UŽMIRŠTOJI (NE)PRIKLAUSOMA BALTARUSIJA

DAR VIENA VASARIO 16-OJI: 1949 M. LAISVĖS KOVŲ DEKLARACIJA >> 36 p.

2019

m. s

ausi

s–ko

vas.

Nr.

1–3

(111

–113

) (58

8–59

0). L

eidž

iam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

15 METŲ EUROPOS ŠEIMOJE

>> 20 p.

Turinys

I viršelis • commons.wikimedia.org/ NuclearVacuum nuotrauka, commons.wikimedia.org/ Kasia Jot nuotrauka, commons.wikimedia.com/ Henkt nuotraukaII viršelis • commons.wikimedia.org/ Ilovetheeu nuotrauka, pxhere.com nuotraukos, commons.wikimedia.org/ GrandCelinien nuotrauka, pixabay.com nuotrauka, flickr.com/ Masser nuotrauka III viršelis • Stasės Stulginskienės, Birutės Jakobsevičiūtės ir Zitos Kaminskienės nuotraukosIV viršelis • Kotrynos Kriaučiūnaitės nuotrauka

Vyriausioji redaktorė: Goda KARAZIJAITĖRedaktorius: Kęstutis D. RIMKEVIČIUSRašykite mums adresu: redakcija@apzvalga.euLeidinį remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 8000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2019 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | G. KARAZIJAITĖ. Sukaktys kaip

paraginimas veikti

APŽVALGOS TEMA

4-6 | J. K. ŠVAGŽLYS. 15 Lietuvos narystės

ES metų: ekonomikos augimas ir naujieji

iššūkiai

7-10 | S. KLIMANSKIS. Kokie bus artėjantys

Europos Parlamento rinkimai?

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

11-13 | A. AŽUBALIS. Paremdami Lenkiją,

išsaugosime Europos vienybę

VIENINGOJI EUROPA

13-16 | L. KOJALA. Europa ir JAV: ar išliksime

draugais?

16-19 | E. MIELDAŽĖ. Macrono reformos ir

,,geltonųjų liemenių“ protestai

KAIMYNAI

20-24 | K. D. RIMKEVIČIUS. Užmirštoji

(ne)priklausoma Baltarusija

PASAULIS

25-29 | K. KRIAUČIŪNAITĖ. Libanas: trapi

taikos iliuzija

ENERGETIKA

29-33 | A. GRAŽELIS. Išmėginimai Baltijos

šalių elektros sistemai

OIKOS

33-35 | G. ŽAKEVIČIUS. Ar Kinija perima iš

JAV ekonominio dominavimo vairą?

ISTORIJOS PĖDOMIS

36-40 | Č. IŠKAUSKAS. Dar viena Vasario

16-oji: 1949 m. laisvės kovų Deklaracija

40-45 | Z. TAMAKAUSKAS. Jaunimo

pasipriešinimas sovietinei okupacijai

46-50 | A. URBONAS: „Visas

gyvenimas nuteiktas kovai“

IŠMĖGINIMAI BALTIJOS ŠALIŲ ELEKTROS SISTEMAI

MACRONO REFORMOS IR ,,GELTONŲJŲ LIEMENIŲ“ PROTESTAI

KOKIE BUS ARTĖJANTYS EUROPOS PARLAMENTO RINKIMAI?

AR KINIJA PERIMA IŠ JAV EKONOMINIO DOMINAVIMO VAIRĄ?

33

15 LIETUVOS NARYSTĖS ES METŲ: EKONOMIKOS AUGIMAS IR NAUJIEJI IŠŠŪKIAI

4

7

LIBANAS: TRAPI TAIKOS ILIUZIJA

25

16

29

_32019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

Metai nenumaldomai bėga, sukak-tys rimtėja. 2019-aisiais minime daug svarbių datų. Šioje „Apžvalgoje“ išskir-tinį dėmesį skiriame 15 metų sukakčiai, kai Lietuva yra Europos Sąjungos šeimoje lygiomis teisėmis su kitomis bendrijos narėmis.

Narystė Europos Sąjungoje neabe-jotinai mums, kaip valstybei ir kaip jos piliečiams, atvėrė daugybę kelių ir galimybių. Gerokai prieš tai, dar 1997 m., tuometinis Lietuvos užsienio rei-kalų ministras Algirdas Saudargas yra pasakęs: „Siekiame narystės Europos Sąjungoje ne tam, kad kas nors mums sumokėtų istorines skolas ar atlygintų skriaudas. Siekiame lygiomis teisėmis su kitomis Europos tautomis dirbti, kurdami stiprią, galinčią konkuruoti pasaulyje Europą. Ateiname ne prašyti, bet įnešti savo indėlį į bendrą ateitį.“ Šiais žodžiais turime vadovautis ir šian-dien, jau iš vidaus žvelgdami į Europos Sąjungą.

Šiame numeryje apie ilgai puoselėtą darbo kartu idėją ir iššūkius kuriant bendrą ateitį kviečiame skaityti J. K. Švagžlio tekste „15 Lietuvos narys-tės ES metų: ekonomikos augimas ir naujieji iššūkiai“. Apie dar vieną iššūkį, tiesa, gana rutininį, įvykstanti kas penkerius metus, – rinkimus – rašo S. Klimanskis tekste „Kokie bus artėjantys Europos Parlamento rinkimai?“

„Apžvalgos aikštelės“ rubrikoje A. Ažubalis nagrinėja vieningo Europos projekto vidaus iššūkius, o „Vieningoji Europa“ rubrikoje L. Kojala aptars išorinius – transatlantinius – ES saitus. E. Mieldažė šiame „Apžvalgos“ nume-ryje aptars Prancūziją ir E. Macroną apsiautusias „geltonąsias liemenes“.

„Kaimynų“ rubrikoje žvilgs-nį suksime ir kitapus – į pietryčius, kur mūsų kaimynai baltarusiai – lyg

„nepamatuotų A. Lukašenkos ambicijų įkaitai“. K. D. Rimkevičius apie Bal-tarusijos realybę kalbasi su opozicinės partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ bendrapirmininkiu Vita-lijumi Rymašeuskiu. Apie neramią Li-bano padėtį ir šalies patirtis „Pasaulio“ rubrikos puslapiuose mūsų skaitytojus supažindina K. Kriaučiūnaitė.

Tradiciškai „Energetikos“ skiltį at-siversti ragina A. Graželis. Šįkart kvie-čiame skaityti jo tekstą apie užtemimus (ne, ne saulės ir ne mėnulio), kurie tampa aktualiu galimu iššūkiu, siekiant prisijungti prie kontinentinės Europos elektros tinklų sistemos. G. Žakevičius

ant svarstyklių deda Kinijos ir JAV ekonomines galias bei kels klausimą „Ar Kinija perima iš JAV ekonominio dominavimo vairą?“

Numerį užbaigiame gausia „Isto-rijos pėdomis“ rubrika su Č. Iškausku, kuris dar kartą nupūs dulkes nuo 1949 m. svarbios ir šiais metais 70-metį šven-tusios Vasario 16-osios Deklaracijos, su Z. Tamakausku, išsamiai besidalinančiu jaunimo veikimo sovietmečiu apžvalga, ir Alfonsu Urbonu, kuris savo istorija apie sukilimą Kengyro lageryje dalijosi su knygos „Gulago partizanai“ skaityto-jais bei Jumis. ■

Malonaus laiko su „Apžvalga“!

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Goda KARAZIJAITĖ

SUKAKTYS KAIP PARAGINIMAS VEIKTI

?Se

imo

kanc

elia

rijo

s/ D

ž. G

. Bar

ysai

tės

nuot

rauk

a

4_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

Šių metų gegužės 1 d. sukaks 15 metų, kai Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) narė. Beveik neabejojama, kad narystė didžiausioje Europos valstybių bendrijo-je turėjo teigiamos įtakos šalies ekono-mikos augimui, tad lietuviai išlieka vie-na geriausiai ES vertinančių jos narių. Kita vertus, nepaisant visų laimėjimų, Lietuva susiduria ir su rimtais iššūkiais, tarp jų – vienu iš didžiausių emigracijos mastu visoje Europoje.

KELIAS NARYSTĖS LINKNarystės ES Lietuva siekė faktiškai

nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. 1993 m. vykusiame ES Vadovų Tarybos posėdyje buvo nuspręsta, kad Asocia-cijos su ES sutartį pasirašiusios šalys ateityje galės siekti narystės ES. 1995 m. pasirašyta Asociacijos sutartis, o tų pačių metų pabaigoje Lietuva įteikė oficialią paraišką dėl narystės ES.

2000 m. vasario 15 d. prasidėjo ofici-alios derybos dėl narystės ES. Iki tol ke-lerius metus buvo priimami teisės aktai, kad Lietuva atitiktų Europos Komisijos (EK) nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui,

1999 m. spalį Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo patvirtinta Nacio-nalinė energetikos strategija, pagal kurią Lietuva įsipareigojo iki 2005 m. pradžios sustabdyti pirmąjį Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktorių. Jis nustojo veikti 2004 m. gruodžio 31 d. Paskutinę 2009 m. dieną nustojo veikti ir antrasis atominės elektrinės, pradėtos eksploatuo-ti 1983 m. pabaigoje, reaktorius.

2002 m. gruodį vyko baigiamosios derybos, kurių metu išspręsti likę su ES plėtra susiję klausimai, o 2003 m. balandį buvo pasirašyta Lietuvos ir dar devynių šalių stojimo į ES sutartis. 2003 m. gegužės 10–11 d. vyko referendumas dėl narystės ES. Jame dalyvavo daugiau nei pusė balso teisę turinčių rinkėjų, iš kurių Lietuvos narystę ES palaikė net 91 proc. 2003 m. balandį Atėnuose (tuo metu Graikija pirmininkavo ES) pasira-šyta stojimo į ES sutartis.

Tiesa, pats referendumas Lietuvoje sulaukė prieštaringų vertinimų. Pirmiau-sia, skirtingai nei įprasti rinkimai, referen-dumas vyko net dvi dienas (šešta dienį bei sekmadienį). Antra, referendumo metu

vienas iš didžiausių prekybos tinklų šalyje paskelbė akciją, kad visi referendume da-lyvavę rinkėjai turi teisę nemokamai įsi-gyti tam tikrų prekių (skalbimo miltelių, alaus ir kt.). Kita vertus, nebuvo nustatyta atvejų, kad rinkėjams būtų atsilyginama už konkretų sprendimą balsuojant, todėl ši reklama nebuvo laikoma rinkimų teisės pažeidimu.

Oficialia ES nare Lietuva tapo 2004 m. gegužės 1 d. Kartu su Lietuva ES na-rėmis taip pat tapo Latvija, Estija, Len-kija, Slovakija, Čekija, Vengrija, Malta, Kipras ir Slovėnija. 2007 m. sausio 1 d. prie ES prisijungė Rumunija ir Bul-garija, o 2013 m. liepą – Kroatija. Šiuo metu yra penkios ES narės kandidatės – Serbija, Šiaurės Makedonija, Albanija, Juodkalnija ir Turkija. Beje, narystės ES Turkija ėmė siekti dar 1963 m.

EKONOMIKOS AUGIMAS IR NAUJIEJI IŠŠŪKIAI

Beveik vieningai sutariama, kad narystė ES turėjo teigiamos įtakos Lietuvos ekonomikai. Išskyrus 2009 m., kai Lietuvos ūkis smuko daugiau nei

2003 m. gegužės 10–11 d. vyko referendumas dėl narystės ES. Jame dalyvavo daugiau nei pusė balso teisę turinčių rinkėjų, iš kurių Lietuvos narystę ES palaikė net 91 proc.

Lietuviai išlieka viena geriausiai ES vertinančių jos narių.

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ Ilo

veth

eeu

nuot

rauk

aAPŽVALGOS TEMA

15 LIETUVOS NARYSTĖS ES METŲ: EKONOMIKOS AUGIMAS IR NAUJIEJI IŠŠŪKIAIJonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

_52019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

2007–2013 m. laikotarpiu Lietuvai skirta beveik 7 mlrd. eurų. Daugiausia investicijų teko transportui, aplinkosaugai, energetikai bei mokslo plėtrai.

14 proc., nuo 2004 m. Lietuvos ekono-mika augo kasmet, o didžiausią augimą pasiekė 2007 m., kai Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo net 11 proc. 2004 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui siekė 46 proc. ES vidurkio, o 2010 m. – beveik 80 proc.

Lietuvos ekonomikos augimą gali-ma aiškinti keletu veiksnių. Pirmiausia, Lietuva sulaukia milijardinės paramos iš struktūrinių ES fondų. Skaičiuojama, kad 2007–2013 m. laikotarpiu Lietuvai skirta beveik 7 mlrd. eurų. Daugiausia investicijų teko transportui, aplinko-saugai, energetikai bei mokslo plėtrai. Būtent ES fondų parama leido daugeliui šalies įmonių bei valstybinių institucijų modernizuoti savo technologinius pajė-gumus. Be to, bemuitė prekyba leidžia Lietuvos gamintojams lengviau kon-kuruoti bendroje ES rinkoje, o kitose ES šalyse dirbančių lietuvių emigrantų siunčiami pinigai skatina vidaus var-tojimą. Tiesa, kalbant apie ES paramą, nuo 2021 m. ji gali sumažėti, kadangi Lietuvos BVP vienam gyventojui jau siekia tris ketvirtadalius ES vidurkio.

Nors Lietuvos BVP artėja prie ES vidurkio, tačiau gyvenimo lygis Lietu-voje išlieka gerokai žemesnis nei ES senbuvėse. Pagal minimalią algą pernai Lietuva užėmė priešpaskutinę vietą tarp ES narių. Minimalus atlyginimas „popieriuje“ Lietuvoje siekė 400 eurų – mažesnis minimalus darbo užmo-kestis buvo tik Bulgarijoje (261 euras). Palyginimui – Liuksemburge minimali alga siekė net 2000 eurų, Belgijoje, Airijoje, Olandijoje – per 1500 eurų. 2017 m. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje siekė 818 eurų. Pagal šį rodiklį Lietuva užėmė trečią nuo galo vietą tarp ES šalių, aplenkdama tik Bulgariją bei Rumuniją. Airijoje, Vokietijoje, Skandi-navijos šalyse vidutinis darbo užmokes-tis buvo triskart didesnis nei Lietuvoje. Be to, skaičiuojama, kad Lietuvoje yra didžiausias ES atotrūkis tarp dideles ir mažas pajamas gaunančių gyventojų.

Bene didžiausias šio amžiaus iššūkis Lietuvai – demografinė padėtis. Nors narystės ES metais augo tiek Lietuvos

BVP, tiek ir atlyginimai, tačiau dėl didelės emigracijos bei gimstamumą viršijančio mirtingumo gyventojų šalyje ir toliau mažėja. Palyginimui – 2003 m. Lietuva turėjo 3,4 mln. gyventojų, o pernai – kiek mažiau nei 2.8 mln. Atkreiptinas dėmesys, kad demografinė situacija tarp naujųjų ES narių gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, gyventojų mažėja sparčiai. 2003 m. kaimyninėje šalyje gyveno 2.3 mln. žmonių, pernai – tik 1.95 mln. Kita vertus, nors pagal BVP vienam gyventojui Lietuva jau daugelį metų lenkia Lenkiją, tačiau šioje šalyje nėra tokio akivaizdaus gyventojų skaičiaus mažėjimo. Netgi matomas priešingas rezultatas – nuo 2003 m. iki 2018 m. gyventojų padaugėjo 200 tūkst. Tiesa, reikia atsižvelgti, kad kai kuriose ES ša-lyse, pavyzdžiui, Slovakijoje, emigracijos skaičiai nėra tokie dideli, nes nemažai žmonių dirba turtingesnėje kaimyninėje Austrijoje, tačiau gyvena Slovakijoje, tad nėra laikomi emigrantais. Be to, Lenki-joje gyvena daug atvykėlių iš Ukrainos, kas taip pat prisideda prie geresnių šalies demografinių rodiklių.

Kalbant apie gyventojų požiūrį į ES, Lietuva išlieka viena labiausiai šia naryste patenkintų ES šalių. 2017 m., „Eurobarometro“ duomenimis, 65 proc. lietuvių teigiamai vertina narystę ES, 7

proc. – neigiamai, o likę 28 proc. teigia neturintys nuomonės šiuo klausimu. Visoje ES teigiamai narystę vertina 57 proc. gyventojų, neigiamai – 14 proc. Nors dauguma ES gyventojų palankiau vertina demokratijos veikimą savo šalyse nei ES, Lietuvos rezultatas priešin-gas – 53 proc. lietuvių geriau vertina demokratijos padėtį ES ir tik 34 proc. – Lietuvoje.

Palankų Lietuvos gyventojų požiūrį į ES liudija ir rinkimų rezultatai. Iš 7 Lietuvos partijų, turinčių vietų Europos Parlamente (EP), nė viena nėra pasisa-kiusi prieš Lietuvos narystę ES. Palygi-nimui – Prancūzijoje EP rinkimus 2014 m. laimėjo prieš narystę ES pasisakantis

en.w

ikip

edia

.org

/ D

arw

inek

Oficialia ES nare Lietuva tapo 2004 m. gegužės 1 d.

Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 20196_ APŽVALGOS TEMA

Nacionalinis Frontas, po dvejų metų už „Brexit“ balsavusioje Jungtinėje Karalys-tėje – Nepriklausomybės partija. Be to, kai kuriose naujosiose ES šalyse taip pat esama gana populiarių partijų, neigia-mai vertinančių narystę ES. Tarkime, Lenkijoje 2014 m. EP rinkimuose keletą vietų iškovojo Lenkijos Naujosios dešinės kongresas, o Vengrijoje – partija „Jobbik“.

Priežasčių, kodėl lietuviai palankiau vertina narystę ES nei daugelio kitų šalių gyventojai, esama įvairių. Pirmiausia, ES parama Lietuvai gerokai viršija Lietuvos įmokas į ES biudžetą, o šalies ekonomika po įstojimo į ES išgyveno pakilimą. An-tra, skirtingai nei Vakarų Europa, Lietuva kol kas nesusiduria su imigrantų ant-plūdžiu, tad laisvo judėjimo ES politika Lietuvoje vertinama labiau teigiamai nei neigiamai. Tokie prieštaringai vertinami sprendimai, kaip ES nustatytos kvotos, įpareigojančios nares priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių, Lietuvoje nesulaukia didelio dėmesio, skirtingai nei Vakarų Europos šalyse, kuriose itin aktualios imigrantų nusikalstamumo bei islamiš-kojo terorizmo problemos, ar Vengrijoje, per kurios teritoriją nemažai atvykėlių siekia patekti į ES senbuves.

Apibendrintai galima teigti, kad bent jau ekonominiu požiūriu narystė ES Lietuvai turėjo daugiau naudos nei žalos. Kita vertus, narystė bendrijoje savaime neišsprendžia tokių proble-mų, kaip žemas pragyvenimo lygis ar emigracija. Todėl svarbiausias uždavinys

Nors narystės ES metais augo tiek Lietuvos BVP, tiek ir atlyginimai, tačiau dėl didelės emigracijos bei gimstamumą viršijančio mirtingumo gyventojų šalyje ir toliau mažėja.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ski-

riasi nuo kitų užsienio politikos tikslų. Tai

ne vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis

darbas. Jis vis labiau ir labiau įtraukia ne

tik Užsienio reikalų ministeriją bei kitas

tiesiogiai už užsienio politiką atsakingas

institucijas, bet ir visas kitas ministerijas,

įvairias žinybas ir įstaigas. Vis labiau ir

labiau į šį darbą bus įtraukti ne tik Užsie-

nio reikalų komitetas bei naujai įkurtas

Europos reikalų komitetas, bet ir visas

Parlamentas. Vis labiau integracijos įtaką

pajus Lietuvos visuomenė.

Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą

– tai nuolatinis procesas. Jis nepasibaigs

nei derybų pradžioje, nei derybų pabaigo-

je. Gyvenimas pačioje Europos Sąjungoje

– tai nuolatinės derybos, tai nuolatinis vis

atsinaujinančios Europos kūrimas. Deja

tai europiečių kartai, kuri pristigs jėgų šį

kūrybinį darbą tęsti.

Būsimosios Europos Sąjungos siena

rytuose niekam nebekelia abejonių. Jos

pradžia šiaurėje – rytinės Suomijos sie-

nos. Tęsinys – Baltijos valstybių, Lenkijos,

Slovakijos ir Vengrijos rytinės sienos, kol

Rumunijos sienomis pasiekiama Juodoji

jūra. Europos Sąjungos plėtra pietuose,

įskaitant Balkanus, dar ilgai bus politinių

diskusijų objektas. Tuo tarpu dešimties

Vidurio Rytų Europos šalių (įskaitant

ir tris Baltijos valstybes) įsijungimas į

Europos Sąjungą yra vien tiktai laiko

klausimas. Tai patvirtino visi Europos Są-

jungos šalių narių bei Europos Sąjungos

struktūrų aukščiausieji pareigūnai, su

kuriais teko kalbėtis ar kurių pareiškimus

teko skaityti ar girdėti. Šiais tvirtinimais

netikėti būtų atviras politinis nihilizmas.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje, kaip,

beje, ir kiti pagrindiniai užsienio politikos

tikslai, tapo Lietuvos nacionalinės politikos

dalimi. Jie nesikeičia net ir labai smarkiai

kintant politinių jėgų, sudarančių daugu-

mą Seime, spektrui. Tai yra pastebėta ir

vertinama kaip vienas svarbių Lietuvos

politinio stabilumo požymių.

<...>

Vyriausybė labai aiškiai suformulavo, ko

siekiame – būti pakviesti realių derybų.

Laukiame to jau iš Liuksemburgo. Tačiau

neįmanoma palenkti Europos Sąjungos

šalių narių nuomonės savo pusėn

protestais, kaltinimais ir įtarinėjimais.

Europa jau penkiasdešimt metų žengia

sunkiu dialogo, derybų ir sutarimo

paieškos keliu, be diktato ir ultimatyvių

reikalavimų. To paties laukiama ir iš

pretendentų į naujus narius. Siekiame

narystės Europos Sąjungoje ne tam,

kad kas nors mums sumokėtų istorines

skolas ar atlygintų skriaudas. Siekiame

lygiomis teisėmis su kitomis Europos

tautomis dirbti, kurdami stiprią, galinčią

konkuruoti pasaulyje Europą.

Ateiname ne prašyti, bet įnešti savo

indėlį į bendrą ateitį.

Algirdas SAUDARGAS

IŠ TUOMETINIO LIETUVOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO ALGIRDO SAUDARGO KALBOS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO POSĖDYJE VILNIUJE 1997 M. LAPKRIČIO 4 D.

Lietuvai turėtų būti ekonominės nely-gybės mažinimas, kuris padėtų pažaboti emigracijos mastus (tam būtina atitinka-ma mokesčių politika, kuri yra nacio-nalinių vyriausybių kompetencijoje),

taip pat gebėjimas išlaikyti balansą tarp eurointegracijos ir suvereniteto stiprini-mo, tokius klausimus, kaip imigracija ar šeimos politika, siekiant palikti naciona-linių vyriausybių kompetencijai. ■

_72019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

KOKIE BUS ARTĖJANTYS EUROPOS PARLAMENTO RINKIMAI?Simonas KLIMANSKIS

mandatų skaičius nemažės. Lietuva ir toliau turės 11 vietų.

Nors bendrai vertinant EP rinkimai yra svarbūs, nes daugiau ar mažiau turi poveikį europiečių gyvenimui, t. y. jie nulemia, ką ateinančius penkerius metus darys ES, kad spręstų Europos žmo-nėms rūpimus darbo, verslo, saugumo, migracijos ir klimato kaitos klausimus, tačiau tai labiau idealistinis vertinimas, nes reali situacija rodo, kad daugelyje valstybių narių EP rinkimai laikomi antraeiliais. Tiesa, kaskart mažėjęs rin-kėjų aktyvumas per paskutinius 2014 m. rinkimus kiek stabilizavosi ir siekė 42,61 proc., lyginant su 2009 m., kai rikimuo-se dalyvavo 42,97 proc. rinkimų teisę turinčių ES gyventojų. Tačiau vis tiek tai yra rekordiškai žemas aktyvumas,

Šiais metais keisis svarbiausių Europos Sąjungos (ES) institucijų darbo ciklas – vyks Europos Parlamento (EP) rinkimai, bus renkamas naujas Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, skiriamas Europos Komisijos pirmininkas. Visgi svarbiau-sias įvykis, kuriame tiesiogiai dalyvauja visi ES piliečiai, – EP rinkimai, kurie ES vyks gegužės 23–26 d., Lietuvoje – gegužės 26 d.

Tiesa, naująjį EP sudarys nebe 751, o 705 nariai. Išstojus iš ES Jung-tinei Karalystei, 27 iš jai priklausančių 73 mandatų bus paskirstyti toms ES narėms, kurioms jų trūksta, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Likę 46 mandatai bus laikomi rezerve, jei ateityje įstotų naujų narių. Taigi nė vienai šaliai narei

com

mon

s.w

ikip

edia

.org

/ D

. Iliff

nuo

trau

ka

Dalis rinkėjų vis dar nepakankamai supranta atstovavimo EP reikšmę arba tuo nesidomi. Galima pastebėti, kad aktyvumas yra susijęs su rinkėjų nuostatomis ES institucijų atžvilgiu: kur rinkėjai aktyviau balsuoja, ten ir pasitikėjimas ES institucijomis yra didesnis.

8_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019APŽVALGOS TEMA

lyginant tiek su 1979 m., kai rinkimuose dalyvavo 61,99 proc. ES rinkėjų, tiek laikotarpiu iki 1994 m., kai aktyvumas būdavo didesnis nei 50 proc. O tai jau gali kelti abejonių dėl EP legitimumo, ypač tose valstybėse narėse, kuriose aktyvumas buvo gana žemas.

RINKĖJŲ AKTYVUMAS VIS DAR ŽEMAS

Be abejo, bandoma šią tendenciją sustabdyti. Vykdomos įvairios informa-vimo kampanijos; 2009 m. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, išplėstos EP galios; supaprastinta ES biudžeto procedūra, kada pakanka tik vieno svarstymo ES Taryboje ir EP, o pastarojo nuomonė yra lemiama dėl visų išlaidų; galimybė europinėms partijoms kelti Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą, kas prisidėjo didinant EP ir Komisijos legitimumą bei politinį svorį, Komisijos atskaitingumą EP; taip pat galimybė rinkimuose dalyvauti nepartinių kan-didatų sąrašams. Tai gali būti veiksniai, sąlygoję rinkėjų aktyvumo mažėjimo sulėtėjimą 2014 m., ir kurie turės įtakos ir šių 2019 m. rinkimams.

Ar to pakanka? Dalis rinkėjų vis dar nepakankamai supranta atstovavimo EP reikšmę arba tuo nesidomi. Šiuo

atveju galima pastebėti, kad aktyvumas yra susijęs su rinkėjų nuostatomis ES institucijų atžvilgiu. Tai yra, kur rinkėjai aktyviau balsuoja, ten ir pasitikėjimas ES institucijomis yra didesnis. Beje, rinkėjų pasitikėjimui akivaizdžiai daro įtaką privalomo balsavimo sistema – tose šalyse aktyvumas paprasti būna ne žemesnis nei 85 proc.

Kita vertus, pavyzdžiui, lietuviai ES išsiskiria tuo, kad bene labiausiai remia savo šalies narystę ES. Daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos gyventojų supranta narystės ES naudą, lyginant su kitomis ES narėmis. Pakankamai gerai žino, kaip veikia ES, kokius sprendimus prii-ma, ES institucijomis pasitiki labiau nei nacionalinėmis ir norėtų, kad ES imtųsi daugiau veiksmų kovos su nedarbu, sveikatos bei socialinės apsaugos, ekono-mikos, saugumo ir gynybos politikos sri-tyse. Tačiau, kaip rodo „Eurobarometro“ tyrimai, būtent ES rėmėjai pasyviausiai dalyvauja EP rinkimuose. Maždaug 50–60 proc. tokių žmonių paskutinė-mis dienomis nusprendžia nebalsuoti. Priežastys gali būti įvairios, bet 75 proc. lietuvių nurodo, kad netiki, jog jų balsas kažką gali pakeisti.

Lietuvos rinkėjų aktyvumui didelę įtaką turi ir tai, ar EP rinkimai sutampa su kitais rinkimais. 2014 m. EP rinki-mai vyko kartu su Prezidento rinkimų, kurie sulaukia didžiausio susidomėjimo,

antruoju turu, todėl EP rikimuose savo balsus atidavė 47,35 proc. rinkėjų. Palyginimui, 2009 m., kai EP rikimai vyko atskirai, Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą buvo antra nuo galo visoje ES – prie urnų susirinko vos 20,98 proc. balso teisę turinčių rinkėjų. Visgi galima neabejoti, kad per gegužę vyksiančius Prezidento rinkimus prireiks dviejų turų, todėl tikėtinas didesnis rinkėjų aktyvu-mas EP rinkimuose.

Nemažai įtakos rinkėjų aktyvumui turi pačių europarlamentarų veikla, jos matomumas viešojoje erdvėje. Pavyz-džiui, žiniasklaidoje EP ir jo narių veikla dažnai natūraliai patenka į antrą planą, didesnis dėmesys skiriamas tik EP sesijų, svarbesnių klausimų svarsty-mo metu ar artėjant rinkimams. Patys EP nariai mažai komunikuoja per tradicines žiniasklaidos priemones, tam labiau naudoja asmeninius tinklalapius, socialinius tinklus, kurie patrauklūs ir prieinami tik daliai visuomenės. Tuo tarpu kita dalis rinkėjų, ypač vyresni ir dažniausiai iš posovietinių šalių, pirme-nybę teikia tradicinėms žiniasklaidos priemonėms. Taip pat politinės partijos tradiciškai daugiau dėmesio ir resursų skiria nacionalinių rinkimų kampani-joms.

Kitas aspektas – dažniausiai rinkėjai balsuoja remdamiesi vidaus politikos si-tuacija, t. y. matymu, kaip sprendžiamos

Dažniausiai rinkėjai balsuoja remdamiesi vidaus politikos situacija, t. y. matymu, kaip sprendžiamos jiems artimos problemos, o ne tuo, kokia kryptimi turėtų judėti ES, kokie turėtų būti priimami visai ES aktualūs sprendimai, ką šiais klausimais siūlo politinės partijos.

Kur rinkėjai aktyviau balsuoja, ten ir pasitikėjimas ES institucijomis yra didesnis.

pxhe

re.c

om n

uotr

auka

_92019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

jiems artimos problemos, o ne tuo, kokia kryptimi turėtų judėti ES, kokie turėtų būti priimami visai ES aktualūs spren-dimai, ką šiais klausimais siūlo politinės partijos. O ir patys kandidatai kampa-nijos metu dažnai nevengia kelti jautrių problemų, kurios gali būti sprendžiamos nacionaliniu lygiu, nes taip lengviau pritraukti rinkėjų dėmesį, ypač tų, kurie nelabai domisi ES politika. Tačiau po rinkimų rinkėjai mato, kad tos proble-mos nėra sprendžiamos, jiems nusibosta laukti, kada bus pateisinti jų lūkesčiai, todėl ir mažėja jų noras dalyvauti EP rinkimuose. Visgi tikėtina, jog ilgainiui rinkėjų suvokimas apie EP reikšmę keisis į teigiamą pusę.

RINKIMAI IŠŠŪKIŲ APSUPTYJEŠių metų EP rinkimai vyks gana

įtemptoje geopolitinėje aplinkoje, kada ES susiduria su dideliais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Tai ir neraminanti „Brexit“ proceso atomazga, ir sudėtin-gos diskusijos bei derybos dėl naujo daugiamečio ES biudžeto, ir migracijos krizės padariniai, ir hibridinės grėsmės. Visų šių iššūkių akivaizdoje labai svarbi vienybė ir gebėjimas priimti atsakingus sprendimus. Taigi, ko galima tikėtis per šiuos EP rinkimus ir kokie jie bus Lietuvai?

Kaip minėta, rinkėjai EP rinkimuo-se dažnai balsuoja remdamiesi vidaus politine situacija, todėl balsai daugiau ar mažiau atiduodami už partijas, už kurias balsuota per nacionalinius par-lamento rinkimus, arba už tas, kurios tuo metu yra populiariausios. Galima įžvelgti tam tikrą koreliaciją tarp dau-giausiai balsų per parlamento rinkimus

gavusių ir tuo metu populiariausių partijų bei EP rinkimų rezultatų. Dėl to dažnai EP rinkimai laikomi naciona-linių partijų populiarumo patikrinimu. Pavyzdžiui, EP, nustatydamas ES šalių politinį paveikslą ir sudarydamas EP rinkimų prognozes, remiasi rinkėjų nuomonių apklausomis – t. y. už kokią politinę jėgą balsuotų ateinančiuose EP rinkimuose. Jeigu nacionalinių apklau-sų metu klausimas apie EP rinkimus neužduodamas, tuomet atsižvelgiama į nacionalinį partijų populiarumą. Jeigu tokių duomenų nėra, pavyzdžiui, dėl neseniai įvykusių nacionalinių parla-mento rinkimų, sudarant prognozes vertinami pastarųjų nacionalinių rinki-mų rezultatai.

2019 m. sausio mėnesio prognozė rodo, kad daugelyje ES narių populia-riausios yra tradicinės centro-dešinės arba centro-kairės politinės partijos, priklausančios tokioms europinėms partijoms kaip Europos liaudies partija ar Europos socialistai. Tarp šių partijų yra konsensusas, kuriuo grindžiama visa europinė politika ir kuris išliko gan stabilus krizių ir sudėtingų diskusijų dėl ES ateities metu.

Tačiau verta atkreipti dėmesį į Austriją, Italiją, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Slovakiją ir Švediją. Šiose šalyse matoma išaugusi visuomenės parama euroskeptiškoms kraštutinės dešinės partijoms. Kalbant apie ryš-kiausius atvejus, pavyzdžiui, Italijos Šiaurės lyga ir „Penkių žvaigždučių judėjimas“, Austrijos laisvės partija savo šalyse sudaro valdančiąsias koalicijas, o pagal populiarumą yra atitinkamai pirmoje (31,9 proc.), antroje (25,9 proc.) ir trečioje (23 proc.) vietoje. Tuo tarpu per 2014 m. EP rikimus Šiaurės lyga tebuvo ketvirta su 6,15 proc. balsų, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ – antras su 21,15 proc., Austrijos laisvės partija – trečia su 19,72 proc. Švedijoje antra pagal populiarumą partija yra „Švedijos demokratai“ (19,4 proc.), kuri per 2014 m. EP rinkimus buvo penkta, surinkusi 9,67 proc. balsų. Prancūzijoje per pra-ėjusius EP rinkimus daugiausiai balsų

Dažnai EP rinkimai laikomi nacionalinių partijų populiarumo patikrinimu.

gavo Nacionalinis frontas (24,86 proc.), tačiau pastaraisiais metais šią partiją pagal populiarumą lenkia Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono įkurtos „La Republique En Marche“ (LREM) ir centristinės „Modem“ partijų aljansas (22,8 proc.). Nacionalinio sambūrio (buvęs Nacionalinis frontas) populiaru-mas siekia 18 proc. Dalį Nacionalinio sambūrio potencialių rinkėjų balsų gali gauti naujai susikūrusi „Geltonųjų liemenių“ partija. Nors šio prieš visą Prancūzijos valdžią protestuojančio judėjimo politinė aprėptis gana plati, tačiau pagrindiniai aktyvistai linkę į kraštutinę dešinę. Sausio mėn. visuo-menės apklausos rodo, kad palaikymas „Geltonosioms liemenėms“ yra su-mažėjęs, tačiau jas teberemia 55 proc. visuomenės.

Nacionalizmo nuotaikų ir radikalių populistinių partijų populiarumo Euro-poje augimą lėmė migracijos krizės pa-dariniai, per pastaruosius kelerius metus išaugusi nelygybė ir netolygus gerovės pasiskirstymas, kada augant ekonomikai, vykstant globalizacijos procesams tur-tingesni žmonės tampa dar labiau tur-tingais, tuo tarpu neturtingesnių gerovė nesikeičia. Tokia takoskyra pasireiškia visuomenės parama euroskeptiškoms, populistinėms jėgoms, kurios apeliuoja į žmonių nepasitenkinimą globalizacijos procesais, imigraciją ir dėl visų problemų kaltina dabartinį politinį elitą. Jos siūlo paprastus, dažniausiai emocijomis pa-grįstus socialinių ir ekonominių proble-mų sprendimo būdus, tokius kaip riboti laisvą darbo jėgos judėjimą, atkurti sienų kontrolę ar susigrąžinti monetarinės politikos instrumentą, kas netgi priešta-rauja ES sutarčiai. O juk daugelis tokių partijų rėmėjų anksčiau balsuodavo už tradicines kairiąsias partijas.

Todėl labai svarbu, kad valstybių narių politinis elitas labiau matytų ir girdėtų vadinamuosius protesto balsus, ieškotų būdų kaip padėti žmonėms, kurie yra nusivylę vykdoma politika. Globalizacija turi ir savo tamsią-ją pusę, su kuria turi būti kovojama, imantis veiksmų, kurie padėtų išvengti

10_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019APŽVALGOS TEMA

patirtį telkiant visuomenės, žiniasklaidos iniciatyvas kovai su dezinformacija ir informacinėmis atakomis. Tokia patirtis gali būti naudinga ir kitoms ES šalims. Pasitelkiant dirbtinį intelektą Lietuvoje demaskuojamos melagingos naujienos, žurnalistai imasi asmeninių iniciatyvų šviesti moksleivius apie propagandos grėsmes, su Kremliaus propagandos skleidėjais internetinėje erdvėje kovoja Lietuvos „elfai“.

Visa tai gali prisidėti padedant rinkėjams atskirti melagingas naujienas, alternatyvius faktus nuo tikrų, didinant jų informuotumą ir kritinį mąstymą, kad jie galėtų daryti atsakingus politinius pasirinkimus ir neleisti, kad susiskaldymą palaikantys balsai laimėtų prieš dialogą ir bendradarbiavimą. 2017 m. atlikta Eurobarometro apklausa parodė, jog dauguma europiečių geopolitinių pokyčių sukelto netikrumo akivaizdoje pirmenybę teikia bendriems veiksmams ES lygiu, t. y. pasisako už tai, kad ES imtųsi papildo-mų veiksmų penkiolikoje plačių veiklos sričių, kas lyg ir turėtų suponuoti, kad žmonės nori daugiau Europos. Tačiau, kaip rodo situacija bent jau Lietuvoje, tie, kurie labiausiai remia ES, žino, kaip veikia Bendrija, paskutiniu metu nu-sprendžia nedalyvauti rinkimuose. Todėl labai svarbu, kad žmonės suvoktų savo pilietinę pareigą, negalvotų, kad jų balsas nieko nelemia, nes, priešingu atveju, toks apolitiškumas gali prisidėti prie durų atvėrimo posttiesos politikai. ■

nelygybės, atskirties ir blogėjančių darbo standartų.

POSTTIESOS FENOMENASSvarbu atkreipti dėmesį į Vaka-

ruose vis labiau įsivyraujantį netiesos arba alternatyvių faktų politikos fe-nomeną, kitaip žinomą kaip posttiesa (angl. – post-truth). Tai yra nuolatinis alternatyvių faktų, melagingų naujienų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose, nepaisant jokios argumen-tuotos kritikos, siekiant mobilizuoti tam tikrą rinkėjų dalį. Tuo tarpu visuome-nės, kurios mažai pasitiki savo šalių institucijomis, kuriose vyrauja bendras nusivylimas, kurios ieško alternatyvų tradiciniams politikams, kurie neat-liepia visuomenės lūkesčių, pasiduoda emocijoms ir ima vadovautis ne faktais, argumentais, o tikėjimu ar netikėjimu. Tai buvo matoma ir „Brexit“ kampani-jos, ir JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkiminės kampanijos metu.

Galima neabejoti, kad tai neaplenks ir EP rinkimų. Minėtų iššūkių, su ku-riais susiduria ES, kontekste vadinamoji posttiesos politika, kurią itin mėgsta naudoti radikalios populistinės jėgos, kuria pavojingą tendenciją, todėl jau dabar matomos net tik nacionalistinės, bet ir ksenofobinės, homofobinės ir antisemitinės nuotaikos. Visa tai kuria neapykantos atmosferą, skatina nepasiti-kėjimą ir skaldo visuomenę.

Prie to prisideda ir užsienio šalių, pirmiausia Rusijos, bandymai kištis į rinkimus ir manipuliuoti demokrati-niais procesais. Per pastaruosius kelerius metus Vakaruose išaiškinta daug atvejų, kaip kibernetinėmis atakomis buvo siekiama paveikti demokratinių rinkimų rezultatus kitose valstybėse. Taip pat Rusija, vykdydama informacinį karą ir skleisdama melagingas žinias, siekia sukiršinti Europos žmones, pakirsti jų pasitikėjimą demokratiniais procesais, suskaldyti ES šalių vienybę. Rusiją domina artėjantys EP rinkimai, į ką, beje, atkreipė dėmesį Lietuvos žvalgy-bos tarnybos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, todėl neatmestina,

kad informacinėmis ir kibernetinėmis priemonėmis bus bandoma kištis į šiuos rinkimus, taip pat bus vykdomos įvairios įtakos operacijos, siekiant, kad po rinkimų EP atsirastų kuo daugiau euroskeptikų, palaikančių glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija.

Jeigu prieš penkerius metus, kada jau buvo pastebimas didėjantis euros-kepticizmas, euroskeptiškoms ir radi-kalioms partijoms, kaip ir prognozuota, Europos Parlamente nepavyko sukurti atskiro aljanso, kuris keltų rimtų iššūkių ES vertybėms ir svarbiausioms politikos sritims, dėl ko komplikuotųsi ES ins-titucijų bendradarbiavimas (tam reikia ne mažiau kaip 25 europarlamentarų iš 7 valstybių narių), tai šį kartą tokių tvirtų prognozių nereikėtų daryti. Visko gali būti. Tokia tikimybė neatmestina. O tai keltų riziką europinės politikos konsensusui. Tačiau net jeigu pavyktų susivienyti, toks aljansas būtų abejotino tvarumo dėl partijų skirtingų programi-nių nuostatų tam tikrais klausimais.

SVARBU, KAD RINKĖJAI GAUTŲ OBJEKTYVIĄ INFORMACIJĄ IR BŪTŲ KRITIŠKI

Siekiant užtikrinti, kad EP rinkimai būtų laisvi, sąžiningi ir saugūs, labai svarbi tampa efektyvi kova su dezinfor-macija ir melagingomis naujienomis. Tam reikalingos sutelktos visos ES pastangos. Todėl Europos Komisija ir ES išorės veiksmų tarnyba yra pasiū-liusi Europos lygiu sukurti greitojo reagavimo sistemą, kuri leistų ES šalims koordinuotai reaguoti į dezinformaciją, dalintis informacija ir užtikrinti spartų atsaką į kenkėjišką kišimąsi į demokra-tinių rinkimų procesą. Tokiam kovos su dezinformacija veiksmų planui praėjusių metų pabaigoje pritarė Europos Vadovų Taryba. Jame numatyta dirbti su soci-aliniais tinklais, siekiant užkirsti kelią melagingų žinių plitimui, taip pat pasiū-lytos priemonės visuomenės atsparumui stiprinti. Šalia kovos su dezinformacija būtina griežtinti ir Europos partijų finansavimo taisykles.

Verta atkreipti dėmesį į Lietuvos

Nacionalizmo nuotaikų ir radikalių populistinių partijų populiarumo Europoje augimą lėmė migracijos krizės padariniai, išaugusi nelygybė ir netolygus gerovės pasiskirstymas.

_112019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Kadencijai einant į pabaigą, tikriausiai suprasdami, kad būsimo Europos Par-lamento (EP) sudėtis esmingai skirsis nuo dabartinės, Europos Komisija (EK) ir jų tarnautojų armija kartu su didžiąja dalimi Briuselyje užsisėdėjusių euro-parlamentarų nutarė paskutinį kartą „pasispardyti“. EP nariai nubalsavo už taisyklių (reglamento) projektą „Dėl Sąjungos biudžeto apsaugos esant visuotinių teisinės valstybės principo taikymo valstybėse narėse trūkumų“, kuris leistų laikinai stabdyti ES biudžeto mokėjimus narėms, kurios neva kišasi į teismų veiklą ir nemažina korupcijos bei sukčiavimo.

Nesunku prisiminti, jog kalbos apie panašių įrankių įvedimą ar ES finansavimo ribojimą „nepaklusnioms“ valstybėms narėms prasidėjo eurobiuro-kratams įsivėlus į kaimyninės Lenkijos vidaus politikos kovas. Verta paminėti,

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda

com

mon

s.w

ikip

edia

.org

/ R

ados

ław

Cza

rnec

ki n

uotr

auka

kad tuo metu net patys tokių diskusijų apie finansavimo ribojimus iniciatoriai vargu ar tikėjo, kad galiausiai bus prieita prie tokio „ES finansinio botago“ svars-tymo aukščiausiame lygmenyje.

Būtent Lenkijos bandymai atsisvei-kinti su komunistinę-represinę praeitį turinčiais Temidės tarnais sukėlė dalies Europos ir pirmiausiai kairiųjų stovyklos įniršį. Prasidėjo karas, kuriam vadovauti ėmėsi Olandijos socialistas, ES Komi-sijos prezidento pirmasis pavaduotojas Frasas Timmermansas. Žinoma, toks puolimas nebūtų buvęs taip sėkmin-gai išplėtotas, jei ne to paties Donaldo Tusko ir Jean-Claude Junckerio parama. Kas stovi už J. C. Junckerio – nesunku nuspėti... D. Tusko politinės ambicijos taip pat aiškios – jo aktyvus įsitraukimas į Lenkijos politinį gyvenimą niekada nebuvo sustojęs.

Politinės kadencijos viduryje Lenkijoje pasikeitus Vyriausybei ir jai

padarius tam tikrų kompromisų dėl į pensiją išsiųstų teisėjų, atrodytų, nebe-liko pagrindo politizuotam „baudžia-majam nuosprendžiui“ Lenkijai. Tačiau tikėtina, kad diskusijoms apie galimą ES mokėjimų sustabdymą įsibėgėjus ir siekiant apsidrausti nuo panašių „ro-košų“ ateityje, eurobiurokratai ir kiti federacinės Europos šalininkai toliau kūrė ES paramos sustabdymo ir atėmi-mo mechanizmus.

Neseniai EP priimtame teisės akte, dėl kurio galutinės versijos dar bus deramasi su ES Taryba, numatyta, jog EK ir nepriklausoma ekspertų grupė kasmet vertins teisinės valstybės prin-cipo laikymąsi kiekvienoje suverenioje ES valstybėje. Jiems atradus „trūkumų“, EP ir Tarybos sprendimu būtų galima sustabdyti ES biudžeto išmokas ir įsipa-reigojimus, sumažinti finansavimą pagal esamus įsipareigojimus arba uždrausti prisiimti naujų įsipareigojimų ES lėšų sąskaita. Konkreti priemonė būtų pa-rinkta įvertinus pažeidimų mastą. Be to, ES Tarybos sprendimai būtų priimami kvalifikuota dauguma, todėl viena vals-tybė negalėtų jų užblokuoti. Tai daroma be jokio įtikinamo pagrindimo, kodėl

Lenkijos bandymai atsisveikinti su komunistinę-represinę praeitį turinčiais Temidės tarnais sukėlė dalies Europos ir pirmiausiai kairiųjų stovyklos įniršį.

PAREMDAMI LENKIJĄ, IŠSAUGOSIME EUROPOS VIENYBĘAudronius AŽUBALIS

12_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Donaldas Tuskas

flic

kr.c

om/

EPP

nuo

trau

ka

Plėtra ir naujų narių priėmimas buvo svarbi visos tuometinės ES ateičiai ir ne tik tam, kad Europos rytuose įsitvirtintų demokratija bei saugumas, bet ir tam, kad naujosios narės priimtų ES bendrosios rinkos žaidimo taisykles.

Neaišku, kokia yra šio reglamento kuriama pridėtinė vertė, kadangi kuriamas naujas mechanizmas dubliuos ES institucijas, tokias kaip kuriamą Europos prokuratūrą ar sėkmingai veikiančią Europos kovos su sukčiavimu tarnybą.

teisės viršenybės pažeidimo atveju siū-loma naudoti tokias balsavimo taisykles. Nepaaiškinama, kaip būtų užtikrintas politinio sprendimo neutralumas ir vie-nodas valstybių narių traktavimas. Todėl šiuo siūlymu ardomas ir tarpinstitucinis ES balansas, mažinant Europos Vadovų Tarybos prerogatyvas.

Visa ši skandalinga iniciatyva yra pridengiama siekiu kovoti su korupcija ir ES fondų iššvaistymu. Tačiau iniciatoriai nepaaiškina, kokiu būdu (konkrečiai) teisinės valstybės principo pažeidimas galėtų paveikti patikimą ES biudžeto valdymą ir pakenkti Sąjungos finansi-niams interesams. Siūlomame projekte neįrodyta, kad yra tiesioginis ryšys tarp netinkamo veikimo ir patikimo ES biu-džeto valdymo bei Sąjungos finansinių interesų apsaugos principų. Todėl kyla abejonių dėl pasiūlymo teisinio pagrindo tinkamumo. Viskas įpinama ir į tariamą nešališkumo skraistę, teigiant, kad nepri-klausomų konstitucinės teisės ir finansų bei biudžeto ekspertų patariamąją grupę šiuo klausimu sudarytų po vieną kiekvie-nos ES valstybės parlamento deleguotą narį bei penki Europos Parlamento paskirti ekspertai.

Taip pat neaišku, kokia yra šio reglamento kuriama pridėtinė vertė, kadangi kuriamas naujas mechanizmas

dubliuos ES institucijas, tokias kaip ku-riamą Europos prokuratūrą ar sėkmingai veikiančią Europos kovos su sukčiavimu tarnybą. Be to, jau dabar dėl pasitaikan-čių neteisingų ES sanglaudos fondų (ES paramos) pinigų panaudojimo Lietu-va, o ir kitos valstybės narės paprastai susitvarko su pažeidimais pačios, todėl grąžinti į ES biudžetą neteisingai panaudotų lėšų netenka. Kalbant apie fiskalinius pažeidimus valstybėse narėse, galioja ES taisyklės, kurios numato ga-limybę stabdyti išmokas valstybei narei arba įvesti kitų papildomų sankcijų.

Susidariusi padėtis rodo, kad tolesnis idėjos susieti ES fondų para-mą su didesnėmis EP ir EK galiomis kištis į valstybių narių vidaus reikalus plėtojimas yra ne kas kita, kaip ban-dymas smarkiai susiaurinti valstybių narių politinio savarankiškumo lauką. Ir šiam tikslui, anot Briuselio technokratų ir didžiųjų ES valstybių vadovų, visos priemonės yra „pateisinamos“.

Tačiau vien vieši svarstymai apie neva šiuo metu didžiausią ES paramos dalį gaunančiose naujose valstybėse narėse, įskaitant Lietuvą, švaistomas ES

lėšas arba nesitvarkymą su korupcija yra žeminantys ir neatitinka tikrovės. Panašūs į reglamente siūlomus kriterijai visada buvo taikomi paramą gaunan-čioms trečiojo pasaulio šalims – svars-tymai juos pritaikyti pilnavertėms ES valstybėms narėms yra mažų mažiausiai skandalingi.

_132019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

Nuo 2016 metų yra norma teigti, kad transatlantiniai santykiai tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos yra svar-būs, tačiau komplikuoti. Prie to, žinoma, tiesiogiai prisidėjo Donaldas Trumpas, nevengiantis kritikos tiek atskiroms Senojo žemyno valstybėms, tiek visai Europos Sąjungai.Dažniausiai ši santykių aižėjimo ten-dencija yra pristatoma kaip naujiena. Visgi žvilgsnis į praeitį rodo, kad JAV ir Europa bėdų turėjo ir anksčiau. Nors Vašingtonas iš esmės apgynė ideologi-nių šmėklų persekiotą Vakarų Europą bei atstatė ekonomiką, nors susikūrė NATO ir kiti bendradarbiavimo forma-tai, bėdų buvo visada. Trumpas jas ne išrado, o veikiau sustiprino ir apipynė bet kokias diplomatijos ribas peržen-giančia retorika.Apie sudėtingus JAV ir Europos san-tykius rašau ir savo knygoje „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“, kuri pasirodė vasario 19 d. ir buvo pristatyta Vilniaus Knygų mugėje. Ši knygos ištrauka kaip tik ir aptaria transatlantinių saitų dilemas.

Lino Kojalos knyga „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų

ateitį“

L. K

ojal

os n

uotr

auka

.

Linas KOJALA

EUROPA IR JAV: AR IŠLIKSIME DRAUGAIS?Ištrauka iš Lino Kojalos knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“

JAV SVARBA EUROPAIEuropos ateitis galėjo susiklostyti

visiškai kitaip, jei JAV Valstybės sekre-torius George'as Marshallas 1947 metų birželį Harvardo universitete nebūtų pasakęs savo garsiosios kalbos. Tuo metu situacija Europoje buvo kone tragiška – karo pabūklai tylėjo jau dvejus metus, tačiau nustekenta ekonomika stovėjo vietoje, o kai kur net ir toliau smuko. Dar daugiau, tik ką praėjusi žiema buvo

G. Marshallo planas padėti atstatyti Senąjį žemyną pasiteisino su kaupu – jo įgyvendinimo pabaigoje, 1952 metais, Europos ekonomikos produktyvumas buvo dvigubai didesnis nei prieškariu.

Jau ketvirtus metus kai kurie ES politikai iš aukštų tribūnų stengiasi marginalizuoti Lenkiją, tačiau šiandien prasidėjo naujas etapas ir jį žymi šis reglamentas bei EP vykęs balsavimas. Žinant, kas yra šių procesų iniciatoriai ir kas už jį balsavo, supranti, kad į kovą prieš dabartinę Lenkiją, o tiksliau kal-bant, prieš visų valstybių narių „užsispy-rėlių“ suverenitetą, pilnu tempu įsijungė ir didžiosios Europos valstybės.

Todėl tokie bandymai taip pat liudija, kad iki šiol kai kas iš didžiųjų ES valstybių lyderių vis galvoja esantys geradariai naujųjų narių atžvilgiu. Priva-lu kai ką paaiškinti. Pirmiausia plėtra ir naujų narių priėmimas buvo svarbi visos tuometinės ES ateičiai ir ne tik tam, kad Europos rytuose įsitvirtintų demokratija bei saugumas, bet ir tam, kad naujosios narės priimtų ES bendrosios rinkos žaidimo taisykles. O dėl to didžiosioms Vakarų valstybėms atsivertų naujos rinkos (pvz., Vokietija apie 70 proc. savo produkcijos eksportuoja į ES valstybes nares). Maža to, „naujosios Europos“ piliečių emigracija į Vakarus dalinai išsprendė jas kamavusias kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemas. Turint omenyje visa tai, nė vienas iš mūsų – lietuvis ar lenkas – neturi jaustis kam nors skolingas. Mes į bendrą biudžetą įnešame ne tik mums priklausomus mo-kėjimus, bet prisidedame ir netiesiogiai – pirkdami „senosios Europos“ paga-mintą produkciją bei iš dalies spręsdami jų demografines problemas.

Jau dabar minėtą reglamentą remia Vokietija, Prancūzija, Beneliukso šalys. Griežtai pasisako prieš arba turi rim-tų abejonių kone pusė ES valstybių narių, tarp jų, žinoma, ir Lenkija. Taigi, būsimas mūsų pasirinkimas palaikyti Lenkiją ar ES didžiuosius reikš ne tik solidarumą su didžiausiu kaimynu, bet ir mūsų valstybės suvereniteto bei lygia-verčio dalyvavimo ES kūrime išbandy-mą. Niekas labiau neskaldo vieningo Europos projekto nei bandymai sumen-kinti atskirų valstybių narių statusą ir agresyvus brovimasis į jų vidaus politiką per galines duris. ■

14_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

tikra kančia: dėl sniego audrų eismas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ilgą laiką stovėjo vietoje; trūko maisto produktų, mat produkcijos lygis, net ir didėjant gyventojų skai-čiui, buvo penktadaliu menkesnis nei tarpukariu; nepakako ir anglių, nuolatos strigo elektros tiekimas. Net Vestmins-terio laikrodžio bokštas, žinomas Big Beno vardu, buvo užšalęs ir sustojęs, tuo simboliškai skelbdamas visame žemyne įsivyravusią stagnaciją.

Pirmieji amerikiečių bandymai pokaryje padėti Vakarams stotis ant kojų nebuvo vaisingi – greitai suvokta, jog būtinas visa apimantis planas, kuris užti-krintų Europai šviesesnę ateitį. Todėl G. Marshallas savo kalboje pabrėžė, kad JAV padės atstatyti žemyną, jei pati Europa taip pat prisiims daugiau atsakomybės už save. JAV pasiryžo skirti tam milžinišką sumą pinigų – 1948–1952 metais šešio-likai Europos šalių teko per 14,3 mlrd. JAV dolerių, kurie 2018 metais atitiktų 130 mlrd. JAV dolerių. Didžiausias sumas gavo Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija ir Vakarų Vokietija, o sovietai, nors jiems parama taip pat teoriškai buvo siūloma, jos atsisakė. Planas pasiteisino su kaupu – jo įgyvendinimo pabaigoje, 1952 metais, Eu-ropos ekonomikos produktyvumas buvo dvigubai didesnis nei prieškariu. Kadangi po truputį pavyko atkurti Vakarų Europos gerovę, iš ten ėmė trauktis ir komunizmo šešėlis. Tad ne veltui besimokydamas Harvarde ne kartą mačiau ir girdėjau pasi-didžiavimą, jog pradžia transatlantiniams saitams bei demokratijos stiprinimui buvo duota būtent šiame universitete.

Visgi Vašingtonui buvo svarbu, kad efektas nebūtų trumpalaikis. Todėl JAV lyderiai siuntė aiškų signalą, kad Europa turi išmokti tarpukario politines bei ekonomines pamokas bei sukurti tokį tarpusavio bendradarbiavimo modelį, kuris leistų išvengti praeities klaidų bei pasaulinių karų tragedijų.

Tai lėmė, jog JAV nuosekliai palaikė Europos integracijos planus. 34-asis prezidentas Dwightas Eisenhoweris šeštojo dešimtmečio pabaigoje teigė, kad jei Europoje kada nors susikurs

vieninga rinka, tai bus „viena geriausių dienų laisvojo pasaulio istorijoje“ ir pridūrė, jog norėtų gyventi tiek ilgai, kad „išvystų Jungtinių Europos valsty-bių susikūrimą“. Johnas Kennedy 1962 metais tikino, jog nemano, kad „stipri ir vieninga Europa yra konkurentas – tai pirmiausiai partneris“. Ir pridūrė, kad JAV tą kryptingai skatina nuo pat An-trojo pasaulinio karo pabaigos. Po de-šimtmečio jam antrino kadaise Kennedy konkurentu buvęs Richardas Nixonas: „Nėra jokio kito JAV užsienio politikos elemento, kuris būtų toks nuoseklus, nei parama Europos vienybei. Mes ją palaikėme kiekviename žingsnyje.“

Visgi ilgainiui ėmė ryškėti šioks toks skepsis. Retorikos pokytį Euro-pos atžvilgiu galima pradėti fiksuoti devintajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, Respublikonų prezidentas Ronaldas Re-aganas ne tik džiaugėsi tuo, kas vyksta Senajame žemyne, bet ir nepagailėdavo kritikos teigdamas, kad europiečiai pre-kyboje yra pernelyg saugantys savo rin-ką. Ypač – žemės ūkio srityje, mat Euro-pa, kaip jau ir minėta, maisto produktų importo iš išorės vengdavo, prioritetą teikdama saviems gamintojams.

PIRMOJI BĖDA – PREKYBA Tą turbūt geriausiai iliustruoja „New

York Times“ dar 1988 metais publikuo-tas straipsnis: „Europos bendrijos siekį

panaikinti vidinius prekybos barjerus iki 1992 metų skatina nuostabiai paprasta vizija: sukuriant didesnę konkurenciją ir efektyvumą padėti dvylikai valstybių narių augti sparčiau. Tačiau įmonėms, kurios yra už Europos ribų, 1992-ieji pradeda asocijuotis su ne itin šviesia perspektyva – sukūrus vieningą, 320 milijonų gyventojų vidaus rinką, gali iškilti ir aukštesnės protekcinės sienos tam, kad konkurencija su išorės veikėjais mažėtų. „Europos tvirtovė“ dar nėra re-alybė, tačiau daug amerikiečių ir japonų politikų bei verslininkų baiminasi euro-pietiškų importo kvotų, antidempingo veiksmų ir abipusiškumo reikalavimų. Tad tvirtovės nėra, bet jos sienos gali būti plyta po plytos pradėtos statyti.“

R. Reagano administracijoje viceprezidento pareigas ėjęs, o vėliau prezidentu tapęs George‘as H. W. Bus-has bandė raminti augantį susirūpinimą teigdamas: „Kokia tragedija ir absurdas būtų, jei ateities istorikai Vakarų aljanso silpnėjimo priežastimis įvardytų nesu-tarimus dėl jautienos hormonų ir karus dėl makaronų“. Bet buvo akivaizdu, kad ekonomika tapo pirmąja JAV ir Europos santykio problema. Kaip ir tikėtasi, su-stiprėjusi ir vieningesnė Europa nebūti-nai elgėsi taip, kaip naudinga JAV.

Tad tai, ką apie prekybą su Europa kalba D. Trumpas, ir vėl yra veikiau tos pačios problemos eskalavimas nei bandy-mas atrasti kažką naujo. Dabartinis JAV lyderis nuolatos akcentuoja, kad esminis kriterijus įvertinti esamą situaciją yra pre-kybos balansas – kitaip tariant, santykis tarp to, kiek JAV eksportuoja savo prekių į ES, ir to, kiek europietiškos produkcijos atsiduria JAV rinkoje. Jei santykis neigia-mas, D. Trumpas tikina, jog amerikiečiai patiria nuostolį, mat tai silpnina JAV vietos gamintojus, kuriuos išstumia importuo-jama produkcija. Nors nemažai ekspertų sakytų, jog vien prekybos balanso nepa-kanka, nes jis gali rodyti, kad amerikiečiai yra pajėgūs įsigyti importuojamas prekes dėl ekonomikos augimo, tokia pat logika taikoma ne tik santykiams su ES, bet ir, pavyzdžiui, su Kinija.

2017 metų statistika rodo, jog JAV

D. Eisenhoweris teigė, kad jei Europoje kada nors susikurs vieninga rinka, tai bus „viena geriausių dienų laisvojo pasaulio istorijoje“, ir pridūrė, jog norėtų gyventi tiek ilgai, kad „išvystų Jungtinių Europos valstybių susikūrimą“.

VIENINGOJI EUROPA

_152019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

J. Kennedy 1962 m. tikino, jog nemano, kad „stipri ir vieninga Europa yra konkurentas – tai pirmiausiai partneris“, ir pridūrė, kad JAV tą kryptingai skatina nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

VIENINGOJI EUROPA

prekybos balansas su ES yra neigia-mas ir siekia apie 101 milijardą JAV dolerių (153 mlrd. prekių deficito iš dalies kompensuoja JAV pranašumas paslaugų sektoriuje, siekiantis apie 51 mlrd.). Tokią padėtį D. Trumpas laiko „nesąžininga“ bei kaltina – panašiai, kaip R. Reagano laikų administracija – Europą protekcionizmu. Kitaip tariant, kryptingu veikimu bandant apsaugoti savo rinką nuo amerikietiškų prekių, o tuo pačiu išlaikyti galimybes patekti į JAV rinką europietiškai produkcijai. Iškalbingoje „Twitter“ žinutėje 2018 metų kovo mėnesį D. Trumpas rašė: „Jei ES nori ir toliau didinti ir taip didelius tarifus bei barjerus JAV kompanijoms, mes paprasčiausiai apmokestinsime jų automobilius, kurie tiesiog plūsta į JAV rinką. Mūsų automobiliams patekti į Europą beveik neįmanoma. Didelis prekybos disbalansas!“

Pažymėtina, jog D. Trumpas be-veik visada klaidingai akcentuoja, kad prekybos balansas yra būtent 153 mlrd. dolerių. Tad riba tarp faktų ir jų pateiki-mo šiandien kaip niekad išblukusi.

Ekonomistai su tokiu vienareikš-mišku prezidento prekybos situacijos vertinimu nesutinka. Pavyzdžiui, viduti-niai ES tarifai importuojamai produkci-jai siekia 3 proc., o JAV – 2,4 proc., tad skirtumas yra palyginti menkas. Atski-rose prekių kategorijose muito mokes-čiai, tiesa, gali skirtis. Pavyzdžiui, ES taiko 10 proc. tarifą importuojamiems automobiliams, kai tuo tarpu JAV toks pat mokestis keturiskart mažesnis ( JAV tuo pačiu ypatingai saugo savo rinką pikapų automobilių kategorijoje). Be to, sunkoka palyginti ne tarifinių barjerų – standartų, kokybės reikalavimų, maisto saugos ir pan. – dydį. Visgi, anot eks-pertų, kiekvienas atvejis priklauso nuo politinių susitarimų, kurie buvo pasiekti per daugelį metų. JAV, būdama milži-niška valstybe, derybų metu turi daug svertų, tad teiginys, jog esama sistema yra itin nepalanki būtent amerikiečiams, smarkiai kvestionuotinas.

Nepaisant to, 2018 metais tarp ES ir JAV dėl šių nesutarimų praktiškai

kilo „prekybinis karas“. Būtent šią frazę girdėjau vasarą lankydamasis didžiosiose Europos sostinėse. Tą lėmė faktas, jog D. Trumpas ne tik kalbėjo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių – pavyzdžiui, buvo įvestas 25 proc. importo tarifas plie-nui ir 10 proc. tarifas aliuminiui, kuris tiesiogiai palietė 6,4 mlrd. eurų vertės ES eksportuojamas prekes. ES priė-mė atsakomąsias priemones bei kirto atgal, padidindama importo mokesčius tokioms simboliškai amerikietiškoms prekėms kaip burbonas, riešutų sviestas, motociklai ir džinsai. Nors abi pusės suprato, kad tokie veiksmai tik lėtina ekonomikos augimą abejose Atlanto pusėse, konfliktas rutuliavosi toliau. D. Trumpas pareiškė dešimtkart padidin-siantis tarifus automobiliams. Tai jau būtų buvę itin reikšminga – šis spren-dimas per vienerius metus galėtų lemti, įvairiais skaičiavimais, apie 70 mlrd. eurų nuostolį visai eurozonai, o ypač – di-džiausiai jos ekonomikai Vokietijai. Tad poveikis nusiristų per visas ES valstybes ir ženkliai sulėtintų eurozonos augimą; tą pajaustų ir Lietuva, kurios ekonomika itin priklauso nuo eksporto į ES sėkmės.

ANTROJI DILEMA – GYNYBOS FINANSAVIMAS

Tiesa, net ir ekonominiai nesuta-rimai nublanksta prieš potencialiai dar didesnę JAV bei Europos santykių skirtį – požiūrį į saugumą ir gynybos išlaidas. Ši dilema išryškėjo po Šaltojo karo pa-baigos ir Berlyno sienos griūties dingus bendram priešui – Sovietų Sąjungai – bei nusistovėjus naujam Europos politiniam žemėlapiui.

Amerikos politikai jau ne vieną dešimtmetį kreivai žvelgia į Europos valstybes, kurios randa pinigų viskam, tik ne savo pačių saugumo stiprinimui – didele dalimi todėl, kad pasikliauja amerikiečiais ir jų teikiamomis saugu-mo garantijomis. Todėl yra nuolatos primenama, jog situacija turi keistis. Iš pradžių kalbėta nuosaikiai ir mandagiai – 2002 metų NATO Viršūnių susitiki-me G. W. Bushas pareiškė, jog sąjun-gininkai turėtų skirti daugiau dėmesio

ir lėšų gynybai; tas pats pakartota ir 2008-aisiais, priduriant, kad gausesnis finansavimas padarytų Europą pajėges-ne spręsti įvairias aktualias saugumo problemas.

Nors Bushas ir po jo Baltųjų rūmų šeimininku tapęs Barackas Obama ideologiškai turėjo mažai ką bendro, požiūris į Europos gynybą juos vienijo. Tonas taip pat po truputį griežtėjo. 2014 metais, iškart po Krymo aneksijos, JAV lyderis sakė: „Jei mes turime kolektyvinę gynybos koncepciją, vadinasi, visi turime prie to prisidėti. Mane neramina smukęs gynybos finansavimo lygis kai kuriose NATO narėse. Ne visose, bet dauge-lyje. Situacija Ukrainoje primena, kad laisvė nėra nemokama, todėl nuolatos privalome investuoti į tai, ką turime – į personalą, į bendras pratybas, nes tai vienintelis kelias NATO išlikti pati-kima jėga ir atgrasymo mechanizmu.“ Tais pačiais metais Velse NATO narės pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo per dešimtmetį bent jau priartėti prie 2 proc. nuo BVP finansavimo ribos, kuri traktuojama kaip savotiškas atspirties taškas bent jau tam, kad valstybių gyny-bos pajėgumai nesilptų.

Visgi daugiausiai nerimo turėtų kelti ne tiek prezidentų retorika, kiek išmintingas buvusio JAV Gynybos sekretoriaus Roberto Gateso pasisaky-mas. 2011 metais patyręs politikas, per savo karjerą dirbęs ir su Respublikonais,

16_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

Fredericas Sanchezas: ,,Prancūzijos patrauklumas sumažėjo. Kai pasižiūri iš JAV pusės, gali susidaryti vaizdą, kad Prancūzija yra pilietinio karo įkarštyje.“

ir Demokratais, įspėjo Europą: „Tiems ateities JAV politikams, kuriems Šaltasis karas nebuvo esminis pasaulėžiūrą for-mavęs veiksnys, mūsų šalies investicijos į NATO gali nebeatrodyti to vertos.“ Kitaip tariant, europiečių kliovimasis nusistovėjusia praktika išklausyti kritiką, bet nieko nedaryti, kada nors gali kai-nuoti brangiai.

Tą labai greitai įrodė D. Trumpas. Jis įprasmino ilgametį dalies amerikiečių skepsį „tingių europiečių“ atžvilgiu. Tiek per rinkimų kampanijos laikotarpį, tiek tapęs prezidentu D. Trumpas apie gy-nybos finansavimą kalba sąlyginai retai. Bet visada mini tą patį dalyką – NATO negali būti išlaikoma vien tik JAV mo-kesčių mokėtojų pinigais. Tik Trumpo tonas sakant daug kartų girdėtus dalykus toks grubus, jog sukėlė šiurpą – ir ne tik dėl įvykių aprašytame susitikime Briuselyje. Pavyzdžiui, JAV lyderis ne kartą skelbė, kad „NATO yra pasenusi organizacija“, savotiškas „Šaltojo karo reliktas“, tokiu būdu kone identiškai atkartodamas Aljansą nuolatos kritikuo-jančio Vladimiro Putino retoriką. Be to, D. Trumpas aiškino, kad Vokietija ne tik turi daugiau išleisti gynybai, bet ir grą-žinti JAV milžinišką sumą pinigų už tai, kad daugybę metų deramai neprisidėjo prie bendro saugumo.

Visgi šie žodžiai, priešingai nei kalba kai kurie komentatoriai, nėra D. Trumpo kūrinys. Akivaizdu, jog nesutarimų dėl gynybos politikos, ir ypač finansavimo, būta ir anksčiau. D. Trumpas tapo tik ugnikalniu, kurio išsiveržimas matomas visiems aplinkui.

Europa tokios kritikos nepriėmė maloniai. Trumpo populiarumas pasiekė dugną, kurio nebuvo net G. W. Busho karo Irake laikais – kai kuriais atvejais palankiai vertinančių JAV lyderį būta mažiau nei V. Putiną. Pavyzdžiui, 2018 metų liepos mėnesio duomenimis, lygindami D. Trumpo ir V. Putino keliamą grėsmę pasaulio saugumui, 64 proc. vokiečių labiau pavojingu laikė JAV lyderį. Be to, tik 5 proc. išsirinko D. Trumpą, klausiant, ar šis labiau kom-petentingas lyderis nei V. Putinas. ■

Prieš dvejus metus, dar nebūdamas prezidentas, jaunasis Prancūzijos centristų lyderis Emanuelis Macronas maloniai šildėsi būsimų rinkėjų po-puliarumo spinduliuose, žadėdamas Europos renesansą: ,,Europa šiandien yra per silpna, lėta ir neefektyvi, tačiau tiktai Europa mus įgalina imtis veiks-mų, susijusių su dabartiniais iššūkiais. <...> Europos suverenumui reikalingas kūrimas, ir mes tai privalome padaryti.“ Būsimasis Prancūzijos prezidentas taip pat iškėlė darbo ir mokesčių įstatymų pertvarkos būtinybę ir pažadėjo Pran-cūziją padaryti labiau konkurencingą ir patrauklią pasauliui. Prancūzijos žmo-nės E. Macronu patikėjo. Išrinko. Tačiau

com

mon

s.w

ikip

edia

.org

/ G

rand

Cel

inie

n nu

otra

uka

MACRONO REFORMOS IR ,,GELTONŲJŲ LIEMENIŲ“ PROTESTAIEdita MIELDAŽĖ

VIENINGOJI EUROPA

Nepaliaujami ,,geltonųjų liemenių“ protestai gatvėse

_172019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga VIENINGOJI EUROPA

N. Nougayrede: ,,Geltonosios liemenės“ traktuoja save kaip ,,nematomus“ žmones, su kuriais Paryžiaus elitas nesiskaito.“

nuo 2018 m. lapkričio 17 d. besitęsian-tis nervinantis gatvės kovų ir vanda-lizmo vaizdas su ,,geltonųjų liemenių“ (pranc. – gilets jaunes) judėjimu prieša-kyje nežinia ar leis visiems E. Macrono pažadams išsipildyti, o visuomenei toliau prezidentu tikėti. Kaip pastebėjo ekonomistas Jeanas-Paulas Betbeze, ,,tai visai naujas prezidento paveikslas – Macronas yra visai vienas ir susiduria su rimtu pasipriešinimu“.

SUIRUTĖŠių metų sausio viduryje sureng-

tas jau dešimtas ,,geltonųjų liemenių“ protestas sutraukė į savo gretas 84 tūkst. žmonių. Savo ruožtu 80 tūkst. ginkluotų policijos pareigūnų saugojo viešąją tvar-ką. Kaip pastebėjo Fredericas Sanchezas iš darbdavių federacijos, ,,Prancūzijos patrauklumas sumažėjo. Kai pasižiūri iš JAV pusės, gali susidaryti vaizdą, kad Prancūzija yra pilietinio karo įkaršty-je.“ Iš tiesų. Nepaliaujami ,,geltonųjų liemenių“ protestai gatvėse. Išdaužyti langai ir nusiaubtos parduotuvės. Dega-linėse pasibaigęs kuras. Panika perkant supermarketuose. Ir tai ne distopinis Didžiosios Britanijos vaizdas po ,,Brexi-to“, tai – Prancūzija, nepatenkinta savo jaunuoju reformuotoju prezidentu. Kaip pabrėžė apžvalgininkė Natalie Nou-gayrede, prancūzų nerimas trejopas: tai baimė dėl šalies galios ir prestižo prara-dimo, baimė dėl ekonominio globaliza-cijos poveikio šaliai ir baimė dėl nacio-nalinės tapatybės praradimo. O kur dar E. Macrono vidaus politikos reformos. Dabar Prancūzijos prezidentas nukrei-pęs žvilgsnį į suirutę šalyje ir į sudaužytą Marriane skulptūros – Prancūzijos respublikos simbolio – veidą. Tai spjūvis jam asmeniškai, tai antausis Penktajai Prancūzijos respublikai. Iš kitos pusės, nusilpęs E. Macronas – puikus taikinys Europos kraštutinėms jėgoms ir popu-listams, kuriems puiki proga pasireikšti bus šių metų gegužę vyksiantys Europos Parlamento rinkimai.

TARP MACRONO IR DE GOLIO Daugelis Prancūzijos politikų

dažnai pabrėžia, kad įkvėpimo semiasi iš Penktosios Respublikos įkūrėjo Šarlio de Golio asmenybės. E. Macronas šiuo atveju yra ne išimtis. Oficialioje foto-grafijoje jaunasis Prancūzijos preziden-tas stovi prie stalo pasidėjęs atverstus de Golio karo memuarus. Todėl E. Macrono žinutė Prancūzijos žmonėms aiški: kaip ir de Golis, E. Macronas bus stiprus lyderis ir pakils aukščiau siauros politikos bei vadovausis nacionaliniais interesais.

Galima rasti sąsajų tarp ,,gelto-nųjų liemenių“ neramumų ir 1968 m., valdant de Goliui, įsiplieskusių studentų ir darbininkų protestų. Kaip ir de Golis, E. Macronas negalėjo nuspėti kilsiančių gatvės protestų. Kaip ir de Golis, jau-nasis Prancūzijos prezidentas pasirodė nepajėgus tinkamai reaguoti į susiklos-čiusias problemas. Tiesa sakant, ironiška, kad E. Macronas, besipriešinęs populiz-mui, išprovokavo didžiausius masinius neramumus Prancūzijoje, kokius tik galėjome kada matyti. Kaip pastebėjo ,,The Guardian“ apžvalgininkas Larry Elliotas, išrinktas prezidentu E. Macro-nas buvo priimtas kaip naujos kartos politikas, nors realiai jis simbolizavo praeitį, ne ateitį, bei priminė technokra-tinį centristą, atitinkantį Bilo Klintono, Tonio Blairo ir Gerhardo Šrioderio tradiciją. KELIAS PREZIDENTO POSTO LINK

Buvęs investicijų bankininkas, E. Macronas 2006–2009 m. priklausė Prancūzijos Socialistų partijai. 2012 m., valdant prezidentui Francois Hol-landui, E. Macronas buvo paskirtas Generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 2014–2016 m. jis tapo Ekonomikos, pramonės ir skaitmeninių reikalų ministru. 2016 m. rugpjūtį būsimasis Prancūzijos prezidentas atsistatydino, kad pradėtų prezidentinę kampaniją: įkūrė judėjimą ,,Pirmyn“ (pranc. ,,En Marche“), su kuriuo, besibelsdami į prancūzų rinkėjų duris, apvažia-vo beveik visą Prancūziją. Jo žinutė rinkėjams buvo tokia: sukurti visiškai naują sistemą moderniai Prancūzijai.

Pasak Prancūzijos konsultavimo firmos ,,BVA“ pavaduotojo Eduardo Lecerfo, ,,Macronas buvo naujas vaikis mieste, išmanus ir žavingas. Iš pat pradžių tai buvo pasaka.“ Montanos instituto Par-yžiuje direktorė Laurent Bigorgne pa-stebėjo, kad ,,pirmą kartą per 10 metų prancūzai gali didžiuotis prezidentu. Jis laisvai kalba angliškai, nėra buvęs jokiuose skandaluose ir yra nuostabiuo-se santykiuose su savo žmona“. Tačiau praėjus beveik dviem metams nuo E. Macrono prezidentavimo pradžios, rinkėjai ir rėmėjai nusivylę prezidentu ir jo valdymo stiliumi.

Pats E. Macronas taip pat pripažįs-ta, kad jo valdymo stilius gali tenkinti ne visus. Pagal 1958 m. galiojančią konstituciją, Prancūzija yra pusiau pre-zidentinė valstybė, tai reiškia, kad Pran-cūzijos prezidentui yra suteikta išskirti-nai plačių galių. E. Macronas stengiasi šiomis galiomis naudotis, siekdamas įgyvendinti ne vieną ne itin palankiai vertinamą reformą. Pats Prancūzijos prezidentas teigia, kad jį tenkina galios vertikalumas: ,,Didžiuojuosi padarytais pasirinkimais ir negaliu pakęsti tvarkos, pagal kurią įprasta nuolat aiškintis, kokiu pagrindu priimtas vienas ar kitas sprendimas.“ Viename ,,Time“ žurnalo interviu paklaustas, kokiais prinicipais vadovaujasi puoselėdamas santykius su žmona Brigitte, E. Macronas atsakė: ,,Remiuosi pačiu savimi, nesvarbu ką kiti galvoja. Pats nusprendžiu, kas yra

18_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

teisinga ir gerai, net jei mano dabar-tinis įsitikinimas nesutampa su mano pasirinkimu. Taip pačiai elgiuosi ir politikoje.“

MACRONO REFORMOSDar priešrinkiminėje kampanijoje

E. Macronas teigė, kad Prancūzijos sistemai, įskaitant valstybės reguliavi-mą ir darbo jėgos apsaugą, reikalingos radikalios permainos. Analitikai teigia, kad jaunajam Prancūzijos prezidentui smarkiai imponavo buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio darbo rin-kos ir gerovės valstybės reformos. Jų metu Vokietijos darbuotojai sutiko su mažesniais atlyginimais ir mažesnėmis išlaidomis. E. Macronas įsivaizdavo, kad tas pats receptas suveiks ir Prancūzijoje, ir suvokdamas, kad turi šimtaprocentinį galios mandatą struktūrinėms reformos šalyje, ėmėsi svarbių pertvarkų.

Prancūzijos prezidento kritikai teigia, kad jo reformos buvo stumiamos per greitai ir vien per metus preziden-tas eliminavo turto mokestį, padidino mokesčius pensininkams, supaprastino priėmimo į darbą ir atleidimo tvarką, inicijavo švietimo sistemos pertvarką, sumažino pelno mokestį nuo 33 proc. iki 31 proc., iškėlė idėją mažinti leidžia-mosios valdžios atstovų kiekį ir atsklei-dė planus radikaliai pertvarkyti Prancū-zijos geležinkelių sistemą SNCF, kad ji konkuruotų su privačiomis kompanijo-mis, kaip kad yra visur kitur Europoje. Senatas, aukštesnieji Prancūzijos parla-mento rūmai, jau pritarė šiai reformai, o turint omeny, kad žemesniuosiuose rūmuose – Nacionalinėje Asamblėjo-je – E. Macrono judėjimas ,,Pirmyn“ turi daugumą (iš 577 vietų priklauso 308), tad didelių kliūčių dėl geležinkelių pertvarkos neturėtų būti. Problema – tai Prancūzijos žmonės. Jie nesitaiko su bet kokioms E. Macrono inicijuojamoms pertvarkoms ir teigia, kad prezidentas yra ne paprastų žmonių, o turtingųjų gynėjas, o jo valdymo stilius ,,iš viršaus į apačią“ yra arogantiškas.

Iš kitos pusės, E. Macrono valdymo laikotarpiu Prancūzijos pramonė vėl

ėmė kurti naujų darbo vietų, dirbančių kiekis pasiekė 1980 m. lygį ir dabar sudaro 65,8 proc. Paryžiuje įsikūrė ,,Google“ ir ,,Facebook“ skaitmeninių korporacijų centrai. Prancūzijos ekono-mika rodo atsigavimą, tačiau paprasti žmonės to nemato.

PROTESTAI IR KOMUNIKAVIMAS2018 m. gegužę, praėjus lygiai

metams nuo E. Macrono valdymo pradžios, judėjimas ,,Nepalaužta Prancūzija“, organizavo protesto akciją prieš socialinę ir ekonominę prezidento vyriausybės politiką. Vėliau tų pačių metų lapkričio 17 d. Prancūzijos žmo-nės, vilkėdami geltonas liemenes, išėjo į gatves protestuoti prieš prezidento siekį didinti akcizą degalams, prieš per dideles išlaidas pragyvenimui ir prieš tai, kad E. Macrono valdžios inicijuotos mokesčių reformos sugulė ant darbi-ninkų ir viduriniosios klasės žmonių pečių. Todėl protestuotojai pasisakė už žemesnius degalų mokesčius, už turto mokesčio atnaujinimą, už minimalios algos padidinimą, už piliečių iniciatyvos referendumų įgyvendinimą ir galiausiai už prezidento E. Macrono atsistatydi-nimą. Kaip pabrėžė apžvalgininkė N. Nougayrede, protestuotojai turi rimto pagrindo pykti ir viso to reikalauti: ,,geltonosios liemenės“ traktuoja save kaip ,,nematomus“ žmones, su kuriais

Paryžiaus elitas nesiskaito“, kuriam nesvarbu paprastų žmonių bėdos. Prancūzijos žmonės kaltina E. Macroną esant arogantišką ir pernelyg malonų turtingiesiems.

Dar prieš prieš protestus E. Macro-nas pranešdamas apie degalų akcizo didinimą, sukėlė rinkėjų pyktį teigda-mas, kad, jeigu kam tai bus problema, tegu naudojasi viešuoju transportu. Be to, viešosiose diskusijose apie nedar-bą, Prancūzijos prezidentas vienam bedarbui pasiūlė ,,pereiti gatvę“ ir susirasti darbą, ir bendrai apie Prancū-zijos dirbančiuosius kalbėjo kaip apie ,,tinginius“. Anot apžvalgininko L. Ellioto, prezidentas E. Macronas – ,,tai ne de Golis, tai Marija Antuanietė su savo posakiu ,,tegul (jie) valgo pyragą“, kuris reiškia nesiskaitymą su žemesniais sluoksniais ir prastą situacijos suvoki-mą“. Pats E. Macronas prieštaraudamas teigė: ,,Buvau labai populiarus pirmąjį mėnesį mane išrinkus, kadangi nieko per pirmą savaitę po rinkimų nepa-dariau. Jeigu imiesi veiksmų ir dėl jų prarandi populiarumą, puiku.“ Prezi-dentui pritaria vienas aukštas jo patarė-jas, pabrėždamas, kad prieš tai buvusių prezidentų Nicolas‘o Sarkozy ir Fran-cois‘o Holland‘o bėda buvo ta, kad jie stengėsi motiniškai globoti prancūzus, o E. Macronas tai bando daryti laikantis tėviškos pozicijos, kuri ne visada yra populiari tarp žmonių.

,,Geltonųjų liemenių“ portretas labai įvairus – nuo vandalistų, be-darbių, pensininkų iki viduriniosios klasės atstovų. Protestuotojus labiau-siai neramina sudėtinga jų ekonominė padėtis. Vienas ,,geltonųjų liemenių“ protestuotojas teigė: ,,Turiu namus, ku-riems jau reikia remonto, vairuoju 12 m. automobilį ir visada kiekvieno mėnesio gale tikrinuosi savo sąskaitą, kad būčiau tikras, jog išlaidos neviršija pajamų.“ Kitas protestuotojas, kalvis Christophe Chalencon buvo atvirai nusiteikęs prieš musulmonus ir pasiūlė įsteigti kariuo-menės vadovaujamą vyriausybę ,,dėl tikro vadovavimo ir visuotinės stiprios rankos, kurios mums reikia“.

E. Macronas: ,,Buvau labai populiarus pirmąjį mėnesį mane išrinkus, kadangi nieko per pirmą savaitę po rinkimų nepadariau. Jeigu imiesi veiksmų ir dėl jų prarandi populiarumą, puiku.“

VIENINGOJI EUROPA

_192019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

MACRONO ATSAKAS Reaguodamas į protestus, Prancū-

zijos prezidentas į Prancūzijos žmones kreipėsi praėjus kelioms savaitėms. Jis teigė: ,,Gali susidaryti įspūdis, kad visa tai, kas vyksta, man nerūpi, kad turiu kitų prioritetų. Tačiau dalį atsakomybės prisiimu. Žinau, kad kai kuriuos jus savo žodžiais įskaudinau.“ Trylikos minučiu kreipimiasi į tautą, E. Macronas akcen-tavo, jog keletą savaičių trunkantys pro-testai ,,giliai sudrumstė tautą“, o teisėti reikalavimai privedė prie ,,netoleruo-tino smurto“. Prancūzijos prezidentas pastebėjo, kad ,,joks pyktis nepateisina policijos pareigūnų, parduotuvių ir viešų pastatų puolimo ir niokojimo. Kai smur-taujama, laisvė baigiasi.“ Savo ruožtu E. Macronas paskelbė, kad nutraukia mokesčių didinimą, atsisako kontrover-siško degalų akcizo pakėlimo, nuo šių metų pradžios didina minimalų atlygi-nimą 100 eurų, taip pat pažadėjo didinti mažai uždirbančių algas ir pensininkų išmokas (tam skiriamas 10 mlrd. eurų paketas). Tačiau prezidentas nesutinka pakeisti savo sprendimo vėl grąžin-ti mokestį turtingiausiųjų gyventojų aktyvams. Protestuotojai nepatenkinti,

o daugelis apžvalgininkų pastebi, kad E. Macrono atsakas pavėluotas. Šių metų sausį, po prezidento kreipimosi į tautą, 84 tūkst. ,,geltonųjų liemenių“ vis tiek išėjo į gatves. Jų neįtikino E. Macrono kompromisai dėl reformų.

MACRONO DEBATAIPrancūzijos prezidentas, atsižvelgda-

mas į nesiliaujančius ,,geltonųjų lieme-nių“ protestus, šių metų sausio viduryje nusprendė surengti nacionalinius dviejų mėnesių debatus, kurie turėtų padėti išspręsti problemas. E. Macrono debatai (keli jau buvo surengti) apims temas, kurios aktualios ,,geltonosioms lieme-nėms“: 1) mokesčius, įskaitant turto mokestį, kurio atsisakyta; 2) Prancūzi-jos perėjimą į mažai anglies dioksido išskiriančią ekonomiką; 3) demokratiją ir pilietybę bei 4) valstybės valdymą ir viešąją tarnybą. Prancūzijos prezidentas teigia, kad ,,diskusijose nesutiks su vis-kuo, tai normalu, tai demokratija. Tačiau mažiausiai mes parodysime, kad esame žmonės, kurie nebijo kalbėti, keistis ir diskutuoti.“

Visgi daugelis ,,geltonųjų lieme-nių“ judėjimo narių žada boikotuoti

E. Macrono diskusijas įvairiose šalies vietose, nes regi šias diskusijas kaip siekį užglaistyti kilusius neramumus. Praėjus kelioms savaitėms nuo protestų pradžios, vienas pagrindinių ,,geltonų-jų liemenių“ reikalavimų yra tai, kad paprasti Prancūzijos piliečiai turėtų daugiau sprendimo priėmimo galios. Be to, daug protestuotojų vis dar reaguoja emociškai ir pyksta ant valdžios, nes yra nukentėję nuo susirėmimų su policija. Paskaičiuota, kad protestų metu būta 98 rimtų sužeidimų, tarp jų 15 protestuo-tojų prarado po akį, kiti buvo mušami guminėmis lazdomis.

PROTESTŲ PASEKMĖS ,,Geltonųjų liemenių“ protestai gali

turėti neigiamos reikšmės Prancūzijos ekonomikai ir bendrai Europos Są-jungos politinei sąrangai. Prezidento E. Macrono mokestinės nuolaidos protestuotojams gali padidinti Pran-cūzijos biudžeto deficitą daugiau nei 3 proc., daugiau nei leidžiama ES. Tai reiškia, kad ant tarptautinių kompanijų pečių gali gulti didesni mokesčiai, nei kad buvo prieš ,,geltonųjų liemenių“ protestus. Šį mėnesį Prancūzijos Finan-sų ministerija pranešė, kad iš tiesų tokie didieji skaitmeniniai milžinai, kaip ,,Amazon“, ,,Google“ ir ,,Facebook“, susidurs su naujais mokesčiais. Todėl tarptautinės kompanijos, veikiančios Prancūzijoje, akylai stebi protestus šalyje ir vertina saugumą bei ateities verslo potencialą Prancūzijoje. Eko-nomistas J. P. Betbeze pastebėjo, jog Prancūzijos ,,augimas jau sumažėjo ir vis dar mažės, o tai reiškia nedarbo didėjimą“.

Suskaičiuota, kad vien dėl protes-tuotojų nuniokotų parduotuvių prida-ryta Prancūzijai 2 mlrd. eurų žalos. Kita problema, kurią provokuoja ,,geltonųjų liemenių“ protestai, – tai populizmo pasireiškimas per Europos Parlamento rinkimus. Susikaupusios bėdos šalyje gali smarkiai pasitarnauti populistiniam Marine Le Pen judėjimui, nes dabar tiek E. Macrono, tiek Le Pen partijų reitin-gai panašūs. ■

en.k

rem

lin.r

u nu

otra

uka

VIENINGOJI EUROPA

Emanuelis Macronas

20_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019KAIMYNAI

Kęstutis D. RIMKEVIČIUS

UŽMIRŠTOJI (NE)PRIKLAUSOMA BALTARUSIJA

Besibaigiantys 2018-ieji įnešė sąmyšio į autokratiškai „tvarkingai“ surikiuotą Baltarusijos politinį gyvenimą. Paskuti-niuoju Europos diktatoriumi vadinamas Aliaksandras Lukašenka gruodį savo kaip visad emocingą retoriką buvo nukreipęs – nepatikėsite, ne prieš vos kvėpuojančią opoziciją – prieš Rusiją. Apkaltino šią savo sąjungininkę šanta-žu, ėmėsi dievagotis, kad jo šalis tai jau tikrai nebus Rusijos dalimi, o suvereni-tetas yra šventas reikalas.

Stebėtina, kad A. Lukašenka netgi leido sau paabejoti Rusijos „teisumu“ kalbėdamas apie pastarosios požiūrį į dabartinę, provakarietišką Ukrainos vadovybę. Laisvosios Europos radijas cituoja tokius Baltarusijos prezidento žodžius: „Aš pažįstu ukrainiečius. Jie nėra priešai. Jie nėra tokie blogi, kaip kad jūs juos rodote per savo [televizi-jos] kanalus. Laikas nustoti taip daryti. Niekas [netiki] daugiau tuo.“ Žinia, A.

Lukašenkai Krymo okupacija ir įšal-dytas karas Ukrainoje yra tarsi rusiško vėzdo, kabančio ir virš baltarusių galvų, simbolis. Visgi kas paskatino „batiušką“ griebtis tokios, sakytume, akiplėšiškos retorinės taktikos?

Toks A. Lukašenkos „patriotizmas“ ir „savarankiškas mąstymas“ prasiveržė ne šiaip sau. Rusija mainais į lengvatines žaliavų kainas pareikalavo gilesnės vals-tybių integracijos. Be to, kaip straipsnyje „Kodėl pasauliui turėtų rūpėti Putino planai dėl Baltarusijos“ pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, yra kalbama apie tokio lygio integraciją, kai Rusija perimtų dalį esminių Baltarusijos valstybės operacijų, tokių kaip muitai, vizos, mokesčiai ir monetarinė politika.

Tiesa, po Vakarams ir vidaus rinkai skirtų emocingų kalbų A. Lukašenka skubiai bent kelis kartus sulakstė į Mas-kvą, aptarė visus reikalus ir, kaip galima buvo tikėtis, prieš pat Naujuosius metus

jau prakalbo visai kitokia tonacija. Pri-simintas artėjantis sąjunginės valstybės sutarties dvidešimtmetis ir patvirtinta, kad dvi tautos sėkmingai susijungė. Ir integracija, įvairiapusė kooperacija, ir netgi „naujos bendros istorijos kūrimas“ jau Baltarusijos vadovo nebegąsdino. Vladimiras Putinas savo ruožtu patvirti-no, jog tolimesnis ryšių tarp dviejų šalių stiprinimas visiškai atitinka broliškų tautų interesus. Na, o Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas sudarė darbo grupę, kuri pasirengusi aptarti tolesnę valstybių integraciją.

Žinant, kad Baltarusija jau seniai yra tik satelitinė Rusijos valstybė, pareiški-mai apie „šventąjį suverenitetą“ skamba išties neįtikinamai. Tą įrodo nuo kalbų visiškai nutolę faktai. Ir tai, atrodytų, nieko naujo – tokios dviveidystės takti-kos A. Lukašenka santykiuose su Rusija (kai tuo pačiu norima užsitikrinti savitų reitingo balų ir Vakaruose) griebiasi jau ne pirmą kartą. Visgi pati A. Lukašen-kos ir visos Baltarusijos padėtis mus ir visą Vakarų pasaulį turėtų versti neri-mauti ar bent jaustis nejaukiai. Užmirš-toji Baltarusija, vis giliau klimpstanti į rusiškąjį liūną, panašu, ima palengva prarasti net ir formalų valstybingumą. Tokie pokyčiai net ir labiausiai linkusius ignoruoti Baltarusijos klausimą Europos Sąjungoje ar JAV turėtų kiek pabudinti

Vladimiras Putinas savo satelitinę valstybę valgo pusryčiams. Kas žino, ko jis užsigeis pietums...

Opozicinės partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokratija“ bendrapirmininkis Vitalis Rymašeuskis

com

mon

s.w

ikim

edia

.org

/ E

PP

nuo

trau

ka

_212019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga KAIMYNAI

iš miego. Vladimiras Putinas savo sateli-tinę valstybę valgo pusryčiams. Kas žino, ko jis užsigeis pietums...

SLENKANČIOS OKUPACIJOS GRĖSMĖS AKIVAIZDOJE

Laviruoti Baltarusijoje prisieina ne tik A. Lukašenkai, bet ir jo spau-džiamai opozicijai. Tik pastarajai tenka demonstruoti ne politinės įtakos, o daugiau išgyvenimo ekvilibristiką – gebėti oponuoti diktatoriškai valdžiai itin uždaroje, represyvioje valstybėje, bet drauge mėginti įtilpti į sovietinio pavel-do teisinės sistemos rėmus, kai valdžia visais įmanomais būdais riboja arba švel-nesniu atveju ima kontroliuoti bet kokį visuomenės judėjimą ar demokratijos kvėptelėjimą. Tarp diktatūros kumščio ir rusiškojo pavyzdžio valdomos demo-kratijos dviveidiškumo – tokia baltarusių opozicijos „judėjimo laisvės“ amplitudė.

Tikėtina, kad tai, kas šiuo metu vyksta tarp Baltarusijos ir Rusijos, baltarusių opoziciją stato į itin priešta-ringą padėtį: oponavimas diktatoriškam, bet vis dar Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai ima netekti dalies verty-binio krūvio, kai iš Rusijos pusės kyla akivaizdi okupacijos grėsmė. „Tai, kas dabar vyksta santykiuose tarp Rusijos ir Baltarusijos, yra naujas Rusijos hibri-dinės atakos prieš Baltarusiją etapas, – „Apžvalgai“ sakė opozicinės partijos „Baltarusijos krikščioniškoji demokra-tija“ bendrapirmininkis Vitalis Ryma-šeuskis. – Rusai jau seniai realizuoja tą hibridinę grėsmę mūsų šalyje lygiai taip, kaip tą darė Ukrainoje. Kas yra šiuo-laikinis karas? Tai taip pat informacinė propaganda, savo agentų infiltravimas, tai ir ekonominė įtaka. Ir visomis šiomis kryptimis rusai pasistūmėję labai toli Baltarusijoje.“

Pabrėždamas A. Lukašenkos kaltę dėl susiklosčiusios nepavydėtinos padėties, kai Baltarusija ekonomiškai tapusi visiškai priklausoma nuo Rusijos, V. Rymašeuskis pastebi, jog Rusija jau užėmusi ir visą Baltarusijos informa-cinę erdvę: baltarusiai daugiausia žiūri Rusijos televiziją, o rusiškoji propaganda

ateinanti ne tik per naujienų programas, bet jos apstu ir pramoginėse laidose. Pavyzdžiui, ir rusiško humoro laidose įjungta vulgari, kartu labai akcentuota, prieš Vakarus nukreipta Putino režimo propagandos mašina.

Kita kryptis, kuria vyksta slenkanti okupacija Baltarusijoje, – tai verbavimas. V. Rymašeuskis įsitikinęs, kad daug baltarusių jėgos struktūrų, specialiųjų tarnybų aukščiausiųjų ešelonų darbuo-tojų yra užverbuoti. Galiausiai jie vis dar mąsto Sovietų Sąjungos kategorijomis. Tai reiškia, kad jie pasirengę atiduoti Baltarusijos nepriklausomybę Rusijos Federacijai. Opozicijos atstovo nuomo-ne, daugelis aukštų Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų – iš KGB, iš armijos – už didesnę algą būtų pasiruošę, kad ir rytoj, pereiti dirbti Vladimirui Putinui. „Tos jėgos struktūros Baltarusijoje vyk-do represijas prieš savus piliečius, kas, žinoma, griauna Baltarusijos autoritetą tarptautinėje arenoje ir trukdo glaudes-niems ryšiams su Europos Sąjunga“, – sakė V. Rymašeuskis.

Baltarusių krikdemo teigimu, Vaka-rų fondams vis mažiau ir mažiau palai-kant Baltarusijoje net nevyriausybines

organizacijas (NVO), tuo pat metu rusai atidaro savo atstovybių, fondų netgi regionuose. Rusija skiria daug pinigų baltarusių NVO, mėgina papirkti ir opoziciją, ir veikti net per bažnytines organizacijas. Nepriklausomai demo-kratinei opozicijai esant silpnai, rusai tarsi mėgina sukurti jiems reikalingą „opoziciją“.

Esant tokiai įtemptai padėčiai, A. Lukašenka, anot V. Rymašeuskio, nori ryšių su Europa, tad dabar geras mo-mentas siekti demokratinių pokyčių.

NEPAMATUOTŲ A. LUKAŠENKOS AMBICIJŲ ĮKAITAI

V. Rymašeuskis primena tokią są-junginės valstybės sutarties tarp Baltaru-sijos ir Rusijos atsiradimo istoriją. Pasak baltarusių krikdemo, šį sutarimą savo politinės karjeros pradžioje stūmė pats A. Lukašenka – „jis tikėjosi – tuo metu būdamas populiarus – tapti sukurtos sąjunginės valstybės (su atominiu ginklu rankose!) vadovu“. Rusai tuo metu tie-siog praignoravo sutarties įgyvendinimą.

Praėjus nemažai laiko, pakitus situa-cijai, o V. Putinui griežtai kontroliuojant Rusijos valdžios viršūnę, A. Lukašenkai

Praktiškai visose strategiškai reikšmin-

gose srityse – ekonomikoje, prekyboje,

saugumo politikoje – Baltarusija jau se-

niai yra priklausoma nuo Rusijos. Ir šių

šalių integracijos lygmuo tik augo, mat

Baltarusijos ekonomika yra itin priklau-

soma nuo itin palankiomis sąlygomis

gaunamų energetikos žaliavų, taip pat

kitokių finansinių injekcijų. Pastaruoju

metu prasidėjo diskusija, ar nepasiekta

situacija, kai iš esmės Minskas nebe-

turi ko priešpriešinti Rusijai, mat tapo

visiškai priklausomas. Todėl ir atgijo

bendros valstybės kūrimo idėja. Sunku

pasakyti, ar tai reikšmingas pokytis, nes

to link buvo artėjama; o dažnai pabrėž-

tas Baltarusijos bandymas demons-

truoti nepriklausomumą – pavyzdžiui,

tampant Ukrainos karo derybų vieta,

– to nepakeitė. Vakaruose kartais tokie

diplomatiniai viražai būdavo sureikš-

minami, nors realiai Minskas niekada

neturėjo galimybių balansuoti tarp

Rytų ir Vakarų.

Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius

L. KOJALA: MINSKAS NIEKADA NETURĖJO GALIMYBIŲ BALANSUOTI TARP RYTŲ IR VAKARŲ

22_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

tapti jungtinės valstybės vadovu, supran-tama, nėra jokių šansų. „Ir būtent dabar Rusija pradeda kalbėti apie glaudesnę integraciją, apie sąjunginės valstybės susitarimą, kurio įgyvendinimas realiai reikštų visišką Baltarusijos nepriklauso-mybės praradimą. Lukašenka supranta, kad tai pavojinga – taip pat ir jam asme-niškai, jo gerovei. Jis priešinsis tokiam sutarties įgyvendinimui, bet rusai jį šantažuoja, grasina, kad nustos finansuo-ti Baltarusiją. Rusijos dotacijos, tokios kaip nuolaidos dujoms, naftai, kasmet sudarydavo nuo 3–4 iki 8 milijardų JAV dolerių. Taigi, Baltarusijos ekonomika gaudavo milžiniškas dotacijas. Dabar to nebus. Todėl visa tai yra rimta, nauja padėtis, kai to fone – mūsų nekonku-rencinga ekonomika“, – teigia opozicijos atstovas. Drauge jis patikslina: „Niekada nebuvo atviro, viešo reikalavimo, jog Baltarusija atsisakytų suvereniteto, bet rusai turi ir kitų aktualių reikalavimų – tai Rusijos karinių bazių įkūrimas Baltarusijos teritorijoje, naftos perdir-bimo, kitų gamyklų pardavimas. Viso to jie sieks ir, manau, jiems gali pasisekti.“

VERKIANT REIKIA REFORMŲBaltarusijos ekonomika išgyvena

ne pačius geriausius laikus. Dar 2017 m. vasarą Financialobserver.eu analitikas Kamilas Smogorzewskis pažymi, kad Baltarusijos glaudūs ryšiai su Rusijos rinka, kurios sunkumai paveikė visą Nepriklausomų valstybių sandraugą, veda prie prekybos susitraukimo ir

Baltarusijos rublio nuvertėjimo. Be to, dar daugiau žalos gali padaryti užsitęsęs ginčas su Rusija dėl dujų kainų. Tie-sa, kitas analitinis portalas Osw.waw.pl („Rytų studijų instituto“) praėjusių metų pradžioje baltarusiams žadėjo kiek vilties – apžvalgininkas Kamilas Kli-sinskis įžvelgė labai atsargių Baltarusijos ekonomikos reformos ženklų, kita vertus priminė apie nuolat blogėjančius tarp-tautinės prekybos rezultatus ir gilėjančią valstybės skolą, kas reikalauja nedelsiant imtis ekonomikos reformų.

„Apžvalgos“ kalbinto V. Rymašeus-kio įžvalgos iš vidaus dar niūresnės. Pa-sak jo, ekonominė krizė Baltarusijoje vis gilėja. Neturtingųjų gyventojų padėtis ypač prasta, todėl nuolat kyla socialinių protestų – pavyzdžiui, dėl komunalinių mokesčių pakėlimo. „Žmonės susi-jaudinę, nes atsiranda naujų rinkliavų. Ekonomikai trūkstant pinigų, valdžia mėgina įvesti naujus mokesčius. Kaip atsimenate, dėl vadinamojo „veltėdžių“ įstatymo vyko masinės demonstracijos prieš pusantrų metų“, – priminė opozi-cijos atstovas.

Jis taip pat pabrėžė, kad, esant tokiai padėčiai, Baltarusijai ypač reikalingos vi-dinės reformos. Politikas patikino: „Mes, krikščionys demokratai, mūsų dešinės centro koalicijos rėmuose veikiančios

Žinant, kad Baltarusija jau seniai yra tik satelitinė Rusijos valstybė, pareiškimai apie „šventąjį suverenitetą“ skamba išties neįtikinamai.

demokratinės jėgos, siūlome valdžiai imtis reformų – ir ekonomikos, ir politi-kos, ir žmogaus teisių sferoje. Ir Europos Sąjunga turėtų reikalauti šių reformų, nes be šių reformų ne tik Baltarusijos politinė, bet ir ekonominė sistema, kuri su ja susijusi, bus nekonkurencinga šiuolaikiniame pasaulyje. Ir dabar ji ne-konkurencinga. Baltarusijos gamintojų prekės brangios, nes korupcija, neefek-tyvus valdymas suryja didelę dalį pajamų ir daro mūsų gamybą nerentabilią, nekonkurencingą. Baltarusijai nedelsiant reikalingos reformos, ir nedelsiant rei-kalinga pagalba – konkrečiai iš Europos Sąjungos. Ir svarbiausia, kad tai nebūtų pagalba tiesiog valdžiai, nes tokiu atveju tie pinigai bus pravalgyti ir per korupci-nes schemas nusės oligarchų bei valdi-ninkų, valdžios atstovų kišenėse.“

KOKS ĮMANOMAS EUROPOS SĄJUNGOS DIALOGAS SU BALTARUSIJA

V. Rymašeuskis apgailestauja, kad Baltarusija ir Europos Sąjunga iki šiol neturi pasirašiusios bazinio bendradar-biavimo susitarimo. (ES dėl politinės padėties Baltarusijoje sustabdžiusi šio susitarimo ratifikavimą – aut. past.) „Bal-tarusija yra vienintelė Europos valstybė, kuri neturi bendradarbiavimo susitarimo

V. Rymašeuskis: „Mes siūlome, kad Europos Sąjunga imtų bendradarbiauti su baltarusių tauta ir pratęstų kritišką dialogą su Baltarusijos valdžia.“

Nad

ziej

os H

acak

nuo

trau

ka

KAIMYNAI

_232019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

V. Rymašeuskis: mes siūlome, kad Europos Sąjunga imtų bendradarbiauti su baltarusių tauta ir pratęstų kritišką dialogą su Baltarusijos valdžia.

su ES. Net Rusija jau seniai [tokį susi-tarimą] turi. Ir mes dirbame susitarimo, kuris buvo pasirašytas dar su Sovietų Sąjunga, rėmuose. Tai reiškia, – paaiški-na pašnekovas, – kad faktiškai Baltarusi-ja negali visapusiškai bendradarbiauti su ES, tiek ekonomikos, tiek kitose srityse. Tokia padėtis labai pavojinga.“

Anot pašnekovo, Baltarusijai ne-delsiant reikalinga Europos Sąjungos pagalba, tačiau ES parama ir reformų siūlymas turi eiti „bendradarbiaujant su baltarusių tauta“. „Mes siūlome, – sako V. Rymašeuskis, – kad Europos Sąjunga imtų bendradarbiauti su baltarusių tauta ir pratęstų kritišką dialogą su Baltarusi-jos valdžia.“

Pasidomėjus, kaip toks bendra-darbiavimas galėtų būti įgyvendintas, politikas plačiau nušviečia visuomeni-nės veiklos Baltarusijoje galimybes. Jis patikina, kad yra Baltarusijoje ir nevy-riausybinių organizacijų ir daug organi-zacijų, kurios glaudžiasi prie bažnyčios. Tos organizacijos užsiima įvairiomis socialinėmis veiklomis. Yra politinė opozicija, tačiau vyksta ir spontaniškų žmonių susibūrimų, pavyzdžiui, reika-laujant neekologiškų įmonių uždarymo. Su tokiomis grupėmis, pasak baltarusių politiko, galima dirbti drauge.

Tiesa, baltarusis apgailestauja, kad šiandien Europos Sąjungos dialogas iš esmės mezgasi išimtinai su valdžia, labai dažnai tai vyksta už uždarų durų, slapta nuo Baltarusijos visuomenės ir žmonės

nežino, apie ką yra deramasi.„Mes laukiam iš kaimyninių valsty-

bių – kaip Lenkija ir Lietuva – didesnio įsitraukimo ir situacijos supratimo. Pavyzdžiui, mums reikalingas supa-prastintas vizų režimas, nes tai svarbu Baltarusijos piliečiams, – pažymi V. Rymašeuskis. – Norėtųsi, kad Lietuvos politikai kreiptų daugiau dėmesio ir darytų didesnę įtaką tam, kaip vystosi Baltarusijos ir ES santykiai. Iš vienos pusės, mes turime reikalauti iš Baltaru-sijos valdžios šalies demokratėjimo, o iš kitos pusės, žiūrėti, kaip Baltarusiją galima priartinti prie ES. Padaryti pačią ES labiau atvirą, kad Baltarusija, kaip šalis, turėtų pasirinkimą ir kad rusiš-kajai grėsmei būtų užkirstas kelias. O šiandien okupacijos grėsmė yra didžiu-lė. Todėl Baltarusijos suartėjimas su Europos Sąjunga – ekonominių ryšių vystymas, kultūriniai ryšiai – yra kaip niekad svarbu.“

Europos politikus V. Rymašeuskis kviečia, žvelgiant į Baltarusiją, matyti visuminį paveikslą ir galvoti, ką galima padaryti visomis kryptimis tuo pa-čiu metu. Opozicinės partijos lyderis įsitikinęs, kad dabar labai svarbu sutelkti jėgas visoms šalims, jog Baltarusijoje būtų įgyvendintos realios reformos ir kad dėl to pagerėtų santykiai su Europos Sąjunga.

KĄ IŠ TIESŲ BALTARUSIJOJE GALI OPOZICIJA?

Kyla klausimas, ar Baltarusijos valdžios nustumta į visiškus paribius opozicija apskritai turi kokių nors galimybių veikti politinius procesus. V. Rymašeuskio teigimu, Baltarusijos val-džia sutinka su reformomis (bet kokioje sferoje) tik tada, kai už reformų siūlymų stovi visuomenės spaudimas. Opozi-cija palaiko ryšį su protestuojančiomis grupėmis ir džiaugiasi kad ir mažais, tačiau svarbiais laimėjimais. Pavyzdžiui, per visuomeninę kampaniją pasiektu komunalinių mokesčių didinimo gyve-nantiems bendrabučiuose (vadinamosio-se „obščiažytijose“) atšaukimu, mat ten gyvena patys skurdžiausi, vargingiausi

žmonės, kuriems buto mokesčiai buvo pakelti neįtikėtinais dydžiais. Taip pat prieš pusantrų metų kartu su kitomis demokratinėmis jėgomis, ir kai žmonės išėjo į aikštes, opozicijai pavyko atšaukti vadinamąjį „veltėdžių“ dekretą. (Pagal šį dekretą iš bedarbių, jei šie neįsidarbinsią per pusę metų, buvo reikalaujama į vals-tybės biudžetą sumokėti nemažą baudą už „veltėdžiavimą“.)

Baltarusijoje, kurioje 80 % gyven-tojų yra religingi ir visuomenė konser-vatyvi, krikščionių demokratų misija, pašnekovo įsitikinimu, yra ypač svarbi. Baltarusiams pumpuojama Rusijos pro-paganda Vakarus rodo kaip kraštutiniai liberalius, o Putiną – jau net ne Luka-šenką – kaip vienintelį krikščioniškų vertybių gynėją nuo Vakarų. „Baltarusi-jos krikščioniškoji demokratija“, pasak V. Rymašeuskio, vienintelė Baltarusijoje partija, kuri atvirai skelbia savo pozicijas dėl gyvybės apsaugos, krikščioniškųjų vertybių, šeimos vertybių puoselėjimo ir priešpriešina tai Putino propagandai.

SUGNIUŽDYTOS VALSTYBĖS DRAMA

Po pokalbio su V. Rymašeuskiu, kuris dar papasakoja, kaip ir toliau Baltarusijoje yra persekiojama opozicija,

„Mes laukiam iš kaimyninių valstybių – kaip Lenkija ir Lietuva – didesnio įsitraukimo ir situacijos supratimo. Pavyzdžiui, mums reikalingas supaprastintas vizų režimas, nes tai svarbu Baltarusijos piliečiams“, – pažymi V. Rymašeuskis.

KAIMYNAI

24_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

kaip tenka protestų organizatoriams kloti milžiniškas sumas už baudas, kaip pagal naujausią įstatymą protestuoti bus tiesiog per brangu, o veikla regionuose vietos kagėbistų yra gniaužiama mums iš dar nesenos istorijos žinomais meto-dais, ima dėliotis savotiškas Baltarusijos tragedijos paveikslas.

Valstybė, dar tarpukary pakliuvusi į sovietų nagus, iki šiol gyvena savaip modifikuotoje sovietinėje santvarkoje. Diktatoriško vadovo diktuojamos visuo-meninio gyvenimo sąlygos šiuolaikinei Europai jau yra sunkiai suvokiamos, o tai kelia europiečių apatiją ir negebėjimą suvokti realios padėties.

Baltarusių tauta, panašu, vis dar trypčiojanti prie savojo Atgimimo ir Sąjūdžio slenksčio, prieš akis mato ne duris į laisvąją Europą, o tik savos valdžios sumūrytą represijų ir įskiepyto bejėgiškumo sieną. Slenkanti okupacija iš Rytų tik dar labiau tą sieną įtvirtina ir tarsi pasiglemžia paskutines viltis ištrūkti į pasaulį pro adatos skylutę.

Opozicinės partijos, užuot visaver-čiai dalyvavusios politiniuose proce-suose, yra išstumtos už įstatymo ribų ir priverstos savo egzistenciją sieti su visuomenės nepasitenkinimo esama padėtimi protrūkiais. Kai tas nepasiten-kinimas kyla iš esmės tik dėl socialinių problemų sankaupų, bet ne dėl gilesnės tautos savivokos – kas ji yra ir kur eina.

Dėl Vakarų dėmesio opozicijai tenka konkuruoti su valdžia, kuri a priori yra tarptautinių santykių veikėjas, o tarptautinė demokratinė bendruo-menė neturi kitokių galimybių ateiti į Baltarusija nei per valdžios vartus. Netgi visuomeninės organizacijos, kurios galė-tų tapti tautos vidinės nepriklausomybės ląstelėmis, yra, viena vertus, atakuoja-mos Rusijos ekspansinės politikos, kita vertus, A. Lukašenkos administracijos stumiamos į griežtai socialinės veiklos

Baltarusijos valdžia sutinka su reformomis (bet kokioje sferoje) tik tada, kai už reformų siūlymų stovi visuomenės spaudimas.

KAIMYNAI

sferą, iš visuomeniškumo trinant bet kokį politinį niuansą.

Apie visuomeninių (pilietinių) organizacijų transformacijas savo ana-lizėje rašo Freedomhouse.org analitikas Andrejus Kazakevičius. Jis pastebi, kad, lyginant su anksčiau buvusiu pilietinės visuomenės organizacijų politiniu akty-vumu, 2017 m. toks politinis įsitrauki-mas buvo jau tik minimalus. Autorius išskiria ir tokią, Baltarusijos realybę gerai atspindinčią visuomeninių organi-zacijų grupę, kaip „vyriausybės organi-zuotos nevyriausybinės organizacijos“ (GONGO – angl. government-organized non-governmental organization). Pasak A. Kazakevičiaus, pastaruoju metu šis (GONGO) sektorius patiria svarbių pokyčių – mažėjantį finansavimą iš valdžios, tačiau didėjantį iš tarptautinių organizacijų, kai būtent valdžia rūpi-nasi, jog tarptautinės institucijos skirtų šioms organizacijoms dėmesio. O ir patys tarptautiniai donorai taip pat tapo atviresni tokio tipo organizacijoms.

Tokiame kontekste politinė opozi-cija atrodo išties apverktinai, o tarptau-tinės bendruomenės mechanizmai, skirti teikti paramą demokratijos plėtrai, tikė-tina, pasiklysta devyniuose baltarusiškos tragedijos ratuose. Todėl šiandien yra neatidėliotinai svarbu išgryninti tokius paramos mechanizmus, kurie būtų itin tikslingai nukreipti į realių demokrati-nių pokyčių galimus nešėjus. Galiausiai yra pats laikas Europos Sąjungai grįžti prie atviro dialogo su Baltarusija, išnau-doti visas galimybes ryšiui su baltarusių tauta užmegzti.

Norisi tikėti, kad elementarus žmo-niškumas ir socialinė bei politinė em-patija kažkaip turėtų paliesti europiečių širdis ir protus. Ypač kai nevaldomas V. Putino apetitas vis labiau grasina pasau-lio tvarkai ir demokratijai, o Baltarusija jau iš esmės įkliuvusi į kietą „broliškos valstybės“ glėbį ir su siaubu žiūri į apkramtomą Ukrainą. Norisi tikėti, kad Europos, o ypač mūsų pačių, kaimynų, taip pat viso pasaulio dėmesys baltarusių tautai ir valstybei bus sutelktas ir duos reikiamų vaisių. ■Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka

krem

lin.r

u nu

otra

uka

_252019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga PASAULIS

Izraelio-Libano karo padariniai

flic

kr.c

om/

Mas

ser

nuot

rauk

a

finikiečių teritorijai apibūdinti – tai viena seniausių Rytų civilizacijų, svariai prisidėjusių prie pokyčių Vakaruose. Rytų ir Vakarų sankirtoje klestėjusi Finikija išsiskyrė jūrine prekyba, išplėtusia fini-kiečių poziciją Viduržemio jūros regione. Visgi Asirijos iškilimas ir intensyvi jos plėtra lėmė laipsnišką Finikijos išnykimą iš žemėlapio ribų, o kiek vėliau – tolesnį svetimšalių – babiloniečių, persų, graikų, romėnų ir otomanų – dominavimą istori-nėse finikiečių žemėse.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigo-je šiose žemėse įsitvirtino Prancūzija, Didįjį Libaną paskelbusi prancūzų mandatine teritorija. Tad Libano istorija ir jo tapatybė yra glaudžiai susijusi ne tik su ryškiausiomis Rytų civilizacijomis, pakeitusiomis šalies veidą ir išgryni-nusiomis jos dabartinį pavidalą, bet ir su Vakarais, prisidėjusiais prie šalies modernizavimo XX amžiuje. Būtent invazijomis ir iš to sekusia kultūrine marginalizacija persmelkta istorija šiandien šiai valstybei suteikia išskirtinio

Libanas – tai unikalios istorijos ir kultū-ros valstybė Vidurio Rytuose, iš regiono šalių šiandien išsiskirianti sąlyginiu politiniu ir ekonominiu stabilumu. Vidur-žemio jūros pakrantėje įsikūręs Libanas tūkstantmečiais garsėjo kaip įvairias-palvis civilizacijos lopšys, kuriame per ilgus amžius įsivyravo šiam regionui nebūdinga krikščioniškos ir musulmoniš-kos kultūrų samplaika. Visgi pasienis su neramumų krečiama Sirija ir itin prasti santykiai su kaimyniniu Izraeliu kelia klausimą, kaip ilgai ši mažytė marga valstybė, veikiama nuolat kintančių išorinių ir vidinių politinių ir socialinių procesų, sugebės išlaikyti esamą padėtį.

ISTORINIS IR POLITINIS LIBANO KONTEKSTAS

Nors šiandieninis Libanas – tai kon-trastų kupina valstybė, kurioje susikerta Europa ir Azija, jos priešistorė atskleidžia šių kontrastų kilmę ir kur kas sudėtinges-nį kultūros ir politikos santykį. Fini-kija arba Kanaanas – vietinis terminas

Viduržemio jūros pakrantėje įsikūręs Libanas tūkstantmečiais garsėjo kaip įvairiaspalvis civilizacijos lopšys, kuriame per ilgus amžius įsivyravo šiam regionui nebūdinga krikščioniškos ir musulmoniškos kultūrų samplaika.

LIBANAS: TRAPI TAIKOS ILIUZIJA

Kotryna KRIAUČIŪNAITĖ

savitumo, leidžiančio suprasti, kaip ši maža šalis Vidurio Rytuose pajėgia su-derinti įvairių kultūrų, religijų ir tradici-jų samplaiką.

Šiandien Libanas – jau beveik

26_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019PASAULIS

tuo metu pasaulio žemėlapyje išlaikęs dabartinį pavidalą, pilietinio karo metais patyrė svetimšalių dominavimą – 1976 metais Sirija atsiuntė karines pajėgas, šalyje išsilaikiusias 30 metų, o Izraelis netrukus okupavo pietinę Libano dalį. Kaimyninių valstybių nesutarimai ne tik sustiprino nesutarimus tarp krikščionių ir musulmonų šalies viduje, bet ir per 15 karo metų pasiglemžė beveik pusantro milijono libaniečių gyvybių.

Visgi pilietinis karas, tapęs

Musulmonų sunitų organizacijos „Ateities judėjimas“ įkūrėjas, buvęs Libano ministras pirmininkas Rafikas Hariris.

com

mon

s.w

ikip

edia

.org

/ H

elen

e C

. Sti

kkel

nuo

trau

ka

aštuonis laisvės dešimtmečius skaičiuo-janti suvereni valstybė, savo galutinę nepriklausomybę nuo Prancūzijos paskelbusi 1943 metais. Visgi ši laisvė – gana iliuzinė ir trapi, kadangi jos vaisiais – taika ir bendryste – nepriklausomybės pradžioje Libanas džiaugėsi išties trum-pai. 1975 metais prasidėjęs pilietinis karas buvo didelis smūgis naujai susikū-rusiai valstybei, tapusiai ne tik religinių nesutarimų erdve, bet ir kovos lauku, kuriame tarpusavio santykių dilemas

į paviršių iškėlė sirai, žydai ir palesti-niečiai. Izraelio valstybės susikūrimas tapo sparčios palestiniečių migracijos į Libaną, kuriame Palestinos išlaisvinimo organizacija (PIO) steigė bazes ir pabė-gėlių stovyklas, priežastimi. Tad, nepai-sant Libano siekio išlaikyti neutralumo politiką, šis pilietinis karas tapo ne vien vidinio susiskaldymo, bet ir atvykėlių vykdytos politikos ir PIO siekio sunai-kinti naujai susikūrusią žydų valstybę rezultatu. Kovos lauku virtęs Libanas,

1975 metais prasidėjęs pilietinis karas buvo didelis smūgis naujai susikūrusiai valstybei, tapusiai ne tik religinių nesutarimų erdve, bet ir kovos lauku, kuriame tarpusavio santykių dilemas į paviršių iškėlė sirai, žydai ir palestiniečiai.

LIBANO ISTORIJAInvazijos: Reikšmingiausi Libano istorijos įvykiai:

Asirai

Babiloniečiai

Persai

Graikai

Romėnai

Otomanai

Didysis Libanas1920 m.

Finikija(apie 2000 m. pr. Kr.)

Nepriklausomas Libanas

Libano konstitucija 1926 m. konfesinė sistema

Pilietinis karas 1975–1990 m.krikščionys vs musulmonai1,2 mln. libaniečių žūčių

Karas su Izraeliu 2006 m. „Hezbollah“ provokacija. Visiškai sugriauta Libano miestų infrastruktūra

_272019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga PASAULIS

pragaištimi Libano ekonomikai ir de-mokratijai, – tai ne vienintelis brutalus įvykis nepriklausomos šalies istorijoje. 2006 metų liepą kilęs karinis konfliktas tarp „Hezbollah“ – Vakarų pasaulyje pripažintos teroristine organizaci-ja, tačiau turinčios daugumą Libano parlamente – ir Izraelio turėjo ypatingai skaudžių pasekmių valstybei: vos per mėnesį sugriauta ištisa miestų infras-truktūra ir tūkstančiai žuvusių civilių. Verta pabrėžti, kad Libanas, antrą sykį nepriklausomos valstybės istorijoje ne savo noru tapęs karo zona, 2006 metų liepos pradžioje pateikė prašymą su-šaukti skubias paliaubas tarp Izraelio ir Libano, tačiau Jungtinių Tautų Sau-gumo Taryba atmetė šį prašymą, tokiu būdu parodydama netiesioginę JAV paramą Izraeliui. Paradoksalu, tačiau valstybė, turinti potencialą su Vakarų pagalba tapti bene stabiliausia Vidurio Rytuose, šiandien gyvena tarp karo ir taikos. Vidiniai ir išoriniai konfliktai skaldo silpną šalį ir stabdo jos moder-nizaciją, o sprendimas dėl valstybės ateities yra užkoduotas jos tapatybėje.

LIBANO TAPATYBĖ: ARABŲ NACIONALIZMAS VS VAKARIETIŠKA ORIENTACIJA

Libanas – tai kontrastų kupina vals-tybė, kurios tapatybė nuo pat Didžiojo

Libano susikūrimo laikų yra glaudžiai susijusi su religijos ir politikos sąveika. Tiek šalies identitetas, tiek politinė sistema įgavo konfesinį atspindį, 1926 metų Libano konstitucijoje apibrėžus aukščiausių politinių institucijų vadovų rinkimą pagal gyventojų religinę pro-porciją: prezidentas – krikščionis maro-nitas, ministras pirmininkas – musulmo-nas sunitas, o parlamento pirmininkas – musulmonas šiitas. Valdžios tarp skir-tingų religinių grupių įtvirtinimo tikslas – taikos balansas ir prevencija, kad nė viena religinė grupė neturėtų per daug galios. Būtent šis aspektas ir šiandien Libaną paverčia vienintele Vidurio Rytų valstybe, kurioje krikščionys turi tam tikrą politinę galią. Verta pabrėžti, kad religinis pasiskirstymas šalies viduje – beveik tolygus: 40 proc. šalies gyventojų sudaro krikščionys (graikų ortodoksai, maronitai, katalikai ir protestantai), o 60 proc. – musulmonai (sunitų ir šiitų pa-siskirstymas daugmaž panašus, o drūzai sudaro apie 5 proc. visų šalies musul-monų). Tai suteikia Libanui išskirtinę galimybę pelnytai didžiuotis Rytų ir Vakarų kryžkelės žyme.

Visgi konfesinė sistema ir tolygus religinių grupių pasiskirstymas šalies viduje ligi šiol nesugebėjo išspręsti politinės orientacijos klausimo. Libano musulmonų elitas save identifikuoja su

arabų pasauliu, tad pirmaisiais nepri-klausomybės metais jie ypač pabrėžė unijos su Sirija svarbą, o dauguma šalies krikščionių, išskirdami sąsają su finikie-čiais, teigia, kad libaniečių identitetas yra betarpiškai susijęs su vakarietiška orientacija. Ši interesų sankirta šiandien vis dar kelia klausimą, koks yra tikrasis Libano kelias, ar ši valstybė yra pajėgi išlaikyti dabartinį „įvairovės vienovėje“ statusą.

Libano priėmimas į Arabų lygą 1945 metais tapo svarbiu momentu šalies istorijoje, kadangi tokiu būdu buvo oficialiai pripažintas nepriklausomos valstybės statusas. Visgi narystė Arabų lygoje ir netrukus Egipte kilusi nase-rizmo banga sustiprino musulmoniškos tapatybės svarbą visame arabų pasaulyje. Gamalio Abdelio Nassero įsitvirtini-mas Egipte prisidėjo ne tik prie arabų nacionalizmo – judėjimo, neaplenkusio ir Libano, – plėtros, bet ir prie smukusio Vakarų – ypač Prancūzijos ir Brita-nijos – prestižo. Visapusiškas Libano musulmonų palaikymas Nasserui tapo milžinišku iššūkiu krikščioniškai val-džios atšakai. Kadangi naserizmo plėtra netrukus prisidėjo prie britų remiamos Irako Hašemitų karalystės žlugimo ir arabų nacionalistų įsitvirtinimo joje, tuometinis Libano prezidentas Camil-le’as Chamoun’as, bijodamas atitinkamų

Per 2018 metų gegužę vykusius parlamento rinkimus daugumą vietų laimėjo būtent „Hezbollah“ ir jos sąjungininkai, taip atskleidžiant didėjančią prarają tarp krikščionių ir musulmonų proporcijos šalyje.

LIBANO KONSTITUCIJOJE – AUKŠČIAUSIŲ POLITINIŲ INSTITUCIJŲ VADOVŲ RINKIMAS PAGAL GYVENTOJŲ RELIGINĘ PROPORCIJĄ

PARLAMENTO PIRMININKASMusulmonai šiitai

MINISTRAS PIRMININKASMusulmonai sunitai

Drūzai

PREZIDENTASKrikščionys (katalikai maronitai sudaro didžiausią grupę)

28_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

– Rafiko Haririo, musulmonų sunitų organizacijos „Ateities judėjimas“ įkūrė-jo, multimilijonieriaus ir šalies ministro pirmininko, nužudymas 2005 metais. Nors milžiniškas Rafiko Haririo indėlis į šalies atstatymą po pilietinio karo pasekmių visuomenėje buvo vertinamas teigiamai, tačiau jo bendradarbiavimas su Saudo Arabijos karališkąja šeima ir provakarietiškas požiūris lėmė šiitų nepasitenkinimą sunitu premjeru.

Sunitų ir šiitų nesutarimas yra būdingas visam Vidurio Rytų regionui, tačiau Libano paradoksas atsiskleidžia per skirtingą katalikų maronitų ben-dradarbiavimą tiek su sunitais, tiek su šiitais. Pavyzdžiui, „Kata’eb“ – tai

pasekmių, į šalį įsileido JAV bazes kaip šalies stabilumo garantą. Palaipsniui stiprėjantis arabų nacionalistų nepasi-tenkinimas Vakarų įtaka šalyje galiausiai išaugo į neramumus valstybėje, apogėjų pasiekusius sulig pilietinio karo pradžia. Pilietinis karas, atskleidęs tiek užsienio valstybių interesų sankirtą Libane, tiek vidinius krikščionių ir musulmonų ne-sutarimus, patvirtino Libano tapatybės kompleksiškumą.

KAS TOLIAU?Nepaisant to, kad šiandien Liba-

nas – demokratiška valstybė, tačiau tiek demokratija, tiek stabilumas joje yra sąlyginiai: šalyje apstu korupcijos, santarvė tarp religinių grupių – laikina, o Nacionalinėje asamblėjoje karaliauja buvusių lyderių vaikai, taip įtvirtindami įpėdinystės kultą. Kadangi ši valstybė – parlamentinė respublika, būtent Nacio-nalinės asamblėjos vaidmuo yra svarbus, formuojant tiek vidaus, tiek užsienio politikos strategijas.

Per 2018 metų gegužę vykusius parlamento rinkimus daugumą vietų laimėjo būtent „Hezbollah“ ir jos sąjun-gininkai, taip atskleidžiant didėjančią prarają tarp krikščionių ir musulmonų proporcijos šalyje. „Hezbollah“ ir „Amal judėjimas“ – dvi pagrindinės partijos, atstovaujančios Libano musulmonus

šiitus. „Hezbollah“, apibrėždama save kaip Libano išsivadavimo judėjimą, savo politiką vysto per Irano lyderio Ruhol-laho Khomeinio raštuose dėstomą re-presoriaus ir represuojamo dichotomiją, kurios modifikuota versija „Hezbollah“ atveju atsiskleidžia per kovą su represine valstybe, t. y. Vakarais ir jų intervencija.

Irano įtaka „Hezbollah“ – ne vienin-telis regiono valstybių paramos vidaus partijoms pavyzdys. „Amal judėjimas“, su kuriuo „Hezbollah“ sudaro koaliciją, yra išvystęs stiprų ryšį ne tik su Iranu, bet ir su Sirija. Sirija visuomet buvo glaudžiai susijusi su Libano politika, o vienas iš vaizdingiausių pavyzdžių, atsiskleidžiančių neigiamame kontekste,

PASAULIS

KONFESINIS PARTIJŲ PASIDALIJIMAS

Santykių su Sirija ir Iranu siekis

Arabiška orientacija

Santykių su Saudo Arabija siekis

Provakarietiška orientacija

ŠIITAI

MARONITAI

SUNITAI

Amal judėjimas Irano ir Sirijos parama

Ateities judėjimas

Kata’ebHezbollahIrano parama

Laisvasis patriotiškas judėjimas

Saudo Arabijos ir Irano interesų sankirta

Izraelis● „Hezbollah“ grėsmė

Karas Sirijoje● „Islamo valstybės“ grėsmė

● Dideli pabėgėlių srautai

Padėtis Libane

UŽSIENIO VALSTYBIŲ ĮTAKA PADĖČIAI LIBANE

_292019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga ENERGETIKA

Libano krikščionių demokratų parti-ja, kurios ideologija ją apibrėžia kaip vakarietiškos kultūros Libane saugotoją. Būtent orientacija į Vakarus ir ben-dradarbiavimo su Saudo Arabija siekis – tai pagrindinė ašis, lemianti „Kata’eb“ priklausančių krikščionių ir musulmonų sunitų, daugiausia iš „Ateities judėjimo“, vadovaujamo Rafiko Haririo sūnaus, bendradarbiavimą politinėje arenoje.

Musulmonai šiitai sulaukia paramos iš „Laisvojo patriotiško judėjimo“, kuris, vadovaujamas dabartinio prezidento Michaelio Aouno, pasisako už glau-desnius užsienio politikos santykius su Iranu. Nors Libane yra ir daugiau smul-kesnių partijų, įskaitant drūzus atstovau-jančią „Progresyviųjų socialistų partiją“, tačiau pagrindinių partijų konfesinis pasidalijimas atskleidžia kompleksišką užsienio politikos kryptį.

Tiek konfesinis partijų pasidaliji-mas, tiek užsienio valstybių interesai Libane atskleidžia sunkiai nuspėjamą ir painų Libano ateities scenarijų. Sau-do Arabija, Iranas ir Sirija – aktyvūs žaidėjai Libane, o šių regioninių jėgų konfigūracija daro didelę įtaką dabarti-nei Libano politikai. Šiandien vykstantis karas Sirijoje, „Islamo valstybės“ grėsmė, dideli pabėgėlių srautai ir jų konkuren-cija su libaniečiais dėl darbo vietų tampa milžinišku iššūkiu Libano ekonomikai ir politikai. Itin prasti Saudo Arabijos ir Irano – valstybių, neužmezgusių di-plomatinio kontakto, – santykiai sudaro idealias sąlygas proxy war1 Libane.

Dar vienas svarbus veikėjas – Izra-elis, kurio santykiai su Libanu remiasi nesutarimu su „Hezbollah“. Visa tai paverčia šią šalį patogia kovos platforma tiek vidaus, tiek tarptautiniams konflik-tams spręsti. Apmaudu, tačiau šiandien Libano stabilumas priklauso ne vien nuo šalies gyventojų, bet ir besikertančių politinių interesų, įspraudžiančių šią valstybę į nuolatiniu nerimu persmelktą būseną tarp karo ir taikos. ■1Proxy war – dar kitaip vadinamas „karu kitų rankomis“. Karo veiksmai tam tikroje valstybėje vyksta per trečiąsias šalis, kurios įsitraukia į karą netiesiogiai, tačiau siekia savo įtakos sklaidos.

Patikimai tiekiama į mūsų namus elek-tra padarė mus nuo jos labai priklau-somus, nors ne visus vienodai. Kaimų gyventojai nepatogiai pasijunta tik vakare, kai televizorius neveikia. Mies-tiečių šeimai nelaime tampa jos dingi-mas name ar kvartale nors ketvertui valandų, kai tamsu, kai nebetiekiamas nei vanduo, nei šiluma. Dar liūdniau, kai elektra dingsta visame mieste ar net dalyje šalies teritorijos.

Elektros energetikai tokį elektros atsijungimą vadina sistemine avarija, žiniasklaida mėgsta vartoti anglų kalbos žodį „blackout“, kuris verčiamas žodžiu „užtemimas“. Iki šiol didžiausiu užtemi-mu pasaulyje laikomas 2012 metų liepos 30–31 dieną įvykęs elektros atjungimas Indijoje, kai elektros neteko 620 mili-jonų žmonių. Mažesnių užtemimų, kai elektros neteko per 20 milijonų žmonių, yra įvykę labai daug, net išvardinti juos būtų sunku. Užtemimų priežastys – su-trikimai elektros gamybos įrengimuose bei perdavimo tinkluose. Jų priežas-tys įvairios – apsaugos ir reguliavimo

pixa

bay.

com

nuo

trau

ka

Priešiškų valstybių kibernetinės atakos naudojamos sukelti elektros atsijungimus-avarijas.

IŠMĖGINIMAI BALTIJOS ŠALIŲ ELEKTROS SISTEMAIAleksandras GRAŽELIS

priemonių gedimai, darbuotojų klaidos, vėtros, žaibai, didžiuliai karščiai ar šal-čiai, teroro aktai.

Naujoviškiausia užtemimų priežas-tis – priešiškų valstybių kibernetinės atakos. Rusijos programišiams pavyko sukelti dvi sistemines avarijas Ukrainoje 2015 ir 2016 metais, o nuo 2018 metų beveik kasdien susekami rusų bandymai įsilaužti į JAV energetikos kompanijų kompiuterių sistemas. Apie aktyviai puolamą Lietuvos energetikos sektorių savo ataskaitoje pranešė ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras.

PRISIJUNGTI LENGVIAU NEI ATSIJUNGTI

Kodėl prabilome apie užtemimų grėsmę ir Lietuvoje? Žinome, kad 2018 metų birželį buvo pasirašytas politinis susitarimas tarp trijų Baltijos šalių, Lenkijos ir Europos Komisijos, kuriame numatyta, kad Baltijos elektros energeti-kos sistema iki 2025 metų atsijungs nuo BRELL elektros žiedo ir pradės sinch-roniškai veikti su kontinentinės Europos tinklais. Europos Komisija kviečiama

30_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019ENERGETIKA

inicijuoti diskusiją su Rusija ir Baltaru-sija dėl šių darbų įgyvendinimo – taip nutarė Europos Vadovų Taryba. Naujųjų pertvarkymų įgyvendinimas gali sukelti tam tikrų pavojų Baltijos valstybių elektros energetikos sistemai. Apie tai savo nuomonę yra tarę žinomi energe-tikos specialistai – Arvydas Sekmokas, Daivis Virbickas, Virgilijus Poderys. Tie pavojai (nusispjaukime per kairį petį) susiję su elektros sistemų bandymais. Šių metų gegužės mėnesį bus atliekamas Karaliaučiaus srities elektros sistemos izoliuoto darbo bandymas, atsijungus nuo BRELL elektros žiedo. Baltijos valstybių elektros sistemos izoliuoto darbo bandymas buvo numatytas atlikti birželio ar liepos mėnesį, taip pat atsi-jungus nuo BRELL žiedo, tačiau Estijos ir Latvijos energetikų prašymu jis bus nukeltas vėlesniam laikotarpiui, visapu-siškai išanalizavus Karaliaučiaus srities bandymo rezultatus. Be to, skelbiama, kad Baltarusija planuoja (rudenį, jei ter-minas ir vėl nebus atidėtas) Astravo AE pirmojo bloko bandymą dirbti BRELL elektros žiede.

Visi šie būsimi įvykiai elektros ener-getikos sistemoje rodo, kad jau prasidėjo realūs darbai (ne su popieriais, o su laidais ir elektros jėgainėmis), kurių re-zultatai parodys, kokiu mastu jau esame pasirengę atsijungti nuo BRELL žiedo.

metais? Todėl, kad, kaip jau minėjome, gegužės mėnesį Karaliaučiuje vyks srities elektros sistemos izoliuoto darbo bandymai. Todėl, kad srities elektros sistema veikia pagal tuos pačius BRELL elektros žiedo veiklos reglamentus,

Norime skaitytojams dar kartą primin-

ti, kaip pavojinga daryti sprendimus,

negalvojant apie jų pasekmes ateityje.

Taip atsitiko Lietuvos, Latvijos ir Estijos

elektros energetikams. Dar 1992 metais

jie buvo pasirašę sutartį dėl šių valstybių

elektros sistemų lygiagretaus darbo, jo

koordinavimui įsteigė dispečerinį centrą

„DC Baltija“ Rygoje, visi sėkmingai dirbo

ir galėjo kartu dirbti iki šiol. Santykius su

Rusija ir Baltarusija galima buvo regu-

liuoti sudarant susitarimą dėl kiekvienos

atskiros 330 kV įtampos perdavimo lini-

jos darbo. Taip su Rusija dirba Suomijos

energetikai, ir jie nėra supančioti tokio

susitarimo, kurį 1999 metais Estijos ir

Latvijos energetikai pasirašė bendram

darbui su Baltarusija ir Rusija. Pasirašė

be Lietuvos energetikų, nes ministras

pirmininkas Gediminas Vagnorius jam

nepritarė. Tačiau po 2000 metų Seimo

rinkimų sudarytoji Vyriausybė (ministras

pirmininkas Rolandas Paksas) mąstė

kitaip, todėl susitarimui pritarė, taigi

2001 metų vasario 7 d. prie šio abejoti-

nos naudos susitarimo prisijungė ir „Lie-

tuvos energija“ (generalinis direktorius

Dangiras Mikalajūnas). Dabar privalome

nors šiek tiek džiaugtis tuo, kad tuome-

tinei Seimo opozicijai Andriaus Kubiliaus

iniciatyva pavyko po dviejų mėnesių

priversti „Lietuvos energiją“ susitarimo

6.3 punktą papildyti tokia nuostata: „Šio

Susitarimo nutraukimas pagal p. 6.1

nustatytą tvarką nėra laikomas žalos ir/

arba nuostolių priežastimi ir nė viena iš

Šalių neturi teisės reikalauti iš kitų Šalių

atlyginti bet kokią žalą ir/arba nuosto-

lius.“ (laisvas vertimas iš rusų k., A. G.).

Jei susitarime šios nuostatos nebūtų,

galime nesunkiai įsivaizduoti, kokią žalą

dabar imtų skaičiuoti ir reikalauti ją

atlyginti rusai ir baltarusiai...

Per daugelį metų buvimo BRELL elektros žiede Baltijos valstybių elektros perdavimo sistemų operatorių veikla tapo apipainiota gausybe bendrai priimtų darbo reglamentų, taisyklių ir tvarkų, kurių atsikratyti bus nelengva. Nors akivaizdžiai priešintis Baltijos valstybių rengimuisi išeiti iš BRELL elektros žiedo Rusija ir Baltarusija negali, tačiau biurokratines kliūtis bandys sukurti, nes tą daryti jie sugeba. Apie tai Rusijos at-stovas užsiminė šių metų sausio 25 dieną Vilniuje vykusiame 36-me neeiliniame BRELL elektros žiedo komiteto posė-dyje sakydamas, kad „mums dar reikės apsvarstyti Baltijos valstybių elektros sistemų perėjimo į atskirą darbą nuo Ru-sijos ir Baltarusijos programas, paruošti galiojančių dokumentų pakeitimus arba jų palaipsniui atsisakyti, atsižvelgiant į būsimus sprendimus“. Lietuviška patarlė sako, kad į balą puolęs, sausas nekelsi, to-dėl turėsime vargo dėl praeityje padaryto klaidingo sprendimo.

KAS NUTIKO KARALIAUČIUJE 2013 METŲ VASARĄ

Elektros energetikos sistemose atliekamų darbų fone norime apžvelgti elektros užtemimą, įvykusį Karaliaučiaus srityje 2013 metų rugpjūčio 8 dieną, ketvirtadienį, 21 val. Kodėl būtent Ka-raliaučiuje, o ne Turkijoje, įvykusį 2015

Baltijos elektros energetikos sistema iki 2025 m. atsijungs nuo BRELL elektros žiedo ir pradės sinchroniškai veikti su kontinentinės Europos tinklais.

pixa

bay.

com

nuo

trau

ka

_312019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga ENERGETIKA

Goda KARAZIJAITĖ

Neseniai pasirodžiusios dvi naujienos

priverčia naujai permąstyti grėsmes

Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pirmo-

ji – tai žvalgybos institucijų – Valstybės

saugumo departamento (VSD) bei Antra-

sis operatyvinių tarnybų departamentas

prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD)

– ataskaita apie grėsmes nacionaliniam

saugumui. Antroji žinia – apie atidėtą Bal-

tijos valstybių elektros sistemų izoliuoto

darbo bandymą (desinchronizacijos

kontekste). Latvijos ir Estijos iniciatyva

jis yra nukeltas, motyvuojant tuo, jog

analogiškas bandymas (tik anksčiau) yra

suplanuotas Kaliningrade.

Energetikai kalba aptakiai, tačiau politikai

turėtų nevynioti žodžių į vatą: juk tai aki-

vaizdus Rusijos „šachas“ Baltijos valsty-

bių desinchronizacijai. Kaliningradui įga-

vus izoliuoto darbo galimybę pirmiau nei

atsijungsime nuo postsovietinės BRELL

sistemos, tai reikštų, kad Rusija mus tie-

siog gali imti ir atjungti. O tai jau rimtas

geopolitinio šantažo instrumentas.

Antrosios blogos naujienos šviesoje

lyg ir negrėsminga žvalgybos ataskaita

perskaitoma daug nerimastingiau. Antai

ataskaitos teiginys, jog „tikimybė, kad

Rusija panaudos karinę jėgą prieš Balti-

jos šalis, mažėja“, lyg ir turėtų nuramin-

ti. Tačiau ar nėra taip, kad atsitraukęs

nuo durų priešas jau lipa pro langą?

Tiesa, kad Lietuvoje jau kuris laikas

aukščiausiame politiniame lygyje yra

adekvačiai vertinama Rusijos grėsmė

ir sprendimai, susiję su karinių pajėgu-

mų didinimu, priimami gana vieningai.

Dauguma politikų suvokia vyraujančią

nuomonę: jei tu prieš Lietuvos kariuo-

menės stiprinimą, tai tu prieš Lietuvos

saugumą. Galbūt todėl Rusijai nepavy-

ko torpeduoti pagrindinių sprendimų,

didinančių Lietuvos karinį saugumą,

tokių kaip NATO partnerių pajėgų dislo-

kavimas Lietuvoje, ginkluotės pirkimas

(pėstininkų kovos mašinos) ar šauktinių

grąžinimas.

Viltingas ir kitas minėtos ataskaitos saki-

nys: „Šiuo metu nėra jokių pagrįstų prie-

laidų teigti, kad Rusijai yra pavykę įgyti

įtaką Lietuvos strateginiams politiniams

sprendimams“. Taip, jei kalbama apie gy-

nybos ar užsienio reikalų klausimus, gal

tai ir tiesa. Tačiau prisiminkime spren-

dimus energetikoje. Gal karinė invazija

net nebetikslinga, nes „kam žudyti vištą,

dedančią auksinius kiaušinius“?

Energetinės nepriklausomybės labui

nuveikta daug. Tai ir jungtys su Vakarais,

ir dujų rinkos diversifikacija, ir Klaipėdos

Suskystintų gamtinių dujų (SGD) termina-

las. Tačiau kai kalbame apie savo nuosa-

vų energijos šaltinių plėtrą ar generacijos

pajėgumus, deja, tenka nuleisti akis. Ska-

lūnų gavybai tarėme griežtą „ne“, galimai

ir ne be rusiškų dujų kvapu dvelkiančio

šurmulio. Panašiai ir su nuosava atomine

elektrine – referendumu jos atsisakėme,

tiesa, ne be kai kurių šiandien valstybę

valdančių politikų pagalbos. Atsinaujinan-

čių šaltinių plėtra toli gražu ne rožėmis

klota, taigi, kas užtikrins nuosavą elektros

energijos generaciją, lieka neatsakytas

klausimas.

Pastarojo dešimtmečio Lietuvos esminis

tikslas buvo ir išlieka sinchronizacija su

kontinentinės Europos tinklais (KET), o

didžiausia grėsmė – greta beužsikurian-

tis Astravo branduolinis monstras. Taip,

Lietuva sugebėjo įvaryti Astravo atomi-

nės elektrinės šeimininkus į akligatvį.

Prekiauti šia elektra Lietuvoje draudžia

įstatymas, o netiesiogiai – iš Baltaru-

sijos tranzitu per Lietuvą – ja prekiauti

Latvijoje taip pat neleidžia elektros

biržos NordPool taisyklės. Tačiau ryškėja

dvi viena kitą papildančios fronto linijos:

Astravo monstras gali tapti papildomu

akmeniu po kaklu desinchronizacijos

projektui, o stringanti desinchronizacija

– akstinas Lietuvos politikams persvars-

tyti griežtą poziciją dėl Astravo elektros

neįsileidimo. Lietuva atsiduria tarp dvie-

jų ugnių, o latviams ir estams „užtraukus

rankinį stabdį“ desichronizacijos

projekte, – ir vienui viena...

KREMLIAUS ĖJIMAS ELEKTROS ŽIRGUkuriais vadovaujasi ir Baltijos valstybių elektros energetikai.

Lietuvos žiniasklaidoje apie užtemi-mą Karaliaučiuje buvo parašyta mažai. Gal dėl nenoro baiminti gyventojus? Ar dėl to, kad 2013 metais V. Putino režimas dar nebuvo toks nekenčiamas, kokiu jis tapo 2014 metais po Krymo aneksijos bei karo Donbase? Kaip ir daugelio katastrofų Rusijoje atvejais, šios avarijos priežastys nebuvo išaiškintos. Nusigriebta tokios pirmos versijos, – esą dėl audros su žaibais (prie Tilžės, tolokai nuo Karaliaučiaus) automatinė apsauga atjungė 330 kV įtampos perdavimo lini-ją. Šios versijos ir vėliau atkakliai laiky-tasi, nors sinoptikai ją paneigė, buvusią audrą apibūdindami kaip nepavojingą tokioms elektros perdavimo linijoms, nes nebuvo nei stipraus vėjo (škvalo), nei galingų žaibų. Tačiau avarija srities elektros sistemoje vystėsi škvalo greičiu – toliau vyko neįtikėtini ir nekontroliuo-jami atsijungimai, privertę išsijungti net labai galingą (900 MW) Karaliaučiaus kogeneracinę jėgainę (TEC-2).

Jėgainė išsijungė, net nesugebėjusi išsaugoti savo poreikiams gaminamos elektros (situacija, analogiška Fukušimos AE įvykusiai). Be elektros liko dides-nioji srities dalis, kurioje gyvena 650 tūkstančių – maždaug du trečdaliai visų srities gyventojų. Nutrūko geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas. Gyventojai pirkti vandens puolė į preky-bos centrus su neveikiančiomis kasomis, o nuotekos per šulinius ėmė veržtis į gatves ir aikštes. Sustojo troleibusai, tramvajai, traukiniai, neveikė šviesoforai, degalinės. Dalyje Karaliaučiaus miesto elektros tiekimas buvo atkurtas po 2,5 valandos, gavus reikalingą energijos kiekį iš Lietuvos. TEC-2 pradėjo veikti tik praėjus 7 valandoms po avarijos, likusioje srities dalyje elektra atsirado dar po 4 valandų.

KARALIAUČIAUS UŽTEMIMO PASEKMĖS

Panašaus masto elektros atjungimas (pusėje Karaliaučiaus srities teritorijos) buvo įvykęs dvejais metais anksčiau,

32_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

2011 metų rugpjūtį, tačiau iš jo nebuvo pasimokyta. Tokios dažnai besikarto-jančios sisteminės avarijos labiausiai išgąsdino generolus. Karaliaučiaus srities elektros energetikos plėtros kryptys buvo radikaliai pakeistos. Pradėtoji sta-tyti (2010 metais) Baltijsko AE (2400 MW galios) buvo pripažinta perne-lyg galinga elektros gamybos jėgaine, jos statyba įvertinta kaip energetikos neišmanančių srities gubernatorių, „Rosatom“ ir „Inter RAO JES“ siekiai uždirbti eksportuojant elektrą povande-niniu kabeliu į Vokietiją, taip pat į Len-kiją, Baltijos valstybes ir Švediją. Tačiau norinčių pirkti šią elektrą neatsirado, Rusija taip pat suprato, kad Baltijos valstybės pasiryžusios pasitraukti iš BRELL elektros žiedo, ir AE statyba 2013 metais buvo sustabdyta. Kremlius taip pat atmetė ir svarstytą galimybę

ENERGETIKA

Būtina paminėti ir kitą Kremliaus

valdžios siekį – nepriklausyti ne tik nuo

Lietuvos elektros, bet ir nuo dujotiekio,

kuriuo rusiškos dujos tiekiamos tranzi-

tu į Karaliaučių per Lietuvos teritoriją.

Žiūrint iš šono, susiklostė juokinga ge-

opolitinė situacija – Lietuva, bijodama,

kad Rusija nedidintų dujų kainų arba du-

jotiekio „neprivertų“, įsirengė Klaipėdoje

SkGD terminalą su laivu-saugykla „Inde-

pendence“. Nors tai nemažai kainavo,

tačiau sumažėjusios dujų kainos rodo,

kad pasielgėme teisingai. Bet Rusija taip

pat Lietuvos išsigando – tikriausiai, kad

mes visiškai dujotiekio neuždarytume.

Jie skubiai Pietų Korėjoje nusipirko

SkGD laivą-saugyklą, analogišką mūsų

laivui-saugyklai „Independence“. Laivo

pavadinimas – „Maršal Vasilevskij“,

kitoks militarizuotam kraštui ir netiktų.

To laivo-saugyklos darbu apkrauti ne-

ketinama, nes „Gazprom“ dujos Rusijos

vidaus rinkai parduodamos daug pigiau

nei tarptautinėse rinkose. Dujos ir toliau

keliaus tranzitu per Lietuvą, o kai Rusija

taps normalia demokratine valstybe,

rusai patys juoksis iš paranojiško spek-

taklio su „Maršalu Vasilevskiu“.

Karaliaučiaus srities elektros sistemą sujungti kartu su Baltijos valstybėmis ir kontinentinės Europos elektros tinklais. Nugalėjo įsitikinimas, kad labiausiai pa-saulyje militarizuotam Rusijos regionui, įsispraudusiam tarp NATO valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – grėsmę kelia bendros energetikos jungtys su Lietuva. Rusijos kariškiai pareikalavo, kad nedel-siant, pirmos eilės tvarka, Karaliaučiaus srityje būtų pastatytos manevringos dujomis kūrenamos elektros jėgainės, atnaujinami elektros perdavimo tinklai. Reikia pripažinti, kad kariškių reikalavi-mai buvo skubiai vykdomi. 2018 metais praėjo veikti 156 MW galios elektri-nė „Majakovskaja“ Gumbinėje (dab. Gusevo) bei 156 MW elektrinė „Tala-chovskaja“ Tilžėje. Dar dvi elektrines planuojama užbaigti 2019–2020 metais – 440 MW galios „Priegliaus“ elektri-nę Karaliaučiuje ir 195 MW elektrinę „Primorskaja“.

Rusijos valdžios sprendimą Kara-liaučiaus srityje sukurti „salos“ principu veikiančią elektros energetikos sistemą galime vertinti teigiamai. Daug dau-giau vargo ir rūpesčių kiltų, jei jie būtų panorėję dirbti, kaip minėjome, bendroje sinchronizuotoje sistemoje kartu su Bal-tijos valstybėmis ir kontinentine Europa.

TIK BE PANIKOSKaraliaučiaus valdžią išgąsdinęs

užtemimas net atkūrus normalų elek-tros sistemos darbą paskatino pasiruošti galimiems netikėtumams. Iš tolimo Rusijos administracinio vieneto – Tuvos Respublikos, esančios Sibiro pietinėje dalyje, buvo atgabenta mobili dujų tur-binos elektrinė. Gabenti teko krovininiu lėktuvu „Ruslan“, nes jėgainės svoris 80 tonų, galia 22,5 MW. Rusija iš JAV kompanijos „PW Power Systems“ yra nusipirkusi 19 tokių jėgainių ir gelbėjosi jų gaminama elektra įvairiose situacijose (po avarijos Sajanų-Šušenskoje hidro-elektrinėje 2009 metais, Sočio žiemos olimpiadoje 2014 metais, dabar net 18 jėgainių veikia aneksuotame Kryme, nes elektros tiekimas iš Ukrainos yra nutrauktas). Rusijos vietovėse su silpna elektros energetikos infrastruktūra tokios jėgainės yra tinkamas būdas užti-krinti civilinę saugą.

Lietuvai tokių jėgainių nereikia, nes turime gerai išvystytą elektros perdavi-mo ir skirstymo tinklą bei daug elektri-nių. Tačiau civiline sauga tuo metu, kai bus vykdomi darbai elektros energetikos sistemose, privalome pasirūpinti iš anks-to. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintame ekstremaliųjų

Vienas svarbiausių faktorių, lemiančių efektyvų, stabilų ir patikimą Lietuvos elektros sistemos veikimą, yra galios ir energijos rezervai.

pixa

bay.

com

nuo

trau

ka

_332019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga OIKOS

Prieš gerus metus įvykęs „Azijos ir Ra-miojo vandenyno šalių ekonominio ben-dradarbiavimo forumas“ (angl. APEC) pažėrė daugiau klausimų ir dvejonių, ar Jungtinės Amerikos Valstijos ir toliau yra dominuojanti valstybė pasaulyje ir diktuoja madas, kaip kad iki šiol tai darė. Vis stiprėjanti Kinijos ekonomika ir naudojama itin agresyvi užsienio politika verčia pagrįstai kelti klausimą, ar nesame pasaulinės galios virsmo liudininkais, kai visos svirtys palengva persikelia į galingiausią Azijos valstybę.

PARADOKSALI SITUACIJA UŽSIENIO POLITIKOJE

Du šalių lyderiai – Donaldas Trum-pas ir Hi Jinpingas – minėtame forume stoja į tribūnas tam, kad tiek Ramiojo vandenyno ekonomikos zonai priklau-sančios šalys, tiek likusio pasaulio šalys iš pirmųjų lupų išgristų minėtų šalių vadovų principines pozicijas. Pagal šias gaires bus formuojama ateities politika ir toliau vystysis ne tik minėtų šalių vidaus, bet ir užsienio politika, kuri neabejotinai stipriai palies ir tarptautinę prekybą. Du

pxhe

re.c

om

vadovai – du teiginiai. Vienas ragina didesnį dėmesį kreipti į laisvos prekybos skatinimą, biurokratinių sunkumų naiki-nimą ir liberalesnį požiūrį į reikalavimų ir įvairių standartų (ne)taikymą. Kitas vadovas – priešingai, ragina apsijuosti aklina siena ir izoliuotai ginti naciona-linius šalies ekonominius tikslus. Jeigu

Dabartinė situacija yra paradoksali, nes JAV prezidentas D. Trumpas pasisako už nacionalinių ekonominių tikslų siekimą bei izoliuotumą, o Kinijos vadovas priešingai deklaruoja kosmopolitišką požiūrį į ekonomiką ir norą stipriau vystyti tarptautinį bendradarbiavimą.

AR KINIJA PERIMA IŠ JAV EKONOMINIO DOMINAVIMO VAIRĄ?Gytis ŽAKEVIČIUS

įvykių kriterijų sąraše tokiu įvykiu ener-getikos sektoriuje laikoma, jei daugiau negu parą ketvirtadaliui (arba 20000) savivaldybės gyventojų nutrūko elektros energijos, gamtinių dujų, geriamojo van-dens tiekimas, šilumos tiekimas šildymo sezono metu ar nuotekų šalinimas.

Tikėkimės, kad ekstremalaus lygio įvykių nebus, tačiau privalu būti jiems pasiruošusiems. Todėl teigiamai galima vertinti valstybės lygio stalo pratybas-se-minarą energetinėms grėsmėms atremti, vykusį Vyriausybėje sausio 24 dieną. Pratybų metu siekta įvertinti valstybės institucijų gebėjimą reaguoti į kiberneti-nę ataką prieš elektros tinklų infrastruk-tūrą, užtikrinti jos veiklą ir galimybes teikti viešąsias paslaugas.

Tenka pripažinti, Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės programos įgyvendi-nimo plane civilinei saugai nėra numa-tyta daug priemonių, kurios, savaime suprantama, turėti būti taikomos išorinę Europos Sąjungos sieną saugančioje valstybėje. Tačiau tokia priemonė, kaip „Nuotolinio civilinės saugos mokymo programų sukūrimas ir įdiegimas“ jau turėjo būti įvykdyta 2018 metų IV ketvirtyje. Pagal šias programas vertėtų visoje Lietuvoje atlikti mokymus struk-tūrose, atsakingose už civilinę saugą. Apie juos būtina informuoti gyventojus ir tai būtų naudingiau, nei klausytis civilinės saugos sirenų.

Lietuvos elektros perdavimo siste-mos operatoriaus „Litgrid“, atsakingo už prisijungimo sinchronizuotam darbui su kontinentinės Europos tinklais įgyvendinimą, vadovai tvirtina, kad yra numatytos įvairios avarijų likvidavimo instrukcijos, kaip užkirsti kelią bet ko-kios avarijos plitimui. Vienas svarbiausių faktorių, lemiančių efektyvų, stabilų ir patikimą Lietuvos elektros sistemos veikimą, yra galios ir energijos rezervai, kuriems užtikrinti naudojama Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, Kauno hidroelektrinė ir Lietuvos elektrinė. Turime daugiau nei šimtą įvairaus galin-gumo šiluminių Lietuvos elektrinių, jose galime pasigaminti dvigubai daugiau elektros energijos, nei suvartojame. ■

34_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

prieš keletą metų kažkas būtų paklausęs, kuris teiginys kam priklauso, turbūt be didesnio sunkumo būtume įvardiję citatų autorius. Tačiau dabartinė situacija yra paradoksali, nes JAV prezidentas D. Trumpas pasisako už nacionalinių eko-nominių tikslų siekimą bei izoliuotumą, o Kinijos vadovas priešingai deklaruoja kosmopolitišką požiūrį į ekonomiką ir norą stipriau vystyti tarptautinį bendra-darbiavimą. Tokie pareiškimai yra geriau-sias įrodymas, kad tektoninės plokštės yra pajudėjusios, o pasaulio galingųjų šalių jėgos yra gerokai pasikeitusios.

Visgi vertinant objektyviai tokią susidariusią situaciją, reikia pasakyti, kad taip atsitiko dėl kardinaliai pasikeitusios JAV politikos, kurią diktuoja D. Trum-pas. Bene ryškiausiai tai iliustruoja JAV prezidento vienasmenė ambicija išstoti iš Paryžiaus Klimato kaitos programos. Tai buvo itin skaudus žingsnis visai pasauli-nei bendruomenei, kuri itin didėlį dėmesį kreipia klimato atšilimui ir aplinkosaugi-niams aspektams. Be abejo, reikia pami-nėti, kad tas išstojimas buvo pažymėtas dar ir tokiomis populistinėmis kalbomis bei šūkiais, kaip kad pasaulinis atšilimas neegzistuoja, kad Amerika iki šiol buvo „kvailio vietoje“, kai mokėjo didžiulius įnašus už aplinkosaugą, kai tuo tarpu kiti bendrijos nariai ir kitos šalys, kurios demonstratyviai neprisidėjo prie šios politikos ar jų įnašai buvo neproporcingai mažesni nei JAV, naudojosi ekonominiais

pranašumais bei neturėjo tokių griež-tų aplinkosauginių reikalavimų. Kitas pavyzdys yra minėto prezidento nuolatos eskaluojama tema, kad JAV pasitrauks iš NATO organizacijos. Motyvas čia vėlgi yra identiškas – kvestionuojamas di-džiausias Amerikos indėlis į organizacijos biudžetą. Paraleliai galima teigti, kad JAV prezidentui nepatinka, kad kitos šalys, jo akimis žiūrint, nepakankamai daug prisi-deda prie bendrijos finansavimo, gaudami saugumo garantus.

KINIJOS DOMINAVIMASKinija tuo tarpu demonstruoja

ekonominius raumenis – jau beveik dešimtmetį rodo itin stabilų ekonominį augimą. Galima tik prognozuoti, kad artimiausiu metu apsukos tikrai nesu-mažės. Nors šalis ir toliau „sėkmingai“ yra valdoma komunistinio režimo, tačiau panašu, kad vienintelės šalyje partijos vir-šūnėlė suprato, kad ekonominis augimas bus užtikrinamas tol, kol eksportuojamų prekių apimtys išliks aukštumoje ar netgi dar labiau augs. Kinai tokia kryptimi ir toliau sėkmingai dirba, o tai gerai ilius-truoja Hi Jinpingo frazė, pasakyta prieš kiek daugiau nei ketverius metus, kad iš ekonominio augimo naudos turi turėti ir ekonomiškai silpnai išsivysčiusios šalys. Ir ta naudos „dalinimosi“ politika yra toliau sėkmingai įgyvendinama – Kinija sėkmingai investuoja į kitų šalių infras-truktūros projektus, prisideda finansiškai

prie jų sėkmės, taip užsitikrindami dar didesnes eksporto apimtis. Tokia stra-tegija jau atvėrė kiniškoms prekėms kelius į Centrinę Aziją, Europą ir Afriką. Vietinės valdžios atstovams tai irgi yra naudinga. Tiesa, ta nauda yra daugiau trumpuoju periodu, kai reikia rinkėjams parodyti nuveiktus darbus. O sulaukus Kinijos investicinių injekcijų parodyti yra išties ką. Tačiau yra pasakymas „nemoka-mų pietų nebūna“. Kinai žengę žingsnį, kuris iš pirmo žvilgsnio yra altruistiškas bei genamas gražių tikslų, t. y. padėti besivystančioms šalims susitvarkyti su infrastruktūra, iš tiesų užsitikrina savų prekių eksportą. Taigi kiniškų prekių invazija reiškia ne ką kitą, kaip vietinių prekių mažėjimą bei vietinių įmonių pasitraukimą iš verslo ir bankrotus. O tai vėlgi bumerangu kerta per nedarbo lygį ir iššaukia visą eilę kitų socialinių nege-rovių. Tačiau kai tai atsitinka, vietiniai politikai, kurie leido kinams investuoti į vietos infrastruktūrą, būna jau toli, o patys kinai neprisideda prie naujų iššūkių sprendimo, kaip kad buvo prisidedama prie infrastruktūros projektų.

Tad pagrįstai kyla klausimas: ar esa-me liudininkais epochos, kai ekonominį dominavimą palengva iš JAV perima Kinija? Ar išties nuo šiol kitos šalys žval-gysis į Kiniją, o ne į JAV, kaip naujausių tendencijų ir galios etaloną?

KINIJOS TRŪKUMAITeigti, kad Pekinas palengva perima

Vašingtono rolę, dar šiek tiek anksti. Nors Amerikos diskursas gana stipriai

OIKOS

Kinijos vadovas Hi Jinpingas demonstruoja kosmopolitišką požiūrį į ekonomiką ir norą stipriau vystyti tarptautinį bendradarbiavimą.

en.k

rem

lin.r

u

Nors Kinija jau ilgą laiką demonstruoja solidžius ekonominius rodiklius ir stabilų augimą, tačiau sunkiai rasime kitas šalis, kurios norėtų būti tokios kaip Kinija.

_352019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga OIKOS

pasikeitęs, o D. Trumpo „bangavimas“ kiekvieną kartą atneša vis įvairesnį vėją, tačiau yra keletas svarių argumentų, kurie Kinijai dar ilgai neleis pagal įtaką prisivy-ti Jungtinių Amerikos Valstijų.

Vienas svarbiausių argumentų yra kardinalus skirtumas tarp to, ką dekla-ruoja Kinijos valdžia užsienio politikos atveju, ir to, kaip jie valdo šalį viduje. Galima kiek nori deklaruoti ir akcentuoti laisvą prekybą, pagalbą besivystančioms valstybėms, investuojant į jų infrastruk-tūrą, ar ir toliau įvairiais būdais skatinant savų prekių eksportą. Tačiau realybė yra tokia, kad kinai ir toliau visomis išgalėmis šalies viduje skatina protekcionizmą, ne-leidžia užsienio kapitalui investuoti šalyje, perkant arba perimant kiniškų įmonių valdymą. Kai tuo metu kiniškos įmonės su didžiuliu ekonominiu apetitu perka žaliavas užsienyje, pardavimo kanalus, infrastruktūrą ar net tarptautinio kapitalo įmones, užsienio investuotai gali geriau-siu atveju dirbti su vietinėmis įmonėmis turėdami „partnerio“ statusą. Vadovau-jantis kiniška logika, „laisva prekyba“ reiškia, kai kiniškos prekės laisvai keliauja po pasaulio rinkas, tačiau toje sąvokoje nėra vietos užsienio įmonėms, ketinan-čioms pirkti įmones Kinijoje ir plėtoti čia savo verslą.

Kitas svarus argumentas yra itin kieta komunistinė valdžia Kinijoje. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad Hi Jinpingo deklaruojamas liberalizmas ir laisvos rinkos siekimas įgauna vis didesnį pagreitį, tačiau šalies viduje komunistinis režimas yra kaip niekada įleidęs gilias šaknis. Pastaruoju metu yra fiksuojama vis daugiau žmogaus teisių pažeidimų, o į tarptautinės ben-druomenės raginimus gerbti savo piliečių prigimtines teises ar taikyti vakarietiš-kame pasaulyje savaime suprantamus aplinkosaugos standartus bei reikalavi-mus Kinijos valdžiai vis dar atrodo kaip bereikšmės pastabos. Taip yra todėl, kad valstybę Kinijoje atstovauja partija, o ji yra viena. Toji partija ir jos pozicija yra svarbiau nei žmonių teisės ir, greičiausiai, svarbiau nei valstybės ilgalaikiai tikslai.

Galima vienareikšmiškai teigti, kad

nors ir faktas, jog Kinija jau ilgą laiką demonstruoja solidžius ekonominius rodiklius ir stabilų augimą, tačiau sunkiai rasime kitas šalis, kurios norėtų būti to-kios kaip Kinija. Na, galbūt Šiaurės Korė-ja ar dar viena kita kietojo komunizmo šalininkė, tačiau didžiajai daugumai šalių Kinija yra per autoritariška, per daug ko-rupcinė ir per daug komunistinė valstybė, kurios pavyzdys yra daugiau atgrasan-tis nei keliantis susižavėjimą. Kad šie išvardinti epitetai nėra tik tuščios kalbos gerai iliustruoja pačių kinų požiūris į tė-vynę. O tas požiūris yra toks, kad pirmai progai pasitaikius, kinai palieka savo šalį ir laimės ieško svetur. Visiškai kitaip yra Jungtinėse Amerikos Valstijos – jos kaip magnetas traukia pačius gabiausius ir perspektyviausius savo sričių specialistus. Tą trauką nesunku paaiškinti – tai laisvė daryti tai, kas teikia malonumą, būti įvertintam ir galimybė pasiekti dangaus platybes. Ne veltui JAV yra gajus posakis – „tik dangus yra riba“. Tad galima drąsiai teigti, kad „amerikietiškoji“ svajonė yra vis dar gyva, nors dabartinė D. Trumpo politika ir yra nukreipta prieš vienas ar kitas pamatinės Amerikos vertybes.

Taigi Kinija demonstruoja savo ekonominius raumenis ir labai tikėtina, kad tokia tendencija išliks ir ateityje. Net jeigu Kinijos ekonomika ne tik stipriai aplenks „amerikietiškąją svajonę“, bet ir

Norint būti galingiausia pasaulio valstybe vien ekonominės galios neužtenka. Žymiai labiau yra vertinama politinė ir įtakos galia. O šioje srityje kinai stipriai nusileidžia amerikiečiams ir vargu, ar kada nors bent priartės šiuo aspektu.

paliks ją toli užnugaryje, nereikia pamiršti dviejų svarbių aspektų. Pirma – norint būti galingiausia pasaulio valstybe vien ekonominės galios neužtenka. Žymiai labiau yra vertinama politinė ir įtakos galia. O šioje srityje kinai stipriai nusilei-džia amerikiečiams ir vargu, ar kada nors bent priartės šiuo aspektu. Kitas svarbus argumentas yra tai, kad tiek Kinijos valdžiai, tiek ekonomikai stipriai trūksta taip vadinamos minkštosios galios (angl. softpower) ir tol, kol situacija nesikeis, prieky Kinijos bus ne tik JAV, tačiau ir Europa. ■

Kinija demonstruoja ekonominius raumenis – jau beveik dešimtmetį rodo itin stabilų ekonominį augimą.

pixn

io.c

om n

uotr

auka

36_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019ISTORIJOS PĖDOMIS

idėjų. Štai tada ir atsirado sumanymas kuo greičiau skelbti Lietuvą nepriklau-soma valstybe.

Gruodžio 11-ąją priimta Deklara-cija po aršių diskusijų, su kuo Lietuvą reikia sieti „amžinaisiais ryšiais“, tapo po dviejų mėnesių, Vasario 16 d., pasirašyto Lietuvos Nepriklausomybės Akto pa-grindu. Tačiau šis dokumentas nesuma-žino nei Rusijos, nei Vokietijos įtakos ir pastangų veikti taip, kad Lietuvos Taryba (nuo 1918 m. liepos – Lietuvos Valstybės Taryba) netaptų savarankišku nepriklausomos valstybės organu. Ji net buvo įvelta į tragikomiškas monarcho paieškas: ji nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtembergo vals-tybėle – viena stabiliausių ir labiausiai klestinčių Vokietijos žemių, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą von Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijun-gimo prie Vokietijos. Kuo šios paieškos baigėsi, mes žinome, nors iki šiol mo-narchijos atkūrimo vizijos įaudrinusios kai kurių jos šalininkų vaizduotę...

Taigi, gruodžio 11-osios Deklara-cija buvo tarsi pamatas, ant kurio buvo

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje žinomi keletas dokumentų, deklaruojančių vals-tybės nepriklausomybės siekius. Istorikai svarbesniųjų suskaičiuoja keturis. Jie visi labai svarbūs, nes išreiškia valstybės ir tautos siekius, skelbia pasauliui laisvės idėjas ir jų įgyvendinimą. Kita vertus, jie buvo priimti skirtingomis sąlygomis.

Trumpam persikelkime daugiau kaip šimtmečiu atgal – į 1917-ųjų gruodį, kuris, pasirodo, Lietuvos valstybingumo atgimimui buvo nemažiau svarbus negu plačiai pažymima Vasario 16-oji ar nū-dienė Kovo 11-oji. Taigi, tų metų gruo-džio 11 dieną, likus dviem mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės akto paskel-bimo, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją.

PALANKUS METAS NEPRIKLAUSOMYBEI SKELBTI

Kad suprastume skirtumus tarp šių dviejų dokumentų, reikia priminti to meto situaciją. Dar Pirmajam pa-sauliniam karui nesibaigus, į Lietuvos teritoriją pretendavo bent trys valstybės: kaizerinė Vokietija dar nebuvo išstumta iš vakarinių Rusijos imperijos pakraščių (Brest Litovsko taika bus pasirašyta tik 1918 m. kovo 3 d.), o jau 1916 m. lapkri-čio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Lenkijos valstybė yra atkuriama iš Rusijai priklausiusių žemių, suprask – ir iš Lietuvos. Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklauso-mybės reikalavimą. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuo-se, mėgino prikalbinti lietuvius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokieti-jos. Diskusijos nusitęsė iki rugsėjo 18–22 d. surengtos Vilniaus konferencijos.

Konferencijos delegatai iš 20 asmenų išsirinko vykdomąjį organą

DAR VIENA VASARIO 16-OJI: 1949 M. LAISVĖS KOVŲ DEKLARACIJA

Česlovas IŠKAUSKAS

Gruodžio 11-ąją priimta Deklaracija po aršių diskusijų, su kuo Lietuvą reikia sieti „amžinaisiais ryšiais“, tapo po dviejų mėnesių, Vasario 16 d., pasirašyto Lietuvos Nepriklausomybės Akto pagrindu.

– Lietuvos Tarybą. Ji turėjo įgyven-dinti konferencijos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrinktas dar Peterbur-ge Tautos pažangos partijai vadovavęs Antanas Smetona, kuris rėmė Vokietijos globos idėją, tačiau netrukus, neatsispy-ręs kairiųjų spaudimui, turėjo atsista-tydinti. Maždaug po pusantrų metų jis taps pirmuoju valstybės prezidentu.

Lietuvą stipriai veikė ir 1917 m. vasario revoliucinis pakilimas, ir bolše-vikų stiprėjimas Rusijoje. Ji jautė, kad Vokietija netrukus patirs krachą, todėl Lietuvos Taryboje suaktyvėjo social-demokratai. Rusija ir Vokietija (jose tęsėsi revoliucinė suirutė) pradėjo taikos derybas, bet kiekviena stengėsi Lietuvą išlaikyti savo kontrolėje, nieko jai neža-dėdama. Pagaliau Lietuvos Taryba linko prie Vokietijos dominavimo, nes spalio 24-ąją (lapkričio 7-ąją) Rusijoje įvykęs bolševikinis perversmas didžiąją dalį Tarybos narių atbaidė nuo bolševikinių

com

mon

s.w

ikim

edia

.com

/ H

enkt

nuo

trau

ka

Partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas

_372019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

?

38_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019ISTORIJOS PĖDOMIS

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija

ww

w.g

enoc

id.lt

nuo

trau

kos

_392019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

Surastas 1918-ųjų vienas iš Nepri-

klausomybės Akto originalų – didžiulė

Lietuvos sėkmė. Šventėme ir švenčia-

me Lietuvos nepriklausomybės atkū-

rimo 100-metį. Dar didesnis tautinės

savivertės pripažinimas būtų deramas

1949 m. įnirtingų laisvės kovų Dekla-

racijos 70-mečio įprasminimas.

renčiamas Nepriklausomybės Akto rentinys. Bet ši data dar labiau nuto-lo, kai Berlyno archyvuose tyrinėtojas Liudas Mažylis aptiko Vasario 16-osios Akto originalą. Kartu su 1990-ųjų Kovo 11-ąja ji tapo Lietuvos valstybės nepri-klausomybę atkuriančia ir įtvirtinančia konstanta.

„ATIDUOK TĖVYNEI, KĄ PRIVALAI!“Dažnai pamirštamas trečias Nepri-

klausomybės Aktas, kuris gimė išties baisiomis okupacijos ir nepaprastos konspiracijos sąlygomis – prie spingsulės partizanų slėptuvėje. Jokiu būdu nedė-dami šių keturių dokumentų ant svarsty-klių, drįstame teigti, kad 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracija tiesiogine prasme pasirašyta tautos patriotų krauju.

Lygiai po 31-rių metų nuo garsiosios Vasario 16-osios Visos Lietuvos partiza-nų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklara-cija buvo rasta išlikusiame KGB archyve, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklauso-mybę. Dar vienas jos egzempliorius ap-tiktas iškastame partizanų archyve, ypač daug bidone paslėptų dokumentų rasta 2004 m. Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime ūkininko Sta-nislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Dekla-racija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė nepriklausomybės.

Lietuvos partizanų vadų suvažiavi-mas vyko bemaž tris savaites – vasario 2–22 d. Konspiracijos tikslais jo dalyviai atvyko iš skirtingų kaimų. Jame buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasiprie-šinimo organizaciją pavadinti Lietuvos

laisvės kovos sąjūdžiu. Suvažiavimo šūkiu pasirinkta lotynų sentencija „Rede, quod debes“ – „Atiduok, ką privalai“, kuri buvo papildyta svarbiu žodžiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Kituose posė-džiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma Sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo taktika, są-jūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į Sąjūdžio dalyvius ir visus Lietuvos gyventojus.

Vasario 16 d. priimtoje Deklaracijoje pabrėžta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentinės respu-blikos atkūrimas pagal 1920–1926 metų pavyzdį, remiantis 1918 m. Nepriklau-somybės aktu ir 1922 m. konstitucija. Suvažiavimo metu buvo siūloma atkurti nepriklausomą Lietuvą ir autoritarinės 1938 m. konstitucijos dvasia, tačiau dau-gelis LLKS Tarybos narių išreiškė norą nesieti dokumento su pasitraukusio iš Lietuvos Antano Smetonos valdymo lai-kais galiojusiu pagrindiniu įstatymu. Taip buvo išvengta nereikalingų interpretacijų ir pagalbos sovietinei propagandai.

POSTŪMIS KOORDINUOTAM GINKLUOTAM PASIPRIEŠINIMUI

Tik 1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu: „LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta valdžia Lietu-vos teritorijoje.“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Birutė Buraus-kaitė rašė, kad Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasiprie-šinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuoti-nio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Konstitucinės teisės specialistas dr. Vytautas Sinkevičius, nagrinėjęs Dekla-racijos vaidmenį ir vietą Lietuvos teisės

sistemoje, kartu atsakė į dažnai užduo-damą klausimą, ar LLKS Taryba turėjo įgaliojimus paskelbti šią Deklaraciją lietuvių tautos vardu? „Taip, turėjo, – pa-tvirtino teisės specialistas, – nes ji vienijo ir atstovavo visoms su okupacine Sovietų Sąjungos kariuomene kovojančioms lie-tuvių tautos karinėms ir visuomeninėms formuotėms, kurių pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.“

Deklaracijos priėmimo metu Lietu-voje nebuvo kitos institucijos, kuri taip plačiai atstovautų okupacijai besiprie-šinančiam tautos judėjimui ir galėtų išreikšti tikrąją tautos valią. Todėl LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, atspin-dinčią pagrindinį tautos siekį – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, turėjo visišką teisinį pagrindą reikšti šį siekį visos tautos vardu. Lygiai taip, kaip šį tautos siekį 1918 m. vasario 16 d. išreiš-kė Lietuvos Taryba, kaip šį tautos siekį 1990 m. kovo 11-ąja išreiškė Sąjūdis per Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą.

Istorikai atkreipia dėmesį, kad 1949-ieji iš esmės skyrėsi nuo 1918-ųjų laisvės kovų intensyvumu. Kai kas netgi tvirtina, kad, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva turėjo tam tikrą atokvė-pio metą tarp įvairių okupacinių jėgų, o užslinkus sovietinei okupacijai vyko tikras pilietinis karas ir nepriklausomybės dokumentą teko priimti ne ištaigingo-je Vilniaus salėje, gurkšnojant karštą

Dažnai pamirštamas trečias Nepriklausomybės Aktas, kuris gimė išties baisiomis okupacijos ir nepaprastos konspiracijos sąlygomis – prie spingsulės partizanų slėptuvėje.

ww

w.g

enoc

id.lt

nuo

trau

kos

40_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019ISTORIJOS PĖDOMIS

Filosofas Stasys Šalkauskis rašė: „Tauta, kuri klusniai nusilenkia prieš brutalią, niekuo nepagrįstą prievartą, yra paliesta vergiško servilizmo“. Tai yra vergiško pataikavimo. Mūsų tauta, pamačiusi tikrąjį sovietinio okupanto veidą, jo kruvinus darbus, dar 1941 m. birželio mėnesį pakilo į ginkluotą kovą dėl savo laisvės, nenusilenkė brutaliai fizinei jėgai. Ypač toje kovoje aktyviai reiškėsi Lietuvos jaunimas, sukrutęs iš-laikyti savo tautinį orumą, savo tautinę savimonę, savo žemės valstybingumą. Vilniaus universiteto studentas Kazys Veverskis, tęsdamas birželio 23-čiosios sukilimo idėjas, 1941 metų gruodžio mėnesį įkuria Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri iš pradžių įgavo antinacis-tinio pasipriešinimo pobūdį, o vėliau, antrą kartą okupavus mūsų kraštą sovietams, – skelbė pasipriešinimo kovą sovietinei imperijai. Lietuvos laisvės armijos vadovybė teigė, kad patikimiausia priemonė Nepriklau-somybei atgauti yra ginkluota karinė jėga. Tikėta, kad laisvę išsikovoti turi

pati tauta. Tokios nuomonės laikėsi ir kitos pasipriešinimo organizacijos. Buvo kreiptasi į Lietuvos žmones su atsišaukimu „Prikelkim Lietuvą mūsų“, pradėta organizuoti kovinius partizanų būrius. Partizaninis karas tęsėsi beveik 10 metų. Lietuvos partizanai – kariai, rodydami didelę ištvermę ir pasiau-kojimą, kovojo prieš ginkluotą milžiną – sovietinę imperiją. Mūsų minėtas Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas K. Veverskis buvo viena iš pirmųjų to karo aukų. Jis žuvo 1944 metų gruodžio 28 dieną prie senojo Nevėžio tilto, iš pasalų užpultas stribų būrio.

Vyko ir neginkluotas pasiprieši-nimas. Ypač jis sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos,

Mūsų tauta, pamačiusi tikrąjį sovietinio okupanto veidą, jo kruvinus darbus, dar 1941 m. birželio mėnesį pakilo į ginkluotą kovą dėl savo laisvės, nenusilenkė brutaliai fizinei jėgai. Ypač toje kovoje aktyviai reiškėsi Lietuvos jaunimas, sukrutęs išlaikyti savo tautinį orumą, savo tautinę savimonę, savo žemės valstybingumą.

Filosofas Stasys Šalkauskis

Pranešimas, skaitytas per LLKS suvažiavimą, įvykusį 2019 m. sausio 27 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje

JAUNIMO PASIPRIEŠINIMAS SOVIETINEI OKUPACIJAI

Zigmas TAMAKAUSKAS

arbatėlę, o šaltame ir drėgname partizanų bunkeryje.

Iškart po karo pakilus pasipriešinimo bangai, ji tolygio ėmė slūgti ir partiza-niniam judėjimui reikėjo organizacinio postūmio. 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pa-vasarį – apie 30 tūkst., o 1946 m. vasarą – jau tik apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį – vos apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų, kol po trejų metų pasipriešinimas visai nusilpo.

1944 m. kilusios ginkluotos kovos nebuvo gerai koordinuojamos, nes ne-buvo vieningo pasipriešinimo štabo. Per penkerius metus atsirado daug abejojan-čių tokios kovos tikslingumu ir iš Vakarų sklindančiais raginimais jos nenutraukti iki galutinio išvadavimo. Šmižinėjo provokatoriai ir KGB agentai, jų pasitai-kydavo ir tarp partizanų. Istorikas Dalius Žygelis atkreipė dėmesį, kad tais pačiais metais po Deklaracijos paskelbimo žuvo pusė jos signatarų.

Pagal LGGRTC skelbiamus duome-nis, Lietuvoje 1944–1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusė 16-21 m. amžiaus partizanų). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Tremčių mąstai nepaprastai išaugo, buvo pakirsta likusių partizanų rėmimo bazė.

Tad 1949-ųjų Deklaracija tapo stimulu tęsti organizuotą partizaninį pa-sipriešinimą. D. Žygelis priminė, kad tuo metu žmonės nelabai tikėjo, jog 1949 m. dar įvyks konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, padėsiantis partizaniniam pasipriešinimui iškovoti nepriklausomybę, todėl Dekla-racija savo aktualumu buvo akivaizdžiai skirta tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę – nesvarbu, kiek laiko tokios galimybės reikės laukti. Nors iki 1953 m. organizuotas ginkluotas pasipriešinimas išblėso, tačiau Deklaraci-jos dvasia gyvavo iki pat Kovo 11-osios. Tiesa, tada Nepriklausomybės Akto sig-natarai dar nežinojo apie šio dokumento buvimą. ■

com

mon

s.w

ikip

edia

.org

/ Li

etuv

os. a

lbum

o nu

otra

uka

_412019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

aktyvieji kunigai. Komunistinės valdžios struktūros pažymėdavo, kad bažnyčiose mokiniams rengiamos tikybos pamokos, kad jų metu mokiniai agituojami prieš sovietinę valdžią. Didelį autoritetą jau-nimui turėjo vyskupai – Vincentas Bo-risevičius, Mečislovas Rainys, Julijonas Steponavičius, kunigai Juozas Zdebskis, Pranas Račiūnas, Jonas Zubrus, Vincen-tas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Kastytis Matulionis, Eduardas Simaška, Kazimieras Ambrasas, Vincentas Jalins-kas ir kiti. Žavėjomės taip pat būsimo kunigo Roberto Grigo, sesers Nijolės Sadūnaitės drąsa.

Daug jaunimo pritraukdavo ir tradiciniai Šiluvos atlaidai. Čia būdavo vieša proga parodyti savo jaunatvišką ištikimybę Dievui ir Tėvynei. Norėdama sutrukdyti žmonėms atvykti į Šiluvą, vadžia griebdavosi įvairiausių „gudry-bių“: paskelbdavo tariamai siaučiantį kiaulių marą ar raguočių snukio ir nagų ligą. Tačiau jas „gydyti“ buvo kviečiami ne veterinarai, o sovietinė kariuomenė. Būdavo tveriami įvairiomis užtvaromis keliai, ardomi net tiltai. Tačiau atsida-vusio savo idėjai jaunimo srauto niekaip negalėjo užtverti. Jaunimas nuo Tytu-vėnų eidavo pėsčias, nešdamas religinę atributiką, giedodamas religines ir patriotines giesmes.

Vasario 16-tąją jaunimas dažnai iškeldavo Trispalves. Lietuvos laisvės

lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Ta-čiau šis „chruščioviškas atšilimas“ greitai baigėsi. Okupantas vėl pradėjo slopinti visa tai, kas ugdė tautiškumą – pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, atsi-naujino Lietuvos istorijos klastojimas, mūsų dvasinės kultūros naikinimas.

Šioms okupantų užmačioms pasipriešinti padėjo lietuvių tautinis atsparumas, Lietuvos katalikų bažnyčia. Religijos praktikavimas, tautinės atri-butikos nešiojimas, patriotinių giesmių giedojimas, lietuviška daina, atsiradęs antisovietinis folkloras, kraštotyriniai būriai, tautinių ir religinių švenčių šven-timas, kryptingos tautinės vakaronės – tai suaktyvėjusios rezistencijos išraiška.

Svarbų vaidmenį kovojant už žmo-gaus ir tautos teises suvaidino pogrindi-nė spauda: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“ ir kiti leidiniai, žadinę laisvės troškimą, tautinę savimonę, demaska-vę okupanto melo propagandą. Didelį palengvinimą, leidžiant pogrindžio spaudą, teikė nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė Vytautas An-dziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo didelis savo krašto patriotas, naujųjų laikų knygnešys Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietu-vos istoriją“, parašęs knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Spaustuvė pavadinta iš steigėjų pavar-džių pirmųjų raidžių. Įėjimas į ją buvo įrengtas po slankiojančiu vandens basei-nu. Didelę paklausą turėjo čia atspaus-dinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, Laikinosios Lietuvos vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio, paskutinio Ne-priklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, vyskupo Kazi-miero Paltaroko knygos.

Ėmė kurtis netgi viešos demokrati-nės organizacijos ar grupės. 1976 metais lapkričio mėnesio 25 dieną įsikūrė vieša Lietuvos visuomeninė grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti. Jos steigėjais

buvo kunigas jėzuitas Karolis Garuc-kas, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus, poetas Tomas Venclova ir fizikas Eitanas Finkelšteinas. Lietuvos Helsinkio grupė registravo žmogaus teisių pažeidimus, išleisdama apie tai informacinius pareiškimus. Dauguma tų pareiškimų pasiekdavo ir Vakarus.

Didelio atgarsio susilaukė 1975 metais vykęs fiziko Sergejaus Kovaliovo, daug pasidarbavusio Lietuvos pogrin-džio spaudos platinimo bare, teismas Vilniuje, kuriame dalyvavo ir žinomas akademikas, žmogaus teisių gynėjas Aleksandras Sacharovas. Šiame teisme jis pabrėžė, kad „kiekviena tauta, kuri to nori, turi pilną teisę egzistuoti laisva ir nepriklausoma. Tarybų Sąjungoje oficialioji tautų draugystė neegzistuoja, o priešingai, egzistuoja didžiulė įtampa.“

Šios rezistencinės kovos sūkuryje raiškiai dalyvavo mūsų mokyklinis jau-nimas. Jis kūrė grupes Helsinkio grupės dalyviams remti, buvo rašomi laiškai suimtam Viktorui Petkui ginti, buvo reikalaujama išvesti sovietų kariuome-nę iš užgrobtų Baltijos kraštų, surengti visuotinę apklausą dėl šių šalių ateities. Reikalauta nubausti KGB darbuotojus, nusikaltusius savo veiksmais tautai bei žmoniškumui. Labai gražiai aštuntojo dešimtmečio politinę padėtį Lietuvoje 1977 metais apibūdino vienas iš disi-dentų Aleksandras Štromas: „Sovietinėje visuomenėje neliko nė vieno žmogaus, kuris būtų nuoširdus marksistas ar komunistas, kuris nors per nago juo-dymą tikėtų į tą santvarką, kuri Tarybų Sąjungoje viešpatauja.“

Mokykliniam jaunimui gražų pavyzdį rodė susipratę mokytojai, kurie dar 1940 metais rugpjūčio 13 dieną komunistų partijos surengtame mokyto-jų suvažiavime demonstratyviai vietoje okupanto brukamo internacionalo sugiedojo Lietuvos himną. Mokytojų patriotų nuostata veikė ir moksleivius. Okupacinė valdžia dažnai skųsdavosi mokinių „nacionalistiniais“ išsišoki-mais, buvo atleidžiama už tai iš darbo nemažai mokytojų. Jaunimo tautinę savimonę palaikė ir katalikų Bažnyčios

Atsidavusio savo idėjai jaunimo srauto niekaip negalėjo užtverti. Jaunimas nuo Tytuvėnų į Šiluvos atlaidus eidavo pėsčias, nešdamas religinę atributiką, giedodamas

42_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019ISTORIJOS PĖDOMIS

vėliavos, bauginusios sovietinį okupantą, tai vienur, tai kitur būdavo iškeliamos beveik kiekvienais metais. Pvz., 1955 metais Trispalvė suplevėsavo Kauno Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, pritraukusi čia daugybę žmo-nių. Ją iškėlė tuometinės mokyklos drąsūs mokiniai – žinomo prieškario aviatoriaus sūnus Algirdas Liorentas ir Algirdas Petrusevičius, atgimus Lietuvai – buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas, lietuviš-ko ginklo kūrėjas. Šiuos mokinius sovie-tinis teismas nuteisė sovietinio lagerio katorgos darbams. Didelių aviacinių gabumų turėjusį A. Liorentą pakirto lagerio čekisto kulka, o Petrusevičius neteko rankos.

1958 m. Trispalvę ant Petrašiū-nų elektrinės kamino 80-ties metrų aukštyje iškėlė ateitininkas, antisovie-tinės literatūros platintojas ir leidėjas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimo talkininkas Petras Plumpa. Jam du kartus teko pereiti sovietinių lagerių kelią.

Miestuose ir kaimuose plito ranka rašyti ar spausdinti atsišaukimai, kūrėsi jaunimo pasipriešinimo organizacijos. Pokario metais Lietuvoje veikė pagal sovietinio saugumo įstaigos registrą 416 pogrindinių jaunimo organizacijų, apėmusių 3337 narius.

Kaune pogrindinės jaunimo organi-zacijos veikė daugelyje miesto mokyklų, Politechnikos institute ir kitose vietose. Lietuvos kariuomenės dienos proga 1948 m. „Laisvės varpe“ jaunimas buvo raginamas drąsiai žengti Lietuvos lais-vės kovotojų keliu: „Lietuvos jaunuoli, ir tave šaukia tėvynės milžinkapiai, tave šaukia brolių kankinių kapai, tave šaukia tūkstančiai lietuvių tremtinių, tave šaukia lietuvių motinų ašaros, tave šaukia auštantis naujas tėvynės laisvės rytas. Tavo kelias – kovos už laisvę ke-lias.“ Partizanų laikraštis „Malda girioj“ 1950 m. rašė: „Pasipriešinimo okupan-tams kova privalo būti vedama kiekvie-noje pradinėje, vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, kiekvieno ūkininko sody-boje, kiekvienoje įstaigoje, įmonėje ir t.

t. siekiant išsaugoti dorines, moralines ir tautines vertybes, meilę savo kraštui ir pagaliau ruošiant savo tautą galutinei organizuotai išsilaisvinimo kovai...“

Lietuvos jaunimas priėmė šį kvietimą visa savo jaunatviška širdimi. Mokyklose vis labiau plito pogrindinės organizacijos, kurios palaikydavo ryšius su partizaniniu judėjimu. Jaunimas buvo ne tik partizanų ryšininkai, bet ir akty-viai pagelbėdavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus. Nijolė Gaškaitė savo knygoje „Pasipriešini-mo istorija 1944–1953 metai“ pažymi, kad beveik pusę partizanų atsišaukimų išplatindavo moksleiviai. Partizanų gretose kartu su tėvais kovėsi ir sūnūs. Daugelis pogrindžio jaunimo organiza-cijų rinko žvalgybos duomenis, pinigus ir maistą partizanams, buvo pasiruošę įsitraukti į aktyvią partizaninę kovą. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo sąjun-ga „Jaunoji Lietuva“ pagal partizanų vadovybės pavedimą rinko žvalgybos medžiagą apie okupacinės kariuomenės buvimo vietas, karinių krovinių perve-žimą, fotografavo strateginius objektus. Kada buvo suimtas šios organizacijos narys Valentinas Ardžiūnas, čekistai jį kaltino Prienų tilto nufotografavimu, miesto plano sudarymu ir perdavimu partizanams.

Kęstutis Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo: „...yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su miš-ku.“ Pogrindinė jaunimo organizacija

„Laisvę Lietuvai“ savo programoje nurodė: „Raudonieji okupantai atė-mė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai, nesutelksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo savo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai...“ Tokia dirva buvo ruošiama, prisimenant vieno iš sovietinių vadų Suslovo žodžius: „Lie-tuva bus, bet be lietuvių.“ Paskutinėje – brežnevinėje – konstitucijoje jau buvo išbrauktas punktas, teigiantis nacio-nalinių respublikų kalbas. Dar kol kas buvo paliktas respublikų įvardijimas, bet ir jų panaikinimui jau buvo rengiamasi, sulydinant respublikas į vieną sovietinį lydinį. Net atitinkama dainuška buvo sukurta – „Moj adres Sovietskij sojuz“... Vadinasi, ir Lietuvos vardo nebūtų likę.

Jaunimas piktinosi blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis, prievarta. 1957 metais suimtas Vilniaus universite-to istorijos filologijos fakulteto antro kurso studentas Leonardas Gogelis per tardymą pasakė, kad kolūkiečius sovietų valdžia išnaudoja, kad rusifikuoja mūsų kraštą. Nepasitenkinimą sovietine sistema jaunimas reiškė ir pamokų, paskaitų ar susitikimų metu klausi-nėdami mokytojų ar dėstytojų apie sunkų žmonių gyvenimą, nacionalinės kultūros slopinimą. Pvz., KPI studentai Ksaveras Vaičiūnas ir Henrikas Šilgalis TSKP istorijos seminare pareiškė, kad komunizmas ir fašizmas nesiskiria, abu vienodai susidoroja su savo priešais. Būdamas Vilniaus universiteto stu-dentu, 1956 metais viešai per paskaitą paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl ne-gerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, išgarsinusių pasaulyje savo skrydžiu Lietuvą, atmi-nimas. Man buvo atsakyta: „niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo motociklą...“ Kitas „revoliucionierius komunistas“ Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant VD Karo

Kęstutis Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo: „...yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su mišku.“

_432019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga ISTORIJOS PĖDOMIS

muziejui, buvo nugriauti visi centrinio sodelio paminklai) – atvykęs susitikti su vadinamos komjaunimo vardo vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais, mūsų drąsiuosius lakūnus net išvadino fašistais...

Jaunimas vienokiu ar kitokiu būdu reiškė protestą prieš vykdomą rusinimo politiką. Prieš rusus buvo pasisakoma kaip prieš mūsų tautą pavergusios san-tvarkos atstovus. Todėl būdavo atvejų, kai mokyklose mokiniai ignoruodavo rusų kalbos mokymąsi. Tokį protesto ženklą panaudojau ir aš, įsitraukęs į pogrindinę antisovietinę veiklą, moky-damasis vidurinės mokyklos devintoje klasėje.

Knygų sandėlyje (uždarytoje Kauno Mokinių – Švč. Sakramento bažnyčio-je), nuvesti tvarkyti vadovėlių, slapčia įplėšdavome jose buvusius Engelso, Markso, Lenino ir Stalino portretus, juos ir kompartiją liaupsinusius teks-tus. Priverstinai eidami per sovietines šventes pro tribūną su joje stypsančiais sovietinės valdžios pilvūzais Donelaičio gatvėje, atsakydami į jų „valiavimus“ ar „uravimus“, sušukdavome vietoje „valio“

– „namo!“ Pasigirsdavo net švilpimų...Kartais ir dabar iš pačių mokytojų,

per mūsų valstybines šventes rengiantis eitynėms, pasigirsta skaudžių negatyvių pasakymų – „vėl prievarta, kas už tai mums mokės“ ir pan. Ne viskas pini-gu matuojama. Turėtume visi širdimi justi kokybinį skirtumą – šiandien mes einame ne okupacinės valdžios ponų pagarbinti, o einame pagerbti savo Valstybę, prisiliesti prie jos gyvosios istorijos, dvasinės vienybės didingumo, einame padėkoti Dievui už tą didelį stebuklą – Lietuvos laisvę, o vaikas lyg liaunas medelis – jam reikalinga ir globa, ir kryptis.

Jaunimas piktinosi, kad prisidengus vadinama „tautų draugyste“ vykdoma nutautinimo politika, kad Lietuva pa-vergta ir yra rusų kolonija, su jos žmo-nėmis elgiamasi kaip su antrarūšiais. Ypač sukėlė didelį jaunimo nepasiten-kinimą bandymas Lietuvoje mokslus baigusį jaunimą siųsti dirbti į įvairius Sovietų Sąjungos rajonus. Universite-tinis jaunimas reiškė mintį, kad rusai Lietuvoje turi išmokti lietuvių kalbą arba išvažiuoti į Rusiją. Organizacijos

Šiandien mes einame ne okupacinės valdžios ponų pagarbinti, o einame pagerbti savo Valstybę, prisiliesti prie jos gyvosios istorijos, dvasinės vienybės didingumo, einame padėkoti Dievui už tą didelį stebuklą – Lietuvos laisvę, o vaikas lyg liaunas medelis – jam reikalinga ir globa, ir kryptis.

Jaunimas vienokiu ar kitokiu būdu reiškė protestą prieš vykdomą rusinimo politiką.

com

mon

s.w

ikim

edia

.com

/ R

iman

to L

azdy

no n

uotr

auka

„Laisva Lietuva“ nariai savo programoje skelbė, kad „artėja lemtinga valanda, kada Lietuva pamesta po kojomis ir sumindžiota rusų okupanto bato vėl

44_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

Kitas jaunimo būrys, vadovaujamas mano bičiulio Kazimiero Kalibato, vėliau tapusio įžymiu folkloristu, prie-saiką davė uždarytoje senojoje Zapyškio bažnyčioje. Visi stojantys į organizaciją pabrėždavo, kad savarankiškai yra apsi-sprendę dalyvauti veikloje dėl Lietuvos laisvės, prisiekdavo Dievo ir Tėvynės vardu.

Studijuodami Vilniaus universitete, rengėme tautinio turinio studentiškas vakarones, kaupėme bei platinome religinio bei istorinio turinio literatūrą, palaikėme ryšį su grįžusiais iš sovietinių lagerių politiniais kaliniais, aktyviai da-lyvavome 1956 m. garsiajame Rasų ka-pinių Vėlinių susibūrime prie Lietuvos laisvės simbolio – dr. J. Basanavičiaus kapo. Susibūrimą papuošė sugiedotas Lietuvos himnas, patriotinės giesmės ir kalbos, padėtos lietuviškos trispalvės juostelės, mano iš akmenų sudėti žvakių blyksnių apšviesti Gedimino stulpai. Sveikinome ir vykusią tuo metu Vengri-jos revoliuciją. Jaunimo eisenai sulaikyti tada neužteko vien milicijos būrių, buvo iškviesta net sovietinė kariuomenė. Specialiai pasirinkdavome tokį kurso ar seminaro darbą, kad galėtume pakliūti į vadinamus „spec. fondus“, kuriuo-se buvo laikoma viešam naudojimui uždrausta prieškario literatūra. Rek-toratas patenkino mūsų prašymą, kad rusų kalbos dėstomasis dalykas nebūtų privalomas. Gera prisiminti, kad mūsų patriotinį nusiteikimą savo paskaitomis stiprino pažangiai nusiteikę dėstyto-jai – akademikas Zigmas Zinkevičius, senosios literatūros tyrinėtojas Jurgis Lebedys, kalbininkai Juozas Pikčilingis, Juozas Balčikonis, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė ir kiti.

Daugelis jaunimo savo veiklos turinį siedavo su Bažnyčia, su mūsų dvasinės kultūros ištakomis. Pogrindi-nės organizacijos aktyvaus nario, penk-takursio lituanisto Kazimiero Ambraso iniciatyva 1955 m. surengėme niekieno neišduotą studentiško jaunimo Kūčių vakarienę. Vėliau Kazimieras Ambrasas, garsėjęs savo gabumais, tapo humanita-rinių mokslų daktaru, studentų mylimu

vertas darbuotojas, savo neprincipingu-mu nuolaidžiaująs okupantui. Kova te-besitęsia. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o kasdieniu gyvenimu, min-timis ir darbais.“ Jaunimui buvo artimi poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Vargas tautoms, kurių istorija ir atmin-tis nutyla arba sako netiesą.“ Lietuvos istorijos klastojimas skatino studentus ir moksleivius patiems ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos klausimus. Didžiausią autoritetą turėjo iš rankų į rankas ėjusi slapta platinta Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Vis labiau prisimintos Rainių miškelyje, Budavonės miške ir kitose Lietuvos vietose sovietinės kariaunos įvykdytos nekaltų žmonių žudynės.

Su mano įkurtos pogrindinės jaunimo organizacijos nariais tvarkėme lietuvių lakūnų ir karių kapus, aktyviai dalyvavome Vėlinių susibūrimuose, spausdinome ir platinome antisovieti-nius lapelius. Susirinkimuose skaityda-vome Bernardo Brazdžionio, Maironio patriotines eiles, savo kūrinius, referatus istorinėmis ir religinėmis temomis. Susirinkimus rengdavome po įvairių asmeninių ar kitokių švenčių priedan-ga. Mūsų Kauno jaunimo pogrindinės organizacijos nariai priimdavo priesaiką Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje ar Ąžuolyno nuošaliame kampelyje.

bus laisva ir nepriklausoma“. Tautišku-mo klausimas buvo keliamas jaunimo platintuose atsišaukimuose. Kaune 1972 metais išplatintame atsišaukime „Atsakymas į TSKP CK nutarimą „Dėl pasiruošimo TSRS įkūrimo 50-osioms metinėms“ pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos tautų suartėjimas yra ne kas kita, kaip tautinių mažumų asimiliacija. Atkreipiamas dėmesys, kad dokumen-tacija daugelyje Lietuvos ministerijų, gamyklų ir įstaigų tvarkoma jau vien rusų kalba.

Kauno Lenino rajono komunistų partijos antrasis sekretorius L., būdamas rusas, demonstratyviai niekino lietuvių kalbą. Kartą darbo reikalais apsilankius toje partokratijos būstinėje ir prašnekus su juo lietuviškai, minėtasis sekretorius įsakmiai man pabrėžė, kad su juo kalbė-čiau „po čeloviečeskomu“, o mano darbo kolegei Janinai Pašiūnienei pagrasino už tai, kad ši į jo įstaigą drįso užeiti ant kaklo pasikabinusi kryželį. Apskritai antrieji komunistų partijos sekretoriai daugiausiai būdavo atėjūnai-kolonistai, tada turėdavę visagalę valdžią.

Tų pačių 1972 m. atsišaukime „Lietuvi“ žmonės sveikinami su Vasario 16-ąja. Čia taip pat pabrėžiamas šeimos vaidmuo tautiškai auklėjant jaunimą: „Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko

ISTORIJOS PĖDOMIS

Vyt

auto

Dar

aške

viči

aus

nuot

rauk

a

_452019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

dėstytoju, rašytoju, vertėju, slapta baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu – jėzuitu.

Demonstratyviai su studentiškomis kepuraitėmis lankydami bažnyčią, tarsi išreikšdavome ir protestą prieš okupan-tų primestą komunistinę prievartos ir melo ideologiją, rodėme ištikimybę savo tautos dvasiniams idealams, kuriuos stiprino šventų Mišių auka, sklisdavęs nuo vargonų konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio, vėliau tapusio žinomu kunigu disidentu, Jė-zaus draugijos nariu, sovietinių lagerių kaliniu, balsas. Rinkdavomės daugiausia sekmadieniais sutartą valandą Šventojo Mikalojaus bažnyčioje. Net kreipėmės į tuometinį Vyskupijos valdytoją, kad susirinkusiam jaunimui būtų pasakytas reikšmingesnis bei įtaigesnis pamokslas.

Visa tai vertė sunerimti sovietinę valdžią. Nepaprastai nėrėsi iš kailio tuometiniai universiteto partorgai – karjeristai Vytautas Kuzminskis, Imrija Zaksas, jų parankiniai Jonas Bielinis, Mykolas Aleliūnas, Justinas Lazauskas ir kiti. Iš pradžių pasitenkinta užsa-kytomis sienlaikraščio antireliginio turinio bei tautiškumą pajuokiančiomis karikatūromis, paskui jau sekė stipen-dijų atėmimas, kratos, areštai, saugumo rūsiai, šalinimas iš aukštųjų mokyklų, trėmimas į sovietinius rekrūtus. Vil-niaus dailės institute, berods, pirmą kartą Sovietijoje, kompartija panaikino

savo vadinamo „artimiausio pagalbi-ninko“ – komjaunimo organizacijos – veiklą. Mat studento Arūno Tarabildos vadovaujamas komjaunimo komitetas pasuko „nacionalistine kryptimi“.

Visą Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvius sujaudino 1972 metų gegužės 14 dienos Romo Kalantos auka Lietu-vos laisvei. Kaune prasiveržė protesto demonstracijos prieš krašto pavergėjus, prieš rusinimą, žmogaus teisių mindžio-jimą. Gegužės 18–19 dienomis jauni-mo iniciatyva tūkstančiai kauniečių su plakatais ir šūkiais išėjo į gatves reika-laudami nutraukti okupaciją, atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Pagaliau ir Sąjūdžio mitinguose bei jo veikloje dalyvavo daug geriausio mūsų jaunimo.

Apibendrinant visa tai, kas pasa-kyta, galima teigti, kad didžiuma mūsų mokyklinio jaunimo sovietinės okupa-cijos metais turėjo aiškią savo tautinę nuostatą, išlaikė savo tautinę savimonę. Ji reiškėsi per Laisvės idėjas, jaunimo pasipriešinimo pogrindinių organizacijų kūrimą, partizaniniame kovos laikotar-pyje – palaikant glaudų ryšį su parti-zaniniu judėjimu, vėliau – įsijungus į taikią rezistenciją – per kultūrinę veiklą, Lietuvos katalikų bažnyčią, savišvietą, kraštotyrą, taikant legalias ir nelega-lias kovos formas. Tauta nenusilenkė prievartai.

Jaunimo veiklą lėmė be romanti-nio nusistatymo realus pasiaukojimas, sąmoningas noras siekti Lietuvos laisvės idealo, bjaurėjimasis komunistinės pro-pagandos melu, prievarta, nutautinimu.

Džiugu, kad šiandien galime prisiminti taip pat kovos sūkuriuose su sovietiniu okupantu buvusius jaunus žmones, mūsų narsiuosius partizanus – didvyrius, kaip antai mokytoją, generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą, tapusį partizaninės kovos Ginkluotųjų pajėgų vadu; partizaninės kovos vadą, ketvir-tąjį Lietuvos prezidentą generolą Joną Žemaitį-Vytautą; legendinius parti-zanus Juozą Lukšą-Daumantą, Juozą Vitkų-Kazimieraitį, Lionginą Baliuke-vičių-Dzūką, Alfonsą Morkūną-Plieną,

Konstantiną Bajerčių-Garibaldį, Kazi-mierą Pyplį-Mažytį, Juozą Armonaitį; dar gyvus esančius šių metų Laisvės premijos laureatus ir kitus, kurie savo jaunystės dienas, o daugelis iš jų net savo gyvybę ar sveikatą paaukojo, kad būtų gyva ir sveika Lietuva.

Visi gėrėjomės Laisvės premijos laureato, kilnaus partizano Jono Ka-džionio neseniai pasakyta drąsia kalba LR Seime. Manome, kad jo pasakyti nuoširdūs žodžiai dar kartą privers valdžios biurokratiją susimąstyti dėl mokyklinio jaunimo realesnio patrio-tinio auklėjimo svarbos, dėl Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo statybos.

Malonu prisiminti, kad LLKS va-dovybės pastangomis praėjusiais metais pagaliau buvo užbaigta Kryžkalnyje pa-minklo statyba žuvusiems už Lietuvos laisvę Kęstučio apygardos partizanams, laisvės kovotojams. Džiugu pažymėti, kad LR Seimas prisiminęs, kad 2019 metais sukanka 110 metų, kai gimė ko-vojusios su sovietine okupacija Lietuvos vadovas, LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas ir tai, kad sueina 70 metų nuo LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos pasirašymo, paskelbė šiuos metus tarp kitų atmintinų datų Jono Žemaičio-Vytauto metais, tuo pačiu pabrėždamas Lietuvos partizaninio karo svarbą kovojant su mūsų kraštą okupa-vusia sovietų kariuomene, 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos konsti-tucinę reikšmę bei Jono Žemaičio-Vy-tauto, kaip faktiškai tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, autoritetą ir vaidmens svarbumą.

Prisimintini praėjusiais metais vie-šėjusio popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai apie mūsų daug kentėjusios tautos išskirtinumą, jos šaknų išlaikymo svarbą. Tų šaknų sveikumą išlaikysime prisimindami mąstytojo profesoriaus Stasio Šalkauskio teiginį – mūsų vals-tybė išliks remdamasi ant trijų kolonų: tautiškumo, krikščionybės ir demokrati-jos. Neleiskime, kad šias vertybes ištrin-tų apie mus siaučiantys kosmopolitinio liberalizmo vėjai. ■

Jaunimo veiklą lėmė be romantinio nusistatymo realus pasiaukojimas, sąmoningas noras siekti Lietuvos laisvės idealo, bjaurėjimasis komunistinės propagandos melu, prievarta, nutautinimu.

ISTORIJOS PĖDOMIS

46_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

Nuveda ir pastato prie sienos „sušaudyt“: stovi su šautuvu, skaičiuoja gal iki dešimt ir liepia prisipažinti. Tada spragteli, bet neiššauna, „užsikirto“ – sako. Ir vėl viskas iš naujo.

Gimiau 1927 m. kovo 7 d. Šliužių kaime greta Ariogalos. 1944 m. įstojau į Ario-galos gimnaziją. Buvo pokario metai: vienoje pusėje partizanai, kuriuos rėmė beveik visa lietuvių tauta, kitoje – oku-pantų kareiviai ir stribai. Pastarųjų nuolatinės kratos, vagystės ir plėšimai, nekaltų žmonių žudymas, sodybų degi-nimai neleido likti nuošalyje.

ŠEIMOJE, KURI PALAIKĖ PARTIZANUS

Augau labai patriotiškoje aplinkoje, mano tėvai visaip rėmė partizanus. Aš buvau jauniausias brolis. Mano vyriau-sias brolis buvo jaunalietuvis, o antrasis brolis palaikė glaudžius ryšius su parti-zanais. Ariogalos rajone, Šliužių kaime, mūsų sodyboje įrengtame bunkeryje slapstėsi pora kaimo vyrų – partizanų – ir abu mano broliai. Namas buvo su „išplakta“ asla, jie išsikasė bunkerį, į kurį ėjo per „pečką“, ten specialiai įleidom porą vištų. Išmušėme vieną akmenį pa-mate, kad oro įeitų. Aš buvau jų sargas – jei saugu, naktį išleidžiu pasivaikščioti, paskui vėl įleidžiu.

Pirmą kartą patyriau okupantų tar-dymus dar būdamas paauglys, penktame gimnazijos skyriuje. Kai kėlėsi garnizo-nas, paliko daug šovinių ir aš jais aprūpi-nau ne tik partizanus, bet ir sau buvau šiek tiek pasilikęs. Tačiau vėliau kažkas įskundė, kad turiu šovinių ir palaikau ryšius su partizanais. Nors visas karinis būrys darė kratą ir nerado nieko ne-leistino (nes kaip žinodamas prieš visas kratas buvau juos paslėpęs kitur), bet vis tiek buvau areštuotas.

Dieve, apsaugok visus nuo tokių tardymų! Daboklėje mane išlaikė porą savaičių ir tardymas buvo toks: liepia sėsti ant grindų, susilenkti, o du kareiviai užlipa ant sprando ir šokinėja, laužia. Tada net šonkauliai traškėjo. Kai visai

Kengyro lagerio sukilimo dalyvis Alfonsas Urbonas

Iš A

. Urb

ono

asm

enin

io a

rchy

vo

nusilpstu, tai už plaukų paima mane, atlenkia atgal, sako, prisipažink. Bet kur aš tau prisipažinsiu... Taip iškankino. Po to nuveda ir pastato prie sienos „sušau-dyt“: stovi su šautuvu, skaičiuoja gal iki dešimt ir liepia prisipažinti. Tada sprag-teli, bet neiššauna, „užsikirto“ – sako. Ir vėl viskas iš naujo: mušimas pistoleto rankena, rankų laužymas. Tokia ten metodika buvo. Tai buvo mano pirmieji išbandymai.

Vieną dieną kažkoks partizanas ėjo mūsų sklypo pakraščiu ir atsišaudė į stri-bus, važiuojančius link Šilų kaimo. Po to jis bėgo per mūsų kiemą ir stribai pa-galvojo, kad partizanai pas mus bus ap-sistoję. O jie iš tikro buvo pas kaimynus suėję. Vėliau Gučių (kaimynų) sodybas padegė. Tada pas mus namuose didelę kratą darė – prisinešė net šieno perna-kvojimui čekistai, buvo kaimynas užėjęs, tai jo neišleido, kad neperduotų žinios kitiems apie jų buvimą čia. Baisiausia,

kad kaip tik mūsų namo bunkeryje buvo partizanų. Čekistai per tą vištidę pažiū-rėjo, bet nieko nesuprato. Įdūrė į sieną, po to per jėgą ištraukė „štiką“. O juk visai šalia buvo partizanai. Čekistai liepė motinai jiems padaryti valgyti, o jai iš baimės, kad partizanams nieko nenutik-tų, taip drebėjo rankos, kad nesugebėjo nieko padaryti. Čekistams paklausus, ko taip rankos dreba, ji atsakė, kad čia jai liga tokia. Tai galiausiai patys sriubą iš-sivirė. Su partizanais buvome sutarę, kad jei pavojaus nėra – ant tvoros iškabinam paklodę. Tąkart mama iškart nuėmė tą paklodę, kad būtų aišku, jog pas mus pavojus, ir partizanai neužeitų. Tuokart pas mus čekistai nieko nerado.

BENDRAKLASIŲ ORGANIZACIJAMano gimnazijos klasėje nebuvo nė

vieno komjaunuolio. Su bendraklasiais net testamentą tokį pasirašėme, kad kovosime iki pergalės, ir užkasėme prie upelio po medžiu. Vėliau išsivažinėjome studijuoti kas kur. Buvęs bendraklasis Juozas Petkevičius pasiūlė kurti or-ganizaciją. Vieningoji darbo sąjunga – įdėjom žodį „darbo“ maskiruotei. Nepriėmėm tik vieno, kuris buvo vedęs, nes nenorėjome griauti šeimos, ir vieno

ALFONSAS URBONAS: „VISAS GYVENIMAS NUTEIKTAS KOVAI“Ištrauka iš P. Saudargo ir G. Karazijaitės knygos „Gulago partizanai“

ISTORIJOS PĖDOMIS

_472019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

Iš A

. Urb

ono

asm

enin

io a

rchy

vo

Portretas, parsivežtas iš lagerio

mokytojo, taip pat neėmėme moterų, nes nenorėjom, kad kankintųsi, kadangi žinojome, jog jei stojam į šią organiza-ciją, anksčiau ar vėliau mus iššifruos ir teks atsidurti už grotų. Kur aš tau toks patriotas būdamas neįstosiu! Visas mūsų gyvenimas buvo nuteiktas kovai. Mūsų nelaimei, organizaciją praplėtėme. Ir, pasirodo, vienas iš naujai priimtųjų buvo specialiai užverbuotas išdavikas. Išdavė ir mus suėmė.

TARDYMAS, KARCERIS IR NUOSPRENDIS

1952 m. spalio 31 d., kuomet studi-javau Politechnikos instituto ketvirtame kurse, komjaunimo sekretorius pakvietė mane į dekanatą. Ten sėdėjo aukštas nematytas vyras. „Jūsų pasas ne visai aiš-kus. Einame į miliciją“, – buvo pasakyta ir taip atsidūriau saugumo organuose. Vieną dieną palaikė Kaune, paskui nuvežė į Vilnių.

Pagrindinė sostinės saugumo tardymo metodika buvo ne mušimas, o kankinimas nemiga. Kamerose griežtas režimas: privalai tiksliai gulti ir kelti. Rytą gultai prilenkiami prie sienos. Sė-dėti gali tik ant plikų betoninių grindų, neatsirėmęs į sieną. Vos užmiegi nakčiai, tuoj kelia ir varo pas tardytoją. Tardo taip: pasodina ant kėdės, rankas turi sudėti ant kelių ir tiesiai sėdėti. O kai nevalgęs, sušalęs, nusilpęs buvau, tai kai taip sėdi, atrodo, ne tik raumenis skauda, bet ir kaulus. Tu sėdi, o jis ten rašo kažkokius popierius, skambina į namus, klausinėja vaiko, kaip pamokas paruošė. Kažkada po vidurnakčio pradeda tardyti. Aš visą laiką neprisipažinau, kad esu kaltas. Po tardymo atveda į kamerą, vos spėji atsigulti ir keletą minučių užsnūsti, kai vėl turi kartu su visais keltis. Ir šitaip kartojosi diena po dienos.

1952 m. gruodžio 23–27 d., t. y. per Šv. Kalėdas, penkias dienas vykęs teismas visus mus nuteisė. Lukiškių kalėjime lyg ir laisviau pasijutome. Kartą leido pasimatyti su motina, tiesa, per dvigubas grotas, tarp kurių vaikšto pri-žiūrėtojas ir klausosi, ką kalbi. Galima buvo jau sėdėti ant gultų, pažiūrėti iš

tolo pro grotuotą langą į kiemą. Kartais ginkluota sargyba vesdavo pasivaikš-čioti į aptvertą kiemuką. Tai jau kitoks gyvenimas. Rūpėjo, kaip kitiems sekasi. Buvau išmokęs Morzės abėcėlę – taškas ir brūkšnys. Bet kaip brūkšnį stuksenant padaryti? Tai vienas stuktelėjimas – taš-kas, o du greiti – brūkšnys. Taip kalėji-me susikalbėdavome. Kada prižiūrėtojas, kuris saugo mus kamerose, nueina, tada mes ir pradedam stuksenti. Bet mane vieną kartą užklupo ir pasodino už tai į karcerį penkioms paroms. Buvo žiemos laikas, mane išrengė nuogai, langelis atidarytas, patalpa visai nešildoma, prie sienos prirakintas tik mažas suolelis, nei užsikloti kuo, nieko nedavė. Man teliko tik vaikščioti, kad nesušalčiau. Visas penkias dienas nemigęs ėjau. Pirmą dieną, kai atnešė duonos apie 300 gramų ir vandens, aš galvojau, kad bus pietūs ir vakarienė dar, o ten, pasirodo, buvo visos dienos davinys. Paskui, kai supratau, kad toks yra visos dienos davinys, pasidali-nau jį į trupinėlius visai dienai, kad bent kiek alkį numalšinčiau, įsidėdavau trupi-nėlį duonos į burną ir laukdavau, kol jis ištirps kaip cukrus. Nei miegoti sušalęs, nei vaikščioti jau pervargęs ir nevalgęs nebepajėgiau. Nuo nemigos ir bado suti-nau visas. Tada tardytojas išrašė dvigubą vadinamosios sriubos normą, matyt, kažkodėl nenorėjo visai numarinti.

Taigi, gavau bausmės 25-erius metus lagerio ir 5 metus be teisių. Iš

Vilniaus vežė mane kartu viename vago-ne su Jonu Bersėnu, Tadu Jagelavičiumi, Celestinu Ajausku. Sverdlovske mus išskirstė. Mane išvežė į Karagandą.

ŽIAURIOS KENGYRO SĄLYGOSKaip džiaugėmės švelniais saulės

spinduliais Lietuvoje, kada aplinkui viskas žaliuoja! Kitaip ji sutiko 1953 m. mus, politinius kalinius, nurudavusioje nuo karščio Kazachstano stepėje. Ne veltui vietiniai gyventojai karščiausią va-saros dieną dėvi vatinį apsiaustą ir kai-linę kepurę, kad apsaugotų organizmą nuo sekinančių saulės spindulių. Mus atvežė į Steplagą, kurį sudarė keletas lagerių. Jų kaliniai kasė varį. Apgyven-dinti buvome 3-iajame lageryje – Ken-gyre. Lageris buvo stačiakampio formos, suskirstytas vidaus mūro sienomis į ats-kiras zonas: pirmoji zona – moterų, ūkio dalis, antroji ir trečioji zona – vyrų, ke-tvirtoji zona – kalėjimas. Be to, kiekvie-noje zonoje buvo dar mažesnės zonos po kelis barakus. Kalinius, tik sugrįžu-sius iš darbo, užrakindavo sustiprintos apsaugos (baudos) barakuose. Kiekvie-nas barakas – tai irgi kalėjimas: langai grotuoti, nakčiai, gamtiniams reikalams, įnešami specialūs kubilai, vadinami „pa-rašomis“, o durys užrakinamos. Zonoje buvo ir bausmės barakų su sustiprinta sargyba. Tai vadinamieji režimo barakai. Taigi – zona zonoje. Nebeturėjome nei savo vardų, nei pavardžių, tik ant priekio ir nugaros nurodytose vietose prisiūtus numerius, užrašytus ant balto maždaug 15x8 cm dydžio skudurėlio. Po jais turė-jo būti išpjaunamos skylės, kad pabėgę ir nuplėšę numerį kaliniai skirtųsi nuo laisvųjų. Prie gultų būdavo prikaltos len-telės su kalinio numeriu ir pavarde. Tai padėdavo prižiūrėtojams nustatyti, kas per anksti atsigulė, kas per vėlai atsikėlė. Toks buvo Kengyro lageris.

Kengyre stačiau gyvenamuosius namus. Vedamiems į darbą, reikėjo stoti į koloną susikabinus po keturis. Po to būdavome perskaičiuojami, apsupami iš visų pusių sargybinių su ginklais bei šunimis ir varomi susikabinę apie 3 km į statomą objektą ir iš jo. Prie varomos

ISTORIJOS PĖDOMIS

48_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

kalėjimą tilpo tik pusė tūkstančio kalinių, dalį kalinių išvežė į uždarus kalėjimus. Norėdami apraminti streikininkus, į lagerio parduotuvėles atvežė daug maisto, kaliniams išdavė avansą.

PROVOKACIJOS „IŠVIRTO“ Į SUKILIMĄ

Pagaliau į 3-iąjį lagerį atvežė per šešis šimtus kriminalinių kalinių, kurie pagrasino čia padarysią tvarką. O vakarų ukrainiečiai ir lietuviai tiems krimi-naliniams kaliniams pasakė, kad jei jūs triukšmausite, mūsų yra čia 2600, tai mėsą iš jūsų padarysime. Pasiūlyta gyventi taikiai, nekelti vaidų ir tarpusa-vyje nesipešti. Dvi savaites kriminaliniai kaliniai ėjo už zonos, kaitinosi saulėje, bet nedirbo. Jie netgi pasiūlė susijung-ti atskirų zonų kaliniams ir pradėti aktyvius veiksmus. Pirmasis tikslas buvo užimti ūkio dalį, kur buvo lagerio maisto sandėliai.

Sukilimas prasidėjo sekmadienį, 1954 m. gegužės 16 d. Kriminaliniai kaliniai iš 3-iojo lagerio per vidaus tvoras ir 2-ąjį lagerį patraukė ūkio dalies link. Prižiūrėtojai puolė įtikinėti 2-ojo lagerio politinius kalinius, kad vagys pulsią politinių kalinių moterų lagerį, ir prašė padėti. VRM darbuotojai manė, jog jie puls moteris prievartauti, o po-litiniai kaliniai jas ginsią ir įvyksiančios tarpusavio pjautynės. Tačiau vagys gerai elgėsi, ir VRM darbuotojams pagal-bos nereikėjo. Sutarties kriminaliniai kaliniai nesulaužė. Ūkio dalies vartuose jie buvo sutikti beginklių kareivių būrio ir atstumti į 3-iąjį lagerį. Temstant jame iš timpų pradėjo daužyti šviestuvus, kad būtų tamsu. Rąstais išlaužė ūkio dalies metalinius vartus, o iš ten nedidelis kalinių skaičius perėjo į moterų zoną. Pirmuosius atvykėlius moterys paslėpė, trukdė jų ieškoti. Kareiviai moteris mušė kumščiais ir šautuvų buožėmis. Tada ka-pitonas Beliajevas pradėjo šaudyti. Buvo nukautų ir daug sužeistų. Abu lageriai susijungė. Iš 2-ojo lagerio sargybos bokštelių į ūkio dalį šaudė kulkosvaidi-ninkai. Šio lagerio kaliniai ėmė ardyti vidaus sienas ir iš jų prieš ūkio dalį

pakelti, o kai jis priėjo per arti – šovė. Atbėgę sargybiniai tempė nušautąjį į draudžiamąją zoną, kad atrodytų, jog jis būtų pažeidęs drausmę. Įpykę kaliniai su darbo įrankiais nuvijo žudikus nuo nukauto evangelisto, kuriam buvo likę sėdėti tik 3 mėnesius. Šis įvykis labai sujaudino visus kalinius.

Brendo didelė įtampa. Grįžtant į lagpunktą, visur pakeliui jau buvo išsi-rikiavę kulkosvaidininkai. Bokšteliuose irgi stovėjo kulkosvaidžiai. Po vakarienės barake užgeso šviesa, ir tarpduryje kažkas pasakė, kad ryt į darbą turime neiti. Tai buvo perduota visoms sekcijoms ir barakams. Permetant raštelius, susisiekta su 2-uoju lageriu. Abiejų lagerių kaliniai į darbą neišėjo. Praėjo dvi streiko dienos. Kaliniai reikalavo nubausti sargybinį, kuris nušovė evangelistą. Trečią naktį per barakus perėjo pulkininkas iš Karagandos su didele palyda, žadino kalinius ir nuro-dė, kuriems reikia išeiti. Šie buvo nusiųsti į kalėjimą. Pagrasius, kad tie, kurie neiš-eisią į darbą, gausią bausmės davinį, 2-ojo lagerio kaliniai į darbą išėjo, o mūsų – neišėjo ir trečią dieną. Tada karininkai su sustiprinta palyda pradėjo kalinius vilkti iš barakų, o prižiūrėtojai – juos tempti prie vartų. Tuos, kurie labiausiai prieši-nosi, gabeno į kalėjimą. Kadangi į vietinį

kolonos niekas negalėjo priartėti per kelis šimtus metrų, o nepaklusniems kazachų vairuotojams šaudydavo į padangas. Visas statybos objektas buvo saugomas kaip lageris. Jis irgi turėjo apsaugos tvoras ir sargybos bokštelius. Kastuvais kasėme tranšėjas pamatams, laužtuvais ir kapliais laužėme iš karje-rų akmenų luitus, juos sunkiais kūjais susmulkindavome į mažesnius gabalus, kraudavome į kubus, kad normuotojas galėtų išmatuoti atliktą darbą. Neįvyk-dęs darbo normos, gaudavai baudžiamąjį davinį. Pagrindinė transporto priemonė buvo primityvus karutis. Plytas pada-vinėdavo „ožiu“: tai įtaisas, pritaikytas nešti plytas ant nugaros. Ir šitaip reikėjo dirbti po 11 val. vasaros karštyje, kai basos kojos negali pastatyti ant žemės, arba žiauriomis stepės žiemomis, kai oro temperatūra siekdavo iki -35°C šalčio ir pūsdavo stiprus vėjas.

Lagerių adresai buvo užšifruoti, pasimatyti su artimaisiais neleisdavo. Pabėgti iš zonos į bendrą stepę buvo tolygu savižudybei. Ir vis dėlto kai kas bėgdavo, nors ir nesėkmingai. Tik vienas pabėgimas paslaptingai pasisekė. Tarp kalinių buvo vadinamų blatnųjų, kurie laikė save pranašesniais už kitus. Jie nedirbdavo, o reikalaudavo, kad kitų atlikti darbai būtų užrašyti jiems, kad kiti nuvalytų jiems batus, kad juos geriau maitintų. Todėl susikūrė slaptos lietuvių ir ukrainiečių grupelės, kurios siekė, kad kaliniai tarp savęs būtų lygūs. Tokiai slaptai grupei priklausiau ir aš. Už šią ir kitą veiklą atsėdėjau penkias paras karceryje.

TRIJŲ DIENŲ STREIKASNors jau buvo praėję metai po J.

Stalino mirties ir žlugo L. Berijos reži-mas, nesiliovė kalinių sušaudymai. 1953 m. sargyba šaudė į koloną ir šešiolika kalinių sužeidė. Todėl mūsų lagerio kaliniai tris dienas neišėjo į darbą ir reikalavo kaltininkus nuteisti. 1954 m. medžio apdirbimo kombinate sargybi-niai nušovė dar vieną kalinį, evangelistą, dirbusį šalia zonos. Sargybinis specialiai numetė kažką į mirties zoną ir liepė jam

Nei miegoti sušalęs, nei vaikščioti jau pervargęs ir nevalgęs nebepajėgiau. Nuo nemigos ir bado sutinau visas. Tada tardytojas išrašė dvigubą vadinamosios sriubos normą, matyt, kažkodėl nenorėjo visai numarinti.

ISTORIJOS PĖDOMIS

_492019 SAUSIS–KOVAS | Apžvalga

padarė barikadas. Jų dėka dalis kalinių perbėgo į 1-ąjį lagerį.

Rytą ūkio dalyje tysojo daug lavonų. Atvykęs iš Alma Atos Kazachstano vidaus reikalų ministras įsakė juos surinkti, išvežti į stepę ir palaidoti. Ūkio dalyje pasidarė ramu. Pagaliau susijungė visi lageriai, išskyrus 4-ąjį, t. y. kalėjimą. Prasidėjo mitingai, svarsty-mai, ką toliau daryti. Pirmiausia reikėjo kuo nors apsiginkluoti. Sužinota, kad iš Maskvos atvyko generolas ir generali-nio prokuroro pavaduotojas. Generolas pažadėjo neberakinti barakų, neužtaisyti sienų tarp zonų, panaikinti numerius. Vadinasi, laimėjome, bet mes per anksti patikėjome generolais...

Antradienį, gegužės 18 d., visų Ken-gyro lagerių kaliniai išėjo dirbti. Per tą dieną vadovaujami karininkų laisvi nuo budėjimo kareiviai, taip pat invalidai ka-liniai iki vakaro užtaisė visas pralaužtas sienų angas, sutvarkė šviestuvus ir kam-puose pastatė sargybinius, pasirengusius šaudyti. Vadinasi, mus apgavo. Temstant vėl pasigirdo stiprūs kalinių švilpimai, ir prižiūrėtojai iš zonos išbėgiojo. Tik vienas kariškis buvo paimtas į nelaisvę.

Prieiti prie vidaus sienų tarp lagerių buvo neįmanoma, nes kareiviai šaudė iš kulkosvaidžių. Norint susijungti ir pralaužti sienas, reikėjo išsikasti apka-sus, bet nebuvo kastuvų. Teko iš naujo įrengti barikadas. Naktį iš gegužės 18 d. į 19 d. kaliniai didelėmis pastango-mis vėl susijungė. Buvo išlaužtos 4-ojo lagerio (kalėjimo) sienos ir išlaisvintas buvęs pulkininkas Kuznecovas. Jis ėmė vadovauti šiam sukilimui. Tai buvo nors trumpa, bet šiokia tokia laimė. Laisvai galėjome susitikinėti su kitais, tikintieji galėjo laisvai rinktis ir melstis. Išrenka-ma savivaldos ir pasitarimo su lagerių administracija komisija. Kuznecovas patarė tuojau pat nuimti antisovietinius šūkius – kitaip kaliniai būsią apkaltinti politiniu maištu. Pro sargybines ir išorės sienų angas, kurias padarė VRM dar-buotojai, buvo laukiama užpuolimo bet kuriuo metu. Tose vietose buvo pasta-tytos barikados su užrašais: „Atsargiai! Užminuota!“ Visur įvesta griežta tvarka.

Sandėliuose buvo nemažai maisto atsar-gų, tačiau maistas buvo griežtai nor-muojamas. Kol buvo produktų ir pinigų, dirbo parduotuvėlės. Lagerio adminis-tracija nutraukė medikamentų tiekimą, išjungė elektrą, o paliko tik vandenį. Kelias dienas elektrą vogėme užmes-dami laidus su kabeliais ant teritorijos apšvietimo linijos. Išjungė ir tuos. Tada kaliniai barakus apsišvietė balanomis.

Atskrido dar du generolai. Kalinių komisijos reikalavimai buvo tokie: 1) nubausti žudikus, 2) grąžinti kalinius, iš-siųstus į uždarus kalėjimus, 3) peržiūrėti bylas, 4) nuimti numerius nuo drabužių, 5) padidinti atlyginimą už darbą, 6) neatstatinėti vidaus sienų, 7) leisti laisvai susirašinėti su artimaisiais ir t. t.

Visokių specialybių kalinių buvo, tai pasidarėm stotelę radijo ryšiui su išore užmegzti, bet ji per silpna buvo, kad susisiektume su miestu. Pradėjome leisti balionus su rašteliais, kad atsiųstų mums CK atstovus. Bet balionas kyla kyla, jį prižiūrėtojai prašauna ir jis nukrenta. Tada su rašteliais leidome aitvarus, kad gyventojai praneštų CK apie mūsų padėtį ir atsiųstų mums atstovus. Bet ir juos kareiviai stepėje surinkdavo.

Kiekvienu momentu buvo laukiama kariuomenės atakos. Kaliniai budėjo su pasigamintais kardais, durtuvais ir pei-liais. Lageryje prasidėjo gynybos darbai: buvo ardomos vidaus sienos ir statoma antroji išorės gynybos siena; ypač sti-prinome pralaužtas vietas, kad apsi-saugotume nuo kulkosvaidžių ugnies. Kiekvienas kalinys tiksliai žinojo, kur bėgti išgirdus pavojaus signalą. Kad būtų greičiau, buvo įsakyta naktimis miegoti nenusirengus ir nenusiavus. Naktimis pro pralaužtas angas į zoną bandyda-vo veržtis kareiviai, bet akmenų kruša priversdavo juos pasitraukti. Esu matęs, kaip baisūs traukuliai purtydavo nemigo ir siaubo išvargintas, klykiančias, besi-blaškančias moteris. Tokie klyksmai zo-noje buvo dažni. Kartą automatininkai įsiveržė pro vieną sienos išgriovą. Kai po pavojaus signalo subėgo būriai kalinių su šaltaisiais ginklais, akmenimis ir ply-tomis, kareiviai pradėjo fotografuoti ir

filmuoti. Per čekistų garsiakalbius nuolat ragino, kad kaliniai išeitų, o išėję nebūsią baudžiami už maištą. Iš 8000 išėjo tik keli.

Slinko nežinios ir laukimo savai-tės. Kaliniai tikėjosi, kad sukilsiąs visas Steplagas, todėl reikėjo kaip galima ilgiau išsilaikyti. Kalbėdamas kalinių susirinkime, Kuznecovas pabrėžė, kad mūsų žuvimas nebūsiąs bevaisis ir pasiūlė balsuoti už tai, ar reikia toliau priešintis. Dauguma tam pritarė. Per kariškių radiją pranešė, kad, atsisakius eiti į darbą, lageris būsiąs išformuotas ir kaliniai išvežti į Magadaną. Tačiau viduje gyvenimas tekėjo normalia vaga: veikė valgykla, pirtis, skalbykla, siuvykla, batų taisykla, net atsėdėję kaliniai buvo išleidžiami į laisvę periodiškai. Birželio viduryje gyvenvietėje pasirodė daug traktorių, kurie kažką tempė prie zonos. Birželio 22 d. išorės radijas pranešė, jog atvykstąs CK Prezidiumo narys. Sle-gianti nuotaika sumažėjo, pagalvojom, kad vis dėlto yra teisingumas.

KRUVINA KARIUOMENĖS ATAKAPo keturiasdešimt dienų trukusio

streiko 1954 m. birželio 25 d. rytą ėmė veržtis kariuomenė. Ant barakų stogų buvome išstatę sargybą, tačiau ją čekistų

Brendo didelė įtampa. Grįžtant į lagpunktą, visur pakeliui jau buvo išsirikiavę kulkosvaidininkai. Bokšteliuose irgi stovėjo kulkosvaidžiai. Po vakarienės barake užgeso šviesa, ir tarpduryje kažkas pasakė, kad ryt į darbą turime neiti.

ISTORIJOS PĖDOMIS

50_ Apžvalga | SAUSIS–KOVAS 2019

LIKIMAS PO SUKILIMOGrotuotas ešelonas, kuriame buvo

nemažai lietuvių, tarp jų ir aš, nubildėjo per parudavusias stepių platybes Toli-mųjų Rytų link. Nors buvome nugalėti fiziškai, tačiau dvasiškai nepalaužti. Todėl nenuostabu, kad taigos skirstomuosiuose punktuose skambėjo dainos tai lietuvių, tai ukrainiečių kalba, tarsi varžėmės, kas daugiau ir gražiau padainuos. Paskui plaustu buvome perkelti per Amūro upę. Vladivostoke sugrūdo mus į laivų triumus ir per Japonų bei Ochotsko jūrą po pen-kių parų pasiekėme Magadaną. Iš karšto Kazachstano pakliuvome į atšiaurų ir vėjuotą kraštą. Mane paskyrė statyti na-mus. Darbas buvo sunkus, nes teko rausti tranšėjas stipriai įšalusioje žemėje. Tai nė kiek ne lengviau negu laužti Kazachstano akmens luitus. Žiemos metu atviromis mašinomis būdavome vežami į darbą. Vi-sus kamuodavo skorbutas. Dėl vitaminų stokos išsikraipydavo ir iškrisdavo dantys, nes daržovės šiame krašte beveik neauga, jos atvežamos džiovintos. Tik gerokai vėliau įsitaisiau autoremonto gamykloje elektriku. Vieną vakarą mane iškvietė ir nufotografavo, o kam – nesupratau. 1955 m. birželio 17 d. gavau žinią, kad esu paleidžiamas ir galiu grįžti į Lietuvą.

Negaliu apsakyti to jausmo, kurį patyriau, kai pervažiavau savo Tėvynės sieną, kai pro traukinio langus pamačiau tarp medžių skendinčias sodybas. Nega-lėjau patikėti, kad vėl atsidūriau krašte, kur prabėgo vaikystė ir dalis jaunystės, kur laukia išsiilgę artimieji, giminės, draugai. Dieve, kaip buvo gera!.. ■

Tekstas parengtas remiantis Alfonso Urbono publikuotais atsiminimais ir interviu medžiaga.

koviniais šoviniais. Užsidarėme bara-kuose. Kareiviai vienus barakus padegė, kitų kampuose tankai išlaužė angas. Kareiviai su ginklais ir šunimis per šias angas įsiveržė į vidų ir daužė šautu-vų buožėmis. Vienas kaip davė man per galvą, iškrito tas durklas iš rankų, netekau sąmonės, nežinau, kiek ten laiko praleidau, tik išgirdau „Ruki v vierch!“ („Rankas aukštyn!“), ir jau viskas, reikėjo pasiduoti.

Tai buvo baisus birželio rytas, ap-laistęs Kazachstano žemę karštu kalinių krauju. Spėjama, kad žuvo 600-800 kalinių, kuriuos kažkur stepėje užkasė. O mus, gyvuosius, varė būriais su pakel-tomis rankomis per kareivių kratytojų koloną į stepę ir guldė kniūbsčius kry-žiumi. Taip išgulėjome visą dieną. Po to į stepę atvežė vandens ir duonos. Atvyko kariškių komisija, kuri kiekvieną apklau-sė ir suskirstė į grupes: kalinių komisijos nariai buvo pasodinti į kalėjimą, kiti išvežti į Tolimuosius Rytus, o trečius privertė išardyti barikadas ir užtaisyti sienų spragas. Paliktuosius vietoje kali-nius birželio 27 d. išvedė į darbą. Taip baigėsi 40 parų trukęs politinių kalinių sukilimas. Kalinių komisijos narių liki-mas nežinomas.

snaiperiai likvidavo begarsiais šūviais. Todėl jokio įspėjamojo signalo lageris negavo. Pasigirdo patrankų šūviai, virš lagerio pasirodė lėktuvai, pro mūsų padarytas angas sienose pamatėme, kad barako link pajudėjo tankai. Vieni iš jų tempė spygliuotą vielą su vadinamaisiais „ožiais“, kad padalytų lagerį į zonas, už kitų tankų bėgo kareiviai su automa-tais, radistai su racijomis. Prieš puolimą kareiviai dar bandė agituoti, siūlė pasi-duoti. Man taip pikta pasidarė, norėjau nueiti ir nudurti tą čekistą, bet jis jau traukėsi pistoletą ir būtų mane nušovęs, bet moterys mane įtraukė į minią. Prie-ky mūsų buvo išstatytos moterys, o tik už jų vyrai, nes galvojom, kad nevažiuos taip ant moterų – bet kur tau... Žiūrim, kad veža „ožius“ ir kas nesitraukia – per minią su tankais. Tankai traiškė visus, pasitaikiusius pakelyje, spaudė prie barakų sienų. Vieną moterį pervažiavo, koją sutraiškė, net nežinau, ar ji dar begyva. O moterys kaip klykė... Tankai mokomaisiais šoviniais šaudė į minią ir į barakus, tačiau nugirdyti kareiviai šaudė

Kiekvienas kalinys tiksliai žinojo, kur bėgti išgirdus pavojaus signalą. Kad būtų greičiau, buvo įsakyta naktimis miegoti nenusirengus ir nenusiavus. Naktimis pro pralaužtas angas į zoną bandydavo veržtis kareiviai, bet akmenų kruša priversdavo juos pasitraukti.

Alfonsas Urbonas jaunystėje

Iš A

. Urb

ono

asm

enin

io a

rchy

vo

ISTORIJOS PĖDOMIS

Už pasidalintus kadrus iš valsty-

binių švenčių minėjimų (kitame

puslapyje) dėkojame Stasei

Stulginskienei, Birutei Jakobsevi-

čiūtei ir Zitai Kaminskienei.

Dovanojame Jums Apžvalgos nu-

merio prizus - USB atmintukus!