ISSN

202

9–60

61

MAINSTREAM’AS ir jo ribos

NEMOKAMAS PRAMOGINIS LEIDINYS „LAIKAS.LT“ Nr. 29 (2012 m. lapkričio 5–gruodžio 3 d.)

Pasimatymas

su Baru

Daina Dubauskaitė apie pagrindinę

srovę

E. Vėlyvio kriminalai

Naujųjų čigonų vagonėliai

REDAkcIjoS žoDIS

Šio numerio MAINSTREAM‘AS: Dainos Dubauskaitės patarimai (ne)teisingam jaunimui... iš masės išsiskiriantis ir mases traukiantis Baras... retromanija – kodėl tai, kas sena, yra populiaru?.. už mainstream’o ribų laisvės idėją populiarinantys naujieji čigonai... į madingas Vilniaus vietas užsukusių Kebblogo vyrukų kritika... su masiniu populiarumu neeksperimentuojanti teatro laboratorija „Atviras ratas“... iš savęs lietuviams pasijuokti leidžiantis Emilis Vėlyvis... net pats save greitu populiarumu pribloškęs reperis Alekna...

Matant internete publikuojamų straipsnių parodymus, nesunku susidaryti nuomonę, kas šiuo metu domina mases. Tiesa, apsirikti lengva, nes virtualios tendencijos, kaip žinome, keičiasi itin greitai. Bet kiek gi sėdėsi prie to kompo? Išėjus į gatvę, pagauna visai kita srovė, kuri rekordinių skaičių internete nesurinks. Tai kaip išlaikyti balansą tarp neigiamą reikšmę turin-čio mainstream’o ir madingos alternatyvos? Galbūt atsakymas – laviruoti ties jo riba. Gerai. O kaip tai padaryti?

Sudėliojus lapkričio žurnalo temas, perskaičius parašytus straipsnius, susidarė įspūdis, kad tą naujo numerio kelrodžiu tu-rėjusį būti mainstream’ą, susikūrėme patys tokį, kokį norėtume matyti. Tai kur tada jo ribos? Pavyzdžiui, reperis Alekna ne kartą smarkiai pakėlė portalo dienos lankomumą. Išvada – mus skaito repo gerbėjai, o Lietuva – apskritai repo šalis. Gerai. Keliam kitus šio žanro atstovus. Ramu. Kitas klausimas, kodėl populiaru tai, kas populiaru?..

Tikrai džiugu, kai paruošus numerį nenukrinta akmuo nuo pečių ir išsakytų minčių erdvė užpildoma naujais klausimais. Ti-kimės, kad perskaityti tekstai jūsų irgi iš karto nepaleis.Ilsėkitės nuo vasaros Dovilė

Vyr. redaktorė Dovilė RaustytėRedaktorius Karolis VyšniauskasŽurnalą ruošti padėjo: Eglė Kirliauskaitė, Aleksandras Rimdžius, Daina Dubauskaitė, Mantas Kvederis, Dominykas Šumskis, Justė Urbonavičiūtė, Jonas Vėlutis ir kt.Kalbos redaktorė Edita MatonytėDizaineris Tomas Mozūra

Su redakcija galite susisiekti:mob. +370 660 05 831el. p. redakcija@laikas.lt

Reklama:Jurgita Zuzevičiūtė,mob. +370 660 05 832,el. p. jurgita@laikas.lt

Direktorė Simona Matiukienė

Žurnalą leidžia:UAB „Baltic Net Media“, Geležinio vilko 18A, Vilnius

Žurnalą spausdino: UAB „Leidybos grupė“

Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.

KAUNE: baruose BO, „Groovy“, „Gyvas“, „YZYbar“, „Džem’pub“, ka-vinėse „Coffee Inn“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“, „City Ca-fe“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Vero Cafe“, „Kultūra“, resto-ranuose „Bravarija“, „Sandija“, „Ramzis II“, „Bella Italia“, „Sushi Express“, „Buon Giorno Taverna“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, „Radharane“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“, „Piano Piano“, pi-cerijose „Čili pica“, „Mambo Pizza“, „Pas Romano Paolo“, universi-tetuose VU KHF, KTU, verslo centruose, kepyklėlėje „101 Kepyklė-lė“, Kauno kameriniame teatre, SPA namuose „Femina Bona“, gro-žio salone „Tovera“, muzikos prekių parduotuvėje „Tamsta“, bou-lingo ir biliardo klube „Undinė“, „Ryšių kiemelyje 837“.

ŠIAULIUOSE: „Centro šokoladinėje“, „Coffee Inn“.

VISOJE LIETUVOJE – „SPA Vilnius Sana“.

Naujas numeris pasirodys gruodžio 3 dieną.

žurnalą rasite šiose vietose:VILNIUJE: baruose „Briusly“, „Cafe de Paris“, „Marsas“, „Cozy“, „Gringo“, „Būsi tre-čias“, „Soul Box“, „Raketa“, „Bix“, „Artistai“, „Alaus namai“, „Studio 9“, „Meat lovers Pub“, „Vasaros terasa“, „Vienuolyno kiemas“, „Bambalynė“, „Orgazmus Lounge“, „B bar“, „Pink Milk Shake“, „Wok to Walk“, kavinėse „Coffee Inn“, „Prie angelo“, „Bal-ti drambliai“, „Vero Cafe“, „Šviežia kava“, „Puntukas“, Užupio kavinės terasoje, klu-be „Tamsta“, picerijose „Čili pica“, „Mambo Pizza“, „Dione“, „Submarinas“, „Pica ir Ka-va“, Užupio picerijoje, „Pitstoppizza“, „Focus Pizza“, restoranuose „Bravarija“, „Sus-hi Express“, „Sushi House“, „TakeWay“, „Guru“, „Livin“, „Bunte Gans“, „Coco“, „Bran-devino“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Muskatas“, „Jalta“, „The Room“, kepyklėlėse „Sotas“, „Crustum“, „Kibin Inn“, vyninėse „Vinchenzo Mimoza“, „Itališka Vyninė“, šokių akade-mijoje „Show Makers“, šokių studijose „Orientalija“, „Dovilės rytietiškų šokių studija“, kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“, universitetuose ir kolegijose ISM, VGTU, TVM, VIKO, LEU, VU, MRU, VDK, VDA, mokykloje ELC, parduotuvėse „X club shop“ ir „Be-er Barell“, viešbučiuose „Adelita“ ir „Park Inn“, Menų spaustuvėje, verslo centruose, SPA paslaugų centruose „SPA Vilnius DIA“ ir „Gaudos SPA namai“, kinų masažo cen-tre Qi Animo, jogos centre „Shanti“, grožio salonuose „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, knygyne „Mint Vinetu“.

Viršelį piešė Vilius Stasaitis

PAgRINDINė

SRoVė – PATogI IR jokIA

44

Nebereikia sukti galvos dėl to, ką ir ko klausyti, kur ei-ti, kaip atrodyti. Iš esmės tai net pigiau, nei vaidin-ti avangardą ir stengtis vi-suomet būti žingsniu prie-kyje. Na, tikrai, suskaičiuo-kite sąnaudas – ar artėjant sezonui siaubti interneto butikus ir senamiesčio do-lerines, nagrinėti, derinti, atspėti ir tvarkytis, ar tie-siog nueiti į vieną iš didžių-jų parduotuvių ir paprašy-ti, kad tave aprengtų kaip manekeną lange?

Nors mano pomėgiai, dėl kurių gavau baltą žurnalo lapą, – labiau muzika ir nak-tinis gyvenimas nei nau-jas džinsų kirpimas, neatsi-tiktinai pradėjau nuo įvaiz-džio. Pagal jį sutinka ir pa-lydi, tad jis – svarbiausia „mainstream“ kryptį pasi-rinkusio žmogaus gyveni-mo dalis. Ir suderinta atsa-kingai, pagal žurnalų pusla-pius ir parduotuvių katalo-gus, gerokai palengvina to-kius dalykus, kaip pateki-mas į madingus klubus. Juk

„kaip tapti „mainstream“ dalimi?“, – tokią užduotį

man, kaip kviestinei autorei, suformulavo redaktorė. Nieko nėra paprasčiau! Iš

tikrųjų čia galėčiau straips-nį ir baigti. juk, norint būti

kaip visi, nieko asmeniška veikti ir nebereikia.

Nuotr

auka

– Li

ucija

Mas

aitytė

. Lius

iem.tu

mblr.c

om

Daina Dubauskaitėdaina@dubauskaite.lt

Taikliai įstojus į savo kelią nebereikės

kas sezoną keisti aprangos,

šukuosenos derinti prie madingo didžėjaus...

„Facecontrol“ specialistai Lietuvoje dažnai – nebent tai teminis vakaras – bijo bet kokio aštresnio spyglio, skustesnio šono ar išlindu-sios tatuiruotės.

Apsirengei? Kur eiti? Jau minėjau „žingsnį prieky-je“. Pamiršk šį frazeologiz-mą. Dabar tu ten, kur vi-si, nė centimetro toliau nuo vidurkio. Todėl užsiprenu-meruok madingiausių klu-bų naujienlaiškius ir jie tau nurodys kelią. Ypač svarbus renginio gerumo rodiklis – rinkodariniai sprendimai. Jei tai – tik įvykis „Facebo-ok“, verta suabejoti, ar visą pagrindinę srovę jo organi-zatoriai užgriebs. Garso kli-pai radijuje – valio. Plaka-tai mokamuose stenduose – idealu. Užsakytas straips-nis savaitraščiuose ir por-taluose – nuostabu. Ypač jei jis grindžiamas faktais apie tūkstantinius renginius, milijoninius tiražus ir įta-kingus draugus. O muzika kur nors trečiame plane.

Bet kuriuo atveju rinkis tuos renginius, kuriuos soci-aliniame tinkle „attendina“ daugiausia žmonių. Jei vos keliasdešimt, tai – abejotino reikšmingumo įvykis. Tur-būt nebus fotografų ir ki-tų svarbių žmonių, tad kam vargintis, „gaminti“ makiažą ir derinti spalvas?

Jei visgi muzika tau bent kiek aktuali, pasitikrink, kas skambės, kad nereikė-tų linguoti pagal slaviškus šansonus. Tiesa, savo sko-niu remtis lyg ir nebegali. Čia pasitarnaus jau minė-tas radijas. Tai, kas skam-ba popietės programoje, yra tai, kas turėtų „nugulti“ ta-vo ausinuke sportuojant ar vaikštant mieste. Naktinės laidos – snobams. Ten per sudėtingi pavadinimai ir ne viską gali rasti parsisiųs-ti nemokamai, tad per daug vargo. Jei norint išgirsti kū-rinį reikia atlikti daugiau nei du žingsnius, tai – joks „mainstream“. Aišku, jau po

metų tuos pačius atlikėjus ar itin sėkmingai besidar-buojančius jų kopijuotojus girdėsi ir trečią valandą die-nos, bet tada ir pasidžiaugsi. Neskubėk, kad neištrūktum iš minios.

Tu jau beveik didžėjus? Neblogas pasirinkimas. Tur-būt nori ne tik idealiai su-miksuoti kūrinius, bet ir su-vedžioti jų klausytojas. Pri-simink – jos nenori ilgai gal-voti ir spėlioti. Jos nori šokti pagal tai, ką jau atpažįsta jų

ištreniruoti kūnai. Tad tavo valdomoje šokių aikštelėje – ne vieta eksperimentams. Pasikliauk kitų, didesnių ir daugiau uždirbančių didžėjų sudaromais topais ar tiesiog atidžiau panagrinėk interne-te plaukiojančius jų pasiro-dymų įrašus. Gal ir užtruk-si, bet nauda – finansinė taip pat – dešimteriopa. Juk ge-riau dešimt spiegiančių mer-ginų, nei vienas susižavėjęs hipsteris.

Gali būti, kad tau prireiks naujų pasilinksminimo draugų. Juk nenori iškris-ti iš žaidimo vien todėl, kad sveikiniesi su gatvės muzi-kantais ar spalvotu dvirati-ninku. Vakarėlyje bendrauk su tais, kurie gali sau leisti daugiau nei pigiausias alus, bet ne su tais, kurie eksperi-mentuoja su visokiais „man-drais“ vieno salyklo gėri-mais. Yra standartinių kok-teilių, standartinių receptū-rų, jomis ir vadovaukis. Ypač tinka, beje, savaitės pasiūly-mai. Juk naktinis klubas ar baras visuomet žino, kas tau geriau.

Atrodo, vėl priartėjau prie svarbiausios šio rašinio min-ties. Kiti žino, kas tau geriau. Nauji draugai, madų žurna-lai, brangūs didžėjai ar apsu-krūs barmenai. Esmė ta, kad visuomet geriausiai ir anks-čiausiai žino tie, kurie pa-grindinę srovę visgi aplen-kia. Tie, kurie jau prieš pus-metį neabejoja, kokios spal-vos rudenį karaliaus tavo spintoje ar pagal kokį kūrinį spausi štangą sporto klube, vėliau – ir diskotekoje. Tai suvokus tampa net nejauku mėgautis tuo, kas lengviau-siai prieinama, ir tuo, kas pa-prasčiausia.

Gerai būtų renkantis, kei-kiant, dievinant ar juokian-tis nepamiršti, kad tai, kas pogrindis, jau rytoj gali bū-ti godžiai dorojama masių (arba tiesiog likti kokybiška niša, bet šįkart mes ne apie tai). O tai, kas šiandien pa-trauklu masėms, rytoj – nie-

Šiandien tu prisitaikei ir esi teisingo jaunimo atstovas, rytoj

– nublukęs klounas. O

gal šiandien masėms atrodai klounas, ryt –

didvyris.

Nuotr

auka

– Li

ucija

Mas

aitytė

. Lius

iem.tu

mblr.c

om

6

DOWNTOWN PARTY NETWORK

TOBY TOBIAS (Rekids, UK)ANDREA ARCANGELI (Cocorico, IT) SAULTY & BRADKA (Downtown Party Network)

HOOKED ON: ED DAVENPORT

ED DAVENPORT (Nrk Music, Falkplatz, Liebe Detail, Poker Flat, UK/DE)LORANAS VAITKUS (Hooked On)HALLUCIN (Hooked On)

ONE WAY TICKET: LOPAZZ

LOPAZZ (Get Physical, DE)RECOCO & ST. STEREO(One Way Ticket)

THE SNEEKERS: NEONIZED

THE SNEEKERS (GND)FEW NOLDER LIVE (Silence)KYM WILD (Metal On Metal)ANDRIUS ALIEN (Happyendless DJs)REMBO (Rembo Music)

IN.PARALLEL

SIMON GARCIA (Poker Flat, SP)MONKEY BROTHERS (Parallel, Regular, SP)MECANICA (Parallel, LT)BENUA (Niutono Stereo, LT)

LAPKRITIS IN.PARALLEL / SLEAZY BEATS

MONKEY BROTHERS LIVE (Parallel, Regular, SP)EGOR.DJ (Music Hall, Parallel, RU)MECANICA (Parallel, LT)KRIS PERCY (Sleazy Beats Recordings)ANTANAS ANTANĖLIS (MePlius1)VALDEMARAS REVERSE

DJ CULTURE

TIM SWEENEY (Beats In Space, USA)VIDIS (Silence)MANFREDAS (Metal On Metal)TADAS QUAZAR (Mondayjazz)MATAS SYNTHSOULSIZER (Cosmovast)RYKLYS (Bangos)

BRIUSLY GYVAS!

DAVE AJU LIVE (Circus Company, USA)FINGALICK LIVE (Loveless)ZOÉ ZOE LIVE (Partyzanai)LORANAS VAITKUS (Hooked On)VAIPER DESPOTIN (Despotin Beat Club)VIDIS (Silence)

YOUNG BLOOD by Jägermeister

SIOPIS (Get Physical, DE)FEW NOLDER LIVE (Silence)RECOCO & ST. STEREO(One Way Ticket)

02 Penktadienis

03 Šeštadienis

09 Penktadienis

10 Šeštadienis

16 Penktadienis

17 Šeštadienis

23 Penktadienis

24 Šeštadienis

30 Penktadienis

OPIUM CLUB Islandijos g. 4, 01401 Vilniuswww.facebook.com/opiumclub

MINIMAL MONDAYSpristato

DAIMON (Techstylism) + minimal.lt DJs MICHAEL MELCHNER (Moon Harbour, Cargo Edition, DE) + minimal.lt DJs HANNA (Behind The Mirror, RU/LT) + minimal.lt DJs BILLY KRISTAL & KILLL MY DISCO (12 INČŲ PO ŽEME)

05 M 12 M

19 M 26 M

kam. Šiandien tu prisitaikei ir esi teisingo jaunimo atsto-vas, rytoj – nublukęs klou-nas. O gal šiandien masėms atrodai klounas, ryt – di-dvyris.

Pavyzdžiui, dubstepas prieš kelerius metus baidė ne tik dievobaimingas mo-čiutes, bet ir visus bent kiek labiau savo šukuosena be-sirūpinusius. Po kiek laiko wobblino net sausų pusryčių vaikams ir futbolo rungty-nių reklamos. Skrillex žan-rui nekaltybę atėmė negrįž-tamai. Dabar tai – dar vie-nas kasdienybės elementas, tiesa, „žindęs“ daug naujų elektroninės muzikos šakų, kurios savo ruožtu irgi tuoj sprogs bei užleis vietą nau-joms. Galėčiau dar pridėti netgi tokį tolimą elementą, kaip žemas klynas, iš kurio vis dar tyčiojamasi, bet, jei gamina ir ZARA, vadinasi, apsimoka. Tai kaip sniego kamuolys, iš vienos snaigės virstantis Godzila. Kartais netyčia ir natūraliai, kar-tais – matematiškai skai-čiuojant ir planuojant.

„Na, ir kas? Man visai ne-svarbu, kad kažkas už ma-ne iš anksto suplanuoja, kaip atrodysiu ir kiek išleisiu. Aš ir taip turiu ką veikti. Pasiti-kiu kitais, tegu visi dirba sa-vo darbą“, – sakai tu? Svei-kinu – tavo srovė tikrai pa-grindinė. Be užuolankų ir potvynių. Ir, tikra tiesa, taip gyventi daug paprasčiau bei ramiau.

Jei taip nesakai, irgi svei-kinu – savo galva vadovau-tis ir skoniu pasikliauti vi-suomet įdomiau, net jei da-lis žingsnių bus klaidingi, o rezultatai – nekokie. Tai bus tavo žingsniai ir tavo iš-moktos pamokos, tavo atra-dimai. Ir, svarbiausia, tai-kliai įstojus į savo kelią ne-bereikės kas sezoną keis-ti aprangos, šukuosenos de-rinti prie madingo didžė-jaus... Galėsi tai daryti kas-dien. Arba niekada. Ir nie-ko čia tokio, jei draugai jau

klauso naujesnės muzikos, o tau vis dar mieliausias praė-jusiais metais išleistas albu-mas. Arba jei tavo užpakalis niekaip neįsitaiso naujo kir-pimo kelnėse, o kitokių par-duotuvėse nerasi. Juk ga-li vaikščioti su sijonu. Kaip Marc Jacobs.

Dar vienas argumentas prieš plaukimą pasroviui – kokybė. Niekas nepaneigs, kad vienam sezonui skir-tų objektų – formų, spalvų, skambesių, įvaizdžių ir po-sakių – materialinė ir kultū-rinė vertė daug žemesnė už tokių, kurie nesensta ir ne-pabosta. Arba pabosta tik tam, kad po kurio laiko juos vėl pamėgtum. Tad inves-tuoti laiką, pinigus ir sveika-tą visuomet labiau apsimoka į tai, kas džiugins ilgai. Lais-valaikis, aišku, visuomet yra vienkartinė investicija, bet, tarkim, už bilietą į Lady Ga-gos koncertą nemačiau pras-mės mokėti 200 litų – už ly-giai tiek pat galima aplanky-ti net keturis festivalio „Gai-da“ koncertus. Be įvaizdžio ir šukuosenų, bet su ne vieną dešimtmetį jau gyva ir aktu-alia muzika.

Visgi aš „mainstreamo“ neneigiu. Negali juk žmo-gus visko išmanyti ir į viską įsigilinti vienodai nuošir-džiai. Jei ištikimai domiuo-si muzika, natūralu, kad te-atrą pažinosiu kiek pavir-šutiniškiau. Todėl tikėsiu ne tik asmenine nuomone, bet ir rėksmingais plaka-tais ar net atgarsiais žinias-klaidoje. Ir jei nesu stilis-tė, gal tiks ir marškinėliai iš ZAROS. Lygiai taip pat kaip stilistė galbūt derindama komplektą klausys popietės TOP 10, bet naujo vaikino atitempta į trap’o vakarė-lį pretenzingai nužiūrės ne-bestilingą mano šukuoseną. Visiški originalai turėtų gy-venti aplinkos neveikiamo-je utopijoje ir turbūt vadinti save mesijais. O mes stovi-me ant žemės ir kartais pas-roviui pasileisti tiesiog pa-prasčiau.

kurtas cobainas, jackas kerouakcas, Williamas S. Burroughsas, Artūras Bary-sas–Baras – žmonės, kurių biografijos lydėjo šiemet. Pastarasis menininkas, kuriam ir skirtas šis straipsnis, kartą „Šiaurės Atėnams“ apie jam skirtą kny-gą pasakė: „...paimi ją į rankas, išvarva iš jos visas alkoholis ir skaityti never-ta.“ Taip, daugumos kūrėjų, kuriais beprotiškai žavimės, gyvenimai neatsiejami nuo svaigalų. Dažnai juos ir užbaigiantys, o tas purvas vėliau heroizuojamas, sudvasinamas, išaukštinamas...

Visos

nuotr

auko

s iš B

aro a

rchy

voVis

os te

kste

naud

ojamo

s cita

tos –

iš G

edim

ino Ka

jėno s

udar

ytos k

nygo

s „Pa

sauli

s pag

al Ba

rą“.

8

Dovilė Raustytėdovile@laikas.lt

PASIMATyMAS Su BARu Po jo

MIRTIESTaigi Artūras Barysas-Ba-ras, arba tiesiog Baras, kaip dažniausiai jis prisistatyda-vo, žmogus, gyvenęs už siste-mos ribų. Niekuomet nebai-gęs aukštųjų mokslų, nedir-bęs jokioje įstaigoje... Jo pa-saulis buvo Vilniaus sena-miestis, kuriame jis rūkė per abi šnerves, gėrė alų aukš-tyn galvą, skanaudavo ka-vą su svogūnais, skaitydavo knygas tiesiog plėšdamas iš jų puslapius ir šnirpšdamas į juos nosį arba tiesiog nepai-sydamas metų laiko miego-davo miesto parkuose.

Jo veikla, leidusi išgyventi iš savo laisvės – knygų ir mu-zikos kolekcionavimas. Ma-žame iki lubų paslaptingais būdais to meto geležinę sie-ną kirtusiais eksperimenti-

Artūras Barysas–Baras, kaip knygos „Pasau-lis pagal Barą“ (2012 m.) sudarytojui pasako-jo kūrėjo mama Aldona Barysienė, 2005 m. mi-rė jos namuose: „...atėjo iš ryto dar gerokai „šil-tas“, prigulė ant sofos ir užmigo... Nors nieka-da nesiskundė širdimi, ji neatlaikė. Štai toks nerimastingas gyvenimas ir tokia rami mir-tis.“ Apie šį veikėją, kurį jau tuoj tuoj pristaty-siu, straipsnis pradedamas rašyti nuo jo mir-ties datos, nes ji pačiam Barui, kaip jis ne kar-tą yra minėjęs duodamas interviu, yra jo tikra-sis gimimas.

niais įrašais ir antikvarinė-mis knygomis prikrautame kambarėlyje Baras niekada nesijausdavo vienišas. Jei jo nebuvo senamiestyje, sena-miestis ateidavo pas jį, pa-siklausyti ir pavartyti keis-čiausių leidinių, kai ką įsigy-ti, o gal tiesiog išgerti su lyg magnetas traukiančiu žmo-gumi. „Koks kaifas klausytis triukšmo?“ – žmonės klaus-davo Baro. O jis atsakyda-vo: „Pasileidi visu garsu – ir vien nuo jo tave prie sienos priploja, o kai baigiasi, taip gera gera pasidaro, tokia ty-la ausyse ima spengti...“ Ba-ras tiesiog svaigo nuo keis-tos, absurdiškos muzikos, ku-rią dažnai netgi sunku va-dinti muzika. Jis turėjo ke-lias dėžes japono, noizo atli-kėjo Merzbow diskų. (Rimas

Barai, tu kada nors mirsi?Mirsiu. Tai jau įvyko,

kartoju, 1954-ųjų gegu-žės 10-ąją. Barai, tu ka-da nors gimsi? Žinoma.

Lavoninėje prieš skrodi-mą. (Ištrauka iš ugn in-

terviu: www.dangus.net, 2002 m. sausis–liepa).

Tai tik maža ir gana paviršu-tiniška dalis Baro paveiks-lo, susidariusio perskaičius aukščiau ne kartą minėtą knygą. Daug aiškiau ir ryš-kiau apie šią asmenybę gali papasakoti knygos sudary-tojas, išklausęs begalę Barą pažinojusių žmonių atsimi-nimų, Gediminas Kajėnas.

Surinkote daug atsimi-nimų apie Artūrą Bary-są-Barą. Knygos pradžio-je randama ir autobiogra-fija, kurią, kaip rašoma, Baras parašė „vienu pri-sėdimu“. Sakykite, ar ne-buvo kokių nors nesutapi-mų tarp Baro pasakojamų istorijų ir jūsų pašneko-vų? Galbūt skyrėsi ir šių pateikiama informacija, faktai? Jei taip, ką dary-davote tokiais atvejais?

Taip, išties tokių prasilen-kiančių istorijų būta. Visus panašius nesutapimus pri-skirčiau legendų sferai, o tai taisyti, išbraukti ar keisti – ne mano jėgoms. Visų pirma to-dėl, kad negyvenau tuo lai-ku, nebendravau su Baru ir jo chebra. Sudarant šią kny-gą man buvo svarbu perteik-ti autentišką santykį – Baro su pasauliu ir chebros su Ba-ru bei pasauliu. Tai knyga ne tik apie Barą, bet ir apie lai-ką, kartą, subrendusią sovie-tmečiu ir ieškojusią asmeni-nio ryšio su ta aplinka. Apie šį laiką, šeštajame–septinta-jame dešimtmetyje gimusią neformalų kartą mes žino-me klaikiai mažai, nėra liku-sios dokumentinės medžia-gos, atsiminimų, studijų. Tai balta dėmė mūsų sąmonėse. O juk tada irgi gyventa, ir dar kaip gyventa, ohoho – ta kar-

ta tranzais išmaišė visą So-vietų Sąjungą, augino plau-kus, kuriuos komjaunuoliai kirpo per prievartą, klausė muzikos, kurios čia nebuvo, ėmė groti kopijuodami Va-karus ir ieškodami savo vidi-nių ritmų, priverstinai gydė-si psichiatrinėse, maištavo ir kliedėjo, svaiginosi ir mirė. Tai tikrai įdomios istorijos, tačiau dar neužrašytos, neiš-girstos, neįamžintos. Tiesa, buvo vienas kitas bandymas – knyga apie poetą Rimą Bu-roką ar Vytautą Kernagį. Bet to maža. Aš nerašiau knygos „Pasaulis pagal Barą“, tik rin-kau, dėliojau medžiagą, sten-giausi netrukdyti istorijai te-kėti. Tai jų istorija, jų pasako-jimas – kas aš toks, kad kėsin-čiausi į žmogaus atmintį?

Kita vertus, kuri iš tų Ba-ro ar jo bičiulių papasakota

istorija tikslesnė, tikresnė? Pavyzdžiui, legendinė Baro diskvalifikacija, kai metams jam buvo atimta teisė ro-dyti savo filmus kino mėgė-jų festivaliuose. Baras rašo ir visuose interviu mini, kad šios bausmės sulaukė už fil-mą „Jos meilė“, o, dabartinio Kino mėgėjų sąjungos pir-mininko Vidmanto Gaigalo nuomone, – už tai, kad savo filmų retrospektyvą Brensko kino festivalyje parodė sa-vavališkai, be tuometės Vil-niaus kino mėgėjų draugijos leidimo. Jokių dokumentų, patvirtinančių vieno ar ki-to liudijimą, nėra išlikę, kaip juokaujama, anuomet svar-biausi dalykai buvo spren-džiami telefonu... Tad tikras lieka tik draudimo faktas, o už ką – paslaptis... Arba nuo-taikingas aliejaus gėrimo Sa-lomeikės kieme performan-

Šlipavičius, „Pasaulis pagal Barą“)

Vėliau tie klausymai per-augo į norą kurti muziką, o jie į avangardinę punko gru-pę „Ir Visa Tai Kas Yra Gra-žu Yra Gražu“ (buvo renka-masi iš dviejų variantų – ki-tas Baro siūlymas buvo pa-vadinti grupę „Užmušk sa-vo artimą, nes ateis tavo toli-mas ir užmuš tave“).

Dar viena Baro aistra, nuo kurios prasidėjo jo visą gy-venimą trukusi draugystė su menu, buvo mėgėjiškas, avangardinis kinas, kuriuo Baras buvo priverstas nusi-vilti Lietuvai tapus nepri-klausoma: „Galiu pasaky-ti: kai Lietuva buvo priklau-soma nuo Tarybų Sąjun-gos, mėgėjiškas kinas tobu-lėjo ir buvo „laisvas“.“ Barui taip pat buvo sunku susitai-

kyti, kad kino juostą keičia vaizdo kamera. Nors jis tu-rėjo begalę diplomų, jo nė vienam filmui taip ir nepa-vyko respublikiniuose kon-kursuose laimėti pirmosios vietos, nes, kaip kadaise ra-šė pats Baras, „sklandė kal-bos, kad esu ne visai svei-ko proto“, kaskart paveik-davusios vertinimo komisi-ją... Žmones traukė hipiška, bohemiška Barą gaubusi au-

ra ir pats, niekada nenorė-damas būti toks kaip visi, jis buvo tuo, kuo slaptai troš-ko būti jį pažinoję žmonės. Įsiminė muzikanto Doman-to Razausko frazė: „Baras buvo lyg veidrodis, kiekvie-nam parodantis jo didelę pū-liuojančią votį ant užpaka-lio, kurios šiaip nepamatysi, nors ir jauti ją maudžiant sė-dėdamas kontoroje.“ (Pasau-lis pagal Barą)

10

sas. Esu girdėjęs, kad šiame performanse, be Baro, daly-vavo ir visa tai matė du žmo-nės, tačiau renkant medžia-gą knygai šią istoriją teko iš-girsti iš mažiausiai dar ke-lių žmonių, kurie pasakojo taip, lyg būtų ten dalyvavę. Tad kas teisus, o kas meluo-ja? Aš nežinau. O gal buvo ne vienas toks performansas su skirtingais žiūrovais? Tuo noriu pasakyti, kad prie Ba-ro lipo legendos. Dar jam gy-

vam esant įvairiausios isto-rijos apie Baro nuotykius po šia saule sklandė ne tik po Vilnių, bet ir buvusią Sovie-tų Sąjungą. Ir tai tik parodo, kad šis žmogus buvo unika-lus ir nepakartojamas su sa-vo kitonišku požiūriu, vidine laisve ir kūrybingumu. Prie jo traukė žmones ir jis pats tuo mėgavosi, tad visos tos istorijos jau seniai tapusios legendomis. Na, o legendos tuo ir gražios, kad jose yra paslapties. Nebūtina jų kaip kokiam analitikui išnarplio-ti. Tiesiog pasirenki – tikėti tuo ar ne.

Operatorius Algimantas Mikutėnas jūsų sudaryto-je knygoje sako: „Man da-bar keista girdėti, kad Ba-ras aukštinamas, kokios dvasingumo aureolės jam pripiešiamos. Neva Baras

genijus, avagardininkas ir panašiai. Paprastas Lie-tuvos masto „čiuvakas“, ir tiek.“ Gal po knygos pa-rengimo iš tikro ėmė atro-dyti, kad Baras buvo per-nelyg sudvasintas?Labai gerai pasakė Algiman-tas Mikutėnas. Svarbiausia – sąžiningai. Nėra ko iš šū-do spausti grūdo. Na, neda-rė jam jokio įspūdžio Baro filmai, neklausė jis jo muzi-kos, apskritai, susitikę apie

kūrybą nekalbėdavo – nes ką čia apie tai prikalbėsi, geriau kokią taurelę išlenkti, boka-lą sudaužti, mergelę pašok-dinti... Šie žodžiai, toks A. Mikutėno požiūris atsklei-džia judviejų su Baru santy-kius: jie buvo bičiuliai, lygia-verčiai žaidėjai.

Bet yra krūva žmonių, ku-riems Baras buvo ir moky-tojas, ir guru, ir švietėjas. Ir tai sako ne į sentimentalumą linkusios paauglės, bet su-augę vyrai, kuriems per pen-kiasdešimt, kurie gyvenime matę ir šilto, ir šalto, tačiau iki šiol vertinantys neišdil-domą įtaką, kurią jų gyveni-muose padarė Baras su sa-vo filmais, muzika, laisvu po-žiūriu, performansais, šėlio-nėmis, pokštais ir provokaci-jomis. Giliu sovietmečiu Ba-ras darė tai, apie ką daugu-

ma žmonių net nedrįsdavo pagalvoti. Anuomet jis turė-jo tokių idėjų, kurios ir šian-dien atrodo novatoriškos. Dauguma šių idėjų užfiksuo-ta jo filmuose. Ir tai visiškai unikalu. Iš jo filmų mes la-bai daug ką galime sužinoti apie tą laiką ir, svarbiausia, žmonių kartą. Tai autentiš-kas liudijimas, ar, kaip rašė poetas Aidas Marčėnas Ba-rui skirtame eilėraštyje, „sa-vo / mirštančius užfiksuokite

linksmus ir linksmai / kaip, to pats nesuvokdamas, pada-rė Artūras / Barysas, laisvas šešėlis tarp šešėlių laisvų.“

Tačiau tai nieko bendra neturi su dvasingumu, bent jau tuo įprastuoju – su aure-olėmis ir raudonais kutais. Tokio Baro nėra ir knygo-je. Baras labiau dera su pro-vokacija, šamaniškomis mi-zanscenomis – klaikiomis ir gąsdinančiomis, su pirmykš-čiais riksmais ir pasiutimu iš malonumo visa tai darant.

Kita vertus, A. Mikutėno pasakymas apie Barą „pa-prastas Lietuvos masto „čiu-vakas“, ir tiek“ man kelia ir šypseną. Galvoje kyla asoci-acijų su Jurgiu Mačiūnu ir Jonu Meku, kurie Niujorke ėmė įgyvendinti Fluxus idė-jas labai panašiu laikotarpiu

kaip ir Baras čia, Vilniuje, savo Art-kiną. Ir ką gi? Vieni sukūrė pasaulinio garso me-ninį judėjimą, o štai Baras su savo filmais, kuriuos režisa-vo, montavo, kuriuose vaidi-no, sumaniai įgarsino – tik „paprastas Lietuvos masto „čiuvakas“. Jei pas mus visi tokie „paprasti“ būtų... Len-gviau herojus susikurti iš to-li, iš kitur, nes jie atrodo di-desni, gražesni, o savi hero-jai – ne herojai, jie tik „pa-prasti čiuvakai“.

Knygoje nėra Baro žmo-nos ir sūnaus atsiminimų. Kodėl jie nebuvo įtraukti? Su Baro sūnumi Vyčiu teko nemažai bendrauti dėl Baro archyvo, kuriuo jis rūpina-si. Didžioji dalis nuotraukų bei dokumentų knygoje kaip tik ir yra iš šio archyvo, ku-riuo Vytis maloniai leido pa-sinaudoti ir labai džiaugėsi pasirodžiusia knyga. Tačiau dalytis savo prisiminimais atsisakė. Aš ir neverčiau, ne-klausiau, kodėl.

Kodėl atsisakė kalbėti Ba-ro žmona, visiškai supran-tu. Gaila, ji būtų įbėrusi į pa-sakojimą daugiau druskos. Tuomet apie Baro „dvasin-gumą“ tikrai nebūtų kilę klausimų...

Kažkada Baras prasita-rė: „Manau, kad po ma-no mirties mano bibliote-ka bus išmėtyta, nes ma-no atžala sūnus Vytis kny-gomis visiškai nesidomi.“ Pranašystė išsipildė? Ko-kia jo knygų, muzikos ko-lekcijos situacija?Kiek žinau, muzikos diskų kolekcija išparduota. Jei ne-klystu, didžioji dalis kolekci-jos iškeliavo į Šiaulius ir nu-sėdo kitų melomanų lenty-nose. Knygos... Pasakojama, kad Barui gyvam esant, kai į jo kambarį įeidavo šuo, at-gal turėjo išeiti atbulom, nes per knygas ir diskus viduje neturėjo vietos kur apsisuk-ti. Kai buvau Baro kambary-je prieš dvejus metus, kny-gos užėmė trečdalį kamba-

Žmones traukė hipiška,

bohemiška Barą gaubusi aura,

ir pats, niekada nenorėdamas būti toks kaip visi, jis buvo

tuo, kuo slaptai troško būti jį pažinoję žmonės.

rio. Kur likusi dalis, nežinau. Greičiausiai iškeliavo pas ki-tus kolekcininkus.

Kodėl reikėjo dar vienos knygos apie Barą po Ro-berto Kundroto leidinio „Pasviręs pasaulis“? Nu-garėlėje rašoma: „...tačiau nebuvo išleista nė vienos knygos, pristatančios ti-krai spalvingą kontrkul-tūros asmenybę.“Viena vertus, tokiai asmeny-bei ir dviejų knygų per maža. Juk yra sukurti net penki fil-mai apie Barą, dar vienas ani-macinis ir jie visi kartu neiš-semia viso Baro paveikslo... O dėl knygų – skiriasi jų žanrai:

„Pasviręs pasaulis“ – grožinis romanas, „apsimetantis“ do-kumentika, „Pasaulis pagal Barą“ – dokumentika, „apsi-metanti“ romanu...

Knyga apie Barą permir-kusi svaigalais. Akivaiz-du, jie ir Baras buvo neat-siejami. Ką pasakytumė-te žmonėms, kurie galvo-ja: „Yra čia apie ką skaity-ti, eilinis Vilniaus valkata ir tiek“?Taip, žmogaus ir meninin-ko tragedija – tai ir Baro is-torijos dalis. Bet tai tik da-

lis. Kas nori matyti jame val-katą ir girtuoklį, tegu mato, jame telpa ir tai. Kai kas ge-riau įsižiūrėjęs pamatys ir hi-pį, ir panką, gyvą savo maiš-tu ir laisvės troškuliu. Kai kas prakrapštęs šitą lukštą paste-bės jo meilę muzikai ir neįti-kėtiną verslumą prekiaujant knygomis net sovietmečiu, kai bet kokia savarankiška fi-nansinė veikla buvo traktuo-jama kaip Tėvynės išdavys-tė. Pažvelgę dar toliau atras jo kino provokacijas ir talen-tingą šou scenoje su „Ir Vi-sa Tai Kas Yra Gražu Yra Gra-žu“. Dar giliau – tiesiog norą gyventi, kurti, mylėti, pažinti, autentiškai būti... Pažvelgus

dar giliau... Tfu, gal geriau iš-gerti į Baro ramybę arba kad su savo šėlionėmis dangaus neišverstų...

Esu pati susidūrusi su at-siminimų rinkimu. Kar-tais ima atrodyti, kad tą žmogų pažįsti geriau, tiksliau, kitokį nei jo ap-linkiniai. Koks būtų jūsų atsiminimas apie Barą? Gal galėtumėte pradėti ar bent užbaigti atsakymu į klausimą „Kodėl apskri-tai turėtume vertinti Ba-ro kūrybą?“

Kalbant apie Barą, labai sun-ku atskirti, kur yra vien tik gyvenimas, o kur jau pra-sideda kūryba. Man rodos, čia viskas persipynę ir susi-mazgę. Štai, 1980 m. Baras persirengęs moterimi vie-toj rankinuko pasiėmęs su-plotą geležinį kibirą vaikš-čiojo po Vilnių slėpdama-sis nuo kirpyklos. Baras mė-go parūkyti susikišęs dvi ci-garetes į kiekvieną šnervę. Vienos repeticijos metu Ba-ras išgėrė visą šampano bu-telį, o ėmus repetuoti legen-dinę dainą „Šunparkis“ su-dainavęs „pirmadienį, an-tradienį, trečiadienį“ pamir-šo tekstą. Tarp gausybės kny-

gų sovietmečiu Baras turėjo Hitlerio „Main Kamf“ ir Da-niilo Charmso egzempliorių. Kartą nusiskuto pusę galvos ir pusę barzdos ir taip vaikš-čiojo palenkęs galvą į tą pu-sę, kur plaukai nusvėrė. Mė-go svogūnus užgerti kava. Filme „Intelektuali popietė“ Baras vaikšto po Kauno zoo-logijos sodą ir siūlo beždžio-nėms parūkyti. Tai tik kele-tas nuotykių iš audringo ir beprotiško Baro gyvenimo, kuris yra unikalus ir nepa-kartojamas. Yra žmonių, ku-riems neužtenka oficiozinės

kultūros, patrauklios, perka-mos, naudingos. Jiems reikia ko nors daugiau, ko nors cra-zy. Ir to reikia ieškoti sąmo-ningai, ne rinktis iš to, kas tau siūloma, bet ieškoti to, ko tau išties reikia. Šia prasme Baras yra visiškas unikumas. So-vietmečiu, aštuntajame de-šimtmetyje, kai iš Vakarų pa-siekiamos muzikos įvairo-vė plokštelių pavidalu buvo be galo skurdi, o visi bent šiek tiek mąstantys kitaip svai-go nuo bitlų, led zepelin, dor-sų ir pan., Baras nusispjovė į visa tai ir pradėjo nepakar-tojamą žygį – per pažįstamus Vakaruose, susirašinėdamas su nekomercinėmis leidy-

bos firmomis, jis ieškojo kito-kios muzikos, nes žinojo, jau-tė, kad ji turi būti. Giliu sovie-tmečiu už geležinės uždangos jis sugebėjo siųstis muziką, kurios čia niekas nebuvo gir-dėjęs, kurios absoliuti daugu-ma žmonių nebuvo girdėjusi ir laisvame Vakarų pasaulyje. Barui tiesiog reikėjo daugiau. Ir tuo jis užkrėtė begalę žmo-nių, jis tapo muziknešiu, ne vienam, „užsisėdusiam“ ant bitlų, atvėręs muzikos pasau-lį. Tai buvo nepakartojamas žygis, kurį šiandien net sunku įsivaizduoti.

Ir Barą su jo crazy idėjo-mis turi atrasti tie, kuriems to reikia – žingeidūs , ieš-kantys, patys šiek tiek cra-zy. Kam užtenka kultūros iš prekybos centrų lentynų, sunkiai Barą ten ras. Jiems ir nereikia. Ir gerai. Kiekvie-nam savas Baras...

Dėkoju knygos „Pasaulis pagal Barą“ sudarytojui Ge-diminui Kajėnui už pokal-bį bei galimybę naudotis kny-goje esančia medžiaga – tiek tekstais, tiek nuotraukomis.

Tfu, gal geriau išgerti į Baro ramybę arba kad su savo šėlionėmis dangaus

neišverstų...

12

Esė konkursas „Ištrauk mane iš stalčiaus“

Nori rašyti? Tai rašyk! Tik nebeslėpk savo kūrinių stalčiuje, o dalyvauk „Laikas.lt“ esė konkurse. Visus at-siųstus darbus publikuosime portale, o keturis geriausius išspausdinsime žurnale. Kūrybin-

gajam ketvertukui taip pat atiteks unikalūs leidyklos „Kitos knygos“ leidiniai.

Kokių tekstų laukiame? Visokių. Esė mėgsta formos ir stiliaus laisvę bei turinio originalumą bet kokia tema.

Kur ieškoti įkvėpimo? www. laikas.lt

Ką daryti parašius? Siųsti el. p. redakcija@laikas.lt iki sausio 1 d.

Kas tavo esė vertins? Naujausios kartos rašytoja, romano „Pekino dienoraščiai“ autorė Vaiva Grainytė,

„Kitų knygų“ leidėjai ir „Laikas.lt“ redakcija.

Paradoksas: per pasku-tinius porą dešimtmečių technologijos kūrė vieną revoliuciją po ki-tos ir negrįžtamai vedė pasaulį į priekį, bet tai, kaip mes atrodome ir ką mėgstame, grįžo atgal. Tą patį megztinį, kurį vilkėjo senelis, vilkime šį lapkritį ir esame madingi. Į telefonus siunčiamės „Instagram“ ir dalijamės nuotrauko-mis, kurios atrodo kaip tėvų ryškintos vonios kambaryje išjungus šviesą. Penkis oskarus dovanojame „Artis-tui“ – nespalvotam nebyliam filmui, nors ir sukurtam pernai. Didžioji dalis šiandienos mainstream‘o yra tik naujam gyvenimui pri-kelta praeitis. Ar dėl to reikėtų sunerimti? Truputį.

14

Retro

mania

: Pop

Cult

ure’s

Addic

tion t

o Its

Own P

ast v

iršeli

sBritų muzikos žurnalistas Simonas Reynoldsas situa-cijai apibūdinti turi atskirą terminą: retromanija. Per-nai jis išleido knygą „Re-tromania: Pop Culture’s Addiction to Its Own Past“ (liet. „Retromanija: popu-liariosios kultūros priklau-somybė savo pačios praei-čiai“), kurioje analizuoja, kodėl, užuot bandę sukurti ateitį, šiandienos muzikan-tai mieliau kartoja tai, kas jau buvo sukurta anksčiau.

„Nostalgija yra įsiskverbu-si visur. Neseniai mano pen-kiametė dukra buvo stovy-kloje, kurioje vyko „9-ojo dešimtmečio diena“. Kaip-gi ji gali suprasti, kas tai yra? Grįžusi ji tepasakė, kad sto-vyklos vadovai buvo apsi-rengę labai keistai“, – JAV internetiniam žurnalui „Sa-lon“ stebėjosi Reynoldsas.

karolis Vyšniauskaskarolis@laikas.lt

NIEko NAujA

Sunku su juo nesutikti. Kur pasisuksi, ten nostalgi-jos pavyzdžiai. Sėkmingiau-sios praėjusių metų daini-ninkės Adele muzika – kla-sikinis soul’as, jaunos gru-pės groja tokio paties mo-delio gitaromis, kaip „Sonic Youth“ 92-aisiais, o savo įra-šus leidžia viniluose ar net kasetėse. Didžiausias televi-zijų hitas yra „Mad Men“ – 7-ojo dešimtmečio JAV vers-lininkų gyvenimą reprezen-tuojantis serialas. Iš mados nesitraukia retro suknelės, į gatves išvažiuoja dviračiai fiksuota pavara.

Lindihopas ir longboardaiRetromanijos banga greitai pasiekė ir Lietuvą. Jaunosios kartos drabužių dizaineris Robertas Kalinkinas prista-to vintažinę kolekciją, rene-sansą išgyvena lindihopas, riedlentes keičia longboar-dai, Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis perdainuoja Nel-ly Paltinienės dainas, žiū-rimiausiu šalies filmu tam-pa XIX a. vaizduojantis „Ta-das Blinda“, pagrindinį he-rojų filme vaidinęs aktorius ir dainininkas, užuot kūręs savo muziką, ruošia „Que-en Show“ – programą, kurio-je bandys sukurti iliuziją, jog jis yra Freddie Mercury.

Visa tai galima bandyti pa-aiškinti ir labai pragmatinė-mis priežastimis. Drabužius iš antrų rankų perkame, nes neturime pinigų naujiems, tribute koncertus grojame, nes senomis, gerai žinomo-mis dainomis lengviau pri-traukti klausytojus, ar ne? Ne visai.

„Artisto“ biudžetas yra 15 milijonų JAV dolerių – ne mažesnis, nei daugelio ki-no teatruose rodomų filmų. Norint daryti instagramines nuotraukas, reikia išmaniojo telefono, o šis yra branges-nis už tradicinį. Tam, kad at-kurtų autentišką penkiasde-šimties metų senumo Ame-riką, „Mad Men“ autoriai į kiekvieną seriją investuo-

Šiandienos popherojai yra

tik praeities žvaigždžių

atitikmenys: Lady Gaga – Madonnos,

Justinas Bieberis – Michaelo Jacksono

ja iki trijų milijonų dolerių – daugiau, nei reikėtų ku-riant šiandieną vaizduojan-tį serialą. Visa tai – vien tam, kad žiūrovas pasijustų bent 45 minutes pabėgęs iš šian-dienos.

Kita vertus, ar tai, kad „Mad Men“ žaidžia nostal-gija, daro jį mažiau vertin-gą? Ar tai, kad Adele muzi-ka neskamba šviežiai, reiš-

kia, kad ji mažiau talentin-ga? Jokiu būdu. Tuomet kur problema?

60-ieji buvo hipių metas. O kieno metas 2010-ieji?Problema yra mūsų įnašas į istoriją. Lig šiol kiekvienas Vakarų kultūros dešimtme-tis turėjo savo judėjimus ir herojus (dažniausiai – muzi-kantus), kurie darė jį unika-lų, į nieką anksčiau istorijo-

Dads

areth

eorig

inalhi

pster

.tumb

lr.com

nuot

r.Ka

dras

iš fil

mo „T

he Ar

tist“

16

Praėjusį mėnesė baigėsi „Laikas.lt“ ir fotografijos paslaugų kompanijos

„Procentras“ organizuotas konkursas „Tik niekam nerodyk!“

Didelių formatų nuotraukų spausdinimas ant įvairių paviršių: tradici-nio fotografijos popieriaus, fotokokybės popieriaus, plakatinio popieriaus,

drobės, vinilo, tento, tapeto ir kitų medžiagų. Fotografijos dizaino darbai, senovinių fotografijų skaitmeninis retušavimas, nuotraukų klijavimas ant kieto pagrindo (aliuminio kompozito, putų kartono, kartono), nuotraukų

laminavimas, rėminimas, fotografijos albumų gamyba.

Jo dalyviai redakcijai siuntė tas fotografijas, kurias anksčiau slėpė, manydami, kad jos yra gėdingos, o dabar iš jų tik juo-

kiasi. „Laikas.lt“ skaitytojų balsavimas lėmė, jog „gėdingiau-sia“, o kartu ir linksmiausia nuotrauka jie išrinko šį daly-

vės Gintautės kadrą, kurio ji nenorėjo rodyti, nes „akiniuota princesė ant žirgo vyro neranda“.

Gintautei atiteko fotografijos paslaugų firmos „Procentras“ 300 Lt dovanų čekis senoms fotografijoms skenuoti, retu-

šuoti skaitmeniniu būdu ar spausdinti.

Visas konkurso dalyvių nuotraukas rasite „Laikas.lt“ konkursų rubrikos archyve.

je nepanašų. 50-ieji – Elvis ir rokenrolas. 60-ieji – „The Beatles“, hipiai ir Vudstokas. 70-ieji – „Sex Pistols“ ir pan-kai, 80-ieji – MTV, Michae-las Jacksonas ir Madonna, 90-ieji – Kurtas Cobainas ir grunge’as.

O tada prasidėjo savęs kar-tojimas. 2000-uosius dar ga-lima laikyti hiphopo dešim-tmečiu su Eminemu prieša-kyje. Tačiau hiphopo kultū-ra nebuvo postmileniumo vaikas. Jos pradžia datuoja-ma dar 70-aisiais ir nuo to laiko hiphopas neevoliucio-navo taip, kaip, sakykim, El-vio įkvėpti Bitlai pakeitė ro-kenrolą.

Trečius metus skaičiuo-jančiame mūsų dešimtme-tyje dar nykiau. Šiandienos popherojai yra tik praeities žvaigždžių atitikmenys: La-dy Gaga – Madonnos, Jus-tinas Bieberis – Michaelo Jacksono ir t. t. Jie yra pro-fesionalai, bet jų žingsne-liai – jau matyti. Galbūt vie-nintelis 150 proc. autentiš-kas personažas, išties perra-šantis populiariosios kultū-ros istoriją, yra Pietų Korė-jos sensacija PSY. Bet „Gan-gnam Style“ – atskiras feno-menas.

Kai nėra vedlių, nesuku-riamos ir naujos subkultū-ros. Paskutinioji kiek ryš-kesnė buvo emo, tačiau stai-ga iššovusi ji išsikvėpė dar greičiau nei jos narių naudo-tas „MySpace“. Hipsteriai? Bet juk būtent jie ir yra pa-našiausi į savo tėvus (žiūrė-ti dadsaretheoriginalhipster.tumblr.com)! Jokia kita sub-kultūra – jei hipsterius gali-ma laikyti subkultūra – nė-ra taip apsėsta retromanijos. Jie mūsų šiuo klausimu ne-išgelbės.

Istorija baigėsi?Kad atsidursime tokioje si-tuacijoje, amerikiečių mąs-tytojas Francis Fukuyama pranašavo dar prieš du de-šimtmečius. 1992 m. jis išlei-do knygą „The End of Histo-ry and the Last Man“ (liet. „Istorijos pabaiga ir pasku-tinis žmogus“), kurioje tei-gė, jog, pasibaigus šaltajam karui tarp Vakarų pasaulio ir Sovietų sąjungos, žmonijos istorija bus baigta, nes pa-saulyje įsigalės vakarietiška demokratija.

Tai mintys apie politiką ir ekonomiką, ne apie madą ar muziką. Tačiau kultūros ju-dėjimai yra tiesiogiai susi-ję su politine situacija. La-biausiai kultūrą į priekį pa-stūmėjęs septintasis dešim-tmetis buvo kupinas kvapą gniaužiančių įvykių: karas Vietname, feminizmo banga, kosmoso lenktynės. Tai bu-vo per daug įtemptas metas, kad negimtų kas nors nauja. Taip susiformavo kontrkul-tūra ir hipių judėjimas. Kai laisvos meilės ir taikos idė-jomis buvo nustota tikėti, at-ėjo eilė pankams ir t. t. Sub-kultūrų ratas sukosi, kol su-kosi istorija.

Fukuyamos prognozė atei-čiai buvo ir nuraminanti, ir dar labiau bauginanti. Jis ra-šė, kad, pasibaigus istori-jai, pasaulis taps ramesnis, bet žmonijos lauks... nuobo-dulys. Panašu, kad progno-zė pildosi.

„Nostalgija yra įsiskverbusi

visur. Neseniai mano penkiametė

dukra buvo stovykloje, kurioje

vyko „9-ojo dešimtmečio

diena“. Kaipgi ji gali suprasti, kas

tai yra?“

Dovilė Raustytė

dovile@laikas.ltVisi vaizdai iš žurnalo „Ausis“

VAgoNėLIS IR VISAS PASAuLIS

Delany šeima: Pete, Rachel, Hazel, Bryony ir Judah, 2001, iš Iaino McKel-lo knygos „The New Gypsies“, 29 psl., copyright © Iain McKell, 2011

VAgoNėLIS IR VISAS PASAuLIS

18

Dovilė Raustytėdovile@laikas.lt

Tai kas gi tie naujieji čigo-nai, kurių fotografijomis paprašėme I. Mckello pa-puošti naujausią numerį?

Naujųjų keliautojų sąvo-ka šmėkštelėjo 1985 m., kai link mistiškojo Stounhedžo (angl. Stonehende) nusidrie-kė virtinė dviaukščių auto-busiukų, pilnų Dikenso lai-kų skrybėles užsimaukšlinu-sių vaikinų ir Viktorijos lai-kų suknelėmis pasipuošusių merginų. Skambiai „Taikos vilkstine“ pavadintas pro-testas buvo nukreiptas prieš tuometę Didžiosios Britani-jos valdymo sistemą: masiš-kai paliekant miestą ir ieš-kant prieglobsčio gamtoje. Iainas McKellas savo čigo-nų užuomazgą tuomet pir-mą kartą pamatė per televi-ziją. Procesijai nusidriekus po metų antrą kartą, Mar-garet Thatcher pasiuntė į Stounhedžą policiją, kuri su-laužė vilkstinės dalyvių ke-

Vieni jų bijo ir vadina narkomanais, nusi-kaltėliais, kiti – gena juos iš savo priva-čių valdų, dar kiti – ignoruoja kaip eili-nius valkatas, o žymus mados fotogra-fas Iainas Mckellas juos fotografuoja. Visai neseniai pasirodė jo nuotraukų albumas „The New gypsies“ (tekstai: Val Williams ir Ezmeralda Sanger, leidėjas – „Prestel“, kaina – 24,99 gBP, storais viršeliais, 128 psl., 80 spalvotų iliustra-cijų, ISBN 978-3-7913-4519-2).

lionines priemones, bet ne jų norą priešintis. Ministrė pirmininkė po incidento vi-siems teisinosi, kad taip tik ginama žymi, istorinė vieta. Tačiau visi juto baimę ir no-rą numalšinti anarchistinių idėjų link Stounhedžo veda-mą jaunimą. Vykti į akme-nuotąją vietą ir parvežti fo-toreportažą buvo liepta ir I. McKellui. Kaip sako pats fo-tografas, tada, dar jam pa-čiam nežinant, prasidėjo naujųjų čigonų raida...

Savo kelionės į Stounhe-džą I. McKellas nepamir-šo ir po penkiolikos metų ją pakartojo. Buvo kalbama, kad ten vasaromis hipiškuo-se autobusiukuose gyvena apie 300–400 klajoklių. Nu-vykęs į vietą, fotografas rado tik mažą saujelę taikiai nusi-teikusių žmonių, įsikūrusių arklių traukiamuose vago-nėliuose ir laikančių namais visą pasaulį. „Tada aš supra-tau, kad niekas manęs dar taip nedomino kaip šie žmo-nės, tačiau nežinojau, kad jie mane domins ir ateinančius dešimt metų“, – savo susi-tikimą su būsimais naujai-siais čigonais prisimena I. McKellas.

Didžiausia bėda ta, kaip sa-ko fotoalbumo autorius, kad žmonės labai dažnai maišo naujuosius čigonus su kitais laisvės idėja prisidengian-čiais keliautojais. Pagrindi-niai I. McKello nurodomi

Corina ir Anarchy Rose, 2003, iš Iaino McKello knygos „The New Gypsies“, 47 psl. copy-right © Iain McKell, 2011

skirtumai: dažnai su plėši-mais, narkotikais besiasocijuo-jantys žmonės, įsikuriantys pri-vačiose valdose bei pridaran-tys žalos tiek jų savininkams, tiek gamtai, keliauja su moto-rinėmis priemonėmis, naujie-ji čigonai gyvena ekologišką gy-venimą, propaguoja „Pasida-ryk pats“ kultūrą ir keliauja ar-klių tempiamuose vagonėliuo-se. „Buvo be galo gera priartė-ti prie šių žmonių, tapti jų drau-gu ir labai gaila susidūrus su mano nuotraukų sukeltu žmo-nių pasipiktinimu“, – sako I. McKellas.

Daugeliui gyvenimas vagonė-lyje be elektros, vandens, paju-dant iš vietos tik arklių pagalba siejasi su tolima praeitimi, kai civilizacija išgyveno savo prie-šaušrį, tačiau I. McKellas tvirti-na, kad tai tikroji žmonijos atei-tis: „Už juos ekologiškiau gyve-nančių žmonių tikrai sunku ras-ti. Jie naudoja tik saulės ener-giją, duoną užsidirba iš amati-ninkystės, yra visiškai atsiriboję nuo vartojimo kultūros, o žmo-nėms, priekaištaujantiems, kad jų „karietos“ sukelia spūstis ke-liuose, atsako, kad ne jie dėl to kalti, o mašinos.“

Naujųjų čigonų gyvenimas dažnai susideda iš klajojimų po festivalius ir įvairias šventes, kur jie susitinka su tokios pa-čios pasaulėžiūros žmonėmis. Moteris, vardu Ezmeralda, jau kurį laiką gyvena arklių traukia-mame vagonėlyje ir sako, kad jis yra jų ideologijos simbolis, at-spindintis įsitikinimą, kad gy-venimas gali būti spalvotas,

Nuo plaučių uždegimo

vagonėlyje savo mirusį draugą radęs naujasis

čigonas Pete’as sako, kad naujųjų

čigonų žiemos ypatingai ilgos.

Taikos vilkstinė, Stoney Cross, Wiltshire, 1986, iš Iaino McKello knygos „The New Gypsies“, 5 psl. Copy-right © Iain McKell, 2011

Airmen’s Corner, 2001, iš Iaino McKello kny-

gos „The New Gypsies“, 27 psl. copyright © Iain

McKell, 2011

Ebony, 2006, iš Iaino McKello knygos „The New Gypsies“, 31 psl. copyright © Iain McKell, 2011

The Big Green Gat-hering, 2006, iš Iai-no McKello knygos

„The New Gypsies“, 41 psl. copyright © Iain

McKell, 2011

egzotiškas, magiškas, kupinas muzikos, nes yra pa-prastas ir savarankiškas.

Taip, romantikos naujų-jų čigonų kasdienybėje ne-trūksta – nėra įsipareigoji-mų, dienos bėga pievose gre-ta besiganančių arklių deko-ruojant gyvenamuosius va-gonėlius, naktys – po žvaigž-dėtu dangumi... Tačiau, kaip ir visur, yra tamsioji pusė, o ji prasideda kartu su žiema. Nuo plaučių uždegimo vago-nėlyje savo mirusį draugą ra-dęs naujasis čigonas Pete‘as sako, kad jų žiemos ypatin-gai ilgos. O paklaustas, kodėl negrįžta atšalus į miestą, at-sako, kad ne jam gyventi ci-vilizacijoje. Geriau jau taip ir čia, nei šiltai ir ten.

I. McKello knygoje rašo-ma, kad kai būna sunku, naujuosius čigonus palaiko alternatyvaus gyvenimo idė-ja ir formuojamos vertybės, kurios bus perduodamos iš kartos į kartą. Daugelis jų ti-kisi, kad vaikai tęs jų gyveni-mo būdą nepamiršdami me-no, muzikos ir laisvo kelio...

Ianas McKellas pataria ne-bijoti naujųjų čigonų, o pri-imti juos kaip galimą laisvos ateities perspektyvą. Pasi-grožėkite.

Visos nuotraukos iš Iain McKello kny-gos „The New Gypsies“, tekstai: Val Williams ir Ezmeralda Sanger, leidėjas – „Prestel“, kaina – 24,99 GBP, sto-rais viršeliais, 128 psl., 80 spalvotų iliustracijų, ISBN 978-3-7913-4519-2.

Naujieji čigonai žmonėms, prie-

kaištaujantiems, kad jų „karietos“ sukelia spūstis

keliuose, atsako, kad ne jie dėl to kalti, o mašinos.

Stonehenge, Summer Solstice, 2006, iš Iaino McKello knygos

„The New Gypsies“, 64 psl., copy-right © Iain McKell, 2011

Wickerman Festival, Škotija, 2002, iš Iaino McKello knygos

„The New Gypsies“, 73 psl., copy-right © Iain McKell, 2011

22

Vaikinų pasakojimo stiliaus keisti nedrįsome, tad tekstas netaisytas

Mes ir vėl grįžtame su nau-jų recenzijų paketuku. Apie ką šį kartą? Kadangi žur-nalo, kaip Apuokas (ma-no buvusi lietuvių k. moky-toja) sakydavo, *pagrindinė mintelė* yra meinstrymas, kebblogo chebrytė apsita-rė ir nusprendė neparsiduo-ti šiai politinei provokacijai. Per ilgai mes kentėme vie-šosios nuomonės spaudimą! Gana (ir kiti įvairūs „Bun-da jau Baltija“ pobūdžio pa-triarchiški šūktelėjimai)! Nusimetame savo maroziš-kus apdarus, trumpam pa-mirštame rajonskas paniat-kes, traukiame apskurusius senelio šliūbinius rūbelius, landsbergines beretukes, pypkutes, raginius akinu-kus iš stalčių ir skelbiame: „Būk hipsteriu, nevalgyk ke-babo“ dieną. Kai kas mus po praeitų straipsnių išvadi-no kaimiečiais narkomanais iš Kelmės. Mielas humoro jausmo neturintis skaityto-jau, dabar „įkirtome“ pačias moderniausias „Humanos“ drapanas, tikimės, kad pri-minsime Tavo pamėgtą vio-letinį Lietuvos herojų ir ne-beburnosi nesąmonių (N. B. Čia ant nepatenkintųjų gy-venimu tiesiogiai „stumia“ kebblogo komanda, o ne „Laikas“. Myliukas).

Tad nieko nelaukę išėjome į hipsterių susibūrimo vie-tas maisto ieškoti. Ilgai neuž-sibuvę mieste, aišku, radome „Coffee Inn‘ą“. Sarkastiškai miela vietelė. Šiaip mes jau-ni dar vaikėzai, bet šitoje vie-toje mums pavyksta pasijusti seniais. Kaip kokie hipstnin-dzės užbėgome į Vilniaus ga-tvės „Coffee Inn“ ir buvome švelniai priblokšti, nes jau-tėmės kaip į mokyklos laikus sugrįžę. Vaikai all over the pla-ce. Vaikai, vaikai, vaikai, hips-teris, vaikai, vaikai, hispte-ris. Toks tad kontingentas šios kavinukės. Buvo nemaloni, ta-

Dominykas ŠumskisMantas kvederis

kebblogas nemiega, kebblogas nesnaudžia, kebblogas tik ėda ir naują mintį jums audžia.

24

čiau kartu ir juokinga situacija, kai dvi 14–15 metų paneliukės kažką intensyviai braukydamos savo „iPad‘uose“ stovėjo eilė-je ir plepėdamos savo „OMG, jis nepalaikino mano fotkės feis-buke, koks šiknius“ pobūdžio dialoguose užsiminė, kad neva joms labai skauda galvą, nes dar šiandien negėrė didelio kavos puodelio. Internete rašoma: „I don‘t want to live on this planet anymore“. Mano biednu supra-timu požiūris blogas. „I don‘t want them to live on my planet anymore“ – turėtų būti naujas interneto *Thing*. Tačiau grįž-kime prie maisto. Pastovėjome eilėje ir užsisakėme visokių Ko-fiIno gėrybių: apkepą su kažkuo, BLT buterbrodą , sausainį ir, aiš-ku, kavos. Sumokėjome milijo-nus kaip už tiek maisto, bet tiek to, nereikia čia būti masėmis ir taupyti. Pirmyn, socdemai! Ka-dangi esame atgrubnagiai ir abi kairios rankos mums auga iš ši-knos, kavą kaipmat išvertėme ant žemės, tai tiek ją ir terecen-zuosime. Pradėjome nuo apke-po, kurį mums pašildė kebabų krosnelėje. Hipsteriškai tai va-dinasi kyšas, suprask „quiche“. Gi pamoina hipsteriui valgy-ti tokį paprastą dalyką kaip ap-kepas, reikia sugalvoti gudresnį pavadinimą. Pasirinkimas buvo toks: kyšas su grybais arba kyšas su vištiena. Prisipažinsiu, ne-prisimenu, kurį užsisakiau. Gal-voju, kad niekis, nes valgydamas prisiminsiu. Nė velnio. Nei gry-bų, nei vištienos. Taip pat nu-sibaudėme ir tuo, kad tik atsi-kandę pradėjome traukti viso-kius celofanus iš burnos. Pa-sirodo, ant dugno dar yra kaž-koks popierius, kurį irgi reikia nuimti. Mes sužinojome sun-kesniu keliu. Šarman magnifik. Toliau valgyti nebegalėjome. Apie skonį galima pasakyti, kad šiaip sau. Tokia šilta kiaušinie-nė su krapais ir fancy shit pries-koniukais. Ir dar nemaintsrea-miniu pavadinimu ir už milijo-ną litų. Puiku! Vienas iš dalykų, kurių, dėkui, bet antrąkart ne-pirkčiau. Toliau kibome į BLT sumuštineką. Čia tiems, kas yra išalkę ir atseit užbėga užvalgy-ti: „Hmmm, esu Vilniaus cen-

Prie tokio buterbro-do tik 100 g babytės va-rymo šnapso tetrūksta ir očiačia opapa – visa

baliuška.

Kadangi esame atgrubnagiai ir abi kairios rankos mums

auga iš šiknos, kavą kaipmat išvertėme ant

žemės, tai tiek ją ir terecenzuosime.

tre ir esu išalkęs. Žinau! Už-eisiu užkąsti į „Coffee Inn”. Nu let’s face it, taip niekada nebūna. Bet mes vis tiek pa-siėmėme šį sumuštinį juo-kingu pavadinimu postso-vietinėms šalims. Ir neat-spėsite, bet visai neblogas tas sumuštinukas. Lietuviš-kas toks. Duonytė, lašinukai, salotytė. Prie tokio buterbro-do tik 100 g babytės varymo šnapso tetrūksta ir očiačia opapa – visa baliuška. BLT užskaitome – pirkinys ge-ras. Galiausiai sausainis. Ko-fiIno sausainius visada mė-gau – skanus, saldus, gardus „prakandukas“ prie kavutės. Šį kartą jis irgi nenuvylė – su riešutukais, rudenėliu kve-pia, ne per minkštas, ne per kietas, pats tas... Iš esmės ką galima pasakyti apie „Coffee Inn“? Tai, kad kainos yra per didelės net Vilniaus centrui. Nesąmonė yra mokėti pitaką už sausainį. Maistas neblo-gas, tačiau be sumuštinio ne-labai ir nustebino kuo nors. Šiaip viskas taip hipsteriška, kad jau tampa mainstream. Ilgai neužsibuvome ir judė-jome toliau.

Išsikrapštę iš tarpdančių popie-rių patraukėme aukštyn Vilniaus gatve su troškimu pavalgyti kaip tu-ri būti. Kelias tie-sus į „Soulbox‘ą“. „Soulbox‘as“ mums su hipsteriais asocijuojasi ne tik nuo tada, kai buvo atida-rytas (tai yra akivaizdu), bet ypač nuo tada, kai Zuokas no-rėjo uždaryti šitą kaboką nak-timis ir kažkur internete ra-dau komentarą „Taip žudoma miesto alternatyva ir pogrin-dis“. Labiau ne mainstream būti negali. Bet viskas gerai baigėsi. Toliau galima be saiko gerti dieną naktį. Nuėję nu-sprendėme ištestuoti maka-ronus. Čia, kadangi valgėme skirtingus makaronus, prista-tome ir skirtingas recenzijas.

D: Mėgstu valgyti „Soul- box‘e“, nes ten duoda to-kių bulkos *apetaizerių* su kažkokia varškės koše ma-loše. Vapšė nenaudinga, bet miela. Kalbant apie maka-ronus, tai nusprendžiau pa-siimti tai, ką mažiausiai su-prantu iš meniu. Mano pasi-rinkimas buvo gnocci (nami-niai makaronų virtinukai) su raudonuoju pesto padažu ir šonine. Vienas minusas – te-

ko palaukti ilgai, tačiau supran-

tama, nes ko-kybiškai ruo-šia gerą mais-tą. Ir tikrai,

turiu pripa-žinti, kad laukti

vertėjo. Nors por-cija ir nedidelė, mais-

tas tikrai skanus, sotus ir ko-kybiškas. Pagyrimai šefui už netingėjimą daryti pribum-basus su šonine – man išrai-tė tokią mielą piramidę. Ki-ta vertus, maisto esmė ir-gi tokia, kad čia elementa-ri močiutės makaronų bū-za su kumpiu, sūriu ir pries-koniais ( jau įsivaizduoju, kaip skaitydamas širsta še-fas, kurį ką tik pagyriau). Žo-džiu, ir čia hipsteriai „išrišti“ kaip paprasto naminio mais-to mėgėjai.

*Kitą rytą* Labas rytas. Vienam iš mūsų skauda galvą, kitam dar ne, nes vis dar gyvena vakarykš-čių linksmybių likučiais. To-kį sudėtingą sekmadienio ry-tą geriausias išsigelbėjimas hipsteriui yra vėlyvieji pus-ryčiai, arba brunch, kuriuos sėkmingai aptikome „Studio 9“. Neįtikėtina fantastika.

Kai šventi šeštadienio nak-tį, kokį baliuką, vakarušką, į budhą užsuka jovanni ar tie-siog išlenki keliasdešimt bo-kalų bare, kitą rytą galva bū-na arbūzo dydžio ir neno-ri girdėti garsesnių garsų už avinėlio bezdėjimą. Tada at-sikeli maždaug kokią 14 val. ir žiūri, kad nebėra ko valgy-

ti. Va dėl to šitas brunch’as ir nuostabus. Nuslenki su sa-vo pižama ir gauni neišpasa-kytai paprasto, bet skanaus maisto. Susimoki devynioli-ka pinigų ir kerti, kiek tik no-ri. Muzikytė rami, padavėjos atneša kavytės, o tu kerti en-glish breakfast. Maistas pa-prastas – kiaušinienės, šoni-

nė, „tarybinės sasyskos“, vi-sokie vinigretai, daržovės, la-šiša. Puikiai tinka pagirioms. Gardžiausias ir išskirtiniau-sias desertas tai yra apel-sinai ir greipfrutai – ne tik kad be žievės, bet ir apskri-tai be odelių. Tikra ambro-zija. Apskritai, sukirtęs ko-kias tris porcijas kiaušinie-

26

M: Kai apsilankėme boxe, nustebino, kad nelabai daug žmonių buvo dieną. Pora lankytojų ir padavėjas su vi-duramžių pažo šukuosena. Gal tik koks ramus šeštadie-nis pasitaikė. Nesvarbu. Su-siradome vietelę ir užsisa-kėme makaronų su vištiena ir, neprisimenu ko, bet buvo maždaug koldūnai su fancy pavadinimu. Gerai, kad at-nešė apetaizerių, kurie, tie-

są pasakius, visai skaniai „suėjo“ ir pradėjo pratemp-ti laiką laukiant normalaus maisto, nes laukti reikėjo il-gai. Kaip apytuščiam resto-ranėliui, kur užimti gal ko-kie 3 staliukai ir persona-lo, dirbančio aplink juos, yra daugiau nei pačių lankyto-jų, laukti reikėjo ilgokai. Bet galiausiai, kai jau pristatė maistą, likome nustebinti. Atrodė gražiai ir skonis visai nieko. Makaronų forma kaip tų kioskinių rūgščių juoste-lių, kur mokykloje valgėte. Bet tai vieni iš patiekalų, ku-riuos dar kartą tikrai norė-čiau valgyti ir, kai būsiu išal-kęs, tikrai sugrįšiu. Tik ne-

suprantu, kam tokie pa-vadinimai fancy

ass. Gal taip rei-kia, gal čia tai-

syklės tokios, bet pasi-

rodė, kad yra fake pavadi-nimai pa-

prastam maistui (ku-

ris, be abejo, yra labai skanus).

Pavadinimas dėl pavadi-nimo. Nesvarbu, nes skonis atpirko šiuos bandymus būti ne mainstreamu. Vertiname „Soulbox‘ą“ nemenkais taš-kais ir kviečiame užeiti pa-ragauti patiems. Man atro-do, tikrai sugrįšite vėl, nors ir būdami be ūsų, berečių ir geek akinių.

Čia kebblogas trumpam stabdo savo kelionę, nes ne-bepajėgia vadalotis po mies-tą šitaip atrodydami.

nės, šoninės ir salotų, jautie-si šiek tiek pasisotinęs, kad toliau galėtum tęsti savo se-kmadieninę veiklą – skaity-ti laikraštį. Tampi kiek labiau pagiringas anglo požiūriu, nors juos žinant gal net išvis nesiskiri. Galutinis verdiktas yra toks, kad šitas brunch’as yra hipsteriškas ir absoliu-

čiai nemainstreaminis. Bet ne dėl kainų, ne dėl fancy pa-vadinimų, ne dėl besiren-kančių žmonių su ūsais, o dėl to, kad tokio dalyko praktiš-kai niekur nėra, o reikia tai labai. Taip kad užskaitome, einame „įkalti“ ir kitą die-ną pavalgyti kaip ponai pižo-nai. Taika.

Virtualus prabangiausio studentiško kambario gyvenimasNors prabangiausi studentiški apartamentai, pavadinti „Zanussi“ kambariu, savo duris atveria tik specialų kon-kursą laimėjusiems šeimininkams ir jų draugams, tačiau virtualiai po juos pasižvalgyti gali kiekvienas norintis.

„Zanussi“ kambario „Facebook“ profilyje galima peržiūrėti išsamias nuotraukų galerijas „prieš ir po“, vaizdo reporta-žus ir netgi sekti antrųjų būsto šeimininkių – Vilniaus kole-gijos Ekonomikos fakulteto antrakursių Miglės Razmytės ir Indrės Pusvaškytės – skelbiamas naujienas.

Šiame profilyje rengiami ir konkursai, kuriuose galima lai-mėti naudingų prizų, čia taip pat rasite patarimų, kaip jau-kiai įsirengti nedidelę erdvę, kaip pasigaminti naujų, ska-nių, sveikų ir nebrangių patiekalų.

www.facebook.com/zanussikambarys

Skubant į interviu su „Atviro rato“ aktoriais, vis sukosi mintis: ar tikrai teatras ir masinis populiariumas gali žygiuoti drauge? Ar šie jauni, talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, kartu su režisieriumi bei jų kurso vadovu Aidu giniočiu 2006-aisias įkūrę savo teatro laboratoriją, tikrai yra pakeliui į „mainstream‘ą“? o gal priešingai, jiems, nors jau spėjusiems surasti savo žiūrovą ir netgi įtvirtinusiems naują teatro epitetą „atviraratiška“, „mainstream‘as“ skamba beveik kaip keiksmažodis?

Eglė kirliauskaitėegle@laikas.lt

28

Užbėgant įvykiams už akių, privalu pastebėti, kad karš-čiausia diskusija virė būtent tuomet, kai pokalbis pakry-po apie populiarumą, teatro ir masių santykį bei televizi-jos sukurtas žvaigždes. Taigi, jūsų dėmesiui – įdomiausi interviu momentai su, kaip jie patys pastebėjo, šiek tiek pankuojančiais aktoriais, kurie nėra tiesiog linksma „chebrytė“, o žmonės, sie-kiantys bendro tikslo – at-verti teatro ratą žiūrovui.

Apie „Atvirą rAtą“...Nesistengiate šokiruoti, nežongliruojate garsiais vardais... Kas traukia pu-bliką į jūsų spektaklius?Vytautas: Neturime tiks-lo tik šokiruoti arba stebinti, arba išgarsėti, arba užsidirb-ti. Mūsų temos paprastai yra gana žmogiškos – gal tas ir traukia žiūrovą. Ateiti į tea-trą ir išgirsti žmonių istori-jas, ką nors šilto (nors šis žo-dis jau įgauna neigiamą ats-palvį), kažką tikro, atviro.

Benita: Siekti šokiruoti, siek-ti pritraukti mases – tai tokie paviršutiniški, išoriniai sie-kiai. „Atviro rato“ spektaklis

gali būti ir šokiruojantis, bet tai nebus tikslas, labiau – pa-sekmė. Mes visada einame ne į sceną, o į susitikimą su žiū-rovu. Mes einame su juo kal-bėtis ir be galo džiaugiamės, kai tas dialogas įvyksta. Kai žiūrovas mus išgirsta, mes su-prantame, pajuntame. Tuo-met sakome: „Štai, įvyko“. Tas „įvyko“ yra labai svarus.

Vytautas: Jeigu mes ka-da pradėsime norėti šoki-ruoti, stebinti ar pritraukti, tai „Atviram ratui“ teks už-sidaryti.

Jūsų teatro laboratorija vadinasi taip pat, kaip ir pirmasis jūsų „kūdikis“– autobiografinių improvi-zacijų spektaklis „Atvi-ras ratas“. Jei neklystu, kadaise jis buvo jūsų bai-giamasis darbas, o dabar tapo vizitine kortele...Vytautas: Čia ilga istorija. Mūsų dėstytojas Aidas Gi-niotis antrame kurse pradė-jo tokį aktorinio meistrišku-mo vystymo metodą – pasa-kojome tikras, savo išgyven-tas istorijas.

Benita: Mūsų mokytojas bu-vo ir Vladas Bagdonas – klasi-kinio teatro atstovas. Šalia Ai-

„Truputį susinervinome, kai sužinojome, apie ką šnekėsi-me“, – nors su šypsena, tačiau mano abejones patvirtino trys „atviratiečiai“: Vytautas Leistrumas, Justas Tertelis ir Benita Vasauskaitė, su kuriais susitikome iš karto po jų spektaklio ne tik vaikams „Senelės pasaka“ (beje, apdova-noto „Auksiniu scenos kryžiumi“).

Nuot

rauk

os –

pašn

ekov

ų

das Giniotis bandė su mumis dirbti eksperimentiniu būdu, o tai akademijoje nėra įpras-ta. Su vienu dėstytoju dirbda-vome klasikiniu būdu, o su ki-tu susėsdavome į ratą ir atlik-davome režisieriaus Aido Gi-niočio pateiktas autobiogra-fines užduotis. Pradžioje bu-vo labai keista: kodėl aš turiu apie save kalbėti? Mes visi ne-pažįstami, iš skirtingų mies-

tų, skirtingos asmenybės, vi-sai skirtingi žmonės...

Vytautas: Kodėl aš jai (rodo į Benitą) turiu pasakoti apie save? Ne! Benita: Labai sunku perlipti tą barjerą. Turėjo praeiti ne-mažai laiko, kol mes supra-tome, kad mūsų asmeninė patirtis gali būti labai gera medžiaga kūrybai, persona-žams, istorijoms – iš to susi-lipdė visas spektaklis.

Vytautas: Šalutinis efektas, kuris atsirado mums besipa-sakojant „Atvirame rate“ – mes pradėjome vienas kitą labiau suprasti, tapome žy-miai atviresni, sulipome į sa-votišką komandą.

Benita: Esame dėkingi Ai-dui Giniočiui, kad jis įžvel-gė mumyse komandą, paste-bėjo, kad šie žmonės skam-ba, dera kartu. Taip ir liko. Spektaklis „Atviras ratas – autobiografinės improviza-cijos“ ir yra mūsų vėliava, mūsų parašas, lakmuso po-

pierėlis. Būna, žmonės apie kitus mūsų spektaklius sa-ko – jame yra kažkas „atvi-raratiško“. Turbūt tai – ta išeities pozicija, kuri vieni-ja mūsų spektaklius: aš einu atvirai kalbėti, kaip mūsų in-terneto puslapyje parašyta: „Per save – apie kitus“.

Jei nebūtų „Atviro rato“, vis tiek eitumėte panašia

kryptimi?Vytautas: Kadangi esame skirtingi žmonės su skirtin-gomis savybėmis, galimybė-mis, talentais, manau, kad kai kurie būtų aktoriai tea-tre, kiti – kine, gal kas nors būtų televizijoje, kas nors dirbtų Anglijoje ar Norvegi-joje, dar kas nors filmuotų ar bare gamintų kokteilius.

Apie mAinstreAm’ą“...Neskubate į televiziją, šo-kių projektus. Taip, gal šiek tiek tai ir kirstųsi su jūsų principais, bet ar blo-gai, jei daugiau žmonių apie jus išgirstų, sužinotų, jus pamatytų?Vytautas: Tokia ir esmė: „Gal šiek tiek tai ir kirstų-si su jūsų principais“... Jei man tektų rinktis, dirbčiau kitą normalų, gerai apmo-kamą darbą. Geriau dirbsiu vairuotoju, negu save kišiu į kokį nors kvailą, buką šou. Kažką, kas man kels vidinę priešpriešą.

Benita: Televizija iš esmės nėra blogis. Yra puikių, ge-rų laidų, yra tokių, kur „Atvi-ras ratas“ galėtų dalyvau-ti, kurti, vesti, kaip nors ki-taip prisidėti. Šokių projek-tai gal ne mums, yra aktorių, kurie renkasi tokį kelią, tai – asmeniniai žmonių spren-dimai. Mums veiklos tikrai užtenka, neieškome kažko dirbtinio.

Vytautas: Čia truputį toks „pankizmas“... Televizijos, populiarumo, masinio žino-mumo požiūriu, mes esame šiek tiek „underground’as“, alternatyva, opozicija.

Justas: Ne vieną mūsų yra kvietę filmuotis seriale, lai-dose. Kol aš galiu, tikrai ne-noriu eiti ten, kur man neį-domu. Televizijos serialas – nieko blogo. Netgi labai ge-rai, tik kol kas ne pas mus.

Benita: Kartais norėtųsi, kad žmonės truputį mažiau žiūrėtų televizijos ir daugiau lankytųsi teatre.

Jeigu vieną dieną atsikel-tumėte be galo populia-rūs, visų atpažįstami ga-tvėse... Galvotumėte, kad atsitiko kas nors blogo ar gero?Vytautas: Na, kartais būna: sustabdo gatvėje ir padėkoja už spektaklį. Prisimenu, pri-ėjo toks pankas, sako: „Ačiū, gerai varot“. Arba pardavėja parduotuvėje užkalbina, pa-dėkoja. Žinoma, malonu.

Benita: Lietuviai turbūt ku-klesnė tauta. Jeigu žmogus išdrįsta prieiti ir pasakyti: „Ačiū, man labai patiko jūsų spektaklis“, tai jau yra drąsu ir malonu. Smagu, kad kuo daugiau žmonių ateitų į tea-trą, kad jie iš tikrųjų juo do-mėtųsi.

Vytautas: Nežinia, jeigu visi taip eitų, gal tai ir vargintų:

„Benita, jūs puikiai vaidino-te, jūsų fantastiški vaidme-nys! Man širdį tiesiog spau-džia, kaip jūs atlikote šią ro-lę, o tas vaidmuo... Aš tiesiog virstu iš kojų“.

Justas: Teatras tam tikra prasme yra intymesnė for-ma: gyvas žiūrovas bendrau-ja su gyvu aktoriumi. Kai žmogus išpopuliarėja per te-leviziją, jis tiesiog tampa ži-nomas, atpažįstamas vei-das...

Benita: Tuomet apie jį ku-riama kažkokia aureolė, pu-sę tos informacijos yra visai ne tai, kas yra tas žmogus.

Vytautas: Kartą, kai buvau kaime, močiutė manęs pa-klausė: „Vyteli, o kaip tau patinka ta (ir kažkoks var-das, pavardė man nežino-mo žmogaus)? Nugi žvaigž-dė, dainininkė“. Taigi – jai gal devyniolika metų, ji nie-kada nesimokė muzikos mo-kykloje ir nepasižymėjo ypatingu talentu, bet ji yra žvaigždė dainininkė, o mano

30

močiutė ją žino iš televizijos bei žurnalų.

Benita: Kalbi apie bulvarą. Toks žanras irgi turi teisę eg-zistuoti, yra žmonės, kuriems to reikia, kurie iš to gyvena. Tiesiog mes esame kūrėjai to kito žanro, mūsų ambicija yra skleisti ir ugdyti būtent tea-tro meno šaką bei kuo daugiau žmonių tuo užkrėsti.

Tai visgi nemanote, kad tai, kas tinka masėms, netinka niekam?Vytautas: Tikrai nebūtinai. Va, daug kas nešioja „Con-verse“ batus, bet labai mažai kas žino, kad ta įmonė įkur-ta 1908 metais kaip žieminių batų su guminiais padais fir-ma. Guminiai padai tiesiog nepraleisdavo drėgmės kaip odiniai...

Benita: Kiek tu daug žinai apie avalynę! ( juokiasi)

Vytautas: ...krepšininkas Chuck Tayloras buvo jų am-basadoriumi, kai JAV rink-tinė tapo pasaulio čempio-ne – jie avėjo tuos „All Star“ batelius, kurie po to pasi-darė labai madingi. Jie tapo labai populiarūs, bet žmo-nės nelabai ką apie juos ži-no – taip ir „undergroundi-niai“ dalykai dėl kokių nors priežasčių tampa labai po-puliarūs, dėl kažko, nesvar-bu. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Blogai yra tik etike-tės vaikymasis, nes tai įkali-na tavo protą.

Benita: Dėl „maintream’o“... Niekada jo netyrinėjau, neži-nau, ar dalykas masėms yra gerai, ar blogai. O kiek yra ta masė? Dabar spektaklyje „Se-nelės pasaka“ buvo keli šimtai vaikų – tai masė ar ne?

Kai pamačiau tiek klegan-čių vaikų, niekaip kitaip kaip „mase“ to ir nepava-dinčiau.Justas: Kad teatras taptų „mainstream’u“... Kiek žmo-nių gali pamatyti spekta-klį? Kiek kartų reiktų paro-dyti „Senelės pasaką“ trims šimtams žmonių, kad tai tap-tų taip pat populiaru kaip kas nors, per televiziją parody-ta milijonui? Teatre yra daug daugiau nei tik vaizdas ir gar-sas, teatras yra daugiaplanis, paveikesnis nei televizija, bet jis tiesiog nelabai skirtas ma-sėms. Į teatrą ateina sąmonin-gesnis, labiau apsisiprendęs žiūrovas – tam reikia didesnio impulso, daugiau pastangų nei įsijungti televizorių. Čia pana-šiai kaip žiūrėti filmą per tele-viziją ir žiūrėti filmą kino te-atre. Teatras, mano galva, yra dar truputį giliau.

Reziumuojant: ar „Atviras ratas“ ir didžiulis populia-rumas gali eiti kartu?Justas: Tas populiarumas, jei ateis, ateis ne dėl to, kad mes jo sieksime. Jis gali at-eiti dėl to, kad mes kažką da-rome. Pradžioje spektakly-je „Atviras ratas“ žiūrovų bu-vo mažiau nei aktorių, bet mes vis tiek tai tęsėme. Tuo-met suveikia grandininė re-akcija: žiūrovas pamatė kaž-ką tikro, jam patiko, atėjo ki-tą kartą ir atvedė dar daugiau žmonių. Iš esmės nėra geres-nės reklamos nei geras spek-taklis. Stengiamės, kad mūsų spektaklis nebūtų toks „tie-siog teatras“ – tai yra kiekvie-nos dienos darbas. Pagrindi-nė užduotis yra ryšio su žiū-rovu ieškojimas – šalia to ei-na ir populiarumas. O mes, „Atviro rato“ komanda, eina-me kartu, ne dėl to, kad esa-me draugai, o esame draugai dėl to, kad einame kartu.

Jeigu mes kada pradėsime

norėti šokiruoti, stebinti ar

pritraukti, tai „Atviram ratui“ teks užsidaryti.

gAL IR BuVo čIA HAjENDAS, koL Tu jo NEIŠHu^@#... – TokIA TA LIETuVA!

32

Baigėte Vilniaus dailės akademiją. Kaip apskritai pasukote į režisūrą? Ka-da suvokėte, kad tai Jūsų kelias? Nepamenu šio sunkaus at-sakingo apsisprendimo. Re-žisūra – tik priemonė, mano kelias žymiai sunkesnis, bet kartu ir įdomesnis.

Esate savamokslis kino pasaulyje. Kokia buvo Jū-sų savarankiška mokykla?Aikštelėje. Teoriškai ki-no gamybos neįmanoma iš-mokti.

Koks buvo Jūsų kelias į pilno metro kiną?Banalus. Berods dvylika trumpametražių filmų ir krūva scenarijų.

Kaip pirmojo kino filmo „Zero“ sėkmė pakeitė Jū-sų gyvenimą?Filmai mano gyvenimo ne-keičia, nes jis žymiai įdo-mesnis už visus kartu pama-tytus ir sukurtus filmus.

Statote savo trečiąjį pil-nametražį kino filmą su tokiais aktoriais kaip Vin-nie Jones, Gil Darnell, Ar-tur Smolyaninov ir kt. Manau, šio kino filmo biudžetas tikrai lenkia

Būna tokių vakarų, kai po kelių alaus butelių, krepšinio

ar kortų pliekimo kartu su bičiuliais, įgavus tam tikrą

atsipalaidavimo būsenos laipsnį, tiesiog šauna į

galvą mintis surengti kino vakarą. Ir visai neretai

tarp girdėtų, nelauktų ar tiesiog rišliai neišlementų

filmų pavadinimų pasigirsta pasiūlymas: „chebra, gal

pažiūrim „Zero“?“ Ir nutinka taip kartą ar du per metus...

jei ne pirmą dalį, tai antrą. Šiandien kino režisierių

Emilį Vėlyvį ir jo filmus žino dauguma. Ir ši Lietuvos kino

asmenybė nesnaudžia – be jokių stabdymo ženklų „kala

geležį“ toliau ir vis kelia kartelę aukštyn! Taigi,

pokalbis su Emiliu Vėlyviu.

jonas Vėlutisredakcija@laikas.lt

Nuot

rauk

a – Pa

ulius

Mak

ausk

as

Yra tik viena visų laikų geriausia komedija – A. Puipos „Dievų

miškas“. Ir dar kalba, kad Lietuvoje nemoka

statyti komedijų.

ankstesniojo „Zero 2“? Ar dabar, kai jau Jūsų pavar-dė Lietuvos kine turi svo-rį, lengviau pavyko su-rinkti lėšų?Lėšų rinkimas Lietuvoje – tai atskiras siaubo komedi-jos žanro filmas.

Jūsų filmai buvo kartu ir Jūsų asmeniniai projek-tai. Ar nesulaukiate pa-siūlymų režisuoti svetimų kino projektų?Sulaukiau, bet dar turėjau valios atsisakyti.

Daug kas apie Jus kalba kaip apie režisierių. Bet Jūs ir savo filmų scenari-jaus bendraautorius. O sti-prus scenarijus – gero fil-mo pagrindas. Ar daug gili-

note savo žinias šioje srity-je? Apskritai kiek rašymas (kaip kūrybos dalis) užima vietos Jūsų gyvenime?Daug gilinau, gilinu ir gilin-siu, kol nuskęsiu. Jeigu ne-sirūpini priemonėmis savo idėjoms įgyvendinti, pasau-lio neužkariausi. Aš nesu ra-šytojas, todėl jis iš mano gy-venimo nieko neatima.

Atsižvelgiant į tai, jog naujam projektui bus skirti keleri metai, kai ieškote idėjos naujam fil-mui, ar daug būna galvoje painiavos atsirenkant, jog taip – tai yra TA idėja!?Painiavos kyla su moterimis, mokesčiais ir politika. Idėjos visada ištikimos, vos užgi-musios jos tave paleidžia tik

Kriminalinių veiksmo komedijų dešimtukas

tada, kai būna įgyvendintos.

Į ką pats labiausiai krei-piate dėmesį žiūrėdamas kino filmus?Į viską, o labiausia į istorijos modeliavimą (naratyvą). Re-žisierius turi mokėti ne tik gerai, bet ir įdomiai pasako-ti istoriją.

Natūralu, jog sulig kie-kvienu filmu per praktiką įgaunate naujos patirties, ateina gilesnis suvokimas, kaip reikėtų papasakoti istoriją dar įdomiau. An-trasis „Zero“ labai skyrė-si nuo pirmojo. Kaip aukš-tai iškelta kartelė naujau-siam Jūsų filmui „Flight Redirected“?Pamatysite per premjerą.

Naujausiame Jūsų filme žiūrovai išvys ir užsienio aktorių (žymiausias iš jų – Vinnie Jones). Ar tai vie-nas iš pagrindinių kozirių siekiant patekti į užsienio rinkas?Naudoju visas įmanomas priemones, kad mūsų filmas būtų ne tik pristatytas, bet ir žiūrimas už mūsų skurdžios rinkos pasienio ribų. Tai tin-ka kalbant tiek apie idėją, tiek apie scenarijų, tiek apie aktorių atranką.

Kol kas visi Jūsų filmai – kriminaliai veiksmo tri-leriai su humoro priesko-niu. Tai dėl to, jog Jums pačiam tai įdomiausias žanras, jame jaučiatės pa-togiausiai?

5. Lok, stok arba šauk / Lock, Stock and Two Smoking Bar-rels (1997 m.)Debiutinis jau minėto britų re-žisieriaus Guy Ritche filmas. Tai vienas iš tų filmų su sėkmės aure-ole virš pavadinimo, kurie, inves-tavus labai nedaug, sugebėjo vir-šyti absoliučiai visus įmanomus lūkesčius – filmo biudžetas buvo 1,35 mln. JAV dolerių, o uždirbo 25,3 mln. Kaip minėjau, vėlesniu savo filmu „Snatch“ šis britų kul-tinis režisierius tik įrodė, kad ši sėkmė nebuvo atsitiktinė.

4. Tikra romantika / True Romance (1993 m.)Žiūrėdamas šį filmą, nori neno-ri imi mąstyti, ar Quentino Ta-rantino būtų jį padaręs geriau? Šį klausimą sudėtingą daro tai, jog šios kino juostos režisierius (neseniai nusižudęs) Tony Scott pasidarbavo išties puikiai. Net ir kritikų nuomone (bei dauge-lio tinklaraštininkų), šis kino fil-mas neabejotinai neįvertintas tiek, kiek turėtų būti. O kiek tu-rėtų, pasižiūrėkite ir nuspręs-kite patys.

1. Bulvarinis skaitalas / Pulp fiction (1994 m.)Šio žanro Visagalis Dievas. Po šio kino fil-

mo režisierius Quentino Tarantino tapo ži-

nomas ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Ar

verta apie šį filmą ką nors rašyti? Ne, jį reikia

žiūrėti. Jei matei, dar ir dar kartą.

3. Pasiutę šunys / Reservoir dogs (1992 m.) Quentino Tarantino pardavęs kino filmo „True Romance“ scenarijų, neužsidarė namuose išgyvendamas dėl to, jog jam ne-leido jo režisuoti. Jis sėdo rašyti dar vie-ną. Gautus pinigus už scenarijų investavo į savo naują projektą ir netrukus pasaulį išvydo šio režisieriaus pirmagimis – kino filmas „Reservoir Dogs“. Po šio filmo pasi-rodymo Sundance Film festivalyje šis re-žisierius kaipmat tapo legenda.

8. Džekė Braun / jac-kie Brown (1997 m.)

Trečiasis Quentino Ta-rantino filmas po jo dviejų pirmųjų, ku-

rie sulaukė jau aprašy-tos neįtikėtinos sėkmės.

Puikiai kino kritikų įvertinta bei žiūrovų pa-mėgta, gero filmo garan-

tu jau anuomet tapusio šio kultinio režisieriaus

kino juosta.

2. Vagišiai / Snatch (2000 m.)Po šešerių metų į pasaulio kino ekranus atke-liavo britų režisieriaus Guy Ritchie režisuo-tas filmas „Snatch“. Pirmasis šio britų kulti-nio režisieriaus darbas (Lock, Stock and Two Smoking Barrels) sulaukė didelės sėkmės Di-džiojoje Britanijoje, o ši kino juosta sulaukė pripažinimo ir už Atlanto bei į kino olimpą iš-kėlė patį kino genijų.

34

7. kontraktas su neū-žauga / get Shorty (1995 m.)Neabejotinai, mano nuo-mone, geriausias reži-sieriaus Barry Sonnen-feldo darbas. Smagu žiū-rėti, įdomiai papasako-ta nenuobodi, kurioziš-ka istorija, puikiai sude-rintas veiksmas su humo-ru. Geras kinas bet kur ir bet kada.

Ne. Todėl, kad aš gimiau ir gyvenu Lietuvoje. Juodo-jo humoro žanru galima tai-kliausiai atspindėti ir kar-tu pristatyti pasauliui mū-sų krašto aktualijas. Matant visa tai, kas vyksta tėvynė-je, kiti žanrai bejėgiai, jie pa-prasčiausiai „nepavežtų“ to-kio peripetijų svorio.

Jūsų filmuose galima įžvelgti Quentino Taran-

tino bei Guy Richie isto-rijos pasakojimo braižo bei stilistikos panašumų. Ar būtent šie kino kūrė-jai Jums, kaip režisieriui ir scenaristui, padarė di-džiausią įtaką? Jei ne, tai kas toks / tokie?Įtakos man padarė daug re-žisierių ir daugybė filmų. Bet didžiausią intervenciją pati-riu iš neišsenkančios kasdie-nės aplinkos.

Koks psichologiškai bū-na pirmasis mėnuo baigus kurti filmą?Jeigu turimas omenyje filmo gamybos užbaigimas, tai tas mėnuo būna pusiau alkoho-linis. Jeigu turimas galvoje popremjerinis mėnuo, tai jis būna visiškai alkoholinis.

Lėšų rinkimas Lietuvoje – tai atskiras siaubo

komedijos žanro filmas.

6. Paskutinis skautas / The Last Boy Scout (1991 m.)Dar vienas puikus režisie-riaus Tony Scotto kino filmas. Tai kietai „sukaltas“ veiksmo trileris su gerais juodojo hu-moro perliukais, o visą šį gar-dų delikatesą vainikuoja pui-kus charizmatiškų aktorių du-etas – Bruce Willis bei Damon Wayans.

10. Laukinės aistros / Wild Things (1998 m.)Viena vertus, šiame kino fil-me humoro mažiau nei aptar-tuose anksčiau (išsiskiria tik Billo Murray vaidmuo – suk-tas advokatas). Tačiau ši kino juosta išsiskiria puikiu siuže-tu, sukta, painia ir iki pat filmo paskutinių minučių nenuspė-jama istorija. Šis amerikiečių kino ir televizijos režisierius John McNaughton nėra labai garsus, tačiau ši juosta it per-liukas jo filmų sąraše ir ja pri-valu grožėtis.

9. Man bites dog (1992 m.)Originalus filmas. Tai belgų kriminalinė juo-dojo humoro mokumentinė (fiktyvi dokumen-tika) kino juosta. Šį kino filmą kūrė (rašė sce-narijų ir režisavo) trys asmenys: Remy Bel-vaux, Andre Bonzel ir Benoit Poelvoorde. Šis originalus belgų filmas apie tai, kaip filmeike-rių komanda sekioja paskui serijinį žudiką fil-muodami jo kasdienybę – nusikaltimus. Ta-čiau po truputį patys nepastebimai įtraukiami į chaotišką ir nihilistinį smurtą. Šis filmas nu-filmuotas beveik be jokio biudžeto.

MėNESIo INTERVIu: „Babyshambles“ ir „The Libertines“ būgnininkai smūgiuos LoFTE

Prieš ketverius metus pir-mą kartą su Adamu susitiko-me legendiniame „12 bar“, Londono Soho rajone. Ten jis tą vakarą grojo draugams. Aš nebuvau jo draugė. Ta-čiau šnekėti labai greitai at-sirado apie ką. Supratau, kad dažnai žmonės daug ko ne-žino apie žinomų grupių bū-gnininkus. Taigi, netrukus po koncerto patikrinau, ar žmonės jį atpažįsta gatvėje. Beveik neklydau – žmonės centrinėje Charing Cross at-sisukdavo ir mandagiai pa-

sišnabždėdavo. Tiesa, per 5 minutes žingsniavimo iki automobilio niekas jo taip ir nepaprašė autografo. Bet ko-kiu atveju, Adamas smarkus būgnininkas.

Ne taip ir seniai jo muzikinis kelias persipynė su kitos jau legendinės rokenrolo grupės „The Libertines“ būgninin-ku Gary Powelliu. Naujas jų projektas vadinasi „London Guns“. Abu vyrukai paeiliui muša būgnus, o per pauzes „užmeta“ indie electro plokš-

„LOFTO“ KALENDORIUS

UTTER (Portugalija) NEMOKAMAILapkričio 12 d.Patiks tam, kam patinka „The Killers“, rokenroliniai vakarė-liai, gyvas garsas, pietietiškas temperamentas, Portugalija. Vi-sa tai padės pamiršti, kad tai TIK pirmadienis.

MONO (Japonija)Lapkričio 14 d.Grupė iš Tokijo, kuri užburs vi-sus, mėgstančius instrumen-tų gausą ir eksperimentinį roką, shoegaze, minimalizmą ir mo-dernią klasiką (taip taip!).

SILICON VALLEY CO-MES TO THE BALTI-CS afterpartyLapkričio 15 d.Ateities verslo guru renkasi į „Loftą“ atšvęsti savo būsimų milijono vertų projektų.

TABAMI goes FERGIELapkričio 16 d. Trumpi šortukai, fergalicious šokiai, „Tabami Live Band“, „Black Eyed Peas“ ritmai, Erica Jennings, Vee ir Vilius, karališ-kasis sargybinis ir kiti žvilgsnį traukiantys reikaliukai.

KITAS KAMPAS ir koncertinė programa EILINIS ELITASLapkričio 17 d.Arogantiško „Eilinio elito“ šou „Lofte“ abejingų nepaliks. Kartu dainuos ir geri, ir pikti. Koncer-to metu dainų pavadinimus ir temas siūlys patys žiūrovai.

Teks

tas: In

ga N

orke

Nuot

rauk

os iš

orga

nizat

orių

arch

yvo

Jis Adamas FicekasGrojo būgnais su Peteriu Doherty grupėje „Babyshambles“3 iš 4 grojančių grupėje buvo suimti, 1 – ne kartą ir ne duDabar turi nuosavus projektus – „London Guns“ ir „Roses Kings Castles“Vienas Ficeko ir Gary Powell („The Libertines“) muzikinis tandemas at-vykstą į „Loftą“ jau šį mėnesį – tai „London Guns“Adamo seneliai lenkai, abu tėvai gimė Didžiojoje BritanijojePrieš tapdamas roko žvaigžde dirbo paštininku, muzikos mokytojuKlijai – taip Adamą vadino gerbėjai, nes… jis labiausiai stengėsi, kad „Babyshambles“ neiširtųKate Moss, pasak Adamo, yra puiki ir miela moteris, su kuria pats anks-čiau daug bendravoAdamas baigė džiazo studijas

BABySHAMBLEs THE LIBERTINES

36

MėNESIo INTERVIu: „Babyshambles“ ir „The Libertines“ būgnininkai smūgiuos LoFTEtelių. Tokia improvizacija, pasirodo, labai vykusi, ir mi-nia Anglijos klubuose net la-bai svetingai sutiko šį ben-drą dviejų rokenrolistų pro-jektą. Žinoma, ne be nostal-gijos grupėms, kuriose jie grojo: „The Libertines“, „Ba-byshambles“ ir „Dirty Pret-ty Things“.

Adamai, kas tavo gyveni-me atsitiko nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės centriniame Londone?Na, gal šis bei tas – atleido iš grupės (vėliau atleido ir gru-pę), man gimė vaikas, šiek tiek buvau supanikavęs, bu-vo kilę teisinių procesų, bet viskas išsisprendė.

Kadangi jau atvyksti į Vil-nių, išduok savo pavardės kilmę...(Šypsosi) Tiesą pasakius, daug nežinau apie savo len-kiškas šaknis. Mūsų gimi-nėje apie tai nebuvo išsa-miai pasakojama – greičiau-siai dėl negatyvių prisimini-mų, kurie giminę lydėjo nuo Antrojo pasaulinio karo me-tų. Tačiau Ficek buvo mano močiutė, kuri pabėgo iš Len-kijos karo metais. Iš tiesų tai

labai gaila, kad mažai žinau apie savo kilmę – tai žinoti labai svarbu kiekvienam.

Vėl esi naujokas muzikos pasaulyje su nauju projek-tu „London Guns“ – koks jausmas vieną dieną gro-ti „Wembley“ stadione su „Babyshambles“, o paskui ir vėl groti mažesniuose klubuose su naujais pro-jektais?Šou yra šou – nėra jokio skir-tumo, kur jis yra rengiamas. Priviliok daugiau žiniasklai-dos dėmesio, ir šou bus di-desnis. Daryk jį be žiniasklai-dos – tik žmonėms, susido-mėjusiems muzika, – jis bus mažesnis. Viskas logiška.

Kada ir kaip susipažinai su Gary.Pirmą kartą Gary sutikau diskotekoje 1992 m. Jis tuo metu išgyveno „De La Soul“ muzikos etapą, o aš buvau įnikęs į „Public Enemy“. Vė-liau visą vakarą prasigin-čijome, kurio kompiuterio procesorius yra greitesnis – commodore amiga ar atari st. Vėliau supratome, kad gin-čytis nėra prasmės, ir žaidė-me „Sega“.

Akivaizdu, kad su Gary turite kelis bendrumus, apie kuriuos žino visi ro-kenrolo mėgėjai. Abu gro-jote būgnais legendinė-se grupėse, kurių lyderiu buvo ekscentrikas Pete’as Doherty. Dar kas nors jus sieja?Mes abu vienodai gerai val-dome abi rankas – ir kairę, ir dešinę.Mes abu esame gimę tą pa-čią dieną.Abu mėgstame Woody Alle-no filmus.

O kur dabar yra Doherty? Kažkodėl nebesimato jo laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.Na, mes nebebendraujame. Anksčiau jaudindavausi dėl jo, bet dabar tiesiog nebesi-matome. Su kitais „Babys-hambles“ nariais taip pat ne-susitinkame.

Pasakojai, kad Londone sunku sulaukti spaudos dėmesio, jei esi muzikan-tas. Ypač žiniasklaidos apie muziką dėmesio...Taip, muzikos žiniasklaidos dėmesys čia vis dar kainuoja labai daug.

Taigi, papasakok, ką išgir-sime iš tavęs ir Gary „Lof-te“ jau lapkričio 23 dieną.

Gary muš būgnus, aš grosiu gitara – visa tai jungsime su indie electro muzika. Dažnai tai būna absoliučiai nesvei-kai stipri improvizacija.

Manai Gary geresnis bū-gnininkas nei tu?Taip, jis gerai „kerta“ bū-gnus, tačiau aš lenkiu jį muš-damas lėkštes.

Tavo nuomone, kas šiuo metu Londone hitas, o kas atgyvenę?Hitas – spalvotos stipraus medvilninio audinio kelnės. Atgyvenę – žurnalai apie muziką.

LONDON GUNSLapkričio 23 d.Menų fabrike „Loftas“

GUF (Rusija)Gruodžio 1 d.GUF – bene brangiausias Mas-kvos hiphopo scenos atstovas, diktuojantis Rusijos repo ma-das. Pagaliau jis „Lofte“!

TUBORG LOFTAS LIVE: „Parov Stelar Band“ (Austrija)Lapkričio 18 d.Į Lietuvą antrą kartą grįžta my-limi ir melodingi „Parov Stelar Band“ su savo nauja programa „The Princess 2012“.

LONDON GUNS: Adam Ficek („Babys-hambles“) & Gary Po-well („The Liberti-nes“) (UK)Lapkričio 23 d.„London Guns“ smogia ne tik sukdami plokšteles, bet ir pa-kaitomis sėsdami prie būgnų. Londonietiškas rokenrolas dar niekada nebuvo taip arti tavęs. Nepraleisk progos išsišokti!

GOD IS AN ASTRONAUT (Airija)Lapkričio 29 d.„We don’t play post-rock; we [may] have elements of [it], but I’m not going to follow the ru-les“, – Torsten Kinsella („God Is An Astronaut“).

TRIBUTE TO DEPECHE MODELapkričio 30 d.Pirmas oficialus „Depeche Mo-de“ gerbėjų suvažiavimas kar-tu su electropoperiais „Le-mon Joy“, new wawe grojikais „Multiks“, depešistams pagar-bą atiduodančiu Rimu Šapaus-ku ir t. t.

Vilnius Aleknos neturi

Vilnius Aleknos neturi

38

Aleksandras Rimdžiusaleksandras.rimdzius@gmail.com

Pirma mintis, šovusi į galvą išgirdus

Aleknos pseudonimą, – freestyle’as. Tai kažkas,

užgimęs devintojo dešimtmečio pradžios

jAV juodaodžių getų vaikų kultūroje, ir tą kažką į dienos šviesą,

arba mainstream‘ą, ištempė baltasis repo

karalaitis Eminem. Savo kelią į pripažinimą jis

pradėjo kaip freestyle’o repavimo kovų dalyvis.

2002 m. pasirodė autobio-grafiniais motyvais parem-tas filmas „8 mylia“ su šiuo reperiu priešakyje. Atrodo, kad filmo įkvėpti mūsų vai-kinai užaugo ir rimtai nu-siteikę griebė mikrofonus, tik, deja, kaip rodo realybė, užuot praktikavę freestyle‘o pagrindu Vakaruose tapu-sias kovas, mieliau renka-si apsižodžiavimus virtua-liojoje erdvėje. Gaila, nes, tarkim, metų pradžioje in-terneto sensacija tapęs mū-šis tarp anglų kalbos moky-tojo Mark Grist ir jo moki-nio Blizzard’o buvo tai, kas suteikė žiūrovams daugybę teigiamų emocijų. Mūsiškis freestyle’as, kaip kažkas tai-kliai pastebėjo, greičiau vir-tuvinis, gimstantis buityje, sėdint, diskutuojant, galbūt gurkšnojant alų. Visa tai la-bai tinka apibūdinti ir Ale-kną išgarsinusiam vaizdo klipui „Balkone“.

Alekna tarsi kometa jau vi-są pusmetį skrieja aplink lie-tuviškąją pramogų pasaulio saulę. Šitiek laiko vaikinui pakako, kad vos du jo vaiz-do klipai „YouTube“ kanale grėsmingai priartėtų prie 3 milijonų peržiūrų skaičiaus. Vieni, apimti ekstazės, šo-kinėja aplink kiekvieną atli-kėjui skirtą komentarų skil-tį, aiškindami, kokia tai do-vana šiai šaliai, kiti laiko jį repo muzikos degradaci-jos pranašu. Be jokios abejo-nės, jauno reperio, kurio ti-krasis vardas – Andrius Ale-knavičius, fenomenas nega-

li nestebinti. Kokios gali bū-ti šio populiarumo priežas-tys? Amžina Kauno ir Vil-niaus kolizija. Pasidairius po krūvą Aleknai skirtų tikru jaunimo išminties ir men-taliteto veidrodžiu tapusios demotyvacijos puslapių, iš-kart į akis krinta piktdžiugos kupinas „Vilnius neturi Ale-knos“ darbelis, toliau – mo-tinos ir vaikelio idilė. Aki-vaizdu, kad lengvų populia-rumo dividendų rankioji-mąsi primenanti ir tuo pat metu kaip ir garsusis opu-sas balkone „YouTube“ atsi-dūrusi dainelė apie pedofi-lus („Istorijos“) užgavo jau-triausias tam tikros visuo-menės dalies jausmų stygas, o pats atlikėjas tapo savo-tišku tikrosioms vertybėms atstovaujančiu kumyru..

Toliau – tarsi šešėliu pas-kui vaikiną besivelkantis ly-ginimas su kitais ir ne tik frystailinančiais mūsų re-periais. Vienoje pozityvie-ji „Jama&W“ neva pripažįs-ta, kad Alekna už juos geres-nis, kitoje Pushas atseit ra-gina baigti kvailioti ir apleis-ti sceną.

Turbūt nėra prasmės kal-bėti apie visomis prasmė-mis jau nuzulintą „balko-ną“ – liepos pradžioje die-nos šviesą išvydo ir jau savo pirmtaką peržiūrų skaičiu-mi spėjo aplenkti pirmasis atlikėjo muzikinis vaizdo klipas „Man patinka“, ku-riame toliau plėtojama mei-lės gimtajam miestui tema. Atrodo, viskas gražu, viskas tviska – imk ir siųsk kaip re-prezentacinę medžiagą Tu-rizmo departamentui. Ta-čiau kiek nemaloniai nutei-kia tai, kad garso takelis la-bai jau primena pernai pa-sirodžiusią „Game“ dainą „Red Nation“, kuriai sem-plą reperis, savo ruožtu, pa-siskolino iš elektroninės muzikos projekto „Zombie Nation“ 1999 m. perliuko „Kernkraft 400“. Norisi ti-kėti, kad šis nesusipratimas netaps tendencija.

Anaiptol nesu nusiteikęs prieš šį atlikėją, tuo labiau, kad jis pats blaiviai vertina savo jėgas ir neslepia nuos-tabos dėl užklupusio dėme-sio. Laikas parodys, ar šis muzikantas pajėgus išlaiky-ti visuomenės dėmesį. O gal toji kometa pradings iš jos regos lauko. Pabaigoje norė-tųsi pateikti vieno kolekty-vo, atsisakiusio išreikšti savo nuomonę apie Aleknos feno-meną, žodžius: „Repas – ne sportas.“ Tesprendžia kie-kvienas mūsų, ką jie tuo no-rėjo pasakyti.

Kokia buvo toji aplinka, kurioje augai ir brendai? Kas tave atviliojo (žmo-nės, įvykis, išgirsta daina ir t. t.) į hiphopo pasaulį? Nedidelis Kauno rajonas – VI Fortas, 1 kambario butas, ku-riame gyvenau ir augau kartu su tėvu, mama ir sese. Užau-gau neišlepintas ir vertinan-tis paprastumą. Mokyklos metais buvo visko, tačiau bė-gant laikui atsirinkau žmo-nes, kuriuos iki šiol vadinu draugais. Būdamas 10–11 me-tų nusipirkau albumą, kurio ilgą laiką klausiausi kiekvie-ną dieną. O mano draugai klausė lietuvių reperių kūry-bą ir jų dėka išgirdau pirmus lietuviškus repo kūrinius... Iš esmės nuo mažens tai mano mėgstamiausia muzika.

Kokie muzikos atlikėjai tave įkvėpė ir įkvepia? Negaliu išskirti nė vieno at-likėjo. Dažniausiai mane įkvepia tam tikri įvykiai ma-no aplinkoje.

Kaip apibūdintum savo ti-pinį klausytoją? Paprastas, humoro jausmą turintis, neapsikrovęs žmo-gus.

Savo kūryba nevengi pa-sisakyti ir įvairiais aktua-liais klausimais. Gal galė-tum apibūdinti savo tiks-lą – tai, kas tave labiausiai jaudina? Noriu įkvėpti žmones ir mo-tyvuoti juos siekti savo tikslų.

Repas – tai mano gyvenimas ir mano muzika, kuria man

džiaugtis šiuo metu bando su-trukdyti daug žmonių, bet ne-

manau, kad jiems pavyks.

Nuot

rauk

os –

foto

po

40

Susidariau nuomonę, kad pats savo kūrybą stengie-si vertinti blaiviai – kokie tavo, kaip kūrėjo, pliusai ir minusai? Pliusai, kad man dar tik pati pradžia ir dar turiu daug kur tobulėti, kad į viską bandau žiūrėti paprastai, kad viską darau nuoširdžiai, nesivel-damas į kokius nors kvailus skandalus.

Minusas – mažai patirties šiame žaidime, bet viskas at-eis bėgant laikui.

Kaip jautiesi sulaukęs to-kio dėmesio? Kaip į sė-kmę reagavo draugai ir artimieji?Viskas atėjo labai greitai ir tiek dėmesio tikrai nesiti-kėjau. Jaučiuosi keistai, nes niekad negalvojau, kad kam nors kada nors duosiu inter-viu. Draugai ir artimieji vi-sada man sakė, kad savo ak-tyviu gyvenimo būdu ir cha-rizma ką nors pasieksiu. Ge-riausias jausmas, kai koncer-te matai minią žmonių, kuri iškėlusi rankas tave palaiko. Tada atiduodi visą save.

Nemanai, kad dabar freestyle’o repavimas yra ant populiarumo bangos? Turbūt tai populiariau nei bet kada anksčiau. Žodžius rimuoja aplinkiniai ir tie žmonės, kurie anksčiau net neklausė tokios muzikos. Apskritai čia kažkas įvyko. Repo atlikėjai pradėjo sukti kaip niekad daug vaizdo kli-pų, o esamų klipų peržiūros išaugo. Lietuviai mėgsta vi-sada lygint kažką su kažkuo. Galų gale kai kam tai garsai fone, kai kam tai žaidimas, kitiems tai verslas ir šou. Man tai gyvenimas ir mano muzika, kuria man džiaugtis šiuo metu bando sutrukdyti daug žmonių, bet nemanau, kad jiems pavyks.

Ką tau reiškia freestylini-mas ir dainų kūrimas, kuo tai skiriasi ir kuo panašu? Freestyle’as man – tai būdas išlieti susikaupusias min-

tis galvoje, tai savotiška sa-viraiškos forma. Kurdamas dainą tu apgalvoji žodžius, apgalvoji, kokią žinutę no-ri nusiųsti klausytojui. O pa-sirinkus laisvąjį stilių atsi-skleidžia tavo talentas im-provizuoti ir nustebinti žmones tą pačią sekundę sa-vo sugebėjimais.

Kurią pusę – freestyle’o ar studijinę kūrybą – norė-tum akcentuoti ateityje? Ateityje norėčiau akcentuo-ti studijinę kūrybą. Pasiro-dymuose visada stengiuo-si įterpti freestyle‘o, bet iš es-mės man tai daugiau pramo-ga, būdas išsilieti ir tiesiog hobis, kuris visada smagus draugų būryje.

Kaip vertini kitus lietu-vių freestyle’o atlikėjus, tokius kaip „Jama&W“ ar „Tie geresni“? „Jama&W“ turi labai dide-lį talentą ir scenoje išdarinė-ja neįtikėtinus dalykus, Ro-kas turi Dievo dovaną, o di-džiausias pliusas ir pagarba šios grupės vyrukams už tai, kad jų pasirodymai skleidžia teigiamas emocijas.

„Tie geresni“ – taip pat la-bai talentingi vyrukai. Jų grupė ir kūryba tikrai la-bai stipri. Per pasirody-mus jie kaip ir nefreestaili-na, bet tai daryti moka ge-riau nei gerai, o vienas iš grupės narių yra tapęs Lie-tuvos freestyle’o čempionu. Kalbant apie repą, tai, mano nuomone, šie vyrukai Lie-tuvoje turėtų sulaukti dau-giau dėmesio.

Galbūt jau mąstai apie muzikos albumą? Koks ir apie ką, tavo nuomone, jis turėtų būti, kad tave ten-kintų? Kartais pasvajoju apie tai, bet tam reikia daug darbo ir dar daug sąsiuvinių pri-braukyti. Norėčiau, kad al-bumas būtų pozityvus, skleistų gerą nuotaiką ir kiekvienas klausytojas at-rastų dalį savęs.

Tekstas ir nuotraukos – Aistės Ridikaitės

kuršių marių pakrantės kaime Svencelėje įvyko simbolinis burlentininkų, jėgos aitvarų aistruolių ir kitų vėjo vaikų vasaros sezono uždarymas.

42

Čia buvo galima išvysti be-ne visus Lietuvos vėjo ir vandens sporto ekstrema-lus: šventėje vyko vanden-lenčių, jėgos aitvarų, bur-lenčių varžybos, smagios estafetės ir pašėlę vaka-rėliai.

Svencelė yra unikali ir labai patogi vieta didžiajai daliai vandens sporto šakų. Čia yra seklu. Galima laisvai nubris-ti 500 metrų ar daugiau. Tai-

Labas!Na ir ruduo už lango… Na ir lietus... Bet nepasiduo-kite rudeninei depresijai. Artėja dar vienas veiklos ir džiugesio pilnas sezonas – žiema. Mes apie viską pa-pasakosime eterio chuligano TV6 eteryje sekmadie-niais 12 val.

Šį kartą nevarginsime jūsų ilgomis istorijomis ar pasakojimais. Šiandien tiesiog siūlome jums prisi-minti praėjusią vasarą ir pažiūrėti nuotraukų galeri-ją iš vasaros uždarymo Svencelėje.

Peace :)„Adrenalino“ komanda

gi labai patogu mokytis tiek buriuoti, tiek valdyti jėgos aitvarą ar kitą vandens spor-to priemonę. Pažengusiems sportininkams ši vieta taip pat ideali, nes nendrių salos palei pat vandens paviršių užstoja vėją ir susidaro pui-kūs lygaus vandens lopinė-liai, kurie tinka mokytis įvai-riems triukams. Vanduo ma-riose sušyla žymiai anksčiau nei jūroje, todėl vėjo sezo-nas Svencelėje atsidaro gana anksti, o užsidaro – vėlai.

renginių gidas

Tie, kurie bent kartą matė nors vieną kanados šou giganto „cirque du Soleil“ kurtą spektaklį, nepamiršta jo visą gyvenimą. Be to, daugelio tokių žiūrovų nevaldomu troškimu tampa noras pamatyti visus „cirque du Soleil“ kūrinius, kurių kasmet skirtinguose pasaulio kampeliuose parodoma daugiau nei 20.

Bilietai

Lietuvius praėjusių metų gruodį jau sužavėjo sudė-tingos akrobatikos kupinas „Saltimbanco“, o jau atei-nančių metų balandžio 18–20 d. į Vilniaus „Siemens“ areną susirinkusius lietu-vius žavės kitas „Cirque du Soleil“ šedevras – spekta-klis „Alegria“.

Kas gi „Cirque du Soleil“ ku-riamus spektaklius padaro geriausius, laukiamiausius ir trokštamiausius pasaulyje? Pasak pačių „Cirque du So-leil“ meistrų, galima išskirti 8 bruožus, kuriais pasižymi visi „Cirque du Soleil“ kurti spektakliai.

Miklumas. Nesvarbu, ko-kį numerį atlieka profesio-naliausi „Cirque du Soleil“ spektakliuose vaidmenis ku-riantys artistai, jie juda taip vikriai, kad kartais ima atro-dyti, jog stebi kino filmą, ku-

užmaskuoja „Cirque du So-leil“ artistai, galėtų pavydė-ti kiekvienas. Atlikdami savo vaidmenis jie žiūrovų akyse tampa lengvi it plunksnos ir grakštūs tarsi gazelės.

Drąsa. „Cirqdue du Soleil“ artistai yra vieni iš nedauge-lio pasaulyje, kurie net ir pa-čius pavojingiausius triukus atlieka nenaudodami jokių apsaugos priemonių. Tiesa, išskyrus tuos atvejus, kai yra galimybė, jog nepavykus nu-meriui artistas gali sužalo-ti žiūrovus. Akrobatai nuo-lat balansuoja ant gyvybės ir mirties ar bent rimto sužalo-jimo ribos.

Pasaulio kultūros. Skir-tinguose „Cirque du So-leil“ spektakliuose pasakoja-mos skirtingos istorijos, ku-riomis atskleidžiami mūsų, mūsų kaimynų, o galbūt tie-siog tų, apie kuriuos pasako-jamos legendos, gyvenimai. Rodomi numeriai apima tiek

riame specialieji efektai su-kuriami pasitelkiant kom-piuterines priemones ir montažo paslaptis.

Šokis. Šokio judesiai, ku-rie varijuoja nuo klasikinių šokių žingsnelių, baleto ju-desių iki hiphopo, yra neat-siejama „Cirque du Soleil“ spektaklių dalis. Čia sugeba-ma suderinti, atrodo, sun-kiai suderinamus judesius ir kiekvieną jų paversti la-bai plastišku, poetišku, emo-cionaliu.

Fantazija. Kiekvienas spektaklis žiūrovą nukelia į vis kitokį siurrealų pasaulį ir geba ištrinti ribą tarp realy-bės ir fantazijos. „Cirque du Soleil“ spektaklis – tai var-tai į kitokį, mūsų pasąmonė-je kuriamą pasaulį.

Gracija. Elegancijos ir plastiškumo, kuriais kie-kvieno numerio sudėtingu-mą ir reikalaujamą ištvermę

visiškai naujus, niekur ne-matytus herojus, tiek tuos, kuriuos puikiai pažįstame iš istorijos vadovėlių.

Vaidyba. „Cirque du So-leil“ nuo kitų cirko šou kū-rėjų išsiskiria tuo, jog žiūro-vui dovanoja vaidinimą, o ne atskirus numerius. O šis ne-atsiejamas nuo nepriekaiš-tingos artistų vaidybos, ku-rios paslapčių kiekvienas jų po kelias valandas repeticijų metu kasdien mokosi „Cir-que du Soleil“ būstinėje.

Akrobatika. Tai savybė, už kurią „Cirque du Soleil“ turbūt yra labiausiai liaupsi-namas. Ir to neįmanoma nu-pasakoti žodžiais, tai reikia pamatyti.

Balandžio 18–20 d. Kaina – nuo 137 Lt

„cIRquE Du SoLEIL“ – PASAuLIS, IŠ kuRIo NESINoRI SugRĮžTI

renginių gidas

Bilietai

VILNIAuS „SIEMENS“ ARENojE VykS DIDžIAuSIoS PASAuLIo METų ŠVENTėS!užburiančio „Disney“ pasaulio herojai kviečia Lietuvos šeimas paprastą dieną paversti ypatinga ir apsilankyti naujausiame jų ledo šou „Šventė!“.

Naująjį „Disney On Ice“ kū-rinį galima drąsiai vadin-ti didžiausia ir nuotaikin-giausia visų laikų švente, ka-da nors vykusia vienoje are-noje. Šios didžiosios šventės

metu skamba nauja muzi-ka, naudojama niekur nema-tyta choreografija, kerintys kostiumai, o moderniausios vaizdo technologijos leidžia sukurti unikalią kiekvie-

nos spektaklio akimirkos nuotaiką, prilygstančią to-kiai, kuri sklando kiekvienos švenčiamos fiestos metu.

Visi, dideli ir maži spek-taklio žiūrovai, lydimi gar-siojo peliuko Mikio, keliaus per didžiausias metų šven-tes, švenčiamas įvairiuose pasaulio kampeliuose. Spek-taklyje netrūks ne tik my-limiausių „Disney“ herojų atliekamų nuostabių čiuo-

žimo numerių, užburiančių kostiumų, bet ir siurprizų.

Valentino dieną švęsti kvies naujausia „Disney“ prince-sė Tiana, džiaugsmingo gim-tadienio linkės Alisa ir Skry-bėlius, į Helovino karaliaus Džeko Skelingtono šiurpų vakarėlį kvies „Disney“ pik-tadariai, o į tradicinį Hava-jų festivalį nukels Lilo ir Sti-čas. Spektaklio žiūrovai nu-keliaus ir į tolimąją Kiniją, kur pasitiks kinų Naujuosius metus, ir egzotiškąją Brazili-ją, kur dalyvaus siautulinga-me ir spalvingame karnavale. Iš viso šioje švenčių šventė-je dalyvaus herojai iš 16 gra-žiausių „Disney“ pasakų.

Kiekvienai scenai, kiekvie-nai šventei buvo kuriamos atskiros detalės. Japoni-jos vyšnių žydėjimo šventei pažymėti scenoje pasirodo gausiai žiedais pasidabinusi japoniška vyšnia sakura, žie-mos stebuklui sukurti iš vir-šaus krinta snaigės, ant ledo akį traukia didžiulės dova-nos, nuostabą kelią milžiniš-kos rogės, Helovino nuotai-kai sustiprinti aikštelėje pa-sirodo didžiuliai geležiniai vartai ir milžiniškas voras, o gimtadienio fiestą ženklina gigantiškas tortas.

Sausio 29–30 d. Kaina – nuo 81 Lt

Daugiau nei 50 klasika tapusių ir naujausių „Disney“ pa-saulio herojų pristatys gražiausias ir populiariausias pa-saulio šventes. Pripažinimą pelniusi amerikiečių trupė sa-vo pasirodymus surengs sausio 29–30 dienomis Vilniaus „Siemens“ arenoje.

46

renginių gidas

Bilietai

Kubiečių „Buena Vista So-cial Club“ kino filmas bu-vo pastatytas ir parodytas 1999 metais. Jame pasako-jama, kaip žinomas ame-rikiečių gitaristas ir daini-ninkas Ray Cooderis tiesiai iš Havanos gatvių surenka garbaus amžiaus geriausius Kubos muzikantus ir nuve-ža juos į čia pat įsikūrusią studiją įrašyti albumo, ku-riuo būtų išsaugotos ir pa-sauliui parodytos unikalios Kubos muzikos tradicijos.

Galiausiai Kubos muzikan-tai išvyksta savo pirmojo koncerto į JAV. Dėl politi-nės įtampos, tvyrančios tarp Kubos ir JAV, daugeliui mu-zikantų tai yra pirmoji išvy-ka į išsvajotąją Ameriką. Fil-me puikiai atskleidžiamos Kubos artistų emocijos ir re-akcijos į tai, ką jie pamato ir išgyvena svečioje šalyje. Šis filmas Kubos muzikai tapo tiltu į pasaulį.

Filmas „Buena Vista Soci-al Club“ laikomas vienu ge-

Į LIETuVą ATVykSTANčIų „PASIoN DE BuENA VISTA“ PASIRoDyMAS PARENgTAS PAgAL LEgENDINĮ kuBIEčIų FILMą

Prieš pat didžiąsias metų šventes, gruo-džio 20–23 d., klai-pėdoje, Panevėžyje, kaune ir Vilniuje bus parodytas ku-bos artistų „Pasion de Buena Vista“ šokių ir muzikos šou, pastatytas pagal legendinį tru-pės tautiečių „Buena Vista Social club“ to paties pavadinimo dokumentinį fil-mą, atskleidžiantį turtingą kubos muzikinę kultūrą ir muzikinį paveldą.

riausių dokumentinių filmų kino istorijoje. 2000-aisiais jis buvo nominuotas „Os-karui“ kaip geriausias do-kumentinis filmas, laimė-jo ne vieną prestižinį apdo-vanojimą Europos ir kito-se šalyse.

Specialiai pagal šį kritikų pripažintą ir įvertintą jaudi-nantį filmą pastatytas „Pa-sion de Buena Vista“ šou ne mažiau tiksliai ir teisingai perteikia kubietiškos mu-zikos gilumą, kur kartėlis

ir liūdesys neatsiejami nuo švelnumo, vilties ir meilės. Galbūt dėl begalinės mei-lės kubietiškai muzikai, o gal dėl didžiulio savo meistriš-kumo „Pasion de Buena Vis-ta“ savo pasirodymais už-krečia ir pavergia visus juos stebinčius žiūrovus. Jų atlie-kama muzika ir rodomas šo-kis kviečia apkeliauti visą Kubos muzikinę kultūrą, su-sipažinti su visais kubietiš-kos muzikos ir šokių stilių aspektais.

„Pasion de Buena Vista“ kolektyvas, kurį sudaro 21 artistas, tapo savotišku „Bu-ena Vista Social Club“ pa-sekėju, jų gražių idėjų bei Kubos muzikinės kultūros skleidėju ir populiarintoju skirtinguose pasaulio kam-peliuose.

Gruodžio 21–23 d. Kaina – nuo 39 Lt

Gruodžio 20 d. – Šiaulių arenoje, gruodžio 22 d. – Klaipė-dos „Švyturio“ arenoje, gruodžio 28 d. – Kauno „Žalgirio“ arenoje, gruodžio 29 d. – Vilniaus „Siemens“ arenoje.

MANTo IR kAuNo MIESTo SIMFoNINIo oRkESTRo „quEEN SHoW“

„queen Show“ – įspūdingiausi Šv. kalėdų koncertai Lietuvoje! Dainuoja Mantas jankavičius ir choras „jauna muzika“. groja kauno miesto simfoninis orkestras ir specialiai suburta roko grupė.

„Queen Show“ – tai dvi va-landos su garsiausiais vi-sų laikų „Queen“ ir Freddie Mercury kūriniais! Atlie-kama visiškai gyvai su or-kestru, choru ir roko gru-pe. „Barcelona“, „Bohemian Rhapsody“, „Radio Ga Ga“, „We Are the Champions“, „The Show Must Go On“, „Friends Will Be Friends“, „We Will Rock You“ ir kitos legendinės dainos.

„Queen Show“ – daugiau nei 50 atlikėjų scenoje vienu metu! Specialios aranžuotės chorui ir orkestrui. Kokybiš-kiausia Baltijos šalyse garso ir šviesos technika, įspūdin-gos kintančios dekoracijos ir kostiumai.

„Queen“ vardas įpareigoja surengti šou, kuris nedarytų gėdos vienai garsiausių vi-sų laikų roko grupių. Būtent „Queen“ nariai pirmieji savo koncertuose pradėjo naudo-ti vaizdo ekranus. Pirmieji

sukūrė koncertinę apšvieti-mo techniką, kurią šiandien naudoja beveik visi. Pirmieji rengė koncertus Pietų Ame-rikos stadionuose. Pirmieji koncertavo industrinėse er-dvėse. Pirmieji sukūrė garso takelį filmui.

Šių metų balandžio mė-nesį Didžiojoje Britanijo-je buvo parduota daugiau nei 5,8 milijono „Queen“ al-bumo „Greatest Hits“ kopi-jų. Ši grupė aplenkė „The Be-atles“ ir ABBA bei tapo per-kamiausio visų laikų šalies albumo savininke. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 25 milijonai „Queen“ „Greatest Hits“. Didžioji šio albumo hitų dalis skambės ir „Queen Show“ metu.

Į „Queen“ lyderį Freddie Mercury įsikūnysiantis M. Jankavičius prisipažįsta, kad „Queen Show“ – rimčiau-sias iki šiol sau mestas iš-šūkis. „Dainos, kurias ruo-

šiuosi atlikti, – vokališkai la-bai sudėtingos. Vien ko ver-tos „Barcelona“ arba „Bohe-mian Rhapsody“! Nors ne-mažai „Queen“ kūrinių ge-rai žinau ir esu ne kartą dai-navęs, vis dėlto jau nuo sau-sio mėnesio pradėjau speci-alias „Queen Show“ repetici-jas. Orkestras, choras, grupė turės skambėti ne tik galin-gai, bet ir labai sustyguotai“, – sakė Mantas.

M. Jankavičius 2011 metais muzikos apdovanojimuo-se M.A.M.A. pripažintas ge-riausiu vokalistu. 2010 me-tais surengė 55 daugybę žiū-rovų sutraukusius „Frank Sinatra Show“ koncertus vi-soje Lietuvoje. Tais pačiais metais atliko pagrindinį vai-dmenį žiūrimiausiame visų laikų lietuviškame filme „Ta-das Blinda. Pradžia“. Yra iš-leidęs du solinius albumus, laimėjęs ne vieną televizijos dainų ir šokių projektą, atli-kęs pagrindinius vaidmenis roko operose ir miuzikluose. 2012 metais debiutavo dra-mos teatro scenoje.

„Queen Show“ grosiantis Kauno miesto simfoninis or-

kestras – didelį koncertų ir tarptautinių konkursų baga-žą turintis kolektyvas. Patir-ties ir jaunatviško veržlumo dermė – viena patraukliau-sių jo savybių. Klasikinę ir romantinę muziką įpras-tai grojantis orkestras mėgs-ta leistis ir į eksperimen-tus. Vienas jų įgyvendintas Skandinavijoje. Tai buvusių legendinės grupės ABBA na-rių B. Anderseno ir B. Ulvae-no miuziklas „Šachmatai“.

„Queen Show“ dalyvaujan-ti „Jauna muzika“ – profe-sionalus kamerinis choras, vadovaujamas dirigento ir kompozitoriaus Vaclovo Au-gustino. Lietuvoje vertina-mas kaip vienas ryškiausių ir pajėgiausių vokalinių kolek-tyvų, kasmet surengiantis per 60 koncertų savo šaly-je ir užsienyje. Choras „Jau-na muzika“ yra penkiolikos tarptautinių chorų konkur-sų laureatas. Gruodžio 28–29Kaina nuo 52 litų

renginių gidas

Bilietai

48

„Talentų bankas“ pristato:

koMPIuTERIu PIEŠIANTIS 15-METIS RNNE

„Būdamas dar mažesnis, žiū-rėjau į kompiuterinės grafi-kos piešinukus / nuotraukas ir žavėjausi. Man tai atro-dė kažkas neįprasto, nerea-laus“, – prisimena Ernestas. Po to, kai tėvai jį paragino, užuot laiką leidus prie kom-piuterinių žaidimų, nuveikti

ką nors prasmingesnio, do-mėjimasis tapo hobiu.

Perdaręs savo „Counter-Strike“ slapyvardį „[-Rn-ne-]“ į RNNE, vaikinas su-kūrė pirmuosius darbus. Kiekvienas iš jų yra įkvėptas muzikos. Kaip sako pats Er-

nestas, „kaip traukiniui rei-kia bėgių, kad jis gerai va-žiuotų, man reikalinga mu-zika, kad gerai atlikčiau dar-bą.“ Įkvepiančių atlikėjų są-rašas yra labai platus ir sti-listiškai įvairus. Jame – tiek lietuvių DJ’ai „The Snee-kers“, tiek retam 15-me-

Tikrasis vardas: ErnestasPiešinius kuria su „Adobe Photoshop“, kartais panaudoja ir CINEMA 4DKompiuterine grafika pradėjo domėtis būdamas 12-osDabar jam – 15Nė vieno darbo nėra nupiešęs tyloje

Ernestas yra vienas jauniausių „Laiko“ aprašytų talentų. Jo dienos rutino-je – mokykla, muzika ir kompiuteriniai žaidimai, o el. pašto adresas vis dar – „zebriukas14“. Tačiau prisidengdamas slapyvardžiu RNNE, Ernestas kuria paveikslus, jau dabar vertus tapti jūsų kompiuterio darbastalio fonu. Tam pasiekti jam neprireikė dailės mokyklos ar kompiuterinės grafikos būrelių – „Photoshop’o“ triukus jis atrado pats.

čiui pažįstami „Pink Flo-yd“. „Laikui“ Ernestas patei-kė septynis kompiuterinės grafikos piešinius. Internete, www.laikas.lt „Talentų ban-ko“ rubrikoje, publikuosi-me juos visus. Žurnale patei-kiame mums labiausiai pa-tikusius.

50

koMPIuTERIu PIEŠIANTIS 15-METIS RNNE

Žurnalo „Laikas.lt“ „Talentų bankas“ laukia, kol galės pranešti pasauliui ir apie Jus. Kreipkitės adresu redakcija@laikas.lt,

pristatykite save, prisekite savo darbus, o mes pasirūpinsime, kad jie būtų publikuoti „Laikas.lt“ portale arba žurnale.

DAUGIAU PORTALO „LAIKAS.LT“ TALENTų RASITE ČIANemokamą „UpCode“ programą savo mobiliam telefonui galite parsisiųsti www.upcode.fi

Švaistyk laiką turiningai portale

www.laikas.lt!

Iliustr

acija

– Ju

stė U

rbon

aviči

ūtė.

Flick

r.com

/mar

melad

e-fir

es