· Web viewrajono 2-jo notaro biuro notarei Dianai Šerėjienei dėl sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo, turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir vindikacijos taikymo,

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07414 2019-05-08 2019-04-26 2019-04-26 -

Teismingumo byla Nr. T-27/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01609-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. balandžio 26 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės,

išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriui, Z. O. T., J. P., M. P., G. P., M. V., A. V., uždarajai akcinei bendrovei „Renagro“, uždarajai akcinei bendrovei „Kita linija“, A. G., M. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. R., G. Z., V. M., Plungės rajono 3-ojo notaro biuro notarei Audronei Vaitkuvienei, Kauno miesto 6-ojo notaro biuro notarei Jolantai Rulienei, Ignalinos rajono 2-jo notaro biuro notarei Dianai Šerėjienei dėl sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo, turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir vindikacijos taikymo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Klaipėdos apygardos administracinis teismas (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai), išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (atstovaujamai Plungės ir Rietavo skyriaus, Ignalinos ir Visagino skyriaus, Kaišiadorių skyriaus), Z. O. T., J. P., M. P., G. P., M. V., A. V., UAB „Renagro“, UAB „Kita linija“, A. G., M. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. R., G. Z., V. M., Plungės rajono 3-ojo notaro biuro notarei Audronei Vaitkuvienei, Kauno m. 6-ojo notaro biuro notarei Jolantai Rulienei, Ignalinos rajono 2-jo notaro biuro notarei Dianai Šerėjienei dėl administracinių aktų bei sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo, turto iš neteisėto valdymo išreikalavimo, 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino:

1) panaikino Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 9-21527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“;

2) panaikino Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 02-04-2289 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 2 punktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. O. T.;

3) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 39S-296 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“;

4) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 36S-58 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“;

5) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. 36VĮ-(14.36.2)1235 „Dėl žemės sklypo perdavimo neatlygintinai Rietavo savivaldybėje“;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=48e6f98070e111e9b81587fcbd5a76f6

6) panaikino 2010 m. gegužės 18 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2042-5714, pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5304, patvirtintą Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės Jolantos Rulienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens G. Z., ir UAB „Renagro“, atstovaujamos įgalioto asmens K. G.;

7) panaikino 2014 m. sausio 2 d. žemės nuomos sutartį Nr. ZN/RA-KL 14/1, sudarytą tarp UAB „Renagro“ ir UAB „Kita linija“ dalyje dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2042-5714, kadastrinis Nr. 4970/0006:186 nuomos;

8) panaikino 2013 m. vasario 8 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2541–7083 pirkimo- pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 459, patvirtintą Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės Dianos Šerėjienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens V. M., ir A. G.;

9) panaikino 2013 m. lapkričio 18 d. žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. 4400-2766–7134 ir Nr. 4400-2766-4797, pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7631, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens R. R., ir J. P.;

10) panaikino 2014 m. gegužės 28 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2766–7134 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 3898, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp J. P., M. P. ir G. P.;

11) panaikino 2013 m. spalio 17 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2766–8808 pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7028, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens R. R. ir J. P.;

12) panaikino 2015 m. gruodžio 16 d. žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. 4400-2766–4797 ir Nr. 4400-2766-8808, pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7057, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp J. P., M. P. ir M. V., A. V.;

13) išreikalavo iš UAB „Renagro“ neteisėto valdymo ir grąžino valstybės nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2042-5714, kadastrinis adresas 4970/0006:185, esantį Kaišiadorių r. sav., Žaslių sen., Žibavičių k.

14) išreikalavo iš Alimpijaus Gavrilovo ir Marfos Gavrilovos neteisėto valdymo ir grąžino valstybės nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2541-7083, kadastrinis adresas Nr. 4537/0010:145, esantį Ignalinos r. sav., Kazitiškio sen., Kazitiškio k.

15) išreikalavo iš Gedemino Petrulevičiaus neteisėto valdymo ir grąžino valstybės nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2766-7134, kadastrinis adresas 6844/0002:208, esantį Rietavo r. sav., Medingėnų sen., Gedikėnų k.

16) išreikalavo iš M. V. ir A. V. neteisėto valdymo ir grąžino valstybės nuosavybėn šiuos žemės sklypus:a) žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2766-4797, kadastrinis adresas 6844/0002:207, esantį Rietavo sav., Tverų sen.,

Pupžiubių k.;b) žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2766-8808, kadastrinis adresas 6844/0001:438, esantį Rietavo sav., Medingėnų

sen., Akmenskinės k.;17) taikė restituciją ir iš Z. O. T., a. k. (duomenys neskelbtini), priteisė:a) 23 604,03 Eur (81 500 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2010 m. gegužės 18 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį

(reg. Nr. 5304), UAB „Renagro“ naudai;b) 5 502,78 Eur (19 000 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2013 m. vasario 8 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg.

Nr. 459), A. G. ir M. G. naudai;c) 5 343,49 Eur (18 450 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2013 m. lapkričio 18 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį

(reg. Nr. 7631), J. P. naudai;d) 3 475,44 Eur (12 000 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2013 m. spalio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg.

Nr. 7028), J. P. naudai;18) taikė restituciją ir įpareigojo J. P. ir M. P. grąžinti M. V. ir A. V. 5 700 Eur, kuriuos gavo pagal 2015 m. gruodžio

16 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 7057);19) netenkino atsakovo UAB „Renagro“ ir atsakovės Z. O. T. atstovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

tarnybos prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareikštas ieškinys be kita ko buvo grindžiamas tuo, kad Akmenės rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1198-672/2008 tenkino Z. O. T. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog F. G., mirusi 1951 m. vasario 15 d., iki privačios nuosavybės Lietuvoje nacionalizavimo, tuometiniame Latvelių k., Latvelių sen., Laižuvos vlsč., nuosavybės teise valdė 54,63 ha žemės sklypą, ir ji yra Z. O. T. senelė, bei atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teisę į pareiškėjos mirusiai senelei F. G. priklausiusį žemės sklypą pateikti institucijai,

sprendžiančiai žemės nuosavybės atstatymo klausimus. Ginčijamais administraciniais aktais Z. O. T. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės F. G. nekilnojamąjį turtą. Akmenės rajono apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro prašymu atnaujintoje civilinėje byloje Nr. 2-1198-672/2008, 2016 m. liepos 13 d. nutartimi priėmė Z. O. T. atsisakymą nuo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą, ir civilinę bylą nutraukė. Z. O. T., prašydama priimti jos atsisakymą nuo pareiškimo, nurodė, kad, būdama suklaidinta kito asmens, paveikta jo psichologiškai, nesuprasdama savo veiksmų, klaidingai pasirašė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjo nuomone, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. O. T. į F. G. nuosavybės teise valdytą žemę buvo priimti panaikinto Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimo pagrindu. Kitų įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų, patvirtinančių, kad Z. O. T. ir jos motina O. N. giminystės ryšiais būtų susijusios su F. G., nėra. Todėl minėti aktai, kuriais Z. O. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į F. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę, turi būti panaikinti, kaip prieštaraujantys imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 10 straipsnio 4 dalies normoms. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog Z. O. T. įgytus žemės sklypus perleido kitiems asmenims.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės UAB „Renagro“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo, 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsakovės UAB „Renagro“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies:

paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kurioje panaikinti Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 9-21527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“, Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 02-04-2289 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ Priedo 2 punktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. O. T., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjo, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 39S-296 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo, 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 36S-58 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Tarnybos, atstovaujamos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo, 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 36VJ-(14.36.2)1235 „Dėl žemės sklypo perdavimo neatlygintinai Rietavo savivaldybėje“;

kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį panaikino ir bylą dėl šios dalies grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai įpareigojo pareiškėją patikslinti savo pareiškimą. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2019 m. sausio 11 d. pateikė patikslintą pareiškimą, kuriuo teismo prašo:

1) pripažinti, kad atsakovų ir trečiųjų asmenų: R. R., G. Z., V. M. dalyvavimas nagrinėjant bylą būtinas, nes sprendimo priėmimui būtini jų paaiškinimai dėl ginčo turto įsigijimo aplinkybių;

2) panaikinti 2010 m. gegužės 18 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2042-5714, pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5304, patvirtintą Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės Jolantos Rulienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens G. Z., ir UAB „Renagro“, atstovaujamos įgalioto asmens K. G.;

3) panaikinti 2014 m. sausio 2 d. žemės nuomos sutartį Nr. ZN/RA-KL 14/1, sudarytą tarp UAB „Renagro“ ir UAB „Kita linija“ dalyje dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2042-5714, kadastrinis Nr. 4970/0006:186, nuomos;

4) panaikinti 2013 m. vasario 8 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2541-7083, pirkimopardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 459, patvirtintą Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės Dianos Šerėjienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens V. M., ir A. G.;

5) panaikinti 2013 m. lapkričio 18 d. žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. 4400-2766–7134 ir Nr. 4400-2766-4797, pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7631, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės

Vaitkuvienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens R. R., ir J. P.;6) panaikinti 2014 m. gegužės 28 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2766-7134, dovanojimo sutartį, notarinio

registro Nr. 3898, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp J. P., M. P. ir G. P.;

7) panaikinti 2013 m. spalio 17 d. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-2766-8808, pirkimopardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7028, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp Z. O. T., atstovaujamos įgalioto asmens R. R., ir J. P.;

8) panaikinti 2015 m. gruodžio 16 d. žemės sklypų, kurių unikalūs Nr. 4400-2766–4797 ir Nr. 4400-2766-8808, pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 7057, patvirtintą Plungės rajono 3-ojo notarų biuro notarės Audronės Vaitkuvienės, sudarytą tarp J. P, M. P. ir M. V., A. V.;

9) išreikalauti iš UAB „Renagro“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-2042-5714, kadastrinis adresas 4970/0006:185, esantį Kaišiadorių r. sav., Žaslių sen., Žibavičių k.;

10) išreikalauti iš A. G. ir M. G. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-2541-7083, kadastrinis adresas Nr. 4537/0010:145, esantį Ignalinos r. sav., Kazitiškio sen., Kazitiškio k.;

11) išreikalauti iš G. P. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-2766-7134, kadastrinis adresas 6844/0002:208, esantį Rietavo r. sav., Medingėnų sen., Gedikėnų k.;

12) išreikalauti iš M. V. ir A. V. neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn šiuos žemės sklypus:a) žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-2766-4797, kadastrinis adresas 6844/0002:207, esantį Rietavo sav., Tverų šen.,

Pupžiubių k.;b) žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-2766-8808, kadastrinis adresas 6844/0001:438, esantį Rietavo sav., Medingėnų sen.,

Akmenskinės k.;13) taikyti restituciją ir iš Z. O. T., a. k. 44111040499, priteisti:a) 23 623,18 Eur (81 500 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2010 m. gegužės 18 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį

(registracijos Nr. 5304) UAB „Renagro“ naudai;b) 5 507,24 Eur (19 000 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2013 m. vasario 8 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį

(registracijos Nr. 459) A. G. ir M. G. naudai;c) 5 347,82 Eur (18 450 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2013 m. lapkričio 18 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį

(registracijos Nr. 7631) J. P. naudai;d) 3 478,26 Eur (12 000 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2013 m. spalio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį

(registracijos Nr. 7028) J. P. naudai;14) taikyti restituciją ir įpareigoti J. P. ir M. P. grąžinti M. V. ir A. V. 5 700 Eur, kuriuos jie gavo pagal 2015 m.

gruodžio 16 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (registracijos Nr. 7057).

Patikslintas pareiškimas buo priimtas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutartimi.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 19 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Teismas nutartyje nurodė, kad šioje byloje ginčas dėl administracinių aktų teisėtumo yra galutinai išspręstas, yra likę neišspręsti Generalinės prokuratūros reikalavimai dėl sandorių panaikinimo, vindikacijos taikymo ir sklypų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei restitucijos taikymo. Taigi, kaip pažymėjo teismas, visi administracinio pobūdžio klausimai nagrinėjamoje byloje jau yra išspręsti ir nėra administracinių santykių elemento, dėl kurio ši byla buvo priskirta administracinių teismų kompetencijai, o likę neišspręsti reikalavimai yra išimtinai civilinio teisinio pobūdžio (sandorių negaliojimo, vindikacijos ir restitucijos teisiniai santykiai yra reguliuojami privatinės teisės normomis), todėl jie perduotini bendrosios kompetencijos teismui.

Klaipėdos apygardos teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nutartyje pažymi, kad priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį, kurioje be kita ko konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės dėl vindikacijos taikymo ir grąžino minėtą bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Klaipėdos apygardos teismui buvo perduota visa administracinė byla. Teismas pažymi, kad šiuo atveju nėra aiškus tarp šalių kilusio ginčo pobūdis, t. y. ar ginčas, panaikinus dalį sprendimo dėl sandorio negaliojimo, vindikacijos ir restitucijos, ir šią bylos dalį

grąžinus nagrinėti iš naujo, šalių ginčas prarado administracinių teisinių santykių požymius ir tapo ginču, kilusiu iš civilinių teisinių santykių, dėl ko tapo teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Byla nagrinėtina administraciniame teisme.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-697-492/2018 atsakovės UAB „Renagro“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies: paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kurioje panaikinti Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 9-21527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“, Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 02-04-2289 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ Priedo 2 punktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. O. T., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjo, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 39S-296 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo, 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 36S-58 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. O. T.“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Tarnybos, atstovaujamos Plungės ir Rietavo skyriaus vedėjo, 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 36VJ-(14.36.2)1235 „Dėl žemės sklypo perdavimo neatlygintinai Rietavo savivaldybėje“; kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį panaikino ir bylą dėl šios dalies grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pagrindai perduoti bylą kitam teismui yra reglamentuojami procesiniame įstatyme (CPK 34 straipsnis, 36 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, 69 straipsnis). Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamą administracinę bylą pagal nustatytas rūšinio teismingumo taisykles išnagrinėjus administraciniame teisme, ir apeliacinės instancijos teismui bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla ir turi būti užbaigta nagrinėti iš esmės administraciniame teisme. Priėmus anksčiau minėtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį), nepasikeitė aptariamosios bylos rūšinis teismingumas, t. y. byla netapo civiline ir dėl to nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme. Aptariamosios bylos užbaigimas nagrinėti iš esmės administraciniame teisme, atitiktų taip pat ir proceso koncentracijos, operatyvumo bei ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis, ABTĮ 11 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla perduodama Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Byla nagrinėtina administraciniame teisme.Perduoti bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą,

pareiškimą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos Kaišiadorių skyriui, Z. O. T., J. P., M. P., G. P., M. V., A. V., uždarajai akcinei bendrovei „Renagro“, uždarajai akcinei bendrovei „Kita linija“, A. G., M. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. R., G. Z., V. M., Plungės rajono 3-ojo notaro biuro notarei Audronei Vaitkuvienei, Kauno miesto 6-ojo notaro biuro notarei Jolantai Rulienei, Ignalinos rajono 2-jo notaro biuro notarei Dianai Šerėjienei dėl sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo, turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir vindikacijos taikymo, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-87-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00033-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.13; 2.1.7.4; 2.4.7.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,nuteistosios gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M.

kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu L. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

L. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti L. M. nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai: (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1c7c8780701811e9a13eeecaacbc653f

Nr. (duomenys neskelbtini).Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį

skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. L. M. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt, arba 26 058,14 Eur), t. y. didesnės negu 500 MGL, vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. T. y.:

1.1. nuo 2011 m. balandžio 26 d. nuosavybės teise turi miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 70 000 Lt (t. y. 20 273,40 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-1095, sudarytą tarp jos ir pardavėjos UAB „V. S.“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)), priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.398 straipsnis), bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjui šios sutarties patvirtinimo momentu sumokėjusi 70 000 Lt (t. y. 20 273,40 Eur) grynaisiais pinigais, kurie negalėjo būti teisėtos pajamos;

1.2. nuo 2011 m. birželio 15 d. nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20 000 Lt (t. y. 5783,69 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-1646, sudarytą tarp jos ir pardavėjo A. J. (A. J.), priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 straipsnis), bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjui šios sutarties patvirtinimo momentu sumokėjusi 20 000 Lt (5783,69 Eur) grynaisiais pinigais, iš kurių 19 973,56 Lt (5784,74 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos, t. y. L. M. nuosavybės teise turi 90 000 Lt (26 065,80 Eur) vertės 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. birželio 15 d. įgytą turtą, iš kurių 89 973,56 Lt (26 058,14 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos, kadangi ji pati neturėjo pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 189 1

straipsnį, 190 straipsnio 2 dalį), padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies) pažeidimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis ir įrodymus, sprendė, kad L. M. galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam turtui įsigyti ir nebuvo įrodyta priešingai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė priešingą išvadą, kad L. M. įsigytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir pripažino ją kalta pagal BK 1891 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 1891 straipsnį ir nepagrįstai nesivadovavo BK 190 straipsnio nuostatomis bei teismų praktikoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kad teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Šis teismas taip pat pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, grindė nuosprendį priešingomis, nei byloje nustatyta, faktinėmis aplinkybėmis ir akivaizdžiomis prielaidomis, perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir apsiribojo tik papildoma specialisto, pateikusio ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadą byloje, apklausa. Šio teismo padarytos priešingos nei pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu pagal BPK įtvirtintas taisykles, o teiginiais „tikėtina“, „manytina“, o tai sudaro pagrindą abejoti teismo objektyvumu ir nešališkumu.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo, nes sprendė, kad pakanka pirmosios instancijos

teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau teismas įpareigojo prokurorą pateikti specialistui teisminio nagrinėjimo metu surinktus duomenis ir papildomai apklausti išvadą pateikusį specialistą. Specialistas neatliko nei pakartotinio, nei papildomo tyrimo ir nepateikė naujos ūkinės finansinės veiklos vertinimo išvados, tačiau apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad, nepaisant naujų duomenų, jo išvada nesikeistų. Tokio lakoniško pasisakymo apeliacinės instancijos teismui pakako priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nenustatė jokių L. M. pajamų neteisėtumo požymių, o apsiribojo spėjimais ir nurodymu, kad L. M. pateikti UAB „V.“ kasos išlaidų orderiai nėra patvirtinti vadovo ar įgalioto asmens. Atsižvelgiant į tai, kad L. M. neturėjo pareigos nei saugoti, nei apskaityti UAB „V.“ vidinių dokumentų, bei į tai, kad kasos išlaidų orderių tikrumą patvirtino juos išrašęs asmuo, apklausiamas teisme, darytina išvada, kad teismas reikalavo iš kaltinamosios to, ko nenustato įstatymas. Kasaciniame skunde pateikiama skundžiamo nuosprendžio teksto ir nustatytų aplinkybių lyginamoji analizė ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės tik prielaidomis ir spėjimais, aiškino nepatikrintas aplinkybes kaltinamosios nenaudai, iškraipė nustatytus faktus. Be to, dalis šio teismo išvadų apskritai prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. M. kaltę neva pagrindžia tai, jog ji nepateikė patvirtintų kasos išlaidų kopijų, ne tik prieštarauja įstatymų reikalavimams, bet taip pat reiškia, kad teismas reikalavo iš kaltinamosios neįmanomo ir teisės aktuose nenustatyto elgesio, perkėlė jai įrodinėjimo pareigą ir apribojo galimybę gintis, nes akivaizdu, kad pateikti patvirtintų bankrutavusios ir jau likviduotos įmonės kasos išlaidų kopijų L. M. negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pinigus L. M. įnešė ne kaip paskolą, o kaip akcininko įnašą, kad UAB „V.“ buvo nemoki, kad nėra duomenų, jog L. M. būtų gavusi pinigus už sklypo pardavimą ir pan. Teismas nepasisakė, nei kokioms aplinkybėms, nei kokiems įrodymams prieštarauja UAB „K.“ išvada. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė liudytojų A. B. ir S. A. parodymus, nepateikdamas jokių konkrečių pretenzijų, duomenų ar išvadų, kad minėti liudytojai būtų davę melagingus parodymus, taigi teismas suabejojo liudytojais vien dėl to, kad jie gali duoti parodymus, palankius kaltinamajai. Tokia teismo pozicija rodo jo šališkumą ir bylos nagrinėjimo neobjektyvumą.

2.4. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas vadovavosi tuo, kad kitoje baudžiamojoje byloje L. M. kartu su T. R., S. B. ir kitais asmenimis buvo pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, tačiau nei šioje byloje pareikštame kaltinime, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo jokių užuominų apie L. M. pajamų ar įsigyto turto ryšį su minėta byla. Nors ikiteisminis tyrimas L. M. atžvilgiu ir buvo pradėtas tiriant S. R. veiklą, tačiau kaltinime tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos, L. M. nuo tokių kaltinimų nesigynė, dėl to šiuo atveju teismas pažeidė kaltinamosios teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama, ir tinkamai pasiruošti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), be to, grindė nuosprendį spėjimais ir teismo posėdyje neištirtais duomenimis (BPK 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis).

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Nuteistosios L. M. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 1891 straipsnio taikymo ir BPK normų pažeidimo

4. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

5. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiu būdu nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, esant pagrindui manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.

6. BK 1891 straipsnis, nustatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, BK 1891 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 189 straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.

7. Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad:7.1. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise

turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti.

7.2. Atsakomybė dėl neteisėto praturtėjimo gali kilti ne tik asmenims, nuosavybės teise turėjusiems (turintiems) straipsnio dispozicijoje nurodytą turtą, bet ir asmenims, perėmusiems tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

7.3. Aptariamas nusikaltimas pagal straipsnio dispozicijos formuluotę „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Kadangi tiesioginis savininkas paprastai visada žino, kaip įgytas jo turtas, ypač kai to turto vertė yra pakankamai didelė, neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

7.4. Remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

8. Iš BK 1891 straipsnio turinio išplaukia, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Nepaisant to, įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014 ir kt.). Vadovaujantis šiuo principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016). Kadangi pagal BPK 42 straipsnį kaltinanti šalis yra prokuroras, būtent jis, palaikydamas valstybinį kaltinimą, turi įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika ir kad jos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas. Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, Nr. 2K-75/2014).

9. Patikrinusi bylos medžiagą bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pagal nurodytą įstatymo reglamentaciją ir teismų praktikoje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nesilaikyta svarbių neteisėto praturtėjimo nusikalstamos veikos įrodinėjimo ir taikymo nuostatų.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

11. Kasaciniame skunde iš esmės teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, pažeidė apeliacinės instancijos

teismo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 331 straipsnis), taip pat ir nekaltumo prezumpciją bei kaltinamosios teisę į gynybą (BPK 44 straipsnio 6 ir 7 dalis). Nuteistoji neigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir pateikia savo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nenustatė jokių pajamų neteisėtumo požymių, o apsiribojo spėjimais, aiškino nepatikrintas aplinkybes kaltinamosios nenaudai, iškraipė nustatytus faktus, nepasisakė nei kokioms aplinkybėms, nei kokiems įrodymams prieštarauja jos iniciatyva pateikta konsultacinė išvada, nepagrįstai atmetė liudytojų A. B. ir S. A. parodymus.

12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

13. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti.

14. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas L. M. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes konstatavo, kad negalima daryti pagrįstos išvados, kad L. M. laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti 89 973,56 Lt (26 058,14 Eur) už kaltinime nurodytą turtą, kad ji žinojo, jog jos įsigytas ir turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis. Šis teismas nurodė, kad kaltinimas L. M. iš esmės grindžiamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvada Nr. (4.65)-86-96, kuri nėra išsami ir negali būti laikoma patikimu įrodymu, nes tyrimas atliktas pagal VMI viršininko įsakymu patvirtintas tvarkas, kurios nėra viešai skelbiamos ir teismui nebuvo pateiktos, todėl nėra žinomi ir suprantami metodai, kaip buvo skaičiuojamos L. M. pajamos bei išlaidos. Be to, išvadą davęs specialistas R. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad apskaičiuodamas L. M. išlaidas ir pajamas taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, kur nurodyta, jog, mokesčių administratoriui neturint visos informacijos apie asmens pajamas ir išlaidas, asmens gautos pajamos ir mokesčiai apskaičiuojami pagal savo pasirinktus kriterijus, kas iš esmės reiškia, kad visi tyrimo metu nustatyti neaiškumai, duomenų trūkumai šalinami ne kaltinamojo, o valstybės naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad ši specialisto išvada nėra išsami, nes specialistui nebuvo pateikti visi duomenys, reikšmingi atliekant tyrimą. L. M. savo paaiškinimuose nurodė, kad turėjo pajamų iš įvairios veiklos, tačiau kadangi tuo metu iš šios veiklos pajamų deklaravimas ar dokumentų, patvirtinančių šias pajamas, išsaugojimas nebuvo privalomas, ji jų neišsaugojo. Be to, ji paveldėjo visą mirusios mamos turtą. Liudytojas S. A. patvirtino, kad dirbo pas L. M., teikė pasivažinėjimo ir plaukiojimo paslaugas vandens motociklais, pripučiamu bananu pajūryje, iš ko buvo gaunamos nemažos pajamos. Šis teismas konstatavo, kad L. M. 2011 metais galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti, ir pažymėjo, kad šią išvadą patvirtina ir teismui pateikta UAB „K.“ konsultacinė išvada.

15. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė argumentus, dėl ko nepripažįsta įrodymu specialisto išvados, sutikti su visais pirmosios instancijos teismo argumentais nėra pagrindo, nes teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teismas, matydamas, kad specialisto išvada yra neišsami ar prieštaraujanti bylos duomenims, šiuos prieštaravimus ar neaiškumus galėjo šalinti ne vien apklausdamas išvadas pateikusį specialistą, bet ir skirdamas naujus ekspertinius tyrimus, tačiau to nepadarė. Be to, konstatuodamas, kad UAB „K.“ konsultacinė išvada yra priešinga VMI išvadai, nesiėmė visų priemonių prieštaravimams pašalinti. Teismų praktikoje pažymima, kad kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai (ar ekspertizės aktui), prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį paprastai kviečiami specialisto išvadą (ekspertizės aktą) ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys. Jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK

286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė.16. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje

teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Kasacinėje instancijoje sprendžiami tik teisės taikymo klausimai, įrodymai iš naujo nevertinami, naujų įrodymų nerenkama ir faktinės bylos aplinkybės nenustatomos (BPK 369, 376 straipsniai).

17. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nurodytais aspektais, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, nesiėmė visų būtinų priemonių jam iškilusioms abejonėms dėl turto kilmės šaltinių nustatymo pašalinti, nenurodė išsamių motyvų, kodėl, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę teikė paskolos įmonei „V.“ aplinkybių įvertinimui. Teismas kėlė abejones ne tik tuo, kad L. M. negalėjo gauti iš UAB „V.“ 3 248 000 Lt, kaip grąžinamos paskolos dalies, bet ir tuo, kad L. M. gavo 5 500 000 Lt už parduotą sklypo dalį. Tačiau neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, o teismo darytos išvados prieštaringos ir darytos remiantis prielaidomis. Teismas, išreikšdamas abejones tuo, kad L. M. gavo lėšas už parduotą žemės sklypo dalį, pateikia prielaidomis pagrįstą manymą, kad „sudarant šį sandorį, tikėtina, buvo siekiama legalizuoti iš neoficialių šaltinių gautas pajamas“. Tačiau vėliau pripažįsta, kad L. M. minėtą pinigų sumą vis dėlto turėjo ir į UAB „V.“ sąskaitą įnešė ne kaip paskolą, o kaip akcininko įnašą. Ypač atkreiptinas dėmesys į tokius apeliacinės instancijos teismo motyvus, kad byloje pateiktos UAB „V.“ kasos išlaidų kopijos „vienareikšmiškai nepatvirtina, kad L. M. buvo grąžinta 3 248 000 Lt suma“. Toks teiginys pagal savo loginę išraišką duoda pagrindo manyti, kad minėtos kopijos vienareikšmiškai ir nepaneigia, kad minėta suma L. M. buvo grąžinta. Kadangi, pagal apeliacinės instancijos teismo motyvus, būtent šios sumos grąžinimo klausimas yra esminis grindžiant L. M. kaltę, darytina išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad šiame teisme buvo atlikta pakartotinė specialisto R. R. apklausa, jos metu jis aiškiai nurodė, kad teikiant išvadą buvo įvertinta tai, kad L. M. turėjo teisę verstis vandens pramogų verslu, tačiau, pasak specialisto, išteisintoji nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ji realiai gavo pajamų iš šios veiklos, taip pat išvada nesikeistų, net jei specialistui ir būtų buvę pateikti duomenys apie tariamą paskolą UAB „V.“. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią išvadą įrodymu, iš esmės jokių pagrįstų motyvų nenurodė, kodėl daro priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas. Maža to, toks teiginys, kad „išteisintoji nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ji realiai gavo pajamų iš šios veiklos“, kelia pagrįstų abejonių, ar kaltinamajai neperkeliama našta įrodinėti savo nekaltumą. Be to, visiškai nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad UAB „K.“ pateikta išvada dėl L. M. pajamų ir išlaidų negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymas baudžiamojoje byloje, nes ši išvada yra atlikta L. M. ar jos gynybos iniciatyva, kas sudaro pagrindą abejoti jos objektyvumu. Kasacinį skundą nagrinėjanti kolegija pažymi, kad viena iš kaltinamojo teisių yra teikti įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Be to, bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Todėl tam tikrų duomenų nepripažinimas įrodymais remiantis tokiu motyvu, kurį nurodė apeliacinės instancijos teismas, prieštarauja esminiams baudžiamojo proceso principams.

17.3. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas pagrįstų motyvų, nepripažino liudytojų A. B. bei S. A. parodymų įrodymais. Dėl A. B. parodymų dar pasisakė, kad aptartos aplinkybės patvirtina, kad L. M. iš UAB „V.“ pinigų negavo, o dėl S. A. parodymų nepatikimumo iš viso jokių motyvų nenurodė, abiejų šių asmenų parodymus atmesdamas vien dėl to, kad šie asmenys buvo pažįstami su L. M., todėl „neatmestina tikimybė, kad jie sąmoningai gali duoti jai palankius parodymus“. Tokie motyvai yra nepakankami, kad būtų nepripažinti įrodymais duomenys, kurie atitinka

BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių reikalavimus.17.4. Užuot išnaudojęs visas galimybes prieštaravimams pašalinti, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad

baudžiamojoje byloje esanti medžiaga leidžia jam padaryti išvadą, kad L. M. kaltinime nurodytus žemės sklypus įsigijo iš lėšų, kurių teisėtumo ji pagrįsti ir įrodyti negali. Kaip jau buvo paminėta, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra prokuroro pareiga. Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti.

18. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti.

19. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad, pripažindamas L. M. kalta pagal BK 1891 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nenurodė pagrįstų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-113-303/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04257-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 1.2.4.4.2.8(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=22397e30701811e9a13eeecaacbc653f

(kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo

advokato Aliaus Galmino kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti pataisos inspekcijos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš dalies patenkinus civilinį ieškinį, iš V. V. nukentėjusiajam V. Š. priteista 4323,21 Eur turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir 1273 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Iš V. V. priteista 1356,20 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, 187,57 Eur – Klaipėdos teritorinei ligonių kasai žalai atlyginti.

V. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas.Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d.

nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. V. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinis skundas.Priteista V. Š. iš nuteistojo V. V. 200 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. V. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sužalojo žmogų taip, kad dėl šio sužalojimo nukentėjęs asmuo ilgai sirgo: 2016 m. sausio 23 d. apie 09.30 val. (duomenys neskelbtini), V. Š. gyvenamojo namo kieme, V. V. buitinio konflikto metu užpuolė V. Š., tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį jam į veidą ir smūgiu pargriovė jį ant žemės. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. V. gulinčiam V. Š. spyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas. Mušdamas ir spardydamas V. V. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė įvairius sužalojimus, tarp jų – ir atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą su odos nubrozdinimais, poodine kraujosruva kaktos kairėje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimu po akių junginėmis, viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimu, kraujosruva lūpos gleivinėje, viršutinio dešiniojo 12 danties kramtomojo paviršiaus kampo nuskėlimu, odos nubrozdinimu šalia kairės išorinės klausomosios landos, poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, galvos minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosruvomis kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, piršto tiesiajame paviršiuje, dešinės šlaunies ir blauzdos išoriniuose paviršiuose, dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje. Dėl šių sužalojimų V. Š. sirgo nuo 2016 m. sausio 23 d. iki 2016 m. vasario 29 d., kentė fizinį skausmą, išgyveno dėl subjauroto veido.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas Alius Galminas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutarties dalis dėl V. V. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 138 straipsnį ir be pagrindo netaikė BK 28 straipsnio, reglamentuojančio teisę į būtinąją gintį, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus: nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

2.2. Skundžiamas nuosprendis yra identiškas ankstesniajam Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi panaikintam dėl

teismo šališkumo, perduodant bylą nagrinėti iš naujo, – nusikalstamų veiksmų kvalifikacija, bausmė, turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra tokie patys, kokie buvo paskirti panaikintu nuosprendžiu. Teismas nesigilino į įvykio aplinkybes, nenurodė, kodėl V. V. tariama nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip ji reiškėsi, koks motyvas ir t. t. Pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, pažeidė teisės į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos, rungimosi bei teismo nešališkumo principus, nustatytus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalyse, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, BPK 7 straipsnyje ir 44 straipsnio 6 dalyje.

2.3. BPK 1 straipsnyje nustatyta baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes, o reikalavimas tinkamai pritaikyti įstatymą įgyvendinamas, kai po pagal įstatymus vykusio proceso nusikalstamas veikas padariusiems asmenims paskiriama jų pavojingumo laipsnį ir kaltę atitinkanti bausmė, prieš tai tinkamai įvertinus visas reikšmės turinčias aplinkybes ir neabejotinai įsitikinus kaltinamojo kalte.

2.4. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo V. V. kaltė yra visiškai įrodyta, vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas nuosprendis, turinį, akivaizdu, kad teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiojo V. Š. ir jo sutuoktinės B. Š. parodymais, nes byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. V. V. parodymai buvo įvertinti kaip jo gynybinė versija, liudytojos V. V. – kaip nepatikimi, nes ji yra nuteistojo motina ir suinteresuota bylos baigtimi, o liudytoja O. P., neapklausta ikiteisminio tyrimo metu, nematė konflikto eigos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. 6 167/2016(03) tik patvirtina, kad nukentėjusysis V. Š. patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkaus sutrikdymo mastą, tačiau neįrodo nuteistojo kaltės. Nuteistasis ir jo motina V. V. nurodė, kad nuteistasis veikė esant būtinajai ginčiai.

2.5. Įrodymų vertinimas ir tikrinimas yra logikos dėsniais grindžiama mąstomoji veikla. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013).

2.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo V. Š. bei jo sutuoktinės B. Š. ir nuteistojo V. V. bei jo motinos V. V. parodymų, o tiesiog pripažino nukentėjusiojo V. Š. ir jo sutuoktinės parodymus svarbesniais. Teismas, vertindamas liudytojos B. Š. parodymus, apie jos suinteresuotumą bylos baigtimi net neužsiminė, nors liudytojos V. V. parodymus būtent dėl šios priežasties atmetė.

2.7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismų padarytas klaidas. Todėl šis teismas privalo imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339-303/2015). Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008).

2.8. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai V. V. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą nusikalstamą veiką; vien tik tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, apeliacinio teismo nuomone, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad V. V. ir V. Š. nesiejo jokie asmeniniai, dalykiniai santykiai, kad jie neturėjo jokių išankstinių priešiškumų ar piktumų vienas kitam. V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad ne tik jo tėvų, bet ir jo santykiai su V. Š. yra konfliktiški, priešiški, kadangi V. Š. užgauliodavo, pravardžiuodavo ne tik jį, bet ir tėvus. V. Š. nuolat provokuodavo visą šeimą, dėl to V. V. ir V. V. ne vieną kartą kreipėsi į

policiją dėl V. Š. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.2.9. Esminių baudžiamojo proceso principų pažeidimai ir įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymas nagrinėjant

baudžiamąją bylą lėmė tai, kad buvo netinkamai taikytas BK 138 straipsnis ir be pagrindo netaikyta BK norma, reglamentuojanti teisę į būtinąją gintį, – BK 28 straipsnis.

2.10. Norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Taigi chuliganiškos paskatos yra būtinas nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis ir veika kvalifikuojama pagal šį BK straipsnį tik tuo atveju, kai žmogaus sveikata nesunkiai sutrikdoma nurodytais motyvais arba siekiant nurodyto tikslo. Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų ir nesant kitų šios dalies punktuose nustatytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007).

2.11. Nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai nustatyta, kad Š. ir V. šeimos seniai konfliktuoja. Nukentėjusysis V. Š. ir liudytoja B. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad su kaimynais konfliktuoja dėl šunų; liudytoja B. Š. patvirtino girdėjusi, kad nuteistasis pasakė V. Š., kad nelįstų prie jo motinos, nes užmuš. Liudytojas V. S. taip pat nurodė žinantis, kad kaimynai konfliktuoja dėl šuns. Remdamasis šiais parodymais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. V. užpuolė V. Š. buitinio konflikto metu, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo: „V. V. nesugebėjo suvaldyti emocijų, todėl staigiai, iš pasalų užpuolė nukentėjusįjį, pagautas įniršio sudavė jam smūgį kumščiu į galvą, dėl to pastarasis pargriuvo, o gulinčiam dar spyrė koja ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas, o po to, pamatęs nukentėjusiojo žmoną, greitai pasišalino iš įvykio vietos su automobiliu.“ Tačiau nustatę tokias aplinkybes teismai inkriminavo nuteistajam chuliganiškas paskatas, o tai akivaizdžiai neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos.

2.12. Pavyzdžiui, nustatytomis aplinkybėmis beveik analogiškoje baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė: „<…> nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad R. M. neteisėtus veiksmus lėmė pyktis dėl nukentėjusiojo V. S. reiškiamų pretenzijų dėl suartos bulvių vagos, taip pat jų ankstesni konfliktai. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktinė situacija tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo V. S. dėl žemės ribų ir kelio tęsėsi daugiau kaip metus, <…> tokiu atveju R. M. veiksmuose padarant V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą nėra chuliganiškų paskatų, t. y. nėra būtinojo požymio, kad jo padaryta nusikalstama veika būtų kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Ši nuteistojo veika kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl asmeninių priežasčių pagal BK 138 straipsnio 1 dalį“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347/2012). Taigi, atsižvelgiant į teismų praktiką, tais atvejais, kai smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144/2008, 2K-24/2008, 2K-58/2009).

2.13. Be to, teismai neįžvelgė pagrindo taikyti BK 28 straipsnio 2 dalį, nors byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad šiuo atveju buvo pasinaudota teise į būtinąją gintį. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad

besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59/2010).

2.14. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. V. veikė esant būtinajai ginčiai neperžengdamas jos ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Kad nukentėjusysis V. Š. siekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, liudija tai, jog tą pačią dieną V. Š. kėsinosi į nuteistojo V. V. motinos sveikatą, o V. V. norint su juo apie tai pasikalbėti, V. Š. keikdamasis griebė jį už nugaros. Be to, nukentėjusysis yra fiziškai aukštesnis už nuteistąjį, todėl nuteistasis tikrai turėjo pagrindą gintis aktyviais veiksmais. Tokias įvykio aplinkybes teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoja O. P.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į nuteistojo V. V. gynėjo advokato Aliaus Galmino kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai teisingai nustatė nusikaltimo, už kurį nuteistas V. V., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. V. V. kaltė dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdžius sveikatą V. Š. pagrįsta bylos įrodymų visetu: nuosekliais nukentėjusiojo V. Š., liudytojos B. Š. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. G167/2016(03), PG 340/2016(3), akistatos protokolu, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir fotonuotraukų iš įvykio vietos duomenimis, kita bylos medžiaga (vaizdo ir garso įrašais). Nuteistojo V. V., liudytojų V. V. ir O. P. parodymai pagrįstai atmesti, nes jų nepatvirtino bylos įrodymų visetas. Visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme buvo išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis, įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtinosios ginties, teismo šališkumo iš esmės atitinka nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir pagrįstai atmetė.

3.2. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinį elgesį pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-54-222/2017). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties arba esant akivaizdžiai neadekvačiai priežasčiai.

3.3. Teismai nustatė, kad nuteistasis V. V. užpuolė nukentėjusįjį V. Š. pastarojo privataus namo kieme ir tyčia sudavė jam ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą, smūgiu pargriaudamas jį ant žemės, o po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, gulinčiam V. Š. dar spyrė ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas, taip padarydamas jam sužalojimus, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat nustatyta, kad iki įvykio V. V. ir V. Š. jokie asmeniniai, dalykiniai ar kitokie santykiai nesiejo ir jie tarpusavyje nekonfliktavo. Pats nuteistasis V. V. nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), o nukentėjusysis V. Š. – (duomenys neskelbtini), kur jo kaimynė yra nuteistojo motina V. V. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad 2016 m. sausio 23 d. rytą pokalbio telefonu metu motina jam pasiskundė dėl nederamo kaimyno V. Š. elgesio, o jis pažadėjo atvažiuoti išsiaiškinti. Tačiau pas V. V. nenuvyko, su ja susiklosčiusios situacijos nesiaiškino, į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nesiėmė jokių kitų teisėtų veiksmų, o atvažiavęs prie V. Š. namo, užėjo į kiemą ir nukentėjusįjį sumušė. Pagal nustatytas faktines aplinkybes tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo jokio aiškaus asmeninio pobūdžio konflikto ir byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (nes V. V. nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino). Taigi teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusįjį V. Š. nuteistasis sužalojo dėl chuliganiškų paskatų, nes smurtas prieš V. Š. buvo panaudotas dėl mažareikšmės dingsties.

3.4. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra

tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

3.5. Teismai pagrįstai nustatė, kad įvykio metu būtinosios ginties situacijos nebuvo, nes nukentėjusiojo V. Š. veiksmai nebuvo nei akivaizdus, nei realus, nei pavojingas kėsinimasis į nuteistojo ar kitų asmenų sveikatą. Sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti jam net nesirengus ir nepradėjus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų. Konflikto iniciatorius buvo nuteistasis V. V., kuris užpuolė V. Š. jo privačiame kieme ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Byloje nėra duomenų, kad konflikto metu nuteistasis būtų patyręs kokius nors sužalojimus ar praradimus.

3.6. Nepagrįsti ir deklaratyvūs kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nekaltumo prezumpcijos bei rungimosi principų ir BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimo. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018). Kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo iš esmės yra siejami tik su nuteistajam nepalankių sprendimų byloje priėmimu, tačiau duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, kurie neatitinka jų lūkesčių, nėra teismo šališkumą patvirtinančios aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kurie rodytų pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį tendencingumą, kad jis turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo.


4. Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Aliaus Galmino kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-303/2017). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Todėl nuteistojo V. V. gynėjo kasacinio skundo dalis dėl argumentų, kurie skiriami įrodymų vertinimo klausimams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo V. Š., jo sutuoktinės B. Š., nuteistojo V. V., liudytojų V. V. ir O. P. parodymams), savaip juos interpretuojant, ginčijant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes bei neigiant V. V. kaltę, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to tokie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

6. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014).

6.1. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

6.2. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi, teisėjų kolegijai nustačius esminius BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1 dalies pažeidimus, buvo panaikintas Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Išnagrinėjus iš naujo V. V. baudžiamąją bylą, priimtas skundžiamas Kretingos rajono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendis, kitaip nei teigia kasatorius, nėra identiškas panaikintam 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiui, nes tai akivaizdu jau vien iš to, kad skundžiamo nuosprendžio apimtis yra žymiai didesnė negu panaikinto nuosprendžio (atitinkamai 9 ir 5 lapai). Kasatoriaus argumentai, kad skundžiamu nuosprendžiu nusikalstamos veikos kvalifikacija, paskirta bausmė ir priteisti turtinės bei neturtinės žalos dydžiai yra tokie patys, kokie buvo paskirti panaikintu nuosprendžiu, neduoda pagrindo daryti išvadą dėl teismo šališkumo ir, priešingai nei mano kasatorius, nepatvirtina teisės į teisingą procesą, nekaltumo prezumpcijos bei rungimosi principų pažeidimo. Kasatoriaus nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime taip pat nereiškia teismo šališkumo.

8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo šališku.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl nuteistojo veikimo esant būtinosios ginties sąlygoms ir nesant chuliganiškų paskatų

9. Kasatoriaus pozicija dėl baudžiamojo įstatymo taikymo byloje yra dviprasmiška, viena vertus, jis prašo skundžiamus teismų sprendimus dėl V. V. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą panaikinti, taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir bylą jam nutraukti; kita vertus, kasatorius skunde pateikia argumentus dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo, kitaip išsprendžiant ir bausmės skyrimo V. V. klausimą. Anot kasatoriaus, nusikalstama veika, nustatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra mažiau pavojinga nei veika, nustatyta BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

10. Kasatoriaus argumentai dėl V. V. veikimo esant būtinosios ginties sąlygoms atmestini kaip nepagrįsti.11. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas

būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

12. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 ir kt.).

13. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo V. Š., liudytojos B. Š. parodymais, specialistų išvadomis, parodymų patikrinimo vietoje protokolais ir fotonuotraukų duomenimis, akistatos protokolais, padarė išvadą, kad V. V. veikė nesant būtinosios ginties situacijos, o apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritarė.

14. Teisėjų kolegija pagal bylos aplinkybes ir kasacinio skundo argumentus neturi pagrindo nesutikti su teismų

padarytomis išvadomis dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo nagrinėjamo įvykio metu. Teismai nustatė, kad V. V. be sodybos savininkų V. Š. ir B. Š. sutikimo įėjo į privačią teritoriją – sodybos kiemą ir, eidamas link nukentėjusiojo V. Š., paklausė, kodėl šis lenda prie jo motinos, bei pagrasinęs užmušti jį, jei šis dar lįs prie motinos, sudavė jam smūgį kumščiu į veidą, taip jį pargriaudamas, ir ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris kartus įspyrė į įvairias kūno vietas. Kad nukentėjusysis V. Š. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius V. V. sveikatai, gyvybei ar turtui tiesioginę, realią ir akivaizdžią grėsmę, dėl kurios V. V. būtų reikėję gintis, žemesnės instancijos teismai nenustatė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šio konflikto metu V. V. patyrė kokius nors sužalojimus, taip pat kad buvo sugadintas jo turtas (pvz., suplėšyti rūbai). Be to, kaip teisiamajame posėdyje pripažino ir pats nuteistasis, jis į atitinkamas institucijas dėl nukentėjusiojo V. Š. prieš jį atliktų veiksmų, nuo kurių jam neva reikėjo gintis, nesikreipė (3 t., b. l. 99).

15. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad nuteistasis turėjo pagrindą aktyviai gintis nuo nukentėjusiojo V. Š., kuris, pagal kasatorių, siekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Šį savo teiginį kasatorius argumentuoja nukentėjusiojo elgesiu bei jo fiziniu sudėjimu (anot kasatoriaus, V. Š. tą pačią dieną kėsinosi į nuteistojo V. V. motinos sveikatą; o kai nuteistasis norėjo su juo apie tai pasikalbėti, V. Š. keikdamasis griebė jį už nugaros; be to, kasatoriaus vertinimu, nukentėjusysis buvo aukštesnis už nuteistąjį). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip jau minėta, kasatoriaus nurodytos aplinkybės (pavyzdžiui, tai, kad V. Š. buvo nukentėjusįjį sugriebęs už nugaros) byloje nenustatytos; kartu pažymi, kad būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, jog viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad dėl to savaime atsiranda pavojingas kėsinimasis, nes būtinosios ginties institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Taigi ir šios kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti buvus V. V. būtinosios ginties situaciją.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo padarytoje veikoje nėra BK 28 straipsnyje nustatytų būtinosios ginties sąlygų, todėl pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.

17. Tačiau teisėjų kolegija pritaria kasatoriaus argumentams, kad teismai pagal nustatytas faktines aplinkybes V. V. veiksmus neteisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

18. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Vadinasi, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti motyvą – chuliganiškas paskatas.

18.1. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016).

18.2. Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013).

19. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodyta V. V. nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat darydamas išvadą dėl jo veikos juridinio vertinimo, padarė prieštaringas išvadas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nuteistojo V. V. parodymus dėl šio nurodytos priežasties, kuri lėmė jo nusikalstamus prieš nukentėjusįjį V. Š. veiksmus (įvykio rytą jam paskambino motina ir verkdama pasiguodė, kad ją sniego valytuvo kotu sumušė kaimynas V. Š.; siekdamas išsiaiškinti smurto prieš motiną aplinkybes, jis atvyko pas pastarąjį), atmetė. Kita vertus, teismas pripažino, kad V. V. nukentėjusįjį V. Š. užpuolė ir tyčia sumušė buitinio konflikto metu, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes vertindamas kaip įsisenėjusio konflikto tarp kaimynų V. ir B. Š. ir V. V. tęsinį. Nepaisydamas šių nagrinėjamo įvykio aplinkybių, teismas konstatavo, kad V. V. nukentėjusįjį nesunkiai sužalojo dėl chuliganiškų paskatų, ir nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pritarė

pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nusikalstamos veikos padarymo motyvo ir veikos kvalifikavimo, nurodydamas, jog V. V. chuliganiškas paskatas atskleidžia tai, kad jo ir nukentėjusiojo V. Š. jokie asmeniniai, dalykiniai, tarnybiniai ar panašaus pobūdžio santykiai iki įvykio nesiejo, išankstinio priešiškumo ar pykčio vienas kitam neturėjo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad tarp V. V. ir nukentėjusiojo konfliktinė situacija iš esmės kilo dėl menkos priežasties – nukentėjusiojo konflikto su V. V. motina, t. y. dėl jų, kaip kaimynų, tarpusavio nesutarimų.

21. Bylos duomenimis, kaimynai, t. y. nuteistojo tėvai ir V. Š. šeima, konfliktuoja nuo 2012 m. Valiukų tvirtinimu, konfliktai kyla dėl netinkamo V. Š. elgesio su V. V. (V. Š. ją žemina, terorizuoja, muša, rodo gestus; buvo pervažiavęs jų šunį, sumušė vyrą; taip pat konfliktai kyla dėl to, kad V. Š. garsiai leidžia muziką). Anot Š., nesutarimai su kaimynais kyla dėl jų laikomų palaidų šunų. Akivaizdu, kad V. V. apie šią besitęsiančią konfliktinę situaciją tarp jo tėvų ir kaimynų Š. buvo žinoma. Šių aplinkybių kontekste, ir vėl pasiskundus motinai, anot jos, dėl smurtinio V. Š. elgesio (verkdama pasiguodė sūnui, kad ją sniego valytuvo kotu sumušė kaimynas V. Š.), V. V. sureagavo ir, kaip teigia pats, atvyko išsiaiškinti V. Š. naudoto smurto prieš motiną aplinkybių. Kad įvykio, kurio metu buvo sužalotas V. Š., priežastis buvo blogi santykiai, susiklostę tarp nuteistojo motinos ir V. Š., dėl kurių, tikėtina, motina nuolat skundėsi sūnui, matyti tiek iš nukentėjusiojo, tiek ir iš liudytojų B. Š. bei V. V. parodymų, garso įraše užfiksuotų aplinkybių (pavyzdžiui, nutarties 5 lapas). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo V. V. nusikalstamus veiksmus lėmė ne, kaip nustatė teismai, chuliganiškos paskatos, o labai aiškios ir nuteistajam atrodžiusios gana svarios (sudrausminti kaimyną ir taip apginti motiną) asmeninės priežastys. Vien tai, kad pavojingą elgesį V. V. pasirinko neišsiaiškinęs tikrųjų motinos nurodytų aplinkybių, neišsikvietęs policijos pareigūnų ir pan., priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, neduoda pagrindo V. V. veiksmų vertinti kaip padarytų iš chuliganiškų paskatų.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytą veikos motyvą V. V. veiksmuose padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą nėra chuliganiškų paskatų, t. y. nėra būtinojo subjektyviojo požymio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, kvalifikavę nuteistojo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo V. V. veika kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

23. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Perkvalifikavus V. V. veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei atsižvelgus į teismų sprendimuose nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, V. V. skirtina bausmė – laisvės apribojimas, įpareigojant jį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai bei bausmės laikotarpiu išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 2 dalis, 6 dalies 2, 5 punktai).

Dėl civilinio ieškinio

24. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas įvykio aplinkybes ir iš to kylančias pasekmes, be kita ko, nustatė nukentėjusiajam priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydį, kuris analogiškas panaikintame nuosprendyje nustatytam turtinės ir neturtinės žalos dydžiui, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Tokie kasatoriaus argumentai iš dalies yra teisingi.

25. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į

ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011).

26. Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pavyzdžiui, sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.).

27. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis V. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2323,21 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, ją sudaro: 1) išlaidos už tam tikrų sričių gydytojų konsultacijas (odontologo, neurologo, okulisto); 2) išlaidos už teismo medicinos specialisto išvadą; 3) kelionės pas gydytojus išlaidos; 4) išlaidos dėl kramtomųjų funkcijų atkūrimo (įskaitant dantų šaknų traukimą ir jų implantaciją) pagal UAB Baltijos odontologijos centro preliminarų gydymo planą. Civilinis ieškinys byloje grindžiamas V. Š. pateiktais dokumentais, taip pat ir UAB Baltijos odontologijos centro surašytu preliminariu nukentėjusiojo gydymo planu, kainynu, sąskaita faktūra bei specialisto išvada Nr. G 167/2016(03) (2 t., b. l. 109–124).

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam V. Š. priteisė iš nuteistojo V. V. visą civilinio ieškovo prašomą 2323,21 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio turtinei žalai atlyginti sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismų sprendimai dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio yra formalūs, nepakankamai pagrįsti įrodymais ir teisiniais argumentais, civiliniu ieškiniu reikalaujamos turtinės žalos dydis nustatytas neištyrus konkrečių dokumentų turinio ir neišsiaiškinus, ar, pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes, visa nukentėjusiojo V. Š. prašyta priteisti turtinė žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su V. V. padaryta nusikalstama veika.

29. Byloje nustatyta, kad V. V. sužalojo V. Š. ir dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, t. y. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų – galvos sumušimo su galvos smegenų sukrėtimu – V. Š. buvo nesunkiai (ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui) sutrikdyta sveikata, padaryti kiti įvairūs sužalojimai, taip pat nuskeltas viršutinio dešiniojo 12 danties kramtomojo paviršiaus kampas. Metalinio tilto sulaužymas ir dėl to 46–47 nukentėjusiojo dantų praradimas nuteistajam, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą V. Š. padariusiam asmeniui, nebuvo inkriminuotas; taip pat toks sužalojimas, kaip patirtas V. Š. nagrinėjamo įvykio metu, nebuvo nurodytas ir specialisto išvadose. Specialisto išvadų tiriamojoje dalyje tiesiog konstatuota, kad nukentėjusiojo apžiūros metu 46–47 dantų srityje nėra apačioje dešinėje buvusio metalinio tilto. Tuo tarpu nukentėjusysis V. Š. vien už kramtomųjų funkcijų atkūrimą (įskaitant dantų šaknų traukimą, implanto įsriegimą) prašė priteisti 2132 Eur.

30. Tačiau teismai, konstatuodami, kad V. Š. reikalavimai dėl prašomos atlyginti turtinės žalos dydžio yra pagrįsti, šių aplinkybių, kaip susijusių su nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydžiu, netyrė, nesiaiškino, taip pat nereikalavo iš civilinio ieškovo V. Š. civilinį ieškinį patvirtinančių, patikslinančių ar paneigiančių įrodymų (pavyzdžiui, neišreikalauta V. Š. asmens sveikatos istorija su ankstesniais odontologo įrašais prieš dedant nukentėjusiajam metalinį tiltą, jo kainą, dėl šių aplinkybių neapklaustas gydymo planą sudaręs odontologas, netirta, dėl kokių priežasčių nagrinėjamu atveju buvo pasirinkta implantacija ir (ar) pan.). Vadinasi, byloje liko neišaiškinta dalis aplinkybių, reikšmingų pareikšto civilinio ieškinio dydžiui nustatyti, todėl šios dalies įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai, yra nepakankamas žalos atlyginimo klausimams išspręsti (BPK 20 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

31. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neatsakė (t. y. lakoniškai atsakė) ir į nuteistojo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo. Antai nutartyje teismas nurodė, kad nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nustatytas remiantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose, nors, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, tokių teismų praktikos pavyzdžių nuosprendyje nėra nurodyta. Pabrėžtina, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas parinko adekvatų neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

32. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys išnagrinėtas esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, dėl to skundžiamų teismų

sprendimų dalis dėl civilinio ieškinio naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5, 6 punktais,

n u t a r i a :

Plungės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį pakeisti.

V. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 5 punktais, įpareigoti V. V. per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai bei bausmės atlikimo laikotarpiu išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutarties dalį dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Š. civilinio ieškinio (turtinės ir neturtinės žalos) dydžio ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-942/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00037-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 2.1.7.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) ir 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=177c0300701811e9a13eeecaacbc653f

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. K. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P LT“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 1 d. Ukmergės r., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą.

1.1. K. Š., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10 punkto reikalavimus, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos ir nesaugojo UAB „P LT“ 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 31 d. buhalterinės apskaitos dokumentų: avanso apyskaitų, atskaitingo asmens atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, prekių apyvartų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, didžiosios knygos ir 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitų apskaitos registrų, kuriuose būtų užregistruotos ūkinės operacijos, susijusios su bendrovės ūkine finansine veikla, jos turtu, nuosavu kapitalu, įsipareigojimų dydžiu ir struktūra.

1.2. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. K. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P LT“ direktorius, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, 2015 m. balandžio 30 d. – 2016 m. vasario 29 d. Ukmergės r., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, tyčia apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą.

2.1. R. M. suklastojus tikrus dokumentus – 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą apie UAB „E C“ transporto paslaugos pardavimą UAB „P LT“ nurodant, kad nupirkta paslaugų už 4658,50 Eur, ir 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 5 d. kasos pajamų orderių kvitus apie pinigų (iš viso 4658,50 Eur) už paslaugas gavimą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus UAB „E C“ direktoriaus I. B. parašą), K. Š. šiuos žinomai suklastotus kasos pajamų orderių kvitus patvirtino savo parašu ir juos bei nurodytą suklastotą PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą, nors realiai tokia ūkinė operacija neįvyko, bendrovė nurodytų paslaugų iš UAB „E C“ nepirko ir pinigų už jas nemokėjo.

2.2. R. M. suklastojus ir savo parašu patvirtinus tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras apie UAB „E“ transporto paslaugų 2015 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais pardavimą UAB „P LT“ kasos pajamų orderių kvitus apie pinigų už paslaugas gavimą, taip pat suklastojus ir pasirašius už UAB „E“ direktorių, o nenustatytam asmeniui pasirašius už UAB „E“ direktorių D. G. PVM sąskaitas faktūras apie UAB „E“ transporto teisinių konsultacijų paslaugų 2016 m. sausio 4 d. – vasario 29 d. pardavimą UAB „P LT“ bei kasos pajamų orderių kvitus apie pinigų už paslaugas gavimą, PVM sąskaitose faktūrose nurodant, kad iš viso nupirkta paslaugų už 9931,33 Eur (iš jų 8207,71 Eur paslaugų vertė ir 1723,62 Eur PVM), o kasos pajamų orderių kvituose – 14 244,23 Eur išmokėjimą UAB „E“ K. Š. šias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir kasų pajamų orderių kvitus įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą, nors realiai tokios ūkinės operacijos neįvyko, bendrovė nurodytų paslaugų iš UAB „E“ nepirko ir pinigų už jas nemokėjo.

2.3. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2015–2016 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai, nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu – būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013), tačiau šiuo atveju tai padaryta nebuvo.

3.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų visų trijų veikų sudėtys materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nurodyti

pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiosiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015). Tuo tarpu teismai, pripažindami jį kaltu padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, iš esmės rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvada Nr. 5-5/74 (toliau – specialisto išvada). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje, pažymėjęs, kad aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai ir Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, nurodė, kad šiuo atveju tai ir buvo konstatuota specialisto išvada. Taigi pats apeliacinės instancijos teismas patvirtino ir pripažino, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remiamasi vien tik specialiosiomis žiniomis, t. y. specialisto išvada.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pažymėjęs tai, kad akivaizdu, jog bendrovės direktoriui, t. y. jam, neatlikus tam tikrų pagal kompetenciją priklausančių veiksmų (nepateikus dalies dokumentų ir tam tikrų ūkinių operacijų nepagrindžiant apskaitos dokumentais) kyla padariniai – nėra galimybės nustatyti, ar apskaita tvarkoma tiksliai, teisingai ir pakankamai, ar esamuose apskaitos finansiniuose dokumentuose informacija yra objektyvi ir palyginama, nurodė, kad nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje užfiksuoti pažeidimai, patvirtinantys, kad UAB „P LT“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus, parodo, kad jis (kasatorius) neva nesiėmė aktyvių veiksmų tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta jam, kaip įmonės direktoriui, kylanti pareiga tinkamai tvarkyti ir saugoti buhalterinę dokumentaciją. Padarydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patvirtino ir pripažino, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remiamasi ne baudžiamojoje byloje esančiais neginčijamais įrodymais, o išimtinai specialisto išvada.

3.4. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad, pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos. Jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita. Jis, kaip įmonės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus buvo pavedęs atlikti UAB „Valfinsta“, o jis (kasatorius) iš esmės įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kartu pažymėtina tai, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 straipsniuose nurodyta, kad „kai ūkio subjekte yra darbuotojas arba ūkio subjektui pagal sutartį buhalterinės apskaitos paslaugas teikia įmonė“. Taigi šiuo atveju būtent UAB „Valfinsta“ buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

3.5. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, be baudžiamosios, yra nustatyta ir administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731

straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

3.6. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad UAB „Prefas“ neturi 2015 m. sausio 1 d. – birželio 1 d. buhalterinių dokumentų, tačiau neįvertino, kad šių dokumentų nebuvo, nes jų nepateikė UAB „Valfinsta“, taip pat to, kad šie dokumentai buvo atkurti ir pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT) kratos metu. Atkūrus įmonės buhalterinius dokumentus ir juos pateikus FNTT buvo įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „P LT“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Taigi jam turėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

3.7. Apkaltinamasis nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra grįstas prielaidomis, nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę suteikiant pirmiau minėtai 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadai.

3.8. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog transporto paslaugos nebuvo perkamos ir teikiamos, įrodo nepateiktos sutartys ir važtaraščiai. Pažymėtina, kad tai, jog nebuvo pateiktos transporto paslaugų pirkimo sutartys, nepaneigia fakto,

kad sandoriai realiai vyko, nes tokio pobūdžio susitarimus galima sudaryti ir žodžiu. Tai, kad liudytojai R. T. ir R. M. tiksliai negalėjo prisiminti, kur ir kokiomis aplinkybės teikė vežimo paslaugas, neįrodo jo kaltės, kad neva jis žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą. Akivaizdu, kad asmenys praėjus keleriems metams negali tiksliai ir detaliai prisiminti, kur, kada ir kam teikė transporto paslaugas, tačiau tokios abejonės ir prielaidos negali būti pagrindas jam priimti apkaltinamąjį nuosprendį. O tai, kad tyrimui nebuvo pateikti krovinio važtaraščiai, nepaneigia to, kad ūkinės operacijos realiai vyko, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei krovinio vežimo sutarčiai, nei krovinio vežimo sutarties veikimui. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, kad neva buvo teikiamos ir perkamos teisinės paslaugos, nurodė, kad specialisto išvadoje pažymėta, kad neva teisinių paslaugų teikimas buvo pagrįstas tik Anykščių rajono apylinkės teismo pateikta civilinės bylos medžiaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinių paslaugų teikimas apima ne tik dokumentų teismui rengimą ir bylų užvedimą. Tam tikrų suteiktų teisinių paslaugų neįmanoma pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau tai nereiškia, kad jos nebuvo suteiktos ir sandoriai realiai nevyko. UAB „E“ teikė UAB „P LT“ įvairias teisines paslaugas: teisines konsultacijas, sutarčių, dokumentų peržiūrą ir teisinį įvertinimą, analizę, skolų administravimą ir pan. Be to, tai, kad byloje nurodytas pinigų sumos dydis už suteiktas teisines paslaugas neatitinka rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, nereiškia, kad šalims draudžiama susitarti dėl didesnio užmokesčio. Tik pačios sandorio šalys įvertina ir sutaria, kiek bus mokama už suteiktas teisines paslaugas, nes nurodytų rekomendacijų tikslas yra visai kitas. Dėl to tai, kad civilinio ieškinio suma mažesnė, nei realiai buvo sumokėta UAB „E“ už teisines paslaugas, neįrodo jo kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

3.10. Dėl sandorių su UAB „Eurotrading“ pažymėtina, kad ši teismo išvadų dalis grįsta prielaidomis, nesant konkrečių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje vartojama frazė „jeigu I. B. parodymai yra teisingi“.

3.11. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktų dokumentų ir apskaitos registrų duomenis nustatyta, kad UAB „P LT“ apskaitoje užfiksuotas vienas paslaugų pirkimo iš UAB „E C“ sandoris. UAB „E C“ išrašytoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Euro Nr. 2015071 nurodyta, kad UAB „P LT“ iš jos pirko transporto paslaugų už 4658,50 Eur (iš jų 3850 Eur paslaugų vertė ir 808,50 Eur PVM), taip pat tai, kad paslaugos teiktos sausio–balandžio mėnesiais ir kad ją išrašė direktorius I. B., bet parašo šalia pavardės nėra. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato pareigos pasirašyti išrašytas PVM sąskaitas faktūras. UAB „P LT“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros atitinka visas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79, 80, 82 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių nuostatas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo K. Š. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės kartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, bandydamas paneigti savo kaltę, neigia teismų nustatytų kaltinančių faktinių aplinkybių buvimą, ginčija jų įrodytumą, nurodydamas argumentus, susijusius ne su baudžiamojo įstatymo taikymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 2 dalis), bet su baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimais (t. y. reikalavimais, keliamais įrodymų vertinimui). Neigdamas savo kaltę, kasatorius savaip, sau palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei išvadomis ir teigia, kad baudžiamosios bylos duomenimis jo kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus nėra įrodyta. Taigi kasacinis skundas daugiausia pagrįstas teiginiais apie neva neteisingai įvertintus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, nors kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu ir įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

4.2. Nuteistasis K. Š. buvo realus įmonės vadovas ir kaip įmonės vadovas pagal teisės aktus buvo atsakingas už kaltinime nurodytų UAB „P LT“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, UAB „P LT“ įregistruota 2008 m. rugsėjo 8 d., šio juridinio asmens vadovas buvo K. Š., kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintas Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės nuostatas turėjo pareigą tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės

apskaitos dokumentų saugojimą ir nustatyti dokumentų saugojimo tvarką, o tai nebuvo padaryta.4.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pirminius buhalterinius

dokumentus į apskaitos programą įvedė pats K. Š., vėliau apskaitos programoje automatiškai buvo formuojami registrai, kuriuos jis siuntė buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims. Įsakymo dėl dokumentų saugojimo tvarkos UAB „P LT“ nebuvo – tai patvirtino ir pats nuteistasis K. Š. Šias aplinkybes patvirtina ir kaip liudytojų apklaustų UAB „Valfinsta“ atstovo V. R. ir UAB „P LT“ buhalterės I. N. parodymai, 2011 m. birželio 7 d. tarp UAB „Valfinsta“ ir UAB „P LT“ sudaryta apskaitos tvarkymo sutartis Nr. 11/6-7/001, taip pat specialisto išvada, kurioje nustatyti pažeidimai patvirtino, kad UAB „P LT“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir bendrovės direktorius K. Š. iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų tam, kad tinkamai įgyvendintų jam, kaip bendrovės direktoriui, kylančią pareigą tinkamai tvarkyti ir saugoti buhalterinę dokumentaciją.

4.4. Taigi baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius, kaip UAB „P LT“ direktorius, K. Š. yra tinkamas atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subjektas.

4.5. Baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą (turėtų būti – aplaidų) buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo ANK 205 straipsnyje nustatytos administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą ar neteisingos finansinės atskaitomybės pateikimą atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei būtini BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai (negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros), o ANK 205 straipsnyje padariniai nenustatyti – administracinei atsakomybei kilti pagal šį ANK straipsnį pakanka vien veikos atlikimo – buhalterinių ūkinių operacijų, lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Kartu pažymėtina, kad BK 223 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11/2008).

4.6. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų UAB „P LT“ buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies negalima nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį, kurio metu K. Š. buvo UAB „P LT“ vadovas ir turėjo pareigą išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Dėl to kasatoriui pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

4.7. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo yra pagrįstos ne prielaidomis, bet teisme tiesiogiai ištirtais įrodymais, įvertinant tiek nuteistąjį teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, taip pat jų visumą ir išsiaiškinus visas aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti. Teismai motyvuotai paneigė kasatoriaus versiją, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių UAB „P LT“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nuteistojo ginčijamų ir jam inkriminuotų aplinkybių buvimą teismai pagrindė liudytojų V. R., I. N., I. B., D. G. ir iš dalies R. M., R. T. parodymais, specialisto išvadomis ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga.

4.8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojoje byloje pakanka duomenų K. Š. kaltei padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios buvo nurodytos nuteistojo apeliaciniame skunde, ir patvirtino, kad nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su šio apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir teigti, kad baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius apelianto argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o jo teiginius dėl kaltės įrodymų nebuvimo paneigė išsamiai išanalizuodamas įrodymus, nutartį pagrįsdamas visais teisėtais būdais gautais bylos įrodymais.


5. Nuteistojo K. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad

teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo K. Š. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus.

8. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo argumentus dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, skunde atitinkamai teigia, kad: jis, kaip įmonės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus buvo pavedęs atlikti UAB „Valfinsta“, o jis (kasatorius) iš esmės įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą; teismai nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog transporto paslaugos nebuvo perkamos ir teikiamos, įrodo nepateiktos sutartys ir važtaraščiai; tai, kad nebuvo pateiktos transporto paslaugų pirkimo sutartys, nepaneigia fakto, kad sandoriai realiai vyko, nes tokio pobūdžio susitarimus galima sudaryti ir žodžiu; tai, kad liudytojai R. T. ir R. M. tiksliai negalėjo prisiminti, kur ir kokiomis aplinkybės teikė vežimo paslaugas, neįrodo jo kaltės, kad neva jis žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą; teisinių paslaugų teikimas apima ne tik dokumentų teismui rengimą ir bylų užvedimą; tam tikrų suteiktų teisinių paslaugų neįmanoma pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau tai nereiškia, kad jos nebuvo suteiktos ir sandoriai realiai nevyko. UAB „E“ teikė UAB „P LT“ įvairias teisines paslaugas: teisines konsultacijas, sutarčių, dokumentų peržiūrą ir teisinį įvertinimą, analizę, skolų administravimą ir pan.; tai, kad byloje nurodytas pinigų sumos dydis už suteiktas teisines paslaugas neatitinka rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, nereiškia, kad šalims draudžiama susitarti dėl didesnio užmokesčio; teismo išvadų dalis dėl sandorių su UAB „E C“ grįsta prielaidomis, nesant konkrečių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų; specialisto išvadoje vartojama frazė „jeigu I. B. parodymai yra teisingi“; specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktų dokumentų ir apskaitos registrų duomenis nustatyta, kad UAB „P LT“ apskaitoje užfiksuotas vienas paslaugų pirkimo iš UAB „E C“ sandoris; UAB „E C“ išrašytoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Euro Nr. 2015071 nurodyta, kad UAB „P LT“ iš jos pirko transporto paslaugų už 4658,50 Eur (iš jų 3850 Eur paslaugų vertė ir 808,50 Eur PVM), taip pat tai, kad paslaugos teiktos sausio–balandžio mėnesiais ir kad ją išrašė direktorius I. B., bet parašo šalia pavardės nėra, ir pan.

9. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

10. Kasatorius nurodo, kad teismai jo kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus iš esmės grindė specialisto išvada, suteikdami jai išskirtinę įrodomąją reikšmę. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo

prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

12. Nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad iš teismų sprendimų matyti, jog specialisto išvada buvo tik vienas iš įrodymų, kuriuo teismai grindė kasatoriaus kaltę, ją teismai lygino su kitais baudžiamosios bylos duomenimis ir vertino kitų bylos duomenų kontekste.

13. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su kasatoriui inkriminuotų nusikaltimų padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį K. Š., liudytojus I. N., R. T., R. M., V. R., D. G., I. B., prie baudžiamosios bylos pridėjo prokuroro pateiktus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – K. Š. teisinančius – įrodymus.

14. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2018 m. spalio 11 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

15. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Kasatorius teigia, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos ir jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Jis, kaip įmonės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus buvo pavedęs atlikti UAB „Valfinsta“, o jis (kasatorius) iš esmės įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju būtent UAB „Valfinsta“ buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi kasatorius skunde iš esmės kelia jo atitikties BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjekto požymiams klausimą.

16.1. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

16.2. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio BK straipsnio dispozicijoje nurodyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė sąlyga kilti padariniams

(negalėjimui visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros). Kartu atsižvelgiant į kasatoriaus skundo argumentų kontekstą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).

16.3. Sutiktina su kasatoriumi, kad pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, kad jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018).

16.4. Minėta, kad kasatorius nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, t. y. už tai, kad jis, būdamas UAB „P LT“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10 punkto reikalavimus, 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 1 d. nepateikė dalies reikalaujamų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių įmonės ūkines operacijas, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

16.5. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kasatorius, kaip UAB „P LT“ vadovas, netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, t. y. nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, nesaugojo 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 31 d. avanso apyskaitų, atskaitingo asmens atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, prekių apyvartų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, didžiosios knygos ir pirmiau nurodyto laikotarpio banko sąskaitų apskaitos registrų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vadinasi, K. Š. neįgyvendino jam, kaip įmonės direktoriui, kylančios pareigos tinkamai tvarkyti ir saugoti įmonės buhalterinius dokumentus. Kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, jog pirminius buhalterinius dokumentus į apskaitos programą įvedė pats kasatorius, o vėliau apskaitos programoje automatiškai buvo formuojami registrai, kuriuos jis siuntė buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims.

16.6. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai K. Š., kaip UAB „P LT“ vadovą, buvusį atsakingą už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pripažino tinkamu atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subjektu.

17. Kasatorius taip pat nurodo, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, be baudžiamosios, yra nustatyta ir administracinė atsakomybė. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, neįvertino, kad teismo nurodomų buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo, nes jų nepateikė UAB „Valfinsta“, taip pat to, kad šie dokumentai buvo atkurti ir pateikti FNTT kratos metu. Atkūrus įmonės buhalterinius dokumentus ir juos pateikus FNTT buvo įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „P LT“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Taigi jam turėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

17.1. Iš tiesų už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra nustatyta baudžiamoji (BK 223 straipsnis) ir administracinė atsakomybė (ANK 205 straipsnis (iki 2016 m. gruodžio 31 d. ATPK 1731 straipsnis)).

17.2. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla tada, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų

praktikoje dėl BK 223 straipsnio taikymo ne kartą yra nurodyta, kad asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti galima nustatyti analizuojant tik to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei išvada dėl šių aplinkybių gali būti padaryta tik po to, kai buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, atliktas ikiteisminis tyrimas ar pan., tokiu atveju laikoma, kad baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai kilo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16-2014, 2K-7-176/2015, 2K-335-648/2016, 2K-356-689/2018).

17.3. Minėta, kad kasatorius pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, kaip UAB „P LT“ direktorius būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepateikė dalies reikalaujamų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių UAB „P LT“ ūkines operacijas, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vadinasi, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų UAB „P LT“ buhalterinės apskaitos dokumentų kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį, kurio metu K. Š. buvo UAB „P LT“ vadovas ir turėjo pareigą išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

17.4. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, kasatoriui pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. Š. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-115-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00226-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.2; 2.1.7.4; 2.3.6.4.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e2f356070e111e9b81587fcbd5a76f6

Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,išteisintiesiems R. Š. ir D. M.,išteisintųjų gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos

prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovskij) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu buvo nuteisti:R. Š. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu

penkiems mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. Š. per visą šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,66 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

D. M. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. M. per visą šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,66 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. A., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu

panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:R. Š., D. M. ir V. A. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti

nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. Š. ir D. M. buvo nuteisti už tai, kad jie su nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu V. A., būdami valstybės tarnautojai (V. A. ir D. M. – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausieji postiniai, R. Š. – vyresnysis patrulis), pažeisdami jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. Nr. VIII-1316) 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad „valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises

bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus“, 8 punktą, kuriame nurodyta, kad „valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas“, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad „valstybės tarnautojai privalo: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; 3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; 5) laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba“, taip pat pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048) 4 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad „policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais“, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kur nustatyta, kad „pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves“, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nurodo, kad „pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių“, nesilaikydami Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 4.1 punkto, 4.2 punkto, 4.3 punkto, 4.6 punkto reikalavimų: „Policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi vadovautis šiomis nuostatomis: 4.1. gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves; 4.2. užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba; 4.3. neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų; 4.6. saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo“, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi viršydami įgaliojimus, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė ir fizinis asmuo T. S., nes jam nežymiai sutrikdė sveikatą, būtent: 2016 m. gruodžio 20 d., tarnybos metu, 02.56 val., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Patrulių rinktinės pareigūnams į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio, 187 straipsnio 2 dalies nurodytų reikalavimų pažeidimo pristačius T. S. ir 2016 m. gruodžio 20 d. 03.03 val. uždarius jį į laikinojo sulaikymo patalpą Nr. 1, pastarajam triukšmaujant bei nepaklusus teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus, 03.53 val. V. A., laikydamas rankose antrankius ir virvę, atidarė laikinojo sulaikymo patalpos Nr. l duris ir įspėjo sulaikytąjį apie galimą spec. priemonių panaudojimą. Išėjus V. A. iš sulaikymo patalpos, pasigirdo smūgis į sulaikymo patalpos duris, tad V. A. vėl įėjo į sulaikymo patalpą ir antrankiais surakino T. S. rankas už nugaros. Tuo metu į sulaikymo patalpą įėjo ir R. Š., pastarajam už rankos palaikant T. S., V. A. virvę užfiksavo prie antrankių. Po to, D. M. priėjus prie durų ir jas palaikant ranka ir koja, V. A. perkėlė virvę per sulaikymo patalpos durų viršų, ją įtempė, įstūmė besipriešinantį T. S. į kameros vidų, kartu su D. M. uždarė duris ir, D. M. prilaikant duris, virvę užfiksavo už durų rankenos. Toliau T. S. spardant sulaikymo patalpos duris, 04.29 val. V. A. priėjo prie sulaikymo patalpos durų, įtempė dar stipriau virvę ir pritvirtino ją prie durų rankenos. Tokiu būdu įtemptos rankos į viršų laikytos iki 04.50 val. (57 minutes), dėl to T. S. buvo padaryti šie sužalojimai: skersinės krypties linijiniai odos nubrozdinimai dešinio ir kairiojo riešų išoriniuose paviršiuose, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu panaikinusi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį, priėmė naują nuosprendį ir R. Š., D. M. ir V. A. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad viena iš bendrųjų policijos pareigūnų teisių yra ta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš byloje esančios vaizdo medžiagos matyti, kad policijos

pareigūnai panaudojo prievartą prieš nukentėjusįjį T. S. tuomet, kai šis nesiliovė trankęs į laikinojo sulaikymo patalpos duris, nevykdė pareigūnų reikalavimų, ir prieš tai, kai jam paaiškino, kad jis bus surištas. Policijos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., 26 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad pareigūnas prireikus gali panaudoti bet kokias priemones, būtinas policijos funkcijoms įgyvendinti. Teismas nurodė, kad, remiantis policijos pareigūnų parodymais, galima teigti, jog jie virvę naudojo kaip parankinę priemonę ir, siekdami užtikrinti, kad T. S. nesusižalotų ir negadintų komisariato turto, pasirinko priemonę, kuri, jų vertinimu, buvo būtina tam, kad būtų užtikrintas nukentėjusiojo T. S. saugumas ir komisariato turto apsauga. Šią priemonę policijos pareigūnai laikė teisėta. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad policijos pareigūnų vadovai sudarė sąlygas tokią priemonę naudoti, žinojo apie tokios priemonės naudojimą ir tai toleravo. Policijos komisariatas buvo visiškai nepritaikytas agresyviems asmenims laikyti ir jiems sutramdyti. Policijos pareigūnai nebuvo apmokyti, kaip turėtų elgtis laikinojo sulaikymo patalpose su agresyviais, neblaiviais, susižaloti galinčiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis. Policijos pareigūnai buvo išreiškę savo nepritarimą dėl to, kad jie turi naudoti jiems nepriimtinas asmenų tramdymo priemones bei būdus, į tai nebuvo reaguota. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nukentėjusiojo T. S. elgesys nerodo, kad jis galėjo žalotis, policijos pareigūnams nesipriešino, jokios agresijos prieš juos nerodė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog nuo nukentėjusiojo T. S. suduoto smūgio į laikinojo sulaikymo patalpos duris pasikėlė šių patalpų durų stačiakampio formos geležinės durelės, o spardydamas į duris jis vis dėlto buvo praradęs pusiausvyrą, leidžia teigti, jog galimybė, kad nukentėjusysis, kuris buvo neblaivus, praradęs pusiausvyrą ir kritęs būtų galėjęs susižaloti, vis dėlto buvo. Todėl policijos pareigūnai turėjo pagrindo imtis veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S., kad jis nesusižalotų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog nukentėjusiojo rankų surakinimas antrankiais už nugaros, prie antrankių pririšant virvę, o kitą jos galą perkeliant per durų viršų, tokiu būdu įtempiant rankas ir virvę pritvirtinant prie išorinių kameros durų rankenos, nebuvo adekvati priemonė susidariusioje situacijoje ir policijos pareigūnai galėjo imtis kitų alternatyvių priemonių, pavyzdžiui, surišti nukentėjusįjį virve ir jį paguldyti ant žemės, kol jis nusiramins, t. y. panaudoti būdą, dėl kurio jau buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jis buvo pripažintas kaip teisėtas. Taip pat policijos pareigūnams pavartojus konkrečius veiksmus prieš nukentėjusįjį ir apsaugojus jo galvą nuo susižalojimo nebuvo pagrindo dar kartą įtempti virvės siekiant apsaugoti valstybės turtą, kurį gadino nukentėjusysis, spardydamas laikinojo sulaikymo patalpos duris, nes valstybės turtas prieš asmens sveikatą nėra prioritetinė vertybė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad negali laikyti policijos pareigūnų veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S. tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Policijos komisariato vadovybė, policijos pareigūnams ne kartą išreiškus pretenzijas dėl to, kokius veiksmus jie turi atlikti laikinojo sulaikymo patalpose su agresyviais, žaloti save ketinančiais ir valstybės turtą gadinančiais asmenimis, užuot sudariusi normalias darbo sąlygas, kurioms esant aukščiausiu – konstituciniu – lygiu būtų užtikrinta žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visiškai į tai nereagavo, tik iškilus įvykiui į viešumą, ėmėsi konkrečių apčiuopiamų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos komisariato vadovybė, kuri tam tikrą laiko tarpą policijos pareigūnams buvo sudariusi tokias darbo sąlygas, kai šie, turėdami aiškų teisės aktuose nustatytą tikslą, buvo priversti išrasti ar išmąstyti asmens tramdymo būdą, kurį jie patys įvardijo kaip nežmonišką, laikinojo sulaikymo patalpose, apie šį tramdymo būdą žinojo, nieko dėl to nedarė, toleravo, todėl negali perkelti atsakomybės naštos pareigūnams. Nagrinėjamoje byloje valstybei jokia didelė žala baudžiamąja prasme negalėjo būti padaryta.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Jevgenijus Michailovskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai) – vertinant įrodymus pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės – įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo išvados bei padaryti vertinimai yra klaidingi, nepagrįsti byloje esančiais duomenims, paremti tik išteisintųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o ne byloje surinktais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus išteisintų asmenų tvirtinimus, kad 2015 m. policijos pastatas nėra pritaikytas „agresyviems asmenims laikyti, kad jie nesusižalotų ir nesugadintų valstybės turto“, kad policijos pareigūnai nebuvo

apmokyti ir padaliniui skirtos priemonės „nebuvo tinkamos žmogui nuo susižalojimo ir valstybės turtui nuo sugadinimo apsaugoti“. Teismas padarė klaidingą išvadą, nes virvė kaip „parankinė“ priemonė galėjo būti naudojama, tačiau ne tokiu būdu, kurį pritaikė išteisintieji, o tokiu būdu panaudodami virvę, išteisinti asmenys suprato, kad pasirinktas virvės naudojimo būdas yra netinkamas, žaloja asmens sveikatą ir žemina jo orumą. Policijos vadovai toleravo virvės naudojimą, tačiau nesitaikstė su jos panaudojimu asmenims kankinti, nes nurodė įvertinti policijos pareigūnų veiksmus.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teisinį policijos pareigūnų darbinės veiklos reglamentavimą, neįvertino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnio nuostatų, kurios nurodo, kad nė vienas pareigūnas ar valstybės tarnautojas arba bet koks kitas asmuo negali vykdyti, kurstyti ar toleruoti jokio kankinimo veiksmo ar kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 1 straipsnyje yra nurodyta, kad „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia siekiant <…> nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, <…> kai tokį skausmą ar kančią sukelia viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už V. A., R. Š., D. M. veiksmus atsakingi yra (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vadovai, kurie nesudarė tinkamų sąlygų policijos pareigūnams vykdyti savo pareigas: neinstruktavo, kaip elgtis sulaikytiems asmenims triukšmaujant, gadinant inventorių ir bandant žalotis, yra klaidinga ir paneigianti asmeninės atsakomybės už atliktus veiksmus principą. Išteisintieji dirbo policijoje beveik po 20 metų, turėjo didžiulę profesinę darbo patirtį, išmanė atliekamą darbą ir reglamentuojančius norminius aktus, todėl už jų veiksmus atsakomybė kyla jiems, o ne jų vadovams.

3.5. Išteisintieji tvirtina, kad sulaikytasis T. S. daužė kameros inventorių, žalojo save, o specialiosios priemonės buvo panaudotos pasekmėms išvengti. Iš byloje esančio įrašo matyti, kad sulaikytasis T. S. gulėjo ant suolo, beldė į sulaikymo patalpos duris, bet nedaužė, negadino inventoriaus ir savęs nežalojo. Su tuo iš dalies sutiko ir apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad nukentėjusiojo T. S. elgesys nerodo, kad jis galėjo žalotis, jis policijos pareigūnams nesipriešino, jokios agresijos nerodė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas, spėjamojo pobūdžio išvadas nurodydamas, kad aplinkybė, jog nuo nukentėjusiojo T. S. suduoto smūgio į laikinojo sulaikymo patalpos duris pasikėlė šių patalpų durų stačiakampio formos geležinės durelės, o spardydamas į duris jis vis dėlto buvo praradęs pusiausvyrą, leidžia teigti, jog galimybė, kad nukentėjusysis, kuris, kaip minėta, buvo neblaivus, praradęs pusiausvyrą ir kritęs būtų galėjęs susižaloti, vis dėlto buvo, todėl policijos pareigūnai turėjo pagrindo imtis veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S., kad jis nesusižalotų. Toks spėjimais ir prielaidomis grindžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

3.6. Akivaizdžiai perteklinis specialiųjų priemonių panaudojimas siekiant nubausti nepaklusnų asmenį, fizinio skausmo jam tyčinis sukėlimas ir tokių veiksmų toleravimas bei prisidėjimas prie jų sudaro pagrindą daryti priešingą išvadą apie išteisintųjų V. A., R. Š. ir D. M veiksmų vertinimą kaip apie nusikalstamą piktnaudžiavimą. Tai teisingai ir pagrįstai buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Aplinkybes, kad kaltinamieji veikė sąmoningai ir tokių pasekmių siekė, patvirtina ir tai, kad jie girdėjo sulaikytojo šauksmus, suprato, kad jis kenčia skausmą, yra žeminamas, ir nesiėmė jokių veiksmų jo kančioms nutraukti. Išteisintieji žinojo jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose. V. A., R. Š., D. M. naudojama prievarta buvo akivaizdžiai neadekvati tarnybinei pareigai atlikti ir neatitinka jų veiklą reglamentuojančio Policijos įstatymo (veikos padarymo metu galiojusi 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1856 redakcija) 26 straipsnyje nustatytų prievartos naudojimo sąlygų: „<…> pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos“. Panaudodami specialiąsias priemones tokiu būdu, išteisintieji atliko nežmoniškus, kankinančius kitą asmenį, žeminančius žmogaus orumą veiksmus ir taip pažemino pareigūno vardą, kas yra sudėtinė nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dalis didelės žalos požymio buvimo aspektu. Šių argumentų ir aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino.

3.7. Aplinkybės, kad V. A. ir D. M., būdami valstybės tarnautojai – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausieji postiniai, dirbo pagal (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyresniojo patrulio pareigybės aprašymą, patvirtintą (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu, o ne pagal (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo postinio pareigybės aprašymą, nešalina jų atsakomybės ir neatleidžia nuo nustatytų pareigų vykdymo bei prievolės tinkamai atlikti savo kaip policijos pareigūnų pareigas. Pareigūnų leistinų

prievartos priemonių panaudojimas, turint tikslą ne užkardyti teisės pažeidimą, o norint savo smurtiniu elgesiu, neleistinomis priemonėmis sutramdyti ir nubausti T. S. bei priversti jį vykdyti policijos pareigūnų reikalavimus, visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla. Tokio pobūdžio veiksmai daro didelę žalą visos Lietuvos policijos autoritetui.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Dėl prokuroro skunde nurodomų BPK pažeidimų

4. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad jį priimant buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nesilaikant BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2–3 punkto nuostatų. Tačiau iš esmės kasatorius ginčija išteisintųjų veiksmų teisinį vertinimą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).

7. Pirmosios instancijos teismas R. Š. ir D. M. buvo nuteisęs pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, o V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleidęs pagal laidavimą pritaikęs BK 40 straipsnio nuostatas.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo R. Š. ir nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinius skundus, BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo R. Š., D. M. ir V. A. dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Šis teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus (V. A., R. Š., D. M., nukentėjusiojo T. S. parodymus, pastarojo veiksmus būnant laikinojo sulaikymo patalpoje (spardymą į duris, triukšmo kėlimą, tai užfiksuota vaizdo įraše), kitus duomenis) ir iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad, įvykio metu nukentėjusiajam T. S. būnant laikinojo sulaikymo patalpoje, spardant į duris ir triukšmaujant, po įspėjimo V. A., R. Š. ir D. M. bendri veiksmai – T. S. rankų surakinimas antrankiais už nugaros, prie antrankių pririšant virvę, o kitą jos galą perkeliant per durų viršų, tokiu būdu įtempiant rankas ir virvę pritvirtinant prie išorinių kameros durų rankenos bei taip laikant 57 min., nebuvo adekvati priemonė susidariusioje situacijoje (nuosprendžio 41 punktas). Be to, policijos pareigūnai turėjo galimybę panaudoti teisėtus būdus T. S. nuraminti. V. A. vėlesnis veiksmas dar įtempiant virvę buvo perteklinis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtus V. A., R. Š. ir D. M. veiksmus, nelaikė jų tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė (nuosprendžio 42 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir pripažino, kad V. A., R. Š.

ir D. M. bendri veiksmai prieš nukentėjusįjį T. S. buvo neteisėti ir neproporcingi, tačiau įvertinęs visas aplinkybes (paties T. S. netinkamą elgesį, policijos komisariato organizacinio darbo trūkumus ir tai, kad V. A. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą) jų veiksmų nelaikė tiek pavojingais, kad jiems būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teismas nustatė, kad V. A., R. Š. ir D. M. už pareigūno vardo pažeminimą nuo 2017 m. vasario 17 d. atleisti iš vidaus tarnybos (2017 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. 30-TE-145). Taigi už neteisėtus veiksmus V. A., R. Š. ir D. M. paskirta griežčiausia drausminė nuobauda.

10. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014). Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) požymius. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, išanalizavo V. A., R. Š. ir D. M. padarytų neteisėtų veiksmų pavojingumą ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, kad policijos pareigūnų veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S. negalima laikyti tokiais pavojingais, dėl kurių jiems kiltų baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad minėti asmenys yra atleisti iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, žala nukentėjusiajam atlyginta, ir pagrįstai konstatavo, jog netikslinga jiems taikyti dar ir baudžiamąją atsakomybę.

11. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė; pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-942/2019Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00144-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.9; 2.1.7.5; 2.1.14(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=455b3ab070e111e9b81587fcbd5a76f6



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,išteisintosios R. S. gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. ir atstovui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. L.

atstovės pagal įstatymą D. L. ir jų atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. išteisinamojo nuosprendžio R. S. baudžiamojoje byloje.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu R. S. pripažinti kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 60 MGL dydžio (2259,60 Eur) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu, nuteistosios R. S. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą patenkinus, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis – nuosprendis, kuriuo R. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios atstovų, prokurorės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. R. S. buvo kaltinama tuo, kad 2010 metų liepą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno ledo arenoje vasaros dailiojo čiuožimo stovyklos treniruočių metu, dėl netinkamai vykdomų nurodymų ar atliekamų užduočių tyčia spausdama ir sukdama rankų pirštais mažametei I. L., gim. (duomenys neskelbtini), padarė daugybines poodines kraujosruvas kairiojo žasto vidiniame paviršiuje, pavienes poodines kraujosruvas dešinės ausies kaušelio nugariniame paviršiuje, dešinio žasto apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, pilvo dešinėje pusėje ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, jų nepagrindė išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi tik, teismo įsitikinimu, kaltinimą patvirtinančiais, be kita ko, ir netiesioginiais, įrodymais ir neanalizavo bei nepasisakė dėl R. S. kaltę paneigiančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą.

3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, pripažino, kad baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių R. S. tyčios sužaloti mažametę nukentėjusiąją ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. S. veiksmų ir kilusių padarinių buvimą.

4. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais duomenimis nėra neginčijamai patvirtinta, jog R. S. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, pirmosios

instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį, kuriuo ją dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

5. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios I. L. atstovė pagal įstatymą D. L. ir jų atstovas advokatas S. Liutkevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, taip pat nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. priteisti 450 Eur (200 Eur apeliacinės ir 250 Eur kasacinės instancijos teisme) jos turėtų atstovavimo išlaidų. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatomis, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teismas vadovavosi mažamečių liudytojų A. Ž. ir G. M. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nesuabejojo techninėmis priemonėmis užfiksuotais duomenimis ir jų ištyrimu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal R. S. paduotą apeliacinį skundą, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje kaip liudytojas apklausė V. V., R. S., A. S., J. A., M. L., N. B., S. K. B. Visos šios liudytojos parodė apie treniruočių eigą, tarpusavio santykius treniruočių metu, tačiau nė viena iš jų nematė konflikto tarp trenerės R. S. ir jos treniruojamos mažametės nukentėjusiosios I. L. Kitų baudžiamojoje byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas papildomai ar pakartotinai netyrė ir išteisinamajame nuosprendyje vadovavosi tais pačiais duomenimis, kurie buvo išanalizuoti ir aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo kviečiama ir nukentėjusioji I. L., kuri prieš tai buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, nekonkretizavęs, kurie nukentėjusiosios parodymai ar jų dalis sukėlė jam abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo, vis dėlto padarė išvadą, kad, išskyrus nukentėjusiosios I. L., D. L. parodymus, kurie nėra nuoseklūs ir iš dalies prieštarauja kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartų ir nukentėjusiosios naudai liudijusių liudytojų, kurie tiesiogiai kaltinime nurodyto įvykio nematė, parodymams, baudžiamojoje byloje nėra nustatyta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad I. L. teismo medicinos specialisto pagal nuotraukas nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent R. S. tyčiniais smurtiniais veiksmais.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir nevertino parodymų, kuriuos baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ikiteisminio tyrimo teisėjui davė kaip liudytoja apklausta trenerė N. L. Būtent ši liudytoja, nors ir kviesta į apklausą R. S. iniciatyva, pakankamai aiškiai nurodė apie sportininkų susižalojimų galimybes treniruočių metu, kategoriškai paneigdama kai kuriuos savaiminius susižalojimus ir konstatuodama, jog nebūdingas kraujosruvų atsiradimas vaikui už ausų – jos gali būti ant šono, delnų, blauzdų ir apatinėje nugaros dalyje. Atsakydama į prokurorės klausimą apie galimus susižalojimus treniruočių metu, liudytoja N. L. buvo dar konkretesnė – ant pečių – ne, už ausies – ne. Taigi šie liudytojos parodymai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas apie tai, kad dailusis čiuožimas yra specifinė sporto šaka, kurioje susižalojama treniruočių metu. Neneigdama galimybės susižaloti treniruočių metu (krentant ant ledo, susiduriant su kitais sportininkais), visgi trenerė N. L. eliminavo galimybę patirti traumas pečių srityje ar už ausų. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys apie sužalojimus dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje iš kaltinimo šalintini, nes nenustatyta, kad R. S. būtų atlikusi veiksmus, sukėlusius šiuos sužalojimus, šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino.

5.4. Kalbant apie nukentėjusiosios I. L. parodymų vertinimą apeliacinės instancijos teisme kaip nenuoseklių, to nekonkretizuojant, atkreiptinas dėmesys į tai, kad labiau įtartina būtų tai, jei I. L., įvykio metu būdama vienuolikos metų, būtų tiksliai iki detalių atsiminusi aplinkybes, kurios vyko beveik prieš aštuonerius metus. Nukentėjusiosios I. L. ir liudytojos D. L. parodymai atitinka baudžiamojoje byloje esančius objektyvius duomenis – vaizdo įraše užfiksuotų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, nusikalstamos veikos padarymo laiką. Kartu pažymėtina, kad kiti liudytojai, išskyrus A. Ž. ir G. M. Č., konflikto tarp mažametės nukentėjusiosios ir trenerės R. S. nematė, todėl apklausų metu negalėjo nurodyti detalių, o jų parodymų neatitikimai dėl tarpusavio santykių, susiklosčiusių tarp mažamečių sportininkų ir trenerės R. S., paaiškinami asmeniniais interesais – apie R. S. apklausų metu teigiamai atsiliepė jos kolegos treneriai, kurie kartu

dirba iki šiol, ir auklėtiniai, kuriuos ji ilgą laiką treniravo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios I. L. parodymus, neįvertino ir neaptarė to, kad įvykio metu jai buvo vienuolika metų. Apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kaip ir kitas mažametes liudytojas), apklausos metu dalyvavo vaiko teisių specialistė (psichologė), kiti pareigūnai ir proceso dalyviai. Visa tai leidžia teigti, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusioji (kaip ir kitos mažametės) negalėjo kažko nutylėti, išsigalvoti ar sakyti netiesą. Jų parodymai vertintini kaip nuoseklūs ir atitinkantys jų amžių.

5.5. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino beveik visus R. S. ir jos gynėjos prašymus apklausti jų nurodytus asmenis, o nukentėjusiosios atstovų pareikštų prašymų pridėti prie baudžiamosios bylos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą iš asmeninės kolekcijos pateiktą kompaktinę laikmeną su vaizdo įrašu iš treniruočių stovyklos ir papildomai kaip liudytoją apklausti L. Č. netenkino, nors jie, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ir buvo tiesiogiai susiję su nagrinėjamomis aplinkybėmis, nes ištyrus pateiktą vaizdo įrašą būtų neginčijamai išaiškintos aplinkybės, kokiomis sąlygomis vyksta treniruočių procesas, ar ant ledo kartu su trenere N. L. būdavo ir kiti, o papildomai kaip liudytoją apklausus L. Č. būtų patikslintos aplinkybės, ar liudytoja S. K. B. tikrai, kaip pati teigė, dalyvavo 2010 metų stovykloje dvi savaites. Taigi apeliacinės instancijos teismas taip ne tik nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, bet ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų ekspertizių (vaizdas išlikęs fotoaparate „Lumicron“, kompiuterio sisteminiame bloke ir kompaktinėje laikmenoje, kuriuos pirmosios instancijos teismui pateikė nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ekspertizės akto matyti, kad vaizdo byla „vasara014.AVI“ yra ištisinė, montavimo ar trynimo požymių nenustatyta. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 10 d. ekspertizės akto matyti, kad kompaktiniame diske esantis vaizdo failas, kurio pavadinimas „vasara014.AVI“, su mergaitės apžiūra yra identiška kopija originalaus vaizdo failo, užfiksuoto 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val. tyrimui pateiktu fotoaparatu „Lumicron“, tuo metu buvusioje atminties kortelėje, iš kurios jis be jokių turinio pakeitimų buvo importuotas 2010 m. gruodžio 29 d. 18.53 val. į tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko laikmeną.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperto J. Rybalko išvadas apie padarytus sužalojimus bei jų mastą ir jo apklausos teisme metu duotus parodymus apie tas pačias aplinkybes, eksperto pateiktus duomenis įvertino kaip nenuoseklius, keliančius abejonių dėl jų pagrįstumo ir leistinumo. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis vienintele aplinkybe, kad 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto Nr. G 1102/2016(01) išvadose ekspertas nurodė, jog kraujosruvos galėjo būti padarytos prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše, o apklausiamas teisme ekspertas dėl sužalojimų padarymo laiko nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas eksperto teiginius pripažino nenuosekliais, nors teismo ekspertizės akte nustatytų sužalojimų ir jų lokalizacijos neginčijo. Pažymėtina, kad sužalojimų padarymo laiką patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai: pirmiau nurodyti vaizdo įrašų tyrimai, kurie nekelia jokių abejonių dėl jų autentiškumo, kartu ir dėl jų darymo laiko – 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val. Taigi įrodymų visuma neginčijamai įrodo, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti 2010 metų liepos pabaigoje – paskutinėmis stovyklos dienomis. Tai įrodo techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys, pačios nukentėjusiosios parodymai, jos motinos D. L., taip pat jos močiutės R. K. parodymai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog medicinos praktikoje galimi atvejai, kai sužalojimų tyrimas gali būti atliekamas iš vaizdo įrašo, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte. Šių išvadų ekspertai nepaneigė, todėl teismas privalėjo jomis vadovautis, vertindamas jas kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad vaizdo įrašai (nuotraukos) šioje baudžiamojoje byloje nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtaujama.

5.8. Vienus iš pagrindinių techninio pobūdžio duomenų, kurie įrodo nukentėjusiosios sužalojimų faktą, laiką, lokalizaciją, pirmosios instancijos teismui pateikė pati nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. L. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis patikrino apklausdamas D. L. apie duomenų užfiksavimo laiką bei jų užfiksavimo būdą, taip pat apklausdamas kaip liudytoją R. K. ir pačią nukentėjusiąją. Be to, pateiktus fotoaparatą „Lumicron“, kompiuterio sisteminį bloką su vaizdo įrašu ir kompaktinę laikmeną ištyrė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, todėl šiose laikmenose užfiksuoti duomenys nekelia jokių abejonių. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šiais objektyviais duomenimis nesivadovavo, o eksperto J. Rybalko pateiktomis išvadomis suabejojo, nors eksperto išvadas organiškai papildo būtent vaizdo įrašų ekspertiniai tyrimai.

5.9. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ir

https://vasara014.AVI/

https://vasara014.AVI/

2017 m. balandžio 10 d. ekspertų išvadomis, kuriose užfiksuotas ir vaizdo įrašų darymo laikas, netiesiogiai suabejojo jų patikimumu, taip lyg ir padarydamas takoskyrą tarp duomenų, kuriuos surenka valstybės institucijos (pareigūnai), ir tarp duomenų, kuriuos į bylą pateikia kiti proceso dalyviai.

5.10. Mažametės liudytojos A. Ž. ir G. M. Č., tiesiogiai mačiusios R. S. smurtaujant prieš I. L., ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pirmosios instancijos teisme jų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti balsu. Nors apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų teismo posėdyje neapklausė, vertindamas jų parodymus, teismas, nepateikdamas papildomų duomenų, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui galėjo sakyti netiesą, nepagrįstai jais suabejojo. Pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismui kilo bent mažiausių abejonių dėl apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis turėjo galimybę iškviesti liudytojas į teismo posėdį ir jas apklausti, tuo labiau kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme G. M. Č. jau buvo sulaukusi amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal BK 235 straipsnį.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D. L. siekė ne apginti savo mažametę dukrą nuo trenerės smurto, o to, kad vietoj R. S. būtų įdarbinta kita trenerė, vadovavosi ne baudžiamosios bylos duomenimis, o pačios R. S. samprotavimais. To apklausų metu neminėjo nei pati D. L., nei kitų sportininkių motinos, kurios nurodė, kad jos visada siekė susitarimo su trenere R. S. ir tik nesiliaujant jos patyčioms, atsiradus galimybei, vaikus treniruotis leido pas kitą trenerę. Kita vertus, pirmiau nurodytas motyvas neturi reikšmės veikai kvalifikuoti ir vertinti, nes būtent jau po 2010 metų įvykio vasaros stovykloje buvo organizuojamos įvairios komisijos ir jos svarstė trenerės R. S. elgesį; bet kokie vėlesni veiksmai nepaneigė paties įvykio buvimo ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų fakto.

5.12. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė nepagrįstiems samprotavimams, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti R. S. treniruočių metu elgiantis neatsargiai. Priešingai, nukentėjusioji nuosekliai visų apklausų metu aiškino, kad 2010 metų vasarą stovykloje, jai blogai atlikus pratimus, trenerė R. S. supykusi ją mušė – pradėjo žnaibyti, sukdavo iš visos jėgos iki skausmo, iki ašarų; nepadarius šuolio, imdavo už smakro, ausų, rankų, liemens ir spausdavo, sukdavo, taip pat naudojo ir psichologinį smurtą, sakydama „stora karvė“, berniukus vadindavo „gaidžiais“. Be to, tai, kad sužalojimai, kurių padarymu buvo kaltinama R. S., negalėjo būti padaryti treniruočių proceso metu, kaip minėta, parodė ir trenerė N. L. Sužalojimus, kurie galėjo būti padaryti treniruočių proceso metu, pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo eliminavo. Pirmosios instancijos teismas teisingai R. S. veiksmus, kuriais ji siekė tyčia mažametei sportininkei sukelti fizinį skausmą, kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Daugybiniai sužalojimai, matomi vaizdo įraše ir nuotraukose, jų lokalizacija (nebūdinga natūraliems kritimams, susidūrimams treniruočių metu) neleidžia daryti išvados, kad jie galėjo būti padaryti treniruočių metu ar trenerei elgiantis neatsargiai.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nukentėjusiosios I. L. atstovės pagal įstatymą D. L. ir jų atstovo advokato S. Liutkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

8. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorių skundas iš esmės paduotas dėl BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies reikalavimus.

9. Kita vertus, be nurodytų argumentų, kasaciniame skunde dėstomas baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinys, nuomonė dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir atitinkamai

teigiama, kad: liudytoja N. L., nors ir kviesta į apklausą R. S. iniciatyva, pakankamai aiškiai nurodė apie sportininkų susižalojimų galimybes treniruočių metu, kategoriškai paneigdama kai kuriuos savaiminius susižalojimus ir konstatuodama, jog nebūdingas kraujosruvų atsiradimas vaikui už ausų – jos gali būti ant šono, delnų, blauzdų ir apatinėje nugaros dalyje; atsakydama į prokurorės klausimą apie galimus susižalojimus treniruočių metu, liudytoja N. L. buvo dar konkretesnė – ant pečių – ne, už ausies – ne; nukentėjusiosios I. L. ir liudytojos D. L. parodymai atitinka baudžiamojoje byloje esančius objektyvius duomenis – vaizdo įraše užfiksuotų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, nusikalstamos veikos padarymo laiką; kiti liudytojai, išskyrus A. Ž. ir G. M. Č., konflikto tarp mažametės nukentėjusiosios ir trenerės R. S. nematė, todėl apklausų metu negalėjo nurodyti detalių, o jų parodymų neatitikimai dėl tarpusavio santykių, susiklosčiusių tarp mažamečių sportininkų ir trenerės R. S., paaiškinami asmeniniais interesais – apie R. S. apklausų metu teigiamai atsiliepė jos kolegos treneriai, kurie kartu dirba iki šiol, ir auklėtiniai, kuriuos ji ilgą laiką treniravo; apeliacinės instancijos teismas, vertindamas eksperto J. Rybalko išvadas apie padarytus sužalojimus bei jų mastą ir jo apklausos teisme metu duotus parodymus apie tas pačias aplinkybes, eksperto pateiktus duomenis įvertino kaip nenuoseklius, keliančius abejonių dėl jų pagrįstumo ir leistinumo; apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė remdamasis vienintele aplinkybe, kad 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto Nr. G 1102/2016(01) išvadose ekspertas nurodė, jog kraujosruvos galėjo būti padarytos prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše, o apklausiamas teisme ekspertas dėl sužalojimų padarymo laiko nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas eksperto teiginius pripažino nenuosekliais, nors teismo ekspertizės akte nustatytų sužalojimų ir jų lokalizacijos neginčijo; sužalojimų padarymo laiką patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai: pirmiau nurodyti vaizdo įrašų tyrimai, kurie nekelia jokių abejonių dėl jų autentiškumo, kartu ir dėl jų darymo laiko – 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp 15.20 val. ir 16.20 val.; apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. ekspertų išvadomis, kuriose užfiksuotas ir vaizdo įrašų darymo laikas, netiesiogiai suabejojo jų patikimumu; mažametės liudytojos A. Ž. ir G. M. Č., tiesiogiai mačiusios R. S. smurtaujant prieš I. L., ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pirmosios instancijos teisme jų parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti balsu; nors apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų teismo posėdyje neapklausė, vertindamas jų parodymus, teismas, nepateikdamas papildomų duomenų, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui galėjo sakyti netiesą, nepagrįstai jais suabejojo; apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D. L. siekė ne apginti savo mažametę dukrą nuo trenerės smurto, o to, kad vietoj R. S. būtų įdarbinta kita trenerė, vadovavosi ne baudžiamosios bylos duomenimis, o pačios R. S. samprotavimais; apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė nepagrįstiems samprotavimams, kad nukentėjusiajai sužalojimai galėjo būti padaryti R. S. treniruočių metu elgiantis neatsargiai; nukentėjusioji nuosekliai visų apklausų metu aiškino, kad 2010 metų vasarą stovykloje, jai blogai atlikus pratimus, trenerė R. S. supykusi ją mušė – pradėjo žnaibyti, sukdavo iš visos jėgos iki skausmo, iki ašarų; nepadarius šuolio, imdavo už smakro, ausų, rankų, liemens ir spausdavo, sukdavo, taip pat naudojo ir psichologinį smurtą, sakydama „stora karvė“, berniukus vadindavo „gaidžiais“; tai, kad sužalojimai, kurių padarymu buvo kaltinama R. S., negalėjo būti padaryti treniruočių proceso metu, parodė ir trenerė N. L., ir pan.

10. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatorių teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir rungimosi principo laikymosi apeliacinės instancijos teisme

11. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kartu kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nes nepasisakė dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų ekspertizių. Taigi, nors kasatoriai skunde ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų ekspertizių, pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, iš šių kasatorių argumentų matyti, kad jais iš esmės ginčijamas ne BPK 20 straipsnio 2, 3 dalių, o BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymasis.

11.1. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas R. S. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji 2010

metų liepą Kauno ledo arenoje vasaros dailiojo čiuožimo stovyklos treniruočių metu dėl netinkamai vykdomų nurodymų ar atliekamų užduočių tyčia spausdama ir sukdama rankų pirštais mažametei I. L. nežymiai sutrikdė sveikatą, o apeliacinės instancijos teismas ją išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko įrodymų tyrimą ir, be nukentėjusiosios, kaip liudytojus apklausė pirmosios instancijos teisme neapklaustus asmenis, iš esmės naujų aplinkybių nenustatė.

11.2. Taigi nagrinėjamu atveju, esant skirtingoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl nusikalstamos veikos padarymo, kasacinės instancijos teismas turi teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

11.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

11.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas, o kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas.

11.5. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačią R. S., nukentėjusiąją I. L., liudytojus N. M. (N. M.), L. Č., R. Ž., R. K., V. Š., V. M., I. P., L. V., D. R., D. K. (D. K.), E. K., ekspertą J. Rybalko, nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą D. L., ekspertui J. Rybalko parodė baudžiamojoje byloje esančias nukentėjusiosios nuotraukas, peržiūrėjo vaizdo įrašą „Vasara 014.avi“ ir kompaktinį diską su nuotraukomis, apžiūrėjo nukentėjusiosios atstovės D. L. kompiuterio sisteminį bloką ir fotoaparatą ir jame įdėtą atminties kortelę, paskyrė teismo medicinos, vaizdo įrašo „Vasara 014.avi“, informacinių technologijų ekspertizes, prie baudžiamosios bylos pridėjo proceso dalyvių pateiktus dokumentus ir daiktus, pagarsino liudytojų N. M., L. Č., R. Ž. R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiosios, liudytojų D. P. ir N. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, medicininių dokumentų apžiūros protokolą, ekspertizių aktus ir kitus baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

11.6. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, R. S. kaltę dėl nežymaus I. L. sveikatos sutrikdymo, be iš esmės nuoseklių nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymų apie R. S. nukentėjusiajai padarytus sužalojimus dėl to, jog ji ne taip, kaip reikia, atliko užduotis, be kita ko, grindė: liudytojų G. M. Č. ir A. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kad jos matė, kaip R. S., paėmusi nukentėjusiąją už rankų, ją kratė, taip pat matė kraujosruvas ant jos kūno ir žinojo, kad jos atsirado dėl R. S. veiksmų; liudytojos R. K. parodymais, kad po vasaros stovyklos aplankiusi anūkę pamatė mėlynes ant kaklo, prie ausies, ant rankų,

https://014.avi/

https://014.avi/

ant žastų ir anūkė pasakė, kad tai padarė trenerė Ramunė; vaizdo įrašu „Vasara 014.avi“, darytu kitą dieną nukentėjusiajai grįžus iš stovyklos, kuriame nukentėjusioji rodo kraujosruvas, kurias, jos teigimu, padarė trenerė R. S.; medicininių dokumentų 2014 m. rugsėjo 4 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, jog nukentėjusiajai buvo padarytos daugybinės poodinės kraujosruvos kairiojo žasto vidiniame paviršiuje, pavienės poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelio nugariniame paviršiuje, dešinio žasto apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, pilvo dešinėje pusėje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje, taip pat tai, kad ausies kaušelio ir žastų sužalojimai galėjo būti padaryti suspaudžiant šias sritis rankomis, o pilvo dešinės pusės ir šlaunų sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkiant į kitus bukus paviršius ir kad padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės aktu, patvirtinančiu, kad teismo medicinos praktikoje sužalojimų tyrimai gali būti atliekami pagal vaizdo įrašą ir kad tyrimui pateiktame vaizdo įraše užfiksuoti sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, kad jie galėjo būti padaryti prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 8 d. ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog vaizdo įrašas yra ištisinis, nėra sumontuotas ar redaguotas; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 10 d. ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, jog kompaktiniame diske esantis įrašas su nukentėjusiosios apžiūra yra identiška kopija originalaus vaizdo įrašo, užfiksuoto 2010 m. rugpjūčio 1 d. 15.20–16.20 val. tyrimui pateiktu fotoaparatu „Lumicron“, tuo metu buvusioje atminties kortelėje, iš kurios jis be jokių turinio pakeitimų buvo importuotas į tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko laikmeną. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog ekspertizės aktą surašęs ekspertas J. Rybalko teisiamajame posėdyje parodė, kad mažai tikėtina, jog kraujosruvos ausies kaušelyje, žastuose atsirastų atsitrenkiant ar nugriuvus, kad sužalojimai galėjo būti padaryti prieš savaitę ar daugiau, bet nustatyti konkrečią dieną nėra galimybės, kad jis savo išvadoje dėl laiko sąmoningai nepasisakė, nes tai nustatyti iš filmuotos medžiagos sudėtinga ir būtų neatsargu, o ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta liudytoja N. L. patvirtino, kad treniruojantis ant ausies ir peties tokie sužalojimai, kokie nurodyti kaltinime, negali atsirasti.

11.7. Teismas, išanalizavęs bei įvertinęs teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtų įrodymų visumą, įrodymus susiejo į vientisą loginę grandinę, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. S. padaryto nusikaltimo įrodytumo, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – ją teisinančius – įrodymus, ir pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog R. S. kaltė dėl nukentėjusiosios sužalojimo yra įrodyta. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad nenustatyta, jog R. S. nukentėjusiajai būtų padariusi, kaip nurodyta kaltinime, sužalojimus dešinės šlaunies apatinio trečdalio šoniniame paviršiuje, kairės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje, todėl šias aplinkybes iš kaltinimo R. S. pašalino.

11.8. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nors ir atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė R. S. ir jos gynėjos prašomas apklausti liudytojas L. V., R. S., A. S., J. A., M. L., N. B., S. K. B. (kurios, beje, davė parodymus apie treniruočių tvarką, tarpusavio santykius ir neparodė mačiusios konfliktą tarp nukentėjusiosios ir R. S.), prie baudžiamosios bylos pridėjo jų pateiktus dokumentus, taip pat savo iniciatyva apklausė pačią nukentėjusiąją I. L., tačiau, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino jų visumos. Teismas, nors nuosprendyje ir išdėstė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, iš esmės analizavo ir vertino tik R. S. teisinančius įrodymus ir konstatavo, jog vieni ar kiti baudžiamojoje byloje esantys ją kaltinantys duomenys yra abejotini.

11.9. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios I. L. ir jos atstovės pagal įstatymą D. L. parodymus, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą parodymai nėra nuoseklūs, tačiau nenurodė, kokius konkrečiai prieštaravimus teismas juose įžvelgė. Pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamosios bylos proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, jie iš esmės sutapo ir su liudytojų A. Ž., G. M. Č., R. K. parodymais, vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neįvertino ir nepasisakė ir dėl liudytojos N. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, 2016 m. birželio 8 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. ekspertizių aktų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo ir liudytojų A. Ž. bei G. M. Č. parodymų nuoseklumu, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, jų parodymai dėl nukentėjusiajai R. S. padarytų sužalojimų vasaros stovyklos metu iš esmės sutampa ir tarpusavyje, ir su nukentėjusiosios parodymais. Tai, kad skiriasi kai kurios neesminės parodymų detalės, savaime neduoda pagrindo teigti, kad pirmiau nurodytų liudytojų parodymai yra nepatikimi, juolab kad juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai.

https://014.avi/

11.10. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis R. S. gynėjos prašymu pateikta teismo medicinos konsultacine išvada, nurodė, jog, nesant medicininio įvertinimo ir išvadas darant tik iš nuotraukų bei vaizdo įrašų, sužalojimų, jų padarymo priemonių, būdo ir laiko nustatymo ekspertizės negali būti atliekamos, taip pat nepagrįstai suabejojo eksperto J. Rybalko pateiktomis 2014 m. rugsėjo 4 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. išvadomis, nes, kaip matyti iš 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akto, vadybos sistemos dokumento „P 5.4-02 Gyvų asmenų tyrimai“, reglamentuojančio gyvų asmenų tyrimus Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje, 3.5 punkte nurodyta, kad gyvų asmenų tyrimo objektai – gyvi asmenys ir (arba) jų medicininiai dokumentai, ikiteisminio tyrimo, bylos ar kita teisėsaugos institucijų turima medžiaga, kurioje yra būtina informacija, reikalaujanti specialiųjų medicinos žinių panaudojimo sprendžiant pateiktus klausimus. Taigi, kaip ir nurodyta 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte, teismo medicinos praktikoje gali būti atliekami sužalojimų tyrimai iš vaizdo įrašo; tai, beje, patvirtino ir pats ekspertas J. Rybalko pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad ekspertizės akte ekspertas padarė išvadą, jog sužalojimai galėjo būti padaryti prieš keletą parų iki jų užfiksavimo vaizdo įraše, o pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog sužalojimai galėjo būti padaryti prieš savaitę ar daugiau, suabejojo eksperto teiginių nuoseklumu, nors, kaip matyti, ekspertas J. Rybalko nei 2016 m. balandžio 22 d. ekspertizės akte, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė konkretaus sužalojimų padarymo laiko ir pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad nustatyti konkrečią dieną nėra galimybės, taip pat tai, kad savo išvadoje dėl laiko sąmoningai nepasisakė, nes tai nustatyti iš filmuotos medžiagos sudėtinga ir būtų neatsargu. Kartu pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodo kasatoriai skunde, sužalojimų padarymo laiką (2010 metų liepos pabaiga) patvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai: techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys, nukentėjusiosios, jos atstovės pagal įstatymą D. L. ir jos močiutės, apklaustos kaip liudytojos, R. K., taip pat liudytojų A. Ž., G. M. Č. parodymai.

11.11. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir dėl to nepagrįstai pripažino, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių R. S. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą; apeliacinės instancijos teismo nurodyti R. S. pripažinimo nekalta įrodymai ir kitokie negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų bylos aplinkybių ir R. S. veikos teisinio vertinimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

12. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas patenkino beveik visus R. S. ir jos gynėjos prašymus apklausti jų nurodytus asmenis, o nukentėjusiosios atstovų pareikštų prašymų pridėti prie baudžiamosios bylos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą iš asmeninės kolekcijos pateiktą kompaktinę laikmeną su vaizdo įrašu iš treniruočių stovyklos ir papildomai kaip liudytoją apklausti L. Č. netenkino ir taip ne tik nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, bet ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

12.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).

12.2. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kasatorių argumentus atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, vertindamas ir spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, pagal BPK 270 straipsnio nuostatas vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-263-697/2017). Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Kartu pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių, tarp jų ir nukentėjusiojo ir (ar) jo atstovo, prašymų atmetimas pats savaime neduoda pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ir (ar) neišsamiai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės.

12.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios I. L. ir jos atstovės pagal įstatymą D. L. atstovas advokatas S. Liutkevičius apeliacinės instancijos teismo 2018 m. birželio 6 d. posėdyje pareiškė prašymą prie baudžiamosios bylos pridėti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pateiktą vaizdo įrašą iš 2011 metais organizuotos čiuožimo stovyklos, iš kurio matytųsi stovyklos organizavimo ir treniruočių eiga, o 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje – kaip

liudytoją apklausti L. Č., kuri galėtų patvirtinti, ar liudytoja S. K. B. patyrė traumą, buvo antrą savaitę stovykloje ir ar ji (L. Č.) S. K. B. po patirtos traumos nuvežė į Elektrėnus.

12.4. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės dėl pirmiau nurodytų nukentėjusiosios atstovo pareikštų prašymų, juos, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nutartimi motyvuotai atmetė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, prieš atmesdamas nukentėjusiosios atstovo prašymą pridėti prie baudžiamosios bylos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pateiktą vaizdo įrašą, šį įrašą peržiūrėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama pirmiau nurodytą prašymą, nurodė, kad iš jo nematyti, jog jis būtų darytas 2011 metais, be to, jis yra nesusijęs su R. S. pareikštais kaltinimais, nes ji kaltinama dėl įvykių, vykusių 2010 metais, o atmesdamas nukentėjusiosios atstovo prašymą kaip liudytoją apklausti L. Č. – kad liudytoja S. K. B., apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiama apie tai, ar jai žinomos kokios nors I. L. sužalojimo aplinkybės, parodė, kad jai tokios aplinkybės nėra žinomos, o prašymas tikslinti aplinkybes dėl pačios liudytojos S. K. B., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra susijęs su R. S. pareikštais kaltinimais.

12.5. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atmesdamas pirmiau nurodytus nukentėjusiosios atstovų pareikštus prašymus, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl turėtų proceso išlaidų priteisimo

13. Kasatoriai skundu prašo nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. priteisti 450 Eur (200 Eur apeliacinės ir 250 Eur kasacinės instancijos teisme) jos turėtų atstovavimo išlaidų. Kasatoriai šį prašymą grindžia prie kasacinio skundo pridėtais 2019 m. sausio 7 d. sąskaitos Nr. 1-15-12 ir mokėjimo nurodymo Nr. 113 nuorašais, iš kurių matyti, kad nukentėjusiosios I. L. atstovė pagal įstatymą D. L. advokatui už kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio parengimą sumokėjo 250 Eur. Iš baudžiamojoje byloje esančių 2018 m. sausio 22 d. teisinių paslaugų ataskaitos ir mokėjimo nurodymo Nr. 67 nuorašo matyti, kad nukentėjusiosios I. L. atstovė pagal įstatymą D. L. advokatui už atsiliepimo į išteisintosios R. S. gynėjos advokatės D. Višinskienės apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 200 Eur.

13.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-746/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-291-942/2018).

13.2. Atsižvelgiant į tai, kad R. S., patenkinus jos gynėjos apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisinta, o kasacinės instancijos teismas tenkina nukentėjusiosios atstovų kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį naikina palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, nukentėjusiosios atstovei D. L. priteistinos kasaciniu skundu prašomos jos kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

14. R. S. gynėja advokatė D. Višinskienė kasacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti jos ginamosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Išteisintosios gynėja šį savo prašymą grindžia kasacinės instancijos teismui pateiktomis 2019 m. kovo 12 d., 2019 m. kovo 29 d. pinigų priėmimo kvitų, serija LAT, Nr. 833594, 833596, kopijomis, iš kurių atitinkamai matyti, kad išteisintoji gynėjai už suteiktas advokato paslaugas kasacinės instancijos teisme iš viso yra sumokėjusi 2000 Eur.

14.1. Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme galimybė prisiteisti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti numatyta tik nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui jas išieškant iš nuteistojo.

14.2. Taigi šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pirmiau nurodyto R. S. gynėjos prašymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

Iš nuteistosios R. S. nukentėjusiosios I. L. atstovei pagal įstatymą D. L. priteisti 450 Eur (200 Eur apeliacinės ir 250 Eur kasacinės instancijos teisme) jos turėtų atstovavimo išlaidų.

Nuteistosios R. S. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės prašymą priteisti jos ginamosios turėtas išlaidas advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS RIDIKAS

AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-153-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo dėl civilinės bylos dalies pagal ieškovų G. P., R. K., V. P., V. I. (V. I.), R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M. ir R. B. ieškinius atsakovėms valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos bankui ir Lietuvos Respublikai, dėl draudimo išmokų, sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesines palūkanas, aiškinimo ir taikymo.2. Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti, kad jų pagal obligacijų (išleistų pagal obligacijų emisijas Nr. 11 ir Nr. 12)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c6794c070e111e9b81587fcbd5a76f6

pasirašymo sutartis (toliau – ir Obligacijų sutartys) atsakovei BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį, ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal priedus; 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad jų pagal Obligacijų sutartis bankui perduotos lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal priedus; 3) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad jų įsigytos banko obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su banku sudarytas Obligacijų sutartis negaliojančiomis ab initio (nuo pradžių) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnį ir (ar) 1.91 straipsnį bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad banko pagal Obligacijų sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų banko einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus jų su banku sudarytas Obligacijų sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal priedus; 5) priteisti iš atsakovių 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

3. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalimi, kurios pagrįstumas ir teisėtumas nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartimi, pripažino, kad R. K. turi teisę į 3000 Lt (868,86 Eur) draudimo išmoką, V. P. – į 3452,80 Lt (1000 Eur) draudimo išmoką, V. I. – į 70 000 Lt (20 273,40 Eur) draudimo išmoką, R. M. – į 78 723,84 Lt (22 800 Eur) draudimo išmoką, A. K. – į 31 800 Lt (9209,92 Eur) draudimo išmoką, A. L. – į 5000 Lt (1448,10 Eur) draudimo išmoką, T. V. – į 4000 Lt (1158,48 Eur) draudimo išmoką, J. P. – į 9000 Lt (2606,58 Eur) draudimo išmoką, V. P. – į 45 000 Lt (13 032,90 Eur) draudimo išmoką, A. M. – į 5000 Lt (1448,10 Eur) draudimo išmoką, R. B. – į 26 100 Lt (7559,08 Eur) draudimo išmoką, G. P. – į 12 413,63 Lt (3595,24 Eur) draudimo išmoką tiek, kiek tai neviršija IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos maksimalios 100 000 Eur atitinkančios sumos draudimo išmokos, įvertinus jiems jau išmokėtas draudimo išmokas, kylančias iš kitų reikalavimų bankui.

4. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pasirašius Obligacijų sutartis vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidaryta tinkama sąskaita, ieškovai negavo vertybinių popierių, nes atitinkami įrašai jų vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti, tačiau atsakovė AB bankas „Snoras“, kaip emitentė, šias ieškovų sumokėtas lėšas gavo, nes pagal obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punktą nurašė lėšas iš minėtose sutartyse nurodytų ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdama jas į savo surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti, ieškovų sudarytas Obligacijų sutartis pripažino pasibaigusiomis draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.), o pagal jas sumokėtas lėšas – ieškovų indėliais IĮIDĮ prasme.

5. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams draudimo išmokas už turėtus indėlius apskaičiuoja ir išmoka, remdamasi banko pateiktais draudžiamojo įvykio dienos duomenimis, tačiau atsakovė BAB bankas „Snoras“ neperdavė atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovus R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. ir G. P., pripažino atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiksmus, neišmokant draudimo išmokų iki teismo sprendimo byloje, teisėtais, sprendė, kad ieškovų reikalavimas atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo atmestinas.

6. Kadangi atsakovei BAB bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu bei aplinkybe, kad reikalavimas priteisti draudimo išmokas nukreiptas į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmetė ieškovų reikalavimą priteisti 5 proc. procesines palūkanas iš atsakovės BAB banko „Snoras“.

7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių BAB banko „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovų R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl ieškovų R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. reikalavimų ir priteisė šiems ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo atitinkamai kiekvienam Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu priteistos draudimo išmokos sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d.) iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo

dienos (2018 m. spalio 8 d.); kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį dėl ieškovų G. P., R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. reikalavimų paliko nepakeistą.

8. Kolegija dėl apeliacine tvarka peržiūrimos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškovų reikalavimai priteisti draudimo išmokas už lėšas, sumokėtas pagal Obligacijų, išleistų pagal emisijas Nr. 11 ir Nr. 12, sutartis, nurodė, kad, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2018 m. liepos 11 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, šioje byloje iš esmės neliko ginčo dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad ieškovai turi teisę reikalauti draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjimo.

9. Kolegija nurodė, kad ieškovai R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M. bei R. B. savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta priteisti jiems iš atsakovių 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

10. Kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, taip pat jau pirminiame 2012 metais pateiktame ieškinyje suformulavo prašymą priteisti procesines palūkanas, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, sutiko su ieškovų argumentais, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. procesines palūkanas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų ieškovams mokėtinų draudimo išmokų sumų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d., kai teisėjo rezoliucija buvo priimtas ieškinys) iki draudimo išmokų šiems ieškovas išmokėjimo dienos, t. y. iki 2018 m. spalio 8 d.

11. Kolegijos vertinimu, procesinės palūkanos priteistinos tik iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nes būtent į ją buvo nukreiptas ieškovų ieškinio reikalavimas priteisti draudimo išmoką. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas G. P. apeliacinio skundo dėl sprendimo dalies, kuria tokios palūkanos jam nebuvo priteistos, nepateikė.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Kasaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimo dėl procesinių palūkanų netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas palūkanas, neteisingai įvertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal specialiojo teisės akto (IĮIDĮ) nuostatas, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas priteisti procesines palūkanas. Vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija), 13 punktu, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakovė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie skoliniai reikalavimai. ESTT 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, kuriuo išaiškino, kad neįsigaliojusių banko obligacijų ir akcijų turėtojams gali būti taikoma tiek indėlininkų, tiek investuotojų apsauga ir tik patys asmenys gali pasirinkti, kokios rūšies kompensacijos reikalauti. Po šio ESTT sprendimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2018 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018. Pagal šias nutartis išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudimo apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovė negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau, nei buvo pateikti ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, bei gauti asmenų prašymai, kuriuose būtų aiškiai išreikšta valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo. Kadangi atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas.

12.2. Be to, IĮIDĮ nuostatos, apibrėžiančios, kas nelaikytina indėlių draudimo objektu, yra imperatyviosios ir

privalomos tiek atsakovei, tiek draudėjams. Atsakovė, išmokėdama draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas, būtų pažeidusi IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai.

12.3. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008; 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015; 2017 m. liepos 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017) būtina analizuoti, kokie buvo reiškiami ieškinio reikalavimai ir į ką jie buvo nukreipti; ar atsakovė, atsižvelgiant į taikytinų teisės aktų nuostatas, turėjo teisinę ir faktinę galimybę įvykdyti reikalavimus. Dėl specifinių indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo teisinių santykių nėra suformuotos kasacinio teismo praktikos, nuo kokio momento laikoma, kad indėlių draudimo įmonė yra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Atsakovės pareiga išmokėti indėlininkams indėlių draudimo išmokas priklauso ir nuo kito subjekto – draudėjo, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovė vengė įvykdyti prievolę, ir taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę.

12.4. Kaip jau buvo minėta, ESTT savo sprendimu neįsigaliojusių banko obligacijų ir akcijų turėtojams suteikė galimybę pasinaudoti viena iš sistemų – indėlininkų arba įsipareigojimų investuotojams. Pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems banko klientams. Atsakovė negali savavališkai nuspręsti, kokią sistemą taikyti konkrečiam ieškovui, nes pagal ESTT išaiškinimus tik pats asmuo gali ją pasirinkti. Pažymėtina, kad kai kuriose bylose ieškovai po ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų neretai keisdavo savo valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo, kai kurie ieškovai pateikė prašymus atsakovei išmokėti draudimo išmoką pagal atitinkamą sistemą, nors jiems atstovaujantys advokatai teismo posėdžių metu ar procesiniuose dokumentuose būdavo nurodę visai kitokią ieškovų valią. Nagrinėjamos bylos ieškovai pareiškė alternatyvius reikalavimus, o galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 9 d., patys arba jų atstovai atsiųsdami atsakovei prašymą, ir atsakovė nedelsdama ieškovams išmokėjo draudimo išmokas.

12.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 pateiktais išaiškinimais. Byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 buvo sprendžiama dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojui, o nagrinėjamoje byloje – dėl procesinių palūkanų priteisimo asmenims, sumokėjusiems už neįsigaliojusias obligacijas, taigi šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

13. Ieškovai R. K., V. P., V. I., R. M., A. K., A. L., T. V., J. P., V. P., A. M., R. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1. Ieškovai ieškiniais prašė pripažinti, kad jų pagal Obligacijų sutartis perduotos lėšos yra indėliai pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, ir priteisti draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur. Ir tik tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad ieškovų perduotos lėšos nėra indėliai, priteisti iš draudimo išmokas neviršijant 22 000 Eur. Taigi, ieškovai nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo aiškiai išreiškę nuomonę dėl taikytinos draudimo apsaugos, todėl atsakovės teiginiai dėl to, kad buvo neaišku, kokią apsaugos sistemą taikyti, ir dėl to nebuvo galima mokėti draudimo išmokų, nepagrįsti.

13.2. Nei ESTT, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo išaiškinimuose nenustatė pareigos dar kartą kreiptis dėl draudimo išmokos su atskiru prašymu, kuriame pasirenkama apsaugos sistema. Ieškovai, elgdamiesi geranoriškai, pateikė prašymus dėl draudimo sistemos pasirinkimo, tačiau visą bylos nagrinėjimo laiką laikėsi pozicijos jiems taikyti indėlių garantijų sistemą.

13.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtais išaiškinimais nebuvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą. Pagal IĮIDĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį, 3 dalį, Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 13 punktą indėlininkas teisę į draudimo išmoką įgyja nuo draudžiamojo įvykio dienos, o pareiga apskaičiuoti bei išmokėti tokią išmoką nustatyta draudimo įmonei. ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai tik patvirtino ieškovų teisę į draudimo išmoką ir atsakovės pareigą ją išmokėti. Kadangi atsakovė praleido terminą išmokėti draudimo išmokas, egzistuoja visos sąlygos iš jos priteisti procesines palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisinio pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš atsakovės nepagrįstai priteisė ieškovams sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, kadangi atsakovei pareiga mokėti draudimo išmoką kilo tik po to, kai buvo priimtas 2018 m. kovo 22 d. ESTT sprendimas sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 ir jame pateiktų išaiškinimų pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisykles dėl to, kad ieškovai turi teisę pasirinkti apsaugos sistemą, t. y. indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos. Atsakovė kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad kol ieškovai nepateikė prašymų su nurodyta informacija, tol atsakovei neatsirado pareiga mokėti ieškovams draudimo išmokų, taigi ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos apeliacinės instancijos teismas priteisė nepagrįstai.

15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į indėlių draudimo išmokas, tačiau netenkino ieškovų reikalavimo priteisti jiems iš atsakovės 5 procentų dydžio procesines palūkanas motyvuodamas tuo, kad AB bankas „Snoras“ neperdavė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenų apie ieškovus, o tai lėmė, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę neišmokėti draudimo išmokų ieškovams. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir priteisė apeliacinį skundą dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies padavusiems ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo atitinkamai kiekvienam ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu priteistos draudimo išmokos sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d.) iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo dienos (2018 m. spalio 8 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, taip pat jau pirminiame 2012 metais pateiktame ieškinyje suformulavo prašymą priteisti procesines palūkanas.

16. Byloje teismų yra nustatyta, kad ieškovai turi teisę į draudimo apsaugą tiek pagal Direktyvą 94/19/EB, tiek pagal Direktyvą 97/9/EB; ieškovai turi pasirinkti, kokios kompensacijos siekia ir kokios rūšies draudimo išmokos reikalauja iš atsakovės; ieškovai teikiamuose teismui ieškiniuose nurodė, jog reikalauja iš teismo pripažinti juos indėlininkais ir priteisti draudimo išmokas, o teismui nusprendus, kad ieškovai nėra indėlininkai, pripažinti juos investuotojais ir taikyti investuotojų apsaugą. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu konstatavo, kad ieškovų lėšos draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas „Snoras“ buvo pripažinta nemokia, laikytinos ieškovų indėliais, kuriems taikoma minėto įstatymo draudimo apsauga iki 100 000 Eur atitinkančios sumos litais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į indėlio draudimo išmokas. Šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

17. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos litais per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmokos investuotojams išmokamos litais per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato draudimo įmonės taryba ir paskelbia „Valstybės žiniose“ (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalys).

18. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

19. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis). Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis). Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį (3 dalis).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pirmiau minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai AB bankas „Snoras“ buvo pripažinta nemokia (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kaip nurodyta šios nutarties 17 punkte, pagal IĮIDĮ indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tačiau pažymėtina, kad IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą, ir sprendė, kad pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 37, 45 punktai). Kadangi nagrinėjamu atveju IĮIDĮ expressis verbis ir imperatyviai nenustatyta, kad tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai nepriskirtini nei indėlių garantijų, nei investuotojų kompensavimo apsaugos sistemai, įstatymų leidėjas tik aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo) priskirtini tokie kaip ieškovų skoliniai reikalavimai, tai šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal nacionalinės teisės normas atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką ieškovams ir kad atsakovė neprivalo mokėti ieškovams procesinių palūkanų už priteistas draudimo išmokas.

24. Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog argumentas, kad atsakovei nebuvo aišku, ar ieškovai turi teisę į indėlių garantijų apsaugos sistemą nuo bylos iškėlimo momento ir atitinkamai ar atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką ieškovams, nėra teisiškai pagrįstas. Pabrėžtina, jog bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai, kreipdamiesi į teismą, ieškiniuose nurodė, jog siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką.

25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu, jog ieškovai, siekdami gauti draudimo išmoką, privalėjo kreiptis į atsakovę atskiru prašymu, kuriame nurodyta, kokios apsaugos sistemos – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – jie siekia. Kasacinio teismo yra laikomasi pozicijos, jog asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu

atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad ji nežinojusi, kokią apsaugą ieškovai pasirinkę, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Analogiškos pozicijos laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-232-969/2018, Nr. 3K-3-214-701/2018 ir Nr. 3K-3-233-219/2018, kuriose buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal IĮIDĮ, aiškinimo ir taikymo. Šiose nutartyse kasacinis teismas išaiškino, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB, todėl pripažįstamos teisiškai nepagrįstomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ keliamos abejonės dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo (atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 33 punktas, 2018 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 38 punktas ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018 30 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai, ieškinyje aiškiai suformulavę ieškinio dalyką, t. y. savo reikalavimus pripažinti, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos yra indėliai, ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, nebeturėjo pareigos papildomai teikti atsakovei (kasatorei) prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas.

26. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias teisinio pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos klausimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Kasacinis teismas patyrė 2,78 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ši suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“), tai nurodytų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš atsakovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-427-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00908-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 3.21(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme 2018 m. lapkričio 29 d. gautas Vilniaus apygardos administracinio teismo persiųstas pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ prašymas dėl teismo išlaidų, patirtų administracinėje byloje Nr. eA-427-552/2018 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Obolon“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) dėl 2016 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 69SV-48 „Dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo“ (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo, atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu jį tenkino ir Tarnybos Sprendimą panaikino.

II.

Pareiškėjas AB „Obolon“ 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovo Tarnybos 2253 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 1134, 02 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies ir pareiškėjai akcinei bendrovei „Obolon“ priteisė iš atsakovės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 1 221 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Ta pačia nutartimi pirmosios instancijos teismas perdavė likusią pareiškėjo prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jo patirtas išlaidas bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sudaro teisinio atstovavimo išlaidos (880 Eur), Lietuvos standartų įsigijimo išlaidos (22,80 Eur), žyminio mokesčio išlaidos (11 Eur) ir dokumentų vertimų išlaidos (220,22 Eur).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e848c80701811e9a13eeecaacbc653f

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė pareiškėjas AB „Obolon“. Kadangi teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo patenkintas, tai toks sprendimas laikomas priimtu pareiškėjo naudai.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas grindžia 2016 m. lapkričio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 0149. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2016 m. lapkričio 3 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2016 metų II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 771,90 Eur.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už apeliacinio skundo parengimą priteistina suma, kai tas pats advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme yra 1312,23 Eur (1,7 × 771,90) (Rekomendacijų 8.10 punktas). Prašoma atlyginti 880 Eur suma neviršija maksimalios priteistinos sumos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo turinį, bylos sudėtingumą, į tai, kad advokatas Vytautas Šulija pareiškėjui atstovavo nagrinėjant bylą jau pirmosios instancijos teisme, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, bylos aplinkybės jam buvo žinomos ir apeliacinio skundo surašymas nepareikalavo itin didelių darbo ir laiko sąnaudų, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjo už apeliacinio skundo parengimą prašomą priteisti išlaidų atlyginimo sumą sumažinti iki 700 Eur.

Pareiškėjas prašyme nurodo patirtas išlaidas už vertimo paslaugas (pirmosios instancijos teismo sprendimo bei apeliacinio skundo, kurie surašyti lietuvių kalba, vertimą į pareiškėjui suprantamą kalbą). Šias išlaidas pareiškėjas pagrindžia 2016 m. lapkričio 17 d. sąskaita Nr. 0149 ir banko operacijos išrašu. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad patirtos vertimo išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ir apeliacinio skundo vertimo ir buvo susijusios su nagrinėjama administracine byla – byloje nėra pateikta išverstų dokumentų, sutarčių su vertimo paslaugas teikiančiais ūkio subjektais, teikiamų vertimo paslaugų įkainių, išrašytų sąskaitų, nėra nurodoma į kokią kalbą procesiniai dokumentai turėjo būti išversti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė dokumentų vertimo išlaidų realumo ir ryšio su nagrinėjama byla, todėl šios išlaidos nepriteistinos

pareiškėjui.Be kita ko, pareiškėjas prašyme nurodo patirtas išlaidas už Lietuvos standarto „LST 1572:2004 „Alus. Etilo alkoholio

koncentracijos, tikrojo ir pradinio ekstrakto nustatymas“ ir Lietuvos standarto LST 1572:2004/1K:2008 „Alus. Etilo alkoholio koncentracijos, tikrojo ir pradinio ekstrakto nustatymas“ įsigijimą, kurie, pareiškėjo teigimu, buvo Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas. Patirtas išlaidas pareiškėjas grindžia 2016 m. lapkričio 17 d. sąskaita Nr. 0149 ir banko operacijos išrašu. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytų Lietuvos standartų ryšys su nagrinėta byla ir jų reikalingumas pareiškėjui įrodinėjimo procese buvo akivaizdus, standartų įsigijimo išlaidos (22,80 Eur) priteistinos iš atsakovo, kaip būtinos ir pagrįstos teikiant teisines paslaugas pareiškėjui.

Teismas, įvertinęs Rekomendacijų 8 punkte 2 punkte nurodytus kriterijus, inter alia (be kita ko) į bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, konstatuoja, kad bylinėjimosi išlaidos, pareiškėjo patirtos nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-427-552/2018 apeliacinės instancijos teisme, atlygintinos 733,80 Eur suma (11 Eur žyminis mokestis + 700 Eur atstovavimo išlaidos + 22,80 Eur standartų įsigijimo išlaidos), priteistina iš atsakovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.Pareiškėjui akcinei bendrovei „Obolon“ iš atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinei

maisto ir veterinarijos tarnybos priteisti 733,80 Eur (septynis šimtus trisdešimt tris eurus 80 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1334-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00252-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=205e2e80701811e9a13eeecaacbc653f

byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) su patikslintu prašymu (toliau – skundas) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą senaties terminą skundui pateikti; pripažinti Panevėžio AVPK areštinės (toliau – ir areštinė) laikymo sąlygas netinkamomis ir žeminančiomis žmogaus orumą; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas), 20 000 Eur neturtins žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji buvo laikoma areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki vasario 6 d., pažeidžiant Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės normas. Pareiškėja teigė, kad areštinės kamerų būklė ir sąlygos buvo nežmoniškos, laikant pareiškėją Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeidžiamas jos privatumas, žeminama jos garbė ir orumas, žalojama sveikata, kamerose jai teko per mažai ploto. Kamera Nr. 26 buvo nesuremontuota, nešvari, šalta. Langas šioje kameroje buvo išimtas iš rėmų, todėl pūtė vėjas, buvo sniego. Tualetas kameroje buvo apskretęs. Kamera Nr. 9 buvo suremontuota, didelė, švari ir tvarkinga. Abiejose kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo privatumo jais naudojantis. Pareigūnai neleido pakabinamomis užuolaidėlėmis atitverti tualetų. Nebuvo ventiliacijos. Kamerose kartu laikomos kitos moterys rūkydavo. Maistas buvo atstumiančios išvaizdos, netinkamas valgyti, šaltas, nekaloringas, jo energetinė vertė siekė apie 1000 kalorijų. Pareiškėjai nebuvo suteikta teisė išeiti į kiemelį pasivaikščioti. Iš areštinės pareiškėja apie 4–5 kartus buvo vežama į apklausas. Taip pat ji kelis kartus buvo vežama į Šiaulių tardymo izoliatorių. Konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos ir žalojančios sveikatą. Vežant nešildomame mašinos kėbule tekdavo kęsti šaltį. Konvojavimo reikėdavo laukti ilgai, sėdint mažoje kameroje, kartą – su dar šešiomis moterimis, be vandens ir maisto. Artimiesiems nebuvo leidžiama pasimatyti su pareiškėja. Pareiškėja yra gavusi artimųjų perdavimus, tačiau mano, kad ne visi jos artimųjų perduoti daiktai jai buvo perduoti. Pareigūnai areštinėje garsiai keikdavosi, su pareiškėja kalbėjo vartodami necenzūrinius žodžius. Dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, kankinimus, tai lėmė jos fizinės ir psichinės sveikatos pakenkimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl to iki šiol pareiškėjai tenka lankytis pas gydytojus bei psichoterapijos specialistus. Esant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovui kyla prievolė atlyginti atsiradusią neturtinę žalą. Pareiškėja prašė atnaujinti praleistą senaties terminą, kuris baigėsi 2016 m. vasario 6 d. Teigė, kad termino praleidimą nulėmė tai, kad pareiškėjai teko dalyvauti daugybėje apklausų ir teismo posėdžių dėl jai 2013 metais iškeltų baudžiamųjų bylų. Apklausos ir teismų posėdžiai vyko ne tik Panevėžyje, bet ir Šiauliuose, Vilniuje. Pasamdyti advokatai atsisakydavo pareiškėją ginti baudžiamosiose bylose, atsisakymus pateikdami 1–2 dienas prieš svarbius teismo posėdžius. Tai lėmė netinkamą pareiškėjos gynybą, atstovavimą bei jos neinformavimą apie teises ir pareigas procesų metu. Kadangi pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, buvo klaidingai informuota, kad teise į neturtinės žalos atlyginimą galės pasinaudoti bet kada. 2015 m. kovo 23 d. Šiaulių apygardos teismas jai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, tai dar labiau neigiamai paveikė pareiškėjos psichinę būklę. Tik 2017 m. sausio 25 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pareiškėja galėjo atsikvėpti ir pradėti normalų gyvenimą. Faktą, kad pareiškėja kelis metus buvo neteisėtai persekiojama baudžiamosiose bylose, rodo 2017 m. birželio 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priimta byla Nr. 43009/17 K. (dabartinė pavardė R.) prieš Lietuvą. Taigi, pareiškėjai visą savo laiką teko skirti bylinėjimuisi, nebeturint normalaus gyvenimo, nutraukiant svarbias studijas pradėtas universitete, apribojant darbo krūvį. Po suėmimo, pareiškėja pusę metų negalėjo dirbti. Pareiškėjos buvusias įmonės generalinės direktorės pareigas vykdė jos dukra, kuriai padėjo pareiškėjos sūnus, o pareiškėja dirbo viešbučio direktore. Tik prieš pusantrų metų pareiškėja perėmė iš dukros įmonės generalinės direktorės pareigas. Taip pat pareiškėja teigė, kad dėl pablogėjusios fizinės ir psichinės sveikatos, nuo pat 2013 metų ji lankėsi pas specialistus, tačiau jie nepadėjo, todėl pradėjo mokytis pati, įstojo į universitetą Maskvoje. Specialistams mokėjo įmonė, nes pareiškėjai, kaip įmonės vadovei, reikėjo atstatyti savo sveikatą, kad galėtų dirbti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko

ir prašė jį atmesti.4. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikoma nuo 2013 m. sausio 7 d.

iki 2013 m. sausio 21 d., nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. sausio 25 d., nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d. Ji buvo laikoma areštinės kamerose Nr. 26 ir Nr. 9 viena arba su dar viena ar dviem moterimis. 2013 m. sausio 21 d. ir 2013 m. sausio 25 d. ji buvo konvojuota į Šiaulių tardymo izoliatorių. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjai areštinėje ploto teko tiek, kiek numatyta teisės aktuose (tai yra 5 kv. m), išskyrus kelias valandas. Nurodė, kad argumentus dėl prastos kamerų būklės paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatai. Sanitarinis mazgas atitinka higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, o Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose neužfiksuota pažeidimų dėl jo įrengimo. Areštinėje laikomi asmenys maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu šešis kartus buvo perduoti daiktai iš jos artimųjų, taip pat buvo perduoti ir maisto produktai. Pareiškėjai buvo siūloma eiti pasivaikščioti, tačiau ji eiti atsisakydavo. Pareiškėja į tardymo izoliatoriaus konvojaus automobilį buvo vedama tiesiai iš kameros ir į kitas patalpas nebuvo uždaroma, o areštinėje vienu metu nebuvo laikomos šešios moterys. Nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo duotas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo leidimas pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis, todėl pareiškėja negalėjo matytis su artimaisiais. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė sukelti pareiškėjai dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėja nekonkretizuoja jos nurodomos patirtos neturtinės žalos ir nepagrindžia įrodymais. Atsakovas teismo prašė pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir vien tuo pagrindu pareiškėjos skundą atmesti.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėja laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 21 d., nuo 2013 m. sausio

23 d. iki 2013 m. sausio 25 d., nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d. buvo laikoma Panevėžio AVPK areštinėje (pareiškėja iš areštinės 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 25 d. buvo konvojuota į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš jo parvežta į areštinę 2013 m. sausio 23 d., 2013 m. sausio 30 d.).

7. Kadangi atsakovas prašė pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 125 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų ieškinio senaties terminą, teismas, įvertinęs senaties termino pritaikymą reglamentuojančius teisės aktus ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Pareiškėja D. R. skunde nurodė, kad dėl privatumo nebuvimo naudojantis sanitariniu mazgu, per mažo kameros ploto bei kitų jos nurodytų laikymo sąlygų areštinėje pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį psichologinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, jautėsi kankinama, jautė garbės ir orumo pažeminimą. Taigi, jei pareiškėja jautė tokius išgyvenimus, ji turėjo suvokti, jog jos teisės gali būti pažeidžiamos. Todėl, teismas nurodė, kad nuo to momento, kai tie pažeidimai pasireiškė, ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikoma nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d., o skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jos teisių pažeidimų. Teismas konstatavo, kad CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti pareiškėja praleido daugiau kaip 1 metais ir 6 mėnesiais.

8. Atsižvelgdamas į pareiškėjos nurodytas senaties termino praleidimo priežastis (pareiškėja lankėsi pas gydytojus ir psichoterapijos specialistus Panevėžyje ir Vilniuje, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu jai buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad areštinėje praleistas laikas ir realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas galėjo neigiamai paveikti pareiškėjos psichinę būklę, sutrikdyti sveikatą, todėl tam tikrą laiką pareiškėjai galėjo būti sunkiau įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau pati pareiškėja paaiškino, kad ji pradėjo darbinę veiklą maždaug po pusmečio po išleidimo iš Panevėžio AVPK areštinės. Liudytojas L. K. parodė, kad išleista iš areštinės pareiškėja apie metus blogai jautėsi, buvo sutrikusi, negalėjo susikaupti, buvo blogos emocinės ir fizinės būsenos. Todėl jis, sesuo D. Š., kiti artimieji stengėsi pareiškėjai padėti. Liudytojas, jo sesuo dirbo pareiškėjai priklausančioje įmonėje. Pati pareiškėja pradėjo veiklą maždaug po metų. Taigi, iš pareiškėjos paaiškinimų ir liudytojo parodymų teismas nustatė, kad pareiškėja, nors ir padedama vaikų, senaties termino eigos metu iš

esmės vykdė darbinę veiklą. Iš pareiškėjos pateiktų duomenų apie jai iškeltas baudžiamąsias bylas ir iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, teismas nustatė, kad pareiškėja senaties termino eigos metu pati dalyvavo teismo posėdžiuose, ją gynė advokatai. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjos galimybės laiku kreiptis į teismą su skundu nebuvo visiškai apribotos dėl pareiškėjos ir liudytojo nurodytų fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti duomenys apie lankymąsi pas psichoterapijos specialistus nepatvirtino ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėja sirgo psichine ar fizine liga, tai yra tokia liga, dėl kurios pareiškėjos galimybės buvo apribotos tokiu mastu, kad pareiškėja apskritai negalėjo pateikti skundo (tiesiogiai ar per atstovą). Be to, byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjos darbinė veikla, studijos, dalyvavimas teismo procesuose, teismo procesų inicijavimas ir kiti duomenys, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo spręsti, kad pareiškėja sirgo tokia liga, dėl kurios negalėjo laiku pateikti skundo. Pareiškėja yra veiksni – bylos medžiagoje nėra duomenų apie jos neveiksnumą kurioje nors srityje. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėja turėjo realią galimybę pati ar per atstovą pateikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

9. Dėl aplinkybės, kad pareiškėja buvo klaidingai informuota, jog savo teise dėl neturtinės žalos atlyginimo galės pasinaudoti bet kada, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl priežasčių svarbos ieškinio senaties termino atnaujinimui, svarbiomis priežastimis nepripažįsta pareiškėjo teisinio išsilavinimo neturėjimo, jo nesusipažinimo su turimomis teisėmis bei įstatymų nežinojimo. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjos charakteristiką – į užsiėmimą, išsilavinimą, galimybes, pareiškėjos nurodyta senaties termino praleidimo priežastis nepripažintina svarbia. Teismo vertinimu, pati pareiškėja, nors ir neturėdama teisinio išsilavinimo, galėjo pasinaudoti teise laiku kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjos teismui pateiktas rašytinis įrodymas – Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 2/2016, kuriuo advokatui nutarta skirti papeikimą pareiškėjos vadovaujamos įmonės vardu pateikto skundo pagrindu, teismo vertinimu, kaip tik ir įrodo pareiškėjos gebėjimą ir galimybes teisinėmis priemonėmis ginti savo teises.

10. Išanalizavęs pareiškėjos nurodytas senaties termino praleidimo priežastis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti jas pakankamai svarbiomis ir objektyviai pateisinančiomis itin ilgą senaties termino kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidimą bei sudarančiomis pagrindą praleistą senaties terminą atnaujinti. Todėl teismas neatnaujino praleisto senaties termino skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

11. Teismui konstatavus, kad pareiškėjos skundo reikalavimams taikomas ieškinio senaties terminas, nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos galimai pažeistų teisių ir interesų, t. y. neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III.

12. Pareiškėja D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti jos skundą ir atnaujinti praleistą senaties terminą skundui pateikti.

13. Pareiškėja apeliaciniam skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be jokių motyvų, nenuoseklus, neįvertinti visi priimti įrodymai ar liudininkų parodymai. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, teisinio apibrėžtumo ir betarpiškumo principus, terminus, senatį. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrindė savo nutarties įrodymais, bet ir jų absoliučiai netyrė.

14. Pareiškėjos teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog ji aktyviai dalyvavo teisminiuose procesuose, kadangi pareiškėjos dalyvavimas daugiausia buvo baudžiamosiose bylose, kuriose turėjo gintis nuo kaltinimų. Pareiškėja 2013 metais buvo suimta ir apkaltinta sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl ji jautė kankinimus ir nepatogumus, tačiau primygtinai gąsdinama ikiteisminio tyrimų pareigūnų dėl būsimos ilgos laisvės atėmimo bausmės, pareiškėja tikrai nemanė, kad ji pirmiausia turi ginčyti savo kalinimo sąlygas. Pareiškėjos prioritetinis dalykas buvo teisinė gynyba baudžiamosiose bylose, o ne ketinimai ginti savo pažeistas teises, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir orumo žeminimu.

15. Pareiškėjos teigimu, nors ji ir turėjo kelis atstovus baudžiamosiose bylose, tačiau byloje surinkti įrodymai (advokatūros bausmės bylos sprendimas bei 2014 metais inicijuotas prašymas skirti valstybės teisinę pagalbą) įrodo, kad atstovai buvo nekvalifikuoti ir neužtikrino būtinosios teisinės pagalbos.

16. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nuomone, neteisingai vertino įrodymus, jog lankymasis pas psichologus nepatvirtina svarbių aplinkybių egzistavimo. Apmokėjimas už psichoterapijos paslaugas įrodo tai, jog pareiškėja turėjo rimtų psichologinių problemų, dėl kurių turėjo lankytis pas specialistus. Byloje negali būti pateikta įrodymų, kad pareiškėja sirgo psichine ar fizine liga, nes Pareiškėja būdama (duomenys neskelbtini), privačiai lankėsi pas psichoterapijos

specialistus, pas kuriuos nėra vedamos jokios ambulatorinės kortelės.17. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, laikytina, kad reali senaties termino

pradžia yra 2017 m. sausio 25 d., kai apeliaciniu teismo nuosprendžiu bausmė buvo atidėta.18. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas be jokių teisinių argumentų netenkino pareiškėjos prašymų dėl

konvojavimo sąlygų išsiaiškinimo. Kadangi įrodymai yra tik pas atsakovą, tokius duomenis gauti pareiškėjai buvo neįmanoma. Todėl, pareiškėja daro išvadą, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę, jog bus taikyta senatis ir tai rodo pirmos instancijos teismo šališkumą ir paviršutiniškumą.

19. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Panevėžio AVPK nurodo, jog pirmosios instancijos sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Atsakovas sutinka su teismo priimtu sprendimu ir jame išdėstytais argumentais. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė visus argumentus, dėl praleistų senaties terminų ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra pakankamai svarbios, objektyviai pateisinančios ir sudarančios pagrindą praleistą senaties terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja D. R. kildino iš neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų – Panevėžio AVPK neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjai jos laikymo areštinėje nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d.

22. Pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas atmetė, tenkinęs atsakovo prašymą taikyti pareiškėjos reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

23. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jos nuomone, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi šio termino pradžia turėtų būti 2017 m. sausio 25 d., t. y. kai apeliaciniu teismo nuosprendžiu pareiškėjai bausmė buvo atidėta, nes tik tada ji suvokė, kad realiai neturės atlikti bausmės ir po pusės metų pailsėjusi ir atsigavusi, pradėjo ginti savo pažeistas teises.

24. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

26. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).

27. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

28. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė ieškinio senaties taikymo klausimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėja turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, laikant Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d., atlyginimo teismui padavė 2017 m. rugpjūčio 11 d. Taigi pareiškėja skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui padavė pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

32. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktos priežastys dėl ieškinio senaties praleidimo yra deklaratyvios, nepateikti jas įrodantys dokumentai, pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

33. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę, jog bus taikyta senatis ir tai rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą ir paviršutiniškumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvus, susijęs su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos skundą teismas sprendė turėdamas išankstinę nuomonę. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisės į nešališką teismą pažeidimą.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjos darbinė veikla, studijos, dalyvavimas teismo procesuose, teismo procesų inicijavimas ir kiti duomenys, nepaisant to, kad ji lankėsi pas privačiai dirbančius medikus, nesudarė pagrindo spręsti, jog pareiškėja sirgo tokia liga, dėl kurios negalėjo laiku pateikti skundo. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie jos neveiksnumą. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad baudžiamojoje byloje, pasak pareiškėjos, ją atstovavo nekvalifikuoti teisininkai, nepašalino galimybės pačiai pareiškėjai gauti informaciją apie neturtinės žalos atlyginimo pagrindus viešai prieinamame teisės aktų registre (TAR) ir pateikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

35. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio

bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą; pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą; byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-2932-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01823-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1a2be0c0701811e9a13eeecaacbc653f

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–17).

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN) 6 būryje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Marijampolės PN ginčijamu laikotarpiu nenurodė tikslios datos, gyvenamųjų patalpų (brigadų) numerių, miegamųjų vietų tikslaus skaičiaus. Miegamosios vietos ginčijamu laikotarpiu keitėsi nuo 12 iki 16 miegamų lovų vietų, nes nuteistieji patys ateidavo su savo lovomis iš kitų būrių ir gyvenamųjų patalpų, kadangi nebuvo laisvų miegamųjų vietų. Pareiškėjas pabrėžė, jog jam atliekant bausmę niekada jo gyvenamojoje patalpoje nebuvo 11 miegamųjų lovų. Ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto trūkumas sudarė nuo 1 kv. m iki 2 kv. m ir daugiau. Marijampolės PN buvo per didelis nuteistųjų skaičius, nepakankamas sanitarinio mazgo inventoriaus ir jo įrenginių skaičius, nesudaromos sąlygos drabužių skalbimui ir džiovinimui, atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, nesuteikė šilto vandens asmeninei higienai, netinkamai įrengtos vietos rūkymui, nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai, nebuvo laikomasi prišgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, sudaromos antisanitarinės sąlygos, gyvenamieji pastatai neatitinko reglamento, netinkama pasenusi elektros instaliacija. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN didžiausias miegamų vietų skaičius buvo 16 miegamų vietų, 8 dviaukščiai gultai. Gyvenamąjį plotą mažino asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, patalpos nebuvimas maisto produktams susidėti, per maža virtuvėlės patalpa bei per didelis nuteistųjų skaičius. Pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas negalėjo būti perkrautas pertekliniais daiktais ir inventoriumi. Pareiškėjui teko 1,59 kv. m laisvo gyvenamojo ploto, nors jam turėjo tekti nuo 3 kv. m iki 5 kv. m ploto. Marijampolės PN buvo suteiktas kambarys maisto produktams susidėti, drabužių ir avalynės džiovykla, tačiau minėtų patalpų nebuvo užtikrintas tinkamas plotas. Marijampolės PN neužtikrino tinkamo sanitarinio mazgo patalpos ploto, nes buvo didelis kalinamųjų asmenų skaičius, todėl kildavo konfliktai. Be to, nebuvo užtikrinamas laikas pasinaudoti šiltu dušu asmeninės higienos prižiūrai. Marijampolės PN nebuvo tinkama apšvietimo, todėl pavargdavo akys, nebuvo sudaromos sąlygos skaityti. Būryje, kuriame buvo pareiškėjas, buvo tik vienas išėjimas, t. y. pagrindinis, todėl nebuvo sudaroma saugi ir nepavojinga aplinka pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Be to, toks išėjimas negalėjo būti įvardijamas kaip evakuacinis išėjimas. Marijampolės PN nesuteikė integracijos programos pareiškėjui, kuria jis galėtų pasinaudoti prieš išeinant į laisvę. Marijampolės PN galėjo tik nedideliam nuteistųjų skaičiui skirti socialinės integracijos programą. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta dalyvauti nei vienoje programoje, todėl užimtumą turėjo planuotis asmeniškai. Pareiškėjas nurodė, kad viso bausmės atlikimo laikotarpiu vyravo vien bausmės, grasinimų ir draudimų tvarka, todėl nebuvo išmokytas gerbti ir vertinti visuomenės vertybes, siekti savo tikslų visuomenėje priimtinomis priemonėmis. Pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti privatumu, kadangi 24 valandas per parą buvo stebimas kitų kalinamų asmenų. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog nesudarant tinkamų privačios asmeninės aplinkos sąlygų, jautė didelę įtaką (duomenys neskelbtini) pakeitimui, kaltino atsakovą kišimusi į jo asmeninį gyvenimą, prieš jo valią sudarant sąlygas seksualinės orientacijos pakeitimui. Marijampolės PN nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, todėl gyvenamojoje patalpoje tvyrojo nemalonus kvapas. Asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius turėjo džiovinti gyvenamojoje patalpoje, todėl kameros drėgmės lygis didėjo. Drabužiai nedžiūdavo, pradėjo pelyti, o vėdinimas per langus buvo nepakankamas, kadangi tuomet nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Gyvenamosiose patalpose dėl neužtikrintos tinkamos temperatūros turėjo kentėti šaltį ir skausmus. Gyvenamąsias patalpas turėjo tvarkytis iš savo asmeninių lėšų, pirkdamas valymo priemones, o asmeninius drabužius naudojo kaip skudurus, nes Marijampolės PN atsisakydavo suteikti valymo priemones. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, fobijas, kankinimą, orumo pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, nemigą, galvos skausmus, dirglumą, sveikatos sutrikimus.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–47).5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo padėtimi, jog įrodinėjimo našta tenka atsakovui,

deklaratyviai teigdamas, jog atsakovas tariamai slepia duomenis ar informaciją, kitaip jos nesuteikdamas. Pažymėjo, jog pats faktas, kad dalis duomenų nebuvo ar nėra sisteminami, negali sukelti jokių pasekmių pareiškėjo tolimesniam gyvenimui.

6. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nenumatė pareigos sisteminti duomenis apie nuteistųjų skaičių patalpose ar būriuose, kuriose patalpose atliko bausmę nuteistieji. Pats pareiškėjas turėjo pareigą kiek įmanoma aiškiau ir plačiau

nurodyti faktines aplinkybes, dėl kurių tariamai galėjo patirti neigiamą poveikį sveikatai ar psichologinei būklei, tačiau visi pareiškėjo teiginiai tik deklaratyvūs ir paremti paties pareiškėjo žodžiais. Tie duomenys, kurie nebuvo privalomi sisteminti, ne visuomet buvo, todėl jų pateikti neįmanoma. Atsakovas nurodė, kad būriuose nuteistieji turėjo galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas galėjo įsidarbinti ir kasdien dirbti Valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kuri savo gamybinę veiklą vykdė pataisos namų teritorijoje. Nuteistieji galėjo lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Minėtų programų metu buvo sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos. Kamerų tipo patalpose nuteistieji neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kamerose praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turėjo tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose. Kamerose paprastai toje pačioje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas, t. y. tualetas bei kriauklė, kas dažnai sulaukia papildomų nuteistųjų nusiskundimų. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka.

7. Atsakovas nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms, t. y. atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui buvo periodiškai tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs apie pažeidimus galėjo pranešti administracijai, tačiau to nedarė. Minėtoje kameroje higienos sąlygos buvo geros, o didžiąją paros dalį pareiškėjas galėjo naudotis eile kitų patalpų ir erdvių. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. bausmę atliko 6 būrio 4 patalpoje, kurios plotas 34,64 kv. m, joje įrengta 11 gyvenamųjų vietų. Teisinis reglamentavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Marijampolės PN 6 būryje buvo 3 klozetai ir 2 pisuarai. Klozetai atitverti sienelėmis, o teisės aktai nenumatė sanitariniame mazge esančių tualetų atitvėrimo durimis. Visame būryje įrengtos 52 gyvenamos vietos, tačiau realus nuteistųjų skaičius būdavo daug mažesnis, kadangi dalis nuteistųjų savo noru, kita dalis už pažeidimus bausmę atlikti būdavo paskiriami į kamerų tipo patalpas iki 15 parų arba net iki 6 mėnesių, dar kita dalis nuteistųjų būdavo išvykę etapais.

8. Atsakovas akcentavo, kad Marijampolės PN veikė skalbykla, kurioje nuteistieji galėjo skalbtis rūbus, o teisės aktai skalbimo mašinos būryje nenumatė. Drabužių džiovykla buvo kiekviename būrio kiemelyje ar virtuvėlėje, jos nesant, tačiau paprašius – visada buvo suteikiama. Nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę buvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti karšto vandens dušu kartą per savaitę, o būriuose karštas vanduo nebuvo privalomas.

9. Atskovas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. Taip pat Marijampolės PN pažeidimų nenustatė Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, kurie tikrino, ar nuteistieji būriuose, koridoriuose rūko, ar jaučiamas rūkalų kvapas. 2014 m. sausio mėnesį Marijampolės PN tikrino Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnas, kurio metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės PN sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, ir įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Taip pat sudarytos ir suderintos su Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje. Marijampolės PN parengęs ir suderinęs su Marijamopolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Marijampolės PN yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvas), kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės buvo laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose. Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų koridoriuose yra iškabinti evakavimo planai, kuriais vadovaujantis, esant reikalui, nuteistieji būtų evakuojami į nepavojingas zonas. Įvykus gaisrui Marijampolės PN yra veikiama pagal direktoriaus įsakymu patvirtintą ir su Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos VPP skyriaus vyresniuoju inspektoriumi suderintą planą.

10. Atsakovas akcentavo, kad patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl tenkdavo daryti pakartotinį remontą. Pažymėjo, jog 6 būrio remontas buvo atliktas 2016 m. balandžio 8 d. Reikalavimai virtuvėlės plotui nebuvo numatyti. Be to, ginčo laikotarpiu buvo daiktų laikymo patalpa, kurios plotas 33,72 kv. m. 2002 metais buvo padaryta minėtos patalpos pertvara ir padarytos dvi patalpos. Padalinus minėtas patalpas, jų plotas buvo 16,86 kv. m. Marijampolės PN patalpų patikrinimai atliekami esant nuteistųjų skundams bei atliekami periodiniai patikrinimai. Nebuvo

nustatyta pažeidimų. 6 būrio 4 patalpoje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas. Minėtoje patalpoje buvo nustatytas tik minimalus temperatūros neatitikimas, kuris iš karto buvo pašalintas. Pareiškėjo argumentai dėl privatumo stokos nebuvo pagrįsti. Nuteistieji savo noru galėjo lankyti daugybę socialinės reabilitacijos programų, tačiau pats pareiškėjas nereiškė noro programose dalyvauti. Iki 2015 m. rugsėjo 1 d. individualus socialinės reabilitacijos planas nebuvo privalomas o, 2005 ir 2015 metais pareiškėjui buvo sudaryta individuali programa. Socialinės reabilitacijos programos ir individuali socialinės reabilitacijos programa buvo skirtingos. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas nesikreipė į psichiatrus dėl sveikatos sutrikimų.

II.

11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 125–134).

12. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kartu su pareiškėjo kalėjusių asmenų skaičių ginčo patalpose, tačiau į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjo kalinimo 62 brigados 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje metu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., joje buvo 11 miegamųjų vietų – 3 dviaukštės ir 5 vieno aukšto lovos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė asmenų, su kuriais ginčo metu kalėjo minėtose patalpose, vardų, jų pavardžių, neprašė teismo kviesti į bylą juos liudytojais, taip pat nepateikė šių asmenų rašytinių paaiškinimų, kuriuose būtų nurodytos aplinkybės dėl su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičiaus, nenurodė nuteistųjų, kurie, anot pareiškėjo, patys su lovomis persikėlė iš kitų būrių į ginčo patalpas, jų persikėlimo datų ir pan., t. y. pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl kartu su juo kalėjusių nuteistųjų skaičiaus, todėl, nesant tokių duomenų, teismas nustatė, jog nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje. Teismas pareiškėjui tekusią gyvenamojo ploto normą byloje apskaičiavo ginčo patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus. Atlikus aritmetinius skaičiavimus, nustatytė, kad reglamentuota pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, nes jam minėtoje patalpoje teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, todėl atsakovo atstovo atsakomybės šiame kontekste nenustatė.

13. Teismas akcentavo, jog byloje nenustačius reglamentuotos gyvenamojo ploto normos pažeidimo, pareiškėjo argumentai dėl baldų, asmeninių daiktų, maisto produktų, džiovinamų drabužių užimamo ploto atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai virtuvėlės bei daiktų saugojimo patalpos plotui reikalavimų nenustato, todėl, byloje nenustačius ginčo gyvenamųjų patalpų perpildymo fakto, nepripažino, kad šios patalpos buvo nepakankamos 6 būrio nuteistiesiems.

14. Teismas paaiškino, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja sanitarinių patalpų plotų, todėl pretenzijas dėl per mažų sanitarinio mazgo patalpų atmetė kaip nepagrįstas. Teismas darė išvadą, kad 6 būryje sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl, teismo nuomone, nustatyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjo nurodytus nepatogumus – laukimą eilėje ir su tuo susijusius neigiamus išgyvenimus. Teismas pažymėjo, kad 6 būrio sanitariniame mazge įrengta viena vientisa praustuvė, tai iš esmės būtų pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau kita vertus, ir pats pareiškėjas privalo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl netinkamo praustuvės įrengimo ir šio pažeidimo įtakos jo subjektinėms teisėms. Pripažinus pagrįstu pareiškėjo nusiskundimą dėl praustuvės įrengimo, vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių su jo teisių pažeidimu susijusių šio pažeidimo atvejų, neindividualizavo jam sukeltų pasekmių, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė. Teismas nurodė, kad klozetai minėtame sanitariniame mazge atskirti neaukšta sienele, tačiau pažymėjo, kad nustatyti kokio aukščio yra ši sienelė nėra galimybės. Be to, konstatavus sanitarinių įrenginių trūkumą, darė išvadą, kad šioje sanitarinio mazgo patalpoje pastoviai buvo kiti nuteistieji, todėl, teismo nuomone, toks klozetų atskyrimas neužtikrino bent minimalaus būtino privatumo, todėl konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą.

15. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Marijampolės PN imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše (skiriant jiems atitinkamą konkretų maudymosi laiką). Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi

laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinko galiojantį teisinį reglamentavimą, dėl to atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

16. Teismas akcentavo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai, patikrinę 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos fizikinius parametrus (natūralią ir dirbtinę apšvietą, santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį, patalpų temperatūrą), nustatė tik nežymų oro temperatūros pažeidimą, kuris buvo operatyviai pašalintas. Jokių kitų duomenų apie minėtų fizikinių parametrų neatitiktį higienos normų reikalavimams nenustatė, todėl nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

17. Teismas nenustatė Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų, darė išvadą, kad Marijampolės PN laikosi priešgaisrinių reikalavimų, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl netvarkingos elektros instaliacijos bei priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymo atmetė kaip nepagrįstas.

18. Teismas paaiškino, jog, nors galiojantis teisinis reglamentavimas numato, kad nuteistiesiems turi būti išduodamos priemonės gyvenamųjų patalpų valymui, tačiau iš atsakovo atstovo pozicijos matyti, jog tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, tai prieštarauja higienos normų nuostatoms, todėl šio pobūdžio pažeidimas byloje buvo įrodytas.

19. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN yra vykdomos įvairios socialinės reabilitacijos programos (dvasinio ugdymo, kūrybinio ugdymo programa „Muzikos būrelis“, priklausomybės prevencijos programa, psichologinės programa „Dailės terapija“, kompiuterinio raštingumo pradmenų programa, psichologinė programa „Relaksacija“ ir t.t.). Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, atvykęs į pataisos įstaigą, dalyvavo naujai atvykusių nuteistųjų adaptacijos programoje, 2005 m. rugpjūčio 15 d. jam buvo sudarytas individualios socialinės reabilitacijos planas, kurio metu jis dalyvavo dvejose programose – kompiuterinio mokymo pradmenų ir programoje „Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas“. Be to, minėtų programų užsiėmimus pareiškėjas lankė reguliariai, labai pareigingai. Nuo 2015 m. spalio 23 d. vykdomas naujas pareiškėjo individualaus socialinės reabilitacijos pataisos planas, kurio metu pareiškėjas dalyvavo priklausomybės nuo alkoholio atpratinimo programoje Suvalkijos regiono anoniminių alkoholikų draugijoje, su pareiškėju buvo vedami individualūs pokalbiai. Pažymėjo, kad 2015 m. kovo 9 d. sudaryta integracijos į visuomenę programa, kurios metu pareiškėjas pareiškė norą dalyvauti ir dalyvauja teisinio ir socialinio švietimo užsiėmimuose, rengiamiems paleisti į laisvę nuteistiesiems. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomos socialinės reabilitacijos programos, sudaryti individualios socialinės reabilitacijos planai, pareiškėjas aktyviai dalyvavo šiose programose, todėl teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, paminėtais aspektais nenustatė jokių neteisėtų Marijampolės PN veiksmų bei pareiškėjo argumentus dėl sąlygų dalyvauti socialinės reabilitacijos programose nesudarymo atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra konstatuotas pareiškėjo privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu bendrabučio tipo patalpose. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas dėl to nesikreipė į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, byloje nenustatytas ploto normos pažeidimas, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo pažeidimo (išskyrus naudojantis sanitariniu mazgu) atmetė kaip nepagrįstas.

21. Teismas paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo sąlygų įtakos jo seksualinės orientacijos pasikeitimui yra abstrakčios, nedetalizuotos, niekuo nepagrįstos, todėl laikomos neįrodytomis.

22. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 764 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas dėl netinkamai atitverto sanitarinio mazgo, sanitariniame mazge trūko įrenginių, taip pat nepaneigtas pareiškėjo nurodytas pažeidimas dėl valymo priemonių neišdavimo.

23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl tariamai blogų gyvenimo sąlygų nėra kreipęsis, dėl įvairių nusiskundimų sveikatai laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2016 m. kreipėsi 65 kartus, iš kurių 54 atvejai dėl virškinimo. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. kreipęsis nebuvo. Atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą pareiškėjas neginčijo.

24. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma ir iš atsakovo priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kita skundo dalis netenkinta ir atmesta kaip nepagrįsta.

III.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 144–150).

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio teismo nagrinėjimo ribas, nepagrįstai nustatė teisės akto reikalavimų pažeidimą, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje ir visiems yra žinomos, pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, nesprendė klausimo dėl baudos skyrimo atsakovui dėl piktnaudžiavimo administraciniu procesu.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo duomenis vertino kaip netinkamus, nors neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo. Be to, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo skaičiavimo metodiką. Nurodo, kad inventoriaus, perteklinių baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendros patalpos ploto, prieš apskaičiuojant suimtajam tekusio gyvenamojo ploto ribas. Paaiškina, kad netinkamas vidaus tvarkos supažindinimas naujai atvykus į pataisos įstaigą, tokiu būdu buvo užkirstas kelias ginti savo teises skundžiamuoju laikotarpiu. Pažymi, kad atsakovas teikia melagingus duomenis, kadangi netiksliai nurodo gulimų vietų skaičių. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo teikiami duomenys yra po pertvarkymo, o iki prtvarkymo duomenys nėra išlikę. Nurodo, kad atsakovas deklaratyviai nurodo, jog negali pateikti reikalaujamų duomenų, tačiau tai neatleidžia nuo pareigos pateikti teismui įrodymus. Pareiškėjas pateikia asmenų sąrašą, atlikinėjusių bausmę kartu ginčijamu laikotarpiu ir taip patvirtina savo teiginius, jog buvo laikoma ne mažiau 12 nuteistųjų ir siekė iki 16 asmenų. Pažymi, kad kiti nuteistieji migruodavo su savo asmeniniais gultais dėl vidinės tvarkos. Kitos perkėlimo priežastys buvo nesugyvenimas su kitais nuteistaisiais, o Marijampolės PN administracija neskubėdavo perregistruoti nuteistojo. Taip pat dėl atliekamų remontų, kurie truko nuo 2 iki 3 mėnesių, nuteistieji buvo laikomi kartu su pareiškėju, o remontus atliko patys nuteistieji iš savo asmeninių lėšų.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą pasinaudoti dušu per savaitę, kadangi jis turi teisę ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau nusiprausti, jei to reikia higienai palaikyti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažino skundo dalį dėl nepakankamo sanitarinio inventoriaus ir dėl to sukeltų pareiškėjui nepatogumų, tačiau neįvertino minėto pažeidimo masto, kuris turi būti priskiriamas nežmoniškam elgesiui su asmeniu ir pažeidžiančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo traktuota išvada dėl pareiškėjo nurodyto priežastinio ryšio, kadangi pirmosios instancijos teismas atliko neišsamią nurodytų faktų analizę, todėl netinkamai įvertino visas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė kankinimą ir nežmonišką elgesį.

29. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala, nėra adekvati pareiškėjo patirtoms kančioms ir nežmoniškoms bei orumą žeminančiomis bausmės atlikimo suteiktomis sąlygomis. Pabrėžia, jog teisės aktų nuostatos iki miegamų vietų sumažinimo, vidaus kamerų rekonstrukcijų ir po miegamų vietų sumažinimo, vidaus kamerų rekonstrukcijų dėl gyvenamojo ploto dydžio vienam asmeniui ir orumą žeminančių sąlygų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nesikeitė ir reikalavimai išliko tie patys, t. y. 3,1 kv. m. Akcentuoja, kad atsakovo gyvenamųjų vietų sumažinimas traktuojamas kaip sąmoningas pažeidimo šalinimas. Pažymi, kad galiojant tai pačiai įstatymo redakcijai, reglamentuojančio gyvenamojo ploto dydį, suteikiamos skirtingos kalinimo sąlygos kalinamiesiems. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, pažeistą asmens kūno neliečiamumą ir vientisumą, kankinimo požymius, orumo pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, nemigą, galvos skausmą, dirglumą, nuolatinę emocinę kaitą, prisiminimus ir pergyvenimą.

30. Pareiškėjas atsiliepime (b. l. 153) į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir dalyje, kurioje teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui neturtinę žalą, atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 137–140).

32. Atsakovas atsiliepime (b. l. 157) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo panaikinti, priimti naują sprendimą, tenkinti Marijampolės PN apeliacinį skundą ir neturtinės žalos nepriteisti. Marijampolės PN taip pat prašo kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

33. Atsakovas nurodo, kad yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo ir pareiškėjo paklausimus bei teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus.

Atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą byloje, kuriame išdėstė savo poziciją dėl pareiškėjo apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 4 000 neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus, bylos šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui kalint 6-ame būryje tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas, o sanitariniame mazge nepakankamas įrengių skaičius, taip pat nebuvo paneigtas pareiškėjo nurodytas pažeidimas dėl valymo priemonių neišdavimo, o kitų pareiškėjo pretenzijų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Pareiškėjui priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

36. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš dalies tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad atsakovas teismui pateikė melagingus duomenis, 6 būryje buvo tik 11 miegamųjų vietų. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino į bylą pateiktus duomenis, netinkamai taikė Pataisos įstaigų įrengimo eksploatavimo taisykles, o privatumas, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo pažeistas. Atsakovas taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvertintas žalos piniginis dydis neturi realaus ir objektyvaus faktinio pagrindimo.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

39. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimus dėl naujų įrodymų išreikalavimo, akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta

anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teisiniais argumentais nepagrindė būtinumo apeliacinės instancijos teisme

papildomai aiškintis naujas aplinkybes ir dėl šių aplinkybių nustatymo apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus.41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas

aplinkybes, įvertino įrodymus, susijusius su pareiškėjo skundo pagrindu ir dalyku, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti ir vadovaudamasis tiek materialiosios teisės normomis bei proceso teisės normomis, priėmė sprendimą.

42. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

43. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamai nustatytais faktais, dėl kurių tik iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas, pasisakytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

44. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimai tenkintini tik iš dalies.

45. Vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Minėtos taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

46. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą, atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų, todėl pagrįstai sprendė, kad minimali gyvenamojo ploto norma šiuo atveju nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Atkreiptinas

dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą skaičiuojant asmeniui turintį tekti minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojamas baldų užimamas plotas, nepripažintini pagrįstais. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, o baldų įskaičiavimo vertinant asmeniui tekusį kameroje plotą nenumato nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas pareiškėjui tekusią kameros ploto normą, pagrįstai nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto.

48. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su būrių sanitarinių mazgų įrengimu (privatumo neužtikrinimo prasme), teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis administracinių teismų praktika, atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, konstatuojamas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018).

49. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą.Taip pat ir Higienos normos 76:2010 21 punktas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, reglamentuoja sanitarinių mazgų būtent pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių patalpose įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018).

50. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog klozetai įrengti bendroje erdvėje yra su pertvaromis, tačiau nėra durų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog būrio tualetai yra atskirti sienelėmis (b. l. 80), ir tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos. Iš atsakovo pateiktų būrio sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra, tačiau unitazai įrengti tiesiai prieš pisuarus be pertvaros, teisėjų kolegija įvertinus nustatytas aplinkybes, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pakankamas įrenginių skaičius, sprendžia, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti klozetu tuo metu, kai sanitariniame mazge nebuvo kitų asmenų arba kiti asmenys tuo metu nesinaudojo pisuaru. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde detaliai nurodė aplinkybes, kurios trukdė jam privačiai pasinaudoti tualetu.

51. Dėl galimybės duše nusiprausti daugiau kaip vieną kartą savaitėje, teisėjų kolegija pažymi, jog galimybę nusiprausti duše (tik vieną kartą per savaitę) yra įtvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte (Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę). Kita vertus, pagal EŽTT praktiką kai kuriais atvejais pripažįstama, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (žr. EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05), 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo

Nr. 22661/06). EŽTT byloje Valašinas prieš Lietuvą yra pažymėjęs, kad galimybė dušu naudotis kartą per savaitę yra nepatenkinama, vis dėlto pažeidimo dėl šių aplinkybių Teismas nekonstatavo, akcentuodamas, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pareiškėjas neneigia, kad administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše ir tai patvirtina byloje esantys duomenys.

52. Dėl teiginių, susijusių su kamerų švara, pastebėta, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas ir HN 134:2015 37 punktas numato pačių laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareigą nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenys patvirtino, kad Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra priskiriamas tvarkiniu nuteistasis. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad jis būtų bent kartą pateikęs prašymą dėl valymo priemonių išdavimo arba toks prašymas būtų buvęs atmestas. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, nesutinka su pirmosios instanciijos teismo išvada, kad buvo pažeistos minėtos Higienos normų nuostatos ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016).

53. iš atsakovo pozicijos matyti, jog tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, nes pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją su prašymu (dėl valymo priemonių išdavimo) nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti valymo priemones.

54. Dėl galimybės palaikyti švarą kamerose taip pat remiamasi Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatomis ir vertinama, ar asmenų prašymu tardymo izoliatorius išduodavo tam tikslui būtiną valymo inventorių, ar pareiškėjas bent kartą pateikė tokį prašymą arba kad toks pareiškėjo prašymas buvo atmestas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016

55. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

56. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

57. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (1 000 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

59. Teisėjų kolegija nustatė, jog priteisti pareiškėjo prašomą 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis. Taip pat nepripažintini pagrįstais ir įrodytais atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas privatumo pažeidimas ir sanitarinių įrenginių trūkumo faktas negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjui neturi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

60. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl valymo priemonių išdavimo, naikintina.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas pareiškėjo teisių

pažeidimas dėl valymo priemonių neišdavimo, panaikinti.Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1493-662-2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02941-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=470e41e070e111e9b81587fcbd5a76f6


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. liepos 27 d. atsakymą „Dėl pranešimų, registracijos Nr. 5-01-5464 ir Nr. 5-01-6022, nagrinėjimo“ (toliau – ir Tarnybos 2017-07-27 atsakymas); 2) panaikinti Tarnybos 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymą „Dėl pranešimo, registracijos Nr. 5-01-7196, nagrinėjimo“ (toliau – ir Tarnybos 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymas); 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir atlikti antikorupcinį tyrimą ginant viešąjį interesą dėl Kauno apygardos prokuratūros ir kitų institucijų veiksmų.

2. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (toliau – ir STTĮ) 7 straipsnyje nustatytas Tarnybos uždavinys – saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo korupcijos, vykdyti korupcijos prevenciją bei išaiškinimą. Pareiškėjos teigimu, jei nebūtų buvę korupcijos, jos mažametis sūnus V. gyventų kartu su mama. Jos prašymai ir pranešimai apie asmens A. B. labai sunkią nusikalstamą veiką lieka neištirti, o jei ikiteisminis tyrimas pradedamas, pareiškėjai apie tai nepranešama. Atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėjai atitinkamas nutarimas neatsiunčiamas. Atsakingos institucijos nėra susipažinusios su A. B. baudžiamosiomis bylomis, o prokuratūra yra pašalinusi vaizdo įrašus ir kitus įrodymus apie labai sunkų padarytą nusikaltimą. Pareiškėjos teigimu, atsakovas privalo būti įpareigojamas atlikti antikorupcinį tyrimą dėl Kauno apygardos prokuratūros, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius) galimai korupcinių veiksmų ir nesąžiningumo, nes dėl šių institucijų neveikimo jos mažametis sūnus gyvena kartu su pavojingu A. B., o nori gyventi su mama.

3. Atsakovas Tarnyba (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Tarnyboje gauti pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d., 2017 m. birželio 21 d. prašymai pradėti tyrimą dėl galimos korupcijos ir galimo mažamečio seksualinio išnaudojimo. 2017 m. liepos 27 d. pareiškėja Tarnybai pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodoma informacija apie seksualinio pobūdžio smurtą, pateikta informacija dėl galimai klastojamų nutarimų. Tarnyba atsakymu informavo pareiškėją, kad pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją ji neturi teisės revizuoti prokuroro nutarimų bei spręsti dėl jų atsakomybės, atsakymuose nurodoma jų apskundimo tvarka.

5. Nurodė, jog pareiškėjos pateikti prašymai buvo užregistruoti, išnagrinėti ir laikantis teisės aktuose nustatytų terminų išsiųsti išsamūs atsakymai, todėl neaišku, kodėl pareiškėja teigia, kad teisėsauga netiria jos prašymų, nesiunčia pranešimų, o jos prašymai lieka neištirti. Vien subjektyvaus pareiškėjos požiūrio į gautus atsakymus, situacijos bei pateikto atsakymuose išdėstyto argumentų vertinimo nepakanka konstatuoti, kad Tarnybos atsakymai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašymuose Tarnybai bei Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, pareiškėja nenurodo jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, todėl atsakymai pareiškėjai buvo pateikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), o ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka. Tarnyba pagal suteiktą kompetenciją, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjos skunduose nurodytas aplinkybes bei paaiškino priežastis, kodėl siųsti prašymai negali būti tenkinami.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjos teismui pateiktame skunde išdėstyti argumentai dėl vaikų teisių gynimo institucijų nebuvo pateikti Tarnybai, todėl vertino, kad pareiškėja skunde dėsto naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodžiusi savo

prašymuose, į kuriuos atsakovas pateikė 2017 m. liepos 27 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymus. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų jai suteiktą kompetenciją Tarnyba tiria ir atskleidžia valstybės tarnautojų bei jiems prilygintų asmenų rengiamas, daromas ar padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (kyšininkavimą, prekybą poveikiu, papirkimą, kitas nusikalstamas veikas, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos). Nei siųsti pareiškėjos prašymai, nei skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo pradėti tyrimą pagal Tarnybai priskirtą kompetenciją, kadangi juose nebuvo ir nėra nurodyta duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.

7. Nurodė, jog pareiškėjos prašymų visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja nesutinka su kitų institucijų pateikiamais atsakymais, subjektyviai vertina ir interpretuoja įvykius ir aplinkybes bei neigiamus atsakymus, siekdama įgyvendinti savo interesus. Nagrinėjamame skunde nėra pateikti konkretūs argumentai ir įrodymai, kodėl skundžiami Tarnybos atsakymai yra neteisėti ir kodėl turėtų būti panaikinti. Pareiškėja nenurodė kuo konkrečiai pasireiškė pareigūnų veiksmų neteisėtumas, nepateikti jokie įrodymai ar argumentai dėl skundžiamų atsakymų neteisėtumo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos A. I. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, jog pareiškėja 2017 m. birželio 2 d. kreipėsi į Tarnybą elektroniniu laišku (toliau – ir 2017 m.

birželio 2 d. prašymas) be atskiro teksto su priedu „2017 m. balandžio 25 d. išduotas orderis advokatei.pdf“. Šiuo priedu pareiškėja Tarnybai persiuntė 2017 m. birželio 1 d. vykusį susirašinėjimą su Kauno apygardos teismo posėdžių sekretore I. K. Šiame susirašinėjime esančių priedų forma dokumentų Tarnyba iš pareiškėjos negavusi.

10. Pareiškėja 2017 m. birželio 21 d. elektroniniu laišku (toliau – ir 2017 m. birželio 21 d. prašymas) kreipėsi į atsakovą, prašydama pradėti tyrimą dėl korupcijos, nes prokuroras V. S. paslėpė vaizdo įrašus, kurie patvirtina prieš mažametį padarytą nusikaltimą Kauno „Akropolio“ mašinų stovėjimo aikštelėje; laiške nurodomos galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir ją padaręs asmuo A. B., pareiškėja prašė grąžinti su A. B. gyvenantį mažametį V. Kartu su šiuo laišku Tarnybai buvo siųsti du pdf formato priedai.

11. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. birželio 21 d. prašymus, ginčijamu 2017 m. liepos 27 d. atsakymu (II t., b. l. 10–12) nurodė, kad iš 2017 m. birželio 2 d. Tarnyboje gauto pranešimo turinio nėra aišku, kokiu tikslu pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, neaiškus šio kreipimosi turinys. Tarnyba, išnagrinėjusi 2017 m. birželio 21 d. pareiškėjos kreipimąsi dėl prokuroro V. S. veiksmų ir vaiko teisių gynimo nurodė, kad pagal teisės aktais jai suteiktą kompetenciją tiria ir atskleidžia valstybės tarnautojų bei jiems prilygintų asmenų rengiamas, daromas ar padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nesudaro pagrindo pradėti tyrimą pagal Tarnybos kompetenciją. Jeigu pareiškėja turi įrodymais pagrįstos informacijos apie galimai nusikalstamas veikas, ji turi teisę kreiptis į policiją ar prokuratūrą pagal galimai nusikalstamų veikų padarymo vietą. Tarnyba paaiškino, kad jai teisės aktai nesuteikia įgaliojimų tikrinti prokurorų priimtų proceso sprendimų bei vertinti jų proceso veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, nes tokio pobūdžio procesinę veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Prokuroro procesinė veikla baudžiamosios atsakomybės aspektu gali būti vertinama tik esant faktiniams duomenims apie tai, kad, atlikdamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus, prokuroras pažeidė teisės aktų nuostatas, ir šie pažeidimai yra tokio pobūdžio bei masto, jog atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) aprašytų nusikalstamų veikų požymius. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro galimai padarytų nusikalstamų veikų gali tik generalinis prokuroras. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika. Taip pat Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjos 2017 m. birželio 21 d. prašymą dalyje dėl galimai pažeidžiamų vaiko teisių perdavė susipažinti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Pareiškėjai išaiškino, kaip ji gali siekti ir gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Nurodė, kad pateiktą atsakymą gali skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Tarnyba 2017 m. liepos 28 d. raštu Nr. 4-01-5682 (II t., b. l. 13) perdavė Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai pagal kompetenciją susipažinti su pareiškėjos pranešimu dalyje dėl galimai pažeidžiamų vaiko teisių.

12. Pareiškėja 2017 m. liepos 27 d. elektoriniu laišku kreipėsi į tarnybą (II t., b. l. 9) (toliau – ir 2017 m. liepos 27 d. prašymas), kuriame nurodė, kad jos mažamečio sūnaus atžvilgiu nuolat smurtaujama, gresia pavojus jo gyvybei, nes prokuroras V. S. suklastojo nutarimus ir melavo. Kartu su šiuo prašymu Tarnybai atsiųstas pdf. formato priedas (II t., b. l. 19, 27).

https://advokatei.pdf/

13. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. liepos 27 d. prašymą, ginčijamu 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymu (II t., b. l. 14–15) iš esmės pakartojo paaiškinimus, kuriuos buvo pateikusi pareiškėjai ankstesniame atsakyme.

14. Pareiškėja nesutinka su Tarnybos 2017 m. liepos 27 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymais, kaltina atsakovą neatliekant STTĮ priskirtų pagrindinių funkcijų ir uždavinių. Savo nesutikimą motyvuoja argumentais, kad jos kreipimasis ir pranešimai apie labai sunkią nusikalstamą veiką teisėsaugoje nėra tiriami, egzistuoja korupcija, pareiškėjai nepranešama apie ikiteisminio tyrimo eigą. Teigia, kad kitos atsakingos institucijos (Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius) nesusipažinusios su baudžiamosios bylos medžiaga, prokuratūra išėmusi iš baudžiamosios bylos nusikalstamos veikos padarymą patvirtinančius įrodymus.

15. Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 2-232 patvirtintame Tarnybos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 107 punkte nustatyta, kad asmenų pranešimai, skundai, prašymai, pareiškimai apie korupciją ar veikas, turinčias korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos ar Tarnybos pareigūno tarnybinio nusižengimo požymių, gali būti nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, STTĮ 13 straipsnio, VAĮ, Tarnybos statuto 32 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 2-107 „Dėl įgaliojimų priskyrimo“, Tarnybos direktoriaus 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymo Nr. 2-342 „Dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo ir registravimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje“ ir kitų teisės aktų nuostatomis. Taigi, atsakovui suteikiama diskrecija, atsižvelgiant į gauto asmens pranešimo, kreipimosi turinį, spręsti, ar yra pagrindas BPK nustatyta tvarka pradėti ikiteisminį tyrimą, ar išnagrinėti gautą kreipimąsi nesiimant procesinių veiksmų baudžiamojo proceso kontekste. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 18 straipsnio nuostatos nesuteikia administraciniam teismui vertinti atsakovo, kaip ikiteisminio tyrimo įstaigos veiksmų, todėl teismas vertina ar Tarnyba, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai vykdė VAĮ 14 straipsnyje nustatytą pareigą išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d., 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. liepos 27 d. prašymus.

16. Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reguliavimas nustatytas VAĮ ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklėse.17. Teismas, vertindamas pareiškėjos Tarnybai siųstus prašymus, nurodė, kad 2017 m. birželio 2 d. prašymo turinys

nėra aiškus, 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. liepos 21 d. prašymuose reiškiamas abstraktus prašymas pradėti tyrimą dėl korupcijos, nurodomos galimai padaryto nusikaltimo aplinkybės, skundžiamasi konkretaus prokuroro veiksmais baudžiamojoje byloje, pranešama apie galimą vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad kartu su prašymais siųstų priedų turinys, kurį sudaro pareiškėjos susirašinėjimas su bendrosios kompetencijos teismo darbuotoja, galimai kitų subjektų sudarytų dokumentų fragmentai, nedetalizuoja ir nepagrindžia prašymuose suformuluotų teiginių. Teismo vertinimu, pareiškėjos Tarnybai adresuotuose prašymuose, nėra aiškiai suformuluotų objektyvių galimai padaryto korupcinio pobūdžio nusikaltimo aplinkybių, ar kitų duomenų, kurie įpareigotų atsakovą imtis procesinių veiksmų BPK nustatyta tvarka ar kuriuos būtų tikslinga patikrinti. Įvertinęs pareiškėjos prašymų turinį STTĮ, Reglamento, VAĮ 14 straipsnio nuostatų kontekste, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pareiškėjos prašymus vertinti kitaip, nei juos vertino atsakovas bei nagrinėti kita, nei VAĮ nustatyta tvarka.

18. Įvertinęs ginčijamo Tarnybos 2017 m. liepos 27 d. atsakymo turinį, teismas priėjo išvadą, kad jame pasisakyta dėl visų pareiškėjos 2017 m. birželio 2 d. ir 2017 m. birželio 21 d. prašymuose keliamų klausimų, t. y. nurodyta Tarnybos kompetencija, pareiškėja informuojama, kad jos pranešimuose nurodytos informacijos visuma, nesant objektyvių aplinkybių, nesudaro atsakovui pagrindo pradėti tyrimą pagal kompetenciją, pareiškėjai paaiškinta, kur ji turi teisę kreiptis, norėdama pranešti apie galimai padarytą nusikaltimą, atskirai paaiškinami prokuroro baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės ypatumai, taip pat pareiškėja informuota dėl galimybės kreiptis, kad jai būtų suteikta valstybės garantuojama teisinės pagalba, išaiškinta Tarnybos atsakymo apskundimo tvarka. Tarnybos 2017 m. liepos 28 d. raštas Nr. 4-01-5682 patvirtina, kad pareiškėjos 2017 m. birželio 21 d. prašymas pagal kompetenciją buvo persiųstas kitam viešojo administravimo subjektui.

19. Dėl Tarnybos 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymo išsamumo, teismas, nekartodamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų, keliamų viešojo administravimo subjekto atsakymui į asmens kreipimąsi, konstatavo, kad pareiškėjos 2017 m. liepos 27 d. prašymas tiek, kiek galima suprasti jo turinį ir siuntimo tikslą, Tarnyboje išnagrinėtas nepažeidžiant Asmens prašymų nagrinėjimo taisyklių 47.4 punkto reikalavimų.

20. Teismas, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 38 punktu, VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir

7 dalies nuostata, įvertinęs pareiškėjos prašymų (2017 m. birželio 2 d., 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. liepos 27 d.) gavimo Tarnyboje datą, priėjo išvadą, kad skundžiami atsakymai parengti praleidus 20 darbo dienų terminą minėtiems atsakymams parengti. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas yra nežymus, pareiškėjai yra atsakyta į visus jos prašymuose keliamus klausimus pagal Tarnybos kompetenciją, nepažeidžiant VAĮ ir Prašymų nagrinėjimo taisyklėse keliamų reikalavimų viešojo administravimo subjekto atsakymui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakymų pareiškėjai parengimas pažeidus procedūrinį terminą, nesudaro savarankiško pagrindo juos panaikinti.

21. Įvertinęs Tarnybos 2017 m. liepos 27 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymų turinį pareiškėjos teiktų prašymų turinio bei kitų šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, teismas priėjo išvadą, kad Tarnyba pareiškėjos prašymus išnagrinėjo tinkamai, o atsakovo pateikti atsakymai iš esmės atitinka VAĮ, Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių reikalavimus. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti Tarnybos atsakymų ir įpareigoti Tarnybą pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjos teiktų pranešimų pagrindu.

III.

22. Pareiškėja A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą; įpareigoti Tarnybą skubiai atlikti antikorupcinį tyrimą; priimti užtikrinimo priemones, įpareigojant Tarnybą prižiūrėti A. B. priimtų nuosprendžių vykdymą ir skubų sūnaus V. grąžinimą motinai.

23. Teismas sprendime nurodė, kad Tarnyba praleido terminą atsakymams į pareiškėjos pateiktus prašymus pateikti. Tarnyba nepaaiškino, kodėl praleido terminus. Tarnyba atmestinai parengė atsakymus, neįsigilino į situaciją – per didžiulius kyšius mažametis vaikas V. B. yra paverstas seksualiniu vergu Lietuvoje, yra tyčia žalojamas ir niekinamas, žeminamas, A. B. nuolat grasina nužudyti.

24. Pirmosios instancijos teismas atsisakė ginti mažamečio vaiko interesus, nors Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko matė, kad Kauno apygardos teismui 2016 metų gegužės mėnesį perduota nagrinėti byla dėl A. B. inkriminuoto labai sunkaus nusikaltimo prieš mažametį vaiką V.

25. Tarnyba nepagrįstai teigė, kad negali patikrinti A. B. teistumų dėl padarytų sunkių nusikaltimų bei skubiai atlikti antikorupcinį tyrimą, nes visos organizacijos klastoja duomenis ir daro nepataisomą žalą slėpdamos faktą, kad A. B. yra nuteistas dėl labai sunkių nusikaltimų prieš jos sūnų.

26. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą, šališką ir politinį sprendimą. Sprendimas priimtas pareiškėjai už akių, neišsiaiškinus pagrindinių jos skundo argumentų, neapklausus pareiškėjos nuotoliniu būdu, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

27. Atsakovas Tarnyba nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

27.1. Nesutinka, kad Tarnybos atsakymai, teikti pareiškėjai, yra neišsamūs ir šališki.27.2. Apeliantė pirmosios instancijos teismui nekėlė klausimų dėl Tarnybos praleisto termino atsakymams pateikti,

todėl atsakovas nepasisakė šiuo klausimu.27.3. Jokių duomenų, išskyrus abstrakčius teiginius bei prielaidas, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo

sprendimo pagrįstumu, apeliantė nenurodo.27.4. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo pareiškėjos naudai nesudaro pagrindo teigti,

kad teismas buvo šališkas ar suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, pareiškėja nereiškė prašymo dėl pirmosios instancijos teisėjų nušalinimo.

27.5. Pareiškėjos nedalyvavimas teismo posėdyje nėra sietinas su tuo, kad teismas šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą.

Teisėjų kolegija


28. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. liepos

27 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakymų atitinkamai Nr. 4-01-5611 ir Nr. 4-01-6468 į pareiškėjos A. I. 2017 m. birželio 2 d., 2017 m. birželio 21 d. ir 2017 m. liepos 27 d. prašymus, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

31. Teisėjų kolegija, taikydama procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles (ABTĮ 56 str.) bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad Tarnyba pareiškėjos prašymus išnagrinėjo tinkamai, o atsakovės pateikti 2017-07-27 ir 2017-09-01 atsakymai iš esmės atitinka VAĮ, Prašymų nagrinėjimo taisyklėse tokiems atsakymams keliamus reikalavimus.

32. Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. įstatymo Nr. VIII-1649 redakcija) 2 straipsnio 1 dalį, Specialiųjų tyrimų tarnyba yra Respublikos Prezidentui ir Seimui atskaitinga, statutiniais pagrindais veikianti valstybės teisėsaugos įstaiga, kuri atskleidžia ir tiria korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, rengia ir įgyvendina korupcijos prevencijos priemones. Korupcinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms priskiriamos kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: …> (2 straipsnio 3 dalis). To paties įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba saugo ir gina asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, vykdo korupcijos prevenciją bei išaiškinimą. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 punkte reglamentuota, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Išvardintos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad atsakovei teisės aktais priskiriamos specialios ikiteisminio tyrimo funkcijos, kurias ji atlieka BPK nustatyta tvarka.

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio nuostatomis, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi, jei pareiškėja ikiteisminio tyrimo institucijai išsamiai ir detaliai apibūdintų, jos manymu, nurodyto asmens (asmenų) įvykdytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei jas pagrįstų konkrečiais duomenimis, STT kaip ikiteisminio tyrimo įstaiga šias aplinkybes turėtų pareigą įvertinti ir priimti atitinkamą sprendimą.

34. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo matyti, kad A. I. iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Tarnyba nėra kompetentinga nagrinėti jos nurodyto asmens padarytas nusikalstamas veikas. A. I. tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde neįvardija jokių konkrečių duomenų apie jos nurodytų asmenų padarytas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo priimti sprendimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) dėl tokių veikų. Iš pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų spręstina, jog ji iš esmės siekia, kad jos nurodyto asmens atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, t. y. ikiteisminis tyrimas.

35. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos atsakovui pateiktus prašymus ir Tarnybos atsakymus į juos bei vadovaudamasis Tarnybos kompetenciją nustatančiais teisės aktais, pagrįstai konstatavo, kad I. pranešimuose nurodytos informacijos visuma, nesant objektyvių aplinkybių, nesudaro atsakovei pagrindo pradėti tyrimą pagal kompetenciją, pareiškėjai paaiškinta, kur ji turi teisę kreiptis, norėdama pranešti apie galimai padarytą nusikaltimą, atskirai paaiškinami prokuroro baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės ypatumai, taip pat pareiškėja informuota, dėl galimybės kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, išaiškinta Tarnybos atsakymų apskundimo tvarka. Taigi prašymų turinys įgalina padaryti vienareikšmišką išvadą, kad Tarnyba neturėjo kompetencijos pradėti tyrimą pareiškėjos skunduose nurodytos informacijos pagrindu.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra šališkas. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėja pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. teismas neišsiaiškino pagrindinių jos skundo argumentų, neapklausė jos nuotoliniu būdu ir pan.), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjų kolegija byloje buvo šališka. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

37. Šio ginčo kontekste nereikšmingi A. I. apeliacinio skundo argumentai, susiję su A. B. teistumų patikrinimu, todėl teismas jų plačiau neanalizuoja ir nepasisako.

38. Pareiškėja apeliaciniam teismui pateikė Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. sausio 25 d. raštą Nr. (AP-2238)3S-3669 ir 2018 m. sausio 30 d. raštą Nr. (AP-2661)3S-3990. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39. Įvertinusi pateiktų dokumentų turinį, teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, kurios pripažintinos objektyviomis ir svarbiomis, sutrukdžiusiomis pareiškėjai pateikti juos pirmosios instancijos teismui. Tokio pobūdžio argumentų A. I. nenurodo ir apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjos pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teisme nebus tiriami.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines ir procedūrines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-726-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01959-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. S., V. S., M. S. (atstovaujamos įstatyminio atstovo V. S.), V. S., Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamos įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.), J. D., I. D. (N.), J. V. (J. V.), R. V. (R. V.), T. P., D. P., L. R., A. V., R. B., J. L., A. L., L. P., G. M. P., D. Ž., R. Ž., P. P., R. P., A. K. (A. K.), L. D.-K., A. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K.), L. G., M. P., G. P. (atstovaujamos įstatyminės atstovės R. P.), R. T., A. L., D. L., I. L., K. L. (atstovaujamos įstatyminės atstovės I. L.), D. J., J. G., J. M., D. M., R. V., J. V., D. M., I. G., A. M., A. M., V. S., O. S., N. S. (atstovaujamo įstatyminės atstovės O. S.), A. S. (atstovaujamos įstatyminės atstovės O. S.), J. V., J. A. (V.), S. A., L. A., I. S., T. S., M. S. (atstovaujamo įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.), R. A., V. A. atstovo advokato G. M. (toliau – ir pareiškėjų atstovas) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. K., A. K., L. K. (atstovaujamo įstatyminių atstovų G. K. ir A. K.), I. K. (atstovaujamo įstatyminių atstovų G. K. ir A. K.), L. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų G. K. ir A. K.), V. S., V. S., M. S. (atstovaujamos įstatyminio atstovo V. S.), V. S., Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamos įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.), J. D., I. D. (N.), J. V. (J. V.), R. V. (R. V.), T. P., D. P., L. R., A. V., R. B., J. L., A. L., L. P., G. M. P., D. Ž., R. Ž., P. P., R. P., A. K. (A. K.), L. D.-K., A. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K.), L. G., M. P., G. P. (atstovaujamos įstatyminės atstovės R. P.), R. T., A. L., D. L., I. L., K. L. (atstovaujamos įstatyminės atstovės I. L.), D. J., J. G., J. M., D. M., R. V., J. V., D. M., I. G., A. M., A. M., V. S., O. S., N. S. (atstovaujamo įstatyminės atstovės O. S.), A. S. (atstovaujamos įstatyminės atstovės O. S.), J. V., J. A. (V.), S. A., L. A., I. S., T. S., M. S. (atstovaujamo įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.), R. A., V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ūkio ministerija), priteisti turtinę žalą: G. K.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=53355f3070e111e9b81587fcbd5a76f6

A. K., L. K. (atstovaujamam G. K. ir A. K.), I. K. (atstovaujamam G. K. ir A. K.) – kiekvienam po 366,65 Eur, L. K. (atstovaujamai G. K. ir A. K.) 247,10 Eur; V. S., V. S., M. S., V. S. – po 274,99 Eur; Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamai įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.) – kiekvienam po 356,42 Eur; J. D., I. D. (N.) – po 302,51 Eur; J. V., R. V. – po 301,37 Eur; T. P., D. P. – po 522,73 Eur; L. R., A. V. – po 330,05 Eur; R. B. – 550,25 Eur; J. L., A. L. – po 440,15 Eur; L. P., G. M. P. – po 805,15 Eur; D. Ž., R. Ž. – po 300,79 Eur; P. P., R. P. – po 274,99 Eur; A. K. (A. K.), L. D.-K. – po 274,99 Eur, A. K. (atstovaujamai įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K. – 247,1 Eur; L. G., M. P., G. P. (atstovaujamai įstatyminės atstovės R. P.) – po 273,84 Eur; R. T., A. L. – po 325,80 Eur; D. L., I. L., K. L. (atstovaujamai įstatyminės atstovės I. L.) – po 273,84 Eur; D. J., J. G., J. M., D. M. – po 522,73 Eur; R. V., J. V. – po 273,84 Eur; D. M., I. G. – po 522,73 Eur; A. M., A. M. – po 521,58 Eur; V. S., O. S. – po 274,89 Eur, N. S., A. S. (atstovaujamiems įstatyminės atstovės O. S.) – po 247,11 Eur; J. V., J. A. (V.), S. A., L. A. – po 274,99 Eur; I. S., T. S. – po 410,91 Eur, M. S. (atstovaujamam įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.) – 274,98 Eur; R. A., V. A. – po 274,99 Eur. Pareiškėjų atstovai teismo posėdžiuose prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybiniam turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas: 1) pareiškėjams G. K., A. K., L. K., I. K. priteisė po 274,99 Eur, L. K. – 247,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pareiškėjui V. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) pareiškėjai V. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) pareiškėjai M. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) pareiškėjai V. S. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) pareiškėjams Š. P., R. P., A. P. ir B. P. priteisė po 356,42 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) pareiškėjams J. D. ir I. D. priteisė po 302,51 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) pareiškėjams J. V. ir R. V. priteisė po 301,37 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 9) pareiškėjams T. P. ir D. P. priteisė po 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 10) pareiškėjai L. R. priteisė 330,05 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 11) pareiškėjai A. V. priteisė 330,05 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 12) pareiškėjai R. B. priteisė 405,44 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 13) pareiškėjams J. L. ir A. L. priteisė po 440,15 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 14) pareiškėjams L. P. ir G. M. P. priteisė po 739,71 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 15) pareiškėjams D. Ž. ir R. Ž. priteisė po 300,79 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 16) pareiškėjams P. P. ir R. P. priteisė po 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 17) pareiškėjams A. K. ir L. D.-K. priteisė po 274,99 Eur, A. K. – 247,10 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 18) pareiškėjai L. G. priteisė 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 19) pareiškėjams M. P. ir G. P. priteisė po 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių

procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 20) pareiškėjai R. T. priteisė 302,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 21) pareiškėjui A. L. priteisė 302,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 22) pareiškėjams D. L., I. L. ir K. L. priteisė po 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 23) pareiškėjui D. J. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 24) pareiškėjai J. G. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 25) pareiškėjams J. M. ir D. M. priteisė po 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 26) pareiškėjams R. V. ir J. V. priteisė po 273,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 27) pareiškėjai D. M. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 28) pareiškėjai I. G. priteisė 522,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 29) pareiškėjai A. M. priteisė 521,58 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 30) pareiškėjai A. M. priteisė 521,58 Eur (pastaba: teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi ištaisė sprendime padarytą rašymo apsirikimą dėl A. M. priteistinos turtinės žalos dydžio) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 31) pareiškėjams V. S. ir O. S. priteisė po 274,98, pareiškėjams N. S. ir A. S. – po 247,12 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 32) pareiškėjams J. V., J. V. (A.), S. A. ir L. A. priteisė po 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 33) pareiškėjams I. S. ir T. S. priteisė po 410,91 Eur, M. S. – 274,98 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 34) pareiškėjai R. A. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 35) pareiškėjai V. A. priteisė 274,99 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu ir prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjų atstovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eA-726-525/2019.Pareiškėjų atstovas nurodė, kad bylą nagrinėjant teisme, pareiškėjai patyrė bylinėjimosi išlaidas: 1) V. S., V. S., M. S.,

V. S. viso 121 Eur; 2) Š. P., R. P., A. P., nepilnametė B. P., atstovaujama įstatyminių atstovų Šarūno ir R. P. viso 242 Eur; 3) J. D., I. D. viso 121 Eur; 4) J. V., R. V. viso 181,50; 5) T. P., D. P. viso 181,50 Eur; 6) L. R., A. V. viso 121 Eur; 7) R. B. viso 121 Eur; 8) J. L., A. L. viso 181,50 Eur; 9) L. P., G. M. P. viso 181,50 Eur; 10) D. Ž., R. Ž. viso 181,50 Eur; 11) P. P., R. P. viso 181,50 Eur; 12) A. K., L. D.-K., A. K., atstovaujama įstatyminių atstovų: A. K. ir L. D.-K., viso 181,50 Eur; 13) L. G., M. P., G. P. viso 181,50 Eur; 14) R. T., A. L. viso 181,50 Eur; 15) D. L., I. L., K. L., atstovaujama įstatyminės atstovės I. L., viso 181,50 Eur; 16) D. J., J. G., J. M., D. M. viso 181,50 Eur; 17) R. V., J. V. viso 181,50 Eur; 18) D. M., I. G. viso 181,50 Eur; 19) A. M., A. M. viso 181,50 Eur; 20) V. S., O. S., N. S., A. S. viso 181,50 Eur; 21) J. V., J. A. (V.), S. A., L. A. viso 181,50 Eur; 22) I. S., T. S., M. S., atstovaujamas įstatyminių atstovų I. S. ir T. S., viso 181,50 Eur; 23) R. A., V. A. viso 181,50 Eur.

Pareiškėjų atstovas akcentavo, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str.). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Visi pareiškėjai už teisinės pagalbos išlaidas mokėjo avansu.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė bylą nagrinėjant teisme.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso

šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai sudarė atstovavimo sutartis su advokatu G. M.: 1) 2017 m. gegužės 16 d. V. S., V. S., M. S., V. S. (I t., b. l. 47); 2) 2017 m. gegužės 16 d. Š. P., R. P., A. P., nepilnametė B. P., atstovaujama įstatyminių atstovų Šarūno ir R. P. (I t., b. l. 54); 3) 2017 m. gegužės 16 d. J. D., I. D. (N.) (I t., b. l. 77); 4) 2017 m. gegužės 16 d. J. V., R. V. (I t., b. l. 103); 5) 2017 m. gegužės 19 d. T. P., D. P. (I t., b. l. 136); 6) 2017 m. gegužės 18 d. L. R., A. V. (I t., b. l. 141); 7) 2017 m. gegužės 22 d. R. B. (I t., b. l. 103); 8) 2017 m. gegužės 18 d. J. L., A. L. (I t., b. l. 94); 9) 2017 m. gegužės 23 d. L. P., G. M. P. (I t., b. l. 86); 10) 2017 m. gegužės 24 d. D. Ž., R. Ž., J. Ž. (I t., b. l. 166); 11) 2017 m. gegužės 16 d. P. P., R. P. (I t., b. l. 346); 12) 2017 m. gegužės 25 d. A. K., L. D.-K., A. K., atstovaujama įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K. (I t., b. l. 329); 13) 2017 m. gegužės 25 d. L. G., M. P., G. P. (t., b. l. 304); 14) 2017 m. gegužės 25 d. R. T., A. L. (I t., b. l. 337); 15) 2017 m. gegužės 22 d D. L., I. L., K. L., atstovaujama įstatyminės atstovės I. L. (I t., b. l. 292); 16) 2017 m. gegužės 23 d. D. J., J. G., J. M., D. M. (I t., b. l. 166); 17) 2017 m. gegužės 25 d. R. V., J. V. (I t., b. l. 182); 18) 2017 m. birželio 5 d. D. M., I. G. (I t., b. l. 192); 19) 2017 m. birželio 7 d. A. M., A. M. (I t., b. . 222); 20) 2017 m. birželio 7 d. V. S., O. S., N. S., A. S. (I t., b. l. 236); 21) 2017 m. birželio 7 d. J. V., J. A. (V.), S. A., L. A. (I t., b. l. 271); 22) 2017 m. birželio 8 d. I. S., T. S., M. S., atstovaujamas įstatyminių atstovų I. S. ir T. S. (I t., b. l. 279); 23) 2017 m. birželio 8 d. R. A., V. A. (I t., b. l. 286).

Pareiškėjų atstovas 2019 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikdamas prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo nurodė, jog bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, pareiškėjai

patyrė bylinėjimosi išlaidas ir pridėjo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas paslaugas (nurodytos atliktos paslaugos: pareiškimo dėl žalos atlyginimo surašymas ir atstovavimas teisme): 1) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 78 – pareiškėjai V. S., V. S., M. S., V. S. – viso 121 Eur (III t., b. l. 131); 2) 2017 m. liepos 3 d. Nr. 56 – Š. P., R. P., A. P., nepilnametė B. P., atstovaujama įstatyminių atstovų Šarūno ir R. P. – viso 242 Eur (III t., b. l. 132); 3) 2017 m. liepos 3 d. Nr. 57 – J. D., I. D. – viso 121 Eur (III t., b. l. 133); 4) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 64 – J. V., R. V. – viso 181,50 (III t., b. l. 134); 5) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 65 – T. P., D. P. viso 181,50 Eur (III t., b. l. 135); 6) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 66 – L. R., A. V. – viso 121 ur (III t., b. l. 136); 7) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 67 – R. B. – viso 121 Eur (III t., b. l. 137); 8) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 68 – J. L., A. L. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 138); 9) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 69 – L. P., G. M. P. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 139); 10) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 70 – D. Ž., R. Ž. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 140); 11) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 71 – P. P., R. P. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 141); 12) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 72 – A. K., L. D.-K., A. K., atstovaujama įstatyminių atstovų: A. K. ir L. D.-K. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 142); 13) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 73 – L. G., M. P., G. P. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 143); 14) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 74 – R. T., A. L. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 144); 15) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 76 – D. L., I. L., K. L., atstovaujama įstatyminės atstovės I. L. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 145); 16) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 75 D. J., J. G., J. M., D. M. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 146); 17) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 77 – R. V., J. V. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 147); 18) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 148 – D. M., I. G. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 148); 19) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 80 – A. M., A. M. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 149); 20) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 82 – V. S., O. S. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 150); 21) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 81 – J. V., J. A. (V.) S. A., L. A. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 151); 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 83 – I. S., T. S., M. S., atstovaujamas įstatyminių atstovų I. S. ir T. S. –– viso 181,50 Eur (III t., b. l. 152); 23) 2017 m. lapkričio 14 d. Nr. 84 – R. A., V. A. – viso 181,50 Eur (III t., b. l. 153).

Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir į tai, kad pareiškėjai prašo priteisti tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduoda nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjai, teikdami atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus: PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas advokato teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos (pareiškėjų atstovui už visas suteiktas atstovavimo byloje paslaugas sumokėta suma – 3 993 Eur) sumokėjimą. Prašomas priteisti išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimo dydis nebuvo išskirta iš minėtos sumos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuris nagrinėjamu atveju sudarytų 1 090,31 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjų atsiliepimu nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klausimai ir šiuo požiūriu byla nebuvo sudėtinga, tačiau didelės apimties, todėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas reikalavo didelio pareiškėjų atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pareiškėjams iš atsakovo priteistina maksimali 1 090,31 Eur suma, kuri priteistina pareiškėjams lygiomis dalimis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

P. V. S., V. S., M. S. (atstovaujamos įstatyminio atstovo V. S.), V. S., Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamos įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.), J. D., I. D. (N.), J. V. (J. V.), R. V. (R. V.), T. P., D. P., L. R., A. V., R. B., J. L., A. L., L. P., G. M. P., D. Ž., R. Ž., P. P., R. P., A. K. (A. K.), L. D.-K., A. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K.), L. G., M. P., G. P. (atstovaujamos įstatyminės atstovės R. P.), R. T., A. L., D. L., I. L., K. L. (atstovaujamos įstatyminės atstovės I. L.), D. J., J. G., J. M., D. M., R. V., J. V., D. M., I. G., A. M., A. M., V. S., O. S., N. S. (atstovaujamo įstatyminės atstovės O. S.), A. S. (atstovaujamos įstatyminės atstovės O. S.), J. V., J. A. (V.), S. A., L. A.,

I. S., T. S., M. S. (atstovaujamo įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.), R. A., V. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 1090,31 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt eurų 31 ct) (po 49,56 Eur (keturiasdešimt devynis eurus ir penkiasdešimt šešis ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

P. V. S., V. S., M. S. (atstovaujamos įstatyminio atstovo V. S.), V. S., Š. P., R. P., A. P., B. P. (atstovaujamos įstatyminių atstovų Š. P. ir R. P.), J. D., I. D. (N.), J. V. (J. V.), R. V. (R. V.), T. P., D. P., L. R., A. V., R. B., J. L., A. L., L. P., G. M. P., D. Ž., R. Ž., P. P., R. P., A. K. (A. K.), L. D.-K., A. K. (atstovaujamos įstatyminių atstovų A. K. ir L. D.-K.), L. G., M. P., G. P. (atstovaujamos įstatyminės atstovės R. P.), R. T., A. L., D. L., I. L., K. L. (atstovaujamos įstatyminės atstovės I. L.), D. J., J. G., J. M., D. M., R. V., J. V., D. M., I. G., A. M., A. M., V. S., O. S., N. S. (atstovaujamo įstatyminės atstovės O. S.), A. S. (atstovaujamos įstatyminės atstovės O. S.), J. V., J. A. (V.), S. A., L. A., I. S., T. S., M. S. (atstovaujamo įstatyminių atstovų I. S. ir T. S.), R. A., V. A. prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-299-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00166-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – antstolė A. R. Ž.) dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 26 d. padavė teismui skundą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Klaipėdos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3eaa953070e111e9b81587fcbd5a76f6

departamentas) 2018 m. vasario 6 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-85 (16.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą ir sustabdyti išieškojimo veiksmus antstolės A. R. Ž. vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0075/18/00431.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2017 m. nuosavybės teise įsigijo kultūros paveldo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), kuris 2017 m. gegužės 9 d. atlikus statinio ekspertizę, pripažintas avarinės būklės pastatu. Po ekspertizės atlikimo buvo sudarytas pastato neatidėliotinų avarijos grėsmės pašalinimo darbų aprašas, gautas Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus pritarimas dėl avarinės grėsmės pašalinimo darbų. Su rangovu uždarąja akcine bendrovė (toliau – ir UAB) „Farnus“ sudarė rangos sutartį ir rangovas įsipareigojo iki 2017 m. spalio 1 d. atlikti visus avarinės būklės likvidavimo darbus. Rangovas darbus atlikinėjo nekokybiškai, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, todėl rangos sutartį jis nutraukė, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos skyriaus pareigūnai pagal jo pareiškimą UAB „Farnus“ atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą, vadovas S. L. 2018 m. teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnį. Su nauju rangovu V. V. 2017 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas sudarė naują statybos rangos sutartį, stogo darbai 2017 m. gruodžio mėnesį pabaigti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. vasario 9 d. jam įteiktas Privalomasis nurodymas, kuriame nurodyta, jog 2017 m. lapkričio 29 d. atliktas pranešime nurodytų duomenų patikrinimas vietoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad statytojas R. J., vykdydamas ypatingojo pastato kapitalinio remonto darbus, šalinant avarinę grėsmę, ūkio būdu, kaip rangovas neatitinka ypatingojo statinio rangovui keliamų reikalavimų, įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu nepaskyrė statybos darbų vadovo, statybos darbų techninio prižiūrėtojo, nebuvo pildomas statybos darbų žurnalas. R. J. nurodyta pašalinti nustatytus pažeidimus: 1) ypatingojo pastato (duomenys neskelbtini), remonto darbams, šalinant avarinę grėsmę, paskirti (pasamdyti) Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytą atestuotą juridinį asmenį ir paskirti (pasamdyti) pagrindinių sričių vadovų išsilavinimo ir profesinės paskirties kvalifikacinius reikalavimus atitinkančius statinio statybos vadovą ir statinio statybos techninį prižiūrėtoją; 2) užpildyti statybos darbų žurnalą. pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. elektroniniu paštu pateikė paaiškinimus dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių bei pateikė 2017 m. gegužės 26 d. su UAB „Famus“ sudarytą rangos sutartį, tai, pareiškėjo manymu, paneigė Inspekcijos nurodytas aplinkybes dėl darbų vykdymo ūkio būdu. Inspekcijos Klaipėdos departamento pareigūnas žodinio bendravimo metu sutiko, kad netinkamai nustatė aplinkybes tyrimo metu, tačiau 2018 m. kovo 6 d. surašė jam nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. VTPSI-ANR N-23-2018. 2018 m. balandžio mėnesį pareiškėjui surašytas Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktas, kuriuo konstatuota, kad jis neįvykdė Privalomojo nurodymo ir jam 2018 m. balandžio 25 d. įteiktas antstolės A. R. Ž. pranešimas su informacija apie užvestą vykdomąją bylą Nr. 0075/18/00431. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Inspekcijos viršininko pavaduotoją su skundu, kuriame nurodė nesutikimo su Privalomuoju nurodymu argumentus, tačiau 2018 m. birželio 7 d. raštu Nr. (16.2) 2D-7965 jam formaliai atsakyta, kad skundas netenkinamas.

Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 27 d. pateikė antstolei skundą dėl antstolės A. R. Ž. 2018 m. spalio 24 d. neįvykdymo akto Nr. S-18-75-6982 panaikinimo, tačiau 2018 m. gruodžio 5 d. antstolės A. R. Ž. patvarkymu Nr. S-4655 jo skundas netenkintas ir persiųstas Klaipėdos apylinkės teismui. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2019 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-l 158-904/2019 skundo taip pat netenkino ir nurodė, kad teisės aktai nenumato antstoliui nei teisės, nei pareigos spręsti vykdomųjų dokumentų teisėtumo klausimo ir pareiškėjas, nesutikdamas su privalomuoju nurodymu, teisę skųsti nurodymą turi įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) pagrindais.

Pareiškėjas paaiškino, kad Privalomojo nurodymo anksčiau neskundė dėl savo užimtumo ir nuobaudos švelnumo, teigė, jog buvo suklaidintas, nes po 2018 m. vasario 28 d. pateiktų paaiškinimų buvo informuotas žodžiu, jog Inspekcija padarė netinkamas išvadas atlikusi patikrinimą, o po 2018 m. kovo 6 d. nuobaudos – įspėjimo manė, kad yra baudžiamas tik įspėjimu. Pakartotinis patikrinimas atliktas jam nedalyvaujant, skundžiamas Privalomasis nurodymas pateiktas antstolei vykdyti. Tai, kad jis pateikė Inspekcijos vadovui skundą ir apskundė antstolio veiksmus teismui, patvirtina, jog jis buvo atidus, gynė savo teises ir šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 6 d. nutartimi nutarė: netenkinti pareiškėjo R. J. prašymo dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo; atsisakyti priimti pareiškėjo R. J. skundą; grąžinti 23

Eur žyminį mokestį.Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam Privalomasis nurodymas buvo įteiktas 2018 m. vasario 9 d., o į teismą

skundu pareiškėjas kreipėsi 2019 m. vasario 26 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po skundžiamo Privalomojo nurodymo gavimo. Pareiškėjas termino praleidimą motyvuoja tuo, kad jis Privalomojo nurodymo anksčiau neskundė dėl savo užimtumo ir nuobaudos švelnumo bei tariamo Inspekcijos suklaidinimo, nes žodžiu buvo informuotas, jog Inspekcija dėl patikrinimo padarė netinkamas išvadas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo jo valios. Pareiškėjas yra teisininkas, daug metų dirba advokatu, todėl puikiai žino skundo padavimo praleidimo pasekmes, pats pasirinko tokį savo veikimo būdą, todėl privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo kreiptis į teismą) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Atsižvelgęs į nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad atsisakius priimti skundą, skundo trūkumai neaptariami ir sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjui grąžinti jo sumokėtą žyminį mokestį.

III.

Pareiškėjas R. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartį ir tenkinti 2019 m. vasario 25 d. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir privalomojo nurodymo pašalinti trūkumams panaikinimo su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas pažymi, kad sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, būtina vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė aplinkybes, susijusias su pareiškėju, ir ignoravo aplinkybes, lėmusias pareiškėjo poziciją ir veiksmus dėl Privalomojo nurodymo. Gavęs Privalomąjį nurodymą, pareiškėjas tuoj pat ėmėsi veiksmų, t. y. Inspekcijai 2018 m. vasario 28 d. elektroniniu paštu pateikė paaiškinimus dėl Institucijos patikrinimo metu nustatytų aplinkybių bei pateikė 2017 m. gegužės 26 d. su UAB „Farnus“ sudarytą rangos sutartį, kuri paneigė Privalomajame nurodyme nustatytas aplinkybes ir jo teisėtumą, nes pareiškėjas niekada nevykdė darbų ūkio būdu. Vėliau pareiškėjas žodžiu buvo informuotas, jog Inspekcija dėl patikrinimo padarė netinkamas išvadas ir jokie padariniai jam negresia. Inspekcijos atstovai žodžiu sutiko, jog netinkamai nustatė aplinkybes, tačiau vis tiek 2018 m. kovo 6 d. surašė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. VTPSI-ANR N-23-2018, kuriuo paskyrė įspėjimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 356 straipsnį už laiką nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d.

Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai paaiškino, jog tyrimas bus nukreiptas į rangovą – UAB „Farnus“, ir jokie įpareigojimai pareiškėjui nebėra taikomi, todėl jis Inspekcijos sprendimų ir nebeskundė. Tik vėliau paaiškėjo, kad Inspekcija suklaidino pareiškėją ir pradėjo priverstinio pobūdžio veiksmus, Privalomąjį nurodymą pateikdami antstolei vykdyti. Šiuo metu Privalomojo nurodymo neįmanoma įvykdyti, kadangi Pastato avarinės būklės likvidavimo darbai buvo baigti dar 2017 m. gruodžio mėnesį (tai numatyta ir rangos sutartyje), o baigtiems darbams neįmanoma paskirti statybos darbų vadovą ir statinio statybos techninį prižiūrėtoją bei užpildyti statybos darbų žurnalą, nes šie veiksmai vykdomi tik statybos darbų metu. Joks asmuo, į kurį kreipėsi Pareiškėjas nesutinka atbuline data rašyti dokumentų ar prižiūrėti darbų, kurie jau yra atlikti ir kurie nebuvo jų prižiūrėti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius atnaujinti praleistą terminą, paliekamas galioti neteisėtas ir pareiškėjo teises bei interesus itin pažeidžiantis Inspekcijos sprendimas, kurio objektyviai neįmanoma įgyvendinti ir apie kurio neteisėtumą buvo sužinota tik pradėjus jį vykdyti. Dėl pareiškėjui nežinomų ir nesuprantamų priežasčių Institucija atsisako jį peržiūrėti ir / ar kitokiu būdu išspręsti situaciją, todėl vienintelis sprendimo būdas yra teisminė gynyba, tačiau ja pasinaudoti užkirstas kelias formaliais pagrindais. Pareiškėjo vertinimu, išskirtinės aplinkybės, dėl kurių praleistas terminas, šiuo atveju egzistuoja, tačiau pirmosios instancijos teismas jas netinkamai įvertino, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo veiksmus. Privalomasis nurodymas teisines pasekmes sukelia tik pareiškėjui, todėl jo peržiūrėjimas neturės jokios įtakos ir neatsiras neapibrėžtumas jo pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose tretiesiems asmenims, nes tokie iš esmės nesusiklostė.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo

Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Inspekcijos nuomone, byloje nepakanka įrodymų spręsti, kad pareiškėjas dėl svarbių priežasčių praleido terminą

skundui paduoti. Įrodinėjimo, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pareiga tenka asmeniui, kuris pateikia teismui skundą, kurio padavimo teismui terminas yra praleistas, ir prašymą dėl šio termino atnaujinimo. Todėl argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, turi būti išdėstyti konkrečiai (nurodant reikšmingas faktines aplinkybes, įvykių, kurie buvo kliūtis pateikti skundą per įstatymu nustatytą terminą, datas, pateikiant reikšmingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Pareiškėjo prašymas dėl termino paduoti skundą atnaujinimo neatitinka minėtų reikalavimų, nes prašymo argumentai nekonkretūs, nepateikti įrodymai. Nėra pagrindo vertinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių, ne nuo pareiškėjo valios ir pasirinkto savo teisių gynybos būdo priklausiusių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutarties, kuria teismas neatnaujino pareiškėjo R. J. praleisto skundo dėl 2018 m. vasario 6 d. Privalomojo nurodymo padavimo teismui terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad jo nurodytos skundo dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo padavimo teismui termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, pareiškėjas buvo suklaidintas Inspekcijos veiksmų, jis buvo pakankamai aktyvus, todėl praleistas terminas atnaujintinas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje. byloje Nr. AS-986-552/2015).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Taip pat aktuali ir praleisto termino trukmė, t. y. ar terminas buvo praleistas nežymiai, ar nuo termino eigos pradžios praėjo ilgas laikas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl Privalomojo nurodymo, kuris priimtas 2018 m. vasario 6 d., jam įteiktas – 2018 m. vasario 9 d., apie ką pareiškėjas pats nurodo (b. l. 1), panaikinimo kreipėsi 2019 m. vasario 26 d. (b. l.

1), t. y. praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą.Pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, ne skundė jį teisės aktų nustatyta tvarka, kuri

yra nurodyta pačiame Privalomajame nurodyme (b. l. 41–42), o kreipėsi į Inspekcijos viršininko pavaduotoją 2018 m. gegužės 3 d. skundu (b. l. 17–18), kuriame išdėstė nesutikimo su Privalomuoju nurodymu argumentus ir prašė jį panaikinti. Inspekcijos Klaipėdos departamento 2018 m. birželio 7 d. raštu Nr. (16.2)2D-7965 (b. l. 19–20) pareiškėjui buvo paaiškintos aplinkybės dėl Privalomojo nurodymo surašymo, papildomai pažymėta, kad nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu, jis turėjo teisę jį skųsti per vieną mėnesį nuo gavimo ABTĮ nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su antstolio veiksmais pradėjus vykdyti Privalomąjį nurodymą, su 2018 m. lapkričio 27 d. skundu kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą (b. l. 22–24), be kita ko, prašydamas teismo panaikinti vykdomąjį dokumentą – Privalomąjį nurodymą, kaip surašytą ne tam asmeniui ir šiuo metu, po statybos darbų pabaigimo, net teoriškai neįvykdomą. Minėtas pareiškėjo skundas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-1158-904/2019 netenkintas.

Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai, kurie siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-385-492/2017). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1042-1062/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė. Pažymėtina, kad dalis pareiškėjo nurodomų priežasčių (tai, kad Inspekcija jį suklaidino) nėra įrodytos, kita dalis (Privalomasis nurodymas daugiau jokių kitų subjektų teisėms ir pareigoms įtakos neturi, itin pažeidžia pareiškėjo teises) negali būti vertinamos kaip objektyvios kliūtys ar priežastys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti (ABTĮ 30 str.).

Pareiškėjui praleidus terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti ir nesant pagrindo šį terminą atnaujinti, teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą atmestiRegionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

DAINIUS RAIŽYS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=519f55e070e111e9b81587fcbd5a76f6

Administracinė byla Nr. eAS-313-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04358-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 43.4; 59.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas R. A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 215 159,72 Eur ir kitas patirtas išlaidas, kaip turtinę žalą, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi priimtas. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas 2019 m. sausio 18 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. padavė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 226 489,99 Eur žalos ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. procesiniu sprendimu, įformintu rezoliucija, pareiškėjo patikslintą skundą atsisakė priimti motyvuodamas tuo, kad jis pateiktas pavėluotai. Be to, pirminis skundas tikslinamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o tai galima buvo suformuluoti pirminiame skunde. Teismas nurodė, kad ši rezoliucinė nutartis neskundžiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 str. 3 d.).

Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. padavė teismui prašymą dėl termino patikslintam skundui pateikti atnaujinimo bei patikslintą skundą, kuriuo prašė atnaujinti terminą patikslintam skundui paduoti ir priimti patikslintą skundą. Patikslintame skunde pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 215 159,72 Eur žalos, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. teismo posėdžio metu priimta nutartimi, neišeidamas į pasitarimų kambarį, netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo ir patikslinto skundo priėmimo.

Pareiškėjas 2019 m. kovo 7 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui procesinį dokumentą, įvardytą atskiruoju skundu, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. kovo 4 d. nutarčių administracinėje byloje Nr. eI-1482-815/2019, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. rezoliucinę nutartį ir 2019 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą teismo posėdyje, ir patikslinto skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo R. A. B. 2019 m. kovo 7 d. raštą, įvardijamą „atskiruoju skundu“, paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. kovo 4 d. nutartys, kuriomis buvo atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintą skundą, nėra skundžiamos (ABTĮ 50 str. 3 d.). Todėl pareiškėjo 2019 m. kovo 7 d. raštas, įvardijamas atskiruoju skundu, negali būti nagrinėjamas teismo, nes jį pateikė neturintis galimybių jį teikti asmuo. Todėl teismas pareiškėjo 2019 m. kovo 7 d. raštą, įvardijamą atskiruoju skundu, paliko nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 2 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2019 m. kovo 7 d. rašte išreikšti argumentai dėl rungimosi principo pažeidimo yra nepagrįsti, nes, nepriėmus patikslinto skundo, nėra dėl ko rungtis, nes nėra duodama eiga bylai. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas neišreiškė nesutikimo dėl patikslinto skundo priėmimo neatitinka tikrovės: 2019 m. kovo 4 d. posėdyje atsakovo atstovai aiškiai išreiškė neigiamą poziciją dėl patikslinto skundo prijungimo. Teismas pabrėžė, kad argumentus dėl Europos Sąjungos teisės taikymo pareiškėjo atstovai teikė teismo posėdyje, juos teismas vertins priimdamas sprendimą.

III.

Pareiškėjas R. A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį ir pareiškėjo 2019 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą priimti.

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 105 straipsnio, reglamentuojančio skundo (prašymo, pareiškimo) palikimo nenagrinėtu pagrindus, 2 punkte nurodyta, jog teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu skundą (prašymą, pareiškimą) padavė neveiksnus tam tikroje srityje asmuo. Privaloma ABTĮ 105 straipsnio 2 punkto taikymo sąlyga – asmens neveiksnumas tam tikroje srityje. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų abejoti pareiškėjo veiksnumu, todėl pripažintina, jog buvo padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida – pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo palikti nenagrinėtą pareiškėjo atskirąjį skundą ABTĮ 105 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisės, susijusios su atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka yra išdėstytos ABTĮ 153 straipsnyje, kuriame nenumatyta pirmosios instancijos teismo teisės atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą, todėl skundžiama teismo nutartis yra neteisėta. Skundo (prašymo, pareiškimo) palikimo nenagrinėtu institutas gali būti taikomas tik tada, kai yra išspręstas skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas. ABTĮ nenumato galimybės palikti nenagrinėtą procesinį prašymą, kuris teismo nėra priimtas. Kadangi teismas sprendė klausimą dėl 2019 m. kovo 7 d. atskirojo skundo palikimo nenagrinėtu, pripažintina, jog 2019 m. kovo 7 d. atskirojo skundo nebuvo atsisakyta priimti ir minėtas atskirasis skundas yra priimtas. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, turėjo teisę arba panaikinti skundžiamą nutartį, arba bylą su atskiruoju skundu persiųsti apeliacinės instancijos teismui. Kadangi pirmosios instancijos teismas neatliko numatytų privalomų veiksmų, skundžiama 2019 m. kovo 13 d. nutartis naikintina.

Pareiškėjas nurodo, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jo manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis numato, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos, o teismo nutartis, kuria atsisakoma priimti patikslintą skundą nėra skundžiama atskiruoju skundu. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į 2019 m. vasario 28 d. teisėjo rezoliuciją, kurioje nurodyta, jog 2019 m. vasario 28 d. pateiktu patikslintu skundu buvo keičiamas ir tikslinamas pradinio skundo reikalavimas, todėl, pateikdamas 2019 m. kovo 4 d. patikslintą skundą, pareiškėjas paliko pradinį reikalavimą – 215 159,79 Eur. Kadangi pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. patikslintu skundu nekeitė nei skundo pagrindo, nei skundo dalyko, minėtas procesinis dokumentas nelaikytinas patikslintu skundu ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies prasme. Konstatavus, jog 2019 m. kovo 4 d. pateiktam procesiniam dokumentui netaikomi ABTĮ 50 straipsnio 3 dalies reikalavimai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nutartis, kuria atsisakyta priimti procesinį dokumentą yra neskundžiama. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį, 105 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiama nutartis naikintina.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.Lietuvos bankas nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties

motyvais, 2019 m. kovo 4 d. įvykusiame teismo posėdyje aiškiai išreiškė nesutikimą, jog būtų priimtas patikslintas pareiškėjo skundas, jo teikimo būtinybės pareiškėjas nepagrindė, teisingam bylos išsprendimui tai įtakos neturėjo.

Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teisę į teisminę gynybą jis galės realizuoti pateikdamas teismui savarankišką skundą su jame išdėstytais reikalavimais. Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą neskundžiama.

Teisėjų kolegija


Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis, kuria išspręstas pareiškėjo R. A. B. atskirojo skundo, paduoto dėl šio teismo 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. kovo 4 d. procesinių sprendimų, kuriais buvo atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintus skundus, priėmimo klausimas, t. y. atskirasis skundas paliktas nenagrinėtu.

Atskirajam skundui paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus ABTĮ III dalies IV skyriuje numatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais (1 p.) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 p.). Nesant ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimtos nutartys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos, o motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukti į apeliacinį skundą: procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.).

ABTĮ 153 straipsnis nustato atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarką: gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris darbo dienas po jo gavimo: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu ir jeigu šis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų šio įstatymo 103 straipsnyje nurodytais atvejais (t. y. dėl bylos nutraukimo), be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia priimtos šiuo klausimu nutarties patvirtintą kopiją (nuorašą, skaitmeninę kopiją) proceso dalyviams; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui; 3) atsisako priimti atskirąjį skundą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirąjį skundą padavė dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. kovo 4 d. procesinių sprendimų, kuriais buvo atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintus skundus. Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis taikant ABTĮ 33 straipsnio nuostatas. Teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines ir teisines aplinkybes konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. kovo 4 d. procesiniai sprendimai, kuriais atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintus skundus, negalėjo būti skundžiami atskiruoju skundu, todėl tenkinti pareiškėjo R. A. B. atskirąjį skundą, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį ir priimti pareiškėjo 2019 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą, nėra pagrindo.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas, priimdamas 2019 m. kovo 13 d. nutartį, vadovavosi ABTĮ normomis, reglamentuojančiomis ne atskirojo skundo, o skundo procesą teisme, skundžiama nutartis yra tikslinama, nurodant, kad pareiškėjo R. A. B. 2019 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą atsisakoma priimti.

Kiti pareiškėjo R. A. B. atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo, t. y. ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. kovo 4 d. procesiniai sprendimai, kuriais atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintus skundus, gali būti skundžiami atskiruoju skundu, kontekste, todėl dėl jų nėra pasisakoma.


n u t a r i a:

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip: „Atsisakyti priimti pareiškėjo R. A. B. 2019 m. kovo 7 d. atskirąjį skundą“.

Pareiškėjo R. A. B. atskirojo skundo netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-332-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04431-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl darbo apmokėjimo už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo R. J. skundas atsakovui Vilniaus pataisos namams (toliau – Vilniaus PN). Pareiškėjas skunde prašė teismo iš atsakovo priteisti jam 537 Eur už dirbtus viršvalandžius ir 580 Eur už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi bylą sustabdė iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 (proceso Nr. 3-61-3-03251-2017-4) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad šioje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad jis Vilniaus PN nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d. (toliau – ginčo laikotarpis) dirbo viršvalandžius bei dirbo poilsio ir švenčių dienomis, tačiau už šį darbą nebuvo apmokėta, o

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5012745070e111e9b81587fcbd5a76f6

administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 yra nagrinėjamas neturtinės žalos, be kita ko, kildinamos iš to, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo viršvalandžius, taip pat dirbo poilsio ir švenčių dienomis, atlyginimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 teismo priimtos išvados bus reikšmingos nagrinėjamai administracinei bylai.

II.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį. Pareiškėjas nurodo, kad bylos skiriasi savo reikalavimo dalyku (vienoje byloje sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, o kitoje – tik turtinės žalos atlyginimo klausimas), reiškiami reikalavimai nėra tarpusavyje neatsiejamai susiję, todėl bylų nagrinėjimas yra galimas. Be to, pasak pareiškėjo, administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 teismas nesiėmė išsamiai tirti aplinkybių siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas dirbo viršvalandžius, todėl nėra pagrindo manyti, kad minėtoje byloje bus nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties, kuria sustabdytas administracinės bylos nagrinėjimas iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas sustabdomas iki įsiteisės teismo sprendimas, nuosprendis, nutarimas ar nutartis (ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aiškindamas minėtas ABTĮ nuostatas dėl administracinės bylos sustabdymo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra ne kartą konstatavęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011).

Kaip minėta, pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 prašo priteisti neturtinę žalą, kurią, be kita ko, kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, susijusių su tuo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Vilniaus PN dirbo viršvalandžius, be to, dirbo poilsio ir švenčių dienomis. Taigi, savo skundą nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas iš esmės grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatinėjamos ir vertinamos minėtoje administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 (šioje byloje 2018 m. liepos 12 d. priimtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp paminėtų administracinių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, t. y. jos yra susijusios, o nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, paneigiant ar patvirtinant administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 nustatytus faktus (dėl pareiškėjo galimai dirbto viršvalandinio darbo), turės įrodomąją, prejudicinę ir tiesioginę įtaką nagrinėjamai administracinei bylai, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginimą už viršvalandinį darbą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad administracinėje byloje Nr. I-491-561/2018 teismas išsamiai netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl dirbtų viršvalandžių, sprendžiant dėl teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, neturi teisinės reikšmės. Šie pareiškėjo argumentai gali būti pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindu, ginčijant minėtoje byloje priimtą teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą, o ne skundžiant šioje byloje priimtą teismo nutartį dėl bylos sustabdymo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį panaikinti ar pakeisti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-858-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03091-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nirlita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nirlita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nirlita“ 2017 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. S-182 (7-129/2017); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 69-55; 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 44.4-12/V44-34; 4) atleisti pareiškėją nuo 21 006,77 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) delspinigių.

Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4277068070e111e9b81587fcbd5a76f6

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. VMI atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VMI 2019 m. kovo 28 d. raštu informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad pareiškėjas buvo atleistas nuo delspinigių ir 2019 m. kovo 27 d. PVM delspinigių nepriemokos neturi.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 5 d. pateikė teismui apeliacinio skundo atsisakymą. Pareiškėjas prašo apeliacinį procesą nutraukti, nurodydamas, kad jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:II.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliantas turi teisę atsisakyti apeliacinio skundo iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas apeliacinio skundo atsisakymą pateikė teismui 2019 m. balandžio 5 d. Taigi, prašymas teismui pateiktas ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti paduoto apeliacinio skundo.

Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, kai apeliacinį skundą padavęs asmuo jo atsisako, teismas apeliacinį procesą nutraukia, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nirlita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nirlita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.



RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-543-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00999-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ab6b07070e111e9b81587fcbd5a76f6


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo valstybės įmonės Registrų centro prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Degučių sentikių religinei bendruomenei dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba (toliau – ir Taryba, pareiškėjas) patikslintame skunde teismo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo (toliau – ir Išvada); 2) įpareigoti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Utenos filialą atlikti veiksmus – išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Ministerija atsiliepime prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkto pagrindu, o bylos nenutraukus, skundą atmesti.

Atsakovas VĮ Registrų centro Utenos filialas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendruomenė atsiliepime prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Bendruomenės 2016 m. spalio 16 d. steigiamajame susirinkime Nr. 1 nutarta steigti Bendruomenę

ir patvirtinti bendruomenės įstatus. Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti Bendruomenės pavadinimą į Juridinių asmenų registrą. Bendruomenė 2016 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydama patvirtinti įstatų atitiktį įstatymų reikalavimams, nustatytos formos prašyme surašytų dokumentų tikrumą ir perduoti dokumentus įregistravimui VĮ Registrų centre. Lietuvos sentikių religinė bendruomenė 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 16-30 kreipėsi į Ministeriją, prašydama informuoti apie bet kokių klausimų, susijusių su sentikių religijos reikalais, nagrinėjimą, o priimant sprendimus, atsižvelgti į sentikių konfesijos aukščiausiosios valdymo institucijos nuomonę. Ministerija 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-8881 atsakė Lietuvos sentikių religinei bendruomenei, kad, vertindama Bendruomenės dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams, neturi teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo pateiktus dokumentus. Ministerija 2017 m. vasario 9 d. priėmė Išvadą, kad Bendruomenės įstatai atitinka įstatymų reikalavimus, nustatytos formos prašyme surašyti duomenys yra tikri, o Bendruomenę registruoti Registre galima. Kadangi Lietuvos sentikių bažnyčia 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 17-06 kreipėsi į Ministeriją, prašydama susipažinti su Išvada ir Bendruomenės įstatais, Ministerija 2017 m. kovo 6 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-1965 pateikė pareiškėjui prašomus dokumentus.

Teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (toliau – ir

Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintus Juridinių asmenų registro nuostatus (toliau – ir Juridinių asmenų registro nuostatai), Lietuvos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus (toliau – ir Ministerijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtintą Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašą (toliau – ir Sąrašas), o konkrečiai Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Sąrašo 3 punkto, Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56.2, 55 punktų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčui aktualus Juridinių asmenų registro nuostatų ir Sąrašo teisinis reglamentavimas negali būti aiškinamas plečiamai ir Ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar jai buvo pateikti visi registro duomenims pateikti reikiami dokumentai ir / ar jie tikri.

Teismas, išanalizavęs Išvados turinį, pažymėjo, kad Ministerija vertino pagal Sąrašo 3 punktą pateiktų dokumentų tikrumą, taip pat Bendruomenės įstatus, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Ministerija įvertino visus privalomai jai teikiamus dokumentus, aplinkybių, kurios suteiktų teisę Ministerijai vertinti religinės bendruomenės pavadinimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, teismas nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad religinės bendruomenės pavadinimo vertinimas šiuo atveju nebuvo priskirtas Ministerijos kompetencijai nei pagal Juridinių asmenų registro nuostatų, Sąrašo, Įstatymo, nei pagal Ministerijos nuostatų reikalavimus. Ministerija nagrinėjamos bylos atveju neturėjo teisinio pagrindo išvada neleisti registruoti Bendruomenės, nes buvo nustatyta, kad visi Sąraše nurodyti dokumentai pateikti, juose nurodyti duomenys tikri, o Juridinių asmenų registro 2016 m. spalio 25 d. pažymoje buvo patvirtinta apie laikiną Bendruomenės pavadinimo įtraukimą į registrą. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo, o taip pat ir teisės abejoti VĮ Registrų centro sprendimu dėl laikino pavadinimo įtraukimo į registrą, nes pavadinimo tapatumo vertinimo pareiga šiuo atveju tenka ne Ministerijai, o Registro tvarkytojui.

Teismas konstatavo, kad Ministerija neperžengė teisės aktuose jai nustatytos kompetencijos ribų ir pagal turimus duomenis pagrįstai padarė išvadą dėl galimumo registruoti Bendruomenę Registre.

Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymo įpareigoti atlikti atitinkamus veiksmus, pagrįstumą, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Juridinių asmenų registro nuostatų 38.4, 54, 56, 59, 106, 112, 128 punktais, analizavo Registro tvarkytojo kompetenciją registruojant naują religinę bendruomenę ir vertinant jos pavadinimą. Akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nustatant tapatumą nevertinami teisinę formą nusakantys žodžiai ar jų santrumpa, be to, yra laikoma, kad pavadinimas netapatus, kai nesutampa bent viena raidė ar skaitmuo.

Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti Bendruomenės pavadinimą į Juridinių asmenų registrą. VĮ Registrų centras 2016 m. spalio 25 d. sprendimu laikinai, t. y. iki 2017 m. balandžio 25 d., užregistravo Bendruomenės pavadinimą. Teismas akcentavo, kad sprendimas dėl nurodyto pavadinimo laikino įtraukimo į registrą yra galiojantis ir nenuginčytas. VĮ Registrų centro Utenos filialas, gavęs Ministerijos Išvadą, 2017 m. vasario 15 d. sprendimu įregistravo Bendruomenę į Juridinių asmenų registrą. Tokie atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo atlikti veiksmai atitinka Juridinių asmenų registro nuostatų reikalavimus. Teisės aktai nenumato Registro tvarkytojui pareigos tikrinti religinės bendruomenės teikiamų dokumentų duomenų tikrumo ir dokumentų turinio atitikties įstatymų reikalavimams (Juridinių asmenų registro nuostatų 59 p.), tačiau įpareigoja nustatyti ar nėra kliūčių įtraukti religinės bendruomenės pavadinimą į registrą (Juridinių asmenų registro nuostatų 122, 128 p.). Bendruomenės pavadinimo tapatumas su kitais registre jau esančiais pavadinimais nenustatytas pagrįstai, nes pavadinimas nėra tapatus, jei nesutampa bent viena pavadinimo raidė, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Teismas vertino, kad VĮ Registrų centro Utenos filialas pagrįstai atliko Bendruomenės registraciją, nes Ministerijos Išvadoje patvirtinta, kad bendruomenė gali būti registruojama, o Bendruomenės pavadinimo tapatumo su kitais juridinių asmenų pavadinimais šiuo atveju nenustatyta.

Teismas darė išvadą, kad Išvada yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Nenustatęs atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo teisės aktams prieštaraujančių veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs Tarybos apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 6 d. sprendimu

pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir priėmė naują sprendimą: panaikino Ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo; įpareigojo valstybės įmonę Registrų centras išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini); bei įpareigojo Ministeriją iš naujo vykdyti viešojo administravimo procedūrą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės 2016 m. spalio 28 d. prašymo, atsižvelgiant į šio Sprendimo 27 punkte nurodytus teisinius argumentus.

Teismas, vadovaudamasis Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56, 59 punktų normomis, nurodė, kad pareiga tikrinti religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams tenka tik ir išimtinai Teisingumo ministerijai.

Civilinio kodekso 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus, yra įstatymu nustatytas reikalavimas, dėl kurio (pavadinimo tapatumo ar panašumo), kaip yra nurodoma šioje byloje, vertinimo teikdama išvadą Ministerijos nuostatų 8.13 punkto pagrindu Ministerija privalo pasisakyti.

Todėl teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo argumentai nepagrįsti dėl neteisingo teisės aiškinimo ir taikymo ir, nevertinant kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nereikšmingų šios bylos baigčiai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – panaikinama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstyta išvada dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo, o VĮ Registrų centras įpareigojamas išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini). Tokio pobūdžio įpareigojimas nustatomas ne VĮ Registrų centro filialui, o VĮ, nes nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigalioja nauja VĮ Registrų centro struktūra, pagal kurią įmonėje neliks struktūrinių teritorinių padalinių – filialų. Teisingumo ministerija įpareigojama vykdyti procedūrą iš naujo, atsižvelgdama į šiame sprendime nurodytus teisinius argumentus.

IV.

Valstybės įmonė Registrų centras pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo išaiškinimo.

VĮ Registrų centras nurodo, kad nei Nuostatuose, nei VĮ Registrų centro direktoriaus 2013 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. V-110 patvirtintose Juridinių asmenų registro tvarkymo taisyklėse nėra numatyta galimybė VĮ Registrų centrui išregistruoti dar veikiantį, nelikviduotą bei kitų išregistravimo sąlygų neatitinkantį juridinį asmenį. Trečiasis suinteresuotas asmuo yra iki šiol veikiantis juridinis asmuo, kuris ne tik nelikviduotas, bet taip pat neatitinka ir kitų jo išregistravimui būtinų sąlygų. Todėl būdamas viešojo administravimo subjektas ir veikdamas tik teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, VĮ Registrų centras neturi galimybės, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą tokį, koks jis šiuo metu yra. Atkreiptas dėmesys, kad teismo sprendimo išaiškinimo būtinumas šiuo atveju nulemtas tik sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo. VĮ Registrų centro teigimu, dabar teismo sprendimą galima aiškinti labai įvairiai, t. y. tiek darant prielaidą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pirmiausia turi būti likviduotas (tačiau neaišku, kas turėtų būti tas likvidatorius ir kokiu pagrindu tai turėtų būti daroma); tiek preziumuojant, kad būtina vadovautis Juridinių asmenų registro nuostatų 204–206 punktuose numatyta tvarka, t. y. religinei bendruomenei ar bendrijai nutraukus savo veiklą (tačiau tokiu atveju kartu su prašymu turėtų būti pateikta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvada apie galimumą juridinį asmenį išbraukti iš registro).

Teisėjų kolegija


V.

ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-49-438/2017 ir kt.).

Pažymėtina, jog nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali peržengti byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016 ir kt.).

Iš VĮ Registrų centro prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą matyti, jog nėra siekiama, kad būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus ir todėl nesuprantamas teismo sprendimas, tačiau iš esmės prašoma praplėsti teismo sprendimo motyvus. VĮ Registrų centro prašymas išaiškinti teismo sprendimą iš esmės yra susijęs su tolimesnės situacijos aiškinimu teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra visiškai aiški, suprantama ir nedviprasmiška. Kaip minėta, naudojantis ABTĮ įtvirtintu sprendimo išaiškinimo institutu negali būti keičiamas aiškinamo sprendimo turinys, juo (institutu) negali būti naudojamasi siekiant išaiškinti tai, ko teismas toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo.

Todėl prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą neatitinka ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybės įmonės Registrų centro prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-543-415/2019 atmesti.


TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

Documents

· Web viewrajono 2-jo notaro biuro notarei Dianai Šerėjienei dėl sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo, turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir vindikacijos taikymo,