PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS PAGRINDAI

VILNIAUS KOLEGIJA

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS SLAUGOS KATEDRA

NIJOLĖ LAPKAUSKIENĖ

PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS PAGRINDAI

Mokomoji knyga

VILNIUS, 2004

VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas

4

UDK 616.89(075.8) La313 Spausdinti rekomendavo Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Slaugos

katedra Recenzentai:

– Vytautas

Raškauskas

Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos asistentas.

– Ramunė

Palinauskienė

Panevėžio kolegijos Sveikatos, socialinės priežiūros ir edukologijos fakulteto Sveikatos priežiūros katedros vedėja.

Redagavo Vida Adomonienė

Lapkauskienė N. PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS PAGRINDAI.

Mokomoji knyga. – Vilnius: VILNIAUS KOLEGIJA, 2003 – 196 p.

Ši knyga skiriama slaugos specialybės studentams, slaugytojams-praktikams ir visiems, slaugantiems žmones, turinčius psichikos negalią, sergančius įvairiais psichikos sutrikimais.

© Nijolė Lapkauskienė, 2004

ISBN 9955-519-23-1


5

TURINYS PRATARMĖ ................................................................................................................ 4 ĮVADINĖ DALIS ........................................................................................................ 7 Psichikos sveikata. Psichikos sutrikimai ................................................................. 7 Psichikos sveikatos priežiūros organizavimas ......................................................... 9 Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas .................................................................. 10 Slaugos praktikos įstatymas ...................................................................................... 11 Slaugos procesas ....................................................................................................... 12 BENDROJI PSICHOPATOLOGIJA ........................................................................... 20 Suvokimo sutrikimai ................................................................................................. 21 Dėmesio sutrikimai ................................................................................................... 26 Atminties sutrikimai ................................................................................................. 27 Mąstymo sutrikimai .................................................................................................. 29 Emocijų sutrikimai .................................................................................................... 37 Valios ir judesių sutrikimai ....................................................................................... 40 Savimonės sutrikimai ................................................................................................ 43 Sąmonės sutrikimai ................................................................................................... 43 Intelekto sutrikimai ................................................................................................... 48 PSICHIKOS SUTRIKIMAI ......................................................................................... 52 Asmenybės ir elgesio sutrikimai ............................................................................... 52 Neuroziniai sutrikimai .............................................................................................. 63 Valgymo sutrikimai .................................................................................................. 71 Neorganiniai miego sutrikimai ................................................................................. 74 Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai .................................................... 79 Ūminė psichiatrija ..................................................................................................... 84 Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai ...................................................... 91 Nuotaikos sutrikimai ............................................................................................... 105 Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai .................................................... 118 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas .................. 128 PSICHIKOS SUTRIKIMŲ GYDYMAS ................................................................... 160 Psichofarmakoterapija ............................................................................................ 162 Elektroimpulsų terapija ........................................................................................... 168 Transkraninė magnetinė stimuliacija ...................................................................... 169 Šviesos terapija ....................................................................................................... 169 Psichoterapija .......................................................................................................... 169 Psichosocialinė reabilitacija .................................................................................... 170 TRUMPAS PSICHIATRIJOS TERMINŲ ŽODYNĖLIS ......................................... 172 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...................................................................................... 177 PRIEDAI...................................................................................................................... 179 1 priedas. Psichinės būsenos įvertinimas 2 priedas. Sąmonės sutrikimo sunkumo nustatymas 3 priedas. Protinės veiklos mažasis tyrimas 4 priedas. HAD depresijos ir nerimo sutrikimų tyrimo skalė 5 priedas. Hamiltono depresijos vertinimo skalė 6 priedas. Beko depresijos klausimynas 7 priedas. Zungo depresijos skalė 8 priedas. Hašinskio išemijos skalė 9 priedas. Laikrodžio testas 10 priedas. Informacija apie psichologinę pagalbą Vilniuje


6

PRATARMĖ

Ši mokomoji knyga parengta pagal aukštųjų neuniversitetinių studijų

programą „Psichikos sveikatos slaugos pagrindai”, vadovaujantis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10).

Kai kurios temos išdėstytos kiek plačiau negu reikalauja programa, tačiau skirsniuose „Žinioms įtvirtinti” nurodomi esminiai dalykai, kuriuos privalu mokėti studijuojantiems.

Psichikos sveikatos slaugos pagrindų dalyko tikslai yra šie: Analizuoti psichikos ligų atsiradimo priežastis. Nustatyti ryšį tarp psichikos sutrikimų kilmės ir išsivystymo mechanizmų. Išmanyti profesinės etikos principus ir planuoti psichikos sutrikimais sergančių pacientų slaugą. Numatyti veiksmingiausias pacientų slaugos priemones. Analizuoti individualius slaugos būdus įvairiomis sąlygomis. Suplanuoti slaugos veiksmus ir rašyti slaugos planą. Nagrinėti paciento gyvybinius poreikius. Įvertinti paciento gyvybinių poreikių pokyčius. Analizuoti rizikos veiksnius, įtakojančius psichikos sutrikimų išsivystymą. Nagrinėti paveldėjimo įtaką sveikatai. Analizuoti patologinius pažinimo, elgesio ir valios procesus. Palyginti sveiko ir sergančio žmogaus suvokimą, mąstymą, atmintį, elgesį, valią. Analizuoti psichikos sutrikimais sergančių pacientų bendravimo gebėjimus. Numatyti bendravimo ypatumus ir bendradarbiauti su pacientais, sergančiais psichikos sutrikimais. Nagrinėti psichiatrijos medicininės reabilitacijos metodus. Integruoti pagrindinius sveikatos grąžinimo ir stiprinimo principus bei metodus į psichikos sutrikimais sergančių pacientų slaugą. Atpažinti pacientų psichikos sutrikimus. Palyginti psichikos sutrikimus. Įvertinti pacientų psichikos sutrikimus.

Deja, lietuvių kalba beveik nėra specialiosios psichiatrijos literatūros apie sergančiųjų psichikos sutrikimais slaugą. Knygos užduotis yra palengvinti slaugytojų mokymo ir mokymosi procesą, pateikiant esmines žinias.


7

Ši knyga skiriama Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto slaugos specialybės studentams, slaugytojams-praktikams ir visiems, slaugantiems žmones, turinčius psichikos negalią, sergančius įvairiais psichikos sutrikimais.

Knygoje supažindinama su bendrąja psichopatologija, su psichikos sveikatos sutrikimų požymiais, pagrindiniais psichosocialinės reabilitacijos principais, sergančiųjų psichikos sutrikimais slaugos ypatumais. Joje nesiekiama išnagrinėti visų slaugos metodų, nes tai dėstoma slaugos pagrindų bei medicinos psichologijos studijose. Bendrojoje psichopatologijoje trumpai supažindinama su slaugos ypatumais atskirų psichikos procesų sutrikimų atvejais, o plačiau slauga aptariama prie konkrečių psichikos sveikatos sutrikimų.

Nagrinėjant slaugos procesą atskirų psichikos sveikatos sutrikimų atvejais, nurodomos tik pagrindinės slaugos gairės. Tokiu būdu paliekama galimybė individualiam, kūrybingam slaugytojos darbui bendraujant su pacientais, savarankiškai renkant anamnezės duomenis, planuojant, įgyvendinant ir vertinant atliktus darbus. Tai turėtų skatinti slaugytojas tobulėti, savarankiškai mokytis.

Mūsų visuomenėje vis dar paplitęs neigiamas požiūris į sergančiuosius psichikos sveikatos sutrikimais. Net tarp medikų pasitaiko neigiamo požiūrio į sutrikusios psichikos pacientus. Studentės, išeidamos į ilgalaikę psichiatrijos praktiką, jaučia ne tik nerimą, bet kartais ir baimę. Grįžusios iš psichiatrijos įstaigų, esančių Vilniuje, slaugytojos dalinasi patirtais įspūdžiais. Iš pateiktų slaugos istorijų, kurių pabaigoje yra skiltis studento nuomonei ir pastaboms pareikšti, įsitikinau, kad jų nuomonė radikaliai keičiasi. Baimę keičia suvokimas, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jiems taip pat reikia meilės, pagarbos, dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos ir t. t. Ko gero mums visiems to kaip tik dažnai ir pritrūksta. Įrodyta, kad stresinės situacijos sukelia daugybę problemų, įvairių ligų, taip pat ir psichikos. Taigi, nuo to nesame apsaugotas nei vienas.

Psichikos ir elgesio sutrikimai yra viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų. Pastaruoju metu, formuojant Lietuvos nacionalinės sveikatos politiką, vis didesnis dėmesys skiriamas psichinės sveikatos priežiūrai, psichikos sveikatos sutrikimų bei savižudybių prevencijai.

Visuomenėje susidomėjimas psichiatrijos problemomis kyla dažnai tik tada, kai psichiatrijos paslaugų vartotojai įvykdo kokį nusikaltimą. Tai, aišku, sukelia pasipiktinimą, baimę, nors statistika rodo, kad sunkių nusikaltimų jie padaro daug mažiau nei sveiki žmonės. Psichikos ligos etiketė (stigma, žymė) vis dar skaudžiai žeidžia šiuos žmones, trukdo jiems gyventi visavertį gyvenimą.

Pradėjus vykdyti Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete psichikos sveikatos slaugos specializacijos programą, ateityje ši pateikta psichikos sveikatos slaugos medžiaga bus papildyta.

Tekste tik dėl paprastumo vartojama sąvoka „slaugytoja”. Tai jokiu būdu nereiškia, kad slaugytojos būna tik moterys.

Tikiuosi, kad ši mokymo priemonė suteiks galimybę studijuojantiems Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakultete geriau suprasti ir įsisavinti


8

šiuolaikinės psichiatrijos žinias, laiku pastebėti žmonių psichikos bei elgesio sutrikimus ir suteikti jiems profesionalią pagalbą.

Jau parengus šią knygą spaudai, išleistas ilgai lauktas vadovėlis aukštosioms universitetinėms studijoms „Psichiatrija”, parengtas daugumos Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos darbuotojų. Todėl visi, norintys įsigilinti į psichiatrijos mokslą, dabar turės puikias galimybes.

Nuoširdžiai dėkoju artimiesiems – už kantrybę, kolegoms – už patarimus, recenzentams ir redaktorei – už vertingas pastabas rengiant šią knygą.

Būsiu dėkinga visiems už pastabas bei pasiūlymus ([email protected]).

Autorė


9

ĮVADINĖ DALIS

Psichikos sveikata. Psichikos sutrikimai Sveikata, pagal normatyvinį Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO)

apibrėžimą, yra daugiau negu laisvė nesirgti, laisvė nekentėti skausmų, laisvė per anksti nemirti. Tai yra natūrali žmogaus būsena, išreiškianti optimalias fizines, psichines ir socialines galimybes bei gerą savijautą, leidžianti patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Ši būsena turi būti saugoma arba grąžinama ligų ar sveikatos sutrikimų atvejais. Ji reiškia būti visiškai sveikam, o tai yra viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių.

PSO duomenimis, visame pasaulyje 1500 milijonų žmonių turi psichikos sveikatos sutrikimų. Deja, jų skaičius vis didėja, niekas nėra nuo jų apsaugotas. Vis daugėja rizikos veiksnių, sukeliančių šias ligas – skurdas, nedarbas, vienatvė, migracija, karai, socialinis-ekonominis neužtikrintumas. Tai veikia ir Lietuvos gyventojus.

Visoje Europoje šiuo metu vyksta sveikatos priežiūros reformos. Lietuvoje taip pat aktyviai įgyvendinama Sveikatos programa. Joje numatyti Lietuvos žmonių sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, pirminės sveikatos priežiūros plėtros, sveikatos priežiūros specialistų rengimo pertvarkos pagal Europos standartus, brangios specializuotos medicininės pagalbos koncentravimo universitetiniuose centruose prioritetai Lietuvą įtraukia į pažangiai plėtojančių sveikatos priežiūrą Europos šalių gretas.

Psichikos sveikatos priežiūros programose numatytos prioritetinės veiklos sritys – ilgalaikių psichikos ir narkologinių ligų, pagalbos sergantiems silpnaprotyste, pacientams, turintiems psichikos negalią, reabilitacijos ir reintegracijos, savižudybių prevencijos, krizių įveikimo pagalbos sistemos sukūrimo ir kt. programos. Savivaldybėse įsteigti psichikos sveikatos centrai, kuriuose glaudžiai bendradarbiauja psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai. Psichiatrijos reformos pagrindinė kryptis yra stacionaraus gydymo mažinimas, o ambulatorinio – didinimas, prevencijos priemonių, psichoterapinės ir socialinės pagalbos plėtra, visų institucijų koordinuota veikla, siekiant iki 2005 metų stabilizuoti sergamumą psichikos sveikatos sutrikimais.

Gera psichinė sveikata – tai puiki galimybė siekti ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, būti naudingam visuomenei.


10

Psichiškai sveikas žmogus – tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai procesai suderinti. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra atsakingas, savarankiškas. Taip pat jis turi empatijos jausmą, yra atidus, pasitikintis, gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su kitais žmonėmis.

Gyvename sudėtingu laikmečiu, todėl kiekvienam žmogui tenka patirti stresą, baimę, nerimą, nusivylimų. Tai kenkia žmogaus sveikatai, jis gali susirgti, gali išsivystyti įvairių psichikos sveikatos sutrikimų. Tokiu būdu pažeidžiama psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Ši būklė ryškiai skiriasi nuo visuotinai priimtos psichikos sveikatos būsenos ir kelia grėsmę pačiam asmeniui ar aplinkiniams.

Psichiatrija (gr. psyche – siela, iatreia – gydymas) yra mokslas apie

psichinės sveikatos sutrikimus, asmenybės ir elgesio pakitimus. Psichiatrija tiria šių sutrikimų kilmę (etiologiją), jų vystymąsi (patogenezę), paplitimą (epidemiologiją), aprašo ir aiškina simptomus ir klinikinę eigą, diagnostiką, nurodo reabilitacijos metodus.

Psichikos sveikatos sutrikimas – tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi

sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sindromai, sutrinka elgesys.

Psichikos sutrikimus galima suskirstyti į: psichozinius – kai atitrūkstama nuo realybės, reiškiasi haliucinacijos,

kliedesiai (šizofrenija); neurozinius, kurie išsivysto po stresų, dėl ilgalaikio pervargimo.

Tačiau neatitrūkstama nuo realybės, suvokiama liga (obsesijos, kompulsijos, fobijos); organinius, kylančius dėl smegenų struktūros ir jų funkcijų

pažeidimo (delyras, demencija); funkcinius, kurių etiologinė priežastis nenustatyta.

Visi psichikos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai atsiranda dėl išorinių veiksnių, o endogeniniai vystosi dėl

įvairių vidinių priežasčių. Normalios psichinės veiklos procesai plačiai nagrinėjami psichologijos

kurse. Šioje knygoje bus nagrinėjami sutrikusios psichinės veiklos procesai. Psichikos sutrikimai užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Žmonės, nesusiję su psichinės sveikatos sutrikimais, dažnai juos priskiria nervų ligoms ar psichologinėms problemoms. Riba tarp sveikos ir sutrikusios psichikos nėra labai aiški, todėl, kad laiku galėtume tai pastebėti ir žmogui padėti, reikia žinoti ligų požymius, juos suprasti, įvertinti ir jį nusiųsti pas specialistus.


11

Konsultuotis su specialistais tikslinga, kai atsiranda: stiprus, ilgai trunkantis nerimas; neatitinkantys realybės pojūčiai, mąstymas (iliuzijos, haliucinacijos,

kliedesiai ir kt.); užsitęsęs liūdesys; nepagrįsta baimė; priklausomybės psichotropinėms medžiagoms pavojus; miego sutrikimų; seksualinių funkcijų sutrikimų; sumišimas; beviltiškumas, mintys apie savižudybę; impulsyvus, neatitinkantis konkrečių aplinkybių elgesys.

Psichikos sveikatos priežiūros organizavimas

Psichikos sveikatos priežiūra yra specializuota sveikatos priežiūra, todėl ją reglamentuoja ne tik bendrieji, slaugos praktiką reguliuojantys, bet ir specialieji teisės aktai:

Lietuvos Respublikos (LR) psichikos sveikatos priežiūros įstatymas; LR slaugos praktikos įstatymas; LR narkologinės priežiūros įstatymas; LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl slaugos praktikos

licencijavimo taisyklių patvirtinimo ir kiti teisės aktai. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos šiais lygiais:

savivaldybių – pirminis, apskričių – antrinis, valstybės – tretinis. Savivaldybių lygiu teikiama pirminė psichikos sveikatos priežiūra, kuri

organizuojama psichikos sveikatos centruose. Juose dirba psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir psichikos sveikatos slaugytojai. Jie vykdo psichikos sveikatos priežiūrą ir teikia socialinę pagalbą.

Antrinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos organizuojamos apskričių psichiatrijos ligoninėse, jų konsultacinėse poliklinikose bei dieniniuose psichiatrijos stacionaruose.

Tretinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikoje, Vilniaus universiteto Vaiko raidos centre, Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinikoje.

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas

Pacientai hospitalizuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikoje (LR) galiojančiu psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Jo tikslas yra nustatyti asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę. Viena iš pagrindinių teisių – „Pacientų


12

teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų”. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme ši teisė detalizuojama – „Psichikos ligoniai turi visas socialines, politines, ekonomines, kultūrines teises”. Psichikos ligoniai negali būti diskriminuojami dėl jų psichikos sveikatos sutrikimo. Tačiau jei teismo tvarka psichikos ligonis pripažintas neveiksniu (dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti), jo teisės gali būti apribojamos ir jam nustatoma globa.

Turintieji psichikos negalią globojami valstybės, jiems teikiama parama – pensijos, pašalpos, socialinės paslaugos.

Pacientas turi teisę: pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą, sveikatos priežiūros rūšį,

apimtį arba viso to atsisakyti; į informacijos apie jo sveikatą konfidencialumą. Konfidenciali

informacija gali būti teikiama tik esant raštiškam jo sutikimui arba jei tai nustato LR įstatymai; gauti psichiatro informaciją jam suprantama forma apie jo sveikatos

būklę, apie pasekmes, jei atsisakytų gydymo; atsisakyti gydymo, išskyrus priverstinės hospitalizacijos atvejį, arba

būtiną atvejį, gelbstint jo gyvybę; bendrauti su kitais asmenimis; reguliariai susitikti su lankytojais be pašalinių asmenų; siųsti ir gauti laiškus, prašymus, kurie neturi būti cenzūruojami; atlikti religines apeigas; skaityti, sportuoti, mokytis.

Darbinė veikla turi būti savanoriška. Versti dirbti – draudžiama

Pacientai, kurie buvo hospitalizuoti savo noru, gali bet kada palikti psichiatrijos kliniką, jei nereikia taikyti prievartinio gydymo.

Prievartinė hospitalizacija taikoma, jei yra reali grėsmė, kad pacientas savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:

savo sveikatai, gyvybei; aplinkinių sveikatai ir gyvybei.

Šiais atvejais jis gali būti priverstinai gydomas ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jį pristato policija dalyvaujant gydytojui. Teismas gali priimti sprendimą pratęsti gydymą ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Dėl tolimesnių veiksmų teismas turi priimti naują sprendimą – gydymą nutraukti arba jį tęsti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Tokia sudėtinga priverstinio hospitalizavimo tvarka yra nustatyta tam, kad būtų apsaugotos žmogaus teisės. Tai sąlygota netolimos tarybinės praeities, kai psichiatrija buvo naudojama susidoroti su tuometinei santvarkai neparankiais asmenimis.


13

Pažeidžiantiems pacientų teises numatyta atsakomybė panaikinant licencijos galiojimą, pritaikant LR Administracinių teisių pažeidimų ar net atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Slaugos praktikos įstatymas

Lietuvoje slaugos praktika nebuvo apibrėžta. Teisė ja verstis nebuvo reglamentuota, todėl pasitaikė atvejų, kad slaugytojais dirbo asmenys, neturintys slaugytojo profesinės kompetencijos.

Šiuo metu Lietuvoje galioja Slaugos praktikos įstatymas. Jis įteisina nuostatą, kad slauga yra savarankiška specialybė. Siekiama, kad visuomenė tai įvertintų, o gydytojai suprastų, kad greta jų dirba lygiavertis komandos narys. Šis įstatymas apsaugo slaugytojo profesiją, nes draudžia dirbti šį darbą neturintiems slaugytojo išsilavinimo.

Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą bei bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. Slaugytojai kaip ir gydytojai yra licencijuojami. Įstatymas apibrėžia, kad verstis slaugos praktika turi teisę tik turintys bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojo licenciją ar sertifikatą (kai jis privalomas). Slaugos praktikos įstatymas ne tik apsaugo slaugytojo profesiją, bet ir reikalauja jo atsakomybės už teikiamas paslaugas. Taigi įstatymas apibrėžia slaugytojų teises ir pareigas.

Slaugytojų teisės

Slaugytojai turi teisę: verstis slaugos praktika teisės aktų nustatyta tvarka; atsisakyti taikyti slaugymo metodus, gydymo procedūras, jeigu jos

prieštarauja medicinos etikai, sukelia pavojų paciento gyvybei ar sveikatai ir kitiems teisės aktais nustatytoms teisėms.


14

Slaugytojų pareigos Slaugytojai privalo: pagal savo kompetenciją teikti būtinąją medicinos pagalbą: laiku ir

tinkamai atlikti gydymo, slaugos procedūras, kvalifikuotai įvertinti paciento psichikos būklės ir elgesio pakitimus, gyvybines veiklas, planuoti ir pildyti slaugos proceso dokumentus, gebėti vertinti somatinės būklės sutrikimus, informuoti pacientus apie paskirtų vaistų poveikį, jų komplikacijas ir mokėti jas pašalinti, teikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, iškilus tiesioginei gyvybės grėsmei; tobulinti savo profesines žinias; laikytis profesinės etikos reikalavimų teisės aktų nustatyta tvarka; rūpintis pacientų saugumu, užtikrinti ir gerbti įstatymuose numatytas

pacientų teises; tinkamai tvarkyti slaugos dokumentaciją; teikiant pacientams slaugos paslaugas, bendradarbiauti su kitais

sveikatos priežiūros bei socialinį darbą atliekančiais specialistais; vykdyti kitas teisės aktų nustatytas pareigas.

Lietuvoje aktyviai veikia Slaugos specialistų organizacija (LSSO), kuri

padeda keisti visuomenėje nusistovėjusį požiūrį į slaugytoją kaip kitų sveikatos apsaugos darbuotojų padėjėją, rūpinasi slaugytojų profesinių žinių plėtra, aktyviai dalyvauja sudarant slaugytojų mokymo ir tobulinimosi programas.

Slaugos procesas

Psichiatrinės slaugos apžvalga

Slaugos procesas – tai logiška, kryptinga, sisteminga, nuosekli, individualizuota paciento priežiūra. Į žmogų žvelgiama kaip į visumą (holistinis požiūris), vertinami ne tik fiziniai ir dvasiniai jo poreikiai, bet ir socialinė bei ekologinė aplinka.

Visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad sirgti psichikos ligomis yra gėdinga. Todėl daugeliui pacientų jos taip ir lieka nenustatytos. Neretai jie pirmiausia skundžiasi įvairiais organizmo negalavimais ir ilgą laiką gali būti gydomi nuo kokių nors somatinių ligų.

Sveikas žmogus pats pajėgia patenkinti šiuos 12 poreikių: palaikyti saugią aplinką (vengti aplinkos pavojų, vengti daryti žalą sau bei kitiems), bendrauti, kvėpuoti, valgyti ir gerti, tuštintis ir šlapintis, palaikyti švarią odą, tinkamai rengtis, palaikyti normalią kūno temperatūrą, judėti, dirbti ir žaisti, suvokti savo lytiškumą (lyties raiška), miegoti, oriai numirti. Liga – ne tik mirties grėsmė, bet būklė, kai žmogus nebepajėgia patenkinti šių pagrindinių poreikių.


15

Slaugytojos tikslas – padėti pacientui pasveikti,

tapti nepriklausomu ar susigyventi su liga

Pacientas turi aktyviai dalyvauti slaugos procese, tačiau slaugyti pacientą, kuris kritiškai nesuvokia savo būklės, nesugeba logiškai mąstyti, nenori medikų pagalbos, yra gana sudėtinga. Psichikos sveikatos slaugytoja privalo turėti šių asmeninių savybių: būti jautri, nuoširdi, kantri, pagarbi, atidi ir pareiginga. Darbe ji privalo vadovautis profesinės etikos taisyklėmis. Ji turi įgyti tinkamą profesinę kompetenciją, pakankamai psichologinių žinių, jas gebėti taikyti dirbdama su kiekvienu konkrečiu pacientu, jo šeima ir bendruomene, kad pacientui būtų teikiama reikalinga pagalba bei užkertamas kelias ligai progresuoti.

Psichikos sveikatos slaugos procesui įgyvendinti galima naudoti ne tik N. Roper slaugos modelį, bet ir vienos pirmųjų Amerikos slaugos teoretikių H. E. Peplau slaugymo vystymosi modelį. Ji akcentuoja slaugytojos atsakomybės už savo darbą prievolę, pastangas būti sąžininga, galimybę parodyti savo darbo rezultatus. Todėl jai keliamas reikalavimas nuolat mokytis, plėsti profesines žinias bei naudotis naujausia informacija. Slaugytoja turi būti tvirto charakterio, kad gebėtų valdyti savo reakciją, elgesį, būti pacientams pavyzdžiu, kuriuo jie galėtų sekti. H. E. Peplau teigia, kad pacientui teikiama būtina pagalba skiriasi nuo tos, kurios jis norėtų. Tokiu atveju slaugytoja taptų tik globotoja, virstų kitų sveikatos apsaugos darbuotojų padėjėja. Todėl ypač svarbu, kad slaugymo veiksmai būtų aiškiai apibrėžti, o žinios nuolat gausėtų.

Kalbėdama apie bendravimą, H. E. Peplau akcentuoja paciento ir slaugytojo tobulėjimą. Visi žmonės patiria stresų, o jų metu atsiranda įtampa, kuri sukuria energiją. Ji gali virsti naudinga, skatinančia progresą arba nenaudinga, negatyvia, keliančia regresą. Žmogui svarbu patenkinti visus savo poreikius. Jei to nėra, slopinamas jo tobulėjimas, gali atsirasti įvairių sutrikimų. Todėl iškilusias problemas reikia spręsti, kaupti patyrimą ir taip tobulėti. H. E. Peplau slaugymą suvokia kaip gydomąjį procesą, kuris pagrįstas abipusiu slaugytojos ir paciento ryšiu, skatina sugebėjimą tobulėti, keistis. Tikslas – išlaikyti organizmo gyvybingumą, padėti žmonėms suvokti jų sveikatos problemas, o ne tik fiksuoti dėmesį į patį save. Naudojantis praeities patyrimu, kaupiant stresinę patirtį, siekti įveikti stresą bei išvengti ligų ateityje. Slaugymo esmę sudaro slaugytojo ir paciento savitarpio ryšys. Tačiau šis ryšys negali tapti tik paciento poreikių tenkinimu. Reikia suvokti ir savo asmeninius poreikius, tobulinti profesinį artumą. Jis skiriasi nuo fizinio (motiniško), tarpusavio (tarp bendraamžių) bei tariamo (paviršutiniško) artumo ir išmokstamas per patyrimą. Profesinis artumas turi fizinių ir tarpusavio ryšių detalių, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pacientui, jo poreikių tenkinimui bei savo reakcijų valdymui. To nepaisant, ryšys gali tapti perdėtai suasmenintas, arba, atvirkščiai,


16

nepakankamas kontaktas, kai gali būti akcentuojamos tik klinikinės ar techninės darbo pusės, vengiama sunkių pacientų.

Slaugytojos praturtina savo patirtį, stebėdamos pacientų reakciją į kiekvieną naują situaciją. Tačiau labai svarbi ir techninė pusė – slaugytojos privalo turėti slaugymo procedūrų atlikimo įgūdžių. Lietuvos psichiatrinėse klinikose slaugytojos dirba kaip lygiaverčiai komandos nariai kartu su gydytoju psichiatru, psichologu ir socialiniu darbuotoju.

Slaugytojos skatinamos aiškinti slaugymo reikšmę, radikaliai keisti visuomenės ir medikų nusistovėjusį požiūrį į slaugytojos–padėjėjos vaidmenį, dalyvauti slaugytojų mokymo programų kūrimo darbe.

Šiuo metu diegiamas slaugos diagnozių nustatymas pagal Šiaurės Amerikos medicinos seserų diagnostikos asociacijos (NANDA) parengtą seserų slaugos diagnozių standartą – PES-formatą:

P – iškilusios esamos bei potencialios sveikatos problemos, E – etiologija (priežastys, sukėlusios problemą), S – simptomų visuma.

Diagnozė formuluojama tokiu būdu: paciento problema siejama su priežastimi, sukėlusia problemą, ir patvirtinama tam tikrais simptomais. Visa tai įvertinus, slaugytoja nustato slaugos diagnozes pagal jų svarbą. Pavyzdžiui: apetito pokyčiai, miego sutrikimai, sutrikęs bendravimas su personalu ar su artimaisiais, baimė, nerimas, beviltiškumas, liūdesys, apatija, kaltės jausmas, sutrikusi adaptacija, autoagresija, agresijos rizika, aktyvumo stoka, nuovargis, bejėgiškumas, sutrikęs apsitarnavimas, psichomotorinis sulėtėjimas, sutrikęs savęs suvokimas, mąstymo sutrikimai, suvokimo sutrikimai, skausmas, elgesio sutrikimas, libido praradimas, potencijos sumažėjimas ir pan. Po to įvardijama priežastis, dėl ko tai galėjo nutikti, ir pagrindžiama klinikiniais požymiais.

Slaugos proceso tikslas – įvertinti paciento sveikatos būklę, aktualias (esamas) ir potencialias problemas, sudaryti slaugos planą, atsižvelgiant į paciento poreikius (fizinius, psichologinius ir socialinius), bei atlikti specifines slaugos paslaugas ir procedūras. Slaugos procesas yra cikliškas, jo sudėtinės dalys keičia viena kitą logine seka. Kiekvieno ciklo gale būtinas vertinimas.

Slaugos proceso etapai

Slaugos procesą sudaro keturi etapai: 1. Sveikatos poreikių bei problemų (užduočių) nustatymas ir

įvertinimas. 2. Planavimas. 3. Įgyvendinimas (atlikimas). 4. Vertinimas.

1. Sveikatos problemų bei poreikių nustatymas ir įvertinimas


17

Surenkami duomenys (interviu) iš paciento ir apie jį, įvertinama sveikatos būklė, analizuojami jo poreikiai (fiziniai, psichologiniai ir socialiniai).

Psichiatrinis įvertinimas Pagrindiniai tyrimo metodai sergančiųjų psichikos sveikatos sutrikimais

yra pokalbis (diagnostinis interviu) ir stebėjimas. Taikomi ir visi kiti šiuolaikiniai papildomi tyrimo metodai – psichologinis

ištyrimas, elektroencefalografija, kompiuterinė tomografija ir kt. Psichosomatinis įvertinimas – tai anamnezės, paciento somatinės

sveikatos bei psichinės būklės duomenų nustatymas. Pirmą kartą susitikusi su pacientu, slaugytoja turi pasakyti savo vardą ir

paaiškinti, kodėl renka apie jį duomenis. Naudinga supažindinti su skyriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, su pacientais, esančiais palatoje. Geriau su pacientu kalbėtis dviese, nedalyvaujant artimiesiems ar kitiems asmenims, nes tai trukdo žmogui būti atviram.

Žmogaus patekimas į bet kokio profilio ligoninę, pasikeitusi gyvenimo situacija kelia nerimą, įtampą. Tai yra nemažas psichologinis stresas kiekvienam žmogui, tuo labiau sergančiam psichikos sveikatos sutrikimais. Neretai jis patenka į ligoninę nelauktai, netgi dramatiškomis aplinkybėmis, ūmiai išsivysčius psichozei, įvykus distresui, paūmėjus lėtinei ligai ir pan.

Pirmas pokalbis dažniausiai suteikia daug informacijos apie pacientą, tačiau susikurtas įvaizdis gali būti klaidingas, nulemtas emocijų, todėl galutinis apibendrinimas daromas slaugos proceso pabaigoje, ketvirtoje – vertinimo pakopoje.

Reikia suvokti, kad pacientas toks pat žmogus, kaip mes, medikai, su savo jausmais, gyvenimo patirtimi, mintimis. Paciento dvasinis pasaulis skiriasi nuo daugumos žmonių, tačiau kitoks pasaulio suvokimas, nuoširdus stengimasis suprasti aplinką, gali būti mums įdomus ir savaip vertingas.

Per pirmą pokalbį išaiškėja paciento nusiteikimas bendrauti. Geras kontaktas, kai pats pacientas aktyviai, noriai viską papasakoja, formalus – kai atsakoma tik į pateikiamus klausimus, blogas – kai nenorima nieko pasakoti. Gali būti disimuliacija, kai pacientas stengiasi nuslėpti savo ligos simptomus.

Savo nuomonę apie slaugytoją susidaro ir pacientas, todėl svarbūs yra ne tik jos elgesys, sugebėjimas dėmesingai ir mandagiai bendrauti, bet ir slaugytojos išvaizda, veido išraiška, balso intonacija.

Pradžioje susiklostę paciento santykiai su medicinos personalu gali nemaža dalimi lemti tolesnio gydymo sėkmę.

Bendraudami žmonės dažniausiai instinktyviai jaučia, kaip jį suvokia ir vertina pašnekovas. Kalbantis su sergančiaisiais psichikos sveikatos sutrikimais reikia atminti, kad neatsargus žodis ar veido išraiška (pvz., šypsena), net balso intonacija gali sukelti neadekvačią reakciją, padidinti paciento nerimą, įtampą, nepasitikėjimą, paskatinti jį impulsyviems, agresyviems veiksmams.

Slaugytoja privalo būti rami, kantri, pagarbi, vengti familiaraus elgesio, perdėto emocingo reagavimo, stengtis nei žodžiais, nei savo laikysena neišduoti kilusio nerimo ar baimės.


18

Pokalbio metu visas dėmesys turi būti skiriamas pacientui. Pokalbį geriau pradėti nuo paprastų klausimų apie jo savijautą, apetitą, miegą ir pan.

Klausimai neturi skatinti įtaigos, diktuoti patogesnių, laukiamų atsakymų, bet taip pat negalima leisti, kad pacientas ilgam nukryptų į smulkmenas, antraeilius dalykus. Tokiais atvejais taktiškai, atsargiai jo mintis reikia nukreipti reikiama linkme.

Negalima apgaudinėti, žadant neįgyvendinamų dalykų, nes tai neigiamai paveiks jo pasitikėjimą slaugytoja ir pakenks tinkamam viso slaugos proceso įgyvendinimui. Pokalbio metu slaugytoja stebi paciento elgesį, laikyseną, išvaizdą, įvertina emocijas, mąstymą ir kitus psichinės veiklos požymius. Baigiant pokalbį, reikia paaiškinti situaciją, tyrimo bei slaugos planą.

Daug išsamios ir vertingos informacijos slaugytoja gali gauti iš paciento artimųjų, todėl svarbu anksti užmegzti su jais glaudų ir atvirą kontaktą.

Slaugytojos reikšmė psichikos pacientų priežiūroje labai svari. Dažnai pacientai su gydytoju elgiasi vienaip, o likę vakare tik slaugytojų priežiūroje – visai kitaip. Buvę nedrąsūs, mandagūs, gali tapti įkyriais ar agresyviais. Be to, būdami visą parą arčiau slaugytojų, jie jomis labiau pasitiki, patiki savo kliedesių turinį, slapčiausias mintis ir išgyvenimus, pasipasakoja tai, ko nedrįsta sakyti gydytojui.

Visus paciento būklės, jo elgesio pakitimus, pastabas apie vaistų vartojimą ar nevartojimą, jų šalutinį poveikį, slaugytoja privalo surašyti slaugos proceso dokumentuose, laiku ir tiksliai žinias perduoti medicinos personalui, visada tiksliai pažymėjusi datą.

Visa informacija apie pacientą yra konfidenciali. Hospitalizacijos priežastys. Nurodomi hospitalizacijos motyvai, aplinkybės, dėl kurių pacientas buvo

paguldytas – savo noru, priverstinai, siųstas iš psichikos sveikatos centro ir pan. Renkamos žinios iš paciento (subjektyvi anamnezė) apie jo

nusiskundimus – kokie jie, kada atsirado, jų pobūdis, trukmė ir pan. Šeimos anamnezė. Tėvų amžius, esminiai būdo bruožai, išsilavinimas, profesija, paveldimos

ligos, psichikos sveikatos sutrikimai, suicidai. Taip pat pateikiamos senelių, brolių, seserų asmeninės charakteristikos.

Aprašomas socialinis mikroklimatas vaikystėje ir paauglystėje.


19

Paciento gyvenimo anamnezė. Gimimo vieta, gimdymo ypatumai, įvairūs sutrikimai vaikystėje (tamsos

baimė, lunatizmas, naktinis šlapinimasis, pykčio, histrioniniai priepuoliai, nagų kramtymas, plaukų pešiojimas, dantų griežimas, mikčiojimas ir pan.). Ikimokyklinis ir mokyklinis periodai (mokymasis, bendravimas), lytinis ir vedybinis gyvenimas, karinė tarnyba, teistumas, žalingi įpročiai. Svarbu išsiaiškinti, koks paciento išsilavinimas, profesija, darbiniai santykiai (jei tokie buvo). Dera sužinoti apie persirgtas ligas, ypač psichikos sveikatos sutrikimus, dabartinę negalią.

Asmenybė iki susergant (premorbidas, priešligė). Aprašomi santykiai ir elgesys su artimaisiais, pažįstamais, paciento

požiūris į darbą, intelektas, interesai, nuotaika, charakteris, įsitikinimai, požiūris į save, į savo sveikatą ir pan.

Psichikos sveikatos sutrikimo anamnezė. Aprašoma ligos pradžia, ją sukėlusios priežastys, simptomai, apetitas, miegas, požiūris į hospitalizavimą ir gydymą.

Tokia pat eilės tvarka renkami duomenys iš artimųjų (objektyvi anamnezė), bendradarbių ir kt. Nurodoma, iš ko duomenys surinkti.

Galima nurodyti slaugytojos nuomonę apie informuojančio žmogaus ar visuomeninės institucijos požiūrį į pacientą.

Psichinės būsenos įvertinimas. Įvertinama sąmonės būsena. Aprašoma paciento išvaizda (ar tvarkinga, ar atitinka paciento amžių,

socialinę padėtį), mimika, laikysena, judesiai (sulėtėję, sukaustyti, pagreitėję, tremoras, hiperkinezės, traukuliai, stereotipijos, manieringumas ir kt.), eisena, elgesys, kalba ir bendravimas su medicinos personalu bei su artimaisiais. Toliau vertinami suvokimo, mąstymo, atminties, dėmesio, emocijų bei valios sutrikimai ir smulkiai aprašomi.

Jei pokalbio metu nebuvo išsakyti nusiskundimai, tai reikia rašyti, kad jų nepavyko išaiškinti.

Nustatoma, ar pacientas kritiškai vertina savo ligą ir save, kokie jo norai ir ateities planai. Išsiaiškinama, ar kyla minčių apie pabėgimą iš stacionaro, apie savižudybę, ar jos dažnos, ar buvę mėginimų žudytis. Verta pasidomėti apie paciento laisvalaikio pomėgius, tikėjimą (žr. 1 priedą). Tai padėtų visapusiškiau jį pažinti bei skatintų geresnį bendravimą ir bendradarbiavimą.

Išryškinama esama (reali) problema, kelianti grėsmę paciento sveikatai, bei potenciali problema, kuri gali atsirasti ateityje, jei nebus taikomos prevencinės priemonės. Nustatoma slaugos diagnozė.


20

2. Planavimas Slaugos proceso aprašymas vadinamas slaugos planu. Jame turi

atsispindėti visi slaugos proceso etapai. Gerai, kai pacientas pats gali aktyviai dalyvauti slaugos procese. Jam ir jo artimiesiems turėtų būti išaiškinami slaugos tikslai, siektini rezultatai, numatomas laikas juos pasiekti.

Planas aptariamas su komandos nariais – psichiatru, psichoterapeutu, psichologu, užimtumo terapeutu (ergoterapeutu), socialiniu darbuotoju, slaugytoja, pagalbiniais darbuotojais ir kt.

Planuojant slaugą, slaugytojos ir paciento norai bei poreikiai gali nesutapti. Slaugytojos profesionalumas gali padėti šiuos skirtumus išlyginti. Tuomet atsiras abipusis pasitikėjimas, sustiprės ryšys su pacientu.

Slaugos plano pagal gyvybines veiklas sudarymo pavyzdys pateiktas skyriuje „Nuotaikos sutrikimai” (žr. 112-116 psl.). Sudarius veiksmų planą, jis yra surašomas į slaugos istoriją. Įrašai turi būti trumpi ir aiškiai suformuluoti. Pažymima patologija ir atsiradę nauji pakitimai. Jei jų nėra, rašoma, kad šiuo metu jų nenustatyta. Būtina užrašyti datą ir pasirašyti.

Slaugos planas yra reikšminga slaugytojos darbo dalis. Jis parodo jos intelektą, sumanumą, sąžiningumą, pareigingumą, įgytų kompetencijų lygį, atsakomybę užtikrinant pacientų saugumą ir ginant pacientų teises.

3. Įgyvendinimas (atlikimas) Šioje fazėje slaugytoja stengiasi įgyvendinti numatytus tikslus. Tai

pareikalaus iš slaugytojos daug žinių, pastabumo, išradingumo. Pasikeitus paciento būklei, situacijai, slaugos veiksmus galima keisti. Slaugos planas gali būti pakoreguotas, aptariamas kartu su komandos nariais.

4. Vertinimas Vertinami pasiekti slaugos proceso eigoje numatyti tikslai. Jie gali būti

teigiami, bet gali baigtis ir nesėkme. Išsiaiškinama, kokius užsibrėžtus artimus (trumpalaikius) ir tolimus (ilgalaikius) rezultatus pavyko arba nepavyko pasiekti. Kartu su komandos nariais išnagrinėjamos priežastys, dėl kurių nepavyko pasiekti numatytų tikslų.

Analizuojami tolimesnės slaugos poreikiai, siekiant užtikrinti slaugos tęstinumą, bendravimą ir bendradarbiavimą su šeima, su apylinkės psichoterapeutu ar psichosocialinio centro darbuotojais. Svarstomas kitų įvairių psichosocialinių priemonių taikymas (žr. skyrių „Psichikos sutrikimų gydymas”, 170, 171 psl.).

Pasveikus ar pagerėjus būsenai, išvykstančiam į namus pacientui ir jo artimiesiems slaugytoja išaiškina, kaip pastebėti ligos atkryčius ir kaip jų išvengti. Pastebėta, kad tuomet visi būna labiau patenkinti gydymu ir slauga, sumažėja susirūpinimas liga, ateities perspektyvomis.


21

Dera nurodyti, į ką kreiptis pablogėjus būklei, savitarpio pagalbos grupių telefonus ir kitą informaciją, kuri padėtų žmogui adaptuotis visuomenėje, jaustis visaverčiu jos nariu (žr. 10 priedą).

Logiško slaugos proceso privalumų yra daug: įsitikinama, kad slauga visiškai patenkins paciento poreikius; drąsina pacientus dalyvauti savo priežiūroje; informacija pasiekiama visiems komandos nariams; padeda slaugytojoms suvokti slaugos veiksmų priežastis; skatina savarankiškumą; padeda taupyti laiką; padeda kontroliuoti slaugos procesą ir gerinti priežiūros kokybę; suteikia galimybę tęsti mokymąsi, nuolat tobulėti; užtikrinamas slaugos tęstinumas išvykus iš gydymo įstaigos; suteikiama prasmė ir pasitenkinimas slaugytojos darbu.

**********

Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete sudaryta ir naudojama slaugos istorijos forma, pritaikyta mokymui bei žinių įtvirtinimui. Ji skiriasi nuo naudojamų įvairiuose psichiatriniuose stacionaruose formų. Joje pateikiama ir išsami stebėjimo ir apklausos metu surinkta medžiaga, įvertinama paciento psichinė būsena, analizuojami paciento gyvybinių veiklų poreikiai. Ypatingai akcentuojamas saugios aplinkos palaikymas ir bendravimas su pacientais bei jų šeimos nariais. Nustatomos esamos ir potencialios problemos, aprašomas veiksmų atlikimas pagal sudarytą planą, apibendrinami pasiekti teigiami rezultatai ir nesėkmės. Pateikiamas šio paciento psichikos sveikatos sutrikimo aprašymas.

Toliau rašomas dėstytojo įvertinimas bei apibendrinimas, studento nuomonė ir pastabos apie darbą šioje psichiatrijos įstaigoje.

**********

Psichikos sveikatos slaugytoja turi: 1. Išmanyti psichiatrijos pagalbos organizavimą ir perspektyvas

Lietuvos Respublikoje. 2. Žinoti psichikos sveikatos slaugytojos pareigas. 3. Žinoti pacientų teises ir prievartinės hospitalizacijos taikymo

principus. 4. Mokėti įvertinti paciento psichinę būseną; 5. Gebėti analizuoti psichikos sutrikimais sergančių pacientų

bendravimo ypatumus. 6. Mokėti organizuoti ir įgyvendinti slaugos procesą.


22

BENDROJI PSICHOPATOLOGIJA

Visą psichinę žmogaus veiklą aiškumo dėlei galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

intelektiniai procesai – pojūčiai, suvokimai, atmintis, mąstymas. Nuo jų priklauso žmogaus pažintinė (kognityvinė) veikla; emociniai procesai – atspindintys subjektyvią žmogaus reakciją į jį

veikiantį dirgiklį, jo santykį su supančia aplinka; valios procesai – sąlygojantys tikslingą žmogaus veiklą siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.

Sutrikus psichinei sveikatai, atsiranda tam tikri simptomai ir jų visuma –

sindromai (gr. syndrome – sankaupa). Tai nagrinėja psichiatrijos dalis – bendroji psichopatologija. Svarbu įsidėmėti tai, kad pagal vieną simptomą negalima diagnozuoti psichikos sutrikimo. Net ir keli požymiai dažnai dar neįrodo ligos. Ją galima įtarti, kai susidaro simptomų kompleksas (sindromas), ryškus bei ilgai trunkantis.


23

Suvokimo sutrikimai

Suvokimo sutrikimų požymiai

Pojūtis - elementariausias psichinės veiklos procesas, atskirų daiktų ir reiškinių konkrečių savybių atspindys sąmonėje (pvz., atpažįstama tik spalva, forma, garsas ir pan.). Tai sudėtinė suvokimo dalis.

Suvokimas – procesas, kurio metu suvokiamas ir tiesiogiai pažįstamas aplinkinis pasaulis (išorinis ir vidinis). Tai yra tiesioginis jutimo organus veikiančių daiktų ir reiškinių visumos atspindys (iš atskirų pojūčių suvokiama, koks yra objektas).

Suvokimo tikslumas priklauso nuo daugelio išorinės aplinkos faktorių (triukšmo, blogo apšvietimo) ir vidinės individo būsenos (nuotaikos, intelekto, išsilavinimo).

Kiekybiniai suvokimo sutrikimai

Hiperestezija (lot. aesthesia – jutimas) – sustiprėjęs įprastinių aplinkos dirgiklių suvokimas. Jie suvokiami kaip labai stiprūs – tyli kalba girdima kaip labai garsi, ramus prisilietimas nutvilko lyg elektra.

Tokie reiškiniai gali pasitaikyti ne tik išsivysčius psichozėms, bet ir sveikiesiems, kai jie pavargę, įsitempę ar apimti baimės.

Hipestezija – susilpnėjęs įprastinių aplinkos dirgiklių suvokimas. Jie suvokiami kaip silpni, neryškūs. Pavyzdžiui, garsi kalba girdima kaip labai tyli, ryškūs vaizdai atrodo blankiai. Ji būdinga išsekusiems, apimtiems depresijos žmonėms.

Hiperpatija (gr. pathos – kentėjimas, aistra, liga) – ypatingai sustiprėjęs emocinis aplinkos suvokimas. Gali išsivystyti esant maniakiniam sindromui, kai viskas atrodo itin gražiai, džiugiai.

Hipopatija – susilpnėjęs emocinis aplinkos suvokimas, kai, esant prislėgtai nuotaikai, depresiniam sindromui, viskas aplinkui atrodo niūru ir pilka.

Analgezija (lot. algesia – skausmas) – skausmo jutimo išnykimas. Jis kartais būna sergant šizofrenija, demencija, disociaciniais-konversiniais ir kitais sutrikimais. Pacientai gali sunkiai sužaloti save visai nejausdami skausmo.

Agnosia (gr. gnosis – žinojimas) – sutrikęs daiktų, reiškinių, kūno dalių pažinimas, esant nesutrikusiai sąmonei. Žmonės nemato, negirdi, nejaučia skonio, neužuodžia, nejaučia lietimo, nors nepažeisti receptoriai bei regos, klausos, skonio, uoslės ir lietimo (lytos, taktiliniai) laidai.

Senestopatija – sunkiai apibūdinami žodžiais, labai nemalonūs, net

skausmingi, neturintys tikslios lokalizacijos bei somatinio pagrindo, pojūčiai.


24

Pavyzdžiui, pacientui atrodo, kad „kažkur galvoje ar jo kūno viduje”, „kažkas kažkaip veržia, kunkuliuoja, gręžia, plėšia, verčiasi” ir pan.

Senestopatijos atsiranda sergant šizofrenija, dvipoliu afektiniu ir kitais psichikos sutrikimais.

Kokybiniai suvokimo sutrikimai

Iliuzijos (lot. illusio – apgaulė) – klaidingas realios tikrovės suvokimas. Pagal jutimo organus iliuzijos skirstomos į regos, klausos, skonio, uoslės,

lietimo (lytos, taktilines). Dažniausiai pasitaiko klausos ir regos iliuzijų. Iliuzijos gali pasitaikyti sveikiesiems, esant silpnam apšvietimui,

nuovargiui, įtampai, baimei – tai afektogeninės iliuzijos. Sudėtingos, vaizdingos, kintančios iliuzijos – pareidolijos (gr. para –

šalia, eidolos – vaizdas). Tikrovėje esančiuose objektuose matomi nuostabūs vaizdai (pvz. debesyse, ant sienų apmušalų matomi fantastiniai gyvūnai, pilys, kalnai ir pan.). Jos gali kilti tarp miego ir budrumo fazių.

Sergant psichikos sutrikimais, iliuzijos būna ryškios, gausios, varginamos. Pacientas tiki jų realumu.

Verbalinių iliuzijų metu asmuo kitų žmonių kalboje gali girdėti apkalbas. Iliuzijos gali kilti išsivysčius ūmiems psichikos sutrikimams, sergant

infekcinėmis ligomis, pakilus temperatūrai ar sutrikus sąmonei. Haliucinacijos (lot. hallutinatio – klaida, kliedesys) – realioje tikrovėje

nesančių objektų bei reiškinių nevalingas suvokimas. Tai ryškesnis, sunkesnis negu iliuzijos, labai sukrečiantis žmogų

suvokimo sutrikimas, kuris nulemia paciento elgesį. Haliucinacijos gali būti baisios, gąsdinamos, grasinamos. Apimti siaubo, gelbėdamiesi nuo jų, pacientai gali gintis, bėgti, šokti nuo bet kur, susižeisti ir net žūti. Jie visiškai įsitikinę haliucinacijų tikroviškumu ir mano, kad jos yra daug svarbesnės už realius įvykius.

Gali būti afektogeninės (psichogeninės) haliucinacijos, kurios atsiranda po stresų, stiprių išgyvenimų ir atspindi buvusį įvykį.

Haliucinacijos skirstomos į tikrąsias ir pseudohaliucinacijas pagal tris požymius:

kilimo vietą (viduje ar išorėje); tikroviškumo ar dirbtinumo pojūtį; emocinį reagavimą.


25

Tikrosios – ryškios, labai įtikimos, visiškai realiai suvokiamos išorinėje aplinkoje. Pacientai nurodo, kad mato, užuodžia, girdi kažką už lango, kambaryje ar kitur. Kadangi šios haliucinacijos labai tikroviškos, tai pacientai emociškai į jas reaguoja. Tai galima suprasti iš jų elgesio – jie kalbasi su savimi, bėga, slepiasi, ginasi, o kartais ir patys užpuola menamus priešus.

Pseudohaliucinacijos neryškios, pasitaiko vėliau, po tikrųjų haliucinacijų. Jos sudėtingesnės, nerealios, dažniausiai kyla žmogaus viduje – galvoje, rečiau pilve arba kitose kūno dalyse. Pseudohaliucinacijų metu pacientai elgiasi ramiai.

Pagal jutimo organus haliucinacijos skirstomos į regos, klausos, skonio, uoslės, lytos (taktilines), vidurių (visceralines-somatines, hipochondrines).

Pagal sudėtingumą haliucinacijos būna paprastos (elementarios) ir sudėtingos (kompleksinės). Pavyzdžiui, paprastų (kylančių iš vieno jutimo organo) haliucinacijų metu pacientas mato blyksnius, spalvas, girdi garsus – ūžesį, traškėjimą, vidaus organuose jaučia svetimkūnius. Sudėtingų (kylančių vienu metu iš kelių jutimo organų) haliucinacijų metu regimi vaizdai, žmonės, girdima muzika, pokalbiai, jaučiami ropojantys kūnu gyviai ir t.t.

Regos haliucinacijos būna paprastos ir sudėtingos. Regimi objektai gali būti įvairaus dydžio: normalūs, mažesni arba didesni. Haliucinacijos gali būti spalvotos ir bespalvės, pastovios ir kintamos,

bauginamos ir negrėsmingos. Žmogus gali matyti pažįstamus veidus ir vaizdus ar niekada nematytus fantastinius reginius.

Haliucinacijų ryškumas gali kisti. Susirgimo pradžioje buvusios blankios, vėliau išryškėja, o sveikstant po truputį silpsta. Regos haliucinacijos būdingos sergant organiniais psichikos sutrikimais, sutrikus sąmonei ir kt.

Klausos haliucinacijos pasitaiko dažniausiai. Jos taip pat būna paprastos ir sudėtingos.

Pagal turinį jos skirstomos į įsakomąsias (imperatyvines), pranašaujamąsias, komentuojamąsias, konstatuojamąsias, antagonistines.

Įsakomųjų haliucinacijų metu balsai įsako žmogui ką nors daryti. Neretai jie verčia atlikti blogus darbus: sumušti, nužudyti ar nusižudyti. Žmonės tiki balsais, negali jiems prieštarauti, turi besąlygiškai paklusti. Todėl gali įvykdyti įvairius nusikaltimus. Šios haliucinacijos yra pačios pavojingiausios.

Pranašaujamųjų klausos haliucinacijų metu balsai spėja pacientų ateitį, komentuojamųjų – aptarinėja jų elgesį, konstatuojamųjų – kalba apie tai, ką šiuo metu žmogus veikia, o atsiradus antagonistinėms haliucinacijoms, balsai tarp savęs ginčijasi. Vieni jų pacientą kaltina, bara, o kiti – teisina, giria. Tokia būsena labai išvargina žmones, nes neretai haliucinacijos trunka ilgą laiką, ilgiau nei regos. Jos dažniausiai atsiranda žmogui esant sąmoningos būsenos, todėl jis gali blaškytis, ieškodamas, iš kur sklinda balsai.

Klausos haliucinacijos būna sergant šizofrenija, kliedesiniais, afektiniais, organiniais psichikos sutrikimais ir kt.

Taktilinių haliucinacijų atvejais pacientas tiksliai žino, kurioje kūno

vietoje – ant odos ar po ja – jaučia elektros srovę, kutenimą, draskymą, lietimą, ropojimą.


26

Šios haliucinacijos pasitaiko sergant kokaininėmis psichozėmis, alkoholinės kilmės delyru, šizofrenija.

Uoslės haliucinacijų metu užuodžiami įvairūs, dažniausiai bjaurūs, kvapai – lavono, degėsių, puvėsių, nuodų.

Skonio haliucinacijų atvejais jaučiamas nemalonus skonis burnoje. Pacientai atsisako maisto, kartu gali kilti nuodijimo kliedesiai.

Uoslės ir skonio haliucinacijos pasitaiko rečiau nei regos ar klausos. Jos dažniausiai kyla kartu, sergant šizofrenija, organiniais psichikos sutrikimais ir kt.

Vidurių (visceralinių) haliucinacijų metu pacientas kūno viduje jaučia svetimkūnius, šliužus, gyvius, kurie ten juda, graužia jo vidurius.

Esant kūno (proprioceptinėms) haliucinacijoms, pacientas jaučia, kad su

juo lytiškai santykiaujama, kad jo kūnas pjaustomas į dalis ir pan. Kiti suvokimo sutrikimai pasitaiko rečiau.

Suvokimo sutrikimo sindromas

Haliucinozės sindromas pasireiškia gausiomis haliucinacijomis (klausos, regos, taktilinėmis, verbalinėmis). Dažniausiai pasitaiko klausos haliucinacijų. Kartu gali būti mąstymo, afektinių, elgesio sutrikimų. Sąmonė nesutrinka.

Ūmios haliucinozės užtrunka 1-2 savaites, lėtinės – tęsiasi keletą metų ir jų metu gali atsirasti kliedesių. Haliucinozės simptomai ypač išryškėja vakare arba nakties metu.

Haliucinozės būdingos sergant šizofrenija, epilepsija, organinėmis galvos smegenų ligomis ir kt.

Psichosensorinių sutrikimų sindromai

Jiems būdingas pakitęs aplinkos daiktų dydžių bei formų suvokimas. Metamorfopsijos (gr. meta – už, po, per, morphe – forma, opsis – rega)

metu aplinkos daiktai atrodo pasikeitę – padidėję, sumažėję, sustingę, judantys ir pan.

Kūno schemos sutrikimams (autometamorfopsijoms) būdingas sutrikęs kūno proporcijų pojūtis. Kūnas ar jo dalys atrodo padidėjusios, pailgėjusios, pasunkėjusios ar kitaip pasikeitusios.

Tai dažniau pasitaiko sergant organiniais psichikos sutrikimais. Čia dar gali būti priskiriami depersonalizacijos ir derealizacijos

sindromai (žr. skyrių „Savimonės sutrikimai”).

Sutrikusio suvokimo pacientų slauga

Patekę į stacionarą, pacientai jaučiasi nesaugūs, būna sutrikę, bijo likti nesuprasti ar net pajuokti. Jie linkę slėptis nuo aplinkinių. Gali nemokėti arba


27

nenorėti pasipasakoti, gali viską neigti ar kalbėti tik jiems vieniems suprantamomis sąvokomis – simboliais.

Slaugytojos turi akylai juos stebėti ir pamatyti jų mimikos, elgesio pasikeitimus.

Jie gali be jokios priežasties staiga prapliupti juoku ar pradėti kalbėtis su savimi. Eidami gali staiga stabtelėti, palenkti galvą, suklusti, užsikimšti ausis ar nosį, užsidengti akis, gali spjaudytis, vaipytis. Gali nuo patalynės ar nuo savęs lyg kažką rankioti ir mėtyti. Nuolat klausinėti slaugytojos, ar ji nieko jam nesako, dairytis, lyg ko nors ieškodami. Baiminga, džiugi ar sustingusi veido išraiška rodo, kad pacientas stengiasi į kažką įsižiūrėti, užuosti ar įsiklausyti, kažko bijo ar džiaugiasi.

Sudėtingiau išsiaiškinti pseudohaliucinacijų buvimą. Žmogus su jomis susigyvena ir taip audringai nereaguoja nei į tikrąsias

haliucinacijas. Pacientui atrodo, kad niekas nuo jo nepriklauso, kad jo mintis, kalbą, judesius veikia pašalinės jėgos, todėl jam reikia saugotis aplinkinių.

Slaugytoja turi stebėti, kantriai aiškintis tokio elgesio priežastis, jas suprasti ir įvertinti. Žinant, kad pacientai nekritiški ir nepasiduoda korekcijai, nedera su jais ginčytis ar neigti haliucinacijas, įrodinėti jų klaidingumą, nes tai tik pablogins būklę. Tačiau negalima joms pritarti. Galima paaiškinti, kad jį suprantate, tačiau pati to nematote ar negirdite, stengtis orientuoti pacientą į tikrovę.

Atsiradus regos, klausos, imperatyvinėms haliucinacijoms ar pseudohaliucinacijoms, pacientai yra pavojingi, gali užpulti aplinkinius ar susižaloti patys.

Privalu skubiai informuoti visą medicinos personalą, kruopščiai vykdyti gydytojo paskyrimus (gydyti medikamentais, izoliuoti į stebėjimo palatą, fiksuoti ir pan.), pildyti slaugos istoriją, pažymėti datą ir pasirašyti (žr. skyrius „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.; „Šizofrenija”, 123-125 psl.).

Slaugytojos pagrindinė pareiga iškilus pavojingoms situacijoms – susivokti, būti atsargiai, elgtis kompetentingai, kad galėtų apsaugoti pacientą, save bei aplinkinius.


28

Dėmesio sutrikimai

Dėmesys – tai psichinės veiklos gebėjimas tikslingai susikaupti viena reikšminga žmogui kryptimi į tam tikrą daiktą, objektą, reiškinį ar temą.

Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas, susikaupimas (koncentracija), apimtis, perkėlimas ir paskirstymas.

Nusilpus koncentracijai, žmogus nors sugeba sutelkti dėmesį, tačiau negali jo išlaikyti tam tikrą laiką ties kokiu nors objektu. Atsiranda išsiblaškymas.

Dėmesys greitai išsenka organinio, asteninio sindromų metu. Maniakinio sindromo metu jis nuolat nukrypsta į įvairius pašalinius dirgiklius.

Sutrikus dėmesio apimčiai, pacientas sukaupia dėmesį tik į vieną objektą. Sveikas žmogus vienu metu gali sutelkti dėmesį į kelis (4-7) objektus. Šie pakitimai būdingi sergant organiniais centrinės nervų sistemos bei psichikos sutrikimais.

Sutrikus perkėlimui, žmogus negali greitai perkelti dėmesio nuo vieno objekto į kitą. Dėmesys tampa klampus. Pavyzdžiui, po traumos žmogus nesugeba galvoti, kalbėti apie nieką kitą, tik apie ją. Kalbant įstringama į nereikšmingas detales. Tai būdinga sergant organiniais centrinės nervų sistemos bei psichikos sutrikimais (epilepsija, paranojiniu sindromu).

Esant paskirstymo sutrikimui, nesugebama dėmesio normaliai paskirstyti didžiausią jo dalį skiriant svarbiausiam objektui, o likusias dalis – antraeiliams dalykams. Pacientas visą dėmesį nukreipia tik į vieną dalyką (depresinio, paranoidinio sindromų atvejais).

Dėmesio sutrikimus tiria psichologai įvairiais psichologinių tyrimų metodais.

Sutrikusio dėmesio pacientų slauga

Slaugytojai dera žinoti dėmesio sutrikimų požymius, nes tai palengvins bendravimą su pacientais. Svarbu atminti, kad sutelkęs dėmesį į vieną klausimą ar objektą, visus kitus pacientas tuoj pat pamiršta. Todėl klausimai turi būti trumpi, konkretūs. Dėmesio išsekimą galima patikrinti, paprašius pacientą iš 100 atimti 7, toliau iš 93 atimti 7 ir t. t. Slaugytoja pastebės, kad iš pradžių jis veiksmus atliks tiksliai, bet labai greitai ims klysti.

Reikėtų būti kantrioms, nuoširdžiai ir dėmesingai pacientus išklausyti, nes sutrikus perkėlimo, paskirstymo procesams, nelengva surinkti anamnezės duomenis. Nuo to gali priklausyti tinkamas esamų ir potencialių slaugos problemų nustatymas, slaugos planavimas, jos atlikimas bei įvertinimas.


29

Atminties sutrikimai Atmintis – atsinaujinantis ankstesnės patirties atsispindėjimo procesas

mūsų sąmonėje. Jis susideda iš atskirų etapų. Tai psichinės veiklos gebėjimas įsiminti (fiksacija), išsaugoti (retencija) ir atsiminti (reprodukcija) gautą informaciją. Šis procesas yra sudėtingas ir labai reikalingas mąstymo procesui. Atmintis priklauso nuo daugelio faktorių – žmogaus amžiaus, išsilavinimo, emocinės būsenos, suinteresuotumo, savijautos.

Atminties sutrikimų požymiai

Išsivysčius psichikos sveikatos sutrikimams, ypač dėl organinės kilmės priežasčių, dažnai nukenčia atmintis. Atminties sutrikimai būna kiekybiniai ir kokybiniai.

Kiekybiniai atminties sutrikimai

Hipermnezija (gr. mnesis – atmintis) – atminties pagerėjimas, kurio metu ji sustiprėja ne visa, bet tik pavienės jos formos. Dažniausiai pagerėja mechaninė atmintis, o loginė – nesustiprėja. Tai būna maniakinio sindromo metu, tačiau tai nėra teigiamas simptomas, nes kartu yra ir kitų psichinės veiklos sutrikimo simptomų. Gali sustiprėti atminties proceso kai kurios grandys. Pavyzdžiui, sirgdamas depresija, pacientas detaliai prisimena tik savo klaidas, visus praeityje padarytus nusižengimus, tai, ką seniai buvo užmiršęs, o tai, kas buvo gyvenime gero, neprisimena. Tai jam labai trukdo gyventi, apsunkina bendravimą su šeimos nariais ir aplinkiniais.

Hipomnezija – atminties susilpnėjimas. Tai gali būti pervargus, senstant, asteninio ar depresinio sindromų atvejais.

Amnezija – atminties išnykimas, kai pamirštami kai kurie įvykiai ar net ilgiausi gyvenimo tarpsniai. Amnezija gali būti retrogradinė, kai neprisimenami įvykiai prieš sąmonės praradimą, prieš ligą ar traumą. Anterogradinės amnezijos atveju neprisimenami įvykiai, kurie buvo po sąmonės praradimo, po susirgimo ar po traumos. Atminties praradimas prieš sunkią ligą ir po jos vadinasi retroantergradinė amnezija. Fiksacinės (amnestinės) amnezijos atvejais neprisimenami prieš kelias minutes buvę įvykiai, neužfiksuojamos jokios naujovės, viskas tuoj pat pamirštama. Tai būna Korsakovo sindromo metu, pradiniais demencijos etapais.

Dalinės amnezijos metu, prisimenami tik kai kurie ligos epizodai. Pvz., pasveikus po delyrinio sindromo, prisimenami tik kai kurie jo momentai.

Atminties sutrikimai gali būti ne tik organinių psichikos sveikatos sutrikimų metu. Jie pasitaiko histrioninio (isterinio) tipo asmenybėms – disociacinė amnezija.


30

Po stiprių išgyvenimų gali atsirasti afektogeninė amnezija, kai neprisimenami afekto metu buvę įvykiai.

Žmogui senstant ar vystantis demencijai, atmintis silpsta palaipsniui. Tai progresuojanti amnezija. Pirmiausia atsiranda fiksacinė amnezija - neįsimenama kas vyksta esamu momentu, o prisimenami tik vaikystėje buvę įvykiai. Vėliau po truputį išnyksta iš atminties ir seniau buvę įvykiai, kol viskas galutinai užmirštama. Tai totalinė amnezija.

Kokybiniai atminties sutrikimai

Kokybiniai atminties sutrikimai vadinami atminties apgaulėmis, klaidingais prisiminimais – paramnezijomis.

Paramnezijos yra kelių rūšių – pseudoreminescencijos, konfabuliacijos, ekmnezijos, kriptomnezijos.

Pseudoreminescencijos – klaidingai prisimenamas įvykių laikas. Pacientas pasakoja apie iš tikrųjų buvusius įvykius, tik jie perkeliami dažniausiai į dabartį ir gali būti papildomi nebūtais dalykais.

Konfabuliacijos – atminties praradimai užpildomi nebūtais, išsigalvotais įvykiais. Tai sunkesnis atminties sutrikimas, kuriam išsivysčius pacientai nemeluoja, o nuoširdžiai tiki savo pasakojimais. Labai greit jie juos pamiršta, o vėliau jau pasakoja visiškai kitaip.

Pseudoreminescencijos ir konfabuliacijos būdingos išsivysčius intoksikaciniams (pvz., alkoholiniams), organiniams galvos smegenų (pvz., kraujagyslių, uždegiminiams) pažeidimams.

Ekmnezijų metu pacientas praeitį perkelia į dabartį ir jaučiasi taip, lyg gyventų praeityje. Pavyzdžiui, sergantys demencija pacientai gali jaustis ir elgtis taip, lyg gyventų jaunystėje.

Kriptomnezijos atvejais pacientas negali suvokti, ar mintys, įvykiai jo paties išgyventi, ar kitų žmonių papasakoti, perskaityti, susapnuoti, matyti kino ar televizoriaus ekrane.

Atminties sutrikimo sindromas

Amnezinis (Korsakovo) sindromas Jo metu sutrinka atmintis, vystosi fiksacinė, retrogradinė bei

anterogradinė amnezijos. Dėl ryškių įsiminimo sutrikimų, kai čia pat pamirštama viskas, kas naujai išmokta, atsiranda amnezinė dezorientacija laiko ir vietos atžvilgiu.

Sąmonė, dėmesys, kalba, sugebėjimas pakartoti yra išlikęs. Atminties spragos užpildomos paramnezijomis – pseudoreminescencijomis ir konfabuliacijomis. Pavyzdžiui, gulintis skyriuje pacientas nežino, kur jis yra ir klausiamas atsako, kad namuose. Spaudžiant už lango šalčiui, sako, kad dabar pavasaris ir jis tuoj pat eis rinkti žibučių ir pan.


31

Organinis amnezinis (Korsakovo) sindromas atsiranda dėl organinių galvos smegenų (kraujagyslinių, uždegiminių, intoksikacinių, trauminių ir kt.) pažeidimų.

Jam pasibaigus, galimas pasveikimas, bet gali likti organinio asmenybės sutrikimo požymių (žr. skyrių „Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”, 103, 104 psl.), o sunkiais atvejais gali išsivystyti demencija.

Sutrikusios atminties pacientų slauga

Dėmesio, atminties, mąstymo sutrikimai nustatomi ne tik atliekant specialius psichologinius testus, bet ir iš pokalbių su pacientais, stebint jų elgesį, todėl slaugytojos vaidmuo itin svarbus.

Slaugytoja, norėdama patikrinti paciento atmintį, turi elgtis pagarbiai, skatindama jį bendradarbiauti, nesukeldama nepasitikėjimo, pavyzdžiui, nuolat klausdama to paties.

Tirdama fiksacinę atmintį, gali užduoti klausimus, susijusius su pastarųjų minučių, valandų įspūdžiais. Jei reikia patikrinti kitokio pobūdžio atminties sutrikimus, užduodami situaciją atitinkantys klausimai.

Žinodama paramnezijų požymius, slaugytoja suvoks, kad pacientai tai pasakoja nesąmoningai, nenorėdami nieko apgauti ar įžeisti.

Bendraujant privalu dėmesingai ir kantriai pacientus išklausyti. Jie turi pajusti nuoširdų ir pagarbų pašnekovo dėmesį, tada lengviau atsiskleis ir daugiau pasipasakos.

Slaugytoja turi pastebėti ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma, kas nutylima. Po to atsargiai viską įvertinti, aprašyti, nustačius problemas, suplanuoti slaugą ir savarankiškai, kūrybiškai atlikti savo pareigas. Tai suteiks pasitenkinimą jos globojamiems pacientams ir jai pačiai.

Mąstymo sutrikimai Mąstymas – sudėtingiausias psichinės veiklos procesas. Jo metu

nustatomi daiktų, reiškinių, vaizdinių ryšiai, priežastys, apibendrintai ir netiesiogiai suvokiama tikrovė. Mąstymas susijęs su kalba, nes per ją pasireiškia. Mąstymo procesui labai svarbu emocinis žmogaus nusiteikimas.

Mąstymo sutrikimų požymiai

Sergant psichikos sutrikimais, mąstymo sutrikimų pasitaiko gana dažnai. Jie skirstomi į mąstymo formos ir turinio sutrikimus.


32

Mąstymo formos sutrikimai Jie atsiranda sutrikus minčių (asociacinių procesų) tekėjimo greičiui,

kiekiui, nuoseklumui, vientisumui, kryptingumui. Todėl išsivysto įvairūs mąstymo sutrikimai.

Esant pagreitėjusiam mąstymui, padidėja minčių tekėjimo greitis, jų

labai padaugėja, jos kyla viena po kitos, jų nespėjama išreikšti žodžiais. Sakiniai būna nenuoseklūs, nesuprantami.

Bendrauti su tokiu pacientu labai sunku, nes jis kalba greitai, garsiai, nesustodamas, nebaigęs vienos minties, peršoka prie kitos. Tai minčių antplūdis (fuga idearum). Neįmanoma įsiterpti į pokalbį, ko nors paklausti ar išsiaiškinti.

Nesulaikomas kalbėjimas vadinamas logorėja. Toks mąstymo sutrikimas, atrodo, turėtų būti naudingas žmogui – kyla daug minčių, kurias belieka įgyvendinti, bet tai neproduktyvus procesas. Dėl tokios greitos asociacijų tėkmės išvados būna nepagrįstos, nelogiškos, paviršutiniškos (pavyzdžiui, manijos sindromo metu).

Išsivysčius sulėtėjusiam mąstymui, sulėtėja minčių tekėjimo greitis, jų lieka nedaug. Tokie pacientai skundžiasi, kad jiems labai sunku galvoti, nes nėra minčių.

Jie kalba tyliai, dūsaudami, monotonišku balsu, atsako ne iš karto, trumpais sakiniais ar vienskiemeniais žodžiais. Tai kalbos skurdumas – oligofazija.

Minčių sulėtėjimas būdingas organiniams galvos smegenų pažeidimams bei depresijos sindromui.

Kartais mintys gali visai išnykti ir kalbantysis visai nutyla, po to sako, kad jo galva buvo visai tuščia, dingo visos mintys. Toks minčių trūkis, šperungas (vok. sperrung – užtvara) būna sergant šizofrenija.

Smulkmeniškumas pasireiškia tuo, kad mąstymas tampa lėtas, labai detalus. Pacientas nesugeba atskirti esmės nuo nereikšmingų dalykų, negali atsakyti trumpai. Klampumas, kai įstringama smulkmenose. Kiekviena nereikšminga

detalė tampa itin svarbia, todėl nesugebama pereiti nuo vienos minties prie kitos. Tai būdinga paranojiniam sindromui, kai detaliems prisiminimams suteikiama ypatinga reikšmė.


33

Tokie mąstymo sutrikimai kaip smulkmeniškumas, klampumas atsiranda esant organiniams galvos smegenų pažeidimams, sergant epilepsija.

Perseveracija, panaši į smulkmenišką mąstymą, bet tai jau visiškas minčių sustingimas, kai nuolat grįžtama prie tos pačios beprasmiškos minties. Į klausimą pacientas atsako teisingai, bet į užduodamus vis naujus klausimus kartoja ankstesnį atsakymą, jį paįvairindamas kitais žodžiais.

Tai būna sergant organinėmis centrinės nervų sistemos ligomis. Stereotipija – mechaniškas žodžių kartojimas, kai pacientas, nieko

neklausiamas, vis kartoja tą patį žodį. Panašiai atsitinka esant verbigeracijai, kai kartojami panašūs pagal skambesį skiemenys, žodžiai (pvz., varlė, žolė, gėlė, pelė, lėlė ir t.t.).

Šie mąstymo formos sutrikimai būna sergant šizofrenija, organinėmis centrinės nervų sistemos ligomis.

Prievartinio mąstymo metu žmogui atrodo, kad jo mintys išimamos ar įdedamos; staiga užplūsta daugybė atsitiktinių, svetimų minčių (mentizmas). Rezonieriškas mąstymas tai beprasmiški samprotavimai, kai neturint

pakankamai žinių įrodinėjami sudėtingiausi politiniai, ekonominiai, gyvybės kilmės ir pan. klausimai. Tai neproduktyvus mąstymas, nes jo metu neatsakoma į užduotus klausimus, nedaroma jokių išvadų, apibendrinimų. Į paprastą klausimą atsakoma klausimais. Pacientai patys juos užduoda, patys toliau ilgiausiai rutulioja sudėtingiausias problemas. Simboliško mąstymo metu pacientas susikuria tik jam vienam

suprantamus simbolius. Gali vartoti naujai sukurtus žodžius (neologizmus). Jo kalba, piešiniai ar rašiniai tampa aplinkiniams nesuprantami, kol jis pats jų neišaiškina. Padrikas mąstymas išsivysto, kai nusilpsta asociacijų ryšys, nebėra

minčių nuoseklumo. Sakiniai suskilę; nors gramatiškai sudaryti taisyklingai, tačiau juose jungiamos visai skirtingos mintys. Jie kalba lėtai, ramiai ir taisyklingai, bet neįmanoma suprasti ką nori pasakyti, nors į pavienius klausimus gali atsakyti teisingai. Paralogiškas mąstymas vyksta ne pagal logikos dėsnius, išvados

neatitinka realios tikrovės. Nerišlus mąstymas toks, kurio metu nelieka jokio ryšio tarp sakinių.

Pacientas kalba atsitiktiniais, be jokio sąryšio žodžiais, neturinčiais gramatinės sakinio struktūros. Kalbėjimas tokiais tarpusavyje nesusijusiais žodžiais vadinamas šizofazija. Jis pasitaiko sutrikus sąmonei, pavyzdžiui, išsivysčius amencijos sindromui. Autistiško (gr. autos – pats) mąstymo atveju pacientas susikuria savo

pasaulį ir visiškai į jį pasineria, atitrūkęs nuo realios aplinkos. Tai labai vienpusiškas mąstymas, suvokiamas tik paties paciento. Jo

pasaulis tampa daug realesnis nei tikrovė. Praradęs ryšį su žmonėmis, gali visai nesiskaityti su etikos normomis ir netinkamai elgtis visuomenėje.


34

Prievartinis, rezonieriškas, simbolinis, padrikas, paralogiškas, autistiškas mąstymas būdingi sergant šizofrenija.

Mąstymo turinio sutrikimai

Mąstymo turinio sutrikimams priskiriamos įkyrios ir pervertinimo idėjos, kliedesiai ir patologinis fantazavimas.

Įkyrios idėjos, įkyrybės (obsesijos). Sutrikus psichinei veiklai, gali atsirasti įkyrių minčių, kurios kyla nevalingai, prieš žmogaus norą.

Žmogus supranta, kad tai liguistos mintys, kad tai patologija. Jis stengiasi apie jas negalvoti, bet jos nuolat kyla, ir niekaip negalima jų atsikratyti ar joms pasipriešinti. Tokios beprasmiškos mintys, kartais nepadoraus turinio, labai išvargina žmogų, jis niekaip negali susikaupti ir dirbti.

Dažnai jas lydi įkyrios fobijos (gr. phobos – baimė). Jų yra keli šimtai. Dažniausiai pasitaiko agorafobija (atviros erdvės baimė), klaustrofobija (uždaros patalpos baimė), ereutofobija (baimė parausti), hemofobija (patologinė kraujo baimė), kancerofobija (baimė susirgti vėžiu), mizofobija (nešvarumų baimė), niktofobija (tamsos baimė), panfobija (visko baimė) ir t.t.

Baimę lydi pastangos vengti atitinkamų situacijų. Pavyzdžiui, dėl agorafobijos pacientai bijo eiti į gatvę ir gali visai nebeišeiti iš namų.

Kartu juos dažnai kankina įkyrūs veiksmai, ritualai (kompulsijos), kuriuos pacientai taip pat suvokia kaip beprasmiškus. Atlikdami juos, lyg stengiasi išvengti fobijų sukeltos nemalonios būsenos. Pavyzdžiui, dėl mizofobijos daug kartų per dieną plauna rankas ar visą kūną, net iki žaizdų, nuolat dezinfekuoja drabužius ir pan.

Fobijos atsiranda išsivysčius obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui, esant anankastinio tipo asmenybės sutrikimų.

Kliedesiai (kliedėjimo idėjos). Tai liguistos, klaidingos, neatitinkančios

tikrovės mintys, užvaldančios žmogaus psichiką, lemiančios jo elgesį. Pacientų požiūris į šiuos kliedesius nėra kritiškas ir nepasiduoda jokiems įrodymams ar įtikinėjimams, kad jis yra neteisus.

To paties žmogaus kliedesių turinys gali keistis, vienu metu jų gali būti keli. Kliedesių turinys priklauso nuo amžiaus, išsilavinimo.

Kliedesius lydi kiti psichinės veiklos funkcijų sutrikimai. Daromos klaidingos išvados, sprendimai, sutrinka emocijos, žmogaus elgesys bei prisitaikymas prie šeimos ar visuomenės.

Kliedesiai klasifikuojami įvairiai. Jie būna sisteminiai (rišlūs) ir padriki, mažos ir didelės apimties, buitinio ar fantastinio pobūdžio ir t. t.

Mažos apimties kliedesiai būda buitinio turinio. Tai dažniausiai nuodijimo, apvogimo, pavydo kliedesiai. Jie susiję su bendradarbiais, šeimos nariais, kaimynais.

Didelės apimties kliedesiai susiję su pasaulinės reikšmės įvykiais ir dažnai būna fantastinio pobūdžio.


35

Pervertinimo idėjos. Jos panašios į kliedesius, bet atsiranda dėl realios

situacijos, jas lydi afektiniai (nuotaikos) pakitimai. Apklausiant pacientą išaiškėja, kad praeityje buvo realus įvykis, kuris sukėlė tokias idėjas. Pacientai būna pakilios nuotaikos, linkę save pervertinti, išaukštinti, paprasčiausiuose faktuose įžvelgti ypatingą reikšmę. Pavyzdžiui, pagyrus piešinį, pasijunta didžiu dailininku, pradeda atitinkamai elgtis, įkyriai reikalauti dėmesio, įrodinėti savo genialumą. Tačiau skirtingai nei kliedesių atveju, kitose srityse nei asmenybė, nei veikla nėra sutrikusi. Būna iš dalies kritiški, todėl trumpam juos galima įtikinti jų idėjų klaidingumu. Pervertinimo idėjos gali atsirasti paranoidinio tipo asmenybių sutrikimų atvejais, paaugliams brendimo periodu.

Pervertinimo kliedesių atvejais, pacientą užvaldo vienintelė idėja, kuriai jis skiria visą savo laiką, paaukoja darbą, šeimą ir pan. Taip atsitinka, kai išsivysto pavydo, išradingumo ar hipochondriniai kliedesiai.

Kliedesiai dažniausiai skirstomi į interpretacinius, vaizdinius, afektinius ir psichogeninius.

Interpretaciniai kliedesiai turi realų pagrindą, susiformuoja lėtai ir yra sisteminio pobūdžio. Pamažu vienas kliedesys jungiasi prie kito ir sudaro visą sistemą, kurios ilgai gali nesuprasti aplinkiniai, nes ji paremta realiais faktais.

Interpretaciniai kliedesiai susidaro palaipsniui: iš pradžių kyla pervertinimo idėjos, jos pereina į pervertinimo kliedesius, o po to formuojasi paranojinis sindromas.

Vaizdiniai kliedesiai kyla staiga. Jie labai ryškūs, aiškūs ir konkretūs, dažnai kinta, būna nenuoseklūs, absurdiški. Tuo pat metu jų gali būti net keli ir skirtingo turinio. Juos lydi įvairūs afektai – nerimas, baimė, depresinė ar pakili nuotaika, haliucinacijos, psichomotorinis sujaudinimas.

Afektiniai kliedesiai siejasi su nuotaikos pakitimais. Savikaltos kliedesiai atsiranda esant depresijai. Nihilistinių kliedesių atvejais pacientai aiškina, kad išnyko jų vidaus organai ar net viskas aplinkui. Kaltinimo kliedesių metu juos kaltina kiti. Gali atsirasti ir nuotaikos neatitinkančių kliedesių.

Psichogeniniai kliedesiai atsiranda po sunkių psichinių traumų, ir juose atsispindi traumos įvykis. Nekaltumo kliedesiai, kai nuteistiesiems atsiranda kliedesių, kad jie nekalti. Blogai girdintieji kliedi, kad aplinkiniai juos apkalbinėja. Indukuotų kliedesių metu sergantysis psichikos sutrikimais tarsi užkrečia kliedesiais šalia esantį sveiką žmogų, ir tai trunka tol, kol žmogus gyvena kartu su ligoniu.


36

Interpretavimo ir vaizdiniai kliedesiai pagal tematiką būna labai įvairūs: Persekiojimo kliedesiai, kai pacientai įsitikinę, kad juos persekioja ir

nori pakenkti žmonės ar organizacijos. Esant santykio kliedesiams, manoma, kad žmonės ir visa aplinka

susijusi su pacientu. Gali sietis su persekiojimo, didybės kliedesiais. Ypatingos reikšmės kliedesys artimas santykio kliedesiui, kai

pacientui viskas atrodo ne tik su juo susiję, bet ir turi tik jam vienam suvokiamą, dažniausiai pavojingą gyvybei prasmę. Nuodijimo kliedesių metu teigiama, kad į maistą dedami nuodai, per

vamzdžius į butą leidžiamos dujos ir t.t. Poveikio (automatizmo) kliedesių metu tikima, kad juos valdo

išorinės jėgos - elektromagnetiniai spinduliai, telepatija, kosminės srovės ir pan.

Poveikio kliedesiams dar priklauso minčių įterpimas – į paciento galvą įspraudžiamos pašalinės mintys, atėmimas – svetimos jėgos išsiurbia jo mintis (pvz., šperungo atvejis), skambėjimas – jo galvoje skambančias mintis girdi aplinkiniai, perdavimas - manoma, kad jo mintis aplinkiniai sužino per radiją ar televiziją.

Šie simptomai būdingi sergant šizofrenija: Pavydo kliedesiai dažniau būdingi vyrams. Žmona nuolat absurdiškai

kaltinama neištikimybe, ji sekiojama, kontroliuojama jos rankinė, užrašai, drabužiai, pokalbiai. Liepiama prisipažinti nusikaltus. Neprisipažinus – vyras tampa disforiškas, o prisipažinus – gali būti dar blogiau. Nusižeminimo, menkavertiškumo kliedesiai. Pacientui atrodo, kad

jis niekam tikęs, nusikaltėlis, visiems tik trukdąs, todėl nevertas gyventi ir valgyti. Labai panašūs yra nuodėmės, savęs kaltinimo kliedesiai, kaltinimo kliedesys (kiti kaltina, todėl jį reikia kankinti). Žmogus gali kreiptis į policiją, prisipažindamas nebūtais nusikaltimais ir prašydamas jį suimti. Nuostolio kliedesio metu pacientas teigia viską praradęs, kad jį apvogę. Metamorfozės kliedesio metu pacientas tariasi pavirtęs kitu žmogumi. Dvynio kliedesiai yra dvejopi – teigiamo ir neigiamo dvynio kliedesiai.

Teigiamo dvynio kliedesio metu nepažįstamus žmones pacientas suvokia kaip gimines, o neigiamo dvynio atveju – atvirkščiai. Fizinio menkavertiškumo (dismorfomanijos) kliedesio metu žmogui

atrodo, kad jis turi fizinių trūkumų ar kad nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Hipochondrinio kliedesio metu žmogus įsitikinęs, kad serga sunkia

liga, nepasiduoda jokiems įtikinėjimams, kad jis neserga, netiki, kad jo tyrimai yra normalūs. Nihilistinių kliedesių atvejais pacientai teigia, kad viskas žlugo,

nebėra nei žemės, nei žmonių, jų organai supuvę, jie patys pražuvę. Ekspansyvaus kliedesio atveju pacientas žino, kad pasaulyje vyksta

didingi įvykiai, kuriuose jis yra svarbus dalyvis.


37

Esant didybės, turtingumo kliedesiams, pacientai tvirtina, kad jie ypatingos kilmės ar labai turtingi, genialūs. Gali būti religinio turinio kliedesių. Išradingumo, reformų pobūdžio kliedesiai užvaldo žmones taip, kad

siekdami sukurti ar reformuoti ką nors, apleidžia šeimą, darbą, aukoja savo turtą ir gyvenimą, nes daugiau jų niekas nebedomina. Meilės (erotiniai) kliedesiai dažniau būdingi moterims, kurios būna

klaidingai įsitikinusios, kad jas myli koks nors žmogus, kurio dažnai jos net nepažįsta. Gilėjant šiam kliedesiui, moterys gali tapti agresyvios. Bylinėjimosi (kverulentinio) kliedesio metu nuolat skundžiamasi įvairioms instancijoms, bylinėjamasi dėl tariamų paciento teisių pažeidimo.

Patologiškas fantazavimas. Visiškai atitrūkstama nuo realybės,

nugrimstama į autizmą. Dažniau pasireiškia vaikams ir paaugliams, bet būna ir suaugusiems, sergantiems šizofrenija.

Sveikus vaikus iš fantazijų pasaulio galima greitai sugrąžinti į realų gyvenimą, o sergančiųjų – neįmanoma. Jų fantazijos keistos, absurdiško turinio, stereotipiškos. Vėliau iš jų gali išsivystyti kliedesiai.

Pagrindiniai kliedesių sindromai

Paranojiniam sindromui būdingas sisteminis interpretacinis kliedesys. Jis vystosi lėtai ir susijęs su žmogaus gyvenimo realiais faktais. Todėl atrodo labai tikroviškai ir jį sunku diagnozuoti. Šį sindromą lydi emocijų sutrikimai, pakitęs elgesys, bet nebūna suvokimų sutrikimų, asmenybės bei intelekto pokyčių.

Pagal turinį dažniausiai būna hipochondrinis, pavydo, didybės, nuostolio, išradingumo, meilės, kverulentinis, reformatorystės, dismorfomanijos kliedesiai. Dabar paranojinis sindromas vadinamas nuolatiniu kliedesiniu sutrikimu.

Paranoidinis sindromas gali vystytis po paranojinio sindromo. Jis

pasireiškia dažniausiai. Kartu su kliedesiais atsiranda suvokimo (pradžioje regos bei klausos haliucinacijų, vėliau pseudohaliucinacijų ir kt.), mąstymo formos ir turinio sutrikimų, emocijų, valios sutrikimų.

Mąstymo turinio sutrikimų dažniausiai būna poveikio, didybės, santykio, persekiojimo ir kt. kliedesiai.

Išsivysčius gausioms klausos haliucinacijoms, paranoidinis sindromas vadinamas haliucinaciniu-paranoidiniu sindromu.

Psichinio automatizmo (Kandinskio-Clerambaut) sindromui būdingos pseudohaliucinacijos, poveikio, persekiojimo kliedesiai. Jį sudaro trijų rūšių automatizmai – asociacinis (psichinis), senestopatinis (jutiminis), kinezinis (judesių, motorinis).

Asociacinis automatizmas pasireiškia tuo, kad mąstymas nepriklauso nuo žmogaus valios, svetimos mintys įterpiamos į jo galvą.


38

Senestopatiniam automatizmui būdinga, kad pacientas jaučia pašalinius labai nemalonius, skausmingus pojūčius, dažnai seksualinio pobūdžio.

Kinezinio automatizmo metu paciento kūnas tampa lyg svetimas, valdomas išorinių jėgų.

Sutrikusio mąstymo pacientų slauga

Kai pacientas turi įvairių mąstymo sutrikimų, slaugytojai sunku savarankiškai surinkti anamnezės duomenis.

Žinodama pagrindinius bendravimo principus, ji turi išsiaiškinti, kokie paciento mąstymo procesai yra sutrikę, suprasti, į ką reikia kreipti didžiausią dėmesį (žr. skyrių „Šizofrenija”, 123-125 psl.).

Klausinėti reikia lėtai, kalbėti trumpais, paprastais ir suprantamais sakiniais. Personalui nedera puikuotis savo pranašumu, vartoti medicininius terminus. Jokiu būdu pacientas neturi pajusti nepasitikėjimo ar ironijos balse. Dažniau žeidžia ne pasakyti žodžiai, o tai, kaip jie pasakomi, kokia intonacija ištariami.

Slaugytojai teks būti itin kantriai, jei paciento kalba – oligofazijos tipo, mąstymas – sulėtėjęs, smulkmeniškas ar klampus. Sudėtinga įvertinti paciento mąstymo sutrikimą, kai kyla įvairių kliedesių. Kadangi pacientai nekritiški, nepasiduoda įtikinėjami, todėl jų įtikinėti neverta. Dažnai pacientai pateikia tikrų faktų, bet juos aiškina tik jiems vieniems suprantama prasme. Reikia išsiaiškinti ar tie faktai, kuriuos pasakoja pacientas, yra realūs, ar išgalvoti, suvokti vartojamų simbolių reikšmę.

Pacientai gali būti pavojingi, jei yra persekiojimo, nuodijimo, fizinio poveikio kliedesių. Išsivysčius persekiojimo ar poveikio kliedesiams, pacientai jaučia baimę, siaubą, todėl gali netinkamai elgtis – užkamšyti visas angas namuose, rašinėti įvairioms instancijoms, prašydami juos apsaugoti, vengti žmonių arba pasidaryti agresyvūs.

Kai pacientams pasireiškia depresinio turinio kliedesiai, jie gali nusižudyti. Slaugytoja turi prisiminti, kad būna simuliacijos reiškinių. Tačiau reikia

žinoti, kad gali pasitaikyti disimuliacija, kai norima nuslėpti savo kliedesius. To siekiama dėl skirtingų priežasčių - galbūt norint greičiau išeiti iš ligoninės, baiminantis vartoti vaistus ir pan. Todėl pacientai turi būti stebimi visą parą, ypač vakarais, kai lieka mažiau personalo. Kruopščiai pildomos slaugos istorijos, informuojamas personalas, sąžiningai vykdomi gydytojo paskyrimai, pažymima data.

Emocijų sutrikimai

Žmogaus gyvenimą lydi įvairiausios emocijos.


39

Emocijos (lot. emotio – jausmas) – subjektyvi žmogaus reakcija, išgyvenimas, susijęs su objektyvia tikrove, su pačiu savimi.

Sveiko žmogaus emocijos atitinka jo mintis į pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Teigiami jausmai atsiranda, kai šie santykiai vystosi sėkmingai, tenkina žmogaus poreikius, o neigiami jausmai kyla tada, kai tikrovė žmogaus netenkina. Į gerą žinią reaguojama džiugiai, į blogą – liūdnai. Jausmai būdingi tik žmogui.

Nuotaika – tai ilgai trunkanti emocinė būsena. Normalu, kad ji gali būti ir gera, ir bloga. Tačiau sveiką žmogų galima išblaškyti, o liguistos nuotaikos pakeisti neįmanoma.

Emocijų sutrikimų požymiai

Afektai (lot. affectus – jausmas, sujaudinimas) – stipri, trumpa emocinė reakcija.

Fiziologinio afekto metu žmogaus emocinė reakcija į dirgiklius yra

adekvati. Reaguodamas į neigiamą dirgiklį būna labai susijaudinęs, garsiai verkia, rėkia, grasina, bet suvokia, kad elgiasi netinkamai ir gali save suvaldyti.

Patologinio afekto metu sutrinka sąmonė. Žmogaus reakcija į dirgiklį

tampa neadekvati. Jis nesugeba teisingai įvertinti savo elgesio, gali elgtis agresyviai, įvykdyti nusikaltimų. Pasibaigus šiai būklei, išsivysto fizinis ir psichinis išsekimas. Žmogus užmiega ir nieko nebeprisimena.

Emocijos labai priklauso nuo žmogaus būsenos, savijautos, asmenybės tipo ir dažnai yra lydimos vegetacinių reakcijų.

Sergančiuosius psichikos sutrikimais dažnai lydi šie liguisti nuotaikos

pakitimai: ekstazė – ypatinga stipraus džiaugsmo, laimės, susižavėjimo būsena; aistra – labai stipri emocinė reakcija, nukreipta viena kryptimi; euforija (hipertimija) – nepagrįstai pakili nuotaika; manija – liguistai pakili nuotaika; morija – nepagrįstai džiaugsminga nuotaika, kvailiojamas elgesys; disforija – nepagrįstai bloga nuotaika, nepasitenkinimas aplinkiniais,

dirglumas, pyktis; depresija – liūdna, liguistai prislėgta nuotaika; nerimas – vidinė įtampa, artėjančios nelaimės nuojauta; baimė – tai būsena, kurios metu pacientas jaučia baimę to, kas vyksta

dabar; emocijų labilumas – labai greita nuotaikų kaita dėl menkiausių

priežasčių arba be priežasties; emocijų silpnadvasiškumas – labai greita emocijų kaita dėl menkų

priežasčių, atsirandanti sergant organinėmis centrinės nervų sistemos


40

ligomis. Kalbėdami liūdna tema, pacientai labai greitai susijaudina, verkia, kalbėdami apie linksmesnius dalykus, ima juoktis; apatija – visiškas emocijų išblėsimas, nesugebėjimas jausti, liguistas

abejingumas viskam. Kartu būna visiškas pasyvumas. Jie abejingai guli lovoje, su niekuo nebendrauja. Tai būdinga šizofrenijai; emocijų skurdumas – tai emocijų svyravimų sumažėjimas. Joms tapus

neišraiškingoms, blyškioms, tai vadinama emocijų monotoniškumu. Esant emocijų šaltumui, pacientai tampa abejingi aplinkiniams, o išsivysčius emocijų bukumui, jie tampa abejingi ne tik aplinkiniams, juos supančiai aplinkai, bet ir sau; emocijų neadekvatumas – kai reaguojama priešingai. Į blogas naujienas

atsako džiūgaudami, linksmai juokdamiesi, o į gerą žinią – ašarodami. Veido išraiška neatitinka žodžių. Būdinga sergantiems šizofrenija; emocijų dvilypumas (ambivalentiškumas) – kai tuo pačiu metu kyla dvi

priešingos emocijos. Pavyzdžiui, žmogus be jokios priežasties tuo pačiu metu jaučia meilę ir neapykantą artimiesiems.

Emocijų sutrikimų sindromai

Maniakinis sindromas pasireiškia: 1. Liguistai pakilia ar dirglia nuotaika. 2. Pagreitėjusiu mąstymu (asociacijomis). 3. Suaktyvėjusiais judesiais (motorika).

Pacientų nuotaika džiugi, jie patenkinti, nerūpestingi. Mąstymas pagreitėjęs, mintis veja mintį, gali būti minčių šuoliavimas.

Kalba labai garsiai, greitai (logorėja), vartoja vulgarią terminiją, gali keiktis. Atsiradus savęs pervertinimo idėjoms, darosi nesavikritiški. Elgiasi taip, lyg būtų garsūs dainininkai, šokėjai, poetai ir kt.

Suaktyvėjus judesiams, pacientai tampa labai judrūs, veiklūs, kuria įvairiausius planus. Lengvesniais atvejais juos gali įgyvendinti. Jų veikla išlieka kryptinga, skirtingai nuo katatoninio sujaudinimo būsenos. Pastaruoju atveju veikla tampa neprognozuojama, chaotiška.

Sustiprėja suvokimas, aplinka labai ryški, spalvinga. Atmintis pagerėjusi praeities įvykiams, tačiau nesugebama įsiminti nieko nauja. Nusilpus dėmesio koncentracijai, imama blaškytis, nuolat kreipiamas dėmesys į įvairias šalutines smulkmenas, sunku susikaupti. Sustiprėja potraukiai, ypač lytinis, padidėja apetitas. Sutrinka miegas, nelieka miego potraukio, pakinta išvaizda. Pakinta elgesys – pacientai elgiasi netinkamai, vulgariai, familiariai, aplinkiniams įkyriai nurodinėja, kaip reikia elgtis. Jie lengvai užmezga pažintis su nepažįstamaisiais, pasidaro išlaidūs, puošeivos, gali girtauti, išprievartauti. Bandant koreguoti jų elgesį, tampa pikti, net agresyvūs.Jų išvaizda, elgesys priklauso nuo sindromo


41

stiprumo. Lengvesniais atvejais būna hipomanija. (žr. skyrių „Nuotaikos sutrikimai”, 105-111 psl.).

Šis sindromas būna sergant dvipoliu-afektiniu sutrikimu, šizoafektiniais sutrikimais, organiniais galvos smegenų pažeidimais.

Depresinis sindromas pasireiškia:

1. Liguistai liūdna, prislėgta nuotaika (hipotimija). 2. Sulėtėjusiu mąstymu (asociacijomis). 3. Sulėtėjusiais judesiais (motorika).

Jei ši triada nestipriai išreikšta, tai sindromas vadinamas subdepresine

būsena. Nuotaikos sutrikimai būna nuo lengvo prislėgtumo iki nemotyvuoto,

gilaus liūdesio, sielvarto. Dvasinį skausmą pacientai apibūdina kaip ypatingai sunkų, niekad anksčiau nepatirtą, sunkesnį už bet kokį fizinį skausmą, lyg „akmuo užgulęs širdį”. Lengvesniais atvejais savijauta pagerėja į vakarą, o sunkesniais – liūdna nuotaika išlieka visą dieną. Gali apimti mintys apie savižudybę ir netgi gali nusižudyti.

Paciento mąstymas sulėtėjęs, mintys gali visai išnykti. Jis kalba lėtai, tyliai, pavieniais žodžiais, gali visai nutilti, nes, pasak jo, „galva visai tuščia”. Mintys liūdnos, depresinės – apie savo menkavertiškumą, atsiranda kaltės idėjos. Kaltina save, kad nebegali dirbti, išlaikyti šeimos, tapo visiems našta, todėl paliksiąs šį pasaulį. Pervertinimo idėjos gali peraugti į savikaltos kliedesį, tvirtina esąs nusikaltėlis, jį reikia bausti. Kartais pacientas pats kreipiasi į policiją, kad jį suimtų. Kliedesių, haliucinacijų atsiradimas yra depresijos su psichoze požymis. Pavyzdžiui, atsiradus šiems kliedesiams, įtiki, kad bausmė gresia ne tik jam, bet ir šeimos nariams, tad gali išžudyti visą šeimą ir nusižudyti pats.

Esant motorikos slopinimui, paciento judesiai gali sulėtėti iki visiško nejudrumo – stuporo. Tai galima pastebėti iš išvaizdos – sustingusi, kenčiančio žmogaus mimika, lėtai vaikšto ar sėdi nejudėdamas, nuleidęs galvą. Sunkiais atvejais ištisas dienas guli lovoje nusisukęs, užsidengęs galvą, nesišukuoja, nesitvarko, nevalgo, nekalba.

Kartais gali staiga pašokti, pradėti rėkti, daužyti galvą į sieną ar kitaip žaloti save. Tai depresinis protrūkis – raptus melancholicus. Reikia žinoti, jog pavojus suicidui išlieka ne tik protrūkio metu, bet ir praėjus stuporo būsenai, gerėjant būklei.

Depresinio sindromo metu gali būti dėmesio, atminties, miego sutrikimų. Pakinta potraukiai – sumažėja ar dingsta apetitas, nusilpsta lytinis potraukis. Atsiranda ir kitų įvairių somatovegetacinių sutrikimų – galvos ar kitų kūno dalių skausmai, tachikardija, padidėjęs kraujospūdis, midriazė, burnos sausumas, sumažėjęs apetitas, obstipacijos, libido sumažėjimas, mėnesinių sutrikimai.

Depresinis sindromas pasitaiko dažniau negu maniakinis sindromas. Būna sergant dvipoliu-afektiniu sutrikimu, šizofrenija, šizoafektiniais, organinės kilmės psichikos sutrikimais ir kt.


42

Plačiau apie šiuos sindromus ir slaugos ypatumus jų metu skaityti skyriuje „Nuotaikos sutrikimai”.

Valios ir judesių sutrikimai Valia – tai žmogaus gebėjimas sąmoningai, tikslingai siekti užsibrėžto

tikslo ir jį įgyvendinti. Valia pasireiškia judesiais, veiksmais, elgesiu, taigi glaudžiai siejasi su

motorika, judesiais. Išsivysto įvairūs psichomotoriniai sutrikimai, kurie gali pasireikšti judesių sulėtėjimu (hipokinezija), judesių pagreitėjimu (hiperkinezija), išnykimu (akinezija).

Sutrikus psichikai, išryškėja įvairūs valios procesų pasikeitimai, iškrypimai, potraukių patologija (mitybos, savisaugos), lytinio potraukio sutrikimai. Pastarųjų šiame kurse nenagrinėsime.

Sutrikimų požymiai

Hipobulija (gr. boule – valia) – valiai susilpnėjus, pacientai tampa pasyvesni, negalintys apsispręsti, neturintys jokių siekių, arba jų neįgyvendinantys. Pacientai neaktyvūs, jų judesiai sulėtėję, jie mažiau bendrauja.

Abulija – valios išnykimas. Pacientas niekuo nesidomi, nieko neveikia, nebendrauja, net nustoja rūpintis savo išore, visą laiką gali praleisti lovoje.

Hiperbulija – valios sustiprėjimas. Jo metu pacientas labai veiklus, aktyvus, tačiau nesugeba sukoncentruoti dėmesio, jo veikla dažniausiai nepasiekia tikslo, o pradėti įvairūs darbai lieka nebaigti.

Ambitendentiškumas – kai vienu metu kyla du norai, siekiai, ir nesugebama pasiryžti kokiai nors vienai veiklai.

Parabulija – valios iškrypimas, motorinis sujaudinimas ar užslopinimas, neįprasta, įmantri valinga veikla, manieringi kūno judesiai.

Katatonija Katatonija – tai psichomotorinis sutrikimas, kuriam būdingas arba

visiškas judesių nuslopinimas, arba ryškus jų sujaudinimas. Šie požymiai vystosi blogėjant psichinei paciento būsenai.

Stuporas (lot. stupor – sustingimas) – kai visai išnyksta judesiai ir visai

nustojama reaguoti į aplinkinius. Stuporo metu pacientas ilgam sustingsta tam tikra poza, net ir labai jam nepatogia. Tai katalepsija arba vaškinis lankstumas. Pavyzdžiui, pakėlęs ranką gali išbūti tol, kol kas nors nepakeičia jos padėties. Gali ilgai stovėti ant vienos kojos, gali sėdėti susirietęs lovoje – embriono poza, gali gulėti pakėlęs galvą virš pagalvės – oro pagalvė.


43

Negatyvizmas – kai pacientas nevykdo jokių nurodymų arba net priešinasi jiems. Tai pasyvus negatyvizmas. Jei pacientas ne tik priešinasi, bet ir elgiasi priešingai – tai aktyvus negatyvizmas (pavyzdžiui, paprašytas atsistoti, jis gulasi ir pan.).

Išsivysčius echolalijai, pacientai lyg praranda valią ir automatiškai nuolat kartoja (net su tokia pačia intonacija) aplinkinių ištartus žodžius, sakinius. Echopraksija – automatiškai kartojami judesiai, o vėliau vykdomi net nemalonūs reikalavimai. Tai vadinama automatiniu paklusnumu.

Katatonijos metu, ištikus mutizmui, gali neatsakinėti į klausimus, visiškai nustoti kalbėti.

Psichomotorinis sujaudinimas, impulsyvumas pasireiškia staigiais,

betiksliais, chaotiškais, nevaldomais judesiais. Pavyzdžiui, būdamas katatoninio stuporo būsenos, išsivysčius sujaudinimui, pacientas staiga pašoka, trenkia per galvą šalia esančiam žmogui ir vėl sustingsta.

Gali pasireikšti stereotipijos – vienodi, daug sykių kartojami judesiai. Verbigeracijos metu – nuolat kartojami panašiai skambantys žodžiai, sakiniai.

Kartu su motorikos sutrikimais pasireiškia paramimijos – įvairūs veido mimikos sutrikimai (nesuderinti veido raumenų judesiai). Tai neatitinkanti nuotaikos veido išraiška – grimasa. Tuo pačiu metu veide atsispindi ir džiugi, ir liūdna nuotaika arba atsiranda neatitinkanti emocijų keista veido išraiška.

Valios ir judesių sutrikimų sindromai

Tai yra katatoninio stuporo, katatoninio sujaudinimo ir priepuolių sindromai. Pastarieji aptariami neurologijos kurse.


44

Katatoninio stuporo sindromas. Tai bendras paciento psichomotorinis užslopinimas – visiškas raumenų

sustingimas, mutizmas. Pacientas nustoja valgyti, vystosi negatyvizmas. Raumenų tonuso padidėjimas prasideda nuo kūno viršutinės dalies: veidas

tampa amimiškas, įsitempia kramtomieji raumenys, pacientas negali išsižioti, kalbėti, palaipsniui sustingsta jo viso kūno raumenys.

Katatoninis stuporas gali pasireikšti embriono poza, oro pagalve, vaškiniu lankstumu, gobtuvo simptomu (stovi apsigobęs galvą ir susisupęs į paklodę), straublio požymiu (atkištos į priekį lūpos). Gali būti be kliedesių ir su jais. Dabar tokių sunkių formų pasitaiko retai.

Substuporo metu būsena lengvesnė, pasireiškia ne visi stuporo požymiai. Pacientai gali tylėdami lėtai vaikščioti, gali kartais tarstelėti kokį žodį. Juos gali pavykti pamaitinti.

Šis sindromas būdingas šizofrenijai. Gali būti ir kitokios kilmės stuporų – depresinis, psichogeninis (ūmi

reakcija po streso), apãtinis, epilepsinis.

Katatoninio sujaudinimo sindromas

Pacientas iš stuporo būsenos gali staiga pereiti į sujaudinimą. Atsiranda paramimijų, echopraksijų, manieringi, įmantrūs, impulsyvūs

judesiai. Jie gali būti stereotipiški arba chaotiški. Kartu gali sutrikti suvokimas (klausos ir regos haliucinacijos), mąstymas

(nerišlus, pagreitėjęs, simbolinis, metaforiška, padrika kalba, echolalijos, kliedesiai), emocijos (nerimas, baimė, euforija, ekstazė), sąmonė (oneiroidas).

Šis sindromas būdingas šizofrenijai. Gali būti įvairių sujaudinimo sindromo rūšių – depresinis (raptus

melancholicus), psichogeninis (vaikiškas kvailiojimas), maniakinis, hebefreninis, epilepsinis.

**********

Slaugytojai reikia suprasti paciento valios sutrikimus ir kruopščiai aprašyti juos slaugos plane. Dera įvertinti išvaizdą, laikyseną, motoriką, mimiką ir kt.

Slaugytojos elgesys su stuporo būsenos pacientais toks pat kaip ir slaugant sergančiuosius šizofrenija (žr. skyrių „Šizofrenija”, 123-125 psl.), o slauga katatoninio sujaudinimo metu kaip ir sergančiųjų afektiniais sutrikimais, manijos epizodo metu (žr. skyrių „Nuotaikos sutrikimai”, 116, 117 psl.).


45

Savimonės sutrikimai

Savimonė – tai savo esmės, savybių ir vaidmens suvokimas. Atsiradus

psichikos sveikatos sutrikimams, žmogus nesugeba suprasti savęs, savojo „aš”. Jam atrodo, kad pasikeitė jo mintys, suvokimas, jausmai, kad jo kūnas tapo svetimas, viskas aplinkui pasikeitė.

Savimonės sutrikimams priklauso: depersonalizacija (lot. persona – asmenybė) – tai individo asmenybės

netekimas. Žmogus jaučia tartum pakito jo jausmai bei mąstymas, kūnas tapo svetimas, balsas, poelgiai – viskas ne jo. Jis gali nesuvokti, ar yra sotus, ar alkanas, ar nori tuštintis, šlapintis, ar ne. Sunkiais atvejais ligonis gali jaustis lyg sudarytas iš dviejų žmonių, – tai asmenybės skilimas. Tos dvi asmenybės gali tarp savęs ginčytis, pyktis, ir tai baugina žmogų; derealizacija – nerealus aplinkos suvokimas. Visa tikrovė pakitusi,

negyva, dirbtina, laikas lyg sustojęs. Gali būti „jau matyto” simptomas, kai nauja, nematyta aplinka atrodo jau matyta, o „niekada nematyto” simptomas, kai pažįstama aplinka atrodo nepažįstama.

Depersonalizacija ir derealizacija kartais pasitaiko ir sveikiesiems, kai jie pervargsta, neišsimiega, bet tai trunka trumpai:

suglumimas, atsiranda prasidedant psichozei. Žmogus nustebęs, nesupranta kas vyksta aplinkui, kas darosi su juo pačiu. Jo kalba padrika, dėmesys sutrikęs.

Savimonės sutrikimai būna sergant nerimu, depresija, šizofrenija, šizoafektiniais sutrikimais.

Sąmonės sutrikimai

Sąmonė yra aplinkinio pasaulio aukščiausia atspindėjimo forma, tobuliausias tikrovės suvokimas, būdingas tik žmogui. Sergant psichikos sveikatos sutrikimais sąmonė gali pasikeisti.

Sąmonės sutrikimams būdinga: atotrūkis nuo aplinkos – pacientas nesuvokia kas vyksta aplinkoje,

nedalyvauja joje; sutrikęs laiko, vietos, savęs suvokimas (orientacijos sutrikimai) –

pacientas nežino kokia diena, mėnuo, metai, kur jis yra šiuo metu, nežino savo pavardės, vardo, kur dirba ir t. t. mąstymo sutrikimai – sulėtėjęs, padrikas, nerišlus, verbigeracija;


46

suvokimų sutrikimai – jie blankūs, netikslūs, gali būti iliuzijų, haliucinacijų ir kt.; atminties sutrikimai – praėjus sąmonės sutrikimams, išryškėja

hipomnezija, amnezija.

Sąmonės sutrikimų sindromai

Sąmonės sutrikimai gali būti kiekybiniai ir kokybiniai. Kiekybiniai sąmonės sutrikimai, budrumo praradimai yra šie:

obnubiliacija; somnolencija; soporas; koma.

Obnubiliacija – lengviausia sąmonės netekimo būsena, kai paciento psichinė veikla ir judesiai nežymiai sulėtėję, jis atrodo lyg būtų išsiblaškęs.

Somnolencija – sunkesnė forma, kai pacientas liguistai mieguistas, visi veiklos procesai labiau sulėtėję, jis nesuvokia laiko ir vietos, bet dar reaguoja į žodinius dirgiklius.

Soporas – sunki sąmonės netekimo būklė. Pacientas atrodo lyg giliai miegantis, nereaguoja į žodžius, o tik į skausminius dirgiklius.

Koma – labai gilus sąmonės praradimas. Pacientas nejudrus, išnyksta bet kokia reakcija į išorės dirgiklius, išnyksta refleksai, raumenų tonusas, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nevalingai šlapinasi, išlieka tik širdies ir plaučių veikla.

Šie sąmonės sutrikimai pasireiškia sergant įvairiomis organinėmis CNS sistemos ligomis, intoksikacijomis, somatinėmis ligomis.

Kokybiniai sąmonės sutrikimai (pakitimai) yra šie: delyras; oneiroidas; amencija; prieblandinė sąmonės būsena.

Delyro metu ryškiai sutrinka orientacija laiko ir vietos atžvilgiu, tačiau išlieka savęs suvokimas. Atsiranda iliuzijų, haliucinacijų (ypač regos, lytos). Mąstymas tampa padrikas, pasireiškia persekiojimo, fizinio poveikio kliedesiai, atsiranda ryškūs emocijų sutrikimai (nerimas, baimė) bei motorinis sujaudinimas. Būna somatinių ir vegetacinių simptomų. Ši būklė gali keistis – tai pagerėti, tai pablogėti. Ji trunka nuo keliasdešimt minučių iki kelių parų, baigiasi giliu miegu ir lieka dalinė arba visiška amnezija (žr. skyriuose „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”, 101-103 psl.; „Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”, 155-158 psl.).

Dažniausiai pasitaiko alkoholinės kilmės delyrai esant abstinencijos būklei, bet būna ir sergant įvairiomis organinėmis centrinės nervų sistemos ligomis.

Oneiroido metu iš pradžių atsiranda somatinių reiškinių (miego, kvėpavimo sutrikimų, galvos, viso kūno skausmų). Būdingi įvairūs nuotaikos sutrikimai – pakilumas, dirglumas, manija, nuovargis, depresija, nerimas, įtampa,


47

baimė. Nuotaikos sutrikimai nenuolatiniai, priklauso nuo haliucinacijų ir kliedesių turinio. Kartu su kitais sąmonės sutrikimo požymiais atsiranda ryškių, panašių į sapnus, didingų, dažnai fantastinio pobūdžio regos ir klausos haliucinacijų, įkyrių minčių bei santykio, poveikio, menkavertiškumo ar didybės kliedesių.

Šios būklės pradžioje pacientų sąmonė dar nebūna visai sutrikusi, juos galima prakalbinti ir įsitikinti, kad jie dar kai ką suvokia, tačiau jau neskiria tikrovės nuo savo vaizdinių. Pakinta savęs suvokimas. Juos kankina suglumimas, prislėgta būsena, nes jaučia, kad jiems kažkas atsitiko, tačiau nesuvokia, kas yra. Skirtingai nuo delyro, pacientai patys dalyvauja susikurtose scenose, tačiau motoriškai nesujaudinti, guli ramiai, arba laimingi lėtai vaikštinėja.

Vėliau visiškai sutrinka laiko ir vietos orientacija, gali išsivystyti katatonijos reiškiniai.

Būklė gali trukti net keletą savaičių. Lieka dalinė amnezija. Ši būklė būna sergant šizofrenija, gali pasitaikyti sergant organinėmis

CNS ligomis (intoksikacijos, traumos, infekcinės ligos, sergant galvos smegenų kraujotakos sutrikimais, epilepsija).

Amencija – itin sunkus sąmonės sutrikimas, kurio metu sutrinka laiko, vietos ir savęs suvokimas (orientacija). Mąstymas tampa nerišlus, kalba padrika, bet kliedesių gali nebūti arba jie nenuolatiniai. Sutrikus savimonei, pacientas suglumsta. Pablogėja jo dėmesio koncentracija, kinta nuotaika nuo liūdnos iki pakilios. Pacientų būklė būna stabiliai sunki, trunka kelias savaites, gali pereiti į soporą ar komą.

Ši būklė būna sergant sunkiomis somatinėmis ir organinėmis CNS ligomis (infekcinės ligos, intoksikacijos, traumos, sutrikus galvos smegenų kraujotakai, išsivysčius sepsiui).

Prieblandinė sąmonės būsena. Jos metu, nepaisant labai pakitusios sąmonės, išlieka sugebėjimas atlikti veiksmus. Labai sutrinka paciento kontaktas su aplinka, bendrauti tampa neįmanoma, nors kartais jis gali atsakyti pavieniais žodžiais, pasitaiko echolalijos momentų. Jo elgesį veikia afektai (disforija, įtampa, baimė), haliucinacijos (regos, klausos), kliedesiai (persekiojimo). Jų turinys gąsdinantis, sukeliantis siaubą, todėl pacientas gali tapti agresyvus, pavojingas aplinkiniams, įvykdyti nusikaltimų.

Tokia būklė atsiranda staiga, trunka trumpai (nuo keliolikos ar keliasdešimt minučių iki kelių valandų, retai – vieną, dvi paras). Po to žmogus užmiega ir pabudęs nieko nebeprisimena, išsivysto amnezija.

Ši būklė gali pasitaikyti sergant organinėmis CNS ligomis (epilepsija, intoksikacijos, traumos), dėl ūmios reakcijos į fizinį ar psichinį stresą.

Esant prieblandinei sąmonės būsenai gali atsirasti ambulatorinis automatizmas (lot. ambulare – vaikščioti). Jo metu nebūna haliucinacijų, kliedesių, įtampos ar pykčio afektų. Staiga sutrikus sąmonei, žmogus kelias minutes ar valandas nesąmoningai, bet tikslingai atlieka automatinius veiksmus – vaikšto, keliauja. Jo išvaizda ir elgesys aplinkiniams gali nesukelti jokio įtarimo. Praėjus šiai būsenai, žmogus nieko neprisimena.


48

Kelias minutes trunkanti ambulatorinio automatizmo būsena vadinama transu, o kai jo metu bėga – fuga. Ambulatorinis automatizmas, pasireiškiantis nakties metu, vadinamas somnambulizmu (lot. somnus – miegas) arba lunatizmu (lot. luna – mėnulis). Jo metu žmogus nesąmoningai keliasi iš patalo, vaikšto ar ką nors veikia. Jo prakalbinti ar pažadinti neįmanoma ir nereikia. Po kiek laiko jis pats grįžta į lovą ir miega, o pabudęs nieko neprisimena.

Prieblandinė sąmonės būsena įvairiomis formomis dažnai pasireiškia sergant epilepsija.

Sutrikusios sąmonės pacientų slauga

Su sąmonės sutrikimais slaugytojai teks susidurti ne tik slaugant psichikos sveikatos sutrikimų turinčius pacientus, bet ir sergančius neurologinėmis, chirurginėmis, vidaus, infekcinėmis ir kt. ligomis. Ji turi gebėti suprasti sąmonės sutrikimus, juos vertinti ir tinkamai planuoti slaugos veiksmus.

Sergant įvairiomis ligomis sąmonės lygis kartais kinta labai greitai. Todėl slaugytojai reikia nuolat ir labai atidžiai stebėti pacientą. Vyzdžių pakitimai – miozės (vyzdžių susiaurėjimas), midriazės (vyzdžių išsiplėtimas), anizokorijos (vyzdžių asimetrija) išsivystymas ar vangi reakcija į šviesą yra labai svarbūs simptomai, kuriuos privalu slaugytojai pastebėti ir nedelsiant pranešti gydytojui.

Kiekybinį sąmonės sutrikimo lygį galima vertinti įvairiais būdais. Galima vertinti pagal Glasgow Coma skalę (žr. 2 priedą), bet tai labai sudėtinga. Pateiktas skirstymas į obnubiliaciją, somnolenciją, soporą ir komą nėra labai tikslus. Paprasčiau kiekybinį sąmonės sutrikimą slaugytoja gali vertinti šešiais lygiais pagal schemą, pateiktą H. Almas sudarytoje knygoje „Klinikinė slauga” ir slaugos plane pažymėti sąmonės lygį atitinkančius skaičius nuo pirmo iki šešto punkto (1-6). Punktai 2, 3, 4 atitiktų obnubiliacijos ir somnolencijos sąvokas, 5 punktas – soporą, o 6 punktas – komą.

Sąmonės netekimo lygiai:

1. Pacientas visiškai budrus. 2. Pacientas vangus, tačiau kalbinamas atsako. 3. Kalbinamas pacientas atsako lėtai. 4. Pacientas reaguoja į kalbą, tačiau neatsako. 5. Pacientas reaguoja į skausmą, tačiau nereaguoja į kalbą. 6. Pacientas nereaguoja į skausmą.


49

Įvertinti kokybiškai pakitusią sąmonę daug sudėtingiau. Tam reikia turėti žinių apie žmogaus asmenybę iš anksčiau – apie priešligę (premorbidą), kad lengviau galima būtų lyginti. Be to reikia įvertinti baimės faktorių, kalbos bei kultūrinį barjerą.

Slaugytoja stebi, įvertina ir registruoja slaugos istorijoje paciento psichopatologinę būseną, pažymėdama jo sąmoningumo laipsnį (žr. 2 priedą).

Klausinėti reikia pagarbiai, lėtai užduodant nesudėtingus, svarbiausius klausimus. Jie turi būti trumpi ir aiškūs. Jie neturi būti nuolatos kartojami, kad pacientas neįsižeistų. Kitu atveju gali sustiprėti nepasitikėjimo personalu, nesaugumo, baimės jausmai, kurie dažnai lydi žmones, patekusius į stacionarą, į nepažįstamą jiems aplinką. Todėl labai svarbu suteikti ramią ir saugią aplinką, pašalinti visus pavojingus daiktus iš aplinkos, kad pacientas nesusižeistų pats ar nesužalotų aplinkinių. Geriau slaugyti atskiroje stebėjimo palatoje.

Žinodami, kad paciento sąmonė yra sutrikusi, galime kartais tik pasėdėti šalia jo, mažai ar nieko nekalbėdami. Gerai yra liesti ligonį, nes tai suteikia kartais daugiau paramos, supratimo nei žodinis bendravimas.

Tikrinant dėmesį bei orientaciją, pacientui užduodami klausimai apie jį patį, apie tai, kur jis guli, kodėl čia pateko, kokia dabar diena, metų laikas ir panašiai. Tikrinant atmintį, mąstymą išsiaiškinami kiekybiniai bei kokybiniai jų sutrikimai.

Labai svarbu laiku įvertinti staiga pakitusią nuotaiką, elgesį, miego sutrikimus.

Reikia nuolat ir atidžiai stebėti paciento akis, vyzdžių dydį, reakciją į šviesą, veido išraišką. Atsiradę pakitimai gali rodyti būklės blogėjimą, psichozės išsivystymo pradžią. Slaugytoja pirmoji turi pastebėti jo būklės pasikeitimus, perspėti dėl to personalą. Ji privalo mokėti elgtis pasireiškus disforijos ar agresijos požymiams ir stengtis išvengti pavojaus.

Nepavykus tai padaryti kitomis gydymo bei atsargumo priemonėms, gydytojui paskyrus, gali būti taikomas fizinis suvaržymas.

Įvertinami visi kiti psichinės veiklos sutrikimo požymiai – suvokimo, valios, savimonės pakitimai.

Galutinis gydymo rezultatas labai priklauso nuo slaugytojos sąmoningumo, patirties bei profesionalaus darbo.

Papildomai skaityti apie slaugą skyriuose „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”, (155-158 psl.); „Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”, (102, 103 psl.).


50

Intelekto sutrikimai

Intelektas (lot. intellectus – prasmė) – tai pažintiniai žmogaus

sugebėjimai, kritiškas jų vertinimas, protas, sugebėjimas pritaikyti turimas žinias sprendžiant kilusias užduotis, prisitaikyti naujoje situacijoje ir tinkamai elgtis.

Intelektas susideda iš dviejų dalių: erudicijos – turimo žinių kiekio ir sugebėjimo jomis naudotis

Intelektas labai priklauso nuo visos žmogaus psichinės veiklos – sąmonės, mąstymo, suvokimo, atminties, dėmesio, valios, emocijų.

Protinis atsilikimas

Intelekto sutrikimas vadinamas intelekto nepakankamumu, silpnaprotyste, psichikos defektu. Tai reiškia, kad sutriko mąstymo procesas, pažinimas, kritiškas savęs bei kitų vertinimas ir kita psichinė veikla.

Įgimta silpnaprotystė vadinama protiniu atsilikimu (anksčiau – oligofrenija). Įgimta, kai kūdikis gimsta su silpnaprotystės požymiais ir įgyta, kai per pirmus trejus gyvenimo metus dėl gimdymo traumos ar persirgus kokiomis nors sunkiomis somatinėmis ligomis išsivysto protinio atsilikimo požymiai.

Tai nesubrendusi, įtaigi, nesugebanti planuoti bei kurti ateitį asmenybė. Jos žodynas skurdus, mąstymas konkretus, dėmesys išsiblaškęs, atmintis mechaninė, emocijos monotoniškos. Būdingas impulsyvumas, potraukių sustiprėjimas ar net iškrypimas. Veidas neišraiškingas, judesiai nekoordinuoti, nevikrūs.

Tokia asmenybė išlieka stabili visą gyvenimą, ji neprogresuoja ir neregresuoja

Protinio atsilikimo kiekybinis įvertinimas atliekamas įvairiais

psichologiniais testais.


51

Dažniausiai taikomas D. Wechsler intelekto tyrimo testas. Juo nustatomas intelekto koeficientas IQ (angl. inteligency quotient). Jis

turėtų būti ne mažesnis kaip 70, o vidutiniu laikomas IQ = 100. Tačiau vertinant reikia atsižvelgti į visus žmogaus sugebėjimus, į aplinkos, kurioje jis formavosi, poveikį, į asmenybės charakterį, kultūrinės ir socialinės aplinkos poveikį.

Įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas skirstomas į:

lengvą, seniau vadintą debilumu

IQ 50-69 atitinkantį 12 metų vaiko išsivystymo laipsnį

vidutinį, seniau vadintą imbecilumu

IQ 35-49 atitinkantį 6-9 metų vaiko išsivystymo laipsnį

sunkų protinį atsilikimą IQ 20-34 atitinkantį 3-6 metų vaiko išsivystymo laipsnį;

labai sunkų – idiotija IQ < 20 atitinkantį 3 metų vaiko išsivystymo laipsnį.

Įgyta silpnaprotystė arba įgytas intelekto nepakankamumas vadinamas

demencija. Tai psichikos sutrikimai, sukelti lėtinės progresuojančios smegenų ligos. Jai būdingas intelektualinių funkcijų smukimas (atminties, mąstymo, kalbos, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, įgytų žinių ir įgūdžių praradimas). Dėl to sutrinka kasdieninė darbinė ir socialinė žmogaus veikla.

Intelekto nepakankamumo (silpnaprotystės) sindromai

Įgimta silpnaprotystė (protinis atsilikimas) gali būti lengva, vidutinė, sunki ir labai sunki.

Lengvo protinio atsilikimo atveju asmenys sunkiai, bet gali išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti. Jų gali būti nebloga mechaninė atmintis, tačiau mąstymas ribotas, stokoja savikritikos. Moka pakankamai žodžių, gali juos vartoti kasdieninėje kalboje, nors ne visada supranta jų prasmę.

Emocijos, valia išsivysčiusios palyginti neblogai, todėl jie sugeba įgyti nesudėtingas profesijas, savarankiškai gyventi ir dirbti, nors dažnai jiems reikia nuolatinių patarimų ir paramos. Didžiausi sunkumai jiems kyla mokantis. Dėl įtaigumo, iniciatyvos stokos, jie lengvai patenka nusikaltėlių įtakon.

Vieni būna geraširdiški, darbštūs, pareigingi, kiti – verksniai, tinginiai, egoistai, treti – pikti, kerštingi, užsispyrę, agresyvūs.

Esant vidutiniam protiniam atsilikimui, asmuo sunkiai ir daug vėliau išmoksta kalbėti. Kalba neaiški, daug tarimo defektų, žodynas skurdus. Gali išmokti skaityti ir rašyti, tačiau tai atlieka lėtai, su klaidomis. Nesugeba papasakoti perskaityto teksto, suvokti pagrindinės minties. Skaičiuoti gali išmokti dešimties ribose, bet veiksmus atlieka tik pirštais, nes mintinai nesugeba.


52

Mokymasis beveik neįmanomas. Kai kurie gali išmokti mechaniškai atlikti nesudėtingą darbą, stengiasi jį dirbti tik jei kas nors juos prižiūri.

Vieni jų būna judrūs, geranoriški, mėgstantys bendrauti, kiti – paniurę, kerštingi, pikti, gali skriausti silpnesnius, treti – nevikrūs, neryžtingi, baimingi, prisirišę prie globėjų. Potraukiai (valgymo, lytinis) dažnai sustiprėję.

Šie asmenys negali savarankiškai nei dirbti, nei gyventi, todėl jiems reikalinga priežiūra ir pagalba.

Esant sunkiam ir labai sunkiam protiniam atsilikimui, pacientai nereaguoja į aplinkos dirgiklius, arba atsiliepia riksmu. Jie nesuvokia kalbos, nevykdo jokių prašymų. Veido mimika beprasmiška, jie nepažįsta net artimųjų. Nesugeba nei verkti, nei juoktis, o prasiveržus pykčio afektui, gali šaukti, daužyti galvą į sieną, kandžiotis, rauti plaukus. Maistą ryja nekramtydami, nevalyvi, nesilaiko asmens higienos, šlapinasi ir tuštinasi po savimi. Vieni nejudrūs, kiti nuolat juda, šliaužioja, tačiau judesiai netikslūs, dažnai stereotipiškai linguoja visu kūnu ar galva.

Lengvesniais atvejais jie gali šiek tiek suvokti, bet reaguoja ne į žodžių prasmę, bet į intonaciją. Gali išmokti keletą žodžių, vykdyti tik paprasčiausius paliepimus, gali išmokti vaikščioti.

Sunkaus ir labai sunkaus protinio atsilikimo atveju pacientai negali pasirūpinti net pagrindinių poreikių tenkinimu, todėl jiems reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa.

Esant daugumai iš išvardintų protinio atsilikimo atvejų, nustatoma įvairi organinė patologija – epilepsija, vaikų autizmas, regos ar klausos pažeidimai, paralyžiai ir kiti fizinės negalios reiškiniai.

Esant lengvam ir vidutiniam protiniam atsilikimui, reikia sudaryti ugdymo programas ribotoms jų galimybėms vystyti.

Įgyta silpnaprotystė arba demencijos sindromas

Jam būdingas intelekto smukimas, regresas. Pasikeičia asmenybė ir jos elgesys, sumažėja iniciatyva, domėjimasis tuo, kas anksčiau domino. Sutrinka atmintis, mąstymas, emocijos, pakinta valia. Demencijos sindromas išsivysto žuvus smegenų žievės ląstelėms.

Priežastys įvairios: toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimas, Alzheimerio liga, galvos smegenų traumos, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, infekcinės ligos ir kt.

Įgyta silpnaprotystė būna trijų tipų. Pirmasis – dalinė (parcialinė) demencija, kuri išsivysto sergant galvos

smegenų kraujagyslių ligomis (arterine hipertenzija, ateroskleroze ir kt.). Antrasis tipas – visiška (totalinė) demencija, atsirandanti sergant

degeneracinėmis ligomis – Alzheimerio, Picko, Creutzfeldto-Jacobo, antrinėmis degeneracinėmis ligomis – AIDS, išsėtine skleroze, Parkinsono liga, neurosifiliu ir kitomis ligomis.


53

Trečiasis tipas – pseudodemencija yra grįžtamojo pobūdžio demencija dėl toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimo, galvos smegenų traumų, neuroinfekcijų, depresijos ir kt.

Sergant epilepsine demencija, pakinta mąstymas, jo tempas sulėtėja, jis klampus. Emocijų sferoje vyrauja disforija, pykčio proveržiai. Pakinta charakteris, atsiranda įtarumas, šykštumas. Pacientams būdingas dvilypumas. Iš vienos pusės jie labai mėgsta meilikaujantį toną, mažybinius žodelius, o neįtikus tampa priekabūs, žiaurūs, kerštingi. Jie negali dirbti darbo, kuriam reikalingas greitas dėmesio perkėlimas, o kitus darbus gali atlikti labai kruopščiai, tiksliai.

Sergant šizofrenine demencija, gali visai sutrikti mąstymas, emocijos, valia, elgesys (žr. skyrių „Šizofrenija”). Taikant šiuolaikinius gydymo metodus ir aktyvią psichosocialinę reabilitaciją, ši demencija pasitaiko vis rečiau.

Smulkiau apie demencijas ir jų slaugą žr. skyriuje „Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”.

**********

Slaugytoja turi gebėti slaugyti pacientus, sergančius įvairiais psichopatologiniais sindromais.

Susipažinusi su bendrosios psichopatologijos kursu, slaugytoja turi: 1. Paaiškinti kiekybinius suvokimo sutrikimų požymius. 2. Mokėti apibūdinti kokybinius suvokimo sutrikimų simptomus. 3. Papasakoti dėmesio sutrikimų požymius. 4. Išvardinti kiekybinius atminties sutrikimų simptomus. 5. Paaiškinti kokybinius atminties sutrikimų požymius. 6. Išmanyti apie amnezinį Korsakovo sindromą. 7. Papasakoti apie mąstymo formos sutrikimus. 8. Apibūdinti mąstymo turinio sutrikimus. 9. Žinoti pagrindinius kliedesių sindromus. 10. Charakterizuoti emocijų sutrikimų požymius. 11. Paaiškinti maniakinį sindromą. 12. Papasakoti depresinio sindromo požymius. 13. Išmanyti apie valios ir judesių sutrikimo simptomus. 14. Nagrinėti valios ir judesių sutrikimo sindromus. 15. Žinoti savimonės sutrikimo sindromus. 16. Papasakoti apie kiekybinius sąmonės sutrikimo sindromus. 17. Paaiškinti kokybinius sąmonės sutrikimo sindromus.


54

PSICHIKOS SUTRIKIMAI

Asmenybės ir elgesio sutrikimai

Kiekvienas žmogus savitai reaguoja į savo asmenį, į jį supančią aplinką. Žmogaus asmenybės vystymosi kelias ilgas, vingiuotas ir labai sudėtingas. Asmenybės sąvoka apima mūsų jausmų pasaulį, mąstymą, valią, visus kitus psichinės veiklos procesus bei elgesį. Asmenybės struktūroje svarbūs veiksniai yra temperamentas, charakteris, gabumai, intelektas – viskas, kas padeda prisitaikyti prie nuolat kintančio, tobulėjančio, tampančio vis sudėtingesniu aplinkinio pasaulio.

Medicinos personalui savo darbe tenka susidurti su daugybe žmonių. Jie gali turėti įvairių charakterio patologijų. Tai gali būti žmonės, turintys akcentuotą charakterį (akcentuaciją).

Akcentuota asmenybė – kurios tam tikri charakterio bruožai išreikšti stipriau arba per silpnai

Tai dar yra norma, tačiau jau labai priartėjusi prie patologinio charakterio, prie asmenybės sutrikimo.


55

Akcentuacijų tipų yra įvairių: užstringantis (šizoidinis) – įtarus, nekalbus, santūrus, įžeidus,

nesugebantis bendrauti; demonstratyvus (histrioninis) – trokštąs būti dėmesio centre,

prisitaikantis, meluojantis; eksplozyvus (epileptoidinis) – impulsyvus, dirglus, stropus, itin

tvarkingas, pernelyg seksualus, nelankstus; hipertiminis – nuolat pakilios nuotaikos, pernelyg aktyvus, geros

savijautos, plačių ryšių; cikloidinis – pasižymintis ilgai trunkančių distiminių ir hipertiminių

nuotaikų kaita; sensityvus (nerimastingas) – nedrąsus, baimingas, nepasitikintis savimi; psichasteninis (pedantiškas) – neryžtingas, uždaras, abejojantis savo

sprendimais; egzaltuotas – žavus, veržlus, kalbus, dėl menkniekių puolantis tai į

ekstazę, tai į neviltį; konformistinis – linkęs gyventi, mąstyti ir elgtis “kaip visi”. Gali

patekti į blogą įtaką. Šie tipai pasitaiko dažniau, bet yra ir daugiau akcentuacijų. Jos neretai būna

mišraus pobūdžio. Akcentuotas charakteris netrukdo asmenybei prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, priešingai nei esant asmenybės sutrikimui.

Asmenybės sutrikimai yra gilūs, nelankstūs, nekintantys asmenybės bruožai, sutrikdantys žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, dėl to kenčia jie

patys ir aplinkiniai

Paprastai žmonės įvairiais atvejais stengiasi prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir elgtis tinkamai. Jei ankstesnis elgesys pasirodo neefektyvus, tai stengiasi jį keisti. Žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, nesugeba prisitaikyti prie pakitusios realybės, elgiasi jiems įprastu stereotipišku būdu, nors dėl to kankinami ne tik aplinkiniai, bet nukenčia ir jie patys. Šie asmenys stokoja savikritikos, nesuvokia, kad elgiasi netinkamai, priešingai, įsitikinę kad elgiasi teisingai. Juos valdo emocijos, jie nesugeba kitų suprasti, nesugeba gyventi be konfliktų. Kartais tam tikromis aplinkybėmis, sugeba susivaldyti, bet šeimoje gali būti visai nevaldomi. Šie žmonės yra nesubrendę, nejautrūs, nekantrūs, aikštingi, nuolat besipriešinantys kitų reikalavimams. Patys nesugeba atlikti vadovaujamo vaidmens, o tik kritikuoja aplinkinių veiklą. Jie dažnai lieka nesuprasti, nelaimingi, vieniši, nes visi jų vengia.

Šie asmenybės sutrikimai nereiškia, kad tie žmonės yra blogi. Jų tarpe pasitaiko ir gabių, protingų, išsilavinusių, puikiai atliekančių savo pareigas piliečių.


56

Dėl savotiško požiūrio, nepagrįstų reikalavimų jiems sunku bendrauti su aplinkiniais, todėl jie nuolat susiduria su daugybe socialinių ir psichologinių sunkumų.

Epidemiologija. Manoma, kad šių asmenybės sutrikimų pasitaiko 5-9 %. Etiologija – daugialypė. Įtakos turi genetiniai faktoriai (paveldimumas,

perinataliniu periodu persirgtos ligos ar traumos), nepalankūs socialiniai bei aplinkos veiksniai. Šie veiksniai (problemos šeimoje, netinkamas tėvų auklėjimas ir pan.), patirti vaikystėje, sukelia visą gyvenimą trunkančius socialinio bendravimo bei elgesio sutrikimus.

Asmenybės sutrikimai tiesiogiai nesukelia psichikos ligų, tačiau sudaro palankias sąlygas išsivystyti depresijai, nerimui, hipochondrijai, psichozėms. Sutrikimų turintys asmenys lengviau pažeidžiami streso, greičiau tampa priklausomi nuo narkotinių medžiagų, užmezga įtartinus seksualinius santykius.

Šiuos specifinius asmenybės sutrikimus reikia skirti nuo organinių asmenybės pakitimų, kurie pasireiškia suaugusiems po įvairių galvos smegenų ligų ar pažeidimų.

Specifiniams asmenybės sutrikimams būdingi šie bruožai. Prasideda gana anksti – vėlyvoje vaikystėje ar paauglystėje, tęsiasi

brandžiame amžiuje. Jie pastovūs, linkę paryškėti, nors kartais, senstant, šie požymiai darosi

ne tokie pastebimi. Sutrikusios emocijų, valios, mąstymo, suvokimų, dėmesio sferos, o

intelektas išlieka. Ryškiai sutrikęs elgesys. Jis yra stabilus, sukelia problemų darbe. Nenormalus elgesys pasireiškia visur, stipriai apsunkindamas paties

žmogaus ir aplinkinių gyvenimą, sutrikdantis jo socialinius ryšius. Žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, nemato savo problemų, todėl

nesikreipia pagalbos į psichiatrus. To prašo dažniausiai jų artimieji.

Paranoidinė asmenybė

Šiems žmonėms jau paauglystėje išsivysto įtarumas ir nepasitikėjimas aplinkiniais.

Jie nesugeba atleisti už įžeidimus, skriaudas. Jie kritiškai, net priešiškai nusiteikę prieš savo artimuosius, bendradarbius, visur įžvelgia bloga, slaptus kėslus, - net draugiškuose santykiuose. Tačiau sau yra nekritiški ir egoistiški. Žmones vertina pagal tai, kaip šie į juos reaguoja. Šie asmenys dėl savo nesėkmių kaltina aplinkinius, todėl sukelia jų nepasitenkinimą ir nenorą bendrauti. Jie nuolat jaučiasi itin svarbūs, nepakenčia prieštaravimų, todėl turi daug priešų.

Tai labai atkaklūs, riboto proto, nejautrūs, neturintys humoro jausmo, netolerantiški, kerštingi, nesugyvenami, net agresyvūs žmonės. Jų niekas nedomina, tik savos problemos. Šie asmenys niekada neatleidžia padarytų skriaudų, labai išradingai kovoja už „teisybę”, pralaimėjimai jiems tik suteikia


57

naujų jėgų. Jiems gali kilti pavydo, ypatingos savo reikšmės pervertinimo idėjų, kurios gali virsti kliedėjimo idėjomis.

Susiklosčius palankioms gyvenimo aplinkybėms, šie simptomai gali stabilizuotis, kitais atvejais gali išsivystyti šizofrenija, depresija, kliedesiniai ir kiti psichikos sutrikimai.

Šizoidinė asmenybė

Tai vieniši, liguistai uždari žmonės. Jų nejaudina kitų ir net šeimos narių rūpesčiai, nelaimės ar džiaugsmai. Jie atsiriboja nuo visų, vengia kitų žmonių artumo. Emocijų sferoje ryškūs pakitimai – anhedonija, šaltumas. Jie paskendę savo mintyse ir jausmuose, abejingi pagyrimui ar kritikai. Su jais sunku ir nemalonu bendrauti, nes dažnai jaučiama ironija, pašaipa, nepasitikėjimas bei nejautrumas kitų problemoms. Jie nesugeba išreikšti kitiems švelnių, šiltų jausmų, nesidomi lytiniu gyvenimu. Šie asmenys artimų draugų neturi, bet ir nenori jų turėti ar ilgai išlaikyti su jais ryšių. Jie kalba mažai, apie viską turi savo nuomonę, labiau pasitiki savo mintimis, jausmais, daugiau mėgsta teoriškai svarstyti, samprotauti, fantazuoti, o ne konkrečiai veikti, nes jokia veiklos rūšis jiems neteikia pasitenkinimo. Dažnai turi mėgstamą užsiėmimą, kuriam skiria visą savo laisvą laiką. Stengiasi dirbti tokioje srityje, kurioje veiktų individualiai, nuo nieko nepriklausytų. Tai labai savotiški, vienpusiški, atitrūkę nuo realios tikrovės, žmonės.

Prognozė įvairi, priklausanti nuo daugelio veiksnių. Gali išsivystyti komplikacijos – šizofrenija, psichozės.

Asociali asmenybė

Šis sutrikimas anksčiau buvo vadinamas psichopatija ar sociopatija. Pagrindinis bruožas yra emocinis abejingumas, neatsakingumas, nejautrumas vyraujančioms socialinėms normoms. Tai amorali asmenybė, todėl dažnai dėl prievartos kitiems žmonėms patenka į įkalinimo įstaigas.

Tai dažniausia vyrai. Jie būna disforiški, suirzę, kerštingi, egoistiški, nejautrūs, nepareigingi. Jie sugeba išnaudoti aplinkinius, meluoti, apgaudinėti, tikėdamiesi naudos. Šie asmenys linkę rizikuoti nepaisydami nieko. Išryškėja silpnas frustracijos toleravimas – į mažiausias iškilusias kliūtis reaguoja visišku nusivylimu, dideliu pykčiu, agresija aplinkiniams ar net sau.

Taip elgdamiesi, jie nejaučia jokios savo kaltės. Priešingai, dėl visko sugeba kaltinti aplinkinius. Jie nepaprastai reiklūs kitiems, nuolat konfliktuoja ir šeimoje, ir darbe. Nesugeba palaikyti ilgalaikių santykių, todėl praranda šeimą, darbą, draugus. Jau vaikystėje išryškėja sociopatinio elgesio užuomazgos – nesimokoma, meluojama, vagiama, bėgama iš namų, nuolat įsiveliama į muštynes, kankinami gyvuliukai. Ypatingai nusikalstamumas išryškėja paauglystės ar jaunystės laikotarpiais.


58

Šie asmenys linkę į alkoholizmą, narkomaniją, seksualines perversijas. Neretai patenka į kalėjimus, tačiau bausmės paprastai nepadeda pakeisti jų elgesio.

Vidutiniame amžiuje jų nusikalstamumas kiek sumažėja. Jie gyvena trumpiau nei kiti, bet jei išgyvena, tai vyresniame amžiuje jų būklė stabilizuojasi.

Emociškai nestabili asmenybė

Tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas ypatingas afektų nestabilumas, nuolat besikeičianti nuotaika, savikontrolės stoka ir labai impulsyvus elgesys. Skiriami du šio sutrikimo tipai: impulsyvusis (eksplozyvus) ir ribinis.

Impulsyvusis tipas. Jam būdingas didelis, neprognozuojamas emocijų

sferos sutrikimas, elgesio kontrolės stoka. Šiems žmonėms pykčio afektai atsiranda staiga, ypač kritikuojant ar

prieštaraujant jų nuomonei. Jiems dėl menkniekių sukyla audringos emocinės reakcijos: staigiai supyksta, rėkia, barasi, įžeidinėja, veikia impulsyviai, daužo viską aplinkui, susižaloja patys ar sužaloja kitus. Pykčio afektai jiems gali pasireikšti impulsyviu pinigų iššvaistymu, bulimija, atsitiktiniais lytiniais santykiais. Jie neturi jokio saiko, labai kerštingi.

Požiūris į pasaulį nutapytas dviem spalvom – juoda ir balta. Aplinkiniai skirstomi į tuos, kurie juos myli ir į tuos, kurie jų nekenčia, o jie patys būna nepakenčiamai dirglūs, arba neapsakomai švelnūs. Nuolatiniai nuotaikų svyravimai, net per vieną dieną, nuo liūdesio iki įtūžio, daro juos ypatingai priekabius, agresyvius, nesugyvenamus ir šeimoje, ir darbe.

Mąstymas klampus, būna pervertinimo idėjų. Jie paprastai jaučiasi vieniši, todėl dažnai įsitraukia į alkoholio, narkotikų

vartojimą, į azartinius lošimus. Jiems būdinga dromomanija, dipsomanija. Nesant konfliktų, sugeba juos sukurti, kad galėtų išreikšti intensyvų susikaupusį pyktį, todėl dažnai susiduria su teisėtvarka.

Ribinis tipas. Šio tipo asmenys yra nestabilios, nenuspėjamos nuotaikos,

todėl neįmanoma žinoti, kaip jie bus nusiteikę, kaip jie elgsis. Jų savimonė sutrikusi, todėl jie nesugeba suvokti savęs, juos kankina nuolatinis tuštumos, vienišumo jausmas. Tačiau jie negali būti vieniši, jiems būtina, kad jais rūpintųsi.

Jie gali turėti įvairių fobijų, seksualinių perversijų, depersonalizacijos apraiškų. Jų santykiai su aplinkiniais dažnai būna įtempti, labai audringi, nestabilūs, neretos emocinės krizės. Jie jaučia poreikį būti mylimi, todėl, pajutę, kad santykiai pradeda keistis, kad mylintis žmogus gali palikti, stengiasi bet kokia kaina to išvengti.

Tokia situacija paprastai baigiasi liūdnai – agresija prieš save (autoagresija, suicidu) ar prieš kitą asmenį.

Šie žmonės dažniausiai gydosi pas psichiatrus, nes labai nori, kad kas nors jais rūpintųsi.


59

Histrioninė asmenybė

Histrioniniam (isteriniam) asmenybės sutrikimui būdingas dėmesio siekimas. To gali siekti net skųsdamasis įvairiausiais objektyviai neįrodomais negalavimais, imituodamas somatines ligas. Jo emocijos labai ryškios, labilios, naivios, paviršutiniškos, būdinga žaibiška jų kaita nuo pakilumo iki depresijos.

Šio tipo asmenų išvaizda ir apranga neįprasta, ekstravagantiška. Jie labai susirūpinę savo fiziniu patrauklumu, jų kalba išraiškinga, įmantri. Šiai asmenybei būdinga savo išgyvenimų dramatizavimas, egoizmas, nuolaidžiavimas savo norams ir silpnybėms. Jie greitai įsižeidžia dėl dėmesio stokos ir abejingi kitų žmonių poreikiams. Elgesys – nenatūralus, su daugybe vaidybos elementų, impulsyvus, staigiai reaguojantis į susidariusias aplinkybes, neretai įžūlus ar seksualiai provokuojamas. Dažniausiai jie visai nenori užmegzti naujų pažinčių ir netgi jų bijo. Atrodo labai mieli, draugiški, nuoširdūs, linkę pasiduoti kitų asmenų įtakai. Jie trokšta draugiškumo, įvertinimo, tačiau nesugeba stipriau mylėti bei palaikyti glaudesnius ryšius.

Nepasisekus įgyvendinti savo norų, šiuos asmenis ištinka įvairūs afektai, histrioniniai (isteriniai, pseudoepileptiniai) priepuoliai, pseudodemencija ir kt. Labiausiai jiems patinka veikla, kurioje gali patenkinti savo išskirtinius siekius.

Anankastinė asmenybė

Šis tipas anksčiau buvo vadinamas psichastenine, įkyriųjų būsenų (obsesine-kompulsine) psichopatija. Šio tipo žmonės sąžiningi, pernelyg atsargūs, viskuo abejojantys, kruopštūs, linkę į perfekcionizmą – tobulumo siekį. Tai patikimi, tvirti, punktualūs, paklūstantys socialinėms normoms, mąstantys žmonės. Jiems labai sunku ką nors galutinai nuspręsti, užbaigti pradėtą darbą, nes nuolat nepatenkinti tuo, kas atlikta, sunkiai prisitaiko prie gyvenimo pasikeitimų. Pasitaiko, kad pradėję darbą, net pamiršta, ką norėjo nuveikti. Dėl tokio smulkmeniško rūpinimosi detalėmis, taisyklėmis, pedantiško tvarkingumo ir užsispyrimo, kompromisų vengimo dažnai patiria konfliktų. Jie neryžtingi, nelankstūs, užsidarę ir nemėgstantys žmonių.

Kaip darbuotojai jie yra vertinami, nes pasišventę darbui, dėl kurio atsisako asmeninių malonumų, pramogų, poilsio, draugų. Dažnai paaukštinami pareigomis, tačiau tai jiems tik sukelia nerimą, neteikia jokio pasitenkinimo. Nuolat kontroliuodami save, jie nepasitiki ne tik savimi, bet ir kitais: nepagrįstai reikalauja pavaldinių laikytis tik jiems vieniems priimtinų taisyklių, niekam neleidžia tvarkyti reikalų, viską turi kontroliuoti patys.

Gali atsirasti įkyrių minčių (obsesijų), veiksmų (kompulsijų), baimių (fobijų), potraukių. Jie linkę kaupti nereikalingus daiktus, šykštūs, godūs pinigams.

Šie žmonės dažniausiai būna aukšto intelekto, dažnai sugeba prisitaikyti ir gali daug pasiekti gyvenime. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms (po persirgtų ligų, traumų), gali atsirasti įvairių nerimo sutrikimų, vystytis depresijos, somatoforminiai sutrikimai.


60

Nerimastinga asmenybė

Dar šis sutrikimas vadinamas vengiančio tipo, nepasitikinčiu savimi (sensityviu) asmenybės sutrikimu. Emocijų sferoje – nuolatinis nerimas, baimė, jautrumas, įtampa. Šios asmenybės kuklios, nedrąsios, nepasitikinčios savimi. Joms būdingas nenoras užmegzti naujų santykių, intymių ryšių su kitais asmenimis. Jų šalinamasi, vengiama bendrauti, todėl jie atrodo uždari. Jie labai jautrūs, priešingai nei kitų tipų žmonės. Sutrikęs mąstymas jiems nuolat kelia minčių apie savo menkavertiškumą, nepatrauklumą.

Šie asmenys nuolat būgštauja, kad bus kritikuojami, atstumti. Į visuomenės atmetimą reaguoja ne pykčiu, o tik jaučia didelę gėdą. Dėl baimės būti atstumtiems ar kritikuojamiems, jie stengiasi vengti darbo, susijusio su nuolatiniu bendravimu, todėl niekada nesiryžta vadovaujančiam darbui.

Jų draugų ratas mažas, bet su jais bendrauja noriai, atvirai ir draugiškai.

Priklausoma asmenybė

Tai silpnavaliai, labai prieraišūs, priklausomi nuo aplinkinių, žmonės. Juos kankina nepilnavertiškumo jausmas, nesavarankiškumas, polinkis pasiduoti kitų įtakai.

Šiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, todėl jie nesugeba savarankiškai spręsti be kitų patarimų, pritarimų, padrąsinimų. Nepareiškia savo nuomonės net kritiniais gyvenimo momentais, jiems patiems svarbiausiais gyvenimo klausimais.

Jie nuolaidžiauja visiems, dažnai atsisako savo poreikių, nors ir pagrįstų, nes kitų reikalai jiems atrodo svarbesni.

Bet kokia įtampa, ypač protinė, jiems sukelia nuovargį. Jie jaučiasi puikiai, kai perleidžia kitiems atsakomybę ir veiklą.

Šie žmonės nemėgsta būti vieni, nes tada jaučiasi bejėgiai ir silpni. Juos vargina nuolatinė baimė, kad paliks artimiausi žmonės, ir jie nesugebės pasirūpinti savimi. Šio tipo žmonėms dažnai gali išsivystyti nerimas, neurastenija ar kiti neuroziniai bei stresiniai sutrikimai.

Kitokie asmenybės sutrikimai

Tai narcisistinio, ekscentriško, pasyviai agresyvaus tipo ir kt. asmenybės sutrikimai. Dažnai vienoje asmenybėje galima sutikti keletui tipų būdingų bruožų. Tokiais atvejais diagnozuojami mišrūs asmenybės sutrikimai.

Gydymas

Asmenybės sutrikimas nėra liga. Tačiau sutrikimų turinčius asmenis gydyti galima, nors tai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Lengviau gydyti jauname amžiuje.


61

Taikomi ilgalaikės psichoterapijos metodai, galintys šiek tiek padėti pacientui išspręsti kai kurias problemas. Taikomi individualūs, grupiniai, šeimos, savitarpio pagalbos ir kiti psichoterapijos metodai. Kai kuriais atvejais gydoma medikamentais.

Paranoidinio, asocialaus asmenybės sutrikimo atvejais gydymas nepaprastai sunkus. Būdinga tai, kad šie pacientai patys neieško pagalbos, nes nemato savyje jokių problemų. Jais dažniausiai rūpinasi artimieji, norėdami išvengti konfliktų šeimoje ir visuomenėje.

Slaugos ypatumai

Slaugytojai gyvenime ir darbe – bet kokio profilio ligoninėje, ne tik psichiatrijos, – dažnai teks susidurti su pacientais, turinčiais įvairių charakterio akcentuacijų ar asmenybės sutrikimų. Svarbu įžvelgti šių žmonių problemas, suprasti jų asmenybės sutrikimo tipą, o tada gebėti tinkamai bendrauti. Rašant slaugos istoriją, šie pastebėjimai padės išsiaiškinti asmenybės bruožus prieš jai susergant (priešligė, premorbidas), leis lengviau susipažinti su pacientu, sudaryti slaugos planą ir jį įvykdyti.

Dera išmokti pacientus išklausyti, bendrauti su jais, laikantis profesinės etikos reikalavimų, gerbiant jų teisę į privatumą. Medicinos personalas turi stengtis parodyti pacientams, kad jie tokie pat žmonės, su tokiais pat jausmais, išgyvenimais, problemomis, kaip ir kiti, kad supranta ir vertina juos. Tai padės užmegzti glaudesnį ryšį bendraujant, o gal ir bendradarbiaujant su jais.

Slaugytojai teks išdrįsti primygtinai kalbinti pacientus, juos mokyti išsakyti savo jausmus ir mintis. Būtina skatinti juos išsikalbėti, išsiaiškinti, kokie įvykiai ar žmonės išprovokuoja netinkamą elgesį, kad lengviau būtų galima jo išvengti. Neretai, ypač darbo pradžioje, tai gali tapti nemenka kliūtimi gerai atlikti savo svarbiausią pareigą – užtikrinti paciento bei aplinkinių saugumą.

Bendraujant visada reikia stengtis elgtis ramiai, vengti konfliktinių situacijų, nepykti, neprieštarauti, tačiau ir nesiteisinti, nepritarti pacientams. Dažnai tai sunkiai įgyvendinamos užduotys, tačiau psichoterapinės žinios ir įgūdžiai, slaugytojos geranoriškumas, patirtis palengvins šių užduočių vykdymą.

Sunkiau seksis šias užduotis įveikti, jei pacientas yra asocialaus ar emociškai nestabilaus asmenybės sutrikimo tipas. Teks prisiminti elgesio principus su priešiškai nusiteikusiais, agresyviais pacientais – bendrauti trumpiau, kalbėti tyliai ir ramiai, nepykti, bet ir nesiginti, nepasilikti palatoje vienai arba sėdėti arčiau atvirų durų (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.).

Bendrauti su pacientais, turinčiais paranoidinio tipo asmenybės sutrikimą, yra sudėtinga. Nedera ginčytis ar teisintis. Verčiau įtikinti, kad jį suprantate, tačiau nepritariate jo nuomonei ar kliedesinėms idėjoms. Reikia atminti, kad tokie žmonės labai nori bendrauti, tačiau tai jiems pavyksta sunkiai dėl aukščiau išvardintų būdo bruožų.

Kitos taktikos reikės laikytis bendraujant su šizoidinio, liguistai uždaraus tipo asmenimis.


62

Pamažu, iš lėto įgaunant jų pasitikėjimą, daugiau iniciatyvos teks imtis pačioms, būti aktyvesnėms, lankstesnėms. Čia svarbūs neverbaliniai bendravimo metodai, kūno kalba. Aptariant rūpimus klausimus ir jų sprendimo būdus, pasitelkiami komandos nariai, artimieji. Išsiaiškinus, kas iš šeimos narių atsakingas už pacientą, su juo užmezgamas ir palaikomas reguliarus ryšys. Tačiau nereikėtų smulkiai patarinėti, o stengtis paaiškinti padėtį, kad savo problemas žmonės išspręstų patys. Jei situacija šeimoje sudėtinga, patarti kreiptis į psichoterapeutą.

Pacientams, išgyvenantiems baimę, nerimą, turintiems anankastinį, priklausomą ar vengiančio tipo asmenybės sutrikimų, reikalingas ilgalaikis bendravimas, skatinant jų pasitikėjimą savimi. Tik matydami nuoširdų personalo supratimą ir palaikymą, pacientai galės jaustis pakankamai saugūs.

Histrioninio tipo asmenys, trokšdami dėmesio, rengiasi ryškiai, elgiasi įžūliai, kalba garsiai, mėgsta vartoti tarptautinius žodžius, įmantriai gestikuliuoja rankomis. Pastebėję menkiausią abejingumą, nesižavėjimą jais, greitai įsižeidžia. Gali išsivystyti įvairaus pobūdžio afektinės reakcijos, dejonės, kvatojimas, raudojimas, įmantrios kūno ar galūnių padėtys („akušerės rankos”, „isterinis lankas”, „isteriniai, pseudoepilepsiniai priepuoliai”).

Priepuolių metu nugriūna dažniausiai atsargiai, sunkiai nesusižeisdami. Tikrinant sąmonę priepuolių metu, vyzdžių reakciją į šviesą, jie priešinasi. Veidas paraudęs, gali tekėti seilės, gali pasišlapinti, gali būti įvairaus pobūdžio raumenų trūkčiojimų. Priepuolio metu dera mėginti pakalbinti žmogų ir, jei pavyks, išsiaiškinti, kokios aplinkybės sukėlė priepuolį. Tokia situacija sukelia aplinkinių susirūpinimą, gailestį ar net įtampą tarp pacientų.

Slaugytojos elgesys šių reakcijų metu privalo išlikti ramus, griežtas ir ryžtingas, nerodantis išskirtinio susirūpinimo, tačiau ir nemenkinantis situacijos.

Palatoje reikia pacientą palikti vieną, nes kuo daugiau bus užjaučiančiųjų, tuo priepuolis truks ilgiau, net kelias valandas, ir tuo jis bus sunkesnis. Šiuos priepuolius kartais nelengva atskirti nuo epilepsinių ar panikos priepuolių (žr. skyrių „Neuroziniai sutrikimai”, 65 psl.).

Panikos priepuolių metu kyla didžiulė mirties baimė, daug įvairių sunkių somatovegetacinių simptomų. Nors tie priepuoliai nėra pavojingi gyvybei, tačiau labai išvargina pacientą ir išgąsdina aplinkinius. Jų metu slaugytoja privalo būti jautri, dėmesinga, nuraminti pacientą, paaiškinti, kad dėl to jis nenumirs, kad tokių priepuolių jau buvę ne vieną kartą. Jei priepuolis sunkus, ar įvyko pirmą kartą, privalu kviesti gydytoją ir vykdyti jo nurodymus.

Epilepsinis priepuolis prasideda be jokios priežasties, jo metu žmogus staiga praranda sąmonę (koma) ir krenta bet kur. Gali pasišlapinti. Veidas pamėlęs, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, gali eiti putos iš burnos, būti traukulių, gali susikandžioti liežuvį, sužeisti galvą, galūnes ir kt.

Priepuolis trunka 2-4 minutes ir baigiasi giliu miegu. Jei neužmiegama, tai sąmonė grįžta lėtai ir kurį laiką (15-20 minučių) žmogus nesiorientuoja aplinkoje, nesuvokia nei vietos, nei savęs.

Po priepuolio būna amnezija. Šie priepuoliai gali stipriai sujaudinti ir išgąsdinti aplinkinius žmones.


63

Reikia suprasti, kad priepuolio ištiktas žmogus yra be sąmonės, todėl jis nieko nejaučia, jam nieko neskauda. Kadangi priepuolis trunka trumpai, tai žmogui dažniausiai nereikia jokios pagalbos.

Jei žmogui negresia pavojus, jo nereikia perkelti į kitą vietą. Dera atsegti apykaklę, diržą ar veržiančius drabužius, paversti ant šono, kad nepaspringtų, po galva pakišti ką nors minkšto, patraukti į šalį aštrius, kietus daiktus. Nereikia gaivinti amoniaku ar kuo nors kitu, leisti priepuoliui baigtis savaime.

Reikia elgtis ramiai, negalima nieko kišti į burną Slaugytojos turi gebėti išsiaiškinti priepuolių pobūdį, mokėti stebėti,

registruoti priepuolius ir suteikti tinkamą pagalbą. Slaugytojai dera išsiaiškinti: ar prieš priepuolį buvo aura ir kaip pacientas elgėsi jos metu? ar visiškai prarado sąmonę ir kiek laiko buvo be sąmonės? kokia vyzdžių reakcija į šviesą ir koks vyzdžių dydis? kokia buvo veido odos spalva, ar susikandžiojo liežuvį, skruostus,

ar tekėjo putos? ar buvo toninių, kloninių traukulių ar kitokių raumenų nevalingų

trūkčiojimų? koks kvėpavimas ir pulsas, ar pasišlapino (pasituštino) priepuolio

metu? kiek laiko truko priepuolis? ar užmigo po priepuolio, ar sutriko kalba, ar prarado orientaciją? kuo skundėsi po priepuolio?

Slaugant pacientus, turinčius asmenybės sutrikimų, dera atminti, kad

visoms gyvenimo situacijoms gatavų receptų nėra. Kiekvienas atvejis yra išskirtinis.

Dirbdamos mėgstamą darbą ir nuolat tobulindamos savo žinias, slaugytojos įgaus įgūdžių, kurie pagelbėti žmonėms, turintiems asmenybės sutrikimų. Pacientai tai labai jaučia. Jie gerbs ir mylės slaugytojas už supratimą bei nuoširdų rūpinimąsi.

Ž i n i o m s į t v i r t i n t i

1. Kokiame amžiaus tarpsnyje atsiranda asmenybės sutrikimo požymių? 2. Įvardinti rizikos veiksnius, lemiančius asmenybės sutrikimų išsivystymą. 3. Pagrindiniai kriterijai, apibūdinantys asmenybės sutrikimus. 4. Kokios psichinės veiklos sferos sutrinka labiausiai? 5. Asmenybės sutrikimų prognozė. 6. Paaiškinti aukščiau išvardintus asmenybės sutrikimo tipus.


64

7. Žinoti pagrindinius slaugos metodus ir bendravimo su šiais pacientais ypatumus.

8. Mokėti išsiaiškinti priepuolių pobūdį. 9. Slaugytojos elgesys epilepsinio priepuolio metu. 10. Slaugos ypatumai histrioninio priepuolio metu.


65

Neuroziniai sutrikimai

Tai vienos labiausiai paplitusių šio amžiaus ligų. PSO duomenimis net iki

50 % visų besikreipiančių į poliklinikas pacientų serga šiais sutrikimais, kurie kyla dėl vidinės graužaties arba dėl konfliktų su aplinka. Neuroziniai sutrikimai kelia distresą, yra žmogui svetimi, nepriimtini, nors jo ryšis su tikrove nepakitęs ir neserga jokiomis organinėmis ligomis. Šie sutrikimai paveikia įvairias psichinės veiklos sferas – emocijų, valios, atminties, dėmesio, mąstymo, taip pat ir somatinę-vegetacinę bei lytinę funkcijas.

Besivystant medicininei psichologijai, imta giliau tirti asmenybę ir nustatyta, jog šiems sutrikimams atsirasti ir vystytis įtakos turi daug veiksnių – paveldimumas, vaikystėje susiklostę asmenybės pagrindai, gyvenimo aplinkybės ir kt.

Fobiniai nerimo sutrikimai

Šių sutrikimų svarbiausias simptomas yra nerimas ir baimė. Nerimas yra normali žmogaus, atsidūrusio sudėtingose stresinėse

situacijose, būsena. Tačiau nerimas virsta patologiniu, kai kankinantį nerimą reguliariai sukelia nepavojingos gyvenimiškos aplinkybės arba jis tampa per stiprus. Nerimas atsiranda ir vystosi palaipsniui. Nuolat jaučiamas nekontroliuojamas susirūpinimas be jokios aiškios priežasties dėl kasdieninių gyvenimo smulkmenų. Kankina stipri pavojaus nuojauta, nesugebama atsipalaiduoti. Tai išvargina ne tik kenčiantį nerimą žmogų, bet ir aplinkinius. Tai kenkia jų sveikatai. Nerimą lydi daug somatinių negalavimų – širdies-kraujagyslių, virškinimo, kvėpavimo, neurologinės, urologinės, ginekologinės ir kt. ligos.

Nerimas skiriasi nuo baimės. Sveiko žmogaus baimė kyla dėl konkretaus pavojaus ir padeda jo išvengti. Tačiau jeigu nerimas ar baimė ypatingai sustiprėja, nors tam nėra realaus pagrindo, tai tampa liga, kuri gali pasireikšti lengvesnėmis arba sunkiomis formomis.

Baimė (fobija) – tai liguista baimė konkrečių dalykų, kurie nėra pavojingi. Išsiaiškinus nerimo priežastį, atsiranda baimė dėl šios konkrečios

priežasties. Nuo fobijos kenčiantiems žmonėms vien tik mintis apie tai, jog pateks į nerimą keliančią situaciją, sukelia nuolatinį „lūkesčio nerimą”. Todėl jie stengiasi išvengti tokių situacijų, tampa perdėtai atsargūs, ir tai jiems kartais pavyksta. Tačiau jei to padaryti neįstengia, suintensyvėjus baimei, gali išsivystyti labai stiprūs nerimo paroksizmai – panikos priepuoliai. Jie gali išsivystyti visų fobinių sutrikimų klinikoje.

Fobijos dažniausiai prasideda vaikystėje, bet ilgainiui gali praeiti. Tačiau atsiranda kitos. Negydant trunka dešimtmečiais.


66

Fobiniai nerimo sutrikimai pasireiškia psichologiniais ir vegetaciniais simptomais.

Psichologiniai simptomai: nuolatinė vidinė įtampa, pavojaus nuojauta, prislėgta nuotaika, dėmesio koncentracijos sumažėjimas, „kamuolys gerklėje”, libido susilpnėjimas, nemiga.

Vegetaciniai (somatiniai) simptomai: veido pabalimas ar paraudimas, tachikardija, prakaitavimas, kūno tremoras, pilvo skausmai, diarėja, šlapinimosi padažnėjimas, dusulys, parestezijos, rijimo sutrikimai.

Labiausiai paplitusios fobijų rūšys yra agorafobija, socialinės ir specifinės fobijos. Dauguma fobinių sutrikimų, išskyrus socialinę fobiją, būdingi moterims.

Agorafobija

Nuo agorafobijų kenčia iki 6,5 % žmonių. Agorafobija – tai nepagrįsta atvirų vietovių stipri, nenugalima baimė.

Žmogus bijo, kad, kilus nerimui, negalės pabėgti iš pavojingos vietos, kad numirs, nesulaukęs pagalbos. Pacientui baisu būti minioje, išeiti iš namų, keliauti vienam lėktuvu ar traukiniu. Tai jam sukelia stiprų nerimą, įvairius labai nemalonius pojūčius, net panikos priepuolius. Todėl jis pradeda vengti minėtų situacijų, užsidaro namuose, nes tik juose jaučiasi saugiai. Tai sukelia nevisavertiškumo jausmą, agorafobiją su panikos priepuoliais, depresinius sutrikimus. Negydant ligos, ji tampa lėtine.

Socialinės fobijos

Socialinė fobija – tai baimė atsidurti mažos žmonių grupės dėmesio centre. Šių sutrikimų dažnis siekia net 13 %. Išsivysčius tokios rūšies fobijoms, bijoma bendrauti su draugais, bendradarbiais ar nepažįstamais žmonėmis. Nepasitikima savo išvaizda, kalba ar kt. Todėl vengiama bendravimo, jis atrodo nepakeliamai sunkus. Palaipsniui žmonės visiškai atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio.

Socialinės fobijos gali būti apribotos, pvz., baimė kalbėti prieš auditoriją, valgyti viešose vietose, bendrauti su priešingos lyties asmeniu arba difuzinės – kai nerimaujama dėl įvairių socialinių aplinkybių, esančių už šeimos ribų, ir kai nuolat jaučiama baimė padaryti ką nors netinkamai.

Socialinės fobijos gali sukelti kitus psichikos sutrikimus: agorafobiją, depresiją. Negydomos jos gali sukelti alkoholizmą, potraukį narkotikams, net savižudybę.

Specifinės (izoliuotos) fobijos

Šios fobijos atsiranda tik tam tikromis aplinkybėmis. Jos vargina net 11 % gyventojų.

Fobijų yra apie 400 – uždarų erdvių, patalpų, aukščio, tamsos, gyvūnų, aštrių daiktų, skridimo, kraujo, žaizdų, infekcijų, infarkto ir kt.


67

Specifinės fobijos kyla tik tam tikromis sąlygomis. Visais kitais atvejais baimės nejuntama. Šių situacijų stengiamasi vengti, nes jos taip pat gali sukelti nerimą, net panikos priepuolį su įvairiais psichologiniais bei vegetaciniais (autonominiais) nervų sistemos pažeidimo simptomais. Pacientas supranta, kad jo baimė nepagrįsta, tačiau pats kovoti nepajėgia. Tai apsunkina jo gyvenimą.

Šios fobijos gali lydėti depresiją ir kitus psichikos sutrikimus. Gali išsivystyti priklausomybė psichoaktyviosioms medžiagoms, pavyzdžiui, alkoholiui, nes jį vartodamas žmogus tikisi sušvelninti kilusį stiprų baimės jausmą.

Kiti nerimo sutrikimai

Šių sutrikimų pagrindinis simptomas yra nerimas, kurio nesukelia jokia konkreti išorinė situacija. Nerimas atsiranda netikėtai, yra stiprus, ilgai trunkantis ir trukdo normaliai žmogaus veiklai.

Panikos sutrikimas (epizodinis paroksizminis nerimas)

Panikos sutrikimai – tai pasikartojantys stipraus nerimo, siaubo priepuoliai, ištinkantys be jokios aiškios priežasties. Jie kyla bet kuriuo paros metu, todėl jų neįmanoma nuspėti ir išvengti. Dažniau serga žmonės, patyrę stiprų stresą, ypač moterys. Panikos priepuoliai pasireiškia įvairiais nemaloniais psichologiniais ir vegetaciniais simptomais. Trunka ne trumpiau nei 10 minučių.

Panikos sutrikimai vargina iki 10 % žmonių. Psichologiniai simptomai: mirties baimė, baimė išprotėti ar prarasti

savitvardą, derealizacijos ar depersonalizacijos pojūčiai. Vegetaciniai simptomai: tachikardija, skausmas krūtinėje, dusulys,

prakaitavimas ar šaltkrėtis, tremoras, alpimas, svaigimas, pykinimas, springimas. Priepuolio metu patiriama stipri baimė ir vegetaciniai simptomai. Žmogus

stengiasi pabėgti iš tos vietos, kurioje įvyko priepuolis. Pacientas ima vengti aplinkybių, kuriomis buvo ištikęs priepuolis (važiavimo autobusu, traukiniu, skrydžio lėktuvu, buvimo minioje ir kt.). Pasikartojantys priepuoliai sukelia nuolatinę kito priepuolio baimę.

Šie priepuoliai nėra pavojingi žmogaus gyvybei, tačiau labai gąsdina jį patį bei aplinkinius. Kadangi nerandama jokios organinės priežasties, tai dažniausiai žmonės galvoja, kad serga nepagydoma liga, tik jiems apie tai nepasakoma.

Šie priepuoliai gali sukelti kitus psichikos sutrikimus – agorafobiją, depresiją.

Generalizuotas nerimo sutrikimas

Jam būdingas nuolatinis nerimas, blogos lemties nuojauta, perdėtas susirūpinimas dėl įvairiausių dalykų – dėl šeimos, dėl darbo, dėl mokslo ir pan. Sutrikimo dažnis siekia iki 8 %.


68

Nuolatinis nerimas trunka ilgai (ne trumpiau nei 6 mėnesius), kartojasi dažnai ir yra labai stiprus. Žmogus nesugeba jo valdyti, negali pailsėti, atsipalaiduoti. Nuolat įtempti jo raumenys, padidėjęs prakaitavimas. Jį vargina galvos svaigimas, sustiprėjęs širdies plakimas, greitas nuovargis, dirglumas, dėmesio sutrikimas, tremoras, miego sutrikimai (sunku užmigti, dažnai nubundama ir kt.). Negydant gali kilti panikos priepuoliai, depresija, specifinės fobijos, įvairios priklausomybės.

Šie fobiniai sutrikimai pažeidžia žmogaus pasitikėjimą savimi, sukelia kitus psichikos sutrikimus, labai pablogina gyvenimo kokybę.

Todėl svarbu žinoti, kad šiems žmonėms galima ir reikia padėti. Dažniausiai jie nesikreipia į specialistus, nes įsitikinę, kad jų liga nepagydoma.

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

Obsesijos – nuolat varginančios, nevalingai kylančios, pasikartojančios mintys, norai, potraukiai, kurie įkyriai skverbiasi į žmogaus sąmonę.

Kompulsija – tai nenumaldomai kylantys, pasikartojantys, beprasmiški veiksmai, kurie atliekami siekiant sumažinti nerimą, atsiradusį dėl obsesijų.

Obsesinio-kompulsinio sutrikimo dažnis apie 3 %. Šis sutrikimas pasireiškia tuo, kad kartojasi nemalonaus turinio nepadorios mintys, idėjos, vaizdiniai, potraukiai, prisiminimai, abejonės. Jos atsiranda be jokios priežasties ir sukelia žmogui nerimą. Pacientas suvokia jų beprasmiškumą, bando su jomis kovoti, tačiau tai jam nepavyksta, todėl jaučia bejėgiškumą, nerimą. Tai sukelia stresą, sutrikdo gyvenimo ritmą. Kompulsiniais veiksmais, ritualais, kurie yra keisti, valingi, stereotipiškai kartojasi, siekiama apsiginti nuo obsesijų, sumažinti vidinę įtampą, nerimą.

Šie sutrikimai gali reikštis įvairiai. Vieni žmonės nuolat plaunasi rankas, tikrina ką nors padarę, tvarkydamiesi ilgai dėlioja daiktus iš vienos vietos į kitą, kiti niekaip negalėdami užbaigti pradėtų darbų, po keletą valandų šukuojasi plaukus. Baimindamiesi nelaimingų atsitikimų, keičia kelionių maršrutus. Namuose jie gali kaupti šlamštą. Kartais tie ritualiniai veiksmai gali būti atliekami mintyse. Tik atlikęs šiuos veiksmus, žmogus pasijunta pakankamai gerai. Dažniausios obsesijos yra agresyvaus pobūdžio: baiminamasi nelaimių, suteikti skausmą sau ar kitiems, išsitepti kūną ar rankas. Kartais sutrikimai reiškiasi seksualinėmis fantazijomis ir pan.

Sutrikimui progresuojant, pacientas kankinasi pats ir kankina artimuosius. Šis sutrikimas glaudžiai siejasi su depresija, tiek pat dažnai pasitaiko ir

vyrams, ir moterims, turintiems anankastinių bruožų, siekiantiems viską tobulai atlikti.

Sutrikimas diagnozuojamas, kai obsesiniai simptomai ir kompulsiniai veiksmai trunka ne trumpiau nei dvi savaites, trukdo žmogaus veiklai ir yra nenugalimi.


69

Disociaciniai (konversiniai) sutrikimai

Šie sutrikimai anksčiau buvo vadinami isterija, isterine neuroze. Disociacija – tai nesąmoningas psichinis procesas, kurio metu suyra

mąstymas, asmenybė lyg suskyla į atskiras dalis. Disociaciniai (konversiniai) sutrikimai vystosi dėl daugelio priežasčių:

genetinių veiksnių, liguisto artimų žmonių elgesio, dėl kilusių psichogeninių priežasčių – neišsprendžiamų problemų, traumuojamų įvykių (tėvų išsiskyrimas, vienišumas ir kt.).

Dažniau serga histrioninio tipo asmenybės sutrikimą turinčios moterys, bet gali sirgti ir kitokio tipo asmenybės (asocialaus, vengiančio, priklausomo, anankastinio, ribinio ir kt.).

Konversijos terminas vartojamas todėl, kad kilę nemalonūs jausmai, psichiniai išgyvenimai virsta (konvertuojami) įvairiais ligų simptomais, fizine negalia. Atsiranda labai intensyvi klinika, imituojanti bet kokią ligą.

Simptomai pasireiškia staiga ir greit išnyksta, kartais net priklauso nuo žmonių, su kuriais tuo momentu pacientas bendrauja. Sutrinka asmenybės tapatumas, judesių bei jutimų sfera darosi nekontroliuojama.

Nerandama jokio somatinio, organinio ligos pagrindo. Pacientai siekia būti dėmesio centre, jie nori sirgti ir dėl ištikusios ligos visai nesijaudina.

Disociacinė amnezija – atminties praradimas dėl kokių nors nemalonių įvykių.

Disociacinės fugos kartu su amnezija išraiška – tikslingas keliavimas iš namų.

Disociacinis stuporas – dėl aiškios psichogeninės priežasties atsiradę stuporo reiškiniai.

Disociaciniams judesių sutrikimams būdingas judesių praradimas. Vystosi parezės, paralyžiai, ataksija, astazija-abazija (negali stovėti ir vaikščioti be kitų pagalbos), tremoras, mutizmas, afonija, „isterinis kamuolys”, vokų paralyžius.

Disociacinių traukulių, dar vadinamų pseudoepilepsiniais, metu neprarandama sąmonė, nebūna susižalojimų, jie trunka ilgai.

Disociaciniai jutimo sutrikimai – tai jutimų sutrikimai, neatitinkantys inervacijos. Gali išsivystyti anestezija, analgezija, aklumas, kurtumas.

Psichiniai-somatiniai simptomai – žagsėjimas, pykinimas, oro trūkumas, riaugėjimas, kosulys, isterinis nėštumas.

Somatoforminiai sutrikimai

Pavadinimas rodo, kad žmogui dėl psichikos pokyčių atsiranda įvairių somatinių negalavimų. Dažniau serga moterys.

Pacientai dėl šių sutrikimų nuolat kreipiasi į gydytojus, skųsdamiesi somatiniais negalavimais, reikalauja medicininio ištyrimo. Nors rezultatai būna geri ir gydytojai įtikinėja, jog ligos neranda, tačiau pacientų tai neįtikina. Psichogeninių traumų jie dažniausiai tvirtina neturėję.


70

Somatizacinis sutrikimas

Jam būdinga daugybė eigų, kurios apima kelių organų sistemas ir trunka kelerius metus.

Simptomai gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai – virškinamajame trakte, odoje, taip pat dažni yra menstruacijų bei seksualiniai sutrikimai. Pacientai, turintys somatizacinių sutrikimų nuolat skaito medicininę literatūrą, nagrinėja ligų simptomus, reikalauja gydymo (net operacijų), piktnaudžiauja vaistais.

Hipochondrinis sutrikimas

Jam būdinga baimė, kad sergama viena ar daugiau sunkių ir progresuojančių somatinių ligų. Šie žmonės perdėtai nerimauja dėl menkiausių sveikatos sutrikimų. Dažnai kartu būna depresija, nerimas, baimė. Pacientai reikalauja ištyrimo, kad būtų rasta liga, tačiau bijo vartoti vaistus, todėl nuolat lankosi pas gydytojus, norėdami sumažinti nerimą.

Somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija

Pacientams būdinga aiški, ilgai trunkanti ir varginanti vegetacinės nervų sistemos pažeidimo simptomatika.

Jie skundžiasi tam tikro organo, kurį daugiausiai kontroliuoja autonominė (vegetacinė) nervų sistema (širdies-kraujagyslių sistemos, viršutinio arba apatinio virškinamojo trakto, kvėpavimo sistemos, genitourinarinės sistemos), negalavimais. Jie nuolat susirūpinę, nors gydytojai ir įtikinėja, kad nėra jokių šio organo funkcijos pažeidimo požymių.

Neurastenija

Tai lėtinio nuovargio sindromas. Jam būdingas padidėjęs sunkumas po protinio darbo, varginantis silpnumas net po nedidelio fizinio krūvio.

Jo metu išsivysto bent du iš šių požymių: miego sutrikimas, raumenų skausmai, galvos svaigimas, įtampos tipo galvos skausmai, dirglumas, nesugebėjimas atsipalaiduoti, dispepsija, karščiavimas, sąnarių skausmai, faringitas, gerklės peršėjimas.

Etiologija neaiški (virusinė, imuninės sistemos disfunkcija, poinfekcinis sindromas). Neurastenijos vystymąsi skatina stresai. Pacientas skundžiasi ne somatiniais negalavimais, bet fizinio ir protinio darbingumo sumažėjimu.

Šį sutrikimą sunku diagnozuoti, nes reikia atmesti generalizuotą nerimą, depresiją, panikos sutrikimus.

Gydymas

Dažniausiai taikoma kartu psichoterapija ir farmakoterapija (trankviliantai, antidepresantai). Efektyviai taikoma pažinimo (kognityvinė) ir elgesio terapija


71

(ekspozicinė terapija, desensitizacija), kurios metu mažinamas jautrumas panikai, baimei. Pacientas palaipsniui pratinamas prie jam grėsmingų situacijų, kol nerimas ims nykti.

Taikoma relaksacija, kvėpavimo, fiziniai pratimai. Be abejo, tai reikalauja gana didelio paciento ir jo artimųjų ryžto ir ištvermės.

Negydant gali išsivystyti sunkių komplikacijų (panikos priepuoliai, depresija, įvairios priklausomybės), todėl gali labai nukentėti žmogaus gyvenimo kokybė.

Slaugos pagrindai

Slaugant pacientus, turinčius įvairių nerimo sutrikimų, slaugytoja privalo būti itin dėmesinga, rami ir kantri. Jie dažnai yra išsigandę, netekę vilties ką nors pakeisti savo gyvenime. Todėl šie žmonės nelinkę atskleisti juos kankinančių problemų.

Šių pacientų priežiūrai tinka bendri slaugos principai. Slaugos planas sudaromas atsižvelgiant į gyvybines veiklas, stengiantis patenkinti paciento reikmes (žr. skyrių „Nuotaikos sutrikimai”, 112-116 psl.).

Pagrindinė slaugytojos užduotis – sudaryti saugią, ramią aplinką. Tai padės pacientams prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Juos reikia nuolat stebėti, elgesį aptarti su komandos nariais. Nepalikti vienų, kai vargina baimė ar nerimas, kontroliuoti turinčiųjų įkyrumų elgesį.

Slaugytoja privalo turėti daug psichoterapinių žinių bei įgūdžių, kad galėtų sėkmingai bendrauti su šiais pacientais ir jų artimaisiais. Bendravimas yra viena iš svarbiausių psichikos sutrikimais sergančių pacientų slaugos sudėtinių dalių, nors šiais atvejais jis yra gana sunkus. Šie pacientai dažnai yra įkyrūs, dejuojantys, greitai supykstantys, nuolat reikalaujantys dėmesio, besiskundžiantys dėl įvairiausių smulkmenų. Svarbu mokėti įdėmiai ir kantriai išklausyti, įsijausti, stengtis juos suprasti, nuraminti, rodyti nuoširdų bei pagarbų požiūrį. Įsitikinę, kad slaugytoja dėmesinga, pasirengusi pasirūpinti ir padėti, pacientai atsiskleis ir išsipasakos savo pojūčius. Tik tuomet bus užmegztas glaudus ryšis ir bus įmanoma su jais ilgiau kalbėtis, išsiaiškinant juos kankinančias problemas, nerimą, baimes ir kt.

Slauga turi būti individuali, lanksti. Kadangi pacientai jautrūs savo sutrikimams, tai, pajutę nuoširdų susidomėjimą jų problemomis, gali atvirai sakyti savo nuogąstavimus. Klausytis pacientų reikia aktyviai, nereikia drovėtis jų tiesiai klausti, paprašyti paaiškinti, pvz., kaip atsirado šie požymiai, kaip pasireiškia baimės, įkyrumai, ar dažnai kartojasi, kiek laiko trunka, kokias pasekmes jos gali turėti ir pan.

Slaugytoja turi paaiškinti, kad fobijos yra išgydomos, padėti suvokti potencialias problemas, jas sumažinti, prisitaikyti prie jų ar net įveikti, kad jos netaptų akivaizdžiomis. Kuo anksčiau pacientai supras sutrikimų simptomus, tuo lengviau susidoros su savo problemomis. Reikia paaiškinti nerimo prigimtį, o kadangi jie labai bijo išprotėti, nuraminti ir juos, ir jų artimuosius, kad to neatsitiks.


72

Susirgus dažniausiai padidėja žmonių artumo poreikis. Todėl svarbus neverbalinis bendravimo būdas – šypsena, draugiškas balso tonas, neįkyrus akių kontaktas, prisilietimas. Jie išreiškia susirūpinimą, norą padėti žmogui, paramą.

Neretai pacientams sutrinka miegas, jie gali netekti apetito. Į visa tai reikia atsižvelgti. Galima pasiūlyti įvairius atsipalaidavimo metodus. Reikėtų žinoti paciento charakterio tipą, nes vieniems tinkamesni aktyvūs metodai, kitiems – pasyvūs (fiziniai, protiniai, dvasiniai).

Visada rodyti pacientui, kad netinkamas jo elgesys, bet ne jis pats

Nuo pat slaugymo pradžios stengtis įtraukti artimuosius į glaudų

bendradarbiavimą, juos informuoti apie esančią situaciją, ją įvertinti ir padėti užsibrėžti bei įgyvendinti realius tikslus. Pacientui pagijus, neužmiršti patarti jo šeimos nariams, kaip toliau padėti žmogui išsaugoti sveikatą ir darbingumą. Dera vengti konfliktinių situacijų, tačiau per daug jam nepataikauti. Reikia paaiškinti, kad liga gali atsinaujinti, todėl reikia būti budriems, laiku kreiptis į specialistus.

Naudinga patarti, kokius maisto produktus vartoti, o kokių verčiau atsisakyti. Žmogaus organizmas turi gauti optimalų kiekį vitaminų, mineralų, vengti stimuliuojamųjų ir slopinamųjų medžiagų, valgyti maistą, turintį natūralių raminamųjų savybių (obuoliai, bananai, kriaušės, bulvės, cukinijos, moliūgai, riešutai ir kt.).

Valgymo sutrikimai

Jiems priklauso nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Šiomis ligomis

serga 1-3 % jaunų merginų, o kartais ir vyrai. Šie sutrikimai pasireiškia patologiška baime pastorėti, nepasitenkinimu

savo kūno išvaizda ir siekimu ją pagerinti badaujant, piktnaudžiaujant šlapimą varančiais, vidurius laisvinamaisiais vaistais ar mankštinantis iki išsekimo.

Sutrikimų eiga būna lėtinė arba cikliška. Dažnai to paties asmens vienas simptomų ciklas keičia kitą.

Etiologija. Šias ligas lemia daug faktorių. Biologiniai faktoriai: manoma, kad šiems sutrikimams išsivystyti didelę reikšmę turi noradrenalino ir serotonino, kurie perduoda nervinius impulsus smegenyse ir turi įtakos nuotaikai, apykaitos sutrikimas.

Socialiniai faktoriai: pasikeitęs požiūris į grožį, lieknų figūrų, suliesėjimo dietų mada.


73

Psichologiniai faktoriai: paauglystės periodo ypatumai, nesutarimai šeimoje, mokymosi, seksualinės problemos.

Labai svarbu premorbidiniai asmenybės ypatumai, žemas savęs vertinimas ar net asmenybės sutrikimai (histrioninis, anankastinis, nerimastingas tipas).

Nervinė anoreksija

Šia liga sergančiųjų apie 90 % pacientų – moterys. Dažniau pasireiškia jaunoms, norinčioms sulieknėti 13–14 metų mergaitėms, 17–20 metų merginoms.

Jas nuolat kankina baimė priaugti svorio. Griežtai ribojamas maisto kiekis bei jo kaloringumas, nuolat atliekami sekinantys fiziniai pratimai, vartojami vėmimą ar viduriavimą sukeliantys bei apetitą slopinantys vaistai. Sutrikimo pradžioje apetito stoka nesiskundžiama, ji pasireiškia vėliau.

Jokie artimųjų įrodinėjimai apie badavimo žalą negelbsti. Pacientės vengia valgyti kitiems matant. Maistą ruošia pagal įvairiausias keistas taisykles, valgo pagal savo susikurtą grafiką, griežtai laikosi įvairių ritualų, be saiko geria vandenį ar vartoja daug prieskonių. Nors pačios badauja, bet linkusios pirkti bei ruošti maistą ir permaitinti kitus šeimos narius, ypač jaunesnius brolius ir seseris.

Mąstymas tampa vangus, nepaslankus, visos mintys sukasi tik apie maistą ir lieknėjimą. Pernelyg domisi ką valgo kiti, apie tai nuolat kalba. Išnyksta kritikos jausmas, gali vystytis depresija, įkyrios pervertinimo idėjos, kūno svorio ir formos suvokimo sutrikimas.

Sutrinka hormonų pusiausvyra: vystosi amenorėja. Vyrams sumažėja seksualinis potraukis ir potencija. Jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo pradžią, tai šis gali sulėtėti ar iš viso sustoti. Žmogus neauga, nesivysto antriniai lytiniai požymiai.

Kūno masės indeksas ⎟⎟⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛= 2))((

)(mūgiskgsvorisKMI yra 17,5 arba mažesnis.

Sveikų suaugusiųjų KMI – 20-25, paauglių – 18,5-24. Susirgus netenkama net 25-50 % pradinio svorio. Išnyksta kritikos jausmas, gali iškilti suicido pavojus. Vystosi somatiniai ir endokrininiai sutrikimai (galvos skausmai, svaigimai, hipotermija, hipotenzija, bradikardija, sulėtėjusi skrandžio motorika, obstipacijos, dantų ėduonis, kaulų lūžiai ir kt.), sutrikusi kraujo biochemija, fizinis organizmo išsekimas, kuris yra pavojingas gyvybei. Įvairiais duomenimis, mirtingumas siekia 5–18 %.

Nervinė bulimija

Sergančiuosius vargina prieštaringi poreikiai – noras valgyti ir būti lieknam.

Šie sutrikimai pasireiškia pasikartojančiais, nekontroliuojamais persivalgymo priepuoliais. Per trumpą laiką suvalgoma labai daug, net 30 kartų daugiau nei įprastai įmanoma suvalgyti. Po to seka kompensacinės priemonės -


74

vėmimas, badavimas, vartojami šlapimą varantys ar viduriavimą sukeliantys medikamentai, atliekami sekinantys fiziniai pratimai.

Pacientai nebegali normaliai dirbti, nes juos vargina nuolatinės mintys apie valgymą. Jie negali ilsėtis, nes kamuoja nerimas dėl išvaizdos ir svorio, nepilnavertiškumo jausmas, intymumo baimė, savęs kaltinimo idėjos, depresija. Tokie žmonės neturi ramybės nei dieną, nei naktį, nes juos kankina nuolatinė baimė. Tačiau jų išvaizda neatspindi blogos savijautos. Atrodo tvirti, visuomeniški.

Asmenis, sergančius nervine bulimija, nuolat vargina baimė, kad pradėję valgyti nesugebės sustoti. Sustiprėjus nerimui, gali kilti panikos priepuolis, todėl jie dažniausiai valgo vieni.

Sergantieji nervine bulimija kreipiasi į gydytojus, nors ir gėdijasi savo ligos. Šio sutrikimo gydymas gana palankus pasveikti, tačiau suicido grėsmė išlieka.

Gydymas

Sergantieji nervine anoreksija į gydytojus nesikreipia, nes neigia problemos egzistavimą. Pagrindinė problema ta, jog liga uždelsiama ir į medikus kreipiamasi tik po kelerių kančios metų.

Negydant vystosi sunkios komplikacijos – širdies nepakankamumas, virškinamojo trakto sutrikimai, kraujo pakitimai (sumažėjęs ENG), inkstų pakitimai, amenorėja, kaulų retėjimas, elektrolitų balanso sutrikimai, tetanija, epilepsijos priepuoliai. Pradėjus gydyti apie 70 % atgauna svorį per 6 mėn., tačiau net 25 % pacientų liga pasikartoja. Blogesnė prognozė kai liga prasideda vyresniame amžiuje.

Ligos pradžioje taikoma elgesio terapija, šeimos terapija, o sergant nervine bulimija – individualios ir grupinės psichoterapijos metodai. Taikomas kompleksinis gydymas, kuris priklauso nuo ligonio būklės (psichoterapinis, medikamentinis, ambulatoriškas arba stacionaro). Svarbiausias yra stacionarinis gydymas, nes pacientas nuolat stebimas, kontroliuojama jo mityba, svorio prieaugis, gydomos šių sutrikimų metu išsivysčiusios komplikacijos.

Slaugos ypatumai

Slaugytojos vaidmuo yra labai reikšmingas ir sudėtingas. Ji turi atsakingai bendrauti dažnai su jaunomis, gal net vienmetėmis merginomis, sergančiomis šiais sunkiais sutrikimais. Nustatyti ilgalaikį tikslą – išmokyti ir įtvirtinti naujus mitybos įgūdžius.

Planuojant slaugą, tinka visi bendri principai, kurie yra taikomi gyvybinėms veikloms, bet pagrindiniai, trumpalaikiai tikslai yra valgymo, bendravimo ir saugios aplinkos palaikymas.

Sudaromas maitinimo režimas, kuris vykdomas palaipsniui, griežtai prižiūrint slaugytojai. Kadangi šios pacientės visokiais būdais stengiasi atsikratyti maisto, jas po valgymo reikia stebėti ne mažiau nei dvi valandas, o


75

kartais ir ilgiau, kad neitų vemti. Maistą jos gali išmesti po stalu, padėti į svetimą lėkštę, į kišenę, laikyti burnoje, sušerti šuniui. Maitinti reikia dažnai, nedidelėmis porcijomis. Jei sunku pamaitinti, po trijų parų skiriamas maitinimas per zondą (per nosį ar burną). Esant grėsmingai būklei, maitinama parenteraliai. Per savaitę siekiama svorį padidinti nuo 0,5 iki 2 kg.

Sergančioms nervine bulimija, reikia riboti maisto kiekį. Bendraujant stengtis jų mintis nukreipti teigiama linkme, keičiant požiūrį

į save, savo išvaizdą, į maitinimąsi. Jos sugeba bendrauti, šypsotis, tačiau neigia turinčios problemų. Kadangi pacientės linkusios slėpti savo ligą, jos nuolat apgaudinėja, meluoja. Viską įvertinus, reikia stengtis vengti stresinių, nepalankių situacijų, tačiau išlikti reiklioms ir nenuolaidžiauti jų manipuliacijoms, gudravimams.

Svarbu palaikyti gerą kontaktą su artimaisiais: išsiaiškinti situaciją šeimoje, siekti ją panaudoti pacientui greičiau išgyti. Šeimos nariams išaiškinti, kaip elgtis pacientei sugrįžus į namus. Smerkimas, kaltinimas nepadės, bet gali netgi sustiprinti netinkamą elgesį. Reikėtų stengtis palaikyti geranorišką požiūrį į pacientę, kad blogi įpročiai neužgožtų įdėtų pastangų, nenugalėtų atsiradusios vilties pasveikti. Tai reikalauja laiko, kantrybės, pastangų.

Mediko pareiga padėti žmogui atgauti sveikatą, grįžti į visavertį gyvenimą.

Neorganiniai miego sutrikimai

Miegas būtinas ir labai svarbus žmogui. Jo metu vyksta sudėtingi

biocheminiai, bioelektriniai procesai. Miegodamas žmogus auga, stiprėja atmintis, formuojasi asmenybė, atgaunamos fizinės ir protinės jėgos, organizmas paruošiamas dienos darbui. Deja, kasdieninio gyvenimo stresai dažnai sutrikdo šį normalų procesą.

Miego sutrikimai ar patologinis mieguistumas dažnai vargina įvairaus amžiaus žmones. Miego poreikis kinta bėgant metams, senstant vis mažėja. Tai priklauso ir nuo genetinių veiksnių.

Normali miego trukmė labai įvairi. Vieniems žmonėms pakanka miegoti tik 5 val., o kitiems neužtenka ir 10 valandų.

Miego sutrikimai dažnai būna sergant somatinėmis ir psichinėmis ligomis. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad apie 50 % žmonių kenčia dėl įvairių miego sutrikimų, ir ši tendencija mūsų visuomenėje nemažėja.

Miego sutrikimams priklauso disomnijos ir parasomnijos.

Disomnijos

Disomnijų metu dėl emocinių priežasčių sutrinka miego trukmė, kokybė ar laikas.

Joms priskiriami: nemiga (insomnija); mieguistumas (hipersomnija);


76

miego-budrumo sutrikimai. Nemiga vargina apie 30-40 % gyventojų. Vieniems žmonėms sunku

vakare užmigti, kiti dažnai pabunda naktį ar labai anksti ryte. Visa tai juos išvargina, žmonės nepailsi, neatgauna jėgų, todėl dienos metu būna nedarbingi.

Nemiga būna trumpalaikė (trunka keletą naktų) ir ilgalaikė. Ilgalaikė nemiga būna pirminė ir antrinė. Pirminė ilgalaikė nemiga nesusijusi su somatinėmis ar psichinėmis

ligomis. Ja sergant sunkiai užmiegama, dažnai pabundama. Tai funkcinė (dėl streso) ir idiopatinė (nuo vaikystės) nemiga.

Antrinė ilgalaikė nemiga išsivysto dėl psichikos ligų, būna organinės bei medikamentinės kilmės. Net 52% jos priežasčių sudaro psichikos sutrikimai.

Organinės kilmės nemiga gali būti dėl somatinių ligų, degeneracinių centrinės nervų sistemos ligų, galvos smegenų traumų ir kt.

Nemiga gali būti medikamentinė, kuri išsivysto vartojant įvairius medikamentus (benzodiazepino dariniai, barbitūratai, psichostimuliatoriai, antiparkinsoniniai, kardiogeniniai ir kt.).

Šiame skirsnyje bus kalbama tik apie neorganinės kilmės miego

sutrikimus.

Neorganinė nemiga

Sergantiems psichikos sveikatos sutrikimais labai dažnai sutrinka miegas, pablogėja jo kokybė ir/arba jo trukmė.

Pacientai dažniau skundžiasi sunkumu užmigti (negali užmigti ilgiau nei 30 min.), rečiau skundžiasi neramiu, nesuteikiančiu poilsio miegu ar ankstyvu pabudimu. Miegas trunka trumpiau nei 6 valandas.

Tokio pobūdžio sutrikimai atsiranda sudėtingais, stresiniais gyvenimo tarpsniais, dažniau moterims ar vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems socialinių-ekonominių ar psichologinių problemų. Kartojantis nemigai, kyla nemigos baimė, ir tai ją dar labiau sustiprina.

Šie sutrikimai pasireiškia tris kartus per savaitę ne trumpiau kaip vieną mėnesį. Apie tai nuolat galvojama, todėl labai sutrikdoma socialinė bei darbinė žmogaus veikla.

Nemiga būna sergant įvairiais psichikos sutrikimais – psichozėmis (šizofrenija, nuolatiniais kliedesiniais sutrikimais), afektiniais, neuroziniais (nerimo, panikos, valgymo sutrikimais), išsivysčius alkoholizmui, toksikomanijoms, vartojant psichiką stimuliuojančius vaistus.

Nemiga gali būti ir ryškus ankstyvas depresijos bei manijos požymis. Sveikstant nemiga mažėja.

Sergantys anoreksija dažniau skundžiasi ankstyvu nubudimu, nes svoriui mažėjant, trumpėja miego laikas.

Asmenis, sergančius bulimija, nakties metu ištinka panikos priepuoliai, nes labai norisi valgyti. Naktį jie prabunda, bet po to vėl užmiega.


77

Sergant nerimo sutrikimais, kartais nemiga ryškesnė nei nerimas. Skundžiamasi įtampa prieš miegą, mentizmais, dažnais prabudimais, nuolatiniu nerimu, kad negalės užmigti. Todėl dienos metu pacientai atrodo išvargę, nesugeba tinkamai dirbti.

Panikos priepuoliai dažniau ištinka ryte ar naktį. Po to neužmiegama, ir tai atsiliepia paciento savijautai, jo sveikatos būklei, – gali vystytis depresija.

Priklausomybių atvejais, miegas tampa neramus. Net ir nustojus vartoti narkotines medžiagas, miego sutrikimai gali išlikti.

Sergantieji šizofrenija dažnai skundžiasi blogu miegu, juos kankina nemiga, naktiniai košmarai.

Neorganinis mieguistumas

Neorganinis mieguistumas gali būti pirminis ir antrinis. Pirminis – narkolepsija, idiopatinė hipersomnija. Antrinis mieguistumas išsivysto dėl psichikos sutrikimų, kvėpavimo,

infekcinių, neurologinių (galvos smegenų traumos, augliai, galvos smegenų uždegimai ir pan.) ar kitų somatinių ligų.

Neorganinis mieguistumas pasireiškia dideliu mieguistumu dieną ar miego priepuoliais dienos metu, nors naktimis miegama pakankamai. Be to, pabudus ilgai trunka perėjimas iš miego į budrumo būseną, po miego ilgai negali „atsigauti”.

Sutrikimas diagnozuojamas, kai jis reiškiasi kasdien ilgiau nei vieną mėnesį ir trukdo normaliai socialinei bei darbinei veiklai. Neorganinis mieguistumas gali atsirasti sergant dvipoliu-afektiniu sutrikimu, išsivysčius depresijai, ciklotimijai. Būklei pagerėjus, mieguistumas praeina.

Neorganinis miego-budrumo ritmo sutrikimas

Miegas ir budrumas kaip ir visos žmogaus fiziologinės funkcijos vyksta ritmiškai. Žmonėms, dirbantiems pamainomis, nereguliariu darbo grafiku, keliaujantiems iš vienos laiko juostos į kitą, miego-budrumo ciklas nesutampa su aplinkos sąlygomis, ir jie suserga.

Nemiga skundžiamasi nakties metu, kai laikas skirtas poilsiui, o mieguistumu – dieną, kai reikia būti darbingam. Dažniausiai žmogus apsipranta per kelias dienas, tačiau jei laikas keičiasi kas 1–2 dienas, tai priprasti neįmanoma. Kitais atvejais tai atsitinka pacientams, pasižymintiems ryškiais asmenybės ar afektiniais sutrikimais.

Miego ir budrumo sutrikimo priežastys gali būti psichogeninės ar organinės kilmės.

Diagnozuojama, kai šis sutrikimas trunka mažiausiai mėnesį kiekvieną dieną ir trukdo žmogui gyventi ir dirbti.


78

Parasomnijos

Jos būna, kai miegant vargina nenormalūs epizodiniai įvykiai. Parasomnijoms priklauso somnambulizmas, naktinis siaubas ir košmariški

sapnai.

Somnambulizmas

Dar vadinamas lunatizmu (nakvišumu). Tai pakitusi sąmonės būsena, kai naktį atsikeliama iš lovos ir vaikštoma per miegus. Dėl to kyla didelis pavojus susižeisti. Tai atsitinka dažniausiai pirmoje nakties pusėje. Epizodo metu žmogaus veido išraiška nustebusi, sustingusi, bereikšmė, akys pramerktos. Vaikščiodamas jis gali kalbėti, valgyti. Po priepuolio – pilna amnezija. Somnambulizmas gali išsivystyti esant aukštai temperatūrai.

Dažniausiai pasitaiko vaikams, užaugus gali praeiti.

Naktinis siaubas

Tai baimės ir panikos epizodai nakties metu. Žmogus, paniškai rėkdamas, staigiai pabunda iš miego, atsisėda ar atsistoja, motoriškai sujaudintas. Jam išsivysto ryškios vegetacinės reakcijos – tachikardija, padažnėja kvėpavimas, vyzdžiai išsiplėtę, gausiai prakaituojama. Tai atsitinka pirmoje nakties pusėje, trunka iki 10 min. Dažnai pasitaiko vaikams. Žmogų sunku prižadinti. Pabudęs dažniausiai nieko neprisimena.

Šie miego sutrikimai stipriai pablogina žmogaus gyvenimo kokybę.

Košmariški sapnai

Košmarai – tai baisūs, slogūs sapnai, kurių temos kartojasi. Sapnuojama antroje nakties pusėje. Jų metu nebūna riksmo, motorinio sujaudinimo. Vegetaciniai sutrikimai ne tokie ryškūs kaip išsivysčius naktiniam siaubui.

Žmogų iš košmariško sapno lengva pažadinti. Pabudęs jis yra žvalus, orientuojasi, gali smulkiai papasakoti apie sapną. Suaugusiems košmariški sapnai gali atsirasti po sunkių išgyvenimų, stresų.

Gydymas

Nemigos gydymas pradedamas nuo kokybiškos anamnezės surinkimo, nuo palankių miegui sąlygų sukūrimo, o ne nuo medikamentų. Gydymui gali būti taikomi psichoterapiniai metodai bei įvairūs psichotropiniai vaistai, kuriuos skiria gydytojas.


79

Slauga

Kiekvienam žmogui, pakeitus aplinką, gali sutrikti miegas. Juo labiau – patekus į ligoninę. Slaugytoja gali daug padėti tokiems pacientams, sudarydama sąlygas, artimas jo įpročiams.

Sergantiems psichikos sveikatos sutrikimais, kamuojamiems nerimo, baimės, liūdesio, haliucinacijų ar kliedesių, miego sutrikimai dažni.

Slaugytojai teks išsiaiškinti miego sutrikimų priežastis, paciento įpročius. Galima klausti jo paties arba artimųjų ir, jei įmanoma, bandyti spręsti iškilusias problemas. Ji turi atidžiai išklausyti nusiskundimus, paaiškinti negalavimų priežastis, mokyti pacientus teisingai vertinti įvairius simptomus, netikėti prietarais.

Reikia stebėti pacientų elgesį, nes jie gali tvirtinti neturintys emocinių problemų, nepasakoti ir apie miego sutrikimus. Todėl pastabumas padės pamatyti įsitempusius, nerimastingus, vaikštančius po koridorių iš vieno galo į kitą, o gal liūdnus, susirūpinusius pacientus, kuriems labai reikia slaugytojos patarimų, supratimo ir pagalbos. Kartais rytais rasta sujaukta lova ar patalynė gali pasakyti daugiau, nei pats žmogus norės papasakoti.

Slaugytoja gali patarti keisti įpročius – stengtis visada tuo pačiu metu gulti ir keltis, net ir savaitgaliais, nemiegoti dienos metu. Prieš miegą reikėtų atsipalaiduoti, nereikia žiūrėti televizoriaus, nespręsti rimtų ar jaudinančių problemų, vengti ginčų, nesiimti jokių sudėtingų darbų. Kartais padeda pasivaikščiojimas prieš miegą, šilto pieno su medumi stiklinė, įvairios raminamosios arbatos (melisos, apynių ir kt.). Prieš miegą nerekomenduojama prisivalgyti, negalima gerti kavos, rūkyti ar vartoti kitų narkotinių medžiagų. Fizinis krūvis dienos metu nuvargina žmogų ir padeda geriau užmigti naktį, bet jei fiziškai dirbama vakare, tai gali sustiprinti nemigą.

Palata turi būti išvėdinta, nei per šilta, nei per šalta, lova – patogi, patalynė – švari. Lovoje nepatartina įprasti valgyti, žiūrėti televizorių, ji turėtų būti skirta tik miegui. Jei žmogus negali užmigti, nereikėtų jaudintis, o ramiai pagulėti lovoje mąstant apie malonius dalykus. Jei nepavyksta užmigti per 20 minučių, galima patarti atsikelti, pavaikščioti ir vėl atsigulti. Nakties metu skyriuje stengtis palaikyti ramybę. Visus įmanomus darbus slaugytoja turi pasistengti atlikti kuo anksčiau, o neatidėliotinus – daryti kuo tyliau. Tiems pacientams, kuriuos vargina triukšmas, galima pasiūlyti naudoti ausų kamštukus.

Galima pacientus pamokyti atsipalaidavimo metodų, rekomenduoti paskaityti prieš naktį tik lengvo turinio knygas, ar paklausyti tylios muzikos.

Pacientai, vartojantys migdomuosius vaistus, privalo būti supažindinti su jų veikimu, trukme bei šalutiniu poveikiu, kad dar labiau nepakenktų miegui ar neišsivystytų priklausomybė medikamentams. Tai pacientui tinkamai paaiškins gydytojas.


1. Rizikos veiksniai, lemiantys nerimo sutrikimų išsivystymą.


80

2. Nerimo sutrikimų klasifikacija. 3. Paaiškinti fobinių nerimo sutrikimų simptomatiką. 4. Sergančiųjų fobiniais nerimo sutrikimais slaugymo ypatumai. 5. Kaip pasireiškia panikos priepuoliai? 6. Slaugos ypatumai panikos priepuolio metu. 7. Papasakoti apie obsesinio-kompulsinio sutrikimo kliniką. 8. Slauga esant obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui. 9. Valgymo sutrikimų etiologija. 10. Nervinės anoreksijos klinika. 11. Kaip pasireiškia nervinė bulimija? 12. Valgymo sutrikimų prognozė. 13. Priežastys, sukeliančios miego sutrikimus. 14. Kokius žinote neorganinius miego sutrikimus? 15. Pacientų, sergančių valgymo sutrikimais, slauga. 16. Slauga esant miego sutrikimams.

Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai

Mes gyvename sudėtingame pasaulyje, su įvairiapusiais žmonių

tarpusavio santykiais. Nuo mūsų elgesio, kalbos, požiūrio į kitus žmones priklauso mūsų pačių ir aplinkinių nuotaika, mūsų santykiai su aplinkiniais.

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sveikatą, yra vidinės, psichologinės žmogaus savybės, kurios padeda prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Žmonės, turintys stiprų darnos jausmą, įsitikinę, kad daugelis vykstančių pokyčių yra prasmingi, suprantami, kontroliuojami, nuo jų pačių priklausomi.

Psichiškai sveiko žmogaus visi psichiniai procesai tarpusavyje susiję, harmoningi, jis adekvačiai reaguoja į pokyčius. Jie žmogų subrandina, jis permąsto savo gyvenimą, giliau pažvelgia į savo santykius, vertybes. Jis keičiasi, darosi jautresnis, geresnis, pareigingesnis, stengiasi susidoroti su jį užgriuvusiomis problemomis. Jis sugeba valdyti savo emocijas, nugali kilusią frustraciją (nusivylimą, slegiančią įtampą, susidūrus su kliūtimis). Psichiškai sveikas žmogus jaučiasi sugebantis įveikti susiklosčiusias naujas aplinkybes, siekia prisitaikyti prie gyvenimo permainų ir būti naudingu visuomenei.

Nuo gyvenimo sunkumų nesame apsaugoti nė vienas. Mus nuolat tyko stresas, jo išvengti neįmanoma. Tą žodį kasdieniniame gyvenime girdime nuolatos. Jam žmonės suteikia įvairiausias reikšmes, jį naudoja nerimui, nuovargiui, sielvartui, įvairiausiems nemalonumams apibūdinti.

Stresas – fizinės, psichinės, emocinės reakcijos į aplinkos poveikius ir

pasikeitimus


81

Streso teorijos pradininko Hanso Selje (H. Selye, Kanada) žodžiais,

stresas – tai gyvenimo kvapas ir skonis. Pagal jį, eustresas – tai normalus, pozityvus, būdingas kiekvienam žmogui stresas. Jam būdingos trys stadijos – aliarmo, rezistencijos ir išsekimo.

Streso išsivystymo mechanizmas yra sudėtingas. Stresorius (kenksmingas veiksnys) veikia endokrinines liaukas. Jos į kraują išskiria hormonus (adrenaliną, noradrenaliną, kortizolį), daugiau kraujo priplūsta į raumenis (jie įsitempia), dažnėja širdies ritmas, didėja kraujospūdis, daugiau kraujo priplūsta į plaučius, išsiplečia alveolės (greitėja kvėpavimas), daugėja cukraus kraujyje (papildoma energija). Sulėtėja virškinimas, sumažėja seilių išsiskyrimas (džiūsta burna), oda mažiau aprūpinama krauju (išbąlama, prakaituojama), išsiplečia vyzdžiai, pasišiaušia plaukai, spazmuoja analiniai ir šlapimo pūslės raumenys (viduriavimas, suintensyvėjęs šlapinimasis), sutrinka seksualinės funkcijos, blokuojamas mąstymas, silpsta atmintis. Tokiu būdu organizmas aktyviai reaguoja į stresą ir aktyvina reikalingas funkcijas, o ne tokias svarbias – slopina. Atsiranda dvi galimybės – trauktis arba pulti, kovoti. Praėjus pavojui, aliarmo reakcija susilpnėja, adrenalinas pasišalina, ir organizmo funkcijos atsigauna. Jei žmogus stresinę situaciją sugeba kontroliuoti, ją sėkmingai išsprendžia kitokiu būdu, tai jam sukelia teigiamų emocijų, pasitenkinimo jausmą. Stiprus dvasinis sukrėtimas gali paveikti žmogų teigiamai, tapti varomąja jėga, skatinti kūrybingumą, darbingumą. Tai pareikalauja iš žmogaus daug pastangų viską suvokti, įvertinti ir gebėti prisitaikyti. Tokie momentai žmogų subrandina, jis permąsto savo gyvenimą, giliau pažvelgia į savo santykius, vertybes. Jis keičiasi, darosi jautresnis, geresnis, pareigingesnis, stengiasi susidoroti su jį užgriuvusiomis problemomis. Sakoma, kad žmogus visą gyvenimą juda – arba gerovės link, arba link ligos. Tai priklauso nuo sugebėjimo arba nesugebėjimo valdyti įvairias stresogenines situacijas.

Tačiau kiekvienas didesnis susijaudinimas sukelia žalingus pokyčius. Vis sunkiau paprasčiausiai reaguoti į stresą taip, kaip to reikalauja kūnas – pulti ar gintis. Šiame civilizuotame amžiuje organizmui tenka gintis savo sveikatos sąskaita. Dėl įvykusio streso ilgam išlieka aliarmo reakcijos, organizmas nesugeba atsipalaiduoti. Vystosi fiziniai, emociniai ir intelektualiniai streso simptomai. Nuolat trikdomas proporcingas kraujo pasiskirstymas, sukeldamas įvairias ligas – aterosklerozę, cukrinį diabetą, kolitą, obstipacijas, galvos skausmus, opaligę, reumatoidinį artritą, odos ligas, sutrikdo imuninę organizmo sistemą ir t. t. Stresas ypač žaloja psichiką, nes veikia tas smegenų pogumburio sritis, kurios kontroliuoja emocijas, mitybą, miegą ir sutrikdo neuromediatorių apykaitą. Tai jau distresas – negatyvusis stresas.

Distresas ištinka, kai situacija įvertinama kaip galingesnė už žmogaus adaptacinius išteklius, nes mes visi skirtingai reaguojame į tą pačią situaciją.

Visi žinome jau aksioma tapusį teiginį, kad sveikata 50 % priklauso nuo gyvensenos, 20 % – nuo aplinkos, 20 % – nuo paveldimumo ir tik 10 % – nuo medicinos pagalbos. Kiekvienas didesnis susijaudinimas neigiamai veikia žmogaus organizmą, ypač psichiką.


82

Riziką patirti stresą didina įvairūs stresogeniniai įvykiai – mylimo žmogaus mirtis, kivirčai tarp artimųjų, šeimos ryšių nutrūkimas, vienišumas, nereikalingumas, ko nors vertingo praradimas, darbo pakeitimas, apkaltinimo grėsmė, greiti ir ryškūs pokyčiai visuomeniniame gyvenime, pinigų problemos, nedarbas, išėjimas į pensiją, seksualiniai nusikaltimai, nuolatiniai konfliktai darbe ar namuose, nėštumas, gimdymas, kūdikio priežiūra, nuolatinis nuovargis dėl nepakankamo poilsio ar miego trūkumo, migracija, įvairūs pavojai, karai, stichinės nelaimės ir daugybė kitų priežasčių.

O jei sudėtingos situacijos nuolat kartojasi, ar sunkūs likimo smūgiai nuolat krinta ant vieno žmogaus – artimųjų mirtys ar išdavystės, ligos, darbo ar būsto netekimas, tada žmogus praranda dvasinę pusiausvyrą, palūžta, suserga. Tai gali pasireikšti staiga ir smarkiai, arba lėtai, nepastebimai, po keleto metų ar mėnesių.

Lietuvoje dažnai įvyksta įvairių nelaimių – autoįvykių, kriminalinių nusikaltimų, išžaginimų, savižudybių ir pan. Stiprų stresą patiria ne tik nelaimės ištikti žmonės, bet ir jų artimieji.

Po psichosocialinių traumų išsivysto įvairūs psichikos sutrikimai – ūmi stresinė reakcija, potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimas, įvairūs disociaciniai, depresiniai sutrikimai, asmenybės pakitimai. Pagal Tarptautinę statistinės ligų ir problemų klasifikacijos dešimtą redakciją (TLK-10), šie sutrikimai išskirti į skirsnį „Reakcijos į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimai”. Šių sutrikimų atsiradimui būtina priežastis – patirtas stresogeninis įvykis ar ilgalaikiai nemalonūs gyvenimo įvykiai, kurie sukelia neigiamas pasekmes bei adaptacijos sutrikimus.

Ūminė reakcija į stresą (psichogeninis šokas, reaktyvinė psichozė)

Tai sunkus psichikos sutrikimas, atsiradęs kaip reakcija į stiprų fizinį ar psichinį stresą. Jis ištinka žmogų, anksčiau niekada neturėjusį jokių psichikos sveikatos sutrikimų ir praeina po kelių valandų ar dienų.

Stresas – tai somatinės, vegetacinės ir emocinės reakcijos į aplinkos poveikius ar staigų socialinių ryšių pasikeitimą (gresiantis pavojus gyvybei, mirtys, išsiskyrimai, nedarbas ir t. t.).

Kiekvienas savaip reaguojame į gyvenimo pasikeitimus, daug kas priklauso nuo asmenybės, amžiaus, intelekto, todėl kiekvieno simptomai gali būti skirtingi ir jie gali keistis.

Tipiškais atvejais, ištikus stresui, kai situacija galingesnė negu žmogaus adaptaciniai (prisitaikymo) mechanizmai, po kelių minučių sutrinka sąmonė, ji pritemsta, atsiranda dezorientacija, susilpnėja dėmesys. Po to gali išsivystyti arba psichogeninio stuporo reiškiniai, arba sujaudinimo būsenos (fuga) bei įvairios emocinės (ažitacija, pyktis, neviltis, depresija) ir vegetacinės reakcijos (midriazė, tachikardija, prakaitavimas ir t. t.), panikos priepuoliai. Tai gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų ir baigtis amnezija.


83

Potrauminio streso sutrikimas (PSS)

Tai vienas iš labiausiai paplitusių nerimo sutrikimų, – nuolatinę įtampą keliančios mintys apie patirtą ypatingai stiprią, katastrofišką psichologinę traumą. Toks įvykis stipriai pažeistų kiekvieną tai patyrusį žmogų.

Nustatyta, kad maždaug du trečdaliai žmonių, patyrusių traumas, į stresą reaguoja normaliai. Likusiam trečdaliui, praėjus trims mėnesiams, išsivysto PSS. Jis gali pasireikšti kartu su depresija, arba gali išsivystyti didžioji depresija ir kiti nerimo sutrikimai. Tikimybė susirgti siekia 5-10 %.

PSS – pavėluota reakcija į labai pavojingą, užsitęsusią situaciją (karas, avarija, gamtinės katastrofos, kriminaliniai nusikaltimai, terorizmas). Žmogus pats patyrė šiuos įvykius ar buvo jų liudininku. Jie turėjo didelę įtaką jo ar kitų žmonių sveikatai ar gyvybei. Tuo metu jautė didžiulę baimę, siaubą, neviltį.

PSS pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar net keliems mėnesiams (maždaug 6 mėnesiams) po traumos padidėjusiu dirglumu, kurio iki traumos nebuvo. Sutrinka miegas, dėmesio koncentracija, vystosi nerimas, baimė, pykčio protrūkiai, vėliau emocijų šaltumas, anhedonija, susvetimėjimas, nepasitikėjimas ateitimi, gali vystytis antrinė depresija. Atsiranda minčių apie savižudybę. Bando nusižudyti apie 19 %.

Diagnozuojama, kai sutrikimas trunka ne ilgiau kaip mėnesį ir, praėjus pusei metų, stresogeninis įvykis vis dar įkyriai kartojasi prisiminimuose, košmariškuose sapnuose.

Gali atsirasti įvairių pojūčių: tarsi viskas vėl iš naujo kartotųsi – iliuzijos, haliucinacijos, disociaciniai simptomai. Susidūrus su tą įvykį primenančiais faktais, kyla įvairių emocinių reakcijų – ažitacija, pyktis, neviltis, agresijos protrūkiai bei vegetacinės reakcijos – midriazė, tachikardija, prakaitavimas ir t. t. bei panikos priepuoliai.

Daugelis žmonių nesikreipia į specialistus, nes vengia galvoti ir kalbėti apie įvykusią traumą. Toks prisiminimų vengimas gali sukelti psichogeninius atminties sutrikimus. Emocijos nublanksta, išryškėja jų monotoniškumas, šaltumas.

Vėliau gali atsirasti priklausomybė alkoholiui, narkotikams. PSS dažniau pasireiškia moterims, nei vyrams.

Kai kuriems pacientams šis sutrikimas gali trukti daug metų, tapti lėtiniu ir sukelti ilgalaikius asmenybės sutrikimus bei visišką atsiribojimą nuo išorinio pasaulio.

Lietuva yra gera vieta gyventi, bet ir čia susidurta su šiuo sutrikimu. Tai patyrė žmonės, dirbusieji likviduojant Černobylio avarijos pasekmes, nukentėjusieji, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę Sausio 13-ąją.

Gydymas


84

Esant lengvoms PSS formoms, taikoma ekspozicinė terapija. Ekspozicinę terapiją reikia tęsti 6 mėnesius. Esant sunkesnėms būsenoms, derinami įvairūs gydymo metodai – individuali psichoterapija kartu su medikamentiniu gydymu.


85

Adaptacijos sutrikimai

Šiuos sutrikimus sukelia šie stresogeniniai įvykiai: gedėjimas, liga, išsiskyrimas, migracija.

Pakitusi emocinė būsena sukelia socialinės veiklos ir įgūdžių sutrikimą. Sumažėja darbingumas, atsiranda vidinės tuštumos jausmas, depresija, nerimas, nesugebėjimas planuoti ir kurti ateitį. Paaugliams gali būti elgesio sutrikimų (agresyvus, asocialus), vaikams – šlapinimasis į lovą, pirštų čiulpimas.

Visi susiduriame su artimo mirtimi. Pradžioje gali pasireikšti netikėjimas tuo faktu, net jo neigimas, po to beribis skausmas, o gal net pyktis ant mirusiojo, vėliau – pyktis ant visų aplinkinių, kaltinimai gydytojų, savęs.

Dar vėliau, pradėjus blaiviau mąstyti, stengiamasi susitaikyti su šiuo faktu ir adaptuotis pasikeitusiame pasaulyje.

Šie simptomai retai trunka ilgiau kaip 6 mėnesius. Jiems užtrukus ilgiau būtina kreiptis į gydytoją, kuris skirs tinkamą gydymą (psichoterapinį, medikamentinį).

**********

Slaugytojos savo darbe dažnai susiduria su stresinėmis situacijomis, ypač dirbančios reanimaciniuose, toksikologiniuose, psichiatriniuose skyriuose.

Tam, kad gebėtume apsisaugoti nuo stresų, svarbu pozityviai žvelgti į gyvenimą, stengtis keisti tuos gyvenimo reiškinius, kurie priklauso nuo mūsų. Kadangi tai padaryti ne visada pavyksta, reikia mokytis įvairių būdų, kaip su juo susigyventi. Tam skirta daug įvairios medicininės literatūros, kalbama psichologijos kurse, todėl plačiau neaptarinėsime.


86

Ūminė psichiatrija

Neatidėliotinos būklės, kurių metu ryškiai sutrinka žmogaus mąstymas, suvokimas, elgesys ir tenka suteikti skubią psichiatrinę pagalbą, pasitaiko dažnai. Tai psichomotorinis sujaudinimas, smurtinis, prievartinis elgesys, suicidai, parasuicidai ir kt. Psichomotorinis sujaudinimas dažnai lydi daugelį psichikos sutrikimų (neurozinius, afektinius sutrikimus, reakciją į sunkų stresinį įvykį, šizofreniją, organinius psichikos bei kai kuriuos asmenybės sutrikimus, priklausomybės ligas ir kt.) ir gali pratrūkti įvairiomis agresijos formomis. Smurtinis, prievartinis elgesys gali įvykti bet kada, bet kur – namuose, darbe, gatvėje, ligoninėje.

Prievartinis (smurtinis) elgesys

Prievartos paplitimas mūsų visuomenėje verčia nerimauti. Šiais laikais niekas negali jaustis saugus. Kol kas pastangos pažaboti smurtą nesėkmingos, nors tam tikslui sukurtos įvairios institucijos. Kovojama prieš jį tik viešose vietose, tačiau pasirodo, kad šeimos yra didžiausio smurto rezervuaras. Vaikystėje patirta prievarta, atstūmimas, smurtinė aplinka palieka pėdsaką visam gyvenimui. Šie vaikai užaugę ateityje patys elgsis agresyviai ir toleruos aplinkinių smurtą, todėl prevenciją reikėtų pradėti nuo šeimos. Psichikos sutrikimais sergantys žmonės rečiau padaro nusikaltimų, negu sveiki. Apie buitinį smurtą plačiau nekalbėsime.

Medikai dažnai patiria smurtą poliklinikose, priimamuosiuose, įvairiuose ligoninės skyriuose, ne tik psichiatriniuose. Slaugytojas turi mokėti apsaugoti pacientą, save ir aplinkinius šiose kritinėse situacijose.

Agresija – tai priešiškas elgesys, kurio tikslas fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti kitą žmogų arba save. Jis gali pasireikšti tiesioginiu (fiziniu) ar netiesioginiu (psichologiniu) smurtu – šmeižtu, žeminimu, apkalbomis, išjuokimu, irzlumu, negatyvizmu, pavydu, neapykanta, įtarumu. Verbalinė agresija – riksmas, pakeltas balsas, nepagrįsti reikalavimai, grasinimai, ginčijimasis, plūdimasis necenzūriniais žodžiais. Atsisakoma bet kokios personalo pagalbos – atlikti medicinines procedūras, bendrauti, valgyti. Pacientas gali visiškai prarasti savikontrolę, pradėti mėtyti daiktus, stumdytis, muštis. Agresijos veiksmais dažniausiai stengiamasi išsivaduoti iš įtemptos emocinės būsenos, nerimo, baimės, konfliktinės situacijos ar klaidingo aplinkos vertinimo. Tai atsispindi paciento išvaizdoje – paraudęs veidas, išsiplėtę vyzdžiai, sugniaužti kumščiai, sukąsti dantys, pakeltos rankos, palinkęs į priekį kūnas. Atsiranda vegetaciniai simptomai – tachikardija, padidėjęs kraujospūdis, prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas. Jis būna įtarus, piktas, nuolat pasiruošęs gintis ar pulti.

Agresija yra sudėtinga problema. Priežasčių jai kilti yra daug. Agresyvų elgesį dabar jau galima paaiškinti biologiniais ir psichosocialiniais faktoriais.


87

Biologiniai faktoriai – CNS mediatorių apykaitos, metabolizmo, hormoniniai bei tam tikri lytinių chromosomų XY sutrikimai.

Agresyvus elgesys gali atsirasti išsivysčius kliedesiams, haliucinacijoms, katatoniniam sujaudinimui, afektiniams sutrikimams, sergant šizofrenija, turintiems obsesinių-kompulsinių sutrikimų, asmenybės sutrikimų (asocialaus tipo, emociškai nestabilaus tipo). Daug problemų sudaro priklausomi nuo alkoholio, narkotikų pacientai, išsivysčius delyriniam, amenciniam, oneiroidiniam ar kitiems sąmonės sutrikimo sindromams. Tai gali įvykti ir dėl intoksikacijų (uremija), įvairių medikamentų šalutinio poveikio (cimetidinas, L – dopa, raminamieji, steroidai, digoksinas, anticholinerginiai ir kt.). Agresyvus elgesys gali pasireikšti esant organinės kilmės galvos smegenų ligoms.

Psichosocialiniai faktoriai. Dažniausias žiaurumų šaltinis – santykiai šeimoje. Polinkis nusikalsti, vagiliavimai, bėgimai iš namų, reketavimas, narkotikų platinimas, prostitucija gali prasidėti vaikystėje ir tęstis visą gyvenimą. Tai skatina augantis visuomenės pakantumas agresijai, televizijos, žiniasklaidos, loterijų, kompiuterinių žaidimų poveikis, individualios ir kolektyvinės krizės. Kiekvienas žmogus nuolat patiria daugybę išgyvenimų, tačiau ne kiekvienas sugeba tinkamai susitvarkyti. Asmenį paskatinti agresijai gali daug veiksnių. Tai skyrybos, fizinė ar seksualinė prievarta, nedarbas, finansinės problemos, išėjimas į pensiją, gyvenamosios vietos praradimas, mirtis, emigracija, katastrofos, karai, nelaisvė, socialinė izoliacija ir t.t. Tai priklauso nuo rasės, amžiaus, lyties, asmenybės raidos sutrikimų, šeimyninės padėties ir kt. Psichologinės traumos labiausiai pažeidžia vaikus, paauglius, senyvo amžiaus, vyriškos lyties žmones.

Slauga

Slaugytoja dažnai susiduria su pavojingomis situacijomis, todėl turi išmokti atpažinti įspėjamuosius smurto ženklus, gebėti apsisaugoti pati ir apsaugoti aplinkinius.

Į s p ė j a m i e j i smurto ženklai:

nesusivaldymas paprastomis aplinkybėmis, nekontroliuojamas pyktis; anksčiau buvę žiauraus elgesio protrūkiai, nepasimokymas iš patirties; chuliganiškas elgesys, aplinkinių gąsdinimas, svetimo turto naikinimas; piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais; polinkis į kraštutinę riziką; smurto veiksmų planų kūrimas; pasakojimai apie žiaurumus; gyvulių kankinimas; žavėjimasis ginklais; nuolatinis kitų kaltinimas, ko nors reikalavimas, konfliktavimas su

aplinkiniais; nuolatinis pojūtis, jog yra nepakankamai gerbiamas;


88

socialinių pareigų nepaisymas, nesuvokimas, kad ir kiti žmonės turi tam tikras teises.

Šie ženklai nereiškia, kad būtinai jie išsilies į agresyvius veiksmus, bet

visada išlieka pavojus. Agresija gali būti suplanuota iš anksto arba pasireikšti impulsyviai, netikėtai. Ūmaus smurtinio elgesio atveju reikia veikti tuoj pat, nors kartais baimė gali paralyžiuoti. Aiškintis smurto atsiradimo priežasčių nėra laiko. Taikoma paciento fiksacija, medikamentinė terapija, prievartinė hospitalizacija. Pacientams reikia paaiškinti, jog jų smurtinis elgesys nebus toleruojamas ir jam pasikartojus, bus taikomas atitinkamas medikamentinis gydymas arba priverstinis fiksavimas.

Slaugytoja turi stengtis išvengti pavojingų situacijų, nors tai padaryti gali būti sudėtinga. Prieš susitinkant su pacientais tikslinga išsiaiškinti, ar jie agresyvūs, ar yra buvę anksčiau tokių protrūkių. Jei į šiuos klausimus atsakymai teigiami, reikia būti atsargioms – neiti į palatą vienai, visada pranešti personalui, kur einate, pašalinti iš aplinkos pavojingus daiktus, su kuriais gali jus sužeisti. Palatoje reikia stovėti netoli durų, palikti jas atviras. Jei įmanoma, tai, pastebėjus nuotaikos pablogėjimą, pacientą geriau trumpam palikti vieną. Svarbu valdytis, išlikti ramiai, neparodyti baimės, naudinga mokėti savigynos elementų.

Visada reikia būti geranoriškoms pacientų atžvilgiu, elgtis korektiškai, mandagiai, nes pyktis dažniausiai nukreiptas ne prieš jus, o yra sudėtingų, liguistų žmogaus išgyvenimų išraiška. Kad dingtų baimė, reikėtų daugiau su jais bendrauti, kartais pasitelkiant humoro jausmą. Reikėtų nesiginčyti, vengti įsakmaus, valdingo tono. Iš pradžių pageidautina išsiaiškinti, kas sukelia pykčio protrūkius, tada bus aiškiau, ko iš jų galima laukti ir tokių situacijų vengti.

Galima leisti jiems žodžiais išlieti susikaupusias nuoskaudas, fiziškai išlieti pyktį, nukreipus jį į negyvus daiktus (pvz. trankyti patalynę, daužyti kumščiu į sieną). Negalima su jais konfliktuoti, jų barti ar jiems grasinti. Kalbėti reikia aiškiai, klausimus pakartoti po keletą kartų, ir tai turėtų pacientą kiek nuraminti. Tačiau nereikia gintis ar teisintis, nes tai padidina sujaudinimą, skatina impulsyvų elgesį. Nereikia vartoti tokių žodžių, kaip „nusiramink”, „nerėk”, rodyti į jį pirštu. Stabdyti galima kūno kalba: ištiesta delnu į viršų ranka arba abiem rankom, kurių padėtis truputį primena pasidavimą. Tai taip pat gali kiek nuraminti įsiaudrinusį žmogų. Vėliau pamėginti taikyti medikamentinį gydymą. Tačiau, esant ypatingai situacijai, pacientą reikia izoliuoti į atskirą palatą, kurioje turi būti kuo mažiau dirgiklių – neryški šviesa, pritildytas garsas. Jam priskiriamas prižiūrėtojas. Jei situacija nesikeičia, išlieka agresijos ar autoagresijos grėsmė, gali tekti pacientui taikyti fizines suvaržymo priemones.

Fiksavimas

Jis atliekamas nusprendus gydytojams ir tik esant būtinam reikalui. Tai nemaloni procedūra visiems. Jei įmanoma, reikėtų apie tai pranešti artimiesiems. Jiems paaiškinti, kad tai kraštutinė priemonė, taikoma ypatingais atvejais, nes,


89

atėję aplankyti ir pamatę suvaržytą jų ligonį, gali išsigąsti, imti kaltinti personalą, ypač jei būklė negerėja ar net blogėja. Reikėtų apie tai pranešti pačiam pacientui, jei tai įmanoma padaryti. Jis turėtų suvokti, kad tai nėra bausmė, o daroma jo labui. Fiksavimą atlieka 3 – 5 žmonės, kuriems vadovauja patyręs darbuotojas. Svarbu, kad pacientas būtų suvaržytas ryžtingai, iš karto, stengiantis panaudoti kuo mažiau prievartos. Fiksavimui naudojami specialūs odiniai diržai arba kitokios priemonės (rankšluosčiai, paklodės, diržai ir kt.). Vienas diržas perjuosiamas per krūtinę, kojos sutvirtinamos kartu, o rankos – atskirai. Kad nebūtų traumuojamos suvaržytos vietos, kas 0,5 – 1 val. reikia pamasažuoti, pamankštinti ar net atpalaiduoti po vieną galūnę, dažnai keisti paciento padėtį. Jei suvaržymas trunka ilgiau nei 12 val., atlikti visas asmens higienos ir kitas būtinas sunkaus ligonio slaugai taikomas priežiūros priemones. Pacientas turi būti stebimas nuolat, įvertinama bendra būklė ir užvestame stebėjimo lape registruojamos visos gyvybinės funkcijos. Pažymimas laikas, kada pradėta ši procedūra, kas joje dalyvavo, kokios slaugos priežiūros priemonės buvo taikomos.

Suicidas

Lietuva pagal savižudybių rodiklį pirmauja Europoje, t.y. 44 - 46/100 000 gyventojų (pvz., Latvijoje – 41, Vengrijoje – 38, Suomijoje – 28 ir t. t.). Tai yra tikrai didelė ir rimta visuomenės problema. Lietuvoje kasdien nusižudo maždaug penki žmonės, per metus – daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių.

Suicido (autoagresijos) prevencija ir kontrolė pakankamai sudėtingas uždavinys, reikalaujantis įvairių vyriausybinių institucijų ypatingų pastangų. Šį darbą kryptingai atlieka sveikatos priežiūros profesionalai, socialinių tarnybų darbuotojai, įstatymų leidėjai, teisėtvarkos institucijos, švietimo sistemos darbuotojai, žiniasklaida, šeima, visa bendruomenė. Svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas jaunimo auklėjimui, psichikos sutrikimų efektyviam gydymui, visuomenės švietimui. Tai yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų.

1999 m. PSO paskelbė tarptautinę programą SUPRE (SUicide PREvention), kuri ypatingą dėmesį skiria informacijai platinti.

PSO duomenimis, pasaulyje kasdien nusižudo per 1000 žmonių, o tai padaryti mėgina keliasdešimt kartų daugiau. Kas 40 sek. pasaulyje nusižudo 1 žmogus, kas 3 sek. kas nors tai bando padaryti. Dažniau nusižudo vyrai, o moterys – bando žudytis. Tai dažniau būdinga jaunimui (15-30 metų) ir vyresniems kaip 75 metų žmonėms. Žmogui atrodo, kad nebeliko jokios kitos išeities palengvinti ar išsivaduoti nuo jį užgriuvusių problemų, nuo emocinio ar fizinio skausmo. Savižudybė yra viena iš trijų dažniausių mirties priežasčių 15 – 35 metų amžiaus žmonių grupėje, kuri skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms. Žudosi net vaikai, taip keršydami tėvams už patirtas skriaudas. Didžiausia rizika 14 gyvenimo metais, kai kartais net vienas neatsargus žodis gali išmušti paauglį iš pusiausvyros.

Savižudybės priežasčių yra daug.


90

Svarbūs yra genetiniai, psichologiniai, kultūriniai, aplinkos veiksniai. Įtakos turi stresai, kivirčai tarp artimųjų, šeimos ryšių nutrūkimas, netektys, vienišumas, nereikalingumas, apkaltinimo grėsmė, ryškūs pokyčiai visuomeniniame gyvenime, pinigų problemos, nedarbas, išėjimas į pensiją, migracija ir įvairios kitos psichosocialinės priežastys. Nusižudymo galimybę didina buvęs savižudis giminėje, aplinkinių savižudybės, jatrogenijos, žiniasklaida.

Dauguma savižudžių turi įvairių psichikos sutrikimų. Svarbūs savižudybės rizikos faktoriai yra depresija, šizofrenija, asmenybės sutrikimai. Rizikos grupei priklauso ir sergantieji somatinėmis ligomis bei organiniais centrinės nervų sistemos pažeidimais.

Depresijos metu atsiradę kaltumo, beviltiškumo, prislėgtumo jausmai bei nerimas, panikos priepuoliai, ilgalaikė nemiga užvaldo, sutrikdo gyvenimą. Deja, depresiją sunku diagnozuoti, kai ji užmaskuota dar kokia nors somatine (kūno) liga, kai ją lydi įvairūs neaiškūs ir nemalonūs pojūčiai ar skausmai. Reikia žinoti, kad ją galima ir reikia pagydyti.

Dažniausiai linkę į savižudybę emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų turintys žmonės – impulsyvūs, agresyvūs, ribinio tipo asmenys.

Apie 10 % sergančiųjų šizofrenija nusižudo, ypač ligos pradžioje, prasidėjus pagerėjimui. Tai taip pat gali įvykti netrukus po išsirašymo iš ligoninės arba esant dažniems ligos paūmėjimams. Žmogus galvoja, kad pasveiko, o liga staiga ir vėl atsinaujina.

Savižudybę dažniau pasirenka jauni, vieniši, neturintys darbo, įtarūs, labiau išsilavinę asmenys.

Nustatyta, kad apie trečdalis savižudžių yra priklausomi nuo alkoholio, daugelis jų nusižudo būdami neblaivūs. Didelės įtakos turi piktnaudžiavimas narkotikais ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis.

Sergant kai kuriomis somatinėmis ligomis pastebėtas suicidų padažnėjimas. Tai ištikusi negalia dėl neurologinių ligų (epilepsija, galvos ir nugaros smegenų traumos, insultai, išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga), onkologinės ligos, ŽIV/AIDS, cukrinis diabetas, kaulų – sąnarių ligos, kardiovaskulinės, regos ar klausos organų ligos, lytinės funkcijos sutrikimai. Savižudybės rizika didėja, kai šios ligos yra užsitęsusios ar nepagydomos, jas lydi stiprūs skausmai. Ypač grėsminga situacija, kai sutampa keli rizikos veiksniai.


91

Savižudžiams ypatingai būdingi šie bruožai: ambivalentiškumas, kai vyrauja prieštaringi jausmai – noras gyventi

ir noras mirti; impulsyvumas – noras žudytis yra trumpalaikis, todėl jį reikia

greičiau nuslopinti; rigidiškumas – visi psichiniai procesai yra sulėtėję, nukreipti tik į

vieną tikslą. Dažniausiai nusižudoma paryčiais, kartais po pietų miego. Būdingas metų

laikas – pavasaris. Paprastai suicidas – ilgalaikis procesas, per kurį net iki 95% apie tai praneša. Šis procesas vadinamas savižudiška (suicidine) komunikacija.

Dauguma savižudžių išduoda savo ketinimus nusižudyti įvairiais tiesioginiais ir netiesioginiais veiksmais: užsimena apie tai. Jie vengia žmonių, nuolat kalba apie savo bevertiškumą, gyvenimo beprasmiškumą ar net mirtį. Keičiasi asmenybė – tampa irzlūs, liūdni, nerimastingi ar apatiški. O jei dar kamuoja prasta sveikata, priklausomybės ligos ar neseniai patirtos netektys! Gali pradėti kaupti vaistus suicido įgyvendinimui, įsigyti ginklą, baigti darbus, grąžinti skolas, dovanoti asmeninius daiktus, paskirstyti palikimą. Kartais pastebima, kad po ilgo depresijos epizodo staiga atrodo labai laimingas, daugiau laiko praleidžia su artimaisiais.

Labai dažnai, kai žmogus skundžiasi nematąs prasmės gyventi, esąs niekam nereikalingas arba net praneša norįs įvykdyti suicidą, į tai nekreipiamas tinkamas dėmesys, nes paplitusi nuomonė, kad jei apie savižudybę kalbama, ji nebus vykdoma. Be to manoma, kad savižudis vis tiek kada nors įgyvendins savo ketinimą. Tai klaidinga nuomonė.

Pasitaiko, kad nusižudyti nepavyksta, ir žmonės visam gyvenimui lieka suluošinti. Tačiau dauguma jų po suicidinio bandymo apsidžiaugia išlikę gyvi ir daugiau niekada to nebando daryti, nes dažniausiai jie tik norėjo atkreipti dėmesį į save, į užgriuvusias problemas, laukė paguodos ir supratimo.

Slaugos ypatumai

Įtarus ketinimus nusižudyti, rekomenduotinas stacionarinis gydymas. Ligoninėje sudaromas smulkus gydymo ir stebėjimo planas. Atitrūkus nuo įprastos aplinkos, žmogui sumažėja kaltės, bevertiškumo ir beviltiškumo jausmai. Slaugytoja, dirbanti su šiais pacientais, turi turėti empatijos jausmą, būti labai atidi, rami, kantri, nuoširdi.

Stacionare privalu užtikrinti saugią aplinką, jei reikia – nuolatinį stebėjimo postą. Svarbu bendraujant be žodžių rodyti supratimą, gerbti kiekvieno žmogaus nuomonę ir vertybes. Reikia mokėti ne tik išklausyti, bet ir prakalbinti krizės ištiktus asmenis. Jiems patiems sunku apie tai kalbėti, nes bijo būti apkaltinti, išjuokti, nesuprasti. Įprasta liūdesį bei neviltį laikyti ne liga, o silpnumo požymiais, todėl žmonės varžosi prisipažinti esą prislėgti.

Reikia sugebėti pačiai imtis iniciatyvos. Patartina pacientus nuolat korektiškai kalbinti, prašyti paaiškinti, net tada, kai jie to nenori, ar nepajėgia


92

kalbėti. Neturėtų likti neaptartų problemų. Žodžiais išsakius savo jausmus, pasidaro lengviau. Pajutę nuolatinį slaugytojos dėmesį, rūpestį, jie nesijaučia tokie vieniši, atstumti ir nelaimingi. Radus tinkamą vietą pokalbiui, paskyrus pakankamai laiko šiai problemai, reikia pacientus ramiai, atsargiai, įdėmiai išklausyti, įsijausti, rodant neapsimestinį dėmesį, supratimą, pagarbą jų jausmams.

Geriausias būdas sužinoti apie ketinimus nusižudyti, tai atvirai paklausti patį žmogų, kas atsitiko jo gyvenime, ar tikrai taip jau viskas yra blogai, kas pasikeis, jei jis taip pasielgs, kaip anksčiau sekėsi tvarkytis šiais klausimais, kas galėtų padėti, nuo ko reikėtų pradėti keisti susidariusią situaciją ir t. t. Klausti nelengva, tam reikia pasiruošimo. Negalima karščiuotis, stengtis nepertraukti, nesmerkti, nesumenkinti jo problemų, pokalbį užbaigti su viltimi, kad bus geriau. Bendraujant niekada negalima duoti melagingų, nerealių pažadų, kad viskas bus gerai, kad jo problemos per menkos, o kitiems jos yra dar sudėtingesnės. Negalima parodyti išgąsčio, pasibaisėjimo ar sutrikimo.

Svarbu išsiaiškinti, ar žmogus turi paruošęs savižudybės planą, ar tam turi priemonių, ar numatė laiką, ar buvę anksčiau bandymų žudytis. Jei atsakymai teigiami – tai rizika didelė.

Nepalikite jo vieno! Stenkitės laimėti laiko, išgaukite iš jo pažadą nesižudyti prieš tai

nepasikalbėjus su psichikos sveikatos priežiūros specialistais. Praneškite artimiesiems ir kartu aptarkite gelbėjimo planą.

Tik nuoširdus visų aplinkinių rūpinimasis, sumanumas, jautrumas gali išgelbėti krizės ištiktą žmogų nuo savižudybės.

Reikia visiems sutelktai stengtis šviesti visuomenę. Mokymo įstaigos turi būti supažindintos su suicido prevencija; tokiu būdu siekti sudaryti sąlygas išvengti savižudybės.


1. Apibrėžti rizikos veiksnius, įtakojančius smurtinio elgesio atsiradimą; 2. Slaugos ypatumai esant psichomotoriniam sujaudinimui; 3. Slaugytojos elgesys su agresyviais pacientais; 4. Slaugos ypatumai fizinio suvaržymo atvejais; 5. Paaiškinti rizikos veiksnius, įtakojančius savižudybę; 6. Papasakoti suicidinės komunikacijos simptomus; 7. Bendravimo ypatumai su mėginusiais nusižudyti; 8. Bendradarbiavimo ypatumai su mėginusių žudytis artimaisiais.

Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai


93

Organiniai psichikos sutrikimai yra tokie, kurie išsivysto pažeidus galvos smegenis. Jie būna pirminiai (ūmūs), kai smegenys dėl įvairių priežasčių veikiamos tiesiogiai arba antriniai (lėtiniai), kai smegenys pažeidžiamos dėl sisteminės ekstracerebrinės ligos.

Lėtiniams organiniams psichikos sutrikimams (pvz. demencijai) būdingi negatyvūs simptomai – apatija, anhedonija, socialinė izoliacija ir kiti, o pozityvūs – haliucinacijos, kliedesiai, ažitacija ir kiti dažniau pasireiškia išsivysčius ūmioms egzogeninėms psichozėms (dėl traumų, kraujotakos sutrikimų, navikų, infekcinių ar intoksikacinių ligų, pvz. – delyras). Tačiau gali būti, kad infekcinė liga, prasidėjusi ūmiu delyru, gali baigtis demencijos sindromu.

Demencija (įgyta silpnaprotystė) – tai psichikos sutrikimas, sukeltas lėtinės progresuojančios smegenų ligos, kuriai būdingas intelektualinių funkcijų smukimas (atminties, mąstymo, kalbos, orientacijos, supratimo, skaičiavimo, mokymosi, įgytų žinių ir įgūdžių praradimas). Dėl to sutrinka kasdieninė, darbinė ir socialinė žmogaus veikla.

Demencijos sindromui būdingas intelekto smukimas, regresas. Pasikeičia asmenybė ir jos elgesys, sumažėja iniciatyva, domėjimasis tuo, kas anksčiau domino. Sutrinka atmintis, mąstymas, emocijos, pakinta valia. Demencijos sindromas išsivysto žuvus smegenų žievės ląstelėms.

Priežastys įvairios: toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimas, Alzheimerio liga, galvos smegenų traumos, kraujotakos sutrikimai galvos smegenyse, infekcinės ligos ir kt.

Įgyta silpnaprotystė būna trijų tipų. Pirmasis tipas – dalinė (parcialinė, lakūninė) demencija, kai nukenčia tam

tikros funkcijos (pvz., sergant galvos smegenų kraujagyslių ligomis – atmintis). Antrasis tipas – visiška (totalinė, globalinė) demencija, kuriai būdinga,

kad nukenčia visos psichinės veiklos funkcijos. Ji atsiranda sergant pirminėmis (Alzheimerio, Creutzfeldto-Jacobo), bei antrinėmis degeneracinėmis ligomis (AIDS, išsėtine skleroze, Parkinsono liga, neurosifiliu).

Trečiasis tipas – pseudodemencija yra grįžtamojo pobūdžio demencija dėl toksinės kilmės galvos smegenų pažeidimo, galvos smegenų traumų, neuroinfekcijų, depresijų ir kt.

Vystosi šie sutrikimai: atminties; kognityviniai; asmenybės ir elgesio.

Jauniems žmonėms šis sutrikimas gali atsirasti staiga, persirgus encefalitu, po epilepsinio priepuolio, ištikus galvos smegenų traumai ar dėl toksinių medžiagų poveikio.

Tačiau dažniausiai demencija vystosi lėtai, vyresniems nei 60 metų žmonėms. Ja serga apie 10 % pasaulio gyventojų. Kas dešimtas serga lengva, o kas dvidešimtas vyresnis nei 65 metų serga sunkia forma, kuri trukdo pasirūpinti savimi. Senstant šis sutrikimas dažnėja. Dažniausia (apie 70 %) šios ligos priežastimi yra smegenų pilkosios medžiagos nykimas. Tai nėra normalus


94

senėjimo procesas, kurio metu protinė veikla sulėtėja, tačiau taip ryškiai nesutrinka darbingumas ir visas žmogaus socialinis gyvenimas. Senstant būdinga užmiršti įvykių detales, o sergantieji demencija užmiršta neseniai nutikusius įvykius.

Demencija diagnozuojama, kai ji trunka šešis mėnesius. Nusilpsta atmintis. Iš pradžių pacientai neprisimena neseniai nutikusių

įvykių, bet prisimena, kas buvo praeityje, ypač sutrinka naujos informacijos įsiminimas, taip pat išsaugojimas ir atgaminimas. Vėlesnėse demencijos stadijose užmirštama viskas, ir jau niekuomet nebeprisimenama net gimimo vieta, laikas, pavardė, šeimos sudėtis, anksčiau įgytos žinios, profesija ir t. t.

Vystosi įvairūs mąstymo proceso pakitimai. Sunku nustatyti skirtumus ir panašumus tarp žodžių ir reiškinių, nesuprantama perkeltinės prasmės, nyksta loginis mąstymas. Keičiasi kalba, ji nuskursta, būna stereotipijų. Sutrinka dėmesio apimtis, koncentracija, jis nuolat blaškomas nereikšmingų smulkmenų.

Silpnėja emocijos. Išryškėja jų monotoniškumas, silpnadvasiškumas, vėliau – apatija. Gali išsivystyti ir kiti neuropsichiniai simptomai – sujaudinimas, kliedesiai ir kt.

Nusilpsta valia, sunku atlikti kasdieninius darbus. Pacientai apsileidžia, nesugeba pasirūpinti savimi, asmenine higiena.

Keičiasi asmenybė, dingsta buvę charakterio bruožai. Žmonės darosi įtarūs, egoistiški, pavydūs, nejautrūs, ciniški, grubūs, dingsta kritiškumas. Siaurėja interesai, mažėja bendravimo poreikiai, nutrūksta ryšiai su žmonėmis, net su artimais ir juos mylinčiais. Nuolat mažėja savarankiškumas, keičiasi asmenybė ir elgesys.

Vėliau nebeatpažįsta artimųjų bei supančios aplinkos, nesiorientuoja joje, todėl gali pasiklysti. Tampa visiškai bejėgiai, priklausomi nuo aplinkinių priežiūros.

Sunkiais atvejais vystosi ir kiti įvairūs psichiniai simptomai ir net psichozės reiškiniai. Gali pasireikšti dirglumas, sujaudinimas, nerimas, pereinantis į paniką, ažitacija, atipinis delyras, haliucinacijos ir kliedesiai. Sąmonė išlieka nesutrikusi.

Gali išsivystyti epileptiforminiai priepuoliai.

Demencija sergant Alzheimerio liga

Epidemiologija Alzheimerio liga – viena labiausiai paplitusių silpnaprotystės formų – iki

60 % visų demencijų. Ja serga 5 % vyresnių nei 65 metai ir iki 25 % vyresnių nei 85 metai žmonių. Žmonės serga nepriklausomai nuo rasės, socialinės ar ekonominės padėties, profesijos, lyties, nors moterys serga kiek dažniau, galbūt todėl, kad ilgiau gyvena.

Etiopatogenezė. Tai pirminė, nežinomos etiologijos, degeneracinė galvos smegenų liga. Ji

dažnėja, nes daugėja vyresnių žmonių. Rizikos faktoriai nurodomi šie: vyresnis amžius, moteriška lytis, galvos smegenų traumos, neuroinfekcijos,


95

intoksikacijos aliuminio junginiais, alkoholiu, Dauno liga ir kt. Ankstyvos Alzheimerio ligos formos yra paveldimos, siejamos su 1, 14, 19, 21 chromosomų mutacijomis.

Degeneraciniai, atrofiniai procesai vyksta galvos smegenyse (žievėje, amonio rage). Ten vietoje sunykusių neuronų atsiranda amiloidinės (senilinės) plokštelės, neurofibriliniai tinkleliai, kurie sutrikdo neuromediatorių veiklą, sumažina acetilcholino kiekį, pažeidžia nervinių impulsų perdavimą.

Alzheimerio liga dažnai apibūdinama amnezija ir klasikine triada (AAA) – afazija (kalbos sutrikimas), apraksija (judesių sutrikimas), agnozija (pažinimo sutrikimas). Tačiau ji tuo neapsiriboja, nes sutrinka beveik visos psichinės veiklos sferos. Visa tai ir ryškiai sutrikęs elgesys pribloškia artimuosius.

Pradžia nepastebima, eiga lėta, nuosekliai progresuojanti, negrįžtamo pobūdžio. Ligos vidutinė trukmė 7-10 metų, bet gali gyventi nuo 3 iki 20 metų. Prasidėti gali vidutiniame (40-65 metų) ar vyresniame (65-70 metų) amžiuje.

Anksti prasidėjusios Alzheimerio ligos atveju pastebėta, kad apie 15 % paciento giminaičių serga demencija. Liga progresuoja greitai, atsiranda amnezija, afazija, apraksija, aleksija, agrafija. Vėlai prasidėjusios Alzheimerio ligos eiga lėtesnė, vyrauja atminties pablogėjimas.

Ligos pradžioje sutrinka trumpalaikė atmintis, o vėliau ir ilgalaikė. Neprisimenama neseniai nutikusių įvykių, pokalbių, bet prisimenama, kas buvo seniau. Iš pradžių pacientai dar kritiškai vertina save, suvokia savo nesugebėjimą dirbti, supranta, kad daug ką užmiršta. Visaip išsisukinėdami, stengiasi tai užmaskuoti. Daiktus gali padėti į netinkamiausias vietas, po to ne tik užmiršta, kur padėję, bet iš viso, kad tokie daiktai egzistuoja. Bandant išsiaiškinti šiuos faktus, pyksta, ašaroja, kaltina kitus, nes nesuvokia realybės. Toliau progresuojant ligai, neprisimena žmonių vardų, net artimųjų vardų, juos painioja vienus su kitais, nesugeba įsisavinti naujų žinių, įgūdžių. Sunkiais atvejais žaibiškai užmiršta čia pat sužinotus faktus. Gali būti konfabuliacijos, ekmnezijos reiškinių.

Ligos pradžioje jie jaučia, kad su jais kažkas darosi: atsiranda baimė, nerimas, neretai vystosi depresija, kuri gali baigtis savižudybe. Ligoniai nevaldo emocijų, be jokios priežasties gali tapti pikti, impulsyvūs, susijaudinę, dirglūs. Išryškėja emocijų labilumas, kai ašarojama dėl visai neliūdnų dalykų, o juokiamasi dėl visai nejuokingų. Jie gali tapti verksmingi arba gali staiga imti klykti, garsiai dejuoti. Atsiranda nerimas, panika, ažitacija, įtarumas, kyla konfliktai su šeimos nariais, su palatos kaimynais.

Sutrikus mąstymui, pacientai sunkiai reiškia mintis, nesuvokia, kas jiems sakoma. Greit nuvargsta, sunkiau atlikti protines užduotis ar greitai persiorientuoti nuo vienų užduočių sprendimo prie kitų. Kalba lėta, neaiški, skurdi, smulkmeniška, stereotipiška. Užmiršę kai kuriuos žodžius, vietoj jų vartoja netikslius, netinkamus pagal prasmę. Būdingos perseveracijos, gali nuolat kartoti tas pačias frazes, vis pasakoti tuos pačius dalykus tiems patiems žmonėms. Tampa sunku bendrauti, nutrūksta profesinė veikla, asmeniniai bei visuomeniniai ryšiai.


96

Prasidėjus kognityviniams sutrikimams, išsivysčius agnozijai (sutrikus pažinimui), jie nebeatpažįsta veidų, net savojo veidrodyje; tai kelia nerimą, baimę, skatina juos keistai elgtis.

Kuo toliau, tuo sunkiau darosi atlikti paprasčiausias užduotis - užrakinti butą, naudotis įvairiais buitiniais prietaisais, suskaičiuoti mokesčius, grąžą. Pagaliau tampa sunku pasirūpinti net savimi. Nustoja gebėjimo spręsti bet kokias problemas, net kurios siejasi su jo paties poreikiais – ką valgyti, kaip apsirengti ir t. t. Nuolat mažėja savarankiškumas, domėjimasis įprastine veikla – nesirūpina asmens higiena, nustoja domėtis savimi, kitais, aplinka. Tampa visiškai pasyvūs.

Dėl apraksijos nesugeba atlikti jokių darbų. Būklei sunkėjant, sutrinka kasdienės funkcijos – prausimasis, rengimasis. Pasidaro nevalyvi ir dėl to visai nesijaudina. Savarankiškumo mažėjimas nuolat progresuoja. Nesugeba ne tik pasigaminti valgį, bet ir pavalgyti. Kartais iš viso atsisako valgyti, nes praranda sugebėjimą jausti alkį, o kartais, dingus sotumo jausmui, persivalgo. Pastebėta, kad labai padidėja saldumynų, cukraus vartojimas.

Esant aleksijai, nesugeba skaityti. Išsivysčius akalkulijai, jie ne tik nesugeba su skaičiais atlikti jokių operacijų, bet iš viso užmiršta, kas tai yra ir ką su jais reikia daryti. Nesugeba mokytis.

Dažnai būna miego sutrikimų, ypač padidėjęs mieguistumas dienos metu, o nakties metu jie tampa aktyvūs, nuolat bruzda, vaikštinėja iš kampo į kampą, trukdo aplinkiniams ilsėtis.

Sergantieji Alzheimerio liga būna liūdno, neišraiškingo veido, sustingę, pasyvūs, viskam abejingi. Ryškiai susiaurėjus interesams, jiems neberūpi niekas, nei ankstesni pomėgiai, darbai, nei esamos problemos, jie vengia bet kokių gyvenimo pokyčių. Pakinta asmenybė – tampa egoistiška, šykšti, nejautri, grubi, vengianti bendrauti. Vystosi apatija.

Nors sąmonė nesutrinka, jie nesiorientuoja laiko ir aplinkos atžvilgiu, nežino, kur yra, paklysta net puikiai jiems pažįstamoje aplinkoje, neberanda kelio į namus.

Vėliau tampa nesavikritiški, praranda savisaugos instinktą. Sutrinka elgesys. Gali nusirenginėti viešoje vietoje, išeiti į gatvę su naktiniais, gali netinkamai seksualiai elgtis ir pan.

Žmogus tampa nedarbingas, nesugeba kritiškai vertinti savęs, savo elgesio, praranda visus buvusius įgūdžius bei žinias. Patekus į stresines situacijas, į naują aplinką ar susirgus somatinėmis ligomis, jiems gali kilti suglumimas, susijaudinimas, priešiškumas, agresija. Pastebėta, kad būklė pablogėja po pietų. Gali komplikuotis psichozės reiškiniais, atsirasti haliucinacijų, delyras, įvairaus pobūdžio pervertinimo, netikrų kliedėjimo idėjų dėl atminties ir mąstymo sutrikimo. Tai nuskurdinimo, apvogimo, pavydo, savęs apkaltinimo idėjos.

Pamažu prarandamas mąstymas, suvokimas, kalba. Jie negali valgyti, judėti, nekontroliuoja dubens organų funkcijų vystosi mutizmas, stuporas, „embriono poza”. Netenka galimybės judėti, nors nėra paralyžiaus reiškinių. Išryškėja primityvūs refleksai – griebimo, rijimo, čiulpimo (burnos raumenys nuolat juda, čiulpia nevalgomus daiktus).


97

Mirštama dėl fizinio ar protinio išsekimo arba dėl kitų šalutinių ligų. Demencija, sergant Alzheimerio liga, yra negrįžtama. Jos eiga ir trukmė

individuali.

Kraujagyslinė demencija

Kraujagyslinė (vaskulinė, daugiažidininė, multiinfarktinė) demencija užima antrą vietą tarp kitų (apie 20 %). Anksčiau ji buvo vadinama aterosklerozine. Ši demencija vystosi dėl įvairaus pobūdžio galvos smegenų kraujotakos ligų sukelto smegenų pažeidimo. Tai įvyksta dėl hemoragijų, trombozių, embolijų, po vienintelio insulto ar dėl kelių praeinančių smegenų išemijos priepuolių. Dažniausiai demenciją sukelia daugybiniai smulkūs smegenų infarktai dėl aterosklerotinio proceso galvos smegenų kraujagyslėse, kurie sukelia nervinių ląstelių nekrozę.

Sergantiems kraujagysline demencija pacientams būna daug rizikos faktorių, susijusių su kraujagyslių ligomis – arterinė hipertenzija, hipercholesterolemija, diabetas, rūkymas, širdies ligos, antsvoris, nejudrus gyvenimo būdas ir kt.

Demencija po insulto gali prasidėti staigiai ar vystytis pakopomis, laiptiškai. Būklės blogėjimas siejasi su trinkančia kraujotaka. Žmogui svaigsta galva, vargina įvairių kūno vietų, dažniau veido tirpimai, ūžia galvoje, ausyse.

Išsiaiškinus, kad žmogus persirgo ūmiu galvos smegenų kraujotakos sutrikimu, nustatomi židininiai neurologiniai simptomai, padidėjęs kraujospūdis, hipercholesterolemija ir kiti būdingi galvos smegenų kraujotakos sutrikimams simptomai (motorikos, jutimo, kalbos, pusiausvyros ir kt.).

Iš pradžių pacientus daugiau vargina somatiniai ir neurasteniniai negalavimai – galvos svaigimai, galvos skausmai, nemiga, pusiausvyros sutrikimai, alpimai, ūžimai, tirpimai, mirgėjimai akyse ir kt.

Atmintis trinka pagal Ribo dėsnį (atgaline tvarka), ypač pablogėja įsiminimas. Atmintis sutrinka vėlyvesniais ligos etapais, ne taip ryškiai ir ne taip greitai, kaip sergant Alzheimerio liga. Ankstyvesni požymiai yra nevalingas šlapinimasis į lovą ir eisenos sutrikimai. Atsiranda emocinis labilumas, nesusivaldymas, irzlumas, disforija, priverstinis juokas ar verksmas, mąstymo, orientacijos, dėmesio sutrikimų. Ilgiau išlieka kritiškumas, jie supranta ir išgyvena dėl savo ligos. Atsiranda kognityvinių sutrikimų, afazijos, apraksijos, agnozijos reiškinių.

Gali vystytis depresija, apatija, atsirasti baimė, kliedesių, delyro epizodai, tačiau asmenybė nukenčia mažiau nei sergant Alzheimerio liga.

Demencijos sergant kitomis ligomis

Demencija sergant Parkinsono liga

Tai atrofinė degeneracinė galvos smegenų liga, kuri neretai išsivysto vyresniame amžiuje, sumažėjus neuromediatorio dopamino sintezei smegenyse.


98

Parkinsono liga prasideda iš lėto ir lėtai progresuoja, pasireiškia ekstrapiramidinės nervų sistemos sutrikimu, o kartais psichikos bei elgesio sutrikimais. Jai būdinga – sulėtėję kūno judesiai (bradikinezija), raumenų rigidiškumas, tremoras atsipalaidavus, eisenos sutrikimas, amimija. Dėl veido raumenų sustyrimo pacientų veidas atrodo neišraiškingas, lyg kaukė. Aplinkiniams gali atrodyti, kad pacientas yra visiems abejingas ar net turintis proto negalę.

Demencija vystosi maždaug 40% žmonių, sergančių sunkia ligos forma, akineziniu-rigidiniu sindromu. Pradžioje atsiranda įvairių charakterio pakitimų – irzlumas, dirglumas, nerimas, padidėjęs sujaudinimas. Vėliau gali pasireikšti įvairūs kiti psichikos ir elgesio sutrikimai – distimija, depresija, rečiau euforija, hipochondrija, sulėtėja mąstymas, nusilpsta atmintis. Pacientai pradeda vengti bendravimo su aplinkiniais. Vystosi demencija. Jie tampa apatiški, pasyvūs, nesidomi aplinka, nesirūpina savimi, gali išsivystyti amnezinė dezorientacija. Judėjimo sutrikimai yra ryškesni negu demencijos reiškiniai.

Creutzfeldto-Jacobo liga

Apie poūmę spongiforminę (kempininę) encefalopatiją vis dažniau kalbama spaudoje. Vis dažnesni susirgimai šia liga pasaulyje, ypač Europoje, ir jie, deja, baigiasi mirtimi. Ligą sukelia virusai (prionai). Šiuo metu liga siejama su galvijų kempinlige. Manoma, kad žmonės užsikrečia vartodami baltyminius preparatus, naudojamus maisto pramonėje, galvijų, į kurių pašarą buvo dedami baltyminiai priedai, pagaminti iš infekuotų galvijų, mėsą. Ši liga gali būti perduodama transplantuojant organus, vartojant somatotropinį hormoną, atliekant juosmeninę punkciją infekuotam žmogui. Kiti užsikrėtimo būdai kol kas neaiškūs.

Epidemiologija Susergama gana retai – 1 atvejis 1 mln. gyventojų. Vyrai ir moterys serga

vienodai dažnai. Apie 15 % atvejų šeimyniniai, kiti sporadiniai. Dažniausiai susergama 40-60 metų amžiaus. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių mėnesių iki kelių dešimtmečių, o po to labai greitai progresuoja.

Prasideda nepastebimai. Žmonės skundžiasi nerimu, padidėjusiu nuovargiu, galvos skausmais bei svaigimais, atminties pablogėjimu. Creutzfeldto-Jacobo ligą galima įtarti, kai labai greitai išsivysto silpnaprotystė – per kelis mėnesius ar 1-2 metus. Kartu būna daug neurologinių židininių simptomų. Vystosi judėjimo sutrikimai piramidinio ir ekstrapiramidinio tipo – paralyžiai, tremoras, rigidiškumas, choreoatetoziniai judesiai, klonusai, traukuliai, apakimas, afazija, akinezija, mutizmas, ir ligonis miršta.

Demencija sergant Picko liga

Tai demencija, kuri prasideda žmonėms tarp 50-60 metų. Ji lėtai progresuoja, sukelia visišką silpnaprotystę, ryškius asmenybės ir socialinės adaptacijos pakitimus.


99

Dėl atrofinio proceso kaktinėse galvos smegenų srityse anksti išryškėja elgesio pakitimai, nerimas, apatija ar euforija, emocinis bukumas. Kalba tampa skurdi, reiškiasi stereotipijos, smunka intelektas. Būdinga, kad atmintis pablogėja vėliau, o iš pradžių sutrinka elgesys.

Gydymas

Demencija būdinga keletui ligų, todėl turi būti atidžiai diferencijuojama kruopščiai surenkant anamnezės duomenis, įvertinant specialiais psichologiniais testais, konsultuojantis su įvairių sričių specialistais (neurologu, psichiatru, endokrinologu, geriatru), atliekant elektroencefalografiją, galvos kompiuterinę tomografiją, branduolinį magnetinį rezonansą.

Demencijai diagnozuoti ir pažinimo funkcijų sutrikimams nustatyti naudojami įvairūs psichologiniai testai – protinės būklės mažasis tyrimas (MMSE, ), laikrodžio piešimo užduotis bei skalės – Hachinskio išemijos skalė, Blessedo demencijos, Geriatrinė depresijos, Kasdieninio gyvenimo veiklos skalė, Alzheimerio ligos įvertinimo – ADAS (žr. priedus).

Kadangi demencijos priežasčių yra daug, jos kol kas tiksliai nežinomos, todėl išgydyti demencijos negalima. Dar nesukurti vaistai atgaivinantys žuvusius neuronus. Tačiau priklausomai nuo ligą sukėlusių priežasčių, laiku pradėjus gydyti, apie 10-15 % sergančiųjų gali pasveikti.

Gydymas yra medikamentinis ir nemedikamentinis (koreguojantis elgesio ir psichikos sutrikimus). Yra daug vaistų, slopinančių įvairius šių ligų sukeltus simptomus, gerinančių pažinimo funkcijas, miegą, slopinančių sujaudinimą, agresiją, nerimą, depresiją. Taikomas prevencinis gydymas, gerinant smegenų kraujotaką bei metabolizmą, vartojant antioksidantus, nehormoninius priešuždegiminius vaistus, vitaminus ir kitas priemones. Svarbu vengti kitų ligų paūmėjimo, infekcinių ligų, nevartoti benzodiazepinų. Hospitalizacija taikoma tik išsivysčius ryškiems psichoziniams ar elgesio sutrikimams.

Nors liga kol kas nepagydoma, tačiau galima palengvinti žmogaus ir jo šeimos gyvenimą, pagerinti šių ligonių gyvenimo kokybę.

Slauga

Visa dementiškų pacientų slauga vis dar gula ant artimųjų ir bendruomenės slaugytojų pečių. Nustatyta, kad su vieno sergančio žmogaus globa susiję vidutiniškai trys jo šeimos nariai. Stokodami žinių apie demenciją, neretai jie išgyvena stresą, patys suserga depresija. Dėl progresuojančių atminties, mąstymo, orientacijos, savarankiškumo, elgesio sutrikimų žmogus tampa nedarbingas, nesavarankiškas, o jo slauga sunki, varginanti, išsekina personalą ir paciento artimuosius.

Šiuo metu formuojasi naujas požiūris į dementiškų pacientų gydymą ir slaugą. Tai traktuojama kaip lėtinė individuali būklė, o ne kaip liga, kurią būtina gydyti. Pagalba turi būti teikiama ne stacionaro sąlygomis, o namuose. Ypatingai ši koncepcija bus aktuali ateityje, kai vis mažės žmonių, galinčių


100

slaugyti tokį žmogų namuose. Moterys vis daugiau užimtos darbe, vyrai miršta anksčiau už moteris, mažėja gimstamumas, taigi mažėja vaikų bei vaikaičių skaičius.

Kiekvienas atvejis yra savitas. Ne kiekvienam liga pasireiškia visais išvardintais simptomais, ir būklė blogėja nevienodai greitai, todėl slauga bei elgesys su pacientais reikalauja nemažai žinių ir gebėjimų iš artimųjų ir medicinos personalo. Tai kiek palengvins jų slaugymą, padarys pacientų gyvenimą nors kiek patogesnį. Tačiau visi turi stengtis, kad žmogus kuo ilgiau išlaikytų aktyvumą bei savarankiškumą.

Slaugytoja – tik p a l y d o v a s, kuris stengiasi kuo ilgiau nedaryti to, ką gali atlikti pats žmogus

Kadangi ligos pradžioje žmonės suvokia, kad su jais kažkas atsitiko, būna

sutrikę, nerimastingi, išsivysčius depresijai, gali nusižudyti. Slaugytoja turi gerai žinoti suicidinės komunikacijos požymius, mokėti juos pastebėti ir užbėgti už akių savižudiškiems bandymams. Turi mokėti bendrauti ir bendradarbiauti su pacientų artimaisiais (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 87-90 psl.).

Dėl paciento asmenybės bei elgesio ryškių pokyčių, artimieji tampa labai pažeidžiami. Juos reikia supažindinti su šia liga. Įtarus, kad jų artimam žmogui trinka atmintis, patarti užduoti paprasčiausius klausimus (kiek jam metų, koks adresas, pavardė ir t. t.). Būtina kuo anksčiau kreiptis į specialistus. Yra įsteigti specialūs Alzheimerio ligos diagnozavimo centrai (žr. 10 priedą).

Artimiesiems būtina paaiškinti, kad situacija nuolat blogės, kad jų šeimos narys visiškai praras atmintį ir bet kokį sugebėjimą savarankiškai gyventi, bei rūpintis savimi.

Slaugant svarbu griežtas, nekintantis dienos režimas. Žmogus turi tiksliai žinoti, kada praustis, valgyti, pasivaikščioti, mankštintis, miegoti.

Visada verta prisiminti, kad įvairūs ekscesai su šiais pacientais nutinka dėl jų ligos, nors dažnai atrodo, kad jie daug ką daro tyčia. Reikia stengtis išlikti ramiems, nes jie vis vien nesuvokia, kas vyksta aplinkui. Jiems labai reikia artimųjų meilės, globos ir palaikymo.

Pacientai ne tik užmiršta, kur padėjo daiktus, bet gali juos sukaišioti į visiškai netinkamas vietas, palikti uždegtą šviesą, neišjungtą dujinę viryklę, vandens čiaupą ir t. t. Gali iškeliauti į miestą ir pasiklysti. Nuolatos tenka viską patikrinti, slėpti degtukus, žiebtuvėlius, mašinos ir buto raktus. Reikia patarti artimiesiems, kad jie užmautų apyrankę ar įdėtų į kišenę kortelę su asmens duomenimis. Galima papasakoti apie šią problemą kaimynams, kad jie tai žinotų, nesistebėtų dėl netinkamo žmogaus elgesio, o, reikalui esant, galėtų jam pagelbėti.

Artimiesiems reikia patarti nekeisti aplinkos, nes sergantieji geriausiai jaučiasi namie. Stengtis sudaryti tokią aplinką, kad jie nepasiklystų ar nesusižeistų – nuimti nuo grindų kilimėlius, žemesnius baldus su aštriais kampais, šildymo prietaisus, paslėpti vaistus, įvairias chemines medžiagas.


101

Rekomenduojama neperdažyti kambarių, nekeisti užuolaidų, neperstumdyti baldų. Aplinkoje orientuotis padeda laikrodžiai su dideliais skaičiais, dideli kalendoriai, palikta nakčiai deganti lemputė.

Rūbai turi būti lengvai apsivelkami, batai lengvai apaunami, susegami lipnia juostele, o ne sagomis ar užtrauktukais. Rūbus eilės tvarka sudėti ant kėdės ar sukabinti tokia tvarka, kad kiek galima ilgiau galėtų apsirengti patys.

Dažniausiai jie valgo mažai, todėl rekomenduojama suderinti mitybą, maitinti reguliariai, dietiniu maistu. Geriau, kad maistas būtų susmulkintas, mėgiamas. Jį patiekti nedidelėmis porcijomis, po vieną patiekalą ir tik su tais įrankiais, kurie tuo momentu reikalingi. Atsižvelgus į situaciją, galima padėti tik šaukštą, ar duoti maistą, kuris valgomas rankomis.

Skatinti juos rūpintis asmens higiena, nuolat vesti į vonios kambarį, kad prisimintų, kur jis yra.

Siekiant pagerinti miegą, kuris dažnai sutrinka, stengtis neleisti dieną gulėti, prieš miegą neduoti gerti ir valgyti.

Stengtis palaikyti tinkamą tuštinimosi ir šlapinimosi organų funkciją, apsaugoti nuo obstipacijų. Dažnai jie nespėja laiku nueiti į tualetą, pamiršta, kur jis yra, nesumoja kaip nusirengti, ypač jei rūbai jiems nepritaikyti. Todėl ant tualeto durų galima pakabinti specialų ženklą, kartkartėmis priminti, kad laikas ten nueiti. Nakčiai tualete palikti šviesą ir atidarytas duris. Galima prie lovos laikyti naktipuodį. Jei tai kontroliuoti darosi per sudėtinga, reikia naudoti įklotus. Vengiant infekcijų, stengtis nenaudoti intraveninių ar šlapimo takų kateterių.

Pablogėjus būklei ar išsivysčius somatinėms komplikacijoms, pacientai gydomi ligoninėje. Stacionare jiems teikiamos visos reikalingos paslaugos, nes nebesugeba nusiprausti, apsirengti, pasirūpinti asmenine higiena, mityba. Reikia užtikrinti ramią ir saugią aplinką, nekintamą personalą. Jiems būtina nuolatinė priežiūra. Jie gali pasiklysti ligoninėje, ypač nakties metu. Nepaisant to, negalima su jais elgtis kaip su mažais vaikais. Barimas, gėdinimas, raminimas bei kitoks auklėjimas ar bausmės nepadės, o tik dar labiau suerzins. Pasijutę nesaugiai, gali tapti agresyvūs.

Nereikia mokyti to, ką jie pamiršę, kad nekiltų pyktis. Reikia leisti jiems išreikšti savo neigiamus jausmus. Dėl atminties sutrikimų jie greit pamiršta savo pyktį, o aplinkiniams teks išmokti neprisiimti to asmeniškai. Reikia stengtis susigyventi su šiais pakitusiais žmogaus jausmais, nes kantrybė ir ramus elgesys daug vertingesnis už ginčus bei įsižeidimus.

Emocijų labilumas, nuolatinis ašarojimas ar be priežasties kylantis klyksmas, dejavimai labai vargina aplinkinius, todėl slaugytoja turi pasistengti nukreipti sergančiojo dėmesį. Elgesio sutrikimai labiau nei pažintinių funkcijų sutrikimai kankina artimuosius, apsunkina slaugytojos darbą.

Atsiradusių haliucinacijų, kliedesių nereikia neigti, nes tai tik sustiprins pacientų klaidingus įsitikinimus. Bandydama pašalinti dėl to kilusią baimę, slaugytoja gali sakyti, kad ji to nemato, bet supranta jį, supranta jo baimę. Tokiu atveju, prisilietimas, paėmimas už rankos jį gali nuraminti, padėti grįžti į realybę.

Reikšmingas komandinio darbo principas, nes pagalbos prireiks visai šeimai. Tokiai šeimai gresia socialinė izoliacija, todėl svarbus psichologinis


102

palaikymas. Artimieji, dalyvaudami savitarpio pagalbos grupėse, nesijaus vieniši, galės mokytis, dalintis patirtimi bei išgyvenimais slaugant šiuos pacientus. Ligos pradžioje gali būti aktualūs dienos centrai, kur nuvežami šie pacientai. Jų artimieji tuo metu gali pasirūpinti savimi, pailsėti.

Sergančiųjų Parkinsono liga slauga priklauso nuo funkcijų sutrikimo laipsnio ir išsamiai nagrinėjama neurologinės slaugos kurse. Kartu su artimaisiais reikia stengtis padėti sergantiesiems kuo ilgiau išlaikyti geresnes organizmo funkcijas, susitaikyti ir prisitaikyti prie sulėtėjusių judesių, tremoro, pakitusios eisenos, elgesio, nuotaikos ir kitų psichikos sutrikimų. Pacientus ir jų artimuosius skatinti bendrauti ir bendradarbiauti, nuolat informuojant apie ligos eigą, gydymą, medikamentų, kurie patys gali sukelti psichikos sutrikimus, šalutinį poveikį.

Sergantys demencija žmonės tampa milžiniška ekonomine našta ne tik šeimai, bet ir visuomenei. Tačiau jiems galima padėti ir reikia stengtis pasiekti kuo geresnės paciento, jo šeimos, slaugytojų gyvenimo kokybės.

Organinis amnezinis sindromas

Šis sindromas, dar vadinamas Korsakovo sindromu, būna daugelio organinių centrinės nervų sistemos pažeidimų metu – insulto, sunkių galvos smegenų traumų, infekcinių ligų, intoksikacijų.

Pirmiausia sutrinka įsiminimas, t. y. trumpalaikė (fiksacinė) atmintis. Sunku įsiminti bet kokią naują informaciją. Nesugeba įsiminti įvykių, kurie vyksta šiuo metu, užmiršta, ką valgė, ką veikė, su kuo kalbėjo. Nuolat sveikinasi su tais pačiais žmonėmis, daug kartų pasakoja tuos pačius įvykius, užduoda vis tuos pačius klausimus. Atsiranda anterogradinė ir retrogradinė amnezija. Atminties spragas užpildo paramnezijos (konfabuliacijos ar pseudoreminescencijos). Išsivysčius fiksacinei amnezijai, atsiranda laiko ir vietos dezorientacija. Pacientai nežino, kiek laiko jau guli ligoninėje, neranda palatos, lovos, kurioje gulėjo.

Dėmesys, suvokimas, sąmonė ir intelektas išlieka nepažeisti, todėl atminties sutrikimai atrodo labai ryškūs. Jam pasibaigus, gali likti organinių asmenybės sutrikimų, gali išsivystyti demencija.

Delyras

Delyras (lot. delirus – pamišęs) – ūmi, dažna, praeinanti sąmonės sutrikimo būsena.

Delyras išsivysto 10 % stacionarinių ligonių, apie 20 % nudegimų atvejais, 30 % sergantiems AIDS.

Delyras gali išryškėti bet kokio amžiaus žmonėms. Dažniau būna jauniems, bet gali būti ir vyresnio amžiaus žmonėms arba sergantiems demencija.

Delyras gali išsivystyti staiga dėl sunkių somatinių, neurologinių, infekcinių ligų, kepenų ir inkstų ligų, endokrininių disfunkcijų, arterinės


103

hipertenzijos, insulto atvejais, dėl intoksikacijos psichoaktyviosiomis medžiagomis (ypač alkoholiu), po operacijų, esant kraujavimams, aritmijoms, širdies veiklos nepakankamumui ir t. t. Jį gali sukelti net nesunkios traumos ar apsinuodijus kai kuriais medikamentais.

Delyro būsena gali pasireikšti žmonėms, kurių psichika anksčiau buvo normali. Persirgus juo, išlieka polinkis kartotis.

Delyras – ūmi praeinanti psichozė. Jos metu ligonis nesiorientuoja laiko ir vietos atžvilgiu, bet suvokia save. Išryškėja daugybė įvairių simptomų – suvokimo, mąstymo, emocijų, miego, dėmesio, kalbos, atminties sutrikimai bei psichomotorinis sujaudinimas. Dažniausiai būna gausios regos iliuzijos ir haliucinacijos, bet gali pasitaikyti ir kitokio pobūdžio haliucinacijų – taktilinės, uoslės, skonio ir kt.

Delyras formuojasi laipsniškai. Skiriamos keturios delyro stadijos. Pirmojoje stadijoje atsiranda plepumas, sustiprėja atmintis, užplūsta

daugybė minčių, sutrinka miegas, vargina košmariški sapnai. Pasakojant praeityje buvusius įvykius, kalba pamažu praranda nuoseklumą, tampa padrika. Nuotaika iš pradžių būna euforiška, vėliau atsiranda nerimas, baimė, įtampa.

Antrojoje stadijoje vystosi gausūs suvokimų sutrikimai – regos iliuzijos ir pareidolijos, kuriose atsispindi tai, ką pacientas matė realybėje. Jos pirmiausia atsiranda tamsoje, naktį o vėliau ir dienos metu. Jis susidomėjęs į jas žiūri, o paklaustas ką mato, gali apie tai papasakoti. Šiuo periodu būna sąmonės prašviesėjimų. Vėliau nuotaika darosi vis nepastovesnė, kalba vis nesuprantamesnė.

Trečiojoje stadijoje vietoje iliuzijų išryškėja regos haliucinacijos. Pacientai darosi psichomotoriškai sujaudinti, puola, ginasi nuo

haliucinacinių vaizdų. Gali tapti agresyvūs, pavojingi sau ir aplinkiniams. Haliucinacijos sustiprėja nakties metu, o dieną būna sąmonės pašviesėjimų, kurių metu dar galima su jais susikalbėti. Blogėjant somatinei būklei, tampa mieguisti, nesuvokia laiko ir vietos, atsiranda tremoras.

Ketvirtojoje stadijoje būklė vis blogėja. Ši stadija būna tik labai sunkių ligų metu. Sumažėja psichomotorinis sujaudinimas. Jie nebesiveržia bėgti, guli lovoje, kažką nesuprantamai šnabžda, rankioja ir mėto nuo savęs ar patalynės savo haliucinacijų objektus – vabalus, tarakonus, gyvates ir t. t. Atsiranda vegetacinių sutrikimų – prakaitavimas, tachikardija. Pakyla kūno temperatūra. Sunkių intoksikacijų ar infekcijų atvejais gali išsivystyti hiperkinezės, koma.

Gydymas

Taikomas priežastinis gydymas. Gydymas sudėtingas, nes reikia atgauti sutrikusius metabolinius procesus, vandens, elektrolitų balansą, ir kitas gyvybines funkcijas. Jei priežastis pašalinta, tai būklė praeina gana greitai – per kelias dienas.


104

Išeitis priklauso nuo bendros organizmo būsenos, ligonio amžiaus, ligos sunkumo, laiku pradėto tinkamo gydymo. Negydant baigiasi letaliai arba išsivysto demencija.

Po delyro lieka totalinė ar dalinė amnezija bei astenija.

Slaugos pagrindai

Labai svarbu pamatyti staigius paciento būklės pasikeitimus. Iš pradžių kyla nerimas, baimė, vystosi nemiga. Nakties metu gali

blaškytis po skyrių ar kažko ieškoti palatoje, po lovomis. Jei guli lovoje, tai taip pat darosi neramus, kažką kalba su savimi, kažką ima nuo savęs ir meta po lova. Elgesys pakinta dėl įvairių regos ar taktilinių haliucinacijų. Išryškėja nuotaikos pablogėjimas, nerimas, ažitacija, ir pacientas gali būti pavojingas sau ir aplinkiniams.

Reikia užtikrinti saugią aplinką, todėl patogiau slaugyti atskiroje stebėjimo palatoje. Aplinka turi būti rami, šviesa neryški, kiek pritemdyta.

Stebimos ir registruojamos visos gyvybinės funkcijos. Atsakingai, tiksliai vykdomi gydytojo paskyrimai.

Esant ryškiam psichomotoriniam sujaudinimui, agresyviam elgesiui, tik leidus gydytojams, kai nepadeda kitos gydymo ir atsargumo priemonės, gali būti taikomos fizinio suvaržymo priemonės. Plačiau aprašoma skyriuose „Sutrikusios sąmonės pacientų slauga”, 46, 47 psl.; „Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”, 155-158 psl.; „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.

Kiti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir smegenų ligos

Jiems priskiriamos šios būklės – organinė haliucinozė, organinis katatoninis sutrikimas (sumažėjęs ar padidėjęs psichomotorinis aktyvumas), organinis kliedesinis sutrikimas (nebūna sąmonės pritemimo, intelekto smukimo), organiniai afektiniai sutrikimai (poinfekcinė depresija ar euforija), organinis nerimo sutrikimas, organinis disociacinis sutrikimas, organinis asteninis sutrikimas (nuolatinis emocinis labilumas, nesusivaldymas), lengvas kognityvinis sutrikimas (atminties, išmokimo).

Visi šie sutrikimai yra dėl organinių ligų ir praeina pašalinus juos sukėlusias priežastis.

Organinis asmenybės sutrikimas

Organinis asmenybės sutrikimas (psichoorganinis arba encefalopatinis sindromas) būna egzogeninės kilmės. Išsivysto po galvos smegenų traumos, neuroinfekcijų, toksinių medžiagų poveikio, somatinių ligų ir kt.

Būdinga simptomų triada: afektų, atminties ir mąstymo sutrikimai. Gali išsivystyti staiga ir iš lėto. Eiga priklauso nuo ligos, jos sunkumo laipsnio, nuo žmogaus imuniteto. Psichopatologija labai įvairi.


105

Iš pradžių vystosi asteniniai ir lengvi afektiniai sutrikimai. Atsiranda nuovargis, dėmesio koncentracijos susilpnėjimas, emocinis labilumas, lėkštumas, euforija ir greitas perėjimas į dirglumą. Iš pradžių pykčio ar agresijos protrūkiai trumpalaikiai, o kuo toliau, tuo jie vis ilgėja. Palaipsniui nyksta taktas, sąžinės, pareigos jausmai. Atsiranda abejingumas. Vėliau sutrinka atmintis ir intelektas. Iš pradžių silpsta įsiminimo procesas, vėliau išsaugojimas, atgaminimas. Gali būti paramnezijų.

Intelektualiniai sugebėjimai pranyksta vėliausiai. Pablogėja orientacija aplinkoje, išnyksta savikritika savo būsenos atžvilgiu, nesugebama kryptingai siekti tikslo. Ryškiai sutrinka elgesys, poreikiai. Galimi antisocialūs veiksmai, neatsižvelgiant į pasekmes bei elgesio normas – vagystės, seksualinės perversijos, apsirijimai, asmens higienos nesilaikymas. Mąstymas patologiškai smulkmeniškas, sulėtėjęs, kalba skurdi, klampi. Išryškėja perseveracijos, įtarumas, paranoidinis mąstymas. Keičiasi asmenybė, mažėja socialinė adaptacija. Sunkiais atvejais vystosi demencija.

Skiriami keturi variantai: asteninis, eksplozinis, euforinis ir apãtinis. Asteninė forma. Vyrauja šie nusiskundimai: fizinis ir psichinis išsekimas,

nuovargis antroje dienos pusėje, dirglumas, dėmesio koncentracijos susilpnėjimas, išsiblaškymas, emocinis labilumas, nekantrumas. Atsiranda miego sutrikimų, įvairių vegetacinių reakcijų (kraujospūdžio svyravimai, prakaitavimas, tachikardija, rankų tremoras). Dirbant mėgiamą darbą, darbingumas gali išlikti ilgam.

Eksplozinė forma. Išryškėja afektų jaudrumas, keičiasi charakteris. Žmonės tampa ypatingai dirglūs, nesugeba susivaldyti, net agresyvūs. Jie

jaudinasi dėl kiekvieno menkniekio, tampa paranojiški „teisybės ieškotojai”. Kartu prasideda ir atminties susilpnėjimas, mąstymo sulėtėjimas, valios ir savikontrolės nykimas. Ligonio darbingumas labai sumažėja. Būklė ypač blogėja susiklosčius nepalankioms sąlygoms (vartojant alkoholį ir kt.).

Euforinė forma. Atsiranda po sunkių galvos smegenų pažeidimų. Ligoniai euforiški, geraširdiški, paviršutiniški, nesavikritiški. Jie nesugeba abstrakčiai mąstyti, labai susilpnėja atmintis. Kartais atrodo, kad jų kalba ir mąstymas normalūs, kai kalbama apie jų profesiją, bet tai yra tik užsilikę profesiniai įgūdžiai. Būna pykčio, agresijos protrūkių. Suintensyvėja maisto, lytiniai potraukiai. Vis labiau ryškėja demencija.

Apãtinė forma. Tai pati sunkiausia forma. Žmonės pasyvūs, niekuo nesidomi, abejingi artimiesiems ir net savo likimui. Būdinga ryški demencija, visiškas intelekto smukimas, asmenybės nuskurdimas.


1. Kokias žinote demencijų rūšis; 2. Papasakoti apie demencijos sindromą; 3. Išvardinti priežastis, sukeliančias Alzheimerio ligą; 4. Papasakoti apie Alzheimerio ligą, jos simptomus ir baigtį; 5. Paaiškinti rizikos veiksnius, sukeliančius vaskulinę demenciją;


106

6. Slauga išsivysčius demencijai; 7. Žinoti demencijų prevenciją; 8. Paaiškinti delyrinės būsenos atsiradimo priežastis; 9. Išnagrinėti delyro simptomus; 10. Slauga delyrinės būklės metu; 11. Išvardinti psichoorganinio sindromo išsivystymo priežastis; 12. Paaiškinti organinio asmenybės sutrikimo kliniką.

Nuotaikos sutrikimai

Nuotaika – tai ilgesnį laiką trunkanti emocinė būsena. Ji kinta nuolat.

Liūdna, kai atsitinka nelaimė, linksma, kai gyvenimą lydi džiaugsmingi įvykiai. Sveiko žmogaus blogą nuotaiką galima išblaškyti, o išsivysčius nuotaikos sutrikimams – neįmanoma. Kai liūdesys ar pakili nuotaika atsiranda be jokios priežasties, užtrunka per ilgai, tai gali būti afektinio sutrikimo požymis.

Nuotaikos (afektiniams) sutrikimams priklauso depresija, manija, dvipolis afektinis sutrikimas, nuolatiniai afektiniai sutrikimai (ciklotimija, distimija) ir kt.

Nuotaikos sutrikimai dažnai lydi somatines, neurologines, endokrinines, onkologines ligas, psichogenines traumas, įvairius psichikos sutrikimus: asmenybės sutrikimus, priklausomybės ligas, neurozes, šizofreniją, šizoafektinius sutrikimus, organines galvos smegenų ligas.

Pastaruoju metu ypatingai padaugėjo sergančiųjų depresija, ir jų amžius vis jaunėja. Depresija labai kenkia žmogaus psichinei ir fizinei sveikatai, nes sutrinka darbingumas, atsiranda nusivylimas. Ši būsena tampa tokia nepakeliama žmogui, kad jis gali bandyti nusižudyti. Manoma, kad iki 70 % suicidų siejasi su depresija. Todėl itin svarbu laiku diagnozuoti šią ligą ir ją gydyti.

Epidemiologija Depresija gali susirgti kiekvienas. Moterims susirgti tikimybė – 20 %,

vyrams – 10 %. Dvipoliu afektiniu sutrikimu tikimybė susirgti siekia 2 %. Monopoline depresija sergama bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai apie 20-50-sius metus. Dvipoliai afektiniai sutrikimai prasideda anksčiau. Dažniausiai sergama apie 30-sius metus. Tiek pat dažnai serga miesto ir kaimo gyventojai. Dažniau serga vieniši, išsiskyrę žmonės.

Etiopatogenezė Depresijų išsivystymo priežastys galutinai nenustatytos. Jos gali būti

biologinės ir psichosocialinės. Biologiniai faktoriai – neuromediatorių (biogeninių aminų – serotonino,

noradrenalino ir kt.) aktyvumo sumažėjimas ir dėl to sutrikęs nervinių impulsų perdavimas įvairiose centrinės nervų sistemos srityse – hipotalaminėje,


107

bazaliniuose ganglijuose, limbinėje sistemoje. Depresijos gali išsivystyti dėl endogeninių priežasčių – genetinių veiksnių, asmenybės psichikos ypatumų ir dėl egzogeninių faktorių – somatinių ligų, streso, alkoholio, nikotino bei narkotikų vartojimo.

Psichosocialiniai faktoriai. Nelaimės, stresai, ligos gali sukelti egzogeninę depresiją, o endogeninių depresijų atsiradimui jos daro tik provokuojamą poveikį.

Depresijos epizodas

Depresija (lot. depressio – prislėgtumas, slopinimas) – tai liguistai liūdna, prislėgta nuotaika. Depresija gali būti kitų ligų simptomas, sindromas ar pagrindinis ligos požymis (kaip atskiras nozologinis vienetas). Kai kuriems asmenims rizika susirgti depresija yra didesnė – neseniai gimdžiusioms moterims, persirgusiems insultu, nuolat veikiamiems stresų, sergantiems išsėtine skleroze, Parkinsono liga, priklausomybės, endokrininėmis, onkologinėmis ir kt. ligomis.

Klasikiniam depresiniam sindromui būdinga triada – bloga nuotaika, sulėtėjęs mąstymas ir sulėtėję judesiai.

Depresijos diagnozės kriterijai yra šie: 1. liguistai prislėgta nuotaika kamuoja kasdien, liūdesys nepraeina

didesnę dienos dalį; 2. išnykę interesai, dingęs malonumo pojūtis įprastinei veiklai,

nebedomina bendravimas; 3. mažėja kūno svoris, nors nesilaikoma dietos arba, atvirkščiai, jis

didėja; 4. miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama; 5. irzlumas, nerimastingumas, ažitacija ar judesių bei kalbos

užslopinimas; 6. nuolat jaučiamas nuovargis, silpnumas, libido sumažėjimas; 7. išnykęs pasitikėjimas savimi, menkavertiškumo, kaltės arba

beviltiškumo jausmas; 8. dėmesio sutrikimai: sunku susikaupti, įsiminti bei ką nors nuspręsti; 9. kyla mintys apie mirtį ir savižudybę.

Jei iš šių simptomų yra ne mažiau kaip penki, jie trunka dvi savaites ir nėra kitų priežasčių (artimo mirtis, prichotropinių preparatų vartojimas, somatinės ligos), diagnozuojama depresija.

Sergantis depresija žmogus nustoja domėtis viskuo, kas jam teikė malonumą (anhedonija). Atsiranda prislėgta nuotaika, verksmingumas, tuštumo jausmas, liūdesys. Pacientai tiksliai nurodo savitą liūdesio lokalizaciją – širdies plote. Jo neįmanoma išreikšti žodžiais, nes jis ypatingai sunkus, slogus, jo neišblaško jokie džiugūs įvykiai. Jeigu vyrauja nerimas, tai jį parodo už krūtinkaulio. Pamažu žmonės tolsta nuo artimųjų, nustoja bendrauti su draugais, jaučiasi niekam nereikalingi. Kartu atsiranda kaltės jausmas, neigiamas savęs vertinimas. Jie skundžiasi, kad nebejaudina artimųjų problemos, tapo viskam


108

abejingi. Šie simptomai kartais primena šizofreniją, tačiau šios ligos atveju, pacientai dėl to nesijaudina. Sulėtėjus mąstymui, sergantys depresija nebesugeba dirbti protinio darbo.

Pacientams kyla minčių apie mirtį ar savižudybę. Jie nuolat jaučia nuovargį, energijos trūkumą, neryžtingumą.

Nusilpsta pacientų dėmesys, vis sunkiau darosi susikaupti; pablogėja atmintis, jie nebesugeba nieko dirbti. Kartais atmintis sustiprėja, tačiau prisimenamos tik nesėkmės, nelaimės, o kas buvo gera – užmirštama. Sutrinka apetitas, krinta svoris, vystosi anoreksija. Blogėja miegas, jam būdingas ankstyvas rytinis prabudimas, vargina dažni miego nutrūkimai. Depresiją lydi ir kiti somatiniai simptomai – tachikardija, galvos skausmai, burnos sausumas, vidurių užkietėjimai. Dažnai kartu pasireiškia nerimas.

Sergančius sunkia depresijos forma galima atpažinti iš išvaizdos: jie atrodo pasenę, plaukai nuplikę, veidas liūdnas, mimika sustingusi, kakta ir antakiai suraukti. Sulėtėjus judesiams, vieni jų lėtai vaikšto po skyrių į nieką nereaguodami, kiti sėdi nejudrūs, susikūprinę, nuleidę galvas. Išsivysčius stuporui, ištisas dienas guli lovoje, nustoja rūpintis savo išvaizda, nesišukuoja, darosi nevalyvi. Reikia žinoti, kad pavojus išlieka net gerėjant būklei. Silpstant stuporui, bet išliekant suicidiniams ketinimams, gali įvykdyti savižudybę, nes palengvėjus judesiams, atsiranda daugiau jėgų tai įvykdyti.

Kalba tyliai, lėtai, nežiūri į pašnekovo akis. Į paprastus klausimus atsako pavieniais žodžiais, į sudėtingesnius gali visai neatsakyti. Jiems sunku bendrauti viso pokalbio metu. Tuo tarpu sergantiems neurastenija, vis sunkiau darosi kalbėti ne pokalbio pradžioje, o tik jam ilgiau užtrukus.

Gali atsirasti daug kitų, panašių į somatines ligas simptomų. Dėl to tokia depresija dar vadinama „maskuota, slapta”, be liūdesio. Išsiplečia vyzdžiai, džiūsta burna ir kitos gleivinės, išsivysto virškinimo, seksualiniai sutrikimai, obstipacija. Padidėja kraujospūdis, būna tachikardija. Vystosi skausmai širdies plote, pilve, galvoje, gerklėje ir kituose organuose. Tirpsta, šąla galūnės. Išryškėja dirglumas, nerimas, baimė.

Gali būti atipinės depresijos, kurių metu padidėja mieguistumas (hipersomnija), apetitas (hiperfagija). Nerimastingai depresijai būdingas nerimas, nuolatinė įtampa be jokios priežasties. Kartu vargina dusulys, spaudimas už krūtinkaulio, tachikardija, pakilęs kraujospūdis. Ažituotos depresijos atveju kartu su nerimu atsiranda susijaudinimas, kurio metu nenustygstama vietoje, dejuojama, lakstoma po skyrių, verkiama, plėšiami rūbai nuo savęs, daužoma galva į sieną – „raptus melancholicus”. Tokie pacientai dažnai nusižudo, jie pavojingi ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Endogeninė depresija (anksčiau vadinama melancholija) kyla dėl

žmogaus organizme vykstančių biologinių pokyčių, genetinių veiksnių, asmenybės psichikos ypatumų. Ji prasideda be išorinių priežasčių.

Būdingas depresinis sindromas: pastoviai liūdna nuotaika, sulėtėjęs mąstymas (asociacijos), užslopinti judesiai. Būdingi nuotaikos svyravimai per parą (pablogėjimai ryškesni rytais) bei sezoniškumas (pavasario ir rudens


109

laikotarpiais). Žiemos depresija prasideda spalio – lapkričio mėnesiais, o baigiasi balandžio – gegužės mėnesiais. Tačiau dirbantys tamsiose, uždarose patalpose gali susirgti bet kuriuo metų laiku. Šis sutrikimas diagnozuojamas 10-20 % sergančių depresijomis asmenų.

Pacientai būna vangūs, užslopinti, nusižeminę, linkę kaltinti save. Susilpnėja aplinkos dirgiklių suvokimas – hipestezija, vystosi skausmo pojūčio sumažėjimas – hipalgezija. Atsiranda depersonalizacijos ir derealizacijos elementų – atrodo, kad pasikeitusi jo paties asmenybė, jo kūnas, maistas, visa aplinka kitokia – blanki ir nespalvinga, bauginanti žmogų.

Be to, depresijos metu atsiranda įvairių somatovegetacinių sutrikimų, varginančių pacientą – galvos ar kitų kūno dalių skausmai, tachikardija, padidėjęs kraujospūdis, išsiplėtę vyzdžiai, burnos sausumas, sumažėjęs apetitas, obstipacijos, libido sumažėjimas, mėnesinių sutrikimai.

Egzogeninė depresija vystosi veikiant išoriniams dirgikliams. Ji būna

somatinė (organinė) ir psichogeninė (reaktyvioji). Somatinė depresija atsiranda dėl įvairios kilmės vidaus organų bei

centrinės nervų sistemos ligų (infekcijų, intoksikacijų, traumų ir kt.). Būdinga tai, kad ji gali praeiti ir negydoma, nes gerėjant somatinei būklei, gerėja ir psichinė paciento būklė.

Psichogeninė depresija atsiranda po stiprių išgyvenimų, psichinių traumų, kurios sutrikdo žmogaus centrinės nervų sistemos veiklą, pertempia jo adaptacinius mechanizmus. Pacientai apie tai papasakoja, ir tie įvykiai nuolat dominuoja jų nusiskundimuose. Dažnai, pagerėjus situacijai, depresija išnyksta. Psichogeninės depresijos atvejais pacientai linkę kaltinti kitus, o ne save. Be to jie judrūs, nerimastingi, o ne užslopinti, blogiau jaučiasi vakarais, skirtingai nei sergant endogenine depresija.

Skiriami trys depresijos sunkumo laipsniai: lengva, vidutinio sunkumo ir sunki depresija be psichozės ir su psichozės simptomais.

Lengva depresija diagnozuojama, kai minėti simptomai nesutrikdo žmogaus darbingumo. Žmogus jaudinasi dėl to ir stengiasi įveikti ligą.

Vidutinio sunkumo depresijos atvejais žmogus jau turi didelių trikdžių socialinėje, darbinėje ir buitinėje veikloje.

Sunkios depresijos epizodo be psichozės metu vystosi didžiulis sielvartas, ažitacija, savęs nuvertinimo idėjos, gilus kaltės jausmas ir įvairūs somatiniai simptomai, kurie išlieka ilgam ir sutrikdo įprastą gyvenimą.

Sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais pasireiškia anksčiau aprašytais simptomais ir haliucinacijomis, kliedesiais, ar depresiniu slopinimu iki stuporo. Haliucinacijos dažniausiai būna klausos ar uoslės – balsai įžeidinėja, smerkia, kaltina, užuodžiami nemalonūs kvapai (pūvančios mėsos, išmatų). Kliedima apie neišvengiamą nelaimę, nuskurdimą. Pacientams kyla savęs kaltinimo idėjų, atsiranda minčių apie savižudybę, nes gyventi su “tokiu liūdesiu” jiems per sunku.

Amžius taip pat turi įtakos depresijos klinikai.


110

Vaikystėje nepastebima ryškios psichopatologijos, nes vaikų psichiniai procesai dar nesusiformavę. Jie šalinasi nuo aplinkinių, retai džiaugiasi, nežaidžia su žaislais, blogai valgo ir miega, visko bijo. Paauglystėje išryškėja visi simptomai, tik jie silpnesni. Vyresniame amžiuje depresija būna dažnai, jos prognozė geresnė. Vyrams prasideda apie 55-65 metus, o moterims tarp 50-60 metų. Išsivysčius fiziologiniams, endokrininiams pakitimams, išryškėja somatinės ligos požymiai, nuolat persekioja mintys, kad susirgs nepagydoma liga, vystosi hipochondrija. Depresijos pradžią sukelia išorinės traumuojamos aplinkybės – artimo žmogaus liga ar mirtis, išsiskyrimas su vaikais, darbo ar gyvenimo ritmo pasikeitimas. Būdingas nerimas dėl ateities, disforija, dažniau pastebima ažitacija. Kliedesiams būdinga maža apimtis, buitinė tematika, nuostolio idėjos.

Neretos savižudybės. Nėštumo metu net keturis kartus padidėja rizika susirgti psichikos

sutrikimais. Dažniau serga paauglės. Dauguma simptomų atsiranda per pirmas šešias savaites po gimdymo. Sutrikimai trijų rūšių:

Pogimdyminis liūdesys (50-80 %), kai verkiama be jokios priežasties, tampama nekantriomis, sudirgusiomis, nerimastingomis.

Pogimdyminė depresija (suserga 1 iš 10), kai atsiranda liūdesys ir neviltis, nuovargis, apetito ir miego sutrikimų, nusilpęs dėmesys, atmintis, kyla sumišimas. Vystosi kaltės ir nepilnavertiškumo jausmai, padidėja ar sumažėja rūpinimasis kūdikiu, labai sumažėja domėjimasis lytiniu gyvenimu.

Pogimdyminė psichozė yra reta, bet labai grėsminga būklė, kuri pasireiškia per tris savaites po gimdymo vienai iš 1000 moterų haliucinacijomis, kliedesiais, ažitacija bei sutrikusiu elgesiu.

Manijos epizodas

Manija (gr. mania – potraukis, beprotybė) – tai liguistai pakili nuotaika. Maniakiniam sindromui būdinga triada – pakili nuotaika ar dirglumas, pagreitėjusios asociacijos (mąstymas), suaktyvėję judesiai.

Manijos epizodas pasitaiko rečiau nei depresija. Jam būdinga: 1. sureikšmintas savęs vertinimas, polinkis didybės idėjoms; 2. sumažėjęs miego poreikis (iki 3 valandų per parą); 3. pagreitėjusi kalba, nuolatinis poreikis kalbėti (logorėja); 4. pagreitėjęs mąstymas, minčių antplūdis; 5. dėmesio koncentracijos sumažėjimas, išsiblaškymas; 6. padidėjusi energija, aktyvumas ar psichomotorinis sujaudinimas; 7. stiprus siekis kokios nors veiklos, sukeliančios malonumą, tačiau

galinčios sukelti nenumatytas, pavojingas pasekmes (seksualinis palaidumas, išlaidumas ir kt.).


111

Simptomai atsiranda staiga. Pacientai spinduliuoja džiaugsmu, viskuo patenkinti. Atrodo jaunesni, energingesni, gražesni. Iš pradžių jie jaučiasi geriau, negu bet kada anksčiau. Įsitikinę, kad viskas klostosi kuo puikiausiai, nors galima pastebėti nekantrumą, dirglumą, priešiškumą.

Jie nesugeba realiai vertinti situacijos, jaučiasi galingi, išmintingi. Mąstymas pagreitėjęs. Jiems kyla daugybė minčių, kurios greitai keičiasi, jų nespėja išsakyti (fuga idearum). Kalba daug, labai greitai, garsiai iki užkimimo, vartoja necenzūrinius žodžius, neologizmus. Būdingi staigūs nuotaikų svyravimai, – ypač kai kas nors nori įsiterpti į jų kalbą, – tuojau pat atsiranda pyktis, net agresija.

Atmintis sąlygiškai pagerėjusi, tačiau negali užfiksuoti naujovių. Atsiranda konfabuliacijų. Nors veikla palyginti tikslinga, tačiau dėl išblaškyto dėmesio ji būna neproduktyvi. Rašo daug, labai greitai, didelėmis raidėmis, tačiau mintys dėstomos padrikai. Negali sukoncentruoti dėmesio, jis nuolat nukrypsta į nereikšmingas smulkmenas.

Didėja aktyvumas, judrumas, – nebaigę vieno darbo, pradeda kitą. Be galo judrūs, įkyrūs, be perstojo vaikštinėja po skyrių, bėgte bėga, šoka, dainuoja. Skyriuje kišasi į personalo darbą, stengiasi visiems viską nurodinėti, vadovauti. Norėdami baigti pradėtus darbus, trumpiau miega naktimis (po 2-3 valandas), bet nesijaučia pavargę. Gali nemiegoti po keletą dienų.

Pacientų išvaizda, kalba ir elgesys atspindi manijos sunkumo laipsnį. Jie pasitempę, spindinčiomis akimis, džiugia veido išraiška. Rengiasi tvarkingai, tačiau keistai. Moterys per ryškiai pasidažiusios, pernelyg išsipusčiusios. Apranga itin spalvinga, neatitinkanti amžiaus.

Būna trys manijos sunkumo laipsniai. Hipomanija – tai lengvo laipsnio manija, kuriai būdingi manijos

simptomai, bet nėra haliucinacijų, kliedesių. Šie žmonės familiarūs, seksualūs, pakilios nuotaikos, energingi, išlaidūs. Kartais hipomanija pasireiškia piktos manijos simptomais – irzlumu, priekabumu, grubiu elgesiu, nuolatiniu kišimusi ne į savo reikalus. Hipomanija ryškiau nesutrikdo darbinės ir socialinės veiklos.

Manija be psichozės simptomų. Turinčių šį sutrikimą pacientų nuotaika ypatingai pakili. Padidėjęs judrumas, gyvybingumas. Vystoma intensyvi, įvairi veikla, bet pradėti darbai nebaigiami. Išryškėja išsiblaškymas, kalbos skubumas, sumažėjęs miego poreikis. Kartu yra labai sureikšmintas savęs vertinimas, atsiranda didybės idėjų. Sustiprėja suvokimas – viskas aplinkui itin gražu ir spalvinga. Kartais nuotaika gali būti pikta, įtari. Prarandamas socialinių normų suvokimas.

Manija su psichozės simptomais. Būdingi visi manijos simptomai, bet savęs vertinimas ir didybės idėjos tampa kliedesiais, o įtarumas – persekiojimo kliedesiais. Gali išsivystyti ypatingos reikšmės kliedesiai, kai viskas, kas vyksta aplinkui, turi ypatingą, tik jam vienam suprantamą, grėsmingą reikšmę. Kliedesiams būdinga tai, kad jie būna konkretūs. Dėl daugybės idėjų jie tampa nesuprantami aplinkiniams. Gali atsirasti regos iliuzijų. Rečiau pasitaiko klausos ar skonio malonaus pobūdžio haliucinacijų. Stiprus ir ilgalaikis susijaudinimas gali tapti agresijos priežastimi. Pacientai gali ne tik kurti, bet ir įgyvendinti


112

pavojingus planus. Jie iššvaisto pinigus, užmezga pavojingas pažintis, girtuokliauja, net įvykdo nusikaltimų, išžaginimų. Jie tampa pavojingi aplinkiniams. Vėliau nustoja rūpintis savo išvaizda, nesiskuta, nesišukuoja, nesirūpina maistu, gėrimu, todėl tai tampa pavojinga jų sveikatai.

Manijos atveju įvairios idėjos ir haliucinacijos būna realesnės, logiškesnės, nei sergant šizofrenija.

Dvipolis afektinis sutrikimas

Tai ilgalaikis priepuolinis lėtinis sutrikimas, kuris pasireiškia pasikartojančiomis afektinėmis (manijos ir depresijos) fazėmis. Serga įvairių socialinių sluoksnių ir abiejų lyčių žmonės. Manoma, kad šį sutrikimą daugiau lemia genetinės priežastys.

Dvipoliam afektiniam sutrikimui būdinga tai, kad tarp epizodų jie būna visiškai sveiki. Manijos epizodai pasitaiko rečiau nei depresiniai. Manija prasideda staiga ir trunka nuo dviejų savaičių iki keturių mėnesių. Depresija trunka ilgiau, - apie šešis mėnesius, nors vyresniems gali tęstis metais. Ji gali prasidėti po įvairių stresinių įvykių bet kokio amžiaus žmonėms – nuo vaikystės iki senatvės. Per žmogaus gyvenimą epizodų dažnumas, remisijos ir recidyvai pasireiškia labai įvairiai. Dažniausiai tokių epizodų būna apie devynis, bet pasitaiko ir iki 30.

Nuolatiniai nuotaikos (afektiniai) sutrikimai

Distimija. Tai nuolatinė depresinė nuotaika. Prasideda nepastebimai ir nesiekia depresijos lygio. Anksčiau šis sutrikimas buvo vadinamas depresine neuroze. Dažniau pasireiškia 20-40 metų moterims. Žmonės nepatenkinti savimi, niekas nedžiugina, jie nemėgsta bendrauti ir nuolat jaučiasi prislėgti.

Ciklotimija – palengva prasidedantys, nuolat pasikartojantys, lėtiniai lengvos depresijos ir hipomanijos periodai. Serga tiek vyrai, tiek moterys, prasideda dažniausiai paauglystėje. Diagnozuojama, kai simptomai trunka dvejus metus.

Gydymas

Afektiniai sutrikimai diagnozuojami iš kvalifikuotos paciento apklausos ir psichologinio ištyrimo įvairiais testais. Juos pildo specialistai (Hamiltono, Montgomerry-Asberg, HAD ir kt.), o kai kuriuos – patys pacientai (Becko, Zungo ir kt. testai, žr. priedus).

Žmonės ne visada patys kreipiasi į psichiatrus, nes gali nesuvokti ligos sunkumo ir įsitikinę, kad niekas jiems negalės padėti. Kartais gydytis juos paskatina artimieji.

Taikomas kompleksinis gydymas – ilgalaikis medikamentinis ir psichoterapinis. Parenkamas pats tinkamiausias metodas, pagal ligos formą bei sunkumo laipsnį. Per depresijos epizodus gydoma antidepresantais,


113

raminamaisiais preparatais. Lengvesniais atvejais labai padeda psichoterapiniai metodai, šviesos terapija. Sunkiais atvejais taikoma elektrotraukulinė terapija.

Depresija linkusi kartotis, todėl net lengvos formos turi būti gydomos. Ligai užsitęsus, gydymui reikės daugiau pastangų, lėšų. Gali baigtis savižudybe. Jei depresijos epizodų buvo ne vienas arba pacientas serga dvipoliu sutrikimu, tai reikia ilgalaikio palaikomojo gydymo. Gydymas padeda 80 % pacientų.

Manijai gydyti skiriami nuotaikos stabilizatoriai, o sunkesniais atvejais – neuroleptikai. Praėjus ūmiems reiškiniams, rekomenduojama reguliariai ir ilgą laiką tęsti gydymą nuotaikos stabilizatoriais, kad būtų išvengta epizodų kartojimosi.

Tinkamai, reguliariai besigydantis žmogus greičiau pasveiksta. Liga neprogresuoja, nepereina į lėtinę, išvengiama jos pasikartojimų, sunkių komplikacijų. Žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą.

Slauga

Slaugytojos darbas su afektiniais sutrikimais sergančiais pacientais yra atsakingas, reikalaujantis daug kantrybės ir pastangų. Slaugos proceso pradžioje, norint geriau pažinti pacientus, svarbu stebėti jų elgesį. Jie stebimi įvairiose situacijose – bendraujant su palatos kaimynais, artimaisiais, personalu. Ypač daug informacijos suteikia stebėjimas vakare, kai sumažėja skyriuje darbuotojų ir pacientai elgiasi kiek laisviau. Reikia nuolat stebėti nuotaikų kaitą – įtarumo, baimės, nerimo atsiradimą, ligos požymių išryškėjimą ar susilpnėjimą gydymo ir slaugos proceso eigoje.

Būklei pablogėjus, pacientai gali kliedėti. Jie patys apie tai gali nepapasakoti, tai dera laiku pastebėti (žr. skyrių „Mąstymo sutrikimai”, 36 psl.).

Savo pastebėjimais patartina nuolat dalintis ir tartis su kitais komandos nariais, viską surašyti, pažymėti datas. Taip bus išvengta įvairių netikėtumų, klaidų, užtikrintas slaugos tęstinumas.

Slauga depresijos epizodo metu

Sudaromas išsamus slaugos planas, stengiantis patenkinti paciento poreikius, atsižvelgiant į 12 gyvybinių veiklų. Surenkami anamnezės duomenys (interviu), išsiaiškinama psichikos sveikatos būsena, išnagrinėjami paciento fiziologiniai, psichologiniai, socialiniai-kultūriniai, politiniai-ekonominiai poreikiai. Vėliau šios žinios padės slaugytojai įtraukti pacientą į aktyvų gyvenimą.

Saugi aplinka Pacientams stacionare turi būti sudaryta ir palaikoma rami, saugi aplinka.

Šios gyvybinės veiklos laidavimas yra vienas svarbiausių uždavinių slaugant pacientus, turinčius įvairių psichikos sutrikimų. Patekę į naują, svetimą, dažnai triukšmingą ar net gąsdinančią aplinką, pacientai jaučiasi nesaugūs, sutrikę. Sergantys depresija pacientai jaučia nuolatinį nerimą, baimę, todėl vengia bendrauti su aplinkiniais.


114

Pacientui svarbūs pirmieji įspūdžiai skyriuje. Slaugytoja turi prisistatyti pacientui, supažindinti su aplinka, su skyriaus vidaus tvarka (gali įteikti atmintinę). Jei pacientas vaikšto, parodoma, kur yra valgykla, tualetas, dušas, paaiškinama, kuriuo metu juo galima naudotis. Jei pacientas nevaikšto, jam parodomas pagalbos iškvietimo mygtukas, kad, esant reikalui, galėtų juo pasinaudoti. Dera pasiteirauti paties paciento, gal jis turi kokių norų ar pageidavimų, padrąsinti jį, paaiškinti, kad bet kada gali kreiptis į slaugytoją pagalbos ar patarimo. Pacientas pasijus savarankiškesnis, labiau vertinamas. Tai sustiprins jo pasitikėjimą personalu.

Dažnai pacientai labai bijo medikamentinio gydymo, nes įsitikinę, kad prie jo pripras. Slaugytoja turėtų paaiškinti, kad antidepresantai nesukelia pripratimo.

Žinodama, kad sergantieji depresija gali sau pakenkti, slaugytoja juos turi nuolat stebėti. Negalima skyriuje laikyti virvių, diržų, aštrių, smailių, dūžtančių daiktų, kuriais jie galėtų susižaloti. Grįžusius iš pasivaikščiojimo reikia patikrinti, ar neturi draudžiamų daiktų. Svarbu kontroliuoti, ar vaistai nuryjami, ar jie nekaupiami.

Slaugytoja turi būti ne tik pastabi, bet ir atsargi, kad pacientai nepajustų nuolatinės priežiūros ir neįsižeistų. Labai svarbu neprarasti jų pasitikėjimo.

Esant savižudybės grėsmei, ypač jei yra buvę ankstesnių mėginimų, reikia nebijoti paklausti tiesiai, ar galvoja apie tai, ar turi konkretų planą bei priemones jam įgyvendinti, ar tikrai taip jau viskas yra bloga. Reikia perspėti apie tai visą medicinos personalą ir sustiprinti priežiūrą (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 89, 90 psl.).

Bendravimas Slaugytojos gebėjimas užmegzti kontaktą su šiais pacientais yra labai

svarbus, nes tai yra sėkmingo slaugos proceso pagrindas. Sutrikus savimonei, pacientai linkę užsisklęsti savyje, atsiriboti nuo aplinkinių, nenori ar nepajėgia bendrauti su medicinos personalu. Slaugytojos tikslas – suvokti, kokio jiems reikia bendravimo, pačiai drąsiai ir aktyviai imtis iniciatyvos. Reikia skirti dėmesį net tada, kai jie to visiškai nenori. Dera sugebėti sudaryti tinkamą atmosferą, padedančią pacientui atsiskleisti. Vieniems pacientams reikia tik patarimo, kitiems – nuraminimo, paguodos, dar kitiems – išklausymo, nuoširdaus pokalbio. Pacientai jaučia, ar slaugytoja su jais bendrauja tik iš pareigos, ar supratingai, nuoširdžiai, skirdama pakankamai laiko pokalbiui. Pajutę empatiją, susidomėjimą, norą padėti, jie lengviau bendraus.

Reikia neužmiršti juos pagirti net už menkiausias pastangas. Bendraujant geriau užduoti mažiau klausimų, tik pačius esminius.

Klausimai turi būti trumpi, aiškūs, konkretūs. Pacientų negalima raginti kalbėti greičiau, nes tai pablogins jų savijautą. Kartais pakanka tik tyliai pasėdėti šalia paciento.

Galima naudoti lietimą, nes kai kuriais atvejais jis reikšmingesnis nei kalbėjimas. Tai nežodinis (neverbalinis) bendravimas, kuris pacientams suteikia paramos, šilumos bei supratimo jausmą. Neretai glaudesnio kontakto


115

užmezgimui padeda meno ar muzikos terapija, biblioterapija, išvykos į gamtą ir pan.

Bendraujant reikia stengtis priešintis paciento neigiamoms mintims, neįkyriai skatinti teigiamas, aktyvinti pasitikėjimą savimi.. Pokalbį visada užbaigti su viltimi. Galima patarti šiuo laikotarpiu vengti didelių pokyčių gyvenime, kad stresogeniniai įvykiai nepablogintų būklės.

Kvėpavimas Šioje gyvybinėje veikloje neretai vargina dusulio, spaudimo jausmai. Jei

kvėpavimo sutrikimai nedideli, reikia patarti ir padėti pacientui pasirinkti patogią kūno padėtį.

Rūkantiesiems rekomenduotina aiškinti rūkymo žalą. Dažnai vargina skausmai krūtinėje, širdies srityje. Pacientai tiksliai

parodo vietą, kur jiems skauda, paaiškina, kad „užgulė akmuo” ant širdies, kad tai daug baisiau už bet kokį anksčiau patirtą fizinį skausmą.

Slaugytojos taktiška ir nuoširdi paguoda, supratimas gali labai padėti. Valgymo ir gėrimo gyvybinėje veikloje esti rimtų problemų. Visiems žinoma, kad negėręs ir nevalgęs žmogus negali egzistuoti.

Dažniausiai pacientams pablogėja apetitas. Gali visai nustoti valgyti, per savaitę netekti iki penkių kilogramų kūno masės. Juos reikia kasdien pasverti. Svorio padidėjimas ar sumažėjimas yra svarbus paciento būklės rodiklis. Rekomenduojama maitinti dažniau, mažomis porcijomis. Tinkamesnis laikas yra po pietų ar vakare, kai jų nuotaika šiek tiek pagerėja.

Maistas turėtų būti paciento mėgstamas, teikiantis energijos, skaidulinis. Svarbu aiškinti mitybos reikšmę. Kiek pagerėjus būklei, galima juos paskatinti įsitraukti į maisto ruošimą. Tai būtų aktyvuojanti veikla, skatinanti bendravimą, malonesnį ir įdomesnį laiko praleidimą.

Tuštinimasis ir šlapinimasis Tai būtina kasdieninio gyvenimo dalis. Ši gyvybinė veikla yra individuali,

gana intymi. Todėl slaugytojai, laikantis privatumo, teks išsiaiškinti galimas šios srities problemas.

Dėl sulėtėjusių visų funkcijų, dažniausiai juos vargina obstipacijos. Reikia išsiaiškinti, kokios priežastys jas sukelia – antidepresantų vartojimas, netinkama mityba, judėjimo stoka – ir patarti, kaip to išvengti. Esant vidurių užkietėjimui, patariama valgyti vaisių, daržovių, gerti skysčių. Naudinga ryte išgerti vandens, valgyti skaidulinių medžiagų turintį maistą, gerti vidurius laisvinamąsias arbatas.

Jei šie patarimai nepadeda, pranešti gydytojui, kuris numatys tolimesnę taktiką – gal teks skirti laisvinamųjų medikamentų, gal pakeisti vaistus ar sumažinti jų dozę.

Asmens higienos gyvybinėje veikloje iškyla daug problemų. Ši gyvybinė veikla prasideda kiekvieną rytą prausimusi ir savarankišku

maudymusi po dušu. Rūpinimasis asmens higiena priklauso nuo paciento bendros būklės.

Sergantys depresija pacientai dažnai būna abejingi savo išvaizdai, kūno ir rūbų švarai. Reikia mandagiai, neįžeidžiant paaiškinti pacientui asmeninės higienos svarbą ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Dėl nuolatinio vaistų


116

vartojimo, sutrikus virškinimui, dažnai iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Skatinama prisiminti ankstesnius įgūdžius, palaipsniui iškeliant nedideles užduotis, – kaip prižiūrėti burnos ertmę, plaukus, tarpvietę ir stengtis jas įvykdyti. Iš pradžių teks padėti susidoroti su šiomis užduotimis ir skatinti paciento savarankiškumą. Būklei gerėjant, pacientas vis lengviau susidoros su šiomis problemomis, ypač jei bus nuolat pagiriamas už pasiektą kad ir nedidelę pažangą.

Judėjimas Labai ryškių motorikos sutrikimų, sergant depresija, dažniausiai nebūna. Dėl sulėtėjusių judesių gali iškilti potencialių judėjimo problemų.

Pacientai dažnai vaikšto lėtai, kartais visą dieną gali sėdėti nuleidę galvą. Sunkiais atvejais, ištikti stuporo būsenos, ištisomis valandomis gali gulėti lovoje, užsikloję galvą antklode.

Reikia žinoti, kad kartais savo nejudrumą jie aiškina įvairiomis priežastimis – sąnarių, kojų skausmais ir kt. Slaugytoja turėtų jiems paaiškinti judėjimo svarbą kaulams, raumenims, bendrai žmogaus savijautai. Reikia aktyvinti pacientą, skatinti jį po truputį pradėti mankštintis, parodyti keletą paprastų pratimų, o vėliau pereiti prie sudėtingesnių. Naudinga kartu su pacientu eiti pasivaikščioti. Tai padės užsimegzti glaudesniam kontaktui, skatins malonesnį, artimesnį, nuoširdesnį bendravimą.

Darbas ir žaidimai Išsivysčius depresiniam sindromui, sutrikus mąstymui, motorikai, kilus

liūdesiui, baimei, nerimui, pacientai nebegali dirbti, nesugeba ir nenori planuoti laisvalaikio. Niekas jų nedomina ir nedžiugina.

Slaugytoja turėtų padėti jiems greičiau atgauti domėjimąsi gyvenimu, pasitikėjimą savimi, nuolat žadinti savigarbą. Dera skatinti juos dalyvauti užimtumo grupėse – meno, muzikos ar kitose, dalyvauti išvykose, ekskursijose.

Naudinga į šią veiklą įtraukti artimuosius. Jie geriausiai žino paciento pomėgius, todėl gali padėti atskleisti jo sugebėjimus, atgauti prarastą domėjimąsi ankstyvesne veikla. Visa tai padės jį vėl įtraukti į aktyvų gyvenimą.


117

Kūno temperatūros reguliavimas Šioje gyvybinėje veikloje dažniausiai pokyčių nebūna. Sergantys

depresija pacientai dažniausiai visai nekreipia į save dėmesio. Jie abejingi savo išvaizdai, todėl nesirūpina savo apranga, gali peršalti ar perkaisti. Slaugytoja gali patarti, kaip tinkamai rengtis.

Miegojimas Sergantiems depresija išsivysto įvairūs miego sutrikimai. Dažniausiai kankina nemiga, kuri dar labiau pablogina būklę. Vakare

sunkiai užmiegama, vargina dažni prabudimai nuo menkiausio triukšmo, ankstyvas nubudimas. Toks miegas nesuteikia poilsio, jaučiamas nuovargis, atsiranda dirglumas. Slaugytoja turi patarti ir šioje situacijoje (žr. skyrių „Neorganiniai miego sutrikimai”, 77, 78 psl.). Reikia žinoti, kad kai kurie antidepresantai sukelia nemigą.

Lyties raiška Tai opi, intymi, tačiau labai reikšminga žmogui problema. Sergant

depresija libido susilpnėja. Be to, tai gali atsitikti dėl kai kurių vaistų vartojimo (antidepresantų, trankviliantų).

Ypatingai jautriai į tai reaguoja vyrai. Jie drovisi išsipasakoti, aptarti su personalu šias problemas. Reikėtų juos paskatinti apie tai pakalbėti, pasikonsultuoti su šios srities gydytoju.

Mirimas Sergančius depresija mintys apie suicidą ir mirtį aplanko labai dažnai. Gal

yra buvę net mėginimų nusižudyti. Pacientus neretai slegia kaltės jausmas, kad jie esą niekam nereikalingi,

našta artimiesiems. Slaugytoja turi būti gerai psichologiškai pasirengusi dirbti su šiais pacientais. Svarbu laiku pastebėti nuotaikų svyravimus, emocijų kaitą.

Supratinga, nuoširdi, rūpestinga, pagarbi, skirianti pakankamai laiko ir dėmesio slaugytoja padės įveikti šį sunkų psichikos sutrikimą ir paskatins tolimesniam gydymuisi, suteiks vilties pasveikti.

Slauga manijos epizodo metu

Šiuos pacientus reikėtų laikyti kuo ramesniame skyriuje, pašalinti visus įmanomus dirgiklius, apriboti su jais bendraujančių žmonių skaičių. Iš aplinkos reikia pašalinti pavojingus daiktus. Gerai būtų, jei juos slaugytų ta pati slaugytoja dieną, o kita – naktį.

Slaugant šiuos pacientus, slaugytojai teks pasitelkti kantrybę, suvokti, kad toks elgesys yra sukeltas ligos. Sergantys manija pacientai itin aktyvūs, familiarūs, įkyrūs, nerealiai vertinantys savo gebėjimus. Jie nuolat kišasi ne į savo reikalus, stengiasi visur įvesti savo tvarką, visiems nurodinėti. Nebaigę vieno darbo, griebiasi kito. Jų dėmesys greitai nukrypsta į kokią nereikšmingą detalę, ir jie nebesidomi ankstesniais ketinimais.

Slaugytoja turėtų pamėginti jų veiklą nukreipti kokia nors naudinga kryptimi. Pavyzdžiui, paskatinti pasirūpinti skyriaus gėlėmis, knygomis ar kita aktyvia veikla. Galbūt jie galėtų bendradarbiauti ligoninėje leidžiamuose


118

žurnaluose, dalyvauti įvairiose užimtumo grupėse, piešti, rašyti ar kurti eilėraščius. Tai gali atskleisti jų užslėptus meninius gebėjimus.

Tačiau neįdomių, ypač nešvarių darbų šie pacientai nedirbs. Jie gali atlikti tik trumpalaikius, nereikalaujančius susikaupimo ir kruopštumo darbus. Pradėtų darbų iki galo nebaigs dėl užvaldžiusių pervertinimo idėjų, dėmesio sutrikimų.

Stengiantis pakoreguoti jų veiklą, pervertinimo idėjas, reikia atminti, kad į menkiausią dirgiklį jie gali sureaguoti nelauktai – gali kilti staigus nuotaikos pasikeitimas iš euforijos į disforiją, nekantrumą, priešiškumą ar net agresiją. Labai naudingi įvairūs fiziniai pratimai, kurie dažnai sumažina įtampą. Psichiatriniuose stacionaruose įrengiami kabinetai, kuriuose jie gali mankštintis.

Slaugytoja turėtų patarti artimiesiems, kad dėl padidėjusio seksualumo, destruktyvaus elgesio švaistant pinigus, girtuokliaujant, užmezgant neaiškias pažintis, gali kilti įvairių nemalonių netikėtumų aplinkiniams.

Slaugytojai reikėtų išlikti ramiai, nepasiduoti jų nuotaikų kaitai, elgtis taktiškai, pagarbiai, bet numatyti visas tokio protrūkio pasekmes.

Svarbu supažindinti artimuosius su afektinių sutrikimų simptomais, komplikacijomis, kad būtų išvengta autoagresijos ar agresijos kitų atžvilgiu. Reikėtų stengtis neakcentuoti nesėkmių, neužmiršti pagirti už teigiamus poslinkius. Artimiesiems teks apsišarvoti kantrybe ir žinoti, kad šie sutrikimai pagydomi. Reikėtų švelniai, netaikant prievartos paskatinti žmogų kreiptis į specialistus ir tinkamai vartoti paskirtus vaistus.

Artimieji turi žinoti, kuo gali baigtis depresijos epizodas ar impulsyvus, pavojingas elgesys manijos epizodo metu. Taip jie ne tik apsisaugos patys, bet ir suskubs laiku hospitalizuoti žmogų ir išvengti nepageidaujamų komplikacijų.


1. Kas yra afektiniai sutrikimai? 2. Kas būdinga depresiniam sindromui? 3. Kas būdinga maniakiniam sindromui? 4. Apibūdinti depresijos epizodo klinikinius simptomus; 5. Charakterizuoti manijos epizodo klinikinius simptomus; 6. Nurodyti depresijos komplikacijas; 7. Nurodyti manijos epizodo galimas komplikacijas; 8. Paaiškinti dvipolio afektinio sutrikimo kliniką; 9. Sergančiųjų depresija slaugos ypatumai; 10. Sergančiųjų manijos epizodu slaugos ypatumai; 11. Bendravimo su šiais pacientais ypatumai; 12. Bendradarbiavimas su šių pacientų artimaisiais.


119

Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai

Šizofrenija

Šizofrenija (gr. schizo – skaldau, phren – protas) – tai sunkus lėtinis psichozinis sutrikimas, pažeidžiantis psichikos vientisumą, pasireiškiantis realybės suvokimo ir santykio su aplinkiniu pasauliu netekimu. Būdingi ryškūs mąstymo, emocijų ir valios sutrikimai, pakitęs suvokimas bei elgesys.

Epidemiologija. Šizofrenija serga apie 1 % pasaulio gyventojų. Tai jaunų žmonių liga, kuria susergama 20-40 metų. Tačiau ji gali

prasidėti bet kuriuo gyvenimo periodu, progresuoti staigiai arba lėtai. Šizofrenija išplitusi visame pasaulyje – ir turtingose, ir neturtingose šalyse, pasireiškia tiek vyrams, tiek moterims. Vyrams ji dažniausiai prasideda anksčiau – 15-25 metų, o moterims kiek vėliau – 25-35 metų amžiuje. Dažniau serga miesto gyventojai.

Etiopatogenezė. Tiksliai nežinoma, manoma, kad daugialypė. Svarbus paveldėjimo faktorius. Jau identifikuoti genai, kurie nulemia ligos atsiradimą.

Nustatyti biocheminiai pakitimai, padidėjęs dopamino, noradrenalino kiekis, pakitęs serotonino aktyvumas. Tačiau veikia ir kiti veiksniai – stresinės situacijos, nėštumo ar gimdymo komplikacijos, virusinės smegenų infekcijos, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas.

Eiga. Šizofrenija dažniau suserga žmonės, turintys šizoidinio tipo asmenybės bruožų.

Šizofrenijos pradžia gali būti ūmi arba lėtinė. Jos eiga būna įvairi – epizodinė, priepuolinė ar nuolatinė. Baigtis – visiška

remisija, epizodiniai paūmėjimai, stabilūs ar progresuojantys liekamieji reiškiniai, sukeliantys sunkius psichinės negalios reiškinius.

Pastebėta, kad ilgą laiką sergant, psichoziniai reiškiniai silpnėja, o elgesio ir valios sutrikimai – intensyvėja.

Prognozė. Geresnės prognozės galima tikėtis, jeigu liga prasideda staiga, vyrauja pozityvūs simptomai, priepuolis trumpas, sergama vyresniame amžiuje. Eiga lengvesnė, jei pacientas prieš susirgdamas pasižymėjo gerais bendravimo įgūdžiais, buvo baigęs mokslus, turėjo darbą, šeimą, laiku pradėjo gydytis. Pasveikimo tikimybė priklauso nuo to, ar pirmojo epizodo metu pacientas vartojo paskirtus vaistus. Nevartojant jų, priepuoliai kartojasi.

Prognozė bloga, kai ligos pradžia ir eiga lėta, ji pasireiškia negatyviais simptomais, būna dažnų recidyvų ir agresijos priepuolių. Taip pat blogai, kai šeimoje yra sirgusių šizofrenija, kai suserga jaunas, turintis asmenybės sutrikimą, vienišas, be profesijos žmogus. Suicidų pasitaiko apie 10 % , parasuicidų – apie 50 %.

Klinikiniai simptomai. Šizofrenijai būdinga triada – mąstymo, emocijų ir valios sutrikimai. Dažnai kartu būna suvokimo sutrikimų, išliekant aiškiai


120

sąmonei. Atmintis nesutrinka, bet pablogėja dėl dėmesio koncentracijos nusilpimo.

Mąstymo (asociacijų) sutrikimų daug ir jie labai įvairūs. Mąstymas gali sutrikti įvairiai – tiek forma, tiek turiniu. Vystosi rezonuojantis, padrikas, nerišlus, paralogiškas, simbolinis mąstymas, atsiranda mąstymo perseveracija, „šperungai”, neologizmai.

Būna įvairaus pobūdžio kliedesių – persekiojimo, poveikio, santykio, religinių, nežemiškų sugebėjimų ir kitokių visiškai neįmanomo turinio. Pacientas gali kliedėti, jog kažkas valdo jo kūną, kad žmonės skaito jo mintis, arba, kad jos ištraukiamos kažkokios pašalinės jėgos.

Gali išsivystyti autizmo bei socialinio atsiribojimo reiškiniai. Emocijų (afektiniai) sutrikimai gali pasireikšti įvairiai. Pamažu nuskursta

arba iškrypsta emocijos. Žmogus darosi abejingas aplinkiniams, artimiesiems, o vėliau net ir sau. Vystosi emocijų neadekvatiškumas, anhedonija, net jų bukumas, apatija.

Valia nusilpsta palaipsniui. Pacientai nesugeba tinkamai apsirengti, nesiprausia, nesišukuoja, užmiršta atlikti paprasčiausius reikalus. Gali atsirasti ažitacija, vaikiškas kvailiojimas, psichinio ir fizinio automatizmo reiškinių, stereotipiniai judesiai. Vystosi ambivalencija, abulija. Sunkiais atvejais išsivysto katatoninis stuporas arba katatoninis sujaudinimas, negatyvizmas.

Negatyvizmas gali būti aktyvus ir pasyvus. Turintys aktyvaus negatyvizmo bruožų ne tik neatlieka to, kas prašoma daryti, bet daro visai priešingus veiksmus, o pasyvaus negatyvizmo atveju – tik nevykdo prašymų.

Sutrikus suvokimams, spalvos ir garsai atrodo pakitę, intensyvesni negu yra iš tikrųjų. Neesminiai daiktų požymiai gali gąsdinti, nes atrodo pasikeitę ir svarbesni už visą objektą. Anksti pasireiškia sumišimas, todėl kasdieninės situacijos žmogui atrodo kaip ypatingai blogos.

Dažniausios būna klausos haliucinacijos, kai girdimi balsai, įsakantys ar komentuojantys, aptariantys paciento elgesį. Gali būti skonio, uoslės, taktilinių ir kt. haliucinacijų.

Simptomai gali būti skirstomi į negatyvius, pozityvius ir dezorganizuotus. Pozityvūs simptomai – kliedesiai, haliucinacijos, ažitacija, katatoninis

stuporas, emocijų neadekvatumas. Tai nereiškia, kad šie simptomai geri, o tik tai, kad psichinėje veikloje atsiranda kažkas nauja, nebūdinga sveiko žmogaus psichikai.

Negatyvūs simptomai – kai prarandama tai, kas buvo būdinga paciento psichikai iki ligos. Kalba tampa skurdi, išsivysto apatija, anhedonija, nerišlus mąstymas, abulija, socialinių ryšių nutrūkimas.


121

Dezorganizuoti s imptomai – tai sutrikęs mąstymas, kalba bei elgesys, kurie neturi prasmės. Dezorganizuoto elgesio žmogus tampa neaktyvus, lėčiau juda, vystosi stereotipijos ar keistas elgesys, kvailiojimai.

Mąstymas tampa miglotas, padrikas, rezonieriškas, simbolinis. Atsiranda perseveracijų, minties nutrūkimų. Sutrinka kalba, išryškėja neologizmai, ji tampa skurdi, padrika, nesuprantama. Minčių daug, jos painiojasi, nebesugebama sklandžiai kalbėti, šokinėjama nuo vienos temos prie kitos. Kitu atveju – žmogus gali visai nustoti kalbėjęs, nes jam atrodo, kad išnyko visos mintys ir galva tampa „tuščia”.

Silpsta emocijos, niekas žmogaus nejaudina – nei džiugūs, nei liūdni įvykiai. Veidas neišraiškingas, sunku bendrauti, vengia pašnekovo žvilgsnio. Žmogus palaipsniui tampa asocialiu, nustoja bendrauti ir domėtis kitais žmonėmis, visuomeniniu gyvenimu.

Klasifikacija. Klinikinėje praktikoje žinomos šios pagrindinės šizofrenijos formos: paranoidinė, hebefreninė, katatoninė ir paprastoji.

Prieš psichozinių simptomų atsiradimą, kelias savaites ar mėnesius gali būti įvairūs pranašaujantys simptomai, pasireiškiantys nesunkia depresija, generalizuotu nerimu, baime, sumišimu.

Paranoidine forma dažniausiai sergama daugelyje pasaulio šalių. Vyrauja paranoidinis sindromas. Ši forma ilgai nenustatoma, prasideda vėliau nei kitos – apie 30-sius gyvenimo metus.

Pacientai gali būti įtarūs, nepasitikintys, autistiški. Vėliau atsiranda pavydo, persekiojimo, nuodijimo, poveikio, didybės, ypatingos reikšmės bei kitokių kliedesių apie minčių išėmimą iš galvos, asmenybės užvaldymą ar sunaikinimą, apie viso pasaulio pražūtį.

Vėliau gali išsivystyti psichinio automatizmo reiškinių (Kandinskio-Clerambault sindromas).

Būdingi įvairūs suvokimo sutrikimai – klausos haliucinacijos (grasinamosios, imperatyvinės), senestopatijos, uoslės, skonio haliucinacijos. Gali būti depersonalizacijos, derealizacijos reiškinių.

Mąstymo formos, emocijų sferos sutrikimai, dezorganizuotas elgesys, katatoniniai simptomai šiai formai nebūdingi.

Hebefreninė (dezorganizuota) forma palyginti reta, prasideda paauglytėje ir jauname amžiuje (15-20 metų). Premorbidiniams asmenybės bruožams būdingas drovumas, uždarumas.

Išryškėja afektiniai sutrikimai. Nuotaika neadekvati. Elgesys neprognozuojamas, manieringas, kvailiojantis – gali šlapintis į lovą, muštis, draskytis, šliaužioti, apsinuoginti. Mąstymas nenuoseklus, kalba padrika. Kliedesiai ir haliucinacijos pavienės, neryškios.

Prognozė bloga, nes greitai atsiranda „negatyvių” simptomų, ypač afektų bei valios srityse. Greitai suyra asmenybė.


122

Katatoninė forma išsivysto vyresniems nei 20 metų žmonėms ir pasireiškia ryškiais psichomotorikos sutrikimais, katatoniniu sindromu.

Iš pradžių gali išryškėti bloga nuotaika, pavieniai kliedesiai, vėliau vystosi katatoninis sujaudinimas ar katatoninis stuporas, arba jų kaita. Sujaudinimo metu pacientas rodo grimasas, nuolat be tikslo juda. Sukilus impulsyvumui, staigiai pašoka, gali imti muštis.

Kalba abstrakčiomis sąvokomis, simboliais, lėkštai ir beprasmiškai juokauja. Gali atsirasti perseveracija, echolalijos, echopraksijos reiškinių, automatinis paklusnumas, negatyvizmas.

Išryškėjus stuporui, pasidaro nejudrūs, įgauna įmantrias pozas („embriono”, „oro pagalvės”, „gobtuvo”), vystosi mutizmas, katalepsija (vaškinis lankstumas). Tokiomis pozomis išbūna ilgą laiką.

Tai sunkūs pacientai. Jie guli išsekę, atsisako valgyti. Pakitusi išvaizda – veido oda prakaituota, blizganti, veidas amimiškas. Būnant viena poza, sustingus, sutrinka periferinė kraujotaka, atsiranda patinimų, pragulų, sutrinka širdies darbas ir kvėpavimas. Negydant liga gali trukti mėnesius ir net metus.

Katatoninius simptomus gali sukelti ir organinės galvos smegenų ligos (navikai, intoksikacijos alkoholiu ar narkotikais), nuotaikos sutrikimai (depresija).

Paprastoji forma pasitaiko retai ir yra sunkiai diagnozuojama. Prasideda gana ankstyvame amžiuje – maždaug 16 metų. Būdingi pamažu besivystantys negatyvūs simptomai. Lėtai progresuoja keistas elgesys be kliedesių (arba jie trumpalaikiai ir neryškūs). Haliucinacijos dažniau elementaraus pobūdžio.

Buvę pavyzdingi mokiniai, – pradeda atsilikti moksle. Skundžiasi, kad negali nieko galvoti, nes nėra minčių. Domisi „filosofinėmis” problemomis. Gali teigti, kad minčių labai daug, jos atsitiktinės ir labai varginančios.

Pacientai darosi grubūs, priešiški ar net agresyvūs artimiesiems. Vėliau apsileidžia, pasidaro tingūs. Ne tik nieko nedirba, bet ir nesirūpina savimi – nesiprausia, nesišukuoja, gali pradėti valkatauti.

Pamažu nutolsta nuo draugų, pradeda jų vengti, pasineria į save. Ištisomis dienomis gali gulėti ar sėdėti namuose apsileidę, viskam abejingi, buka ar grimasuojančia veido išraiška.

Prognozė bloga, nes palaipsniui nuskursta asmenybė. Rezidualinė (liekamoji) šizofrenija. Tai yra tokia stadija, kai ūmus

epizodas pereina į lėtinę fazę. Jai būdingi negatyvūs simptomai, o haliucinacijų ir kliedesių nebūna.


123

Gydymas

Gydymas yra kompleksinis, ilgalaikis. Jo komponentai yra šie: antipsichoziniai vaistai (neuroleptikai), psichoterapija ir psichosocialinė reabilitacija. Gydant sunkias, ypač katatonines, formas, galima taikyti elektroimpulsinę terapiją.

Specifinių tyrimų, patvirtinančių šizofrenijos diagnozę, nėra. Diagnozuojama pagal psichiatrijoje naudojamus kriterijus visiems kitiems psichikos sutrikimams nustatyti.

Papildomai atliekama elektroencefalografija, kompiuterinė tomografija, magnetinis branduolinis rezonansas. Jie padeda aptikti įvairius nespecifinius pakitimus galvos smegenyse.

Poūmiu periodu taikomas ambulatorinis gydymas psichikos sveikatos centruose arba psichiatrinėse ligoninėse esančiuose dienos stacionaruose.

Paprastai ligonis negali paaiškinti, kas vyksta jo sieloje. Todėl artimiesiems darosi baisu, kai jie mato, kad žmogus, kurį jie gerai pažinojo, neatpažįstamai keičiasi. Jie mano, kad kaltas pats žmogus, o ne liga. Vyrauja nuomonė, kad šios ligos neįmanoma išgydyti ir kad ji visuomet veda prie visiško dvasios nuosmukio. Tačiau tai ne visai teisinga nuomonė.

Gydant skiriami trys etapai. Trumpalaikio gydymo tikslas yra pašalinti psichozės ūmius (pozityvius)

simptomus. Antrame gydymo etape taikomas prevencinis gydymas (tęstinis,

palaikomasis). Jis trunka ilgą laiką, nes siekiama apsaugoti žmogų nuo simptomų pasikartojimo, užtikrinti kuo pilnavertiškesnį gyvenimą. Dera informuoti šeimą apie gydymo vaistais būtinumą, patarti vengti stresų.

Psichoedukacijos tikslas – suteikti pacientams ir jų šeimos nariams žinių apie ligą. Individualios, grupinės, šeimos konsultacijos padeda pacientui formuoti naujus įgūdžius, kurti draugišką atmosferą namuose bei sugrįžti prie įprastinės veiklos.

Trečiame etape taikomos psichosocialinės reabilitacijos programos, kuriomis siekiama, kad pacientai išvengtų galimų sunkių šios ligos padarinių.

Tikslinga bendrauti su šeimomis, turinčiomis tokių pačių problemų. Reikia paaiškinti, kad išrašyti po gydymo į namus pacientai nebūna

visiškai pasveikę. Tolimesnis laikotarpis gali būti sunkus ir apgaulingas. Pastebėta, kad per pirmuosius šešis mėnesius yra didesnė savižudybės rizika. Todėl svarbu, kad pacientai nebūtų palikti likimo valiai, o nuolat prižiūrimi specialistų komandos.

Slauga

Sergantiems šizofrenija žmonėms reikia supratimo, paramos, užuojautos ir pagarbos, kaip ir visiems pacientams, sergantiems įvairiausiomis kitomis ligomis.


124

Sudaromas slaugos planas, užtikrinantis visas gyvybines veiklas, kaip ir kitų psichikos sutrikimų atvejais.

Svarbiausia slaugytojos pareiga – sudaryti saugią aplinką pacientui bei aplinkiniams, sumažinti baimę ir nerimą patekus į naują aplinką.

Slaugytoja turi stengtis išlikti rami, nes nerimas gali persiduoti pacientams. Aplinka turi būti tyli, rami, joje kuo mažiau įvairių dirgiklių – neryški šviesa, mažiau žmonių. Negali būti pavojingų daiktų, kad nesusižeistų patys ar nesužalotų aplinkinių.

Reikia atminti, kad sergantiems katatonine šizofrenijos forma katatoninis stuporas gali staiga pereiti į katatoninį sujaudinimą.

Tokios būsenos pacientai pavojingi aplinkiniams. Stovėti reikia šalia, neišleisti jų iš regėjimo lauko, lydint – eiti šalia arba paskui. Sujaudinimo protrūkis gali kilti staiga, todėl jį sunku numatyti ir apsisaugoti.

Reikia būti atsargioms – vienoms neiti į palatą, apie tai kam nors pranešti, palikti duris atviras, stovėti arčiau durų (smulkiau agresyvaus paciento slaugą, fizinio suvaržymo priemonių taikymą skaityti skyriuje „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.).

Bendravimas su šiais pacientais sudėtingas. Jų emocijose vyrauja abejingumas aplinkiniams, neadekvatiškumas, apatija. Pacientus dažnai valdo ambivalentiškumas. Jie norėtų išsakyti savo pojūčius, tačiau varžosi.

Šiai ligai būdingas įtarumas, bendravimo metu pacientai nesugeba atsiverti dėl kilusių kliedesinių idėjų apie minčių išėmimą iš galvos bei tokiu būdu sunaikinamą asmenybę. Kartais net menkiausias žodis gali sukelti jų negatyvias reakcijas.

Svarbu išklausyti, užjausti, nesukeliant priešiškumo, įkyriai neperšant savo nuomonės. Kalbant galima kelis kartus perklausti, stengtis kuo smulkiau išsiaiškinti paciento norus. Ši taktika gali trumpam nuraminti žmogų, be to leidžia jam palaipsniui suvokti, kad jo mintys aplinkiniams nėra pakankamai aiškios. Tokiu būdu stengiamasi jį sugrąžinti atgal į realų gyvenimą.

Būtina pamažu pratinti pacientus išsakyti savo mintis, jausmus, nuogąstavimus, kylantį nerimą, kad laiku būtų galima numatyti būklės pablogėjimą. Tai įmanoma tik tada, kai bus pasiektas abipusis pasitikėjimas.

Slaugytojai pravartu prisiminti, kaip elgtis, kai pacientą vargina kliedesiai. Su pacientais nedera ginčytis, arba stengtis įrodinėti, kad jų mintys nerealios, kad iš tikrųjų to gyvenime nėra. Tai gali tik sustiprinti jų kliedesius.

Reikia stengtis taktiškai, diplomatiškai bendrauti, neneigiant jų kliedesių, tačiau ir nepritariant jiems.

Negalima meluoti, tačiau reikia pripažinti, kad kliedesiai yra realūs tik pacientui, bet ne aplinkiniams, nes slaugytoja turi formuoti tikrovišką paciento požiūrį į save, bei į jį supantį pasaulį. Nedera šnibždėtis, juoktis, piktintis ar stebėtis. Elgtis reikia santūriai, pagarbiai, bet ne familiariai. Kiekviena neapgalvota, ūmi emocinė reakcija gali būti suprasta kaip įžeidimas. Tai gali sukelti agresijos protrūkį.

Bendraujant geriau nenaudoti lietimo, nes įtarūs pacientai tai gali suprasti kaip pasikėsinimą į jų asmenybę.


125

Sergantiems katatonine šizofrenijos forma, išsivysčius katatoniniam stuporui, reikia panaudoti visas žinomas sunkių ligonių slaugai taikomas priemones.

Laikytis visų asmens higienos reikalavimų – veido, kūno, tarpvietės priežiūros, taikyti pragulų profilaktikos priemones, reguliuoti miegą, įvairiais būdais užtikrinti maitinimą, dubens organų funkcijas.

Reguliariai stebėti širdies darbą, kraujospūdį, pulsą, kvėpavimą. Apie atsiradusius pakitimus skubiai informuoti medicinos personalą, pažymėti slaugos plane, užrašyti tikslią datą ir pasirašyti.

Bendraujant su ištiktais stuporo pacientais iškyla įvairių keblumų, nes, išsivysčius mutizmui, jie nustoja kalbėti. Reikėtų, kad juos slaugytų pastovios viena ar dvi slaugytojos. Tai padėtų pacientus stebėti bei skatintų jų pasitikėjimą.

Kartais pacientai nereaguoja į įprastinę personalo kalbą, o klauso ir vykdo nurodymus tik tyliai kalbančios slaugytojos.

Išsivysčius aktyviam negatyvizmui, kartais pacientai pradeda kalbėti, kai slaugytojos nueina kiek toliau nuo jų. Dar galima pamėginti prakalbinti ėmus kalbėtis tarpusavyje, tarsi nekreipiant į juos dėmesio.

Dažnai su pacientais sunkiau bendrauti ryte, o lengviau – po pietų. Valgymo ir gėrimo gyvybinė veikla taip pat sudėtinga. Esant nuodijimo

kliedesiams, reikia mažinti paciento įtarumą. Tokiu atveju galima pamėginti vartoti konservuotą maistą, sudarant jam galimybę pačiam atsidaryti indelį. Galima, jam matant, imti maistą iš bendro indo. Tuomet jis pastebi, kad visi valgo iš tų pačių indų ir nenusinuodija.

Jei nesugeba pats valgyti, kantriai aiškinant ir rodant, mokyti savirūpos. Neužmiršti stebėti bei tikrinti burną, ar pacientas praryja vaistus.

Kitos gyvybinės veiklos nuodugniai nagrinėjamos slaugos pagrindų kurse bei smulkiau aptariamos skyriuje „Nuotaikos sutrikimai”, 112-116 psl.

Svarbus slaugytojos darbo baras yra bendradarbiavimas su paciento artimaisiais. Jį reikia pradėti kuo anksčiau. Dažnai artimuosius ištinka įvairiausi jausmai – nerimas, pyktis, kaltės jausmas, sielvartas ir t. t., sužinojus apie tokią sunkią jiems artimo žmogaus ligą. Jie nesuvokia, kodėl atšalo jo jausmai, jaučia, kad yra nemylimi. Ligonis nenori ne tik kalbėtis, bet, kartais, net ir susitikti artimųjų.


126

Artimuosius užgriūva begalės rūpesčių, kyla daugybė įvairių klausimų, kuriuos jie norėtų išsiaiškinti su slaugytoja. Po pokalbio su gydančiu gydytoju dažnai artimieji dar teiraujasi slaugytojos, norėdami galutinai pasitikrinti žinias. Jiems rūpi, dėl ko susergama, ar pasveikstama, jie nežino, ko tikėtis išrašius pacientą iš ligoninės.

Artimiesiems teks paaiškinti apie ligos simptomatiką, eigą, juos padrąsinti ir gebėti atsakyti į dominančius klausimus kuo paprasčiau ir suprantamiau. Labai svarbu išaiškinti, kokios gali būti komplikacijos negydant ar nepakankamai pasigydžius, kokie būna šalutiniai reiškiniai vartojant netinkamus vaistus.

Pasveikus pacientui, reikia patarti artimiesiems, kad stengtųsi pamažu ugdyti jo savarankiškumą. Šeimos nariai neturėtų pulti viską už jį daryti. Reikėtų saugoti susidariusį pasitikėjimo savimi jausmą, kartu atlikti nesudėtingus darbus, nesitikint iš jų per daug.

Naudinga bendrauti su šeimomis, turinčiomis analogiškų problemų. Šeimos nariams reikia paaiškinti, kaip atpažinti ligos pasikartojimo bei

įspėjamuosius savižudybės požymius (žr. skyrių „Ūminė psichiatrija”, 87-90 psl.).

Sergančiuosius reikia nuolat skatinti gydytis, dalyvauti dienos stacionarų darbe ar kitų įvairių psichosocialinių klubų veikloje. Tačiau reikia perspėti artimuosius, kad tiek nepakankama, tiek ir per didelė visuomeninė veikla gali būti žalinga. Nepalankiai juos veikia konfliktinės, stresinės situacijos šeimoje ar už jos ribų.

Be abejo, kiekvienas atvejis yra individualus. Toli pažengusios ligos atveju bus sunku pasiekti teigiamų rezultatų, tačiau reikia stengtis skatinti žmogaus augimą. Naudingas dalyvavimas įvairiose veiklose padės jiems nesijausti atstumtiems, vienišiems, nesuprastiems, stiprins įgūdžius integruojantis į visuomeninį gyvenimą.

********** Šiam skyriui (pagal TLK-10) dar priklauso šizotipinis, nuolatiniai

kliedesiniai sutrikimai, ūmūs ir praeinantys psichoziniai sutrikimai, indukuotas kliedesinis sutrikimas, šizoafektiniai sutrikimai. Kai kuriuos iš jų trumpai apžvelgsime.

Šizotipinis sutrikimas

Tai sutrikimas, kuriam būdingas savotiškas, keistas, ekscentriškas elgesys ir išvaizda, emocijų neadekvatumas ar šaltumas, vienišumas, socialinis atsiribojimas. Gali būti įvairių neįprastų suvokimų – iliuzijų, klausos haliucinacijų, depersonalizacijos bei derealizacijos reiškinių. Šie požymiai panašūs į šizofrenijos simptomus, tačiau jie ne tokie ryškūs.


127

Išryškėja mąstymo sutrikimai – stereotipiškas mąstymas, keisti įsitikinimai, įtarumas, net paranoidinės idėjos, keista kalba. Įkyrumai gali būti įvairaus pobūdžio – seksualiniai, agresyvūs, dismorfofobiniai.

Eiga lėtinė, banguojanti, gali būti labai panaši į šizoidinio tipo asmenybės sutrikimą.

Nuolatiniai kliedesiniai sutrikimai

Šių sutrikimų svarbiausias arba vienintelis klinikinis požymis yra ilgalaikiai kliedesiai.

Kliedesinis sutrikimas. Jam būdinga tai, kad prasidėjęs vienas kliedesys ar keli giminingi gali trukti visą gyvenimą. Kitų būdingų šizofrenijai požymių nėra.

Kliedesiai būna įvairūs, dažniausi persekiojimo, hipochondriniai, didybės, dismorfofobijos (fizinio nepilnavertiškumo). Gali būti neryškių depresijos simptomų, atsirasti uoslės ar taktilinių haliucinacijų. Emocijos, kalba, elgesys išlieka nesutrikę, o pasikeičia tik tie veiksmai ir elgesys, kurie siejasi su kliedesiais. Šie sutrikimai turi trukti ne trumpiau kaip tris mėnesius.

Ūmūs ir praeinantys psichoziniai sutrikimai

Šie sutrikimai yra susiję su ūmiu stresu (artimųjų netekimas, darbo, partnerio praradimas, santuokos iširimas, kankinimas).

Prasideda staiga, išsivysto ryški psichopatologija – haliucinacijos, kliedesiai, kurie praeina per 2-3 mėnesius, o dažnai ir per keletą dienų ar savaičių.

Šizoafektiniai sutrikimai

Tai epizodiniai sutrikimai, kai tuo pačiu metu būna ryškūs šizofrenijos ir afektinių sutrikimų simptomai, arba jie pasireiškia vienas po kito per kelias dienas.

Šizoafektinis sutrikimas – manijos tipas Būdinga euforija, savęs pervertinimo, didybės idėjos, persekiojimo idėjos.

Padidėja aktyvumas, seksualumas, išryškėja susijaudinimas, dirglumas, agresyvus elgesys, mažėja savikritika.

Kartais būna klausos haliucinacijų. Pacientai gali išsakyti absurdiškas idėjas apie savo minčių išėmimą ir

perdavimą, pašalinių jėgų poveikį toms mintims. Šie sutrikimai prasideda staigiai, ryškiai, ir pasveikstama per kelias savaites.

Šizoafektinis sutrikimas – depresijos tipas Jo metu prislėgtą nuotaiką lydi įvairūs elgesio pakitimai – judesių

sulėtėjimas, apetito ir svorio sumažėjimas, nemiga. Kyla savęs apkaltinimo, nuodijimo, nusižeminimo kliedesiai. Atsiranda kitų būdingų depresijai


128

simptomų – beviltiškumo jausmas, nenoras bendrauti, suicidinės mintys. Vystosi būdingi šizofrenijai simptomai – apie savo minčių išėmimą, pašalinių jėgų kontroliavimą, trukdymą jas perduodant. Pacientai gali būti įsitikinę, kad yra sekami.

Depresiniai epizodai būna ne tokie ryškūs, kaip manijos tipo epizodai, bet jie trunka ilgiau ir jų prognozė blogesnė.

Mišrus tipas Šizofrenijos simptomai būna kartu su dvipolio afektinio sutrikimo

simptomais.


1. Koks šizofrenijos paplitimas pasaulyje? 2. Kokiame amžiuje dažniausiai susergama šia liga? 3. Šiuolaikinis požiūris į ligos etiopatogenezę; 4. Išvardinti pagrindines klinikines šizofrenijos formas; 5. Kokios psichinės veiklos sferos sutrinka labiausiai? 6. Mąstymo sutrikimai sergant šizofrenija; 7. Emocijų sutrikimai sergant šizofrenija; 8. Valios, psichomotorikos pakitimai sergant šia liga; 9. Suvokimų sutrikimai, būdingi šizofrenijai; 10. Papasakoti paranoidinės formos kliniką; 11. Paaiškinti katatoninės formos simptomatiką; 12. Paprastosios šizofrenijos formos klinikiniai bruožai; 13. Kas būdinga hebefreninės formos klinikai? 14. Šizofrenijos eiga ir prognozė; 15. Pagrindiniai šios ligos gydymo principai; 16. Bendravimas slaugant sergančiuosius šizofrenija; 17. Sergančiųjų katatoniniu stuporu slaugos ypatumai; 18. Slaugytojos elgesys katatoninio sujaudinimo metu; 19. Pagrindiniai bendradarbiavimo su pacientų artimaisiais principai; 20. Sergančiųjų šizofrenija psichosocialinė reabilitacija.


129

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas paplitęs visame pasaulyje.

Lietuvoje pastaruoju metu taip pat intensyviai plinta įvairių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ir smarkiai jaunėja jas vartojančiųjų amžius. Tai kelia didelę grėsmę sveikatai ir gyvybei. Vienos medžiagos vartojamos legaliai (alkoholis, nikotinas), kitos – nelegaliai.

Per paskutinius dešimt metų vartojančiųjų narkotikus padaugėjo šešis kartus. Kasmet dešimtys tūkstančių žmonių miršta nuo jų perdozavimo, tampa nusikaltėliais ar jų aukomis.

Narkotikai – medžiagos, kurios turi atitikti tris kriterijus: 1. medicininį, nes raminamai, stimuliuojamai veikia psichinius

procesus, sukelia haliucinacijas ir kt.; 2. socialinį, kai labai išplinta jų vartojimas nemedicininiams tikslams,

ir tai sukelia neigiamas socialines pasekmes; 3. teisinį, nes šios medžiagos įstatymu pripažintos narkotikais ir

įtrauktos į narkotikų sąrašus.

Narkotikų sukeliamos problemos: 1. Politinės – tiesiogiai ir netiesiogiai (narkomanija, prekyba

narkotikais, infekuoti ŽIV, sergantieji AIDS) veikia demokratijos vystymąsi, stabdo užsienio valstybių paramą.

2. Ekonominės – prarandami darbingi žmonės, blogėja finansinė padėtis.

3. Socialinės – blogėja santykiai su šeima, draugais, daugėja valstybės išlaikomų asmenų.

4. Demografinės – didėja jaunų žmonių mirtingumas, plinta ligos, daugėja nelaimingų atsitikimų.

5. Teisinės – nuolat atnaujinami įvairūs įstatymai. Už smulkius nusikaltimus baudžiama laisvės atėmimu iki šešių mėn., už sunkesnius – iki trejų metų, už sunkius – iki 15 metų.

6. Kriminalinės – daugėja nusikaltimų, smurto prieš save ar kitus. 7. Medicinos – auga ne tik sergančiųjų narkomanija skaičius, jiems

teikiamų paslaugų apimtis, bet plinta ir kitos infekcijos, didėja su tuo susijusios išlaidos.

8. Psichologinės – visuomenė nepasirengusi spręsti šių problemų. 9. Religinės, moralinės – dorovės normų nesilaikymas skatina

narkomanijos plitimą.


130

Bendrosios žinios apie priklausomybę sukeliančias medžiagas

Narkotinės medžiagos – tai natūralios ar sintetinės medžiagos, kurios veikia žmogaus psichiką, pakeičia jo nuotaiką, aplinkos suvokimą. Jos sukelia psichinę ir fizinę arba tik psichinę priklausomybę, sutrikdo sveikatą ir kelia pavojų žmogaus gyvybei.

Žodis „narkotikas” (gr. narke – sapnas) buvo taikomas apibūdinti medžiagas, vartojamas narkozei.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK–10) pateikiamas psichoaktyviųjų medžiagų sąrašas:

1. Alkoholis. 2. Opioidai. 3. Kanabinoidai. 4. Raminamosios ir migdomosios medžiagos. 5. Kokainas ir preparatai iš kokos augalo. 6. Stimuliatoriai ir kofeinas. 7. Haliucinogenai. 8. Tabakas. 9. Lakios medžiagos. 10. Psichoaktyviosios medžiagos ir keli drauge sumaišyti narkotikai.

Šios medžiagos įvairiai veikia organizmą. Vienos jų sukelia narkozę, ir žmogus nejaučia skausmo, kitos veikia atpalaiduojamai, dar kitos – jaudinamai arba slopinamai. Jos gali sukelti haliucinacijas arba paveikti neprognozuojamai. Jų poveikis priklauso nuo medžiagos rūšies, jos kiekio, nuo kiekvieno organizmo individualių savybių.

Sergantys priklausomybės sutrikimais paprastai apie save suburia vis naujų asmenų, kurių skaičius svyruoja nuo 20 iki 50 žmonių. Jie gyvena trumpai, miršta jauni (retai kuris iš jų sulaukia 40 metų). Gyvenimą dažnai baigia savižudybe.

Yra duomenų, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta apie 300 žmonių.

Etiopatogenezė Priežastys, sukeliančios priklausomybės ligas, yra daugialypės (genetinės,

fiziologinės, psichologinės, socialinės). Genetinės (biologinės) – įgimta nevisavertė neuromediatorių veikla.

Dažniau tampa priklausomi alkoholikų ar narkomanų vaikai. Svarbios yra nėštumo, gimdymo traumos, galvos smegenų traumos, persirgtos įvairios infekcinės ar psichinės ligos. Dėl šių priežasčių žmonės, norėdami lengviau pakelti iškilusias problemas, gali pavartoti narkotikus, ir net vienintelis atsitiktinis atvejis gali tapti lemtingu visam gyvenimui.


131

Fiziologinės. Tarp smegenų kamieno ir smegenų žievės yra limbinė sistema, lemianti emocijas, mitybą, miegą, savisaugą, lytinį potraukį, malonumo pojūčius. Kadangi šioje sistemoje impulsai sklinda žiedinėmis grandinėmis, tai emocijos tęsiasi daug ilgiau, net nustojus veikti jas sukėlusioms priežastims.

Priklausomybę sukelia tai, kad narkotinės medžiagos veikia kamieną ir limbinę sistemą, aplenkdamos smegenų žievę, todėl vartojančių narkotikus asmenų elgesį nulemia instinktai.

Narkotikai tiesiogiai veikia neuromediatorius (biologiškai aktyvias medžiagas), kurie išsiskiria sinapsėje, ir sutrikdo jų apykaitą. Pagrindiniai neuromediatoriai aminai, katecholaminai – adrenalinas (antistresinis, suteikiantis energijos), acetilcholinas (gerinantis atmintį, veikiantis raumenų darbą), endorfinai, enkefalinai (opiatiniai mediatoriai, išsiskiriantys patyrus malonumą), serotoninas (lemiantis skausmo, apetito pojūčius, emocijas, agresyvumą, baimę, kūno temperatūrą, lytinį potraukį), noradrenalinas. Smegenyse yra opiatų receptoriai, kurie, paveikus teigiamoms emocijoms, išskiria endorfinus. Tai lyg natūralūs organizmo narkotikai. Su krauju į smegenis patekę narkotikai veikia panašiai, bet stipriau nei minėti neuromediatoriai ir sutrikdo noradrenalino bei serotonino apykaitą. Atsiranda tarpinis produktas dopaminas, kuris lemia abstinencijos sunkumą, sukelia traukulius, kūno sustingimą.

Narkotikai suardo natūralų energijos reguliavimą, todėl, negavus jų, atsiranda bloga nuotaika, nuovargis, baimė ir kiti negatyvūs simptomai.

Psichologinės. Kai kurie žmogaus charakterio bruožai gali tapti etiologiniu faktoriumi. Priklausomais nuo narkotikų dažnai tampa silpnavaliai, irzlūs, turintys psichologinių problemų, išgyvenantys nesėkmes, ribotų interesų, neturintys gyvenime jokio tikslo, asmenys. Dažnai tai būna akcentuoto charakterio asmenybės ar turintys asmenybės sutrikimų žmonės (asocialūs, emociškai nestabilūs, nerimastingi ir kt.). Jiems būdingas egoizmas, pesimizmas, vienišumas, baimės jausmas, neryžtingumas, užsispyrimas, nekritiškas savęs vertinimas. Jie būna konfliktiški, puola į kraštutinumus. Daug ką vertina arba labai gerai, arba labai blogai, dažnai kaltina tėvus, draugus.

Nesugebanti prisitaikyti visuomenėje asmenybė ieško problemų sprendimo narkotikuose. Nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų dažnai žlunga, susidūrus su realia tikrove.

Atsiranda priešiškumas, nusivylimas aplinkiniais. Artimieji kenčia, maldauja liautis vartoti narkotikus. Dėl to žmogų nuolat persekioja sąžinės priekaištai, jis jaučia savo kaltę. Manydamas apsiginsiąs nuo kitų ir nuo savęs, grimzta į narkomaniją.

Socialinės – draugų ar šeimos įtaka. Narkotikai dažnai pradedami vartoti norint būti pripažintiems

bendraamžių, nes jaunystėje labai stiprus bendrumo poreikis. Nors jaunuoliai žino apie narkotikų pavojų, tačiau mada, smalsumas, noras patirti malonumų, šokiruoti tėvus ir visuomenę yra stipresnis.

Neteisingai ir nekritiškai manoma, kad kenkia tik stiprūs, intraveniniai narkotikai. Pamatę, kad pavartojus narkotikų, neatsitiko nieko baisaus,


132

jaunuoliai mano, kad ir kitą kartą nieko neatsitiks. Tai sukuria iliuziją, kad narkotikų vartojimą galima kontroliuoti. Tačiau vis giliau grimztama į priklausomybės nuo jų liūną.

Svarbi šeimos įtaka. Čia išryškėja daug problemų. Nepilna, piktnaudžiaujanti alkoholiu ar narkotikais šeima, netinkamas auklėjimas – per didelė laisvė ar per griežta kontrolė, tėvų šaltumas, tolerancijos stoka, vienintelis, lepinamas vaikas ar patyręs dvasines ir fizines traumas paauglys – prielaidos įklimpti į narkotikus.

Kitos priežastys: valstybės politika alkoholio atžvilgiu, visuomenės požiūris, tradicijos, lengvas narkotikų, alkoholio, rūkalų įsigijimas, ankstyvas jų išmėginimas, bendruomenės ryšių sumažėjimas (dažnai keičiama gyvenamoji vieta), nepakankamas prevencinis darbas.

Klinikinių būklių klasifikacija

Sutrikimai išsivysto ilgiau ar trumpiau pavartojus narkotinių medžiagų. Tik pradėjus vartoti šias medžiagas vystosi euforija. Tai apgaulinga būsena, kai atsiranda puiki nuotaika, malonus apsvaigimas, dingsta visi rūpesčiai. Žmogus jaučiasi laimingas, o abstinencijos dar nebūna. Kyla nekontroliuojamas troškimas vartoti narkotikus. Palaipsniui didėja tolerancija, o euforija mažėja. Taip vystosi psichinė priklausomybė (noras patirti malonumą), kuri vėliau pereina į fizinę priklausomybę, pasireiškiančią abstinencijos sindromu, įvairaus pobūdžio psichikos sutrikimais. Žmogus tampa priklausomas nuo šių medžiagų.

Nustatytos šios klinikinės būklės:

1. Ūminė intoksikacija. 2. Žalingas vartojimas. 3. Priklausomybės sindromas. 4. Abstinencijos būklė. 5. Psichozinis sutrikimas. 6. Atminties sutrikimas.

Ūminė intoksikacija – praeinanti būklė. Intoksikacija sukeliama, kai į

organizmą patenka narkotinės medžiagos tam tikras kiekis. Sutrinka sąmonė, suvokimas, nuotaika, elgesys.

Žalingas vartojimas – kai kenkiama somatinei ir psichinei sveikatai,

nukenčia socialinė veikla.


133

Priklausomybės sindromas diagnozuojamas, kai dėl narkotinių medžiagų vartojimo pasireiškia daugiau nei trys iš šių požymių per metus:

kyla nekontroliuojamas troškimas juos vartoti; nesugebėjimas nutraukti ar sumažinti narkotikų vartojimo; ryškiai susiaurėję interesai, nes šis noras svarbesnis nei kas kita; didėjanti tolerancija narkotikui; abstinencijos būsena; narkotikų vartojimas nenutraukiamas, nors žinomos kenksmingos

pasekmės. Psichinė priklausomybė – tai kompulsinis noras vartoti narkotines

medžiagas, užvaldantis visą žmogaus psichiką, todėl tampa neįmanoma jokia kita veikla, o tik rūpinimasis narkotikų įsigijimu.

Tolerancijos išsivystymas – tai organizmo reakcijos į tą patį narkotinės medžiagos kiekį silpnėjimas. Todėl, norint patirti ankstesnį malonumą, reikia vis didinti dozę.

Fizinė priklausomybė – kai narkotinės medžiagos tampa būtinos, kitaip sutrinka visos organizmo funkcijos. Žmogus tampa vergu. Negavus šių medžiagų, kurios turi nuolat cirkuliuoti žmogaus kraujyje, vystosi abstinencija, kuri išnyksta tik vėl gavus narkotikų.

Abstinencijos būklė – tai stipri organizmo somatovegetacinė, neuropsichinė reakcija į narkotinės medžiagos trūkumą, jei ji buvo vartojama ilgą laiką.

Šią būklę dažnai komplikuoja traukuliai, ji gali būti pavojinga gyvybei. Simptomai išnyksta tik gavus tos pačios arba artimos medžiagos dozę.

Psichozinis sutrikimas. Vartojant psichoaktyviąsias medžiagas atsiranda haliucinacijų, kliedesių, psichomotorinis sujaudinimas, afektinių sutrikimų.

Atminties sutrikimas pasireiškia amneziniu sindromu. Narkotikų pavojus labai padidėja, kai vienu metu sumaišomos kelios

medžiagos. Kyla perdozavimo ir staigios mirties pavojus. Narkotinės medžiagos klasifikuojamos įvairiai. Aiškumo dėlei, siekiant

palengvinti mokymąsi, medžiaga pateikiama pagal toksinį psichoaktyviųjų medžiagų poveikį.

Psichoaktyviąsias medžiagas, kad būtų paprasčiau, galima suskirstyti į tris

grupes: 1. slopinamosios – alkoholis, opijus, morfinas, metadonas,

barbitūratai, raminamieji vaistai; 2. stimuliuojamosios medžiagos – kokainas, amfetaminai, ekstazi; 3. haliucinogeninės – kanapės, marihuana, hašišas, LSD, PCP,

ketaminas, lakiosios medžiagos.


134

Psichiką slopinančios medžiagos

Šioms medžiagoms priklauso alkoholis, opijus, heroinas, morfinas, metadonas, barbitūratai bei raminamieji vaistai.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį

Lietuvoje mirtingumas nuo alkoholio yra didžiausias tarp ES valstybių (10,1 – 100.000 gyv.).

Alkoholis – tai cheminė medžiaga, nuodas, greitai prasiskverbiantis į visus vidaus organus, į nervų sistemą, sutrikdantis jų funkcionavimą. Tai psichiką slopinanti medžiaga.

Apie 10 % žmonių, vartojančių alkoholį, per 4 metus tampa nuo jo priklausomi. Manoma, kad įtakos turi du paveldimi genai, kurie veikia alkoholį skaldantį fermentą alkoholdehidrogenazę. Jo kiekis kiekviename organizme yra skirtingas. Alkoholikų vaikų tolerancija ir rizika susirgti alkoholizmu yra didesnė.

Priklausomybė nuo alkoholio – lėtinė liga, turinti sunkias pasekmes, vedanti į asmenybės degradavimą. Vyrai serga keturis kartus dažniau. Susirgus jauniems žmonėms, pasekmės labai liūdnos – tai ištuokos, nelaimingi vaikai, nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, savižudybės. Nėštumo metu daug alkoholio gerianti moteris gimdo negyvus, fizinių trūkumų turinčius vaikus (mažo svorio ir ūgio, turinčius širdies ydų, protiškai atsilikusius ir kt.).

Alkoholio poveikis priklauso nuo suvartoto jo kiekio. Pavojingas alkoholio kiekis vartoti vyrams yra 350 g, moterims – 210 g (35 SAV).

Vienas SAV (sąlyginis alkoholio vienetas) = 10 ml gryno alkoholio = 330 ml alaus, ar 150 ml vyno, ar 40 ml stipraus gėrimo

Rizikingas alkoholio vartojimas yra tada, kai vyras per savaitę išgeria daugiau kaip 21 vienetą , o moteris – daugiau kaip 14 vienetų. Suaugusiųjų vidutinio girtumo laipsnis būna išgėrus 300 ml degtinės, 5-8 metų vaikų – 50-100 ml, 12-15 metų vaikams 250-500 ml gali būti jau mirtina dozė.


135

Ūminė intoksikacija

Tai praeinanti būklė. Mažos alkoholio dozės stimuliuoja, sukelia euforiją. Atsiranda plepumas, savikritikos stoka, motorinis aktyvumas. Tačiau pablogėja judesių koordinacija, susilpnėja suvokimai (rega, klausa ir kt.), dėmesys, darbingumas. Didesnės dozės sukelia ažitaciją, agresiją, ryškiau sutrikdo pusiausvyrą, gali pasireikšti įvairūs vegetaciniai simptomai – veido hiperemija, prakaitavimas, tachikardija, midriazė. Labai didelės dozės alkoholio sukelia visų psichinių funkcijų slopinimą, vystosi koma ir, įvykus kvėpavimo centro paralyžiui, ištinka mirtis.

Apsinuodijimas nustatomas, kai kraujyje yra 1‰ alkoholio.

Patologinis girtumas

Tai retai pasitaikanti būsena, kuri ištinka asmenis, turėjusius galvos smegenų traumą, persirgusius neuroinfekcijomis, sergančius epilepsija, turinčius asmenybės sutrikimų ir kai kurių kitų būsenų. Jį sukelia nedidelės alkoholio dozės. Staiga sutrinka sąmonė (prieblandinė būsena), suvokimas, atsiranda haliucinacijų, kliedesių. Šios būsenos asmenys gali tapti agresyvūs, smurtauti, įvykdyti nusikaltimų.

Ši būklė trunka trumpai, baigiasi giliu miegu, po to – amnezija.

Žalingas vartojimas Jis išsivysto, kai geriama labai daug alkoholio, kuris kenkia somatinei

(sutrinka medžiagų apykaita, atsiranda kraujavimų iš virškinamojo trakto, širdies ligų, kepenų pažeidimų, neurologinių ligų ir kt.) ir psichinei (nerimas, depresija) sveikatai.

Kyla konfliktų šeimoje, darbe, su aplinkiniais. Jie dažnai gali baigtis nepalankiomis socialinėmis pasekmėmis (skyrybomis, darbo, būsto praradimu).

Priklausomybės sindromas Jis išsivysto, kai noras vartoti alkoholį tampa nenugalimas, užvaldantis

visas mintis, jausmus ir veiklą, daug svarbesnis, nei bet kas kita. Pradėjus vartoti alkoholį paauglystėje, greit priprantama, o vyresniame

amžiuje pripratimas vystosi lėčiau. Pradėjus vartoti alkoholį 13-15 metų, potraukis išsivysto trumpiau nei per metus, 15-17 metų – per 2-3 metus, o 22 metų – per 5-7 metus. Iš pradžių vystosi psichinė, o vėliau ir fizinė priklausomybė.

Gali pasireikšti periodinis alkoholio vartojimas – dipsomanija. Tai ūmai kylantis, nevaldomas noras gerti. Tuo metu geriama periodais, draugija nereikalinga. Taip pat staiga ir nustojama gerti. Tarp šių periodų nejaučiama jokio potraukio gerti. Tokia priklausomybė nuo alkoholio formuojasi lėtai.

Abstinencijos būklė


136

Nustojus gerti, po 12-48 valandų prasideda abstinencijos (nutraukimo) būklė. Atsiranda įvairių simptomų – stiprus prakaitavimas, tachikardija, rankų bei liežuvio tremoras, silpnumas, pykinimas, nerimas, nemiga, depresija. Pacientai teigia, kad būklė palengvėja išgėrus alkoholio.

Negydant abstinencijos būklė gali komplikuotis traukuliais ar toksine dezorientacijos būsena - baltąja karštlige „delirium tremens”. Tai trumpalaikė, bet pavojinga gyvybei būklė. Ji išsivysto 2-7 parą turintiems stiprią, ilgalaikę priklausomybę alkoholiui ir staiga nutraukus jo vartojimą, po ilgesnių abstinencijos periodų. Prodrominiu periodu atsiranda nemiga, naktinė baimė, suglumimas, tremoras, prakaitavimas, traukuliai (ypač mimikos raumenų). Nesiorientuojama laiko ir vietos atžvilgiu, sutrinka suvokimas (regos iliuzijos, pareidolijos), prasideda haliucinacijos (dažniau mikropsijos, įvairių judančių daiktų, gyvūnų, taktilinės). Gali kilti persekiojimo, fizinio poveikio kliedesių, ažitacija, gali įvykdyti autoagresiją arba agresyvius veiksmus prieš kitus. Būna somatinių ir vegetacinių simptomų: pakyla temperatūra iki 39° C, stiprus tremoras, prakaitavimas, tachikardija, kraujospūdžio svyravimai, net traukuliai. Ši būklė trunka 3-7 dienas, baigiasi giliu miegu. Po to lieka dalinė amnezija. Sunkūs atvejai gali baigtis mirtimi (2-15 %).

Nuolat vartojant alkoholį, ryškiai pakinta asmenybė, – ji palaipsniui degraduoja.

Nyksta jausmai, vystosi abejingumas artimiesiems, nepaisoma bendrojo elgesio taisyklių, pablogėja atmintis, sutrinka dėmesys, gali ištikti traukulių priepuoliai, vystosi dalinė demencija.

Psichoziniai sutrikimai

Šie sutrikimai vystosi pamažu labai stipriai geriantiems. Sąmonė nesutrinka. Jiems priskiriama:

alkoholinė haliucinozė; alkoholinis pavydo kliedesys; alkoholinė paranoja; alkoholinė depresija.

Šiems sutrikimams būdingos ryškios klausos haliucinacijos. Iš pradžių jos elementarios, vėliau sudėtingos – konstatuojamosios, komentuojamosios, antagonistinės, o turinys dažniausiai susijęs su girtuoklyste. Gali atsirasti persekiojimo, poveikio, santykio, pavydo, apkaltinimo kliedesių. Gali išsivystyti psichomotoriniai sutrikimai, afektiniai (depresija, manija, ažitacija) protrūkiai. Asmenys gali tapti agresyvūs, pavojingi aplinkiniams. Psichoziniai sutrikimai išnyksta per mėnesį, bet gali užtrukti iki pusės metų.


137

Atminties sutrikimai

Vartojant alkoholį, gali išsivystyti trumpalaikiai ir ilgalaikiai atminties sutrikimai.

Amnezinis (Korsakovo) sindromas

Jis išsivysto daug ir ilgą laiką geriantiems, blogai besimaitinantiems asmenims, neretai po baltosios karštligės ar haliucinozės. Sutrinka trumpalaikė atmintis, vystosi paramnezijos, dezorientacija, polineuritas, kepenų pažeidimas. Sąmonė nesutrikusi.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus

Opijus – seniausias (apie 7000 metų) ir labiausiai paplitęs visame pasaulyje augalinis narkotikas. Jis priklauso psichiką slopinančioms medžiagoms.

Natūralūs (gamtiniai) opiatai (opijus, morfinas, kodeinas, papaverinas ir kt.) išskiriami iš sulčių, kurios gaunamos iš įpjautų nesunokusių aguonų galvučių. Gamtiniai opiatai kartu su sintetiniais (heroinas, metadonas, promedolis, fentanylis, tramadolis, omnoponas ir kt.) vadinami opioidai.

Dažniau yra vartojamas opijaus ekstraktas iš tuščiavidurių aguonų galvučių ir stiebelių („kaifas”, „širkė”, „kompotas”). Opijus (tamsiai rudi gabalėliai) paprastai rūkomas pypkėmis – kaljanais, bet gali būti geriamas tabletėmis ar tinktūra bei švirkščiamas nuoviras į veną.

Opijuje yra keli alkaloidai, kurių pagrindinė veiklioji medžiaga – morfinas. Jis gaminamas iš opijaus ekstrakto ir dažniau yra švirkščiamas.

Specialiai apdorojant opijaus ekstraktą, gaunamas heroinas (balti ar rudi milteliai). Tai stipriausias, pavojingiausias ir greičiausiai plintantis narkotikas Lietuvoje. Įvairiose šalyse į jį pridedama priedų, todėl būna įvairių spalvų bei stiprumo. Jis leidžiamas į veną, nors galima ir rūkyti. Didžiausią euforiją ir priklausomybę sukelia opiatai, sušvirkšti į veną. Šios medžiagos sukelia atsipalaidavimo ir mieguistumo poveikį, niekas nejaudina, nerūpi, išnyksta baimė ir skausmas.

Vartojant heroiną, psichikos pakitimai ryškesni – išnyksta pareigos jausmas, išryškėja grubumas, melagiškumas, depresija, savižudybės.

Metadono poveikis lėtesnis. Jis vartojamas abstinencijai palengvinti ir žmonėms, mėginantiems atprasti nuo opioidų, gydyti. Jis mažina heroino troškimą. Jo pavartojus nejaučiamas malonumas, taigi atsiranda galimybė nuo jo atprasti.


138

Intoksikacija Opioidai, veikdami opioidinius receptorius, slopina skausmą, todėl

medicinoje vartojami kaip analgetikai. Tinkamas jų dozavimas nesukelia priklausomybės. Deja, vartojami ir nelegaliai, apsvaigimo tikslais. Dažnai ūmiai apsinuodijama juos vartojant kartu su alkoholiu. Opioidų poveikis, euforija, trunka nuo kelių iki keliolikos valandų, priklausomai nuo suvartotos dozės ir tolerancijos (heroinas veikia 4-6, morfinas – 4-6, kodeinas 4-6 val.). Vėliau vystosi apatija.

Intoksikacijos požymiai Poveikis

Fiziniai Psichiniai Pasekmės

šilumos

bangos; euforija,

palaima; analgezija; jausmas,

kad esi nematomas; pakitęs laiko

ir atstumo suvokimas.

miozė, stiklinės akys,

ptozė; sulinkusi stovėsena; nugaros skausmai; pykinimas, burnos

džiūvimas; prakaitavimas; tremoras; hipotenzija,

bradikardija; hipotermija; kvėpavimo

slopinimas; plaučių edema,

cianozė; koma, greita mirtis.

disforija; apatija; stuporas; nuovargis; nejaučiama

alkio, šalčio, skausmo; mieguistumas; nerišli kalba; analgezija; depresija.

labai greita

psichinė ir fizinė priklausomybė; asmenybės

sutrikimas; depresija,

suicidas; protinis

atsilikimas; stiprūs sąnarių

skausmai; smegenų,

kepenų ligos; sepsis,virusiniai

hepatitai.

Žalingas vartojimas Opioidų sukeliami pakitimai kenkia sveikatai. Atliekant injekcijas

nesteriliai, išsivysto komplikacijos – abscesai, tromboflebitai, septicemija, trofinės opos. Dalinantis švirkštais, perduodami hepatito B, ŽI virusai.

Dėl blogos mitybos fiziškai išsenkama, nusilpsta imunitetas, vystosi įvairios infekcijos, dantų ėduonis, numalšintas skausmas užtušuoja atsiradusias ligas. Be to vystosi obstipacijos, impotencija, išnyksta lytinis potraukis. Vartojančiųjų heroiną mirtingumas apie 15 kartų didesnis. Jo vartojimas susijęs su dideliu nusikalstamumu.


139

Priklausomybė Vartojant morfiną, psichinė ir fizinė priklausomybė susidaro po 10-15

injekcijų, o heroiną – net po vienos ar dviejų intraveninių injekcijų gali atsirasti visą gyvenimą trunkantis stiprus, nevaldomas noras jį vėl vartoti.

Vystosi priklausomybė. Norėdamas patirti ankstesnį malonumą, žmogus turi dozę didinti net dešimt kartų.

Abstinencija Abstinencija išsivysto anksčiau nei vartojant alkoholį ir būna itin sunki. Ji

gali atsirasti net po vienos intensyvaus vartojimo savaitės. Žmonės, vartojantys opioidus, tampa irzlūs, pikti, nesirūpina savo

išvaizda. Jiems pradeda labai skaudėti visus raumenis, sukti sąnarius, laužyti kūną. Išryškėja lyg gripo simptomai: čiaudo, sloguoja, žiovauja, ašaroja, tai prakaituoja, tai krečia šaltis. Kalba nerišliai, sutrinka uoslė, skonis. Kūnas karštas, sunkios galūnės. Ryški midriazė, mieguistumas, išdžiuvusi burna, „žąsies oda”, viduriavimas, vėmimas, širdies bei pilvo skausmai. Jie blaškosi, būna neramūs, prasideda nemiga, šalčio krėtimas bei karščio bangos, nevalingi raumenų trūkčiojimai.

Šios būklės jie labai bijo, todėl ryžtasi bet kam, kad tik įsigytų narkotikų. Abstinencijos simptomai pasireiškia po 6-10 valandų negavus kitos

opioidų dozės ir nuslūgsta tik po savaitės. Kai kurios organizmo funkcijos vėl atsigauna tik po šešių mėnesių. Kartais net po metų dar būna sutrikusių vegetacinės nervų sistemos reakcijų.

Opioidai dažniausiai vartojami ir toliau, nepaisant aiškių žalingų vartojimo pasekmių.

Jie sukelia ypatingai stiprią fizinę priklausomybę, todėl gydymas yra ilgas ir sudėtingas.

Nuolat vartojantys opioidus žmonės atrodo daug vyresni, išsekę, jų veidas pilkšvai gelsvos spalvos, sugedę dantys. Jiems būdinga – slenkantys bei neblizgantys plaukai, sulūžinėję nagai, paryškėjusi pigmentacija ir randai išilgai venų, pūliniai odoje, siauri akių vyzdžiai, patinę limfmazgiai, padidėję kepenys.


140

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas

Tai psichiką slopinančios medžiagos – barbitūratai, benzodiazepinai, dimedrolis, meprobamatas, natrio oksibutiratas ir kt. Juos dažniau vartoja moterys. Paplitimas ir priklausomybė siekia apie 1,1 %. Iš pradžių vaistai vartojami gydytojo paskirti. Vėliau, geriant vis didesnes dozes, patiriama euforija. Imama vartoti vis dažniau ir didesnėmis dozėmis, kol atsiranda priklausomybė.

Kartais raminamaisiais vaistais piktnaudžiaujama, kai jais norima pakeisti nelegalius narkotikus ar sustiprinti jų poveikį.

Komplikacijos būna daug sudėtingesnės ir pavojingesnės, nei vartojant opijaus preparatus. Tai perdozavimo ir mirties grėsmė. Išsivysčius komai nuo barbitūratų, greitai atsiranda pragulų.

Būdingi suicidai, gali išsivystyti epilepsija, psichozės, psichoorganinis sindromas.

Trankviliantai

Tai benzodiazepino dariniai – chlordiazepoksidas, diazepamas, lorazepamas (lorafenas), alprazolamas (ksanaksas), oksazepamas ir kt. Jie vartojami dažniau nei barbitūratai, nes saugesni ir veiksmingesni. Mažiausiai toksiški yra chlordiazepoksidas ir oksazepamas.

Gydomosios dozės, vartojamos iki dviejų savaičių, priklausomybės nesukelia. Veikia slopinamai, raminamai, sumažina įtampą, susijaudinimą, nerimą, baimę, pagerina nuotaiką, net sukelia euforiją. Pavojinga vartoti kartu su alkoholiu, nuo jų labai greitai vystosi priklausomybė.

Didelės trankviliantų dozės gali sukelti vangumą, mieguistumą, galvos skausmus, svaigimą, susilpnina dėmesį. Vystosi pripratimas, psichinė priklausomybė. Gali sutrikti judesių koordinacija, kalba tapti neaiški, džiūti burna, prasidėti traukuliai, sulėtėti pulsas, sumažėti kraujospūdis, lytinis potraukis ir pajėgumas. Nuo jų sutrinka valia, žmogus praranda pasitikėjimą savimi, nepajėgia dirbti.

Negavus vaistų, ištinka panašūs į epilepsiją priepuoliai, delyrinė būklė.

Barbitūratai

Jiems priklauso barbitalis, fenobarbitalis, etaminal natris ir kt. Vartojamos tabletės ar kapsulės nuo nemigos ir nerimo. Skausmui

numalšinti skiriamos injekcijos. Mažomis dozėmis veikia panašiai kaip trankviliantai – slopina skausmą, ramina. Jie vartojami sudėtiniuose vaistuose kaip analgetikai, migdomieji, mažinantys nerimą bei gydant epilepsiją.

Intoksikacija


141

Ji primena alkoholinę intoksikaciją, nes slopina centrinės nervų sistemos veiklą. Darosi neaiški kalba, išsivysto ataksija (nestabilūs judesiai), nistagmas, tik nėra atitinkamo kvapo ir agresijos reiškinių.

Intoksikacijos požymiai

Poveikis Fiziniai Psichiniai

Pasekmės pakili nuotaika; abejingumas; nerišli kalba; ataksija; haliucinacijos; dirglumas.

miozė; bradikardija; raumenų

atonija; nekoordinuoti

judesiai; hipotenzija; žvairumas,

nistagmas.

mieguistumas; nerimas; agresyvumas; emocijų

labilumas; neaiški kalba; hipomnezija.

haliucinacijos; traukuliai; psichozė; suicidas; kvėpavimo

sutrikimai; sąmonės

netekimas.

Žalingas vartojimas Piktnaudžiaujant migdomaisiais, greitai pradeda silpti dėmesys, nuotaika

tampa nepastovi, mažėja intelektas, silpsta imunitetas, vystosi disforija bei demencija.

Priklausomybė Barbitūratus vartodami ilgesnį laiką, žmonės tampa priklausomi. Greitai

(po kelių savaičių ar mėnesių) vystosi tolerancija, tenka vis didinti dozes, todėl kyla mirtino apsinuodijimo pavojus.

Vystosi fizinė ir psichinė priklausomybė. Nustojus vartoti, po 12-16 val. prasideda abstinencija.

Abstinencija Tai pavojinga sąmonės sutrikimo būklė, kuri panaši į alkoholinį delyrą.

Vystosi lėtai. Padažnėja pulsas, kvėpavimas, atsiranda ortostatinė hipotonija, prakaitavimas, vėmimas, nerimas, nemiga, fobijos, galvos, sąnarių skausmai, pirštų tremoras, traukuliai, psichomotorinis sujaudinimas.

Vystosi psichozė, kurios metu sutrinka sąmonė, atsiranda klausos haliucinacijų, ažitacija. Žmogus gali tapti agresyvus, pavojingas aplinkiniams. Reikalinga skubi hospitalizacija.

Gali išsivystyti amnezinis sutrikimas. Žmogus, ilgai vartojantis barbitūratus, tampa egoistu, melagiu, išnyksta jo

pareigos jausmas, krinta intelektas. Jo veidas paburkęs, pilkšvas, sulėtėjusi kalba bei motorika, nekoordinuoti judesiai.


142

Psichiką stimuliuojančios medžiagos

Šioms medžiagoms priklauso kokainas, krekas, amfetaminai, fenaminas, ekstazi, anaboliniai steroidai, nikotinas, efedronas, kofeinas.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kokainą ir kitus stimuliatorius

Visos šios medžiagos stimuliuoja nervų sistemą ir sukelia jėgų bei energijos antplūdį, susijaudinimą, suteikia žvalumą, euforiją, pasitikėjimą savimi, todėl juos vartoja sergantys depresija asmenys. Dažnai jie vartojami periodais: pavartojus keletą dienų ir visai išsekus, daroma pertrauka, po to vartojama vėl.

Psichostimuliatoriai sutrikdo adrenalino, serotonino ir dopamino apykaitą, užblokuodami jų grąžinimą atgal į nervines ląsteles. Todėl jų kiekis didėja, ir žmogus tampa energingas, gali nemiegoti, nevalgyti, padidėja lytinis potraukis.

Stimuliatorius nuolat vartojant greitai vystosi asmenybės degradacija, somatinės komplikacijos.

Kokainas

Tai augalinis narkotikas, gaminamas iš kokos krūmo lapų. Medicinoje vartojamas narkozei sukelti. Jo kristalai balti, todėl jis vadinamas „sniegu”. Kokainas labai brangus narkotikas, bet šiuo metu labiausiai paplitęs pasaulyje.

Dažniausiai vartojamas įkvepiant arba uostant, nors galima kramtyti, leisti po oda, į veną, lipdyti ant gleivinės burnoje, tiesiojoje žarnoje, makštyje.

Krekas

Krekas yra ypatinga kokaino forma. Jis rūkomas pypkėmis, ar nuo folijos, sumaišytas su tabaku ar marihuana. Poveikis greitesnis, intensyvesnis nei kokaino, atsiranda po 10 minučių, trunka apie 30 minučių, sukeldamas labai stiprią euforiją. Psichinė priklausomybė gali išsivystyti net nuo vienos dozės. Kokainas ir krekas dažnai vartojami kartu su alkoholiu, opioidais, su metadonu.

Intoksikacija Vartojant šiuos narkotikus smarkiai stimuliuojamos įvairios organizmo

funkcijos. Žmogus tampa labai aktyvus, energingas, nejaučia nei nuovargio, nei alkio, nei troškulio, atsiranda nemiga, padidėja lytinis potraukis.


143

Intoksikacijos požymiai Poveikis Fiziniai Psichiniai

Pasekmės

sumažėjęs

nuovargis; padidėjęs

energingumas; pagerėjusi iškalba; perdėtas

pasitikėjimas savimi; sutrikęs

mąstymas; pagreitėjęs

mąstymas; susilpnėjęs alkio

pojūtis; sumažėjęs miego

poreikis; hiperseksualumas.

midriazė; tachikardija; hipertenzija; traukuliai; padažnėjęs

kvėpavimas; anoreksija; sloga ar

užgulta nosis; odos

niežėjimas; prakaitavimas; koordinacijos

sutrikimas.

euforija; nerimas; fobijos; mentizmas; haliucinacijos; sumišimas; kaltės jausmas; ažitacija; kliedesiai; agresija; nenuilstamumas.

psichinė

priklausomybė; svorio kritimas; išsekimas; širdies ritmo

sutrikimas; trombozės; panika,

depresija; kokaininės

psichozės; demencija; hipertermija; mirtis (exitus

letalis).

Žalingas vartojimas Ilgai vartojant stimuliatorius trinka mąstymas, dėmesys, koordinacija,

pusiausvyra. Vystosi nosies gleivinės atrofija, nosies pertvaros prakiurimas, geriant – žarnyno komplikacijos, rūkant – sunkios plaučių ligos. Būdinga tai, kad atsiranda traukulių, įvairūs netikslingi, stereotipiški judesiai. Dideli stimuliatorių kiekiai sukelia baimę, keistą, agresyvų elgesį, polinkį į lytinius iškrypimus.

Priklausomybė Kokaino injekcijos ar uostymo efektas yra trumpalaikis, todėl dozės vis

didinamos ir vartojama vis dažniau. Atsiranda stipri psichinė priklausomybė ir tolerancija. Būna ryškūs afektiniai svyravimai nuo euforijos iki depresijos, kuri gali tapti suicido priežastimi. Palaipsniui senka jėgos, greitai senstama. Dėl išsekimo, nemigos išsivysto psichozės.

Abstinencija Jai charakteringa intensyvi narkotiko paieška. Atsiranda susierzinimas,

nepasitikėjimas, sustiprėjęs apetitas, nemiga, disforija. Gali išsivystyti delyro klinika. Sutrikus sąmonei, išryškėja derealizacija,

įvairios haliucinacijos, dažniausiai taktilinės, kai jaučiama šliaužiojant po odą įvairius gyvius, kirmėles, vabalus.


144

Psichozių paveikti, žmonės gali susižaloti, nes siaubingas niežulys skatina kasytis. Gali net lupti ar pjaustyti sau odą. Reguliariai leidžiantis narkotikus į veną, kyla perdozavimo grėsmė, infekcijų pavojai.

Mirtis gali ištikti dėl šiluminio smūgio, nes narkotikai pakelia kūno temperatūrą (kokaino karštligė), stipriai prakaituojama. Gali suirti kepenys, išsivystyti insultai, venų trombozės, impotencija, plaučių embolija, miokardo infarktas, traukuliai, galvos smegenų edema, mirtis.

Amfetaminas

Tai geriausiai žinomas ir plačiausiai vartojamas sintetinis stimuliatorius. Jo poveikis panašus, bet kiek lengvesnis nei kokaino. Vartojamas įvairiai – į vidų (tabletės), uostant (milteliai), leidžiant į veną. Vartojamas ne tik puikiai savijautai, pasitikėjimo savimi jausmui išgauti, bet ir svoriui mažinti, nes prarandamas apetitas. Veikimas trunka 3-4 valandas.

Intoksikacija Apsvaigus pagerėja nuotaika, atsiranda didybės idėjų, pranyksta

nuovargis, paaštrėja pojūčiai, išryškėja psichomotorinis sujaudinimas.

Intoksikacijos požymiai Poveikis Fiziniai Psichiniai

Pasekmės

sumažėjęs

nuovargis; linksmumas; padidėjęs

budrumas; pagerėjusi

iškalba; sustiprėjęs

pasitikėjimas savimi; pagreitėjęs

mąstymas; susilpnėjęs

apetitas; nemiga.

midriazė; tachikardija,

aritmija; hipertenzija; pagreitėjęs

kvėpavimas; pakilusi T°; džiūsta burna, čepsi; prakaitavimas; traukuliai,

tremoras; stereotipinis

elgesys.

dirglumas; įtarumas; nerimas; panika; agresija; sumišimas; pasikeitęs

elgesys; haliucinacijos.

krinta svoris; nusilpsta

imunitetas; insultas; infarktas; depresija; suicidas; demencija; psichozės; staigi mirtis.


145

Žalingas vartojimas Atsiranda nerimas, klausos haliucinacijų. Bloga savijauta, sumažėjęs

apetitas, nemiga labai išsekina žmogaus imuninę sistemą.

Priklausomybė Reguliariai vartojant amfetaminą, vystosi tolerancija. Greitai įprantama, ir

jo reikia vis daugiau. Fiziniai atpratimo simptomai neryškūs.

Abstinencija Abstinencijos metu vargina nemiga, alkis, nuovargis, irzlumas. Pasikeičia

elgesys, sutrinka dienos ritmas. Žmogus gali kelias paras nemiegoti, nuolat judėti, po to kelias paras miegoti. Gali išsivystyti depresija ir net tapti suicido priežastimi. Pasirodo psichozės reiškiniai. Ištinka delyras, išsivysto regos, klausos, taktilinės (panašios į kokainines), uoslės haliucinacijos (pūvančios mėsos kvapas), dismorfofobijos, derealizacija, disforija, agresija.

Gali atsirasti nemotyvuotas nerimas, įtarumas, persekiojimo, pavydo, santykio, fizinio poveikio kliedesių. Amfetamino psichozė labai primena šizofrenijos kliniką.

Gali būti kartu vartojamos ir kitos medžiagos – alkoholis, opiatai, barbitūratai, todėl galimas greitas ir mirtinas perdozavimas. Moterys gimdo neišnešiotus ar negyvus vaikus.

Efedronas (džefas)

Tai efedrinas su priemaišomis, gaminamas nelegaliai iš medikamentų, skirtų bronchinei astmai gydyti. Jo poveikis panašus į amfetamino.

Ekstazi (MDMA)

Tai metilendioksimetamfetaminas, balti milteliai, iš kurių gaminamos įvairiaspalvės tabletės arba kapsulės („disko burgeriai”, „meilės balandžiai”), veikiančios panašiai kaip amfetaminas.

Dažnai vartojamos su alkoholiu, maišomos su kitais narkotikais, todėl poveikis gali būti neprognozuojamas.

Intoksikacija Poveikis atsiranda po 20-30 minučių ir gali tęstis keletą valandų.

Vartojusieji ekstazi, tampa labai draugiški, euforiški, meilūs, aktyvūs, seksualūs. Ši medžiaga labai sumažina seksualinį barjerą, todėl ją vartojantys asmenys gali tapti prievartos aukomis, skleisti lytiniu keliu plintančias pavojingas ligas.

Šis narkotikas pakelia kūno temperatūrą, todėl pavartojus jo tvankiose patalpose, diskotekose, kur šokama ir gausiai prakaituojama, organizmas dehidratuojamas, gali ištikti šiluminis smūgis ir mirtis.


146



Pasekmės empatija; padidėjęs

energingumas; paryškėję

pojūčiai, ypač seksualiniai.

midriazė; tachikardija; pakilusi T°; vėmimas.

emocinis

atvirumas; nerimas, panika; sumišimas; taktilinės

haliucinacijos.

infarktai,

insultai; nenuspėjamas

elgesys; depresija,

suicidas; psichozė.

Žalingas vartojimas Nuolat vartojantys ekstazi, tampa labai neramūs, išsiblaškę, juos kankina

nuolatinis nuovargis, troškulys, miego sutrikimai, keliančios siaubą haliucinacijos.

Priklausomybė Ji išsivysto net narkotiką vartojant tik retkarčiais. Greitai didėja

tolerancija, tenka didinti dozę.

Abstinencija Abstinencijos simptomai neryškūs. Atsiranda nuovargis, nemiga, nerimas,

baimė, apatija.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kofeiną, arbatą

Kofeinas yra arbatos lapuose, kavos pupelėse ir kolos riešutuose randamas alkaloidas. Jį vartoja žmonės, kuriuos vargina nepraeinantis nuovargis, mieguistumas, mažas kraujospūdis. Išgėrus kavos ar arbatos pagerėja nuotaika, mąstymas, suvokimas, atsiranda energijos antplūdis. Ilgai vartojant kofeino turinčius gėrimus išsivysto potraukis.

Kavos puodelyje yra apie 100-150 mg kofeino. Fizinė priklausomybė išsivysto per dieną išgėrus 10-15 puodelių kavos. Dozė vis didinama, tenka vartoti net kofeino tabletes ar injekcijas. Ilgiau vartojant dideliais kiekiais, atsiranda neurotoksinis poveikis – kofeinizmas.

Jam būdingas nemotyvuotas dirglumas, net agresyvumas, nemiga, susilpnėjęs dėmesys, atmintis, sumažėjęs protinis darbingumas, sutrikusi skrandžio veikla, virškinimas, galvos smegenų kraujotaka.

Čifirizmas, tai toks reiškinys, kai geriama labai koncentruota arbata, kurioje kofeino yra tiek, kiek 65 stiklinėse vidutiniško stiprumo arbatos. Vystosi apsvaigimas, euforija, trunkanti apie dvi valandas.

Labai greitai atsiranda psichinė priklausomybė.


147

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant tabaką

Tai labiausiai paplitusi buitinė narkomanija. Cigaretės dūmuose yra apie 40 nuodingų medžiagų. Tabake esanti

veiklioji medžiaga nikotinas sukelia lengvumo jausmą, euforiją, suaktyvina protinę veiklą. Vartojamas uostant, kramtant, čiulpiant, rūkant.

Cigaretėje yra 10-30 mg nikotino. Mirtina dozė yra 40-100 mg. Surūkius iš karto 15-20 cigarečių, gaunama mirtina nikotino dozė.

Priklausomybė nikotinui labai greitai formuojasi iki 25 metų amžiaus. Iš pradžių būna grupinė psichinė priklausomybė, bet greitai atsiranda labai stipri fizinė priklausomybė. Nepaisant žalos, rūkoma ir toliau.

Praėjus poveikiui, dingsta aktyvumas, atsiranda abstinencinis sindromas. Vargina galvos skausmai, nemiga, irzlumas, pyktis, nerimas, aritmija, dusulys, kosulys, bulimija, nenugalimas noras rūkyti.

Rūkantieji serga ateroskleroze, todėl juos ištinka infarktai, insultai, plaučių ligos, galūnių gangrenos.

Rūkantieji kenkia aplinkinių sveikatai, ypatingai blogai veikia vaikus.

Haliucinogenai

Haliucinogenams priklauso kanabinoidai, LSD, PCP, ketaminas, lakiosios medžiagos. Jie dalijami į dvi grupes: natūralūs (grybai, augalai) ir sintetiniai, pagaminti laboratorijose.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kanabinoidus

Iš kanapių gaminama marihuana, hašišas, kanapių ekstraktas. Tai labiausiai paplitę narkotikai. Juose yra daug svaiginamųjų cheminių medžiagų (apie 400), bet svarbiausias – kanabinoidas (tetrahidrokanabinolis – THK).

Juos pradėjus vartoti, vėliau pereinama prie stipresnių narkotikų.


148

Marihuana („žolė”, „ šienas”) gaminama iš sudžiovintų kanapių lapų ir stiebų.

THK yra 1-6 %. Labai populiari tarp paauglių. Ji maždaug 10 kartų silpnesnė už hašišą.

Hašišas („kanapių derva”, „plastilinas”) – tai augalo sakai. Jis parduodamas mažais gabaliukais, jų spalva būna nuo rudos iki juodos.

THK – 5-25 %. Kanapių ekstraktas (aliejus) yra tirštas, nemalonaus kvapo, rudos, žalios

ar juodos spalvos skystis. THK – 30-40 %. Šie preparatai yra rūkomi specialiomis pypkėmis (kaljanais) arba

rankomis susuktomis cigaretėmis, kramtomi, geriami. Vartojant marihuaną per burną, galima lengvai perdozuoti, nes poveikis pajuntamas vėlai.

Šios medžiagos yra netirpios, todėl neleidžiamos injekcijomis.

Intoksikacija Poveikis prasideda po kelių minučių ir trunka kelias valandas. Pirmąkart

pavartojus įspūdis dažniausiai būna stipriausias. Atsiranda euforija, juoko priepuoliai, nepagrįstas linksmumas.

Paveikus net mažai haliucinogenų dozei, visai kitaip suvokiama aplinka, suintensyvėja pojūčiai (hiperestezija), pakinta laiko, erdvės ir nuotolio suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas.

Rūkant hašišą, malonus poveikis pasiekiamas negreitai. Iš pradžių savijauta būna bloga, džiūsta burna, svaigsta galva, pykina, juntama baimė, kyla įtarumas. Tik surūkius daugiau atsiranda euforija, malonus palengvėjimo jausmas, kūną užlieja šiluma, girdimi ir matomi neegzistuojantys garsai bei daiktai, aplinka neįprastai pasikeičia.

Prie hašišo priprantama negreit, būdinga silpna tolerancija, tačiau jos gali ir nebūti.

Kartais net viena surūkyta cigaretė gali sukelti psichozę, ryškius asmenybės pasikeitimus, kurie sutrikdo paauglių brendimą.


149



Pasekmės euforija,

neįprastas juokas; plepumas,

atsipalaidavimas; ryškus suvokimo

sutrikimas; savikritikos stoka; sutrikusi atmintis,

dėmesys, mąstymas, mokymasis; sutrikęs miegas; sutrikusi

koordinacija; visų pojūčių

sustiprėjimas, lydimas muzikos; neracionalus

elgesys; haliucinacijos.

paraudusi oda, akys, maišeliai po akimis; midriazė; primerkti akių

vokai; tachikardija; arterinė

hipertenzija; hipertermija; burnos

džiūvimas; alkio jausmas; potraukis

saldumynams; pykinimas ir

vėmimas; dervos kvapas.

atitrūkimas nuo realybės; hiperestezijos; laiko suvokimo

sutrikimai; minčių

antplūdis; atminties

sutrikimai; disforija; baimė; irzlumas; nerimas; agresyvumas; haliucinacijos.

psichinė ir fizinė priklausomybė; sulėtėjęs emocinis

vystymasis; apatija; mieguistumas,

nuovargis; susilpnėjusi

atmintis, gabumai; iškreipta logika; bloga higiena; gilūs asmenybės

pokyčiai; hormonų gamybos

sulėtėjimas; silpsta seksualinis

pajėgumas; imuniteto

nusilpimas; psichozės.

Žalingas vartojimas Išryškėja pasikartojantys neprognozuojami apsvaigimo pojūčiai, kurie

nelauktai pasikartoja praėjus net keletui dienų po kanapių rūkymo. Tai sukelia panikos, siaubo būseną.

Sutrinka lytinis brendimas, sumažėja lytinių hormonų, vyrams išsivysto mastopatija, moterims sutrinka menstruacijų ciklas, vystosi nevaisingumas. Sutrikus imunitetui, gali išsivystyti plaučių vėžys, lėtinis bronchitas.

Priklausomybė Vartojant kanapes reguliariai, greitai išsivysto tolerancija (ypač LSD),

todėl reikia vis didinti dozes. Fizinė priklausomybė nelabai ryški. Psichinė priklausomybė labai ryški. Sutrinka mąstymas, pakinta

aplinkinio pasaulio bei savo kūno suvokimas. Kyla psichozės, pritemus sąmonei, vystosi delyras, sutrinka laiko ir vietos

orientacija. Gali atrodyti, kad dvasia palieka kūną, atsiranda sujaudinimas, baimė, nerimas, regos haliucinacijų, depersonalizacija. Pasikeitus tikrovei, išsivysčius metamorfopsijoms, ištinka persekiojimo kliedesiai, kyla kaltės jausmas. Agresyvumas nebūdingas, bet indukcijos būdu perduodamos vienų kitiems įvairios emocinės reakcijos.


150

Abstinencija Fiziniai abstinencijos požymiai neryškūs. Būdinga nemiga, apetito stoka,

dirglumas. Trunka iki penkių dienų. Greitai išsenkama fiziškai, anksti pasenstama, nuslenka plaukai, iškrenta

dantys. Silpnėja valia, siaurėja interesai, smunka asmenybė, vystosi depresija, suicidai, psichozės, net silpnaprotystė.

LSD (lizergino rūgšties dietilamidas)

Tai sintetinė, baltų kristalų pavidalo medžiaga. Beveik plika akimi nematoma, dviejų druskos kruopelių dydžio dozė yra labai aktyvi. Parduodama mažais sugeriamojo popieriaus gabaliukais su ryškiais piešinukais („pašto ženklai”). Vartojama dedant ant liežuvio tabletes, gali būti uostoma.

Tai pats stipriausias iš visų haliucinogenų, nepatikimas narkotikas. Jo poveikis labai nevienodas, pasireiškia po 30 min. ir veikia ilgai (iki 12 val.).

LSD veikimas panašus į hašišo, bet ryškesni apsinuodijimo reiškiniai. Fizinės priklausomybės neišsivysto. Būna regos ir klausos suvokimų sustiprėjimo iki haliucinacijų. Jų metu taip pakinta sąmonės būsena, jog žmogui atrodo, kad jis gali skraidyti, ir tai dažnai baigiasi mirtimi.

Asmenys, vartoję LSD, labai pavojingi, nes šių medžiagų poveikis neprognozuojamas, jis gali išsivystyti net ir praėjus kelioms savaitėms po narkotiko vartojimo. Toks užtrukęs ir „pavėluotas” poveikis („kelionė”) vadinamas prisiminimu (reminiscencija). Kartais jis sukelia itin malonius pojūčius. Tačiau kartais apima depresija, atrodo, kad žmogus kraustosi iš proto. Kyla panika kartu su regos haliucinacijomis, kliedėjimo idėjomis. Atsiranda polinkis žudyti. Tai sukelia realų pavojų aplinkiniams.

PCP ir ketaminas

PCP (fenciklidinas – „angelo dulkės”) vartojamas rūkant su tabaku, marihuana, įkvepiant, ryjant, švirkščiantis. Net ir mažos dozės gali sukelti ryškius psichikos sutrikimus. Vystosi analgezija. Apsvaigusieji darosi agresyvūs, impulsyvūs, neprognozuojami, pavojingi sau bei aplinkiniams.

Ketaminas yra vartojamas medicinoje kaip anestetikas. Jo poveikis panašus, bet silpnesnis nei PCP.

Nuolatos vartojant haliucinogenus greitai vystosi psichinė priklausomybė, o fizinė būna rečiau. Dėl savo recidyvuojamo, nenuspėjamo poveikio jie nėra labai populiarūs.

Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant lakiąsias medžiagas

Tai dujos: butanas, propanas, klijai, lakai ir tirpikliai: acetonas, terpentinas, eteris, benzinas.


151

Šios medžiagos naudojamos buityje, o jomis piktnaudžiaujama įkvepiant jas per burną ar per nosį.

Lakiosios medžiagos labai populiarios tarp paauglių, tačiau tai vienos iš pavojingiausių medžiagų. Jos mažina raumenų tonusą, sukelia regos ir klausos haliucinacijų („kaleidoskopas”, „multikai”).

Patekusios į kraujotaką, užblokuoja deguonies perdavimą ir sukelia apsvaigimą.

Dujos, patekusios į kvėpavimo takus, sukelia plaučių edemą ir mirtį. Ypač pavojingos žiebtuvėlių dujos, nes stipriai ir staigiai atšaldo kvėpavimo takus. Palaipsniui išstumiamas oras iš plaučių, ir į juos jis nebepatenka. Sutrinka širdies darbas, todėl ji gali sustoti.

Šių medžiagų garai tirpina kepenų, smegenų ir kitų organų ląstelių sienelių riebalinį sluoksnį, ir jos žūva.

Vystosi apatija, abulija, bei organinis asmenybės sutrikimas (psichoorganinis arba encefalopatinis sindromas).

Toksikomanija – tai nuolatinis cheminių medžiagų ar medikamentų, kurie neįtraukti į narkotikų sąrašą, vartojimas, siekiant apsvaigti.

Noras svaigintis toksinėmis medžiagomis veda į narkomaniją.

Intoksikacija Būklė panaši į alkoholinę intoksikaciją. Apsvaigimas, euforija jaučiami jau po kelių minučių. Tai labai pavojinga, nes uostant kvėpavimo takai uždengiami audiniu ar

celofaniniu maišeliu, ir žmogus, staigiai praradęs sąmonę, nesuspėja jo nusitraukti. Kyla bauginamos regos haliucinacijos.


152



Pasekmės nerišli kalba; euforija; morija; pykinimas; tuščias

žvilgsnis; midriazė; paraudusi

viršutinė kūno dalis; sąmonės

pritemimai.

sausos gleivinės; raumenų atonija; arefleksija; galvos

skausmai; akių

paraudimas; nistagmas; koordinacijos

sutrikimai; specifinis

kvapas; sąmonės

pritemimas.

nerimas; baimė; disforija; greita nuotaikų

kaita; regos ir

klausos haliucinacijos; iliuzijos; sumišimas; psichinis

bukumas.

psichinė ir fizinė

priklausomybė; lėtinė sloga; imuniteto nusilpimas,

anemija; kepenų cirozė,

pneumonija; sulėtėjęs emocinis

vystymasis; hipomnezija,

psichoorganinis sindromas, depresija, suicidai; simptominė

epilepsija; psichozė,

silpnaprotystė.

Žalingas vartojimas Nors lakiosios medžiagos sukelia daugybę ligų, svaiginamasi ir toliau.

Gali nušalti nosiaryklė ir kvėpavimo takai, sustoti širdis, staiga nustoti kvėpuoti, nes sunkesnės už orą dujos jį išstumia iš plaučių.

Priklausomybė Psichinė priklausomybė uostomosioms medžiagoms išsivysto po kelių

savaičių ar po mėnesio. Didėja tolerancija. Paaugliai pradeda uostyti vieni. Sunku valdyti nesulaikomą norą vartoti, nustojama domėtis mokslu ar kita veikla. Paaugliai gali elgtis agresyviai, jei kas nors trukdys jiems svaigintis. Fizinę priklausomybę rodo atsiradę organizmo reaktyvumo pakitimai, kai be nuolatinių kraujyje cirkuliuojančių toksinių medžiagų dozių pasidaro nebeįmanoma gyventi.

Abstinencija Staigiai nutraukęs minėtų medžiagų vartojimą, žmogus tampa dirglus,

prasideda tachikardija, skausmai. Vėliau atsiranda galvos skausmas, svaigimas, vėmimas, prakaitavimas, seilėtekis. Apima nerimas, kamuoja košmariški sapnai, mirties baimė, krečia drebulys, skauda raumenis, sąnarius.

Nuolat vartojantys nebeįstengia ir nenori to slėpti nuo artimųjų. Vaikšto apsiblausę, apsvaigę, purvini, dvokiantys, nešvariais rūbais ir netgi pradeda svaigintis namuose.


153

Požymiai, padedantys atpažinti narkotikus vartojantį asmenį

Atpažinti žmogų, vartojantį narkotikus, labai sunku. Reikia būti labai

atidiems. Būtina atkreipti dėmesį į dažnai besilankančius gydymo įstaigose, nuolat besiskundžiančius įvairiais negalavimais, prašančiais vaistų nuo skausmų.

Nustatyti vartojimą galima remiantis anamneze, atliekant specialius objektyvius testus ir naudojantis kitais įrodymais (klinikiniais požymiais, artimųjų liudijimais, iš specifinio kvapo, surandamų įvairių daiktų ar medžiagų, ištikusių ligų ar kitų ženklų).

Emociniai pokyčiai Elgesio pokyčiai Fiziologiniai

pokyčiai Kiti požymiai

staigi nuotaikų

kaita: euforija – disforija, depresija – susijaudinimas; neįprastas

irzlumas; agresyvi reakcija į rūpinimąsi.

dėmesio,

atminties sutrikimai; plepumas, nerišli

kalba; nesirūpinimas

savo išvaizda; įtartini draugai,

žargonas; abejingumas

viskam; melas, vagystės.

apetito

praradimas; nemiga naktį,

mieguistumas dieną; paraudę akys; varvanti nosis; nenatūralaus

dydžio vyzdžiai.

neįprasti

kvapai; dėmėti rūbai; įvairūs

milteliai, tabletės, folijos, kartono gabaliukai; dūrių žymės įvairiose kūno vietose.


154

Apsvaigimo nuo įvairių narkotikų simptomai

Opiatai

Migdo- mieji,

raminamieji

Stimulia-toriai (ko-

kainas)

Kanapės (hašišas,

marihuana)

Kiti haliucinogenai

Lakiosios medžia-

gos

Vyzdžio dydis

miozė normalus midriazė normalus ar išsiplėtęs

midriazė normalus

Vyzdžio reakcija

nereaguoja

sulėtėjusi sulėtėjusi plečiasi nereaguoja

sulėtėjusi

Nistagmas nėra yra nėra nėra nėra yra Konver-gencija

sutrikusi yra sutrikusi yra; akys paraudusios

yra yra

Laiko suvokimas

sulėtėjęs sulėtėjęs pagreitėjęs pagreitėjęs pagrei- tėjęs

normalus

Pulso dažnis

sulėtėjęs bradikardija

tachikardija

tachikardija tachi-kardija

tachikardija

Dūrių žymės

gali būti nėra gali būti nėra nėra nėra

Gydymo principai ir psichosocialinė reabilitacija

Artimieji, medicinos personalas ir visi supantys priklausomus nuo psichotropinių medžiagų asmenis dažnai atsiduria padidėjusios rizikos ar net stresinėse situacijose. Jie nuolat patiria psichinį ar fizinį smurtą. Tačiau jie yra vienintelis paramos šaltinis žmogui, norinčiam išsivaduoti iš šio liūno. Artimieji, žinodami apie susidariusią padėtį, gali padėti susidoroti su iškilusiomis problemomis, todėl jų parama yra neįkainojama.

Šiuolaikinės laboratorinės diagnostikos metodais psichoaktyviosios medžiagos aptinkamos kraujyje, šlapime, seilėse, ašarose, plaukuose.

Išsiaiškinus, kad asmuo vartoja narkotines medžiagas, reikia: stengtis suvienyti visas galimas pajėgas – artimuosius, slaugytojus,

gydytojus; skatinti norą gydytis; siekti, kad vartojantysis narkotikus pats įvardintų priežastis, dėl ko jis

ryžtasi tokiam žingsniui; skatinti išsikalbėti; bendraujant – nemoralizuoti; patarimus teikti tinkamiausiu laiku (geriausia, kai pats išreiškia

susirūpinimą); suteikti artimiesiems tikslią informaciją, kur kreiptis pagalbos.

Nuo alkoholio, narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų priklausomų asmenų gydymo ir reabilitacijos principai yra panašūs, reikalaujantys labai daug pastangų, laiko, tačiau ne visada sėkmingi.


155

Svarbiausia sėkmingo gydymo sąlyga – paciento noras pasveikti. Iš pradžių jis tai norės padaryti pats. Nepavykus greičiausiai kreipsis į medikus dėl detoksikacijos. Tai, deja, padeda tik laikinai. O jei tai kartojasi keletą kartų ir baigiasi nesėkme, žmogus gali prarasti viltį pasveikti. Reikia kuo ilgiau išbūti nevartojus toksinių medžiagų. Deja, atkryčiai pasitaiko dažnai.

Gydymo metodai yra šie: detoksikacija, ambulatorinė reabilitacija, trumpalaikis gydymas stacionare ir reabilitacija, ilgalaikė reabilitacija ir pakaitinė (metadono) programa.

Detoksikacija – tai saugi, būtina, bet nepakankama priemonė išvalyti organizmą nuo narkotikų. Siekiama nutraukti jų vartojimą ir palengvinti abstinenciją. Detoksikacijos metu vartojami raminamieji medikamentai, simptominis gydymas, į veną lašinama daug tirpalų (pagal poreikį). Smulkiau apie ūmią pagalbą apsinuodijus nagrinėjama intensyvios slaugos kurse.

Reikia kuo ilgiau išbūti nevartojant toksinių medžiagų. Deja, atkryčiai pasitaiko dažnai. Taikoma individuali ir grupinė psichoterapija.

Ambulatorinis gydymas ir reabilitacija – taikoma trumpalaikio stažo narkomanams, nevartojantiems intraveninių narkotikų, turintiems darbą, šeimą. Taikomos įvairios programos, trunkančios nuo vienos konsultacijos iki gydymo keletą mėnesių dieniniuose stacionaruose. Vienos jų – nemedikamentinės, kitos – medikamentinės (pvz., metadonas, REVIA).

Priklausomų nuo narkotinių medžiagų asmenų gydymas metadonu yra diskutuotinas. Teigiama yra tai, kad taip vykdoma pacientų kontrolė. Jie turi atvykti į medicinos įstaigą, ten atliekami testai dėl narkotikų vartojimo, ir tada jie gauna nemokamą dozę. Taip vykdoma ŽIV/AIDS prevencija, sumažėja komplikacijų dėl intraveninių narkotikų vartojimo, gerėja kriminogeninė situacija.

Trumpalaikis gydymas stacionare ir reabilitacija – trunka nuo vieno iki 3 mėnesių. Taikoma esant sunkiai abstinencijos būklei, išsivysčius somatinėms komplikacijoms. Po to skiriamas ambulatorinis gydymas, kurio tikslas sustabdyti narkotikų vartojimą. Programos gali vadovautis įvairiais modeliais – Minesotos modeliu, individualia ir grupine terapija, šeimos terapija. Veikia savitarpio pagalbos grupės (Anoniminiai alkoholikai – AA; Anoniminiai narkomanai – AN) ir kt. Šios programos dažniau taikomos vidutinio amžiaus žmonėms.

Ilgalaikis gydymas ir reabilitacija – tai intensyvi 24 valandų per parą priežiūra dažniausiai terapinėse bendruomenėse, trunkanti nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Jos tikslas yra sustabdyti narkotikų vartojimą ir atkurti žmogaus socialinį gyvenimą. Ji taikoma narkomanams, turintiems daug sunkių problemų, – nesveikstantiems gydant kitais metodais, praradusiems socialinius ryšius, įsitraukusiems į nusikalstamą veiklą, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų.

Slauga

Visuomenė taip pat ir medicinos personalas į šiuos pacientus žiūri nepalankiai. Tai suprantama, nes jie sugriauna ne tik savo, bet ir aplinkinių


156

gyvenimą. Todėl žmonės, vartojantys narkotines medžiagas, linkę slėpti savo ligą.

Jie dažnai nesuvokia, kad serga, dėl visko linkę kaltinti aplinkinius, tik ne save. Darbas su šiais pacientais itin sudėtingas dar ir todėl, kad dažnai šią ligą lydi kitos psichinės ir somatinės ligos – depresija, nerimas, širdies, kepenų susirgimai, somatoforminiai sutrikimai ir kt.

Nustatomi ir įvertinami paciento fiziniai, psichologiniai bei socialiniai poreikiai (žr. skyrių „Slaugos procesas”).

Sudaromas slaugos planas, atsižvelgiant į 12 gyvybinių veiklų, ir siekiama jį įgyvendinti. Skiriamas paciento stebėjimas visą parą, nuolat registruojami duomenys, užrašomos stebėjimo datos. Šių pacientų slauga ūmiu abstinenciniu periodu labai sudėtinga, nes dažniausiai šią būklę lydi daug kitų somatinių ligų ir su jomis susijusių įvairių problemų. Slaugytoja turi gebėti nustatyti realias ir potencialias paciento problemas, suformuluoti slaugos tikslus, teisingai atlikti slaugos veiksmus.

Slaugos istorijoje įrašoma paciento psichinė būsena atvykus – išvaizda, sąmonės būsena, laikysena, elgesys. Jis dažniausiai grubus, priešiškas ar manipuliuojantis. Kalba dažnai lydima necenzūrinių, žargoninių žodžių. Būna sutrikęs suvokimas, mąstymas, emocijos, valia, atmintis, dėmesys, miegas, lytinės funkcijos ir kiti psichinės veiklos rodikliai.

Slaugytoja atlieka sunkų, tačiau reikšmingą darbą, rūpindamasi bei slaugydama šiuos pacientus. Slaugytojai svarbu sudaryti palankią, saugią aplinką. Tai rami patalpa, patogi lova, neryškus reguliuojamas apšvietimas, tinkama temperatūra. Triukšmingoje aplinkoje labai pablogėja paciento savijauta, kyla nerimas, paūmėja ligos simptomai.

Pacientų, priklausančių nuo narkotinių medžiagų, slauga susijusi su padidėjusia rizika. Ypač pirmosiomis minutėmis, atvykę į stacionarą, pacientai būna sutrikę, pikti, agresyvūs. Slaugytojos elgesys privalo būti pagarbus ir geranoriškas, kad sukeltų pasitikėjimą personalu. Patariama nenaudoti prievartos, bet ir neužmiršti visų atsargumo priemonių, siekiant išsaugoti savo ir aplinkinių saugumą. Kartais tenka taikyti paciento izoliavimą, fizines suvaržymo priemones.

Labai svarbu laiku pastebėti ir įvertinti staiga pakitusią nuotaiką, kilusį nerimą, nemigą, pastebėti baimingas akis, klaidžiojantį žvilgsnį, kažko ieškančias ar besikasančias rankas, užkimštas ausis. Toks elgesys atsiranda dėl įvairių klausos ar taktilinių haliucinacijų. Tai gali būti psichozės pradžia (žr. skyrius „Sąmonės sutrikimai”, 46, 47 psl.; „Ūminė psichiatrija”, 85-87 psl.; „Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai”, 102, 103 psl.).

Slaugytoja pirmoji pastebi paciento būklės pasikeitimus, perspėja apie tai personalą. Ji turi mokėti elgtis vystantis disforijai, ažitacijai ar iškilus agresijos grėsmei.

Bendraujant su pacientais, svarbu atsižvelgti į jų amžių, išsilavinimą, ligos ir gyvenimo anamnezę. Svarbiausia yra sugebėti įgyti jų pasitikėjimą, nes tai užtikrins tolimesnio gydymo bei slaugos sėkmę.


157

Reikia turėti drąsos tiesiai užduoti būtiniausius klausimus, susijusius su narkotinės medžiagos vartojimu. Pokalbis padeda geriau suvokti situaciją, išsiaiškinti problemas, poreikius, tolimesnius ketinimus siekiant atprasti nuo narkotinių medžiagų. Jei pacientai nelinkę atsakinėti, reikia siūlyti tai aptarti vėliau, kai jų savijauta pagerės.

Reikia skatinti pačių pacientų atsakomybę. Būtina aiškinti, kokios gali išsivystyti komplikacijos – įvairūs nemalonūs vegetacinės nervų sistemos pažeidimai, gastritas, arterinė hipertenzija ir kt., kad jų visiškai negalima pašalinti, tačiau pažadėti, kad bus stengiamasi juos sumažinti. Taip pat reikia paaiškinti, kad atkryčiai pasitaiko neretai, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma susidoroti su šia problema.

Dera įsidėmėti, kad vartojantiems haliucinogenus, haliucinacijos sustiprėja užsimerkus, todėl reikia stengtis su jais ilgiau bendrauti, skatinant neužsimerkti.

Neretai jie linkę meluoti, jų elgesys gali būti manipuliuojamas. Klausantis jų daugkartinių pažadų nebevartoti narkotikų, reikia nepykti, nerodyti nepasitikėjimo, o stengtis suteikti viltį, pagirti už pastangas, skatinti jų pasitikėjimą ir savigarbą. Kartais griežtesnis ar neatsargus žodis juos gali išgąsdinti, supykdyti. Nuraminti bus daug sunkiau, negu tokių situacijų išvengti. Tačiau reikia gebėti atsiriboti nuo žmonių, kurie skleidžia neigiamą įtaką, siekia išnaudojimo.

Kadangi pacientų dėmesys ir atmintis dažnai būna sutrikę, reikėtų vartoti paprastesnius žodžius, trumpus sakinius, pateikti lengvai įsimenamą informaciją, ją dažnai pakartoti.

Pacientai daug atviriau išsipasakoja slaugytojai, kuri, būdama arčiausiai paciento, gali suteikti psichoterapinę paramą. Stengtis nemoralizuojant paaiškinti, kaip priklausomybė kenkia visam žmogaus organizmui, psichikai, artimųjų sveikatai, kad tai yra ne tik jo asmeninis reikalas.

Reikia nuolat skatinti paties paciento atsakomybę, negalima jam meluoti, žadant greitą pasveikimą ar kitus nerealius dalykus.

Kiekvienas pacientas turi būti gerbiamas, vertinamas kaip visavertis, tačiau sergantis asmuo

Nuolat stebimas ir registruojamas širdies darbas, kraujospūdis, pulsas,

kvėpavimas. Slaugant labai svarbu tinkama mityba, nes pacientai dažnai būna išsekę.

Iš pradžių duodama valgyti nedaug, vėliau maisto kiekis padidinamas. Reguliariai patiekiamas įprastas, šiltas, subalansuotas, vitaminingas, lengvai virškinamas maistas. Pacientus kankina troškulys, todėl reikia nuolat siūlyti atsigerti.

Kontroliuojant šlapinimosi ir tuštinimosi gyvybinę veiklą, reikia pasirūpinti, kad prie lovos būtų antelė (ar basonas). Be sąmonės esančių


158

pacientų šlapimas surenkamas kateterizuojant šlapimo pūslę ar naudojant sauskelnes.

Reguliuojama kūno temperatūra. Esant šaltam orui, pacientas apklojamas, pagirdomas šilta arbata, kai karšta – atveriami langai, jie uždangstomi užuolaidomis. Žinotina, kad kokaininių psichozių metu pacientai, negalėdami iškęsti kankinamų taktilinių haliucinacijų, nuplėšia nuo savęs rūbus. Todėl reikia pasirūpinti, kad pacientai nesušaltų.

Ryškiai sutrinka miegas. Tai priklauso nuo vartotų psichotropinių medžiagų. Apie tai rašyta aukščiau (žr. skyrių „Neorganiniai miego sutrikimai”, 77, 78 psl.).

Šie pacientai neskiria pakankamai dėmesio savo asmens higienai, todėl reikia jiems padėti, o kartais ir pamokyti atlikti rytinį ir vakarinį tualetą. Jie stipriai prakaituoja, todėl reikia dažnai keisti jų rūbus bei patalynę. Be to juos vargina seilėtekis, todėl reikia parūpinti vienkartinių servetėlių. Apsinuodijus barbitūratais, gali labai greitai išsivystyti pragulos, todėl slaugytoja į tai turi atkreipti ypatingą dėmesį.

Iškyla lyties raiškos problemų, nes anksčiau ar vėliau vyrams vystosi impotencija, moterims – frigidiškumas, nevaisingumas, daugėja apsigimimų. Vyrai drovisi kalbėtis šiais klausimais, todėl reikėtų juos paskatinti apie tai pasikalbėti, nes tai pagerintų jų savijautą.

Judėjimo veiklos sutrikimai priklauso nuo vartojamos medžiagos, jos kiekio. Slaugytoja turi atsižvelgti į tai, kad dažnai kyla įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų pavojus. Esant skausmams, stengtis nukreipti dėmesį, aptariant malonesnius prisiminimus, pasiūlyti paklausyti muzikos, palaikyti už rankos, pamasažuoti kojas, padėti surasti patogią kūno padėtį. Jei būklė negerėja, pranešti gydytojui.

Sveikstant darbo ir žaidimų veikloje stengtis padėti jiems greičiau atgauti susidomėjimą gyvenimu, skatinti dalyvauti užimtumo grupėse, įtraukiant artimuosius, kurie geriau žino paciento pomėgius ir gali daug pagelbėti šioje veikloje.

Mintys apie suicidą ir mirtį aplanko labai dažnai, gal net buvo mėginimų žudytis. Slaugytoja turi būti gerai psichologiškai pasirengusi dirbti su šiais pacientais. Supratinga, rūpestinga, pagarbi slaugytoja padės įveikti šią sudėtingą problemą, suteiks vilties pasveikti. Jei mirtis neišvengiama, tai reikia stengtis suteikti žmogui jėgų pasiruošti mirčiai ir ramiai numirti.

Čia aprašyti pagrindiniai slaugos ypatumai. Nors žmonių poreikiai yra tokie patys, kiekvienas atvejis yra savitas, reikalaujantis kūrybingo, kruopštaus bei kompetentingo slaugytojos darbo.

Slaugytoja turi palaikyti glaudžius ryšius su paciento artimaisiais. Norint sėkmingai bendrauti, patartina kuo anksčiau užmegzti su jais ryšius ir išsiaiškinti situaciją, esančią šeimoje.

Reikia paaiškinti šeimos nariams apie iškilsiančias žalingas svaiginimosi psichoaktyviosiomis medžiagomis pasekmes. Negydant galimas greitas ir negrįžtamas ligos progresavimas. Išsivystys įvairios vidaus organų ligos,


159

psichikos, asmenybės sutrikimai bei asmenybės degradacija, ankstyva mirtis (retai kuris sulaukia 40 metų).

Iškyla įvairių socialinių problemų – prarandamos šeimos, darbas, padaroma įvairių nusikaltimų. Manoma, kad priklausomi nuo narkotikų asmenys apie save suburia iki 50 juos vartojančių žmonių.

Reikia skatinti artimuosius aktyviai įsijungti į pagalbą, neatstumti, nesmerkti, nepalikti žmogaus likimo valiai, o juo rūpintis ir skatinti gydytis. Žinotina, kad sveikimas yra ilgas procesas su dažnais recidyvais, todėl būtina ilgalaikė artimųjų parama. Tik išlikus geriems santykiams šeimoje, galima spręsti iškilusias problemas.

Pagerėjus būsenai, išvykstančiam į namus pacientui ir jo artimiesiems slaugytoja nurodo, į ką kreiptis pablogėjus būklei, savitarpio pagalbos grupių telefonus ir kitą reikalingą informaciją, (žr. 10 priedą). Išgijusiems reikėtų patarti vengti rizikingų situacijų, aplinkos, kurioje kas nors geria ar vartoja narkotikus. Pobūvyje, vaišėse gerti po truputį, mažais gurkšneliais, nemaišyti kelių rūšių gėrimų, stipresnius skiesti, daugiau valgyti. Reikia išmokti atsisakyti išgėrimų, stengtis gerti nealkoholinius gėrimus.

Patarti sportuoti, lankyti kokius nors kursus, išsivaduoti nuo vienatvės, vengti neigiamų emocijų. Naudinga skaityti įdomią literatūrą, ypač apie alkoholio bei narkotikų žalą.

Psichikos sveikatos slaugytoja gali padėti pacientams keisti požiūrį į save, į narkotikus, patikėti pasveikimo galimybe. Ji turi nuolat mokytis, tobulinti savo žinias, kad galėtų profesionaliai atlikti slaugytojos darbą.

Priklausomybių prevencija Priklausomybė yra liga, kurią nepaprastai sunku išgydyti, todėl labai

svarbu ja nesusirgti. Prevencija – tai ilgas ir sistemingas darbas, kurio tikslas – apsaugoti

visuomenę, ypač jaunimą, nuo narkotinių medžiagų vartojimo, padėti vartojantiesiems jų atsisakyti.


160

Todėl reikia: Vaikus mylėti, skiepyti jiems pasitikėjimą savimi, savo vertės

suvokimą. Kalbėtis nepamokslaujant, ne tik klausinėti, bet ir klausytis. Suteikti

vaikams galimybę išreikšti savo mintis, mėginti į juos slegiančias problemas pažvelgti jų akimis. Būti tolerantiškiems jų pažiūroms, pakantiems jų klaidoms,

neprarandant budrumo. Įvesti tinkamą, griežtą drausmę, tačiau tai nereiškia būti piktiems ar net

agresyviems. Sukurti saugią, geranorišką atmosferą šeimoje, būti pavyzdžiu ne

žodžiais, o darbais. Formuoti priešišką požiūrį į alkoholį, nikotiną ir kitus narkotikus.

Viena iš efektyvių prevencinių priemonių – visuomenės švietimas, tačiau teikiant informaciją būtina atsižvelgti į amžiaus ypatumus. Vien šviesti nepakanka, reikia nuolat formuoti gyvenimo ir socialinius įgūdžius. Jaunimas turi išmokti bendrauti, linksmintis, patirti laimę ne paveikti narkotinių medžiagų, o natūraliai.

Spręsti problemas reikia ugdant sąmoningą, valingą, laisvą, kūrybingą, atsakingą už savo elgesio pasekmes, gyvenančią sveiką gyvenimo būdą asmenybę.

Ž i n i o m s į t v i r t i n t i :

1. Priežastys, sukeliančios priklausomybės sutrikimus; 2. Papasakoti, kas sudaro priklausomybės sindromą; 3. Paaiškinti apie ūminę intoksikaciją bei žalingą psichoaktyviųjų

medžiagų vartojimą; 4. Ką reiškia sąvoka „psichinė (psichologinė) priklausomybė”? 5. Apibrėžti sąvoką „abstinencija”; 6. Ką reiškia sąvoka „tolerancija”? 7. Ką reiškia sąvoka „fizinė (cheminė) priklausomybė”? 8. Kokios yra psichiką slopinančios medžiagos, jų poveikis

organizmui? 9. Kokios yra psichiką stimuliuojančios medžiagos, jų veikimas,

komplikacijos? 10. Apibūdinti haliucinogenų poveikį, komplikacijas; 11. Slauga išsivysčius psichozėms dėl alkoholio bei kitų narkotikų

vartojimo; 12. Papasakoti asmenų, vartojančių narkotines medžiagas, atpažinimo

simptomus; 13. Pagrindiniai gydymo ir reabilitacijos principai; 14. Narkotikų prevencijos ypatumai.


161

PSICHIKOS SUTRIKIMŲ GYDYMAS

Pastaruoju metu požiūris į psichikos sutrikimų gydymą gerokai pasikeitė. Ankstesniais dešimtmečiais buvo ignoruojama psichikos pacientų reabilitacija (lot. rehabilitatio – atgavimas), ir pernelyg daug dėmesio skiriama medikamentiniam gydymui.

Reabilitacija – tai visos priemonės, skirtos sumažinti negalią, atgauti fizines bei psichines funkcijas ir prisitaikyti bendruomenėje

Reabilitacija būna medicininė, darbinė ir socialinė. Medicininė reabilitacija – priemonės, padedančios atgauti fizinę sveikatą

(specifinis gydymas vaistais, psichoterapinis gydymas, slauga ir kt.). Darbinė (profesinė) reabilitacija – priemonės, sugrąžinančios darbingumą,

padedančios persikvalifikuoti – darbo terapija klinikoje (užimtumo, meno, muzikos ir kt.), mokyklinis ir profesinis apmokymas, pasivaikščiojimai, kelionės ir kt.

Socialinė reabilitacija – santykių sureguliavimas šeimoje ir visuomenėje, įvairių gyvenimo, laisvalaikio priemonių organizavimas, asmens savarankiškumo ir socialinių ryšių ugdymas.

Dabartiniais laikais, vykdant psichikos sveikatos paslaugų reformą, daug kas pasikeitė, tačiau uždėta psichikos ligos etiketė (stigma) vis dar skaudžiai


162

slegia sergančius psichikos sveikatos sutrikimais žmones, trukdo jiems tapti visaverčiais visuomenės nariais.

Visi reabilitaciniai metodai turėtų būti taikomi tuo pačiu metu. Psichikos sutrikimų gydymo metodai skirstomi į dvi grupes: biologinę terapiją; psichoterapinį gydymą.

Biologinė terapija: psichofarmakoterapija; elektroimpulsinė terapija (EIT); šviesos terapija (fototerapija); transkraninė magnetinė stimuliacija (TMS).

Psichoterapinis gydymas: tai psichodinaminė terapija; pažintinė (kognityvinė); elgesio terapija (ekspozicinė, relaksacinė ir kt.); individuali terapija; grupinė terapija; šeimos terapija; įtaigos terapija (hipnoterapija, autotreningas ir kt.).

Gydant daugelį psichikos sutrikimų, reikalingas kombinuotas gydymas. Dauguma šiuolaikinių medikamentų yra saugūs ir efektyvūs. Jie beveik

neturi neigiamo poveikio organizmui net ir vartojami ilgą laiką. Laiku pradėjus gydyti, galima nutraukti ligos progresavimą pradinėje stadijoje. Praėjus ūmiam periodui, medikamentų dozės gali būti mažinamos.

Išrašant pacientą į namus, dažniausiai paskiriama palaikomoji terapija, kurios trukmė įvairi. Taip sumažinami ligos atkryčiai.

Slaugytoja turi paaiškinti pacientui ir jo šeimos nariams, kad visais gydymo klausimais būtina pasitarti su gydytoju. Kilus šalutiniam poveikiui, esant reikalui, netinkami vaistai bus pakeisti.

Pacientai savarankiškai, nepasitarę su gydytoju, neturi nutraukti ar sumažinti vaistų vartojimo, nes gali kilti komplikacijų ar net prireikti dar intensyvesnio gydymo. Slaugytoja apie tai privalo informuoti pacientą bei jo šeimos narius.


163

Psichofarmakoterapija Psichofarmakoterapija – tai psichikos sutrikimų gydymas psichotropiniais

vaistais. Šie medikamentai skirstomi mažiausiai į tokias pagrindines grupes: antipsichozinius vaistus, antidepresantus, trankviliantus, normotimikus, nootropus.

Antipsichoziniai vaistai

Antipsichoziniams vaistams (neuroleptikams, didiesiems trankviliantams) būdingas psichomotorinį sujaudinimą slopinantis ir antipsichozinis poveikis. Jie šalina haliucinacijas, kliedesius, agresiją.

Dažniausiai yra vartojami: chlorpromazinas (aminazinas); flupentiksolis; haloperidolis (haldol); melperonas (buronilis); tiapridas; trifluoperazinas (triftazinas, stelazinas); zuklopentiksolis.

Naujo tipo vaistai, beveik nesukeliantys šalutinių reiškinių: amisulpridas (solianas); klozapinas (leponeksas); kvetiapinas (serokvelis); olanzapinas (zypreka); risperidonas (rispoleptas, risperdalis).

Vieni jų yra daugiau slopinamojo pobūdžio (pvz., chlorpromazinas, levomepromazinas), kiti – antipsichozinio (klozapinas, trifluoperazinas, haloperidolis).

Mažieji neuroleptikai taikomi gydant lengvesnius sutrikimus – sujaudinimą, hipochondriją, nerimą, esant charakterio ir elgesio sutrikimams. Jie nuramina, slopina iniciatyvumą, sukelia abejingumą.

Silpniausiai veikia chlorpromazinas, tačiau sukelia ortostatinę hipotenziją. Šalutinis antipsichozinių vaistų poveikis gali pasireikšti nuo kelių

valandų iki kelių savaičių.


164

Jis priklauso nuo šių vaistų antidopaminerginių, antiadrenerginių ir anticholinerginių savybių:

antidopaminerginis – distonija (kreivakaklystė, grimasos), akatizija, parkinsonizmas; antiadrenerginis – ortostatinė hipotenzija, nosies užgulimas ir kt.; anticholinerginis – sumažėjęs prakaitavimas, obstipacijos, gleivinių

sausumas ir kt.; alerginės reakcijos; kitoks poveikis.

Ankstyvi šalutiniai reiškiniai vystosi po kelių dienų arba per 2-6 savaites: distoniniai (diskineziniai) reiškiniai (pseudoparkinsoniniai reiškiniai): nevalingi liežuvio, veido raumenų trūkčiojimai, akių užvertimas į viršų; ekstrapiramidinės reakcijos: atetozė (lėti kojų ir rankų pirštų traukuliai), balizmas (staigūs, platūs rankų judesiai), tortikolis (kreivakaklystė), ryklės mėšlungiai.

Gali atsirasti ortostatinė hipotenzija, galvos svaigimas, burnos džiūvimas, prakaitavimas, nosies užgulimas, regėjimo sutrikimai, lytinio potraukio nebuvimas, nereguliarios menstruacijos, pieno tekėjimas iš spenelių, nevalingas sėklos išsiveržimas, svorio padidėjimas, nuovargis, įkyrumas.

Vėliau išsivysto akatizija (nemalonus poreikis nuolat judėti), vėlyvos diskinezijos – nuolat judantys burnos, liežuvio, veido raumenys, kankinantys raumenų traukuliai galvos, kaklo, kartais liemens srityse, seilių tekėjimas, rijimo sutrikimas (disfagija), pseudoparkinsoniniai reiškiniai – amimija, raumenų sustyrimas, akinezija, seilėtekis, tremoras, ėjimas mažais žingsneliais.

Gali pasireikšti alerginės reakcijos: dilgėliniai bėrimai, veido, sąnarių patinimai, fotodermatitas (odos hiperpigmentacija – rožinė ar melsva). Reikia patarti jautriems šviesai žmonėms nesideginti saulėje.

Kitoks poveikis: širdies ritmo sutrikimas, hipotermija ar hipertermija, šlapinimosi sutrikimai, obstipacijos, hiperglikemija, svorio padidėjimas.

Pseudoparkinsoniniams reiškiniams šalinti, siekiant susilpninti tremorą, sumažinti sustingimą ir kitus reiškinius, vartojami šie vaistai: ciklodolis (trifenas), artanas, parkopanas, midokalmas.

Piktybinis neurolepsinis sindromas pasitaiko retai. Jis dažniausiai prasideda per pirmas 10 dienų ir ūmiai, kartais per 24 val., išsivysto viso kūno raumenų hipertonusas, vegetacinės nervų sistemos reguliacijos sutrikimai – prakaitavimas, išblyškimas, hipertermija. Sutrinka sąmonė, išsivysto plaučių uždegimas, ūmus inkstų nepakankamumas, širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimai, trombembolijos.

Jei raumenų hipertonusas apima kvėpavimo ir ryklės raumenis, sutrinka kvėpavimas ir rijimas. Žmogų gali ištikti mirtis (mirtingumas siekia 10-20 %).


165

Antidepresantai

Antidepresantai – psichotropiniai vaistai, vartojami depresijai gydyti, sumažėjus žmogaus aktyvumui, išsivysčius dirglumui, nerimui, fobijoms, miego sutrikimams, kilus mintims apie savižudybę. Tai nenarkotiniai vaistai ir prie jų nepriprantama.

Antidepresantai atkuria smegenyse neuromediatorių (serotonino, noradrenalino, dopamino) pusiausvyrą. Juos būtina vartoti kursais (6-12 mėnesių), nors būklė būna pagerėjusi. Anksti nutraukus gydymą, liga atsinaujina, tenka didinti dozes. Slaugytoja paaiškins pacientui bei jo artimiesiems apie antidepresinių vaistų poveikį ir komplikacijas ir paskatins jį kruopščiai vykdyti visus gydytojo nurodymus.

Pastaruoju metu dažniausiai vartojamos šios antidepresantų grupės: TCA, SSRI, NaSSA (remeronas), SNRI, NARI ir kt.

Tricikliai antidepresantai (TCA): amitriptilinas (tryptizolis); doksepinas (sinekvanas); imipraminas (imizinas, melipraminas, tofranilis); klomipraminas; nortriptilinas (noritrenas).

Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI): citalopramas (seropramas); fevarinas (fluvoksaminas); fluoksetinas (prozakas, fliuktinas); paroksetinas (seroksatas); sertralinas (zoloftas).

Šalutiniai antidepresantų reiškiniai: burnos džiūvimas; hipotonija, ortostatinis kolapsas; galvos svaigimas, galvos skausmai; pykinimas; odos išbėrimai; prakaitavimas; svorio kritimas arba padidėjimas; miego sutrikimai; obstipacijos; šlapinimosi sutrikimas; tachikardija; pirštų tremoras.

Pirmieji apsinuodijimo požymiai atsiranda per pirmąsias 4 val. – burnos džiūvimas, midriazė, diplopija, sutrikęs regėjimas, traukuliai, mieguistumas ar sujaudinimas.


166

Sunkiais atvejais išsivysto laidumo sutrikimai, aritmija, hipotenzija, šlapimo susilaikymas, žarnyno parezė. Vėliau prasideda intoksikacinės psichozės reiškiniai, delyras, traukuliai, kvėpavimo ir širdies funkcijos sutrikimai, koma, retais atvejais – mirtis.

Trankviliantai

Trankviliantai (anksiolitikai, raminamieji). Jie mažina nerimą, baimę, įtampą ir kitas neigiamas emocijas, atpalaiduoja skeleto raumenis, gerina miegą, slopina traukulius.

Jiems priklauso benzodiazepinai: alprazolamas (ksanaksas); bromazepamas (leksotanilis); chlordiazepoksidas; diazepamas (relaniumas, seduksenas, sibazonas); fenazepamas; flunitrazepamas (rohypnolis); klonazepamas (antilepsinas); lorazepamas (lorafenas, temesta); medazepamas (rudotelis, mezapamas); nitrazepamas (eunoktinas, radedormas); oksazepamas (tazepamas, nozepamas); tofizopamas (grandaksinas).

Tai greitai veikiantys ir nesukeliantys ryškaus šalutinio poveikio, mažiau

toksiški nei barbitūratai medikamentai. Trankviliantų aktyvumas nevienodas. Tofizopamas aktyvuoja labai stipriai, gali sujaudinti, sukelti nemigą. Medazepamas neturi miorelaksacinio poveikio, todėl skiriamas dienos metu. Nitrazepamas, flunitrazepamas – migdo. Juos vartojant gali sutrikti atmintis. Bromazepamas nemigdo. Klonazepamas tinka traukuliams gydyti.

Trankviliantai skiriami vartoti trumpai, nes vystosi psichinė ir fizinė priklausomybė.

Jie sustiprina kitų medikamentų poveikį (neuroleptikų, migdomųjų, narkotikų). Kadangi jie slopina neigiamas emocijas, gali kilti euforija. Prie jų galima priprasti. Trankviliantų negalima nutraukti staiga, būtina pasitarti su gydytoju. Kitu atveju pasireiškia nutraukimo sindromas (abstinencija), kai ne tik atsinaujina buvę simptomai, bet ir atsiranda nauji – traukuliai, delyras ir kt. (žr. skyrių „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas”). Paprastai jie geriami, bet galima vartoti ir injekcijomis.

Į veną leidžiami l ė t a i, stebint kvėpavimą!


167

Šalutinis trankviliantų poveikis:

raumenų suglebimas; nuovargis; snaudulys; apetito stoka; dvejinimasis akyse; neaiški kalba; galvos svaigimas; galvos skausmai; ataksija (judesių koordinacijos sutrikimas); susierzinimas; užmaršumas; sumišimas ar net delyras.

Šalutiniai medikamentų poveikio reiškiniai yra panašūs į sukeliamus barbitūratų, tačiau jie silpnesni, todėl mažiau rizikuojama juos perdozuoti ir sumažėja pavojus jais piktnaudžiauti.

Normotimikai

Nuotaiką stabilizuojantiems medikamentams priklauso: ličio druskos (ličio karbonatas, ličio oksibutiratas); antikonvulsantai (karbamazepinas), valprojinės rūgšties preparatai

(depakinas, konvuleksas), gabapentinas. Normotimikai vartojami afektinių psichozių prevencijai, dvipoliams

afektiniams sutrikimams bei šizoafektiniams sutrikimams gydyti.

Šalutinis poveikis. Gali išryškėti: diarėja; dispepsiniai reiškiniai; troškulys; astenija; tremoras; tachikardija; odos alerginės reakcijos; svorio padidėjimas; ataksija.

Litis vartojamas apie metus, gydymas nutraukiamas iš lėto. Perdozavus išsivysto širdies-kraujagyslių sistemos, metaboliniai

sutrikimai, hipotenzija, nuovargis, sedacija, koma, mirtis.

Nootropai

Šie preparatai skatina smegenų metabolinius procesus. Tiesiogiai veikdami galvos smegenų ląsteles, jie aktyvina psichinę veiklą, mažina hipoksiją,


168

gerina atmintį, dėmesį, nuotaiką. Vartojami demencijai, psichoorganiniam sindromui gydyti.

Tai: cerebrolizinas; donezepilis; galantaminas; ginko biloba preparatai; memantinas; piracetamas.

Šalutinis poveikis pastebimas retai. Tai: dirglumas; nerimas; nemiga; ažitacija; traukuliai.

Slaugos ypatumai

Slaugytoja nedelsdama praneša gydytojui, komandos nariams apie atsiradusius šalutinius reiškinius. Tiksliai ir skubiai taikomas paskirtas gydymas, medikamentai pakeičiami ar skiriamas tinkamas simptominis gydymas.

Slaugytojams dera žinoti, kad chlorpromaziną dažnai leidžiant į raumenis, gali susidaryti abscesai.

Išsivysčius hipotermijai, kuri dažniausiai yra nežymi, slaugytoja gali šilčiau apklojusi sušildyti pacientą. Esant hipertermijai, dažniausiai antipiretikai neveikia, todėl reikia taikyti išorinį šaldymą. Hipotenzijai pakoreguoti dažniausiai pakanka suteikti Trendelenburgo padėtį.

Apsinuodijus TCA, plaunamas skrandis (iki 12 val. po apsinuodijimo), taikomos valomosios klizmos, nes perdozavus (antidepresantų dozė didesnė nei 10 mg/kg) labai sulėtėja peristaltika ir rezorbcija. Skiriama aktyvinta anglis (nuo 1g/kg svorio). Vėmimo skatinti negalima, nes gali išsivystyti traukuliai, sutrikti sąmonė. Jau rezorbuotiems nuodams pašalinti naudingas kartotinis anglies vartojimas (po 20-25 g kas 2-4 val.).

Elektroimpulsų terapija (EIT)

Elektroimpulsų (elektrotraukulinė, elektrokonvulsinė, elektros šokas) terapija taikoma gydyti ūmiai šizofrenijai su ryškiais afektais taip pat išsivysčius jos katatoninei formai, sergant lėtine šizofrenija, neveikiant antipsichoziniams vaistams. Ši terapija dar taikoma sunkiai depresijai su psichozės elementais gydyti, iškilus suicido grėsmei, jei nepadėjo antidepresantai, taip pat ūmios manijos atveju.

Prieš procedūras pacientas turi būti kruopščiai ištirtas terapeuto, anesteziologo.


169

Būtina n u o l a t i n ė a t i d i slaugytojos priežiūra ! EIT atlikti reikalingas raštiškas paciento sutikimas. Slaugytoja turi pasirūpinti, kad pacientas būtų nevalgęs apie aštuonias

valandas, nevartojęs psichotropinių preparatų. Prieš procedūrą reikia pasišlapinti. Negalima turėti juvelyrinių dirbinių, papuošalų ant galvos ir kaklo, dantų

protezų, akinių. Rekomenduojama nelakuoti nagų, kad galima būtų pastebėti spalvos

pakitimą sutrikus širdies-kraujagyslių sistemai. Šios procedūros metu naudojamas protektorius paciento dantims, liežuviui apsaugoti nuo susižeidimų ištikus traukuliams.

Po trumpalaikės narkozės ir raumenis atpalaiduojamų medikamentų dozės sukeliami traukuliai. Prie galvos pridedami elektrodai, ir per smegenis perleidžiami elektros impulsai. Priepuolis trunka apie 60 sek. Gydymo kursas 6-10 seansai, nuo 1-3 iki 12-15 traukulių priepuolių. Tačiau gydant manijos ar šizofreninius sutrikimus, seansų skaičius gali siekti net iki 25.

Nors ilgai trunkančių pažeidimų nebūna, tačiau gali sukilti pykinimas, vėmimas, galvos bei raumenų skausmai. Gali išsivystyti atminties sutrikimų. Dažniau atsiranda amnezija tos dienos įvykiams, būna dėmesio sutrikimų, negalėjimo susikaupti.

EIT metodo negalima taikyti esant likvoro apytakos sutrikimams, jei yra padidėjęs galvos smegenų skysčio spaudimas (intrakranijinė hipertenzija), nerekomenduojama sergant arterine hipertenzija ir kitomis širdies-kraujagyslių ligomis.

Pastaraisiais dešimtmečiais vartojami skausmą malšinamieji (anestetikai) ir raumenų relaksantai labai sumažino šio metodo riziką.

Transkraninė magnetinė stimuliacija Tai palyginti naujas, dar eksperimentinis, greitas ir saugus metodas. Jis

kiek primena elektrotraukulinę terapiją, bet skiriasi tuo, kad pacientas nejaučia jokio skausmo, jam nereikia taikyti narkozės.

Procedūra trunka iki pusės valandos, jos metu pacientas gali net kalbėti. Ją galima atlikti ambulatorinėmis sąlygomis. Gydymo kursas yra iki 10 procedūrų.

Pridedama magnetinė ritė ir leidžiama nestipri elektros srovė. Galvos smegenyse normalizuojama biocheminė pusiausvyra ir pašalinami neuromediatorių disfunkcijos sukelti psichikos sutrikimai.


170

Stimuliacijos negalima taikyti, jei galvoje po operacijų yra implantuotų metalinių daiktų.

Šis metodas taikomas gydant medikamentams atsparias depresijas, ypač staiga iškilus suicido grėsmei. Jis tinka gydant šizofreniją bei kai kurias kitas ligas.

Šviesos terapija Šis metodas taikomas žiemos depresijoms gydyti. Tinka nerimo, bulimijų,

kai kurių kitų sezoniškų sutrikimų atvejais. Gydoma intensyviu šviesos srautu. Seansas trunka nuo pusės valandos iki

2-3 valandų. Gydymo kursas – 10-15 dienų. Tam tikslui gali būti įrengtas šviesos terapijos kambarys, naudojamos šviesos terapijos dėžės, lempos ir kt. Poveikis greitas, pacientai jaučia malonumą.

Šalutinių poveikių nesukelia, nors pasitaiko lengvo akių dirginimo simptomų, pykinimo, galvos skausmų.

Psichoterapija

Psichoterapija – labai sudėtingas gydymas. Šiuo laikmečiu jos vaidmuo labai išsiplėtė. Taikomi psichologiniai gydymo metodai, paciento bei psichoterapeuto bendravimas. Šie metodai gali būti taikomi tik tais atvejais, kai pats žmogus sutinka ir nori gydytis. Šis gydymas geriausiai tinka pacientams, sergantiems neuroziniais bei asmenybės sutrikimais.

Psichoterapijos metodų yra labai daug. Psichoanalitinė-psichodinaminė psichoterapija. Ja vadovaudamasis

psichoterapeutas stengiasi suvokti ir padėti pakeisti paciento pasąmonėje vykstančias konfliktines situacijas. Ji taikoma asmenims, turintiems didelių gyvenimo nesėkmių, įsisenėjusių asmenybės sutrikimų.

Įtaigos metodai – taikomi hipnozės seanso metu arba budraujant. Neretai kaip papildoma priemonė, suteikianti galimybę atsipalaiduoti, gali

būti pasiūlyta autogeninė treniruotė (savitaiga). Ji labai pagerina žmogaus savijautą ir leidžia lengviau įveikti įvairius psichinius ir fizinius negalavimus.

Elgesio terapija (ekspozicinė terapija, elgesio modifikacija, desensitizacija).

Naudojami įvairūs metodai, kuriais siekiama senus elgesio įpročius, keliančius pacientui problemų, pakeisti naujais. Pacientas mokomas būdų, kaip elgtis įvairiomis sudėtingomis situacijomis.


171

Relaksacijos metodais išmokstama specialių atsipalaidavimo technikų, kurios padeda reguliuoti organizme vykstančius procesus, susilpnina įvairius nemalonius simptomus (nerimą, baimę, įtampos galvos skausmus, sumažina arterinį kraujospūdį ir t .t.).

Pagal tai, su kuo dirbama, skiriamos individuali, grupinė, šeimos psichoterapijos rūšys. Individualios psichoterapijos metu psichoterapeutas dirba su vienu

pacientu, todėl galimi artimesni santykiai tarp jų, skiriama daugiau dėmesio ir laiko pokalbiams apie problemas, emocijas, rūpesčius ir kovos su gyvenimo sunkumais būdus. Grupinės psichoterapijos metu psichoterapeutas dirba su grupe žmonių

(6-12). Tokie pokalbiai labiau primena realų gyvenimą. Žmonės, padedami psichoterapeuto, dalijasi patirtimi, paskatinimais, parama. Bendraudami su kitais nariais, žmonės gali geriau pažinti save, išmokti prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Šeimos psichoterapijos metu psichoterapeutas konsultuoja šeimos narius,

moko bendrauti.

Psichosocialinė reabilitacija Psichosocialinė reabilitacija rūpinasi psichiškai neįgaliais žmonėmis,

kurių socialiniai santykiai (prisitaikymas visuomenėje) ryškiai sutrikę. Praeityje psichosocialinė reabilitacija arba būdavo visai užmiršta, arba

prisimenama tik baigus gydyti, arba siūloma tik kaip alternatyvi gydymo priemonė.


172

Tokiam tikslui įsteigti: dienos stacionarai; bendruomeniniai psichosocialinės reabilitacijos centrai ar globos

namai; šeimos rūpybos įstaigos; buvusių ir esamų pacientų klubai; vasaros stovyklos; darbo (užimtumo) terapijos įstaigos.

Juose psichiatrijos paslaugų vartotojai (pacientai) mokomi pradėti gyventi iš naujo. Ten dirbantys specialistai (psichiatrai, psichologai, psichikos sveikatos slaugytojai, socialiniai darbuotojai, meno terapeutai) dirba su ilgą laiką psichiatrijos ligoninėse gydytais ir todėl praradusiais savo buvusią padėtį visuomenėje žmonėmis. Jie mokomi paprasčiausių buities įgūdžių, sudėtingesnių socialinių, bendravimo įgūdžių, skatinami atgauti pasitikėjimą savimi. Jie ten turiningai praleidžia laisvalaikį, bendrauja su panašaus likimo žmonėmis.

********** Psichikos sveikatos slaugytoja privalo:

1. žinoti, kokie neuroleptikų, trankviliantų, antidepresantų veikimo bendrieji principai;

2. išmanyti šių medikamentų šalutinį poveikį; 3. žinoti elektroimpulsinės terapijos taikymo indikacijas ir

kontraindikacijas; 4. išmanyti slaugos ypatumus taikant EIT; 5. pažinti šalutinį poveikį bei komplikacijas taikant EIT; 6. laiku pastebėti gydymo metu atsiradusias komplikacijas ir apie jas

skubiai pranešti gydytojams; 7. mokėti taikyti psichosocialinės reabilitacijos metodus; 8. žinoti psichoterapijos metodų rūšis; 9. suprasti psichoterapijos metodų taikymo indikacijas.


173

TRUMPAS PSICHIATRIJOS TERMINŲ ŽODYNĖLIS

1. Absansas –– trumpalaikis sąmonės netekimas sergant epilepsija 2. Abstinencija –– sąmoningas psichoaktyviųjų medžiagų nevartojimas 3. Abstinencijos sindromas – neuropsichiniai ir somatiniai sutrikimai, atsirandantys

nutraukus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą 4. Abulija –– patologinis valios išnykimas, neveiklumas 5. Adaptacija – prisitaikymas 6. Adekvatus –– atitinkantis dirgiklį 7. Afazija –– kalbos sutrikimas dėl galvos smegenų pažeidimo 8. Afektas –– staigi, stipri, trumpalaikė emocinė reakcija 9. Agnozija –– sutrikęs pažinimas to, kas matoma, girdima, jaučiama

10. Agorafobija –– įkyri įvairių vietų, iš kurių gali būti sunku išeiti, baimė 11. Agrafija –– sutrikęs sugebėjimas rašyti dėl galvos smegenų pažeidimo 12. Agresija –– priešiškas elgesys, kuriuo siekiama pakenkti fiziškai ar

psichiškai 13. Akalkulija –– nesugebėjimas skaičiuoti 14. Akatizija –– nemalonus poreikis nuolat judėti 15. Akoazma –– paprasta klausos haliucinacija 16. Aleksija –– nesugebėjimas skaityti 17. Akcentuota asmenybė –– asmenybė, kurios kai kurie charakterio bruožai

išreikšti intensyviau, negu įprasta 18. Ambivalentiškumas –– dvilypumas, vienu metu kylančios dvi priešingos

emocijos, mintys, norai 19. Ambulatorinis ––

automatizmas nevalingas vaikščiojimas, esant pakitusiai sąmonei (žr. fuga,lunatizmas, transas)

20. Amencija –– gilus sąmonės sutrikimas, pasireiškiantis visiška dezorientacija (laiko, vietos ir savęs)

21. Amimija –– neišraiškingas veidas 22. Amnezija –– atminties išnykimas 23. Analgezija –– skausmo jutimo išnykimas 24. Anankazmas –– žr. obsesija 25. Anestezija –– išnykęs aplinkos dirgiklių suvokimas 26. Anizokorija –– nevienodo dydžio akių vyzdžiai 27. Anhedonija –– nebesidžiaugia tuo, kas anksčiau teikė džiaugsmą 28. Anoreksija –– patologinis apetito praradimas 29. Apatija –– visiškas abejingumas sau ir aplinkiniams 30. Apraksija –– nesugebėjimas atlikti tikslingų veiksmų 31. Asociacijos –– ryšiai tarp psichikos reiškinių, mąstymo procesų 32. Astazija-abazija –– negalėjimas stovėti ir vaikščioti, nesant organinio nervų

sistemos pažeidimo 33. Astenija –– padidėjęs nuovargis, išsekimas 34. Ataksija –– koordinacijos sutrikimas 35. Autizmas –– patologinis uždarumas, atsiribojimas nuo išorinio

pasaulio, nugrimzdimas į savo vidinius išgyvenimus 36. Autogeninis –– savarankiškas, pagrįstas savitaiga 37. Automatizmas –– būklė, kai žmogus savaime atlieka judesius, veiksmus,


174

kurių pats nesuvokia 38. Ažitacija –– nerimas, pasireiškiantis stipriu kalbiniu ir motoriniu

sujaudinimu 39. Bradilalija –– sulėtėjusi kalba 40. Bulimija –– liguistas persivalgymas 41. Ciklotimija –– depresinės ir pakilios nuotaikų periodiška kaita 42. Degradacija –– laipsniškas asmenybės smukimas 43. Delyras –– sąmonės sutrikimas, kai prarandama laiko ir vietos

orientacija, vystosi mąstymo, motorikos, suvokimo bei vegetaciniai sutrikimai

44. Demencija –– įgyta silpnaprotystė 45. Depersonalizacija –– savimonės sutrikimas, savo asmenybės nesuvokimas 46. Depresija –– liguistai liūdna nuotaika 47. Depresinis sindromas – būdinga triada: prislėgta nuotaika, sulėtėję mąstymas ir

motorika 48. Derealizacija –– pakitęs, nerealus aplinkos suvokimas 49. Disimuliacija –– pastangos nuslėpti ar sumažinti savo ligos požymius 50. Diskomfortas –– nepasitenkinimo būsena dėl įvairių priežasčių 51. Dismorfofobija –– liguistas įsitikinimas tariamais fiziniais kūno trūkumais 52. Disociacija – atskyrimas, visumos suirimas, suskilimas, susiskaidymas 53. Dispareunija – skausmingas moteriai lytinis aktas 54. Diplopija – dvejinimasis akyse 55. Dipsomanija –– periodinis girtavimas 56. Disforija –– niūri, pikta, dirgli nuotaika, su polinkiu į agresiją 57. Diskinezija –– motorikos (judesių) sutrikimas 58. Disociacija –– visumos suirimas, suskaldymas 59. Distresas –– stresas, galingesnis už asmens adaptacines galimybes 60. Dizartrija –– dėl kalbos aparato pažeidimo sunkiai tariami garsai 61. Dromomanija –– nenugalimas noras nuolat keisti gyvenamąją vietą 62. Ebrietas –– girtumas 63. Ekscesas –– nustatytų elgesio ribų peržengimas 64. Ekmnezija –– gyvenimas lyg praeityje 65. Eksplozyvus –– dirglus, nesusivaldantis 66. Empatija –– įsijautimas į kito asmens emocinę būseną 67. Euforija –– liguistai pakili nuotaika 68. Echolalija –– nevalingas aplinkinių žmonių kalbos kartojimas 69. Echopraksija –– automatiškas kitų žmonių veiksmų kartojimas 70. Familiarus –– nesivaržantis 71. Fobija –– įkyri baimė 72. Fonema – paprasta klausos haliucinacija 73. Fotopsija –– elementari regos haliucinacija 74. Frigidiškumas –– moterų lytinio potraukio susilpnėjimas, šaltumas 75. Frustracija –– neviltis, slegianti įtampa, nemalonūs išgyvenimai

susidūrus su sunkiomis kliūtimis 76. Fuga –– ambulatorinio automatizmo forma,

pasireiškianti bėgimu, nusirenginėjimu 77. Haliucinacija –– nesančio dirgiklio ar objekto suvokimas 78. Haliucinozė –– gausios klausos haliucinacijos su išreikštomis


175

emocinėmis reakcijomis, kartais su kliedesiais 79. Hebefrenija –– šizofrenijos forma 80. Hipalgezija –– susilpnėjęs skausmo jutimas 81. Hiperbulija –– valingos veiklos sustiprėjimas 82. Hiperestezija –– sustiprėjęs aplinkos dirgiklių suvokimas 83. Hiperkinezija –– nevalingų judesių padažnėjimas ir sustiprėjimas 84. Hipersomnija –– padidėjęs mieguistumas 85. Hipnozė –– psichoterapijos metodu sukeltas dalinis miegas 86. Hipochondrija –– nerimavimas dėl simptomų ar ligų, kuriomis nesergama 87. Homoseksualizmas – lytinis potraukis savo lyties atstovui 88. Iliuzija –– realaus objekto klaidingas suvokimas 89. Imperatyvus –– įsakantis 90. Impotencija –– vyrų lytinis nepajėgumas 91. Impulsyvus –– staigus, nemotyvuotas 92. Incestas –– lytiniai santykiai tarp labai artimų giminių, kraujomaiša 93. Insomnija –– nemiga 94. Jatrogenija –– būklės pablogėjimas dėl neapgalvotų medikų žodžių ar

netinkamo jų elgesio 95. Jausmų labilumas –– greita jausmų kaita 96. Juvenilinis –– jaunatviškas 97. Kacheksija –– fizinis ir psichinis išsekimas 98. Katalepsija –– kūno ar jo dalių sustingimas įvairiomis pozomis 99. Katatoninis stuporas –– sustingimas, visiškas nejudrumas

100. Katatoninis sujaudinimas– staigus, impulsyvus, agresyvus, nenuspėjamas elgesys 101. Klaustrofobija – uždaros erdvės baimė 102. Kliedesys –– liguistos, tikrovės neatitinkančios mintys, lemiančios

elgesį, nepasiduodančios korekcijai 103. Kleptomanija –– liguistas potraukis vogti 104. Kognityvus – pažintinis 105. Kompulsija –– priverstinis, įkyrus potraukis atlikti pasikartojančius

veiksmus 106. Komunikacija – bendravimas, keitimasis mintimis, patyrimu,

išgyvenimais 107. Konfabuliacija –– atminties sutrikimas, kai atminties spragos

užpildomos išgalvotais įvykiais 108. Konversija –– pakeitimas, virtimas į kitą būseną 109. Koprolalija –– keiksmažodžių vartojimas 110. Kriptomnezija –– klaidinga atmintis, kai neskiriami tikrovėje vykstantys

įvykiai nuo skaitytų ar išgirstų 111. Labilus –– nepastovus 112. Letalinis –– mirtinas 113. Letargija –– liguista būsena, panaši į miegą 114. Libido –– lytinis potraukis, geidimas, aistra 115. Logorėja –– nesulaikomas šnekumas 116. Maniakinis sindromas – būdinga triada: liguistai pakili nuotaika,

pagreitėjęs mąstymas, suintensyvėjusi motorika 117. Marazmas –– fizinis bejėgiškumas ir silpnaprotystė 118. Meditacija –– gilaus apmąstymo, susikaupimo būsena


176

119. Mentizmas –– nevalingas minčių antplūdis 120. Metamorfopsija –– tikrovėje esančių daiktų formos, dydžio iškreiptas suvokima121. Midriazė – platūs vyzdžiai 122. Miozė – siauri vyzdžiai 123. Morija –– nemotyvuotas linksmumas ir kvailiojimas 124. Mutizmas –– nebylumas, nesant organinių kalbos centrų pakitimų 125. Narkolepsija –– staigūs ir trumpi miego priepuoliai 126. Negatyvizmas –– priešinimasis visiems paliepimams 127. Neologizmas –– pacientų susidaryti neturintys prasmės žodžiai 128. Nimfomanija –– liguistas moterų lytinio potraukio sustiprėjimas 129. Nistagmas – nevalingas, ritmiškas akių obuolių trūkčiojimas 130. Nostalgija –– tėvynės ilgesys 131. Obnubiliacija –– lengviausias sąmonės netekimo laipsnis 132. Obsesija, anankazmas –– nevalingi, įkyrūs norai, mintys, potraukiai, vaizdiniai 133. Oligofazija –– žodžių sumažėjimas kalboje 134. Oligofrenija –– įgimta silpnaprotystė 135. Oneiroidas –– panaši į sapnus sąmonės sutrikimo būsena 136. Panika –– stipri baimė, siaubas 137. Paramimijos –– grimasos 138. Paramnezija –– klaidinga atmintis 139. Paranoidas –– kliedėjimo idėjos, lydimos haliucinacijų 140. Paranoja –– nuolatiniai realybe pagrįsti kliedesiai be haliucinacijų 141. Pareidolija –– fantastiškos iliuzijos 142. Pedofilija –– patologinis lytinis potraukis prie vaikų 143. Perseveracija –– nevalingi žodžių ar veiksmų pakartojimai 144. Perversija –– lytinis iškrypimas 145. Piromanija –– potraukis padeginėti 146. Polidipsija –– patologinis noras gerti 147. Poropsija –– sutrikus suvokimui daiktai atrodo nutolę 148. Pseudoreminiscencija –– atminties sutrikimo forma, kai įvykiai prisimenami teisingai,

bet ne tuo laiku, kada jie vyko 149. Psichogeninis –– atsiradęs dėl psichinės traumos 150. Psichinio automatizmo

sindromas – nevalingai kylą psichiniai procesai (jaučiami kaip veikiami svetimų jėgų)

151. Psichomotorinis sujaudinimas –– kalbinis ir motorinis ryškus sujaudinimas

152. Puerelizmas –– isterinė reakcija mėgdžiojant vaiko elgesį 153. Reaktyvinė depresija –– dėl psichinės traumos ryškiai pablogėjusi nuotaika 154. Rezonieriškumas –– betiksliai, nepagrįsti išprotavimai 155. Ritualas –– įkyrūs veiksmai, turintys apsigynimo reikšmę 156. Sadizmas –– lytinis pasitenkinimas, patiriamas suteikiant partneriui

skausmą 157. Satyriazė –– liguistas vyrų lytinio potraukio sustiprėjimas 158. Senilinis –– senatvinis 159. Senestopatija –– keisti, nemalonūs, sunkiai nusakomi pojūčiai 160. Sindromas –– simptomų kompleksas 161. Sinestezija –– sutrikus suvokimams vienas analizatoriaus


177

sujaudinimas plinta į kito analizatoriaus zoną 162. Simbolinis mąstymas –– sąvokos, keičiamos tik ligoniui suprantamais simboliais 163. Somnabulizmas –– vaikščiojimas miegant 164. Somnolencija –– lengvas sąmonės netekimas (mieguistumas) 165. Soporas –– gilus sąmonės netekimas, reaguojant tik į skausmą 166. Stereotipija –– vienodų beprasmių žodžių arba veiksmų kartojimas 167. Stuporas –– visiškas nejudrumas neprarandant sąmonės 168. Sugestija –– įtaiga 169. Suicidas –– savižudybė 170. Šperungas –– mąstymo nutrūkimas 171. Tikas –– nevalingas, pasikartojantis raumenų trūkčiojimas 172. Transas –– ambulatorinio automatizmo forma,

pasireiškianti keliavimu 173. Transseksualumas – noras pakeisti savo lytį 174. Transvestitizmas –– liguistas potraukis dėvėti priešingos lyties rūbus 175. Tremoras –– drebulys 176. Verbigeracija –– to paties žodžio ar sakinio nuolatinis kartojimas


178

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ANTHONY, William; COHEN, Mikal; FARKAS, Marianne. Psichiatrinė reabilitacija. Šiauliai, 1998. 244 p. ISBN-9212-2-8.

2. FLEMING, Michaelis; MURRAY, Peggy; SUBATA, Emilis; VALIUS, Leonas. Alkoholio vartojimo problemos ir jų sprendimo būdai bendrojoje praktikoje. Kaunas, 2000. 140 p. ISBN 9986-9304-2-1.

3. HENDERSON, Virginija. Pagrindiniai slaugymo principai. Vilnius, 1993. 55 p. ISBN 9986-07-001-5.

4. Pasaulinė sveikatos organizacija (1992). Lietuvos TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas, 1997. 289 p. ISBN 9986-631-01-7.

5. Pasaulinė sveikatos organizacija (1999). Psichikos sutrikimų diagnostika ir gydymas bendrojoje praktikoje: TLK-10 V skyriaus versija pirminei sveikatos priežiūrai. Kaunas: Vitae Litera. 73 p. ISBN-9986-9304-0-5.

6. Psichiatrija ir psichoterapija: vadovėlis. DILINGAS, Horstas; REIMERIS, Christianas. Vilnius, 2000. 271 p. ISBN 9986-437-68-7.

7. Psichiatrija: vadovėlis. Algirdas DEMBINSKAS ir kt. Vilnius, 2003. 736 p. ISBN 9955-511-21-4.

8. Psichologijos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų redakcinė kolegija. Vilnius: 1993. 368 p. ISBN 5-89950-016-6.

9. ROPER, Nancy; LOGAN, Winifred W.; TIERNEY, Alison J. Slaugos pagrindai. Vilnius, 1999. 456 p. ISBN 9986-522-15-13.

10. Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos AIDS centro, Policijos departamento leidinys (2001). Narkomanija ir jos prevencija. Vilnius: Trys žvaigždutės. 136 p. ISBN 9955-454-08-3.

11. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. LAPYTĖ, Aldona; ŠURKUS, Jonas. Vilnius, 1996. 86 p. ISBN 9986-03-202-4.

12. ВАН БЕММЕЛ, Марлис; КЕКЕН, Роб; ПЕН, Андре. Руководство по сестринской помощи в сфере психического здоровья. Киев, 2002. 154 с. ISBN 966-7841-31-6.

13. КАПЛАН, Гарольд И.; СЭДОК, Бенджамин ДЖ. Клиническая психиатрия. Москва, 1999. 602 с. ISBN 5-88816-010-5.

14. Справочник по психологии и психиатрии детского и подросткового возраста. Санкт-Петерсбург, 1999. 752 с. ISBN-5-314-00108-X.

15. ТАУНСЕНД, Мери С. Сестринские диагнозы в психиатрической практике. Киев, 1998. 425 с. ISBN 966-7267-51-2.


179

ĮDOMIŲ KNYGŲ PSICHIATRIJOS TEMOMIS SĄRAŠAS

Per pastaruosius dešimt metų išleistos įdomios, vertos dėmesio, šios knygos:

1. ALLPORT G. W. Tapsmas. Vilnius, 1998. 2. BELIN S. Psichozės gydymas. Kaunas, 2000. 3. FALLADA H. Girtuoklis. Vilnius, 1993. 4. HARDIMAN M. Žalingi įpročiai. Vilnius, 1999. 5. MUNTE A. Knyga apie San Mikelę. Vilnius, 2000. 6. O’HANLON B. Stresas. Vilnius, 1999. 7. PEČIULIS S. 10 sėkmingo gyvenimo paslapčių. Vilnius, 2002. 8. SHEIDEMAN E. S. Savižudžio sąmonė. Vilnius, 1998. 9. SKARDERUD F. Nerimas. Klajonės po modernųjį aš. Vilnius, 2001. 10. SPARKS N. Užrašai. Vilnius, 1999. 11. SUTER M. Mažas pasaulis. Vilnius, 2001. 12. TRENCKMAN U., HEINZ T. W. Alkoholis ir depresija. Vilnius, 1999.

Ankstesniais metais išleista daug kitų įdomių knygų psichiatrijos temomis, parašytų garsių autorių. Vertėtų susipažinti su daugelio autorių prisiminimais apie M.K.Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą, A. Dantės „Dieviškąja komedija” („Pragaras”), J.V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančiomis”, DŽ. Londono „Martinu Idenu”, I. Stoun „Gyvenimo geismu” bei H. Hesės, Makso Frišo, Fr. Kafkos, A. Kamiu ir kt. kūriniais.


180

P R I E D A I


181

1 priedas

Psichinės būsenos įvertinimas (slaugos istorijos dalis)

1. Sąmonė: nesutrikusi □, somnolencija □, soporas □, koma □, sutrikusi laiko orientacija □, sutrikusi vietos orientacija □, sutrikęs savęs supratimas □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 2. Išvaizda: tvarkinga □, netvarkinga □, neįprasta □, atitinkanti amžių □, neatitinkanti amžiaus □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 3. Judesiai: nesutrikę □, manieringi □, pagreitėję □, sulėtėję □, nejudrumas □, tremoras □, hiperkinezės □, traukuliai □, stereotipijos □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 4. Eisena: normali □, svyruojanti □, netvirta □, manieringa □, energinga □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 5. Bendravimas: geras kontaktas □, formalus kontaktas □, blogas kontaktas □, akių kontaktas geras □, akių kontakto nėra □, vyzdžiai lygūs □, nelygūs □ , platūs □, siauri □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 6. Elgesys: taktiškas □, netaktiškas □, priešiškas □, manipuliuojamas □, pasitikintis personalu □, įtarus □, bailus □, agresyvus □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 7. Suvokimas: hipestezija □, hiperestezija □, hipalgezija □, iliuzijos □, haliucinacijos □, pseudohaliucinacijos □, depersonalizacija □, derealizacija □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 8. Mąstymas: pagreitėjęs □, sulėtėjęs □, nuoseklus □, logiškas □, paralogiškas □, konkretus □, klampus □, simbolinis □, nerišlus □, rezonieriškas □, smulkmeniškas □, įkyrios mintys □, fobijos □, kliedėjimo idėjos □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................


182

9. Kalba: aiški □, tyli □, garsi □, greita □, lėta □, išraiškinga □, monotoniška □, skurdi □, necenzūriniai žodžiai □, nekalba □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 10. Atmintis: gera □, hipomnezija □, hipermnezija □, amnezija □. pseudoreminescencijos □, konfabuliacijos □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 11. Dėmesys: koncentruotas □, išblaškytas □, susilpnėjęs □, sustiprėjęs □, greitai išsenkantis □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 12. Nuotaika: gera □, liūdna □, disforija □, pakili □, euforija □, morija □, nerimastinga □, labili □, ambivalentiška □, emocijos šaltos □, bukos □, abejingos □, neadekvačios □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 13. Valia: hipobulija □, hiperbulija □, abulija □, stuporas □, sujaudinimas □, echolalijos □, echopraksijos □, negatyvizmas □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 14. Mintys apie pabėgimą: yra □, nėra □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 15. Mintys apie suicidą: yra □, nėra □, buvo □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 16. Suicidiniai mėginimai: nebuvo □, buvo □, kelis kartus buvo □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................ 17. Laisvalaikio pomėgiai: yra □, nėra □ ............................................................................................................................ ............................................................................................................................


183

2 priedas

Sąmonės sutrikimo sunkumo nustatymas

G l a z g o komos skalė

Klinikiniai požymiai Reakcijos pobūdis Įvertinimas

balais

Akys atsimerkia

1. Savaime 2. Paprašius 3. Reaguojant į skausminį dirgiklį 4. Neatsimerkia

4 3 2 1

Žodinis atsakas

1. Visiškas 2. Atsako sutrikusia kalba, bet su sąmonės

elementais 3. Taria nesuprantamus žodžius 4. Taria atskirus garsus, dejuoja 5. Nėra jokio atsako

5 4 3 2 1

Motorinis atsakas

1. Tikslingai vykdo paliepimus 2. Į dirginimą reaguoja tikslingai galūnių atitraukimu 3. Į dirginimą reaguoja netikslingai atitraukdamas bei

lenkdamas galūnes 4. Į dirginimą atsako toniniais lenkiamaisiais

judesiais 5. Į dirginimą atsako toniniais tiesiamaisiais judesiais 6. Nėra motorinio atsako į dirginimą

6 5

4 3 2 1

Iš viso 3 - 15

Gautų balų suma, atitinkanti įprastus kriterijus:

Balų suma Tradicinis kriterijus

15 13 – 14 9 – 12 4 – 8

3

Aiški sąmonė Apkvaitimas (obnubilatio, somnolentia, semicoma, precoma) Soporas Koma Smegenų mirtis (mors cerebri)


184

3 priedas Protinės veiklos mažasis tyrimas

(MMSE – Mini Mental State Examination)

Protinės veiklos funkcija Užduotis

Įvertinimas (po 1 balą už

teisingą atsakymą)

Didžiausia balų suma

Orientacija Kurie dabar metai? 5 laiko atžvilgiu Kuris mėnuo?

Kuri mėnesio diena? Kuri savaitės diena? Kuris metų laikas?

vietos atžvilgiu Kokioje šalyje gyvena? 5 Kokiame mieste gyvena? Kokioje gatvėje (rajone) gyvena? Kokioje įstaigoje dabar jis yra? Kuriame aukšte?

Įsiminimas Prašoma pakartoti 3 daiktavardžius (pvz., miškas, kelias, lietus) 3

Dėmesys ir skaičiavimas

Iš 100 atimti 7, iš liekanos vėl atimti 7 (paeiliui iki penkių atsakymų)

5

Trumpalaikė atmintis

Prašoma pakartoti 3 išmoktus daiktavardžius 3

Kalba Pavadinti rodomą pieštuką Pavadinti rodomą laikrodį 2

Pakartoti trumpą prasmingą sakinį 1

Supratimas Prašoma įvykdyti 3 užduotis: paimti popieriaus lapą, jį perlenkti pusiau ir padėti ant stalo

3

Skaitymas Perskaityti ir atlikti parašytą užduotį 1

Rašymas Parašyti trumpą prasmingą sakinį 1

Piešimas Nukopijuoti 2 susikertančius penkiakampius (turi būti 10 kampų, du iš jų – susikertantys)

1

Balų suma (norma) 30 Įvertinimas: 0–10 balų – sunkus kognityvinis pažeidimas; 11–20 balų – vidutinis kognityvinis pažeidimas (mažiau nei 20 būdinga sergantiems demencija); 21–24 balų – lengvas kognityvinis pažeidimas; 24–30 balų – riba tarp normos ir patologijos (būdinga sergantiems depresija).


185

4 priedas

HAD depresijos ir nerimo sutrikimų tyrimo skalė (HAD – Hospital Anxiety and Depression)

N Jaučiu įtampą ir nerimą 3 Beveik visą laiką, nuolat 2 Didžiąją laiko dalį, dažnai 1 Retkarčiais 0 Niekada nejaučiu

D Jaučiuosi užslopintas, lėčiau mąstau ir judu 3 Beveik visą laiką 2 Labai dažnai 1 Kartais, nestipriai 0 Visiškai nesijaučiu

D Tebedžiugina viskas, kaip ir anksčiau 0 Visiškai tiek pat 1 Mažiau nei anksčiau 2 Daug mažiau 3 Beveik visai nedžiugina

N Apima baimė, drebulys, spaudžia po krūtine 0 Visiškai ne 1 Kartais 2 Gana dažnai 3 Labai dažnai, nuolat

N Jaučiu baimę, kad įvyks kažkas siaubingo 3 Labai stipriai 2 Taip, bet nestipriai 1 Nestipriai, bet tai manęs netrikdo 0 Visiškai ne

D Nustojau rūpintis savo išvaizda 3 Visiškai nesirūpinu 2 Nesirūpinu tiek, kiek reikėtų 1 Rūpinuosi, bet mažiau nei anksčiau 0 Rūpinuosi tiek pat kiek visuomet

D Galiu juoktis, suprasti humorą 0 Taip pat kaip anksčiau 1 Mažiau ir sunkiau 2 Daug mažiau ir sunkiau 3 Visiškai negaliu

N Jaučiu, kad nenurimstu vietoje 3 Labai stipriai 2 Gana stipriai 1 Truputį 0 Visiškai ne

N Vargina neramios mintys ir rūpesčiai 3 Didelę laiko dalį, nuolat 2 Daug laiko, dažnai 1 Retkarčiais, bet ne dažnai 0 Tik retkarčiais

D Iš gyvenimo tikiuosi kažko malonaus 0 Tiek pat, kiek visada 1 Mažiau nei anksčiau 2 Daug mažiau nei anksčiau 3 Visiškai nesitikiu

D Man linksma 3 Niekada 2 Labai retai 1 Kartais 0 Didelę laiko dalį

N Staiga apima didelė baimė ar nerimas 3 Tikrai labai dažnai 2 Pakankamai dažnai 1 Retai 0 Niekada


186

N Galiu ramiai sėdėti ir atsipalaiduoti 0 Visada 1 Dažnai 2 Retai 3 Niekada neatsipalaiduoju

D Mane džiugina gera knyga, televizijos laida 0 Dažnai 1 Kartais 2 Retai 3 Labai retai

D – depresija, N – nerimas Iš viso: Įvertinimas


187

5 priedas

Hamiltono (Hamilton) depresijos vertinimo skalė

Eil. Nr. Požymiai Įvertinimas

1.

Depresiška nuotaika (liūdna, prislėgta, beviltiška, bejėgiška)

0 – nėra 1 – išryškėjo tik klausinėjant 2 – emocijas išsakė spontaniškai 3 – aišku be žodžių (poza, mimika, dūsavimas) 4 – spontaniškai reiškiamos depresinės emocijos

2.

Darbas ir kita veikla

0 – jokių sutrikimų 1 – nuovargis, silpnumas 2 – jokio domėjimosi darbu, veikla ar pomėgiais 3 – mažiau laiko skiria veiklai, darbui, jis neproduktyvus 4 – nustoja dirbti

3.

Genitaliniai simptomai

0 – nėra (libido netekimo ar mėnesinių sutrikimo) 1 – nestiprūs 2 – stiprūs

4.

Virškinimo trakto simptomai

0 – nėra 1 – apetito susilpnėjimas, sunkumo jausmas pilve 2 – nevalgo, obstipacijos

5. Svorio kritimas 0 – nėra 1 – galimas 2 – aiškus

6.

Ankstyvoji nemiga

0 – lengvai užmiega 1 – kartais neužmiega per pusvalandį 2 – niekada neužmiega per pusvalandį

7.

Vidurnakčio nemiga

0 – nėra 1 – dažnai prabunda naktį 2 –naktį prabudęs vaikšto

8.

Vėlyvoji nemiga

0 – nėra 1 – prabunda anksti, bet vėl užmiega 2 – pabunda anksti ir neužmiega


188

9. Somatiniai simptomai 0 – nėra 1 – galvos, nugaros skausmai, nuovargis 2 – ryškūs simptomai

10.

Kaltės jausmas

0 – nėra 1 – priekaištauja sau, jaučiasi esąs smerkiamas 2 – nuolatinės mintys, idėjos apie padarytas klaidas 3 – kaltės kliedesiai, liga – bausmė 4 – kaltinamojo turinio haliucinacijos

11.

Savižudybė

0 – nėra 1 – jaučia, kad nėra prasmės gyventi 2 – mintys apie mirtį 3 – suicidinės idėjos arba ketinimai 4 – bandymai nusižudyti

12.

Psichinis nerimas

0 – nėra 1 – subjektyvi įtampa, dirglumas 2 – susirūpinimas dėl menkniekių 3 – veidas ir balsas išreiškia nerimą 4 – spontaniškai išsakomi būgštavimai

13.

Somatinis nerimas

0 – nėra (burnos džiūvimo, tachikardijos, dažno šlapinimosi, prakaitavimo, dusulio, virškinimo sutrikimų) 1 – lengvas 2 – vidutinis 3 – sunkus 4 – labai sunkus

14.

Hipochondrija

0 – nėra 1 – mintys sutelktos į kūno pojūčius 2 – pernelyg susirūpinęs sveikata 3 – įsitikinęs, kad serga somatine liga 4 – hipochondriniai kliedesiai

15.

Kritikos jausmas

0 – pripažįsta, kad serga depresija 1 – pripažįsta, kad serga depresija, bet jos priežastimi laiko pervargimą, infekcines ligas ir kt. priežastis 2 – nepripažįsta, kad serga depresija


189

16.

Minčių, kalbos sulėtėjimas

0 – normali kalba, nesutrikęs mąstymas 1 – nežymus sulėtėjimas 2 – ryškus sulėtėjimas 3 – sunku susikalbėti 4 – stuporas

17.

Sujaudinimas

0 – nėra 1 – kantrybės stoka 2 – neramios rankos, žaidimas su plaukais 3 – nenustygsta vietoje, vaikštinėja 4 – grąžo rankas, kramto nagus, rauna plaukus

17 punktų įvertinimas

Hamiltono depresijos vertinimo skalės tęsinys

18.

Paros svyravimai 0 – nėra 0 – nėra 1 – blogiau iki pietų 1 – nežymūs 2 – blogiau po pietų 2 – žymūs

19.

Depersonalizacija, derealizacija 0 – nėra 1 – lengva 2 – vidutinė 3 – sunki 4 – kraštutinė

20

Paranoidiniai simptomai 0 – nėra 1 – įtarumas 2 – santykio kliedesiai 3 – persekiojimo kliedesiai

21 Obsesiniai-kompulsiniai simptomai

0 – nėra 1 – lengvi 2 – sunkūs

Bendras įvertinimas


190

6 priedas

Beko (Becko) depresijos klausimynas

Eil. Nr. Teiginiai

Vertinimas

balais 1. Aš nesu liūdnas.

Aš esu liūdnas. Aš esu liūdnas visą laiką ir negaliu nuo to išsivaduoti. Aš esu toks liūdnas (nelaimingas), kad negaliu to ištverti.

0 1 2 3

2. Aš nelabai bijau ateities. Aš bijau ateities. Aš jaučiu, kad neturiu ko laukti iš ateities. Aš jaučiu, kad ateitis yra beviltiška ir kad niekas nepagerės.

0 1 2 3

3. Aš nesijaučiu nevykėlis. Aš jaučiu, kad man nesisekė labiau, nei vidutiniškai žmonėms. Apžvelgęs savo gyvenimą, matau vien tik nesėkmes. Aš jaučiuosi visiškas nevykėlis.

0 1 2 3

4. Mane viskas džiugina, kaip ir visuomet. Aš nesidžiaugiu viskuo taip, kaip anksčiau. Niekas man nebeteikia pasitenkinimo. Aš esu viskuo nusivylęs.

0 1 2 3

5. Aš nesijaučiu ypatingai kaltas. Aš dažnai jaučiuosi kaltas. Aš jaučiuosi kaltas beveik visada. Aš jaučiuosi kaltas nuolatos.

0 1 2 3

6. Aš nesijaučiu, kad esu baudžiamas. Aš jaučiu, kad galiu būti nubaustas. Aš jaučiu, kad būsiu nubaustas. Aš jaučiu, kad esu baudžiamas.

0 1 2 3

7. Aš nesijaučiu nusivylęs savimi. Aš esu nusivylęs savimi. Aš bjauriuosi savimi. Aš nekenčiu savęs.

0 1 2 3

8. Aš nesijaučiu blogesnis už kitus. Aš esu savikritiškas savo silpnybėms ir klaidoms. Aš visą laiką kaltinu save dėl savo klaidų. Aš kaltinu save už visą blogį, kuris mane ištinka.

0 1 2 3


191

9. Aš neturiu jokių minčių apie savižudybę. Aš mąstau apie savižudybę, bet neįvykdysiu jos. Aš norėčiau nusižudyti. Aš nusižudyčiau, jei pasitaikytų galimybė.

0 1 2 3

10. Aš neverkiu daugiau nei paprastai. Aš dabar verkiu daugiau nei paprastai. Aš dabar verkiu nuolatos. Aš galėdavau verkti, o dabar nebegaliu, nors ir norėčiau.

0 1 2 3

11. Aš nesu labiau susierzinęs negu paprastai. Aš lengviau susinervinu negu paprastai. Aš visą laiką jaučiuosi suirzęs. Manęs nebenervina tie dalykai, kurie erzindavo anksčiau.

0 1 2 3

12. Aš nenustojau domėtis kitais žmonėmis. Aš mažiau negu anksčiau domiuosi kitais žmonėmis. Aš daug mažiau domiuosi kitais žmonėmis. Aš nustojau domėtis kitais žmonėmis.

0 1 2 3

13. Aš apsisprendžiu taip pat lengvai, kaip ir paprastai. Aš dažniau nei anksčiau atidėlioju sprendimus. Man sunkiau apsispręsti negu anksčiau. Aš visai nebegaliu apsispręsti.

0 1 2 3

14. Aš jaučiu, kad atrodau ne blogiau, negu anksčiau. Aš susirūpinęs, kad atrodau senas ir nepatrauklus. Aš jaučiu, kad mano išvaizda pasikeitusi, todėl esu nepatrauklus. Aš įsitikinęs, kad esu negražus.

0 1 2 3

15. Aš galiu dirbti taip pat gerai, kaip ir anksčiau. Reikia daug pastangų, kad pradėčiau ką nors veikti. Aš turiu labai prisiversti ką nors padaryti. Aš negaliu atlikti jokio darbo.

0 1 2 3

16. Aš miegu taip pat gerai, kaip ir visada. Aš nemiegu taip pat gerai, kaip anksčiau. Aš pabundu 1-2 val. anksčiau nei paprastai ir man sunku vėl užmigti. Aš pabundu keliom valandom anksčiau nei įpratęs ir nebegeliu užmigti.

0 1 2 3

17. Aš nepavargstu labiau negu paprastai. Aš pavargstu greičiau nei anksčiau. Aš pavargstu bet ką darydamas. Aš esu perdaug pavargęs ką nors daryti.

0 1 2 3


192

18.

Mano apetitas blogesnis negu visada. Mano apetitas ne toks geras, kaip anksčiau. Mano apetitas dabar yra daug blogesnis. Aš visai nebeturiu apetito.

0 1 2 3

19. Pastaruoju metu aš neprarandu svorio. Aš netekau daugiau kaip 3 kg. Aš netekau daugiau kaip 5 kg. Aš netekau daugiau kaip 7 kg. Aš specialiai stengiuosi numesti svorio mažiau valgydamas

0 1 2 3

Taip Ne

20. Aš nesu susirūpinęs sveikata labiau negu paprastai. Aš susirūpinęs dėl įvairių vidaus organų skausmų. Aš labai susirūpinęs dėl to ir man sunku galvoti apie ką nors kitą. Aš taip susirūpinęs savo sveikata, kad negaliu apie kita galvoti.

0 1 2 3

21. Pastaruoju metu mano domėjimasis seksu nepakito. Aš mažiau domiuosi seksu nei anksčiau. Aš dabar daug mažiau domiuosi seksu. Aš visai nustojau domėtis seksu.

0 1 2 3

Įvertinimas


193

8 priedas

Zungo depresijos skalė

Pažymėkite tinkantį Jums atsakymą (atsižvelgiant į pastarąsias 2 savaites)

Labai retai Kartais Dažnai Nuolat

1. Aš jaučiuosi nusiminęs (-usi) ir blogai nusiteikęs (-usi)

2. Rytais aš jaučiuosi gerai

3. Aš galiu apsiverkti be priežasties

4. Aš blogai miegu naktį

5. Mano valgymo įpročiai nepakitę

6. Aš mėgaujuosi lytiniu gyvenimu

7. Aš pastebėjau, kad mano svoris krenta

8. Man užkietėja viduriai

9. Mano širdies ritmas dažnesnis negu paprastai

10. Aš jaučiuosi pavargęs (-usi) be priežasties

11. Aš mąstau aiškiai, kaip ir anksčiau

12. Aš lengvai darau įprastus dalykus

13. Aš esu sunerimęs ir negaliu nusiraminti

14. Aš optimistiškai žiūriu į savo ateitį

15. Aš esu labiau irzlus nei paprastai

16. Man nesunku priimti sprendimus

17. Aš jaučiuosi naudingas (-a) ir reikalingas (-a)

18. Man malonu gyventi

19. Aš jaučiu, kad kitiems būtų geriau, jei aš būčiau miręs (-usi)

20. Aš mielai atlieku įprastus darbus


194

8 priedas

Hašinskio (Hachinski) išemijos skalė

Eil. Nr. Požymiai Vertinimas

balais 1. Staigi pradžia 2 2. Laiptinis būklės blogėjimas 1 3. Svyruojanti eiga 2 4. Naktinė dezorientacija 1 5. Santykinis asmenybės išlikimas 1 6. Depresija 1 7. Somatiniai nusiskundimai 1 8. Emocinis nestabilumas 1 9. Hipertenzija anamnezėje 1

10. Insultas anamnezėje 2 11. Aterosklerozės požymiai 1 12. Židininiai neurologiniai simptomai (subjektyvūs) 2 13. Židininiai neurologiniai simptomai (objektyvūs) 2

Viso 18

Įvertinimas:

0-4 balai – pirminė degeneracinė liga (Alzheimerio liga); 5-6 balai – mišrios etiologijos demencija; 7-18 balų – kraujagyslinė (vaskulinė) demencija.


195

9 priedas

Laikrodžio testas (CDT - Clock Drawing Test)

Paciento prašoma nupiešti laikrodį su rodyklėmis ir jame nurodyti laiką 8

val. 20 min. Pagal laikrodžio piešimo pavyzdžius galima orientuotis apie demencijos išsivystymo laipsnį.

A B C D CDT- 4 CDT-2 CDT-2 CDT-1 MMSE-30 MMSE-20 MMSE-19 MMSE-14 Laikrodžio piešimo testo pavyzdžiai, naudojant sveiko (A) ir demencija

sergančių pacientų (B-D) piešinius. Palyginimui nurodomi laikrodžio piešimo užduoties CDT ir protinės veiklos mažojo tyrimo MMSE įvertinimo balai.


196

10 priedas

Informacija apie psichologinę pagalbą Vilniuje

Eil. Nr. Organizacijos Telefonai

1. Agentūra – „VISOS LIETUVOS VAIKAI” 2 77 91 64 2. AIDS konsultavimo tarnyba 2 30 01 25 3. Jaunimo psichologinės paramos centras 2 31 34 37 4. Klubas – „13 ir KO“ 2 67 06 13 5. Labdaros ir paramos fondas „ATJAUTA“ 2 67 03 19 6. Lietuvos AIDS centro narkomanų socialinė reabilitacija 2 76 35 81 7. Lietuvos anoniminių alkoholikų draugija 2 16 00 17 8. Lietuvos psichikos negalės žmonių bendrija „GIEDRA“ 2 33 74 96 9. Moterų namų krizių centras 2 61 63 80 10. Narkologijos centras 2 26 00 14 11. Paramos vaikams centras 2 79 06 24 12. Priklausomybės ligų centras 2 13 72 74 13. Psichikos sveikatos centras 2 62 55 69 14. Psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyrius 2 75 22 60 15. Psichosocialinės reabilitacijos centras 2 71 57 64 16. Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė 2 67 14 51 17. RUL Vaiko raidos centras 2 73 14 22 18. Sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija „PRIEŠ

VĖJĄ“ 2 49 79 86

19. Šeimų, turinčių psichikos ligonių, bendrija „BŪKIME KARTU“

2 33 74 96

20. Universitetinė greitosios pagalbos ligoninė, toksikologijos skyrius

2 36 20 94

21. Vaikų teisių apsaugos tarnyba 2 76 41 49 22. Nemokama AIDS konsultavimo tarnyba 8 800 01111 23. Nemokama konsultacija telefonu apie Alzheimerio ligą 8 800 22000 24. Nemokama mokyklų linija (budi profesionalai) 8 800 28080 25. Nemokama psichologų konsultacija telefonu (budi

profesionalai) 8 800 20002

26. Nemokama vaikų telefono linija (budi savanoriai konsultantai)

8 800 28800

27. Nemokama jaunimo linija (budi savanoriai konsultantai) 8 800 28888


197

VILNIAUS KOLEGIJA

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS

SLAUGOS KATEDRA

NIJOLĖ LAPKAUSKIENĖ

PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS PAGRINDAI Mokomoji knyga

Maketavo Nijolė Plerpienė

Leido VILNIAUS KOLEGIJA, J. Jasinskio g. 15, LT-2600 Vilnius Spausdino UAB CIKLONAS, J. Jasinskio g. 15, LT-2600 Vilnius

Internete http://www.skaityk.lt El. paštas [email protected]

Documents

PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAI IR SLAUGOS PAGRINDAI