Ozonas 48 – Gyvi namai

1

Ekologiškas kultūros gidas

NR48

IŠŠŪKISSTATYBOMSNAMUS UŽSIAUGINSIME!

KALBOS POKYČIAI

KAFE 2013:

NETIKĖTOS NEMUNO TARŠOS VIETOS

LAIMINGŲ NAMŲf()RMULĖ

MEDIS STATYBOJE

EUROPOJE NELIKO GAMTOS

EKO-PRIEGLOBSTIS NUO MIESTO ĮPROČIŲ LAIKAS NUSIŠYPSOTI

www.ozonas.lt

Paremk „Ozoną“. Skirk 2% pajamų mokesčio sumos

MIESTO DARŽAS -KIEKVIENAM

PAGALBA VAIKUI - GAMTOS TERAPIJA

ARCHITEKTŪROS MENOPROVERŽIS LIETUVOJE

MĄSTYMO POKYČIAI → →

:

TEMA

4 Mąstymo pokyčiai neatsiejami nuo kalbos pokyčių

8 Iššūkis modernioms statyboms

ERDVĖS

12 Europoje neliko gamtos tiesiogine to žodžio prasme

TEMA

16 KAFe 2013: architektūros meno proveržis Lietuvoje

GAMTA

19 Netikėtos Nemuno taršos vietos

ŽMOGUS

22 Laimingų namų formulė: nenorėk daugiau, nei tau iš tiesų reikia

GYVENVIETĖS

28 Eko-prieglobstis nuo vartotojiškų miesto įpročių

ŽALIASIS GIDAS

32 Medis statyboje: sausas braška, žalias lūžta?

SVEIKATA

36 Laikas nusišypsoti

ŽALIOJI INICIATYVA

40 Miesto daržas - kiekvienam

44 Veiksminga pagalbos priemonė vaikui – gamtos terapija

Kviečiame prisijungti prie „Ozono“ platinimo tinklo. Teirautis [email protected], mob. tel. 8 679 18885. „Ozonas“ yra nepriklausomas ir nešališkas leidinys, kuris partnerių ir rėmėjų dėka yra leidžiamas ir platinamas nemokamai nuo 2006 m.

PARTNERIAI IR RĖMĖJAI

Vyriausioji redaktorėLina Bakšytė([email protected])Straipsnių autoriaiKristina SagaidakLoreta PuskunigėIlona VelžytėJūratė JanavičienėKristina LymantaitėEleonora RiepšaitėLina Gedvilienė

Kalbos kultūraDagnė PakalniškytėDizaineris, viršelio autoriusAlgimantas Bakšys(baksys.lt)Eko projektų koordinatorėsIeva Malaiškaitė([email protected])Giedrė Kisielė([email protected])

LeidėjasVšĮ „RŪPI“DirektoriusAurimas Stabingis[[email protected]]KorespondencijaiLatvių g. 64A-10LT-08113, VilniusSpaudaUAB „Druka“. Spaustuvė turi

EMAS, ISO9001 ir ISO14001 sertifikatą bei Lietuvosspaustuvininkų asociaci-jos suteiktą Žaliausios spaustuvės Lietuvoje sertifikatą. Leidinys atspaus-dintas ant knyginio popie-riaus (Holmen Book).

Tiražas iki 10 000 vnt.Leidžiamas nuo 2006 m.

ISSN 1822-6191

Redaktorės žodis

Geometrinė miesto tvarka paveikė šiandienos žmogaus gyvenamąją erdvę, kuri statybų bumo metu virto nauja skruzdėlynų sistema. Mes saugo-mės visų gamtos „šabakštynų“ ir medžius bei kūgio formos krūmus dėliojame taip, kad nepažeistume taisyklingos geometrinės sistemos. Laukinė gamta, kadaise supusi protėvių sodybas, tapo svetima civi-lizuotam žmogui. Ar užsisklendę savo betoniniuo-se skruzdėlynuose netapome gamtos ir, žinoma, savęs griovėjais?

Uždarome buto duris, atidarome biuro duris, uždarome biuro duris, atidarome buto duris. Gy-vendami tokiu monotonišku ritmu nė nepajun-tame, kad gyvename įkalinti. Gyvenamoji erdvė gali skatinti ir įkvėpti bei atvirkščiai – slėgti; ji gali užpildyti mūsų sielą arba iššaukti vidinę tuštumą. Žmogaus gyvenimas telpa į buto ar net vieno kam-bario dydžio erdvę. Tuomet jis nebegyvena, jis gali tik būti it koks daiktas. Svetimas sau, bijantis savo aplinkos – būdingas jausmas mikrorajono gyven-tojui.

Ieškodami išeities šią situaciją pakeisti, mes ne-priešinsime miesto ir kaimo, neskatinsime keltis į vienkiemį ar laukinę gamtą: jeigu visi ten skubėtų įsikurti, nepaliestam gamtos plotui grėstų miesto likimas. Šiame numeryje ieškosime GYVYBĖS. Jos ieškosime ten, kur esame dabar: žengsime miesto gatvėmis, pakelsime akis į daugiaaukščių viršūnes, galiausiai praversime savo namų duris. Juk mus visą laiką supa ji – gyvoji gamta, nenuilstamai besi-skverbianti su visais piktžolių žiedais...

Ieškodami artumo su tuo, kas gyva, kursime tvaraus kraštovaizdžio bei ateities namų vizijas, o pravėrę „gyvų namų“ duris, atsigręšime į vaikystės įspūdžius ir galbūt čia atrasime formulę, leidžiančią žmogui išlikti gamtoje.

Tad ženkime grindiniu, kurį jau ardo žolyno stiebas. Nebylus gyvasis protestuojas, laužantis as-falto luitus, jau greitai pralauš ir šiandienos žmo-gaus sąmonę.

Atverkime supančias erdves ir tapkime gyvų namų dalimi!

Lina BakšytėVyriausia redaktorė

[email protected] komanda atvira visiems! Norintys tapti jos dalimi gali kreiptis [email protected]*

K raštotvarkos architektūros specialistai – tai lyg taikdariai, ieškantys suta-rimo tarp gamtos apsaugos ir žmogaus poreikio kurti savo aplinką. Nors žmogaus – gamtos užkariautojo – laikas, rodosi, baigiasi, tačiau santykis

su aplinka išlieka aktualiausia žmonijos problema. Sudėję ginklus mes klaidžio-jame, kurdami žaliuosius judėjimus ir bandome atrasti santarvės su gamta kelią, tuo pačiu mes pasiduodame plūstančiai urbanizacijos bangai, patyliukais plėsdami miestų teritorijų ribas. Kaip pasiekti santarvę su gamta, kuri, ją pamiršus, primena mums apie save, visa savo jėga užliedama potvynio vandeniu miestų gatves ar svi-lindama karšta saule namų stogus? Šis pokalbis – tai svarstymas, kaip įgyvendinti kraštotvarkos pokyčius, siekiant darnaus vystymosi mūsų aplinkoje.

Mąstymo pokyčiai neatsiejami nuo kalbos pokyčių

4TEMA

KRISTINASAGAIDAK

Darnus vystymasis – tai bandymas atsižvelgti į aplinką, kuriant joje ką nors naujo. Apie tai kalbamės su doc. dr. Indre Gražulevičiūte-Vileniške iš Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros.

Kalbant apie gamtą mieste, ar sutiktumėte su tuo, kad Lietuvos miestų gamta yra daugelio Eu-ropos miestų siekiamybė?

Daugelis Pietų Europos gyventojų ar atvykėlių iš kitų valstybių, kurios negali pasigirti vešlia au-galija ar turi kitokias miestų planavimo tradicijas, stebisi žaliais Lietuvos miestais. Iš tiesų, unikali Lietuvos miestų gamtinė aplinka yra didelis turtas tiek ekologiniu, tiek estetiniu požiūriu. Pavasarį, sužaliavus medžiams ir krūmams, net ir patys ny-kiausi sovietinio laikotarpio daugiabučių kvartalai ar pramonės rajonai tampa patrauklesni akiai.

Vis dėlto atviri apželdinti plotai miesto teritori-jose ir mažo tankumo užstatymas, kai didelė dalis tarp pastatų apželdinama, turi ir teigiamų, ir nei-giamų pusių. Didelė Lietuvos miestų teritorijų dalis buvo užstatyta būtent taip – remiantis Le Corbusier ir kitų modernistų propaguotais ir vėliau visuotine norma tapusiais laisvo planavimo ir griežto funk-cijų atskyrimo principais. Deja, realybėje utopinės modernistų idėjos turėjo ne tik teigiamų, bet ir nei-giamų pasekmių: žali plotai tarp pastatų menkai naudojami, tokios miesto teritorijos stokoja gyvy-bingumo, savitumo, yra estetiškai nepatrauklios. Vertas paminėti garsiosios amerikiečių urbanistės J. Jacobs požiūris į miestų vidinių teritorijų želdynų socialinį ir ekologinį vaidmenį. Jos teigimu, parkai ir parkų tipo žaliosios erdvės užstatytoje aplinkoje planuotojų ir tyrinėtojų dažnai vaizduojamos kaip socialinė, ekonominė ir ekologinė gėrybė, suteikia-ma gyvenamajam rajonui ar miesto centrui.

Tuo tarpu reali situacija yra priešinga – būtent sėkmingam parkų gyvavimui būtinas juos supan-čios užstatytos aplinkos socialinis ir ekonominis gyvybingumas. J. Jacobs teigimu, ekologinis mies-tų želdynų vaidmuo daugeliu atvejų yra perdėtas. Kaip pavyzdį ji pateikia Los Andželo miestą (JAV), kuriame yra daugybė atvirų erdvių, tačiau jis nuo automobilių keliamos taršos kenčia labiau nei bet kuris kitas JAV miestas. Modernistinio suplanavi-mo didelėse teritorijose, išsidriekusiose nuo auto-mobilių priklausomuose miestuose, atviros erdvės skatina taršą, o ne ją mažina.

Lietuvos urbanistai D. Bardauskienė ir M. Pa-kalnis kalba apie „žaliąją urbanistiką“ ir „rudąją urbanistiką“, „žaliąja urbanistika“ vadindami mies-to plėtrą į gamtines teritorijas, o „rudąja“ – miestų užstatymo tankinimą, nenaudojamų, apleistų teri-torijų antrinį panaudojimą.

Reikia pripažinti, kad darnaus vystymosi po-žiūriu ateities urbanistika Lietuvoje, kur gyventojų skaičius nuolat mažėja, turėtų būti „rudoji“. Taigi, turime ir kuo pasigirti, ir dėl ko sunerimti.

Jei žiūrėtume iš laiko perspektyvos, kaip natū-rali gamtinė aplinka miesto erdvėse buvo vertina-ma anksčiau ir kaip – šiandien?

Palyginus su šiandieniniais, praeityje miestai buvo nedideli ir kompaktiški. Sodų prabanga buvo skirta tik aukščiausiems visuomenės sluoksniams, tačiau dėl miestų dydžio, jų plėtrą ribojančių veiks-nių, ir dėl to, kad juose gyveno santykinai nedidelė visų gyventojų dalis, miestų apželdinimui ir gamtos elementams juose nebuvo skiriama daug dėmesio.

Želdiniai ir atviros erdvės mieste imtos vertinti įsibėgėjus pramonės revoliucijai ir išaugus mies-tams, kuomet didžioji industrinių valstybių gyven-tojų dalis tapo miestiečiais, miestai buvo perpildyti, o gyvenimo sąlygos juose buvo nesveikos. Kaip tik tada susirūpinta žaliosiomis viešosiomis erdvėmis mieste, miestų apželdinimu, gimė miesto-sodo koncepcija.

Šiandien gamta miestuose vertinama kur kas labiau nei praeityje. Miestų teritorijos išsiplėtė, iš jų žmogus negali lengvai, kada panorėjęs, ištrūkti į gamtinę aplinką, vis labiau įsisąmoninama ekolo-ginė ir estetinė želdinių reikšmė. Prognozuojama, kad 2045 m. Žemėje gali gyventi nuo 9 iki 14 mlrd. žmonių, o 2050 m. miestuose gyvens 75 proc. Že-mės gyventojų. Žvelgiant į šiuos skaičius, galima prognozuoti, kad žaliųjų plotų reikšmė miestuose tik didės. Kraštutinis šios reikšmės nesuvokimo pavyzdys – daugiamilijoninis Meksiko miestas, ku-riame želdynai sudaro tik 6 proc. miesto teritorijos. Egzistuoja tokia miesto legenda, kad gyvenimo šia-me mieste žala sveikatai yra tokia pat, kaip surū-kant 40 cigarečių per dieną.

O ar įmanoma suderinti urbanistinę estetiką ir miestietišką tvarką su natūraliai besivystančios gamtos kraštovaizdžiu?

Dalis aplinkosaugos ir ekologinės gyvensenos entuziastų laikosi nuomonės, kad visos ekologinės inovacijos turi būti aiškiai matomos architektūroje, miestų aplinkoje ir kraštovaizdyje; kad, priešingai negu įprastinių aplinkai kenkiančių technologi-jų, naujųjų įrenginių, pavyzdžiui, saulės elementų, vėjo elektrinių, nereikia maskuoti. Jie turi būti matomi, nes atspindi požiūrių pokyčius ir skatina pasididžiavimą, o ne kaltės jausmą.

Kiti kalba apie iš būtinybės stabdyti ar lėtin-ti klimato pokyčius kylančią „būtinybės estetiką“: aplinkosauginio švietimo pagalba atskleisti pro-fesionalams ir visuomenei natūralios gamtinės aplinkos – pelkių, neįžengiamų miškų, brūzgynų, žmogaus apleistų teritorijų, kurias palaipsniui pasi-glemžia augalija – grožį.

5 TEMA

Rūtos Staniulytės nuotr.

Ekologiškos kultūros gidas www.ozonas.lt

Visgi, tiek pramoninė naujųjų ekologinės ener-getikos įrenginių, tiek natūraliai be žmogaus įsi-kišimo besiplėtojančių ekosistemų estetika, ypač miesto aplinkoje, ne visų buvo priimta teigiamai. Pavyzdžiui, buvo baiminamasi, kad laukiniai vieti-nių medžių ir krūmų „šabakštynai“ mieste paska-tins asocialų elgesį.

Amerikos kraštovaizdžio architektūros profeso-rė J. Nassauer teigia, kad daugelis natūralių ekosis-temų neatitinka visuomenėje nusistovėjusių esteti-kos normų. Ji siūlo savotišką ekologijos ir estetikos sąjungą, taikliai pavadintą „netvarkingos ekosis-temos tvarkinguose rėmuose“ (angliškai – „messy ecosystems within orderly frames“): ekologiją rei-kia „išversti“ į kultūros kalbą – suteikti natūralioms ekosistemoms aiškius, taisyklingus, lengvai suvo-kiamus kontūrus, parodyti, kad tokia aplinka yra verta dėmesio, kad iš pirmo žvilgsnio netvarkin-gas kraštovaizdis yra tam tikros tvarkos dalis, kad jis yra sąmoningai sumanytas. Pasak jos, žaliosios erdvės gyvenamosiose teritorijose turi tarnauti ir kaip ekosistemos, ir kaip bendravimo erdvės.

Ar iš esmės yra įmanomas darnus vystymasis ekologine prasme? Ir ar jis įmanomas šiuolaikinės vartojimo kultūros fone? O jei įmanomas, kokiais keliais reikėtų eiti?

Tikras ekologinis mąstymas ir juo paremta gy-vensena darnoje su gamta vartotojiškos visuome-nės sąlygomis nėra įmanomi. Darnaus vystymosi ekologine prasme įgyvendinimui reikšminga ne tik ir ne tiek technologinė pažanga, kiek mąstymo ir požiūrių kaita. Cituojant T. Kuhn, galima sakyti, kad reikalingas paradigmos – mąstymo krypties – pokytis. Žmonijos ir mokslo istorijoje galima įžvelgti daugybę tokių pokyčių.

Mąstymo pokyčiai neatsiejami nuo kalbos po-kyčių. Kad ir sąvoka „sustainable development“, kuri į lietuvių kalbą yra verčiama kaip „darnus vys-tymasis“. Tai yra oksimoronas – iš dviejų priešta-raujančių savo prasmėmis terminų sudaryta figūra, mat žodis „sustainable“ rodo į esamos situacijos išlaikymą, o „development“ – į kaitą. Kiti oksimo-ronų pavyzdžiai – sistemiškas chaosas, atsitiktinė tvarka, plastikinė stiklinė, atvira paslaptis. Kaip matome, oksimoronai, nors iš pirmo žvilgsnio at-rodo patys sau prieštaraujantys, nėra nieko nereiš-kiantys žodžių dariniai.

Aplinkosauginio požiūrio propaguotojai laikosi nuomonės, kad, norint keisti žmonių mąstyseną ir visuomenės nuostatas, reikia kurti naujas sąvokas. Viena tokių ir yra „darnusis vystymasis“, kaip tiki-masi, ženklinantis naują visuomenės raidos posūkį.

Kaip manote, ar Lietuvoje, formuojant krašto-vaizdį, t. y. planuojant statybinę ar kitokią plėtros veiklą, yra atsižvelgiama į darnaus vystymosi as-pektą?

Teorinėje plotmėje kraštovaizdžiui ir darniai jo raidai Lietuvoje skiriama daug dėmesio. Krašto-vaizdžio tyrimai Lietuvos mokslo ir studijų institu-cijose turi gilias tradicijas, jie vykdyti sovietmečiu, vykdomi ir dabar. Egzistuoja netgi Lietuvos Respu-blikos kraštovaizdžio politika, parengtas jos kryp-čių aprašas.

Deja, praktikoje viskas kitaip. Pavyzdžiui, Lie-tuvos gyventojų skaičius mažėja, o didžiųjų šalies miestų užstatytos teritorijos plečiasi. Taigi, mies-tų plėtra reguliuojama remiantis laisvosios rinkos principais ir nekilnojamojo turto vystytojų intere-sais, o miestų bendrieji planai dažnai juos tik fik-suoja ir atspindi.

TEMA

Unikali Lietuvos miestų

gamtinė aplinka yra didelis turtas

tiek ekologiniu, tiek estetiniu

požiūriu.

6

Kristinos Sagaidak nuotr.

Kitas kraštutinumas – nepamatuoti draudimai. Su šia problema susiduriama saugomose šalies te-ritorijose, kur, norint išsaugoti vertingą gamtinį ar kultūrinį kraštovaizdį, itin ribojamos įvairios vei-klos ir esamų statinių pakeitimai. Paradoksalu, bet stebėjimai rodo, kad nekilnojamasis kultūros pa-veldas saugomose teritorijose dėl tokios politikos sparčiai nyksta.

Visgi, teigiami pavyzdžiai įkvepia, tad pateiki-te darnaus vystymosi pavyzdžių užsienyje ir Lie-tuvoje.

Įgyvendinti darnios ar ekologiškos architektū-ros pavyzdžiai ir parengti projektai negali būti ver-tinami vienareikšmiškai. Kol kas tai nauja kūrybos sritis. Jos poveikis žmogaus gyvenamajai aplinkai bus matyti ateityje. Žvelgiant į bandymus darnaus vystymosi idėjas pritaikyti architektūroje ir miestų teritorijų tvarkyme, galime išskirti utopines idėjas (grandioziniai, į tolimą ateitį orientuoti, sunkiai įgyvendinami projektai, tokie kaip plaukiojantys ar kabantys miestai), unikalius, eksperimentinius ar parodomuosius objektus (dažnai tai aukštųjų tech-nologijų kūriniai, reikalaujantys ypač daug lėšų ir ekonominiu požiūriu niekada neatsipirksiantys, skirti ekologiniam požiūriui į gyvenamąją aplin-ką propaguoti) ir realios, ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu pateisinamos iniciatyvos (to-kie objektai paprastai nebūna prikimšti naujausių technologijų, jų estetinė išraiška taip pat labai įvai-ri, naudojamos vietinės ar perdirbtos medžiagos, tradicinės technologijos).

Visų šių kategorijų architektūros pavyzdžių galima pamatyti architekto, skulptoriaus ir archi-tektūros teoretiko James Wines knygoje „Žalioji architektūra“ („Green Architecture“). Kaip įdomus ir diskutuotinas ekologinių ir darnaus vystymosi idėjų įgyvendinimo miesto aplinkoje pavyzdys pa-minėtinas dabar įgyvendinamas Bradfordo (mies-tas centrinėje Anglijoje) centro atgaivinimo planas. Plano sprendiniuose galima pamatyti miesto cen-trinėje dalyje siūlomą įrengti pelkę, pliažą, atkurti natūralias upelių vagas. Visgi sprendiniai atiduo-da duoklę ir mūsų vartotojiško laikmečio dvasiai: vienas pagrindinių plano aprašyme deklaruoja-mų tikslų – „išskirtinė apsipirkinėjimo patirtis“ („Differentiated shopping experience“)...

Kalbant apie ekologinę architektūrą Lietuvo-je, paminėtinos pavienių žmonių iniciatyvos kurti ekologišką būstą ir aplinką. Tai ir vadinamieji šiau-diniai namai, ir plastiškų formų molio ir šiaudų mišinio pastatai, apželdinti pastatų stogai. Džiugu, kad kuriasi ekologišką statybą propaguojančios asociacijos, atsiranda vis daugiau aktualios literatū-ros lietuvių kalba.

O kokios verslininkų reakcijos? Ar į tai žiūrima kaip į kliūtį ir pinigų švaistymą, ar kaip į sąmo-ningą mėginimą atstatyti pusiausvyrą? O gal kaip į patrauklią, gerai „parduodamą“ idėją?

Pačiose įvairiausiose prekybos srityse šiandien galime pamatyti prekių ir rasti paslaugų, pažymėtų žodeliais „eko“, „bio“, „ekologiškas“, „žalias“. Iš tiesų verslininkai žmonijos susirūpinimą aplinka ir atei-ties kartų gerove geba paversti puikia marketingo strategija. Kalbant apie aprangos madą, netgi atsi-rado toks posakis: „žalia – tai naujoji juoda“ (tu-rint galvoje juodą spalvą, kuri niekuomet neišeina iš mados).

Nors „žalieji“ produktai ir paslaugos sulaukia daug skeptiškų vertinimų, esą bandoma parduoti tą patį, tik brangiau, tačiau atsiranda ir daug entuzias-tingų, aplinkos apsaugai ir naujoms tendencijoms neabejingų vartotojų. Tokių ypač daug tarp jaunų sėkmingų miestuose dirbančių profesionalų, vadi-namųjų „yuppie“ („young urban professional“), ne-kantraujančių išbandyti visas naujoves. Šie žmonės masiškai persėda į nedidelius ekologiškus automo-bilius, renkasi vietoje užaugintus maisto produktus, natūralių pluoštų aprangą. Gal ir neturėtų būti keis-ta, kad vartotojiškoje visuomenėje ekologija bando ateiti per vartojimą.

Šiaip ar taip, kur kas geriau, kai madinga yra aplinkosauga ir natūralumas, o ne sintetika ir be-saikis švaistymas. Belieka tikėtis, kad šį posūkį rinkose skatina ir pačių verslininkų ekologinis są-moningumas, o „žalieji“ produktai ir paslaugos pa-teisins savo pavadinimus.

TEMA7

RūtosStaniulytės nuotr.

Iššūkis modernioms statyboms: ateityje namus užsiauginsime!

P asaulyje gausėja organinės architektūros pasekėjų, besidominčių gamtos for-momis ir struktūromis, atsiranda pastatų imituojančių gyvuosius organiz-mus bei augaliją. Tam pagrindą davė dar 1960 m. JAV susikūrusi nauja moks-

lo šaka bionika, tirianti organizmų ir gyvybės veiklos principus, tinkamus taikyti technikoje bei statyboje. Nors šią idėją dar seniau buvo iškėlęs Leonardo da Vinči, tačiau ji šiandien grįžta spręsdama naujus žmonijos iššūkius – į gamtą žvelgiama siekiant apsaugoti gyvąją aplinką, su kuria glaudžiai susijęs ir žmogaus likimas. Šiuo metu vienas įdomiausių šios krypties atstovų, pristatančių tvarios organinės ateities architektūros vizijas yra jaunas JAV architektas Mišelis Joachimas (Michell Joachim) metantis iššūkį net ir pačioms moderniausioms statyboms: jo manymu, ateityje galėsime patys užsiauginti namus, o jų užauginimas truks maždaug septy-nerius metus!

XXI a. architektai vis dažniau atsigręžia į gamtos

reiškinius kurdami ateities architektūros idėjas bei

ieškodami naujų sprendimų.

Iššūkis modernioms

statyboms Ateityje namus

užsiauginsime!

8TEMA


ATEITIES MIESTŲ VIZIONIERIUS

Mišelis Joachimas yra 39 metų architektūros profesorius iš Niujorko, daugiau-siai dėmesio skiriantis ekologijai. Jis teigia, kad tai – vienas svarbiausių klausimų šiandien. Rūpinimasis gamta turi būti prieinama visiems, o ekologiški produktai turėtų kainuoti mažiau nei esame įpratę mokėti. Žinoma, architektas nesiekia pa-keisti žmonių vertybinės sistemos, nes tai praktiškai neįmanoma, tačiau pasako jo, įmanoma pasiūlyti alternatyvų gyvenimo būdą, kuris būtų prieinamas visiems.

Architekto manymu, mes turime būti užtikrinti, kad ateityje turėtume pakan-kamai gamtinių išteklių, todėl privalome rūpintis ekologija. Mišelio Joachimo idėjose svarbiausia – gamtos išsaugojimas ir žmogaus įsiliejimas į ją, nes, kaip be-būtų, žmogus yra gyvojo pasaulio dalis, nors spartėjanti technologijų plėtra tarsi bando tai paneigti.

Mišelis Joachimas įkvėpimo bei idėjų semiasi iš prancūzų rašytojo, mokslinės fantastikos žanro pradininko Žiuli Verno, kurį vadina vienu svarbiausių teoretikų per pastaruosius 300 metų. Pasak jo: „Žiulis Vernas neduoda pažadų, tačiau siūlo

LORETAPUSKUNIGĖ

naujus galimus pasaulius“. Pats architektas neskel-bia, kad jo namų užauginimo idėja tikrai pasitvir-tins ir bus įgyvendinta visame pasaulyje, tačiau jis pristato šį projektą kaip vieną iš galimų ekologijos perspektyvų. Ateities miestas, jo manymu, ne pra-bangūs dangoraižiai, o būtent ekologiški namai, kurie užtikrina ne tik rūpinimąsi gamta, bet ir il-gaamžiškumą.

Mišelio Joachimo idėjos gavo daug pagyrų, ta-čiau nemažai ir pajuokos. Kaip bebūtų, jis patenka į 15 protingiausių Amerikos žmonių sąrašą, kurių klausytųsi pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezi-dentas.

EKOLOGIŠKO NAMO IDĖJA

Mišelio Joachimo inovatyvaus projekto esmė - ne statyti namus, o juos tiesiog užsiauginti. Šie namai – visiškai ekologiški, ir jų statyti nereikia: kompiuterine sistema sukuriamas namo projektas, naudojant CNC technologiją (computer numeri-cal control). Kompiuteriu suprojektuojamas namo modelis, ir nedelsiant galima užsiimti namo užau-ginimu.

Mišelis Joachimas remiasi Tomo Džefersono idėja: žmogus turi teisę į gamtą, tačiau turi su ja elgtis protingai. Žmogus gali gamtoje turėti buvei-nę ir tapti gamtos dalimi. „Augančio namo“ projek-to tikslas - išsaugoti ir apsaugoti gamtą, kuri mums teikia ne tik maistą, bet ir pastogę.

NAMO PROJEKTAS

„Augantis namas“ - tai vienai šeimai skirtas būstas, kurio pagrindas - augantys medžiai, užpil-dyti molio bei šiaudų kamšalu. Žmonės jau maž-daug 2500 metų įskiepija medžius tam, kad jie su-augtų. Įgyvendinant organinės architektūros viziją, medžiai būtų sukryžminami bei supinami taip, kad jų kamienai virstų tvirtu namo pagrindu. Medžiai būtų suauginami į vieną apytakos sistemą. Tokio namo pagrindui užauginti būtų naudojami ąžuolas ar guoba, kurie galėtų užtikrinti būsto ilgaamžiš-kumą. Namo išorėje būtų supinamos vynmedžių šakos, užtikrinančios tvirtą apsauginį sluoksnį. Vynmedžio tarpai būtų užpildyti dirvožemio „kiše-nėlėmis“, kuriose galėtų augti ir kiti augalai. Molio ir šiaudų užpildas izoliuoja ir stabdo drėgmę, todėl tokiame name šeimininkams nereikės rūpintis dėl per didelės drėgmės patalpose.

Ši idėja nėra visiškai nauja, jau seniau žmonės statėsi namus iš plaušiamolio (molio ir šiaudų mi-šinio), ir patirtis parodė, kad tai užtikrina ilgaam-žiškumą bei patvarumą. Pirminiame šio projekto plane numatomi trys miegamieji (vienas jų - an-trame aukšte!), vonia, atvira svetainė, virtuvė bei valgomasis. Šis namas bus šildomas saulės energija, todėl nereikės jaudintis dėl sąskaitų už šildymą.

Šio namo svarbiausias gyvavimo veiksnys - van-duo, transpiracijos principu cirkuliuojantis nuo ant stogo esančio kolektoriaus iki suvartojimo vietos. Vanduo drėkina žalumą, ir patenka į „Gyvąją maši-ną“ (Living Machine), kur vanduo filtruojamas nu-

9 TEMA

teka į tvenkinį, o vėliau cirkuliuoja atbuline tvarka. Taip užtikrinamas antrinis vandens panaudojimas: vanduo, ištekantis iš vandentiekio, panaudojamas antrą kartą žalumos drėkinimui.

Ateities name saulė žiemą skverbiasi į namus pro didelius pietinius langus, ir užtikrina šilu-mą namuose. Vasarą vyksta atvirkštinis procesas: namo stogas apsaugo nuo aukštos temperatūros kambariuose.

Šio projekto pagrindinis tikslas - gamtos puo-selėjimas, todėl viskas, ką išskiria šis namas, yra skirta sunaudojimui. Pavyzdžiui, pirminiu namo vystymosi laikotarpiu namo išorėje augtų vaisiai, kuriuos būtų galima valgyti, o rudenį krentantys lapai užtikrintų namui pakankamą organinių me-džiagų kiekį. Namo langai būtų pagaminti iš bio-plastiko, kad savo lanksčia forma galėtų prisitaikyti prie augančio namo.

PROJEKTO ĮGYVENDINIMAS

Tokių namų „statyba“ gali sukelti daug disku-sijų, nes jiems bus sunaudojama daugybė žaliavų, tačiau pasak jo kūrėjų, tai atsipirks nesuskaičiuo-jama galybe kartų. Medžiagos šio namo statyboms kainuoja tikrai pigiau nei plytos ar cementas, van-dentiekio ir apšvietimo įrengimas tikrai nekainuos daugiau nei įprastame name. Vis dėlto, su kai ku-riais keblumais gali tekti susidurti: visą namo gy-vavimo laikotarpį reikės tikrinti, ar nesiveisia pa-razitai, nes tai gali būti itin žalinga. Kitas dalykas - reikės prižiūrėti „Gyvąją Mašiną“, atnaujinti kai kuriuos namo elementus, pavyzdžiui, bioplastiko langus.

Šio namo užauginimas gali būti pasiektas mi-nimalia kaina, tačiau, pasak autorių, prireiks šiek tiek laiko, kad jis užaugtų ir įgautų reikiamą formą bei struktūrą. Šių namų realizaciją siekiama pradėti eksperimento forma. Numatoma, kad po to vyks atnaujinimo planai, kuriuose bus kuriama nauja namo architektūrinė forma – ryšys tarp žmonių bei gamtos taps neatsiejamu.

KRITIKA

Mišelis Joachimas tiki savo idėja ir yra įsitikinęs jos ateitimi. Viename savo pristatymų apie tvarią organinę architektūrą jis teigia, kodėl “Augantys namai” yra svarbūs: “Kam auginti namus? Todėl, kad galim. Šiuo metu Amerika išgyvena traumos būseną ir lengvėjimo požymių nematyti. Ir tam yra priežastis: turime MakŽmonių, MakMašinų, Ma-Namų. Ir aš kaip architektas turiu tam pasipriešinti.

(…) Pasakiška medžio buveinė derinasi su gamta. Ji yra natūrali gamta. Ji yra kraštovaizdis. Tokių namų galima “pastatyti” šimtą milijonų. Ir tai yra nuosta-bu, nes jie sugeria anglies dioksidą. Jie tobuli! Ga-lima apgyvendinti 100 milijonų šeimų ne tik prie-miesčiuose, nes tokie namai yra natūrali gamtos dalis. Įsivaizduokite augančią gyvenvietę – tai už-trunka nuo 7 iki 10 metų ir viskas yra ekologiška.”

Išnykus statybos aikštelėms galbūt atsirastų ir naujas požiūris į mus supančią aplinką, galbūt mes “augindami” namus, ne tik labiau tausotume gyvąją gamtą, tačiau ir pasijustume neatsiejama jos dali-mi?

Tuo tarpu į žmogaus norą tapti gamtos dalimi persikeliant į modernias ateities medžio buveines augalų specialistė Danielė Šležienė siūlo pažvelgti ir kritiškai, įvertinant tai, ką iš tiesų keistų jų atsira-dimas. Sparčiai augančios technologijos netolimoje ateityje leis žmogui įgyvendinti ne vieną pritren-kiantį projektą: “Gal, kaip Robert Zemeckis filme… Galėsime sumažėti ir patekti į svetimą kraujotakos sistemą ir, tūnodami, pvz. panteros ar ryklio akies tinklainėje jaustis esą džiunglių ar vandenynų val-dovais? Tačiau ar apsėdus dar ką nors gamtoje tap-sime artimesni jai ir pagaliau galėsime pasijausti esą teisėta gamtos dalis?” - klausia Danielė Šležienė.

Pasak jos, sužinojusi apie “Augnčio namo” pro-jektą, jai ši idėja pasirodė įdomi, tačiau niekaip “ne-lipo”. Ne galimos techninės problemos neramino, o visai kiti dalykai, kuriais specialistė sutiko pasida-linti:

“Neabejoju, kad šio projekto kūrėjai apsvars-tė visus dalykinius klausimus realistiškai ar kiek utopiškai, remdamiesi esamomis ar numatomo-mis technologijomis. Klausimas toks - ar žmogus pasijaus esąs arčiau gamtos, jei apsigyvens medyje? Pradėjau kalbėtis su žmonėmis. Kuo arčiau gamtos žmogus būdavo, tuo labiau jam ši medžio-namo idėja nepatiko. Štai šis dalykas man irgi pasirodė ypatingai įdomus. Yra toks posakis: žmogus prie meno. Ar mene? O mes kur, ir kame? Žmogus yra kažkur tarp smiltelės ir kalno – byloja rytiečių iš-mintis.

Taip, mes vieninteliai turime galimybę rinktis. Žmonija skiepija augalus jau seniai (šią nuodėmę turiu ir aš), ir tai yra vienas iš begalės būdų nau-dotis gamtos teikiamais gerumais, nusižiūrėtais stebint natūralius procesus. Šios žinios – iš gamtos neprieštarauja jai. Ir žmogus yra ne prie gamtos, o gamtoje, kokiame būste jis begyventų. Yra jos dalis, jos grandis. Gamtoje nėra nei piktžolių, nei kenkė-jų, būna tik sutrikusi pusiausvyra. Yra toks vabzdys

10TEMA


apsiuva (lot. Trichoptera), kurio lervytes vaikystėje gaudydavome ir apgyvendindavome trilitriniuose stiklainiuose. Priberdavome smulkučių stiklinių biserio karoliukų, spalvotų akmenėlių, smėlio ar pagaliukų. O jos statydavosi namelius iš bet ko, ką galėdavo ant savęs prisiklijuoti ir, pageidautina, pa-nešti. Žmonės juk elgiasi panašiai. Gerąja ir blogąja prasme...

Projekte kalbama apie kelis pagrindinius da-lykus - ekologiškumą, ekonomiškumą ir pagaliau neatsiejamu tapsiantį žmogaus ir gamtos ryšį bei pastarosios puoselėjimą. Gal vertėtų žmonijai in-vestuoti į savo vertybių perkainavimą? Tai tikrai būtų ekologiška ir ekonomiška.

Taigi, pasveikinsiu projektą, kuris ne žmogų įkels į medį, o medį padarys žmogaus gyvenimo dalimi.”

11 TEMA

Rolfas Dennemann: Europoje neliko gamtos tiesiogine to žodžio prasme

IŠVADOS

Atrodytų, technologijos vis žengia į priekį, tačiau staiga sustojame ir nusprendžiame grįžti prie to, nuo ko pradėjome – prie gamtos teikiamos pastogės. “Augančio namo” idėja žada visiškai aplinkai nekenksmingą būstą, kuriame gyvendamas žmogus gali pasijausti esantis arčiau gamtos.

Sunku pasakyti, ar šis projektas greitai pasiektų Lie-tuvą ir ar ši idėja prigytų. Viena vertus, Mišelio Joachimo idėja atrodo patraukliai: gyventume aplinkai nekenks-minguose namuose, rūpintumėmės gamta, ir tuo pačiu sutaupytume, tačiau, kita vertus, ar tikrai būtume arčiau gyvojo pasaulio, jei gyventumėme savo pačių užaugintuo-se namuose? Šis klausimas lieka atviras.

Vis dėlto, rūpinimąsi ekologija kiekvienas asmuo tu-rėtų suprasti ne kaip mados klyksmą, bet kaip pareigos šauksmą. Galvojant apie ateities perspektyvas, iš tiesų api-ma siaubas: ką mes padarėme, ką darome, ir kokią žalą dar padarysime? Mišelio Joachimo idėja – perspektyvi idėja, siūlanti alternatyvų gyvenimo būdą, kuris padėtų apsau-goti gamtą nuo mūsų, vartotojiškos visuomenės, įpročių sunaudoti ir išmesti. Kaip teigė pats architektas, jis neža-da, kad ši jo idėja tikrai prigis ir tikrai įprasime auginti namus, tačiau, turime sutikti, kad namo projektas atrodo gana patraukliai – tikėkimės, jau greitai bus užaugintas pirmasis namas, kas žino, gal tikrai ateityje namų statyti nebereikės?

ATEITIESMIESTAS

DangoraižiaiEkologiški namai


Europoje neliko gamtos tiesiogine to žodžio prasmeEUROPOJE

NELIKO GAMTOSTIESIOGINE TO ŽODŽIO PRASME

ROLFAS DENNEMANN:

R enginys Kaune susidėjo iš dviejų dalių – šeštadienį nuo pat ryto iki vakaro šurmuliavusios ekomugės bei aplinkos projekto „Gamtoje įguldyta“. Apie antrąją festivalio dalį – aplinkos pro-

jektą „Gamtoje įguldyta“, mes susitikome pasikalbėti su organizacijos „Artscenico“ atstovais iš Vokietijos – meninės koncepcijos autoriumi ir festivalio režisieriumi Rolfu Dennemann‘u bei šokėju Paulu Hess‘u. Projekto metu Nemuno saloje vyko daugybė netikėtų vaidinimų bei instaliacijų, jie visi buvo sujungti į spektaklį. Tai – ne pirmas trupės projektas gamtoje. Panašaus pobūdžio projektus jie kuria ir įvairiose Vokietijos erdvėse – kapinėse, parkuose, senuose fabrikuose, miškuo-se, aikštėse, dačose (vokiški kolektyviniai sodai, kuriuose viskas labai griežtai reguliuojama – aut. past.). Bet Nemuno saloje jie – pirmą kartą.

12

Ten ir kalbamės – saloje, prie upės, jau sutemus, tuo-jau po pasirodymo, vaka-ro tyloje, tik ūžiant Kauno grūdų fabrikui.

Virš 100 menininkų iš Lietuvos bei užsienio sujungė savo meninines improvizacijas pavasario kultūros ir ekologijos festivalyje „Grynparkas“, kviesdami visuome-nę įsitraukti į ekologiškos kultūros renginius Kauno Ne-muno salos bei Birštono miesto erdvėse.

ERDVĖS

KRISTINASAGAIDAK

Kaip Jūs suprantate ir savo kūryboje išnaudojate gamtos er-dviškumą?

Rolfas: Kalbėdami apie er-dves, turime omenyje viską, kas mus supa. Mūsų atveju tai yra produkcija, kuri išpildoma ne ant scenos. Kodėl aš, kaip režisierius, renkuosi tokią erdvę? Todėl, kad tamsi erdvė mane susiaurina. Su-vokiau, kad judėjimas gryname ore, gamtinėje erdvėje leidžia vi-sai kitaip mąstyti. Tai yra aš, kaip menininkas, esu sukoncentruotas nebe vien į savo kūrinį – taip pat turiu suvokti ir įsisąmoninti pa-saulį aplink save. Per savo judesį kartu pakeičiu ir aplinkos suvoki-mą, jos visai nepakeisdamas. Tai veikia taip stipriai, kad dalis pu-blikos tik tada ima ir staiga suvo-kia, kur jie gyvena. Per pamatytą šokį, performansą ar instaliaciją jie pirmą kartą pamato viską, kas juos supa. Tai kurioziška, bet tai tiesa.

Leiskite pastebėti, kad ir aš taip pasijutau – pirmą sykį jau-čiu, kad sala tokia gyva ir tokia kontrastinga. Jaučiuosi lyg pir-mą kartą čia atėjusi.

Rolfas: Taip, tai yra sunkiai apibūdinamas įkvėpimas. Kai ku-rie žmonės net nesupranta, kad staiga jaučiasi įkvėpti – jie tiesiog nežino šio žodžio. Žinoma, visa tai priklauso ir nuo pačių erdvių. Viskas, ką mes čia matome, yra suformuota dirbtinai. Europoje neliko gamtos tiesiogine ta žo-džio prasme. O Nemuno sala išsi-skiria savo kontrastais – architek-tūros ir vartojimo, tylaus upelio triukšmingo fabriko fone.

Pati publika, manau, nesiski-ria nuo tos, kuri renkasi mūsų renginiuose Vokietijoje. Dauge-lis yra atsitiktiniai prašalaičiai, kurie tiesiog pamatė, kad rengi-nys vyks saloje, ir atėjo. Bet yra ir tokių, kurie ateina tikslingai. Kiekvienas žmogus gali išsinešti tai, ko jam tuo metu reikia. Dėl to mes neturime jokios dogmos šia prasme. Tačiau tokios erdvės pasirinkimas verčia ir mane, kaip režisierių, ir visus atlikėjus kai ko ir atsisakyti – griežtos tvarkos, disciplinuotos publikos, dangaus be paukščių ir tylos pasirodymų metu.

13 ERDVĖS

14


Paulai, kaip jaučiatės šioje saloje – perfor-mansų metu ir apskritai? Kokias būsenas Jums atskleidžia Nemuno sala?

Paulas: Visų pirma manau, kad mes, kaip at-likėjai, nuolat stengiamės suvokti erdvę, kurioje esame, bei prisitaikyti prie jos. Čia, saloje, matau tiek galimybių, kad net neįstengiu išnaudoti visko, ką norėčiau. Ir nors mūsų gana daug, visgi yra tai yra per mažai tam, kad galėtume užpildyti šią salą! Man svarbu tai, kad kūrybinio proceso metu gryna-me ore išmokau lankstumo, o tai nuostabu. Žino-ma, teatre mėnesių mėnesiais gludinti tuos pačius žingsnius – taip pat puiku, bet šis darbas – išlikti lanksčiu, neįtikėtinai spontanišku, mokėti staigiai reaguoti ir taikytis prie netikėtų pokyčių – yra labai ypatingas. Nė viename iš trijų pasirodymų, kuriuos atlikome Kaune, nedariau to paties, kaip prieš tai.

Rolfas: Tai nepavyksta ir būnant vadovu.Paulas: Tai visuomet susiję su tuo, kiek yra žiū-

rovų, kaip greitai ar lėtai jie juda, kaip keičiasi er-dvės. Šiandien pamačiau salelę, kyšančią virš van-dens, kuri vakar vis dar buvo po vandeniu, tad iš karto nusprendžiau – ją reikia „apžaisti“.

Dirbant kartu su Rolfu, man labai patinka tai, kad galiu sau leisti būti lankstus. Ar ne? (Klausia-mai žiūri į Rolfą ir šypsosi)

Rolfas: Taip, taip, čia kalbame apie visai kitokią koncentraciją. Aš manau, kad reikia būti netgi la-biau susikaupusiam, nei ant scenos. Mums pasisekė – studentai, kurie dalyvavo su mumis, iškart supra-to, ko mes norime, nereikėjo tuščiažodžiauti. Aš tai jaučiau ir tai matėsi iš jų susikaupimo. O rytoj mes jau pasirodome visai kitoje vietoje.

Norėčiau paklausti, ar jau viską apgalvojo-te rytojaus pasirodymui, bet norėtųsi pridurti – „daugiau ar mažiau“?

Rolfas: Taip, daugiau ar mažiau (juokiasi).Paulas: Reikia pridurti, kad kai buvai ten pa-

skutinį kartą apsižiūrėti prieš mėnesį, viskas buvo užklota sniegu.

Rolfas: Tai man ir yra įdomu – atvažiuoji, ap-sižiūri, apmąstai, o tada grįžti po mėnesio ir viskas atrodo jau visai kitaip. Na taip, turime idėjų, kas, kaip, kur ir kada galėtų nutikti, bet mes liekame lankstūs ir paliekame vietos spontaniškumui.

ERDVĖS

15

Jūs šį tą pakeitėte aplinkoje, tiksliau, pakeitė pasirodymų personažai. Kaip manote, ar svar-biau prisitaikyti prie aplinkos pačiam, nei ją pa-keisti?

Paulas: Žinoma. Tai ir yra tai, ko mes siekiame. Nenorime nieko iš esmės keisti. Žinoma, vienoje ar kitoje vietoje galime pastatyti apšvietimą ir pana-šiai. Bet iš esmės mes atsiduodame supančiai erdvei ir galbūt parodome kitokį požiūrio tašką. Galbūt pakeičiame erdvės atmosferą, bet ne pačią erdvę.

Kai žiūrovai žiūri į veiksmą scenoje, jie turi aiš-kų stebėjimo kampą. Čia yra visai kitaip – publika juda ir žiūri iš visų pusių.

Rolfas: Beje, gamtoje mus, net to nenorint, iš-syk „užtinka“ dvi sąvokos: romantika ir poezija.

Kad ir kaip jas apibrėžtum, lieka tas keistas žmo-gaus ilgesys. Tad už to, ką mes matome vizualiai, slepiasi visai kiti dalykai. Būtent laisvėje arba gam-toje išsipildo tas ilgesys.

Paulas: Viską, kas yra aplink, gali sau leisti in-terpretuoti taip, kaip pasąmoningai to norėtum arba kaip tau tuo metu reikia.

Rolfas: Prie viso to dar prisideda įvairių žanrų maišalynė mūsų spektaklio metu. Ant šlaito šoka folkloro grupė, kurie vis sukasi ratu. O kai įsižiūri – viskas aplink sukasi ratu. Mes einame ratu aplink salą, kurioje viskas tam tikra prasme sukasi ratu, o aplink kiekvieną veiksmą žiūrovai irgi suka ratus; tada viskas galvose susisuka ir išnyrame kažkokiam pašėlusiam vakarėlyje.

Straipsnio nuotraukų autorė Kristina Sagaidak

ERDVĖS

Kauno architektūros festivalis KAFe 2013: architektūros meno proveržis Lietuvoje


KAFe 2013: architektūros meno proveržis Lietuvoje

K AFe 2013 organizatoriai jau dabar kviečia srities profe-sionalus, studentus bei vi-

sus Lietuvos gyventojus į rugsėjo-spalio mėnesiais laikinąją sostinę užplūsiančius tarptautinius archi-tektūros renginius. Apie juos bei apie tai, su kokiais iššūkiais susidu-ria architektūros sritis, apie jos „už-kulisius“ kalbamės su KAFe 2013 sumanytoju bei vadovu, žymiu Lietuvos architektu, Kauno tech-nikos universiteto Statybos ir ar-chitektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentu Gintaru Balčyčiu, teigiančiu, kad statiniui gyvybės gali įkvėpti visų pirma kūrėjas – architektas.

ARCHITEKTŪROSMENO PROVERŽIS

LIETUVOJE

Artėjantis KAFe festivalis iškėlė ambicingą tikslą – plačiąją visuomenę priartinti prie archi-tektūros kaip meno šakos, skatinant suprasti jos vertę. Esate festivalio sumanytojas, tad kas pa-skatino šios idėjos atsiradimą?

Galbūt klystu, tačiau manau, kad visuomenė šiuo metu menkai vertina ir supranta architek-tūrą kaip meno šaką. Manau, taip yra todėl, kad didžioji dalis žmonių architektūrą mato ne kaip meno objektą: atsiradus neįprastam pastatui, tuojau pasipila kritikos bei pašaipos pliūpsniai, nebandoma suprasti bei įsigilinti, kodėl atsirado vienoks ar kitoks sprendimas.

16

Kauno architektūros festivalis KAFe 2013

TEMA

LINABAKŠYTĖ

Tikriausiai daugelis sutiks, kad meno kūrinys (tarki-me, tapybos) bus išskirtinis tik tuomet, kai jis bus kitoks, žadins emocijas, tegul ir ne visiems suprantamas, turės savyje energijos krūvį. Tuomet net ir neišsilavinę šioje srityje žiūrovai sutiks ir sakys, jog tai – menas. Tačiau architektūrai dažniausiai šie kriterijai nėra taikomi, tuo-jau pasigirsta epitetai: dėžė, stiklainis, nesiderinantis su aplinka, šokiruojantis ir t.t. Noriu pasakyti, kad plačią-ja prasme šiai meno šakai nėra taikomi tokie kriterijai, kurie kitose meno srityse yra laikomi privalumu. Taip tikriausiai yra todėl, kad mes neturime išskirtinai aukš-tos kokybės architektūros bei esame labai konservatyvūs šiuo klausimu.

Suprantama, pastatas stovės ilgus metus. Tai ne pa-veikslas, kurį galima tiesiog padėti į sandėlį, jeigu jis nepatinka. Turime ir neseną prastą patirtį, kuomet ar-chitektūra mažai kam rūpėjo ir svarbiausi jos atsiradi-mo kriterijai buvo kuo daugiau kvadratinių metrų, kuo pigesnis projektavimas, kad visa atrodytų prabangiai, o svarbiausia – žinoti kelius, kaip visa tai „suderinti“ valdiškose institucijose.

Nesu naivus – visa tai liko ir šiandien, todėl kilo mintis festivalio renginiais atkreipti visuomenės dėmesį į tai, jog architektūra yra menas, o kad jį suprastum ir įvertintum, taip pat reikia turėti įgūdžių. Architektūra gali būti įvairi ir netgi nesuprantama, jeigu nesidomima tuo, kas dedasi šioje srityje. Žinoma, aš kalbu apie tikrąją, o ne pseudo-architektūrą, kurios apstu tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.

Tuomet kada paprastas statinys tampa ar-chitektūros kūriniu?

Mano supratimu, visais laikais architektū-ros objektų neatskiriamas požymis buvo ir yra proporcijos, erdvės kūrimas ir išskirtinumas iš aplinkos. Manau, kad gražus fasadas dar nėra geros architektūros požymis. Dažnai būna netgi atvirkščiai, kai „negražus“ fasadas sukuria daug didesnį įspūdį ir meninę vertę nei prabangios medžiagos. Architektūra visų pirma turi kurti erdvę ir turėti emocinį užtaisą. Geras architek-tūros kūrinys netgi gali disonuoti su aplinka. Apmaudu, tačiau realiame gyvenime dažniau-siai disonuoja tie statiniai, kurių nederėtų va-dinti architektūra, nors jie taip yra pristatomi.

Kaip ten bebūtų, kaip ir bet kurioje meni-nėje veikloje, viskas priklauso nuo kūrėjo, šiuo atveju – architekto. Jei jis sugeba įpūsti gyvybės savo kūriniui, tai tampa architektūra, jei ne – tai tampa tiesiog statiniu.

Kaip, Jūsų nuomone, architektūros sritį pavei-kė minėtas „greitų statybų“ bumas? Ar architektūra kaip meno sritis nenuskendo statybų versle?

Kaip ir minėjau, pagrindinis architektūros atsiradi-mo kriterijus buvo „daug, greitai ir pigiai“. Nieko naujo nepasakysiu – buvo ir yra statoma tai, kas parduoda-ma, atneša pelną. Žinoma, tai turi atrodyti daugiau ar mažiau gražiai, tačiau grožis – subjektyvi sąvoka. Kalbant apie statybų industrijos verslą, investuotojai tiesiog nenori rizikuoti ir didelio meno šioje srityje neieško.

Daugiau dėmesio architektūrai skiriama tuomet, kai norima pastatyti reprezentacinį biurų statinį sau arba nuomai, taip pat geresnė situacija pastebima in-dividualių namų segmente. Statant sau, dažniausiai leidžiama daugiau. Todėl Lietuvoje yra sukurta tikrai aukštos architektūrinės kokybės privačių namų. Ar-chitektūroje daug kas priklauso nuo investuotojo – jeigu jis išsilavinęs ir vertina architektūrą kaip meno šaką, tuomet ir ieško, kas tai galėtų įgyvendinti.

Tačiau tokių užsakovų nėra daug. Taip pat apmau-du, jog valstybė, netgi už visuomenės lėšas statydama reprezentacinius pastatus, neskiria dėmesio architek-tūrai ir vadovaujasi principu „pigiau ir greičiau“.

17 TEMA

18


Kaip priešprieša greitam vartojimui pasauly-je aktyviai kuriasi žalieji judėjimai, apimantys ir architektūros sritį. Festivalyje KAFe 2013 taip pat bus skiriamas dėmesys šiai temai atskiroje konfe-rencijoje „Ekologiška architektūra 2013“. Apie ką joje bus kalbama?

Žaliosios architektūros terminą aš suprantu taip – tai architektūra, kuri tausoja aplinką. Manau, čia labai tinka XX a. pradžios moderniosios architektū-ros meistro Liudviko Mies van der Rohe kūrybinis kredo: „Mažiau yra daugiau“ („Less is more“). Da-bar pasaulyje visko tiek daug prigaminta ir pastaty-ta! Tikriausiai, jei ateinančius 20 metų nieko nepa-statytume, nieko baisaus ir neįvyktų.

Šiuo metu ekologijos terminas yra labai madin-gas. Ne viskas, kas taip vadinama, yra ekologiška, tačiau manau, kad kryptis yra teisinga. Jeigu į mies-tų gyvenimą mums pavyktų įtraukti apleistas upių krantines, atgaivinti nenaudojamas pramonines te-ritorijas miestų centruose ir padaryti jas prieinamas bei naudingas miestiečiams; jeigu mums pavyktų naujai ir humaniškai pažiūrėti į esamą išsiplėtojusią miestų infrastruktūrą, atnaujinti parkus, pėsčiųjų zonas, vystyti dviračių ar kitų energiją tausojančių transporto priemonių skatinančių veiksnių atsiradi-mą, sakyčiau, mes pradėtume eiti žaliąją architektū-rą kuriančios ir naudojančios visuomenės link. Kol kas šie žingsniai labai kuklūs. Apie tai ir bus disku-tuojama konferencijoje.

Užsiminėte apie miestus, kuriems KAFe 2013 bus skiriamas didžiausias dėmesys. Pagrindinė festivalio tema – miestų istoriniai centrai ir jų ry-šys su vandenimis. Ką, Jūsų nuomone, miestui kaip architektūros meno objektui suteikia išsidėstymas prie vandenų?

Lietuvoje taip susiklostė, kad upės kaip trans-porto arterijos prarado savo svarbą. Gaila, bet jos netapo ir miestų rekreacinėmis erdvėmis. Sakyčiau, miestai ir upės gyvena atskirus gyvenimus. Tai ypa-tingai matosi Kaune, kur geriausios centrinės mies-to teritorijos prie Nemuno ir Neries sovietmečiu buvo užstatytos gamyklomis, sandėliais. Šiandien tos teritorijos merdi, nors jos turi milžiniškas vys-tymosi galimybes ir potencialą tapti pagrindinėmis miesto teritorijomis.

Pasirinkta KAFe tema yra vienas iš bandymų atsakyti į klausimą, kaip pritraukti miestiečius prie upių, kaip naudoti nenaudojamas teritorijas, kur ir kaip galėtų plėstis miestų centrai, kad upės dalyvau-tų miesto gyvenime ir būtų visokeriopai naudingos. Jei panagrinėtume kitų valstybių patirtį, pamatytu-me, kad svarbiausi naujieji miesto pastatai, jei tik yra galimybė, – teatrai, operos, kongresų rūmai ir kiti, – dažniausiai projektuojami prie vandens (Oslo, Kopenhagos operos). Panašiai galvota ir apie Kau-no Žalgirio areną, ir apie numatomą Gugenhaimo meno centrą Vilniuje. Tai tiesiog vietos, kurios trau-kia žmones. Tikriausiai žengėme kokybinį žingsnį, kai supratome, jog vanduo dabar labiau reikalingas ne pramonei ir transportui, bet rekreacijos, kultūros ir reprezentacinėms miesto reikmėms tenkinti.

Gausioje rudenį prasidėsiančio festivalio KAFe 2013 programoje numatytos paskaitos, parodos bei projektai, iš kurių ryškiausi – pro-jektas „Laisvės impulsas“, ambicingų studentų architektūrinėmis vizi-jomis kviečiantis į diskusiją apie „gerą-blogą“ architektūrą, išskirtinė paroda „Lietuvos tarpukario architektūra“, kurią tikimasi išgabenti ir į svečias šalis, bei pirmą kartą į Baltijos šalis užsuksianti, geriausią Eu-ropos architektūrą pristatanti paroda „Mies [van der Rohe] Arch Eu-ropean Prize 2013“. Pasak organizatorių, vienas pagrindinių festivalio tikslų – suburti visuomenę bei architektus glaudesniam dialogui, atver-ti šią sritį plačiajai visuomenei, siekiant jos sąmonėjimo architektūros srityje. Festivalio tarptautinius profesinius-edukacinius architektūros renginius jau dabar galima sekti bei jais plačiau domėtis oficialioje fes-tivalio svetainėje www.kafe2013.lt.

TEMA

19

Vis labiau nepasitikime vandens kokybe ežere, negeriame

vandens iš čiaupo, abejojame vietinių žuvų kokybe, o mūsų

Baltijos jūra minima tarp labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.

G eriausias būdas apsaugoti šalies vandenis – neteršti. Norėdami išsaugoti švarias Lietuvos upes, turime atrasti kritines taršos vietas, iš

kurių vanduo sklinda, keldamas grėsmę aplinkai, tuo pačiu keisti savo įpročius.

IDĖJA KILO KELIONĖS BAIDARĖMIS METU

Didžiausia Lietuvos upė Nemunas (ilgis – 937 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Kelionės baidarėmis metu VšĮ „Rūpi“ komandos nariai stebėjo kintantį Nemuno vandens veidą. Komandai kilo idėja atlikti nepriklausomą ekologinės Nemuno vandens būklės tyrimą ir pa-sekti vandens pokytį nuo Baltarusijos sienos iki vietos, kur Nemunas įteka į Kuršių marias. Tyrimo metu buvo užsibrėžta paneigti ar patvirtinti mitą, kad vanduo iš Baltarusijos įteka užterštas ir kad Lietuvoje taršos šaltinių nebeliko, o mūsų upėmis teka švarus ir numatomas normas atitinkantis van-duo. Komanda iškėlė tikslą ištirti Nemuno vandens ekologinės būklės pokytį nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių ir atkreipti visuomenės dėmesį į tai, ką mes galime daryti kitaip, kad Nemunas taptų švaresniu.

Pasitarus su aplinkosaugininkais, Nemuno vandens mėginiai buvo paimti 2013 metų birže-lio mėnesį. Tyrimo metu buvo paimti 9 paviršinio Nemuno vandens mėginiai iš atkarpos nuo Balta-rusijos sienos iki Rusnės (Nemuno ilgis Lietuvoje – 359 km), 5 Neries upės mėginiai (upės ilgis – 510 km, Lietuvoje – 228 km) ir atlikti Biocheminio de-guonies suvartojimo (BDS7), Amonio kiekio nu-statymo ir Bichromatinės oksidacijos nustatymo tyrimai.

PROJEKTO RŪPI NEMUNAS TYRIMO EIGA

Didesnės upės, tokios kaip Nemunas ar Neris bei maži Lietuvos upeliai yra nuolatinis gėlo van-dens tiekėjas ežerams, Baltijos jūrai. Upės maiti-na milijonus žmonių drėkindamos laukus, teikia vandenį miestams, fermoms, gamykloms, jos yra vertingas energijos šaltinis namams bei pramonei. Tačiau technologijos ir inžinerija drastiškai keičia natūralų gamtos ritmą, žemdirbystė nuodija dirvo-žemį cheminėmis trąšomis, pramonė į upes išmeta nepilnai išvalomas nuotekas, nesąmoningai upes teršiame ir mes patys – neatsakingai sodininkauda-mi, mesdami šiukšles, kur papuolė, nesirūpindami buitinių nuotekų savalaikiu išvežimu ir t. t.

Nemuno ekologinės būklės tyrimas – tai žmo-gaus veiklos padarinių analizė, atskleidusi vandens taršos tendencijas, upei tekant greta Lietuvos mies-tų ir miestelių, žemės ūkio vietovėse. Norint objek-tyviai įvertinti Nemuno vandens ekologinę būklę, vandens rodikliai buvo lyginami su gerai žinomu, vizualiai švariu bei skaidriu Galvės ežero vandeniu Trakų mieste. 2013 m. Nemuno ekologinės būklės vertinimas buvo atliktas remiantis Lietuvoje galio-jančiais Aplinkos apsaugos ministro pasirašytais teisės aktais. Tyrimui buvo pasirinkti keli rodikliai: BDS rodiklis (biocheminis deguonies suvartojimas arba buitinių ir pramonės nuotekų rodiklis) bei amonis – galimo vandens užterštumo trąšomis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijomis in-dikatorinis rodiklis.

NETIKĖTOS NEMUNOTARŠOS VIETOS

GAMTA

DIANALIETUVNINKĖ

20


BDS parametras dažniausiai naudojamas sie-kiant įvertinti buitinės ir pramoninės taršos poveikį vandens telkiniams-priimtuvams, taip pat nuotekų valymo proceso efektyvumą. Biocheminis deguo-nies suvartojimas (BDS) parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamos vandenyje esan-čias organines medžiagas.

Šalia gamtinių šaltinių vandens telkinių BDS parametro vertes taip pat gali įtakoti ir antropo-geninė tarša – sutelktosios ir pasklidosios taršos šaltiniai. Pagrindiniai BDS įtakojantys sutelktosios taršos šaltiniai yra miestų ir kaimo gyvenviečių nuotekų valymo įrenginiai, popieriaus, maisto ir mėsos perdirbimo įmonių nuotekų išleistuvai. Pas-klidoji tarša – tai nuotėkis nuo žemės ūkio terito-rijų, miestų bei gyvulininkystės kompleksų. Atlikti tyrimai rodo, kad tiek sutelktoji, tiek pasklidoji tar-ša, jei nėra tinkamai kontroliuojama, gali smarkiai padidinti BDS koncentracijas vandens telkiniuose.

Amonis – galimo vandens užterštumo trąšo-mis, bakterijomis, nuotekomis, gyvūnų fekalijo-mis indikatorinis rodiklis. Lietuvoje atlikus studi-ją apie geologinės aplinkos užterštumą, paaiškėjo, kad amonio koncentracija gruntiniame vandenyje didžiausią leidžiamą koncentraciją dažniausiai vir-šija degalinių, sąvartynų, fermų aplinkoje. Su nuo-tekomis patekęs į vandens telkinį, amonis (NH4) disocijuoja ir virsta amoniaku. Susidaręs amonis yra labai toksiškas junginys. Nedideli šio elemen-to kiekiai vandenyje (0,0125–3,0 mg/l) pražūtingai veikia daugelį rūšių šiltavandenių ir šaltavandenių žuvų. Tarpinis amonio oksidavimo produktas – ni-tritai (NO2) yra kenksmingi vandens organizmams esant palyginti mažoms koncentracijoms – dides-nėms kaip 1,0 mg. Kai nuotekos valomos biologiš-kai, vykstant amonifikacijos reakcijoms organinis azotas skyla į amonį, o amonis ištirpusio deguonies aplinkoje skyla į nitritus, vėliau – į nitratus.

Jei neįsisavintos trąšos lieka dirvoje, jos skver-biasi gilyn ir užteršia gruntinį vandenį. Nitritais ar nitratais užterštas gruntinis vanduo neturi specifi-nio skonio, kvapo ar spalvos – taršą galima nusta-tyti tik laboratoriniais tyrimais. Dauguma žmonių

mano, kad, užvirinus vandenį, visi teršalai iš jo dingsta. Tačiau reikia žinoti, jog tokiu būdu žūsta tik mikrobai, o cheminės medžiagos (nitratai, nitri-tai ir amoniakas) lieka. Be to, nitratų koncentracija netgi didėja, jei vanduo arbatai (tarkime, virdulyje) nėra keičiamas, o užvirinamas tas pats keletą kar-tų. Jei žmogaus gaunamos dozės didelės (geriant užterštą vandenį), nitritai ir nitratai yra žalingi or-ganizmui. Itin jautrūs kūdikiai ir besilaukiančios moterys, taip pat silpnesnės sveikatos vaikai, vy-resnio amžiaus žmonės, sergantieji kraujotakos ir kvėpavimo sistemų ligomis, turintys tam tikrų fer-mentų trūkumą. Nitritai jungiasi su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną, kuris negali pernešti į audinius deguonies kiekio. Organizme vystosi de-guonies badas, kurio požymiai – pykinimas, vidu-riavimas, galvos skausmas, silpnumas ir kt.

TYRIMO REZULTATAI NUSTEBINO

Nepriklausomai atliktas Nemuno tyrimas at-skleidė netikėtas Lietuvos upių taršos vietas bei tekančios upės vandens kokybės kaitą. Nemuno užterštumas nuotekomis bei pramonine veikla (žiūrėti: Rūpi Nemuno tyrimas lentelė) upei tekant Lietuvoje (nuo Baltarusijos sienos iki Rusnės) išau-ga beveik 4 kartus, o tai rodo, kad mūsų šalyje upės vanduo patiria didžiulį taršos kiekį. Pateikiame pa-grindines tyrimo išvadas, padedančias suprasti, kas labiausiai kenkia mūsų upių vandenims:

- Didžiausias Nemuno užterštumas BDS7 (nuo-tekos, pramoninė veikla) aptiktas Nemunui tekant iš Rusnės (5,7+-0,5).

- Nemuno amonio rodiklis (trąšos, pramoninė veikla), lyginant Nemuno vandenį prieš Druskinin-kus (prie Baltarusijos sienos) ir Nemuno vandenį prieš Kauno HE, išauga 18 kartų. Didžiausias Ne-muno amonio rodiklis – Nemune prieš Kauno HE (0,188+-0,009).

- Didžiausias Neries užterštumas BDS7 (nuote-komis, pramonine veikla) – Neryje už Šilo (3,9+-0,3). Didžiausias amonio rodiklis – Neryje už Eu-ropos parko (0,194+-0,009).

RodiklisEtaloninių

sąlygų rodiklių vertė

L. gera Gera Vidutinė Bloga L. bloga

BDS7, mg/l 1,80 <2,30 2,30–3,30 3,31–5,00 5,01–7,00 >7,00

AmonisNH4-N, mg/l 0,06 <0,10 0,10–0,20 0,21–0,60 0,61–1,50 >1,50

Upių ekologinės būklės rodiklių vertinimo lentelė:

GAMTA

21

- Iš Baltarusijos įtekančio Nemuno vandens ekologinė būklė pakito iš vidutinės (2011 m.) į labai gerą (2013 m.).

- Rusnėje Nemuno vandens būklė pakito iš vi-dutinės (2011 m.) į blogą (2013 m.).

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, BDS7 koncentracija (buitinės ir pramoninės nuo-tekos) Neryje ir Nemune ties siena su Baltarusija vis dar neatitinka geros ekologinės būklės krite-rijų. Tačiau, žvelgiant į VšĮ „Rūpi“ atlikto tyrimo duomenis, peršasi išvada, kad į mūsų šalį įtekantis Nemuno vanduo yra labai geros ekologinės būklės.

Upei tekant Lietuvos miestais ir miesteliais, van-dens upės tarša kinta ir didžiausią amonio koncen-traciją pasiekia prieš Kauno HE, o nuotėkų rodiklis labiausiai išauga Rusnės teritorijoje.

Vis dar išlieka klausimas, kiek Nemuno upės vandenų ekologinę būklę įtakoja tarptautinė tarša. Nors mitas dėl įtekančio užteršto vandens iš Balta-rusijos uždavė naujus klausimus, tačiau šios kelio-nės bei tyrimo metu tapo tikrai aišku, kuriose Lie-tuvos vietose reikia labiausiai susirūpinti Nemuno bei Neries vandenų apsauga.

Laimingų namų formulė: nenorėk daugiau, nei tau iš tiesų reikia

GAMTA

Plačiau internete:rupi.lt/rupi-naujienos

gamta.lt/files/Tarsos%20saltiniai%20ir%20apkrovos.pdf

22


Laimingų namų formulė: nenorėk daugiau, nei tau iš tiesų reikia

A trodytų, dabar, kai mes kone atostogaujame kosmose, gyvename virtualioje erdvėje ir lekiame beprotišku greičiu pirmyn, niekas nebegali nustebinti. Eidama susitikti su Sauliumi JASIONIU, gamtinės žemdirbystės pradinin-

ku Lietuvoje, tikrai nesitikėjau, kad jo mintys apie Gyvąjį namą – ne patį pastatą, bet idėją – privers nustebti. Dėl to, kad iš tiesų mes ne tiek toli nuėjome nuo savo protėvių, tik nusigręžėme nuo savo prigimties ir instinktų. Ir dėl to, kad mūsų gyve-nime viskas yra daug paprasčiau, nei daugeliui atrodo. Tereikia kiekvienam rūpin-tis vien savo asmeniniu išgyvenimu: šis principas naudingiausias tiek gamtai, tiek mums patiems. Tiesa, Saulius sako, kad ne iš karto tą suvokė. Gyvojo namo idėja taip pat gimė pamažu – iki to jam reikėjo užaugti. Ir nors pats tokio dar neturi, tačiau jau žino, kokį statys.

Žinau, ne visi su jo mintimis sutiksite. Tačiau tikiu, kad šis pokalbis vienus pri-vers susimąstyti, kaip mes gyvename ir kaip kuriame savo namus. Antriems galbūt sukels daugiau naujų klausimų, nei duos atsakymų ne tik apie gyvuosius namus, bet ir apie mūsų paskirtį ir svarbiausius gyvenime dalykus. Neatmeskime – bus ir skeptikų. Bet turbūt nerasime nė vieno, nenorinčio sužinoti, kaip padaryti savo namus komfortiškus, gyvus ir saugius.

ILONAVELŽYTĖ

ŽMOGUS

23

Vieni, statydami savo namus, tarsi nori pratęsti savo istoriją. Kitiems tai - savotiška saviraiškos for-ma. Treti sąmoningai ar nesąmoningai siekia harmoningai įsiterpti į natūralią aplinką ir susigyventi su ja. Bet iš esmės ar įmanoma susigyventi su natūralia aplinka?

Pirmiausia, jau nemanau, kad dabartinis, civilizuotas žmogus gali darniai sugyventi su gamta. Todėl, kad pats auklėjimo procesas mus sugadino. Būtent – mus auklėja aplinka, ne tėvai ar mokykla. O mes jau nebegalime atsiduoti aplinkos auklėjimui, nes praradome visus instinktyvius pojūčius. Žmogus, kaip rūšis, vystėsi tam tikromis sąlygomis – tokiomis, kuriose buvo ne fizinių, bet dvasinių pojūčių vienovėje su gamta. Tada jis nevertino savęs kaip atskiros būtybės. Dabar madinga sakyti: „Medžiai, žvėrys ir augalai yra tokie patys, kaip mes, jie yra lygūs su mumis“. Iš tiesų senosiose gentyse tokio mąstymo nebuvo. Ir dabar išlikusios tos primityvios tautos ar gentys neišskiria savęs kaip atskiros būtybės. Sakykim, senosios Afrikos gentys. Juk jos sako: „Tai yra Mes“. Ne tokie patys, bet - Mes. Jos neatskiria kūno nuo medžio – tai yra bendras dalykas.

O mes šitą jausmą esame praradę. Dabar mus valdo įvairiausios programos: galima-negalima, gražu-negražu ir pan. Iš kur jos atsiranda? Tarkim, laukinis žmogus gyvena džiunglėse ar savanoje, jam aplinka padiktuoja vienokias programas – ko aš noriu, kas mane traukia ir t.t. Tai – įgimti dalykai. Mūsų visuomenei aplinka sudėlioja kitokias programas. Tai – įgyti, įteigti dalykai, kurie mums nebeleidžia jausti prigimtinių dalykų. Ir net jei sąmoningai dabartinis žmogus tą suvoks, jis giliai nejaus. Turi nuo mažens išaugti tokiomis sąlygomis. Vieni jaučia daugiau, kiti – mažiau. Bet ir aš nejaučiu, kad esu viena su gamta - aš esu atskiras. Jei mes savo vaikus ne auklėsime, bet atiduosime aplinkai, laisvai ir natūraliai, manau, įmanoma, kad jie užaugtų kitokie. Galbūt po kokių 50 metų kas nors ir pasikeistų. Iš kur tą natūralią aplinką paimt, kad tavęs nepaliestų ta „blogoji“, kaip mes ją suprantame, aplinka, nežinau. Nelabai įsivaizduoju, kaip civilizuotai vi-suomenei išaugint normalų žmogų.

ŽMOGUS

Samantos Galinaitytės nuotr.

24


Visi žinome, kad namas – pastatas, skirtas žmogui gyventi. Jo stogas ir sienos apsaugo gyven-tojus nuo nemalonių oro sąlygų (lietaus, karščio, vėjo ir šalčio) ir nuo įsibrovėlių. Ką ir nuo ko sau-go gyvas namas? Ar gali būti, kad būtent tokia er-dvė atliks žmonijos išsigelbėjimo funkciją?

Nuo nieko mums nereikia saugotis. Bet yra toks giliai genuose nusėdęs dalykas, kaip instinktas, ku-ris protu sunkiai suvokiamas. Seniai seniai, kai mus gaudė laukiniai žvėrys, ir mes buvome nesaugūs, išliko tik tie, kurie sugebėjo matyti savo teritoriją, priešą joje ir pavojų. Taigi čia mes nieko negalime padaryti. Statyk kokį nori – šiaudinį, molinį ar ki-tokį – namą, šis instinktas išliko. Būtent čia yra ne ideologija, o gamta. Labai paprastas pavyzdys. Ko-dėl žmogui kačių šeimos atstovai yra labai gražūs? Tie protėviai, kurie neįbedė akių į einantį tigrą, liū-tą ar kitą plėšrūną, ir jie nebuvo jam labai gražūs, tie neišgyveno, nes žvėris ėjo jiems už nugaros. Kai dabar mes žavimės gyvūnu, ką tai reiškia? Žavimės, nes prikausto dėmesį, mes sekame, ką jis daro ir ar nėra pavojaus. Tas pats ir su nauja, visiškai nematy-ta vieta. Mes sakom, kad mums gražu. Bet iš tiesų mums yra nesaugu.

Prakalbome apie gyvūnus. Kodėl žmogui svar-bu savo namuose laikyti augintinį?

Vienareikšmiškai į šį klausimą neatsakysi. Iš vienos pusės, nesvarbu, kur tu laikysi tą gyvūną – name ar bute, - tai yra gyvūnų kankinimas. Ir man atrodo, kad tai visi labai gerai supranta. Taigi protas sako, kad mes darom labai negerai.

Instinktas, ta įgimta programa genuose, veikia visai kitaip. Pirmykštis žmogus, kai formavosi visi jo instinktai, gyveno tarp gyvūnų, nuolat buvo jų apsuptas, nes jis gyveno gamtoje. Ir dabar mes ne-žinom, kas iš tiesų mus sieja su gyvūnais. Bet mes matom, kad vaikai nuo mažens mėgsta gyvūnus, mėgsta paglostyti šuniuką ar kačiuką. Jiems tas gy-vūnėlis būna kaip broliukas ar sesutė. Taigi tas ben-druomeninis jausmas su gyvūnais mums niekur neišnyko. Toks yra žmogaus prigimtinis poreikis. Kuo žmogus toliau nuo gamtos atsitraukia, kuo jo aplinka svetimesnė, t.y. dirbtinesnė, tuo labiau jis trokšta turėti šalia savęs gyvūną. Taigi jei žmogus savo name, o ypač bute neturėtų dar ir gyvūno, jam būtų visai blogai. Juk dažnai girdime: „o, kaip at-sigavau, įsigijau šuniuką, kas vakarą su juo vaikš-tau“, „nusipirkau žuvelių, jos mane ramina“ ir t.t. Tai žmogų veikia palankiai, ir tai yra labai gerai, nors protu suvokia, kad kankina. Ramina, vadinasi,

žmogus saugiai jaučiasi. Be abejo, atsiranda tokių, kurie tuo naudojasi ir iš to pelnosi: pažiūrėkim, kiek parduodama pašarų, įvairiausių priežiūros priemonių ir pan.

Bet mes nuo to instinkto nepabėgsim. Dabar-tiniam žmogui tos vienumos su gamta trūksta. Ir kodėl dabar visi plyšauja dėl sekso? Kuo aplinka tampa dirbtinesnė, labiau įsigali civilizacija, tuo di-desnis sekso kultas, net išvystyta ištisa industrija. Kodėl? Todėl, kad tai išlikęs vienintelis instinktas, vienintelis natūralus dalykas. Žmogų vis tiek trau-kia prigimtis. Tą kažką „ne taip“ reikia kompen-suoti, kas yra „taip“. Todėl daugumai vyrų patinka žvejoti, ramybė, tekantis vanduo. Dėl to, kad tai – įgimtas vaizdas, mūsų protėviai milijonus metų taip gyveno. O štai į mašinas žiūrėt – ne įgimta, nauja, ir mums yra nemalonu. Tačiau galbūt po mi-lijonų metų bus labai malonus vaizdas?

Kiekvienas žmogus, statydamas namą, galvo-ja, kad jį stato ilgam. Taip tarsi bando įamžinti savo nemirtingumą. Ar svarbu, kad namas būtų ilgaamžis?

Istoriškai pažiūrėjus, tuos dalykus sprendė pa-prastai: kiekviena tauta statė namus iš lengviausiai prieinamų medžiagų. Ar jie išeidavo ilgaamžiai, ar ne, nuo medžiagų ir priklausė. Tarkim, Kaukaze, Britanijos salose statė akmeninius namus, nes ten aplinkui buvo daug akmenų. Be abejo, tokie namai būdavo ilgaamžiai – stovi ir 1000 metų. Miškų zo-noje, kas sėsliau gyvena, statė rąstinius namus. Na, irgi 200 metų išlaikydavo. Stepėse, kur nėra me-džiagų ir klajokliškas gyvenimo būdas, statė mo-bilius kilnojamus namus. Jie ilgaamžiai, bet vienoj vietoj nestovi.

Bet ne čia esmė. Svarbiausia - namo praktiš-kumas ir sąnaudos jam pastatyti. Jei jos didžiulės, vertinant pagal tos vietovės sąlygas, tada geriau sta-tyti ilgaamžį. Jei jos labai mažos – jokio skirtumo, kiek laikys. Formulė paprasta: medžiagų ir sąnaudų santykis. Kuo sąnaudos didesnės, tuo namas ilga-amžiškesnis. Aišku, kai pradėjo statyti mūrinius, žiūrėjo ir praktiškumo, juk sąnaudos milžiniškos, didžiulės investicijos.

Kita vertus, pas mus, Lietuvoje, nei ilgaamžės statybos mokyklos, nei rimtų, mokančių statyti meistrų jokiais laikais nebuvo. O kodėl? Todėl, kad nuo ankstyvųjų viduramžių ir dar beveik šimtas metų atgal mes kariavom. Pastatai namą – žiūrėk, jo jau nėra, sudegintas ar nugriautas. Tai tuos na-mus statė, nekreipdami dėmesio, ar ilgam: nes vis

ŽMOGUS

25

tiek sudegins. Na, o turtingieji iš pradžių pilis statė medines, paskui mūrines - bet irgi ne dėl ilgaam-žiškumo, o dėl to, kad reikėjo apsisaugoti, pasislėpti nuo priešo. Ten, kur buvo pavojinga, statė rimtus statinius. Taip jau istoriškai susiklostė.

Tikrai ne vienas esam buvę tokioje situacijoje: namai – puikūs, gražūs baldai, sutvarkyta aplin-ka. Tačiau namas – nejaukus ir tarsi negyvas. Nuo ko tai priklauso?

Namo komfortą sudaro ne medžiagos, ne for-ma, net ne baldai ir aksesuarai, bet labai paprastas dalykas - išplanavimas. Ir žmonės, be abejo. Kodėl dabar, ypač jaunimas, stengiasi sienas išgriaut, pa-daryt vieną patalpą? Tai yra natūralus, instinktyvus žmogaus pojūtis. Mes bijom namo su daug kamba-rių. Juk biologiškai žmogus yra ne plėšrūnas, gana pažeidžiamas organizmas, kuris visko bijo. Ir kai name mes turime vieną patalpą, kurią galime ap-žvelgt iš bet kurio taško, mūsų pasąmonė jaučiasi saugi – mes matome savo teritoriją, matome, kad priešų joje nėra. Tarkim, namas su daug užkabo-rių yra nejaukus, nors ir kaip prabangiai būtų ap-statytas. Kur kas jaukiau bus jurtoje – nes ten yra viena erdvė. Šitą dalyką visai neseniai supratau. Vis galvodavau, kaip čia yra, kad palapinėje daug ge-riau jautiesi? Juk ir vaikai vasarą kieme labai nori pasistatyti palapinę ir joje žaisti. Ir tik neseniai įvar-dinau, kokia čia esmė: tu jautiesi jaukiai, vadinasi, jautiesi saugiai.

Dabar vartotojai mėgsta žodžius „ekologiš-kas“, „draugiškas aplinkai“, „natūralus“. Ar ši mada neprives žmonijos prie kokių nors naujų so-cialinių, gamtinių ar kitų problemų?

Socialinių problemų yra tiek, kad toliau jau nebenueisime. Ekologinė mada jokių sociologinių problemų nespręs. Nė per milimetrą. Nuo to nie-kas nepasikeis. Ekologinės problemos? Jeigu žemę dirbsim tokiais mastais, kaip dabar, nebus jokio skirtumo: pilsim trąšą sintetinę ar ekologišką. Iš-kirsk mišką – ir jokio skirtumo, kaip tu sodinsi ten bulves, ekologiškai ar ne. Ta tikroji ir gyvoji aplinka žmogų veikia, joje jis jaučiasi daug komfortiškiau, patogiau. Tarkime, miške ar prie ežero. O dirbtinėje aplinkoje – nesvarbu, ekologiškoje ar ne – mes ne-sijaučiame taip gerai.

Aišku, asmeninis siekis sveikiau valgyti – svei-kintinas. Jei auginu sau maistą be trąšų, pesticidų, duodamas žemei biologinę pusiausvyrą, tai, be abejo, sveikiau. Žinoma, jei nori užauginti sveikus vaikus, turi gyventi ekologiškai: ne pirkti, bet pats

auginti sveikus produktus. Kita vertus, jei mes visi 7 mlrd. pulsim dirbti žemę tradiciniuose ekoūkiuo-se, kuriuose iš tikrųjų derlingumas yra 2-3 kartus mažesnis, mums reikės dar daugiau žemės. Bet jei koks šimtadalis protingų žmonių gyvens sveikai, jiems nuo to bus geriau. Kitiems nuo to nebus nei šilta, nei šalta. Tačiau nėra globalaus metodo, kad visiems būtų gerai.

Mes kalbamės apie kitokį gyvenimo būdą pasi-rinkusius žmones. Ar toks gyvenimo būdas keičia jų santykį su kitais žmonėmis? Jei keičia – tai ką?

Kažkada seniai kokia nors gentis gyveno iden-tišką gyvenimo būdą. Nebuvo taip, kad vienam pa-tinka tas, o kitam – kita. Ne. Maistas buvo visiems vienodas, gyvenimo sąlygos visiems vienodos, žo-džiu, viskas vienodai. Ir kaip tos gentys išlaikė savo identitetą? Ogi nepriimdavo svetimų kultūrų. Nes kitos genties įpročiai, gyvenimo sąlygos skyrėsi. Kiekvienas kitaip atrodantis, mąstantis ir kitoks žmogus, jiems kėlė arba pasibjaurėjimą, arba nea-pykantą, arba atvirą agresiją. Tačiau tokiu būdu jie išsaugojo savo ribas, identitetą. Taip ir tautos išliko.

Nesvarbu, kad, tarkim, man nepatinka kitaip galvojantys žmonės. Aš protu suvokiu, kodėl taip yra. Ir aš jiems nepatinku, ir žinau, kodėl. Kiekvie-nas žmogus gina savo tiesas, savo pasaulėžiūrą, savo teritoriją. Jam pati gamta sako saugotis kitokio. Čia nieko nepadarysi. Tik reikia suprasti ir nepykti už tai. Ir kitaip nebus.

Kita vertus, jei mes visus būtume prisileidę, būtume išnykę, nebūtų išlikusių tiek tautų, tiek genčių. Viskas būtų susiniveliavę. Ir dabar sparčiai populiarėjantis turizmas nėra geras dalykas. Jis nai-kina kultūras. Prisiminkim, kad ir pirmąjį mūsų turistą Brunoną. Į jį nežiūrėjom palankiai. Ir mes žinom, kaip jam baigėsi. Tauta neprisileido ir dėl to išliko. Tad turizmas iš esmės yra tas pats užkaria-vimas, yra savo kultūros nešimas kitiems. Tarkim, vykstam pas beduinus, kuriems rodome savo mo-biliųjį telefoną, kurio jie nematę, jie jo užsimano. Mums tik atrodo, kad mes vykstame pažiūrėti. Iš tiesų tai jie tave mato, mato tavo kultūrą. Arba Ce-zaris, kaip ėjo? Jis ne su karu, o kultūra ėjo. Užtat iki mūsų neatėjo, nes jos čia niekam nereikėjo.

Gamtos įstatymai visiems privalomi. Ir jei mes prieš ją stosim, kaip dabar, ji mus nušluos. Kokiu būdu, nežinau. Bet yra begalė būdų, ir tas jau vyks-ta. Idealiausia būtų, jei nuo mažens vaikas augda-mas, darytų tai, ką jaučia širdimi, kas yra gerai. O ne tai, ką kažkas pasakė.

ŽMOGUS

26


Žmogus toks jau yra – jam smalsu kitų gyveni-mas. Taigi kokiame name jūs gyvenate?

Mūsų namai yra patys paprasčiausi. Tiesa, dar neturime, kokio norėtume, dar jo nepastatėme. Iki to dar reikėtų užaugti. Vis svarstėme, kokio norė-tumėme. Šiaudinio niekada nenorėjome. Galvojo-me apie rąstinį. Tačiau suvokėme, kad iš tiesų nuo to niekas nepasikeis. Kaip žmogus yra suformuo-tas, apgyvendink, kokiam nori name, jis nepasi-keis. Mes pamažu supratome, kad nereikia didelio namo, nereikia ypatingų baldų ar neįprastų pato-gumų. Paprasčiausiai reikia šilumos, elementarių, gal net spartietiškų patogumų ir neapkrauti savęs daiktais. Kodėl žmogus stato didelius namus – jis juk tarnauja daiktams. Bet ar to reikia?

Mums aplinka įdiegia, kad lubos turi būti to-

kios, o grindys – kitokios, o stogas dar kitoks. Ne. Žmogui reikia elementarių dalykų: kad nelytų, vė-jas nepustų, kad jis galėtų šiltai išsimiegoti. Viskas. Daugiau nereikia.

Neslėpkime, vis dėlto esame vartotojų visuo-menė, besirūpinanti tik šia diena, negalvojanti apie planetos likimą. Ko mums visiems palinkėtu-mėte, kad santarvėje su gamta ir savimi gyventu-me?

Kalbant apie ekologiją plačiąja prasme ir apie žalą jai, svarbu neužsiimti niekuo kitu, išskyrus savo asmeninį išgyvenimą, t.y. nenorėti daugiau, nei tau realiai reikia. Nes visa, kas daugiau, nerei-kalingai apkrauna tavo smegenis. Jos atlieka tik dvi funkcijas, bet labai galingas. Pirmoji – jos valdo

ŽMOGUS

Samantos Galinaitytės nuotr.

27

visas organizmo sistemas, visu organus, visas ląste-les. Antroji – jos valdo mąstymą. Taisyklė paprasta: kuo tu daugiau mąstai apie tai, ko nėra, apie kažką, ko tau reikia, ko tu nori, kas ir kur atsitiko, tuo ma-žiau energijos lieka tavo organizmo valdymui. Tai kas būna? Visi žino posakį: visos ligos nuo nervų. Smegenys atsitraukia nuo organizmo ir užsiima skrajojimu padebesiais. Iš to yra ir nesveikata. Iš čia ir tas linkėjimas – užsiimti tuo, ko tau būtinai reikia ir nesikišt į tai, kas tavęs tiesiogiai neliečia.

Pilnavertis žmogus, tas, kuris jaučia aplinką, tu-rėtų ne kažką galvoti, ką išsaugojus, o daryti tik tiek, kiek jam reikia. Tiesiog išgyventi. Aišku, žmogus labai socialus ir tas jo išgyvenimas labai priklauso nuo aplinkinių. Rūpindamasis asmeniniu išgyveni-mu tu pirmiausiai turi rūpintis, kad aplink tave gy-

venantys jaustųsi dvasiškai komfortiškai. Nes nuo jų nuotaikų, emocinių būsenų tiesiogiai priklauso tavo gyvenimas. Rūpintis tuo, kas yra aplink tave. Bet ne daugiau ir daugiau dėl nieko nesukti galvos.

Tas pats ir apie namus. Namas reikalingas GY-VENTI žmogui: kad būtų šilta ir saugu. O visa kita – nesvarbu. Be abejo, jei rūpiniesi savimi, namui rinksiesi natūralias medžiagas, neapsikrausi daik-tais. Neužsiimk tuo, kas tavęs neliečia, kas yra per daug.

Jei sugebėsim savo vaikams pasakyti, kad daryk taip, kaip tau atrodo, bus geriausia. Gal pradės kaž-kas keistis.

Dėkoju už pokalbį.

Eko-prieglobstis nuo vartotojiškų miesto įpročių

ŽMOGUS

28


P avargę nuo miesto tempo ir triukšmo, kiekvienas galite ištrūkti iš įprastos rutinos apsilankę ekogyvenvietėje, kur viešnagės metu pajausite gamtos ri-tmu gyvenančių žmonių kasdienybę. Juolab, kad Lietuvoje dauguma ekogy-

venviečių yra atviros lankytojams: čia vyksta šventės, mugės ir seminarai, kur gali-ma pasisemti naujų žinių apie eko-sąmoningą elgesį, sveiką maistą ir gydomąsias žoleles, gamtinę daržininkystę bei gamtai draugiškų technologijų namų statybą.

EKOGYVENVIETĖ – BŪDAS TAUSOTI GAMTĄ

Ekokaimai – tai bendruomenės, kuriose buria-si žmonės, norintys gyventi sveikiau, darnoje su gamta ir kaimynais. Čia laikomasi nuostatos, kad žmogus – neatsiejama gamtos dalis, kartu su ja sudarantis vientisą visumą, todėl jis privalo gerbti ir tausoti aplinką, kurioje gyvena, mažinti neigia-

mus žmonių veiklos padarinius.Vienas pagrindi-nių ekokaimo kūrimosi principų – kaimynystėje gyvenantys panašių pažiūrų žmonės, kuriems svar-biausia – ekologiškas ir sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas bei aktyvios bendruomenės kū-rimas. Teisiniuose aktuose nėra surašytų normų ar taisyklių, kaip reikėtų gyventi ir verstis ekokaime. Pasak gyventojų, jų ir neturėtų būti. Tai – laisvas žmonių pasirinkimas.

Eko-prieglobstis nuo

Vartotojiškų miesto įproč

ių

JŪRATĖJANAVIČIENĖ

Raimundo Vaičiūno nuotr.

GYVENVIETĖS

29

TIKSLAS VIENAS – GYVENTI TAUPIAI IR DARNOJE SU GAMTA

Sprendimų, kaip gyventi darnoje su gamta yra be galo įvairių. Vakarų šalyse, kur gimė ir pats eko-kaimo (ecovillage) pavadinimas, ekologiškumas suprantamas labiau socialiniame lygmenyje: į ben-druomenes susitelkę žmonės stengiasi mažinti var-tojimą ir taip tausoti gamtos išteklius. Pavyzdžiui Danijoje yra ekokaimų, jungiančių per šimtą šei-mų, kurios drauge ruošia maistą, skalbia, planuoja veiklą ir išlaidas. Jų buitis kartais labai skiriasi nuo tradicinio kaimo vaizdo – įsikūrimui jie gali įsigyti ne žemės sklypą, o daugiaaukštį namą.

Lietuvoje populiaresnis individualistinis požiū-ris, kuomet ekobendruomenė kuriasi giminės ar bendraminčių pagrindu – nuo kelių iki keliasde-šimt panašiai mąstančių šeimų sodybų šalia viena kitos. Ekokaimai Lietuvoje tarsi sudėlioti iš 1–3 ha dydžio vienkiemių, kiekviename iš jų ne tik gyve-namieji ir ūkiniai pastatai, tačiau ir užveistas sodas, gamtinis daržas, plotelis miško, kūdra – suformuo-ta pilnavertė ekosistema. Ekokaimų gyventojai at-sakingai naudoja gamtos išteklius, neteršia aplin-kos, laikosi permakultūrinio ūkininkavimo arba gamtinės žemdirbystės principų: nekasa ir nearia žemės, o negiliai ją apdirba, nelaisto, netręšia ir ne-ravi daržų, o juos mulčiuoja. Jie brangina kiekvie-ną augaliuką. Dėl vertingų sklype augančių augalų, gali net ir suplanuotą namo vietą stumtelti į šoną. O ir pats gyvenimas čia saugesnis, nes susibūrę ben-draminčiai pasirengę ateiti vienas kitam į pagalbą.

Tai, kad šie žmonės persikėlė į kaimą, visai ne-reiškia, kad jie užsidarę, nesidomintys naujovėmis

ar trokštantys grįžti į pirmykščius laikus. Tokie ci-vilizacijos pasiekimai, kaip mobilusis telefonas, in-ternetas, lengvai prieinamas transportas leidžia ne tik dirbti namie, bet ir gyventi gamtoje. Ekogyven-vietėse kuriasi išsilavinę, drąsūs ir atviri žmonės, kurie nori kurti laisvą, natūralų, šviesų pasaulį.

Ekokaimai Lietuvoje ėmė kurtis maždaug prieš 10 metų. Paprastai jie telkiasi šalia didmiesčių Vil-niaus, Kauno Klaipėdos, Varėnos, nuo jų nutolę per 30–40 km. Tikriausiai todėl, kad jų gyventojai, nuo miesto nešvaros, triukšmo ir vartotojiškumo bėgantys miestiečiai, pradžioje nėra iki galo tikri, ar sugebės gana radikaliai pakeisti gyvenimo būdą. Tarp pasirinkusiųjų ekogyvenimo būdą daugiausiai miesto žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, už-imančių atsakingas pareigas. Jie tiesiog nusprendė pamėginti gyventi šiek tiek kitaip, negu kiti.

Daugelį sodybos statybos ir tvarkymo darbų jie stengiasi atlikti patys ar su kaimynų pagalba, nes tik pačių, su meile, kruopščiai ir neskubant pagamin-tas daiktas – geras ir patikimas. Todėl ir įsikūrimas sodybose jiems trunka gana ilgai – kartais net apie dešimtį metų. Įpratusiems prie didelio miesto tem-po toks delsimas nėra įprastas.

Nors teorinių žinių apie tai, kaip ūkininkauti, laikantis permanentinės žemdirbystės principų ir puoselėti gamtinį daržą ar susiręsti šiaudinį namą galima rasti gana nesunkiai, vertingiausia – prak-tinė patirtis. Savo žiniomis ekobendruomenių gy-ventojai mielai dalinasi ir su laikinai apsistojusiais svečiais, ir įsikurti ketinančiais kaimynais renginių, seminarų, stažuočių, sąvanorystės programų ar tal-kų – efektyviausio praktinio mokymo būdo – metu.

Kristinos Zaveckienės nuotr.

GYVENVIETĖS

30


Prieš gerą dešimtį metų Vilniaus V. Megre knygų skaitytojų klube ir internetinėse svetainėse susibūrė bendraminčių žmonių, norinčių kurti ekokaimą, grupelė. Pačių parengtame „giminės sodybos“ kon-cepcija besiremiančio būsimojo ekokaimo projekte, numatė, kad jis turėtų susidėti iš 50-70 atskirų 1-3 ha dydžio sodybų. Krunų sodžiaus kūrimasis – ne-nutrūkstantis procesas, trunkantis jau beveik 10 metų.

Daug patirties kruniečiai turi šiaudinių namų statyboje. Šioje srityje galėtų patarti, pakonsultuoti, pakviesti stebėti statymo procesą ar jame sudaly-vauti. Taip pat gali supažindinti su gamtine žemdir-byste, pasidalinti kūrimosi patirtimi, padėti išmokti taisyti ar stiprinti sveikatą, tiek fizinę, tiek dvasinę.

Norintiems Krunuose paviešėti, pasisemti patir-ties – yra galimybė iš anksto susitarus čia apsistoti dienai ar kelioms.

Melkio kaime netoli Maišiagalos Vilniaus r. įsi-kūrė socialinių mokslų daktarės Vilniaus universi-teto docentės Zinaidos Gineitienės ekosodyba. Ji moko žmones gyventi santarvėje su gamta, nesivai-kant didelių turtų, lengvo uždarbio, gyvenant iš to, ką pats sukuri savo mintimis bei užaugini ar paga-mini savo rankomis. Čia apsigyveno apie 30 šeimų. Jauni ar su socialine atskirtimi susidūrę žmonės (ilgalaikiai bedarbiai, buvę kaliniai, vienišos moti-nos, socialinės atskirties vaikai, našlaičiai) mokosi gyventi šiame ekologiniame ūkyje. Čia propaguoja-ma vietinių tradicinių augalų, pvz. kanapių, kurios

tinka ir statybai, ir buičiai, ir maistui, ir vaistui au-ginimą; senovinę namų statybą, panaudojant pigias ekologiškas medžiagas, pjuvenas ir daugybę kitų dalykų, padedančių žmogui tapti gamtos draugu, o ne išnaudotoju. Šis ekokaimas pamažu tapo galingu traukos centru, kuriame vyksta daugybė kultūrinių renginių, seminarų, vasaros stovyklų. Artimiau-siu metu planuojami seminarai apie ekostatybas iš kanapių bei molio, taip pat krosnininkų seminaras apie statybas iš molio. Paskutinį rugsėjo sekmadienį planuojamas teatralizuotas Lietuvos didžiojo kuni-gaikščio Algirdo minėjimo renginys.

Krunai

Melkys

GYVENVIETĖS

KardokaiKardokų ekogyvenvietėje tarp Kazlų Rūdos miš-

kų, prie Višakio upelio įsikūrė ir pastoviai gyvena 4 bendraminčių šeimos, kuriančios giminės sodybas. Kardokiečiai siekia surasti savo vietą gamtoje ir pa-saulyje – jie patys auginasi maistą, statosi namus, užsiima malonia veikla, leidžiančia gauti pajamų, kurių, beje čia reikia žymiai mažiau nei mieste.

Šiais metais kardokiečiai ėmė rengti bendruo-menės šventes-talkas „Pažink savo kaimyną“. Vasa-ros metu jie organizuoja ajurvedinę stovyklą, rengia

seminarus vaikų mokymo temomis. Kardokų gy-ventojai pasiruošę pasidalinti savo žiniomis ir patir-timi apie šiaudinius namus – šių namų konstrukciją, molio tinką, plonų aslų liejimą, sienų apdailinimą reljefais ir mozaikomis. Taip pat apie daržovių au-ginimą natūraliu būdu, panaudojant gamtinės žem-dirbystės principus, netręšiant, nekasant žemės. Šiuo metu atvykusius žmones kardokiečiai galėtų pamokyti duonos kepimo, vėlimo, papuošalų dary-mo, vegetariško maisto gaminimo.

31 GYVENVIETĖS

BALTIJOS ŠALIŲ EKOKAIMŲ KELIAS

Šiandien informaciją apie ekoiniciatyvas, eko-projektus, ekokaimus ir jų sukauptas žinias ban-doma surinkti į vieną vietą. Neseniai startavo in-ternetinė svetainė www.ecovillageroad.eu, kurioje ekokaimų bendruomenės pristato savo veiklas bei siūlomas paslaugas. Čia užsiregistravę ekokaimai dalinasi žiniomis įvairiomis temomis – apie gydo-mąsias žoleles ir ekologišką medų, gamtinio dar-žo įkūrimą ir priežiūrą, aplinkai draugiškas namų statybos technologijas, atsinaujinančius energijos išteklius, antrinių žaliavų perdirbimą, gamtinę žemdirbystę, taip pat apie jų bendruomenėse or-ganizuojamus renginius ir talkas. Ekokaimų kelias siekia įkvėpti likusius visuomenės narius gyventi

darniau bei parodyti, koks kūrybiškas ir praturti-nantis asmenybę toks gyvenimo būdas gali būti.

Svetainėje www.ecovillageroad.eu užsiregistra-vę ekokaimai yra sužymėti žemėlapyje, todėl visi besidomintys gali susiplanuoti kelionės maršrutą, apimantį keletą ekogyvenviečių ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose šalyse aplink Baltijos jūrą: Latvijo-je, Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje. Beje, šis žemėlapis nuolat atnaujinamas ir pildomas nauja informacija. Svetainė www.eco-villageroad.eu – tarptautinio projekto „Ekokaimai kaip darnios kaimiškųjų teritorijų raidos veiksnys“ dalis, siekiančio skatinti ekokaimų plėtrą bei eko-kaimuose sukauptas vertingas žinias perduoti vi-suomenei.

Raimundo Vaičiūno nuotr.

Kristinos Zaveckienės nuotr. Raimundo Vaičiūno nuotr.Zitos Gineitienės nuotr.

Medis statyboje: sausa braška, žalias lūžta?


ŽALIASISGIDAS

Medis statyboje: sausas braška, žalias lūžta?

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakyti į tai, kokie namai yra ekologiški – paprasta. Ginčai dėl kriterijų, kurie leistų aplinkai draugišką namą laikyti iš tiesų ekologišku, tebeverda. Skeptikai teigia, kad pastatyti ekologišką namą yra beveik neįmanoma!

E kologiškas namas turi būti iš ekologiškai pagamintų statybinių medžiagų, būti pasyvus, t. y. toks, kuris suvartoja labai mažai energijos ir pats ją „ga-mina“, „taupo“ vandenį, elektrą, šilumą ir t. t. Negana to, ir jo gyventojai

turi būti „žaliosios“ filosofijos šalininkai ir visur kur žiūrėti draugiškumo aplinkai. Kaip ten bebūtų, kiekvieno kelias į ekologišką gyvenseną individualus ir eiti link jos galima mažais žingsniais, pavyzdžiui, pradedant nuo to, kad namams galima rinktis ekologiškas namų statybos ir apdailos medžiagas. Apie jas kalbamės su ben-druomenės „Protingos medžiagos“ atstovu Vytautu Načiu, Lietuvoje skatinančiu žmones naudoti gamtai draugiškas, ekologiškas statybos medžiagas bei mokytis pasidaryti daiktus patiems.

KRISTINALYMANTAITĖ

32

Kokį namą Jūs įvardintumėte „draugišku aplin-kai“? Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos to-kio namo įrengimui?

Lietuvoje šiuo metu populiariausios namų staty-bai ir apdailai ekologiškos medžiagos yra molio ply-tos, šiaudai, kanapių pluoštas, ryžių lukštai, termiškai apdorota mediena, medžio drožlės, medžio plastiko kompozitas. Tai „gyvos“, tikros ir žemės, saulės bei oro energija alsuojančios alternatyvos sintetiniams pakaitalams. Jų naudojimas draugiškas ir aplinkai, ir žmogui. Žinoma, vien tai, kad iš šių medžiagų pastatysite ar įrengsite savo namus, nereikš, jog jie ekologiški. Draugiškomis aplinkai vadiname tik tas medžiagas, kurios ir išgaunamos, ir gaminamos eko-logiškai, taip pat būtinas elementas, jog jos arba būtų lengvai suyrančios, arba jas būtų galima perdirbti dar kartą. Visos išvardintos medžiagos yra greitai at-sinaujinančios, lengvai išgaunamos, prieinamos bet kurioje šalyje, dauguma jų, lyginant su jų ilgaamžiš-kumu ir teigiamu poveikiu sveikatai, pakankamai pi-gios. Beje, brangiai pastatyto namo mes ir negalime vadinti draugišku aplinkai, nes jis iš esmės pažeistų pagrindinį ekologiško vartojimo principą, kuris pa-remtas ir žmogaus, ir gamtos išteklių tausojimu.

Mediena įvardinama kaip viena iš ekologiškų namų statybos ir apdailos medžiagų, tačiau ne vie-nam tai nuskamba kontraversiškai, nes naudoda-mi medieną, kuri itin paklausi mažo aukštingumo namų statyboje ir apdailoje, tarsi prisidedame prie miškų kirtimo. Ypatingai tai tampa aktualu, kai mes pradedame naudoti atgabentą „egzotinę“ me-dieną.

Tikriausiai nedaugelis žino, kad egzotiniai miškai auga daug ilgiau nei mūsiškiai. Kalbant apie egzotinę

medieną, reikėtų pastebėti, jog ji nėra tinkama lietu-viškam klimatui, nes ji nei natūraliomis, nei „dirb-tinėmis“ sąlygomis niekuomet nėra mačiusi žemos temperatūros ir didelio santykinio drėgnumo. Tuo tarpu Lietuvoje žiemos dieną gali būti +5°C ir santy-kinai didelis drėgnumas, o naktį – -30°C. Kas tuomet nutinka su „egzotine“ tropikų mediena? Dieną ji lyg sugeriamasis popierius absorbuoja drėgmę į save, o naktį, esant labai žemai temperatūrai, ši drėgmė už-šąla. Pasekmės nemalonios – mediena pradeda de-formuotis.

Taigi, mūsų klimatinei juostai ir lauko sąlygoms tropikų mediena nėra labai tinkama. Todėl ir reko-menduojama ją naudoti tik vakarų Europoje, kur klimatas yra daug minkštesnis ir švelnesnis. Apskri-tai, nepaisant to, kad mediena kaip statybinė ir ap-dailos medžiaga yra patraukli savo kaina, jaukumu ir šilumos izoliacija, nemažai skeptikų teigia, kad ji neilgaamžė, sugeria daug vandens, pūva, deformuo-jasi veikiant drėgmei ir yra daug didesnė tikimybė, kad namas gali sudegti. Termiškai apdorota mediena atspari puvimui ir gali tarnauti daugiau nei 35 metus, o medžio plastiko kompozitas gali būti naudojamas daugiau nei 50 metų. Taip pat reikėtų paminėti kana-pių blokelius, kurie nedega net ir esant atvirai lieps-nai ir gali atlaikyti daugiau nei 500 metų.

Kalbant apie termiškai apdorotą medieną, ji yra tai, kuo mes galime pakeisti dabar ant negailestingos mados bangos patekusią egzotinę medieną. Dėl savo ypač didelio patvarumo savybių termiškai apdorota mediena lygiuojasi su egzotine mediena ir yra tokia pat patvari ir ilgaamžė kaip Raudonasis Kanados ke-dras, Merbau, Europinis ąžuolas, Ipe ir kt. Šiai me-dienai neturi įtakos atmosferos ir temperatūrų kaita, tad ji idealiai tinka mūsų nepastoviam klimatui.

ŽALIASISGIDAS33


Kokia mediena naudojama terminio apdoroji-mo metu? Ir ar tokią medieną galima būtų vadinti ekologiška statybos medžiaga?

Termiškai apdorota mediena daugiausia gami-nama iš vietinių, t. y. šiaurietiško klimato subran-dintų medžių rūšių: pušies, eglės, drebulės, alksnio ir beržo. Kartais naudojamas Sibiro maumedis (terasos grindims ir t. t.) ir Europinis ąžuolas (vidaus masy-vo grindims, baldams, žaislams ir t. t.), bet dėl savo unikalios specifikos ir techninių medienos savybių, šios rūšys nėra labai populiarios ir nėra plačiai nau-dojamos termiškai apdorotos medienos gamyboje. Rinktinei termiškai apdorotai medienai (be šakų) dažniausiai yra naudojamas Kanados uosis (jo struk-tūra yra lygesnė, tankesnė ir turinti mažiau šakų nei Europinio uosio) bei Spindulinė pušis (Radiata Pine, kuri turi ilgą, tiesų ir beveik be šakų kamieną ir tik mažą šakų vainiką pačioje viršūnėje).

Termiškai apdorota mediena laikoma draugiška aplinkai dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad ši mediena – tai gamtą tausojantis pakaitalas tropi-niam kietmedžiui ir egzotinei medienai. Pastaroji šiuo metu yra atsidūrusi dėmesio centre, vadinasi, padidėjęs ir šių medžių kertamumas.

Antra, termiškai apdorotos medienos išgavimas ir gamybos procesai yra visiškai saugūs aplinkai ir ekologiški. Mediena pjaunama PEFC™ sertifikuo-tuose miškuose. Tai rodo, kad miškų tvarkymas ati-tinka nustatytus tvaraus ir daugiatikslio ūkininkavi-mo miškuose kriterijus, jog juose išsaugota gamtos įvairovė. Na, o pats terminis apdorojimas pagrįstas tik aukšta temperatūra, kuri iš medienos išgarina vandenį.

Na, ir trečia priežastis – ne tik termiškai apdo-rota mediena, bet apskritai pats medis yra natūrali, žmogui artima ir tradicinė amžių amžius naudota

medžiaga namų statyboje ir apdailoje. Be to, nau-dodami medį, galime sumažinti kitų kenksmingų medžiagų, naudojamų statyboje, gamybos mastus. Pavyzdžiui, dauguma namų apdailoje naudojamų medžiagų turi sveikatai pavojingų cheminių me-džiagų, kurios sukelia įvairius skausmus, alergijas. Todėl mes populiariname ne tik termiškai apdorotą medieną, bet ir kitas žmogui saugias namų statybos ir apdailos medžiagas: molio plytas, šiaudus, kanapių pluoštą ir pan.

Kaip vyksta medžio terminio apdorojimo pro-cesas ir kaip pasikeičia karščiu apdorotos medienos savybės? Kur tokia mediena gali būti panaudoja-ma?

Pats terminas „termiškai“ nurodo, kad savo ge-riausias savybes ši mediena įgyja būtent apdorota karšta temperatūra (nuo +185°C iki +215ºC). Tai-gi, kaip vyksta šis procesas? Pirmiausia, iš karto po pjaustymo, terminis apdorojimas prasideda nuo medienos džiovinimo, toliau yra tęsiamas medienos apdorojimas karščiu ir visas šis procesas yra užbai-giamas galutiniu medienos sudrėkinimu ir atvėsini-mu. Šis vientisas procesas sąlygoja, jog karščiu apdo-rota mediena bus vienodos kokybės. Be to, visame šiame procese nenaudojami jokie žalingi cheminiai priedai.

Svarbiausias šiame procese – medienos kaitini-mas, kuomet pasiekiama medienos degimo tempe-ratūra ir iš jos yra išgarinamas vanduo. Gali skam-bėti neįtikėtinai, bet būtent taip ir yra – degdama mediena nesudega! Šis apdorojimas karščiu leidžia pakeisti medienos savybes į tokias, kokios yra reika-lingos tam tikrai medienos produkcijos rūšiai, įvai-riems jos gaminiams.

34ŽALIASISGIDAS

Terminio apdorojimo metu mediena įgauna ko-kybiškai naujų savybių: sumažėja vidutinis drėgmės kiekis ir jos absorbavimas, pagerėja atsparumas šilu-mai ir puvimui (vadinasi, ir pelėsiams), nelieka sakų, mediena tampa lengvesnė, tvirtesnė, lengviau išsau-go savo spalvą, ji neskyla ir nesideformuoja, ją ma-žiau veikia netinkamos oro sąlygos. Taigi, termiškai apdorota mediena yra visiškai stabili, ji nesitraukia ir nesiplečia, nesiriečia, neskyla ir nešerpetoja kaip „gyvos“ medienos rūšys. Ji neturi sakų ir cukraus maišelių, todėl medienoje nesiveisia grybelis, ji ne-pelija ir nepūva.

Termiškai apdorota mediena naudojama namų fasadams, sienų dangoms, tvoroms, lauko grindi-niui, balkonams, kubilams, vidaus patalpų dailylen-tėms, vidaus grindims, langams, durims, baldams tiek privačiuose namuose, tiek viešosiose erdvėse. Termiškai apdorota mediena naudojama ir plačiau, pavyzdžiui, iš jos gaminami laivų deniai ir valčių do-kai, maisto konteineriai ir padėklai, netgi muzikos instrumentai ir papuošalai! Pastarieji, kaip ir visa kita, kas pagaminta iš šios medienos, pasižymi pa-tvarumu ir natūralumu.

35

PASIDARYKPATS

Su „protingomis“ medžiago-mis ir sprendimais labai glaudžiai siejasi „darau pats“ filosofija. Ji taip pat susijusi su pasirinkimu gyventi ekologiškai – kurdamas pats, žmogus kovoja su vartoji-mo kultūra, prisiima atsakomy-bę už tai, ką ir kiek jis vartoja. „Pasidaryk pats“ (angliškai – do it yourself) taip populiarėja, kad jau tampa savotišku gyvenimo būdu. Žmonės tai daro ne tik tau-pymo sumetimais, bet ir siekda-mi daiktų originalumo, „rankų“ šilumos arba iš principo – tiesiog nepirkti. „Pasidaryk pats“ – tai ir būdas atsipalaiduoti, išlaisvinti kūrybiškumą, pabūti su draugais ar šeima.

„Pasidaryk pats“ šalininkų teigimu, tik išdrįsęs išbandyti savo jėgas, žmogus gali teigti, jog

negali, nesugeba ar neturi pašaukimo vienai ar kitai veiklai. Siūlau skaitytojams pabandyti patiems įsirengti terasą. Terasa – tai jungiamasis namo elementas su sodu ar kiemu. Tai ne tik prak-tinė, bet ir eksterjerą puošianti detalė, kuri neretai asocijuojasi su poilsiu ir maloniomis akimir-komis. Ji taip pat gali būti įrengta ir atokiau nuo namo, priklau-somai nuo poreikių. Terasą gali įrengti ir specialistai, tačiau galite ir Jūs pats – tik tuomet pamaty-site, kad kokybišką daiktą galima sukurti ir savo rankomis. Taigi, pasiryžote įsirengti terasą, tačiau nežinote, nuo ko pradėti? Pa-grindiniai žingsniai, kurie padės pasidaryti terasą pačiam (būtina laikytis jų eiliškumo ir nepraleisti nė vieno iš išvardintų elementų).

Pašalinti žolės apklotą (apytiksliai per kastuvo

gylį)

Pakloti geotekstilės plėvelę

Išgrįsti skalda iki reikiamo lygio (aukščio)

Pakloti dideles šaligatvio tipo plyteles (reikiamais

atstumais)

Sudėti reguliuojamas kojas

Padėti lages (gulekšnius)

Išlyginti aukščius

Pakloti ir galiausiai ištepti alyva lentas

ŽALIASISGIDAS

Ačiū už pokalbį.

Laikas nusišypsoti


Laikas nusišypsoti

Balta šypsena – apie tai mes šį sykį norime su Jumis pakalbėti bei padovanoti ne vieną gamtos įkvėptą patarimą.

36

Laikas nusišypsotiSVEIKATA

Daugeliui įprasta ir norisi, kad jų dantų pasta putotų. Jei norisi šio efekto, tai pirmiausia būtų puiku, jei Jūsų perkamoje dantų pastoje ne-aptiktume natrio laurilsulfato. Nors jis ir nelaikomas toksišku, mano-ma, kad jis sukuria mikroskopinius įtrūkimus gleivinėje, taip atverda-mas kelią žaizdelių ir opų susidarymui. Natrio laurilsulfatas gali būti gaunamas iš natūralių ingredientų, tokių kaip kokosų aliejus ar pal-mių branduolių aliejus, bet net ir traktuojamas kaip „natūralus“ jis gali dirginti, sausinti odą, gleivinę. Rinkitės dantų pastas su švelnesniais putokliais: gliukozidais, muilo riešutais ar jų milteliais, saponifikuotais aliejais.

Abrazyvinę arba poliruojamąją funkciją natūraliose dantų pastose gali atlikti: soda, molis, Himalajų arba Negyvosios jūros druska, kalcio karbonatas (kreida). Šių medžiagų abrazyvinės savybės šiek tiek ski-riasi, tad norėdami stipresnio efekto (svarbu nepersistengti, kad nepa-žeistumėte emalio), naudokite dantų pastas su kreida, soda, druska, o švelniau valys gasulo, baltasis ir kiti moliai.

Dažnai natūraliose dantų pastose (ar siūlomuose naminės gamy-bos receptuose) naudojamas kokosų aliejus. Atlikti tyrimai rodo, kad kokosų aliejus, reaguodamas su virškinimo fermentais, naikina bakte-rijas, sukeliančias dantų ėduonį. Jis pasižymi antibakterinėmis ir prieš-grybelinėmis savybėmis, stabdo dantenų kraujavimą ir yra malonaus skonio. Dažnai dantų pastų sudėtyje yra vandens. Idealu, jei gaminto-jas (ar Jūs patys) pakeičia jį gėlių vandenimis – hidrolatais. Distiliuoti gėlių vandenys laikomi net pranašesniais už žolelių antpilus ar nuovi-rus, jie stabilūs, savo būvio gali nekeisti du metus.

Svarbi natūralių dantų pastų sudėtinė dalis, suteikianti joms atitin-kamą kokybę bei savybes – augalų ekstraktai, bičių produktai, eteriniai aliejai. Sudėtinga net išvardinti, kiek įvairių rūšių žolelių ekstraktų, eterinių aliejų ar pačių džiovintų, maltų ar kitaip apdorotų gamtos do-vanų galima aptikti natūraliose dantų pastose. Informacijos apie svei-katinančias savybes – apstu. Tereikia šiek tiek pasidomėti ir išsirinkti pagal poreikį, negalavimą ar tiesiog nuotaiką.

Ir nepamirškite, kad kokybiškai dantų priežiūrai svarbiausia yra mechaninis dantų valymas specialiomis priemonėmis, o dantų pasta – tik malonus ir kokybiškas priedas, suteikiantis gaivumo ir šviežumo jausmą.

P er gleivinę dantų pastos medžiagos labai grei-tai absorbuojasi į organizmą, todėl kokią dantų pastą/miltelius/gelį bei kitas dantų priežiūros

priemones pasirinksime yra be galo svarbu visos šei-mos narių sveikatai.

NATŪRALIŲ DANTŲ PASTŲ SUDĖTIS:

Į ką atkreipti dėmesį

37 SVEIKATA

ELEONORARIEPŠAITĖ

LINAGEDVILIENĖ

Algimanto Bakšio nuotr.

38


NATŪRALU. BALINAME DANTIS

Ir kas gi nenorėtų turėti baltų it per-lai dantų? Mes visi! Tačiau bėgant metams mūsų dantys pagelsta, papilkėja. Nieko ne-padarysi? Nenorėtume su tuo sutikti. Taip, mūsų dantys pakeičia spalvą nuo daugelio faktorių, tokių kaip juoda arbata, kava, rūka-lai, raudonas vynas ar kiti „spalvotieji“ gėri-mai (pvz. kokakola), amžius, blogai parinkti dantų šepetėliai, klimatinės sąlygos, infekci-jos, stiprūs vaistai bei didelės antibiotikų do-zės ar paveldimumas, tačiau yra būdų dantis nors šiek tiek padaryti baltesnius. Pateikia-me keletą patarimų:

Braškės, žemuogės. Braškėse yra tam tikrų enzimų, kurie vadinami „malic“ rūgš-timi (tai natūrali obuolių rūgštis, esanti dau-gelio vaisių ir daržovių sudėtyje). Braškėse esančios veikliosios medžiagos puikiai pa-šalina dantų apnašas bei akmenis. Sutrinkite braškę ar kelioliką žemuogių ir įtrinkite šia tyre dantis – palaikykite 1 min. ir išskalauki-te burną vandeniu. Taip pat galite, perpjovę braškę, ja švelniai patrinti dantų paviršių. Nespauskite, kad nepažeistumėte dantų emalio. Kaip ir citrina, braškėmis nevertėtų piktnaudžiauti.

Obuoliai, salierai, morkos, brokoliai ir agurkai. Ilgai kramtant šiuos vaisius ir dar-žoves, burnoje išsiskiria daug seilių. O seilės – tai natūraliausias valymo skystis. Kramtant ne tik gaminasi seilės, bet ir nuo dantų bei iš tarpdančių pašalinami maisto likučiai ir bakterijos, taip galima išvengti paviršinių dantų dėmių. Šie vaisiai ir daržovės turtingi vitamino C, kuris mažina dantenų ligas bei uždegimus.

Alyvuogių aliejus. Tai – pati efektyviau-sia dantų balinimo priemonė. Viskas, ko Jums reikia – tai teisingai valyti dantis ir vie-toj dantų pastos kartais panaudoti alyvuogių aliejų. Vienas iš būdų – paimkite baltos me-džiagos skepetaitę ir pamirkykite jos kampą alyvuogių aliejuje. Masažuokite savo dantis. Kitas būdas (dažniausiai taikomas Ajurve-doje) – kartą per dieną valgomuoju šaukštu alyvuogių (gali būti ir saulėgrąžų) aliejaus

kaip burnos higienos skysčiu skalaukite bur-ną mažiausiai 5 minutes. Aliejus turėtų tapti baltos spalvos. Tada išspjaukite ir praskalau-kite burną vandeniu. Manoma, kad aliejus surenka visas bakterijas, kurios neigiamai įtakoja burnos florą. O išspjovę aliejų, su juo išspjaunate ir ligų sukėlėjus.

Citrusiniai vaisiai. Valgant ananasus ir apelsinus, burnoje gaminasi seilės, o padidė-jęs seilių kiekis burnoje palaiko švarą ir tvar-ką. O kur švara, ten ir balti dantys. Norėdami turėti dailią šypseną, nepamirškite panaudo-ti ir apelsino žievės. Patrinkite vidinę žievės pusę į dantis, o tada išskalaukite burną šaltu vandeniu. Jei girdėjote, jog citrinos šviesina plaukus, tai tokio pat poveikio racionalu ti-kėtis ir dantims. Imkite valgomąjį šaukštą ci-trinos sulčių ir tiek pat vandens (galite vietoj vandens naudoti ir alijošiaus sultis). Skalau-kite šiuo skysčiu dantis 1-2 kartus per savai-tę, tik nepersistenkite, nes citrinos sultyse esanti rūgštis gali pakenkti dantų emaliui.

Kalcis ir geležis. Valgykite produktų, tu-rinčių kalcio ir geležies – tai padeda dantų balinimui ir juos stiprina. Geriausias geležies šaltinis yra raudona mėsa. Geležies gausu kepenyse, jos taip pat turi riebi žuvis, žirniai, pupelės, lęšiai, duona, žalios daržovės, riešu-tai. Venkite valgio metu gerti kavą ir stiprią arbatą, nes tai gali turėti įtakos geležies įsisa-vinimui. Geriausias kalcio šaltinis yra pieno produktai: jogurtas, kefyras, varškė, sūris, pienas. Rinkitės liesesnius pieno produktus arba vartokite riebesnius, bet mažesniais kiekiais. Kalcio turi tofu sūris, sojos pupelės, brokoliai, kopūstai.

„Naminių“ dantų balinimo priemonių privalumai ir rizika. Privalumas tas, kad „naminės“, natūralios dantų balinimo prie-monės – pigios ir visiems prieinamos. Rizika tokia pati, kaip ir naudojant įprastas balini-mo priemones – jei per stipriai šveičiame savo dantis, pažeidžiamas dantų emalis bei žalojamos dantenos. Beje, nesitikėkite, kad dantys taps akinamai balti, kaip reklamose, tačiau bent jau sutaupysite pinigų ir susti-prinsite dantenas, o jei sveikos dantenos – sveiki ir dantys.

SVEIKATA

39

Miesto daržas - kiekvienam

KITOS PRIEŽIŪROS PRIEMONĖS

Norint palaikyti burnos ertmės bei dantų higi-eną, reikalinga ne tik dantų pasta, tačiau ir dantų šepetėlis, siūlas, burnos skalavimo skystis, burnos purškalas ar, išskirtiniais atvejais, net kramtoma guma. Toliau apžvelgsime likusį natūralių dantų priežiūros priemonių arsenalą.

Grįžtame prie senųjų metodų – natūralios kramtomosios lazdelės geriau nei dantų šepetukas?

Pakalbėkime apie natūralius dantų šepetėlius, kuriais valant dantis nereikia nei dantų pastos, nei skalavimo skysčio. Tokios yra sewak ir miswak kramtomosios lazdelės. Jos plačiai naudojamos Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje. Sacharoje auga persinė salvadora (Salvadora persica), kurios šakos ir šaknys, dar vadinamos „miswak“ (siwak, sewak), nuo seno naudojamos dantims valyti. Šis augalas – tai natūralus fluorido šaltinis, turintis vitaminų, tanino, saponino, flavonoidų, mineralinių ir kitų naudingų medžiagų, kurios naikina bakterijas, apsaugo dantis nuo kraujavimo, natūraliai balina, šalina dėmes, masažuoja dantenas, stiprina emalį, gaivina burnos kvapą. Tai pati natūraliausia ir pa-prasčiausia dantų valymo priemonė. Tereikia nu-lupti šiek šiek žievės nuo šakelės galiuko, tuomet kramtyti nuluptąją dalį tol, kol šakelė pasidarys panaši į šepetėlį.

Liežuvio grandiklis – paprastas sprendimas. Pastaruoju metu viena iš greitai populiarėjančių dantų priežiūros priemonių yra liežuvio grandiklis. Odontologai rekomenduoja valyti ne tik dantis, ta-čiau ir apnašas nuo liežuvio. Ant liežuvio veisiasi bakterijos, sukeliančios kariesą ir parodontozę. Be to, besikaupiančios liežuvio apnašos sąlygoja ir blogą burnos kvapą. Natūralių liežuvio grandiklių pasiūla menka, bet išeitis yra – liežuvio higienai naudoju paprastų paprasčiausią arbatinį šaukštelį. Išsivaliusi dantis, juo švelniai „nugramdau“ apna-šas nuo liežuvio.

Tarpdančių siūlas – naudoti būtina. Jei naudo-site neekologišką tarpdančių siūlą, galite jį „pratur-tinti“, apšlakstydami eteriniu aliejumi, pavyzdžiui, arbatmedžio. 2010 metais Vokietijos odontologijos instituto atliktas tyrimas rodo, kad net pusė Vokie-tijos gyventojų išvis nenaudoja tarpdančių siūlo. O juk kariesas ir parodontozė suaugusiems atsiranda būtent ten, kur dantų šepetėlis nepasiekia – tarp-dančiuose. Net tyrimais įrodyta, kad kasdienis

tarpdančių valymas siūlu gali prailginti žmogaus gyvenimą iki 6-erių metų! Naudoti tarpdančių siū-lą rekomenduojama kasdien.

Burnos skalavimo skystis – galima pasigaminti patiems. Kaip manote, ar burnos skalavimo skystis geriau nei tarpdančių siūlas? Į šį klausimą puikiai atsako odontologų iš Diuseldorfo atliktas tyrimas. Rezultatai parodė, kad skalavimas skysčiu vieną kartą per dieną yra daug efektyvesnis nei tarp-dančių valymas specialiu siūlu. Burnos skalavimo skysčiai dažniausiai gaminami alkoholio pagrindu, įmaišant į juos eterinių aliejų. Eteriniai aliejai su-teikia gaivą, palaiko natūralias burnos mikrofloros funkcijas. Reguliariai naudojamas skalavimo skys-tis sumažina dantenų ir burnos gleivinės polinkį į uždegimus. Burnai skalauti galite naudoti hidrola-tus. Tam puikiai tinka arbatmedžių, šalavijų, ramu-nėlių, mastikos hidrolatai.

Burnos purškalas – greitoji pagalba. Nema-lonus burnos kvapas gali atsirasti bet kam, o šalia esantys žmonės nedrįs Jums to pasakyti. Dažniau-siai po ranka neturite dantų šepetuko. Kuo puikiau-sia išeitis – burnos purškalas. Paėmę tuščią buteliu-ką su purkštuku, įpylę į jį alijošiaus sulčių ir įlašinę eterinių aliejų (citrinų, apelsinų, greipfrutų, mėtų, šalavijų, arbatmedžio, levandų, cinamono ar gvaz-dikėlių), pasigaminsite naudingo burnos purškalo, kuris ne tik atgaivins burnos ertmę, bet ir suteiks malonų burnos skonį, veiks antibakteriškai, padės kovoti su burnos ertmės ar gerklės uždegimais.

Kramtomoji guma – kartais galima. Kramto-moji guma nepakeis dantų pastos ir šepetuko, ta-čiau po ranka jos turi beveik kiekvienas. Džiugu, kad jau atsiranda alternatyvų sintetinei kramtoma-jai gumai – natūralios kramtomosios gumos, paga-mintos iš paprastojo gumenio (Sapodilla) vaisiuose esančio latekso. Tikras lyderis tarp natūralių bur-nos priežiūros priemonių – pistacijos medžio „aša-ros“ arba mastikos derva. Mastika dezinfekuoja ir dezodoruoja, atgaivina burnos ertmę, sustiprina dantenas ir dantis; ji užmuša svarbiausią karieso procese dalyvaujančią bakteriją ir stabdo dantų apnašų bei akmenų formavimąsi.

Apibendrinimui norėtųsi Jums visiems palinkė-ti, kad įvairios burnos priežiūros priemonės taptų Jūsų kasdienės dantų higienos dalimi: valykite dan-tis natūralia žolelių pasta, naudokite tarpdančių siūlą ir galiausiai – praskalaukite burną savo pa-ruoštu skysčiu.

SVEIKATA


Miesto daržas - kiekvienam

40ŽALIOJIINICIATYVA

KRISTINASAGAIDAK

M iesto daržai, kurie kyla iš pačių miestiečių iniciatyvos, jau žinomi vilniečiams – įvai-riausi žalumynai veši Pilaitėje, neseniai

lysvės buvo sukastos ir Žvėryno bei Antakalnio mi-krorajonuose. Kaune miesto daržą mėginta kurti ant „Fluxus ministerijos“ stogelio, o šiemet jis vešliai ža-liuoja Vytauto Didžiojo universiteto kiemelyje.

41 ŽALIOJIINICIATYVA

MIESTO DARŽAS – KIEKVIENAM

42


Miesto daržai kyla iš poreikio ne pirkti, o pačiam užsiauginti mais-tą. Taigi, tai yra „daržas“, o ne „sodas“ – pasisodinkime ne dekoraty-vinių gėlių, o daržovių, prieskoninių žolelių, o vasarą bei rudenį kartu mėgaukimės savo darbo vaisiais.

Taip pat miesto daržai prisideda ir prie bendruomenės formavimo – pasisodinę bendrą daržą savo daugiabučio kieme, susipažinsite su kaimynais ar kitais miestiečiais ir galėsite kartu vakaroti, gamindami vakarienę iš kartu užsiauginto maisto. Jeigu turite vaikų, jie taip pat gali prisidėti – čia vaikai pamatys, kaip auga mūsų maistas, kaip jį už-siauginti net ir savo kieme ar ant palangės, ir kad tai nėra sudėtinga!

Jeigu jūsų mieste dar nėra miesto daržo, prie kurio puoselėjimo ga-lite prisidėti, galite tokį susikurti patys. Štai ką jūs galite padaryti:

Susitarkite su savo kaimynais, savivaldybe ar ugdymo (ar kita) įstaiga, kad gautumėte žemės sklypą, kuris gali virsti miesto daržu.

Pasisodinkite sodinukų ant palangės ir paprašykite savo draugų to paties. Galite pasi-sodinti mažiau priežiūros rei-kalaujančių augalų – moliūgų, cukinijų, žemaūgių pomidorų, prieskoninių žolelių, vaismedžių.

Surenkite talką ir sutvarkyki-te gautą žemės sklypą. Žinoma, tai gali būti ir tiesiog betoninė kertelė – tada ją galima „apgy-vendinti“ lagaminais, paletėmis ir kitais nebenaudojamais rakan-dais, į kuriuos dėl izoliacijos įklo-kite plėvelę arba šiukšlių maišą, o tada jau galima pilti žemes.

ŽALIOJIINICIATYVA

Miesto daržo idėja yra pa-prasta – kiekvienas galime ateiti pasisodinti, prižiūrėti darže auginamus augalus, o taip pat – pasivaišinti derliu-mi.

43

Paaugus sodinukams, perso-dinkite juos.

Sukurkite „bendravimo len-tą“, kurioje rašykite tai, ko reikia daržui, prašykite pagalbos, siū-lykite įvairias idėjas. Tam gali pasitarnauti ir socialiniai tinklai, pavyzdžiui, https://www.face-book.com/Darz52 (VDU daržo puslapis).

Mėgaukitės derliumi. Galite rengti bendruomenės vakarienes iš išauginto maisto, pasidalinti derliumi su draugais, giminėmis ar kitais, negalinčiais įpirkti vai-sių ir daržovių parduotuvėse.

ŽALIOJIINICIATYVA

Straipsnio nuotraukų autoriusJonas Petronis

Fotografuota VDU

Veiksminga pagalbos priemonė vaikui - gamtos terapija


Veiksminga pagalbos priemonė vaikui – gamtos terapija

ŽEMĖS DARBAI - GYDYMO SUMETI-MAIS

Pasaulyje yra paplitę užimtumo gamtoje ūkiai (green care farms), kuriuose patys ūkininkai organi-zuoja veiklą bendradarbiaujant su sveikatos priežiū-ros įstaigomis. Jie kviečia žmones, kuriems reikalin-ga pagalba, kartu dirba žemę. Suteikiant žmonėms pagalbą taip pat dažnai pasitelkiami ir gyvūnai.

Dar viena šaka, naudojama gydymo tikslais yra - sodininkystės terapija (Horticultural thera-py) – kuomet specialus terapeutas dirba su asme-niu ir kaip darbo metodą naudoja sodininkystę bei daržininkystę. Visos šakos pasaulyje yra paplitusios skirtingai: užimtumo ūkiai yra daugiausiai paplitę Norvegijoje, Olandijoje, Austrijoje, Italijoje. Sodi-

ninkystės terapija populiariausia Didžiojoje Bri-tanijoje, kur ligoninės, reabilitacijos centrai vykdo daugiau nei 800 projektų.

Pavyzdžių, kuomet augalai pakeičia žmogaus gyvenimą yra daug. Taikant gamtos terapiją žmo-gui suteikiamas ryšio ir priklausymo jausmas, ku-ris padeda jam keistis, tuo pačiu augalų auginimas yra prasminga veikla, kurios metu bendraujama, rūpinamasi kitu, ugdomi kognityviniai gebėjimai (planavimas, atmintis, dėmesio sukaupimas ir kt.), vykdoma fizinė reabilitacija, mažinamas stresas, sti-prinamas pasitikėjimas savimi, kompetencijos jaus-mas, kad kažką galiu, kad sugebu. Todėl paprastas daržininkavimas ir čia užaugę vaisiai gali įgauti kitą prasmę, kuomet viskas atliekama turint tikslą – pa-dėti žmogui, kuriant jo ryšį su gamta.

L ietuviai dar nėra pamiršę užmiesčio lysvių ir vos atšilus orams skuba sukiš-ti rankas į žemę, todėl ūkininkavimas, kaip terapijos priemonė mums gali skambėti keistai. Tačiau būtent tokių priemonių, kaip sodų auginimas ar

bendravimas su gyvūnais, naudojimas, atskleidžia stulbinančius rezultatus įvei-kiant vaikų mokymosi sunkumus, žmogaus emocijų bei elgesio sutrikimus, pade-dant išgyventi netektis, priklausomybes, kitas psichologines problemas.

44

LINABAKŠYTĖ

ŽALIOJIINICIATYVAKARTU SU „ŽALIA STOTELĖ“

Neginčijamas teigiamas gamtos poveikis jau senai tai-komas ne tik poilsio, tačiau ir gydymo tikslais, šiandien įgauna naujas formas ir grąžina mus prie savo šaknų – žmonės iš naujo ieško ryšio su gyvąja aplinka.

ŽMOGŲ AUGINANTYS SODAI

Pagrindinis dalykas, vykdant terapinę daržinin-kystę, yra ryšys, kuris yra kuriamas tarp žmogaus ir augalo. Pasak psichologės Eglės Kuraitės, besido-minčios terapine daržininkyste, šis ryšys pirmiau-sia yra įsipareigojimas: „kai mes auginame augalą, atsiranda daug įvairios būtinos veiklos, kurią turi-me atlikti, kad jis augtų. Tokiu būdu žmogus įgauna globėjo vaidmenį. Dažnai sunkumų turintys žmo-nės būna globojamojo vaidmenyje ir kartais gali dėl to jaustis netgi bejėgiais. O čia jie patys gali pasirū-pinti kitu ir šito mokosi.”

Augalai taip pat duoda teigiamą paskatinimą. Pasodinus ridikėlį, mes matome kaip jis išaugo, kad įdėtos pastangos duoda rezultatą, kuriuo galime

pasidžiaugti. Atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis. Augalai yra besąlygiški, nediskriminuoja, negrasi-na, augalui nesvarbu nei išvaizdos patrauklumas, nei kaip tu elgiesi per pamokas, jeigu tu juo rūpi-niesi – jis reaguoja į tai.

Tuo pačiu paties ūkininkavimo erdvė, veiklos struktūra bei užsiėmimai savaime yra terapiniai veiksniai. Buvimas gamtoje mažina stresą, atpalai-duojanti aplinka leidžia lengviau atsiskleisti. Kie-kvienas esame pajutę „galvos pravėdinimo“ efektą, kuomet nuvargintos mintys tiesiog ištirpsta, vos iš-ėjus į lauką ir įkvėpus gryno oro. Pasėdėję ant suo-liuko ir atidžiau įsižiūrėję į gamtos vaizdus, mes iš savo vidaus “išleidžiame” susikaupusį stresą, vietoje jo grįžta laukta ramybė.


46


Užsienio pagalbos centrai į daržo lysves įtrau-kia net paties sudėtingiausio elgesio, psichologinių problemų turinčius vaikus ir taip padeda jiems at-rasti save. Lietuvoje, pasak psichologės Eglės Ku-raitės, taip pat vyksta pavienių iniciatyvų, tik nėra pavadinimų, informacijos bei tradicijos tai daryti.

Vieną iš tokių iniciatyvų – akciją „Žalia stote-lė“ - vykdo jaunimo iniciatyvinė grupė Eko karta, kuri kartu su agrofirma „Sėklos“, siekia suburti daržininkavimo veiklai vaikus, augančius globos namuose, taip pat moksleivius bei darželių au-klėtinius, suteikiant prasmingos, aktyvios veiklos, atskleidžiant maisto kelią nuo lysvės ežios iki pat stalo lėkštės bei leidžiant jiems susikurti savo žalią-ją erdvę, kurioje galėtų tyrinėti, eksperimentuoti ir jaustis laisvai.

„Kiekvienas, kol augame - norime turėti savą kampą. Vaikas nori savos vietos, nori susikurti savo pasaulį, jis privalo turėti savo priebėgą. Ja gali tapti gamtos gabalėlis. Anksčiau mums teko įgyvendinti nedidelį projektėlį – Sodas klasės viduje – vazonėlis ant kiekvieno suolo. Tai padėjo vaikams atsipalai-duoti, geriau atlikti užduotis, jie tokioje aplinkoje jaučiasi jaukiai, kaip namuose.“ - apie gamtos galią kalbėjo skulptorė, studijos Sodo meno avilys viena įkūrėjų Danielė Šležienė. Ji šiemet aplankė dauge-lį globos namuose augančių vaikų, kuriuos įkvėpė drąsiau imtis daržo idėjų. Kurdami savo daržo sva-jonių vizijas, kuriose ežios gali būti ir zigzago for-mos, o gėlynuose puikuotis kopūstų alėja, nes taip gražu ir įdomu, kiekvienas žengė į gilesnį gyvosios aplinkos pažinimą, tuo pačiu ir savęs suvokimą. Akcija Žalia stotelė yra viena unikalių iniciatyvų, skirtų vaikams, kuriems reikia papildomos pagal-bos, nes čia jie turi galimybę atrasti ir turėti santykį su gamta.

KITOKS POŽIŪRIS Į DARŽĄ

„Nors šiuo metu nedarome jokių tyrimų, įro-dančių akcijos „Žalia stotelė“ veiklų veiksmingumą vaikams, tačiau kaskart vykdami pas juos mes patys matome su kokiu užsidegimu jie imasi daržininkys-tės. Visos įstaigos ir dėl savo vietovės, ir dėl veiklos specifikos labai skiriasi viena nuo kitos, tačiau jas kartu jungia kitoks požiūris į vaikų ugdymą, noras jiems duoti daugiau, tuo pačiu meilė augalams. Mes neskatiname imtis derliaus varžybų, mes pasirinko-me augalų auginimą, kaip būdą bendrauti su vai-kais, perteikti jiems tas žinias, kuriomis jie galėtų remtis pradėdami savarankišką gyvenimą.“ - pla-čiau iniciatyvos idėją pristatė akcijos koordinatorė Giedrė Kisielė.

Siekiant didinti tokios veiklos prieinamumą bei motyvuoti įsijungti į akcijos veiklas kuo dides-nį žmonių ratą, akciją padedanti rengti agrofirmos „Sėklos“ atstovė Ramunė Monkevičienė, pasakoja, kad kasmet pavasarį bei rudenį yra organizuojamos Žaliojo maršruto veiklos, kurių metu savanoriai ke-liauja pas vaikus ir dalinasi savo patirtimi, suteikia reikiamą pagalbą žemės darbuose ir taip skatina vaikus domėtis augalais, o vėliau džiaugtis darbo vaisiais. Jos nuomone: „daržininkavimas, naudo-jamas, kaip žmogaus stiprinimo priemonė, kol kas skinasi kelią, tačiau besidominčių iniciatyva spar-čiai daugėja. Jungtis prie mūsų kviečiame kiekvie-ną, nes gausėjant jaunųjų daržininkų ratui tampa reikalingas ir didesnis pagalbos rankų skaičiaus. Juk norint suteikti būtiną dėmesį kiekvienam vai-kui, reikalingas visos bendruomenės susitelkimas, tad į daržo lysves prašome ateiti ir neabejingus vie-tos gyventojus“.

Visi norintys įsijungti į daržininkavimo akciją „Žalia stotelė“ laukiami ir skatinami kreiptis [email protected].

Daugiau apie daržininkavimą globos namuose bei ugdymo įstaigose galima rasti svetainėje ekokarta.lt.

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su psichologe Egle Kuraite, rengusia pristatymą „Ūkininkavimas, kaip tera-pijos priemonė: Lietuvos ir kitų šalių patirtis“, jaunimo iniciatyvinės grupės Eko karta ir agrofirma „Sėklos“ organizuo-toje konferencijoje „Ūkininkavimo ir gamtos terapijos principų taikymas ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius“.

ŽALIOJIINICIATYVA


www.atleikutvarkymas.com

Documents

Ozonas 48 – Gyvi namai