VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19514 2018-12-03 2015-01-27 2015-01-27 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-37-942/2015Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01019-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.3; 2.1.7.4; 1.1.4.4; 1.1.4.5; 1.2.10.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžiu A. M. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1471 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 20 MGL – 2600 Lt (753 Eur) dydžio bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 MGL – 5850 Lt (1694 Eur) dydžio bauda.

A. M. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 25 MGL – 3250 Lt (941 Eur) dydžio bauda, pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pakeistas Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendis.

A. M. (duomenys neskelbtini) paskirtos bausmės pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme (40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda) apimant švelnesnę bausmę (20 MGL – 2600 Lt (753 Eur) dydžio baudą) ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 40 MGL – 5200 Lt (1506 Eur) dydžio bauda.

Nuteistojo A. M. (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas atmestas.Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Kasacinių skundų dėl A. M. (duomenys neskelbtini) nepateikta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. M. (duomenys neskelbtini) ir A. M. (duomenys neskelbtini) pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad atvirai, prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, veikdami bendrininkų grupe, o būtent: 2012 m. balandžio 20 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, išspyrę namo duris, kuriame

gyvena V. B. , J. B. , M. B. , įsibrovė į kitų žmonių, t. y. V. B. , J. B. , M. B. gyvenamąjį namą.A. M. (duomenys neskelbtini) pagal BK 147 1 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad išnaudojo žmogų priverstiniam

darbui, o būtent: 2012 m. balandžio 20 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai pažeidęs asmens būsto neliečiamumą ir įsibrovęs į kitų žmonių gyvenamąjį namą, panaudojęs fizinę jėgą prieš V.  B. , jėga suėmęs už drabužių išsivedė iš namo, įsodino į automobilį, nuvežė į A. M. individualiosios įmonės gyvulių fermą, esančią (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai privertė dirbti tam tikrą darbą – mėšlo išvežimo (šalinimo) darbus.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą jam nutraukti arba priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų teismų nuosprendžių priėmimą.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliaciniame skunde išdėstytus išsamius argumentus, neištaisė šiurkščios baudžiamojo proceso teisės normų taikymo klaidos, kurią padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. baudžiamosios bylos A. M. (duomenys neskelbtini) nenutraukė, nors konstatavo, jog tam, kad būtų pradėtas, o pradėtas būtų vykdomas, ikiteisminis tyrimas dėl BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (kuri priskiriama privataus kaltinimo bylų procesui), turi būti prokuroro reikalavimas, o šiuo atveju, nors toks prokuroro reikalavimas ir buvo, jis neatitiko teismų praktikoje ir generalinio prokuroro patvirtintose rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir registravimo tvarkos įtvirtintų reikalavimų – nebuvo motyvuotai pagrįstas, todėl baudžiamoji byla, kurioje dėl A. M. (duomenys neskelbtini) pagal BK 165 straipsnio 1 dalies atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas ir kaltinimas palaikomas prokuroro, netinkamai išreiškusio savo valią dėl tokio ikiteisminio tyrimo pradėjimo, turėjo būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismui šios klaidos neištaisius, atsižvelgiant į BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes remiantis nurodyto straipsnio dalimi ir punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas su pirmiau nurodytais argumentais iš esmės sutiko, tačiau nuoprendyje nurodė, jog nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas negalėjo būti nutrauktas, nes buvo pradėtas esant prokuroro reikalavimui, kuris, teismo nuomone, neturėjo būti motyvuotas, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja tiek įstatymo reikalavimams, tiek susiklosčiusiai teismų praktikai bei generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintoms rekomendacijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos. Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad prokuroro reikalavimas yra valinis sprendimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2011, 2K-191/2013). Nurodoma, kad minėtose rekomendacijose nustatyta atskiro rašytinio dokumento (prokuroro reikalavimo) forma, iš kurios akivaizdu, jog jame turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nagrinėjamu atveju prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodžius, kad prieš V. B. padaryta nusikalstama veika, turi visuomeninę reikšmę, negalėjo būti laikomas atitinkančiu aukščiau išdėstytus reikalavimus, nes nurodymas „turi visuomeninę reikšmę“ nebuvo motyvuotas ir pagrįstas. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog V. B. dėl kokių nors aplinkybių (kurios pagal įstatymą būtų laikomos svarbiomis) negalėtų ginti savo tariamai pažeistų interesų privataus kaltinimo tvarka. Jis, kaip ir jo broliai, yra suaugę, veiksnūs, kurie neabejotinai esant jų teisių pažeidimui gali kreiptis į teismą ir ginti savo interesus savarankiškai, įstatyme nustatyta (privataus kaltinimo) tvarka. Nepaisant to, kad teisė ginti asmenis, kurie patys tinkamai tokių interesų apginti negali, yra prokuroro pareiga, o ne diskrecinė teisė, prokuroras visais atvejais turi laikytis įstatymo reikalavimų ir ne dėl visų (kiekvienos) veikų gali ikiteisminį tyrimą pradėti ir palaikyti jame valstybinį kaltinimą. Susiklosčius aptartai situacijai, nulemtai vidiniams tarpusavio interesų tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo prieštaravimams BK 165 straipsnio 1 dalyje nurodytai veikai patenkant į BPK 407 straipsnio pateiktą veikų sąrašą, ikiteisminis tyrimas neturėjo būti vykdomas (o pradėtas turėjo būti nutrauktas), o nukentėjusysis tariamai savo pažeistus interesus galėjo ginti privataus kaltinimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad V. B. tokios savo teisės tinkamai įgyvendinti nebūtų galėjęs, todėl nekyla abejonių, jog jis galėjo sėkmingai dalyvauti privataus kaltinimo procese ir atlikti privataus kaltintojo funkcijas.

Pasak kasatoriaus, kaltinimas buvo pagrįstas išimtinai nukentėjusiojo ir jo brolių (kurie laikytini suinteresuotais liudytojais) parodymais, kurių vienareikšmiškai nepatvirtino jokie kiti surinkti įrodymai, o jo parodymus neva vertino kaip gynybinę paziciją, tą jis laiko šališkumu. Taip pat nuteistasis pažymi, kad liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai kito, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio fakto nenagrinėjo, o liudytojų parodymų tikrumą ir teisingumą grindė aplinkybe, jog nukentėjusysis nereiškė civilinio ieškinio. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikalauti žalos atlyginimo dėl prieš asmenį

padarytos nusikalstamos veikos (pripažinus kaltu ir nuteisus dėl tokios veikos padarymo kaltą asmenį) galima nebūtinai baudžiamojo proceso tvarka. Teigiama, kad liko nepaneigta, jog nebūtinai siekis, kad kitas asmuo būtų nubaustas baudžiamąja tvarka, turi būti grindžiamas materialiniais tikslais. Kasatorius nurodo, kad jo ateičiai teistumo faktas neabejotinai sukeltų dideles neigiamas pasekmes, tą neva nukentėjusysis neabaejotinai suvokė. Nuteistasis teigia, kad šioje byloje nebuvo nustatytas nukentėjusiojo tikslas ir siekis, jog jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nebuvo nustatytas ir jo (A. M. (duomenys neskelbtini)) tariamas tikslas įsibrauti į nukentėjusiojo būstą, o esant šioms aplinkybėms neįrodytomis, teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriaus manymu, išdėstytos aplinkybės rodo, kad byloje esantys duomenys nebuvo pakankami jo kaltės įrodymai, o atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai padaryta veika atitinka įstatyme numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis) ir jos buvimas kaltininko veiksmuose patvirtinamas teisiamajame posėdyje iširtų aplinkybių visuma. Pažeidus įvardytas teisės normas, teismai nagrinėjamu atveju netinkamai taikė BK straipsnius, reglamentuojančius bendrininkavimo rūšis ir formas, taip pat atsakomybę už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą (BK 165 straipsnio 1 dalis). Kasatorius teigia, kad nenustačius fakto, jog tarp bendrininkų buvo išankstinis susitarimas ir kad jie veikė tyčia, nepagrįstai buvo nuteistas už veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, padarymą bendrininkų grupe. Pasak nuteistojo, BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta veika jam inkriminuota išimtinai remiantis suinteresuotų asmenų (liudytojų – nukentėjusiojo brolių) parodymais, tokiems kaltinantiems parodymams suteikiant prioritetinę reikšmę prieš tiesinančius ir liudytojo A.  P. duotus parodymus. Kasatorius nurodo, kad ši veika inkriminuota nenustačius būtinų objektyviosios ir subjektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių, kaltės klausimą išsprendus įvertinant subjektyvius liudytojų parodymus, tačiau vienareikšmiškai nenustačius fakto, jog jis turėjo tyčią įsibrauti į kito asmens būstą, ir tokio įsibrovimo tikslą. A. M. (duomenys neskelbtini) pažymi, kad dėl veikos, numatytos BK 1471 straipsnio 1 dalyje, jo kaltė neįrodyta ir dėl šios veikos jis išteisintas, todėl, pasak kasatoriaus, galima teigti, jog buvo paneigtas ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, tikslas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nusikalstamos veikos padarymo tikslas neįvardijamas, todėl nereikalauja įrodinėjimo, tačiau, teismai neva turėjo atsižvelgti į aplinkybių visumą, o būtent, kad tariamai veika padaryta dienos metu, nukentėjusiajam kartu su broliais esant namuose. Kasatorius teigia, kad tokiu atveju tariamo patekimo į nukentėjusiojo būstą faktui esant žinomam ir akivaizdžiam, tiek jam, tiek nukentėjusiajam akivaizdžiai turėjo būti padaryta išvada, jog nusikalstama veika nesant tolesnio tikslo, kurio realizavimui buvo reikalingas svetimo būsto neliečiamumo pažeidimo padarymas (kaip priemonės kitam tikslui pasiekti), negali būti konstatuota ir jo kaltė pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymėta, kad byloje nebuvo jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus ir kasatoriaus kaltę dėl veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai nepagrįstai laikė tinkamais liudytojų A. B. ir M. K., kurie įvykio nematė, parodymus bei byloje esančias nuotraukas, kurios tik patvirtina faktą, jog įvykio dieną durų užraktas B. namuose buvo sugadintas, tačiau neįrodo, kad jis būtų atlikęs kokius nors veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius laiko, kad nei objektyvioji, nei subjektyvioji nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje, pusė nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl jo negalėjo būti priimtas ir esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat skunde teigiama, kad teismai neatskleidė subjektyviųjų bendrininkavimo požymių: kasatoriaus susitarimo su tėvu A. M. (duomenys neskelbtini) daryti nusikalstamą veiką bei tyčios bendrumo. Kasatorius teigia, kad bendrininkavimo objektyvieji požymiai nustatyti remiantis vien tuo, kad neteisėti veiksmai prieš V. B. buvo atlikti kartu su kitu nuteistuoju, t. y. jo tėvu, bei šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad: 1) jis (A. M.), darydamas nusikalstamą veiką kartu su tėvu veikė bendra tyčia – nebuvo jokių argumentų, konstatuojančių veikos bendrumą, bendrą susitarimą; 2) nagrinėjamu atveju jis atliko kokius nors veiksmus, kuriais būtų ketinęs įsibrauti į nukentėjusiojo namus; 3) buvo susitarimas išlaužti nukentėjusiojo namo duris bei išsivežti jį į fermą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas kito nuteistojo A.  M. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, – dėl nusikalstamos veikos sutapties ir bausmės bendrinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. M. (duomenys neskelbtini) veika buvo padaryta turint vieningą sumanymą, todėl jo padarytos veikos sudaro idealiąją sutaptį. Teismo požiūriu kasatorius bei jo tėvas veikė bendrininkų grupe, kai neteisėtai įsiveržė į nukentėjusiojo namus ir prievarta liepė dirbti savo gyvulių fermoje, tačiau jis (kasatorius) dėl BK 147 1 straipsnio 1 dalies minimos veikos buvo išteisintas. Todėl kasatoriui kyla klausimas, kaip galima veikti bendrininkų grupe, turint vieną tikslą, kurį sieja bendra tyčia, jeigu yra pripažinta, kad su tolimesne veika – neteisėtu privertimu dirbti – jo veiksmai

neturėjo nieko bendra. Nuteistasis teigia, kad teismai nenurodė, kada neva nutrūko nuteistųjų bendrininkavimas, nebuvo nustatytas ir jo atsisakymas nuo likusios veikos, todėl esant tokiai situacijai pagrįstai mano, jog teismai neteisingai įvertino, kad jis ir jo tėvas veikė bendrininkų grupe. Skunde pažymėta, kad teismas nepgrindė šio savo sprendimo jokiais argumentais, nenurodė nei bendros tyčios momento, nei bendro nuteistųjų susitarimo, taip pat iš teismų sprendimų neaišku, kada ir kaip toks bendrininkavimas pasibaigė. Be to, padarytoms veikoms sudarant idealiąją sutaptį, bendrininkavimas tik viename iš tokių veikų padarymo epizode negalimas, nes nusikalstamas veikas jungia vieninga tyčia. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir į tai, kad bendrininkavimas remiantis įstatymu yra laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl lemia griežtesnės baudžiamosios atsakomybės taikymą asmeniui, priimti teismų sprendimai negali būti laikomi teisėtais, nes nepagrįstai sunkina jo (A. M. (duomenys neskelbtini)) padėtį.

Apibendrinant kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę –kriminalinę bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kasatorius pažymi, kad, atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, baudžiamoji atsakomybė jam buvo pritaikyta akivaizdžiai netikslingai ir neteisėtai. Iš skundžiamų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, nors ir išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su BK 24 straipsnio bei BPK 409 straipsnio taikymo sąlygomis. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai minėtą nusikaltimą grindė abejonėmis ir prielaidomis, nepateikė išsamios surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato, neanalizavo situacijos dėl ikiteisminio tyrimo dėl veikos, patenkančios į privataus kaltinimo bylų sąrašą vykdymo bendra tvarka teisėtumo. Todėl kasatorius daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, pažeidė ir netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas ir dėl to byla negalėjo būti teisingai išspręsta. Atsižvelgiant į tai, skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl turi būti panaikinti ir baudžiamoji byla jam (A. M. gim. (duomenys neskelbtini)) nutraukta.

Atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. M. prašo jį atmesti. Atsiliepime pateikiami išsamūs teisiniai argumentai. Prokuroras pažymi, kad su nuteistojo kasaciniu skundu nesutinka, laiko, kad jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėti ir pagrįsti.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai išvadą dėl kasatoriaus kaltumo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį padarė be jos kaltę patvirtinančių įrodymų, išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė spėjimais ir prielaidomis, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Šie argumentai nepagrįsti. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio matyti, kad skundžiami nuosprendžiai grindžiami byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendžiuose išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga. Kiti proceso

dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurie teismui nėra privalomi.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad, jo nuomone, ikiteisminis tyrimas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį pradėtas nepagrįstai, nes byloje esantis prokuroro reikalavimas yra nemotyvuotas.

Nors ir būdami lygūs įstatymui, ne visi nukentėjusieji turi lygias galimybes ginti savo interesus. Subjektyvios ir objektyvios priežastys lemia atvejus, kuriais asmenys negali arba negali visa apimtimi ginti savo teisių ir teisėtų interesų. Todėl baudžiamasis procesas numato atvejus, kai nukentėjusiojo teisių gynimas nėra vien tik jo paties dispozityvi teisė ir tik jo privatus interesas. Jei asmuo objektyviai negali ginti savo teisių, jo teisių gynimas laikomas valstybės priederme arba viešuoju interesu. Tokiu atveju tinkamo teisinio proceso garantija yra Konstitucijos inter alia 118 straipsnyje įtvirtintas prokuroro institutas (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 15 d., 2006 m. sausio 6 d. nutarimai).

Kasatorius mano, jog prokuroras nepagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl V. B. neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, nes nenustatyta, jog ši nusikalstama veika (numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje) turi visuomeninę reikšmę. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 6 d. nutarime „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“ konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.2 punkte nurodyta, kad „BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 9 d. redakcija) vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nuknetėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas“.

Prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67/2007, 2K-375/2008, 2K-423/2009, 2K-178/2010, 2K-615/2011).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. balandžio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 55-1-00188-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 1471 straipsnio 1 dalyje (dėl nukentėjusiojo V. B. išnaudojimo priverstiniam darbui). 2012 m. spalio 29 d. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras K. V. , vadovaudamasis BPK 407, 409 straipsniais, priėmė reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 409 straipsnio 1 dalies tvarka) pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo V. B. atžvilgiu. Kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, prokuroro pareiga dalyvauti procese nepriklauso nuo to, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Tokiu atveju baudžiamasis persekiojimas pradedamas nepriklausomai nuo nukentėjusiojo valios išreiškimo ir tampa prokuroro pareiga (BPK 167 straipsnis). Nusikalstama veika tampa reikšminga ne tik nukentėjusiajam asmeniui, bet pažeidžia ir platesnės visuomenės dalies interesus, todėl ir baudžiamasis procesas dėl šios veikos išeina iš privataus kaltinimo įtakos ribų.

Šioje baudžiamojoje byloje prokuroras motyvuotu procesiniu dokumentu nustatęs, kad A. M. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje, turi visuomeninę reikšmę, t. y. konstatavęs BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytą aplinkybę, pagrįstai dėl šios veikos pradėjo ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką netgi prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą neišreiškimas nėra vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas, esant situacijai, kai tas pats asmuo toje pačioje byloje kaltinamas dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, iš kurių viena – privataus kaltinimo veika, ir, atsižvelgiant į jų pobūdį, kai tų veikų tyrimai yra glaudžiai susiję, nuo vienos veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklauso kitos nusikalstamos veikos atskleidimas ir įrodinėjimas. Aplinkybės, kad dvi veikos (numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje) buvo padarytos prieš vieną nukentėjusį asmenį, jos tarpusavyje buvo glaudžiai tarpusavyje susijusios, padarytos per trumpą laiko tarpą, taip pat buvo įvertintos kaip BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-93/2010, 2K-258/2014). Nukentėjusiojo asmens teisinė padėtis gali lemti padarinius visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai, kurių reikšmingumas lemia juos sukėlusios nusikalstamos veikos visuomeninę reikšmę (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).Taigi privataus kaltinimo kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos padarymas kartu su BK 1471 straipnsio 1

dalyje numatyta veika jau rodo veikos didesnį pavojingumą ir jos visuomeninę reikšmę. Darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl BK 165 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius neigia, jog jis atliko kažkokius aktyvius veiksmus įsibraunat į nukentėjusiojo V. B. būstą ir taip padarė veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)). prieš savininko V. B. valią įsibrovė į jo gyvenamąjį namą. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)). atvykus prie V. B. namų, jo gyvenamojo namo durys buvo užrakintos. Tuomet jie įsakmiai keletą kartų liepė jam atidaryti duris, o jų neatidarius, jas tiesiog išspyrė koja. Taip nuteistieji A.  M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), neturėdami savininko leidimo, savavališkai, tyčia, jėga šalindami kliūtis pateko į gyvenamosios patalpos vidų. Šias bylos aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo V. B. , liudytojų J. B. , M. B. , M. K., A. B. parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas.

Dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamas veikas

Kasatorius taip pat neigia ir tai, kad teismai neatskleidė A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, t. y. susitarimo veikti bendra tyčia.

BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). Kitaip tariant, bendrininkavimas yra objektyviai ir subjektyviai suderinti veiksmai, kai visi bendrininkai ne tik kad faktiškai veikia kartu, bet ir suvokia veikantys bendrininkų grupe ir darantys neteisėtus veiksmus. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra

bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-458/2014). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl Baudžiamasis kodeksas atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias aplinkybes arba kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Bendrininkų grupė kaip viena iš bendrininkavimo formų apibrėžta BK 25 straipsnio 2 dalyje. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) – požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, 2K-328/2014).

Kasatorius skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes, tvirtindamas, kad jie su savo tėvu A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaužti nukentėjusiojo gyvenamojo namo duris ir išvežti jį į fermą nebuvo susitarę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apie bendrininkų susitarimą sprendžiama ne tik iš jų parodymų, bet ir iš nustatytų jų bendrų (suderintų) veiksmų bei iš kitų bylos aplinkybių. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji kartu atvažiavo į V. B. namus, atliko suderintus įsibrovimo į jam priklausančias gyvenamojo namo patalpas veiksmus (išspyrė namo duris ir į V. B. namo vidų įėjo abu nuteistieji), matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė. Taigi darytina išvada, jog teismai nustatė, kad A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)). veikdami kartu, neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, išspyrę namo duris, kuriame gyvena V. B. , J. B. ir M. B., įsibrovė į jų gyvenamąjį namą. Todėl šioje baudžiamojoje byloje jie visiškai pagrįstai buvo pripažinti bendrininkavę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad kasatorius buvo išteisintas pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį, neduoda pagrindo teigti, jog kitos nusikalstamos veikos jis nepadarė bendrininkų grupe.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) kasacinį skundą.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ

OLEGAS FEDOSIUKAS

AURELIJUS GUTAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19400 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-347-976/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38168-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir

civilinių ieškovų J. M. ir Z. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalies 2, 5 punktais, laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, tęsti darbą ir iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš K. K.: 29,82 Eur Z. M. bei 46,43 Eur J. M. turtinei žalai atlyginti ir 300 Eur Z. M. bei 500 Eur J. M. neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendis, kuriuo atmestas nukentėjusiųjų Z. M. ir J. M. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. K. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. liepos 21 d. apie 16.50 val. namo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kieme konflikto metu J. M. vieną kartą spyrė į kairę koją, kumščiais sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į galvos sritį bei ne mažiau kaip dešimt smūgių į krūtinę ir pečius, šiais savo veiksmais padarė J.  M. poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir dešiniame skruoste, smakre, kairiame žaste, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, taip J. M. nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, K. K. rankomis sudavė Z. M. ne mažiau kaip penkis smūgius į dešinę veido pusę, pakaušį ir dešinį petį, šiais savo veiksmais padarė Z. M. minkštųjų audinių patinimą pakaušyje ir dešiniame smilkinyje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kaklo dešinėje pusėje, dešinio peties sąnario srityje, taip Z.  M. nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. M. ir Z. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų pažeidimus. Pirmosios instancijos nuosprendžio dalis dėl K. K. veikos kvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės bei dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo ir apeliacinės instancijos nutartis yra nepagrįsti. K. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas, bet pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

2.2. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas renginys, kaltininko elgesys žemina ar žeidžia aplinkinių orumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-135/2011, 2K-134/2014, 2K-385/2014, 2K-316-222/2016).

2.3. Viešoji tvarka gali būti pažeista: vietoje, kurioje įprasta lankytis žmonėms (gatvės, keliai, parkai, stadionai, daugiabučių namų laiptinės, gyvenamųjų namų kiemai, požeminės automobilių saugojimo aikštelės), nesuteikiant reikšmės tam, ar ten buvo susirinkę žmonės, ar kas matė pažeidimą; privačioje vietoje, jeigu pavojingi kaltininko veiksmai, atlikti toje vietoje, trikdo žmonių, esančių už šios vietos ribų, rimtį; vietoje, kurioje paprastai žmonės nesilanko, tačiau turi teisę lankytis ir bet kurią akimirką gali ten atsirasti (miškelis, atokesnė vieta prie ežero) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-122/2008, 2K-563/2009, 2K-135/2011, 2K-117-303/2016, 2K-219-693/2016, 2K-250-942/2016, 2K-54-222/2017 ir kt.).

2.4. Teisiamajame posėdyje liudytojai A. R. ir A. R. nurodė, kad dėl K. K. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiuosius patyrė neigiamas emocijas, buvo emociškai sukrėsti, jiems buvo baisu, patyrė stresą, jautė nerimą. K.  K. amoralus elgesys ir veiksmai buvo nukreipti ne tik į asmeninių santykių aiškinimąsi su nukentėjusiaisiais, bet ir į viešosios tvarkos sutrikdymą. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė gyvenamojo namo (kuriame gyvena jis pats ir nukentėjusieji) bendrojo naudojimo kieme, t. y. viešoje vietoje. K. K. fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties suduodant smūgius nukentėjusiesiems vertintinas kaip įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais įtvirtintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės. Šitaip viešoje vietoje elgdamasis K. K. neabejotinai suprato, kad savo veiksmais sukelia fizinį ir dvasinį skausmą nukentėjusiesiems, pažeidžia viešąją tvarką, dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir to norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

2.5. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012). Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją veikos padarymo motyvas ir tikslas nėra privalomi požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013), ji gali būti padaroma dėl įvairių paskatų, tarp jų ir asmeninių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013).

2.6. K. K. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, fiziniu ir psichologiniu smurtu bei patyčiomis nukentėjusiųjų atžvilgiu pažeidė kelis baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius, t. y. ne tik sutrikdė nukentėjusiųjų sveikatą, sukėlė jiems fizinį ir dvasinį skausmą, bet ir pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė viešąją tvarką. K. K. veika turėjo būti kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nustatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta griežtesnė bausmė. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-403-648/2016, 2K-389-511/2016, 2K-59-677/2017). Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padaryto esminio BPK pažeidimo naikintina skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

2.7. Baudžiamojo proceso paskirtis – ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus,

greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą (BPK l straipsnio l dalis). Žmogaus ir piliečio teisių samprata apima ir teisę reikalauti atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Žalos samprata baudžiamojo proceso teisėje glaudžiai siejasi su civilinėje teisėje pateiktu žalos apibūdinimu. Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Jeigu civilinė teisė pažeista padarant turtinę ar neturtinę žalą, tai ši teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant nuostolius (CK 1.138 straipsnio 6 punktas).

2.8. Kadangi turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl J. M. patirtos 546,43 Eur ir Z. M. patirtos 529,82 Eur įrodymais patvirtintos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) visa apimtimi turėjo būti priteistos iš K. K.. Abiejų instancijų teismai, sumažindami už advokato pagalbą prašomą išieškoti sumą iki 300 Eur kiekvienam nukentėjusiajam, nepagrįstai apsiribojo nukentėjusiųjų atstovo pagalbos nukentėjusiesiems teikimo tik teismo posėdyje vertinimu ir nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kad to paties atstovo pagalba nukentėjusiesiems buvo teikiama ir viso ikiteisminio tyrimo metu. Nors pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nukentėjusiųjų prašoma priteisti neturtinė žala turi būti mažinama, apeliacinės instancijos teismas formaliai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydžius (300 Eur nukentėjusiajai Z. M. ir 500 Eur nukentėjusiajam J. M.), įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, žalos dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl didinti jų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo atlikti įrodymų tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240/2014, 2K-427-648/2015). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-677/2017). Teismai netinkamai tyrė ir vertino įrodymus spręsdami dėl nukentėjusiesiems priteistinų tiesioginių nuostolių, patirtų teisinei pagalbai apmokėti, nemotyvuotai sumažino prašomą priteisti nukentėjusiesiems neturtinę žalą (apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pritarė pirmosios instancijos teismui). Teismų padaryti esminiai BPK l straipsnio l dalies, 20 straipsnio l, 3, 5 dalių, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimai gali būti ištaisyti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. M. ir Z. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies

4. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nuteistojo veiksmai atitinka ne BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, bet BK 284 straipsnio 1  dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį. Kasatorių manymu, nuteistojo K. K. veiksmai buvo nukreipti ne tik į asmeninių santykių su nukentėjusiaisiais aiškinimąsi, bet ir į viešosios tvarkos sutrikdymą, kad fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties vertintinas kaip įžūlūs veiksmai, kuriais buvo sutrikdytas įvykį mačiusių liudytojų A.  R. ir A. R. darbas ir poilsis. Šie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

5. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-55/2011, 2K-408/2013).

6. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą, sukėlusį padarinius, atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Įžūlus elgesys, kaip vienas iš alternatyvių viešosios tvarkos pažeidimo būdų, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinė

nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-310-942/2016).7. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis

smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas renginys, kaltininko elgesys žemina ar žeidžia aplinkinių orumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-135/2011, 2K-134/2014, 2K-385/2014). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-141-507/2015, 2K-3-489/2018). Pažymėtina, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015).

8. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-3-489/2018).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dienos metu viešoje vietoje – gyvenamojo namo, kuriame gyvena nuteistasis K. K. ir nukentėjusieji Z. ir J. M., kieme, tarp nuteistojo K. K. ir nukentėjusiojo J. M. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu buvo reiškiami kaltinimai vienas kitam, vartojami necenzūriniai žodžiai. Šio konflikto metu nuteistasis pirmiausia panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. M., taip pat sudavė ir savo vyrą palaikančiai nukentėjusiajai Z. M., kurią apgynė liudytojas A. R.. Nuteistojo veiksmais nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta jų sveikata.

10. Teismai, įvertinę nuteistojo elgesio motyvus ir tikslus, pagrįstai nenustatė, kad jis būtų veikęs turėdamas tyčią ne tik nežymiai sužaloti nukentėjusiuosius, bet ir aplinkiniams ar aplinkai demonstruoti nepagarbą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusieji yra seniai pažįstami, kaimynai, gyvenantys tame pačiame name, tačiau tarpusavyje konfliktuojantys. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, konfliktas reiškėsi abipusiu santykių aiškinimusi, nepasitenkinimu vienas kito elgesiu ir vyko neilgą laiko tarpą. Nors įvykį matė nuteistojo ir nukentėjusiųjų kaimynai A. R. ir A. R., pastarieji jį vertino kaip konfliktą tarp kaimynų. Antai nuosprendyje užfiksuota, kad A. R., duodamas parodymus, nurodė, kad Macių santykiai su K. K. yra nekokie, jie seniai konfliktuoja. Nors konfliktą matę A. R. ir A. R. patyrė neigiamas emocijas, nenustatyta, kad dėl įvykio jie būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, jiems sukeltas didelis išgąstis ar buvo sutrukdytas jų poilsis, taigi nenustatyta, kad veika buvo pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo paskatos konfliktuoti nebuvo chuliganiškos, jas lėmė asmeninės priežastys. K. K. veiksmais privataus konflikto ribos nebuvo peržengtos ir viešoji tvarka bei rimtis nebuvo sutrikdyta. Darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami nuteistojo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstama veika padarytos žalos ir proceso išlaidų atlyginimo

12. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas motyvų, sumažino jų prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nustatytas teisingas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dydis, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus.

13. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

14. Neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Neturtinės žalos

atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

15. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš K. K. priteisti Z. M. 29,82 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei, o J. M. – 46,43 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas visiškai patenkino nukentėjusiųjų prašymą atlyginti turtinę žalą. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas nurodė atsižvelgiantis į jos pasekmes (nukentėjusiesiems sveikata sutrikdyta nežymiai, padaryta žala ir jų psichinei sveikatai), žalą padariusio asmens kaltę (tyčia), jo turtinę padėtį (dirbantis), padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir, iš dalies patenkinęs civilinį ieškinį, nukentėjusiajai Z. M. priteisė 300 Eur, o J. M. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumento, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo klausimui išspręsti, visumą ir nustatė nukentėjusiesiems teisingą neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pagal teismų sprendimų turinį ir kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismai, spręsdami neturtinės žalos dydžio atlyginimo klausimą, pažeidė materialiosios (CK 6.250 straipsnis) ar proceso (BPK 109, 115 straipsniai) teisės normas. Pažymėtina, kad priteistas neturtinės žalos dydis aiškiai nenukrypsta nuo teismų praktikos tos pačios kategorijos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2014, 2K-270/2014, 2K-92/2014).

17. Kasatoriai taip pat nurodo, kad teismai netinkamai tyrė ir vertino įrodymus spręsdami jų turėtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą viso proceso metu atlyginimo klausimą ir nepagrįstai sumažino prašomą išieškoti sumą nuo 500 iki 300 Eur kiekvienam nukentėjusiajam.

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-687/2012, 2K-102-222/2016).

19. Nukentėjusieji savo pareiškime dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodė kiekvienas iš jų turėję 500 Eur išlaidų už teisinę pagalbą ir prašė ją išieškoti iš K. K.. Prie pareiškimo buvo pridėti tai patvirtinantys pinigų priėmimo kvitai. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai prašymą atlyginti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų išlaidas teisinei pagalbai pagrįstai laikė prašymu atlyginti proceso išlaidas (BPK 106 straipsnio 2 dalis), o ne prašymu atlyginti turtinę žalą (BPK 109 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems atlygintiną proceso išlaidų dydį, atsižvelgė į nedidelę bylos apimtį, sudėtingumą, kad byla išnagrinėta viename teismo posėdyje, nukentėjusiųjų atstovo advokato padėjėjo R. Kazilevičiaus suteikta teisinė pagalba nebuvo sudėtinga, ir priteisė po 300 Eur kiekvienam nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, pažymėdamas, kad, priešingai nei nurodo apeliantai, teismas, sumažindamas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, įvertino ne tik tai, kad atstovas teikė teisinę pagalbą bylą nagrinėjant teisme, bet ir atsižvelgė į nedidelę bylos apimtį (bylą sudaro vienas tomas), o viso proceso metu abiem nukentėjusiesiems atstovavo tas pats atstovas. Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, teismai, spręsdami proceso išlaidų nukentėjusiesiems atlyginimo klausimą, atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiųjų atstovas advokato padėjėjas R. Kazilevičius atstovavo nukentėjusiesiems ir ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, advokato padėjėjas R. Kazilevičius ikiteisminiame tyrime kaip nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo tik nuo 2017 m. rugsėjo 26 d., kai buvo papildomai apklausti nukentėjusieji (b. l. 24–26, 32–34). Darytina išvada, kad teismai atsižvelgė į visas nagrinėjamu klausimu reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą dėl proceso išlaidų nukentėjusiesiems atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. M. ir Z. M. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19533 2018-12-03 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-56-689/2018Teisminio proceso Nr. 4-11-3-00095-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.4, 16.9.10(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. G. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. B. G. Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarimu nubaustas: pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį 500 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį – 1025 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones ketveriems metams; vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, galutinė subendrinta nuobauda B. G. paskirta 1025 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones ketveriems metams. Motociklas „Suzuki GSX-R 1000“ nekonfiskuotas.

2. B. G. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad 2017 m. spalio 18 d. apie 17.00 val. Visagine, Parko g., ties septintuoju numeriu pažymėtu pastatu, chuliganiškai vairavo jam priklausantį motociklą „Suzuki GSX-R 1000“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. važiavo pakėlęs priekinį ratą (akceleruodamas taip padidino motociklo variklio veleno apsisukimų skaičių, kad jo priekinis ratas pasikėlė nuo žemės ir gatve jis važiavo ant vieno motociklo galinio rato) ir taip kėlė pavojų eismo, savo ir kitų žmonių saugumui; tokį B. G. važiavimą pastebėjus tarnyboje esantiems Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato policijos pareigūnams N. A. ir A. S. ir jiems teisėtai ir aiškiai išreiškus reikalavimą sustabdyti jo vairuojamą motociklą, nepakluso tokiam uniformuotų policijos pareigūnų teisėtam ir aiškiam reikalavimui ir nuo jų minėtu motociklu pabėgo.

3. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir B. G. atstovo advokato A. Melkovo apeliacinis skundas atmestas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. liepos 10 d. nutartimi

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. G. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Pareiškėjas B. G. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti arba minėtus teismų sprendimus pakeisti ir, pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalį, sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

5.1. Pareiškėjas nurodo, kad už chuliganišką vairavimą buvo nubaustas nepagrįstai, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat cituoja savo parodymus, užfiksuotus administracinio nusižengimo protokole ir duotus teisiamojo posėdžio metu. Pareiškėjas nesutinka dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo ir teigia, kad protokole nurodytu laiku (2017 m. spalio 18 d.) ir nurodytoje vietoje (Visagine) buvo savo namuose, (duomenys neskelbtini), o jo motociklas buvo išardytas ir remontuojamas. Šiuos pareiškėjo parodymus patvirtino pateiktos remontuojamo motociklo nuotraukos ir liudytojų A. K., I. G., R. N., N. D., G. Š. parodymai, tačiau abiejų instancijų teismai šiuos įrodymus nepagrįstai atmetė, motyvuodami tuo, kad minėti asmenys yra pareiškėjo pažįstami, todėl suinteresuoti. Toks įrodymų vertinimas neatitinka ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, kur nurodyta, jog, tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nes nutarime pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie įrodytų motociklo pateikimo remontui laiką.

5.2. B. G. nubaustas vadovaujantis vien tik liudytojų – policijos pareigūnų N. A., A. S., A.V., A. F. parodymais, duotais teisme, bei pareigūno A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jiems suteikiant išskirtinę įrodomąją galią ir pažeidžiant ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Būtent teisme pareigūnas A. L. suabejojo savo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teigdamas, jog teiginys, kad prie jo privažiavęs motociklininkas buvo pareiškėjas B.  G., tėra faktais nepatvirtintos prielaidos. Ypač prieštaringi policijos pareigūno A. V. parodymai: pradžioje teigė, kad prieš pareigūnės A. F. apklausą žinojo galimus pažeidėjus, tačiau vėliau savo parodymus paneigė, nurodydamas, jog kas vairavo motociklą, sužinojo iš A. F.

5.3. Procesinis veiksmas – parodymas atpažinti – užfiksuotas nesilaikant ANK 593 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Teisme apklaustas pareigūnas A. V. parodė, kad A. F. B. G. pažinojo anksčiau, todėl nuotraukos parodymas buvo tik formalumas, tačiau 2018 m. sausio 3 d. teismo posėdyje apklausta A. F. parodė, kad B. G. nepažinojo, ji sėdėjo tarnybinio automobilio keleivio pusėje, motociklas buvo privažiavęs iš vairuotojo pusės, dėvėjo šalmą, veido bruožų nematė, o B. G. asmeniškai nepažįsta, atpažino tik pagal balsą ir motociklą. Be to, byloje nėra parodymo atpažinti protokolo, o vadovaujantis ANK 594 straipsnio 1 dalimi, atliekant procesinį veiksmą turi būti rašomi tyrimo veiksmų protokolai.

5.4. Byloje esantys vaizdo įrašai yra itin prastos kokybės, juose galima matyti važinėjančius motociklininkus, pastebėti jų padarytus Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus, tačiau motociklų valstybinių numerių, motociklų spalvų, motociklininkų aprangos, o juolab veidų neįmanoma matyti. Iš policijos pareigūnų tik A. V., peržiūrėjęs vaizdo įrašą, suprato, kad gatvėmis važinėja būtent pareiškėjas (pareigūnams A. S. ir N. A. to padaryti nepavyko). Tai rodo pareigūno A. V. šališkumą.

5.5. Paskirta nuobauda – atėmimas teisės vairuoti transporto priemones ketveriems metams – yra per griežta, todėl turi būti taikoma ANK 34 straipsnio 5 dalis. Nors B. G. neprisipažįsta padaręs inkriminuojamus pažeidimus, tačiau pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kaltės dėl padaryto nusižengimo neigimas neužkerta kelio švelninti paskirtą nuobaudą (nutartys atnaujintose administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-36/2013, 2AT-10/2014). Pareiškėjo vairavimo stažas 10 metų, anksčiau nebaustas už šiurkščius KET pažeidimus (paskirtas baudas už smulkius nusižengimus visada sumokėdavo laiku), vedęs, turi vaiką, gyvena (duomenys neskelbtini), o dirba Ignalinoje, todėl automobilis jam reikalingas ne tik norint nuvykti į darbą, bet ir darbe (vyksta į kitas įmones, esančias Klaipėdoje, Šilutėje, Kaune). Netekus teisės vairuoti gresia ir darbo praradimas, o jis išlaiko šeimą ir turi įsipareigojimų kreditoriams (9000 Eur). Be to, net ketveriems metams teisės vairuoti netekimas šiuo atveju negali būti laikoma teisinga ir proporcinga nuobauda, kai kiti asmenys, kurie vairuoja neblaivūs ir kuriems taikoma baudžiamoji atsakomybė, netenka teisės vairuoti tik metus ar šiek tiek daugiau.

6. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Saulius Klungis atsiliepime prašo B. G. prašymo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad prašyme išdėstytos aplinkybės yra nepagrįstos ir vertinamos kaip bandymas išvengti administracinės atsakomybės.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto B. G. prašymas atmestinas.

Dėl ANK 569 straipsnio 4 dalies taikymo

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. G. prašymas atnaujinti administracinio pažeidimo bylą beveik išimtinai yra grindžiamas administracinę bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo kritika. Prašyme teigiama, kad įrodymų vertinimas neatitinka ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimų, yra selektyvus, vertinti tik B. G. kaltinantys įrodymai.

9. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi, nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, bylos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami.

10. Pagal ANK 567 straipsnio 1 dalį įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 569 straipsnio 1 dalis). ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. Utenos apylinkės teismo nutarimas B. G. administracinio nusižengimo byloje, kuriuo jis nubaustas pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį, 426 straipsnio 5 dalį, grindžiamas byloje esančiais ir nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais. Nutarime išdėstyti įrodymai, kurie patvirtina B. G. padarytas veikas, ir argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai. Nutarime išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas tiki policijos pareigūnų N. A., A. F., A. S., A. V. teismo posėdžio metu duotais parodymais bei pareigūno A. L. tyrimo metu duotais paaiškinimais, taip pat motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas kritiškai vertina B. G., liudytojų I. G., S. K., N. D., R. N., G. Š., A. K. parodymus bei kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrino įrodymų vertinimo teisingumą ir nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Konstatuotina, kad teismų vidinis įsitikinimas, pagal kurį jie vertino įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai.

12. Pareiškime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, nes nutarime pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie įrodytų motociklo pateikimo remontui laiką. Vertindamas B. G. pateiktas motociklo nuotraukas, pinigų mokėjimą už motociklo remontą patvirtinančius dokumentus, apylinkės teismas konstatavo, kad šie dokumentai nepaneigia fakto ir tiesiogiai neįrodo, jog B. G. 2017 m. spalio 18 d. apie 17 val. su savo motociklu nebuvo atvykęs į Visagino miestą ir negalėjo padaryti jam inkriminuotų teisės pažeidimų, nes pateiktose fotonuotraukose nėra užfiksuotas tikslus vaizdo užfiksavimo laikas, nėra pateikti duomenys, kada tiksliai motociklas buvo pristatytas remontui, kada iš jo buvo paimtas. Teismas taip pat pažymėjo, kad tai galėtų įrodyti, pavyzdžiui, nuosekliai pildomas A. K. įmonės žurnalas, kurio registracijos nuoseklumu nebūtų galima abejoti ir pan., t. y. įrodymai, kuriuose tiksliai būtų užfiksuotas, pavyzdžiui, motociklo pristatymo remontui laikas ir jo paėmimo iš remonto laikas. Nutarime konstatuota, kad tokie įrodymai nepateikti ir kad teismas išsiaiškino, jog tokių įrodymų nėra ir jų negalima gauti. Taigi nutarime vertinama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktų įrodymų reikšmė, nurodoma, kokiais duomenimis būtų galima neginčijamai nustatyti motociklo pristatymo remontui laiką, ir konstatuojama, kad tokių duomenų nėra. Nutarime išdėstyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teismui pateiktų įrodymų vertinimo motyvai nereiškia, kad šiam asmeniui perkeliama įrodinėjimo pareiga ir taip pažeidžiami ANK 567 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai.

13. Pareiškime B. G. nurodo, kad procesinis veiksmas – parodymas atpažinti – užfiksuotas nesilaikant ANK 593 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų. ANK 593 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administracinius

nusižengimus tiriantys pareigūnai turi teisę atlikti parodymą atpažinti. ANK 593 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atliekant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Administracinio nusižengimo tyrimo metu parodymas atpažinti nebuvo atliekamas, todėl pareiškimo teiginiai apie tai, kad šis veiksmas užfiksuotas pažeidžiant teisės normų reikalavimus, yra nepagrįsti. Apklausiamas administracinio nusižengimo tyrimo metu A. L. parodė, kad prie stovinčio tarnybinio automobilio motociklu privažiavo B. G., kurį šis pažinojo. Taigi liudytojui A. L. B. G. neturėjo būti rodomas atpažinti. Apklausiama administracinio nusižengimo tyrimo metu A. F. parodė, kad prie tarnybinio automobilio privažiavęs motociklininkas su A. L. bendravo kaip su pažįstamu, o ji pažinojo motociklininką iš matymo, nes matydavo jį stovintį su motociklu degalinėje. Liudytojai A. F. B. G. galėjo būti parodytas atpažinti, tačiau toks veiksmas nebuvo atliktas. Apklausos protokole nurodyta, kad, apklausą atliekančiam pareigūnui parodžius A. F. B. G. nuotrauką, ši atpažino jį kaip motociklininką, kalbėjusį su A. L. Asmens fotonuotraukos parodymas apklausos metu vertintinas atsakymą menančiu klausimu, todėl atsakymas į tokį klausimą neturi įrodomosios reikšmės. Pažymėtina, kad Utenos apylinkės teismo nutarimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo yra grindžiamas liudytojos A. F. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, todėl ta aplinkybė, kad, apklausiant ją administracinio nusižengimo tyrimo metu, buvo užduotas atsakymą menantis klausimas, nutarimo dėl administracinės nuobaudos skyrimo teisėtumui įtakos neturi.

14. Konstatuotina, kad teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, ANK nustatytų reikalavimų nepažeidė, todėl pareiškėjo prašyme išdėstytais argumentais naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Dėl administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – trukmės

15. Pareiškėjas savo prašymą pakeisti teismų sprendimus argumentuoja tuo, kad jam paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ketveriems metams – yra per griežta ir neproporcinga padarytiems nusižengimams.

16. Nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir ANK 426 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimties iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimties eurų (ANK 426 straipsnio 5 dalis). Už ANK 426 straipsnio 5 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų (ANK 426 straipsnio 7 dalis). Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarimu B. G. pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį nubaustas 1025 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones ketveriems metams. Taigi B. G. už administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 426 straipsnio 5 dalyje, padarymą yra paskirtas ANK 426 straipsnio 7 dalyje nurodytos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – trukmės vidurkis.

17. Skirdamas nuobaudą B. G., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad B. G. administracinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis dirba, stengiasi išlaikyti šeimą, darbe charakterizuojamas teigiamai. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad B. G. anksčiau buvo baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, jo padaryti pažeidimai (chuliganiškai vairavo, nepaisė policijos pareigūnų teisėto reikalavimo sustoti) patvirtina neatsakingą požiūrį į įstatymo saugomas vertybes, į veikos pavojingumą aplinkiniams, kitiems eismo dalyviams, lengvabūdišką požiūrį į galimas sunkias pasekmes dėl tokių jo veiksmų. Teismas konstatavo, kad B. G. padaryti teisės pažeidimai yra vieni iš pavojingiausių administracinių nusižengimų, keliantys pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Visa tai įvertinęs teismas padarė išvadą, kad B. G. nuobauda bei administracinio poveikio priemonė skirtina pagal teisės aktų, nustatančių atsakomybę už padarytus administracinius teisės pažeidimus, sankcijų ribas.

18. ANK 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje nurodytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų šioje dalyje nurodytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų šioje dalyje nurodytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė; kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų šioje dalyje nurodytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Įvertinus nutarime išdėstytus nuobaudos B. G. skyrimo motyvus, darytina išvada, kad, nustatant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo trukmę, ANK 34 straipsnio 3 dalyje nurodyti reikalavimai nepažeisti.

19. ANK 34 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka

išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti; teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Įvertinus aplinkybes, į kurias atsižvelgė teismas, nustatydamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo B. G. trukmę, darytina išvada, kad ANK 34 straipsnio 5 dalis netaikyta pagrįstai. Minėta, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi B. G. pareiškime nurodytos aplinkybės, į kurias, jo nuomone, reikėtų atsižvelgti taikant ANK 34 straipsnio 5 dalį, neanalizuojamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarimą ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistus.

TEISĖJAI ALDONA RAKAUSKIENĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

PRANAS KUCONIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19521 2018-12-03 2018-11-20 2018-11-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-332-693/2018Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01515-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.3.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. B. egzamino) ir jam paskirta 70 MGL (2636,2 Eur) bauda bei pagal 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. V. egzamino) ir jam paskirta 70 MGL (2636,2 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės iš dalies pridėjus švelnesnę, ir galutinė bausmė paskirta 80 MGL (3012,8 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo

nuosprendžiu paskirta bausmė ir bausmė, paskirta Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu (kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu), subendrintos visiško sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 80 MGL (3012,8 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, iš A.  U. valstybės naudai išieškota konfiskuotino turto (kyšio dalyko) vertę atitinkanti pinigų suma – 50 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. B., R. Z., L. L., R. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistųjų A. U.,

E. B., L. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. B. egzamino) nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su D. B., kuris teismo sprendimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir bendrininkų grupe su E. B., R. Z., per trečiąjį asmenį – bendrininkę L. L., netiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 Eur kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, t. y. susitarus, jog už 150 Eur kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. B. praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai:

1.1. 2015 m. sausio 22 d. gavęs pažįstamo E. B. prašymą, gautą iš bendrininko R. Z., surasti asmenis, galinčius už kyšį padėti D. B. neteisėtai išlaikyti B kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, sutiko surasti tokius asmenis ir bendrininkauti juos paperkant D. B. interesais. Vykdydamas šį bendrininko E. B. prašymą, A. U. 2015 m. sausio 23 d. apie 11.53 val. pokalbio telefonu metu davė nurodymą E. B. atsiųsti D. B. duomenis, egzamino laikymo datą ir valandą bei turėti iš anksto kyšiui skirtus pinigus, o pokalbio telefonu metu apie 12.02 val. E. B. paaiškino, jog papirkti reikalingi 185 Eur, ir tą pačią dieną, apie 14.11 val., pokalbio metu papildomai paaiškino, kad papirkti surastam asmeniui perduos savo pinigus, o kitą dieną E. B. turės pinigus jam grąžinti. 2015 m. sausio 23 d. 11.55 ir 11.56 val. gavo iš bendrininko E. B. SMS pranešimus į savo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną numeriu (duomenys neskelbtini) su tekstais: „D. B. (duomenys neskelbtini)“, „2015 01 29 08.15“.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą susitarimą ir žinodamas, kad L. L. VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale turi pažįstamą darbuotoją, padedantį už kyšį asmenims neteisėtai išlaikyti praktinio vairavimo egzaminus, paskambino L.  L., perdavė E. B. prašymą, gautą iš bendrininko R. Z. dėl D. B., nurodė jo duomenis, egzamino laikymo datą ir laiką bei su L. L. susitarė VĮ „Regitra“ darbuotojui kaip kyšį perduoti 180 Eur, o 2015 m. sausio 23 d. susitikimo Prienuose metu prie L. L. gyvenamosios vietos A. U. perdavė L. L. 180 Eur, kad per ją 150 eurų būtų perduoti valstybės tarnautojui – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D.

1.3. Bendrininkė L. L., vykdydama šį susitarimą, gautus iš A. U. D. B. duomenis ir egzaminavimo laiką 2015 m. sausio 23 d. SMS pranešimu nusiuntė valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti vairavimo egzaminą už 150 Eur kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. B. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

1.4. Taip veikdamas per bendrininkus, A. U. netiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis, esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. B. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015 m. sausio 29 d. neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, nurodytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto aprašo „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 punkte – „egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „Regitra“ darbuotojai“, ir D. B. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. B. galimai

padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, nurodytus minėtame tvarkos apraše, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. B. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

1.5. Vykdydamas A. U. nurodymą, E. B. iki 2015 m. sausio 25 d. gautus iš bendrininko R. Z. 180 Eur, kuriuos papirkimui 2015 m. sausio 24 d. jam buvo davęs D. B., A. U. grąžino ir taip su juo atsiskaitė už įvykdytus jo neteisėtus veiksmus.

1.6. Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U. ir jo bendrininkų R. Z., E. B., L. L. valios, D. B. 2015 m. sausio 29 d. egzamino nelaikė paaiškėjus, kad už ankstesnį teisės pažeidimą D. B. yra taikomas laikinas draudimas laikyti vairavimo egzaminą ir įgyti teisę vairuoti transporto priemonę. Gavęs šią informaciją iš bendrininko E. B., dėl šios priežasties A. U. kitą dieną nuvyko pas L. L., už neįvykdytą susitarimą iš jos atsiėmė duotus 180 Eur ir juos grąžino E. B., šis vėliau perdavė R. Z., o šis – D. B.

2. A. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl D. V. egzamino) nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su D. V., kuri teismo sprendimu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir bendrininkų grupe su L. L., tiesiogiai susitarė su R. D. perduoti jam 150 Eur kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo specialistą R. D., siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto neveikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, t. y. susitarus, jog už 150 Eur kyšį, jeigu R. D. tikrins ir vertins D. V. praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, klaidų nefiksuos ir egzaminas bus įvertintas teigiamai:

2.1. Nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 21 d., bendraudamas Kaune su D. V., gavo jos prašymą surasti asmenis, galinčius už kyšį padėti jai neteisėtai išlaikyti B kategorijos praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo egzaminą valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, sutiko surasti tokius asmenis ir bendrininkauti juos paperkant jos interesais. To paties susitikimo metu A. U. D. V. paaiškino, kad žino asmenis, galinčius padėti išlaikyti egzaminą, nurodė, jog tai kainuos 230 Eur. Gavęs iš D. V. 230 Eur, skirtų kyšiui, nurodė jai užrašyti savo vardą, pavardę, asmens kodą, egzamino laikymo datą ir norimą kategoriją.

2.2. Tęsdamas nusikalstamą susitarimą ir žinodamas, kad L. L. turi pažįstamą darbuotoją VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, padedantį už kyšį asmenims neteisėtai išlaikyti praktinio vairavimo egzaminus, A. U. 2015 m. kovo 20 d. nuvyko į Prienus pas L. L., perdavė D. V. prašymą papirkti valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotoją, vykdantį praktinius transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimus ir vertinimus, kad šis 2015 m. balandžio 18 d. neteisėtai neveiktų vykdydamas savo įgaliojimus ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, nurodytus 2008 m. rugsėjo 10 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame apraše „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo praktikos egzaminą įvertintų teigiamai.

2.3. L. L. sutikus bendrininkauti, A. U. ten pat jai perdavė D. V. asmens duomenis, egzamino laikymo datą ir laiką, 180 Eur, gautų iš D. V., iš kurių 50 Eur pasiliko sau už bendrininkavimą, kad ji 150 Eur kyšį perduotų valstybės tarnautojui – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D., veiksiančiam D. V. interesais.

2.4. Vykdydama šį susitarimą, L. L. gautus D. V. asmens duomenis ir egzaminavimo laiką, 2015 m. kovo 21 d. apie 11.59 val., SMS pranešimu nusiuntė valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo darbuotojui R. D., pagal išankstinį susitarimą žinančiam, jog toks duomenų atsiuntimas reiškia neteisėtą prašymą teigiamai įvertinti to asmens vairavimo egzaminą už 150 Eur kyšį, tai yra neteisėtai neveikti vykdant D. V. prašymą dėl praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo, klaidų nefiksavimo ir egzamino įvertinimo teigiamai.

2.5. Taip veikdama su bendrininku A. U., L. L. tiesiogiai susitarė su valstybės tarnautoju R. D., kad šis esant sąlygai – jeigu bus paskirtas D. V. praktinių transporto priemonių valdymo įgūdžių ir gebėjimų valdymo egzamino vertintoju, 2015 m. balandžio 18 d. neteisėtai neveiks vykdydamas savo įgaliojimus, nurodytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto aprašo „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos“ 4 punkte – „egzaminuojamųjų teorines žinias, praktinius transporto priemonių valdymo įgūdžius ir gebėjimus vertina tam įgalioti VĮ „Regitra“ darbuotojai“, ir D. V. praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimo ir vertinimo metu neteisėtai, neatsižvelgdamas į egzaminavimo metu D. V. galimai padarytas vairavimo klaidas ar kitus veiksmus, nurodytus minėtame tvarkos apraše, kuriuos užfiksavus nustatoma, kad egzaminuojamasis vairavimo praktikos egzamino neišlaikė, D. V. vairavimo klaidų nefiksuos ir vairavimo praktikos egzaminą įvertins teigiamai.

2.6. Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U., bendrininkės L. L. ir R. D. valios, D. V. vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas kitas, šioje veikoje nedalyvavęs, VĮ „Regitra“ darbuotojas G. T., todėl R. D. susitarimo neveikti neteisėtai neįvykdė, tačiau sužinojęs, jog egzaminą D. V. išlaikė, R. D. 2015 m. balandžio 20 d. apie 9 val. nuvyko pas L. L., o šioji jam perdavė A. U. duotus pinigus – 150 Eur.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis jis nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia:

3.1. Taikant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus surinkti duomenys buvo gauti neteisėtu būdu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalis), todėl nelaikytini įrodymais, o teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismai nepasisakė dėl baudžiamojo proceso neteisėtumo, nors ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dėl galimai padarytų kitų nuteistųjų – R. Z. ir E. B. – veikų, susijusių su UAB „ (duomenys neskelbtini)“ ir A. M. Surinkus pakankamai duomenų apie šių asmenų padarytas nusikalstamas veikas, turėjo būti rašomas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui, jokie nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai neturėjo būti tęsiami. Ikiteisminis tyrimas turėjo būti baigtas iki 2014 m. gruodžio 3 d., todėl jeigu šio termino būtų buvę laikomasi, procesas dėl A. U. galimai padarytų nusikalstamų veikų net nebūtų pradėtas, nes pirmasis jam inkriminuotas nusikalstamo veikimo epizodas, už kurį jis nuteistas, buvo užfiksuotas tik 2015 m. sausio 22 d. Teismai nevertino A. M. parodymų, užfiksuotų 2014 m. spalio 3 d. protokole-pareiškime, kur jis nurodė, jog ne policijos patruliai R. Z. ir E. B. provokavo ar reikalavo iš A. M. duoti kyšį, o jis pats siūlė susitarti. Teismai nevertino Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. spalio 13 d. nutarties, kuria buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2015 m. sausio 13 d., nors nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 27 d. jokie veiksmai nebuvo atliekami (A. M. teigimu, policijos pareigūnai (E. B. ir R. Z.) jį buvo sustabdę tik 2014 m. spalio 27 d.). Be to, neįvertinta, kad du 2014 m. lapkričio 11 d. įspėjimai dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo yra akivaizdžiai neteisėti, juos pasirašė ne A. M. 2014 m. lapkričio 12 d. vykusio pokalbio tarp A. M. ir pareigūnų turinys liudija, kad nors pareigūnai atsisakė vykdyti nusikalstamą veiką, jiems vis tiek buvo siūlomas kyšis provokuojant nusikalsti. Be to, tie patys pareigūnai 2014 m. spalio 27 d. sustabdę A. M. paskyrė jam 50 Lt (14,48 Eur) baudą (nedegė galinis kairės pusės gabaritinis žibintas), o tai rodo, kad pareigūnai nesileido provokuojami. Be to, Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. sausio 19 d. nutartis yra neteisėta, tačiau teismai to neįvertino. Nustačius, kad pareigūnai 2014 m. lapkričio 11 d. atsisakė priimti kyšį, tolesnis baudžiamasis procesas R. Z. ir E. B. atžvilgiu turėjo būti baigtas, o A. U. net negalėjo būti pradėtas.

3.2. Kaltinamasis aktas nesuprantamas ir neaiškus, prieštaraujantis prokuroro 2016 m. vasario 22 d. pateiktam prašymui pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, todėl A. U. nežinojo, kuo yra kaltinamas. Tiesioginis papirkimo subjektas – VĮ „Regitra“ darbuotojas R. D. – nepriiminėjo nei D. B., nei D. V. egzamino, tačiau ši svarbi aplinkybė nebuvo įrodinėjama, nors nuo vykdytojo veiksmų priklauso bendrininkų baudžiamoji atsakomybė (BK 26 straipsnis). Byloje nustatyta, kad dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo A. U. ar kitų bendrininkų valios, R. D., nors ir gavo pinigus už neteisėtą neveikimą, nei D. V., nei D. B. egzaminų nepriiminėjo. D. V. egzaminuotoju buvo paskirtas kitas asmuo (G. T.), kuris nedalyvavo papirkimo schemoje, o D. V. egzaminą išlaikė. Esant šioms aplinkybėms, nusikalstama veika nebuvo baigta, nes tiesiogiai egzaminą priiminėjantis asmuo nebuvo papirktas. Baudžiamajai atsakomybei pagal pareikštą kaltinimą būtina įrodyti, kad G. T. buvo papirktas, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl A. U. veikimas negali būti pripažintas kyšio davimu, o R. D. – kyšio priėmimu, nes šis nei pats priiminėjo egzaminą, nei perdavė pinigus kitam egzaminuotojui, taigi susitarimo neteisėtai veikti neįvykdė. Tokia pati situacija susiklostė ir dėl D.  B. egzamino, nes jis negalėjo laikyti egzamino todėl, kad už ankstesnį teisės pažeidimą jam galiojo draudimas laikyti vairavimo egzaminą. Išaiškėjus šiai aplinkybei, R. D. kyšiui skirtų pinigų nepriėmė, jie buvo grąžinti D. B., todėl susitarimas priimti kyšį, kaip galima BK 225 straipsnio 1 dalies (dėl A. U. – BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalių) alternatyva, nebuvo tinkamai aprašytas.

3.3. Pagal tai, kaip veikos aprašytos A. U. pateiktuose kaltinimuose, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties. Kada asmenys yra kaltinami kaip nusikalstamos veikos bendrininkai, kaltinimas turi būti vientisas, o šioje baudžiamojoje byloje A. U. pareikštas kaltinimas nesuderintas su kaltinimu kitam nuteistajam R. D., nes bendrininkų veikimas yra lemiamas aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo bendrininkų valios. Nusikalstamu negali būti pripažintas toks veikimas, kuris priklauso nuo konkrečios sąlygos, šiuo atveju – nuo to, ar R. D. bus paskirtas D. V. ir D. B. egzaminuotoju. Net ir tuo

atveju, jeigu būtų įrodytos veikos, kaip jos buvo aprašytos pradiniame kaltinamajame akte bei 2016 m. vasario 22 d. prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tokios veikos galėtų būti kvalifikuojamos tik kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau šios nusikalstamos veikos nėra sunkios ar labai sunkios, todėl baudžiamoji atsakomybė už jų rengimąsi nebūtų kilusi.

3.4. Teismas nuosprendyje nenurodė BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos, nors nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo redakcija pasikeitė. Naujoji įstatymo redakcija pasunkino asmenų baudžiamąją atsakomybę lyginant ją su ankstesne įstatymo redakcija, nes išplėtė baudžiamosios atsakomybės ribas (nustatė papildomą kyšio perdavimo būdo alternatyvą – per tarpininką). Nei prokuroras, nei teismas apie tai neinformavo, todėl A. U. negalėjo žinoti, pagal kokią įstatymo redakciją buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Veikos kaltinamajame akte buvo formuojamos taip, kad A. U. veikė kaip papirkėjas, vėliau – kaip tarpininkas, o tai atitinka naujesnės įstatymo redakcijos (sunkinančios teisinę padėtį) nusikalstamos veikos požymius. Tai yra principo lex retro non agit pažeidimas, nes griežtesnis įstatymas atgal negalioja. Be to, baudžiamojo įstatymo redakcijos nenurodymas yra ir esminis BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas, nes kaltinamajame akte turi būti aiškiai nurodytas BK straipsnis (jo dalis ir punktas), nustatantis atsakomybę už padarytą veiką, o kartu ir įstatymo redakciją.

3.5. Teismai, grįsdami sprendimus nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų – D. V. ir D. B. – parodymais, neatsižvelgė į šių asmenų procesinį statusą ir tai, jog tokių asmenų parodymus reikia vertinti itin atsargiai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo manipuliuojama minėtų asmenų procesine padėtimi, siekiant išgauti pareigūnams reikalingus parodymus. Antai, siekiant išgauti kaltinimui palankius sutuoktinių K. parodymus, juos buvo pažadėta atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Liudytojui D. B. duodant parodymus 2015 m. vasario 4 d. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat buvo daromas spaudimas. Iš jo apklausos protokolo matyti, kad D. B. kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus, tačiau apklausos protokole nurodyta, jog pastarojo apklausa užtruko dvi valandas. Nuteistojo E. B. parodymai taip buvo gauti neteisėtu būdu, žadant mainais už kaltinimui palankių parodymų davimą neskirti baudos ir kuo greičiau baigti tyrimą.

3.6. Teismas nepagrįstai A. U. kaltės įrodymu pripažino Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 20 d. akto Nr. 11-1367(16) išvadas, nes jos yra tik tikėtinos, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad garso įrašuose užfiksuotas A. U. balsas. Ekspertės E. Š. ir Ž. P. taip pat pripažino, kad išvados grįstos subjektyviais vertinimo kriterijais. Telefoninių pokalbių turinys rodo, kad A. U. dalyvavimas padarant nusikaltimus yra tik tikėtinas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimas ir jų realizavimo teisėtumas, teigiant, kad procesas dėl kasatoriaus veiksmų buvo pradėtas neteisėtai, išprovokavus policijos pareigūnus R. Z. ir E. B. nusikalsti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus jų metu gauti duomenys atitinka įrodymams keliamus BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. spalio 3 d. gavus A. M. pareiškimą, tačiau po 10 dienų, t. y. 2014 m. spalio 13 d., gauta naujų duomenų, jog tie patys pareigūnai R. Z. ir E. B. vėl iš A. M. reikalavo duoti kyšį, dėl ko buvo sankcionuotas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymas, slaptas sekimas, E. B. ir R. Z. telefoninių pokalbių klausymas. Šiais procesinės prievartos veiksmais, išskyrus telefoninių pokalbių kontrolę, kitos nusikalstamos veikos nebuvo atskleistos ar išprovokuotos, nuteistiesiems, taip pat ir A. U., nėra inkriminuota veikų, kurios būtų buvusios šių procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatas. Klausant E.  B., R. Z. telefoninių pokalbių, buvo gauta duomenų ne tik apie jų pačių daromas kitas nusikalstamas veikas, bet ir buvo priimti sprendimai klausytis tiek kasatoriaus A. U., tiek ir kitų asmenų telefoninių pokalbių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika bei vertindamas nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo, kad buvo pakankamas faktinis pagrindas ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad atliekant neviešo pobūdžio veiksmus A. U. ar kitų kaltinamųjų elgesio pasirinkimo laisvė buvo kaip nors suvaržyta, tokių duomenų nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunde nepateikė ir kasatorius. Taigi, prieš A. U. ar kitus jo skunde nurodytus asmenis buvo taikomi pasyvūs, neviešo pobūdžio veiksmai, kurie nevaržė jų laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertino ir pasisakė dėl neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų taikymo laiko, konstatuodamas, jog ilgesnis neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimas leido nustatyti ne atsitiktinį, o sisteminį kyšininkavimo ir papirkinėjimo pobūdį ir šiuose nusikaltimuose dalyvavusius kitus asmenis, todėl tokie veiksmai atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir buvo proporcingi. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad A. U. ar kiti nuteistieji buvo išprovokuoti nusikalsti.

4.2. Nėra pagrindo pripažinti, kad teismai kaltinime netinkamai aprašė bendrininkavimą, neatkreipė dėmesio į dvi tarpusavyje konkuruojančias kaltinimo versijas. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimo, nes nenurodyta BK 227 straipsnio 2 dalies redakcija. Bylos duomenys patvirtina, kad byloje esančiame kaltinamajame akte bei prokuroro prašymu pakeistame kaltinime, kuris buvo įteiktas nuteistajam A.  U., aprašyta nusikalstama veika, nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas ir baudžiamasis įstatymas, nustatantis atsakomybę už padarytą veiką. Teismas pabrėžė, kad A. U. pareikštame kaltinime inkriminuotų veikų aprašymas atitinka BK 227 straipsnio 2 dalies dispoziciją, jame detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistojo veiksmai, jų padarymo vieta, laikas, būdas. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. U. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nenurodydamas šio straipsnio redakcijos, jo teisės į gynybą nesuvaržė, esminės įstatymo taikymo klaidos, dėl kurios būtų pagrindas nuosprendį keisti ar naikinti, nepadarė.

4.3. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei abiejų instancijų teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo visus esminius A. U. apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo A. U. kaltumo padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl kasatoriaus kaltės buvo grindžiami liudytojų D. B., kitų nuteistųjų R. Z., E. B., L. L. parodymais (epizode dėl D. B. egzamino), taip pat liudytojos D. V., nuteistosios L. L., R. D. parodymais, telefoniniais pokalbiais, SMS žinučių turiniu (epizode dėl D. V. egzamino). Taip pat apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir įvertino kasaciniame skunde nurodomus E. B. ar D. B. duotus teismo posėdyje aiškinimus, įvertindamas, jog visų nustatytų aplinkybių kontekste jie vertinami kaip siekis padėti kasatoriui išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus. Pasisakyta ir dėl fonoskopinių ekspertizių išvadų bei teismo posėdyje eksperčių duotų parodymų reikšmės ir jų vertinimo visų byloje esančių faktinių duomenų kontekste. Darytina išvada, kad įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, jog kasatoriaus veiksmuose yra BK 227 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes: 1) baudžiamasis procesas dėl A. U. pradėtas neteisėtai, jis buvo provokuojamas nusikalsti; 2) netinkamai įvertinti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistų asmenų D. B. ir D. V. parodymai, neatsižvelgta į šių asmenų specifinį procesinį statusą; 3) priimant apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovautasi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. sausio 20 d. aktu Nr. 11-1367(16). Be to, kaltinamasis aktas nesuprantamas.

7. Pažymėtina, kad analogiški argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, buvo išdėstyti ir nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde, į juos motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Kasaciniame skunde nuteistasis A. U. tiesiog kartoja šiuos apeliacinio skundo argumentus, tačiau neteigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo skundo esminius

argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Antai dėl baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumo, provokavimo nusikalsti pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutarties 22.1–22.9, 23.1–23.6 punktuose (10 t., b. l. 103–108); dėl kitų kaltinamųjų ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymų vertinimo – 24.1–24.6 punktuose (10 t., b. l. 108–109); dėl ekspertizės akto – 25.1–25.3 punktuose (10 t., b. l. 109–110); dėl kaltinamojo akto – 26–27.3 punktuose (10 t., b. l. 110–112). Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo, o tai yra apeliacinio, o ne kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes ar teisingai įvertinti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patikrina apeliacinės instancijos teismas.

8. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas, laikydamasi BPK 320  straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esminių argumentų ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl A. U. pripažįstama pagrįsta ir teisinga. Kasatorius skunde apskritai neginčija apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų argumentų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

9. Taigi darytina bendra išvada, kad bylos įrodymai gauti teisėtais būdais, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kurie esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdami šią bylą nepadarė.

Dėl BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 227 straipsnio 2 dalį, nes pagal tai, kaip aprašytos nusikalstamos veikos, A. U. galėjo atsakyti tik už rengimąsi padaryti nusikaltimus. Kadangi BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra apysunkis, o pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kasatoriui byla turi būti nutraukta. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

11. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta: 1) pasiūlius duoti kyšį; 2) pažadėjus (susitarus) duoti kyšį; 3) davus kyšį. Dėl to asmens veika kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ne tik tada, kai kaltininkas realiai duoda kyšį, bet ir tada, kai tik pasiūlo ar pažada jį duoti. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio nepriima dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tačiau dėl jo buvo susitaręs, pažadėjęs priimti, reikalavęs ar provokavęs duoti, veika kvalifikuojama kaip vienas baigtas nusikaltimas. Pasiūlymas ar pažadas duoti kyšį paprastai pasireiškia nurodant valstybės tarnautojui, jam prilygintam asmeniui ar tarpininkui konkretų kyšio dydį, jo perdavimo būdą, laiką ir pan. Kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir pan.). Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai neviršytų šio asmens tarnybinių galimybių ribų, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014 ir kt.).

12. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016).

13. A. U. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su kitais šioje byloje nuteistais asmenimis, D. B. ir D. V. prašymu (šie asmenys teismo sprendimu atleisti nuo

baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) per tarpininką papirko valstybės tarnautoją – valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo specialistą R. D. (buvo duota 230 Eur ir 150 Eur kyšiai), siekiant šio valstybės tarnautojo neteisėto veikimo vykdant praktinių transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų egzaminuotojo įgaliojimus, t. y. kad R. D. padėtų D. B. ir D. V. išlaikyti praktinį transporto priemonės vairavimo egzaminą nefiksuodamas jų padarytų vairavimo klaidų.

14. Teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tokį nusikalstamų veikų darymo būdą: suinteresuotas išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą asmuo susisiekdavo su vienu iš nuteistųjų, perduodavo kyšį, asmens duomenis, pastarasis per tarpininką ieškodavo valstybės tarnautojo, galinčio už atlygį padėti išlaikyti egzaminą. Taigi visi bendrininkai buvo pasidaliję vaidmenimis, turėjo užduotis, o be vienas kito veiksmų nebūtų galėję įgyvendinti nusikalstamo sumanymo – padėti asmenims už atlygį (kyšį) išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. Kiekvieno darant nusikalstamas veikas dalyvavusio asmens veiksmai, taip pat ir A. U., detaliai aprašyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, atskleidžiant kiekvieno iš jų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas.

15. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu D. B. kreipėsi į R. Z. prašydamas padėti išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. R. Z. pažadėjus padėti, D. B. nusiuntė jam SMS žinute savo asmens duomenis, egzamino laikymo datą, o susitikęs perdavė pinigus – 185 Eur kyšį už pagalbą laikant egzaminą. R. Z. kreipėsi į E. B. ir jam perdavė 180 Eur ir D. B. asmens duomenis. E. B. kreipėsi į A. U., ir šis pažadėjo surasti žmogų, galintį padėti išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, ir nurodė, kad tai kainuos 185 Eur. E. B. gautus asmens duomenis SMS pranešimu nusiuntė A. U., pastarasis pasakė, kad uždės savo pinigus, o juos E. B. turės jam grąžinti. A. U. žinodamas, kad L. L. turi pažįstamą, dirbantį valstybės įmonės „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, ir šis už atlygį gali padėti, susitarė su ja ir perdavė D. B. asmens duomenis SMS pranešimu, o vėliau ir 180 Eur kyšį, o L. L. gautus asmens duomenis SMS pranešimu nusiuntė R. D., žinančiam, kad SMS nurodytam asmeniui jis turi padėti ir už tokią paslaugą jam atiteks 150 Eur. Kadangi D.  B. laikyti praktinio vairavimo egzamino negalėjo (nes buvo nustatyti apribojimai dėl administracinės nuobaudos už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo), pinigai D. B. buvo grąžinti. Analogiškas veikimo būdas nustatytas ir padedant D. V. išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą: D. V. kreipėsi į A. U., kad šis surastų asmenį, kuris padėtų išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą, ir jam perdavė 230 Eur kyšį, ant lapelio užrašė savo asmens duomenis ir egzamino laikymo datą. A. U. iš D. V. gautą kyšio dalį – 180 Eur (50 Eur pasiliko sau) ir jos asmens duomenis perdavė L. L., o ši gautus asmens duomenis SMS pranešimu nusiuntė R. D. bei vėliau jam perdavė 150 Eur (30 Eur pasiliko sau). Tačiau D. V. praktinio vairavimo egzaminuotoju buvo paskirtas ne R. D., o kitas asmuo ir ji egzaminą išlaikė pati, o R. D., apie tai sužinojęs, pinigus iš L. L. paėmė.

16. Nustatytas bylos aplinkybes patvirtina nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų liudytojų D. B. ir D. V., nuteistųjų R. Z., E. B., L. L., R. D. parodymai, taip pat asmens parodymo atpažinti protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės. Teismas šiuos įrodymus ištyrė ir išanalizavo, vertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. U. kaltę.

17. Nors abiem atvejais D. B. ir D. V. per tarpininkus perdavus kyšį valstybės tarnautojui nebuvo pasiektas pageidaujamas rezultatas – pagalba laikant praktinį vairavimo egzaminą (D. B. atveju jis egzamino laikyti negalėjo, nes buvo baustas administracine tvarka, o D. V. egzaminą išlaikė pati, be niekieno pagalbos), tačiau BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl kvalifikuojant veiką pakanka nustatyti pavojingą veikimą – vieną iš straipsnio dispozicijoje įvardytų alternatyvių veikų. Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius A.  U., veikdamas D. B. ir D. V. interesais, tarpininkavo šiems asmenims susitariant ir perduodant kyšį valstybės tarnautojui už neteisėtą veikimą, siekdamas padėti jiems išlaikyti praktinį vairavimo egzaminą. Šių A. U. veiksmų – tarpininkavimo perduodant kyšį valstybės tarnautojui – pakako jo veikoms kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kaip baigtus nusikaltimus. Tolesnė įvykių eiga, t. y. ar egzaminas buvo išlaikytas, jeigu išlaikytas, ar dėl perduoto kyšio ir pan., veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad suinteresuoti asmenys per tarpininkus papirko valstybės tarnautoją R. D., kad šis, nesilaikydamas teisės aktų nustatytų reikalavimų – nefiksuodamas padarytų vairavimo klaidų, už kyšį padėtų D. B. ir D. V. išlaikyti praktinį transporto priemonės vairavimo egzaminą, tačiau neteisingai šiuos R. D. veiksmus teisiškai vertino kaip neteisėtą neveikimą, nes pastarasis tai turėtų padaryti nesilaikydamas teisės aktų nustatytų reikalavimų – nefiksuodamas jų padarytų vairavimo klaidų, o tokie veiksmai vertintini kaip neteisėtas veikimas. Tačiau toks teisinis vertinimas neturi įtakos kasatoriaus veiksmų kvalifikavimui bei nesunkina jo teisinės padėties.

18. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, pagal teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teismų procesinius sprendimus

kasatoriaus atžvilgiu ir šią bylos dalį nutraukti.

Dėl BK 227 straipsnio redakcijos nenurodymo

19. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad kasatorius nežinojo, pagal kokią BK 227 straipsnio 2 dalies redakciją jis buvo nuteistas, o teismas nuosprendyje nenurodė inkriminuotų nusikalstamų veikų redakcijos, nors nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo straipsnio redakcija pasikeitė ir pasunkino baudžiamąją atsakomybę.

20. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 5 d.). Šio straipsnio sankcija nustatė baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

21. 2016 m. lapkričio 17 d. įsigaliojo nauja šio straipsnio 2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija, kurioje buvo nurodyta, kad pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

22. Lyginant šias dvi to paties straipsnio redakcijas akivaizdu, kad naujojoje redakcijoje dispozicija buvo papildyta nauja sąvoka – „pats ar per tarpininkus“ (ankstesnėje redakcijoje buvo nurodyta, kad veika padaroma „tiesiogiai arba netiesiogiai“). Veikos padarymo būdas – tiesiogiai arba netiesiogiai, teismų praktikoje suprantamas taip, kad kaltininkas veikas gali padaryti pats (tiesiogiai) arba per trečiuosius asmenis, t. y. tarpininkus (netiesiogiai). Darytina išvada, kad baudžiamojo įstatymo pakeitimais buvo tik patikslinti dispozicijoje aprašytos veikos požymiai (tiksliau – veikos padarymo būdas), tačiau neišplėstos ir nepakeistos baudžiamosios atsakomybės už šias veikas taikymo ribos, taigi baudžiamoji atsakomybė nepasunkinta. Tai pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas.

23. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2018 m. sausio 31 d. vykusio posėdžio metu teismas pasinaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise atlikti įrodymų tyrimą, nes nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl nenurodytos BK 227 straipsnio 2 dalies redakcijos. Teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, paaiškino nuteistajam A. U. dėl galimybės keisti straipsnio redakciją, taip pat apie jo teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai; nuteistasis pertraukos neprašė, nurodydamas, kad gynėjas jam paaiškino situaciją. Todėl teismas, pripažindamas nuteistąjį A. U. kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir nenurodydamas šio straipsnio redakcijos, nuteistojo teisės į gynybą nesuvaržė, įstatymo taikymo klaidos, dėl kurios būtų pagrindas keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. U. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19530 2018-12-03 2018-11-20 2018-11-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-241-303/2018Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00117-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.2; 2.1.7.4; 2.1.7.4.5; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,nuteistiesiems K. K., A. P., Z. Z.,nuteistųjų gynėjams advokatams Aleksandrui Jokūbauskui, Gintarui Černiauskui, Rolandui Mištautui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Z. Z., A. P.,

nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo T. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu:K. K. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį (penkios

veikos), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

T. P. buvo išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (trys veikos), 300 straipsnio 3 dalį (trys veikos), 184 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 184 straipsnio 3 dalį (viena veika), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

Z. Z. buvo išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

A. P. buvo išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), BK 184 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 3 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžiu:Panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria K. K. išteisintas pagal BK 228

straipsnio 2 dalį (dvi veikos: Z. Z. buto remontas, padangų įgijimas); T. P. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 184 straipsnio 1 dalį (dvi veikos: Z. Z. buto remontas, padangų įgijimas); Z. Z. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį; A. P. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

K. K. nuteistas: pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (Z. Z. buto remontas) 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 228 straipsnio 2 dalį (padangų įgijimas) – 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, K. K. paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios paskirtos bausmės pridedant švelnesnės paskirtos bausmės dalį (100 MGL), ir skirta subendrinta bausmė – 600 MGL (22 596 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytas K. K. taikyto kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. vasario 15 d. (30 parų), tai atitinka 60 MGL dydžio baudą, ir paskirta K. K. galutinė bausmė – 540 MGL (20 336 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

T. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (Z. Z. buto remontas) 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 184 straipsnio 1 dalį (Z. Z. buto remontas) – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 300 straipsnio 1 dalį (Z. Z. buto remontas), perkvalifikavus jo veiką iš BK 300 straipsnio 3 dalies, – 80 MGL (3013 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir skirta T. P. subendrinta bausmė – 200 MGL (7532

Eur) dydžio bauda.T. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (padangų įgijimas K. K.) 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda,

įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 184 straipsnio 1 dalį (padangų įgijimas K. K.) – 80 MGL (3013 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; 300 straipsnio 1 dalį (padangų įgijimas K. K.), perkvalifikavus jo veiką iš BK 300 straipsnio 3 dalies, – 60 MGL (2260 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir skirta T. P. subendrinta bausmė – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos T. P. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios paskirtos bausmės pridedant švelnesnės paskirtos bausmės dalį (50 MGL), ir skirta jam galutinė bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytas T. P. taikyto kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. sausio 18 d. (2 paros), tai atitinka 4 MGL dydžio baudą, ir paskirta T. P. galutinė bausmė – 246 MGL (9264 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Z. Z. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytas Z. Z. taikyto kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. sausio 17 d. (1 para), tai atitinka 2 MGL dydžio baudą, ir paskirta Z. Z. 98 MGL (3691 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtą bausmę įskaitytas A. P. taikyto kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. sausio 26 d. (10 parų), tai atitinka 20 MGL dydžio baudą, ir A. P. paskirta galutinė bausmė 130 MGL (4896 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Pakeista Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria K. K. buvo išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (automobilio durelių spynelių remontas), konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodyta, kad byloje neįrodyta, jog K. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Likusi Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas J. R. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį,

tačiau dėl jo šis nuosprendis kasacine tvarka neapskųstas.Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio

kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas valstybės politikas ir valstybės tarnautojas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotoju, laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 20 iki 27 d. laikinai ėjęs ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pareigas, vadovaujantis BK 230 straipsnio 1 dalimi, būdamas valstybės tarnautojas, atlikdamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje nustatytas valdžios atstovo funkcijas bei jam, kaip mero pavaduotojui, (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos suteiktus įgaliojimus miesto ūkio srityje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad UAB „P.“ (nuo 2011 m. lapkričio 17 d. – UAB „K.“) yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio savininkė ir akcininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o šios akcininkės teises ir pareigas įgyvendina (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba, žinodamas, kad, vadovaujantis UAB „P.“ ir UAB „K.“ įstatų (duomenys neskelbtini) 5 punktu, bendrovės veiklos tikslas yra vykdyti komercinę ūkinę veiklą, teikiant daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administravimo, techninės priežiūros (eksploatavimo), avarijų likvidavimo ir lokalizavimo, namams priskirtų žemės sklypų priežiūros paslaugas, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingais (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir bendrovės interesais,

laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. (duomenys neskelbtini) piktnaudžiavo savo, kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo, pareigomis, nesant kyšininkavimo požymių, siekdamas turtinės naudos savo artimai draugei ir savo partijos narei Z. Z. – kad ši išvengtų asmeninių išlaidų už jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), remonto darbams reikalingų statybinių medžiagų ir priemonių įgijimą, taip pat siekdamas asmeninės neturtinės naudos – išlaikyti draugiškus santykius bei patikimus ryšius su Z. Z., pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą (valstybės įstaigos tarnauja žmonėms), Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1–7 punktuose nustatytus valstybės politikų elgesio principus (pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, pavyzdingumo ir nesavanaudiškumo), Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktuose nustatytą valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę (nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 8 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus (pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo), šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5  punktuose nustatytas valstybės tarnautojų pareigas (laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba).

1.1. K. K. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. susitikimų su UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniu direktoriumi T. P. metu (duomenys neskelbtini), savo darbo vietoje, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos patalpose, (duomenys neskelbtini), taip pat ir tarpusavio telefoninių pokalbių metu neteisėtai nurodė T. P., kaip bendrovės generaliniam direktoriui, įtikinėdamas jį ir primygtinai reikalaudamas iš jo, veikiant priešingai jo vadovaujamos bendrovės ir jos savininkės interesams, iškraipant bendrovės veiklos tikslus ir objektus, nupirkti statybines medžiagas ir priemones Z. Z. gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), remontui ir už šias prekes sumokėti bendrovės lėšomis, suvokdamas, kad šiuos jo nurodymus T. P. įvykdys pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius akcinių bendrovių, UAB „P.“ (UAB „K.“) įstatus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius jos veiklą, civilinių sandorių sudarymą ir jų įforminimą, atsiskaitymų už įgytas prekes bei paslaugas tvarką, suklastodamas dokumentus, iššvaistydamas jo, kaip bendrovės generalinio direktoriaus, žinioje esantį bendrovės turtą.

1.2. Dėl šių K. K. veiksmų didelę neturtinio pobūdžio žalą patyrė (duomenys neskelbtini) savivaldybė, nes K. K., veikdamas kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojas, siekdamas asmeninių interesų, duodamas neteisėtus nurodymus T. P., kaip UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniam direktoriui, veikė priešingai tarnybai ir (duomenys neskelbtini) bendruomenės interesams, pažeidė (duomenys neskelbtini) savivaldybės, jos tarybos, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės atstovaujamos savivaldos institucijos, taip pat ir mero pavaduotojo ir tarybos nario, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės atstovo, veiklos tikslus ir funkcijas, pažeidė jų esmę bei turinį, pakenkė (duomenys neskelbtini) savivaldybės įvaizdžiui, pažemino bei sumenkino (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos, atliekančios vietos valdžios funkcijas, autoritetą, diskreditavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos ir mero pavaduotojo vardą.

2. Be to, K. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas valstybės politikas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotoju, vadovaujantis BK 230 straipsnio 1 dalimi, būdamas valstybės tarnautojas, atlikdamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje nustatytas valdžios atstovo funkcijas bei jam, kaip mero pavaduotojui, (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos pirmiau minėtais sprendimais suteiktus įgaliojimus miesto ūkio srityje, žinodamas, kad UAB „P.“ (UAB „K.“) yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio savininkė ir akcininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o šios akcininkės teises ir pareigas įgyvendina (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba, žinodamas, kad, vadovaujantis UAB „P.“ ir UAB „K.“ pirmiau minėtų įstatų 5 punktu, bendrovės veiklos tikslas yra vykdyti komercinę ūkinę veiklą, teikiant daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administravimo, techninės priežiūros (eksploatavimo), avarijų likvidavimo ir lokalizavimo, namams priskirtų žemės sklypų priežiūros paslaugas, veikdamas tiesiogine tyčia, veikdamas priešingais (duomenys neskelbtini) savivaldybės ir bendrovės interesais, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. (duomenys neskelbtini) piktnaudžiavo savo, kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo, pareigomis, nesant kyšininkavimo požymių, siekdamas turtinės naudos sau – išvengti asmeninių išlaidų už keturių naujų žieminių padangų, reikalingų jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiam lengvajam automobiliui, įgijimą, pažeisdamas pirmiau minėtas norminių aktų nuostatas: Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1–7 punktuose nustatytus valstybės politikų elgesio principus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4  punktuose nustatytą valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 8

punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus, šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktuose nustatytas valstybės tarnautojų pareigas.

2.1. K. K. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. susitikimų savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpose, su UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniu direktoriumi T. P. metu neteisėtai nurodė T. P., kaip bendrovės generaliniam direktoriui, įtikinėdamas jį ir primygtinai reikalaudamas iš jo, veikiant priešingai jo vadovaujamos bendrovės ir jos savininkės interesams, iškraipant bendrovės veiklos tikslus ir objektus, nupirkti jam, K. K., asmeninės nuosavybės teise priklausančiam lengvajam automobiliui „Mercedes Benz R350“ (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) keturias naujas žiemines SAVA gamintojo padangas, 255/50 R19 matmenų, ir už šias prekes sumokėti bendrovės disponuojamomis lėšomis, suvokdamas, kad šiuos jo nurodymus T.  P. įvykdys pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius akcinių bendrovių, UAB „P.“ (UAB „K.“) įstatus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius jos veiklą, civilinių sandorių sudarymą ir jų įforminimą, atsiskaitymų už įgytas prekes bei paslaugas tvarką, suklastodamas dokumentus, iššvaistydamas jo, kaip bendrovės generalinio direktoriaus, žinioje esantį bendrovės turtą.

2.2. Dėl šių K. K. veiksmų didelę neturtinio pobūdžio žalą patyrė (duomenys neskelbtini) savivaldybė, nes K. K., veikdamas kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojas, siekdamas asmeninių interesų, duodamas neteisėtus nurodymus T. P., kaip UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniam direktoriui, veikė priešingai tarnybai ir (duomenys neskelbtini) bendruomenės interesams, pažeidė (duomenys neskelbtini) savivaldybės, jos tarybos, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės atstovaujamos savivaldos institucijos, taip pat ir mero pavaduotojo ir tarybos nario, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės atstovo, veiklos tikslus ir funkcijas, pažeidė jų esmę bei turinį, pakenkė (duomenys neskelbtini) savivaldybės įvaizdžiui, pažemino bei sumenkino (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos, atliekančios vietos valdžios funkcijas, autoritetą, diskreditavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos ir mero pavaduotojo vardą.

3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdamas UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniu direktoriumi, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio savininkė ir akcininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o šios akcininkės teises ir pareigas įgyvendina (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba, žinodamas, kad, vadovaujantis pirmiau minėtų UAB „P.“ ir UAB „K.“ įstatų 5 punktu, bendrovės veiklos tikslas yra vykdyti komercinę ūkinę veiklą, teikiant viešąsias paslaugas – daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administravimo, techninės priežiūros (eksploatavimo), avarijų likvidavimo ir lokalizavimo, namams priskirtų žemės sklypų priežiūros paslaugas, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingais (duomenys neskelbtini) savivaldybei ir bendrovei interesais, vykdydamas neteisėtus (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo K. K. nurodymus, gautus susitikimų su juo metu laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. K. K. darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos patalpose, bei (duomenys neskelbtini), taip pat telefoninių pokalbių metu, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini) piktnaudžiavo savo, kaip bendrovės generalinio direktoriaus, tarnybine padėtimi, nesant kyšininkavimo požymių, siekdamas turtinės naudos savo partijos narei ir K. K. artimai draugei Z. Z. – kad ši išvengtų asmeninių išlaidų už jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), remonto darbams reikalingų statybinių medžiagų, priemonių bei darbo įrankių įgijimą, taip pat siekdamas asmeninės neturtinės naudos sau – išlaikyti gerus ir draugiškus santykius tiek su (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotoju K. K., tiek su įtakinga jų partijos nare Z. Z. ir turėti jų palankumą, suklastojo tikrus dokumentus ir, padedamas Z. Z., iššvaistė jo žinioje esantį svetimą, juridinio asmens – UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą – neteisėtai nurodydamas jam pavaldiems bendrovėms darbuotojams, nežinantiems ir nesuvokiantiems jo nusikalstamų ketinimų, į bendrovės medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškas įrašyti ne tik bendrovės reikmėms reikalingas statybines medžiagas, bet ir kitas prekes, turint tikslą jas panaudoti ne bendrovei nuosavybės teise priklausančioms patalpoms remontuoti, taip pat ir apmokėti bendrovės lėšomis už šių prekių įgijimą.

3.1. T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini), gavęs iš Z. Z. reikalingų statybinių medžiagų ir priemonių sąrašą, skirtą remonto darbams jai nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms remontuoti, žinodamas, kad už Z. Z. norimas statybines prekes jis neturi teisės mokėti bendrovės lėšomis, kad pagal bendrovėje nustatytą viešųjų pirkimų tvarką, norint nupirkti bendrovės reikmėms reikiamas prekes, turi būti parengta reikiamų prekių ir paslaugų pirkimo paraiška, pasinaudodamas tuo metu bendrovės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atliekamais remonto darbais ir jo pavaldinių nuolatos atliekamais statybinių medžiagų ir kitų prekių, skirtų šiems remonto darbams, pirkimais, T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), davė pavaldiniams – bendrovės personalo ir ūkio vadybininkei R. Č. ir vadybininkui ūkiui A. Š. sąrašą statybinių prekių, skirtų minėtoms bendrovės patalpoms remontuoti, įtraukęs į šį sąrašą ir

Z. Z. reikalingas statybines medžiagas ir priemones, skirtas šios asmeninėms gyvenamosios patalpoms remontuoti, nuslėpdamas tai nuo R. Č. ir A. Š., nurodė jiems Z. Z. buto remontui reikalingas statybines medžiagas ir priemones įrašyti į 2011 m. lapkričio 10 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraišką bei patvirtinti šią paraišką A. Š. parašu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio 10 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) jis, T. P., žinodamas ir suvokdamas, kad paraiškoje, kurią jis nurodė parašyti, dalis nurodytos informacijos neatitinka tikrovės, kadangi dalis paraiškoje parašytų statybinių medžiagų ir kitų prekių yra skirtos ne bendrovės patalpoms remontuoti, o Z. Z. buto remontui, patvirtino šią melagingą informaciją savo parašu, įrašydamas nurodytoje paraiškoje rezoliuciją, kuria leido bendrovės darbuotojams nupirkti paraiškoje nurodytas prekes Z. Z. buto remontui, tokiu būdu suklastodamas šį dokumentą. Tą pačią dieną – 2011 m. lapkričio 10 d., apie 14.25 val., siekdamas tų pačių nusikalstamų tikslų, siekdamas užtikrinti, kad Z. Z. norimos statybinės medžiagos ir priemonės būtų nupirktos ir už juos būtų atsiskaityta UAB „P.“ (UAB „K.“) lėšomis, T. P. kartu su bendrovės apdailininku K. Č. ir R. Ž., nedirbančiu UAB „P.“ (UAB „K.“), bet atliekančiu remonto darbus Z. Z. gyvenamosiose patalpose, nuvyko į UAB „Senukų prekybos centras“ parduotuvę, esančią Kaune, Draugystės g. 8K, kur nupirko Z. Z. buto remontui reikalingas statybines medžiagas ir priemones, nurodytas 2011 m. lapkričio 10 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškoje, ir paprašė prekybos centro darbuotojų išrašyti šį pirkimo–pardavimo sandorį patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, įrašant joje pirkėju juridinį asmenį UAB „P.“ (UAB „K.“). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. jis, T. P., savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) įrašė 2011 m. lapkričio 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija SS, Nr. 0841339994, išrašytoje UAB „Senukų prekybos centras“, adresuotoje UAB „P.“ (UAB „K.“), rezoliuciją „Apmokėti“, pasirašė ją, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Senukų prekybos centras“ iš UAB „P.“ (UAB „K.“) sąskaitos už Z. Z. gyvenamųjų patalpų remontui įgytas statybines medžiagas ir priemones, o tai ir buvo padaryta 2011 m. lapkričio 11 d., tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje esantį svetimą, UAB „P.“ (UAB „K.“), turtą – pinigus.

3.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. tokiu pačiu pirmiau nurodytu būdu, gavęs iš Z. Z. reikalingų statybinių medžiagų ir priemonių sąrašą, neteisėtai nurodęs R. Č. ir A. Š. įtraukti šias statybines prekes į 2011 m. lapkričio 14 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraišką bei patvirtinti šią paraišką A. Š. parašu, tą pačią dieną patvirtino šią melagingą informaciją savo parašu, parašydamas šioje paraiškoje rezoliuciją, kuria leido bendrovės darbuotojams nupirkti paraiškoje nurodytas prekes Z. Z. buto remontui, tokiu būdu suklastodamas šį dokumentą. Tą pačią dieną apie 11.05 val. pirmiau nurodytu būdu jis kartu su K. Č. ir R. Ž. nuvyko į UAB „Senukų prekybos centras“ parduotuvę, esančią Kaune, Draugystės g. 8K, kur nupirko statybines medžiagas ir priemones, įrašytas 2011 m. lapkričio 14 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškoje, ir paprašė prekybos centro darbuotojų išrašyti šį pirkimo–pardavimo sandorį patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, įrašant joje pirkėju juridinį asmenį UAB „P.“ (UAB „K.“). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. savo darbo vietoje T. P. užrašė ant 2011 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitos faktūros, serija SS, Nr. 08130713701, išrašytos UAB „Senukų prekybos centras“, adresuotos UAB „P.“ (UAB „K.“), rezoliuciją „Apmokėti“ ir pasirašė ją, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Senukų prekybos centras“ iš UAB „P.“ (UAB „K.“) sąskaitos už Z. Z. gyvenamųjų patalpų remontui įgytas statybines medžiagas ir priemones, o tai ir buvo padaryta 2011 m. lapkričio 17 d., tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje esantį svetimą, UAB „P.“ (UAB „K.“), turtą – pinigus.

3.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. tokiu pačiu pirmiau nurodytu būdu, gavęs iš Z. Z. reikalingų statybinių medžiagų ir priemonių sąrašą, neteisėtai nurodė pavaldiniams R. Č. ir J. J. šias statybines medžiagas ir priemones įrašyti į 2011 m. lapkričio 21 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraišką bei patvirtinti šią paraišką J.  J. ir techninės priežiūros direktoriaus R. V. parašais. 2011 m. lapkričio 21 d. T. P. patvirtino šią melagingą informaciją savo parašu, užrašydamas šioje paraiškoje rezoliuciją, kuria leido bendrovės darbuotojams pirkti paraiškoje nurodytas prekes Z. Z. buto remontui, tokiu būdu suklastodamas šį dokumentą. Vėliau tą pačią dieną apie 13.30 val. jis kartu su K. Č. ir R. Ž. nuvyko į UAB „Senukų prekybos centras“ parduotuvę, esančią Kaune, ten nupirko statybines prekes, įrašytas 2011 m. lapkričio 21 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškoje, ir paprašė prekybos centro darbuotojų išrašyti šį pirkimo–pardavimo sandorį patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, įrašant joje pirkėju juridinį asmenį UAB „K.“. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2011 m. lapkričio 22 d. savo darbo vietoje užrašė ant 2011 m. lapkričio 21 d. PVM sąskaitos faktūros, serija SS, Nr. 08104512823, išrašytos UAB „Senukų prekybos centras“, adresuotos UAB „K.“, rezoliuciją „Apmokėti“ ir pasirašė ją, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Senukų prekybos centras“ iš UAB „P.“ (UAB „K.“) sąskaitos už Z. Z. gyvenamųjų patalpų remontui įgytas statybines

medžiagas ir priemones, o tai ir buvo padaryta 2011 m. lapkričio 22 d., tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje esantį svetimą, UAB „P.“ (UAB „K.“), turtą – pinigus.

3.4. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. tuo pačiu pirmiau nurodytu būdu, gavęs iš Z. Z. reikalingų statybinių medžiagų ir priemonių sąrašą, neteisėtai nurodė savo pavaldiniams R. Č. ir A. Š. šias statybines prekes įrašyti į 2011 m. lapkričio 25 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraišką, pats patvirtino šią melagingą informaciją savo parašu, užrašydamas šioje paraiškoje rezoliuciją, kuria leido bendrovės darbuotojams pirkti paraiškoje nurodytas prekes Z. Z. buto remontui, tokiu būdu suklastodamas šį dokumentą. Tą pačią dieną apie 14.50 val. jis kartu su K. Č. ir R. Ž. nuvyko į UAB „Senukų prekybos centras“ parduotuvę Kaune, kur nupirko statybines prekes, įrašytas 2011 m. lapkričio 25 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškoje, ir paprašė prekybos centro darbuotojų išrašyti šį pirkimo–pardavimo sandorį patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, įrašant joje pirkėju juridinį asmenį UAB „K.“. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. savo darbo vietoje T. P. užrašė ant 2011 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitos faktūros, serija SS, Nr. 08152902052, išrašytos UAB „Senukų prekybos centras“, adresuotos UAB „K.“, rezoliuciją „Apmokėti“ ir pasirašė ją, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Senukų prekybos centras“ iš UAB „P.“ (UAB „K.“) sąskaitos už Z. Z. gyvenamųjų patalpų remontui įgytas statybines medžiagas ir priemones, o tai ir buvo padaryta 2011 m. lapkričio 28 d., tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje esantį svetimą – UAB „K.“, turtą – pinigus.

3.5. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. gruodžio 27 d. tuo pačiu pirmiau nurodytu būdu, gavęs iš Z. Z. reikalingų statybinių medžiagų ir priemonių sąrašą, neteisėtai nurodė pavaldiniams – bendrovės viešųjų pirkimų specialistui G. B. ir R. Č. šias statybines prekes įrašyti į 2011 m. gruodžio 27 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraišką bei patvirtinti šią paraišką R. Č. parašu. T. P. patvirtino šią melagingą informaciją savo parašu, užrašydamas šioje paraiškoje rezoliuciją, kuria leido bendrovės darbuotojams pirkti paraiškoje nurodytas prekes Z. Z. buto remontui, tokiu būdu suklastodamas šį dokumentą. 2011 m. gruodžio 28 d. apie 11 val. jis kartu su K. Č. ir R. Ž. nuvyko į UAB „Senukų prekybos centras“ parduotuvę, esančią Draugystės g. 8K, Kaune, kur nupirko statybines prekes, įrašytas 2011 m. gruodžio 27 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškoje, ir paprašė prekybos centro darbuotojų išrašyti šį pirkimo–pardavimo sandorį patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, įrašant joje pirkėju juridinį asmenį UAB „K.“. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. sausio 12 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), jis, T. P., užrašė ant 2011 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitos faktūros, serija SS, Nr. 08152902845, išrašytos UAB „Senukų prekybos centras“, adresuotos UAB „K.“, rezoliuciją „Apmokėti“ ir pasirašė ją, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Senukų prekybos centras“ iš UAB „P.“ (UAB „K.“) sąskaitos už Z. Z. gyvenamųjų patalpų remontui įgytas statybines medžiagas ir priemones, o tai ir buvo padaryta 2012 m. sausio 12 d., tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje esantį svetimą – UAB „P.“ (UAB „K.“), turtą – pinigus.

3.6. Tokiu būdu T. P., piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, suklastodamas dokumentus, padedamas Z. Z., iššvaistė jam patikėtą svetimą UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą – pinigus, kurių bendra suma 5135,36 Lt (1487,30 Eur).

3.7. Dėl šių T. P. veiksmų didelę neturtinio pobūdžio žalą patyrė juridinis asmuo – UAB „P.“ (UAB „K.“), nes jis iškraipė šios bendrovės veiklos tikslus ir funkcijas, jų esmę bei turinį, pakenkė šios bendrovės įvaizdžiui, pažemino bei sumenkino jos autoritetą, diskreditavo šios įstaigos vadovo vardą, taip pat turtinio pobūdžio materialinę 5135,36 Lt (1487,30 Eur) žalą patyrė UAB „P.“ (UAB „K.“), kuris nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) savivaldybei.

4. Be to, T. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdamas UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniu direktoriumi, žinodamas, kad jo vadovaujama bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio savininkė ir akcininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o šios akcininkės teises ir pareigas įgyvendina (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba, žinodamas, kad, vadovaujantis UAB „P.“ ir UAB „K.“ įstatų 5 punktu, bendrovės veiklos tikslas yra vykdyti komercinę ūkinę veiklą, teikiant viešąsias paslaugas – daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administravimo, techninės priežiūros (eksploatavimo), avarijų likvidavimo ir lokalizavimo, namams priskirtų žemės sklypų priežiūros paslaugas, veikdamas tiesiogine tyčia, priešingais (duomenys neskelbtini) savivaldybei ir bendrovei interesais, vykdydamas neteisėtus (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo K. K. nurodymus, gautus 2011 m. lapkričio 13 d. telefoninio pokalbio bei 2011 m. lapkričio 15, 17, 23 ir 28 d. susitikimų K. K. darbo vietoje (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpose metu laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d., piktnaudžiavo savo, kaip bendrovės generalinio direktoriaus, tarnybine padėtimi, nesant kyšininkavimo požymių, siekdamas turtinės naudos K. K. – kad šis išvengtų asmeninių išlaidų už naujų keturių padangų įgijimą, skirtų K. K. nuosavybės teise priklausančiai transporto

priemonei, taip pat siekdamas asmeninės naudos sau – išlaikyti gerus ir draugiškus santykius su (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotoju K. K. ir turėti jo palankumą, suklastojo tikrus dokumentus ir iššvaistė jo žinioje esantį svetimą, juridinio asmens – UAB „P.“ (UAB „K.“) – turtą.

4.1. T. P. 2011 m. lapkričio 13–28 d. gavęs iš K. K. neteisėtus nurodymus nupirkti jam keturias naujas žiemines automobilio padangas SAVA, 255/50 R19 matmenų, skirtas jo nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei  – lengvajam automobiliui „Mercedes Benz R350“ (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) ir apmokėti už šių padangų įgijimą UAB „P.“ (UAB „K.“) lėšomis, žinodamas, kad ši transporto priemonė nepriklauso jo vadovaujamai bendrovei nuosavybės teise, suvokdamas, kad jis, kaip bendrovės generalinis direktorius, neturi teisės apmokėti bendrovės lėšomis už ne bendrovės reikmėms skirtų padangų įgijimą, žinodamas, kad pagal bendrovėje nustatytą viešųjų pirkimų tvarką, norint nupirkti bendrovės reikmėms reikiamas prekes, turi būti parengta reikiamų prekių ir paslaugų pirkimo paraiška, pasinaudodamas tuo metu jo pavaldinių ketinimu pirkti naujas žiemines padangas, skirtas bendrovės naudojamoms transporto priemonėms, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), nurodė bendrovės mechanikui J. R. į 2011 m. lapkričio 15 d. medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraišką įrašyti K. K. reikalingas nurodytas padangas, įrašyti jas šioje paraiškoje kaip padangas, skirtas bendrovės naudojamam automobiliui „Mercedes Benz V220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtinti šią žinomai melagingą informaciją savo parašu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas tų pačių nusikalstamų tikslų, 2011 m. lapkričio 28 d. savo darbo vietoje, žinodamas ir suvokdamas, kad paraiškoje, kurią jis nurodė parašyti bendrovės mechanikui J. R., dalis nurodytos informacijos neatitinka tikrovės, kad dalis paraiškoje įrašytų padangų yra skirtos ne bendrovės transportui, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo K. K. automobiliui, T. P. patvirtino šią melagingą informaciją savo parašu, parašydamas šioje nurodytoje paraiškoje rezoliuciją, kuria leido bendrovės darbuotojams pirkti paraiškoje nurodytas prekes – K. K. automobiliui „Mercedes Benz R350“ (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) skirtas padangas, tokiu būdu suklastodamas šį dokumentą. Tą pačią dieną T. P. savo darbo vietoje neteisėtai nurodė J. R. tarnybiniu UAB „K.“ transportu 2011 m. lapkričio 28 d. nuvykti į UAB „Žaliakalnio žėrutis“ parduotuvę, esančią Kaune, Savanorių pr. 266, ir kartu su kitomis padangomis, skirtomis bendrovės naudojamoms transporto priemonėms, užsakyti bei nupirkti keturias naujas žiemines SAVA gamintojo ESKIMO SUV XLX, 255/¬50¬R19 matmenų padangas, skirtas (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo K. K. automobiliui „Mercedes Benz R350“, kurių bendra vertė 2254 Lt (652,80 Eur), bei pareikalauti iš UAB „Žaliakalnio žėrutis“ parduotuvės darbuotojų išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už K. K. automobiliui reikalingas ir skirtas padangas, įrašant joje pirkėju juridinį asmenį UAB „K.“. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, T. P., laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 iki 30 d. savo darbo vietoje davė neteisėtą nurodymą J. R., paėmus iš UAB „Žaliakalnio žėrutis“ parduotuvės keturias naujas žiemines padangas, skirtas K. K. asmeniniam automobiliui, įgytas už bendrovės lėšas, nuvežti jas ir palikti K. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir šį nurodymą 2011 m. lapkričio 30 d. J. R. įvykdė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, T. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d. savo darbo vietoje užrašė ant 2011 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitos faktūros, serija 91P, Nr. 1497, kuria buvo perkamos K. K. automobiliui reikalingos ir skirtos padangos, išrašytos UAB „Žaliakalnio žėrutis“, adresuotos UAB „K.“, rezoliuciją „Apmokėti“, pasirašė ją, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Žaliakalnio žėrutis“ iš UAB „K.“ už K. K. priklausančiam automobiliui įgytas padangas, o tai ir buvo padaryta 2011 m. gruodžio 5 d., tokiu būdu iššvaistydamas jo žinioje esantį svetimą, UAB „P.“, turtą – 2254 Lt (652,80 Eur) pinigų sumą.

4.2. Dėl šių T. P. veiksmų didelę neturtinio pobūdžio žalą patyrė juridinis asmuo – UAB „P.“, nes jis iškraipė šios bendrovės veiklos tikslus ir funkcijas, jų esmę bei turinį, pakenkė šios bendrovės įvaizdžiui, pažemino bei sumenkino jos autoritetą, diskreditavo šios įstaigos vadovo vardą, taip pat turtinio pobūdžio materialinę 2254 Lt (652,80 Eur) žalą patyrė UAB „P.“, kuris nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) savivaldybei.

4.3. Šiais veiksmais T. P., padedamas J. R., piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, suklastojo dokumentą ir iššvaistė jam patikėtą svetimą – UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą – 2254 Lt (652,80 Eur) pinigų sumą.

5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Z. Z. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad padėjo T. P., kaip UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniam direktoriui, iššvaistyti jo žinioje esantį svetimą, juridinio asmens – UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą.

5.1. Z. Z., siekdama padėti T. P. iššvaistyti bendrovės turtą, laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d., nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d., nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. gruodžio 27 d. (duomenys neskelbtini) perdavė T. P. sąrašus, juose nurodžiusi norimas statybines medžiagas ir priemones, skirtas remonto darbams jai nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini), remontuoti, tokiu būdu

padėdama T. P. nupirkti jai reikiamas statybines prekes ir sumokėti už jas bendrovės lėšomis, neišreikšdama savo valios ir ketinimų už šias prekes sumokėti savo asmeninėmis lėšomis. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, ji, Z. Z., 2011 m. lapkričio 10, 14, 21 ir 25 d. bei 2011 m. gruodžio 28 d. nusiuntė R. Ž., nežinantį apie jos ir T. P. nusikalstamus ketinimus, atliekantį remonto darbus jai nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, į UAB „Senukų prekybos centras“ parduotuvę Kaune, ten jis, vykdydamas jos nurodymus, kartu su T. P. ir bendrovės apdailininku paėmė jos prieš tai T. P. pateiktuose sąrašuose nurodytas statybines prekes, bendros 5135,36 Lt (1487,30 Eur) vertės, ir jas parvežė į jos remontuojamas gyvenamąsias patalpas.

5.2. Tokiu būdu ji, Z. Z., padėjo T. P., kaip UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniam direktoriui, iššvaistyti jo žinioje esantį svetimą – UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą – 5135,36 Lt (1487,30 Eur) pinigų sumą.

6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdamas VšĮ „A.“ direktoriumi, iššvaistė jam patikėtą svetimą, juridinio asmens – VšĮ „A.“ – turtą.

6.1. A. P. neteisėtai nurodė techninės priežiūros inžinieriui 2011 m. lapkričio 24 d. nuvairuoti automobilį „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusį K. K.) į UAB „Autojuta“ Kauno „Volkswagen“ centro autoservisą, esantį Chemijos g. 8, ir pakeisti šio automobilio abiejų priekinių durelių spyneles, kurių bendra kaina 1520,29 Lt (440,31 Eur), už šiuos atliktus automobilio remonto darbus UAB „Autojuta“ PVM sąskaitoje faktūroje, serija AJT, Nr. 32076978, nurodant tikrovės neatitinkančius duomenis, kad remontas buvo atliktas VšĮ „A.“ naudojamam automobiliui „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. P. laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 27 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 27 d. techninės priežiūros inžinieriaus perduotoje PVM sąskaitoje faktūroje, serija AJT, Nr. 32076978, išrašytoje UAB „Autojuta“, užrašė rezoliuciją „Apmokėti“ ir ją pasirašė, tokiu būdu neteisėtai nurodė atlikti banko pavedimą UAB „Autojuta“ iš VšĮ „A.“ sąskaitos už automobiliui „Audi A6 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliktus nurodytus remonto darbus, tai ir buvo padaryta 2011 m. gruodžio 13 d.

6.2. Tokiu būdu A. P. iššvaistė jam patikėtą svetimą – VšĮ „A.“ – turtą, 1520,29 Lt (440,31 Eur) pinigų sumą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJŲ TEISMŲ NUOSPRENDŽIŲ ESMĖ

7. Pirmosios instancijos teismas dėl pirmiau išdėstytų veikų K. K., T. P., Z. Z. ir A. P. buvo priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių, nuosprendyje nėra pateikta įrodymų viseto vertinimo, pagrįsto visų aplinkybių  – kaltinančių ir teisinančių – išnagrinėjimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados neišsamios, nesukonkretintos, keliančios abejonių savo pagrįstumu ir neatitinkančios BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

9. Kasaciniu skundu nuteistasis K. K. ir jo gynėjas advokatas Aleksandras Jokūbauskas prašo panaikinti dėl K. K. priimtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 12 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. dėl jo priimtą nuosprendžio dalį be pakeitimų arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis K. K. yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant teisingumo įvykdymo principą. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taip pat padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai dėl nešališkumo, objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų taikymo, neteisingai įvertintos bylos aplinkybės, netinkamai ir sunkinančia prasme aiškinti ir taikyti Lietuvos Respublikos įstatymai. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnį), nes duomenų nevertino objektyviai ir nešališkai, visapusiškai jų neištyrė kaip visumos, nepašalino visų prieštaravimų, jų nevertino kaltinamojo naudai, neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taip pat teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose bei neteisingai aiškino ir taikė BK 228 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog K. K. veiksmuose yra šios veikos sudėties požymių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principai,

tenkinant prokuratūros skundą, gynybos rašytiniai ir žodiniai argumentai, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti, net nebuvo nagrinėjami ir dėl jų galutiniame procesiniame sprendime nepasisakyta. Taip pat teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į visus esminius K. K. ir jo gynėjo atsiliepimo argumentus ir nepateikė motyvų, paaiškinančių, kodėl jie atmesti.

9.2. Lietuvos apeliacinio teismo išvados dėl vaizdo įrašų kopijų yra prieštaringos, teismas, netinkamai vertindamas byloje vaizdo ir garso įrašų kopijų teisėtumą, pažeidė BPK 179 straipsnio reikalavimus. Apkaltinamasis nuosprendis K. K. priimtas tik vadovaujantis mažos dalies telefoninių pokalbių selektyviu vertinimu. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teisme kaip liudytojų apklaustų R. R., A. P., K. B. parodymais, nes jie BPK 264 straipsnio tvarka nebuvo pašalinti iš teismo salės iki jų apklausos, o dar prieš būdami apklausti kaip liudytojai dalyvavo teismo posėdžiuose, vykdydami Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pareigūnų funkcijas, ir padėjo pirmosios instancijos teismui ištirti byloje esančius įrodymus. Jie toje pačioje byloje buvo pripažinti ir specialistais, ir liudytojais ir kartu su teismu tyrė įrodymus – tai prieštarauja BPK 6 straipsnio nuostatoms. UAB „Senukų prekybos centras“ PVM sąskaitose faktūrose esantys duomenys byloje pateikti iš esmės pažeidžiant BPK 97 ir 98 straipsnių reikalavimus, dėl to šie duomenys baudžiamojoje byloje nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindai atlikti operatyvinius tyrimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. kovo 24 d. protokoline nutartimi nutarė byloje įrodymų tyrimo neatlikti, išklausė baigiamąsias kalbas ir išėjo priimti sprendimo, tačiau tos pačios dienos teismo priimta nutartimi įrodymų tyrimas byloje buvo atnaujintas bei prokuroras įpareigotas dar kartą kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybą dėl medžiagos, kuri leistų spręsti apie faktinio pagrindo buvimą pradedant operatyvinį tyrimą dėl K. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos, išslaptinimo ir jos pateikimo bylą nagrinėjančiam teismui. Tokiu sprendimu padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes: a) dar 2013 metais pirmosios instancijos teismo reikalautą informaciją STT Kauno valdybos pareigūnai atsisakė teikti; b) viršyti BPK 320 straipsnio 3 dalyje apeliacinės instancijos teismui suteikti įgalinimai, nes apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nebuvo prašoma dar kartą kreiptis į STT Kauno valdybą dėl minėtos informacijos pateikimo į bylą, o ir pats teismas atsakymo nepateikimo nepripažino esminiu BPK pažeidimu; c) baigiamąsias kalbas pasakę asmenys, kaltinamieji paskutiniu žodžiu nepranešė ištirti naujas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo įgalinimų BPK 295 straipsnio pagrindu atnaujinti įrodymų tyrimo; d) apeliacinės instancijos teismo kreipimasis į prokurorą dėl informacijos pateikimo nepriskirtinas BPK XXI skyriuje nustatytoms aplinkybėms, todėl pažeista BPK 324 straipsnio 6 dalis; e) prokuroras BPK 288 straipsnio dispozicijoje nustatyta tvarka neprašė teismo leisti jam pateikti papildomus išslaptintus įrodymus. Teismas, vietoj prokuroro prisiėmęs iniciatyvą pakartotinai prašyti STT Kauno valdybos pareigūnų teikti duomenis dėl operatyvinio tyrimo bylos pradėjimo faktinio pagrindo, parodė išskirtinį palankumą kaltinimo pusei ir taip pažeidė BPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Teismas selektyviai vertino duomenų visumą dėl operatyvinių veiksmų faktinio pagrindo buvimo.

9.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai K. K. inkriminuotas veikas vertino skirtingai. Kauno apygardos teismo priimtas nuosprendis pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu, o Lietuvos apeliacinio teismo priimtame procesiniame dokumente įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, prieštarauja vieni kitiems; nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė vienus ir atmetė kitus įrodymus; neargumentuoti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti arba kitaip įvertinti apskųstojo nuosprendžio įrodymai (BPK 305 straipsnio 2 ir 3 dalys, 331 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas kaltinimus K. K. piktnaudžiavimu suformulavo tik nedidelės dalies jo pokalbių ištraukų su T. P. ir Z. Z. turinio subjektyvaus vertinimo pagrindu. Nuteistasis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų ir visiškai nedalyvavo statybinių medžiagų, padangų pirkimo bei dokumentų įforminimo procesuose, o su R. Ž., E. V., K. C. bei kitais kaltinimo iniciatyva byloje apklaustais liudytojais net nėra bendravęs. Teismo išvada apie nusikalstamus K. K. ketinimus piktnaudžiauti tarnyba yra klaidinga. Lietuvos apeliacinis teismas padarė esmines įrodymų vertinimo klaidas, neatsižvelgė į byloje esančių duomenų visumą ir visus į bylą pateiktus K. K. su Z. Z. telefoninius pokalbius neteisingai interpretavo.

9.5. Apeliacinis teismas nurodė, kad K. K. dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų veikė kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojas, o T. P. eidamas savo pareigas buvo priklausomas nuo K. K. ir tam tikra prasme nuo Z. Z.. Sprendžiant, ar K. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kaip piktnaudžiavimas, nebuvo įvertintas (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojui K. K. suteiktų teisių, pareigų ir jų įgyvendinimo turinys. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 567 „Dėl valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo akcinėse bendrovėse ir uždarose akcinėse bendrovėse“ 2.1 punktą ir byloje esančius duomenis, (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojui bei savivaldybės tarybos nariui K. K. nesuteikti įgalinimai, kurie galėjo turėti įtakos bei paveikti UAB „P.“ vadovo sprendimus. Apkaltinamajame nuosprendyje tik

abstrakčiai nurodyta apie K. K., kaip mero pavaduotojui, suteiktus įgaliojimus miesto ūkio srityje pagal (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojų veiklos sričių nustatymo“. Įgaliojimų turinys ir ką K. K. pažeidė bendraudamas su T. P., apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta. Todėl darytina išvada, kad K. K. jokių norminių aktų nepažeidė, o jo asmeninių pokalbių su senu pažįstamu T. P. subjektyviai suvoktas turinys nepagrįstai kvalifikuotas kaip dviejų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. K. savo veiksmais pažeidė valstybės tarnautojų tarnybinę etiką, tačiau jų veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), taikymas, – tokie argumentai pagrįsti bylos duomenų viseto vertinimu, bet apeliacinės instancijos teismas dėl jų apkaltinamajame nuosprendyje motyvuotai nepasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino K. K. įtakingumą ir einamas pareigas. Rezonansas visuomenėje šiuo atveju buvo sukeltas dirbtinai, nes jau ikiteisminio tyrimo pradžioje Kauno apygardos prokuratūroje dėl K. K. buvo rengiamos spaudos konferencijos bei viešinami nepatikrinti bylos duomenys. Tokiu būdu, paties kaltinimo iniciatyva viešojoje erdvėje paskleidus ikiteisminio tyrimo duomenis, buvo inicijuotas teismo neįvertintų įvykių ne laiku bei nekvalifikuotas aptarinėjimas ir kaltinimo pusės dirbtinai sukeltas rezonansas, nepaisytas nekaltumo prezumpcijos principas.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai K. K. priskyrė siekimą turtinės naudos sau bei Z. Z. UAB „P.“ lėšomis. Atsižvelgdamas į užimtumą, sveikatos būklę, K. K. prašė ne vien tik T. P., bet ir kitų draugų pagalbos remontuojant asmeninį automobilį, įgyjant jam atsargines dalis, bet po to su draugais atsiskaitydavo. Tai, kad K. K. jau įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal tris iš penkių jam inkriminuotų analogiškų piktnaudžiavimo epizodų, patvirtina, kad jis nesiekė sau ar kitiems gauti kokios nors naudos UAB „P.“ ar VšĮ „A.“ lėšomis.

9.7. Lietuvos apeliacinis teismas labai plačiai pasisakė dėl 2011 m. gruodžio 30 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. S6-07-335 fiksuoto 2011 m. rugpjūčio 29 d. K. K., S. B., T. P. pokalbio turinio, tačiau dėl šio pokalbio turinio K. K. kaltinimas nepareikštas, K. K. niekaip nesusijęs su T. P. paskyrimu į UAB „P.“ generalinio direktoriaus pareigas. K. K., be pokalbių su T. P., daugiau jokių aktyvių veiksmų pagal inkriminuotas jam dvi veikas, už kurias apeliacinės instancijos teismo jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nėra atlikęs. K. K. kreipėsi į T. P. kaip į draugą prašydamas padėti jų bendrai pažįstamai Z. Z. organizuoti buto remonto darbus bei padėti jam įsigyti padangas. K. K. ir T. P. nesiejo joks tarnybinis, sutartinis ar kitokio pobūdžio pavaldumas. K. K. nežinojo apie statybinių medžiagų bei padangų įgijimą, apmokėjimą bei dokumentų įforminimo aplinkybių, jis jokių veiksmų neatliko ir jų neorganizavo. Todėl K. K. pokalbiai priežastiniu ryšiu nesietini su T. P. inkriminuotomis veikomis dėl svetimo turto iššvaistymo ir dokumentų suklastojimo. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nenustatė bei nemotyvavo K. K. priežastinio ryšio tarp jo pokalbių su T. P. turinio bei padangų įgijimo ir dokumentų išrašymo faktinių aplinkybių. Taigi teismas, pripažindamas K. K. kaltu pagal BK 228 straipsnį 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

9.8. K. K. veiksmais dėl automobilio durelių remonto nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių. Lietuvos apeliacinio teismo samprotavimai, kad K. K. galėjo duoti A. P. neteisėtus nurodymus remontuoti automobilio dureles VšĮ „A.“ lėšomis, nepagrįstas jokia faktine baudžiamosios bylos medžiaga.

9.9. Kaltinamajame akte nurodyta, kad K. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, iš kurių viena anksčiausiai baigta 2011 m. lapkričio 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad K. K. operatyvinis tyrimas buvo pradėtas 2011 m. birželio 15 d. bei taikyti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniuose nurodyti slapti sekimo veiksmai, nustačius nusikalstamos veikos požymius turėjo būti neatidėliotinai pradėtas ikiteisminis tyrimas, nutraukti slapti sekimo veiksmai pagal Operatyvinės veiklos įstatymo normas bei siekiant toliau teisėtai sekti asmenį nustatyta tvarka sankcionuoti slapti procesiniai veiksmai, nurodyti BPK 154, 158, 160 straipsnių dispozicijose. Bet K. K. ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2011 m. gruodžio 22 d. ir nuo šios datos sankcionuoti slapti procesiniai veiksmai. Laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki gruodžio 22 d. gauti bei į baudžiamąją bylą pateikti garso ir vaizdo įrašai, operatyvinių veiksmų protokolai gauti neteisėtai, todėl nepripažintini tinkamais įrodymais baudžiamojoje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas K. K. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (Z. Z. buto remonto, padangų įgijimo epizodai), vertino 2011 m. lapkričio 10 d. – gruodžio 22 d. laikotarpio K. K. pokalbių su kitais asmenimis turinį ir taip padarė esminius BPK 154, 158, 160 straipsnių pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos kaltinamojo K. K. teisės bei sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylų bei priimti teisingą nuosprendį.

9.10. Skirdamas bausmę apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į K. K. asmenį charakterizuojančius duomenis ir jų nevertino. K. K. nuteistas už dvi mažareikšmes nusikalstamas veikas, žala seniai atlyginta, jis dirba ir išlaiko šeimą (tris

mažamečius vaikus). Šioje byloje nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki pirmų viešų procesinių veiksmų atlikimo praėjo metai, procesas teisme iki apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo tęsėsi dar šešerius metus. K. K. niekada baudžiamojo proceso nevilkino ir netrukdė, tačiau, vertinant penkių epizodų bylos apimtį, devynių mėnesių nušalinimą nuo savivaldybės tarybos nario pareigų, procesas teisme tęsiasi septintus metus, jo teisė į greitą teisminį procesą (greitą ir nešališką teismą) neabejotinai buvo suvaržyta. Ši aplinkybė taip pat turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 2 dalį.

9.11. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė K. K. neteisingą bausmę, pažeisdamas BK 41, 47 straipsnių nuostatas. Teismas skyrė K. K. baudų dydžius jau atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 28 įstatymu Nr. XIII-653 pakeisto BK 47 straipsnio nuostatas, kuriomis bausmės už korupcinius nusikaltimus padidintos dešimteriopai. K. K. nuteistas tik už dvi iš penkių jam inkriminuotų veikų, kurios, galbūt, padarytos dar 2011 metais, dėl to jam turėjo būti taikomos 2011 m. veikusios BK normos bei tuometinė suformuota teismų praktika dėl bausmių skyrimo. K.  K. pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas dėl visų penkių jam inkriminuotų veikų, apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė tik už dvi iš šių veikų. Dėl Z. Z. buto remonto, automobilio padangų įgijimo epizodų K. K. pirmą kartą nuteistas tik septintais bylos nagrinėjimo metais. Dėl tokių mažareikšmių epizodų, dėl kurių net nepareikšti civiliniai ieškiniai ir visi žalų dydžiai atlyginti, bylos nagrinėjimas buvo nepateisinamai užtęstas – tai turėjo būti sąlyga K. K. paskirtus baudų dydžius mažinti nuo jų vidurkio. Pagal 2015–2017 metų teismų praktiką už sunkius korupcinius nusikaltimus teismų vidutiniškai skiriama bauda nesiekė 5000 Eur (ne daugiau kaip 130 MGL). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas K. K. už nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, turėjo skirti baudas, kurių dydis mažesnis kaip 130 MGL (5000 Eur).

10. Kasaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti T. P. priimtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 sausio 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.10.2. Pripažindamas T. P. kaltu Z. Z. buto remonto epizode apeliacinės instancijos teismas pasunkino T. P. padėtį

labiau, nei jam inkriminuoti padariniai buvo nurodyti kaltinamajame akte, padidino juos labiau, nei to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kaltinime buvo nurodyta, jog klastodamas dokumentus bei piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi T. P. iššvaistė 5064,08 Lt (1466,66 Eur), o apkaltinamajame nuosprendyje teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo iššvaistyta 5135,36 Lt (1487,30 Eur) vertės turto. Padidinusi iššvaistymo dalyką teisėjų kolegija pakeitė vieną iš faktinių veikos aplinkybių. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė aplinkybes, kurios T. P. nebuvo inkriminuotos kaltinamajame akte, kurių nebuvo ir prokuroro apeliaciniame skunde, taip pakeisdamas kaltinimo ribas ir suvaržydamas teisę į gynybą. Nuosprendyje nurodytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apkaltinamojo nuosprendžio teiginiai prieštarauja tam, ką nustatė pats tokį nuosprendį priėmęs teismas.

10.3. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurios nedviprasmiškai duotų pagrindą padaryti T. P. kaltinančias išvadas, nenustatė. Teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo atliktas byloje esančios įrodomosios medžiagos vertinimas yra nepriekaištingas, tuo tarpu apeliacinio teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas neatsižvelgus į bylai teisingai išspręsti svarbius įrodymus, jis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

10.4. T. P. baudžiamojoje byloje apeliacinis teismas sprendimą pripažinti jį kaltu padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą pagrindė ne įstatymų nustatyta tvarka surinktais bei tinkamai įvertintais įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais.

10.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad T. P. savo tariamai padarytų nusikalstamų veikų metu buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. Sprendžiant subjekto klausimą apeliaciniam teismui imponavo aplinkybė, kad T. P. dirbo generaliniu direktoriumi, o tokias pareigas ėjo uždarojoje akcinėje bendrovėje, kurios akcininkė buvo (duomenys neskelbtini) savivaldybė, tačiau vien toks nuteistojo darbo funkcijų aprašymas neatskleidžia pagrindų, leidžiančių tokį bendrovės vadovą pripažinti asmeniu, prilygstančiu valstybės tarnautojui. Teisės aktuose, apibūdinančiuose, kas yra valstybės tarnyba bei viešasis administravimas, šias funkcijas atliekantiems asmenims būdingi specifiniai požymiai. Vien tik asmens darbo juridiniame asmenyje (taip pat ir privačiame) fakto nepakanka tokiam asmeniui BK 230 straipsnio 3 dalies prasme pripažinti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Pagal minėtą BK straipsnį toks asmuo, kad jį būtų galima laikyti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas juridiniame asmenyje privalo turėti atitinkamus įgaliojimus. Aktualiu laikotarpiu T. P. įgaliojimai buvo apibrėžti UAB „P.“ valdybos patvirtintais tos bendrovės generalinio direktoriaus pareiginiais nuostatais. Nė viename generalinio direktoriaus pareiginių nuostatų punkte

tokiam direktoriui nebuvo suteikta teisė atlikti veiksmus, kurie būtų panašūs į veiklą, susijusią su viešuoju administravimu. Sprendžiant iš UAB „P.“ bei UAB „K.“ įstatų, patvirtintų (duomenys neskelbtini), šiai uždarajai akcinei bendrovei nebuvo suteikta teisė vykdyti viešąjį administravimą ar teikti ne su jos tiesiogine veikla susijusias viešąsias paslaugas.

10.6. Apeliacinio teismo kolegijos nuosprendyje nustatyta, kad UAB „P.“ bei UAB „K.“ veiklos tikslas buvo vykdyti komercinę ūkinę veiklą, t. y. administruoti daugiabučius namus, butus ir kitas patalpas, teikti techninės priežiūros (eksploatavimo), avarijų likvidavimo ir lokalizavimo, namams priskirtų žemės sklypų priežiūros paslaugas. Akivaizdu, jog nuosprendyje išvardyti bendrovės veiklos tikslai siejasi ne su viešuoju administravimu ar viešųjų paslaugų teikimu, bet su sutartinių santykių vykdymu. Komercinę ūkinę veiklą bendrovė galėjo plėtoti tik tada, jei kiti subjektai tokios veiklos pageidavo. Ši įmonė negalėjo niekam primesti savo valios ir be sutartinių santykių administruoti namus, butus, sklypus ar pan. Taigi įstatuose nustatytas paslaugas savivaldybės bendrovė galėjo teikti ne administraciniu, tačiau sutartiniu pagrindu. Dėl šių priežasčių visiškai aišku, jog ir tokios bendrovės administracijos vadovas negalėjo turėti jokių administracinių įgaliojimų prieš trečiuosius asmenis, nedirbusius jo įmonėje. Tuo tarpu vienas iš BK 228 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektui būtinų ir BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įgaliojimų, kurį privalo turėti toks subjektas, yra atitinkamų administracinių įgaliojimų turėjimas. Šio straipsnio prasme administraciniai įgaliojimai apima ne tik fizinio asmens įgaliojimus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas, tačiau ir viešojo administravimo įgaliojimus. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinęs T. P. savarankišku nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, subjektu, padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą.

10.7. Be to, pagal bendrovės įstatus UAB „P.“ (UAB „K.“) buvo įsteigta tam, kad vykdytų komercinę ūkinę veiklą. Ir ne tik tokią, kuri minima apkaltinamajame nuosprendyje, bet ir bet kokią kitą, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Dėl to akivaizdu, jog UAB „P.“ (UAB „K.“) generalinis direktorius turėjo teisę sudarinėti prekių pirkimo sandorius tiek su UAB „Žaliakalnio žėrutis“, tiek su UAB „Senukų prekybos centras“ bei atsiskaityti su pardavėjais atstovaujamos bendrovės lėšomis. Bendrovės veiklą ir generalinio direktoriaus įgaliojimus apibrėžiantys aktai nedraudė jam pirkti ne tik įmonės veikloje reikalingus daiktus, tačiau ir tokius, kurie ateityje galėjo būti perduoti kitiems asmenims. Tai reiškia, kad nuosprendyje nustatyti faktai, jog į bendrovės paraiškas buvo įrašyti daiktai, skirti Z. Z. ar K. K., nesuponuoja išvados, kad taip buvo daroma nusikalstama veika. T. P. niekada nepripažino piktnaudžiavęs savo tarnybine padėtimi, jo versiją patvirtino ir kiti asmenys.

10.8. Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodyta, kad juridinis asmuo UAB „P.“ (UAB „K.“) patyrė didelę neturtinio pobūdžio žalą, nes T. P. iškraipė šios bendrovės veiklos tikslus bei funkcijas, jų esmę ir turinį, pakenkė šios bendrovės įvaizdžiui, pažemino bei sumenkino jos autoritetą, diskreditavo šios įstaigos vadovo vardą. Vien dėl nuosprendyje aprašytų T. P. veiksmų tikrai nebūtų kilęs joks rezonansas, nebūtų pažemintas nei vadovo, nei bendrovės autoritetas. Palyginus teismų praktikoje vyraujančias nuostatas dėl didelės žalos piktnaudžiavimo baudžiamosiose bylose su tomis aplinkybėmis, kurias nustatė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, darosi aišku, jog šio teismo padaryta išvada dėl didelės žalos požymio buvimo T. P. veiksmuose neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių.

10.9. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį T. P. nuteistas kaip savarankiškas šio nusikaltimo subjektas, dirbęs uždarojoje akcinėje bendrovėje, tvarkiusioje pačius paprasčiausius komunalinius ir butų ūkio reikalus. Dėl to jo, kaip tokios įmonės vadovo, atlikti veiksmai tikrai nesukėlė tų padarinių, kurie būtini norint asmenį nuteisti pagal BK 228 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas didelės žalos požymį konstatavo formaliai, nesuteikdamas jam konkretaus turinio. Šiuo atveju T. P. galėtų atsakyti drausmine tvarka prieš bendrovės valdybą, tačiau traukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal apeliacinio teismo nustatytas aplinkybes nebuvo jokio pagrindo.

10.10. Apkaltinamajame nuosprendyje T. P. inkriminuojama aplinkybė, kad jis siekė neturinės naudos sau – išlaikyti gerus ir draugiškus santykius su (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotoju K. K. bei įtakinga savo partijos nare Z. Z. ir turėti jų palankumą. Teismų praktikoje nusistovėjusi nuomonė, kad kitokia asmenine nauda gali būti laikomas neteisėtas karjeros darymas ar jos užtikrinimas, palengvinimas kitiems asmenims ar kitoks protekcionizmas, aukštesnes pareigas einančių asmenų palankumo užsitikrinimas slepiant nekompetentingumą, nemokšiškumą, nesugebėjimą vadovauti ir pan. Nė vienas iš išvardytų požymių apkaltinamajame nuosprendyje nepaminėtas. Siekis išlaikyti gerus ir draugiškus santykius bei turėti kitų žmonių palankią nuomonę nėra nusikalstamas. Nuosprendyje neatskleista, kokią įtaką T.  P. darbinei veiklai galėjo turėti tie asmenys, kurių palankumo jis neva siekė.

10.11. T. P. nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Iš suformuluotų apkaltinamojo nuosprendžio teiginių galima daryti išvadą, kad nuteistojo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios suklastoti tikrą dokumentą požymių, nes nuosprendyje nurodytose paraiškose buvo surašyta visiškai teisinga informacija, kadangi tuose dokumentuose buvo išvardyti daiktai, kuriuos iš tikrųjų pirko būtent bendrovė. Faktas, kad ne visi tie daiktai buvo reikalingi bendrovei, esmės nekeičia, nes šiuo atveju svarbu nustatyti, ar paraiškose buvo užfiksuota melaginga informacija, ar vis dėlto ji buvo

teisinga. Paraiškose nebuvo parašyta, kad dalis jose išvardytų prekių ateityje bus perleista kitiems asmenims, tačiau toks netikslumas nelaikytinas dokumento klastojimu. Lietuvos Respublikos įstatymai ir bendrovės įstatai nebuvo nustatę tai įmonei draudimo perparduoti ar kokiu nors kitu būdu perleisti savo turtą.

10.12. Nors, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, į pardavėjams adresuotus dokumentus buvo įrašytos ne tik bendrovės reikmėms skirtos materialinės vertybės, bet ir daiktai, kurie bendrovei nebuvo reikalingi, tačiau tas faktas UAB „P.“ (UAB „K.“) interesų nepažeidė, o tai reiškia, kad BK 300 straipsnio 1 dalies saugomoms teisinėms vertybėms esminė žala nebuvo padaryta, nes pagal buhalterinės apskaitos dokumentus tie daiktai tapo bendrovės nuosavybe.

10.13. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad T. P. suklastojo penkias paraiškas – vidinio UAB „P.“ naudojimo dokumentus, kurie buvo naudojami tvarkant tos bendrovės buhalterinę apskaitą (apskaitant įsigytas prekes, pagrindžiant bendrovės išlaidas ir pan.), tačiau didesnės teisinės reikšmės už šios bendrovės ribų jie neturi. Šiais dokumentais, kaip pažymima nuosprendyje, naudojosi tik UAB „P.“ darbuotojai. Jei dokumente įrašyti ne visai tikrovę atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

10.14. T. P. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. T. P. UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą valdė dėl einamų pareigų, nes dirbo tos bendrovės generaliniu direktoriumi. Svarstant klausimą, ar tokio asmens veikoje yra turto iššvaistymo požymių, pirmiausiai būtina nustatyti kaltininko veiksmų neteisėtumą. Iš apkaltinamajame nuosprendyje aprašytų T. P. nusikalstamos veikos aplinkybių nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą ir tai padarė tyčia, nes iš to, ką konstatavo apeliacinis teismas, nematyti, jog T. P. būtų veikęs neteisėtai, o juo labiau būtų neatlygintinai perleidęs jam patikėtą įmonės turtą. Teismų praktikoje nustatyta, kad svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas tada, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos.

10.15. Nekelia abejonių faktas, kad T. P. turėjo teisę vienasmeniškai bendrovės vardu sudarinėti tokio dydžio pirkimo sandorius, kurie aprašyti baudžiamojoje byloje. Nepanašu, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes uždarosios akcinės bendrovės generalinis direktorius nebūtų galėjęs bendrovės vardu pirkti prekių, skirtų perparduoti ar kitaip jas perleisti; toks turto perleidimas turėjo būti įforminamas įstatymų nustatyta tvarka. Aplinkybė, jog perleidimo procedūra nebuvo iki galo įforminta, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad bendrovės direktoriui patikėtas turtas buvo iššvaistytas. Rašytinių sutarčių nebuvimas to nepaneigia. Šiuo atveju galima svarstyti apie sudarytus žodinius sandorius, kuriuos pripažino ir kurių egzistavimo neneigė nė viena iš sandorio šalių, nors tie sandoriai ir nebuvo įforminti raštu. Nepaisant to, jie vis dėlto galėjo būti įvykdomi. Tai rodo, jog nebuvo kilusi grėsmė, kad įmonė ateityje gali patirti nuostolius.

10.16. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio aišku, kad UAB „P.“ (UAB „K.“) turtas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perleistas nei Z. Z., nei K. K.. Tie asmenys šį turtą turėjo, tačiau nuosavybės teisių į jį jie neįgijo, nes turtas ir toliau formaliai liko bendrovės nuosavybe, nes pagal įmonės apskaitos dokumentus jis buvo apskaitomas bendrovėje. Taigi teisine prasme jie netapo bendrovės nupirktų daiktų savininkais. Pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes bendrovės pinigai buvo pervesti tiems subjektams, kurie ir turėjo teisę juos gauti. Akivaizdu, jog pinigų pervedimu UAB „P.“ (UAB „K.“) jokia žala nebuvo padaryta. Sprendžiant iš to, kas išdėstyta apkaltinamajame nuosprendyje, aišku, kad UAB „P.“ (UAB „K.“) reali žala nebuvo padaryta. Byloje nėra nei specialisto išvados tuo klausimu, nei civilinio ieškinio. Apeliacinio teismo nuomone, nors byloje aptariamu laikotarpiu bendrovei reali žala ir nebuvo padaryta, tačiau nustatytieji kaltininkų veiksmai duoda pagrindą galvoti, kad ateityje vis dėlto buvo ketinama tokią žalą padaryti, taigi iš nuosprendžio matyti, kad pats teismas nebuvo tikras dėl to, ar T. P. padarė baigtą nusikaltimą.

11. Kasaciniu skundu nuteistoji Z. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti arba palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

11.1. Teismų išvados nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, dėl to ji nepagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje jos veiksmuose nėra nusikaltimo, dėl kurio ji pripažinta kalta, nusikaltimo sudėties, ji nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos naujausios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, neteisingai aiškino ir taikė BK 24 straipsnio 6 dalies ir 184 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies esminius pažeidimus.

11.2. Byloje nebuvo nustatyta bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nes nebuvo jokių

susitarimų daryti kartu kokias nors nusikalstamas veikas nei žodžiu, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais, taip pat nebuvo jokių Z. Z. aktyvių veiksmų, bendros tyčios. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą konstatuodamas, ji tik perduodama T. P. sąrašus prekių, už kurias iš karto planavo atsiskaityti ir atsiskaitė (tai konstatavo pirmosios instancijos teismas), bendrininkavo su T. P., padėdama jam neva iššvaistyti jo žinioje esantį svetimą turtą. Pažymėtina, kad joks įmonės turtas iššvaistytas nebuvo, įmonei žala nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, deklaratyviai nustatydamas tariamus bendrininkavimo veiksmus ir juos kvalifikuodamas kaip nusikalstamus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, vadovavosi prielaidomis, įrodymus vertino jų nepagrįsdamas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovavo įstatymu ir teismų praktika, todėl padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

11.3. Byloje surinktų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina, kad medžiagos ir prekės buvo perkamos UAB „P.“ lėšomis turint tikslą tik šias prekes įsigyti su įmonei taikomomis didmeninėmis nuolaidomis, kurios nėra taikomos fiziniams asmenims, ir taip sutaupyti išlaidas buto remontui. Šių Z. Z. ketinimų ir jos nurodytų faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepaneigė. Statybinių medžiagų ir kitų prekių jai nupirkimas iš UAB „P.“ lėšų pats savaime dar negali būti vertinamas kaip svetimo turto iššvaistymas. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepateiktas įrodymų visumos vertinimas, pagrįstas visų aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados neišsamios, nesukonkretintos, keliančios abejonių savo pagrįstumu ir neatitinkančios BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

11.4. UAB „P.“ (UAB „K.“) yra pelno siekianti įmonė, vykdanti ūkinę komercinę veiklą. Įmonės steigimo ir jos veiklą reglamentuojantys norminiai aktai nedraudžia įmonei pirkti ir perparduoti prekes kitiems ūkio subjektams, taip pat ir fiziniams asmenims. Prekių nupirkimas pagal pateiktą sąrašą nepatvirtina kaltinime iškeltų prielaidų, jog, įmonei įsigijus prekes ir jas iš karto perdavus pirkėjui, tokiu būdu buvo iššvaistytas įmonės turtas. Įmonės finansinę ir buhalterinę veiklą reglamentuojantys norminiai aktai nedraudžia pardavimo sąskaitos faktūros parengti ir pateikti apmokėjimui per ilgesnį, šiuo atveju per protingą vieno ar dviejų mėnesių, terminą, tačiau šiuo atveju teisėsaugos institucijos skubėdamos, kad nebūtų spėta išrašyti sąskaita ir juo labiau apmokėta, selektyviai ir subjektyviai įvertinusios operatyvių priemonių taikymo metu gautus duomenis, skubėjo žūtbūt pradėti ikiteisminį tyrimą, kad galėtų nepagrįstai inkriminuoti tariamą svetimo turto iššvaistymą. Taigi faktas, kad PVM sąskaitos faktūros nebuvo iš karto išrašytos, neįrodo iššvaistymo fakto. Be to, UAB „P.“ buhalterinėje apskaitoje visos įsigytos prekės buvo apskaitytos buhalterinėje sąskaitoje „Prekės, skirtos perparduoti“. Taigi akivaizdu, kad šios prekės nebuvo skirtos UAB „P.“ poreikiams ir naudojimui. Tai, kad prekės buvo atiduotos pirkėjui pačiame prekybos centre, o ne po sandėliavimo, tik patvirtina aplinkybes, kad bendrovė išvengė papildomų išlaidų, susijusių su prekių sandėliavimu ir sandėlio apskaita. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu kaltintojai nevertino aplinkybių, susijusių su turto apskaita UAB „K.“. Byloje nėra jokių duomenų, kad tos prekės būtų eksploatuojamos ar sunaudotos.

11.5. Teisminio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „K.“ sudarytas sandoris su Z. Z. bendrovei buvo pelningas, pelnas buvo deklaruotas ir sumokėtas, į sąskaitą buvo įtrauktas 5 procentų komisinis mokestis nuo bendros medžiagų vertės. Be to, PVM sąskaitoje PBV Nr. 0000438 išskirtas pridėtinės vertės mokestis buvo sumokėtas, o UAB „K.“ jį apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į valstybės biudžetą. Net kritiškai vertinant teismui sukėlusį abejonių prekių įsigijimo būdą, Z. Z., kaip fizinis asmuo, nebūdama įmonės darbuotoja, o tik jos klientė, siekianti įsigyti prekes pigiau, taip pat ir įmonės vadovas, nupirkęs prekes ir jai jas pardavęs, jokio pažeidimo, nekalbant apie nusikaltimą, nepadarė.

11.6. Byloje apklausti liudytojai jokių Z. Z. kaltei ar tyčiniams ir nusikalstamiems veiksmams būdingų aplinkybių ir požymių nenurodė ir jokios jos kaltės nepatvirtino. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad ji nesiruošė sumokėti įmonei už įgytas medžiagas ir prekes, skirtas jos remontuojamam butui, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio.

11.7. Nors apeliacinės instancijos teismas Z. Z. kaltei pagrįsti rėmėsi operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų kaltinamųjų pokalbių turiniu, tačiau tai darydamas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes užfiksuoti pokalbiai yra abstraktūs, neinformatyvūs, nevienareikšmiški – tai teisingai nuosprendyje įvertino ir pripažino pirmosios instancijos teismas. Byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys visus jai pareikštus kaltinimus paneigia. Kasatorė pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nei atskiri pokalbiai ar atskiros pasakytos frazės, nei jų visuma nesuteikia pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad K. K. davė T. P. neteisėtus nurodymus, kad įtikinėjo jį ir primygtinai iš jo reikalavo neteisėtų veiksmų, kad šie kaltinamieji turėjo tikslą neteisėtai aprūpinti ją medžiagomis buto remontui iš savivaldybės bendrovės lėšų. Dauguma pokalbių yra tik apie statybinių medžiagų atrinkimo, gabenimo aplinkybes, kurios

tik patvirtina faktą, kad T. P. organizavo šių medžiagų Z. Z. buto remontui pirkimą ir apmokėjimą iš UAB „P.“ sąskaitos. Tačiau šios aplinkybės pačios savaime nepatvirtina nusikaltimo sudėties visumos ir tai nepaneigia, kad tokiu būdu statybinės medžiagos buvo perkamos siekiant gauti dideles prekybines nuolaidas bei taip sutaupyti kasatorės išlaidas šioms medžiagoms ir planuojant už jas apmokėti, ką visiškai nepagrįstai priešingai įvertino apeliacinės instancijos teismas, taip pat padarydamas esminį pažeidimą.

11.8. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo ir neįvertino pirmosios instancijos teismo ištirto ir įvertinto fakto, kad iš STT Kauno valdybos byloje pateiktų kaltinamųjų telefonų tarpusavio ryšio išklotinių matyti, jog tarp kaltinamųjų K.  K., T. P., Z. Z. per jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų šiame epizode padarymo laikotarpį buvo gerokai daugiau telefoninių pokalbių (siekia šimtus kartų), negu byloje pateikta jų įrašų. Kiti byloje esantys pokalbiai užfiksuoti ne iki galo, išvis nepateikti arba tyrimo institucijos nutarimu sunaikinti. Esant tokioms aplinkybėms ir abejonėms dėl teismui pateiktų pokalbių išsamumo, neatmestina, jog kiti užfiksuoti telefoniniai pokalbiai buvo sąmoningai sunaikinti ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų.

11.9. Nors apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tačiau iš esmės jų nepaneigė ir kitaip vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

12. Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. išteisinamąjį nuosprendį, pakeičiant išteisinimo pagrindą, – A. P. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 12 d. nuosprendį ir sušvelninti jam pagal BK 184 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

12.1. Šioje baudžiamojoje byloje neįrodyta, kad A. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nesilaikė BPK 1 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų reikalavimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

12.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, rėmėsi operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose užfiksuoti A. P. ir V. K. telefoniniai pokalbiai, ir padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad šių pokalbių frazių turinys leidžia pagrįstai teigti, kad A. P. buvo žinoma apie tai, kad į sąskaitą bus įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Toks vertinimas neatitinka šių pokalbių turinio. Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog tarp K. K. ir A. P. per visą kaltinamųjų kontroliavimo laikotarpį buvo daug telefoninių pokalbių, tačiau byloje nepateikta daug įrašų, jie sunaikinti, todėl negalima objektyviai vertinti operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų pokalbių turinio visumos ir visiškai atmesti prielaidos, kad kituose pokalbiuose buvo aptariamos ir K. K. atsiskaitymo už jo naudojamo automobilio remontą aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nors jam buvo žinoma, kad šioje byloje kilo operatyvinių veiksmų teisėtumo problema.

12.3. Be minėtų telefoninių pokalbių, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien liudytojų V. K. ir Ž. T., atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymais. Teismų praktikoje tokių liudytojų parodymai reikalauja griežtesnio patikrinimo ir turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad minėti operatyvinių veiksmų protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai neinformatyvūs, darytina išvada, jog V. K. parodymai šioje baudžiamojoje byloje yra lemiami, sprendžiant dėl A. P. kaltės pagal BK 184 straipsnio 3 dalį, o toks įrodinėjimas yra ydingas ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Liudytojo Ž. T. parodymai verčia abejoti V. K. parodymų patikimumu. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad teismas dėl A.  P. veikos motyvo ir kaltės sprendžia vadovaudamasis tuo, kas jam yra „tikėtina ir sunkiai tikėtina“,  t. y. spėjimais ir prielaidomis. Tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, nėra pagrįsti baudžiamosios bylos įrodymais ir nelogiški. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

12.4. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2011 m. gruodžio 21 d., A. P. buvo sulaikytas 2012 m. sausio 16 d., o apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 184 straipsnio 1 dalį jam buvo priimtas tik 2018 m. sausio 12 d. Taigi baudžiamasis procesas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dėl tariamo vieno nesunkaus nusikaltimo padarymo prieš A. P. buvo vykdomas šešerius metus (iš jų 10 parų truko kardomasis kalinimas). Iš to galima teigti, kad

šioje byloje baudžiamasis procesas užsitęsė pernelyg ilgai, tai turėjo itin neigiamų pasekmių jo sveikatai  – 2012 metų rudenį jam diagnozuota onkologinė liga, kuria jis serga iki šiol. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai procesas prieš asmenį trunka nepateisinamai ilgai, vienas iš galimų procesinio sprendimo variantų yra bausmės sušvelninimas kaltinamiesiems arba kitos bausmės rūšies parinkimas. Lietuvos apeliacinis teismas į tai neatsižvelgė, paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę, nesilaikė proporcingumo reikalavimų ir netinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

13. Nuteistųjų Z. Z., A. P., nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo T. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasatorių nurodytų BPK pažeidimų

14. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

15. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas K. K., T. P., Z. Z. ir A. P. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 1 dalį). Tačiau, kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, šiuos teiginius kasatoriai iš esmės grindžia apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir šio teismo padarytų išvadų, taip pat ir dėl nuteistųjų kaltės, neigimu. Pavyzdžiui, kasacinių skundų argumentais bandoma pagrįsti teiginius, kad inkriminuotų nusikaltimų nuteistieji nepadarė, t. y. nei K. K., nei T. P. nepiktnaudžiavo tarnyba, nebuvo iššvaistytas įmonės turtas ir suklastoti dokumentai, nepažeisti jokie norminiai aktai, nesiekta gauti naudos sau ar kitiems; byloje esantys telefoninių pokalbių fragmentai atskleidžia tik šių asmenų ilgalaikius draugiškus santykius, kurių pagrindu buvo prašoma pagalbos remontuojant automobilį, įsigyjant padangas ir organizuojant buto remonto darbus; už suteiktas paslaugas buvo ketinama atsiskaityti; Z.  Z. taip pat nepadarė jokio nusikaltimo, su niekuo nesitarė ir neveikė bendrai (nenustatytas bendrininkavimo požymis), tik norėjo sutaupyti, gauti nusipirkti medžiagų buto remontui su nuolaida ir už jas vėliau atsiskaityti; A. P. išvis nedalyvavo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje ir jo kaltė jokiais bylos duomenimis neįrodyta, ir pan. Dėl to kasacinių skundų argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės neigimu, byloje esančių įrodymų vertinimo ginčijimu, selektyviai teikiant savą atskirų įrodymų vertinimo interpretavimą, taip siekiant daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą dėl K. K., T. P., Z. Z. ir A. P., nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tokie argumentai paliekami nenagrinėti.

16. Kasaciniuose skunduose ginčijamas ir apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiama, kad šis teismas nebuvo objektyvus, tuos pačius byloje surinktus įrodymus įvertino neteisingai – priešingai, nei pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į bylos duomenų visumą, nuosprendį grindė spėjimais ir prielaidomis, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatoriai tvirtina, kad teismas vadovavosi įrodymais, kurie gauti neteisėtais būdais, ir mano, kad tie įrodymai, kuriais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, nepatvirtina jų kaltės, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

16.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan.

(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016). Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos; ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos,  t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų.

16.2. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos duomenų tyrimas (taip pat ir jo išsamumo aspektu) ir vertinimas atitinka BPK reikalavimus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyrė byloje surinktus įrodymus – kaltinamųjų, liudytojų parodymus, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, vaizdo įrašus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, daiktų ir dokumentų apžiūros, kratos protokolus, PVM sąskaitas faktūras, bankų išrašus ir kitus duomenis. Teismas skyrė dėmesį ir kasaciniuose skunduose aptariamų telefoninių pokalbių įrodomosios reikšmės, vaizdo ir garso įrašų teisėtumo vertinimui, išsamiai pasisakė dėl kaip liudytojų apklaustų pareigūnų R. R., A. P., K. B. procesinio statuso ir jų bei liudytojų V. K. ir K. T. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, tinkamumo, kitų bylos duomenų vertinimo. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo kolegija neturi teisinio pagrindo. Šis teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, savo išvadas grindė BPK nustatytais proceso veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais. Įvertinęs jų patikimumą, leistinumą ir sąsajumą, teismas juos vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Tai, jog bylos įrodymai įvertinti nepalankiai nuteistiesiems, dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad jos tinkamai nemotyvuotos. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, pakankamai išsamiai aptarti apkaltinamajame nuosprendyje; išvados dėl nuteistųjų kaltės nuosprendyje motyvuotos ir abejonių nekelia. Kasatorių nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

16.3. Pažymėtina, kad BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir, nustatydamas tiesą byloje, reikšmingais nelaiko kitų įrodymų. Iš nagrinėjamoje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad šie reikalavimai nebuvo pažeisti, o kasacinių skundų teiginiai šiuo klausimu – visiškai nepagrįsti.

17. Nuteistojo K. K. ir jo gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad į baudžiamąją bylą pateikti operatyvinio tyrimo metu užfiksuoti garso ir vaizdo įrašai, operatyvinių veiksmų protokolai, gauti nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki gruodžio 22 d., t. y. iki pradedant ikiteisminį tyrimą K. K. šioje byloje, gauti neteisėtai, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinti tinkamais įrodymais; apeliacinės instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį K. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį jais vadovautis negalėjo. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

17.1. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis

pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-P-94-895/2015, 2K-7-414-303/2015 ir kt.).

17.2. Operatyvinio tyrimo pagrindai nustatyti OVĮ 9 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu). Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas – turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų (taip pat ir nurodytą BK 228 straipsnio 2 dalyje) nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius (be kita ko, ir BK 228 straipsnio 1 dalyje) nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015). Teisinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus yra: 1) arba apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (atlikti OVĮ 10, 11 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus), 2) arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (atlikti OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytus operatyvinius veiksmus). Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010, 2K-P-94-895/2015, 2K-7-266-942/2015 ir kt.). Tačiau jei nagrinėjant baudžiamąją bylą kyla pagrįstų abejonių dėl faktinio pagrindo atlikti operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) veiksmus, nagrinėjantis bylą teismas turi imtis priemonių patikrinti, ar buvo faktinis pagrindas, t. y. informacija ne apie bet kokią, o apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas. Teismų praktikoje nurodyta, kad, užtikrinant operatyvinių veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-57-696/2017). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs dėl faktinio pagrindo atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus, 2017 m. birželio 5 d. nutartimi pagrįstai įpareigojo prokurorą pateikti išslaptintą medžiagą, kuri leistų spręsti, ar buvo operatyvinio tyrimo pagrindas pradėti prieš K. K. operatyvinį tyrimą.

17.3. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto iš dalies išslaptinto Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2011 m. birželio 14 d. tarnybinio pranešimo Nr. S8-07-279 dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo, 2011 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. S8-07-280 pradėti operatyvinio tyrimo bylą turinio matyti, kad operatyvinės veiklos subjektas, gavęs patikimą informaciją, jog (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojas K. K. galimai vykdo nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnyje (t. y. K. K., būdamas atsakingas už miesto ūkį, savivaldybės turto ir statybų priežiūrą, ekonominę plėtrą ir investicijas (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, siekdamas asmeninės turtinės naudos, proteguoja (duomenys neišslaptinami), kurie neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo ir kitų viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, siekia laimėti (duomenys neskelbtini) savivaldybės organizuojamus viešojo pirkimo konkursus), 2011 m. birželio 15 d. prieš K. K. pradėjo operatyvinio tyrimo bylą dėl galimai vykdomos BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos. Operatyvinio tyrimo veiksmai, patenkinus prokurorų motyvuotus teikimus, buvo sankcionuoti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d., liepos 20 d., rugsėjo 22 d., spalio 7 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkų nutartimis. Taigi, apygardos teismų nutartimis sankcionuoti operatyvinio tyrimo veiksmai patvirtina buvusį teisinį pagrindą atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus, o turimi duomenys apie K. K. galimai daromą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnyje, – faktinį tokių veiksmų atlikimo pagrindą.

17.4. Byloje nustatyta, kad atliekant sankcionuotus neviešo pobūdžio veiksmus buvo gauti tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti K. K. dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba darant įtaką jo kuruojamų sričių vadovams (BK 228 straipsnis), taip pat įtarti ir kitus asmenis (kaip antai Z. Z., T. P.) dėl galimai daromų nusikalstamų veikų. Pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos iki 2011 m. gruodžio mėnesio buvo užfiksuota aktuali bylai informacija, t. y. tarp K. K., T. P., Z. Z. bei kitų asmenų vykę pokalbiai apie statybinių medžiagų Z. Z. buto remontui ir automobilio padangų K. K. pirkimą UAB „P.“, kurios akcininkė ir savininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, lėšomis. Taigi, šio

operatyvinio tyrimo metu paaiškėjus kitos ne mažiau pavojingos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymiams, 2011 m. gruodžio 21 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes iki šios datos, priešingai nei mano kasatoriai, operatyvinio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti.

17.5. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai atliekant sankcionuotus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, tokie duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai ir kitame baudžiamajame procese dėl kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas, jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti ir apie asmens (dėl kurio buvo atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai) nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su tokia jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atliekant prieš K. K. operatyvinio tyrimo veiksmus, OVĮ nustatyta tvarka nebuvo pažeista; šio tyrimo metu gautus duomenis patvirtina ir duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (t. y. atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, daiktų apžiūrą, kratas, apklausiant liudytojus ir kt.). Vadinasi, teismai tokiais veiksmais surinktus duomenis pagrįstai pripažino leistinais įrodymais ir, vertindami K. K. veiksmus, BPK 20 straipsnio ir (ar) kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

18. Nuteistasis K. K. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas viršijo BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytas apeliacinio nagrinėjimo ribas ir pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Šį teiginį kasatoriai argumentuoja tuo, kad teismas, išklausęs baigiamąsias kalbas, savo iniciatyva atnaujino įrodymų tyrimą ir įpareigojo prokurorą dar kartą kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybą dėl medžiagos, kuri leistų spręsti apie faktinio pagrindo buvimą pradedant operatyvinį tyrimą dėl K. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos išslaptinimo ir jos pateikimo bylą nagrinėjančiam teismui, nors to, kad šią medžiagą pateikti prieš tai jau buvo atsisakyta, pats teismas nepripažino BPK pažeidimu; išreikalauti šios medžiagos nebuvo prašoma nei apeliaciniuose skunduose, nei atsiliepimuose, baigiamųjų kalbų metu proceso dalyviai taip pat neprašė ištirti kokias nors naujas aplinkybes. Tokie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti ir atmestini.

18.1. Apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Įgyvendinant šią užduotį apeliacinės instancijos teismui įstatymas suteikia teisę iš esmės nagrinėti bylą: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą, ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2014, 2K-418-699/2015, 2K-P-135-648/2016).

18.2. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. Apeliacine tvarka ši byla išnagrinėta pagal K. K. bei jo gynėjo ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus. K. K. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį, iš jo pašalinant kai kurias faktines aplinkybes ir pripažįstant atskirus duomenis netinkamais įrodymais šioje byloje, o prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti šio nuosprendžio dalį dėl K. K., Z. Z., A. P., T. P. bei J. R. išteisinimo ir atitinkamai jiems priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi šioje byloje apeliacinio nagrinėjimo ribas nulėmė prokuroro apeliaciniame skunde suformuluoti prašymai, nes prašymas priimti iš esmės priešingą sprendimą apibrėžia pačias plačiausias skundų ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės; ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas ir paskiriant jiems bausmes; ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus; ar tinkamai išspręstas civilinis ieškinys ir kt.

Tikrindamas, ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir ar tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

18.3. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Todėl, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, ar įrodymai, turintys esminę reikšmę teismo išvadoms, yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2011, 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014, 2K-113-303/2015). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-648/2016, 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008). Pareigą organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Kokius įrodymus ir kokia apimtimi reikia ištirti, sprendžia teismas konkrečioje byloje. Tai, kad proceso dalyviai neišreiškė prašymo ištirti konkretų įrodymą ar faktinę aplinkybę skunde, atsiliepime ar dalyvaujant teismo posėdyje, priešingai K. K. ir jo gynėjo nuomonei, nėra kliūtis teismui tai ištirti savo iniciatyva.

18.4. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles. Prireikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį (BPK 324 straipsnio 6 dalis). BPK 287 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį šio kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose nustatytą proceso veiksmą. Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti prokurorą organizuoti ar atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, nurodyta ir BPK 324 straipsnio 7 dalyje. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-157-699/2017). BPK 295 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jei baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimo atnaujinimas yra būtinas, kai be papildomo bylos aplinkybių ištyrimo negalima priimti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio.

18.5. Iš 2017 m. balandžio 19 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir pradėti klausytis baigiamąsias kalbas, po jų išėjo į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, tačiau nustatęs, kad be papildomo bylos aplinkybių ištyrimo negalima priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo, priėmė ir 2017 m. birželio 5 d. paskelbė nutartį dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, įpareigodamas prokurorą kreiptis į STT Kauno valdybą dėl medžiagos, kuri leistų spręsti apie faktinio pagrindo buvimą pradedant operatyvinį tyrimą prieš K. K., išslaptinimo ir jos pateikimo bylą nagrinėjančiam teismui. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, teismas atnaujino įrodymų tyrimą, įpareigodamas prokurorą atlikti atitinkamus veiksmus, ne siekdamas surinkti papildomus K. K. kaltinančius įrodymus, o priešingai – siekdamas patikrinti šioje byloje atliktų operatyvinių veiksmų teisėtumą ir jų pagrindu gautų duomenų leistinumą, t. y. klausimą, kurį būtent gynyba akcentavo pirmosios instancijos teisme. Dėl to teigti, kad priimdamas minėtą sprendimą apeliacinės instancijos teismas parodė išskirtinį palankumą kaltinimo pusei, nėra jokio pagrindo. Nors iš tiesų, kaip teigia kasaciniame skunde K. K. ir jo gynėjas, baigiamųjų kalbų metu pasisakę proceso dalyviai neatskleidė naujų aplinkybių (BPK 295 straipsnio 1 dalis), o įrodymų tyrimo procesas buvo atnaujintas paties teismo iniciatyva, tai negali būti pripažinta esminiu BPK nuostatų pažeidimu. Kaip minėta, įrodymų tyrimas atnaujinamas, kai teismas mano, kad atnaujinus įrodymų tyrimą išsamiau gali būti nustatytos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės. Teismo pastangos imtis priemonių tiesai byloje nustatyti ir taip užtikrinti, kad būtų priimtas teisingas sprendimas, negali būti vertinamos kaip kaltinamojo teisių suvaržymas, apeliacinio nagrinėjimo ribų peržengimas ar kitoks esminis BPK nuostatų pažeidimas.

19. K. K. ir jo gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į visus jų pateikto atsiliepimo į prokuroro kasacinį skundą argumentus ir nepateikė motyvų, paaiškinančių, kodėl jie atmesti. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Taigi šiame straipsnyje nustatyta teismo pareiga atsakyti į visus esminius apeliacinio skundo argumentus; apie pareigą atsakyti ir į atsiliepimo į jį argumentus nei šiame, ne kokiame nors kitame BPK straipsnyje nenurodoma. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų ir nuosprendyje pasisakė dėl esminių K. K. ir jo gynėjo advokato A. Jokūbausko apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl įrodymų (vaizdo įrašų ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, duomenų, paimtų iš UAB „Senukų prekybos centras“, pareigūnų R. R., A. P., K. B. parodymų ir kt.) teisėtumo ir faktinių aplinkybių nustatymo.

Dėl BPK 256 straipsnio pažeidimo

20. Nuteistojo T. P. gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė T. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos (Z. Z. buto remonto epizode) faktinę aplinkybę – padidino iššvaistymo dalyką nuo 5064,08 Lt (1466,66 Eur) iki 5135,36 Lt (14 787,30 Eur), nustatė aplinkybes, kurios T. P. nebuvo inkriminuotos kaltinamajame akte, taip pakeisdamas kaltinimą ir suvaržydamas jo teisę į gynybą.

20.1. Kasacinės instancijos teismo nutartyse formuojama praktika, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014). Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-262/2014, 2K-102/2014, 2K-7-304-976/2016). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016).

20.2. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad T. P. buvo kaltinamas, jog, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, suklastodamas dokumentus, dėl Z. Z. buto remonto iššvaistė jam patikėtą svetimą – UAB „P.“ (UAB „K.“) turtą – pinigus, kurių bendra suma 5064,08 Lt (1466,66 Eur). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad T. P. prieš tai minėtais veiksmais šiai bendrovei padarė kiek didesnę, t. y. 5135,36 Lt (1487,30 Eur), turtinę žalą. Tokį netikslumą apeliacinės instancijos teismas vertino kaip rašymo klaidą (T. P. pareikštame įtarime buvo nurodytas teisingas padarytos bendrovei turtinės žalos dydis) ir padarytos bendrovei turtinės žalos dydį ištaisė. Teismas konstatavo, kad dėl to nebus pažeistos T. P. teisės į gynybą ir teisingą teismą. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Nors keičiant kaltinime nurodytos T. P. nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę – padidinant išvaistyto turto dydį – nebuvo laikomasi BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad ši BPK norma buvo pažeista. Minėta, kad BPK 256 straipsnio 1 dalyje

numatyta procedūra taikoma tuomet, kai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Šiuo atveju veikos faktinės aplinkybės buvo tik patikslintos, o ne pakeistos iš esmės skirtingomis, todėl nebuvo suvaržyta kaltinamojo T. P. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir jo galimybė veiksmingai gintis nuo kaltinimo. Kartu, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodyta T. P. gynėjo kasaciniame skunde, kitos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės pakeistos nebuvo, kaltinimo naujomis aplinkybėmis teismas taip pat neišplėtė.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo T. P.

21. BK 228 straipsnyje nurodyto nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas pagrindinius tarnybos principus, iškraipydamas tarnybinės veikos esmę ir turinį, menkindamas konkrečios institucijos ir pačios valstybės autoritetą. Jei BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (nesant kyšininkavimo požymių), atsakomybė kyla pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi būtini padariniai – didelė žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Taigi kiekvienu atveju valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos (ne)teisėtumą parodo ne vien tai, ar jis pažeidė konkretų teisės aktais nustatytą draudimą. BK 228 straipsnio prasme svarbu tai, ar kaltininkas vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veikos turinio, kokių tikslų siekė, ar šie tikslai suderinami su tarnybine veikla.

21.1. Pagal BK 228 straipsnį atsako specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos, už kurią nuteistas T. P., metu) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Taigi pagal minėtą BK 230 straipsnio 3 dalies redakciją valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas buvo siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas. Šio straipsnio prasme darbas bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje iš esmės reiškia asmens faktinį tam tikrų funkcijų atlikimą juridiniame asmenyje, paprastai su darbdaviu sudarius darbo sutartį. Asmuo, dirbantis juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje ar užsiimantis profesine veikla, gali būti pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, jeigu jo veikla yra viešųjų paslaugų teikimas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nurodytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Administraciniai įgaliojimai apima viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat fizinio asmens įgaliojimus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu iš esmės reiškia tai, kad fizinis asmuo turi įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė veikti juridinio asmens ar organizacijos vardu – tai teisė įstatymo ar atskiro įgaliojimo pagrindu sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2012). Ši teisė taip pat gali apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus, tiek klausimus, susijusius su juridinio asmens veiklos strategija, tiek finansų valdymo klausimus. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu paprastai siejama su atitinkamo fizinio asmens vadovaujamomis pareigomis.

21.2. T. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. dirbdamas UAB „P.“ (UAB „K.“) generaliniu direktoriumi. Jo vadovaujama bendrovė – ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio savininkė ir akcininkė yra (duomenys neskelbtini) savivaldybė, o šios

akcininkės teises ir pareigas įgyvendina (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryba. Pagal UAB „P.“ ir UAB „K.“ įstatų 5 punktą bendrovės veiklos tikslas yra vykdyti komercinę ūkinę veiklą, teikiant viešąsias paslaugas – daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administravimo, techninės priežiūros (eksploatavimo), avarijų likvidavimo ir lokalizavimo, namams priskirtų žemės sklypų priežiūros paslaugas. Iš byloje esančių UAB „P.“ generalinio direktoriaus pareiginių nuostatų matyti, kad jis yra bendrovės administracijos vadovas, veikiantis bendrovės vardu, organizuojantis ir vykdantis bendrovės ūkinę bei finansinę veiklą; be kita ko, į jo pareigas įeina pareiga paruošti ir įgyvendinti bendrovės patvirtintą veiklos strategiją, organizuoti ir vykdyti gamybinę bei komercinę veiklą, užtikrinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą, veiklos pelningumą, tinkamą bendrovės turto naudojimą, jo išsaugojimą ir gausinimą. Taigi akivaizdu, kad pagal T. P. einamų pareigų pobūdį jis atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje išvardytus valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymius.

21.3. Sprendžiant, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikomas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu gali būti piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) subjektu, taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reiškia viešojo intereso pažeidimą. Teismų praktikoje viešuoju interesu laikomas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą viešieji interesai – tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 straipsnio 3 dalis). Viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad eidamas minėtos bendrovės generalinio direktoriaus pareigas T. P. piktnaudžiavo tarnyba, t. y. veikė priešingais (duomenys neskelbtini) savivaldybei ir bendrovei interesais, siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos, vykdydamas neteisėtus (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo K. K. nurodymus, suklastojo tikrus dokumentus ir iššvaistė jam patikėtą svetimą UAB „P.“ turtą – šios bendrovės vardu ir lėšomis nupirko Z. Z. buto remontui reikalingas statybines medžiagas ir priemones. Šiais savo veiksmais T. P. iškraipė šios bendrovės veiklos tikslus ir funkcijas, jų esmę bei turinį, pakenkė šios bendrovės įvaizdžiui, pažemino bei sumenkino jos autoritetą, diskreditavo šios įstaigos vadovo vardą, t. y. sukėlė didelę neturtinio pobūdžio žalą, šie įvykiai buvo plačiai aptarinėjami, sulaukė žiniasklaidos dėmesio ir sukėlė didelį rezonansą visuomenėje. Taigi apeliacinės instancijos teismas priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teisingai nustatė, kad T. P. yra BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektas, ir atskleidė šiuo nusikaltimu padarytos didelės žalos požymį.

22. Nuteistojo T. P. gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteisė T. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Ši teiginį kasatoriai argumentuoja tuo, kad T.  P. veiksmuose nebuvo tyčios suklastoti tikrą dokumentą požymių, be to, nuosprendyje minimi dokumentai neturi didesnės teisinės reikšmės, dėl to veika nepavojinga baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Tokie kasatorių argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

22.1. Byloje nustatyta, kad T. P. sau pavaldiems darbuotojams nurodė įtraukti į medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiškas objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. ne tik bendrovės patalpoms remontuoti reikalingas statybines medžiagas ir priemones ar bendrovės automobiliams reikiamas padangas, bet ir, pavyzdžiui, Z. Z. nurodytas prekes, skirtas jos buto remontui, ir keturias naujas žiemines padangas, skirtas K. K. automobiliui, patvirtindamas šias paraiškas savo parašu ir rezoliucija ir taip leisdamas bendrovės darbuotojams nupirkti jose nurodytas prekes, o vėliau, užrašydamas ant PVM sąskaitų faktūrų rezoliucijas, už jas apmokėti bendrovės lėšomis, suprato klastojantis dokumentus ir taip elgėsi tyčia, t. y. suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis).

22.2. Teismų praktikoje BK 300 straipsnio prasme tikro dokumento suklastojimas – tai kaltininko veiksmai, kuriais fizinėmis pastangomis pakeičiama dokumente užfiksuota informacija (keičiamas dokumento ar jo dalies tekstas, datos, klastojami parašai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-805/2005, 2K-500/2005) arba teisinga informacija pakeičiama panaudojus intelektinėmis pastangomis (įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Dokumentas yra

kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-7-175-303/2015). Nagrinėjamu atveju medžiagų, inventoriaus, kitų darbo priemonių ir paslaugų pirkimo paraiška yra UAB „P.“ nustatytos formos vidinio naudojimo dokumentas, pildomas atsiradus prekių arba paslaugų poreikiui, naudojamas tvarkant šios bendrovės buhalterinę apskaitą. Pagal paraiškoje nurodytus duomenis vykdomas prekių ar paslaugų pirkimas, apskaitomos įsigytos prekės, pagrindžiamos bendrovės išlaidos ir pan. Taigi šios paraiškos patvirtina teisinę reikšmę turinčius faktus, t. y. bendrovės įsigytų prekių ar paslaugų faktą, todėl šie dokumentai pagrįstai pripažinti dokumentais BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog minėti dokumentai už bendrovės ribų neturi didesnės teisinės reikšmės ir juos klastodamas T. P. nesiekė padaryti didelės žalos, nešalina jo veikų pavojingumo ir kvalifikavimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu šiuo atveju suklastojus tikrą dokumentą, t. y. baigus visus tokiam suklastojimui būtinus veiksmus, padarinių (žalos) atsiradimo nereikalaujama. Tai, kad T.  P. suklastojo penkis tikrus dokumentus (paraiškas) ir tai padarė tiesiogine tyčia, konstatavo apeliacinės instancijos teismas ir savo išvadas pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl ilgos proceso trukmės ir paskirtų bausmių dydžio

23. Nuteistojo K. K. ir jo gynėjo bei nuteistojo A. P. kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamasis procesas teisme užtruko nepateisinamai ilgai, taip suvaržant jų teisę į greitą teisminį procesą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kasatorių manymu, į tai neatsižvelgė, nepripažino to atsakomybe lengvinančia aplinkybe pagal BPK 59 straipsnio 2 dalį, nesušvelnino paskirtų bausmių ir neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo.

23.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, paprastai yra konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas, ir pan. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017).

23.2. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011 m. gruodžio 21 d., Kauno apygardos teisme byla gauta 2012 m. spalio 15 d., teismo nuosprendis priimtas 2016 m. spalio 3 d.; apeliacinės instancijos teisme byla gauta 2016 m. lapkričio 7 d., išnagrinėta ir priimtas nuosprendis 2018 m. sausio 12 d. Taigi, ilgiausiai bylos nagrinėjimas užtruko pirmosios instancijos teisme. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmuosius dvejus metus paskirti teisiamieji posėdžiai iš esmės nevyko dėl vieno ar kito proceso dalyvio neatvykimo į juos. Pavyzdžiui, aptariamu laikotarpiu teisiamieji posėdžiai nevyko dėl kaltinamųjų K. K., Z. Z., J. R., A. P. ir, ypač dažnai, dėl A. P. gynėjo ligos, šio gynėjo atostogų užsienyje, taip pat gynėjams teikiant prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Pertraukos tarp teisiamųjų posėdžių buvo daromos ir dėl bylą nagrinėjusio teisėjo atostogų. Be to, sprendžiant iš posėdžių protokolų turinio, šioje byloje apskritai buvo sudėtinga abiejose teismų instancijose sklandžiai organizuoti bylos nagrinėjimą dėl visų keturių advokatų užimtumo – iš esmės tai ir buvo proceso trukmę lemianti aplinkybė. Vadinasi, prie ilgos proceso trukmės esmingai prisidėjo patys proceso dalyviai. Kita vertus, nors ši baudžiamoji byla yra nemažos apimties (ją sudaro 20 tomų), nagrinėta dėl penkių kaltinamųjų, visgi šešerius metus teismuose vykęs procesas, be prieš tai minėtų priežasčių, užsitęsė ir dėl proceso organizavimo spragų. Į šią turinčią reikšmę bausmei skirti aplinkybę, kaip ir į visas kitas aplinkybes, sprendžiant iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, skirdamas nuteistiesiems parinktos bausmės – baudos – dydžius, atsižvelgė.

23.3. Kasatorių skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas, skirdamas jiems bausmes, neužtikrino teisingumo pricipo įgyvendinimo, taip pat nepagrįstas. Bausmės teisingumo principo esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą, turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Tačiau teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kėsinimosi objektą, kiekvieno iš kaltininkų vaidmenį, tyčinę kaltės formą, padarytos žalos dydį, sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių (ne)buvimą, kaltininkų asmenybes. Abiem nuteistiesiems (K. K., A. P.) paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, paskirtų baudų dydžiai, kaip minėta, nesiekia įstatyme nustatyto šiai bausmės rūšiai vidurkio (BK 47 straipsnis). Taip pat, priešingai nei teigiama K. K. ir jo gynėjo kasaciniame skunde, teismas, nustatydamas K. K. paskirtų baudų dydžius, vadovavosi BK 47 straipsnio redakcija, galiojusia jo nusikalstamų veikų padarymo metu. Taigi, pagal BK 47 straipsnio 2 dalies 4 punktą (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo redakcija), už sunkaus nusikaltimo padarymą bauda buvo nustatyta iki 1500 MGL dydžio, tuo tarpu K. K. už dviejų sunkių nusikaltimų, nustatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymą teismas paskyrė subendrintą 600 MGL dydžio baudą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, vadovaujantis bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes bausmės paskyrimą reglamentuojančios BK bendrosios dalies normos taikytos tinkamai, nuteistiesiems K. K. ir T. P. paskirta bausmė teisinga.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, šis teismas, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų Z. Z., A. P., nuteistojo K. K. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo T. P. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

PRANAS KUCONIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19385 2018-11-30 2018-11-21 2018-11-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-434-695/2018Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01022-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.1; 2.6.8.4; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.11.2; 2.6.11.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. M. ir V. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. ir V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Auksinės kopos“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo ir nuosavybės teisės į butą bei žemės sklypo dalį pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties teisinio kvalifikavimo.

2. Ieškovai prašė teismo patvirtinti jų su atsakove sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) ir 1/112 dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nepatvirtinus pirkimo–pardavimo sutarties, pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą; nustatyti ieškovams solidariąją prievolę sumokėti atsakovei 39 000 Eur už butą bei už 1/112 dalį žemės sklypo.

3. Ieškovai teigė, kad atsakovės atstovui jie nurodė, jog juos domina butas Šventojoje, kainuojantis iki 40 000 Eur. Atsakovės atstovas teigė, jog už tokią sumą galima įsigyti 37,5 kv. m butą antrame, trečiame arba ketvirtame namo aukšte, o analogiškos kvadratūros butas pirmame namo aukšte pabrangsta 2000 Eur dėl maumedžio terasos ir rakinamos terasos dalies. Atsakovės atstovas nurodė, jog parduodami butai bus su daline apdaila, reguliuojamu šildymo bloku, bus galimybė atskirai reguliuoti grindinį šildymą. Atsakovės atstovas žodžiu garantavo, jog 2016 m. vasarą ieškovai galės gyventi bute. Po šio pokalbio su atsakovės atstovu ieškovai sutarė pirkti 37,5 kv. m butą už 42 000 Eur. 2015 m. spalio 19 d. ieškovai su atsakove sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią sutarė, jog ieškovai sumokės 3000 Eur avansą, o likusią sumą jie sumokės pasirašant notarinę sutartį 2016 m. liepos 1 d. Preliminariosios sutarties 4.4 punktu atsakovė įsipareigojo nuo 2016 m. sausio 31 d. leisti ieškovams įsirengti butą ir ši sąlyga buvo svarbi ieškovams, nes buto pirkimas buvo siejamas su šeimos pagausėjimu ir galimybe poilsiauti prie jūros. Ieškovai nesiekė laikinai pagyventi bute. Šalims nustačius galimybę įsirengti butą savomis lėšomis nuo konkrečios dienos, ieškovai suvokė, kad įsirengs savo, ne kito asmens butą. Atsakovė aiškiai suprato, kad konkretus butas bus įrengtas ieškovų lėšomis.

4. 2016 m. balandžio mėnesį buto įrengimo darbams einant į pabaigą tapo akivaizdu, jog namas artimiausią vasarą nebus pabaigtas. 2016 m. birželio, liepos mėn. atsakovės atstovas dėl nesuprantamų priežasčių ėmė ignoruoti ieškovų telefono skambučius, žinutes, elektroninius laiškus. 2016 m. rugsėjo mėnesį atsakovės atstovas ir toliau vengė sudaryti pagrindinę sutartį ir tik 2016 m. lapkričio 3 d. ieškovams reikalaujant jiems buvo pateikta sutartis, kurioje buvo nurodyta 50 000 Eur suma. Ieškovai nurodė, jog atsakovė nekvestionavo pardavimo fakto, o savarankiškai pakeitė kainą.

5. Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovus iš buto su visais daiktais.6. Atsakovė nurodė, kad ieškovams butas nebuvo perduotas nuosavybėn, nesudarytas buto priėmimo–perdavimo aktas,

kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.398 straipsnio 1 dalį. Preliminariojoje sutartyje šalys aiškiai aptarė, kad nuosavybės teisė į butą bus perduodama tik po pagrindinės sutarties sudarymo ir atsiskaitymo už jį.

7. Atsakovė teigė, kad ieškovų nurodomos aplinkybės dėl terasos, šildymo bloko, atskirai reguliuojamo grindų šildymo įrengimo, t. y. kad jų įregimas įeina į sutartą kainą, yra nepagrįstos. Atsakovė po preliminariosios sutarties sudarymo pasiūlė ieškovams papildomai įsigyti dujinio katilo valdymo modulį už papildomą kainą ir ieškovai informavo atsakovę, kad jiems jo reikia, taigi ieškovai siekia visą papildomą įrangą ir pagerinimus gauti nemokamai.

8. Atsakovė pabrėžė, kad siūlė ieškovams grąžinti avansą ir atlyginti nuostolius pagal juridinę galią turinčius dokumentus, todėl ieškovų nurodytos aplinkybės, jog atsakovė ketina užvaldyti ieškovų pagerinimus ginčo bute ar padidinti sutarties kainą, nepagrįsti. Ieškovai po preliminariosios sutarties pasibaigimo buvo informuoti, kad atsakovė dėl papildomai patirtų išlaidų, t. y. pagerintos vitrinos, terasos iš maumedžio, dujų valdymo modulių ir t. t., kurie padidino namo savikainą, ketina didinti visų butų kainas.

9. Pasibaigus preliminariajai sutarčiai ir nelikus prievolės sudaryti pagrindinę sutartį, šalys turi teisę tartis dėl kitų sandorio sąlygų. Preliminarioji sutartis negali būti pripažįstama pagrindine, t. y. pirkimo–pardavimo, sutartimi. Butas

nebuvo perduotas ieškovams, šie po preliminariosios sutarties pasibaigimo laukė penkis mėnesius, kol nusprendė kreiptis į teismą.

10. Ieškovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl turėjo suprasti preliminariosios sutarties teisines pasekmes bei žinoti riziką įsirengiant butą nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

11. Palangos miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino šalių 2015 m. spalio 19 d. preliminariąją nekilnojamojo daikto – buto (duomenys neskelbtini) bei 1/112 dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 07 pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, nustatė ieškovams solidariąją prievolę sumokėti UAB „Auksinės kopos“ likusią kainos dalį,  t. y. 39 000 Eur, už nurodytą nekilnojamąjį turtą, o priešieškinį atmetė.

12. Teismas nurodė, kad atsakovei UAB „Auksinės kopos“ nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei 2016 m. lapkričio 17 d. priklausė 27/28 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2015 m. spalio 19 d. šalys sudarė preliminariąją nurodyto buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 3.1 punktu sutarė buto kainą – 42 000 Eur. Šalys buvo sutarusios, jog pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2016 m. liepos 1 d. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis iki nurodytos dienos nesudaryta, tačiau 2016 m. lapkričio 3 d. atsakovė elektroniniu paštu pateikė ieškovei pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo nustatyta 50 000 Eur ginčo buto kaina.

13. Pagal ieškovės nurodytas aplinkybes, kad butą ieškovai Palangoje norėjo įsigyti šeimos gerovei, teismas sprendė, kad ieškovų tikslas įsigyti butą buvo jų asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti. Dėl šių aplinkybių preliminarioji ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis vertintina kaip vartojimo sutartis ir ginčo teisiniams santykiams taikomos ne tik bendrosios pirkimo–pardavimo santykius reglamentuojančios CK normos (CK 6.305–6.349 straipsniai), specialiosios normos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.392–6.401 straipsniai), bet ir vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK 1.39 straipsnis, 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios teisės normos (CK 6.188 straipsnis).

14. Preliminariosios sutarties šalių valia yra aiški – iki nustatyto termino sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį joje aptartomis sąlygomis. Šiuo atveju buvo vykdomos tokios preliminariosios sutarties sąlygos: ieškovė įvykdė sąlygą sumokėti dalį ginčo buto kainos, t. y. 3000 Eur avansą, atsakovei (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 3.1.1 punktas), o atsakovė leido ieškovei įsirengti ginčo butą (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 4.4 punktas). Kaip ieškovai patys teigia, jie iš viso ginčo butui įrengti išleido apie 25 000 Eur. Ieškovai pateikė įrodymus, pagrindžiančius didžiąją dalį šių išlaidų. Ieškovai iš asmeninių lėšų įrengė visą butą, t. y. atliko viso buto apdailą, apstatė butą baldais, buitine technika ir kt. Pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė buvo įsipareigojusi nuo 2016 m. sausio 31 d. leisti ieškovei įsirengti butą. Iš šalių susirašinėjimo matyti, jog dar iki 2016 m. sausio 31 d. atsakovė leido ieškovei įrengti ginčo butą, t. y. dar 2015 m. spalio mėn. šalys bendradarbiavo dėl šio buto įrengimo (fasado, šildymo, ventiliacijos, durų ir kt.). Ši aplinkybė parodo rimtą ir tikrą atsakovės ketinimą parduoti ieškovei ginčo butą. Atsakovė turėjo numatyti, jog, neparduodama ieškovams buto, privalės atlyginti jiems visas šio turto pagerinimo išlaidas, kad ir kokio dydžio jos būtų, tačiau preliminariojoje sutartyje šalys šių aplinkybių neaptarė.

15. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 5.7 punktu šalys susitarė, kad sutarties pakeitimai turi būti sudaromi rašytiniu abiejų šalių susitarimu, todėl ieškovai turėjo pagrindą manyti, kad atsakovė vienašališkai preliminariosios ar būsimos pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų nekeis, dėl to nebus kliūčių įforminti nuosavybės teisės į ginčo butą perdavimą pas notarą.

16. Ieškovė tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, nustatytus preliminariojoje sutartyje, ir veikė laikydamasi sąžiningumo principo (CK 6.163 straipsnio 1 dalis, 6.158 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pažeidė preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas vienašališkai pakeisdama šios sutarties sąlygą – nekilnojamojo turto kainą – ir atsisakydama sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pagal preliminariosios sutarties sąlygas. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 5.7 punktu šalys susitarė, jog sutarties pakeitimai turi būti sudaromi rašytiniu abiejų šalių susitarimu. Taigi, tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidė ieškovės teises ir teisėtus interesus.

17. Atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ieškovų atžvilgiu. Ieškovų valia buvo įsigyti ginčo butą už sutartą 42 000 Eur kainą. Jei šalys susitaria dėl turto kainos, ji negali būti keičiama vienos šalies valia. Atsakovė, vienašališkai pakeisdama ginčo buto kainą, pažeidė ne tik preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir ieškovų teisėtus lūkesčius (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).

18. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog pakeldama buto kainą preliminariosios sutarties ji nepažeidė, nes sutartis jau buvo pasibaigusi, todėl išnyko ir visi šalių įsipareigojimai pagal šią sutartį. Teismas nurodė, kad šalys iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino pagrindinės sutarties nesudarė dėl atsakovės kaltės. Ieškovė ne kartą ragino atsakovės atstovą P. S. susitikti ir pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau dėl neaiškių priežasčių atsakovės atstovas vengė įgyvendinti pagrindinę preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą, nors nebuvo jokių kliūčių šalims pasirašyti sutartį pas notarą. Iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo, šalių paaiškinimų matyti, kad preliminarioji sutartis, pasibaigus joje nustatytam pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui, toliau abiejų šalių buvo vykdoma, t. y. šalys toliau bendravo dėl buto įrengimo ir tarėsi dėl pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo pas notarą, todėl atmestinas atsakovės argumentas, kad sutartis buvo pasibaigusi. Jau pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, atsakovė pakėlė ginčo buto kainą, todėl būtent atsakovės atsisakymas vykdyti preliminariosios sutarties sąlygą dėl buto kainos lėmė pagrindinės sutarties nesudarymo notarine tvarka faktą.

19. Atsakovė, būdama ginčo buto pardavėja ir planuodama investuoti papildomų lėšų į ginčo butą ar namo, kuriame yra šis butas, aplinkos tvarkymą, preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje galėjo ir turėjo nurodyti, jog buto kaina gali atitinkamai pasikeisti, arba raštu dėl to susitarti su ieškove. Atsakovė dar derybų su ieškove metu nustatė vienokią buto kainą, su šia ieškovė sutiko, šią kainą šalys įtvirtino preliminariojoje sutartyje, tačiau vėliau atsakovė buto kainą savo nuožiūra pakeitė ir pateikė pirkėjai pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta daug didesnė – 50 000 Eur – parduodamo buto kaina.

20. Atsakovė nurodė ieškovei, jog buto kaina padidėjo dėl to, jog atsakovė namo statybos ir ginčo buto įrengimo metu patyrė papildomų išlaidų, t. y. įrengė dujų valdymo modulį, įstiklino terasą, įstatė jos duris ir kt. Ieškovė pripažino sutikusi, jog atsakovė papildomai įrengtų dujų valdymo modulį, už kurį atsakovei būtų papildomai sumokėta 300 Eur. Dėl terasos iš maumedžio ieškovė pasisakė, jog jau su atsakovės atstovu derantis dėl ginčo buto kainos buvo sutarta, kad prie ieškovės buto bus priskirta terasa už papildomą kainą, t. y. butas kainuos ne 40 000 Eur, o 42 000 Eur, tačiau ieškovė neįrodė buvus tokį šalių susitarimą. Ieškovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog už įstiklintą terasą geranoriškai sutiktų atsakovei sumokėti 300–400 Eur.

21. Atsakovė turėjo įrodyti, kad buto kaina buvo pakelta dėl to, jog šalys žodžiu sutarė, kad bute už papildomą kainą bus įrengtas dujinio katilo valdymo modulis, be to, buvo pagerintos vitrinos, terasos durys. Taip pat atsakovė turėjo įrodyti, kokia suma buto kaina padidėjo atlikus minėtus pagerinimus, bei šios sumos pagrįstumą. Atsakovė minėtų aplinkybių neįrodinėjo. Kita vertus, toks šalių susitarimas turėjo būti įformintas raštu (preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 5.7 punktas). Atsakovė galėjo apskritai negerinti vitrinos, neįrengti terasos iš maumedžio, dujų valdymo modulio, tačiau šiuos darbus atliko žinodama, jog dėl jų gali keistis ginčo buto pardavimo kaina, o ieškovai daugiau nei 42 000 Eur mokėti už ginčo butą neketina. Atsakovei neįrodžius, jog su pirkėja buvo sutarta, kad dėl minėtų pagerinimų ginčo buto kaina gali daug padidėti, preliminariojoje sutartyje nustatytos esminės būsimos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos – turto pardavimo kainos – vienašališkas pakeitimas laikytinas nepagrįstu ir pažeidžiančiu ieškovės teises bei teisėtus interesus.

22. Nors atsakovė tvirtina, kad sutiktų grąžinti ieškovams jų patirtas ginčo buto pagerinimo išlaidas, pagrįstas atitinkamais dokumentais, tačiau šalys viso bylos nagrinėjimo metu dėl atlygintinų nuostolių dydžio nesusitarė. Ieškovai nurodė patyrę apie 25 000 Eur išlaidų, iš kurių 18 000 Eur išlaidas gali pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau jie neturi rašytinių įrodymų dėl virtuvės įrengimo ir kitų išlaidų, todėl šie pagerinimai turėtų būti įvertinti eksperto. Tačiau teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, jog tokio dydžio, kaip nurodo ieškovai, turto pagerinimo išlaidų atsakovė nenorėtų atlyginti, nes jos nepagrįstos, akivaizdžiai per didelės. Atsakovė neatsižvelgia į tai, jog ieškovai ginčo butą įrenginėjo galbūt neatsižvelgdami į statybinių medžiagų, baldų, įrangos, darbų kainą, o siekdami geriausiai įsirengti savo būsimą butą. Taigi, nors atsakovė galimai ir atlygintų didžiąją dalį atsakovų patirtų išlaidų, tačiau, tikėtina, ne visas, ir toks atlyginimas nekompensuotų ieškovų sugaišto laiko bei atlikto darbo, todėl taikytinas ne nuostolių atlyginimo institutas, o ieškovų nurodomas jų pažeistos teisės gynimo būdas, kurio tikslas – nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimas.

23. CK 6.401 straipsnis taikomas tik esant dar nepastatytam gyvenamajam namui ar butui. Ginčo butas yra visiškai įrengtas ir pastatytas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras suformuotas objektas, todėl nėra galimybės taikyti ieškovų nurodomos CK 6.401 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo butą, kaip į statomą būstą.

24. Atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai vengia su ieškovais sudaryti ginčo buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį notarine forma už preliminariojoje sutartyje nustatytą turto pardavimo kainą. Teismas, atsižvelgdamas į išskirtines šios bylos aplinkybes, t. y. preliminariosios sutarties sąlygas bei šios sutarties šalių faktiškai atliktus veiksmus ir elgesį vykdant preliminariąją sutartį, sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine ginčo buto su dalimi žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi.

25. Atsakovei perdavus sutarties dalyką – butą ir ieškovams iš dalies už jį atsiskaičius, šalys atliko veiksmus, būdingus sudarant pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Nors už butą nėra sumokėta visa kaina, tačiau, sprendžiant dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine, turi būti atsižvelgta į visos buto kainos nesumokėjimo priežastis. Pagal bylos duomenis ir šalių paaiškinimus nustatyta, jog ieškovai visada buvo pasirengę sumokėti likusią ginčo buto kainos dalį (39 000 Eur) atsakovei, tačiau to nepadarė, nes atsakovė nesąžiningai atsisakė parduoti ginčo butą už šalių sutartą kainą, be to, ieškovai turėjo abejonių dėl to, ar butas nėra parduotas kitiems asmenims, nebuvo užtikrinti, ar tokiu atveju galės atgauti pinigus, kai atsakovė elgiasi nesąžiningai ir net nesutinka atlyginti visų ieškovų patirtų buto įrengimo ir pagerinimo išlaidų. Tokios priežastys laikytinos pakankamai pagrįstomis. Be to, ieškovai patys ieškiniu šioje byloje kelia reikalavimą nustatyti jiems prievolę sumokėti atsakovei likusią buto kainos dalį. Siekiant apsaugoti ieškovų, kaip vartotojų, interesus bei priimant sprendimą pritaikyti teisę taip, jog ieškovų tikslas įgyti nuosavybės teisę į ginčo butą būtų pasiektas, galima spręsti, jog 2015 m. spalio 19 d. šalys sudarė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.396, 6.397 straipsniai). Ieškovams butas faktiškai buvo perduotas valdyti, todėl, esant įsipareigojimui parduoti daiktą, tai laikytina daikto pirkimu ir pardavimu, taigi ieškovai turi teisę reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis).

26. Lingvistiškai aiškinant sutartyje pavartotas žodis ne „įrenginėti“, o „įsirenginėti“ ta prasme, jog ieškovei leista įrengti ne atsakovės, o savo pačios butą, todėl kritiškai vertintini atsakovės argumentai, jog ieškovė pati prisiėmė riziką atlikti įrengimo darbus ne savo bute. Ieškovai, skaitydami tokią sutarties sąlygą, kurią, kaip nustatyta iš šalių paaiškinimų, įrašė ir pasiūlė atsakovė, galėjo pagrįstai tikėtis ir manyti, jog butas yra perduodamas jiems kaip jų turtas, o pagrindinės sutarties pasirašymas pas notarą yra tik formalumas, būtinas nuosavybės teisei į šį butą įregistruoti.

27. Nagrinėjamu atveju galima peržengti ieškinio reikalavimų ribas ir rezoliucinę dalį išdėstyti kitaip, nei nurodyta ieškovų reikalavimuose. Pripažinus šalių preliminariąją sutartį pagrindine sutartimi, iš esmės bus pasiektas toks pats tikslas, kokio ieškovai siekė, reikšdami ieškinyje suformuluotus reikalavimus dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo.

28. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino – iškeldino ieškovus su visais daiktais iš buto (duomenys neskelbtini).

29. Kolegija nurodė, kad šalys 2015 m. spalio 19 d. aiškiai įsipareigojo ateityje, t. y. iki 2016 m. liepos 1 d., sudaryti buto ir dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Termino, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, nustatymas patvirtina šalių valią pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ateityje. Preliminariosios sutarties pasirašymo metu atsakovė neturėjo subjektinės teisės į daiktą, tokią teisę ji įgijo 2016 m. kovo 29 d. Taigi 2015 m. spalio 19 d. sutartis nėra pirkimo–pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme, ji kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 straipsnis).

30. Atsakovė neneigia, jog ieškovams buvo leista patekti į butą ir atlikti apdailos darbus, nes tai buvo nurodyta ir sutartyje (4.4 punktas). Tačiau, kaip pažymėjo atsakovė, tai nebuvo nuosavybės teisių perleidimas. Sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į butą ir žemės sklypo dalį pereina nuo perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Leidimas atlikti darbus iki pagrindinės sutarties pasirašymo nėra nuosavybės teisės įgijimas. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais buvo sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; ir kt.).

31. Egzistavo objektyvios kliūtys sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nors šalys ir atliko veiksmus, turinčius nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties požymių, tačiau tai nesudaro pagrindo šalių susitarimą kvalifikuoti kaip pagrindinę sutartį. Taigi, nenustačius aplinkybės, jog butas ir žemės sklypas buvo perduoti ieškovams nuosavybės teise, nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga.

32. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog CK 6.401 straipsnio normos taikomos tik esant dar nepastatytam gyvenamajam namui ar butui, kurio pastatymą finansuoja pirkėjas sutartyje nustatytomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo jos taikyti ieškovų reikalavimui dėl buto nuosavybės teisės pripažinimo pagal šią teisės normą. Preliminariosios sutarties pasirašymo metu butas jau buvo pastatytas ir turėjo unikalų numerį. Ieškovai buto pastatymo nefinansavo.

33. Ieškovai yra fiziniai asmenys, atsakovė – profesionali verslininkė, besiverčianti nekilnojamojo turto statyba bei prekyba. Ieškovai ketino įsigyti vieną objektą, nurodė, kad ginčo patalpas pirko savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Šių aplinkybių neneigė ir atsakovė, kuri neįrodė ieškovų ketinimo ginčo patalpas pirkti kitais nei asmeninio naudojimo tikslais

(Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsnis). Taigi, tarp šalių susiklostė vartojimo santykiai. Preliminarioji sutartis atitinka visus vartojimo sutarties požymius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-611/2015; kt.).

34. Pagal kasacinio teismo praktiką ikisutartiniuose santykiuose taikomas vartojimo sutarties institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Atsakovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vartojimo sutarties, vadovavosi nebegaliojančiomis teisės normomis, yra pagrįstas, tačiau ir galiojančios teisės normos suteikia galimybę preliminariąją sutartį pripažinti vartojimo sutartimi.

35. Kadangi CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta speciali dėl nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę sutartį nukentėjusios preliminariosios sutarties šalies teisių apsaugos priemonė, tai ieškovai, siekdami apginti savo dėl atsakovės nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pažeistas teises, priešingai nei buvo nuspręsta pirmosios instancijos teismo, negalėjo, remdamiesi bendrosiomis CK 1.138 straipsnio nuostatomis, rinktis civilinių teisių gynimo būdo savo nuožiūra ir, įvardydami tai kaip nuostolių, nustatytų CK 6.165 straipsnio 4  dalyje, atlyginimo formą, pagal preliminarųjį sandorį reikalauti pagrindinės sutarties dalyko – buto su priklausiniais – priteisimo natūra, t. y. prievolės pagal preliminariąją sutartį įvykdymo (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), o ne nuostolių atlyginimo pinigine išraiška (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Ieškovų pasirinktas ir pirmosios instancijos teismo patenkintas reikalaujamų nuostolių atlyginimo būdas prieštarauja šio teisės instituto esmei, kad nuostoliai – tai asmens patirtos žalos piniginė išraiška. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nuostolius preliminariosios sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį, pažeidimo atveju gali sudaryti nukentėjusios šalies derybose dėl preliminariosios sutarties sudarymo faktiškai turėtos ir įrodytos išlaidos (pvz., dokumentų rengimo, suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimo, kelionės ir kt. išlaidos), nebent šalys būtų susitarusios kitaip, o tam tikrais atvejais – ir netiesioginės išlaidos (prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, nesąžiningos ikisutartinių santykių šalies iš savo neteisėto elgesio gauta nauda) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

36. Priešieškiniu atsakovė prašė iškeldinti ieškovus iš buto su visais daiktais. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovės argumentais, kad atmetus ieškinį egzistuoja visi pagrindai tenkinti priešieškinį.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

37. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

37.1. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu – ar tai preliminarioji, ar pagrindinė sutartis. Sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo kaip preliminariosios ar pagrindinės sutarties, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu (pirmiau nurodytas 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas yra visiškai įrengtas ir suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, faktiškai perduotas ieškovams, o šie butą įrengė savo lėšomis, taip pat kad dalis buto kainos yra sumokėta atsakovei. Taigi, nepaisant šalių sutarties pavadinimo „preliminari“, tarp šalių iš esmės buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje sutarta vėliau notarine tvarka patvirtinti pirkimo–padavimo sutartį pagal iš anksto sutartas sąlygas. Sutarties 4.4 punktu atsakovė įsipareigojo leisti ieškovams nuo 2016 m. sausio 31 d. įsirengti butą. Taigi jau sudarydami sutartį ieškovai siekė susitarti ne dėl sutarties sudarymo ateityje, o dėl konkretaus nekilnojamojo turto pirkimo, nes nė vienas protingas asmuo, nebūdamas tikras, jog įsigyja butą, nepradėtų įrengti jo savo lėšomis. Šalių valia nėra pasikeitusi iki šiol, t. y. ieškovai iki šiol siekia įgyti nurodytą nekilnojamąjį turtą, o atsakovė turi interesą jį parduoti (tai patvirtina ieškovų sąskaitos išrašas, pirmosios instancijos teismo išvados, atsakovės siųstas ieškovams sutarties projektas, atsakovės interneto puslapyje esantis skelbimas, kad butas parduotas). Faktiniu buto perdavimu ieškovams atsakovė parodė, kad jie gali bute elgtis kaip savame, bei suteikė visas galimybes tai padaryti, t. y. perdavė buto raktus, suteikė pagalbines patalpas medžiagoms ir įrankiams laikyti, patarė, kaip įsirengti butą. Ieškovai elgėsi kaip buto savininkai, t. y. sumokėjo dalį buto kainos, priėmė buto raktus ir įsirengė jį savo lėšomis pagal savo poreikius. Ieškovai nesiekė išbandyti buto, jų valia buvo įsirengti butą sau, o ne pagerinti atsakovei priklausantį turtą. Taigi šalys vykdė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.

37.2. Apeliacinės instancijos teismas netaikė kasacinio teismo išaiškinimų, nes nenustatė tikrosios šalių valios, priešingai, ją ignoravo bei buto perdavimą ir įrengimą ieškovų lėšomis laikė nepakankamu pagrindu konstatuoti, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai šalių ketinimai nesutampa, tikriesiems jų ketinimams nustatyti svarbi yra sutarties teksto lingvistinė analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009). Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad pardavėjas įsipareigoja nuo 2016 m. sausio 31 d. leisti pirkėjui įsirengti butą. Ieškovams buvo suteikta teisė įsirengti butą sau, o ne atsakovei. Tai patvirtina, jog tikrieji šalių ketinimai buvo buto pirkimas ir pardavimas, o ne susitarimas dėl galimybės ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

37.3. Atsakovė, būdama juridinis asmuo, profesionalė nekilnojamojo turto rinkoje, sudarė sutartį su ieškovais, kurie nusprendė įsigyti būstą prie jūros, skirtą šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovai ketino auginti savo būsimą vaiką, iki jam sueis treji metai, prie jūros dėl vaikų ūminių kvėpavimo takų ligų prevencijos. Tai, kad gyvenamąjį būstą ieškovai ketino įsigyti ne su vartotojo verslu ar profesija susijusiu tikslu, o šeimos poreikiams tenkinti, lemia, kad sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jai taikytinos pirkėjo (vartotojo) interesus apsaugančios įstatymų nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014).

38. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl vartojimo teisinių santykių pakeisti, pripažįstant, kad 2017 m. spalio 19 d. preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 07 nėra vartojimo sutartis ir tarp bylos šalių nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai, kitą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį palikti galioti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

38.1. Ieškovų pozicija kasaciniame skunde yra nenuosekli, nes jie neginčija preliminariosios sutarties, pripažįsta, kad ji buvo sudaryta, iš jos kildina savo reikalavimą, pripažįsta, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo neįmanoma sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau teismo prašo šalių teisinius santykius kvalifikuoti ne kaip kilusius iš preliminariosios sutarties, o kaip lygiagrečiai papildomai susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius.

38.2. Ieškovai nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimis bylose, kuriose šalių prašymai pripažinti preliminariąsias sutartis pagrindinėmis buvo atmesti, ir šios bylos tik patvirtina atsakovės poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

38.3. Šalių sutartis atitinka būtent preliminariosios sutarties (CK 6.165 straipsnis) požymius, nes jos 1 punkte aiškiai įtvirtinta šalių valia ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariosios sutarties 2.1 punktu šalys susitarė dėl būsimo pagrindinės sutarties dalyko, o 3 punkte įtvirtintos pagrindinės sutarties esminės sąlygos. Preliminariosios sutarties 2.1 punktu šalys aiškiai nustatė terminą, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis. Preliminarioji sutartis yra rašytinės formos. Taigi pagal kasacinio teismo išaiškinimus tokia preliminarioji sutartis negali būti pripažįstama pagrindine,  t. y. pirkimo–pardavimo, sutartimi (pirmiau nurodytas 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Tais atvejais, kai šalys susitarimu siekia tik susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, neatsiranda pagrindo tokį susitarimą kvalifikuoti kaip pagrindinę sutartį ir reikalauti jį įvykdyti natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008).

38.4. Šalys negalėjo sudaryti pagrindinės sutarties, kadangi preliminariosios sutarties sudarymo momentu atsakovas dar nebuvo atlikęs ginčo buto kadastrinių matavimų ir nebuvo kadastrinių duomenų bylos įregistravęs VĮ Registrų centre.

38.5. Preliminariosios sutarties 1 punkte aiškiai (didžiosiomis raidėmis) yra įtvirtintas šalių susitarimas ateityje sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį. Vien dėl šios priežasties preliminarioji sutartis negali būti pripažįstama pagrindine, t. y. pirkimo–pardavimo, sutartimi (pirmiau nurodytas 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2009; kt.).

38.6. Ieškovei butas nebuvo perduotas nuosavybėn, nesudarytas buto perdavimo aktas (CK 6.398 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2009; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012). Preliminariosios sutarties 3.2 punktu šalys aiškiai aptarė, kad nuosavybės teisė į butą bus perduodama tik po pagrindinės sutarties sudarymo ir atsiskaitymo už jį. Taigi šalys aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės į butą perdavimo momento. Ieškovai neatsiskaitė už butą, tai reiškia, kad aiškiai suprato, jog nuosavybės teisę į butą įgis tik jei bus sudaryta pagrindinė sutartis tarp šalių ir jie bus visiškai atsiskaitę už butą.

38.7. Atsakovė nėra suteikusi teisės ieškovams gyventi bute, buto neperdavė teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovai nemokėjo komunalinių ir eksploatacinių mokesčių. Atsakovė pareikalavo, kad ieškovė grąžintų raktus ir išsivežtų iš buto visus daiktus (jei tokie laikomi bute).

38.8. Ieškovė turi ne tik teisinį išsilavinimą, bet ir dirba nekilnojamojo turto brokere. Ieškovas teismo posėdyje

patvirtino, kad sutuoktinė (ieškovė) suprato, jog sutarčiai reikės notarinio patvirtinimo. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad ieškovai suprato, jog sudaro ne pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir neperka turto savo nuosavybėn preliminariosios sutarties sudarymo momentu. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovų elgesys – jie sumokėjo tik mažą dalį turto kainos (apie 7 proc.), po preliminariosios sutarties pasibaigimo teiravosi dėl notarinio sutarties patvirtinimo.

38.9. Pasibaigus preliminariajai sutarčiai gali būti keliamas tik nuostolių atlyginimo klausimas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2014). Ieškovai jau pateikė ieškinį dėl nuostolių pagal preliminariąją sutartį atlyginimo (Plungės apylinkės teisme iškelta civilinė byla Nr. e2-2658-973/2018), taigi pripažino, kad savo teises turi ginti per nuostolių atlyginimo institutą.

38.10. Ieškovai savo reikalavimą grindžia negaliojančiu CK 6.188 straipsniu. Preliminarioji sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, nes neatitinka CK 6.305 straipsnyje nustatytų ir kasacinio teismo suformuotų vartojimo sutarties požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Vartojimo sutartimi gali būti pripažinta tik būsimo buto preliminarioji sutartis, sudaryta CK 6.401 straipsnio pagrindu. Būtina sąlyga preliminariai būsimo būsto sutarčiai (CK 6.401 straipsnis) taikyti vartotojų interesus apsaugančias specialiąsias teisės normas – asmens siekis apsirūpinti gyvenamuoju būstu. Ieškovai jau turi gyvenamąją vietą – gyvenamąjį namą Vilniuje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad butas buvo būtinas ieškovams apsirūpinti gyvenamuoju plotu. Laikinas ir epizodinis gyvenimas negali būti prilyginamas siekiui turėti būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008).

38.11. Ieškovai ieškinio negrindžia nė viena kasacinio teismo nutartimi, kurioje preliminarioji sutartis pagal CK 6.165 straipsnį būtų pripažinta vartojimo sutartimi. Ieškovų nurodytose kasacinėse bylose buvo sprendžiami nepastatyto būsto preliminariųjų sutarčių (CK 6.401 straipsnis) klausimai arba nurodomų bylų aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos (santykiai kilę iš statybinio mišinio pirkimo, rangos teisinių santykių).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties teisinio kvalifikavimo

39. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015).

40. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26-686/2015).

41. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenustatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (CK 1.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Asmenų sudaryta konkreti sutartis gali turėti sąlygų, kurios yra būdingos ne vienai, o keletui įstatymuose nurodytų sutarčių, arba turėti sąlygų, kurios nėra nustatytos įstatymais, bet jiems neprieštarauja. Svarbu, kad sutartys ar jų sąlygos, nors įstatymais nenustatytos, nebūtų niekinės, t. y. nepažeistų įstatymuose nustatytų draudimų ar imperatyvų, su kuriais siejamas sandorių negaliojimas. Kelių sutarčių nuostatas atitinkanti konkreti sutartis apibūdinama kaip mišri. Prievolės atsiranda iš sandorių (CK 6.2 straipsnis), todėl sprendžiant dėl teisių ir pareigų pagal sutartį, dėl atsiradusių prievolių ar atsakomybės, dėl pažeistų teisių gynimo būdų ir kitų klausimų teisiškai yra svarbios ir turi būti įvertinamos visos sutarties sąlygos.

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. spalio 19 d. šalys sudarė sutartį, kurią vadina preliminariąja nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi. Ja šalys susitarė, kad iki 2016 m. liepos 1 d. bus sudaryta pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, bet ji nebuvo sudaryta. Preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–

pardavimo sutarties 4.4 punktu atsakovė leido ieškovams įsirengti ginčo butą nuo 2016 m. sausio 31 d. ir ieškovė tokius darbus atliko. Ieškovai šioje byloje reiškė reikalavimą patvirtinti jų su atsakove buto ir 1/112 dalies, esančios bendrąja daline nuosavybe, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o nepatvirtinus – pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą; nustatyti ieškovams solidariąją prievolę sumokėti atsakovei 39 000 Eur už butą bei už 1/112 dalį žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas pripažino preliminariąją sutartį pagrindine buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde ieškovai nurodo, kad faktiškai tarp šalių buvo sudaryta ne preliminarioji, o pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Taigi kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl šalių sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo, t. y. ar ji yra preliminarioji ar pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis.

43. CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (3 dalis). Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (5 dalis).

44. Kasacinis teismas dėl CK 6.165 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Atitinkamai jeigu sutartyje yra sąlygos, kurios nėra organizacinės, bet susijusios su įsipareigojimais sukurti daiktą ar jo dalį, pertvarkyti jį ar atlikti kitokius neorganizacinio pobūdžio veiksmus, tai jos gali būti kvalifikuojamos savarankiškai ir pagal jas sprendžiama dėl pažeistų teisių gynimo, jeigu sutartis pažeidžiama ar atsisakoma ją vykdyti.

45. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (pirmiau nurodytas 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; kt.). Kiekvienu atveju reikia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta sutartis, ar jau buvo iki galo suformuotas objektas, dėl kurio sudaryta sutartis, ar dar turėjo būti atliekami darbai, ar sutarties sąlygos aiškios ir apibrėžė tik organizacinius ar ir faktiškus tvarkomojo pobūdžio veiksmus, kokius veiksmus įsipareigojo atlikti sutarties šalys ir kas faktiškai buvo atlikta.

46. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

47. Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinamas subjektyvusis sutarties

aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018 32 punktą).

48. Tais atvejais, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).

49. Bylos duomenimis, šalių sudaryta preliminariąja nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovams butą Nr. 2, nurodydama unikalų jo numerį, ir žemės sklypo dalį, proporcingą name statomų butų plotui, kuris reikalingas butui naudoti ir eksploatuoti pagal paskirtį. Sutarties 2.1 punkte taip pat nurodyta, kad tikslus parduodamos žemės sklypo dalies dydis bus nustatytas atliekant kadastrinius namo ir buto matavimus ir įtvirtintas pagrindinėje sutartyje šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais, o pirkėjas įsipareigoja įsigyti šį turtą iš pardavėjo ir sumokėti pardavėjui turto kainą šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 3.1.1 punktu pirkėjas įsipareigojo sumokėti 3000 Eur avansą, kuris bus įskaičiuotas į turto kainą. Sutarties 3.1.2 punktu šalys sutarė, kad likusią turto kainą, t. y. 39 000 Eur, pirkėjas sumokės pardavėjui per 30 kalendorinių dienų po pagrindinės sutarties pasirašymo. Sutarties 3.2 punktu šalys sutarė, kad nuosavybės teisė į butą, žemės sklypo dalį pirkėjui pereis nuo šio turto perdavimo pirkėjui ir šio turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose nustatyta šalių atsakomybė tuo atveju, jeigu nebus sudaryta pagrindinė sutartis.

50. Teisėjų kolegija, vertindama šalių sudarytos sutarties tekstą, sprendžia, kad joje yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, nes šalys sutarė, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje (įsipareigojimas sudaryti tokią sutartį ateityje), aptartas būsimos pagrindinės sutarties dalykas ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos, nustatytas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, sutartis sudaryta rašytine forma, kaip tai reikalaujama pagal CK 6.165 straipsnio 2 dalį.

51. Kita vertus, byloje nustatyta, kad preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties 4.4 punktu atsakovė leido ieškovams įsirengti ginčo butą nuo 2016 m. sausio 31 d. ir ieškovė tokius darbus atliko, o pasibaigus sutartyje nurodytam pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui, šalys toliau bendravo dėl buto įrengimo ir tarėsi dėl pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo pas notarą, ieškovė ne kartą ragino atsakovės atstovą pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. lapkričio 3 d. atsakovė elektroniniu paštu pateikė ieškovei pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta didesnė, nei šalys sutarė preliminariojoje sutartyje, ginčo buto kaina. Tai rodo, kad jau po preliminariojoje sutartyje nustatyto termino šalys siekė sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau iš esmės nesutarė dėl vienos iš siekiamos sudaryti sutarties sąlygų – kainos (nutarties 45 punktas). Be to, šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje nustatyta, kad dar turi būti atlikti buto ir namo kadastriniai matavimai, tą bylos nagrinėjimo metu pripažino ir atsakovė. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, 84 proc. baigtumo namo ir ginčo buto kadastro duomenys nustatyti 2015 m. gruodžio 1 d., o atsakovės nuosavybės teisė į namą įregistruota 2016 m. spalio 26 d.; ginčo butas suformuotas 2016 m. kovo 25 d. Taigi ketinamas įsigyti nekilnojamasis daiktas preliminariosios sutarties sudarymo metu dar nebuvo suformuotas, bet sutartyje vartojama terminija, kad objektas yra statomame name, kad bus tikslinami kadastro duomenys, kad pirkėjams suteikiama teisė atlikti statybos darbus ir jie buvo atliekami, taip pat tai, kad iškilo ginčas dėl papildomai atliktų statybos darbų ir objekto kainos, teikia pagrindą daryti išvadą, kad sudarytoji sutartis yra ne vien preliminarioji pagal CK 6.165 straipsnį, t. y. vien tik dėl organizacinių veiksmų atlikimo siekiant ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį, ir spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju yra galimas tik nuostolių atlyginimas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

52. CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama speciali preliminariosios sutarties rūšis – būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje gali būti nustatyta, jog pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje nurodytomis sąlygomis, o pardavėjas

atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje nurodytos statybos kainos sumokėjimo.

53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti ir bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, ir specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis  – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016 31 punktą).

54. Sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo pagal CK 6.401 straipsnį reikia įvertinti aplinkybes, ar sutartyje yra vienos šalies įsipareigojimas pastatyti būsimą gyvenamąjį namą ar butą ir įsipareigojimas jį parduoti, o kitos šalies įsipareigojimas pastatytą objektą nupirkti, sumokant preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Įsipareigojimas pastatyti gali apimti ne tik atvejus, kai yra pradedama nauja statyba, bet ir atvejus, kai sudaroma sutartis dėl statomame name parduodamo buto. Šalys turi teisę susitarti, kad bus parduodamas nevisiškai užbaigtas namas ar butas, kadangi privatiems asmenims leidžiama susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kurios nėra uždraustos ar neprieštarauja teisiniams imperatyvams. CK 6.401 straipsnis nedraudžia susitarti dėl jau pradėtame statyti name statomo buto pardavimo, dėl statomo buto kitokio finansavimo (negu nustatyta CK 6.401 straipsnio 5 dalyje) ar kitokio prisidėjimo prie objekto statybos (pavyzdžiui, įrengiant objektą savo paties darbu, pasitelkiant savo rangovus, ar kt.). Šalių sudaryta sutartis pagal konkrečias jos aplinkybes ir sąlygas turi būti įvertinama dėl atitikties CK 6.401 straipsnyje įtvirtintai sutarčiai, taikant atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus.

55. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu, t. y. 2015 m. spalio 19 d., butas jau buvo pastatytas ir ieškovai buto pastatymo nefinansavo. Teismas sprendė, kad CK 6.401 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas. Teisėjų kolegija laiko nepagrįsta tokią teismo išvadą, nes, remiantis šalių pasirašytos sutarties 2.1 punktu, atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovai siekė įsigyti butą statomame daugiabučiame gyvenamajame name (nutarties 49 punktas). CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Remiantis nurodyta įstatymo nuostata, ieškovai, sudarydami preliminariąją sutartį, siekė įsigyti ne tik ginčo butą, bet ir bendrąją dalinę nuosavybės teisę į statomo namo bendro naudojimo patalpas ir kitokią įrangą. Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju preliminariojoje sutartyje ketinamas perleisti ieškovams butas buvo nurodytas kaip esantis statomame name, jis dar nebuvo galutinai suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, buto baigtumas 2015 m. gruodžio 1 d. buvo 84 proc., jo būklė nurodyta kaip „nebaigtas statyti“, o nuosavybės teisė atsakovei į ginčo butą įregistruota 2016 m. kovo 29 d., remiantis pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Sprendžiant, ar buvo baigtas statyti butas, kuris būtų parduodamas kaip jau pastatytas, t. y. tik dėl organizacinių dalykų sutvarkymo sudarant preliminariąją sutartį, turėjo būti įvertinti kadastriniai duomenys sutarties sudarymo metu, buto ir viso namo kaip bendrosios dalinės nuosavybės pastatymo būklė. Apeliacinės instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad ieškovai nefinansavo buto statybų, nelemia išvados, kad šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti netaikytinas CK 6.401 straipsnis. Pagal CK 6.401 straipsnį buto statybų finansavimo faktas nėra būtinas, šio straipsnio 5 dalyje reglamentuota statybų finansavimo galimybė tik vienu būdu, tačiau tai nedraudžia susitarti dėl kitų dalyvavimo statyboje galimybių. Jeigu jos nustatytos sutartyje, tai tokios aplinkybės nepaneigia preliminariosios statomo buto pirkimo–pardavimo sutarties.

56. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2015 m. spalio 19 d. buvo sudaryta preliminarioji būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.401 straipsnis), todėl ieškovai savo pažeistas teises gali ginti reikalaudami prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) ar naudotis kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (nutarties 53 punktas). Ieškovai byloje reiškė reikalavimą pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo turtą (CK 1.138 straipsnio 1 punktas).

57. Vienas iš pažeistų teisių gynimo būdų yra teisių pripažinimas. Teismas gali pripažinti asmeniui teises iš sutarties, kuri yra ginčijama, neigiama ar nevykdoma. Vienas iš tokių reikalavimų gali būti pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalies sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad preliminariosios

sutarties pasirašymo metu atsakovė neturėjo subjektinės teisės į daiktą, tokią teisę ji įgijo 2016 m. kovo 29 d., todėl 2015 m. spalio 19 d. sutartis nėra pirkimo–pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme, ji kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 straipsnis). Byloje nustatyta, kad ieškovams buvo leista patekti į butą ir atlikti apdailos darbus, nes tai buvo nurodyta ir sutartyje (4.4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad tokie veiksmai nebuvo nuosavybės teisių perleidimas, todėl, nenustatęs aplinkybės, jog butas ir žemės sklypas buvo perduoti ieškovams nuosavybės teise, sprendė, kad nėra CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Ši išvada teisiškai nepagrįsta ir neatitinka kasacinio teismo praktikos.

58. CK 6.309 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad daikto pirkimu ir pardavimu laikomas įsipareigojimas parduoti daiktą, jeigu jis kartu perduodamas būsimam pirkėjui valdyti. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais buvo sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; ir kt.). Įstatymas ir teismų praktika nereikalauja, kad kartu su įsipareigojimu parduoti turi būti perduodama nuosavybės teisė. Ginant pažeistas teises pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, ar buvo perduotas daikto valdymas, o ne nuosavybės teisė. Tai neprieštarauja CK 6.305 straipsnio nuostatai ir teismų praktikos teiginiui, kad nuosavybės perdavimas yra pirkimo–pardavimo sutarties požymis. Iš tikrųjų, pirkimo–pardavimo sutartimi iš pardavėjo už atlyginimą (kainą) yra perduodama nuosavybė pirkėjui. Tačiau esant ginčui dėl sutarties sudarymo pagal įsipareigojimą parduoti ar pirkti daiktą (CK 6.309 straipsnio 1 dalis), pakanka nustatyti, kad pardavėjas davė įsipareigojimą parduoti daiktą, t. y. įsipareigojo perleisti už atlyginimą (kainą) nuosavybės teisę, ir daiktą perleido valdyti,  t. y. leido daryti jam ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus. Šių sąlygų nustatymas patvirtina, kad nuosavybės teisė perėjo iš pardavėjo pirkėjui ir įformina pirkimo–pardavimo sutartį.

59. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, įpareigojo ieškovus sumokėti atsakovei 39 000 Eur už ginčo turtą. Bylos duomenimis, atsakovė su nurodyta kaina nesutiko, iš esmės tarp šalių ir kilo ginčas dėl atliktų papildomų darbų ir kainos. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šį klausimą, konstatavo, kad atsakovė neteisėtai pakėlė ieškovams kainą už jų siekiamą įsigyti turtą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir ieškovai turi teisę tik į nuostolių atlyginimą, nurodyto klausimo dėl ginčo turto kainos nesprendė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ginčo turto kainos iš esmės nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka. Dėl šios priežasties kasacinis teismas neturi galimybės priimti galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje (CPK 341 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis).

60. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių sudaryta sutartis pripažintina vartojimo sutartimi. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014). Pagal kasacinio skundo argumentus dėl šalių, kaip vartotojų, teisių apsaugos yra pagrindas konstatuoti, kad kasacinio skundo argumentai nėra išsamūs. Jais pasisakyta tik dėl sutarties kaip vartojimo sutarties kvalifikavimo, bet nenurodyta, kokios vartotojų teisių apsaugos nuostatos ir kaip turėjo būti taikomos ar kaip jos buvo pažeistos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo klausimu nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas ir nėra pagrindo dėl šios kasacinio skundo argumentų dalies pasisakyti (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018  m. lapkričio 21 d. pažyma apie 7,48 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19386 2018-11-30 2018-11-22 2018-11-22 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-450-219/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01156-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 3.4.3.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. G. ir A. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos „Dream team“ ieškinį atsakovams A.  P. ir A. G. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinio bankroto pripažinimą ir žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė BVšĮ „Dream team“ ieškiniu prašė teismo pripažinti jos bankrotą tyčiniu ir priteisti iš atsakovų A.  G. ir A. P. solidariai 120 927,96 Eur žalos atlyginimo, o netenkinus pastarojo reikalavimo – priteisti iš atsakovų solidariai 87 832,50 Eur žalos atlyginimo; taip pat priteisti 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškinyje nurodyta, kad, teismui iškėlus VšĮ „Dream team“ bankroto bylą ir administratoriui patikrinus dokumentus, nustatyta, jog pagal BVŠĮ „Dream team“ vadovės parengtus finansinės atskaitomybės dokumentus (balansą) bankroto bylos iškėlimo dieną (2015 m. rugsėjo 17 d.) bendrovės turtą sudarė 70 025 Eur (trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos, t. y. 10 700,24 Eur realiai atgautinos sumos ir 59 324,76 Eur beviltiškos skolos dėl susijusių įmonių bankroto bylų) ir 90 626 Eur skolos (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Patikrinus įmonės sudarytus sandorius buvo aptikti įmonės veiklos tikslams priešingi sandoriai. VšĮ „Dream team“ valdymo organai

nuo įmonės įkūrimo momento nuosekliais ir kryptingais veiksmais siekė įmonės nemokumo turėdami tikslą išvengti mokesčių mokėjimo Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI).

4. Įmonė laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2015 m. rugsėjo 17 d.) dengdavo einamąsias skolas darbuotojams (už einamąjį ar buvusį prieš tai mėnesį), nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatų. Bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovė kitų skolų, išskyrus VMI, neturėjo. Skola vienintelei kreditorei VMI sudarė 87 832,50 Eur, iki pat bankroto bylos iškėlimo momento su visais kreditoriais – darbuotojais ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba buvo atsiskaityta visiškai (išskyrus VMI), taip pažeidžiant CK 6.9301 straipsnį.

5. Nuo įstaigos įkūrimo per 4 metų veiklos vykdymo laikotarpį bendrovėje dirbo 298 darbuotojai, jiems atlyginimas buvo mokamas iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais ar paslaugas gaunančių susijusių bendrovių tiesioginiais pavedimais tiesiai į darbuotojų banko sąskaitas. Taip sąmoningai sudarytos sąlygos išvengti išieškojimo į biudžetą ir nuolatos suteikiant pirmenybę vėlesniems kreditoriams – darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pirmenybę atgauti skolas, žinant, kad ankstesnė kreditorė VMI faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų. Neturėdama jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto VšĮ „Dream team“ kiekvieną mėnesį palikdavo vis didėjančias skolas valstybės biudžetui, kurį administruoja VMI.

6. VšĮ „Dream team“ buvo sudariusi ir vykdė identiškas paslaugų teikimo sutartis dėl darbuotojų nuomos su UAB „Omaras“, UAB „Golkonda“, UAB „Trismegistus“, UAB „Dominikonas“, UAB „Chajamas“. VšĮ „Dream team“ direktorės A. P. pasirašytos sutartys dėl darbuotojų nuomos yra ydingos ir nuostolingos, iš anksto numatant, kad įmonė nesugebės vykdyti sandorių be vis didėjančių skolų (biudžetui arba darbuotojams).

7. Pagal VšĮ „Dream team“ su UAB „Trismegistus“ 2010 m. gruodžio 20 d. sudarytą sutartį dėl darbuotojų nuomos, skolininkės UAB „Trismegistus“ skolai augant su kiekvienu mėnesiu iki 2012 m. lapkričio 30 d. sutarties pabaigos (sutarties pabaigoje sudarė 14 360,39 Eur pagal išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 31 d. iki 2012 m. spalio 31 d.), VšĮ „Dream team“ tęsė sutartinius santykius ir darbuotojus susijusiai bendrovei „Trismegistus“ nuomojo 2 metus. VšĮ „Dream team“ direktorė A. P., būdama susijusios UAB „Trismegistus“ finansininkė, turėjo žinoti apie UAB „Trismegistus“ finansinę padėtį, tačiau sutarties laiku nenutraukė ir iki sutarties su UAB „Trismegistus“ nutraukimo 2012 m. lapkričio 30 d. nesiėmė jokių priemonių skolai išieškoti.

8. UAB „Trismegistus“, UAB „Omaras“, VšĮ „Dream team“ yra tarpusavyje susijusios įmonės. VŠĮ „Dream team“ direktorė A. P. tvarkė ir VšĮ „Dream team“, ir susijusių įmonių buhalterinę apskaitą, o ieškovei su UAB „Omaras“ pasirašant sutartį dėl darbuotojų nuomos, šiai bendrovei taip pat atstovavo ir už ją pasirašė laikinai direktoriaus pareigas einanti A. P.

9. 2012 m. lapkričio 2 d. reikalavimų perėmimo sutartimis VšĮ „Dream team“ iš UAB „Omaras“ įsigijo 32 661,03 Eur reikalavimo teises į bendroves, kurios akivaizdžiai buvo nemokios.

10. Prašydama priteisti įstaigai padarytą žalą iš atsakovų solidariai, ieškovė nurodė, kad jokio turto įstaiga neturi, likusių skolų iš įstaigos skolininkų išieškoti nėra galimybės dėl jų bankroto ar išregistravimo dėl bankroto (liko neišieškota 12 303,27 Eur BUAB „Dominikonas“ skola, 14 360,39 Eur išregistruotos UAB „Trismegistus“ skola pagal sutartis, 7863,36 Eur likusi neapmokėta UAB „Dominikonas“ skola pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį su UAB „Omaras“ (18 347,84 Eur iš 26 211,21 Eur buvo apmokėta pagal teismo patvirtintą taikos sutartį su UAB „Omaras“) ir 6449,84 Eur UAB „Trismegistus“ skola pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį su UAB „Omaras“ (iš viso 40 976,86 Eur)).

11. Remiantis VMI operatyvaus patikrinimo pažymose užfiksuota informacija, 2013 m. rugsėjo 30 d. pradelstos skolos gerokai viršijo pusę įstaigos į balansą įrašyto turto, t. y. įstaiga buvo nemoki. Vėliausiai 2014 m. vasario 28 d. VšĮ „Dream team“ tapo nemoki, kai įstaigos pradelstos skolos sudarė net 418 484,29 Lt, iš jų VMI – 337 520,87 Lt (97 752,80 Eur). Todėl vieninteliam VšĮ „Dream team“ dalininkui A. G. bei vadovei A. P. vėliausiai 2014 m. vasario 28 d. atsirado Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos šie asmenys neįgyvendino.

12. Teismo patvirtintų kreditorių nepatenkintų reikalavimų suma sudarė 133 728,52 Eur. Su kreditorių dalimi atsiskaičius, liko neatsiskaityta 120 927,96 Eur. Atsakovams tinkamai ir laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, finansiniai reikalavimai net nebūtų susidarę (pvz., VMI finansinis reikalavimas). Netenkinus reikalavimo dėl 120 927,96 Eur žalos atlyginimo priteisimo, ieškovė prašė priteisti iš atsakovų solidariai 87 832,50 Eur dydžio žalos atlyginimą, kurį sudaro bankroto byloje patvirtintas VMI reikalavimas.

13. Solidariąją atsakovų atsakomybę ieškovė grindė CK 6.6 straipsnio 3 dalimi. VšĮ „Dream team“ direktorė atsakovė A. P. vykdė dalininko A. G. nurodymus jo pavedimu. Atsakovė taip pat pateikė dalį elektroninio susirašinėjimo su A. G. , iš kurio matyti, kad A. P. atsiskaitymo su VšĮ „Dream team“ kreditoriais klausimus derino su A. G., kuris buvo VšĮ

„Dream team“ vienintelis steigėjas ir dalyvis.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

14. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei BVšĮ „Dream team“ iš atsakovų A. P. ir A. G. solidariai 87 832,50 Eur žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi patenkino kreditorės VMI prašymą ir iškėlė VšĮ „Dream team“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Vytautą Sinkevičių. 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas bankroto byloje patvirtino VšĮ „Dream team“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (e.b. l. 177-178), kuriame nurodyta skola įstaigos darbuotojams sudarė 29 940,84 Eur, VMI – 87 832,50 Eur, VSDFV Vilniaus skyriui – 15 955,18 Eur. Bendra visų kreditorių reikalavimų suma sudarė 133 728,52 Eur. Vilniaus apygardos teismas pripažino VšĮ „Dream team“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

16. ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktas nustato, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Remdamasis ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalimi, teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas. Vienas iš tokių požymių nustatomas, kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pasikeitusio įmonių tyčinio bankroto teisinio reglamentavimo, 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 išaiškino, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės suteikimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą.

18. VšĮ „Dream team“ buvo įsteigta ir įregistruota Mokesčių mokėtojų registre 2010 m. gegužės 17 d. Pagrindinės įstaigos veiklos rūšys buvo kitas darbo jėgos teikimas, bendrieji patarimai ir konsultacijos, teisinių dokumentų rengimas, kitas mokymas. Įstaigos vienintelis savininkas yra jos steigėjas A. G., direktorė – A. P., ji taip pat faktiškai tvarkė įstaigos buhalterinę apskaitą.

19. 2014 m. įstaigos balanso bei pelno ir nuostolių ataskaitos duomenimis, įstaigos įsipareigojimai sudarė 75 953,72 Eur, o ilgalaikio materialaus turto įstaiga visai neturėjo. Trumpalaikis VšĮ „Dream team“ turtas sudarė 68 195,09 Eur, o iš jo per vienerius metus gautinos sumos sudarė lygiai tiek pat, kiek ir trumpalaikis turtas. Skola VMI nuosekliai didėjo ir 2015 m. birželio 3 d. buvo 81 593,56 Eur, o 2015 m. liepos 29 d. – 87 840,60 Eur. Byloje nustatyta, kad VšĮ vardu nėra įregistruoto nekilnojamojo turto ir automobilių. Iškėlus VšĮ „Dream team“ bankroto bylą, įstaigoje buvo registruoti 47 darbuotojai.

20. Iš VMI pateiktos 2013 m. lapkričio 5 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad 2013 m. įstaigoje dirbo 46 darbuotojai. Jau 2013 m. spalio 15 d. įstaigos deklaruota mokestinė nepriemoka sudarė 261 066,77 Lt (75 610,16 Eur).

21. Į bylą taip pat pateiktas 2015 m. sausio–rugsėjo VšĮ „Dream team“ balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurių matyti, kad po bankroto bylos iškėlimo VšĮ trumpalaikį turtą sudarė 70 025 Eur – per vienerius metus gautinos sumos; ilgalaikio turto VšĮ, kaip ir anksčiau, neturėjo; nuosavą įmonės kapitalą sudarė 290 Eur kapitalas ir 20 890  Eur nepaskirstytasis pelnas; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 90 626,00 Eur. Pateiktais duomenimis, VšĮ „Dream team“ 2015 m. įstaigos pardavimo pajamos sumažėjo nuo 1 431 292 Eur iki 261 491 Eur, visos praėjusių finansinių metų (2014 m.) 1 431 292 Eur pardavimo pajamos buvo atspindėtos kaip įstaigos veiklos sąnaudos, o ataskaitiniu 2015 m. laikotarpiu veiklos sąnaudos buvo didesnės nei bendrasis pelnas, t. y. 262 278 Eur; grynasis pelnas (nuostolis) sudarė 12 842 Eur.

22. 2010 m. birželio 1 d. VšĮ „Dream team“ ir UAB „Omaras“, UAB „Golkonda“ sudarė sutartis, kuriomis VšĮ „Dream team“ įsipareigojo teikti verslo valdymo paslaugas, nuomoti darbo jėgą kavinėms, barams, restoranams ir kt. viešojo

maitinimo įstaigoms, atlikti verslo valdymo, buhalterinės apskaitos ir kt. darbus. Tokio pat turinio sutartis 2010 m. gruodžio 1 d. VšĮ „Dream team“ sudarė su UAB „Dominikonas“, 2010 m. gruodžio 20 d. – su UAB „Trismegistus“ ir 2010 m. birželio 14 d. su – UAB „Chajamas“.

23. Pagal nurodytas sutartis darbuotojo kaina apskaičiuojama kiekvieną mėnesį reikalingos vienam darbuotojui išlaikyti VšĮ „Dream team“ išlaidos plius ne didesnis nei 20 proc. valdymo mokestis. Atsiskaitoma kas mėnesį pagal pateiktą sąskaitą, kuri turi būti apmokėta per 14 d. Sutartys sudarytos penkeriems metams. Teismo vertinimu, ieškovės argumentas, kad šios nurodytos sutartys buvo ydingos savaime, nes neužtikrino viešajai įstaigai jokio pelno, deklaratyvus. Vertindamas įstaigos pelno ir nuotolių ataskaitas bei atsižvelgdamas į aplinkybę, jog viešoji įstaiga nebuvo pelno siekianti organizacija, teismas darė išvadą, kad VšĮ „Dream team“ bankroto administratoriaus teiginys, jog minimomis sutartimis nuo pat įstaigos įsteigimo siekta privesti ją prie bankroto, nepagrįstas.

24. 2012 m. lapkričio 2 d. VšĮ „Dream team“ sudarė su UAB „Omaras“ reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Omaras“ už 90 502,06 Lt (26 211,20 Eur) atlygį perleido VšĮ „Dream team“ (naujajai kreditorei) 90 502,03 Lt (26 211,20 Eur) skolininkės UAB „Dominikonas“ skolą. Neapmokėtų skolų suvestinė, sudaryta 2015 m. rugsėjo 30 d., patvirtina, kad VšĮ „Dream team“ skolininkė UAB „Dominikonas“ nuo 2011 m. sausio mėnesio nebuvo apmokėjusi nė vienos sąskaitos ir dėl to nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. buvo susidariusi 10 474,43 Eur skola. Nepaisant esančios UAB „Dominikonas“ skolos, VšĮ „Dream team“ minima 2012 m. lapkričio 2 d. sutartimi iš UAB „Omaras“ perėmė UAB „Dominikonas“ skolą ir su debitore UAB „Omaras“ atliko tarpusavio prievolių įskaitymą.

25. Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-26136-779/2016 buvo nagrinėjamas ieškovės BVšĮ „Dream team“ bankroto administratoriaus Vytauto Sinkevičiaus ieškinys atsakovei UAB „Omaras“, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančia 2012 m. lapkričio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą VšĮ „Dream team“ ir UAB „Omaras“ dėl reikalavimo teisių perleidimo į UAB „Dominikonas“ bendrą 26 211,20 Eur sumą, taikyti restituciją ir ieškovės naudai iš atsakovės priteisti 26 211,20 Eur sumą, o atsakovei grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Dominikonas“. 2016 m. rugsėjo 26 d. byla nutraukta teismui patvirtinus taikos sutartį, pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovė atsisako savo ieškinio reikalavimų, o atsakovė UAB „Omaras“ sumoka ieškovei 18 347,84 Eur reikalavimo sumos per tris darbo dienas nuo teismo nutarties, patvirtinančios šią taikos sutartį, įsiteisėjimo dienos. Taigi, iš 26 211,20 Eur sandorio sumos viešajai įstaigai liko negrąžinta 7863,37 Eur. Išieškoti šios sumos galimybių nėra, nes bankroto byloje teismas 2017 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos ir pripažino UAB „Dominikonas“ veiklą pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto bei nurodė įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Bankroto byloje teismo nutartimi buvo patvirtintas 38 811,37 Eur VšĮ „Dream team“ finansinis reikalavimas.

26. 2012 m. lapkričio 2 d. VšĮ „Dream team“ sudarė su UAB „Omaras“ dar vieną reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Omaras“ už 22 270,06 Lt atlygį perleido VšĮ „Dream team“ (naujajai kreditorei) 22 270,03 Lt skolininkės UAB „Trismegistus“ skolą. Sutarties sudarymo dieną UAB „Trismegistus“ įstaigai buvo skolinga 13 392,01 Eur. Bankroto administratorius nurodė, jog ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis teisme nebuvo ginčijama, tokia galimybė pripažinta neperspektyvia, nes bendrovei 2015 m. kovo 16 d. buvo iškelta bankroto byla, o turto bendrovė neturėjo. Bankroto byloje teismas 2016 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos ir pripažino UAB „Trismegistus“ veiklą pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, nurodė įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Bankroto byloje buvo patvirtintas 21 067,41 Eur finansinis VšĮ „Dream team“ reikalavimas.

27. Teismo vertinimu, sprendžiant ieškovės atstovo prašymą ir argumentus dėl tyčinio VšĮ „Dream team“ bankroto pripažinimo, reikšmingos byloje nustatytos šios įstaigos ir jos partnerių įsteigimo bei veiklos vykdymo aplinkybės. 2005 m. vasario 3 d. buvo įsteigta UAB „Omaras“, kurios vienintelis savininkas buvo A. M. A. M. teisme paliudijo, jog A. G. padėjo jam atidaryti UAB „Omaras“. A. M. pakvietė A. S. vadovauti UAB „Omaras“, jis priėmė į darbą atsakovę A. P. dirbti buhaltere. A. M. nurodė, jog ir nebūdamas vadovas jis vis tiek turėjo sprendžiamąjį balsą (buvo vienintelis UAB „Omaras“ akcininkas). A. S. vadovavo UAB „Omaras“ iki 2010 m. spalio 6 d., vėliau vadovu nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2015 m. sausio 9 d. buvo P. D. Įmonės veiklą plečiant maitinimo sektoriuje UAB „Omaras“ kaip vienintelis akcininkas 2007 m. birželio 1 d. įsteigė UAB „Golkonda“ (šiai nuo įsteigimo vadovavo A. S. , vėliau P. D. ir A. M.), 2009 m. spalio 7 d. įsteigė UAB „Chajamas“ (šiai nuo įsteigimo vadovavo A. S., vėliau – P. D. ir A. M.), 2010 m. spalio 1 d. įsteigė UAB „Dominikonas“ (šiai vadovavo P. D., A. S.), 2010 m. gruodžio 9 d. įsteigta UAB „Trismegistus“ (šiai vadovavo P. D., o nuo 2013 m. kovo 28 d. – P. R.). Liudytojas A. M. nurodė, kad šias įmones taip pat padėjo įsteigti atsakovas A. G. Iš Juridinių asmenų registro matyti, kad nuo įsteigimo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. vienintelis UAB „Dominikonas“ akcininkas buvo A. G., o nuo 2010 m. spalio 25 d. akcininkė – UAB „Omaras“. A. G. taip pat buvo registruotas kaip vienintelis UAB „Trismegistus“ akcininkas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. vasario 1 d., nuo 2011 m. vasario 1 d. akcininkė – UAB „Omaras“.

28. A. S. nurodė, jog darbuotojai iš pradžių (atrodo) buvo įdarbinti jų įmonėse, o įsteigus VšĮ „Dream team“ jie buvo įdarbinti pastarojoje bendrovėje. A. M. taip pat nurodė, kad iki VšĮ „Dream team“ įsteigimo darbuotojai dirbo UAB „Omaras“ ir jos patronuojamosiose įmonėse, o įsteigus VšĮ „Dream team“ buvo pervesti į šią įstaigą. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir atsakovė A. P. Ji nurodė, jog pirmiausia 2008 m. ji įsidarbino buhaltere UAB „Omaras“, kitose bendrovėse ji tvarkė buhalteriją, priimant ją į darbą į pokalbį taip pat atėjo A. G. Vėliau jis paklausė, ar ji nesutiktų būti VšĮ „Dream team“ direktore dviem mėnesiams, tačiau direktore ji buvo iki įstaigos pabaigos. A. P. nurodė, kad visus sprendimus dėl įmonės valdymo, dėl sutarčių sudarymo ar nutraukimo priiminėjo VšĮ „Dream team“ steigėjas A. G.

29. Kasos knygos įrašai ir VMI pažyma bei A. P. paaiškinimai patvirtina, kad į VšĮ „Dream team“ kasą grynuosius pinigus įnešdavo UAB „Omaras“, UAB „Golkonda“, UAB „Dominikonas“, UAB „Trismegistus“, UAB „Chajamas“ vadybininkai ir visos įneštos pinigų sumos praktiškai tą pačią dieną būdavo išmokamos darbuotojams arba iš VšĮ „Dream team“ kasos grynaisiais pinigais, arba suderinusios su VšĮ „Dream team“ atlyginimus darbuotojams išmokėdavo pačios bendrovės, kurios darbuotojus nuomojosi. Į kasą patekusios įmokos grynaisiais pinigais pirmiausia buvo skiriamos darbuotojų darbo užmokesčiui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos mokesčiams apmokėti ir tik iš dalies VMI nepriemokoms dengti.

30. VšĮ „Dream team“ neturint nekilnojamojo turto ir lėšų sąskaitoje, VMI negalėjo išieškoti skolų ir tokia padėtis iš dalies lėmė bankroto bylos teisme iškėlimą. Tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pakankamas argumentas pripažinti VšĮ „Dream team“ bankrotą tyčiniu. Išieškodamas nepriemokas VMI naudai, antstolis turėjo galimybę nukreipti išieškojimą į trečiuosius asmenis – VšĮ „Dream team“ partnerius ir dengti skolą iš įstaigos debitorių.

31. VšĮ „Dream team“ veikloje teismo konstatuotas atsiskaitymų vykdymas pažeidžiant CK 6.930 1 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. CK 6.9301 straipsnio 1 dalis nustato, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

32. Vykdydama veiklą įstaiga kiekvieną mėnesį mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, nepaisydama to, kad buvo suėję mokesčių mokėjimo terminai sumokėti VMI ir priimti sprendimai dėl skolų išieškojimo. Tai patvirtina VMI pateikta informacija apie VšĮ „Dream team“ skolos mokėjimo terminus bei kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo įstaigai bei jo priedai, iš kurių matyti, kad VMI 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. gruodžio 9 d., 2015 m. vasario 3 d., 2015 m. kovo 2 d. buvo priėmusi sprendimus išieškoti mokestinę prievolę iš VšĮ „Dream team“ sąskaitų ir iš turto. Tačiau, teismo vertinimu, į bylą nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog tiriamu atveju egzistuoja tyčinio bankroto prezumpciją atitinkančios aplinkybės, kurios įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Tokią išvadą teismas darė dėl to, kad bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo identifikuota trijų mėnesių iš eilės darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų skola. Byloje taip pat nėra pateikta faktų, jog įstaigos veikla ar turtas buvo perkelti į kitą įmonę reorganizavus ar įmonės dalį atskyrus (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

33. Teismo vertinimu, byloje šiuo atveju pakaktų duomenų konstatuoti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta viena iš tyčinio bankroto sąlygų, kad įstaigos veikla buvo organizuota taip, kad kreditorės VMI galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos ir išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditorė VMI, kuriai įsipareigojimai pradelsti ir daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

34. Visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Kadangi esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto (ar įmonės būklės bloginimo) sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovai pakankamais įrodymais paneigė priežastinio ryšio tarp konstatuoto mokėjimo eiliškumo pažeidimo ir įstaigos nemokumo priežasčių buvimą, kadangi su kreditoriais atsiskaitant įstatymo nustatyta tvarka prievolių kreditoriams dydis iš esmės nebūtų

pasikeitęs. Minėta, kad bankroto byloje patvirtintų kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir darbuotojų finansiniai reikalavimai kilo kaip bankroto bylos iškėlimo pasekmė, darbuotojai buvo atleisti. Tuo tarpu iki bankroto bylos iškėlimo šių skolų nebuvo.

35. Įstaigos nemokumą labiau lėmė dviejų VšĮ „Dream team“ partnerių – debitorių UAB „Dominikonas“ ir UAB „Trismegistus“ nemokumas. Teismas sprendė, kad byloje neįrodyti ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte ir 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, todėl netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti bankrotą tyčiniu dėl įstaigai nuostolingų ir (ar) ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo ir dėl netinkamai organizuojamos įstaigos veiklos ar neveikimo.

36. Dėl ieškovės prašymo įpareigoti atsakovus solidariai atlyginti žalą kitais pagrindais teismas pirmiausia pažymėjo, jog bendrovės, įstaigos vadovo ar dalininko civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas  – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

37. Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši pareiga įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei nustatyta vadovui ir įmonės savininkui (savininkams), kuriais buvo laikomi įmonės dalyvis (dalyviai). Atsakovas A. G. buvo vieninteliais dalininkas. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog bankroto byla turėjo būti inicijuojama 2014 m. kovo mėnesį, kai tapo aišku, jog skolų iš didžiausių įstaigos debitorių išieškoti negalima ir dėl to įstaiga nesugebės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.

38. Bylos rašytiniai įrodymai rodo, kad yra pakankamas pagrindas teigti, jog įstaigos vadovė ir faktinis vadovas, įstaigai esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau didino įmonės įsipareigojimus kreditorei VMI. Tokią išvadą teismas daro dėl to, kad tęsdama sutartinius santykius įstaiga deklaravo PVM, tačiau jo nemokėjo. Ta aplinkybė, kad įmonė vykdė veiklą, nėra pakankama, kad šalintų vadovų atsakomybę dėl bankroto bylos laiku neiškėlimo.

39. Teismui nustačius, jog valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį yra vertinama ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

40. Byloje nustatyta, kad ieškovės mokesčių nepriemokos skolos 76 674,81 Eur suma (Gyventojų pajamų mokestis – 758,40 Eur, pelno mokesčio avansas – 167,40 Eur, likusi 75 748,72 Eur suma – pridėtinės vertės mokestis) susidarė laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. Per šį laiką įstaigai taip pat priskaičiuota 11 157,69 Eur netesybų (delspinigių), todėl iš viso žala sudaro 87 832,50 Eur. Šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtos veikos (bankroto bylos neinicijavimo laiku) ir žalos – nepriemokos biudžetui. Jei įstaiga laiku būtų sustabdžiusi savo veiklą, mokestinės prievolės nebūtų atsiradusios. Kitų skolų aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. kovo mėnesio iki bankroto bylos įstaigai iškėlimo įstaiga neturėjo. Teismas sprendė, kad iš atsakovų ieškovei atlygintina 87 832,50 Eur mokesčių nepriemokos ir netesybų suma.

41. Atsakovų nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose (2017 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-30-313/2017 ir kt.), kuriose teismas yra pažymėjęs, jog žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, nėra suformuluota vienareikšmė taisyklė. Anot teismo, šios nagrinėjamos bylos ir minimų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl šia taisykle nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis.

42. Atsakovas A. G. buvo įstaigos vadovas de facto (pagal tikrąją padėtį). Tai patvirtina pačių atsakovų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai. Kai kurias vadovo funkcijas vis dėlto vykdė atsakovė. Faktiniam vadovui taip pat kyla civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų ir fiduciarinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (formaliai) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Faktiniu bendrovės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis). Neteisėtas abiejų atsakovų delsimas inicijuoti bankroto bylą ir tokia padėtis viešojoje įstaigoje susidarė abiem atsakovams – de jure vadovei ir faktiniam vadovui – kartu bendrais veiksmais pažeidžiant bendrovės vadovo fiduciarines pareigas. Solidarioji atsakovų (skolininkų) pareiga šiuo atveju grindžiama bendrai padaryta žala, kadangi atsakovus sieja bendri veiksmai dėl padarinių (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

43. Bylą pagal ieškovės BVšĮ „Dream team“ ir atsakovų A. G. bei A. P. apeliacinius skundus išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

44. Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad viešoji įstaiga iš esmės visą veiklos vykdymo laikotarpį veikė pelningai. Įmonės, kurioms buvo nuomojami darbuotojai, mokėjo šiems darbuotojams darbo užmokestį, taip pat mokesčius Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atkreiptinas dėmesys, kad iki bankroto bylos iškėlimo įstaiga neturėjo skolų nei darbuotojams, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Taip pat minėtos įmonės vykdė atsiskaitymus ir su VMI VšĮ „Dream team“ vardu, mokėjimus VMI atliko ir pati viešoji įstaiga, be to, antstolio buvo sėkmingai įvykdytas ir mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas. Šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad darbuotojų nuomos sutartys buvo iš esmės nuostolingos (lemiančios vien tik nuostolio atsiradimą) viešajai įstaigai, todėl ir įstaigos tyčinis bankrotas šiuo pagrindu teismo nekonstatuotas.

45. Viešoji įstaiga ir kitos įmonės buvo tarpusavyje susijusios (per valdymo organus, dalyvius ir kt.), jos veikė pasitikėjimo pagrindais, viena su kita bendradarbiaudamos. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimis nebuvo sąmoningai siekiama VšĮ „Dream team“ nemokumo. Ne bet kokių nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, o tik tokių, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis. Dėl šių sandorių sudarymo turi egzistuoti priežastinis ryšys su esminiu įmonės padėties pabloginimu iki tokio laipsnio, kad šie veiksmai kvalifikuotini kaip tyčinis bankrotas. Ieškovė šios aplinkybės neįrodė.

46. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Byloje nėra jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad viešosios įstaigos darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės buvo nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

47. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

48. Atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo viešojoje įstaigoje buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nelemia VšĮ „Dream team“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nors ir nustatyta, kad viešoji įstaiga mokėjo mėnesinį darbo užmokestį darbuotojams nepaisydama suėjusių mokesčių mokėjimo VMI terminų, taip pat esant VMI priimtiems sprendimams dėl skolų išieškojimo, tačiau neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo ir viešosios įstaigos nemokumo. Nėra pagrindo konstatuoti, kad viešoji įstaiga sąmoningai pažeidinėjo atsiskaitymų eiliškumą, tyčia kryptingai siekdama nemokumo.

49. Viešoji įstaiga bendradarbiavo su VMI, kuri, 2013–2014 metais atlikusi įstaigos veiklos patikrinimus, jokių griežtesnių priemonių (įstaigos bankroto bylos, baudžiamosios bylos dėl mokesčių vengimo inicijavimo ar kt.) tuo metu nesiėmė, todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius nemanė, jog viešosios įstaigos veikla yra tikslingai nukreipta į sąmoningą įstaigos nemokumo siekimą.

50. Dėl žalos atlyginimo – skola viešosios įstaigos darbuotojams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, taip pat bankroto administravimo išlaidos susidarė jau po bankroto bylos VšĮ „Dream team“ iškėlimo, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp prašomos priteisti 120 927,96 Eur žalos sumos ir atsakovų neteisėtų veiksmų.

51. Sprendime pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 87 832,50 Eur žalos dydžio, pagrįstai rėmėsi VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikta patikslinta informacija apie VšĮ „Dream team“ skolą 2015 m. spalio 1 dieną. Iš šių VMI detalizuotų duomenų matyti, kad nurodyta skola susidarė (išaugo) laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., t. y. jau po teismo nustatyto momento (2014 m. kovo mėn.), kai atsakovų turėjo būti inicijuota VšĮ „Dream team“ bankroto byla. Jeigu atsakovai nurodytu laiku būtų įvykdę šią savo pareigą, 87 832,50 Eur mokestinės nepriemokos ir netesybų suma nebūtų susidariusi.

52. Abu atsakovai laiku nesikreipė į teismą dėl viešosios įstaigos bankroto bylos iškėlimo. Civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik formalų įmonės vadovo

statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Atsakovui A. G. civilinė atsakomybė taikytina ne kaip VšĮ „Dream team“ vadovui de facto, bet kaip viešosios įstaigos dalininkui, kuris, laiku nesikreipęs į teismą dėl bankroto bylos VšĮ „Dream team“ iškėlimo, turi pareigą atsakyti kreditoriams solidariai kartu su viešosios įstaigos vadove de jure (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

III. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

53. Kasaciniu skundu atsakovė A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutarties dalis dėl žalos atlyginimo ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

53.1. Įstaigos vadovo ar dalininko civilinei atsakomybei taikyti yra būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditorių reikalavimų padidėjimas nuo teismo nustatyto nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo momento savaime nereiškia žalos, patirtos pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes vadovas atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. apžvalga dėl bendrovės valdymo organų atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo). Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu padidėję įmonės įsipareigojimai turi būti susiję teisiniu priežastiniu ryšiu su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą.

53.2. Bylą išnagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kad žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepaisant vadovo veiksmų, ir kad bendrovės patirta žala tokiais atvejais laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai kaip žalą, padarytą įstaigai dėl laiku neinicijuoto bankroto, pripažino įstaigos mokestines prievoles VMI.

53.3. Bendrovės mokėtini mokesčiai yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepaisant įmonės vadovo veiksmų. Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Dėl šios priežasties mokesčiai negali būti pripažįstami įmonės patirta žala, kurią civilinės atsakomybės taikymo atveju privalo atlyginti vadovas. Nagrinėjamoje byloje skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai nesivadovavo pirmiau išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo taisykle, nurodydami, kad ši taisyklė yra nevienareikšmė, dėl to nepagrįstai sprendė, kad atsakovės veiksmais padaryta bendrovei žala yra 87 832,50 Eur nepriemoka biudžetui.

54. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovės A. P. kasacinio skundo atsakovas A. G. sutinka su kasaciniu skundu ir jį prašo tenkinti.

55. Atsiliepimu į atsakovės A. P. kasacinį skundą ieškovė BVšĮ „Dream team“ prašo atmesti kasacinį skundą, palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma:

55.1. Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika, nurodydama, kad žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma, o tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Taigi, žala teoriškai išimtiniais atvejais galėtų būti nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, kurios yra būtinosios veiklos išlaidos (leidžiami atskaitymai, sąnaudos).

55.2. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka aprašyta Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnyje, jame leidžiami atskaitymai ir yra būtinosios veiklos išlaidos (sąnaudos). Konkrečiai įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Leidžiamiems atskaitymams taip pat priskiriamos visos išlaidos

darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Iš VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. rašto „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ matyti, kad ieškovės patirta žala susideda ne iš būtinųjų veiklos išlaidų, o iš VMI nesumokėto 75 748,72 Eur pridėtinės vertės mokesčio laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., 167,69 Eur pelno mokesčio avanso laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., 758,40 Eur gyventojų pajamų mokesčio laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Tai nėra būtinosios veiklos išlaidos (Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnis). Būtinosios veiklos išlaidos taip pat nėra baudos ir delspinigiai, kurie taip pat pripažįstami bendrovės patirta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013).

55.3. Tiek nurodytoje, tiek ir kitose kasaciniame skunde paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017 nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodytose bylose kilo ginčas dėl BUAB nemokumo momento ir dėl to atsiradusios žalos, taip pat dėl vadovo pažeisto atsiskaitymo eiliškumo. Atsakovės nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, 2017 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-701/2017 ieškovė prašė priteisti solidariai iš buvusių įmonės vadovų ir akcininkų žalos, patirtos dėl jų padarytų teisės aktų pažeidimų, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokėti mokesčius valstybei negali būti laikomas ieškovo žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Nagrinėjamos bylos atveju įsipareigojimus VMI atsakovai sąmoningai ir sistemingai didino nuolat, taip darydami žalą ieškovei, ir apie tai atsakovams buvo žinoma. Neužfiksuota jokio vėlesnio įpareigojimo ieškovei padengti mokestinę nepriemoką ir tokių duomenų byloje nėra. Bankroto bylos ieškovei neinicijavimas laiku tiesiogiai nulėmė 87 832,50 Eur mokestinės nepriemokos ir netesybų sumos susidarymą.

55.4. Žala ieškovei buvo daroma tokiu būdu, kad ieškovė su bendrovėmis UAB „Omaras“, UAB „Golkonda“, UAB „Dominikonas“, UAB „Trismegistus“, UAB „Chajamas“ praktiškai nuo įsteigimo 2010 m. buvo sudariusi darbuotojų nuomos sutartis. Sutartimis ieškovė prisiėmė vien pareigas mokėti mokesčius už darbuotojus, kurie dirbo susijusių bendrovių naudai. Tokios sutartys ieškovei buvo nuostolingos, sukėlė vien pareigas mokėti mokesčius, o darbuotojai dirbo minėtų susijusių bendrovių naudai. Nuo įstaigos įkūrimo per 4 metų veiklos vykdymo laikotarpį bendrovėje dirbo 298 darbuotojai. Ieškovei esant nemokiai, buvo atliekami veiksmai, kuriais buvo siekta patenkinti su ieškove susijusių įmonių ir jų darbuotojų reikalavimus, paneigiant kito kreditoriaus – VMI – galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovės, kas reiškia, kad žala ieškovei buvo padaryta nesąžiningais veiksmais, siekiant ją privesti prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tai patvirtina atsakovų nesąžiningumą ir siekį padaryti ieškovei žalos, ir atitinkamai tokios žalos padarymą.

55.5. Kasacinio teismo suformuota ir kasaciniame skunde analizuojama kasacinio teismo praktika, kad vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokėti mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-701/2017) valstybei negali būti laikomas ieškovo žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme; žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma, o tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013) – ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčo atveju netaikytina, nes nagrinėjamu atveju ieškovės patirta žala susideda iš VMI sistemingai ir kiekvieną mėnesį nesumokėtų pelno ir pridėtinės vertės mokesčio, ieškovės patirta žala nėra bendrovės būtinosios veiklos išlaidos (Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnis), be to, ieškovė neturėjo jokio vėlesnio įpareigojimo sumokėti neteisėtai išvengtus mokėti mokesčius. Ieškovė buvo nuolat VMI raginama vykdyti CK 6.930 1 straipsnio nuostatas, bet jų nepaisė.

56. Kasaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutarties dalis dėl žalos atlyginimo ir priimti naują sprendimą atmesti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

56.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime sutiko su ieškovės pozicija, kad bankroto byla turėjo būti inicijuojama 2014 m. kovo mėnesį, kai tapo aišku, jog skolų iš didžiausių įstaigos debitorių išieškoti negalima ir dėl to įstaiga nesugebės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Tačiau nors Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendime nurodė, kad teismų praktika patvirtina, jog nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį yra vertinama ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl

bankroto bylos neinicijavimo laiku, tačiau pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendime nenustatė, kokio dydžio pradelsti VšĮ „Dream team“ finansiniai įsipareigojimai buvo atsakovams pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir priteisė iš atsakovų solidariai visą VMI ieškovės bankroto byloje,  t. y. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi patvirtintą, 87 832,50 Eur dydžio finansinį reikalavimą kaip ieškovei padarytos žalos atlyginimą.

56.2. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsižvelgė į tai, kad 2014 m. kovo mėnesį, kai, anot teismo, atsakovams atsirado pareiga teikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė jau turėjo mokestinę nepriemoką VMI, todėl ieškovei atsakovų padarytos žalos dydis nepateikus laiku pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo būti nustatytas atėmus ieškovės bankroto bylos iškėlimo metu buvusių finansinių įsipareigojimų dydį iš ieškovės pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžio, buvusio tuo momentu, kai atsakovams atsirado pareiga teikti pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

56.3. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje nurodė, kad atsakovų argumentai, jog vertinant, kiek išaugo skola nuo to momento, kada kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo teisme, reikėtų atsižvelgti į VMI 2014 m. balandžio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymą, laikytini nepagrįstais. Šioje pažymoje nurodyta, kad, 2014 m. kovo 17 d. duomenimis, įstaigos deklaruota mokestinė nepriemoka – 311 531,14 Lt (90 225,65 Eur) – susidarė nuo 2012 m. lapkričio 26 d. Taigi teismo vertinta VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikta patikslinta informacija apie VšĮ „Dream team“ skolą yra susijusi su kitu nagrinėjamam klausimui išspręsti aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d.), be to, ši informacija pagrindžia (detalizuoja) įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą VMI 87 832,50 Eur finansinį reikalavimą.

56.4. Teismai nepagrįstai nesivadovavo byloje esančios 2014 m. balandžio 8 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažymos duomenimis, kad 2014 m. vasario 28 d. ieškovės skola sudarė 418 484,29 Lt (121 201,43 Eur), iš jų VMI – 337 520,87 Lt (97 752,80 Eur), t. y. dar didesnę sumą, negu buvo patvirtinta ieškovės bankroto bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi – 87 832,50 Eur. Teismai žalos dydį nustatė netinkamai taikydami proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, žalą ir priežastinį ryšį, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos ir taikytinos praktikos tokios kategorijos bylose.

56.5. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Dėl to vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu buvusi bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

56.6. Atsakovė siekė įstatymų nustatyta tvarka atgauti debitorines skolas iš įstaigos debitorių, taip išvengdama kraštutinės priemonės – įstaigos bankroto. Tai, kad ieškovei iš debitorių nepavyks atgauti skolų, paaiškėjo tik antstoliams nepavykus išieškoti skolų iš šių įmonių bei dar vėliau joms iškėlus bankroto bylas ir jas išregistravus dėl bankroto, o ne 2014 m. kovo mėnesį. Atsakovų paaiškinimai, kad 2014 m. įstaiga užbaigė pelningai, patvirtinta į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl iš dalies suprantamas įstaigos siekis išlaikyti darbuotojus ir išvengti bankroto.

56.7. Skolų iš šių debitorių pradėta reikalauti pasibaigus prievolių įvykdymo 2013 m. pabaigoje terminui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks įstaigos dalininko ir vadovės elgesys, kai partneriams skolas išmokėti leista per vienerių metų laikotarpį ir po to į teismą kreiptasi per du mėnesius, neviršija įprastinės viešosios įstaigos ūkinės komercinės veiklos, kiek ji buvo vykdoma, rizikos. Nustatęs, kad įstaigos vadovė rūpestingumo pareigos nepažeidė, kreditorių reikalavimai sumažėjo, atliktos teisinės procedūros išieškant skolas iš debitorių buvo pagrįstos, teismas negalėjo prieiti prie išvados, kad tokiais atsakovų kaltais veiksmais padaryta (padidinta) žala įstaigai (kreditoriams) ir egzistuoja priežastinis ryšys tarp tokių veiksmų ir žalos dydžio.

56.8. Įstaigos vadovo ir dalininko pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įstaigai skiriasi. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju

akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priteisdami ieškovės naudai iš atsakovų solidariai 87 832,50 Eur žalos atlyginimą, nenustatė konkretaus momento, kada atsakovui, kaip ieškovės dalininkui, tapo aišku, kad ieškovė yra nemoki. Atsakovo nuomone, dalininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas jokiu būdu negali būti tapatinamas su dalininko turėjimu ar galėjimu žinoti, kad ieškovė turi debitorių, kurie galimai ateityje nevykdys savo įsipareigojimų.

56.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Taigi sprendžiant, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, sąvoką, – nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovei galėjo kilti žala, atsakovas A. G. atliko, taip pat neįrodytas šio atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys.

57. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo A. G. kasacinio skundo atsakovė A. P. sutinka su kasaciniu skundu ir jį prašo tenkinti.

58. Atsiliepimu į atsakovo A. G. kasacinį skundą ieškovė BVšĮ „Dream team“ prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime, be kitų argumentų, kurie jau išdėstyti ieškovės atsiliepime į atsakovės A. P. kasacinį skundą, pažymėta tai, kad žala BVšĮ „Dream Team“, netiesiogiai jos kreditoriams buvo padaryta bendrais atsakovų veiksmais, todėl padarytą žalą jie privalo atlyginti solidariai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį. Atsakovai nevykdė įstatyme nustatytos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas A. G. byloje patvirtino, kad visus sprendimus dėl įstaigos valdymo, sutarčių sudarymo ar nutraukimo priiminėjo jis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl juridinio asmens vadovo ir juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės

59. Juridinio asmens dalyvio (akcininko, dalininko) civilinę atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis; juridinio asmens vadovo (valdymo organo) civilinę atsakomybę reglamentuoja CK 2.87 straipsnio 7 dalis. Šių asmenų civilinė atsakomybė atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai).

60. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Akcininkui, nevykdžiusiam bendrovės valdymo funkcijos, atsakomybė kyla, jei teismas konstatuoja, kad jis pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai. Atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas de jure arba de facto vykdė įmonės valdymo funkciją, atsakomybė jam kyla kaip bendrovės vadovui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Taigi priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir atsakomybės teisinio pagrindo juridinio asmens dalyviui civilinė atsakomybė gali kilti tiek kaip dalyviui pagal CK

2.50 straipsnį, tiek kaip vadovui pagal CK 2.87 straipsnį.61. Teismai, tenkindami ieškinio dalį, rėmėsi ĮBĮ 8 straipsniu, reglamentuojančiu įmonės (viešosios įstaigos) atsakingų

asmenų pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei (viešajai įstaigai) iškėlimo ir dėl šios pareigos nevykdymo žalos atlyginimą iš viešosios įstaigos savininko ir faktinio vadovo bei formalios vadovės, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo.

62. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (VšĮ „Dream team“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi) galiojo 2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (nurodyta įstatymo redakcija galiojo iki 2016 m. sausio 1 d.). Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

63. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).

64. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad VšĮ „Dream team“ buvo nemoki ir bankroto byla turėjo būti keliama jau 2014 m. kovo mėnesį, kai tapo aišku, jog skolų iš didžiausių įstaigos debitorių išieškoti nėra galimybių ir dėl to įstaiga nesugebės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Tuo metu atsakovas A. G. buvo vienintelis įstaigos dalininkas (juridinio asmens dalyvis) ir faktinis (de facto) jos vadovas, nes atlikinėjo ir juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis), o atsakovė A. P. ėjo direktoriaus pareigas (de jure vadovė), tačiau nė vienas jų nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo ir taip didino įmonės įsipareigojimus kreditorei VMI, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad abiejų atsakovų delsimas inicijuoti bankroto bylą rodo jų neteisėtus veiksmus ir sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti už kreditoriams nuo pareigos neatlikimo iki bankroto bylos iškėlimo padidėjusią žalą.

65. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 27 punktas), tačiau pažymėjo, kad įmonės nemokumo atsiradimo metu galiojusi ĮBĮ 8 straipsnio redakcija įpareigojo atsakovą A. G. kaip įstaigos dalininką (juridinio asmens dalyvį) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, todėl pripažino jo pareigą atsakyti kreditoriams kartu su įstaigos vadove.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas A. G., būdamas faktinis įstaigos vadovas ir dalininkas, gerai žinojo įstaigos finansinę būklę ir jos nemokumą, todėl jam civilinė atsakomybė taikytina ne kaip VšĮ „Dream team“ vadovui de facto, bet kaip viešosios įstaigos dalininkui, veikusiam kartu su viešosios įstaigos vadove de jure, kurie, laiku neinicijavę bei nesikreipę į teismą dėl bankroto bylos VšĮ „Dream team“ iškėlimo, turi pareigą atsakyti kreditoriams solidariai abudu, nes jų bendras neveikimas nulėmė žalos kreditoriams atsiradimą bei padidėjimą per laikotarpį, kurį buvo delsiama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

67. CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Žala šiame kontekste aiškintina kaip materialaus ar nematerialaus pobūdžio pakenkimas teisės saugomam interesui, o nedaloma žala yra tada, kai negalima išskirti skirtingų interesų pažeidimo arba pažeidus tą patį interesą negalima nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina konkrečiam atsakovui.

68. Žala kreditorei VMI didėjo dėl abiejų atsakovų neteisėto neveikimo, šiems žinojus apie dar 2014 m. kovo mėnesį susidariusį faktinį įstaigos nemokumą, bet laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tik vėliau priimta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi tenkinęs kreditorės VMI prašymą teismas iškėlė VšĮ „Dream

team“ bankroto bylą. Todėl solidarioji atsakovų atsakomybė tenka už pareigos nevykdymą bendrais jųdviejų veiksmais (neveikimu), tai atitinka CK 6.6 straipsnio 3 dalies normą dėl solidariosios atsakomybės taikymo, o atsakovų kasacinių skundų argumentai dėl dalinės atsakomybės taikymo yra nepagrįsti, dėl to atmestini.

69. Taip pat atmestini atsakovų kasacinių skundų argumentai, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nėra atsakingi už nesumokėtus valstybei mokesčius, nes žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepaisant vadovo veiksmų.

70. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 20, 23, 30, 31 punktuose išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstami pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014), taip pat ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Šiais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję.

71. Pagal pirmiau aptartus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, tam tikrais atvejais neįvykdyta įmonės mokestinė prievolė pripažįstama žala civilinės atsakomybės prasme ir jos atlyginimas gali būti išieškomas iš įmonės vadovo ir (ar) dalyvio. Nagrinėjamu atveju reikalavimas atlyginti žalą pareikštas CK normų ir ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu, t. y. kad atsakovai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir dėl to didėjo kreditorės VMI skola, kurios ši neturi galimybių iš nemokios įmonės išieškoti. Taigi dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą priežastiniu ryšiu susijusi teisiškai reikšminga žala padaryta ne įmonei, bet jos kreditorei būtent dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą; iškėlus bankroto bylą nesumokėta mokesčių suma tapo VMI finansiniu reikalavimu, kurį privalo atlyginti bankrutavusi įmonė, o jai negebant sumokėti, už tai atsakingi asmenys yra atsakovai, dėl kurių neveikimo atsirado žala.

72. Pažymėtina ir tai, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalis nustato subsidiarią įmonės dalyvio atsakomybę už juridinio asmens prievolę, kurios šis negali įvykdyti dėl dalyvio nesąžiningų veiksmų. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

73. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens dalyviui galioja draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Jei juridinio asmens dalyviai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Viešosios įstaigos savininkas, veikęs kaip vadovas de facto, žinodamas, kad įstaiga tapo nemoki, turi nepadengtų įsipareigojimų kreditoriams, tačiau nepaisydamas to, nesikreipdamas dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo, elgėsi nesąžiningai, taip vengė prievolių įstaigos kreditoriams įvykdymo bei dar labiau sumažino įmonės mokumą, įsipareigojimai kreditoriams per delsimo laikotarpį padidėjo, todėl viešosios įstaigos savininkui (steigėjui) atsakomybė taikytina ir pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį už jo nesąžiningų veiksmų pasekmes – padidėjusią kreditoriams žalą.

74. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 pateiktas išaiškinimas, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakingo asmens įmonės valdymo laikotarpiu. Šis išaiškinimas detalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, joje konstatuojant, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.

75. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016, 42 punktas).

76. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su atsakovų kasacinių skundų argumentais, kad, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama įmonės skolų suma, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skaičiavo ir nurodė, kiek padidėjo skola. Byloje nustatyta, kad ieškovės mokesčių nepriemokos skolos 76 674,81 Eur suma (Gyventojų pajamų mokestis – 758,40 Eur, pelno mokesčio avansas – 167,40 Eur, likusi 75 748,72 Eur suma – pridėtinės vertės mokestis) susidarė laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. Per šį laiką įstaigai taip pat priskaičiuota 11 157,69 Eur netesybų (delspinigių), todėl iš viso žala sudaro 87 832,50 Eur. Nustatydami 87 832,50 Eur žalos dydį teismai pagrįstai rėmėsi VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikta patikslinta informacija apie VšĮ „Dream team“ skolą 2015 m. spalio 1 dieną. VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. rašte pateikė skaičiavimą, kad nurodyta skola susidarė (išaugo) laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d., t. y. jau po teismo nustatyto momento (2014 m. kovo mėn.), kai atsakovų turėjo būti inicijuota VšĮ „Dream team“ bankroto byla. Jeigu atsakovai laiku būtų įvykdę šią savo pareigą, 87 832,50 Eur mokestinės nepriemokos ir netesybų suma nebūtų susidariusi.

77. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

78. Teismai, nustatydami faktines aplinkybes dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų pagrindu padarė išvadas dėl žalos atsiradimo abiejų atsakovų bendrais kaltais veiksmais, todėl teisiškai pagrįstai sprendė priteisti įrodytą žalos atlyginimo dydį solidariai iš atsakovų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

79. Kasacinis teismas turėjo 4,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš atsakovų, kurių kasaciniai skundai netenkintini, lygiomis dalimis turėtų būti priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi

išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikоs teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Abiem atsakovams tenkanti bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia nurodytos minimalios ribos, todėl iš jų nepriteistina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartį.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19390 2018-11-30 2018-11-22 2018-11-22 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-449-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00044-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.3.2.8; 2.4.2.9.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui D. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo ir pagal atsakovo D.  P. priešieškinį ieškovei I. P. dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė DNB bankas, institucija, teikianti išvadą byloje, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyris.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, santuokos metu šį turtą iš esmės pagerinus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė: 1) nutraukti jos ir atsakovo sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) nustatyti nepilnamečio vaiko N. P. gyvenamąją vietą su ieškove; 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus naudai išlaikymą periodinėmis kasmėnesinėmis sumomis po 200 Eur, bet ne mažiau negu pusę minimaliosios algos, priimant teismo sprendimą (jeigu teismas nuspręstų, kad prašoma suma yra per didelė), iki sūnui sueis 18 metų, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 4) pripažinti sodo pastatą (namą), 7709 Eur vertės, ūkinį pastatą, 544 Eur vertės, žemės sklypą, 81 Eur vertės, (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir santuokoje įgytu turtu (šeimos turtu); 5) nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti ieškovei visą nurodytą turtą – sodo pastatą (namą), ūkinį pastatą ir žemės sklypą; 6) padalyti namų apyvokos reikmenis tokia tvarka: visi ūkinio pobūdžio prietaisai ir įrankiai lieka atsakovui, o ieškovei lieka buitinė technika ir minkštasis oranžinis svetainės kampas; 7) priteisti kredito likutį pagal šalių su AB SEB banku sudarytą kredito sutartį solidariai, nekeičiant sutarties sąlygų; 8) priteisti paskolos likutį tik atsakovui pagal kredito sutartį, sudarytą atsakovo ir AB DNB banko; 9) po santuokos nutraukimo palikti pavardes – I. A. ir D. P..

3. Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 26 d. daliniu sprendimu nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei grąžino ikisantuokinę pavardę – A., atsakovui paliko santuokinę pavardę – P.; N. P. gyvenamąją vietą nustatė su motina (ieškove) jos gyvenamojoje vietoje; priteisė N. P. iš atsakovo jo išlaikymui kas mėnesį po 150 Eur nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki N. P. pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; nustatė, kad išlaikymui skirtas lėšas ieškovė valdys uzufrukto teise; nustatė atsakovo ir sūnaus N. P. bendravimo tvarką.

4. Ieškovė dėl reikalavimų padalyti turtą nurodė, kad iki santuokos sudarymo atsakovas savo vardu buvo įgijęs nekilnojamąjį turtą: sodo pastatą (namą), ūkinį pastatą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bendros 8334 Eur vertės. Šalys visam šiam turtui pagerinti paėmė AB SEB banke 24 679,17 Eur (85 000 Lt) paskolą. Pagal šią sutartį paskolai padengti šalys moka po 80 Eur (iš viso 160 Eur) per mėnesį. Kredito likutis 2016 m. gruodžio 20 d. buvo 13 906,58 Eur. Iš paimto kredito iš esmės buvo perstatytas sodo namas ir ūkinis pastatas, žemės sklype įrengta kanalizacija, vandentiekis ir kita. Taigi turtas, nepaisant to, kad buvo įgytas tik atsakovo dar prieš sudarant santuoką, tapo šeimos turtu ir ieškovė prisidėjo prie jo pagerinimo lygiai tiek pat, kiek ir atsakovas. Be to, paimtos paskolos vertė smarkiai viršija turto vertę, kas rodo, jog turtas tapo šeimos turtu ir turi būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei turi būti padalytas. Kadangi santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, taip pat atsižvelgiant į tai, kad vaikas, remiantis geriausių vaiko interesų principu, turėtų gyventi su motina, ieškovei priteistinas visas minėtas turtas, nepriteisiant atsakovui kompensacijos. AB SEB bankui negrąžintas minėtas kredito likutis priteistinas šalims mokėti lygiomis dalimis sutartyje nustatyta tvarka.

5. Jokio kito nekilnojamojo turto santuokos metu šalys neįgijo. Ieškovės vardu 2013 m. kovo 21 d. yra įregistruotas 2000 metų automobilis „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ne didesnės negu 1000 Eur vertės. Kadangi atsakovas savo kaltais veiksmais, būdamas neištikimas, sugriovė šeimą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra reikalingas ir vaiko reikmėms tenkinti, automobilis priteistinas ieškovei.

6. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas kito asmens vardu yra įsigijęs automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šiuo automobiliu atsakovas nuolat naudojasi, „faktiškai“ jis yra atsakovo, tačiau tam, kad nereikėtų automobiliu dalytis, jis nusipirko ir įregistravo automobilį per kitą asmenį. Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl turto ieškovei priteisimo, turėtų būti atsižvelgiama į atsakovo nesąžiningumą. Ieškovės žiniomis, atsakovas turi asmeninį kreditorių AB DNB banką, iš kurio yra paėmęs iki 1500 Eur kreditą.

7. Atsakovas priešieškiniu prašė: 1) priteisti iš jo ieškovei 5772,59 Eur kompensaciją už jos santuokos metu įneštą piniginį įnašą pagal kredito sutartį su AB SEB banku, nustatant, kad, priteisus kompensaciją, visas sodo pastatas su atliktais pagerinimais nuosavybės teise atitenka atsakovui; 2) įpareigoti atsakovą vieną nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. (imtinai) toliau mokėti kredito įmokas kreditoriui AB SEB bankui pagal 2007 m. birželio 15 d. kredito sutartį; 3) priteisti iš ieškovės atsakovui 750 Eur kompensaciją už santuokos metu įsigytą automobilį „Seat Alhambra“, nustatant, kad, priteisus kompensaciją, šis automobilis asmeninės nuosavybės teise atitenka ieškovei; 4) priteisti iš ieškovės atsakovui 1500 Eur kompensaciją už santuokos metu 9 metus mokėtas kaupiamojo investicinio draudimo įmokas UAB „SEB gyvybės draudimas“.

8. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypas ir ūkinis pastatas šalių santuokos metu nebuvo niekaip pagerinti, todėl šie daiktai neginčijamai yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Kadangi sodo pastatas nors ir pagerintas, tačiau dar nėra tinkamai pabaigtas, todėl nėra įvertintas ir įregistruotas. Dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti ieškovės sukurtos daikto vertės

dalies natūra, todėl spręstinas kompensacijos ieškovei priteisimo klausimas. Nepadengto kredito likutis 2017 m. rugpjūčio 1 d. dieną buvo 13 133,99 Eur, t. y. daugiau negu pusė paimto kredito. Nutraukus santuoką, atsakovas ieškovei sumokės piniginę kompensaciją, lygią jos realiai sumokėtos paskolos daliai, t. y. 5772,59 Eur. Priteisus ieškovei kompensaciją, visas santuokos metu pagerintas turtas, t. y. sodo pastatas, atitenka atsakovui asmeninės nuosavybės teise, kaip faktiškai ir yra. Pagal minėtą kredito sutartį likusią kredito dalį atsakovas įsipareigoja asmeniškai išmokėti kreditoriui AB SEB bankui. Ieškovės vardu įregistruotas automobilis „Seat Alhambra“, jam įsigyti buvo paimtas kreditas AB DNB banke, kreditas dar neišmokėtas ir iki šiol šalių mokamas lygiomis dalimis. Nurodyto automobilio vertė yra apie 1500 Eur, todėl, pripažinus automobilį ieškovės asmenine nuosavybe, atsakovui priteistina 750 Eur kompensacija iš ieškovės, o atsakovas įsipareigoja lygiomis dalimis su ieškove pabaigti grąžinti kreditą AB DNB bankui. Be to, šalys ieškovės vardu sudarė kaupiamojo gyvybės draudimo sutartį su UAB „SEB gyvybės draudimas“. Kasmėnesinė įmoka pagal šią sutartį buvo 28,96 Eur (100 Lt), todėl šalių lygiomis dalimis per 9 metus buvo įmokėta maždaug 3127,68 Eur. Atsakovo žiniomis, ieškovė 2016 metais šią sutartį nutraukė ir gavo dalį sukauptos sumos. Kadangi įmokos buvo mokamos šeimos lėšomis, todėl atsakovui priteistina 1/2 dalis ieškovei nutraukus draudimo sutartį išmokėtos sukauptos draudimo sumos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 8 d. galutiniu sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: paliko asmenine atsakovo nuosavybe 0,0664 ha ploto žemės sklypą, sodo pastatą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovei iš atsakovo priteisė 12 339,58 Eur kompensaciją; ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) finansinius įsipareigojimus pagal su AB SEB banku sudarytą 2007 m. birželio 15 d. kredito sutartį Nr. 1450718092992-55 ir pagal su AB DNB banku 2013 m. kovo 14 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 2000-2013-80595 paliko šalims toliau vykdyti solidariai; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė; bylinėjimosi išlaidų nepaskirstė, šį klausimą paliko spręsti įsiteisėjus daliniam ir galutiniam sprendimui per papildomo sprendimo institutą.

10. Teismas nustatė, kad šalys skolinosi lėšas sodo pastatui pagerinti ir beveik 10 metų iš bendrų savo, kaip sutuoktinių, lėšų, iš savo gaunamo darbo užmokesčio mokėjo kreditą bankui, t. y. sodo pastatas buvo pagerintas šalių santuokos metu. Tačiau teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog sodo pastatas buvo pagerintas iš esmės. Ieškovės nurodytų sodo pastato remonto darbų (langų, stogo dangos pakeitimo, pastato sienų apšiltinimo, vandens gręžinio ir kanalizacijos įrengimo), nekeičiant statinio konstrukcijų, iš esmės nepadidinus nekilnojamojo daikto ploto, teismas nelaikė pagerinimais, kokybiškai ar kiekybiškai iš esmės pakeičiančiais daiktą. Be to, teismo vertinimu, ieškovė, teikdama reikalavimą pripažinti sodo pastatą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, neįrodė, kad turto rinkos vertė po turto pagerinimo žymiai padidėjo. Pati ieškovė, remdamasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, nurodo, kad sodo pastato vertė yra 7709 Eur, t. y. tokia, kokia buvo 2007 m. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad lėšos, panaudotos nekilnojamajam turtui pagerinti, tokia pat suma padidino vertinamo nekilnojamojo turto vertę.

11. Teismas, nustatęs turto pagerinimo, bet ne esminio, santuokos metu faktą, sprendė kompensacijos ieškovei priteisimo klausimą. Teismas pripažino, kad nors sodo pastatas ir priklauso tik vienam iš buvusių sutuoktinių – atsakovui, įgijusiam šį pastatą dar iki santuokos su ieškove sudarymo, tačiau byloje nepaneigta ir tai, kad prie jo pagerinimo atitinkama dalimi prisidėjo ir ieškovė, bendromis sutuoktinių lėšomis iki santuokos nutraukimo dengdama dalį įmokų. Atsakovui priklausantis sodo pastatas buvo pagerintas iš AB SEB banko gauta paskolos suma – 24 679,17 Eur (85 000 Lt), todėl atitinkamai ieškovei kompensuotina 1/2 dalis į sodo pastato pagerinimą investuotos sumos, t. y. 12 339,58 Eur.

12. Teismas nustatė, kad su AB SEB banku 2007 m. birželio 15 d. sudarytoje kredito sutartyje nustatyta šalių solidarioji atsakomybė. Atsižvelgdamas į tai, kad kreditorius AB SEB bankas nesutiko keisti šalių solidariosios atsakomybės, teismas paliko šalis solidariai atsakingas pagal šią kredito sutartį. Kadangi šalys sutiko, kad su AB DNB banku 2013 m. kovo 14 d. sudaryta kredito sutartis taip pat liktų solidari, teismas dėl šios kreditavimo sutarties plačiau nepasisakė.

13. Teismas taip pat nustatė, kad, panaudodamos gautą 6000 Lt (1737,72 Eur) kreditą, šalys santuokos metu įsigijo automobilį „Seat Alhambra“, šį ieškovė prašė priteisti jai, o atsakovas tam neprieštaravo. Dėl šios priežasties teismas automobilį priteisė ieškovei.

14. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė su UAB „SEB gyvybės draudimas“ 2007 m. birželio 18 d. sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartį ir per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį sumokėjo 3301,62 Eur draudimo įmokų; 2016 m. gruodžio 20 d. draudimo sutartis buvo nutraukta ieškovės prašymu. UAB „SEB gyvybės draudimas“ ieškovei išmokėjo 1882,81 Eur išperkamąją sumą.

15. Teismas, spręsdamas kompensacijų atsakovui priteisimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad ieškovė viena augina šalių nepilnametį sūnų ir automobilis jai reikalingas sūnaus poreikiams užtikrinti. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad dar santuokos metu atsakovas 2016 m. lapkričio 19 d. už 300 Eur pardavė automobilį „Ford Galaxy“ ir gautų už automobilio pardavimą pinigų su ieškove nepasidalijo, tikėtina, panaudojo juos savo reikmėms. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad šalys daugiau negu 10 metų gyveno atsakovui priklausančiame sodo pastate ir, nutrūkus šeiminiams santykiams, ieškovė su sūnumi išsikraustė gyventi į kitą miestą. Taigi atsakovui liko namuose esantys baldai, buitinė technika bei kiti namų apyvokos daiktai. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad kompensacija nei už ieškovei tenkantį automobilį, nei už gautą draudimo išperkamąją sumą atsakovui nepriteistina.

16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 20 d. nutartimi pakeitė Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria nuspręsta palikti asmenine atsakovo nuosavybe 0,0664 ha ploto žemės sklypą, sodo pastatą ir ūkinį pastatą bei priteisti ieškovei iš atsakovo 12 339,58 Eur kompensaciją, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: pripažino sodo pastatą (namą), ūkinį pastatą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir priteisė šalims nuosavybės teise po 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

17. Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89, 3.90 straipsniais, vadovaudamasi kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, nurodė, kad, nutraukiant santuoką ir dalijant sutuoktinių turtą, sutuoktiniui, kuris turi įrodymų (nagrinėjamu atveju atsakovas turi dovanojimo sutartį), patvirtinančių, jog tam tikras turtas jo įgytas iki santuokos, nereikia atlikti jokių papildomų įrodinėjimo veiksmų, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir sutuoktiniams nedalijamas. Tačiau aplinkybė, kad atsakovas iki santuokos su ieškove sudarymo dovanojimo sutarties pagrindu įgijo 0,0664 ha ploto žemės sklypą, sodo pastatą ir ūkinį pastatą, neapriboja ieškovės, kaip sutuoktinės, teisės įrodinėti, kad ginčo turtas priklauso abiem sutuoktiniams pagal atitinkamas teisės normas.

18. Kolegija nustatė, kad ginčo turtas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1995 m. liepos 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Sodo namo rekonstrukcijai šalys solidariai dar iki santuokos sudarymo su AB SEB banku 2007 m. birželio 15 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią jiems buvo suteiktas 24 679,17 Eur (85 000 Lt) kreditas. 2007 m. spalio 31 d., t. y. šiek tiek daugiau negu po 4 mėnesių nuo kredito sutarties sudarymo, šalys susituokė. Bylos nagrinėjimo metu negrąžintas paskolos likutis buvo 13 133,99 Eur. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad kredito suma buvo panaudota sodo pastatui rekonstruoti.

19. Įvertinusi minėtą kredito sutartį, kolegija nustatė, kad kredito paskirtis – sodo namo statyba (ne remontas ar buities prekių pirkimas), turto vertė, nurodyta kredito sutartyje, – 30 989 Eur (107 000 Lt), o imamas kreditas – 24 679,17 Eur, t. y. suma, artima paties turto vertei. Ginčo dėl to, kad kreditas buvo imamas santuokos metu ir paskola dengiama bendromis sutuoktinių lėšomis, byloje nėra. Iš byloje esančio prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito Nr. 8731261 matyti, kad 2009 m. kovo 13 d. buvo užsakyta sudaryti techninę dokumentaciją dėl sodo namelio rekonstrukcijos, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), įrengimo. Atsakovas, kolegijos nuomone, nepaneigė ieškovės teiginių, kad sodo pastatas iš paimtos paskolos buvo perdarytas (rekonstruotas) ir pagerintas taip, kad tapo tinkamas gyventi,  t. y. buvo sudėti langai, įrengta ventiliacija, šildymo įrenginiai ir kaminų sistemos, pakloti kanalizacijos vamzdžiai, atlikti stogo remonto darbai, uždėta nauja danga, pirkti statybiniai blokeliai ir pan., atitinkamai sutvarkyti ir priklausiniai bei žemės sklypas, iškastas šulinys ir kt. Šias aplinkybes, kolegijos vertinimu, patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai – kvitai, čekiai, sutartys ir t. t. Be to, atsakovas neneigė, kad ginčo turto įsigijimo metu sodo pastatas nebuvo pritaikytas nuolat jame gyventi, tai tapo įmanoma tik po rekonstrukcijos.

20. Kolegija, įvertinusi darbų apimtį (sodo pastatas tapo tinkamas nuolat gyventi, įrengta kanalizacija ir vandentiekis, šildymas) ir investuotą pinigų sumą, kuri beveik lygi paties turto vertei, sprendė, kad turtas – 0,0664 ha ploto žemės sklypas, sodo pastatas ir ūkinis pastatas – akivaizdžiai buvo pagerintas iš esmės šalių santuokos metu sutuoktinių bendromis lėšomis. Aplinkybė, kad asmeninis atsakovo, kaip sutuoktinio, turtas, kuris jam buvo padovanotas, buvo pagerintas santuokos metu dėl rekonstrukcijos, kolegijos vertinimu, teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog šis turtas buvo pagerintas iš esmės. Kolegija sprendė, kad ieškovė įrodė esminio turto pagerinimo faktines aplinkybes, todėl konstatavo, jog ginčo turtas priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir gali būti padalytas tarp jų lygiomis dalimis (CK 3.90 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  – ir CPK) 178 straipsnis).

21. Kolegija preziumavo, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė, kolegija priteisė ieškovei 1/2 dalį ginčo turto.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

22. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Apeliacinės instancijos teismas ginčo nekilnojamąjį turtą nepagrįstai pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nesant CK 3.90 straipsnio 1 dalimi nustatytų faktinių aplinkybių visumos: 1) asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; 2) asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; 3) iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

22.2. Teismas nepagrįstai pripažino iki santuokos šalių gautą paskolą bendromis sutuoktinių lėšomis ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas, kad turtas buvo pagerintas neva iš bendrų sutuoktinių lėšų. Paskola iš AB SEB banko buvo gauta dar iki santuokos sudarymo, todėl šios lėšos nelaikytinos bendromis sutuoktinių lėšomis, kaip tai galėtų būti konstatuota pagal CK 3.88 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad dar iki santuokos sudarymo šalys, kreipdamosi dėl paskolos suteikimo ir gaudamos atitinkamą kreditą, veikė ne kaip sutuoktiniai, o jungtinės veiklos sąlygomis, todėl pagal iki santuokos sudarymo sudarytą paskolos sutartį gautos lėšos negali būti laikomos sutuoktinių bendromis lėšomis (kaip bendroji jungtinė nuosavybė). Dėl šios priežasties teismas negalėjo konstatuoti vienos iš minėtų esminių faktinių aplinkybių (iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis), sudarančių teisinį pagrindą taikyti CK 3.90 straipsnio nuostatas. Kredito lėšos yra asmeninės šalių lėšos, kurios asmeninės nuosavybės teise šalims priklausė po 1/2 dalį suteikto kredito. Taigi, priešingai negu nurodė teismas, ginčo sodo namas buvo gerinamas ne bendromis sutuoktinių lėšomis, o asmeninėmis lėšomis, t. y. ieškovei ir atsakovui investuojant po 42 500 Lt (12 339,58 Eur) asmeninių lėšų, kurios buvo gautos pagal kredito sutartį, sudarytą dar iki šalių santuokos sudarymo.

22.3. Nagrinėjamu atveju ieškovės piniginis indėlis (12 339,58 Eur) į sodo namo pagerinimus negali būti vertinamas kaip esminis atsakovo asmeninio nekilnojamojo turto pagerinimas. Kaip matyti iš kreditavimo sutarties, suteikiant banko paskolą ginčo nekilnojamojo turto vertė buvo 107 000 Lt (30 898,34 Eur). Atsižvelgiant į ginčo turto vertę paskolos sudarymo metu ir visą investuotą suteikto kredito sumą (tai bendrai sudaro 55 668,51 Eur (30 989,34 Eur turto vertė + 24 679,17 Eur visa suteikta banko paskola), pagrįstai teigtina, kad ieškovės asmeninių lėšų suma 12 339,58 Eur sudaro vos 22 procentus bendros turto vertės. Dėl šios priežasties nebuvo jokio faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas neva buvo žymiai ir iš esmės pagerintas ieškovės lėšomis. Byloje nebuvo įrodyta, kad būtent dėl ieškovės dalinio piniginio indėlio į sodo namo pagerinimus šio nekilnojamojo turto vertė žymiai, iš esmės padidėjo.

22.4. Teismas, konstatuodamas tariamą esminį pastato pagerinimą, iš esmės rėmėsi vien bylos duomenimis, kad buvo įgyti ir sumontuoti į sodo namą langai, įrengta ventiliacija, šildymo įrenginiai, kaminų sistemos, pirktos statybinės medžiagos, atlikti stogo remonto darbai, pakeista stogo danga ir kt. Tačiau teismas visiškai nevertino ir nesiaiškino realaus turto vertės pokyčio dėl atliktų pagerinimų, taip pat nesiaiškino, kokia realia dalimi prie turto pagerinimo savo lėšomis (darbu) prisidėjo ieškovė. Be to, ieškovė neįrodinėjo turto vertės esminio padidėjimo, neteikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų, turto vertinimų, o teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nesiaiškino, tai rodo, kad teismo išvados dėl tariamo esminio turto pagerinimo yra grindžiamos prielaidomis, o ne objektyviais ir patikimais bei nagrinėjant bylą tiesiogiai ištirtais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti įrodymai, kad šalių lėšos, panaudotos nekilnojamajam turtui pagerinti, tokia pat suma realiai padidino ir nekilnojamojo turto vertę.

22.5. Teismas pažeidė imperatyviąsias proceso teisės normas, pagal kurias teismo priimamas procesinis sprendimas turi būti pagrįstas ir išsamiai motyvuotas (CPK 263, 265 straipsniai, 268 straipsnio 4 dalis, 270, 331 straipsniai). Teismas CK 3.90 straipsnio pagrindu pripažino bendru turtu visą atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą: sodo namą, ūkinį pastatą, žemės sklypą, tačiau dėl ūkinio pastato ir žemės sklypo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnį teismas nenurodė ir nepateikė jokių argumentų bei motyvų. Nors skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad neva buvo iš esmės pagerintas sodo namas, tačiau nutartyje apskritai nėra argumentų, kuriais remiantis buvo padaryta išvada apie žemės sklypo ir ūkinio pastato pagerinimą, lėmusį šio turto pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas, pripažindamas atsakovo turtą – žemės sklypą ir ūkinį pastatą – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bet skundžiamoje nutartyje nenurodydamas dėl to nė vieno argumento, nepateikdamas dėl to jokių motyvų, padarė esminį proceso teisės pažeidimą, lėmusį absoliutų teismo priimto procesinio sprendimo negaliojimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

22.6. Teismas, spręsdamas dėl viso atsakovo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 177, 185 straipsniai). Sprendžiant CK

3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl ieškovė, siekdama, kad visas atsakovo turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turėjo įrodyti kiekvieno nekilnojamojo daikto esminį pagerinimą atskirai. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad žemės sklypas ar ūkinis pastatas iš esmės buvo pagerintas bendromis lėšomis ar ieškovės asmeninėmis lėšomis. To ji padaryti negalėjo, nes faktinių aplinkybių konstatuoti dėl šio turto tariamo esminio pagerinimo objektyviai nėra, nes nei žemės sklypas, nei ūkinis pastatas santuokos metu nebuvo iš esmės pagerinti. Ieškovės dėstoma deklaratyvi pozicija, kad žemės sklypas, sodo namas ir ūkinis pastatas yra vientisas objektų kompleksas, kad namo naudojimas be žemės sklypo faktiškai neįmanomas, kad žemės sklype buvo iškasta kanalizacija ir vandentiekis (tai realiai yra susiję ne su žemės sklypo pagerinimu, bet su sodo namo naudojimu), savaime nereiškia, kad dėl atitinkamų namo pakeitimų iš esmės didėja sklypo ar ūkinio pastato vertė (to neįrodinėjo ieškovė ir tai byloje nebuvo nustatyta jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais). Taigi byloje nebuvo nustatyta jokių faktų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe būtų pagrindas pripažinti visą atsakovo nekilnojamąjį turtą (t. y. ir žemės sklypą, ir ūkinį pastatą). Dėl šios priežasties teismas, pripažindamas visą atsakovo turtą (t. y. ne tik sodo pastatą, bet ir žemės sklypą bei ūkinį pastatą) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, netinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio nuostatas, formuodamas neteisingą CK 3.90 straipsnio nuostatų taikymą susiaurinant bei apribojant asmens, reikalaujančio pripažinti kito sutuoktinio turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pareigą įrodinėti, jog kiekvienas turto vienetas, šalies reikalaujamas pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, buvo iš esmės pagerintas bendromis ar vieno sutuoktinio lėšomis (darbu).

22.7. Teismas, pripažindamas atsakovo iki santuokos sudarymo įgytą asmeninį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybę, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CK 3.90 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012; 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2013; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495-916/2015; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-639-686/2015; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017).

23. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1. Teismas pagrįstai visą atsakovo turtą, t. y. sodo pastatą, ūkinį pastatą ir žemės sklypą, pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes nagrinėjamu atveju egzistuoja visos kasacinio teismo praktikoje suformuotos sąlygos, kurioms esant turtas, kuris yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2008; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2011; kt.).

23.2. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2008; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015). Šiuo atveju teismas nustatė, kad sodo pastatas ir likęs turtas iš paimtos paskolos buvo perdarytas (rekonstruotas) ir pagerintas taip, kad tapo tinkamas jame nuolat gyventi, atitinkamai sutvarkyti ir priklausiniai bei žemės sklypas, įrengtas vandens gręžinys ir kt. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai (kvitai, čekiai, sutartys ir kt.). Be to, atsakovas neneigė, kad turtas įsigijimo metu nebuvo pritaikytas nuolat gyventi, tai tapo įmanoma tik po rekonstrukcijos (CPK 182, 187 straipsniai). Dėl šios priežasties atsakovo argumentas, kad ieškovė privalėjo įrodyti turto vertės esminį padidėjimą, nepagrįstas, nes turto vertė neginčijamai padidėjo iš esmės (sodo ir ūkinis pastatas tapo tinkami gyventi, o žemės sklypas, ant kurio yra pastatai, buvo pagerintas įrengiant jame inžinerines komunikacijas, t. y. vandenį, kanalizaciją ir kt.). Atsakovui pripažinus faktą, kad sodo pastatas buvo rekonstruotas taip, kad tapo tinkamas gyventi, ieškovė neprivalėjo įrodyti esminio turto pagerėjimo fakto. Vis dėlto byloje esantys įrodymai (paskolos sutartis ir joje nurodyta kredito gavimo paskirtis, sodo namo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos techninė dokumentacija, atlikti geodeziniai matavimai, įrengtos ir sudėtos palangės, įrengta ventiliacija, šildymo įrenginiai ir kaminų sistemos, įdėti kaminų įdėklai, dengta PVC danga, perkami blokeliai namui, langai, sudėti vandens kranai (čiaupai) ir kita įranga, atliktas viso namo šiltinimas, atlikti stogo darbai, įrengti kanalizacijos vamzdžiai, atlikti dažymo darbai, sudėtos vonios plytelės, ir kt.) akivaizdžiai patvirtina, kad

turtas buvo pagerintas iš esmės, nes buvo atlikti darbai tam, kad jis (pastatas ir žemės sklypas) būtų pritaikytas gyventi.23.3. Šalių solidariai paimta kredito suma (24 679,17 Eur) yra panaši į AB SEB banko atlikto turto vertinimo metu

nustatytą turto vertę (30 989,34 Eur), dėl to neabejotina, kad turtas faktiškai buvo pagerintas suma, lygia jo vertei. Taigi nagrinėjamu atveju turto vertė padvigubėjo. Turtas (pastatai ir žemės sklypas) buvo pritaikyti taip, kad tenkintų šeimos poreikius jame gyventi ir juo naudotis.

23.4. Nepriteisus ieškovei turto (dalies), būtų pažeidžiami mažamečio šalių sūnaus interesai. Sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, ji neturi jokio turto, su vaiku gyvena nuomojamame bute. Atsakovas šiuo metu jau turi kitą mažametį vaiką, su juo gyvena ginčo name, todėl egzistuoja reali rizika, kad šalių vaikas, pablogėjus ieškovės finansinei padėčiai, liks be jokio turto ir gyvenamosios vietos.

23.5. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad turtas negali būti laikomas pagerintu bendromis sutuoktinių lėšomis, nes kreditas buvo gautas dar iki santuokos sudarymo. Visų pirma kredito sutartyje nurodyta kredito paskirtis – atsakovui priklausančio sodo namo statyba. Nors sodo namas buvo iš esmės pagerintas iš kredito, kuris buvo šalių solidariai gautas iki santuokos, tačiau, skirtingai negu teigia atsakovas, tai nereiškia, jog turtas pagerintas ne iš bendrų sutuoktinių lėšų. Šalys susituokė praėjus vos 4 mėnesiams po kredito sutarties sudarymo ir visuomet mokėjo paskolą kaip sutuoktiniai. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys skolinosi lėšas sodo pastatui pagerinti ir beveik 10 metų iš bendrų savo, kaip sutuoktinių, lėšų, iš savo gaunamo darbo užmokesčio mokėjo kreditą bankui, t. y. kad sodo pastatas buvo pagerintas šalių santuokos metu.

23.6. Šalys, gaudamos kreditą, veikė ne jungtinės veiklos sąlygomis, nes nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės. Šalių tikslas visada buvo sukurti šeimą ir turėti gyvenamąją vietą, tinkamą kartu gyventi ir auginti vaiką. Paimdamos kreditą šalys veikė kaip sutuoktiniai, o ne kaip jungtinės veiklos dalyviai. Be to, kredito gavimo metu ieškovė jau laukėsi bendro vaiko, taigi šalys palaikė santuokinius ryšius dar iki santuokos įregistravimo, kartu gyveno ir tvarkė bendrą ūkį.

23.7. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas nenustatė jokių faktų ir nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis galima būtų spręsti, jog yra pagrindas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažinti visą atsakovo nekilnojamąjį turtą – sodo namą, ūkinį pastatą ir žemės sklypą. Teismas, priteisdamas ieškovei dalį viso turto, akcentavo, kad viso turto vertė yra artima paimtos paskolos dydžiui; nustatė, kad visas turtas, o ne tik sodo namas, buvo pagerintas iš esmės bendromis sutuoktinių lėšomis; pažymėjo, kad buvo gerintas ne tik sodo pastatas, bet visi objektai kartu, nes jie yra neatsiejami vienas nuo kito. Be to, pats atsakovas pripažino, kad ne tik sodo namas, bet ir kitas jam priklausantis turtas buvo pagerintas taip, jog tapo tinkamas gyventi.

23.8. Priteisus ieškovei kompensaciją, o ne dalį turto, kaip to siekia atsakovas, ieškovė neturės nei turto, nei galimai ir pinigų (atsakovas nesumokės kompensacijos, jau yra anksčiau nemokėjęs išlaikymo, neatlyginęs bylinėjimosi išlaidų, dėl to ieškovei teko kreiptis į antstolį), o atsakovas turės turtą, taip pat tik iš dalies mokės paskolą už turto pagerinimą. Tai būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 straipsnis), nebūtų užtikrinami nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai.

24. Tretieji asmenys atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

25. CK 3.87 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (1 dalis); sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (2 dalis).

26. Bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę reglamentuoja CK 3.88 straipsnis. Paprastai bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomas turtas ir pajamos, įgyti po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). Be to, preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).

27. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalimi, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas, be kita ko, turtas ir

pajamos, abiejų sutuoktinių atskirai įgyti iki santuokos sudarymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį, faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 3 dalis).

28. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe esantis turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2017 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Kadangi įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016 15 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismas taip pat gali (turi) atsižvelgti į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo, įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti šiame straipsnyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti sutuoktinis, reikalaujantis kito sutuoktinio asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016 16 punktą).

32. Byloje nustatęs turto pagerinimo, bet ne esminio, atlikto santuokos metu, faktą, teismas turi spręsti kompensacijos priteisimo klausimą. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į turto bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise nuo 1995 m. liepos 28 d. valdo 0,0664 ha žemės sklypą, sodo pastatą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). Šalys solidariai 2007 m. birželio 15 d. su AB SEB banku sudarė kredito sutartį. Šia sutartimi joms buvo suteiktas 24 679,17 Eur kreditas, jo paskirtis – sodo namo statyba, nurodyta turto vertė – 30 989 Eur. Šalys susituokė 2007 m. spalio 31 d. Šalys 2009 m. kovo 13 d. užsakė sudaryti techninę dokumentaciją dėl sodo namelio rekonstrukcijos, gyvenamojo namo įrengimo. Širvintų rajono savivaldybė 2009 m. kovo 26 d. išdavė statybos leidimą, jame nurodyta statybos rūšis – rekonstrukcija, statybos objektas – sodo namo ir ūkinio pastato rekonstrukcija, keičiant paskirtį į gyvenamąjį namą. Santuokos metu šalys gautą kreditą panaudojo minėtiems sodo namui ir ūkiniam pastatui rekonstruoti, šis turtas buvo rekonstruotas tokiu būdu, kad tapo tinkamas gyventi nuolat (be kita ko, buvo įrengti kanalizacija, vandentiekis ir šildymas), jame šalių šeima ir gyveno.

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, atliktų darbų apimtį ir pobūdį, sprendė, kad ginčo turtas – žemės sklypas, sodo pastatas ir ūkinis pastatas – šalių santuokos metu buvo pagerintas iš esmės

bendromis šalių (sutuoktinių) lėšomis, todėl šį asmenine nuosavybės teise turėtą atsakovo turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

35. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, vadovaudamasi šios nutarties 29–32 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sodo pastato ir ūkinio pastato esminio pagerinimo santuokos metu bendromis šalių lėšomis.

36. Atsakovas, nesutikdamas su šia teismo išvada, kasaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad minėtas turtas buvo pagerintas ne bendromis sutuoktinių lėšomis, nes iki santuokos sudarymo gautas kreditas nelaikytinas bendromis sutuoktinių lėšomis pagal CK 3.88 straipsnį („Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė“), o gaudamos šį kreditą šalys veikė jungtinės veiklos pagrindu, todėl gautos lėšos (atitinkama jų dalis) buvo asmeninė šalių nuosavybė.

37. Kaip nurodyta šios nutarties 28 punkte, viena iš būtinųjų sąlygų tam, kad asmeninis vieno sutuoktinio turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, yra faktas, jog toks turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Nenustačius šios aplinkybės (sutuoktinių bendrų arba asmeninių lėšų ar darbo panaudojimo turtui pagerinti), nėra teisinio pagrindo vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe valdomo turto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

38. Šios nutarties 26 ir 27 punktuose minėta, kad paprastai bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe laikomas turtas ir pajamos, įgyti po santuokos sudarymo, o turtas ir pajamos, įgyti iki santuokos sudarymo, – asmenine sutuoktinių (vieno iš jų) nuosavybe. Tačiau šios bendrosios taisyklės gali būti paneigtos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų byloje susiklosčiusį atvejį.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad abu sutuoktiniai buvo kredito sutarties šalys ir kreditas buvo suteiktas jiems abiem, kreditas šalių buvo gautas vos 4 mėnesiai iki jų santuokos sudarymo, t. y. šalims jau turint ketinimų kurti šeimą, gautos lėšos buvo panaudotos šeimos gyvenimo sąlygoms gerinti (sodo ir ūkiniam pastatams pritaikyti nuolat gyventi), o kreditas buvo grąžinamas bendromis šalių lėšomis (atsakovas neteigia ir nagrinėjant bylą neįrodinėjo priešingai, t. y. kad jis ir ieškovė, gyvendami santuokoje, paskolą (jos dalį) mokėjo kiekvienas atskirai savo asmeninėmis lėšomis), sprendžia, kad šalių pagal 2007 m. birželio 15 d. kredito sutartį gauta paskola yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad sodo namas ir ūkinis pastatas santuokos metu buvo pagerinti bendromis sutuoktinių lėšomis.

40. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sodo namo ir ūkinio pastato atlikti pagerinimai yra esminiai, dėl kurių akivaizdžiai padidėjo šio turto vertė.

41. Šios nutarties 30 punkte minėta, kad įstatymas detaliai nereglamentuoja, kas laikytina esminiu pagerinimu, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nurodytus CK 3.90 straipsnyje, įvertinęs, be kita ko, turto vertės pokytį prieš pagerinimą ir po jo.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog iki ginčytinų pagerinimų atlikimo sodo namas nebuvo tinkamas gyventi visus metus (išskyrus šiltąjį metų laiką); po atliktų pagerinimų šalys su vaiku gyveno minėtame name, jis buvo pritaikytas gyventi nuolat, name įrengtas šildymas, vandentiekis ir kanalizacija, pakeisti langai, stogo danga ir atlikti kiti darbai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditas šalims buvo išduotas sodo namui statyti (rekonstruoti), o statybos leidimas buvo išduotas rekonstruoti sodo namą ir ūkinį pastatą, keičiant paskirtį į gyvenamojo namo. Be to, šalims išduotos paskolos suma buvo beveik lygi sutartyje nurodytai turto vertei.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 42 punkte nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi šios nutarties 29, 30 punktuose nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžia, kad byloje įrodyta, jog tiek sodo pastatas, tiek ūkinis pastatas santuokos metu buvo pagerinti iš esmės. Sodo namo ir ūkinio pastato esminį pagerinimą akivaizdžiai įrodo šių pastatų sujungimas ir pritaikymas gyventi nuolat, kanalizacijos, vandentiekio ir šildymo įrengimas. Dėl tokio turto pagerinimo neabejotinai didėja jo vertė ir paklausa rinkoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta kita būtinoji CK 3.90 straipsnio taikymo sąlyga – turto esminis pagerinimas (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) santuokos metu.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes, t. y. kad asmeninis atsakovo turtas (sodo namas ir ūkinis pastatas) buvo pagerintas iš esmės santuokos metu šalių bendromis lėšomis, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį asmenine nuosavybės teise minėtą buvusį atsakovo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

45. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ir neargumentavo savo išvados dėl žemės sklypo, ant kurio yra minėtas turtas (sodo namas ir ūkinis pastatas), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien sodo namo ir ūkinio pastato esminis pagerinimas savaime nereiškia, jog taip pat iš esmės buvo pagerintas ir žemės sklypas. Nors nurodyti

darbai, atlikti gerinant namų valdą, didina žemės sklypo vertę, tačiau byloje apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino ir dėl jos nepasisakė. Byloje nenustatyta, kiek pakito sklypo vertė, ar dėl atliktų darbų galėjo padidėti jo paklausa rinkoje. Nenustačius šių teisiškai reikšmingų aplinkybių negalima tinkamai išspręsti klausimo dėl šio asmeninio atsakovo turto – žemės sklypo – pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama galimybė, esant tam CK 3.90 straipsnyje nustatytam pagrindui, žemės sklypą, asmeninės nuosavybės teise priklaususį vienam iš sutuoktinių, pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-969/2016). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu pagal byloje nustatytinas aplinkybes nebus galima žemės sklypo pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, tada turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ieškovės galimybės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, kurią užima jai priklausanti 1/2 dalis sodo namo ir ūkinio pastato ir kuri būtina šiam turtui pagal paskirtį naudoti (pvz., servituto nustatymas).

47. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sodo namo ir ūkinio pastato pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir šio turto padalijimo, priėmė teisėtą sprendimą, tačiau, spręsdamas dėl žemės sklypo, teismas nenustatė visų šiam klausimai tinkamai išspręsti būtinų aplinkybių, todėl ši bylos dalis galėjo būti tinkamai neišspręsta. Kadangi šios nutarties 45 punkte nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti minėtą apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

50. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 20 d. nutarties dalį, kuria žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių I. P. ir D. P. nuosavybe ir I. P. bei D. P. nuosavybės teise priteista po 1/2 dalį šio žemės sklypo. Perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19522 2018-12-03 2018-11-22 2018-11-22 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-357-489/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37006-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį atleistas pagal laidavimą su 2000 Eur dydžio užstatu, jis perduotas dvejų metų laikotarpiui laiduotojos D.  K. atsakomybei ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – A. K. uždrausta dvejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, konfiskuota automobilio „Toyota RAV 4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 1452 Eur.

Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendis:

sumažintas atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – terminas iki vienerių metų trijų mėnesių;

nustatyta, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. uždraudžiama vairuoti kelių transporto priemones (o ne visas transporto priemones, kaip buvo nurodyta apylinkės teismo nuosprendyje).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. K. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2017 m. liepos 22 d. apie 14.34 val. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota RAV4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,62 promilės etilo alkoholio).

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžių dalis ir nustatyti, kad jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminas yra vieneri metai ir jis skaičiuojamas nuo 2017 m. liepos 22 d.

3. Kasatorius skunde nurodo:3.1. Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, kad draudimas kasatoriui naudotis teise vairuoti transporto priemones

skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, šios išvados nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas A. K. prašymą

skaičiuoti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminą nuo kardomosios priemonės paskyrimo dienos atmetė, motyvuodamas tuo, kad nuosprendžio priėmimo metu (2018 m. balandžio 12 d.) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nenumatė galimybės į paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą įskaityti kardomosios priemonės taikymo termino. Kadangi skundžiamu Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl taikytos kardomosios priemonės laiko įskaitymo į draudimo naudotis specialia teise terminą, apeliaciniu skundu jis (A. K.) prašė ne įskaityti kardomosios priemonės taikymo laiką į draudimo naudotis specialia teise terminą, o skaičiuoti šį terminą nuo kitos datos, nei nurodė apylinkės teismas,  t. y. nuo 2017 m. liepos 22 d. Iš Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio motyvų galima daryti išvadą, kad teismas sutapatino kardomosios priemonės taikymo termino įskaitymą su baudžiamojo poveikio priemonės termino skaičiavimo pradžios nustatymu, tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

3.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018, pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad teisinga baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuoti nuo tos dienos, kai asmeniui realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę. Kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrindas skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos turėtų būti tai, jog byloje taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai, kokie yra taikomi ir uždraudus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Šia nutartimi buvo suformuota BK 68 straipsnio 3 dalies taikymo praktika dėl baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialia teise) termino skaičiavimo pradžios, kai asmeniui buvo paskirta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas, išduota pažyma apie kardomosios priemonės paskyrimą ir neišduotas laikinas leidimas vairuoti transporto priemones.

3.3. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atmetė A. K. prašymą pakeisti nuosprendį ir nustatyti draudimo naudotis teise vairuoti termino skaičiavimo pradžią nuo kardomosios priemonės paskyrimo dienos, netaikydamas BK 68 straipsnio 3 dalies, o taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Kardomosios priemonės (dokumentų paėmimo) laiko įskaitymas į paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą ir baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžios nustatymas nėra tapatu. Apeliaciniu skundu jis (A. K.) prašė draudimo naudotis teise vairuoti terminą skaičiuoti nuo 2017 m. liepos 22 d., o apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus dėl kardomosios priemonės įskaitymo į taikytos baudžiamojo poveikio priemonės laiką, nurodė BK 65 straipsnio 1, 2 dalis, 66 straipsnio 1 dalį, kurios reglamentuoja kardomojo kalinimo įskaitymą į paskirtą bausmę, kitų kardomųjų priemonių negalimumą įskaityti, taikant analogiją, į skiriamą panašaus pobūdžio bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę (BK 48 straipsnis, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 682 straipsnis). Taip apeliacinės instancijos teismas nevykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nurodydamas teisės normas, kurios netaikytinos, nagrinėjant klausimą dėl draudimo naudotis specialia teise termino pradžios nustatymo.

3.4. A. K., kaip įtariamajam, ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. liepos 22 d. buvo taikyta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas, išduota pažyma apie kardomosios priemonės paskyrimą, o laikinas leidimas vairuoti transporto priemones jam nebuvo išduotas. Ši kardomoji priemonė faktiškai atitiko baudžiamojo poveikio priemonės turinį, nes galimybės vairuoti kelių transporto priemones jis neteko iš karto po to, kai buvo paskirta kardomoji priemonė. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant jo apeliacinį skundą, jau buvo suformuota teismų praktika dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti, kai taikytas dokumentų – vairuotojo pažymėjimo – paėmimas, skaičiavimo pradžios. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-627-870/2017 nustačius, kad teisinga baudžiamojo poveikio priemonės (draudimo naudotis specialia teise vairuoti) terminą skaičiuoti nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę, teismams atsirado pareiga taikyti šią praktiką, to nepadarius buvo nesilaikyta asmenų lygybės teismui principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo 8 punktas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

3.5. Apeliaciniu skundu buvo prašoma nustatyti minimalų vienerių metų draudimo naudotis teise vairuoti terminą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad: per visą vairavimo stažą A. K. nebuvo baustas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio; administracinės nuobaudos, kurios nebegalioja, jam buvo skirtos tik tris kartus; jo kraujyje buvo rastas etilo alkoholio kiekis (1,62 promilės), kuris nežymiai viršija minimalią 1,5 promilės ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė; nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė; dirba UAB „D.“ ir darbo funkcijoms atlikti reikia turėti teisę vairuoti transporto priemones; šios įmonės direktoriaus A. K. charakterizuojamas išskirtinai teigiamai; atlygino tvoros apgadinimu padarytą žalą; jam paskirta kita baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 1452 Eur konfiskavimas; nuo 2017 m. liepos 22 d. jis negali vairuoti transporto priemonių. Tai, kad paskirtos

baudžiamojo poveikio priemonės terminas turi būti skaičiuojamas nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, negali turėti įtakos draudimo terminui nustatyti. Teismas turėjo vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) tai, kad jis atlygino padarytą žalą, ir, esant nustatytoms dviem atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, sumažinti draudimo naudotis teise vairuoti terminą iki minimalios vienerių metų ribos. Pripažinus, kad, esant dviem BK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, buvo pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pagal BK 39 straipsnio nuostatas, draudimas kasatoriui naudotis teise vairuoti minimaliam vienerių metų terminui būtų proporcinga poveikio priemonė padarytam pažeidimui, atitiktų bylos aplinkybes. Teismai, netaikydami BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo, vadovaujantis BPK 382 straipsnio 6 punktu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti: nustatyti, kad, vadovaujantis BK 68 straipsniu, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams trims mėnesiams terminas skaičiuotinas nuo 2017 m. liepos 22 d. Kitos nuosprendžių dalies nekeisti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017 m. liepos 22 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 119, 120, 121, 125, 134 straipsniais, A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas ir iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas bei tą pačią dieną jam buvo išduota pažyma apie kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – paskyrimą įtariamajam. Laikinas leidimas vairuoti transporto priemones A. K. išduotas nebuvo. Ši kardomoji priemonė buvo taikoma nuo jos paskyrimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

4.2. Pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams; kardomoji priemonė – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus panaikintina ir vairuotojo pažymėjimas perduotinas saugoti VĮ„Regitra“.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas A.  K. skaičiuotinas nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atmetė jo prašymą skaičiuoti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą nuo kardomosios priemonės – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo taikymo pradžios (2017 m. liepos 22 d.). Apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštarauja teismų praktikai, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018. Joje sprendžiant klausimą, nuo kada turėtų būti skaičiuojamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, išaiškinta, kad: 1) šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai asmeniui buvo realiai atimta galimybė vairuoti transporto priemonę; 2) pagrindas skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos yra tas, kad asmeniui taikytos kardomosios priemonės (dokumentų paėmimo) turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.

4.4. Nagrinėjamoje byloje susidarė iš esmės analogiška situacija, kuri buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje, t. y. 2017 m. liepos 22 d. A. K. paskyrus kardomąją priemonę (dokumentų paėmimą) ir tą pačią dieną paėmus iš jo vairuotojo pažymėjimą, jam iš karto buvo realiai suvaržyta galimybė naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Nors skundžiami teismų nuosprendžiai buvo priimti iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutarties priėmimo, tačiau nagrinėjamu klausimu formuojamą teismų praktiką yra pagrindas pakeisti.

4.5. Baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu A. K. skundžiamu Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (pakeistu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu) paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams trims mėnesiams – terminas yra artimas minimaliai šios priemonės taikymo termino ribai ir neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, tarp jų nurodytas kasaciniame skunde, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kaltininko poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos, baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį, jos proporcingumą, pasekmes, kurias sukels A. K. šios poveikio priemonės taikymas. Nėra pagrindo teigti, kad teismas nepakankamai įvertino bylos aplinkybes ar neatsižvelgė į aplinkybes, kurios galėjo turėti reikšmės

nustatant baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino dydį.4.6. Kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir

apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei nustatančiuose atitinkamas sankcijas, todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik pats. Siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų ir pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo.

4.7. A. K. savo apeliaciniame skunde klausimo dėl pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nekėlė ir šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, Šiaulių apygardos teismas, pakeisdamas Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir nustatydamas trumpesnį baudžiamojo poveikio priemonės terminą, atsižvelgė į tai, kad A. K. atlygino padarytą žalą.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino ir jo skaičiavimo pradžios (BK 68 straipsnis)

6. Kasatorius nurodo, kad nors jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino to kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir dėl to nepagrįstai nesumažino paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino iki minimalaus vienerių metų dydžio (BK 68 straipsnio 2 dalis).

7. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistajam A. K. BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, pritaikytos tinkamai, todėl trumpinti apeliacinės instancijos teismo nustatytą beveik minimalų uždraudimo naudotis specialia teise terminą nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl šios kasacinio skundo dalies pasakytina, kad paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatant uždraudimo trukmę buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. K. padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumą bei jo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir įvertino aplinkybę, kad kasatorius atlygino savo veika padarytą žalą (už automobiliu apgadintą tvorą).

8. Kitoje skundo dalyje kasatorius teisus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyrio specialisto 2017 m. liepos 22 d. nutarimu A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – ir iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenų apie laikino leidimo vairuoti transporto priemones išdavimą A. K. byloje nėra. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra pagrindas, kaip to prašo kasatorius, draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą skaičiuoti nuo 2017 m. liepos 22 d., t. y. kai, paskyrus kardomąją priemonę (dokumentų – vairuotojo pažymėjimo – paėmimą), A. K. buvo realiai atimta galimybė vairuoti kelių transporto priemones. Nuo šios dienos A. K. buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Tai atitiktų ir teismų praktiką tos pačios kategorijos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018, 2K-274-693/2018). Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiami teismų nuosprendžiai keistini, nustatant, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. liepos 22 d.

9. Apeliacinės instancijos teismas A. K. apeliacinio skundo argumentą dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžios nustatymo išsprendė ne tuo aspektu, kokiu buvo skundžiamasi, kadangi šis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo prašė skaičiuoti šį terminą nuo kitos datos, nei nurodė apylinkės teismas (t. y. nuo 2017 m. liepos 22 d.), o ne įskaityti kardomosios priemonės taikymo laikotarpį į paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą (BK 65, 66 straipsniai), kaip motyvuojama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šio BPK pažeidimo teisinės pasekmės

taisytinos ir nuosprendžiai keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą skaičiuoti nuo 2017 m. liepos 22 d.

Kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19528 2018-12-03 2018-11-22 2018-11-22 -

Civilinė byla Nr. e3K-7-315-915/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00830-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 2.5.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio, Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei T. V. dėl mokestinės nepriemokos priteisimo iš palikimą priėmusios įpėdinės, tretieji asmenys – O. A., N. G. K., G. T., bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybės ribas už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo, t. y. ar įpėdinio atsakomybė ribojama paveldėtu turtu, ar paveldėto turto verte.

2. Ieškovė prašė iš J. A. V. palikimą priėmusios įpėdinės T. V. priteisti 78 584,51 Eur susidariusią mokestinę nepriemoką.

3. Ieškovė nurodė, kad J. A. V. įpėdiniai pagal įstatymą – sūnūs A. V. ir Š. V. – savo paveldėjimo teises dovanojo motinai, palikėjo sutuoktinei T. V.. Ieškovė pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-20148-584/2015 ieškovei atnaujino praleistą trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimus J. A. V. palikimą priėmusiems įpėdiniams. Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė raštu informavo atsakovę dėl susidariusios skolos valstybės biudžetui ir nurodė iki 2016 m. gegužės 27 d. sumokėti minėtą mokestinę nepriemoką, tačiau atsakovė jos nesumokėjo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 12 863,95 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 12 863,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, o kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 19 d., mirus J. A. V., antstolė G. A. 2014 m. kovo 4 d. sudarė paveldimo turto apyrašą, pagal kurį paveldėtino turto vertė sudarė 12 863,95 Eur (44 416,64 Lt). Palikimą priėmė atsakovė, kuriai 2014 m. balandžio 23 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės į likusį palikimą pagal sudarytą apyrašą liudijimas.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė įvykdė reikalavimą pareikšti pretenziją paveldėtojai dėl paveldėto turto per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą, todėl konstatavo, kad ieškovė turi teisę reikalauti priteisti J. A. V. nepriemoką (susidariusią skolą iki palikimo atsiradimo), o atsakovė turi atsakyti paveldėtu pagal apyrašą turtu. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti skolos suma viršija paveldėto pagal apyrašą turto vertę, todėl teismas ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisė 12 863,95 Eur sumą.

7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą pakeitė – ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 78 584,51 Eur, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 78 584,51 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 7 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; nustatė, kad atsakovė pagal J. A. V. prievoles ieškovei atsako tik paveldėtu turtu.

8. Kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pažymėjo, jog ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-66/2012 ir Nr. 3K-3-108/2011 CK 5.53 straipsnio 1 dalis nebuvo išsamiai ir detaliai analizuota. Kasacinis teismas išaiškino, kad iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 jis nebuvo suformavęs CK 5.53 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios įpėdinių, priėmusių palikimą pagal turto apyrašą, ribotą atsakomybę už palikėjo skolas, t. y. ar tokių įpėdinių atsakomybė ribojama paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte, aiškinimo ir taikymo praktikos.

9. Kolegija nurodė, kad nors atsakovė teisi teigdama, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 nagrinėtas aplinkybes, skirtingai nuo šios situacijos, jau buvo prasidėjęs skolų išieškojimo iš įpėdinio turto procesas, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti kasacinio teismo išaiškinimais minėtoje byloje. Byloje buvo analizuojamas klausimas dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslų, įstatymo leidėjo siekių – ar įpėdinis, kuris palikimą priėmė pagal apyrašą, atsako tik paveldėtu turtu ar paveldėto turto verte ir ar kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto turto, bet ir asmeninio įpėdinių turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės.

10. Kolegija, lingvistiškai aiškindama CK 5.53 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad šioje normoje įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema; ši teisės norma aiškintina taip, kad įpėdinių, priėmusių palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėto turto verte, o paveldėtu turtu.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktą, vadovavosi vien tik pažodiniu (formaliu) teisės normos aiškinimu, tačiau neatribojo, kuri ginčo turto sąvoka – bendrinė ar specialioji – vartojama, ir,

nesant pakankamo pagrindo, suteikė specialią teisinę prasmę – generalia verba sunt generaliter intelligenda. Teismas, lingvistiškai lygindamas CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą „tik paveldėtu turtu“ gramatinę konstrukciją su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“ gramatine konstrukcija, sprendė, kad lingvistiniu požiūriu CK 5.53 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta cum viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo istorinio ir lyginamojo teisės aiškinimo metodus. Teismas, aiškindamas ir taikydamas teisę, turi remtis ir vadovautis tikrąja įstatymo reikšme, neteikdamas viršenybės pažodiniam įstatymo tekstui.

11.2. Teismas privalėjo atsižvelgti ir į šalyse kaimynėse galiojantį reguliavimą, palyginti, kaip šis klausimas aiškinamas šalių kaimynių teisėje. Šiuo atveju aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-53/98, kurioje kasacinis teismas nurodė, jog, taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, derėtų atsižvelgti ir į analizuojamo žodžio sampratą ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teisėje. Šalyse kaimynėse, t. y. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, galioja pro viribus hereditatis režimas, kurio tiek teisinė, tiek istorinė prigimtis yra artima Lietuvai ir kurio gramatinėje teksto konstrukcijoje vartojama turto vertės sąvoka.

11.3. Lietuvos civilinė teisė paveldėjo romėnų teisės tradicijas. Remiantis istoriniu teisės aiškinimo metodu spręstina, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pro viribus hereditatis įpėdinių atsakomybės ribojimo sistema turi būti aiškinama taip, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal turto apyrašą (lot. beneficium inventarn), atsako paveldėto turto verte. Tokiu atveju kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės.

11.4. Sistemiškai vertinant CK 5.53 straipsnį kartu su kitomis susijusiomis teisės normomis, pažymėtina, kad CK nėra sureguliuota įpėdinio pareiga atsiskaityti su kreditoriais, kai palikimo priėmimo apyrašas yra sudarytas,  t. y. nėra nustatyti atsiskaitymo su kreditoriais terminai, kreditorių informavimo tvarka, pasekmės, jeigu kreditoriai neatsiliepia ar nesprendžia likusio turto klausimų, arba jei su kreditoriais dar nėra atsiskaityta, kartu neišsprendžia įpėdinių teisių disponuoti turtu, iki bus atsiskaityta su kreditoriais, klausimo, pan.; nėra nustatyta nei jokių specialiųjų pagrindų, kuriais galėtų remtis kreditoriai, jei paveldėtas turtas būtų parduotas arba įvyktų kitoks jo pasikeitimas (turto mainai, realizavimas, praradimas ir kt.), kuriais vadovaudamasis įpėdinis galėtų išvengti turtinių įsipareigojimų. Be to, įstatymų leidėjas neskyrė dėmesio procedūriniams aspektams bei normoms, turinčioms saugoti kreditorių interesus. CK, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nėra įtvirtinta specialiųjų taisyklių, reglamentuojančių išieškojimą iš paveldėto turto. Visi šie aspektai taikomi palikimui kaip turtiniam vienetui likviduoti, kai pirmiausiai atsiskaitoma su kreditoriais,  – tai būdinga cum viribus hereditatis teisės sistemai. Tai, kad šie klausimai nėra sureglamentuoti CK, rodo, kad diskrecija nuspręsti dėl paveldėto turto likimo priklauso įpėdiniui.

11.5. CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad apyraše turi būti visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti. Toks teisės normos išdėstymas yra būdingas pro viribus hereditatis sistemai ir leidžia teigti, kad CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtinta įpėdinio atsakomybė sietina su paveldėto turto tikrąja verte (įpėdinio atsakomybė turėtų būti ribojama pro viribus hereditatis, kai kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės). Tam, kad būtų išvengta sistemos neapibrėžtumo, būtų pasiektas teisinis suderinamumas su kitomis teisės sistemomis, ypač su bendrosios teisės šalimis, CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas privalo būti aiškinamas taip, jog įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas turi būti ribojama tik paveldėto turto verte (pro viribus hereditatis sistema). Tai lemtų vertinimą, kad kreditoriai gali patenkinti reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau tik neviršydami paveldėto turto vertės.

12. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas priėmė pagrįstą, argumentuotą sprendimą, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Teismas pagrįstai nurodė, kad, sprendžiant kilusį ginčą, reikėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pateiktais išaiškinimais. Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas nesudaro pagrindo CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinti taip, kad pagal ją atsakomybė už palikėjo skolas yra ribojama ne paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte.

13. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio, priėmusio palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, atsakomybę už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo

14. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu.

15. Kasacinis teismas, remdamasis lingvistiniu (lygindamas 1964 m. CK ir šiuo metu galiojančio CK formuluotes), įstatymų leidėjo ketinimų (analizuodamas CK projekto aiškinamąjį raštą) ir sisteminiu (aiškindamas CK 5.53 straipsnio 1 dalį kartu su 5.62 straipsnio 3 dalimi ir 5.55 straipsnio 1 dalimi) teisės aiškinimo metodais, padarė išvadą, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, aiškintina taip, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės,  t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014).

16. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas turėtų būti ribojama tikrąja paveldėto turto verte, o kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio turto. Pagrindžiant kasacinį skundą, yra teikiami istorinio teisės aiškinimo, lyginamosios teisėtyros ir sisteminio teisės aiškinimo argumentai, kuriais iš esmės nesutinkama su kasacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pateiktu teisės aiškinimu ir nurodoma, kad Lietuvoje turėtų būti taikomas pro viribus hereditatis paveldėjimo teisės modelis, pagal kurį kreditoriai gali patenkinti savo reikalavimus ne tik iš paveldėto, bet ir iš asmeninio įpėdinio turto, tačiau neviršydami paveldėto turto vertės.

17. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

18. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai.

19. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dauguma kasacinio skundo argumentų yra tapatūs tiems, kuriuos kasacinis teismas jau analizavo, įvertino ir argumentuotai į juos atsakė minėtoje kasacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014. Antai, valstybės kaip įpėdinio atsakomybės už palikėjo skolas ypatumai, lyginant su kitais įpėdiniais, yra aptarti nurodant, kad gramatinė konstrukcija „atsako tik paveldėtu turtu“, lyginant su CK 5.62 straipsnio 3 dalyje vartojama konstrukcija „atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės“, suponuoja galimybę teigti, jog CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjo valia, naudojantis savo diskrecija, nustatytas kitoks įpėdinių atsakomybės ribojimo būdas, negu tai nustatyta CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Kasaciniame skunde pateikiami kitų valstybių teisinio reguliavimo pavyzdžiai, tačiau nėra išsamiai pagrindžiama, kodėl būtent šie pavyzdžiai turėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl Lietuvoje galiojančio teisinio reguliavimo aiškinimo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 vadovavosi tik pažodiniu įstatymo aiškinimu, minėtoje nutartyje kasacinis teismas plačiai taikė ir kitus teisės aiškinimo metodus ir jais remdamasis pasiekė tą patį teisės aiškinimo rezultatą.

20. Išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės argumentais, kad įstatymų leidėjas CK 5.53 straipsnio 1 dalyje, įtvirtindamas įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu, nenustatė specialių taisyklių, skirtų

kreditorių interesams saugoti (nėra sureguliuota įpėdinio pareiga atsiskaityti su kreditoriais, nėra nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, atsiskaitymo su kreditoriais terminai ir pan.), taip pat nėra taisyklių, kurios būtų taikomos, jei paveldėtas turtas būtų realizuotas ar prarastas. Nors tokių taisyklių buvimas sukurtų didesnį teisinį aiškumą teisinių santykių dalyviams, vis dėlto teisinio reguliavimo išsamumas, detalumas priklauso nuo įstatymų leidėjo apsisprendimo. Kai teisinio reguliavimo spragos gali būti užpildytos aiškinant teisę, teismas tai daro pasitelkdamas įstatymo arba teisės analogiją (CPK 3 straipsnio 6 dalis), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taigi minėtiems nesureguliuotiems klausimams iškilus teisme, teismas juos spręstų aiškindamas teisę.

21. Apibendrindama minėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia objektyvaus, neišvengiamo būtinumo keisti 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 pradėtą formuoti teismų praktiką, pagal kurią įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu.

22. Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika formuojama byla po bylos, ji plėtojama ir tobulinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2012), atsižvelgiant į kiekvienoje byloje kylančius naujus faktinio pobūdžio aspektus ir atsakant į naujus iškeltus teisinius argumentus. Todėl ir šioje nutartyje, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys šiai bylai aktualiais teisės aiškinimo klausimais, aptardama naujus, 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 nenagrinėtus aspektus.

23. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014 įpėdiniai prašė pripažinti neteisėtais antstolės, vykdančios išieškojimą palikėjo kreditorių naudai, veiksmus, areštuojant įpėdinių asmenines lėšas. Taigi minėtoje byloje įpėdiniai siekė išvengti išieškojimo iš asmeninių lėšų ir siekė, kad išieškojimas būtų nukreiptas tik į paveldėtą turtą. Būtent šiame kontekste kasacinis teismas išaiškino, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas. Taigi pagal minėtą kasacinio teismo išaiškinimą palikimą pagal apyrašą priėmęs įpėdinis yra apsaugotas, kad išieškojimas pagal palikėjo kreditorių reikalavimus nebus nukreiptas į asmeninį jo turtą. Tačiau minėtoje nutartyje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar įpėdinis, siekdamas išsaugoti paveldėtą turtą, savo valia negali atsiskaityti su palikėjo kreditoriumi lėšomis, kurios nebūtinai gautos realizavus paveldėtą turtą. Toks teisės klausimas kyla nagrinėjamoje byloje, kurioje, skirtingai nei 2014 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014, įpėdinė siekia atsiskaityti su palikėjo kreditore ne paveldėtu, o asmeniniu turtu.

24. Plėtodama minėtą praktiką išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kai palikimą priėmusiems įpėdiniams yra pareikšti kreditorių piniginiai reikalavimai, tokie reikalavimai paprastai yra tenkinami pinigine forma. CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ aiškintina ne tokiu būdu, kad kreditoriui natūra yra perduodamas paveldėtas turtas ar jo dalis, o taip, kad tik į šį turtą gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus (CPK VI dalis) ir iš jo priverstinio realizavimo vykdymo procese gautomis lėšomis tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau paveldėjimą reglamentuojančiose CK nuostatose nėra įtvirtinta draudimo su palikėjo kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis nei tomis, kurios būtų gautos vykdymo procese priverstinai realizavus paveldėtą turtą. Todėl tais atvejais, kai tarp šalių nėra ginčo dėl paveldėto turto vertės, išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus iš paveldėto turto neprivalo būti pradėtas ir įpėdinis turi teisę su kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis.

25. Atsižvelgdama į tai, kad paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose neįtvirtinta pareiga realizuoti paveldėtą turtą, taip pat nėra nustatyta specialių atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais bei paveldėto turto realizavimo taisyklių, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama, su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė. Tokiu atveju esminę reikšmę įgyja tikrosios paveldėto turto vertės nustatymas.

Dėl paveldėto turto vertės nustatymo

26. Paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose nėra apibrėžta tikrosios turto vertės nustatymo procedūra, kriterijai ir momentas. Nors turto apyraše ir turi būti nurodytas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir

aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti (CK 5.53 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau vien vertės nurodymas turto apyraše ir (arba) paveldėjimo teisės liudijime savaime nereiškia, kad ši vertė objektyviai atspindi kainą, už kurią paveldėtas turtas gali būti realizuotas. Pirma, turto vertės nurodymas turto apyraše nėra atliekamas turint tikslą apriboti įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas vien ta verte, kuri nurodyta paveldimo turto apyraše. Jei paveldėtas turtas galėtų būti realizuotas už didesnę kainą, kuri yra būtina siekiant tenkinti palikėjo kreditorių reikalavimus, vien apyraše nurodytos mažesnės sumos sumokėjimas kreditoriams pažeistų pastarųjų teisę gauti kuo didesnį reikalavimo patenkinimą iš paveldėto turto ir neatitiktų jau minėtos CK 5.53 straipsnio 1 dalies, pagal kurią įpėdinis už palikėjo skolas atsako paveldėtu turtu. Antra, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turto apyraše nurodomos informacijos surinkimo ir pateikimo našta tenka įpėdiniui, antstolis tik surašo į apyrašą įpėdinio pateiktą informaciją ir neturi pareigos tikrinti nurodomos paveldimo turto vertės teisingumo. Taigi nurodant paveldimo turto apyraše turto vertę nėra užklausiama visų suinteresuotų asmenų nuomonės; į apyrašą įrašant daiktų, sudarančių palikimą, vertę, nedalyvauja kreditoriai, šioje procedūroje nėra sprendžiami galimi ginčai dėl paveldimo turto vertės. Pažymėtina, kad, nustatant paveldėto turto vertę, yra aktuali paveldėto turto būsena, buvusi palikimo atsiradimo momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis), todėl šalys gali įrodinėti, kad po palikimo atsiradimo turtas buvo pablogintas arba pagerintas.

27. Kai tarp šalių (palikėjo kreditorių ir įpėdinio) nekyla ginčo dėl paveldėto turto vertės, įpėdinis gali išvengti išieškojimo nukreipimo į paveldėtą turtą, sumokėdamas kreditoriams šalių susitarimu nustatytą paveldimo turto tikrąją vertę atitinkančią sumą.

28. Kai šalys dėl paveldėto turto vertės nesutaria, išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreipiamas į paveldėtą turtą. Tai atitinka CK 5.53 straipsnio 1 dalies reglamentavimą ir ankstesnius kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 23 punktą), iš kurių išplaukia, kad pagal bendrąją taisyklę įpėdinis atsako už palikėjo skolas paveldėtu turtu,  t. y. lėšomis, kurios bus gautos realizavus paveldėtą turtą.

29. Remiantis CPK 681 straipsnio 1 dalimi, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (CPK 681 straipsnio 2 dalis). CPK 682 straipsnyje reglamentuota ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo tvarka vykdymo procese. Jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 straipsnio 4 dalis). Kilus ginčui dėl antstolio atlikto įkainojimo, jį gali išspręsti teismas CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka išnagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų.

30. Taigi priverstinio vykdymo procesas yra išsamiai teisiškai reglamentuota procedūra, kurioje objektyviai, išklausant visas vykdymo proceso šalis, prireikus pasitelkiant ekspertus, yra nustatoma realizuojamo turto vertė.

31. Remiantis CPK 704 straipsnio 2 dalimi, jeigu iki varžytynių paskelbimo į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė arba mažesnė suma, kurios užtenka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms visiškai padengti, turto pardavimas iš varžytynių nevykdomas. Ši norma sudaro teisinį pagrindą įpėdiniui išvengti paveldėto turto realizavimo ir išsaugoti paveldėtą turtą, sumokant CPK 704 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą. Tokios pinigų sumos sumokėjimas apsaugotų galimą įpėdinio interesą išlaikyti paveldėtą turtą, taip pat užtikrintų kreditoriaus interesą gauti reikalavimo patenkinimą iš paveldėto turto tikrąją vertę atitinkančios sumos, kuri būtų objektyviai nustatyta laikantis teisės aktuose (CPK 681–682 straipsniai) nustatytų procedūrų.

32. Nagrinėjamoje byloje šalių susitarimas dėl paveldėto turto vertės nėra pasiektas. Atsakovė siekia apriboti savo atsakomybę apyraše nurodyta paveldėto turto vertę atitinkančia suma (12 863,95 Eur), tuo tarpu ieškovė su tuo nesutinka ir teigia, kad realizavus turtą galėtų būti gauta didesnė suma. Apeliacinės instancijos teismas iš atsakovės priteisė visą įpėdinės kreditorės reikalavimo sumą (78 584,51 Eur), tačiau nustatė, kad atsakovė pagal šią prievolę kreditorei atsako tik paveldėtu turtu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė paveldėjimą reglamentuojančias CK nuostatas ne sumažindamas kreditorės reikalavimą iki apyraše nurodytos paveldimo turto vertės, o apribodamas įpėdinės atsakomybę paveldėtu turtu. Toks aiškinimas atitinka sisteminį CK aiškinimą ir užtikrina kreditorių interesus, nes paveldėto turto realizavimo už didesnę kainą atveju sudaro sąlygas kreditoriui gauti didesnę reikalavimo patenkinimo dalį, kartu apsaugant įpėdinio interesus, kad už palikėjo prievoles jam netektų atsakyti asmeniniu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

33. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

35. Atsakovei buvo teikiama 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-487-3285). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 13 d. pažymoje „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ Nr. NTP-7-2404 nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 156 Eur. Konstatavus, kad atsakovės kasacinis skundas atmestinas, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei iš kitos šalies nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 961 straipsnio 2 dalis).

36. Ieškovė dėl kasaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų duomenų nepateikė.37. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 24,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-487-3285 buvo 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš jos nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ, GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ, RIMVYDAS NORKUS

GEDIMINAS SAGATYS, ALGIRDAS TAMINSKAS, DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19531 2018-12-03 2018-11-23 2018-11-23 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-477-248/2018Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02785-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.9.13.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Automagistralė“ (teisių perėmėja valstybės įmonė „Kelių priežiūra“) dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens vadovo atšaukimą, aiškinimo ir taikymo.

2. 2017 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 565 VĮ „Automagistralė“ kartu su kitomis valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčiomis įmonėmis buvo reorganizuota prijungimo būdu – prijungta prie VĮ „ Kauno regiono keliai“. 2017 m. spalio 31 d. įmonės pavadinimas pakeistas į VĮ „Kelių priežiūra“.

3. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jo atleidimą iš VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigų neteisėtu, grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 2018 m. sausio 3 d. ieškovas pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo prašė pripažinti 2017 m. liepos 5 d. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Įsakymas) dalį dėl ieškovo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neteisėta, priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką ir šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio delspinigius už išeitinės išmokos neišmokėjimą, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad Įsakymu jis buvo atšauktas iš VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigų už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, nustatytus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 3 dalies 5–7 punktuose, nesant ieškovo kaltės dėl aplinkybių, nurodytų atsakovės 2017 m. liepos 3 d. reikalavime „Dėl pasiaiškinimo pateikimo“ ir nesuteikiant laiko paaiškinimui pateikti, nes jį pateikti buvo reikalaujama ir darbo sutartis su ieškovu nutraukta jo ligos metu. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta Susisiekimo ministerijos Vidaus audito skyriaus 2017 m. birželio 30 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl VĮ „Automagistralė“ dalinės veiklos vidaus audito tarpinių rezultatų (nekilnojamojo turto pirkimo)“ (toliau – Pažyma) pagrindu dėl įmonei padarytos žalos – 2015 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perkant turtą 4,3 karto brangiau, negu nustatyta jo vertė. Turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (teisė naudoti žemės sklypą su jame esančiais statiniais), (toliau – Turtas) buvo būtinas įmonės veiklai vykdyti. Turto pirkimo kaina buvo nustatyta įmonės 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi plane bei viešųjų pirkimų plane, kurie patvirtinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus įsakymu, Turto pirkimo sutarčiai joje nurodytomis sąlygomis pritarė įmonės valdyba. Ieškovas derybose su pardavėja nedalyvavo, nebuvo valdybos narys ir nedalyvavo valdybos posėdyje svarstant sutarties sąlygas. Sumokėjus sutartyje nurodytą kainą įmonei žala nebuvo padaryta. Šiuo metu įgyto Turto vertė turto vertintojų įvertinta 179 000 Eur suma. Ieškovo sūnus A. M. sudarant Turto pirkimo sutartį nebuvo pardavėjos darbuotojas, o UAB „Fabų centras“, kurioje A. M. turi 25 proc. akcijų, nesiejama su sudarytu sandoriu. Todėl perkant turtą ieškovo privačių ir viešųjų interesų konflikto nebuvo.

5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įmonę ir jos vadovą sieja pasitikėjimo santykiai ir vadovas gali būti atšauktas iš pareigų bet kada. Atšaukiant vadovą iš pareigų dėl jo kaltų veiksmų, nereikia nustatyti kaltės pagal DK 58 straipsnyje nustatytą darbo sutarties procedūrą. Atleidžiant įmonės vadovą net ir esant jo kaltei atsakovas neprivalėjo laikytis tvarkos, kuri taikoma nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės, o ieškovo veiksmų kvalifikavimas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti vertinamas kaip papildomas argumentas vertinant jo kaltę. Ieškovo veiksmai, kai jis, pagal įmonės įstatus būdamas atsakingas už įmonės veiklos strategijos parengimą ir jos pateikimą įmonės valdybai ir steigėjai, neatskleidė visų Turto pirkimo aplinkybių, vertintini kaip tyčiniai. Atleidus vadovą iš pareigų dėl jo kaltų

veiksmų, ieškinyje nurodytos išmokos jam nepriklauso.

II. PIRMOSIOS, APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino darbo sutarties, sudarytos tarp VĮ „Automagistralė“ ir V. M., nutraukimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neteisėtu; panaikino Įsakymo dalį dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo konstatavimo; priteisė ieškovui iš VĮ „Kelių priežiūra“ 4145,23 Eur išeitinę išmoką; 24 277,73 Eur netesybas už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 2 d. iki sprendimo priėmimo ir nuo sprendimo priėmimo dienos po 194,31 Eur skaičiuojant už kiekvieną išeitinės išmokos nesumokėjimo dieną, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. balandžio 2 d.; 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė valstybei iš atsakovės 782 Eur žyminio mokesčio.

7. Teismas nustatė, kad 2003 m. kovo 31 d. tarp ieškovo ir VĮ „Automagistralė“ steigėjos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 180, pagal kurią V. M. priimtas dirbti VĮ „Automagistralė“ direktoriumi. Įsakymu V. M. atšauktas iš VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigų dėl prarasto pasitikėjimo (Įsakymo 1 punktas), darbo sutartis nutraukta dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo (Įsakymo 2 punktas); darbo sutarties nutraukimo pagrindu nurodyti DK 53 straipsnio 7 punktas, 58 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 5–7 punktai, 65 straipsnio 6 dalis bei VĮ „Automagistralė“ įstatų 13, 14, 32, 38.9, 42 punktai.

8. Nors atsakovas teigė, kad ieškovo veiksmų vertinimas kaip šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas neturi teisinės reikšmės, tačiau, teismo vertinimu, būtent toks ieškovo atleidimo pagrindas sąlygojo ieškinį šioje byloje, todėl šis pagrindas negali būti vertinamas kaip bereikšmis, be to, būtent toks ieškovo veiksmų kvalifikavimas pateiktas individualiame teisės akte – Įsakyme.

9. Vertindamas Įsakymo, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindo, teisėtumą, teismas pažymėjo, kad DK nenustato tokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo kaip prarastas pasitikėjimas. Juridinio asmens vadovo atšaukimą iš pareigų, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindą, įtvirtina DK 104 straipsnis, tačiau, kaip matyti iš Įsakymo turinio, darbo sutartis su ieškovu nutraukta ne šio straipsnio pagrindu, bet DK 58 straipsnio pagrindu dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo.

10. Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia ją padaryti; pagal 6 punktą – darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika; pagal 7 punktą – kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos.

11. Teismo vertinimu, darbo sutarties nutraukimas dėl darbuotojo kaltės yra darbuotojo atsakomybės forma už darbo pareigų pažeidimą, todėl nutraukiant darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės turi būti nustatytos visos atsakomybės sąlygos: neteisėti darbuotojo veiksmai ar neveikimas, žalingos pasekmės darbdaviui, priežastinis ryšys tarp darbuotojo veiksmų ir žalingų pasekmių bei darbuotojo kaltė, kuri, priešingai negu civilinėje teisėje, darbo santykiuose nėra preziumuojama. Pareiga įrodyti visas atsakomybės sąlygas bei suformuluoti sutarties nutraukimo priežastis tenka darbdaviui.

12. Teismas nustatė, kad 2017 m. liepos 3 d. atsakovė, vadovaudamasi DK 58 straipsnio 4 dalimi, reikalavo iš V. M. nedelsiant pateikti paaiškinimą dėl: 1) Pažymoje konstatuotos 10 1457 Eur žalos, padarytos įmonei dėl ieškovo veiksmų įsigyjant 4,3 karto brangesnį ir ne visa apimtimi Turtą; 2) nedeklaruotų privačių interesų konflikto, nors tiek Turto pardavėja mažoji bendrija „RV Investment“, tiek likusios turto dalies pirkėja UAB „Fabų centras“ sandorio metu buvo su juo susiję asmenys (su pardavėja susijusiose įmonėse dirbo ieškovo sūnus A. M., kuris yra ir likusios turto dalies pirkėjo akcininkas). Iš ieškovo medicininių dokumentų teismas nustatė, kad jis nuo 2017 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. liepos 31 d. buvo nedarbingas, per šį laikotarpį du kartus gydytas stacionare.

13. Ta aplinkybė, kad su ieškovu darbo sutartis buvo nutraukta po dviejų dienų, kai buvo pareikalauta pasiaiškinimo, rodo, jog atsakovė tik formaliai įvykdė įstatymo reikalavimą pareikalauti iš darbuotojo paaiškinimo, net neketindama sužinoti darbuotojo pozicijos dėl jam pareikštų kaltinimų ir jos įvertinti. Teismas sprendė, kad Įsakyme nenurodytas atleidimo faktinis pagrindas (DK 65 straipsnio 3 dalis) ir formalus, nenustatant termino, paaiškinimo pareikalavimas (DK 58 straipsnio 4 dalis),iš esmės pažeidžiantys darbuotojo teisę žinoti atleidimo iš darbo priežastis ir gintis nuo pareikštų kaltinimų, yra pakankamas pagrindas darbo sutarties su ieškovu nutraukimą laikyti neteisėtu. Tačiau įvertinęs tai, kad ieškovas sutiko su darbo sutarties nutraukimu, ir nurodęs, kad ginčas kilo tik dėl sutarties nutraukimo faktinio pagrindo, teismas sutarties nutraukimo teisėtumą Įsakyme nurodytais pagrindais vertino iš esmės.

14. Kadangi iš Įsakymo negalima spręsti, dėl kokių ieškovo neteisėtų veiksmų atsakovė nutraukė darbo sutartį, ieškovo veiksmų teisėtumą teismas vertino pagal 2017 m. liepos 3 d. atsakovės reikalavimo ieškovui pateikti pasiaiškinimą turinį, t. y. DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktų aspektu vertino 2015 m. liepos 15 d. sutartį, kuria VĮ „Automagistralė“

iš MB „RV Investment“ įsigijo Turtą, ir ieškovo privačių interesų deklaravimą dėl sūnaus darbo susijusiose įmonėse kaip galimai šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktas). Kitos aplinkybės, nurodytos Pažymoje ir juo labiau 2017 m. rugsėjo 13 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. VA-10, kuriomis atsakovė grindžia ieškovo kaltę pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą, buvo nenagrinėjamos ir nevertinamos kaip išeinančios už šios bylos nagrinėjimo ribų.

15. Spręsdamas klausimą dėl atsakovei padarytos žalos, teismas nurodė, kad šalys pripažino, jog VĮ „Automagistralė“ plėtrai ir sėkmingam veiklos vykdymui buvo reikalinga papildoma teritorija kelių priežiūros medžiagoms ir kelių priežiūros technikai saugoti. Turto įsigijimas supaprastintų neskelbiamų derybų būdu buvo nurodytas įmonės 2015 m. turto įsigijimo ir skolinimosi plane, šiai investicijai skiriant 145 000 Eur, taip pat ir atsakovės 2015 m. viešųjų pirkimų plane. Minėti planai patvirtinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2015 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-149.

16. Galimybė įsigyti Turtą (aštuonis statinius ir teisę naudotis 1,3558 ha žemės sklypu, kuriame buvo statiniai) 2015 m. balandžio 23 d. buvo svarstyta VĮ „Automagistralė“ pirkimų komisijoje. Iš pirkimo komisijos posėdžių 2015 m. birželio 9, 15,16 d., 2015 m. liepos 10 d. protokolų teismas nustatė, kad deryboms dėl pirkimų buvo pakviesta MB „RV Investment“, ji pasiūlė statinius ir valstybinės žemė nuomos teisę į 1 ha pirkti už 143 652 Eur; už galutinę 143 000 Eur kainą (2015 m. birželio 16 d. protokolas Nr. 004) nutarta pirkti administracinį pastatą, keturis sandėlius, katilinę, inžinerinius įrenginius ir nuomos teisę į 1 ha ploto valstybinės žemės sklypą. 2015 m. liepos 15 d. Turto pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė V. M..

17. Pažymoje nurodytą 10 1457 Eur sumą atsakovė įvertino kaip ieškovo tyčia padarytą žalą įmonei ir galimą nusikaltimą (DK 58 straipsnio 3 dalies 5–6 punktai), nes 2014 m. rugsėjo 29 d. turto vertinimo ataskaitoje Turtas įvertintas 32 727 Eur (6806 Eur statinių vertė ir 25 921 Eur žemės nuomos teisė) ir šis įvertinimas ieškovui buvo žinomas. Teismo vertinimu, pagal šį nurodytą Turto vertinimą negalima spręsti, kad Turtas buvo įsigytas 4,3 karto brangiau negu tikroji jo vertė. UAB „NILL NILL“ 2018 m. sausio 22 d. turto vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Turto, kaip komplekso – investicinio objekto, vertė nustatyta lyginamuoju metodu, yra 179 000 Eur. Teismas sprendė, kad teigti, jog Turtas buvo įgytas kelis kartus brangiau negu jo tikroji vertė, nėra pagrindo.

18. Ta aplinkybė, kad pagrindinę įsigyto Turto vertę sudariusi žemės nuomos teisė buvo netinkamai apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad realiai įmonės turtas nesumažėjo.

19. Teismas sprendė, kad nenustačius, jog dėl įsigyto Turto atsakovei buvo padaryta žala, o juo labiau kad žala padaryta tyčiniais ieškovo veiksmais, konstatuoti šiurkštų ieškovo darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktas) ar teigti, kad ieškovo veiksmai turi nusikaltimo požymių (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktas), nėra pagrindo. Šių pažeidimų nepatvirtina ir Susisiekimo ministerijos kreipimasis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą dėl galimos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos perkant Turtą.

20. Pasisakydamas dėl viešųjų ir privačių interesų deklaravimo, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis nustato pareigą valstybės įmonių darbuotojams, turintiems administravimo įgaliojimus, deklaruoti privačius interesus. VĮ „Automagistralė“ įstatų 13 punktas įpareigoja įmonės direktorių ir valdybos narius vengti situacijos, kad jų asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti įmonės interesams. Susidarius tokiai situacijai valdybos narys ar įmonės direktorius per 10 dienų privalo apie tai raštu pranešti savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai.

21. Pažymoje, be kita ko, nurodyta, kad turto pardavėjos MB „RV Investment“ vadovas ir akcininkas R. A. yra UAB „Imlitex Textile“ ir UAB „Imlitex Holdingas“ vadovas ir akcininkas, o ieškovo sūnus A. M. sandorio vykdymo metu dirbo šiose įmonėse, atitinkamai UAB „Imlitex“ – nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2016 m. liepos 14 d., UAB „Imlitex Textile“ – nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 27 d. Šio interesų konflikto ieškovas nedeklaravo. Atsakovui neparduotas pastatas pagal 2015 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo– pardavimo sutartį ir pagal 2015 m. rugsėjo 22 d. susitarimą pakeisti žemės nuomos sutartį nuomos teisė į likusią žemės sklypo dalį nuo 2015 m. spalio 2 d. priklauso UAB „Fabų centras“, kurio akcininku su 25 proc. akcijų nuo 2015 m. liepos 13 d. tapo ieškovo sūnus A. M.. Šio interesų konflikto dėl sūnaus akcijų UAB „Fabų centras“ ieškovas taip pat nedeklaravo. Dėl šių nurodytų ieškovo ryšių su MB „RV Investment“ Pažymoje nurodyta prielaida, kad galima įtarti išankstinį susitarimą dėl Turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo.

22. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie realiai egzistavusį ieškovo interesų konfliktą dėl sūnaus darbo ar akcijų įsigijimo pirmiau nurodytose įmonėse tuo metu, kai buvo sudaroma Turto pirkimo–pardavimo sutartis. Vien Pažymoje išsakytas spėjimas apie galimą interesų konfliktą nėra pakankamas pagrindas konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktu.

23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nustačius, jog darbo sutartis su ieškovu nutraukta pažeidžiant įstatymu nustatytą tvarką ir nesant atsakovės nurodyto pagrindo, darbo sutarties nutraukimas su ieškovu dėl darbuotojo kaltės DK 58 straipsnio pagrindu laikomas neteisėtu.

24. Teismas, pasisakydamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir dėl su darbo santykiais susijusių išmokų

priteisimo, nurodė, kad šalys pripažino, jog atsakovė gali bet kada atšaukti įmonės vadovą iš einamų pareigų. Šį darbo sutarties nutraukimo pagrindą ieškovas pripažino, jo neginčijo. Byloje nepasitvirtinus ieškovo kaltei dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, darbo sutarties nutraukimo su ieškovu pagrindu laikytinas jo atšaukimas iš pareigų nesant kaltės. Tai atitinka DK 104 straipsnio dispoziciją, nors Įsakyme šis darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir nenurodytas.

25. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumą. Sprendžiant dėl šio reikalavimo pagrįstumo pažymėtina, kad darbo sutarties su ieškovu nutraukimo metu jau galiojo 2016 m. priimtas DK, kurio 140 straipsnio 2 dalis atleidžiamam juridinio asmens vadovui, kai nėra jo kaltės, nustato vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Todėl atsakovė, atšaukusi ieškovą iš pareigų ir nutraukusi su juo darbo sutartį, turėjo išmokėti ne dviejų (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 130 straipsnis), o vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, tačiau to nepadarė. Pagal atsakovės pateiktą pažymą ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 197,31 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 4145,23 Eur.

26. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių. Atsiskaitydama su ieškovu atsakovė išeitinės išmokos neišmokėjo, todėl privalo mokėti netesybas nuo 2017 m. spalio 2 d., tai sprendimo priėmimo dieną sudarytų 24 277,73 Eur iki mokesčių (5 mėnesiai x 4145,23 Eur + 2018 m. kovo mėnesio 18 darbo dienų iki sprendimo priėmimo x 197,31 Eur). Pareiga nuo priteistų sumų atskaičiuoti ir sumokėti priklausančius mokesčius tenka atsakovei.

27. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į tai, kad: sprendimas nutraukti darbo sutartį už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo priimtas ieškovui būnant nedarbingam; atleidimas iš darbo nesuteikiant galimybės pateikti paaiškinimus dėl pareikštų kaltinimų sukėlė ieškovui didelius išgyvenimus, stresą, dėl to, kaip matyti iš ieškovo medicininių dokumentų, pablogėjo jo sveikata tiek, kad jis buvo gydomas stacionare; apie ieškovo atleidimą iš darbo kompromituojančiais pagrindais buvo paskelbta visuose didžiausiuose naujienų portaluose (lrytas.lt, 15min.lt, delfi.lt, kauno.diena.lt ir kt.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas ieškovo nurodytą 3000 Eur sumą vertino kaip proporcingą patirtai neturtinei žalai atlyginti.

28. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą: atmetė ieškovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą; panaikino teismo sprendimo dalį dėl 782 Eur žyminio mokesčio priteisimo valstybei iš atsakovės; priteisė atsakovei iš ieškovo 3708 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą, pritarė atsakovės argumentui, kad iš Įsakymo turinio iš tikrųjų reikėtų suprasti, jog ieškovo atleidimą darbdavė kvalifikavo kaip valstybės įmonės vadovo atšaukimą iš pareigų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino DK 58 straipsnyje nustatytus darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir procedūras ir dėl jų pasisakė. Teismo sprendimas pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį šiuo atveju nesukelia ginčo šalims savarankiškų teisinių pasekmių. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti dėl Įsakymo 2 punkto panaikinimo kaip antro – papildomo darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

30. Kolegija nurodė, kad atsakovė, ginčydama šią teismo sprendimo dalį, iš esmės nesutinka su teismo vertinimu, jog ieškovo atšaukimas iš įmonės vadovo pareigų nėra nulemtas jo kaltų veiksmų (DK 104 straipsnio 2 dalis). Tai ir sudaro šios bylos apeliacijos dalyką. Nuo to, ar ieškovo atšaukimas buvo nulemtas jo kaltų veiksmų, priklauso ir tai, ar ieškovui turi būti išmokėta išeitinė išmoka (DK 104 straipsnio 2 dalis), kompensuoti nuostoliai (DK 147 straipsnio 2 dalis) bei priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

31. Kolegijos vertinimu, galiojančio DK 104 straipsnyje nustatytas specialus ir savarankiškas darbo santykių su juridinio asmens vadovu pasibaigimo pagrindas. Todėl tiek subjektas, įgaliotas nuspręsti dėl įmonės vadovo atšaukimo, tiek ir kilusį ginčą nagrinėjantis teismas, vertindamas, ar juridinio asmens vadovas tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas, t. y. ar buvo sąžiningas ir lojalus juridiniam asmeniui, ar laikėsi konfidencialumo prievolės, vengė interesų konflikto, gali atsižvelgti į visas aplinkybes, nepriklausomai nuo to, ar už konkretų elgesį įmonės vadovas galėtų būti atleistas, jei jam būtų taikomi DK 58 straipsnyje nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai.

32. Kolegija sprendė, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami, jog būtų konstatuotas ieškovo nelojalumas juridiniam asmeniui ir jo elgesys būtų pripažintas kaltais veiksmais, nulėmusiais darbdavės nepasitikėjimą įmonės vadovu. Byloje nustatyta, kad: 1) ieškovas, atstovaudamas VĮ „Automagistralė“, 2015 m. liepos 15 d. sudarė pirkimo–pardavimo

sutartį su MB „RV Investment“ dėl Turto pirkimo; 2) vienas pastatas ir 0,3558 ha žemės sklypo nuomos teisė šio sandorio metu VĮ „Automagistralė“ nebuvo parduota, nors įmonė pretendavo juos pirkti (įsigyti), o šiuos objektus 2015 m. rugpjūčio 11 d. įsigijo UAB „Fabų centras“, kurio akcininkas buvo ieškovo sūnus A. M.; 3) ieškovo sūnus A. M. vykdant pirkimą neskelbiamų derybų būdu (t. y. tiesiogiai derantis dėl pardavimo sąlygų ir kainos tik su vienu pardavėju) dirbo kitose pardavėjos MB „RV Investment“ akcininkui priklausančiose įmonėse UAB „Imlitex“ ir UAB „Imlitex Textile“ – apie tokius santykius ieškovas nedeklaravo steigėjai, nors tokią pareigą turėjo (VĮ „Automagistralė“ Įstatų 13 punktas).

33. Ieškovas teigė, kad jis faktiškai nusišalino nuo pirkimo procedūrų ir tik formaliai pasirašė notarinę pirkimo sutartį, o iš tikrųjų sprendimą dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo priėmė jo sudaryta pirkimų komisija ir įmonės valdyba. Tačiau iš bylos medžiagos ir Pažymos akivaizdu, kad ieškovas disponavo komerciškai vertinga informacija apie atsakovės ketinimą įsigyti žemės sklypą ir numatytą derybinę pirkimo sandorio kainos ribą. Ieškovo neatskleistas interesų konfliktas, kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą sandorį vertinti kaip neskaidrų ir abejotiną, o įmonės vadovo elgesį – kaip nelojalų. Tikėtiną nesąžiningumą šiuo atveju įrodo netiesioginiai įrodymai, kurie pagrindžia, kad pardavėjo pasiūlyta pardavimo kaina labai artima sumai, kurią steigėja sutiko skirti šiam viešajam pirkimui. Kolegija sprendė, kad šis netiesioginis įrodymas yra pakankamas sprendžiant dėl ieškovo nelojalumo ir jo kaltės pagal DK 104 straipsnio 2 dalį.

34. Kolegija nustatė, kad ieškovas inicijavo nuomos teisės į 1,3558 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), įsigijimą ir steigėjai suformulavo 145 000 Eur sumos viešojo pirkimo poreikį. Formuluodamas šį poreikį ieškovas neabejotinai žinojo, kad 2014 m. rugsėjo 29 d. ekspertai įvertino Turtą 11 3000 Lt (32 727,06 Eur) suma. Ieškovas pagal įstatymą bei įmonės įstatus, būdamas atsakingas už valstybės įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo bei viešųjų pirkimų vykdymą, nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonė neįsigytų turto už 4,36 karto didesnę kainą (143 000 Eur) nei rinkos vertė. Niekuo nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad įmonė turėjo pirkti būtent šį žemės sklypą (nuomos teisę) nepaisydama pardavėjos siūlomos kainos ir kad sandėliavimo aikštelei įrengti nebuvo jokios kitos protingos alternatyvos. Iš VĮ „Automagistralė“ valdybos posėdžio 2015 m. birželio 26 d. protokolo Nr. 6 matyti, kad tokios informacijos apie ketinamos įsigyti žemės sklypo nuomos teisės ekonominį pagrindimą ieškovas valdybai neteikė ir tokia informacija valdybos nariams nebuvo pristatyta. Kolegija vertino, kad šioje situacijoje ieškovas nesielgė sąžiningai ir rūpestingai, nepaisė pakankamai aiškaus šio sandorio ekonominio nuostolingumo juridiniam asmeniui ir nesiėmė veiksmų dėl šio sandorio atšaukimo.

35. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės įrodo, kad ieškovas kaltas dėl netinkamo savo pareigų vykdymo ir nelojalumo juridiniam asmeniui. Toks ieškovo elgesys yra pakankamas konstatuoti DK 104 straipsnio 2 dalyje nustatytam atšaukimo pagrindui, esant juridinio asmens vadovo kaltei. Atšaukus įmonės vadovą šiuo pagrindu, jam išeitinė išmoka neišmokama. Taip pat nėra konstatuojamas uždelsimas atsiskaityti su atleistu darbuotoju (DK 147 straipsnio 2 dalis). Nenustačius neteisėtų darbdavės veiksmų ieškovo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetamas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

36. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

36.1. Teismas netinkamai taikė DK 58 straipsnio nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2012; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-463-969/2017). Pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo ieškovas prašė pripažinti Įsakymo dalį dėl ieškovo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neteisėta. Įsakyme nurodoma ne tik tai, kad ieškovas atšaukiamas iš VĮ „Automagistralė“ direktoriaus pareigų dėl prarasto pasitikėjimo (Įsakymo 1 punktas), bet ir tai, kad su ieškovu nutraukiama darbo sutartis dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo (Įsakymo 2 punktas), t. y. Įsakyme aiškiai daroma nuoroda į DK 58 straipsnį („Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės“). Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, nutraukiant darbo santykius su ieškovu, buvo pritaikytas vienintelis teisinis pagrindas – vadovo atšaukimo institutas, akivaizdžiai prieštarauja Įsakymo turiniui. Nagrinėjamu atveju svarbi ta aplinkybė, kad ieškovas buvo atleistas iš vadovo pareigų skirtingais teisiniais pagrindais: ne tik pritaikius vadovo atšaukimo institutą (DK 104 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (toliau – ir VSĮĮ), bet ir DK 58 straipsnį. Taigi nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo spręsti dėl Įsakymo 2 punkto, kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

36.2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–178, 185 straipsnių nuostatas. Nagrinėjamu atveju teismai skirtingai vertino byloje esančius įrodymus:

36.2.1. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes, paneigiančias darbuotojo kaltę: 1) 145 000 Eur vertės turto įsigijimo sandoris buvo nurodytas 2015 m. viešųjų pirkimų bei turto įsigijimo ir skolinimosi planuose, kurie buvo patvirtinti trečiojo asmens (VĮ „Automagistralė“ savininkė yra Lietuvos valstybė, o savininkės (Lietuvos valstybės) teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Lietuvos automobilių kelių direkcija) generalinio direktoriaus 2015 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini); 2) ieškovo vaidmuo įsigyjant iš MB „RV Investment“ Turtą buvo epizodinis, esminių sprendimų dėl sandorio sudarymo jis nepriėmė, nes Turto įsigijimo klausimu iš esmės rūpinosi VĮ „Automagistralė“ Komercijos ir turto valdymo skyrius bei sudaryta pirkimo komisija (ieškovas nebuvo komisijos narys, MB „RV Investment“ pateikto pasiūlymo nevertino, MB „RV Investment“ į derybas nekvietė, derybose nedalyvavo, už sprendimą MB „RV Investment“ patvirtinti derybas laimėjusiu kandidatu balsavo visi posėdyje dalyvavę komisijos nariai, tačiau ieškovas nedalyvavo priimant šį sprendimą), sandoriui pritarė atsakovės valdyba (ieškovas nebuvo valdybos narys) ir trečiasis asmuo; 3) 2018 m. Turto vertinimo ataskaita įrodo, kad už 7 statinius ir nuomos teisę į 1 ha žemės sklypą buvo sumokėta adekvati suma (143 000 Eur), 2018 m. sausio 19 d. Turto rinkos vertė siekė 179 000 Eur.

36.2.2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas interesų prieštaravimus, taip pat vadovavosi tik spėjimais ir prielaidomis, bet ne faktais. Atsakovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie realiai egzistavusį ieškovo interesų konfliktą dėl sūnaus darbo ar akcijų įsigijimo šios nutarties 36 punkte nurodytose įmonėse tuo metu, kai buvo sudaroma Turto pirkimo–pardavimo sutartis. Visi esminiai sprendimai dėl sandorio sudarymo buvo priimti dar iki to momento, kai A. M. tapo UAB „Fabų centras“ akcininku (2015 m. liepos 13 d.) ir UAB „Fabų centras“ įsigijo likusią turto dalį (2015 m. rugpjūčio 11 d.). Turto įsigijimo sandoris buvo sudarytas tarp VĮ „Automagistralė“ ir MB „RV Investment“, o A. M. jokių teisiškai reikšmingų sąsajų su MB „RV Investment“ neturėjo, taigi ieškovas jokių privačių interesų dėl sandorio sudarymo neturėjo.

36.3. Teismas netinkamai taikė DK 104 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2013; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-473-248/2016). Vadovo atšaukimas galimas tiek esant vadovo kaltei, tiek nesant jo kaltės. Kaltės aspektas svarbus išeitinės išmokos (ne)priteisimo klausimui spręsti. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo pažymėta, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo kaltę, todėl jam priklauso išeitinė išmoka.

36.4. Teismas netinkamai taikė DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pagal šią teisės normą atsakovė, nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, privalėjo jam sumokėti išeitinę išmoką, tačiau ši nebuvo sumokėta, todėl iš atsakovės pagrįstai papildomai priteisti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio delspinigiai.

36.5. Teismas netinkamai taikė DK 151 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Atsakovė neapsiribojo vadovo atšaukimo instituto pritaikymu ir nesusilaikė nuo informacijos apie ieškovo atleidimą kompromituojančiu pagrindu išviešinimo (žr. šios nutarties 27 punktą). Ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai atleistas nurodant, kad jis padarė netgi šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, didelę žalą VĮ „Automagistralė“, dėl to Lietuvos Respublikos Prezidentės sprendimu jis buvo išbrauktas iš valstybės apdovanotųjų asmenų sąrašo. Visa tai sukėlė itin didelius ieškovo neigiamus išgyvenimus, buvo sumenkinta jo reputacija, smarkiai pablogėjo jo sveikata.

37. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

37.1. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai taikė DK 58  straipsnio nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovas buvo atšauktas iš atsakovės direktoriaus pareigų dėl prarasto pasitikėjimo VSĮĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 11 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne DK 58 straipsnyje įtvirtintu pagrindu; darbo sutartis nutraukta pagal DK 104 straipsnį. VSĮĮ atšaukimo institutas yra savarankiškas ir pakankamas teisinis pagrindas nutraukti darbo santykius su ieškovu. Atsakovės įstatų 16.4, 28, 35 punktai reglamentuoja direktoriaus skyrimo ir atšaukimo tvarką, kuri yra identiška nustatytajai VSĮĮ. Pagal atsakovės įstatų 15 punktą, įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kuri, kaip atsakovės savininkės teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, turi išimtinę ir absoliučią kompetenciją atšaukti direktorių iš pareigų. Atsakovė, formuluodama Įsakyme atšaukimo iš vadovo pareigų teisinį pagrindą, prioriteto tvarka nurodė VSĮĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punkto ir 11 straipsnio 7 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta absoliuti įmonės savininkės teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti vadovą iš pareigų, ir DK 53 straipsnio 7 punktą, įtvirtinantį, kad darbo sutartis pasibaigia ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Akivaizdu, kad Įsakyme duota nuoroda į DK 58 straipsnio 1 ir 3 dalis vertintina kaip subsidiari, skirta aplinkybėms, dėl kurių atsakovė prarado pasitikėjimą ieškovu, detalizuoti. Net pagal Įsakyme pateiktą formuluotę akivaizdu, kad ieškovas atšauktas iš atsakovės direktoriaus pareigų (Įsakymo 1 punktas)

dėl prarasto pasitikėjimo ir dėl jo kaltės, t. y. dėl ieškovo, kaip įmonės vadovo, nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teisės požiūriu atleidimas iš darbo dviem skirtingais pagrindais, kaip nurodo ieškovas, negalimas.

37.2. Teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga ir teisės normomis, išsamiai išanalizavo bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, kuriais grindė išvadas, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Skundžiama teismo nutartis motyvuota, pagrįsta teisės normų ir faktinių aplinkybių, rašytinių įrodymų analize. Ieškovo argumentai šiuo klausimu yra tik subjektyvusis jo vertinimas.

37.3. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, nurodytais šios nutarties 36.3 ir 36.4 punktuose. Byloje pateikti įrodymai ir aplinkybės patvirtina faktą, kad ieškovo atleidimą iš pareigų lėmė jo kalti veiksmai, kurie nagrinėjamu atveju suprantami ne kaip civilinės ar darbo atsakomybės sąlyga, bet vertinami per pasitikėjimo vadovu prizmę, todėl pagal DK 104 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo priteisti išeitinę išmoką, taip pat negali būti priteisiamos netesybos (DK 147 straipsnio 2 dalis). Ieškovo atšaukimas iš jo užimamų pareigų yra analogiškas nustatytam Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, todėl teismo argumentai, kad juridinio asmens vadovo kalti veiksmai suprantami plačiau nei darbuotojo kaltė, yra teisiškai pagrįsti.

37.4. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl neturtinė žala negali būti priteista. Atšaukiant asmenį iš valstybės įmonės vadovo pareigų, pastarasis yra viešasis asmuo, todėl toks asmuo turi suprasti, kad viešojoje erdvėje gali būti skelbiama informacija apie jo atšaukimą iš pareigų ir jis turi prisiimti iš to kylančias pasekmes.

38. Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

38.1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, būtent apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusią situaciją ir motyvuotai konstatavo, kad ieškovas iš pareigų atleistas teisėtai ir darbo sutartis su ieškovu nutraukta ne dviem teisiniais pagrindais (DK 104 ir 58 straipsniuose nustatytais pagrindais). Darbdavė tokio teisinio kvalifikavimo Įsakyme nenurodė. Be to, tokiam teisiniam kvalifikavimui nėra ir faktinės būtinybės. Darbdavė niekada nesirėmė tuo, kad ieškovas atleistas už darbo drausmės pažeidimus, priešingai, atsiliepime į ieškinį akcentavo, kad ieškovas atšauktas iš pareigų pagal specialiąsias normas, nustatytas DK 104 straipsnyje ir VSĮĮ, o darbo drausmės pažeidimai Įsakymo 2 punkte nurodyti tik kaip ieškovo kaltę pagrindžiantys faktai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavė neprivalo savo sprendimuose nurodyti įstatymo, o iš Įsakymo turinio iš tikrųjų reikėtų suprasti, jog ieškovo atleidimą iš pareigų darbdavė kvalifikavo kaip valstybės įmonės vadovo atšaukimą iš pareigų.

38.2. Įvertinęs byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo nelojalumą juridiniam asmeniui, jo elgesys pripažintinas kaltais veiksmais, nulėmusiais darbdavės nepasitikėjimą įmonės vadovu. Toks ieškovo elgesys pakankamas konstatuoti DK 104 straipsnio 2 dalyje nustatytam atšaukimo pagrindui, esant juridinio asmens vadovo kaltei. Įmonės vadovą atšaukus nurodytu pagrindu, jam išeitinė išmoka neišmokama, taip pat nėra konstatuojamas uždelsimas atsiskaityti su atleistu darbuotoju (DK 147 straipsnio 2 dalis).

38.3. Ieškovas iš pareigų buvo atšauktas pagal VSĮĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punktą, 11 straipsnio 7 dalį, dėl to su juo sudaryta darbo sutartis nutraukta DK 53 straipsnio 7 punkto, 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 6 ir 7 punktų, 65 straipsnio 6 dalies pagrindais. Sprendimas atšaukti ieškovą iš pareigų ir nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį buvo įformintas Įsakymu, kuris pagal savo prigimtį yra individualus administracinis aktas. Kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų, šioje byloje pagrindinis ginčas kilo dėl priimto administracinio akto teisėtumo, o išvestiniai reikalavimai – dėl darbo sutarties nutraukimo ir atsiskaitymų kilo šio administracinio akto pagrindu. Iš teismų procesinių sprendimų motyvų matyti, kad ieškinys negalėjo būti teismingas bendrosios kompetencijos teismui, nes ginče aiškiai vyrauja administracinės teisės elementas. Būtent trečiojo asmens direktoriaus individualus administracinis aktas, priimtas norminio administracinio teisės akto (VSĮĮ) pagrindu, šalims sukūrė materialiąsias teises ir pareigas, ir jį priėmus atsirado prielaidos nutraukti darbo sutartį DK nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis įtvirtina, kad individualus administracinis aktas – vienkartinis taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei; šio straipsnio 11dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Įsakymas atitinka nurodytus kriterijus, todėl ginčas dėl jo teisėtumo negalėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

38.4. Ieškovas iš pareigų buvo atšauktas ir darbo sutartis su juo nutraukta 2017 m. liepos 5 d., o ieškinį teismui jis pateikė tik 2017 m. rugsėjo 29 d., t. y. praleidęs imperatyviuosius naikinamuosius įstatymuose nustatytus terminus, per kuriuos galima skųsti darbo sutarties nutraukimą (DK 220 straipsnis) ir viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškinį atsisakyti priimti, o apeliacinės instancijos teismas privalėjo bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl juridinio asmens vadovo atšaukimo ir darbo sutarties su juo nutraukimo santykio

39. Ieškovo atleidimo metu galiojusiame Darbo kodekse (patvirtintame 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 ir įsigaliojusiame 2017 m. liepos 5 d.), skirtingai nei anksčiau galiojusiame, įtvirtintas juridinio asmens vadovo atšaukimo institutas kaip savarankiškas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (104 straipsnis). Iki to laiko vadovo atšaukimo institutas buvo nustatytas atskirų rūšių juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatyme ir kt.), o darbo sutartis nutraukiama pagal tuo metu galiojusio DK 124 straipsnio 1 punktą (darbo sutartis baigiasi, ją nutraukus šio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais). DK 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis su juridinio asmens vadovu pasibaigia atšaukus juridinio asmens vadovą įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatyta tvarka.

40. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas įmonės vadovo teisinis statusas yra dualistinis: tarp įmonės ir jos vadovo visų pirma susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, grįsti pasitikėjimu, tačiau kartu  – ir darbdavio bei darbuotojo santykiai, kurie įforminami sudarant darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011).

41. Taigi juridinio asmens vadovo atšaukimas yra juridinę reikšmę turintis faktas, sudarantis pagrindą darbo sutarčiai pasibaigti, kitaip tariant, civilinių santykių su juridiniu asmeniu pabaiga (vadovo atšaukimas) lemia darbo santykių pabaigą. Tai yra savarankiškas, tik specialiems subjektams taikomas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas.

42. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens vadovo atleidimo iš darbo pagrindų, būtina įvertinti to juridinio asmens teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2010 ir joje nurodytą praktiką).

43. Nagrinėjamu atveju aktualūs teisės aktai, reglamentuojantys valstybės įmonių vadovų statusą. Valstybės įmonių steigimą, jų valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą reglamentuoja specialus norminis aktas  – Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės įmonės savininkė yra valstybė; valstybės įmonės savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę arba jos įgaliotą valstybės valdymo instituciją; valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina viena valstybės valdymo institucija. Atsakovės įstatuose įtvirtinta nuostata, kad įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (Įstatų 15 punktas).

44. Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija skiria ir atšaukia įmonės vadovą, nustato darbo sutarties su įmonės vadovu sąlygas, įmonės vardu sudaro ir nutraukia darbo sutartį su įmonės vadovu, tvirtina įmonės vadovo pareigybės nuostatus (VSĮĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punktas). VSĮĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai priėmus motyvuotą sprendimą atšaukti įmonės vadovą, su juo sudaryta darbo sutartis nutraukiama DK nustatyta tvarka. Jokių išskirtinių nuostatų, išimčių, lyginant su kitų juridinių asmenų vadovų atšaukimu, šis įstatymas nenustato.

45. Darbo santykių nutraukimas atšaukus vadovą, net ir esant kaltiems jo veiksmams, yra paprastesnis, operatyvesnis, sudarantis galimybę greičiau skirti naują vadovą, lyginant su kitais DK nustatytais atleidimo pagrindais, siejamais su darbuotojo kalte. Kaip jau nurodyta, šis pagrindas yra pakankamas darbo santykiams pasibaigti, todėl nereikia parinkti ir taikyti kitų DK normų, nustatančių darbo sutarties pasibaigimo pagrindus (DK 53–60 straipsniai). Be to, taikant kitus darbo santykių nutraukimo pagrindus skiriasi procedūros bei taikytinos garantijos, jų suderinimas gali tapti komplikuotas. Taigi, atšaukus vadovą, papildomo darbo sutarties nutraukimo pagrindo (ne atšaukimo) nurodymas yra nereikalingas, perteklinis, galintis apsunkinti atleidimą ir ginčų nagrinėjimą.

46. Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinis teismas, spręsdamas dėl akcinės bendrovės vadovo atšaukimo, yra nurodęs, jog tais atvejais, kai bendrovės vadovas atšaukiamas kompetentingo akcinės bendrovės organo, nepriklausomai nuo jo kaltės buvimo ar nebuvimo, pakanka nurodyti DK 124 straipsnio 1 punktą (tuo metu galiojusio DK, patvirtinto 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926, kuriame nebuvo juridinio asmens vadovo atšaukimo instituto) (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į administracijos vadovo teisinį statusą, kompetentingas bendrovės organas, įgyvendindamas teisę atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, net ir esant vadovo kaltei, neprivalo laikytis tvarkos, nustatytos drausminei nuobaudai skirti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2013 ir joje nurodytą praktiką). Ši taisyklė taikytina ir atšaukiant valstybės įmonės vadovą.

47. Nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens Įsakyme dėl ieškovo atšaukimo iš direktoriaus pareigų vienu punktu nurodoma, kad valstybės įmonės direktorius atšaukiamas iš pareigų dėl prarasto pasitikėjimo, kitu – kad darbo sutartis nutraukiama dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo. Tokio Įsakymo turinys nėra teisiškai nepriekaištingas, jame nurodyti du skirtingi darbo santykių nutraukimo pagrindai, lemiantys skirtingas darbo santykių nutraukimo procedūras ir pasekmes. Nagrinėjamu atveju tie patys ieškovo veiksmai buvo kvalifikuoti ir kaip lėmę pasitikėjimo juo praradimą bei atšaukimą, ir kaip darbo pareigų šiurkštus pažeidimas. Tokia sutaptis galima, tačiau savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi pasirinkti, kuriuo teisiniu pagrindu bus nutraukti darbo santykiai.

48. Paminėtina, kad pats ieškovas sutiko su darbo santykių nutraukimu dėl atšaukimo iš pareigų ir ginčijo atleidimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą; atsakovas teigė, kad ieškovo darbo sutarties pasibaigimo pagrindas – jo atšaukimas iš pareigų, o atleidimo už darbo drausmės pažeidimą, kaip atskiro pagrindo, atsisakė. Bylą nagrinėję teismai skirtingai aiškino Įsakymo dėl ieškovo darbo sutarties nutraukimo turinį ir prasmę: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ir vertino tokio atleidimo pagrįstumą bei atleidimo tvarkos laikymąsi. Nenustatęs visų tokiam pažeidimui būtinų sąlygų, taip pat ir kaltės, šis teismas sprendė, kad su ieškovu darbo santykiai nutraukti dėl jo atšaukimo, nesant kaltės. Apeliacinės instancijos teismas priešingai – sutiko su atsakovės pozicija, kad su ieškovu darbo santykiai baigėsi pagal DK 104 straipsnio 1 dalį atšaukus jį iš pareigų, o nuoroda į darbo drausmės pažeidimą reiškia, kad atšaukimą inspiravo kalti ieškovo veiksmai.

49. Atkreiptinas dėmesys, kad Įsakyme visų pirma nurodytas civilinių santykių pabaigą liudijantis faktas – ieškovo atšaukimas, reiškiantis jam suteiktų įgaliojimų panaikinimą. Tokiu atveju būtent šis faktas ir yra priežastis nutraukti darbo sutartį. Teisėtas civilinių santykių nutraukimas šiuo atveju reiškia ir pagrįstą darbo santykių pabaigą.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 45–49 punktuose išdėstytais argumentais, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbo santykiai baigėsi DK 104 straipsnio pagrindu, t. y. atšaukus ieškovą iš pareigų, o kitas Įsakyme nurodytas darbo santykių nutraukimo pagrindas yra perteklinis. Kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, šiame ginče aktualus klausimas, ar ieškovas atšauktas, esant jo kaltei. Dėl kaltų ieškovo veiksmų spręstina DK 104 straipsnio 2 dalies kontekste, nenagrinėjant jo kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, sudarančio atskirą darbo santykių pasibaigimo pagrindą.

Dėl atšaukiamo įmonės vadovo kaltų veiksmų sampratos

51. Valstybės įmonės, kaip ir kitų įmonių, vadovo santykiai su įmone grindžiami pasitikėjimu. Nuo įmonės vadovo kompetencijos, veiklos ir jos rezultatų priklauso ir visos įmonės veiklos efektyvumas, nes įmonės vadovui yra suteikti platūs įgaliojimai veikti įmonės vardu, todėl yra būtinas šį organą skiriančio įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančio subjekto pasitikėjimas. Fiduciarinis santykių pobūdis lemia, kad jį paskyrusio subjekto teisė atšaukti įmonės vadovą nesiejama su tokiomis sąlygomis kaip vadovo kaltė, neteisėti veiksmai ar pan., atšaukimą gali lemti ir kitos priežastys (pvz., prasti įmonės veiklos rezultatai). Atšaukimo taikymui taip pat nėra būtina, kad vadovo veiksmais įmonei būtų padaryta turtinė žala.

52. Kita vertus, valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą bei jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus (VSĮĮ 2 straipsnio 1, 3 dalys). Dėl to nors valstybės įmonės vadovo atšaukimas yra kompetentingo organo diskrecija, ja naudojamasi turi būti taip, kad nenukentėtų viešasis interesas.

53. Nors teisė atšaukti juridinio asmens vadovą, minėta, nesiejama su kaltais jo veiksmais, vis dėlto nuo to, ar atšaukimą lėmė kalti vadovo veiksmai, priklauso tam tikrų garantijų suteikimas. Pagal DK 104 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo santykiai su juridinio asmens vadovu truko ilgiau kaip dvejus metus ir jis atšaukiamas prieš darbo sutarties termino pabaigą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, juridinio asmens vadovui išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, išskyrus atvejus, kai jo atšaukimą lėmė jo kalti veiksmai. Kaltus vadovo veiksmus turi įrodyti atšaukimo teisę turintis subjektas, juridinio asmens vadovą atšaukdamas dėl šio kaltės ir netaikydamas įstatyme nustatytų garantijų.

54. Sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendžiant dėl kaltų vadovo veiksmų DK 104 straipsnio 2 dalies kontekste netaikytinas standartas, kasacinio teismo praktikoje suformuotas sprendžiant dėl kaltės kaip būtinos šiurkštaus pareigų pažeidimo sąlygos. Pasitikėjimo vadovu praradimą gali lemti ir tokie kalti vadovo veiksmai, kurie būtų nepakankami pažeidimui pripažinti šiurkščiu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apie juridinio asmens vadovo kaltus veiksmus DK 104 straipsnio prasme visų pirma turi būti sprendžiama pagal tai, kaip jis vykdė savo pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnyje, ar buvo lojalus bei sąžiningas priimdamas juridiniam asmeniui reikšmingus sprendimus ir vykdydamas kitas pareigas.

55. Tiek iš VSĮĮ 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, tiek iš nagrinėjamos bylos atsakovės įstatų matyti, kad įmonės veikla yra ūkinio komercinio pobūdžio, o įmonės vadovas atsakingas už šios veiklos organizavimą, įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nustatyti ir nutartyje aptarti faktai (ieškovas disponavo komerciškai vertinga informacija apie atsakovės ketinimą įsigyti žemės sklypą ir nustatytą derybinę pirkimo sandorio kainos ribą; prieš pradedant pirkimo procedūras ieškovui buvo žinoma, kad turto vertintojo nustatyta statinių ir teisių į žemės sklypą vertė žymiai mažesnė, nei suma, skirta žemės sklypui įsigyti, ir kaina, už kurią buvo nuspręsta įsigyti dalį vertinto turto; ieškovas dalyvavo pirkimo–pardavimo procese, nepaisydamas savo sūnaus sąsajų su pardavėju ir bendrove, įsigijusia kitą turto dalį) yra pakankami netinkamam pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsnyje, atlikimui dėl ieškovo kaltės, jo nelojalumui įmonei pripažinti. Toks ieškovo elgesys yra pakankamas konstatuoti DK 104 straipsnio 2 dalyje nustatytam atšaukimo pagrindui, esant juridinio asmens vadovo kaltei.

56. Kasaciniame skunde detaliai dėstoma, kaip vyko pirkimo procedūros, kokie asmenys kokius veiksmus atliko ir koks jų vaidmuo, įsigyjant Turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų asmenų ir valdymo organų dalyvavimas pirkimo procedūrose, nustačius ir ieškovo kaltus veiksmus, nepašalina jo atšaukimo galimybės netaikant garantijų, nustatytų DK 104 straipsnio 2 dalyje.

57. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014. Toje byloje nagrinėtas ginčas dėl žalos atlyginimo ir spręsta dėl vienasmenio valdymo organo ir kitų valdymo organų veiksmų atribojimo, reikšmingo nustatant atlygintinos žalos dydį pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai atitinkamų organų elgesio įtakai žalos atsiradimui arba solidariosios atsakomybės taikymui. Nagrinėjamoje byloje nesprendžiama dėl žalos atlyginimo, vienasmenio valdymo organo veiksmai vertinami pasitikėjimo juo praradimo aspektu, todėl nurodytoje nutartyje suformuluotos taisyklės netaikytinos sprendžiant šį ginčą. Be to, pagrindinė toje nutartyje išreikšta idėja – kiekvienas atsako už savo kaltus veiksmus, kuriuos būtina identifikuoti, nepaneigiama ir nagrinėjamoje byloje.

58. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad taikant atšaukimo institutą turi būti ginamas ir viešasis interesas. Dėl atsižvelgimo į viešąjį interesą taikant vadovo atšaukimą nutartyje jau pasisakyta (52 punktas). Kasaciniame skunde deklaratyviai apeliuojama į viešojo intereso gynimą, tačiau neatskleidžiama, kaip ieškovo atšaukimas pažeidžia viešąjį interesą, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

59. Sutiktina su ieškovu, kad tinkamai įforminti atleidimą iš darbo ir suformuluoti sutarties nutraukimo priežastis yra darbdavio pareiga. Ši pareiga tiesiogiai nurodyta DK 65 straipsnio 3 dalyje. Tai yra viena iš darbuotojo teisių apsaugos garantijų, kadangi darbuotojas turi teisę žinoti, dėl ko yra atleidžiamas, tai svarbu, įgyvendinant teisę kreiptis į teismą. Vis dėlto tam tikri darbo sutarties nutraukimo įforminimo netikslumai savaime negali lemti atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Vertinant DK 65 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų nesilaikymo įtaką atleidžiamo darbuotojo teisėms, atsižvelgtina ir į atleidžiamo darbuotojo statusą bei darbo santykių nutraukimo pagrindą. Ieškovas, be kita ko, nenurodė, kokius konkrečius jo teisių suvaržymus ar apribojimus sukėlė toks kaip šiuo atveju darbo santykių nutraukimo įforminimas.

60. Pripažinus, kad ieškovas atšauktas dėl jo kaltų veiksmų, pagrįstai netenkinti ir kiti ieškovo reikalavimai – priteisti išeitinę išmoką, kompensaciją už pavėluotą atsiskaitymą bei neturtinės žalos atlyginimą.

61. Trečiojo asmens atsiliepime pateikti argumentai, kad dalis ginčo nagrinėtina administraciniuose teismuose, atmestini, viena vertus dėl to, kad pateikti tik kasaciniam teismui (CPK 347 straipsnio 2 dalis), kita vertus  – kaip teisiškai nepagrįsti.

62. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

64. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 3151,75 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šis prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra didesnis už nustatytą pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.14 punktus, todėl prašymas tenkintinas iš dalies ir atsakovei iš ieškovo priteistinas 1521,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

66. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1521,84 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt vieną Eur

84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei valstybės įmonei „Kelių priežiūra“ (j. a. k. 232112130).Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,30 Eur (penkis Eur 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIS NORKŪNAS

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19529 2018-12-03 2018-11-23 2018-11-23 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-456-378/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02588-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės Reginos Ramanauskienės, prašė priteisti iš atsakovo 56 093,89 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (toliau – procesinės palūkanos).

3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi iškėlė jai bankroto bylą, 2017 m. sausio 23 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2017 m. kovo 30 d., pripažino ieškovės bankrotą tyčiniu. Nagrinėjant tyčinio bankroto bylą, nustatyta, kad atsakovas savo veiksmais privedė ieškovę prie bankroto, padarė ieškovės kreditoriams didelę žalą, nes nėra turto, kuriuo galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą sudaro ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai (53 580,58 Eur), nepadengtos bankroto administravimo išlaidos (1354,83 Eur) ir žala, patirta perleidus trečiajam asmeniui įstaigos automobilį ir neišsaugojus dokumentų, kurie patvirtintų kainos už automobilį ieškovei sumokėjimą (1158,48 Eur).

4.II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 54 935,41 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkanas; atmetė kitą ieškinio dalį.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nutartimi dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šios civilinės bylos procese. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant tyčinio bankroto bylą, nustatyta, jog atsakovas perdavė bankroto administratorei tik dalį 2011–2015 metų laikotarpio įstaigos dokumentų, o 2010 metų ir ankstesnio laikotarpio dokumentų apskritai neišsaugojo ir neperdavė; įstaigai priklausęs automobilis „Toyota Carina“ buvo parduotas, tačiau pinigai, gauti už automobilį, nebuvo įskaityti į įstaigos sąskaitą, o automobilis „Hyundai Terracan“ buvo parduotas (pačiam atsakovui) mažesne negu rinkos kaina ir nėra buhalterinės apskaitos duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas apskritai sumokėjo šio automobilio kainą; ieškovė jau 2011 metais buvo nemoki, 2014–2015 metais faktiškai nebevykdė veiklos, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, negana to, perkėlė įstaigos veiklą į susijusią įmonę; atsakovas priėmė ekonomiškai nenaudingus sprendimus dėl darbo užmokesčio sau padidinimo, savo nuožiūra atsiskaitinėjo tik su susijusiais kreditoriais, taip pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą ir kitų kreditorių interesus.

7. Teismo vertinimu, pirmiau nurodyti atsakovo veiksmai kvalifikuotini kaip netinkamas pareigų vykdymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis). Atsakovas, kaip vadovas, turėjo pareigą užtikrinti tinkamą įstaigos veiklos organizavimą ir vykdymą, todėl būtent jis yra atsakingas už įstaigos finansinių įsipareigojimų didėjimą ir padarinius, atsiradusius jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovo netinkamo pareigų vykdymo ir įstaigos patirtos žalos yra neabejotinas priežastinis ryšys, todėl atsakovas privalo atlyginti įstaigai savo veiksmais padarytą žalą. Teismas nurodė, kad kreditorių finansiniai reikalavimai (53 580,58 Eur), patvirtinti įstaigos bankroto bylos procese, vertinami kaip atsakovo padaryta žala. Be to, atsakovas privalo atlyginti žalą, kurią sudaro 1354,83 Eur bankroto administravimo išlaidos.

8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą.

9. Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl netinkamo subjekto pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Kolegija, atsižvelgdama į bankroto administratoriaus statusą, priėjo prie išvados, kad jis yra tinkamas subjektas reikšti bankrutuojančios įmonės vardu ieškinį vadovui (ar dalyviui) dėl žalos atlyginimo, siekiant padidinti įmonės turto, kuriuo tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, masę. Tokio ieškinio tenkinimas, priešingai negu teigia atsakovas, negali būti vertinamas kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimas. Kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje reglamentuotos tyčinio bankroto pasekmės neeliminuoja bankroto administratoriaus pareigos veikti kreditorių interesais, siekiant įgyvendinti bankroto proceso tikslą kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, taip pat nepaneigia bankroto administratoriaus teisės, reiškiant bankrutuojančios įmonės vardu ieškinius, pasirinkti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynimo būdą.

10. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti, kad tyčinio bankroto bylos procese nustatytos faktinės aplinkybės yra prejudiciniai faktai.

11. Kolegija pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad, nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl būtų atsiskaityta su kreditoriais. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus, o visų kreditorių teises tokiu būdu, kad lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – egzistavimo, reikšmingas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotas tyčinio bankroto faktas, ypač veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį veiksnys (įmonių „feniksų“ reiškinys), suponuojantis išvadą, kad atsakovas, žinodamas įstaigos finansinę padėtį, sąmoningai siekė neatsiskaityti su kreditoriais. Be to, nėra paneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovė neperdavė bankroto administratorei jokio įstaigos turto. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tokiais atsakovo veiksmais sąmoningai pažeisti visų kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įstaigos bankroto bylos procese, interesai (priežastinis ryšys), ir todėl kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo žalos, lygios visų patvirtintų finansinių reikalavimų sumai, atlyginimą.

12. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kuriais jis reiškia savo nesutikimą su įstaigos bankroto bylos procese patvirtintais kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Algidana“ finansiniais reikalavimais, pažymėjo, kad paties atsakovo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi, todėl jis, įstojęs į bankroto bylą, galėjo kelti klausimą dėl pirmiau nurodytų kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, tačiau nesiėmė tokių veiksmų. Kolegija konstatavo, kad atsakovo nurodomi argumentai nesudaro pagrindo priteisti mažesnį žalos atlyginimą, negu sudaro visų įstaigos kreditorių finansiniai reikalavimai.

13. Kolegija nustatė, kad nepadengta bankroto administravimo išlaidų dalis sudaro 1354,83 Eur, sprendė, kad ši išlaidų dalis yra nepadengta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, eliminavusių galimybę atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet ir su bankroto administratore.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir 6.245–6.249 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas:

14.1.1. Teismai nenustatė, kad įstaiga būtų buvusi moki ir visi kreditoriai būtų gavę savo finansinių reikalavimų patenkinimą, jeigu nebūtų nustatyti tyčinio bankroto požymiai. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta žala, kurią atsakovas savo konkrečiais veiksmais padarė ieškovei, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi bendra prielaida, kad įmonė būtų buvusi moki, jeigu atsakovas nebūtų atlikęs veiksmų, kurie sudarė pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Sprendžiant ginčą dėl atsakovo, kaip vadovo, padarytos žalos dydžio, privalėjo būti išsamiai ištirta, kokios priežastys nulėmė finansinių reikalavimų patvirtinimą, kokia jų kilmė, ar jie buvo pagrįsti, kada jie tapo vykdytini ir privalomi, kokiu momentu buvo pažeistos (jeigu apskritai pažeistos) kreditorių subjektinės teisės, kurias gina bankroto administratorė. Teismo sprendimas taikyti vieną ar kitą žalos apskaičiavimo būdą turi būti paremtas konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Žala pripažįstami ne visi kreditorių finansiniai reikalavimai, o tik įstaigos skolų padidėjimas dėl vadovo netinkamos veiklos ir tik tada, kai, remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatuojama, kad visos skolos atsirado dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad įstaigos skolos susidarė dėl jos kontrahentų UAB „Algidana“ ir UAB „Vilgersta“ bankroto ir

įstaigos bankroto administratorės neveikimo nesėkmingai pasibaigus teisminiam procesui prieš UAB „Emilė“, o ne dėl atsakovo veiksmų.

14.1.2. Tyčinio bankroto požymiai savaime neįrodo žalos fakto ir dydžio, be to, nesudaro pagrindo pripažinti visus kreditorių finansinius reikalavimus įstaigai padaryta žala. Įstaigos bankrotas pripažintas tyčiniu remiantis požymių visuma, nenustačius konkretaus ar abstraktaus įstaigai (ar jos kreditoriams) padarytos žalos dydžio. Nenustačius atsakovo veiksmais bendrovei padarytos žalos, atitinkamai negalėjo būti nustatytas priežastinis ryšys tarp konkrečių atsakovo veiksmų ir įstaigos galimybių atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo. Be to, atsakovo veiksmų, kuriuos teismai laikė pagrindu pripažinti įstaigos bankrotą tyčiniu, dalis (pvz., pavėluotas steigimo dokumentų ar antspaudo perdavimas, atlyginimo darbuotojams padidinimas, darbuotojų perkėlimas į kitą įmonę ir pan.) apskritai neturėjo įtakos įstaigos mokumui, turtinei padėčiai ir kreditorių teisėms ar pareigoms.

14.1.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo abejoti kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumu vien todėl, kad atsakovas neginčijo šių reikalavimų, yra nepagrįsta. Atsakovas nebuvo teisminių procesų šalis ir neturėjo teisės skųsti teismų sprendimų, kuriais buvo patenkinti įstaigos kreditorių „UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ ieškiniai dėl skolos priteisimo. Šių kreditorių finansiniai reikalavimai tapo vykdytini ir privalomi įstaigai jau po bankroto bylos iškėlimo ir ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl bankroto administratorės sprendimo netęsti teisminių procesų ir neginti įstaigos nuo nepagrįstų finansinių reikalavimų. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė pirmiau nurodytų kreditorių teises.

14.1.4. Teismai be pagrindo laikė, kad atsakovui ir R. G. mokslo, projektavimo ir komercinei įmonei „Georima“, kaip įstaigos kreditoriams, buvo padaryta 10 514,44 Eur žala. Šie asmenys nepripažino savo teisių pažeidimo ir nesutiko su ieškiniu, kuriuo buvo tariamai ginamos jų teisės.

14.1.5. Teismai nenustatė atsakovo padarytos žalos fakto ir dydžio perkeliant veiklą į kitą įmonę. Veiklos perkėlimas pats savaime neįrodo fakto, kad įmonė nebūtų tapusi nemoki, toliau vykdydama veiklą, juo labiau jeigu veikla perkelta tinkamai atsiskaičius su įmone ar sustabdant nuostolingai vykdytą veiklą ir netgi pagerinant įmonės finansinę padėtį. Pažymėtina, kad įstaiga sustabdė savo veiklą ne dėl atsakovo, kaip vadovo, subjektyvaus sprendimo ar bandymo išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, bet priešingai – siekdama išvengti skolų didėjimo.

14.1.6. Teismai nenustatė, koks turtas nebuvo perduotas bankroto administratorei, kokia jo vertė ir atitinkamai bendrovės patirta žala. Nenustačius šių faktinių aplinkybių, nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas padarė bendrovei žalą, lygią visų kreditorių finansiniams reikalavimams.

14.1.7. Turto pardavimo mažesne negu rinkos kaina faktas nesudaro pagrindo pripažinti įstaigos patirta žala visus jos bankroto bylos procese patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus.

14.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant, kaip nustatytinas įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimu kreditoriams padarytos žalos dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (pvz., 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Teismai nesiaiškino faktinių aplinkybių, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti.

15. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atsakovas be pagrindo kvestionuoja tyčinio bankroto bylos procese nustatytus faktus, turinčius prejudicinę reikšmę. Prejudiciniai faktai yra privalomi ne tik bylos šalims, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui ir negali būti iš naujo nustatyti.

15.2. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas:

15.2.1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad, tyčinio bankroto bylos procese nustačius, jog atsakovas sąmoningai nulėmė įstaigos bankrotą (privedė ją prie bankroto), jo neteisėti veiksmai nagrinėjamos bylos procese turi būti vertinami kompleksiškai, o ne atskirai.

15.2.2. Žalos, kurią sudaro įstaigos bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, dydis pagrįstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis dėl kreditorių finansinių reikalavimo tvirtinimo (tikslinimo). Įstaigos bankroto administratorei nebuvo perduotas turtas, įstaiga neturi lėšų, kuriomis galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai

reikalavimai, todėl šių finansinių reikalavimų suma pagrįstai pripažinta įstaigos žala.15.2.3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovės bankroto administratorė be pagrindo neskundė teismo 2015 m.

kovo 25 d. sprendimo, pagal kurį patvirtintas kreditorės UAB „Vilgersta“ finansinis reikalavimas. Pažymėtina, kad atsakovas tuo laikotarpiu, kuriuo galėjo būti apskųstas pirmiau nurodytas sprendimas, vis dar vadovavo ieškovei (nebuvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo), tačiau neskundė šio teismo sprendimo, o bankroto administratorė nurodytu laikotarpiu apskritai dar neturėjo įgaliojimų veikti įstaigos vardu. Kitos atsakovo akcentuojamos kreditorės, t. y. UAB „Emilė“, finansinis reikalavimas buvo patvirtintas pagal teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą. Bankroto administratorė nenustatė pagrindų pateikti apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, todėl jis ir nebuvo apskųstas. Atsakovas neįrodė, kad šio kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo be pagrindo patvirtintas ieškovės bankroto bylos procese.

15.2.4. Ieškovei priteistas žalos atlyginimas negali būti mažinamas paties atsakovo ir jam priklausančios IĮ „Georima“ finansiniais reikalavimais. Šie ieškovės kreditoriai turėjo galimybę atsisakyti savo finansinių reikalavimų ieškovės bankroto bylos procese ir taip reikalauti mažinti priteistiną žalos atlyginimą, tačiau jie nesiėmė tokių veiksmų.

15.3. Atsakovas remiasi neaktualia kasacinio teismo praktika ir be pagrindo ignoruoja kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus, suformuluotus 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. e3K-7-115-915/2017). Remiantis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, atsakovui tyčia savo neteisėtais veiksmais privedus ieškovę prie bankroto, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, kurią sudaro patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai ir bankroto administravimo išlaidos, yra preziumuojamas ir būtent atsakovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad kreditorių finansiniai reikalavimai ar jų dalis būtų atsiradę ir nesant tyčinio bankroto, tačiau atsakovas nepaneigė pirmiau įvardytos prezumpcijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

16. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad kasacine tvarka nėra nustatomi faktai, faktinės aplinkybės yra analizuojamos tik tiek, kiek reikia išsiaiškinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiąją teisę,  t. y. ar tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.

17. CPK 177 straipsnio 1 dalis apibrėžia įrodymų sąvoką. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kaip minėta, kasacine tvarka nėra nustatomos faktinės aplinkybės – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Vadinasi, kasaciniame teisme negali būti teikiami, priimami ir vertinami nauji įrodymai, t. y. įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Draudimas remtis naujais įrodymais (vadinasi, ir teikti juos) yra nustatytas ir CPK 347 straipsnio, kuriame įtvirtinti reikalavimai, keliami kasacinio skundo turiniui, antrojoje dalyje.

18. Pažymėtinas ir tas aspektas, kad kasacinis skundas negali būti papildytas ar pakeistas, išsprendus jo priėmimo klausimą (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Be to, proceso įstatymo nuostatos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą, papildomus rašytinius paaiškinimus.

19. Kasacinis teismas šios bylos nagrinėjimo dieną gavo atsakovo papildomus rašytinius paaiškinimus, prie šių paaiškinimų pridėti nauji faktiniai duomenys – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti tiek rašytinius paaiškinimus, tiek faktinius duomenis, pridėtus prie šių paaiškinimų.

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto

20. Šioje kasacinėje byloje keliamas atsakovo, kaip viešosios įstaigos vadovo, civilinės atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

21. Pažymėtina, kad šios bylos ypatumas (lyginant su bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais) yra tas, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, pripažino ieškovės, t. y. įstaigos, kuriai vadovavo atsakovas, bankrotą tyčiniu. Toks pripažinimas yra teisiškai reikšmingas dėl kelių toliau nurodytinų aspektų.

22. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą). Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (pirmiau minėtos nutarties 48 punktas).

23. Pirmiau išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais (žr. šios nutarties 20 punktą), nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos

teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė.

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 23 punkte nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

25. Atsakovas savo kasaciniame skunde kelia klausimą dėl jo, kaip buvusio ieškovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, tačiau, pirma, ką pagrįstai akcentuoja ir ieškovė, tam tikrais kasacinio skundo argumentais (žr. šios nutarties 14.1.1 punktą) yra kvestionuojamos faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu. Kaip pirmiau minėta, šios faktinės aplinkybės, kaip prejudiciniai faktai, nebegali būti ginčijamos (priešingas aiškinimas reikštų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo pažeidimą), todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai iš naujo netyrė ir nevertino tokių faktinių aplinkybių. Antra, atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui konstatuoti (žr. šios nutarties 14.1.1–14.1.2, 14.1.5–14.1.7 punktus), tačiau, kaip jau buvo minėta, šių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas yra preziumuojamas ir būtent atsakovui, besiginančiam nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, tenka pareiga įrodyti, kad žala (ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) yra ne jo neteisėtų veiksmų rezultatas (ar kad jo neteisėti veiksmai nulėmė mažesnės žalos atsiradimą ir pan.). Pažymėtina, kad atsakovas tiek, kiek susiję su šios nutarties 14.1.1–14.1.2, 14.1.5–14.1.7 punktuose išdėstytais kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nevykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o tokiu savo argumentavimu, koks yra atskleistas pirmiau įvardytuose šios nutarties punktuose, iš esmės siekia perkelti ieškovei jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo yra nepagrįsti.

26. Kasaciniame skunde, siekiant paneigti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos – kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ finansinių reikalavimų atsiradimo (patvirtinimo) – egzistavimą, be kita ko, nurodyta, kad šių kreditorių finansiniai reikalavimai tapo vykdytini ir privalomi įstaigai jau po bankroto bylos iškėlimo dėl bankroto administratorės sprendimo netęsti teisminių procesų ir neginti įstaigos nuo nepagrįstų finansinių reikalavimų. Todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad aptariamos žalos atsiradimo pagrindas yra jo neteisėti veiksmai.

27. Pasisakant dėl šios nutarties 26 punkte nurodytų kasacinio skundo argumentų, pirmiausia pažymėtina, kad ieškovės kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ finansiniai reikalavimai patvirtinti pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais pripažintas šių kreditorių reikalavimų pagrįstumas. Šioje kasacinio teismo nutartyje jau buvo akcentuota įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, reiškianti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (CPK 18 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Šalys turi galimybę prašyti atnaujinti procesą byloje, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tačiau, kol galioja teismo procesinis sprendimas ir neatnaujintas procesas dėl jo pagrįstumo, bankroto byloje negali būti kvestionuojamas teismo nutartimi šio teismo procesinio sprendimo pagrindu patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Šie išaiškinimai suformuluoti, kasaciniam teismui aiškinant

įsiteisėjusio teismo įsakymo res judicata galią, kita vertus, teismo įsakymo įsiteisėjimas sukelia tokius pačius teisinius padarinius, kokie atsiranda įsiteisėjus bet kuriam kitam baigiamajam teismo procesiniam sprendimui, todėl pirmiau išdėstyti išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamai civilinei bylai.

28. Atsakovas nurodo, kad ieškovės kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, kad ieškovės bankroto administratorė turėjo apskųsti teismų procesinius sprendimus, kuriais pripažintas šių kreditorių reikalavimų pagrįstumas, kad šių reikalavimų patvirtinimas yra bankroto administratorės neveikimo rezultatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiais kasacinio skundo argumentais iš esmės yra kvestionuojami įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Tolesnis šių argumentų teisinis vertinimas reikštų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų res judicata galios paneigimą, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pirmiau įvardytų kasacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad, ką nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ieškovės bankroto bylos procese yra patvirtintas atsakovo finansinis reikalavimas, vadinasi, jis, kaip ieškovės kreditorius, manydamas, kad teismų procesiniai sprendimai, kuriais pripažintas ieškovės kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ reikalavimų pagrįstumas, yra neteisėti ir nepagrįsti, turėjo teisę inicijuoti išnagrinėtų bylų proceso atnaujinimą ir įrodinėti, kad teismai neteisingai išsprendė bylas, tačiau atsakovas nepasinaudojo tokia savo, kaip ieškovės kreditoriaus, teise.

29. Kasacinis skundas, be pirmiau jau minėtų ir aptartų argumentų, yra grindžiamas ir tuo argumentu, kad, atsakovo vertinimu, teismai be pagrindo laikė, kad jam ir R. G. mokslo, projektavimo ir komercinei įmonei (atsakovo individualiai įmonei) „Georima“ buvo padaryta 10 514,44 Eur žala. Šie asmenys nepripažino savo teisių pažeidimo ir nesutiko su ieškiniu, kuriuo buvo tariamai ginamos jų teisės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

30. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės bankroto bylos procese, be kitų kreditorių finansinių reikalavimų, yra patvirtinti atsakovo ir jo individualios įmonės „Georima“ finansiniai reikalavimai, kurie sudaro 10 514,44 Eur sumą. Kaip minėta, pripažinus bankrotą tyčiniu, be kita ko, įsigalioja prezumpcija, kad atsakovo, kaip vadovo, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi ieškovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai, vadinasi, ir pirmiau įvardyti finansiniai reikalavimai. Atsakovas teigia, kad tiek jis, tiek jo individuali įmonė „Georima“ nepripažįsta savo teisių pažeidimo, kita vertus, abu šie kreditoriai neatsisakė savo finansinių reikalavimų, patvirtintų ieškovės bankroto bylos procese, nors jie, manydami, kad nėra pažeidžiamos jų teisės, turi tokią galimybę pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai šiame nutarties punkte aptartų kreditorių finansinių reikalavimų suma nemažino atlygintinos žalos dydžio.

31. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant, kaip nustatytinas įmonės vadovo pareigų pažeidimu kreditoriams padarytos žalos dydis. Atsakovas šiam savo argumentui pagrįsti nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014. Pažymėtina, kad šioje kasacinio teismo nutartyje iš tikrųjų pateikti išaiškinimai, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo,  – mažesnis už ją. Kita vertus, šie išaiškinimai suformuluoti, sprendžiant juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį klausimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesivadovavo pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, nes šios bylos procese egzistuoja kitas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, pasižymintis, kaip minėta, savita specifika, inter alia (be kita ko), civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumais.

32. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Atsakovo kasacinis skundas yra atmestas, vadinasi, ieškovė turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Ieškovė pateikė faktinius duomenis, kurie patvirtina, kad ji patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasacine

tvarka rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).35. Kasaciniame teisme susidarė 3,46 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsižvelgiant į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, konstatuotina, kad atsakovui tenka pareiga padengti šias išlaidas, todėl būtent iš jo ir priteisiamas valstybei aptariamų išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti bankrutavusiai viešajai įstaigai Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutui (j. a. k. 124626914) iš R. G.

(a. k. (duomenys neskelbtini)) 605 (šešių šimtų penkių) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.Priteisti valstybei iš R. G. 3,46 Eur (trijų Eur 46 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,

atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19523 2018-12-03 2018-11-23 2018-11-23 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-451-695/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01523-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.6.8.6; 3.2.4.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIB Trakai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SIB Trakai“ ieškinį atsakovei mokslinei-gamybinei akcinei bendrovei „Precizika“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Solet Technics“, bendrovė „Diehl AKO Stiftung & Co KG“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių sudarymą, ir proceso teisės normų, nustatančių ieškovo pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 512 521 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovės vadovas T. B. pasiūlė ieškovės vadovui E. Š. pastatyti ir įrengti saulės elektrinę bei perleisti ją ieškovei, pažymėdamas, jog visus darbus (tiek projektavimo, tiek statybos) ir reikalingų medžiagų bei įrenginių tiekimą organizuos jis.

4. Atsakovės ir trečiojo asmens patariama, ieškovė ir bendrovė „VEI Consult BG Ltd.“ 2013 m. kovo 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria bendrovė „VEI Consult BG Ltd.“ įsipareigojo parduoti ieškovei saulės elektrinės DC/AC konversijos komplektus („Diehl PLATINUM 7200TL“ inverterius (keitiklius) ir „Diehl PLATINUM“ fazių balansavimo sistemą (toliau – Inverterių pirkimo sutartis); šalys susitarė, kad ieškovė nuosavybės teisę į prekes įgis tik visiškai atsiskaičiusi su bendrove „VEI Consult BG Ltd.“.

5. Ieškovė ir atsakovė 2013 m. kovo 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei iki 2 MW saulės modulius elektrinės statybai (toliau – Modulių pirkimo sutartis); šalys susitarė, kad ieškovė nuosavybės teisę į prekes įgis tik visiškai atsiskaičiusi su atsakove.

6. Ieškovės akcininkas E. Š. ir D. J. (atsakovės vadovo T. B. patikėtinis, buvęs trečiojo asmens UAB „Solet Technics“ vadovas) 2013 m. kovo 7 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria E. Š. pardavė 50 vnt. ieškovės akcijų D. J. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo susitarta dėl akcijų atpirkimo teisės, kurią ieškovės akcininkas E. Š. galėtų įgyvendinti, jeigu: 1) ieškovė būtų visiškai atsiskaičiusi su bendrove „VEI Consult BG Ltd.“ pagal Inverterių pirkimo sutartį; 2) ieškovė būtų visiškai atsiskaičiusi su atsakove pagal Modulių pirkimo sutartį.

7. Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo 2013 m. gegužės 27 d. patvirtino, jog baigė fotovoltinės saulės elektrinės statybos (montavimo) darbus pagal savo paties parengtą projektą. Ieškovė nuo 2013 m. birželio 28 d. eksploatuoja 0,99729 MW įrengtosios galios fotovoltinę saulės elektrinę (toliau – Elektrinė) Trakų r., Bražuolės k., Bražuolės g. 35.

8. Ieškovės akcininkas E. Š. 2014 m. sausio 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi atpirko iš D. J. 50 vnt. ieškovės akcijų.

9. Ieškovė ir atsakovė 2014 m. sausio 31 d. sudarė statinių pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė perleido atsakovei Elektrinę, o 2014 m. vasario 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė perleido atsakovei visus Elektrinės įrenginius. Pagal šias sutartis atsakovė su ieškove neatsiskaitė (atsakovės mokėtina suma įskaityta 2014 m. vasario 17 d. tarpusavio reikalavimų įskaitymo aktu), jomis Elektrinė perleista atsakovei, kad ieškovė ją įsigytų iš atsakovės lizingo būdu ir taip galėtų atsiskaityti su atsakove ir bendrove „VEI Consult BG Ltd.“. Bendrovės „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas, atsakovė ir ieškovė 2014 m. vasario 17 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo iš atsakovės Elektrinę.

10. Ieškinyje teigiama, kad tokią Elektrinės įsigijimo schemą sugalvojo atsakovė. Ieškovė ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę rangos sutarties, Elektrinės statybos ir kitus klausimus ieškovė visada derino su atsakove. Nors Elektrinė buvo registruota ieškovės vardu, tačiau Elektrinės projektą rengė ir sprendimus dėl naudotinų medžiagų priėmė atsakovė; medžiagas tiekė su atsakove susijęs trečiasis asmuo UAB „Solet Technics“.

11. Ieškovė nurodo, kad, 2013 m. birželio 28 d. pradėjusi eksploatuoti Elektrinę, susidūrė su problema – Elektrinė neveikė visu pajėgumu. Nors Elektrinės leistinoji generuoti galia 997,26 kW (maksimali deklaruojama – 890,8 kW), ji pasiekdavo tik 712 kW galią. Nustatyta, kad Elektrinė visu pajėgumu neveikė dėl atsakovės parinktų inverterių ir kabelių; dalį jų pakeitus, Elektrinė veikė didesniu pajėgumu, t. y. pasiekė 890,8 kW galią.

12. Anot ieškovės, dėl netinkamų inverterių Elektrinė neveikė tinkamai ir ieškovė patyrė nuostolių (sumokėjo 300 000 Eur už netinkamos kokybės inverterius, turėjo 94 738,75 Eur netinkamų inverterių keitimo išlaidų ir negavo 117 782,25 Eur pajamų). Kadangi būtent atsakovė sprendė, kokias medžiagas naudoti Elektrinei įrengti, tai ji yra atsakinga už ieškovei padarytą žalą, egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

13. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 512 521 Eur dydžio žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme

2015 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.14. Teismas nustatė, kad atsakovė 2013 m. vasario 13 d. elektroniniame laiške ieškovei nurodė planuojamų veiksmų

schemą:14.1. Užsakovo vienintelis akcininkas perleidžia kitam fiziniam asmeniui 50 proc. Užsakovo akcijų už nominalią kainą

pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nustatyta akcijų atpirkimo teisė su tokia sąlyga: kai Užsakovas įvykdo savo įsipareigojimus Rangovui ir Tiekėjui, t. y. sumoka už prekes ir rangos darbus, akcijų pardavėjas gali pasinaudoti akcijų atpirkimo teise. Sutartis pasirašoma ir tvirtinama pas notarą;

14.2. Užsakovas su Finansuotoju pasirašo preliminariąją sutartį lizinguoti elektrinę, kurioje susitariama, kad jei yra pastatoma elektrinė ir Užsakovas ir (ar) elektrinė atitinka kitas Finansuotojo preliminariojoje sutartyje iškeltas sąlygas, Finansuotojas yra įpareigotas pasirašyti pagrindinę lizingo sutartį su Užsakovu;

14.3. Tiekėjas parduoda Užsakovui modulius ir kitą reikalingą įrangą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje įtraukta sąlyga dėl atidedamojo mokėjimo už prekes. Apmokėjimo terminas nustatomas tam tikram laikui po elektrinės pastatymo. Šiuos pinigus Užsakovas gautų iš Finansuotojo ir sumokėtų Tiekėjui;

14.4. Užsakovas pasirašo rangos sutartį su Rangovu dėl elektrinės pastatymo darbų. Sutartyje taip pat įtraukiama sąlyga dėl atidedamojo apmokėjimo, kaip ir Užsakovo sutartyje su Tiekėju. Šiuos pinigus Užsakovas taip pat gautų iš Finansuotojo ir sumokėtų Rangovui;

14.5. pabaigus elektrinės statybas, Užsakovas pasirašo pagrindinę lizingo sutartį su Finansuotoju, kurią Finansuotojas įpareigotas pasirašyti pagal anksčiau pasirašytą preliminariąją lizingo sutartį (šios nutarties 14.2 punktas). Pagal lizingo sutartį Užsakovas perleidžia elektrinės nuosavybės teisę Finansuotojui ir įsipareigoja ją išpirkti (angl. sale-and-leaseback). Gautus pinigus iš Finansuotojo Užsakovas perveda Tiekėjui ir Rangovui, taip padengdamas įsiskolinimus;

14.6. Užsakovas, padengęs įsiskolinimus Tiekėjui ir Rangovui, gali pasinaudoti akcijų atpirkimo teise ir atpirkti visas parduotas akcijas (šios nutarties 14.1 punktas).

15. Iš bylos duomenų teismas padarė išvadą, kad šalys atliko suderintus veiksmus ir sudarė sandorius, kurių eiliškumas ir tikslai atitiko atsakovės 2013 m. vasario 13 d. elektroniniame laiške išdėstytą veiksmų schemą (šios nutarties 14.1–14.6 punktai).

16. Teismas sprendė, kad byloje netaikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, nes ieškovė neįrodinėja, jog parinkti inverteriai yra netinkamos kokybės; ieškinio argumentai pagrįsti tuo, kad inverteriai negalėjo būti naudojami Elektrinėje pagal jos techninį projektą (sprendinius), nes sumontavus ginčo inverterius Elektrinė nepasiekdavo maksimalios galios, atsijungdavo.

17. Teismas nustatė, kad byloje atlikta ekspertizė patvirtino, jog Elektrinėje įrengti inverteriai buvo netinkamai parinkti (pagal gamintojo rekomendacijas tokios galios Elektrinėje turėjo būti naudojami kitokie keitikliai); ši išvada nepaneigta kitais lygiaverčiais įrodymais. Išvadas, kad Elektrinė buvo suprojektuota netinkamai ir (ar) buvo panaudotos jai netinkančios medžiagos, įskaitant inverterius, taip pat patvirtino bendrovės „Diehl AKO Stiftung & Co KG“ Techninio aptarnavimo ir remonto padalinio vadovas, teismo posėdyje apklausti liudytojai.

18. Teismas sutiko su ieškovės argumentais dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – netinkamos kokybės darbų. Atsakovė buvo atsakinga už Elektrinės projekto parengimą, statybą ir jos statybai reikalingų medžiagų (žaliavų) parinkimą bei tiekimą; parinkus netinkamas medžiagas, Elektrinė negalėjo dirbti visu pajėgumu, todėl ieškovei buvo padaryta žalos.

19. Teismas vertino, kad tarp šalių susiklostė mišrūs projektavimo rangos ir vadovavimo projektui paslaugų bei pirkimo–pardavimo (dėl Modulių pirkimo sutarties) santykiai. Šalys tarpusavio pareigų neaptarė atskiroje rašytinėje sutartyje, tačiau tai, anot teismo, nekeičia šalių santykių kvalifikavimo; tokia sutartis gali būti sudaroma apsikeičiant raštais, telefonogramomis ar kt. telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija (CK 6.19 straipsnio 2 dalis).

20. Teismas sprendė, kad atsakovė faktiškai suteikė ieškovei projekto vadovo paslaugas – atsakovė, kurios darbuotojai turi specialių žinių saulės elektrinių komponentų gamybos srityje, atstovaudama ieškovei, organizavo projekto rengimą, koordinavo statinio projekto dalių sprendinius, tiekė įrangą bei parinko kitus tiekėjus, prisiėmė atsakomybę, kad projekte būtų įgyvendinti teisės aktų reikalavimai ir pasiektas įrangos parametrus atitinkantis pajėgumas. Be to, atsakovė pasiūlė projekto finansavimo schemą. Kadangi rangovas atsako už projektavimo rezultato sukūrimą (CK 6.700 straipsnis) ir paslaugų teikėjas privalo suteikti kliento interesus bei atitinkamus standartus atitinkančias paslaugas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 6.718 straipsnio 1, 2 dalys), tai teismas konstatavo, kad atsakovė yra atsakinga už netinkamą įsipareigojimų vykdymą.

21. Teismas pažymėjo, kad ieškovės vadovas patvirtino, jog atsakovė buvo pasirinkta ir jos patarimais buvo pasitikima,

nes ji turėjo specialių žinių; šalių bendravimo dokumentai patvirtina, kad rengiant projektą ir jį įgyvendinant ieškovė neturėjo kompetencijos ir galimybės nurodyti atsakovei būtinų įrangos komponentų techninių parametrų. Nors Elektrinė pirmiausia buvo registruota ieškovės vardu, sprendimus, kokias medžiagas naudoti jos statybai, priėmė ir Elektrinės projektą rengė atsakovė. Elektrinės įranga 2014 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleista atsakovei siekiant gauti finansavimą, kad ieškovė galėtų padengti Elektrinės statybos ir įrangos įsigijimo išlaidas,  – tai patvirtina faktas, kad atsakovė pagal šią sutartį neatsiskaitė su ieškove, o 2014 m. vasario 17 d aktu mokėtina suma buvo įskaityta.

22. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog dalį darbų atliko su atsakove susijęs trečiasis asmuo UAB „Solet Technics“, ši aplinkybė nešalina atsakovės atsakomybės. Atsakovės ir UAB „Solet Technics“ sąsajumą patvirtina tai, kad abi bendrovės įsikūrusios tose pačiose patalpose Vilniuje, Žirmūnų g. 139, naudoja vieną interneto tinklalapį, atsakovės garantinį raštą ieškovei pateikė UAB „Solet Technics“, fotoelektrinio modulio aprašyme naudojamas tiek atsakovės, tiek UAB Solet Technics“ logotipas, UAB „Solet Technics“ projektavo Elektrinę, nors nebuvo sudariusi sutarties su ieškove. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pažymėjo, kad atsakovė ir UAB „Solet Technics“ gali būti vertinamos kaip susiję ūkio subjektai, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės bei galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu.

23. Teismas nustatė, kad ieškovei buvo nurodyta inverterius pirkti iš Bulgarijos bendrovės „VEI Consult BG Ltd.“, kurios vienintelis akcininkas buvo atsakovės vadovas T. B. Taigi atsakovė Elektrinės įrengimo darbus, medžiagų įsigijimą organizavo taip, kad viskas būtų vykdoma per su ja susijusius asmenis. Tai patvirtina atsakovės, kaip generalinės rangovės, atsakomybę. Aplinkybę, kad už netinkamos kokybės darbus yra atsakinga atsakovė, teismo nuomone, patvirtino ir faktas, kad darbų trūkumų pašalinimo klausimas buvo derinamas su atsakove, ji veikė kaip už trūkumus atsakingas subjektas, teikė siūlymus problemai išspręsti, organizavo dalies trūkumų šalinimą.

24. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai nurodė, jog Elektrinės tinkamam veikimui buvo būtina inverterius ir kabelius pakeisti naujais; jiems įsigyti, sumontuoti (įskaitant papildomas medžiagas) ieškovė patyrė 94 738,75 Eur išlaidų. Be šių tiesioginių nuostolių, ieškovės nuostolius sudaro ir negautos pajamos – skirtumas tarp pajamų už Elektrinės generuotą maksimalią galią po remonto 2015 m. ir maksimalią galią 2013, 2014 m. Teismas nustatė, kad iki Elektrinės remonto pabaigos ieškovė prarado mažiausiai 14,38 proc. pajamų, t. y. 117 782,25 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė konkrečių argumentų ir skaičiavimų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus.

25. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

26. Iš bylos duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad dalį Elektrinės projektavimo ir montavimo darbų atliko trečiasis asmuo UAB „Solet Technics“, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokius darbus atliko atsakovė. Byloje nesant rašytinės rangos sutarties, ieškovei kilo procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovė sudarė sutartį dėl Elektrinės projektavimo ir įrengimo darbų organizavimo bei vykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

27. Kolegija konstatavo, kad nė vienas iš byloje esančių el. laiškų, kuriais ieškovė grindė atsakovės priimtus generalinės rangovės sutartinius įsipareigojimus, nepatvirtina, jog atsakovė pateikė konkretų pasiūlymą atlikti Elektrinės projektavimo, montavimo, įrengimo ir pan. darbus, taip pat kad ieškovė priėmė (akceptavo) būtent tokį atsakovės pasiūlymą. Atsakovės 2013 m. balandžio 18 d. atsiųstoje projekto sąmatoje nėra nurodytas jos rengėjas, sudarymo data, be to, joje nurodyta inverterių kaina (110 000 Eur) yra beveik tris kartus mažesnė, nei ieškovė sumokėjo bendrovei „VEI Consult BG Ltd.“ pagal Inverterių pirkimo sutartį. Atsižvelgdama į tai kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog sąmata yra atsakovės pasiūlymas ieškovei, sukuriantis atitinkamas teisines pasekmes (CK 6.167 straipsnio 1 dalis).

28. Vertindama Modulių pirkimo sutartį, pagal kurią atsakovė tiekė ieškovei saulės modulius, kolegija sprendė, jog ieškovė nepaneigė atsakovės argumentų, kad ieškovė neturėjo savo lėšų Elektrinei įsirengti, todėl šį projektą ketino vykdyti iš pasiskolintų pinigų. Atsakovė buvo suinteresuota parduoti savo gaminamus saulės modulius, todėl galėjo pasiūlyti ieškovei Elektrinės finansavimo schemą, pagal kurią būtų atsiskaitoma už prekes (saulės modulius); atsakovės pateiktoje planuojamų veiksmų schemoje nurodyti keli dalyviai (Užsakovas, Tiekėjas, Rangovas ir Finansuotojas); atsakovė joje įvardyta kaip modulių tiekėja, o ne kaip Elektrinės pastatymo darbų rangovė ar generalinė rangovė.

29. Kolegija nurodė, kad atsakovė nepateikė duomenų, kurie paneigtų, jog ji, UAB „Solet Technics“ ir inverterius pardavusi bendrovė „VEI Consult BG Ltd.“ yra susiję juridiniai asmenys, tačiau sprendė, jog vien šių aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad atsakovė yra atsakinga už tinkamą Elektrinės suprojektavimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė dėl Elektrinei tinkamų inverterių parinkimo bendravo su UAB „Solet Technics“ ir nėra įrodymų, kad atsakovė priėmė projektinį sprendimą Elektrinėje montuoti gamintojos bendrovės „Diehl“ keitiklius. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė pasiūlė ieškovei tik finansavimo sprendimą inverteriams įsigyti, nes ieškovė neturėjo lėšų juos nupirkti tiesiogiai

iš gamintojos, o atsakovė buvo suinteresuota kartu parduoti savo gaminamus modulius.30. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė derino su ieškove darbų

trūkumų ištaisymo klausimą – ji tik pasiūlė tarpininkauti, teikė ginčo sprendimo scenarijus. Bylos duomenys patvirtina, kad rangos sutarties sudarymo klausimais ieškovė susirašinėjo tiesiogiai su UAB „Solet Technics“ atstovu.

31. Kolegija konstatavo, kad, byloje nenustačius, jog ginčo šalis sieja rangos (generalinės rangos) arba vadovavimo projektui paslaugų teikimo sutarties teisiniai santykiai, nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kadangi nekonstatavus atsakovės neteisėtų veiksmų nėra pagrindo jai taikyti civilinę atsakomybę, tai kolegija atmetė ieškinį.

32. Kolegija papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo dydžio, nevertino atsakovės ir trečiojo asmens argumentų, jog ne visos ieškovės nurodytos išlaidos (300  000 Eur inverterių įsigijimo ir 94 738,75 Eur jų pakeitimo išlaidų) yra susijusios su Elektrinės inverterių projektinio sprendinio ištaisymu, todėl priteistas nuostolių atlyginimo dydis kelia pagrįstų abejonių. Be to, ginčo santykius kvalifikavęs kaip rangos (generalinės rangos) ir konstatavęs atsakovės atliktų darbų trūkumus, pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl CK 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, taikymo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

33. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Pagal CK 6.162 straipsnio 1 dalį sutartis gali būti sudaroma ne tik šalims pasikeičiant pasiūlymu (oferta) ir pasiūlymo priėmimu (akceptu), bet ir kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad rangos sutartis gali būti sudaroma žodžiu, tačiau atsisakė pripažinti, jog ieškovę ir atsakovę siejo ne tik Modulių pirkimo sutartis, bet ir kitokio pobūdžio teisiniai santykiai (generalinės rangos, projektavimo, projekto valdymo ir pan.). Teismas ignoravo CK 6.162 straipsnio 1 dalies nuostatą ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurias sutartis gali būti sudaryta kitais šalių veiksmais, iš kurių galima spręsti apie atitinkamų sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimą. Dėl šio materialiosios teisės pažeidimo apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai apsiribojo tik atskirų (pavienių) šalių veiksmų ir (arba) aplinkybių vertinimu, nevertino byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumos (CPK 176, 185 straipsniai), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

33.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo negrindė CK įtvirtinto sutarčių instituto teisės normomis (CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalys) ir jų visiškai netaikė tarp bylos šalių susiformavusiems sutartiniams teisiniams santykiams aiškinti ir kvalifikuoti. Jeigu teismas būtų įvertinęs atsakovės veiksmus statant Elektrinę, tiekiant medžiagas, finansuojant statybas, tai būtų konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas spręsti dėl bylos šalių sudarytos mišrios Elektrinės statybos rangos (generalinės rangos), projekto valdymo sutarties. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės vadovas T.  B. ne tik atsiuntė ieškovei veiksmų schemą, bet ir rūpinosi jos vykdymu, pateikė preliminarią Elektrinės statybos projekto išlaidų suvestinę, derino sąlygas su finansuotoju, rūpinosi dokumentų rengimu ir kt., taigi atsakovė planavo ir kontroliavo visus Elektrinės projekto įgyvendinimo veiksmus. Be to, akcijų pirkimo sutarties (šios nutarties 6 punktas) nuostatos patvirtina, kad atsakovė valdė ir kontroliavo Elektrinės statybos procesą bei ieškovės sudaromus sandorius su atsakovės pasitelktais asmenimis. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė įgyvendino Elektrinės projektą savo jėgomis ir rizika, juolab kad ieškovė neturėjo nei teisės, nei kompetencijos vykdyti statinio projekto rengimo ar statinio statybos darbus.

33.3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad finansavimą užtikrinusių sandorių seka (šios nutarties 9 punktas) ir jų sudarymo datos patvirtina, jog atsakovė buvo ne tik itin gerai susipažinusi su visa Elektrinės statybos projekto eiga, statybos procesu, tačiau ir jį kontroliavo, valdydama visas galimas rizikas.

33.4. Ieškovė pardavė Elektrinę už 3 132 919,95 Lt (907 356,33 Eur) ir paskui ją vėl nusipirko už 6 043 346,20 Lt (1 750 274,04 Eur); į kainų skirtumą atsakovė įskaičiavo ne tik saulės modulių kainą, bet ir atlyginimą už suteiktas projekto valdymo paslaugas, tai patvirtina, kad atsakovei buvo atlyginta už projekto valdymo paslaugas ir generalinio rangovo funkcijas.

33.5. Atsakovė 2015 m. balandžio 9 d. elektroniniame laiške pripažino, kad inverteriai yra netinkami Elektrinei; iš esmės pripažindama ieškovės teisę reikalauti nuotolių atlyginimo, atsakovė nurodė, jog UAB „Solet Technics“ negali padengti ieškovės patirtų nuostolių, nes bankrutuotų, pažymėjo, kad atsakovė galėtų paskolinti trečiajam asmeniui lėšų inverteriams atpirkti iš ieškovės. Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ir po Elektrinės statybos pabaigos atsakovė iš esmės

veikė kaip projektą valdęs subjektas, sprendė pasitelktų trečiųjų asmenų atsakomybės klausimus.33.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės

normas (CPK 176, 185 straipsniai), nukrypo nuo jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos ir dėl to neteisingai kvalifikavo ginčo šalis siejusius teisinius santykius bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Skundžiamame sprendime teismas pateikė tik kelių aplinkybių (įrodymų), kurios, jo manymu, nepatvirtina ginčo šalis siejusių generalinės rangos (rangos) teisinių santykių, vertinimą, sprendė, kad jos pagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, tačiau tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos. Negalima vertinti pavienių aplinkybių atskirai nuo kitų įrodymų – turi būti įvertintos visos aplinkybės, susijusios su bylos šalių veiksmais sukuriant, pastatant, finansuojant, parduodant Elektrinę, nustatant jos veikimo trūkumus ir sprendžiant jų pašalinimo klausimus. Byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visetas patvirtina pirmosios instancijos teismo atlikto ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo teisingumą.

34. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

34.1. Remiantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, 6.162 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, sutarties sudarymas negali būti preziumuojamas, grindžiamas pavienėmis ar menamomis aplinkybėmis; kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyti aiškiai išreikšti, konkretūs šalių veiksmai, kurie patvirtintų rimtą, aiškų ir besąlygišką šalių susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų bei šalių įsipareigojimą laikytis joms priskiriamų konkrečių pareigų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pateikusi ieškovei pasiūlymą dėl darbų atlikimo ar projekto valdymo paslaugų teikimo, o ieškovė būtų priėmus šį pasiūlymą bei pateikusi konkrečią užduotį, kad būtų susitarta dėl darbų atlikimo, jų apimties, kainos. Kasacinio skundo argumentus paneigia byloje nustatytos aplinkybės apie atskiras tiesiogiai su įrangos pardavėjais sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, tiesiogiai keitiklių pardavėjui atliktus mokėjimus, sudarytą lizingo sutartį, faktą, kad oficialiose viešose duomenų bazėse kaip rangovė nurodyta UAB Energetikos paslaugų ir rangos organizacija.

34.2. Tam, kad atsakovė būtų pripažinta atsakinga už tariamus ieškovės nuostolius, nepakako konstatuoti, jog šalys buvo sudariusios rangos sutartį, būtina nustatyti, kas buvo atsakingas už Elektrinės inverterių parinkimą (CK 6.686 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys įrodymai nenuginčijamai patvirtina, kad konkrečius bendrovės gamintojos „Diehl“ keitiklius veikdama savo rizika pasirinko pati ieškovė (2011 m., kai buvo pradėta projektuoti Elektrinė, ieškovė savarankiškai vedė derybas dėl šių keitiklių įsigijimo), todėl būtent ji būtų atsakinga už atsiradusius nuostolius.

34.3. CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalys taikytinos tada, kai sprendžiamas klausimas dėl sudarytos sutarties nuostatų. Konstatavus, kad sutartis nebuvo sudaryta, CK nuostatos dėl sutarčių nuostatų aiškinimo tampa neaktualios ir jomis vadovautis nėra pagrindo.

34.4. Ieškovė iš esmės kelia ne teisės klausimus, o ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, siekia, kad byloje esantys įrodymai būtų vertinami kitaip, nors įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, kasacinis teismas faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės elgesį įrengiant (statant) ir eksploatuojant Elektrinę, išsamiai aptarė konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir ieškovės akcentuotus dokumentus, bei pateikė išsamius motyvus, paneigiančius ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

34.5. Skunde nurodomos aplinkybės dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, atsakovės dalyvavimo finansavimo schemoje ir Elektrinės įrangos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo patvirtina tik atsakovės tikslą jai ir su ja susijusioms įmonėms gauti joms priklausančias lėšas iš ieškovės, bet ne Elektrinės statybų valdymą. Atsakovė pateikė sąmatą ieškovei po to, kai ši jau buvo sudariusi Modulių ir Inverterių pirkimo sutartis, be to, sąmatoje nėra duomenų apie atsakovei mokėtinas sumas už atliktus rangos ar projekto valdymo darbus, nėra aiškus nei jos rengėjas, nei sudarymo data, bendrovei „VEI Consult BG Ltd.“ buvo sumokėta daug didesnė suma, nei nurodyta sąmatoje.

34.6. Šios nutarties 33.4 punkte nurodytos naujos aplinkybės dėl atsiskaitymo su atsakove už tariamai atliktus rangos darbus, nors pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

34.7. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė pasiūlytoje schemoje save įvardijo kaip saulės modulių pardavėją (tiekėją), o ne rangovę; schema patvirtina, kad atsakovė niekad savęs nelaikė generaline rangove, projekto valdytoja ir pan. Ieškovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta išimtinai siekiant užtikrinti jos prievolių pagal įrangos pirkimo–pardavimo sutartis vykdymą atsakovei ir su ja susijusioms įmonėms. Rangos ar kitų panašių santykių nepatvirtina ir vėlesnis atsakovės dalyvavimas finansavimo schemoje įsigyjant ir perleidžiant Elektrinę; laikinas Elektrinės perleidimas atsakovės nuosavybėn bei finansavimo sutarties su lizingo bendrove sudarymas buvo vienintelis būdas

atsakovei atgauti pinigus už ieškovei parduotus saulės modulius.34.8. Skundo teiginius, kad ieškovė dėl Elektrinės statybos projekto įgyvendinimo buvo susitariusi su atsakove,

paneigia bylos duomenys – Elektrinės vidinės dalies projekto dokumentaciją parengė UAB „Solet Technics“, oficialiose viešose duomenų bazėse kaip rangovė nurodyta UAB Energetikos paslaugų ir rangos organizacija, ieškovei kreipiantis į atsakovę dėl saulės modulių įsigijimo, didžioji dalis Elektrinės statybos darbų jau buvo atlikti; tolesnius Elektrinės statybos darbus organizavo ir atliko ieškovė, savarankiškai pasitelkusi kitus asmenis.

34.9. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė savo elektroniniuose laiškuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad ieškovės keliami klausimai turi būti derinami su rangove UAB „Solet Technics“. Ieškovė taip pat nelaikė atsakovės rangove ir kaip tokią ją įvardijo tik savo pretenzijoje dėl nuostolių atlyginimo.

34.10. Pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą patvirtina apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės (šios nutarties 32 punktas), be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje kaip pagrindiniai argumentai iš esmės atkartojami ieškovės baigiamosios kalbos teiginiai, kurie yra prieštaringi, neparemti bylos medžiaga.

35. Trečiasis asmuo atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

35.1. Nei ieškinyje, nei kituose šalių procesiniuose dokumentuose nebuvo keliamas atsakovės kaip generalinės rangovės atsakomybės klausimas (tą savo sprendime nurodė tik pirmosios instancijos teismas). Ieškovė argumentus apie generalinės rangos teisinius santykius pradėjo kelti iš esmės tik kasaciniame skunde (ieškinyje laikėsi pozicijos, kad šalys bendravo dėl finansavimo gavimo, kad ieškovė galėtų padengti Elektrinės statybos ir įrangos įsigijimo išlaidas).

35.2. Atsakovė pagal savo pačios pasiūlytą schemą vykdė „Tiekėjo“ pareigas, apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius ir teisingai išsprendė kilusį ginčą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo

36. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovę ir atsakovę siejančių teisinių santykių kvalifikavimo bei jo nulemtų šalims kylančių teisinių padarinių (sutartinės civilinės atsakomybės) taikymo.

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė mišrūs projektavimo rangos ir vadovavimo projektui paslaugų bei pirkimo–pardavimo (dėl Modulių pirkimo sutarties) santykiai, atsakovė faktiškai suteikė ieškovei projekto vadovo paslaugas. Nustatęs, kad šios paslaugos buvo suteiktos netinkamai, teismas konstatavo, jog atsakovė yra atsakinga už netinkamą įsipareigojimų vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, padarė išvadą, kad atsakovė pasiūlė ieškovei tik finansavimo sprendimą inverteriams įsigyti, nenustatė, jog ginčo šalis sieja rangos (generalinės rangos) arba vadovavimo projektui paslaugų teikimo sutarties teisiniai santykiai, todėl nesprendė dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo įvykdymo.

38. Ieškovė, nesutikdama su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, kasaciniame skunde nurodė argumentus, kad teismas ignoravo CK 6.162 straipsnio 1 dalies nuostatą ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurias sutartis gali būti sudaryta kitais šalių veiksmais, iš kurių galima spręsti apie atitinkamų sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimą, nevertino byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumos, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), tarp bylos šalių susiformavusiems sutartiniams teisiniams santykiams aiškinti ir kvalifikuoti netaikė CK įtvirtinto sutarčių instituto teisės normų (CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalys).

39. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys taip pat turi teisę sudaryti vadinamąsias mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo

nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

40. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl visų esminių sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kurios sąlygos yra esminės, o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių išreikštos valios, susitarimo, įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykius. Tik tada, kai sutarties šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja ir yra privaloma sutarties šalims, nes turi joms įstatymo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012  m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2012).

42. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

43. Šios proceso teisės normos reiškia, kad civilinėje byloje, kurioje yra kilęs ginčas dėl sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimo ir dėl netinkamai vykdant sutartines pareigas kilusios žalos atlyginimo, nesant rašytinės formos sutarties, pareiga įrodyti, kad buvo sudaryta atitinkama sutartis, kyla reikalavimą dėl jos nevykdymo ar netinkamo įvykdymo reiškiančiam ieškovui (CPK 178 straipsnis).

44. Nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje ieškovė nurodė, kad dėl parinktų netinkamų inverterių ir kabelių jos valdoma Elektrinė neveikė visu pajėgumu (pasiekdavo daug mažesnę galią nei leistinoji generuoti), todėl ieškovė patyrė žalos, jos atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Savo reikalavimą atlyginti žalą ieškovė grindė argumentais, kad atsakovė sugalvojo Elektrinės įsigijimo schemą, parengė jos projektą ir priėmė sprendimus dėl naudotinų medžiagų, Elektrinės statybos ir kitus klausimus ieškovė visada derino su atsakove, todėl ši yra atsakinga už parenkant netinkamos kokybės inverterius ieškovei padarytą žalą, egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

45. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė ir atsakovė yra sudariusios rašytinę Modulių pirkimo sutartį (šios nutarties 5 punktas), dvi pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieškovė perleido atsakovei Elektrinę ir visus jos įrenginius, taip pat trišalę pirkimo–pardavimo sutartį su bendrovės „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialu, kuria ieškovė (lizingo gavėja) įsigijo iš atsakovės Elektrinę (šios nutarties 9 punktas). Kitų rašytinių sutarčių, kuriose šalys expressis verbis (tiesiogiai) būtų susitarusios dėl statybos rangos, projektavimo rangos, projekto rengimo ar vadovavimo projektui paslaugų teikimo arba dėl kitokių įsipareigojimų vykdymo, ieškovė ir atsakovė nėra sudariusios.

46. Atsižvelgiant į nurodytas bylos aplinkybes, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties dėl darbų atlikimo ar paslaugų, susijusių su projekto vykdymu, teikimo, ir remiantis pirmiau pateiktais išaiškinimais (šios nutarties 39–41 punktai), darytina išvada, kad ieškovė, siekdama įrodyti, jog ją ir atsakovę siejo tam tikri sutartiniai teisiniai santykiai (teisės ir pareigos), dėl kurių nevykdymo ar netinkamo įvykdymo ieškovė teigia patyrusi žalos, privalėjo teismui pateikti duomenis, kurie patvirtintų, kad buvo sudaryti atitinkami susitarimai ir jais atsakovė prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, t. y. kad egzistavo šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas bei buvo susitarta dėl visų esminių sutarties sąlygų.

47. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis).

48. Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis).

49. Projektavimo ir tyrinėjimo darbų sutartimi rangovas (projektuotojas, tyrinėtojas) įsipareigoja atlikti pagal užsakovo užduotį tyrinėjimo ir projektavimo darbus, parengti techninius dokumentus ar sukurti kitokį darbų rezultatą ir perduoti jį užsakovui, o užsakovas įsipareigoja priimti darbų rezultatą ir sumokėti už atliktą darbą (CK 6.700 straipsnis).

50. Atskiras rangos sutartis reglamentuojančiose CK normose įtvirtintas bendrasis principas, kad rangovas atsako už atliktų darbų kokybę (CK 6.663, 6.695, 6.702 straipsniai), jis taip pat atsako už statybai naudojamų medžiagų, įrengimų, detalių ir kitokių konstrukcijų defektus, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria, kad pareiga aprūpinti statybą medžiagomis ir

įrengimais tenka užsakovui (CK 6.686 straipsnio 1, 2 dalys).51. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui

tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).

52. Nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad rangos ar paslaugų sutarties (arba mišrios sutarties, turinčios abiejų šių sutarčių bruožų) esminės sąlygos – susitarimas dėl užduoties (užsakymo), kurią turės įvykdyti viena sutarties šalis, ir atlygintinumas – kitos sutarties šalies įsipareigojimas sumokėti už atliktus darbus (suteiktas paslaugas). Iš sutarties šalies įsipareigojimo atlikti tam tikrą užduotį (įvykdyti užsakymą) tiesiogiai išplaukia ir jos atsakomybė už darbų rezultatą (tinkamą jo kokybę).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus. Tai, ar sutartis buvo sudaryta, yra fakto klausimas. Todėl į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, turi atsakyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinis teismas gali spręsti tik klausimą, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarties sudarymą.

54. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp ginčo šalių susiklostė mišrūs projektavimo rangos ir vadovavimo projektui paslaugų bei pirkimo–pardavimo santykiai, o apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šia išvada, priėmė naują sprendimą, kuriame konstatavo, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad šalis siejo rangos (generalinės rangos) arba vadovavimo projektui paslaugų teikimo teisiniai santykiai.

55. Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu padarytas teismų išvadas, kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo pozicija. Ištyręs byloje pateiktą šalių susirašinėjimą, kuriuo ieškovė grindė atsakovės priimtus generalinės rangovės sutartinius įsipareigojimus, atsakovės 2013 m. balandžio 18 d. atsiųstą projekto sąmatą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jie nepatvirtina, jog atsakovė pateikė konkretų pasiūlymą atlikti Elektrinės projektavimo, montavimo, įrengimo ir pan. darbus, taip pat kad ieškovė priėmė (akceptavo) būtent tokį atsakovės pasiūlymą. Nesant konkretaus atskiro susitarimo dėl atliktinų darbų ar teiktinų paslaugų, jo sudarymą, minėta, galėjo patvirtinti kiti šalių veiksmai.

56. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į byloje nustatytas aplinkybes, kad dalį Elektrinės projektavimo ir montavimo darbų atliko trečiasis asmuo UAB „Solet Technics“, dėl klausimų, susijusių su rangos sutarties sudarymu, ieškovė susirašinėjo tiesiogiai su UAB „Solet Technics“ atstovu (šios nutarties 26, 30 punktai). Duomenų, kad rangos darbus atliko atsakovė ar kad būtent ji priėmė sprendimą Elektrinėje montuoti gamintojos bendrovės „Diehl“ keitiklius, byloje nėra (susirašinėjimas dėl keitiklių vyko tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Solet Technics“ atstovų). Taigi bylos medžiaga nepatvirtina, kad faktiškai buvo vykdomi rangos sutarties turinį atitinkantys įsipareigojimai, kurie galėtų būti viena iš aplinkybių, reikšmingų vertinant, ar buvo sudaryta atitinkama sutartis, t. y. nenustatyta, kad atsakovė atliko darbus, kurie galėtų būti vertinami kaip patvirtinantys rangos sutarties vykdymą ir iš to kylančių įsipareigojimų prisiėmimą (rangovo atsakomybę).

57. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovės vadovas siuntė ieškovei veiksmų schemą, rūpinosi jos vykdymu, pateikė preliminarią Elektrinės statybos projekto išlaidų suvestinę, derino sąlygas su finansuotoju, rūpinosi dokumentų rengimu, teikė konsultacijas, tarpininkavo ieškovei ir trečiajam asmeniui UAB „Solet Technics“ aiškinantis netinkamo Elektrinės veikimo priežastis bei sprendžiant dėl jų pašalinimo, organizavo dalies trūkumų šalinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintos kaip savaime nepatvirtinančios rangos ar projekto valdymo sutarties sudarymo ir vykdymo. Nurodyti atsakovės veiksmai galėjo būti susiję su skirtingais civiliniais teisiniais santykiais, galėjo reikšti atsakovės siekį patenkinti įvairius savo interesus, tačiau, nesant aiškios jos valios prisiimti iš rangos teisinių santykių kylančią atsakomybę (šios nutarties 50 punktas), negali būti vertinami kaip iš rangos ar projekto valdymo sutarties kylančius įsipareigojimus vienareikšmiškai patvirtinantis pagrindas. Be to, iš nurodytų atsakovės veiksmų nėra aišku ir tai, dėl kokios atsakomybės apimties galėjo būti susitarta,  t. y. nėra žinomos (įrodytos) atsakovės įsipareigojimų ribos – ar į jas patenka projektavimas, statybos darbai, medžiagų parinkimas, koordinavimas ar pan. aplinkybės, ar jos visos, ar dalis jų.

58. Ieškovės kasaciniame skunde pateikti teiginiai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ji įgyvendino Elektrinės projektą savo jėgomis ir rizika (ji neturėjo nei teisės, nei kompetencijos vykdyti statinio projekto rengimo ar statinio statybos darbus), neteikia pagrindo daryti kitokias išvadas, nei nurodytos pirmiau, nes, kaip jau buvo minėta, pareiga įrodyti, kad buvo sudarytas atitinkamas susitarimas, tenka juo besiremiančiai ieškovei (CPK 178 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo aplinkybės, kad ieškovė pati neturėjo pajėgumų ir gebėjimų viena įgyvendinti Elektrinės projektą, vertinti

kaip patvirtinančios atsakovės atsakomybę už tinkamą Elektrinės projekto įvykdymą. Net ir pripažinus, kad projektą įgyvendino ne ieškovė, o kitas jos pasitelktas subjektas, turi būti įrodyta, kuris konkretus subjektas įsipareigojo tai padaryti ir prisiėmė atsakomybę už įgyvendinant projektą galinčią atsirasti žalą.

59. Sprendžiant, ar buvo sudaryta rangos arba paslaugų teikimo sutartis, taip pat svarbu įvertinti, ar egzistuoja tokio pobūdžio sutarties sudarymą patvirtinanti sąlyga – susitarimas dėl sutarties atlygintinumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie aiškiai išreikštą ginčo šalių susitarimą dėl konkretaus atlyginimo mokėjimo atsakovei už jos atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, kuris apimtų ir tai atlikusio asmens civilinę atsakomybę už pasiektą rezultatą. Atsiskaitymo su atsakove už projekto valdymo paslaugas ar generalinio rangovo funkcijas faktą ieškovė siekė įrodyti kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad šis atlyginimas buvo įskaičiuotas į kainų skirtumą, susidariusį ieškovei parduodant Elektrinę atsakovei ir vėliau ją vėl nusiperkant (Elektrinė atsakovei parduota už 3 132 919,95 Lt (907 356,33 Eur), o vėliau iš jos įsigyta už 6 043 346,20 Lt (1 750 274,04 Eur).

60. Šis kasacinio skundo argumentas nepripažintinas patvirtinančiu, kad buvo atsiskaityta su atsakove ir tai buvo padaryta būtent už jos atliktus rangos darbus ar projekto valdymo paslaugas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kainų skirtumas, pirkimo–pardavimo sutartimis perleidžiant tą patį turtą, gali būti nulemtas įvairių priežasčių ar skirtingų susitarimų (atsiskaitymas už konsultacijas, tarpininkavimą, kitokią pagalbą, mokėjimas už ateityje gautiną naudą ar pan.), tačiau įtikinamai nepatvirtina, jog buvo įvykdytas atsiskaitymas pagal rangos sutartį, juolab neįrodo, kad turto kainos skirtumo gavėjas prisiėmė atsakomybę už tinkamą rezultato, sukurto atliekant Elektrinės statybų ir įrengimo darbus, kokybę. Kaip buvo nurodyta pirmiau, šių įsipareigojimų prisiėmimas turi būti aptartas atskirai ir, siekiant juo pasinaudoti kilusiame ginče dėl atsiradusios žalos atlyginimo, – įrodytas (CPK 178 straipsnis).

61. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija nurodo, kad, remiantis CK 6.162 straipsnio 1 dalimi, sutarties sudarymo faktas gali būti konstatuojamas, kai nustatomi veiksmai, įrodantys šalių susitarimą. Byloje pateikti ir teismų įvertinti duomenys nepatvirtina, kad ieškovė įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti, jog sudarė susitarimą su atsakove (rangove) dėl rangos (statybos, projektavimo) darbų atlikimo, vadovavimo projektui paslaugų teikimo arba kitų panašių (mišrių) darbų atlikimo ar paslaugų teikimo ir kad atsakovė prisiėmė atsakomybę už darbų rezultato ar suteiktų paslaugų kokybę. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė veikė kaip (generalinė) rangovė ar projekto vadovė ir dėl to jai turėtų kilti atsakomybė už netinkamą pareigų vykdymą. Kadangi nebuvo įrodyti CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sutarties sudarymą patvirtinantys elementai, tai pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, pagrįstai sprendė, jog bylos šalių nesiejo rangos ar projekto valdymo sutartiniai teisiniai santykiai, ir atmetė ieškovės ieškinį, kuriuo reikalauta taikyti sutartinę civilinę atsakomybę bei priteisti žalos atlyginimą.

62. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas tarp bylos šalių susiformavusiems sutartiniams teisiniams santykiams aiškinti ir kvalifikuoti nepagrįstai netaikė CK įtvirtinto sutarčių instituto teisės normų (CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalys). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sutarčių aiškinimą reglamentuojančios teisės normos taikomos ginčui dėl sutarties turinio nustatymo; konstatavus tai, kad sutartis nesudaryta, tokios nesudarytos sutarties turinys neaiškintinas ir CK 6.193 straipsnio nuostatos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2009).

63. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su faktinėmis ginčo aplinkybėmis ir ieškovės siūlomu atitinkamu jų vertinimu, nes tai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

64. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

65. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 4819 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 1512,50 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, ieškovės prašymas priteisti šių išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

66. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

67. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Solet Technics“ turėjo 1500 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodytą dydį, todėl, atmetus ieškovės kasacinį skundą, trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistinas 1446,36 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

68. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš kasacinį skundą pateikusios ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

69. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovei mg AB „Precizika“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas už 512 521 Eur sumą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti; nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto nesant ar esant nepakankamai, areštuota 512 521 Eur vertės atsakovės turtinių teisių arba 512 521 Eur mg AB „Precizika“ priklausančių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotomis lėšomis disponuoti, tačiau leisti iš šių lėšų atsiskaityti su ieškove UAB „SIB Trakai“, vykdyti atsiskaitymus su darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas. Kasaciniam teismui konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas ir apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, yra pagrindas panaikinti minėta teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti UAB „Solet Technics“ (j. a. k. 302627809) iš UAB „SIB Trakai“ (j. a. k. 302481368) 1500 (vieną tūkstantį

penkis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimo.Priteisti valstybei iš UAB „SIB Trakai“ (j. a. k. 302481368) 6,65 Eur (šešis Eur 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei mg AB „Precizika“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, turtinių teisių ir (ar) lėšų už 512 521 Eur sumą areštą.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19527 2018-12-03 2018-11-23 2018-11-23 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-446-378/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32939-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį bei trečiojo asmens AB DNB banko savarankiškus reikalavimus atsakovams I. G. ir uždarajai akcinei bendrovei „Tarp pušų“ (atsakovų V. D., L. D. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais AB „Luminor Bank“ (AB DNB banko) procesinių teisių perėmėjai) dėl įpareigojimo nugriauti pastatus bei teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys AB DNB bankas, antstolė Virginija Meškauskienė, J. D., S. D., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą, teises (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 straipsnio 1 dalis), taip pat apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovus V. D. ir L. D. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pastatus: gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šiuos pastatus bei atsakovų nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, 2) įpareigoti atsakovę I.  G. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šį pastatą bei atsakovės nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro, 3)  atsakovams V. D., L. D. ir I. G. neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovei nugriauti šiuos pastatus, išieškoti iš atsakovų statinių nugriovimo išlaidų atlyginimą, leisti ieškovei išregistruoti ginčo statinius bei atsakovų nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro.

3. Ieškovė nurodė, kad statiniai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra labai prastos būklės, turi avarinės būklės požymių, gali sugriūti, todėl kelia realų pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei. Pastatas (duomenys neskelbtini) nugriautas, tačiau likę jo pamatai, statybinių medžiagų likučiai, duobės prie pamatų, kurie kelia grėsmę žmonių saugumui. Atsakovai privalo rūpintis pastatų būkle, bet to visiškai nedaro.

4. Trečiasis asmuo AB DNB bankas pareiškė savarankiškus reikalavimus byloje teismo prašydamas ieškinį tenkinti, taip pat panaikinti pastatų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, išregistruoti šiuos pastatus bei daiktines teise į juos iš Nekilnojamojo turto registro.

5. Bankas nurodė, kad yra žemės sklypo, kuriame yra griautini ir išregistruotini pastatai, hipotekos kreditorius ir yra suinteresuotas, jog žemės sklypas nebūtų užstatytas nesaugiais ir arti jo gyvenančių ar būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai pavojingais statiniais. Bankas suinteresuotas, kad nugriauti ieškovės nurodyti pastatai neliktų formaliai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus tenkino ir įpareigojo atsakovus V. D. ir L. D. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo

dienos savo lėšomis nugriauti gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos likučius, sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šiuos pastatus bei atsakovų nuosavybės teisę į juos iš Nekilnojamojo turto registro; įpareigojo atsakovę I. G. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos likučius, sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šį pastatą bei atsakovės nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro; išvardytiems atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leido ieškovei nugriauti gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius ir išregistruoti šiuos pastatus bei atsakovų nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, įpareigojo atsakovus padengti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtas išlaidas.

7. Teismas konstatavo, kad atsakovai V. D. ir L. D. nesiėmė priemonių, jog pašalintų statinių keliamą grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai bei aplinkai, ilgą laiką nesiėmė priemonių statinių būklei pagerinti arba juos nugriauti per ieškovės nurodytus terminus, todėl pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą įpareigoti nugriauti ginčo statinius (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 35 straipsnio 4 punktas, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Tai, kad atsakovai apjuosė statinius įspėjamosiomis juostomis bylos nagrinėjimo metu, nesuteikė pagrindo daryti išvadą, jog atsakovai pareigą rūpintis pastatų priežiūra vykdė tinkamai, be to, tokio pobūdžio priemonė nepašalino grėsmės žmonių saugumui.

8. Paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį ar įvykus statinio avarijai, statinio naudotojas ir (ar) statinio techninis prižiūrėtojas privalo imtis priemonių žmonėms apsaugoti ir kitų šio Statybos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių (Statybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis).

9. Atsakovė I. G., nesutikdama su ieškovės bei trečiojo asmens savarankišku reikalavimu, nurodė, kad Statybos įstatymo 31 straipsnyje nėra įtvirtintų pagrindų nugriauti statinį, o teismas nustatė, kad atsakovės I. G. iniciatyva yra įrengti iš esmės nauji pamatai, kas turėtų būti laikoma pastato rekonstrukcija arba nauja statyba. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra įregistruota I. G. nuosavybės teisė tik į 43,03 kv. m ploto fiziškai neegzistuojantį butą (duomenys neskelbtini).

10. Teismas rėmėsi civilinės bylos Nr. 2-7472-391/2015 medžiaga ir pažymėjo, kad nors Vilniaus miesto savivaldybės administracija toje byloje nedalyvavo, tačiau jos ir trečiojo asmens AB DNB banko interesai sutapo. Kadangi minėtoje byloje dalyvavo atsakovai V. D., L. D., I. G. bei AB DNB bankas, teismas darė išvadą, jog toje byloje nustatytos aplinkybės reikšmingos šiam ginčui, nors ten buvo sprendžiamas klausimas dėl draudimo nustatyti servitutą. Toje byloje buvo konstatuota, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) faktiškai yra nugriautas, todėl I. G. argumentą, kad ji siekė kapitališkai suremontuoti nesantį daiktą, teismas pripažino nepagrįstu.

11. Statiniai, kuriuos prašoma nugriauti, yra AB DNB bankui įkeistame žemės sklype ir, teismo vertinimu, hipotekos kreditorius pagrįstai siekė, kad jie būtų nugriauti ir išregistruoti. Reikalavimas nugriauti statinius taip pat buvo pagrįstas ir statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau – STR 1.01.08:2002) 15 punkto reikalavimais, pagal kuriuos statinio nugriovimas apima visų statinio (jo dalių) konstrukcijų bei elementų suardymą, paverčiant juos atliekomis arba panaudojant statybos produktus kitiems statiniams statyti, rekonstruoti ar remontuoti.

12. Pagal atsakovės nurodytą J. Š. parengtą Buto / gyvenamojo namo dalies (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto techninį projektą negali būti keičiamos jokios statinio laikančiosios konstrukcijos, nes jų iš viso nėra ir projekte išdėstytas architektūrinės būklės vertinimas, kuriame nurodytos esančios išorinės pastato sienos iš medinių rąstų, nepakeista šiferio stogo danga, gera medinių langų ir balkono durų būklė, visiškai neatitiko tikrovės. Tai, kad, be pačios atsakovės I. G. iniciatyva įrengtų naujų pamatų, nebuvo jokių kitų statinio (duomenys neskelbtini), konstrukcijų, patvirtino pačios atsakovės pateiktos prie Pamatų konstrukcijų tyrimo ir būklės išvadų nuotraukos. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovės I. G. nurodyti ketinimai kapitališkai suremontuoti statinį, kurio realiai nėra, atitiko naujos statybos sąvoką, o tam iš esmės reikalingas statybos leidimas. Trečiasis asmuo AB DNB bankas, kuriam yra įkeistas žemės sklypas, nesutiko, kad I. G. vykdytų statybą, o be leidimo nauja statyba iš esmės yra neteisėta.

13. Teismas sprendė, kad ieškinio ir trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų patenkinimo tikslas yra nugriauti likusius statinius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei pašalinti pamatų ar statybos likučių liekanas (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovai ilgą laiką nevykdė savo prievolės, todėl, jiems neįvykdžius sprendimo per teismo nustatytą terminą, teisę nugriauti ginčo statinius teismas pripažino ieškovei.

14. Teismas pripažino, kad trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus apėmė ieškinio reikalavimai, todėl, tenkindamas ieškinio reikalavimus, teismas tenkino ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus.

15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus,

2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi juos iš dalies tenkino, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškovės ir trečiojo asmens reikalavimai įpareigoti visus tris atsakovus nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius, sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šį pastatą bei atsakovų nuosavybės teisę į juos iš Nekilnojamojo turto registro bei leista ieškovei nugriauti statybos likučius, išregistruoti šį pastatą ir atsakovų nuosavybės teises, atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką, ir šiuos reikalavimus atmetė; panaikino atitinkamas teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

16. Kolegija nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai – 2013 m. gegužės 27 d. raštas Nr. A51-59720/14 „Dėl neprižiūrimų statinių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)“ – įrodo, kad atsakovai buvo įspėti, jog privalo iki nurodyto termino imtis priemonių statinių techninei būklei pagerinti, pavojingoms statinio deformacijoms likviduoti, atsakovams buvo nurodyta, kad jie įpareigoti pastatus suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir ūkiniai pastatai aplink namą yra nugriauti, o pastatai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) turi galimai avarinės būklės požymių, gali nugriūti. Kadangi faktą, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) nugriautas, ieškovė nurodė ir ieškinio pareiškime, tai nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovus nugriauti pastatus, kurie jau yra nugriauti, o dėl pastatų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atsakovai neįrodė, kad šie nekėlė pavojaus visuomenei.

17. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų įspėjusi namo (duomenys neskelbtini) butų savininkus (atsakovus) išardyti pamatus, pašalinti statybinių medžiagų likučius ar duobes kaip keliančius grėsmę žmonių saugumui. Nesant pagrindo daryti išvadą, kad asmenys buvo įspėti dėl savo neveikimu keliamo pavojaus, dėl tam tikrų veiksmų neatlikimo, spręsti, kad jie privalėjo nugriauti statybos likučius, esančius name (duomenys neskelbtini), nebuvo pagrindo. Be to, duobių nepašalinimas nėra susijęs su buto išregistravimu iš registro.

18. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-899-656/2016 konstatavus, kad I. G. priklausantis butas yra faktiškai nugriautas, nebuvo pagrindo įpareigoti ją išregistruoti jos turimą nuosavybės teisę, jei yra išlikę namo pamatai ir savininkė siekė atkurti turėtą nuosavybę. Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 69 punkte įtvirtintas pagrindas išregistruoti daiktines teises į daiktą tada, kai toks žūva ar išnyksta, tačiau tai, kad faktiškai išnyko butas, nereiškia, jog išnyko tokia namo bendro naudojimo dalis kaip pamatai. Pamatų išliko faktas byloje įrodytas. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo net neįrodinėjo aplinkybės, kad pamatai yra savavališkos statybos statinys, klausimas, ar I.  G. nuosavybės teise valdomi pamatai buvo pastatyti neteisėtai, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje pateiktas antstolės Daivos Prunskienės 2016 m. kovo 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0068/16/10F patvirtino, kad jokio pavojaus aplinkiniams gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pamatai nekelia, jie aptverti metaline tvora su STOP juosta. Byloje pateikti įrodymai, kad tęsiami parengiamieji atsakovės buto remonto (atkūrimo) darbai, todėl šioje byloje nenustatytas pagrindas įpareigoti atsakovę remontuojamą pastatą nusigriauti. Atsakovai D., kaip buto Nr. 1 name savininkai, nustačius faktą, kad namo pamatai nėra išnykę, taip pat negali būti įpareigojami nugriauti statybos likučius, nes nenustatyta, kad jų buto dalyje esantys namo pamatai keltų pavojų žmonėms.

19. Tai, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra nugriautas, nėra pagrindas tenkinti ieškinį ir įpareigoti atsakovus nugriauti statybos likučius, sutvarkyti teritoriją bei išregistruoti pastatą iš Nekilnojamojo turto registro.

20. Trečiojo asmens savarankiški reikalavimai atsakovams buvo grindžiami tuo, kad bankas, kaip hipotekos kreditorius, suinteresuotas pastatų nugriovimu ir išregistravimu. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį bankas turėjo teisę reikalauti, kad atsakovai nugriautų pastatus, esančius jiems įkeistame žemės sklype, tačiau trečiasis asmuo nereiškė byloje savarankiško reikalavimo, o tik prašė tenkinti ieškovės reikalavimus įpareigoti atsakovus nugriauti pastatus. Pripažinus, kad atmestas ieškinio reikalavimas dėl namo (duomenys neskelbtini), nes atsakovai negalėjo būti įpareigoti nugriauti nugriautą pastatą, buvo netenkintas ir trečiojo asmens reikalavimas, nes tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens ieškinio dalykas buvo tapatus. Tai, kad yra nugriautas atsakovei I. G. priklausantis butas, nereiškia, kad buvo nustatyta aplinkybė dėl namo pamatų nebuvimo ir dėl to atsirado pagrindas išregistruoti nuosavybę.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens AB DNB banko kasacinį skundą, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis, kuria patenkinta ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens AB DNB banko reikalavimų dalis dėl įpareigojimo atsakovams V. D., L. D. ir I. G. išregistruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bei atsakovų nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro ir leista ieškovei išregistruoti šį pastatą ir atsakovų nuosavybės teises, atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d.

sprendimo dalis, kuria bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistas iš atsakovės I. G. trečiajam asmeniui AB DNB bankui ir prašymo dalis dėl 13,66 Eur priteisimo atmesta, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis, kuria iš atsakovės I. G. priteista 41 Eur žyminio mokesčio valstybei bei 5,49 Eur pašto išlaidų ir padidintos iki 8,24 Eur pašto išlaidos, priteistos iš kiekvieno iš atsakovų L. D. ir V. D. valstybei, paskirstytos šalims bylinėjimosi išlaidos, ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės I. G. ketinimus kapitališkai suremontuoti statinį, o iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nurodytų aplinkybių matyti, kad ginčo statinio pamatai (ar jų dalis) buvo naujai atliktų statybos darbų objektas. Tai sudarė pagrindą spręsti, kad ginčo statinio pamatai yra naujos kokybės,  t. y. visiškai arba iš dalies atstatyti, rekonstruoti arba suremontuoti. Atsižvelgiant į tai, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar statinys buvo išnykęs (visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu) anksčiau, t. y. iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo, tačiau šios aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų visumos matyti, kad teismas, konstatuodamas pamatų išlikimo aplinkybę, rėmėsi būtent dabartine pamatų būkle, t. y. vertino naujos kokybės pamatus, tačiau netyrė, ar jie yra naujo statinio statybos rezultatas (t.  y. atstatyti išnykusio statinio vietoje), ar ginčo statinio rekonstrukcijos arba kapitalinio remonto rezultatas.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybių, kuriomis apeliacinės instancijos teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą nutartį, prieštaringumą, nulemtą atskiro tyrimo dėl to, ar ginčo statinys nebuvo išnykęs (visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu) iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo, nebuvimo, panaikino skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis, kuria patenkinta ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens AB DNB banko reikalavimų dalis dėl įpareigojimo atsakovams V. D., L. D. ir I. G. išregistruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bei atsakovų nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro ir leista ieškovei išregistruoti šį pastatą ir atsakovų nuosavybės teises, atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką, ir bylą grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Iš naujo nagrinėjant bylą teisėjų kolegija nurodė būtina nustatyti, ar statinys iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo nebuvo išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, išskyrus jei statinio ar jo dalių griovimo darbai buvo atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu. Nustačius, kad ginčo statinys buvo išnykęs, dabartinė statinio laikančioji konstrukcija – pamatai būtų laikomi naujo statinio statybos rezultatu, galinčiu sudaryti prielaidas formuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir jį įregistruoti, bet ne išsaugoti buvusio statinio ir daiktinių teisių į jį registraciją. Ir atvirkščiai – nustačius, kad ginčo statinys iki jo konstrukcijų remonto nebuvo visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas arba kad statinio ar jo dalių griovimo darbai buvo atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad jis nebuvo išnykęs. Tokiu atveju pagrindo išregistruoti statinį ir daiktines teises į jį nebūtų.

25. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų I.  G., L. D. ir V. D. apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovę I. G. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius, sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šį pastatą bei atsakovės nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro; atsakovei I.  G. neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leido ieškovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius, išregistruoti šį pastatą bei atsakovės nuosavybės teises į jį iš Nekilnojamojo turto registro įpareigojant I. G. padengti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtas išlaidas, ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinto pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

26. Kolegija pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pirmosios instancijos teismas netyrė, ar ginčo statinys iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo nebuvo išnykęs, t. y. nenustatė, ar yra išlikusios senos statinio (duomenys neskelbtini) laikančiosios konstrukcijos virš žemės paviršiaus ir ne giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi, o jei senų statinio laikančiųjų konstrukcijų nėra, ar jos nebuvo nugriautos atliekant statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbus.

27. Dėl to kolegija sprendė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo atskleista bylos esmė, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pirmiau nurodytų aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme, kolegijos teigimu, reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

28. Kasaciniu skundu atsakovė I. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį ir bylą grąžinti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes, remdamasis šia teisės norma, nepagrįstai nusprendė bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jeigu kasacinis teismas nusprendė, kad procesinius pažeidimus gali pašalinti apeliacinės instancijos teismas, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas byloje negalėjo būti taikomas, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties rezoliucinė dalis leidžia spręsti, kad kasacinis teismas nenustatė aplinkybių, kurioms esant CPK 360 straipsnio pagrindais byla turėjo būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, vadinasi, nebuvo nustatyta absoliučių apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ar esminių proceso teisės pažeidimų, kurie negalėjo būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

28.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties rezoliucinės dalies nuoroda grąžinti bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo laikytina imperatyviu nurodymu apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylą iš esmės. Atsakovės teigimu, jeigu kasacinis teismas būtų manęs, kad byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui, kasacinio teismo nutarties rezoliucinėje dalyje būtų nurodęs, kad byla grąžintina ne apeliacinės instancijos, o būtent pirmosios instancijos teismui. Ta aplinkybė, kad byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui, lėmė kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų privalomumą teismui, nagrinėjusiam bylą iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014; 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016 17 punktas).

28.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 ir 327 straipsnius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį, kuria panaikintas įpareigojimas atsakovei I. G. nugriauti ginčo statinį, todėl pagal CPK 331 straipsnio 6 dalį ši Vilniaus apygardos teismo nutarties dalis įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 14 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kasacine tvarka skundžiama 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismui perdavė spręsti iš naujo klausimą dėl ginčo pastato griovimo. Pagal CPK 326, 327 straipsnius apeliacinės instancijos teismui nesuteikta teisė naikinti ar keisti įsiteisėjusį apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

29. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovų V. D., L. D. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais AB „Luminor Bank“ (AB DNB banko) procesinių teisių perėmėja UAB „Tarp pušų“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas neprivalo vykdyti kasacinio teismo nustatyto įpareigojimo bylą iš naujo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir priimti sprendimo dėl ginčo esmės, visiškai neatsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ar šalių procesinius veiksmus.

29.2. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo papildomų duomenų apie ginčo šalių nesutarimą dėl ekspertizės skyrimo šioje byloje poreikio, ekspertinio tyrimo būdo, klausimų ir pan. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme surinkus papildomus faktinius duomenis, kurių įvertinimas reikalauja specialių žinių, proceso dalyvių galimybė pasinaudoti apeliacijos teise dėl teismo išvadų naujai surinktų duomenų klausimais būtų buvusi apribota.

30. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad liko neatskleista bylos esmė, pagrįstai, remdamasis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino sprendimo dalį ir grąžino šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertino atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuluotus išaiškinimus ir, nustatęs, kad bylos esmė liko neatskleista, o aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, pagrįstai sprendė, jog toks bylos nagrinėjimas neatitiktų

apeliacijos tikslų.30.2. Kasacinio teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodė apeliacinės instancijos teismui,

kaip turėtų būti išspręsta byla. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys, tačiau turi teisę priimti sprendimą savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą, teises (CPK 326 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo

31. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu įpareigojo atsakovę I. G. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius, sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šį pastatą bei atsakovės nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro; atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leido ieškovei nugriauti gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius bei išregistruoti šiuos pastatus ir atsakovės nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, įpareigojo atsakovę padengti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtas išlaidas.

32. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria visi trys atsakovai buvo įpareigoti nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius, sutvarkyti teritoriją, išregistruoti šį pastatą bei atsakovų nuosavybės teisę į juos iš Nekilnojamojo turto registro ir ieškovei leista nugriauti statybos likučius, išregistruoti šį pastatą ir atsakovų nuosavybės teises, atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką, ir šiuos reikalavimus atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, konstatavo, kad nors kasaciniu skundu buvo prašoma palikti nepakeistą visą pirmosios instancijos teismo sprendimą (įskaitant jo dalį, kuria atsakovai įpareigoti nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius ir sutvarkyti teritoriją arba leisti ieškovei nugriauti statybos likučius atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką), tačiau pateikti buvo tik argumentai, susiję su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bei atsakovų nuosavybės teisės į jį išregistravimu. Dėl to kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kasaciniame skunde nebuvo nurodyta argumentų, patvirtinančių kasacijos pagrindus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties ta apimtimi, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsakovų įpareigojimo nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius ir sutvarkyti teritoriją arba leisti ieškovei nugriauti statybos likučius atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką, tai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis kasacine tvarka nebuvo peržiūrėta ir todėl 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikinta tik ta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis, kuria patenkinta ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens AB DNB banko reikalavimų dalis dėl įpareigojimo atsakovams V. D., L. D. ir I. G. išregistruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) bei atsakovų nuosavybės teisę į jį iš Nekilnojamojo turto registro ir leista ieškovei išregistruoti šį pastatą ir atsakovų nuosavybės teises, atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą laiką, ir ta bylos dalis dėl šių reikalavimų grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis (taip pat ir dėl atsakovų įpareigojimo nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius ir sutvarkyti teritoriją) buvo palikta nepakeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties Nr. 3K-3-404-969/2017 32–33 punktus).

34. CPK 279 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja

apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

35. Taigi nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis įpareigoti atsakovę I. G. per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos likučius ir sutvarkyti teritoriją, įsiteisėjo ją palikus nepakeistą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi (CPK 362 straipsnio 1 dalis).

36. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Procesinis įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinys yra tas, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

37. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą; pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio kodekso 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus šio kodekso 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus (CPK 326 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturėjo CPK 326 straipsnyje nustatytos teisės dar kartą apeliacine tvarka peržiūrėti įsiteisėjusio teismo sprendimo, todėl buvo pažeistos CPK 279 ir 326 straipsnių nuostatos.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo

38. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015; kt.).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. O pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja. Siekiant nustatyti, ar teisės norma tinkamai taikyta, turi būti išsiaiškinta, kokiems konkretiems nustatytiems faktams ją žemesnės instancijos teismas taikė. Dėl to kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, gali konstatuoti, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka, jos nėra visiškai aiškios ar prieštaringos ir tie prieštaravimai neįvertinti žemesnės instancijos teismo, bei perduoti šiuos klausimus nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014).

40. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas [įrodymų vertinimas] išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-

336/2015; 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016 18 punktą; 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017 27 punktą).

41. Nagrinėjamoje byloje pagrindu perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui apeliacinės instancijos teismas laikė tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo atskleista bylos esmė, papildomų aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės teismo sprendimas nepagrįstas ir visiškai nemotyvuotas.

42. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-404-969/2017) buvo konstatuota, kad teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar statinys buvo išnykęs (visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu) anksčiau, t. y. iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo, tačiau šios aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų visumos kasacinis teismas darė išvadą, kad teismas, konstatuodamas pamatų išlikimo aplinkybę, rėmėsi būtent dabartine pamatų būkle, t. y. vertino naujos kokybės pamatus, tačiau apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar jie buvo naujo statinio statybos rezultatas.

43. Nustačius, kad ginčo statinys buvo išnykęs, dabartinė statinio laikančioji konstrukcija – pamatai būtų laikomi naujo statinio statybos rezultatu, galinčiu sudaryti prielaidas formuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir jį įregistruoti, bet ne išsaugoti buvusio statinio ir daiktinių teisių į jį registraciją. Ir atvirkščiai – nustačius, kad ginčo statinys iki jo konstrukcijų remonto nebuvo visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas arba kad statinio ar jo dalių griovimo darbai buvo atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad jis nebuvo išnykęs. Tokiu atveju pagrindo išregistruoti statinį ir daiktines teises į jį nebūtų. Taigi kasacinis teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduodamas šią bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, įpareigojo būtent apeliacinės instancijos teismą išanalizuoti klausimą dėl ginčo statinio pamatų buvimo, nes tik tokios faktinės aplinkybės turės esminę reikšmę kvalifikuojant susiklosčiusius teisinius santykius.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; kt.). Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 29 punktas).

45. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau šiai teisei nėra būdingas absoliutumas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas turi teisę tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 ir 329 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 28 punktas).

46. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastaroji proceso įstatymo nuostata patvirtina, kad byla gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Vis dėlto šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu.

47. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas).

48. Kasacinio teismo praktikoje aptariamu proceso teisės klausimu taip pat pasisakyta, kad teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šių reikalavimų neatitinka, jei yra tik CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pacitavimas. Toks formalus motyvavimas nėra pakankamas taikant šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2011; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016, 27 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 32 punktas).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, esantis nurodymas bylą iš naujo nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui nustatyti, ar statinys iki dabartinės kokybės pamatų atsiradimo nebuvo išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, išskyrus jei statinio ar jo dalių griovimo darbai buvo atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, buvo būtinas kvalifikuojant tiek susiklosčiusius teisinius santykius, tiek sprendžiant klausimą dėl ginčo statinio išregistravimo, t. y. apeliacinės instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti įrodymus (pvz., skirti ekspertizę, siūlyti šalims teikti paaiškinimus ar patikslinančius dokumentus), aiškintis papildomas aplinkybes, susijusias su faktinių aplinkybių dėl ginčo statinio pamatų buvimo nustatymu. Kadangi byloje nebuvo nustatyta ta aplinkybė, kiek išlikę pamatai yra giliai po žemės paviršiumi, o būtent nuo to priklausė išvada, ar statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, todėl spręstinas klausimas dėl statinio registracijos, tai apeliacinės instancijos teismas, remiantis pirmiau aptarta teismų praktika, pagrįstai buvo įpareigotas pats ištirti ir įvertinti neištirtas bylos aplinkybes ir vien formalus apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad neatskleista bylos esmė, nesuteikė teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismui grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, juolab kad byla apeliacinės instancijos teisme neturėjo būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę tirti ir vertinti bylos dalį dėl ginčo statinio pamatų išlikimo, todėl nepagrįstai ir neteisėtai bei visiškai nemotyvuotai perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tik formaliai nurodęs, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo atskleista bylos esmė.

51. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pateiktais išaiškinimais ir išvadomis, pripažįsta pagrįstu atsakovės kasacinį skundą ir panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

52. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 14,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 ir 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19396 2018-11-30 2017-05-31 2017-05-31 -

Administracinė byla Nr. A-3662-575/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02380-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gegužės 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui viešajai įstaigai „Klaipėdos keleivinis transportas“ dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 2), kurį vėliau patikslino (b. l. 10), prašydamas panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Klaipėdos keleivinis transportas“ (toliau – ir atsakovas) 2016 m. spalio 14 d. atsakymą Nr. S5-481 į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 29 d. prašymą, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo išduoti verslo leidimą automobiliui parkuoti šalia jo darbo vietos, bei priteisti iš atsakovo teismo išlaidas.

Atsakovas VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–23) prašė jo netenkinti.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 32–37) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2016 m. spalio 14 d. raštą Nr. S5-481 bei priteisė pareiškėjui iš

atsakovo 30 Eur dydžio žyminį mokestį.Atsakovas VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39–47), kuriame prašo panaikinti

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi (b. l. 48) atsakovo apeliacinis skundas priimtas nagrinėti.

III.

2017 m. gegužės 29 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. Ž. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti pareiškėjui laikiną verslo leidimą automobiliui prie jo darbo vietos parkuoti. Pareiškėjas pažymi, kad dėl atsakovo neįsiklausymo į reikalo esmę ir nepagrįsto vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nepavyksta sureguliuoti su ginčytinais teisiniais santykiais susijusią padėtį, todėl pareiškėjas iki šiol negali naudotis galimybe parkuoti automobilį šalia savo darbo vietos, dėl to jam nuolat išrašomos baudos, gadinama nuotaika, o dėl tvyrančios įtampos prastėja darbo kokybė. Tuo tarpu administracinė byla apeliacinės instancijos teisme gali būti išnagrinėta, kai leidimas pareiškėjui parkuoti automobilį jau gali tapti nebereikalingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. <…> Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70  str. 3 d.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-702/2010, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-264-662/2017 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.). Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-481-556/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, ir įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti pareiškėjui laikiną verslo leidimą automobiliui prie jo darbo vietos parkuoti. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir nurodytas priežastis, dėl kurių, jo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, taip pat pareiškėjo teismui pareikštus reikalavimus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju

nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienas iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų yra aplinkybės, jog

nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, konstatavimas. Tačiau nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra jokių duomenų, jog netaikant pareiškėjo prašomos užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo teiginiai, kad jis iki šiol negali naudotis galimybe parkuoti automobilį šalia savo darbo vietos, dėl to jam nuolat išrašomos baudos, gadinama nuotaika, o dėl tvyrančios įtampos prastėja darbo kokybė, vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, nepagrindžiantys būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (lot. k. pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, pareiškėjas niekaip nepagrindė, jog jo nurodytų neigiamų pasekmių gali būti išvengta išimtinai tik taikant pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, o ne, pavyzdžiui, pareiškėjui pasinaudojant kitomis galimybėmis parkuoti automobilį šalia savo darbo vietos (pvz., bendra tvarka susimokant už automobilio parkavimą mokamose automobilių parkavimo vietose).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-301-261/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Tuo tarpu šioje byloje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 19) buvo priimtas pareiškėjo patikslintas skundas atsakovui VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ dėl 2016 m. spalio 14 d. rašto Nr. S5-481, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo išduoti verslo leidimą automobiliui parkuoti šalia jo darbo vietos, panaikinimo. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti jam laikiną verslo leidimą automobiliui prie darbo vietos parkuoti, iš esmės prašo pakeisti esamą padėtį atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, t. y. išspręsti ginčą iš esmės.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti atsakovą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo dienos išduoti pareiškėjui laikiną verslo leidimą automobiliui prie jo darbo vietos parkuoti – netenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Ž. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI IRMANTAS JARUKAITIS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19399 2018-11-30 2018-10-24 2018-10-24 -

Administracinė byla Nr. eA-1592-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03231-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 27.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2016 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (SK-93) SPR-73 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Inspektorių kreipėsi su skundu, kuriame prašė įpareigoti atsakingus asmenis kuo skubiau pašalinti jį šmeižiančią ir kompromituojančią informaciją apie jo asmenį iš interneto tinklalapių http://www.delfi.lt, http://www.15min.lt, http://www.ivaizdis.lt naujienų paieškos sistemų bei išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas negavo jokio atsakymo iš uždarosios akcinės bendrovės „15min“ generalinio direktoriaus. Inspektorius, išnagrinėjęs jo skundą, Sprendimu pripažino skundą dėl publikacijose: (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos nepagrįstu, nes dėl minėtų publikacijų yra suėjęs 2 metų senaties terminas, o prašomi atlikti veiksmai yra nepriskirtini Inspektoriaus kompetencijai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, nes jį priimant buvo pažeistos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio nuostatos, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymą dėl interneto portaluose http://www.15min.lt, http://www.delfi.lt ir http://www.ivaizdis.lt naudojamo vardo, pavardės, nuotraukų, kurios neturi būti įtrauktos kaip paieškos rezultatas, nes informacija yra pasenusi, šmeižianti ir kompromituojanti pareiškėjo asmenį. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad priimant Sprendimą buvo vadovautasi teismų praktika, nes su ja susipažinęs, nerado jokio 2 metų senaties termino, kuris apibrėžtų, jog jo asmenį šmeižianti ir kompromituojanti, viešai skelbiama informacija, žeminanti garbę ir orumą, pažeidžianti teises į privataus gyvenimo apsaugą, kenkianti nepilnamečių vaikų interesams, leistų Inspektoriui priimant sprendimą pripažinti skundą nepagrįstu. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai nenagrinėjo jo skundo, nesivadovavo savo, kaip Inspektoriaus, kompetencija ir neišnagrinėjo skundo, kaip to reikalauja Įstatymas ir kiti teisės aktai.

4. Atsakovas Inspektorius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjo skundą neperžengdamas savo kompetencijos ribų bei laikydamasis jo veiklai

taikomų principų, nustatytų teisės aktuose bei teismų formuojamoje praktikoje. Atsakovas nurodė, kad Sprendime akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažeidimo pripažinimas, neskiriant Įstatyme numatytos sankcijos, jei yra suėjęs 2 metų senaties terminas, yra neteisėtas bei prieštarauja viešojo administravimo principams. Ši imperatyvi teismo suformuota nuostata neleidžia Inspektoriui konstatuoti pažeidimo buvimo (ar nebuvimo) fakto, todėl detali skundo faktinių aplinkybių analizė, be galimybės konstatuoti pažeidimą, būtų nelogiška ir savitikslė.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatyme nėra numatyta, kokį sprendimą Inspektorius gali priimti suėjus senaties terminui taikyti poveikio priemones, tačiau sistemiškai vertinant Įstatymo normas, yra galimybė, neperžengiant Inspektoriaus kompetencijos ribų, išnagrinėti pareiškėjo skundą. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokius sprendimus Inspektorius, nagrinėdamas suinteresuotų asmenų skundus, gali priimti. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje teismas konstatavo, kad sprendimas negali būti susijęs su poveikio priemonių taikymu (administracinė byla Nr. A-1435-624/2015), taip pat sprendimas turi atitikti nagrinėjamą situaciją. Inspektorius pažymėjo, kad gali priimti tokius sprendimus: skundą (pareiškimą) pripažinti nepagrįstu, atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą), o jei pradėtas nagrinėjimas, jį nutraukti. Įstatymo 50 straipsnio 11 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, kai priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą), jį padavusiam asmeniui pateikiami atsisakymo pagrindai,

kurie yra nurodyti Įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje. Minėtoje straipsnio dalyje nenumatyta, kad esant senačiai, būtų galimybė priimti sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą). Tos pačios taisyklės, numatytos Įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje, taikomos ir priimant sprendimą nutraukti pareiškėjo skundo tyrimą. Atsakovas pabrėžė, kad atsižvelgiant į Įstatymo 50 straipsnio 11 ir 9 dalyse nurodomas nuostatas, Inspektorius negali priimti sprendimo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą ar nutraukti jo tyrimą, nes negalės konstatuoti nei vieno iš Įstatymo numatytų pagrindų. Todėl susipažinęs su pareiškėjo skundu, Inspektorius, vadovaudamasis jam suteikta kompetencija, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymų, nurodytų skunde, ir laikyti, kad jo skundas yra nepagrįstas, nes Inspektoriaus kompetencijos ribose poveikio priemonių skyrimui yra suėjęs senaties terminas, o pažeidimų konstatavimas prieštarautų viešojo administravimo principams.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas įpareigoti atsakingus asmenis kuo

skubiau pašalinti pareiškėją šmeižiančią ir kompromituojančią informaciją iš interneto tinklalapių, nes nurodoma informacija žemina pareiškėjo garbę ir orumą, pažeidžia pareiškėjo teises į privataus gyvenimo apsaugą bei kenkia pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesams. Inspektorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą „Dėl publikacijose (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-93) SPR-73, kuriuo nusprendė pripažinti pareiškėjo skundą nepagrįstu. Atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo nurodomų publikacijų yra suėjęs 2 metų senaties terminas.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015, kurioje konstatavo, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, ankstesnė Įstatymo aiškinimo ir taikymo praktika, susijusi su Inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skirti įspėjimą apie Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, buvo pakeista, išaiškinus, kad toks įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 20 str.), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, sprendė, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neneigė, jog publikacijos buvo paskelbtos http://www.15min.lt, (duomenys neskelbtini), http://www.delfi.lt, (duomenys neskelbtini) ir http://www.ivaizdis.lt (duomenys neskelbtini), į atsakovą su skundu jis kreipėsi 2016 m. birželio 29 d. (Inspektoriaus tarnyboje gautas 2016 m. birželio 30 d.), tačiau tvirtino, kad senatis gali būti taikoma tik informacijos skleidėjui.

11. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog pažeidimo pripažinimas, neskiriant Įstatyme numatytos sankcijos dėl suėjusios senaties, prieštarauja viešojo administravimo principams, todėl yra neteisėtas. Inspektoriaus funkcijos nustatytos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 3 dalyje numatytas baigtinis sąrašas sprendimo rūšių, kuriuos jis (Inspektorius) priima, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad, esant praleistam terminui priimti sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo, Inspektorius galėtų konstatuoti (pripažinti skundą pagrįstu / iš dalies pagrįstu) pažeidimą, tačiau neskirti poveikio priemonės.

12. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad atsakovas negalėjo taikyti jokių poveikio priemonių, nustatytų Įstatyme, nes suėjęs 2 metų senaties terminas, o pareiškėjo skundo analizė ir galimas pažeidimų konstatavimas be poveikio priemonių taikymo prieštarautų viešojo administravimo principams ir būtų neteisėtas.

13. Teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamame Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, Sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundą atmetė.

III.

14. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai bei nemotyvuotai padarė išvadą, jog atsakovas negalėjo taikyti jokių poveikio priemonių, nustatytų Įstatyme, nes suėjęs 2 metų senaties terminas, o pareiškėjo skundo analizė ir galimas pažeidimų konstatavimas be poveikio priemonių taikymo prieštarautų viešojo administravimo principams ir būtų neteisėtas.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus ir tik jais vadovaudamasis nusprendė, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas tvirtina teismų praktikoje neradęs 2 metų senaties termino, kuris apibrėžtų, kad jo asmenį šmeižianti ir kompromituojanti ir viešai skelbiama informacija, žeminanti jo garbę ir orumą, pažeidžianti jo teises į privataus gyvenimo apsaugą, kenkianti jo nepilnamečių vaikų interesams, leistų Inspektoriui priimant sprendimą pripažinti jo skundą nepagrįstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015 kalbama apie administracinių nuobaudų skyrimo terminus, o tai niekaip nesusiję su jo pateikto skundo Inspektoriui reikalavimais dėl pareiškėjo paskelbtų asmens duomenų pašalinimo iš interneto tinklalapių.

17. Pareiškėjo nuomone, jo atveju objektyviai būtina pakeisti suformuotą teismų praktiką, nes ta informacija, kurią prašė panaikinti pareiškėjas, akivaizdžiai šmeižia ir kompromituoja jo asmenybę, žemina jo garbę ir orumą, pažeidžia teises į privataus gyvenimo apsaugą, kenkia, ir, jos nepašalinus, ateityje kenks pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesams.

18. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 17 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalimi ir 78 straipsniu, pareiškia, kad kiekvienas pilietis turi teisę reikalauti ištrinti duomenis („teisė būti pamirštam“), nes duomenų subjektas turi teisę reikalauti, jog duomenų valdytojas nedelsdamas ištrintų su jo asmeniu susijusius asmens duomenis, o duomenų valdytojas būtų įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis, jei tai galima pagrįsti viena iš šių priežasčių, t. y. asmens duomenys nebėra reikalingi, nes buvo pasiekti tikslai, kuriais jie buvo renkami arba kitaip tvarkomi, o duomenų valdytojas, atsižvelgdamas į turimas technologijas ir įgyvendinimo sąnaudas, imasi pagrįstų veiksmų, įskaitant technines priemones, kad informuotų duomenis tvarkančius duomenų valdytojus, jog duomenų subjektas paprašė, kad tokie duomenų valdytojai ištrintų visas nuorodas į tuos asmens duomenis arba jų kopijas ar dublikatus.

19. Atsakovas Inspektorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundą nagrinėjo atsižvelgdamas į savo kompetenciją ir vadovaudamasis suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažeidimo pripažinimas, neskiriant Įstatyme nustatytos sankcijos, jei yra suėjęs 2 metų senaties terminas, yra neteisėtas ir prieštarauja viešojo administravimo principams.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu pašalinti jį šmeižiančią ir kompromituojančią informaciją, tačiau nesikreipė dėl „teisės būti pamirštam“. Todėl apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės neturėtų būti vertinamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo S. K. skundo reikalavimas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (SK-93) SPR-73, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos

teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).24. Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų,

kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurie nebuvo nurodyti skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme (argumentai dėl pareiškėjo teisės reikalauti ištrinti duomenis (dėl „teisės būti pamirštam“) pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 17 straipsnio 1 dalies a punktą, 2  dalį ir 78 straipsnį), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Be to, pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jis 2016 m. liepos 17 d. yra pateikęs skundą Valstybinei duomenų inspekcijai.

25. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat pažymi, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Sprendimo, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą, t. y. nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas pagal savo kompetencijos ribas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, ar nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuoti ABTĮ 88 straipsnio 1 dalyje nurodyti skundžiamų viešojo administravimo subjektų aktų panaikinimo pagrindai.

27. Visuomenės informavimo įstatyme yra apibrėžta Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija ir jos ribos. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad Inspektorius, inter alia (be kita ko), atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; <…>; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną. Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d.).

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją Inspektorius turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (Įstatymo 49  str. 1 d., 1 str. 1 d.), t. y. užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2043-502/2015). Papildomai pažymėtina, jog asmens teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, o asmens garbės ir orumo gynimą nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis, t. y. pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas savo teises, turi galimybę vadovaudamasis minėtomis teisės normomis kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus.

29. Kaip matyti iš pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundo turinio, pareiškėjas iš esmės Inspektoriaus prašė įgyvendinti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodytas funkcijas, t. y. išnagrinėti jo skundą dėl garbės ir orumo pažeidimo ir dėl pažeistos pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Taip pat pareiškėjas buvo nurodęs, kad paskelbta informacija kenkia jo nepilnamečiams vaikams, todėl galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas kreipėsi ir dėl to, kad būtų nustatyta, jog netinkamai buvo įgyvendintos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 4 p.). Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių argumentų dėl jo asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovas netenkino pareiškėjo skundo, nustatęs, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos, o publikacijos buvo paskelbtos: (duomenys neskelbtini), pareiškėjas į atsakovą su skundu kreipėsi 2016 m. birželio 29 d., t. y. praleidęs 2 metų senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant ir taikant Įstatymo normas, padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatė, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 iš esmės sprendė analogišką klausimą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus teisės skirti įspėjimą bei įpareigoti paneigti informaciją, įstatyme esant nesureguliuotam naikinamajam poveikio priemonės skyrimo terminui (senaties terminui). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu, jog išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad tiek įspėjimas, tiek įpareigojimas paneigti informaciją yra priskirtini prie kitų poveikio priemonių grupės (t.  y. ne prie administracinių nuobaudų), todėl šias dvi poveikio priemones išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip lygiavertes. Byloje pažymėta, kad analizuojamas santykis, t. y. senaties termino skaičiavimas Žurnalistų etikos inspektoriui skiriant įspėjimą ar įpareigojimą paneigti informaciją, kaip poveikio priemones, nėra sureguliuotas Visuomenės informavimo įstatyme, nors toks poreikis egzistuoja. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šio teisinio instituto neįtvirtinus Visuomenės informavimo įstatyme, konstatuotina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Atsižvelgusi į tai bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme nustatytais senaties terminais skiriant poveikio priemones, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos.

33. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis ir kitose vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr. 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-756/2014 (toks bylos numeris nurodytas nutartyje); 2015 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015; 2016 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2169-662/2016). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis buvo išspręsti ginčai dėl Inspektoriaus sprendimų, priimtų, kai asmenys kreipėsi su skundais garbės ir orumo pažeidimo.

34. Nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie teisiškai pagrįsti pagrindai nukrypti nuo ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai

išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

36. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19510 2018-12-03 2018-10-26 2018-10-26 -

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. spalio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, susipažinęs su pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, apeliaciniu skundu dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, skundą atsakovui Vilijampolės socialinės globos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. M., dėl turtinės žalos atlyginimo, ir 2018 m. spalio 15 d. gautu pareiškėjo prašymu,

n u s t a t ė:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, atstovaujamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir apeliantas), 2018 m. spalio 10 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

2018 m. spalio 15 d. gautas Apelianto prašymas, kuriuo jis savo apeliacinio skundo atsisako, be kita ko, nurodydamas, kad apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės jam yra žinomos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą, pareiškimą) iki jo priėmimo; jeigu pareiškėjas atsiima skundą (prašymą,

pareiškimą), teismas nutartimi skundą (prašymą, pareiškimą) pripažįsta nepaduotu ir grąžina jį padavusiam asmeniui. Iš teismui pateikto apelianto prašymo matyti jo valia atsisakyti savo apeliacinio skundo,  t. y. apeliantas iš esmės naudojasi anksčiau minėta įstatymo suteikta galimybe. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad 2018 m. spalio 10 d. apeliacinio skundo priėmimo klausimas nėra išspręstas, nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo atsiėmimui mutatis mutandis (lot. k. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ABTĮ 50 straipsnio 1 dalies nuostatos, o apeliacinis skundas pripažintinas nepaduotu ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjas

n u t a r i a:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, 2018 m. spalio 10 d. pateiktą apeliacinį skundą pripažinti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAS RYTIS KRASAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19511 2018-12-03 2018-10-26 2018-10-26 -

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. spalio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, susipažinęs su pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, apeliaciniu skundu dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. V., dėl turtinės žalos atlyginimo, ir 2018 m. spalio 15 d. gautu pareiškėjo prašymu,

n u s t a t ė:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, atstovaujamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir apeliantas), 2018 m. spalio 10 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

2018 m. spalio 15 d. gautas Apelianto prašymas, kuriuo jis savo apeliacinio skundo atsisako, be kita ko, nurodydamas, kad apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės jam yra žinomos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą, pareiškimą) iki jo priėmimo; jeigu pareiškėjas atsiima skundą (prašymą, pareiškimą), teismas nutartimi skundą (prašymą, pareiškimą) pripažįsta nepaduotu ir grąžina jį padavusiam asmeniui. Iš teismui pateikto apelianto prašymo matyti jo valia atsisakyti savo apeliacinio skundo,  t. y. apeliantas iš esmės naudojasi anksčiau minėta įstatymo suteikta galimybe. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad 2018 m. spalio 10 d. apeliacinio

skundo priėmimo klausimas nėra išspręstas, nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo atsiėmimui mutatis mutandis (lot. k. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ABTĮ 50 straipsnio 1 dalies nuostatos, o apeliacinis skundas pripažintinas nepaduotu ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjas

n u t a r i a:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, 2018 m. spalio 10 d. pateiktą apeliacinį skundą pripažinti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAS RYTIS KRASAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19509 2018-12-03 2018-11-15 2018-11-15 -

Administracinė byla Nr. A-1268-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02787-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 22.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir atsakovas, Generalinis prokuroras) 2016 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-292 „Dėl kvalifikacinio rango pažeminimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 17.9-3406 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Generalinis prokuroras Sprendimu jos skundą atmetė bei, atsižvelgdamas į Prokurorų atestacijos komisijos (toliau – ir Komisija, Atestacinė komisija) 2016 m. gegužės 10 d. priimtą Išvadą Nr. 6.4-45 (toliau – ir Išvada), bei Sprendimą, priėmė Įsakymą, kuriuo pažemino jai prokuroro kvalifikacinį rangą, palikdamas justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą. Mano, jog Įsakymas, Sprendimas ir Išvada yra neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti šališkai ir neobjektyviai įvertinus jos tarnybinę veiklą.

3. Pareiškėja teigė, kad susipažinusi su pirminio tarnybinio vertinimo lapo projektu, jame pastebėjo, jog jame nurodomi neteisingi duomenys, todėl juos už atestuojamąjį laikotarpį pradėjo rinkti pati. Komisija 2016 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą pavesti skyriaus vyriausiajam prokurorui V. P. perrašyti jos tarnybos vertinimo lapą, tačiau jis neįvykdė šio pavedimo, o generalinis prokuroras, priimdamas Sprendimą ir Įsakymą, tai ignoravo. Tarnybos vertinimo metu Komisijos nariai neturėjo jos teiktų dokumentų, pagal juos neuždavė klausimų, kas leidžia teigti, jog su dokumentais nebuvo susipažinę. Komisijai ir generaliniam prokurorui buvo pateikusi rašytinius nesutikimus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Be to, nebuvo atsižvelgta į jos ilgametę tarnybą prokuratūroje, turimą didelę patirtį, tirtas rezonansines bylas ir paskatinimus. Komisijos posėdžio metu taip pat nebuvo atsižvelgta, kad skiriasi jos pateikta informacija nuo informacijos tarnybos vertinimo lape. Galimybe nušalinti Komisiją nepasinaudojo, nes pareiškėja nežinojo, jog Komisija į posėdį atvyks be jos pateiktų dokumentų ir kad ji bus šališka bei neobjektyvi.

4. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas padarė Prokurorų atestacijos nuostatų, patvirtintų generalinio prokuroro 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. I-345 (toliau – ir Nuostatai), esminius procedūrinius pažeidimus, t. y. nebuvo vykdomas pavedimas perrašyti jos tarnybos vertinimo lapą, buvo vadovautasi neteisingais duomenimis bei Generalinės prokuratūros pažyma apie jos darbo trūkumus, be to, išdėstyti darbo trūkumai nebuvo įvardyti kaip pažeidimai, užtraukiantys drausminę atsakomybę, jie nebuvo vertinami. Paaiškino, jog 2016 m. balandžio 6 d. vertinimo lape nurodyti darbo trūkumai jokių pasekmių nesukėlė, o Įsakymas dėl kvalifikacinio rango sumažinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes duomenys apie jos darbo rezultatus per atestuojamąjį laikotarpį buvo vertinti šališkai ir neobjektyviai.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad atliekant pareiškėjos tarnybos vertinimą nebuvo padaryta esminių ginčijamų aktų

priėmimo pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų. Tarnybos vertinimo metu surinkti ir išanalizuoti duomenys buvo pakankami priimti sprendimą dėl pareiškėjos tarnybos vertinimo. Ginčijami aktai priimti kompetentingo subjekto, jie neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Priimant Sprendimą ir Įsakymą atsižvelgta į reikšmingas prokurorės tarnybos vertinimui aplinkybes.

7. Atsakovas pažymėjo, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos vadovo siūlymą, o priešingai – Generaliniam prokurorui buvo pasiūlytas pareiškėjai palankesnis vertinimas, kuriam jis ir pritarė. Sprendimas yra priimtas atsižvelgus į duomenis apie jos procesinę ir neprocesinę veiklą, išdėstytus pridedamuose dokumentuose, taip pat į pareiškėjos pateiktus atsakymus į Komisijos jai užduotus klausimus. Generalinis prokuroras sutiko su Išvadoje nurodytu teiginiu, kad pareiškėja netinkamai atlieka jai pavestas užduotis, pažeidinėja terminus, nepripažįsta savo klaidų, tinkamai neatsakė į užduotus klausimus, kas rodo nepakankamą pareiškėjos kvalifikaciją. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad per vertinamąjį laikotarpį pareiškėja buvo skatinta ir kad ne visi pažeidimai sukėlė pasekmes.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos V. B. skundą tenkino iš dalies, panaikino Sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl 2016 m. gegužės 10 d. Prokurorų atestacinės komisijos išvados Nr. 6.4-45, ir Įsakymą, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą iš naujo išnagrinėti prokurorės V. B. skundą ir priimti dėl jo motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1994 m. spalio 19 d. ėjo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės, o nuo 2012 m. liepos 20 d. iki šiol eina Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės pareigas. Paskutiniojo prokurorės eilinio tarnybos vertinimo metu, t. y. 2011 m. kovo 25 d., jos tarnyba įvertinta teigiamai, jai suteiktas justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas; 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. P-431 dėl paskatinimo jai suteiktas vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinis rangas. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyrius Komisijai pateikė 2016 m. kovo 8 d. pažymą Nr. 17.9-1582 apie pareiškėjos veiklą ir darbo trūkumus už tarnybos vertinimo laikotarpį nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 7 d. 2016 m. kovo 8 d. Prokuroro tarnybos vertinimo lape Nr. 2.T-(208711)-138, kuriame buvo pateikti duomenys apie pareiškėjos procesinę ir neprocesinę veiklą bei dalykines savybes, laikinai einantis Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas (toliau – ir skyriaus vyr. prokuroras) V. P. pateikė siūlymą pareiškėjos tarnybą vertinti nepatenkinamai ir ją atleisti iš tarnybos. 2016 m. balandžio 6 d. buvo surašytas Prokuroro tarnybos vertinimo lapas Nr. 2.T-(208711)-218, kuriame buvo patikslinti statistiniai duomenys apie prokurorės (pareiškėjos) procesinę veiklą bei jų vertinimas, taip pat duomenys apie jos neprocesinę veiklą ir dalykines savybes, o jos tarnybą skyriaus vyr. prokuroras siūlė vertinti nepatenkinamai ir ją atleisti iš tarnybos. Pareiškėja 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2.S(208711)-19188 kreipėsi į generalinį prokurorą,

prokurorų profesinės sąjungos pirmininką bei Komisijos narius, išdėstydama savo nesutikimą su 2016 m. balandžio 6 d. prokuroro tarnybos vertinimo lape išdėstytais faktais ir pateikdama jos pačios surinktus duomenis apie savo darbo rezultatus per atestuojamąjį laikotarpį. Vidaus tyrimų skyrius Komisijai pateikė patikslintą 2016 m. balandžio 8 d. pažymą apie pareiškėjos veiklą ir darbo trūkumus už minėtą tarnybos vertinimo laikotarpį. Komisija 2016 m. balandžio 26 d. posėdyje nutarė prokurorės V. B. tarnybą vertinti patenkinamai ir pasiūlyti kelti kvalifikaciją bei pažeminti kvalifikacinį rangą. Pareiškėja 2016 m. balandžio 29 d. raštu nesutiko su Komisijos išvada. Atsakydamas į šį raštą, atsakovas paaiškino, kad Komisijos sprendimas per 10 darbo dienų nuo jo priėmimo bus išdėstytas išvadoje ir pateiktas jai susipažinti; pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta teisė nesutinkant su Komisijos išvada ją apskųsti generaliniam prokurorui. Komisija 2016 m. gegužės 10 d. surašė Išvadą, kurioje siūlė Generaliniam prokurorui pareiškėjos tarnybą vertinti patenkinamai ir pasiūlyti jai kelti kvalifikaciją bei pažeminti kvalifikacinį rangą. Pareiškėja su Išvada buvo supažindinta pasirašytinai 2016 m. gegužės 13 d., jai pakartotinai išaiškinant teisę nustatytu terminu apskųsti Išvadą. Pareiškėja 2016 m. gegužės 20 d. raštu kreipėsi į generalinį prokurorą su skundu, prašydama atmesti Komisijos siūlymą dėl jai suteikto vyresniojo justicijos patarėjo laipsnio pažeminimo, patenkinamo jos darbo įvertinimo ir siūlymo kelti kvalifikaciją. Generalinis prokuroras Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir 2016 m. birželio 6 d. rezoliucija patvirtino Komisijos Išvadą. Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Išvadą ir Sprendimą, Įsakymu pažemino pareiškėjai kvalifikacinį rangą ir vietoje turimo vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacijos rango paliko justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą, apie Sprendimą ir Įsakymą pareiškėja buvo informuota 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. 17.2.-7009.

10. Teismas nurodė, kad Prokurorų tarnybos vertinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. I-345 patvirtinti Prokurorų atestacinės komisijos nuostatai (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. I-241 redakcija) (toliau – ir Nuostatai). Prokurorų tarnybos, kvalifikacijos ir tinkamumo eiti prokuroro pareigas vertinimo kriterijus ir organizavimo tvarką detalizuoja Nuostatai, kuriuose taip pat reglamentuota Komisijos sudarymo ir darbo organizavimo tvarka. Prokurorų tarnybos vertinimo procedūra yra reglamentuojama Nuostatų VI skyriuje.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Prokuratūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad Generalinio prokuroro sprendimai turi atitikti individualaus teisės akto reikalavimus. Teismas nustatė, kad šiuo atveju po eilinio pareiškėjos tarnybos vertinimo Komisija generaliniam prokurorui pateikė siūlymą prokurorės V. B. tarnybą vertinti patenkinamai ir pasiūlyti kelti kvalifikaciją bei pažeminti kvalifikacinį rangą, tai yra vieną iš siūlymų, numatytų Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje ir 35 straipsnio 1 dalyje, nors prokuroro tarnybos lape ją buvo siūloma vertinti nepatenkinamai ir atleisti iš tarnybos.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad generalinis prokuroras nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl Atestacinės komisijos išvados veikė kaip ikiteisminė institucija, pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą, kuris laikytinas individualiu administraciniu teisės aktu, privalėjo ne tik argumentuotai pasisakyti dėl pareiškėjos skunde išdėstytų aplinkybių vertinimo, bet ir visapusiškai ištirti, ar Komisija tinkamai atliko prokuroro tarnybos vertinimo lape ir pažymoje apie prokuroro darbo trūkumus nurodytų duomenų nagrinėjimą, patikrinti, ar Komisija svarstė ir vertino pareiškėjos dalykinę kompetenciją, tarnybinės veiklos krūvį, savarankiškumą, gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, pareiškėjos organizacinius įgūdžius, gebėjimą planuoti, aptarti ir įvertinti pareiškėjos pateiktų konkrečių įrodymų, galimai paneigiančių prokuroro tarnybos vertinimo lape nurodytų duomenų vertinimą, taip pat įvertinti, ar pareiškėjos tarnybinės veiklos trūkumai buvo tokios apimties ir sunkumo, kad atitiktų Komisijos pasiūlytą įvertinimą. Teismas sprendė, kad Komisijos išvada paminėtais aspektais nebuvo vertinta, konkretūs pareiškėjos skundo argumentai nepaneigti, o tai reiškia, kad nebuvo išsiaiškintos, nustatytos, išnagrinėtos ir įvertintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimu po paskutiniojo eilinio jos tarnybos vertinimo. Teismas taip pat nurodė, kad Generalinis prokuroras Sprendime visiškai nevertino, ar pareiškėjos tarnybos vertinimo metu buvo laikytasi Nuostatuose detalizuotos vertinimo procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kuomet pareiškėjos tarnybą buvo siūloma vertinti nepatenkinamai ir atleisti ją iš tarnybos, atestavimą turėjo sudaryti trys dalys: 1) prokuroro tarnybos vertinimo lape ir pažymoje apie prokuroro darbo trūkumus nagrinėjimas; 2) Komisijos pokalbis su vertinamu prokuroru, suteikiant jam galimybę išsakyti poziciją ir atsakyti į Komisijos narių klausimus; 3) Komisijos narių klausimai posėdyje dalyvaujančiam tarnybos vertinimo lapą parengusiam prokurorui (Nuostatų 34, 38, 41, 42 p.). Be to, kadangi pareiškėja Komisijai buvo pateikusi rašytinį nesutikimą su tarnybos vertinimo lape nurodytais duomenimis bei kitus duomenis ir tai patvirtinančius dokumentus, Komisija dėl jų taip pat turėjo pasisakyti ir juos įvertinti. Komisijos nagrinėjimo dalykas buvo privalomas visų paminėtų duomenų vertinimas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja rašytinį nesutikimą dėl 2016 m. balandžio 6 d. prokuroro tarnybos lape išdėstytų

faktų pateikdama dieną prieš pat Komisijos posėdį, t. y. 2016 m. balandžio 25 d., tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, kada pačiai vertinamai prokurorei buvo pateikti vertinimo dokumentai ir ar nebuvo pažeistas Nuostatų 27 punkte numatytas terminas, t. y. jos teisė ne vėliau kaip prieš penkias dienas iki Komisijos posėdžio pradžios gauti vertinimo dokumentus.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinimo metu nei Komisijos pirmininkas, nei jo pavedimu Komisijos narys nepristatė ir nepateikė informacijos apie vertinamos pareiškėjos dalykines, organizacines, asmenines savybes ir darbo rezultatus, kaip tai numato Nuostatų 39 p., o šią informaciją iš dalies pateikė ir pristatė posėdyje dalyvavęs prokuroro tarnybos lapą rengęs skyriaus vyr. prokuroras V. P., nors pagal Nuostatus jam tokia teisė nėra suteikta, dėl ko kyla pagrįstų abejonių dėl vertinimo procedūros objektyvumo ir nešališkumo, nors šie procedūriniai pažeidimai Sprendime ir nebuvo analizuojami. Teismas nustatė, kad Komisijos posėdžio 2016 m. balandžio 26 d. protokolo ir šio posėdžio garso įrašo duomenys, nurodyti pareiškėjos prokuroro tarnybos vertinimo lape, buvo aptarti tik paviršutiniškai ir selektyviai, Vidaus tyrimų skyriaus pažymoje nurodyti duomenys net nebuvo analizuojami, o pareiškėjos pateiktas rašytinis nesutikimas su tarnybos vertinimo lape nurodytais duomenimis ir jų vertinimu net nebuvo vertinamas, todėl Generaliniam prokurorui Sprendime nevertinus šių procedūrų laikymosi, nepatikrinus vertinimui pateiktų duomenų teisingumo, negalėjo būti konstatuota, kad Komisija prokurorės veiklą vertino objektyviai, įvertinusi visų gautų duomenų visumą.

15. Teismas taip pat nurodė, kad Generalinis prokuroras nenustatinėjo, ar vertinant pareiškėjos tarnybinę veiklą Komisijoje nebuvo padaryta esminių pagrindinių procedūrinių pažeidimų, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Generalinis prokuroras, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, taip pat turėjo įvertinti, ar Komisijos posėdyje tinkamai buvo laikytasi balsavimo procedūros ir ar Komisijos siūlymai buvo argumentuoti. Teismas iš Komisijos posėdžio garso įrašo nustatė, kad už prokuroro tarnybos lapą rengusio prokuroro siūlymą dėl pareiškėjos tarnybos nepatenkinamo vertinimo ir jos atleidimo iš tarnybos balsavo vienas Komisijos narys iš šešių dalyvavusių, tačiau kaip balsavo kiti nariai nustatyti nėra galimybės, nes tokie duomenys neužfiksuoti. Komisijos nariams balsavus dėl pareiškėjos veiklos vertinimo, Komisijos pirmininkas pasiūlė pažeminti pareiškėjai kvalifikacinį rangą, jį motyvuodamas tuo, jog pareiškėjos tarnyboje yra spragų, ji neatsakė į klausimus. Teismas sprendė, kad dėl tokio Komisijos siūlymo (dėl kvalifikacijos rango pažeminimo) argumentacijos pakankamumo Sprendime taip pat nėra pasisakyta.

16. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Sprendimo faktinio pagrindimo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio pažeidimas.

III.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teisės aktai nenustato jokių reikalavimų, kokios aplinkybės privalomai turi būti nurodytos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi bendraisiais individualiam administraciniam aktui keliamais reikalavimais, nurodytais VAĮ 8 straipsnyje. Atsakovas pažymi, kad skundžiamame sprendime yra nurodyti pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. skundo generaliniam prokurorui motyvai, taip pat nurodyta, kokia medžiaga buvo vadovautasi nagrinėjant pareiškėjos skundą, tai yra visa pareiškėjos tarnybos vertinimo medžiaga, taip pat pareiškėjos Prokurorų atestacijos komisijai bei Generaliniam prokurorui anksčiau teiktais skundais ir paaiškinimais dėl jos vertinimo. Sprendime yra išnagrinėti konkretūs pareiškėjos skundo teiginiai bei argumentai ir skundo nagrinėjimo metu jie yra paneigti vadovaujantis turima medžiaga. Sprendimo teisinis pagrindas yra nurodytas, taip pat yra aiškiai suformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos (skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis). Taigi skundžiamas Generalinio prokuroro Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

19. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos nesutikimas su tarnybos vertinimo lape nurodytais duomenimis, taip pat kiti duomenys bei dokumentai buvo pateikti Prokurorų atestacijos komisijos nariams, Komisijos nariai buvo su šiais dokumentais susipažinę ir teikė pareiškėjai klausimus pagal jos pateiktus duomenis – tai matyti iš Komisijos 2016 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolo. Jeigu dėl kokių nors atskirų aplinkybių pareiškėjai klausimai pateikiami nebuvo, tai reiškia, kad Komisijos nariams dėl šių aplinkybių neaiškumų nekilo.

20. Atsakovo vertinimu, aplinkybė, kad nebuvo pristatyta ir pateikta informacija apie pareiškėjos dalykines,

organizacines, asmenines savybes ir darbo rezultatus, kaip numato Nuostatų 39 punktas, yra Nuostatų 39 punkto pažeidimas, tačiau jis laikytinas formaliu ir savaime negali lemti Sprendimo neteisėtumo bei jo panaikinimo, todėl šis procedūrinis pažeidimas negali būti laikomas esminiu.

21. Atsakovas nurodo, kad jeigu Komisijos posėdyje atskiros aplinkybės ir nebuvo aptariamos, reiškia, kad abejonių dėl jų komisijos nariams nekilo, o savo valią dėl pareiškėjos vertinimo ir siūlymo Generaliniam prokurorui teikimo Komisijos nariai išreiškė balsavimo metu. Be to, teisės aktai nenumato generalinio prokuroro pareigos nagrinėjant pareiškėjos skundą revizuoti Komisijos veiklos, iš naujo vertinti visus pateiktus duomenis. Toks teismo reikalavimas yra akivaizdžiai perteklinis, neatitinkantis teisingumo ir protingumo kriterijų. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio 5 ir 6 dalimis, Komisija, įvertinusi prokuroro tarnybą, teikia generaliniam prokurorui siūlymus, kurie yra rekomendacinio pobūdžio ir dėl to nėra generaliniam prokurorui privalomi. Įgyvendindamas diskrecijos teisę Generalinis prokuroras neįžvelgė esminių pažeidimų Komisijos veikloje.

22. Atsakovas teigia, kad Komisijos narių balsavimo procedūra numatyta Nuostatų 47 punkte. Balsavimo metu jokių pažeidimų padaryta nebuvo. Jeigu posėdžio protokole nurodyta, kad tik vienas komisijos narys už siūlymą balsavo „už“, reiškia, jog kiti komisijos nariai buvo „prieš“, ir nesvarbu, kad tai nenurodyta posėdžio protokole. Protokole pateikti duomenys rodo, kad komisijos narių išreikšta valia yra aiški ir abejonių nekelia.

23. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai taikė VAĮ 8 straipsnį, nepagrįstai jį aiškino plačiau, nurodęs individualiam administraciniam aktui akivaizdžiai perteklinius reikalavimus, kurių įstatymas nereikalauja. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad priimant Sprendimą yra pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pažymi, kad teismas nurodė tik vieną konkretų procedūrinį pažeidimą, t. y. Nuostatų 39 punkto nesilaikymą, kiti teismo nurodyti procedūriniai pažeidimai teisės normomis nėra pagrįsti. Šie procedūriniai pažeidimai yra formalūs, menkaverčiai, nėra esminiai ir savaime negali lemti atsakovo Sprendimo neteisėtumo bei jo panaikinimo. Taigi teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

24. Pareiškėja V. B. atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.25. Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas apeliacinį skundą surašė

formaliai, šališkai ir neobjektyviai. Pareiškėja atsiliepime iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo motyvus, nurodydamas, kad su jais visiškai sutinka. Papildomai pažymi, kad Atestacinės komisijos posėdžio metu nei vienas iš komisijos narių nebuvo išsitraukęs jokio planšetinio kompiuterio ir neturėjo pareiškėjos jiems pateiktų dokumentų, taigi Komisija nebuvo susipažinusi su pareiškėjos pateiktų dokumentų turiniu, todėl neobjektyviai įvertino jos darbo rezultatus bei nesutikimą su atestaciniame lape išdėstytais faktais. Nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme apklaustas atestacinės komisijos pirmininkas Z. B. pripažino, kad tarnybos vertinimo lape išdėstyti pažeidimai buvo mažareikšmiai ir negalėjo užtraukti sunkių pasekmių. Be to, Z. B. teismo posėdyje nurodė, kad teismui pateikta lentelė patvirtina, jog pareiškėjos darbo rezultatai didesni nei vidutiniai, t. y. geri.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-292, kuriuo pareiškėjai pažemintas kvalifikacinis rangas, bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 17.9.-3406, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Prokurorų atestacinės komisijos Išvados, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (1994 m. spalio 13 d. įstatymo Nr. I-599 redakcija) nuostatos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. I-345 patvirtinti Prokurorų atestacinės komisijos nuostatai (2014 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. I-241 redakcija). Pirmosios instancijos teismas minėtų teisės aktų ginčui aktualias nuostatas išsamiai aptarė atsakovo ginčijamame sprendime, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

29. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą panaikino kaip nemotyvuotą, nepagrįstą objektyviais duomenimis (faktais) ir neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Teismas taip pat pažymėjo, jog sprendimo faktinio pagrindo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas bei, kaip savarankiškas pagrindas, suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą.

30. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, priimdamas individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. 17.9.-3406 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. skunde Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui aiškiai, detaliai ir konkrečiai išdėstytos nesutikimo su Prokurorų atestacinės komisijos 2015 m. gegužės 10 d. išvada aplinkybės (7 puslapiai). Tuo tarpu ginčijamą sprendimą sudaro mažiau nei du puslapiai, kuriame iš esmės visiškai neįvertinti V. B. skunde nurodyti faktai, susiję su jos tarnybinės veiklos vertinimu, o sprendimas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, neatliktas pareiškėjos 2016 m. gegužės 20 d. skunde pateiktų aplinkybių vertinimas bei iš šio sprendimo turinio nėra aišku, kodėl netenkinamas pareiškėjos prašymas, t. y. nepriimtas pagrįstas ir tinkamai motyvuotas sprendimas dėl pritarimo/nepritarimo Prokurorų atestacinės komisijos išvadai, tiek dėl pareiškėjos

tarnybinės veiklos atitinkamo įvertinimo bei kvalifikacinio rango. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad Generaliniam prokurorui sprendime nevertinus atestacijos procedūros laikymosi teisėtumo, nepatikrinus vertinimui pateiktų duomenų teisingumo, negalėjo būti konstatuota, jog Komisija prokurorės veiklą vertino objektyviai. Taigi aptariamas sprendimas yra ydingas (defektinis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys ne tik pareiškėjos teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjai suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

33. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu. Atitinkamai naikintinas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas dėl kvalifikacinio rango pažeminimo.

34. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19391 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-793-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03216-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Coca-cola HBC Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Coca-cola HBC Lietuva“ skundą atsakovui

Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. AD1-100 dalį, kuria pavesta atlikti UAB „Coca-cola HBC Lietuva“ patikrinimą už 2013–2015 metus (toliau – ir Įsakymas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Coca-cola HBC Lietuva“ skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Įsakymu yra tik patvirtintas tikrintinų įmonių sąrašas 2018 metams, kuriame yra ir pareiškėjas, taigi iš esmės, vadovaujantis šiuo Įsakymu, yra pradėtas pareiškėjo patikrinimas, kurio dalykas yra mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo teisingumo planinis teminis patikrinimas už 2013–2015 metus. Pirmosios instancijos teismas sprendė kad toks Įsakymas atlikti patikrinimą laikytinas tarpiniu procedūriniu dokumentu, kuriuo pareiškėjui nėra sukuriamos jokios materialinės teisinės pasekmės. Pareiškėjui materialinės teisinės pasekmės galės atsirasti tik atlikus patikrinimą jo rezultatus įtvirtinant atitinkamu sprendimu.

Atsižvelgęs į tai, kad skundžiamo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsakymo Nr. AD1-100 dalis, kuria pavesta atlikti UAB „Coca-Cola HBC Lietuva“ patikrinimą už 2013–2015 metus yra tarpinis procedūrinis dokumentas ir pareiškėjui juo nėra sukeliamos kokios nors teisinės pasekmės, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas UAB „Coca-cola HBC Lietuva“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas 2017 metais atliko jo mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013–2016 metus ir 2017 m. gruodžio 27 d. patikrinimo akte konstatavo, kad jokių pareiškėjo pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo nuomone, pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą, lemiantis įsiteisėjusiu sprendimu apibrėžtų mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus santykių peržiūrą ir pagrįstas tik tokiu atveju, jei išpildytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytos sąlygos, laikytinas sukeliančiu savarankiškas teisines pasekmes sprendimu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos objektu.

Įsakymas sukelia pareiškėjui realias materialines teisines pasekmes, nes jis įgyja teisę ir pareigą teikti dokumentus, paaiškinimus, skirti atsakingus darbuotojus, bei, esant būtinybei, pasitelkti teisingus, kurie tinkamai atstovautų jį patikrinimo procese. Tai lemia pareiškėjui tiesiogines administracines, laiko ir finansines sąnaudas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismo procesas dėl Įsakymo turėtų teisinę reikšmę, nes pripažinus, kad neegzistavo pagrindas tokiam patikrinimui pradėti, nebebūtų pagrindo mokesčių administratoriui pakartotinai tikrinti pareiškėjo veiklos, o pareiškėjui – dalyvauti patikrinimo procese bei ginčyti patikrinimo rezultatus. Pareiškėjo nuomone, nesuteikiant mokesčių mokėtojui teisės skųsti pavedinimo pakartotiniam patikrinimui, tokių patikrinimų ribojimo principas iš esmės taptų sunkiai įgyvendinamas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-670/2009 yra nagrinėjęs sprendimo, kuriuo buvo pavesta atlikti mokesčių mokėtojo pakartotinį patikrinimą po to, kai teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus jau buvo patvirtinti įsiteisėjusiu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti dėl to, kad jo skundžiamas Įsakymas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuriuo pareiškėjui nėra sukuriamos jokios materialinės teisinės pasekmės. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, pateikė atskirąjį skundą, kuriame teigia, jog Įsakymas sukelia pareiškėjui realias materialines teisines pasekmes. Pareiškėjo nuomone, pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą laikytinas sukeliančiu savarankiškas teisines pasekmes sprendimu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos objektu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1  punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010  m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamu Įsakymu Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorius patvirtino mokesčio už aplinkos teršimą tikrintinų įmonių sąrašą 2018 metams. Minėtu Įsakymu nenustatomos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, t. y. nesukuriamos jokios teisinės paskomės UAB „Coca-cola HBC Lietuva“. Tik atlikus patikrinimus ir nustačius tam tikrus pažeidimus, bus priimtas galutinis sprendimas, kuris galės tiesiogiai paveikti pareiškėjo subjektines teises. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog ginčijamas Įsakymas yra tarpinis procedūrinis dokumentas. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aptartų ABTĮ teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualiųjų teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, todėl pagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso

teisės normas, todėl 2018 m. spalio 1 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Coca-cola HBC Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19392 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. AS-805-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03308-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autospecas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autospecas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autospecas“ 2018 m. rugsėjo 28 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 35 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodydamas, jog ginčijamą Sprendimą gavo 2018 m. rugpjūčio 21 d., o apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. rugsėjo 20 d., gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-1570-789/2018, kuria nutarta sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto

teisėtumo patikrinimo. Pareiškėjo teigimu, terminą skundui paduoti jis praleido dėl svarbių priežasčių, nes tikėjosi, jog viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ sudarys taikos sutartį su Departamentu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Autospecas“ prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, atsižvelgęs į ginčijamo Sprendimo turinį, nustatė, jog šiuo sprendimu buvo patvirtintas 2018 m. birželio 26 d. patikrinimo aktas Nr. 16076451 ir pareiškėjui mokėtina suma (9 763 Eur). Sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti apskųstas per vieną mėnesį nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas pareiškėjo nurodytas priežastis, kad apie savo teisių pažeidimą susižinojo tik gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimas, o iki tol tikėjosi, kad ginčas bus išspręstas neteisminiu būdu, nelaikė objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo jo valios. Teismas nurodė, kad ginčijamo Sprendimo apskundimo tvarka ir terminai buvo aiškiai nurodyti sprendime, todėl pareiškėjas galėjo juos suprasti ir imtis veiksmų. Pareiškėjo tikėjimasis, laukimas, kad ginčas tarp VšĮ „Pakuočių tvarkumo organizacija“ ir Departamento bus išspręstas neteisminiu būdu, teismo vertinimu, nelaikytina svarbiomis priežastimis. Pats pareiškėjas yra atsakingas už tinkamą savo teisių įgyvendinimą ir gynimą, o šiuo atveju tik subjektyvus situacijos vertinimas lėmė tai, kad skundą padavė praleidęs ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą.

III.

Pareiškėjas UAB „Autospecas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas teigia, kad skundžiamo Sprendimo panaikinimo pagrindai jam nebuvo aiškūs iki susižinojimo apie bylos sustabdymą dėl norminio akto teisėtumo vertinimo. Jis neturi įgaliojimų kreiptis į teismą dėl norminio akto ištyrimo, todėl faktas, kad atsirado toks prašymas, yra nauja aplinkybė, kuri tapo žinoma paskutinę skundo padavimo termino dieną ir dėl šios priežasties pareiškėjas nespėjo laiku paduoti skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro aplinkybių, patvirtinančių termino kreiptis į teismą praleidimo priežastis, nustatymas ir jų reikšmės sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertinimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Viena esminių tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra skundo pateikimas per įstatymo nustatytus terminus. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės

akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ginčijamu Sprendimu buvo patvirtintas 2018 m. birželio 26 d. patikrinimo aktas Nr. 16076451 ir pareiškėjui mokėtina suma (9 763 Eur). Sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti apskųstas per vieną mėnesį nuo sprendimo įteikimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau pareiškėjas į teismą dėl ginčijamos sprendimo kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 28 d., todėl, akivaizdu, kad pareiškėjas buvo praleidęs įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. <…> Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-152/2011, kt.).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamo Sprendimo panaikinimo pagrindai jam nebuvo aiškūs. Papildomai nurodė, kad prašymas dėl norminio akto ištyrimo laikytinas aplinkybe, sutrukdžiusia laiku paduoti skundą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytų termino praleidimo aplinkybių (apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį), pažymi, kad ginčijame Sprendime buvo aiškiai nurodyta šio akto apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jis turėjo suprasti Sprendimo poveikį jo teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino praleidimo, konstatuoja, kad nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, turėjo tinkamai organizuoti savo veiklą ir imtis priemonių, kad skundas būtų paduotas laiku.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų atskirajam skundui tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autospecas“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19387 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. AS-783-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01803-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. J. 2018 m. rugpjūčio 27 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Druskininkų skyriaus 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 5S-120 (toliau – ir Sprendimas); 2) atkurti 0,13 ha žemės sklypą natūra (sklypas gali būti kitoje teritorijoje nei buvo); 3) nustačius, kad žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir nėra galimybės 0,13 ha žemės atgauti natūra, įpareigoti NŽT perskaičiuoti ir ženkliai padidinti kompensacijos sumą atsižvelgiantį dabartinę rinkos vertę; 4) išreikalauti iš NŽT visą su sprendimu susijusią informaciją ir leisti pareiškėjai su ja susipažinti.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriame nurodė, jog apie skundžiamą Sprendimą sužinojo tik 2017 m. lapkričio 23 d., nuvykusi į NŽT Druskininkų skyrių. Nesutikdama su Sprendimu, 2017 m. gruodžio 8 d. ji parašė skundą ir įteikė jį NŽT Druskininkų skyriui. 2018 m. sausio 12 d. NŽT Druskininkų skyrius nurodė, kad ginčijamą sprendimą pareiškėja gali skųsti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 17 straipsnio 123 punkte nurodyta apskundimo tvarka. 2018 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėja su skundu kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus, kurie 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip neteismingą Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmams ir nurodė kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad NŽT Druskininkų skyrius 2018 m. sausio 12 d. rašte netinkamai nurodė sprendimo apskundimo terminus. Be to, ji yra pensininkė, dažnai serga, lankosi ligoninėse, neturi teisinio išsilavinimo, todėl jai buvo sunku suprasti, kokia yra Sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.

II.

Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjos D. J. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundžiamas administracinis aktas buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 29 d., o Sprendimas jai buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 23 d. (taip savo skunde nurodė pareiškėja). Tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 27 d. Ji teigė, kad skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių – ginčijamą Sprendimą pasirašytinai gavo tik 2017 m. lapkričio 23 d., jį apskundė NŽT Druskininkų skyriui, kuris netinkamai nurodė apskundimo terminus ir tvarką, todėl ji kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kreipimasis į institucijas (šiuo atveju į NŽT Druskininkų skyrių) savaime neužkerta kelio skųsti skundo reikalavime nurodytus administracinius aktus ginant savo interesus teisme. Pareiškėjos kreipimasis į NŽT Druskininkų skyrių šiuo atveju yra vertintinas kaip siekis pagrįsti savo skundo teiginius ir argumentus. Teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT Druskininkų skyrius sprendžia jo kompetencijai priskirtinus klausimus, tačiau negali panaikinti ar pakeisti NŽT sprendimų, kurie šiuo nagrinėjamu atveju galėjo būti panaikinti teismo, kaip to reikalavo

pareiškėja. Todėl pareiškėjos nesikreipimą tiesiogiai į teismą teismas vertino kaip tik nuo pareiškėjos valios priklausančia, subjektyvia aplinkybe, kuri negali būti laikoma svarbia termino atnaujinimo priežastimi.

Teismo nuomone, net ir įvertinus aplinkybę, kad nuo ginčijamo Sprendimo sužinojimo dienos pareiškėja buvo aktyvi ir kreipėsi į NŽT Druskininkų skyrių, į Alytaus apylinkės teismo Druskininkų skyrių ji kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 13 d., t. y. praėjus pusei metų nuo NŽT Druskininkų skyriaus atsakymo.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos skunde nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys yra susijusios su jos valingu elgesiu realizuojant procesinę teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimus, o ne su priežastimis, objektyviai kliudžiusiomis per įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą, todėl nepripažintinos svarbiomis. Pareiškėjos veiksmus (kreipimąsi į NŽT Druskininkų skyrių) teismas vertino kaip pareiškėjos valia pasirinktą teisių gynimo būdą, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis, sutrukdžiusi laiku kreiptis į teismą.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su sveikata, teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji per laikotarpį (nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.) nuolat ar su pertraukomis ilgą laiką buvo gydoma medicinos įstaigų stacionaruose, ar sirgo tokia liga, kuri būtų objektyviai apribojusi jos galimybę pačiai ar per atstovą kreiptis į teismą. Nepaisant to, kad NŽT Druskininko skyriaus rašte iš tiesų buvo klaidingai nurodytas 17 straipsnio punktas, tačiau buvo aiškiai nurodytas 30 dienų apskundimo terminas, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl pensinio amžiaus, teisinio išsilavinimo neturėjimo, klaidingai nurodyto įstatymo punkto ar dažnų ligų pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

III.

Pareiškėja D. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį, patenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja teigia, kad paduodama skundą teismui per NŽT Druskininkų skyriaus specialistus, manė, jog teisingai skundžia ginčijamą Sprendimą. Pareiškėja nurodo, kad NŽT Druskininkų skyrius nepersiuntė jos skundo teismui, nors pagal įstatymus privalėjo tai padaryti. Ji visą laiką manė, kad jos skundas yra įteiktas teismui, o tik sužinojusi, kad skundas nebuvo perduotas, ji kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus. Būtent dėl NŽT Druskininkų skyriaus kaltės buvo praleistas terminas dėl Sprendimo apskundimo.

Pareiškėjos nuomone, teismas elgėsi šališkai, nesikreipė į NŽT Druskininkų skyrių, kodėl jos skundas nebuvo persiųstas teismui, neatsižvelgė į pareiškėjos amžių, taip pat nedavė protingo termino ligos-gydymosi dokumentams pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro aplinkybių, patvirtinančių termino kreiptis į teismą praleidimo priežastis, nustatymas ir jų reikšmės sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertinimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Viena esminių tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra skundo pateikimas per įstatymo nustatytus terminus. ABTĮ 29

straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjos skundo pateikimo teismui terminas skaičiuotinas nuo 2017 m. lapkričio 23 d., kai jai buvo įteiktas ginčijamas Sprendimas. Akivaizdu, kad, pateikdama teismui skundą 2018 m. rugpjūčio 13 d., pareiškėja buvo praleidusi įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. <…> Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-152/2011, kt.).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių ji praleido terminą skundui pateikti – yra pensinio amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo, jai sunkiau suprasti teisės aktus. Papildomai nurodė, kad NŽT Druskininkų skyrius turėjo persiųsti jos skundą teismui, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytų termino praleidimo aplinkybių (amžius ir išsilavinimas), pažymi, kad jos yra pernelyg bendro pobūdžio ir niekaip neindividualizuoja pačios pareiškėjos situacijos. Svarbiomis termino praleidimo priežastimi pripažįstamos aplinkybės, kurios objektyviai nulemia termino praleidimą, yra reikšmingos individualiai pareiškėjui konkrečiu atveju. Pareiškėja nėra pateikusi į bylą jokių duomenų nei apie savo išsilavinimą, nei apie sveikatos būklę, kurie patvirtintų objektyvių priežasčių skundui per įstatymo nustatytą terminą pateikti egzistavimą. Dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, jog NŽT Druskininkų skyrius turėjo persiųsti jos skundą teismui, pažymėtina, kad 2017 m. gruodžio 8 d. pareiškėjai pateikus skundą NŽT Druskininkų skyriui, šis 2018 m. sausio 12 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė ginčijamo Sprendimo apskundimo tvarką ir terminus, tačiau pareiškėja, nepagrįstai delsdama, į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio 13 d. t. y. praėjus daugiau nei pusei metų. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad termino praleidimą nulėmė ne kokios nors objektyvios priežastys, bet jos pačios subjektyviai pasirinktas elgesio būdas.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų atskirajam skundui tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. J. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19389 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-780-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00223-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vainekta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Strefa“, uždaroji akcinė bendrovė „Vet-1“, uždaroji akcinė bendrovė „Fotoras“, uždaroji akcinė bendrovė „Vainekta“ ir kt.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. VR-17.5-82 (I t., b. l. 47–48) (toliau – ir Sprendimas).

2018 m. rugsėjo 6 d. trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vainekta“ pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Aplinkos apsaugos departamento Mokesčių kontrolės skyrius atliko UAB „Vainekta“ planinį patikrinimą dėl 2013–2015 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis ir pateikė UAB „Vainekta“ 2018 m. birželio 28 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-63 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad UAB „Vainekta“ turi mokestinę prievolę sumokėti 129 840,34 Eur.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos atsiliepime į UAB „Vainekta“ prašymą nurodė, kad apskundus Departamento sprendimą, kuriuo patvirtinta UAB „Vainekta“ mokestinė prievolė sumokėti 129 840,34 Eur, išieškojimas nebus vykdomas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi netenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas pažymėjo, kad valstybės institucijų sprendimai dėl mokesčių apskaičiavimo gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 110 straipsnio 1 dalį, kilus mokestiniam ginčui, skundo padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 156 straipsnio 1 dalį ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos siekiant užtikrinti reikalavimą konkrečioje byloje ir tik ribotam laiko tarpui. Nors minėto mokestinio ginčo tarp UAB „Vainekta“ ir Departamento faktinės aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su šioje byloje nagrinėjamais klausimais dėl Departamento

Sprendimo, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje iš esmės neišspręs mokestinio ginčo tarp UAB „Vainekta“ ir Departamento. Taip pat pateikus skundą teismui ABTĮ nustatyta tvarka dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 55, skundo padavimas sustabdytų ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vainekta“ turi teisę teikti prašymą Departamentui sustabdyti 129 840,34 Eur išieškojimą. Tačiau teismas neturėjo duomenų, kad tokia teise buvo naudojamasi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vainekta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas visiškai neįvertino, kad nors UAB „Vainekta“ kilsiančios neigiamos pasekmės kyla iš Departamento vykdomų administracinių procedūrų, jos neatsiejamai susiję su skundžiamu Departamento Sprendimu. Būtent skundžiamu Sprendimu panaikinti UAB „Vainekta“ išduoti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą, dėl ko UAB „Vainekta“ atsiranda mokestinė prievolė, kurios teisėtumas ginčijamas ir priklausys nuo teismo sprendimo šioje byloje.

Egzistuoja grėsmė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, UAB „Vainekta“ kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nes mokestinė prievolė yra labai didelė ir tai reikštų verslo sužlugdymą, darbo vietų praradimą. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vainekta“ yra verslo subjektas, kuris planuoja savo veiklą, investicijas ir pelną, todėl nurodyto dydžio mokesčio sumokėjimas per itin trumpą laikotarpį yra akivaizdžiai žalingas tolesnei įmonės veiklai. UAB „Vainekta“ nenumatė tokio dydžio išlaidų ir todėl galėtų padengti tik naudodamas apyvartines įmonės lėšas, kurios yra gyvybiškai būtinos įmonės gyvavimui palaikyti – jos yra būtinos žaliavoms ir būtiniausioms prekėms įsigyti, einamojo laikotarpio darbo jėgos kaštams padengti.

Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, galbūt atsiras nauji ginčai, kurie padidins ne tik UAB „Vainekta“, bet ir valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vainekta‘ atskirąjį skundą prašo jį tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad UAB „Vainekta“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turėtų būti tenkinamas, nes pareiškėjos skundas dėl Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo panaikinimo yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Be to, Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis, susijusi su UAB „Vainekta“, yra galiojanti ir šiam gamintoju – importuotojui sukelia tokias neigiamas pasekmes (didelę žalą), kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, gali būti neįmanomas.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o UAB „Vainekta“ atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendimas nesukuria UAB „Vainekta“ atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių, nes juo UAB „Vainekta“ nėra apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Trečiojo suinteresuoto asmens atskirajame skunde įvardijamos tikėtinos pasekmės nėra susijusios su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku, o kyla iš kitų Departamento vykdomų administracinių procedūrų.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikus skundą dėl mokesčių prievolės teisėtumo, mokestinės prievolės priverstinis išieškojimas stabdomas pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria atmestas trečiojo suinteresuoto asmens „UAB „Vainekta“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pareiškėjas teismui apskundė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82. Šiame sprendime apskaičiuota ir nurodyta UAB „Vainekta“ sumokėti 129 840,34 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vainekta“ prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 8 punkte numatyta, kad pagal šį įstatymą inter alia (be kita ko) administruojamas mokestis už aplinkos teršimą. Nors mokesčio už aplinkos teršimo administravimas, šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo apskundimas pasižymi tam tikra specifika, numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei kituose teisės aktuose, bet pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami, permokėta mokesčio suma grąžinama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamas ginčas iš esmės atitinka mokestinio ginčo požymius. Pareiškėjas yra padavęs skundą dėl valstybės įstaigos, kuri įgaliota tikrinti, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai už aplinkos teršimą, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jam buvo nurodyta sumokėti atitinkamą mokesčio sumą. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato kitokios taisyklės nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje. Taigi darytina išvada, kad ginčijamų mokesčių priverstinis išieškojimas yra sustabdytas pagal įstatymą, nes pareiškėjas yra padavęs skundą, kilus mokestiniam ginčui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą nėra pagrindo, tai būtų teisiškai beprasmiška.

Nors ginčijama Sprendimo dalis, apskritai, turi tiesioginę įtaką kitiems institucijų administraciniams veiksmams – mokestiniam patikrinimui, mokestinės nepriemokos apskaičiavimui, jos išieškojimui ir pan., tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi (žr., pvz., 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008; 2018 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-449-442/2018).

Išanalizavusi pirmiau aptartus faktinius bylos duomenis bei ištyrusi kitas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad UAB „Vainekta“ argumentai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra nepagrįsti. Kaip minėta, pareiškėjo skundžiamas Sprendimas nesukuria UAB „Vainekta“ prašyme ir atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių. Taigi šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų UAB „Vainekta“ finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai, kad UAB „Vainekta“ dėl skundžiamo Sprendimo patirs didelius finansinius sunkumus, bus sutrikdyta arba neįmanoma jo veikla, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Sprendimo galiojimo jo patirtų finansinių nuostolių nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartis paliekama nepakeista, o trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vainekta“ atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vainekta“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19398 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-767-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03105-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. Š. (V. Š.), I. J., V. D. (V. D.) ir E. K. (E. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. (V. Š.), I. J., V. D. (V. D.) ir E. K. (E. K.) skundą dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. Š. (V. Š.), I. J., V. D. ir E. K. (E. K.) (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (I t., b. l. 1–18) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) prijungti prie šios bylos Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1236-178/2015 medžiagą; 2) priteisti pareiškėjams solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 535 100 Eur sumą, paskirstant ją kiekvienam iš pareiškėjų proporcingai pagal jų turimą (turėtą) UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijų skaičių, t. y. pareiškėjui V. Š. – 141 866 Eur, pareiškėjai – I. J. – 141 866 Eur, pareiškėjai V. D. – 141 866 Eur, pareiškėjui E. K. – 109 502 Eur; 3) priteisti pareiškėjams iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti pareiškėjams iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų V. Š., I. J., V. D. ir E. K. skundą ir pasiūlė pareiškėjams kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra esami ir buvę UAB „Diagnostikos poliklinika“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkai, kurie turi teisę į žalos atlyginimą. Įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 buvo išspręstas ginčas pagal ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Bendrovei, VĮ Registrų centrui dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra į nekilnojamąjį turtą, turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Bylos ginčo objektas  – Bendrovės 323,45 kv. m ploto patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Patalpos), kurios po priverstinio atidalijimo buvo paliktos Bendrovės nuosavybei. Pareiškėjai neteisėtus Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus kildino iš to, kad civilinėje byloje buvo konstatuota, jog Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsiteigimo“ dalis, kuria Patalpos perduotos į Bendrovės balansą buvo pripažinta negaliojančia. Teismo vertinimu, šia potvarkio dalimi buvo įforminti savivaldybės turto disponavimo veiksmai , t. y. priimdama šį aktą tuo metu Vilniaus miesto valdyba veikė kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, o ne kaip administravimo subjektas, įgyvendinantis viešojo administravimo funkcijas. Tai, kad ginčo teisinis santykis susijęs su turto perdavimu, iš esmės yra civilinio teisinio pobūdžio, patvirtino ir faktas, kad minėta potvarkio dalis negaliojančia pripažinta būtent sprendžiant kilusį ginčą bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašoma atlyginti turtinė žala (nuostoliai) iš esmės yra kilusi iš ginčo, kuris yra civilinio teisinio pobūdžio, ir todėl jų skundas dėl turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.).

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir priimti nagrinėti jų skundą.

Pareiškėjai teigia, kad skunde sprendžiami nurodytos žalos atlyginimo klausimai, kurie susiję su panaikinto administracinio akto dalimi vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 31 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.6 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 6.271 straipsniu ir 6.279 straipsnio 1 dalimi, todėl priskirtina administracinio teismo kompetencijai. Taip pat pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtas Bendrovės skundas dėl civilinėje byloje panaikinto akto žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. eI-3792-811/2017) šiuo metu yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo žinioje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro ginčo dėl žalos atlyginimo teismingumo klausimas.Parėškėjai pateikė skundą teismui, kuriuo prašė priteisti jiems 535 100 Eur žalos atlyginimą solidariai iš atsakovų

Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Skundo pagrindu nurodė administracinio akto panaikinimą Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004, kuriuo, tenkinant ieškovo Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį, be kita ko, buvo pripažinta negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ dalis dėl 323,45 kv. m ploto patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini) perdavimo į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą (toliau – ir 1991 m. Potvarkis), panaikinta ginčo patalpų teisinė registracija atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ vardu, patalpos išreikalautos iš svetimo neteisėto atsakovo UAB „Diagnostikos poliklinika“ valdymo ir grąžintos atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, įpareigojant ją atkurti ieškovui nuosavybės teises į minėtas patalpas natūra. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta byloje atnaujinus procesą, kuria buvo atmestas V. D., E. K., V. Š. prašymas dėl teismo sprendimo panaikinimo arba pakeitimo ir paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m.

gegužės 5 d. sprendimas (tą dalis, kiek nebuvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis.

Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, argumentavo, kad žala atsirado dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų – 1991 m. Potvarkio, kuris laikytinas vienašališku administraciniu aktu, todėl ginčas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus; 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai priskirtos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimas sprendžiamas ne tik pagal ginčo šalių subjektus, bet ir pagal teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta, ar Vilniaus miesto valdyba, priimdama 1991 m. Potvarkį, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, ar įgyvendino savo, kaip turto savininkės teises.

Specialioji teisėjų kolegija savo nutartyse yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą byloje pagal UAB „Centresta“ skundą Vilniaus apskrities viršininkui; 2004 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą byloje pagal UAB „Mabilona“ skundą Vilniaus apskrities viršininko administracijai; 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą byloje pagal V. P. komercinės firmos „Indra“ skundą Kauno miesto savivaldybei; 2014 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą byloje pagal P. M. skundą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, kt.).

Įvertinus 1991 m. Potvarkio turinį, tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčas kilo iš santykių viešojo administravimo srityje, nes ginčo aktu buvo sprendžiama dėl 323,45 kv. m ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą, t. y. buvo realizuojamos Vilniaus miesto savivaldybės, kaip turto savininkės, teisės. Nustačius, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo kilo civilinių teisinių santykių pagrindu, nepriklausomai nuo to, kad juose dalyvauja savivaldybė per atitinkamas institucijas, ginčas dėl žalos atlyginimo spręstinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjai nenurodė argumentų, kuriais pagrįstų, kad savivaldybė, priimdama 1991 m. Potvarkį, vykdė viešojo administravimo funkcijas. Ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ skundą dėl civilinėje byloje panaikinto akto žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. eI-3792-811/2017) savaime nereiškia, kad pareiškėjų skundas teismingas administraciniams teismams.

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka ir atsisakė jį priimti. Pareiškėjų atskirąjį skundą tenkinti nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. Š. (V. Š.), I. J., V. D. (V. D.) ir E. K. (E. K.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19397 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-774-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03100-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Gintaro Sruogio įmonės „SOKRENA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Gintaro Sruogio įmonės „SOKRENA“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Gintaro Sruogio įmonė „SOKRENA“ su skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 24–27) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Gintaro Sruogio įmonės „SOKRENA“ skundą ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl Aplinkos apsaugos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jis turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ regionų aplinkos apsaugos departamentai (įskaitant ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą) buvo reorganizuoti jungimo būdu, t. y. prijungiant juos prie Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kuris po reorganizavimo tęsė veiklą perimdamas biudžetinių įstaigų teises ir pareigas.

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Sprendimą, kuriuo nuspręsta patvirtinti Aplinkos apaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. 16068881. Aplinkos apsaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktu Nr. 16068881 pareiškėjui apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis dalis  – 5 112 Eur. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo nuostatas ir pareiškėjo skundo turinį, teismas sprendė, kad Aplinkos apsaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 16068881, kuris buvo patvirtintas Aplinkos apsaugos departamento Sprendimu, yra

administracinis aktas, kuris buvo patikrintas ir patvirtintas centrinio viešojo administravimo subjekto – Aplinkos apsaugos departamento. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos teismingumas turi būti nustatomas pagal struktūrinio padalinio Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos bei Apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio – veiklos teritoriją ir buveinę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos bei Apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio buveinės adresas yra: M. K. Čiurlionio g. 3, Šiauliai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų teismų veiklos teritorijų nustatymo ir Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsnį Šiaulių miestas ir regionų apygardos administracinio teismo veikimo teritorijoje, todėl skundas nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

III.

Pareiškėjas Gintaro Sruogio įmonė „SOKRENA“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir išspręsti skundo teritorinio teismingumo klausimą.

Pareiškėjas mano, kad skundą padavė tinkamam teismui. ABTĮ 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė. Šiuo atveju atsakovu yra Sprendimą priėmęs Aplinkso apsaugos departamentas, kurio buveinė yra A. Juozapavičiaus g. 9, Vilnius. Be to, analogiškoje situacijoje dėl analogiško Aplinkos apsaugos departamento sprendimo Vilniaus apygardos administracinis teismas jau yra priėmęs kitų pareiškėjų skundus (pvz., administracinė byla Nr. eI-4281-764/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje situacijoje yra konstatavęs, kad skundas turėtų būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Gintaro Sruogio įmonės „SOKRENA“ skundą dėl to, kad jis nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Gintaro Sruogio įmonė „SOKRENA“ 2018 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Aplinkos apaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 16068881.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis priimta remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą, kuriuo patvirtintas Aplinkos apaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 16068881, padarė išvadą, jog byla priskirtina ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet Regionų apygardos administraciniam teismui, nes patikrinimą atliko Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė.

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 1.6 ir 2 punktais, be kita ko, nuspręsta Šiaulių RAAD reorganizuoti jungimo būdu – prijungiant prie Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuriai po reorganizavimo pereina visos šiuo įsakymu reorganizuojamų biudžetinių įstaigų teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277

patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo sąlygų aprašo (toliau – ir Reorganizavimo sąlygų aprašas) 5.6 punkte taip pat numatyta, kad Šiaulių RAAD reorganizuojamas, reorganizavimo būdas – regionų aplinkos apsaugos departamentai reorganizuojami jungimo būdu, prijungiant juos prie Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuris po reorganizavimo tęsia veiklą perimdamas reorganizuojamų biudžetinių įstaigų teises ir pareigas (8 p.). Reorganizavimo sąlygų aprašo 9 punkte, be kita ko, numatyta, kad Šiaulių RAAD po reorganizavimo pasibaigia. Pasibaigiančių biudžetinių įstaigų (t. y., be kita ko, Šiaulių RAAD) teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiai biudžetinei įstaigai – Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos pakeistų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatų įregistravimo Juridinių asmenų registre dieną. Nustatyta, jog pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatai Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2018 m. liepos 2 d., taigi nuo šios dienos Šiaulių RAAD perėmė Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, kuris yra atsakovas šioje byloje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, atsakovu byloje yra įtrauktas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, todėl remiantis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi, skundas turėjo būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė. Atsakovo buveinė yra registruota A. Juozapavičiaus g. 9, Vilniuje, todėl ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 10 punkte nustatyta, jog patikrinimo aktas patvirtinamas mokesčių administravimo įstatyme nustatytais terminais, nėra pakankama padaryti išvadai dėl patikrinimo akto kaip savarankiško administracinio akto, tuo pačiu ir išvadai, kad ginčų teismingumas turi būti nustatomas pagal patikrinimą atlikusių subjektų buvimo vietą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 31 straipsnio 2 dalimi. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Gintaro Sruogio įmonės „SOKRENA“ atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo Gintaro

Sruogio įmonės „SOKRENA“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19394 2018-11-30 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. AS-786-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03085-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valerijonas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Valerijonas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Valerijonas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2018 m. liepos 27 d. rašte Nr. (2.11-35)6V įformintą sprendimą, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) įpareigojama imtis veiksmų, kad atitinkamų patalpų nuomai būtų organizuojama ir vykdoma teisės aktų nustatyta konkurencinga procedūra ir tokiu būdu parinktas nuomininkas, ir iki 2018 m. rugsėjo 3 d. pranešti Konkurencijos tarybai apie Savivaldybės priimtus sprendimus (toliau – ir Raštas) (b. l. 1–5).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė su Šiaulių miesto savivaldybe (toliau – ir Savivaldybė) patalpų nuomos sutartį, kuri buvo atnaujinta 2010 m. sausio 14 d., 2012 m. sausio 13 d. bei 2018 m. sausio 2 d. sutartimis. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos tarybai kilo įtarimas, jog 2018 m. sausio 2 d. sutartimi atnaujinant nuomos sutartį galėjo būti pažeistas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnis, sąžiningos konkurencijos laisvė. Atitinkamai, buvo pradėtos procedūros dėl nuomos sutarties nutraukimo.

Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos tarybos Raštas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą. Be to, minėtu Raštu, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas asmenų lygybės prieš įstatymą principas ir sąžininga konkurencija, nes buvo apribotos išimtinai pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas pastebėjo, kad Konkurencijos tarybai nėra suteikta teisė neatlikus tyrimo įpareigoti asmenis nutraukti konkrečias civilines sutartis. Pareiškėjas mano, kad Konkurencijos taryba viršijo jai įstatymais suteiktus įgaliojimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (b. l. 39–40).

Teismas pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo, t. y. asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Įvertinęs Konkurencijos tarybos Rašto turinį, teismas konstatavo, kad juo pareiškėjui nėra taikytos jokios neigiamo poveikio priemonės, Rašte suformuluoti įpareigojimai Administracijos, o ne pareiškėjo atžvilgiu, todėl skundžiamas Raštas pats savaime nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėją ir Administraciją sieja sutartiniai santykiai, nesudaro galimybės pareiškėjui reikalauti ginti Administracijos teisių.

III.

Pareiškėjas UAB „Valerijonas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą priimti (b. l. 42–43).Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas suteikti informaciją, ar Raštu yra reikalaujama

arba siūloma Savivaldybei nutraukti su pareiškėju 2018 m. sausio 2 d. sudarytą nuomos sutartį. Atsakydama Konkurencijos taryba 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad Konkurencijos taryba Raštu paprašė Savivaldybės nedelsiant imtis aktyvių veiksmų esamai situacijai ištaisyti ir nuomos patalpų konkursui organizuoti. Tokie aktyvūs veiksmai galėtų apimti ir minėtos nuomos sutarties nutraukimą. Taigi, pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba pripažino, kad skundžiamu Raštu įpareigojo Savivaldybę nutraukti su pareiškėju sudarytą nuomos sutartį. Tokiu būdu, pasak pareiškėjo, yra sukuriamas pareiškėjui teisinis neaiškumas, netikrumas.

Pareiškėjas nurodo, kad ne tik asmenys, kuriems priimtas teisės aktas tiesiogiai nustatys teises ir pareigas, turi teisę dalyvauti administracinėje procedūroje, bet ir asmenys, kuriems administracinis aktas teisines pasekmes sukels netiesiogiai. Pareiškėjas pažymi, kad pagal VAĮ 27 straipsnio 1 dalį, jeigu administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti šioje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma ir šiems asmenims raštu pranešama apie teisę dalyvauti šioje procedūroje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjama, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Konkurencijos tarybos Raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, atskirajame skunde tvirtindamas, kad ginčijamu Konkurencijos tarybos Raštu Savivaldybė iš esmės buvo įpareigota su pareiškėju nutraukti nuomos sutartį, todėl toks Konkurencijos tarybos Raštas nors ir netiesiogiai, tačiau sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, t. y. pareiškėjui sukuriamas teisinis neaiškumas, netikrumas.

Iš pareiškėjo siekiamo teisme nuginčyti Konkurencijos tarybos Rašto turinio matyti, kad juo Konkurencijos taryba nurodė Administracijai, jog turi pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjas galėjo būti privilegijuojamas kitų potencialių nuomininkų atžvilgiu (b. l. 8). Konkurencijos taryba nurodė, kad tokiu atveju Savivaldybė nedelsiant turėtų imtis aktyvių veiksmų esamai situacijai ištaisyti ir nuomos patalpų konkursui organizuoti. Konkurencijos taryba minėtu Raštu nekonstatavo jokių Konkurencijos įstatymo pažeidimų ir Administracijai nepateikė jokių valdingų nurodymų ar privalomai vykdytinų įpareigojimų. Iš Rašto turinio matyti, kad Konkurencijos taryba, darydama prielaidą dėl galimai pažeistų Konkurencijos įstatymo nuostatų, iš esmės Administracijai pateikė rekomendacinio pobūdžio pasiūlymą, jog ji turėtų imtis aktyvių veiksmų esamai situacijai ištaisyti. Taigi, pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba minėtu Raštu įpareigojo Savivaldybę nutraukti su pareiškėju sudarytą nuomos sutartį.

Konkurencijos taryba Rašte pateikė Administracijai informacinio pobūdžio informaciją, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą, taip pat informavo, kad už Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus viešojo administravimo subjektams gali būti skiriama piniginė bauda (b. l. 9). Taigi, šiuo Raštu nebuvo nei pradėtas tyrimas, nei buvo priimtas galutinis sprendimas, konstatuojantis Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimus, taip pat nebuvo skirtos Administracijai baudos.

Minėtu Raštu Konkurencijos taryba paprašė Administracijos imtis veiksmų, kad atitinkamų patalpų nuomai būtų organizuojama ir vykdoma teisės aktų nustatyta konkurencinga procedūra ir tokiu būdu parinktas nuomininkas, taip pat paprašė iki 2018 m. rugsėjo 3 d. pranešti apie Savivaldybės priimtus sprendimus. Taigi, Konkurencijos taryba iš esmės tik paprašė Administracijos savo veikloje vadovautis galiojančiais teisės aktais, be kita ko, laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytų įpareigojimų – išnuomojant savo nekilnojamąjį turtą ūkinei veiklai vykdyti organizuoti konkurencingą atrankos procedūrą ir vadovautis objektyviais atrankos kriterijais. Šiuo atveju jau skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad toks Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad tokio Rašto pareiškėjui sukeliama teisinė pasekmė yra ta, kad sukuriamas pareiškėjui teisinis neaiškumas, netikrumas (dėl galimo nuomos sutarties nutraukimo). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisinės pasekmės – tai įtaka asmens teisėms (jų atsiradimas, pasikeitimas ar

pasibaigimas) ar įstatymų saugomiems interesams. Pareiškėjo nurodomas teisinis neaiškumas nereiškia pareiškėjo teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, todėl ši pareiškėjo nurodyta situacija negali būti laikoma teisine pasekme, kurią lemia minėto Konkurencijos tarybos Rašto priėmimas.

Iš byloje esančio Savivaldybės tarybos 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo projekto matyti, kad Savivaldybės taryba svarsto įpareigoti Administracijos direktorių nutraukti su pareiškėju pasirašytą 2018 m. sausio 2 d. sutartį (b. l. 10). Tuo atveju, jei Administracija minėtą sutartį nutrauktų, pareiškėjas, manydamas, kad toks nutraukimas yra neteisėtas, turėtų galimybę savo teises ginti bendrosios kompetencijos teismuose, ginčydamas tokių Administracijos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Valerijonas“ atskirojo skundo netenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19512 2018-12-03 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-806-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03281-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5; 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. V4-252 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui T. M. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Įsakymo galiojimą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo. Prašymą grindė tuo, kad Įsakymas priimtas nesant teisės pažeidimo sudėčiai ir atsakovui viršijant kompetenciją, yra nemotyvuotas. Netenkinus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, jam bus sukelta neatitaisoma žala, nes dėl nuobaudos fakto jis negali konkuruoti su kitais administratoriais, kurie peržengia 80 sąlyginių įmonių ribą ir dėl to susiduria su rizika nebūti paskirtu konkrečios įmonės administravimui, kuri turi turto, iš kurio galėtų būti mokamas atlyginimas bankroto administratoriui bei vykdoma bankroto procedūra. Be to, būtų priverstas laukti, kol įmonės bus paskirtos administruoti kitiems bankroto administratoriams, kurių atrankos balas šiuo metu yra didesnis už pareiškėjo, nors jeigu nuobauda nebūtų paskirta, į jų vietą būtų paskirtas pareiškėjas, kadangi bankroto administratorių balai yra nuolat kintantys, nes priklauso nuo įvairių aplinkybių, įskaitant ir likviduotų nemokių įmonių skaičiaus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą patirs nesustabdžius Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – viešas įspėjimas. Pažymėjo, kad ši nuobauda Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka yra paskelbta Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

Teismas akcentavo, kad esminė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų tenkintas, būtų panaikintas Įsakymas ir juo pareiškėjui paskirta nuobauda, tame tarpe ir atitinkamoje interneto svetainėje esanti informacija apie nuobaudos pareiškėjui skyrimą. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, tokių veiksmų nebūtų galima atlikti, t. y. įvykdyti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jam daromos žalos yra nepagrįsti jokiais įrodymais, yra abstraktaus, menamo pobūdžio, paremti prielaidomis, nukreiptomis į ateitį. Pažymėjo, kad paaiškėjus, jog pareiškėjui nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, jis turės galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais ir patirtus nuostolius prisiteisti teisme.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog dėl nuobaudos fakto jis negali konkuruoti su kitais administratoriais, kurie peržengia nurodytą 80 sąlyginių įmonių ribą ir dėl to susiduria su rizika nebūti paskirtu konkrečios įmonės administravimui, kuri turi turto, iš kurio galėtų būti mokamas atlyginimas bankroto administratoriui bei vykdoma bankroto procedūra, be to, būtų priverstas laukti, kol įmonės bus paskirtos administruoti kitiems bankroto administratoriams, kurių atrankos balas šiuo metu yra didesnis už pareiškėjo, nors jeigu nuobauda nebūtų paskirta į jų vietą būtų paskirtas pareiškėjas, nukreipti į ateitį, kurie negali būti vertinami, kaip reali grėsmė didelei ar neatitaisomai žalai atsirasti. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (pats savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kitų išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, teismas nenustatė.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas nurodo, kad skunde pateikė motyvus ir išrašą iš ĮRBIS, t. y. bankroto administratorių atrankos sistemos, kurie pagrindžia, kad Įsakymu paskirta nuobauda jam sukėlė neigiamus padarinius, su kuriais pareiškėjas susiduria skundo pateikimo teismui metu, – leistinas administruoti sąlyginių įmonių skaičius sumažintas 2 sąlyginėmis įmonėmis, dėl ko pareiškėjas nebegali konkuruoti su kitais administratoriais, kurie peržengia 80 sąlyginių įmonių ribą, t. y. yra blogesnėje konkurencinėje padėtyje. Šie padariniai egzistuoja šiuo metu, jie nėra nukreipi į ateitį.

Dėl leistino administruoti sąlyginių įmonių skaičiaus sumažinimo susiduria su rizika nebūti paskirtas konkrečios įmonės administravimui, kuris būtų pavestas jam nesant nuobaudos. Kadangi bankroto administratorių balai yra nuolat kintantys (priklauso nuo įvairių aplinkybių, įskaitant ir likviduotų nemokių įmonių skaičiaus), dėl nuobaudos gali susidurti su situacija, kuomet jam nebus paskiriamos įmonės administravimui. Nuobaudos galiojimo metu konkrečioms įmonėms, kuriose dalyvauti siekia ir siektų pareiškėjas, bus skiriami administratoriai, kurie yra geresnėje konkurencinėje padėtyje nei pareiškėjas ir kurie negalėtų konkuruoti su pareiškėju, jeigu nuobauda nebūtų paskirta. Tokie padariniai yra nukreipti į ateitį, tačiau jie yra bet kokiu atveju neišvengiami dėl bankroto administratorių atrankos, naudojantis ĮRBIS. Dalyvaujant ĮRBIS atrankoje pareiškėjui ir administratoriams, kurių konkurencinis balas būtų žemesnis, pareiškėjui nesant pritaikytos nuobaudos, administruoti įmones neabejotinai bus paskirti kiti administratoriai, o ne pareiškėjas. Tokie padariniai pagrįsti ĮRBIS programiniais algoritmais. Tai reiškia, kad su šiais padariniais yra neabejotinai susidurtina ir jie negali būti vertinami tik kaip hipotetiniai. Susidūrus su šiais padariniais situacija taps ypatinga tuo, kad jos atstatyti į status quo (ankstesnė padėtis), buvusį iki Įsakymo priėmimo, Įsakymo panaikinimo atveju nėra jokios galimybes. Tokia pozicija yra pagrįsta ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, pagal kurį paskyrus administruoti įmones kitiems bankroto administratoriams, vietoj kurių nesant paskirtos nuobaudos būtų paskirtas pareiškėjas, ir panaikinus Įsakymą, pareiškėjas nebus atgal paskirtas tokių įmonių bankroto administratoriumi. Tokie padariniai sąlygoja kitus padarinius – pareiškėjas negalės gauti atlyginimo už administravimą ir rinkti įmonių administravimo patirties balus, tiesiogiai priklausančius nuo administruotų įmonių skaičiaus. Šių padarinių atstatyti nėra įmanoma.

Pareiškėjo teigimu, Įsakymo galiojimas bylos nagrinėjimo metu kelia jam didelę žalą, kurią yra privalu stabdyti bylos nagrinėjimo metu, kadangi atkurti šios žalos palankaus teismo sprendimo atveju nėra galimybės. Juolab, kad teismas nesprendė, jog pareiškėjo skundas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstas. Tai per se pagrindžia Įsakymo galimą neteisėtumą ir būtinumą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką faktas, kai dalis padarinių, yra nukreipti į ateitį, nesudaro pagrindo atmesti jo prašymo.

Pareiškėjo vertinimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, vėlesnis Įsakymo panaikinimas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, pareiškėjo teisių neapgintų ir tikslas, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą, būtų neįgyvendintas, o pats reikalavimas, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą, netektų prasmės. Pareiškėjui palankus teismo sprendimas nesukeltų realių teisinių padarinių, nes atkurti iki Įsakymo priėmimo ar jo sustabdymo buvusios padėties būtų neįmanoma. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki Įsakymo priėmimo ar jo sustabdymo buvusios padėties atkūrimą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovo interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus. Todėl šiuo atveju yra akivaizdu, kad nesustabdžius Įsakymo galiojimo, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma žala.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirajį skundą su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas vertina, kad šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde keliamo reikalavimo pobūdį, jo faktinį pagrindimą, skundžiamo sprendimo turinį, jo įtaką kitiems asmenims, realios grėsmės, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nėra ir pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl pati tikimybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo teiginys, kad panaikinus Įsakymą pareiškėjas nebus atgal paskirtas tokių įmonių bankroto administratoriumi, yra ydingas, nes ne faktas, kad pareiškėjas būtų buvęs atrinktas ir vėliau teismo paskirtas tokių įmonių administratoriumi.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas bankroto administravimo paslaugas teikia kaip juridinio asmens, teikiančio bankroto administravimo paslaugas, vadovas, taigi Įsakymu skirta nuobauda bankroto administratoriui fiziniam asmeniui jokios įtakos bankroto administratoriaus juridinio asmens atrankos rodikliams neturi.

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos Įsakymo galiojimą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta

neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį

dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Taigi procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde (prašyme) suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų (prima facie) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (tarkim pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra akivaizdžių pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo nepagrįstumo požymių. Kaip matyti iš bylos duomenų, skundo forma ir turinys atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jis pripažintinas preliminariai pagrįstu.

Tačiau vienos iš dviejų būtinų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti Įsakymo galiojimą, kuriuo nuspręsta už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Bankroto administratorių atrankos taisyklių pažeidimą bankroto administratoriui T. M. skirti nuobaudą – viešą įspėjimą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad dėl paskirtos nuobaudos patiria realius nuostolius, nes paskirta nuobauda turi tiesioginę įtaką jo galimybėms būti paskirtu konkrečių įmonių administratoriumi bei konkurencijai su kitais administratoriais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje ginčijamą Įsakymą ir byloje esančius duomenis, pripažįsta, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip reali grėsmė didelei ar neatitaisomai žalai atsirasti. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Taigi tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam administraciniam aktui, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl paminėta aplinkybė savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo

užtikrinimo priemones. Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį

interesą. Nagrinėjamu atveju sustabdžius Įsakymo galiojimą būtų neproporcingai pažeisti atsakovo, kaip nemokumo valdymo srityje priežiūrą atliekančios įstaigos, interesai. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius  ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės

netaikymo palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19388 2018-11-30 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. eA-2126-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00674-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Pasvalio rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. DK-388 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. G.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Įsakymu Administracijos direktorius paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą – už tai, kad pareiškėja nustatytu terminu (iki 2016 m. spalio 24 d.) neįvykdė rašytinio pavedimo parengti, apskaičiuoti ir pateikti bendrą Brandos egzaminų vykdymo, vertinimo ir apeliacijų ataskaitą (toliau – ir Ataskaita). Pareiškėja aplinkybės, kad laiku (pavėlavo vieną dieną) neatliko rašytinio pavedimo, neginčijo, tačiau nesutiko su tuo, jog padarė tarnybinį nusižengimą.

3. Pareiškėja nurodė, kad tam, jog įvykdytų 2016 m. spalio 10 d. Administracijos direktoriaus įsakymą Nr. DV-680 „Dėl pavedimo E. G.“, ji iš brandos egzaminų vyresniųjų vykdytojų, vertinimo ir apeliacinių komisijų pirmininkų turėjo gauti ataskaitas apie brandos egzaminų metu dirbusių asmenų išdirbtas valandas ir žinoti lėšų egzaminams vykdyti 2016 metams skirtą sumą. Pareiškėja nuo raštiško pavedimo gavimo dienos ėmėsi jį vykdyti, t. y. Administracijos Švietimo ir sporto skyriaus (toliau – ir Švietimo ir sporto skyrius) vedėjo vardu 2016 m. spalio 12 d. paruošė ugdymo įstaigų vadovams raštą dėl ataskaitų pateikimo, kurį skyriaus vedėjas atsisakė pasirašyti, ir šį raštą išsiuntė adresatams. Mokymo įstaigų atsakingi asmenys ataskaitas pateikė 2016 m. spalio 12–17 dienomis, tačiau trys gimnazijos (Pumpėnų, Pasvalio Petro Vileišio ir Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) ataskaitose nenurodė egzaminus vykdžiusių asmenų realiai išdirbtų darbo valandų, todėl pareiškėja pagalbos kreipėsi į Švietimo ir sporto skyriaus vedėją ir Administracijos direktorių bei į pačias gimnazijas.

4. 2016 m. spalio 21 d. tik Pumpėnų gimnazija jai atsiuntė patikslintą ataskaitą, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos direktorius apskritai atsisakė patikslinti pateiktas ataskaitas, o Vaškų gimnazija patikslintą ataskaitą atsiuntė tik 2016 m. spalio 25 d., kai jau buvo pasibaigęs raštiško nurodymo įvykdymo terminas, tačiau ir patikslintose ataskaitose buvo nurodytas nerealus egzaminus vykdžiusių asmenų išdirbtų darbo valandų skaičius. Vykdydama rašytinį pavedimą pareiškėja susidūrė ir su kita problema, kad į jos žodinius paklausimus Švietimo ir sporto skyrius vedėjas ir Finansų skyriaus vedėja nurodė skirtingą egzaminams vykdyti 2016 metams skirtą lėšų sumą, todėl ji Administracijos direktoriaus ir Finansų skyriaus vedėjos 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu paprašė įvardyti tikslią sumą. Tik 2016 m. spalio 25 d., kai jau buvo pasibaigęs rašytinio pavedimo įvykdymo terminas, pareiškėjai Administracijos direktorius nurodė, kad tam yra skirta 5,5 tūkst. Eur suma. Po šių duomenų gavimo 2016 m. spalio 25 d. pareiškėja išsiuntė paruoštą ataskaitą Administracijos direktoriui, Finansų ir Apskaitos skyriams su prierašu, kad mokyklinių ir valstybinių brandos egzaminų vyresnieji vykdytojai savo ataskaitose fiksavo nerealų išdirbtų valandų skaičių. Pareiškėja teigė, kad gavusi duomenis, tą pačią dieną įvykdė Administracijos direktoriaus įsakymą, ir tvirtino, jog vykdė jai pavestą užduotį, tačiau susidūrusi su užduoties vykdymo problemomis, prašė savo vadovų pagalbos, bet jos nesulaukė. Pareiškėjos teigimu, pagal ankstesnę jos darbo patirtį, rengiant tokio pobūdžio ataskaitas, būdavo žinoma tiksli lėšų suma, skirta egzaminams vykdyti, todėl pagal tai būdavo parengiama bendra ataskaita, atliekami skaičiavimai egzaminų vykdytojams.

5. Pareiškėja teigė, kad ne dėl savo kaltės neturėjo objektyvios galimybes laiku ir tinkamai atlikti rašytinio pavedimo, todėl tarnybinio nusižengimo nepadarė, todėl Įsakymas yra neteisėtas ir nepagristas.

6. Atsakovas Pasvalio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. DV-680 pareiškėjai buvo

nustatytas terminas pateikti Ataskaitą iki 2016 m. spalio 24 d. Pareiškėja Ataskaitą elektroniniu paštu išsiuntė Administracijos direktoriui, Administracijos Finansų ir Apskaitos skyrių vedėjams 2016 m. spalio 25 d., 21 val. 49 min. Ataskaitoje pareiškėja aiškiai įvardijo, kad pateikiami duomenys yra nerealūs, t. y. ji yra netiksli, todėl rašytinio pavedimo įvykdymas buvo formalus, tikslūs duomenys ir skaičiavimai, kurių buvo reikalaujama, nebuvo pateikti. Pareiškėja yra atsakinga už brandos egzaminų organizavimą (brandos egzaminų priežiūrą, Pasvalio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) teritorijoje esančių mokyklų koordinavimą, organizavimą, priežiūrą ir konsultavimą brandos egzaminų klausimais), apie priskirtas funkcijas ne tik žinojo, bet ir vykdė jas ilgą laiką (nuo 2014 m. kovo 1 d.). Pareiškėja privalėjo užtikrinti Apmokėjimo už brandos egzaminų vykdymą, kandidatų darbų vertinimą ir apeliacijų nagrinėjimą tvarkos aprašo, patvirtinto Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T1-143 (toliau – ir Aprašas), nuostatų įgyvendinimą, t. y. informuoti bendrojo ugdymo įstaigas apie Aprašo nuostatų reikalavimus, pareigą pateikti vyresniųjų vykdytojų, vertinimo ir apeliacinių komisijų pirmininkų ataskaitas ir kita. Administracijos direktoriaus 2016 m.

spalio 10 d. įsakymu Nr. DV-680 „Dėl pavedimo E. G.“ pareiškėjai suformuluotas reikalavimas iki 2016 m. spalio 24 d. pateikti Ataskaitą ir apskaičiavimus pagal Aprašą nėra papildoma užduotis, o pareiškėjos tiesioginė pareiga, kylanti iš jos pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų. Pagal Administracijoje nusistovėjusią praktiką šios ataskaitos būdavo pateikiamos einamųjų metų rugsėjo mėnesį, po to Savivaldybės tarybos einamųjų metų rugsėjo mėnesio posėdžiui teikiamu sprendimo projektu dėl Savivaldybės biudžeto tikslinimo atitinkamai didinami bendrojo ugdymo įstaigų asignavimai, skiriant lėšas apmokėti už brandos egzaminų vykdymą ir kandidatų darbų vertinimą. Pareiškėjai iki 2016 m. spalio mėnesio nepateikus Ataskaitos, Administracijos direktorius įsakymu nustatė terminą Ataskaitai parengti ir apskaičiavimams atlikti. Pareiškėja ėmėsi nepakankamų veiksmų, kad užtikrintų pavedimo įvykdymą, o tikslios skirtų egzaminams vykdyti 2016 metais sumos nepateikimas raštu nėra esminė priežastis, dėl kurios pareiškėja negalėjo tinkamai ir laiku atlikti pavestų pareigų.

8. Atsakovo nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu įvertinta faktinių aplinkybių visumą, nustatyti ir pasisakyta dėl visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, nustatyta ir pareiškėjos kaltė: pareiškėja turėjo numatyti, kad dėl jos neveikimo gali kilti tam tikri padariniai, tačiau tikėjosi lengvabūdiškai jų išvengti, t. y. padarė tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo. Pareiškėjai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, kuri atitinka nuobaudos skyrimo kriterijus ir yra adekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui.

II.

9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjos E. G. skundą patenkino, t. y. panaikino Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. DK-388 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo E. G.“; priteisė pareiškėjai iš Pasvalio rajono savivaldybės administracijos 850 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja, eina Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Administracijos direktorius Įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2, 3 ir 6 punktais, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktais, 29 straipsnio 1, 2 dalimis ir 3 dalies 1 punktu, 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.1 punktu, Administracijos darbo reglamento, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. DV-9 (pakeisto Administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. DV-457), 50, 51, 52, 54, 55.1 punktais, atsižvelgdamas į 2016 m. lapkričio 21 d. išvadą „Dėl E. G. tarnybinio nusižengimo“ Nr. ASI-695 (toliau – ir Išvada) paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą už tai, kad pareiškėja iki 2016 m. spalio 24 d. neparengė bendros Brandos egzaminų vykdymo, vertinimo ir apeliacijų ataskaitos, neatliko apskaičiavimų Aprašo 1 punkte įvardytiems vykdytojams ir jų nepateikė Administracijos Finansų ir Apskaitos skyriams.

11. Teismas nustatė, kad Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas K. P. 2016 m. spalio 4 d. tarnybiniu pranešimu Nr. ŠS-93 informavo Administracijos direktorių apie tai, kad pagal Aprašo 22 nuostatas Švietimo ir sporto skyrius iki šiol nėra parengęs Ataskaitos; aprašyti pareiškėjos veiksmai ir paprašyta imtis priemonių. 2016 m. spalio 10 d. Administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. DV-680 „Dėl pavedimo E. G.“ (toliau – ir Rašytinis pavedimas), kuriuo pareiškėjai buvo pavesta iki 2016 m. spalio 24 d., vadovaujantis mokyklų ir gimnazijų vyresniųjų vykdytojų, vertinimo ir apeliacinių komisijų pirmininkų pateiktomis ataskaitomis, parengti Ataskaitą, atlikti skaičiavimus Aprašo 21 punkte įvardytiems vykdytojams ir pateikti juos Finansų ir Apskaitos skyriams. Administracijoje 2016 m. spalio 25 d. gautas Finansų skyriaus raštas Nr. FS-1 „Dėl apskaičiavimo nepateikimo“, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis Rašytiniu pavedimu, pareiškėja iki 2016 m. spalio 24 d. 17 val. nepateikė Finansų skyriui Ataskaitos ir skaičiavimų pagal Aprašą. Remdamasis šiuo pranešimu Administracijos direktorius 2016 m. spalio 25 d. pavedė Administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiajai specialistei V. Š. atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo.

12. Teismas konstatavo, kad Taisyklių 3 ir 4 punktų nuostatos nebuvo pažeistos, tarnybinis nusižengimo tyrimas buvo pradėtas ir atliktas įgalioto subjekto, t. y. Administracijos Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiosios specialistės V. Š., kuriai atlikti tarnybinį patikrinimą pavedė Administracijos direktoriaus (pareiškėją į pareigas priėmęs asmuo).

13. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 2 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. 2 (toliau – ir Pranešimas) pareiškėjai pranešta, jog ji yra įtariama padariusi tarnybinį nusižengimą. Teismas aptarė Švietimo ir sporto skyriaus nuostatų, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. DV-783 (su pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai), Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. DV-210 patvirtinto Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) nuostatas bei Aprašo 21 ir 22 punktų nuostatas, reglamentuojančias Ataskaitos pateikimą.

14. Teismas nustatė, kad Pranešime nėra nurodyti jokie kiti konkretūs pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, kuriais buvo pažeistos minėtų teisės aktų nuostatos, išskyrus tai, kad pareiškėja iki 2016 m. spalio 24 d. neįvykdė Rašytinio pavedimo.

15. Teismas pagal Išvados konstatuojamąją dalį nustatė, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas taip: ji iki 2016 m. spalio 24 d. neparengė bendros Ataskaitos, neatliko skaičiavimų Aprašo 1 punkte įvardytiems vykdytojams ir jų nepateikė Administracijos Finansų ir Apskaitos skyriams, t. y. pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo esmė yra būtent nustatytu terminu (iki 2016 m. spalio 24 d.) neįvykdytas Rašytinis pavedimas parengti, apskaičiuoti ir pateikti bendrą Ataskaitą.

16. Teismas sprendė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu tarnybiniu nusižengimu, už kurio padarymą pareiškėja patraukta tarnybinėn atsakomybėn, yra įvertinti šie pareiškėjos veiksmai (neveikimas): neparengimas iki 2016 m. spalio 24 d. bendros Ataskaitos ir skaičiavimų Aprašo 1 punkte įvardintiems vykdytojams neatlikimas ir jų nepateikimas Administracijos Finansų ir Apskaitos skyriams.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėja, siekdama įvykdyti Rašytinį pavedimą, iš mokymosi įstaigų vyresniųjų vykdytojų, vertinimo ir apeliacinių komisijų pirmininkų turėjo gauti ataskaitas apie brandos egzaminų metu dirbusių asmenų išdirbtas valandas. Iš pareiškėjos paaiškinimų teismas nustatė, kad pagal ankstesnę jos darbo patirtį, rengiant tokio pobūdžio ataskaitas, būdavo žinoma tiksli iš savivaldybės biudžeto numatyta skirti lėšų suma egzaminams vykdyti ir, atsižvelgus į tai, būdavo rengiama bendra ataskaita, atliekami skaičiavimai egzaminų vykdytojams. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad 2016 m. spalio 10 d. apie 8 val. Švietimo ir sporto skyriaus specialistų pasitarime Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas K. P. nurodė, jog pareiškėjai negalima telefonu ar elektroniniu paštu prašyti ar reikalauti mokyklų vadovų jokių duomenų ir  / ar vykti į mokyklas be vedėjo pavedimo ar Administracijos direktoriaus įsakymo. Todėl vykdydama Rašytinį pavedimą ir minėtą skyriaus vedėjo žodinį nurodymą, pareiškėja 2016 m. spalio 11 d. parengė Švietimo ir sporto skyriaus raštą dėl duomenų iš vyresniųjų vykdytojų, vertinimo ir apeliacinių komisijų pirmininkų gavimo bendrai Ataskaitai parengti, tačiau šį raštą Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas atsisakė pasirašyti. Tuomet pareiškėja 2016 m. spalio 12 d. išsiuntė vyresniųjų vykdytojų, vertinimo, apeliacinių komisijų pirmininkams (ugdymo įstaigų egzaminų centrų vadovams) elektroniniu paštu laišką be Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo parašo, prašydama iki 2016 m. spalio 14 d. pabaigos pristatyti ataskaitas apie egzaminų metu darbuotojų išdirbtas valandas. 2016 m. spalio 12 d. Švietimo ir sporto skyriui ataskaitą atsiuntė Pasvalio Petro Vileišio gimnazija; 2016 m. spalio 13 d. – Pasvalio r. Vaškų gimnazija; 2016 m. spalio 13 d. – Pasvalio Svalios pagrindinė mokykla; o 2016 m. spalio 17 d. – Pasvalio r. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija; Pasvalio Pumpėnų gimnazija; Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla. Pasvalio r. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Pumpėnų ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos ataskaitose nepateikė duomenų apie egzaminus vykdžiusių asmenų išdirbtas darbo valandas, todėl pareiškėja 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Administracijos direktorių ir Švietimo ir sporto skyriaus specialistą R. S. (skyriaus vedėjo atostogų metu laikinai ėjusį skyriaus vedėjo pareigas) dėl pagalbos gauti reikalingą informaciją apie egzaminus vykdžiusių asmenų išdirbtas darbo valandas. Prašomos informacijos pareiškėja negavo. 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu siųstu laišku pareiškėja prašė Finansų skyriaus vedėjos įvardyti egzaminams vykdyti apmokėti numatytą sumą.

18. 2016 m. spalio 21 d. pareiškėja elektroniniu paštu išsiuntė Pasvalio r. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Pumpėnų ir Pasvalio Petro Vileišio gimnazijų vadovams laiškus dėl pateiktų duomenų patikslinimo. 2016  m. spalio 21 d. Pumpėnų gimnazija pareiškėjai atsiuntė patikslintą ataskaitą, o 2016 m. spalio 25 d. pareiškėjai patikslintą ataskaitą atsiuntė Vaškų gimnazija. 2016 m. spalio 24 d. elektroniniu paštu Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos direktorius atsisakė patikslinti pateiktas ataskaitas. 2016 m. spalio 24 d. pareiškėja Administracijos direktoriui elektroniniu laišku nurodė, kad negali atlikti jai pavestos užduoties ir parengti bendros Ataskaitos, nes nežino tikslios egzaminų vykdytojams apmokėti numatytos sumos, o mokymosi įstaigų vadovai pateikė netikslias ataskaitas, kuriose užfiksuotas nerealus išdirbtų valandų skaičius. 2016 m. spalio 25 d. raštu ASI-627 „Dėl lėšų egzaminų vykdymui 2016 metams“ Administracijos direktorius informavo pareiškėją, jog Savivaldybės biudžete brandos egzaminams organizuoti ir vykdyti numatyta 5,5 tūkst. Eur suma. 2016 m. spalio 25 d. vakare pareiškėja išsiuntė paruoštą Ataskaitą administracijos direktoriui, Finansų ir Apskaitos skyriams su prierašu, kad mokyklinių ir valstybinių brandos egzaminų vyresnieji vykdytojai savo ataskaitose fiksavo nerealų išdirbtų valandų skaičių.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėja laiku, t. y. iki 2016 m. spalio 24 d., neįvykdė Rašytinio pavedimo. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėja elektroniniu paštu pateikė bendrą Ataskaitą, kuri DVS registruota 2016 m. spalio 26 d., pareiškėja 2016 m. spalio 27 d. elektroniniu paštu pateikė išsamią bendrą Ataskaitą Administracijos direktoriui, Finansų ir Apskaitos skyriams. Pareiškėjai nustatyto termino užduočiai įvykdyti dieną (2016 m. spalio 24 d.) ji dar nebuvo gavusi visų mokymosi įstaigų vadovų ataskaitų, todėl negalėjo užbaigti bendros Ataskaitos, atlikti skaičiavimų. Vertindamas atidumo, apdairumo ir rūpestingumo aspektu, teismas sprendė, kad pareiškėja nesiėmė visų būtinų priemonių, kad pavedimas būtų

įvykdytas laiku, nes iš mokymosi įstaigų gavusi neišsamius duomenis, uždelsė pareikalauti duomenų patikslinimo (pvz., Vaškų gimnazijos duomenys pareiškėjai buvo pateikti 2016 m. spalio 13 d.), tačiau patikslinti duomenis pareiškėja paprašė tik 2016 m. spalio 20 d. Teismas konstatavo, kad toks pareiškėjos neveikimas, vertinant visumą jos atliktų veiksmų, neleidžia spręsti dėl didesnio jos kaltės laipsnio, todėl jos kaltė gali būti įvertinta tik kaip nedidelio laipsnio nepakankamas rūpestingumas.

20. Teismas sprendė, kad Išvadoje nustatytas pavedimo įvykdymo termino pažeidimas yra nereikšmingas ir negalėjo sukelti Išvadoje nurodytų pasekmių, t. y., jog Administracija negalėjo apmokėti už brandos egzaminų vykdymą, kandidatų darbų vertinimą ir apeliacijų nagrinėjimą, tuo pažeisdama trečiųjų asmenų teisę gauti atlyginimą už atliktą darbą. Šios pasekmės nėra susijusios su ta pareiškėjos veika (neveikimu), todėl teismas sprendė, kad nusižengimas buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių atsakovui. Teismas, atsižvelgęs į nedidelį pareiškėjos kaltės laipsnį, nedidelę vėlavimo trukmę, į pareiškėjos veiksmus, kuriais ji stengėsi laiku įvykdyti pavedimą, tarnybinį pažeidimą pripažino mažareikšmiu, t. y. tokio pobūdžio, už kurį tarnybinės nuobaudos – pastabos, paskyrimas yra neproporcingas, o Įsakymą panaikino.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, sprendė, kad taikant teisingumo ir protingumo kriterijus, prašoma priteisti suma už skundo parengimą mažinama iki 450 Eur, o 400 Eur suma už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose neviršijo nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteistina, ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjai iš atsakovo priteisė 850 Eur.

III.

22. Atsakovas Pasvalio rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. G. skundą atmesti.

23. Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą, valstybės tarnautojų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems patikėtų funkcijų vykdymą ir kt. Panaikinus paskirtą tarnybinę nuobaudą, būtų sudaromos sąlygos pareiškėjai nevykdyti (netinkamai vykdyti) Pareigybės aprašyme priskirtų funkcijų, pavedimų, netinkamai organizuoti savo veiklą, vėluoti atlikti priskirtas pareigas bei tikėtis išvengti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja valstybės tarnybos sampratai, nesuderinamas su valstybės tarnautojo veikla ir jai keliamais reikalavimais, kenkia sėkmingam atsakovo funkcionavimui, menkina pasitikėjimą juo, sudaro prielaidas ir kitiems darbuotojams elgtis pagal pareiškėjos suformuotą elgesio modelį.

24. Atsakovas tvirtina, kad parenkant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai buvo laikomasi bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų, teisingumo ir protingumo kriterijų, o paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, adekvati padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdžiui, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, garantuoja viešąjį interesą, valstybės tarnautojų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems patikėtų funkcijų vykdymą.

25. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, nes vėlavimą atsiskaityti už brandos egzaminų vykdymą lėmė būtent pareiškėjos veiksmai (neveikimas), kitų tai lėmusių aplinkybių nenustatyta. Todėl Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad dėl pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo pažeista trečiųjų asmenų teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą, vėluojant paskirstyti mokinio krepšelio lėšas ugdymo įstaigoms. Nors nebuvo padaryta tiesioginės materialinės žalos atsakovui, tačiau tai neleidžia teigti, kad tarnybinis pažeidimas yra mažareikšmis ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Tarnybinis pažeidimas daro neigiamą poveikį bendram įstaigos darbui, valstybės tarnybos reputacijai, menkina valstybės tarnautojo, įstaigos autoritetą, silpnina žmonių (t.  y. asmenų, vykdančių brandos egzaminus) pasitikėjimą pareiškėja ir atsakovu. Valstybės tarnautojas, elgdamasis priešingai, nei to reikalauja Valstybės tarnybos įstatymas, nevykdydamas valstybės tarnautojo pareigų, kartu pažeidžia ir viešąjį interesą.

26. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos kaltė dėl padaryto tarnybinio nusižengimo gali būti vertinama tik kaip nedidelio laipsnio nepakankamas rūpestingumas. Pareiškėja funkcijas, susijusias su brandos egzaminų organizavimu, vykdė nuo 2014 metų. Teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėja, būdama atsakinga už skaičiavimų atlikimą ir pateikimą, nesant pateisinamų priežasčių, pareigos nevykdė iki Rašytinio pavedimo suformulavimo, t. y. iki 2016 m. spalio 10 d., nors brandos egzaminų pakartotinė sesija baigėsi 2016 m. liepos 7 d. Teismas nevertino, kad pavėluotas Rašytinio pavedimo įvykdymas yra formalus – Ataskaita pateikta su pastabomis, joje nurodoma, jog pateikiami duomenys yra nerealūs. Pareiškėja nepateikė tikslių skaičiavimų ir Ataskaitos, siekdama pagrįsti pastabų teisingumą, jokių paaiškinimų taip pat nepateikė, jokių veiksmų nebesiėmė. Pareiškėja, kaip valstybės tarnautoja, net ir pažeidusi terminą, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti tinkamai įvykdyti pavedimą. Atsakovas teigia, kad padarė pagrįstą išvadą, jog

pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo, t. y. turėjo ir galėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų / neveikimo kils neigiamų pasekmių, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.

27. Pareiškėja E. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

28. Pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog jos padarytas tarnybinis nusižengimas yra mažareikšmis, o paskirta tarnybinė nuobauda – neproporcinga. Atsakovas nepagrįstai jos, kaip valstybės tarnautojos, statusą, neatsižvelgdamas į kaltę, laiko esmine aplinkybe, lemiančia padaryto tarnybinio nusižengimo nemažareikšmiškumą. Atsakovas nenurodo konkrečių argumentų, apsiriboja bendro pobūdžio teismų praktikos citavimu ir teiginiu, kad pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, keliami griežtesni reikalavimai, elgesio standartai.

29. Pareiškėja akcentuoja, kad nei Išvadoje, nei Įsakyme, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neteigė, kad dėl pareiškėjos kaltės buvo pavėluota atsiskaityti už brandos egzaminų vykdymą, tai nauja aplinkybė, kuri apeliaciniame skunde negali būti keliama. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neteigė, kad pagal susiklosčiusią praktiką lėšas paskirstydavo einamųjų metų rugsėjo mėnesį, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Lėšoms už brandos egzaminų vykdymą išmokėti būtinas Savivaldybės tarybos sprendimas, kuris buvo priimtas 2016 m. lapkričio 23 d. Šio sprendimo priėmimo operatyvumui pareiškėjos pavėlavimas įvykdyti Rašytinį pavedimą vieną dieną neturėjo įtakos, nes Savivaldybės tarybos posėdžiai vyksta iš anksto numatytomis dienomis. Dėl pareiškėjos veiksmų nebuvo pažeista trečiųjų asmenų teisė gauti atlyginimą už darbą vėluojant paskirstyti lėšas ugdymo įstaigoms.

30. Pareiškėja teigia, kad pavėluotas Ataskaitos pateikimas jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, tai pagrįstai konstatuota teismo sprendime, nes pateiktos netikslios Ataskaitos niekas nebetikslino, nors pareiškėja pagal gautus duomenis pateikė skaičiavimus, kad reikalinga 6 182,76 Eur suma, pažymėdama, kad jose užfiksuotas nerealus dirbtų valandų skaičius. Pareiškėjos buvo paprašyta sumažinti gautose ataskaitose pateiktus duomenis iki 5 500 Eur sumos, kuri buvo numatyta 2016 metų Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-12 brandos egzaminams organizuoti ir vykdyti, tačiau pareiškėja tai daryti atsisakė, prašė, kad jas patikslintų ataskaitas atsiuntę įgalioti asmenis. Administracijos Finansų skyrius Savivaldybės tarybai 2016 m. lapkričio 23 d. teikė tvirtinti 5 500 Eur sumą. Todėl, priešingai, nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, pareiškėjai buvo būtina žinoti Savivaldybės biudžete numatytą lėšų dydį brandos egzaminams organizuoti ir vykdyti, o jai tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad ji atsisakė pažeisti nustatytą lėšų paskirstymo tvarką, kurią iš esmės pažeidė pats atsakovas.

31. Pareiškėja nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl jos kaltės laipsnio, nes, atsakovo teigimu, ji jau ilgą laiką – nuo 2014 metų vykdė brandos egzaminų organizavimo funkciją ir jai pareiga atlikti skaičiavimus, rengti Ataskaitą buvo gerai žinoma. Pareiškėja pabrėžia, kad jai nuobauda buvo paskirta už Rašytinio pavedimo neįvykdymą laiku, o ne už tai, kad ji be atsakovo pavedimo nevykdė nuo 2014 metų vykdytų pareigų. Be to, Aprašas 21 ir 22 punktais, reglamentuojančiais Ataskaitos rengimą, buvo papildytas 2016 m. birželio 22 d., todėl skaičiavimų pareiškėja atlikti tokiu pat būdu, kaip atlikdavo anksčiau, nebegalėjo.

32. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad po brandos egzaminų pakartotinės sesijos pabaigos (2016 m. liepos 7 d.) iki rugpjūčio mėnesio pabaigos atostogavo asmenys, pagal Aprašą įpareigoti Švietimo ir sporto skyriui pateikti ataskaitas apie darbuotojų dirbtas valandas, o pareiškėja atostogavo iki rugsėjo 23 d. Todėl, jei buvo būtinybė Ataskaitą parengti rugsėjo mėnesį, Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas neturėjo laukti, kol pareiškėja grįš iš atostogų, o pavesti šį darbą kitam skyriaus tarnautojui. Joks aktas neįpareigojo būtent pareiškėjos rengti ataskaitos pagal Aprašo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2016 m. birželio 22 d., tai buvo pavesta Švietimo ir sporto skyriui.

33. Pareiškėja pabrėžia, kad vykdė Rašytinį pavedimą, susidūrusi su problemomis, prašė vadovų pagalbos, bet jos nesulaukė. Todėl ne dėl savo kaltės neturėjo galimybės laiku ir tinkamai įvykdyti Rašytinio pavedimo, o nesant tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

34. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjos E. G. skundas, t. y. panaikintas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m.

lapkričio 24 d. įsakymas Nr. DK-388, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumas ir pagrįstumas.35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino, t. y. panaikino Įsakymą, nustatęs, kad pareiškėja laiku,

tai yra iki 2016 m. spalio 24 d., neįvykdė Rašytinio pavedimo – vadovaudamasi mokyklų ir gimnazijų vyresniųjų vykdytojų, vertinimo ir apeliacinių komisijų pirmininkų pateiktomis ataskaitomis, neparengė bendros Brandos egzaminų vykdymo, vertinimo ir apeliacijų ataskaitos, neatliko skaičiavimų Aprašo 21 punkte įvardintiems vykdytojams ir nepateikė jų Administracijos Finansų ir Apskaitos skyriams, tačiau, atsižvelgęs į pareiškėjos veiksmus siekiant įvykdyti šį pavedimą, sprendė, kad pareiškėjos kaltė dėl laiku neįvykdyto pavedimo gali būti įvertinta tik kaip nedidelio laipsnio nepakankamas rūpestingumas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos nusižengimas buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių atsakovui, o atsižvelgiant į nedidelį pareiškėjos kaltės laipsnį, nedidelę vėlavimo trukmę, į pareiškėjos veiksmus, kuriais ji stengėsi laiku įvykdyti pavedimą, pripažįstamas mažareikšmiu,  t. y. tokio pobūdžio, už kurį tarnybinės nuobaudos – pastabos paskyrimas yra neproporcingas.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjos padarytą tarnybinį nusižengimą mažareikšmiu, nes dėl pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo kilo neigiamos pasekmės – pažeista trečiųjų asmenų teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą, vėluojant paskirstyti mokinio krepšelio lėšas ugdymo įstaigoms, pareiškėja tarnybinį nusižengimą padarė dėl neatsargumo, t. y. turėjo ir galėjo numatyti, jog dėl jos veiksmų / neveikimo kils neigiamų pasekmių, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, o Įsakymu paskirta nuobauda proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

38. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

39. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.).

41. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse

instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011; kt.).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2013  m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-507/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).

43. Jeigu konstatuojama, kad iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, jog nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-109/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2014; 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).

44. Nustatyta, kad pareiškėjai Įsakymu tarnybinė nuobauda – pastaba, buvo paskirta už tai, jog ji iki 2016 m. spalio 24 d. neparengė Ataskaitos, neatliko skaičiavimų Aprašo 1 punkte įvardytiems vykdytojams, nepateikė jų Administracijos Finansų ir Apskaitos skyriams ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Pareigybės aprašymo 7.1, 7.5 ir 7.29 punktus, Nuostatų 7.9 punktą, Administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. DV-680 „Dėl pavedimo E. G.“, Aprašo 22 punktą.

45. Akcentuotina, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta būtent už Rašytinio pavedimo neįvykdymą, pareiškėja neginčija fakto, kad laiku, t. y. iki 2016 m. spalio 24 d., nepateikė Ataskaitos. Bylos duomenys patvirtina, kad Ataskaitą ir skaičiavimus Aprašo 1 punkte įvardytiems vykdytojams pareiškėja Administracijos Finansų ir Apskaitos skyriams pateikė elektroniniu paštu 2016 m. spalio 25 d., o šie dokumentai Administracijos dokumentų valdymo sistemoje užregistruoti 2016 m. spalio 26 d., t. y. iš esmės pareiškėja pavėlavo vieną dieną.

46. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjos kaltę ir įvertindamas ją kaip nedidelio laipsnio nepakankamą rūpestingumą, išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėja nedelsdama, po Rašytinio pavedimo, kuris buvo suformuluotas 2016 m. spalio 10 d., gavimo, 2016 m. spalio 11 d. pradėjo jį vykdyti, tačiau susidūrė su šio pavedimo vykdymo kliūtimis, kuomet jai kilo sunkumų kreipiantis į asmenis, pagal Aprašo 21 punktą įpareigotus pateikti ataskaitas apie brandos egzaminų metu vyresniųjų vykdytojų, administratorių, vykdytojų, vertinimo, apeliacinių komisijų pirmininkų, vertintojų ir apeliacinių komisijų narių, menų dalykų, technologijų mokytojų (darbo vadovų) išdirbtas valandas. Be to, ne visi minėtas ataskaitas įpareigoti pateikti asmenys pateikė jas pareiškėjos prašytu terminu – iki 2016 m. spalio 14 d., duomenis reikėjo tikslinti, dėl to ji pakartotinai į juos kreipėsi 2016 m. spalio 20 d. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas reikšmingas aplinkybes, kuomet pareiškėja, vykdydama Rašytinį pavedimą, negavo būtinos konkrečios informacijos ir iš kitų Administracijos tarnautojų.

47. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas, kaip pareiškėjos darbdavys, turintis įrodinėjimo naštą byloje, apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisinių argumentų ir nenurodo byloje pateiktų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nustatyto pareiškėjos kaltės laipsnio.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo klausimą ir atsižvelgdama į tai, kad byloje iš esmės yra nesutinkama dėl įrodymų, kuriais atsakovas grindė savo poziciją dėl pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo, vertinimu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip

pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

49. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas nebuvo formalus, sukėlė neigiamas pasekmes – buvo pažeista trečiųjų asmenų teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą, vėluojant paskirstyti mokinio krepšelio lėšas ugdymo įstaigoms. Pastebėtina, kad nei Aprašas, nei kiti dokumentai (išskyrus Rašytinį pavedimą) konkrečiai nenustatė ir atsakovas šių aplinkybių nepagrindė, iki kada turėjo būti pateikta Ataskaita ir iki kada turėjo būti atsiskaityta už atliktą darbą asmenims, dirbusiems organizuojant brandos egzaminus ir turėjusiems teisę gauti atlyginimą už dirbtą laiką Aprašo nustatyta tvarka. Pabrėžtina, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda ne už jos netinkamą funkcijų, susijusių su brandos egzaminų organizavimu, atlikimą apskritai, o už tai, jog ji iki 2016 m. spalio 24 d. nepateikė Ataskaitos, t. y tinkamai neįvykdė Rašytinio pavedimo. Atsakovas apeliaciniame skunde pats patvirtina, kad lėšos dirbusiems organizuojant brandos egzaminus asmenims faktiškai buvo išmokėtos tik po to, kai Savivaldybės taryba 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. T1-220 patikslino Savivaldybės biudžetą. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, kad būtent pareiškėjos netinkamai įvykdytas Rašytinis pavedimas, t. y. jo įvykdymo pavėlavimas viena diena, galėjo sukelti tokias pasekmes, kurias pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs vertinti kaip itin reikšmingas, sudarančias pagrindą spręsti, kad pareiškėjai Įsakymu paskirta nuobauda – pastaba, nagrinėjamu atveju būtų proporcinga, o pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas nepripažintas mažareikšmiu. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti bendro pobūdžio teiginiai ir argumentai apie aukštesnius atsakomybės ir elgesio standartus, keliamus pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, viešojo intereso buvimą, nagrinėjamu atveju nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl kurių pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda panaikinta.

50. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nepaneigia ir paties atsakovo pareigos imtis reikiamų priemonių, kad viešojo administravimo institucijai pavestos funkcijos būtų atliekamos tinkamai ir laiku, pasitelkiant atitinkamas pavaldžių valstybės tarnautojų atliekamų darbų kontrolės priemonės kartu užtikrinant jiems tinkamas sąlygas pavestiems darbams atlikti. Bylos duomenys patvirtina, jog ne nuo vienos pareiškėjos veiksmų priklausė, kad Rašytinis pavedimas būtų įvykdytas tinkamai ir laiku. Atsakovas nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjai švietimo įstaigų atstovai pateikė netikslius duomenis, būtinus Ataskaitai parengti, arba jų apskritai nepateikė, be to, ji, rinkdama informaciją ir vykdydama Rašytinį pavedimą, susidūrė su nuo jos valios nepriklausančiomis kliūtimis ir iš kitų Administracijos padalinių ir tarnautojų, kuomet ji negalėjo operatyviai kreiptis į švietimo įstaigų vadovus dėl būtinos informacijos gavimo, jai nebuvo suteikta konkreti informacija apie Savivaldybės biudžete numatytas lėšas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

51. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Įsakymo nepagrįstumo, atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

52. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėja turi teisę gauti išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Kartu su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja pateikė ir bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (400 Eur rengiant ir teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą), pagrindimą (IV t., b. l. 100–101). Pateiktas išlaidų apskaičiavimas ir prašomas priteisti išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto rekomenduojamo

priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą (yra daugiau nei du kartus mažesnis už rekomenduojamą). Todėl pareiškėjai iš atsakovo priteisiamas 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai E. G. iš atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos 400 Eur (keturis šimtus eurų)

bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19395 2018-11-30 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. A-1929-520/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01276-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas nurodė, jog į teismą dėl savo teisių pažeidimo kreiptis anksčiau negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol su jais pareiškėjas yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Dėl šios priežasties pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Kadangi šiame straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė ieškinio senaties termino netaikyti ir jį atnaujinti.

1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Marijampolės PN atvyko 2011 m. birželio 30 d. ir buvo perkeltas į 17 būrį 171 brigadą, t. y. į narkomanų būrį, nors pareiškėjas nebuvo narkomanas. Būdamas šiame būryje 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje buvo priverstas kartu su kitais nuteistaisiais laikytis bado akcijos dėl to, kad Marijampolės PN parduotuvėje norėjo uždrausti būtiniausius maisto produktus. Nevalgę 8 paras, jie buvo priversti save žaloti, kadangi į bado streiką nebuvo reaguojama, o už tai, kad save žalojo, jiems buvo pareikšti įtarimai.

1.3. Pareiškėjo teigimu, 2012 m. balandžio 11 d. jis buvo pervestas į 4 būrį 42 brigadą. Sekcijoje (kambaryje), kurioje gyveno, buvo dar nuo 20 iki 23 nuteistųjų, kambario plotas buvo apie 40–45 kv. m. Esant tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, buvo tik 3 tupimi tualetai ir 3 pisuarai. Jie nebuvo uždari, todėl nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis.

1.4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 23 d. dirbo darbo zonoje, liejimo ceche formuotoju. Visą šį laiką teko dirbti su itin karštos temperatūros lydytu metalu, o tam tinkami rūbai, respiratoriai nebuvo išduoti. Tokiu būdu darbo metu pareiškėjas kasdien prisikvėpuodavo grafito.

1.5. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo pervestas į 9 būrio 3 sekciją po daugiau nei dviejų mėnesių, praleistų baudos izoliatoriuje. Šiame būryje gyveno nuo 12 iki 14 nuteistųjų, kambario dydis apie 24 kv. m. Sekcijos kampuose buvo matyti pelėsis, viduryje iš lubų bėgdavo vanduo. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, patikrinimų metu buvo nustatyta, kad kampuose yra pelėsio, trūksta natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, taip pat Visuomenės sveikatos centras įpareigojo Marijampolės PN administraciją pašalinti pažeidimus iki 2014 m. gegužės 25 d., tačiau administracija nieko taip ir nepadarė. Tokiu būdu pats pareiškėjas 2014 m. spalio mėnesį paprašė 9 būrio auklėtojo medžiagų ir pats padarė sekcijos remontą.

1.6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog 2013 m. lapkričio 28 d. 9 būryje buvo stipriai sumuštas, dėl ko buvo išvežtas į ligoninę, kurioje buvo siuvama lūpa, šviečiama galva, veidas buvo stipriai sumuštas, išmušti trys priekiniai dantys, ištinusios rankos, kojos. Siekdamas pagerinti savo ir kitų nuteistųjų gyvenimą, buvo stipriai sumuštas, pažemintas, nepaisant to, administracija toliau atlikti bausmę grąžino į tą patį lokalinį sektorių, 9 būrį, tokiu būdu toliau leisdama kitiems nuteistiesiems tyčiotis ir žeminti pareiškėją.

1.7. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN gydytojas G. K. netinkamai atlieka savo darbą. Pareiškėjas ne kartą buvo etapuotas į laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), išrašant iš jos, buvo paskiriamas tolimesnis ambulatorinis gydymas, tačiau grįžus į Marijampolės PN gydytojas neskirdavo tinkamų vaistų, dėl to spec. etapu tekdavo grįžti į LAVL gydytis iš naujo.

1.8. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo gyvenimo sąlygos Marijampolės PN visą laiką (šioje įstaigoje pareiškėjas praleido penkerius metus) buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Tai sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, sužalojimus, jis tapo narkomanu, pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didžiulė ir nepataisoma žala.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

2.1. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas bausmę Marijampolės PN atlieka nuo 2011 m. birželio 30 d. Nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. liepos 24 d. bausmę atliko 4 būryje 42 brigadoje. Atsakovas prašė ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis, taikyti senaties terminą, kadangi dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui, sunaikinti ir atsakovo atstovas objektyvių dokumentų pateikti negali.

2.2. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas bausmę atliko 9 būryje 91 brigadoje. Per šį laikotarpį buvo baustas: 2013 m. rugpjūčio 13 d. uždarant į baudos izoliatorių 13 parų, 2013 m. rugpjūčio 26 d. uždarant į kamerą 9 paroms, 2013 m. spalio 10 d. – 7 paroms. Pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN etapu nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. sausio 23 d., nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 20 d., nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. vasario 5 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. 9 būryje pareiškėjas gyveno 1 gyvenamojoje patalpoje,

kurios plotas buvo 23,22 kv. m, įrengtos 7 gyvenamosios vietos. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir vienas pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyveno pareiškėjas, suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Taip pat 9 būrio sanitariniame mazge buvo atliktas remontas.

2.3. Atsakovas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, numatyta tvarka nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriamas atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje, kur įrengta penkiolika maišytuvų. 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką galėjo naudotis šeštadieniais nuo 9.30 iki 12.00 valandos. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje.

2.4. Atsakovas nurodė, kad 9 būryje, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, buvo įvairių patalpų (iš viso 9) bei erdvus lauko kiemas (apie 470 kv. m), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas (dažnai gan elementarias) kvalifikacijas, gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ (toliau – ir VĮ „Mūsų amatai“), kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties (per metus skaičius kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.

2.5. Atsakovas pažymėjo, kad 9 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Esant būtinybei, lokaliniame sektoriuje yra dar trys sanitariniai ir higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami.

2.6. Atsakovo teigimu, Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi, vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes.

2.7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas klaidingai ir neadekvačiai ar net sąmoningai tendencingai savo skunde pritaiko EŽTT sprendimų citatas. Dauguma jo pateiktų citatų kalinimo sąlygų tema yra iš bylų (-os), kur nagrinėjamos sąlygos kamerų tipo patalpose, t. y. tardymo izoliatoriuose arba pataisos namų baudos izoliatoriuje, tačiau pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją (pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą), atskirdamas kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos prasme, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta talpa. Be to, patalpų atitiktis higienos normoms – temperatūra, apšvietimas, švara ir sveikata, gryno oro patekimas ir t. t., yra periodiškai tikrinama šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms, laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose.

2.8. Atsakovas pažymėjo, kad bendras 9 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 224,12 kv. m. Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 470 kv. m, šiame kieme yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta.

2.9. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 9 būrio gyvenamosios patalpos Nr. l ir Nr. 2 dėl skunde minimų pažeidimų nebuvo tikrintos. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. gegužės 16 d. tokį patikrinimą nuteistųjų būryje Nr. 10 (šis būrys yra antrame pastato aukšte, šiame lokaliniame sektoriuje) pagal kito nuteistojo skundą atliko ir išvadoje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) pažeidimų nenustatė. Patikrinimo metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šilumos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta.

2.10. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog nors Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, yra nurodyti poilsio kambariai, tačiau dėl vietos stokos ne visuose būriuose yra poilsio kambariai. Virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkte nurodyta, kad tik esant techninėms galimybėms, virtuvėlė įrengiama. Tai, kad nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, tikrai negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas

lokaliniuose sektoriuose neribojamas, o maistu nuteistieji yra aprūpinami centralizuotai, juos nemokamai maitinant tris kartus per dieną.

2.11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodo, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Atsakovo atstovas neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastis būtų buitinės kalinimo sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Todėl, atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos atlyginimo suma, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė, t. y. valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II.

3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui T. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų ir dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.

4. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5  dalių nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2011 m. birželio 30 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. birželio 29 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 29 d. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir atsižvelgus į atsakovo prašymą, teismo vertinimu, laikotarpiui iki 2013 m. birželio 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009; 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013), teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013 m. birželio 28 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už šį laikotarpį atmestina, byla nagrinėtina dėl neturtinės žalos, padarytos nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2016 m. birželio 29 d., atlyginimo priteisimo.

6. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tinkamų gydymo paslaugų jam nesuteikimu, t. y. kad gydytojas neskirdavo tinkamų vaistų, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, CK Šeštosios knygos XXXV skyriaus nuostatomis, pažymėjo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Todėl ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Taip pat, vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktika (žr., pvz., 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006; 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013), Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio bei ABTĮ 105 straipsnio 1 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 liepos 23 d. dirbo liejimo ceche, esant aukštai temperatūrai, nebuvo išduodami tinkami rūbai, respiratoriai, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pirmiausia vertintinas laikotarpis nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 23 d. dėl ieškinio

senaties termino pritaikymo. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas iš esmės, kadangi nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti esminių bylos aplinkybių, būtinų teismo sprendimui priimti. Pareiškėjui 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2017 m. vasario 27 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti atsakovą bei suformuluoti reikalavimą atsakovui VĮ „Mūsų amatai“.

8. Pareiškėjas skundo patikslinimą pateikė 2017 m. balandžio 4 d. (išsiuntė 2017 m. kovo 29 d.) ir nurodė, jog anksčiau negalėjo pateikti, kadangi neturėjo pinigų nusipirkti voką, rašymo priemones, pridėjo Marijampolės PN 2017 m. kovo 22 d. raštą Nr. 20/07-311 bei nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštį už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d., tačiau teismui nepateikė duomenų už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 2 d. iki teismo posėdžio datos 2017 m. balandžio 3 d. bei nenurodė priežasčių, kodėl iki teismo posėdžio negalėjo pateikti skundo patikslinimo. Be to, pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, t. y. nenurodė tinkamo atsakovo bei nesuformulavo skundo reikalavimo. Dėl šių priežasčių teismas skundą paliko nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 6 p.).

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomo teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto nuostatomis, atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, kad pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 24 d. buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas 4 būryje 42 brigadoje, kurios gyvenamųjų patalpų plotas buvo 53,24 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,13 kv. m ploto, o nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas 9 būryje 91 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas buvo 23,22 kv. m ir joje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,31 kv. m, taip pat, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina gyvenamųjų patalpų plotus bei nuteistojo paskyrimus į tam tikrus būrius, konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma šiuo atveju nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko 3,13 kv. m, 3, 31 kv. m, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini.

10. Teismas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų plotų atmetė, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui 4 ir 9 būrio planus, kurie patvirtina gyvenamųjų patalpų tikslius plotus. Teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų (pvz., neišvardijo, kokie tiksliai asmenys buvo laikomi šioje gyvenamoje patalpoje). Atsižvelgęs į tai, teismas šiuo atveju vadovavosi Marijampolės PN duomenimis dėl įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų užimamas plotas, kadangi nei nacionaliniai teisės aktai, nei EŽTT jurisprudencija tokio reikalavimo nenumato, taip pat pareiškėjo argumentus, jog iš patalpų ploto turi būti išskaičiuojamas ir tualeto bei prausyklos užimamas plotas, kadangi pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose tualeto ir prausyklos patalpos yra įrengtos atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Taip pat teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą taip pat atmesti.

12. Vadovaudamasis HN 76:2010 24 punkto bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad pataisos įstaigą nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centras, patalpos, kuriose gyvena pareiškėjas, nebuvo tikrintos, tačiau buvo tikrintos patalpos 10 būryje ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vertino, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nepažeidė.

13. Vadovaudamasis HN 76:2010 22 punkto ir HN 134:2015 14 bei 16 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, oro temperatūra kamerose buvo žema, tačiau, kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo, nenurodė. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala. Taip pat Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. kovo 4 d. rašte nurodė, jog patikrinus 9 būrio 3 sekciją buvo nustatyta, kad ant lubų ir ant sienų išplitęs pelėsis, tarakonų ir graužikų nepastebėta. Taip pat nustatė, jog oro temperatūra atitiko HN 76:2010 26 punkte reglamentuotą vertę, santykinė oro drėgmė viršijo HN 76:2010 26 punkte reglamentuotą vertę, nustatytas oro judėjimo greitis mažesnis už reglamentuotą, todėl Marijampolės visuomenės sveikatos

centras rekomendavo dažniau vėdinti gyvenamąsias patalpas. Taip pat nustatė, jog dirbtinė apšvieta neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimo (nustatytas 120 lx). Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, vadovaujantis HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi.

14. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad buvo per mažai tualetų ir jie buvo neuždari, taip pažeidžiant pareiškėjo privatumą, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 ir 6 punktų bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo norma) nuostatomis, pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog nėra duomenų, kad nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, jog reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Atsakovas byloje nurodė, kiek 4 ir 9 būryje buvo tualetų, pisuarų, tačiau nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių minėtuose būriuose. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl tualetų trūkumo.

15. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto bei HN 76:2010 21 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktika, pažymėjo, jog, atsakovo teigimu, 9 būrio pastate pradėti vykdyti remonto darbai nuo 2016 m. balandžio 11 d., todėl negali pateikti detalesnių įrodymų (nuotraukų) apie minėtame būryje sanitarinių mazgų atskyrimą bei duris, tačiau nurodė, jog 9 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų buvo įrengtos pertvaros bei tualetai buvo užtraukiami užuolaidomis, jog 4 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis ir tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos. Iš atsakovo pateiktų 4 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų nustatyta, tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas. Teismas pažymėjo, kad kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN pagal atsakovo pateiktas nuotraukas buvo nustatyta, jog 9 būrio tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016).

16. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog 4 ir 9 būryje nebuvo virtuvėlės, kur būtų galima gaminti maistą, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad 4 būryje buvo įrengta virtuvėlė ir tai patvirtina prie bylos pateikti duomenys, t. y. 4 būrio planas bei nuotraukos. Atsakovas nurodė, jog virtuvėlė 9 būryje negalėjo būti įrengiama, kadangi nebuvo techninių galimybių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų, todėl pareiškėjo argumentus dėl virtuvėlių nebuvimo atmetė.

17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog atvykus į Marijampolės PN buvo paskirtas į būrį, kuriame vartojami narkotikai, todėl ir pats pradėjo vartoti narkotikus, o artimieji tai sužinoję, neatvykdavo į pasimatymus, teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog, jo žiniomis, pareiškėjas iki atvykstant į įstaigą vartojo narkotines medžiagas. Pareiškėjas kalėjo 4 būryje, kuris buvo priskirtas prie dirbančių VĮ „Mūsų amatai“, gamybos rezerve, ir 9 būryje, kuriame gyveno 18–40 metų amžiaus gero (patenkinamo) elgesio asmenys. Pagal pateiktus atsakovo duomenis įstaigoje 22 būrys buvo priskirtas prie neigiamai charakterizuojamų, linkusių nelegaliai naudotis mobiliaisiais telefonais, turinčių priklausomybių. Be to, narkotikų vartojimas yra asmens laisvas apsisprendimas, kurio negali nulemti atsakovas. Pasimatymai taip pat vykta laisva valia ir atsakovas pasimatymus gali tik riboti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad iki atvykstant į įkalinimo įstaigą nevartojo narkotikų, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė.

18. Dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 28 d. sumušimo teismas pažymėjo, jog Marijampolės PN pateikė atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. 39/06-76 dėl pareiškėjo susižalojimo gyvenamojoje zonoje, iš kurios matyti, kad Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnį dėl nuteistojo T. G. susižalojimo, nesant nusikalstamos veikos įvykio, bei nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2013 m. lapkričio 29 d. liudytojo apklausos protokole pareiškėjas paliudijo, jog dėl susižalojimo buvo kaltas alkoholis. Tai pripažino pats, pasirašydamas apklausos protokolą. Todėl pareiškėjo argumentus dėl sužalojimo ir patalpinimo vėl į tą pačią kamerą teismas atmetė, kadangi pats pareiškėjas paliudijo, jog su nuteistaisiais nekonfliktuoja. Byloje nenustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad 9 būryje galėjo kilti reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas pateiktame patikslinime nurodo, jog jam buvo grasinta, kad nekeltų jokių pretenzijų dėl sumušimo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai grasino, įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

19. Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti pareiškėjo sveikatos

sutrikimai. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. pažyma patvirtina, kad dėl įvairių nusiskundimų sveikata į gydytojus pareiškėjas kreipėsi 84 kartus. Nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines-psichotropines medžiagas, įskaitą. Asmens sveikatos istorijoje yra 4 apsvaigimo nustatymo aktų kopijos, kuriose konstatuoti apsvaigimai opiatais, amfetaminu, metamfetaminu, alkoholiu. Gydytojų išvados ir įrašai Asmens sveikatos istorijoje leidžia spręsti, kad pareiškėjo apibūdinti sveikatos sutrikimai, negalavimai yra nulemti jo paties pasirinkto elgesio ir gyvenimo būdo.

20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tualeto patalpose neužtikrino deramo privatumo, buvo nustatyti ir kiti sanitarinių sąlygų pažeidimai: pelėsis, apšvietimo trūkumas, ir konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į pažeidimus ir jų trukmę, teismas pripažino būtinybę priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

22. Įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vertino, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 300 Eur.

III.

23. Pareiškėjas T. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis dėl gyvenamojo ploto, tačiau šie duomenys yra melagingi. Lovos gyvenamosiose patalpose yra dviejų aukštų, todėl nuteistųjų gyvendavo dvigubai daugiau.

23.2. 4 būryje nebuvo įrengta virtuvė, ji buvo tik 3 būryje, nors atsakovas teigia priešingai. Tai patvirtina pareiškėjo pateiktas Marijampolės PN direktoriaus raštas.

23.3. Būryje, kuriame gyveno pareiškėjas, nebuvo pakeisti langai, kampuose veisdavosi pelėsis, buvo tarakonų, graužikų, vidury kambario iš lubų lašėdavo ant žemės vanduo. Pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą, kuris atlikęs patikrinimą (pareiškėjui nedalyvaujant), įpareigojo Marijampolės PN administraciją ištaisyti pažeidimus, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjas pats padarė remontą savo jėgomis. Tai gali patvirtinti liudytojai (9 būrio auklėtojas bei kiti tuo metu su pareiškėju kalėję asmenys – M. J., M. Š., G. A., N. Ž. ir E. B.).

23.4. Nuo atvykimo į Marijampolės PN 2011 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į narkomanų būrį, kuriame pats tapo narkomanu. Marijampolės PN administracija nesiima jokių priemonių, kad šioje įstaigoje nebūtų narkomanų. Administracija neteisingai nurodė, kad pareiškėjas jau laisvėje buvo narkomanu.

23.5. Sanitariniai mazgai buvo neuždari, tik skiriami 1 m aukščio pertvara. Tualetai buvo tupimi, surūdiję.23.6. VĮ „Mūsų amatai“ pareiškėjas dirbo liejimo ceche su aukštos temperatūros lydytu metalu, tačiau su netinkamais

rūbais, be respiratoriaus. Dėl to patyrė daug nudegimų, liko randai.23.7. 2013 m. lapkričio 28 d. 9 būryje pareiškėjas buvo stipriai sumuštas kitų nuteistųjų, dėl ko atsidūrė ligoninėje. Jam

buvo išmušti priekiniai dantys, susiūta lūpa, stipriai sumušta galva, dėl to buvo akių bei ausų uždegimai, teko ilgą laiką praleisti LAVL. Ikiteisminis tyrimas dėl sumušimo nebuvo pradėtas. Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojas grasino pareiškėjui, jei kels pretenzijas, dėl to pareiškėjas sutiko pasirašyti apklausos protokolą, kad neva pats susitrenkė ir niekam pretenzijų neturi. Nebuvo imtasi jokių priemonių, tiesiog pareiškėjas buvo grąžintas į tą patį būrį, kuriame buvo sumuštas. Toliau teko kęsti pažeminimą, patyčias.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su 9 būrio sanitarinių mazgų įrengimu, privatumo neužtikrinimo prasme. Marijampolės PN nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Marijampolės PN neturi duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo naudojimosi tualetu būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos.

24.2. Atsakovas neatliko veiksmų, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nustatyti pažeidimai truko neilgą laiko tarpą, kadangi pareiškėjas dažnai išvykdavo etapu arba buvo perkeliamas į kitą būrį. Marijampolės PN visada skubos tvarka pašalina pažeidimus, o šiuo metu yra įrengiami nauji pastatai, kurie atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus. Pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose nuo 2011 m. birželio 30 d. iki skundo padavimo dienos (2016 m. birželio 29 d.).

26. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, pirmiausia apribojo ginčo laikotarpį, pritaikęs ieškinio senaties terminą, ir bylą nagrinėjo tik dėl neturtinės žalos, padarytos nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2016 m. birželio 29 d., atlyginimo priteisimo. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tualeto patalpose neužtikrino deramo privatumo, sanitarinių sąlygų (buvo pelėsis, drėgmė, apšvietimo ir tualetų trūkumas), ir konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bei dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.

27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš dalies tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais duomenimis dėl gyvenamojo ploto, kurie yra melagingi, taip pat būryje, kuriame pareiškėjas gyveno, nebuvo pakeisti langai, buvo tarakonų bei graužikų, dirbdamas VĮ „Mūsų amatai“, pareiškėjas patyrė daug nudegimų, liko randai. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su 9 būrio sanitarinių mazgų įrengimu, privatumo neužtikrinimo prasme, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo naudojimosi tualetu būtų patyręs kokią nors žalą, nustatyti pažeidimai truko neilgą laiko tarpą, todėl pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą, nepriteisiant atlyginimo pinigais.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

30. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su

priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

31. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, kurio netinkamumu tiek pareiškėjas, tiek atsakovas grindžia savo apeliacinius skundus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais melagingais duomenimis dėl gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų, todėl pagrįstai sprendė, kad minimali gyvenamojo ploto norma šiuo atveju nebuvo pažeista. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų plotų trūkumo atmetė, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui 4 ir 9 būrio planus, kurie patvirtina gyvenamųjų patalpų tikslius plotus, be to, nebuvo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose.

34. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 1 p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

35. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų, jog iš tiesų su pareiškėju gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau nuteistųjų nei yra miegamųjų vietų (nes, pareiškėjo teigimu, lovos gyvenamojoje patalpoje yra dviaukštės), nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodo, kokie pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai pagrindė jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai vadovavosi Marijampolės PN duomenimis dėl įrengtų gyvenamų vietų skaičiaus.

36. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepripažino pagrįstais pareiškėjo

argumentų dėl jo (pareiškėjo) perkėlimo į narkomanų būrį, dėl pareiškėjo sumušimo.37. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir

bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

38. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su 9 būrio sanitarinių mazgų įrengimu, privatumo neužtikrinimo prasme, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis administracinių teismų praktika, atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, konstatuojamas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018).

39. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad 9 būrio pastate pradėti vykdyti remonto darbai nuo 2016 m. balandžio 11 d., todėl atsakovas negali pateikti detalesnių įrodymų (nuotraukų) apie minėtame būryje sanitarinių mazgų atskyrimą bei duris (atsakovas nurodė, jog 9 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų buvo įrengtos pertvaros bei tualetai buvo užtraukiami užuolaidomis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog 4 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis, ir tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos. Be to, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo pateiktas 4 būrio sanitarinio mazgo nuotraukas, nustatė, kad tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas (pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtomis bylomis dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN (pvz., administracine byla Nr. A-2474-624/2016)).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šiuo atveju atskirose pataisos namų tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų nesiekė 1,5 m aukščio, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo naudojantis tokiais sanitariniais mazgais pažeidimą. Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Taip pat ir HN 76:2010 21 punktas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, reglamentuoja sanitarinių mazgų būtent pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių patalpose įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

41. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jam naudojantis tualetu, kuris įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. kad jis neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu.

42. Šiuo atveju, įvertinus minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nurodoma ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016) netaikytina, o atsižvelgus į byloje esančius duomenis (atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie sanitarinių mazgų įrengimą, tarp jų ir nuotraukas (I t., b. l. 55, 143–144, 147)), į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (iš esmės tualetais) ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.

43. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl virtuvės 4 būryje neįrengimo, būryje, kuriame gyveno, pelėsio ir drėgmės buvimo, pareiškėjo paskyrimo į narkomanų būrį, kuriame pats tapo narkomanu, pareiškėjo sumušimo 2013 m. lapkričio 28 d. ir šio įvykio (ne)fiksavimo, yra identiškos aplinkybėms, nurodytoms jo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė.

44. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių atitinkamos pareiškėjo skundo dalys nebuvo tenkintos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos

faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad būryje, kuriame jis gyveno, nebuvo pakeisti langai, buvo tarakonų bei graužikų, o dirbdamas VĮ „Mūsų amatai“, patyrė daug nudegimų, liko randai, pažymi, kad pareiškėjas šių argumentų skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai (aplinkybės), kurie nebuvo nurodyti skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

46. Dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbo sąlygomis VĮ „Mūsų amatai“, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi (I t., b. l. 17–18) pirmą kartą spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė daug padrikų aplinkybių, tačiau neaišku, kokios aplinkybės šiuo atveju yra skundžiamo konkretaus veiksmo (ar neveikimo) neteisėtumo pagrindas, pareiškėjas nenurodė tiksliai, dėl kokių aplinkybių kilo prašoma atlyginti žala, todėl pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą. Pareiškėjas, tikslindamas skundą (I t., b. l. 20), iš esmės papildomai nurodė tik tai, kad gyvenamasis plotas buvo nepakankamas, 4 bei 9 būryje nebuvo virtuvės, kurioje būtų galima gaminti maistą, tai tekdavo daryti toje pačioje patalpoje, kurioje gyvendavo (miegodavo), dėl to, kad tapo narkomanu, artimieji atsisakė su pareiškėju bendrauti, dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė depresiją. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi (I t., b. l. 2) priėmė pareiškėjo patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vėliau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas iš esmės, kadangi nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti esminių bylos aplinkybių, būtinų teismo sprendimui priimti. Pareiškėjui 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams iki 2017 m. vasario 27 d. pašalinti, patikslinant atsakovą bei suformuluojant reikalavimą atsakovui VĮ „Mūsų amatai“, taip pat pateikiant duomenis, susijusius su pareiškėjo įdarbinimu, bei įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš darbo (I t., b. l. 153). Pareiškėjas skundo patikslinimą pateikė 2017 m. balandžio 4 d. (išsiuntė 2017 m. kovo 29 d.) (I t., b. l. 174–176) Skundo patikslinime pareiškėjas nenurodė tinkamo atsakovo bei nesuformulavo skundo reikalavimo VĮ „Mūsų amatai“, taip pat nepateikė duomenų, susijusių su jo (pareiškėjo) įdarbinimu, bei įsakymo, kuriuo buvo atleistas iš darbo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 6 punktu, skundą paliko nenagrinėtu.

47. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 24 ir 25 straipsnių, reglamentuojančių reikalavimus administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui, nuostatas skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, jog skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data, o pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį prie skundo pridedamas skundžiamas aktas. Taigi, remiantis minėtomis nuostatomis, skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Be to, šalia reikalavimo pateikti skundžiamą aktą, pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus – skundo dalyką, t. y. pareiškėjo reikalavimą, ir pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos.

48. Skundo reikalavimas turi būti reiškiamas tinkamam atsakovui. Pažymėtina, kad teismas gali atmesti skundą, jei jis pareikštas netinkamam atsakovui, o pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu galima tik pareiškėjo sutikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1105/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 24 ir 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti.

49. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą bei administracinių teismų praktiką, spręstina, jog pareiškėjas laiku ir tinkamai nepatikslino savo skundo, t. y. nesuformulavo savo skundo dalyko ir pagrindo minėtu klausimu. Todėl, vadovaudamasis 105 straipsnio 6 punktu, numatančiu, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų arba kad nesumokėtas žyminis mokestis, o pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalį dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 106 straipsnio 2 dalimi, teismui priėmus nutartį palikti skundą nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo, pašalinęs aplinkybes, kliudančias nagrinėti bylą, turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu (prašymu) bendra tvarka.

50. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl CK 6.271 straipsnio pagrindu Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ar neveikimu padarytą žalą, jeigu tokia buvo padaryta. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės dėl, pareiškėjo teigimu, VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ir neveikimu padarytos žalos, negali būti tenkinamas (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-186-492/2018; 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-5020-525/2018).

51. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, dėl kurio, be kita ko, apeliacinį skundą padavė atsakovas, bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013; kt.). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

52. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013  m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

53. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

54. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo laikotarpiu buvo nustatyti sanitarinių sąlygų pažeidimai: pelėsis, drėgmė,

apšvietimo ir tualetų trūkumas, tačiau tai truko visą ginčo laikotarpį (t. y. 3 metus), nors ir su pertraukomis, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju turėtų būti apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Pripažinimas, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (tualetu) ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas, iš esmės nekeičia reikalo esmės.

55. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų pobūdį, jų mastą ir trukmę, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

57. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VESLAVA RUSKAN

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19393 2018-11-30 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. A-1803-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03724-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės O.  G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl permokos priteisimo iš atsakovės O. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės O. G. negrąžintą dėl jos kaltės susidariusios šalpos pensijos neįgaliajam išmokos permoką – 7 522,41 Eur.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2007 m. birželio 13 d. sprendimu atsakovei paskyrė šalpos pensiją neįgaliajam (invalidui) (netekusiam 60–70 proc. darbingumo II gr. invalidui) nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. ir nuo 2007 m. vasario 1 d. neterminuotai. Remiantis gyventojų registro 2011 m. lapkričio 14 d. duomenų bazės išrašo duomenimis buvo nustatyta, kad atsakovė deklaravo savo gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. Atsižvelgęs į tai, Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 atsakovei nutraukė šalpos pensijos mokėjimą nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) „Dėl permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) atsakovei nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. nustatė 25 974 Lt permoką, kadangi išmokos gavėja nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo Didžiojoje Britanijoje. Apie pareigą grąžinti permoką atsakovė buvo informuota Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. raštu, į kurį ji neatsiliepė. Socialinių išmokų skyrius pakartotinai 2014 m. vasario 21 d. ir 2015 m. balandžio 21 d. raštais informavo apie negrąžintą permoką, tačiau atsakovė permokos negrąžino. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. telefonu susisiekė su atsakove, tačiau ji permoką grąžinti atsisakė. Šiuo metu negrąžintą šalpos permoką sudaro 7 522,41 Eur.

3. Atsakovė O. G. atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat atsakovė prašė priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsiliepime paaiškino, kad ji Didžiojoje Britanijoje negavo jokių išmokų, o jos gyvenamoji vieta buvo tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, todėl Administracija nepagrįstai teigė, kad nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kitoje šalyje, atsakovės nuomone, negali būti traktuojamas, kad buvo susidariusi permoka dėl jos pačios kaltės. Atsakovės manymu, Administracija neturėjo teisės reikšti prašymo dėl permokos grąžinimo, kadangi yra suėjęs senaties terminas.

5. Taip pat atsakovė, įvertinusi Administracijos Sprendimo turinį, teigė, kad šis administracinis aktas iš esmė neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovė nurodė, kad Sprendimas buvo pasirašytas tiktai išmokų specialistės J. M., kuri pagal savo kompetenciją negalėjo priimti tokių sprendimų. Be to, Sprendime nebuvo parašyta apie atsakovės teises ir pareigas, taip pat nenumatyta jo apskundimo tvarka.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkino.

7. Teismas nustatė, kad Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centras 2007 m. birželio 13 d. sprendimu

(b. l. 5) atsakovei nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. nusprendė mokėti po 345 Lt išmoką, o nuo 2007 m. vasario 1 d. neterminuotai mokėti po 399 Lt išmoką (b. l. 5). Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 (b. l. 7) nusprendė nutraukti pašalpos pensijos mokėjimą atsakovei. Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) (b. l. 9) nustatė 25 974 Lt permoką. Be to, Socialinių išmokų skyrius 2011 m. gruodžio 28 d., 2014 m. vasario 21 d., 2015 m. balandžio 21 d. raštais (b. l. 10–14) apie egzistuojančią permoką informavo atsakovę. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėja nebuvo pateikusi skundų dėl Sprendimo, kuriuo buvo nustatyta permoka.

8. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas 2011  m. lapkričio 15 d. Sprendimą ir kitus raštus buvo įteikęs atsakovei. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016  m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. I-9179-426/2016 (b. l. 25) informavo atsakovę apie pradėtą administracinę bylą bei išsiuntė jai Administracijos prašymą bei jo priedus (įskaitant ir Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7)). Atsakovė minėtą Sprendimą gavo ir jis jai buvo įteiktas, jeigu ne Administracijos, tai teismo ir ne vėliau kaip 2016 m. spalio 16 d., kadangi šią dieną buvo pateiktas atsakovės atsiliepimas (b. l. 30). Taigi, teismo vertinimu, atsakovė vėliausiai apie minėtą Sprendimą galėjo sužinoti 2016 m. spalio 6 d., todėl administracinio akto apskundimo terminas vėliausiai galėjo pasibaigti 2016 m. lapkričio 7 d.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vertinant Sprendimo teisėtumą būtų peržengtos ginčo ribos, kadangi tokio reikalavimo pareiškėjas nereiškė, o atsakovė atsiliepime negalėjo reikšti savarankiško reikalavimo, t. y. pripažinti administracinį aktą neteisėtu.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Administracija yra priėmusi administracinį aktą, kuris yra teisėtas ir neginčytas (nenuginčytas) administracinio proceso tvarka, todėl yra pagrindas pripažinti, kad permoka yra egzistuojanti ir priteistina iš atsakovės.

II.

11. Atsakovė O. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą ir pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į atsiliepime nurodytas aplinkybes ir jų nevertino. Kadangi Sprendimas jau buvo nagrinėjamas teisme, atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl jo panaikinimo. Be to, Sprendime nebuvo numatyta jo apskundimo tvarka, todėl jis negali būti laikomas tinkamu sprendimu, skundžiamu teismine tvarka.

13. Atsakovės nuomone, Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytų reikalavimų, kadangi jis pasirašytas ne įstaigos vadovo, o specialistės J. M., kuri pagal savo kompetenciją negali priimti tokių sprendimų. Be to, Sprendime nėra nieko parašyta apie atsakovės teises ir pareigas, taip pat jame nenumatyta apskundimo tvarka.

14. Atsakovės teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad yra suėjęs senaties terminas. Atsakovė gyvenamąją vietą deklaravo 2007 m rugpjūčio 17 d., todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas terminas, per kurį Administracija gali pateikti prašymą dėl permokos grąžinimo. Šio pobūdžio bylose yra skaičiuojamas 5 metų senaties terminas, todėl pareiškėjas praleido terminą, per kurį galėjo reikalauti permokos grąžinimo.

15. Kadangi atsakovė jokios išmokos Didžiojoje Britanijoje negavo, todėl jokia permoka negalėjo susidaryti. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kitoje šalyje negali būti traktuojamas kaip įrodymas, jog susidarė permoka dėl atsakovės kaltės.

16. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Pareiškėjas teigia, jog Sprendime yra aiškiai atsakovei suformuluotos ir nustatytos pareigos bei nurodyta jo apskundimo tvarka, o pats Sprendimas pasirašytas Socialinių išmokų skyriaus vedėjos I. P. Teisė Socialinių išmokų skyriaus vedėjai pasirašyti tokio pobūdžio teisės aktus buvo suteikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 30-708 „Dėl įgaliojimo skirti, neskirti, mokėti, stabdyti, nutraukti, perskaičiuoti, nustatyti permokas, išskaičiuoti arba išieškoti socialines išmokas“.

18. Sprendimo priėmimo metu galiojusi VAĮ 8 straipsnio 4 dalis nustatė, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Šiuo atveju Sprendimo priėmimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos

valstybinių šalpos išmokų įstatymo 19 straipsnio 10 dalis nustatė tik pareigą raštu pranešti apie priimtą institucijos sprendimą, o ne siųsti patį Sprendimą, tačiau Socialinių išmokų skyrius atsakovei Sprendimą išsiuntė.

19. Pareiškėjas nesutinka su atsakovės nurodytu ieškinio senaties termino skaičiavimu. Pažymi, kad tokio pobūdžio bylose senaties terminai skaičiuojami nuo tada, kai subjektas, kurio teisės yra pažeidžiamos, sužino apie šį faktą. Socialinių išmokų skyrius apie tai, kad atsakovė deklaravo gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje, sužinojo 2011 m. lapkričio 14 d., patikrinęs Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazę, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šios dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimo priteisti iš atsakovės O. G. 7 522,41 Eur šalpos pensijos permokos sumą.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad Administracijos Sprendimas, kuriuo atsakovei nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. buvo nustatyta 25 974 Lt permoka, nes išmokos gavėja nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo Didžiojoje Britanijoje, yra teisėtas ir neginčytas, todėl yra pagrindas pripažinti, kad permoka yra egzistuojanti ir priteistina iš atsakovės.

22. Atsakovė O. G., nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų bei Administracija neturėjo teisės reikšti prašymo dėl permokos grąžinimo, kadangi yra suėjęs senaties terminas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl šalpos išmokos nutraukimo ir permokos nustatymo

24. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centras 2007 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 5) atsakovei nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d. nusprendė mokėti šalpos pensiją neįgaliajam (invalidui) nuo 2006 m. liepos 1d. iki 2007 m. vasario 1 d. ir nuo 2007 m. vasario 1 d. neterminuotai. Socialinių išmokų skyrius 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 (b. l. 7) nusprendė nutraukti pašalpos pensijos mokėjimą atsakovei, o 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) (b. l. 9) nustatė 25 974 Lt permoką.

25. Pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo (toliau – ir Šalpos pensijų įstatymas) 21 straipsnio 2 dalį šalpos išmoka mokama tol, kol jos gavėjas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šalpos išmokos gavėjui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, paskirtos šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį šalpos išmokos gavėjas persikėlė nuolat gyventi į kitą valstybę, pirmos dienos, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai įvirtina, jog nuolatinės gyvenamosios perkėlimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę lemia teisės į šalpos išmokos netekimą. Jeigu šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas, o visa permokėtos šalpos išmokos suma neišieškota, likusi skola išieškoma iš savivaldybės administracijos mokamos bet kurios kitos išmokos. Jeigu asmuo jokių išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (Šalpos pensijų įstatymo 23 str. 3 d.).

26. Nagrinėjamu atveju Socialinių išmokų skyrius, nustatęs, kad atsakovė prarado teisę gauti šalpos išmoką, 2011  m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 17417809 nutraukė šalpos pensijos mokėjimą, o 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273 (2.11.4.2-SR7) nustatė 25 974 Lt dydžio permoką. Apie pareigą grąžinti negrąžintą šalpos pensijos neįgaliajam permoką, atsakovė buvo informuota Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. raštu „Dėl šalpos išmokos nutraukimo ir permokos nustatymo“ Nr. A740-3802-(2.11.4.1-SR7). Kaip matyti iš šių sprendimų turinio, jais Socialinių išmokų skyrius nustatė tam tikras aplinkybes – kad atsakovei, netekus teisės į šalpos išmoką, susidarė atitinkamo dydžio

šalpos išmokos permoka. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 17-52/273(2.11.4.2-SR7) „Dėl permokos nustatymo“ atsakovei nebuvo nustatytos jokios pareigos, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Taigi minėtu sprendimu nebuvo suformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – Socialinių išmokų skyriaus, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų šalpos pensijų išieškojimo,-valdingi patvarkymai, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos atsakovės teisės ir pareigos, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytas sprendimas savo esme yra tarpinis, nesukeliantis atsakovei materialinių teisių pasekmių, ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku.

27. Nurodyti argumentai lemia, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kreipdamasis į teismą dėl susidariusios permokos priteisimo, turėjo pagrįsti savo reikalavimą, t. y. įrodyti, kad yra pagrindas priteisti nurodyto dydžio permoką, pateikti įrodymus, patvirtinančius išmokos sumokėjimą atsakovei nuo 2007 m. ir kitus pareiškėjo reikalavimą pagrindžiančius duomenis, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie neteisingos išvados, jog yra pagrindas priteisti 7 522,41 Eur dydžio šalpos pensijos permoką iš atsakovės O. G..

Dėl senaties termino

28. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas, yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Nurodyta taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet iki teisės pažeidimo tai yra objektyviojo momento ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Pažymėtina , jog ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisdamas iš atsakovės visą permokėtos šalpos išmokos, neįvertino aplinkybių, kad Socialinių išmokų skyrius, po atsakovės deklaruotos vietos pakeitimo (2007 m.) ilgą laiką mokėjo šalpos pensiją ir, netikrindamas pareiškėjos pateiktų dokumentų, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai tokiu būdu pažeisdamas gero administravimo principą.

30. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos riboja Socialinių išmokų skyriaus teisę į susidariusios pensijos permoką, t. y. Socialinių išmokų skyrius turi teisę išieškoti permoką ne daugiau kaip už penkerių metus. Šiuo atveju atsakovė savo gyvenamąją vietą deklaravo 2007 m. rugpjūčio 17 d., pareiškėjas, turėdamas prieigą prie Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės, galėjo patikrinti minėtus duomenis apie atsakovės nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau to iki 2011 m. lapkričio 14 d. nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. skaičiuotinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytas penkerių metų senaties terminas, kai pareiškėjas turėjo sužinoti apie atsiradusį pagrindą nutraukti šalpos pensijos mokėjimą, tačiau jis į teismą dėl permokos priteisimo kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 15 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgusi į byloje esantį atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai delsdamas ne tik pažeidė gero administravimo principą, bet ir praleido CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtviritntą penkerių metų senaties terminą nustatytai permokai išieškoti, todėl yra pagrindas netenkinti pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo priteisti iš atsakovės O.  G. negrąžintą susidariusios šalpos pensijos 7 522,41 Eur dydžio permoką.

31. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis), todėl atsakovės O. G. apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo

sprendimas panaikinamas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl permokos priteisimo iš atsakovės O. G. atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovės O. G. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pašymą dėl 7 522,41 Eur dydžio permokos priteisimo iš

atsakovės O. G. atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19513 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. eA-4941-525/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-02476-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.2; 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, D.  K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, D. K. pareiškimą atsakovams L. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos apsaugos agentūrai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, viešajai įstaigai Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centrui „GIS-Centras“ dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir Apskrities viršininkas) 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 buvo atkurtos nuosavybės teisės į atsakovui L. B. tenkančią buvusio savininko V. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,37 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, vietoje turėtos 1,48 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį bendrą 3,88 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje.

2. Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, ginanti viešąjį interesą, D. K. (toliau – ir pareiškėja, prokurorė) 2018 m. balandžio 19 d. patikslintame pareiškime prašė teismo: 1) panaikinti Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 dalį, kuria L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha žemės sklype (Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio 0,6123 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (pavadinimu Buivydiškių VII) dalį; 2) įpareigoti L. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,6123 ha valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys-tvenkinys (pavadinimu Buivydiškių VII) ir jam iš valstybės priteisti 5 969 Eur; 3) panaikinti Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 dalį, kuria L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 2,69 ha žemės sklype (Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio 0,2377 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (pavadinimu Buivydiškių VII) dalį; 5) įpareigoti L. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kurią sudaro 0,2377 ha valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys-tvenkinys (pavadinimu Buivydiškių VII) ir jam iš valstybės priteisti 5 246 Eur.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre Apskrities viršininko 2006 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 pagrindu buvo įregistruotos L. B. nuosavybės teisės į 1,19 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kuris nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau – Žemės sklypas Nr. 1), taip pat į 2,69 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kuris nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 2). Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (toliau – ir UETK) duomenimis, iki 2018 metų vasario mėnesio Žemės sklypo Nr. 1 dalis pateko į tvenkinį, pavadinimu – Buivydiškių V, o Žemės sklypo Nr. 2 dalis – į tvenkinį, pavadinimu – Buivydiškių IV. Šie tvenkiniai yra valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Ties L. B. žemės sklypais yra valstybinės reikšmės upė – Sudervė, kuri įrašyta į valstybinės reikšmės upių sąrašą, o pagal UETK duomenis, minėti tvenkiniai įregistruoti ant Sudervės upės. Taigi konkrečių objektų, šiuo atveju, tvenkinių, esančių Buivydiškių kaime, ant Sudervės upės, neįtraukimas į Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą, reiškia tik tai, kad jie nebuvo pateikti Vyriausybei, bet tai nepaneigia jų atitikimo Valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginiams kriterijams ir priklausymo valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Ginčijamas vandens telkinys taip pat nebuvo perduotas privačion nuosavybėn iki Lietuvos Respublikos vandens įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1997 m. lapkričio 19 d.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens telkiniai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės. Todėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai numatė, kad žemė su įrengtais tvenkiniais, įskaitant užtvankos įrenginių užimtą žemę, yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu negrąžinama.

5. Pareiškėja, remdamasi Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištraukomis, teigė, kad Žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui, nors 2001 m. gegužės 21 d. buvo patvirtinti Valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginiai kriterijai, 2001 m. gruodžio 12 d. – Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorius, 2003 m. spalio 14 d. – Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašas, į kurį įtraukti ir UETK 2001 m. gruodžio 12 d. įregistruoti valstybinės reikšmės tvenkiniai, kurie patenka į Žemės sklypus. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu tvenkiniai atitiko ir atitinka priklausymo valstybinės reikšmės vidaus vandenims kriterijus – tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu ginčo teritorija pateko į įregistruotų ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskirtą tvenkinių, pavadinimais Buivydiškių IV ir Buivydiškių V, teritoriją, todėl Apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė teisės aktų normas,

draudžiančias valstybei nuosavybės teise priklausantį vandens telkinį perduoti privačion nuosavybėn. Žemėtvarkos projektas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 25 d., kaip ir kiti sklypų formavimo administraciniai aktai, nesudarė pagrindo ir neįpareigojo Apskrities viršininko praėjus 6 metams priimti sprendimą, prieštaraujantį jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms. Be to, buvę savininkai valdė tik žemę, o ne vandens telkinį. Dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo dalis naikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams.

6. Pareiškėja teigė, kad Apskrities viršininko administracijai 2007 m. balandžio 11 d. buvo pateiktas L. B. užsakymu atliktas Žemės sklype Nr. 1 esančio tvenkinio rekonstrukcijos projektas. L. B. 2015 m. gruodžio 16 d. pateikė VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centrui „GIS-Centras“ (toliau – ir GIS-Centras) prašymą išregistruoti pelkę, esančią greta jo Žemės sklypo Nr. 2. Atlikus patikrinimus vietoje nustatyta, kad L. B. galėjo daryti įtaką tvenkinio ribų keitimuisi. Patikrinimo metu pastebėta, kad prie Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinių esančiose vandens pralaidose yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys mediniai sandorai. Dėl šios priežasties yra pažemėjęs vandens lygis dabartiniame Buivydiškių V tvenkinyje.

7. Atsakovas L. B. atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti.8. Atsakovas paaiškino, kad šis ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT)

2016 m. gegužės 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5781-629/2016 (toliau – ir VAAT sprendimas), kuriuo buvo visiškai patenkintas jo skundas, o Aplinkos apsaugos agentūra buvo įpareigota panaikinti Buivydiškių V tvenkinio registraciją jo žemės sklype UETK. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-1497-261/2017, 2018 m. sausio 9 d. nutartimi (toliau – ir LVAT nutartis) patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, kad jo žemės sklype nėra tvenkinio. Nei 2003 m., nei šiuo metu jokio Buivydiškių VII tvenkinio į Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytą sąrašą nėra įtraukta. Tai reiškia, kad jokio valstybinės reikšmės tvenkinio L. B. priklausančiuose žemės sklypuose niekada nebuvo ir šiuo metu nėra. Tuo tarpu ginčijamo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusi Vandens įstatymo 4 straipsnio redakcija numatė, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybė į ginčo žemės sklypus atkurta vadovaujantis parengtu Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuriame Buivydiškių VII tvenkinys nepateko į ginčo sklypus, nėra jokio pagrindo naikinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ginčo sklypuose nebuvo įregistruoti jokie vandens telkiniai, todėl nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymų normos, o nuosavybė ginčo sklypuose atkurta vadovaujantis teisės aktais. Atsakovui priklausančiam Žemės sklypui Nr. 2 buvo parengtas vertikalinio išplanavimo ir sutvarkymo projektas, taip pat gautas statybos leidimas, pagal kurį buvo atlikta 90  proc. darbų, ir tik Aplinkos apsaugos agentūrai kartu su prokuratūra inicijavus šią bylą, darbai buvo sustabdyti. Žemės sklype Nr.  2 užpelkėjusios dalies plotas sudaro 0,21 ha, ką šioje byloje bandoma pateikti kaip Buivydiškių VII tvenkinio dalį.

9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

10. Atsiliepime paaiškino, kad žemės sklypai buvo suprojektuoti Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Žemėtvarkos projekto plane pažymėtas tvenkinys, esantis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pietinėje pusėje (kitoje kelio pusėje, nesiribojantis su šiuo žemės sklypu) ir tvenkinys, esantis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), rytinėje pusėje (besiribojantis su šiuo žemės sklypu). Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, žemės plotai, kuriuose buvo suprojektuoti ginčo žemės sklypai, nebuvo pažymėti kaip valstybės išperkami ir neprivatizuojami. Nei žemės sklypų kadastro duomenų formoje, nei žemės sklypų planuose esančioje žemės naudmenų eksplikacijoje nėra jokių duomenų apie vandens telkinius, kas leidžia manyti, kad šių žemės sklypų privatizavimo metu juose vandens telkinių nebuvo ir šiuo metu nėra. Duomenys apie tai, kad kažkurią dalį žemės sklypų ploto sudarytų žemė, užimta vandens telkinių, nebuvo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, o Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, iš Lietuvos erdvinės informacijos portale pateiktų Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninių rastrinių ortofotografinių žemėlapių, sudarytų 2005–2006 m., 2009–2010 m. ir 20122013 m., taip pat Vandens telkinių interaktyvaus žemėlapio, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio matyti, jog Žemės sklypuose jokio vandens telkinio nėra. Šiuo metu Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro žemėlapyje šalia Žemės sklypų nėra pažymėti jokie valstybinės reikšmės tvenkiniai. Taigi Žemės sklypų teritorijoje jų privatizavimo metu nebuvo valstybinės reikšmės tvenkinių, todėl ginčijamu Apskrities viršininko sprendimu L. B. atkūrus nuosavybės teises į šiuos Žemės sklypus, nebuvo pažeistos pareiškime nurodytų teisės aktų nuostatos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti ir grąžinti valstybei paviršinį vandens telkinį.

12. Ministerija paaiškino, kad LVAT 2018 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1497-261/2017 patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog UETK nurodytas L. B. žemės sklype (kadastrinis Nr. 4110/0800:1113) esantis tvenkinys ir sąraše kaip Buivydiškių V įtvirtintas tvenkinys nėra tas pats vandens telkinys. Į žemės sklypą Nr. 4110/0800:1113 patenka 0,6123 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (Buivydiškių VII) dalis, o į žemės sklypą Nr. 4110/0800:589 patenka 0,2377 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (Buivydiškių VII) dalis. Pagal prie pareiškimo pridedamus dokumentus, tvenkinys (Buivydiškių VII) yra ant valstybinės reikšmės upės – Sudervės, kuri įrašyta į Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą. Tuo tarpu tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, yra valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai ir išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Vandens telkiniai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu UETK buvo registruoti duomenys, pagal kuriuos žemės sklypų (kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys pateko į Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinius. Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkiniai yra įrašyti į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, todėl Apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises, turėjo vadovautis UETK registruotais duomenimis ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime sutiko su pareiškėjos pareiškimu, jame išdėstytais argumentais ir motyvais, palaikė pareiškėjos reikalavimą.

14. Agentūra paaiškino, kad Buivydiškių tvenkinys atitiko aplinkosauginius kriterijus, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d., o Buivydiškių tvenkinys iki tos datos nebuvo perduotas nuosavybėn, todėl Buivydiškių tvenkinys yra valstybinės reikšmės, nes yra įrengtas ant valstybinės reikšmės upės – Sudervės. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima, tokie vandens telkiniai yra išperkami valstybės. Atsižvelgiant į tai, kad L. B. nuosavybės teisė į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės Buivydiškių tvenkinio dalis, buvo atkurta Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu ir atsižvelgiant į tai, kad sprendimo priėmimo metu upė Sudervė buvo įrašyta į Vyriausybės sąrašą kaip valstybinės reikšmės vandens telkinys, turi būti vertinama, kad buvo pažeistas viešasis interesas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo GIS-Centras atsiliepime prašė teismo išspręsti ginčo klausimus savo nuožiūra.16. Atsiliepime teigė, kad pareiškėja savo pareiškime nevisiškai tiksliai nurodė, jog GISCentro veikla susijusi su tiksliu

tvenkinių ribų nustatymu, taip pat 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. spalio 13 d. vykdytos patikros faktus. Įregistruojant ar tikslinant kadastro objektus, nėra taikomas tikslumas, kuris reikalingas atliekant žemės sklypų matavimus arba geodezinius matavimus sudarant topografines nuotraukas. GIS-Centras atsižvelgė į šias aplinkybes matuodamas Buivydiškių VII tvenkinio matomo vandens paviršiaus ribą vietovėje. Pareiškėja pareiškime netiksliai nurodė vykdytos patikros, kurios metu buvo peržiūrėtos šachtinės pertekliaus vandens perlaidos, faktus. Patikros metu nustatyta, kad šachtinėse yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys uždoriai. Pareiškime aptariamas tvenkinys, turintis pavadinimą Buivydiškių VII, yra Georeferencinio pagrindo kadastro objektas, vaizduojantis šiuo metu vietovėje egzistuojantį vandens telkinį, o visi Georeferencinio pagrindo kadastro erdviniame duomenų rinkinyje kaupiami objektai nurodyti Georeferencinio pagrindo kadastro erdvinių duomenų rinkinio specifikacijoje.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime prašė išnagrinėti ginčą teismo nuožiūra.

18. Atsiliepime paaiškino, kad dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Buivydiškių dvaro sodybos teritoriją. Žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą

20. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 buvo atkurtos nuosavybės teisės į L. B. tenkančią buvusio savininko V. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,37 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, grąžinant vietoj turėtos 1,48 ha žemės, lygiavertį bendrą 3,88 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj.

21. Teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar Apskrities viršininkas ginčijamomis sprendimo dalimis pagrįstai atkūrė nuosavybės teises L. B. į Žemės sklypą Nr. 1 ir Žemės sklypą Nr. 2, ar ginčijamos sprendimų dalys neprieštaravo ginčo laikotarpiu taikytinų teisės aktų reikalavimams.

22. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prokurorė siekė panaikinti galimai neteisėto viešojo administravimo subjekto individualaus akto dalis, kurių pagrindu galimai neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės. Šias aplinkybes teismas laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, kad prokurorės pareiškimas paduotas siekiant apginti viešąjį interesą.

23. Teismas, vertindamas administracinio akto dalių teisėtumą, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, Žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, 7.1 punktu, taip pat pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Vandens įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 27 d.) 4 straipsnio 1 dalis įtvirtino, jog valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Byloje prokurorė tvirtina, kad Žemės sklypas Nr. 1 ir Žemės sklypas Nr. 2 ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo laikomi valstybinės reikšmės vidaus vandenų teritorijos dalimi. Taigi šios aplinkybės patvirtinimas lemtų, kad minėtos teritorijos negalėjo būti grąžintos natūra.

24. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovui nuo 2006 metų nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties 1,19 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono sav., (duomenys neskelbtini)), taip pat 2,69 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono sav., (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teisės į šiuos sklypus atsakovui buvo atkurtos Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743, kuriame nuosavybės teisių atkūrimas į vandens telkinį nėra nurodytas. Teismas, išanalizavęs Apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintą Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto žemėlapį, nustatė, kad jame atsakovo žemės sklypo vietoje joks tvenkinys nepažymėtas, šalia žemės sklypo yra Sudervės upė, o iš Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plano – kad žemės plotas, suprojektuotas kaip atsakovui grąžintinas 3,88 ha žemės sklypas, nepažymėtas kaip valstybės išperkamas ar neprivatizuojamas.

25. Teismas akcentavo, kad vėlesni nei ginčijamas sprendimas duomenys taip pat įrodo, jog ginčo žemės sklypuose vandens telkinio nėra. 2007 m. gegužės 4 d. Vilniaus rajono suvestinis skaitmeninis žemėlapis parodo, kad ginčo žemės sklypuose vandens telkinio nėra, matyti pievos. Apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 808 taip pat patvirtina, kad L. B. suprojektuoti žemės sklypai, kurių bendras plotas 3,88 ha, yra laisvos žemės fonde. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir 2012–2013 žemėlapis, pagal kurį ginčo žemės sklypuose matomos pievos, taip pat 2015 m. žemėlapiai. 2000 m. spalio 29 d. žemės sklypų paženklinimo-parodymo akte taip pat nurodyta, kad bendro 3,88 ha ploto žemės sklype valstybei priklausančios žemėnaudos nėra. Papildomai teismas atkreipė dėmesį į NŽT 2015 m. birželio 30 d. raštą Nr. 1SD-1799-(7.3), kuriame aiškiai nurodyta, jog 1,19 žemės sklype, esančiame Buivydiškių k., Vilniaus rajone (kadastrinis Nr. 4110/0800:1113), 2006 metais vandens telkinių nebuvo.

26. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594 buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorius, kuriame buvo nurodyti Buivydiškių I, II, III, IV, V ir VI tvenkiniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintas Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašas ir jų plotai. Į Sąrašą įtraukti penki iš šešių Buivydiškių tvenkinių, nurodant jų plotus, t. y. Buivydiškių I tvenkinys – 5,1 ha, Buivydiškių II tvenkinys – 2 ha, Buivydiškių III tvenkinys – 1,4 ha, Buivydiškių IV tvenkinys – 1 ha, Buivydiškių V tvenkinys – 6,2 ha. Be to, Buivydiškių VII tvenkinys, kaip pareiškime teigė prokurorė, apskritai į nurodytą sąrašą nebuvo įtrauktas. Teismas nurodė, kad sąraše nėra daugiau jokių duomenų, kuriuose atsispindėtų minėtų tvenkinių vieta, nėra atlikti jų tikslūs geodeziniai matavimai, jie nėra privatizuoti. Teismas iš Apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtinto Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto žemėlapio nustatė, kad jame nurodyti tvenkinių plotai sutampa su Sąraše nurodytais plotais, o atsakovo žemės sklypo vietoje joks tvenkinys nepažymėtas. Be to, Žemės sklype Nr. 1 UETK kadastro žemėlapyje pažymėtas Buivydiškių V tvenkinys, tačiau Sąraše ir UETK kadastre Buivydiškių V tvenkinio plotai reikšmingai nesutampa, t. y. Sąraše esantis Buivydiškių tvenkinys pažymėtas kaip užimantis 6,2 ha plotą, tuo tarpu pagal UETK kadastro duomenis – 0,6 ha plotą.

27. Teismas akcentavo aplinkybę, kad VAAT sprendime įpareigojo UETK panaikinti Buivydiškių V tvenkinio registraciją L. B. žemės sklype, o LVAT nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog L.  B. žemės sklype nėra tvenkinio.

28. Visapusiškai įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Žemės sklypas Nr. 1 ir Žemės sklypas Nr. 2 nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės vandenų teritorijoms, o Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises L. B. į 3,88 ha plotą, elgėsi teisėtai, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir teritorijų planavimo dokumentais, pagal kuriuos ribojimų, dėl kurių ginčo plote negalėtų būti atkurta nuosavybės teisė, nebuvo. Teismas pažymėjo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog šiuo metu UETK žemėlapyje šalia ginčijamų žemės sklypų nėra pažymėti jokie valstybinės reikšmės tvenkiniai, žemės sklypų teritorijoje jų privatizavimo metu nebuvo valstybinės reikšmės tvenkinių, todėl ginčijamu Apskrities viršininko sprendimu L. B. atkūrus nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus, nebuvo pažeistos pareiškime nurodytų teisės aktų nuostatos. Be to, pareiškėja į bylą nėra pateikusi tikslių žemės sklypo dalių (0,6123 ha ir 0,2377 ha užimtų vandens telkiniais) matavimų arba geodezinių matavimų, reikalingų sudarant topografines nuotraukas. Tai aiškiai savo atsiliepime pažymėjo „GIS-Centras“, todėl pateiktomis topografinėmis fotonuotraukomis teismas vadovautis negalėjo.

29. Teismas, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, LVAT praktiką, laikė, kad pareiškėjos ginčijamos administracinio sprendimo dalys yra priimtos teisėtai bei pagrįstai, tinkamai įvertinus tuo metu aktualias teisės aktų nuostatas bei faktinę byloje susiklosčiusią situaciją, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimą skunde išdėstytas argumentais nėra teisinio pagrindo.

30. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas aktas, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos L.  B., yra priimtas 2006 m. sausio 18 d., jo pagrindu de facto buvo realizuota asmens turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuotas atitinkamas žemės sklypas, į jį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Intervencija dėl administracinio akto dalies panaikinimo būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Nagrinėjamos bylos atveju teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijų sprendimų dėl nuosavybės teisių L. B. atkūrimo teisėtumu. Šiuo atveju nenustatyta jokių L. B. nesąžiningų veiksmų, kurie galėtų lemti sprendimą atkurti jam nuosavybės teises, todėl jis, kaip sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas, turėjo ir turi teisę toliau tikėti, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises nebus panaikinti taip padarant jam žalos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių L. B. padarytą žalą ginčo žemės sklypams. Priešingai, į bylą pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 20 d. statybos leidimas patvirtina, kad ginčo žemės sklype jokių pažeidimų nenustatyta. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas nesant nei neteisėtų atsakovų veiksmų, nei kitų aplinkybių, patvirtinančių ginčo žemės sklypams daromą neigiamą poveikį, neatitiktų proporcingumo principo, nepagrįstai sugriautų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, pažeistų L. B. teisėtą lūkestį toliau naudotis jam prieš beveik 12 metų atkurta nuosavybes teise į ginčo žemės sklypus. Taigi priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, beveik 12 metų, nuo pareiškėjos ginčijamo administracinio akto priėmimo, todėl toks viešojo intereso gynimas pažeistų teisėtų lūkesčių apsaugą.

III.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

32. Pareiškėja nurodo, kad tiek Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištraukoje, tiek Buivydiškių kadastro vietovės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane suprojektuoti žemės sklypai 589-1 ir 5892 yra pažymėti mėlyna spalva, kuria žymimi vandenys. Buivydiškių žemės reformos žemėtvarkos plane sklypai 589-1 ir 589-2 pažymėti kaip pelkė, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į nurodytoje vietovėje kitų objektų, pažymėtų topografiniais ženklais, visumą, nėra pakankama pelkės buvimui pagrįsti. Žemėtvarkos plane pažymėti kiti tvenkiniai, pylimai, užtvankos leidžia manyti nurodytoje vietoje buvus vandens telkiniui – tvenkiniui. Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir Buivydiškių kadastro vietovės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, Buivydiškių tvenkiniai iš esmės ir neturėjo būti pažymėti kaip valstybės išperkami ir neprivatizuojami, nes kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims, buvo patvirtinti po šių projektų patvirtinimo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginių kriterijų“, tuomet Buivydiškių tvenkiniai, esantys ant Sudervės upės, buvo įtraukti į Vyriausybės nutarimu patvirtintą sąrašą. Tačiau aplinkybė, kad šie sklypai

nepažymėti kaip valstybės išperkami ir neprivatizuojami, nereiškia, jog jie neturėjo būti tokiais laikomi Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

33. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino UAB „Sweco hidroprojektas“ archyvo R.  S. „Lietuvos Ž.Ū. Techniko“ Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto 1963 m. Buivydiškių žemės ūkio technikumo žuvininkystės tvenkinių rekonstrukcijos ir statybos projekto, pagal kurį ties Žemės sklypais buvo suprojektuotas tvenkinys Nr. 22 (4 ha ploto), kurio normaliai patvenktas vandens lygis būtų 156 m Baltijos aukščių sistemoje. Nėra jokio pagrindo teigti, jog šis projektas neįgyvendintas ar nurodytoje vietoje nebuvo įrengtas tvenkinys, nes Žemės sklypų projektavimo dokumentuose buvo pažymėti ir UETK nuo 2001 metų įregistruoti šių ir kitų tuo pačiu projektu suprojektuotų Buivydiškių tvenkinių hidrotechnikos statiniai. UETK įregistruota žemės užtvanka ir vandens pertekliaus pralaida. Duomenų, jog šių hidrotechnikos statinių nėra ar jų registracija yra netiksli, byloje nėra.

34. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog vandens telkinio nurodytoje vietoje nebuvo, neatsižvelgė ir į teisės aktuose įtvirtintą tvenkinio reglamentavimą ir tvenkinio požymius atitinkančio vandens telkinio buvimą Žemės sklypų formavimo dokumentuose. Teisės aktuose yra įtvirtintas vienas skiriamasis tvenkinio požymis – vandens patvenkimas hidrotechnikos statiniu. Teisės aktai identifikuoja tvenkinį ne tik kaip matomą vandens paviršių, bet ir teritoriją, kuri gali būti apaugusi vandens. Byloje esančiame matininko sudarytame 2000 metų L.  B. suprojektuotų žemės sklypų Nr. 589-1-2 abrise M 1:2000 sklype Nr. 589-2 pažymėta „pelkė, šlapia pieva su krūmais“, o sklype Nr. 589-1 – „pelkė su krūmais“. Abrise suprojektuotų Žemės sklypų riba nubrėžta lygiai su Sudervėlės upe, o sklypas 589-2 ribojasi su pažymėta užtvanka, Abrise pažymėti kiti pylimai ir užtvankos, vandens pralaidos. Pelkės prigimtis yra natūrali, o tvenkinys – tai dirbtinis vandens telkinys, susidaręs dėl hidrotechnikos statinių. Teismas neanalizavo pelkės apibrėžimo ir galimo sutapatinimo su tvenkinio apibūdinimu, dėl kurių klaidingo įvertinimo faktinio tvenkinio dalis matininko neteisingai buvo identifikuota kaip pelkė, ko pasekoje pateko į L. B. grąžintinų sklypų dalis, į kurias neteisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė.

35. Pareiškėja akcentuoja, kad aplinkybė, jog žemės sklypas suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, jog yra visuma įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. 2000 m. rugsėjo 25 d. patvirtintas Buivydiškių žemėtvarkos projektas, kaip ir kiti sklypų formavimo administraciniai aktai, nesudarė pagrindo ir neįpareigojo Apskrities viršininko praėjus 6 metams priimti sprendimą, prieštaraujantį jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms. Apskrities viršininkui priimant ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo L. B., jokie papildomi duomenys nebuvo renkami ir UETK duomenys nebuvo tikrinami. Apskrities viršininkui priimant sprendimus būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam.

36. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad vėlesni nei ginčijamas sprendimas duomenys taip pat įrodo, jog ginčo žemės sklypuose vandens telkinio nėra. Aplinkybės dėl L.  B. žemės sklypuose esančio vandens telkinio pobūdžio turi būti vertinamos kartu su kitais duomenimis. Visi Buivydiškių tvenkiniai buvo įrašyti į Vyriausybės sąrašą. Skiriamasis tvenkinių įrašymo į Sąrašą požymis, kuris nėra nurodytas kitiems vandens telkiniams, tai užtvankos vieta nuo upių žiočių, kas dar kartą patvirtina, kad užtvankos nustatymas ir upės įvardinimas yra reikšmingos aplinkybės identifikuojant vandens telkinį kaip tvenkinį ir priskiriant jį valstybinės reikšmės vandens telkiniui. UETK grafiniai duomenys įrodo, kad tvenkiniai ginčo vietose buvo ir yra, šios aplinkybės teismas nepaneigė.

37. Pareiškėja nurodo, kad tik po LVAT nutarties priėmimo atsirado pagrindas teigti, jog Buivydiškių V tvenkinys įregistruotas netinkamai, tačiau tokių aplinkybių nebuvo nustatyta ginčijamo Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu. VAAT sprendimu buvo konstatuota tik netiksliai įregistruota Buivydiškių V tvenkinio vieta. Nagrinėjamoje administracinėje byloje remiamasi LVAT nutartimi, kurioje nebuvo nustatytas faktas, jog į L.  B. valdomą žemės sklypą nepatenka/nėra tvenkinio apibrėžimą atitinkančio žemės ploto dalies. Priešingai, erdviniai duomenys, vaizduojantys Buivydiškių IV tvenkinį, archyviniuose Gis-Centro duomenyse fiksuojami nuo 2005 metų vidurio. GIS-Centro duomenimis, 2006 m. ir 2013 m. į Žemės sklypą Nr. 2 pateko GDR10LT ir GRPK nustatyto buv. Buivydiškių IV tvenkinio 227 kv. m ploto dalis. Archyviniuose žemėlapiuose N-35-39-V-g(1949), N-35-39-V-g(1958), C-45-24-V-g(1984), C4524-V-g(1986) taip pat yra vaizduojamas tvenkinys (buv. pav. Buivydiškių V). Erdviniai duomenys, vaizduojantys pelkes GDR10LT, pradėti kaupti tik nuo 2011 metų. Duomenys, vaizduojantys pelkę Buivydiškių V tvenkinio vietoje, buvo įvesti 2011 metais pagal 20092010 metų Lietuvos Respublikos teritorijos ml10000 skaitmeniniame ortografiniame žemėlapyje (toliau ORT10KLT) matomą vietovės situaciją. GIS-Centras, 2015 m. kovo 9 d. gavęs prašymą išregistruoti GDR10LT esančią pelkę, išanalizavo ORT10LT matomą vietovės situaciją ir nustatė, kad Žemės sklype Nr. 1 yra tvenkinys, UETK įregistruotas pav. Buivydiškių V tvenkiniu. Taigi pirmosios instancijos teismas nevertino, jog oficialiais GIS-Centro

pateiktais archyviniais duomenimis, vienas iš ginčo žemės sklypų – Žemės sklypas Nr. 2 Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu pateko į tvenkinio, kuris UETK buvo įregistruotas kaip valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinys – Buivydiškių IV, teritoriją, o Žemės sklypas Nr. 1 patenka į tvenkinio, pavadinto Buivydiškių V, o ne pelkės, teritoriją. GIS-Centras byloje esančiuose dokumentuose išsamiai paaiškino, kodėl buvo klaidingai identifikuota viena iš teritorijų, patenkančių į Žemės sklypą Nr. 1, ir pagrindė, kad tiek Žemės sklype Nr. 1, tiek Žemės sklype Nr. 2 esanti teritorija yra tvenkinio, o ne pelkės, dalis ir juo labiau ne pieva.

38. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, jog praėjus kiek daugiau nei metams po Apskrities viršininko sprendimo priėmimo, L. B. pateikė Apskrities viršininko administracijai UAB „Vilniaus hidroprojektas“ parengtą Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini), L. B. žemės sklype esančio tvenkinio rekonstrukcijos techninį darbo projektą. Iš techninio projekto aiškinamojo rašto matyti, kad L. B. Žemės sklype Nr. 1 yra tvenkinys, tačiau, jo nuomone, jis neprižiūrėtas ir nesutvarkytas. Projekto rengėjai, rekonstruojamo tvenkinio vietoje ištyrę gruntą iki 2 m gylio, aiškinamajame rašte nenurodė, kad teritorijoje buvo rasta pelkinės augalijos, durpių sluoksnio. Tai reiškia, kad Žemės sklype Nr. 1 nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu buvo ir yra tvenkinys.

39. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino GIS-Centro pateiktų duomenų apie Žemės sklypuose Nr. 1 ir Nr. 2 atliktas lauko patikras vietoje, iš kurių matyti, kad į L. B. žemės sklypus patenka teritorija, kuri atitinka tvenkinio apibūdinimą. GIS-Centras, nuo 2015 metų 6 kartus atlikęs lauko patikras vietoje, patvirtino, jog nurodytoje vietoje yra tvenkinio apibūdinimą atitinkanti teritorija ir jo dalis patenka į Žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2.

40. Pareiškėja pamini, kad tvenkinių plotų, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, Nekilnojamojo turto registro įstatymas neišskiria. Lietuvos Respublikos tvenkiniai yra registruojami UETK. Buivydiškių V ir Buivydiškių IV tvenkiniai, įvykdžius LVAT nutartį, UETK tvarkymo įstaigos sprendimu laikomi vienu tvenkiniu, kuris UETK ir GRPK įregistruotas pavadinimu Buivydiškių VII. UETK, GRPK duomenys gali nesutapti su kitų registrų duomenimis, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, tai savaime nereiškia, kad UETK ar GRPK duomenys yra neteisingi.

41. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai atsisakė ginti viešąjį interesą, suteikdamas prioritetą privačiam interesui. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Valstybinės reikšmės vidaus vandenys yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, turintys neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, todėl nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Teisės aktuose nėra numatyta jokių išlygų, kad priklausomai nuo vandens buvimo (ar normalaus vandens lygio) ar vidaus vandenų ploto būtų galima spręsti, ar tokie telkiniai priskiriami valstybės nuosavybei bei kokią išskirtinę svarbą visuomenei jie turi.

42. Pareiškėja akcentuoja, kad dalies valstybinės reikšmės vandens telkinio buvimas privačioje nuosavybėje neabejotinai turi įtakos jo išlikimui. Buivydiškių VII hidrotechnikos statiniai yra neprižiūrėti: šachtinėse pertekliaus vandens pralaidose yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys uždoriai (medinės lentos, tašai arba sijos, dedamos viena ant kitos, kad būtų sudaryta reikiamo aukščio sienelė). Dėl šios priežasties galimai yra pažemėjęs vandens lygis tvenkinyje ir yra mažesnis nei projektinis NPL (normalus patvankos lygis). L. B. daro įtaką tvenkinio likimui, t. y. ėmėsi veiksmų, siekdamas išregistruoti tvenkinius iš savo nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, nurodydamas, kad po sutvarkymo darbų pelkės nagrinėjamoje vietoje neegzistuoja. GISCentras, atlikęs patikrą vietovėje, nustatė, kad didžioji dalis teritorijos užpilta gruntu ir suformuotas naujas šlaitas. Tai patvirtina, kad yra daroma įtaka saugomam gamtos objektui, tvenkiniui ir jo riboms.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos patikslintą skundą bei grąžinti valstybei valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį.

44. Aplinkos ministerija nurodo, kad Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištrauka patvirtina, jog ginčo teritorija pateko į paviršinius vandens telkinius. Net jeigu šiame projekte ginčo teritorijoje nebūtų pažymėti paviršiniai vandens telkiniai, tai negalėtų būti pagrindas teismui atsisakyti tenkinti prokurorės pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, nes bylose dėl viešojo intereso gynimo teismai yra suformavę nuoseklią praktiką, kad nepriklausomai nuo to, kas pažymėta žemės reformos žemėtvarkos projekte, viešasis interesas yra ginamas ir valstybei grąžinami valstybinės reikšmės objektai (miškai, paviršiniai vandens telkiniai), kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei.

45. Aplinkos ministerija teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo teritorijoje nėra paviršinio vandens telkinio ir dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl viešojo intereso gynimo. Ši pirmosios instancijos išvada prieštarauja ne tik į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams (kartu su patikslintu pareiškimu), bet ir LVAT nutartyje nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo žemės sklype yra paviršinis vandens telkinys (bet ne Buivydiškių V tvenkinys). Ginčijamo Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu, UETK buvo registruoti duomenys, pagal kuriuos Žemės sklypų dalys pateko į Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinius. Abu tvenkiniai yra įrašyti į Vyriausybės sąrašą. Apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises, turėjo vadovautis UETK registruotais duomenimis, todėl, priimdamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Vandens įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatas, todėl šis sprendimas yra neteisėtas, turi būti pripažintas negaliojančiu bei taikoma restitucija natūra valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinį grąžinant Lietuvos valstybei.

46. Aplinkos ministerija pažymi, kad pagal į bylą pateiktus duomenis tvenkinys (nepriklausomai nuo jo pavadinimo), patenkantis į Žemės sklypus, Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu (ir šiuo metu) yra ant valstybinės reikšmės upės Sudervės. Pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, yra valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai ir išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Nagrinėjamu atveju tvenkinys įrengtas ant Sudervės upės, kuri Vyriausybės nutarimu priskirta valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t. y. turi valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinių statusą, taigi šis, patenkantis į žemės sklypus, tvenkinys išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei.

47. Aplinkos ministerija mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje neteisingai įvertino interesų pusiausvyrą, atsisakydamas ginti viešąjį interesą ir suteikdamas prioritetą privačiam interesui, tokiu būdu nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Argumentas, kad nuo administracinių aktų priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjo ilgas laiko tarpas, taip pat negali būti pagrindas teismui atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, viešasis interesas gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Pažeidus Konstitucijos itin saugomą turto teisinį režimą, administracinių aktų stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, nurodydamas savo apeliacinio skundo argumentus, prašo jį, o taip pat ir savo apeliacinį skundą, tenkinti.

49. Pareiškėja atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.50. Pareiškėja nurodo savo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė turi

būti teikiama UETK ir GRPK duomenims apie tai, koks konkretus tvenkinio plotas patenka į Žemės sklypus. Šie valstybinio kadastro duomenys nėra nuginčyti, todėl laikomi teisingais. Teismo sprendime, kuris priimamas išnagrinėjus prašymą panaikinti administracinio sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vandens telkinį, pakanka nurodyti valstybei grąžinamo vandens telkinio dislokaciją ir dydį.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašo vadovautis jo atsiliepimuose į prokurorės pareiškimą ir patikslintą pareiškimą nurodytais argumentais.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo GIS-Centras atsiliepime į Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, kad neturi esminių pastabų (pastebėjimų) dėl šiame apeliaciniame skunde išdėstytos informacijos, susijusios su GIS-Centro raštuose pateikta informacija.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo GIS-Centras atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, kad neturi esminių pastabų dėl šiame apeliaciniame skunde išdėstytos informacijos, susijusios su GIS-Centro raštuose pateikta informacija, tačiau turi kelis pastebėjimus.

54. GIS-Centras pažymi, kad 2018 balandžio 10 dienos rašte Nr. (9.25)GRPK-S-21 nurodė, jog tvenkinio plotas, patenkantis į ginčo žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), apskaičiuotas pagal plotą ribojančių laužčių, sudarančių uždarą poligoną, viršūnių (posūkių taškų) erdvines plokštumines koordinates. Toks matavimo būdas yra numatytas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkte. GIS-Centras 2018 m. kovo 7 d. rašte Nr. (9.24)GRPK-S-12 ir 2018 m. kovo 23 d. rašte (9.24)GRPK-S-16 informavo apie ginčo žemės sklypų teritoriją, patenkančią į esamo tvenkinio teritoriją. Skaičiavimai buvo atlikti atsižvelgiant į aktualią tvenkinio ribą, nustatytą 2018 metais. GIS-Centras 2018 m. balandžio 10 d. rašte Nr. (9.25)GRPK-S-21 nurodė, kad 2016 m. spalio 13–14 dienomis vykusio Buivydiškių tvenkinių patikrinimo metu, kuriame dalyvavo įvairių institucijų specialistų darbo grupė, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas R. N. (hidrotechnikos specialistas) pastebėjo, kad šachtinėse pertekliaus vandens pralaidose yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys uždoriai, informavo, kad dėl šios priežasties galbūt yra pažemėjęs vandens lygis tvenkinyje. Aplinkybę, kad esamas vandens lygis vandens telkinyje yra

žemesnis, nei projektinis NPL (normalus patvankos lygis), GIS-Centras nustatė atlikęs patikrą vietovėje 2018 m. balandžio 4–5 dienomis.

55. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prokurorės ir Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

56. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, papildomai akcentuoja, kad žemėtvarkos projekto plane prokurorės paminėti žemės sklypai pažymėti ne mėlyna, o violetine spalva, kuria žymimi suprojektuoti žemės ar miško sklypai, perduotini neatlygintinai nuosavybėn. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad žemėtvarkos projekto plane pažymėti kiti tvenkiniai (t. y. esantys kitoje vietoje nei ginčo žemės sklypai), todėl nėra jokio pagrindo teigti ginčo žemės sklypų vietoje buvus vandens telkiniui – tvenkiniui.

57. Atsakovas teigia, kad prokurorė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog UAB „Sweco hidroprojektas“ archyvo R. S. „Lietuvos Ž. Ū. Techniko“ Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto 1963 m. Buivydiškių žemės ūkio technikumo žuvininkystės tvenkinių rekonstrukcijos ir statybos projektas buvo užbaigtas ir įgyvendintas. Be to, hidrotechnikos statinių buvimas savaime nepatvirtina tikslių tvenkinio ribų ir užimamo ploto.

58. Atsakovas nurodo, kad prokurorė nepateikė jokių duomenų, kuriuose atsispindėtų minimų valstybinės reikšmės tvenkinių vieta, nėra pateikti šių tvenkinių geodeziniai matavimai. Prokurorė be jokio pagrindo tapatina pelkę su tvenkiniu. Aplinkybę, kad ginčo žemės sklypuose nėra tvenkinio, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, nors pirmosios instancijos teismas jų ir neakcentavo.

59. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog Buivydiškių V tvenkinio registracija L. B. žemės sklype pripažinta neteisėta tik LVAT nutartimi, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad iki šios nutarties priėmimo Buivydiškių V tvenkinys buvo pagrįstai įregistruotas L. B. žemės sklype, priešingai, manytina, jog tokia registracija buvo klaidinga nuo pat Buivydiškių V tvenkinio įregistravimo.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą, kartodama apeliacinio skundo argumentus ir jiems pritardama, prašo jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

61. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, kartodama Aplinkos ministerijos ir prokurorės apeliacinių skundų argumentus ir jiems pritardama, prašo jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

62. Atsakovas L. B. atsiliepimuose į prokurorės ir Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

63. Atsakovas atsiliepimuose iš esmės kartoja savo kitų procesinių dokumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, pažymi, kad teismas buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti tikslius jo valdomų žemės sklypų plotus, kuriems ji prašė taikyti restituciją, tačiau šio nurodymo neįvykdė ir nenustatė nei prašomų grąžinti valstybei sklypo dalių, nei vidutinės rinkos vertės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

64. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir Apskrities viršininkas) 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į atsakovui L. B. tenkančią buvusio savininko V. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,37 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, vietoje turėtos 1,48 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį bendrą 3,88 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, taip pat pareiškėjas prašo taikyti restituciją.

65. Pareiškėjas apskrities viršininko sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad ginčo sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos į dalį vandens telkinių (tvenkinių), kurie priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl negalėjo būti perduoti privačios nuosavybėn.

66. Atsakovas, prieštaraudamas pareiškėjo reikalavimams, teigia, kad tvenkiniai, į kurių dalis ginčo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

67. Klausimas, ar ginčo sprendimu atkuriant nuosavybes teises i žemę į atkurtiną žemę patekę tvenkiniai buvo priskirti

valstybinės reikšmės vidaus vandenims, yra esminis sprendžiant kilusį ginčą.68. Pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas 2006 m. sausio 18 d.. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos

Vandens įstatymo (aktuali redakcija nuo 2004m. balandžio 30d. iki 2009m. gruodžio 27d.) 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Šio straipsnio 2 dalis numatė, kad Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai. Tačiau upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km(2), taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais ne kitaip, kaip įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius.

69. Sistemiškai aiškinant virš nurodytą ir šiam ginčui aktualią Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą darytina išvada, kad valstybei išimtine nuosavybės teise buvo priskiriami ir negalėjo būti perduoti privačion nuosavybėn tik tie vandens telkiniai, kurie yra įtraukti į LR Vyriausybės sudarytą sąrašą. Vandens telkiniai, kurie nepateko į LR Vyriausybės sudarytą valstybinės reikšmės vidaus vandenų sąrašą, galėjo tapti privačios nuosavybės teisės objektais ir į juos galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės.

70. Pažymėtina, kad šioje byloje proceso dalyviai neretai remiasi vėlesne Vandens įstatymo 4 straipsnio redakcija, kuri pateikia išsamesnį valstybinės reikšmės vandens telkinių apibūdinimą, tačiau pagrindo taikyti naujos redakcijos Vandens įstatymo 4 straipsnio nuostatas nėra, nes Vandens įstatymas, taip pat jo pakeitimo įstatymai nenumato, jog naujai priimtos įstatymo nuostatos taikomos atgal. Priešingai, pagal nuo 2009 m. gruodžio 28d. įsigaliojusio ir šiuo metu galiojančio Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalį į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo.

71. Vandens įstatymo 4 straipsnyje numatytas sąrašas buvo patvirtintas LR Vyriausybės 2003m. spalio 14d. nutarimu Nr. 1268 Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo. Ginčui aktualios redakcijos (nuo 2005m. kovo 3d. iki 2008m. vasario 26d.) Sąrašo 3 skyriuje tarp valstybinės reikšmės tvenkinių yra nurodyti penki Vilniaus rajone ant Sudarvės upės įrengti tvenkiniai, atitinkamai Buivydiškių I, Buivydiškių II, Buivydiškių III, Buivydiškių IV ir Buivydiškių V. Be tvenkinių pavadinimų Sąraše dar nurodyta upė, ant kurios įrengti tvenkiniai, vyresnioji upė (t. y. upė į kurią įteka Sudarvės upė), tvenkinių plotai bei užtvankos vieta nuo žiočių.

72. Pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą bei naikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 dalis būtų tuo atveju, jei byloje būtų konstatuota, jog atkuriant nuosavybės teises į atkurtiną žemę pateko kuris nors iš šios nutarties 71 pastraipoje nurodytų tvenkinių ar jų dalis.

73. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog esminė ginčo sprendimo problema yra ta, jog sunku identifikuoti Valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše esančių Buivydiškių I, Buivydiškių II, Buivydiškių III, Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinių buvimo vietą, jų dislokaciją, lyginant su ginčo sprendimu atkurtos žemės dislokacijos vieta. Byloje surinkti grafiniai bei rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo teritorijoje yra daugiau nei penki tvenkiniai, tvenkinių pavadinimai bei jų plotai nurodyti Valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše neatitinka Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriuje užfiksuotų duomenų, ginčo tvenkinių plotai ir pavadinimai per praėjusį laikotarpį Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriuje keitėsi ir netgi šiuo metu ginčo teritorija apirėžiama kaip Buivydiškių VII tvenkinys, kai toks tvenkinio pavadinimas Valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše nėra ir niekada nebuvo įtrauktas.

74. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje šiuo metu negalima padaryti vienareikšmės išvados ar Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemę, apimant ir dalį valstybinės reikšmės tvenkinių. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, neišnaudojo visų galimų ir leistinų įrodymų rinkimo būdų, todėl padarė nepakankamai pagrįstą išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 atkuriant nuosavybės teises į atkurtiną žemę nebuvo įtraukta dalis valstybinės reikšmės vandens telkinio.

75. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimai naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų.

76. Pirmosios instancijos teismas rinko, vertino ir analizavo duomenis apie ginčo teritorijoje esančių tvenkinių pavadinimus bei jų užimamus plotus. Tačiau kaip minėta anksčiau, per praėjusį laikotarpį tvenkinių pavadinimai keitėsi, taip pat keitėsi tvenkinių plotai, kas yra natūralu įvertinant tvenkinių, kaip inžinierinių struktūrų, specifiką, t. y. kad juose vandens lygis, o kartu ir vandens užimamas plotas gali kisti, priklausomai nuo vandens lygį palaikančių įrenginių būklės ir jų reguliavimo. Todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo naudoti tvenkinių identifikavimo metodai nebuvo tikslūs.

77. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LR Vyriausybės patvirtintame valstybinės

reikšmės vandens telkinių sąraše yra nurodytas dar vienas tvenkinių identifikacinis požymis, t. y. tvenkinio užtvankos atstumas nuo žiočių. Kolegijos vertinimu šis identifikacinis požymis yra pakankamai stabilus, mažai ar visai nekintantis, todėl sprendžiant kilusį ginčą šis identifikacinis požymis turi būti įvertintas ir analizuojamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pats arba pavesdamas pareiškėjui, kuris turi pareigą įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, pasitelkdamas būtinus specialistus, turėtų rinkti įrodymus dėl ginčo tvenkinių užtvankų atstumo iki žiočių ir tokiu būdu identifikuoti valstybinės reikšmės vandens telkinių sąraše nurodytus tvenkinius ir priklausomai nuo to spręsti dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo.

78. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo argumentų grupės, susijusios su teisinių santykių stabilumu ir viešojo intereso gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais.

79. Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, kurių teisinis statusas iš esmės tapatus šioje byloje aptariamiems valstybinės reikšmės vandens telkiniams, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus).

80. Nurodytos konstitucinės nuostatos valstybinės reikšmės vandenų atžvilgiu yra įtvirtintos Vandens įstatymo 4 straipsnyje, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės vidaus vandenims privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.

81. Tiek administracinių teismų, tiek bendrosios kompetencijos teismų formuojama tokia teisės taikymo praktika, kad administraciniai aktai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, panaikinami, skirtingai nei niekinių sandorių atveju, kai konstatuojamas toks faktas ir taikomos niekinio sandorio pasekmės. Ši teismų praktika pagrįsta tuo, kad įstatymuose neįtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių iš administracinių aktų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pasibaigimui būtų taikomi tapatūs pagrindai kaip sandorių atveju. Vertinant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas kaip taisyklė grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą).

82. Todėl teismo kolegijos vertinimu, bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė, viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

83. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne pilnai, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir, atsižvelgiant į tai, jog byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 2 puntu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, D. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19515 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. eA-716-261/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00922-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 18.2; 57.2.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovas) direktorės 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) išnagrinėti A. K. 2015 m. lapkričio 9 d. skundą Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos iš esmės ir pripažinti, kad atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą, bei įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį natūra, bei įpareigoti NŽT

Elektrėnų skyrių išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1913 ha dalį pinigais (išmokant kompensaciją).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. lapkričio 9 d. skundu NŽT direktorei apskundė NŽT Elektrėnų skyriaus (toliau – ir Skyrius) veiksmus nagrinėjant 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. valdytą žemę. NŽT ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas manė, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad F. S. nuosavybės teisės neatkurtos, nes ji pateikdama prašymą nepateikė pilietybę bei santuokos su N. B. patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatsižvelgė į tai, jog iki tol, kol Skyrius pareiškėjui pateikė 2015 m. kovo 5 d. raštą Nr. 51SD-527-(14.51.92.), jam nebuvo paaiškinta, kad trūksta pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, apie tai nebuvo informuota ir pati F. S. Pareiškėjas nurodė, jog 2000 m. sausio 15 d. pretendenčių pateiktus dokumentus tikrinusi žemėtvarkininkė jokių trūkumų nei dėl valios, nei dėl pilietybės ar santuokos fakto nenustatė. Pabrėžė, kad 2000 m. kovo 17 d. abiem pretendentėms buvo paruoštos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 166 ir Nr. 167 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir tai įrodo, kad Skyriui iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pakako duomenų pradėti administravimo procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tai įrodyto, jog F. S., kaip ir S. K., pateikė visus reikalingus dokumentus. Jeigu aptariamų dokumentų šiuo metu nebėra, darytina išvada, jog Skyrius netinkamai vedė, žymėjo ir saugojo bylą.

4. Pareiškėjas teigė, jog Skyriaus ir NŽT direktoriaus pasiūlymas kreiptis į teismą dėl praleisto termino F. S. pilietybę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo neatitinka teisės aktų reikalavimų ir teismų praktikos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įstatyme įtvirtinta nuostata, kad visi dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai gali būti patekti vėliau, tačiau Įstatyme nenumatyta, kad pilietybę patvirtinantis dokumentas, nepateiktas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises per įstatymo nustatytą terminą, gali būti pateiktas vėliau. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos.

5. Pareiškėjo manymu, tai, kad Skyrius ir NŽT neginčija fakto, jog F. S. ir S. K. 1991 metais pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. valdytą žemę, reiškia, kad abi pretendentės kartu su prašymu pateikė pilietybę patvirtinančius įrodymus.

6. Pareiškėjas nurodė, jog NŽT Direktorius neįvertino, jog Skyrius nuo 1991 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. apskritai nebuvo priėmęs jokio individualaus administracinio sprendimo dėl F. S. prašymo. Jeigu Skyrius žinojo, kad ji nepateikė būtiną subjektiškumo pagal Atkūrimo įstatymą požymį įrodančio dokumento, privalėjo atsisakyti nagrinėti tokį prašymą ir nurodyti pretendentei tokio sprendimo apskundimo tvarką.

7. Pareiškėjas teikė, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog S. K. prašydama atkurti nuosavybės teises į žemę neišreiškė valios, ar pageidauja turtą atgauti natūra, ar gauti už ją kompensaciją. S. K. 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodė „Dirbs. (už cerkvės)“, o šį dokumentą galima vertinti kaip laisvos formos prašymą, kuriame nurodoma, kad ji žemę dirbs už cerkvės, t. y. ten, kur yra namų valda. Iš šio prašymo akivaizdi ne tik pretendentės valia atkurti nuosavybės teises natūra, tačiau ir valia šią žemę atsikelti arčiau namų, kas pagal tuo metu galiojusį Atkūrimo įstatymą buvo numatyta. Pareiškėjas manė, jog S. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo išreikšta laiku ir tinkamai, todėl prašymo nagrinėjimo vilkinimas daugiau nei 24 metus yra nepateisinamas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Pareiškėjo manymu, neteisėta ir atsakovo išvada, kad nuosavybės teisės S. K. gali būti atkuriamos tik pinigais. Jeigu S. K. ir P. S. buvo pateikusios prašymus su tam tikrais trūkumais, tai Skyriaus pareiga buvo išreikalauti trūkstamus dokumentus ar bent jau apie tai informuoti pareiškėjas. Pareiškėjo manymu, ginčijamas sprendimas taip pat neatitinka VAĮ įtvirtinto reikalavimo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis)

8. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad prašymus į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. S. valdytą žemę buvusiame

(duomenys neskelbtini) kaime tuometinei Trakų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė F. S., nurodydama atkūrimo būdą „gauti kompensaciją“, ir S. K., nurodydama atkūrimo būdą – „dirbs (už cerkvės)“. Vėlesnių kitokio turinio prašymų iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pateikta nebuvo. Po F. S. mirties (2000 m. vasario 3 d.) ir S. K. mirties (2015 m. gegužės 24 d.) paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu pretendenčių turto paveldėtojas yra pareiškėjas, kuris iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. žemę būtų atkurtos prie jo nuosavybės teise valdomų statinių, esančių Kauno g. 39A, (duomenys

neskelbtini) mieste.10. Atsakovas nurodė, kad NŽT Elektrėnų skyrius buvo parengęs valstybinės žemės sklypo, esančio prie šiuo metu

pareiškėjui priklausančių pastatų, pirkimo-pardavimo sutarties projektą, tačiau pareiškėjas su projektu nesutiko ir nurodė pageidavimą grąžinti šią namų valdą natūra. Vėliau 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. spalio 2 d. jis teikė pakartotinius prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant šį žemės sklypą natūra. NŽT Elektrėnų skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, nurodė, kad nei S. K., nei F. S. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises natūra, todėl prašymas grąžinti žemės sklypą natūra negali būti patenkintas. Atsakymuose taip pat buvo pabrėžta, kad F. S. iki įstatyme nustatytų terminų, kurie yra naikinamieji, nepateikė pilietybę ir santuoką su N. B. patvirtinančių dokumentų, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jos atžvilgiu negalėjo būti baigta. Pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Atsakovas pažymėjo, kad F. S., nepateikdama pilietybę patvirtinančio dokumento, pirmosios santuokos su N. B. ir skyrybų liudijimo, teisės aktuose nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į J. S. valdytą žemę. NŽT manė, kad tik tuo atveju, jei pareiškėjas pateiktų įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikti pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, galėtų būti tęsiama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra F. S. vardu.

11. Atsakovas teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra šiuo metu gali būti vykdoma tik S. K. vardu, tačiau taip pat pabrėžė, kad S. K. 1991 m. gruodžio 17 d. pateiktame prašyme išreikšta valia ir jos nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – „dirbs (už cerkvės)“ nėra numatytas teisės aktuose. Teisės aktuose buvo numatyta galimybė pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d., tačiau šia teise pasinaudota nebuvo, todėl kadangi išreikšta S. K. valia nėra numatyta teisės aktuose, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

12. NŽT akcentavo, kad pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu teko pačioms pretendentėms, tačiau nuo prašymų pateikimo iki mirties jos nuosavybės teisių atkūrimu visiškai nesidomėjo, buvo nerūpestingos, pasyvios.

II.

13. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo NŽT per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal S. K. prašymą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime 0.1912 ha dalį, atlyginant pinigais, kitą skundo dalį teismas atmetė.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. pateikdama prašymą tinkamai išreiškė savo valią gauti kompensaciją už buvusio savininko J. S. turėtą žemę, tačiau teisės aktuose nustatytais terminais nėra pateiktas jos pirmosios santuokos su N. B. liudijimas ir santuokos nutraukimo liudijimas, t. y. dokumentai, objektyviai patvirtinantys F. S. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, taip pat pilietybę patvirtinantis dokumentas. Teismas priėjo prie išvados, kad F. S. teisės aktuose nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Piliečiai, praleidę įstatyme nustatytą terminą pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą.

15. Teismas sutiko su atsakovo išdėstytais motyvais, jog F. S. ir S. K. nuo prašymų pateikimo dienos visiškai nesidomėjo kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai neteikė jokių prašymų, dokumentų, nors Atkūrimo įstatymas ne kartą buvo numatęs galimybę piliečiams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, taip pat buvo nustatęs naujus dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus. Teismas pripažino teisiškai nereikšmingais pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepasiūlė pretendentėms pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Siekdamas tinkamai realizuoti savo valią ir tinkamai įgyvendinti savo teises, pilietis turi būti aktyvus – domėtis tiek turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, statusu (ar jis yra valstybės išperkamas), tiek savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pareiškimu per įstatymo nustatytus terminus.

16. Pareiškėjo argumentai, kad 2000 m. kovo 17 d. abiem pretendentėms buvo paruoštos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 166 ir Nr. 167 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir tai įrodo, kad Skyriui iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pakako duomenų pradėti administravimo procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismo vertinimu, nepagrįsti, nes minėtos pažymos nėra patvirtintos žemėtvarkos skyriaus vedėjo.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjo motinos S. K. laisvo formos prašyme, pateiktame 1991 m. gruodžio 17 d., nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – „Dirbs. (už cerkvės)“. Įvertinęs S. K. pateikto prašymo turinį teismas konstatavo, kad šis prašymas, nors ir surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau prašyme neaiškiai ir labai dviprasmiškai išreikšta pareiškėjo

motinos S. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, S. K. prašymo teismas nelaikė tinkamu valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimu turinio aspektu. Teismas sprendė, jog kadangi S. K. nepasirinko ir aiškiai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pagal kurį, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį pretendavo pretendentė, ir jai minėto įstatymo nustatytais terminais nepareiškus valios dėl būdo, nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais.

18. Išanalizavęs bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Teismas sprendė, kad NŽT pagrįstai nustačiusi, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių S. K. prašyme nurodytu būdu, turėjo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais, tačiau, vilkindama nuosavybės teisių atkūrimo procesą, šios pareigos neatliko. Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad S. K. laiku ir tinkamai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, numatyto Atkūrimo įstatyme, atsižvelgiant į tai, kad S. K. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė dar 1991 metais, teismas įpareigojo NŽT atkurti nuosavybės teises į J.  S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) miestas) 0.1912 ha dalį, atlyginant pinigais.

III.

20. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti NŽT direktorės 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“; 2) išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. skundą Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos iš esmės ir pripažinti, kad atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą; 3) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1913 ha dalį ekvivalentine natūra; 4) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį pinigais (išmokant kompensaciją). Taip pat pareiškėjas prašo jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Apeliacinis skundas grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:21.1. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo teisingumo ir sąžiningumo principais, buvo

neobjektyvus.21.2. Pareiškėjas skunde nurodė savarankišką reikalavimą pripažinti, kad Skyrius vilkino nuosavybės teisių atkūrimo

procesą. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje pripažino, kad NŽT vilkino atkūrimo procedūrą S.  K. atžvilgiu. Apelianto manymu, ši aplinkybė turėjo būti išdėstyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl sprendimo rezoliucinė dalis taisytina. Teismas nepasisakė dėl vilkinimo nagrinėjant F. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nei Skyrius, nei NŽT teismo nustatytos aplinkybės, kad F. S. yra netinkamas nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, kaip pagrindo atmesti F. S. prašymą ir nutraukti 1991 m. pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nenustatė. Pareiškėjas NŽT direktoriui nurodė, jog priežastis, kodėl P. S. neatkurtos nuosavybės teisės, paaiškėjo tik kai Skyriui jam pateikė 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 51SD-1833-(14.51.92), o iki to laiko jam nebuvo paaiškinta, kad F. S. nuosavybės teisės neatkurtos, kad trūksta dokumentų. Be to, NŽT direktorius padarė išvadą, jog pagal Trakų r. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 27 d. pažymą Nr. 167 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ ir 2000 m. kovo 27 d. pažymą Nr. 166 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ F. S. ir S. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises atitinkamai į 0,1912 ha ir į 0,1913 ha buvusio savininko J. S. valdytos žemės. Jeigu teismas sprendė, kad F. S. neturi subjektinės teisės nuosavybei atkurti, negalėjo daryti išvados, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir kad NŽT teisingai ir pagrįstai įvertino Skyriaus veiksmus, nes NŽT direktorius sprendė kitaip nei teismas.

21.3. Teismas konstatavęs, jog F. S. negali būti atkurtos nuosavybės teisės, išeidamas už skundo ribų, pabaigė prasidėjusią administracinę procedūrą pagal jos F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. prašymą. Esant pareiškėjo prašymui įvertinti NŽT Skyriaus neveikimą ir atitinkamai skundžiamą NŽT sprendimą, kuriuo nebuvo nustatytas šis neveikimas, teismas privalėjo įvertinti NŽT veiksmus šios procedūros nepabaigiant laiku.

21.4. Teismas nesivadovavo protingumo kriterijumi, jog valios išraiška dirbti niekaip kitaip negali būti suprantama, kaip siekis atstatyti nuosavybės teisę natūra, bet ne gauti kompensaciją. Žodį „dirbti“ nuosavybės į žemę atstatymo procese įmanoma suprasti tik kaip žemės dirbimą. Kadangi teismas neteisingai nustatė reikšmingą faktą dėl pasirinkto nuosavybės

atkūrimo būdo, neteisingai taikė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A-1239-492/2016. Esant suprantamai išreikštam nuosavybės atstatymo (atkūrimo) būdui NŽT privalėjo spręsti dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra į S. K. pasirinktą vietą – prie namų, už cerkvės.

21.5. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 259 bei vėlesnės jų redakcijos (iki pat 1997 m. liepos 1 d.) nustatė žemės atstatymo (atkūrimo) subjektams prievolę kreiptis į pareiškėjus dėl trūkstamų dokumentų pateikimo, tam tikrais atvejais ir dėl atkūrimo būdo pakeitimo atsakovas ir pats turėjo galimybę, ypač atsižvelgiant į tarnavimo žmogui principą, jeigu manė, kad jam nesuprantamas S. K. pasirinktas atstatymo būdas grąžinti žemę natūra ją perkeliant šalia namų, kreiptis su prašymu jį patikslinti. Skyrius turėjo suvokti, jog buvusi S. žemė (duomenys neskelbtini) kaime neabejotinai priskirtina prie valstybės išperkamos žemės. Todėl, nesant prašymo kompensuoti pinigais, o esant S. K. prašymui grąžinti žemę dirbti už cerkvės, atidžiai vertinant visas aplinkybes, Skyrius privalėjo spręsti dėl nuosavybės grąžinimo ekvivalentine natūra.

21.6. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad S. K. nesirūpino savo teisių atkūrimu, kadangi nesikreipė į Skyrių. Pretendentė buvo įsitikinusi, kad tinkamai išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nes laiku padavė prašymą ir nurodė atstatymo būdą. Kol dar galėjo vaikščioti, S. K. nuvažiuodavo į Skyrių, tačiau atvykimai į Skyrių nėra fiksuojami, iš jos paaiškinimų pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog žemės perkėlimo procedūra bus baigta po namo įteisinimo S. K. vardu. Minėtų aplinkybių teismas netyrė.

21.7. Rašytiniai įrodymai bei loginės išvados patvirtina, jog labai tikėtina, kad F. S. buvo pateikusi pasą, tačiau jo kopija nėra įdėta į bylą. Nors teismas vertino, kad Trakų r. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 167 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ yra negaliojanti, nes nėra pasirašyta vedėjo, tačiau ji kaip bylos rašytinis įrodymas turėjo būti vertinama. Šiame rašytiniame įrodyme patvirtinta, jog F. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1912 ha buvusio savininko J. S. valdytos žemės. NŽT Sprendime nenurodė, kad ši pažyma yra surašyta pažeidžiant įstatymus, ar neturi jokios reikšmės. Be to atkūrimo bylos dokumentus 2001 m. gegužės 7 d. tikrino žemėtvarkininkė S. B. ir jokių trūkumų nei dėl valios, nei dėl pilietybės ar santuokos fakto nenustatė.

21.8. Nuostata, kad paso kopija yra privalomas nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentas, neįtvirtinta jokiais teisės aktais. Atkūrimo įstatyme įtvirtinta, kad visi šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai yra pridedami ir gali būti pateikti vėliau. Kadangi F. S. ir S. K. buvo užvesta nuosavybės teisų atkūrimo byla, nėra pagrindo išvadai, kad F. S. nebuvo atsinešusi paso.

21.9. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad yra pateikti dokumentai, objektyviai patvirtinantys F.  S. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku. Be to, kaip ir S. K. atveju, darytina ir kita išvada, jog F. S., manydama, kad pateikė visus reikiamus dokumentus, neturėjo pagrindo juos pakartotinai pateikti ar kreiptis į teismą dėl termino jiems pateikti atnaujinimo.

21.10. Teismas neteisingai ir paviršutiniškai vertindamas įrodymus, neatskleidė bylos esmės, nesugebėjo atkūrimo byloje esančių dokumentų vertinti jų tarpusavio sąsajumo ryšyje, Teismas visiškai nevertino pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su konstitucine nuostata valdžios įstaigoms tarnauti žmonėms, visiškai nevertino Skyriaus veiksmų iki šiol nepriimant jokio sprendimo dėl F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. prašymo.

21.11. Teismo Sprendimas prieštaringas, teismas nustatė, kad atsakovo veiksmai atitinka VAĮ reikalavimus, nors nusprendė, kad NŽT vilkino atkūrimo procesą S. K. atžvilgiu. Nors Skyrius raštuose ir atsakovas NŽT skundžiamame sprendime nurodė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo F. S. dokumentams pateikti, tame tarpe, ir pilietybei įrodyti, teismas nusprendė, kad F. S. ne tik neturi tokios galimybės, nes praleido naikinamuosius terminus, bet neturi ir pačios subjektinės teisės atkurti nuosavybei. Tokios Teismo išvados yra pagrindas naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

21.12. Teismas pats išsprendęs klausimą dėl nuosavybės teisių neatkūrimo F. S., peržengė skundo ribas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pareiškęs ir užkirto kelią realizuoti šią teisę tuo būdu, kurį nurodė NŽT, bei pablogino pareiškėjo teisinę padėtį.

21.13. Teismo išvada, jog F. S. praleido terminus, kurie yra naikinamieji, dokumentams, įrodantiems ryšį su buvusiu savininku, pateikti, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai, kurioje nurodoma, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.) nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais.

21.14. Nepagrįstai įvertinęs įrodymus, jog S. K. nebuvo išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo (ekvivalentine natūra), teismas nepagrįstai nustatytam teisiniam santykiui taikė netinkamą teisės normą – Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (turi būti 5 d.) ir įpareigojo NŽT atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) miestas) 0.1912 ha (turi būti 1,1913 ha) dalį, atlyginant pinigais.

21.15. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Pareiškėjas skunde prašė atkurti nuosavybės teisę S. K. natūra, nors tiek pareiškėjo nurodyti motyvai Skyriui ir NŽT, tiek teisės normos suponuoja reikalavimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo jai ekvivalentine natūra. Atitinkamas reikalavimas apeliaciniame skunde tik patikslina minėtą ir nėra naujas, nes yra susijęs su jau pareikštu reikalavimu.

21.16. Teismas nesprendė dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui, nors iš dalies tenkino jo skundą ir buvo pateiktas toks pareiškėjo prašymas bei išlaidas pagrindžiantys įrodymai.

22. Pareiškėjas A. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad palaiko jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo išsamiau pasisakyti kai kuriais klausimais. Taip pat pateikė prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Apelianto skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra, negali būti tapatinamas su apeliaciniame skunde nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – ekvivalentine natūra, kadangi tai skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, todėl apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra privalo būti suprastas kaip naujas reikalavimas, kuris negali būti keliamas, nagrinėjamas bei tenkinamas.

23.2. Pretendentė F. S. remiantis byloje esančia medžiaga mirė 2000 m. vasario 3 d., o paveldėjimo klausimas dėl F. S. turto paveldėjimo pradėtas spęsti tik 2014 metais, todėl galima konstatuoti, kad Skyrius nuo 2000 m. iki 2014 m. negalėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo proceso (vilkinti atkūrimo procesą), kadangi neturėjo informacijos apie F.  S. turto paveldėjimą. Apelianto pasvarstymai dėl proceso vilkinimo nepagrįsti.

23.3. Apelianto išvada apie pateiktą pasą bei pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus negali būti vertinama kaip pagrįsta, kadangi apeliantas nepateikė šią išvadą pagrindžiančių įrodymų. Dėl giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo apeliantas remiasi loginiu mastymu, tačiau valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis teisės aktais. F. S. nėra pateikusi pilietybę patvirtinančio dokumento, pirmosios santuokos su N. B. ir skyrybų liudijimo, t. y. giminystės ryšį su buvusiu savininku J. S. patvirtinančių dokumentų.

23.4. Pretendentės F. S. bei S. K. ir apeliantas nuo 1995 m. iki 2015 m. visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu, veikė nerūpestingai, neracionaliai, neoperatyviai.

23.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-709-2003 suformulavo taisyklę, kad iš prašymo turinio turi būti aišku, jog pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, S. K. prašyme nenurodytas konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausęs ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtas nekilnojamasis turtas.

23.6. Apeliantas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 4 reikalavimus, iš kurių nebuvo patenkintas nei vienas reikalavimas, todėl apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neturėtų būti tenkinamas. Be to, pareiškėjas nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT direktoriaus 2016 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas, kaip S. K. ir F. S. (toliau – ir pretendentės) turto paveldėtojas, ginčo atveju siekia nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. valdytą 0.3825 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime.

25. Pirmiausia pastebėtina, kad pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismu, be kita ko, prašė

įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį natūra, tuo tarpu, apeliaciniame skunde minėtą reikalavimą pakoregavo, pakeisdamas pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir jį nurodė ekvivalentine natūra (ne natūra, kaip buvo nurodyta skunde). Nuosavybės teisių atkūrimas natūra ir ekvivalentine natūra – tai du skirtingi savarankiški nuosavybės teisių atkūrimo būdai, todėl toks patikslinimas negali būti pripažįstamas mažareikšmiu ar neesminiu.

26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

28. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 8 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau  – ir Atstatymo įstatymas), o nuo 1997 m. liepos 9 d. – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

29. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytas pilietis, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, mirė, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi mirusių pretendenčių įpėdinio (nagrinėjamu atveju pareiškėjo) teisės nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę procese yra tos pačios kaip ir šios teisės mirusių turėtojų, padavusių iki Įstatymu nustatyto termino prašymus atkurti nuosavybės teises, tačiau nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik tada, kai Įstatyme numatytais terminais yra pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pilietybę, nuosavybę bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai.

30. Byloje nustatyta, kad S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. gruodžio 21 d., F. S. – 1991 m. gruodžio 21 d., nepraleidusios tuomet galiojusiame Atstatymo įstatyme nustatyto termino (1991 m. gruodžio 31 dienos.). Prašymų pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte buvo numatyta, kad prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys taip pat buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 331 patvirtintoje Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkoje, kurios 1 punkte įtvirtinta, kad kartu su prašymu pateikiami pilietybę ir nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai.

31. Pretendenčių 1991 m. pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nebuvo

išnagrinėti, taigi jie nagrinėtini ir sprendimai dėl jų priimtini laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis).

32. Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoj vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Prašymo turiniui keliami reikalavimai iš esmės nekito per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir yra galiojantys šiuo metu. Analogiškos nuostatos yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte, kuriame nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

33. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d., buvo įtvirtinta visose šio įstatymo redakcijose.

34. Pažymėtina, kad Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pabrėžtina, kad pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Asmenys, nerealizavę teisių per Įstatyme nustatytus terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-384/2014).

35. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. pateikė nustatytos formos ir turinio prašymą institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, tinkamai išreikšdama savo valią – gauti kompensaciją už buvusio savininko J. S. turėtą žemę. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pretendentė pateikė dokumentus, objektyviai patvirtinančius F. S. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, taip pat pilietybę patvirtinantį dokumentą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad F. S. teisės aktuose nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

36. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų atnaujinęs terminą prašymui ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, termino atnaujinimo klausimas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.

37. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo atsakovo sprendimo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal F. S. prašymą.

38. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad S. K. laisvo formos prašyme, pateiktame 1991 m. gruodžio 17 d., yra nurodytas piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto buvęs savininkas, turto buvimo vieta. Šiame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – „Dirbs. (už cerkvės)“. Kaip minėta, pretendentės prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo apibrėžti konkretūs galimi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo būdai – natūra, ekvivalentine natūra, arba atlyginimas vienkartine valstybės išmoka. Taigi, akivaizdu, kad pretendentė nepasirinko vieno konkretaus ir aiškaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

39. Atkūrimo įstatymas nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusiais Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimais (2002 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. IX-1139) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl

būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (21 str. 3 d.).

40. Su šiuo Atkūrimo įstatymo pakeitimu yra susijęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ 3 punkto pakeitimas (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

41. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.; analogiška nuostata buvo įtvirtinta įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. spalio 31 d., 21 straipsnio 4 dalyje; įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., 21 straipsnio 3 dalyje) įtvirtinta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

42. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucijos būtų iki 2003 m. kovo 1 d. pretendentei S. K. pasiūliusios raštu pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuris, kaip minėta pirmiau, pretendentės buvo pareikštas neaiškiai. Toks atsakovo pareigų nevykdymas nesuderinamas su gero viešojo administravimo principu. Tačiau taip pat pabrėžtina, kad byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų, kad pretendentės po to, kai 1991 m. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtų rūpinusios savo nuosavybės teisių atkūrimu.

43. Pretendenčių elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -530/2014). Todėl laikytina, kad pretendentės, būdamos bent minimaliai rūpestingos ir apdairios, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo dar nepasibaigus teisės aktuose nustatytiems terminams.

44. Nagrinėjamu atveju pagal byloje pateiktus duomenis darytina išvada, kad ir pretendentės elgėsi pasyviai, nesidomėjo savo teisių įgyvendinimu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008).

45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, be kita ko, į tai, kad pretendentė tinkamai neišreiškė valios dėl būdo, kuriuo ji pageidauja atkurti nuosavybės teises, bei remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nuosavybės teisės pagal S. K. prašymą atkurtinos atlyginant pinigais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo atsakovo sprendimo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal S. K. prašymą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamame atsakovo sprendime pagrįstai nurodyta, jog pagal S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą, nuosavybės teisės bus atkuriamos atlyginant pinigais.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos

teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo būti konstatuotas faktas, jog atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Pareiškėjo reikalavimas konstatuoti atsakovo vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, yra prašymas, susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu. Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo būti konstatuotas faktas, jog atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą.

47. Išanalizavus administracinės bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinus nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl pagrindo naikinti sprendimą nėra; atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą išspręsti S. K. prašymą taip, kaip ji prašo – atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo dalį natūra bei išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo dalį pinigais (išmokant kompensaciją).

48. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

49. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

50. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkinamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar buvo neobjektyvus.

51. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.52. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos

proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą,  t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-

2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

53. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017). Todėl šiuo atveju pirmiausia turi būti atsakyta į esminį klausimą, ar šioje administracinėje byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ir pareiškėjas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį turi teisę į išlaidų atlyginimą.

54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo kelis reikalavimus 1) panaikinti NŽT direktorės 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“; 2) išnagrinėti A. K. 2015 m. lapkričio 9 d. skundą Tarnybai iš esmės ir pripažinti, kad atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą; 3) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį natūra; 4) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1913 ha dalį pinigais (išmokant kompensaciją). Iš skundo pagrindo (aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas skundo reikalavimas) matyti, kad pareiškėjas siekė konkretaus materialinio teisinio rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. valdytą 0.3825 ha žemę: pagal S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į šios žemės dalį natūra; pagal F. S. prašymą – atkuriant nuosavybės teises į šios žemės dalį pinigais (išmokant kompensaciją).

55. Pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimas paliekamas nepakeistas, rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies – atsakovas įpareigotas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal S. K. prašymą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime 0.1912 ha dalį, atlyginant pinigais, t. y. kitu būdu, nei pareiškėjas nurodė savo skunde. Kiti pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti, be kita ko, pareiškėjo skųstas atsakovo sprendimas liko galioti, t. y. pareiškėjas nepasiekė siekto materialinio teisinio rezultato. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tokio pobūdžio teismo sprendimas, koks buvo priimtas šioje byloje, negali būti suprantamas kaip tenkinantis materialinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. priimtas pareiškėjo naudai.

56. Kadangi galutinis teismo sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

57. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19534 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. eA-2639-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01546-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja G. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 605,03 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji ir E. S. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą (toliau – ir Sutartis) (b. l. 15–18). Pagal Sutartį kelionės organizatoriui pareiškėja sumokėjo 2 198 Lt sumą, tačiau dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėja, siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, 2014 m. lapkričio 16 d. prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjai buvo grąžinta 33,55 Eur (108,94 Lt) suma, tačiau pareiškėjai liko negrąžinta 2 089,06 Lt suma (605,03 Eur).

3. Pareiškėjos teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti.

4. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija, atsakovas), atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad tiek Turizmo įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios institucijos, veiksmai priimant Turizmo įstatymą negalėjo būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas negalėjo kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Šioje byloje nebuvo priimtų kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos Respublika būtų padariusi ES teisės pažeidimų. Atsakovo nuomone, nebuvo deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visumos, nebuvo valstybės neteisėtų veiksmų sąlygos, kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, kad Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę yra

netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.6. Atsakovo teigimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. kad kelionių organizatorius

nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Neegzistavo joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjos patirtos žalos. Valstybė tinkamai įgyvendino Direktyvą ir į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvos nuostatas. Turizmo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl teigti, kad minėtų aktų nuostatos buvo neteisėtos, nebuvo pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad tol kol teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, įstatymams arba kol jie nėra pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas.

7. Atsakovo teigimu, atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą, atmestinas ir papildomas reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Atsakovo nuomone, pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtino skundo reikalavimo priteisti žalą. Pareiškėja nesinaudojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatytomis teisėmis ginti savo interesus šio įstatymo nustatyta tvarka UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 26–31) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

9. Atsiliepime paaiškino, kad Turizmo įstatyme rizikos dydis nebuvo ribojamas, paliekant pačiam verslo subjektui galimybę atsakingai įvertinti savo riziką ir įsigyti pakankamą savo prievolių įvykdymo užtikrinimą. Taip pat pažymėjo, kad skundo reikalavimas atlyginti turtinę žalą turėtų būti sumažintas mokėjimo už vizas suma. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėjo būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 605,03 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. gegužės 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos Respublikos Direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

12. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėja su UAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį. Pagal Sutartį pareiškėja sumokėjo UAB „Freshtravel“ 636,58 Eur sumą, tačiau dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Todėl 2014 m. lapkričio 16 d. su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą ir pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjai buvo grąžinta 31,55 Eur suma, tačiau jai liko negrąžinta 605,03 Eur suma. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėja patyrė nuostolių.

13. Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtino kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

14. Teismas, atsižvelgęs į aktualią ESTT praktiką, nurodė, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7  straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

15. Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas

16. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, 7  straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad

kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT,

Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

18. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos Lietuvos Respublika turėjo atlyginti.

19. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. gegužės 15 d., todėl nuo šios dienos teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–110), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

22. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis.

23. Pažymi, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovo nuomone, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, paminėjimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

24. Teigia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Komisija arba ESTT. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

25. Atsakovo įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

26. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė pareiškėjos naudai, nors byloje nebuvo tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

27. Atsakovas pažymi, kad į bylą pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. neva sudaryta Sutartis nėra pasirašyta.

28. Atsakovas akcentuoja, kad pagal 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymą pareiškėja pervedė 636,58 Eur (2 198 Lt) į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Atsakovas pažymi, kad yra visiškai neaišku kokiu pagrindu pareiškėja pervedė 636,58 Eur (2 198 Lt) į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal Sutartį nėra šios Sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo aptariamam juridiniam asmeniui pagrindai. Atsakovas nurodo, kad minėtas mokėjimas yra atliktas 2014 m. lapkričio 10 d., t. y. anksčiau nei Sutartyje nurodyta Sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 11 d.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 636,58 Eur (2 198 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai.

29. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjos naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius.

30. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsniu, UAB „Freshtravel“ turėta prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Kadangi vizų mokesčiai nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, atitinkamai, vizų mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš Lietuvos Respublikos.

31. Atsakovas akcentuoja, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.32. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-

653/2015 yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas 578,66 Eur sumai, iš šios sumos neatėmus draudimo išmokos, kuri reikalavimų pateikimo dieną UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos Respublikos reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

33. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.35. Turizmo departamentas atkreipia dėmesį, kad savo 2017 m. gegužės 25 d. atsiliepime pirmosios instancijos teismui

nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“ veiklos aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

36. Turizmo departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

41. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  – ir ABTĮ)

141 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad toks prašymas teismo nesaisto. Prašymas paprastai tenkinamas tokiu atveju, kai teismas pripažįsta, kad būtina tirti įrodymus, aiškintis ar tikslinti tam tikras ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nėra teisinių pagrindų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl atsakovo prašymą atmeta ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

43. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog reikalavimas atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

44. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

45. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

46. Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

48. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia

prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

49. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

50. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

51. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl ES teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama ES sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Sąjungos sutarties 4 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal ES teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes.

52. Minėta praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C-48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis ES teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu ES teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

53. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas  – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina

nustatyta.54. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos,

teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

56. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (žr. pvz., 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 75–77 p.).

57. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19524 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. eA-2777-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01763-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja N. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 891,03 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji kartu su G. K. ir A. K. 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 16 d. Pareiškėja nurodė, kad kelionė buvo pirkta per „Grupinis“ (UAB „Cherry Media Lt“) apsipirkimo portalą. Už kelionę buvo sumokėta 2997 Lt, už vizas į Egiptą buvo sumokėta 240 Lt. Iš viso buvo sumokėta 3237 Lt

(937,50 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. 2014 m. lapkričio 26 d. pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 9 d. pagal Turizmo departamento nurodymą buvo grąžinta 46,47 Eur suma. Pareiškėja nurodė, kad negrąžinta suma buvo 891,03 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino Direktyvoje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjos teigimu, tai rodė, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudarė pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį valstybei turėjo kilti atsakomybė.

4. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija), atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų vykdymo). Atsakovo nuomone, teismas negalėjo kvestionuoti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nebuvo kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos Respublika būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

6. Ūkio ministerijos nuomone, šiuo atveju nebuvo pagrindo atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kuri atsirado dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje neegzistavo būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė buvo atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nebuvo pagrindo išvadai, kad egzistavo deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

7. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, matyti, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Ūkio ministerijos teigimu, vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjai negali būti priteisiami iš valstybės. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo nurodymas nepatvirtino skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Mokėjimas atliktas į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kuri nėra sutarties šalis. Mokėjimas buvo atliktas 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. anksčiau nei paslaugų sutartyje nurodyta sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 10 d.). Ūkio ministerijos nuomone, 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas Nr. 444 negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Turizmo departamentas nurodė, kad pareiškėjos skundas turėjo trūkumų, nes jame nebuvo įvardintos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, kurios pareiškėjos nuomone įrodė netinkamą Direktyvos nuostatų įgyvendinimą, pareiškėja vadovavosi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis, skunde nebuvo įvardinti konkretūs valstybės veiksmai ar neveikimas, dėl kurių galimai pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

10. Dėl prašomos priteisti žalos Turizmo departamentas pažymėjo, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Turizmo departamento nuomone, jeigu teismas nuspręstų apskaičiuoti pareiškėjai priteistinos žalos dydį, iš sumokėtų už kelionę pinigų turėtų būti išskaičiuojamas vizos ir išmokėta draudimo išmoka, todėl turtinė žala sudarytų ne daugiau kaip 821,52 Eur.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 821,52 Eur turtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei atsižvelgęs į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, jog šiuo atveju atsakovui Lietuvos valstybei, netinkamai perkėlus ir įgyvendinus Direktyvos 7 straipsnį, kilo pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

13. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 10 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004424 dėl kelionės į Egiptą, Šarm El Šeichas (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 22 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 7 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą mokėjimo nurodymu už kelionę pervedė 2997,00 Lt (867,99 Eur). 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu tiesiogiai UAB „Freshtravel“ pareiškėja sumokėjo 240 Lt (69,50 Eur) už vizas. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. sustabdė pažymėjimo, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

14. Teismas nurodė, kad Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimas už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekamas ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Taip pat paslaugų sutarties sudarymo tinkama forma bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindė tai, jog pareiškėja buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos patirtos išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Kadangi vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo, galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, taigi, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, teismo vertinimu, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo.

16. Dėl priteistinos žalos dydžio teismas nurodė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 46,47 Eur dydžio draudimo išmoką, taip pat atėmus pareiškėjos sumokėtą 240 Lt (69,50 Eur) dydžio pinigų sumą už vizas į Egiptą, laikytina, jog pareiškėjai liko negrąžinta 821,52 Eur suma.

17. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. gegužės 31 d., todėl nuo šios dienos teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis.

21. Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovas pažymi, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą,

paminėjimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

22. Ūkio ministerijos teigimu, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Komisija arba ESTT. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

23. Atsakovo įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė pareiškėjos naudai, nors byloje nebuvo tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

25. Atsakovas pažymi, kad į bylą pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ neva sudaryta Sutartis nėra pasirašyta.26. Atsakovas akcentuoja, kad pagal 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymą pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2

997 Lt) į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Atsakovas pažymi, kad yra visiškai neaišku kokiu pagrindu pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) į UAB „Cherry Media LT“, banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal Sutartį nėra šios sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo aptariamam juridiniam asmeniui pagrindai. Atsakovas nurodo, kad minėtas mokėjimas yra atliktas 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. anksčiau nei Sutartyje nurodyta Sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 10 d.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 867,99 Eur (2 997 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai.

27. Atsakovas akcentuoja, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.28. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-

653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas 937,50 Eur sumai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos Respublikos reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

29. Turizmo departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir jį palaiko.30. Turizmo departamentas atkreipia dėmesį, kad savo 2017 m. rugsėjo 11 d. atsiliepime pirmosios instancijos teismui

nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“ veiklos aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

31. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurių tikslų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

32. Pareiškėja atisiliepime į atsakovo apeliacinį skundą iš esmės remiasi pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, ESTT praktika dėl Direktyvos 7 straipsnio aiškinimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose.

33. Papildomai pareiškėja nurodo, kad atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta ir būtent valstybei narei (Lietuvos Respublikai) kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės

aktus, atlyginimo.35. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo

paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą.

37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

38. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

39. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

40. Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

42. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo

kompetenciją (žr. pvz., ESTT 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

43. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti ES teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

45. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl ES teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama ES sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Sąjungos sutarties 4 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal ES teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes.

46. Minėta praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C-48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis ES teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu ES teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

47. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs,

kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas  – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

48. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

50. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (žr. pvz., 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 75–77 p.).

51. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio

2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19532 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. eA-3074-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02165-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 704,72 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ buvo kelionių organizatorius, kuris organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.

3. Pareiškėja ir O. S. 2014 m. rugsėjo 8 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 23 d. Už kelionę buvo sumokėta 3 996 Lt (1 157,32 Eur.) suma. Tačiau kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai.

4. Pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. 2015 m. rugsėjo 9 d. pagal Departamento nurodymą buvo grąžinta 57,36 Eur suma. Pareiškėja nurodo, kad jai ir O. S. buvo negrąžinta 1099,96 Eur.

5. Pareiškėjos nuomone, valstybė narė (Lietuvos Respublika) šiuo atveju neįvykdė 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) nustatytos pareigos, kas sudarė pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos Respublikai kilo atsakomybė.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija, atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b.  l. 52–60) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionavo tiek patį Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – ir Turizmo įstatymas), tiek Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašė teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjos skundas turėjo būti atmestas.

8. Ūkio ministerija akcentavo, kad teisės aktai nesuteikė apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę), taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų ar šiuo aspektu konstatuoti Lietuvos Respublikos padarytus ES teisės pažeidimus. Todėl, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą.

9. Ūkio ministerija pažymėjo, kad nesant Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimo, nebuvo jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos Respublika, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos Respublikai kilo atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala.

10. Ūkio ministerija nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir neegzistavo deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Lietuvos Respublika, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, buvo atlikusi neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis) – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas.

11. Ūkio ministerija pažymėjo, kad Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant Turizmo įstatymą, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėjo būti laikomi Lietuvos Respublikos neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistavo viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negalėjo egzistuoti ir kitos Lietuvos Respublikos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Ūkio ministerijos teigimu, nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo prievolė atlyginti žalą,

todėl turėjo būti atmestas pareiškėjos skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas pareiškėjos reikalavimas priteisti 5  proc. dydžio procesines palūkanas.

12. Ūkio ministerijos įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjos įrodymai nepatvirtino skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Ūkio ministerija pažymėjo, jog paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta nei vienos iš paslaugų sutartyje nurodytų šalių, todėl negalėjo būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija nurodė, kad pagal 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvito kopiją pareiškėja sumokėjo 1 157,32 Eur (3 996 Lt) UAB „Cherry Media LT“ už kelionę į Egiptą lapkričio 22–28 d. Ūkio ministerija pažymi, kad visiškai neaišku, kokiu pagrindu 1 157,32 Eur (3 996 Lt) suma buvo sumokėta UAB „Cherry Media LT“, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nebuvo šios sutarties šalis. Ūkio ministerija atkreipė dėmesį, kad sulyginus minėtame pinigų priėmimo kvite nurodytą informaciją su informacija, užfiksuota paslaugų sutartyje, matyti, kad paslaugų sutartyje nurodyta kita kelionės data (t. y. 2014 m. lapkričio 23–29 d.), be to, skiriasi už kelionę mokėtina suma (paslaugų sutartyje nurodyta, kad bendra užsakymo kaina yra 2 138 Lt), taip pat turistų skaičius (2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina 4 vnt. kuponų 7 dienų kelionei į Egiptą su apgyvendinimu ir maitinimu apmokėjimą, tuo tarpu paslaugų teikimo sutartimi kelionė be pareiškėjos numatyta tik vienam turistui). Ūkio ministerija pažymėjo, kad mokėjimas buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio 27 d., t. y. anksčiau nei paslaugų sutartyje nurodyta paslaugų sutarties sudarymo data (2014 m. rugsėjo 8 d.). Atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerijos nuomone, negalima buvo teigti, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitas buvo skirtas apmokėti už kelionę UAB „Freshtravel“ pagal paslaugų sutartį.

13. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turėjo reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš atsakovo, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais.

15. Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.

16. Pareiškėja, kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu UAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos.

17. Dalis pareiškėjos sumokėtos sumos – 57, 36 Eur – pareiškėjai buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, t. y. draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintu „Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu“, išmokėjus draudimo išmoką, lygią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos.

18. Vizos mokestis nėra tinkamos išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovės, todėl skunde išdėstyti reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma.

19. Kadangi pareiškėja įsigijo organizuotą turistinę kelionę dviem asmenims į Egiptą, ji privalėjo mokėti ir už Egipto vizas dviem asmenims. Pagal kitų iš UAB „Freshtravel“ keliones įsigijusių turistų pateiktus duomenis viza į Egiptą kainavo 80 Lt. Teismui nusprendus apskaičiuoti pareiškėjai priteistinos žalos dydį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl už vizas sumokėto mokesčio eliminavimo iš atlygintinos neįvykusios kelionės kainos.

20. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, taip jų ir pareiškėjos reikalavimai – 1 157,32 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

21. Departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš

valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Freshtravel“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė spręsti bylą vadovaujantis

ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai.24. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą sprendžiama, ar yra teisinis

pagrindas priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 099,96 Eur turtinės žalos, priteisti nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo procesines palūkanas, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25. Teismas rėmėsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 ir 249 straipsniais, ESTT praktika, jog reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą. Be to, iš nusistovėjusios ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai.

26. Teismas apžvelgė Direktyvos 7 ir 8 straipsnius bei ESTT praktiką dėl šių nuostatų. Taip pat teismas apžvelgė CK nuostatas dėl žalos atlyginimo (CK 6.249 str., CK 6.271 str.) ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, to paties įstatymo straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktų nuostatas.

27. Teismas nustatė, kad UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų (57,36 Eur), kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodė, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjos teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė (Lietuvos Respublika) šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leido teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kilo atsakomybė.

28. Teismas rėmėsi ESTT suformuota praktika dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę. Bylos duomenimis nustatė, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja. Pareiškėjos pateikta 2014 m. rugsėjo 8 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002748 (toliau – ir Sutartis), 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymas patvirtino pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 1 157,32 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį t. y. 57,36 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta 1 099,96 Eur suma. Teismas konstatavo faktą, kad Lietuvos Respublikoje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, todėl buvo pagrindas priteisti pareiškėjai šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą.

29. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas tenkino pareiškėjos prašymą priteisti 1 099,96 Eur turtinę žalą.30. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl

žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena.

III.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą,

prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

32. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

33. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis.

34. Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovas pažymi, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, paminėjimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

35. Teigia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Europos Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

36. Atsakovo įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

37. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė pareiškėjos naudai, nors byloje nebuvo tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

38. Atsakovas pažymi, kad į bylą pateikta 2014 m. rugsėjo 8 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002748 su UAB „Freshtravel“ nėra pasirašyta nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių.

39. Atsakovas akcentuoja, kad pagal 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvitą pareiškėja sumokėjo 1 157,32 Eur (3 996 Lt) UAB „Cherry Media LT“. Atsakovas pažymi, kad visiškai neaišku kokiu pagrindu 1 157,32 Eur (3 996 Lt) suma buvo sumokėta UAB „Cherry Media LT“, kadangi šis juridinis asmuo pagal Turizmo paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, Paslaugų sutartyje UAB „Cherry Media LT“ nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentė (Turizmo paslaugų sutartyje UAB „Freshtravel“ agente yra nurodyta UAB „Plius Travel“), taip pat iš byloje esančių įrodymų nežinomi ir kiti pinigų sumokėjimo UAB „Cherry Media LT“ pagrindai. Atsakovas nurodo, kad sulyginus pinigų priėmimo kvite nurodytą informaciją, matyti, kad Paslaugų sutartyje nurodyta kita kelionės data, be to, skiriasi už kelionę mokėtina suma (Paslaugų sutartyje nurodyta, kad bendra užsakymo kaina yra 2 138 Lt). Skiriasi kvite bei Paslaugų sutartyje nurodytas keliaujančių asmenų skaičius – kvite nurodyta, jog apmokama už keturių asmenų kelionę, tuo tarpu Paslaugų sutartimi kelionė numatyta dviem asmenims. Atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėja nepateikė į bylą tinkamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę žalą.

40. Atsakovas akcentuoja, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.41. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-

653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas 1 157,32 Eur sumai, iš šios sumos neatėmus draudimo išmokos, kuri reikalavimų pateikimo dieną UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos Respublikos reikalauti dvigubo žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad, Sprendimo įsiteisėjimo atveju, pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti visiškai.

43. Turizmo departamentas nurodo, kad pareiškėjos pateiktoje Turizmo paslaugų sutartyje nurodyta, kad Sutartis sudaryta dėl organizuotos turistinės kelionės į Egiptą 2014 m. lapkričio 23 – 29 d. dviems asmenims. Bendra pagal Sutartį įsigyjamų paslaugų kaina – 2138 Lt (619, 21 Eur). Tačiau į bylą pateiktame 2014 m. rugpjūčio 27 d. pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 27 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ už keturis kuponus (organizuotas turistines keliones) 2014 m. lapkričio 22 – 28 d., iš viso 3 996 LT (1 157,32 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sumokėta suma ir mokėjimo dokumente nurodytos kelionės datos bei keliaujančiu asmenų skaičius neatitinka Sutartyje nurodytu duomenų, darytina išvada, kad pateiktas mokėjimo dokumentas negali būti laikomas patikimu įrodymu, kad

sumos buvo sumokėtos vadovaujantis Sutartimi, todėl nusprendus atlyginti pareiškėjos patirtą turtinę žalą, turi būti vadovaujamasi Sutarties nuostatomis ir joje nurodyta turizmo paslaugų kaina, nes į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų dėl kitų dviejų asmenų, kurių kelionės buvo apmokėtos. Pareiškėja nenurodė kitų dviejų asmenų, kurių kelionių kuponus apmokėjo, pavardžių bei į bylą nepateikė jokių su tuo susijusių paaiškinimų, todėl Turizmo departamentas neturėjo galimybės patikrinti, ar šie asmenys nėra pareiškę savarankiškų reikalavimų kitose bylose.

44. Turizmo departamentas pažymi, kad pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ Turizmo paslaugų sutartyje skyriuje Papildomos paslaugos yra nurodytos dvi vizos į Egiptą. Pareiškėja, kaip ir kiekvienas atidus vartotojas, akceptuodama minėtą sutartį galėjo ir turėjo suprasti, kad šios paslaugos yra papildomos, t. y. nepatenka į iš anksto parengtą turizmo paslaugų rinkinį. Atsižvelgiant į tai, Turizmo departamento nuomone, pareiškėjos įsigytos vizos traktuotinos ne kaip iš anksto parengtas turizmo paslaugų rinkinys, o kaip pareiškėjos įsigytos papildomos paslaugos, kurios nėra Direktyvos ar CK 6.271 straipsnio apsaugos objektas.

45. Turizmo departamentas nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo praktiką, pagal kurią vizų kainos nebuvo įtrauktos į atlyginamos turtinės žalos sumą ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis minėta praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės, tikėtina, netinkamo 1990  m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo

47. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių.

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai iš atsakovo turtinę žalą.

49. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

Dėl Direktyvos 90/314/EEB nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo

50. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

51. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus

nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

52. Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1496 priedo 1 p.).

53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

54. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV , C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

55. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais

nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

57. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl ES teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Sąjungos sutarties 4 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal ES teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas ES teisės pažeidimo pasekmes.

58. Minėta praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C-48/93, EU:C:1996:79. ESTT buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Europos Sąjungos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu ES teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

59. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pastebi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas  – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

60. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

62. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos

žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

63. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pagrįstai pareiškėjai priteisti turtinę žalą.

Dėl turtinės žalos dydžio

65. Atsakovas Ūkio ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sumos mokėjimo kvite ir Sutartyje nesutampa, be to mokėjime ir Sutartyje nurodytas skirtingas žmonių skaičius, byloje nėra duomenų dėl kitų asmenų, nurodytų mokėjimo kvite, todėl negalima priteisti turtinę žalą atitinkančią mokėjimo kvite nurodytą sumą, o reikia remtis Sutarties nuostatomis.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos medžiagą matyti, jog mokėjimas atliktas už 4 kuponus. Atsižvelgiant į tai, kad 1 kuponas skirtas vienam asmeniui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja tinkamai pagrindė turtinės žalos dydį ir nėra pagrindo jos mažinti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones tam tikrais atvejais buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia. Taigi laikytina, kad pareiškėja, kuri, pagal byloje pateiktą mokėjimą, patyrė turtinę žalą už 4 kuponų įsigijimą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

67. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

68. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19526 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. A-1891-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04023-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l. 1–13) prašydamas iš Lietuvos valstybės atstovų Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) priteisti 20824 Eur žalos atlyginimo bei iš Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) priteisti 20824 Eur žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. Nurodė, kad visose įkalinimo įstaigose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Gultai, stalai, spintelės buvo pritvirtinti prie grindų, kas dar labiau mažino kameros plotą. Pasivaikščioti gryname ore buvo galima tik vieną valandą per dieną. Įkalinimo įstaigose nebuvo įrengtų sanitarinių švaryklų, einant į dušą nuteistieji neaprūpinami muilu. Įstaigose nebuvo skalbyklų, kamerose veisėsi tarakonai, kamerų sienos ir lubos buvo paveiktos pelėsio. Sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo gyvenamojo ploto, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, patalynė buvo išduodama be užvalkalų. Įstaigos neturėjo galimybės patalynę valyti sauso valymo būdu.

3. Pareiškėjo teigimu, kalėdamas tokiomis sąlygomis jis patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą.

Patirtą žalą grindė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimais.4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime (II t., b. l. 152–160) į pareiškėjo

skundą prašė jį atmesti, dėl dalies ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį.5. Marijampolės AVPK pripažino, kad dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam

asmeniui. Nurodė, jog sanitariniai mazgai areštinėse, pasivaikščiojimo trukmė, sanitarinė būklė kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerose graužikų nebuvo, minkštasis inventorius buvo išduodamas švarus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų nesikreipė.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime (II t. b. l. 37–54) prašė pareiškėjo skundą atmesti, dėl dalies ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį.

7. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas dalyje gyvenamųjų kamerų buvo užtikrintas. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų nurodė, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose buvo atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes ir atsižvelgiant į kamerų plotą buvo aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyko per langus, o tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo tvarka, aprūpinimas patalyne atitiko teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nebuvo būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodėko (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

8. Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI atsiliepime (III t. b. l. 23–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad dalį laikotarpio minimalus plotas vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Pažymėjo, kad reikalavimas pasivaikščiojimo trukmei ir tvarkai, taip pat sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kauno TI, priešingai nei teigė pareiškėjas, buvo įrengta švarykla. Patalynė buvo išduodama tvarkinga. Kauno TI ėmėsi priemonių užtikrinant tinkamą kamerų stovį, kameros nuolat buvo remontuojamos. Pažymėjo, kad pareiškėjas Kauno TI veiksmų neteisėtumo neįrodė.

9. Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento atsiliepime (III t. b. l. 4–7) prašė pareiškėjo skundą atmesti, dėl dalies ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį.

10. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas buvo abstraktaus pobūdžio, nebuvo detalizuotos jokios aplinkybės, kurios galėjo pagrįsti Kalėjimų departamento padarytą žalą pareiškėjui.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2400 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 140 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje skundą atmetė.

12. Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. Atsižvelgęs į ieškinio senaties termino teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo Lukiškių TI-K prašymu teismas taikė trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 7 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Teismas pažymėjo, kad objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė, todėl klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo sprendė tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 7 d.

13. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara nepažeidė teisės aktu, tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti todėl į šią aplinkybę atsižvelgė vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso 241 parą buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

15. Kas susiję su kitais pareiškėjo argumentais dėl pažeidimų kalint Lukiškių TI-K, teismas konstatavo, kad pareiškėjo

teiginiai nebuvo paremti objektyviais įrodymais, buvo deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl teismas kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

16. Dėl kalinimo sąlygų Kauno TI teismas nustatė, kad Kauno TI pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. vasario 23 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 14 parų po pusę paros ir 9 pilnas paras buvo patalpintas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų 3,6 kv. m. plotą.

17. Dėl sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimo teismas nurodė tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi vertindamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.

18. Kas susiję su kitais pareiškėjo argumentais dėl pažeidimų kalint Kauno TI, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai nebuvo paremti objektyviais įrodymais, buvo deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl teismas kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

19. Dėl kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK teismas nustatė, kad Marijampolės AVPK pareiškėjas areštinėje periodiškai buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. kovo 24 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose.

20. Dėl sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimo teismas nurodė tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi vertindamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.

21. Kas susiję su kitais pareiškėjo argumentais dėl pažeidimų kalint Marijampolės AVPK, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai nebuvo paremti objektyviais įrodymais, buvo deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl teismas kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

22. Dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teismas nurodė, kad už nepatogumus, sveikatos sutrikdymą ir pan., kurie buvo patirti pareiškėjui kalint teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginama priteisiant neturtinę žalą iš Lietuvos valstybę atstovaujančių įkalinimo įstaigų. Pareiškėjas nagrinėjamo ginčo atveju Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų neįrodė, atitinkamai teismas neturtinės žalos atlyginimą iš Kalėjimų departamento nepriteisė.

III.

23. Pareiškėjas T. K. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismas nepagrįstai nepripažino Kalėjimų departamento kaltės, taip pat neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir nepagrįstai ignoravo pažeidimus.

25. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 129–131) prašo jį atmesti.26. Kalėjimų departamentas nurodo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo

patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

27. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 135–139) prašo jį atmesti bei remtis nagrinėjamoje byloje pateiktu Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu.

28. Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 127 ir 128) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Marijampolės AVPK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atlygintinos žalos dydį, todėl naikinti ar keisti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu (III  t., b. l. 108–115) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijavimu.

31. Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijų ar jų darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

32. Lukiškių TI-K pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės

atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) įtvirtintus reikalavimus, o dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015)) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų išvis nėra numatyta.

33. Kalėjimų departamentas atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (III t., b. l. 122–124) prašo jį tenkinti.34. Kalėjimų departamentas palaiko atsakovo poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde. Pažymi, kad neturtinės žalos

atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

35. Pareiškėjas atsiliepime į Lukiškių TI-K nurodo, kad iš bylos medžiagos ir jo pateiktų įrodymų matyti, kad visą laikotarpį kalint Lukiškių TI-K buvo grubiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, jis buvo kankinamas, be to Lukiškių TI-K administracija visiškai nesiėmė jokių priemonių jog būtų sudarytos teisės aktus atitinkančios gyvenimo sąlygos.

36. Pareiškėjas prašo Lukiškių TI-K pateikti informaciją, susijusia su Lukiškių TI-K veiksmais siekiant nepažeisti pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.

37. Marijampolės AVPK atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (III t., b. l. 133 ir 134) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

38. Marijampolės AVPK pažymi, kad nežino ir negali žinoti ar Lukiškių TI-K laikant pareiškėją atitinkamais laikotarpiais buvo pažeistos jo teisės dėl ko gali kilti apelianto civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės AVPK nurodo, kad nežino ar Lukiškių TI-K pateiktas apeliacinis skundas yra pagrįstas, tačiau atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelė pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Marijampolės AVPK buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, taip pat dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų.

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui T.  K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2400 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje skundą atmetė.

41. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės reiškia tik šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus: dėl senaties termino taikymo, dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Kalėjimų departamento kaltės, taip pat neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį ir netinkamai vertino pateiktus įrodymus. Tuo tarpu atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde motyvuoja, jog pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus, todėl nepagrįstai jam priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Kauno TI ir Marijampolės AVPK apeliacinių skundų nepateikė.

42. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau  – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako, o šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

(toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

44. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

46. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Kauno TI, taip pat dėl Kalėjimų departamento kaltės nebuvimo, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, ignoravo pažeidimus ir jų nenustatinėjo. Tačiau pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių jo skunde pateiktų argumentų pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokius konkrečius pažeidimus teismas turėjo nustatyti, tačiau to nepadarė.

47. Dėl ieškinio senaties teisėjų kolegija nurodo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog senaties terminas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nenumatytas, todėl netaikomas. Šiuo aspektu pasisakytina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d.

sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.  Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

49. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo Lukiškių TI-K ir Marijampolės AVPK prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 7 d. (skundo teismui išsiuntimo data) ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 7 d. (trejų metų laikotarpis). Lukiškių TI-K ir Marijampolės AVPK prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

50. Dėl pareiškėjo laikotarpio, praleisto Marijampolės AVPK, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog „ginčo laikotarpiu 104 dienas ir 38 dienas (atitinkamai iki 9 val., 12.45 val., 13 val.) buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą reikalavimą“, nėra aiški, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą reikalavimą 109 paras. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nevyko nepertraukiamai, tačiau ploto pažeidimai 32 paras buvo gana žymūs (pareiškėjui vietoje 5 kv. m. teko apie 3,73 kv.m). Taip pat pažymėtina, kad byloje pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (I t. b. l. 175) kuriame nurodyta, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvaromis, kas reikštų, kad toks įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 20 punkto reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, į šią aplinkybę yra atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016). Atsižvelgiant į tai, taip pat į non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą, nors teisėjų kolegija nustatė ir mažesnį laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą reikalavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Marijampolės AVPK, yra tinkamas ir proporcingas.

51. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio už laikotarpį, pareiškėjo praleistą Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija nurodo, kad, pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (II t., b. l. 65–68), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 7 d., 241 parą buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.). Taigi, vadovaujantis minėta teismų praktika, atsakovo argumentai, kad Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų įrengimas (kai įrengta tik 1,5 m aukščio pertvara), atitinkantis teisės aktų reikalavimus, užtikrina pareiškėjo privatumą naudojantis tokiu sanitariniu mazgu, taip pat ir siekiant saugumo užtikrinimo įstaigos kamerose, nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui esant Lukiškių TI-K kompensuoti.

52. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Iš šių nuostatų matyti, jog proceso šalis turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, be kita ko, atstovavimo, atlyginimą tik tada, kai sprendimas (baigiamasis teismo aktas dėl ginčo) priimtas jos naudai, t. y. sprendimo priėmimas proceso šalies, prašančios atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai yra būtinoji sąlyga, sudaranti pagrindą jai šias išlaidas prisiteisti.

53. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K apeliacinis skundas nėra tenkinamas, t. y. sprendimas nėra priimtas Lukiškių TI-K naudai, todėl atlyginti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad Lukiškių TI-K medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti Lukiškių TI-K prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

54. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą pareiškėjo ir Lukiškių TI-K apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19535 2018-12-03 2018-11-21 2018-11-21 -

Administracinė byla Nr. A-1747-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03593-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–4, 14 ir 15) kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 96-2522 ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 96-2939; panaikinti Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštą (sprendimą) Nr. 2S-4632 ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštą (sprendimą) Nr. 2S-4673; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo nepilnamečius anūkus turėjo skaičiuoti kaip vaikus ir neriboti jų skaičiaus pasimatymų metu. Paaiškino, kad turi keturis nepilnamečius anūkus, o į trumpalaikį pasimatymą buvo leidžiami tik trys asmenys. Nepilnamečiai anūkai buvo skaičiuojami kaip suaugę asmenys, todėl vienu metu pasimatyti su visais vaikais ir nepilnamečiais anūkais jam nebuvo leidžiama.

3. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K jam nesuteikė ilgalaikių pasimatymų su žmona. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kalinamas nuo 2009 metų, tačiau jam nebuvo suteiktas nei vienas pasimatymas. Patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 EUR.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje negalėjo nusipirkti natūralaus medaus. Paaiškino, kad veda sveiką gyvenimo būdą, jokių saldumynų, išskyrus natūralų medų, nevalgo. Pareiškėjas akcentavo, kad medus būtinas nuo peršalimo ligų.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.  l. 33–38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad vieno trumpalaikio pasimatymo metu pasimatyti su nuteistuoju gali ne daugiau kaip trys asmenys, neįskaitant nepilnamečių nuteistojo vaikų, o kadangi anūkai nėra pareiškėjo vaikai, vadovaujantis nurodyta teisės norma, jiems dalyvaujant pasimatyme, anūkai buvo skaičiuojami kaip lankytojai, kurių pagal galiojantį teisės reglamentavimą galėjo būti ne daugiau, kaip trys asmenys. Lukiškių TI-K negalėjo savavališkai keisti teisinio reglamentavimo ir leisti pareiškėjo anūkus į pasimatymą, kaip jo vaikus. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo pasimatymų apskaitos kortelės matyti, kada pareiškėjui buvo suteiktas pasimatymas su anūkais.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo du

kartus: 2013 m. gruodžio 18 d. bei 2015 m. kovo 12 d., būdamas suimtuoju. Lukiškių TI-K nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Atsakovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „ Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) IV skyriuje, kuriame kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintuose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) .

8. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. liepos 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, jog kalinimo įstaigose nebuvo galimybės įsigyti medaus, motyvuodamas skundą tuo, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti cukraus pakaitalus, į ką medus, pasak pareiškėjo, pateko pagal savo savybes. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 69-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Į šį sąrašą medus nebuvo įtrauktas, todėl, nepakeitus minėto sąrašo, nebuvo galimybių suimtiesiems bei nuteistiesiems leisti įsigyti medaus. Pareiškėjas buvo informuotas, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė nurodymus Kalėjimų departamentui užtikrinti, kad į visų laisvės atėmimo vietų veikiančių parduotuvių asortimentą būtų įtraukti tik tie cukraus pakaitalai, kurių nebūtų galima lengvai panaudoti alkoholio ir (ar) jo surogatų gamybos procese.

9. Lukiškių TI-K laikėsi pozicijos, kad neprivalėjo užtikrinti nuteistiesiems (suimtiesiems) galimybės Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje įsigyti medaus. Pažymėjo, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl valstybei civilinė atsakomybė negalėjo kilti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.  l. 22–25) su jo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

11. Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. atsakyme į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 23 d. prašymą, papildė Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. atsakymą, nurodydamas, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede (toliau  – ir Sąrašas). Kalėjimų departamento direktorius negalėjo minėto Sąrašo pakeisti ir leisti pareiškėjui įsigyti medaus. Taip pat informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. IR-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2 punktu, Kalėjimų departamentui pavesta vykdyti nuteistųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Atsakyme pažymėta, kad Sąrašas galėjo būti papildytas atitinkamais maisto produktais, nustačius, jog dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių. Kalėjimų departamento nuomone, skundai dėl medaus įsigijimo buvo nepagrįsti, pareiškėjui buvo tinkamai paaiškinta, kad medus nebuvo įtrauktas į Sąrašą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 105 punkte nustatyta, jog vieno trumpalaikio pasimatymo metu pasimatyti su nuteistuoju gali ne daugiau kaip trys asmenys, neįskaitant nepilnamečių nuteistojo vaikų. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo vaikams buvo taikomas neribotumas susitikti su nuteistuoju. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad vaikas ir anūkas (vaikaitis) nėra vienas ir tas pats asmuo, todėl negalima buvo jų tapatinti ir reikėjo pažodžiui vadovautis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 105 punkto nuostata.

13. Pažymėjo, kad į Kalėjimų departamentą, kaip skundus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesikreipė. Atsižvelgęs į tai Kalėjimų departamentas teigė, jog pareiškėjas galimai pažeistos teisės tinkamai negynė ir nepateikė informacijos, jog pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

14. Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad anksčiau buvo galima nusipirkti ir dirbtinio medaus, o dabar Lukiškių TI-K parduotuvėje negalima įsigyti ir natūralaus medaus. Taip pat nurodė, kad kitoje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Lukiškių TI-K vykdyti teismo sprendimą dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo kreipėsi 2016 m. spalio mėnesį.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“; įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą dėl galimybės leisti įsigyti natūralaus medaus; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

16. Dėl trumpalaikiuose pasimatymuose dalyvaujančių asmenų skaičiaus ribojimo teismas nurodė, kad trumpalaikių pasimatymų tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikiami papildomi trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas taip pat buvo paskatintas suteikiant jam trumpalaikį pasimatymą su sutuoktine, o 2016 m. balandžio mėnesį pareiškėjui buvo suteiktas papildomas trumpalaikis pasimatymas, kuriame dalyvavo ir jo nepilnamečiai anūkai. Teismas pažymėjo, kad dažniausiai trumpalaikiuose pasimatymuose su pareiškėju nedalyvavo maksimalus asmenų skaičius. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K suteikdamas pareiškėjui papildomus trumpalaikius pasimatymus leido ir padėjo jam palaikyti socialinius ryšius su šeimos nariais ir artimaisiais. Teismas akcentavo, kad suteikdamas nuteistiesiems pasimatymus, Lukiškių TI-K, neabejotinai saistomas nustatyto teisinio reguliavimo ir privalo vadovautis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl neturėjo diskrecijos teisės neribotam laikui taikyti išimtis dėl trumpalaikiuose pasimatymuose dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju nepilnamečių anūkų, skaičiaus. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad 2016 m. liepos 19 d. Lukiškių TI-K sprendimas Nr. 96-2522 ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-4632 buvo aiškūs, suprantami, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, jais buvo išsamiai atsakyta į pareiškėjo skundus, todėl jų naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

17. Teismas nurodė, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

18. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4816-643/2015 už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 10 d. neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas. Minėtas pirmos instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. balandžio 19 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti jo pareiškimas, kuriuo keliamas ginčas dėl to, kad Lukiškių TI-K nevykdo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo ir atsisakė patenkinti pareiškėjo 2016 m. spalio 20 d. prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo su sutuoktine (administracinės bylos Nr.  I-2021-811/2017).

19. Pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki kreipimosi į teismą šioje administracinėje byloje (2016 m. rugsėjo mėnesio) į Lukiškių TI-K nesikreipė, prašymų suteikti ilgalaikį pasimatymą neteikė. Neturtinės žalos atlyginimas, tiek kiek tai susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. vykdymu ir neturtinės žalos atlyginimu Lukiškių TI-K atsisakius pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą sprendžiamas kitoje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjas šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d.) neišreiškė savo valios dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, o laisvės atėmimo vietų įstaiga neturi pareigos ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti savo iniciatyva (valia), todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

20. Dėl medaus įsigijimo teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K skundžiame sprendime (rašte) nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kad medus yra lengvai alkoholio gamyboje naudojamas cukraus pakaitalas ir šiai prielaidai pagrįsti nepateikė jokių objektyvių duomenų (pvz., atliktų tyrimų dėl natūralaus medaus naudojimo alkoholio gamyboje). Lukiškių TI-K taip pat nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, kuriais pareiškėjas grindė natūralaus medaus įsigijimo poreikį, nesvarstė galimybės leisti įsigyti ribotą (mažą) kiekį medaus, nors turi visas galimybės kontroliuoti nuteistųjų įsigyjamų maisto produktų kiekį. Pateikdamas pareiškėjui atsakymą į jo skundą Lukiškių TI-K iš esmės apsiribojo tik formaliu teiginiu, jog medus nėra tiesiogiai įvardintas Sąraše.

21. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K gali imtis iniciatyvos ir įvertinęs prašomų įsigyti produktų, konkrečiu atveju medaus, poreikį, inicijuoti šio produkto įtraukimą į Sąrašą. Teismas pažymėjo, kad nepakanka nurodyti, kad pareiškėjas negali įsigyti medaus, vien todėl, kad jis nėra tiesiogiai nurodytas Sąraše. Lukiškių TI-K turėjo ne formaliai, o realiai padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teisę įsigyti maisto produktų, o nesant tokios galimybės, privalėjo aiškiai ir konkrečiai suformuluoti draudimo pagrindą, pateikiant konkretų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teisė įsigyti būtiniausių maisto produktų įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje, todėl laisvės atėmimo vietų įstaiga privalo imtis visų priemonių šios nuteistųjų teisės užtikrinimui. Šios teisės įgyvendinimas tapo itin aktualus pasikeitus teisiniam reguliavimui, t. y. nustačius, jog nuteistieji gali įsigyti tik Sąraše nurodytų būtinųjų maisto produktų.

22. Teismas nurodė, kad 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamentui pavedama vykdyti nuteistųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Tačiau byloje nebuvo pateiktų duomenų, kaip Kalėjimų departamentas įgyvendino pavestą funkciją vykdyti stebėseną ar ėmėsi konkrečių veiksmų ir jeigu ėmėsi, tai kokių, Sąrašui dėl medaus įsigijimo papildyti. Tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Kalėjimų departamentas turėjo ne formaliai, o veiksmingai ginti nuteistųjų asmenų teises ir nesukurti jiems formalių draudimų, įgyvendinant nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.

23. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas, formaliai atliko viešojo administravimo funkcijas, tinkamai netyrė ir nevertino pareiškėjo skundo ir jame nurodytų argumentų. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas (raštas) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas (raštas) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl teismas juos panaikino kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Teismas įpareigojo Lukiškių TI-K iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl galimybės įsigyti natūralaus medaus.

24. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas nurodė, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti išlaidų dydį, todėl minėtas pareiškėjo reikalavimas šiuo metu nesprendžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turės teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

25. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 106–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas susijusias su dokumentų kopijavimu.

26. Atsakovas nurodo, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 str. 4 d.). Atsakovas pažymi, kad Sąrašas yra baigtinis, ir medus į jį nėra įtrauktas, todėl juo nėra leidžiama prekiauti Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje. Jokių išimčių dėl leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų bei maisto produktų nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato.

27. Atsakovo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas peržengė įstatymo nustatytos apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas ir pirmosios instancijos teismo sprendimu Lukiškių TI-K iš esmės yra įpareigojamas sudaryti pareiškėjui sąlygas įsigyti natūralaus medaus.

28. Atsakovas pažymi, jog Sąrašo (redakcija, aktuali ginčo laikotarpiu) 1.10 punkte yra nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyt, ir turėti cukraus pakaitalų, tačiau nekonkretizuojama, ar ši maisto produktų grupė apima natūrali medų.

29. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamas ginčas iš esmės yra susijęs su teisės normų taikymo bei aiškinimo aspektu, t. y. siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti ginčą, būtina atsakyti į klausimą, ar Sąraše turi būti atskirai reglamentuojama galimybė nuteistiesiems įsigyti natūralaus medaus.

30. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-172 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-172). kuriuo patvirtintas Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentas, 2 punkte rekomenduojama areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose patvirtintus

asortimentus jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse. Iš Įsakymo Nr. V-172 turinio matyti, jog šio įsakymo 3.1 punkte ir Kainų kontrolės taisyklėse vartojama „laisvės atėmimo vietų“ sąvoka apima areštines, pataisos įstaigas ir tardymo izoliatorius, (Įsakymo Nr. V-172 3.1 punkte nustatytas įpareigojimas pataisos įstaigų direktorių atžvilgiu užtikrinti šio įsakymo vykdymą aiškintinas kaip įpareigojimas užtikrinti šio įsakymo 1.3 punktu patvirtintų Kainų kontrolės taisyklių vykdymą o 1.1 ir 1.2 punktų atžvilgiu yra rekomendacinė (Įsakymo Nr. V-172 2 p.). Taigi, Įsakymo Nr. V-172 1.1 punktu patvirtintas teisės aktas – Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimentas pataisos įstaigų vadovams yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas, kuriuo nuostatose nėra numatyta laisvės atėmimo įstaigos administracijai, kurioje veikia parduotuvė, pareiga užtikrinti, kad šioje parduotuvėje būtų prekiaujama konkrečių rūšių ar savybių maisto produktais.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prekyba medumi ar jo pakaitalais pataisos įstaigų parduotuvėje gali būti sustabdyta dėl nuteistųjų daromų teisės pažeidimų (šie produktai vartojami paruošti raugą, skirtą gaminti alkoholį) prevencijos.

32. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje, be kita ko, prekiaujama įvairių rūšių saldainiais, šokoladu, chalva bei kitais konditeriniais gaminiais, o šių produktų kainos yra prieinamos. Tokiu būdu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, jog tuo atveju, jeigu esant poreikiui pareiškėjui pirkti saldžių maisto produktą pasirinkimas buvo, laikytina, kad pataisos įstaigos administracija tinkamai užtikrino galimybę pareiškėjui pasinaudoti BVK 92 str. 1 d. numatyta teise už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje ir šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nėra atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1322-575/2015).

33. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės savo sprendime vertina norminį teisės aktą (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles) teisėtumo požiūriu bei savarankiškai nustato susiklosčiusio teisinio santykio teisinį reglamentavimą. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas negali savarankiškai reglamentuoti pareiškėjo galimybės įsigyti tam tikrų Sąraše tiksliai neįvardintų maisto produktų tvarkos.

34. Lukiškių TI-K teigimu, Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendime (rašte) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ pagrįstai nurodė, jog kad medus gali būti naudojamas alkoholio ir jo surogatų gamybos procese, tačiau pirmosios instancijos eismas nevertino aplinkybės, kad draudimu įsigyti šį maisto produktą, atsakovas siekia užtikrinti tinkamą įstatymo nustatyto bausmės vykdymo režimo įgyvendinimą.

35. Įsakymo Nr.V-172 2 punkte rekomenduojama areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose patvirtintus asortimentus jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse, o 3 punktu laisvės atėmimo vietų direktoriai įpareigoti užtikrinti šio įsakymo vykdymą. Pažymėtiną kad Sąraše yra numatyta bendra nuteistųjų teisė įsigyti cukraus pakaitalų, nekonkretizuojant jų rūšies, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Lobby Baltic“, vykdanti prekybą Lukiškių TI-K teritorijoje visų įmanomų cukraus pakaitalų įtraukimo į savo asortimentą objektyviai negali.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b.  l. 125–127) su juo sutinka ir prašo jį tenkinti visiškai.

37. Kalėjimų departamentas atsiliepime remiasi iš esmės argumentais, nurodytais atsakovo apeliaciniame skunde.38. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.39. Pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame prašo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį, teismas

kreiptųsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas išaiškinimo, ar ribojimas, draudimas, įkalintiems asmenims įsigyti įvairesnių maisto produktų, kai įkalinimo įstaigos negali užtikrinti pilnaverčio maisto produktų įvairovės, maitinant įkalintuosius neprieštarauja kitiems teisės aktams, nepažeidžia žmogaus teisių. Taip pat nurodo, kad turi būti išaiškinta dėl to, ar ribojimas pinigų sumos maistui pirkti, draudimas įsigyti daugiau, įvairesnio maisto, pilnaverčiam maitinimui užsitikrinti, neprieštarauja kitiems teisės aktams, nepažeidžia žmogaus teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2522 ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“; Kalėjimo departamento 2016 m. rugpjūčio

24 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-4632 ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 96-2939 ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“; įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą dėl galimybės leisti įsigyti natūralaus medaus; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

42. Atsakovas Lukiškių TI-K, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė įstatymo nustatytos apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas. Atsakovo nuomone, teismo sprendimu, Lukiškių TI-K iš esmės yra įpareigojamas sudaryti pareiškėjui sąlygas įsigyti natūralaus medaus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas Lukiškių TI-K apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje vertinamas tik Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo (rašto) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

45. Dėl pareiškėjo teisės įsigyti natūralaus medaus, teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 92 straipsnio 4 dalis numato, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76–78 punktai, be kita ko, nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nustatomas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra baigtinis ir nuteistiesiems leidžiama turėti tik tokius maisto produktus, būtinus reikmenis ir kitus daiktus, kurie įvardyti šiame sąraše. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtame sąraše nurodyta nuostata dėl cukraus pakaitalų negali būti suprantama kaip pareiga įkalinimo įstaigai (šiuo atveju Lukiškių TI-K) pateikti į įkalinimo įstaigos parduotuvė visus įmanomus cukraus pakaitalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, cukraus pakaitalų pasirinkimas priklauso įkalinimo įstaigos diskrecijai.

47. Teisėjų kolegija nurodo, kad Įsakymo Nr. V-172 1.1 papunkčiu patvirtintas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas, kuriame, be kita ko, yra duona, pyragas, konditerijos gaminiai (šokoladas, saldainiai, sausainiai, vafliai), medus, uogienė, džemas. Šio Įsakymo 2 dalimi rekomenduojama areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti įsakymo 1.1 papunktyje patvirtintą asortimentą jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įsakyme Nr. V-172 yra nustatytas būtent tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų sąrašas. Tuo tarpu pareiškėjas yra nuteistasis, kuris laikomas kalėjime, o ne tardymo izoliatoriuje, todėl minėtos nuostatos jam netaikytinos.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, konstatuoja, kad Lukiškių TI-K sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad nebuvo pakankamai motyvuotas draudimas pareiškėjui įsigyti medaus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimu neįpareigojo Lukiškių TI-K suteikti sąlygas

pareiškėjui įsigyti medaus, tačiau įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą dėl galimybės leisti įsigyti natūralaus medaus, nurodant visus draudimo pagrindus aiškiai ir nuosekliai, neapsiribojant vien formaliu teiginiu, kad medus nėra tiesiogiai įvardintas būtiniausių produktų sąraše. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, Lukiškių TI-K neturėjo pareigos užtikrinti natūralaus medaus pardavimą Lukiškių TI-K parduotuvėje. Be to, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lukiškių TI-K byloje pateiktas įkalinimo įstaigos parduotuvės asortimentas (b. l. 114–116) parodo, kad yra pakankamai cukraus pakaitalų (įvairių rūšių saldainiai, šokoladas, chalva ir kiti konditeriniai gaminiai) todėl pareiškėjui nebuvo apribota teisė pagal teisės aktus gauti cukraus pakaitalų.

51. Dėl Kalėjimų departamento pareigos vykdyti stebėseną, įtvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. IR-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2 punktu, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad natūralaus medaus poreikis tarp nuteistųjų yra toks didėlis, kad Kalėjimų departamentui atsirastų pareiga kreiptis į Teisingumo ministeriją su siūlymu dėl natūralaus medaus įtraukimo į Sąrašą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos atlikti įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas (raštas) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

52. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja  Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties  Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

53. Įvertinusi tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.54. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas atitinkamai keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo (rašto) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ ir Lukiškių TI-K įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas (raštas) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas (raštas) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ ir Lukiškių TI-K įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-19401 2018-11-30 2018-11-22 2018-11-22 -

Administracinė byla Nr. A-1435-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00326-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 6.2; 14.12(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Panevėžio darbo rinkos mokymo centras, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas ir U. M.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenė (toliau – pareiškėjas, Bendruomenė) kreipėsi į teismą su skundu, prašė:

1.1. Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) administracijos (toliau – Administracija) 2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1437(4.5.) „Dėl priimto sprendimo ištyrus Jūsų skundą“ (toliau – Sprendimas) dalį, kuria Administracija atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 1-53-7 patvirtintų Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo ir Triukšmo prevencijos Panevėžio miesto viešosiose vietose taisyklių (toliau – ir Taisyklės), pažeidimo bei laikinojo stacionaraus triukšmo šaltinio veiklos apribojimo arba kitų triukšmo mažinimo priemonių taikymo ir kuria pripažino, kad Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus.

1.2. Įpareigoti Administraciją taikyti viešajai įstaigai Panevėžio darbo rinkos mokymo centrui (toliau – Mokymo centras) apribojimus: laikinai, iki bus įgyvendintas pateiktas triukšmo mažinimo priemonių planas, apriboti stacionaraus triukšmo šaltinio – mokymo aikštelės, esančios Panevėžio mieste (toliau – ir autodromas), veiklą ir taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones, bei dėl Mokymo centro daromų Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo (toliau – TVĮ) ir Taisyklių pažeidimų pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Administracija Sprendimu atsisakydama vykdyti jai pavestas funkcijas, nepakankamai vykdydama kontrolės ir prevencijos funkcijas, pažeidė TVĮ nuostatas bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus. Administracija netinkamai vykdė jai pavestas funkcijas, susijusias su triukšmo prevencija, ir netaikė adekvačių triukšmo mažinimo priemonių. Atsakovo reikalavimai Mokymo centrui pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planus yra neefektyvūs, Administracija privalėjo pareikalauti, kad planas būtų konkretus, realiai užtikrinantis gyventojų apsaugą nuo triukšmo ir užtikrinti, kad nebūtų kenkiama gyventojų sveikatai iki planas bus įgyvendintas. Dar 2015 metais buvo nustatyta, kad Mokymo centro vairuotojų mokymo aukštelės (autodromo) keliamas triukšmas J. M. namų valdoje viršija leidžiamus ribinius dydžius, 2016 metais pakartotinai nustatytas triukšmo lygio normatyvų viršijimas. Administracija jai pavestas funkcijas vykdo formaliai, apsiribodama tik reikalavimu pateikti priemonių planus, tačiau nekontroliuoja, ar šie planai realūs, ar laiku vykdomi. Mokymo centras tik 2016 m. lapkričio 17 d. gavo leidimą triukšmo mažinimo priemonėms įgyvendinti, tačiau apsauginės sienelės statybos darbai nustatytu terminu nebuvo baigti. Mokymo centro autodromo rekonstrukcija buvo įvykdyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes aiškiai buvo matyti, kad jame važinės sunkiasvorės transporto priemonės, skleidžiančios triukšmą, tačiau jokių triukšmo matavimo ar modeliavimo darbų atlikti nebuvo reikalaujama, statybos leidimas išduotas nenustačius esminių reikalavimų triukšmo prevencijai. Administracija, esant pastoviam ir ilgai trunkančiam Mokymo centro daromam leistinas ribas viršijančiam triukšmui, nepagrįstai netaiko TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių ir siekdama apsaugoti žmonių sveikatą bei aplinką nepradeda administracinio teisės pažeidimo procedūros Mokymo centro vadovų atžvilgiu.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Administracija, gavusi informaciją iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – Panevėžio VSC) apie tai, kad Mokymo centro autodrome viršijamas triukšmo lygis, 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. IS-9353 (30.3) bei 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. IS-1361 (30.3) kreipėsi į Mokymo centrą, reikalaudama pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planus, nurodyti taikomas prevencijos priemones ir jų įgyvendinimo terminus. Mokymo centras 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. D5-1468 pateikė veiksmų planą susidariusiai problemai identifikuoti ir spręsti, o 2016 m. gegužės 19 d. raštu pateikė parengtą triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių planą, kurį jau įgyvendina. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi, kad teisme dar neišnagrinėta administracinė byla dėl Panevėžio VSC 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo akto ir Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašto Nr. IS-1361 (30.3) panaikinimo, Administracija neturi pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo bei laikinai apriboti stacionaraus triukšmo šaltinio veiklą, kadangi Mokymo centras yra pateikęs priemonių įgyvendinimo planus su priemonių įgyvendinimo terminais. Mokymo centro nustatytos priemonės reikalauja didelių kaštų, tam reikalingas atitinkamas terminas. Mokymo centras atliko viešuosius pirkimus, rengiamas techninis projektas, reikia atlikti statybos darbus. Administracija pagal jai suteiktą kompetenciją kontroliuoja, kaip Mokymo centras įgyvendina pateiktą triukšmo mažinimo priemonių planą, yra išdavusi leidimą apsauginei sienelei statyti. Dėl reikalavimo įpareigoti Administraciją pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo atsakovas pažymėjo, kad Mokymo centras pagal Administracijos reikalavimus ir juose nustatytus terminus pateikė triukšmo mažinimo priemonių planus, kuriuos ketina įgyvendinti juose nustatytais terminais, todėl nėra pagrindo taikyti administracinio poveikio priemones.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mokymo centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti arba nagrinėjamą bylą nutraukti. Pažymėjo, jog Bendruomenė savo skunde Panevėžio miesto savivaldybės merui nereikalavo nei pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nei laikinai apriboti stacionaraus triukšmo šaltinio veiklą, todėl negali teigti apie Administracijos atliktą netinkamą jos skundo tyrimą ir jo metu priimtą sprendimą, taip pat negali šių klausimų kelti skunde teismui. Ginčijamu Administracijos raštu pareiškėjui suteikta pageidaujama informacija, todėl šis atsakymas negali būti administracinio ginčo dalyku. Be to, byloje nėra duomenų, kad Mokymo centro veikla yra susijusi su Bendruomenės, o ne asmeniniais J. M., interesais. Administracijos pozicija dėl Mokymo centro veiklos J. M. ir jos atstovaujamai Bendruomenei buvo žinoma dar 2016 metų kovo mėnesį, todėl Bendruomenė į teismą kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminus. Mokymo centras taip pat paaiškino, jog autodromą naudoja tik nuo 2014 metų. Pareiškėjas savo skundą grindžia tariamai neteisėtu 2012 metų statybos leidimo autodromo rekonstrukcijai išdavimu, tačiau šis statybos leidimas nėra ginčo objektas

šioje byloje, jis nebuvo ginčytas teismine tvarka ir kokioje nors kitoje byloje. Mokymo centras ėmėsi visų įmanomų priemonių susidariusiai problemai išspręsti: apribojo sunkiasvorių transporto priemonių srautą, atsisakė krovininių automobilių vairuotojų kvalifikacijos tobulinimo teikimo paslaugų, savarankiškai atliko triukšmo lygio matavimus įvairiuose taškuose, 2016 metų liepos viduryje buvo parengtas triukšmą slopinančios sienelės techninis projektas, nors dėl objektyvių priežasčių jos statybai leidimas buvo gautas tik 2016 m. lapkričio 17 d., vyksta statybos darbai pagal išduotą statybos leidimą, juos planuojama baigti iki 2017 metų vasario pabaigos.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) Panevėžio departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė sprendimą dėl jo priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pagal (duomenys neskelbtini), gyventojos 2015 m. spalio 7 d. skundą, persiųstą Administracijos 2015 m. spalio 20 d. raštu Nr. IS-8824(30.3.), bei 2016 m. vasario 11 d. skundą 2015 m. spalio 28 d. ir 2016 m. kovo 4 d. buvo atliktos dvi operatyviosios kontrolės. Siekiant nustatyti stacionaraus triukšmo šaltinį, (duomenys neskelbtini), gyvenamojoje aplinkoje ir patalpoje, buvo atlikti akustinio triukšmo matavimai, vykstant ir nevykstant praktiniams mokymams autodrome. Įvertinus akustinio triukšmo matavimo rezultatus, nustatyta, kad stacionarus triukšmo šaltinis – autodromas, vykstant krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo mokymams. Nustačius pažeidimus Mokymo centro direktoriui buvo pateikti nurodymai – įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, užtikrinti, kad ekvivalentinis ir maksimalus triukšmo lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų nustatytų didžiausių leidžiamų dydžių, nurodyti konkretūs terminai nustatytiems pažeidimams pašalinti. Už nustatytus pažeidimus Mokymo centro direktoriui taikyta administracinė atsakomybė. Apie vykdytos operatyviosios kontrolės rezultatus Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-(1.15.)-845 informavo Administraciją, siūlydamas inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje nustatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką. NVSC Panevėžio departamentas informacijos iš Administracijos apie priimtus sprendimus bei veiksmus situacijai gerinti nėra gavęs. NVSC Panevėžio departamentas taip pat neturi informacijos apie ginčijamą Administracijos raštą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. skundą, neturi informacijos dėl Administracijos veiksmų, atliekant Mokymo centro autodromo keliamo triukšmo valdymo funkcijas, todėl negali pareikšti nuomonės apie Administracijos veiksmų ir vykdytų procedūrų atitiktį teisės aktų reikalavimams.

II.

6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:7.1. Panevėžio miesto savivaldybė 2015 m. spalio 7 d. gavo Panevėžio miesto Stetiškių gyventojos skundą, kuriame

nurodyta, jog Stetiškių gyvenamajame rajone pastačius praktinio vairavimo aikštelę pablogėjo gyvenimo sąlygos, todėl prašyta imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos. Administracija 2015 m. spalio 20 d. raštu Nr. IS-8824(30.3.) šį skundą persiuntė Panevėžio VSC.

7.2. Panevėžio VSC 2015 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. S-(1.15.)-3677 Administraciją informavo, kad 2015 m. spalio 28 d. buvo atlikta operatyvioji kontrolė dėl krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo metu keliamo didelio triukšmo autodrome, esančiame (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad dienos metu (13.55 val. – 14.10 val.) 10 m atstumu nuo namo kampo, vykstant sunkiasvorių transporto priemonių važiavimui mokymo aikštelėje, ekvivalentinis triukšmo lygis – 58,5±2,35 dBA, maksimalus – 76,0±3,02 dBA viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (toliau – Higienos norma 33:2011) 1 lentelės 4 eilutėje nurodytus lygius. Mokymo centras įpareigotas iki 2016 m. vasario 9 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, užtikrinant, kad ekvivalentinis ir maksimalus triukšmo lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų Higienos normoje 33:2011 nustatytų didžiausių leidžiamų ribinių dydžių. Už nustatytus pažeidimus Mokymo centro direktoriui Panevėžio VSC 2015 m. lapkričio 9 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą su administraciniu nurodymu.

7.3. Administracija 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. IS-9353(30.3.) „Dėl keliamo triukšmo krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo metu“ kreipėsi Mokymo centrą, nurodė iki 2015 m. gruodžio 1 d. pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planą, nurodant taikomas prevencines priemones ir įgyvendinimo terminus. Mokymo centras 2015 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. D5-1468 „Dėl krovininių automobilių keliamo triukšmo“ pateikė veiksmų planą susidariusiai problemai identifikuoti ir spręsti: 1) įstaigos direktoriaus įsakymu suformuota darbo grupė, kuriai pavesta išanalizuoti susidariusią situaciją, triukšmo reglamentavimo teisinę bazę ir teikti pasiūlymus įstaigos vadovybei problemai spręsti; 2) įstaigos atsakingiems darbuotojams nurodyta kiek galima sumažinti autodromo apkrovimą ir tolygiai paskirstyti mokomųjų krovininių automobilių srautą, siekiant sumažinti triukšmo dydžius; 3) renkama medžiaga ir tariamasi dėl

konsultacijų su triukšmo mažinimo priemonių specialistais; 4) nuspręsta inicijuoti triukšmo matavimo paslaugų pirkimą, vyksta tiekėjų apklausa. Mokymo centras minėtame rašte tai pat nurodė, kad konkrečius sprendimus dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo planuoja priimti iki 2016 m. sausio 31 d.

7.4. Panevėžio VSC, gavęs pakartotinį (duomenys neskelbtini), gyventojos skundą dėl autodromo keliamo triukšmo, 2016 m. kovo 4 d. atliko operatyviąją kontrolę, surašė 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą Nr. H5-80, kuriuo konstatavo, kad dienos metu (14.02 val. – 14.17 val.) (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje aplinkoje, vykstant sunkiasvorių transporto priemonių mokomajam važiavimui autodrome, ekvivalentinis triukšmo lygis viršijo Higienos normos 33:2011 1 lentelės 4 eilutėje nustatytus didžiausius leistinus ribinius dydžius, dėl to Mokymo centras įpareigotas iki 2016 m. birželio 9 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, užtikrinant, kad ekvivalentinis ir maksimalus triukšmo lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų Higienos normos 33:2011 didžiausių leidžiamų ribinių dydžių. Mokymo centro direktoriui už nustatytus pažeidimus buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau administracinio teisės pažeidimo byla buvo sustabdyta prasidėjus teisminiams ginčams. Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-(1.15.)-845 informavo Administraciją apie atliktą operatyviąją kontrolę, išdėstė jos metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog pasitvirtino 2016 m. vasario 11 d. skunde nurodyti faktai dėl nesumažėjusio sunkiasvorių krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo metu keliamo triukšmo, taip pat kad organizuojant sunkiasvorių krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo mokymus neužtikrinamas TVĮ 3 straipsnyje nurodytų pagrindinių triukšmo valdymo principų ir priemonių įgyvendinimas, Mokymo centro 2016 m. vasario 8 d. rašte nurodyti atlikti darbai ir įgyvendinimo priemonės, skirtos triukšmo mažinimui autodrome, nepakankamos, todėl siūlė inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių taikymą.

7.5. Administracija 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. IS-1361(30.3.) „Dėl keliamo triukšmo krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo metu“ kreipėsi į Mokymo centrą, nurodė pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planą, nurodant taikomas prevencines priemones ir įgyvendinimo terminus. Mokymo centras 2016 m. gegužės 19 d. raštu Nr. D5-554 Administraciją informavo, kad jis ėmėsi priemonių problemai spręsti ir sutikdamas, kad jau atliktų darbų ir įgyvendintų priemonių nepakanka, parengė papildomų triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių planą, kurį jau įgyvendina: 1) atliko triukšmo matavimo paslaugų viešąjį pirkimą ir pasirinko akustinio triukšmo matavimų paslaugų teikėją; 2) atliko akustinio triukšmo matavimus pagal realius triukšmo šaltinius vairuotojų praktinio mokymo aikštelėse ir gyvenamųjų pastatų aplinkoje; 3) atliko triukšmo modeliavimo paslaugų viešąjį pirkimą ir pasirinko paslaugų teikėją; 4) atliekami triukšmo modeliavimo darbai, kurie turi būti baigti iki 2016 m. birželio 6 d.; 5) rengiami triukšmo mažinimo priemonių projektavimo ir statybos darbų pirkimo dokumentai, techninės specifikacijos ir 2016 m. birželio 10 d. bus skelbiamas supaprastintas atvirasis konkursas; 6) numatoma triukšmo mažinimo priemones įgyvendinti 2016 m. rugsėjo–spalio mėnesiais; 7) iki triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo Mokymo centras teikia profesinio mokymo su krovininiais automobiliais paslaugas tik tiems paslaugų gavėjams, su kuriais pasirašytos ilgalaikės profesinio mokymo paslaugų teikimo sutartys, paslaugos teikiamos tik darbo dienomis ir dienos metu (8.00 val. – 18.00 val.). Mokymo centras apie tikslius triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo terminus nurodė informuosiąs baigus projektavimo ir statybos darbų viešųjų pirkimų procedūras.

7.6. Administracija 2016 m. liepos 22 d. raštu Nr. 19-1751 (4.10.) kreipėsi į Mokymo centrą, prašydama iki liepos 28 d. pateikti informaciją apie tuo metu atliktus darbus ir įgyvendintas priemones, numatytas pateiktame triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių plane. Mokymo centras 2016 m. liepos 27 d. raštu informavo apie įstaigoje atlikto triukšmo mažinimo užtvaros projektavimo ir statybos darbų viešojo pirkimo procedūras bei tai, kad pagal Mokymo centro 2016 m. liepos 18 d. pasirašytą Rangos sutartį su supaprastinto atviro konkurso laimėtoju akcine bendrove „Panevėžio statybos trestas“ rangovas darbus turi atlikti per 140 kalendorinių dienų.

7.7. Bendruomenė Panevėžio miesto savivaldybei 2016 m. gegužės 24 d. pateikė skundą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog savivaldybė nesiima konkrečių veiksmų, siekiant sumažinti autodromo keliamą triukšmą, prašė inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje nustatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą.

7.8. Administracija, atlikusi administracinę procedūrą, 2016 m. birželio 17 d. Sprendime nurodė, jog, atsižvelgdama į tai, kad Mokymo centras parengė ir įgyvendina triukšmo mažinimo priemonių planą, bei į tai, kad teisme yra neišnagrinėta administracinė byla dėl 2016 m. kovo 9 d. Panevėžio VSC patikrinimo akto ir Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašto Nr. IS-1361 (30.3.) panaikinimo, neturi pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo, bei taikyti stacionaraus triukšmo šaltinio veiklos laikiną apribojimą arba kitas triukšmo mažinimo priemones. Administracija taip pat konstatavo, kad Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus.

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būtent triukšmo šaltinių valdytojams nustatyta įstatyminė pareiga

laikytis galiojančių triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių (TVĮ 14 str. 3 d.), o galiojantys teisės aktai viešosios valdžios institucijoms suteikia plačią diskrecijos teisę kontroliuoti, kaip triukšmo šaltinių valdytojai laikosi šios pareigos. Viešosios valdžios institucijos, vykdydamos šią kontrolės funkciją, privalo įgyvendinti TVĮ 3 straipsnyje įtvirtintus triukšmo valdymo principus. TVĮ 13 straipsnio 3 dalis įpareigoja savivaldybės institucijas reikalauti, kad triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką, išduodant leidimą statyti, statinių projektų sprendiniuose būtų nustatytos teisės aktuose įtvirtintos apsaugos nuo triukšmo priemonės ir kt. Siekdamos apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija turi teisę laikinai apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą bei taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors TVĮ konkretūs reikalavimai, kuriuos privalo atitikti triukšmo mažinimo planai, rengiami pagal šio įstatymo 22 straipsnio 8–9 dalis, nėra nustatyti, tačiau iš TVĮ 3 straipsnyje įtvirtintų triukšmo valdymo principų, bendrosios triukšmo šaltinių valdytojams nustatytos pareigos laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių galima daryti išvadą, kad šiuose triukšmo mažinimo planuose triukšmo valdytojai privalo numatyti konkrečias ir efektyvias planuojamas įdiegti technines, organizacines ar kitas priemones, leidžiančias sumažinti triukšmo lygius iki leistinų ribų. Mokymo centras Administracijai 2015 m. lapkričio 30 d. raštu pateikė priemonių planą, kuriame buvo numatyta ir konkreti priemonė – sumažinti autodromo apkrovimą ir tolygiai paskirstyti mokomųjų krovininių automobilių srautą. Šios priemonės įgyvendinimo patvirtinimui Mokymo centras pateikė 2015 m. gruodžio 28 d. parengtą planą, kuriame, lyginant su prieš tai patvirtintu planu, sumažinta praktinio mokymo (pajudėjimo įkalnėje, važiavimo nuokalnėje ir posūkyje, stabdymo nuokalnėje) trukmė, be to, pagal Mokymo centro atstovo paaiškinimus, Mokymo centras 2016 metų sausio mėnesį savo iniciatyva užsakė triukšmo lygio matavimus, siekdamas tiksliau išsiaiškinti autodromo keliamo triukšmo problemas. Panevėžio VSC 2016 m. kovo 4 d. pakartotinai atlikta operatyvioji kontrolė patvirtina, kad Mokymo centro įgyvendintų priemonių sumažinti autodromo keliamą triukšmą iki leidžiamų ribinių dydžių nepakako – sunkiasvorių krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo metu keliamas triukšmas nesumažėjo. Gavusi šią informaciją, Administracija pagal TVĮ 22 straipsnio 4 dalies bei Taisyklių 37 punkto nuostatas 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. IS-1361 (30.3.) pakartotinai pateikė nurodymą Mokymo centrui pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo planą, nurodant taikomas prevencines priemones ir jų įgyvendinimo terminus, kurį Mokymo centras privalėjo įgyvendinti iki 2016 m. birželio 9 d. Tiek Panevėžio VSC 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą Nr. HS-80, tiek Administracijos 2016 m. kovo 17 d. raštą Nr. IS-1361 (30.3.) Mokymo centras apskundė teismui, administracinė byla dar neišnagrinėta. Nors nurodyti administraciniai aktai buvo apskųsti teismui, Mokymo centras Administracijai 2016 m. gegužės 19 d. pateikė triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių planą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šiame plane nustatytos priemonės yra įgyvendinamos: Mokymo centras pagal sutartis su paslaugas teikiančiomis įmonėmis 2016 m. gegužės 11 d. atlikęs akustinio triukšmo matavimus parengė triukšmo sklaidos modeliavimo ataskaitą bei techninį projektą dėl triukšmą slopinančios sienutės statybos, 2016 m. lapkričio 17 d. gavo statybą leidžiantį dokumentą, vykdo statybos darbus. Šiems darbams atlikti reikalingas ilgesnis laiko tarpas, nei nurodyta TVĮ 22 straipsnio 4 dalyje bei Administracijos rašte 2016 m. kovo 17 d. pateiktame nurodyme, tačiau pagal TVĮ 22 straipsnio 8 dalies reikalavimus ilgesnį priemonių įgyvendinimo terminą Mokymo centras privalėjo suderinti su triukšmo kontrolės institucijomis (su Administracija bei Panevėžio VSC). Toks suderinimas turėtų būti atliekamas rašytine forma, jame turi būti aiškiai apibrėžti numatomų priemonių atlikimo terminai. Ginčo atveju toks suderinimas nebuvo atliktas, tačiau Administracijos 2016 m. liepos 22 d. raštas Nr. 19-1751(4.10) Mokymo centrui patvirtina, kad Administracija iš dalies kontroliavo Mokymo centro nurodytų triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimą, o tai iš esmės atitinka Administracijos valią pratęsti triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo terminą.

10. Įvertinęs tai, kad pagrindinės Mokymo centro numatytos triukšmo mažinimo priemonės – apsauginės sienelės statybos įgyvendinimas, atsižvelgiant į būtinybę atlikti parengiamuosius darbus, negalėjo būti atliktas per Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašte nustatytą terminą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Mokymo centras privalėjo šios priemonės įgyvendinimo laikotarpiu imtis kitų priemonių (įskaitant ir laikinas) autodromo keliamam triukšmui sumažinti iki leistinų ribinių dydžių. Tokia priemone teismas laikė profesinio mokymo su krovininiais automobiliais paslaugų teikimo apribojimą paslaugas teikiant tik tiems paslaugų gavėjams, su kuriais pasirašytos ilgalaikės profesinio mokymo paslaugų teikimo sutartys. Pareiškėjas nepaneigė Mokymo centro nurodytos aplinkybės, jog apribojus paslaugų teikimą, triukšmo lygis sumažėjo. Aplinkybė, ar Mokymo centro taikytas paslaugų apribojimas buvo efektyvus ir pakankamas, galėjo būti patvirtinta ar paneigta NVSC Panevėžio departamentui po 2016 m. birželio 9 d. (pasibaigus nurodymų

įvykdymo terminui) atlikus suplanuotą visuomenės sveikatos grįžtamąją kontrolę, tačiau J. M. triukšmo matavimo procedūrų jos gyvenamojoje aplinkoje atsisakė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Taisyklių 37.2 punktą Administracija pradeda administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo tik tuo atveju, jeigu per Administracijos nurodytą terminą Administracijos reikalavimai nevykdomi. Ginčo atveju Mokymo centras įvykdė Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašte nurodytus reikalavimus – pateikė triukšmo mažinimo priemonių planą.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundus Administracijai ir teismui grindė neteisėta Mokymo centro autodromo rekonstrukcija, teikė argumentus dėl statybos leidimo šiam statiniui rekonstruoti išdavimo neteisėtumo, tačiau Administracijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. išduotas leidimas statyti naują statinį /rekonstruoti statinį / atnaujinti (modernizuoti) pastatą teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo panaikintas, nėra nuginčytas ir nėra ginčijamas teismine tvarka. Todėl pareiškėjo argumentų, susijusių su minėto statybos leidimo išdavimo teisėtumu, teismas nevertino.

12. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-(1.15.)-845 Administraciją informavo apie atliktą operatyviąją kontrolę ir jos metu nustatytas aplinkybes, t. y. kad Mokymo centro atlikti darbai ir įgyvendinimo priemonės, skirtos triukšmo mažinimui autodrome, nepakankamos, bei siūlė inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių taikymą. Pagal TVĮ 27 straipsnio 2 straipsnio 2 dalį šioje teisės normoje nustatytas triukšmo mažinimo priemones, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, turi teisę taikyti savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija. Tokio sprendimo priėmimo tvarka TVĮ nėra reglamentuota, Taisyklėse taip pat nėra nustatyta tokio sprendimo priėmimo procedūra, tačiau teismas sprendė, jog TVĮ 27 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas turi būti priimtas abiejų šioje teisės normoje nurodytų institucijų bendru sutarimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Panevėžio VSC išreiškus aiškią valią dėl TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių taikymo būtinumo, Administracija privalėjo pradėti administracinę procedūrą ir priimti atitinkamą administracinį sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 16 d., 14, 23, 34 ir kt. str., TVĮ 13 str. 3 d., 27 str. 2 d., Taisyklių 15 p.). Administracija iki šiol nėra priėmusi jokio administracinio sprendimo dėl Panevėžio VSC nurodyto teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis TVĮ 27 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių, todėl tokį Administracijos neveikimą teismas vertino kaip vilkinimą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei pabrėžė, kad Administracijai išlieka pareiga priimti administracinį sprendimą dėl Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-(1.15.)-845 nurodyto teisių pažeidimo ir pateikto pasiūlymo imtis TVĮ 27 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių. Teismas akcentavo ir tai, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sprendimą šiais klausimais Administracija privalo priimti ne viena, o kartu su NVSC Panevėžio departamentu. Atsižvelgdamas į tai bei įvertinęs, kad Mokymo centras yra atlikęs didžiąją dalį triukšmą mažinančios apsauginės sienelės statybos darbų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją taikyti konkrečią triukšmo mažinimo priemonę, t. y. laikinai apriboti Mokymo centro stacionaraus triukšmo šaltinio, viršijančio leistinus dydžius, veiklą.

III.

13. Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmajai instancijai išdėstytus argumentus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Teismo sprendimas yra prieštaringas, kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas nepaisant teismo nustatytų aplinkybių, jog Mokymo centras neįvykdė Administracijos nurodymo iki 2016 m. birželio 9 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemonių plane nustatytų priemonių, o Administracija pagal Panevėžio VSC siūlymą neinicijavo TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių. Be to, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi pareiga įrodyti, kad Mokymo centro vykdomos triukšmo mažinimo priemonės sumažino triukšmo lygį, tenka būtent Mokymo centrui. Mokymo centras netgi teismo sprendimo priėmimo dieną nebuvo įvykdęs numatytų triukšmo lygio mažinimo priemonių, apsauginė sienelė nebuvo baigta statyti. Aplinkybė, kad Mokymo centras savanoriškai sumažino mokymų trukmę ir nesudarė naujų sutarčių dėl mokymo vairuoti sunkiasvorius krovininius automobilius, o vykdė tik senas sutartis, negali būti vertinama kaip pakankama pagrįsti, jog triukšmo lygis buvo sumažintas. Administracija nenurodė konkrečių terminų, iki kada turi būti pašalinti daromi pažeidimai, taigi jai pavestas funkcijas ji vykdė formaliai. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad Mokymo centro projektas atliktas be poveikio aplinkai tyrimo, Mokymo centrui leidimas statyboms išduotas pagal 2005 metų detaliojo plano sprendinius, tikėtina sąmoningai nuslepiant faktinio detaliojo plano sprendinių pasikeitimus, klastojant atstumus tarp autodromo ir gyvenamųjų namų, siekiant išvengti poveikio aplinkai tyrimų. Projekte buvo nurodyta, kad statinio eksploatacija nepadidins triukšmo lygio, tačiau tai neatitinka faktinės situacijos.

15. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Administracija paliko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mokymo centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą Mokymo centras iš esmės grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į Bendruomenės skundą, papildomai nurodo, kad teisės aktai viešosios valdžios institucijoms suteikia plačią diskrecijos teisę kontroliuoti, kaip triukšmo šaltinių valdytojai laikosi pareigos, nustatytos TVĮ 14 straipsnio 3 dalyje. Administracija vykdė TVĮ 22 straipsnio 4 dalyje bei Taisyklių 37 punkte nustatytas pareigas, o Mokymo centras ne kartą teikė ir vykdė triukšmo mažinimo priemonių planus – keitė ir ribojo transporto priemonių judėjimą autodrome, mažino jo apkrovimą, tolygiai paskirstė automobilių srautą, mažino mokymo trukmę, užsakė ir atliko triukšmo lygio matavimus, parengė triukšmo sklaidos modeliavimo ataskaitą bei triukšmą slopinančios sienelės statybos projektą, gavo statybą leidžiantį dokumentą ir įvykdė statybos darbus. Kadangi triukšmą slopinančios sienelės statyba yra baigta, pareiškėjo keliami reikalavimai yra nebeaktualūs ir nesukels jokių teisinių pasekmių.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo NVSC Panevėžio departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo Administracija išnagrinėjo Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skundą dėl Mokymo centro autodromo keliamo triukšmo daromos žalos žmonių sveikatai, dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, be kita ko, nustatęs, kad Mokymo centras Administracijai pateikė 2016 m. gegužės 19 d. triukšmo prevencijos ir triukšmo mažinimo priemonių planą, todėl ginčo atveju Administracija neturėjo pakankamo pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos pagal Taisyklių 37.2 punktą ir nurodyti Mokymo centrui laikinai apriboti autodromo veiklą pagal Taisyklių 37.3 punktą.

20. Bendruomenė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Mokymo centras nevykdė Administracijos 2016 m. kovo 17 d. nurodymo iki 2016 m. birželio 9 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemonių plane numatytas priemones ir kad Administracija nėra įvykdžiusi Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-(1.15.)-845 išdėstyto pasiūlymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių taikymą, nors privalo jas taikyti, privalėjo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl triukšmo lygio perkėlė pareiškėjui ir kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog autodromo projektas, kuriam skirtas finansavimas, atliktas be poveikio aplinkai vertinimo.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

22. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas tiesiogiai susijęs su už triukšmo valdymą atsakingos institucijos – Administracijos, teisių ir pareigų įgyvendinimu, užtikrinant Bendruomenės narių teisę į sveiką aplinką.

23. Asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės

aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. ir 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas, kad visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-805-492/2017).

24. Viešojo administravimo subjektai triukšmo kontrolės srityje turi pareigą veikti taip, kad būtų užtikrinta pareiškėjo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtina teisė į būsto neliečiamybės gerbimą. Nors Konvencijoje nėra aiškiai įtvirtintos teisės į švarią ir ramią aplinką, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra atskleidęs platesnį teisės į būsto neliečiamybę turinį, nurodydamas, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, reiškiančią ne tik teisę į atitinkamą plotą, bet ir teisę į ramų naudojimąsi juo. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimai neapsiriboja konkrečiais ar fiziniais pažeidimais, pvz., neteisėtu patekimu į būstą, bet taip pat apima tuos, kurie nėra konkretūs ar fiziniai, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitos suvaržymo formos. Rimto pažeidimo priežastimi gali būti asmens teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimas, jei asmeniui užkertamas kelias netrukdomai naudotis namų patogumais (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę karalystę, pareiškimo Nr. 36022/97, 96 p.). Sprendime López Ostra prieš Ispaniją EŽTT nustatė, kad Konvencijos 8 straipsnis gali apimti teisę į apsaugą nuo sunkios taršos, nes tai „gali turėti įtakos asmenų gerovei ir užkirsti kelią jiems netrukdomai naudotis būstu, taip neigiamai paveikiant jų privatų ir šeimos gyvenimą, nors ir nesukeliant rimtos grėsmės jų sveikatai“ (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje López Ostra prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 16798/90, 51 p.). Valstybei kyla pozityvi pareiga imtis protingų ir tinkamų priemonių apsaugoti pareiškėjų teises pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Turi būti vertinama, ar iš valstybės galėtų būti protingai tikimasi veikti taip, kad būtų išvengta įtariamo pareiškėjų teisių pažeidimo ar toks pažeidimas būtų nutrauktas (žr., pvz., 2005  m. birželio 9 d. sprendimą byloje Fadeyeva prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 55723/00, 89 p.).

25. Pagal 1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo, priimant sprendimus, ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), kuri ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. įstatymu ir Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d., preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti, priimant sprendimus, bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 str.).

26. Triukšmo prevencijos teisiniai pagrindai, triukšmo valdymo subjektų teisės, pareigos, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarka ginčo laikotarpiu buvo nustatyta TVĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. lapkričio 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie pagrindiniai triukšmo valdymo principai: 1) žmogaus apsauga nuo triukšmo – joks asmuo neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai; 2) žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimas; 3) visuomenės informavimas; 4) veiklos, kuria siekiama, kad triukšmo problema būtų visuotinai suprasta, rėmimas; 5) valstybės parama valdant triukšmą. Pagal ginčui aktualios redakcijos TVĮ triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių (14 str. 3 d.), už triukšmo valdymą, be kita ko, atsako savivaldybių institucijos (4 str. 4 p., 13 str. 2 d.). TVĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos privalo reikalauti, kad: triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką (1 p.); išduodant leidimą statyti, statinių projektų sprendiniuose būtų numatytos teisės aktų nustatytos apsaugos nuo triukšmo priemonės, o užbaigtuose statiniuose būtų atliktos ekspertizės ir nustatyta, ar įgyvendinti visi triukšmo mažinimo reikalavimai (2 p.). TVĮ 22 straipsnyje nustatyta, kad: triukšmo kontrolė privaloma aglomeracijose ir zonose, kur triukšmas viršija arba gali viršyti ribinius dydžius (1 d.); triukšmo kontrolę atlieka šio įstatymo ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės ir savivaldybių institucijos (3 d.); triukšmo kontrolę atliekančios valstybės ir savivaldybių institucijos teikia asmenims triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimus, kuriuos juridiniai asmenys, užsiimantys prekyba, turi įvykdyti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų (4 d. 2 p.); triukšmo kontrolės institucijos šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytus terminus motyvuotu triukšmo šaltinių valdytojų prašymu gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip pusę atitinkamo

termino laiko (5 d.); triukšmo šaltinių valdytojai, laiku neįvykdę nustatytų reikalavimų, atsako įstatymų nustatyta tvarka (7 d.); jei triukšmo prevencijos priemonėms įgyvendinti reikia didelių kapitalinių sąnaudų ir ilgesnio laiko, palyginti su šio straipsnio 4 dalyje nurodytais terminais, triukšmo valdytojai triukšmo mažinimo planus suderina su triukšmo kontrolės institucijomis (8 d.); triukšmo šaltinių valdytojams už atsisakymą sudaryti triukšmo mažinimo planą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka panaikinamas leidimo-higienos paso užsiimti ūkine veikla, dėl kurios gali būti viršijami kontroliuojamo triukšmo ribiniai dydžiai, galiojimas (9 dalis). Remiantis TVĮ 27 straipsnio 2 dalimi, siekdamos apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija turi teisę laikinai: 1) apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą; 2) taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones; 3) suderinusios su Susisiekimo ministerija, nustatytoje teritorijoje apriboti arba uždrausti transporto priemonių eismą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą valstybinę triukšmo kontrolę vykdančia institucija, be kita ko, kontroliuojančia, ar nėra pažeidžiami Higienos normoje 33:2011 įtvirtinti triukšmo ribiniai dydžiai, iki 2016 m. balandžio 1 d. buvo Panevėžio apskrityje veikęs visuomenės sveikatos centras, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 222 patvirtinto Valstybinės triukšmo kontrolės tvarkos aprašo (neteko galios 2018 m. balandžio 19 d.) 11–14 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą patikrinimų rezultatai įforminami patikrinimo aktu, kuriame nurodomas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų įvykdymo terminas, o valstybinę triukšmo kontrolę vykdančių institucijų reikalavimai privalomi triukšmo šaltinių valdytojams. TVĮ 22 straipsnyje numatytų reikalavimų įgyvendinimo kontrolės tvarka buvo nustatyta aktualios redakcijos Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-641 patvirtintame Triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų vykdymo kontrolės tvarkos apraše, kuriame buvo nustatyta, kad: triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų vykdymo kontrolę vykdo triukšmo kontrolės institucija, nurodžiusi triukšmo šaltinių valdytojui įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones (4 p.); pasibaigus triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų įvykdymo terminui, triukšmo šaltinių valdytojas, kuriam buvo nurodyta įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, per 3 darbo dienas privalo raštu pranešti triukšmo kontrolės institucijai apie nurodymų įvykdymo rezultatus (5 p.); triukšmo kontrolės institucija ne vėliau kaip per mėnesį nuo nurodyto triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų įvykdymo termino pabaigos patikrina (atlikdama pakartotinį patikrinimą), ar įvykdyti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimai (6 p.). Šis teisinis reguliavimas galioja ir šiuo metu.

28. Taisyklių (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1-37 redakcija) 15, 15.1, 15.2, 15.3 punktuose įtvirtintas analogiškas įtvirtintajam TVĮ 27 straipsnio 2 dalyje teisinis reguliavimas. Taisyklių 37 punkte nustatyta, kad Administracija, gavusi rašytinę ar žodinę informaciją apie galimai padidintą gyvenamųjų patalpų ar visuomeninės paskirties pastatų patalpų triukšmą dėl ūkinės-komercinės veiklos, ją persiunčia Panevėžio visuomenės sveikatos centrui: gavusi informaciją iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro apie padidintus triukšmo lygius gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų patalpose, Administracija pareikalauja, kad triukšmo šaltinių valdytojai taikytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę, konkretų šių šaltinių veiklos pradžios bei pabaigos laiką ir nustato reikalavimo įvykdymo terminą (37.1 p.); jei per nurodytą terminą Administracijos reikalavimai nevykdomi, pradedama administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl TVĮ ir taisyklių pažeidimo (37.2 p.); jei įsigaliojus nutarimui administracinio teisės pažeidimo byloje dėl triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo už TVĮ ar taisyklių pažeidimą vis dar nėra įvykdyti nurodyti reikalavimai, Administracija nurodo laikinai apriboti stacionaraus triukšmo šaltinio veiklą arba taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones (37.3 p.).

29. Nustatyta, kad Bendruomenė 2016 m. gegužės 24 d. skunde, be kita ko, nurodė, jog Mokymo centro autodrome nuo ryto iki vakaro vykdant praktinio vairavimo mokymus yra sukeliamas specifinis žmonių sveikatą žalojantis triukšmas, kad prieš statant autodromą nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir prašė Administraciją inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą. Administracija, atsakydama į šį Bendruomenės argumentą, skundžiamame Sprendime pristatė su nuo 2015 m. spalio 7 d. besitęsiančio Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo procesu susijusias aplinkybes ir konstatavo, kad Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo veiksmus. Taip pat Administracija skundžiamame Sprendime nurodė, kad ji neturi pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo, tokią poziciją grindė Taisyklių 37.2 ir 37.3 punktuose nurodytu teisiniu reguliavimu ir faktinėmis aplinkybėmis, kad Mokymo centras parengė ir įgyvendina triukšmo mažinimo priemonių planą, o teisme yra neišnagrinėta administracinė byla dėl 2016 m. kovo 17 d. Panevėžio VSC patikrinimo akto ir Administracijos

2016 m. kovo 17 d. rašto panaikinimo.30. Konstatuotina, kad Administracija skundžiamame Sprendime dėl Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde

nurodyto prašymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą iš viso nepasisakė ir, kaip nustatyta, neinicijavo šių priemonių taikymo. Taip pat Administracija išvadą, kad jos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo veiksmus, Sprendime padarė šių veiksmų neįvertinusi tuo aspektu, ar šis jos struktūrinis padalinys pagrįstai nuo 2015  m. spalio 7 d. besitęsiančio Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo proceso metu neinicijavo TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo. Konstatuotina ir tai, kad Administracija skundžiamame Sprendime dėl pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo pasisakė savo iniciatyva, nes tokio prašymo Bendruomenė 2016 m. gegužės 24 d. skunde išdėsčiusi nebuvo.

31. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Sprendimo priėmimo metu Mokymo centras buvo parengęs 2016  m. gegužės 19 d. triukšmo mažinimo priemonių planą, o teisme buvo neišnagrinėta administracinė byla dėl Panevėžio VSC 2016  m. kovo 17 d. patikrinimo akto ir Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašto panaikinimo. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi Taisyklių 37.2 ir 37.3 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį (žr. šios teismo nutarties 28 punktą), apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sprendimo priėmimo metu Administracija neturėjo pakankamo pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos pagal Taisyklių 37.2 punktą ir nurodyti Mokymo centrui laikinai apriboti autodromo veiklą Taisyklių 37.3 punkto pagrindu. Kita vertus, tai nereiškia, kad Administracija nagrinėjamu atveju neprivalėjo spręsti dėl būtinybės inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje (Taisyklių 15, 15.1, 15.2, 15.3 p.) nustatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinę triukšmo kontrolę vykdančiai institucijai konstatavus, jog Mokymo centrui priklausančiame autodrome vykdant veiklą yra viršijami Higienos normoje 33:2011 įtvirtinti triukšmo ribiniai dydžiai, Administracija (už triukšmo valdymą atsakinga institucija), pirmiausiai, vadovaudamasi TVĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais žmogaus apsaugos nuo triukšmo ir žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimo principais, privalėjo dėti visas pastangas, siekdama, kad toks pažeidimas būtų nutrauktas. Tai darydama Administracija privalėjo ir, esant nepakitusiai situacijai vis dar privalo, išnaudoti visas teisines priemones, kad vykdomas pažeidimas būtų nutrauktas, įskaitant TVĮ 27 straipsnyje (Taisyklių 15, 15.1, 15.2, 15.3 p.) nustatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones.

32. Atsižvelgiant į tai ir į visas byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, konstatuotina, kad Administracija, Sprendime iš viso nepasisakydama dėl Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde nurodyto prašymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą, pažeidė TVĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą visuomenės informavimo ir svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)) įtvirtintą gero administravimo principus. Todėl nagrinėjamu atveju yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas skundžiamą Administracijos Sprendimą tiek, kiek juo neišspręstas klausimas dėl prašymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą ir pripažinta, kad Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus, panaikinti.

33. Pažymėtina, kad konkrečių veiksmų triukšmo kontrolės srityje atlikimas, įskaitant TVĮ 27 straipsnyje (Taisyklių 15, 15.1, 15.2, 15.3 p.) įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo inicijavimą, priskirtinas viešojo administravimo subjektų (šiuo atveju Administracijos), bet ne teismo kompetencijai, todėl administraciniai teismai neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą šias priemones taikyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Administracija įpareigotina Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde išdėstytą prašymą inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą išnagrinėti iš naujo. Tai darydama Administracija privalo atsižvelgti į valstybinę triukšmo kontrolę vykdančios institucijos aktuose (įskaitant Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. raštą Nr. S-(1.15.)-845) nurodomas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, vadovautis TVĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais žmogaus apsaugos nuo triukšmo ir žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimo principais ir siekiu, kad Mokymo centro autodrome daromas pažeidimas, kurio metu yra viršijami Higienos normoje 33:2011 įtvirtinti triukšmo ribiniai dydžiai ir daroma žala Bendruomenės narių sveikatai, būtų kuo greičiau nutrauktas.

34. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 147 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą. Tai konstatavus apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo naštos dėl triukšmo lygio perkėlimu pareiškėjui ir galimų trūkumų projektuojant autodromą, teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

35. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio

1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015, 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 20 d. LVAT pateikė apeliacinį skundą, už kurio parengimą advokatui Algimantui Kolpertui sumokėjo 100 Eur (2017 m. kovo 20 d. teisinių paslaugų sutartis, 2017 m. kovo 20 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 839959). Taip pat už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio.

37. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau –Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų nuostatas, už apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 2,5 (8.9 p.).

38. Apeliacinis skundas advokato parengtas 2017 metų pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2016 metų trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 793,3 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už apeliacinį skundą yra 1  983,25 Eur (2,5 × 793,3 Eur), t. y. ženkliai didesnė nei pareiškėjo prašoma priteisti 100 Eur suma. Atsižvelgiant į prašomos priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų dydį, tai, kad pagrindinis reikalavimas dėl Sprendimo dalies panaikinimo buvo patenkintas ir kad pareiškėjas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Administracijos priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos,  t. y. 115 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą.Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo

Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės skundo reikalavimai dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1437(4.5.) „Dėl priimto sprendimo ištyrus Jūsų skundą“ tiek, kiek juo

neišspręstas klausimas dėl prašymo inicijuoti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą bei pripažinta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus, panaikinimo.

Pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 1437(4.5.) „Dėl priimto

sprendimo ištyrus Jūsų skundą“ tiek, kiek juo neišspręstas klausimas dėl prašymo inicijuoti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą bei pripažinta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus.

Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde išdėstytą prašymą inicijuoti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą išnagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos

teisme, atlyginimo tenkinti ir priteisti jam iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 115 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-19525 2018-12-03 2018-11-22 2018-11-22 -

Administracinė byla Nr. A-4984-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00555-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.  S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d. buvo laikomas Marijampolės PN, kuriuose jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Baudos izoliatoriaus kamerose buvo daugiau nuteistųjų, nei įrengta gulimų vietų, todėl jam teko miegoti ant žemės, kamerose buvo drėgna, pelėsis, trūko oro, buvo pelių, tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo tinkamos ventiliacijos, sklido blogas kvapas, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kamera užstatyta baldais, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži. Tokios sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Marijampolės PN nurodė, kad ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d., kuomet, pareiškėjo teigimu, tariamai nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus 3,1 kv. m vienam nuteistajam tenkantis plotas. Su skundu pareiškėjas galėjo kreiptis nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas, kad apginti savo pažeistas teises, nesiėmė jokių veiksmų daugiau nei trejus metus ir nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl kurių šį terminą praleido. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

5. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjo teiginiai deklaratyvaus pobūdžio, o argumentai nepagrįsti. Pareiškėjas visą buvimo Marijampolės PN laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų patikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Visuomenės sveikatos centras, atlikęs periodinius patikrinimus pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skundžiamais dalykais, nenustatė. Marijampolės PN neturėjo duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ir pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d.

8. Teismas nurodė, jog atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.9. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su per mažu gyvenamuoju plotu ir  t. t. momento. Byloje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Marijampolės PN administraciją, taip pat į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. kovo 14 d.

11. Teismas pripažino, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 11 iki 2012 m. rugsėjo 16 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašė ir atsakovas.

12. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, nes nebuvo suteikiama tinkama galimybė susipažinti su įstatymais, kurie parašyti prancūzų kalba, kurios pareiškėjas nemoka.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjo būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui su teisės aktais susipažinti buvo sudaryta galimybė Marijampolės

PN bibliotekoje.14. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, teismas konstatavo, kad šiam

reikalavimui yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d. atmetė kaip nepagrįstą. Kiti pareiškėjo ir atsakovo argumentai buvo vertinami kaip pertekliniai, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

III.

15. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 78–79), prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, kurios susijusios su kamerų ploto apskaičiavimu. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į baldais ir inventoriumi kameroje apstatytą plotą, nes šiuo atveju, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, buvo tam pagrindas.

15.2. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų ir buvo padaryta neturtinė žala. Tokie teiginiai turėtų būti pašalinti priimant sprendimą, nes pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir dėl patirtų nepatogumų patyrė emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus ir taip patyrė neturtinę žalą.

16. Marijampolės pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (I t., b. l. 83) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo. Byloje surinkti visi įrodymai, kurie patvirtino atsakovo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. S. už kalinimą Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

19. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su ieškinio senaties taikymu, aktualia teismų praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 14 d., t. y. praleidęs senaties terminą.

20. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog netinkamai buvo įvertintas kamerų plotas, padaryta žala sveikatai ir neturtinės žalos dydis, tačiau nieko nepasisakė dėl taikyto senaties termino.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

23. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A301858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimo, be to, jis ir nepasisakė, dėl pirmosios instancijos teismo taikyto senaties termino. Taigi apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nesant jokių duomenų, jog senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai (CK 1.131 str. 1 d.). Toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.

27. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________