IDEOLOGINIAI VIEŠOJO DISKURSO KONSTRUKTAI ATMINTIES ...€¦ · jo diskurso dalimi, o jos dalyvių retorika ilgainiui krypo į ritualinę politiką, grindžia-mą binarinių opozicijų

ISSN 1392-05882008. 49

IDEOLOGINIAI VIEŠOJO DISKURSO KONSTRUKTAI IR ATMINTIES POLITIKA POSOVIETINĖJE LIETUVOJE

DDDAIVA CITVARIENĖ

ĮVADAS

Lietuvoje, kaip ir visoje Vidurio Rytų Europoje, taip pat buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose XX amžiaus dešimtasis dešimtmetis pasižymėjo reikšmingais visuomenės sandaros pokyčiais, kuriuos lėmė pasikeitusios politinės ir ekonominės sąlygos. Dešimt-mečio pradžioje labai aktyviai propaguoti ideologiniai (moraliniai, estetiniai ir kt.) prin-cipai, jo pabaigoje buvo institucionalizuoti, sankcionuoti ir palaikomi organizacijų bei procedūrų, atitinkančių naujas vertybes. Viešasis posovietinės Lietuvos diskursas išsisky-rė itin aktyvia konkuruojančių ideologinių nuostatų bei vertybių kova, kurių paplitimas ir išlikimas priklausė nuo daugelio „struktūrinių galimybių“: socialinių, kultūrinių, po-litinių, ekonominių sąlygų, institucinio konteksto ir t. t. Pagrindiniu vertybinių nuo-statų, socialinių mitų ir idėjų kūrėju tapo posovietinis intelektualų elitas, savo laikyseną pagrindęs misijos ir savanoriškos kultūrinės-politinės lyderystės imperatyvais.

Šiame straipsnyje analizuojami svarbiausi atgimimo laikotarpio ir dešimtojo dešimt-mečio viešojo Lietuvos gyvenimo sociopolitiniai pokyčiai. Išryškinami pagrindiniai de-šimtojo dešimtmečio visuomenės transformacijos etapai, atskleidžiantys esmines para-digmines sankirtas ir principinius visuomenės raidos taškus, analizuojamas posovietinio elito vaidmuo kultūros lauke. Pasitelkus reikšmingiausius devintojo dešimtmečio pabai-gos ir dešimtojo dešimtmečio naujų paminklų statymo, prieškario respublikos memoria-lų atstatymo ir sovietmečio monumentų griovimo pavyzdžius, analizuojama šio laikotar-pio „atminties politika“, žymėjusi svarbiausius visuomenės socialinio kismo procesus.

Lietuvos dešimtojo dešimtmečio socialinio audinio pokyčiai aptariami Vidurio Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos transformacinių procesų kontekste. Nors šis regionas pasižymi skirtingu istoriniu, politiniu, kultūriniu ir meniniu palikimu1,

1 Gana dažnai šio dešimtmečio tekstuose buvusios Sovietų Sąjungos respublikos – Lietuva, Latvija, Estija, ne-minint Ukrainos, Moldovos ar kitų geografinėje Europos žemyno dalyje esančių valstybių – netgi nebuvo įtrau-kiamos į Vidurio Rytų Europos sąvoką. Ji taikyta tik „Jaltos šešėlyje“ buvusioms valstybėms: Čekoslovakijai, Jugoslavijai, demokratinei Vokietijai, Lenkijai, Rumunijai, Vengrijai, Bulgarijai, Albanijai.

DAIVA CITVARIENĖ

166

visų šių valstybių visuomenės dešimtajame dešimtmetyje išgyveno artimas pokoloniji-nės būklės transformacijos problemas – jas vienijo bendra trauminė patirtis, skatinusi kurti naujas ideologines konstrukcijas, kurių turinį veikė panašios socialinio kismo orientacijos. Perdėtos autentiškų ištakų paieškos, modernybės baimė, pagimdžiusi mesianistinį nacionalizmą, giliai įsišaknijo lingvistinėje ir kultūrinėje šių šalių poli-tikoje. Pasak Leonido Donskio, šiame regione susiformavo specifinis „subkultūrinis“Europos variantas, gimęs iš tarpukario Rytų ir Vidurio Europos kultūrinių tradicijų prisirišimo prie vokiškojo modernios ideologijos modelio, ne tik paskatinusio tautą bei jos valstybę suvokti kaip kolektyvinį individą, bet ir kardinaliai atskyrusio kultūros arba idėjų sferą nuo politinės arba socialinės tikrovės2. Taigi dešimtojo dešimtmečio Lietuvos sociopolitinius pokyčius ir transformacijos problemas aptarus Vidurio Rytų Europos kontekste atskleidžiamas šių visuomenių išgyvenamos patirties bendrumas, kita vertus, išryškėja specifinė Lietuvos padėtis, nulemta istorinio, politinio, kultūri-nio palikimo.

Svarbiausias posovietinės visuomenės pokyčių ideologo ir vykdytojo vaidmuo teko kultūriniam elitui, kurį sudarė kritiškai nusiteikę inteligentijos atstovai; tai jie atsa-kingi už socialinį kismą ir institucionalizaciją. Būtent kultūrinis elitas hegemonizavo svarbiausių ideologinių konstruktų signifikatus, konstravo jų turinį, generavo bei pa-laikė vertybines nuostatas ir socialinius mitus. Tapęs pagrindiniu „atminties politikos“ formuotoju posovietinis elitas buvo atsakingas ir už viešųjų erdvių ženklinimo po-kyčius, paminklų, memorialų, biustų ir kitų istorinės atminties ženklų įamžinimą. Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje naujų paminklų statymas, sovietme-čiu nugriautųjų rekonstravimas ir okupacijos paliktų propagandinių monumentų nu-kėlimas buvo labai svarbus pokomunistinio elito uždavinys. Šio laikotarpio viešųjų erdvių pokyčiai liudijo galios santykių ir ideologijų kaitą, rezonavo bendras dešimt-mečio idėjas. Taigi verta atidžiau patyrinėti socialinio kismo, ideologinių konstruktų evoliuciją bei šių procesų atspindį formuojant „atminties politiką“.

VISUOMENĖS SANDAROS EVOLIUCIJA

Nepaisant skirtingų metodologinių nuostatų ir teorinių perspektyvų, dešimtasis de-šimtmetis daugelio autorių yra skirstomas į kelis etapus, ženklinančius tam tikras pa-radigmines sankirtas ir principinius visuomenės raidos taškus. Posovietinės visuome-nės socialinio būvio analizė leidžia Lietuvos viešąjį gyvenimą skirstyti į du tarpsnius, kuriuos apibrėžia ideologinių bei vertybinių nuostatų kaita ir struktūrinių pokyčių įtvirtinimas.

2 Donskis L. Identity and Freedom. Mapping Nationalism and Social Criticism in XXth century Lithuania. London, New York, Rotledge, 2002, p. 14.


167


1988–1992 m. – revoliucinio etapo metai, radikalios senojo socialinio audinio transformacijos pradžia, apėmusi ideologines nuostatas ir jų teisinį įkūnijimą3. Pa-sikeitusios politinės ir ekonominės sąlygos nulėmė didžiulę socialinės morfologi-jos kaitą: šiuo laiku itin aktyviai keliami teisiniai, kultūriniai, moraliniai, estetiniai principai, o viešąjį diskursą ženklina vertybių, tapusių etiniu socialinių veiksmų pamatu, paieška.

Pokomunistinės revoliucijos proveržis, kilęs 1988 m., išsiskyrė spontanišku pi-lietinės visuomenės aktyvumu, tačiau šiuo socialinės raidos periodu stiprų pilietinės visuomenės struktūrinio karkaso formavimąsi lėmė kelios orientacijos: restitucinė, imitacinė ir kontinuacinė. Vidurio Rytų Europos, taip pat buvusios Sovietų Sąjungos respublikose revizionistinis inteligentų ir disidentų požiūris4 pamažu užleido vietą pozicijai, kuri rėmėsi „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinės visuomenės koncepcija buvo grindžiama konservatyvia idėja – įsitikinimu, kad laisvos visuomenės priklauso nuo asmeninių dorybių; Vidurio Rytų Europos inteligentų koncepcijų antipolitišku-mas reiškė ne apolitiškumą, bet „autentiškumą“5. Pilietinė visuomenė buvo suvokia-ma kaip pagrindinis totalitarinės valstybės priešininkas ir jos dorovinis oponentas: pilietiškumas tapatinamas su politiškumo antipodu – sąžine6.

Toks istorinis palikimas lėmė, kad pagrindinis normatyvinis pokomunistinės revo-liucijos matmuo buvo ne pragmatinis orientyras, o „pilietinė pareiga“ arba „pilietinė dorybė“. Skiriamoji pokomunistinės revoliucijos ypatybė buvo ta, jog ne pozityvios politinės (pabrėžiančios ideologines socialinio teisingumo, individualios laisvės, po-

3 Šioje darbo dalyje naudojamasi Povilo Šaulausko išskirtais revoliucinio ir evoliucinio etapo apibrėžimais; kartu remiamasi filosofo apibrėžta socialinio kismo kategorija, nurodančia vykstančių permainų tipų dominavimą:restitucinį, imitacinį ir kontinuacinį. Socialinio kismo kategorija autoriaus studijoje žymi visų bendrabūvio struktūrų, kartu vertybinių orientacijų ir kultūros simbolių kaitą; socialinio kismo orientacijos kategorija nurodo vykstančių permainų tipų dominavimą: restitucinis socialinis kismas reiškia orientaciją į buvusių, bet nebesamų bendrabūvio struktūrų atstatymą; imitacinis – orientaciją į nebuvusias ir nesančias, svetur egzistuojančias struktūras; inovacinė orientacija pabrėžia autonomišką naujų struktūrų genezę; kontinuacinis socialinis kismas vyksta kaip susiklosčiusių socialinių struktūrų tąsa ir modifikacija. Žr.: Šaulauskas, Povilas. Postkomunistinės revoliucijos želmenys: į postmodernią Lietuvą? // Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 1, 1997.

4 Kadangi visuomenės atsinaujinimas perestroikos metais Lietuvoje buvo suprantamas kaip pertvarkos procesų gilinimas, tai jis visiškai sutapo su socializmo reformomis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, pirmajame savo raidos etape tarsi perėmęs estafetę iš LKP, stengėsi „tobulinti socialistinę santvarką“, todėl nė kiek nesikėsino į komunistų valdžios monopolį ir nesiejo tautinių siekių su politinių reikalavimų ir veiksmų programa. Kaip teigiama LPS suvažiavomo medžiagoje, „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir plėtoja Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais“. Cituojama iš: Blažytė D., Ilgevičiūtė V., Kašauskienė V. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – tautinės sąmonės atgaiva // Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais. Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2000, p. 154.

5 Auer S. The Revolutions of 1989 Revisited. Prieiga per internetą: <www. eurozine.com> [žiūrėta 2002 03 12].6 Reikia atkreipti dėmesį, kad bene visi Rytų Europos disidentų judėjimai (KOR, Solidarumas, Chartija 77, Alek-

sandras Solženycinas ir kt.) savo veiklą grindė žmogaus teisių ir prigimtinės teisės principu, kuris savo ruožtu rėmėsi religine tradicija. Žr.: Kennedy M. D. Envisioning Eastern Europe. Postcommunist Cultural Studies. Ed. by M. D. Kennedy. The University of Michigan Press, 1994, p. 20. Tad nieko nuostabaus, kad kova už žmogausteises buvo reiškiama taip, lyg ji būtų už ideologijos ribų, o pilietiškumas suvokiamas kaip sąžinės sinonimas.

DAIVA CITVARIENĖ

168

litinės lygybės ir pan.), bet negatyvios moralinės revoliucinės išraiškos ženklino jos moralinę-kultūrinę, o ne politinę-socialinę orientaciją. „Teisinė valstybė“, „pilietinė visuomenė“ – šios sąvokos ir visuomeninio bei valstybinio gyvenimo demokratiza-cijos idėjos, skambėjusios daugelio kultūros diskurso gamintojų kalbose, išreiškė tik idealius siekius, į jų praktinius įgyvendinimo būdus nebuvo gilinamasi. Demokratija, nepriklausomybė, suverenitetas intelektualams tebebuvo neapibrėžtos kategorijos, ne-atitikusios nei mokslinės, nei praktinės Vakarų sąvokos prasmės7. Taigi gyvenamojo laikotarpio procesų analizė šiame revoliuciniame socialinės raidos etape nevirto viešo-jo diskurso dalimi, o jos dalyvių retorika ilgainiui krypo į ritualinę politiką, grindžia-mą binarinių opozicijų formulavimu.

Kultūros ir socialinio gyvenimo sritį labiausiai veikė imitacinės ir restitucinės orien-tacijos – Vakarų imitavimas; neformalių sąjūdžių, kultūros institutų, veikusių tarpu-kariu, spaudos leidinių restitucijos8. Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais daug dėmesio buvo skiriama „tradicijos“, „nacionalinės“ meno mokyklos ir „tautinio“ meno sampratos artikuliacijai; vyko „tyliųjų modernistų“ pripažinimas, sovietmečiu slopintų tautiškųjų, katalikiškųjų pradų paieškos9. Restitucinę Lietuvos kultūros orien-taciją geriausiai iliustravo imtos gausiai rengti išeivijos menininkų parodos10.

Revoliucinio etapo laikotarpiu padėti pamatai kultūros demokratizavimo proce-sui: valstybė atsisakė meninės kūrybos reglamentavimo11, garantuota kūrybos laisvė12. 1991 m. dailės lauko procesų koordinavimu ėmė rūpintis LR kultūros ministerija, kurioje įkurta Kultūros ir meno taryba bei atitinkamai – ekspertų komisijos prie mi-

7 Blažytė D., Ilgevičiūtė V., Kašauskienė, V. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – tautinės sąmonės atgaiva // Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991metais.., p. 155.

8 Gana svarbus Lietuvos kultūros laisvėjimo požymis – tai 1987 m. įkurtas Lietuvos kultūros fondas (Maskvoje įsteigtos institucijos padalinys, bet steigėjas – LTSR kultūros ministerija), siekęs atgaivinti prieškario tradicijas, skatinant įvairių tautų kultūros tradicijas, buriant žmones į kultūros apsaugos aktyvą visoje Lietuvoje. Jo rūpes-čiu atidarytos sąskaitos lėšoms Vilniaus senamiesčiui restauruoti, Žemutinei piliai atstatyti, Gedimino pamin-klui sukurti, stipendijoms perspektyviems jauniesiems menininkams kaupti. Fondo programoje buvo numatyta remti archeologinių ir architektūrinių reliktų pažinimą, apsaugą, restauravimą, rūpintis lietuvių ir kitų tautų paminklų saugojimu, stalinizmo sunaikintų paminklų atstatymu, etninės kultūros apsauga ir jos gyvastingumo palaikymu, puoselėjimu, regioninių kultūros reliktų (heraldikos, vietovardžių) tyrinėjimu ir saugojimu, kapų apsauga, knygos, jos istorijos paminklų apsauga, Lietuvos tautų kultūrų palaikymu, kolekcininkų vienijimu, prarastų kultūros vertybių sugrąžinimu, kultūriniu vienijimusi su atskirta tautos dalimi išeivijoje ir kt. Žr.: Kubilius V. Kultūros sąjūdis ir kultūros fondas // Kultūros barai, 1990, nr. 3.

9 1988 m. surengta paroda „Liaudies meno tradicija XX amžiaus lietuvių dailėje“ (kuratorė Raminta Jurėnaitė), nuo 1990 metų organizuota ne viena bažnytinio meno, velykinė dailės paroda.

10 Jau 1988 m. buvo pateikta lietuvių išeivių dailininkų kūryba: Vilniaus dailės parodų rūmuose atidarytoje ap-žvalginėje išeivijos dailininkų kūrybos parodoje buvo eksponuoti 74 autorių kūriniai – apie 300 tapybos, skulp-tūros, grafikos, keramikos, tekstilės darbų. Tais pačiais metais Lietuvos kultūros fondo parodų salėje atidarytaVytauto Kašubos, Vytauto K. Jonyno, Viktoro Vizgirdos paroda. 1989 m. vasario mėnesį prie „Tėviškės“ drau-gijos sudaryta dailininkų sekcija (pirmininkas V. Liutkus) emigracijos dailininkų parodoms rengti. Blažytė D. Tarybinė liaudis vėl virsta tauta // Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991metais. Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2000, p. 120.

11 Tai buvo padaryta 1991 m. patvirtintoje Vyriausybės programoje „Rinka. Demokratija. Laisvė“.12 Tokia garantija atsirado 1992 m. priimtoje LR Konstitucijoje.


169


nisterijos atskirų, daugiausia meno, skyrių, tai reiškė kultūros decentralizacijos pro-ceso pradžią. Regioninė kultūros politika palikta formuoti savivaldybėms, kultūros įstaigoms suteiktas didesnis savarankiškumas. Struktūrinės reformos kultūros admi-nistravimo srityje leido įvesti ir projektinį kultūros finansavimą, įtvirtinusį „projekto“sampratą bei paskatinusį pereiti nuo reprezentacinio kultūros pristatymo modelio prie diskursinės veiklos, apmąstančios kultūros reiškinius platesniame socialinio gyvenimo kontekste.

Kultūros lauko struktūrinės reformos paskatino sovietinių meno institucijų modi-fikacijos procesą: 1989 m. Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS), atsiskyrusi nuo sąjun-ginės organizacijos, ėmė keisti savo centralizuotą struktūrą, susikūrė miestų skyriai, deklaruoti demokratijos principai13. Tačiau įsibėgėjantys Lietuvos meno lauko de-centralizacijos veiksniai silpnino institucijos autoritetą ir skatino ieškoti alternatyvų sąjungai: šiuo laikotarpiu susibūrė dauguma Lietuvos menininkų grupių14.

Bene svarbiausias revoliucinio etapo pokytis meno institucijų lauke – vakarietiško tipo šiuolaikinio meno institucijos susikūrimas: 1989 m. Vilniaus dailės parodų rū-mai, anksčiau priklausę LTSR dailės muziejui ir rengę Dailininkų sąjungos rekomen-duotas parodas, buvo perorganizuoti į Lietuvos dailės parodų direkciją, o 1992 m. direkcija perorganizuota į Vilniaus šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). ŠMC paskatino reikšmingus meno kalbos, funkcijos ir meninio gyvenimo pokyčius. Netrukus ši ins-titucija jau formavo pagrindinius dailės procesus, legitimavo šiuolaikinės dailės prak-tikas, inicijavo reikšmingus projektus, prodiusavo naujus meno kūrinius ir skatino kuratoriaus vaidmens įtvirtinimą Lietuvos meno lauke.

1992 m. revoliucingoms jėgoms įsitvirtinus valdžioje prasidėjo evoliucinis etapas, kuris apėmė struktūrines socialinės tikrovės transformacijas. Šiuo laiku institucionali-zuojami pirmojo etapo ideologiniai principai, formavosi sankcionuotos ir neformaliai palaikomos organizacijos bei procedūros, atitinkančios naujas artikuliuotas vertybes ir principus. Nors moralinių ir politinių nuostatų imperatyvas prarado savo menamą vienalytiškumą, o moralios politikos hegemonija užleido vietą heterogeniškai politi-kai, svarbų vaidmenį, kaip ir pirmuoju periodu, atliko aiškiai išreikšti kultūros mode-liai – konkuruojančios ideologijos ir vertybės, kurių paplitimas ir išlikimas priklausė nuo daugelio „struktūrinių galimybių“: socialinių, kultūrinių, politinių, ekonominių sąlygų, institucinio konteksto, kultūros kūrėjų ir vartotojų elgesio. Tačiau svarbu pa-

13 Žr.: Neeilinio LDS XII suvažiavimo stenograma, 1989 kovo 11 d. LLMA, f. 647, ap. 1.14 Pirmaisiais atgimimo ir nepriklausomybės metais susikūrė: „Žalias lapas“ (1988), „24“ (1989), „Post Ars“

(1989), „Angis“ (1990), „Sel“ (1990), „Keturios“ (1990), „Prarastoji karta“ (1990), „Naujosios komunikacijos mokykla“ (1990), „Grupė 1“ (1992), „Geros blogybės“ (1992) ir kt. Tačiau reikia pridurti, kad nors etiniu požiūriu pirmosios grupės galėjo būti vertinamos kaip LDS alternatyva, formaliu administraciniu požiūriu jos dažnai veikė kaip LDS padaliniai. Žr.: Trilupaitytė S. Lietuvos dailės gyvenimas institucijų kaitos požiūriu. De-vintojo dešimtmečio pabaiga – dešimtojo dešimtmečio pradžia. Humanitarinių mokslų disertacija. Vilnius, VDA, 2002, p. 83.

DAIVA CITVARIENĖ

170

žymėti, kad naujų procesų „simbolinės konstrukcijos“ (idėjos, vertybės, tradicijos ir t. t.) nebuvo „išrastos“, bet greičiau „iš naujo atrastos“: šis procesas iš dalies rėmėsi ikisovietinio periodo tradicija, kartu apėmė šiuolaikinių struktūrinių galimybių ir už-sienio ideologijų, vertybių bei patirčių įtaką, o ryškus sovietinio mentaliteto palikimas lėmė kolektyvistinių tendencijų dominavimą15.

Kultūros lauko ir socialinio gyvenimo kaitą labiausiai tebeveikė imitacinė bei resti-tucinė orientacijos: Vakarų (masinės) kultūros antplūdis ir įvairių visuomenės institu-tų, veikusių tarpukario Lietuvoje, restitucijos (kultūros institucijų, spaudos leidinių, organizacijų atkūrimas); kartu išliko gana tvirtos kontinuacinės tendencijos16. Esmi-niai meno gyvenimą reglamentuojantys veiksniai buvo suformuoti antroje dešimt-mečio pusėje: 1996 m. priimtas Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, tais pačiais metais įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, 1999 m. – Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

1993 m. Lietuvoje atidarytas George’o Soroso fondo Šiuolaikinio meno centras (SŠMC) paskatino meno lauko inovacines pastangas, suteikė stiprų impulsą naujoms meno formoms ir kultūrinėms paradigmoms įsitvirtinti. Tais pačiais metais įsteigta nevyriausybinė organizacija „Jutempus tarpdisciplininiai meno projektai“ (Jutempus TMP) atskleidė naujas meno lauko tendencijas – siekį inicijuoti nekonvencines meno praktikas, ryšius tarp skirtingų raiškos būdų ir kūrėjų17. Ši organizacija ne tik sustip-rino neinstitucinės veiklos apraiškas, bet ir paskatino tarpdisciplininių meno prakti-kų įsitvirtinimą, sudarė prielaidas formuotis institucinės monopolijos alternatyvoms. 1998 m. susikūrė dar viena šiuolaikiniams jauniems dailininkams atstovaujanti struk-tūra – Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjunga.

Vis dėlto revoliuciniame socialinės raidos etape įtvirtintas nacionalistinis diskursas kultūros lauke ne tik išlaikė habitus poziciją, bet netgi ėmė ją stiprinti: 1993–1997 m. LR Vyriausybės programose buvo pabrėžtas pažeistas kultūros paveldo ir dabartinės kul-tūros ryšys (1993 m.), sureikšminamas gynybinis kultūros politikos aspektas, skatinama „sergėti Lietuvos kultūros dvasinį savitumą nuo masinės kultūros antplūdžio iš Vakarų“ (1994 m.), o 1996 m. ir 1997 m. kultūros politikos reformų nuostatų projektuose na-cionalinė kultūra apibrėžiama kaip palaikanti tautos identitetą, jos orumo jausmą, stipri-

15 Šutinienė I. Lithuania between Regions. Political attitudes and values of Estonian and Lithuanian Youth // Cultural Encounters in East Central Europe. Ed. by K. Junefelt, M. Peterson. Swedish Council for Planning and Coordination Research, 1998, p. 120–121.

16 Darius Kuolys, kalbėdamas apie „Lietuvos Respublikos kultūros pagrindų įstatymo“ projektą (Kultūros kon-greso įkūrėjai siekė šią organizaciją paversti centralizuota institucija, gaunančia valstybės dotacijas, kuriai būtų pavaldi Kultūros ministerija) pastebėjo, kad į kultūrą projekte „žiūrima ne iš asmens, bet iš valstybės ir nacijos pozicijų. Pati kultūra suvokiama kaip darnus socialistinio planavimo ir reglamentavimo produktas: valstybė „kaupia kultūros išteklius“, „kelia paslaugų kokybę“, „saugo kultūrą nuo kenksmingų įtakų“. „(...) Kongresas, kūrimas kaip visuomenės institucija, išties prisiskiria sau valstybės – totalitarinio pobūdžio valstybės – funkci-jas.“ Lietuvos kultūros kongresui artėjant // 7 meno dienos, 1996 birželio 28.

17 „Jutempus TMP“ steigėjai buvo menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai bei dailėtyrininkas Saulius Grigo-ravičius.


171


nanti savimonę, besipriešinanti „kosmopolitizmui, snobizmui, kultūrų unifikacijai“18.Didėjanti meno lauko fragmentacija skatino aštrėjančią prieštarą tarp centrinių

meno institucijų. Kova tarp skirtingų kultūros paradigmų atviriausiai pasireiškė 1992–1993 m. kilusia konfrontacija tarp LDS ir ŠMC. Šis procesas ženklino ir nau-jas centralizacijos tendencijas (LDS mėgino „atgauti“ prarastą monopolinę padėtį, o naujoji institucija – ŠMC – ne tik siekė perimti apžvalginių dailės parodų ren-gimo monopolį, bet ir tapti pagrindine šiuolaikinio meno reprezentacijos vieta), ir fragmentiškos sistemos formavimąsi: fragmentaciją liudijo neatitikimas tarp „senų“ vertybių, normų, kultūrinių modelių ir naujos institucinės tvarkos, atsiradusios ne „natūraliai“, o įdiegtos „iš viršaus“. Senosios institucijos buvo modifikuojamos, nevisiškai sunaikinamos ar pakeičiamos naujomis, ir todėl jos neišvengimai derino „se-nuosius“ ir „naujuosius“ elementus. Be to, naujos vertybės, normos ir elgesio modeliai buvo „importuojami“ kartu su naujomis institucijomis, tačiau egzistavo greta savo „senųjų“ atitikmenų19.

Taigi 1988–1991 m. politinių įvykių paskatinti pokyčiai Lietuvos viešajame gy-venime pasireiškė skirtingų ideologinių orientacijų koreliavimu. Dešimtojo dešimt-mečio pirmojoje stadijoje vyravo pilietiškumo idėjos, antrojoje įsitvirtino naciona-listinė retorika, tačiau moralinių ir estetinių nuostatų akcentavimas lėmė ideologinį posovietinių organizacinių struktūrų eklektizmą, kurį išreiškė skirtingos socialinio kismo orientacijos: restitucinė, imitacinė, kontinuacinė ir inovacinė. Kultūros lauko fragmentacija ir radikalus pokyčių pobūdis visuomenę traumavo, nes individai ne-turėjo atitinkamos „civilizacinės kompetencijos“, kuri padėtų elgtis naujoje sistemoje; pokyčiai suardė reikšmių visumą, vertybės prarado turėtą turinį20.

POKOMUNISTINIS ELITAS

1988-ųjų revoliucijos vadovais Lietuvoje ir bene visoje Vidurio Rytų Europoje tapo ne profesionalūs politikai, o culturati – kritiškai nusiteikę inteligentijos elito atstovai21. Revoliucijos bangos užnešta ant politinės valdžios aukštumų Vidurio Rytų Europos in-teligentija prisiėmė modernybės pradžios intelektualo vaidmenį, leidžiantį spręsti, kas yra „tikrieji“ tautos poreikiai; 1988–1991 m. ji tapo svarbiausiu pokomunistinių poky-čių ideologu ir vykdytoju, atsakingu už socialinio kismo išraišką ir institucionalizaciją. Pagrindinis inteligentijos kaip socialinės grupės tikslas buvo vertybinių nuostatų, socia-

18 Rindzevičiūtė E. Identitetas ir saugumas Lietuvos kultūros politikos diskursuose // Pažymėtos teritorijos. Vilnius, Tyto alba, 2005, p. 21–22.

19 Valionis A. Socialinių ir politinių vertybių kaita Lietuvoje 1990–1999 metais: adaptavimasis fragmentiškoje tikrovėje // Kultūrologija, 2000, nr. 6, p. 325.

20 Ten pat, p. 326–328.

DAIVA CITVARIENĖ

172

linių mitų, idėjų ir sampratų kūrimas bei palaikymas, kurį diktavo laikysena, pagrįsta socialinės misijos svarba ir savanoriškos kultūrinės-politinės lyderystės imperatyvais.

Katherine Verdery naujuosius revoliucijos šauklius pavadino „teleologiniu elitu“, mat jų veikla politikoje ar intelektualiniame gyvenime pasižymėjo ne veikimo būdų ar procedūrų institucionalizavimu, o tam tikrų vertybių siekimu ir gynimu. Įtikėjimas sielos laisve net vergijos sąlygomis lėmė „sąmonės beletrizaciją“ ir neišvengiamai prieš-priešino „aukštąją“ sąmonę „žemai ir niekingai“ tikrovei22. Teleologinio elito men-talitetui buvo būdingi visi pokomunistinės visuomenės ypatumai: įsišaknijęs įprotis „verbalinę realybę“ laikyti esmine esybe, tikrosios realybės pakaitalu; verbalinių kons-truktų, funkcionuojančių ne kaip sąvokos, bet kaip emocionaliai nuspalvinti signalai, vartojimas; nesiėmimas kurti veiksmo taisyklių, adekvačių nūdienos situacijoms, už-uot tai darius skolinamos konstrukcijos, susiformavusios kitokiuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose ir t. t.23

Radikali dešimtojo dešimtmečio pradžios kultūros lauko kaita atvėrė pokomunis-tiniam elitui kelią kovai dėl legitimacijos, o kartu galimybę keisti simbolinio kapitalo definicijas. Viena simbolinio kapitalo rūšių ėmė vyrauti ir virto specifiniu politiniuištekliumi – moraliniu kapitalu, kuris įgijo akivaizdų pranašumą (palyginti su tuo, ką galėtume vadinti „techniniu“, tam tikrų kompetencijų reikalaujančiu kapitalu) ir lei-do apsibrėžti tam tikras vertybes kaip teisingas. Tokiu būdu posovietinis teleologinis elitas savo legitimumą bandė įteisinti sovietmečiu įtvirtintu pagrindu – moralumu. Opozicijos lyderiai užėmė opozicijos moralumo poziciją ir opoziciją kaip vienintelį priimtiną moralumą24.

Moralizuojantis diskursas, supintas su nacionalinėmis vertybėmis, Rytų Europos politikoje siekė įtvirtinti dorybės, grynumo, socialinių teisių ir pareigų apibrėžimo monopolį. Posocialistiniu periodu „moralinis kapitalas“ arba politiniai ištekliai pa-prastai buvo sukaupti kovojant su okupacine sistema keliais būdais: „kentėjimo“ keliu (okupacinės valdžios išpuoliai, ginančiųjų pilietinę visuomenę ar tautą persekiojimas, įkalinimas ar kankinimas ir pan.)25, ginant ir skleidžiant idėjas apie pilietinę visuome-nę bei nacionalines vertybes. „Pilietinė visuomenė“ Vidurio Rytų Europoje paprastai buvo vaizduojama kaip nepriklausoma nuo politikos, taigi moraliai „pranašesnė“ už korumpuotą partijos politiką, o „tauta“ įsivaizduojama kaip gryna vertybė ir ištiki-mybės objektas; „pilietinės visuomenės“ ir „tautos“ idėjos kartais sutapdavo, o kartais

21 Šiuo atveju nebūtų tikslinga atskirti politikų ir intelektualų, nes abi grupės dalyvavo viename diskurse.22 Donskis L. Kalbos įkalinta kultūra // Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai. Klaipėda,

Klaipėdos universiteto leidykla, 1997, p. 100–101.23 Samalavičius A. Postkomunistinė visuomenė ir jos intelektualiniai elitai // Kultūros barai, 2002, nr. 6, p. 13.24 Verdery K. What was Socialism, and What Comes Next? Princeton, New Jersey, Princeton University Press, 1996,

p. 106.25 Dar vienas simbolinio kapitalo kaupimo būdų – būti pastebėtam Vakaruose. Čia galima paminėti tokius di-

sidentus kaip Adamas Michnikas, Vaclavas Havelas, Aleksandras Solženycinas. Lietuvoje tokiu keliu simbolinį kapitalą „sustiprino“ Vytautas Landsbergis, tačiau ne kaip disidentas, bet kaip vienas Rytų Europos „revoliuci-jos“ krikštatėvių.


173


būdavo supriešinamos, tai priklausė nuo pilietinės visuomenės idėjos stiprumo26. Tautos elito sėkmingai kuriami diskursai pateisino nacionalistines identifikacijas

ir skatino nacionalinės homogenizacijos palaikymą27. Kuriami nacionaliniai diskur-sai ne tik siekė išsaugoti etninio identiteto jausmą, bet ir atgaivinti istorinę atmintį, mitologiją, „į nacionalinio identiteto jausmą įlieti transcendentinio turinio“28, poetės Juditos Vaičiūnaitės žodžiais tariant:

Tautai įžengiant į istoriją, poeto žodis turi įgyti pasakojamojo diskurso savybių, užaugti, kad taptų mitu, kuris galėtų veikti panašiai kaip epinės graikų senovės mitai, įkvėpdavę tautos sielą, laiko išlaisvintą tapatumą. [...] Dabartinė Baltijos šalių padėtis reikalauja naujo požiūrio į tautiškumo mitą, tokio, kuris persmelktų buržuazinį mažos šalies sentimentalu-mą bei romantizmo laikų svajingumą ir sugrąžintų prie esmės, turėtos istorijos priešaušryje ir dar anksčiau.29

Socialinio judėjimo lyderiai, o vėliau ir valstybės pareigūnai selektyviai atrinktą poetinę nacionalizmo „istoriografiją“ naudojo homogeniškos „valstybės – tautos“interpretacijoms įteisinti; kurdami integralų „tautos“ modelį nacionalizmo lyderiai suteikė jai idėjas ir vertybes, su kuriomis patys buvo susitapatinę; dėl politinio ir so-cialinio vystymosi atsilikimo dėmesys buvo nukreiptas į statiškai suvokiamą kultūrą ir sentimentalų santykį su praeitimi30.

Tačiau paspartėjus klasikiniams modernizacijos procesams pokomunistinėje Lietu-voje kultūrines vertybes ėmė keisti gamybinės ir prekybinės; ideologizuotą nacionalinę kultūrą ėmė gožti populiarioji, importuota kultūra – visa tai žymėjo naujo evoliucinio etapo ir naujojo elito formacijos pradžią. Vyko socialinių grupių ir sluoksnių transfor-macija: sparčiai mažėjo inteligentijos, o vienalytis elitas pradėjo skaldytis. Kartu forma-vosi naujos socialinės grupės – profesionalių, ekonomiškai savarankiškų, kultivuojančių pliuralistines vertybes idėjų kūrėjų sluoksniai, kurie rėmėsi itin skirtingais vertybiniais kodais, o savo ethos jie grindė instrumentinio racionalumo nuostatomis. Skilus intelek-tualų sluoksniui į idėjų kūrėjus ir idėjų įgyvendintojus (specialistus), inteligentija pra-rado turėtą politinį statusą31. Posovietinė realybė, susipynusi su naujais masinės kultūros įvaizdžiais, formavo kitokios visuomenės kontūrus, kuriuose intelektualas neteko savo

26 Pvz., pilietinės visuomenės idėja pasirodė stipresnė Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, nei Rumunijoje ar Bulgarijoje.

27 Nacionalinio homogeniškumo iliuzija galėjo būti viena iš sovietinės sistemos pasekmių, dėl kurios pokomunis-tinėse visuomenėse mažumos išstumiamos, priverčiamos asimiliuotis ar emigruoti. Pvz., Estijoje 1992 metais negalėjo dalyvauti rinkimuose beveik trečdalis (daugiausia rusakalbių) gyventojų.

28 Pvz., Kroatijos prezidento Franjo Tudžmano nuomone, inteligentų vardo verti tik palaikantys „tautinę dvasią ir apsisprendimą“, visi kiti yra tik „fariziejai“. Žr.: Tismaneanu V. Išsivadavimo fantazijos. Pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas. Vilnius, Mintis, 2003, p. 122.

29 Judita Vaičiūnaitė; cit. iš: Lieven A. The Baltic Revolution: Estonia, Latvia, Lithuania and the Path to Independen-ce. New Haven, Yale University Press, 1993, p. 121.

30 Valantiejus, A. Modernusis lietuvių nacionalizmas: II, Metmenys, nr. 67, 1994, p. 139–143.31 Autoritetą išsaugojo tik tie tradicinės inteligentijos atstovai, kurie pasitraukė iš politinio gyvenimo į nuošalę,

pvz., Justinas Marcinkevičius.

DAIVA CITVARIENĖ

174

išskirtinės vietos; sutrikusiam vienišam ir nelaimingam menininkui teliko konstatuoti: Visoj Rytų Europoj keičiasi menininko vieta ir supratimas, kas yra menininkas. Visuomenės stumia menininką į nuošalę. (...) menininkas suvokia iš visų savo įsitikinimų bei žmogi-škos patirties, kad laikas beprasmiškas, liūdnas ir baisus... Amžiaus galas mums nieko gera nežada.32

Įsikalinus tarp dabarties ironijos ir praeities nostalgijos buvo glaudžiamasi prie iliuzijos, kad menininkas tebėra vieningos ir vienijančios tautinės kultūros atstovas; nerimo troškimas surasti visa ką vienijantį diskursą – tautinį, istorinį, kultūrinį, po-litinį ar meninį – kuris paaiškintų praeitį, dabartį ir ateitį33. Taigi esant visuotinei anomijai vienišas intelektualas nebegalėjo daryti didelio poveikio. Modernioje visuo-menėje besiplėtojanti sąmonės sekuliarizacija sąlygojo vienišo ir ypatingo intelektualo vaidmens gesimą. Vis dėlto, nors vienalyčiai elitai ėmė skaldytis, ideologinės revoliu-cinio laikotarpio išraiškos niekur nedingo. Įsiveržus postmoderniai Vakarų kultūrai, Lietuvos intelektualai pasijuto išmesti iš ramaus tradicijos prieglobsčio, atsirado „pra-rastosios kartos“ terminas. Sugriuvus ideologinei priespaudai iškilo būtinybė išrasti naują priešą, kuriuo virto vakarietiška kultūra ir visos jos apraiškos – rinkos ekonomi-ka, naujas gyvenimo būdas, postmodernizmas ir t. t.

POSOVIETINĖS VISUOMENĖS SIMBOLINĖS KONSTRUKCIJOS

Dešimtojo dešimtmečio Vidurio Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos visuome-nių socialinei raidai būdinga aktyvi ideologinių pozicijų paieška ir pastangos įtvirtinti svarbiausias vertybines nuostatas. Pilietiškumas, demokratija, pilietinė visuomenė, tau-ta, nacionalizmas – tai pagrindiniai posovietinės visuomenės ideologiniai konstruktai, kurių turinys priklausė nuo istorinio palikimo ir viešojo diskurso dalyvių kuriamų šių sąvokų interpretacijų.

Pokomunistinėse visuomenėse demokratija dažniausiai buvo suvokiama kaip fe-nomenas su tam tikrais fiksuotais elementais, apimančiais piliečių teises ir daugia-partinę demokratiją34. Tačiau Pierre’ą Lefort’ą papildo Slavojus Žižekas, anot kurio, simbolinė galios vieta ne tik tuščia, bet ir nematoma35, todėl siekiant hegemoniškos galios pokomunistinėse visuomenėse tušti nacijos (piliečių bendruomenės) ir tautos (etninės bendruomenės) signifikatai buvo hegemonizuoti, jiems duotas konkretus tu-

32 Sigitas Geda, cit. iš: Tereškinas A. Įsivaizduojamų tautų ir moralizuojančių kultūrų ritualai: kol demonai šėlsta // Metmenys, nr. 70, 1996, p.120.

33 Tereškinas A. Įsivaizduojamų tautų ir moralizuojančių kultūrų ritualai: kol demonai šėlsta.., p. 120.34 Žižek S. The Sublime Object of Ideology. London, New York, Verso, 1998, p. 98–99.35 New Theories of Discourse: Laclau, Mouffe and Zizek. Ed. by J. Torfing. Oxford UK, Malden USA, Blackwell

Publishers, 1999, p. 193.


175


rinys. Taigi nacionalizmas šiame regione virto mitu, kuris tuštiems „nacijos“ ir „tau-tos“ signifikatams suteikė substancinį įsikūnijimą.

Išaukštinęs etninę bendruomenę arba tautą, vienas stipriausių politinių mitų – na-cionalizmas – pokomunistinėse visuomenėse skatino kolektyvistinį tautos interpre-tavimą, tradicijos bei tradicinių institucijų iškėlimą, didvyriškos praeities mitologi-jų kultivavimą ir nepasitikėjimą liberaliomis Vakarų vertybėmis, kaip „svetimomis“ vietiniam bendruomenės etnosui36. Pokomunistinių mitų kaip ideologinių surogatų funkcija buvo suvienodinti visuomeninį diskursą ir pateikti lengvai atpažįstamą api-brėžtos etninės ar politinės bendruomenės identiteto šaltinį37. Kadangi „mitas susi-jęs ne tiek su esamu pasauliu, kiek su nerealizuotomis jo galimybėmis“38, perėjimo visuomenėje tvyranti visuotinė suirutė, susiskaldymas ir netikrumas bei ideologinė tuštuma ėmė kurti naujuosius mitus „apie prarastą ir vėl atsikovotą etninę vienybę“. Visuomenėje, patyrusioje šoką susidūrus su modernybe, sunkiai prisitaikančioje prie tradicinių bendruomeninių saitų žlugimo, ėmė vykti istorijos ir politinių mitų „gai-vinimas“. Šie mitai padėjo įsivaizduoti tikrovę, ją paaiškinti ir netgi pakeisti, suteikė identiteto šaltinį, padėjo orientuotis suskilusiame pasaulyje, taigi jie virto tam tikrais „socialiniais klijais“.

Troškimas grįžti į „normalumą“, į idealizuojamą praeitį pokomunistinio lūžio pro-jektą, orientuotą į liberalios demokratijos ateitį, susiejo su ikikomunistine praeitimi39. Šiose transformacijos visuomenėse įsivyravo troškimas būti tuo, kuo „iš tikrųjų“ esa-ma, ar kuo turėtų būti, todėl identitetas čia imtas suvokti „natūralumo“ terminu40. Tačiau toks nacionalinio identiteto ne kaip socialinio, o kaip kultūrinio konstrukto fenomenas nacionalizmą paaiškina kaip tautinio identiteto subrandintą, vyraujančią kultūros formą41.

Sovietmečio Lietuvoje sublimavęsis į kultūrinius produktus – literatūrą, muziką, dailę – nacionalizmas augo ne ant konkrečios tautos istorijos, bet ant lietuviško istoriz-mo pamato, suteikusio bendruomenei reikšmingą mitą. Anapus laiko fiksuotas kilmėskultas, puoselėjęs ir gilinęs tautinį tapatumą, tapo integralia visuomenės narių identi-

36 Vladimiro Tismaneanu nuomone, šiame regione pastebimas ir pilietinis nacionalizmas, kylantis iš demokratinių tradicijų, pirmenybę suteikiantis asmens teisėms bei atmetantis „genetinį“ etninio ryšio apibrėžimą, tačiau ši kryptis, būdinga daugeliui Rytų ir Vidurio Europos politikos ir kultūros veikėjų, nebuvo tokia įtakinga kaip kitos nacionalizmo atmainos. Tismaneanu V. Išsivadavimo fantazijos. Pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas.., p. 136.

37 Mitas, šiuo atveju, suprantamas kaip „pasaka“, grindžiama troškimais, lūkesčiais, iliuzijomis ir jų praradimu. Nors visos ideologijos turi mitologinę šerdį, jos papildomai kuria ir konceptualias sistemas. Taigi abu jie yra krizės bei mėginimų atgaivinti utopiją išraiška. Plačiau žr.: ten pat, p. 48–56.

38 Ten pat, p. 48. 39 Auer S. The Revolutions of 1989 Revisited. Prieiga per internetą: <www.eurozine.com> [žiūrėta 2002 kovo

12].40 Kennedy M. D. Envisioning Eastern Europe. Postcommunist Cultural Studies.., 1994, p. 6. 41 Tokią „kultūrinę“ tautos sampratą formuluoja ir vienas iš nacionalizmo teoretikų Anthony D. Smith’as, kurio

idėjomis dažnai remiasi lietuviško nacionalizmo šalininkai, dažnai primenantys ir tarpukario mąstytojų idėjas.

DAIVA CITVARIENĖ

176

teto dalimi. Neapibrėžtos, bet „didingos“ praeities leitmotyvai ir „trokštamas kolek-tyvinės ateities modelis perkeltas į etninės tradicijos erdvę ir įsivaizduojamą praeitį“42 vyravo lietuviškos kultūros sąmonėje. Sovietmečiu pagimdyti nacionalistiniai tekstai, siejęsi su nacionalinės kultūros – poezijos, teatro, kitų meno sričių – elementais, kons-travo nacionalinę tapatybę, turinčią ne individualius, bet kolektyvinius interesus, t. y. konstravo tautą kaip „kolektyvinį individą“, kuris „turi“ kultūrą, apibrėžtą teritoriją ir savo charakterį, kaunasi už savo nepriklausomybę ir dalyvauja pasaulio kultūroje43.

Taigi dešimtajame dešimtmetyje nacionalizmas tapo vyraujančia kultūros forma, kuriai labiau priskiriama identiteto, o ne ideologijos kategorija. Aleksandras Štromas yra pabrėžęs, kad pokomunistinėje pasaulėtvarkoje nacionalizmas reiškėsi tik kaip ko-lektyvinės tapatybės stiprėjimas, neimplikuojantis jokios ideologijos; nacionalizmas iš grynosios kolektyvinės tapatybės į ideologiją gali transformuotis tik tokiu atveju, jei į jį papildomai būtų įtrauktos fundamentalios idėjos, kurios organizuotų ištisą preskrip-tyvinį diskursą ar net jį pagrindžiančią vertybių-ir-idėjų sistemą44. Tačiau ideologiją traktuojant kaip diskursyvių formų konstrukcijas su universalistinėmis pretenzijomis (Ernesto Laclau), Vidurio Rytų Europoje ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje vy-ravusios totalizuojančios idėjos gali būti laikomos vienomis iš svarbiausių ideologinių vizijų, viešajame diskurse konkuravusių su liberalizmo ir komunizmo ideologijomis.

Svarbu pastebėti, kad distopinės nacionalistinės vizijos Rytų Europoje turėjo ben-dras temas, tačiau vizijų reikšmė ir pasekmės buvo kuriamos kartu su kitomis visuo-menės vizijomis ir diskursais45.

Rytų Europoje ideologinės vizijos įtaką įgyja tuomet, kai yra susietos su tam tikra nacionalinės afirmacijos forma. Tad nacionalizmas gali būti labiausiai kintantis iš visųtrijų vizijų, o kartu ir pats reikšmingiausias Rytų Europos tapatybės formacijai.46

42 Valantiejus A.. Kultūrinė situacija: Vakarai ir Lietuva // Metmenys, 1993, nr. 64, p. 34.43 Reikia pastebėti, kad dauguma nacionalistinių tekstų kupini nuorodų į istoriją, kurioje veikia tik vyriški per-

sonažai, išskiriantys drąsa ir pergalėmis. Pasak George’o Mosse’o, nacionalizmas remiasi homosocialiniu vyrišku ryšiu, kuris reiškia liniją, reprodukuojančią save be moterų ar sekso. Nacionalinė dvasia ir jos reprodukcija per kultūrą sukuriama vyrų, taigi reikšmingas tautai jos amžinas gyvenimas, užtikrinamas per kultūrą, herojiškus poelgius ir dvasios savybes, yra vyrų sritis. Plačiau žr.: Verdery K. What was Socialism, and What Comes Next? .., p. 73.

44 Štromas A. Ideologija, politika ir postkomunistinis pasaulis // Kultūros barai, 2000, nr. 1, p. 10.45 Pvz., Rumunijoje nacionalizmas ir jo simboliai kuriami atsižvelgiant į komunistinę ideologiją, siekiant legiti-

muoti vietinį komunistinį valdymą. Komunistinė ir nacionalinė utopija čia susiliejo po 1965-ųjų. Pokomunis-tinės strategijos šioje šalyje radikalai nepasikeitė, buvę komunistai tebenaudoja fundamentalistinį rumunišką nacionalizmą, kad konsoliduotų savo galias ir privilegijas, savo buvusią politiką įvardydami kaip atsidavimą nepriklausomai, bet nuolat grėsmę patiriančiai rumunų tautai. Lenkijoje nacionalizmo tradicija, siekianti ro-mantizmą, ko gero, stipriausiai susiejo ją su pilietinės visuomenės liberalizmu, nes šis liberalizmas buvo suvo-kiamas kaip visos Europos universalizmo ideologija, o komunizmo ir nacionalizmo vizijos iki 1993-ųjų sudarė opoziciją. Ukrainos nacionalistai remia buvusius komunistus, kad šie užtikrintų valstybę, sukurtų tautą, tačiau kartu mėgina integruoti liberalizmą į savo ideologinę programą.

46 Harsanyi N., Kennedy M. D. Between Utopia and Dystopia: the Labilities of Nationalism in Eastern Europe // Envisioning Eastern Europe. Postcommunist Cultural Studies. Ed. by M. D. Kennedy. The University of MichiganPress, 1994, p. 153.


177


Nors vienas svarbiausių Rytų Europos visuomenės organizacijos simbolių ir poli-tinio diskurso bruožų buvo „grįžimo į Europą“ šūkis, liudijęs „pilietinės visuomenės“ sukūrimą, tačiau skirtingi politiniai ir semantiniai kontekstai įvairiose posovietinio bloko valstybėse nulėmė skirtingą šių idėjų kelią. Reikšmių laukas, kuriame šie sim-boliai sąveikavo, apėmė tokius simbolius, kaip socialistinės vertybės (lygybė, socia-linis aprūpinimas), „buržuazinės sąvokos“ (gerovė, iniciatyva) ir patriotiniai idealai (tauta, antiimperializmas); šių simbolių stiprumas veikė ne tik pilietinės visuomenės bei Europos idėjos likimą, bet ir politines programas47. Europa, demokratija, pilietinė visuomenė ir tauta – pagrindiniai operatoriai posovietiniame ideologiniame lauke, bet kalbant apie šių elementų veikimą svarbi buvo tiek jų raiška, tiek istorinis palikimas, tiek kuriamos interpretacijos; svarbu ne jų specifiniai bruožai, bet sąveikos, junginiaiir tarpusavio labilumas48.

Reikia pabrėžti, kad pokomunistinių visuomenių polinkį į praeities, tradicijos ir istorizmo paieškas, įsigalėjusią modernybės baimę nulėmė ne tiek atsigręžimas į ikiko-munistinę patirtį, kiek šios patirties sąveika su komunizmo palikimu. Pokomunistinis nacionalizmas buvo dvilypis politikos ir ideologijos reiškinys: viena vertus, pabrėžian-tis ilgai slopintas tautines vertybes, siejosi su kilmės ir autochtoninių vertybių ieškoji-mo tendencija; kita vertus, šis nacionalizmas buvo „išaugęs iš lenininio autoritarinio mentaliteto ir papročių, jų paženklintas ir nukreiptas visų pirma prieš tas grupes ir jėgas, kurios gina provakarietišką, pliuralistinę orientaciją“, todėl sustiprino komunis-tines ir ikikomunistines tradicijas49.

Tarpukaryje subrandintas konservatyvus tradicionalizmas revoliucinio lūžio laiku įgijo naujų atspalvių – etnonacionalizmas susijungė su antifeminizmu, o „tradicinių vertybių“ grąžinimas reiškė naują „retradicionalizacijos“ etapą: šeimos gyvenimo, re-ligijos ir moters vietos namuose akcentavimą. Priešinimasis socialistinėms vertybėms sovietmečiu sustiprino „tradicinės“ šeimos vaidmenį, o paternalistinės valstybės kadaise užimtą vietą dabar panoro susigrąžinti vyrai. Nacionalistinė retorika tautos „gaivinimo“ projektą ėmė sieti su moters grąžinimu į jos lyčiai „natūralų“ vaidmenį, kartu grąžinant vyrams jų „natūralų“ autoritetą50. Kadangi porevoliucinės politikos formos buvo legiti-muojamos per antikomunizmą, tautos „reanimavimas“ dažniausiai reikalavo patriarcha-linės tvarkos, įvestos per demokratinę politiką ir skirtos nacionalinei idėjai51.

47 Pasak Katherine Verdery, „Europa“ buvo ir politinių intencijų ir nacionalinės tapatybės teiginys. Žr.: What was Socialism, and What Comes Next?.., p. 105.

48 Paprastai Rytų Europoje liberalizmas ir nacionalizmas laikomi oponuojančiomis vizijomis. Tai byloja bene visų šalių nacionalistų antivakarietiška retorika.

49 Tismaneanu V. Išsivadavimo fantazijos.., p. 21. 50 Ši retorika turi kelis aspektus. Pirma, moteris, turėjusi iš dalies lygias teises su vyrais sovietinėje sistemoje, dabar

laikoma Kitu, priešo sąjungininke; antra, siekis išlaikyti moterį namuose turėjo ekonomines priežastis – nebuvo pakankamai darbo vietų, nebuvo pinigų darželiams. Dėl socializmo teiktų „privilegijų“ moterims feminizmas laikomas socializmo reliktu ir puolamas kaip antinacionalistinis. Žr.: Verdery K. What was Socialism, and What Comes Next?.., p. 79–82.

51 Ten pat, p. 82.

DAIVA CITVARIENĖ

178

52 Totalitarinės valstybės palikimo pėdsakus mūsų sąmonėje pastebi ir sociologai. Juozeliūnienės sociologinės ap-klausos duomenimis 1992 metais pusė respondentų manė, kad demokratija yra valstybės valdymo būdas ir pirmenybę atidavė valstybei. Juozeliūnienė, Irena. Towards Reinterpretation of Nation-related Issues. Several Considerations on Recent Publications in Lithuania // Cultural Encounters in East Central Europe. Ed. by K. Junefelt, M. Peterson. Swedish Council for planning and coordination research, 1998, p. 115.

53 Sovietinėje valstybėje, kaip ją aprašo garsi socializmo tyrinėtoja Katherine Verdery, subjektai neturėjo būti poli-tiškai aktyvūs kaip piliečiai ar etniškai panašūs vienas į kitą. „Socialistinės tautos“ paternalistinėje sistemoje juos vienijo tik „pašalpų gavėjo“ statusas. Plačiau žr.: Verdery K. What is Socialism and what Comes Next?

54 Čepaitienė R. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos // Lituanistica, t. 53, nr. 4 (72), 2007, p. 37. Sąvokos kolektyvinė atmintis ir kultūrinė atmintis šiame tekste vartojamos pagal apibrėžimą, kurį, remdamasi Janu Assmannu, siūlo Rasa Čepaitienė: kolektyvinė atmintis susideda iš „komunikatyvinės (perduodamos kas-dienės komunikacijos kanalais) ir kultūrinės (nuo kasdienybės atsietą, sudabartintą istoriją, kultūrą ir visuomenę susiejančią praeities reprezentacijų, konstruktų bei formų visumą)“.

55 Ten pat, p. 38.

Dešimtajame dešimtmetyje vyravusių ideologinių konstruktų genezė rodo, kad net-gi provakarietiškos tendencijos visoje pokomunistinėje erdvėje, kaip ir Lietuvos viešaja-me diskurse, pasireiškė kartu su pronacionalistine ideologija. Šių ideologinių elementų veikimas priklausė nuo tarpusavio sąveikų, generuojamų junginių ir istorinio konteks-to sugestijuojamų interpretacijų. Žlugus sovietinei ideologijai liko jai būdinga mąsty-sena, kultūriniai papročiai, pažiūros ir normos, o jos palikimo dirvoje vietoj senų mitų ėmė augti kiti. Sovietinė okupacija paveikė kolektyvinę tautos atmintį, kurion nusėdę socialiniai vaizdiniai ir ideologiniai stereotipai, besilydantys su naujomis mitologemo-mis, nebuvo demontuojami, o tiesiog įgijo naujų užmaskuotų formų52. Netgi tai, kad Lietuvoje ir kitose valstybėse nacionalizmui būdinga gana „švelni“ ir iš dalies „nekalta“ forma, lėmė sovietinės sistemos įdiegtas homogeniškos visuomenės suvokimas53.

ATMINTIES POLITIKOS ŽENKLAI – PAMINKLAI

Apžvelgus Lietuvos viešojo gyvenimo socialinių pokyčių spektrą ir apibrėžus svarbiau-sius šio dešimtmečio ideologinius konstruktus, vyraujančias vizijas ir juos formavusias istorines, kultūrines bei politines ištakas, pravartu atidžiau patyrinėti šio laikotarpio „at-minties politikos“ ženklus – paminklus. Būtent paminklai virto tais sociopolitinės galios įrankiais, kuriais legitimuojama valdžia, konstruojama individuali ir grupinė atmintis „dabartyje atsirenkant ir išryškinant tik tuos praeities aspektus, kurie atitinka dabarties visuomenės poreikius, vertybes ir lūkesčius“54. Viešųjų erdvių ženklai – istoriniai pa-statai ar vietos, gatvių pavadinimai, memorialai, paminklai, atminimo lentos, kaip ir profesionalioji istoriografija, šventės, muziejų ekspozicijos ir kt. – įkūnijo galią turinčiosvisuomenės dalies (kultūros, politikos ar ekonominio elito) pasirinkimą, ką iš praeities lobyno minėti ir įprasminti, taigi tapo reikšminga „atminties politikos“ dalimi55.

Istorinės sąmonės „paaštrėjimas“ 1988-aisiais paskatino sovietmečio epochos lie-kanų kvestionavimą ir herojiškų pavyzdžių paieškas tolimoje valstybės istorijoje. Po pirmųjų nepriklausomybės metų pasirodžiusių memuarų atsirado ir kitų socialinės


179


atminties formų: atmintinų dienų sąrašas, naujų muziejų steigimas (1992 m. įsteigtas Genocido aukų muziejus, 2001 m. atidarytas Grūto parkas ir t. t.), buvusių paminklų atstatymas ir naujų statyba56. Kaip teigia Giedrė Jankevičiūtė:

1988–1993 paminklų ‚bumas‘ Lietuvoje pasireiškė trimis pagrindinėmis veiklos krypti-mis: Lietuvos Respublikos laikų paminklų atstatymu, sovietmečio paminklų griovimu, paminklų tremtiniams, sovietmečio kankinimas, Lietuvos istorijos žymiausiems asmenims bei įvykiams projektavimu ir statyba.57

Tuo laiku paminklų atstatymo „vajus“ apėmė visą Lietuvą, imti rekonstruoti net jokios meninės vertės neturėję darbai, tačiau visuomenei simbolizavę ypatingos reikš-mės vertybes: svarbios buvo ne kūrinio estetinės savybės, o pats atstatymo faktas58. Naujų paminklų, daugiausia skirtų nepriklausomybei ir sovietmečio represijų au-koms, statyba buvo suvokiama kaip simbolinis aktas, kuriame į pirmąjį planą iškeltas kūrinio informatyvumas59. Tai, jog dešimtajame dešimtmetyje viešoji erdvė buvo ypač moraliai orientuota, liudijo ne tik simbolinę valdžios legitimaciją, bet ir siekį įtvirtinti moralinę tvarką: miestų bei miestelių aikštėse įkūnyta didaktika rėmėsi ir neigiamu prisiminimu – perspėjimu, ir įkvepiančiais pozityviais pavyzdžiais60.

VYTAUTO DIDŽIOJO PAMINKLAS KAUNE

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems baž-nyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t. t. Atgimimo metais visuomenė diskutavo apie Antano Vivulskio Trijų Kryžių, Katedros frontono skulptūrų, Kauno Vienybės aikštės paminklinio ansamblio, Juozo Zikaro „Laisvės“ ir kitų paminklų atstatymą. Beveik visi jie buvo rekonstruoti bandant sugrąžinti ne tik ankstesnį vaizdą (nors daž-nai dėl ikonografinės medžiagos trūkumo naudotasi tik prastomis fotografijomis)61, bet ir vienareikšmę simboliką – kokios nors modifikacijos konservatyviai visuomenės daugumai atrodė nepriimtinos62.56 Iš pradžių buvusi spontaniška ir visuomeniška sovietinių represijų ir rezistencijos aukų vietų įamžinimo veikla

nuo 1995 m. tapo sisteminga ir kompleksiška – šiuo darbu užsiima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

57 Jankevičiūtė G. Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais. Lietuva 1919–1940 ir 1989–1993 // Menotyra, 1995, nr. 2, p. 60.

58 Ten pat, p. 60. 59 Kaip teigia Jankevičiūtė, vietos meistrai, statydami naujus paminklus nepriklausomybei ir sovietmečio kanki-

niams, paprastai naudojo tarpukario metais savamokslių meistrų kūryboje paplitusią ikonografiją. Jankevičiū-tė G. Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais.., p. 60.

60 Čepaitienė R. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos, p. 38. 61 Pasak Giedrės Jankevičiūtės, tokiu būdu buvo atstatyta dauguma paminklų Kretingoje, Pašiaušėje, Joniškyje ir

t. t. Žr.: Jankevičiūtė G. Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais.., p. 60.62 Bene ryškiausias Trijų Kryžių atvejis – Kultūros fondo iniciatyva atkuriamą monumentą buvo siūloma dedikuoti

stalinizmo aukoms, tačiau visuomenė tokį pasiūlymą priėmė labai kritiškai. Viešoje diskusijoje žmonės patys siūlė paminklo tremtiniams ir sovietmečio represijų aukoms variantus: realistinius vagonus, Lietuvos Motinos figūrą, Rūpintojėlio skulptūrą ir pan. Žr.: Koks bus paminklas stalinizmo aukoms? // Vakarinės naujienos, 1989 vasario 9.

DAIVA CITVARIENĖ

180

Vytauto Didžiojo paminklo atstatymo istorija Kaune įgijo bene plačiausią atgarsį, jos vingius išsamiai aprašė spauda, sekė ir reagavo aktyvioji visuomenės dalis. Pamin-klo Vytautui Didžiajam atstatymo procesas, virtęs kone detektyvinio žanro spektak-liu, daugiau kaip metus kaitino miestiečių ir žiniasklaidos aistras.

Mintis atstatyti paminklą pirmą kartą viešai buvo išsakyta „Aukuro“ klubo steigi-mo konferencijoje 1988 m. gegužės 5d.63 Kaip ir kitais paminklų atstatymo atvejais, gana greitai išaiškėjo, kad teks tenkintis apytiksle rekonstrukcija, nes išlikusios buvo tik originalaus paminklo nuotraukos ir aptrupėjusios liejimo formos. Nors tikėtasi, jog bus rastas ir pats paminklas, surengti kasinėjimai, tačiau vienintelė išlikusi origi-nali detalė – bronzinis apskritimas su LDK žemėlapiu64. Miesto valdžia į paminklo atstatymo idėją žiūrėjo gana skeptiškai65, tačiau leidimas šiai iniciatyvai suteiktas tų pačių metų rugsėjo pradžioje ir, ko gero, buvo paskatintas LR kultūros ministerijos spaudimo66.

Kadangi buvusioje paminklo vietoje – Karo mokykloje Aukštojoje Panemunėje – tuo metu dar stovėjo sovietinė armija, nuspręsta surasti kitą vietą paminklui statyti. 1988 spalio 1 dieną „Literatūroje ir mene“ „Aukuro“ klubo pirmininkas ir paminklo atstatymo komiteto pirmininkas Gediminas Kostkevičius paskelbė konkursą pamin-klo vietai parinkti, o kitų metų sausio 16 dieną konkursiniai darbai (pateikta 11 darbų) eksponuoti Architektų namų salėje67. Žiuri nuomone, iš pateiktų darbų ne-nustatyta galutinė paminklo vietos, tad nutarta organizuoti antrą turą, kurio metu po miestą „keliavo“ paminklo maketas68. Antram konkurso turui buvo pateikta 10 konkursinių ir 4 nekonkursiniai darbai, eksponuoti Menininkų namuose 1989 m. birželio 1–15 dienomis. 1989 m. birželio pabaigoje paskelbiamas nugalėtojas – ar-chitekto Jurgio Bučo projektas, kuriame paminklas numatytas statyti Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje69. Miesto valdžios pritarimas ir leidimas darbams pradėti

63 Šio straipsnio autorės interviu su tuometiniu „Aukuro“ klubo pirmininku Gediminu Kostkevičiumi.64 Pasak Kostkevičiaus, šią originalią detalę klubui perdavė žmogus, kurio pavardės jis nebeprisiminė. Autorės in-

terviu su tuometiniu „Aukuro“ klubo pirmininku Gediminu Kostkevičiumi. 65 Pasak Onos Žemaitytės-Narkevičienės, organizacinio darbo pradžioje Gediminui Kostkevičiui, nuėjus pas Kau-

no miesto vykdomojo komiteto pirmininką ir paprašius moralinės ir finansinės paramos, buvo duotas griežtasneigiamas atsakymas. Žr.: Žemaitytė-Narkevičienė O. „Aukuro“ fenomenas. Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2005, p. 12.

66 Tokią prielaidą leidžia daryti „Aukuro“ klubui atsiųstas dokumentas, kuriame rašoma: „Lietuvos kultūros fondo pavedimu bei Kauno miesto Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto 1988 metų rugsėjo 5 dienos sprendimu Nr. 307 atstatymo darbų užsakovu ir finansuotoju patvirtintas „Aukuro“ klubas“. Žr.: Tenpat, p. 13.

67 Oficialūs konkurso organizatoriai: „Aukuro“ klubas, LTSR architektų sąjunga, Lietuvos kultūros fondas, Kaunomiesto kultūros skyrius, Kauno paminklų apsaugos inspekcija. Konkurso sąlygas, anot Kostkevičiaus, jis kūręs kartu su V. Juozaičiu, derino su prof. A. Miškiniu ir Kultūros fondo Kauno miesto tarybos pirmininku A. Sprin-džiu. Konkurso sąlygų darbo autorei aptikti nepavyko.

68 Nors buvo deklaruota, kad maketas bus natūralaus dydžio, bet vėliau paaiškėjo, kad maketo matmenys skyrėsi nuo originalo – jie buvo gerokai didesni.

69 Savo knygoje „Aukuro“ fenomenas Ona Žemaitytė-Narkevičienė rašo, kad nugalėtojas paskelbtas 1989 m. liepos 5 dieną, tačiau tų metų „Kauno tiesoje“ apie nugalėtoją rašoma jau paskutinėmis birželio dienomis.


181


buvo duotas 1990 m. vasario 12 d.70; tų pačių metų balandžio 15 d. pašventinamas paminklo kertinis akmuo, o paminklas atidengtas 1990 metų liepos 15 dieną.

Trumpai apžvelgus negausių datų ir faktų chronologiją, svarbu atidžiau patyrinėti konkurso užkulisius bei įsiplieskusių diskusijų retoriką, už kurių slypėjo svarbiausias troškimas – prisidėti prie „atminties politikos“ formavimo proceso. Tuometinių „Au-kuro“ klubo entuziastų pasirinkimas – atstatyti paminklą Vytautui Didžiajam – neblo-gai paaiškina pačią „atminties politikos“ prigimtį: instrumentinę, skatinančią istorijoje ieškoti didaktiškų, moraliai orientuojančių pavyzdžių. Publikacijose apie paminklo atstatymą Vytautas aprašomas kaip asmenybė, kuri „skatina didžiuotis“, „matyti jame didžiavyrį“71, todėl vertas tokios vietos, kokios „reikalauja jo jėga ir didybė“72. Nors konkurso metu pasigirsdavo minčių, kad tauta dar nėra subrendusi statyti tokį pa-minklą73, jo organizatoriai savo pasiryžimą rėmė rašančiųjų į dienraščius bei gausių aukotojų aktyvumu ir apeliavo į laisvės ištroškusios tautos istorinį sąmoningumą:

Vytautas – tai mūsų tikėjimo pačiais savimi simbolis. Tauta subrendo laisvės siekimui, jai reikia Vytauto šiandien ir mes turime atidengti paminklą minėdami 580-ąsias Žalgirio mūšio metines, nes tie metai, tai ir Vytauto mirties 560-ieji, ir V. Grybo 100-ieji metai.74

Vytauto Didžiojo paminklas – vienas geriausių pavyzdžių, kuriame akivaizdūs prieškario ideologinės propagandos tikslai: lengvai žiūrovui suprantamas įvaizdis, lei-džiantis tapatintis su herojumi ir per tai diegti tam tikras moralines vertybes. Lietuvos Respublikos pilietis, daugelio tyrinėtojų nuomone, kaip savos valstybės istoriją suvokė tik „gryno“ lietuviško valstybingumo periodus, t. y. laikotarpį iki unijos su Lenkija ir Lietuvos Respublikos kūrimosi priešaušrį, todėl neatsitiktinai pirmaisiais monumen-talios dailės kūrinių herojais buvo pasirinkti LDK kunigaikščiai75. Vytauto Didžiojo kaip Žalgirio mūšio nugalėtojo įvaizdis, be abejo, geriausiai atitiko Aukštosios Karo mokyklos ideologiją, kurios kieme 1933 m. paminklas buvo pastatytas.

Itin aktuali laisvės, pergalės simbolika buvo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai tas idėjas apie nepriklausomybę, „šlovingą“ valstybės istoriją reikėjo paremti praeities simboliais. Kita vertus, atstatymo ritualas ženklino ir sovietinių represijų, išniekintos tautos istorijos bei jos paminklų atminimą, kartu primindamas tautos valią tiems, kurie dar abejojo dėl Lietuvos laisvės: visiems tiems, kurie nenori eiti kartu su tauta,

70 Leidimą pasirašė Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Gaputis. Žr.: Ona Žemaitytė-Narkevičienė. „Aukuro“ fenomenas.., p. 20.

71 Žr.: Vaitiekūnaitė R. „Iš praeities tavo sūnūs...“// Kauno tiesa, 1989 vasario 3. 72 Bučas J. Vieta Vytautui Didžiajam – Laisvės alėja // Kauno aidas, 1989 rugpjūčio 17.73 Nepavykus pirmam konkurso turui, „Aukuro“ klubo atstovai priekaištavo miesto architektams dėl pasyvumo.

A. Kaušpėdas atsakė, kad mes dar nesubrendę statyti paminklą Vytautui Didžiajam ir pasiūlė konkursą atidėti. Žr.: Kostkevičius G. Vytauto Didžiojo paminklas: viltis paskui viltį // Kauno tiesa, 1989 balandžio 28.

74 Ten pat, 1989 balandžio 28.75 Paminklo Lietuvos tautiniam didvyriui (kokį turėjo kitos valstybės) idėjai, kilusiai XX a. pradžioje, buvo pasi-

rinktas kunigaikštis Gediminas. Atkūrus nepriklausomybę, daugiausia sukurta projektų, skirtų LDK kunigaikš-čiams įamžinti. Žr.: Jankevičiūtė G. Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais.., p. 57.

DAIVA CITVARIENĖ

182

„jų kaimynystėje įsikūręs Vytautas Didysis, kaip likimo pirštas, drums ramybę, badys akis, primindamas netolimą praeitį, kai buvo griaunami paminklai ir naikinamos tau-tos vertybės“76. Paminklas Vytautui Didžiajam – tai kolektyvinės atminties produktas, kurio ideologinis turinys vienodai tenkino ir legitimacijos siekiantį posovietinį elitą, ir laisvės ištroškusią tautą.

Diskusijos apie paminklo atstatymą atskleidė šio dešimtmečio visuomenės aspira-cijas. Pirmame ture 500 užpildžiusiųjų anketas pageidavo, kad paminklas būtų sta-tomas tuometiniame Lenino prospekte, vietoj Keturių komunarų (205 respondentai paminklą norėjo matyti ant Vytauto kalno, 212 – Kauno pilies teritorijoje)77. Tai liudijo, jog buvo trokštama pakeisti ne tik sovietinės sistemos ženklus naujais, bet ir „išlaisvinti“ simbolinį viešųjų erdvių krūvį nuo okupantų ideologijos. Kad erdvės „ideologinis laukas“ buvo itin svarbus renkant vietą paminklui, patvirtina kilusios aistringos diskusijos dėl siūlomo projekto Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje: vieni akcentavo Vytauto paminklo ir partinės bei vykdomosios valdžios būstinės ne-suderinamumą78, kiti, priešingai, manė, kad tokia kaimynystė sutvirtins tautos ryžtą eiti laisvės keliu: „jei tauta pabudo siekti savo Nepriklausomybės, tai ar verta trauk-tis?! – rašė vienas konkurso dalyvių Jurgis Bučas. – Tautos laisvės simbolis turi stovėti ten, kur reikalauja jo jėga ir didybė. (...) Jei partija eina kartu su tauta, ji turi eiti su Vytautu Didžiuoju. Vytautas ir lietuvių tauta neatskiriami.“79

Pasirinkta paminklo atstatymo vieta Laisvės alėjoje prie Vykdomojo ir partijos ko-mitetų pastato buvo kelių ideologinių pozicijų sankirtos taškas. Šios vietos gynėjai, savo argumentus parėmę V. Grybo laiškais (juose, anot rašiusiųjų, išreikštas noras statyti paminklą Laisvės alėjoje arba prie Geležinkelio stoties)80 ir sukurto paminklo specifika (jų manymu, paminklas reikalavo nedidelės, gana uždaros vietos), akcentavoreprezentacinį miesto centro pobūdį ir atmetė Santakos variantą kaip pernelyg de-mokratiškos ir „nereguliarios“ erdvės pavyzdį. Projekto autoriai išreiškė autokratišką, hierarchizuotą požiūrį į paminklo paskirtį ir jo vietą – tai centrinė reprezentacinės aikštės ašis, skirta „rimčiai ir susikaupimui“ žadinti, todėl paminklas negalėjo būti „nuvertintas iki parko skulptūros“81.

Tokia pozicija sulaukė gana aršios kritikos iš kelių stovyklų. Menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė ne vienoje publikacijoje kritikavo Laisvės alėją kaip komercinę

76 Zita Statulevičiūtė; cit. iš: Bučas J. Vieta Vytautui Didžiajam – Laisvės alėja // Kauno aidas, 1989 rugpjū-čio 17.

77 Vaitiekūnaitė R. „Iš praeities tavo sūnūs...“ // Kauno tiesa, 1989 vasario 3. 78 Tokios pozicijos laikėsi ir patys šių įstaigų valdininkai. J. Bučo manymu, šie išsigando, kad bus sukurta tinkama

vieta piketams ir mitingams. Žr.: Bučas J. Vieta Vytautui Didžiajam – Laisvės alėja. Kauno aidas, 1989 rugpjū-čio 17.

79 Ten pat.80 Ši argumentą įvardijo konkurso laimėtojas J. Bučas ir G. Kostkevičiaus kalbintas vienas iš komisijos narių

A. Nasvytis. Žr.: Kostkevičius G. Kas nulėmė sprendimą? // Kauno tiesa, 1989 liepos 5.81 Žr.: Bučas J. Reikia švento jausmo, reikia ir blaivaus // Kauno tiesa, 1989 liepos 5.


183


aplinką, pasižyminčią psichologiniu niveliacijos efektu82. Autorė skatino susimąstyti apie Vytauto Didžiojo paminklo perteikiamą turinį, kartu kvestionavo pačią atstaty-mo idėją ir dviprasmišką visuomenės situaciją: „valstybingumo nėra (o turėti norisi!), todėl jo atributus segame prie senojo švarko, apsimesdami, kad tuo pakeičiame visą kostiumą“83. Atmesdama pastatais apsuptos aikštės projektą kaip „autokratinės pa-kraipos nuostatą“, menotyrininkė pasisakė už vietą Santakoje, nes ten įžvelgė galimy-bę „grįžti prie senosios baltiškosios atminties, teigiančios žmogaus–gamtos vienovę“84. Reikia pastebėti, kad abi pozicijos (siūlymas paminklą statyti Laisvės alėjos ir Sapiegos gatvių sankryžoje arba Santakoje) atskleidė romantizuotą istorijos suvokimą, kuriame valstybė tebuvo tolimų herojų įsikūnijimas.

Nepasitenkinimą komisijos sprendimu pritarti Bučo projektui aktyviai reiškė ir visuomenė (protestais bei grasinimais atsiimti savo aukotus pinigus), ir kai kurie konkurso dalyviai85. Architektai Albertas Lamauskas ir Regimantas Pilkauskas savo straipsniuose paminklą siūlė statyti Laisvės alėjoje nuo Vytauto prospekto pusės; jie pabrėžė vietos santūrumą, nepatosišką charakterį, tinkamą rimčiai ir susikaupimui, taigi „atliepiantį lietuvio nacionaliniam charakteriui“86. Pasigirdo balsų, raginančių „pasitikėti specialistais“, geriausiai išmanančiais aplinkos reikšmę, architektūrinės, meninės kompozicijos kriterijus ir t. t.87 Vis dėlto didžiausia opozicija paminklo atsta-tymo organizatoriams kilo „iš vidaus“ – Kauno Sąjūdžio taryboje, kurios nariai ėmė-si inicijuoti paminklo statybos stabdymo kampaniją: 1989 metų pabaigoje pasirodė publikacija, kurioje supriešinama paminklų Vytautui Didžiajam ir Romui Kalantai idėjos, o Kalantos figūra išskiriama kaip „naujas dėmuo tautos savimonės konstrukci-joje“, aktuali aukos parafrazė88.

1990 metų pradžioje šis procesas įgijo didesnį pagreitį: balandžio 27 d. „Kauno aide“ išspausdinamas Roberto Čerškaus straipsnis „Vytautas Didysis ar Romas Ka-lanta“. Balandžio 29 d. „Sekmadienio ryto“ TV laidoje (iš Kauno) vedėjas Rolandas Paulauskas prabilo apie kylantį poreikį nugriauti pradėtą statyti paminklą ir kurti paminklą Romui Kalantai89. Gegužės 13 d. toje pačioje laidoje Paulauskas apie pa-

82 Lukšionytė-Tolvaišienė N. Kur stovės paminklas: vieta ir prasmė // Kauno tiesa, 1989 birželio 3.83 Lukšionytė-Tolvaišienė N. Už kokią „balsuojame“ erdvę, tokią idėją teigiame // Kauno tiesa, 1989 liepos 1.84 Lukšionytė-Tolvaišienė N. Kur stovės paminklas: vieta ir prasmė // Kauno tiesa, 1989 birželio 3.85 Dalies visuomenės nenorą matyti paminklą prie ideologiškai angažuoto pastato jau aptarėme, tačiau reakcija į

tokį komisijos sprendimą kilo dėl informacijos stygiaus arba klaidinančių publikacijų: žmonės bijojo, kad bus iškirsti medžiai, nugriautas „Dviejų gaidelių“ pastatas su valgykla ir pan. Apie gausius skaitytojų laiškus, raginu-sius atšaukti komisijos sprendimą, rašė „Kauno tiesa“. Žr.: Kanopkaitė R. Magnux Dux stovės Laisvės alėjoje? // Kauno tiesa, 1989 birželio 29. Apie tai, jog komisija rėmėsi „gero skonio“ kriterijais, leidusiais užsibarikaduoti nuo visuomenės spaudimo, rašė ir Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Žr.: Už kokią „balsuojame“ erdvę, tokią idėją teigiame // Kauno tiesa, 1989 liepos 1.

86 Lamauskas A., Pilkauskas R. Vytauto Didžiojo paminklas Laisvės alėjos pradžioje // Kauno tiesa, 1989 lie-pos 14.

87 Barkauskas V. Vytauto Didžiojo paminklas: ideologizuotas požiūris // Kauno tiesa, 1989 spalio 28.88 Petrušonis V. Vytautas Didysis ir mes // Kauno tiesa, 1989 gruodžio 3. 89 Žemaitytė-Narkevičienė O. „Aukuro“ fenomenas, p. 21–22.

DAIVA CITVARIENĖ

184

minklo griovimą kalbėjo jau su dviem pašnekovais: Robertu Čerškumi ir profeso-riumi Alfredu Smailiu. Po šio pokalbio tiesioginiame eteryje Kauno Sąjūdžio taryba Paulauskui vesti laidų nebeleido. Tačiau gegužės 17 d. „Kauno aide“ išspausdinamas prašymas Kauno miesto savivaldybei sukviesti posėdį ir dar kartą apsvarstyti pamin-klo Vytautui Didžiajam klausimą. Posėdį savivaldybė sušaukė gegužės 21 dieną. Pa-sak „Aukuro“ klubo metraštininkės Onos Žemaitytės-Narkevičienės, kai aukurietis Gintaras Paulauskas paklausė Roberto Čerškaus, ar jie jau turi projektą Kalantos pa-minklui, Čerškus išsitraukė M. K. Čiurlionio paveikslo „Aukuras“ reprodukciją ir pareiškė, kad galima statyti ir tokį, o ant jo sienų surašyti visų susideginusių lietuvių vardus ir pavardes90.

Valdininkams nusprendus daryti posėdžio pertrauką, pradėti rinkti parašai darbo-vietėse, rašyti laiškai Kauno miesto valdybai, reikalaujantys užbaigti statyti paminklą ir nekelti pakartotinų diskusijų91. Gegužės 25 d. „Aukuro“ klubo poziciją parėmė V. Grybo sūnus Gediminas, kuris atsiuntė laišką, pritariantį paminklo atstatymui ir perleidžiantį visas paveldėtas teises klubui92. Kauno Sąjūdžio grupei, jaunalietuviams ir Darbininkų sąjungai pasikėsinus nuversti pradėtą statyti paminklą, buvo nuspręs-ta budėti prie paminklo naktimis. Toks budėjimas vyko nuo 1990 metų birželio 6 dienos iki liepos 15 dienos93. Po įnirtingų diskusijų buvo sutarta ir miesto tarybos pirmininkas G. Pukas pasirašė raštą, kuriuo leido tęsti statybą bei įpareigojo statytojus pritvirtinti lentelę su užrašu, „skelbiančiu, kad ryšium su okupacinės kariuomenės Lietuvoje buvimu paminklas negali būti atstatytas senoje vietoje ir bus grąžintas į ją išvedus iš Lietuvos Respublikos okupacinę kariuomenę“94.

„Aukuro“ klubo taryba sutiko su užrašu, bet tekstą pakoregavo: „Paminklas Vy-tautui Didžiajam buvo pastatytas 1931 m. Aukštojoje Panemunėje (skulpt. Vincas Grybas), sunaikintas 1952 m. Paminklas atkurtas ir atstatytas šioje vietoje 1990 m. „Aukuro“ klubo iniciatyva už surinktas visuomenės lėšas (arch. Jurgis Bučas).“95 Lentelė su „Aukuro“ klubo tekstu buvo užkabinta paminklo atidengimo išvakarėse („opozicijai“ pagrasinus sugadinti atidengimo šventę) prie žemiausiojo postamento laiptelio, tačiau po kelerių metų iš ten dingo96.

Opozicija, išryškėjusi atstatant Vytauto Didžiojo paminklą, atskleidė beužsimez-gančią elito trintį dėl įtakos formuojant „atminties politiką“ bei apibrėžiant jos priori-tetus. Kova už legitimaciją ir savų „kultūrinės atminties“ produktų įtvirtinimą parodė skirtingas besiformuojančio posovietinio elito ideologines dispozicijas: nerimas, kad

90 Ten pat, p. 22.91 Ten pat, p. 23.92 Ten pat, p. 24.93 Iš viso budėjo 76 vyrai. Žr.: ten pat, p. 24; Kostkevičius G. Testovi Vytautas per amžius! // Kauno tiesa,

1990 liepos 14.94 Kanopkaitė R. Ir Vytautas Didysis buvo kompromisų meistras... // Kauno tiesa, 1990 birželio 5.95 Žemaitytė-Narkevičienė O. „Aukuro“ fenomenas.., p. 26.96 Autorės interviu su Gediminu Kostkevičiumi.


185


naujas paminklas sumenkins Romo Kalantos aukos įamžinimą, nes „okupuos“ dalį aikštės, vertė oponuoti paminklo Vytautui Didžiajam statybai. Kita vertus, kova dėl įtakos šiame lauke paskatino imtis ryžtingesnių žingsnių: tų pačių metų spalio 31 dieną visuotiniame narių susirinkime klubo pirmininkas buvo atleistas dėl „nekole-gialaus“ darbo metodų97.

Vis dėlto paminklo Vytautui Didžiajam atstatymo istorija panaši į epopėją, lydimą didžiulio aukų rinkėjų entuziazmo ir tūkstančių aukotojų geranoriškumo98. Vizualinė agitacija, keliavusi per visą Lietuvą – plakatai bei aukų pažymėjimai su originalaus paminklo atvaizdu ir Maironio poezijos posmeliu – turėjo ne tik motyvuoti, skatinti aukotojus finansiškai remti paminklo atstatymą, bet ir simboliškai legitimuoti pačiąidėją, konstruoti kolektyvinę tautos atmintį99. Paminklo atstatymo istorija, nuolat aprašoma spaudoje, ją lydėjusi retorika ir atidengimo iškilmių scenarijus100 bei ta pro-ga išleista atributika101 liudijo, kad paminklo atstatymas tapo simboliniu aktu, įtvir-tinančiu istoriją ne kaip apmąstomą gyvą praeitį, o kaip išgrynintą jos formą, idealų „reprezentacinį“ istorijos variantą.

SOVIETINIŲ MONUMENTŲ GRIŪTIS

Visuomenės pertvarkos procesams paskatinus viešųjų erdvių paskirties ir jas žymin-čių elementų pokyčius, pirmiausia pradėta nuo sovietinės sistemos stabų. Sovietinių paminklų, ženklų, atributų griovimas, niokojimas ar išniekinimas devintojo dešimt-mečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje virto aktu, simbolizuojančiu me-taforišką režimo griūtį. Sistemos atvaizdų naikinimas, anot posovietinius simbolius tyrinėjančio Dario Gamboni’o, liudijo pavergtųjų kerštą, hierarchinių santykių apver-timą, primenantį Dovydo ir Galijoto ar Guliverio ir liliputų istorijas. Pasak Albert’o Boime’o, ikonoklastinės apraiškos po 1989-ųjų sudarė konkrečią galimybę dalyvauti istoriniuose pokyčiuose, t. y. suteikė „kolektyviniame akte savirealizacijos akimirksnio pojūtį“ ir prisidėjo prie „laikinos tikrosios viešosios erdvės kūrimo“. Kita vertus, šis

97 Pasak Kostkevičiaus, opozicija atstatant paminklą kilo dėl trinties tarp jo ir kitų Kauno Sąjūdžio tarybos narių. Autorės interviu su G. Kostkevičiumi; taip pat žr.: Žemaitytė-Narkevičienė O. „Aukuro“ fenomenas, p. 52.

98 Gana išsamiai aukų rinkimo akciją aprašė „Aukuro“ klubo metraštininkė. Žr.: ten pat, p. 12–17.99 Aukų pažymėjimuose buvo išspausdintas Maironio poezijos posmelis, skirtas Vytautui Didžiajam: „Tu, Vytau-

tas, didis Valdove Tėvynės! / Tu aidas dienų milžinų! / Tu Lietuvai garsų vainiką nupynęs / Būk pranašas saulės dienų!“ Žr.: ten pat, p. 13.

100 Paminklo atidengimo iškilmėse 1930 metais gimę Vytautai skaitė priesaiką Vytautui Didžiajam. Tekste, parašy-tame R. Jurelionio, kreipiamasi į Vytautą, kaip nuolatinį lietuvių kovų dėl laisvės palydovą ir įkvėpėją, jam pri-siekiama būti vertais šio lietuviško vardo, puoselėti laisvės idėją ir siekti „tikrosios Lietuvos Nepriklausomybės“. Žr.: ten pat, p. 30.

101 Paminklo atidengimo proga išleisti proginiai vokai, antspauduoti tos dienos pašto spaudais, ir bronziniai medaliai.

DAIVA CITVARIENĖ

186

pereinamojo periodo reiškinys turėjo ir psichologinių komplikacijų – neapykantą sau, „projektuojamą iš išorės į tuščią simbolį“, ar „saviplaką dėl tokio patiklumo“102.

Iki 1993 metų Lietuvoje buvo nugriauti visi reikšmingiausi paminklai sovietinės santvarkos kūrėjams103. Ko gero, pirmoji sovietinių monumentų griovimo akcija įvy-ko Kaune 1990 m. birželio 14 d. Tą dieną grupė jaunalietuvių nuvertė Felikso Dzer-žinskio biustą, raginta griauti Lenino paminklą, bandytas versti ir apgadintas Ketu-rių komunarų paminklas, nuo postamento nutrauktas Vinco Mickevičiaus-Kapsuko biustas. Tačiau pirmieji bandymai išniekinti ar nuversti sovietinius monumentus vi-suomenės daugumos priimti kaip vandalizmas, nesuderinamas su tautos, gerbiančios istoriją, tradicijomis. Nors akcija vyko jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, toks jaunalietuvių gestas valstybės pareigūnų, žiniasklaidos ir visuomenės buvo pasmerk-tas, iškelta baudžiamoji byla.

Sudėtingą posovietinės visuomenės fragmentaciją ženklino keli aspektai: dalis vi-suomenės sveikino tokį poelgį104, kita – smerkė už tai, kad „tokią dieną“ (t. y. Gedulo ir vilties dieną) šie pasielgė „nelabai taktiškai“ kaip „barbarai“, griaunantys tai, kas anksčiau pastatyta105. Nepriklausomos valstybės pareigūnai elgėsi taip pat dvipras-miškai – jie iškėlė baudžiamąją bylą pagal 18 straipsnį106 ir per naktį atstatė Kapsuko biustą107. Gegužės 15 dieną „Kauno tiesa“ išspausdino LKP Kauno miesto sekretorių V. Arbačiausko, V. Kulboko ir V. Popovo straipsnį „Smerkiame“, kuriame rašoma, kad tokios akcijos „destabilizuoja padėtį“. Be abejo, trapūs jaunos valstybės pamatai ir psichologinis ekonominės blokados poveikis108 vertė visuomenę jaustis nesaugiai ir neužtikrintai dėl savo bei šalies ateities109.

Kita vertus, radikalus pokyčių pobūdis suardė nusistovėjusią reikšmių visumą vi-suomenėje, kuri dar neturėjo atitinkamos „civilizacinės kompetencijos“, padedančios elgtis naujoje sistemoje: valstybė neturėjo naujų įrankių, leidžiančių adekvačiai vertinti naują padėtį, o visuomenė dar nežinojo kaip reaguoti į situacijas, kurios sovietmečiu nevienareikšmiai buvo prilygintos vandalizmui. Valdininkų sprendimus apsunkino ne

102 Albert Boime; cit. iš: Gamboni, D. The Destruction of Art: Iconoclasm and Vandalism since the French Revolution. London, Reaktion Books, 1997, p. 71.

103 Tokią datą pateikia dauguma šaltinių, tačiau kuriais metais buvo nugriautas paskutinis paminklas, duomenų rasti nepavyko.

104 Gegužės 15 d. Šaulių sąjunga surengė piketą prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę, palaikydami jaunalie-tuvių akciją, ir paskelbė ultimatumą savivaldybei – iki liepos 15 dienos panaikinti ar perkelti paminklus, kuriuos ketino griauti jaunalietuviai. Malickas R. Šaukštas deguto... // Kauno tiesa, 1990 birželio 16.

105 Miestiečių nuomonių apklausą žr.: Kauno tiesa, 1990 birželio 21.106 Svarbu atkreipti dėmesį, kad tuo laiku dauguma LR įstatymų dar rėmėsi okupacinės valdžios instrukcijomis.107 Žr.: Buškevičius S. Pradėjom nuo F. Dzeržinskio, arba kodėl penkiakampėmis pasipuošę policininkai mušė

lietuvius? Kauno tiesa, 1990 birželio 21.108 Blokada buvo paskelbta 1990 balandžio 18 d., nutraukta – tų pačių metų birželio 29 d.109 Jau praėjus geram pusmečiui po nepriklausomybės paskelbimo visuomenės dalis, daugiausia rusakalbė, susirinkusi

prie Lenino paminklo Lukiškių aikštėje, piktinosi dėl Kaune verčiamų paminklų ir viešai deklaravo, kad neleis griauti jokių revoliucionierių monumentų, nutarta naktimis prie jų budėti. Žr.: Vosyliūtė A. „Atėjo Leninas visiems laikams“. „Taip!“ – trečiadienį sostinės Lukiškių aikštėje šaukė naktinukai // Respublika, 1990 rugpjūčio 17.


187


tik naujų įstatymų nebuvimas, bet ir valstybiniu mastu neįvykęs sovietinio palikimo įvertinimas, tad kilo pagrįsti klausimai, kaip traktuoti paminklus, kurie pagal galioju-sius įstatymus turėjo paminklų statusą ir buvo saugomi valstybės, tačiau ideologiniu požiūriu prieštaravo naujos valstybės idėjai. Tokia sistemos fragmentacija nulėmė ir gana paradoksalų tuometinės miesto tarybos sprendimą – nukelti paminklus ne dėl ideologinės, o dėl „meninės vertės“110. Kita vertus, šis sprendimas reiškė didžiosios Vidurio Rytų Europos dalies ikonoklastinės kampanijos tendencijas: paminklų nukėli-mas paprastai buvo pateisinamas ar palaikomas pasitelkiant estetinius argumentus111.

Lietuvoje meninio (arba – „profesionalaus“) ir ideologinio sovietmečio palikimo vertinimo takoskyra lydėjo daugybę debatų apie okupacijos laikų paminklus. Vienas būdingiausių pavyzdžių, kuriame akivaizdžiai išsiskyrė menininkų, kultūros veikėjų, kultūros vertybių apsaugos institucijų pareigūnų ir visuomenės bei jai atstovaujančių politikų nuomonė, buvo Žaliojo tilto skulptūrinės grupės112. Nenugriautos per pir-muosius sovietinių paminklų griovimo metus skulptūros prisimintos 1994 m. gruo-dį, kai Vilniaus savivaldybės Paminklų, memorialinių lentų, biustų statybos Vilniaus mieste visuomeninė komisija nusprendė skulptūras nukelti113. Nutarimas sukėlė dau-gelio kultūros veikėjų neigiamą reakciją114, tokiam sprendimui pasipriešino ir LR vals-tybinės paminklosaugos komisija, akcentavusi, kad skulptūros įtrauktos į LR istorijos ir kultūros paminklų sąrašą bei saugomos kaip nekilnojamosios kultūros vertybės115. Komisija apeliavo ir į kitus profesionalumo bei meniškumo kriterijus: skulptūrinės grupės yra žinomų Lietuvos menininkų (B. Pundziaus, J. Mikėno, J. Kėdainio, P. Vai-vados, B. Bučo, N. Petrulio, B. Vyšniausko) kūrybinis palikimas; saugotinas tipiškas

110 Miesto tarybos sprendimu, F. Dzeržinskio paminklas įvertintas kaip „neturintis meninės vertės“, todėl iškelia-mas ir panaikinamas jo vardo skvero pavadinimas; dėl Kapsuko biusto, kaip „turinčio meninę vertę“, nuspręsta kreiptis į Kultūros ir švietimo ministeriją, jam numatyta vieta – Karo muziejaus fondai. Keturių komunarų palaikai perkeliami į Aukštųjų Šančių kapines, tačiau dėl jų paminklo, kuris buvo respublikinės reikšmės, nu-spręsta kreiptis į Ministrų tarybą. Ten pat kreiptasi ir dėl Lenino paminklo nukėlimo. Žr.: Mažylis L. Dėl pa-minklų – be emocijų // Kauno tiesa, 1990 birželio 29.

111 Kita vertus, kaip teigia Gamboni, visoje Vidurio Rytų Europoje daugeliui valdininkų, sprendžiančių sovietinių paminklų likimą, meninė kokybė iš esmės nebuvo svarbi; buvo kritikuojama ikonografija ir mažiau svarbūselementai, pavyzdžiui, (milžiniškas) mastelis ar (valdinga) išraiška. Paprastai skulptūrų meninis bevertiškumas buvo priimamas kaip savaime suprantamas, kurio nereikėjo įrodinėti. Gamboni D. The Destruction of Art: Ico-noclasm and Vandalism since the French Revolution. London, Reaktion Books, 1997, p. 87–88.

112 Visos kultūros institucijos pasisakė už skulptūrų išsaugojimą: Kultūros ministerija, Architektų ir Dailininkų sąjungos, Valstybinė paminklosaugos komisija. Žr.: Jablonskienė A. Žalias tiltas laukia nuosprendžio // Respub-lika, 1995 lapkričio 13. Tuo tarpu Vilniaus savivaldybės pareigūnai akcentavo, kad iš miestiečių gauna daug laiškų, kuriuose reikalaujama „ideologinį krūvį“ turinčias Žaliojo tilto skulptūras nukelti. Žr.: Kriaučiūnaitė Ž. Griauti darosi vis sunkiau // Diena, 1995 sausio 13.

113 Ten pat, 1995 sausio 13.114 Kultūros atstovai piktinosi, kad sprendimas atsidūrė „politikierių“ rankose (V. Čekanauskas), nebuvo kreiptasi

„į autoritetingus žmones ir neabejotinus profesionalus“ (V. Nasvytis), siūlė į tiltą žvelgti, kaip į to meto veidrodį (A. Mačiulis), vertinti jį kaip pokario architektūros ir plastinio meno paminklą, kurį kūrė „žymiausi to meto meistrai“ (V. Nasvytis). Žr.: Jablonskienė A. Žalias tiltas laukia nuosprendžio // Respublika, 1995 lapkričo 13.

115 Drėmaitė G. Dėl Vilniaus miesto Žaliojo tilto skulptūrinių grupių // Diena, 1995 sausio 13.

DAIVA CITVARIENĖ

188

to laikotarpio akademizmo pavyzdys; unikalus architektūrinis objektas – vienintelis mieste tiltas su skulptūromis116.

Tačiau skulptūrų nukėlimui pritarianti visuomenės dalis į pirmą planą kėlė kitus, ideologinius argumentus: Žaliojo tilto skulptūros yra okupacinės valdžios propagandos priemonė, žeidžianti nuo šios sistemos nukentėjusių žmonių atminimą117. 1998 metais sukelta nauja tilto skulptūrų griovimo kampanija118, greičiausiai buvo paskatinta Kul-tūros ministerijos paskelbto konkurso sovietinių skulptūrų eksponavimo projektui119, tačiau kartu liudijo ir tai, kad visuomenė nesusitaikė su „svetima“ istorija ir jos ženklais. Taigi kategoriškas atsiribojimas nuo okupaciją legitimuojančio diskurso, vienareikšmiai paneigiant bet kokią to palikimo vertę, gali būti siejamas su istorinės problematikos vartojama svetimumo sąvoka – jausena, kai kažkurie praeities reiškiniai yra visiškai ne-priimtini120. Kadangi visuomenės istorijos vertinimas koreliavo su jų politinėmis prefe-rencijomis, dešiniosios ideologijos krypties šalininkai išsakė itin negatyvų sovietmečio vertinimą, o buvusios komunistų partijos palikuonių rėmėjai – ekstremaliai pozity-vų121. Toks ideologinės pozicijos santykis su sovietmečio palikimu lėmė, kad teigiamas ar neigiamas sovietinių paminklų vertinimas priklausė nuo vertintojo politinių pažiūrų: nedidelė dienraščio apklausa apie Grūto skulptūrų parką parodė, jog teigiamai tokio parko idėją vertino socialdemokratų, valstiečių partijos, Centro sąjungos atstovai, o itin kritiškai apie parką pasisakė Tėvynės sąjungos ir „Jaunosios Lietuvos“ nariai122.

Grūto skulptūrų parko susikūrimas svarbus dar keletu aspektų. Sovietinių propa-gandinių paminklų parko įkūrimas demonstravo naujas rinkos tendencijas ir buvo vie-na ryškiausių paveldo industrijos apraiškų. Kita vertus, parkas – dar viena sovietinių paminklų niokojimo forma arba jo tęsinys123. Nukelti nuo pjedestalų, atskirti nuo savo

116 Ten pat, 1995 sausio 13.117 Maskeliūnas S. Tolerancija ar savigarbos stoka? // Šiaurės Atėnai, 1995 lapkričio 11. Stalgys A. Pareinam //

Šiaurės Atėnai, 1995 lapkričio 11.118 1998 metų pradžioje naujai sudaryta 39 asmenų komisija Vilniaus savivaldybėje buvo nusprendusi skulptūras

perduoti Europos centro parkui. Kukulas V. Septynių dienų komentaras // Literatūra ir menas, 1998 kovo 7. 119 1998 metais šį konkursą laimėjo Viliumo Malinausko „Hesonos“ klubas.120 Istorijos svetimumo ir artimumo sąvokas plačiau aptaria Rasa Čepaitienė: Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo

ir nostalgijos. Lituanistica, t. 53, p. 44–45.121 Gaidys V. Praeities, dabarties ir ateities vertinimas Baltijos šalyse 1993–1995 m. Vilnius, 1996.122 Jonavos miesto gyventojų bei Tarybos narių, apsilankiusių Grūto skulptūrų parke apklausą atliko Jonavos dien-

raščio redakcija. „Kairiosios“ ir „centro“ pakraipos atstovai akcentavo, jog parkas primena istoriją, kurios „lengva ranka nenubrauksi“, tai savotiška istorijos pamoka: „reikia, kad visi žinotų, kokie buvo laikai ir kad mūsų vaikai nekartotų mūsų klaidų“. „Dešinieji“ nesenos istorijos atžvilgiu buvo kategoriškesni: „Mūsų žmonės tuos stabus matė 70 metų ir to dar nepamiršo. Nėra į ką ten žiūrėti.“ Žr.: Ar reikalingas Grūto skulptūrų parkas? // Naujie-nos, 2000 rugsėjo 2.

123 Gamboni D. The Destruction of Art: Iconoclasm and Vandalism since the French Revolution, p. 77. Jis aprašo kitus sovietinių paminklų eksponavimo pavyzdžius: laikina neformali sovietinių skulptūrų ekspozicija prie Tretjakovo galerijos Maskvoje, kurioje eksponatai stovėjo be pjedestalų, buvo matyti dažų žymės, kniūbsčios pozos ir pan., neabejotinai siūlė lankytojams konkrečias interpretavimo užuominas – ekspozicija yra paminklų „tremtis“, o ne jų propagavimas, iš jų reikia juoktis, o ne jais žavėtis. Kitas sovietinių skulptūrų ekspozicijos pavyzdys, daug ar-timesnis lietuviškajam Grūto parkui, – 1993 m. Budapešte įkurtas skulptūrų parkas, prie kurio įėjimo pakabinta plokštė su „Sentencija apie tironiją“, tačiau pati ekspozicija formuojama gana neutraliai, lankytojams suteikiama informacija apie paminklo sukūrimo datą, originalią vietą, autorių. Ten pat, p. 77–78.


189


originalios vietos ir ideologinio konteksto sovietiniai paminklai neteko savo simbolinės galios ir tapo atviri pajuokai ar įvairioms interpretacijoms. Gana neutralus skulptūrų demonstravimo būdas leido formuotis skirtingiems požiūriams, lydimiems susikaupi-mo ir apmąstymų, ironijos ir smalsumo, mokslinio ar žurnalistinio susidomėjimo. Šiuo požiūriu Grūto parkas – tai viena iš „susitaikymo“ su sovietmečio palikimu forma.

Apibendrinant sovietinių monumentų griovimo kampaniją, norėtųsi akcentuoti šio reiškinio vertinimo skirtumus. Nors daugelis paminklų nukėlimo šalininkų rėmėsi ideologiniais argumentais, juos vertino vienašališkai – kaip estetiškai beverčius. Šios pozicijos oponentai, paprastai rėmęsi „profesionalumo“ kriterijais, estetiniu požiūriu skulptūras vertino gana atsargiai ir buvo linkę į monumentus žvelgti istoriniame kon-tekste, kaip į istorijos liudytojus, tapatybės formavimo instrumentus. Laikui bėgant senieji simboliai vis labiau buvo suvokiami kaip benykstančio identiteto elementai, todėl vis dažniau pasitelkiamos psichoanalitinės metaforos: sovietinės epochos pėdsa-kų išnykimas prilyginamas individualios ar kolektyvinės atminties naikinimui.

NAUJIEJI KULTŪRINĖS ATMINTIES ŽENKLAI

1988 m. politiniai pokyčiai ir atgimusi istorinė atmintis išprovokavo naujų monu-mentų statybas. Sovietinės okupacijos pusšimčiui metų sustabdyta tautos galimybė viešąsias erdves įprasminti istorinio, kultūrinio, tautinio tapatumo ženklais, devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje paskatino užpildyti istori-jos „baltąsias dėmes“. Taigi istorijos svetimumo sąvoka tapo neatsiejama nuo istorijos artimumo – poreikio tapatintis su praeities herojais. Mėginimai prikelti tarpukario res-publikos, „tikrojo“ lietuviško valstybingumo dvasią, kartu prisiminti nacionalistinio naratyvo siužetus – tautinio atgimimo veikėjus ir viduramžių kunigaikščius – skatino statyti naujus paminklus, atgimstančioje valstybėje kurti laiko dvasios ženklus. Visuoti-nai prabilta apie Gedimino paminklą Vilniuje, Kęstučio ir Vytauto paminklus Trakuo-se ir Vilniuje, Mindaugo paminklą Vilniuje ir Tauragėje, V. Krėves paminklus Kaune ir Merkinėje, Dariaus ir Girėno, Vilniaus geto, stalinizmo aukų paminklus, Nepriklauso-mybės gynėjų memorialą ir t. t. Tokia galinga „paminklomanijos“ banga 1988 metais paakino Kultūros ir švietimo ministeriją ne tik centralizuotai rinkti visuomenės bei organizacijų pasiūlymus, bet ir po kelerių metų imtis paminklų statymo prioritetų reg-lamentavimo: šio dokumento pirmasis punktas skelbė, kad svarbiausia – „nepradėti naujo, neapgalvoto naujų paminklų statymo Vilniaus mieste vajaus“124. Svarbu tai, kad nuostatuose buvo numatytos ir naujų paminklų statybos istorinės-kultūrinės gairės:

124 Plačiau apie šį dokumentą žr.: Liutkus V. Paminklai – kam, kaip ir už kokius pinigus // Lietuvos aidas, 1992 gegužės 13.

DAIVA CITVARIENĖ

190

a) LDK epocha, ankstyvasis Lietuvos valstybės laikotarpis; b) renesanso, baroko laikotarpis; c) XIX amžius; d) XX amžius. Tačiau, nepaisant gana plačių ministerijos pasiūlytų orientyrų, visuomenės dėme-

sys pirmaisiais atgimimo ir nepriklausomybės metais buvo sutelktas į LDK ir tarpuka-rio laikotarpius, o tai, kad valstybė daugelį funkcijų perleido savivaldybėms, paskatino saviveiklinio pobūdžio iniciatyvas, atsirado žemo lygio dekoratyvinių skulptūrų125.

Pirmasis viešas atgimimo laikų paminklo konkursas, skirtas Vilniaus miesto įkū-rimui (paskelbtas 1988 m. balandžio mėnesį)126 tapo atgimimo ir istorinės atminties atkūrimo ženklu. Naujojo paminklo statyba, kaip ir sovietmečiu nugriautųjų atstaty-mas, prilygo simboliniam veiksmui, kuriame svarbiausia buvo ne estetinė, o moralinė paties statymo akto dimensija.

Vilniaus miesto įkūrimo paminklo konkursui projektus pateikė 43 autoriai, o eksponuojant darbus prie parodų rūmų rikiavosi eilė, buvo užpildyta 6,5 tūkstančio anketų127. Visa tai liudijo išskirtinį menininkų ir visuomenės susidomėjimą pirmuoju laisvėjančios Lietuvos istoriniu monumentu. Tačiau konkursą lydėję debatai bei kilusi visuomenės ir profesionalų nuomonių prieštara parodė, kad neiškristalizuotos aiškios paminklo vizijos, o socialinio būvio vertybinių orientacijų fragmentacija komplika-vo vertinimo kriterijų atranką. Konkursas buvo parengtas pagal tipinius sąjunginius konkurso rengimo nuostatus128, ne iki galo iškristalizuota tema, griežtai neapibrėžta būsima paminklo vieta klaidino ir menininkus, ir vertintojus. Istorikai bei menotyri-ninkai kritikavo Gedimino ir legendos plastinį įkūnijimą, įtvirtinantį istorijos kaip le-gendos sampratą, bei atkreipė dėmesį į sovietmečiu įdiegtą „pompastišką, deklaratyvų istorijos supratimą ir jos išraiškos mene – stalinistinio realizmo pavojų“129.

Komisijos apdovanotojų septintukas visiškai nesutapo su „liaudies balso“ išrink-taisiais, o toks sprendimas buvo pagrįstas meniniais kriterijais: Alfonso Andriuškevi-čiaus nuomone, reikėjo pasitikėti menininkais, nes visuomenė buvo meniškai neiš-prususi130. Toks „specialistų“ bandymas pirmenybę teikti profesionaliems vertinimo matams sukėlė audringą visuomenės reakciją, kuri paminklo statymo aktą suvokė

125 Pagal 1989 07 27 Lietuvos TSR MT nutarimą Nr. 167 „Dėl paminklų statybos“, paminklus, biustus ir pan. galėjo statyti vykdomieji komitetai arba visuomeninės organizacijos šiems leidus. Ten pat, 1992 05 13.

126 Nors šio konkurso tema buvo gana abstrakti – Vilniaus miesto įkūrimas – reikia pastebėti, kad dauguma konkurso dalyvių pasiūlė paminklo kunigaikščiui Gediminui projektus, taip šio paminklo viziją įsivaizdavo ir visuomenės dauguma. Žr.: Mušinskienė J. // Kokį paminklą matysime Gediminui? Gimtasis kraštas, 1988 gruodžio 22/28. Treščina A. Ietys lūžo dėl Gedimino // Tiesa, 1992 liepos 11.

127 Žr.: Žemaitytė A. Užsakovas – visa Lietuva // Literatūra ir menas, 1988 gruodžio 24.128 Zovienė D. Lėtai, bet skubėkime // Vakarinės naujienos, 1989 sausio 17.129 Alfredas Bumblauskas; cit. iš: Mušinskienė J. Kokį paminklą matysime Gediminui? // Gimtasis kraštas,

1988 gruodžio 22/28.130 Ten pat, 1988 gruodžio 22/28.


191


kaip „visos tautos reikalą“131. Be to, visuomenė paminklo meniškumo dimensiją su-tapatino su simbolika, išreiškiančia susiklosčiusią Lietuvos istorijos viziją, kurioje Ge-diminas traktuojamas kaip legendos personažas132. Giedrės Jankevičiūtės manymu, visuomeninės santvarkos keitimosi bei naujų visuomeninių struktūrų formavimosi laikotarpiu paminklai buvo „kuriami pirmučiausia abstrakčiai galiai (pavyzdžiui, tau-tai) ir traktuojami kaip personifikuoti atvaizdai“133. Kita vertus, visuomenė, akcenta-vusi tautiškumo matmenį, pirmenybę skyrė tiems projektams, kurie tęsė sovietmečiu subrandintą figūrinio monumento tradiciją, o šiuolaikinės plastikos kūriniai, apdova-noti žiuri, kėlė didžiausią visuomenės pasipiktinimą134. Taigi lietuviškumas, paradok-saliai, buvo siejamas su sovietmečiu įtvirtinta monumentaliosios skulptūros tradicija, kurioje išryškinama vertikali ašis, simbolizuojanti vyrišką pasaulio suvokimą ir hie-rarchinę visuomenės struktūrą. Viena vertus, tai ženklino naują visuomenės „retradi-cionalizacijos“ etapą – tradicinių vertybių akcentavimą, susiejant jas su nacionaline ideologija – antra vertus, liudijo schemišką istorijos kaip mito suvokimą.

Natūralu, kad atgimimo ideologijos kontekste estetiniais kriterijais besivadovaujan-čiųjų nuomonė neturėjo galios, taigi žiuri sprendimai, kuriais remiantis apdovanoti „per-nelyg modernistinės“ stilistikos projektai, tačiau visiškai nepriimtini mito patrauklumą vertinančiai visuomenės daugumai, spaudžiant „viešajai nuomonei“ buvo anuliuoti.

1990 metais paskelbtas naujas konkursas, kurio sąlygos buvo sukonkretintos – pa-minklas skirtas kunigaikščiui Gediminui, vieta – Žemutinės pilies teritorija135. Vis dėl-to, kaip parodė konkurso rezultatai (pateikta 17 projektų), menininkų mąstymas ne-pakito, vyraujantys istorinio paminklo prototipai išliko tie patys: žirgas, mauzoliejus, piramidė136. Pasigirdo apeliacijų į „tautinę nostalgiją“, imta piršti nuomonė, kad statant paminklą pirmumo teisę reikia suteikti išeivijos dailininkams137. Atrodo, jog aiškėjant būsimiems antro turo lyderiams (Vytautui Kašubai ir Regimantui Midvikiui) konkurso organizatoriai ėmėsi ideologinio darbo, siekdami sukurti stiprią opoziciją sovietmečio monumentaliosios skulptūros atstovui Midvikiui138. Spaudoje pasirodė ideologiškai

131 Aldona Žemaitytė, kritikavusi „neatsargią komisiją“, kuri premijavo visuomenės akimis, „nesėkmę ištikusius“ projektus, tokius kaip M. Navako, V. Urbanavičiaus, P. Repšio, apeliavo į „menininko dorą, sąžinę ir atsako-mybę“, reikalavo įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir „nemeluoti nei savo sąžinei, nei žmonėms, realiai pajusti atsakomybę už tai, ką ketiname palikti ne vienai kartai“. Žr.: Žemaitytė A. Užsakovas – visa Lietuva // Literatūra ir menas, 1988 gruodžio 24.

132 Jankevičiūtė G. Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais.., p. 60.133 Ten pat, p. 60.134 Ypač nepalankios visuomenės reakcijos sulaukė komisijos apdovanoti M. Navako ir V. Urbonavičiaus darbai.

Žr.: Mušinskienė J. Kokį paminklą matysime Gediminui? // Gimtasis kraštas, 1988 gruodžio 22/28.135 Treščina A. ietys lūžo dėl Gedimino // Tiesa, 1992 liepos 11.136 Kliaugienė G. Yra daug, reikia vieno // Lietuvos aidas, 1990 rugpjūčio 8. 137 Lubytė E. Įprasminti santykį su tautos istorija. Kultūros barai, 1992, nr. 7/8, p. 48.138 1991m. po antro turo skulptoriui Kašubai netikėtai pasitraukus iš konkurso į Jungtines Amerikos valstijas įkal-

bėti menininko dalyvauti tolesniame etape skrido skulptorius Stanislovas Kuzma. Dėl šios priežasties šis turas nukeltas į 1992-ųjų vasarą. Be Kašubos ir Midvikio, pateikti šie projektai: R. Vilčiausko (arch. G. Rutkauskas), A. J. Pajuodžio (arch. H. Štaudė), V. Bubelevičiaus (arch. R. Juozulynas).

DAIVA CITVARIENĖ

192

orientuotų, Kašubos projektą kaip „dvasinės rezistencijos kūrinį“ (arch. H. Šilgalis) reklamuojančių publikacijų, pripildytų patetika ir „simbolinių“ reikšmių139. Kaip pa-stebi Jankevičiūtė, tautiniu simboliu paverčiamas bet koks meno kūrinys, netgi jei jo forma visai ne simbolinė, svarbu tik „ideologinės“ auros suteikimas140. Pristatant Kašu-bos projektą akcentuojama ne tik suskaldytos tautos „dvasinio susijungimo“ simbolika, bet ir opozicija sovietinei tradicijai: tik negyvenęs šioje sistemoje menininkas gali iš-vengti sovietinės mąstysenos stereotipų141. Kad Kašubos projekto vertinimas labai pri-klausė ne nuo profesionalumo kriterijų, bet nuo ideologinės konjunktūros, patvirtina ir recenzentės istorikės Ingės Lukšaitės žodžiai: „Taip, šis paminklas yra konjunktūra, bet tai ir gynybinis interesas. Kartais reikia padaryti tai, kas reikia.“142

Nors galutiniame konkurso posėdyje projektus svarsčiusių komisijos narių nuo-monės aiškiai išsiskyrė, ne vienas konstatavo Kašubos projekto neoriginalumą, tra-diciškumą, neženkliškumą, dekoratyvumą, sentimentalumą, architektūrinės dalies silpnumą ir t. t.143 Tačiau projekto gynėjai akcentavo ne meninius, bet simbolinius elementus – sakralumą, „ryškią valstybingumo idėją“, „tautos ir kovų dvasią“144. Skir-tingų, kartu ir nesutaikomų pozicijų išsiskyrimą patvirtino komisijos narė menoty-rininkė Liudvika Žėruolytė: „Jei žiūrėsime iš tautinių pozicijų, tai, aišku, turėsime Kašubos projektui pritarti, o profesiniu požiūriu visi matome, kad yra didelių trūku-mų.“145

Svarstant Midvikio projektą (arch. A. Skiezgelas, R. Krištapavičius) vyravo tie pa-tys ideologiniai kriterijai: pabrėžta, kad „trūksta tautos dvasios“, nėra žirgo, neaišku, ar tai Gediminas, kritikuojamas alegoriškumas, kaip sovietinės tradicijos įprotis146. Taigi nereikia stebėtis, kad laimėtoju pripažintas Kašubos projektas virto atgimimo

139 Viena būdingiausių – Irenos Kostkevičiūtės publikacija. Žr.: Kostkevičiūtė I. Dvasinės rezistencijos kūrinys // Krantai, 1989, nr. 9, p. 4–6.

140 Jankevičiūtė G. Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais.., p. 56.141 „Žavi 75-mečio skulptoriaus išeivio profesionalumas ir patriotinis ryžtingumas, kuris gali būti pavyzdys vi-

sai sovietinei mūsų skulptūros veteranų plejadai.“ Burneika J. Istorinio paminklo problemas // Lietuvos aidas, 1990 rugpjūčio 29. Taip pat žr.: Kostkevičiūtė I. Dvasinės rezistencijos kūrinys // Krantai, 1989, nr. 9, p. 6. Reikia pastebėti, kad Midvikio ir Kašubos gynėjai sudarė dvi ideologines stovyklas. Tarp Kašubos gynėjų buvo I. Kostkevičiūtė, S. Kuzma, V. K. Jonynas ir sovietinei monumentalistikos tradicijai oponuojanti profesionalų da-lis. Midvikio projektą daugiausia palaikė skulptoriai, vertinantys senosios monumentalistikos tradicijas, kurias savaip tęsė sovietmečio Lietuvos akademinė monumentalistikos mokykla.

142 Treščina A. Ietys lūžo dėl Gedimino // Tiesa, 1992 liepos 11.143 Ryškiausi Kašubos projekto oponentai – V. Liutkus, B. Leonavičius, A. Nasvytis, G. Baravykas, A. Mačiulis,

K. Pempė. Liutkus rašė: „Kašubos projektas primena greičiau XIX–XX a. sandūrą ar tarpukario laikus, o ne šias dienas“. Žr.: Marcinkevičiūtė R. Skirtingi valdovo įvaizdžiai ir šlubos metaforos // Kultūros barai, 1992, nr. 9–10, p. 19–23.

144 Tokią poziciją palaikė: I. Kostkevičiūtė, R. Batūra, S. Urniežius, J. Trinkūnas. Pastarasis akcentavo, kad esame „išalkę senosios Lietuvos vaizdinių. Mes visiškai neturime paminklų, neturime figūrų, neturime netgi vaizdinėsiliustracinės medžiagos apie senąją Lietuvą“. Urniežius teigė: „Kašubos projekte yra trys būtini simboliai: žirgas, vilkas ir Gediminas.“ Žr.: ten pat.

145 Ten pat, p. 22.146 Ten pat, p. 23–27.


193


dvasios propagandos įrankiu, įkūnijančiu kultūros elito lūkesčius. Nevienareikšmė visuomenės nuomonė liudijo, jog ir šis paminklas ne iki galo atitiko romantizuoto tradicinio monumento viziją.

Tradicinio paminklo vizijos gajumą visą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, ko gero, reikėtų sieti su revoliuciniame socialinės raidos etape įtvirtintu nacionalistiniu diskursu, ne tik išlaikiusiu habitus poziciją, bet ir ją sustiprinusiu. Kita vertus, nega-lima pamiršti pokomunistinio nacionalizmo dvilypio pobūdžio: jam būdingas ne tik atsigręžimas į ikikomunistinę patirtį, bet ir sovietmečiu subrandinti mentaliteto įpro-čiai, nukreipti prieš pliuralistinę, provakarietišką orientaciją. Tokias išvadas patvirtina faktas, kad šiuo laikotarpiu beveik visi pastatyti paminklai tęsė XIX–XX amžiaus san-dūros monumentalistikos tradicijas, subrandintas sovietmečiu, ir visuomenės reakcija į netradicinius, ironiškus ar postmodernistinius monumentus.

1995 metais Vilniuje prie M. K. Čiurlionio menų gimnazijos statomas paminklas Frankui Zappai (paminklinio biusto iniciatoriai – S. Paukštys, S. Pilinkus, skulpto-rius – K. Bogdanas) sukėlė mokyklos dėstytojų protestus, buvo bandoma iškasti jau pastatytą postamentą, organizatoriams teko kviesti policiją147. Gana reakcingą gim-nazijos dėstytojų atsaką, anot jų pačių, paakino faktas, kad biustas skirtas ne Lietuvos menininkui. Be to, jis panašus į Čiurlionį (kas klaidins žmones), ir dar – biustas gali paskatinti prie jo rinktis roko mėgėjus. Šis incidentas atvėrė platesnę problemą – iš-aiškėjo, kad Paminklų, memorialinių lentų, biustų statybos komisijos nuostatuose nėra numatyta, ar galima statyti paminklinius kūrinius, nesusijusius su Lietuvos istorija148.

Atgimimo metais ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje statomi paminklai ir biustai buvo lydimi tų pačių diskusijų. 1997–1999 m. vykęs konkursas, skirtas partizanų generolo Juozo Žemaičio paminklui, dar kartą patvirtino radikalią profesionalų ir vi-suomenės (šiuo atvejų užsakovų, t. y. Krašto apsaugos ministerijos valdininkų) vizijų takoskyrą. Taigi visuomenė linko į paprastesnį ir iliustratyvesnį įvaizdį, nepaisydama nei Dailininkų ir Architektų sąjungų, nei profesionalų komisijos nuomonės, savava-liškai pasirinko patikusį vienos menininkų grupės projektą, kurį ir įgyvendino149.

Įvairius paminklų, memorialų konkursus lydėję debatai liudijo, kad kai kuriais atvejais kolektyvinė atmintis su kultūrine nesutapdavo: delsimas statyti paminklus ar jų nebuvimas dažnai signalizavo apie praeities įvykių interpretacijos ir vertinimo sunkumus150. Pavyzdžiui, ilgas paminklo Romui Kalantai kelias parodė, kad sutai-kyti menininkų, profesionalų ir visuomenės, dar menančios tuos istorinius įvykius

147 Žemgaila J. Ar F. Zappa panašus į M. K. Čiurlionį? // Respublika, 1995 lapkričio 30.148 Ten pat, 1995 lapkričio 30.149 Šio konkurso peripetijos aprašomos keliose Danutės Zovienės publikacijose: Paminklo istorija: ydingas pa-

vyzdys // Lietuvos rytas, 1998 rugsėjo 1; Kas nulems: paminklo užsakytojai ar profesionalai // Lietuvos rytas, 1998 rugsėjo 15.

150 Čepaitienė R. Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos // Lituanistica, t. 53, p. 43.

DAIVA CITVARIENĖ

194

bei savaip juos interpretuojančios, vizijas yra ganėtinai sunku151. Nesenos istorijos vertinimo keblumai, kartu ir pakitę miestų aikščių funkcionavimo prioritetai lėmė tai, jog daugelis nuo sovietmečio reliktų „apvalytų“ aikščių liko neužpildytos naujais ženklinančiais elementais.

Didžiausios pastangos ir lėšos buvo skirtos prieškario paminklams atstatyti, naujų kūrinių iškilo vienetai, o miestų viešosios erdvės išgyveno radikalius semantinius po-kyčius: Kaune Vienybės aikštėje vietoj Lenino šiandien statoma naujametinė eglutė, Karo muziejaus panteonas, sostinei persikėlus į Vilnių, liko be veiksmo, Keturių ko-munarų, V. Mickevičiaus-Kapsuko biusto vieta ir F. Dzeržinskio aikštė liko tuščios. Nauji paminklai, pastatyti pirmajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje, neta-po naujos šiuolaikiškos valstybės ženklais – daugeliu atveju, jie vis dar buvo kolek-tyvinės atminties palaikymo, socialinio vieningumo ženklinimo priemonė, tęsianti XIX–XX a. sandūros figūrinio monumento tradiciją.

APIBENDRINIMAS

Dešimtojo dešimtmečio „atminties politika“ buvo glaudžiai susijusi su posovietinio elito reiškiamomis ideologinėmis nuostatomis. Per revoliucinį socialinį kismą buvo įtvirtinamos svarbiausios „simbolinės konstrukcijos“ ir kartu formuluojamos „atmin-ties politikos“ gairės: griaunami sovietinės sistemos stabai, atstatomi prieškario pa-minklai, skelbiami naujų monumentų konkursai. Sovietinių paminklų griovimas pri-sidėjo prie reikšmingų viešųjų erdvių semantinių pokyčių, simbolizavo režimo griūtį ir suteikė viešosios erdvės kūrimo, dalyvavimo istoriniuose procesuose pojūtį, taigi skatino pilietinės visuomenės užuomazgas.

Nepriklausomos Respublikos laikų paminklų atstatymas ir naujųjų statyba, įsi-bėgėjusi evoliuciniame socialinės raidos etape, liudijo moralinę viešosios erdvės orientaciją, kurią lėmė dešimtojo dešimtmečio pradžioje atgimęs ir vėliau įtvirtintas nacionalistinis diskursas: iš istorijos „įsivaizduojamo muziejaus“ buvo atrenkami tie pavyzdžiai, kurie skatino didžiuotis ir diegė moralines vertybes, formavo tautos kaip kolektyvinio individo sampratą. Valstybės istorija, kaip ir prieškariu, siejama tik su „gryno“ lietuviško valstybingumo periodais, lėmė schemišką istorijos kaip mito suvokimą.

151 Roberto Antinio sukurtas paminklas Romui Kalantai visų pirma išsiskyrė savo horizontalia orientacija, hierar-chinės struktūros atmetimu ir tradicinio vertikalaus figūrinio paminklo kvestionavimu. Be abejo, toks pamink-las buvo kone išimtis Lietuvos monumentalistikos kontekste, kartu gana sunkiai suvokiamas konservatyviai visuomenės daliai. Ne veltui Romo Kalantos brolis paminklo atidengimo ceremonijoje žurnalistei išsidavė, kad jam labiau patiktų tradiciškesnis paminklas. Žr.: Vaitiekūnaitė R. Aukos kaina istorijos lauke // Kauno diena, 2002 gegužės 15.


195


Nepriklausomybės dešimtmečiu atstatomų ir naujųjų paminklų pavyzdžiai bei juos lydintys debatai atskleidė, kad tautiškumas buvo siejamas ne su šiuolaikiškais meno kūriniais, bet su sovietmečiu įtvirtinta XIX–XX amžių sandūros monumentalistikos tradicija. Tradicinių vertybių akcentavimas ir siejimas su nacionalistine ideologija, pa-minklo propagandinio matmens iškėlimas liudijo, kad paminklai – posovietinio elito sociopolitinės galios įrankiai, kuriais buvo konstruojama kolektyvinė atmintis bei le-gitimuojama valdžia.

Nevienalytė posovietinio elito pozicija, vertinant naujuosius viešųjų erdvių žen-klus atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, atskleidė trintį dėl įtakos kons-truojant kolektyvinę atmintį ir skirtingas ideologines elito dispozicijas. Prieštaringas griaunamų, atstatomų ir naujai statomų paminklų vertinimas priklausė nuo socialinės raidos etapo dominuojančio diskurso, politinių pažiūrų ir santykio su sovietinės kul-tūros palikimu. Taigi nevienareikšmis semantinių viešosios erdvės pokyčių traktavi-mas dešimtmečio pabaigoje virto didėjančios visuomenės fragmentacijos ir skilimo į skirtingas politinių, religinių, finansinių, profesinių interesų grupes ženklu.

Daiva Citvar ienė

IDEOLOGICAL CONSTRUCTS IN PUBLIC DISCOURSE AND THE POLITICS

OF MEMORY IN POST-SOVIET LITHUANIA

A b s t r a c t

This article analyzes the most important socio-political changes in Lithuanian public life duringthe 1990s. It highlights the major stages in the transformation of the society in the 1990s which reveal essential paradigmatic clashes and primary points of societal development. By evoking the most significant examples of building new monuments, rebuilding memorials of the interwarrepublic, and destroying Soviet monuments in the late 1980s and 1990s, the article explores this period‘s „politics of memory“ that signified the most important processes of social change.

Cultural elite - intellectuals with critical attitudes, responsible for articulation and institution-alization of social change - became the most significant ideologues and agents of change in thepost-Soviet society. It was precisely the cultural elite that hegemonized signifiers of the most im-portant ideological constructs, shaped their content, generated and sustained value systems, as well as social myths. After becoming the main moulder of the „politics of memory,“ the post-Soviet elite was also responsible for changes in the signifying of public spaces, as well as commemoration of monuments, memorials, busts and other artifcats of historical significance. In the juncture ofthe 1980s and 1990s, building of new monuments, rebuilding of the ones destroyed during the Soviet era, and removal of propaganda monuments left by the occupation became an important task for the post-Soviet elite. Thus, the major changes in the public spaces of that particular timeattested a change in power relations and ideology, and resounded the general ideas of the decade.

Documents

IDEOLOGINIAI VIEŠOJO DISKURSO KONSTRUKTAI ATMINTIES ...€¦ · jo diskurso dalimi, o jos dalyvių retorika ilgainiui krypo į ritualinę politiką, grindžia-mą binarinių opozicijų