10

cmykcmyk

11

Apie tai ir daug daugiau šioje šventinėje ŽALGIRIO NACIONA-LINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖ-JIMO apskritojo stalo diskusijoje. Dalyvauja mokytoja Bronislava PALUKAITIENĖ, pranciškonas brolis ASTIJUS, etnologas Liber-tas KLIMKA, baltų religinės ben-drijos Romuvos vadovas Jonas TRINKŪNAS ir sociologijos pro-fesorius Romualdas GRIGAS. Dis-kusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Gerb. Ro-mualdai, esu tikrai prieš, kad būtų labai daug švenčių, bet kai pirmą kartą Kūčių vakarą pa-skelbė ne darbo diena, buvau patenkintas. Sakėte, jūs irgi.

R.GRIGAS: Jaučiu, ką pasakys mano kolegos. Pasakysiu iš savo po-zicijų: tautodaros, socialinės organi-zacijos, sociologijos. Kūčios yra šei-mos šventė, o stipri šeima reikalinga tautai: jeigu šeima stipri, gali ir tau-ta egzistuoti, o jeigu nėra šeimos, nebus ir tautos. Turi būti praktikuo-jami dvasinio gyvenimo akcentai. Jeigu jų nėra, šeima būna išsibars-čiusi ir išsibarsto tauta, tada, kaip prieš keletą metų yra pasakęs popie-žius Benediktas XVI, gyvename dva-sios dykumoje. Tai štai Kūčios man reikšmingos tuo, kad būdavo, kaip prisimenu iš vaikystės, labai stiprus dvasinis išgyvenimas. Ir pasiruoši-mas Kūčioms buvo neįtikėtino dva-sinio spalvingumo. Pavyzdžiui, per Velykas žmonės mėgdavo svečiuo-tis. Kūčios visada buvo grynai šei-mos šventė, ir jeigu yra integruotos šeimos, tada ir bendruomeninių san-tykių tinkluose atsiranda kažkas la-bai dvasingo ir toliau orientuojamasi į dvasinių vertybių išsaugojimą. Jei-gu šitų tinklų ir tų dvasinių akcentų atsisakysime, atsivers erdvė tam, ką vadiname blogiu, kuris sklinda iš vartojimo visuomenės, iš vartojimo kulto. Žinome, kad šalia pozityvo šiuolaikinė globalizacija turi labai daug negatyvo. Ir tas negatyvas, jei-gu nėra šeimos, sklinda atvirai, ne-rasdamas sau uždarytų vartų.

G.JAKAVONIS: Gerb. Jonai, ką senųjų baltų kultūrai reiškia

Kūčių vakaras? Senovėje, kiek man teko domėtis, buvo devyni valgiai, vėliau su katalikiškąja tradicija atsirado dvylika pa-tiekalų.

J.TRINKŪNAS: Taip. Ta šventė pirmiausia yra šeimos šventė. Seniausiose lietuvių tradi-cijose pagrindinė vertybė buvo bendruomenė: šeima, gentis, gi-minė ir pan. Jų susiėjimai, susirin-kimai būdavo svarbiausi ir tai su-darė senosios religijos esmę. Kuo Kūčios ypatingos būtent šeimai? Čia labai aiškiai matoma, kad šei-ma, kuri susėda prie Kūčių stalo, yra ir gyvųjų, ir mirusiųjų, nes pa-gerbiamos vėlės - vaišės ant stalo yra skirtos ir joms. Kitaip sakant, šeima yra ne tik gyvoji šeima, bet ją sudaro ir mirę protėviai. Seno-joje lietuviškoje tradicijoje buvo svarbiausia minėti ir gerbti protė-vius. Pagrindinis apeiginis valgis ir vadinosi kūčia. Ją sudarė šutinti grūdai, riešutai, aguonos, sumai-šytos su medumi, ir visi būtinai turėjo jos ragauti. O kuo ypatinga kūčia? Tai yra ir maistas vėlėms. Įvairiose senovės apeigose kūčia būdavo padedama mirusiesiems prie kapo ar kur kitur. Taigi ši šventė yra visų gyvųjų ir mirusių-jų susiėjimas.

G.JAKAVONIS: Gerb. Liber-tai, Kūčių vakaras egzistuoja Gudijoje, Lenkijoje, kažkas dar užsiminė, kad Čekijoje, o Kalė-dos švenčiamos daug kur. Štai Amerikoje tokio Kūčių vakaro nėra, ten kažkas panašaus būtų Padėkos diena, kai valgomi ka-lakutai.

L.KLIMKA: Šią šventę šian-dien matau kaip pačią svarbiausią mūsų šeimos, tautos šventę. Tai vie-nintelė šventė, kai visi vaikai ir anū-kai susirenka prie bendro stalo. Ki-tos tokios šventės lyg ir nebeliko, nes reikia atskristi iš Dublino, iš Os-lo, tad Kalėdų atostogos yra patogus laikas parvykti namo. Tai man atro-do labai svarbu. Nepamirškime, kad kitados buvome didžiausia Europos valstybė. Mūsų įtaka, tradicijos labai dideliam regionui atsiliepia, net kai kurie mūsų papročiai tokiu būdu iš-plito. Žvelgdami į Kūčias matome labai gražią krikščionybės ir mūsų senųjų tradicijų santarvę. Prie Kūčių stalo sustiprinami socialiniai ryšiai, apie ką kalbėjo profesorius. Labai vertinu šią šventę. Iš savo patirties prisimenu, kad giminės istoriją su-žinodavai prie Kūčių stalo. Visos kalbos yra apie protėvius, apie jų nuveiktus darbus. Tai labai gera pro-ga mums visiems prisiliesti prie gi-minės kamieno.

G.JAKAVONIS: Broli Asti-jau, Katalikų bažnyčia, katali-kų dvasininkai ir tarpukario

nepriklausomoje Lietuvoje, ir tarybiniais metais labiausiai propagavo šią šventę.

ASTIJUS: Krikščionybėje Kū-čių vakaras yra labai svarbu, tai yra laukimo, ramybės ir, sakyčiau, su-sikaupimo vakaras. Dalyvavimas savo šeimoje laukiant pažadėto Dievo atėjimo. Ir Kristaus gimimas Kūčių vakarą pereina į Kalėdų ber-nelių mišias, nes visose krikščio-niškose tautose būtent Kalėdų naktis ar Kūčių vakaro pabaiga bu-vo tarsi liturginis, nesakau - isto-rinis, momentas, kada prasideda nauja civilizacija, nauja istorija. Krikščionybės pradžia - Dievo įsi-kūnijimas. Todėl mes ir vadinamės tikinčiaisiais. Mes tikime, kad Die-vas tapo žmogumi ir būtent jis at-eina į šitą pasaulį, o krikščionybė nepaneigia Dievo sukurto pasaulio. Nes Dievas būtent per krikščiony-bę ir atsiskleidžia, galima sakyti, ateina į visai kitą kokybę. Todėl Kūčios - tai perėjimo į mūsų erą šventė.

G.JAKAVONIS: Gerbiama mokytoja, turite didžiausią gy-venimo patirtį, pragyvenote sovietmetį, buvote pradinių klasių mokytoja. Kaip sovie-tmečiu su tomis Kūčiomis bū-davo?

B.PALUKAITIENĖ: Visi laukė, visi šventė, nors nebuvo galima sakyti, kad šventi. Jeigu pasakysi, gali ir iš darbo išlėkti. Bet vaikai atsinešdavo pyragaičių, kūčiukų. Mokytojai irgi visi švęs-davo. Bet nesakydavo. Mokiniai net nežinojo, kad reikia skųsti, jie gyveno normalų gyvenimą. Kai

susitikdavome su mokinių tėvais, jie normaliai visa tai palaikydavo. O kad koks stribas ateidavo, jo nepaisydavo.

G.JAKAVONIS: Europos Sąjungos prezidentas sako, kad visas nacionalines verty-bes reikia išmesti į šiukšlyną. Vis dėlto valdžioje atsirado drąsių žmonių, kurie sugebėjo tokioms idėjoms pasipriešinti ir Kūčias paskelbė ne darbo diena.

R.GRIGAS: Mane irgi nuste-bino, kad mūsų Seimas turėjo va-lios ir politinio ryžto Kūčias pripa-žinti deramai švenčiama švente. Tai rodo, kad mąstyme vyksta mūšis. Mes visi buvome suglumę, kad tau-tinės, religinės, dvasinės vertybės tarsi buvo paliktos nuošalėje. Pas-taruoju metu ir pasaulyje matome tam tikrą sugrįžimą. Ne tik popie-žius, bet ir daugelis žinomų mąsty-tojų išreiškia didelį nerimą dėl dva-sinės kultūros. Dėl Kūčių lietuviš-kumo, tai gerbiamas Jonas nuosta-biai gražiai atskleidė: čia yra viena iš pačių seniausių mūsų švenčių, nes vis dėlto suvoktas gamtos virs-mas, kada saulė sugrįžta. Kūčios mūsų protėviams buvo nuolatinis atsinaujinimas, kitos tautos tokio virsmo neišgyvendavo. Sakykim, tie, kurie gyveno arčiau saulės, ar-čiau pusiaujo, ten viskas vienoda, nėra ten to laukimo. O čia laukimas susijęs ne tik su Kristaus asmeniu, bet ir su gamtos atsinaujinimu, gamtos atgimimu. Tai buvo iš tikrų-jų be galo svarbus laukimas, būdin-gas mūsų protėviams, mūsų didžiu-liam etnosui, kurio skeveldrą dabar turime.

G.JAKAVONIS: Gerb. Jonai, kitados polemizuojant Seime, kai Rasų, Joninių šventė buvo paskelbta valstybine, vienas iš argumentų buvo įtikinti opo-nentus, kad atsisakius visų Ra-sų, ir iš šios šventės kylančių tradicijų, dainų bei apeigų liktų balta dėmė lietuvių kultūroje. Kaip, jūsų manymu, dabar yra su Kūčiomis, kiek tose tradici-jose, lietuvybės?

J.TRINKŪNAS: Kalbėdami apie Kūčias turime turtingiausią šaltinį. Neseniai Tautosakos insti-tutas išleido didelį tomą, kuriame, rodos, apie 500 dainų yra karinės. Žada antrą tomą išleisti. Tose dai-nose - advento, Kalėdų - tiek visko yra, tai toks lobynas. Mūsų pasau-lėžiūros lobynas, mes turime iš ko semtis tų dvasinių jėgų, prasmių. Jose tas virsmas taip gražiai paro-domas. Yra tokių dainų, giesmių, kur kalbama, kaip vidur lauko grū-šelė stovi, kaip grūšelė su žibalo žvakelėm, kaip nukrito, kaip išsi-liejo marios smėlyno. Tai visa kos-mologija, visas pasaulio vyksmas. Tiesiog nuostabu, kaip mūsų pro-tėviai, ypač dzūkai, išsaugojo visą šį turtą.

G.JAKAVONIS: Statistikos suvestinės rodo, kad per tokias lietuviškas šventes kaip Vėli-nės ir Kūčios padaroma labai mažai nusikaltimų. Gerb. Li-bertai, ar galime teigti, kad tas susivienijimas prie Kūčių stalo, žvakučių deginimas ant protė-vių kapų daro žmones geres-nius?

L.KLIMKA: Ir mūsų papro-čiai ragina Kūčių dieną su kaimy-nais, su kuriais susipykai, kokį ki-tą piktumą ar skolą turėjai, susi-taikyti, skolą grąžinti. Tai yra ta diena, kai atlieki savo sąžinės apyskaitą. Belaukdamas tos di-džiosios šventės kaip tik ir nukrei-pi savo mintis į tai, ką blogo pada-rei, ką reikia ištaisyti ir daugiau nebedaryti. Žodžiu, tai labai reikš-minga diena. Pagal mūsų tradicijas jau dvylika dienų prieš Kalėdas pradedama laukti tos šventės. Čia turime atkreipti dėmesį į vieną la-bai įdomų momentą. Tryliktoji šventosios Liucijos diena kaip to-kia šventė labai sureikšminama visame Baltijos regione. Gruodžio tryliktoji. Nuo gruodžio 13-osios stebimi orai, kokie bus ateinantys metai. Labai įdomu, kad būtent vakarais tuo pačiu metu saulutė nusileidžia. Ir štai žmonės paste-bėjo tokį niuansą, tokį nedidelį skirtumą, kaip saulė sugrįžta. Na, senovės romėnai švęsdavo tą „so-les“ indiktą, nenugalimos saulės šventę. Paskui, kaip gražiai paste-bėjote, kad Kristus yra užtekėjusi saulė krikščioniškajam pasauliui, ši metafora buvo pritaikyta šven-tei ir taip atsirado Kristaus gimi-mo diena. Per saulėgrįžos šventę. Toks sugretinimas yra labai iškal-bingas. Vakarienė baigiama kūčiu-kais ir mums, betyrinėjantiems tuos valgius, aiškėja senoji pras-mė, semantika. Kūčiukai - tai duo-nelė, specialiai skirta vėlėms pa-maitinti. Vėlei, neturinčiai kūno, ta duonelė mažytė, sulig nagu. Ka-dangi mūsų protėvių yra daug šio-je žemėje, todėl ir dubuo su kū-čiukais turi būti didelis. Kūčių va-karas tikrai nuostabus, nuskaidri-nantis sielą, vienijantis visą šei-mą, o kartu ir tautą.

ASTIJUS: Seimas įtvirtino tai, kas akivaizdu. Net ir tarybi-niais metais Kūčių dieną po pietų net baisiausi bolševikai išleisdavo moteris ruoštis. Ta diena - mūsų kultūrinis, religinis pradas, pa-grindas. Mūsų šaknys tiek tvirtos - aš palyginčiau su Romos impe-rija, kuri nukariavo graikus, o nu-kariauti graikai primetė savo kul-tūrą ir netgi savo kalbą, - kad mus čia gali Europos Sąjunga ir visi ki-ti bandyti išoriškai nukariauti, bet ta gija, kuri eina per tiek šimt-me-čių - džiaugiuosi, kad ir krikščio-nybė, galima sakyti, „išsikultūri-no“ į tuos visus mūsų papročius, - išlieka stipri. Buvo palyginta Kū-čios, Kalėdos ir Joninės, Rasos. Iš

tiesų šios šventės mums, lietu-viams, labai brangios. Liūdna, bet aš sakyčiau, kad būtų geriau, jei Rasos būtų darbo diena. Žinote, tai yra paniekinimas mūsų papro-čių, kartu ir krikščionybės, nes tai ne šiaip Joninės - tai Jono Krikš-tytojo šventė. Joninės arba Rasų šventė - tai laukimas, gamtos iš-laukimas, kada tas rasos lašelis pasirodys. Mes taip pat turime sa-ve subrandinti. Jonas Krikštytojas kviečia į atgailą: ateikite, aš jus krikštysiu vandeniu, ir nuplauna nuodėmes. Kūčių metu, šeima su-sirenka prie bendro stalo, yra lau-žoma duona. Laužoma duona kaip kalėdaitis, nes ta duona mes vie-nas kitam ir esame, mes maitina-mės savo papročiais, mes maiti-namės tyromis, švelniomis daino-mis, giesmėmis. Svarbiausia - mes maitinamės vienas kitu. Ir tik ap-sivalęs žmogus, atlikęs išpažintį ar tam tikras apeigas, susitaikęs, gali sėsti prie Kūčių stalo. Tada šeima yra kaip duona, tada ta gen-tis yra kaip duona, kuri tiek šim-tmečių maitino Europą. Taigi Kū-čios, Kalėdų naktis yra išskirtinė šventė tiek tradiciniu, tiek krikš-čionišku požiūriu.

L.KLIMKA: Aš dar pridur-čiau apie duoną. Joninės taip pat Rasų švente vadinamos, tas žodis turi dvi prasmes. Viena - susidarę rasos lašeliai, antroji - rasojantys rugiai. O rugių rasojimas tai yra jų žydėjimas. Štai tada užsimezga duona, kurią paskui dedame ant stalo kaip kalėdaičius. Šitos dvi šventės, kaip labai gražiai paste-bėjote, yra tiesiog ašis, apie kurią sukasi visas gyvenimas, lietuviš-kas gyvenimas. Tai yra metų ra-tas. Ir šitos dvi šventės - jo pa-grindas.

J.TRINKŪNAS: Mes labai džiaugėmės, kai patvirtino Rasų šventę, sakė, pagaliau ir mes galė-sime švęsti, bet labai greitai paaiš-kėjo, kad tą šventę iš mūsų „pavo-gė“ alaus firmos. Pavertė alaus švente.

G.JAKAVONIS: Mes kalba-me, kad per tokias šventes su-prantame esantys šeima, tauta, kad turime savo tradicijas, kad sunaikinti tradicijas reiškia su-naikinti tautą. Ponios Bronisla-vos prašyčiau prisiminti 1944 metų Kūčių vakarą savo tėviš-kėje, kai tėvas pasakė, kad sė-site prie stalo, bet...

B.PALUKAITIENĖ: Iš vaka-ro pasakė, kad švęsime. Tada man buvo septyniolika ir gerai prisime-nu, kad jau buvo grįžę sovietai. Tuo laiku mokiausi Merkinės gimnazi-joje aštuntoje klasėje. Per paskuti-nę pamoką mokytojas pasakė, kad reikia kiekvienam išsirašyti „sprav-ką“. Ir paaiškino, kas tai yra. Dabar aš suprantu, kad tai mokinio pažy-mėjimas, - tokį parodžius niekas nieko nedarys. Išsirašėme tuos pa-žymėjimus. Nemokėjome tos kal-bos, tai klausėme, kaip tą vardą rašyti, kaip aną. Svarbiausia, kad paleido diena anksčiau atostogų. Sako, jūs iš toliau, tai galite keliau-ti namo, jeigu tik turite su kuo ir turite „spravką“. Pareinu namo, tė-vas atvažiavęs. Su manimi gyveno toks kaimynas Vytautas - ir jis par-

ėjęs iš mokyklos. Ką gi, važiuosim namo. Staiga žiūrim - pilnas kie-mas prigužėjo rusų kareivių. Patik-rino tėvo dokumentus, dar pasiba-rė. Važiuojam. Visą kelią rusų bū-relius susitinkam. Tai vienas, tai penki kareiviai prie vežimo žengia. Jau neramu ne tik tėvui, bet ir mums pasidarė. Laimė, kelias su-kosi iš miško į lauką. Jie atsiliko nuo mūsų. Taip parvažiavome. Grį-žus, tėvas pasakė, kad rusai atva-žiavo ir net pirkion neužėjo, pa-traukė savais keliais. Tuo laiku pa-sišalinti iš namų dar buvo galima. Buvo kažkokia nuojauta. Tą vakarą jį ir nužudė. Kūčių vakarą. Ir kai-myną Vytautą nužudė, nors jis ir turėjo „spravką“.

G.JAKAVONIS: Tą Kūčių vakarą buvo sudeginta 60 so-dybų, nužudyti 37 vyrai. Visi likę išėjo į mišką ir tapo parti-zanais. Tai įvyko būtent per Kū-čias, per tautos šventę. Ginklu, trėmimu, šaudymu mūsų nepa-laužė. Bet atėjome į Vakarus ir vietoj Vėlinių imamas propa-guoti Helovinas, gražios šven-tės paverčiamos išgertuvėmis. Ką daryti, kad atsispirtume tautos naikinimui tais Europos siūlomais saldainiais?

R.GRIGAS: Čia yra didžiau-

sia problema, mes visi jaučiame, kad Kūčios jau yra paverstos var-tojimo kultu. Jos nebeturi to dva-sinio užtaiso, apie kurį mes kalba-me. Kol Europos Parlamento pir-mininku buvo airis, Europoje dar dominavo tendencija gerbti kie-kvieną kultūrą, akmenį, kryžių. Viskas, kas yra unikalu, buvo ver-tinama kaip neįkainojamas turtas. Tačiau šiuo metu kultūrų įvairo-vės koncepcija yra nustumta glo-balizmo. Globalizmas nepripažįsta jokių riboženklių nei kultūroje, nei tautose, nei valstybėse, ir pinigai cirkuliuoja taip pat be jokių ribo-ženklių. Turime kaip nors organi-zuotai imti daryti spaudimą Švie-timo ir mokslo ministerijai, Kul-tūros ministerijai, kur ministrai keičiasi neturėdami aiškios stra-tegijos dėl dvasinės kultūros. Tu-ri būti atkreiptas didelis dėmesys į dvasines vertybes, tradicijas.

G.JAKAVONIS: Gerb. Jonai, jūs imatės labai kilnios misijos puoselėdamas lietuvių savastį, kad atsilaikytume prieš tą iš Vakarų ateinantį blogį. Bet kad jauni žmonės, atėję į Rasas, ne-žino švenčių giesmių, nežino algoritmų. Kaip spręsti šiuos dalykus?

J.TRINKŪNAS: Tai yra skau-džiausia tema. Turiu nemažos pa-tirties, jau daugelį metų tuo gyve-nu, rūpinuosi, kad būtų išlaikomi

mūsų tautos papročiai. Kuriami vi-sokie folkloriniai ansambliai, klu-bai, mūsų Romuva turi savo orien-tyrą. Protėvių paveldas yra labai brangus. Užtat mes visa tai patei-kiame beveik religine forma, ne kaip kokią pramogą, o kaip šventą tradiciją. Šito reikia mokyti įvairiai - yra mokykla, ansambliai, klubai ir t.t. Mes svajojame, kad valdžia tuo susirūpintų, bet visa tai vyksta van-giai. Valdžia žodžiais pritaria, sako „gerai“, bet tuo viskas ir baigiasi. Belieka vidinis entuziazmas.

G.JAKAVONIS: Ne tik entu-ziazmas. Gerb. Liberto šitiek knygų prirašyta. Ar tęsite toliau šį darbą?

L.KLIMKA: Manau, tai yra mano misija. Kito kelio nematau, nes į mokyklą reikia ateiti turint tų žinių. O kaip ateis mano stu-

dentai, kurie yra būsimi mokyto-jai? Jie turi kai ką pasiskaityti, jei jau nutrūko gyvoji tradicija iš lūpų į lūpas, iš močiutės juk neperduo-dami tie dalykai. Juk išaugo visa karta internatuose ir atitrūkusių nuo šeimos. Mes turime per šią bedugnę permesti tiltą. Tiltai yra knygos, vadovėliai. Antra, kartais ir pikta, kad mes labai daug ir karštai kalbame apie etninę kul-tūrą, bet reikia konkrečiai padary-ti, parašyti vadovėlių mokykloms. Aš dabar nesuprantu, ką dvylika metų veikia muzikos mokytojas mokykloje. O ką veikia dailės, technologijų mokytojas? Taigi ši-tuos tautinius dalykus reikia dieg-ti per pamokas.

G.JAKAVONIS: Broli Asti-jau, visada vertinau Katalikų bažnyčios vaidmenį sovietiniais laikais, nes ji iš tikrųjų padarė labai daug. Visos tos grėsmės at-eina iš Vakarų Europos, kuri ir-gi priklauso krikščioniškam ka-talikiškam pasauliui. Kaip išlai-kyti lietuvišką krikščionybę, jos savastį, paveldėtą iš protėvių?

ASTIJUS: Deja, pačioje Vakarų civilizacijoje, Europoje, Bažnyčia - krikščionių bendruomenė - iš tiesų patiria labai daug smūgių ir dažnai yra tiesiog atvirai puolama. Mes tik dabar per 20 metų pradėjome tai justi, o ten iš esmės jau po Antrojo pasaulinio karo pradėjo rastis naujas požiūris į gyvenimą, globalizacija. Unifikacija, sakyčiau, yra kaip me-lioracija, kuri atnešė mūsų kai-mams, mūsų žemėms baisių pada-rinių. Lygiai taip pat Bažnyčia jau nebeturi jėgos atsispirti. Jeigu krikščionis Parlamente pasako, kad jis yra už tradicinę šeimą, jis nega-li būti Parlamento prezidentu. Iš kur yra ta jėga? Aš negaliu net vardais įvardyti. Atsiprašau už pasakymą, tai yra piktoji dvasia, blogio dvasia.

Ji tiesiog atakuoja, suduoda smūgį mūsų tradicijoms, tikėjimui. Ją at-neša būtent globalizmo šalininkai, kurie neturi jokių vertybių. Jų ver-tybės - tik valdžia ir pinigai. Nerei-kia ieškoti pavyzdžių toli Europoje - čia, Lietuvoje, neretai jau negali apginti krikščioniškų tradicijų, ben-dražmogiškų tiesų, nes būsi laiko-mas netolerantišku, pažeidžiančiu demokratijos principus, žmogaus teises. O kas vyksta mokyklose? Pavyzdys – į kokį renginį mokyklo-je susirenka svečiai: ateina įvairūs ponai, kunigai, rėmėjai. Vaikučiai deklamuoja eilėraštukus, dainuoja daineles, šoka. Ir staiga, atsistoja didelės korporacijos žmogus ir sa-ko: linkiu, kad jūs šioje mokykloje laikytumėtės verslumo dvasios, kad siektumėte karjeros savo gyveni-me. Tai mane tiesiog drasko. Suau-gęs, žilo plauko žmogus penktokui ar septintokui jau pradeda kalbėti apie karjerą, finansus. O kur yra meilė - prisiglausti prie žemės, pa-dėti savo galvelę ir pamatyti skruz-dėlytę. Mokykla dabar neugdo žmo-gaus. Pats pagrindinis dalykas - Die-vas sukūrė žmogų. Šeimoje ir mo-kykloje yra kuriamas žmogus. Tik tada toks žmogus gali išeiti į visuo-menę ir viso kito išmokti.

R.GRIGAS: Po revoliucijos 50 proc. istorijos pamokų buvo skiria-ma Lietuvos istorijai, 50 proc. - vi-suotinei. Dabar daugelyje mokyklų liko tik 20 ir mažiau procentų.

ASTIJUS: Gerb. profesoriau, tokie dalykai, kaip ir ponas Gedimi-nas sako, ateina iš Vakarų. Ateina toks dvasinis naikinantis požiūris. Seniau turėjome okupacinę valdžią su visais ateizmo aparatais, bet bu-vo bent jau kažkokia opozicija, ži-nojome, kad tai yra okupantas, už-kariautojas. O dabar ateina demo-kratija, skelbiamos žmogaus teisės, laisvės, ir kaip tu gali atsispirti? Bet yra gražių žmonių, manau, Europa dar atras šitą kraštą prie Baltijos jūros, kur gražios tradicijos, graži bendruomenė, atmosfera.

G.JAKAVONIS: Gerb. mo-kytoja, ko palinkėtumėte Lie-tuvos žmonėms, savo artimie-siems šių Kūčių vakarą?

B.PALUKAITIENĖ: Svarbiau-sia, kad visa šeima būtų kartu. Ko aš negalėjau sulaukti. Ko mano tėvas nesulaukė. Jis turėjo tris suaugusius sūnus, visų neteko ir pats žuvo. Bet paskutinį kartą, sako, pabūsime visa šeima per šventes. Dar iš tėvo esu pastebėjusi kaime tą naują kultūrą: yra kryžius, o pro jį praeinant reikia nusilenkti. Mano tėvas visada pakel-davo kepurę, visada reikia gerbti kančią, nes nežinia kas gali atsitikti. Dabar yra visokių madų, net neži-nau, kaip jas pavadinti, demonstra-cijų, teisių gynimo - nors visi tas tei-ses turi, bet vis tiek dar parodyti reikia. Kūčios rodo, kaip svarbu, kad vaikai mokytųsi iš tėvų, kad nedary-tų niekšybių, nes niekšybė niekada nieko gero neduos.

Parengė Jovita MILAŠIENĖ

Kūčios rodo, kaip svarbu, kad vaikai mokytųsi iš tėvų, kad nedarytų niekšybių, nes niekšybė niekada nieko gero neduos

Bronislava PalukaitienėViešnia

�

Mes labai džiaugėmės, kai patvirtino Rasų šventę, sakė, pagaliau ir mes galėsime švęsti, bet... Pavertė alaus švente

Jonas trinkūnasSvečias

�

Eltos nuotr.

Kūčios yra šeimos šventė, o stipri šeima reikalinga tautai: jeigu šeima stipri, gali ir tauta egzistuoti

Romualdas GriGasSvečias

�

Lietuvoje neretai jau negali apginti krikščioniškų tradicijų, bendražmogiškų tiesų, nes būsi laikomas netolerantišku

Pranciškonas brolis astijusSvečias

�

Kūčių vakaras tikrai nuostabus, nuskaidrinantis sielą, vienijantis visą šeimą, o kartu ir tautą

Libertas klimkaSvečias

�

Kam lietuviui reikalingas

Kūčių vakaras?

kūčios užima labai svarbią vietą mūsų tautiniame pavelde, juk kūčių nakties tradiciją visame pasaulyje turi tik dvi tautos - lietuviai ir lenkai. neturi jos nei anglai, nei ispanai, nei vokiečiai, nei olandai, amerikiečiai ar kitos tautos. taigi savo kūčių papročiais esame tikrai išskirtiniai – atstovaujame unikaliai bei išsaugojimo vertai tradicijai. tačiau iš kur ji kilo? ką kūčios reiškia mums patiems? kokią vietą jos užima dabartinio lietuvio gyvenime?

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

12

cmykcmyk

13

specialus dienraščio "respublika" priedas

Rimvydas stankevičius“Respublikos” žurnalistas

- Jau antikos filosofai žinojo, kad būtent kultūra yra pagrindi-nė ašis, apie kurią turi suktis valstybės gyvenimas. Tačiau at-rodo, kad Lietuva antikos išmin-čiais nelinkusi tikėti - kultūros ašimi ji ne tik nesikliauja, bet ir apskritai nesiteikia pastebėti ją esant?

- Šiurpu, bet simboliška - suži-nojęs, kas nutiko tautos dainiui Jus-tinui Marcinkevičiui, pagalvojau: ta pati diagnozė kaip ir Lietuvai...

Mūsų valstybėje išties kažkas esminio yra pražiopsota, prarasta. Ir, man regis, tai įvyko tada, kai mokykla, aukštasis mokslas ir kul-tūra tapo atskirti vieni nuo kitų. Nekalbu apie struktūras, nesakau, kad visos šios sritys turėtų būti pa-valdžios vienam ministrui, tačiau neturėdami sąsajų švietimas ir kul-tūra negali atlikti savo funkcijų - jų veikla užsibaigia aklagatviu toje vietoje, kur turėtų susijungti.

Kažkas tyčia nepastebi šios valstybės ligos, stengdamiesi vi-suomet nukreipti kalbą ekonomine linkme, mėgindami įteigti, kad da-bar reikia galvoti tik apie pinigus, tik apie būtinybę išsilaikyti, išsau-goti pajamų šaltinį... Štai tokiu as-pektu vertinant padėtį, kiekvienam peršama išvada, kad kultūra - tik išlaidos, kad pinigų uždirbti ji ne-

gali, todėl - niekam nereikalinga. Na, tik retkarčiais - per didžiąsias šventes šalies įvaizdžiui palaikyti.

- Bet juk žmonijos civiliza-cijos istorija ne kartą įrodė, kad kultūra būtina žmogaus sielai, kad be jos teikiamų vertybių žmogus negali būti laimingas.

- Tad ir sakau - Lietuva išgyvena ne ekonominę, o proto ir kultūros kri-zę. Ir tuo tarpu, kai matai kur link kapstosi kitos (savus žmones mylin-čios) valstybės, nežinoti, kur link de-ra kapstytis mums, įmanoma tik pik-tybiškai - tyčia. Ir kalbu ne tik apie valstybės galvas, ne tik apie politikus - tuo užsiimti nenori nei organizacijos, nei visuomeniniai judėjimai. Tik šiukšles surinkti kartą per metus, da-ryti nesuprantamas “gerumo” akci-jas, leidžiančias “pasipiarinti” ir viešai pasipuikuoti savo gerumu, o dirbti valstybei, jos ateičiai, gydyti įsisenė-jusias jos bėdas ir ydas niekas neno-ri vargintis - tai nepopuliaru ir neap-simoka. Išties juk žmogaus moralei, jo Tėvynės meilei ir atsakingesniam požiūriui į savąją valstybę netgi ir tų nuolat apraudamų pinigų ne visada reikia. Be to, kategoriškai atsisakau patikėti, kad pinigų nėra. Pasidairy-kim, paskaičiuokim - kaipgi nėra, jei jie byra solidžiom sumom per visus valstybės galus. Tačiau pristeigta vi-sokių paslaptingų institutų, begalė institucijų “rūpinasi” Lietuvos kultū-ros sklaida tarptautinėje plotmėje - pinigai juose tiesiog nuskęsta nepa-siekę nei kultūros, nei menininkų. O tuos kultūrai skirtus pinigus panau-dojančios įstaigėlės visas jėgas eikvo-ja tarpusavio konkurencijai, jie nedir-ba išvien, nepadeda vieni kitiems, todėl kultūra tiesiog stovi vietoje.

Tokia jau mada Lietuvoje - kam gi aš vaidinsiu kitame teatre, geriau jau sukursiu savo teatrą. Kurių galų man dirbti kultūrai, geriau jau įkursiu kokią kultūros pinigus panaudojančią insti-tuciją. Kam man prisidėti prie labda-

ringo renginio, jei galiu pasidaryti sa-vo “gerumo dieną”. O kai šalyje “ge-rumo dienų” ir jas rengiančių organi-zacijų - begalė, žmogus praranda su-vokimą, kuri institucija kaip ir ką re-mia, todėl praranda ir norą dalyvauti abejotinoje kampanijoje.

O apie šalies vadovybės požiū-rį į kultūrą galima spręsti vien jau iš to, kad ministras pirmininkas pa-tarėjo kultūros klausimais apskritai neturi. Jam atrodo, kad nereikia.

Mūsų valstybę valdo “technikai”. Ir nėra skirtumo, kuri partija laimi rinkimus - absoliučią bet kurios par-tijos narių daugumą sudaro apsukrie-ji “technikai”, perpardavinėtojai, ku-rie apie kultūrą, kaip ir apie visus ki-tus greito ir didelio pelno negalinčius duoti dalykus, apskritai nemąsto.

Vienas mano bičiulis italas ste-bisi: “Kai atvažiuodavau į Lietuvą prieš dešimt metų, šiukšlės dar bū-davo visų bendros, o štai dabar, jeigu aš jau metu, tegu ir nuo žemės pa-keltą, popierėlį - esu vertas ne tik piktų gyventojų pastabų, bet ir bau-dos - nes tai yra jų šiukšlės. Savo šiukšlių ten mesti neturiu teisės. Tad svetimomis šiukšlėmis šioje ša-lyje, atrodo, rūpintis apskritai nerei-kia - tegu voliojasi”.

Ši šiukšlių situacija, manau, gerai iliustruoja ir visas kitas sritis - mūsų šalyje tvyro susvetimėjimas, gyve-nimas tvarkomas pagal taisyklę: “Kiekvienas už save”. O jei galioja ši taisyklė, apie kokią valstybę tuo-met galima kalbėti? Džiunglės. Vi-suomenė nuo chaotiškos minios juk tuo ir skiriasi, kad veikia išvien, žvel-gia viena kryptimi, turi bendrų sie-kių ir interesų. O kas jungia mus, Lietuvos gyventojus? Nebent grau-džios kalbos apie blogą valdžią ir pi-nigų stoką. Daugiau nieko.

- O kokią išeitį matytumė-te? Nuo kokių veiksnių pradė-tumėte liuobos darbus šalyje?

- Keldamas savo kandidatūrą į

Nacionalinio teatro vadovus pasa-kiau: “Ketinu atidaryti teatro langus bei duris ir įsileisti jaunimą. Kol jau-nimas dar yra švarus. Kol žiaurus, mūsų šalyje tvyrantis kapitalizmas neišmokė jų gudrauti, sukčiauti. Kol jie dar tiki savo idėjomis, menu”. Šie mano žodžiai galiotų ir kandidatuo-jant į šalies vadovus. Tikiu, kad toks jaunimas dar pajėgus išvesti šalį iš proto krizės. Tik štai mano pasiūly-mas buvo atmestas. Ir tai supranta-ma. Juk sukeltų pavojų į savo kėdes įsikibusiems senjorams, dantimis gi-nantiems savąsias valdas. Tad štai - kol valstybė bus suvokiama kaip val-dos, kaip galimybė “nusimelžti” pi-nigų, platforma “šiltai” vietelei susi-kurti, tol niekas ir nepasikeis. O jau-nimas... Turiu galvoje ir tą mūsų jaunimą, kuris dirba Londono ban-kuose, ir tuos, kurie vadovauja įmo-nėms Niujorke, ir tuos, kurie įgyja išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose... Mes čia dėl akių dejuojame: “Ak, kaipgi juos susigrą-žinti?” Neapsimetinėkime. Pakaktų suteikti jiems galimybes saviraiškai. O dabar jie ciniškai, brutaliai nustu-miami, neprileidžiami prie valstybės ateities kūrimo. Todėl ieško žmo-nėms draugiškesnių šalių.

- Sąjūdis įrodė, kad kultūros žmonės, jei nori, gali kelti revoliu-cijas. Gal vertėtų ir dar kartą?

- Taip, tik šį kartą metodika turi būti kita. Šiuo metu menininkai pa-taikauja valdžios institucijoms arba pyksta ant jų, arba tyliai kenčia dan-tis sukandę dėl tų pinigų trupinių, kurie chaotiškai byra iš valstybės. Atsiranda prašytojo ir pono santykis, kuris nėra teisingas. Kultūros žmo-nės nėra prašytojai - jie kūrėjai, dir-bantys valstybei toje plotmėje, kur politikai ir piniguočiai bejėgiai. Todėl santykis turi būti orus, lygiavertis arba jokio santykio. Siūlyčiau kultū-ros žmonėms atitiesti nugaras nuo prašytojo pozų ir nusisukti. Jeigu

valdžia boikotuoja kultūrą, kultūra turi boikotuoti valdžią - vieningai vi-suotinai pasitraukti į pogrindį. Juo-lab kad menininkai papratę kurti po-grindyje nuo sovietinių laikų, jiems tai nebūtų baisu. Ilgainiui pogrindis taptų valstybės pagrindu, o ne suk-tų valdininkėlių sluoksnis.

Bet, kaip jau sakiau, piktinamės tik dėl akių, tik nenorėdami, kad mumis piktintųsi. Išties daugeliui esama padėtis yra gera - landesniam esama galimybių į pageidaujamą vietą įlįsti, apsukriam vis dar yra kur prasisukti... Tokia padėtis gali tęstis gerą dešimtmetį ar dar ilgiau. Kol net landieji ir apsukrieji supras, apie ką toks valstybės modelis by-loja. Apie tai, kad mes nemylime savo vaikų. Kad nesigėdijame jiems perduoti apiplėštą, išparceliuotą, nejaukią ir menkadvasę Lietuvą. Kad šiandien apvalgome, išsidalija-me jų ateitį, pasmerkiame skurdui jų sielas iki brutalios dvispalvystės: “Pinigų nėra” ir “Pinigų yra”. Argi čia pasaulis? Argi čia gyvenimas?

Beje, jums neatrodo, kad visas tas skurdinimas ir dvispalvystė la-bai gerai organizuoti ir nutautinimo bei nudvasinimo programa vykdo-ma sąmoningai? Man pradeda taip atrodyti. Kad ši programa vykdoma ES strategų.

- Man atrodo, kad ES būtent tuo tikslu ir buvo įkurta - kaip galimybė be karo vienoms vals-tybėms užgrobti kitas.

- Bet Lietuvos valdžia? Negi jie to nesupranta? Supranta. Tad kodėl nesipriešina? Visuotinai, vieningai, kaip šalis, kuri yra laisva spręsti, ko-kia nori būti, kokiomis vertybėmis kliautis. Nesu nei euroskeptikas, nei euroentuziastas. Tai jau nebesvarbu. Aš esu už vaikus, už jų ateitį. Tačiau baisėdamasis matau ir niekaip nega-liu patikėti - bendraminčių, ypač tarp tų, kurie drįsta siekti valstybės vairo, turiu nedaug.

ŽALG

IRIS

Nr. 92

aktorius rimantas BaGDZevičius sako, kad ir kiek aimanuotume, lietuvoje nėra nepakeliamai bloga gyventi: landieji - pralenda, apsukrieji - prasisuka... tačiau taip gyvendami, pasak jo, privalome pripažinti - mes nemylime savo vaikų.

Kultūra išeina į pogrindį

Boikotas. Rimantas Bagdzevičius kviečia kultūros

žmones nusisukti nuo valdžios, kaip ši, kad nusisuko nuo

kultūros

�

SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!

Sauliaus Venckaus nuotr.

raŠYkite mums: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2010, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu redaktorius@respublika.net

Žinomiausias šių dienų lietuvos tenoras, didis artistas, jungiantis operos praeitį su dabartimi, tikras deimantas - tokių ir dar daug kitų komplimentų sulaukia lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius virgilijus kęstutis noreika. Per 75-erius gyvenimo metus pelnęs tarptautinį pripažinimą, nemažai įvairių apdovanojimų, tik ką jų kraitį papildė 2010 metų lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Šis apdovanojimas maestro ypač brangus, nes tai įvertinimas ne tik už tuos jo šlovės metus dainuojant pasaulio scenose, bet ir už kantrybę ugdant jaunąją muzikų kartą.

Giedrė milkevičiūtė“Respublikos” žurnalistė

“Pamaina užaugo gera. Tik bau-gu, kad geriausi talentai neišsilaks-tytų po užsienius”, - kalba Nacio-nalinės premijos laureatas, kurį “Respublika” pristato dar vienai nominacijai: LIETUVOS NACIO-NALINĖ VERTYBĖ.

Tarsi prie rojaus vartųSunku surasti Lietuvoje daini-

ninką, kurio subtilus ir turintis daugybę muzikinių spalvų balsas tebeskambėtų koncertuose, nors maestro sulaukė solidaus jubilie-jaus. V.Noreika stengiasi nepasi-duoti laiko tėkmei, ligoms, kartais užplūstančioms minorinėms nuo-taikoms dėl to, kad valdžia per tą nelemtą krizę nepakankamai dė-mesio skiria dvasiniams daly-kams.

Jam jėgų suteikia tai, kad žmo-nės dar laukia jo dainų ne tik dide-liuose miestuose, bet ir mieste-liuose. Užgniaužę kvapą jo atlieka-mos sakralinės muzikos klausosi bažnyčiose. Štai Gruzdžių mieste-lio kunigas po vieno koncerto yra sakęs: “Kai maestro dainavo “Ave Marija”, pasijutome tarsi stovėtu-me prie rojaus vartų”.

Visai kitokį dainininką matome ir girdime “Trijų tigrų” koncertuo-se, kuriuose jis dainuoja kartu su taip pat gerai žinomais ir mylimais solistais Eduardu Kaniava ir Vladi-miru Prudnikovu. Ten skamba smagios populiariosios klasikos melodijos, pokštaujama. Atrodo, kad tų penkių dešimtmečių operos scenoje kaip nebūta.

Lyginamas su Pavaročiu ir Domingu

O vis dėto būta. Triumfo aki-mirkos, kai Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščiai jį gretino su Pla-čidu Domingu (Placido Domingo) ir Lučianu Pavaročiu (Luciano Pa-varotti). Jam besitobulinant ir vė-

liau dainuojant garsiojoje “La Sca-la” italai žavėjosi jo nepaprastu muzikalumu ir kitomis savybėmis. Tenoras ne kartą dainavo ir Didžio-jo teatro scenoje Maskvoje kartu su tokiomis garsenybėmis, kaip Je-lena Obrazcova, Galina Višnevska-ja, gruzinu Badri Maisuradze. Pas-tarasis, beje, apie V.Noreiką yra pasakęs: “Tai deimantas. Tik jūs, lietuviai, atrodo, nesuvokiate, ko-kio jis dydžio ir spalvos”.

Sovietiniais metais garsusis te-noras buvo primygtinai kviečiamas dirbti Didžiajame Maskvos teatre ir persikelti gyventi į TSRS sosti-nę, kurioje būtų atsivėrusios dar platesnės galimybės. “Man siūlė aukso kalnus, butą prestižinėje Gorkio gatvėje, bet aš atsisakiau.

Dėl to nė kiek nesigailiu, nes mano likimas būtų tikriausiai pasisukęs kitaip. Vėliau man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro pastaty-muose. Maskvoje dalyvaudavau tik šventiniuose jungtiniuose koncer-tuose”, - prisiminė maestro.

Sielojasi dėl talentų nutekėjimoPenkių dešimčių metų kūry-

binė patirtis nenuėjo veltui. V.Noreika kaip pedagogas nuo 1976 metų dirba Lietuvos muzi-kos ir teatro akademijoje. Pasak jo, studentams mokytis nėra len-gva, nes jiems tenka ne tik tobu-linti savo muzikinius gebėjimus, bet ir įgyti daug teorinių ir isto-rinių žinių. Ypač daug dėmesio skiriama lietuviškajai muzikai. O

tai, anot V.Noreikos, labai svarbu. Jis pats per kiekvieną koncertą atlieka lietuvių kompozitorių ope-rų arijas bei dainas. Beje, jo mėgs-tamiausia yra Skudučio arija iš Ba-lio Dvariono operos “Dalia” ir Her-kaus Manto vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus operoje “Prūsai”.

Tarp profesoriaus mokinių, ku-rių jis suskaičiavo apie keturiasde-šimt, yra žinomi solistai Edgaras Montvidas, Liudas Norvaišas, Lai-monas Pautienius, Mindaugas Zim-kus, Kęstutis Alčiauskis, Audrius Rubežius, Ignas Misiūra-Tumano-vas, sparčiai populiarėjantys jau-nieji Merūnas Vitulskis, Eugenijus Chrebtovas, Jonas Sakalauskas, pats jauniausias talentų konkurse dalyvavęs Ilja Aksionovas ir kt. Di-

džiausių karjeros aukštumų buvo pasiekęs prieš kelerius metus ana-pilin išėjęs puikus tenoras Serge-jus Larinas bei šiuo metu Europos scenose populiarus estas Ainas Angeras.

Maestro sielojasi dėl netobulos priėmimo į muzikos ir dailės aukš-tąsias mokyklas sistemos, nes da-bar kreipiamas didesnis dėmesys ne į jauno žmogaus talentą, bet į jo mokyklinius balus. “Atrodytų, jog kažkas specialiai siekia, kad gabus jaunimas išvyktų studijuoti į užsie-nį, - kalba V.Noreika. - Mūsų vaikai lengviau įstoja į prestižines kitų šalių konservatorijas”.

Kurį laiką V.Noreika yra dirbęs ir Venesueloje bei penkerius metus Estijos muzikos ir teatro akademi-joje. Ši aukštoji mokykla pernai jam suteikė garbės daktaro vardą.

Laiko ratasMaestro sako, kad ir kiek kar-

tų dainuotum dainą, kaskart ji ga-li skambėti kiek kitaip, nes į ją perkeli ir tos dienos nuotaiką, ir laiko dvasią. V.Noreika visada bu-vo ir yra kartu su jaunais žmonė-mis, savo studentais. Laiko pulsą jis jaučia labai gerai. Prisiminkime prieš keletą metų labai populiarią maestro ir reperio Luko atliekamą dainą apie laiką: “Suprasti mus bus jums sunku. Mes gimę skir-tingu laiku”...

“Dainos ir arijos, kaip vaikai, kurie yra kurio nors gyvenimo lai-kotarpio prisiminimas. Ir nereikia norėti, kad visi tie prisiminimai bū-tų nuspalvinti rožinėmis spalvo-mis. Mano, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, gyvenime būta ir švie-sesnių, ir tamsesnių dienų”, - kal-ba dainininkas. O pačiu laimingiau-siu gyvenimo laikotarpiu maestro vadina pragyventus metus kartu su savo nuostabiąja žmona praei-tyje žinoma balerina, o dabar Vil-niaus baleto mokyklos mokytoja Loreta Bartusevičiūte, padovano-jusia jam sūnų Virgilijų. Sūnus, tie-sa, nepasirinko muziko kelio, bet sėkmingai dirba verslo vadybos srityje. Džiaugiasi maestro ir dukra Rasa Virginija iš pirmosios santuo-kos, kuri gyvena Kanadoje ir dirba viename iš populiarių žurnalų.

Be abejo, šis garbus ir turinin-gos biografijos žmogus nusipelnė ir knygos apie jį. “Na, rašo apie mane. Kaip greitai knyga pasiro-dys, nežinau. Norėčiau, kad ji ne-būtų akademiška, skaitytojui neį-domi. Apie savo gyvenimą, kelių skirtingų epochų patirtį esu linkęs kalbėti su lengva ironija”, - sako maestro.

V.Noreikos 75-metį anksčiau-siai, per tikrąjį jo gimtadienį rug-sėjo 22 dieną, paminėjo Lietuvos muzikų rėmimo fondas, su kuriuo jį sieja nuoširdus bendradarbiavi-mas. Tądien Druskininkuose fondo pastangomis buvo surengtas gra-žus maestro koncertas. Kiek vė-liau profesorių pagerbė Lietuvos teatro ir muzikos akademija, o gruodžio 30 dieną Lietuvos nacio-naliniame operos ir baleto teatre bus parodytas V.Noreikos jubiliejui skirtas “Traviatos” spektaklis. Tik jame solistas nedainuos, o sėdės žiūrovų salėje ir, žinoma, priims sveikinimus.

Maestro Virgilijaus Noreikos turtai

Gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose.

1945 m. su tėvais persikėlė į Vilnių.

1953-1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje, Kipro Petrausko klasėje.

1957-1975 m. Lietuvos operos ir baleto teatro (LOBT) solistas.

1975-1991 m. LOBT vadovas.Nuo 1976 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas.

Apdovanojimai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas; ordinas “Už nuopelnus Lietuvai”, 2004 m. Vyriausybės kultūros premija, 2007 m. Nacionalinė kultūros pa-žangos premija, 2010 m. Lietuvos nacionalinė premija.

Sukūrė vaidmenis 46 operose.Sudainuota apie 900 spektaklių.Gastroliuota 49 užsienio šalyse.

ß

ß

ß

ß

ß

ß

ß

Trumpai apie profesorių V.K.Noreiką

�

Daina. Maestro Virgilijus Noreika kaskart scenoje publikai dovanoja šventę�

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Šeima. Virgilijus Noreika su žmona buvusia garsia balerina Loreta Bartusevičiūte

�