�

Apie Tėvynę (patys suprantame, kad Lietuvą) galime skalambyti pompastiškai, lozungiškai, teatrališkai, vulgariai, pragmatiškai, romantiškai ar primityviai. Lietuvą neigti, teigti ar teisti. Niekinti „išdavikus“ emigrantus ar vadinti dar neemigravusius neryžtingais buduliais. Tačiau kad ir kaip mes vieni kitus vertintume, aukštintume ar teistume, visi bent viena savo širdies dalele suprantame, kad Tėvynė yra tai, ką mes visi patyrėme. Mūsų Tėvynė vis vien nėra Tailandas, Zanzibaras ar kitas pasaulio taškas. Mes vis vien išsiritome ir pasklidome iš Lietuvos. Patinka mums ar nepatinka. Gėda ar ne gėda. Apie tai ir kalbamės su „Poezijos pavasario“ laureatu poetu Gintaru PATAcku. Originaliu žmogumi, nemėgstančiu kalbėtis paviršutiniškai. Slysti lietuviškos problemos, vardu Lietuva, pačiu primityviausiu paviršiumi. Tad ir klausiu: „Gintarai, kodėl neemigruoji iš Lietuvos?“

- Tau kaip Juozas Erlickas at-sakyti? Jeigu Erlickas būčiau, į klausimą - kodėl, atsakyčiau - to-dėl. Tuo ir baigtųsi atsakymas. Bet jeigu reikia dar ir Patacko atsaky-mo... Ar reikia?

- Jei nereikėtų, neklausčiau. Kreipčiausi į Erlicką.

- Tada Patackas atsako. Klau-sykis. Turbūt todėl neemigruoju, nes esu prakeiktas nostalgikas. Kai būnu užsienyje, jau po devynių die-nų pradedu verkti dėl Tėvynės. Aišku, verkti ne tiesiogine prasme, bet po devynių dienų jau apima toks keistokas nerimas.

- O kas įvyksta, kai grįžti namo? Vėl pradedi verkti, kad nesi užsienyje?

- Pasijuntu, kaip rusas sako, pas Kristų užantyje. Lietuviškai kal-bant, pasijuntu, kaip šventą žaltį laikyčiau. Jaučiu čia, Lietuvoje, tam tikrą saugumą, jaukumą, garantą. Taip pat lietuvių kalbą. Juolab kai mano profesija susijusi su kalba, ir šansai užsienyje nuliniai.

- Tačiau tu turi ir kitą pro-fesiją. Esi diplomuotas inžinie-rius... Ar vis vien būtų toks pats Tėvynės jausmas? Vis vien ne-emigruotum?

- Užsienį aš stebiu turisto aki-mis. Traukia bent nemokama Tai-lando šiluma ir jos pigumas. Vis dėlto Tėvynė lietuviams tapo pra-bangos dalyku ir ne visi ją sugeba įsigyti. Todėl ir emigruoja.

- Kaip suprasti tą „praban-gos dalyką“? Neįstengia susi-mokėti už šildymą?

- Taip. Lietuva kai kam tapusi prabangos preke. Prabangu yra Lietuvoje gyventi.

- Na, paaiškink, kodėl taip atsitiko?

- Tai yra dar vienas gyvenimo išbandymas. Tai neturi tęstis ilgai. Kaip ir viskas, taip ir žmogaus kry-žius yra pamatuotas pagal jo pečius. Vieni daugiau, kiti mažiau pakelia. Čia viskas apskaičiuota, suskaičiuo-ta, netgi kaip viešbutyje - įskaičiuo-ta. Man labai patinka poeto Prano Vaičaičio elegija „Yra šalis“. Kur ta-ve meiliai pavaišina, kur tave myli, valgydina. Ir šalis ta Lietuva vadi-nas. Nors, kaip sako Vaičaitis, „aš neilgai ten buvau“. Čia jie, tokie žodžiai, ir dabar galioja. Ten (emi-gracijoje) to nebūna.

- Tarsi kalbėtų dabartinis emigrantas...

- Šiaip ar taip, dar yra mūsų kal-bos dalykai. O užsienyje jau reikė-tų versti mintyse žodžius į savo kalbą. Ir neprisikastum iki tokių metafizinių kalbos gelmių, kai žo-džiu vos ne kuri pasaulį ar, sakysi-me, pasieki emocinį katarsį, savo-tišką nušvitimą. O ten, emigracijo-je, galima sakyti, būtum kalbos in-validas. Kaip čia į mūsų piliečius, ne visai tautiečius, lietuvių kalba patenka kaip į organizmą svetim-kūnis... Nieko nepadarysi. Visame pasaulyje taip atsitinka, kai žmogus priverstas kalbėti ne savo gimtąja kalba. Tai yra gamtos dėsnis.

- Gintarai, kai tu užsienyje prisimeni Lietuvą, apie ką tu pirmiausiai galvoji? Ar apie Kauno Aleksoto priemiestį, kur užaugai? O gal apie Kauną aps-kritai? O gal apie mūsų valsty-bę plačiąja prasme. Na, koks geografinis taškas pirmiausiai įsižiebia tavo mintyse, kai gal-voji apie Lietuvą? Pats arčiau-sias ar pats abstrakčiausias?

- Atsakysiu poeto Jono Juškai-čio žodžiais. „Kur mano kaukolė gulės, ten bus ir žemės vidurys“. Kur mūsų, lietuvių, kaukolės po žeme guli, ten ir Tėvynė. Lygiai taip pat, bet kitais žodžiais galėjo pasakyti ir Jonas Strielkūnas, ir Eduardas Mieželaitis. Man patinka

gyventi ir ilsėtis ant protėvių kau-kolių. Savo protėvių. Po sava žeme. Mes, lietuviai, esame sau pasaulio bamba. Todėl galima suprasti tuos emigravusius ir save pasaulio bam-ba laikančius lietuvius. Mes vieno-di. Lietuva yra mūsų visų pasaulio bamba. Ir mums niekaip nepavyks nutraukti tos bambagyslės, siejan-čios su Lietuva.

- Nes Lietuva, plačiąja pras-me, mus tokius pagimdė. Na, netobulus, bet labai žmogiškus. Kad ir kiek besistengsime, vis vien neišsižadėsime...

- Tai ir yra ta Tėvynės sąvoka. Manau, emigravusieji tai dar stip-riai jaučia.

- Gal būtent būnant užsie-niuose ir gimsta tikrasis patrio-tizmas? Nedeklaratyvusis?

- Ką aš manau apie patriotiz-mą? Ne mes renkamės, bet mus pasirenka. Ne mes pasirenkame, kur gimti, kokioje tautoje gimti, kuria gimtąja kalba kalbėti. Mus pasirenka aukštesnė jėga. Aš ne-žinau, kokie ir kieno planai. Ir to, kuris mus sugalvojo. Aš kalbu apie Aukščiausiąjį.

- Mums, lietuviams, tiesiog lemta būti lietuviais.

- Taip. Lemta. Nes jis, Aukščiau-siasis, nepalieka mums vadinamo-sios krikščioniškosios laisvės. Ten, aukštai, jau nulemta. Mes turime lemtį būti lietuviais. Turime lemtį - Lietuvą. Tik tavo pasirinkimas lie-ka - į kairę ar į dešinę. O laisvė pa-sirinkti tik tokia. Pasuksi į kairę - mirsi, pasuksi į dešinę - žūsi.

- Na, kažkoks pasirinkimas vis vien egzistuoja. Tarkime, iš

kavinės-baro meniu gali išsi-rinkti graikiškas salotas, bet neišsirinkti Cezario salotų. Aiš-ku, jei meniu tokios salotos įra-šytos. Jei neįrašytos, tai jau to-kia valgytojo lemtis.

- Tas laisvas pasirinkimas tik iliuzija, nes lemtį naikina. Many-čiau, kad Lietuva, Tėvynė, yra ne laisvas žmogaus pasirinkimas, bet lemtis. Ir gerai, kad žmogus nega-li per daug pasirinkti. Kai mano sū-nus dar buvo mažas, vesdavausi jį į žaislų parduotuvę ir leisdavau pa-sirinkti tik vieną žaisliuką. Sūnus norėdavo iš karto visų parduotuvės žaislų. Bet ką būtų daręs iškart tu-rėdamas visus žaislus? Būtų šiek tiek pavalkiojęs juos ir nusivylęs. O mes, lietuviai, dabar norime iš-kart ir nedelsiant visų „žaislų“. Mūsų akys - beribio godumo. Tas akis, atrodo, gali numarinti, už-

merkti tik kapo smėlio saujos. Ne-norime suprasti, kad likimas žmo-gui duoda tik tiek, kiek reikia. Tar-si vieną žaisliuką. Ir neduoda visų žaislų iškart. Kad jais nenusiviltu-me. Kad turėtume, ko siekti. Ne-manyčiau, kad Lietuvoje taip vis-kas bloga. Sovietijoje mums piršo mintį, kad yra mažoji Tėvynė ir di-džioji Tėvynė. Kentėme tokį vaiz-dinį tol, kol mūsų suspaustas nacio-nalumas iššovė tarsi iš patrankos. Dabar iš inercijos „šauname“, bė-game į užsienius, nes sovietijos laikais, už geležinės uždangos, bu-vome susidarę klaidingą nuomonę apie likusį pasaulį. Reikia pakeliau-ti, kad pradėtume vertinti tėviškės bulves. Esu daug keliavęs. Nuo Či-kagos iki Tailando pagal žemėlapio lygiagretes. Bet džiaugiuosi, kad gyvenu čia. Čia pasaulis nušviestas ypatingų spalvų. Už tai galiu ir ati-dirbti. Kitados Anglijoje rašiau ei-

lėraštį, jog tik Tėvynėje gera ma-tyt, toli girdėt, keliai maži ir tikslai taip arti. Pabuvus didesnėse vals-tybėse man Lietuva atrodo savo-tiška Liliputlandija. Kitur didžiulės upės, didžiuliai kalnai, didžiulės dy-kumos, o Lietuvoje viskas minia-tiūriška, subtilu. Tarsi porcelianinė miniatiūra. Upės neilgos, kalvos neaukštos.

- Tik mes, lietuviai, toje sub-tilioje miniatiūroje nerimsta-me, pešamės. Tarsi drambliai porceliano parduotuvėje... Dar imsime ir tą miniatiūrą suskal-dysime, sutrypsime. Dėl viena-laikių drambliukų ambicijų...

- Ar esi girdėjusi apie laisvuo-sius radikalus? Jie susidaro žmo-gaus organizme. Kai žmogus sens-ta, jų daugėja ir organizmą naikina, skaldo. Jie, kaip ir mes kartais, el-giasi kaip tie drambliai porceliano parduotuvėje. Ką daro politikai - man yra visiška dujų uždanga. Vie-nadieniai dalykai bei intrigos. Tai varlė, kuri pučiasi sulig jaučiu. Geriau išmesti į kampą tas mintis, tuos kasdienius Tautos gąsdini-mus ir klausytis strazdų. Visos euforijos po dvejų metų praeina. Lietuva dabar klaidžioja kaip Mo-zės vedama iš Egipto žemės. Lie-tuva dabar meldžiasi Aukso ver-šiui. Bet, manau, kad po 10-20 metų tai praeis. Mes, čia likę ar kitur esantys, vėl sugrįšime į ti-krąją Lietuvą. Kaip į Pažadėtąją žemę. Ir supraskime - mes nega-lime būti visiškai vienodi. Čia kaip važiuojant traukiniu. Vieni kelei-viai mato vaizdus pro kairiuosius vagono langus, kiti - pro dešiniuo-sius. Visi važiuoja ta pačia krypti-mi, bet vaizdai nevienodi. Nė vie-nas žmogus negali būti visiškai panašus į kitą žmogų, nors abu tu-ri tuos pačius šešis pojūčius. Kū-rėjas pasistengė, kad mes nesikar-totume. Kad būtų nesuskaičiuoja-mas skaičius figūrų.

- Kaip vaikiškame kaleidos-kope.

- Pasaulis yra didžiulė paslaptis.

- O toje didžiulėje paslapty-je yra ir didžiulė paslaptis, koks yra tas tikrasis lietuvis. Ir jo Lietuva. Kita vertus, kol dar yra neatskleistų paslapčių, tol įdomu gyventi?

- Kartą ant gatvės telefono au-tomato radau peiliu išraižytus žo-džius „Džiaugiuosi, kad manęs nie-kas nežino“.

- Gal džiaukimės, kad apie Lietuvą ir lietuvius likęs pasau-lis dar per mažai ar iš viso ne-žino? Bent turėsime, kuo nu-stebinti. Ir save, ir kitus. Ma-nau, mūsų žmonės emigracijo-je jau dabar save stebina. Pa-vyzdžiui, kad taip sugeba ilgė-tis Tėvynės. Netobulos ir nela-bai turtingos. Juk taip?

- Galbūt.

Kalbėjosi Olava STRIKULIENĖ

„Man Lietuva kaip porcelianinė miniatiūra“Poetas Gintaras Patackas: �

Lietuva dabar klaidžioja kaip Mozės vedama iš Egipto žemės. Lietuva dabar meldžiasi Aukso veršiui

�

nr. 248ŽaLGirio nacionaLinio PasiPrieŠiniMo JUDĖJiMo priedas

Stasio Žumbio nuotr.

� �

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIO­NALINIO PASIPRIEŠINIMO JU­DĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro vadovas Algirdas PETRONIS, Lietu­vos tautino jaunimo sąjungos vadovas Julius PANKA, Seimo narys Povilas URBŠYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Ne per se-niausiai, sunerimę dėl savo vai-kų žalingo auklėjimo, lyg ir at-sigynėme tokios garsios „Gen-der Loops“ programos. Dabar vėl pasirodė informacija, kad Vytauto Didžiojo universitete Kaune rengiamas projektas „Laimingos mokyklos dienos“.

P.URBŠYS: Iš tikrųjų šokiruo-janti informacija, kad šiuo metu yra parengta tokia mokymo priemonė, rinkinys mokytojams, kuris vadi-nasi „Laimingos mokyklos die-nos“. Ir būtent šiame projekte da-lyvauja Vytauto Didžiojo universi-tetas.

Kokia projekto „Laimingos mo-kyklos dienos“ esmė? Prisiden-giant juo, kvestionuoti tas mūsų tradicines vertybes, kurios susiju-sios su šeima ir buvo puoselėjamos per amžius.

Šiuo projektu norima pasakyti, kad į žmonių sąmonę reikia įdiegti įvairovės priėmimą. Be abejo, nie-kas nesiginčytų, bet ką slepia ta įvairovė?

Tarp visų aktualių temų ten yra temų, susijusių su šeima ir įvairove. Bandoma patvirtinti nuostatą, kad įvairovė susijusi su seksualine orientacija ir su įvai-riomis šeimomis.

Tame projekte aiškiai suvokia-ma, kad daliai žmonių šeima yra pagrindinis savasties elementas. Šitas dalykas pripažįstamas, bet kartu ir išskiriama, kaip svarbu orientuoti mokytojus, kad ta šei-mos samprata vaikų sąmonėje keistųsi.

Kokiais metodais tai norima daryti? Žodis „šeima“ dažnai api-brėžiamas kaip laimės ir rūpesčio žmogumi vieta. Nei vieno, nei ki-to kiekvieną sekundę joje nepaju-si, o kartais šeima toli gražu būna ne tokia vieta. Todėl mokytojai turi sugriauti šeimos sąvokos ide-ologiją.

Toliau dar gražiau. Akivaizdu, kad jauniems žmonėms labai svar-bu matyti, kaip jų šeimos atrodo juos supančiame pasaulyje. Re-

miantis projektu, nuo jauno am-žiaus juos reikia mokyti, kad egzis-tuoja įvairios šeimos.

Įvairios šeimos - turima omeny vienos lyties tėvus. Kalbama, kad tradicinė šeima nėra vertybė.

Dabar tuos visus dalykus no-rima įdiegti mokyklose. Many-čiau, kad tai yra tikrai šokiruo-jantis įvykis mūsų valstybėje, ir mums visiems reikia atkreipti į tai dėmesį.

J.PANKA: Tauta negali egzis-tuoti be tvirtos šeimos. Tautišku-mas, apskritai žmogaus socializa-cija, kultūra gimsta šeimoje.

Tai nėra kažkas naujo. Galime pasižiūrėti į visas totalitarines vals-tybes per visus režimus - jie pra-dėdavo nuo šeimos įtakos mažini-mo. Tad jeigu nori pakeisti žmones, pakeisti visuomenę, sunaikinti tra-dicijas, privalai pradėti nuo šeimos. Šeima yra pamatas.

Apskritai labai sudėtinga ko-voti prieš tuos, net nežinau, kaip juos pavadinti. Sakykime, homo-seksualizmo ir viso to „naujojo požiūrio“ neomarksistai, viso to skelbėjai.

Jeigu kovotume jų priemonė-mis, - jie agresyviai eina į viešu-mą, rengia eitynes, erzina visuo-menę, supriešina, - tuomet labai lengva atsidurti marginalo kailyje. Prasideda visokios bulvarinės lai-dos, kur tyčiojamasi, atvirai išsa-koma: va, šitas atsilikėlis kovoja. Mes žinome net kai kuriuos Sei-mo narius.

Kita vertus, yra abejingumas. Labai dažnai tenka skaityti ir dis-kusijose girdėti, kad nekreipkime į tai dėmesio. Tegul žygiuoja, tegul jie eina, tegul skelbiasi, mes būki-me orūs, tylūs. Tas kitas kraštuti-numas irgi labai pavojingas.

Šią vasarą, kai vyko jų eitynės, tai jie iš esmės pralaimėti negalėjo. Jeigu būtų stiprus pasipriešinimas, tada jie galėtų sakyti: štai, matote, šita visuomenė homofobiška,

mums labai reikia dar pinigėlių, dar kokių programų, dar kokį fondą mums atidarykite.

Jeigu būtų tuščias Gedimino prospektas, jo prieigos, tai jiems tikrai užtektų savo draugų ir ko-legų, sakykime, iš liberaliųjų or-ganizacijų. Su balionėliais ir vė-liavėlėmis pamojuotų, sakytų: štai, matote, ši visuomenė jau pribrendusi, jau ji nesipriešina, gal reikia pradėti Seime stumti įstatymus dėl vienalytės partne-

rystės, šeimos, įsivaikinimo ir kitų dalykų.

Mūsų visuomenė tokiu būdu speičiama į kampą. Tai galima pa-lyginti su ateizmo brukimu sovie-tmečiu, kai mokykla būdavo su-priešinama su šeima, jeigu šeimo-je buvo puoselėjamos tautinės ver-tybės, papročiai, tradicinės šven-tės, kaip Kūčių vakarienė ir pan.

Ir neduok Dieve, jei vaikas pa-sisakydavo apie tai mokykloje. Tuomet mokytojas turėdavo pa-reikšti: matote, šita šeima dar ne-atsikračiusi religinių prietarų.

Ir dabar kažkas panašaus daro-ma per mokyklas, per universite-tus, per tas programas.

G.JAKAVONIS: Kitados buvo totalitarinės komunizmo santvar-kos vertybės. Dabar lyg ir apsi-gręžėme, einame į Vakarus, o iš ten, įsivaizdavę vos ne rojų, gau-name tokius dalykus, kurie kerta pamatines mūsų vertybes.

A.PETRONIS: Nežinau, kiek čia reikėtų supriešinti Vakarų ir Rytų temą. Kiek žinau, Vakaruose įvairios tos nuomonės.

Prisiminkite Prancūzijos situ-aciją. Milijonas žmonių buvo gatvė-se, kai jie norėjo pareikšti savo po-ziciją. Tai turbūt Vakaruose yra la-bai daug visko.

Labai daug tėvų yra sunerimę, kad ryškėja tendencija, jog valsty-bė turėtų savotiškai perimti iš tėvų vaikų ugdymo funkciją.

Ne tik šis projektas galėtų būti paminėtas. Galima paminėti ir įvai-rias iniciatyvas, kurios Lietuvoje yra, taip pat ir Seime, kiek žinau.

Taip pat šiuo metu Europos Parlamente vyksta diskusija dėl va-dinamojo Estrelos projekto. Jame atvirai įvardijama, kad seksualinis švietimas turėtų būti vykdomas neatsižvelgiant į tėvų sutikimą ar nesutikimą. Tarsi tėvai turėtų būti visiškai atriboti nuo šios temos.

Matyt, yra toks socialistinis principas, ar kaip jį pavadinsi, kad valstybė turėtų kontroliuoti vos ne visas gyvenimo sritis. Tėvai tarsi lieka už borto. Tėvai nežino, ką da-ryti ir kaip į tai reaguoti.

Minėjote „Gender Loops“ pro-gramą, o ji buvo ne viena, buvo gal 3-4. Pirma, kiek atsimenu, buvo „jaunimui palankios paslaugos“. Bu-vo kalbama, kad jauni žmonės turi apsispręsti dėl savo lytiškumo, ma-lonumo, potraukio. Vadinasi, progra-ma turėjo skatinti jų apsisprendimą. O jauni žmonės yra nuo 12 metų.

Kai tėvai bandydavo sakyti, kad jiems čia ne visai taip viskas atro-do, niekas rimtai į juos neatsižvel-gė, neva ko jie čia nori.

Prisimenu, kaip tėvai pasisa-kė prieš „Gender Loops“ progra-mą, kurioje neva pasisakoma prieš įvairias etiketes. Tai mačiau diskusijose naujų etikečių - jie buvo vadinami homofobais, dar kažkaip.

Labai liūdna, kad ta diskusija buvo nerimto pobūdžio. Daugiau buvo laužomos ietys, maždaug kas ką įveiks, užuot rimtai kalbėjus, kad žmonės, kurie turi vienokią ar kitokią orientaciją, būtų gerbiami kaip asmenys, kad jie nepatirtų smurto. Kaip ir Katalikų bažnyčia pabrėžia pagarbą asmeniui, žmo-gui, smurto nepriimtinumą.

Bet tai nevyksta. Ir šiame

kontekste labai sunku rimtai dis-kutuoti.

Dažnai tėvai jaučiasi visiški bejėgiai. Jeigu jie nereaguoja, ne-sako, tai tarsi jie atsisako savo tei-sės ugdyti vaikus taip, kaip su-pranta. Jeigu jie kalba, ką galvoja, jiems dažnai klijuojamos etike-tės.

Programa man pasirodė ganė-tinai paviršutiniška. Netgi kai ku-rie apibrėžimai paviršutiniški. Pvz., skyreliai apie narkotines me-džiagas, priklausomybes, kokia programa skirta mokytojams - žmonėms, kurie dirbs su mūsų vai-kais.

Narkomanija apibūdinama kaip įprotis. Įpročių yra visokių. Ten diskusija vyksta apie įpročius. Vien tai rodo, kad ta programa, sakyčiau, paviršutiniškai nerimta.

Ir apie šeimą, man atrodo, ly-giai taip pat paviršiumi perbėgo, gražius pavadinimus užrašė. O tu-rinys yra vienas - įvairovė, dar kažkas. Aš labai skeptiškai tai ver-tinu.

P.URBŠYS: Reikia turėti ome-ny, kad susiduriame su tikrai labai organizuota jėga. Tie įstatymų pro-jektai negimsta stichiškai. Pati tak-tika tokia, kad tiems pavojingiems dalykams jie siūlo labai nekaltus pavadinimus. Iš čia ir „Laimingos mokyklos dienos“.

Jeigu mes paminėtume Estre-los rezoliucijos pavadinimus, tai yra „Seksualinė ir reprodukcinė sveikata bei teisės“. Būtent toje rezoliucijoje bandoma įtvirtinti nuostatą, kad masturbacija anksty-vojoje vaikystėje yra norma.

Garsioje Stambulo konvencijo-je ginamasi nuo smurto prieš mo-teris ir smurto šeimoje. Tai joje irgi norima įtvirtinti nuostatą, kad yra prigimtinė moters ir vyro lytis ir yra socialinės lytys.

Jeigu mes, kaip Seimo nariai, matome problemą, kuri yra įsta-tymuose, mes dar galime kažkaip sureaguoti. Bet yra terpė tų pro-jektų, kurie prisidengia aukštųjų mokyklų autonomija, yra įgyven-dinami mūsų švietimo įstaigose ir realiai pradeda formuoti žmonių nuomonę.

Net nenustebčiau, jei švietimo ministras apie šitą įgyvendinamą projektą nieko nežinotų. Todėl, man atrodo, vienas pagrindinių už-davinių yra įsigilinti, kas regla-mentuoja šitokių projektų įgyven-dinimą.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad lapkričio 15 dieną Seime buvo registruotas Konstitucijos 38 straipsnio papildymas ir pakeiti-mas. Bandoma įtvirtinti nuostatą, kad šeima sukuriama sudarius santuoką. Šeima kyla iš motinys-tės ir tėvystės.

Yra antras bandymas Seime įtvirtinti šeimos sąvoką Konstitu-cijoje, tiksliau, ją apibrėžti. Kaip žinome, pirmas bandymas praeito-je Seimo kadencijoje baigėsi nie-kuo, nors pritrūko tik vieno balso. Kad ir kaip būtų keista, pritrūko P.Gražulio balso, nes jis tuo metu nerado laiko dalyvauti šitame po-sėdyje.

Dabar yra antras bandymas tai padaryti. Tą pataisą pasirašė 107 Seimo nariai. Jeigu mums, kaip Seimo nariams, pavyktų sutelkti savo jėgas, kad Konstitucijoje būtų aiškiai apibrėžta, kas yra šeima, iš ko jinai kyla, tuomet mums būtų galima lengviau suvaldyti tuos pro-cesus.

Mums dabar bando įteigti, kad jūs nesuprantate, kas yra šeima.

Jūs nesuprantate, kas yra vaikas. Nesuprantate, kas yra tėvas, kas yra motina.

Įsivaizduoju, čia ne tik Seimo narių problema. Dabar Lietuvoje tikrai labai daug visuomeninių or-ganizacijų, kurios rūpinasi šeimos vertybių išsaugojimu. Jos yra pa-saulietinės ir religinės. Bet aš pa-sigendu tam tikros vienybės tarp tų organizacijų.

Vienas iš pavyzdžių. Kiek man žinoma, sausio 11 dieną (Seime) bus organizuojama konferencija „Gyvybės kultūros puoselėjimas ir pilietinis sprendimas“, tai yra krikščioniško pilietinio veikimo forma. Būtent šį renginį organizuo-ja ne politikai, o krikščioniškų ben-druomenių atstovai. Pokalbyje vie-nam tėvų asociacijos vadovui už-kliuvo, kodėl gyvybės kultūra yra išskirta. Nes kažkodėl gyvybės kultūra sutapatinama su Katalikų bažnyčios pozicija.

Tai jeigu mes tarpusavyje ne-galime susišnekėti, kas yra gyvy-bės kultūra, ar tai iš tikrųjų yra kliūtis vieningai kalbėti ginant šei-mos vertybes? Vadinasi, mes patys nesame pribrendę apginti tas ver-tybes.

J.PANKA: Istoriniu požiūriu vertinant, Lietuvoje viskas, kas at-eina iš Vakarų, ateina šiek tiek vė-liau. Ir ateina šiek tiek kitokiomis formomis. Tiek geri, tiek blogi da-

lykai. Tiek meno formos pavėluotai atėjo visose epochose. Tiek ir ta pati inkvizicija ganėtinai vėlai į Lie-tuvą atėjo.

Lygiai tas pats, manau, ir dėl homoseksualizmo propagavimo. Prancūzai lyg ir atsigauna, atsi-bunda - per toli nuėjo. Kita ver-tus, jiems labai sunku būtų su-grįžti, nes, kaip matome, įstaty-mas priimtas. Ir dabar jau teisia-mi žmonės, kuriems jų įsitikini-mai neleidžia, pvz., tuokti viena-lyčių porų.

Nors kalbama apie demokratiją, apie demokratinės visuomenės pi-lietines vertybes, matome, kad Prancūzijos įstatymų leidėjas ne-atsižvelgė į tą milijoninį protestą ir vis dėlto tie įstatymai buvo priim-ti. Duok Dieve, kad jie atsibustų per kitus rinkimus ir išrinktų to-kias jėgas, kurios radikaliai pakeis-tų tą kursą.

Dėl tėvų organizacijų. Tikrai yra ne viena organizacija, vienijan-ti tėvus, kuriems ne vis tiek, ko mokomi jų vaikai. Pvz., yra Nacio-nalinė šeimų ir tėvų asociacija, tur-būt viena iš didesnių ir įtakinges-nių visuomenėje.

Yra dar Lietuvos tėvų foru-mas, su kuriuo irgi tenka bendra-darbiauti. Yra Vakarų Lietuvos tė-vų forumas. Visi jie iš esmės sie-kia tų pačių tikslų - pažadinti tė-vus. Nes vienintelis dalykas, kas gali išgelbėti jaunąją kartą, - jei tėvai atkreiptų dėmesį, ko moko-mi jų vaikai.

Bet būkime atviri - didelė dalis tėvų neturi laiko skirti šeimai. Yra tokia socialinė padėtis, kad daž-niausiai abu tėvai dirba ir skiria vai-kams vis mažiau laiko. Vien todėl, kad užtikrintų materialinę gerovę. Tuo irgi pasinaudoja šitos jėgos. Jos eina į mokyklas ir bando skiepyti, sakykime, iškrypusias vertybes.

Dėl smurto. Lietuvoje bent jau man neteko girdėti kokių nors skambių bylų, kad žmonės būtų nu-kentėję dėl homoseksualizmo. Ne-teko girdėti garsios žmogžudystės ar smurto protrūkio.

Tačiau mes turime konkretų pavyzdį. Prieš daugiau nei 10 metų jaunas vaikinas Saulius Čepėnas iš tautinio jaunimo organizacijos buvo nužudytas homoseksualių asmenų dėl savo pažiūrų. Paskui vyko teis-mas, vienas žmogus buvo nuteistas už tai. Jis neslėpė savo homosek-sualios orientacijos. Teismas išsi-aiškino, kad tai nebuvo apiplėši-mas, bet buvo smurto protrūkis. Žmogus tiesiog buvo užmuštas tar-puvartėje Vilniuje, studentas. Vien dėl to, kad kažkokioje kavinėje gin-čijosi ir išsakė savo požiūrį į tvirtą šeimą. Kad homoseksualizmas nė-ra tas gyvenimo būdas, kuriuo žmonės turėtų sekti.

Tai mes tokį pavyzdį matome. Tačiau ar dažnai tai išgirsime? Kaip tik dabar matome, kad homo-seksualų organizacijos samdo žmones, kad jie sėdėtų internete ir skaitytų ganėtinai, sakykime, provokacinių straipsnių komenta-rus. Tuomet išgirstame, kad kokia pensininkė mokytoja iš Panevėžio pakomentavo. Iš karto į teismą. Teismas iš jos, gaunančios nedi-delę pensiją, atima kompiuterį ir „įkala“ teistumą.

Vėliau žmonės skaito straipsnį, kad vargšė mokytoja pensininkė nuteista už liaudišką komentarą. Tuomet natūraliai silpnesnių nervų žmonėms kyla agresija. Vadinasi, jie patys nori tai sukelti.

Ačiū Dievui, lietuvių tauta yra tolerantiška tikrąja to žodžio pras-me ir mes neturime smurto. Bet kas gali paneigti, kad jie būtent to ir siekia?

A.PETRONIS: Dabar vyksta tam tikra konkurencija, kas yra di-desnė auka, kas labiau nuskriaus-tas. Teko skaityti straipsnius ir so-ciologai apie tai diskutuoja. Įdo-mus reiškinys, atsispindintis ne tik asmeniniuose santykiuose, ku-rie dažnai apibūdinami kaip mani-puliacija.

Jeigu žmogus nesąmoningai ar sąmoningai pasirenka aukos vaid-menį, iš to jis tarsi išlošia. Visada kažkas yra kaltas, tas, kuris skriau-džia ir panašiai.

Bet visa tai pasireiškia ir glo-balesniuose visuomeniniuose pro-cesuose. Vertėtų tai kažkaip įsisą-moninti ir patiems nesirinkti to vaidmens su visais.

Teko bendrauti su Prancūzijos tėvų organizacija. Jie susidūrė su problema, kad tėvai mokyklose bando reikšti nuomonę apie tai, koks turėtų būti turinys pamokose, koks neturėtų. Pasirodo, jie gali reikšti nuomonę dėl drausmės, dėl tvarkos, bet dėl mokymo ir ugdy-mo turinio jie negali reikšti jokios nuomonės.

Ir čia galime prisiminti Estre-los projektą. Tai yra tas seksuali-nis švietimas, kuris bendrąja pras-me dažniausiai būna labai ribotas, labai silpnai psichologiškai moty-vuotas. Galima būtų labai daug kri-tikos išsakyti.

Tėvai neturi galimybių kaž-kaip pareikšti savo nuomonę, pa-veikti ugdymo turinį. Kiek žinau, Lietuvoje bendruomenių dau-gmaž yra apibrėžta, kad moky-klose dalyvauja tėvai. Dažniau-siai bendradarbiaujama su admi-nistracija.

Labai svarbu, kad tėvai galėtų dalyvauti sudarant ugdymo turinį, ypač etine, dorovine, vertybių prasme.

Jeigu ryškės tendencija, kad

viską tarsi nusprendžia valstybė, pavyzdžiui, dėl Estrelos projekto ar pan., tai, manau, įtampa visuo-menėje tik didės. Ir bus gerokai mažiau galimybių rasti tokį spren-dimą, kad visi galėtų sugyventi ir sutarti.

Dėl šeimos sampratos. Kiek pamenu, idėjos keisti Konstituciją kilo po Konstitucinio Teismo sprendimo. Yra labai įvairių, ir kri-tiškų, ir pritariančių, visuomenės reakcijų į tą Konstitucinio Teismo sprendimą.

Bet įdomu tai, kad vienas sa-kinys iš komentaro, dabar nepaci-tuosiu tiksliai, pamirštamas. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad santuoka yra vertinga ir turi ypatingą vietą, kad neabejotinai yra vertingiausias šeimos pagrin-das. Ir turi savo istorinę vertę, už-tikrina visuomenės ir tautos vals-tybės gyvybingumą. Tai nėra tiks-li citata. Bet tuo galima remtis. Į tai turėtų atsižvelgti ir ugdymo programos.

Manau, kad čia mes neišnaudo-jame visų organizacijų konsolida-vimo galimybių, kad jos geriau bendradarbiautų. Reikia visa tai iš-

naudoti sudarant galimybę žmo-nėms augti taip, kad jie galėtų bū-ti laimingi, kurti šeimas, santykius, auginti vaikus, pasitikėti vienas ki-tu. O ne stumti vaikus į tam tikrą lojalumo konfliktą.

Šitoje Vytauto Didžiojo univer-siteto programoje iš tikrųjų skam-ba tokia gaida: primokė jus tėvai kažkokių dalykų, mes dabar pasa-kysime tikrą tiesą. T.y. vaikai tru-putį stumiami į lojalumo konfliktą. Aišku, tai priklausytų nuo peda-gogo, kam jis lojalus - mokyklai, tam, kas čia vyksta, ar šeimai, tė-vams.

Manau, kad to konflikto jauni žmonės, paaugliai turi ir taip daug. Gal dialogas su tėvais būtų vienas iš būdų - reikia įtraukti tėvus, tėvų organizacijas sudarant turinį ir pri-imant sprendimus. Tėvai yra pir-mieji ugdytojai, ir įstatymuose tai apibrėžta.

P.URBŠYS: Galima sutikti. Dėl santuokos. Konstitucinio Teis-mo nutarime išskiriama santuoka, jos reikšmė mūsų visuomenėje. Bet santuoka su kuo? Ten aiškiai nepasakyta.

A.PETRONIS: Nesu teisi-ninkas, bet, kiek suprantu, teis-mas komentuoja Konstituciją, kur labai aiškiai apibrėžta, kas yra santuoka.

P.URBŠYS: Ten neapibrėžta, kad santuoka yra tarp vyro ir mo-ters. Todėl Konstitucijos 38 straipsnyje ir bandoma įtvirtinti, kad šeima sukuriama sudarius santuoką. Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Tuos da-lykus, kurie dabar yra aktualūs, bandoma įtvirtinti dabartinėje Konstitucijoje, nes tai dabar nėra aiškiai apibrėžta.

Mūsų visuomenėje žmogui svarbu jo santykis su aplinka, su artimaisiais. Matome tendenciją, kad bandoma reglamentuoti vaiko santykius su tėvais, santykį tarp vyro ir moters. Tame reglamente iš esmės atsisakoma vertybių, ku-rios buvo puoselėjamos Lietuvoje nuo seno.

Jeigu mes norime pakeisti tą situaciją, turime peržiūrėti savo poziciją. Man atrodo, kad dabar-tinis veikimas tiek politikų, tiek visuomeninių, tiek religinių orga-nizacijų nėra pakankamas. Reikia kovoti už vertybes, bet reikia jau galvoti apie kitokią to veikimo kokybę.

Imkime tendenciją dėl įstaty-mų. Iš tikrųjų tie įstatymų projek-tai, kurie gimsta Europos Parla-mento lygmeniu, tos programos, kurios mums „nuleidžiamos“, gimsta todėl, kad jie yra subūrę labai stiprų teisinį intelektualinį potencialą. Ar pas mus teisinis in-telektualinis potencialas yra su-burtas Lietuvoje? Kas atlieka, sa-kykime, teisės aktų stebėseną? Yra pavienės iniciatyvos. Iš tų pa-vienių iniciatyvų gimsta tam ti-kros pataisos.

Sakykime, norima taisyti Vaiko

teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kur būtų, kaip minėjau, įtvirtintos nuostatos dėl vaiko teisės būti sveikam nuo pradėjimo momento. Kad kiekvienas vaikas turi pagrin-dinę teisę į tėvą ir motiną.

Bet žinote, kas darosi? Social-demokratų frakcijos narių iniciaty-va yra rengiamas visai kitas šio įstatymo projektas. Ir šiame pro-jekte nebelieka straipsnio, susiju-sio su vaikais ir šeima.

Yra taip performuluojama, kad nebūtų galima teisiškai įtvirtinti nuostatos, jog vaiko teisė būti sveikam yra nuo pradėjimo mo-mento.

Kas turėtų veikti tuos politi-kus? Mes žinome, yra tam tikra politinė valia, kur ne dauguma su-formuluoja. Kiek pastebiu, tas vei-kimas žmonių remiasi virtualiu veikimu.

Įsivaizduoju, jeigu susivienytų pasaulietinės ir krikščioniškos or-ganizacijos. Kiekviename rajone, kiekviename mieste yra konkretus Seimo narys. Sakykime, aktuali-zuojamas klausimas dėl Stambulo konvencijos, kuria norima įteisinti socialines vertybes.

Prieš tai kiekviename mieste, miestelyje įvyksta susitikimas su Seimo nariu, taip bandoma su juo diskutuoti ir išsiaiškinti jo poziciją. Nes kai būna rinkimai, pas mus Lietuvoje labai populiaru kalbėti apie krikščioniškas vertybes. Bet kas kontroliuoja tuos politikus, kaip jie tas krikščioniškas vertybes puoselėja?

G.JAKAVONIS: Sutinku su viskuo, ką pasakėte, bet ar iš tikrųjų įsivaizduojate, kad pa-kvietę surinksite didelę audito-riją žmonių?

P.URBŠYS: Gal nereikia kal-bėti apie plačias auditorijas. Bet yra organizacijų atstovai. Už tų or-ganizacijų yra realūs žmonės. Tuo-met ir politikai suvoks, kad jie su-sitinka ne šiaip su kokia beforme žmonių grupe, o susitinka su orga-nizacijų atstovais, formuojančiais nuomonę būtent tų žmonių, kurie priklauso tai organizacijai. Jie tada turės suklusti.

Daug vilčių teikia tai, kas įvy-ko prieš keletą savaičių. Pirmą kartą nuo Nepriklausomybės at-kūrimo krikščioniškų bažnyčių vadovai išreiškė savo vieningą nuomonę dėl visuomenei labai opios problemos - būtent dėl šei-mos. Ir kiti metai paskelbti Šei-mos metais. Norėtųsi, kad tai ne-liktų vien deklaracija.

Iš tikrųjų turėtų būti sudaryta veikimo programa, konkretus vei-klos priemonių planas pagal krikš-čioniškas bendruomenes.

Matome, kaip smulkiai apgal-vojama, kaip įdiegti visai kitas ver-tybes, pradedant nuo programos „Laimingos mokyklos dienos“. Tu-ri atsirasti tos kitos programos, kurios sudarytų tam tikrą alterna-tyvą.

Sutinku, kad mes visi esame užsiėmę. Bet pasakykite, ar mes, kaip visuomenė, buvome mažiau užsiėmę 1988-1990 metais? Tuo metu mes irgi visi turėjome kas-dienių rūpesčių, neturėjome finan-sinių išteklių. Bet mums tada vi-siems buvo aišku, kad svarbiausia būtent Lietuva ir Nepriklausomy-bės atkūrimas. Ar pas mus visuo-menėje suvokiama, kad yra svar-biausia kalba, šeima, žemė?

Parengė Janina GRIGAITYTĖ

Iki šiol netyla lietuvių pasipiktinimas bandymu Europos Parlamente prakišti Editos Estrelos rezoliuciją dėl vaikų lytinio teroro nuo pat gimimo. Šis svarstymas Europos Parlamente buvo viešas, gal dėl to dabar rezoliuciją pavyko atmesti. O štai Lietuvoje darželinukams, mokyklinukams seksualinės orientacijos programos rengiamos patyliukais ir į dienos šviesą ištraukiamos tik aktyvių tėvų. kas čia pas mus darosi?

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

Vaikams spąstus rezga ne tik Europos Parlamentas

Sauliaus Venckaus nuotr.

Labai svarbu, kad tėvai galėtų dalyvauti sudarant ugdymo turinį, ypač etine, dorovine, vertybių prasme

Algirdas PETRONISVilniaus arkivyskupijos šeimos centro vadovas

�

Ačiū Dievui, lietuvių tauta yra tolerantiška tikrąja to žodžio prasme ir mes neturime smurto

Julius PANKALietuvos tautino jaunimo sąjungos vadovas

�

Sutinku, kad mes visi esame užsiėmę. Bet pasakykite, ar mes, kaip visuomenė, buvome mažiau užsiėmę 1988-1990 metais?

Povilas URBŠYSSeimo narys

�

�

Lietuvių tauta, istorijos audrose patyrusi karšto ir šalto, išskirtinai turi būti dėkinga Mokytojui.

Daraktoriai, kaimo liktarnos, prie rašto ir kalbos lopšio budėję kaimo šviesuoliai, sunkmečiais nepraradę vilties, švietėjai ir kny-gnešiai, lietuviškos abėcėlės vai-dilos ir vaidilutės - mūsų tautos pasididžiavimas.

Būtų nepaprastai svarbu, tau-ru ir garbinga (bet ar kas išgirs šį balsą švietimo olimpe?), jeigu pas mus būtų pradėta rengti daugiau-sia Lietuvai nusipelnusių moky-tojų enciklopedija!

Pavienių entuziastų dėka pir-mieji žingsniai jau padaryti, išleis-ta keletas įdomių knygų, kartkar-tėmis pagerbiami dabar dirbantys mokytojai, neįkainojamos medžia-gos turi sukaupusios mokyklos.

Gilindami ir išplėsdami šią te-mą, papasakosime vieną vertą dė-mesio istoriją...

Nuostabu, kad Betygalos, ma-žo miestelio, žmonės, susitelkę ir vienas kitam padėdami, pasiryžo papasakoti apie savo Mokytoją, jo reikšmingus darbus, gėrį ir dorą spinduliuojančią asmenybę. Iš unikalios archyvinės medžiagos, straipsnių, eilėraščių, laiškų, at-siminimų susikomponavo origina-lus ir prasmingas Betygalos dva-sinio gyvenimo vitražas, praeities panoraminiai vaizdai, gaivinami maironiškosios kultūros klimato.

Ši knyga negalėjo neatsirasti!Betygaliečiai prieš dešimtme-

tį skausmingai atsisveikino su sa-vo Antanėliu, nes suvokė, kad ne-teko Žmogaus, kuris, būdamas kuklus ir paprastas, toks pat kas-dieniškas, kaip ir jie patys, neįky-rus ir nepamokslaujantis, stovin-tis kartu su jais eilėse, nusinešan-tis savo rezginėlėje duonos kepa-lėlį ar pieno butelį, vis dėlto vienu ar kitu aspektu valdė jų sielas, bu-vo mįslingas, šiek tiek pakylėtas virš buities, kažką daugiau žinan-tis, jaučiantis, matantis.

Sakoma, kad savo parapijoje pranašas nebūsi. Bet... Mokytojas Antanas Juška pranoko visus iš svetur atklydusius apsišaukėlius pranašautojus, etatinius auksa-burnius ir oficialius orakulus.

Jo pranašytės ir pranašumai - tai jo gyvenimo būdas, dorovės ir etikos praktinės nuostatos, eru-dicija, menų globa, muzika, kūry-ba, pagarba istorijai, meilė gimta-jai žemei ir, svarbiausia, žmogiš-

kumas. Mokytojas, nė kiek ne-keisdamas balso tembro, lygiai taip pat kalbėdavo su profesoriu-mi, rašytoju ar paprastu kaimo žmogumi. Visi jam buvo lygūs, brangūs, gerbtini ir, kaip jis pats sakydavo, didžiai godotini. Tai su-prasdami ir kasdien jausdami, be-tygaliečiai savotiškai „prisijauki-no“, o gal originaliai nusavino šį didį žmogų, priimdami į savo šir-dį, pavartoję malonybinę vardo formą-šaukinį: „Antanėlis!“

O kai netenki dalies savęs, būna nepaprastai sunku ir skaudu... Šią netektį ir dvasinį vakuumą, kaip ži-noma, gali užpildyti tik meditacijos, prisiminimai, susimąstymai. Todėl šios knygos, išleistos jo mokinių ir miestelio bendruomenės pastango-mis, pagrindinis motyvas - grįžimas į vaikystę ir jaunystę, o kartu jau į XX (!) amžiaus vidurį, į seniai nu-aidėjusį laiką. O svarbiausia - kie-kvienas žmogus, į kurį buvo kreip-tasi, turėjo ką nors svarbaus pasa-kyti apie savo Mokytoją!

Mokytojas A.Juška savo dar-bais ir gyvenimu aukštai, labai aukštai iškėlė nedidelio miestelio - Maironio tėvonijos - Betygalos dvasios dangų, nes rėmėsi šios žemės istorija, statė patvarius kultūros pastolius, iš čia, iš šių aukštumų kvietė visus plačiai pa-sižvalgyti po pasaulį.

Antanėlio šaltinėlis, mairo-niečių vakaronės, skudučių mu-zika, smuiko godos, chorų didin-gas skambėjimas, turistiniai žy-giai istorijos keliais, tautosakos ir retų lietuviškų žodžių rinki-mas, paminklas laisvės didvy-riams, laiškai mokiniams, taurios sielos ir sveiko kūno ugdymas, meilė poezijai, knygai, dailės pa-mokos - tai tik dalinė jo, kaip mo-kytojo ir inteligento, veiklos cha-rakteristika.

Antanėlio žodis visada būdavo svarus, prasmingas, argumentuo-tas ir žavintis netikėtais minties bei vaizdo viražais.

O, kaip skaniai ir aromatingai

kvepėjo JO su meile tariami žo-džiai: Vaškutė, Vėviršė, Sandrava, Dubysa, Maironis, Motina, Duo-na, Betygala, Lietuva!..

Teisingai sakoma, kad gyveni-mo takai niekada nebūna nubars-tyti vien tik rožių žiedais, lygūs ir neakmenuoti. Mokytojo autobi-ografija, jo rašiniai, dukters Vai-vos ir sūnaus Dobilo atsiminimai, artimųjų paliudijimai atskleidžia sunkius ir skaudžius asmenybės gyvenimo posūkius, elgesio ir lai-kysenos motyvus bei iki šiol mums visiems mažai žinomą tra-gišką talentingo žmogaus gyven-senos pusę. Vaizdingai tariant, Mokytojas buvo panašus į paukš-tį, kuriam rūstus laikas pakirpo sparnus!.. Tik dabar mes visi ga-lime suprasti, kodėl Antanėlis ne-paliko gimtųjų vietų, vengė bet kokių gundymų karjera, atsisakė viliojančių pasiūlymų sostinėje, dozavo savo visuomeninę veiklą. Taip, jis nenorėjo ir negalėjo, o gal ir pabijojo atsitiesti ir be jokių vidinių kompleksų, iš visos šir-dies, nemeluojant sau ir kitiems, atsiduoti kūrybai ir plačiam kul-tūriniam darbui...

Tėvo kauleliai amžino įšalo že-mėje, Motina, kuriai padėta slap-ta grįžti iš Šiaurės, Betygalos miestelio grindinys, nušlakstytas čiabuvių krauju, gyvuliniai trau-kiniai darda į Sibirą...

Tad kokia išeitis?.. Tyliai ir kantriai į mylimą ir lemties pra-keiktą žemę sodinti muzikos, dai-lės, dainos, lietuviško žodžio, do-ros ir meilės gėles, tikintis, kad kada nors subręs ir sėklos...

Taip Antanėlis ir darė!.. Ir bu-vo teisus. Ir sulaukė dienos, kuri išaušo, kaip rašė Justinas Marcin-kevičius, „su atrištom akim“.

Skaitysiantiems knygą „Bety-galos Antanėlis“ (ją galima, deja, įsigyti tik Betygaloje) norime pa-sakyti štai ką: būtina atkreipti ypatingą dėmesį į Mokytojo laiš-kus, sveikinimus - miniatiūras, nedideles prozos impresijas. Sa-kykime, nepaprastai išradingas ir spinduliuojantis išmonėmis jo kreipimasis į savo bendramoks-lius Tauragėje, lakoniškas bei įžvalgus žodis Maironiui, pamąs-tymai apie dailę, bites, jaunųjų ūkininkų prasmingus darbus, him-nas muzikai. Kiekviename raši-nėlyje - talento blyksniai.

Ilgai mes nieko nežinojome ir apie Mokytojo poetinius bandy-mus. Analizuodamas savo moki-nio poeto Antano Cibulskio eilė-

raščius, vertindamas Jono Mačiu-kevičiaus ir kitų betygaliečių lite-ratų kūrybą, jis būtinai iškeldavo minties, jausmo ir vaizdo sąvei-kos svarbą. Tai charakteringa ir jo pirmą kartą skelbiamiems eilė-raščiams. Ir nenuostabu, nes Mo-kytojo poezijos mokytojai buvo Maironis, Jurgis Baltrušaitis, Rai-neris Marija Rilkė, kurį jis dekla-muodavo tik vokiškai.

Mokytojo A.Juškos nei pergir-si, nei per daug išaukštinsi. Jo ne-atskirsi ir nuo Betygalos, nuo per ilgus dešimtmečius susiformavu-sių kultūros tradicijų, pedagogi-nės terpės, mokyklos ištakų. Šalia Antanėlio ir kartu su juo penkias-dešimt metų dirbo ištisa plejada talentingų pedagogų.

Tai L.Drotvinas, Z.Bilevičius, P.Blotnys, V.Michalauskas, B.Ši-lingas, J.Kušlys, A.Jonylienė, O.Jankauskienė, A.Zinkevičiūtė-Miškinienė, B.Bradulskis, A.Rukšėnas ir daugelis kitų. Kūry-bingas ir šių dienų Betygalos Maironio vidurinės mokyklos ko-lektyvas. Paskutinių dešimtme-čių mokytojų darbams ir jų su-manymams bei moksleivių pasie-kimams skirtas vienas neseniai išleistos knygos „Betygalos An-tanėlis“ skyrių.

Stebuklas, laimė ir atsakomy-bė visą gyvenimą turėti savo Mo-kytoją, kurio širdies lokatorius ir aukšto dažnio siųstuvas per ats-tumą jautriai pasiekdavo ir net dabar pasiekia mūsų sielas. Ne vienas mokytojo Antanėlio auklė-tinis savo prisiminimuose teigia, kad po visų darbų, po sėkmių ir suklydimų kaip per išpažintį klausdavo ir klausia savęs: „Ką dabar pasakytų Mokytojas?“

Ir jis turbūt tik jam vienam charakteringu judesiu apkabintų, spustelėtų, pabučiuotų į kaktą kiekvienam buvusiam savo mo-kiniui, nusišypsotų pro dailiai pa-kirptus ūselius, mostelėtų ranka ir tartų: „Tik neliūdėkite... Gyve-nimas niekada nesibaigia. Upeliai čiurlena, šaltiniai neišsenka, že-mė laukia grūdo, o širdis ilgisi gėrio... Ir per didžiausius speigus lakštingalos nepamiršta savo me-lodijų, o volungės visada laiku prišaukia gaivinantį lietų... Ir pa-mokos niekada nepasibaigia, ir niekada nebūna paskutinio skam-bučio!

Pėdos, įmintos į gimtąją žemę, tampa takais, likimo vieškeliais. Ir šis mūsų sutelktinis pasakoji-mas apie Betygalą, savo Mokyklą, savo Mokytoją, o kartu ir apie sa-ve, savo žmogiškąją misiją po skaidriu Dubysos dangumi, tikė-kime, turės tęsinį, suvirpins ne vieną širdį, paskatins jaunimą tau-rių idealų ir Tėvynės tarnystei.

Juozas NEKROŠIUS ir kiti

Mokytojas A.Juška, paaukštinęs Betygalos dangųPagarbios atminties banke mes privalome saugoti tai, kas brangiausia

Pėdos, įmintos į gimtąją žemę, tampa takais, likimo vieškeliais

�

Mokytojas Antanas Juška�