�

Rimvydas StankevičiuS„Respublikos“ žurnalistas

- Kirsk kirviu - kraujas ne-bėgs... Kokia visuomenė, ko-kie žmonės gali patirti tokią būseną? Manau, tik tie, kurie turi šį tą brangesnio, šį tą šventesnio už savo asmeninę gerovę, už savo asmeninę gy-vybę...

- Labai ryškiai atsimenu rytą, kai kėlėme Trispalvę. Visuomeni-niu transportu važiavau iš Justi-niškių, kur tuo metu gyvenau. Ankstus rytas, tiesiog kimšte žmonių prikimštas troleibusas... Atrodytų, kasdieninė situacija, at-rodytų, tuoj pratrūks nervų gei-zeriai, pasipils įprastiniai tokiais atvejais keiksmai... Tačiau to nė užuominos nebuvo. Žmonių tar-pusavio santykis - neatpažįstamai pasikeitęs. Žvilgsniai viens į kitą - kaimyniški, bičiuliški, broliški. Kalba mandagi, net leksikonas ka-ži koks nekasdieniškas, turtinges-

nis, inteligentiškesnis... Nes tąryt važiavome kelti Trispalvės. O šiandien?.. Šiandien burbame ant valstybės, kad per šventes verčia ją išsikelti. Nors žmonės juk - tie patys. Tik jų požiūris viens į kitą, jų dvasinis registras - kitas.

Daug kas pasikeitė Lietuvoje nuo to, regis, ne taip tolimo laiko. Pakanka vos į kiemą išeiti, kad suprastum, jog Lietuvos žmonių gyvenimas nuo anų dienų tapo so-tesnis, palengvėjo. Kiemuose tiek automobilių, kad net piktina, jog praeiti nėra kur. Juk mename lai-kus, kai automobilis buvo tik labai didelių ponų atributas. O šiandien net ir skurdžiomis save laikančios šeimos juos turi ir neretai ne po vieną. Vaikai užaugdavo vos kartą ar du paragavę bananų, ananasų, net rūkyta dešra buvo prabangos prekė, gaunama „per blatą“ arba visą dieną alkūnėmis prasistum-džius eilėse... Tačiau nesakėme - buvo gėda sakyti, kad badauja-me. O šiandien save skurdo kan-

kine laikanti močiutė, atsiėmusi iš bankrutavusio banko 50 tūkst. litų indėlį, burnodama apie pasau-lio neteisybę ieško kito banko, ku-riame palūkanos svaigesnės. Žiū-riu į ją ir atsistebėti negaliu - min-tyse sakau jai: „Močiute, kiekgi tau šioje žemelėje liko? Kam tau-pai? O gal tu neieškok banko - nu-sipirk ką skaniau pavalgyti, pasi-džiauk tomis likusiomis viešnagės pasaulyje dienomis. Net ir masa-žuotoją į namus gali užsisakyti - nė į polikliniką eiti nereikės...“

Jei žmogus šitaip šykštus sau, ką kalbėti apie jo požiūrį į kitus? Ar galėtų jam šauti į galvą mintis ką nors sušelpti, pasidalyti su iš-ties skurstančiais? Žinoma, ne. Tapome godūs, todėl nekantrūs, visu kuo nepatenkinti. O mūsų verksmingumo, nelaimingumo koeficientas šoktelėjo kone iki debesų. Nuo jo išsveikti nė di-džiausios išmokos, nė visos Eu-ropos turtai nepadės, kol nepa-keisime požiūrio. Ypač požiūrio į viens kitą. Kol neišmoksime būti ne kiekvienas už save, o kartu. Kol neišmoksime žvelgdami į ša-lia stovintį matyti ne pareigas, ne titulus, ne socialinį sluoksnį, o žmogų.

Antai kažkurį rytą, man einant miestu, šaligatvį šluojanti kiem-sargė netikėtai šūkteli: „Ponička iš televizijos, ei, ponička iš tele-vizijos - aš jus labai myliu, nes jūs

visada tokia „optimistka“. Turiu galimybę pamatyti joje nesantūrią kiemsargę, ne kaži kokio išsilavi-nimo, gal ir ne kaži kokio šviežu-mo po vakarykščios... Tačiau turiu galimybę pamatyti joje gerą žodį man tariantį draugišką žmogų. To-dėl prieinu, apsikabinu ją ir sakau: „Aš jus irgi myliu - būkime abidvi „optimistkos“. Ir pajuntu, kad mes viena kitai pataisėme nuotai-ką, nes pabuvome bičiulėmis.

- Deja, nemadingas šian-dien Lietuvoje toks požiūris.

- O todėl, kad vos prakutęs mūsų krašto žmogus, įsivaizduo-damas, kad tokiu būdu tvirtinasi aukštesniame social iniame sluoksnyje, tuojau ima žvelgti į neseniai panašius į jį buvusius žmones iš aukšto.

Žinoma, esama ir kitos pusės priešiškumo. Skurdžiau gyvenan-tieji tuojau ima niršti ant labiau pra-kutusiųjų, visuotinai nusprendę, kad jei jau „bagotas“, tai - vagis ir niekšas. O žmones pagal poelgius pirmiausiai reikėtų skirstyti į gerus ir blogus, o ne į skurdžius ir turtin-gus. Manau, kad turtingas ir geras žmogus - tikras lobis valstybei ir visuomenei. Juos reikia mylėti, o ne lieti ant jų tulžį, kurios priežas-tis - žemas, vulgarus pavydas.

To pavydo gimdoma šiandien Lietuvoje ryškėja jokiais logikos dėsniais nepaaiškinama tenden-cija koneveikti ir niekinti žmo-nes, kurie daro gerus neatlygin-tinus darbus savo šaliai ir jos žmonėms. Išties koks geraširdis turtingas žmogus jau turės prisi-bijoti ką nors mecenuodamas, nes net ir jo labdaringoje veikloje bus įžvelgta klasta, savanaudiškumas, korupcija...

Antai vienoje mokykloje moksleivio tėvas, turtingas vers-lininkas, už savo pinigus mokyklai pakeitė stogą. Kiti tėvai, užuot tuo pasidžiaugę, paleido liežuvius: „Matai, kaip turčius įsiteikti mo-kytojams sugalvojo? Juk tas sto-gas - užmokestis už geresnius vaiko pažymius“. Nejaugi šian-dien darydamas Lietuvoje gerą darbą turi slapstytis, it darytum nusikaltimą?

- Šiandien netgi į rodomą meilę Tėvynei žvelgiama su panieka. Inkštimas ir neapy-kanta tampa tarsi visuotine etikos norma. Šypsodamasis, sakydamas, kad tava šalis gra-ži, kad tiki jos ateitimi, išsi-tardamas, kad nesvajoji kuo greičiau iš jos emigruoti, kaip ir sukeli aplinkinių nepasiti-kėjimą ir susierzinimą...

- Taip, taip... Dabar kur kas madingiau iš valstybės piktai rei-kalauti visokeriopo rūpinimosi, socialinių garantijų, svaigių atly-ginimų, o pačiam nieko nedaryti,

nes neva neapsimoka. Sakykit, kas čia per žodis toks? Neapsimo-ka. O ką tu moki? Ką tu gali pa-siūlyti? Kokia jau ta tavo begalinė vertė, kad tau už kiekvieną ato-dūsį būtų mokama? Esu darbo bir-žoje, nes už nedidelį atlyginimą dirbti neapsimoka, numestos ant šaligatvio šiukšlės pakelti neapsi-moka, parkritusiam ištiesti ran-kos neapsimoka, mylėti Tėvynės neapsimoka... Štai taip ir nutinka, kad šalyje pasibaigia sergantiems vėžiu gyvybiškai reikalingi vais-tai. Matyt, kažkam neapsimoka jais kenčiančiųjų aprūpinti.

Visur ir visame kame veši vien asmeninis požiūris, bendruo-meninio požiūrio nėra. Ir ben-draudama su nepriklausomybėje gimusia karta pastebiu, kad jie bendruomeniškumo pojūčio jau nebeturi genetiškai. Keista ir psi-chologiniu požiūriu įdomu tai, kad jaunimas nebegali dainuoti ben-druomeniškų liaudies dainų. Jiems neišeina. Jie nemoka būti kartu. Žinot, kokias liaudies dainas jie mieliausiai priima? Taip pat nuos-tabu, bet - sutartines. Nes kaip tik jose net ir būdamas būryje, esi vienas.

Susvetimėjimo pojūtis tiek stiprus, kad žmonėms tampa sun-ku vienam su kitu pasisveikinti. Atkreipkite dėmesį - laiptinių kai-mynai, netgi bendradarbiai biu-ruose nebesisveikina. Ką tai reiš-kia? Jiems nėra miela bendrauti, jiems nėra svarbu vienam kitą matyti, jausti. Štai čia ir yra pro-blemos smaigalys. Mūsų tauta ne-beturi stuburo, nebeturi tradicijų, nebeturi autoritetų, nemato kryp-ties. O juk žinome, kad būtent tra-dicijos - dvasinių, kultūrinių tau-tos dominančių saugotojos - yra tautos dvasios tęstinumo, išliki-mo viltis.

- Tad patarkit kiekvienam iš mūsų, kaip elgtis, kad iš esamo moralinio nuosmukio, iš to sąmonės kvaitulio galė-tume išsikapstyti?

- Tikėjimas. Savo jėgomis, sa-vo darbo, savo gerumo verte ir šalia esančiais žmonėmis. Didelių revoliucijų nė nereikia. Pasodin-kit medelį neklausdami „Kas man iš to?“, o tiesiog, kad būtų gra-žiau. Pakelkit kito žmogaus nu-mestą šiukšlę nenumodami į ją ranka: „Ne mano reikalas - ne aš juk numečiau“. Ryte, važiuodami troleibusu į darbą, įlipdami pasi-sveikinkite su bendrakeleiviais. Tai būtų nedidelis žingsnelis, ta-čiau drauge tai didelio ir gero ke-lio pradžia.

Ir dar. Konstatuokime sau ir pamėginkime bent kiek suvaldyti savo puikybę. Juk mūsų nelaimin-gumo pojūtis nemaža dalimi pri-klauso ir nuo to, kad mūsų užgai-dos prašoka mūsų galimybes.

Na ir paskutinis patarimas - neleiskite sau nusivilti. Suprantu, kad sunku, suprantu, kad ne tik įsikalbėtų bėdų turime, bet ir ti-krų, netgi labai skaudžių. Tačiau nusivilti, palūžti negalima vien dėl to, kad aplinkui - apsižvalgy-kite - tiek daug yra piktdžiugiškai laukiančių, kol palūšime, kol iš-nyksime. Gyvenkime taip, it sa-kytume: „Nesulauksit“.

Specialus dienraščio „Respublika“ priedas

SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!ŽA

LGIR

IS

Nr. 168 Kad kraujas klausant per televiziją charizmatiškosios muzikologės, televizijos laidų vedėjos Zitos keLMiCkaitĖS pasakojimo apie būsenas, tautos patirtas Sąjūdžio, Baltijos kelio, Sausio �3-osios laiku, širdin dūrė frazė: „tuo metu buvome tokie stiprūs, kad dingojosi: kirsk kirviu - kraujas nebėgs“. tiksliai pasakyta. Gal ji žino, kaip tautai vėl pasiekti tokių dvasinių aukštumų?

nebėgtų

Sauliaus Venckaus nuotr.

Mūsų verksmingumo, nelaimingumo koeficientas šoktelėjo kone iki debesų

�

� 3

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIO­NALINIO PASIPRIEŠINIMO JU­DĖJIMO apskritojo stalo diskutavo švietimo ir mokslo viceministras Vaidas BACYS, Moksleivių dainų šventės Dainų dienos meno vadovas Raimondas KATINAS, Dainų švenčių fondo direktorius Juozas MIKUTAVIČIUS, Moksleivių dai­nų šventės direktorius Romualdas KONDROTAS, viešosios įstaigos „Polihimnija“ prezidentas profeso­rius Albinas PETRAUSKAS. Dis­kusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Švietimo ir mokslo ministerijoje moky-kloms buvo duotas aiškus si-gnalas, kad šiemet Dainų šven-tės gali nebūti. Viena mokyklos direktorė, kuri yra ir šokių bū-relio vadovė, pasakojo, kad di-rektoriai buvo sukviesti į mi-nisteriją ir buvo pasakyta: arba bus mažinamos algos, arba Dai-nų šventės nebus. Ar teisybė, kad buvo pasakyti tokie žo-džiai?

V.BACYS: Pirmiausia direkto-riai nebuvo sukviesti į ministeriją. Iš tikrųjų buvo diskusija, nes asi-gnavimus skiria valstybė, ir jeigu ne iš Privatizavimo fondo skirtos lėšos, be abejo, Dainų šventė ne-būtų rengiama. Nes mokėti atlygi-nimus mokytojams būtina, o šių metų biudžetas ministerijai suma-žintas 130 mln. Tai, žinoma, buvo didžiulė problema, nes pirminis Dainų šventės biudžeto variantas buvo 9 mln., o dabar bandome or-ganizuoti turėdami 4,8 mln.

G.JAKAVONIS: Tai tokio jū-sų pasakymo nebuvo?

V.BACYS: Buvo diskusija su meno vadovais. Kalbėta apie tai, ar išlaikyti meno kolektyvus, kas šiuo atveju yra prioritetas, ar Dainų šventę perkelti į kitus metus. Bu-vo ieškoma sprendimų ir Vyriausy-bė Dainų šventei organizuoti lėšų skyrė iš Privatizavimo fondo. Ne iš ministerijos pinigų ši šventė ren-giama.

G.JAKAVONIS: Kaip moky-tojai sutiko žinią, kad Dainų šventės nebus?

A.PETRAUSKAS: Aš pats tiesiogiai nedirbu mokykloje, bet užsiimu mišrių chorų konkursu. Iš maždaug 1300 vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių chorų yra tik 28-iose. Ši žinia buvo sutikta ne-paprastai skaudžiai. Man keista, kad tokia žinia gauta iš ministeri-jos, kuri mūsų, chorų bendruome-nės, nuomone, turėtų kryžiumi gulti, kad tokios žinios iš viso ne-būtų. Išgirsti, kad šventė gali neį-vykti, kad yra kliuvinių, kad nebus surasta lėšų, nepaprastai skaudu, tai labai atsiliepė mokytojų darbui. Ši žinia pasiekė ir vaikus, nes mū-sų jaunimas ir spaudą skaito, ir te-levizorių žiūri.

R.KATINAS: Dabar mes jau bandome kovoti su pasekmėmis. Priežastys buvo seniau. Tos prie-žastys kilo netikėtai, tai buvo labai netikėta.

Gruodžio 7 dieną tai buvo pa-skelbta iš labai aukštos Seimo tri-būnos ir paskelbė ne kas kitas, o ministras, ir iš karto per visą Lie-tuvą nuskambėjo ši žinia: šventės nebus. Jeigu kas anksčiau man bū-tų pasakęs, kad lietuviai pirmieji nuskris į Marsą, gal būčiau pati-kėjęs, bet kad Lietuvoje galėtų neįvykti Dainų šventė - šito nesu-vokiau savo protu, tai prieštaravo bet kokiai logikai. To pasekmės, be abejo, atsispindės ir suaugusių-jų Dainų šventei, jos liks ir po šventės.

Jau buvome pasiruošę rajonuo-se, repeticijų procesas buvo pra-sidėjęs. Iš rajonų, iš švietimo sky-rių turėjome gana tikslią praėjusių metų statistiką. Ir kai visgi šven-tė buvo reanimuota, prikelta iš nu-mirusiųjų, kai pasižiūrėjome į sta-tistiką, kai apvažiavome visą Lie-tuvą ir pamatėme akivaizdžią si-tuaciją, paaiškėjo, kad maždaug trečdalis chorų Lietuvoje išnyko. Manau, kad panaši ir šokių ansam-blių padėtis.

Pasakytas neatsakingas saki-nys, kad šventės nebus, atėmė iš

jų motyvaciją. Moksleivių dalyva-vimas yra apribotas laiko, baigę mokyklą, jie išsiskirsto, ir vis-kas...

Ši šventė vadinasi „Mūsų var-das Lietuva“. Ir išėjo taip, kad juos apgavo ne ministras, ne viceminis-tras, ne ministerija, juos apgavo vadovai, kurie juos rengė, kuriais jie tikėjo. Ir pagaliau juos apgavo ta pati Lietuva, apie kurią jie dai-navo.

R.KONDROTAS: Maniau, kad šventė bus išskirtinai graži ir normali, nes kaip reta anksti pra-dėjome jai rengtis. Naujiems kū-riniams įsigyti, aranžuotėms, or-

kestruotėms buvo skirta daugiau kaip pusė milijono litų. Buvo kal-bama, kad šventė turėtų būti labai nuosekli.

Galvojome ir apie tai, kad šven-tė turėtų būti ir dalyviams, ne tik žiūrovams. Buvome nuvažiavę į Latviją pasižiūrėti Moksleivių dai-nų šventės, domėjomės ir finansi-ne išraiška. Prieš dvejus metus

Latvijoje Dainų šventė kainavo 12 mln. litų, be to, savivaldybės ne-mokėjo iš centralizuoto biudžeto. Viceministras tada irgi buvo už, kad surengtume 5-6 dienų šventę vaikams, kad vaikai galėtų vieni ki-tų koncertus pasižiūrėti, pasi-džiaugti.

Ir tas biudžetas vis menko, kol liko 4,8 mln. litų - varganos aša-

ros. Bet įdėtas darbas, nupirkti kūriniai, matyt, šventės atmosfe-rą sukurs, yra naujų gražių atra-dimų.

Gal tik prieš vaikus truputėlį nepatogu, nors tada nenumatėme, kas jų laukia. Gaila, kad negalėjo-me realizuoti savo gražių idėjų. Matyt, pinigų visada trūko ir trūks, bet šitai Dainų šventei tas stygius yra ypač didelis.

Įdomu, kad nors Lietuvoje gy-ventojų mažėja, šokančių ir dainuo-jančių procentiškai net daugėja. Reikia džiaugtis mūsų mokytojais, kurie pasiaukojamai dirba.

Latvija iš dainų sukūrė valsty-

bę. Mes irgi turbūt per Dainų šven-tę atkūrėme valstybingumą. Prisi-minkime laikus, kai Dainų šventė buvo vienintelis būdas laisvei pa-sireikšti. Prisiminkime ir tuos lai-kus, kai niekas, net labai aukšti pa-reigūnai su „zimais“ ir „čaikomis“, nedrįsdavo brautis pro einančius dainuojančius ir šokančius vaikus. Galų gale prisiminkime Baltijos ke-

lią, kiek ten skambėjo dainų. Tai buvo vienintelis tautos susiėjimas, kuriame išsitekdavo autorinė ir fol-klorinė daina.

Nežinau unikalesnio atvejo, ku-ris taip vienytų ir patriotiškai nu-teiktų žmogų. Tai yra didelė ver-tybė ir nežinau, ką unikalesnio pa-triotiniam auklėjimui būtų galima pasiūlyti.

J.MIKUTAVIČIUS: Palygin-siu mus su Latvija. Vilniuje buvo surengta konferencija, kurioje ap-tarinėjome praėjusias dainų šven-tes Latvijoje ir Lietuvoje. Latvijo-je 2008 metais buvo pats didžiau-sias sunkmetis, bet Moksleivių dainų šventė įvyko, Latvija jai sky-rė 2,5 mln. latų. Jeigu pas mus bū-tų toks sunkmetis, tai Dainų šven-tė tikrai nebūtų įvykusi.

Manau, čia truputį gilesnis klausimas. Jeigu prisimintume, ką galvojo tie žmonės, kurie kūrė pir-mąją Dainų šventę, tai gal elgtu-mės truputį kitaip. Ir čia tikrai ne pinigų klausimas, čia požiūrio ir mylėjimo arba nemylėjimo klausi-mas.

Tarkim, 1924 metais, kai buvo rengiama pirmoji Dainų šventė, dar neturėjome lietuviškai kalbančios valstybės, buvome „biedni“, bet šviesūs žmonės, visuomeninių or-ganizacijų atstovai sakė, kad atėjo laikas, kai savo šalyje, savo valsty-bėje galime dainuoti, ką norime, ir garsinti savo kraštą. Štai ką sakė Antanas Smetona, būdamas žurna-listas ir dirbdamas čia, Vilniuje: „Tautos šventė suvokiama ne kaip chorų koncertas ar pramoginis dai-nininkų susibūrimas, bet plačiau, kaip realus tautos aktas, veiksmas, įtraukiantis ją į savo erdvėlaikio Europos civilizaciją, kartu solida-rizuojantis tautą, optimizuojantis tautos meną. Svarbiausias tokios šventės tikslas būtų viešas įrody-mas, kad prisikėlusi tauta pribren-do ir pasiryžo žengti civilizacijos keliu. Visi kiti tikslai, tokie kaip liaudies dainos gaivinimas, žmonių bendravimas, būtų svarbūs kaip antraeilis dalykas“.

Čia mes kalbame apie tradiciją, kuri yra susieta su valstybe ir žmo-gumi, nes praktinis žmogaus ug-dymas čia turi be galo didelę svar-bą. Skandinavijos kraštuose tie praktiniai užsiėmimai įgauna labai svarbų vaidmenį, tai sudaro prak-tinį išsimokslinimą.

Prisimenate, po vienos Dainų šventės atvykę lenkų žurnalistai gyrė lietuvius, kad turime tokią tradiciją, štai lenkai nieko panašaus nebeturi. Bet keisčiausia, kad, tu-rėdami instrumentą, su kuriuo ga-lima prieiti prie kiekvieno vaiko, prie kiekvienos šeimos, mes nie-kaip nesugebame juo pasinaudoti.

Mano įsitikinimu, nesusiklostė tokios aplinkybės, kad Švietimo

ministerijoje būtų daugiau meną mylinčių, išmanančių, Dainų šven-tės tradiciją ir vaikų saviraišką no-rinčių remti žmonių. Jeigu būtų žmonių, kurie savo širdimi, savo vidumi, savo praktine veikla yra išgyvenę šiuos dalykus, manau, jie galėtų padaryti vadovybei didesnį poveikį.

V.BACYS: Pamėginsiu paan-trinti. 240 mano buvusios moky-klos vaikų ir šiemet dalyvaus. Aš buvau mokyklos vadovas, kur buvo 300 šokėjų, ir ne kartą už tai ken-tėjau. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, dėl ko mes visi sutariame. Kai kalbame apie pinigus ir pamiršta-me Dainų šventės esmę, tai tada ir atsispiriame į šitą variantą, kad mes pamirštame, kas yra Dainų šventė.

Šiek tiek statistikos. 1924 me-tais dalyvavo 77 chorai, 3000 dai-nininkų, bet kitas skaičius daro di-desnį įspūdį - 50 tūkstančių žiūro-vų. Šiandien turėtume kelti klau-simą, kas mums yra Dainų šventė, kas ji yra kultūros žmonėms. Dai-nų šventė vyksta cikliškai, o dau-giausiai padaro tie mokytojai prak-tikai, kurie dirba kolektyvuose, ku-rie dirba mokyklose ir pan.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad mes labai aiškiai pasakėme, jog be pinigų Dainų šventės padaryti ne-įmanoma. Nesumažinome dalyvių skaičiaus, ieškojome kitų rezervų, kur būtų galima taupyti. Noriu at-kreipti dėmesį, kad pirmąkart visi muziejai bus atviri būtent Dainų šventės dalyviams.

Manau, turėtume matyti tam tikrą pozityvą, ir telieka apgailes-tauti: jeigu gruodžio 7 dieną pasa-kyta frazė, kad Dainų šventė neį-vyks, sužlugdė kolektyvus, tai aš abejoju tų kolektyvų ilgaamžišku-mu. Tada mes turėtume labai rim-tai permąstyti savo sistemą, kad ne tik Dainų šventei būtų daina, šokis, kad iš tikrųjų suprastume, ką mums reiškia kultūra, ką kas-dieniame gyvenime mums reiškia šokis, daina, kurie sudaro tam tikrą nacionalinį pagrindą. Ir galvotume, kad ne dėl Dainų šventės mes re-petuojame, ne dėl savo gyvenimo būdo, o dėl to, kad tai egzistuotų kiekviename kaimelyje, kiekviena-me miestelyje, kad mes susirink-tume per nacionalines šventes, kad šoktume, dainuotume ir pan.

G.JAKAVONIS: Lietuva iš-likdavo tik dėl to, kad išlikdavo kaimas, nes politikos elitas pa-prastai tautą išduodavo. Taip buvo per visą istoriją ir yra šiais globalizacijos laikais. Švie-timo ministerijai metama labai daug kaltinimų dėl kaimo mo-kyklų uždarymo. Dabar - ban-dymas nerengti Dainų šventės. Švietimo ministras Gintaras Steponavičius deleguotas Libe-ralų sąjūdžio. Liberalų sąjūdžio ministras Eligijus Masiulis, tau-pydamas lėšas, išleido įsakymą, kad nebūtų barstomi kaimiškų rajonų keliai. Toliau - dar vie-nas Liberalų sąjūdžio ministras Arūnas Gelūnas. Šiemet, pa-vyzdžiui, pirmą kartą Kernavė-je nerengiamos Gyvosios arche-ologijos dienos. Ar čia nėra pro-cesai, kai globalizacija naikina nacionalines kultūras, o libera-lai yra tas įrankis, kuris muša būtent per nacionalinius daly-kus?

V.BACYS: Man atrodo, reikėtų suprasti, kokią matome perspek-tyvą. Pasaulis keičiasi, ir jeigu kal-bėsime apie švietimo politiką, tai, be abejo, matau tam tikrą kultūrinį aspektą, kuris būtinas kaimiškai vietovei. Bet klausimas toks: kodėl žmonės nevažiuoja į provinciją

dirbti? Pateiksiu labai paprastą pa-vyzdį. Muzikos mokytojų yra dau-giausiai nebaigusių aukštojo moks-lo, o turinčių tik vidurinį išsilavini-mą. Ir tai yra iššūkis, kurį turime atvirai nagrinėti.

Kaltinti vieną ar kitą politinę partiją būtų labai keista. Viena iš priemonių būtų daugiafunkcių cen-trų kaimiškose teritorijose atsira-dimas, liberalizavimas pozityviąja prasme, kad išliktų pradinių, pa-grindinių mokyklų klasės.

R.KATINAS: Nemanau, kad ministras turi moralinę teisę spręs-ti pats vienas arba pasitaręs su sau artimais ministerijos darbuotojais. Neseniai kalbėjomės su Viktoru Gerulaičiu. Jis ir sako: pasakyk man dar nors vieną valstybę, kur švietimui ir kultūrai vadovauja li-beralai. Vadinasi, čia ne ta kryptis. Čia išimtis.

Jau buvo sudaryta visa Dainų šventės struktūra, buvo dienų me-no vadovai, kūrybinės grupės, bu-vo prasidėjęs darbo procesas, juk buvo galima šį klausimą aptarti ne siaurame ratelyje ir tada rėkti iš Seimo tribūnos, kad šventės ne-bus. Kyla klausimas: o kas tai nu-sprendė? Keli žmonės? Tie, kurie apskritai nelabai išmano nei struk-tūros, nei procesų, nei pasirinkimo, nei galutinio realizavimo. Kai pa-sakė, kad šventės nebus, man labai norėjosi, kad Juozas Naujalis ir Sta-sys Šimkus būtų atsikėlę iš kapų ir nuėję pasišnekėti su ministru.

Dainų šventė Lietuvoje, tai, kas yra unikalu pasaulyje, buvo įvardyta kaip viena iš Švietimo mi-nisterijos programų, kaip vienas iš ministerijos projektų. Bet juk dau-geliui tai yra sakralus dalykas. Ir štai Dainų šventę mes prilyginame narkomanijos prevencijos progra-mai, dar kokios nors prevencijos programai, Dainų šventė - trečia programa, saugaus eismo mokykla - ketvirta programa... į vieną liniją sustatėme. Kas sustatė?

Aš esu įsitikinęs, kad visi ben-dromis jėgomis būtume suradę sprendimus nenutraukdami proce-sų, pasitardami, kalbėdami apie lė-šų sumažinimą, pagaliau apie pa-dalinių susiaurinimą. Tai buvo ga-lima padaryti, tai reikėjo daryti. Yra specialistai chirurgai, yra specia-

listai lakūnai, yra ir specialistai chorvedžiai bei dainų švenčių ren-gėjai. Tai turės įtakos ir ateičiai, ir suaugusiųjų šventėms.

Mums brangus kiekvienas dai-nininkas, mes jį norime išlaikyti Lietuvoje, neišleisti į Londoną, mes norime, kad jis ir Lietuvą my-lėtų. Per ką jis mylės, juk ne per projektą... Padarykime projektą „Mylėkim Lietuvą“ ir pradėkime jam kalti: tu mylėk Lietuvą. Jis nu-sispjaus. Bet kai jis apie ją dainuo-ja, kai dainuoja dainas pagal puikias

Justino Marcinkevičiaus, Mykolo Karčiausko eiles, kai šiandien atsi-stos ir padainuos keturias specia-liai tarmėmis parašytas lietuvių liaudies dainas... Tai ar gali būti ge-resnė edukacija, ar gali būti geres-nis patriotizmas ir įsisąmoninta Tėvynės meilė nei per dainą, per poeziją, per jų bendravimą.

G.JAKAVONIS: Kažkada kalbėjome apie moderniojo me-no muziejų, sako: palaukit, čia ne Lietuvos pinigai. O kodėl tas užsienis, kuris kiša mums to-kius nepriimtinus dalykus, ne-gali paremti dainų švenčių, ku-rios yra UNESCO pripažinta vertybė?

R.KONDROTAS: Aš taip liūd-nai nežiūrėčiau. Matyt, čia yra tam tikros ekonominės sąlygos, kurios diktuoja vienokius arba kitokius sprendimus. Galbūt liūdna tai, kad kartais nesugebame pakilti aukš-čiau to lito ar tų finansinių sąlygų, kurios tai padiktuoja. Globalizacijos procesas jau yra prasidėjęs ir taip giliai mus paveikęs, kad dabar jau reikia vos ne karą skelbti tam, kad išsilaikytum, kad būtum savitas.

Ir apie dainų šventes sakoma, kad kartais šventė būna patiems dalyviams, žiūrovų nebėra. Žmo-nės pradėjo gyventi labai patogų gyvenimą: kam man lauke klausy-tis, jei galiu įsijungti televizorių ir paklausyti patogiai atsisėdęs. Vaikų nepripratiname prie paties rengi-nio, kuris nėra vien tiktai renginys. Dainų šventė nėra chorų koncer-tas. Ji turi daug didesnę erdvę su-vokimui, nes joje svarbu buvimas kartu. Jeigu pavyktų įtraukti tuos, kurie ateina, ir choras būtų ne 10 tūkstančių, o, sakykim, 60 tūkstan-čių... Kiekvienoje Dainų šventėje to siekiame, deja, nepasiekiame. Estai jau seniai yra pasiekę, kad Dainų šventė nesibaigia po 2 ar 2,5 valandos koncerto. Mes su savo meninėmis priemonėmis nelabai pasiekiame, gal mes ir negalime kaip estai sėdėti 6-8 valandas ir klausytis savo dainų.

Viskas remiasi ugdymo turiniu. Tose mokyklose, kur yra muzikos, dailės pamokos ir dirba tikrai geri profesionalai, išugdomas tikrasis klausytojas. Nebūtinai klausytojas

turi pats imti dainuoti ar šokti. Na, Dievulis nedavė balso arba miklių kojų, bet jis vis tiek niekada nepa-sakys blogo žodžio apie tai, ką gir-di. Man buvo liūdna iš garbaus pro-fesoriaus išgirsti tokį sakinį: „Kai Vilniuje prasideda Dainų šventė, aš išvažiuoju“. Ir tai sako profeso-rius, muzikantas! Apgailėtina, kad jo supratimas yra tiktai toks.

Dainų šventės - unikalus daly-kas, ypač moksleivių dainų šven-tės. Noriu pasakyti viena: nebus jų, nebus ir suaugusiųjų dainų šven-

čių. A.Smetona atkreipė dėmesį, kad šventės turėtų būti aukščiau už liaudies dainų atlikimą, jas laikė vienybės etalonu. Mes labai daug kalbame apie visuomenę kaip apie suprantančią, suvokiančią, save identifikuojančią, bet visą laiką pa-sakoma, kad pas mus ji nesusifor-mavo. Šitie procesai ir formuoja patriotinę, už savo valstybę atsa-kingą visuomenę.

A.PETRAUSKAS: Vienas iš Suvalkijos švietėjų yra pasakęs, kad mūsų ateitis yra ant mokyklos suolo. Nenoriu ypač girti sovietinę tvarką, bet pasiklauskime chorve-džių. Chorvedžiai sako, kad tais lai-kais tikrai buvo geriau. Buvo daug kolektyvų, pati profesija buvo pres-tižinė. Bet nenorėčiau grįžti į tuos laikus, nes tai buvo nepaprastai po-litizuota, nepaprastai daug buvo suvaržymų. Norėtųsi, kad mūsų laisvoje Lietuvoje būtų suvokiama, jog tai yra procesas. Procesas, ku-riame telpa ir pilietinis, ir patrioti-nis auklėjimas.

Dar vienas dalykas. Reikia su-prasti, kad tie vaikai, kurie dainuo-ja, šoka, nėra gatvėje. Tas, kuris gatvėje, greitai atsiduria Pravieniš-kėse. Spaudoje buvo skelbiama, kad vienam kaliniui per mėnesį skiriama 1,5 tūkst. litų. Taigi vieno vaiko išgelbėjimas jau sutaupo 1,5 tūkst. litų, jeigu apie pinigus mes kalbame. Negirdėjau, kad kuris nors mokytojas už darbą su choru gautų 1,5 tūkst. litų atlyginimą.

V.BACYS: Jeigu ieškai išeities taškų, jų visuomet rasi. Dabar man belieka labai atsakingai pasakyti, kad 20 tūkstančių dalyvių mes ti-krai galime priimti. Aš, kaip vice-ministras, turiu irgi prisiimti atsa-

komybę, negaliu pasakyti, jeigu nežinau, iš ko apmokėsiu jų maiti-nimą, pragyvenimą.

Dabar svarstėme, kokia yra Dainų šventės alternatyva. Ma-nau, kad šiame pasaulyje nėra vien juoda ar balta, spalvos yra įvairesnės. Kai pradedame tas įvairesnes spalvas matyti, randa-me susikalbėjimą vardan tos Lie-tuvos ir vardan tų devynių dainų, kurias dainuoja.

J.MIKUTAVIČIUS: Na tai randame, bet kartais ir nerandame. Sutinku su tam tikromis viceminis-tro mintimis. Tik pinigus akcen-tuoti ir tik juos matyti gal irgi būtų neteisinga. Taip, visko yra toje mū-sų tradicijoje. Sakykim, dainavimas arba dainos pojūtis, arba Dainų šventės jausmas kiekvienam la-tviui arba estui yra žymiai didesnis nei lietuviui. Ir mes suprantame, kodėl taip buvo, nes tarpukario Lietuvoje turėjome dvi visavertes šventes, o paskui tarybiniais me-tais mes nekalbėjome apie gilumi-nius dalykus, apie tautos vienybę ir apie valstybingumą. Tarybiniais metais buvo fasadiškesnis dalykas ir mažiau žmones jaudino.

Praėjo jau daugiau kaip 20 me-tų ir tie dalykai kartojasi. 1990 me-tais vyko pirma po nepriklausomy-bės paskelbimo Dainų šventė. Pri-simenu, į aptarimą po Dainų šven-tės atėjo Kultūros ministerijos vadovybė ir sako: jeigu kitą šven-tę rengs ta pati komanda, tai mi-nisterija Dainų šventę rems tiktai moraliai. Bet jeigu rengs nauji

žmonės - mes jau atseit ne tarybi-niai žmonės, - tai rems ir moraliai, ir materialiai.

Praėjo 20 metų, šiandien Švie-timo ministerija sako: pasirinkite - arba atlyginimai mokytojams, ar-ba Moksleivių dainų šventė. Tas pats kartojasi, niekur mes toliau nenueiname. Ir kaip padaryti, kad iš tikrųjų nueitume toliau ir galvo-tume giliau?

Negalvokite, kad apie Švietimo ministeriją, vadovus visi susidarė negatyvią nuomonę, kad čia jau viskas blogai. Taip, jie protingi, šiuolaikiški, išsilavinę žmonės, bet vis tiek turėtumėte įsiklausyti ir į nuomonę tų žmonių, kurių dėka ta tradicija ir tęsiama, ir viešojoje er-dvėje egzistuoja.

Linkėčiau, jog po šio pokalbio ir švietimo sistemoje pasijustų no-ras, kad kiekvieną žmogų galėtu-me palydėti tuo meniniu gestu, kad jis liktų Lietuvoje ir darbuo-tųsi dėl Lietuvos. Labai daug kal-bame ir premjeras daug kartų kal-ba apie elektrinę - pastatysim, pa-darysim. Bet aš niekad negirdžiu, kad premjeras pasakytų: mes iš-ugdysime kartą, kuri bus tokia, anokia, kitokia.

V.BACYS: Pinigai yra pinigai. Juk buvo karas, buvo dar mažiau pinigų. Nebus pinigų ir pan., bet svarbu, kad dainų šventės vyktų, nes Dainų šventė turi kitą verty-binę prasmę. Latvija, Estija turi tam tikrą Dainų šventės jausmą, mums turbūt jo trūksta. Svarbu, kad tie vaikai ne tik patys padai-nuotų, bet ir pažiūrėtų į šokančius ir visa kita. Manau, yra dvi kryptys: meninio, kultūrinio ugdymo stipri-nimas, meno vadovų atsiradimas

mokyklose ir meilė tam tikrai tra-dicijai, kad gyvenimas būtų cikliš-kas.

Tikėkimės, kad šventė bus gra-ži. Tik dar priminsiu: ministras sa-kė, kad šitiems dalykams reikia papildomų pinigų, šiaip sau tie da-lykai neatsiranda. Visuomenės pa-vyzdys - labai geras lakmuso po-pierėlis, kad visuomenei reikia Dainų šventės, tai, kad ji jos reika-lavo, yra geras požymis.

A.PETRAUSKAS: Neseniai Liaudies kultūros centro surengto-je konferencijoje skaičiau praneši-mą „Dainų šventės neturi atei-ties“. Ir pateikiau pakankamai įro-dymų, kad visos šaknys yra moky-kloje. Ar mes Dainų šventėje tu-rėsime tik mergaičių ir moterų chorus? Vaikinai nebedainuoja. Etnografiniuose ansambliuose irgi mažai vyrų. Tai čia irgi ta pati ten-dencija. Ką tai reiškia? Moksleiviai pasižiūri filmus apie Sąjūdžio lai-kus, mes, sako, tų dainų nemoka-me. Ten ištisai skambėjo liaudies dainos. Vaikai nebemoka savo dai-nų, visi dabar dainuoja tik angliš-kai. Norėčiau, kad situacija būtų kitokia, bet matau, kad ateitis yra labai liūdna. Ir čia viskas yra mo-kykloje, niekur kitur.

Parengė Audrė KUBILIŪTĖ

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

Eltos nuotr.

Tie vaikai, kurie dainuoja, šoka, nėra gatvėje. Tas, kuris gatvėje, greitai atsiduria Pravieniškėse

Prof. Albinas PetRauSkaSViešosios įstaigos „Polihimnija“ prezidentas

�

Be Dainų šventės mūsų vardas nebūtų LietuvaPraėjusių metų gruodį Švietimo ir mokslo ministerija neatsakingai paskelbė dėl lėšų stygiaus šiemet nerengsianti Moksleivių dainų šventės ir tuo labai įskaudino entuziastingai jos laukusius moksleivius, tėvus ir mokytojus. Moksleivių dainų šventė - ne šiaip šventė, ne komercinės varžytuvės su reklamos intarpais ir turtingais rėmėjais pirmosiose eilėse. Kalbame apie tradiciją, kuri yra susieta su valstybe - juk su Dainų švente atkūrėme savo valstybingumą.

Kad visuomenei reikia Dainų šventės, tai, kad ji jos reikalavo, yra geras požymis

Vaidas BaCYSŠvietimo ir mokslo viceministras

�

Negirdžiu, kad premjeras pasakytų: mes išugdysime kartą, kuri bus tokia, anokia, kitokia

Juozas MikutavičiuSDainų švenčių fondo direktorius

�

Matyt, pinigų visada trūko ir trūks, bet šitai Dainų šventei tas stygius yra ypač didelis

Romualdas kOnDROtaSMoksleivių dainų šventės direktorius

�

Norėjosi, kad Juozas Naujalis ir Stasys Šimkus būtų atsikėlę iš kapų ir nuėję pasišnekėti su ministru

Raimondas katinaSMoksleivių dainų šventės Dainų dienos meno vadovas

�

�

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iškilo mokytojų rengimo klausimas. Lietuvoje įkurtos penkios valdiškos mokytojų seminarijos, 4 privačios. Marijampolėje pradėjo veikti vienų metų mokytojų kursai ir 14 Lietuvos vietų dvejų metų pedagoginiai kursai. Mokiniai skatinami stoti į mokytojų seminarijas. Už mokslą neimama jokio mokesčio, o neturtingiems skiriamos ir stipendijos. Baigę ir įsidarbinę pradinių klasių mokytojais vyrai atleidžiami nuo būtinosios karinės tarnybos.

Elena MaRkuCkYtĖ Donatas PiLkauSkaS

Panevėžyje mokytojų seminari-ja įsteigta 1919 m. liepos 1 d. Kar-tais įsteigimo data nurodoma birže-lio 13-oji, nes tą dieną seminarijos direktoriumi paskiriamas žinomas lituanistas Juozas Balčikonis. Semi-narija kūrėsi nuomojamose patalpo-se gatvėje. Iš pradžių stojo mokytis neturtingų miestiečių ir kaimiečių vaikai, nes mokslas buvo nemoka-mas. Stodavo mokytis 14-16 metų asmenys, bet vienas kitas buvo su-laukęs ir 30 metų. Panevėžyje se-minarijos kūrimo reikalais užsiėmė lituanistas J.Balčikonis. Seminarijos vicedirektoriumi paskirtas kunigas Jonas Grabys. Tarp pirmųjų dėsty-tojų buvo žinomi Panevėžio žmo-nės. Tai gamtininkas Jurgis Eliso-nas, muzikas Vladas Paulauskas. 1919 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo sto-jamieji egzaminai. Kandidatų nebu-vo daug. 1919 m. priimta tik rengia-moji klasė - 29 mokiniai. Kitais mokslo metais buvo atidaryta antra rengiamoji klasė. Pirmus dvejus mokslo metus seminarijos mokslei-viai piešimo, gimnastikos ir gamtos mokslų pamokų eidavo į Panevėžio berniukų gimnazijos patalpas. 1920 m. kovo 1 d. gimnastikos dėstytoju į seminariją priimtas atsargos kari-ninkas Vladas Rozmanas, skautų organizatorius Panevėžyje. Įkūrus Panevėžyje mokytojų seminariją įsteigti 2 klasių mokytojų rengimo programos kursai suaugusiesiems. Taip pat buvo organizuojami kursai - egzaminai, skirti įgyti jaunesniojo pradžios mokyklos mokytojo teises. Per 1920-1925 m. egzaminus laikė daug kandidatų. Pažymėjimai išduo-ti 32 būsimiesiems mokytojams. 1921 m. įsteigtas ir nedidelis ben-drabutis.

1921-ieji seminarijai buvo sun-kūs. Pasikeitus patalpų savininkui seminarija turėjo kraustytis iš Mari-jos gatvės. 1921 m. Raudonojo Kry-žiaus ligoninė išsikraustė iš patalpų Smilgių gatvėje. Šios patalpos turėjo atitekti Panevėžio mokytojų semi-narijai. Tai buvo didelis pastatas, kur ir cariniais laikais buvo mokytojų se-minarija. Deja, į tas patalpas įsikraus-tė Panevėžio apskrities ligoninė. Pa-nevėžio mokytojų seminarija liko be patalpų. Tik 1921 m. rugsėjo mėne-sį atgauta didesnė dviejų aukštų pas-tato dalis ir čia galėjo persikelti mo-kytojų seminarija. Reikėjo didelio remonto. 1921-1922 mokslo metai prasidėjo tik lapkričio 4 dieną. Oficia-liai suformuotas pirmasis mokytojų

kursas. Kadangi norinčiųjų mokytis buvo labai daug, suformuotas dar vienas. Kitais metais suformuotas ir antrasis kursas.

1921 m. seminarijos patalpose atidaryta ir pradinė mokykla. Čia se-minaristai galėjo atlikti praktiką. Pradžios mokyklą daugiausiai lankė inteligentų ir valdininkų vaikai. 1923 m. išleista pirmoji būsimųjų moky-tojų laida - 46 mokytojai. Iš jų 25 liko tęsti mokslo, kiti išėjo dirbti mokytojo darbo. 1923 m. gruodį iš patalpų galutinai išsikraustė Pane-

vėžio apskrities ligoninė. Dabar at-gautose medinėse patalpose apsigy-veno direktorius, įrengta raštinė, mergaičių bendrabutis. Dabar čia ga-lėjo gyventi 50 mergaičių. Už gyve-nimą bendrabutyje per mėnesį rei-kėjo mokėti 60 litų. Elektra, kuras ir maistas buvo nemokami. Dalis ne-turtingųjų gaudavo stipendiją - 75 litus per mėnesį. Stipendiją skirdavo Panevėžio miesto savivaldybė. Nuo 1923 m. prie Panevėžio mokytojų seminarijos pradėjo veikti meteoro-logijos stotis. 1924 m. pasikeitė ir Panevėžio mokytojų seminarijos di-rektorius. Nuo 1924 m. rugpjūčio 1 d. J.Balčikonis išvyko į Lietuvos uni-versitetą dirbti docentu. 1924 m. rugpjūčio 1 d. seminarijos direkto-

riumi paskirtas J.Jankevičius, pagal išsilavinimą istorikas. Aukštuosius mokslus jis baigė Petrapilyje, į Lie-tuvą sugrįžo 1918 m. Nuo 1918 m. rugsėjo 15 d. iki 1921 m. lapkričio 11 d. dirbo Kupiškio progimnazijos direktoriumi. 1924-1925 m. semina-rija išaugo į visą mokytojų rengimo įstaigą. Atsirado ir 4 kursas. Moki-nių skaičius, įskaitant rengiamąsias klases, išaugo iki 226, mokytojų - iki 17. Nuo 1924 m. seminarijoje pra-dėjo dirbti žinomas skulptorius Juo-zas Zikaras. 1924-1925 m. rengia-

mosios klasės paverčiamos pavyz-dine vidurine mokykla. Įkuriamos I ir II klasės, o 1925-1926 ir III ir IV klasės. Nuo 1925 m. sausio 1 d. mo-kytojų seminarijoje pradėjo dirbti Petras Butėnas. 1925 m. birželio 20 d. buvo viena iškiliausių seminarijos istorijoje. Seminarija išleido pirmą 4 kursus baigusiųjų laidą. Panevėžio mokytojų seminarija turėjo ir gana didelę biblioteką. 1928-1929 m. bi-bliotekoje buvo 2750 knygų. Daugu-ma jų - iš Kėdainių progimnazijos ir Palėvenės vienuolyno. Nuo 1928 m. mokytoju seminarijoje dirbo žino-mas muzikas Mykolas Karka. 1929 m. buvęs direktorius J.Balčikonis apdovanotas Gedimino ordinu.

Panevėžio mokytojų seminarija

išsiskyrė ir aktyvia visuomenine veikla. Dar 1920 m. įsteigtas moki-nių kooperatyvas. Tarp seminaristų labai populiarios buvo gegužinės ir ekskursijos. Kasmet buvo rengia-mos dvi gegužinės. Iškylos buvo organizuojamos į įvairius Lietuvos miestus. 1921 m. aplankyta Palanga, Kretinga ir Klaipėda. 1926 m. vyk-ta į Anykščių apylinkes ir Kauną. 1924 m. seminarijoje susibūrė šau-liai. 1925 m. įkurta skautų organi-zacija. Mergaitės įkūrė skautų drau-govę „Rūta“. 1929 m. įsteigtas „Jaunosios Lietuvos“ Panevėžio skyrius. Jo nariais tapo 20 asmenų. Panevėžio skyriaus pirmininku se-minarijoje išrinktas Henrikas Ra-dauskas, vėliau tapęs vienu garsiau-sių Lietuvos poetų. 1929 m. įsteig-tas ir tautiškos sporto organizacijos „Geležinis vilkas“ Panevėžio sky-rius. Veikė ir choras, jam vadovavo M.Karka.

1925 m. buvo ryškūs seminarijos istorijoje. Pradėjęs joje dirbti P.Butė-nas pavasarį po užsiėmimų skaitė paskaitas iš tautosakos, tautotyros ir kalbos mokslo. Paskaitos buvo gau-siai lankomos ir trukdavo 4-6 valan-das. Vėliau kilo sumanymas suorga-nizuoti kuopelę, kuri rinktų tautosaką ir senienas. Užsirašė 70 norinčiųjų. 1925 m. gegužės 16 d. vyko steigia-masis susirinkimas. Kuopelė pasiva-dino Lietuvių kalbos mylėtojų drau-gija, valdybos pirmininku išrinktas Vladas Lingė, valdybos nariu tapo Jo-nas Balys. 1926 m. birželį vyko drau-gijos visuotinis susirinkimas. Pirmi-ninku išrinktas J.Balys. Draugijos veikla suaktyvėjo. Jos nariai važinė-davo dviračiais, rinkdavo tautosaką ir įvairias senienas. 1926 m. lapkričio 6 d. draugija pavadinta Tautotyros ir se-nienų rinkimo draugija. Draugijos garbės nariais tapo P.Butėnas ir J.Eli-sonas. 1927 m. kovo 19 d. surengtas didelis literatūros vakaras. Draugija jau turėjo 101 narį, garbės nariais iš-rinkti P.Butėnas, J.Elisonas, J.Janke-vičius, J.Lindė -Dobilas ir J.Mičiulis. 1927-1928 m. seminarijos vicedirek-toriumi paskirtas J.Elisonas. 1929 m. seminariją baigė vienas iš garsių pa-nevėžiečių Domas Urbas. Jis vėliau tapo garsiu vertėju.

Vienas aktyviausių draugijos na-rių J.Balys 1928 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir išvyko stu-dijuoti į Kauną. Jis susistemino apie 3000 lietuviškų pasakų ir tapo nau-jos mokslinės lietuvių folkloristikos ir etnologijos eros pradininku. Jis

tapo pirmu lietuviu folkloristikos ir etnologijos profesionalu, lietuvių tautosakos patriarchu.

1929 m. švęstas seminarijos 10 metų jubiliejus. Į iškilmes atvyko švietimo ministras Konstantinas Ša-kenis ir buvęs direktorius profeso-rius J.Balčikonis. 1929 m. seminari-ją baigė 40 seminaristų. 1929 m. lapkričio 14 d. seminarijoje paminė-ta J.Tumo-Vaižganto 60 metų jubi-liejus. Keitėsi ir seminarijos pavadi-nimas - 1927 m. rugpjūčio 1 d. ji pa-vadinta Panevėžio valdžios mokyto-jų seminarija, o 1928 m. rugsėjo 1 d. - Panevėžio valdžios mergaičių mokytojų seminarija, 1931 m. rug-pjūčio 1 d. - Panevėžio valstybine mergaičių mokytojų seminarija. 1932 m. sausio 3 d. seminarijos pa-talpose surengta didelė paroda, joje savo darbus pristatė žymus skulp-torius Bernardas Bučas ir kiti žino-mi dailininkai. 1933 m. seminarijoje įkurtas muziejus.

Ketvirtajame dešimtmetyje pa-sikeitus situacijai Lietuvoje nuspręs-ta panaikinti mokytojų seminarijas. Buvo planuojama steigti mokytojų institutus. Nuo 1933 m. uždaromi visi dabar veikiančių mokytojų se-minarijų pirmi kursai. Mokslo metus 1934-aisiais mokytojų seminarijos pradėjo turėdamos tik du paskuti-nius kursus. 1934 m. likviduojama Panevėžio mokytojų seminarijos pa-talpose veikianti 2 komplektų pra-džios mokykla. Vis dėlto Lietuvoje buvo paliktos Klaipėdos, Tauragės ir Šiaulių mokytojų seminarijos. 1935 m. nuspręsta Panevėžio mokytojų seminarijos patalpose suorganizuoti didelį suvažiavimą. Į jį buvo pakvies-ti visi buvę seminarijos auklėtiniai ir dėstytojai. Suvažiavimas vyko 1935 m. birželio 29-30 d. Suvažiavimą pa-sveikino švietimo ministras Juozas Tonkūnas.

Seminarijos patalpose nuo 1933 m. jau vyko Panevėžio amatų mo-kyklos pamokos. 1935 m. Panevė-žio mokytojų seminarijos auklėti-nėms suorganizuota ekskursija į Kauną - per tris dienas aplankyti muziejai, gamyklos, kultūros įstai-gos. 1935 m. meteorologijos stotis ir erdvūs Panevėžio mokytojų se-minarijos rūmai perduoti Panevėžio amatų mokyklai. Buvusiame ben-drabutyje įrengtos stalių dirbtuvės, kitose patalpose - darbo klasės, me-dienos sandėliai ir džiovyklos. Bu-vęs seminarijos direktorius J.Jan-kevičius perkeltas direktoriumi į Raseinių gimnaziją, mokytojai - į Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijas. Likęs paskutinis kursas prijungtas prie Panevėžio valstybi-nės mergaičių gimnazijos. 1936 m. paskutinę laidą baigė 29 seminaris-tės. 1936 m. seminarija buvo galu-tinai likviduota. Idėja įkurti peda-goginį institutą Panevėžyje taip ir liko neįgyvendinta. Pedagoginis institutas įkurtas Klaipėdoje. Pane-vėžio mokytojų seminarija, palygin-ti su kitomis Lietuvos mokytojų seminarijomis, parengė daugiausiai mokytojų ir garsėjo tautiniu patri-otiniu auklėjimu.

1996 m. rugsėjo 7 dieną Pane-vėžyje buvo atidengtas paminklas buvusiam seminarijos direktoriui J.Balčikoniui.

Panevėžio mokytojų seminarijaRaŠYkite MuMS: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2012, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net. Tel. (8-5) 212-35-25

Garsiausia seminarija Lietuvoje (1919-1936)

Panevėžio mokytojų seminarijos pastatas XX a. 3 deš.�

Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius Justinas Jankevičius su šeima�

Panevėžio mokytojų seminarija parengė daugiausiai mokytojų ir garsėjo tautiniu patriotiniu auklėjimu

�