiai atlyginama veikla. Todėl vadovai gali būti nelinkę sudaryti reikšmingus planus.

Pasipriešinimas pokyčiams. Planavimas taip pat reiškia kažkokius pokyčius organizacijoje. Dėl galimo vadovų vaidmens organizacijoje neaiškumo, jų prestižo ar kitų su darbu susijusių pasekmių vadovai gali vengti planavimo, siekdami pasipriešinti pokyčiams.Laikas ir išlaidos. Kai kurie vadovai gali vengti planavimo, nes tai reikalauja per daug laiko ir išlaidų.

Nustatę planavimo proceso barjerus, galime nukreipti dėmesį į būdus ir uždavinius tiems barjerams peržengti.

Aukščiausios grandies vadovų pagalba. Aukščiausios grandies vadovai gali imtis iniciatyvos išaiškinti organizacijos oficialius tikslus ir parinkti strategiją tikslams pasiekti. Be to, jie turi motyvuoti vidurinės ir žemesniosios grandinės vadovus dalyvauti planavime, numatydami adekvatų atlyginimą bei paskirdami atitinkamą laiką ir išteklius planavimui.

Bendravimas. Bendravimas leidžia vadovams ir darbuotojams aiškiai suprasti nurodymus, kuriuos jie turės pasiekti.

Dalyvavimas. Planavimas turi apimti visus vadovus, darbuotojus, t.y. tuos organizacijos narius, kurie turės įtakos veiklai įgyvendinant planus.

Peržiūrėjimas ir modernizavimas. Planų peržiūrėjimas ir modernizavimas yra svarbi veikla įgyvendinimo procese. Nuolatine užduotimi turi tapti planų pakeitimas, jei to reikalauja staigūs aplinkos pokyčiai.Informacijos pasikeitimas. Visų lygių organizacijos vadovai turi gauti informacijos apie kitų padalinių veiklos sėkmes ir nesėkmes.

Planavimo principai

Tam tikrų planavimo principų laikymasis padeda sukurti vieningą įmonės planavimo sistemą. Kuriant įmonės planavimo sistemą reikia prisitaikyti prie šių pagrindinių principų:1)siekimas didžiausio ekonominio efektyvumo. Tai pelno maksimumo, sąnaudų minimumo arba pelno-sąnaudų optimizavimo principas. Įmonė turi parinkti atitinkamą savo veiklos planą, nes tai pgrindinis planavimo uždavinys; 2) rinkos kaip gamybos reguliatoriaus pripažinimas. Įmonė gali sėkmingai dirbti, bet gali ir bankrutuoti jei neįvertins situacijos rinkoje;3) planų moksliškumo principas reikalauja teorija pagrįsto pasiūlos ir paklausos tyrimo, prognozių;4) planų kompleksiškumo principas reikalauja sukurti vieningą planų ir prognozavimo sistemos sričių, terminų, vykdytojų požiūriais; 5) planų mobilumo principas reikalauja alternatyvinio planavimo, nes aplinkos ir vidaus sąlygų kitimas verčia įmonę keisti ir koreguoti planus. Įmonė turi derintis prie pokyčių, kad išliktų, vystytųsi; 6) planų sudarymo, vykdymo, apskaitos ir kontrolės vieningumo principas reikalauja, kad būtų suderintos visos planavimo veiksmingumą užtikrinančios sistemos - tai planų, jų vykdymo apskaitos ir kontrolės sistemos; 7) informacijos patikimumo principas teigia, kad planavimas tada rezultatyvus, kai remiasi patikima informacija. Jos kokybė apsprendžia planuojamo periodo trukmę, planavimo kokybę. Trumpalaikė periodo informacija yra patikimesnė;

8) kolektyvo dalyvavimo planavime principas reikalauja, kad planavimo procesas, aktyviai dalyvautų kaip galima daugiau įmonės dirbančiųjų. Tai padeda suinteresuoti bendrais įmonės rezultatais, motyvuoja būt proceso dalyviais, sumažina paskolų kiekį ir t.t.

Strateginis planavimas

Strateginis planavimas – tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai yra procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos, ir apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui.Strateginio planavimo proceso tikslas – nuolat nagrinėti organizacijos veiklą tiek dabarties, tiek ateities požiūriu ir numatyti strategines permainas, kad organizacija žengtų į įsivaizduojamą ateitį sėkmingai

Strateginio planavimo privalumai:

1. Vienas svarbiausių privalumų tas, kad strateginiame planavime akcentuojama organizacijos konkurencinė prigimtis. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes. Kadangi organizacija vis geriau pažįsta išorinę aplinką, savo trūkumus bei pranašumus, tai jos galimybės daryti veiksmingus savo strategijos pakeitimus yra daug didesnės (Fry, Stoner, 1987, p.7-8).

2. Antrasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad strateginis planas nustato įmonės ribas ir nurodo formalią organizacijos kryptį. Tai padeda savininkams, vadovams ir tarnautojams sutelkti dėmesį į konkrečius tikslus ir aktyviai jų siekti.

3. Trečiasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad jis leidžia vadovui imituoti popieriuje ateitį – tai nebrangus metodas, padedantis vadovui daryti geresnius sprendimus, įžvelgiant ateities galimybes ir grėsmes (Steiner, 1979, p.47). Organizacija gali panaudoti permainas kaip konkurencingumo didinimo priemonę, kai parengiamos prisitaikymo prie kintančios aplinkos alternatyvos.

Planavimas yra intelektinis procesas. Jį sudaro šių žingsnių seka:1. proceso - inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso inicijavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti aukštesnio rango vadovai firmoje, pavesdami pavaldiniams parengti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimo procesą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be nurodymo iš viršaus, kai diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusią su jų funkcijomis; 2.planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus įgyvendinamas planas, įvertinimu. Šios prielaidos gali būti siejamos tiek su vidine, tiek ir su išorine firmos aplinka. Rengiant veiksmų planą, nėra galimybių įvertinti visų vidinių ir išorinių veiksnių, kurie gali daryti įtaką būsimo plano įgyvendinimui. Todėl, apibrėžiant planavimo prielaidas, dėmesys telkiamas į svarbiausius veiksnius, kurie gali nulemti plano sėkmę arba nesėkmę;3. tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia kryptį tolesniems veiksmams parinkti; 4.alternatyvų nustatymas. Šiame žingsnyje nustatomi alternatyvūs keliai ir būdai, kurie garantuoja, kad apibrėžti tikslai bus įgyvendinti. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra lengvai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atsijoti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupyta laiko alternatyvų analizės stadijoje; 5.alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama turint tikslą įvertinti silpnybes ir stiprybes, atsižvelgiant į suformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas; 6.geriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje nusprendžiama dėl geriausios alternatyvos, garantuojančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstesni žingsniai;

7. atraminių planų kūrimas. Patvirtinus planą, būtina parengti išvestinius arba atraminius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio plano rengimas pradeda naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo proceso žingsnius. Bendrasis ir atraminiai planai yra papildomi biudžeto planais, kurių pagrindu paskirstomi finansiniai ištekliai ir kurie sudaro bazę planams įgyvendinti; 8.plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, įtakos darymą ir kontrolę.

Pagrindinė strateginio planavimo idėja – „idealios organizacijos“ modelio sudarymas. Norint pasiekti šią idealią būseną, ideali organizacija iš pradžių „kuriama“ popieriuje, o po to idėja turi būti modifikuojama iki tokio lygio, kad visas „idealias idėjas“ galima būtų įgyvendinti veikloje ir kad šis tikslas taptų maksimaliai pasiekiamas. To pasiekoje, visi organizacijos išgyvenimo sprendimų priėmimo būdas, informacija, operatyviniai planai, kontrolės ir kitos sistemos – turi būti suderintos su strateginiu planu, kuris apsprendžia ilgalaikius tikslus ir realius „idealaus tikslo“ siekimo ateityje. Neturint strateginio plano, beveik neįmanoma surasti vienintelį ir optimaliausią kelią, kokius pakeitimus visų pirma reikia padaryti įmonėje ir kokius išteklius tam naudoti – juk kiekvienas funkcinis vadovas koncentruos dėmesį „savo“ problemos sprendimui gauti, tai yra bus svarbus kiekvienas funkcinis padalinys atskirai – be strateginio plano, o „bendrai“ apie įmonės problemas niekas nekalbės.

Valdymas per tikslus

Strateginį planavimą papildo valdymas per tikslus, kuris pastaraisiais dešimtmečiais yra viena iš vadybos naujovių.Valdymas per tikslus-tai valdymo procesas, kuriame bendri organizacijos tikslai yra įgyvendinami realizuojant individualius vykdytojų tikslus, suformuojamus dvišaliu vykdytojų ir vadovų susitarimu. Individualūs vykdytojų tikslai yra apibrėžti, išmatuojami tikslai. Jie yra terminuoti ir užtikrina bendrą tikslo įgyvendinimą.Kad valdymas per tikslus organizacijoje būtų sėkmingai įgyvendinamas, būtinos šios prielaidos:

Vadovų įsipareigojimas. Vadovai turi pripažinti valdymo per tikslus pranašumus organizacijoje, jie turi demonstruoti ši įsipareigojimą.

Aukštesnio lygio tikslų suformulavimas. Strategija yra starto taškas, leidžiantis plėtoti hierarchinę tikslų grandinę, kurioje žemesnio lygio tikslai tampa priemone aukštesnio lygio tikslams įgyvendinti.

Aiškus užduočių formulavimas. Užduočių formuluotės turi tiksliai apibrėžti konkrečių vykdytojų atsakomybės ribas. Šios formuluotės turi būti ne tik pateiktos raštu, bet ir suderintos tarp abiejų šalių- vykdytojų ir vadovų. Valdymo per tikslus procesas grindžiamas vadovų ir vykdytojų bendradarbiavimu.

Valdymo per tikslus stadijos

Individualių tikslų formavimas. Valdymass per tikslus yra sistema, pagal kuria bendrieji organizacijos tikslai yra detalizuojami į hierarchinę siauresnių tikslų grandinę, kurioje kiekvienam tikslui priskiriams atsakingas vykdytojas.

Veiksmų plano formavimas. Šioje stadijoje individualus tikslas suskaidomas į smulkesnių užduočių seką, parenkami atsakingi užduočių vykdytojai, įvertinami atlikimo terminai ir reikalingi joms ištekliai, sudaromi užduočių vykdymo grafikai.

Veiklos patikrinimas. Veiklos patikrinimo procese skiriami tarpiniai ir galutinis patikrinimai. Tarpiniai patikrinimai leidžia kontroliuoti individualaus tikslo įgyvendinimą ir gali sukelti poreikį modifikuoti veiksmų planą arba net pakeisti individualų tikslą. Galutinis patikrinimas įvertina vykdytojo veiklos per visą laikotarpį rezultatus.

Strateginio planavimo funkcijos:

1. Sunkumų mažinimo;2. Motyvavimo;3. Prognozavimo;5. Optimizavimo ir dokumentavimo;6. Koordinavimo;7. Tvarkymo ir kontrolės;

Hierarchinės struktūros įmonėse vyrauja trys strateginio planavimo metodologijos:

Iš viršaus į apačią.Šiuo atveju planavimo procesą inicijuoja ir jam vadovauja organizacijos centrinė valdžia.Iš apačios į viršų.Už planavimą tiesiogiai yra atsakingi organizacijos skyriai, filialai. Organizacijos centras nustato bendriausius planų sudarymo struktūriniuose padaliniuose reikalavimus.Integruota metodologija.Planų sudarymo procese vyksta nuolatinė diskusija tarp centro ir struktūrinių padalinių organizacijoje.

Strateginio valdymo stiliai:

Strateginio planavimo stilius.Centras vadovauja filialų planų kūrimui ir tiesiogiai jame dalyvauja ,planų įgyvendinimo kontrolės procese akcentuodamas tik ilgalaikių strateginių tikslų įgyvendinimo kontrolę.

Finansinės kontrolės stilius.Centras vygdo griežtą trumpalaikę finansinę kontrolę,suteikdamas filialams visiškos veiklos laisvę kitais aspektais.Jeigu filialai laiko reikalinga ,jie gali patys kurti ilgalaikius planus.

Strateginės kontrolės stilius.Jis užima tarpinę vietą tarp strateginio planavimo stiliaus ir finansinės kontrolės stiliaus.Planavimo požiūriu aspektų organizacija nėra tiek centralizuota kaip strateginio planavimo stiliumi besivadovaujanti organizacija ir nėra tiek decentralizuota kaip finansinės kontrolės stiliumi besiremianti organizacija.Šiuo aspektu didesnė iniciatyva paliekama filialams.Kontrolės požiūriu prerogatyva yra teikiama ilgalaikiams strateginiams tikslams ,bet atliekama trumpalaikė pelno kontrolė.

Centralizuotas stilius. Šiuo atvėju pagrindinius strateginius sprendimus priima centras, deleguodamas jų įgyvendinimo užduotis filialams.

Alternatyvus planavimas

Planavimas yra pirminė valdymo funkcija. Sudaro pagrindą organizavimui, vadovavimui ir kontrolei. Alternatyva – būtinybė arba galimybė rinktis vieną iš kelių variantų. Taigi, alternatyvus planavimas - tai toks planavimas, kurio metu identifikuojamos, įvertinamos alternatyvos ir parenkama geriausia iš jų.

Alternatyvų mažinimo gairės

Kiekvienas strateginis sprendimas savo ruožtu yra išrenkamas iš tam tikros alternatyvų aibės. Todėl kuriant organizacijos strategiją nepaprastą svarbą turi strateginių sprendimų alternatyvų plėtojimas.

Pernelyg mažinant alternatyvų skaičių, didėja pavojus išmesti iš akiračio naudingiausias alternatyvas. Tačiau alternatyvų didinimas taip pat sukelia problemų, kadangi kiekvieną iš alternatyvų tenka analizuoti. Tad mažinant alternatyvų skaičių galima vadovautis pagrindinėmis gairėmis:Vadovavimas. Dažnai teigiama kad alternatyvų kūrimas turi būti nešališkas, racionalus ir logiškas. Tačiau toks požiūris menkina vadovo, kaip planavimo organizatoriaus vaidmenį. Tačiau realiai įmonės vadovybė kreipia planavimo strategija reikalinga kryptimi ir skatina visų įmonės darbuotojų veiklą būtent ta kryptimi kuri yra teisinga vadovo atžvilgiu. Vadovas skatina vadybininkus orientuotis į pageidaujamą orientaciją ir tirti naujas sritis. Vadovo žinios ,patyrimas nukreipia įmonės darbuotojus į naudingiausias alternatyvas .Svarbiausi sėkmės veiksniai . Alternatyvos, kurios turi sėkmės veiksnius, visuomet turi pirmenybe prieš kitas alternatyvas. Tai rodo, kad būtina ieškoti ryšio tarp strategijos alternatyvų ir svarbiausiųjų sėkmės veiksnių. Pridėtinė vertė ir konkurencinis pranašumas. Šie du veiksniai atsispindi jau organizacijos misijoje ir ją konkretizuojančiose tiksluose ir pradedami analizuoti jau pradinėse planavimo stadijose. Pridėtinė vertė ir konkurencinis pranašumas padeda kreipti planavimo alternatyvų kūrimą ir analizę teisinga linkme.

Ištekliais pagrįstos alternatyvos

Ištekliais pagrįstos alternatyvos, kurios susiskirsto analizuojant organizacijos išteklinį potencialą, yra susistemintos. Išteklių strategijos tikslas yra išplėtoti tokį organizacijos išteklinį potencialą, kad butų galima kuo labiau išnaudoti rinkos galimybes, ir mažinti grėsmę organizacijos aplinkai.

Žmonių išteklių strategijos alternatyvos . išskirtinos investicijų į žmogiškąjį kapitalą strateginės alternatyvos, įvertinant kiekvienos alternatyvos grąžą ir sąnaudas.

Finansinių išteklių strategijos alternatyvos . Finansiniu aspektu pagrindinės alternatyvos susijusios su nuosavo ir skolinto kapitalo strategijos nustatymu finansavime.

Operacijų išteklių strategijos alternatyvos. Šios alternatyvos susijusios su ryšiais su tiekėjais, gamybos strategija, produkto projektavimu, logistika ir transportavimu.

Kokybės strategijos alternatyvos. Labai priklauso nuo visuotinės kokybės valdymo sistemos įgyvendinimo organizacijoje stadijos dabartiniu momentu. Alternatyvos gali būti siejamos su apsisprendimu, pradėti ar nepradėti įgyvendinti organizacijoje visuotinės kokybės valdymo sistemą, šios sistemos stadijomis ir priemonėmis, kurios realizuojamos su strategija susijusiu laikotarpiu , investicijomis į sistemą .

Technologinių strategijos alternatyvos. Čia pateikiamos strategines alternatyvos kurias įmonė gali pritaikyti netolimoje ateityje. Svarbiausių bazinių technologinių alternatyvų plėtojimas sutiekia ilgalaikius konkurencinius pranašumus. Kuriant technologijų strategines alternatyvas , reikia atsižvelgti į technologinių pokyčių diskretiškumą.

Išlaidų mažinimo strategijos alternatyvos. Svarbiausia atsižvelgti i tas alternatyvas kurios leis kuo labiau sumažinti įmonės išlaidas.

Bazinių kompetencijų strategijos alternatyvos. Bazinė kompetencija apima organizacijos technologijas ir žmoniškųjų išteklių įgūdžius, kurie suteikia organizacijai tokius ilgalaikius konkurencinius pranašumus, kurių negali imituoti konkurentai. Šios alternatyvos glaudžiai susijusios su technologijų ir žmonių išteklių alternatyvomis.

Rinka pagrįstos strateginių sprendimų alternatyvos

Rinka pagrįstos alternatyvos papildo ištekliais pagrįstas alternatyvas. Rinka pagrįstos alternatyvos, nors ir susijusios su organizacijos aplinka, apima taip pat išteklių elementus bei kitus organizacijos vidinius dalykus.

Produkto portfelio matrica. Tai priemonė, padedanti subalansuoti organizacijos gaminamos produkcijos portfelį, kuriame produkai skiriasi vienas nuo kito užimama rinkos dalimi, rinkos augimo tempais.

Konkurencijos strategijos alternatyvos . tai įmonės pranašumai, kuriu reali nauda pasireiškia tuo, kad jų lengvai ir greitai negali atkartoti konkurentai.

Apsišarvavus prieš rinkos lyderį . tai su didžiausia rizika susijusi agresyvios atakos strategija, todėl akcentuojamas atsargumas vertinant savo išteklių galimybes, renkantis priešą, atakos sritį ir panašiai.

Apėjimas iš sparno. Šiuo atveju mažinama rizika pasirenkant ne rinkos lyderį ,o rinkos segmentą, kuriame rinkos lyderio įtaka yra mažiau juntama.

Naujų teritorijų užėmimas. Tai strategija, kuri yra artima nišos strategijai, priskirimai prie vėliau aptariamųjų generalinių strategijų.

Partizaninis karas. Šios strategijos esmė kad reikia kuo geriau panaudoti trumpalaikes pelningas galimybes, nesiveliant i konkurencinę kovą su rinkos lyderiais, o plėtojant informacinę sistemą, leidžiančia nustatyti palankias galimybes.

Vertės grandinės ir sistemos ryšiai. Pati vertės grandinė yra kaip schema, pagal kurią yra įvertinamas konkrečių organizacijos elementų indelis didinant organizacijoje sukuriamą pridėtinę vertę.

Generalinės strategijos

Tarp rinka pagrįstų strateginių alternatyvų trims suteikiamas ypatingas vaidmuo ir jas M.Porter“is pavadino generalinėmis. Anot jo kiekviena kompanija turi pasirinkti vieną iš generalinių strategijų , kad galėtų konkuruoti rinkoje ir užsitikrinti ilgalaikį konkurencinį pranašumą. Generalinės strategijos skiria sritis, kurias verta analizuoti tiek komercinėms, tiek ir ne pelno organizacijoms kuriant savo strategiją.

Išlaidų lyderio strategija. Pagal šia strategiją organizacija savo veiklą grindžia technologijomis, žmonių ištekliais ir gamybos organizavimu bei valdymu, kurie užtikrina mažiausias išlaidas šakoje, kuriai priskiriama organizacijos veikla.

Diferenciacijos strategija remiasi prielaida, kad įmonė, diferencijuodama savo produktą, nuo konkurentų produktų tam, kad prisitaikytų prie atskirų klientų grupių reikmių , gali parduoti produktus aukštesnėmis kainomis, negu susiklosčiusios rinkoje vidutinės kainos.

Pagal nišos strategiją organizacija koncentruoja veiklą į tam tikrą specifinę rinkos dalį , kurioje konkurencinis pranašumas įgyjamas siūlant šiai rinkos nišai specialiai sukurtą produktą.

Rinkos alternatyvų matrica

Ji nustato produktų (paslaugų) ir rinkos alternatyvas, kurias organizacija turi platesne strategine reikšme. Matricoje atskirta rinka, kuri traktuojama kaip egzistuojančių ir naujų potencialių klientų visuma, ir produktai (paslaugos), kurie klientams parduodami dabar arba numatomi parduoti ateityje. Vadinasi, vienas ir tas pats klientas gali pirkti keletą skirtingų produktų, tai priklauso nuo paties kliento poreikių.

Ekspancijos metodų matrica

Ekspancijos metodų matrica strūktūriškai nagrinėja metodus pagal kuriuos gali būti įgyvendintos rinkos alternatyvos. Tyrinėjant vidines ir išorines ekspancijos galimybes ir regioninį veiklos išdėstymą, galima struktūrizuoti visus turimus rinkos alternatyvų įgyvendinimo metodus. Ši matrica papildo ir konkretizuoja rinkos alternatyvų matricą susistemindama metodus, kuriais remiantis galima įgyvendinti rinkos alternatyvas.

Alternatyvų vertinimo kriterijai

Sukūrus strateginių sprendimų alternatyvas, prasideda alternatyvų vertinimo ir strategijos parinkimo strategijos. Kriterijai reikalingi tam, kad galėtumėm alternatyvas palyginti tarpusavyje. Lyginant pagal keletą skirtingų kriterijų, jiems reikia suteikti prioritetus. Strateginių sprendimų alternatyvas būtina vertinti pagal poveikį, daromą organizacijos veiklai ir jos tolesniam plėtojimui.

Alternatyvų vertinimo kriterijai – tam tikros taisyklės, leidžiančios tarpusavyje lyginti strategijos alternatyvas ir nustatyti tas alternatyvas, kurios geriausiai leidžia įgyvendinti organizacijos tikslus.

Pagrindiniai alternatyvų vertinimo kriterijai yra šie: Suderinamumas. Tikrinama ar organizacijos strategija yra suderinta su jos misija ir tikslais. Jeigu

ji nesuderinta su misija ir tikslais, tai reikia tikslus ir misiją pakeisti arba atmesti alternatyvą. Tinkamumas. Reikalauja, kad alternatyvos būtų ištirtos pagal SSGG analizę. Pagrįstumas. Reikalauja, kad kiekvienai sprendimų alternatyvai būtų įvertinta padarytų prielaidų

ir panaudotos informacijos pagrįstumas. Įvykdomumas. Tiria alternatyvai įgyvendinti trukdančius veiksnius (riboti ištekliai, įgūdžių

stoka, galima neigiama konkurentų reakcija) Rizikos kriterijus. Nustato kiekvienos alternatyvos rizikos laipsnį. Patrauklumas dalininkams. Alternatyvos lyginamos tarpusavyje, atsižvelgiant į dalininkų

interesų tenkinimo galimybes.

Be šių bendrųjų kriterijų gali būti taikomi specifiniai kriterijai. Todėl būtina nustatyti kriterijų prioritetus, t.y. išdėstyti kriterijus pagal jų santykinę svarbą.

Alternatyvų pirminis atrinkimasRemiasi tik keliais kriterijais, kuriems buvo suteikti aukščiausi prioritetai.

Rekomenduojama išnagrinėti tokius klausimus: Ką reiškia „geriausia alternatyva“?. Atsakoma įmonės tikslų ir misijos kontekste. Kuri labiausiai

juos atitinka, ta ir laikoma geriausia. Kam yra atliekamas atrinkimas? Nurodoma dalininkų grupė ir jų poreikiai. Kas daro atrinkimą? Nes kiekvieni turi skirtingų interesų. Kokių kriterijų pagrindu yra atliekamas atrinkimas?. Kiekviena organizacija nusistato savo

svarbiausiuosius kriterijus.Šio atrinkimo tikslas yra atmesti tas alternatyvas, kurios yra visiškai nepriimtinos

organizacijai (nesiderina su jos misija ir tikslais)Vėliau analizuojamos šios svarbiausiosios sritys:

Suderinamumas su misija. Jeigu strateginė alternatyva akivaizdžiai nepadeda įgyvendinti organizacijos misijos, ji atmetama.

Suderinamumo su tikslais. Tuo ji sudėtingesnė, kuo organizacija turi nusistačiusi daugiau tikslų. Pelningumo rodiklių įvertinimas. Nenuostolingumo taško įvertinimas. Grynųjų piniginių įplaukų analizė; Pridėtinės vertės įvertinimas; Patrauklumo akcininkams įvertinimas; Sąnaudų ir naudos analizė

Loginis strategijos plano patvirtinimasLeidžia sumažinti strateginių alternatyvų vertinimo neapibrėžtumą plačiau analizuojant

apibendrintus rinkos aplinkos tipus. Padeda atrinkti tas alternatyvas, kurios turi didesnę sėkmės tikimybę. Išskiriamos fragmentuotos, augančios, brandžios, smunkančios ir tarptautinės rinkos.

Vėliau yra atliekama strategijos įgyvendinamumo analizė, kuri apima:• Vidines įgyvendinimo problemas (apsirūpinimas fin.ištekliais, personalo profesinė kval.)• Išorinės įgyvendinimo problemas (klientų, konkurentų reakcija)• Personalo įsipareigojimo strategijai problemas (kai kuriama aukštesniame lygyje nei

įgyvendinama, nes nejaučia įsipareigojimų įgyvendinimui)Paskutinysis etapas yra rizikos įvertinimas. Kurio metu atliekama

Finansinės rizikos analizė (pinigų srautų analizė, nenuostolingumo analizė, skolinimosi poreikių analizė, valiutų rizika)

• Jautrumo analizė (“Kas, jeigu...? Įvertina veiksnių įtaką)• Scenarijų analizė (tiriamos kelių scenarijų pasekmės, nustatomi galimi atsitiktinumai)

• Imitacinis modeliavimas (prognozuojama pasitelkus statistinę ir ekonometrinę techniką)

Tinklinis planavimas

XX a. Antroje pusėje vienkartinių sudėtingų darbų planavimui imta taikyti tinklinio planavimo metodą. Tinklinis darbų grafikas sudaromas iš dviejų elementų:

1. rutuliukų, žyminčių įvykius;2. rodyklių, žyminčių darbus.

Tinklinis planavimas ypač naudingas, kai tenka planuoti sudėtingą darbų kompleksą. Tinklinis planavimas kartais dar vadinamas kritinio kelio metodu (Critical Path Method – CRM). Jis šiek tiek skiriasi nuo PERT metodologijos, kuri taikoma siekiant taupyti ir planuoti laiką, tuo tarpu kritinio kelio metodas dažniausiai taikomas, kai svarbiausia – racionaliai naudoti komplekso darbams skirtas lėšas.

Sudarius tinklą, ieškomas kelias, kurio trukmė yra didžiausia, šis kelias vadinamas kritiniu. Kelias, kurio trukmė mažai skiriasi nuo kritinio vadinamas pokritiniu. Bet kuris nekritinis kelias turi laiko rezervą. Paprasčiausias būdas nustatyti kritinį kelią – išvardyti visus kelius, apskaičiuoti kiekvieno kelio trukmę ir pasirinkti ilgiausią iš jų.

Privalumai

geriau panaudojami turimi materialiniai ištekliai ir žmonės; nustatomos sąveikos problemos; numatomos silpnosios projekto vietos ir vadovo vieta; valdymas tampa efektyvesnis.

Tinklinio planavimo etapai

1. sudarymas;2. analizė;3. optimizacija;4. taikymas.

Tinklinio grafiko sudarymas

Pirmiausia sudaromas paprastųjų darbų sąrašas. Kiekvienas toks darbas pažymimas kokia nors raide. Būtina nustatyti ryšį tarp visų paprastųjų darbų, t.y. kokie paprastieji darbai turi būti atlikti, kad būtų galima pradėti konkretų darbą. Šią informaciją patogu pateikti lentelėje, kurioje taip pat reikia pažymėti kiekvieno paprastojo darbo trukmę. Grafikas sudaromas pradedant nuo paprastųjų darbų, kurie nepriklauso nuo kitų darbų.

Analizė

Analizės pagrindiniai tikslai – rasti kritinį kelią, jo trukmę ir visų darbų bei įvykių rezervus. Kritiniame kelyje esantys darbai vadinami kritiniais darbais. Tai svarbiausi darbai, nes nuo jų priklauso viso darbų komplekso baigtis.

Tinklinio grafiko analizės seka:1. Nustatomos ankstyvosios įvykių pabaigos;2. Apskaičiuojamos vėlyvosios įvykių pabaigos;3. Apskaičiuojami įvykių rezervai;4. Apskaičiuojami darbų rezervai;5. Identifikuojamas kritinis kelias;6. Išskiriami kritiniai darbai;7. Nustatoma kritinio kelio trukmė.

Tinklinio plano optimizacija

Panaudojant turimus rezervus: Nustatoma, kokiais rezervais galima pasinaudoti; Nagrinėjami kritiniai darbai; Identifikuojamos naujos darbų trukmės; Apskaičiuojami nauji plano parametrai; Nusprendžiama, ar jie tenkina vadovą.

Pasitelkiant papildomus išteklius nustatoma: Kokiems darbams jie reikalingi; Kokie konkretūs ištekliai reikalingi; Kada jie reikalingi; Apskaičiuojami nauji plano parametrai Nusprendžiama, ar jie tenkina vadovą.

Programinis planavimas

Programinis planavimas (valdymas) – tai toks strateginis planavimas, kuris vyksta atskirų programų ribose. Šio valdymo požiūrio esmė yra atskirų veiklos vienetų planavimas ir valdymas. Šiuo metu įprasta taikyti paprastesnius programinio planavimo metodus. Naudojamos tokios planavimo koncepcijos:

- Programos mąsto mažinimas iki mažesnių veiklos vienetų;- Rašytinių programinių planų ir biudžetų naudojimas;- Visos komandos objektyvumo siekimas.

Programinis valdymas – tai strateginis valdymas, vykdomas per tiksliai suplanuotas programas kaip atskirus decentralizuotus bei atskaitingus veiklos vienetus, siejančius išteklius su nustatytais tikslais, taikant supaprastintus valdymo metodus.

Metodų supaprastinimo būdai:- Atlikti užduotį mažinant dalyvių skaičių;- Mažinti kanceliarinio darbo naštą, nustatant paprastesnius dokumentacijos reikalavimus;- Skatinti savarankiškumą, mažinant vadovų priežiūrą.

Strateginis ir programinis planavimas vienodai taikomas valdžios institucijose. Strateginis planavimas susijęs su organizacijos paskirtimi ir pagrindinėmis veiklomis, o programinis planavimas sprendžia žemesnio lygio problemas. Paprastai programinis planavimas siejamas su biudžeto formavimu. Jei strategijoje numatyti terminai, ištekliai, konkretūs vykdytojai, ją galima sutapatinti su programa. Todėl tikslinis programinis valdymas (planavimas) yra viena iš konkrečių strateginio planavimo išraiškų.

Programinis planavimas .

- Programos ar projekto rengimas;- Programinio biudžeto sudarymas;- Organizacinės struktūros nustatymas;- Stebėjimas ir kontrolė;- vertinimas, analizė.

Programos rengiamos vidinių resursų sąskaita. Pagrindinis principas yra resursų numatymas programos įgyvendinimui. Tai finansiniai, pajėgumų (įrenginiai), energetiniai ir darbo resursai. Programiniame planavime būtina sąlyga materialinis aprūpinimas. Galutinis programinio planavimo rezultatas – gaunama ekonominė nauda įgyvendinus programą. Ekonominė nauda gali būti išreikšta pelnu, sąnaudų sumažėjimu, apyvartos padidėjimu, rinkos užkariavimu. Visais atvejais programinio planavimo principas yra galutinis rezultatas. Programinis planavimas yra vienkartinio plano dalis ir jis turi įsikomponuoti į strateginį planavimą. Tai daug darbo ir kruopštumo reikalaujantis planavimas. Programinis planavimas vyksta ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Programų tipai: 1. gamybos plėtimo programa; 2. naujos gamybos įsisavinimo programa – projektas; 3. gamybos vystymo, finansavimo programa. Vadinama verslo planu, kuris yra orientuotas į

Europos Sąjungos fondų panaudojimą.

Programose būtina numatyti kreditavimo, finansavimo šaltinius. Bet kokio projekto įdiegimas traktuojamas kaip programinio planavimo objektas. Projektams įgyvendinti reikalinga technologija. Technologijai reikalingos medžiagos. Turint technologiją galima kurti naują produktą. Tinklinio planavimo sistema leidžia gana efektyviai įsisavinti naujas technologijas. Ji paremta tuo, kad fiksuojamas įvykio laikas kada turi įvykt vienas ar kitas faktas, t.y. atlikta dalinė proceso procedūra.

Programinio planavimo nauda:

- Aiškūs, kryptingi tikslai, kadangi kiekviena programa fiksuojasi į savo veiklą;- Dėmesys sutelkiamas į rezultatus;- Griežtesnė atskaitomybė;- Komandos sudarymas;- Tęstinumas – programinis planavimas užtikrina veiklos tęstinumą.

Programinio planavimo trūkumai:

- Didelė kanceliarinio darbo našta;- Darbuotojų dalyvavimas priimant sprendimus gali pranokti racionalias ribas;- Gali prireikti daugelių metų programinio valdymo sistemai sukurti;- Perdėtas griežtumas ir nelankstumas;

- Priešinimasis drausmei.

Verslo planas

Prieš kelerius metus į Lietuvą atėjusi verslo plano sąvoka turėjo daugiau teorinę reikšmę, tačiau vėliau partneriai ir bankai ėmė plano reikalauti. Šiuo metu verslo planas yra svarbus daugeliui įmonių, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, rūšies ar dydžio, įgyvendinant vieną ar kitą sumanymą.

Verslo planas - tai dokumentas, leidžiantis pagrįsti jūsų idėją, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas; tai projektavimo ir pagrindimo priemonė, sauganti įmonę nuo neefektyvios veiklos.

Kaip paruošti verslo planą

Reikia pateikti verslo plano matmenis, kurie padės paruošti ir išreikšti jūsų mintis.

Yra labai svarbu, kad planas parodytų jūsų ketinimus ką ir kaip ruošiatės daryti, o ne bandyti suvilioti investitorių.

Rašant verslo planą siūlome tiksliai apibūdinti dabartinę situaciją ir prognozę 3-5 metams.

Jei kuris nors straipsnis dėl kokių nors priežasčių negali būti apibūdintas, parašykite, kodėltaipyra.

Kuo pilnesnis ir tikslesnis bus verslo planas, tuo didesnė tikimybė sulaukti investicijų.

Verslo plano tikslai.

Tikslų nustatymas - vienas svarbiausių verslo planavimo proceso etapų. Tikslai dėl kurių rašomi verslo planai gali būti labai įvairūs. Tikslai turi būti realūs, suderinti laiko atžvilgiu, užtikrinta tikslų vykdymo kontrolė.

Tikslus galima sąlyginai suskirstyti į išorinius ir vidinius 1 paveikslas.

Išoriniai VidiniaiPagrįsti ir gauti pinigines paskolas Pagrįsti ir patikrinti naują idėjąSurasti partnerius Palyginti prognozuojamus ir faktiškus

rezultatusInformuoti apie įmonės veiklą šalies visuomenę, tarptautines organizacijas

Įvertinti verslo perspektyvas ir gyvybingumą

Pateikti informaciją apie dalykinį ir finansinį verslo įvertinimą

Apskaičiuoti, priimtiems sprendimams įgyvendinti, reikalingas lėšas(rasti pigiausią variantą)įvertinti riziką skolinantis pinigus

1 pav. Verslo plano tikslai

Šis skirstymas yra sąlyginis, planas ruošiamas ne vienam kuriam nors (iš pateiktų) tikslui. Verslininko tikslas gali būti gauti banko paskolą ir kartu patikrinti naujos idėjos realumą, arba tik suskaičiuoti lėšų poreikį idėjos įgyvendinimui.

Verslo plano santrauka

Verslo aprašymasveiklos pobūdisdabartinė situacijarinkos dalies tikslaikokios problemos sprendžiamos

Strateginė kryptisverslo stadijosilgalaikės kryptys

Rinka / Marketingasrinkos segmentaskokią naudą gaus rinkos segmentas iš jūsų versloreklaminės veiklos santraukapardavimų prognozės

Gamybos planas gamybinės patalpostrumpas gamybos proceso aprašymasgamybiniai pajėgumaiįrengimaitransportasmedžiagos, žaliavos ir jų tiekėjaienergijos sunaudojimasgamybos išlaidosprojekto įgyvendinimo grafikas

Vadovų ir darbuotojų komandaplano siūlytojo išsilavinimaspatirtischarakterio bruožai

Finansaireikalingas kapitalas ir kaip jis bus panaudotas finansiniai privalumai, garantijos, investuotojų išėjimas iš verslo siūlomo investavimo sąlygos ir susitarimai numatomas pelnas kiek siekiama investuotojų ir mažiausios reikalingos investicijosinvesticijų atpirkimas ir kitos garantijos investitoriui norinčiam išeiti iš jūsų verslo

Projektinis valdymas

Dabartiniu metu, šiai sąvokai gal būt labiau tiktu prancūziškas veiksmažodis “projeter” arba angliškas veiksmažodis “to project”, kurie reiškia “projektavima", t.y. kažkokios tai veiklos kūrima.

Projektai gali būti labai įvairūs, t.y. skirtis savo svarbumu, dydžiu, naujumu, turiniu, trukme, dalyviais, sudėtingumu ir pan. Norint priskirti projekto vienai ar kitai grupei, būtina jų klasifikacija, tačiau kol kas dar nėra vieningos klasifikacijos sistemos, kadangi nėra priimti galutiniai sprendimai, kurie suvienodina skirtingus klasifikavimo kriterijus.

Pagal tai, kaip aiškiai apibrėžti projekto tikslai ir kaip aiškiai nustatyti metodai jiems pasiekti yra išskiriamos šios projektų grupės:

inžineriniai projektai; produkto kūrimo projektai; sistemų kūrimo projektai; tyrimų bei organizacijų pasikeitimų projektai.

Projektų valdymas yra pagrįstas visuotinu (bendruoju) ir specialiu valdymu. Bendrosios ekonomikos funkcijos (gamyba, realizacija, finansai) bei organizacinės struktūros yra sėkmingo projektų valdymo atspirties taškas.

Projektų valdymo posistemiai

Pastaruoju metu projektų valdymas tampa pripažinta projektinės orientacijos veiklos metodologija, t.y. bet kuris projektas yra realizuojamas remiantis projektų valdymo metodologijos baze. Pasitelkus projektų valdymo metodus bei pagrindinius principus, galima pasiekti aukštą kokybės lygį, sutaupyti materialinius resursus, sumažinti laiko sąnaudas bei riziką, padidinti patikimumą. Tinkamai parinkus projekto valdymo metodus, galima pasiekti norimus rezultatus, kurie tenkins visus projekto dalyvius. Projektų valdymas nėra atskiras kokios tai veiklos elementas, jis yra suprantamas kaip sistema, kurios pagrindinis tikslas – visų projekto gyvavimo fazių tikslų bei galutinio rezultato pasiekimas. Jei analizuoti projektų valdymą, kaip atskirą sistemą, tai joje galima išskirti šiuos pagrindinius posistemius:

integracinį valdymą. projekto turinio valdymą. laiko valdymą. rizikos valdymą. kokybės valdymą. piniginių srautų valdymą. žmogiškųjų resursų valdymą. informacijos valdymą.

Pagrindiniai projekto valdymo metodai

Projektų valdyme, kaip ir bet kokioje kitoje srityje, siekiant tam tikro kompleksiškumo ir atskirų veiklų koordinacijos yra naudojami atitinkami metodai bei pagalbinės priemonės. Visų pirma reiktų paminėti:• struktūrinę analizę;• projekto įgyvendinimo etapiškumą/modeliavimą;• rizikos analizę;• tinklinį planavimą;• informacijos valdymo metodus.

Šiuos metodus galima laikyti projektų valdymo pagrindu, tačiau visada egzistuoja galimybė šį pagrindą išplėsti, įvedant papildomus specifinius elementus, kuriuos būtina panaudoti siekiant sėkmingai arba su kiek įmanoma mažesniais nuokrypiais įgyvendinti konkretų projektą.

Jei nagrinėti techninius-inžinerinius projektus, tai jų eigoje būtina valdyti išlaidas bei personalą, taip pat tinkamai parinkti ir užtikrinti automatizuotų informacinių sistemų darbą. Be to, sudarant ataskaitas, vedant dokumentaciją, atsiskaitymus, planuojant kiekvieno projekto etapo terminus bei gamybinius pajėgumus, būtina parinkti tinkamus metodus, kurie neapsunkintų darbą, o būtų priimti, kaip vienos bendros sistemos (projekto) dalis.

Projekto valdymo procesų sistema

Projekto valdymo procesus galima suskirstyti į penkias grupes:

• pirminės atrankos procesai.Tai idėjos generavimas ir atranka, projekto pradžios formaluspripažinimas, jis apima projekto ar jo fazės inicijavimą, projektokoncepcijos parengimą; techninį - ekonominį pagrindimą, projektoįvertinimą ir tvirtinimą.

• planavimo procesai.Tai projekto plano, kuris leistu sėkmingai pasiekti projekto tikslus, parengimas. Planavimas apima objektinių sričių (tikslai, rezultatai) planavimą, projekto struktūrinę dekompoziciją, darbų ir ryšių tarp jų nustatymą, išteklių planavimą, darbų trukmės nustatymą, darbų kalendorinį planavimą, išlaidų įvertinimą ir projekto biudžeto formavimą, organizacinį planavimą, projekto komandos formavimą, projekto komunikacijų planavimą, projekto rizikų identifikavimą ir įvertinimą, priemonių rizikai mažinti parengimą, projekto plano sudarymą.

• eigos procesai.Tai žmogiškųjų ir kitų išteklių koordinavimas rengiant ir įgyvendinant projektą. Šiems procesams priskiriamas projekto plano vykdymo organizavimas ir koordinavimas, informacijos skirstymas, užsakymų paskirstymas darbams, paslaugoms, tiekimams, sutarčių sudarymas ir jų vykdymas.

• kontrolės procesai.Tai projekto įgyvendinimo eigos sekimas, vertinimas, koreguojančių veiksmų nustatymas bei nepalankių veiksnių pašalinimas. Šiems procesams priskiriama projekto darbų vykdymo eigos ataskaitų ruošimas, projekto objektinių sričių, vykdymo terminų ir sąmatų kontrolė, rizikos kontrolė, kokybės kontrolė, sutarčių vykdymo kontrolė.

• užbaigimas.

Tai projekto užbaigimo administravimas, apimantis sutarčių uždarymą, formalų projekto rezultatų priėmimą, bendrą galutinį įvertinimą. Kiekvienas iš paminėtų projekto valdymo procesų yra glaudžiai tarpusavyje susiję, kiekvieno proceso metu naudojama informacija yra gaunama kito valdymo proceso metu.

Projekto valdymo metodikos

Adaptive Project Framework Agile Software Development Crystal Methods Dynamic Systems Development Model (DSDM) Extreme Programming (XP) Feature Driven Development (FDD) Information Technology Infrastructure Library (ITIL) Joint Application Development (JAD) Lean Development (LD) PRINCE2 Rapid Application Development (RAD) Rational Unified Process (RUP) Scrum Spiral Systems Development Life Cycle (SDLC) TenStep Project Management Process Waterfall (aka Traditional)

Rizikos įvertinimas

Rizikos vertinimas yra tam tikros priemonės, kurias naudoja sprendimų priėmėjai. Jos apima ir

susijusią informaciją, kad būtų suprasti susiję faktoriai, kurie gali neigiamai paveikti organizacijos

veiklas ir rezultatą bei teisingo apsisprendimo priėmimas, kokių veiksmų reikia imtis, kad būtų

sumažinta rizika. Pvz., bankų pareigūnai naudoja rizikos vertinimą, kuris standartiškai susiję su paskolų

teikimu, atominės elektrinės inžinieriai naudoja panašius vertinimus nustatyti įtaką visuomenės sveikatai

ir saugumui. Nepriklausomai nuo srities visi rizikos vertinimai yra sudaryti iš šių elementų:

Identifikuoti grėsmes, kurios gali žaloti ar kaip kitaip neigiamai paveikti kritines operacijas ir

turtą. Grėsmės apima tokius dalykus kaip nusikaltėliai, suirzusius darbuotojus, teroristus ir

gamtines katastrofas.

Įvertinti grėsmių tikimybę, kurios gali kilti atsižvelgiant į istorinę informaciją ir ekspertų žinias.

Identifikuoti ir reitinguoti atitinkamas reikšmes: operacijos jautrumą, kritiškumą ir turtą, kuris

gali būti paveiktas grėsmei įvykus. Tai daroma tam, kad nustatytume, kurios operacijos ir turtas

svarbiausias.

Nustatyti pačias kritiškiausias ir jautriausias operacijas ir turtą, potencialius nuostolius ar žalą,

kuri gali kilti įvykus grėsmei, į tai įeina ir atkūrimo išlaidos.

Identifikuoti pačius efektyviausius veiksmus, kurie padėtų sušvelninti ir sumažinti riziką. Šie

veiksmai gali apimti naujų organizacijos politikų ir procedūrų priėmimą bei techninę ar fizinę

kontrolę.

Dokumentuoti rezultatus ir kuriamų veiksmų planą.

Jeigu rengiant strategiją būtų galima tiksliai nustatyti apribojimus ir numatyti ateitį, nebūtų reikalo

kalbėti apie su strategija susijusią riziką. Tačiau kiekvienos veiklos strategija visuomet susijusi su tam

tikra rizika. Todėl vertinant strategijos alternatyvas, svarbu iš anksto įvertinti jų rizikos laipsnį, ištirti

atsitiktinumus, kad būtų galima numatyti ir sumažinti strategijos įgyvendinimo sunkumus ateityje.

Svarbu apsispręsti, ar rizika (ir koks rizikos laipsnis) yra priimtina organizacijai. Vieno strategijos

rizikos įvertinimo metodo nėra, o yra keletas dalinių metodų, tarp kurių minėtini šie:

Finansinės rizikos analizė;

Jautrumo analizė;

Scenarijų analizė;

Imitacinis modeliavimas.

Finansinės rizikos analizė yra labai svarbi vertinant komercinių organizacijų strategines

alternatyvas. Strateginių alternatyvų riziką finansiniu aspektu dažnai tenka analizuoti ir ne pelno

organizacijose. Finansinės rizikos analizė apima tokius aspektus:

Pinigų srautų analizė. Šis aspektas finansinės rizikos analizėje yra svarbus todėl, kad nepaisant

apskaitos įrašuose skelbiamų aukštų pelno rodiklių, įmonė gali atsidurti prie bankroto

slenksčio dėl grynųjų pinigų stygiaus. Reikia įvertinti kiekvienos strategijos alternatyvos įtaką

organizacijos pinigų apyvartai;

Nenuostolingumo analizė. Nenuostolingumo taškas parodo, kiek produkcijos būtina parduoti,

kad būtų galima kompensuoti kapitalo investicijas į tos produkcijos gamybą. Nenuostolingumo

analizė su strategijos rizika siejasi todėl, kad pernelyg didelis produkcijos kiekis, reikalingas

investuotam kapitalui kompensuoti, reikalauja ilgo periodo ir didelės dalies rinkoje. Todėl

realaus pelno gavimo perspektyva investuotojui labai nutolsta ir tokia investicija laikoma

rizikinga;

Skolinimosi poreikių analizė. Finansuojant strategiją būtina tam tikra proporcija tarp

kompanijos nuosavo ir skolinto kapitalo. Reali rizika strategijos alternatyvai darosi pernelyg

didelė, kai skolinto kapitalo poreikiai strategijai įgyvendinti labai nukrypsta nuo minėtos

proporcijos. Todėl analizuojant finansinę riziką, būtina įvertinti skolinto kapitalo apimtis,

reikalingas alternatyvai įgyvendinti;

Finansinių proporcijų analizė. Būtinos tam tikros proporcijos tarp kompanijos aktyvų,

likvidumo, nebaigtos gamybos ir gatavos produkcijos atsargų ir t.t. Gali atrodyti, kad

analizuojant strategijos riziką, tokių proporcijų tirti nebūtina, nes informacija apie faktines

finansines proporcijas įmonėje jau yra gauta buhalterinės ir finansinės apskaitos pagrindu.

Tačiau finansinės rizikos analizėje būtina įvertinti, kaip keisis šios proporcijos, bankrutavus

strateginiam verslo vienetui kompanijoje, svarbiam klientui arba tiekėjui ir pan.

Valiutų rizika. Kompanijai, vykdančiai veiklą tarptautiniu mastu, svarbus finansinės rizikos

veiksnys yra santykiniai valiutų kursų poslinkiai. Yra nemažai pavyzdžių, kai valiutų kursų

poslinkiai pavertė nepelningomis (arba optimistiniu atveju atvirkščiai, labai pelningomis)

kompanijų tarptautines strategines iniciatyvas.

Jautrumo analizė yra analizės forma, kuri tyrinėja „Kas, jeigu...?“ tipo klausimus įvertina

veiksnių įtaką nagrinėjamai strateginei alternatyvai. Su alternatyva susijusios prielaidos (pavyzdžiui,

ekonominis augimas, kainų lygis, valiutų kursai ir t.t.) yra keičiamos ir paraleliai yra matuojama

kiekvieno pokyčio įtaka strateginės alternatyvos galutiniam tikslui (rezultatui). Nagrinėjami veiksniai

gali būti parenkami panaudojant svarbiausius sėkmės veiksnius, nustatytus strateginės analizės stadijoje.

Analizės rezultatų pagrindu galima įvertinti strateginės alternatyvos (rezultato) jautrumo nuo

nagrinėjamų veiksnių pokyčių nelygiavertiškumą. Pavyzdžiui, analizė gali rodyti, kad maždaug 5 proc.

kainų svyravimas gali daryti dvigubai didesnę įtaką pelningumo lygiui negu realizacijos svyravimas tuo

pačiu ± 5 proc. diapazonu. Veiksniai, kuriems strateginės alternatyvos tikslas (rezultatas) yra jautresnis,

vertinant alternatyvas turi būti išnagrinėjami žymiai kruopščiau. Jautrumo analizės rezultatai gali padėti

įvertinti santykinį strategijos alternatyvų rizikos laipsnį. Alternatyva, kuri, lyginant su kita alternatyva,

yra jautresnė vieno arba kelių svarbiausių veiksnių pokyčiams, yra susijusi su didesne rizika.

Scenarijų analizė padeda analizuoti didžiausią neapibrėžtumą turinčią situaciją, paraleliai tiriant

kelių scenarijų galimas pasekmes. Pati scenarijų analizė neleidžia nustatyti didžiausią tikimybę turinčios

būsimos aplinkos situacijos, o tik pateikia kelių alternatyvių išorinės aplinkos būsenų charakteristikas.

Kartu ji padeda ištirti galimus atsitiktinumus, numatyti ir sumažinti strategijos įgyvendinimo sunkumus

ateityje.

Imitacinis modeliavimas leidžia prognozuoti strateginių alternatyvų rezultatus statistine ir

ekonometrine technika. Pripažįstant, kad organizacijos strategija yra labai sudėtingas objektas

matematiniam modeliavimui, šiandien dar negalima teigti, kad imitacinis modeliavimas yra praktiškai

galinga analizės technika. Čia dar susiduriama su trimis pagrindiniais sunkumais:

Patikimų pirminių duomenų stygius;

Kiekybiškai neišmatuojamų veiksnių strategijoje egzistavimas ir svarba;

Būtinybė modeliuojat supaprastinti veiksnių tarpusavio ryšius.

Ekonometrinio modeliavimo specialistai ir praktikai teigia, jog minėti ir kiti sunkumai ateityje bus

pašalinti. Jau ir dabartiniu metu sukurti ir taikomi ekonominei ir finansinei analizei naudingi

ekonometriniai modeliai. Juos taiko Strateginio planavimo institutas, statistiškai analizuodamas

kompanijų strategijų įgyvendinimo rezultatus. Todėl kartu su minėtais tyrimais imitacinį modeliavimą

galima bus panaudoti strategijos alternatyvų rizikos analizei.

Strateginis rizikos įvertinimas yra nuoseklus procesas, jame galima išskirti keturis etapus:

1. projekto planavimas;

2. esamų rizikų kontrolių analizė;

3. visa apimančios organizacijos rizikos nustatymas ir įvertinimas;

4. veiksmų rizikos atžvilgiu plano paruošimas.

Strateginio rizikos įvertinimo tikslas yra parengti kvalifikuotą veiklos planą, kurio įgyvendinimas

leistų organizacijai ateityje priimti geriausius sprendimus ir būti užtikrintai, kad visa rizika, turinti įtakos

organizacijai, yra žinoma ir tinkamai kontroliuojama.

Sąnaudų planavimas

Sąnaudų samprata

Gamybos procesas susijęs su tam tikromis piniginėmis išlaidomis , už kurias įgyjamos reikalingos

medžiagos, žaliavos pagrindiniai fondai, energetiniai ištekliai, apmokama darbuotojams už darbą ir pan.

Taigi sąnaudos ir yra visų vertybių ir aptarnavimų, reikalingų produkcijai pagaminti, piniginė

vertė.

Gamybos sąnaudos tikslinga sieti su laiko veiksniu. Vienus gamybos sprendimus galima

įgyvendinti anksčiau, kitiems reikia ilgesnio laiko. Atsižvelgiant į laiko veiksnį, gamybos kaštai

skirstomi į įmonės veiklos laikotarpius: trumpą, ilgą ir labai ilgą.

Suprastintai sąnaudų planavimo ir apskaitos vaidmenį rodo tokia formulė:

P = Rp - Is ;

Čia: P- įmonės pelnas, kaip viena pagrindinių įmonės efektyvumo komponenčių; Rp – gamybos

(pardavimų) apimtis; Is – pagamintos parduotos produkcijos sąnaudos (= savikaina).

Tik žinant gamybos sąnaudos galima spręsti, ar apsimoka gaminti vieną ar kitą gaminį, ar gausime pelną

(nuostolius). Kartu mus domina, kuri sąnaudų dalis didžiausi, kuriuos kaštus reikia mažinti.

Sąnaudų klasifikavimas

Sąnaudos klasifikuojamos pagal tris svarbiausius kriterijus.

1. Pagal susidarymo vietą: aprūpinimo (pervežimo), gamybos ir pardavimo.

2. Pagal vaidmenį gamyboje: pagrindiniai ir papildomieji. Prie pagrindinių kriterijų priklauso

darbo užmokestis, išlaidos medžiagoms bei energijai ir pan., prie papildomų – nuosavo kapitalo

procentai, rizikos priedai ir kt.

3. Pagal gamybos apimties pasikeitimo priklausomybę: pastovieji (sąlyginai pastovūs) ir kintamieji

(proporcingieji). Pastovieji kaštai nepriklauso (arba beveik nepriklauso) nuo gamybos apimties

pokyčių (pavyzdžiui, valdymo, patalpų išlaikymo išlaidos ir kt.) Kintamieji kaštai didėja arba

mažėja tiesiog proporcingai gamybos apimtie pokyčiui.

Pastoviuosius ir kintamuosius kaštus išskirti svarbu ekonomiškai, nes didėjant gamybos apimčiai,

mažėja pastovieji, o kartu ir bendrieji kaštai produkcijos vienetui. Tai matyti iš lentelėje pateikto

pavyzdžio.

Produkcijos vieneto kaštų apskaičiavimasGaminio apimtis, tukst. Vnt.

Kintamieji kaštai, LT/vnt.

Pastovieji kaštai, LT/programai

Vieneto kaštai LT/vnt.

1000 2,0 1000,0 2+1000/1000=31200 2,0 1000,0 2+1000/1200=2,831400 2,0 1000,0 2+1000/1400=2,711600 2,0 1000,0 2+1000/1600=2,63

Be minėtų kriterijų, kaštai gali būti klasifikuojami ir pagal kitus požymius, pavyzdžiui pagal

susidarymo vietas, išskiriant ekonominius išlaidų elementus ir kompleksinius straipsnius. Smulkiau jie

bus nagrinėjami vėliau.

Bendrųjų sąnaudų apskaičiavimas pagal rūšis

Tam tikro laikotarpio bendrosios įmonės išlaidos apskaičiuojamos pagal įvairius kriterijus: pagal

sąnaudų rūšis – medžiagoms, priemonėms išlaikyti, personalui išlaikyti ir kt.; pagal apimtį –

kintamosios ir pastoviosios; pagal veiklos sritis – aprūpinimo, gamybos, realizavimo, finansavimo ir kt.

Dažniausiai susiduriama su gamybos išlaidų apskaičiavimu pagal išlaidų rūšis. Vienetinių ir

bendrųjų išlaidų išskyrimas leidžia šiuo būdu apskaičiuoti išlaidas pagal darbo vietas ir veiklos sritis.

Lietuvoje gamybos išlaidos dažniausiai skaičiuojamos pagal ekonominius išlaidų elementus, siejančius

vienarušes išlaidas nepriklausomai nuo jų susidarymo vietos. Laisvosios rinkos sąlygomis naudojami ir

kiti variantai

Gamybos išlaidų apskaičiavimas pagal išlaidų rūšis

Pagal ekonominius išlaidų elementus (taikoma Lietuvoje)

Pagal išlaidų rūšis (taikoma VFR)

1. Medžiagos ir žaliavos1.1 Pagrindinės1.2 Pagalbinės

2. Kuras ir energija 3. Darbo užmokestis4. Priskaitymai socialiniam draudimui5. Amortizacija6. Kitos išlaidos

1. Medžiagos ir žaliavos1.1 Pagrindinės1.2 Pagalbinės

2. Personalo išlaidos2.1 Darbo užmokestis2.2 Socialinės išlaidos

3. Tvarkos palaikymo, plėtros tyrimo ir konstravimo išlaidos

4. Mokesčiai, rinkliavos įdėjimai5. Nuoma, ryšio, kanceliarijos, reklamos

išlaidos6. Kalkuliacinės išlaidos

6.1 Nurašymai6.2 Procentai6.3 Rizikos fondai6.4 Savininkų kalkuliacinis darbo

užmokestis7. Kitos išlaidos

Kaip matyti, laisvosios rinkos šalių išlaidų apskaičiavimai pagal jų rūšis skiriasi nuo

apskaičiavimų pagal ekonominius jų elementus, nes ne visų rūšių išlaidos yra vienarūšės. Ypač tai

pasakytina apie trečiąjį straipsnį, kuriame, be darbo užmokesčio, gali būti ir kitų rūšių išlaidų. Tai rodo,

kad galima naudoti įvairias schemas. Be to, matyti, kad labai daug išlaidų reikia apskaičiuoti straipsnyje

„kitos išlaidos“: mokesčius, procentus, rizikos fondus ir pan. Šios išlaidos rinkos sąlygomis labai

svarbios, ir jų ignoruoti – įtraukti į vieną straipsnį, matyt nederėtų.

Sąnaudų apskaičiavimas pagal jų susidarymo vietas

Ši sistema atsako į klausimą: kur ir kokio dydžio išlaidos susidaro?

Šio apskaičiavimo esmė – išlaidų paskirstymas darbo vietoms ir padaliniams. Galima teigti ,

kad šiuose apskaičiavimuose tiesioginės vienetinės išlaidos vaidina ne pagrindinį vaidmenį, jos

įvertinamos, kalkuliuojant išlaidas pagal gaminius.

Darbo vietos gali būti skirstomos pagal įvairius kriterijus. Svarbiausios – funkcinės ir atsakomybės

sritys. Viena galimų išlaidų susidarymo vietų klasifikacija pateikta lentelėje.

1. Bendros sritys1.1. Nekilnojamasis turtas

1.1.1 Katilinės1.1.2 Valymo įrenginiai1.1.3 Žemė, pastatai

1.2 Socialinės tarnybos1.2.1 Valgyklos1.2.2 Sanitarinė tarnyba1.2.3 Gamybinė biblioteka

1.3 Energija1.3.1 Vandens tiekimas1.3.2 Energijos gamyba1.3.3 Dujų gamyba1.3.4 Garo gamyba

1.4 Būklės palaikymas1.4.1 Remonto cechas1.4.2 Stalių cechas1.4.3 Energetinis cechas1.4.4 Statybos cehas

2. Medžiagų sritys2.1. Pirkimai

2.1.1. Tiekimo skyrius2.1.2. Laboratorijos

2.2. Sandėliai2.2.1. Medžiagų2.2.2. Prekių priėmimo

3. Gamybos sritis3.1. Gamybos paruošimas

3.1.1. Įrankių gamyba3.1.2. Darbo paruošimas

3.2. Pagrindinė gamyba3.2.1. Paruošimas3.2.2. Apdirbimas

3.3. Šalutinė gamyba3.3.1. Atliekų perdirbimas3.3.2. Metalo gaminių gamyba

4. Realizavimo sritis4.1. Pardavimai

4.1.1. Vidaus rinkai4.1.2. Užsieniui

4.2. Reklama4.3. Persiuntimo sandėliai4.4. Informacijos tarnyba4.5. Eksploatavimas

5. Valdymo sritis5.1. Įmonės valdymas5.2. Revizijos tarnyba5.3. Teisės skyrius5.4. Apskaita5.5. Personalo skyrius5.6. Registratūra5.7. Skaičiavimo centras

Išskiriant konkrečias išlaidų susidarymo vietas, labai svarbu jas tiek detalizuoti, kad galima būtų

tiksliai apskaičiuoti visas čia daromas išlaidas ir kad nebūtų pažeista įmonėje susiklosčiusi gamybinė bei

valdymo struktūra.

Svarbus išlaidų apskaičiavimo metodas yra išlaidų apskaičiavimo pakopos, jungiančios visas

darbo vietų išlaidas į bendrą schemą. Galima išskirti bendrą skaičiavimo schemą, kuri aprėpia visų

išlaidų apskaičiavimą pagal visas darbo vietas, ir mažąsias apskaičiavimo pakopas. Aprėpiančias tik tam

tikrą skaičiavimo aspektą. Toliau nagrinėsime tik antrąjį atvejį, kuris leidžia spręsti šiuos uždavinius:

Paskirstyti bendrąsias išlaidas, apskaičiuotas pagal išlaidų rūšis, išlaidų susidarymo vietoms;

Paskirstyti apskaičiuotų tam tikrai vietai išlaidas, įtraukti jas į platesnę išlaidų schemą (pvz.,

remonto išlaidas priskirti pagrindiniams cechams);

Nustatyti bendrųjų išlaidų procentą.

Išlaidų skaičiavimas pagal darbo vietą

Išlaidų apskaičiavimo pavyzdys parodytas 1 lentelėje.

Viršutinėje dalyje nurodytos visos bendrosios išlaidos, suskirstytos pagal jų susidarymo vietas.

Vidurinėje lenteles dalyje nurodytas dalies bendrųjų išlaidų – pagalbinių darbo vietų išlaidų

pasiskirstymas pagrindinėms veiklos funkcijoms: gamybai, medžiagų paruošimui, valdymui ir

realizavimui.

Apatinėje dalyje pateikti paskirstymo bazės dydžiai – vienetinis darbo užmokestis, pagrindinių

medžiagų vertė, gamybos išlaidos – pasirinktosios paskirstymo bazės ir apskaičiuotas bendrųjų išlaidų

lygis.

1 lentelė.

Tradiciniuose išlaidų apskaičiavimuose pagal darbo vietas susiduriama su problema, kaip

paskirstyti bendrąsias išlaidas. Čia galima būti naudojami kiekybiniai, vertiniai arba mišrūs dydžiai:

vienetų skaičius, darbo laikas, mašinos valandų koeficientai ir pan. Pasirenkant paskirstymo raktus,

reikia vadovautis šiais principais:

Proporcingumo principas reikalauja pasirinkti raktus, kurie logiškai darytų didžiausią įtaką

skirstomiems dydžiams;

Minimalus išlaidų svyravimo principas reikalauja pasirinkti skirstyti tokius dydžius, kurių

pasiskirstymo procentas pagal skirstomąsias vietas yra stabiliausias

Sąnaudų kalkuliavimas pagal gaminius

Kalkuliuojant išlaidas pagal gaminius, atsakoma į klausimą, kiek ir kokių išlaidų tenka vienam ar

kitam gaminiui. Sudarytoji gaminio kalkuliacija leidžia darbo efektyvumą išreikšti atskirų gaminių

gamybos efektyvumu. Sudarant produkcijos vieneto kalkuliaciją, galima išskirti tris žingsnius.

1. Tiesioginių išlaidų priskyrimas tiesiogiai gaminiams.

2. Bendrųjų išlaidų paskirstymas gaminiams pagal pasirinktus paskirstymo raktus – dydžius.

Paprastai paskirstymui naudojamas darbo laikas, mašininis laikas, darbo užmokestis,

mašinvalandžiu koeficientai.

3. Trumpalaikio įmonės pasisekimo apskaičiavimas pagal atskirų gaminių gamybos išlaidas. Tai

pasiekiama, įvertinus skirtumą tarp visos gaminio savikainos ir numatomos (faktiškos)

realizavimo kainos. Praktiškai apskaičiavimai esti gerokai sudėtingesni, nes reikia atsižvelgti į

nebaigtos gamybos likučių savikainą.

Kalkuliaciniai straipsniai gaminio savikainai apskaičiuoti nėra reglamentuoti. Gali būti pasirinkta

2 lentelėje pasirinkta schema.

Gaminio savikainos kalkuliacija

2 lentelėGaminio savikainos kalkuliacija

StraipsniaiStraipsnių požymiai

1. Medžiagos2. Medžiagų paruošimo būdas3. Gamybinis darbo užmokestis – I4. Gamybos išlaidos – I5. Gamybos darbo užmokestis – II6. Gamybos išlaidos 7. Gamybinė savikaina8. Valdymo išlaidos9. Realizavimo išlaidos

Vienarūšis TiesioginisKompleksinis NetiesioginisVienarūšis Tiesioginis‚, ,,,, NetiesioginisKompleksinis ,,,, ,,,, ,,

2 lentelėje pateiktoji kalkuliavimo schema gali būti papildyta. Iš esmės ji nesiskiria nuo mūsų

įmonėse naudojamos schemos. Svarbiausia problema, kaip ir apskaičiuojant išlaidas pagal jų

susidarymo vietas, - bendrųjų kompleksinių išlaidų pasiskirstymas gaminiams. Čia reikia nustatyti

paskirstymo dydžius kiekvienai bendrųjų išlaidų grupei. Pavyzdžiui, Transportavimo ir sandėliavimo

išlaidas tikslinga paskirstyti proporcingai atskirų gaminių medžiagų vertei. Tuo tarpu kompleksinės

išlaidos dažniausiai skirstomos proporcingai gamybiniam darbo užmokesčiui, gamybinei savikainai,

mašinos valandų, koeficientų skaičiui gaminiui pagaminti. Gali Būti pasirinkta ir tradicinė schema 3

lentelė.

Gaminio savikainos kalkuliacija 3 lentelė

Kalkuliacijos straipsniai Straipsnių požymiai1. Pagrindinės medžiagos2. Kompleksiniai gaminiai3. Pagalbinės medžiagos4. Transporto ir sandėliavimo išlaidos5. Grįžtamosios atliekos6. Kuras technologijos tikslams7. Energija technologijos tikslams8. Pagrindinių gamybos darbininkų darbo

užmokestis9. Socialinio draudimo priskaičiavimas10. Naujų gaminių įdiegimo išlaidos11. Specialių įrankių ir prietaisų nusidėvėjimas12. Įrengimų išlaikymo ir eksploatavimo išlaidos13. Cechinės išlaidos

Vienarūšis Tiesioginis,, ,,,, ,,

,, ,,Kompleksinis ,,Vienarūšis ,,Kompleksinis Netiesioginis,, ,,

Cechinė savikaina (1-13)14. Bendrosios gamyklos išlaidos

,, ,,,, ,,

Gamyklos savikaina (1-14)15. Negamybinės išlaidos (1-15)

,, ,,,, ,,

Visa savikaina (1-15)

Produkcijos vieneto kalkuliacija apskaičiuojama tokia tvarka:

Apskaičiuojamos atskirų gaminių tiesioginės išlaidos;

Apskaičiuojami kompleksiniai straipsniai tam tikram laikotarpiui visos įmonės ir padalinio

mastu;

Pagal pasirinktus skirstymo dydžius kompleksinės išlaidos paskirstomos atskiriems

gaminiams proporcingai to gaminio pasirinkto skirstymo dydžio reikšmei.

Savikainos kalkuliacija gali būti sudaryta ir kiekvienam gaminiui, ir visai gaminių programai.

1. Darbo sąlygos

Darbo sąlygos yra aplinka, kurioje vyksta darbas, dirba žmonės. Jas formuoja skirtingos sąlygos

ir skirtingi veiksniai. Darbo našumas ir darbuotojų darbo efektyvumas priklauso nuo šitų veiksnių ir

darbo sąlygų. Sąlygos įmonėse reglamentuojamos įstatymais (HN), vyriausybės nutarimais,

instrukcijomis.Normatyvuose nurodomas veiksnių minimumas arba maksimumas. Optimalios darbo

sąlygos ne privalomos, o tik rekomenduojamos.

1 lentelė. Darbo sąlygų veiksnių klasifikacija.

Psichofiziologiniai Sanitariniai-higieniniai Socialiniai-psichologiniai

darbo veiksniai veiksniai ir estetiniai veiksniai

Fizinė apkrova

Dinaminis krūvis:

vienkartinio krūvio kėlimas;

krūvis per pamaina.

Statinis krūvis

Darbininko poza:

sėdint;

stovint;

palinkus;

gulint;

einant.

Darbo tempas:

rankių judesiai;

kojų judesiai;

liemens judesiai.

Nervinė-psochinė įtampa

Darbo monotoniškumas

Darbo ir poilsio režimas

Gamybinis mikroklimatas

oro temperatūra;

oro drėgmė;

oro judėjimo greitis;

atmosferinis slėgis;

oro švarumas.

Triukšmas

Virpesiai

Spinduliuotė:

jonizuojančioji;

infraraudonoji.

Apšviestumas

Gamybinė estetika

Darbo vietos estetika

Interjero estetika

Eksterjero estetika

Darbo apranga

Funkcinė muzika

Psichologinis klimatas

Normų ir patarymų paisymas gamyboje skatina profesinių susirgimų ir ligų vystymus. Visi

išvardinti faktoriai (veiksniai) daro nuolatinį įtaką žmogaus organizmui ir tik po tam tikro laiko žmogus

pajaus ligos simptomus. Priklausomai nuo profesinio susirgimo trūkmės liga gali progresuoti ir tapti jau

nebeišgydoma ar net baigti žmogaus mirtimi

Profesine liga - darbuotojo sveikatos sutrikimas del kenksmingo darbo aplinkos poveikio. Yra

penkios pagrindines profesiniu ligu grupes, skirstomos atsizvelgiant i jas sukeliancius veiksnius:

sukeltos cheminiu medziagu, dulkiu, biologiniu veiksniu, fizikiniu veiksniu bei itampos.

2. Darbingumas ir jo dinamika

Fiziologinis individualaus darbo našumo pagrindas yra žmogaus darbingumas – galėjimas

nustatytu laiku gerai dirbti. Dirbant kinta psichofiziologinės funkcijos, kartu ir darbingumas. Taigi

svarbu sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žmonės būtų darbingi visą darbo laiką. Kaip priemonę

darbingumui išsaugoti ir gerinti patartina organizuoti darbo ir poilsio režimą.

Darbo ir poilsio režimas – tai darbo ir pertraukų kaita per pamainą, per savaitę, per mėnesį, ir

metus. Ši kaita turi būti organizuota remiantis darbingumo ir psichofiziologinių funkcijų dinamikos ir

biologinių ritmų tyrimais.

1 pav. Paros darbingumo

fiziologinė kreivė

Žmogui dirbant eikvojama nervų ir raumenų energija. Todėl eikvojant energiją virš darbingumo

ribos, jis mažėja, atsiranda nuovargis, pervargimas. Nuovargis – laikinas darbingumo sumažėjimas, kai

atsiranda slopinimas, kuris apsaugo ląsteles nuo per didelio išsekimo. Ilgas, sunkus ir įtemtas darbas

mažina organizmo darbingumą ir darbo našumą, blogėja bendra savijauta, dėmesys, atmintis, sunkiau

susikoncentruoti. Pavargus mažėja raumenų jėga ir jų ištvermė, blogėja judesių koordinacija ir

tikslumas, judesiai tampa vangesni, jaučiamas nedidelis raumenų skausmas. Mažėja regos, klausos,

lytėjimo ir kitų analizatorių jautrumas, pablogėja regos, klausos sensomotorinių reakcijų greitis. Gerai

pailsėjus, nuovargis praeina, atsistato savijauta ir darbingumas. Jei darbas tęsiamas nepaisant slopinimo,

kuris reiškiais nuovargiu, žmogus pervargsta.

Didelę įtaką darbo ritmui turi tiksliai nustatytas ir remiantis darbingumo kitimo dėsningumais

sutvarkytas darbo ir poilsio režimas. Per darbo dieną darbingumas kinta trimis fazėmis, kurios

pasikartoja du kartus per pamainą- prieš pietus ir po jų.

Darbingumas

Darbo valandos

2 pav. Darbingumo dinamika per pamainą

Pirmoji fazė ( I ir IV ) – įsitraukimo į darba laikotarpis, antroji fazė ( II ir V ) – pastovaus didelio

darbingumo laikotarpis, trečioji fazė ( III ir VI ) – darbingumo mažėjimo laikotarpis.

Darbingumo kreivės pobūdis priklauso nuo nuovargio atsiradimo laiko ir dydžio. Tuo tarpu

nuovargis priklauso nuo darbo pobudžio ir sąlugų. Todėl, dirbant įvairius darbus, darbingumo kreivėse

būna nuokrypių nuo šio išnagrinėto tipino pavyzdžio. Kai kurios fazės gali būti kitaip išryškėjusios

kartais ir visai nebūti. Darbingumo dinamika per metus, per savaitę panaši kaip ir per pamainą.

Maksimalus darbingumas stebimas žiemos mėnesiais, minimalus – vasaros.

3. Darbo procesų ir laiko sąnaudų tyrimo metodų klasifikavimas

Darbo procesų ir laiko sąnaudų tyrimas – tai svarbus gamybos ir darbo organizavimo metodas. Jis

turi didelę reikšmę darbo normavimui. Darbo procesų ir laiko sąnaudų tyrimo tikslas:

nustatyti, kiek sunaudota laiko įvairiems darbams, operacijoms ir operacijų elementams;

ištirti darbo metodus ir neracionaliai atliekamus veiksmus;

gauti duomenų optimalioms darbo pasidalijimo formoms nustatyti;

išsiaiškinti darbo laiko nuostolius ir jų priežastis;

nustatyti darbo našumo didinimo rezervus.

Vartojami įvairūs darbo procesų ir laiko sąnaudų tyrimo metodai. Pagal stebėjimo būdą ir jam

vartojamas priemones, darbo procesų ir laiko sąnaudų tyrimo metodai yra skirstomi į:

Vizualinius stebėjimus. Skiriama ištisinis stebėjimas, kai tiriami visi laiko sąnaudų

elementai ir atrankinis stebėjimas- tiriami tik kai kurie laiko sąnaudų elementai.

Duomenų registravimą pusautomačiais ir automatiniais prietaisiais.

Paprasčiausias ir pigiausias yra vizualinis stebėjimas ir laiko sąnaudų matavimas laikrodžiais,

chronometrais. Vizualiai gali būti tiriama tiesiogiai stebimoje darbo vietoje arba taikant televiziją.

Pagrindiniai ir labiausiai paplitę yra šie darbo tyrimo metodai:

darbo laiko fotografija - tiesiogiai stebimos visos darbo laiko sąnaudos arba atskirų

sąnaudų pasikartojimo atvejų skaičius.

Chronometražas - stebimi ir matuojami su kiekvienu produkcijos vienetu pasikartojantys

operatyvinio darbo trukmės elementai. Chronometražo objektas yra operacija arba atskiri

operacijos elementai.

Fotochronometražas- kombinuotas stebėjimo būdas, susidedantis iš fotografijos ir

chronometražo.

Pagal stebimų objektų skaičių vizualinis stebėjimas gali būti individualus (stebimas vienas

darbuotojas ar įrenginys) ir grupinis.

Yra du pagrindiniai laiko sąnaudų stebėjimo metodai: tiesioginis darbo laiko sąnaudų rūšies

matavimas ir tam tikrų laiko sąnaudų rūšių kartojimosi atvejų skaičiavimas.

Tiriant laiko sąnaudas, stebimi žmonės. Kai stebimi darbininkai, dirbantys keliais įrengimais, ir

įrenginiai, kuriais jie dirba, toks stebėjimas vadinamas kompleksiniu. Kai kartu stebima gamybos

proceso eiga ir darbinikų darbo laikas, vadinama gamybos proceso fotografija.

Darbo laiko sąnaudų tyrimai atliekami etapais:

1. pasirendimas stebėti;

2. stebėjimas;

3. stebėjimo duomenų apdorojimas;

4. rezultatų analizė, išvadų ir pasiūlymų parengimas.

4. Darbo normų sistema

Sklandus darbo organizavimas yra neįmanomas be darbo matavimo. Darbas matuojamas laiko ir

energijos sąnaudomis jam atlikti. Darbo normavimas yra vienas iš pagrindinių visuomenės gamybos

efektyvumo didinimo veiksnių.

Darbo norma – tai nustatytos darbo laiko sąnaudos atskirai operacijai ar funkcijai atlikti,

gaminio daliai arba visam gaminiui pagaminti, esant tam tikrai technikai, technologijai ir

organizacijai.

Darbo normomis yra matuojamas darbuotojo darbas. Darbo normos padeda apskaičiuoti naujų

tehnologinių procesų, naujų irengimų diegimo, gamybos ir darbo organizacijos efektyvumą. Norint kuo

tiksliau apskaičiuoti laiko normą, reikia kuo nuodugniau ištirti operaciją bei kuo detaliau suskaidyti ją į

elementus. Operacijos elementų trukmę lemia įvairūs veiksniai. Svarbiausios yra šios pagrindinės

veiksnių grupės: techniniai, organizaciniai ir psichofiziologiniai veiksniai. Operacijos projektavimo

uždavinys – remiantis operacijos tyrimo duomenimis, nustatyti racionalius darbo metodus, t.y.

racionalią operacijos elementų sudėtį ir jų nuoseklumą.

Yra įvairios darbo normos. Jas galima suklasifikuoti įvairiais požiųriais. Darbo normos pagal jų

rūšis skirstomos į darbo sąnaudų normas ir darbo rezultatų normas.

Darbo sąnaudų normas sudaro fizinės ir nervinės energijos bei laiko sąnaudos darbui atlikti.

Todėl skiriamos fizinės ir nervų energijos sąnaudų normos ir darbo laiko sąnaudų normos.

Laiko norma - tai nustatytos darbo sąnaudos tam tikrai darbų apimčiai atlikti tam tikromis

organizacinėmis ir technologinėmis sąlygomis,

Darbuotojų skaičiaus norma – tai nustatytas darbuotojų skaičius tam tikromis technologinėmis ir

organizacinėmis sąlygomis, būtinas tam tikrai darbų apimčiai atlikti (įrengimams, darbo vietoms,

darbuotojams apkrauti arba patalpoms valyti).

Darbo rezultatų normos – tai išdirbio normos ir normuotos užduotys.

Išdirbio norma – tai darbo kiekis nustatytas vienetais, tonomis, metrais ir kitu būdu, kurį

darbininkai turi atlikti per laiko vienetą (valandą, pamainą, mėnesį) tam tikromis organizacinėmis ir

techninėmis sąlygomis.

Normuotos užduotys – tai nustatyta darbų sudėtis ir apimtis, kurią tam tikromis organizacinėmis ir

techninėmis sąlygomis turi atlikti darbuotojas arba komanda per tam tikrą laiką.

Aptarnavimo norma – „priežiūros norma“ - tai nustatytas įrengimų, darbo vietų, darbuotojų

skaičiaus arba gamybinio ploto apimtis, kurią turi aptarnauti vienas darbuotojas arba komanda tam

tikromis organizacinėmis ir technologinėmis sąlygomis.

Pagal galiojimo laiką visos darbo normos skirstomos į pastovias, laikinas, sezonines ir

vienkartines.

Pastovios yra tokios darbo normos, kurioms nenurodytas galiojimo laikas. Tačiau tai tik sąlygiškai

pastovi norma, nes keičiasi pasikeitus technologinėms ar organizacinėms sąlygoms (pvz., naujų

gaminių, technologijų, įrengimų įdiegimo laikotarpiui).

Laikinos normos nustatomos tam tikram laikotarpiui (pvz., naujų gaminių, technologijų, įrengimų

įdiegimo laikotarpiui).

Sezoninės normos nustatomos sezoniniams darbams.

Vienkartinės normos sudaronos vienetinėje gamyboje nepasikartojantiems darbams normuoti.

Pagal pagrindimą darbo normas galima skirstyti į pagrįstąsias ir nepagrįstąsias.

Nustatant pagrįstąsias darbo normas remiamasi optimaliais įrenginių darbo rėžimais ir racionalia

gamybos ir darbo operacija. Darbo normavimo požiūriu racionali drbo organizacija – tai ekonomiškai,

fiziologiškai ir sociologiškai tikslingas darbo pasidalijimas, racionali darbo vietos organizacija ir

priežiūra, darbas atliekamas racionaliais metodais, optimalios darbo sąlygos (apšvietimas, temperatūra,

triukšmas ir kt.), gera darbo sauga ir kt.

Nepagrįstosios yra patirties statistinės normos. Jos nepagįstos optimaliais technologiniais įrenginių

rėžimais, racionalia gamybos ir darbo organizacija. Tokiose normose atsižvelgiama tik į esamą šių

veiksnių lygį. Jos neatspindi būtinų darbo sąnaudų.

5. Darbo normų funkcijos

Darbo normos pramonės įmonėse atlieka įvairias funkcijas. Darbo normos reikalingos įmonės

struktūrinių padalinių gamybos pajėgumams, įrengimų ir darbo vietų apkrovai apskaičiuoti. Jomis

apsakaičiuojama, kiek įmonei reikia darbuotojų, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybes bei klasifikaciją,

darbo užmokesčio fondas bei kiti įmonės gamybinės veiklos rodikliai. Darbo normomis grindžiamas ir

operatyvinis organizacinės veiklos planavimas.

Kai kurie darbo normų naudojimo funkciniai metodai:

Darbo normų naudojimas kuriant naujus produktus ir rengiant jų gamybą. Šis metodas padeda

nustatyti produkto gamybos išlaidas, kurios atsiranda dėl gamybos būdų, dėl skirtingų medžiagų įtakos,

dėl įvairių konstrukcinių sprendimų įtakos gamybos būdui. Darbo normų poreikis yra didelis, kai

kuriamas visiškai naujas produktas. Jeigu produktai tiktai truputį patobulinami, darbo normų naujiems

gamybos procesams reikia nedaug.

Darbo normų naudojimas projektuojant gamybos įrenginius. Šis metodas naudingas tuo,kad

padeda nustatyti produkto gamybos išlaidas, kurios atsiranda dėl pačių įrenginių ar alternatyvių

įrenginių (pvz.,suvirinimo išlaidas palyginti su liejimo išlaidomis), dėl įrenginių įvairių konstrukcijų

variantų, taipoginustatomas įrenginių ekonominis naudingumas,

Darbo normų naudojimas parenkant įrenginius. Kai sprendžiamas klausimas, kokiais įrenginiais

papildyti gamybos įrenginių parką arba senus pakeisti naujais, darbo normos naudojamos įrenginių

ekonominiam naudingumui nustatyti, t.y. nustatomos eksplotacijos išlaidos bei įrenginių skaičius.

Darbo laiko normų naudojimas operatyviam gamybos planavimui. Čia sprendžiama operacjų

trukmės ir ekonomiškiausio gamybos grafiko nustatymo uždaviniai.

Darbo laiko normų naudojimas konstruojant įrankius, užveržimo įtaisus ir kitas darbo priemones.

Šiuo atveju darbo laiko normos naudojamos sprendžiant išlaidų nustatymą įrenginių gamybai,

alternatyvių įrenginių gamybai, įvairių konstrukcijų variantų įrenginių gamybai, taip pat nustatant

įrenginių ekonominį naudingumą bei palyginant įvairių įrenginių konstrukcinius sprendimus pagal jų

gamybos išlaidas.

Darbo normų naudojimas įmonei suplanuoti. Laiko normos yra esmianis duomenys įvairiems

įmonių suplanavimo variantams palyginti atsižvelgiant į laiką medžiagoms transportuoti ir darbuotojams

vaikščioti. Tad laiko sąnaudoms įtaką daro įrenginių išdėstymas, jų skaičius vienam darbuotojui, pastato

aukštų skaičius, medžiagų transportavimo iš vieno padalinio į kitą būdas.

Darbo normų naudojimas biudžetui sudaryti ir išlaidoms kontroliuoti. Norint sudaryti padalinių

veiklos biudžetus, reikia iš anksto nuspėti operacijų išlaidas. Čia svarbios laiko normos, kurios padeda

nustatyti išlaidas, kurios atsiranda dėl pagrindinių darbo operacijų, dėl tam tikrų pagalbinių darbų

apimties, taip pat čia padaliniams perskirstomos ivairių darbų apimtys bei paskirstomos pridėtinės

išlaidos. Laiko normos išlaidų kontrolei yra ypač svarbios, nes tai pamatai pagrindinių ir pagalbinių

darbų efetyvumui apskaičiuoti.

Darbo normų naudojimas produktų gamybos sąnaudoms ir pardavimo kainai apytikriai

apskaičiuoti. Šiuo atveju darbo normos gali būti naudojamos nustatyti gamybos sąnaudų duomenims,

kurie remiasi gaminamų arba numatomų gaminti produktų; produkto dydžiu, forma, spalva,

medžiagomis; produktų gamybos apimties įtaka. Nustačius produktų gamybos apimties poveikį

gamybos sąnaudoms, galima apskaičiuoti galimas kainų nuolaidas.

Darbo normų naudojimas darbuotojų planiniam poreikiui apskaičiuoti. Šis metodas padeda sręsti

ir nustatyti reikiamą darbuotojų skaičių, reikiamą darbuotojų kvalifikacijos sudėtį, taip pat sudaryti

praktinio mokymo planus bei įvertinti darbuotojų kaitos išlaidas.

Darbo normų naudojimas darbuotojų santykiams reguliuoti. Kasdieniame darbe darbo normos

padeda reguliuoti vadovų ir darbuotojų santykius sprendžiant uždavinius tokius kaip paskirstant darbo

užduotis; nustatant darbų apimtį, rengiant darbo instrukciją, parenkant darbo metodus, nustatant

netinkamus darbo metodus.

Darbo normų naudojimas kolektyvinėms sutartims sudaryti. Kadangi įmonės administracijos ir

darbuotojų kolektyvinių sutarčių objektai yra atlyginimas už darbą, darbo laikas, įdarbinimo sąlygos ir

kiti panašūs dalykai, tad darbo normos padeda pagrįsti sprendimams dėl jų.

Darbo normų naudojimas darbo metodams tobulinti. Darbo normos šiuo atveju ypač vertingos

alternatyvių darbo metodų racionalumui palyginti.

Darbo vietų klasifikavimas

Darbo vieta yra vieno ar kelių darbininkų veiklos zona, aprūpinta būtinomis priemonėmis gamybinei užduočiai (tarnybinėms pareigoms) atlikti. Darbo vietos yra skirtos tam tikroms technologinėms operacijoms atlikti. Nuo jų įrengimo priklauso kiekvieno darbuotojo darbo intensyvumas, saugumas.

Darbo vietos yra klasifikuojamos pagal įvairius požymius: gamybos aptarnavimo; specializacijos lygį; mechanizacijos lygį; darbininkų, dirbančių vienoje vietoje, skaičių; vienoje darbo vietoje esančių pagrindinių įrengimų skaičių; darbo vietos pastovumą.

Pagal gamybos procesą: pagrindinės, pagalbinės gamybos ir aptarnavimo.

Pagal specializacijos lygį: universalios ir specializuotos.

Pagal darbų mechanizavimo lygį: rankinių, rankinių mechanizuotų; mašininių rankinių, mašininių; automatinių ir aparatinių, darbų procesų vietos.

Pagal darbininkų sklaičių: individualios ir brigadinės (grupinės).

Pagal įrengimų skaičių: bestaklės, daugiastaklės ir vienastaklės.

Pagal pastovumą: stacionarios ir mobilios.

Pagal darbo saugumą: saugios ir nesaugios.

Darbo vietų suplanavimas

Darbo vietų suplanavimas- Tai darbo vietos įrengimo elmentų išdėstymas erdvėje. Kad pasiekti maksimalius gamyklos pajėgumus, turi būti maksimaliai išnaudodas toks veiksnys, kaip darbo vietos planavimas. Planuojant darbo vietą labai svartu atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip:

a) Gamybos srautas (nenutrūkstamumas)

b) Technoligoškumasc) 5 Sd) Ergonomika

Gamyba yra procesų sistema apimanti medžiagų judėjimą ir, jeigu viskas gerai apgalvota, kiekvienas gamybos etapas duos naudos (našumo). Todėl labia svarbu planuojant gamybinę darbo vietą yra tai, kad darbuotojų darbo vietos būtų taip išdėstytos, kad vyktų nenustojantis gamybos darbas, kitaip tariant pasiekiamas maksimalus reikalingas gamybos srautas. Siekiant šio tikslo visų pirmiausia reikia atsižvelgti į gamybos įrenginių išdėstymo projektavimą. Mums labia svarbu įrenginių išdėstymo veiksniai. Išdėstymas priklausys nuo produkcijos operacijos tipo, organizacijos dydžio, ir skirtingų komponentų kiekio. Kai kurie apsvarstymai apims:

Dėmesys turėtų būti atkreiptas į medžiagos sudėtį, tūrį, svorį, trapumą. Firma gali užsiimtigeležies liejimu, kuri yra sunki, bet gali tam tikrais atvejais įtrūkti, stiklo ar keramikosmedžiagomis, kurios lengvai dūžta, ar plastikiniais komponentais, kurie, nors yra lengvi, betgali būti lengvai įrėžiami arba praduriami.

Gali būti reikalingos sterilios zonos tokiems produktams kaip medikamentai, švirkštai ar kitimedicinos įrankiai.

Gali būti reikalingos atšaldytos zonos maistui, vakcinoms ar kitiems greitai gendantiemsproduktams.

Kai kurie produktai gali būti neatsparūs drėgmei, taigi jiems reikalingos nusausintos zonos. Kompiuteriniai komponentai ir branduoliniai produktai turėtų būti laikomi vietose, kur nėra

dulkių ir elektrostatinio krūvio.

Taip pat labai didelis dėmesys turi būti kreipiamas darbo vietos aplinką ir saugumą. Personalui dirbančiam tam tikruose objektuose turi būti taikomi tam tikri aplinkos ir saugumo reikalavimai:

Garso lygis turi neviršyti nustatytų normų. Taip pat ir apšvietimas, šildymas, patalpųvėdinimas turi būti atitinkamas.

Lengvai užsidegantys skysčiai kaip naftos produktai, valymo skysčiai, dažai turi būti laikomitoliau nuo personalo tam tinkamoje vietoje.

Sandėliavimo bokštai tokioms medžiagoms kaip grūdai, chemijos produktai arba anglys turibūti toli nuo personalo patalpų, nes jie gali sprogti esant nepalankioms sąlygoms. (Bordekse,Prancūzijoje, 1997 metais grūdų bokštas sprogo ir žuvo žmonės buvę administraciniamepastate, kuris stovėjo šalimais.)

Neturėtume pamiršti ir darbo ploto svarbos:

Darbo aplinka turi būti patogi ir maloni darbuotojams ir klientams, kurie lankosi joje. Turi būti įrengti atitinkami kambariai, reikalingi atlikti darbui. Pavyzdžiui, chemijos gamykloje

žmonės turi sugebėti pakeisti skysčių siurblius arba dirbti su krosniniais įrenginiais. Turi būti suteikta pakankamai erdvės žmonėms ir mobiliems įrenginiams, tokiems kaip

pradiniai krovikliai prekių skirstymo centre.

Gamyboje yra naudojamas labai platus žaliavų pervežimas. Jų pervežime yra svarbu:Skysčių pervežimas turi būti įrengtas linijine tvarka, kad išvengti zigzagų.

Darbo pozicijos suplanuotos taip, kad sumažinti žaliavų judėjimą. Saugojimo aikštės yra įrengtos prie naudojimo zonos- taip sumažinamas operatorių judėjimas Įrankiai išdėstyti ergonomiškai Sunkus fizinis žmogaus krūvis yra pakeičiamas robotais. Žaliavų judėjimo kiekis yra sumažinamas Lankstūs įrankiai naudojami produktų pervežimui.

Planuojant asmeninę darbuotojo darbo vietą gamybos įmonėje bene svarbiausią įtaką tam turi turėti 5s metodas, kuris taip pat įtraukia ergonomikos pagrindus.

Kas yra 5s?

5s metodu yra kuriama darbo vieta organizacijoje pagal tam tikrus standartus. Panaudojus 5s metoda darbo vietoj mes gauname toki rezultata:

Švari darbo vieta. Vizualiai organizuota darbo vieta (daiktai yra savo vietose, tai pagreitina darba).

5s metodas yra sudarytas is 5 zingsniu, kurie yra pavadinti zodziais apibudinanciais 5 pagrindinius metodo elementus.Sort – rušiavimas: reiškia rūšiavimą, kokių irengimų, įrangos ir prietaisų jums reikia dirbant darbo vietoje. Tai reiškia nereikalingos įrangos ar prietaisų pasalinimas is darbo vietos. Straighten (simplify) – daiktų, įrangos ir prietaisų sudėjimas į tinkamas vietas. Tai reikalinga tam, kad kiekvienas darbuotojas galėtų lengvai identifikuoti, rasti, naudoti ir padėti į tikslią daikto vietą, baigus juo naudotis.Sweep (shine) – švytėjimas, švara. Tai darbo vietos valymas, tvarkymas, užtikrinimas, kad visi daiktai, prietaisai ir įranga yra tinkami darbui atlikti.Standartize – standartizavimas. Tai metodo elementas, kuris plėtoja ir užtikrina prieš tai išvardintų žingsnių vykdymą.Sustain – įsipareigojimų laikymasis, savikontrolė. Tai metodo elementas įpareigojantis laikytis disciplinos, dirbti pagal standartus ir atlikti tikslią savo darbo užduotį.

5 žingsneliai reikalingi tam, kad naudojant šį metodą kiekvienas elementas papildytų prieš tai buvusį. Pavyzdžiui, jei pradėsime trečiuoju žingsniu sweep, bet nebūsime atlikę pirmo ir antro žingsnio - darbo vietoje sukursime chaosą, nes mes būsime nenustatę ką reikia tvarkyti ir ko ne. O jeigu pradėsime antruoju, neatlikę pirmojo, sugaišime daug laiko, energijos, bei sunaudosime reikalingą vietą daiktams, kurie gali būti mums visai nereikalingi.

5s metodas pašalina nesklandumus

Skirtingų tipų nesklandumai darbo vietoje, atsiranda dėl organizuotumo stokos ir chaoso.

Blogų emocijų sukėlimas, tai ieškojimas daiktų, prietaisų ir įrangos. Nereikalingų judesių sukėlimas, tai daiktų, prietaisų ir įrangos kilnojimas į reikalingas vietas

darbo fazės metu. Nereikalingo inventoriaus perteklius, tai atsiranda dėl per didelio daiktų kiekio darbo vietoje,

kai negalime surasti reikalingo. Reikalingos vietos eikvojimas, kai dedame į reikalingą vietą daiktus, įrenginius ir prietaisus.

Taip pat labai svarbu, jog 5s metodas sumažina klaidų ir susižeidimų darbo vietoje skaičių.

Klaidas atsiradusias dėl klaidingo įrankio ar prietaiso pasirinkimo. Klaidas atsiradusias dėl netinkamai dirbančios įrangos naudojimo. Susižeidimus atsiradusius dėl netinkamai paliktų įrankių praėjimuose ir nesaugiose vietose. Ergonominiai nuostoliai, susidarę dėl bandymo pasiekti darbo priemonę ar kilnojant kitas.

Panaikinus šiuos nuostolius, padidėja darbo našumas. Todėl klaidų išvengimas yra labai svarbus darbo vietoje. Dirbant aplinkoje, kur visi daiktai stovi savo vietose pagal saugumo reikalavimus, susikursime saugią darbo vietą.Visi šie trūkumai gali būti panaikinti 5s metodo dėka ir taip bus sukurta ideali ir naši darbo aplinka.5s metodas gali būti naudojamas visose darbo vietose kur naudojama įvairi įranga ir prietaisai

Ergonomikos aspektas.

Norint racionaliai suplanuoti darbo vietą, pirmiausia jos elementus reikia išdėstyti veiksmų lauko pasiekimo zonoje. Veiksmų lauko pasiekimo zona yra darbo vietos veiksmų dalis, apribota lankais, nubrėžiamais maksimaliai ištiestomis, judančiomis pečių sąnaryje rankomis.

Veiksmų lauko pasiekimo zonos: Lengvai pasiekiamo lauko veiksmų zona- darbo vietos veiksmų lauko dalis , apribota lankais,

nubrėžtais neįtemptomis, truputį sulenktomis, pečių sąnaryje sulenktomis rakomis Optimali vaiksmų lauko pasiekimo zona- veiksmų lauko dalis, apribota lankais,

nubrėžiamais dilbio, judančio alkūnės sąnaryje su atrama(šioje zonoje darbas yra mažiausiai varginantis, dėl to čia reikia išdėstyti dažniausiai naudojamus įrenginius)

Kai darbo vieta racionaliai suplanuota, dirbant nereikia lankstytis, sukiotis, pritūpti ir atlikti kitus varginančius, nereikalingus judesius. Planuojant darbo vietas reikia atsižvelgti į darbo metodų racionalizavimo principus:

Simetriški darbo judesiai yra mažiausiai varginantys ir našiausi Taip pat labai svarbu sumažinti vertikaliųjų judesių, kurie labiau vargina nei horizontalieji,

skaičių.Vertikalieji judesiai greičiausiai ir lengviausiai atliekami žemyn ir nuo savęs, o horizontalieji- lanku.

Įrankius ir darbo objektus, kurie imami nuosekliai vienas po kito, reikia išdėlioti greta Visi daiktai darbo vietoje turi būti dedami į kiekvienam iš jų nustatytą tą pačią vietą. Labai svarbi patogi darbininko kūno padėtis

Planuojant darbo vietas, darbininko kūno padėčiai keliami šie reikalavinai: Patogi liemens padėtis, galvos rankų ir kojų padėtis, manipuliacijos laisvė, tiesi laikysena, sėdimos ir stovimos padėčių keitimas, optimalus darbo zonos matomumas.

Darbininko laikysena ar užimama darbo atlikimo padėtis priklauso nuo kelių veiksnių: Reikiama fizinė jėga

Kai atliekamas fizinis darbas iki 5 kg-darbai atliekami nedideliu tempu ir nedideliais rankų mostais, kai atliekami labai tikslūs darbai abiem rankomis, patartina sėdėtiKai dirbama 5 -10kg jėgomis, tikslingiausia keistii sėdėjimo ir stovėjimo padėtis. Šiuo atveju galima sumažinti neigiamą sėdėjimo ir stovėjimo poveikį žmogaus organizmui Kai darbui atlikti reikia dinesnės nei 10 kg jėgos, patogiau dirbti stovint. Aukšto ūgio žmonės sunkiau pakelia stovima darbą už žemaūgius, o vienodo ūgio su vyrais moterys sunkiau pakelia stovimą darbą už vyrus.

Darbo zonos aukštis Per žemas stalas gali iškreipti stuburą, nes atstumas nuo akių iki darbo objekto turi būti apie 30 cm. Kai stalas per aukštas, įtempiami nugaros raumenys. Esant patogiai, truputį palinkusiai į priekį laikysenai, galima keisti akių atstumą nuo darbo objekto. Optimalus darbo paviršiaus aukštis priklauso nuo žmogaus ūgio ir darbo pobūdžio.

Darbo vietų įrengimas

Darbo vietų įrengimas, tai jos aprūpinimas gamybiniais įrengimais, technologine ir organizacine įranga. Nuo jų įrengimo priklauso kiekvieno darbuotojo darbo intensyvumas, saugumas.

Darbo vietos įrengimas (suprojektavimas) priklauso nuo jos konkrečios paskirties. Svarbiausi reikalavimai, kad darbo vieta būtų: saugi darbo atžvilgiu, aprūpinta technologine organizacine įranga, atitiktų technologinius reikalavimus, numatytos optimalios darbo zonos, užtikrinančios mažiausiai nereikalingų žmogaus darbo judesių.

Darbo vieta yra vieno arba kelių darbininkų darbinės veiklos zona, kur yra būtinų priemonių gamybos užduočiai atlikti. Darbo vietų organizavimas išsprendžia jų įrengimo ir išplanavimo uždavinius.

Darbo vietos organizavimas optimizuojamas pagalsocialinį (asmenybės) kriterijų, ją įrengiant ir išplanuojant pagal čia dirbančio žmogaus antropometrinius duomenis, o pagal ekonominiį kriterijų siekiant mažiausio operacijos darbo imlumo.

Įrengiant darbo vietą, nagrinėjami įrenginiai, technologinė įranga, įrankiai, organizavimo įranga.

Labai svarbi įrankų detalė yra rankena, kotas. Jų paviršių reikia apdoroti taip, kad kotas liestų stipriausias delno vietas.

Į organizacinę įrangą įeina darbastaliai, stalažai, lentynos, spintos, įrankių spintelės, kėlimo bei ryšio priemonės, kėdės ir kt.

Planuojant darbo vietas reikai turėti galvoje, kad simetriški darbo judesiai mažiausiai vargina ir našiausi.

Svarbus darbo vietų įrengimo elementas - signalizavimo ir ryšio priemonės. Jos gali būti vizualinės, garsinės ir mišriosios. Jomis darbininkas informuoja apie darbo proceso sutikimo priežastis.

Darbo vietų priežiūra

Nors ir labai gera darbo vietų organizacija, bet, esant blogam jų aptarnavimui, ji nebus pakankamai efektyvi. Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad pramonės įmonėse apie 70 proc visų vidutinių pamainos darbo laiko nuostolių sudaro nuostoliai dėl blogai organizuoto darbo vietų aptarnavimo. Iš jų 28-30 proc šių nuostolių susidaro dėl pavėluoto medžiagų, ruošinių ir detalių pristatymo į darbo vietas, 22 – 26 proc. – laukiant remontininkų ir derintojų.

Darbo vietų aptarnavimo funkcijų klasifikavimas

Darbo vietų aptarnavimo funkcijas galima klasifikuoti pagal darbo proceso sudedamąją dalį, su kuria susijęs aptarnavimas. Dalis darbo vietų aptarnavimo funkcijų yra susiję su tikslinga žmogaus veikla (instruktažas, darbo apsaugos priemonės, techninės dokumentacijos ir kitos informacijos pristatymas į darbo vietą), dalis – su darbo objektais (transportavimas ir kontrolė) ir didžiausia aptarnavimo funkcijų dalis susijusi su darbo priemonėmis (įrengimų derinimas, tarpremontinė priežiūra, aprūpinimas įrankiais bei visų rūšių energija).

Darbo funkcinio pasidalijimo aptarnaujant įrengimus optimalaus varianto parinkimas

Darbo vietų aptarnavimas funkcijų pasidalijimas pramonės įmonėse labai įvairus. Analogiškose įmonėse arba kartais ir vienos įmonės skirtinguose centruose tas pačias darbo vietų aptarnavimo funkcijas atlieka skirtingos profesijos darbininkai.

Labai svarbu kiekvienu konkrečiu atveju iš daugelio galimų darbo vietų aptarnavimo funkcijų pasidalijimo variantų parinkti optimalų variantą. Variantų racionalumas priklauso nuo tam tikrų veiksnių, kurių vienas iš svarbiausių yra automatizacijos lygis.

Įrengimų aptarnavimo procesas – tai masinio aptarnavimo sistema. Posistemių skaičius prilygsta aptarnaujančių darbininkų profesijų skaičiui.

Darbo vietų aptarnavimo reglamentavimas laiko atžvilgiu

Yra trys pagrindinės darbo vietų aptarnavimo reglamentavimo laiko atžvilgiu formos: - pasyvus,

- planinis – profilaktinis,- standartinis.Darbo vietų aptarnavimo forma parenkama priklausomai nuo daugelio veiksnių. Svarbiausi

veiksniai yra gamybos tipas, specializacijos lygis, darbo objektų matmenys ir kt. Darbo vietos aptarnavimo forma priklauso nuo gamybos tipo.

Tipiniai darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektai

Tipiniai darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektai pirmiausiai sudaromi masinių profesijų darbininkams. Ir nedidelė ekonomija kiekvienoje darbo vietoje šiuo atveju sudarys didelį ekonominį efektą, ir tipinių projektų sudarymo bei įdiegimo sąnaudos visiškai apsimokės.

Sudarant darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo tipinius projektus, tam tikromis technologinių procesų rūšims numatomi vieno tipo techniniu požiūriu pažangiausi pagrindiniai technologiniai įrengimai. Atsižvelgiant į numatytus įrengimus, parenkama įranga, po to išplanuojamos darbo vietos.

Sudarant tipinius darbo vietų organizavimo ir aptarnavimo projektus, parengiama aiški dokumentacija kuri prireikus gali būti darbininkų mokymo priemonė.

Darbo metodai

Darbo judesiai turi būti greiti,tikslus ir ekonomiški.

Darbo metodas yra darbininko veikimo būdas, t.y. darbo judesių ir veiksmų visuma ir jų nuoseklumas.

1.Lentelė. Darbo metodų tyrimo ir kūrimo etapaiEtapai Etapų turinys

Tyrimas Parengtinė analizėOperacijos parinkimasOperacijos aprašymasDarbininkų parinkimasDetalusis tyrimasTyrimo metodo parinkimasDarbo skaidymas į elementusStebėjimasRezultatų apdorojimas

Kūrimas Racionalių jųdesių laiko ir erdvės atžvilgiu parinkimasOperacijos elementų ir visos jos trukmių nustatymasDarbo instrukcijų sudarymasOrganizacinių ir techninių priemonių parengimas

Įdiegimas Darbininkų mokymasParengtų organizacinių ir techninių priemonių įdiegimasNaujų darbo metodų taikymo stebėsena

1. Darbo metodų analizė

Darbo metodų analizę tikslinga būtų skirti į parengtinę ir detaliąją.

1.1 Parengtinė analizėPirmiausia parenkamos operacijos, kurių atlikimo metodus tikslinga gerinti. Vienas iš kriterijų, lemiančių operacijos parinkimą, yra darbo produktyvumas, kurį numatoma pasiekti racionalizavus darbo metodus. Kiek veiksmingas darbo metodų gerinimas, priklauso nuo operacijų masiškumo kiekvienoje darbo vietoje ir darbo vietų, kuriuose šios operacijos atliekamos, skaičiaus. Todėl operacijos parinkimo kriterijus gali būti išreikštas šia nelygybe:S < At (tv1 – tv2) n N

S – sanaudos darbo metodams gerinti (Lt); At – valandinis tarifinis atlygis (lt); tv1 ir tv2 – vienetinė laiko norma iki darbo metodų pagerinimo ir juos

pagerinius;n - operacijų skaičius darbo vietoje;N – skaičius darbo vietų, kuriuose atliekama ši operacija .

Operacijos, kurios atlikimo metodus numatoma tobulinti, nagrinėjama šiuo nuoseklumu: nustatomas jos tikslas ir paskirtis; surašomos operacijos, kurios atliekamos prieš nagrinėjąmą ir po jos; nustatoma, ar visos operacijos reikalingos, ar netikslinga jas pergrupuoti, ar negalima mechanizuoti; nagrinėjamos jų atlikimo techninės sąlygos; nustatomi darbo objektų judėjimo maršrutai; užfiksuojami visi parengiamojo ir baigiamojo darbo elementai.Numatytos operacijos atlikimo metodams tirti reikia parinkti geriausiai atliekančius ją darbininkus.

1.2 Detalusis tyrimas

1.2.1. Tyrimo metodai

Vienas iš svarbiausių pasirengimo detaliajam tyrimui klausimų yra tyrimo metodo parinkimas. Skirtingais tyrimo metodais gaunami skirtingo tikslumo rezultatai. Be to, nevienodas yra jų darbo imlumas ir reikalingi nevienodo sudėtingumo prietaisai. Todėl reikia parinkti tokius tyrimo metodus, kuriais gaunamų tyrimo rezultatų tikslumas būtų pakankamas tyrimo tikslui pasiekti, o išlaidos tyrimui atlikti mažiausios, palyginti su kitais metodais.

Naudojama darbo laiko fotografija, strobofotografija, ciklografija, chronociklografija, oscilografija, filmavimas, vaizdo įrašai. Priemonės darbo metodams tirti nuolat tobulėja. Šiuo metu gali būti vaizdo magnetofono įrašai.

1.2.2. Darbo skaidymas į elementusSudėtingiausios operacijos yra įvairios paprasčiausių darbo elementų kombinacijos (pvz., „ištiesti

ranką“, „paimti“, „pasukti“, „perkelti“, ir kt.). Todėl, tiriant darbo metodus, būtina žinoti operacijos sudėtį.

Darbo procesų tyrimo pradžia siejama su F. Tayloro veikla. Vėliau darbo procesus tyrė amerikiečių inžinierius F. Gillbrethas, kuris savo veiklos pradžioje buvo F. Tayloro pasekėjas, o vėliau tapo jo chronometražo priešininku.

F. Gillbrethas tyrė judesius erdvės ir laiko atžvilgiu, ieškojo ne tik greičiausio, bet ir „vienintelio geriausio metodo“. F. Gillbrethą domino ne tik kiekybinė, bet ir kokybinė darbo pusė. Darbo procesą jis suskaidė į elementus pagal jų paskirtį. Šiuos elementus jis pavadino terbligais (therblig) (1 pav.). Tai F. Gillbretho pavardė, parašyta atvirkščia tvarka.

Terbligai buvo pradėti naudoti, todėl, kad Amerikoje daug imigrantų. Imigrantams daug lengviau suvokti ženklus.

Grupė Terbligas Terbligo reikšmė Simbolis Simbolio spalva

I

1. Ieškoti Bet kokie paieškų judesiai

Juoda

2. Rasti Reakcija suradus daiktą, užčiuopus jį pirštais

Pilka

3. Išrinkti Išrinkti reikiamą objektą iš didelio jų skaičiaus

Šviesiai pilka

II

4. Paimti Paimti daiktą prieš pernešant

Raudona

5. Perkelti be krūvio

Ištiesti ranką arba žengti žingsnį prie daikto, kurį reikia paimti

Gelsvai žalia

6. Perkelti su krūviu

Pernešti daiktą Žalia

7. Nustatyti Padėti daiktus tokioje padėtyje, kad būtų patogu paimti

Žydra

8. Sujungti Sujungti dvi detales; įdėti detalę į prietaisą

Violetinė

9. Apdirbti Dirbti įrankiais arba be jų

Purpurinė

10. Atjungti Veiksmas, priešingas veiksmui „sujungti“

Šviesiai violetinė

11. Kontroliuoti Pagrindinis kontrolės operacijų elementas

Sudegintos ochros

12. Orientuoti Orientuoti daiktus reikalingoje padėtyje prieš sujungiant

Dangiška

13. Paleisti Paleisti daiktą iš pirštų, nuimti koją nuo pedalo ir kt.

Tamsiai raudona

III

14. Poilsis Pertrauka nuovargiui pašalinti

Oranžinė

15. Nepašalinamos prastovos

Prastovos, nepriklausančios nuo darbininko

Geltonos ochros

16. Pašalinamos prastovos

Prastovos, priklausančios nuo darbininko

Citrinos

17. Planuoti Apgalvoti kitus veiksmus

Ruda

18. Laikyti Laikyti daiktą vienoje rankoje, kol kita ranka juda

Auksinės ochros

1. pav. Terbligai

F. Gillbretho terbligų sistema pagrįsta ne judesių fiziologine prigimtimi, o kiekvieno terbligo arba jo dalies tikslu. Pvz., jeigu laisva ranka juda detalės link, tai tikslas – pasiekti detalę. Vėliau atsiranda naujas tikslas: pradžioje paimti detalę, paskui perkelti cją iš vienos vietos į kitą. Šią darbo proceso dalį sudaro trys terbligai: 5 – perkelti be krūvio, 4 – paimti, 6 – perkelti su krūviu.

Terbligus galima suskirstyti į tris grupes:Pirmosios grupės terbligais vaizduojami darbo proceso elementai yra netikslingi. Jais darbas

neatliekamas. Todėl, gerinant darbo metodus, šios grupės terbligų reikia kiek įmanoma sumažinti.Antrosios grupės terbligai sudaro operacijos esmę. Juos reikia nagrinėti ir tobulinti.Trečiosios grupės terbligai nėra operacijos elementai. Jie parodo galimus darbo našumo didinimo

išteklius, galimybes tobulinti darbo procesą. Aštuoniolikto terbligo F. Gillbrethas nebuvo numatęs. Jį darbo organizavimo specialistai pritaikė neseniai.Savo sudėtingumu terbligai nevienalyčiai. Pvz., terbligai „perkelti be krūvio“, „perkelti su krūviu“, „paleisti“ yra elementarūs darbo proceso elementai, juos sudaro vienkartiniai žmogaus kūno arba jo organų poslinkiai. Antrosios grupės terbligai „apdirbti“, „kontroliuoti“, „atjungti“ ir kiti, taip pat pirmosios grupės terbligai „ieškoti“ ir „išrinkti“ yra sudėtingi. Juos sudaro ne vienas žmogaus kūno organų poslinkis.

Šiuo metu yra nusistovėjusi darbo skaidymo į judesius, veiksmus, veiksmų derinius sistema.Darbo judesys yra vienkartinis žmogaus kūno arba kūno dalių poslinkis, kurio tikslas –

paimti, perkelti, atpalaiduoti kokį nors daiktą arba palaikyti jį rimties būsenoje.Dirbant judesiai derinami su jutimo organų, kurie kontroliuoja judesių kryptį, greitį ir tikslumą,

veikla. Judesiai yra universaliausi darbo procesų elementai. Jie skiriami pagal įvairius požymius.Pagal kūno dalį, kuri atlieka judesius, būna pirštų, rankų, kojų, liemens, akių ir kiti judesiai.

Rankų judesiai gali būti iki riešo, iki alkūnės, iki peties ir iš peties. Panašiai galima skirstyti kojų judesius į pėdos, kojos iki kelio ir visos kojos judesius. Judesius, kuriuos atlieka viena kūno dalis, vadiname paprastaisiais judesiais, o kuriuos atlieka iš karto kelios kūno dalys (pvz., pasilenkdami siekiame daiktą pakelti nuo grindų), - sudėtingaisiais judesiais.

Pagal tikslingumą judesiai skirstomi į aktyviuosius ir pasyviuosius. Aktyvieji judesiai turi konkretų tikslą. Pvz., operacijos dalis „paimti plaktuką“ susideda iš dviejų aktyviųjų judesių: „ištiesti ranką“ ir „sugriebti plaktuką“. Abiejų judesių tikslas – paimti plaktuką. Pasyvieji judesiai neturi kokio nors tikslo darbo požiūriu. Jie dažniausiai atliekami po aktyviųjų judesių. Pvz., operacijos dalies „padėti plaktuką“ baigiamasis judesys bus „atitraukti ranką į pradinę padėtį“. Šis judesys – pasyvusis. Darbas atliekamas aktyviausiais judesiais. Todėl racionalizuoti darbo procesus reikia taip, kad kuo daugiau būtų aktyviųjų judesių. Taigi pasyviuosius reikia paversti aktyviaisiais. Tai pasiekiama tada, kai tam tikri darbo judesiai atliekami nenutrūkstamai. Pvz., jei po darbo elemento „padėti plaktuką“ iš karto bus imamas kitas įrankis.Judesiai būna horizontalieji ir vertikalieji. Sunkiau atlikti vertikaliuosius judesius, todėl juos, jeigu galima, reikia keisti horizontaliaisiais.

Tiesiniai ir apskritiminiai judesiai. Judesio trajektorijos forma turi atitikti sąnarių anatomines savybes. Sąnarių sandarą geriausiai atitinka apskritiminiai judesiai. Tiesiniams judesiams atlikti reikia daugiau energijos negu apskritiminiams. Apskritiminių judesių kelias yra ilgesnis už tiesinių. Tačiau jie fiziologiškai daug pranašesni ir todėl našesni.

Darbo veiksmas yra keli nenutrūkstamai, sklandžiai pereinantys iš vieno į kitą judesiai, kurie turi vieną tikslinę paskirtį ir yra susiję su vienu darbo objektu arba darbo priemone. Darbo veiksmą gali sudaryti du arba daugiau judesių. Dažniausiai pasitaikantys veiksmai – šių judesių deriniai „suimti“ arba „atleisti“ ir „perkelti“. Pvz., veiksmas „paimti“ susideda iš judesio „ištiesti ranką prie detalės“ ir „suimti detalę pirštais“. Darbinis veiksmas „įstatyti ruošinį į pneumatinį griebtuvą“ susideda iš šių judesių: „ištiesti ranką prie ruošinio“, „suimti ruošinį dešine ranka“, „perkelti ruošinį į griebtuvą“. Kitas veiksmas „užspausti ruošinį griebtuve“ susideda iš keturių judesių: „ištiesti ranką prie rankenėlės“, „suimti pirštais rankenėlę“, „pasukti rankenėlę“ ir „atleisti pirštus“.

Teoriškai kiekvienas veiksmas turi prasidėti ryžtingu, o baigtis pasyviu judesiu. Tai sudaro veiksmo ciklą. Tačiau dirbant baigiamieji pasyvieji judesiai (atitraukti ranką, nuleisti ranką ir kt.) dažniausiai pakeičiami paskesnio veiksmo pradiniu aktyviuoju judesiu.

Veiksmai gali susidėti iš skirtingų arba pasikartojančių judesių. Pvz., staklininkas perstumia suportą kartodamas judesius „sukti rankenėlę“.

Stambesnė už veiksmą operacijos dalis yra veiksmų derinys. Darbo veiksmų derinys yra visuma darbo veiksmų, kuriuos jungia bendras tikslas ir pastovi darbo objektų ir darbo priemonių sudėtis. Kiekvienam veiksmų deriniui būdinga tai, kad darbininko veiksmai yra pabaigti ir turi savarankišką reikšmę technologinio proceso požiūriu. Pvz., nagrinėtame pavyzdyje veiksmai „įstatyti ruošinį į pneumatinį griebtuvą“, „užspausti ruošinį griebtuve“ sudaro baigtų veiksmų visumą – veiksmų „įdėti ruošinį į griebtuvą ir įtvirtinti“ derinį, kurio tikslas – paruošti ruošinį apdirbti tekinimo staklėmis.

2. Darbo metodų kūrimas

Darbo metodų kūrimas ir įdiegimas glaudžiai susijęs su kitomis darbo organizavimo sudedamosiomis dalimis. Pavyzdžiui, darbo metodai tiesiogiai priklauso nuo darbo pasidalijimo laipsnio, o kuriant darbo vietų organizaciją būtina vadovautis darbo judesių ekonomijos principais, nes darbo vietų organizavimas yra materialinis racionalių metodų pagrindas.

Darbo metodai kuriami remiantis pažangia darbininkų patirtimi ir taikant mikroelementinius normatyvus.

2.1 Darbo metodų kūrimas remiantis pažangia darbininkų patirtimi

Rezultatyviai dirbančių darbininkų patirties sklaida yra didelis šaltinis darbo produktyvumui didinti. Dažniausia nauda gaunama tuomet, kai nauji darbo metodai kuriami remiantis ne vieno, o keleto darbininkų patirtimi. Norint nustatyti, kodėl tiems patiems operacijos elementams skirtingi darbininkai sunaudoja nevienodai darbo laiko, reikia nagrinėti tų operacijos elementų judesių struktūrą ir nuoseklumą.

2.2 Darbo metodų kūrimas remiantis mikroelementais

Pradedant gaminti naują produktą, kartu su gamybos procesu tikslinga parengti ir racionalius darbo metodus. Neturint operacijos modelio, šį uždavinį galima išspręsti tik mikroelementine darbo metodų analize.

Šiuo būdu darbo metodus galima kurti laboratorijoje ir parengti darbo instrukciją, kurioje būtų detaliai aprašyti racionalūs operacijos atlikimo metodai.

Darbo metodai kuriami šiuo nuoseklumu.Numatytoji operacija suskaidoma į mikroelementus, sudaroma jos atlikimo pagal juos kortelė.

Išnagrinėjus mikroelementų struktūrą ir nuoseklumą, aprašomas racionalus darbo metodas.Racionalūs darbo metodai kuriami laiko ir erdvės atžvilgiu. Darbo metodų racionalumą laiko atžvilgiu lemia judesių trukmė ir nuoseklumas. Darbo metodų racionalumą laiko atžvilgiu lemia judesių kryptis, trajektorijos forma, darbininko judėjimo maršrutai. Judesiams keliami šie reikalavimai: jie turi būti greiti, tikslūs ir ekonomiški. Tai pasiekiama atsižvelgiant į keletą darbo fiziologijos praktinių rekomendacijų.Kuriant darbo metodus, reikia atsižvelgti į jo turiningumą, kad judesiai nebūtų monotoniški ir varginantys, taip pat į fizologinę ir sociologinę darbo pasidalijimo ribas.

Darbo metodai turi būti sukurti iš ritmiškai atliekamų judesių.Kuriant darbo metodus, reikia vengti statinių įtempimų, t.y. palaikymų rimties būsenoje (judesių

„laikyti“)Darbo metodams svarbu techninė mikroelementinių normatyvų pusė. Juose nustatyti konkretūs

judesių trukmės veiksniai, tikslūs judesių pradžios ir pabaigos fiksavimo tikslai, kuriais galima rasti mikroelementus bet kuriame darbe.

Darbo metodų kūrimas susijęs su kitomis darbo organizavimo kryptimis, technikos ir technologijos patobulinimais. Todėl kuriant reikia numatyti būtinas darbo pasidalijimo, darbo vietų įrengimo ir suplanavimo, darbo sąlygų parengimo ir kitas priemones, reikalingas sukurtiems darbo metodams įdiegti.

2.3 Darbo metodų įdiegimas

Įdiegimas prasideda darbininkų mokymu naujų darbo metodų. Pirmaujančių darbininkų pažangūs darbo metodai skleidžiami kitiems tos pačios specialybės darbininkams įvairiomis formomis. Jas galima skirti į dvi grupes:

Betarpiškas pažangios patirties perdavimas, Pažangios patirties perdavimas per tarpininkus

Pirmajai grupei pažangios patirties mokyklos, įmonės novatorių dienos, kai pažangių darbo metodų moko pirmaujantys darbininkai.

Antrajai pažangių darbo sklaidos formų grupei priskiriamos vaizdinės priemonės, t.y. plakatai, stendai, parodos, kino filmai.

Dar viena pažangių darbo metodų sklaidos forma yra informaciniai lapeliai. Naujiems darbo procesams sukurti darbo metodai įdiegiami vadovaujantis instrukcijomis. Masiškų operacijų darbo metodams įdiegti tikslinga taikyti specialius treniravimo įtaisus, kuriais ugdomi racionalūs tokių judesių įgūdžiai, iš kurių susideda sukurtasis darbo metodas.

Kai darbininkai pradeda dirbti patobulintais darbo metodais, reikia reguliariai tikrinti, ar jie nenukrypsta nuo jų. Tikrinti turi asmenys, rengę naujus darbo metodus ir organizavę darbininkų mokymą. Rastus nukrypimus svarbu parodyti darbininkui. Tikrinti reikia tol, kol naujausius metodus darbininkai įvaldys gerai ir nuo jų nenukryps.

DARBO PASIDALIJIMAS IR KOOPERAVIMAS

Darbo pasidalijimo rūšys ir formos

Darbo pasidalijimas didina našumą, nes vienas žmogus nei fiziškai, nei psichologiškai

nepajėgus atlikti visų operacijų. Tad darbo pasidalijimas reikalingas norint supaprastinti užduotis, tada

jas lengva išmokti ir paprasta atlikti. Taip pat dėl darbo pasidalijimo sukuriama daugiau darbo vietų,

žmonės gali pasirinkti arba būti skiriami į tokias pareigas, kurios labiausiai atitinka jų sugebėjimus.

Pagal P. Vanagą, darbo pasidalijimą galima suskirstyti į šias rūšys:

Bendrasis darbo pasidalijimas. Reiškia įvairių darbinės veiklos rūšių išskyrimą visuomenės

mastu (pvz., viešojo administravimo atskirimas nuo pelno siekiančių organizacijų veiklos).

Dalinis darbo pasidalijimas. Reiškia įvairių darbinės veiklos rūšių išskyrimą vienos ūkio šakos

mastu (pvz., įmonių specializavimas tam tikroms produkcijos rūšims gaminti).

Vienetinis darbo pasidalijimas. Tai darbo pasidalijimas įmonėje ir reiškia vartojamųjų verčių

kūrimo suskaidymą į dalinius procesus, kurių skaičius ir turinys priklauso nuo techninių –

organizacinių sąlygų, taip pat nuo darbuotojų kiekybinės ir kokybinės sudėties.

Funkcinis darbo pasidalijimas. Suskirsto darbus pagal gamybinių funkcijų pobūdį. Pramonės

įmonėse tai gali būti šios funkcijų grupės: vadybos procesų, tiesioginio technologinio proceso

vykdymo darbai, gamybos proceso priežiūros darbai, tvarkos palaikymo darbai įmonės

teritorijoje, įmonės turto ir priešgaisrinės saugos darbai.

Gamybos proceso tikslas – gaminti tam tikrus produktus, kurie yra visų šių funkcijų rezultatai. Todėl

visos gamybinės funkcijos yra vienodai reikalingos ir būtinos

Technologinis darbo pasidalijimas. Tai darbų skirstymas pagal jų technologijos pobūdį:

tekinimas, frezavimas, suvirinimas..

Technologinėse ir funkcinėse grupėse skiriamas ir smulkesnis kvalifikacinis darbo pasidalijimas pagal

darbų sudėtingumą. Taip pat ir operacinis darbo pasidalijimas, kai gamybos procesas suskaidomas į

operacijas

Darbo pasidalijimo produktyvumo sąlygos

Darbo pasidalijimas yra produktyvus tik esant šioms sąlygoms:

Didelė gamybos apimtis ir specializacija. Gamybos apimtis turi būti tokia, kad darbininkai,

atliekantys po vieną operaciją, būtų visą laiką užimti

Aukštas pagalbinių ir priežiūros tarnybų organizacinis ir techninis lygis. Nuo priežiūrų tarnybų

veiklos priklauso pagrindinių darbininkų darbo sėkmė.

Darbo pasidalijimo ribų laikymasis. Skiriamos fiziologinė, socialinė ir ekonominė darbo

pasidalijimo ribos.

Fiziologinė darbo pasidalijimo riba yra tokia operacijos trukmė, kurią sumažinus apkraunamos

tik kai kurios nedidelės raumenų grupės. Darbas pasidaro monotoniškas ir žmogui kenksmingas

fiziologiniu požiūriu. Žmogus, dirbamas monotonišką darbą, greitai pavargsta, mažėja darbo

našumas.

Socialinė darbo pasidalijimo riba yra toks operacijų turiningumas, kurį sumažinus darbas

praranda kūrybos elementus, pasidaro neįdomus ir nepatrauklus.

Ekonominė darbo pasidalijimo riba yra tokia, kurią peržengus darbo pasidalijimas tampa

ekonomiškai netikslingas.

<...> vadovams siaura specializacija atrodo pranašesnė, nes darbas lengviau išmokstamas,

darbininkai dirba produktyviai ir gauna priimtiną gan nedidelį darbo užmokestį. Tačiau specializacijos

trūkumas yra darbininkų nepasitenkinimas darbu, didelė darbuotojų kaita ir pasyvumas. Darbuotojų

manymu tai gerai, nes nereikia aukštos kvalifikacijos, gero išsilavinimo, mentaliteto pastangų, mažesnė

atsakomybė ir tenkinantis atlyginimas. Trūkumai – nuobodus darbas, mažai augimo ir iniciatyvos

galimybių, mažas savarankiškumas ir vidinis pasitenkinimas darbu.

Darbo kooperavimas

Darbo kooperavimas organizacijoje yra įvairių profesijų ir specialybių darbuotojų sąveika,

siekiant gerai ir laiku atlikti užduotis. Darbo forma , kai įmonės darbuotojai planingai siekia to paties

tikslo, arba turi bendrą užduotį vadinasi kooperacija. Kooperacija , kaip darbo forma, ypač jaučiama

darbo komandose.

Kooperavimas ir darbo pasidalijamas visada kartu, tai neatsikaramos darbo formos. Tam

kad kuo tiksliau pasidalinti darbą, turi būti platesnis kooperavimas, tuo daugiau įmonės darbuotojų

įtraukiama į bendrą darbą .

Kooperavimo formas nulemia organizacijos darbo pasidalijimo formos ir jos organizacinė

struktūra. Kooperavimas būna dviejų tipų :

Technologinis ir funkcinis

Taikant technologinį tipą, įmonės darbuotojai kooperuojami pagal tai, kaip atliekama

gamyba, tai yra nuosekliai. Šis būdas priklauso ir nuo įrenginių, technologijų, taikomų gamyboje,

įmonės gamybinės apkrovos, darbuotojų išsilavinimo.

Funkcinis kooperavimas reiškiasi funkcinių grupių darbuotojų sąveika.

Komanda

„Komanda yra nedidelis būrelis žmonių, kurie vienas kitą papildo savybėmis ir kurios

vienija bendras tikslas, bendrai vykdomos užduotys ir bendra atsakomybė už pavestą darbą. “

Komandos sudaromos tam , kad atlikti atitinkamą darbą, ir padidinti darbuotojų

atsakomybę , dėl darbo rezultatų . Tam kad paskatinti darbuotojus, jiems paskiriamos premijos, ar

kitokios materialios skatinimo priemonės.

Komandų organizavimo principai:

Bendrų pastangų

Nenutrūkstamo darbo

Pavadavimo principas

Lygiagretaus darbo principas.

Bendrų pastangų principas pasireškia tuo , kaip komanda bendromis jėgomis atlieka darbą.

Šis principas naudojamas tada kai, dirbama aparatais, sudėtingais agregatais.

Nenutrūkstamo darbo principas taikomas tada, kai gamyba vyksta keliomis pamainomis ir

dėl pamainų kaitos atsiranda dideli laiko nuostoliai. Šiuo principu sudarytos komandos dar vadinamos

ištisinėmis.

Pavadavimo principas taikomas tada kai vieną komandos narį pavaduoja kitas narys. Jeigu

komanda sudaryta iš skirtingų kvalifikacijų darbuotojų , tai taikant ši principą žemesnės kvalifikacijos

asmuo , atlieka aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo pareigas, kas leidžia keltis kvalifikaciją. Taip pat šis

principas leidžia vengti monotoniškumo darbe.

Tam kad sutrumpėtų atliekamo darbo laikas, taikomas lygiagretaus darbo principas.

Vienas didesnis darbas paskiriamas keliems darbuotojams, kurie darbą atlieka vienu metu.

Darbuotojų paskirstymas organizacijose

Pagrindinis darbo pasidalijimo ir kooperavimo tikslas – tinkamai paskirstyti darbuotojus į

jų darbo vietas, kad kiekvienas žinotų ką ir kaip reikia atlikti tam tikrą darbą. Tinkamas darbuotojų

paskirstymas yra toks , kai pilnai panaudojami įrenginiai ir darbo laikas ir sutrumpėja darbo procesai.

Paskirstant darbuotojus, svarbu taip sukonkretinti kiekvieno darbuotojo funkcijas, kad kiekvienas iš jų

aiškiai žinotų savo pareigas, ką daryti ir kaip. Tinkamas darbuotojų paskirstymas labai svarbus ir tuo,

kad yra nustatoma kiek žmonių turi atlikti tam tikrą darbą, arba kaip tą darbą kuo efektyviau pasidalinti.

Darbuotojų paskirstymas įmonėse ir darbo pasidalijimas yra sudėtinga sistema, kurios tikslas – gaminti

ir teikti vartotojams produktus. Sėkmingai jį pasiekti galima tik esant darniems visų įmonės darbuotojų

santykiams . Tinkamas darbuotojų paskirstymas pramonės įmonėje yra viena iš gamybos produktyvumo

didinimo priemonių.