DIREKTYVA 2010/63/ESDĖL MOKSLO TIKSLAIS NAUDOJAMŲ GYVŪNŲ APSAUGOS

Rūpinamės gyvūnaisremiame mokslą

© N

ovo

Nor

disk

Aplinkos

Rūpinamės gyvūnais

remiame mokslą

1959 m. W. M. S. Russellui ir R. L. Burchui paskelbus darbą „The Principles of Humane

Experimental Technique“ („Humaniškų eksperimentinių metodų principai“), imtas taikyti

vadinamasis trijų R principas. Autoriai pasiūlė, kad trijų R principas (angl. Replacement, Reduction and Refinement – gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimas,

mažinimas ir jo sąlygų gerinimas) taptų pagrindine strategija siekiant, kad eksperimentiniai metodai būtų humaniški. W. M. S. Russellui ir R. L. Burchui pakeitimas buvo galutinis tikslas, kurio reikia siekti

bandomaisiais gyvūnais grindžiamų mokslinių tyrimų, mokymo veiklos ir bandymųsrityje, o mažinimą ir sąlygų gerinimą jie laikė tikslais, kuriuos lengviau pasiekti

trumpuoju laikotarpiu.Pagrindinę savo mintį jie apibendrino taip: „Jei mums reikia kriterijaus, kuriuovadovaudamiesi pasirinksime, kokius bandymus atlikti, humaniškumo kriterijus yra geriausias, kokįtik galime sugalvoti. Didžiausi mokslo laimėjimai visada buvo patys humaniškiausi ir estetiškaipatraukliausi, suteikiantys grožio ir elegancijos pojūtį, kuris yra sėkmingiausių mokslo atradimųesmė.“

„Trijų R“ principas ES teisės aktų sistemoje

Direktyva 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos – tai pirmas ES teisės aktas, kuriame išdėstytas vadinamasis trijų R principas ir nustatytas griežtas

teisinis reikalavimas taikyti šį principą visiems tokių gyvūnų priežiūros ir naudojimo aspektams. Be to, direktyva užtikrinama, kad šis principas būtų taikomas plačiau, negu kad buvo

numatyta pirminiame sumanyme, – taip pat gyvūnų veisimui ir priežiūrai, t. y. kad būtų užtikrintos geresnės laikymo, veisimo ir priežiūros sąlygos net tuomet, kai su

gyvūnais neatliekami moksliniai bandymai.

Rodyklė

Direktyva 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos................... 1

Komisijos įgyvendinimo sprendimas 2012/707/ES, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos nustatoma bendroji informacijos teikimo forma....................................................48

Komisijos rekomendacija 2007/526/EB dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais

naudojamų gyvūnų laikymo ir priežiūros gairių....................................................68

DIREKTYVOS

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2010/63/ES

2010 m. rugsėjo 22 d.

dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 114 straipsnį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komi­teto nuomonę ( 1 ),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą ( 2 ),

kadangi:

(1) 1986 m. lapkričio 24 d. Taryba priėmė Direktyvą 86/609/EEB ( 3 ), kuria buvo siekiama pašalinti valstybiųnarių eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslamsnaudojamų gyvūnų apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų skirtumus. Po tos direktyvos priėmimo tarp valstybių narių atsirado naujų skirtumų. Tam tikrosvalstybės narės priėmė nacionalines įgyvendinimo prie­mones, kuriomis užtikrinama aukšto lygio mokslo tikslaisnaudojamų gyvūnų apsauga, o kitos valstybės narės taikotik būtiniausius Direktyvos 86/609/EEB reikalavimus. Šieskirtumai gali sudaryti kliūčių prekybai produktais beimedžiagomis, kuriuos gaminant atliekami eksperimentaisu gyvūnais. Todėl siekiant sumažinti tokius skirtumus,suderinant toje srityje taikomas taisykles, bei užtikrinti,kad vidaus rinka veiktų tinkamai, šia direktyva turėtų būti numatytos išsamesnės taisyklės.

(2) Gyvūnų gerovė – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo(toliau – SESV) 13 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos vertybė.

(3) 1998 m. kovo 23 d. Taryba priėmė Sprendimą 1999/575/EB dėl Bendrijos Europos eksperimentams irkitiems moksliniams tikslams naudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos konvencijos patvirtinimo ( 4 ). Tapusitos konvencijos šalimi, Bendrija pripažino mokslo tikslaisnaudojamų gyvūnų apsaugos ir gerovės svarbą tarptau­tiniu lygiu.

(4) 2002 m. gruodžio 5 d. rezoliucijoje dėl Direktyvos86/609/EEB Europos Parlamentas paragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl tos direktyvos peržiūros, kuriamebūtų numatytos griežtesnės ir skaidresnės eksperimentų su gyvūnais priemonės.

(5) 2006 m. birželio 15 d. per ketvirtąją daugiašalę Europoskonvencijos dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslaisnaudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos šalių konsultaciją buvo priimtas patikslintas šios konvencijos A priedas,kuriame nustatytos eksperimentuose naudojamų gyvūnų laikymo ir priežiūros gairės. Tos gairės buvo įtrauktos į 2007 m. birželio 18 d. Komisijos rekomendaciją 2007/526/EB dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tiks­lais naudojamų gyvūnų laikymo ir priežiūros gairių ( 5 ).

(6) Atsirado naujų mokslinių žinių apie gyvūnų geroveipoveikį darančius veiksnius, taip pat apie gyvūnų gebė­jimą jausti ir reikšti skausmą, kančią, baimę ir ilgalaikį sužalojimą. Todėl būtina didinti mokslinėms procedū­roms naudojamų gyvūnų gerovę, griežtinant būtiniausius jų apsaugos standartus, kad jie atitiktų naujausius mokslolaimėjimus.

(7) Požiūris į gyvūnus taip pat priklauso nuo nacionaliniosuvokimo, todėl kai kuriose valstybėse narėse reikia toliautaikyti griežtesnes gyvūnų gerovės taisykles nei taisyklės, dėl kurių susitarta Sąjungos lygiu. Vadovaujantis gyvūnų interesais ir su sąlyga, kad nedaromas poveikis vidausrinkos veikimui, yra tikslinga valstybėms narėms suteiktitam tikro lankstumo siekiant išsaugoti nacionalines taisy­kles, kuriomis siekiama didesnės gyvūnų apsaugos, jei josyra suderinamos su SESV.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/33

( 1 ) OL C 277, 2009 11 17, p. 51. ( 2 ) 2009 m. gegužės 5 d. Europos Parlamento pozicija (OL C 212 E,

2010 8 5, p. 170), 2010 m. rugsėjo 13 d. Tarybos pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Europos Parlamento pozicija (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

( 3 ) OL L 358, 1986 12 18, p. 1. ( 4 ) OL L 222, 1999 8 24, p. 29. ( 5 ) OL L 197, 2007 7 30, p. 1.

1

(8) Be stuburinių gyvūnų, įskaitant apskritažiomenius, į šios direktyvos taikymo sritį taip pat reikėtų įtraukti galva­kojus moliuskus, nes yra mokslinių įrodymų, kad jie gali jausti skausmą, kančią, baimę ir ilgalaikį sužalojimą.

(9) Ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma žinduolių vaisiams, nes yra mokslinių įrodymų, patvirtinančių, kad paskutinį vystymosi laikotarpio trečdalį tokioms gyvybės formoms kyla didesnis pavojus jausti skausmą, kančią ir baimę, o tai taip pat gali neigiamai paveikti tolesnį jų vystymąsi. Moksliniai įrodymai taip pat patvir­tina, kad ankstyvuoju vystymosi etapu su embrionais ir vaisiais atliekamos procedūros gali sukelti skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą, jeigu, pasibaigus pirmiesiems dviem trečdaliams jų vystymosi laikotarpio, jiems leidžiama vystytis toliau.

(10) Nors ir pageidautina gyvų gyvūnų naudojimą procedū­roms pakeisti kitais metodais, kuriuose nebūtų naudojami gyvi gyvūnai, tačiau juos naudoti tebėra būtina, siekiant apsaugoti žmonių bei gyvūnų sveikatą ir aplinką. Vis dėlto ši direktyva yra svarbus žingsnis siekiant galutinio tikslo – visiškai pakeisti procedūras, kuriose mokslo ir mokomaisiais tikslais naudojami gyvi gyvūnai, kai tik tai yra įmanoma padaryti moksliniu požiūriu. Tuo tikslu ja siekiama sudaryti palankesnes sąlygas alternatyvių metodų plėtojimui ir juos propaguoti. Taip pat ja siekiama užtikrinti aukšto lygio gyvūnų, kuriuos vis dar reikia naudoti procedūroms, apsaugą. Ši direktyva turėtų būti nuolat peržiūrima atsižvelgiant į besivystančias mokslo ir gyvūnų apsaugos priemones.

(11) Gyvų gyvūnų priežiūrai ir naudojimui mokslo tikslais taikomi tarptautiniu lygiu pripažinti gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principai. Siekiant užtikrinti, kad gyvūnai būtų veisiami, prižiūrimi ir naudojami Sąjungoje taikomoms procedūroms tokiais būdais, kurie atitiktų kituose tarptautiniuose ir nacionali­niuose standartuose, taikomuose už Sąjungos ribų, nusta­tytus būdus, įgyvendinant šią direktyvą reikėtų siste­mingai atsižvelgti į minėtus gyvūnų naudojimo pakei­timo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principus. Renkantis metodus gyvūnų naudojimo pakeitimo, maži­nimo ir jo sąlygų gerinimo principai turėtų būti įgyven­dinami laikantis griežtos reikalavimų hierarchijos – naudoti alternatyvius metodus. Jeigu Sąjungos teisės aktais alternatyvūs metodai nepripažįstami, naudojamų gyvūnų skaičius gali būti sumažintas taikant kitus metodus, taip pat įgyvendinant bandymų strategijas (pvz., naudojant in vitro metodą) ir taikant kitus metodus, kurie padėtų sumažinti gyvūnų naudojimą ir pagerintų jo sąlygas.

(12) Gyvūnai yra savaime vertingi, ir tokį požiūrį būtina gerbti. Be to, plačiajai visuomenei kyla etinis susirūpi­nimas dėl gyvūnų naudojimo procedūroms. Todėl su

gyvūnais visuomet turėtų būti elgiamasi kaip su jaučian­ čiais sutvėrimais, ir jie turi būti naudojami tik procedū­roms tokiose srityse, kurios galiausiai gali būti naudingos žmonių arba gyvūnų sveikatai arba aplinkai. Todėl gali­mybė naudoti gyvūnus mokslo ar mokomaisiais tikslais turėtų būti svarstoma tik tuomet, kai nėra alternatyvaus metodo, kurį taikant gyvūnai nenaudojami. Turėtų būti draudžiama naudoti gyvūnus mokslinėms procedūroms kitose Sąjungos kompetencijai priskirtose srityse.

(13) Naudotinų metodų ir gyvūnų rūšių pasirinkimas turi tiesioginį poveikį naudojamų gyvūnų skaičiui ir jų gerovei. Todėl renkantis metodus turėtų būti pasiren­kamas toks metodas, kurį taikant galėtų būti gauti geriausi rezultatai ir sukelta kuo mažiau skausmo, kančios ar baimės. Taikant pasirinktus metodus turėtų būti naudojamas mažiausias gyvūnų skaičius, galintis užtikrinti patikimus rezultatus, ir turėtų būti pasirinktos tos gyvūnų rūšys, kurios mažiausiai gali patirti skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą ir yra labiausiai tinkančios ekstrapoliuoti į tikslines gyvūnų rūšis.

(14) Taikant pasirinktus metodus reikėtų, kiek įmanoma, vengti procedūros užbaigimo gyvūno nužudymu dėl didelių kančių, kurias gyvūnas patiria laikotarpiu prieš mirtį. Kai įmanoma, reikėtų pasirinkti gyvūno atžvilgiu humaniškesnį procedūros užbaigimą, šiam tikslui naudo­jant artėjančią mirtį rodančius klinikinius požymius; taip sudarant sąlygas nužudyti gyvūną ir nesuteikiant jam tolesnių kančių.

(15) Naudojant netinkamus gyvūno žudymo būdus, jis gali patirti didelį skausmą, baimę ir kančią. Šiuo atveju svarbi ir tokią užduotį atliekančio asmens kompetencija. Todėl gyvūnus turėtų žudyti tik kompetentingas asmuo, naudo­damas gyvūnų rūšiai tinkamą žudymo būdą.

(16) Būtina užtikrinti, kad gyvūnų naudojimas procedūroms nekeltų pavojaus biologinei įvairovei. Todėl nykstančios gyvūnų rūšys procedūroms turėtų būti naudojamos tik tais atvejais, kai tai yra tikrai būtina.

(17) Atsižvelgiant į dabartines mokslo žinias, naudoti nežmo­ginius primatus mokslinėms procedūroms vis dar būtina tais atvejais, kai atliekami biomedicininiai moksliniai tyrimai. Dėl nežmoginių primatų genetinio artumo žmonėms ir jų itin išvystytų socialinių įgūdžių šių gyvūnų naudojimas mokslinėms procedūroms kelia tam tikrų etinių ir praktinių problemų, susijusių su jų elgesio, aplinkos ir socialinių poreikių tenkinimu laboratorijos aplinkoje. Be to, nežmoginių primatų naudojimas kelia

LT L 276/34 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

2

visuomenei didžiausią susirūpinimą. Todėl nežmoginius primatus turėtų būti leidžiama naudoti tik tokiose žmogaus sveikatai svarbiose biomedicinos srityse, kuriose kol kas nėra jokių kitų alternatyvių pakeitimo metodų. Juos naudoti turėtų būti leidžiama tik vykdant fundamen­taliuosius mokslinius tyrimus, siekiant apsaugoti atitin­kamas nežmoginių primatų rūšis arba atliekant darbą, įskaitant ksenotransplantaciją, susijusį su žmonių gyvybei pavojingomis būklėmis arba su atvejais, darančiais didelį poveikį kasdieniniam asmens gyvenimui, t. y. labai seki­nančios ligos atvejais.

(18) Žmogines beždžiones, kurios yra arčiausios žmogui gyvūnų rūšys ir turi labiausiai išvystytus socialinius ir elgesio įgūdžius, turėtų būti leidžiama naudoti tik moks­liniuose tyrimuose, kurių tikslas – išsaugoti tas gyvūnų rūšis, kai užtikrinant veiksmų, susijusių su pavojų žmonių gyvybei keliančia, sekinančia būkle, taikymą ir kai procedūros tikslams pasiekti negalima naudoti kitos rūšies gyvūnų ar alternatyvių metodų. Tokį poreikį turinti valstybė narė turėtų pateikti būtiną informaciją, kad Komisija galėtų priimti sprendimą.

(19) Gaudant nežmoginius primatus laisvėje jiems sukeliamas didelis stresas ir padidėja pavojus, kad gaudomas ir vežamas atitinkamas gyvūnas susižalos ir patirs kančių. Siekiant atsisakyti gyvūnų gaudymo laisvėje veisimo tiks­lais, pasibaigus tinkamam pereinamajam laikotarpiui procedūroms reikėtų naudoti tik nelaisvėje užaugintų gyvūnų palikuonis arba iš savarankiškų kolonijų paimtus gyvūnus. Šiuo tikslu turėtų būti atlikta galimybių studija ir prireikus patvirtintas pereinamasis laikotarpis. Taip pat reikėtų apsvarstyti, kaip galutinį tikslą, galimybę pereiti prie sistemos, pagal kurią nežmoginiai primatai būtų imami tik iš savarankiškų kolonijų.

(20) Procedūroms naudojamus tam tikrų rūšių stuburinius gyvūnus reikia auginti specialiai tam tikslui, kad proce­dūras atliekantys asmenys žinotų jų genetinius, biologi­nius ir elgesio duomenis. Tokios žinios padidina rezultatų mokslinę kokybę bei patikimumą ir kartu sumažina nepastovumą, todėl reikia mažiau procedūrų ir naudo­jama mažiau gyvūnų. Be to, siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę ir juos išsaugoti, laisvėje sugauti gyvūnai turėtų būti naudojami procedūroms tik tais atvejais, kai proce­dūros tikslo negalima pasiekti naudojant procedūroms specialiai tam naudoti užaugintus gyvūnus.

(21) Kadangi pagrindiniai benamių ir sulaukėjusių naminių gyvūnų duomenys nežinomi, o juos sugavus ir laikant įstaigose tokie gyvūnai patiria daugiau baimės, jie paprastai neturėtų būti naudojami procedūroms.

(22) Siekiant padidinti skaidrumą, supaprastinti leidimų vykdyti projektus išdavimą ir numatyti atitikties stebė­senos priemones, reikėtų nustatyti procedūrų sunkumo klasifikaciją, kuri būtų pagrįsta apytikriu gyvūnams suke­liamo skausmo, kančios, baimės ir ilgalaikio sužalojimo lygiu.

(23) Etikos sumetimais turėtų būti nustatyta didžiausia gyvūnų skausmo, kančios ir baimės riba, kuri, naudojant gyvūnus mokslinėms procedūroms, neturėtų būti viršijama. Tuo tikslu reikėtų uždrausti atlikti procedūras, dėl kurių gyvūnai patiria didelį skausmą, kančią ar baimę, kurie gali būti ilgalaikiai ir kurių negalima sumažinti.

(24) Rengiant bendrąją ataskaitų teikimo formą, reikėtų atsiž­velgti į faktinį gyvūno patirto skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo lygį, o ne į projekto vertinimo metu numatytą procedūros sunkumą.

(25) Procedūroms naudojamų gyvūnų skaičius galėtų būti sumažintas atliekant procedūras su tais pačiais gyvūnais daugiau nei vieną kartą, jeigu tai netrukdo siekti moks­linio tikslo arba dėl to nepablogėja gyvūno gerovė. Vis dėlto, sprendžiant apie pakartotino gyvūnų naudojimo naudą reikėtų atsižvelgti į bet kokį neigiamą poveikį jų gerovei, atsižvelgiant į atskiro gyvūno viso gyvenimo patirtį. Dėl šio galimo prieštaravimo, galimybė pakarto­tinai naudoti gyvūnus turėtų būti vertinama kiekvienu atskiru atveju.

(26) Procedūros pabaigoje reikėtų priimti tinkamiausią spren­dimą dėl gyvūno ateities, įvertinus gyvūno gerovę ir galimą pavojų aplinkai. Gyvūnai, kurių gerovei kiltų pavojus, turėtų būti nužudyti. Tam tikrais atvejais gyvūnai turėtų būti sugrąžinti į tinkamą buveinę ar į rūšims tinkamą būtinosios priežiūros sistemą, o tokius gyvūnus kaip šunys ir katės turėtų būti leista atiduoti laikyti privatiems laikytojams šeimose, nes visuomenei itin rūpi tokių gyvūnų likimas. Jeigu valstybės narės ketina leisti atiduoti gyvūnus privačiam laikytojui, svarbu, kad veisėjas, tiekėjas ar naudotojas turėtų tinkamą tokių gyvūnų socializacijos sistemą, kuri užtikrintų sėkmingą jų atidavimą privatiems laikytojams ir padėtų išvengti nerei­kalingos gyvūnų baimės bei užtikrintų visuomenės saugą.

(27) Gyvūnų audiniai ir organai naudojami in vitro metodams kurti. Siekdamos skatinti gyvūnų naudojimo mokslo tiks­lais mažinimo principą valstybės narės turėtų, prireikus, sudaryti palankesnes sąlygas rengti dalijimosi nužudytų gyvūnų organais ir audiniais programas.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/35

3

(28) Procedūroms naudojamų gyvūnų gerovė labai priklauso nuo procedūras kontroliuojančių darbuotojų, procedūras atliekančių darbuotojų ar darbuotojų, kontroliuojančių kasdien gyvūnais besirūpinančius darbuotojus, gebėjimų kokybės ir profesinės kompetencijos. Valstybės narės turėtų, išduodamos leidimus ar kitomis priemonėmis, užtikrinti, kad darbuotojai turėtų tinkamą išsilavinimą, kompetenciją ir būtų tinkamai parengti. Be to, svarbu, kad darbuotojų veikla būtų prižiūrima iki jie įgys ir įrodys turintys būtiną kompetenciją. Sąjungos neprivalo­momis gairėmis dėl švietimo reikalavimų ilgalaikėje perspektyvoje būtų skatinamas laisvas personalo judė­jimas.

(29) Veisėjų, tiekėjų ir naudotojų įstaigos turėtų turėti atitin­kamų gyvūnų rūšių laikymo reikalavimus atitinkančių įrenginių ir įrangos, kuriuos naudojant procedūros būtų atliekamos veiksmingai ir gyvūnai patirtų kuo mažiau baimės. Veiklą turėtų vykdyti tik kompetentingų institu­cijų leidimą gavę veisėjai, tiekėjai ir naudotojai.

(30) Siekiant užtikrinti nuolatinę gyvūnų gerovės poreikių stebėseną, visose įstaigose turėtų būti nuolat užtikrinama tinkama veterinarinė priežiūra ir kiekvienoje įstaigoje paskirtas už gyvūnų priežiūrą ir gerovę atsakingas darbuotojas.

(31) Laikant, veisiant ir naudojant gyvūnus jų gerovė turėtų būti svarbiausias prioritetas. Todėl veisėjai, tiekėjai ir naudotojai turėtų būti įsteigę gyvūnų gerovės įstaigą, kurios pagrindinė užduotis – daugiausia dėmesio skirti rekomendacijų gyvūnų gerovės klausimais teikimui. Tokia įstaiga taip pat turėtų stebėti projektų įgyvendinimą ir rezultatus, puoselėti pagarbų elgesį su gyvūnais ir rengti priemones, kurios padėtų praktiškai taikyti ir laiku įgyvendinti technikos ir mokslo naujoves, susijusias su gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principais, kad užtikrinti geresnę gyvūnų gyve­nimo patirtį. Gyvūnų gerovės įstaigos teikiami patarimai turėtų būti tinkamai dokumentuoti ir turėtų būti suda­rytos sąlygos su jais susipažinti atliekant patikras.

(32) Kad kompetentingos institucijos galėtų stebėti, kaip laiko­masi šios direktyvos reikalavimų, visi veisėjai, tiekėjai ir naudotojai turėtų tiksliai registruoti gyvūnų skaičių, jų kilmę ir likimą.

(33) Nežmoginiams primatams, šunims ir katėms turėtų būti sukurta asmeninė visą jų gyvenimą nuo pat gimimo apimanti byla, kad jiems būtų sudarytos jų individualius poreikius ir charakteristikas atitinkančios priežiūros ir laikymo sąlygos, taip pat užtikrintas tinkamas gydymas.

(34) Gyvūnų laikymas ir priežiūra turėtų būti pagrįsti konkre­ čiais kiekvienos rūšies poreikiais ir charakteristikomis.

(35) Valstybės narės taiko skirtingus gyvūnų laikymo ir prie­ žiūros reikalavimus, o tai prisideda prie vidaus rinkos iškraipymo. Be to, kai kurie iš tų reikalavimų nebeats­pindi naujausių žinių apie laikymo ir priežiūros sąlygų poveikį gyvūnų gerovei ir moksliniams procedūrų rezul­tatams. Todėl šioje direktyvoje būtina nustatyti suderintus laikymo ir priežiūros reikalavimus. Šie reikalavimai turėtų būti atnaujinami remiantis mokslo ir technikos pažanga.

(36) Kad patikrintų, kaip laikomasi šios direktyvos, valstybės narės turėtų atlikti periodines veisėjų, tiekėjų ir naudotojų patikras rizikos pagrindu. Siekiant užtikrinti visuomenės pasitikėjimą ir skatinti skaidrumą, atitinkama patikrų dalis turėtų būti atliekama iš anksto apie jas nepranešus.

(37) Kad padėtų valstybėms narėms užtikrinti šios direktyvos įgyvendinimą, Komisija, remdamasi nacionalinių patikrų vykdymo ataskaitų rezultatais, esant pagrįstam pagrindui turėtų atlikti nacionalinių patikrų sistemų kontrolę. Vals­tybės narės turėtų pašalinti visus per tokią kontrolę nustatytus trūkumus.

(38) Išsamus projekto vertinimas, kuriame atsižvelgiama į etinius gyvūnų naudojimo aspektus, yra vienas svar­biausių leidimo vykdyti projektą išdavimo aspektų, ir toks vertinimas turėtų užtikrinti, kad, įgyvendinant tuos projektus, būtų laikomasi gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principų.

(39) Moraliniais ir mokslo sumetimais taip pat svarbu užtik­rinti, kad kiekvienas gyvūno naudojimo atvejis būtų kruopščiai įvertintas pagal planuojamų tokio panaudo­jimo rezultatų mokslinio ar mokomojo pagrįstumo, naudingumo ir svarbos kriterijus. Galima žala gyvūnams turėtų būti proporcinga numatomai projekto naudai. Todėl išduodant leidimus vykdyti projektus, kuriuose naudojami gyvi gyvūnai, turėtų būti atliekamas nešališkas projekto vertinimas, kuriame nedalyvautų tyrimą atlie­kantys subjektai. Veiksmingas projekto vertinimo atli­kimas taip pat turėtų sudaryti sąlygas tinkamai įvertinti atsirandančių naujų mokslinių eksperimentinių metodų naudojimą.

(40) Atsižvelgiant į projekto pobūdį, naudojamas gyvūnų rūšis ir tikimybę pasiekti norimus projekto rezultatus, gali reikėti atlikti vertinimą atgaline data. Kadangi projektai gali labai skirtis pagal sudėtingumą, trukmę ir rezultatų gavimo terminus, priimant sprendimą dėl vertinimo atga­line data reikalingumo turėtų būti atsižvelgta į visus tuos aspektus.

LT L 276/36 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

4

(41) Siekiant užtikrinti, kad visuomenė būtų informuojama, svarbu viešai skelbti objektyvią informaciją apie projektus, kuriuose naudojami gyvi gyvūnai. Tai neturėtų pažeisti nuosavybės teisių ir neturėtų atskleisti konfiden­cialios informacijos. Todėl naudotojai turėtų teikti anoni­mines netechninio pobūdžio informacijos apie tuos projektus santraukas, kurias valstybės narės turėtų paskelbti. Paskelbta informacija neturėtų pažeisti naudo­tojų anonimiškumo principo.

(42) Siekiant valdyti žmonių bei gyvūnų sveikatai ir aplinkai keliamą pavojų, Sąjungos teisės aktais nustatyta, kad medžiagos ir produktai gali būti parduodami tik pateikus atitinkamus jų saugos ir veiksmingumo duomenis. Kai kurie iš tų reikalavimų gali būti įvykdyti tik vykdant bandymus su gyvūnais (toliau – reglamentuojami bandymai). Būtina nustatyti specialias priemones, kurios padėtų padidinti alternatyvių metodų naudojimą ir išvengti nereikalingo reglamentuojamų bandymų karto­jimo. Tam valstybės narės turėtų pripažinti bandymo duomenų, gautų taikant Sąjungos teisės aktuose numa­tytus bandymo metodus, galiojimą.

(43) Siekiant sumažinti administracinio darbo krūvį ir padi­dinti Sąjungos mokslinių tyrimų ir pramonės konkuren­cingumą, turėtų būti sudarytos sąlygos leisti atlikti kelis bendrus projektus, kuriuose būtų taikomi nustatyti bandymų, diagnostikos ar gamybos metodai, išduodant vieną grupinį leidimą, tačiau neatleidžiant nė vienos šios procedūros nuo projekto vertinimo.

(44) Siekiant užtikrinti veiksmingą leidimo paraiškų nagrinė­jimą ir padidinti Sąjungos mokslinių tyrimų ir pramonės konkurencingumą, turėtų būti nustatytas terminas, iki kurio kompetentingos institucijos turėtų įvertinti projektų pasiūlymus ir priimti sprendimus dėl leidimo tokiems projektams išdavimo. Kad nenukentėtų projekto verti­nimo kokybė, sudėtingesnių projektų paraiškoms išnagri­nėti gali tekti skirti daugiau laiko, atsižvelgiant į specialių sričių skaičių, naujoviškas charakteristikas ir sudėtinges­nius siūlomo projekto metodus. Vis dėlto projekto verti­nimo terminai turėtų būti pratęsiami tik išimtiniais atve­jais.

(45) Atsižvelgiant į tam tikros procedūros įprastinį ar pasikar­tojantį pobūdį, tikslinga valstybėms narėms numatyti reguliavimo galimybę, kuria naudodamosi jos galėtų taikyti supaprastintą administracinę procedūrą projek­tams, kuriuose tokios procedūros naudojamos, įvertinti, su sąlyga, kad laikomasi tam tikrų šioje direktyvoje nusta­tytų reikalavimų.

(46) Alternatyvių metodų prieinamumas labai priklauso nuo alternatyvių metodų kūrimo mokslinių tyrimų srityje padarytos pažangos. Bendrijos mokslinių tyrimų ir tech­nologinės plėtros programose numatytas didesnis finan­savimas projektams, kurių tikslas – pakeisti, sumažinti gyvūnų naudojimą procedūroms ir pagerinti jo sąlygas. Siekdamos padidinti Sąjungos mokslinių tyrimų ir pramonės konkurencingumą ir pakeisti gyvūnų naudo­jimą procedūroms, jį sumažinti ir pagerinti jo sąlygas, Komisija ir valstybės narės turėtų prisidėti prie alterna­tyvių metodų kūrimo ir patvirtinimo, vykdydamos moks­linius tyrimus ar pasitelkdamos kitas priemones.

(47) Europos alternatyvių metodų patvirtinimo centras, įsteigtas Komisijos Jungtiniame tyrimų centre (JTC), nuo 1991 m. koordinuoja alternatyvių metodų patvirtinimą Sąjungoje. Tačiau vis didėja poreikis kurti naujus metodus ir siūlyti juos tvirtinti, o tam reikia oficialiai įsteigti Sąjungos alternatyvių metodų tvirtinimo pavyzdinę labo­ratoriją. Ši laboratorija turėtų būti vadinama Europos alternatyvių metodų patvirtinimo centru (toliau – ECVAM). Svarbu, kad nustatydama tvirtinimo tyrimų prioritetus Komisija bendradarbiautų su valstybėmis narėmis. Valstybės narės turėtų padėti Komisijai nustatyti ir paskirti tinkamas laboratorijas tokiems tvirtinimo tyri­mams atlikti. Tvirtinimo tyrimų, kurie yra panašūs į anks­ čiau patvirtintus metodus ir kuriuose tvirtinimu užtikri­namas didelis konkurencinis pranašumas, atveju ECVAM turėtų turėti galimybę imti mokesčius iš šiuos metodus tvirtinimui pateikiančių subjektų. Tokiais mokesčiais neturėtų būti užkertamas kelias sveikai konkurencijai bandymų pramonėje.

(48) Nacionaliniu lygiu reikia užtikrinti nuoseklų požiūrį į projekto vertinimą ir peržiūros strategijas. Valstybės narės turėtų sudaryti nacionalinius mokslo tikslais naudo­jamų gyvūnų apsaugos komitetus, kurie konsultuotų kompetentingas institucijas ir gyvūnų gerovės įstaigas, siekiant skatinti gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principus. Nacionalinių komitetų tinklas turėtų dalyvauti keičiantis geriausios praktikos pavyzdžiais Sąjungos lygiu.

(49) Biomedicininių mokslinių tyrimų srityje gali būti daroma sparti technikos ir mokslo pažanga, taip pat gali sparčiai daugėti žinių apie poveikį gyvūnų gerovei darančius veiksnius. Todėl būtina numatyti šios direktyvos peržiūros galimybę. Atliekant tokią peržiūrą turėtų būti apsvarstytos galimybės, atsižvelgiant į mokslo pažangą, pakeisti gyvūnų (visų pirma nežmoginių primatų) naudo­jimą kitais metodais prioritetine tvarka, kai tai įmanoma. Komisija taip pat turėtų atlikti periodines temines gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo peržiūras.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/37

5

(50) Siekiant užtikrinti vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komi­sijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvir­tinti Sąjungos lygiu gaires dėl veisėjų, tiekėjų ir naudotojų personalo švietimo, mokymo ir kompetencijos reikala­vimų, priimti išsamias taisykles dėl Sąjungos pavyzdinės laboratorijos, jos pareigų, užduotis ir mokesčių, kuriuos ji gali rinkti, nustatyti bendrą informacijos, kurią valstybės narės turi teikti Komisijai apie šios direktyvos įgyvendi­nimą, statistinės ir kitokios specialios informacijos bei informacijos apie apsaugos sąlygų taikymą teikimo formą. Vadovaujantis SESV 291 straipsniu pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtu reglamentu iš anksto nusta­tomi kontrolės mechanizmų, kuriais valstybės narės kontroliuotų Komisijos naudojimąsi įgyvendinimo įgalio­jimais, taisyklės ir bendri principai. Iki bus priimtas šis naujas reglamentas, 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas 1999/486/EB, nustatantis Komisijos naudoji­mosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką, ( 1 ) taikomas toliau, išskyrus reguliavimo procedūrą su tikri­nimu, kuri nėra taikoma.

(51) Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotus aktus dėl: rūšių, kurios turi būti specialiai veisiamos siekiant jas naudoti proce­dūroms, sąrašo pakeitimų; priežiūros ir laikymo standartų pakeitimų; žudymo metodų, įskaitant jų specifikacijas, pakeitimų; elementų, kurie turi būti naudojami valsty­bėms narėms nustatant reikalavimus dėl veisėjų, tiekėjų ir naudotojų personalo švietimo, mokymo ir kompeten­cijos, pakeitimų; tam tikrų privalomų leidimo išdavimo paraiškos elementų pakeitimų; Sąjungos referencinės laboratorijos, jos pareigų ir užduočių pakeitimų; skirtingų procedūrų rūšių, priskirtų kiekvienai sunkumo kategorijai pagal veiksnius, susijusius su procedūros rūšimi, pavyz­džių pakeitimų. Labai svarbu, kad parengiamųjų darbų metu Komisija tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsul­tacijas ekspertų lygiu.

(52) Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikomų už šios direktyvos nuostatų pažeidimą, taisykles ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Tos sankcijos turėtų būti veiks­mingos, proporcingos ir atgrasomosios.

(53) Todėl Direktyva 86/609/EEB turėtų būti panaikinta. Tam tikri šia direktyva nustatyti pakeitimai daro tiesioginį poveikį 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nusta­tomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ( 2 ), taikymui. Todėl tikslinga atitinkamai iš dalies pakeisti to regla­mento nuostatą.

(54) Nauda gyvūnų gerovei, susijusi su leidimų vykdyti projektus taikymu atgaline data, ir susijusios administra­cinės išlaidos gali būti pateisinamos tik vykdomiems ilga­laikiams projektams. Todėl būtina numatyti pereinamojo laikotarpio priemones, kurios būtų taikomos vykdo­

miems trumpalaikiams ir vidutinės trukmės projektams, kad nereikėtų išduoti leidimo atgaline data, suteikiančio tik labai nedidelę naudą.

(55) Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros 34 punktą valstybės narės skatinamos dėl savo ir Sąjungos interesų parengti lenteles, kurios kuo geriau parodytų šios direktyvos ir jos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, ir viešai jas paskelbti.

(56) Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. suderinti gyvūnų naudojimą mokslo tikslais reglamentuojančius teisės aktus, valstybės narės pačios negali deramai pasiekti ir dėl priemonės masto bei poveikio tų tikslų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nusta­tytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Dalykas ir taikymo sritis

1. Šioje direktyvoje nustatomos mokslo ar mokomaisiais tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos priemonės.

Tuo tikslu direktyvoje nustatytos taisyklės, reglamentuojančios:

a) gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimą bei jų naudojimo mažinimą ir gyvūnų veisimo, laikymo, priežiūros bei jų naudojimo procedūroms sąlygų gerinimą;

b) gyvūnų kilmę, veisimą, ženklinimą, priežiūrą ir laikymą bei nužudymą;

c) veisėjų, tiekėjų ir naudotojų veiklą;

d) projektų, susijusių su gyvūnų naudojimu procedūroms, verti­nimą ir leidimų juos vykdyti išdavimą.

2. Ši direktyva taikoma tais atvejais, kai gyvūnai naudojami arba juos ketinama naudoti procedūroms, arba gyvūnai specia­liai veisiami tam, kad jų organus arba audinius būtų galima panaudoti mokslo tikslais.

Ši direktyva taikoma iki pirmoje pastraipoje nurodyti gyvūnai nužudomi, atiduodami privatiems laikytojams arba grąžinami į tinkamą buveinę arba būtinosios priežiūros sistemą.

LT L 276/38 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

( 1 ) OL L 184, 1999 7 17, p. 23. ( 2 ) OL L 300, 2009 11 14, p. 1.

6

NET jei sėkmingai naudojant anesteziją, analgeziją ar kitus metodus pašalinamas skausmas, kančia, baimė ar ilgalaikis suža­lojimas, gyvūnų naudojimui procedūroms vis vien taikoma ši direktyva.

3. Ši direktyva taikoma šiems gyvūnams:

a) gyviems nežmoginiams stuburiniams gyvūnams, įskaitant:

i) savarankiškai besimaitinančias lervas, ir

ii) žinduolių vaisius nuo jų paskutinio įprasto vystymosi laikotarpio trečdalio.

b) gyviems galvakojams moliuskams.

4. Procedūroms naudojamiems gyvūnams, kurių vystymosi etapas yra ankstesnis nei nurodytasis 3 dalies a punkte, ši direk­tyva taikoma tuo atveju, jei gyvūnas paliekamas gyvas pasi­baigus tam vystymosi etapui ir, jam pasiekus tą vystymosi etapą, tikėtina, kad dėl taikomų procedūrų jis patirs skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą.

5. Ši direktyva netaikoma:

a) neeksperimentinei žemės ūkio veiklai;

b) neeksperimentinei klinikinei veterinarinei veiklai;

c) veterinariniams klinikiniams bandymams, atliekamiems siekiant gauti leidimą prekiauti veterinariniu vaistu;

d) veiklai, vykdomai su pripažinta gyvulininkyste susijusiais tiks­lais;

e) veiklai, kurios pagrindinis tikslas – gyvūno identifikavimas;

f) veiklai, kuri neturėtų sukelti skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo, kuris prilygsta adatos dūriui arba yra didesnis nei šis dūris, atliktas laikantis geros veterinarinės praktikos.

6. Ši direktyva taikoma nedarant poveikio 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvai 76/768/EEB dėl valstybių narių įsta­tymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo ( 1 ).

2 straipsnis

Griežtesnės nacionalinės priemonės

1. Valstybės narės, laikydamosi SESV nustatytų bendrųjų taisyklių, gali palikti galioti 2010 m. lapkričio 9 d. galiojančias nuostatas, kuriomis užtikrinama didesnė gyvūnų, kuriems taikoma ši direktyva, apsauga, nei šioje direktyvoje nustatytomis nuostatomis.

Valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. sausio 1 d. informuoja Komisiją apie tokias nacionalines nuostatas. Komisija apie jas informuoja kitas valstybes nares.

2. Veikdama pagal 1 dalį valstybė narė negali uždrausti arba trukdyti tiekti arba naudoti gyvūnus, veisiamus ar laikomus kitoje valstybėje narėje pagal šią direktyvą; ji taip pat negali uždrausti ar trukdyti pateikti į rinką produktus, kurių gamyboje, laikantis šios direktyvos, buvo naudojami tokie gyvūnai.

3 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šioje direktyvoje vartojamos šios terminų apibrėžtys:

1. procedūra – invazinis ar neinvazinis gyvūno naudojimas eksperimentiniais ar kitais mokslo tikslais (kai rezultatas žinomas arba ne) arba mokomaisiais tikslais, dėl kurio jis gali patirti skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą, kuris prilygsta adatos dūriui arba yra didesnis nei šis dūris, atliktas laikantis geros veterinarinės praktikos.

Tai apima veiksmus, kuriais siekiama, kad gyvūnas gimtų ar būtų išperėtas, arba dėl kurių gyvūnas galėtų gimti ar būti išperėtas, ar veiksmus, kuriais siekiama sukurti ir išlaikyti tokios būklės genetiškai modifikuotų gyvūnų liniją arba dėl kurių tokios būklės genetiškai modifikuotų gyvūnų linija galėtų būti sukurta ir išlaikyta, išskyrus gyvūnų žudymą tik dėl jų organų ar audinių;

2. projektas – darbo programa, kurią vykdant siekiama konkre­taus mokslinio tikslo ir kuri susijusi su viena ar keliomis procedūrų;

3. įstaiga – įrenginiai, pastatai, pastatų kompleksai ar kitos patalpos; taip pat gali būti ne visiškai uždara ar uždengta vieta ir kilnojamieji įrenginiai;

4. veisėjas – pelno siekiantis ar nesiekiantis fizinis ar juridinis asmuo, kuris veisia I priede nurodytus gyvūnus, kad juos būtų galima naudoti procedūroms arba kad jų audinius ar organus būtų galima naudoti mokslo tikslais, arba veisia kitus gyvūnus visų pirma siekdamas tų tikslų;

5. tiekėjas – pelno siekiantis ar nesiekiantis fizinis ar juridinis asmuo, išskyrus veisėją, tiekiantis gyvūnus, kad juos būtų galima naudoti procedūroms arba kad jų audinius ar organus būtų galima naudoti mokslo tikslais;

6. naudotojas – pelno siekiantis ar nesiekiantis fizinis ar juri­dinis asmuo, naudojantis gyvūnus procedūroms;

7. kompetentinga institucija – institucija, institucijos arba įstaigos, valstybės narės paskirtos vykdyti šioje direktyvoje nustatytas pareigas.

4 straipsnis

Gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principas

1. Valstybės narės užtikrina, kad, kai įmanoma, vietoj proce­dūros būtų naudojamas moksliškai tinkamas metodas arba bandymo strategija, nesusiję su gyvų gyvūnų naudojimu.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/39

( 1 ) OL L 262, 1976 9 27, p. 169. Direktyva buvo išdėstyta nauja redakcija 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1223/2009 dėl kosmetikos gaminių (OL L 342, 2009 12 22, p. 59), kuris pradedamas taikyti 2013 m. liepos 11 d.

7

2. Valstybės narės užtikrina, kad projektuose naudojamų gyvūnų skaičius būtų kuo mažesnis, nekeliant pavojaus projekto tikslams.

3. Valstybės narės užtikrina, kad būtų gerinamos veisimo, laikymo ir priežiūros sąlygos bei tobulinami procedūroms naudojami metodai siekiant išvengti, kad gyvūnai patirtų skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą, arba siekiant šį skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą kuo labiau suma­ žinti.

4. Renkantis metodus šis straipsnis įgyvendinamas pagal 13 straipsnį.

5 straipsnis

Procedūrų tikslai

Procedūros gali būti atliekamos tik siekiant šių tikslų:

a) fundamentaliųjų mokslinių tyrimų;

b) perkėlimo arba taikomųjų mokslinių tyrimų, kuriais siekiama vieno iš šių tikslų:

i) išvengti žmonių, gyvūnų arba augalų ligos, sveikatos sutrikimo arba kitos anomalijos ar jų poveikio, užtikrinti jų prevenciją, diagnozavimą ar gydymą;

ii) įvertinti, nustatyti, kontroliuoti ar pakeisti žmonių, gyvūnų arba augalų fiziologinę būklę; arba

iii) gyvūnų gerovės ir gerinti gyvūnų, veisiamų žemės ūkio reikmėms, auginimo sąlygas.

c) vaistų, maisto produktų, pašarų ir kitų medžiagų ar produktų kūrimo, gamybos, jų kokybės, veiksmingumo ir saugos tikri­nimo, siekiant vieno iš b punkte išvardytų tikslų;

d) gamtinės aplinkos apsaugos siekiant užtikrinti žmonių ar gyvūnų sveikatą ar gerovę;

e) mokslinių tyrimų, kurių tikslas – rūšių išsaugojimas;

f) aukštojo mokslo ar mokymo siekiant įgyti profesinių žinių, jas išsaugoti ar patobulinti;

g) kriminalistinių tyrimų.

6 straipsnis

Žudymo būdai

1. Valstybės narės užtikrina, kad gyvūnai būtų nužudomi sukeliant jiems kuo mažiau skausmo, kančios ir baimės.

2. Valstybės narės užtikrina, kad gyvūnus žudytų kompeten­tingas asmuo veisėjo, tiekėjo ar naudotojo įstaigoje.

Vis dėlto lauko tyrimo atveju gyvūną gali nužudyti kompeten­tingas asmuo ir ne įstaigoje.

3. Jei žudomi gyvūnai, kuriems taikomas IV priedas, naudo­jamas tame priede nustatytas tinkamas žudymo būdas.

4. Kompetentingos institucijos gali leisti taikyti 3 dalyje nustatyto reikalavimo išimtį:

a) leisdamos naudoti kitą būdą, su sąlyga, kad remiantis moks­liniais įrodymais šis būdas laikomas bent jau tiek pat huma­nišku; arba

b) kai yra moksliškai pagrįsta, kad procedūros tikslas negali būti pasiektas naudojant IV priede nustatyta žudymo būdą.

5. 2 ir 3 dalys netaikomos, kai gyvūnas turi būti nužudytas susidarius neatidėliotinoms aplinkybėms dėl su gyvūnų gerove, visuomenės sveikata, visuomenės saugumu, gyvūnų sveikata ar aplinka susijusių priežasčių.

II SKYRIUS

NUOSTATOS DĖL TAM TIKRŲ GYVŪNŲ NAUDOJIMO PROCEDŪROMS

7 straipsnis

Nykstančios rūšys

1. 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos regu­liuojant jų prekybą ( 1 ) A priede išvardytos nykstančios rūšys, kurioms netaikoma to reglamento 7 straipsnio 1 dalis, nenau­dojamos procedūroms, išskyrus procedūras, kurios atitinka šias sąlygas:

a) atliekant procedūrą siekiama vieno iš šios direktyvos 5 straipsnio b punkto i papunktyje, c arba e punktuose nurodytų tikslų; ir

b) yra moksliškai pagrįsta, kad procedūros tikslas negali būti pasiektas naudojant kitas nei tame priede išvardytas rūšis.

2. 1 dalis netaikoma nežmoginių primatų rūšims.

8 straipsnis

Nežmoginiai primatai

1. Laikantis 2 dalies, nežmoginiai primatai procedūroms nenaudojami, išskyrus tas procedūras, kurios atitinka šias sąlygas:

a) atliekant procedūrą siekiama vieno iš tikslų, nurodytų:

i) šios direktyvos 5 straipsnio b punkto i papunktyje arba c punkte, ir ji atliekama siekiant išvengti sekinančios arba galimai žmonių gyvybei pavojingos klinikinės būklės, užtikrinti jos prevenciją, diagnozavimą ar gydymą; arba

ii) 5 straipsnio a arba e punktuose;

ir

b) tuo klausimu yra moksliškai pagrįsta, kad procedūros tikslas negali būti pasiektas naudojant kitas nei nežmoginiai primatai rūšis.

LT L 276/40 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

( 1 ) OL L 61, 1997 3 3, p. 1.

8

Šioje direktyvoje „sekinanti klinikinė būklė“ reiškia sumažėjusį įprastinį asmens fizinį arba psichologinį pajėgumą.

2. Reglamento (EB) Nr. 338/97 A priede išvardyti nežmogi­niai primatai, kuriems netaikoma to reglamento 7 straipsnio 1 dalis, procedūroms nenaudojami, išskyrus tas procedūras, kurios atitinka šias sąlygas:

a) atliekant procedūrą siekiama vieno iš tikslų, nurodytų

i) šios direktyvos 5 straipsnio b punkto i papunktyje arba c punkte, ir ji atliekama siekiant išvengti sekinančios arba galimai žmonių gyvybei pavojingos klinikinės būklės, užtikrinti jos prevenciją, diagnozavimą ar gydymą; arba

ii) 5 straipsnio e punkte;

ir

b) tuo klausimu pateikta mokslinių įrodymų, kad procedūros tikslas negali būti pasiektas naudojant kitas nei nežmoginiai primatai rūšis ir naudojant tame priede neišvardytas rūšis.

3. Nepaisant 1 ir 2 dalių, žmoginės beždžionės procedūroms nenaudojamos, atsižvelgiant į 55 straipsnio 2 dalyje nurodytos apsaugos sąlygos taikymą.

9 straipsnis

Laisvėje sugauti gyvūnai

1. Laisvėje sugauti gyvūnai procedūroms nenaudojami.

2. Kompetentingos institucijos gali leisti nesilaikyti 1 dalies, jeigu yra moksliškai pagrįsta, kad procedūros tikslas negali būti pasiektas naudojant gyvūną, kuris buvo užaugintas naudojimui procedūroms.

3. Laisvėje gyvūnų sugavimą atlieka tik kompetentingi asmenys, naudodami būdus, nesukeliančius gyvūnams įmanomo išvengti skausmo, kančios, baimės arba ilgalaikio sužalojimo.

Nustačius, kad gaudant arba pagavus gyvūnas yra sužeistas arba serga, jį turi apžiūrėti veterinarijos gydytojas ar kitas kompeten­tingas asmuo ir turi būti imamasi tinkamų veiksmų sumažinti gyvūno kančią. Kompetentingos institucijos gali taikyti reikala­vimo imtis veiksmų gyvūno kančiai sumažinti išimtis, jei tai yra moksliškai pagrįsta.

10 straipsnis

Naudoti procedūroms auginami gyvūnai

1. Valstybės narės užtikrina, kad I priede išvardytų rūšių gyvūnai galėtų būti naudojami procedūroms tik tuo atveju, jeigu buvo užauginti naudojimui procedūroms.

Vis dėlto nuo II priede nustatytų datų valstybės narės užtikrina, kad tame priede išvardyti nežmoginiai primatai gali būti naudo­

jami procedūroms tik kai jie yra nelaisvėje užaugintų nežmo­ginių primatų palikuonys arba kai jie paimami iš savarankiškų kolonijų.

Šiame straipsnyje „savarankiška kolonija“ reiškia koloniją, kurioje gyvūnai veisiami tik pačioje kolonijoje arba paimami iš kitų kolonijų, bet ne sugauti laisvėje, kai gyvūnai laikomi užtikrinant, jog jie priprastų prie žmonių.

Konsultuodamasi su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais Komisija atlieka galimybių tyrimą, į kurį įtraukiamas atliekamas gyvūnų sveikatos ir gerovės vertinimas laikantis antroje pastraipoje nustatyto reikalavimo. Tyrimas skelbiamas ne vėliau kaip 2017 m. lapkričio 10 d. Prireikus, kartu su tyrimu pateikiamai pasiūlymai dėl II priedo pakeitimų.

2. Komisija stebi nežmoginių primatų paėmimo iš savaran­kiškų kolonijų naudojimą ir, konsultuodamasi su valstybėmis narėmis bei suinteresuotaisiais subjektais, atlieka tyrimą, kuriame analizuojamos gyvūnų paėmimo tik iš savarankiškų kolonijų galimybės.

Tyrimas skelbiamas ne vėliau kaip 2022 m. lapkričio 10 d.

3. Kompetentingos institucijos gali leisti taikyti 1 dalies išimtis, jeigu tai yra moksliškai pagrįsta.

11 straipsnis

Benamiai ir sulaukėję naminiai gyvūnai

1. Benamiai ir sulaukėję naminiai gyvūnai procedūroms nenaudojami.

2. Kompetentingos institucijos gali leisti taikyti 1 dalies išimtis tik esant šioms sąlygoms:

a) būtina atlikti tyrimus, susijusius su gyvūnų sveikata ir gerove arba dideliu pavojumi aplinkai, žmonių arba gyvūnų svei­katai, ir

b) tuo klausimu yra moksliškai pagrįsta, kad procedūros tikslas gali būti pasiektas tik naudojant benamius arba sulaukėjusius gyvūnus.

III SKYRIUS

PROCEDŪROS

12 straipsnis

Procedūros

1. Valstybės narės užtikrina, kad procedūros visada būtų atliekamos naudotojo įstaigoje.

Kompetentinga institucija gali leisti taikyti pirmos pastraipos išimtis, jeigu tai yra moksliškai pagrįsta.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/41

9

2. Procedūros gali būti atliekamos tik vykdant projektą.

13 straipsnis

Metodų pasirinkimas

1. Nedarydamos poveikio nacionalinės teisės aktams, kuriais draudžiama taikyti tam tikrų rūšių metodus, valstybės narės užtikrina, kad procedūra nebūtų atliekama, jeigu pagal Sąjungos teisės aktus norimam rezultatui pasiekti yra pripažintas kitas su gyvo gyvūno naudojimu nesusijęs metodas ar bandymo strate­gija.

2. Renkantis procedūras, atrenkamos tos, kurios labiausiai atitinka šiuos reikalavimus:

a) naudojama kuo mažiau gyvūnų;

b) naudojami gyvūnai, kurie mažiausiai gali patirti skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą;

c) sukeliama kuo mažiau skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo,

ir tikėtina, kad jas taikant bus gauti tinkami rezultatai.

3. Jei įmanoma, reikėtų vengti procedūrą užbaigti gyvūno nužudymu bei rinktis ankstyvą ir gyvūno atžvilgiu humanišką procedūros užbaigimą. Tais atvejais, kai procedūros pabaigoje gyvūno nužudymas yra neišvengiamas, procedūra suplanuojama taip, kad:

a) ją atliekant būtų nužudoma kuo mažiau gyvūnų; ir

b) būtų kuo labiau sutrumpintas gyvūno kančios laikas ir inten­syvumas, kiek įmanoma užtikrinant neskausmingą mirtį.

14 straipsnis

Anestezija

1. Valstybės narės užtikrina, kad visos procedūros būtų atlie­kamos taikant bendrąją arba vietinę anesteziją, išskyrus atvejus, kai tai daryti netikslinga, ir kad analgezija arba kitas tinkamas metodas būtų naudojamas užtikrinti, jog gyvūnai patirtų kuo mažiau skausmo, kančios ir baimės.

Procedūros, susijusios su sunkiais sužeidimais, galinčiais sukelti stiprų skausmą, atliekamos taikant anesteziją.

2. Sprendžiant dėl tikslingumo taikyti anesteziją, atsižvel­giama į toliau nurodytus aspektus:

a) ar manoma, kad anestezija gyvūną traumuos labiau nei pati procedūra; ir

b) ar anestezijos taikymas nesuderinamas su procedūros tikslu.

3. Valstybės narės užtikrina, kad gyvūnams nebūtų skiriama jokių vaistų, dėl kurių jie negalėtų rodyti skausmo, kai jiems neatlikta tinkama anestezija ar analgezija, arba jų gebėjimas išreikšti skausmą būtų ribotas.

Tokiais atvejais turi būti pateiktas mokslinis pagrindimas, prie kurio pridedama išsami informacija apie taikomą anestezijos ar analgezijos režimą.

4. Gyvūnui, galinčiam patirti skausmą pasibaigus anestezijos poveikiui, prevenciškai ir po operacijos skiriami analgetikai ar taikomos kitos tinkamos nuskausminamosios priemonės, jei jų taikymas suderinamas su procedūros tikslu.

5. Kai tik pasiekiamas procedūros tikslas, imamasi tinkamų priemonių kuo labiau sumažinti gyvūno kančią.

15 straipsnis

Procedūrų klasifikavimas pagal sunkumą

1. Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienu atskiru atveju remiantis VIII priede nustatytais klasifikavimo kriterijais visos procedūros būtų suskirstytos į kategorijas „be galimybės atgai­vinti“, „lengva“, „vidutinio sunkumo“ ar „sunki“.

2. Taikydamos 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą apsaugos sąlygą, valstybės narės užtikrina, kad procedūra nebūtų atlie­kama, jeigu ją taikant gyvūnas patirs stiprų skausmą, kančią ar baimę, kurie gali būti ilgalaikiai ir kurių negalima sumažinti.

16 straipsnis

Pakartotinis naudojimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai procedūrai gali būti naudojamas kitas gyvūnas, kuriam anksčiau neatlikta jokių procedūrų, vienai ar kelioms procedūroms jau naudotas gyvūnas galėtų būti pakartotinai panaudotas naujai procedūrai įvykdžius šias sąlygas:

a) pagal faktinį sunkumą ankstesnės procedūros buvo „lengvos“ arba „vidutinio sunkumo“;

b) įrodyta, kad bendroji gyvūno sveikatos būklė atsistatė ir gerovė visiškai atkurta;

c) tolesnė procedūra priskiriama „lengvai“, „vidutinio sunkumo“ ar „be galimybės atgaivinti“ kategorijai; ir

d) laikomasi veterinarijos gydytojo patarimo, atsižvelgiant į viso gyvūno gyvenimo patirtį.

2. Išimtinėmis aplinkybėmis, nukrypstant nuo 1 dalies a punkto reikalavimų, po to, kai atliktas gyvūno veterinarinis patikrinimas, kompetentinga institucija gali leisti pakartotinai naudoti gyvūną, jeigu tas gyvūnas nebuvo naudojamas stiprų skausmą, baimę ar atitinkamą kančią sukeliančiai procedūrai daugiau kaip vieną kartą.

17 straipsnis

Procedūros pabaiga

1. Procedūra laikoma baigta, kai nebeatliekami tolesni tai procedūrai reikalingi stebėjimai, o naujų genetiškai modifikuotų gyvūnų linijų atveju – kai nebestebimi gyvūnų palikuonys arba nesitikima, kad jie patirs skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą, kuris prilygsta adatos dūriui arba yra didesnis nei šis dūris.

LT L 276/42 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

10

2. Užbaigus procedūrą, sprendimą, ar gyvūnas turi būti paliktas gyvas, priima veterinarijos gydytojas ar kitas kompeten­tingas asmuo. Gyvūnas nužudomas esant tikimybei, kad jis patirs vidutinio stiprumo arba stiprų skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikių sužalojimų.

3. Jei gyvūnas paliekamas gyvas, atsižvelgiant į sveikatos būklę jam skiriama reikalinga priežiūra ir sudaromos reikiamos laikymo sąlygos.

18 straipsnis

Dalijimasis organais ir audiniais

Valstybės narės atitinkamais atvejais sudaro palankesnes sąlygas rengti dalijimosi nužudytų gyvūnų organais ir audiniais programas.

19 straipsnis

Gyvūnų paleidimas į laisvę ir atidavimas privačiam laikytojui

Gyvūnus, kurie naudojami arba kuriuos ketinama naudoti procedūroms, valstybės narės gali leisti atiduoti privatiems laiky­tojams, grąžinti juos į tinkamą buveinę ar į rūšims tinkamą būtinosios priežiūros sistemą, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) tai galima padaryti atsižvelgiant į gyvūno sveikatos būklę;

b) nėra pavojaus visuomenės sveikatai, gyvūnų sveikatai ar aplinkai; ir

c) buvo imtasi tinkamų priemonių gyvūno gerovei užtikrinti.

IV SKYRIUS

LEIDIMŲ IŠDAVIMAS

1 S k i r s n i s

Veisėjams, tiekėjams ir naudotojams taikomi reikalavimai

20 straipsnis

Leidimų išdavimas veisėjams, tiekėjams ir naudotojams

1. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentinga institucija išduotų leidimus visiems veisėjams, tiekėjams bei naudotojams ir juos užregistruotų. Toks leidimas gali būti išduodamas ribotam laikotarpiui.

Leidimas išduodamas tik tuo atveju, jei veisėjas, tiekėjas ar naudotojas ir jo įstaiga atitinka šios direktyvos reikalavimus.

2. Leidime nurodomas asmuo, atsakingas už šios direktyvos nuostatų laikymosi užtikrinimą, ir 24 straipsnio 1 dalyje bei 25 straipsnyje nurodytas (-i) asmuo ar asmenys.

3. Reikalaujama pateikti prašymą atnaujinti leidimą, jei pada­roma svarbių veisėjo, tiekėjo ar naudotojo įstaigos struktūros ar veiklos pakeitimų, galinčių turėti neigiamą poveikį gyvūnų gerovei.

4. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingai institucijai būtų pranešta apie 2 dalyje nurodytą (-us) pasikeitusį (-ius) asmenį ar asmenis.

21 straipsnis

Leidimo galiojimo sustabdymas ir panaikinimas

1. Jeigu veisėjas, tiekėjas ar naudotojas nebevykdo šioje direk­tyvoje nustatytų reikalavimų, kompetentinga institucija imasi reikiamų taisomųjų veiksmų arba reikalauja, kad tokių veiksmų būtų imtasi, arba sustabdo išduoto leidimo galiojimą, arba jį panaikina.

2. Valstybės narės užtikrina, kad, sustabdžius leidimo galio­jimą ar jį panaikinus, nenukentėtų įstaigoje laikomų gyvūnų gerovė.

22 straipsnis

Reikalavimai įrenginiams ir įrangai

1. Valstybės narės užtikrina, kad visos veisėjo, tiekėjo ar naudotojo įstaigos turėtų įrenginių ir įrangos, tinkamų laiko­moms gyvūnų rūšims, o jeigu atliekamos procedūros – tinkamų procedūroms atlikti.

2. 1 dalyje nurodytų įrenginių ir įrangos modelis, konstruk­cija ir veikimo būdai yra tokie, kad būtų užtikrintas kuo veiks­mingesnis procedūrų atlikimas ir būtų siekiama patikimų rezul­tatų naudojant kuo mažiau gyvūnų ir kad jiems būtų sukeliama kuo mažiau skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikių sužalojimų.

3. Valstybės narės užtikrina, kad įgyvendinant 1 ir 2 dalis būtų laikomasi atitinkamų III priede nustatytų reikalavimų.

23 straipsnis

Darbuotojų kompetencija

1. Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas veisėjas, tiekėjas ir naudotojas vietoje turėtų pakankamai darbuotojų.

2. Darbuotojai turi turėti tinkamą išsilavinimą ir būti tinkamai apmokyti prieš atlikdami bet kurią šių funkcijų:

a) procedūras su gyvūnais;

b) procedūrų ir projektų rengimą;

c) gyvūnų priežiūrą; arba

d) gyvūnų žudymą.

Asmenys, atliekantys b punkte nurodytas funkcijas, turi būti baigę su atliekamu darbu susijusios mokslo disciplinos kursą ir turėti su atitinkamomis gyvūnų rūšimis susijusių specialiųjų žinių.

Darbuotojai, atliekantys a, c arba d punktuose nurodytas funk­cijas, turi būti prižiūrimi jiems vykdant savo užduotis iki įrodo turintys būtiną kompetenciją.

Išduodamos leidimus ar pasitelkdamos kitus būdus valstybės narės užtikrina, kad būtų vykdomi šioje dalyje nustatyti reikala­vimai.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/43

11

3. Valstybės narės, atsižvelgdamos į V priede išvardytus aspektus, skelbia 2 dalyje nurodytoms funkcijoms atlikti reika­lingus būtiniausius švietimo bei mokymo reikalavimus ir būtinos kompetencijos įgijimo, išlaikymo ir įrodymo reikala­vimus.

4. Neprivalomos gairės Sąjungos lygiu dėl 2 dalyje nustatytų reikalavimų gali būti priimamos laikantis 56 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

24 straipsnis

Specialieji reikalavimai darbuotojams

1. Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas veisėjas, tiekėjas ir naudotojas turėtų vieną ar kelis asmenis vietoje, kuris:

a) būtų atsakingas už įstaigoje esančių gyvūnų gerovę ir prie­ žiūrą;

b) užtikrintų, kad su gyvūnais dirbantys darbuotojai gautų konkrečios informacijos apie įstaigoje laikomas gyvūnų rūšis;

c) būtų atsakingas už tai, kad būtų užtikrinta, jog darbuotojai turėtų tinkamą išsilavinimą, kompetenciją ir būtų nuolat mokomi, o jų veikla būtų prižiūrima iki jie įrodys turintys būtiną kompetenciją.

2. Valstybės narės užtikrina, kad 40 straipsnio 2 dalies b punkte apibrėžti asmenys:

a) užtikrintų, kad būtų sustabdytas per procedūrą gyvūno pati­riamas nereikalingas skausmas, kančia, baimė ar ilgalaikis sužalojimas; ir

b) užtikrintų, jog projektai būtų įgyvendinami pagal projektams vykdyti išduotą leidimą arba – 42 straipsnyje nurodytais atvejais – pagal kompetentingai institucijai išsiųstą paraišką arba kompetentingos institucijos priimtą sprendimą, ir užtik­rintų, kad tais atvejais, kai nevykdomi reikalavimai, būtų imtasi tinkamų priemonių šiems neatitikimams pašalinti ir šios priemonės būtų užregistruotos.

25 straipsnis

Paskirtas veterinarijos gydytojas

Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas veisėjas, tiekėjas ar naudotojas paskirtų laboratorinių gyvūnų priežiūros patirties turintį veterinarijos gydytoją ar tinkamos kvalifikacijos ekspertą, jei tai yra labiau tinkama, kuris būtų atsakingas už konsultacijas gyvūnų gerovės ir gydymo klausimais.

26 straipsnis

Gyvūnų gerovės įstaiga

1. Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas veisėjas, tiekėjas ir naudotojas įsteigtų gyvūnų gerovės įstaigą.

2. Į gyvūnų gerovės įstaigą skiriamas (-i) bent už gyvūnų gerovę ir priežiūrą atsakingas (-i) asmuo arba asmenys, o naudo­

tojo atveju – mokslo darbuotojas. Gyvūnų gerovės skyriaus veikloje taip pat dalyvauja paskirtas veterinarijos gydytojas arba 25 straipsnyje nurodytas ekspertas.

3. Valstybės narės gali leisti smulkiems veisėjams, tiekėjams ir naudotojams 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas užduotis vykdyti kitomis priemonėmis.

27 straipsnis

Gyvūnų gerovės įstaigos užduotys

1. Gyvūnų gerovės įstaiga vykdo bent šias užduotis:

a) konsultuoja su gyvūnais dirbančius darbuotojus su gyvūnų gerove susijusiais klausimais gyvūnų įsigijimo, laikymo, prie­ žiūros ir naudojimo atžvilgiu;

b) konsultuoja darbuotojus gyvūnų naudojimo pakeitimo, maži­nimo ir jo sąlygų gerinimo reikalavimo taikymo klausimais ir nuolat juos informuoja apie su to reikalavimo taikymu susi­jusią technikos ir mokslo pažangą;

c) nustato ir peržiūri vidaus tvarkos procedūras, susijusias su įstaigoje laikomų ar naudojamų gyvūnų gerovės stebėsena, ataskaitų teikimu ir tolesne veikla;

d) stebi projektų įgyvendinimą ir rezultatus, atsižvelgdama į jų poveikį naudojamiems gyvūnams, ir nustato aspektus, kurie padėtų pakeisti gyvūnų naudojimą, jį mažinti ir gerinti jo sąlygas, bei konsultuoja šiuo klausimu; ir

e) konsultuoja dėl gyvūnų atidavimo privatiems laikytojams programų, įskaitant dėl tinkamos privatiems laikytojams atiduotinų gyvūnų socializacijos.

2. Valstybės narės užtikrina, kad įrašai apie visas gyvūnų gerovės įstaigos suteiktas konsultacijas, ir, atsižvelgiant į tas konsultacijas priimti sprendimai, būtų saugomi bent trejus metus.

Kompetentingai institucijai pateikus prašymą, jai leidžiama susi­pažinti su įrašais.

28 straipsnis

Nežmoginių primatų veisimo strategija

Valstybės narės užtikrina, kad nežmoginių primatų veisėjai taikytų strategiją, pagal kurią būtų didinamas gyvūnų, kurie yra nelaisvėje užaugintų nežmoginių primatų palikuonys, skai­ čius.

29 straipsnis

Gyvūnų atidavimo privatiems laikytojams ar paleidimo į laisvę programa

Jeigu valstybės narės leidžia atiduoti gyvūnus privatiems laiky­tojams, veisėjai, tiekėjai ir naudotojai, kurių laikomus gyvūnus ketinama atiduoti privatiems laikytojams, turi taikyti gyvūnų atidavimo privatiems laikytojams programą, užtikrinančią priva­tiems laikytojams atiduotų gyvūnų socializaciją. Prireikus, prieš laukinius gyvūnus grąžinant į jų buveinę taikoma reabilitacijos programa.

LT L 276/44 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

12

30 straipsnis

Gyvūnų registrai

1. Valstybės narės užtikrina, kad visi veisėjai, tiekėjai ir naudotojai registruotų bent:

a) užaugintų, įsigytų, perduotų, procedūroms naudotų, paleistų į laisvę ar privatiems laikytojams atiduotų gyvūnų skaičių ir rūšis;

b) gyvūnų kilmę, įskaitant informaciją, ar jie užauginti naudo­jimui procedūroms;

c) gyvūnų įsigijimo, tiekimo, paleidimo į laisvę ar atidavimo privatiems laikytojams datas;

d) gyvūnų pardavėjus;

e) gyvūnų gavėjo pavadinimą ir adresą;

f) kiekvienoje įstaigoje nugaišusių arba nužudytų gyvūnų skaičių ir rūšis; nugaišusių gyvūnų atveju nurodoma mirties priežastis, jei ji yra žinoma; ir

g) naudotojų atveju – projektus, kuriuose gyvūnai naudojami.

2. 1 dalyje nurodyti įrašai saugomi bent penkerius metus ir kompetentingos institucijos prašymu, ji gali su jais susipažinti.

31 straipsnis

Informacija apie šunis, kates ir nežmoginius primatus

1. Valstybės narės užtikrina, kad visi veisėjai, tiekėjai ir naudotojai apie kiekvieną šunį, katę ir nežmoginį primatą saugotų informaciją apie:

a) tapatybę;

b) gimimo vietą ir datą, jeigu ši informacija yra žinoma;

c) ar gyvūnas užaugintas naudojimui procedūroms; ir

d) nežmoginio primato atveju – ar jis yra nelaisvėje užaugintų nežmoginių primatų palikuonis.

2. Kiekvienam šuniui, katei ir nežmoginiam primatui suku­riama individuali byla, kuri pildoma iki gyvūnas yra laikomas pagal šią direktyvą.

Byla sukuriama gyvūnui gimus arba kuo greičiau po jo gimimo ir joje pateikiama visa svarbi informacija apie konkretaus gyvūno reprodukciją, su juo susijusi veterinarinė bei socialinė informacija bei informacija apie projektus, kuriuose jis buvo naudojamas.

3. Šiame straipsnyje nurodyta informacija saugoma bent trejus metus gyvūnui nugaišus arba atidavus jį privačiam laiky­tojui ir, kompetentingos institucijos prašymu, ji gali su ja susi­pažinti.

Gyvūnus atiduodant privatiems laikytojams, kartu su gyvūnais pateikiama 2 dalyje nurodytoje individualioje byloje esanti svarbi veterinarinės priežiūros ir socialinė informacija.

32 straipsnis

Šunų, kačių ir nežmoginių primatų ženklinimas ir identifikavimas

1. Ne vėliau kaip nujunkymo metu kiekvienas šuo, katė ar nežmoginis primatas kuo neskausmingiau paženklinamas ilga­laikiu individualiu identifikavimo ženklu.

2. Kai veisėjas, tiekėjas arba naudotojas šunį, katę ar nežmo­ginį primatą prieš nujunkymą perduoda kitam veisėjui, tiekėjui arba naudotojui ir dėl praktinių priežasčių gyvūno paženklinti iš anksto negalima, iki gyvūnas bus paženklintas, gyvūno gavėjas turi tvarkyti registrą, kuriame pirmiausia nurodoma gyvūno motina.

3. Kai veisėjas, tiekėjas arba naudotojas gauna nujunkytą nepaženklintą šunį, katę ar nežmoginį primatą, gyvūnai kuo skubiau ir kuo neskausmingiau paženklinami ilgalaikiu ženklu.

4. Kompetentingos institucijos prašymu, veisėjas, tiekėjas ir naudotojas nurodo priežastis, kodėl gyvūnas nebuvo pažen­klintas.

33 straipsnis

Priežiūra ir laikymas

1. Dėl gyvūnų priežiūros ir laikymo valstybės narės užtikrina, kad:

a) visiems gyvūnams būtų suteiktos sveikatai ir gerovei tinkamos laikymo patalpos, aplinka, pašaras, vanduo ir prie­ žiūra;

b) gyvūno galimybių tenkinti fiziologinius ir etologinius porei­kius apribojimai būtų minimalūs;

c) būtų kasdien tikrinamos gyvūnų veisimo, laikymo ir naudo­jimo aplinkos sąlygos;

d) būtų imtasi priemonių užtikrinti, kad bet koks nustatytas defektas ar įmanomas išvengti skausmas, kančia, baimė ar ilgalaikis sužalojimas būtų kuo skubiau pašalinti; ir

e) gyvūnai būtų vežami tinkamomis sąlygomis.

2. Įgyvendindamos 1 dalį, valstybės narės užtikrina, kad III priede nustatyti priežiūros ir laikymo standartai būtų taikomi nuo jame numatytų datų.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/45

13

3. Valstybės narės dėl mokslo, gyvūnų gerovės arba gyvūnų sveikatos priežasčių gali leisti taikyti 1 dalies a punkto arba 2 dalies reikalavimų išimtis.

2 S k i r s n i s

Patikros

34 straipsnis

Valstybių narių patikros

1. Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos atliktų visų veisėjų, tiekėjų ir naudotojų, įskaitant jų įstaigas, nuolatines patikras, kad būtų patikrinta, ar laikomasi šios direk­tyvos reikalavimų.

2. Kompetentinga institucija pritaiko patikrų dažnumą remiantis kiekvienos įstaigos rizikos įvertinimu, atsižvelgdama į:

a) laikomų gyvūnų skaičių ir rūšis;

b) įrašus apie tai, kaip veisėjai, tiekėjai arba naudotojai laikosi šios direktyvos reikalavimų;

c) aptariamo naudotojo vykdomų projektų skaičių ir rūšis; ir

d) bet kokią informaciją, galinčia rodyti, kad reikalavimų nesi­laikoma.

3. Remiantis 2 dalyje nurodyta rizikos analize kiekvienais metais atliekamos bent trečdalio naudotojų patikros. Tačiau nežmoginių primatų veisėjai, tiekėjai ir naudotojai tikrinami bent kartą per metus.

4. Atitinkama patikrų dalis atliekama iš anksto apie jas nepranešus.

5. Visų patikrų įrašai saugomi bent penkerius metus.

35 straipsnis

Valstybės narės patikrų kontrolė

1. Kilus pagrįstam susirūpinimui, Komisija, atsižvelgusi, inter alia, į patikrų, atliktų apie jas nepranešus, skaičių, valstybėse narėse vykdo infrastruktūros ir nacionalinių patikrų kontrolę.

2. Valstybė narė, kurios teritorijoje vykdoma 1 dalyje nuro­dyta kontrolė, Komisijos ekspertams teikia visą būtiną pagalbą, reikalingą jų pareigoms vykdyti. Komisija praneša atitinkamos valstybės narės kompetentingai institucijai apie kontrolės rezul­tatus.

3. Atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija turi imtis priemonių, kad būtų atsižvelgta į 1 dalyje nurodytos kont­rolės rezultatus.

3 S k i r s n i s

Projektams taikomi reikalavimai

36 straipsnis

Leidimas vykdyti projektą

1. Nepažeisdamos 42 straipsnio valstybės narės užtikrina, kad projektai nebūtų vykdomi, jei iš anksto negautas kompe­tentingos institucijos leidimas, ir kad projektai būtų vykdomi pagal leidimą arba – 42 straipsnyje nurodytais atvejais – pagal kompetentingai institucijai išsiųstą paraišką arba kompeten­tingos institucijos priimtą sprendimą.

2. Valstybės narės užtikrina, kad projektai būtų vykdomi tik gavus palankų kompetentingos institucijos pagal 38 straipsnį atlikto projekto įvertinimą.

37 straipsnis

Paraiška dėl leidimo vykdyti projektą

1. Valstybės narės užtikrina, kad paraišką dėl leidimo vykdyti projektą pateiktų naudotojas arba už projektą atsakingas asmuo. Paraiškoje pateikiama bent ši informacija:

a) projekto pasiūlymas;

b) netechninio pobūdžio projekto santrauka; ir

c) informacija apie VI priede nurodytus aspektus.

2. Valstybės narės gali netaikyti 1 dalies b punkto reikala­vimo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems projektams.

38 straipsnis

Projekto vertinimas

1. Atliekamas projekto vertinimas turi būti išsamus tiek, kiek būtina atsižvelgiant į projekto rūšį, o jo metu tikrinama, ar projektas atitinka šiuos kriterijus:

a) projektas yra moksliškai pagrįstas arba turi mokomąją vertę arba reikalingas pagal teisės aktus;

b) projekto tikslai pateisina gyvūnų naudojimą; ir

c) projektas parengtas taip, kad procedūros būtų atliekamos kiek įmanoma pačiu humaniškiausiu ir aplinką tausojančiu būdu.

2. Projekto vertinimas visų pirma apima:

a) projekto tikslų, numatomos mokslinės naudos ar mokomo­sios vertės vertinimą;

b) projekto atitikties gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo reikalavimui vertinimą;

c) procedūrų klasifikavimo pagal sunkumą vertinimą ir prisky­rimą sunkumo kategorijoms;

LT L 276/46 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

14

d) projekto žalos ir naudos analizę, siekiant įvertinti, ar žala gyvūnams, t. y. jų kančia, skausmas ir baimė, pateisinama dėl tikėtinų rezultatų, atsižvelgiant į etinius aspektus, ir galiausiai yra naudinga žmonėms, gyvūnams ar aplinkai;

e) 6–12, 14, 16 ir 33 straipsniuose nurodytų pagrindimų verti­nimą; ir

f) nustatymą, ar ir kokiais atvejais projektą reikėtų vertinti atga­line data.

3. Projekto vertinimą atliekanti kompetentinga institucija atsižvelgia į specifines žinias, visų pirma šiose srityse:

a) mokslinio naudojimo srityse, kuriose bus naudojami gyvūnai, įskaitant gyvūnų naudojimo pakeitimą, mažinimą ir jo sąlygų gerinimą atitinkamose srityse;

b) eksperimentų planavimo, atitinkamais atvejais įskaitant statis­tiką;

c) laboratorinių gyvūnų mokslo veterinarijos praktikos arba atitinkamais atvejais laukinių gyvūnų veterinarijos praktikos;

d) gyvulininkystės ir priežiūros, susijusios su gyvūnų rūšimis, kurias ketinama naudoti;

4. Projekto vertinimo procesas turi būti skaidrus.

Užtikrinant intelektinės nuosavybės ir konfidencialios informa­cijos apsaugą, projekto vertinimas atliekamas nešališkai ir į jį gali būti įtraukta nepriklausomų šalių nuomonė.

39 straipsnis

Vertinimas atgaline data

1. Valstybės narės užtikrina, kad priėmus sprendimą pagal 38 straipsnio 2 dalies f punktą vertinimą atgaline data atliktų kompetentinga institucija, kuri, remdamasi naudotojo pateiktais reikiamais dokumentais, tikrina:

a) ar buvo įgyvendinti projekto tikslai;

b) gyvūnams padaryta žalą, įskaitant panaudotų gyvūnų skaičių bei rūšis ir procedūrų sunkumą; ir

c) bet kokius veiksnius, kurie gali padėti toliau įgyvendinti gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų geri­nimo reikalavimą.

2. Visi projektai, kuriuose naudojami nežmoginiai primatai, ir projektai, kuriuose numatytos kategorijai „sunki“ priskirtos procedūros, įskaitant 15 straipsnio 2 dalyje nurodytas proce­dūras, vertinami atgaline data.

3. Nepažeisdamos 2 dalies ir nukrypdamos nuo 38 straipsnio 2 dalies f punkto, valstybės narės gali netaikyti vertinimo atga­

line data reikalavimo projektams, pagal kuriuos atliekamos kate­gorijoms „lengva“ ir „be galimybės atgaivinti“ priskirtos proce­dūros.

40 straipsnis

Leidimo vykdyti projektą išdavimas

1. Leidimas vykdyti projektą išduodamas tik procedūroms, jei buvo atliktas jų:

a) projekto vertinimas; ir

b) nustatytos tų procedūrų kategorijos pagal sunkumą.

2. Leidime vykdyti projektą nurodoma:

a) naudotojas, kuris vykdo projektą;

b) už bendrą projekto įgyvendinimą ir jo atitiktį projektui vykdyti išduotam leidimui atsakingi asmenys;

c) įstaigos, kuriose bus įgyvendinamas projektas, jei taikoma; ir

d) specialios sąlygos, nustatytos atlikus projekto įvertinimą, įskaitant sprendimą, ar ir kokiais atvejais projektas turi būti vertinamas atgaline data.

3. Leidimai vykdyti projektus išduodami ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

4. Valstybės narės gali leisti išduoti leidimą keliems bend­riems projektams, kuriuos vykdo tas pats naudotojas, jeigu tokie projektai atitinka reguliavimo reikalavimus arba jeigu tokiuose projektuose yra naudojami gyvūnai gamybos ar diag­nostikos tikslais taikant nustatytus metodus.

41 straipsnis

Sprendimai išduoti leidimą

1. Valstybės narės užtikrina, kad sprendimas dėl leidimo būtų priimamas ir pareiškėjui apie jį pranešama ne vėliau kaip per 40 darbo dienų nuo pilnos ir teisingai parengtos paraiškos gavimo dienos. Šis terminas apima projekto vertinimą.

2. Jei projektas yra sudėtingas ar tarpdisciplininio pobūdžio, kompetentinga institucija gali vieną kartą pratęsti 1 dalyje nuro­dytą terminą ne ilgesniam kaip 15 darbo dienų laikotarpiui. Termino pratęsimas ir trukmė turi būti tinkamai pagrįsti ir apie tai turi būti pranešta pareiškėjui prieš pasibaigiant 1 dalyje nurodytam terminui.

3. Kompetentingos institucijos kuo greičiau patvirtina pareiš­kėjui visų paraiškų išduoti leidimą gavimą ir nurodo 1 dalyje minėtą terminą, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl leidimo.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/47

15

4. Jeigu pateikiama nepilna arba neteisingai parengta paraiška, kompetentinga institucija kuo greičiau praneša pareiš­kėjui apie būtinybę pateikti papildomus dokumentus ir galimas taikomo termino pasibaigimo pasekmes.

42 straipsnis

Supaprastinta administracinė procedūra

1. Valstybės narės gali nuspręsti nustatyti supaprastintą admi­nistracinę procedūrą projektams, kuriuose numatytos proce­dūros priskiriamos „be galimybės atgaivinti“, „lengva“ ar „vidu­tinio sunkumo“ kategorijoms ir nenaudojami žmoginiai primatai, kurie yra būtini, siekiant atitikti reguliavimo reikala­vimus, arba kuriuose naudojami gyvūnai gamybos ar diagnos­tikos tikslais taikant nustatytus metodus.

2. Nustatydamos supaprastintą administracinę procedūrą valstybės narės užtikrina, kad būtų laikomasi šių nuostatų:

a) paraiškoje pateikiama 40 straipsnio 2 dalies a, b ir c punk­tuose nurodyta informacija;

b) projekto vertinimas atliekamas pagal 38 straipsnį; ir

c) neviršytas 41 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas.

3. Jei projektas pakeičiamas taip, kad pakeitimas gali turėti neigiamą poveikį gyvūnų gerovei, valstybės narės turi reikalauti atlikti papildomą projekto vertinimą, kurio rezultatai turi būti palankūs.

4. 40 straipsnio 3 ir 4 dalys, 41 straipsnio 3 dalis ir 44 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys taikomos mutatis mutandis projek­tams, kuriuos leidžiama vykdyti pagal šį straipsnį.

43 straipsnis

Netechninės projektų santraukos

1. Užtikrinant intelektinės nuosavybės ir konfidencialios informacijos apsaugą, netechninėje projekto santraukoje patei­kiama:

a) informacija apie projekto tikslus, įskaitant numatomą žalą bei naudą ir gyvūnų, kurie bus panaudoti, skaičių ir rūšis;

b) įrodymai, kad vykdomi gyvūnų naudojimo pakeitimo, maži­nimo ir jo sąlygų gerinimo reikalavimai.

Netechninė projekto santrauka turi būti anonimiška; joje nenu­rodomi naudotojo ir jo darbuotojų vardai, pavardės ir adresai.

2. Valstybės narės gali reikalauti netechninėje projekto sant­raukoje nurodyti, ar projektas turi būti vertinamas atgaline data ir iki kokio termino. Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad netechninė projekto santrauka būtų atnaujinama pagal verti­nimo atgaline data rezultatus.

3. Valstybės narės skelbia projektų, kuriems buvo išduotas leidimas, netechnines santraukas ir visas atnaujintas jų redak­cijas.

44 straipsnis

Leidimo vykdyti projektą pakeitimas, atnaujinimas ir panaikinimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad, norint padaryti projekto pakeitimą, galintį turėti neigiamą poveikį gyvūnų gerovei, būtų taikomas reikalavimas iš dalies pakeisti arba atnaujinti leidimą vykdyti projektą.

2. Leidimas vykdyti projektą iš dalies keičiamas arba atnau­jinamas, jeigu papildomo projekto vertinimo rezultatas yra palankus.

3. Kompetentinga institucija gali panaikinti leidimą vykdyti projektą, jeigu projektas nevykdomas pagal išduotą projekto leidimą.

4. Leidimo vykdyti projektą panaikinimas neturi kenkti gyvūnų, kurie buvo naudoti arba kuriuos ketinta naudoti projekte, gerovei.

5. Valstybės narės nustato ir skelbia leidimų vykdyti projektus pakeitimo ir atnaujinimo sąlygas.

45 straipsnis

Dokumentai

1. Valstybės narės užtikrina, kad būtų saugomi visi svarbūs dokumentai, įskaitant leidimus vykdyti projektą ir projekto vertinime pateiktą rezultatą, bent trejus metus pasibaigus leidimo vykdyti projektą galiojimo terminui ar pasibaigus 41 straipsnio 1 dalyje nurodytam laikotarpiui, kad su jais galėtų susipažinti kompetentinga institucija.

2. Nepažeidžiant 1 dalies, projektų, kurie turi būti įvertinti atgaline data, dokumentai saugomi iki bus baigtas vertinimas atgaline data.

V SKYRIUS

KARTOJIMO VENGIMAS IR ALTERNATYVŪS METODAI

46 straipsnis

Procedūrų kartojimo vengimas

Kiekviena valstybė narė pripažįsta iš kitų valstybių narių gautus duomenis, kurie buvo gauti atliekant pagal Sąjungos teisės aktus pripažintas procedūras, išskyrus atvejus, kai būtina atlikti papil­domas su tais duomenimis susijusias procedūras visuomenės sveikatai ir saugai užtikrinti ar aplinkai apsaugoti.

47 straipsnis

Alternatyvūs metodai

1. Komisija ir valstybės narės dalyvauja kuriant ir tvirtinant alternatyvius metodus, kuriuos taikant galima gauti tiek pat arba daugiau informacijos nei atliekant procedūras su gyvūnais, bet kuriems nereikia naudoti gyvūnų arba jų reikia mažiau, arba kurių procedūros yra mažiau skausmingos, ir imasi kitų, jų nuomone, reikalingų priemonių moksliniams tyrimams šioje srityje skatinti.

LT L 276/48 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

16

2. Valstybės narės padeda Komisijai nustatyti ir paskirti tinkamas specializuotas ir kvalifikuotas laboratorijas tokiems tvirtinimo tyrimams atlikti.

3. Pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, Komisija nustato tų tvirtinimo tyrimų prioritetus ir paskirsto laboratorijoms užduotis tokiems tyrimams atlikti.

4. Valstybės narės nacionaliniu lygiu užtikrina alternatyvių metodų skatinimą ir informacijos apie juos skleidimą.

5. Valstybės narės paskiria vieną kontaktinį asmenį, kuris teiktų konsultacijas dėl siūlomų alternatyvių tvirtinimo metodų reguliavimo svarbos ir tinkamumo.

6. Komisija turi imtis tinkamų veiksmų, kad Sąjungoje patvir­tinti alternatyvūs metodai būtų pripažinti tarptautiniu mastu.

48 straipsnis

Sąjungos referencinė laboratorija

1. Sąjungos referencinė laboratorija ir jos pareigos bei užduotys nurodytos VII priede.

2. Sąjungos referencinė laboratorija gali rinkti mokesčius už jos teikiamas paslaugas, kurios tiesiogiai nesusijusios su tolesniu gyvūnų naudojimo pakeitimu, mažinimu ir jo sąlygų gerinimu.

3. Išsamios šio straipsnio 2 dalies ir VII priedo įgyvendinimui būtinos taisyklės gali būti priimtos pagal 56 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

49 straipsnis

Nacionaliniai mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos komitetai

1. Kiekviena valstybė narė įsteigia nacionalinį mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos komitetą. Jis teikia konsultacijas kompetentingoms institucijoms ir gyvūnų gerovės įstaigoms su gyvūnų įsigijimu, veisimu, laikymu, priežiūra bei naudojimu procedūroms susijusiais klausimais ir užtikrina dalijimąsi geriausia praktika.

2. 1 dalyje nurodyti nacionaliniai komitetai keičiasi informa­cija apie gyvūnų gerovės įstaigų veiklą bei projektų vertinimą ir dalijasi geriausia praktika Sąjungoje.

VI SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

50 straipsnis

Priedų tikslinimas atsižvelgiant į technikos pažangą

Siekdama užtikrinti, kad I ir III-VIII priedų nuostatos atitiktų technikos ir mokslo pažangą, atsižvelgiant į šios direktyvos įgyvendinimo metu įgytą patirtį, visų pirma teikiant 54 straipsnio 1 dalyje nurodytas ataskaitas, priimdama dele­guotus teisės aktus pagal 51 straipsnį bei laikydamasi 52 bei

53 straipsniuose nustatytų sąlygų Komisija gali priimti tų priedų, išskyrus VIII priedo I ir II skirsnių nuostatas, pakeitimus. III priedo B skirsnyje nurodyti terminai negali būti paankstinti. Priimdama tokius deleguotus teisės aktus, Komisija turi laikytis atitinkamų šios direktyvos nuostatų.

51 straipsnis

Delegavimas

1. Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti 50 straipsnyje nurodytus deleguotus teisės aktus aštuonerių metų laikotarpiui nuo 2010 m. lapkričio 9 d. Komisija pateikia ataskaitą dėl deleguotų įgaliojimų ne vėliau kaip likus 12 mėnesių iki aštuo­nerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas auto­matiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba jį atšaukia pagal 52 straipsnį.

2. Kai tik Komisija priima deleguotą teisės aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

3. Įgaliojimai priimti deleguotus teisės aktus Komisijai sutei­kiami laikantis 52 ir 53 straipsniuose nustatytų sąlygų.

52 straipsnis

Delegavimo atšaukimas

1. Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 50 straipsnyje nurodytą įgaliojimų delegavimą.

2. Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimų delegavimą, stengiasi informuoti kitą institu­ciją ir Komisiją per protingą terminą iki galutinio sprendimo priėmimo dienos, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie galėtų būti atšaukti, ir galimas atšaukimo priežastis.

3. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Jis įsigalioja nedel­siant arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Sprendimas neturi poveikio jau galiojančių deleguotų teisės aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

53 straipsnis

Prieštaravimai dėl deleguotų teisės aktų

1. Europos Parlamentas arba Taryba gali pareikšti prieštara­vimus dėl deleguoto teisės akto per du mėnesius nuo pranešimo dienos.

Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviems mėnesiams.

2. Jeigu praėjus tam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, dele­guotas teisės aktas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidi­nyje ir įsigalioja jo nuostatose nurodytą dieną.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/49

17

Deleguotas teisės aktas gali būti skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioti iki to laikotarpio pabaigos, jeigu tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba informavo Komisiją, kad jie nepareikš prieštaravimų.

3. Jeigu Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštara­vimus dėl deleguoto teisės akto, šis aktas neįsigalioja. Prieštara­vimus pareiškusi institucija nurodo prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto priežastis.

54 straipsnis

Ataskaitų teikimas

1. Valstybės narės ne vėliau kaip 2018 m. lapkričio 10 d., o po to – kartą per penkerius metus Komisijai siunčia informaciją apie šios direktyvos, visų pirma jos 10 straipsnio 1 dalies, 26, 28, 34, 38, 39, 43 ir 46 straipsnių, įgyvendinimą.

2. Valstybės narės kasmet renka ir viešai skelbia statistinę informaciją apie gyvūnų naudojimą procedūroms, įskaitant informaciją apie faktinį procedūrų sunkumą ir apie procedū­roms naudotų nežmoginių primatų kilmę bei rūšį.

Valstybės narės pateikia tą statistinę informaciją Komisijai ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 10 d. ir kiekvienais paskesniais metais.

3. Valstybės narės kasmet pateikia Komisijai išsamią informa­ciją apie išimtis, taikytas pagal 6 straipsnio 4 dalies a punktą.

4. Komisija ne vėliau kaip 2012 m. gegužės 10 d. nustato bendrą šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos informacijos teikimo formą pagal 56 straipsnio 3 dalyje nurodytą regulia­vimo procedūrą.

55 straipsnis

Apsaugos sąlygos

1. Jeigu valstybė narė turi moksliškai pagrįstų priežasčių manyti, kad nepaprastai svarbu naudoti nežmoginius primatus 8 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nurodytais tikslais, susijusiais su žmonėmis, tačiau procedūra nevykdoma siekiant išvengti sekinančios arba galimai žmonių gyvybei pavojingos klinikinės būklės, užtikrinti jos prevenciją, diagnozavimą ar gydymą, ji gali patvirtinti laikiną priemonę, pagal kurią toks naudojimas būtų leidžiamas, jeigu procedūros tikslo negalima pasiekti naudojant kitas nei nežmoginiai primatai rūšis.

2. Jeigu valstybė narė turi pagrįstų priežasčių manyti, kad būtina imtis veiksmų rūšims išsaugoti arba veiksmų, susijusių su netikėtu žmonių gyvybei keliančio pavojaus ar sekinančios klinikinės būklės protrūkiu, ji gali patvirtinti laikiną priemonę, pagal kurią leidžiama naudoti žmogines beždžiones procedū­roms, kuriomis siekiama vieno iš 5 straipsnio b punkto i papunktyje, c arba e punktuose nurodytų tikslų; jeigu tos proce­dūros tikslo negalima pasiekti naudojant kitos nei žmoginės beždžionės rūšies gyvūnus arba taikant alternatyvius metodus. Vis dėlto nuoroda į 5 straipsnio b punkto i papunktį nelaikoma nuoroda į gyvūnus ir augalus.

3. Jeigu dėl išimtinių ir moksliškai pagrįstų priežasčių vals­tybė narė mano, kad būtina leisti atlikti procedūrą, kurią taikant gyvūnas patirs stiprų skausmą, kančią ar baimę, kurie gali būti ilgalaikiai ir kurių negalima sumažinti, kaip nurodyta 15 straipsnio 2 dalyje, ji gali patvirtinti laikiną priemonę, pagal kurią leidžiama atlikti tokią procedūrą. Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekant tokias procedūras neleidžiama naudoti nežmoginių primatų.

4. Valstybė narė, kuri patvirtino laikiną priemonę pagal 1, 2 arba 3 dalis, nedelsdama apie tai praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms ir nurodo sprendimo priežastis bei pateikia 1, 2 ir 3 dalyse aprašytos padėties įrodymus, kuriais grindžiama laikinoji priemonė.

Komisija per 30 dienų nuo tos dienos, kurią gavo valstybės narės informaciją, kreipiasi į 56 straipsnio 1 dalyje nurodytą komitetą, ir pagal 56 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą:

a) leidžia taikyti laikiną priemonę sprendime nurodytu laiko­tarpiu; arba

b) reikalauja, kad valstybė narė atšauktų laikiną priemonę.

56 straipsnis

Komitetas

1. Komisijai padeda komitetas.

2. Kai pateikiama nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 3 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į minėto spren­dimo 8 straipsnio nuostatas.

3. Pateikiant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į minėto spren­dimo 8 straipsnio nuostatas.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laiko­tarpis – trys mėnesiai.

57 straipsnis

Komisijos ataskaita

1. Komisija ne vėliau kaip 2019 m. lapkričio 10 d., o po to – kartą per penkerius metus, remdamasi iš valstybių narių pagal 54 straipsnio 1 dalį gauta informacija, Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šios direktyvos įgyvendinimo ataskaitą.

2. Komisija ne vėliau kaip 2019 m. lapkričio 10 d., o po to – kartą per trejus metus, remdamasi valstybių narių pagal 54 straipsnio 2 dalį pateikta statistine informacija, Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje pateikiama tos informacijos santrauka.

LT L 276/50 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

18

58 straipsnis

Peržiūra

Komisija ne vėliau kaip 2017 m. lapkričio 10 d. peržiūri šią direktyvą atsižvelgdama į pažangą, padarytą kuriant alternaty­vius metodus, kuriems nereikia naudoti gyvūnų, visų pirma nežmoginių primatų, ir prireikus teikia pasiūlymus dėl pakei­timų.

Atitinkamais atvejais ir pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis bei suinteresuotais subjektais, Komisija atlieka periodines temines gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo peržiūras, ypatingą dėmesį skirdama nežmoginiams primatams, technologijų pokyčiams ir naujoms žinioms mokslo ir gyvūnų gerovės srityse.

59 straipsnis

Kompetentingos institucijos

1. Kiekviena valstybė narė paskiria vieną ar kelias už šios direktyvos įgyvendinimą atsakingas kompetentingas institucijas.

Šioje direktyvoje nustatytoms konkrečioms užduotims atlikti valstybės narės gali paskirti įstaigas, kurios nėra valstybės valdžios institucijos, tik įrodžiusios, kad įstaiga:

a) turi užduotims vykdyti reikalingą kompetenciją ir infrastruk­tūrą; ir

b) atlikdama užduotis nesukelia interesų konfliktų.

Taip paskirtos įstaigos pagal šią direktyvą laikomos kompeten­tingomis institucijomis.

2. Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip 2011 m. vasario 10 d. pateikia Komisijai nacionalinės institucijos, kurios atlieka kontaktinio asmens pagal šią direktyvą funkcijas, duomenis ir praneša apie visus šių duomenų pakeitimus.

Komisija viešai paskelbia tokių kontaktinių asmenų sąrašą.

60 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės nustato sankcijų, taikomų už nacionalinių nuostatų, priimtų remiantis šia direktyva, pažeidimus, taisykles ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti jų įgyvendinimą. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios. Apie šias taisykles valstybės narės praneša Komi­sijai ne vėliau kaip 2013 m. vasario 10 d. ir nedelsdamos jai praneša apie bet kokį vėliau padarytą pakeitimą, darantį poveikį minėtoms taisyklėms.

61 straipsnis

Perkėlimas

1. Valstybės narės ne vėliau kaip 2012 m. lapkričio 10 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komi­sijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.

Tas nuostatas jos taiko nuo 2013 m. sausio 1 d.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

62 straipsnis

Panaikinimas

1. Direktyva 86/609/EEB panaikinama nuo 2013 m. sausio 1 d., išskyrus 13 straipsnį, kuris panaikinamas nuo 2013 m. gegužės 10 d.

2. Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą.

63 straipsnis

Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 pakeitimai

Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 8 straipsnio a punkto iv papunktis pakeičiamas taip:

„iv) 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos (*) 3 straipsnyje apibrėžtai (-oms) procedūrai ar procedūroms naudojamų gyvūnų tais atve­jais, kai kompetentinga institucija nusprendžia, kad dėl tos (tų) procedūros (-ų) tokie gyvūnai ar kuri nors iš jų kūno dalių gali kelti didelį pavojų žmonių ar kitų gyvūnų sveikatai, nedarant poveikio Reglamento (EB) Nr. 1831/2003 3 straipsnio 2 dalies taikymui;

___________ (*) OL L 276, 2010 10 20, p. 33“.

64 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

1. Valstybės narės netaiko įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų pagal 36–45 straipsnius, projektams, kurie buvo patvir­tinti iki 2013 m. sausio 1 d. ir kurie trunka ne ilgiau kaip iki 2018 m. sausio 1 d.

2. Leidimai vykdyti projektus, kurie buvo patvirtinti iki 2013 m. sausio 1 d. ir kurie trunka ilgiau kaip iki 2018 m. sausio 1 d., turi būti gauti iki 2018 m. sausio 1 d..

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/51

19

65 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

66 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Strasbūre 2010 m. rugsėjo 22 d.

Europos Parlamento vardu Pirmininkas

J. BUZEK

Tarybos vardu Pirmininkas

O. CHASTEL

LT L 276/52 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

20

I PRIEDAS

10 STRAIPSNYJE NURODYTŲ GYVŪNŲ SĄRAŠAS

1. Pelė (Mus musculus)

2. Žiurkė (Rattus norvegicus)

3. Jūrų kiaulytė (Cavia porcellus)

4. Sirinis (auksinis) žiurkėnas (Mesocricetus auratus)

5. Kininis žiurkėnas (Cricetulus griseus)

6. Mongolinė smiltpelė (Meriones unguiculatus)

7. Triušis (Oryctolagus cuniculus)

8. Šuo (Canis familiaris)

9. Katė (Felis catus)

10. Visos nežmoginių primatų rūšys

11. Varlė (Xenopus (laevis, tropicalis), pievinė varlė (temporaria, pipiens))

12. Zebrinė danija (Danio rerio)

II PRIEDAS

10 STRAIPSNIO 1 DALIES ANTROJE PASTRAIPOJE NURODYTŲ NEŽMOGINIŲ PRIMATŲ IR DATŲ SĄRAŠAS

Rūšis Datos

Marmozetės (Callithrix jacchus) 2013 m. sausio 1 d.

Krabaėdės makakos (Macaca fascicularis) 5 metai po 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje nurodyto galimybių tyrimo paskelbimo, jeigu tame tyrime nerekomenduojamas ilgesnis laikotarpis

Rezusai (Macaca mulatta) 5 metai po 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje nurodyto galimybių tyrimo paskelbimo, jeigu tame tyrime nerekomenduojamas ilgesnis laikotarpis

Kitų rūšių nežmoginiai primatai 5 metai po 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje nurodyto galimybių tyrimo paskelbimo, jeigu tame tyrime nerekomenduojamas ilgesnis laikotarpis

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/53

21

III PRIEDAS

REIKALAVIMAI ĮSTAIGOMS IR GYVŪNŲ PRIEŽIŪROS BEI LAIKYMO REIKALAVIMAI

A skirsnis. Bendrasis skirsnis

1. Patalpos

1.1. Funkcijos ir bendras išplanavimas

a) Visos patalpos turi būti pastatytos taip, kad aplinka jose būtų tinkama laikomų gyvūnų rūšims, atsižvelgiant į jų fiziologinius ir etologinius poreikius. Be to, patalpos turi būti išplanuotos ir tvarkomos taip, kad į jas negalėtų patekti pašaliniai asmenys bei negalėtų pabėgti ar patekti gyvūnai.

b) Įstaigos turi turėti veikiančią techninės priežiūros programą, skirtą bet kokio pastatų arba įrangos defekto prevencijai ir pašalinimui.

1.2. Laikymo patalpos

a) Įstaigose turi būti atliekamas nuolatinis ir veiksmingas patalpų valymas bei palaikomos tinkamos higienos sąlygos.

b) Sienos ir grindys turi būti padengtos ypač atsparia medžiaga, nenusidėvinčia laikant gyvūnus ir valant patalpas. Medžiaga turi nekelti pavojaus gyvūnų sveikatai ir neleisti jiems susižaloti. Bet kokią įrangą arba konstrukcijas reikia papildomai apsaugoti, kad gyvūnai negalėtų jų sugadinti arba patys susižeisti.

c) Nesuderinamos rūšys, pavyzdžiui, plėšrūnai ir grobis, arba gyvūnai, kuriems reikia skirtingų aplinkos sąlygų, neturi būti laikomi toje pačioje patalpoje arba, plėšrūno ir grobio atveju – taip, kad jie vienas kitą galėtų pamatyti, užuosti ar išgirsti.

1.3. Bendros ir specialios paskirties procedūrų patalpos

a) Prireikus, įstaigose turi būti laboratorijos įrenginiai, su kuriais galima atlikti paprastus diagnostinius tyrimus ir skrodimus ir (arba) imti mėginius, skirtus nuodugnesniems laboratoriniams tyrimams kitose vietose. Turi būti bendros ir specialios paskirties procedūrų patalpų, kuriomis naudojamasi, kai procedūras ar stebėjimus atlikti laikymo patalpose yra nepageidautina.

b) Įstaigose turi būti sudarytos sąlygos izoliuoti ką tik atvežtus gyvūnus iki bus nustatyta jų sveikatos būklė bei įvertinta ir kuo labiau sumažinta rizika laikomų gyvūnų sveikatai.

c) Reikia skirti atskiras patalpas sergantiems arba sužeistiems gyvūnams laikyti.

1.4. Pagalbinės patalpos

a) Sandėliai turi būti suplanuoti, naudojami ir prižiūrimi taip, kad būtų užtikrinta maisto ir pakratų kokybė. Tos patalpos turi būti kiek įmanoma geriau apsaugotos nuo parazitų ir vabzdžių. Kitos medžiagos, kurios gali būti užterštos arba kelti pavojų gyvūnams ar darbuotojams, turi būti sandėliuojamos atskirai.

b) Valymo ir plovimo patalpos turi būti pakankamai didelės, kad jose tilptų panaudotos įrangos nukenksminimo ir valymo įrenginiai. Valymo tvarka turėtų būti tokia, kad švarios ir nešvarios įrangos srautai būtų atskirti, siekiant išvengti ką tik išvalytos įrangos užteršimo.

c) Įstaigos turi sudaryti sąlygas higieniškai laikyti ir saugiai šalinti gyvūnų skerdenas ir gyvūnines atliekas.

d) Jei būtina vykdyti chirurgines procedūras steriliomis sąlygomis, turi būti paskirtas vienas ar keletas tinkamai įrengtų kambarių bei patalpos reabilitacijai po operacijos.

LT L 276/54 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

22

2. Aplinka ir jos kontrolė

2.1. Vėdinimas ir temperatūra

a) Laikymo patalpos izoliacija, šildymas ir vėdinimas turi užtikrinti, kad oro cirkuliacija, dulkių kiekis ir dujų koncentracija neviršytų leistinų ribų ir nekenktų laikomiems gyvūnams.

b) Laikymo patalpose temperatūra ir santykinis drėgnumas turi būti pritaikyti laikomos grupės gyvūnų rūšiai ir amžiui. Temperatūra turi būti kasdien matuojama ir registruojama.

c) Gyvūnai neturi būti laikomi tik lauko teritorijose esant tokioms oro sąlygoms, kurios gali juos trikdyti.

2.2. Apšvietimas

a) Jeigu natūrali šviesa neužtikrina tinkamo šviesos ir tamsos ciklo, reikia įrengti reguliuojamą apšvietimą, kuris atitiktų biologinius gyvūnų poreikius ir sudarytų tinkamas darbo sąlygas.

b) Apšvietimas turi būti tinkamas būtinajai priežiūrai atlikti ir gyvūnams apžiūrėti.

c) Turi būti užtikrinta gyvūnų rūšiai tinkama nuolatinė šviesos trukmė ir apšvietimo intensyvumas.

d) Laikant gyvūnus albinosus, apšvietimas turi būti sureguliuotas atsižvelgiant į jų jautrumą šviesai.

2.3. Triukšmas

a) Triukšmo lygis, įskaitant ultragarsą, negali būti toks, kad darytų neigiamą poveikį gyvūnų gerovei.

b) Įstaigose turi būti įrengtos signalizacijos sistemos, kurių skleidžiamas garsas nepatektų į gyvūnų klausos diapa­zoną, jei tai netrukdo jo girdėti žmonėms.

c) Laikymo patalpos, prireikus, turi būti įrengtos naudojant triukšmą izoliuojančias ir sugeriančias medžiagas.

2.4. Signalizacijos sistemos

a) Įstaigos, naudojančios elektrinę ar mechaninę aplinkos kontrolės ir apsaugos įrangą, turi turėti atsarginę sistemą, galinčią palaikyti svarbiausias funkcijas ir avarines apšvietimo sistemas bei užtikrinti, kad nesutriktų pačių signalizacijos sistemų veikimas.

b) Šildymo ir vėdinimo sistemos turi turėti stebėjimo prietaisus ir signalizaciją.

c) Aiškios avarinių procedūrų instrukcijos turi būti laikomos gerai matomoje vietoje.

3. Gyvūnų priežiūra

3.1. Sveikata

a) Įstaigos turi taikyti strategiją, pagal kurią būtų užtikrinama gyvūnų sveikatos būklė, užtikrinanti jų gerovę ir atitinkanti mokslinius reikalavimus. Į šią strategiją turi būti įtraukta: periodinis sveikatos tikrinimas, mikro­biologinio stebėjimo programa ir veiksmų planai ligų protrūkių atvejais, taip pat joje turi būti apibrėžti sveikatos parametrai ir naujų gyvūnų atvedimo tvarka.

b) Gyvūnus kasdien turi patikrinti kompetentingas asmuo. Šiais patikrinimais turi būti užtikrinta, kad būtų identi­fikuoti visi sergantys ar sužeisti gyvūnai ir imamasi tinkamų veiksmų.

3.2. Laisvėje sugauti gyvūnai

a) Gaudymo vietose turi būti atitinkamai gyvūnų rūšiai pritaikytų vežimo aptvarų ir transporto priemonių, kad prireikus gyvūnus būtų galima nuvežti apžiūrėti arba gydyti.

b) Ypač daug dėmesio turėtų būti skirta bei tinkamų priemonių turėtų būti imtasi laisvėje sugautų laukinių gyvūnų aklimatizacijai, karantinui, laikymui, būtinajai ir įprastinei priežiūrai, ir, prireikus, pasiruošimui išleisti į laisvę užbaigus procedūras.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/55

23

3.3. Laikymas ir aplinkos gerinimas

a) Laikymas

Gyvūnai, išskyrus tuos, kurie natūraliomis sąlygomis gyvena pavieniui, turi būti laikomi kartu su kitais gyvūnais, nuolatinėse suderinamų gyvūnų socialinėse grupėse. Tais atvejais, kai gyvūnus leidžiama laikyti po vieną pagal 33 straipsnio 3 dalį, tokio laikymo trukmė turi būti apribota iki minimalaus būtiniausio periodo ir turi būti palaikomas vizualinis, garsinis, uodžiamasis ir (arba) taktilinis kontaktas. Gyvūnų atvedimas ar grąžinimas į nusistovėjusias grupes turi būti atidžiai stebimas, siekiant išvengti nesuderinamumo ir socialinių ryšių sutrik­dymo problemų.

b) Aplinkos gerinimas

Visiems gyvūnams turi būti suteikta pakankamai sudėtinga erdvė, kad jie galėtų išreikšti įvairų jiems būdingą elgesį. Gyvūnams turi būti suteiktas tam tikras aplinkos kontrolės ir jos pasirinkimo laipsnis, siekiant kad jų elgesys nepakistų dėl patirto streso. Įstaigos turi taikyti tinkamus aplinkos gerinimo būdus, kuriais praplečiamos gyvūnų galimybės užsiimti įvairia veikla ir padedama adaptuotis, įskaitant mankštinimąsi, maisto ieškojimą, manipuliacinę ir kognityvinę veiklą, kuri būdinga atsižvelgiant į gyvūnų rūšį. Gyvūnų aptvarų aplinka turi būti gerinama pagal laikomų gyvūnų rūšį ir individualius atitinkamų gyvūnų poreikius. Įstaigose taikomos aplinkos gerinimo strategijos turi būti nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos.

c) Gyvūnų aptvarai

Gyvūnų aptvarai neturi būti pagaminti iš medžiagų, darančių žalą gyvūnų sveikatai. Aptvarai turi būti taip suplanuoti ir pastatyti, kad gyvūnai negalėtų susižeisti. Aptvarai turi būti pagaminti iš valymo ir nukenksminimo būdams atsparių medžiagų, išskyrus vienkartinius aptvarus. Gyvūnų aptvarų grindų konstrukcija turi būti pritai­kyta gyvūnų rūšiai ir amžiui bei sudaryti sąlygas šalinti išmatas.

3.4. Šėrimas

a) Pašaro forma, turinys ir pateikimas turi atitikti gyvūno mitybos ir elgesio poreikius.

b) Gyvūnų pašaras turi būti tinkamas ir neužterštas. Parenkant žaliavas, gaminant, ruošiant ir teikiant pašarus, įstaigos turi imtis priemonių, kad būtų išvengta cheminio, fizinio ir mikrobiologinio užteršimo.

c) Pakuojant, gabenant ir sandėliuojant pašarą reikia užtikrinti, kad jis neužsiterštų, nepablogėtų jo kokybė ar jis nesugestų. Visi piltuvai, loveliai ir kiti šėrimui naudojami indai turi būti nuolat valomi ir, jei reikia, sterilizuojami.

d) Būtina pasirūpinti, kad kiekvienas gyvūnas galėtų pasiekti pašarą, ir kad šėrimui skirta vieta būtų pakankamai didelė, kad gyvūnai nekonkuruotų.

3.5. Girdymas

a) Gyvūnams visada turi būti pasiekiamas neužterštas geriamasis vanduo.

b) Jei naudojamos automatinės girdymo sistemos, jos turi būti nuolat tikrinamos, prižiūrimos ir išplaunamos vandens srove, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų. Jei naudojami ištisinio dugno narveliai, būtina kiek įmanoma sumažinti patvinimo pavojų.

c) Būtina pasirūpinti, kad į akvariumus ir rezervuarus tiekiamas vanduo atitiktų atskirų žuvų, amfibijų ir roplių rūšių poreikius ir tolerancijos ribas.

3.6. Poilsio ir miego vietos

a) Turi būti užtikrinta, kad visada yra rūšims pritaikytų tinkamų pakratų ar konstrukcijų miegui, įskaitant tinkamas lizdų arba guolių sukimo medžiagas ar konstrukcijas veisiamiems gyvūnams.

b) Gyvūnų aptvare atsižvelgiant į rūšies poreikius, įrengiama tvirta ir patogi poilsio vieta visiems gyvūnams. Visos miegojimo vietos turi būti švarios ir sausos.

3.7. Elgesys su gyvūnais

Įstaigos turi parengti gyvūnams tinkamas adaptacijos ir mokymo programas, nustatyti procedūras ir projekto trukmę.

LT L 276/56 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

24

B skirsnis. Tam tikroms rūšims skirtas skirsnis

1. Pelės, žiurkės, smiltpelės, žiurkėnai ir jūrų kiaulytės

Šioje ir kitose lentelėse pelių, žiurkių, smiltpelių, žiurkėnų ir jūrų kiaulyčių „aptvaro aukštis“ reiškia vertikalų atstumą nuo aptvaro grindų iki aptvaro viršaus, ir šis atstumas turi būti išlaikytas daugiau kaip 50 % mažiausio aptvaro grindų ploto prieš jį papildant aplinkos gerinimo priemonėmis.

Rengiant procedūras, reikia atsižvelgti į potencialų gyvūnų augimą ir užtikrinti, kad per visą tyrimą jiems būtų suteikta pakankamai erdvės (išsamus apibūdinimas pateiktas 1.1–1.5 lentelėse).

1.1 lentelė

Pelės

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Laikant ir atlie­kant procedūras

iki 20 330 60 12 2017 m. sausio 1 d.

nuo 20 iki 25 330 70 12

nuo 25 iki 30 330 80 12

daugiau nei 30 330 100 12

Veisimas 330

Monogaminei porai (ne giminingų tėvų ir (arba) giminingų

tėvų) arba trims gyvūnams (gimi­

ningų tėvų). Kiek­vienai papildomai

patelei ir vadai turi būti papildomai skirta 180 cm 2 .

12

Laikant veisimo įstaigoje (*)

Aptvaro dydis

950 cm 2

mažiau nei 20 950 40 12

Aptvaro dydis

1 500 cm 2

mažiau nei 20 1 500 30 12

(*) Nujunkytas peles taip tankiai galima laikyti trumpą laikotarpį – nuo nujunkymo iki jos atsives palikuonių, jei gyvūnai laikomi didesnėse tinkamai pagerintose aptvaruose ir tokios laikymo sąlygos nesukelia jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz., padidėju­sios agresijos, sergamumo ar mirtingumo, stereotipijos apraiškų ir kitų elgesio sutrikimų, svorio mažėjimo arba kitų fiziologinių ar elgesio reakcijų į stresą.

1.2 lentelė

Žiurkės

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Laikant ir atliekant procedūras (*)

iki 200 800 200 18 2017 m. sausio 1 d.

nuo 200 iki 300 800 250 18

nuo 300 iki 400 800 350 18

nuo 400 iki 600 800 450 18

daugiau nei 600 1 500 600 18

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/57

25

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Veisimas 800 Motina ir vada.

Kiekvienam papildomam suaugusiam

gyvūnui, įkeltam į aptvarą nuolati­

niam buvimui, reikia pridėti

400 cm 2

18

Laikant veisimo įstaigoje (**) Aptvaro dydis 1 500 cm 2

iki 50 1 500 100 18

nuo 50 iki 100 1 500 125 18

nuo 100 iki 150 1 500 150 18

nuo 150 iki 200 1 500 175 18

Laikant veisimo įstaigoje (**) Aptvaro dydis 2 500 cm 2

iki 100 2 500 100 18

nuo 100 iki 150 2 500 125 18

nuo 150 iki 200 2 500 150 18

(*) Atliekant ilgalaikius tyrimus, jeigu ploto normos vienam gyvūnui, tyrimams artėjant prie pabaigos, yra mažesnės už nuro­dytąsias pirmiau, pirmenybė turi būti teikiama stabilių socialinių struktūrų išsaugojimui.

(**) Nujunkytas žiurkes taip tankiai galima laikyti trumpą laikotarpį – nuo nujunkymo iki jos atsives palikuonių, jei gyvūnai laikomi didesnėse tinkamai pagerintuose aptvaruose ir tokios laikymo sąlygos nesukelia jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz., padidėjusios agresijos, sergamumo ar mirtingumo, stereotipijos apraiškų ir kitų elgesio sutrikimų, svorio mažėjimo arba kitų fiziologinių ar elgesio reakcijų į stresą.

1.3 lentelė

Smiltpelės

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Laikant ir atlie­kant procedūras

iki 40 1 200 150 18 2017 m. sausio 1 d. daugiau nei 40 1 200 250 18

Veisimas 1 200

Monogamiška pora arba trys

gyvūnai su jaunikliais

18

1.4 lentelė

Žiurkėnai

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Laikant ir atlie­kant procedūras

iki 60 800 150 14 2017 m. sausio 1 d. nuo 60 iki 100 800 200 14

daugiau nei 100 800 250 14

LT L 276/58 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

26

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Veisimas 800 Motina arba

monogamiška pora ir vada

14

Laikant veisimo įstaigoje (*)

mažiau nei 60 1 500 100 14

(*) Nujunkytus žiurkėnus taip tankiai galima laikyti trumpą laikotarpį – nuo nujunkymo iki jos atsives palikuonių, jei gyvūnai laikomi didesnėse tinkamai pagerintuose aptvaruose ir tokios laikymo sąlygos nesukelia jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz., padidėjusios agresijos, sergamumo ar mirtingumo, stereotipijos apraiškų ir kitų elgesio sutrikimų, svorio mažėjimo arba kitų fiziologinių ar elgesio reakcijų į stresą.

1.5 lentelė

Jūrų kiaulytės

Kūno svoris (g)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Laikant ir atlie­kant procedūras

iki 200 1 800 200 23 2017 m. sausio 1 d. nuo 200 iki 300 1 800 350 23

nuo 300 iki 450 1 800 500 23

nuo 450 iki 700 2 500 700 23

daugiau nei 700 2 500 900 23

Veisimas 2 500

Pora ir vada. Kiekvienai papil­domai veisiančiai

patelei reikia pridėti

1 000 cm 2

23

2. Triušiai

Atliekant su žemės ūkiu susijusį tyrimą, kai siekiant projekto tikslo reikalinga, kad gyvūnai būtų laikomi panašiomis sąlygomis, kaip komerciniuose ūkiuose laikomi gyvūnai, gyvūnų laikymas turi atitikti bent Tarybos direktyvoje 98/58/EB ( 1 ) nustatytus standartus.

Aptvare turi būti įrengta pakyla. Ant šios pakylos gyvūnas turi galėti gulėti ir sėdėti bei lengvai judėti palindęs po ja; pakyla neturi užimti daugiau nei 40 % grindų ploto. Jeigu dėl mokslinių ar veterinarinių priežasčių pakylos negalima naudoti, aptvaras turi būti 33 % didesnis vienam triušiui ir 60 % – dviem triušiams. Jeigu jaunesni kaip 10 savaičių triušiai laikomi aptvare su pakyla, pakylos dydis yra bent 55 cm ilgio ir 25 cm pločio, o aukštis virš grindų – toks, kad gyvūnai galėtų ta pakyla naudotis.

2.1 lentelė

Vyresni nei 10 savaičių triušiai

2.1 lentelė taikytina ir narveliams, ir boksams. Papildomas grindų plotas trečiajam, ketvirtajam, penktajam ir šeštajam triušiui – po ne mažiau kaip 3 000 cm 2 vienam triušiui, o kiekvienam kitam papildomam triušiui, kai triušių yra daugiau nei šeši, – po ne mažiau kaip 2 500 cm 2 .

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/59

( 1 ) 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/58/EB dėl ūkininkavimo reikmėms laikomų gyvūnų apsaugos (OL L 221, 1998 8 8, p. 23).

27

Galutinis kūno svoris (kg)

Mažiausias grindų plotas vienam arba dviem socialiai

suderinamiems gyvūnams (cm 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta data

mažiau nei 3 3 500 45 2017 m. sausio 1 d.

nuo 3 iki 5 4 200 45

daugiau nei 5 5 400 60

2.2 lentelė

Patelė ir vada

Patelės svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Papildomas plotas guolių sukimo dėžėms

(cm 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

mažiau nei 3 3 500 1 000 45 2017 m. sausio 1 d.

nuo 3 iki 5 4 200 1 200 45

daugiau nei 5 5 400 1 400 60

2.3 lentelė

Jaunesni nei 10 savaičių triušiai

2.3 lentelė taikytina ir narveliams, ir boksams.

Amžius Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Nujunkyti iki 7 savaičių

4 000 800 40 2017 m. sausio 1 d.

Nuo 7 iki 10 savaičių

4 000 1 200 40

2.4 lentelė

Triušiai. Optimaliausi aptvarų, atitinkančių 2.1 lentelėje nurodytus matmenis, pakylų matmenys

Amžius savaitėmis Galutinis kūno svoris (kg)

Tinkamiausias dydis (cm × cm)

Tinkamiausias aukštis nuo aptvaro grindų

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

daugiau nei 10 mažiau nei 3 55 × 25 25 2017 m. sausio 1 d.

nuo 3 iki 5 55 × 30 25

daugiau nei 5 60 × 35 30

3. Katės

Katės neturi būti laikomos po vieną ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas be pertraukos. Kates, kurios ne kartą buvo agresyvios kitų kačių atžvilgiu, reikėtų laikyti po vieną tik tokiu atveju, jei joms neįmanoma surasti tinkamo partnerio. Visų poromis arba grupėmis laikomų individų socialinis stresas turi būti stebimas kas savaitę. Pateles su jaunesniais nei keturių savaičių kačiukais arba per paskutines dvi nėštumo savaites galima laikyti atskirai.

3 lentelė

Katės

Katę ir vadą galima laikyti mažiausiame vienai katei skirtame plote, kurį reikia palaipsniui didinti, kad keturių mėnesių sulaukę kačiukai galėtų būti perkelti, laikantis ploto reikalavimų suaugusiems gyvūnams.

Pašarų ir kraiko padėklų vietas turi skirti ne mažiau kaip 0,5 metro atstumas ir jos neturi būti keičiamos viena kita.

LT L 276/60 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

28

Grindys (*) (m 2 )

Lentynos (m 2 )

Aukštis (m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Mažiausiai vienam suaugusiam gyvūnui

1,5 0,5 2 2017 m. sausio 1 d.

Pridedama kiek­vienam papildomam gyvūnui

0,75 0,25 —

(*) Grindų plotas be lentynų.

4. Šunys

Jei yra galimybių, šunims turi būti įrengti išoriniai aptvarai. Šunys neturi būti laikomi po vieną ilgiau kaip keturias valandas be pertraukos.

Vidaus aptvaras turi sudaryti ne mažiau kaip 50 % mažiausio 4.1 lentelėje nurodyto šunims skirto ploto.

Toliau nurodytos ploto normos grindžiamos skalikų poreikiais, bet didelėms veislėms, pvz., senbernarams ar airių vilkšuniams turi būti numatyti gerokai didesni už nurodytuosius 4.1 lentelėje plotai. Kitoms, ne laboratorinėms reikmėms veisiamų skalikų, veislėms skirto ploto normos turi būti nustatytos pasikonsultavus su veterinarijos gydytojais.

4.1 lentelė

Šunys

Poromis arba grupėmis laikomus šunis galima laikinai laikyti pusėje viso skirto ploto (2 m 2 šunims, kurių svoris mažesnis kaip 20 kg, 4 m 2 – šunims, kurių svoris didesnis kaip 20 kg), kai jie naudojami procedūroms, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, jeigu šunis būtina taip atskirti mokslo tikslais. Taip laikyti šuns negalima ilgiau kaip keturias valandas be pertraukos.

Žindenei kalei ir vadai reikia skirti tiek pat ploto, kiek ir vienai atitinkamo svorio kalei. Šuniavimosi aptvaras turi būti suprojektuotas taip, kad kalė galėtų palikti šuniukus ir pereiti į atskirą skyrių arba užlipti ant pakylos.

Svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam arba

dviem gyvūnams (m 2 )

Mažiausias kiekvienam

papildomam gyvūnui pridedamas plotas

(m 2 )

Mažiausias aukštis

(m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 20 4 4 2 2 2017 m. sausio 1 d.

daugiau nei 20 8 8 4 2

4.2 lentelė

Šunys – nujunkyti šuniukai

Šuns svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui

(m 2 )

Mažiausias aukštis (m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 5 4 0,5 2 2017 m. sausio 1 d.

nuo 5 iki 10 4 1,0 2

nuo 10 iki 15 4 1,5 2

nuo 15 iki 20 4 2 2

daugiau nei 20 8 4 2

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/61

29

5. Šeškai

5 lentelė

Šeškai

Mažiausias aptvaro dydis (cm 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui

(cm 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Gyvūnai iki 600 g 4 500 1 500 50 2017 m. sausio 1 d.

Daugiau nei 600 g sveriantys gyvūnai

4 500 3 000 50

Suaugę patinai 6 000 6 000 50

Patelė ir vada 5 400 5 400 50

6. Nežmoginiai primatai

Jauni nežmoginiai primatai iki 6–12 mėnesių, atsižvelgiant į jų rūšį, negali būti atskirti nuo motinos.

Aplinkoje turi būti sudarytos sąlygos nežmoginiams primatams atlikti įvairią kasdienę veiklą. Aptvaras turėtų būti toks, kad jame nežmoginis primatas galėtų kuo įvairiau elgtis, be to, jis turėtų joje jaustis saugus ir ji turėtų būti pakankamai sudėtinga, kad gyvūnas galėtų bėgioti, vaikščioti, laipioti ir šokinėti.

6.1 lentelė

Marmozetės ir tamarinai

Mažiausias aptvarų grindų plotas 1 (*) ar 2 gyvūnams

ir jaunikliams iki 5 mėnesių

(m 2 )

Mažiausias tūris papildomam gyvūnui,

vyresniam kaip 5 mėnesių (m 3 )

Mažiausias aptvaro aukštis (m) (**)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Marmozetės 0,5 0,2 1,5 2017 m. sausio 1 d.

Tamarinai 1,5 0,2 1,5

(*) Gyvūnai laikomi po vieną tik išimtinėmis aplinkybėmis. (**) Aptvaro viršus turi būti ne mažesniame kaip 1,8 m aukštyje nuo grindų.

Marmozetės ir tamarinai iki 8 mėnesių negali būti atskirti nuo motinos.

6.2 lentelė

Saimiriai

Mažiausias grindų plotas 1 (*) ar 2 gyvūnams

(m 2 )

Mažiausias tūris papildomam gyvūnui, vyresniam kaip 6

mėnesių (m 3 )

Mažiausias aptvaro aukštis (m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta data

2,0 0,5 1,8 2017 m. sausio 1 d.

(*) Gyvūnai laikomi po vieną tik išimtinėmis aplinkybėmis.

Saimiriai iki 6 mėnesių negali būti atskirti nuo motinos.

LT L 276/62 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

30

6.3 lentelė

Makakos ir markatos (*)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias aptvaro tūris (m 3 )

Mažiausias tūris vienam gyvūnui

(m 3 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Jaunesni nei 3 metų gyvūnai (**)

2,0 3,6 1,0 1,8 2017 m. sausio 1 d.

Vyresni nei 3 metų gyvūnai (***)

2,0 3,6 1,8 1,8

Veisimo tikslais laikomi gyvūnai (****)

3,5 2,0

(*) Gyvūnai laikomi po vieną tik išimtinėmis aplinkybėmis. (**) Mažiausių matmenų aptvare galima laikyti ne daugiau nei tris gyvūnus.

(***) Mažiausių matmenų aptvare galima laikyti ne daugiau nei du gyvūnus. (****) Veisimo kolonijose jauniems gyvūnams iki 2 metų, laikomiems kartu su motina, nereikia skirti papildomo ploto ir (arba)

tūrio.

Makakos ir markatos iki 8 mėnesių negali būti atskirtos nuo motinos.

6.4 lentelė

Babuinai (*)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias aptvaro tūris (m 3 )

Mažiausias tūris vienam gyvūnui

(m 3 )

Mažiausias aptvaro aukštis

(m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Jaunesni nei 4 metų gyvūnai (**)

4,0 7,2 3,0 1,8 2017 m. sausio 1 d.

4 metų arba vyresni gyvūnai (**)

7,0 12,6 6,0 1,8

Veisimo tikslais laikomi gyvūnai (***)

12,0 2,0

(*) Gyvūnai laikomi po vieną tik išimtinėmis aplinkybėmis. (**) Mažiausių matmenų aptvare galima laikyti ne daugiau nei 2 gyvūnus.

(***) Veisimo kolonijose jauniems gyvūnams iki 2 metų, laikomiems kartu su motina, nereikia skirti papildomo ploto ir (arba) tūrio.

Babuinai iki 8 mėnesių negali būti atskirti nuo motinos.

7. Ūkio gyvūnai

Atliekant su žemės ūkiu susijusį tyrimą, kai siekiant projekto tikslo reikia, kad gyvūnai būtų laikomi panašiomis sąlygomis kaip komerciniuose ūkiuose laikomi gyvūnai, gyvūnų laikymas turi atitikti bent Direktyvose 98/58/EB, 91/629/EEB ( 1 ) ir 91/630/EEB ( 2 ) nustatytus standartus.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/63

( 1 ) 1991 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 91/629/EEB, nustatanti būtiniausius veršelių apsaugos standartus (OL L 340, 1991 12 11, p. 28).

( 2 ) 1991 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 91/630/EEB, nustatanti būtiniausius kiaulių apsaugos standartus (OL L 340, 1991 12 11, p. 33).

31

7.1 lentelė

Galvijai

Kūno svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam

gyvūnui (m 2 /gyvūnui)

Lovių dydis nuragintiems neribojamai šeriamiems galvijams

(m/gyvūnui)

Lovių dydis nuragintiems

ribojamai šeriamiems galvijams

(m/gyvūnui)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 100 2,50 2,30 0,10 0,30 2017 m. sausio 1 d.

nuo 100 iki 200 4,25 3,40 0,15 0,50

nuo 200 iki 400 6,00 4,80 0,18 0,60

nuo 400 iki 600 9,00 7,50 0,21 0,70

nuo 600 iki 800 11,00 8,75 0,24 0,80

daugiau nei 800 16,00 10,00 0,30 1,00

7.2 lentelė

Avys ir ožkos

Kūno svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis

(m 2 )

Mažiausias grindų plotas

vienam gyvūnui (m 2 /gyvūnui)

Mažiausias pertvaros aukštis

(m)

Lovių dydis nuragintiems neribojamai šeriamiems galvijams

(m/gyvūnui)

Lovių dydis nuragintiems

ribojamai šeriamiems galvijams

(m/gyvūnui)

3 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

mažiau nei 20 1,0 0,7 1,0 0,10 0,25 2017 m. sausio 1 d.

nuo 20 iki 35 1,5 1,0 1,2 0,10 0,30

nuo 35 iki 60 2,0 1,5 1,2 0,12 0,40

daugiau nei 60 3,0 1,8 1,5 0,12 0,50

7.3 lentelė

Kiaulės ir mažosios kiaulės

Gyvasis svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (*)

(m 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui

(m 2 /gyvūnui)

Mažiausias gulėjimo plotas vienam gyvūnui (neutralios

temperatūros sąlygomis) (m 2 /gyvūnui)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 5 2,0 0,20 0,10 2017 m. sausio 1 d.

nuo 5 iki 10 2,0 0,25 0,11

nuo 10 iki 20 2,0 0,35 0,18

nuo 20 iki 30 2,0 0,50 0,24

nuo 30 iki 50 2,0 0,70 0,33

nuo 50 iki 70 3,0 0,80 0,41

nuo 70 iki 100 3,0 1,00 0,53

LT L 276/64 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

32

Gyvasis svoris (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (*)

(m 2 )

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui

(m 2 /gyvūnui)

Mažiausias gulėjimo plotas vienam gyvūnui (neutralios

temperatūros sąlygomis) (m 2 /gyvūnui)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

nuo 100 iki 150 4,0 1,35 0,70

daugiau nei 150 5,0 2,50 0,95

Suaugę (paprastieji) kuiliai

7,5 1,30

(*) Kiaules galima trumpai laikyti mažesniuose aptvaruose, pvz., perskiriant pagrindinį aptvarą pertvaromis, dėl veterinarinių arba eksperimentinių priežasčių, pvz., kai reikia šerti atskiras kiaules.

7.4 lentelė

Arkliai

Trumpiausia siena turi būti mažiausiai 1,5 karto didesnė nei gyvūno aukštis iki gogo. Vidaus aptvaro aukštis turi leisti gyvūnams visiškai išaugti.

Aukštis iki gogo (m)

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui (m 2 /gyvūnui)

Mažiausias aptvaro aukštis

(m)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data Kiekvienam gyvūnui,

laikomam atskirai arba grupėje, kurioje yra ne daugiau kaip 3 gyvūnai

Kiekvienam gyvūnui, laikomam grupėje,

kurioje yra ne daugiau kaip 4

gyvūnai

Kumeliavimosi boksas/kumelė ir

kumeliukas

nuo 1,00 iki 1,40 9,0 6,0 16 300 2017 m. sausio 1 d.

nuo 1,40 iki 1,60 12,0 9,0 20 300

daugiau nei 1,60 16,0 (2 x AG) 2 (*) 20 3,00

(*) Siekiant užtikrinti, kad būtų skirta pakankamai vietos, kiekvienam gyvūnui skirto ploto normos turi būti pagrįstos aukščiu iki gogo (AG).

8. Paukščiai

Atliekant su žemės ūkiu susijusį tyrimą, kai siekiant projekto tikslo reikia, kad gyvūnai būtų laikomi panašiomis sąlygomis kaip komerciniuose ūkiuose laikomi gyvūnai, gyvūnų laikymas turi atitikti bent Direktyvose 98/58/EB, 1999/74/EB ( 1 ) ir 2007/43/EB ( 2 ) nustatytus standartus.

8.1 lentelė

Naminės vištos

Kai dėl mokslinių priežasčių neįmanoma laikytis šių mažiausių aptvarų dydžių, eksperimentą vykdantis asmuo, pasitaręs su veterinarijos gydytojais, turi pagrįsti nustatytą laikymo trukmę. Tokiomis aplinkybėmis paukščius galima laikyti mažesniuose, tinkamai pagerintuose aptvaruose, kurių grindų plotas turėtų būti ne mažesnis nei 0,75 m 2 .

Kūno masė (g)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias plotas vienam paukščiui

(m 2 )

Mažiausias aukštis

(cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 200 1,00 0,025 30 3 2017 m. sausio 1 d.

nuo 200 iki 300 1,00 0,03 30 3

nuo 300 iki 600 1,00 0,05 40 7

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/65

( 1 ) 1999 m. liepos 19 d. Tarybos direktyva 1999/74/EB, nustatanti minimalius vištų dedeklių apsaugos standartus (OL L 203, 1999 8 3, p. 53).

( 2 ) 2007 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 2007/43/EB, nustatanti minimalius mėsos gamybai laikomų viščiukų apsaugos standartus (OL L 182, 2007 7 12, p. 19).

33

Kūno masė (g)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias plotas vienam paukščiui

(m 2 )

Mažiausias aukštis

(cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

nuo 600 iki 1 200 2,00 0,09 50 15

nuo 1 200 iki 1 800 2,00 0,11 75 15

nuo 1 800 iki 2 400 2,00 0,13 75 15

daugiau nei 2 400 2,00 0,21 75 15

8.2 lentelė

Naminiai kalakutai

Visos aptvarų sienos turi būti ne mažesnės nei 1,5 m ilgio. Kai dėl mokslinių priežasčių neįmanoma laikytis šių mažiausių aptvarų dydžių, eksperimentą vykdantis asmuo, pasitaręs su veterinarijos gydytojais, turi pagrįsti nusta­tytą laikymo trukmę. Tokiomis aplinkybėmis paukščius galima laikyti mažesniuose, tinkamai pagerintuose aptva­ruose, kurių grindų plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 0,75 m 2 , o mažiausias aukštis – 50 cm paukščiams, kurių masė yra mažesnė kaip 0,6 kg, 75 cm – paukščiams, kurių masė yra mažesnė kaip 4 kg, ir 100 cm – paukščiams, kurių masė yra didesnė nei 4 kg.

Kūno masė (kg)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias plotas vienam paukščiui

(m 2 )

Mažiausias aukštis

(cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 0,3 2,00 0,13 50 3 2017 m. sausio 1 d.

nuo 0,3 iki 0,6 2,00 0,17 50 7

nuo 0,6 iki 1 2,00 0,30 100 15

nuo 1 iki 4 2,00 0,35 100 15

nuo 4 iki 8 2,00 0,40 100 15

nuo 8 iki 12 2,00 0,50 150 20

nuo 12 iki 16 2,00 0,55 150 20

nuo 16 iki 20 2,00 0,60 150 20

daugiau nei 20 3,00 1,00 150 20

8.3 lentelė

Putpelės

Kūno masė (g)

Mažiausias aptvaro dydis

(m 2 )

Vienam paukščiui skirtas

plotas, laikant paukščių porą

(m 2 )

Papildomam paukščiui skirtas

plotas, laikant paukščių grupę

(m 2 )

Mažiausias aukštis

(cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 150 1,00 0,5 0,10 20 4 2017 m. sausio 1 d.

daugiau kaip 150

1,00 0,6 0,15 30 4

LT L 276/66 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

34

8.4 lentelė

Antys ir žąsys

Kai dėl mokslinių priežasčių neįmanoma laikytis šių mažiausių aptvarų dydžių, eksperimentą vykdantis asmuo, pasitaręs su veterinarijos gydytojais, turi pagrįsti nustatytą laikymo trukmę. Tokiomis aplinkybėmis paukščius galima laikyti mažesniuose, tinkamai pagerintuose aptvaruose, kurių grindų plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 0,75 m 2 . Tokiuose aptvaruose galima laikyti mažus paukščių būrius, vadovaujantis 8.4 lentelėje nurodytomis ploto normomis.

Kūno masė (g)

Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Plotas vienam paukščiui (m 2 ) (*)

Mažiausias aukštis

(cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

Antys 2017 m. sausio 1 d.

iki 300 2,00 0,10 50 10

nuo 300 iki 1 200 (**)

2,00 0,20 200 10

nuo 1 200 iki 3 500

2,00 0,25 200 15

daugiau nei 3 500

2,00 0,50 200 15

Žąsys

iki 500 2,00 0,20 200 10

nuo 500 iki 2 000

2,00 0,33 200 15

daugiau nei 2 000

2,00 0,50 200 15

(*) Įskaitant mažiausiai 0,5 m 2 ploto vandens rezervuarą 2 m 2 aptvaro; rezervuaro gylis – mažiausiai 30 cm. Vandens rezervuaras gali užimti iki 50 % mažiausio aptvaro dydžio.

(**) Neapsiplunksnavusius paukščius galima laikyti ne žemesniuose ne 75 cm aukščio aptvaruose.

8.5 lentelė

Antys ir žąsys. Mažiausi vandens rezervuaro dydžiai (*)

Plotas (m 2 )

Gylis (cm)

Antys 0,5 30

Žąsys 0,5 nuo 10 iki 30

(*) Nurodyti vandens rezervuaro dydžiai 2 m 2 aptvaro. Vandens rezervuaras gali užimti iki 50 % mažiausio aptvaro dydžio.

8.6 lentelė

Balandžiai

Aptvarai turi būti ilgi ir siauri (pvz., 2 m x 1 m), o ne kvadratiniai, kad paukščiai galėtų paskraidyti.

Grupės dydis Mažiausias aptvaro

dydis (m 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui (cm)

Mažiausias tupyklos ilgis

vienam paukščiui (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta data

iki 6 2 200 5 30 2017 m. sausio 1 d.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/67

35

Grupės dydis Mažiausias aptvaro

dydis (m 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

Mažiausias lesalo lovelio ilgis

vienam paukščiui (cm)

Mažiausias tupyklos ilgis

vienam paukščiui (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta data

nuo 7 iki 12 3 200 5 30

kiekvienam papil­domam paukščiui, kai jų yra daugiau nei 12

0,15 5 30

8.7 lentelė

Zebriniai amadinai

Aptvarai turi būti ilgi ir siauri (pvz., 2 m × 1 m), kad paukščiai galėtų skraidyti. Atliekant perėjimo tyrimus, poras galima laikyti mažesniuose, tinkamai pagerintuose aptvaruose, kurių grindų plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,5 m 2 , o aukštis – ne mažesnis kaip 40 cm. Eksperimentą vykdantis asmuo, pasitaręs su veterinarijos gydytojais, turi pagrįsti nustatytą laikymo trukmę.

Grupės dydis Mažiausias aptvaro dydis (m 2 )

Mažiausias aukštis (cm)

Mažiausias lesyklų skaičius

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 6 1,0 100 2 2017 m. sausio 1 d.

nuo 7 iki 12 1,5 200 2

nuo 13 iki 20 2,0 200 3

kiekvienam papil­domam paukščiui, kai jų yra daugiau nei 20

0,05 1 šešiems paukščiams

9. Amfibijos

9.1 lentelė

Vandens varliagyviai (Urodeles)

Kūno ilgis (*) (cm)

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

(cm 2 )

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

kiekvienam papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus

grupėmis (cm 2 )

Mažiausias vandens gylis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 10 2 625 50 13 2017 m. sausio 1 d.

nuo 10 iki 15 525 110 13

nuo 15 iki 20 875 200 15

nuo 20 iki 30 1 837,5 440 15

daugiau nei 30 3 150 800 20

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos.

9.2 lentelė

Vandens varliagyviai (Anurans) (*)

Kūno ilgis (**) (cm)

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

(cm 2 )

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

kiekvienam papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus

grupėmis (cm 2 )

Mažiausias vandens gylis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

mažiau nei 6 160 40 6 2017 m. sausio 1 d.

nuo 6 iki 9 300 75 8

LT L 276/68 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

36

Kūno ilgis (**) (cm)

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

(cm 2 )

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

kiekvienam papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus

grupėmis (cm 2 )

Mažiausias vandens gylis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

nuo 9 iki 12 600 150 10

daugiau nei 12 920 230 12,5

(*) Šios sąlygos taikomos laikymo (t. y. būtinosios priežiūros) rezervuarams, bet ne natūraliam dauginimuisi ir priverstinei ovuliacijai naudojamiems rezervuarams, veiksmingumo sumetimais, nes pastarosioms procedūroms reikia mažesnių atskirų rezervuarų. Ploto normos nustatytos suaugusiems gyvūnams pagal nurodytas dydžio kategorijas; jaunikliai ir buožgalviai neįskaičiuojami arba proporcingai pakeičiami matmenys.

(**) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos

9.3 lentelė

Pusiau vandens varliagyviai (Anurans)

Kūno ilgis (*) (cm)

Mažiausias aptvaro dydis (**)

(cm 2 )

Mažiausias plotas kiekvienam

papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus

grupėmis (cm 2 )

Mažiausias aptvaro

aukštis (***) (cm)

Mažiausias vandens gylis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 5,0 1 500 200 20 10 2017 m. sausio 1 d.

nuo 5,0 iki 7,5 3 500 500 30 10

daugiau nei 7,5 4 000 700 30 15

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos. (**) Trečdalis sausumos, du trečdaliai vandens, kurio pakaktų gyvūnams panerti.

(***) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, aptvarų aukštis turi būti pritaikytas prie vidaus įrangos.

9.4 lentelė

Pusiau sausumos varliagyviai (Anurans)

Kūno ilgis (*) (cm)

Mažiausias aptvaro dydi (**)

(cm 2 )

Mažiausias plotas kiekvienam

papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus

grupėmis (cm 2 )

Mažiausias aptvaro

aukštis (***) (cm)

Mažiausias vandens gylis

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 5,0 1 500 200 20 10 2017 m. sausio 1 d.

nuo 5,0 iki 7,5 3 500 500 30 10

daugiau nei 7,5 4 000 700 30 15

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos. (**) Du trečdaliai sausumos, vienas trečdalis vandens, kurio pakaktų gyvūnams panerti.

(***) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, aptvarų aukštis turi būti pritaikytas prie vidaus įrangos.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/69

37

9.5 lentelė

Medžiuose gyvenantys varliagyviai

Kūno ilgis (*) (cm)

Mažiausias aptvaro dydis (**)

(cm 2 )

Mažiausias plotas kiekvienam

papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus grupėmis

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis (***)

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 3,0 900 100 30 2017 m. sausio 1 d.

daugiau nei 3,0 1 500 200 30

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos. (**) Du trečdaliai sausumos, vienas trečdalis vandens, kurio pakaktų gyvūnui panerti.

(***) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, aptvarų aukštis turi būti pritaikytas prie vidaus įrangos.

10. Ropliai

10.1 lentelė

Vandens vėžliai

Kūno ilgis (*) (cm)

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

(cm 2 )

Mažiausias vandens paviršiaus plotas

kiekvienam papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus

grupėmis (cm 2 )

Mažiausias vandens gylis (cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 5 600 100 10 2017 m. sausio 1 d.

nuo 5 iki 10 1 600 300 15

nuo 10 iki 15 3 500 600 20

nuo 15 iki 20 6 000 1 200 30

nuo 20 iki 30 10 000 2 000 35

daugiau nei 30 20 000 5 000 40

(*) Matuojama tiesia linija nuo kiauto priekinio iki galinio krašto.

10.2 lentelė

Sausumos gyvatės

Kūno ilgis (*) (cm)

Mažiausias grindų plotas (cm 2 )

Mažiausias plotas kiekvienam

papildomam gyvūnui, laikant gyvūnus grupėmis

(cm 2 )

Mažiausias aptvaro aukštis (**)

(cm)

33 straipsnio 2 dalyje nurodyta

data

iki 30 300 150 10 2017 m. sausio 1 d.

nuo 30 iki 40 400 200 12

nuo 40 iki 50 600 300 15

nuo 50 iki 75 1 200 600 20

daugiau nei 75 2 500 1 200 28

(*) Matuojama nuo snukio iki uodegos. (**) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, aptvaro aukštis turi būti

pritaikytas prie vidaus įrangos.

LT L 276/70 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

38

11. Žuvys

11.1. Vandens tiekimas ir kokybė

Turi būti užtikrintas nuolatinis pakankamas tinkamos kokybės vandens tiekimas. Recirkuliavimo sistemų vandens srautas arba rezervuaro filtravimo sistemos turi būti pakankamos, kad užtikrintų tinkamą vandens kokybės para­metrų lygį. Prireikus, tiekiamas vanduo turi būti filtruojamas arba valomas, kad būtų pašalintos žuvims kenks­mingos medžiagos. Vandens kokybės parametrai visada turi būti tinkamo lygio, kad būtų palaikoma normali tam tikros rūšies žuvų veikla ir fiziologija. Aptvare turėtų būti tinkamas vandens srautas, kad žuvys galėtų taisyklingai plaukioti ir įprastai elgtis. Žuvims turi būti duota pakankamai laiko aklimatizacijai ir adaptacijai prie vandens kokybės sąlygų pakeitimo.

11.2. Deguonis, azoto junginiai, pH ir druskingumas

Deguonies koncentracija turi būti pritaikyta žuvų rūšiai ir sąlygoms, kuriomis jos yra laikomos. Prireikus, rezervuaro vanduo turi būti papildomai vėdinamas. Turi būti užtikrinta, kad azoto junginių koncentracija būtų maža.

Vandens pH lygis turi būti pritaikytas žuvų rūšiai ir, kiek įmanoma, siekiama, kad jis būtų stabilus. Druskingumas turi būti pritaikytas žuvų rūšies poreikiams ir atitinkamam žuvų gyvenimo tarpsniui. Druskingumas turi būti palaipsniui keičiamas.

11.3. Temperatūra, apšvietimas, triukšmas

Turi būti palaikoma atitinkamai žuvies rūšiai optimali ir, kiek įmanoma, stabili temperatūra. Temperatūra turi būti palaipsniui keičiama. Žuvims turi būti sudarytas tinkamas fotoperiodas. Turi būti užtikrinta, kad triukšmo lygis būtų minimalus ir, jei įmanoma, triukšmą ar vibraciją kelianti įranga, pvz., elektros generatoriai arba filtravimo sistemos, turi būti atskirta nuo rezervuarų, kuriuose laikomos žuvys.

11.4. Gyvūnų laikymo tankis ir aplinkos sudėtingumas

Žuvų laikymo tankis turi būti nustatytas pagal visus žuvų poreikius, susijusius su aplinkos sąlygomis, sveikata ir gerove. Žuvims turi būti skirtas pakankamas vandens tūris, atsižvelgiant į žuvų dydį, amžių, sveikatą ir šėrimo metodą, kad jos galėtų normaliai plaukioti. Turi būti užtikrintas tinkamas žuvų aplinkos pagerinimas, pavyzdžiui, patenkintas poreikis turėti slėptuvių ar dugno substratą, nebent iš jų elgesio savybių būtų aišku, kad tai nėra reikalinga.

11.5. Šėrimas ir priežiūra

Žuvys turi būti šeriamos jų rūšiai tinkamu pašaru, tinkamu jo kiekiu ir tinkamais intervalais. Daug dėmesio turi būti skiriama žuvų lervų šėrimui, kai gyvas pašaras keičiamas dirbtiniu. Žuvų priežiūra turi būti minimali.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/71

39

IV PRIEDAS

GYVŪNŲ ŽUDYMO BŪDAI

1. Žudant gyvūnus, naudojami toliau lentelėje nurodyti būdai.

Kiti nei lentelėje nurodyti būdai gali būti taikomi:

a) sąmonę praradusiems gyvūnams, su sąlyga, kad gyvūnas neatgautų sąmonės iki nugaišimo;

b) žemės ūkio tyrimuose naudojamiems gyvūnams; kai siekiant projekto tikslo reikia, kad gyvūnai būtų laikomi tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis gyvūnai laikomi komerciniuose ūkiuose; šie gyvūnai gali būti žudomi laikantis reikalavimų, nustatytų 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos ( 1 ) I priede.

2. Gyvūno žudymas užbaigiamas naudojant vieną šių būdų:

a) patvirtinus galutinį cirkuliacijos nutraukimą;

b) sunaikinus smegenis;

c) išnirus kaklui;

d) nuleidus kraują; arba

e) patvirtinus sustingimo (rigor mortis) pradžią.

3. Lentelė

Gyvūnai, pastabos/metodai Žuvys Amfibijos Ropliai Paukščiai Graužikai Triušiai

Šunys, katės,

šeškai ir lapės

Dideli žinduoliai

Nežmoginiai primatai

Mirtina anestetikų dozė (1) (1) (1) (1) (1) (1) (1) (1) (1)

Svaiginimas naudojant strypinį pistoletą

(2)

Anglies dioksidas (3)

Cervikalinė dislokacija (4) (5) (6)

Kontūzija/trenkiamasis smūgis į galvą

(7) (8) (9) (10)

Galvos nukirtimas (11) (12)

Svaiginimas elektros srove

(13) (13) (13) (13) (13) (13)

Inertinės dujos (Ar, N 2 ) (14)

Nušovimas kulka, naudojant tinkamus šautuvus, šaunamuosius ginklus ir šaudmenis

(15) (16) (15)

LT L 276/72 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

( 1 ) OL L 303, 2009 11 18, p. 1.

40

Reikalavimai

1. Prireikus, taikoma prieš tai nuraminus gyvūną sedatyviniais preparatais.

2. Taikytina tik dideliems ropliams.

3. Taikytina tik palaipsniui didinant koncentraciją. Netaikytina graužikų vaisiams ir naujagimiams.

4. Taikytina tik paukščiams iki 1 kg. Sunkesni nei 250 g paukščiai turi būti nuraminti sedatyviniais preparatais.

5. Taikytina tik graužikams iki 1 kg. Sunkesni nei 150 g graužikai turi būti nuraminti sedatyviniais preparatais.

6. Taikytina tik triušiams iki 1 kg. Sunkesni nei 150 g triušiai turi būti nuraminti sedatyviniais preparatais.

7. Taikytina tik paukščiams iki 5 kg.

8. Taikytina tik graužikams iki 1 kg.

9. Taikytina tik triušiams iki 5 kg.

10. Taikytina tik naujagimiams.

11. Taikytina tik paukščiams iki 250 g.

12. Taikytina tik tais atvejais, kai neįmanoma taikyti kitų būdų.

13. Reikalinga speciali įranga.

14. Taikytina tik kiaulėms.

15. Turi atlikti tik patyręs šaulys lauko sąlygomis.

16. Jeigu neįmanoma taikyti kitų būdų, turi atlikti tik patyrę šauliai lauko sąlygomis.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/73

41

V PRIEDAS

23 STRAIPSNIO 3 DALYJE NURODYTŲ ASPEKTŲ SĄRAŠAS

1. Galiojantys nacionalinės teisės aktai, susiję su gyvūnų įsigijimu, būtinąja priežiūra, priežiūra ir naudojimu mokslo tikslais.

2. Etikos principai, susiję su žmonių ir gyvūnų santykiais, savaimine gyvybės verte ir argumentais už ir prieš gyvūnų naudojimą mokslo tikslais.

3. Fundamentali ir atitinkamų rūšių biologija, susijusi su anatomija, fiziologinėmis savybėmis, veisimu, genetika ir genetiniais pakitimais.

4. Gyvūnų elgsena, jų būtinosios priežiūros ir aplinkos gerinimo metodai.

5. Atitinkamais atvejais atskirų rūšių priežiūros būdai ir procedūros.

6. Gyvūnų sveikatos priežiūra ir higiena.

7. Dažniausiai laboratorijose naudojamų gyvūnų rūšių patiriamos baimės, skausmo ir kančios pripažinimas.

8. Anestezija, nuskausminimo būdai ir nužudymas.

9. Gyvūnų atžvilgiu humaniško procedūros užbaigimo naudojimas.

10. Gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo reikalavimas.

11. Prireikus, procedūrų ir projektų rengimas.

LT L 276/74 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

42

VI PRIEDAS

37 STRAIPSNIO 1 DALIES c PUNKTE NURODYTŲ ASPEKTŲ SĄRAŠAS

1. Šių veiksmų svarba ir pagrindimas:

a) gyvūnų naudojimo, nurodant gyvūnų kilmę, apytikrius skaičius, rūšis ir gyvenimo tarpsnius;

b) procedūrų.

2. Gyvūnų naudojimo procedūroms pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo metodų taikymas.

3. Planuojamas anestezijos, analgezijos ir kitų nuskausminimo būdų naudojimas.

4. Atitinkamais atvejais visų formų gyvūnų kančios nuo gimimo iki mirties mažinimas, vengimas ir palengvinimas.

5. Gyvūnų atžvilgiu humaniško procedūros užbaigimo naudojimas.

6. Eksperimentinė arba stebėjimo strategija ir statistinis planas, skirti kuo labiau sumažinti naudojamų gyvūnų skaičių, jų patiriamą skausmą, kančią, baimę ir, atitinkamais atvejais, poveikį aplinkai.

7. Pakartotinis gyvūnų naudojimas ir jo kaupiamasis poveikis gyvūnui.

8. Siūlomas procedūrų klasifikavimas pagal sunkumą.

9. Atitinkamais atvejais vengimas kartoti nereikalingas procedūras.

10. Gyvūnų laikymo, būtinosios priežiūros ir priežiūros sąlygos.

11. Nužudymo būdai.

12. Projekte dalyvaujančių asmenų kompetencija.

VII PRIEDAS

SĄJUNGOS REFERENCINĖS LABORATORIJOS PAREIGOS IR UŽDUOTYS

1. 48 straipsnyje nurodyta Sąjungos referencinė laboratorija yra Komisijos Jungtinis tyrimų centras.

2. Sąjungos referencinė laboratorija visų pirma atsako už:

a) alternatyvų procedūroms kūrimo ir naudojimo koordinavimą bei skatinimą, taip pat ir fundamentaliųjų bei taiko­mųjų mokslinių tyrimų ir reglamentuojamų bandymų srityse;

b) alternatyvių metodų patvirtinimo koordinavimą Sąjungos lygiu;

c) tai, kad veikia kaip keitimosi informacija apie alternatyvių metodų rengimą centras;

d) viešų duomenų bazių ir informacinių sistemų, kuriose kaupiama informacija apie alternatyvius metodus ir jų rengimo etapus, kūrimą, tvarkymą ir valdymą;

e) teisės aktų leidėjų, reguliavimo institucijų ir visų suinteresuotų subjektų, visų pirma pramonės, biomedicinos srities mokslininkų, vartotojų organizacijų ir gyvūnų gerovės grupių, dialogo skatinimą siekiant parengti, patvirtinti, įteisinti, tarptautiniu mastu pripažinti ir taikyti alternatyvius metodus.

3. Sąjungos referencinė laboratorija dalyvauja alternatyvių metodų tvirtinimo procese.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/75

43

VIII PRIEDAS

PROCEDŪRŲ SUNKUMO KLASIFIKACIJA

Procedūros sunkumas nustatomas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio tikėtiną skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą atskiras gyvūnas patirs procedūros metu.

I skirsnis. Sunkumo kategorijos

Be galimybės atgaivinti:

Procedūros, atliekamos taikant bendrąją anesteziją, po kurios gyvūnas neatgauna sąmonės, laikomos procedūromis be galimybės atgaivinti.

Lengva:

Su gyvūnais atliekamos procedūros, dėl kurių tikėtina, kad gyvūnas patirs trumpalaikį nedidelį skausmą, kančią ar baimę, taip pat procedūros, dėl kurių gyvūnų gerovė ar bendra būklė labai nepablogėja, laikomos lengvomis.

Vidutinio sunkumo:

Su gyvūnais atliekamos procedūros, dėl kurių tikėtina, kad gyvūnas patirs trumpalaikį vidutinio stiprumo skausmą, kančią ar baimę arba ilgalaikį nedidelį skausmą, kančią ar baimę, taip pat procedūros, kurios, tikėtina, gali sukelti vidutinišką gyvūnų gerovės ar bendros būklės pablogėjimą, laikomos vidutinio sunkumo.

Sunki:

Su gyvūnais atliekamos procedūros, dėl kurių tikėtina, kad gyvūnas patirs stiprų skausmą, kančią ar baimę arba ilgalaikį vidutinio stiprumo skausmą, kančią ar baimę, taip pat procedūros, dėl kurių, tikėtina, gali smarkiai pablogėti gyvūnų gerovė ar bendra būklė, laikomos sunkiomis.

II skirsnis. Priskyrimo kriterijai

Priskiriant sunkumo kategorijai atsižvelgiama į visas intervencijas ar manipuliacijas, atliekamas su gyvūnais pagal nustatytą procedūrą. Priskyrimas atliekamas remiantis sunkiausiomis pasekmėmis, kurias, kaip tikėtina, patirs atskiras gyvūnas pritaikius visus atitinkamus sąlygų gerinimo metodus.

Priskiriant procedūrą kuriai nors kategorijai, atsižvelgiama į procedūros rūšį ir į kai kuriuos kitus veiksnius. Visi tie veiksniai apsvarstomi kiekvienu konkrečiu atveju.

Su procedūra susiję veiksniai:

— manipuliacijos, elgesio rūšis,

— skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo, kurį sukelia procedūra (visos jos sudedamosios dalys) pobūdis ir intensyvumas, trukmė, dažnumas bei naudojamų metodų įvairovė,

— bendra kančia procedūros metu,

— sąlygos, kuriomis gyvūnas negali elgtis natūraliai, įskaitant su laikymu, būtinąja priežiūra ir priežiūros standartais susijusius apribojimus.

III skirsnyje pateikti procedūrų, prisikirtų kiekvienai sunkumo kategorijai remiantis tik su procedūros rūšimi susijusiais veiksniais, pavyzdžiai. Jais pradžioje vadovaujamasi sprendžiant, kuriai kategorijai būtų tinkamiausia priskirti tam tikros rūšies procedūrą.

LT L 276/76 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

44

Vis dėlto siekiant galutinai priskirti procedūrą kuriai nors kategorijai, atsižvelgiama taip pat į šiuos papildomus veiksnius, kurie įvertinami kiekvienu konkrečiu atveju:

— rūšis ir genotipas,

— gyvūno branda, amžius ir lytis,

— gyvūno mokymo patirtis, susijusi su procedūra,

— jei gyvūnas turi būti pakartotinai naudojamas, faktinis ankstesnių procedūrų sunkumas,

— metodai skausmui, kančiai ir baimei sumažinti ar pašalinti, įskaitant laikymo, būtinosios priežiūros ir priežiūros sąlygų gerinimą,

— humaniškas procedūros užbaigimas.

III skirsnis

Įvairių rūšių procedūrų, priskirtų kiekvienai sunkumo kategorijai remiantis tik su procedūros rūšimi susijusiais veiksniais, pavyzdžiai

1. Lengva:

a) anestezija, išskyrus jos naudojimą vien nužudymo tikslais;

b) farmakokinetinis tyrimas, kai paskiriama tik viena dozė ir paimama nedaug kraujo mėginių (iš viso < 10 % kraujo kiekio) ir nesitikima, kad medžiaga sukels pastebimą neigiamą poveikį;

c) neinvaziniai gyvūnų tyrimai (pvz. MRT) naudojant atitinkamus sedatyvinius preparatus ar anesteziją;

d) paviršinės procedūros, pvz., ausų ir uodegos biopsijos, poodinis miniatiūrinių siurblių ir transponderių implanta­vimas nechirurginiu būdu;

e) išorinių telemetrinių įtaisų naudojimas, dėl kurio gyvūnams tik nedaug pakenkiama arba nedaug trukdoma įprastinei jų veiklai ir elgesiui;

f) medžiagų įvedimas po oda, į raumenis, į pilvaplėvę, pro skrandžio zondą, įvestą pro nosį, ir intraveniniu būdu per paviršines kraujagysles, kai medžiaga daro tik nedidelį poveikį gyvūnui, o jos kiekis neviršija gyvūno dydį ir rūšį atitinkančių ribų;

g) navikų arba spontaninių navikų sukėlimas, jei jie nesukelia jokio pastebimo neigiamo klinikinio poveikio (pvz., maži poodiniai neinvaziniai mazgeliai);

h) genetiškai pakeistų gyvūnų veisimas tikintis gauti fenotipą su nedideliu poveikiu;

i) pakeista mityba, neatitinkanti gyvūno mitybos poreikių, kuri, tikimasi, per tyrimo laiką sukels nedidelę klinikinę anomaliją;

j) trumpalaikis suvaržymas (< 24 val.) medžiagų apykaitos narveliuose;

k) tyrimai, kurių metu gyvūnai trumpam atskiriami nuo kitų savo rūšies gyvūnų; socialių veislių suaugusios žiurkės ar pelės patalpinamos į atskirus narvelius;

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/77

45

l) būdai, kuriuos naudojant gyvūnai susiduria su kenksmingais stimulais, kurie trumpam asocijuojami su nedideliu skausmu, kančia ar baime ir kurių gyvūnai gali sėkmingai išvengti;

m) toliau išvardytų pavyzdžių derinys ar tam tikra jų grupė gali nulemti priskyrimą lengvų procedūrų kategorijai:

i) kūno sudėjimo vertinimas naudojant neinvazines priemones ir minimalų suvaržymą;

ii) elektrokardiografijos stebėjimas naudojant neinvazinius metodus, kai pripratinti gyvūnai minimaliai suvaržomi arba visai nesuvaržomi;

iii) išorinių telemetrinių prietaisų naudojimas, kai tikimasi, kad tai nepadarys žalos socialiai prisitaikiusiems gyvūnams ir nekliudys įprastinei veiklai bei elgesiui;

iv) genetiškai pakeistų gyvūnų veisimas, kai tikimasi, kad nebus jokių kliniškai pastebimų nepalankių fenotipų;

v) inertiškų žymeklių pridėjimas į maistą, kad būtų galima stebėti virškinimo eigą;

vi) suaugusių žiurkių laikymas be pašaro ne ilgiau nei 24 val.;

vii) bandymai lauko sąlygomis.

2. Vidutinio sunkumo:

a) dažnas vidutinio sunkumo klinikinį poveikį sukeliančių bandomųjų medžiagų naudojimas ir kraujo mėginių ėmimas (> 10 % kraujo kiekio) iš sąmonę turinčio gyvūno per kelias dienas nepapildant kraujo kiekio;

b) ūmaus poveikio dozių intervalo radimo bandymai, chroniško toksiškumo ar kancerogeniškumo bandymai nesu­keliant mirties;

c) chirurginės operacijos taikant bendrąją anesteziją ir tinkamą analgeziją, susijusios su pooperaciniu skausmu, kančia ar bendros būklės pablogėjimu. Pavyzdžiai: torakotomija, kraniotomija, laparotomija, orchiektomija, limfadenek­tomija, tiroidektomija, ortopedinės chirurginės operacijos su veiksmingu stabilizavimu ir žaizdos gydymu, organų transplantavimas su veiksmingu atmetimo reakcijos gydymu, kateterių ar biomedicininių įtaisų (pvz., telemetrinių siųstuvų, miniatiūrinių siurblių ir t. t.) implantavimas chirurginiu būdu;

d) navikų arba spontaninių navikų sukėlimo būdai, kai tikimasi, kad šie navikai sukels vidutinio stiprumo skausmą ar baimę arba vidutiniškai trukdys įprastai elgtis;

e) švitinimas ar chemoterapija naudojant mirties nesukeliančią dozę arba naudojant mirtiną dozę, tačiau atkuriant imuninę sistemą. Neigiamas poveikis turėtų būti nedidelis arba vidutinio sunkumo ir trumpalaikis (ne ilgiau nei 5 dienos);

f) genetiškai pakeistų gyvūnų veisimas tikintis gauti fenotipą su vidutinio stiprumo poveikiu;

g) genetiškai pakeistų gyvūnų sukūrimas naudojant chirurgines procedūras;

h) medžiagų apykaitos narvelių, kuriuose ilgą laiką (iki 5 dienų) vidutiniškai apribojamas judėjimas, naudojimas;

i) tyrimai su pakeista mityba, neatitinkančia gyvūno mitybos poreikių, kuri, tikimasi, per tyrimo laiką sukels vidu­tinio sunkumo klinikinę anomaliją;

j) suaugusių žiurkių laikymas be maisto 48 val.;

k) bėgimo ir vengimo reakcijos sukėlimas, kai gyvūnas negali pabėgti ar išvengti stimulo ir tikimasi, kad tai sukels vidutinio sunkumo kančią.

LT L 276/78 Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2010 10 20

46

3. Sunki:

a) toksiškumo bandymai sukeliant mirtį arba kai mirties atvejai yra tikėtini ir sukeliama sunki patofiziologinė būklė. Pavyzdžiui, vienos dozės ūmaus toksiškumo bandymai (žr. OECD bandymų gaires);

b) prietaiso bandymas, kai jo sutrikęs veikimas gali sukelti stiprų skausmą, kančią ar gyvūno mirtį (pvz., širdiesveiklai padedantys įtaisai);

c) vakcinos stiprumo bandymai, kuriems būdingas nuolatinis gyvūno būklės bloginimas, progresuojanti liga, kuribaigiasi mirtimi ir sukelia ilgalaikį vidutinio stiprumo skausmą, baimę ar kančią;

d) švitinimas ar chemoterapija naudojant mirtiną dozę ir neatkuriant imuninės sistemos arba atkuriant ją ir sukeliantorganizmo pasipriešinimą transplantatui;

e) navikų arba spontaninių navikų sukėlimo būdai, kai tikimasi, kad šie navikai sukels progresuojančią mirtiną ligą, sukeliančią ilgalaikį vidutinio stiprumo skausmą, baimę ar kančią. Pavyzdžiui, navikai, sukeliantys kacheksiją, invaziniai kaulų navikai, metastazuojantys navikai ir navikai, kuriems leidžiama išopėti;

f) chirurginės ir kitos intervencijos, atliekamos gyvūnams taikant bendrąją anesteziją, kai tikimasi, kad jos sukelsstiprų arba nuolatinį vidutinio stiprumo pooperacinį skausmą, kančią ar baimę arba didelį nuolatinį gyvūnų bendros būklės pablogėjimą. Nestabilių lūžių sukėlimas, torakotomija be tinkamos analgezijos arba trauma siekiantsukelti dauginį organų nepakankamumą;

g) organų transplantavimas, kai tikėtina, kad organų atmetimas sukels didelę kančią ar labai pablogins gyvūnų bendrą būklę (pvz., ksenotransplantacija);

h) genetinėmis ligomis sergančių gyvūnų, kurie turėtų patirti didelį ir nuolatinį bendros būklės blogėjimą (pvz.,Hantingtono liga, raumenų distrofija, chroniško pasikartojančio neurito modeliai) veisimas;

i) medžiagų apykaitos narvelių, kuriuose ilgą laiką labai apribojamas judėjimas, naudojimas;

j) neišvengiamas elektros šokas (pvz., siekiant sukelti išmoktą bejėgiškumą);

k) socialių rūšių (pvz., šunų ir nežmoginių primatų) atstovų visiškas izoliavimas ilgą laiką;

l) imobilizavimo stresas siekiant sukelti žiurkėms skrandžio opas ar širdies nepakankamumą;

m) priverstinio plaukimo ar mankštos bandymai iki išsekimo.

LT 2010 10 20 Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 276/79

47

Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

►B KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO SPRENDIMAS

2012 m. lapkričio 14 d.

kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos nustatoma bendroji informacijos teikimo forma

(pranešta dokumentu Nr. C(2012) 8064)

(Tekstas svarbus EEE)

(2012/707/ES)

(OL L 320, 2012 11 17, p. 33)

iš dalies keičiamas:

Oficialusis leidinys

Nr. puslapis data

►M1 2013 m. gruodžio 20 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimas 2014/11/ES

L 10 18 2014 1 15

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 1

48

KOMISIJOS ĮGYVENDINIMO SPRENDIMAS

2012 m. lapkričio 14 d.

kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos nustatoma bendroji

informacijos teikimo forma

(pranešta dokumentu Nr. C(2012) 8064)

(Tekstas svarbus EEE)

(2012/707/ES)

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos ( 1), ypač į jos 54 straipsnio 4 dalį,

kadangi:

(1) Direktyvoje 2010/63/ES numatoma suderinti nacionalinesnuostatas, kurios reikalingos norint padidinti mokslo tikslaisnaudojamų gyvūnų gerovę ir siekiama gyvūnų naudojimo tokiaistikslais pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo;

(2) Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kadvalstybės narės ne vėliau kaip iki 2018 m. lapkričio 10 d., o po to– kartą per penkerius metus Komisijai siųstų informaciją apie tosdirektyvos įgyvendinimą;

(3) Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kadvalstybės narės kasmet rinktų ir viešai skelbtų statistinę informa­ciją apie gyvūnų naudojimą procedūroms. Valstybės narės turipateikti tą statistinę informaciją Komisijai ne vėliau kaip2015 m. lapkričio 10 d. ir kiekvienais paskesniais metais;

(4) valstybės narės kasmet pagal Direktyvos 2010/63/ES 54straipsnio 3 dalį turi pateikti Komisijai išsamią informaciją apieišimtis, taikytas pagal tos direktyvos 6 straipsnio 4 dalies apunktą;

(5) siekiant užtikrinti nuoseklų tos direktyvos taikymą turėtų būtinustatyta bendroji Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 1, 2 ir3 dalyse nurodytos informacijos pateikimo forma;

(6) siekiant surinkti palyginamą informaciją apie Direktyvos2010/63/ES įgyvendinimą ir užtikrinti, kad Komisija galėtų įver­tinti tos direktyvos įgyvendinimo Sąjungos lygmeniu veiksmin­gumą, valstybės narės turėtų pateikti tikslius ir nuosekliusduomenis apie įgyvendinimą, gyvūnų naudojimo procedūromsmetinę statistiką ir pagal 6 straipsnio 4 dalies a punktą taikomasišimtis, ir todėl ataskaitų teikimo reikalavimai turėtų būti suderintitarp valstybių narių nustatant bendrąją tos informacijos pateikimoformą;

▼B

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 2

( 1 ) OL L 276, 2010 10 20, p. 33.49

(7) remdamasi valstybių narių pagal Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 2 dalį pateikta statistine informacija, Komisija pagal tos direktyvos 57 straipsnio 2 dalį turi pateikti Europos Parla­mentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje pateikiama tos informacijos santrauka. Kad duomenys būtų prasmingi, tikslūs ir palyginami, labai svarbu nustatyti bendrąją formą, kad visos valstybės narės duomenis pateiktų vienodai;

(8) siekiant užtikrinti, kad Direktyvos 2010/63/ES IV priede pateiktas gyvūnų žudymo būdų sąrašas atitiktų naujausius mokslo laimė­jimus, būtina gauti išsamią informaciją apie išimtine tvarka pagal tos direktyvos 6 straipsnio 4 dalies a punktą leidžiamus taikyti metodus;

(9) šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka pagal Direktyvos 2010/63/ES 56 straipsnio 3 dalį įsteigto komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Valstybės narės Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 1 dalyje nurodytai informacijai teikti naudoja šio sprendimo I priede pateiktą bendrąją ataskaitų teikimo formą.

2 straipsnis

Valstybės narės Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 2 dalyje nurodytai statistinei informacijai teikti naudoja šio sprendimo II priede pateiktą bendrąją ataskaitų teikimo formą ir laikosi jame pateiktų išsamių nuro­dymų.

3 straipsnis

Valstybės narės Direktyvos 2010/63/ES 54 straipsnio 3 dalyje nurodytai informacijai apie išimtis, taikomas pagal tos direktyvos 6 straipsnio 4 dalies a punktą, teikti naudoja šio sprendimo III priede pateiktą bendrąją ataskaitų teikimo formą.

4 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

▼B

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 3

50

I PRIEDAS

DIREKTYVOS 2010/63/ES 54 STRAIPSNIO 1 DALYJE NURODYTOS INFORMACIJOS TEIKIMO FORMA

Konkrečių įvykių duomenys (pvz., skaičiai) turi būti pateikti trumpoje penkerių metų ciklo paskutinių metų apžvalgoje arba, išimties tvarka, viso penkerių metų laikotarpio, suskirstyto pagal metus, ataskaitoje.

A. BENDROJI INFORMACIJA

Po ankstesnės ataskaitos atlikti nacionalinių priemonių, susijusių su Direktyvos 2010/63/ES įgyvendinimu, pakeitimai.

B. STRUKTŪROS IR PAGRINDAS

1. Kompetentingos institucijos (Direktyvos 2010/63/ES 59 straipsnis)

informacija apie kompetentingas institucijas, įskaitant institucijų skaičių ir tipą.

2. Nacionalinis komitetas (Direktyvos 2010/63/ES 49 straipsnis)

informacija apie nacionalinio komiteto struktūrą ir veiklą.

3. Darbuotojų švietimas ir mokymas (Direktyvos 2010/63/ES 23 straipsnis)

informacija apie būtiniausius reikalavimus, nurodytus Direktyvos 2010/63/ES 23 straipsnio 3 dalyje, įskaitant bet kokius papildomus iš kitos valstybės narės atvykusių darbuotojų švietimo ir mokymo reikalavimus.

4. Projekto vertinimas ir leidimas vykdyti projektą (Direktyvos 2010/63/ES 38 ir 40 straipsniai)

aprašomi projekto vertinimo ir leidimo vykdyti projektą išdavimo procesai ir tai, kaip laikomasi Direktyvos 2010/63/ES 38 ir 40 straipsnių reikalavimų.

C. VEIKLA

1. Projektai

i. leidimo vykdyti projektą išdavimas (Direktyvos 2010/63/ES 40 ir 41 straipsniai)

informacija apie metinį leidžiamų vykdyti projektų skaičių ir leidžiamų vykdyti kelių bendrų projektų skaičių ir tipą;

informacija apie aplinkybes ir projektų, kuriems pratęstas 40 dienų terminas, kaip tai leidžiama pagal Direktyvos 2010/63/ES 41 straipsnio 2 dalį, skaičių (bendro leidžiamų vykdyti projektų skaičiaus dalį).

ii. vertinimas atgaline data, netechninės projektų santraukos (Direktyvos 2010/63/ES 38, 39 ir 43 straipsniai)

informacija apie netechninių projektų santraukų rengimą, apie tai, kaip užtikrinama, kad būtų vykdomi Direktyvos 2010/63/ES 43 straipsnio 1 dalies reikalavimai, ir tai, ar netechninėse projektų santraukose bus nuro­dyti projektai, pasirinkti būti įvertinti atgaline data (Direktyvos 2010/63/ES 43 straipsnio 2 dalis);

informacija apie projektų, pateiktų įvertinti atgaline data pagal Direktyvos 2010/63/ES 38 straipsnio 2 dalies f punktą, skaičių ir tipus, neskaitant visų pagal tos direktyvos 39 straipsnio 2 dalį privalomų vertinti projektų.

2. Naudoti procedūroms veisiami gyvūnai (Direktyvos 2010/63/ES 10, 28 ir 30 straipsniai)

i. gyvūnai, kurie yra veisiami, žudomi ir nėra naudojami procedūroms, įskai­tant genetiškai pakeistus į metinę statistiką neįtrauktus gyvūnus, kalendo­riniais metais, einančiais prieš metus, kuriais pateikiama 5 metų ataskaita. Pateikiant bendrą skaičių atskiriami gyvūnai, naudojami genetiškai pakeistų gyvūnų linijoms kurti ir nusistovėjusių genetiškai pakeistų gyvūnų linijoms išlaikyti (įskaitant laukinio tipo gyvūnų palikuonis);

▼B

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 4

51

ii. nežmoginių primatų šaltiniai ir tai, kaip laikomasi Direktyvos 2010/63/ES 10 ir 28 straipsnių reikalavimų.

3. Išimtys

Informacija apie aplinkybes, kuriomis buvo suteiktos išimtys pagal Direktyvos 2010/63/ES 10 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį, ir ypač išimtines aplinkybes, nurodytas tos direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje, kai ataskaitiniu laikotarpiu gyvūną leidžiama naudoti antrą kartą po procedūros, kurios metu sukeltas stipriu laikomas skausmas.

4. Gyvūnų gerovės įstaiga (Direktyvos 2010/63/ES 26 ir 27 straipsniai)

informacija apie gyvūnų gerovės įstaigų struktūrą ir veiklą.

D. GYVŪNŲ NAUDOJIMO PAKEITIMO, MAŽINIMO IR JO SĄLYGŲ GERINIMO PRINCIPAI

1. Gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principas (Direktyvos 2010/63/ES 4 ir 13 straipsniai ir VI priedas)

bendrosios priemonės, kurių imamasi siekiant užtikrinti, kad gyvūnų naudo­jimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principas būtų tinkamai taikomas leidžiamiems vykdyti projektams, taip pat gyvūnus laikant ir prižiū­rint jų veisimo ir tiekimo įstaigose.

2. Kartojimo vengimas (Direktyvos 2010/63/ES 46 straipsnis)

bendras priemonių, kurių imamasi siekiant išvengti procedūrų kartojimo, aprašas.

3. Genetiškai pakeistų gyvūnų audinių mėginių ėmimas (Direktyvos 2010/63/ES 4, 30 ir 38 straipsniai)

reprezentatyvi informacija apie apytikslius skaičius, veisles, metodų tipus ir su jais susijusio sunkumo lygius genetinio apibūdinimo tikslais atliekant audinio mėginių ėmimą (turint leidimą vykdyti projektą ir be jo) už kalendorinius metus, einančius prieš metus, kuriais pateikiama 5 metų ataskaita, bei apie pastangas siekiant tobulinti tuos metodus.

E. VYKDYMO UŽTIKRINIMAS

1. leidimų išdavimas veisėjams, tiekėjams ir naudotojams (Direktyvos 2010/63/ES 20 ir 21 straipsniai)

aktyvių veisėjų, tiekėjų ir naudotojų, kuriems išduoti leidimai, skaičius; infor­macija apie veisėjams, tiekėjams ir naudotojams išduotų leidimų galiojimo sustabdymą ir panaikinimą.

2. Patikros (Direktyvos 2010/63/ES 34 straipsnis)

kiekybinė ir kokybinė veiklos informacija, įskaitant kriterijus, taikomus pagal Direktyvos 2010/63/ES 34 straipsnio 2 dalį, ir patikrų, apie kurias iš anksto nepranešama, skaičių pagal metus.

3. Leidimo vykdyti projektą panaikinimas (Direktyvos 2010/63/ES 44 straipsnis)

informacija apie leidimo vykdyti projektą panaikinimą ataskaitiniu laikotarpiu ir panaikinimo priežastys.

4. Sankcijos (Direktyvos 2010/63/ES 60 straipsnis)

informacija apie pažeidimų pobūdį ir dėl šių pažeidimų ataskaitiniu laikotarpiu atliekamus teisinius ir administracinius veiksmus.

▼B

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 5

52

II PRIEDAS

A DALIS

STATISTINIŲ DUOMENŲ ĮVESTIES KATEGORIJŲ PAGAL 54 STRAIPSNIO 2 DALĮ STRUKTŪRINĖ SCHEMA

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 6

53

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 7

54

B DALIS

IŠSAMŪS STATISTINIŲ DUOMENŲ APIE GYVŪNŲ NAUDOJIMĄ MOKSLO TIKSLAMS TEIKIMO PAGAL 54 STRAIPSNIO 2 DALĮ

NURODYMAI

DIREKTYVOS 2010/63/ES 54 STRAIPSNIO 2 DALYJE NURODYTOS INFORMACIJOS TEIKIMO FORMA

1. Turėtų būti teikiami duomenys apie kiekvieną gyvūno naudojimo atvejį.

2. Teikiant duomenis apie gyvūną turi būti nurodoma tik viena konkrečios kategorijos pasirinktis.

3. Statistiniai duomenys neteikiami apie gyvūnus, nužudytus siekiant panau­doti jų organus ir audinius, taip pat apie kontrolinius gyvūnus, nebent jie nužu­dyti turint leidimą vykdyti projektą ir naudojant IV priede nenurodytą metodą arba prieš nužudant gyvūną jam buvo atlikta intervencija, per kurią viršyta mažiausio skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo riba.

4. Statistiniai duomenys neteikiami apie nužudytus perteklinius gyvūnus, išskyrus genetiškai pakeistus gyvūnus su numatomu ir pasireiškusiu žalingu fenotipu.

5. Gyvūnų lervos įtraukiamos į ataskaitą nuo tada, kai jos tampa pajėgios savarankiškai maitintis.

6. Žinduolių vaisiai ir embrionai į ataskaitą neįtraukiami; į ją įtraukiami tik gimę, įskaitant tuos, kurie gimė atliekant Cezario pjūvį, ir gyvi gyvūnai.

7. Jei gyvūnams atliekama sunkesnė nei sunki procedūra, nepriklausomai nuo to, ar ji atliekama turint išankstinį leidimą ar ne, apie tokius gyvūnus ir jų naudojimo atvejus teikiamos įprastinės ataskaitos, kaip apie bet kokius kitus naudojimo atvejus, o atlikta procedūra priskiriama prie sunkių procedūrų kate­gorijos. Valstybių narių pastabų skirsnyje turėtų būti pateikta pastaba ir nurodytos gyvūnų rūšys ir skaičiai, taip pat nurodyta, ar suteiktas išankstinis leidimas taikyti išimtį, išsamūs duomenys apie naudojimą ir priežastys, dėl kurių taikyta sunkesnė nei sunki procedūra.

8. Duomenys teikiami apie tuos metus, kuriais procedūra baigta. Jei tyrimas atliekamas dvejus kalendorinius metus, visi gyvūnai gali būti įtraukiami į metų, kuriais baigta paskutinė procedūra, ataskaitą, jei kompetentinga institucija suteikia leidimą taikyti tokią kasmetinio ataskaitų teikimo išimtį. Jei projektai vykdomi ilgiau nei dvejus kalendorinius metus, ataskaitos apie gyvūnus teikiamos tais metais, kuriais jie buvo nužudyti arba nugaišo.

9. Pasirinkus kategoriją „Kita“, pastabų skirsnyje privaloma pateikti išsa­mesnių duomenų.

A. GENETIŠKAI PAKEISTI GYVŪNAI

1. Statistinėse ataskaitose prie genetiškai pakeistų gyvūnų priskiriami gene­tiškai modifikuoti gyvūnai (transgeniniai, su inaktyvuotu genu ir kitaip genetiškai pakeisti gyvūnai), taip pat natūraliai pasitaikantys ar indukuoti mutantai.

2. Pranešama apie tuos genetiškai pakeistus gyvūnus, kurie naudojami:

a) siekiant sukurti naują gyvūnų liniją;

b) siekiant išlaikyti nusistovėjusią gyvūnų su numatomu ir pasireiškusiu žalingu fenotipu liniją arba

c) siekiant atlikti kitas (mokslines) procedūras (t. y. ne kurti ar išlaikyti gyvūnų liniją).

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 8

55

3. Kuriant naują gyvūnų liniją turi būti pranešama apie visus genetinių paki­timų turinčius gyvūnus. Be to, turi būti pranešama apie gyvūnus, naudojamus superovuliacijos, vazektomijos, embriono implantavimo tikslais (tokiais atvejais patys gyvūnai gali būti genetiškai pakitę). Neturėtų būti pranešama apie gene­tiškai normalius gyvūnus (laukinių gyvūnų jauniklius), gimusius kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją.

4. Kategorijoje „tikslai“ gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją, turėtų būti priskiriami prie gyvūnų, naudojamų „fundamentaliųjų mokslinių tyrimų“ arba „perkėlimo ir taikomųjų mokslinių tyrimų“ tikslais ir nurodomi atitinkamos kategorijos, prie kurios priskiriama kuriama linija, eilu­tėje.

5. Nauja genetiškai pakeistų gyvūnų padermė ar linija laikoma nusisto­vėjusia, kai genetinis pakitimas perduodamas stabiliai, t y. bent per dvi kartas, ir atliktas gerovės vertinimas.

6. Gerovės vertinime nustatoma, ar tikimasi, kad naujai sukurta linija turės numatomą žalingą fenotipą, ir, jei taip, tokie gyvūnai toliau priskiriami prie kategorijos „Nusistovėjusių genetiškai pakeistų, kitoms procedūroms nenaudo­jamų gyvūnų kolonijų išlaikymas“ arba, jei taikoma, nurodomi prie kitų proce­dūrų, kurioms jie yra naudojami. Jei gerovės vertinime daroma išvada, kad nesitikima, jog tokios linijos gyvūnai turės žalingą fenotipą, jų veisimas nepris­kiriamas procedūros taikymo sričiai ir apie juos ataskaitų teikti nebereikia.

7. Prie kategorijos „Nusistovėjusių genetiškai pakeistų, kitoms procedū­roms nenaudojamų gyvūnų kolonijų išlaikymas“ priskiriami gyvūnai, reika­lingi siekiant išlaikyti nusistovėjusių linijų genetiškai pakeistų gyvūnų kolonijas ir turintys numatomą žalingą fenotipą, kurie dėl žalingo genotipo patyrė skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą. Numatomas gyvūnų linijos išlaikymo tikslas nenurodomas.

8. Visi kitoms procedūroms (ne siekiant sukurti ar išlaikyti genetiškai pakeistų gyvūnų liniją) naudojami genetiškai pakeisti gyvūnai ataskaitoje turėtų būti nurodomi pagal atitinkamus jų naudojimo tikslus (kaip ir genetiškai nepakeisti gyvūnai). Šių gyvūnų žalingas fenotipas gali būti pasireiškęs arba ne.

9. Genetiškai pakeisti gyvūnai su pasireiškusiu žalingu fenotipu, nužudyti siekiant panaudoji jų organus arba audinius, ataskaitoje nurodomi pagal atitin­kamus pirminius organų ir (arba) audinių naudojimo tikslus.

B. DUOMENŲ KATEGORIJOS

Tolesni skirsniai pateikti laikantis struktūrinės schemos kategorijų ir susijusių antraščių išdėstymo tvarkos.

1. Gyvūno tipas

i) Visų rūšių galvakojų duomenys turi būti pateikti po antrašte galvakojai ir į ataskaitas įtraukiami nuo tada, kai gyvūnas tampa pajėgus savarankiškai maitintis, t. y. aštuonkojai ir kalmarai – iš karto po inkubacijos, o sepijos – po inkubacijos praėjus maždaug septynioms dienoms.

ii) Žuvys turėtų būti įtraukiamos į ataskaitą nuo tada, kai jos tampa pajėgios savarankiškai maitintis. Optimaliomis veisimosi sąlygomis (apie +28 °C) laikomos zebrinės danijos turėtų būti įtraukiamos į ataskaitą po apvaisinimo praėjus 5 dienoms.

iii) Dėl mažo kai kurių rūšių žuvų ir galvakojų dydžio apskaičiavimai gali būti apytikriai.

2. Pakartotinis naudojimas

i) Pabaigus kiekvieną procedūrą turėtų būti pateikiama ataskaita apie kiekvieną gyvūno naudojimo atvejį.

ii) Statistiniai duomenys apima anksčiau moksliniams tyrimams nenaudotų gyvūnų skaičių, atsižvelgiant tik į jų rūšį ir gimimo vietą. Taigi pakarto­tinai naudojamų gyvūnų gimimo vieta nenurodoma.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 9

56

iii) Tolesnėse kategorijose nurodomas gyvūnų naudojimo procedūroms atvejų skaičius. Taigi šie skaičiai negali būti kryžmine nuoroda susieti su bendru moksliniams tyrimams nenaudotų gyvūnų skaičiumi.

iv) Pakartotinai panaudotų gyvūnų skaičius negali būti grindžiamas duomenimis, nes kai kurie gyvūnai gali būti pakartotinai naudojami daugiau nei vieną kartą.

v) Turėtų būti nurodomas faktinis procedūrai naudojamo gyvūno kančios lygis. Tam tikrais atvejais tam gali turėti įtakos ankstesnis naudojimas. Tačiau gyvūnus naudojant tolesnėms procedūroms kančios sunkumo lygis ne visada gali didėti, o kai kuriais atvejais jis gali net sumažėti (pripratimas). Todėl sunkumo lygio nereikėtų stengtis automatiškai sumuoti, atsižvelgiant į anks­tesnį gyvūno naudojimą. Apie tai turėtų būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Pakartotinis naudojimas, palyginti su nuolatiniu naudojimu

Procedūra – vieno gyvūno naudojimas vienam mokslo ir (arba) eksperimento, ir (arba) švietimo, ir (arba) mokymo tikslui. Viena naudojimo procedūra trunka nuo pirmo metodo taikymo gyvūnui pradžios iki tada, kai baigiami rinkti duomenys, pateikiamos pastabos ar pasiekiamas švietimo tikslas. Paprastai tai būna vienas eksperimentas, bandymas ar metodo praktika.

Vieną procedūrą gali sudaryti keli etapai (metodai), kuriais būtinai turi būti siekiama vieno rezultato ir kuriems turi būti naudojamas tas pats gyvūnas.

Galutinis naudotojas teikia visos procedūros, įskaitant pasiruošimą (nepriklau­somai nuo jo vietos), ataskaitą ir atsižvelgia į procedūros sunkumo lygį, susijusį su pasiruošimu.

Pasiruošimo pavyzdžiais gali būti chirurginės procedūros (tokios kaip kaniulia­cija, telemetrinių įtaisų implantavimas, kiaušidžių pašalinimas, kastravimas, hipo­fizės pašalinimas ir t. t.) ir nechirurginės procedūros (tokios kaip maitinimas kitokiu maistu, diabeto sukėlimas ir t. t.). Tas pats taikoma genetiškai pakeistų gyvūnų veisimo atveju – kai gyvūnas naudojamas numatytai procedūrai, galutinis naudotojas teikia visos procedūros ataskaitą, atsižvelgdamas į procedūros sunkumo lygį, susijusį su fenotipu. Daugiau informacijos galima rasti genetiškai pakeistiems gyvūnams skirtame skirsnyje.

Jei paruoštas gyvūnas dėl išskirtinių priežasčių nenaudojamas mokslinių tyrimų tikslais ir atliekant gyvūno paruošimo darbus buvo viršytas mažiausio skausmo, kančios, baimės ir ilgalaikio sužalojimo lygis, gyvūną ruošusi įstaiga turėtų pateikti pagal numatytą gyvūno naudojimo tikslą suskirstytus statistinius duomenis apie paruošimą kaip atskirą procedūrą.

3. Gimimo vieta

Gyvūnai, gimę pas ES registruotą veisėją

Gyvūnai, gimę ES ne pas registruotą veisėją

Gyvūnai, gimę kitose Europos šalyse

Gyvūnai, gimę kitose pasaulio šalyse

i) Kilmė grindžiama gimimo vieta, t. y. „gimęs [tam tikroje vietoje]“, o ne vieta, iš kurios gyvūnas tiekiamas.

ii) Gyvūnai, gimę pas ES registruotą veisėją, apima gyvūnus, gimusius pas veisėjus, turinčius leidimą ir registruotus pagal Direktyvos 2010/63/ES 20 straipsnį.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 10

57

iii) Gyvūnai, gimę ES ne pas registruotą veisėją, apima tokius ne pas registruotą veisėją gimusius gyvūnus kaip laukiniai gyvūnai, ūkio gyvuliai (išskyrus atvejus, kai veisėjas turi leidimą ir yra registruotas) ir gyvūnus, kuriems pagal Direktyvos 2010/63/ES 10 straipsnio 3 dalį taikomos išimtys.

iv) Gyvūnai, gimę kitose Europos šalyse, ir gyvūnai, gimę kitose pasaulio šalyse, apima visus gyvūnus, nepriklausomai nuo to, ar jie veisti registruotose veisimo įstaigose, ar kitose įstaigose, ir laisvėje pagautus gyvūnus.

4. Nežmoginiai primatai. Šaltinis

Gyvūnai, gimę ES pas registruotą veisėją

Gyvūnai, gimę kitose Europos šalyse

Gyvūnai, gimę Azijoje

Gyvūnai, gimę Amerikoje

Gyvūnai, gimę Afrikoje

Gyvūnai, gimę kitur

Šioje ataskaitoje:

i) Gyvūnai, gimę kitose Europos šalyse, apima gyvūnus, gimusius Turkijoje, Rusijoje ir Izraelyje.

ii) Gyvūnai, gimę Azijoje, apima gyvūnus, gimusius Kinijoje.

iii) Gyvūnai, gimę Amerikoje, apima gyvūnus, gimusius Šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

iv) Gyvūnai, gimę Afrikoje, apima gyvūnus, gimusius Mauricijuje.

v) Gyvūnai, gimę kitur, apima gyvūnus, gimusius Australazijoje.

Gyvūnų, priskiriamų prie gyvūnų, gimusių kitur, kilmė tiksliai nurodoma teikiant duomenis kompetentingai institucijai.

5. Nežmoginiai primatai. Karta

F0

F1

F2 ar vėlesnė

Savarankiška kolonija

i) Kol kolonija nėra savarankiška, joje gimę gyvūnai turėtų būti priskiriami prie F0, F1, F2 ar vėlesnės kartos, atsižvelgiant į jų kartą pagal motinos liniją.

ii) Kai visa kolonija tampa savarankiška, visi joje gimę gyvūnai turėtų būti priskiriami prie savarankiškos kolonijos, nepriklausomai nuo jų kartos pagal motinos liniją.

6. Genetinis statusas

Genetiškai nepakeisti

Genetiškai pakeisti, be žalingo fenotipo

Genetiškai pakeisti, su žalingu fenotipu

i) Prie genetiškai nepakeistų gyvūnų priskiriami visi genetiškai nepakeisti gyvūnai, įskaitant genetiškai normalius motininius gyvūnus, naudojamus kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją ir (arba) padermę.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 11

58

ii) Genetiškai pakeisti gyvūnai be žalingo fenotipo apima gyvūnus, naudojamus kuriant naują gyvūnų liniją ir turinčius genetinį pakitimą, kuriems žalingas fenotipas nepasireiškė, ir genetiškai pakeistus gyvūnus, naudojamus kitoms procedūroms (išskyrus kūrimą ar išlaikymą), kuriems žalingas fenotipas nepasireiškė.

iii) Genetiškai pakeisti gyvūnai su žalingu fenotipu apima:

a) gyvūnus su pasireiškusiu žalingu fenotipu, naudojamus kuriant naują liniją;

b) gyvūnus, naudojamus nusistovėjusiai linijai išlaikyti, su numatomu ir pasireiškusiu žalingu fenotipu ir

c) genetiškai pakeistus gyvūnus su pasireiškusiu žalingu fenotipu, naudo­jamus kitoms procedūroms (išskyrus kūrimą ar išlaikymą).

7. Naujos genetiškai pakeistų gyvūnų linijos kūrimas

Gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją ir (arba) padermę

Gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją ir (arba) padermę – gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją ir (arba) padermę ir skiriami nuo kitų gyvūnų, naudojamų fundamentaliųjų moks­linių tyrimų arba perkėlimo arba taikomųjų mokslinių tyrimų tikslais.

8. Procedūros sunkumas

i) Be galimybės atgaivinti. Gyvūnai, kuriems atliekant procedūrą visą laiką taikyta bendroji anestezija, po kurios gyvūnas neatgavo sąmonės, priskiriami prie gyvūnų, kuriems taikyta procedūra be galimybės atgaivinti.

ii) Lengva (iki ir įskaitant). Gyvūnai, kurie atliekant procedūrą patyrė ne daugiau kaip trumpalaikį nedidelį skausmą, kančią ar baimę, taip pat gyvūnai, kurių gerovė ar bendra būklė dėl procedūros iš esmės nepablogėjo, priskiriami prie gyvūnų, kuriems taikyta lengva procedūra. Pastaba. Prie šios kategorijos taip pat priskiriami visi projekte, kuriam vykdyti išduotas leidimas, naudojami gyvūnai, kurie, kaip iš tikrųjų pastebėta, nepatyrė tokio skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo, kuris prilygtų adatos dūriui, atliktam laikantis geros veterinarinės praktikos, išskyrus gyvūnus, kurie reikalingi siekiant išlaikyti nusistovėjusių linijų genetiškai pakeistų gyvūnų su numatomu žalingu fenotipu, kolonijas ir kurie dėl žalingo genotipo nepatyrė skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalo­jimo.

iii) Vidutinio sunkumo. Gyvūnai, kurie atliekant procedūrą patyrė trumpalaikį vidutinio stiprumo skausmą, kančią ar baimę arba ilgalaikį nedidelį skausmą, kančią ar baimę, taip pat kurių gerovė ar bendra būklė dėl procedūrų vidu­tiniškai pablogėjo, priskiriami prie gyvūnų, kuriems taikyta vidutinio sunkumo procedūra.

iv) Sunki. Gyvūnai, kurie atliekant procedūrą patyrė stiprų skausmą, kančią ar baimę arba ilgalaikį vidutinį skausmą, kančią ar baimę, taip pat kurių gerovė ar bendra būklė dėl procedūrų labai pablogėjo, priskiriami prie gyvūnų, kuriems taikyta sunki procedūra.

v) Jei taikyta sunkesnė nei sunki procedūra, nepriklausomai nuo to, ar ji atlie­kama turint išankstinį leidimą ar ne, tokie gyvūnai ir jų naudojimas priski­riami prie kategorijos sunki procedūra. Valstybių narių pastabų skirsnyje turėtų būti pateikta pastaba ir nurodytos gyvūnų rūšys ir skaičiai, taip pat nurodyta, ar suteiktas išankstinis leidimas taikyti išimtį, išsamūs duomenys apie naudojimą ir priežastys, dėl kurių taikyta sunkesnė nei sunki procedūra.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 12

59

9. Tikslai

Fundamentalieji moksliniai tyrimai

Perkėlimo ir taikomieji moksliniai tyrimai

Teisės aktais grindžiamas naudojimas ir įprastinė gamyba

Gamtinės aplinkos apsauga siekiant užtikrinti žmonių ar gyvūnų sveikatą ar gerovę

Rūšių išsaugojimas

Aukštasis mokslas ar mokymas siekiant įgyti profesinių žinių, jas išsaugoti ar patobulinti

Teismo ekspertizės

Nusistovėjusių genetiškai pakeistų, kitoms procedūroms nenaudotų gyvūnų kolonijų išlaikymas

i) Fundamentalieji moksliniai tyrimai

Fundamentalieji moksliniai tyrimai apima fundamentaliuosius tyrimus, įskai­tant fiziologiją. Tai tyrimai, kuriais siekiama plėsti žinias apie gyvųjų orga­nizmų ir aplinkos įprastinę ir anomalią struktūrą, veikimą ir elgesį; prie jų priskiriami fundamentalieji toksikologijos tyrimai. Tai tyrinėjimai ir analizė, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas geresniam ar išsamesniam dalyko, reiškinio ar esminių gamtos dėsnių supratimui, o ne konkrečiam praktiniam rezultatų pritaikymui.

Gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją (įskai­tant dviejų linijų sukryžminimą) ir skirti naudoti fundamentaliųjų mokslinių tyrimų tikslais (t. y. vystymosi biologijos, imunologijos), turėtų būti skirs­tomi pagal tikslą, kuriam jie yra sukurti. Be to, jie turėtų būti priskirti prie kategorijos „Naujos genetinės linijos kūrimas. Gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją ir (arba) padermę“.

Kuriant naują gyvūnų liniją turi būti pranešama apie visus genetinių paki­timų turinčius gyvūnus. Be to, prie šios kategorijos priskiriami kuriant liniją, pvz., superovuliacijos, vazektomijos, embriono implantavimo tikslais, naudojami gyvūnai. Į ataskaitas neturėtų būti įtraukiami duomenys apie genetiškai nepakeistus (laukinių) gyvūnų jauniklius.

Nauja genetiškai pakeistų gyvūnų padermė ar linija laikoma nusistovėjusia, kai genetinis pakitimas perduodamas stabiliai, t y. bent per dvi kartas, ir atliktas gerovės vertinimas.

ii) Perkėlimo ir taikomieji moksliniai tyrimai

Perkėlimo ir taikomieji moksliniai tyrimai – gyvūnų naudojimas 5 straipsnio b ir c punktuose nurodytais tikslais, išskyrus bet kokį teisės aktais grin­džiamą gyvūnų naudojimą.

Be to, šiems tyrimams priskiriama tiriamoji toksikologija ir tyrinėjimai, skirti pasirengti teikti teisės aktais grindžiamą paraišką ir vystyti metodą Jie neapima tyrimų, reikalingų teikiant teisės aktais grindžiamą paraišką.

Gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją (įskai­tant dviejų linijų sukryžminimą) ir skirti naudoti perkėlimo arba taikomųjų mokslinių tyrimų tikslais (t. y. vėžio mokslinių tyrimų, skiepų kūrimo), ataskaitoje turėtų būti nurodyti pagal tikslą, kuriam jie yra sukurti. Be to, jie turėtų būti priskirti prie kategorijos „Naujos genetinės linijos kūrimas. Gyvūnai, naudojami kuriant naują genetiškai pakeistų gyvūnų liniją ir (arba) padermę“.

Kuriant naują gyvūnų liniją turi būti pranešama apie visus genetinių paki­timų turinčius gyvūnus. Be to, prie šios kategorijos priskiriami kuriant liniją, pvz., superovuliacijos, vazektomijos, embriono implantavimo tikslais, naudojami gyvūnai. Į ataskaitas neturėtų būti įtraukiami duomenys apie genetiškai nepakeistus (laukinių) gyvūnų jauniklius.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 13

60

Nauja genetiškai pakeistų gyvūnų padermė ar linija laikoma nusistovėjusia, kai genetinis pakitimas perduodamas stabiliai, t y. bent per dvi kartas, ir atliktas gerovės vertinimas.

iii) Teisės aktais grindžiamas naudojimas ir įprastinė gamyba pagal tipą

Tai gyvūnų naudojimas procedūroms, atliekamoms siekiant laikytis produktų ir (arba) medžiagų gamybos, tiekimo rinkai ir išlaikymo joje teisinių reika­lavimų, įskaitant maisto produktų ir pašarų saugos ir rizikos vertinimą. Ši kategorija apima bandymus su produktais ir (arba) medžiagomis, dėl kurių pastaruoju metu neteikta teisės aktais grindžiama paraiška; tačiau jei teisės aktais grindžiama paraiška būtų buvusi teikiama, tokie bandymai būtų į ją įtraukti (t. y. bandymai su tokiais produktais ir (arba) medžiagomis, kurių kūrimo procesas buvo nepabaigtas).

Be to, prie šios kategorijos priskiriami gyvūnai, naudojami produktų gamybos procese, kuriam reikalingas reguliavimo institucijos patvirtinimas (pvz., prie šios kategorijos turėtų būti priskirti gyvūnai, naudojami gaminant medicinos produktams serumo pagrindu).

Prie šios kategorijos nepriskiriamas veiksmingumo kuriant naujus medicinos produktus bandymas; jis turėtų būti priskirtas prie kategorijos „Perkėlimo arba taikomieji moksliniai tyrimai“.

iv) Gamtinės aplinkos apsauga siekiant užtikrinti žmonių ar gyvūnų sveikatą ar gerovę

Prie šios kategorijos priskiriami tyrimai, kuriais siekiama tirti ir suprasti tokius reiškinius kaip aplinkos tarša ir biologinės įvairovės nykimas, taip pat laukinių gyvūnų epidemiologijos tyrimai.

Prie šios kategorijos nepriskiriamas bet koks teisės aktais grindžiamas gyvūnų naudojimas ekotoksikologijos tikslais.

v) Aukštasis mokslas ar mokymas siekiant įgyti profesinių žinių, jas išsaugoti ar patobulinti

Prie šios kategorijos priskiriamas mokymas, skirtas įgyti ir išlaikyti praktinę metodų taikymo kompetenciją, kaip reikalaujama pagal 23 straipsnio 2 dalį.

vi) Nusistovėjusių genetiškai pakeistų, kitoms procedūroms nenaudotų gyvūnų kolonijų išlaikymas

Prie šios kategorijos priskiriamas konkretus skaičius gyvūnų, reikalingų norint išlaikyti nusistovėjusių linijų genetiškai pakeistų gyvūnų su numatomu žalingu fenotipu ir dėl žalingo genotipo patyrusių skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą kolonijas. Tikslas, dėl kurio veisiama gyvūnų linija, nenurodomas.

Prie šios kategorijos nepriskiriami gyvūnai, reikalingi kuriant naują gene­tiškai pakeistų gyvūnų liniją, ir kitoms procedūroms (t. y. ne kūrimui ir (arba) veisimui) naudojami gyvūnai.

10. Fundamentalieji moksliniai tyrimai

Onkologija

Širdies ir kraujagyslių kraujotakos ir limfinė sistema

Nervų sistema

Kvėpavimo sistema

Virškinimo sistema, įskaitant kepenis

Raumenų ir skeleto sistema

Imuninė sistema

Urogenitalinė ir (arba) reprodukcijos sistema

Jutimo organai (oda, akys ir ausys)

Endokrininė sistema ir (arba) metabolizmas

Multisisteminiai tyrimai

Etologija ir (arba) gyvūnų elgesys, ir (arba) gyvūnų biologija

Kita

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 14

61

i) Onkologija

Prie šios kategorijos turėtų būti priskiriami visi onkologijos srities moksliniai tyrimai, nepriklausomai nuo tikslinės sistemos.

ii) Nervų sistema

Prie šios kategorijos priskiriama neurologija, periferinės ar centrinės nervų sistemos tyrimai, psichologija.

iii) Jutimo organai (oda, akys ir ausys)

Nosies tyrimai turėtų būti priskiriami prie „Kvėpavimo sistemos“, o liežuvio tyrimai – prie „Virškinimo sistemos, įskaitant kepenis“.

iv) Multisisteminiai tyrimai

Prie šios kategorijos turėtų būti priskiriami tik tyrimai, kuriuos atliekant pagrindinis dėmesys skiriamas daugiau nei vienai sistemai (pvz., kai kurių infekcinių ligų tyrimai), išskyrus onkologiją.

v) Etologijos ir (arba) gyvūnų elgesio, ir (arba) gyvūnų biologijos kategorija apima tiek laisvėje, tiek nelaisvėje gyvenančius gyvūnus; pagrindinis tikslas – sukaupti daugiau informacijos apie konkrečias gyvūnų rūšis.

vi) Kita

Moksliniai tyrimai, nesusiję su pirmiau išvardytais organais ir (arba) siste­momis arba neskirti konkrečiam organui ir (arba) sistemai tirti.

vii) Pastabos

Gyvūnai, naudojami užkrečiamosios ligos sukėlėjams, užkrato pernešėjams ir navikams gauti ir išlaikyti, gyvūnai, naudojami kitai biologinei medžiagai, ir gyvūnai, naudojami polikloniniams antikūnams gauti perkėlimo ir (arba) taikomųjų mokslinių tyrimų tikslais, išskyrus monokloninių antikūnų gamybą taikant ascito metodą (pastaroji priskiriama prie kategorijos „Teisės aktais grindžiamas naudojimas ir įprastinė gamyba pagal tipą“), turėtų būti priski­riami prie atitinkamų kategorijų „Fundamentalieji moksliniai tyrimai“ arba „Perkėlimo ir taikomieji moksliniai tyrimai“ sričių. Reikia atidžiai nustatyti tyrimų tikslą, nes gali tikti visos į abiejų kategorijų sąrašus įtrauktos sritys, tačiau turi būti nurodytas tik pagrindinis tikslas.

11. Perkėlimo ir taikomieji moksliniai tyrimai

Žmogaus vėžys

Žmogaus infekciniai sutrikimai

Žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai

Žmogaus nervų ir psichikos sistemos sutrikimai

Žmogaus kvėpavimo sistemos sutrikimai

Žmogaus virškinimo sistemos, įskaitant kepenis, sutrikimai

Žmogaus raumenų ir kaulų sistemos sutrikimai

Žmogaus imuninės sistemos sutrikimai

Žmogaus urogenitalinės ir (arba) reprodukcijos sistemos sutrikimai

Žmogaus jutimo organų (odos, akių ir ausų) sutrikimai

Žmogaus endokrininės sistemos ir (arba) metabolizmo sutrikimai

Kiti žmogaus sveikatos sutrikimai

Gyvūnų ligos ir sveikatos sutrikimai

Gyvūnų gerovė

Ligų diagnozė

Augalų ligos

Teisės aktais negrindžiama toksikologija ir ekotoksikologija

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 15

62

i) Prie šios kategorijos turėtų būti priskiriami visi taikomieji moksliniai tyrimai, skirti žmogaus vėžiui ir žmogaus infekciniams sutrikimams tirti, nepriklau­somai nuo tikslinės sistemos.

ii) Prie šios kategorijos neturėtų būti priskiriamas joks teisės aktais grindžiamas gyvūnų naudojimas (pvz., teisės aktais grindžiami kancerogeniškumo tyrimai).

iii) Su nosimi susijusių sutrikimų tyrimai turėtų būti priskiriami prie kategorijos „Žmogaus kvėpavimo sistemos sutrikimai“, o su liežuviu susijusių sutrikimų tyrimai – prie kategorijos „Žmogaus virškinimo sistemos, įskaitant kepenis, sutrikimai“.

iv) Ligų diagnozei naudojami gyvūnai apima gyvūnus, naudojamus tiesioginei tokių ligų kaip pasiutligė ir botulizmas diagnozei, tačiau neapima teisės aktais grindžiamo gyvūnų naudojimo.

v) Teisės aktais negrindžiama toksikologija apima tiriamąją toksikologiją ir tyri­nėjimus, skirtus pasirengti teikti teisės aktais grindžiamą paraišką ir vystyti metodą. Prie šios kategorijos nepriskiriami tyrimai, reikalingi teikiant teisės aktais grindžiamas paraiškas (pirminiai tyrimai, didžiausios toleruojamos dozės tyrimai).

vi) Prie gyvūnų gerovės kategorijos turėtų būti priskiriami tyrimai, nurodyti Direktyvos 2010/63/ES 5 straipsnio b punkto iii papunktyje.

vii) Pastabos

Gyvūnai, naudojami užkrečiamosios ligos sukėlėjams, užkrato pernešėjams ir navikams gauti ir išlaikyti, gyvūnai, naudojami kitai biologinei medžiagai, ir gyvūnai, naudojami polikloniniams antikūnams gauti perkėlimo ir (arba) taikomųjų mokslinių tyrimų tikslais, išskyrus monokloninių antikūnų gamybą taikant ascito metodą (pastaroji priskiriama prie kategorijos „Teisės aktais grindžiamas naudojimas ir įprastinė gamyba pagal tipą“), turėtų būti priski­riami prie atitinkamų kategorijų „Fundamentalieji moksliniai tyrimai“ arba „Perkėlimo ir taikomieji moksliniai tyrimai“ sričių. Reikia atidžiai nustatyti tyrimų tikslą, nes gali tikti visos į abiejų kategorijų sąrašus įtrauktos sritys, tačiau turi būti nurodytas tik pagrindinis tikslas.

12. Teisės aktais grindžiamas naudojimas ir įprastinė gamyba

i) Tai gyvūnų naudojimas procedūroms, atliekamoms siekiant laikytis produktų ir (arba) medžiagų gamybos, pateikimo rinkai ir išlaikymo joje teisinių reika­lavimų, įskaitant maisto produktų ir pašarų saugos ir rizikos vertinimą.

ii) Prie šios kategorijos priskiriami bandymai su produktais ir (arba) medžia­gomis, dėl kurių nepateikta teisės aktais grindžiama paraiška (t. y. bandymai, atlikti su tais produktais ir (arba) medžiagomis, dėl kurių buvo numatyta teikti teisės aktais grindžiamą paraišką, tačiau kuriuos kūrėjas galiausiai pripažino netinkamais rinkai, todėl jų kūrimo procesas buvo neužbaigtas).

iii) Be to, prie šios kategorijos priskiriami gyvūnai, naudojami produktų gamybos procese, kuriam reikalingas reguliavimo institucijos patvirtinimas (pvz., prie šios kategorijos turėtų būti priskirti gyvūnai, naudojami gaminant medicinos produktus serumo pagrindu).

13. Teisės aktais grindžiamas naudojimas ir įprastinė gamyba pagal tipą

Kokybės kontrolė (įskaitant partijos saugos ir stiprumo bandymus)

Kiti veiksmingumo ir toleravimo bandymai

Toksiškumo ir kiti saugos bandymai, įskaitant farmakologiją

Įprastinė gamyba

i) Prie šios kategorijos nepriskiriami veiksmingumo kuriant naują medicinos produktą bandymai; jie turėtų būti priskirti prie kategorijos „Perkėlimo arba taikomieji moksliniai tyrimai“.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 16

63

ii) Kokybės kontrolei naudojami gyvūnai apima gyvūnus, naudojamus galutinio produkto ir jo sudedamųjų dalių grynumo, stabilumo, veiksmingumo, stiprumo ir kitiems kokybės kontrolės parametrams tirti; taip pat prie šios kategorijos priskiriama visa gamybos proceso metu registravimo tikslais vykdoma kontrolė, siekiant atitikties visiems kitiems nacionaliniams ar tarp­tautiniams reguliavimo arba gamintojo vidaus politikos reikalavimams. Prie šios kategorijos priskiriami pirogeniškumo bandymai.

iii) Kiti veiksmingumo ir toleravimo bandymai. Prie šios kategorijos priskiriami biocidų ir pesticidų veiksmingumo bandymai, taip pat gyvūnų mityboje naudojamų priedų toleravimo bandymai.

iv) Toksiškumo ir kiti saugos bandymai (įskaitant produktų ir prietaisų, naudo­jamų žmonėms gydyti, stomatologijoje ir veterinarijoje, saugos vertinimą) apima bandymus, atliekamus su produktais ar medžiagomis, siekiant nusta­tyti, kokia yra tikimybė, kad naudojami pagal paskirtį arba ne pagal paskirtį ir gaminami tie produktai ar medžiagos galėtų turėti pavojingą ar nepagei­daujamą poveikį žmonėms ar gyvūnams, taip pat nustatyti, ar tie produktai ar medžiagos gali teršti arba teršia aplinką.

v) Įprastinė gamyba apima monokloninių antikūnų gamybą (taikant ascito metodą) ir kraujo produktų, įskaitant polikloninius antiserumus, gamybą taikant nustatytus metodus. Prie šios kategorijos nepriskiriamas gyvūnų skie­pijimas siekiant, kad susiformuotų hibridomos; jis priskirtinas prie atitin­kamos fundamentaliųjų ar taikomųjų mokslinių tyrimų kategorijos.

14. Bandymai pagal teisės aktus

Žmonėms naudoti skirtus medicinos produktus reglamentuojantys teisės aktai

Veterinarijoje naudoti skirtus medicinos produktus ir jų liekanas reglamentuo­jantys teisės aktai

Medicinos prietaisus reglamentuojantys teisės aktai

Pramonines chemines medžiagas reglamentuojantys teisės aktai

Augalų apsaugos produktus reglamentuojantys teisės aktai

Biocidus reglamentuojantys teisės aktai

Maisto produktus, įskaitant su maistu besiliečiančias medžiagas, reglamentuo­jantys teisės aktai

Pašarus reglamentuojantys teisės aktai, įskaitant tikslinių gyvūnų, darbuotojų ir aplinkos saugai skirtus teisės aktus

Kosmetikos sritį reglamentuojantys teisės aktai

Kita

i) Prie kiekvieno numatomo pradinio naudojimo atvejo turėtų būti nurodytas teisinis reikalavimas.

ii) Vandens kokybė. Jei tai susiję, pvz., su vandentiekio vandeniu, turi būti priskiriama prie maisto produktus reglamentuojančių teisės aktų kategorijos.

15. Teisiniai reikalavimai

ES reikalavimus atitinkantys teisės aktai

Tik nacionalinius reikalavimus atitinkantys teisės aktai (ES valstybėse narėse)

Tik ne ES reikalavimus atitinkantys teisės aktai

i) Pagal šią kategoriją galima nustatyti skirtingų teisinių reikalavimų derėjimo lygį. Svarbiausia ne tai, kas prašo atlikti bandymą, bet kurių teisės aktų laikomasi, pirmiausia siekiant kuo didesnio derėjimo.

ii) Jei nacionaliniai teisės aktai priimti pagal ES teisės aktus, turi būti pasirinkta tik kategorija „ES reikalavimus atitinkantys teisės aktai“.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 17

64

iii) Be to, prie kategorijos „ES reikalavimus atitinkantys teisės aktai“ priskiriami visi tarptautiniai reikalavimai, kurie kartu atitinka ir ES reikalavimus (pvz., Tarptautinės konferencijos dėl žmonėms skirtų vaistinių preparatų registracijai taikomų techninių reikalavimų suderinimo (angl. santrumpa ICH), tarptautinio bendradarbiavimo dėl veterinarinių vaistų registracijai taikomų techninių reikalavimų suderinimo (angl. santrumpa VICH), Ekonominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijos (EBPO) bandymų gairės, Europos farmakopėjos monografijos).

iv) Kategorija „Tik nacionalinius reikalavimus atitinkantys teisės aktai (ES vals­tybėse narėse)“ pasirenkama tik tuo atveju, kai bandymas atliekamas siekiant laikytis vienos ar kelių valstybių narių reikalavimų, bet nebūtinai tos vals­tybės narės, kurioje atliekamas darbas. Tačiau lygiaverčio ES reikalavimo nėra.

v) Kategorija „Tik ne ES reikalavimus atitinkantys teisės aktai“ turi būti pasi­renkama tuo atveju, kai nėra lygiaverčio reikalavimo atlikti bandymą, siekiant laikytis ES reikalavimų.

16. Kokybės kontrolė (įskaitant partijos saugos ir stiprumo bandymus)

Partijos saugos bandymai

Pirogeniškumo bandymai

Partijos stiprumo bandymai

Kitos kokybės kontrolės priemonės

Prie kategorijos „Partijos saugos bandymai“ pirogeniškumo bandymai nepriski­riami. Pastarieji priskiriami prie atskiros kategorijos „Pirogeniškumo bandymai.“

17. Toksiškumo ir kiti saugos bandymai pagal bandymo tipą

Ūmaus (vienos dozės) toksiškumo bandymo metodai (įskaitant ribos nustatymo bandymą)

Odos dirginimas ir (arba) ėsdinimas

Odos jautrinimas

Akių dirginimas ir (arba) ėsdinimas

Kartotinių dozių toksiškumas

Kancerogeniškumas

Genotoksiškumas

Toksinis poveikis reprodukcijai

Toksinis poveikis vystymuisi

Neurotoksiškumas

Kinetika (farmakokinetika, toksikokinetika, liekanų išnykimas)

Farmakodinamika (įskaitant saugos farmakologiją)

Fototoksiškumas

Ekotoksiškumas

Maisto produktų ir pašarų srities saugos bandymai

Tikslinių gyvūnų sauga

Kita

i) Imunotoksikologiniai bandymai turėtų būti priskiriami prie kategorijos „Kartotinių dozių toksiškumas.“

ii) Kinetika (farmakokinetika, toksikokinetika, liekanų išnykimas). Jei toksiko­kinetikos bandymai sudaro teisės aktais grindžiamų kartotinių dozių toksiš­kumo tyrimų dalį, jie turėtų būti priskiriami prie kategorijos „Kartotinių dozių toksiškumas“.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 18

65

iii) Prie kategorijos „Saugos bandymai maisto produktų ir pašarų srityje“ priski­riami geriamojo vandens bandymai (įskaitant tikslinių gyvūnų saugos bandymus).

iv) Tikslinių gyvūnų saugos bandymai – bandymai, kuriais siekiama užtikrinti, kad konkrečiam gyvūnui skirtas produktas gali būti saugiai naudojamas tos rūšies gyvūnams (išskyrus partijos saugos bandymus, kurie priskiriami prie kokybės kontrolės).

18. Ūmaus ir pusiau ūmaus toksiškumo bandymo metodai

LD50, LC50

Kiti metodai mirtinai dozei nustatyti

Metodai nemirtinai dozei nustatyti

19. Kartotinių dozių toksiškumas

< ir 28 dienos

29–90 dienų

> 90 dienų

20. Gyvūnų naudojimas reglamentuojamai gamybai pagal produkto tipą

Produktai kraujo pagrindu

Monokloniniai antikūnai

Kita

21. Ekotoksiškumas

Ūmus toksiškumas

Lėtinis toksiškumas

Toksinis poveikis reprodukcijai

Endokrininės sistemos veikla

Biologinis kaupimasis

Kita

C. VALSTYBIŲ NARIŲ PASTABOS

1. Bendra informacija apie tendencijų pokyčius, pastebėtus po ankstesnio atas­kaitinio laikotarpio.

2. Informacija apie gyvūnų naudojimo bet kurioje konkrečioje srityje atvejų didelį pagausėjimą arba sumažėjimą ir šio reiškinio priežasčių analizė.

3. Informacija apie faktinio procedūrų sunkumo tendencijų pokyčius ir šio reiškinio priežasčių analizė.

4. Konkrečios pastangos skatinant vadovautis gyvūnų naudojimo pakeitimo, mažinimo ir jo sąlygų gerinimo principais ir tokių pastangų atsispindėjimas (jei pastebimas) statistikoje.

5. Smulkesnis kategorijų „Kita“ suskirstymas, jei prie jų priskiriama didelė naudojamų gyvūnų dalis.

6. Išsami informacija apie atvejus, kai taikyta sunkesnė nei sunki procedūra, nepriklausomai nuo to, ar turėtas išankstinis leidimas, ar ne, nurodant gyvūnų rūšį ir skaičių, taip pat, ar suteiktas išankstinis leidimas taikyti išimtį, išsamią informaciją apie naudojimą ir priežastis, dėl kurių taikyta sunkesnė nei sunki procedūra.

▼M1

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 19

66

III PRIEDAS

DIREKTYVOS 2010/63/ES 54 STRAIPSNIO 3 DALYJE NURODYTOS INFORMACIJOS APIE IŠIMTIS, TAIKOMAS PAGAL TOS DIREKTYVOS 6 STRAIPSNIO 4 DALIES A PUNKTĄ, TEIKIMO

FORMA

Metodo tipas Rūšis Pagrindimas

▼B

2012D0707 — LT — 15.01.2014 — 001.001 — 20

67

II

(Aktai, priimti remiantis EB ir (arba) Euratomo steigimo sutartimis, kurių skelbti neprivaloma)

REKOMENDACIJOS

KOMISIJA

KOMISIJOS REKOMENDACIJA

2007 m. birželio 18 d.

dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo ir priežiūros gairių

(Pranešta dokumentu Nr. C(2007) 2525)

(Tekstas svarbus EEE)

(2007/526/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos211 straipsnio antrą įtrauką,

kadangi:

(1) 1986 m. lapkričio 24 d. Tarybos direktyva 86/609/EEB dėlvalstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių sueksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamųgyvūnų apsauga, suderinimo (1) įgyvendinama Europoskonvencija dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslaisnaudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos (toliau – Kon-vencija). Tarybos sprendimu 1999/575/EB (2) Konvencijabuvo patvirtinta.

(2) Pagal Direktyvą 86/609/EEB valstybės narės turi užtikrinti,kad eksperimentiniai gyvūnai būtų tinkamai prižiūrimi irlaikomi, ir apribojimai šiems gyvūnams, susiję su jųfiziologiniais ir etologiniais poreikiais, būtų kuo mažesni.

(3) Konvencijos A priedėlis yra įgyvendinamas Direktyvos 86/609/EEB II priedu, kuriame nustatytos eksperimentiniųgyvūnų laikymo ir priežiūros gairės.

(4) 2006 m. birželio 15 d. per ketvirtąją daugiašalę konvencijosšalių konsultaciją buvo priimtas pataisytas A priedėlis.

(5) Šiame patikslintame A priedėlyje yra nustatytos gairės.Todėl šias gaires reikėtų įtraukti į rekomendaciją.

(6) 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/58/EB dėlūkinės paskirties gyvūnų apsaugos (3) yra nustatyti būtiniūkinėms reikmėms auginamų arba laikomų gyvūnųapsaugos standartai.

(7) 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2005 dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusiasoperacijas ir iš dalies keičiančiu direktyvas 64/432/EEB ir93/119/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1255/97 (4) nustatytosgyvų stuburinių gyvūnų, vežant juos Bendrijos teritorija,gerovės, taip pat ir į Bendrijos muitų teritoriją įvežamų arba

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/1

(1) OL L 358, 1986 12 18, p. 1. Direktyva su pakeitimais, padarytaisEuropos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/65/EB (OL L 230,2003 9 16, p. 32).

(2) OL L 222, 1999 8 24, p. 29.

(3) OL L 221, 1998 8 8, p. 23. Direktyva su pakeitimais, padarytaisReglamentu (EB) Nr. 806/2003 (OL L 122, 2003 5 16, p. 1).

(4) OL L 3, 2005 1 5, p. 1.

68

iš jos išvežamų siuntų specialių tikrinimų, kuriuos atliekapareigūnai, nuostatos,

REKOMENDUOJA:

1. Įgyvendindamos Direktyvos 86/609/EEB 5 straipsnio pir-mos pastraipos a ir b punktus, valstybės narės turėtųatsižvelgti į šios rekomendacijos priede nustatytas gaires.

2. Ne vėliau kaip iki 2008 m. birželio 15 d. valstybės narėsturėtų pranešti Komisijai apie šios rekomendacijos įgyven-dinimo veiksmus.

Priimta Briuselyje, 2007 m. birželio 18 d.

Komisijos vardu

Stavros DIMAS

Komisijos narys

L 197/2 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

69

PRIEDAS

Eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo ir priežiūros gairės

TURINYS

Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8

Apibrėžtys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

BENDRASIS SKYRIUS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

1. Patalpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

1.1. Funkcijos ir bendras suplanavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

1.2. Laikymo patalpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9

1.3. Bendros ir specialios paskirties procedūrų patalpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

1.4. Pagalbinės patalpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

2.1. Vėdinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

2.2. Temperatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11

2.3. Drėgnumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11

2.4. Apšvietimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11

2.5. Triukšmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11

2.6. Signalizacijos sistemos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

3. Švietimas ir mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

4. Priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

4.1. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

4.2. Gaudymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

4.3. Gyvūnų vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13

4.4. Karantinas, aklimatizavimas ir izoliavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13

4.5. Laikymas ir aplinkos gerinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14

4.6. Šėrimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15

4.7. Girdymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 15

4.8. Grindys, substratai, kraikas, pakratai ir lizdų arba guolių įrangos medžiagos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

4.9. Valymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

4.10. Elgesys su gyvūnais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/3

70

4.11. Humaniškas numarinimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

4.12. Įrašai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

4.13. Identifikavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

KONKREČIOMS RŪŠIMS SKIRTAS SKYRIUS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

A. Graužikų laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

B. Triušių laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

C. Kačių laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

D. Šunų laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30

E. Šeškų laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34

F. Nežmoginių primatų laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

a) Bendrosios nuostatos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38

L 197/4 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

71

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38

5. Darbuotojų mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

6. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

b) Papildomos marmozečių ir tamarinų laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43

5. Darbuotojų mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

6. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

c) Papildomos saimirių laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46

5. Darbuotojų mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

6. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

d) Papildomos makakų ir markatų laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48

5. Darbuotojų mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

6. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

e) Papildomos babuinų laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

5. Darbuotojų mokymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

6. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/5

72

G. Ūkio gyvūnų ir mažųjų kiaulių laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

a) Bendrosios nuostatos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55

b) Papildomos galvijų laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

c) Papildomos avių ir ožkų laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

d) Papildomos kiaulių ir mažųjų kiaulių laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61

e) Papildomos arklinių (arklių, ponių, asilų ir mulų) laikymo ir priežiūros gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

H. Paukščių laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

a) Bendrosios nuostatos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

L 197/6 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

73

b) Papildomos naminių vištų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70

c) Papildomos naminių kalakutų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71

d) Papildomos putpelių laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekant procedūras) 72

e) Papildomos ančių ir žąsų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

f) Papildomos balandžių laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74

g) Papildomos zebrinių amadinų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

I. Varliagyvių laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78

5. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81

J. Reptilijų laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

5. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

K. Žuvų laikymo gairės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

1. Įžanga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

3. Sveikata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87

5. Vežimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/7

74

ĮŽANGA

1. Vienas iš Direktyvos 86/609/EEB tikslų – apsaugoti eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamus gyvūnus iružtikrinti, kad dėl su jais atliekamų procedūrų gyvūnams būtų sukeliama kuo mažiau skausmo, kančių, baimės arilgalaikių sužalojimų.

2. Kai kurios procedūros atliekamos vietoje, naudojant laisvėje gyvenančius savarankiškus laukinius gyvūnus, tačiautokių procedūrų palyginti nedaug. Dauguma eksperimentams naudojamų gyvūnų laikomi įvairiose laboratoriniamsgyvūnams skirtų pastatų patalpose – nuo aptvarų lauke iki narvelių smulkiems gyvūnams. Dažnai tokiais atvejaismoksliniai reikalavimai ir gyvūnų poreikiai nesutampa. Tuomet reikėtų, kad esminiai gyvūnų fiziologiniai ir etologiniaiporeikiai (judėjimo laisvė, socialiniai ryšiai, prasminga veikla, mityba, vanduo) būtų ribojami kuo trumpiau ir kuomažiau. Siekiant užtikrinti, kad gyvūnų gerovė nebūtų pažeista daugiau, nei būtina tyrimo moksliniams tikslamspasiekti, tokius apribojimus iki procedūrų pradžios turėtų apsvarstyti mokslininkai, laboratorijų techniniai darbuotojaiir kompetentingi asmenys, konsultuojantys gyvūnų gerovės klausimais.

3. Šiame priede pateikiamos gyvūnų laikymo ir priežiūros gairės, pagrįstos turimomis žiniomis ir gerąja patirtimi. Jamepaaiškinami ir papildomi pagrindiniai Direktyvos 86/609/EEB 5 straipsnyje nustatyti principai. Šiuo priedu siekiamapadėti valdžios institucijoms, įstaigoms ir asmenims įgyvendinti Direktyvos 86/609/EEB šios srities tikslus.

4. Bendrajame skyriuje pateikiamos visų gyvūnų, naudojamų eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais, aplinkospagerinimo, laikymo patalpų ir priežiūros gairės. Papildomos gairės, skirtos dažnai naudojamoms rūšimis,pateikiamos specialiuose skyriuose. Jei šiuose specialiose skyriuose nėra kokios nors informacijos, tokio pobūdžiogairės yra įtrauktos į bendrąjį skyrių.

Konkrečioms rūšims skirti skyriai pagrįsti graužikų, triušių, šunų, kačių, šeškų, nežmoginių primatų, ūkio gyvuliųrūšių, mažųjų kiaulių, paukščių, varliagyvių, reptilijų ir žuvų ekspertų grupių pasiūlymais. Be šių pasiūlymų, ekspertųgrupės taip pat pateikė juos pagrindžiančios informacijos, paremtos moksliniais faktais ir praktine patirtimi.

Už šią pagrindžiamąją informaciją atsakingos tik atitinkamos ekspertų grupės. Su ja galima susipažinti atskirai.Tokiuose paaiškinamuosiuose dokumentuose apie kai kurias rūšių grupes, būtent varliagyvius, reptilijas ir žuvis,pateikiama papildomos informacijos apie rečiau naudojamas jų rūšis, apie kurias nerašoma atskiroms rūšims skirtosegairėse.

Atsiradus gyvūnų elgesio ar veisimo problemoms arba prireikus papildomos informacijos apie konkrečius kitų rūšiųporeikius, reikėtų kreiptis konsultacijų į atitinkamos rūšies ekspertus ir prižiūrėtojus, siekiant užtikrinti, kad būtųtinkamai patenkinti bet kurių konkrečių rūšių poreikiai.

5. Kalbant apie gyvūnus, kuriuos ketinama naudoti procedūroms arba kurie jau yra naudojami procedūroms, arba apieveisimo reikmėms laikomus laboratorinius gyvūnus, sąvoka „priežiūra“ apima visus gyvūnų ir žmogaus santykiųaspektus. Jos esmė – materialiųjų ir nematerialiųjų išteklių, kuriuos žmogus telkia siekdamas, kad gyvūnas įgytų irišlaikytų tokią fizinę ir psichinę būklę, kai jis kenčia mažiausiai ir yra naudingiausias eksperimentams atlikti, suma.Priežiūra prasideda nuo ketinimo naudoti gyvūną procedūroms, taip pat apima veisimą arba laikymą šiems tikslams, irtrunka iki tol, kol procedūrą pabaigus, gyvūnas humaniškai numarinamas arba su juo pasielgiama kitaip pagalDirektyvos 86/609/EEB 9 straipsnį.

6. Priede pateikiama patarimų dėl tinkamo gyvūnų patalpų suplanavimo ir rekomendacijų bei rekomendacijų dėlatitikties Direktyvos 86/609/EEB gyvūnų gerovės gairėms. Tačiau rekomenduojami ploto standartai atitinkamažiausius būtinus dydžius. Kartais juos gali reikėti padidinti, nes gyvūnų aplinkos reikalavimai gali skirtis,atsižvelgiant į, pvz., konkretaus gyvūno rūšį, amžių, fiziologines sąlygas, gyvūnų tankumą ir tai, ar gyvūnai laikomitolesniam naudojimui, veisimui ar eksperimentams, ilgai ar trumpai. Gyvūnų gerovei taip pat svarbu tinkamaipagerinti aplinką.

7. Naudojamas patalpas ar įrangą reikėtų modifikuoti arba pakeisti kita, atsižvelgiant į šias gaires, gyvūnų gerovėsprioritetus ir finansinius bei praktinius sumetimus. Kol patalpos ar įranga nebus modifikuotos arba pakeistos kitomis,reikėtų pritaikyti naudojamose patalpose laikomų gyvūnų skaičių ir dydį taip, kad sąlygos kuo labiau atitiktų šiasgaires.

L 197/8 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

75

APIBRĖŽTYS

Šiose gairėse:

1) gyvūnų talpykla – tai pagrindinė gyvūnų laikymo vieta, pavyzdžiui:

a) narvelis – stacionari arba kilnojama talpykla, apribota ištisomis sienelėmis, kurių bent viena yra iš virbų arbavielinio tinklo arba, tam tikrais atvejais, tinklelių, kurioje laikomi arba vežami vienas ar daugiau gyvūnų;atsižvelgiant į laikomų gyvūnų skaičių ir talpyklos dydį, gyvūnų judėjimo laisvė yra sąlygiškai apribota;

b) boksas – uždara vieta, pavyzdžiui, aptverta sienomis, virbais arba vieliniu tinklu, kurioje laikomi vienas ardaugiau gyvūnų; atsižvelgiant į bokso dydį ir gyvūnų tankumą, gyvūnų judėjimo laisvė paprastai ribojamamažiau negu narvelyje;

c) voljeras – aikštelė, aptverta, pavyzdžiui, tvoromis, sienomis, virbais ar vieliniu tinklu ir dažnai pastatyta šalianuolatinių statinių, kurioje gyvūnai, laikomi narveliuose ir boksuose, gali laisvai judėti tam tikrą laiką, atitinkantįjų etologinius ir fiziologinius poreikius, pavyzdžiui, pasimankštinti;

d) gardas – mažas, iš trijų pusių, dažniausiai ėdžiomis ir šoninėmis sienelėmis, apribotas aptvaras, kuriame gali būtilaikomi pririšti vienas ar du gyvūnai;

2) antrinės laikymo vietos, kuriose galima laikyti gyvūnų talpyklą (-as), vadinamos „laikymo patalpomis“.

Laikymo patalpų pavyzdžiai:

a) patalpos, kuriose gyvūnai paprastai laikomi veisimui ir prieš tolesnį naudojimą arba atliekant procedūrą;

b) atskyrimo sistemos – izoliatoriai, laminarinės kameros ir atskirai vėdinamų narvelių sistemos.

BENDRASIS SKYRIUS

1. PATALPOS

1.1. Funkcijos ir bendras suplanavimas

1.1.1. Visos patalpos turėtų būti pastatytos taip, kad būtų tinkama aplinka jose laikomoms gyvūnų rūšims, atsižvelgiantį jų fiziologinius ir etologinius poreikius. Taip pat patalpos turi būti suplanuotos ir tvarkomos taip, kad gyvūnainegalėtų pabėgti ir kad į jas negalėtų patekti pašaliniai asmenys ir kiti gyvūnai.

Patalpas didesniuose statinių kompleksuose reikėtų saugoti tinkamomis apsaugos ir statybos bei įėjimų skaičiųribojančiomis priemonėmis.

1.1.2. Įstaigoje taip pat turėtų būti įdiegta techninės priežiūros programa, padedanti užkirsti kelią bet kokiam pastatųarba įrangos sugadinimui ar jį pašalinti.

1.2. Laikymo patalpos

1.2.1. Reikėtų imtis visų reikiamų priemonių, kad patalpos būtų reguliariai valomos ir jose būtų palaikomospatenkinamos higienos sąlygos. Lubos ir sienos turėtų būti atsparios apgadinimams ir padengtos lygia, nelaidžia irlengvai plaunama danga. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į sandūras, taip pat ir durų, latakų, vamzdžių ir laidųsandūras. Kur reikia, duryse turėtų būti stebėjimo langelis. Grindys turėtų būti lygios, nelaidžios ir padengtosneslidžia, lengvai plaunama danga, kuri gali išlaikyti stovų ir kitos sunkios įrangos svorį ir nebūtų dėl jo pažeista.Jei yra nuotekų, jos turėtų būti tinkamai uždengtos ir įtaisyta užtvara, kuri neleistų patekti parazitams arba pabėgtigyvūnams.

1.2.2. Patalpų, kuriose gyvūnai gali laisvai judėti, sienos ir grindys turėtų būti padengtos ypač atsparia medžiaga,nenusidėvinčia laikant gyvūnus ir valant patalpas. Medžiaga turėtų nekelti pavojaus gyvūnų sveikatai ir neleistijiems susižaloti. Bet kokią įrangą arba konstrukcijas reikia papildomai apsaugoti, kad gyvūnai negalėtų jų pažeistiarba patys susižeisti.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/9

76

1.2.3. Nesuderinamų rūšių, pavyzdžiui, plėšrūnų ir grobio, arba gyvūnų, kuriems reikia skirtingų aplinkos sąlygų,nereikėtų laikyti toje pačioje patalpoje ar, jei kalbama apie plėšrūnus ir grobį, taip, kad pirmieji galėtų pamatyti,užuosti ar išgirsti pastaruosius.

1.2.4. Kai tinkama, laikymo patalpose turėtų būti priemonių smulkioms procedūroms ir veiksmams atlikti.

1.3. Bendros ir specialios paskirties procedūrų patalpos

1.3.1. Veisimo arba tiekimo įstaigose turėtų būti sąlygos, leidžiančios gyvūnų siuntas paruošti siuntimui.

1.3.2. Visose įstaigose turėtų būti bent jau laboratorijos paprastiems diagnostiniams tyrimams ir skrodimams atlikti, ir(arba) mėginiams, skirtiems nuodugnesniems laboratoriniams tyrimams kitose vietose, imti.

1.3.3. Įstaigoje turėtų būti sąlygos izoliuoti ką tik atvežtus gyvūnus tol, kol bus nustatyta ir įvertinta jų sveikatos būklėbei kuo labiau sumažinta rizika laikomų gyvūnų sveikatai.

1.3.4. Jei procedūras ar stebėjimus nederėtų atlikti laikymo patalpose, tam turėtų būti numatytos bendros ir specialiospaskirties procedūrų patalpos.

1.3.5. Kai tinkama, įstaigoje turėtų būti vienas ar daugiau atskirų kambarių, tinkamai įrengtų chirurginėms procedūromsatlikti steriliomis sąlygomis. Taip pat turėtų būti patalpos, kuriose gyvūnus būtų galima laikyti po operacijų, kurtai yra reikalinga.

1.3.6. Kai būtina, reikėtų skirti atskiras patalpas sergantiems arba sužeistiems gyvūnams laikyti.

1.4. Pagalbinės patalpos

1.4.1. Sandėliai turėtų būti suplanuoti, naudojami ir prižiūrimi taip, kad būtų užtikrinta maisto ir pakratų kokybė. Šiaspatalpas reikėtų apsaugoti nuo parazitų ir vabzdžių. Kitas medžiagas, kurios gali būti užterštos arba kelti pavojųgyvūnams ar darbuotojams, reikėtų sandėliuoti atskirai.

1.4.2. Reikėtų skirti atskiras patalpas švariems narveliams, įrankiams ir įrangai.

1.4.3. Valymo ir plovimo patalpos turėtų būti pakankamai didelės, kad jose tilptų panaudotos įrangos nukenksminimoir valymo priemonės. Valymo tvarka turėtų būti tokia, kad švari ir nešvari įranga būtų perduodama atskirai irišvalyta įranga nebūtų užteršiama. Sienos ir grindys turėtų būti padengtos tinkamai atsparia paviršiaus danga,o vėdinimo sistema turėtų būti reikiamos galios, kad pašalintų šilumos ir drėgmės perteklių.

1.4.4. Reikėtų sudaryti sąlygas higieniškai laikyti ir naikinti gyvūnų skerdenas ir atliekas. Jeigu tokias medžiagasneįmanoma ar nebūtina sudeginti vietoje, reikėtų sudaryti sąlygas jas saugiai pašalinti, atsižvelgiant į nacionalinesir vietos lygmens nuostatas ir potvarkius. Ypač atsargiai reikėtų tvarkyti toksiškas, radioaktyvias ar užkrečiamasatliekas.

1.4.5. Aplinkiniai judėjimo plotai turėtų būti suplanuoti ir pastatyti pagal laikymo patalpų standartus. Koridoriai turėtųbūti pakankamai platūs, kad jais būtų galima lengvai pervežti ar pernešti kilnojamąją įrangą.

2. APLINKA IR APLINKOS KONTROLĖ

2.1. Vėdinimas

2.1.1. Laikymo patalpas ir gyvūnų talpyklas reikėtų tinkamai vėdinti, atsižvelgiant į laikomų gyvūnų poreikius.Vėdinimo sistemos paskirtis – tiekti pakankamai tinkamos kokybės šviežio oro ir sumažinti nemalonių kvapų,kenksmingų dujų, dulkių ir bet kokių užkrečiamų medžiagų lygį bei sklaidą. Sistema taip pat turėtų tinkamaipašalinti šilumos ir drėgmės perteklių.

2.1.2. Orą patalpoje reikėtų nuolat atnaujinti. Tinkamas vėdinimo dažnis – keisti orą 15–20 kartų per valandą. Tačiaukartais, pvz., kai laikoma mažai gyvūnų, gali užtekti keisti orą 8–10 kartų per valandą. Kai kada gali užtektinatūralaus vėdinimo, tada mechaninio vėdinimo gali visai nereikėti. Reikėtų vengti neišvalyto oro pakartotinio

L 197/10 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

77

cirkuliavimo. Tačiau derėtų pabrėžti, kad net ir pati veiksmingiausia sistema neatlygins prastos valymo tvarkos araplaidumo.

2.1.3. Vėdinimo sistema turėtų būti suprojektuota taip, kad būtų išvengta kenksmingų skersvėjų ir triukšmo.

2.1.4. Reikėtų uždrausti rūkyti patalpose, kuriose yra gyvūnų.

2.2. Temperatūra

2.2.1. Tolesniuose skyriuose, skirtuose konkrečioms rūšims, nurodomi rekomenduojamų temperatūrų intervalai. Taippat reikėtų pabrėžti, kad šiuose skyriuose minimi skaičiai taikytini tik normaliai subrendusiems gyvūnams.Jaunikliams, jauniems gyvūnams, bevilniams ar beplunksniams, neseniai operuotiems, sergantiems ar sužeistiemsgyvūnams dažnai reikės kur kas aukštesnės temperatūros. Patalpų temperatūrą reikėtų reguliuoti pagal pasikeitusiągyvūnų termoreguliaciją, kurią gali pažeisti ypatingos fiziologinės sąlygos ar procedūrų padariniai.

Laikymo patalpų temperatūrą reikėtų kasdien matuoti ir registruoti.

2.2.2. Gali reikėti įrengti vėdinimo sistemą, kuri prireikus tiektų tiek šiltą, tiek šaltą orą.

2.2.3. Naudojimo įstaigose gali reikėti tiksliai kontroliuoti laikymo patalpų temperatūrą, nes aplinkos temperatūra labaiveikia visų gyvūnų medžiagų apykaitą ir elgesį, todėl ji veikia ir tam tikrų mokslinių rezultatų patikimumą.

2.2.4. Lauko teritorijose, skirtose gyvūnams mankštintis ir bendrauti, neįmanoma griežtai reguliuoti temperatūrą. Jei orosąlygos gali trikdyti gyvūnus, jie neturėtų būti palikti tik lauko teritorijose.

2.3. Drėgnumas

Laikant kai kurias rūšis, pvz., žiurkes ir smiltpeles, gali reikėti palaikyti gana siauro intervalo santykinį orodrėgnumą, siekiant, kad jis kuo mažiau veiktų gyvūnų sveikatą ar gerovę; o kitos rūšys, pvz., šunys, gerai prisitaikoprie įvairių drėgnumo lygio svyravimų.

2.4. Apšvietimas

Jeigu natūrali šviesa neužtikrina tinkamo šviesos ir tamsos ciklo, reikia įrengti reguliuojamą apšvietimą, kurisatitiktų biologinius gyvūnų poreikius ir sudarytų tinkamas darbo sąlygas. Reikėtų vengti ryškaus apšvietimo tamtikroms rūšims, be to, gyvūnų talpyklose turėtų būti tamsesnių vietų, kuriose gyvūnai galėtų pasislėpti. Taip patreikėtų įrengti tinkamą apšvietimą būtinajai priežiūrai atlikti ir gyvūnams apžiūrėti. Reikėtų užtikrinti konkrečiairūšiai tinkamą reguliarią šviesos trukmę ir apšvietimo intensyvumą bei vengti pertraukų. Laikant gyvūnusalbinosus, reikėtų atsižvelgti į jų jautrumą šviesai. Reikėtų apgalvoti galimybę laikymo patalpose įrengti langus,nes pro juos patenka natūrali šviesa, galinti pagerinti kai kurių rūšių, ypač nežmoginių primatų, šunų, kačių, kaikurių ūkio gyvūnų ir kitų didelių žinduolių, aplinką.

2.5. Triukšmas

Triukšmas gali trikdyti gyvūnus. Dėl stipraus ir staigaus triukšmo gyvūnai gali patirti stresą, kuris savo ruožtu galipaveikti ne tik gyvūnų gerovę, bet ir eksperimento duomenis. Reikėtų mažinti gyvūnų girdimą triukšmą, taip patkai kuriais atvejais ir ultragarsą, tai yra žmogaus negirdimą garsą (paprastai tai yra 20 kHz viršijantys garsai), ypačkai gyvūnai ilsisi. Signalizacijos sistemų garsai turėtų nepatekti į gyvūnų klausos diapazoną, jei tai netrukdožmonėms jų girdėti. Patalpų ir koridorių išdėstymas gali būti svarbus akustinės aplinkos veiksnys, todėl į taireikėtų atsižvelgti, juos planuojant. Laikymo patalpas reikėtų tinkamai izoliuoti nuo triukšmo, jose taip pat turėtųbūti tinkamų triukšmą sugeriančių medžiagų.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/11

78

2.6. Signalizacijos sistemos

Nuo technikos priklausomos gyvūnų laikymo vietos yra pažeidžiamos. Primygtinai rekomenduojama, kad tokiosvietos būtų tinkamai apsaugotos įrengiant gaisrus, pašalinių asmenų įsibrovimą, svarbiausios įrangos, pvz.,ventiliatorių, oro šildytuvų ar vėsintuvų bei drėkintuvų, gedimus nustatančias sistemas.

Gyvūnų laikymo vietose, labai priklausomose nuo elektrinės ar mechaninės aplinkos kontrolės ir apsaugosįrangos, reikėtų įrengti atsarginę sistemą, galinčią palaikyti svarbiausias funkcijas ir avarines apšvietimo sistemasbei užtikrinti, kad neišsijungtų pačios signalizacijos sistemos.

Šildymo ir vėdinimo sistemose reikėtų įrengti stebėjimo prietaisus ir signalizaciją, užtikrinančius, kad bet koksgedimas būtų greitai nustatytas ir ištaisytas.

Aiškias avarinių procedūrų instrukcijas reikėtų laikyti gerai matomoje vietoje. Rekomenduojama žuvų ir kitųvandens gyvūnų vandens rezervuaruose įrengti signalizaciją, kuri praneštų apie nutrūkusį vandens ar oro tiekimą.Reikėtų pasirūpinti, kad signalizacijos sistemos veikimas kuo mažiau trikdytų gyvūnus.

3. ŠVIETIMAS IR MOKYMAS

Visi asmenys, kurie prižiūri arba kurių veikla yra kitaip susijusi su eksperimentiniais ar kitais mokslo tikslaisveisiamais, laikomais ar naudojamais gyvūnais, turėtų būti tinkamai išmokyti ir profesionaliai parengti pagalRezoliucijoje dėl asmenų, kurių darbas yra susijęs su laboratoriniais gyvūnais, mokymo ir profesinio rengimo,priimtoje per 1993 m. gruodžio 3 d. Europos Tarybos konvencijos šalių daugiašalę konsultaciją ETS. Nr. 123,nustatytą standartą.

4. PRIEŽIŪRA

4.1. Sveikata

4.1.1. Laikomų gyvūnų sveikata ir gerovė visiškai priklauso nuo žmonių. Gyvūnų fizinę ir psichologinę būklę gali veiktiaplinka, maistas, vanduo ir priežiūra bei gyvūnus prižiūrinčių darbuotojų dėmesys.

Visose įstaigose turėtų būti taikoma strategija, kuri užtikrintų tinkamą gyvūnų sveikatos būklę, saugotų jų gerovęir atitiktų mokslo reikalavimus. Į šią strategiją reikėtų įtraukti mikrobiologinio stebėjimo programą ir veiksmųplanus dėl ligų protrūkių, taip pat joje reikėtų apibrėžti sveikatos parametrus ir naujų gyvūnų talpinimo tvarką.

4.1.2. Už įstaigą atsakingas asmuo turėtų užtikrinti, kad būtų reguliariai atliekamos gyvūnų apžiūros ir veterinaras arkitas kompetentingas asmuo stebėtų gyvūnų laikymą bei priežiūrą. Gyvūnus reikėtų apžiūrėti bent jau kasdien, irtokias apžiūras turėtų atlikti asmuo, parengtas pagal Bendrojo skyriaus 3 dalį, siekiant užtikrinti, kad visi sergantysar sužeisti gyvūnai būtų aptikti ir būtų imtasi tinkamų veiksmų. Reikėtų nuolat stebėti gyvūnų sveikatą.

4.1.3. Kadangi prižiūrint gyvūnus, gali užsikrėsti tiek gyvūnai, tiek darbuotojai, reikėtų ypač kruopščiai laikyti higienosprocedūrų ir stebėti darbuotojų sveikatą.

4.2. Gaudymas

4.2.1. Kai reikia gamtoje sugauti gyvūnus, tai turi būti daroma tik humaniškais metodais ir tai turėtų atlikti žmonės,galintys kompetentingai taikyti tokius metodus. Gaudymo tvarka turėtų kuo mažiau veikti laukinę gamtą irbuveines.

4.2.2. Jei nustatoma, kad gaudant arba pagavus gyvūnas yra sužeistas arba serga, jį kuo greičiau turėtų apžiūrėtikompetentingas asmuo ir imtis tinkamų veiksmų. Gyvūnas gali būti perduotas gydyti veterinarui arba, jei gyvūnasyra sunkiai sužeistas, jį reikėtų nedelsiant humaniškai numarinti, remiantis Europos Komisijos rekomendacijojedėl eksperimentinių gyvūnų eutanazijos (1 ir 2 dalys) nustatytais principais. Gaudymo vietose turėtų būtipakankamai tinkamų vežimo talpyklų ir transporto priemonių tam, kad prireikus gyvūnus būtų galima nuvežtitirti arba gydyti.

L 197/12 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

79

4.2.3. Reikėtų ypač dėmesingai rūpintis pagautų laukinių gyvūnų aklimatizavimu, karantinu, laikymu, būtinąja priežiūrair priežiūra. Prieš pradedant darbus, taip pat reikėtų deramai apsvarstyti tolesnį pagautų laukinių gyvūnų likimą poto, kai mokslinės procedūros bus baigtos. Tai būtina, norint tinkamai išspręsti praktines problemas ir gerovėsklausimus, susijusius su bet kokiu tolesniu gyvūnų paleidimu į laisvę.

4.3. Gyvūnų vežimas

4.3.1. Vežami gyvūnai patiria stresą, todėl jį reikėtų kuo labiau mažinti. Vežant gyvūnus – nuo trumpų kelioniųtransporto priemonėse po mokslo įstaigą iki vežimo į kitas šalis – reikėtų laikytis toliau nurodytų principų.

Taikant Tarybos reglamentą (EB) 1/2005 (1), reikėtų atsižvelgti į 1997 m. gegužės mėn. per Europos Taryboskonvencijos šalių daugiašalę konsultaciją ETS Nr. 123 priimtą rezoliuciją dėl laboratorinių gyvūnų įsigijimo irvežimo.

4.3.2. Siuntėjas ir gavėjas turėtų susitarti dėl vežimo sąlygų, išvykimo ir atvykimo laiko, siekiant užtikrinti, kad gyvūnųatvežimui būtų galima tinkamai pasiruošti. Siuntėjas turėtų užtikrinti, kad gyvūnai būtų apžiūrėti ir pripažintitinkamais vežti, prieš sukeliant juos į vežimo talpyklą.

4.3.3. Sergantys ar sužeisti gyvūnai neturėtų būti laikomi tinkamais vežti, išskyrus lengvai sužalotus ar sergančiusgyvūnus, kuriems gabenimas nesukels papildomų kančių, arba jei jie vežami veterinariniam gydymui arba po jo,veterinarui prižiūrint.

Sergančius ar sužeistus gyvūnus taip pat galima vežti eksperimentiniais ar kitais moksliniais tikslais, pritarusatitinkamai kompetentingai institucijai, jei liga ar sužeidimas yra mokslo tyrimų programos dalis. Vežant tokiusgyvūnus, jiems neturėtų būti sukeliama jokių papildomų kančių ir ypač reikėtų atkreipti dėmesį į bet kokiąpapildomą priežiūrą, kurios gali reikėti tokiems gyvūnams. Kompetentingas asmuo turėtų patvirtinti, ar tokiegyvūnai yra tinkami numatomai kelionei.

4.3.4. Už gyvūnų vežimą atsakingas asmuo visiškai kontroliuoja visos kelionės organizavimą, įgyvendinimą iružbaigimą, neatsižvelgiant į tai, ar šios pareigos yra perduotos kitai šaliai subrangos principu.

4.3.5. Už gyvūnų gerovę atsakingam asmeniui tenka tiesioginė fizinė atsakomybė už vežamų gyvūnų priežiūrą. Jis galibūti palydovas ar transporto priemonės vairuotojas, atliekantis palydovo pareigas. Už gyvūnų gerovę atsakingasasmuo vežimo metu turėtų atsižvelgti į prižiūrimų laboratorinių gyvūnų ypatingus poreikius.

4.3.6. Kelionės maršrutas turėtų būti suplanuotas taip, kad užtikrintų, jog nuo pakrovimo ir iškrovimo praeitų kuotrumpesnis laikotarpis ir nebūtų vėluojama, stengiantis sumažinti bet kokį gyvūnų stresą ir kančias. Reikėtųpasirūpinti, kad būtų sudarytos konkrečioms rūšims tinkamos aplinkos sąlygos; taip pat reikėtų imtis priemonių,užtikrinančių, kad vežant būtų kuo mažiau staigių judesių, didelio triukšmo ar vibracijos.

4.3.7. Kai tinkama, talpyklos konstrukcija turėtų užkirsti kelią mikroorganizmams arba riboti jų plitimą. Talpyklojegyvūnus turėtų būti įmanoma apžiūrėti, nepažeidžiant jų mikrobiologinės būklės.

4.3.8. Pasiekus paskirties vietą, gyvūnus reikėtų iškelti iš vežimo talpyklų ir juos kuo greičiau turėtų apžiūrėtikompetentingas asmuo. Sergančius, sužeistus ar kitaip negaluojančius gyvūnus reikėtų nuolat stebėti ir laikytiatskirai nuo kitų gyvūnų. Jiems reikėtų suteikti tinkamą veterinarinį gydymą arba, jei būtina, greitai humaniškainumarinti.

4.4. Karantinas, aklimatizavimas ir izoliavimas

Karantinu ir izoliavimu siekiama:

a) apsaugoti kitus įstaigos gyvūnus;

b) apsaugoti žmones nuo zoonozinių infekcijų ir

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/13

(1) OL L 3, 2005 1 5, p. 1.

80

c) taip pat taikant aklimatizavimo laikotarpį, skatinti gerą mokslinę patirtį.

Atsižvelgiant į aplinkybes, aklimatizavimo, izoliavimo ir karantino laikotarpiai gali būti įvairios trukmės, kurinustatoma pagal valstybės narės nacionalines taisykles arba įstaigos paskirto kompetentingo asmens, paprastaiveterinaro.

Karantinas

Karantinu vadinamas laikotarpis, kai atvežti arba grąžinti gyvūnai yra laikomi atskirai nuo kitų įstaigos gyvūnų,siekiant nustatyti jų sveikatos būklę ir užkirsti kelią ligoms. Rekomenduojama gyvūnui skirti karantino laikotarpį,jei jo sveikatos būklė nežinoma.

Aklimatizavimas

Aklimatizavimo laikotarpio reikia, kad gyvūnai galėtų atsigauti nuo vežimo sukelto streso, priprastų prie naujosaplinkos ir būtinosios priežiūros bei priežiūros tvarkos. Net jei atrodo, kad gyvūnai yra sveiki, prieš pradedant juosnaudoti procedūroms, reikia jiems skirti aklimatizavimosi laikotarpį. Jo trukmė priklauso nuo keleto veiksnių,pavyzdžiui, nuo gyvūnų patirto streso, kuris irgi priklauso nuo keleto veiksnių, tokių kaip pervežimo trukmė irgyvūno amžius bei socialinės aplinkos pasikeitimas. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad iš kitos šalies atvežtamgyvūnui gali reikėti ilgesnio aklimatizavimosi laikotarpio, nes jo dienos ritmas gali būti sutrikęs.

Izoliavimas

Izoliuojant gyvūną, siekiama sumažinti kitų gyvūnų ar žmonių užkrėtimo riziką. Jei įtariama, kad gyvūnas galikelti tokią riziką, jį reikėtų laikyti atskiroje patalpoje.

4.5. Laikymas ir aplinkos gerinimas

4.5.1. Įžanga

Visiems gyvūnams reikėtų skirti pakankamai erdvės, kad jie galėtų įvairiai elgtis. Kai įmanoma, gyvūnus reikėtųlaikyti tinkamoje socialinėje aplinkoje ir jų talpyklų aplinka turėtų būti pakankamai sudėtinga, kad jie galėtųįvairiai jiems būdingai elgtis. Dėl ribotos aplinkos gyvūnų elgesys ir fiziologija gali sutrikti, ir tai gali paveiktimokslinius duomenis.

Reikėtų atsižvelgti į galimą laikymo vietos poveikį ir į fizinės bei socialinės aplinkos gerinimo programų poveikįmokslo tyrimams, siekiant išvengti klaidingų mokslinių duomenų ir atitinkamų gyvūnų nuostolių.

Veisimo, tiekimo ir naudojimo įstaigose taikomos laikymo ir aplinkos gerinimo strategijos turėtų tenkinti laikomųrūšių poreikius ir užtikrinti, kad gyvūnai galėtų kuo geriau naudotis skirta erdve. Strategijoje taip pat reikėtųatsižvelgti į tai, kad gyvūnus reikia stebėti kuo mažiau juos trikdant ir reikia sudaryti sąlygas juos prižiūrėti.Tolesniuose konkrečioms rūšims skirtuose skyriuose nurodomi rekomenduojami mažiausi gyvūnų talpyklųdydžiai ir ploto normos.

Jei nenurodyta kitaip, be rekomenduojamo mažiausio grindų ploto, reikėtų sudaryti papildomo paviršiaus ploto,įrengiant papildomas talpyklų dalis, pvz., lentynas.

4.5.2. Laikymas

Gyvūnus, išskyrus tokius, kurie natūraliomis sąlygomis gyvena pavieniui, reikėtų laikyti bendrai su kitais gyvūnais,nuolatinėse suderinamų gyvūnų grupėse. Atskirai gyvūnus reikėtų laikyti tik dėl pagrįstų veterinarinių ar sugerove susijusių priežasčių. Tokį sprendimą reikėtų priimti pasikonsultavus su laboratorijų techniniu darbuotoju irkompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnų gerovės klausimais. Tuomet reikėtų skirti papildomų išteklių tokiųgyvūnų gerovei ir priežiūrai. Be to, laikymo trukmę reikėtų apriboti iki mažiausios būtinos ir, kai galima, reikėtųpalaikyti vizualinį, garso, uoslės ir lytėjimo kontaktą. Tinkamai parengti darbuotojai turėtų stebėti gyvūnųatvedimą ar grąžinimą į nusistovėjusias grupes, siekiant išvengti nesuderinamumo ir sutrikdytų socialinių ryšiųproblemų. Kai įsigyjami bendruomeninių rūšių gyvūnai, reikėtų plėsti gyvūnų laikymo kartu galimybes perkantsuderinamus individus.

L 197/14 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

81

4.5.3. Aplinkos gerinimas

Visiems gyvūnams reikėtų skirti pakankamai tinkamos sudėtingos erdvės, kurioje jie galėtų išreikšti įvairų jiemsbūdingą elgesį. Reikėtų sudaryti sąlygas, kad jie tam tikru mastu galėtų kontroliuoti ir pasirinkti aplinką, kadgyvūnų elgesys nepakistų dėl jų patirto streso. Šių tikslų galima pasiekti, taikant tinkamas aplinkos gerinimotechnologijas, kuriomis praplečiamos gyvūnų galimybės užsiimti įvairia veikla ir padedama adaptuotis. Besocialinės veiklos, aplinką taip pat galima pagerinti leidžiant gyvūnams ir skatinant juos mankštintis, ieškotimaisto, užsiimti manipuliacine ir kognityvine veikla pagal kiekvienos rūšies poreikius. Patariama leisti gyvūnamskuo dažniau mankštintis. Gyvūnų talpyklų aplinką reikėtų pagerinti pagal laikomų gyvūnų rūšį ir individualiusporeikius. Gerinimo būdai turėtų būti lankstūs, kad būtų galima įtraukti naujomis žiniomis pagrįstas naujoves.Aplinkos gerinimo programas reikėtų nuolat tikslinti ir atnaujinti. Už gyvūnų priežiūrą atsakingi darbuotojaiturėtų suprasti įgimtą rūšių elgesį ir išmanyti biologiją, kad galėtų protingai ir remdamiesi informacija pasirinktiaplinkos gerinimo būdus. Jie turėtų suprasti, kad visos aplinkos gerinimo iniciatyvos nebūtinai bus naudingosgyvūnui, todėl reikėtų stebėti jų poveikį ir prireikus pritaikyti programas.

4.5.4. Gyvūnų talpyklos

Gyvūnų talpyklos neturėtų būti pagamintos iš medžiagų, galinčių pakenkti gyvūnų sveikatai. Talpyklųsuplanavimas ir konstrukcija turėtų būti tokia, kad gyvūnai negalėtų susižeisti. Talpyklos turėtų būti pagamintosiš valymo ir nukenksminimo technologijoms atsparių medžiagų, išskyrus vienkartines talpyklas. Reikėtų ypačatsižvelgti į gyvūnų talpyklų grindų konstrukciją, kuri turėtų tikti gyvūnų rūšiai ir amžiui bei sudaryti sąlygasšalinti išmatas.

4.6. Šėrimas

4.6.1. Maisto forma, turinys ir pateikimas turėtų atitikti gyvūno mitybos ir elgesio poreikius. Kai kurioms rūšims reikėtųsudaryti sąlygas ieškoti maisto. Svarbi kai kurių gyvūnų rūšių mitybos dalis – stambus pašaras, taip patpatenkinantis ir tam tikrus elgesio poreikius.

4.6.2. Gyvūnų pašaras turėtų būti skanus ir neužterštas. Parenkant žaliavą, gaminant, ruošiant ir teikiant pašarus, reikėtųimtis visų atsargos priemonių cheminiam, fiziniam ir mikrobiologiniam užteršimui išvengti. Pašaras turėtų būtipakuojamas į maišus, ant kurių būtų aiškiai užrašyta, koks produktas yra viduje ir jo gamybos data. Gamintojasturėtų aiškiai nurodyti galiojimo laiką ir jį pažymėti.

Pakuojant, gabenant ir sandėliuojant pašarą taip pat reikėtų pasirūpinti, kad jis neužsiterštų, jo kokybėnepablogėtų ar jis nesugestų. Sandėliai turėtų būti vėsūs, tamsūs, sausi, apsaugoti nuo kenkėjų ir vabzdžių. Greitaigendantį pašarą, kaip antai: žalumynus, daržoves, vaisius, mėsą, žuvį ir pan., reikėtų laikyti šaltose patalpose,šaldytuvuose ar šaldikliuose.

Visus piltuvus, lovelius ir kitus šeriant naudojamus indus reikėtų reguliariai valyti ir prireikus sterilizuoti. Jeigyvūnai šeriami drėgnu pašaru arba jei pašarą lengvai gali užteršti vanduo, šlapimas ir pan., indus būtina kasdienvalyti.

4.6.3. Reikėtų pasirūpinti, kad kiekvienas gyvūnas galėtų prieiti prie pašaro ir kad šėrimui skirta vieta būtų pakankamaididelė, jog gyvūnai nekonkuruotų. Kartais pašaro kiekį gali reikėti kontroliuoti, kad gyvūnai nenutuktų.

4.7. Girdymas

4.7.1. Visiems gyvūnams turėtų būti tiekiamas neužterštas geriamasis vanduo. Tačiau vanduo yra mikroorganizmųterpė, todėl jį reikėtų tiekti taip, kad pavojus būtų kuo mažesnis.

4.7.2. Girdymo sistemos turėtų būti suprojektuotos ir naudojamos taip, kad tiektų reikiamą kiekį tinkamos kokybėsvandens. Reikėtų įrengti pakankamai girdymo vietų (girdyklų). Naudojant automatines girdymo sistemas, jasreikėtų nuolat tikrinti, prižiūrėti ir plauti, siekiant išvengti avarijų, pvz., užsikimšimų ar nutekėjimų ir infekcijųpaplitimo. Jei naudojami vientiso dugno narveliai, reikėtų imtis priemonių, kad ant dugno neprisikauptų vandens.

4.7.3. Įvairios žuvų, varliagyvių ir roplių rūšys labai skirtingai pakenčia rūgštis, chlorą ir daugelį kitų cheminiųmedžiagų.Todėl reikėtų pasirūpinti, kad į akvariumus ir rezervuarus tiekiamas vanduo atitiktų tam tikrų gyvūnų rūšiųporeikius ir pakantos ribas.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/15

82

4.8. Grindys, substratai, kraikas, pakratai ir lizdų arba guolių įrangos medžiagos

4.8.1. Gyvūnams reikėtų visada suteikti tinkamų pakratų ar konstrukcijų miegui, o veisiamiems gyvūnams – tinkamųlizdų arba guolių sukimo medžiagų ar konstrukcijų.

Į gyvūnų talpyklą paprastai padedama įvairių medžiagų, kurios turėtų sugerti šlapimą ir išmatas ir taip padėtųvalyti talpyklas; jos taip pat turėtų sudaryti sąlygas gyvūnams atlikti tam tikrus jų rūšiai būdingus veiksmus, pvz.,ieškoti maisto, kasti ar rausti; suteikti patogų, minkštą paviršių ar saugią vietą miegui; leisti gyvūnui sukti lizdą arguolį veisimosi reikmėms.

Kai kurios medžiagos gali netikti visiems šiems poreikiams, todėl svarbu suteikti pakankamai tinkamų medžiagų.Visos šios medžiagos turėtų būti sausos, sugerti drėgmę, būti nedulkančios, netoksiškos ir be užkrečiamųjų ligųsukėlėjų, parazitų ar kitų užkratų. Reikėtų vengti medžiagų, pagamintų iš medienos, kuri galėjo būti chemiškaiapdorota, arba kurių sudėtyje gali būti natūralių toksiškų medžiagų ir produktų, kurių neįmanoma aiškiaiapibrėžti ir standartizuoti.

4.8.2. Gyvūnų talpyklos grindys turėtų būti patikima ir patogi visų gyvūnų poilsio vieta. Visos miegojimo vietos turėtųbūti švarios ir sausos.

4.9. Valymas

4.9.1. Patalpų kokybė, taip pat ir tinkamas būtinosios priežiūros lygis, labai priklauso nuo tinkamos higienos. Todėllaikymo, plovimo ir sandėliavimo patalpose turėtų būti labai švaru ir tvarkinga. Reikėtų nustatyti reikalingąnarvelių ir jų priedų, buteliukų bei kitų prietaisų valymo, plovimo, dezinfekavimo ir prireikus sterilizavimo tvarką.

4.9.2. Valymo ir dezinfekavimo tvarka neturėtų kenkti gyvūnų sveikatai ir gerovei. Reikėtų nustatyti aiškią pakratųkeitimo gyvūnų talpyklose tvarką ir registravimo sistemą.

4.9.3. Gyvūnų talpyklų grindų paviršiaus dangą reikėtų nuolat valyti ir prireikus atnaujinti, kad ji netaptų infekcijos aružkrato parazitais šaltiniu.

4.9.4. Kai kurioms rūšims svarbi elgesio forma yra ženklinimas kvapais, todėl valymas gali sukelti tam tikrų socialiniųnesklandumų. Valymo tvarką reikėtų suderinti su šiais poreikiais. Valymo dažnumą reikėtų nustatyti atsižvelgiantį gyvūnų talpyklos pobūdį, gyvūnų rūšį, gyvūnų tankumą ir vėdinimo sistemos pajėgumą palaikyti tinkamą orokokybę.

4.10. Elgesys su gyvūnais

Tai, kaip laboratorijoje elgiamasi su gyvūnais, gali paveikti ne tik veisimo rezultatus, augimo spartą ir gerovę, bet ireksperimentinių procedūrų kokybę ir rezultatus. Jei gyvūnai įpratinami prie kompetentingo ir užtikrinto elgesioper įprastas būtinosios priežiūros ir kitas procedūras, tiek gyvūnai, tiek darbuotojai patiria mažiau streso. Laikantkai kurias rūšis, pvz., šunis ir nežmoginius primatus, gali būti naudinga parengti tinkamą mokymo programą, kuriskatintų gyvūnus bendradarbiauti, kai jiems atliekamos tam tikros procedūros; tai taip pat būtų naudinga gyvūnųprižiūrėtojams ir mokslo programai. Laikant kai kurias rūšis, pirmenybę reikėtų skirti socialiniams ryšiams sužmonėmis.

Tačiau kartais reikėtų vengti liesti gyvūnus, ypač laukinius. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl laukiniai gyvūnai neitin tinka eksperimentiniams tikslams. Tikimasi, kad gyvūnų prižiūrėtojai nuolat globėjiškai ir pagarbiai rūpinasijiems pavestais gyvūnais ir yra įgudę su jais elgtis bei sulaikyti.

Kai tinkama, reikėtų skirti dalį darbo laiko kalbėti, glostyti, mokyti, tvarkyti gyvūnus.

4.11. Humaniškas numarinimas

4.11.1. Visiems humaniškiems gyvūnų numarinimo būdams taikyti būtina turėti patirties, kurią galima įgyti tik tinkamaiprofesionaliai pasirengus. Gyvūnai turėtų būti marinami Europos Komisijos rekomendacijų dėl eksperimentiniųgyvūnų eutanazijos (1 ir 2 dalys) principus atitinkančiais metodais.

L 197/16 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

83

4.11.2. Visiškai sąmonės netekusiems gyvūnams galima nuleisti kraują, bet be išankstinės anestezijos neturėtų būtinaudojami vaistai, veikiantys kaip kurarė ir paralyžiuojantys raumenis dar prieš sąmonės netekimą, taip pat beišankstinės anestezijos neturėtų būti žudoma elektros srove nepraleidžiant srovės pro smegenis.

Nereikėtų leisti šalinti skerdenų, kol gaištis nepatvirtinama.

4.12. Įrašai

Visų veisiamų, laikomų veisimui ar tolesniam tiekimui mokslo procedūroms gyvūnų gavimo šaltinių, jųpanaudojimo ir galutinio šalinimo įrašus reikėtų naudoti ne tik vien statistinėms reikmėms, bet ir kartu su gyvūnųsveikatos bei veisimo įrašais naudoti juos kaip gyvūnų gerovės rodiklius, ir būtinosios priežiūros bei planavimoreikmėms.

4.13. Identifikavimas

Kartais, siekiant tikslumo, tam tikrus gyvūnus reikia identifikuoti, pvz., kai jie naudojami veisimo tikslais armokslinėms procedūroms. Tam reikėtų pasirinkti patikimą metodą, kuris keltų gyvūnams kuo mažiau skausmo irnepatogumų, tiek ženklinant, tiek vėliau. Jei būtina, reikėtų naudoti raminamuosius ar vietinius anestetikus iranalgetikus. Darbuotojai turėtų būti tinkamai parengti atlikti identifikavimo ir ženklinimo procedūras.

KONKREČIOMS RŪŠIMS SKIRTAS SKYRIUS

A. GRAUŽIKŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Pelės

Laboratorinės pelės protėvis – naminė pelė (Mus musculus). Šis gyvūnas daugiausia aktyvus naktį, rausia, laipioja irsuka guolius mikroaplinkai reguliuoti, slėptis ir daugintis. Pelės puikiai laipioja. Jos nelabai mėgsta judėti atvirateritorija, paprastai laikosi prie sienų ar kitų statinių. Buvo pastebėta daug įvairių socialinių organizacijų,priklausančių nuo pelių populiacijos tankumo; aktyvaus reprodukcinio amžiaus patinai intensyviai gina savoteritorijas. Pelingos ir laktuojančios patelės gali agresyviai ginti savo guolius. Kadangi pelės, ypač albinosų porūšiai,prastai mato, jos labai priklauso nuo uoslės ir savo aplinką ženklina šlapimu. Pelės taip pat labai gerai girdi ir yrajautrios ultragarsui. Konkrečių porūšių elgesio išraiškos ir intensyvumas būna labai skirtingi.

Žiurkės

Laboratorinės žiurkės protėvis – laukinė rudoji žiurkė (Rattus norvegicus). Laboratorinės žiurkės bendruomeninėssavybės yra labai išvystytos. Ji vengia atvirų plotų ir ženklina teritoriją šlapimu. Žiurkių uoslė ir klausa yra labaiišvystytos, be to, jos itin jautrios ultragarsui. Dieną žiurkės mato prastai, tačiau kai kurių pigmentinių porūšiųatstovai gerai mato prieblandoje. Žiurkės albinosės vengia vietų, kuriose apšvietimo lygis yra didesnis nei 25liuksų. Žiurkės aktyvesnės tamsiu paros metu. Jaunos žiurkės labai smalsios ir dažnai žaidžia bendruomeniniusžaidimus.

Smiltpelės

Smiltpelė arba mongolinė smiltpelė (Meriones sp.) yra bendruomeninis gyvūnas, aktyviausias naktį, norslaboratorijose taip pat aktyvus ir dieną. Laisvėje smiltpelės rausia olas, į kurias galima patekti per tunelį (taiapsaugo nuo plėšrūnų), laboratorijose dažnai kartoja rausimo judesius, jei joms nesudaromos tinkamos sąlygos.

Žiurkėnai

Laukiniai laboratorinio žiurkėno protėviai (Mesocricetus sp.) paprastai gyvena pavieniui. Žiurkėnų patelės yradidesnės ir agresyvesnės už patinus ir gali juos labai sužeisti. Žiurkėnai dažnai atskiria talpykloje vietą šlapintis,ženklina teritoriją riebalinių liaukučių išskyromis, o patelės dažnai pasirinktinai suėda kai kuriuos jauniklius ir taipsumažina savo vados dydį.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/17

84

Jūrų kiaulytės

Jūrų kiaulytė (Cavia porcellus) – tai bendruomeninis bėgiojantis graužikas, nerausiantis, tačiau gyvenantis slėptuvėseir galintis naudoti kitų gyvūnų išraustus urvus. Suaugę patinai gali būti agresyvūs vienas kito atžvilgiu, bet ištikrųjų agresija pasireiškia retai. Jūrų kiaulytės gali sustingti, išgirdusios netikėtą garsą, bet taip pat gali paniškaibėgti visa grupe, reaguodamos į netikėtus judesius. Jūrų kiaulytės labai jautrios perkėlimui ir dėl to gali sustingtitrisdešimčiai minučių ar ilgesniam laikui.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Graužikus reikėtų laikyti 20 oC–24 oC laipsnių temperatūroje. Talpyklose su vientisomis grindimis laikomųgraužikų grupėse vietos temperatūra dažnai būna aukštesnė nei kambario. Net tinkamai vėdinamoje talpyklojetemperatūra gali būti iki 6 oC aukštesnė nei kambario. Guolių sukimo priemonės (dėžės) leidžia gyvūnamskontroliuoti savo mikroklimatą. Reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į temperatūrą atskyrimo sistemose ir bevilniųarba beplunksnių gyvūnų laikymo temperatūrą.

2.3. Drėgnumas

Graužikų patalpose reikėtų palaikyti 45–65 % santykinį drėgnumą, išskyrus smiltpeles, kurias reikėtų laikyti 35–55 % santykinio drėgnumo sąlygomis.

2.4. Apšvietimas

Talpyklose turėtų šviesti neryški šviesa. Siekiant išvengti tinklainės degeneracijos, visas talpyklas reikėtų uždengtipatamsintais dangčiais. Tai ypač svarbu laikant gyvūnus albinosus.

Tamsiu paros metu, kai graužikai aktyvūs, galima naudoti raudoną šviesą graužikų nematomais dažniais, kaddarbuotojai galėtų juos stebėti.

2.5. Triukšmas

Kadangi graužikai labai jautrūs ultragarsui ir naudoja jį bendravimui, svarbu kuo labiau sumažinti šį pašalinį garsą.Kai kurių įprastų laboratorijų įrenginių, taip pat ir varvančių čiaupų, vežimėlių ratukų ir kompiuterių monitoriųkeliamas ultragarso triukšmas (didesnis kaip 20 kHz) gali sukelti elgesio ir dauginimosi ciklų nukrypimų.Rekomenduojama stebėti akustinę aplinką plačiame dažnių diapazone ir ilgą laiką.

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.1 ir 4.4 dalis.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Bendruomenines rūšis reikėtų laikyti grupėmis, jei šios grupės yra stabilios ir darnios. Laikant pelių patinus,suaugusius žiurkėnus arba smiltpeles, tokias grupes galima sudaryti, nors tai yra gana sudėtinga, nes tada jie galiagresyviai elgtis su savo rūšies atstovais.

Jei laikant gyvūnus grupėse gali kilti neigiamų padarinių ar žalos, gyvūnus galima laikyti atskirai. Reikėtų kuomažiau trikdyti nusistovėjusias, stabilias ir darnias grupes, nes dėl to gyvūnai gali patirti stiprų stresą.

L 197/18 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

85

4.2. Aplinkos gerinimas

Talpyklas ir jų aplinką reikėtų pagerinti taip, kad gyvūnai galėtų įprastai elgtis, o tos pačios rūšies atstovai mažiaukonkuruotų.

Pakratai ir guolių sukimo medžiagos bei slėptuvės yra labai svarbūs veisiamiems, tolesniam naudojimuilaikomiems ar procedūroms naudojamiems graužikams, todėl visa tai jiems reikėtų suteikti, išskyrus tuos atvejus,kai dėl veterinarinių ar su gyvūnų gerove susijusių priežasčių to daryti nereikėtų. Jei eksperimentiniais tikslaistokių medžiagų nesuteikiama, tai reikėtų suderinti su laboratorijų techniniais darbuotojais ir kompetentinguasmeniu, atsakingu už konsultavimą gyvūnų gerovės klausimais. Graužikams reikėtų skirti medžiagų guoliamssukti, kurias jie galėtų pernešti ir patys susisukti guolį. Jei gyvūnams neskiriama pakankamai medžiagų visiškaisusisukti dengtą guolį, talpykloje reikėtų padėti dėžučių. Pakratai turėtų sugerti šlapimą, ir graužikai gali juosnaudoti, ženklindami šlapimu. Guolių sukimo medžiagos yra svarbios žiurkėms, pelėms, žiurkėnams irsmiltpelėms, nes leidžia jiems susikurti tinkamą mikroaplinką poilsiui ir veisimuisi. Dėžutės ar kitokios slėptuvėssvarbios jūrų kiaulytėms, žiurkėnams ir žiurkėms.

Jūrų kiaulytėms reikėtų visada suteikti medžiagų, kurias jis galėtų pernešti, pvz., šieno, kurį galėtų kramtyti ir jameslėptis.

Visų graužikų rūšių aplinkai pagerinti galima naudoti medinius pagaliukus, tinkamus kramtyti ir graužti.

Daugelis graužikų rūšių stengiasi padalyti savo talpyklas į atskiras sritis maitinimuisi, poilsiui, šlapinimuisi irmaistui sandėliuoti. Atskyrimui dažniau naudojami kvapūs ženklai, o ne fizinio atskyrimo priemonės, tačiaudalinės pertvaros gali padėti gyvūnams užmegzti arba vengti kontaktų su kitais grupės nariais. Primygtinairekomenduojama pagerinti talpyklų aplinką taip, kad ji taptų sudėtingesnė. Pavyzdžiui, graužikams gali tiktivamzdeliai, dėžutės ir laipiojimo stovai; tokios konstrukcijos taip pat gali būti naudingos ir dėl to, kad padidinanaudingą plotą.

Smiltpelėms reikia palyginti daugiau erdvės nei kitoms graužikų rūšims, kad jos galėtų rausti ir (arba) naudotipakankamo dydžio urvus. Smiltpelėms reikia storo kraiko sluoksnio, kad jos galėtų rausti ir sukti guolius arba nemažiau kaip 20 cm ilgio urvo pakaitalų.

Reikėtų apsvarstyti galimybes naudoti permatomas arba tamsintas talpyklas ir įdėklus, kurie leistų tinkamai stebėtigyvūnus jų netrikdant.

Atskyrimo sistemoms, pvz., atskirai vėdinamiems narvams, reikėtų taikyti tuos pačius erdvės kokybės ir kiekybės,aplinkos gerinimo ir kitus šiame dokumente nustatytus principus, nors dėl tokių sistemų konstrukcijos šiuosprincipus gali tekti taikyti kitomis priemonėmis.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Talpyklos turėtų būti pagamintos iš lengvai valomų medžiagų, o jų konstrukcija turėtų užtikrinti galimybętinkamai apžiūrėti gyvūnus jų netrikdant.

Kai jauni gyvūnai tampa aktyvūs, jiems reikia atitinkamai daugiau vietos nei suaugusiems.

4.3.1. M a tm en y s

Šioje ir tolesnėse visų graužikų laikymui skirtų rekomendacijų lentelėse „talpyklos aukštis“ reiškia vertikalųatstumą nuo talpyklos grindų iki talpyklos viršaus, ir šis atstumas turėtų būti išlaikytas daugiau kaip 50 %mažiausio talpyklos grindų ploto, prieš įkeliant į ją aplinkos gerinimo priemones.

Rengiant procedūras, reikėtų atsižvelgti į galimą gyvūnų augimą ir užtikrinti, kad per visą tyrimą jiems būtųsuteikta pakankamai erdvės (kaip išsamiau apibūdinta A.1–A.5 lentelėse).

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/19

86

A.1 lentelė

Pelės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(g)

Mažiausias talpyklos dydis(cm2)

Grindų plotasvienamgyvūnui(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(cm)

Laikant ir atliekant proce-dūras

iki 20 330 60 12

nuo 20 iki 25 330 70 12

nuo 25 iki 30 330 80 12

nuo 30 330 100 12

Veisiant 330

Monogaminei porai (negiminingų tėvų/giminingų tėvų) arbatrims gyvūnams(giminingų tėvų).Kiekvienai papildomaipatelei ir vadai reikėtųpapildomai skirti180 cm2. 12

Laikant veisimoįstaigoje (*)Talpyklos dydis950 cm2

iki 20

950 40 12

Talpyklos dydis1 500 cm2

iki 201 500 30 12

(*) Taip tankiai galima trumpai (nuo nujunkymo iki brandos) laikyti nujunkytas peles, jei gyvūnai laikomi didesnėse tinkamaipagerintose talpyklose. Tokios laikymo sąlygos neturėtų kelti jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz., padidėjusios agresijos,sergamumo ar mirtingumo, stereotipijos apraiškų ir kitų elgesio sutrikimų, svorio netekimo ar kitų fiziologinių arba elgesioreakcijų į stresą.

A.2 lentelė

Žiurkės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(g)

Mažiausias talpyklos dydis(cm2)

Grindų plotasvienamgyvūnui(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(cm)

Laikant ir atliekant proce-dūras (*)

iki 200 800 200 18

nuo 200 iki 300 800 250 18

nuo 300 iki 400 800 350 18

nuo 400 iki 600 800 450 18

nuo 600 1 500 600 18

Veisiant 800

Motina ir vada.Kiekvienampapildomamsuaugusiam gyvūnui,įkeltam į talpykląnuolatiniam buvimui,reikia pridėti 400 cm2 18

Laikant veisimoįstaigoje (**)

iki 50 1 500 100 18

nuo 50 iki 100 1 500 125 18

Talpyklos dydis1 500 cm2

nuo 100 iki 150 1 500 150 18

nuo 150 iki 200 1 500 175 18

L 197/20 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

87

Kūno svoris(g)

Mažiausias talpyklos dydis(cm2)

Grindų plotasvienamgyvūnui(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(cm)

Laikant veisimoįstaigoje (**)

iki 100 2 500 100 18

nuo 100 iki 150 2 500 125 18

Talpyklos dydis2 500 cm2 nuo 150 iki 200 2 500 150 18

(*) Atliekant tyrimus, trunkančius visą gyvūno gyvenimą, juos reikėtų laikyti tinkamo dydžio talpyklose, kad gyvūnai galėtųgyventi bendrai. Kadangi gali būti sunku numatyti gyvūnų tankumą tokių tyrimų pabaigoje, ploto normos vienam gyvūnuigali kartais būti mažesnės už nurodytas. Tuomet pirmenybę reikėtų teikti stabilių socialinių struktūrų išsaugojimui.

(**) Taip tankiai galima trumpai (nuo nujunkymo iki brandos) laikyti nujunkytas žiurkes, jei gyvūnai laikomi didesnėse tinkamaipagerintose talpyklose. Tokios laikymo sąlygos neturėtų kelti jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz., padidėjusios agresijos,sergamumo ar mirtingumo, stereotipijos apraiškų ir kitų elgesio sutrikimų, svorio netekimo ar kitų fiziologinių ar elgesioreakcijų į stresą.

A.3 lentelė

Smiltpelės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(g)

Mažiausias talpyklosdydis(cm2)

Grindų plotasvienamgyvūnui(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(cm)

Laikant ir atliekant proce-dūras

iki 40 1 200 150 18

nuo 40 1 200 250 18

Veisiant 1 200 18

Monogamiškapora arba trysgyvūnai sujaunikliu

A.4 lentelė

Žiurkėnai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(g)

Mažiausias talpyklosdydis(cm2)

Grindų plotasvienamgyvūnui(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(cm)

Laikant ir atliekant proce-dūras

iki 60 800 150 14

nuo 60 iki 100 800 200 14

nuo 100 800 250 14

Veisiant 800

Motina arbamonogamiškapora ir vada 14

Laikant veisimoįstaigoje (*)

iki 601 500 100 14

(*) Taip tankiai galima trumpai (nuo nujunkymo iki brandos) laikyti nujunkytus žiurkėnus, jei gyvūnai laikomi didesnėsetinkamai pagerintose talpyklose. Tokios laikymo sąlygos neturėtų kelti jokių gyvūnų gerovės problemų, pvz., padidėjusiosagresijos, sergamumo ar mirtingumo, stereotipijos apraiškų ir kitų elgesio sutrikimų, svorio netekimo ar kitų fiziologinių arelgesio reakcijų į stresą.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/21

88

A.5 lentelė

Jūrų kiaulytės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(g)

Mažiausias talpyklosdydis(cm2)

Grindų plotasvienamgyvūnui(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(cm)

Laikant ir atliekant proce-dūras

iki 200 1 800 200 23nuo 200 iki 300 1 800 350 23nuo 300 iki 450 1 800 500 23nuo 450 iki 700 2 500 700 23nuo 700 2 500 900 23

Veisiant 2 500Pora ir vada.Kiekvienaipapildomaiveisiančiai pateleireikia pridėti1 000 cm2 23

4.3.2. G r i n d y s

Geriausia naudoti ne grotelių ar vielos tinklo, o pakratais padengtas vientisas grindis arba su skylutėmis. Jeigrindims naudojamos grotelės ar vielos tinklas, gyvūnams reikėtų skirti vientisą arba pakreiktą, arba, būtent jūroskiaulytėms, plytelėmis dengtą, plotą, kuriame gyvūnai galėtų ilsėtis, jei tai neprieštarauja konkretaus eksperimentosąlygoms. Pakratų galima nedėti, kai gyvūnai poruojasi.

Kadangi gyvūnai gali smarkiai susižeisti į vielos tinklo grindis, jas reikia atidžiai apžiūrinėti ir prižiūrėti, stengiantisužtikrinti, kad nėra jokių atskirų ar aštrių išsikišimų.

Nėštumo pabaigoje, jauniklių atsivedimo ir maitinimo metu pateles reikėtų laikyti tik ant vientisų, pakrataispadengtų grindą.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.6 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratai, kraikas, pakratai ir lizdų arba guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.8 dalį.)

4.7. Valymas

Patalpose reikėtų laikytis aukštų higienos standartų, tačiau gali būti patartina išsaugoti kai kuriuos gyvūnųpaliekamus kvapų ženklus. Nereikėtų pernelyg dažnai keisti talpyklų, ypač jei laikomos vaikingos patelės ir patelėssu vadomis, nes dėl tokių trikdžių patelės gali atstumti jauniklius arba juos suėsti.

Todėl valymo dažnumą reikėtų nustatyti pagal talpyklos rūšį, gyvūnų rūšį, tankumą ir vėdinimo sistemospajėgumą palaikyti tinkamai švarų orą.

4.8. Elgesys su gyvūnais

Reikėtų kuo mažiau trikdyti gyvūnus arba jų uždarą aplinką. Tai ypač svarbu laikant žiurkėnus.

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

L 197/22 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

89

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.13 dalį.)

B. TRIUŠIŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Triušiai (Oryctolagus cuniculi) yra bendruomeninė gyvūnų rūšis. Jiems reikėtų skirti pakankamai vietos ir tinkamaipagerinti aplinką, kitaip jie gali prarasti normalius judėjimo gebėjimus ir jiems gali išsivystyti skeleto anomalijos.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Triušius reikėtų laikyti 15 oC–21 oC laipsnių temperatūroje. Talpyklose su vientisomis grindimis laikomų triušiųgrupėse vietos temperatūra dažnai būna aukštesnė nei kambario. Net tinkamai vėdinamoje talpykloje temperatūragali būti iki 6 oC aukštesnė nei kambario.

Guolių sukimo priemonės (dėžės) leidžia gyvūnams kontroliuoti savo mikroklimatą. Reikėtų atkreipti ypatingądėmesį į temperatūrą atskyrimo sistemose.

2.3. Drėgnumas

Triušių patalpose reikėtų palaikyti ne mažesnį nei 45 % santykinį drėgnumą.

2.4. Apšvietimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.4 dalį.)

2.5. Triukšmas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.5 dalį.)

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.1 ir 4.4 dalis.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Jaunus triušius ir pateles reikėtų laikyti darniomis socialinėmis grupėmis. Atskirai triušius reikėtų laikyti, tik jei taipagrįsta veterinariniais ar gyvūnų gerovės sumetimais. Laikymą atskirai eksperimentiniais tikslais reikėtų suderintisu laboratorijų techniniais darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, atsakingu už konsultavimą gyvūnų gerovėsklausimais. Suaugę nekastruoti patinai gali ginti savo teritoriją, todėl jų nereikėtų laikyti su kitais suaugusiaisnekastruotais patinais. Jaunus triušius ir suaugusias pateles galima laikyti boksuose, padengtuose tinkamaipagerintomis grindimis, nors kartais grupes gali reikėti atsargiai kontroliuoti, kad nekiltų agresijos apraiškų.Geriausiai laikymui grupėmis tinka triušiai iš vienos vados, po nujunkymo laikyti kartu. Jeigu kai kurių gyvūnųnegalima laikyti grupėmis, reikėtų apsvarstyti galimybes laikyti juos taip, kad jie galėtų palaikyti glaudų vizualinįryšį vieni su kitais.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/23

90

4.2. Aplinkos gerinimas

Triušių aplinkai pagerinti tinka stambieji pašarai, šienas ar pagaliukai kramtymui; taip pat galima įrengti slėptuvę.Boksuose grupėms laikyti, reikėtų įrengti pertvaras ir konstrukcijas, už kurių triušiai galėtų pasislėpti ir žvalgytis.Veisimo reikmėms reikėtų skirti guolių sukimo medžiagų ir dėžutę.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Geriausia laikyti triušius stačiakampėse talpyklose. Jose reikėtų įrengti pakylą, ant kurios gyvūnai galėtų gulėti irsėdėti bei lengvai judėti po ja. Pakyla neturėtų užimti daugiau nei 40 % grindų ploto. Talpykla turėtų būtipakankamai aukšta, kad triušis joje galėtų tiesiai tupėti, ausimis neliesdamas talpyklos lubų, tačiau tarpas tarppakylos ir lubų nebūtinai turėtų atitikti šį reikalavimą. Jeigu yra tinkamų mokslinių ar veterinarinių priežasčiųnenaudoti lentynų, talpykla turėtų būti 33 % didesnė vienam triušiui ir 60 % – dviem triušiams. Jei įmanoma,triušius reikėtų laikyti boksuose.

4.3.1. M a tm en y s

B.1 lentelė

Vyresni kaip 10 savaičių triušiai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Galutinis kūno svoris (kg)

Mažiausias grindų plotas vienas arbadviem socialiai suderinamiems

gyvūnams(cm2)

Mažiausias aukštis(cm)

mažiau kaip 3 3 500 45nuo 3 iki 5 4 200 45nuo 5 5 400 60

Lentelėse nurodyti narvelių ir boksų matmenys. Narveliuose reikėtų įrengti pakylą (žr. B.4 lentelę). Boksuosereikėtų įrengti konstrukcijas, taip suskirstančias erdvę, kad gyvūnai galėtų užmegzti socialinius ryšius arba jųvengti. Papildomas grindų plotas trečiajam, ketvirtajam, penktajam ir šeštajam triušiui – po 3 000 cm2 vienamtriušiui, o kiekvienam kitam papildomam triušiui – po 2 500 cm2.

B.2 lentelė

Patelė ir vada: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Patelės svoris(kg)

Mažiausias talpyklos dydis(cm2)

Papildomas plotas guoliųsukimo dėžėms

(cm2)

Mažiausias aukštis(cm)

mažiau kaip 3 3 500 1 000 45nuo 3 iki 5 4 200 1 200 45nuo 5 5 400 1 400 60

Likus ne mažiau kaip trims ar keturioms dienoms iki atsivedimo, patelėms reikėtų skirti papildomą skyrių arbadėžę, kurioje jos galėtų susisukti guolį. Geriausia, kad šios dėžės būtų už talpyklos ribų. Reikėtų padėti šiaudų arkitokios tinkamos medžiagos. Talpyklos konstrukcija turėtų leisti patelei pereiti į kitą skyrių arba ant pakylos poto, kai jaunikliai palieka guolį. Nujunkytus vienos vados jauniklius reikėtų kuo ilgiau laikyti kartu veisimotalpykloje. Veisimo talpykloje galima laikyti ne daugiau kaip aštuonis vienos vados jauniklius iki septynių savaičiųamžiaus, nuo aštuonių iki dešimtiems savaičių amžiaus penkiems tos pačios vados jaunikliams reikėtų skirtimažiausią būtiną grindų plotą.

L 197/24 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

91

B.3 lentelė

Jaunesni kaip 10 savaičių triušiai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Amžius Mažiausias talpyklos dydis(cm2)

Mažiausias grindų plotasvienam gyvūnui

(cm2)

Mažiausias aukštis(cm)

Nujunkyti iki 7 savaičių 4 000 800 40Nuo 7 iki 10 savaičių 4 000 1 200 40

Lentelėse nurodyti narvelių ir boksų matmenys. Boksuose reikėtų įrengti konstrukcijas, suskirstančias erdvę taip,kad gyvūnai galėtų užmegzti socialinius ryšius arba jų vengti. Nujunkytus vienos vados jauniklius reikėtų kuoilgiau laikyti kartu veisimo talpykloje.

B.4 lentelė

Triušiai: tinkamiausi talpyklų, atitinkančių B.1 lentelėje nurodytus matmenis, pakylų matmenys

Amžius savaitėmisGalutinis kūno svoris

(kg)Tinkamiausias dydis

(cm × cm)Tinkamiausias aukštis nuo

talpyklos grindų (cm)

iki 3 55 × 25 25nuo 3 iki 5 55 × 30 25

Nuo 10 nuo 5 60 × 35 30

Nurodyti pakylos dydžio ir aukščio matmenys yra tinkamiausi, norint, kad pakyla ir visa talpykla būtų tinkamainaudojamos, o mažiausi ir didžiausi dydžiai skiriasi labai nedaug (10 % tinkamiausio dydžio). Jeigu dėl moksliniųar veterinarinių priežasčių nusprendžiama neįrengti pakylos, grindų plotą reikėtų padidinti 33 % vienam triušiuiir 60 % dviem triušiams, kad jie galėtų aktyviau judėti ir pabėgti nuo dominuojančių gyvūnų.

Jeigu jaunesni kaip 10 savaičių triušiai laikomi talpykloje su pakyla, tinkamiausias pakylos dydis turėtų būti55 × 25 cm, o aukštis virš grindų turėtų būti toks, kad gyvūnai galėtų juo naudotis.

4.3.2. G r i n d y s

Talpyklose nereikėtų įtaisyti vielinių grindų, jei jose nėra skirta pakankamai didelio ploto poilsiui, kuriame vienumetu tilptų visi gyvūnai. Geriausia, kad grindys būtų vientisos, prikreiktos pakratų arba su skylėmis, o ne groteliųar vielos tinklo.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.6 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratai, kraikas, pakratai ir lizdų sukimo medžiagos

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.8 dalį.)

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.10 dalį.)

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/25

92

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.13 dalį.)

C. KAČIŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Naminės katės protėvis – laukinė afrikinė katė (Felis silvestris libyca). Katės labai linkusios mokytis socialinio elgesio.Jei dar jaunas kačiukas tinkamai socializuojamas, vėliau jis gali draugiškai elgtis tiek su kitomis katėmis, tiek sužmonėmis.

Tinkama socialinė sąveika su žmonėmis skatina tolesniems tyrimams tinkamą charakterį. Tačiau katės neturidominavimo hierarchijų ir nusistovėjusių susitaikymo po konfliktų būdų, todėl joms gali būti sunku užmegztisocialinius ryšius. Kačių streso ženklus ne taip paprasta atpažinti, kaip šunų.

Kadangi katės yra teritoriniai gyvūnai ir prisiriša prie konkrečios vietos, perkeltos jos gali patirti stresą. Katėspuikiai laipioja ir intensyviai naudoja pakabintas konstrukcijas (pvz., lentynas), kaip patogią poziciją ir, jeilaikomos grupėmis, norėdamos išlaikyti atstumą nuo kitų kačių.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Kates galima laikyti įvairiose temperatūrose, jei dėl to jų gerovei nekyla pavojaus. Jei būtina tiksli kontrolė,procedūroms naudojamas kates reikėtų laikyti 15 oC–21 oC temperatūroje (žr. Bendrojo skyriaus 2.2.3 dalį).

Kadangi apytiksliai dešimt pirmųjų gyvenimo dienų kačiukų termoreguliacinė kontrolė ribota, per šį laikotarpįjuos reikėtų papildomai šildyti.

2.3. Drėgnumas

Manoma, kad nebūtina kontroliuoti santykinio drėgnumo, nes katės pakenčia įvairius aplinkos santykiniodrėgnumo svyravimus ir dėl to nepatiria jokio neigiamo poveikio.

2.4. Apšvietimas

Kates galima laikyti natūralaus dvidešimt keturių valandų šviesos ir tamsos ciklo sąlygomis. Jeigu šviesųfotoperiodo laiką užtikrina dirbtinis apšvietimas, jis turėtų trukti dešimt–dvylika valandų kasdien.

Jei visiškai nėra natūralios šviesos šaltinių, naktį turėtų šviesti nestipri šviesa (nuo 5 iki 10 liuksų), kad katės galėtųšiek tiek matyti ir būtų atsižvelgta į jų išgąsčio refleksą.

2.5. Triukšmas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.5 dalį.)

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

L 197/26 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

93

3. Sveikata

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.1 ir 4.4 dalis.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Katės ir kastruoti bei sterilizuoti abiejų lyčių gyvūnai paprastai yra socialūs ir dažniausiai laikomi grupėmis ikidvylikos gyvūnų. Tačiau, sudarant grupes, reikia atidžiai stebėti visų grupės gyvūnų suderinamumą. Reikia ypačatsargiai keisti kačių grupių sandarą, įkelti į grupę nepažįstamą katę, nekastruotus patinus arba laikyti didesneskačių grupes.

Jei katės paprastai laikomos grupėje, atskyrimas gali sukelti joms stresą. Todėl kačių nereikėtų laikyti po vienąilgiau nei dvidešimt keturias valandas, jei tai nėra pagrįsta veterinariniais ar gyvūnų gerovės sumetimais. Laikymąatskirai eksperimentiniais tikslais ilgiau nei dvidešimt keturias valandas reikėtų suderinti su laboratorijųtechniniais darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, atsakingu už konsultavimą gyvūnų gerovės klausimais.

Kates, kurios ne kartą buvo agresyvios kitų kačių atžvilgiu, reikėtų laikyti po vieną tik tokiu atveju, jei jomsnerandamas tinkamas kaimynas. Ne rečiau kaip kas savaitę reikėtų stebėti visų porų ar grupėmis gyvenančiųgyvūnų socialinį stresą, taikant nusistovėjusias elgesio ir (arba) fiziologinio streso vertinimo sistemas. Tai ypačsvarbu laikant nekastruotus patinus.

Pateles su jaunesniais nei keturių savaičių kačiukais arba per paskutinius nėštumo mėnesius reikėtų laikyti atskirai.Tuo metu taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę sudaryti patelėms, kurios paprastai buvo laikomos grupėje, sąlygasbendrauti su savo grupe, pvz., sujungiant kačiavimosi talpyklas su grupinio laikymo talpyklomis.

Socialinio kačių elgesio vystymąsi labai veikia socialinė patirtis per laikotarpį nuo pirmųjų dviejų iki aštuoniųsavaičių. Per šį laikotarpį ypač svarbu, kad katės bendrautų su kitomis katėmis (pvz., tos pačios vados kačiukais) irsu žmonėmis bei susipažintų su aplinkos sąlygomis, su kuriomis jos gali vėliau susidurti. Per šį jautrų vystymosilaikotarpį būtina kasdien skirti dėmesio gyvūnui, kad suaugusi katė vėliau tinkamai socialiai elgtųsi; įrodyta, kadnet trumpas prisilietimas pirmąją dieną po gimimo yra svarbus, nes jaunikliai jau gali reaguoti į kvapus ir lytėjimą.

Visos katės turėtų tam tikrą laiką kasdien žaisti ir apskritai bendrauti su žmonėmis, be to, joms reikėtų skirtipapildomo laiko reguliariai laižytis. Po vieną laikomoms katėms reikėtų skirti ypatingą dėmesį jų socialinėsaplinkos gerinimui papildomai su jomis bendraujant.

4.2. Aplinkos gerinimas

Talpyklose reikėtų įrengti pakeltas, pusiau uždaras konstrukcijas (pvz., trijų sienų guolį su stogu ant lentynėlės apievieno metro aukštyje nuo grindų), kad katės galėtų apžiūrėti savo aplinką ir, jei laikomos dvi katės arba kačiųgrupė, jos galėtų pasirinkti patogų atstumą nuo kitų kačių. Konstrukcijų turėtų būti pakankamai, kad katės kuomažiau dėl jų konkuruotų. Konstrukcijas reikėtų išdėstyti taip, kad gyvūnai galėtų visiškai išnaudoti turimą plotą.

Taip pat reikėtų sudaryti katėms sąlygas toje pačioje talpykloje pasislėpti ir pabūti nuošalyje, būtent taip, kad jųnematytų kitose talpyklose laikomos katės. Talpyklose turėtų būtų vertikalių medinių paviršių, kad katės galėtųgaląsti nagus ir ženklinti kvapais.

Veisimo ir naudojimo įstaigose laikomų kačių aplinkai pagerinti tinka išoriniai aptvarai ir, jei įmanoma, tokiusaptvarus reikėtų įrengti.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/27

94

Reikėtų skatinti pseudoplėšrūnišką ir žaismingą elgesį. Katėms reikėtų duoti įvairių žaislų, kuriuos reikėtų nuolatkeisti, kad katės būtų nuolat stimuliuojamos ir išvengtų pripratimo, nes tuomet jos mažiau nori žaisti.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Talpyklos ir jų pertvaros turėtų būti tvirtos ir lengvai valomos. Jos turėtų būti suplanuotos ir sukonstruotos taip,kad sudarytų atvirą ir šviesią erdvę, iš kurios katės gerai matytų aplinką.

4.3.1. M a tm en y s

C.1 lentelė

Katės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Grindys (*)(m2)

Lentynos(m2)

Aukštis(m)

Mažiausiai vienam suau-gusiam gyvūnui

1,5 0,5 2

Pridedama kiekvienampapildomam gyvūnui

0,75 0,25 —

(*) Pastaba: Grindų plotas be lentynų.

Katę ir vadą galima laikyti mažiausiame vienai katei skirtame plote, kurį reikėtų laipsniškai didinti taip, kad ikiketurių mėnesių amžiaus kačiukus būtų galima perkelti, ir skirtas plotas atitiktų minėtus reikalavimussuaugusiems gyvūnams. Įprastas nujunkymo amžius – nuo septynių iki devynių savaičių.

Kačių niekada nereikėtų laikyti visą laiką lauke, joms visada reikėtų sudaryti sąlygas grįžti į pastate esančiastalpyklas, atitinkančias visus standartus, taip pat ir šiose gairėse nustatytus mažiausių matmenų standartus.

Pašarų ir kraiko padėklų vietas turėtų skirti ne mažiau kaip 0,5 m atstumas ir jų nereikėtų kaitalioti.

Laikant kates mažesniame nei minėtų mažiausių matmenų plote, pvz., medžiagų apykaitos tyrimų narvelyje arbapanašioje mokslinėms reikmėms skirtoje talpykloje, galima labai pakenkti jų gerovei. Tai turėtų trukti kuotrumpiau, ir tokios talpyklos matmenys turėtų kuo labiau atitikti nustatytuosius ir leisti gyvūnui visiškai išsitiestihorizontaliai ir vertikaliai, atsigulti ir apsisukti.

4.3.2. G r i n d y s

Kačių talpyklų grindys turėtų būti vientisos, padengtos lygia, neslidžia danga. Visos katės turėtų galėti patogiaiilsėtis ant papildomų baldų.

Kačių nereikėtų laikyti talpyklose su atviromis grindimis, pvz., grotomis ar tinkleliu. Jei talpykloje reikia įrengtiatviras grindis, reikėtų pasirūpinti, kad jų suplanavimas ir konstrukcija nesukeltų gyvūnams skausmo, sužeidimųar ligų bei leistų jiems normaliai elgtis. Praktinė patirtis rodo, kad apykaitos tyrimų narveliai ne visada būtini, neskačių šlapimą ir išmatas galima surinkti tiesiai iš kraiko padėklų.

Išorinių aptvarų grindų kokybė ir danga nebūtinai turi atitikti vidaus talpyklų lygį, jei jas paprasta valyti ir katėsnegali į jas susižeisti.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.6 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

L 197/28 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

95

4.6. Substratai, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

Kiekvienai kačių porai reikėtų skirti ne mažiau kaip vieną kraiko padėklą, mažiausiai 300 × 400 mm dydžio.Padėkle turėtų būti tinkamai sugeriantis ir netoksiškas kraikas arba substratas, priimtinas katėms ir jų naudojamas.Jeigu katės nuolat šlapinasi ir tuštinasi ne padėkuose, reikėtų skirti papildomų padėklų su kitais substratais. Jei tainepadeda, tai reiškia, kad kačių pora ar tam tikros grupėje laikomos katės yra socialiai nesuderinamos, todėl jasreikėtų po vieną atskirti nuo grupės tol, kol ši problema nebus išspręsta.

Visoms katėms reikėtų skirti pakankamai guolių, kurie turėtų būti pagaminti iš tinkamos, lengvai valomosmedžiagos. Šiuose guoliuose turėtų būti medžiagos, pvz., poliesterio audinio arba panašios medžiagos.

4.7. Valymas

Visas talpyklas, kuriose laikomos katės, reikėtų valyti ne rečiau kaip kartą per dieną. Kraiko padėklus taip patreikėtų valyti kasdien, o kraiką – keisti.

Valant talpyklas, reikėtų stengtis nesušlapinti kačių. Plaunant talpyklą, kates iš jos reikėtų perkelti į sausą vietą irgrąžinti atgal tik tuomet, kai talpykla pakankamai išdžiūna.

4.8. Elgesys su gyvūnais

Katėms ypač svarbus glaudus ryšys su jomis besirūpinančiais žmonėmis, ypač jei katės laikomos po vieną.

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.13 dalį.)

D. ŠUNŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Naminis šuo (Canis familiaris) – smalsus gyvūnas, kurio bendruomeniniai įgūdžiai labai išsivystę. Šunys aktyviaiieško informacijos apie savo aplinką, atspindėdami savo protėvių iš vilkų šeimos elgesį. Nors dieną šunysdaugiausia ilsisi, per aktyvų etapą jiems reikia sudėtingos fizinės ir socialinės aplinkos.

Kalės, atsivesdamos ir augindamos šuniukus, mėgsta būti vienos ramioje vietoje.

Kadangi laikant šunis kyla gana didelė agresijos rizika, reikėtų prižiūrėti, kad šunys būtų laikomi socialiai darniosegrupėse. Šios rekomendacijos yra skirtos dažniausiai naudojamai veislei – skalikams. Jei naudojamos kitos veislės,reikėtų atsižvelgti į jų konkrečias savybes.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Šunis galima laikyti plataus intervalo temperatūrose, jei jų gerovei nekyla pavojaus. Jei būtina tiksli kontrolė,procedūroms naudojamus šunis reikėtų laikyti 15 oC–21 oC temperatūroje (žr. Bendrojo skyriaus 2.2.3 dalį).

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/29

96

Kadangi apytiksliai dešimt pirmųjų gyvenimo dienų šuniukų termoreguliacinė kontrolė ribota, per šį laikotarpįjuos reikėtų papildomai šildyti.

2.3. Drėgnumas

Manoma, kad nebūtina kontroliuoti santykinio drėgnumo, nes šunys pakenčia įvairius aplinkos santykiniodrėgnumo svyravimus ir nepatiria jokio neigiamo poveikio.

2.4. Apšvietimas

Šunis galima laikyti natūralaus dvidešimt keturių valandų šviesos ir tamsos ciklo sąlygomis. Jeigu šviesųfotoperiodo laiką užtikrina dirbtinis apšvietimas, jis turėtų trukti dešimt–dvylika valandų kasdien.

Jei visiškai nėra natūralios šviesos šaltinių, naktį turėtų šviesti nestipri šviesa (nuo 5 iki 10 liuksų), kad šunys galėtųšiek tiek matyti ir būtų atsižvelgta į jų išgąsčio refleksą.

2.5. Triukšmas

Šunų veisyklose gali būti labai triukšminga; įrodyta, kad toks triukšmas gali pakenkti žmonėms ir paveikti šunųsveikatą ar fiziologiją. Todėl svarbu apsvarstyti, kaip būtų galima sumažinti triukšmingumą šunų laikymo vietose.Jei projektuojant laikymo vietą atsižvelgiama į šunų elgsenos poreikius, galima sumažinti jų skleidžiamų garsųlygį. Triukšmą daugiausia sudaro pačių šunų skleidžiami garsai, tačiau jis taip pat gali sklisti viduje atliekantbūtinąją priežiūrą ir iš išorės šaltinių. Bet koks triukšmo šaltinis gali paskatinti šunis dar labiau loti, todėl tokiųšaltinių turėtų būti kuo mažiau. Išorės garsų skvarbą galima sumažinti tinkamai parenkant patalpų vietą irarchitektūrinį suplanavimą. Pačiose laikymo patalpose keliamą triukšmą galima sumažinti naudojant triukšmąsugeriančias medžiagas ar konstrukcijas. Projektuojant arba keičiant šunų laikymo patalpas, reikėtų kreiptispatarimų į ekspertus, kaip būtų galima sumažinti triukšmą.

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.1 ir 4.4 dalis.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Šunis reikėtų laikyti socialiai darniomis grupėmis gyvūnų talpyklose, išskyrus tuos atvejus, kai tai neįmanoma dėlmokslo procedūrų ar gerovės reikalavimų. Reikia ypač atsargiai pergrupuoti šunis arba atvesti naują šunį į grupę.Bet kuriuo atveju reikėtų nuolat stebėti grupės narių socialinį suderinamumą.

Veisimo ir naudojimo įstaigose laikomų šunų aplinkai pagerinti tinka išoriniai aptvarai ir, jei įmanoma, tokiusaptvarus reikėtų įrengti.

Net ir trumpą laiką po vieną laikomi šunys gali patirti stresą. Todėl jų nereikėtų laikyti atskirai ilgiau kaip keturiasvalandas, jei tai nėra pagrįsta gyvūnų gerovės ar veterinariniais sumetimais. Laikymą atskirai eksperimentiniaistikslais ilgiau kaip keturias valandas reikėtų suderinti su laboratorijų techniniais darbuotojais ir kompetentinguasmeniu, atsakingu už konsultavimą gyvūnų gerovės klausimais.

Tuomet reikėtų skirti papildomų išteklių tokių šunų gerovei ir priežiūrai. Visiems atskirai laikomiems šunimsreikėtų sudaryti sąlygas kasdien papildomai bendrauti su žmonėmis ir matyti, girdėti bei, jei įmanoma, liestis sukitais šunimis.

Išskyrus tuos atvejus, kai tai neleidžiama dėl mokslo priežasčių, atskirai laikomiems šunims reikėtų leisti kasdienmankštintis atskirtame plote, jei galima, su kitais šunimis; darbuotojai turėtų prižiūrėti šunis ir su jais bendrauti.

L 197/30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

97

Veislinius šunis reikėtų, kai įmanoma, laikyti socialiai darniomis poromis arba grupėmis kartu su kalėmis.Šuningas kales reikėtų perkelti į specialią talpyklą tik likus nuo vienos iki dviejų savaičių iki numatomoatsivedimo. Laikant kales tokiose talpyklose, žmonės turėtų papildomai kasdien su jomis bendrauti.

Socialinis šunų elgesys formuojasi, kai šuniukai yra nuo keturių iki dvidešimties savaičių amžiaus. Per šį laikotarpįypač svarbu, kad šuniukai bendrautų su tos pačios vados šuniukais, suaugusiais šunimis (pvz., kale) ir sužmonėmis bei susipažintų su aplinkos, į kurią jie vėliau gali būti patalpinti, sąlygomis. Per šį jautrų vystymosilaikotarpį būtina kasdien skirti dėmesio gyvūnui, kad suaugęs šuo vėliau tinkamai socialiai elgtųsi; įrodyta, kad netir trumpas prisilietimas pirmąją dieną po gimimo yra svarbus, nes jaunikliai jau gali reaguoti į kvapus ir lytėjimą.

4.2. Aplinkos gerinimas

Vidaus ir lauko talpyklos turėtų būti suplanuotos taip, kad šunys galėtų pabūti nuošalyje ir tam tikru mastu galėtųkontroliuoti savo ryšius su kitais gyvūnais.

Talpykloje reikėtų atskirti įvairiai veiklai skirtas sritis. Jas būtų galima atskirti įrengiant talpyklose pakeltasplatformas ir atitveriant atskirus skyrius.

Šunų skanėstai ir žaislai labai padidina gyvūnų gerovę, jei jų duodama protingai ir tinkamai stebima, kaip su jaiselgiamasi. Kadangi šunims svarbu kramtyti, svarbu jiems duoti tinkamų kramtalų.

Mankšta visų pirma naudinga tuo, kad šunys gali papildomai susipažinti su sudėtinga ir įvairia aplinka bei daugiaubendrauti su kitais šunimis ir žmonėmis. Tai ypač svarbu, jei šių poreikių neįmanoma visiškai patenkinti gyvūnųtalpykloje. Išskyrus tuos atvejus, kai tai neleidžiama dėl mokslo priežasčių, šunis reikėtų perkelti į atskirą teritorijąir leisti jiems mankštintis, jei galima, su kitais šunimis; darbuotojai turėtų prižiūrėti šunis ir su jais bendrauti,geriausia, jei tai būtų galima daryti kasdien.

4.3. Talpyklos matmenys ir grindys

Gyvūnų talpyklos ir jų pertvaros turėtų būti tvirtos ir lengvai valomos. Jos turėtų būti suplanuotos irsukonstruotos taip, kad sudarytų atvirą ir šviesią erdvę, iš kurios šunys gerai matytų kitus šunis ir darbuotojus,esančius šalia šunų talpyklos.

4.3.1. M a tm en y s

Šiomis gairėmis siekiama skatinti laikyti šunis bendrai ir tinkamai gerinti jų aplinką. Reikėtų pabrėžti, kad šikoncepcija ir strategija ypač skatina laikyti šunis didelėmis ir socialiai darniomis grupėmis ir padidinti jiems skirtągrindų plotą bei padidinti socializacijos galimybes.

Šunų niekada nereikėtų laikyti visą laiką lauke, jiems visada reikėtų sudaryti sąlygas patekti į vidaus talpyklas,atitinkančias visus šiose gairėse nustatytus konstrukcijų ir aplinkos kontrolės standartus. Vidaus talpykla turėtųsudaryti ne mažiau kaip 50 % mažiausio šunims skirto ploto, nurodyto tolesnėje D.1 lentelėje.

Toliau nurodytos ploto normos yra pagrįstos skalikų poreikiais, bet reikėtų pabrėžti, kad didelėms veislėms, pvz.,senbernarams ar airių vilkšuniams, gali reikėtų kur kas daugiau vietos. Kitų, ne skalikų veislių, ploto normasreikėtų nustatyti, pasikonsultavus su veterinarais ir atsakinga institucija.

D.1 lentelė

Šunys: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Svoris(kg)

Mažiausias talpyklosdydis(m2)

Mažiausias grindųplotas vienam arbadviem gyvūnams

(m2)

Mažiausiaskiekvienam

papildomam gyvūnuipridedamas plotas

(m2)

Mažiausias aukštis(m)

iki 20 4 4 2 2nuo 20 4 8 4 2

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/31

98

Poromis arba grupėmis laikomus šunis galima laikinai laikyti pusėje viso skirto ploto (2 m2 šunims, kurių masėyra mažesnė kaip 20 kg, 4 m2 – šunims, kurių masė didesnė kaip 20 kg), kai jie naudojami procedūroms pagalDirektyvą 86/609/EEB, jei šunis būtina taip atskirti mokslo tikslais. Šunis reikėtų taip laikyti kuo trumpiau ir betkuriuo atveju ne ilgiau kaip keturias valandas. Šia nuostata siekiama skatinti laikyti šunis poromis (ypač atliekanttoksikologinius tyrimus) ir sudaryti sąlygas stebėti parašų vartojimą ir atlikti tolesnes apžiūras po to, kai gyvūnamsbuvo skirtos preparatų dozės.

Visi kiti socialiniai arba fiziniai suvaržymai, pvz., medžiagų apykaitos tyrimų narvelyje arba pririšimas, gali labaipakenkti žmonių gerovei. Gyvūnus reikėtų kuo trumpiau laikyti mokslo tikslais medžiagų apykaitos tyrimųnarvelyje ar panašiose talpyklose, o tokių talpyklų matmenys turėtų būti kuo artimesni minėtiesiems, kad gyvūnasgalėtų visiškai išsitiesti horizontaliai ir vertikaliai, atsigulti ir apsisukti.

4.3.2. K a l ė s ž i n d e n ė s i r v a d a ; šun i u k a i i k i 7 , 5 k g

Žindenei kalei ir vadai reikėtų skirti tiek pat ploto, kaip ir vienai atitinkamo svorio kalei. Šuniavimosi aptvarasturėtų būti suprojektuotas taip, kad kalė galėtų palikti šuniukus ir pereiti į atskirą skyrių arba užlipti ant pakylos.

Įprastas šuniukų nujunkymo amžius – nuo šešių iki devynių savaičių.

D.2 lentelė

Šunys: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos nujunkytiems šuniukams

Šuns svoris(kg)

Mažiausias talpyklos dydis(m2)

Mažiausias grindų plotasvienam gyvūnui

(m2)

Mažiausias aukštis(m)

iki 5 4 0,5 2

nuo 5 iki 10 4 1,0 2

nuo 10 iki 15 4 1,5 2

nuo 15 iki 20 4 2 2

daugiau kaip 20 8 4 2

4.3.3. G r i n d y s

Šunų talpyklose reikėtų įrengti vientisas grindis, padengtas lygia, neslidžia danga. Visiems šunims reikėtų sudarytipatogią, saugią poilsio zoną, pvz., naudojant baldus – pakeltus gultus arba platformas.

Šunų nereikėtų laikyti talpyklose su atviromis grindimis, pvz., iš grotų arba tinklelio. Jei talpykloje reikia įrengtiatviras grindis, reikėtų pasirūpinti, kad jų suplanavimas ir konstrukcija nesukeltų gyvūnams skausmo, sužeidimųar ligų bei leistų jiems įprastai elgtis. Jei grindys vis dėlto kelia kokių nors gyvūnų gerovės problemų, reikėtųkreiptis patarimo į veterinarą ir prireikus perkelti šunis į talpyklas su vientisomis grindimis.

Nenujunkytų šuniukų ir šuningų bei laktuojančių kalių nereikėtų laikyti talpyklose su atviromis grindimis.

Išorinių aptvarų grindų kokybė ir danga nebūtinai turi atitikti vidaus talpyklų lygį, jei ją paprasta valyti ir šunysnegali į ją susižeisti.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.6 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

L 197/32 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

99

4.6. Substratai, kraikas, pakratai ir guolių sukimo medžiagos

Laikant šunis talpyklose su vientisomis grindimis, kraikas arba substratas palengvina valymą, dėl to talpyklas reikiarečiau valyti ar plauti.

Šuningoms ir laktuojančioms kalėms reikėtų suteikti guolį ir atitinkamų pakratų, kad joms būtų lengviau atsivestišuniukus ir jais rūpintis. Tokie pakratai taip pat naudingi šuniukams ir kai kurių veislių, pvz., kurtų, suaugusiemsšunims.

4.7. Valymas

Visas talpyklas, kuriose laikomi šunys, reikėtų valyti ne rečiau kaip kartą per dieną. Iš visų šunų naudojamų vietųreikėtų būtinai kasdien, o prireikus ir dažniau, šalinti visas išmatas ir purvą.

Prireikus reikėtų plauti talpyklas, tačiau stengtis nesušlapinti šunų. Plaunant talpyklą, šunis reikėtų iš jos perkeltiį sausą vietą ir grąžinti atgal tik tuomet, kai ji pakankamai išdžiūna.

4.8. Elgesys su gyvūnais

(Žr. 4.1 dalį ir Bendrojo skyriaus 4.10 dalį.)

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.13 dalį.)

E. ŠEŠKŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Šeškai (Mustela putorius furo) – plėšrūnai, kurie natūraliomis sąlygomis maitinasi mažais žinduoliais, paukščiais,žuvimis ir bestuburiais. Šeškams būdingas sudėtingas medžioklės elgesys ir polinkis kaupti maistą, tačiausugedusio maisto jie neėda.

Nors laisvėje šeškai paprastai gyvena pavieniui, manoma, kad nelaisvėje jų gerovei naudinga laikyti šeškus socialiaidarniomis grupėmis. Šeškai paprastai gyvena urvuose, todėl nelaisvėje jiems patinka, jei talpykloje yra medžiagų,pvz., vamzdžių, kuriuose jie galėtų landžioti ir žaisti.

Šeškų patelės paprastai atsiveda jauniklių kartą per metus, o poruojasi pavasarį. Per poravimosi sezoną patinaibūna labai priešiški ir pešasi su nepažįstamais patinais. Todėl tuo metu patinus gali reikėti laikyti atskirai.

Šeškas – protingas, smalsus, žaismingas ir judrus gyvūnas, ir į šias savybes reikėtų atsižvelgti planuojant talpyklasir prižiūrint šeškus. Juos reikia laikyti sudėtingoje talpykloje, iš kurios jie negalėtų pabėgti ir kurioje galėtų įvairiaielgtis.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Šeškus reikėtų laikyti 15 oC–24 oC temperatūroje.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/33

100

Kadangi šeškų prakaito liaukos nėra gerai išsivysčiusios, jų nereikėtų laikyti labai šiltai, kad jie neperkaistų.

2.3. Drėgnumas

Manoma, kad santykinio drėgnumo nebūtina kontroliuoti, nes šeškai yra pakantūs įvairiems aplinkossvyravimams ir dėl to nepatiria jokio neigiamo poveikio.

2.4. Apšvietimas

Šviesos šaltinis ir pobūdis neturėtų būti nemalonūs gyvūnams, tik labiau reikėtų rūpintis šeškais, ypač albinosais,laikomais viršutinėje kelių pakopų stelažų sistemos lentynoje.

Šeškus galima laikyti natūralaus dvidešimt keturių valandų šviesos ir tamsos ciklo sąlygomis.

Jeigu šviesų ciklo laiką užtikrina dirbtinis apšvietimas, jis turėtų trukti ne trumpiau kaip aštuonias ir ne ilgiau kaipšešiolika valandų kasdien.

Tačiau reikėtų pabrėžti, kad norint pakeisti dauginimosi ciklą, reikia keisti šviesos ir tamsos ciklus (pvz., šviesusparos laikas gali būti nuo šešių iki šešiolikos valandų).

Jei visiškai nėra natūralios šviesos šaltinių, naktį turėtų šviesti nestipri šviesa, kad gyvūnai galėtų šiek tiek matyti irbūtų atsižvelgta į jų išgąsčio refleksą.

2.5. Triukšmas

Šeškams gali pakenkti garsų ar garsinių dirgiklių trūkumas, dėl to jie gali tapti nervingi. Tačiau žinoma, kad stiprusnepažįstamas triukšmas ir vibracija gali šeškams sukelti su stresu susijusių sutrikimų, todėl jų reikėtų vengti.Svarbu apsvarstyti, kaip šeškų laikymo patalpose būtų galima sumažinti staigių ar nepažįstamų garsų, taip pat irpatalpoje atliekant būtinąją priežiūrą skleidžiamą bei išorinių šaltinių triukšmą. Išorės garsų skvarbą galimasumažinti tinkamai parenkant tinkamą vietą patalpoms ir jų architektūrinį suplanavimą. Pačiose laikymopatalpose keliamą triukšmą galima sumažinti naudojant triukšmą sugeriančias medžiagas arba konstrukcijas.Planuojant arba keičiant patalpas, reikėtų kreiptis į ekspertus patarimų, kaip būtų galima sumažinti triukšmą.

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.1 ir 4.4 dalis.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Gyvūnus reikėtų laikyti socialiai darniomis grupėmis, jei jų nebūtina laikyti po vieną dėl mokslo ar gerovėssumetimų.

Per poravimosi sezoną suaugusius patinus gali reikėti laikyti po vieną, kad nekiltų peštynių ir patinai nesužeistųvienas kito. Tačiau kitu laiku patinus galima laikyti grupėmis.

Jauniklių besilaukiančias pateles reikėtų laikyti atskirai tik nėštumo pabaigoje, ne ilgiau kaip dvi savaites priešatsivedimą.

Jei gyvūnai paprastai laikomi grupėmis, atskyrimas gali jiems sukelti stresą. Jei gyvūnai laikomi atskirai ilgiau neidvidešimt keturias valandas, tai gali labai pakenkti gyvūnų gerovei. Todėl šeškų nereikėtų laikyti po vieną ilgiau neidvidešimt keturias valandas, jei tai nėra pagrįsta veterinariniais ar gyvūnų gerovės sumetimais. Laikymą atskiraieksperimentiniais tikslais ilgiau nei dvidešimt keturias valandas reikėtų suderinti su laboratorijų techniniaisdarbuotojais ir kompetentingu asmeniu, atsakingu už konsultavimą gyvūnų gerovės klausimais.

L 197/34 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

101

Jeigu gyvūnai laikomi atskirai dėl mokslo arba su gerove susijusių priežasčių, reikėtų skirti papildomų ištekliųtokių gyvūnų gerovei ir priežiūrai užtikrinti. Visiems po vieną laikomiems šeškams reikėtų sudaryti sąlygaskasdien papildomai bendrauti su žmonėmis ir matyti, girdėti bei, jei įmanoma, liestis su kitais šeškais.

Į socialinį šeškų elgesį reikėtų atsižvelgti ir sudaryti jiems sąlygas nuolat bendrauti su kitais šeškais, būtent laikantjuos grupėmis ir reguliariai skiriant jiems dėmesio. Apskritai manoma, kad šeškams naudinga, jei jie reguliariaigauna saugumo suteikiančio dėmesio, todėl tai reikėtų skatinti, nes dėl to gyvūnai įgyja teigiamų savybių ir mieliaubendrauja.

Socialinis šeškų elgesys formuojasi anksti ir svarbu, kad jauni šeškai bendrautų su kitais šeškais (pvz., iš tos pačiosvados) ir su žmonėmis (pvz., gyvūnų prižiūrėtojais). Per šį jautrų vystymosi laikotarpį būtina kasdien bendrauti sugyvūnu, kad suaugęs šeškas būtų socialus. Žinoma, kad kuo dažniau bendraujama su gyvūnu, tuo ramesnis jisužauga, bendravimas neturėtų nutrūkti ir šeškui užaugus.

4.2. Aplinkos gerinimas

Šeškų talpykla turėtų būti suprojektuota, atsižvelgiant į konkrečius gyvūnų rūšies ir veislės poreikius. Turėtų būtigalimybės ją keisti, kad būtų galima įtraukti naujomis žiniomis pagrįstas naujoves.

Talpyklos turėtų būti suprojektuotos taip, kad šeškai galėtų pabūti nuošalyje ir tam tikru mastu galėtų kontroliuotisavo socialinius ryšius.

Be toliau nustatyto mažiausio grindų ploto, reikėtų atskirti įvairiai veiklai skirtą plotą, pvz., įrengiant pakeltasplatformas ir pertvaras. Jeigu talpyklose padėta dėžučių jaunikliams atsivesti, jose turėtų tilpti šeškų jaunikliai.

Kartoninės arba tvirto plastiko talpyklos ir vamzdžiai bei popieriniai maišeliai skatina tiriamąjį ir žaismingą elgesį.Šeškai labai mėgsta vandens voneles ir dubenis.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Šiomis gairėmis siekiama skatinti laikyti šeškus grupėse ir tinkamai pagerinti aplinką. Vertėtų pabrėžti, kad šikoncepcija ir strategija ypač skatina laikyti šeškus didelėmis ir socialiai darniomis grupėmis ir padidinti jiemsskirtą grindų plotą bei padidinti socializacijos galimybes.

Gyvūnų talpyklos ir jų pertvaros turėtų būti tvirtos ir lengvai valomos. Jos turėtų būti suplanuotos irsukonstruotos taip, kad sudarytų atvirą ir šviesią erdvę, iš kurios šeškai gerai matytų kitus šeškus ir darbuotojus,esančius šalia talpyklų. Taip pat reikėtų sudaryti šeškams sąlygas toje pačioje talpykloje pasislėpti ir pabūtinuošalyje, kad jų nematytų kitose talpyklose laikomi šeškai.

Kadangi šeškai labai geba pabėgti, talpyklos turėtų būti suprojektuotos taip, kad gyvūnas nepabėgtų arnesusižeistų mėgindamas tai padaryti.

Rekomenduojamas mažiausias talpyklos aukštis – 50 cm. Šeškai mėgsta laipioti ir toks aukštis tinkamai pagerinaaplinką. Grindų plotas turėtų būti pakankamas gyvūnams judėti ir sudaryti jiems sąlygas pasirinkti, kur miegoti,ėsti ir šlapintis (tuštintis). Siekiant, kad talpykloje būtų galima sukurti pakankamai sudėtingą aplinką, ji turėtų būtine mažesnė nei 4 500 cm2. Toliau pateikiami mažiausi ploto reikalavimai vienam šeškui:

E.1 lentelė

Šeškai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Mažiausias talpyklosdydis(cm2)

Mažiausias grindųplotas vienam gyvūnui

(cm2)

Mažiausias aukštis(cm)

Gyvūnai iki 600 g 4 500 1 500 50Gyvūnai nuo 600 g 4 500 3 000 50Suaugę patinai 6 000 6 000 50Patelė ir vada 5 400 5 400 50

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/35

102

Gyvūnų talpyklos turėtų būti ne kvadratinės, o stačiakampės, kad forma skatintų judėti.

Mokslo tikslais laikant šeškus mažesniame nei minėtų mažiausių matmenų plote, pvz., apykaitos tyrimų narvelyje,galima labai pakenkti jų gerovei.

4.3.1. G r i n d y s

Šeškų talpyklose reikėtų įrengti vientisas grindis, padengtas lygia, neslidžia danga. Talpykloje turėtų būtipapildomų baldų, pvz., gultų arba platformų, kad visi šeškai turėtų galėti šiltai ir patogiai ilsėtis.

Šeškų nereikėtų laikyti talpyklose su atviromis grindimis, pvz., iš grotų arba tinklelio.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.6 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratai, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

Visiems šeškams reikia pakratų. Be to, šeškų talpyklose reikėtų padėti medžiagų guoliams sukti, pvz., šieno, šiaudųar popieriaus. Manoma, kad papildomai pagerinti aplinką galima pakreikiant storą kraiko sluoksnį.

Rekomenduojama kreikti kraiko arba substratų bent tam, kad talpyklas būtų lengviau valyti ir jas reikėtų rečiauplauti.

4.7. Valymas

Plaunant talpyklas šlanga, reikėtų nesušlapinti šeškų. Plaunant talpyklą, šeškus reikėtų iš jos perkelti į sausą vietą irgrąžinti atgal tik tuomet, kai talpykla pakankamai išdžiūna.

Šeškai linkę tuštintis prie vertikalaus paviršiaus vienoje talpyklos vietoje. Gali būti naudinga padėti padėklą sukraiku, tuomet reikėtų rečiau valyti likusią talpyklos dalį.

Iš visų padėklų su kraiku ir (arba) šeškų naudojamų vietų reikėtų ne rečiau kaip kasdien, o prireikus ir dažniau,šalinti visas išmatas ir išteptą kraiką.

Kitą talpyklos dalį reikia valyti taip dažnai, kaip reikia, atsižvelgiant į gyvūnų tankumą, talpyklos suplanavimą irveisimo etapą (pvz., vedimo laikotarpį).

4.8. Elgesys su gyvūnais

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.10 dalį.)

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.13 dalį.)

L 197/36 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

103

F. NEŽMOGINIŲ PRIMATŲ LAIKYMO GAIRĖS

a) Bendrosios nuostatos

1. Įžanga

Nežmoginius primatus laikyti laboratorijose sudėtingiau nei kitus dažnai laboratorijose naudojamus žinduoliuos.Nežmoginiai primatai yra ne prijaukinti, o laukiniai gyvūnai, be to, dauguma jų gyvena medžiuose. Laukiniaigyvūnai yra atsargesni už prijaukintas gyvūnų rūšis ir todėl labai jautriai reaguoja į bet kokius nepažįstamus irnerimą keliančius dirgiklius. Kitaip nei prijaukintos rūšys, nežmoginiai primatai pasirenkami ne dėl jųdraugiškumo žmonėms ir mažo agresyvumo. Anksti užsimezgus draugiškiems ryšiams tarp jauniklių irprižiūrėtojų, gyvūnai išauga ne tokie baikštūs, nes jie sužino, kad pažįstami žmonės nėra pavojingi. Tačiau gyvūnaivis dėlto išsaugo daugelį savybių, būdingų laukiniams šios rūšies atstovams. Kitaip nei ne medžiuose gyvenantyslaboratoriniai žinduoliai, nežmoginiai primatai labiau linkę sprukti nuo sausumos plėšrūnų ne horizontalia,o vertikalia kryptimi; net mažiausiai medžiuose laiko praleidžiančios rūšys paprastai slepiasi medžiuose ar antuolų. Todėl talpyklos aukštis turėtų būti toks, kad gyvūnai galėtų užlipti pakankamai aukštai ir jaustis saugiai.Primatų talpyklose svarbiausias yra struktūrinis erdvės atskyrimas. Labai svarbu, kad gyvūnai galėtų naudotis kuodidesne erdve, nes laisvėje gyvendami medžiuose jie užima trimatę erdvę. Tam talpyklose reikėtų įrengti specialiastupyklas ir konstrukcijas laipioti.

Be laukinės prigimties ir laipiojimo įpročių, nežmoginiai primatai taip pat pasižymi ypatingais pažinimogebėjimais bei sudėtingu maisto ieškojimo ir socialiniu elgesiu. Todėl jiems reikia sudėtingos, tinkamai pagerintosaplinkos, kurioje jie galėtų įprastai įvairiai elgtis. Tačiau gyvūnų grupes derėtų sudaryti taip, kad jose būtų kuomažiau kančias ar skausmą patiriančių gyvūnų arba būtų kuo mažesnis jų susižeidimo pavojus.

Mokslo tikslais reikėtų naudoti nelaisvėje išveistus ir, kai tinkama, vietoje užaugintus nežmoginius primatus,siekiant išvengti vežimo keliamo streso. Nelaisvėje išveistų gyvūnų amžius, tėvai ir sveikatos būklė yra žinomi, jieišauginami, vadovaujantis standartizuotomis gyvūnų būtinosios priežiūros procedūromis. Jeigu nežmoginiusprimatus būtina importuoti, reikėtų, kai įmanoma, naudotis pripažintų veisimo kolonijų paslaugomis, kurioselaikomasi aukštų gyvūnų gerovės ir priežiūros standartų. Gyvūnai neturėtų sirgti zoonozėmis. Laisvėje pagautusgyvūnus reikėtų naudoti tik išimtiniais atvejais, nes jie gali pakenkti darbuotojų sveikatai, nieko nežinoma apie jųankstesnį gyvenimą ir jie tikriausiai labiau bijos žmonių. Kai kuriais atvejais daug gyvūnų nugaišta pagavimovietoje ir pervežant juos į laikymo vietą šalyje, iš kurios jie teikiami laboratorijoms.

Informacija apie dažnai auginamas ir laboratorijose naudojamas rūšis papildyta išsamesniais duomenimis.Papildomų patarimų dėl kitų rūšių poreikių (arba kilus elgesio ar veisimo problemoms) reikėtų kreiptisį patyrusius primatologus ir prižiūrėtojus, siekiant patenkinti specifinius laikomos rūšies poreikius.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Kadangi nelaisvėje gyvūnai turi mažiau galimybių natūraliomis priemonėmis prisitaikyti prie klimato pokyčių,nurodytos laboratorinių gyvūnų laikymo sąlygos nebūtinai atspindi tas, kuriose jie gyvena laisvėje. Iš esmėsnurodytos sąlygos yra tinkamiausios gyvūnams ir patogios darbuotojams. Kai gyvūnai laikomi lauko talpyklose,labai svarbu, kad visi gyvūnai galėtų pasislėpti nuo netinkamų oro sąlygų ir visada galėtų patekti į tinkamaišildomas vidaus talpyklas. Tai ypač svarbu veisimo kolonijose, kuriose gyvūnai laikomi didelėse lauko talpyklose,siekiant sumažinti gyvūnų nušalimo riziką ir jauniklių mirtingumą žiemą.

2.3. Drėgnumas

Kai kurie nežmoginiai primatai gyvena tropiniuose atogrąžų miškuose, kuriuose labai drėgna, kai kurie –

sausringuose regionuos, tačiau šias sąlygas nebūtina atkurti nusistovėjusių kolonijų laboratorijose. Apskritai tiekgyvūnams, tiek prižiūrėtojams tinka 40–70 % santykinis drėgnumas. Reikėtų pasirūpinti (žr. atskiras rūšis), kadgyvūnai nebūtų laikomi sausoje aplinkoje, taip pat reikėtų, kad gyvūnai ilgai nebūtų nurodyto santykiniodrėgnumo neatitinkančioje aplinkoje, ypač plačianosės beždžionės, nes jų kvėpavimo sistema gali būti labai jautri.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/37

104

2.4. Apšvietimas

Daugumai laboratorinių nežmoginių primatų reikėtų sudaryti 12 valandų šviesos ir 12 valandų tamsos ciklą. Kaikurioms rūšims gali būti naudingas dirbtinis aušrą ir sutemas imituojantį apšvietimas. Naktinių rūšių, pvz., Aotustrivirgatus, šviesos ir tamsos ciklą reikėtų keisti ir dalį įprastos darbo dienos naudoti blausią raudoną šviesą, kadbūtų galima stebėti gyvūnus per jų aktyvumo laikotarpius ir saugiai atlikti įprastą būtinąją priežiūrą. Kai įmanoma,nežmoginius primatus reikėtų laikyti patalpose su langais, nes pro juos patenka natūrali šviesa ir tai gali pagerintiaplinkos sąlygas.

2.5. Triukšmas

Dieną galima leisti ramius fono garsus, pvz., muziką ar radijo laidas, galinčius padėti pagerinti aplinką irnuslopinti netikėtą triukšmą, tačiau tokių garsų nereikėtų groti nuolat. Muzika taip pat gali raminamai veiktigyvūnus, kai jie patiria stresą. Daugeliui rūšių tinka toks pats garso lygis kaip ir rekomenduojamas darbuotojams,tačiau kai kurios rūšys, pvz., marmozetės ir tamarinai, taip pat girdi ultragarsą ir į tai derėtų atsižvelgti. Fonogarsai turėtų būti tylūs ir tik trumpai viršyti 65 dBA.

2.6. Signalizacijos sistemos

Daugelio aukštesniųjų nežmoginių primatų klausa panaši į žmonių; stengiantis neišgąsdinti gyvūnų, reikėtųnenaudoti sirenų. Jas galėtų pakeisti blyksinčios lemputės, kurias visose patalpose matytų darbuotojai.

3. Sveikata

Nors nelaisvėje užauginti gyvūnai turėtų būti sveiki ir neturėtų užkrėsti darbuotojų ar kiti toje pačioje vietojelaikomų nežmoginių primatų, visi ką tik atvežti gyvūnai turėtų turėti išsamų sveikatos būklės liudijimą ir juosreikėtų tam tikrą laiką laikyti karantine. Per šį laikotarpį reikėtų atidžiai stebėti jų sveikatą ir, jei būtina,kompetentingos laboratorijos turėtų atlikti papildomus serologinius, bakteriologinius ir parazitologinius tyrimus.

Visus kolonijoje laikomus nežmoginius primatus turėtų stebėti ekspertas veterinaras, be to, reikėtų reguliariaiatlikti jų diagnostinius tyrimus. Dėl artimo giminiškumo su žmonėmis nežmoginiai primatai yra neatsparūs kaikurioms ir jiems, ir žmogui būdingoms ligoms ir parazitams, ir kartais šios ligos ir parazitai gali būti mirtinaipavojingi vieniems iš jų. Todėl gyvybiškai svarbu taip pat nuolat tikrinti darbuotojų sveikatą. Jei darbuotojas galikelti pavojų gyvūnų sveikatai, jis neturėtų jų prižiūrėti. Reikėtų ypač atsargiai rūpintis gyvūnais, kurie gali būtiužkrėsti žmogui perduodamais patogenais. Darbuotojai turėtų būti tinkamai informuoti ir reikėtų imtis visųpriemonių užkrėtimo rizikai sumažinti. Visą gyvūno gyvenimą reikėtų pildyti jo ligų istoriją. Reikėtų nuodugniaitirti netikėtų susirgimų ir netikėtos mirties aplinkybes, atsižvelgiant į galimas zoonozes. Šias užduotis reikėtųpavesti kompetentingiems darbuotojams ir laboratorijoms.

Skirtingų geografinių vietovių nežmoginius primatus reikėtų griežtai atskirti, kol nebus ištirta jų sveikatos būklė.

Lauko talpyklose ypač svarbu kontroliuoti parazitus.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Dėl nežmoginių primatų socialinio elgesio, aplinkos gerinimo strategijų ir valdymo turėtų patarti žmogus,išmanantis nežmoginių primatų elgesį.

Kadangi dažniausiai laboratorijose naudojami bendruomeniniai nežmoginiai primatai, juos reikėtų laikyti suvienu ar daugiau suderinamų tos pačios rūšies atstovų. Siekiant užtikrinti darnius ryšius, labai svarbu sudarytitinkamas laboratorinių nežmoginių primatų grupes. Suderinamumas ir atitinkamai grupės sudėtis, būtent josnarių amžius ir lytis, priklauso nuo konkrečios rūšies. Sudarant grupes, reikėtų atsižvelgti į rūšies natūraliąsocialinę organizaciją. Tačiau laikant gyvūnus nelaisvėje, kai nėra sąlygų ilgiems persekiojimams, o grupės atstumtigyvūnai negali emigruoti, natūrali grupės sudėtis pagal narių amžių ir lytį gali netikti, ir gali reikėti pakeisti grupėsstruktūrą. Pvz., makakų haremo struktūrą galima pakeisti būriu, sudarytu iš daug patinų ir daug patelių. Grupėssudėtį taip pat gali lemti eksperimento reikalavimai, pvz., reikalavimas laikyti tos pačios lyties ar to paties amžiausgyvūnus. Laikant grupes, svarbu, kad talpykloje būtų pertvaros, už kurių gyvūnai galėtų pasislėpti nuo kitųgyvūnų; taip pat turėtų būti įvairių pasišalinimo kelių, kad gyvūnai galėtų išvengti užpuolimų ir dominuojantysgyvūnai negalėtų sutrukdyti žemesnio statuso gyvūnams patekti į kitas talpyklų dalis.

L 197/38 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

105

Sudarius naują grupę ar ją pakeitus, gyvūnus reikėtų atidžiai stebėti, be to, reikėtų parengti veiksmų programą,kurioje būtų numatyta, kaip valdyti ir mažinti agresyvią gyvūnų sąveiką.

Jei gyvūnai laikomi tos pačios lyties atstovų grupėmis, skirtingų lyčių grupių nereikėtų laikyti labai arti, nes dėl topatinai kartais gali tapti agresyvūs. Laikyti gyvūnus po vieną reikėtų tik dėl veterinarinių priežasčių arbaeksperimento reikalavimų, siekiant užtikrinti tinkamą mokslo praktiką. Toks laikymas pateisinamas, jei tai būtinadėl veterinarinių ar su gyvūnų gerove susijusių priežasčių. Po vieną gyvūnus reikėtų laikyti kuo trumpiau ir reikėtųatidžiai juos stebėti. Prieš nusprendžiant, ar eksperimentiniais tikslais gyvūną galima laikyti vieną, reikėtųpasikonsultuoti su techniniais laboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnų gerovėsklausimais. Taip pat reikėtų skirti papildomų išteklių šių gyvūnų gerovei ir priežiūrai. Jei eksperimentinių gyvūnųneįmanoma laikyti didelėmis grupėmis, geriausią socialinę aplinką jiems užtikrintų laikymas darniomis tos pačioslyties poromis.

Jeigu grupėje laikomą gyvūną reikia tam tikram laikui atskirti nuo grupės, pvz., kai reikia jam suduoti kokių norspreparatų, jį reikia grąžinti į grupę atsargiai ir budriai stebint, nes jos socialinė organizacija gali būti pasikeitusi irkiti gyvūnai jį gali užpulti. Jį galima laikyti atskiroje talpykloje, prijungtoje prie pagrindinės gyvenamosios zonosarba pastatytos joje, arba galima visus grupės narius trumpam pašalinti iš talpyklos, o paskui visus vienu metugrąžinti.

4.1.1. Ve i s im a s

Veisimo kolonijoje laikomų skirtingų lyčių gyvūnų santykis ir skaičius priklauso nuo konkrečios rūšies. Svarbuužtikrinti, kad talpykla būtų pakankamai erdvi ir sudėtinga, ir kad vieni gyvūnai nebaugintų kitų, ypač žemostatuso patelių ir jauniklių. Laikant poligamines rūšis, reikėtų užtikrinti, kad skirtingų lyčių atstovų santykis būtųtoks, kad dauguma patelių būtų apvaisintos ir atsivestų gyvą palikuonį. Jeigu grupėje yra daugiau nei vienaspatinas, reikėtų užtikrinti, kad visi patinai būtų suderinami. Monogamines rūšis reikėtų laikyti šeimyninėmisgrupėmis, sudarytomis iš poros ir dviejų ar daugiau jų palikuonių vadų.

Svarbu, kad gyvūnai, kuriuos ateityje planuojama naudoti veisimui, užaugtų stabiliose socialiose grupėse,geriausiai tose pačiose, kuriose jie gimė, kartu su motinomis. Tai užtikrintų tinkamą jauniklių priežiūros įgūdžių irsocialinių santykių hierarchinėje struktūroje vystymąsi.

Paprastai gyvūnai sėkmingai augina vieną arba du palikuonis be žmogaus įsikišimo. Tačiau vis dėlto būtinaparengti atstumtų jauniklių priežiūros strategiją, kad šie gyvūnai kuo mažiau kentėtų.

4.1.2. A t s k y r im a s n u o mo t i n o s

Jaunų gyvūnų postnatalinis vystymasis yra lėtas; šunbeždžionių postnatalinis vystymasis trunka kelis metus, jaunigyvūnai iki 8–12 mėnesių amžiaus (tai priklauso nuo konkrečios rūšies) yra priklausomi nuo motinos. Per šį laiką,budriai stebint motinai, jie įgyja žinių apie aplinką ir ugdosi savo socialius įgūdžius bendraudami su įvairiaissuderinamais partneriais.

Bendraudami su kitais jaunikliais ar netgi padėdami rūpintis jais, jauni gyvūnai įgyja jauniklių priežiūros įgūdžių.Jauniklių atskyrimas nuo kolonijos sukelia stresą motinai ir pačiam jaunikliui. Todėl geriausia palikti juos jųgimtoje kolonijoje, kol jie netaps visiškai savarankiški. Jeigu jauniklius dėl jų pačių gerovės reikėtų nujunkyti arbaatskirti anksčiau, patariama įkelti juos į gerai organizuotą grupę, siekiant nepakenkti jų socialiniam vystymuisi,elgesiui, fiziologijai ir imuninės sistemos būklei. Tinkamas nujunkymo amžius priklauso nuo konkrečios rūšies.

4.2. Aplinkos gerinimas

Aplinkoje turi būti sudarytos sąlygos gyvūnui atlikti sudėtingą kasdienę veiklą. Tačiau dėl natūralaus elgesioskirtumų konkrečios laikymo patalpų ypatybės priklauso nuo konkrečios laikomos rūšies. Talpykla turėtų būtitokia, kad joje gyvūnas galėtų kuo įvairiau elgtis, be to, jis turėtų joje jaustis saugus ir ji turėtų būti pakankamaisudėtinga, kad gyvūnas galėtų bėgioti, vaikščioti, laipioti ir šokinėti. Taip pat naudinga talpyklose padėti lytėjimodirgiklių. Reikėtų sudaryti gyvūnams sąlygas tam tikru mastu kontroliuoti aplinką. Kartais reikėtų kaip norsatnaujinti aplinką, pvz., truputį pakeisti talpyklų baldų formą ar išdėstymą, arba šėrimo tvarką.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/39

106

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Nežmoginius primatus reikėtų laikyti taip, kad jie nesielgtų neįprastai, bet turėtų sąlygas užsiimti pakankamaiįvairia jiems būdinga veikla.

Konkrečios rūšies talpyklos matmenis lemia šie veiksniai:

— suaugusio gyvūno dydis (jauni gyvūnai yra mažesni, tačiau paprastai aktyvesni nei suaugę, todėl jiems reikiataikyti panašias ploto normas, kad jie galėtų fiziškai vystytis ir žaisti) ir

— pakankama erdvė, kurioje būtų galima sukurti sudėtingą ir skatinančią aplinką, ir

— grupės, kurią ketinama apgyvendinti talpykloje, dydis.

4.3.1. M a tm en y s

Laikant visų rūšių nežmoginius primatus, reikėtų laikytis šių principų:

— talpyklų aukštis turėtų leisti gyvūnui pabėgti nuo kito gyvūno vertikalia kryptimi ir sėdėti ant tupyklų arbalentynų, uodega neliečiant grindų,

— gyvūnas turėtų galėti jam įprastai judėti ir elgtis,

— turėtų būti vietos tinkamiems aplinkos pagerinimams,

— gyvūno nereikėtų laikyti vieno, išskyrus išimtines aplinkybes,

— talpyklos turėtų būti išdėstytos dviem arba daugiau aukštų.

4.3.2. L a u ko t a l py k l o s

Kai įmanoma, nežmoginiams primatams reikėtų sudaryti sąlygas būti lauko talpyklose. Paprastai jos naudojamosdidesniems nežmoginiams primatams veisti. Gyvūnams tokios talpyklos yra naudingos, nes jose galima išdėstytidaug natūralios aplinkos elementų, be to, jose naudinga talpinti gyvūnus laikymo arba eksperimentiniais tikslais,kai nereikia griežtos klimato kontrolės, o aplinkos temperatūra yra tinkama. Dažniausiai lauko talpyklosgaminamos iš metalo, tačiau taip pat galima naudoti ir kitas medžiagas, kaip antai medieną, jei jos yra tinkamaiapsaugotos nuo oro poveikio. Toksikologai yra leidę naudoti kai kurias medienos rūšis, jei kartu pateikiamas jųtyrimų sertifikatas. Medienos gaminius paprasta prižiūrėti arba pakeisti, juos galima gaminti vietoje, be to,mediena yra mažiau triukšmo kelianti ir natūralesnė medžiaga. Siekiant apsaugoti medinių talpyklų konstrukcijųvientisumą, jų rėmas turėtų būtų pagamintas iš medienos, kurios gyvūnai nekramtytų, arba jį reikėtų apsaugotitinkleliu ir padengti netoksiška apsaugine medžiaga. Talpyklos pagrindas turi būti iš betono arba natūraliosaugmenijos. Betonines talpyklų grindis galima padengti tinkamu netoksišku substratu. Visos lauko talpyklos dalysturi būti dengtos stogu, kad gyvūnus būtų galima laikyti lauke lietingu oru ir kad jie būtų apsaugoti nuo saulės,arba reikia įrengti priedangas. Įrengus lauko talpyklas, nežmoginiai primatai jas naudos net ir žiemą. Tačiau taippat reikėtų įrengti šildomas vidaus talpyklas. Rekomenduojama, kad mažiausias vidaus talpyklos dydis atitiktųmažiausius nurodytus dydžius, siekiant užtikrinti, kad nepalankiomis oro sąlygomis talpyklos nebūtų perpildytos.Lauko talpyklos yra papildomas plotas, todėl nebūtina nustatyti mažiausių tokių talpyklų matmenų. Sujungiantskirtingas talpyklas, pvz., lauko ir vidaus, reikėtų įrengti daugiau nei vienerias duris, kad labiau dominuojantysgyvūnai negalėtų užspeisti žemesnio statuso gyvūnų.

4.3.3. V i d a u s t a l p y k l o s

Nors dažniausiai vidaus talpyklos gaminamos iš metalo, taip pat naudojamos ir kitos medžiagos, pvz., mediena,laminatai ir stiklas. Iš jų pagamintose talpyklose būna tyliau.

Kadangi esminis talpyklos bruožas – jos aukštis, visiems nežmoginiams primatams reikėtų sudaryti sąlygaslaipioti, šokinėti ir užimti aukštai įrengtą tupyklą. Sienas galima padengti tinkleliu, kad gyvūnai galėtų laipioti,tačiau taip pat reikėtų įrengti pakankamai skersinių arba tupyklų, kad gyvūnai tuo pačiu metu galėtų ant jų tupėti.Naudojant tinklelį, reikėtų pasirūpinti, kad gyvūnų galūnės negalėtų jame įstrigti ir gyvūnai nesusižalotų.

L 197/40 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

107

Vientisų grindų privalumas – tai, kad jas galima padengti substratu, kuriame galima padėti pašaro, taip skatinantgyvūnus jo ieškoti. Nežmoginiams primatams reikia erdvės, kurioje jie galėtų judėti, tačiau veterinariniais arbaeksperimentiniais tikslais juos gali reikėti trumpai laikyti mažesnėse gyvenamosiose talpyklose. Mažesnio tūriotalpyklą galima įrengti perskiriant pagrindinę talpyklą pertvaromis ir (arba) kilnojamąja galine sienele, pastatantgyvenamojoje talpykloje narvelį, du sujungtus skyrius arba prijungiant eksperimentines talpyklas prie didesnėsmankštai skirtos talpyklos. Visų šių metodų privalumas yra tas, kad gyvūnams sudaromos patenkinamosgyvenimo sąlygos ir jie gali bendrauti su kitais gyvūnais, bet yra atskirai šeriami, valomi ir naudojamieksperimentams, pvz., jiems skiriamos kokių nors preparatų dozės ir imami kraujo mėginiai.

Jeigu gyvūną reikia laikyti atskiroje mažoje talpykloje dėl ypatingų eksperimento reikalavimų, eksperimentoatlikėjas turi nustatyti tokio laikymo trukmę ir mastą, suderindamas galimą poveikį gyvūno gerovei ireksperimento mokslinę vertę bei reikalavimus. Tokiems apribojimams turėtų pritarti mokslininkai, laboratorijųtechniniai darbuotojai ir kompetentingi asmenys, konsultuojantys gyvūnų gerovės klausimais.

Laikant nežmoginius primatus didelėmis grupėmis, ne poromis, jiems suteikiama daugiau erdvės įvairiai veiklai.Atskirus gyvūnus galima izoliuoti mokant (žr. 4.8 dalį) arba paleidžiant grupę bėgti takeliu, kuriame įrengtispąstai.

Papildomose gairėse rekomenduojami mažiausi skirtingų rūšių talpyklų dydžiai.

4.4. Šėrimas

Pašarai turėtų būti įvairūs ir pateikiami išradingai, kad gyvūnus sudomintų ir tinkamai paįvairintų jų aplinką.Paskleistas maistas paskatins gyvūnus jo ieškoti, o kur tam nėra sąlygų, reikėtų duoti gyvūnams maisto, kuriuo jiegalėtų manipuliuoti, pvz., nesmulkintus vaisius ar daržoves, taip pat galima naudoti sudėtingas šėryklas. Šėrimoprietaisai ir konstrukcijos turėtų būti suprojektuoti ir išdėstyti taip, kad užkrėtimo pavojus būtų kuo mažesnis.Labai svarbu primatams duoti reikiamą kiekį vitamino C. Plačianosėms beždžionėms reikia tinkamo vitamino D3kiekio. Kadangi dėl gyvūnų aplinką įvairinančio šėrimo jie gali pradėti atsirinkinėti, patariama pateikti standartinįėdalą iš pat ryto, kai visi gyvūnai yra alkani ir neturi pasirinkimo. Taip būtų užtikrinama, kad visi gyvūnai gaussubalansuoto pašaro. Pašarą galima paskleisti po talpyklą, kad jis visas netektų atskiriems dominuojantiemsgyvūnams. Nereikėtų duoti įvairių pašarų, jei tai gali neigiamai paveikti eksperimento rezultatus. Tačiau tuometmitybą galima paįvairinti, teikiant įvairių formų, spalvų ir skonių standartinės maistinės vertės ėdalą.

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

Kai kuriems nežmoginiams primatams, pvz., kai kurioms pusbeždžionėms, būtina suteikti medžiagų guoliamssukti, pvz., medienos vatos, sausų lapų ar šiaudų. Vidaus talpyklose paskleisti netoksiški substratai, pvz., medienosskiedros, nedulkančios medienos granulės ar smulkintas popierius, gali paskatinti gyvūnus ieškoti maisto. Laukolaikymo patalpose galima pakloti žolės, kitų žolinių augalų, medienos skiedrų ar smulkintos medžių žievės.

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Gali būti naudojami įvairūs nežmoginių primatų suvaldymo metodai, pvz., gyvūnai laikomi slankiosiomispertvaromis perskirtose talpyklose, naudojami tinklai, gyvūnai laikomi rankose, naudojamos strėlytės suraminamaisiais preparatais. Nors nežmoginiai primatai nemėgsta priežiūros procedūrų ir dėl jų patiria stresą,reikėtų skatinti ir mokyti gyvūnus, nes tai sumažina tokio pobūdžio stresą. Gyvūnų mokymas yra svarbiausiasbūtinosios gyvūnų priežiūros aspektas, ypač atliekant ilgalaikius tyrimus. Gaunama dvejopa nauda – lavinamigyvūnų protiniai gebėjimai, o prižiūrėtojas gauna didesnį pasitenkinimą iš savo darbo. Nežmoginiai primataireaguoja į garsą ir vaizdą, todėl naudojant paprastas atlygio sistemas, mokymas dažnai paskatina gyvūnusneprieštarauti smulkioms procedūroms, pvz., kraujo mėginių ėmimui.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/41

108

Reikėtų nuolat peržiūrėti atskirų gyvūnų reakciją į mokymą ir procedūras, nes kai kurie gyvūnai gali kelti ypatingųsunkumų arba nereaguoti, ir tuomet reikėtų nuodugniai apsvarstyti, ar verta tęsti.

Nors gyvūnus galima išmokyti atlikti tam tikras užduotis, reikėtų atsižvelgti į tai, kad po pakartotiniųeksperimentų jiems reikia skirti tinkamą laikotarpį atsigauti.

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

Reikėtų išsamiai registruoti informaciją apie kiekvieną gyvūną. Šiuose įrašuose reikėtų nurodyti gyvūno rūšį, lytį,amžių, svorį, kilmę, klinikinę ir diagnostinę informaciją, dabartinę ir ankstesnę laikymo sistemą, naudojimoeksperimentams istoriją ir bet kokią kitą informaciją, svarbią tvarkymo ir eksperimentinėms procedūroms, pvz.,gyvūnų elgesio ar būklės ataskaitas, mėgiamus kitus individus ir (arba) socialinius ryšius.

4.11. Identifikavimas

Prieš nujunkymą visiems vienoje įstaigoje laikomiems nežmoginiams primatams reikėtų skirti nuolatinį ir unikalųlaboratorinį identifikavimo kodą. Kai kuriuos gyvūnus galima identifikuoti, naudojant tinkamai pritaikytusantkaklius su pakabukais arba tatuiruotes, jei laikomos stambios rūšys. Prieinamose gyvūnų kūno dalyse (didesniųgyvūnų – riešuose, mažesnių rūšių – pakarpoje) galima implantuoti mikroschemas. Kadangi svarbu užtikrintigalimybę greitai atpažinti gyvūnus, kai kuriose laboratorijose jiems duodami vardai, nes jais paprasta identifikuotiaukštesnio ir žemesnio statuso gyvūnus, be to, manoma, kad vardai paskatina prižiūrėtojus labiau gerbtinežmoginius primatus.

5. Darbuotojų mokymas

Darbuotojai turėtų mokėti valdyti ir mokyti jų prižiūrimus gyvūnus bei atlikti būtinąją jų priežiūrą. Per gyvūnųprižiūrėtojų ir mokslininkų, kurių darbas yra susijęs su nežmoginiais primatais, mokymus jie turėtų gautiinformacijos apie konkrečias rūšis. Ši informacija turėtų apimti rūšių biologinius ir elgesio bruožus bei poreikius,aplinkos pagerinimą, gyvūnų įkėlimo į naują grupę ir pašalinimo iš jos metodus bei socialinę dinamiką.Mokydamiesi gyvūnų prižiūrėtojai ir mokslininkai taip pat turėtų sužinoti apie darbuotojų, kurių veikla yrasusijusi su nežmoginiais primatais, sveikatą ir saugą, taip pat ir zoonozių riziką bei valdymą.

6. Vežimas

Kai įmanoma, gyvūnus reikėtų vežti suderinamomis poromis. Tačiau suaugusius gyvūnus gali reikėti vežti atskirai.

b) Papildomos marmozečių ir tamarinų laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Marmozetės (Callithrix spp.) – maži dieniniai nežmoginiai primatai iš Pietų Amerikos, gyvenantys medžiuose.Laisvėje jos užima 1–4 hektarų teritoriją ir gyvena 3–15 gyvūnų šeimyninėmis grupėmis, sudarytomis iš poros irjų palikuonių. Patelės atsiveda jauniklių du kartus per metus (paprastai dvynius, nelaisvėje ne retai – trynius) irpalikuonimis rūpinasi visi grupės nariai. Dėl hormoninių ir elgesio mechanizmų dominuojančios patelės slopinažemesnio statuso patelių reprodukcines funkcijas. Marmozetės minta vaisiais ir vabzdžiais, be to, jos gremžiagumamedžius ir minta jų sakais, tačiau nelaisvėje taip pat gremžia ir kitą kietą medieną bei ženklina ją savo kvapu.Iki 50 % viso laiko užima maisto ieškojimas ir ėdimas. Nelaisvėje marmozetės ir tamarinai gyvena iki 15–20metų.

Tamarinai (Saguinus spp.) daug kuo panašūs į marmozetes. Jie gyvena Pietų ir Centrinėje Amerikoje, tačiau yradidesni ir užima didesnius gyvenamuosius plotus – 30–100 hektarų, nes tamarinai daugiau minta vaisiais irnegremžia medžių, o sakus ėda tik tuomet, kai gali lengvai juos pasiekti.

Dauguma marmozečių ir tamarinų nenoriai nusileidžia ant žemės ir dažnai ženklina savo teritoriją kvapu.

L 197/42 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

109

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Marmozetes ir tamarinus reikėtų laikyti 23 oC–28 oC laipsnių temperatūroje, nors kartais ji gali būti ir aukštesnė,nes šie gyvūnai yra tropiniai.

2.3. Drėgnumas

Reikėtų sudaryti 40–70 % drėgnumo sąlygas, nors gyvūnai pakenčia ir didesnį kaip 70 % santykinį drėgnumą.

2.4. Apšvietimas

Rekomenduojamas fotoperiodas – ne mažiau kaip 12 valandų. Šviesos šaltinis turėtų vienodai apšviesti visąlaikymo patalpą. Tačiau gyvūnų talpykloje visada reikėtų įrengti užtemdytą zoną.

2.5. Triukšmas

Reikėtų ypač atsižvelgti į tai, kaip sumažinti ultragarso poveikį, nes marmozetės ir tamarinai jį girdi.

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.6 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 3 dalį.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Marmozetes ir tamarinus reikėtų laikyti šeimyninėmis grupėmis, sudarytomis iš negiminingų patinų ir pateliųporų ir vienos arba kelių palikuonių vadų. Tolesniam naudojimui laikomų gyvūnų grupes reikia sudaryti išsuderinamų tos pačios lyties bendraamžių arba jaunų gyvūnų. Sudarant grupę iš tos pačios lyties negiminiškųsuaugusių gyvūnų, reikėtų imtis atsargos priemonių, nes jie gali būti agresyvūs.

Atliekant eksperimentus, marmozetes ir tamarinus iš esmės galima laikyti suderinamomis tos pačios lytiesporomis (dvyniai, tėvas ar motina ir palikuonis) arba patelę ir patiną, naudojant kontracepcijos priemones. Kai dėleksperimentinių procedūrų ar veterinarinės priežiūros gyvūną reikia laikyti atskirai, tai turėtų trukti kuo trumpiauir gyvūnai turėtų matyti, girdėti ir užuosti savo rūšies atstovus.

Poras veisimui reikėtų sudaryti tik iš apie 2 metų amžiaus sulaukusių gyvūnų. Šeimyninėse grupėse motinosbuvimas slopina moteriškos giminės palikuonio ovuliacijos ciklą. Naujas veisimui skirtas poras reikėtų laikytiatokiau nuo tėvų šeimos, nes kitaip jų dauginimasis gali būti slopinamas.

Tinkamas nujunkymo amžius priklauso nuo to, kaip toliau ketinama naudoti gyvūną, tačiau bet kuriuo atvejugyvūnų nereikėtų nujunkyti anksčiau nei jie sulaukia 8 mėnesių. Jeigu gyvūnus ketinama naudoti veisimui, jieturėtų likti šeimyninėje grupėje iki ne mažiau kaip 13 mėnesių amžiaus, mat svarbu, kad jie įgytų tinkamosjauniklių auginimo patirties.

4.2. Aplinkos gerinimas

Atsižvelgiant į natūralų marmozečių ir tamarinų elgesį, nelaisvėje juos reikėtų laikyti sudėtingoje ir skatinančiojeaplinkoje, ir norint paskatinti konkrečioms rūšims būdingą elgesį, šie veiksniai yra vertingesni nei talpyklų dydis.Talpyklose turėtų būti šių iš natūralių ar dirbtinių medžiagų (pvz., medienos, PVC plokščių) pagamintų įrenginių:tupyklų, platformų, sūpynių, virvių. Svarbu, kad šie įrenginiai būtų įvairiai pakreipti, skirtingo skersmens irtvirtumo, kad gyvūnai galėtų įvairiai judėti ir šokinėti. Medinės tupyklos leidžia marmozetėms ir tamarinamsgremžti ir ženklinti kvapu, kaip ir natūraliomis sąlygomis. Be to, talpyklose reikėtų sukurti patogią ir saugią

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/43

110

poilsio zoną, pvz., padėti dėžių guoliams sukti, nes gyvūnai gali jas naudoti poilsiui, miegui ir slėpdamiesi nuopavojaus. Nors paprastai gyvūnus stimuliuoja vizualinis ryšys su šeimyninės grupės nariais, kartais reikėtų naudotinepermatomus ekranus ir (arba) padidinti atstumą tarp talpyklų, kad jų teritorijos nesiliestų; tai ypač svarbųlaikant kai kurias marmozečių ir tamarinų rūšis. Natūralų gyvūnų elgesį skatinantys šėrimo prietaisai turėtų būtipakabinami arba pastatomi viršutinėje talpyklos dalyje, nes šie gyvūnai nenoriai nusileidžia ant žemės. Naudojantmedienos skiedras kaip substratą, gyvūnai bus skatinami ieškoti ant žemės paberto maisto. Apskritai apatinėjetalpyklos dalyje įrengus įvairių konstrukcinių elementų ir aplinką įvairinančių prietaisų, gyvūnai bus skatinamiplačiau ir įvariau išnaudoti erdvę. Laikant marmozetes, mėgstančias gremžti medžius ir išgauti iš jų sakus, labainaudinga įrengti stulpelius su pragręžtomis ir gumiarabiko pripildytomis skylėmis.

4.3. Talpyklos matmenys ir grindys

Laikant marmozetes ir tamarinus, erdvės tūris ir talpyklos aukštis yra svarbesni nei grindų plotas, nes šios rūšysgyvena medžiuose ir nuo pavojų sprunka vertikalia kryptimi. Nustatant mažiausius talpyklos matmenis irsuplanavimą, reikėtų atsižvelgti į gyvūnų paskirtį (veisimui, tolesniam naudojimui, ilgalaikiams ar trumpalaikiamseksperimentams) ir talpyklose įrengti pakankamai prietaisų, kad aplinka būtų gana sudėtinga.

F.1 lentelė

Marmozetės ir tamarinai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Mažiausias grindų plotas 1 (*) ar 2gyvūnams ir jaunikliui iki 5 mėnesių (m2)

Mažiausias tūrispapildomam gyvūnui,

vyresniam kaip 5 mėnesiai(m 3)

Mažiausias talpyklosaukštis (m) (**)

Marmozetės 0,5 0,2 1,5

Tamarinai 1,5 0,2 1,5

(*) Tik išimtinėmis aplinkybėmis gyvūnus reikėtų laikyti po vieną (žr. 4.1 dalį).(**) Talpyklos viršus turėtų būti ne mažiau kaip 1,8 m aukštyje nuo grindų.

4.4. Šėrimas

Marmozetėms ir tamarinams reikia daug baltymų ir, kadangi jie negali sintetinti vitamino D3 be UV-B spinduliųpoveikio, jų maistą reikia papildyti tinkamu vitamino D3 kiekiu.

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.6 dalį.)

4.7. Valymas

Marmozetės ir tamarinai dažnai ženklina savo aplinką, todėl visiškai panaikinus pažįstamus kvapus, gali kiltielgesio problemų. Pakaitinis talpyklų ir aplinkos gerinimo priemonių valymas ir sanitarinė priežiūra padedaišsaugoti kai kuriuos teritorijų ženklinimo kvapus ir tai gerai veikia psichologinę gyvūnų būklę, nes jiems nereikiapernelyg aktyviai ženklinti savo aplinkos.

4.8. Elgesys su gyvūnais

Reguliari priežiūra ir kontaktas su žmonėmis padeda gyvūnams geriau prisitaikyti prie stebėjimo ireksperimentinių sąlygų, todėl gyvūnus galima lengviau išmokyti bendradarbiauti, kai jiems atliekamos tamtikros procedūros. Kai gyvūnus reikia pagauti ir vežti, galima naudoti guolių dėžes, kad gyvūnai patirtų mažiaustreso.

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

L 197/44 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

111

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.10 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.11 dalį.)

5. Darbuotojų mokymas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 5 dalį.)

6. Vežimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 6 dalį.)

c) Papildomos saimirių laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Saimiriai (Saimiri spp.) gyvena Pietų Amerikos žemyno įvairių aukštumų tropiniuose atogrąžų miškuose. Yraįvairių regioninių porūšių, kurių svarbiausi yra S. sc. boliviensis (juodaviršiai saimiriai) ir S. sc. sciureus (voveriniaisaimiriai). Šie porūšiai skiriasi ne tik kailio spalva ir snukio bruožais, bet ir elgesiu. Suaugusio gyvūno kūnas sverianuo 600 iki 1 100 g, patinai kur kas sunkesni už pateles. Tiesiai sėdinčio suaugusio saimirio ūgis yra apie 40 cm.Saimiriai yra tipiniai medžių gyvūnai, gyvenantys įvairiuose medžių vainiko lygmenyse, atsižvelgdami į aplinkostemperatūrą. Tačiau jie nusileidžia ant žemės ieškoti maisto, o jauni gyvūnai nusileidžia žaisti. Pajutę pavojų,saimiriai sprunka aukštyn. Keliaudami saimiriai gali šokinėti, atsižvelgdami į medžio vainiko tankį. Laisvėjesaimiriai gyvena gana didelėmis grupėmis, kuriomis patelės ir jauni gyvūnai gyvena kartu su dominuojančiupatinu, o kiti suaugę patinai, nepasirengę daugintis, lieka pakraštyje, jungdamiesi į atskiras grupes. Pastebėta, kadnelaisvėje saimiriai gali gyventi iki 25 metų.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Nors šios rūšys gyvena įvairiose tropinių miškų klimato sąlygose, nuo žemumų iki kalnuotų aukštumų, skirtingųkolonijų ar būrių buveinių temperatūros labai nesikeičia. Todėl reikėtų vengti didelių trumpalaikių temperatūrospokyčių. Gamtoje gyvūnai prisitaiko prie aplinkos temperatūros, pasirinkdami tinkamiausią medžio vainikolygmenį (pvz., atvėsus – arčiau žemės). Nors paprastai pakanka palaikyti patalpose 22 oC–26 oC temperatūrą, jeigyvūnų galimybės mankštintis yra apribotos, gali reikėti palaikyti apie 26 oC temperatūrą.

2.3. Drėgnumas

Šiai rūšiai tinkamas santykinis drėgnumas yra apie 40–70 %.

2.4. Apšvietimas

Kadangi saimiriai gyvena tropiniuose miškuose, jie yra prisitaikę prie išsklaidytojo apšvietimo. Tačiau jei gyvūnainegali pasinaudoti lauko talpyklomis, tam tikras talpyklos sritis reikia ryškiai apšviesti, kad apšvietimas būtųpanašus į dienos šviesą. Šviesos spektras turėtų būti panašus į dienos šviesą, nors nebūtinai toks intensyvus kaipryški saulės šviesa. Saimiriams tinka 12 valandų šviesos ir tamsos ciklas. Dienos šviesos laikotarpis turi trukti nemažiau kaip aštuonias valandas. Įrengus papildomą UV apšvietimą arba tam tikrą laiką apšviečiant saimirius UVlempomis, odoje galėtų sintetintis vitaminas D3.

2.5. Triukšmas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.5 dalį.)

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.6 dalį.)

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/45

112

3. Sveikata

Saimiriai gali būti latentiniai herpes viruso nešiotojai Saimirine herpesvirus 1, syn. Herpesvirus tamarinus, herpes T,Herpesvirus platyrrhinae), kuris gali būti mirtinas marmozetėms. Todėl rekomenduojama šis gyvūnų rūšis laikytiatskirai, nebent tyrimais būtų įrodyta, kad kolonijose nėra šios virusinės infekcijos.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Dėl natūralios socialinės saimirių organizacijos juos nesudėtinga laikyti didelėmis vienos lyties gyvūnų grupėmis.Tačiau tuomet, siekiant išvengti peštynių, patinų ir patelių grupes reikėtų atskirti. Reikia skirti ypač daug dėmesionorint grupėje nustatyti nuskriaustą gyvūną, nes saimirių agresyvumas pasireiškia nelabai aiškiai.

Veisimo tikslais galima laikyti grupes, sudarytas iš 7–10 patelių ir 1–2 patinų. Veisimui skirtos grupės turėtųmatyti kitas grupes, bet reikėtų užkirsti kelią bet kokiems fiziniams šių grupių kontaktams.

Paprastai jaunesnius kaip šešių mėnesių jauniklius motinos nešioja ant nugaros. Tačiau norėdami ištyrinėti aplinkąjie palieka motiną, o gana jaunus gyvūnus taip pat gali nešioti artimi giminaičiai. Taip jie išmoksta socialinioelgesio ir, dažnai skleisdami garsus, atranda sau pavojingus arba naudingus dalykus. Nuo trijų mėnesių gyvūnaigali ėsti kietą maistą. Tačiau rekomenduojama neatskirti jaunų gyvūnų nuo šeimų iki 6 mėnesių amžiaus arba, jeijuos būtina dirbtinai maitinti, juos galima priskirti kitai patelei, jei įmanoma, toje pačioje grupėje, kurioje jie gimė.Saimirių lytinės brandos amžius – apytiksliai 3 metai.

Nusistovėjusių veisimui skirtų grupių nereikėtų trikdyti, nes dėl to gali sumažėti jų veisimosi produktyvumas.Todėl reikėtų vengti didelių aplinkos ir socialinių pokyčių.

4.2. Aplinkos gerinimas

Kadangi saimiriai gyvena medžiuose, jiems reikia sudaryti tinkamas sąlygas laipioti, pvz., padengti sienas vielostinkleliu, įrengti stulpus, grandines ar virves. Nors saimiriai gali peršokti per tarpus, jei yra tinkamų konstrukcijų,jiems labiau patinka perbėgti arba persiversti horizontaliomis ir skersinėmis atšakomis arba virveliniais tiltais.Saimiriai taip pat naudojasi tupyklomis ar dėžėmis guoliams sukti, kuriuose jie gali susiburti bendram poilsiui irmiegui.

Vientisos substratu padengtos grindys skatina ieškoti maisto ir žaisti. Talpykloje reikėtų įrengti įvairiais zonas,kuriose gyvūnai galėtų užsiimti įvairia veikla, pasislėpti nuo kitų gyvūnų ir pasirinkti patogias temperatūros irapšvietimo sąlygas.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

F.2 lentelė

Saimiriai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Mažiausias grindų plotas 1 (*) ar 2gyvūnams (m2)

Mažiausias tūris papildomam gyvūnui,vyresniam kaip 6 mėnesiai (m3) Mažiausias talpyklos aukštis (m)

2,0 0,5 1,8

(*) Tik išimtinėmis aplinkybėmis gyvūnus reikėtų laikyti po vieną (žr. 4.1 dalį). Saimirius reikėtų laikyti 4 ar daugiau gyvūnųgrupėmis.

4.4. Šėrimas

Saimiriams reikia daug baltymų. Kaip ir kitoms Pietų Amerikos rūšims, saimiriams reikia ne tik vitamino C, bet irdaug vitamino D3. Jauniklių besilaukiančioms patelėms dažnai trūksta folio rūgšties, todėl joms reikėtų duotitinkamų papildų miltelių arba skysčių pavidalu, kurių sudėtyje būtų sintetinės folio rūgšties.

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

L 197/46 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

113

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.6 dalį.)

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Saimirius galima išmokyti prisiartinti, atlyginant jiems už tai skanėstais arba gėrimais. Juos taip pat galimaišmokyti atlikti tam tikras užduotis, už tai taip pat atlyginant. Tam, kad saimirius būtų galima pagauti apžiūrai argydymui, juos reikėtų išmokyti įeiti į užsidarančius narvelius (spąstus) arba atskiras talpyklas.

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.10 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.11 dalį.)

5. Darbuotojų mokymas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 5 dalį.)

6. Vežimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 6 dalį.)

d. Papildomos makakų ir markatų laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Laboratorijose dažniausiai laikomos trys makakų rūšys, visos iš Azijos: Macaca mulatta (rezusas), Macaca fascicularis(ilgauodegės, krabiaėdės arba Javos makakos (cynomolgus)) ir Macaca arctoides (meškinės makakos). Markatos(Cercopithecus aethiops arba Chlorocebus aethiops) yra gana panašus Afrikos beždžionių pošeimis, kartais laikomaslaboratorijose. Laisvėje visos šios rūšys gyvena matriarchalinėmis grupėmis, susidariusiomis iš daug patinų irpatelių. Grupėse yra ir patinų, ir patelių dominavimo hierarchijos; patelės būryje taip pat sudaro giminiškasgrupes. Stipriausi socialiniai ryšiai jungia giminingas pateles; patinai kovoja dėl rujojančių patelių. Dvi rūšys,Macaca mulatta ir Macaca arctoides, gyvena šilto ir vidutinio klimato sąlygomis, o ilgauodegės makakos gyvena tiktropikuose, ypač mėgsta mangrovių pelkes ir dažnai ieško maisto vandenyje. Iš visų keturių rūšių ilgauodegėsmakakos labiausiai linkusios gyventi medžiuose, o meškinės makakos – ant žemės. Markatos gyvena įvairioseAfrikos buveinėse, taip pat ir atvirose pievose, miškuose ir kalnuose, kur vyrauja vidutiniškai šiltas arba tropinisklimatas. Macaca mulatta jauniklius veda sezoniškai, o kitos rūšys nelaisvėje – visus metus. Visos rūšys daugiausiaminta augalinės kilmės produktais, nors taip pat gali misti vabzdžiais. Pastebėta, kad nelaisvėje makakos irmarkatos gali gyventi ilgiau nei 30 metų.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Macaca mulatta ir meškinės makakos pakenčia vidutinį klimatą, markatos taip pat gali prisitaikyti prie klimatosąlygų, joms tinka 16 oC–25 oC temperatūra. Ilgauodegėms makakoms labiau tinka 21 oC–28 oC temperatūra,nors jos eina į lauką ir kur kas vėsesniu oru.

2.3. Drėgnumas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.3 dalį.)

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/47

114

2.4. Apšvietimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.4 dalį.)

2.5. Triukšmas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.5 dalį.)

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.6 dalį.)

3. Sveikata

Šunbeždžionės yra viena iš tuberkuliozei neatspariausių rūšių; labai daug Azijos makakų laisvėje yra latentinėsHerpes B viruso nešiotojos (syn. Herpes simiae, Cercopithicine herpesvirus 1). Markatos taip pat gali užsikrėstiMarburgo ir Ebolos virusais.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Makakas ir markatas reikėtų laikyti kartu su suderinamais partneriais. Jei įmanoma, reikėtų skatinti laikyti jasdidesnėmis grupėmis. Tos pačios lyties grupes paprasčiausia sudaryti tada, kai gyvūnai atskiriami nuo savomotinų. Laikant gyvūnus grupėmis, darbuotojai turėtų budriai jas stebėti, kad būtų išvengta agresijos apraiškų.Smurto protrūkiai itin dažni markatų kolonijose, ypač po bet kokio grupės sutrikdymo.

Veisimui skirtos grupės nelaisvėje paprastai sudaromos iš vieno patino ir 6–12 patelių. Norint pagerintiapvaisinimo koeficientą, didesnėse grupėse galim laikyti du patinus. Jeigu vienas patinas yra kur kas jaunesnis užkitą, jie mažiau konkuruoja. Naudojant sujungtas talpyklas, reikėtų stebėti patelių tarpusavio agresyvumą, kaipatinas yra kitoje talpyklos dalyje ir jos jo nemato.

Jaunų makakų atskyrimo nuo motinų amžius labai priklauso nuo to, ar ateityje makakas planuojama naudotiveisimui, ar laikyti tolesniam naudojimui. Paprastai nereikėtų atskirti jauniklių nuo motinų anksčiau, nei jiesulaukia 8 mėnesių (geriausiai – 12 mėnesių), išskyrus jauniklius, kurių motinos negali auginti, pvz., dėlnepakankamos laktacijos, susižeidimų ar ligos. Siekiant išvengti didelių elgesio sutrikimų, tokius dirbtinai šertusgyvūnus reikėtų kuo greičiai grąžinti į kitų suderinamų gyvūnų grupes. Atskyrus jaunesnį kaip 6 mėnesių jauniklį,dėl patirtos baimės gali visam laikui sutrikti jo elgesys ir fiziologija.

4.2. Aplinkos gerinimas

Šių gyvūnų pažintiniai gebėjimai yra labai gerai išsivystę, todėl jiems reikia tinkamai sudėtingos aplinkos. Antvientisų grindų, kurias galima pagerinti padengiant netoksišku substratu bei paslepiant paskleistą maistą ir taippaskatinant jo ieškoti. Talpyklose reikėtų įrengti vertikalias ir skersines laipiojimo konstrukcijas, kad gyvūnaigalėtų išnaudoti visą talpyklos tūrį. Lentynų ir tupyklų nereikėtų įrengti tiesiai vienos virš kitos. Tarp lentynos irtalpyklos sienos reikėtų palikti plyšį, kad gyvūnai galėtų laisvai nuleisti uodegą.

Vertėtų įrengti kopėčias ir tupyklas bei padėti kramtomų žaislų. Didesnėse talpyklose, laikant M. fascicularis, labaivertėtų įrengti vandens rezervuarą (iš kurio būtų paprasta išpilti vandenį), jį taip pat naudoja ir M. mulatta.Ilgauodegėms makakoms galima mesti maistą į vandenį ir jos neria jo ieškoti. Patirtis rodo, kad naudinga taikytiįvairias maisto ieškojimą skatinančias priemones (pradedant substrate paskleistu maistu ir baigiant sudėtingomisšėryklomis). Tinkamą maistą galima padėti ant tinklinio stogo ir taip skatinti gyvūnus siekti tokio maisto išviršutinės talpyklos dalies. Kadangi svarbu nuolat atnaujinti aplinką, reikėtų duoti gyvūnams žaislų ir juos dažnaikeisti.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Kad gyvūnai galėtų jaustis saugūs, talpyklos suplanavimas ir vidaus matmenys turėtų bent jau leisti jiems užliptiaukščiau žmogaus regėjimo lygmens.

Reikėtų skatinti laikyti gyvūnus grupėmis ir talpyklose, didesnėse nei F.3 lentelėje pasiūlyti mažiausi grupiųdydžiai ir talpyklų matmenys.

L 197/48 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

115

F.3 lentelė

Makakos ir markatos: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos (*)

Mažiausiastalpyklos dydis

(m2)

Mažiausiastalpyklos tūris

(m3)

Mažiausias tūrisvienam gyvūnui

(m3)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(m)

Jaunesni kaip 3 metų amžiausgyvūnai (**) 2,0 3,6 1,0 1,8

Vyresni kaip 3 metų amžiausgyvūnai (***) 2,0 3,6 1,8 1,8

Veisimo tikslais laikomigyvūnai (****) 3,5 2,0

(*) Tik išimtinėmis aplinkybėmis gyvūnus reikėtų laikyti po vieną (žr. 4.1 dalį).(**) Mažiausių matmenų talpykloje galima laikyti ne daugiau kaip tris gyvūnus.(***) Mažiausių matmenų talpykloje galima laikyti ne daugiau kaip du gyvūnus.(****) Veisimo kolonijose jauniems gyvūnams iki 2 metų, laikomiems kartu su motina, nereikia skirti papildomo ploto ir (arba)

tūrio.

Gyvūnus reikėtų laikyti pakankamo dydžio vidaus talpyklose, kuriose sudarytos tinkamos aplinkos sąlygos;talpyklose visiems gyvūnams reikėtų skirti ne mažesnį plotą kaip F.3 lentelėje nurodytos mažiausios plotonormos.

Tam tikro klimato zonose gali būti įmanoma laikyti veisimui ir tolesniam naudojimui skirtus gyvūnus tik laukotalpyklose, jei jose gyvūnai gali pasislėpti nuo ekstremalių klimato sąlygų.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.4 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.3 ir 4.6 dalis.)

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Makakas paprasta išmokyti bendradarbiauti, kai joms atliekamos paprastos reguliarios procedūros, pvz., daromosinjekcijos ar imami kraujo mėginiai, ir ateiti į prieinamą talpyklos dalį.

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.10 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.11 dalį.)

5. Darbuotojų mokymas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 5 dalį.)

6. Vežimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 6 dalį.)

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/49

116

e. Papildomos babuinų laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Babuinų genčiai priklauso trys rūšys: Papio, Theropithecus ir Mandrillus, iš kurių dažniausiai naudojami Papio papio(Gvinėjinis pavianas) ir Papio anubis (Žaliasis pavianas).

Babuinai gyvena miškingose vietovėse ir savanose, taip pat sausringose stepėse bei kalnų dykumose. Tai stambūsketurkojai sausumos gyvūnai. Pasižymi labai atsikišusiu žandikauliu. Patinai turi didelius iltinius dantis.

Babuinai yra visaėdžiai ir ėda labai įvairų maistą, daugiausia augalinės kilmės (vaisius ir šaknis), nors jie taip patėda vabzdžius ir kartais žinduolius, pvz., jaunas gazeles ar kitus nežmoginius primatus.

Papio papio ir Papio anubis gyvena grupėmis, susidariusiomis iš daug patinų ir daug patelių.

Pastebėta, kad nelaisvėje babuinai gali gyventi ilgiau kaip 35 metų.

Tolesnės gairės yra skirtos Papio papio ir Papio anubis.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.1 dalį.)

2.2. Temperatūra

Babuinai pakenčia ir prisitaiko prie vidutinio klimato sąlygų, jiems tinka 16 oC–28 oC temperatūra.

2.3. Drėgnumas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.3 dalį.)

2.4. Apšvietimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.4 dalį.)

2.5. Triukšmas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.5 dalį.)

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 2.6 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 3 dalį.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Suaugusius gyvūnus ir jauniklius reikėtų laikyti drauge su kitais gyvūnais. Tolesniam naudojimui skirtus gyvūnusgalima laikyti suderinamomis tos pačios lyties atstovų grupėmis. Jei įmanoma, eksperimentinius gyvūnus reikėtųlaikyti poromis arba grupėmis, sudarytomis iš tos pačios lyties atstovų.

Veisimo grupes turėtų sudaryti 1 patinas ir 6–7 patelės arba 2 patinai ir 12–15 patelių. Didesnes grupes gali būtikur kas sudėtingiau suvaldyti. Darbuotojai turėtų budriai stebėti gyvūnus, kad būtų kuo mažiau agresijos apraiškų.Smurto protrūkiai itin dažni babuinų kolonijose, ypač po bet kokio grupės sutrikdymo.

Paprastai nereikėtų atskirti jauniklių nuo motinų anksčiau, nei jie sulaukia 8 mėnesių (geriausiai – 12 mėnesių),išskyrus motinos atstumtus jauniklius arba jauniklius, kurių motinos negali auginti dėl nepakankamos laktacijosarba dėl kitų veterinarinių priežasčių.

L 197/50 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

117

4.2. Aplinkos gerinimas

Babuinų pažintiniai gebėjimai yra gerai išsivystę, todėl jiems reikia tinkamai sudėtingos aplinkos. Ant vientisųgrindų, kurias galima pagerinti padengiant netoksišku substratu bei paslepiant paskleistą maistą ir taippaskatinant jo ieškoti. Vertėtų įrengti kopėčias ir tupyklas bei padėti kramtomų žaislų. Maistą galima padėti anttinklinio stogo ir taip skatinti gyvūnus siekti tokio maisto iš viršutinės talpyklos dalies. Dėl babuinų dydžio irelgesio poreikių, talpyklos turėtų būti tvirtos ir jose reikėtų įrengti plačias lentynas ir blokus, padėti rastų ir trinkų.Kadangi svarbu atnaujinti aplinką, reikėtų duoti gyvūnams žaislų ir juos dažnai keisti.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Kad gyvūnai galėtų jaustis saugūs, talpyklos suplanavimas ir vidaus matmenys turėtų bent jau leisti jiems užliptiaukščiau žmogaus regėjimo lygmens.

Reikėtų skatinti laikyti gyvūnus grupėmis ir talpyklose, didesnėse nei F.4 lentelėje pasiūlyti mažiausi grupiųdydžiai ir talpyklų matmenys.

F.4 lentelė

Babuinai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos (*)

Mažiausiastalpyklos dydis

(m2)

Mažiausiastalpyklos tūris

(m3)

Mažiausias tūrisvienam gyvūnui

(m3)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(m)

Jaunesni kaip 4 metų amžiausgyvūnai (**) 4,0 7,2 3,0 1,8

Vyresni kaip 4 metų amžiausgyvūnai (**) 7,0 12,6 6,0 1,8

Veisimo tikslais laikomi gyvū-nai (***) 12,0 2,0

(*) Tik išimtinėmis aplinkybėmis gyvūną reikėtų laikyti po vieną (žr. 4.1 dalį).(**) Mažiausių matmenų talpykloje galima laikyti ne daugiau kaip 2 gyvūnus.(***) Veisimo kolonijose jauniems gyvūnams iki 2 metų, laikomiems kartu su motina, nereikia skirti papildomo ploto ir (arba)

tūrio.

Gyvūnus reikėtų laikyti pakankamo dydžio vidaus talpyklose, kuriose sudarytos tinkamos aplinkos sąlygos;talpyklose visiems gyvūnams reikėtų skirti ne mažesnes kaip F.4 lentelėje nurodytos mažiausios ploto normos.

Tam tikro klimato zonose gali būti įmanoma laikyti veisimui ir tolesniam naudojimui skirtus gyvūnus tik laukotalpyklose, jei gyvūnai jose gali pasislėpti nuo ekstremalių klimato sąlygų.

Talpyklų grindys turėtų būti vientisos.

4.4. Šėrimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.4 dalį.)

4.5. Girdymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.7 dalį.)

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.3 ir 4.6 dalis.)

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Babuinus paprasta išmokyti bendradarbiauti, kai jiems atliekamos paprastos reguliarios procedūros, pvz., daromosinjekcijos arba imami kraujo mėginiai, ir ateiti į prieinamą talpyklos dalį. Tačiau darbuotojų saugos sumetimaisreikėtų labai atsargiai elgtis su suaugusiais gyvūnais; reikėtų naudoti tinkamas suvaldymo priemones.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/51

118

4.9. Humaniškas numarinimas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.10 dalį.)

4.11. Identifikavimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 4.11 dalį.)

5. Darbuotojų mokymas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 5 dalį.)

6. Vežimas

(Žr. Bendrųjų nežmoginių primatų laikymo nuostatų 6 dalį.)

G. ŪKIO GYVŪNŲ IR MAŽŲJŲ KIAULIŲ LAIKYMO GAIRĖS

a) Bendrosios nuostatos

1. Įžanga

Šiose gairėse sąvoka „ūkio gyvūnai“ apima galvijus, avis, ožkas, kiaules, mažąsias kiaules ir arklius, ponius, asilus irmulus.

Ūkio gyvūnai mokslo tyrimams naudojami įvairiai – ir taikomiesiems eksperimentams ūkio sąlygomis, irfundamentaliesiems žemės ūkio, veterinarijos ar biomedicininiams tyrimams, atliekamiems laboratorijose.Pirmuoju atveju svarbu, kad laikymo ir tvarkymo sąlygos, nustatytos tinkamai atsižvelgiant į gyvūnų sveikatą irgerovę, būtų tokios, kad gautą informaciją būtų galima patikimai taikyti komerciniuose ūkiuose. Antruoju atvejudažnai atliekamos labiau invazinės procedūros, todėl gyvūnus reikia laikyti ir tvarkyti kitaip. Tikslus laikymosąlygų pobūdis turėtų leisti gauti tokios informacijos, kuri būtų svarbi atliekamam eksperimentui ir tinkamavykdomoms procedūroms.

Visų ūkio gyvūnų laikymo sistemos turėtų sudaryti sąlygas jiems natūraliai elgtis ir visų pirma turėtų tenkinti jųporeikius ganytis ar ieškoti maisto, mankštintis ir bendrauti. Ūkio gyvūnus galima laikyti kelių rūšių skirtingosetalpyklose, jų pasirinkimas dažnai priklauso nuo konkretaus eksperimento reikalavimų. Pvz., ūkio gyvūnus galimalaikyti ganyklose, statiniuose, iš kurių pro angas sienose galima patekti į atvirus kiemus, uždaruose natūraliaivėdinamuose pastatuose arba specializuotuose pastatuose karantinui ir biologiniam lokalizavimui, kuriuoseįrengtas natūralus arba dirbtinis vėdinimas.

Atliekant žemės ūkio mokslinius tyrimus, kurių tikslams pasiekti būtina, kad gyvūnai būtų laikomi panašiomissąlygomis kaip komercinių ūkių gyvūnai, reikėtų bent jau vadovautis Tarybos direktyvoje 98/58/EB (2) nustatytaisstandartais ir konkrečioms veršelių ir kiaulių apsaugos direktyvomis (Tarybos direktyvos 91/629/EEB (3) ir 91/630/EEB (4) bei rekomendacijomis, priimtomis pagal Europos Tarybos ūkinės paskirties gyvūnų apsaugoskonvenciją (ETS. Nr. 87).

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

Natūraliomis sąlygomis ūkio gyvūnai patiria ir pakenčia labai įvairią temperatūrą, nors įvairios rūšys ir veislės galibūti skirtingai pakančios. Gyvūnai slepiasi nuo liūčių ir stipraus vėjo bei stengiasi apsisaugoti nuo intensyviossaulės šviesos. Jei gyvūnai laikomi talpyklose lauko sąlygomis, reikėtų suteikti jiems priedangų, pavėsio zonų beiatskirti pakankamai sausą zoną gulėti. Priedangas reikėtų išdėstyti, atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius. Priedangųturėtų būti pakankamai, kad visi gyvūnai galėtų apsisaugoti nuo nepalankių klimato sąlygų.

L 197/52 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

(2) OL L 221, 1998 8 8, p. 23.(3) OL L 340, 1991 12 11, p. 28.(4) OL L 340, 1991 12 11, p. 33.

119

Lauke ar natūraliai vėdinamuose pastatuose laikomi gyvūnai gyvena aplinkos sąlygomis. Jei klimato sąlygos galitrikdyti gyvūną, jo nereikėtų laikyti vien tokiose vietose.

Aplinkos parametrai, ypač temperatūra ir drėgnumas, yra labai glaudžiai susiję, todėl į juos visus reikėtų atsižvelgtibendrai.

2.1. Vėdinimas

Visi ūkio gyvūnai yra neatsparūs kvėpavimo sistemos problemoms. Jei patalpa nėra mechaniškai vėdinama, o taipbūna daugelyje ūkio gyvūnų laikymo pastatuose, svarbu užtikrinti, kad natūraliai vėdinant į patalpas patektųtinkamos kokybės oro (žr. Bendrojo skyriaus 2.1.1 dalį).

Reikėtų pasirūpinti, kad ore būtų kuo mažiau pašaro ir pakratų keliamų dulkių.

2.2. Temperatūra

Įvairių ūkio gyvūnų rūšių neutralios temperatūros zonos gali būti labai skirtingos, atsižvelgiant į tai, prie kokiųsąlygų gyvūnai yra prisitaikę. Lauke gyvenantys ūkio gyvūnai per žiemą užsiaugina storą šerių arba vilnossluoksnį, kuris padeda jiems pakęsti žemą temperatūrą. Patalpose ūkio gyvūnai gali prisitaikyti prie žemesnėstemperatūros, net neužsiaugindami žiemos kailio, jei patalpose žemas santykinis drėgnumas, nėra skersvėjų ir yrapakankamai pakreikta gulėjimo vieta. Todėl vidaus talpyklose svarbu vengti didelių svyravimų ir staigiųtemperatūros pokyčių, ypač perkeliant gyvūnus iš lauko į vidaus patalpas, ir atvirkščiai. Kadangi ūkio gyvūnai galiperkaisti, svarbu užtikrinti, kad šiltu oru būtų imtasi tinkamų priemonių gyvūnų gerovės problemoms išvengti,pvz., avys būtų nukerpamos ir būtų sudarytos sąlygos gyvūnams ilsėtis pavėsyje.

Gyvūnams tinkama temperatūra priklauso nuo kelių veiksnių, pvz., veislės, amžiaus, suvartojamų kalorijų, svorio,laktacijos fazės ir aplinkos pobūdžio.

2.3. Drėgnumas

Natūraliomis sąlygomis ūkio gyvūnai patiria ir pakenčia įvairų santykinį drėgnumą. Kontroliuojamose aplinkosereikėtų vengti kraštutinumų ir staigių didelių drėgnumo svyravimų, nes ir dėl didelio, ir dėl mažo drėgnumogyvūnai gali tapti mažiau atsparūs ligoms.

Laikant gyvūnus vidaus talpyklose, pastatus reikėtų tinkamai vėdinti, siekiant išvengti užsitęsusių dideliodrėgnumo laikotarpių, dėl kurių gyvūnų talpyklose gali būti pernelyg drėgna ir gyvūnai gali tapti mažiau atsparūskvėpavimo sistemos ligoms, kojų puviniui ir kitoms infekcinėms ligoms.

2.4. Apšvietimas

Ūkio gyvūnų rūšys yra prisitaikiusios gyventi skirtingomis sąlygomis, pvz., atrajotojai ganosi ir ilsisi dieną atvirosepievose, o kiaulės miškingose vietovėse yra aktyvios naktį. Tinkamas apšvietimas yra svarbus visoms ūkio gyvūnųrūšims, kai įmanoma, pirmenybę reikėtų teikti natūraliai šviesai. Jei tai neįmanoma, dienos fotoperiodas turėtųbūtų 8–12 valandų arba atkartoti natūralų šviesos ir tamsos ciklą. Veisimui ir kai kurioms eksperimentinėmsprocedūroms gali reikėti kontroliuoti fotoperiodą. Natūralaus arba dirbtinio apšvietimo taip pat turi pakaktigrupių ir atskirų gyvūnų apžiūroms.

Jeigu talpyklose yra langų, dūžtantį stiklą reikėtų apsaugoti užtvara arba jie turi būti įrengti taip, kad gyvūnainegalėtų jų pasiekti.

2.5. Triukšmas

Reikėtų kuo labiau mažinti neišvengiamą foninį triukšmą, pvz., kuri kelia vėdinimo įranga, taip pat reikėtų vengtistaigaus triukšmo. Gyvūnų priežiūros ir suvaržymo įrenginiai turėtų būti suprojektuoti ir naudojami taip, kadkeltų kuo mažiau triukšmo.

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/53

120

3. Sveikata

3.1. Ligų kontrolė

Kadangi ūkio gyvūnus dažnai tiekia komerciniai ūkiai, svarbu užtikrinti, kad gautų gyvūnų sveikatos būklė būtųtinkama. Ypač pavojinga maišyti iš įvairių vietų gautus gyvūnus.

Visoms ūkio gyvūnų rūšims reikėtų parengti profilaktines medicinines programas, pagrįstas veterinarų patarimaisir prireikus tinkamai juos vakcinuoti.

Esminės visų ūkio gyvūnų sveikatos programų dalys – nagų priežiūros kontrolė, parazitų kontrolės priemonės irmitybos kontrolė. Arklių priežiūros programose ypač svarbu numatyti reguliarius dantų patikrinimus irprevencines kvėpavimo sistemos ligų priemones.

Taip pat reikėtų reguliariai peržiūrėti produktyvumo rodiklius ir gyvūnų būklės vertinimus.

Be to, reikėtų pasirūpinti, kad bet kokiame gyvūnams skirtame substrate nebūtų užkratų ar parazitų arba kad jisnesudarytų palankių sąlygų jiems plisti.

3.2. Elgesio nukrypimai

Dėl netinkamos būtinosios priežiūros ar netinkamų aplinkos sąlygų, socialinės izoliacijos ar nuobodulio, kurįsukelia ilgalaikis neveiklumas, gyvūnų elgesys gali sutrikti, pvz., jie gali pradėti kramtyti ar kandžioti uodegas,ausis ar paslėpsnius, pešti vilną, čiulpti bambą, rangytis ir kandžioti ėdžias. Pastebėjus tokius nukrypimus, reikėtųnedelsiant imtis priemonių trūkumams ištaisyti, pvz., pakeisti aplinkos veiksnius ir įprastus tvarkymo būdus.

3.3. Būtinoji priežiūra

Jaunų ir suaugusių gyvūnų nederėtų nuraginti ir kastruoti bei nukirpti jiems uodegas, nebent tai daroma dėlgyvūno gerovės ar veterinarinių priežasčių. Atliekant tokias procedūras, reikėtų tinkamai panaudoti anesteziją iranalgeziją.

3.4. Jauniklių priežiūra

Norint tinkamai auginti ūkio gyvūnų jauniklius, būtina palaikyti aukštą gyvulininkystės ir priežiūros lygį.

Atsivedančias pateles ir jauniklius reikėtų tinkamai apgyvendinti. Talpykloje reikėtų atskirti sausą švarią zoną.Patalpos turėtų būti tinkamos apžiūroms atlikti ir jose turėtų būti sąlygos palaikyti aukštą higienos lygį, nesjaunikliai ypač neatsparūs infekcijoms.

Kuo greičiau po gimimo, geriausiai – per keturias valandas, visiems jaunikliams reikėtų duoti tinkamą krekenųkiekį. Reikėtų laikyti tinkamas krekenų atsargas, kurias būtų galima panaudoti išimtiniais atvejais.

Siekiant, kad gyvūnai galėtų normaliai augti ir vystytis, reikėtų taikyti tinkamą šėrimo tvarką ir dviejų savaičiųamžiaus atrajotojams jau galima pradėti duoti stambiųjų pašarų.

Kadangi jauniklių termoreguliacija yra prasta, reikėtų ypač pasirūpinti, kad jie būtų laikomi tinkamojetemperatūroje. Gali prireikti papildomo šildytuvo, tik reikėtų pasirūpinti, kad būtų išvengta susižeidimų, pvz.,nudegimų, ir atsitiktinių gaisrų pavojaus.

Stengiantis sumažinti riziką, kad motina nemaitins ar atstums jauniklį, svarbu leisti, kad tarp jų per keliaspirmąsias gyvenimo dienas užsimegztų stiprus ryšys. Per šį laikotarpį reikėtų atlikti kuo mažiau priežiūros artvarkymo procedūrų, pvz., nepervežti, nekastruoti ar neženklinti gyvūnų įsagais, nes tai gali nutraukti šį ryšį arbadėl to jaunikliai gali negauti tinkamo krekenų ar pieno kiekio.

Nujunkymo strategijose reikėtų deramai atsižvelgti į tai, kaip būtų galima sukelti kuo mažiau streso motinai irjaunikliui. Nujunkytų gyvūnų sujungimas į panašaus amžiaus grupes padeda sudaryti suderinamas ir stabiliassocialines struktūras.

L 197/54 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

121

Natūraliai auginamų kiaulių ir mažųjų kiaulių nereikėtų nujunkyti iki keturių savaičių, ėriukų, ožiukų ir veršelių –

šešių savaičių, arklių – dvidešimties savaičių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl veterinarinių ar su gyvūno gerovesusijusių priežasčių gyvūnus reikėtų nujunkyti anksčiau.

Tinkama šėrimo tvarka turėtų tenkinti dirbtinėmis sąlygomis auginamų gyvūnų, dažniausiai pieninių karviųveršelių, mitybos poreikius, o atrajotojų šėrimas turėtų skatinti tinkamą didžiojo skrandžio vystymąsi.

Prieš nusprendžiant, ar dėl eksperimentinių arba veterinarinių priežasčių gyvūną reikia nujunkyti anksti, reikėtųpasikonsultuoti su techniniais laboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnų gerovėsklausimais. Tokiais atvejais reikėtų kreipti daugiau dėmesio šių gyvūnų gerovei ir priežiūrai, ir imtis atitinkamųpriemonių.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Ūkio gyvūnus reikėtų laikyti darniomis socialiomis grupėmis gyvūnų talpyklose, o būtinosios priežiūros tvarkaturėtų kuo mažiau trikdyti socialinę grupės santvarką, išskyrus tuos atvejus, kai tai neįmanoma dėl moksloprocedūrų arba gyvūnų gerovės reikalavimų.

Grupėse greitai susiformuoja aiški hierarchija. Iš pradžių, kol nenusistovi sąlyginiai socialinės hierarchijos rangai,gyvūnai gali elgtis gana agresyviai.

Sudarant ar keičiant grupes arba įkeliant naują gyvūną į grupę, reikia imtis ypatingų atsargos priemonių, kad būtųišvengta agresyvumo ir galimų sužeidimų. Gyvūnų grupes visada reikėtų sudaryti pagal jų dydį ir amžių bei nuolatstebėti socialinį suderinamumą.

Atskyrimas nuo grupės ir net trumpai trunkantis laikymas pavieniui gyvūnui gali sukelti stresą. Todėl ūkio gyvūnųnereikėtų laikyti po vieną, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina dėl su gyvūnų gerove susijusių arba veterinariniųpriežasčių. Šio principo išimtys – besiruošiančios vesti patelės ir suaugę kuiliai, kurie gali gyventi vieninatūraliomis sąlygomis.

Prieš nusprendžiant, ar eksperimentiniais tikslais gyvūną galima laikyti vieną, reikėtų pasikonsultuoti sutechniniais laboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnų gerovės klausimais. Reikėtųatsižvelgti į įvairių gyvūnų prigimtį, tikėtiną reakciją į atskyrimą nuo grupės, prisitaikymo laikotarpio būtinybę beitrukmę ir į kitus veiksnius. Jeigu gyvūną būtina laikyti atskirai, jis turėtų matyti, girdėti ir užuosti kitus gyvūnus.

4.2. Aplinkos gerinimas

Kadangi skatinanti aplinka yra svarbus ūkio gyvūnų gerovės veiksnys, kad būtų išvengta nuobodulio irstereotipinio elgesio, reikėtų tinkamai pagerinti aplinką. Natūraliomis sąlygomis visos ūkio gyvūnų rūšys kasdienilgai ganosi, naršo ar kapsto, ieškodamos maisto, ir bendrauja. Gyvūnams reikėtų sudaryti tinkamas sąlygas taipelgtis, pvz., įrengti ganyklas, padėti šieno ar šiaudų bei kilnojamų daiktų, pvz., grandinių ar kamuolių.

Aplinkos pagerinimo medžiagas ir priemones reikėtų reguliariai keisti, nes tokiems gyvūnams, ypač kiaulėms,paprastai greitai nusibosta medžiagos, prie kurių jie pripranta. Tokių priemonių turėtų būti pakankamai, kadgyvūnai nesielgtų agresyviai.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Ypač svarbu tinkamai suplanuoti gyvūnų talpyklas, užtikrinant, kad jose gyvūnams pakaktų vietos įvairiai įprastaielgtis. Gyvūnams skirtam plotui turi įtakos grindų rūšis, drenažas, pakratai (kurie padeda palaikyti higieną) irsocialinės aplinkybės (grupės dydis ir stabilumas).

Visų talpyklų suplanavimas ir priežiūra turėtų padėti užtikrinti, kad gyvūnai neįstrigtų ar nesusižalotų, pvz., tarppertvarų ar po pašarų loviais.

Gyvūnų nereikėtų pririšti, išskyrus tuos atvejus, kai tai daroma dėl mokslo arba veterinarinių priežasčių; tokiaisatvejais pririštus juos reikėtų laikyti kuo trumpiau.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/55

122

Kiekvienam gyvūnui reikėtų skirti pakankamai vietos, kad jis galėtų atsistoti, patogiai gulėti, išsitiesti ir praustis beipatekti į bendrą gulėjimo vietą ir tinkamą šėrimo vietą.

Gulėjimo vietoje turėtų vienu metu tilpti visi gyvūnai, atsigulę šonu, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie gyvūnai, pvz.,kiaulės, paprastai mėgsta gulėti liesdamosi su kitomis kiaulėmis, o kai kurie, pvz., arkliai, labiau mėgsta atsiskirti.Kai karšta ir gyvūnams reikia gulėti visiškai atskirai, kad būtų lengviau šalinti šilumos perteklių, reikėtų skirtididesnę gulėjimo vietą.

Gulėjimo vietą reikėtų pakreikti, kad gyvūnams būtų patogiau ir jie rečiau susižeistų. Kai eksperimentui būtina,kad talpyklose nebūtų pakratų, grindys turi būti išplanuotos ir izoliuotos taip, kad užtikrintų geresnį fizinįkomfortą ir, jei gyvūnams nesudaromos tinkamai kontroliuojamos aplinkos sąlygos, jiems reikėtų suteikti šiluminįkomfortą.

Talpyklų aukštis turėtų leisti gyvūnams natūraliai augti ir laipioti.

Talpyklų grindų danga turėtų nežeisti gyvūnų ir į ją gyvūnai turėtų galėti tinkamai atsiremti, kad galėtųnevaržomai judėti ir keisti kūno padėtį. Grindis reikėtų deramai prižiūrėti ir prireikus keisti, nes ilgainiui paviršiussusidėvi ir gyvūnai gali susižeisti.

4.4. Šėrimas

Gyvūnų maistą turėtų sudaryti tinkamos maistingosios medžiagos, kurios atitiktų kiekvieno gyvūno energijosporeikius, atsižvelgiant į gyvūnų laikymo sąlygas. Papildomos energijos reikia nėštumo, laktacijos ir augimo metu;tokį šėrimą reikėtų pritaikyti prie gyvūno poreikių (pvz., didelės genetinės vertės pieninių galvijų poreikių). Taippat reikėtų pasirūpinti vitaminų ir mineralų kiekiu maiste, pvz., siekiant išvengti toksiško vario poveikio avims arkastruotų avinų šlapimo takų akmenų, prireikus gyvūnams reikėtų suteikti mineralų laižalų.

Kai gyvūnai šeriami žole, reikėtų atsižvelgti į gyvūnų tankumą, siekiant užtikrinti, kad pašaro pakaktų visų gyvūnųmitybos poreikiams patenkinti. Jei žolės nepakanka, reikėtų apsvarstyti galimybes papildomai šerti gyvūnus.

Reikėtų vengti staigiai keisti atrajotojų ir arklių mitybą, o papildyti naujais produktais reikėtų laipsniškai, ypač jeiketinama duoti didelio energijos kiekio pašarų arba per didelio medžiagų apykaitos poreikio laikotarpius, pvz.,prieš atsivedant jauniklius. Gyvūnams reikėtų duoti pakankamai kietųjų pašarų.

Laikant gyvūnus grupėmis, reikėtų duoti pakankamai pašaro ir išdėstyti jį keliose vietose, kad visi gyvūnai galėtų jįpasiekti nesusižeisdami.

Pašaro forma – svarbus ūkio gyvūnų šėrimo aspektas. Kadangi dėl reikiamo pašarų kiekio jo gali būti neįmanomasaugoti maišuose, pašarus, taip pat ir šieną, šiaudus, silosą ir šakniavaisius, reikėtų saugoti taip, kad kuo mažiaunukentėtų pašarų kokybė ir užkrėtimo rizika būtų kuo mažesnė. Pašarų ir koncentratų sandėliavimo vietosereikėtų taikyti parazitų kontrolės strategiją.

Jei žolė pjaunama patalpose laikomiems gyvūnams šerti (pvz., vadinamasis nulinis ganymas), ją reikėtų pjautidažnai, nes sandėliuojama žolė sušyla ir tampa neskani.

4.5. Girdymas

Gyvūnus visada reikėtų girdyti švariu neužterštu vandeniu, kurį galėtų netrukdomi gerti visi grupės gyvūnai.Reikėtų įrengti pakankamai girdymo vietų arba kanalų, kad visi grupės nariai galėtų prieiti prie vandens. Vandenssrauto greitis turėtų atitikti konkretaus gyvūno poreikius, nes jis priklauso nuo šėrimo, fiziologinės būklės iraplinkos temperatūros, pvz., laktuojančioms patelėms reikia kur kas daugiau vandens nei kitiems laikomiemsgyvūnams.

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.8 dalį.)

L 197/56 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

123

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Jei būtina naudoti gyvūnų priežiūros ir suvaržymo priemones, jos turėtų būti tvirtos ir užtikrinti gyvūnų irnaudotojų saugumą. Svarbiausia, kad grindys būtų neslidžios.

Priežiūrai ir suvaržymui galima naudoti paprastą talpykloje laikomą įrangą arba sudėtingesnes specialias patalpas,naudojamas visos įstaigos reikmėms. Tokias priemones galima laikyti pačioje talpykloje, tik reikėtų pasirūpinti,kad jų jos neužimtų pernelyg daug vietos arba jos nesudarytų potencialiai pavojingų kliūčių.

Specialiosiose patalpose, jei įmanoma, turėtų būti gyvūnų atskyrimo takeliai ir aptvarai, nagų vonelės, specialiospriemonės tam tikroms rūšims, pvz., gilios vonios ir kirpimo aptvarai avims, ir speciali vieta, kurioje gyvūnaigalėtų atsigauti po procedūrų. Būtų geriausia, kad šios patalpos gyvūnų ir darbuotojų patogumui būtų apsaugotosnuo oro sąlygų ir būtų patogūs gyvūnams ir naudotojams.

Su gyvūnais reikėtų elgtis tyliai ir patikimai, nereikėtų jų varyti takeliais ir koridoriais. Takeliai ir koridoriai turėtųbūti suplanuoti atsižvelgiant į natūralų gyvūnų elgesį, kad jie galėtų kuo lengviau judėti ir nesusižeistų. Suvaržymoprietaisai neturėtų sužeisti gyvūnų ar sukelti jiems nebūtinų kančių. Nereikėtų naudoti gyvūnus atgrasančių fiziniųar elektrinių dirgiklių.

Koridoriai ir vartai turėtų būti pakankamai platūs, kad pro juos galėtų laisvai praeiti du gyvūnai, o takelių plotisturėtų leisti judėti tik viena kryptimi.

Reguliarios procedūros leidžia gyvūnams priprasti prie sąlyčio su žmonėmis. Jeigu gyvūnams dažnai reikia atliktiprocedūras, reikėtų apsvarstyti galimybes parengti mokymo ir teigiamų paskatinimų programą, kuri padėtųsumažinti gyvūnų baimę ir kančias.

Gyvūnų nereikėtų laikyti ankštose uždarose patalpose, išskyrus tiek, kiek reikia apžiūroms, gydymui ar mėginiųėmimui, valant talpyklas, melžiant gyvūnus ar keliant į transporto priemones.

4.9. Humaniškas numarinimas

Visos ūkio gyvūnų humaniško numarinimo sistemos turėtų užtikrinti, kad gyvūnams nebūtų sukeliamanereikalingų kančių. Rūpestingas patyrusių darbuotojų elgesys, mažiausiai nukrypstantis nuo įprastos tvarkos,sumažina gyvūnų kančias, patiriamas prieš humanišką numarinimą.

Gyvūnų nereikėtų marinti tokiose vietose, kuriose yra kitų gyvūnų, išskyrus labai sužeisto gyvūno eutanaziją, jeiperkeliamas jis patirtų papildomų kančių.

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

Kiekvieną gyvūną reikėtų atskirai identifikuoti, tinkamai naudojant siųstuvus imtuvus, ausų įsagus, plastikiniusantkaklius ir (arba) į didįjį skrandį įvedamus rutuliukus. Ženklinimas atšaldytu metalu ir tatuiruotės – mažiautinkami identifikavimo būdai. Gyvūnų nereikėtų ženklinti įkaitusiu metalu.

Identifikavimo prietaisais gali naudotis tik kvalifikuoti darbuotojai ir tuomet, kai procedūra turėtų mažiausiaineigiamai paveikti gyvūnui. Įsagais arba tatuiruotėmis paženklintas ausis reikėtų nuolat tikrinti, ar nėra infekcijųpožymių, o pamestus įsagus reikia pakeisti naujais, kai įmanoma, įsegant juos į tą pačią skylę.

Jei identifikavimui naudojami elektroniniai prietaisai, jie turėtų būti gyvūnui tinkamo dydžio ir specifikacijų, irreikėtų nuolat tikrinti, kaip jie veikia, ar neturi kokio nors neigiamo poveikio, pvz., ar nesukelia injekcijų vietosreakcijų, netrina, ar netinkamai įvedami rutuliukai nepažeidžia gerklės.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/57

124

b) Papildomos galvijų laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Galvijai (Bos taurus ir Bos indicus) – tai bendruomeniniai gyvūnai, sudarantys dominavimo ryšiais pagrįstas bandosnarių hierarchijas. Jie dažnai užmezga artimus santykius su kitais galvijais. Galvijai yra atrajotojai, todėl beveik visądieną praleidžia ieškodami maisto, o po to ilgai ilsisi. Galvijai paprastai yra romūs ir lengvai pripranta prie sąlyčiosu žmonėmis.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

(Žr. Bendrųjų ūkio gyvūnų ir mažųjų kiaulių laikymo nuostatų 2 dalį.)

3. Sveikata

(Žr. Bendrųjų ūkio gyvūnų ir mažųjų kiaulių laikymo nuostatų 3 dalį.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Nereikėtų kartu laikyti raguotų ir nuragintų gyvūnų, išskyrus jaunus veršelius ir jų motinas.

4.2. Talpyklų matmenys ir grindys

G.1 lentelė

Galvijai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(kg)

Mažiausiastalpyklos dydis

(m2)

Mažiausiasgrindų plotas

vienam gyvūnui(m2/gyvūnui)

Lovelių plotasnuragintiemsneribojamaišeriamiemsgalvijams

(m/gyvūnui)

Lovelių plotasnuragintiemsribojamaišeriamiemsgalvijams

(m/gyvūnui)

iki 100 2,50 2,30 0,10 0,30

nuo 100 iki 200 4,25 3,40 0,15 0,50

nuo 200 iki 400 6,00 4,80 0,18 0,60

nuo 400 iki 600 9,00 7,50 0,21 0,70

nuo 600 iki 800 11,00 8,75 0,24 0,80

daugiau kaip 800 16,00 10,00 0,30 1,00

Laikant galvijus vidaus talpyklose, reikėtų skirti jiems pakreiktą plotą, kuriame vienu metu galėtų gulėti visigyvūnai. Jei talpykla nėra suskirstyta atskirais gardais, šis plotas paprastai sudaro 70 % pirmesnėje lentelėjenurodyto mažiausio grindų ploto. Kita talpyklos dalis gali būti nepakreikta ir skirta šėrimui ir mankštai.

Jeigu vietoje pakreikto ploto galvijams skirti atskiri gardai, šis plotas gali būti mažesnis, bet iš viso gardų skaičiusturėtų būti 5 % didesnis negu gyvūnų, siekiant sumažinti konkurenciją ir sudaryti sąlygas visiems gyvūnams gulėtivienu metu. Ypač svarbu, kad gardai būtų patogiai suprojektuoti, todėl prieš jas įrengiant, reikėtų pasitarti suspecialistais. Reikėtų atsižvelgti į gyvūno kūno masę, į tai, kad paviršius turi būti pakankamai minkštas irapsaugantis nuo sužeidimų, kad turi būti tinkama tvarto drenažo sistema, tvarto pertvaros ir viršutiniai bėgiai turibūti taisyklingai išdėstyti, į horizontalų ir vertikalų plotą, į tai, kad gyvūnai galėtų laisvai judinti galvą ir turėtųpakankamai vietos šuoliams. Galinio laiptelio aukštis turėtų neleisti mėšlui patekti į gardą valymo metu, tačiauneturėtų sužeisti kojų įeinant ir išeinant. Kita talpyklos dalis gali būti nepakreikta ir skirta šėrimui bei mankštai.

Gardo ilgį visų pirma lemia gyvūno svoris. Gardai gali būti įvairaus pločio, priklausomai nuo to, kaip jie atskirti,tačiau turi būti pakankamai platūs, kad gyvūnai galėtų jose patogiai gulėti ir perskyros netinkamai nespaustųpažeidžiamų kūno dalių. Dėl gardų projektavimo ir įrengimo reikėtų pasitarti su specialistais.

L 197/58 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

125

4.3. Šėrimas

Loviai turėtų būti pakankamai platūs, kad visus galvijus būtų galima šerti tuo pačiu metu, išskyrus tuos atvejus, kaigalvijai šeriami neribojamai (žr. pirmesnę lentelę). Raguotiems galvijams reikia daugiau vietos nei nuragintiems,todėl į tai reikėtų deramai atsižvelgti.

4.4. Girdymas

Vandens lovių ilgio turėtų pakakti, kad vienu metu galėtų gerti 10 % visų galvijų. Tai yra mažiausiai0,3 m dešimčiai suaugusių galvijų. Pieninėms laktuojančioms karvėms reikia 50 % daugiau vietos.

Vandens rezervuarai: laikant galvijus grupėmis, reikėtų įrengti ne mažiau kaip 2 vandens rezervuarus. Jei grupėjeyra daugiau kaip 20 galvijų, 10 galvijų reikėtų įrengti ne mažiau kaip vieną vandens rezervuarą.

4.5. Elgesys su gyvūnais

Jeigu galvijai melžiami mechaniškai, prižiūrint įrangą reikėtų laikytis aukštų standartų, siekiant išvengti ligų, pvz.,mastito.

Apribotoje erdvėje laikomi raguoti galvijai gali būti pavojingi darbuotojams. Tokiais atvejais gali reikėti apsvarstytigalimybę juos nuraginti. Jei įmanoma, nuraginti reikėtų jaunesnius kaip aštuonių savaičių veršelius.

c) Papildomos avių ir ožkų laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Avys (Ovis aries) – ganomi gyvuliai, kurie dėl veislių skirtumų, pvz., vilnos savybių, mėgsta skirtingas klimatosąlygas.

Natūraliomis ar ūkio sąlygomis, avys yra labai bendruomeniniai gyvuliai, visą savo gyvenimą praleidžiantys sukitais bandos nariais, kurių kiekvieną atpažįsta. Todėl avis ypač trikdo atskyrimas nuo kitų avių ir į tai reikėtųatsižvelgti projektuojant gyvulių laikymo vietas. Tačiau skirtingų veislių socialiniai ryšiai labai skiriasi, pvz., kalnųavys yra nelinkusios burtis, kai jų niekas netrikdo.

Ožkos (Capra hircus) yra iš prigimties smalsūs galvijai ir paprastai gerai bendrauja su kitomis gyvūnų rūšimis iržmonėmis. Kaip ir avys, ožkos gyvena bendruomeninėmis grupėmis ir jas trikdo atskyrimas nuo kitų ožkų.Ožkos labiau skabo augalų atžalas nei žolę, todėl labiausiai yra prisitaikiusios prie sausos kietos žemės. Ožkoslabai gerai laipioja ir tai joms padeda skabyti. Ožkoms labiau patinka šiltos sąlygos, todėl nelabai gerai pakenčiadrėgną ir vėjuotą orą.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

Ekstremaliomis oro sąlygomis avims turi būti sudarytos sąlygos patekti į natūralias arba dirbtines priedangas nuovėjo ir saulės, o dėl skirtingų kailio savybių ožkos sunkiau pakenčia ilgą lietų, todėl laikant ožkas lauke, jomsreikėtų sudaryti sąlygas lengvai patekti į dengtą priedangą.

Neseniai nukirptiems galvijams gali reikėti aukštesnės temperatūros nei nenukirptiems.

3. Sveikata

Suaugusias vilnai auginamų veislių avis ir ožkas reikėtų kirpti ne rečiau kaip kartą per metus, jei tai nekenkia jųgerovei.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Abiejų rūšių nekastruoti patinai gali labiau mėgti vienatvę nei patelės ir jaunikliai. Nekastruoti patinai gali būtiagresyvūs, ypač per dauginimosi sezoną, todėl tada juos reikėtų atidžiai prižiūrėti, kad sumažėtų peštynių irprižiūrėtojų sužeidimų pavojus.

Raguotus ir nuragintus ožius reikėtų laikyti atskirai.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/59

126

4.2. Aplinkos gerinimas

Ožkoms reikėtų įrengti pakankamai tinkamo dydžio pakylų, kad dominuojantys galvijai negalėtų kliudyti praeitikitiems galvijams.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

G.2 lentelė

Avys ir ožkos: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno svoris(kg)

Mažiausiastalpyklos dydis

(m2)

Mažiausiasgrindų plotas

vienam gyvūnui(m2/gyvūnui)

Mažiausiaspertvarosaukštis (*)

(m)

Lovių dydisnuragintiemsneribojamaišeriamiemsgyvūnams(m/gyvūnui)

Lovių dydisnuragintiemsribojamaišeriamiemsgyvūnams(m/gyvūnui)

Iki 20 1,0 0,7 1,0 0,10 0,25

Nuo 20 iki 35 1,5 1,0 1,2 0,10 0,30

Nuo 35 iki 60 2,0 1,5 1,2 0,12 0,40

Nuo 60 3,0 1,8 1,5 0,12 0,50

(*) Suaugusioms ožkoms gali reikėti aukštesnės pertvaros, kad jos negalėtų pabėgti.

Visoje talpykloje turi būti vientisos grindys, padengtos tinkamais pakratais.

4.4. Girdymas

Laikant avis ir ožkas vidaus talpyklose, 20 galvijų reikėtų įrengti ne mažiau kaip vieną girdymo vietą.

4.5. Identifikavimas

Atliekant trumpalaikius eksperimentus su trumpavilnėmis avių veislėmis ir su ožkomis, vilną arba kailį galimadažyti netoksiškomis žemės ūkio paskirties ženklinimo medžiagomis.

d) Papildomos kiaulių ir mažųjų kiaulių laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Naminės kiaulės (Sus scrofa) protėvis – laukinis europinis šernas. Nors kiaulės buvo intensyviai selekcionuojamos,siekiant gerinti ūkiui svarbias mėsines savybes, naminės kiaulės beveik visiškai išsaugojo savo protėvių elgseną.Laisvėje kiaulės gyvena nedidelėmis šeimyninėmis grupėmis, nakties ir dienos ritmu, ir pasižymi labai išsivysčiusiutiriamuoju elgesiu. Kiaulės yra visaėdės ir didžiąją aktyvaus laiko dalį ieško maisto. Paršavedės paršiuojasi atskirainuo kitų kiaulių ir prieš tai susuka guolį. Nujunkymas vyksta laipsniškai, apytikriai iki keturių mėnesių; paršeliailaipsniškai, be didelių agresyvumo apraiškų, integruojami į grupę.

Mažosios kiaulės daug kuo skiriasi nuo ūkio kiaulių. Siekiant išveisti mažą laboratorinę kiaulę, tinkamą mokslotyrimų reikmėms, tradicinėmis veisimo procedūromis buvo išvestos kelios skirtingos mažųjų kiaulių veislės.Šiame priede „mažoji kiaulė“ – tai nedidelių kiaulių veislė, išveista eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais;suaugusios kiaulės paprastai sveria ne daugiau kaip 60 kg, tačiau kai kurių veislių kiaulių svoris gali siekti 150 kg.Dėl šių suaugusios kiaulės kūno dydžio skirtumų rekomendacijas ūkio kiaulėms ne visada galima ekstrapoliuotipagal paprastą svorio principą. Šio dokumento rekomendacijos apima abi kiaulių rūšis, paaiškinant, kur būtina,specialius reikalavimus mažosioms kiaulėms.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Temperatūra

Kiaulės ir mažosios kiaulės yra labai jautrios aplinkos temperatūrai ir termoreguliacija yra labai svarbus jų elgesioprioritetas.

Kiaules galima laikyti pastovioje kontroliuojamos temperatūros aplinkoje, visoje patalpoje palaikant neutraliostemperatūros zonos sąlygas. Arba kiaules galima laikyti skirtingų mikroklimatų talpyklose, šildant arba aptveriant

L 197/60 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

127

gulėjimo vietą bei kreikiant tinkamų pakratų. Manoma, kad kiaulėms naudinga, jei talpykloje temperatūra kinta.Lauke kiaulės gali iškęsti žemesnę aplinkos temperatūrą, jei joms yra padaryta tinkama priedanga, daug sausųpakratų ir papildomų pašarų.

G.3 lentelė

Kiaulės ir mažosios kiaulės: po vieną laikomų gyvūnų rekomenduojami temperatūrų intervalai

Gyvasis svoris Rekomenduojamas temperatūrų intervalas (oC)

iki 3 kg 30–36

nuo 3 iki 8 kg 26–30

nuo 8 iki 30 kg 22–26

nuo 30 iki 100 kg 18–22

nuo 100 kg 15–20

Be kūno svorio, tinkama temperatūra priklauso nuo lytinės brandos, nuo to, ar yra pakratų, ar laikoma grupėje irnuo gyvūnų suvartojamų kalorijų. Remiantis nurodytais intervalais, mažiau sveriančius gyvūnus, laikomus bepakratų ar suvartojančius mažiau kalorijų, reikėtų laikyti aukštesnėje temperatūroje.

Mažai sveriantys paršeliai labai jautrūs aplinkos temperatūrai ir juos taip pat reikėtų laikyti aukštesnėjetemperatūroje. Naujagimių paršelių vadas reikėtų laikyti ne mažiau kaip 30 oC gulėjimo vietoje, o sulaukus dviejųsavaičių temperatūrą galima sumažinti iki 26 oC. Paršiavimosi ir laktacijos patalpose reikia palaikyti mažiausiąkambario temperatūrą, būtiną, kad paršelių gulėjimo vietoje būtų tinkama temperatūra, atsižvelgiant į visus vietosšilumos šaltinius. Kadangi laktuojančių paršavedžių medžiagų apykaita yra labai greita, jos dažnai perkaista, todėlgeriausia, jei paršiavimosi patalpos temperatūra neviršija 24 oC.

3. Sveikata

(Žr. Bendrųjų ūkio gyvūnų ir mažųjų kiaulių laikymo nuostatų 3 dalį.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Aplinkos gerinimas

Kiaulės guli, ėda ir tuštinasi skirtingose vietose. Todėl talpyklose turėtų būti sąlygos atskirti funkcines zonas –talpykla turėtų būti pakankamai didelė arba tinkamai suskirstyta.

Kiaulės labai mėgsta tyrinėti, todėl jų aplinka turėtų būti pakankamai sudėtinga, kad jos galėtų elgtis taip, kaipbūdinga jų rūšiai. Visoms kiaulėms visada reikėtų suteikti tinkamai medžiagų tyrinėjimams ir manipuliacijoms,taip pat ir knisimui, kad būtų išvengta elgesio sutrikimų.

4.2. Talpyklų matmenys ir grindys

G.4 lentelėje nurodyti mažiausi ploto reikalavimai pagal gyvūno gyvąjį svorį. Talpyklos turėtų būti suprojektuotostaip, kad jose tilptų didžiausio gyvojo svorio, kurį kiaulės gali galiausiai pasiekti nurodytomis sąlygomis, gyvūnas.Talpyklas reikėtų kuo mažiau keisti.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/61

128

G.4 lentelė

Kiaulės ir mažosios kiaulės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Gyvasis svoris (kg)Mažiausias talpyklos

dydis (*)(m2)

Mažiausias grindųplotas vienam

gyvūnui(m2/gyvūnui)

Mažiausias gulėjimo plotasvienam gyvūnui (neutraliostemperatūros sąlygomis)

(m2/gyvūnui)

iki 5 2,0 0,20 0,10

nuo 5 iki 10 2,0 0,25 0,11

nuo 10 iki 20 2,0 0,35 0,18

nuo 20 iki 30 2,0 0,50 0,24

nuo 30 iki 50 2,0 0,70 0,33

nuo 50 iki 70 3,0 0,80 0,41

nuo 70 iki 100 3,0 1,00 0,53

nuo 100 iki 150 4,0 1,35 0,70

daugiau kaip 150 5,0 2,50 0,95

suaugę (paprastieji) kuiliai 7,5 1,30

(*) Kiaules galima trumpai laikyti mažesnėse talpyklose, pvz., perskiriant pagrindinę talpyklą pertvaromis, dėl veterinarinių arbaeksperimentinių priežasčių, pvz., kai kiaules reikia atskirai šerti.

Laikant paršelius po vieną arba nedidelėmis grupėmis, ploto normos vienam gyvūnui turi būti didesnės nei laikantjuos didesnėmis grupėmis.

Kiaulių negalima pririšti, jų nereikėtų laikyti aptvaruose ar dėžėse, išskyrus trumpam, jei tai būtina šėrimo,apsėklinimo, veterinariniais ar eksperimentiniais tikslais. Paršavedžių ir paršelių laikymo vietose turėtų būtisąlygos ypatingam elgesiui, būdingam paršavedei iki ir po apsiparšiavimo, ir naujagimiams paršeliams. Todėl, norskai kada naudojant paršiavimosi dėžes, užtikrinamas paršelių išgyvenimas ir gerovė, reikėtų kuo rečiau laikytiparšavedes ankštose patalpose, kai jos paršiuojasi ir žindo; reikėtų stengtis laikyti jas laisvai.

Tinkamiausios grindys priklauso nuo kiaulių dydžių ir svorio. Aptvaro gulėjimo vietoje geriausia pakloti vientisasgrindis, kad būtų lengviau pakreikti knisimui ar guolių sukimui tinkamo substrato. Grindys iš lentjuosčių galipadėti palaikyti tinkamas higienos sąlygas, tačiau lentjuosčių ir plyšių matmenys turėtų būti pritaikyti prie kiauliųdydžio, kad jos nesusižeistų kojų.

4.3. Šėrimas

Mėsinės kiaulės paprastai šeriamos neribojamai iki brandos, paskui šėrimas ribojamas, siekiant išvengti nutukimo.Mažosios kiaulės dažnai nutunka, kai yra šeriamos tradiciniais kiaulių pašarais. Kiaulių nutukimo problemospadeda išvengti specialus mažiau kaloringas maistas, kuriame daug skaidulų. Kai šėrimą reikia riboti, kiaulėsaktyviau ieško maisto, o tai gali pasireikšti aktyvesniu ir agresyvesniu elgesiu bei stereotipiniu kramtymu. Norintišvengti šių problemų, svarbu keisti mitybą, didinant kiaulių sotumą, pvz., šeriant kiaules didesnio kaloringumoskaidulomis ir suteikiant tinkamo maistinio substrato, pvz., šieno.

Taikant ribojamąjį šėrimą, jaunus augančius gyvūnus reikėtų šerti ne rečiau kaip du kartus per dieną,o subrendusius gyvūnus reikėtų šerti tik kartą per dieną, nes tinkamas maisto kiekis yra svarbus, norint, kadgyvūnas taptų sotus, ir sumažėtų jo agresyvumas. Ribojant šėrimą, visiems socialinės grupės gyvūnams reikėtųsudaryti sąlygas ėsti, nesukeliant agresyvaus elgesio. Stengiantis, kad visi gyvūnai galėtų ėsti vienu metu, reikėtųįrengti tinkamo ploto lovius. Rekomenduojami reikalavimai pateikti G.5 lentelėje. Laikant gyvūnus atskirai arbamažomis grupėmis, mažiausiu lovių dydžiu reikėtų laikyti ribojamojo šėrimo lovių dydį. Laikant gyvūnusdidesnėmis grupėmis ir šeriant neribojamai, lovių plotą galima naudoti bendrai ir galima įrengti mažiausio bendrodydžio lovius.

L 197/62 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

129

G.5 lentelė

Kiaulės ir mažosios kiaulės: mažiausios šėrimo lovio dydžio normos

Gyvasis svoris (kg)Mažiausias lovių dydis (cm)(neribojamas ir ribojamas

šėrimas (*))

Mažiausias lovių dydis vienamgyvūnui, neribojant šėrimo

(cm/gyvūnui)

Iki 10 13 2,0

Nuo 10 iki 20 16 2,5

Nuo 20 iki 30 18 3,0

Nuo 30 iki 50 22 3,5

Nuo 50 iki 70 24 4,0

Nuo 70 iki 100 27 4,5

Nuo 100 iki 150 31 5,0

Daugiau kaip 150 40 7,0

(*) Visiems ribojamai šeriamiems gyvūnams reikėtų skirti bent jau mažiausio dydžio lovius.

4.4. Girdymas

Kadangi kiaulės ypač jautrios vandens trūkumui, laikant jas grupėmis reikėtų įrengti ne mažiau kaip dvi girdymovietas vienam skyriui arba didelį rezervuarą, kuriame galėtų tuo pačiu metu gerti daugiau nei viena kiaulė; taineleistų dominuojantiems gyvūnams trukdyti kitiems pasiekti girdymo vietas. Šiuo tikslu rekomenduojamostokios girdymo vietų ploto normos.

G.6 lentelė

Kiaulės ir mažosios kiaulės: mažiausios girdymo vietų normos

Girdyklų pobūdis Kiaulių skaičius vienai girdymo vietai

Automatinės girdyklos 10

Dideli girdymo rezervuarai (iš kurių tuo pačiu metugali gerti ne mažiau kaip dvi kiaulės)

20

Jei didesnėmis grupėmis laikomos kiaulės girdomos iš atviro lovio, mažiausias lovio perimetro ilgis, leidžiantispasiekti vandenį, turėtų būti toks, kad viena kiaulė galėtų netrukdoma prieiti prie vandens (kaip nurodyta G.5lentelėje, ribojamasis šėrimas) arba 12,5 mm lovio ilgio vienai kiaulei, taikant didesnę iš šių verčių.

G.7 lentelė

Kiaulės ir mažosios kiaulės: mažiausi geriamojo vandens srauto greičiai kiaulėms

Kiaulių rūšis Mažiausias vandens srauto greitis (ml/min)

Neseniai nujunkyti paršeliai 500

Augantys paršeliai 700

Nelaktuojančios paršavedės ir kuiliai 1 000

Laktuojančios paršavedės 1 500

4.5. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

Pakratai daug kuo naudingi kiaulių gerovei. Jie padidina fizinį ir terminį komfortą (jei nėra karšta), kiaulės gali juosėsti ir jaustis sotesnės, be to, pakratuose galima ieškoti maisto ir sukti guolius. Kiek pakratai iš tiesų bus naudingi,priklausys nuo konkrečių pakratų pobūdžio – geriausiai tinka ilgi šiaudai, bet alternatyvios medžiagos, pvz.,

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/63

130

smulkinti šiaudai, pjuvenos, medienos drožlės ir smulkintas popierius, taip pat gali būti šiek tiek naudingi.Pakratai turėtų būti netoksiški ir, jei įmanoma, įvairios struktūros, siekiant skatinti tiriamąjį elgesį. Pakratų reikėtųpakreikti visoms kiaulėms, išskyrus tuos atvejus, kai tai draudžia atliekamas eksperimentas; pakratai ypač svarbūsatsivedančioms paršavedėms, labai noriai sukančioms guolius, ir ribojamai maitinamoms kiaulėms, kurios labaiaktyviai ieško maisto.

e) Papildomos arklinių (arklių, ponių, asilų ir mulų) laikymo ir priežiūros gairės

1. Įžanga

Arkliai išsivystė iš atvirose pievose besiganančių gyvūnų; naminiai arkliai ir poniai (Equus caballus) bei asilai (Equusasinus) išsaugojo savo protėvių elgseną. Laisvėje arba laisvai laikomi arkliai gyvena kaimenėmis, susiskirsčiusiomisį mažas šeimynines grupes arba bandas, paprastai susidariusias iš vieno eržilo, kelių kumelių, kumeliukų irvienergių kumeliukų. Socialinė struktūra formuojasi kaip aiški hierarchija, atskirų grupės gyvūnų poros dažnaiužmezga artimus santykius, kuriuos svarbu nustatyti ir, jei įmanoma, palaikyti. Ypač svarbi arklių socialiniogyvenimo dalis – abipusė kūno priežiūra.

Nuo atrajotojų arkliai skiriasi tuo, kad gali ganytis daug valandų be pertraukų ir natūraliomis sąlygomis kasdientam skiria 14–16 valandų. Nors natūraliomis sąlygomis arkliai minta žole, žolelėmis ir lapais, jie labai išrankiairenkasi žolių rūšis ir ėdamas augalo dalis. Įprastas dienos modelis – ganytis ir rupšnoti, pajudėti kelis žingsnius irvėl ganytis. Taip jie, ir ėsdami, ir mankštindamiesi, per parą gali nueiti didelius atstumus.

Geriausia, jei arklių priežiūros sistemos sudaro sąlygas jiems natūraliai elgtis ir ypač turėtų tenkinti jų poreikiusganytis ar ieškoti maisto, mankštintis ir bendrauti. Arkliai yra linkę bėgti nuo pavojaus, todėl jie lengvai išsigąsta irį tai taip pat reikėtų atsižvelgti.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Temperatūra

Vėsiu oru galima naudoti gūnias, ypač jei gyvūnai buvo nukirpti; gūnias reikėtų kasdien nuimti ir tikrinti.

Arklių karčiai ir uodega apsaugo juo nuo nepalankių oro sąlygų ir utelių, todėl jų nereikėtų nukirpti arpatrumpinti. Jei karčius ir uodegas reikia patrumpinti arba sutvarkyti, juos reikėtų ne pešti, o karpyti.

3. Sveikata

(Žr. Bendrųjų ūkio gyvūnų ir mažųjų kiaulių laikymo nuostatų 3 dalį.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Talpyklos matmenys ir grindys

Geriausia arklius laikyti ganykloje arba sudaryti jiems sąlygas būti ganykloje ne mažiau kaip šešias valandas perdieną. Jei arkliai mažai ganomi arba visai neganomi, jiems reikėtų duoti papildomų stambiųjų pašarų, kad jie ilgiauėstų ir mažiau nuobodžiautų.

Vidaus talpyklose geriau laikyti arklių grupes, nes taip jie gali bendrauti ir mankštintis. Laikant arklius, labai svarbupasirūpinti socialiniu grupės narių suderinamumu.

Bendri vidaus talpyklų ploto reikalavimai priklauso nuo to, ar gyvūnai gali kasdien patekti į papildomas teritorijasganytis ir (arba) kitaip mankštintis. Nustatant toliau pateikiamus dydžius, buvo numatoma, kad arkliai gali patektiį tokias papildomas teritorijas, jei ne, ploto normas reikėtų labai padidinti.

L 197/64 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

131

G.8 lentelė

Arkliai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Aukštis iki gogo(m)

Mažiausias grindų plotas vienam gyvūnui(m2/gyvūnui)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(m)

Kiekvienamgyvūnui,

laikomam atskiraiar grupėje,

kurioje yra nedaugiau kaip 3

gyvūnai

Kiekvienamgyvūnui,laikomam

grupėje, kuriojeyra ne daugiaukaip 4 gyvūnai

Kumeliavimosiboksas/kumelė ir

kumeliukas

nuo 1,00 iki 1,40 9,0 6,0 16 3,00

nuo 1,40 iki 1,60 12,0 9,0 20 3,00

daugiau kaip 1,60 16,0 (2 × AG)2 (*) 20 3,00

(*) Siekiant užtikrinti, kad arkliai turėtų pakankamai vietos, kiekvienam gyvūnui skirto ploto normos turėtų būti pagrįstoaukščiu iki gogo (AG).

Trumpiausia siena turėtų būti mažiausiai 1,5 × gyvūno aukštis iki gogo.

Siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę, vidaus talpyklos aukštis turėtų leisti gyvūnams visiška išaugti.

Arklių nereikėtų laikyti talpyklose, kuriose patiestos grindys iš lentjuosčių.

4.2. Šėrimas

Netinkamas arklių šėrimas gali labai paveikti jų gerovę, sukelti ligų, pvz., dieglius ir laminitą.

Kadangi natūraliomis sąlygomis arkliai ilgai ganosi, geriausia būtų sudaryti jiems sąlygas ėsti šviežią žolę, šieną,silosą ar šiaudus. Jei arkliai negali ganytis, jiems reikėtų kasdien duoti tinkamą kiekį ilgų skaidulų ir (arba)stambiųjų pašarų. Jei galima, stambiųjų pašarų ryšulius reikėtų dėti ant žemės arba ant tinkamai suprojektuotųapvalių ėdžių. Šieno tinkleliai ir ėdžios turėtų būti suprojektuoti ir išdėstyti taip, kad keltų kuo mažesnį sužeidimųpavojų.

Jei gyvūnai šeriami „kietaisiais“ (koncentruotais) pašarais, ypač laikant gyvūnus grupėmis, šėrimo tvarka turėtų, jeigalima, atitikti kaimenės dominavimo tvarką. Kai įmanoma, arklius reikėtų šerti atskirai. Jei tai neįmanoma,šėrimo vietas reikėtų išdėstyti kas 2,4 m ir vienam arkliui reikėtų skirti ne mažiau kaip vieną vietą. Koncentrataisšeriamus arklus reikėtų šerti dažnai ir nedideliais kiekiais.

4.3. Girdymas

Arkliams labiau patinka gerti iš atvirų vandens šaltinių ir, jei įmanoma, jiems reikėtų suteikti tokią galimybę. Jeinaudojamos automatinės girdymo sistemos, gyvūnus gali reikėtų išmokyti jomis naudotis.

4.4. Identifikavimas

Arklių nereikėtų ženklinti ausų įsagais ir tatuiruotėmis. Jei identifikavimui nepakanka arklio spalvos, reikėtųnaudoti siųstuvus imtuvus. Identifikavimui taip pat tinka numeruojami ir pakabinami kamanų žymekliai.

H. PAUKŠČIŲ LAIKYMO GAIRĖS

a) Bendrosios nuostatos

1. Įžanga

Paukščiai naudojami labai įvairioms reikmėms, taip pat ir fundamentaliesiems tyrimams, taikomiesiemsveterinarijos tyrimams ir toksikologijoje. Dažniausiai laboratorijose naudojamos naminės vištos ir kalakutai. Jiedažnai naudojami raidos tyrimams ir biologinėms medžiagoms gaminti, pvz., audiniams ir antikūnams. Naminiaipaukščiai taip pat yra dažniausiai paukščių gerovės tyrimams naudojama paukščių rūšis. Vištos taip patnaudojamos farmacijos saugos ir veiksmingumo vertinimams, o putpelės bei kiti paukščiai dažniau naudojamiekologijos ir toksikologijos tyrimams. Kitos, rečiau naudojamos paukščių rūšys, pvz., balandžiai ir laukiniai

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/65

132

paukščiai, paprastai naudojami psichologijos ir fundamentaliosios fiziologijos ar zoologijos tyrimams. Reikėtųvengti gaudyti laukinius paukščius eksperimentų tikslams, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina eksperimentotikslams pasiekti.

Nors paukščių kūnas dažniausiai yra skirtas skraidyti ir visų jų sudėtis yra iš esmės vienoda, jie yra labai įvairiaiprisitaikę judėti ir lesti. Dauguma rūšių yra prisitaikiusios keliauti per palyginti dideles trimates teritorijas vienuarba keliais judėjimo būdais – skrisdamos, eidamos, bėgdamos, plaukdamos ar nardydamos, tiek ieškodamosmaisto, tiek migruodamos. Daug paukščių rūšių yra labai bendruomeninės ir jas reikėtų laikyti, kai įmanoma,nuolatinėmis grupėmis.

Informacija apie dažnai auginamas ir laboratorijose naudojamas rūšis yra papildyta išsamesniais duomenimis.Laikant ir prižiūrint kitas, rečiau naudojamas rūšis, apie kurias toliau nerašoma, labai svarbu atsižvelgti į jų elgesio,fiziologinius ir socialinius poreikius. Prieš įsigyjant ar naudojant tokias rūšis, reikėtų ištirti jų laikymo, priežiūros irbūtinosios priežiūros reikalavimus. Papildomų patarimų dėl kitų rūšių poreikių (arba kilus elgesio ar veisimoproblemoms) reikėtų kreiptis į ekspertus ir prižiūrėtojus, siekiant užtikrinti, kad specifiniai bet kurios konkrečiosrūšies poreikiai būtų tinkamai patenkinti. Informacijos ir rekomendacijų dėl rečiau naudojamų rūšių galima rastipagalbiniame informaciniame dokumente.

Atliekant žemės ūkio mokslinius tyrimus, kurių tikslams būtina, kad gyvūnai būtų laikomi panašiomis sąlygomiskaip komercinių ūkių gyvūnai, reikėtų bent jau vadovautis Tarybos direktyvoje 98/58/EB nustatytais standartais irkonkrečioms vištų dedeklių apsaugos direktyvomis (Tarybos direktyva 1999/74/EB (5)) bei rekomendacijomis,priimtomis pagal Europos Tarybos ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos konvenciją (ETS Nr. 87).

Daugelis paukščių gerovės problemų yra susijusios su netinkamu pešiojimu. Pešiojimą galima suskirstytiį agresyvųjį pešiojimą, plunksnų pešiojimą (kai paukščiai pešioja kitų paukščių arba savo plunksnas) ir kitųpaukščių odos pešiojimą, dėl kurio jie gali labai kentėti ir nugaišti, jei nesiimama priemonių. Netinkamo pešiojimopriežastys ne visada aiškios, tačiau dažnai pešiojimo protrūkių galima išvengti, jei auginamų paukščių jaunikliųtalpyklose pakreikiama substrato, kuriame jie gali ieškoti maisto ir tinkamai knistis. Todėl visų rūšių paukščiųjauniklius reikėtų laikyti patalpose, kuriose patiestos kietos vientisos grindys, padengtos kraiku.

Labai svarbu imtis prevencijos, nes naminius paukščius traukia pažeistos plunksnos, ir matydami kelis nupeštuspaukščius, kiti gali labai greitai pradėti jį pešioti žalodami. Tokio pešiojimo galima išvengti keliais būdais ir juosreikėtų, prireikus, taikyti, norint sumažinti arba išvengti tokio paukščių elgesio. Galima duoti paukščiamsalternatyvių substratų pešiojimui, kuriuose jie galėtų ieškoti maisto, pvz., virvių ryšulių, kubelių ar šiaudųpešiojimui, įrengti nepermatomas užtvaras, taip pat galima nuolat arba laikinai mažinti apšvietimo intensyvumąarba naudoti raudoną šviesą ar UV spindulius skleidžiančius šviesos šaltinius. Galima įsigyti purškalų nuopešiojimo ir naudoti juos, norint trumpam sumažinti žalingo pešiojimo apraiškų, tačiau vis dėlto reikia nustatytitokio elgesio priežastis. Kai kurios naminių paukščių veislės buvo išvestos, siekiant sumažinti netinkamąpešiojimą – reikėtų ištirti tokias veisles ir kuo dažniau jas naudoti.

Nereikėtų taikyti skausmą keliančių ar trikdančių metodų, pvz., ilgalaikio silpno apšvietimo (t. y. mažiau kaip 20liuksų) arba fizinių pakeitimų, pvz., snapų apipjaustymo.

Paukščiai, laikomi prastos kokybės aplinkoje, kurioje jie negali ieškoti maisto, mankštintis ar bendrauti su kitaispaukščiai, gali patirti nuolatinį stresą, kuris gali pasireikšti stereotipiniu elgesiu, pvz., žalojimusi, plunksnųpešiojimu ir žingsniavimu. Toks elgesys gali kilti dėl rimtų gerovės problemų ir, pastebėjus tai, reikėtų nedelsiantkeisti laikymo, priežiūros ir būtinosios priežiūros tvarką.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

Daugelio rūšių paukščiai ypač neatsparūs skersvėjams. Todėl reikėtų imtis priemonių, kad paukščiai nesušaltų.Taip pat reikėtų pasirūpinti, kad kauptųsi kuo mažiau dulkių ir dujų, pvz., anglies dioksido ir amoniako.

L 197/66 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

(5) OL L 203, 1999 8 3, p. 53.

133

2.2. Temperatūra

Kai galima, paukščių laikymo patalpose reikėtų palaikyti įvairią temperatūrą, kad jie patys galėtų šiek tiekpasirinkti savo šiluminę aplinką. Visas sveikas suaugusias putpeles, balandžius ir namines antis, žąsis, vištas irkalakutus reikėtų laikyti 15 oC–25 oC temperatūroje. Labai svarbu atsižvelgti į temperatūros ir santykiniodrėgnumo santykį, nes kai kurios rūšys gali perkaisti, laikomos nurodytose temperatūrose, kai santykinisdrėgnumas yra pernelyg didelis. Laikant rūšis, kurių rekomenduojamų temperatūros ir drėgnumo nėra nurodyta,reikėtų ištirti jų laisvėje patiriamas visų metų klimato sąlygas ir, kiek įmanoma, stengtis jas atkartoti. Sergančiuspaukščius ir paukščių jauniklius reikėtų laikyti aukštesnėje kambario temperatūroje nei nurodyta arba įrengtipapildomą šilumos šaltinį, pvz., bruderio lempą (Žr. H.1 lentelę).

H.1 lentelė

Rekomenduojamos naminių vištų ir kalakutų (G. gallus domesticus ir Meleagris gallopavo) laikymotemperatūros ir santykinis drėgnumas

Amžius (dienos) Po lempa ( oC) Aplinkos temperatūrapatalpoje ( oC)

Santykinis drėgnumas( %)

iki 1 35 nuo 25 iki 30 nuo 60 iki 80

nuo 1 iki 7 32 nuo 22 iki 27 nuo 60 iki 80

nuo 7 iki 14 29 nuo 19 iki 25 nuo 40 iki 80

nuo 14 iki 21 26 nuo 18 iki 25 nuo 40 iki 80

nuo 21 iki 28 24 nuo 18 iki 25 nuo 40 iki 80

nuo 28 iki 35 — nuo 18 iki 25 nuo 40 iki 80

daugiau kaip 35 — nuo 15 iki 25 nuo 40 iki 80

Nustatant bruderio lempos temperatūrą, reikėtų vadovautis paukščių jauniklių elgesiu.

Jei paukščių jaunikliams sudarytos šiluminio komforto sąlygos, visų rūšių jaunikliai tolygiai pasiskirsto talpyklojeir skleidžia vidutiniškai stiprų triukšmą; jei jaunikliai visai tylūs, jiems gali būti pernelyg karšta, o pernelygtriukšmingas elgesys gali reikšti, kad jaunikliai sušalo.

2.3. Drėgnumas

Laikant sveikus suaugusius naminius paukščius, reikėtų palaikyti 40–80 % santykinį drėgnumą.

2.4. Apšvietimas

Normaliai kai kurių rūšių fiziologinei veiklai tam tikru metų laiku ypač svarbi apšvietimo kokybė ir kiekis. Priešįsigyjant paukščius, reikėtų susipažinti su kiekvienai rūšiai, gyvenimo tarpsniui ir metų laikui tinkama apšvietimotvarka.

Nereikėtų staigiai išjungti ar įjungti apšvietimo, verčiau tai daryti laipsniškai. Tai ypač svarbu laikant skraidytigalinčius paukščius. Blausus naktinis apšvietimas gali padėti sunkiasvorių naminių paukščių veislėms judėti naktį.Jei tinkama, reikėtų pasirūpinti, kad nesutriktų paukščių paros ritmas.

2.5. Triukšmas

Manoma, kad kai kurie paukščiai, pvz., balandžiai, gali girdėti labai žemo dažnio garsus. Nors ultragarsas(žemesnio kaip 16 Hz dažnio garsas) tikriausiai netrikdys paukščių, jei įmanoma, juos reikėtų laikyti toliau nuobet kokios įrangos, skleidžiančios žemų dažnių virpesius.

3. Sveikata

Jei įmanoma, reikėtų naudoti nelaisvėje užaugintus paukščius. Laboratorijose laukinių paukščių elgesys ir sveikatagali kelti ypatingų problemų. Paprastai, prieš pradedant naudoti laukinius paukščius mokslo procedūroms, jiemsreikia ilgesnio karantino laikotarpio, nes jie ilgiau pratinasi prie nelaisvės sąlygų.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/67

134

Atidus sveikatos stebėjimas ir parazitų kontrolė turėtų sumažinti paukščių, kurie gali patekti į lauką, sveikatosproblemų riziką.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

Paukščius reikėtų laikyti talpyklose, kuriose jie gali ir yra skatinami įvairiai tinkamai elgtis. Daugumą paukščiųnaudinga laikyti talpyklose, iš kurių galima patekti į lauką, todėl reikėtų apsvarstyti šią galimybę, atsižvelgiantį galimą neigiamą poveikį paukščiams arba į prieštaravimus eksperimento tikslams. Po visą lauko teritoriją reikėtųprimėtyti, pvz., krūmų šakų, kad paukščiai norėtų išnaudoti visą plotą.

4.1. Laikymas

Paukščius reikėtų laikyti talpyklose, darniomis socialiomis grupėmis, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtųneįmanoma dėl mokslo procedūrų ar su gyvūnų gerove susijusių reikalavimų. Pergrupuojant paukščius ar įkeliantnaują paukštį į grupę, reikėtų imtis ypatingų atsargos priemonių. Bet kuriuo atveju reikėtų nuolat stebėti socialinįgrupės narių suderinamumą.

Net trumpai po vieną laikomi paukščiai gali patirti stresą. Todėl paukščių nereikėtų laikyti pavieniui, išskyrus tuosatvejus, kai tai būtina dėl su jų gerove susijusių arba veterinarinių priežasčių. Prieš nusprendžiant, areksperimentiniais tikslais paukštį galima laikyti vieną, reikėtų pasikonsultuoti su techniniais laboratorijųdarbuotojais ir kompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnų gerovės klausimais.

Daugumos rūšių paukščiai bent jau dalį metų gyvena būriais ir juos sieja itin glaudūs šeimyniniai ryšiai, todėl labaisvarbu sudaryti tinkamas, stabilias ir darnias grupes. Kadangi paukščių rūšys labai skiriasi, prieš sudarant grupes iratliekant procedūras, reikėtų išsiaiškinti tinkamiausią grupių sudėtį ir per kokį paukščių gyvenimo tarpsnį juosreikėtų grupuoti.

4.2. Aplinkos gerinimas

Tinkamai paukščių gerovei užtikrinti labai svarbu skatinanti aplinka. Reikėtų įrengti konkrečioms rūšims iratskiriems paukščiams naudingas laktas, smėlio ir vandens rezervuarus, tinkamas lizdavietes ir duoti medžiagųlizdams sukti, taip pat reikėtų padėti daiktų pešiojimui ir substrato, kuriame jie galėtų ieškoti maisto (išskyrus tuosatvejus, kai tokių daiktų nereikėtų jiems skirti dėl mokslo arba veterinarinių priežasčių). Paukščius reikėtų skatintiišnaudoti visą talpyklų erdvę maisto paieškoms, mankštai ir bendravimui bei, kai įmanoma, žaidimams.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Talpyklų matmenų gairės yra skirtos konkrečiai naminėms vištoms, naminiams kalakutams, putpelėms, antims iržąsims, balandžiams ir zebriniams amadinams. Visus paukščius, ypač tas rūšis, kurios daugiausia vaikščioja, pvz.,putpeles arba vištas, reikėtų laikyti talpyklose, kuriose patiestos ne grotelės, o vientisos grindys. Paukščiai gali būtineatsparūs kojų problemoms, pvz., jiems gali peraugti nagai, ant kojų kauptis išmatos, jie gali susižeisti kojas, pvz.,susirgti pėdų dermatitu nuo stovėjimo ant šlapio kraiko ar kitos grindų dangos; todėl būtina dažnai tikrinti kojųbūklę. Kai kada gali reikėti suderinti vientisas grindis ir mokslo reikmėms būtinas grindis iš grotelių. Tuometpaukščiams reikėtų įrengti poilsio vietas su vientisomis grindimis ir užimančias ne mažiau kaip trečdalį talpyklosgrindų. Jei reikia rinkti paukščių išmatas, grotelėmis reikėtų padengti grindis po laktomis. Siekiant išvengti kojųsužeidimų, kai įmanoma, reikėtų naudoti ne vielinį tinklelį, o plastikines plokštes. Jei būtina naudoti vielinįtinklelį, jo akučių dydis turėtų būti tinkamas paukščio pėdai atremti, kraštai turi būti neaštrūs ir padengti plastiku.

4.4. Lesinimas

Laukiniai paukščiai minta labai įvairiai ir reikėtų atsižvelgti į lesalo pobūdį, pateikimą ir lesinimo laiką. Priešįsigyjant bet kokį paukštį, reikėtų ištirti ir parengti kiekvienos rūšies mitybos poreikius atitinkančią ir natūralųmaisto ieškojimo elgesį skatinančią lesinimo tvarką. Dalį maisto produktų ar papildomų skanėstų reikėtųpaskleisti po talpyklos grindis ir taip skatinti, kai įmanoma, paukščius ieškoti maisto. Paukščiams naudinga gautipraturtinto lesalo, todėl, kai įmanoma, reikėtų apsvarstyti galimybę lesinti juos vaisiais, daržovėmis, sėklomis arbestuburiais, net jei nėra galimybių lesinti paukščius jų „natūraliais“ lesalais. Pateikiant naujų lesalų, reikėtųneatsisakyti ankstesniųjų, kad paukščiai, nenorintys jų lesti, neliktų alkani. Vienos rūšys labiau geba prisitaikyti neikitos, todėl reikėtų pasitarti dėl tinkamos lesinimo tvarkos.

L 197/68 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

135

Kai kurių rūšių paukščiams, ypač mintantiems grūdinėmis kultūromis, virškinimui būtinas žvyras, todėl jiemsreikėtų duoti tinkamo dydžio žvyro. Jei paukščiams duodama įvairaus dydžio žvyro, jie pasirenka sau tinkamą.Žvyro reikėtų nuolat papildyti. Norint išvengti su mityba susijusių kaulų ligų, paukščiams taip pat reikėtų duotitinkamos formos ir tinkamą kalcio ir fosforo kiekį, atsižvelgiant į kiekvieno paukščio amžių. Reikėtų nuodugniaiištirti ir patenkinti visus tokio pobūdžio poreikius. Lesinimui galima naudoti lesyklas – pritvirtintas prie talpyklossienos arba įrengtas ant grindų. Paukščiai negali panaudoti ant grindų stovinčių lesyklų užimamo ploto, todėl jonereikėtų įtraukti, skaičiuojant aptvarų plotą. Prie sienų tvirtinamos lesyklos neužima grindų ploto, bet jos turėtųbūti kruopščiai suprojektuos ir pritaikytos, kad paukščiai negalėtų po jomis įstrigti. Kai kurių rūšių (pvz., naminiųkalakutų) jauniklius gali reikėti išmokyti lesti ir gerti, kad paukščiai išvengtų galimos dehidratacijos ir badavimo.Siekiant išvengti mitybos problemų, visų rūšių paukščiams lesalą reikėtų padėti keliose vietose, ir jis turėtų būtiaiškiai matomas.

4.5. Girdymas

Paukščių girdymui reikėtų naudoti automatines girdyklas, girdymo indus arba vientisus girdymo lovelius. Reikėtųįrengti pakankamai girdyklų arba pakankamo ilgio lovelį, kad dominuojantys paukščiai negalėtų jųmonopolizuoti. Kiekvienoje talpykloje trims–keturiems (ne mažiau kaip dviem) paukščiams turėtų būti vienaautomatinė girdykla arba girdymo indas. Jei tinkama, paukščių lesalą galima paįvairinti vandeniu.

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

Paukščiams tinkami substratai turėtų būti sugeriantys, nežeisti kojų ir sudaryti iš tinkamo dydžio dalelių, kad kuomažiau dulkėtų ir pernelyg nesikauptų ant paukščių kojų. Pvz., tinkami substratai – smulkinta žievė, baltosmedienos drožlės, smulkinti šiaudai ar plautas smėlis; nereikėtų naudoti švitrinio popieriaus. Kraikas turėtų būtisausas, birus ir pakankamai gilus, kad išmatos jame išsiskaidytų ir susigertų. Kitos tinkamos grindų dangos –dirbtinės plastikinės durpės arba stori guminiai kilimėliai. Ant grindų reikėtų paskleisti pešiojimui tinkamosubstrato, pvz., šiaudų.

Ką tik išsiritusiems paukščiams ir jaunikliams reikėtų suteikti substrato, į kurį jie galėtų įsikibti, kad būtų išvengtavystymosi problemų, pvz., šleivumo. Jauniklius taip pat reikėtų skatinti pešioti substratą, pvz., tapšnoti jį pirštais,siekiant, kad jie išmoktų tinkamai pešioti.

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Reikėtų pasirūpinti tinkama gaudymo ir priežiūros įranga, pvz., gerai prižiūrimais tinkamo dydžio tinklais irmažiems paukščiams skirtais tinklais užtamsintais bei paminkštintais kraštais.

Jei atliekant eksperimentą reikia nuolat prižiūrėti suaugusius paukščius, jų gerovei ir eksperimento tikslumuiužtikrinti rekomenduojama dažnai tinkamai rūpintis auginamais paukščių jaunikliais, nes tuomet suaugę jiemažiau bijos žmonių.

4.9. Humaniškas numarinimas

Jauniklius ir suaugusius paukščius rekomenduojama numarinti pernelyg didele anestetikų doze, naudojanttinkamą medžiagą ir būdą. Šis būdas yra geresnis už marinimą anglies dioksidu, nes pastarasis gali sukeltinemalonius pojūčius.

Kadangi nardantys ir kai kurie kiti paukščiai, pvz., didžiosios antys, gali sulėtinti savo širdies plakimo greitį ir ilgainekvėpuoti, marinant tokias rūšis dujomis, reikėtų pasirūpinti, kad paukščiai neatsigautų. Ančių, nardančiųpaukščių ir labai jaunų jauniklių nereikėtų marinti anglies dioksidu.

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

Vietoje skausmingų metodų, pvz., elektroninio ženklinimo arba sparnų ženklinimo įsagais, verčiau taikytineskausmingus arba ne tokius skausmingus metodus, pvz., pasižymėti fizinius skirtumus, žieduoti uždarais arbaatvirais žiedais, dažyti plunksnas. Identifikavimui naudojant spalvotų kojų žiedų derinius, paukščiams tenka

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/69

136

mažiau procedūrų, tačiau reikėtų tinkamai atsižvelgti į bet kokį galimą spalvų poveikį kai kurioms rūšims.Naudojant žiedus laikinam sparčiai augančių paukščių jauniklių ženklinimui, labai svarbu nuolat tikrinti, ar žiedasnetrukdo kojai augti.

Labai skausmingi ženklinimo metodai, pvz., nagų karpymas arba plunksnų vėduoklės pramušimas, keliapaukščiams kančių ir jų nereikėtų taikyti.

b) Papildomos naminių vištų laikymo ir priežiūros gairės (laikant paukščius tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras)

Naminių vištų (Gallus gallus domesticus) biologija ir elgesys labai panašūs į jų protėvių – laukinių vištų. Svarbiausiosšios rūšies elgesio apraiškos – lizdų sukimas (patelių), tupėjimas ant laktos ir kraiko naudojimas maistui ieškoti,kasinėti, pešioti ir valyti plunksnas. Vištos yra bendruomeniniai paukščiai ir jas reikėtų laikyti būriais, sudarytais iš5–20 paukščių; suaugusiųjų grupėse patelių turėtų būti daugiau nei patinų, pvz., santykiu 1:5. Buvo bandytaišveisti tokių vištų veislių, kurios mažiau pešiotų kitų vištų plunksnas ar elgtųsi ne taip kovingai. Rengiantkiekvieną projektą, reikėtų nustatyti, ar yra tinkamų tokio pobūdžio veislių, ir apsvarstyti galimybes jų įsigyti.

Vištoms dedeklėms, likus mažiausiai dviem savaitėms iki dėjimo ir ne vėliau kaip sulaukus 16 savaičių, reikėtųpadėti dėžių lizdams sukti. Kiekvienam atskirai ar poromis laikomam paukščiui reikėtų skirti dėžę lizdui sukti,didesnėse grupėse reikėtų skirti ne mažiau kaip vieną dėžę dviem paukščiams. Dėžės turėtų būti uždaros ir ganadidelės, kad jose galėtų apsisukti viena višta. Dėžėse turėtų būti palaido substrato, pvz., medienos drožlių arbašiaudų, skatinančio normalų elgesį lizde. Substratą reikėtų nuolat keisti ir palaikyti švarų.

Visoms vištoms, sulaukusioms vienos dienos amžiaus, reikėtų sudaryti sąlygas tupėti ant laktos, pešioti tinkamąsubstratą, ieškoti maisto ir valytis plunksnas. Tokiam valymui tinka smėlis arba minkštos medienos drožlės.

Laktos turėtų būti 3–4 cm skersmens, apvalios ir plokščiu viršumi. Tinkamiausias įrengimo aukštis priklauso nuoveislės, amžiaus ir laikymo sąlygų, tačiau jas reikėtų įrengti 5–10 cm aukštyje, o suaugusiems paukščiams – 30 cmaukštyje nuo grindų. Laktų aukštį reikėtų reguliuoti pagal paukščių elgesį, stebint, ar paukščiams paprasta užšoktiir nulipti nuo laktų bei judėti tarp jų. Ant laktų turėtų vienu metu tilpti visi paukščiai, o kiekvienam suaugusiampaukščiui turėtų būti skirta 15 cm laktos kiekviename lygyje. Paukščius taip pat reikėtų kartais stebėti tamsiuparos metu, ypač sudarant būrius, siekiant užtikrinti, kad visi paukščiai ilsisi ant laktų.

Vištos labai mėgsta atlikti „patogumą užtikrinančius“ veiksmus, pvz., plasnoti sparnais, šiaušti plunksnas irištempti kojas, nes tai padeda išlaikyti kojų kaulus stiprius. Todėl paukščius reikėtų laikyti pakankamai didelėsetalpyklose, kad paukščiai galėtų kuo dažniau taip elgtis. Geriausia būtų, kad paukščiai galėtų būti lauke; vištomspaskatinti eiti į lauką labai svarbi yra tinkama danga, pvz., krūmai.

Vištų talpyklų grindų danga turėtų būti vientisa, nes tuomet ant jų galima papilti substrato, kuriame vištos galėtųieškoti maisto, be to, tai galėtų sumažinti plunksnų pešiojimą. Jei mokslo reikmėms vištas reikia laikytinarveliuose, jie turi būti suprojektuoti taip, kad atitiktų vištų elgesio poreikius. Jei dėl mokslo priežasčių vištųtalpykloje nepatiesiamos vientisos grindys, reikėtų įrengti atskirą vientisą plotą, kuriame būtų palaido substrato,pvz., virvių ryšulių, kubelių pešiojimui, lynų, durpių ar šiaudų.

Greitam augimui išveistų veislių vištos (broileriai) labai neatsparios luošumui, todėl jas reikėtų kuo rečiau naudoti.Naudojant broilerius, reikėtų ne rečiau kaip kas savaitę įvertinti jų sveikatą ir auginti lėčiau nei komerciniuoseūkiuose, išskyrus tuos atvejus, kai augimo greitis svarbus tyrimams.

L 197/70 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

137

H.2 lentelė

Naminės vištos: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno masė (g)Mažiausias

talpyklos dydis(m2)

Mažiausias plotasvienam paukščiui

(m2)

Mažiausiasaukštis (cm)

Mažiausias lesalolovelio ilgis vienam

paukščiui (cm)

Iki 200 1,00 0,025 30 3

Nuo 200 iki 300 1,00 0,03 30 3

Nuo 300 iki 600 1,00 0,05 40 7

Nuo 600 iki 1 200 2,00 0,09 50 15

Nuo 1 200 iki 1 800 2,00 0,11 75 15

Nuo 1 800 iki 2 400 2,00 0,13 75 15

Daugiau kaip 2 400 2,00 0,21 75 15

Kai dėl mokslo priežasčių neįmanoma laikytis šių mažiausių dydžių, eksperimento atlikėjas turi pagrįstai nustatytilaikymo trukmę, pasitaręs su techniniais laboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnųgerovės klausimais. Tuomet paukščius galima laikyti mažesnėse, tinkamai pagerintose talpyklose, kurių grindųplotas turėtų būti ne mažesnis kaip 0,75 m2. Tokias talpyklas galima naudoti dviem dedeklėms arba nedideliampaukščių būriui laikyti, vadovaujantis pirmiau nurodytomis ploto normomis.

c) Papildomos naminių kalakutų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras)

Laukiniai kalakutai gyvena įvairiose aplinkose ir įvairiai elgiasi, pvz., valo plunksnas dulkėse, ieško maisto irmedžioja. Bendruomeninis kalakutų elgesys sudėtingas, ypač per veisimosi sezoną. Naminių kalakutų (Meleagrisgallopavo) elgesys daug kuo panašus į laukinių, bet yra ir tam tikrų esminių skirtumų, pvz., naminiai kalakutainegali skraidyti, tačiau išsaugojo gebėjimą greitai bėgti, šokinėti ir sklęsti, ypač jaunikliai.

Naminiai gyvūnai yra labai socialūs ir jų nereikėtų laikyti po vieną. Įsigijus paukščius, reikėtų iš karto sudarytinuolatinius būrius ir tinkamai juos stebėti, siekiant užtikrinti, kad kalakutai nežalotų vienas kito pešiodamiplunksnas ir kapodami galvas, nes jie gali taip elgtis nuo pirmosios gyvenimo dienos.

Dažna problema – luošumas, todėl paukščius reikia atidžiai stebėti. Reikėtų pasitarti su veterinarais, kaip išvengtišios problemos.

Kalakutams reikėtų įrengti laktas, kurios būtų pakankamai aukštai nuo grindų, ir ant laktų tupinčių paukščiųplunksnas nebūtų lengva pešioti ir traukti. Senesniems ir mažiau judriems paukščiams reikėtų specialios įrangos,pvz., platformų, kurios padėtų jiems užlipti ant laktų. Jei tai neįmanoma, laktas reikėtų išdėstyti žemai (pvz., 5 cmnuo grindų). Laktos pavidalas ir dydis turėtų atitikti sparčiai augančius paukščių nagus. Laktos turėtų būtikiaušinio formos arba stačiakampės, neaštriais kampais, pagamintos iš medienos arba plastiko.

Talpyklose turėtų visada būti plunksnoms valyti tinkamo substrato. Tam tinka šviežios pjuvenos arba smėlis.Aplinkai pagerinti tinka šiaudų ryšuliai, kurie taip pat leidžia pasislėpti nuo dominuojančių paukščių, tačiau juosreikia dažnai keisti, o senesniems ir sunkesniems paukščiams gali reikėti įrengti platformas, kuriomis jie galėtųprieiti prie ryšulių.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/71

138

H.3 lentelė

Naminiai kalakutai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno masė (kg)Mažiausias

talpyklos dydis(m2)

Mažiausias plotasvienam paukščiui

(m2)

Mažiausiasaukštis (cm)

Mažiausias lesalolovelio ilgis vienam

paukščiui (cm)

Iki 0,3 2,00 0,13 50 3

Nuo 0,3 iki 0,6 2,00 0,17 50 7

Nuo 0,6 iki 1 2,00 0,30 100 15

Nuo 1 iki 4 2,00 0,35 100 15

Nuo 4 iki 8 2,00 0,40 100 15

Nuo 8 iki 12 2,00 0,50 150 20

Nuo 12 iki 16 2,00 0,55 150 20

Nuo 16 iki 20 2,00 0,60 150 20

Daugiau kaip 20 3,00 1,00 150 20

Visos talpyklų sienos turėtų būti ne trumpesnės kaip 1,5 m. Kai dėl mokslinių priežasčių neįmanoma laikytis šiųmažiausių dydžių, eksperimento atlikėjas turi pagrįstai nustatyti laikymo trukmę, pasitaręs su techniniaislaboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu, patariančiu gyvūnų gerovės klausimais. Tuomet paukščiusgalima laikyti mažesnėse, tinkamai pagerintose talpyklose, kurių grindų plotas turėtų būti ne mažesnis kaip0,75 m2, o mažiausias aukštis – 50 cm paukščiams, kurių masė yra mažesnė kaip 0,6 kg, 75 cm – paukščiams,kurių masė yra mažesnė kaip 4 kg, ir 100 cm – paukščiams, kurių masė yra didesnė kaip 4 kg. Tokiose talpyklosegalima laikyti mažus paukščių būrius, vadovaujantis nurodytomis ploto normomis.

d) Papildomos putpelių laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekant procedūras)

Laukinės putpelės gyvena mažomis bendruomeninėmis grupėmis ir daug laiko praleidžia kapstydamosi irieškodamos žemėje sėklų ir bestuburių. Daugelis rūšių mėgsta gyventi tankioje augmenijoje, pvz., pievose, paupiokrūmuose ir javų laukuose. Prijaukinimas nelabai pakeitė putpelių elgesio, todėl labai svarbu į tai atsižvelgti,projektuojant laikymo sistemas, kuriose būtų galima pakloti kuo daugiau substrato kapstymui, pešiojimui irmaudymuisi dulkėse, dėžių lizdams sukti ir priedangų. Todėl primygtinai rekomenduojama laikyti putpeles nenarveliuose, o voljeruose arba aptvaruose.

Putpeles (Coturnix spp; Colinus virginianis; Lophortyx californica; Excalfactoria chinensis) reikėtų laikyti grupėmis,sudarytomis vien iš patelių, arba mišriomis grupėmis. Kad būtų galima išvengti patinų agresyvumo ir pateliųžalojimo, mišriose grupėse patinų turėtų būti mažiau nei patelių (pvz., santykiu 1:4). Patinus gali būti įmanomalaikyti po du, jei auginant susidaro stabilios poros. Agresyvaus pešiojimo, dėl kurio gali būti pažeidžiama oda irnetenkama plunksnų, tikimybė mažesnė, jei putpelės nelaikomos intensyviomis sąlygomis, o nusistovėjusiosgrupės nemaišomos.

Putpelių išgąsčio refleksas yra labai staigus, dėl to jos gali susižeisti galvas. Todėl darbuotojai turėtų lėtai ir ramiaiartintis prie paukščių, be to, jiems reikėtų įrengti priedangą ir tinkamai pagerinti aplinką, ypač jaunikliams, kad jiekuo mažiau bijotų. Putpelių jaunikliams reikėtų sudaryti sąlygas naudotis spalvotais daiktais, pvz., kamuoliais,vamzdeliais ir kubais, kad suaugę jie kuo mažiau bijotų žmonių ir naujovių. Suaugusiems paukščiams taip patreikėtų duoti daiktų pešiojimui, pvz., akmenų, kankorėžių, kamuolių ir augalų šakų. Reikėtų paberti smėlio,medienos drožlių ar šiaudų substrato maistui ieškoti, taip pat įrengti vietą, kurioje paukščiai galėtų pasislėpti, irpapildomas smėlio arba pjuvenų voneles, jei maisto ieškojimui skirtas substratas netinka plunksnoms valyti.Putpelėms dedeklėms reikėtų duoti dėžių lizdams sukti ir tinkamos medžiagos, pvz., šieno.

L 197/72 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

139

Jei putpeles reikia laikyti narveliuose, reikėtų apsvarstyti galimybes sujungti talpyklas ir papildomai pagerintiaplinką. Vientisu stogu apdengtoje talpykloje paukščiai gali jaustis saugiau, bet dėl to joje gali būti pernelyg tamsu,jei talpykla yra žemesnė ir joje paukščiai laikomi lentynose. Paukščius reikėtų kuo trumpiau laikyti narveliuose,nes daugelis su gerove susijusių problemų paaštrėja, paukščiams senstant, ypač jei jie laikomi vienerius metus arbailgiau.

H.4 lentelė

Putpelės: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno masė (g)Mažiausias

talpyklos dydis(m2)

Vienampaukščiui skirtasplotas, laikantporą (m2)

Papildomampaukščiui skirtasplotas, laikantgrupėmis (m2)

Mažiausiasaukštis (cm) (*)

Mažiausias lesalolovelio ilgis vienam

paukščiui (cm)

iki 150 1,00 0,5 0,10 20 4

daugiau kaip150 1,00 0,6 0,15 30 4

(*) Siekiant išvengti galvos sužeidimų, talpyklos stogas turėtų būti pagamintas iš lanksčios medžiagos.

e) Papildomos ančių ir žąsų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekant procedūras)

Mokslo ir tyrimų reikmėms dažnai naudojamos Anas platyrhynchos, Anser anser domesticus ir Cairina moschatainaminės antys ir žąsys. Visi vandens paukščiai yra visų pirma prisitaikę judėti ir ėsti vandenyje, kuris taip pat labaisvarbus jų „patogumą“ užtikrinantiems veiksmams – maudymuisi ir valymuisi snapu. Antims ir žąsims reikėtųįrengti tvenkinį su akmenimis ir žvyru išklotu dugnu. Tai ne tik praplės paukščių elgseną, bet ir paskatins tinkamairūpintis plunksnomis. Vandens paukščiams reikėtų sudaryti sąlygas bent jau panardinti galvas po vandeniu irnusipurtyti. Vandens paukščių girdyklos ir tvenkiniai turėtų būti statomi ant grotelėmis dengto drenuoto ploto,siekiant, kad nesusikauptų vanduo.

Naminės žąsys ir antys buvo išveistos mėsos ir kiaušinių gamybai, tačiau visos veislės išlaikė beveik visą „laukinių“protėvių elgseną ir paprastai yra nervingesnės ir lengviau sutrikdomos nei kiti naminiai paukščiai, ypač kai lesa.

Per pirmąsias 24 valandas nuo išsiritimo ir pirmąją gyvenimo savaitę jaunikliams reikėtų sudaryti sąlygas būtivandenyje, kad vystytųsi jų plaukiojimo gebėjimai, tačiau reikėtų pasirūpinti, kad jie neprigertų, pvz., naudojantnegilų indą. Po pirmosios savaitės reikėtų įrengti negilų tvenkinį (matmenys pateikti H.5. lentelėje), kurio dugnasišklotas dideliais akmenimis, tarp kurių reikėtų paskleisti maisto ar žvyro, kad skatintų jauniklius įprastaipliuškentis arba nardyti. Kad jaunikliai galėtų išlipti iš vandens ir nesušaltų, jei aplinkui nėra tėvų, jaunikliusreikėtų leisti prie tvenkinio tik prižiūrint. Prižiūrėti reikėtų tol, kol jaunikliai aiškiai išmoktų ir sugebėtųsavarankiškai išlipti iš vandens ir kol pradėtų augti jų neperšlampančios plunksnos. Vandens temperatūrosreguliuoti nebūtina. Tvenkinius reikėtų nuolat valyti ir prireikus keisti vandenį, kad nuolat būtų palaikomatinkamą vandens kokybę.

Antis ir žąsis reikėtų laikyti talpyklose, kuriose patiestos vientisos grindys ir pakankamai erdvu, kad paukščiaigalėtų ieškoti maisto, vaikščioti, bėgioti ir plakti sparnais. Jiems reikėtų įrengti sudėtingą aplinką, pvz., paklotinatūralią arba dirbtinę dangą, padėti dėžių ir šiaudų ryšulių. Antis ir žąsis reikėtų visada laikyti lauke arba sudarytijiems sąlygas būti lauko aptvaruose, išskyrus tuos atvejus, kai jas reikia laikyti viduje dėl mokslo arba veterinariniųpriežasčių. Jei paukščiai gali patekti į lauką, juos reikėtų apsaugoti nuo plėšrūnų ir įrengti sausą priedangą poilsiui.Jei tinkama, reikėtų padėti augalinės medžiagos, kurioje paukščiai galėtų slėptis ir (arba) kurią galėtų lesti. Reikėtųrimtai apsvarstyti ir įrengti kitokius buveinės elementus, kurie gali būti svarbūs konkrečiai rūšiai, laikomai vidujearba lauke. Pvz., pliuškentis mėgstančioms antims reikėtų įrengti seklius vandens telkinius su augalija, žąsimsreikėtų durpių, o rūšims, kurios natūraliai gyvena uolėtose pakrantėse – gilesnių vandens tekinių ir dideliųakmenų.

Antis ir žąsis reikėtų laikyti tinkamo dydžio grupėmis ir kuo trumpiau palikti atskirus gyvūnus vienus. Tačiaudaugelis rūšių per dauginimosi sezoną gina savo teritoriją, todėl gali reikėti sumažinti grupes ir užtikrinti, kadtalpykla būtų pakankamai didelė, siekiant sumažinti sužeidimų, ypač patelių, riziką.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/73

140

H.5 lentelė

Antys ir žąsys: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno masė (g)Mažiausias

talpyklos plotas(m2)

Mažiausias plotasvienam paukščiui

(m2) (*)

Mažiausiasaukštis (cm)

Mažiausias lesalolovelio ilgis vienam

paukščiui (cm)

Antys

iki 300 2,00 0,10 50 10

nuo 300 iki 1 200 (**) 2,00 0,20 200 10

nuo 1 200 iki 3 500 2,00 0,25 200 15

daugiau kaip 3 500 2,00 0,50 200 15

Žąsys

iki 500 2,00 0,20 200 10

nuo 500 iki 2 000 2,00 0,33 200 15

daugiau kaip 2 000 2,00 0,50 200 15

(*) Įskaitant mažiausiai 0,5 m2 ploto tvenkinį 2 m2 talpykloje, mažiausias gylys – 30 cm. Tvenkinys gali užimti iki 50 %mažiausio talpyklos dydžio.

(**) Neapsiplunksnavusius paukščius galima laikyti ne žemesnėse kaip 75 cm. aukščio talpyklose.

Kai dėl mokslinių priežasčių neįmanoma laikytis šių mažiausių dydžių, eksperimento atlikėjas turi pagrįstainustatyti laikymo trukmę, pasitaręs su techniniais laboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu,patariančiu gyvūnų gerovės klausimais. Tuomet paukščius galima laikyti mažesnėse, tinkamai pagerintosetalpyklose, kurių grindų plotas turėtų būti ne mažesnis kaip 0,75 m2. Tokias talpyklas galima naudoti nedideliampaukščių būriui laikyti, vadovaujantis pirmiau nurodytomis ploto normomis.

f) Papildomos balandžių laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekant procedūras)

Manoma, kad įvairios naminių balandžių veislės yra kilusios iš uolinio karvelio Columbia livia. Uoliniai karveliaisuka lizdus ir miega ant uolų arba olose, o laukiniai balandžiai taip pat slepiasi ant statinių iškyšų. Natūraliojeaplinkoje balandžiai paprastai gyvena poromis ar dideliais būriais, kartu lesa ir miega, tačiau gina savo miegojimovietas ir lizdus. Balandžius galima laikyti mišriomis grupėmis, jie gali dėti kiaušinius, tačiau jų neperės, jei nėrapadėta dėžių lizdams sukti.

Reikėtų atsargiai rinktis veisles laboratorijos tikslams, nes kai kurių veislių balandžių elgesys gali būti nenormalusir nepageidaujamas, todėl jų reikėtų vengti. Balandžiai paprastai minta sėklomis, tačiau yra visaėdžiai, todėl jiemsreikėtų nuolat duoti lesalų, kurių sudėtyje yra gyvūninių baltymų.

Balandžiams reikėtų suteikti pakankamai erdvės, kad jie galėtų kuo dažniau skraidyti, ir taip pat bent jau išilgaivienos talpyklos sienos reikėtų įrengti atskirą vietą tupėti. Reikėtų įrengti atskirai blokais sustatytas dėžių pavidalotupyklas (30 cm × 15 cm). Balandžiai taip pat gali tupėti ant prie lubų prikabintų šakų ir pastolių. Reikėtų taip patpakabinti ant grandinių žaislų, pvz., varpelių, veidrodėlių ir augintiniams skirtų žaislų, kurių galima nusipirkti.Visose talpyklose reikėtų pastatyti negilias vandens voneles. Jei balandžiai dažnai naudojami kokioms norsprocedūroms, reikėtų įrengti „lizdų sukimo vietas“ arba kameras ir išmokyti paukščius iš jų išskristi, kad juos būtųgalima pagauti.

Jei įmanoma, geriau naudoti ne „standartines“ balandžių talpyklas, o didesnes, pagerintas talpyklas su lentynomis,tupyklomis ir žaislais. Balandžiams naudinga, jei jie gali ieškoti maisto, todėl jų nereikėtų laikyti talpyklose, kuriosepatiestos grindys iš grotelių, jei tam nėra svarbių mokslinių priežasčių.

L 197/74 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

141

H.6 lentelė

Balandžiai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Grupės dydisMažiausias

talpyklos dydis(m2)

Mažiausiasaukštis (cm)

Mažiausiaslesalo lovelioilgis vienam

paukščiui (cm)

Mažiausiastupyklos ilgis

vienam paukščiui(cm)

Iki 6 2 200 5 30

Nuo 7 iki 12 3 200 5 30

Kiekvienam papildomam paukščiui (kai jųdaugiau kaip 12) 0,15 5 30

Geriau, jei talpyklos yra ne kvadratinės, o ilgos ir siauros (pvz., 2 m × 1 m), nes tokiose talpyklose paukščiai galipaskraidyti.

g) Papildomos zebrinių amadinų laikymo ir priežiūros gairės (laikant tolesniam naudojimui ir atliekantprocedūras)

Zebriniai amadinai (Taeniopygia guttata) gyvena beveik visoje Australijos teritorijoje. Jie labai judrūs, ieškodamimaisto nukeliauja didelius nuotolius, gyvena pulkais, sudarytais iš iki kelių šimtų paukščių. Ši rūšis yramonogaminė, jai būdingas lytinis dimorfizmas – patinų plunksnų danga yra įmantresnė nei patelių. Perėjimosezonas nėra pastovus ir prasideda, pradėjus nokti žolių sėkloms. Zebriniai amadinai miega ir peri lizduose;miegui skirti lizdai dažniau naudojami šaltu oru, tai gali būti seni perėjimo lizdai arba specialiai susukti lizdai.

Zebriniai amadinai yra bendruomeniniai paukščiai ir neperinčius paukščius reikėtų laikyti grupėmis.Nepageidaujamo perėjimo galima išvengti, laikant tos pačios lyties paukščių grupes, arba sumažinti, jei mišriomisgrupėmis laikomiems paukščiams nebus duodama miegui ir perėjimui skirtų lizdų arba jie bus šeriami tiksausomis sėklomis ir šviežiais augalais, neduodant išmirkytų arba daigintų sėklų. Perintiems paukščiams reikiamedžiagų lizdams, pvz., pintų ar plastikinių kibirėlių arba medinių dėžučių, išklotų šienu, žole, popieriausskiautėmis arba kokoso riešutų pluoštu lizdui sukti; paukščiai gins tokius lizdus, todėl svarbu stebėti jų elgesį irpasirūpinti, kad lizdų būtų pakankamai. Į paukščių lesalą reikėtų nuolat dėti tikrosios soros šakelių. Kadangizebriniai amadinai dažniausiai lesa ant žemės, juos reikėtų laikyti talpyklose, kuriose patiestos vientisos grindys,kad jie būtų skatinami ieškoti maisto.

Zebriniams amadinams naudinga, jei talpykloje yra naminiams paukščiams skirtų žaislų, tupyklų ir sūpuoklių,todėl, jei įmanoma, jų reikėtų suteikti. Tupyklos ypač svarbios paukščių gerovei ir, siekiant paskatinti juosnormaliai lesti ir miegoti, talpykloje reikėtų įrengti įvairių aukščių tupyklų. Bent kartą per savaitę reikėtųpaukščiams sudaryti sąlygas maudytis, todėl reikėtų pastatyti negilius apie 0,5–1 cm gylio vandens padėklus.

Jei zebriniai amadinai identifikavimo reikmėms žieduojami spalvotais kojų žiedais, tai gali labai paveikti jųsocialinį ir veisimosi elgesį (pvz., raudoni žiedai gali padaryti paukštį labiau dominuojantį, o žali arba mėlyni –atvirkščiai). Todėl reikėtų atsargiai rinktis kojų žiedų spalvas ir modelius.

Mažiausi zebrinių amadinų talpyklų dydžiai nustatyti H.7 lentelėje. Talpyklos turėtų būti ilgos ir siauros (pvz.,2 m × 1 m), nes tokiose talpyklose paukščiai gali paskraidyti. Zebriniams amadinams labai patinka laukotalpyklos, jei jiems, kai tinkama, sudaromos sąlygos pasislėpti ir padaromi lizdai perėti. Jei paukščiai laikomi laukešaltu oru, talpyklą reikėtų papildomai šildyti.

H.7 lentelė

Zebriniai amadinai: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Grupės dydis Mažiausias talpyklosdydis (m2)

Mažiausias aukštis(cm)

Mažiausias lesyklųskaičius

iki 6 1,0 100 2

nuo 7 iki 12 1,5 200 2

nuo 13 iki 20 2,0 200 3

Kiekvienam papildomam paukščiui (kaijų daugiau kaip 20) 0,05 1 šešiems paukščiams

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/75

142

Atliekant perėjimo tyrimus, poras galima laikyti mažesnėse, tinkamai pagerintose talpyklose, kurių grindų plotasturėtų būti ne mažesnis kaip 0,5 m2, o aukštis – ne mažesnis kaip 40 cm. Eksperimento atlikėjas turi pagrįstainustatyti laikymo trukmę, pasitaręs su techniniais laboratorijų darbuotojais ir kompetentingu asmeniu,patariančiu gyvūnų gerovės klausimais.

I. VARLIAGYVIŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Pagal sistematiką, varliagyviai skirstomi į tris pagrindinius būrius: Urodela (Caudata), Gymnophiona (Apoda) ir Anura(Ecaudata). Būrys Anura priklauso antbūriui Salientia. Šiose gairėse apžvelgsime Urondela (salamandras, tritonus) irAnura (varles, rupūžes). Šių varliagyvių geografinis pasiskirstymas ir gyvenimo būdai labai skiriasi, pvz., vandensvarliagyvių (pvz., Xenopus laevis), pusiau vandens varliagyvių (pvz., Rana temporaria), pusiau sausumos varliagyvių(pvz., Bufo marinus) ir medžiuose gyvenančių varliagyvių (pvz., Hyla cinerea). Varliagyviai gyvena labai įvairiosebuveinėse – nuo sausringų dykumų iki gilių gėlų ežerų. Kai kurie varliagyviai gali beveik visą gyvenimą praleisti požeme arba drėgnų tropinių miškų lapijoje. Vieni varliagyviai gyvena į šiaurę nuo Poliarinio rato ir gali pakęsti šaltį,kiti evoliucijos eigoje įvairiai prisitaikė išvengti dehidratacijos ir gyvena karštose pasaulio vietovėse.

Varliagyviai yra labai prisitaikę prie substrato, ant kurio arba kuriame jie gyvena. Todėl kūno odai tenka labaisvarbus vaidmuo, perduodant vandenį, tirpias medžiagas (taip pat ir toksiškas) bei deguonį. Taigi ji labai svarbivarliagyvių išgyvenimui, jų sąveikai su aplinka ir gebėjimui gyventi daugelyje įvairių buveinių ir ekologinių sąlygų.Kadangi varliagyvių sveikata priklauso nuo tam tikrų jų kūno odos savybių ir ypatybių, jie yra svarbūs aplinkosbūklės biologiniai rodikliai.

Jei įmanoma, eksperimentiniams arba kitais mokslo tikslais naudojami varliagyviai turėtų būti išveisti ir išaugintinelaisvėje. Užuot naudojus laisvėje pagautus gyvūnus, reikėtų naudoti specialiai išvestus.

I.1 lentelėje išvardijamos keturios pagrindinės varliagyvių buveinės ir pateikiama kiekvienoje buveinėjegyvenančių rūšių, dažnai naudojamų eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais, pavyzdžių. Toliau pateikiamapasiūlymų dėl šiose buveinėse gyvenančių rūšių laikymo ir priežiūros sąlygų. Tam tikroms procedūroms galiprireikti naudoti kitas rūšis, negyvenančias kurioje nors iš keturių buveinių kategorijų. Papildomų patarimų dėlkitų rūšių poreikių (arba kilus elgesio ar veisimo problemoms) reikėtų kreiptis į patyrusius specialistus irprižiūrėtojus, siekiant užtikrinti, kad ypatingi bet kurios konkrečios rūšies poreikiai būtų tinkamai patenkinti.Papildomos informacijos dėl rečiau naudojamų rūšių ir buveinių galima rasti ekspertų grupės parengtamepagalbiniame dokumente.

I.1 lentelė

Pagrindinės buveinių kategorijos ir šiose buveinėse gyvenančių dažnai naudojamų rūšių pavyzdžiai

Buveinė Varliagyvių rūšis Dydis (cm)Pirminis geografinis

pasiskirstymas/Biotopas

Tinkamiau-sia

temperatūra

Santykinisdrėgnumas

Didžiausioaktyvumolaikotarpis

Vandens varliagy-viai(Urodeles)

Ambystoma mexi-canum(Aksolotlis) 24–27

Meksika, buvusiosXochimilco jūroskanalai

15 oC–22 oC 100 %

Prieblanda

Vandens varliagy-viai(Anurans)

Xenopus laevis(Naguotoji varlė)

6–12

Centrinė ir PietųAfrika, tvenkiniai,požeminiai vande-nys ir šaltinių van-denys

18 oC–22 oC 100 %

Prieblanda/naktis

Pusiau vandensvarliagyviai(Anurans)

Rana temporaria(Pievinė varlė)

7–11

Europoje (Vidurioir Šiaurės) ir Azijoje(išskyrus Pietų Bal-kanus), šalia tven-kinių, ežerų, upelių(pakrantėse, pie-vose)

10 oC–15 oC 50–80 %

Diena/nak-tis

L 197/76 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

143

Buveinė Varliagyvių rūšis Dydis (cm)Pirminis geografinis

pasiskirstymas/Biotopas

Tinkamiau-sia

temperatūra

Santykinisdrėgnumas

Didžiausioaktyvumolaikotarpis

Pusiau sausumosvarliagyviai(Anurans)

Bufo marinus(Rupūžė aga)

12–22

Centrinė ir PietųAmerika, mangro-vės, miškai

23 oC–27 oC 50–80 %

Naktis

Medžiuose gyve-nantys varliagyviai(Anurans)

Hyla cinerea(Žalioji medvarlė)

3–6

JAV pietrytinėdalis, atviri, apaugękrūmais kiparisiniųpelkių pakraščiai,lygumos, miškas

18 oC–25 oC 50–70 %

Diena/nak-tis

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

Varliagyvių talpyklas reikėtų tinkamai vėdinti. Talpyklų, kuriose laikomi vandens varliagyviai, vandenį reikėtųfiltruoti, cirkuliuoti ir prisotinti deguonies (taip pat žr. 4.3.1 dalį).

2.2. Temperatūra

Varliagyviai yra ektoterminiai gyvūnai. Jiems gali būti naudinga įrengti skirtingų temperatūrų ir drėgnumo zonas,kuriose jie galėtų susirasti tinkamiausią mikroklimatą. Dėl dažnų temperatūros ir drėgnumo svyravimųvarliagyviai gali patirti didelį stresą ir tapti mažiau atsparūs sveikatos sutrikimams. Reikėtų kontroliuoti kambarioir vandens temperatūrą.

Reguliuojant šviesos ir tamsos ritmą bei kambario temperatūrą, varliagyvius galima priversti užmigti žiemosmiegu arba iš jo pažadinti. Nelaisvėje užmigdomi žiemos miegui varliagyviai turėtų būti sveiki ir geros sveikatosbūklės. Kai tinkama, galima sukelti veisimui naudojamų gyvūnų būklę, artimą žiemos sąstingiui (pvz., prigesinantšviesą ir palaikant 8 oC–10 oC kambario temperatūrą). Tuomet gyvūnus galima iki 4–5 mėnesių laikytinešeriamus. Atkūrus iki užmigdymo vyravusias aplinkos sąlygas, gyvūnai suaktyvės ir pradės poruotis.

Jei varliagyviams nebus leidžiama miegoti žiemos miegu laboratorijos aplinkoje, tai neturėtų sukelti didelių su jųgerove susijusių problemų.

2.3. Drėgnumas

Varliagyviai negeria, o sugeria drėgmę per odą. Nelaisvėje laikomų sausumos ir pusiau sausumos varliagyviųdehidratacija – ypač svarbi problema, nes tam, kad varliagyvių oda galėtų tinkamai funkcionuoti, ją labai svarbutinkamai drėkinti. Naudinga talpykloje nustatyti skirtingo drėgnumo zonas. Net prie dykumų sąlygųprisitaikiusiems varliagyviams reikėtų sudaryti sąlygas būti drėgnoje aplinkoje.

2.4. Apšvietimas

Reikėtų naudoti natūralų gyvūno kilmės vietovės ciklą atitinkantį fotoperiodą. Talpyklos apšvietimas turėtų atitiktinatūraliomis sąlygomis tikėtiną apšvietimą. Narveliuose laikomiems tiek pusiau sausumos, tiek vandensvarliagyviams reikėtų sudaryti sąlygas pasislėpti tamsesnėse talpyklos vietose.

2.5. Triukšmas

Varliagyviai labai jautrūs triukšmui (oru pernešamiems dirgikliams) ir vibracijai (substratų pernešamiemsdirgikliams) ir juos trikdo bet kokie nauji netikėti dirgikliai. Todėl reikėtų kuo labiau sumažinti tokių išoriniųtrikdžių.

2.6. Signalizacijos sistemos

Naudojant cirkuliacijos sistemas ir (arba) jei vandenį būtina prisotinti deguonies, rekomenduojama įrengtitinkamas signalizacijos sistemas.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/77

144

3. Sveikata

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.1 dalį.)

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Daugelio varliagyvių bendruomeninis elgesys pasireiškia tik per poravimosi sezoną. Tačiau juos patariama visdėlto laikyti grupėmis, pvz., kad varliagyviai geriau ėstų ir mažiau bijotų. Pvz., Xenopus spp. varliagyvių grupinisšėrimas sukelia bendrą susijaudinimą, skatinantį visus gyvūnus ėsti. Dideliame plote laikant labai nedaug gyvūnų,toks susijaudinimas nekyla ir dažnai maistas lieka nesuėstas.

Siekiant išvengti tam tikrų rūšių kanibalizmo apraiškų (ypač tarp Ambystoma spp. ir Scaphiopus spp. lervų), tokiusgyvūnus reikėtų laikyti nedidelėmis grupėmis. Grupėse kanibalizmą galima sumažinti, suskirstant jų narius pagaldydį.

4.2. Aplinkos gerinimas

Varliagyvių sausumos buveinės turėtų būti tinkamos struktūros, jose turėtų būti, pvz., šakų, lapų, žievės gabalėlių,akmenų ar kitų tinkamų dirbtinių medžiagų. Tokia aplinka daug kuo naudinga varliagyviams, pvz., gyvūnai galislėptis tarp šių daiktų arba pagal juos gyvūnai gali susivokti erdvėje. Terariumų sienos turėtų būti reljefinės ir jųpaviršių turėtų būti tinkamos struktūros.

Rekomenduojama įrengti varliagyviams tinkamų priedangų, nes jos gali sumažinti nelaisvėje laikomų varliagyviųstresą. Pvz., laikant Xenopus spp., talpykloje galima padėti keraminį arba plastikinį vamzdį. Reikėtų nuolat tikrinti,ar tokiose vietose nėra susirgusių ar sužeistų gyvūnų. Tamsus rezervuaro dugnas gali padėti gyvūnams jaustissaugiau.

Įranga aplinkai pagerinti turėtų būti pagaminta iš varliagyvių sveikatai nekenksmingų medžiagų. Kad būtųišvengta galimų varliagyvių odos pažeidimų, talpyklų ir pagalbinių konstrukcijų paviršius turėtų būti lygus,kampai – neaštrūs.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

4.3.1. Va n d e n s v a r l i a g y v ių t a l p y k l o s

Vandens varliagyviai, pvz., Xenopus laevis arba varliagyvių lervos, laikomi rezervuaruose ir akvariumuose. Juosegalima įrengti lėtai tekančio vandens sistemą neužteršto (pvz., nechlorinto) vandens cirkuliavimui, šildytuvątinkamai temperatūrai palaikyti ir suslėgto oro tiekimo sistemą bei porėtus akmenis, kad būtų galima vandenįprisotinti deguonies. Reikia pasirūpinti, kad sotinant vandenį, gyvūnai būtų saugūs. Jei talpykloje neįrengtatinkama tekančio vandens sistema, apie du kartus per savaitę vandenį reikėtų papildyti tinkamos kokybėsvandeniu.

Laikant Xenopus spp., tinkamai vandens kokybei (pvz., kuo mažesniam amoniako lygiui) palaikyti pakankareguliariai keičiamo vandens sistemų (kai vanduo įpilamas ir išpilamas). Xenopus talpyklose nebūtinai reikia porėtųakmenų.

Be to, varliagyvių nereikėtų laikyti ilgose siaurose talpyklose, nes tai gali riboti jų judėjimą ir socialinį elgesį, pvz.,intensyvų grupinį ėdimą.

I.2 lentelė

Vandens varliagyviai (Urodeles), pvz., Ambystoma spp: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas (cm2)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas

kiekvienampapildomam gyvūnui,

laikant gyvūnusgrupėmis (cm2)

Mažiausias vandens gylis(cm)

iki 10 262,5 50 13

nuo 10 iki 15 525 110 13

nuo 15 iki 20 875 200 15

L 197/78 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

145

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas (cm2)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas

kiekvienampapildomam gyvūnui,

laikant gyvūnusgrupėmis (cm2)

Mažiausias vandens gylis(cm)

nuo 20 iki 30 1 837,5 440 15

daugiau kaip 30 3 150 800 20

(*) Matuojama nuo snukio iki uodegos.

I.3 lentelė

Vandens varliagyviai (Anurans), pvz., Xenopus spp: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos (*)

Kūno ilgis (**) (cm) Mažiausias vandenspaviršiaus plotas (cm2)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas

kiekvienampapildomam gyvūnui,

laikant gyvūnusgrupėmis (cm2)

Mažiausias vandens gylis(cm)

iki 6 160 40 6

nuo 6 iki 9 300 75 8

nuo 9 iki 12 600 150 10

daugiau kaip 12 920 230 12,5

(*) Šios rekomendacijos apima laikymo (t. y. būtinosios priežiūros) rezervuarus ir jose neatsižvelgiama į natūraliam dauginimuisiir dirbtiniam apvaisinimui skirtus rezervuarus, nes pastarosioms procedūroms reikia mažesnių atskirų rezervuarų. Plotonormos nustatytos suaugusiems gyvūnams pagal nurodytas dydžio kategorijas; jauniklių ir buožgalvių reikėtų neįskaičiuotiarba proporcingai pakeisti matmenis.

(**) matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos.

4.3.2. P u s i a u v a n d e n s i r p u s i a u s a u s umo s v a r l i a g y v ių t a l p y k l o s

Pusiau vandens ir pusiau sausumos varliagyvius reikėtų laikyti talpyklose, sudarytose iš sausumos ir vandenszonų. Terariumo vandens zonoje gyvūnai turėtų galėti panerti. Jei nenaudojama tekančio vandens sistema,vandenį reikėtų papildyti bent du kartus per savaitę.

Visi terariumai turėtų būti uždengti, kad gyvūnai negalėtų pabėgti. Rekomenduojama nudažyti arba kaip norskitaip uždengti permatomas sienas iš išorės, kad gyvūnai kuo mažiau kentėtų. Vidaus apdailą galima papildytiminkšta putplasčio medžiaga prie vandens zonos, akmenimis, dirbtinės žievės gabalėliais, dirbtinėmis šakomis irlapais bei lentynomis. Nereikėtų naudoti smulkių pjuvenų ir kitų panašių smulkių dalelių substratų, nes jie galipaveikti jautrią kūno odą, juose gali kauptis patogenų ir juos sunku valyti bei naudoti kelis kartus.

I.4 lentelė

Pusiau vandens varliagyviai (Anurans), pvz., Rana temporaria: mažiausi talpyklų matmenys ir plotonormos

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausiastalpyklos dydis

(**) (cm2)

Mažiausiasplotas

kiekvienampapildomam

gyvūnui, laikantgyvūnus

grupėmis (cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(***) (cm)

Mažiausiasvandens gylis

(cm)

iki 5,0 1 500 200 20 10

nuo 5,0 iki 7,5 3 500 500 30 10

nuo 7,5 4 000 700 30 15

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos.(**) Trečdalis sausumos, du trečdaliai vandens, kurio pakaktų gyvūnams panerti.(***) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, talpyklų aukštį reikėtų

pritaikyti prie vidaus įrangos.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/79

146

I.5 lentelė

Pusiau sausumos varliagyviai (Anurans), pvz., Bufo marinus: mažiausi talpyklųmatmenys ir ploto normos

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausiastalpyklos dydis

(**)(cm2)

Mažiausiasplotas

kiekvienampapildomam

gyvūnui, laikantgyvūnus grupėje

(cm2)

Mažiausiastalpyklos aukštis

(***) (cm)

Mažiausiasvandens gylis

(cm)

iki 5,0 1 500 200 20 10

nuo 5,0 iki 7,5 3 500 500 30 10

daugiau kaip 7,5 4 000 700 30 15

(*) matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos(**) Du trečdaliai sausumos, vienas trečdalis vandens, kurio pakaktų gyvūnams panerti.(***) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, talpyklų aukštį reikėtų

pritaikyti prie vidaus įrangos.

4.3.3. M e d ž i u o s e g y v e n a n č ių v a r l i a g y v ių t a l py k l o s

Atsižvelgiant į įvairių medžiuose gyvenančių varliagyvių rūšių elgesį, reikėtų pasistengti, kad joms būtų įrengtostinkamos konstrukcijos laipioti ir ilsėtis (žr. 4.3.2 skyrių). Be to, terariumuose turėtų būti vandens, į kurįvarliagyviai galėtų pasinerti arba kuris užtikrintų didesnę drėgmę. Jei naudojami vandens indai, juos reikėtųišdėstyti taip, kad varliagyviams būtų paprasta į juos įlipti ir iš jų išlipti.

I.6 lentelė

Medžiuose gyvenantys varliagyviai, pvz., Hyla cinerea: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausias talpyklosdydis (**)(cm2)

Mažiausias plotaskiekvienam

papildomam gyvūnui,laikant gyvūnusgrupėmis (cm2)

Mažiausias talpyklosaukštis (***)

(cm)

iki 3,0 900 100 30

daugiau kaip 3,0 1 500 200 30

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos.(**) Du trečdaliai sausumos, vienas trečdalis vandens, kurio pakaktų gyvūnams panerti.(***) Matuojama nuo sausumos dalies paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, talpyklų aukštį reikėtų

pritaikyti prie vidaus įrangos, įskaitant, pvz., lentynas, dideles dirbtines šakas ir konstrukcijas laipiojimui.

4.4. Šėrimas

Dauguma varliagyvių yra visaėdžiai, pirmenybę teikiantys gyviems mažiems bestuburiams (pvz., lervoms,vabzdžiams ir kirminams). Nelaisvėje laikomus gyvūnus reikėtų šerti jiems įprastu maistu arba į jų natūralų maistąpanašiais pašarais. Tačiau nelaisvėje laikomus varliagyvius galima šerti žuvies filė gabalėliais arba šaldytų kepenų irširdies nuograndomis. Šėrimo dažnį reikėtų pritaikyti prie aplinkos sąlygų, pvz., temperatūros ir apšvietimointensyvumo. Suaugusius gyvūnus rekomenduojama šerti ne kasdien, o vieną – tris kartus per savaitę, kiekvienąkartą iki soties.

4.5. Vandens kokybė

Laikant vandens ir pusiau vandens varliagyvius, reikėtų nuolat stebėti vandens kokybę, taip pat amoniakokoncentraciją ir vandens pH lygį.

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.8 dalį.)

L 197/80 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

147

4.7. Valymas

Siekiant išvengti ligų, terariumų sausumos ir vandens zonas reikėtų kruopščiai valyti, šalinti iš jų purvą, išmatas irpašaro daleles.

4.8. Elgesys su gyvūnais

Varliagyvių oda yra lengvai pažeidžiama. Todėl procedūras jiems reikėtų atlikti atsargiai ir kuo mažiau juosliečiant.

4.9. Anestezija ir humaniškas numarinimas

Invazines procedūras, galinčias sukelti gyvūnams skausmo, reikėtų atlikti taikant analgeziją ir anesteziją. Kadangivarliagyvių įprasta dujų kaita dažniausiai vyksta per odą, pritaikius anesteziją, kai gyvūnų kvėpavimas per plaučiussumažinamas arba nutraukiamas, kūno odą reikėtų nuolat drėkinti, pvz., šlapia servetėle.

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

Jeigu būtina identifikuoti atskirus gyvūnus, galima taikyti įvairius tinkamus metodus, pvz., siųstuvus imtuvus,atskirai laikomų gyvūnų rezervuarų etiketes, stebint pigmentų ar ataugų konfigūracijas, užrišant nedidelesspalvotų siūlų etiketes. Nereikėtų naudoti cheminio ženklinimo, nes medžiagos absorbuojamos per odą ir galisukelti toksinį poveikį. Pirštų trumpinimas žalingas varliagyvių sveikatai ir jo nederėtų taikyti.

5. Vežimas

Vežant varliagyvius, jiems reikėtų suteikti pakankamai oro ir drėgmės bei prireikus naudoti tinkamus būtinostemperatūros ir drėgnumo palaikymo prietaisus.

J. REPTILIJŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Pagal morfologinę sistematiką, reptilijos skirstomos į tris pagrindinius būrius: Rhynchocephalia (tuataros), Squamata(driežai, gyvatės), Chelonia (sausumos, jūriniai ir baliniai vėžliai) ir Crocodilia (aligatoriai, krokodilai, kaimanai irgavialai). Jų geografinis pasiskirstymas ir gyvenimo būdai labai skirtingi.

Kitaip nei varliagyviai, kurių oda yra beveik lygi ir drėgna, reptilijų oda yra apsaugota persidengiančiais žvynais(gyvačių, driežų), į dėžę panašiu kiautu (vėžlinių) arba kaulo plokštelėmis odoje (krokodilų, aligatorių ir kaimanų).Stora oda padeda reptilijoms geriau apsisaugoti nuo dehidratacijos, kurią varliagyviai patiria dėl laidžios odos.

J.1 lentelėje išvardijamos dvi labai apibendrintos reptilijų buveinių kategorijos ir pateikiama kiekvienoje buveinėjegyvenančių rūšių, dažnai naudojami eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais, pavyzdžių. Toliau pateikiamapasiūlymų dėl šiose buveinėse gyvenančių rūšių laikymo ir priežiūros sąlygų. Tam tikroms procedūroms galiprireikti naudoti kitas rūšis, nepriskirtas kuriai nors iš keturių buveinių kategorijų (pvz., pusiau vandens,gyvenančias medžiuose arba po uolienas laipiojančias reptilijas). Atsiradus gyvūnų elgsenos ar veisimoproblemoms arba prireikus papildomos informacijos apie konkrečius kitų rūšių reikalavimus, reikėtų kreiptiskonsultacijos į atitinkamos rūšies ekspertus ir prižiūrėtojus, siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai patenkinti betkokių konkrečių rūšių poreikiai. Papildomos informacijos dėl rūšių ir buveinių galima rasti ekspertų grupėsparengtame pagalbiniame dokumente.

Jei įmanoma, eksperimentiniams arba kitais mokslo tikslais naudojamas reptilijas reikėtų įsigyti iš patikimųtiekėjų.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/81

148

J.1 lentelė

Dvi buveinių kategorijos ir šiose buveinėse gyvenančių dažnai naudojamų rūšių pavyzdžiai

Buveinė Rūšis Dydis (cm)Pirminis geografinispasiskirstymas/

Biotopas

Tinkamiausiatemperatūra

Santykinisdrėgnumas

Didžiausioaktyvumolaikotarpis

Vandens Trachemys scriptaelegans(raudonausisvėžlys)

20–28

Misisipės slėniodrenavimo sis-tema, ramūsvandens telkiniaisu dumbluotudugnu

20 oC –25 oC 80–100 % Diena

Sausumos Thamnophis sirta-lis(paprastoji raš-tuotoji gyvatė) 40–70

Šiaurės Amerika,miškingos, drėg-nos vietovės 22 oC –

27 oC 60–80 % Diena

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vėdinimas

Reptilijų talpyklas reikėtų tinkamai vėdinti. Kad gyvūnai negalėtų pabėgti, vėdinimo sistemą reikėtų uždengti.

2.2. Temperatūra

Reptilijos yra ektoterminiai gyvūnai. Natūraliomis sąlygomis jos palaiko kūno temperatūrą, pasirinkdamos tamtikrą mikroaplinką, kurioje jos gali kaupti arba šalinti šilumą. Todėl talpyklose gyvūnams reikėtų sudaryti įvairiastemperatūras (temperatūros gradientas).

Įvairioms rūšims gali reikėti labai skirtingų temperatūrų, kai kurioms skirtingu metų laiku netgi gali reikėtikintamos temperatūros. Laboratorijose reikėtų kontroliuoti kambario ir vandens temperatūrą. Daugelio reptilijųlytis ir lytinių liaukų diferenciacija priklauso nuo temperatūros.

Virš poilsiui skirtos platformos įrengta kaitinamoji lempa leis šilumą mėgstančioms reptilijoms padidinti kūnotemperatūrą. Išjungus šviesą, galima naudoti plokščią šildytuvą. Tropinių biotopų gyvačių ar driežų terariumuosereikėtų įrengti ne mažiau kaip vieną šildymo plytelę. Šildymo prietaisai turėtų būti valdomi termostatais, siekiant,kad gyvūnai neperkaistų ir nenudegtų.

2.3. Drėgnumas

Norint reguliuoti drėgnumą, gali taip pat reikėti reguliuoti vėdinimo intensyvumą. 70–90 % santykinį drėgnumągalima palaikyti garinant vandenį iš šalia šildytuvo pastatyto indo. Reptilijoms naudinga, jei talpykloje nustatytosskirtingo drėgnumo zonos (drėgnumo gradientas).

2.4. Apšvietimas

Reikėtų nustatyti tinkamus šviesos ir tamsos režimus, atsižvelgiant į konkrečią rūšį, amžiaus tarpsnį ir metų laiką.Reptilijoms reikėtų sudaryti sąlygas pasislėpti tamsesnėse talpyklos vietose. Apšvietimas arba saulės šviesąimituojančios lempos neturėtų būti vieninteliai šilumos šaltiniai. Siekiant skatinti vitamino D gamybą, gyvūnusreikėtų apšviesti ultravioletiniais spinduliais.

2.5. Triukšmas

Reptilijos labai jautrios triukšmui (oru pernešamiems dirgikliams) ir vibracijai (substratų pernešamiemsdirgikliams) ir jas trikdo bet kokie nauji netikėti dirgikliai. Todėl reikėtų kuo labiau sumažinti tokių išoriniųtrikdžių.

2.6. Signalizacijos sistemos

Naudojant cirkuliacijos sistemas ir (arba) jei vandenį būtina prisotinti deguonies, rekomenduojama įrengtitinkamas signalizacijos sistemas.

L 197/82 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

149

3. Sveikata

Laikant skirtingas rūšis, kurių sveikatos būklė gali skirtis, reikia papildomos priežiūros.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.5.2 dalį.)

4.2. Aplinkos gerinimas

Reptilijų buveinės turėtų būti tinkamos struktūros, jose turėtų būti, pvz., natūralių arba dirbtinių šakų, lapų, žievėsgabalėlių ir akmenų. Tokia aplinka daug kuo naudinga reptilijoms, pvz., gyvūnai gali slėptis tarp šių daiktų arbapagal juos gyvūnai gali susivokti erdvėje. Terariumų sienos turėtų būti reljefinės ir jų paviršius turėtų būtitinkamos struktūros.

4.3. Talpyklų matmenys ir grindys

Kad būtų išengta galimų sužeidimų, talpyklų ir pagalbinių konstrukcijų paviršius turėtų būti lygus, kampai –neaštrūs, o laikant pažeidžiamiausias rūšis, reikėtų naudoti nepermatomas medžiagas.

4.3.1. Va n d e n s r e p t i l i jų t a l py k l o s

Vandens reptilijas reikėtų laikyti rezervuaruose, kuriuose vandenį reikėtų filtruoti, cirkuliuoti ir prisotintideguonies. Vandenį reikėtų papildyti apie du kartus per savaitę. Kad vandenyje kuo mažiau veistųsi bakterijų,vandens temperatūra neturėtų būti aukštesnė kaip 25 oC. Vandens lygio turėtų pakakti reptilijoms panerti.

Terariume reikėtų įrengti platformą poilsiui, ant kurios reptilijos galėtų užlipti arba po kuria galėtų slėptis. Tokiosplatformos turėtų būti pagamintos iš tinkamų medžiagų, pvz., medienos, kad gyvūnai galėtų įsikibti nagais irišlipti iš vandens. Platformas reikėtų kartais, kai būtina, keisti. Iš epoksido ar poliuretano pagamintos platformosgali netikti šiam tikslui, nes jos greitai susidėvi nuolatinėje šiltoje temperatūroje.

J.2 lentelė

Vandens vėžliai, pvz., Trachemys spp.: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas

(cm2)

Mažiausias vandenspaviršiaus plotas

kiekvienampapildomam gyvūnui,

laikant gyvūnusgrupėmis (cm2)

Mažiausias vandens gylis(cm)

iki 5 600 100 10

nuo 5 iki 10 1 600 300 15

nuo 10 iki 15 3 500 600 20

nuo 15 iki 20 6 000 1 200 30

nuo 20 iki 30 10 000 2 000 35

daugiau kaip 30 20 000 5 000 40

(*) Matuojama tiesiai nuo priekinio iki galinio kiauto krašto.

4.3.2. S a u s umo s r e p t i l i jų t a l py k l o s

Sausumos reptilijas reikėtų laikyti talpyklose, sudarytose iš tinkamų sausumos ir vandens zonų. Terariumovandens zonoje gyvūnai turėtų galėti panerti. Rekomenduojama papildyti vandenį ne rečiau kaip du kartu persavaitę, jei nenaudojama tekančio vandens sistema.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/83

150

Terariumai turėtų būti skaidrūs, sandarūs, visos angos turėtų būti tinkamai uždengtos, o pats terariumas turėtųbūti uždengiamas gerai priglundančiu dangteliu arba durelėmis, kurias galima patikimai užsklęsti. Visose durelėseir dangteliuose reikėtų įmontuoti skląsčius, kabliukus ar sklendes. Patariama naudoti tokias dureles ir dangtelius,kad būtų galima nuimti visą terariumo viršų ar apačią arba šonus i jį būtų lengviau valyti (išskyrus nuodingųreptilijų terariumus). Laikant kai kurias rūšis, visos sienos, išskyrus priekinę, bet įskaitant viršų, turėtų būtinepermatomos. Laikant labai dirglias arba lengvai išgąsdinamas reptilijas, permatomą sieną galima uždengtinuimamu dangčiu. Laikant nuodingas gyvates, būtina laikytis tam tikrų saugos reikalavimų.

Visoms sausumos reptilijoms labai svarbu sudaryti tinkamas priedangas, kuriose jos galėtų slėptis ir kartais ėsti.Dėžės pavidalo priedangose, pvz., moliniuose vamzdžiuose, imituojama narvo tamsa.

J.3 lentelė

Sausumos gyvatės, pvz., Thamnophis spp: mažiausi talpyklų matmenys ir ploto normos

Kūno ilgis (*)(cm)

Mažiausias grindųplotas(cm2)

Mažiausias plotaskiekvienam

papildomam gyvūnui,laikant gyvūnusgrupėmis (cm2)

Mažiausias talpyklosaukštis (**)

(cm)

iki 30 300 150 10

nuo 30 iki 40 400 200 12

nuo 40 iki 50 600 300 15

nuo 50 iki 75 1 200 600 20

daugiau kaip 75 2 500 1 200 28

(*) Matuojama nuo snukio iki išeinamosios angos.(**) Matuojama nuo sausumos skyriaus paviršiaus iki vidinio viršutinės terariumo dalies krašto; be to, talpyklų aukštį reikėtų

pritaikyti prie vidaus įrangos, įskaitant, pvz., lentynas ir dideles dirbtines šakas.

4.4. Šėrimas

Nelaisvėje laikomas reptilijas reikėtų šerti joms įprastu maistu arba panašiais į jų natūralų maistą pašarais armaisto produktais, kurių galima įsigyti rinkoje. Daugelis reptilijų yra plėšrūnai (visos gyvatės ir krokodilai,dauguma driežų ir kai kurie vėžliai), tačiau kai kurios yra vegetarės arba visaėdės. Kai kurių rūšių reptilijų mitybosįpročiai labai riboti ir specifiniai. Reptilijas, išskyrus kai kurias gyvates, galima išmokyti ėsti negyvą grobį. Todėlpaprastai jų nebūtina šerti gyvais bestuburiais. Šeriant reptilijas negyvais bestuburiais, juos reikėtų humaniškainumarinti, naudojant metodus, kuriais užtikrinama, kad reptilijoms toks maistas nebus nuodingas. Šėrimo tvarkąreikėtų pritaikyti prie konkrečios rūšies, išsivystymo lygio ir būtinosios priežiūros sistemos.

4.5. Girdymas

Visoms reptilijoms reikėtų duoti geriamojo vandens.

4.6. Substratas, kraikas, pakratai ir lizdų ar guolių sukimo medžiagos

Terariumuose galima naudoti įvairius substratus pagal rūšių poreikius. Nereikėtų naudoti smulkių pjuvenų ir kitųsmulkių dalelių substratų, nes jie gali labai pažeisti snukį ar vidaus organus arba sukelti vidurių užkietėjimą, ypačgyvatėms.

4.7. Valymas

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.9 dalį.)

4.8. Elgesys su gyvūnais

Su reptilijomis reikėtų elgtis atsargiai, nes jas lengva sužeisti. Pavyzdžiui, netinkamai imami, kai kurie driežai galipamesti uodegą (autotomija), o kitas rūšis lengva traumuoti.

L 197/84 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

151

4.9. Humaniškas numarinimas

(Taip pat žr. Bendrojo skyriaus 4.11 dalį.)

Tinkamas numarinimo būdas – pernelyg didelė tinkamų anestetikų dozė.

4.10. Įrašai

(Žr. Bendrojo skyriaus 4.12 dalį.)

4.11. Identifikavimas

Jeigu būtina identifikuoti atskirus gyvūnus, galima taikyti įvairius tinkamus metodus: siųstuvus imtuvus, atskirailaikomų gyvūnų rezervuarų etiketes, stebint atskirų gyvūnų odos struktūrą (spalvą, odos sužeidimus ir pan.),žymeklių žymenis (jas gali reikėti atnaujinti po to, kai reptilijos pakeičia odą), nedideles spalvotų siūlų etiketes antkojų pirštų. Pirštų trumpinimas žalingas reptilijų sveikatai ir jo nederėtų taikyti.

5. Vežimas

Vežant reptilijas, joms reikėtų suteikti pakankamai oro ir drėgmės bei prireikus naudoti tinkamus būtinostemperatūros ir drėgnumo palaikymo prietaisus.

K. ŽUVŲ LAIKYMO GAIRĖS

1. Įžanga

Per pastarąjį dešimtmetį žuvys vis dažniau naudojamos eksperimentams. Tam yra kelios priežastys, pvz., labaipadidėjusi akvakultūra, dėl kurios pradėta vykdyti įvairių pagalbinių bazinių tyrimų mitybos, ligų, fiziologijos irgenetikos, ekologijos ir toksikologijos srityse bei kitų toksikologinių tyrimų ir fundamentaliųjų genetikos irimunologijos tyrimų, kurių rezultatai svarbūs aukštesnėms stuburinių gyvūnų grupėms, taip pat ir žinduoliams.Eksperimentiniais tikslais naudojamos labai įvairios žuvų rūšys, gyvenančios labai įvairiose buveinėse, kuriųelgesys ir aplinkos bei su būtinąja priežiūra susiję poreikiai taip pat labai įvairūs.

Žuvys – ektoterminiai gyvūnai, todėl yra labai prisitaikiusios prie konkrečios vandens aplinkos. Žuvys labai greitaireaguoja į stresą ir joms iš karto pasireiškia fiziologiniai padariniai, kurie gali būti gana ilgalaikiai, o tokie pokyčiai,akivaizdžiai veikiantys gyvūnų gerovę, taip pat paveikia eksperimentų rezultatus.

Mokslininkai ir gyvūnų prižiūrėtojai turėtų susipažinti su siūlomos eksperimentinių žuvų rūšies savybėmis,siekdami užtikrinti, kad prieš atvežant gyvūnus, jiems būtų parengtos tinkamos patalpos ir nustatyta būtinosiospriežiūros tvarka. Ekspertų grupės parengtame pagalbiniame dokumente galima rasti šių rūšių laikymo gaires:vaivorykštinių upėtakių (Oncorhynchus mykiss), atlantinių lašišų (Salmo salar), tilapinių ciklidų, dryžuotųjų danių(Danio rerio), paprastųjų vilkešerių (Dicentrarchus labrax), Atlanto otų (Hippoglossus hippoglossus), atlantinių menkių(Gadus morhua), paprastųjų otų (Scophthalmus maximus) ir afrikinių šamų (Clarias gariepenus). Siekiant užtikrinti, kadbūtų tinkamai atsižvelgta į bet kokios rūšies poreikius, dėl minėtų ir kitų rūšių poreikių reikėtų kreiptis patarimųį ekspertus ir gyvūnų prižiūrėtojus.

Vykdant akvakultūros tyrimus, kai tyrimų tikslai reikalauja, kad žuvys būtų laikomos sąlygomis, panašiomisį komercinių ūkių sąlygas, reikėtų bent jau vadovautis Tarybos direktyva 98/58/EB nustatytais standartais.

2. Aplinka ir aplinkos kontrolė

2.1. Vandens tiekimas

Labai svarbu visada užtikrinti tinkamos kokybės ir kiekio vandens tiekimą. Recirkuliavimo sistemų vandens srautoarba talpyklos filtravimo sistemų turėtų pakakti, kad iš vandens būtų pašalinamos plaukiojančios kietosios dalelėsir atliekos bei palaikomi tinkami vandens kokybės parametrai. Reikėtų naudoti stebėjimo sistemas, kuriosužtikrintų, kad žuvims tinkamai tiekiama tinkamos kokybės vandens. Talpykloje turėtų būti tinkamas vandenssrautas, kad žuvys galėtų taisyklingai plaukioti ir įprastai elgtis. Dažniausiai laikant talpyklose iš lervų išaugusiasžuvis, geriausia tiekti vandenį, nukreipiant jį kampu į vandens paviršių.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/85

152

2.2. Vandens kokybė

Žuvų gerovei palaikyti ir stresui bei ligų rizikai mažinti svarbiausia – vandens kokybė. Reikėtų visada palaikytitinkamų ribų vandens kokybės parametrus, užtikrinant normalią konkrečios žuvų rūšies veiklą ir fiziologiją.„Tinkamas ribas“ sunku apibrėžti, nes daugeliui rūšių nėra nustatyta tinkamiausių sąlygų, o konkrečios rūšiesporeikiai gali labai skirtis priklausomai nuo jų gyvenimo tarpsnio, pvz., ar jos yra lervos, jaunikliai ar suaugusiosžuvys, arba nuo jų fiziologinės būklės, pvz., metamorfozės, neršimo, šėrimo, ankstesnio poveikio.

Žuvys skirtingai prisitaiko prie besikeičiančių vandens kokybės sąlygų. Todėl joms gali reikėti aklimatizuotis;aklimatizavimo laikotarpį reikėtų nustatyti, atsižvelgiant į konkrečios rūšies poreikius.

Kadangi daugumos rūšių žuvys negali tinkamai gyventi vandenyje, kuriame plaukioja labai daug kietųjų dalelių,reikėtų užtikrinti, kad jų kiekis būtų priimtinas. Prireikus tiekiamą vandenį reikėtų filtruoti, kad būtų pašalintosžuvims kenksmingos medžiagos, ir palaikyti tinkamas vandens fizikinius cheminius parametrus.

2.2.1. D e g u on i s

Deguonies koncentraciją reikėtų pritaikyti prie konkrečios rūšies žuvų poreikių ir laikymo sąlygų. Būtinadeguonies koncentracija priklauso nuo temperatūros, anglies dioksido koncentracijos, druskingumo, šėrimo irpriežiūros lygio. Prireikus į vandenį reikėtų papildomai tiekti deguonies.

2.2.2. A z o t o j u n g i n i a i

Amoniakas – pagrindinis žuvų ekskrecijos produktas. Ištirpęs šlapalas, pašarai ir išmatos virsta neorganiniaisjunginiais, pvz., amoniaku ir fosfatais. Amoniakas toliau virsta nitritais ir nitratais. Amoniakas ir nitritai labainuodingi žuvims ir reikėtų vengti jų kaupimosi, t. y. didinti vandens tėkmės greitį, mažinti tankį ar temperatūrąarba taikyti biologinį filtravimą.

Įvairių rūšių žuvys nevienodai neatsparios amoniakui, paprastai jūrų žuvys ir jaunesnės žuvys menkiau atsparios.Nuodinga amoniako forma – nejonizuotas amoniakas, kurio kiekis priklauso ne tik nuo bendros amoniakokoncentracijos, bet ir nuo pH, druskingumo ir temperatūros.

2.2.3. An g l i e s d i o k s i d a s ( CO 2)

Žuvys išskiria anglies dioksidą kvėpuodamos; jis ištirpsta vandenyje ir sudaro anglies rūgštis, todėl sumažėjavandens pH. Jei laikoma daug žuvų, anglies dioksido kaupimasis gali kelti problemų, nes deguonies lygiuivandenyje palaikyti naudojamas ne oras, o grynas deguonis. Nors didelės laisvo anglies dioksido koncentracijosžuvims gali būtų mirtinos, normaliomis laikymo sąlygomis tai retai kelia rūpesčių. Tačiau reikėtų pasirūpinti, kadper vandens tiekimo sistemas, ypač naudojant požeminio vandens tiekimo sistemas, į talpyklas nepatektųkenksmingų anglies dioksido kiekių.

2.2.4. pH

Tinkami pH lygiai priklauso nuo daugelio vandens kokybės veiksnių, pvz., anglies dioksido ir kalcio. Reikėtųpalaikyti kuo stabilesnį pH, nes bet kokie pH pasikeitimai gali paveikti kitus vandens kokybės parametrus.Paprastai gėlo vandens pH gali būti mažesnis nei sūraus. Jei būtina, tiekiamą vandenį reikėtų neutralizuoti.

2.2.5. D r u s k i n g uma s

Žuvų druskingumo poreikis priklauso nuo to, kokia žuvis yra pagal kilmę arba pagal prisitaikymą – jūrinė argėlavandenė. Kai kurios rūšys pakenčia labai įvairų druskingumą. Kitos įvairiai pakenčia druskingumą skirtingaisgyvenimo tarpsniais. Druskingumą reikėtų keisti laipsniškai.

2.3. Temperatūra

Reikėtų palaikyti konkrečiai žuvies rūšiai tinkamiausią temperatūrą, o bet kokius pakeitimus reikėtų darytilaipsniškai. Jei talpykloje palaikoma aukšta temperatūra, į vandenį gali reikėti papildomai tiekti deguonies.

L 197/86 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

153

2.4. Apšvietimas

Daugeliui žuvų ėdimui ir kitokiam elgesiui reikia šviesos. Žuvims reikėtų sudaryti kuo tinkamesnį fotoperiodą, nesdienos ir nakties ciklas veikia žuvų fiziologiją ir elgesį.

Daugelio rūšių žuvų nereikėtų laikyti ryškioje šviesoje, nors kai kurios tropinės rūšys gamtoje gyvena labairyškioje šviesoje. Atsižvelgiant į konkrečios rūšies poreikius, apšvietimą reikėtų prislopinti arba uždengtiakvariumą bei įrengti tinkamas vietas žuvims slėptis. Reikėtų kuo labiau vengti staigių apšvietimo pokyčių.

2.5. Triukšmas

Žuvys gali būti labai jautrios garsams, net labai silpniems. Eksperimentinėse patalpose turėtų būti kuo tyliau. Jeiįranga, pvz., elektros generatoriai arba filtravimo sistemos, kelia triukšmą ar vibraciją, ją reikėtų atskirti nuo žuvųlaikymo patalpų. Konkrečioje aplinkoje išaugintos žuvys prisitaiko prie joje esančių dirgiklių ir sutrinka jasperkėlus į nepažįstamą aplinką.

2.6. Signalizacijos sistemos

(Žr. Bendrojo skyriaus 2.6 dalį.)

3. Sveikata

3.1. Bendrosios nuostatos

Reikėtų deramai pasirūpinti eksperimentinių patalpų higiena. Žuvų sveikata glaudžiai susijusi su aplinkos irlaikymo sąlygomis. Dauguma ligų yra susijusios su stresu, kurį kelia šių sąlygų trūkumai, ir norint kontroliuotiligas ir sėkmingai išspręsti problemas, reikėtų visų pirma pasirūpinti laikymo sąlygomis. Žuvų sveikatos priežiūrabeveik visada yra susijusi su populiacijomis, ne su atskiromis žuvimis, todėl reikėtų parengti tam tikras kontrolėspriemones.

3.2. Higiena ir dezinfekavimas

Žuvų laikymo patalpas ir susijusius vamzdynus reikėtų valyti ir prireikus dezinfekuoti. Uždarų sistemų valymas irdezinfekavimas turėtų būti suderinamas su optimalių mikrobiologinių sąlygų palaikymu. Įrangą, pvz., tinklus,reikėtų dezinfekuoti prieš kiekvieną panaudojimą. Darbuotojai turėtų pasirūpinti kryžminio žuvų talpyklųužteršimo profilaktika.

3.3. Karantinas

Įsigytas žuvis, tiek iš ūkių, tiek pagautas laisvėje, reikėtų tinkamą laiką laikyti karantine, kuo labiau atskiriant jasnuo kitų žuvų. Per karantiną jas reikėtų atidžiai stebėti ir, atsiradus bet kokioms sveikatos problemoms, žuvisreikėtų gydyti arba visas žuvis numarinti. Ūkyje užaugintas žuvis reikėtų pirkti iš patikimų tiekėjų ir, jei įmanoma,jų sveikatos būklė turėtų būti patikrinta.

4. Laikymas, aplinkos gerinimas ir priežiūra

4.1. Laikymas

Žuvų elgesį veikia laikomų žuvų tankumas, todėl reikėtų atsižvelgti į žuvų būriavimosi arba teritorinio elgesiogalimybes. Žuvų tankumą reikėtų nustatyti pagal bendrus žuvų poreikius, susijusius su aplinkos sąlygomis,sveikata ir gerove. Žuvims skirto vandens tūrio turėtų užtekti, kad jos galėtų normaliai plaukioti. Reikėtų imtispriemonių žuvų tarpusavio agresyvumui sumažinti, nepakenkiant jų gerovei. Tinkamas konkrečios rūšies laikomųžuvų tankumas priklauso nuo vandens srauto ir srovės, vandens kokybės, žuvų dydžio, sveikatos ir šėrimometodų. Iš esmės grupės turėtų būti sudarytos iš vienodo dydžio žuvų, kad būtų kuo mažiau sužeidimų arkanibalizmo pavojų.

4.2. Aplinkos gerinimas

Kai kurių rūšių aplinką gali reikėti tinkamai pagerinti, stengiantis atsižvelgti į jų elgesio savybes, pvz., dauginimosiarba medžioklės. Pvz., lūpuočiams galima įrengti slėptuves, o kai kurioms plekšnėms duoti substrato, geriausia

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/87

154

smėlio. Reikia pasirūpinti, kad gerinant aplinką nepablogėtų vandens kokybė, tačiau tai neturėtų sutrukdyti imtistinkamų priemonių žuvų gerovei padidinti.

4.3. Talpyklos

4.3.1. Žu vų l a i k ymo p a t a l p o s

Žuvis galima laikyti specialiuose pastatuose, lauke (t. y. sausumoje) įrengtose talpyklose arba vandens telkiniuoseįrengtose talpyklose. Reikėtų riboti galimybes kam nors patekti į tokias talpyklas, kai tai patogu, ir jas reikėtųįrengti taip, kad žuvys būtų kuo mažiau trikdomos ir kad būtų galima palaikyti tinkamas aplinkos sąlygas.

4.3.2. S a u s umo j e į r e n g t o s t a l py k l o s

Talpyklos turėtų būti pastatytos iš netoksiškų, patvarių ir lygaus vidinio paviršiaus medžiagų, kad žuvysneįsibrėžtų. Talpyklose turėtų tilpti reikiamas žuvų ir vandens kiekis. Talpyklų forma turėtų atitikti konkrečioseksperimentams naudojamos žuvies rūšies elgesio poreikius ir pomėgius, pvz., lašišines žuvis tinkamiausia laikytiapvaliose talpyklose. Talpyklos turėtų būti suprojektuotos taip, kad žuvys iš jų neištrūktų. Jei įmanoma, talpyklosturėtų valytis savaime, kad būtų paprasčiau pašalinti atliekas ir pašarų perteklių.

4.3.3. Va n d e n s t e l k i n i u o s e į r e n g t o s t a l py k l o s

Žuvis, ypač jūrinių rūšių, galima laikyti didelėse plūduriuojančiose talpyklose. Talpyklos matmenys ir gylis turėtųsudaryti žuvims sąlygas aktyviai plaukioti ir būriuotis. Tinklelio akučių dydis turėtų leisti vandeniui cirkuliuoti, betneleisti žuvims ištrūkti iš talpyklos. Talpyklos turėtų būti suprojektuotos taip, kad žuvys būtų kuo labiauapsaugotos nuo plėšrūnų. Talpyklas reikėtų įrengti taip, kad potvyniai ir atoslūgiai arba tekantis vanduonepakeistų jų formos ir žuvys jose neįstrigtų.

4.4. Šėrimas

Žuvis galima šerti dirbtiniu pašaru arba šviežiu ir (arba) šaldytu natūraliu pašaru. Rekomenduojama šerti dirbtiniupašaru, jei jis atitinka rūšies mitybos poreikius ir žuvys jį ėda. Kai kurių rūšių žuvys neėda dirbtinių pašarų; kitos jųneėda per tam tikrus gyvenimo tarpsnius. Dirbtiniai pašarai mažiau veikia vandens kokybę.

Žuvis svarbu šerti tinkama sparta ir dažnumu, be to, maisto poreikis priklauso nuo temperatūros, dydžio irsubrendimo bei kitų veiksnių. Kadangi aukšta temperatūra pagreitina medžiagų apykaitą, žuvis taip pat reikėtųgausiau šerti. Žuvis ne visada būtina šerti kasdien. Norint užtikrinti tinkamą šėrimą, labai svarbu, kaip pateikiamipašarai. Reikėtų atsižvelgti į tai, kiek kartų per dieną žuvys šeriamos, į jų amžių, vandens temperatūrą ir granulėsar maisto gabalėlio dydį. Šėrimo tvarka, pašarų skanumas ir pateikimas turėtų užtikrinti, kad visos žuvys gautųpakankamai pašarų. Žuvų lervų šėrimui reikėtų skirti ypač daug dėmesio, ypač jei gyvas pašaras keičiamasdirbtiniu.

4.5. Talpyklų valymas

Iš visų talpyklų reikėtų šalinti žuvų atliekas ar nesuėstus pašarus. Kitaip jie kaupsis ir blogins vandens kokybę ir,žinoma, žuvų sveikatą. Kad talpyklos būtų mažiau teršiamos ir sumažėtų vandens kaita, talpyklas reikėtų nuolatapdoroti ir valyti. Reikėtų užtikrinti, kad talpyklos nebūtų plaunamos panaudotu vandeniu, kuris gali užterštitalpyklos vandenį ir padidinti infekcijų pavojų. Jei talpyklos nesivalo savaime, atliekas reikėtų prireikus išsiurbti,paprastai iš karto po šėrimo. Talpyklos sienas ir dugną reikėtų nuolat valyti, kad ant jų nesikauptų dumblių irkitokių liekanų. Reikėtų pasirūpinti, kad per valymą žuvys patirtų kuo mažiau streso.

4.6. Elgesys su gyvūnais

Su žuvimis atliekami veiksmas gali kelti joms stiprų stresą, todėl reikėtų kuo mažiau jas trikdyti. Paprastai žuvisreikėtų pagauti tinklais iš įprastos talpyklos ir, prieš atliekant procedūras, palaikyti apmarintas mažesnėjetalpykloje. Žuvis reikėtų kuo trumpiau laikyti apmarintas ir perkelti į švarų deguonies prisotintą vandenį, kad josgalėtų atsigauti. Per visą procedūrą reikėtų palaikyti tinkamą anestetikų koncentraciją.

Gaudant žuvis, reikėtų naudoti tinkamo pavidalo ir akučių dydžio tinklus. Nereikėtų naudoti megztų tinklų. Priešnaudojimą tinklus reikėtų dezinfekuoti ir praskalauti švariame vandenyje.

L 197/88 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 2007 7 30

155

Iš vandens ištrauktas žuvus reikėtų imti šlapiomis pirštinėmis arba rankomis ir padėti ant drėgno paviršiaus, kadnenubyrėtų žvynai ir neatitrūktų gleivės. Ypač atsargiai reikėtų rinktis priežiūros būdus, kad būtų išvengta žuvųdehidratacijos, dusimo ir kitų sužeidimų.

4.7. Humaniškas numarinimas

Daugumą žuvų reikėtų numarinti vienu iš nurodytų būdų:

— pernelyg didele anestetikų doze, naudojant tinkamą medžiagą ir būdą, pritaikytą konkrečiam dydžiui irrūšiai. Kai žuvys marinamos panardinant, jas reikėtų palikti anestetikų tirpale mažiausiai penkias minutespo to, kai jų žiaunos nustoja judėti ir (arba) nebepasireiškia vestibulookuliarinis refleksas (VOR), arba

— smegenų kontūzija, sutrenkiant žuvies kaukolę.

Nugaišimą reikėtų patvirtinti, pvz., fiziškai sunaikinant smegenis arba nuleidžiant kraują.

4.8. Įrašai

Reikėtų nuolat registruoti tinkamus vandens kokybės parametrus.

4.9. Identifikavimas

Ne visada būtina ar įmanoma atskirai identifikuoti visas laikomas žuvis.

Jeigu identifikavimo reikmėms žuvis būtina ženklinti, neskausmingiausiu ženklinimo metodu laikoma poodinėdažų injekcija. Prieš pasirenkant skausmingesnius metodus, pvz., pelekų karpymą ar ženklinimą pasyviaisiaisintegruotais siųstuvais imtuvais (angl. Passive Integrated Transponder, PIT), nereikėtų taikyti mechaninio ženklinimo,išskyrus tuos atvejus, kai jokie kiti metodai netinka.

Paprastai ženklinant žuvis reikėtų taikyti anesteziją, kad būtų lengviau jas suvaldyti ir sumažėtų sužeidimų,mirtingumo ir streso pavojus.

5. Vežimas

Prieš vežimą žuvų kurį laiką nereikėtų šerti, kad jų žarnos išsivalytų ir vežimo sistema būtų mažiau teršiamaišmatomis. Reikėtų pasirūpinti, kad gaudomos, kraunamos, vežamos ir iškraunamos žuvys nepatirtų sužeidimų irstreso. Reikėtų vengti staigių temperatūros pokyčių ir hipoksijos laikotarpių bei užtikrinti, kad dėl žuvų išmatųneprastėtų vandens kokybė.

2007 7 30 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys L 197/89

156