Click here to load reader

RAŠYTOJAS JUOZAS KRALIKAUSKA ... Kauno 9-oje ir 10-oje gimnazijose, buvo 10 – osios gimnazijos direktorius. Taip atėjo ir 1944 metai. Karo metu mirė jo vienas sūnus ir žmona

  • View
    0

  • Download
    0

Embed Size (px)

Text of RAŠYTOJAS JUOZAS KRALIKAUSKA ... Kauno 9-oje ir 10-oje gimnazijose, buvo 10 – osios...

  • Elektrėnų savivaldybės

    Kietaviškių pagrindinės mokyklos

    Kraštotyros muziejus

    (Saulės g. 3, LT-21411, Kareivonių k., Kietaviškių sen., Elektrėnų savivaldybė,

    tel. (8-528) 644630, tel./faks. (8 528) 44617, el.p. [email protected])

    Istorinė asmenybė Kietaviškių pagrindinės mokyklos

    kraštotyros muziejuje

    RAŠYTOJAS JUOZAS KRALIKAUSKAS

    (1910 m spalio 9 d. – 2007 m. sausio 25 d.)

    mailto:[email protected]

  • 2

    Rašytojas, mokytojas, kraštietis...

    Kas iš tiesų yra Juozas Kralikauskas ir kodėl jį galima įvardinti trejopai?

    Atsakyti į šį ir kitus iškilusius klausimus apie Juozą Kralikauską galima apsilankius Kietaviškių

    pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejuje.

    Vos tik įeini į muziejaus klėtelę ir jau matai žodžius:

    Ir iš karto kyla klausimas, o kodėl jį toks ilgesys apninka vos tik atsiminus saulėtekį

    Kareivonyse?

    Ir atsakymas čia pat. Visa muziejaus siena skirta šiam žmogui. Čia ir stendinis pranešimas,

    pranešimas skaidrėmis, čia jo daiktai – lagaminas, radijo aparatas, klumpės, nuotraukos, du segtuvai

    įvairios medžiagos apie jį, rašomoji mašinėlė, jam dovanoti suvenyrai, 5-to laipsnio ordinas, vardinė 90

    – čio juosta ir dar daug kitų mažesnių, bet rašytojui brangių daiktų.

    Tačiau apie viską nuo pradžių. Daugiausiai apie šį rašytoją žino muziejaus vadovė ir jaunieji

    kraštotyrininkai. Apie rašytoją mokyklos mokytojai išgirdo tik apie 1985 – uosius metus. Kaišiadorių

    muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius užklausė mokytojų ką jie žino apie kareivonietį rašytoją

    Juozą Kralikauską. Aišku, atsakymas buvo neigiamas, nors Kietaviškėse ir buvo kalbama, kad

    Kralikauskas Kajetonas turi giminių Amerikoj ir iš ten kartais gauna siuntinių.

    Kaišiadorių muziejaus direktorius patarė kreiptis į „Santaros“ redakciją. Redakcija atsiuntė

    rašytojo adresą Kanadoje. Prasidėjo laiškų rašymas į Torontą. Susirašinėjo mokytojai ir kraštotyros

    būrelio nariai. Prieš Juozines ar rašytojo gimtadienį buvo net skelbiami konkursai gražiausiam

    atvirukui nupiešti. Tik išrinktas gražiausiu atviruku, galėjo būti nusiųstas į Torontą.

  • 3

    Taip atėjo 1990 metai, kai susirašinėti ir kalbėtis tapo laisviau. Jau ir J.Kralikausko giminaičiai

    prasitarė, kad ir jis pats Lietuvoje buvojo ir gimines aplankė, o daugiausiai sužinojome iš rašytojo

    dovanotų mokyklai knygų ir parašytų laiškų. Ypač iš knygos „Ąžuolai piliakalnyje“.

    Juozas Kralikauskas gimė 1910 m spalio 9 d. (pagal senąjį kalendorių spalio 22 dieną) Trakų

    apskrityje, Žiežmarių valsčiuje, Kareivonių kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 7 smėlėtos

    žemės hektarus. Tai nebuvo daug, bet labai tvarkingiems tėvams užteko visko, kad išmaitintų savo

    šeimą.

    Namas ir ūkinis pastatas nėra išlikę, nes ruošiant vietą Kietaviškių šiltnamių kombinatui, šie

    pastatai buvo nugriauti. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad tai rašytojo Juozo Kralikausko tėviškė.

    Giminaičiai žinojo, bet nepasakojo. Šio namo ir ūkinio pastato nuotraukos išliko vien todėl, kad

    pradėjus statyti Kietaviškių šiltnamius, mokyklos kraštotyrininkai stengėsi užfiksuoti senuosius

    nugriaunamus namus (1987-04-08). Tada dar mokiniai nežinojo, kad tai rašytojo tėviškė.

    Justės ir Jono Kralikauskų šeimoje gimė daug vaikų, bet tik keli liko gyvi. „... Gimdė ir laidojo,

    gimdė ir vėl į kalnelį. Ir verkdama įsižadėjo: kai dabar gandrelis apdovanos (vis tiek berniuku ar

    mergaite), antraisiais metukais nusineš per Sekmines į Vilnių, apeis Kalvarijas, Katedrą, melsis Aušros

    vartuose. Ir atnešė gandrelis kaip tik mane. Mama su tetule pasikeisdamos nunešė basos mane į Vilnių,

    apėjo Kalvarijas, meldėsi Katedroje, Aušros vartuose... ir pasikeisdamos parnešė atgal į Kareivonių

    kaimą...“- rašė rašytojas Juozas Kralikauskas knygoje „Ąžuolai Piliakalnyje“, p.54.

    Mokyklos muziejuje yra jo tėvų nuotrauka prie vieno vaiko karsto:

    Nežinoma – tiesa ar ne, bet nuo Juozo daugiau nemirė nei vienas gimęs vaikas. O buvo dar trys

    broliai ir sesuo.

  • 4

    Apie savo vaikystę rašytojas rašė knygos “Ąžuolai piliakalnyje” įvairiose vietose, skirtoje

    devynių istorinių romanų problemoms. Knyga išleista Toronte 1984 metais 700 egzempliorių tiražu.

    Viena knyga yra mokykloje.

    Ištrauka iš J.Kralikausko knygos “Ąžuolai piliakalnyje”, p.7, 8,9:

    “- - -Ir ėmė ten gyventi basas berniukas. Jis baugėjos girdėdamas, kad jei per dangų nusibraukia

    ugninė šluota, ar pro kapines prabėga kruvinas vilkas, ar jei šaltinis pasrūva krauju, užeis didelė

    nelaimė.

    - Piliakalny gynėsi mūsiškiai, - sakė senelis.

    - Nuo ko gynėsi?

    - Nuo užpuolikų iš svetimos šalies.

    - Tai kokių?

    - Nuo niemčių, švedų, maskolių. Nuo piktųjų.

    Ėmė darytis neramu, kad kažkur yra piktų žmonių. O dar ta pasaka apie Eglę, žalčio pačią; apie

    vandenį tokį didelį, kad nė antro kranto nemayt...

    - Nebūt Drebulė išdavus vardą, nebūt Žilvinas užkapotas, - sakė diedukas. – Tai ir saviškių

    širdies aptemimas, apakimas, vaikeli.

    Vėl – ir vėl užbūrimai, slėpiniai vandenyse, atvardavimai, užkeikimai – kokia žodžių galybė!...

    Neapsikentęs bėgdavo pas antrą senelį, mamos tėvą. (Bėgti anuomet buvo lengviau negu iš lėto

    eiti). Jo pirkia pačiame kaimo gale, paskendus senuose vaismedžiuose. Čia mama užaugo. Čirpia žiogai

    prietamsiam sode. Ūžia bitės aviliuose po kriaušėm ir obelim. Patvoriai apėję avietėm, agrastais ir

    serbentais...

    Ir kur buvęs nebuvęs katinėlis su žaliom akim...

    ... Čia atsivėrė pasaulis. Sename sodžiuje, galbūt viename iš ilgiausių Lietuvoje. Plokščias

    akmuo palei slenkstį, šiaudastogiai, Piliakalnis.

    Žiemkenčio šiaudų grėblučiai ir paukštelė virš stalo. Žirgučių galvytės virš pirkios...

    Eini maudytis, o prie kelio žydi žirniai margai. Grikiuose dūzgioja bitės, gal net iš mūsų avilių.

    Rudos gelsvos lyg gvazdikėliai drebina kaitrą ...

    Kasdien ir kasdien – Piliakalnis, apaugęs ąžuolais; iš trijų šalių apsuptas didžiulio raisto,

    kuriame daugybė pempių ir laukinių ančių... Su saule išgindavom, nusileisdavom net iki Ąžuolijos...

    O kai iš juodųjų viršūnių tekėdavo raudonas dzievuliukas, ar neatsidūsės senelis: ”Jam danguj

    ratą, mum žemėj sveikatą...”

    Žinoma, galima surasti ir daugiau vietų, kur rašytojas aprašo vaikystę.

    Jo brolis Kajetonas prisimena gana nedaug. Muziejuje yra užrašyti prisiminimai.

  • 5

    O po to, kaip sekėsi būsimam rašytojui vėliau?

    Pradžioje mokėsi Kareivonių kaimo mokykloje pas ūkininkus ir Kietaviškių klebonijos salėje,

    vėliau Žiežmarių keturklasėje mokykloje ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Mokydamasis

    gimnazijoje pagarsėjo kaip gerų rašinių autorius. Vėliau mokėsi Simono Daukanto mokytojų

    seminarijoje, o ją baigęs – dirbo Veprių, Vaiguvos ir Žiežmarių pradinėse mokyklose, mokėsi karo

    mokykloje ir dirbo pedagoginį bei literatūrinį darbą.

    Kūrybinio kelio pradžia - žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriaus pavaduotojas, Marijos

    Pečkauskaitės gimnazijos mokytojas, vadovėlio „Psichologijos įvadas“ autorius. Užklupo ir 1940-ieji.

    Uždaroma M. Pečkauskaitės katalikiška gimnazija, mokytojas Juozas Kralikauskas lieka be darbo.

    Padėtis sunki: du maži vaikai ir dirbančių šeimoje nėra. Gavo inspektoriaus darbą Vilkaviškio

    gimnazijoje. Reikėjo važinėti į Vilkaviškį - buvo patogus susisiekimas traukiniais. Vos tik pasibaigė

    mokslo metai, prasidėjo karas. Karo metu Juozas Kralikauskas dirbo Švietimo ministerijoje, vėliau

    Kauno 9-oje ir 10-oje gimnazijose, buvo 10 – osios gimnazijos direktorius. Taip atėjo ir 1944 metai.

    Karo metu mirė jo vienas sūnus ir žmona. Dirbo ir vienas augino antrąjį sūnų. Priartėjus frontui, Juozui

    Kralikauskui, kaip ir daugeliui inteligentų, teko apsispręsti: likti ar trauktis. Likus grėsė tremtis arba

    kalėjimas, o trauktis su mažu vaiku nebuvo galima. Kaip atrodė rašytojas tuo metu galima pamatyti

    nuotraukose:

    To meto išgyvenimus rašytojas knygos „Ąžuolai piliakalnyje“ p. 203 aprašys taip:

    „... Jauteisi kaip žolė, girdėdama dalgio plakimą... Gūdus fronto dundėjimas vis stiprėjo...

    Nejaugi bėgti? Negi iš namų ir tėvynės? O kur? Bet ko susilauktum likęs? Bene būtum užmiršęs

    siaubingus ištrėmimus į Sibirą, kokių niekad mūsų istorijoje nėra buvę?..

    Skaudžiame dvejojime užtrukęs, delsęs smaugiančiame kamuolyje iki paskutinės galimybės,

    galop atsiplėšei nuo visko pradžios – nuo ištakų, šaknų, visumos, betgi ir nuo fronto žarų bei žemės

    drebėjimo...

    Bet niekur neišbėgai nuo bičių grikiuose, kregždžių blykčiojimo, arklio pievoj