1. PRATARMĖ

Girionys – Lietuvos miškų mokslo, mokymo ir progresyvaus ūkininkavimo centras, įsikūręs bei suklestėjęs Kauno rajono, Samylų seniūnijos, Raguolių kaimo žemėje, ir pakeitęs šio kaimo vaizdą bei tradicijas. Buvusio kaimo, dabar Girionių gyvenamosios vietos plotas driekiasi nuo Kauno marių vakarinio pakraščio (kranto) iki Dubravos girios ir nuo Žaisos upelio, tekančio Raguolių ir Laumėnų kaimų ribomis, iki kelio Vaišvydava-Piliuona.

Girionių pavadinimo istorija prasidėjo 1960 m. kartu su miškininkų miestelio statyba Raguolių kaimo vakarinėje dalyje, besiribojančioje su būsimu Kauno marių krantu. Tų statybų užsakovo funkcijas vykdė Dubravos miškų tyrimo stotis, kuri jau tada administravo Dubravos girią ir kūrėsi būsimo miestelio laikinuose pastatuose. Tą vietą Dubravos pavadinimu pirmieji išplatino vairuotojai, kurie veždami statybines medžiagas, ieškodavo ne Raguolių kaimo, bet kažkokios Dubravos. Dėl to, ne tik jie, bet ir kiti, net ir vietos gyventojai, tą vietą pradėjo vadinti ir ilgą laiką vadino Dubrava.

Kiti, mažiau žinomi tos vietos pavadinimai (Girėnai, Dubravai ir kt.) atsirado vėliau (1963-1966 m.). Juos sugalvojo ir viešoje erdvėje išplatino atsikėlusių įstaigų (Miškų instituto ir Miškų technikumo) darbuotojai, nenorėdami, kad jų darbo ir gyvenamoji vieta būtų vadinama Raguolių kaimu. Dėl to Instituto kolektyvas po ilgų įvairių aptarimų kreipėsi į Respublikos Vyriausybę, prašydamas šią gyvenvietę pavadinti Girionimis (pirminė mintis buvo ž.ū.m. kand. K. Narbuto). Prieš tai buvo kreiptasi į tuo metu žymų lietuvių kalbos žinovą prof. Kazį Ulvydą su prašymu paaiškinti žodžio „Girionys“ prasmę. Atsakymas buvo nuostabus. Profesorius atsakė, kad „šis žodis gali reikšti vietovę, kurioje gyvena žmonės, nusimaną apie mišką“.

Netrukus LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966 m. gruodžio 30 d. įsaku „Apie kai kuriuos Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo pakeitimus“ Prezidiumas 1966 m. gruodžio 30 d. įsaku pakeitė Kauno rajono Samylų apylinkės Raguolių gyvenamosios vietos pavadinimą į Girionių gyvenamąją vietovę. Tokiu būdu visa Raguolių kaimo teritorija tapo Girionių gyvenamąja vieta, kuri šiandien pelnytai vadinama Lietuvos miškų mokslo, mokymo ir progresyvaus ūkininkavimo centru.

Girionių pradžią galima sieti net su keliais, savo reikšme nevienodais įvykiais: centrinių rūmų kertinio akmens padėjimu (1960 m. gruodžio 17 d.), pirmųjų gyventojų (1961 m.), Dubravos miškų tyrimo stoties administracijos (1962 m.), Lietuvos miškų instituto ir Kauno miškų technikumo (dabar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija įsikūrimu (1963 m.) ir oficialiu gyvenvietės pavadinimu (1966 m. gruodžio30 d.)). Visos šios, Girionyse įsikūrusios, miškų mokslo bei mokymo ir pažangaus ūkininkavimo įstaigos plačiai žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Miškų instituto, įsteigto 1950 m., pagrindinės tyrimų kryptys: miško ekosistemų tvarumo, miško augalų biologijos dėsningumų, miško dirvožemio fizikinių, cheminių, biologinių savybių, miško socialinių ir ekonominių problemų tyrimai, miško augalų selekcija ir biotechnologija. Institutas rengia rekomendacijas, teisės aktų projektus, atlieka projektavimo darbus, ekspertizes. Taikomieji tyrimai bei mokslo taikomoji veikla vykdoma pagal valstybės valdymo institucijų, VĮ miškų urėdijų, taip pat kitų ūkio subjektų bei fizinių asmenų užsakymus.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija – aukštoji mokykla, įsteigta 2002 m. reorganizavus Kauno aukštesniąją miškų mokyklą, kuri, savo ruožtu, buvo įsteigta 1991 m. reorganizavus 1945 m. įsteigtą Vilniaus miškų technikumą. Joje rengiami miškų ūkio, sodybų aplinkos tvarkymo, apželdinimo, miestų, miestelių, gyvenviečių aplinkotvarkos, agroturizmo, vandens ūkio projektavimo, kraštotvarkos ir žemėtvarkos specialistai. Pagrindinės aukštosios (neuniversitetinės) studijų programos: Miškų ūkis, Želdiniai ir jų dizainas, Hidrotechnika ir

1

Žemėtvarka. Mokymosi trukmė dieninėse studijose – 3 metai, neakivaizdinėse – 4 metai. Suteikiama inžinieriaus kvalifikacija.

Dubravos eksperimentinė–mokomoji miškų urėdija, įsteigta 1957 m. (tuo metu ji vadinosi Dubravos miškų tyrimo stotimi), yra pagrindinė mokymo ir mokslinių tyrimų bazė Lietuvos miškų instituto, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakulteto mokslininkams, studentams ir privačių miškų savininkams. Miškų urėdija administruoja 13.613 ha valstybinių miškų, išsidėsčiusių 58 tūkst. ha plote kairiajame Nemuno krante. Be įprastinių miškų ūkio darbų urėdijoje vykdoma tik eksperimentinei–mokomajai miškų urėdijai būdinga specifinė veikla: moderniausioje Lietuvos urėdijos medelyno aižykloje aižomi eglių, pušų ir maumedžių kankorėžiai, auginami selekciniai sodmenys miško sėklinėms plantacijoms veisti bei vykdomi kiti išskirtinės reikšmės darbai.

Minint šių, labai svarbių valstybinių institucijų įsikūrimo Raguolių kaime metines, šiame leidinyje trumpai apžvelgti ne tik jų (valstybinių institucijų), bet ir visų Raguolių bei Girionių kaimų žmonių nuveikti darbai.

Per 50-ties metų (tarybinės santvarkos ir nepriklausomos Lietuvos) laikotarpį, kolūkio „Gintaras“ apleistose žemėse išaugo moderni gyvenvietė, nepakartojamo grožio 120 hektarų parkas, unikali dekoratyvinių medžių bei krūmų kolekcija (arboretumas), pavyzdingai tvarkomas miško medžių medelynas ir daug kitų mokslinio bei mokymo paskirties objektų. Visa tai buvo sukurta nuoširdžiu darbu ne vienos, bet mažiausiai dviejų žmonių kartų. Būtent šiems, Raguolių bei Girionių kaimuose gimusiems, augusiems, dirbusiems ir dabar tebedirbantiems bei gyvenantiems žmonėms prisiminti skiriamas šis leidinys.

FOREWORD

Girionys is a centre of Lithuanian forestry science, training and progressive farming, established and blossomed out in the land of Raguoliai village, Samylai eldership, Kaunas district. The centre has changed the landscape and traditions of the village. The territory of the former village, present Girionys residence area stretches from the western coast of the Kaunas Reservoir to Dubrava forest and from the Žaisa stream running at the borders of the villages Raguoliai and Laumėnai to the road Vaišvydava - Piliuona.

The history of Girionys‘ name began in 1960 along with the construction and establishment of foresters’ town in the western part of Raguoliai village, which bordered with the future Kaunas Reservoir coast. The contractor of construction project was Dubrava Forest Research Station, which administered Dubrava forest at that time and established in temporary buildings of the future town. The name of Dubrava was firstly given to the location by drivers who tended to look for a certain Dubrava, but not for the Raguoliai village when carrying construction material. Therefore, both drivers and also local residents started calling this place Dubrava and they have been doing that for a long time.

Other, less known names of the place such as Girėnai, Dubravai, etc. appeared later (in 1963-1966.). They were invented and brought by the staff of established institutions (the Forestry Institute and Forest Technical School) who didn’t want their work and residence place to be called the village of Raguoliai. As a result, after a long and diverse discussion the Institute's staff applied to the Government of the Republic, asking the village to be called Girionys (the original idea was brought by K. Narbutas, the candidate of agricultural sciences). Before that, Kazys Ulvydas, the famous expert of Lithuanian language professor was asked to explain the meaning of the word "Girionys". The response was amazing. Professor said that "this word can mean a place inhabited by people who knows about the forest."

2

Soon, the Presidium of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR, by the decree „Regarding the Changes of Some Administrative-Territorial Divisions of the Lithuanian SSR“ dated on December 30, 1966 replaced the name of Raguoliai residence area in Samylai eldership, Kaunas district with Girionys residence area. Thus, the entire rural area of Raguoliai became Girionys residence area, which today is deservedly called the centre of Lithuanian forestry science, training and progressive farming.

The beginning of Girionys may be associated with several, diverse events: laying of the cornerstone of the central building (December 17, 1960), settlement of the first residents (in1961), establishment of the administration of Dubrava Forest Research Station (in 1962), establishment of Lithuanian Forestry Institute and Kaunas Technical School (now Kaunas Forestry and Environmental Engineering College (in 1963) and the official name of the residence area (December 30, 1966). All these forestry, training and progressive farming institutions established in Girionys are widely known not only in Lithuania but also abroad.

Forest Institute, established in 1950, is a main research institution in the forestry areas, as follows: research of forest ecosystem sustainability, forest plant biological patterns, physical, chemical and biological characteristics, social and economic challenges, selection and biotechnology of forest plants. The Institute prepares recommendations, draft legislation, performs design works and expertizes. Applied research and educational applied activities are carried out upon request of public authorities, state forest enterprises, as well as other economic entities and natural persons.

Kaunas Forestry and Environmental Engineering University of Applied Sciences is a school of higher education, established in 2002 after reorganisation of Kaunas Forestry Higher School, which was established in 1991 after reorganisation of Vilnius Technical School of Forestry, established in 1945. The University educates specialists in forestry, landscape architecture, recreation, agro-tourism, land management, hydrotechnical construction, cadastral measurements and real estate evaluation. The full-time studies cover 3 years, while extramural studies last for 4 years. Bachelor qualification is awarded.

Dubrava Experimental-Educational State Forest Enterprise, established in 1957 (called Dubrava Forest Research Station at that time), is a major training and research basis for scientists and students of Lithuanian Forest Research Institute, Kaunas Forestry and Environmental Engineering College and Forestry Faculty of Lithuanian University of Agriculture and for private forest owners. The State Forest Enterprise manages 13,613 hectares of state forests, covering the area of 58 thousand ha on the left bank of the river Nemunas. Apart from ordinary forestry works the state forest enterprise carries out activities specific solely for experimental-educational state forest enterprises: spruce, pine and larch cones are scaled in the most modern scaling-place of the nursery of Lithuanian state forest enterprise, selective seedlings are nurtured for propagation of forest seed plantations and other work of exceptional is carried out.

On the occasion of anniversary of the establishment of these very important public institutions in the village of Raguoliai, the idea with this publication was to give a brief overview of the work performed not only by the institutions, but also by all people living in the villages of Raguoliai and Girionys.

During the 50-year period (period of the Soviet system and of independency of Lithuania), in the abandoned lands of the collective farm "Amber", a modern residence area, a 120-hectare-park of en extraordinary beauty, a unique collection (arboretum) of ornamental trees and shrubs, an perfectly managed nursery of forest trees and many other scientific and training objects have grown. All this was created through a genuine work of at least two generations. This publication is dedicated exactly to people who were born, grew up, worked and are still living and working in Raguoliai and Girionys villages.

3

Prof. Albertas Vasiliauskas

2. PRISIMINIMAI APIE GIRIONIŲ PRADŽIĄ

Homo historiarum ignari semper sunt pueriFOTO 1PriešistorėŠiandiena Girionys žinomi kaip miškininkų gyvenvietė – kaip Lietuvos miškų

instituto, Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos buveinė. Tai netolimos praeities ir pokario krašto demografinės transformacijos reiškinys, esminiai lėmęs svarbios mūsų krašto ūkio šakos – miškininkystės plėtrą Lietuvoje. Trumpa, tik pusės amžiaus, Girionių istorija turi ir savąją priešistorę. Gyvenvietė įsteigta siekiant aiškiai apibrėžto tikslo.

Tarpukario Lietuva savo pramoniniame vystymesi gerokai atsiliko nuo savo kaimynų: Latvijos ir Lenkijos. Atsilikimas ypač buvo juntamas po to, kai amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Latvijoje prezidento K.Ulmanio buvo suformuota intelektualų, gerai išmanančių krašto ūkio šakas, vyriausybė. Pokario Lietuvos vadovai (A.Sniečkus, J.Paleckis, M. Šumauskas, A. Drobnys ir kt.), gerai žinoję kaimynų patirtį, naujos, vadintos socialistine, sistemos ūkį stengėsi stipriau industrializuoti ir kreipti mokslo pasiekimų panaudojimo keliu. Buvo smarkiai plečiamas universitetinių, technikumų studijų ir profesinio darbininkų ruošimo tinklas. Mokslo pasiekimų pritaikymas buvo didžiausias valdžios ir visuomenės rūpestis.

Aukštojo mokslo studijų plėtrą pokaryje lydėjo specializuotų mokslinio tyrimo institutų kūrimas. Lietuva jau buvo inkorporuota į Tarybų Sąjungą (1940 m.) ir jos ekonominis, kultūrinis gyvenimas, švietimas ir mokslas buvo pakreipti buvusioje daugiatautėje valstybėje nusistovėjusia vaga. Fundamentalus mokslas, gamtos reiškinių pažinimas, naujų technologijų kūrimas tapo specializuotų mokslo tyrimo institutų ir aukščiausios mokslo instancijos – Tarybų Sąjungos Mokslų Akademijos, o periferijoje – sąjunginių respublikų mokslų akademijų prerogatyva. Tokia praktika įgalino planingai ir kryptingai plėtoti mokslą. Todėl neatsitiktinai didžiosios valstybės, kokios tuo metu buvo JAV ir Tarybų Sąjunga, atsidūrė mokslo avangarde.

Dviejų sistemų, socialistinės ir kapitalistinės, lenktynės dėl pasaulinio viešpatavimo moksle, o per tai ir globalioje politikoje, apėmė ne tik branduolinę fiziką, chemiją ir biologiją. Visos mokslo šakos, neišskiriant ir miškininkystės (dabar vadinamos miškotyra), plėtojamos specializuotų tyrimo institutų, buvo koordinuojamos Mokslų akademijos (vėliau jau kartu su Mokslo technikos komitetu) ir turėjo užtikrinti sparčią atitinkamos ūkio šakos pažangą. Aukštosios mokyklos centralizuoto planinio ūkio sistemoje iš esmės buvo atsakingos tik už reikiamų krypčių ir reikiamo skaičiaus specialistų rengimą. Taigi valstybinė mokslo tyrimo institutų kūrimo praktika ir strateginės mokslu pagrįstos atskirų žinybų politikos formavimo būtinybė buvo pagrindinė prielaida atskirų šakų mokslinio tyrimo institutams atsirasti.

Akstinas steigti Lietuvos miškų ūkio institutą buvo dar ir karo sugriautas miškų ūkis ir labai išsekę miškų resursai. Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje medienos tūris Lietuvos miškuose tesudarė vos 125 mln. m³. Tai kėlė didelį susirūpinimą ne tik to meto respublikos vadovybei. TSRS Ministrų Taryba 1949 m. rugpjūčio 15 d. priėmė specialų nutarimą Nr. 3470 Dėl priemonių Lietuvos TSR miškams atkurti ir jų priežiūrai sustiprinti, kurio antruoju punktu buvo leidžiama Lietuvos TSR Ministrų Tarybai Lietuvos Mokslų akademijoje steigti Miškų ūkio institutą. Beje, kaimynai latviai ir baltarusiai tokius institutus

4

jau turėjo nuo tarpukario laikų. Lietuvos miškų instituto steigimo darbai buvo baigti 1950 m. rudenį, kai, remiantis MA Prezidiumo spalio 25 d. nutarimu nuo spalio mėn. 20 d. buvo paskirtas Instituto direktorius Antanas Kvedaras.FOTO 2

Instituto veiklai plečiantis Mokslų akademijos rūmuose (Kauno m. centre Laisvės al. 53) jau trūko patalpų. Pats Institutas N.Chruščiovo reformų pasėkoje tapo žinybinio pavaldumo: iš mokslų akademijos 1956 m. buvo perduotas LTSR žemės ūkio ministerijai, vėliau Vyriausiai miškų ūkio valdybai, o 1957 m. naujai įsteigtai Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijai. Minėta reforma numatė, kad žemės ūkio ir miškų institutai būtų tampriau susieti su atitinkamų šakų ūkine veikla ir, galimai, perdislokuoti į periferiją, sukuriant jiems reikiamas eksperimentiniams tyrimams bazes.

Pačiame reformos įkarštyje 1956–1957 m. Instituto perdislokavimo ir eksperimentinės bazės kūrimo klausimai Instituto kolektyve buvo rimtai aptarinėjami. Iš tikrųjų, tarp mūsų keturių skyrių vadovų nebuvo vieningos nuomonės, kur institutą perdislokuoti. Apsigynęs mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, aš tada vadovavau Miško biologijos ir miškininkystės skyriui. M. Jankauskas (Miškų ūkio ekonomikos ir organizacijos skyriaus vadovas, kuravęs ir miškotvarkos FOTO 3 klausimus) siūlė Miškų institutą kelti į Kazlų Rūdos miškų ūkį (buvo ruošta net priešprojektinė užduotis). Rimta motyvacija buvo ta, kad geras susisiekimas su Kaunu (traukinys) ir tai, kad tarpukaryje čia urėdo V.Žemaičio buvo sukaupta gero miškininkavimo patirtis, įskaitant nepertraukiamo atrankinio ūkio, vadinto „Dauervaldu“, bandymus. Beje, tai pilnai atitiko minėtos reformos dvasią „Miškų institutas – miške“. Šią mintį palaikė ir miško eksploatacijos skyriaus vedėjas V. Stinskas, kuris tyrinėjo pušynų sakinimą, kelmų ir kitų antrinių miško išteklių panaudojimą ir gerai pažinojo Kazlų Rūdos miškus. A. Kvedaras, kaip direktorius, buvo linkęs Institutą įkurdinti kur tai arčiau Kauno. Mes su Miško kultūrų ir miško agromelioracijos skyriaus vedėju M.Daujotu FOTO 4 toje diskusijoje laikėmės Pakaunės varianto. Buvo žinoma, kad visas Kauno miškų ūkis, išsidėstęs per abi Nemuno ir Neries upių puses, pačiam Institutui kaip tyrimų bazė būtų per didelis. Be to, ministras Algirdas Matulionis nebuvo linkęs visą miškų ūkį perduoti instituto bazei. FOTO 5 Mane daugiau traukė Dubravos miškas, nes čia dar 1951 m. atlikome taksacijos praktiką, o po metų, jau baigus studijas ir dirbant Institute, Dubravos miške 13 kv. buvau įruošęs ugdymo kirtimų 2 stacionarius objektus. Beje, buvo žinoma, kad Dubravos girininkija įsteigta 1921 m. yra išlaikiusi kai kuriuos istoriškai vertingus girių aprašus. Turėti Institutą arti Kauno mums, jauniausios kartos darbuotojams, buvo ir asmeniški motyvai. Aš irgi 1956 m. jau buvau vedęs ir žmona dirbo Kaune, MA Energetikos institute. Todėl keltis į Kazlų Rūdą jokio noro nebuvo.

Šio klausimo sprendimo pirminė atomazga atėjo iš Vilniaus. Instituto administracinė priklausomybė teritorinėje valdymo struktūroje buvo pakeista. Visų Instituto valstybinio valdymo, visuomeninių ir tuometinės partijos organizacijų subordinacija iš Kauno miesto buvo perkelta į Kauno rajoną, kai kurias neskaitlingas organizacijas tiesiog jungiant su Kauno miškų ūkiu. Kauno hidroelektrinės projektavimas ir statyba bei valstybinė užduotis Institutui: paruošti būsimų Kauno marių krantų apželdinimo ir sutvirtinimo projektą, kurį vėliau Institutas ir įvykdė, tik stiprino Instituto perkėlimo į Pakaunę prielaidą.

Praktiniai veiksmai šia kryptimi rutuliojosi greitai. Atsimenu, 1957 m. kovo 1 d. gaunu tuometinio Lietuvos TSR Vyriausios miškų ūkio valdybos viršininko A. Matulionio įsakymą, kad esu paskirtas Miškų ūkio instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo tiriamajam darbui. Man tai buvo trenksmas iš giedro dangaus. Neturėjau dar trisdešimties, tik metus buvau padirbęs Miško biologijos ir miškininkystės skyriaus vedėju, o čia tokios atsakingos pareigos ir tokiu sudėtingų transformacijų laikmečiu. Prašiau Instituto direktoriaus A.Kvedaro, kad padėtų man perkalbėti A. Matulionį ir atsisakyti tokių pareigų. Šis tik numojo ranka taręs „Matulionis – kietas riešutas. Jūs su M. Jankausku Lietuvoje esate tik du mokslų kandidatai, tai tave, vaikeli, ir pasirinko“. Supratau, kad taip jau sutarta ir savo atsisakymu A.

5

Matulionio nebenervavau. Mūsų pokalbis su juo buvo dėl darbo perspektyvos. Jis įsakmiai prašė, kad Institutas parodytų konkrečiais pavyzdžiais kaip geriau želdinti, ugdyti, sausinti, saugoti miškus nuo ligų ir kenkėjų, kad jie vešliau augtų ir duotų didžiausią produkciją. Aš prašiau jo, kad Institutui eksperimentams duotų mišką, nei plotas nei vieta aptarta nebuvo. Tada mums atrodė optimaliausia gauti kokią nors girininkiją.

Iš tikrųjų po kelių savaičių, balandžio 19 d. Institutui buvo perduota Dubravos ir dalis Panemunės girininkijos (apie 4,6 tūkst. ha). Institutas įsteigė (1957.05,01) Dubravos miškų tyrimo stotį. Atsirado naujos gyvenvietės kūrimo rūpesčiai. Tuo metu ekonominiais sumetimais buvo net draudžiama kurti naujus projektus ir raginama statyti pagal esamus. Tačiau nepradėjus projektuoti, Instituto iškėlimo rimčiausią korekciją įnešė Vilniaus miškų technikumas. Minėta reforma numatė ir jo iškėlimą į periferiją. Tam buvo skirtos ir nemažos lėšos. Susidarė palankios finansinės galimybės kurti naują miškų mokslo ir mokymo centrą. Tokio centro kūrimo projektą drauge su A. Kvedaru ir M. Lukinu paskelbėme spaudoje (Mūsų girios, 1958, Nr. 12). Galiausiai buvo rastas, gana priimtinas pagal to meto standartus, tipinis mokymo įstaigos projektas ir architektas A. Obielenius atliko pastato pritaikymo vietovės sąlygom ir vidaus išplanavimo korekciją.

Nebeiškilo sunkumų ir detalizuojant konkrečią statybų vietą. Tuo metu Instituto ruošiamas Kauno marių krantų želdinimo ir sutvirtinimo projektas jau ėjo į pabaigą. Numatytus užlieti būsimų marių krantus hidroelektrinės statytojai kuolais pagal aukščiausią altitudę jau buvo pažymėję natūroje. Izogipses tarp kuolų, nuo kurių prasidės Instituto tyrimų stoties želdoma teritorija, mes žymėjome patys. Visą kairiąją Nemuno vagos pakrantę nuo reliktinio kadagyno Viršužiglyje iki pat Pakalniškių piliakalnio pakaunėje želdinių veisimo atsakomybę pasidalinome visi Instituto vedantieji mokslininkai. Virš šlaito žemė, priklausiusi Gintaro, Šlienavos ar Viršužiglio kolūkiams, projektuojant įvairiausių tipų, rūšinės sudėties ir tankumo bandomuosius apsauginius želdinius, mūsų nelimitavo. Taip buvusio Raguolių kaimo nederlinga ir kalvota plynė su keletu netvarkingai išsidėsčiusių gryčių, Kauno rajono sprendimu atsidūrė Instituto Dubravos miškų tyrimo stoties priklausomybėje. Beje, tuometinis „Gintaro“ kolūkio pirmininkas Lebedevas, netgi džiaugėsi, kad, atsikratęs nederlingų plotų, padidins derlingumą iš 1 ha. Tuo metu pagal architekto V. Zubovo projektą buvo baigiamas įrengti naujas Vaišvydavos–Žiegždrių kelias. Taigi, miškininkystės centro vietos paskutinė apžiūra 1958 m. spalyje, dalyvaujant ministrui A. Matulioniui, tenkino visus: Institutą, technikumą ir ministeriją.

Prasidėjo būsimos Girionių gyvenvietės statybos, kurias pradiniame etape vykdė Statybos, vėliau Kaimo statybos ministerija. Statybų eigoje buvo dalinai keičiamas pirminis bendrasis planas (architektai H. Bandžulis, K .Pilvinis, J. Pečiulionis). Buvo pažymėtas pradinis statybų akcentas. 1960 m. gruodyje, švenčiant Instituto įkūrimo pirmojo dešimtmečio jubiliejų, suvažiavę miškų ūkių direktoriai, ministerijos ir Instituto vadovybė ant naujai išlietų pamatų pakylos iškilmingai pasirašėme rūmų statybos aktą, liudijantį naujos miškininkų gyvenvietės įkūrimą Kauno marių pakrantėje. Aktas buvo įmūrytas pamatų cokolyje.

Plečiantis Instituto ir Dubravos miškų tyrimo stoties veiklai, statybos nenutrūko iki devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Čia didžiausia darbų našta teko Instituto Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriams J.Gečiui (1957–1966) ir prof. A. Vasiliauskui (1966–1992), nes Instituto priederme liko tik reikiamo finansavimo užtikrinimas.

1972 m., perėmus Jiesios, Kačerginės ir Kuro girininkijas, prie esamos Instituto tyrimų stoties susiformavo Dubravos eksperimentinis parodomasis miškų ūkis. Jį sudarė 15,4 tūkst. ha miškų, miško sėklininkystės centras, arboretumas, medelynas, žemutinis medienos sandėlis su plataus vartojimo gaminių cechu ir turtingiausias savo rūšine sudėtimi Girionių parkas. Šiuose miškuose visi Instituto mokslininkai koncentravome gausybę eksperimentinių tyrimų, demonstruodami miško ūkio darbų rezultatus, kaip mums atrodė to meto mokslo pasiekimų lygmenyje. Institutas ir jo Dubravos eksperimentinis ūkis, ilgamečiam miškų ūkio

6

ir miško pramonės ministrui A. Matulioniui valdant žinybą, palaipsniui tapo tikru mokslinės minties ir pavyzdinio miškininkavimo centru. Jis garsėjo ne tik Lietuvoje, tuometinėje Tarybų Sąjungoje, bet buvo žinomas Europoje bei Pasauliniuose Miškų ir Tarptautinės Miškų Tyrimo Organizacijų Sąjungos (IUFRO) kongresuose.

Įvairių klausimų aptarimui respublikiniai, zoniniai ir visasąjunginiai miškininkų pasitarimai, konferencijos Girionyse, demonstruojant tyrimo objektus Dubravos miškuose per tris dešimtmečius buvo pagrindinė miškininkavimo progreso varomoji jėga ne tik Lietuvoje. Čia vyko garsūs to meto Visasąjunginiai (tarptautiniai) forumai miškų produktyvumo didinimo intensyvaus ūkio zonoje (1963 m.), atvejinių ir atrankinių kirtimų (1966 m.), daugiatikslio miškų naudojimo, sklypinės miškotvarkos (1968 m.), medžių rūšių selekcijos, genetikos ir sėklininkystės klausimais (1970 m.). Atmintini buvo visuotinas Lietuvos girininkų suvažiavimas (apie 400 dalyvių), Rytų Europos (12 šalių) medynų ugdymo bei technikos ir technologijos simpoziumas (1971 m.), Visasąjunginis pasitarimas etaloninių medynų formavimo klausimais (1979 m.), IUFRO Pasaulinio XX Kongreso dalyvių išvyka (1995 m.) ir pn.

Buvo nusistovėjusi išties gera tvarka, kad mokslo siūlomų rekomendacijų pagrįstumas, numatomi jų diegimo būdai ir ūkinių darbų kasmetinės apimtys buvo apsvarstomos jungtiniame Instituto mokslinės ir Ministerijos mokslinės–techninės tarybos posėdyje. Posėdžiai kasmet vykdavo Girionyse, dalyvaujant ir atraminių (Dubravos, Kazlų Rūdos, Rokiškio, Biržų, Tauragės) miškų ūkių vadovams. Sakyčiau, tokie posėdžiai iš vienos pusės būdavo lyg ir savotiškas Instituto mokslinės brandos egzaminas, o iš kitos pusės, tie posėdžiai nubrėždavo sekančių metų miškininkavimo progreso kryptį ir apimtis.

PoistorėDabar, praėjus pusei amžiaus nuo miškininkystės mokslo tyrimų centro – Girionių

gyvenvietės kūrimo laikų, tvirtai galima pasakyti, kad ano meto sprendimai, darbai ir lūkesčiai visiškai pasiteisino. Girionyse įsitvirtino mokslo ir miškininkavimo vienovė, kurta ir puoselėta ilgamečio miškų ministro A. Matulionio, Miškų tyrimo instituto, Dubravos eksperimentinio miškų ūkio (urėdijos), Miškų technikumo (dabar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija), visų čia dirbusių per 50–ties šios srities mokslo daktarų, daugiau nei 100 inžinerinių–techninių darbuotojų. Sutelktų pastangų dėka Lietuvos miškingumas padidėjo 10%, 2,5 karto išaugo medienos tūriai miškuose, gerėjo medynų struktūra, įgalinusi be žalos miškui dvigubai padidinti medienos naudojimą. Kilus atgimimo bangai, Girionyse telkėsi Respublikos miškininkų Sąjūdis.

Visa tai padėjo susigrąžinti nepriklausomybę, pakeisti socialinę–ekonominę šalies sanklodą. Miško ūkio transformacija į rinkos ekonomiką, ministerijos praradimas nesukėlė prieštaravimų susiformavusiai kompleksinio ūkio valstybinės reikšmės miškų valdymo sistemai ir struktūrai. Privatizuojant miškus saikiai paskirstyta jų nuosavybė, išlaikytas miškų genetinis potencialas ir sėklininkystės bazės.

Dabartinis Lietuvos Agrarinių ir miškininkystės mokslų centro filialas Miškų institutas, vadovaujamas Mokslų akademijos tikrojo nario R. Ozolinčiaus, sandraugoje su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija bei Dubravos eksperimentine–mokomąja miškų urėdija ir A. Stulginskio universiteto Miškų fakultetu plėtoja ir turtina čia susikūrusias gerąsias miškininkavimo tradicijas.

Akademikas Leonardas Kairiūkštis, buvęs ilgametis Miškų instituto direktorius

7

3. TAIP KŪRĖSI DUBRAVOS MIŠKŲ TYRIMO STOTISFOTO1Kiekvienos įmonės ar organizacijos kūrimosi ir veiklos istorija savitai įdomi. Tačiau nuveikti

darbai ir išgyventi įvykiai ilgainiui išblėsta atmintyje, neaprašyti – užmirštami ir jauni darbuotojai praeities nežino. Noriu pasidalyti tuo, kas mažai kam žinoma apie Dubravos miškų tyrimo stoties steigimą, kūrimą ir problemas. Dirbdamas Miškų institute, turėjau galimybę tiesiogiai stebėti, kaip gimė stoties steigimo idėja. Vėliau teko laimė prisidėti ją įgyvendinant.

1950 m. įsteigus Miškų institutą (vėliau pavadintą ilgu ir nepatogiu vertimu iš rusų kalbos – Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas), dirbti jame buvo pakviesti žymiausi Lietuvos miškininkai.

Tuometiniam miškų ūkio ministrui Algirdui Matulioniui ir Miškų instituto direktoriui Antanui Kvedarui, turintiems didelę gyvenimo ir darbo patirtį, buvo aišku, kad nei disertacijų, nei mokslinių ataskaitų gausa, nei apimtis miškų būklės nepagerins. Reikia siekti, kad mokslininkai kiek įmanoma koncentruotų tyrimus, rekomendacijų tikrinimą ir diegimą, kad visa tai taptų gyva laboratorija, teikiančia žinių ir patirties visos Lietuvos miškininkams. Tokia laboratorija turėjo tapti miškų tyrimo stotis, kurios steigimo iniciatoriais ir buvo A. Matulionis bei A. Kvedaras. Tai didelio jų rūpinimosi Lietuvos miškų ateitimi vaisius. Jų vietininkai ne visada sekė šiuo pavyzdžiu.

Dėl Stoties steigimo buvo diskutuojama geranoriškai, aktyviai ir gana ilgai, nes ne visi vienodai suprato tikslus. Jau tada buvo galima įžvelgti, kad kai kas norėjo turėti daugiau pavaldinių. Ši tendencija išliko visus 35-rius Dubravos stoties gyvavimo metus. Dėl to buvo daug konfliktų, nemažai to pavyko išvengti.

Dėl įvairios tiriamųjų darbų tematikos, apimančios visą miškų auginimo ciklą, parinkti stočiai teritoriją buvo sudėtinga, nes bandymų bazei reikalinga medynų ir augaviečių įvairovė. Institutas nenorėjo didelės teritorijos, taip pat nenorėjo, kad bazė būtų toli nuo Kauno. Dabar aišku, jog reikėjo imti visą tuometinį Kauno miškų ūkį. Man regis, nenorėta didesnės gamybinės veiklos.

A. Kvedaras, pamėgęs Kauno priemiestį – Panemunę, čia gyvendamas prieš karą pasistatytame name, aiškiai norėjo, kad Miškų tyrimo stotis būtų arti Panemunės (laikinai ten buvo atkėlęs ir Miškų institutą). Buvo apsistota prie Panemunės ir Dubravos girininkijų. Šių girininkijų bazėje 1957 m. gegužės l d. įsteigta Dubravos miškų tyrimo stotis. Kadangi girininkijų perdavimo–priėmimo aktas buvo pasirašytas gegužės 13 d., todėl šią dieną minimos ir stoties įkūrimo metinės. Ši graži tradicija tęsiama kasmet.

Perduoti stočiai miškai arti Kauno, bet tvarka juose tuo metu buvo nepavydėtina. Visai nebuvo kelių. Vietovės, ypač palei Nemuną, labai gražios, tačiau čia gyvenančių žmonių buities ir kultūros lygis buvo varganas. Esminiai pokyčiai įvyko pastačius Kauno hidroelektrinę ir miškuose pradėjus šeimininkauti Dubravos miškų tyrimo stočiai. Kauno marios apjuosė stoties miškus iš šiaurės ir rytų pusių. Iš Kauno nutiesti du kapitaliniai keliai Kaunas – Šlienava ir Kaunas – Piliuona. Stočiai perduota per 1200 ha žemių Kauno marių apsauginiams miškams įveisti. Jos teritorija išsiplėtė iki miesto ribos.

Tyrimo stotys tuo metu buvo madingos, tad ir ši pavadinta Miškų tyrimo stotimi. Dubravos stotimi pavadinta pagal miško pavadinimą. Tyrimo stoties pavadinimas iš esmės netiko. Tačiau toks pavadinimas patiko Institutui, kuris norėjo turėti žemesnę grandį ir ją valdyti. Vėliau tyrimo stoties pavadinimas papildytas pažodiniu vertimu iš rusų kalbos „Bandymų parodomasis miškų ūkis“. Geriau būtų tikęs pavadinimas – mokomasis arba parodomasis miškų ūkis. Klaida atitaisyta tik dabar, pavadinus eksperimentine miškų urėdija.

Pradžioje Dubravos miškų tyrimo stočiai buvo taikomas miškų ūkio be girininkijų, vėliau su girininkijomis statusas. Iki 1963 m. Stotis juridiškai buvo pavaldi Miškų ūkio ministerijai. Būdama instituto tyrimo baze, faktiškai stotis įgijo dvigubą pavaldumą. Dvigubas pavaldumas – tai nesantaikos priežastis.

Nuo 1963 m. kartu su Institutu stotis tapo pavaldi Maskvai. Vėl dvigubas pavaldumas. Maskvoje visi klausimai buvo sprendžiami atskirai, bendras – tik balansas. Institutas ir Stotis savimi rūpinosi patys. Tas tęsėsi iki 1991 m.

Miškų institute direktoriaujant A. Kvedarui ir M. Lukinui, tendencija valdyti stotį labai neišryškėjo. Jie ne tik toleravo, bet rėmė savarankiškumą. Padėtis pasikeitė, kai direktoriumi tapo Leonardas Kairiūkštis.

8

Įdomu prisiminti pirmojo Dubravos stoties direktoriaus paieškas. Tokia žmonių psichologija, kad visada atrodo, jog svetur geriau ir svetimi geresni. Dėl to dažniausiai vadovo ieškoma kitur. Noriu pabrėžti, kad Dubravos miškų tyrimo stotyje tokia taisyklė negaliojo. Kadrai buvo „importuojami“ tik esant neišvengiamai būtinybei.

Kiek buvo kandidatų į Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriaus postą, nežinau, nes viešo svarstymo nebuvo. Man regis, buvo siūloma Mečislovui Mockai, Stepui Mikolaičiui ir Juliui Danusevičiui. Šiems atsisakius, buvo renkama iš Instituto darbuotojų. Mano galva, kad gamybininkai nėjo todėl, kad kuriamas ūkio objektas buvo mažas, nebuvo jokios materialinės bazės ir aiškaus statuso. A. Kvedaras pasiūlė man. Manau, tam pritarė M. Jankauskas ir M. Daujotas. Išėjimą iš Instituto išgyvenau labai sunkiai, nes buvau įsitraukęs į tiriamąjį darbą. Norėjau pasiekti tai, ko negalėjau baigęs Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Tuometinis Miškų fakulteto dekanas M. Jankauskas siūlė mano kandidatūrą į stacionarinę aspirantūrą, bet netikau – nebuvau komjaunuolis. Nesigailiu, o džiaugiuosi, kad nuėjau dirbti į Dubravos miškų tyrimo stotį. Man tai buvo didelė visokeriopos gyvenimiškos patirties mokykla.

Stotis įsikūrė labai gražioje vietoje, Panemunėje, Vaidilos gatvėje, buvusios Panemunės girininkijos sodyboje. Administracinis-gyvenamasis namas buvo tik baigtas statyti. Jame buvo įrengti 3 butai, o 2 kambariai - kontorai. Baigiama tvarto su daržine statyba.

Kūrėmės sunkiai. Raštinės kambariukai tušti – jokių baldų. Nebuvo darbuotojų. Dvi savaites atvažiuodavau iš miesto, sėdėjau lauke ant suoliuko ir galvojau, nuo ko pradėti?

Girininkijų ir eiguvų menkam turtui perimti iš Kauno miškų ūkio institutas paskyrė atstovą Benediktą Labanauską. Nutarėme priimti natūra, o ne pagal buhalterinius žiniaraščius. Sunkvežimiu apvažiavome visas pasodas, apžiūrėjome pastatus, klausėme, kas kokį turi valdišką turtą. Viską užsirašiau, tą sąsiuvinį turiu ir dabar.

Nedaug radome ir nieko gero nepamatėme: 7 gyvenamieji namai, tiek pat kluonų. Remontuotinos tik 4 sodybos. Iš 6 tvartų remonto reikėjo 3, iš 7 šulinių galima buvo naudoti tik 4. Visa kita reikėjo nurašyti. Buvo dar 2 arkliai, 2 plūgai, vadinamasis „ežys“ paklotei draskyti ir nevažiuojantis motociklas IŽ. Taip buvo nugyventa!

Etatų sąrašas kuklus: direktorius, vyriausiasis miškininkas, vyriausiasis buhalteris, buhalteris, technikas, 11 eigulių ir arklininkas. Mokslo sektoriuje – du moksliniai bendradarbiai ir laborantas. Šis kolektyvas turėjo pradėti kurti Miškų tyrimo stotį.

Vyriausiojo miškininko toli neieškojau. Kauno miškų ūkyje inžinieriumi dirbo Vytautas Kisielis – darbštus, energingas, reiklus, iniciatyvus, griežtas, turintis gamybinės praktikos. Padvejojęs sutiko ir eidamas šias pareigas sulaukė pensijos. Gyveno šalia stoties kontoros. Kauno miškų ūkio vadovai, aišku, buvo nepatenkinti, kad išviliojau gerą darbuotoją, gyvenantį miškų ūkio bute. Mudu sutarėme gerai. Linkėčiau visiems vadovams turėti tokius pavaduotojus.

Pasitarę vyriausiojo buhalterio pareigoms pakvietėme Kauno miškų ūkio buhalterį Vytautą Dagilį. Aukštųjų mokslų nebuvo baigęs, bet retas baigusiųjų jam galėjo prilygti. Išmanė buhalterinius reikalus ir gamybą. Mažame kolektyve tai didelis privalumas. Kai gyvenimo sąlygų verčiamas ir ministerijos vadovybės neparemtas perėjo dirbti į Projektavimo institutą, turėjau nemažai vargo, kol suradau šioms pareigoms gerą specialistą.

Vytautas Kisielis ir Vytautas Dagilis buvo artimiausi mano pagalbininkai. Labai svarbu turėti gerus pavaduotojus ir gerai sugyventi. Vėliau patyriau, kad pavaduotojo duona sunki.

Inžinieriumi atėjo dirbti jaunas specialistas Algirdas Kažemėkas. Susibūrė darbštus branduolys. Pradžia buvo sunki, bet prisiminti malonu.

Steigėsi girininkijos, medelynas. Atėjo naujų žmonių, turinčių praktinių įgūdžių, ir jaunų specialistų. Visus prisimenu, kaip puikius specialistus, čia ir glūdėjo Dubravos miškų tyrimo stoties sėkmė. Retai pasitaikė, kad nepatenkintas darbo arba gyvenimo sąlygomis kas nors būtų išėjęs dirbti kitur. Jeigu išėjo, tai tik gyvenimo aplinkybių verčiamas. Dažnai susimąstau, kas traukė čia gerus specialistus ir žmones, juolab kad gyvenimo sąlygos ilgokai buvo sunkios. Tikriausiai – jaunas kolektyvas ir entuziazmas. Dirbau Institute, Dubravoje ir ministerijoje, pažinau nemažai kolektyvų, tačiau geresnio nei Dubravoje sutikti neteko.

Stoties kontora Panemunėje buvo įsikūrusi 2 kambariuose, bet vietos užteko, apie komfortą tuomet negalvojome.

Ministerijos vadovybė, norėdama padėti, o gal nelabai pasitikėdama jaunu kolektyvu, nieko mums nesakiusi, 1958 m. užsakė administracinio pastato projektą. Nežinojome, nei kur tas pastatas

9

stovės, nei koks jis bus. Atsitiktinai sužinojau, kad ketinama jį statyti Vaišvydavos medelyne. Tais laikais visas statybas ministerija planavo savo nuožiūra. Tuo metu Stotyje dirbo nedaug darbuotojų ir visi gyveno Panemunėje. Dėl to ši žinia mane pritrenkė. Statyti pamiškėje kontorą ir visiems kasdien važinėti? Pagaliau – kuo? Nedavė ramybės mintis, kodėl nieko nepaisydami norime dailinti „viršų“? Turėdami naują pastatą Panemunėje, statysime kitą, o eiguvose per supuvusias sienas šunys landžios.

Tais laikais prieštarauti ministrui buvo neįprasta, dažniausiai beprasmiška. Įsidrąsinęs vis dėlto paskambinau A. Matulioniui ir gal net kategoriškai pasakiau, kad kol nesutvarkysiu girininkijų ir eiguvų, sau rūmų nestatysiu. Atsakymo negavau, tačiau netrukus sužinojau, kad projektavimas sustabdytas. Gyvenimas įrodė, kad sprendimas buvo teisingas.

Tuo metu eigulys buvo pagrindinis ramstis, todėl pirmiausia pradėjome tvarkyti eiguvas. 1958 m. ministerija skyrė 5 skydinius surenkamus namelius. Apsidžiaugėme ir nedelsdami pradėjome statyti. Su V. Kisieliumi pažymėjome statybų vietas. Tada dar nereikėjo dėl kiekvieno menkniekio važinėti pas architektą. Montuotojų brigadą, kaip patyrusią, atsivežėme iš Kazlų Rūdos, kitus darbus dirbo eiguliai. Nameliai buvo pastatyti greitai ir tebestovi lig šiolei: medelyne, Šlienavos, Dubravos, Šilėnų ir Vyčiaus eiguvose. Vėliau pastatėme ūkinius pastatus, eiguliai gavo geras sodybas. Kitų eiguvų sodybas remontavome. Kad kiek tuo metu reikėjo dirbti, nors ir naktį, niekas neaimanavo ir neatsisakinėjo.

Nutarėme eiguvų ir girininkijų sodybose sodinti sodus. Kiekvienai sodybai nupirkome po 20 vaismedžių. Žmonės į šią akciją žiūrėjo skeptiškai, svarstė, ar teks naudotis vaisiais. Džiugu, kad tie, kurie taip manė, vaisių sulaukė ir jais tebesidžiaugia.

Kai gavome žemę tarp Dubravos miško ir miesto ribos, buvo nuspręsta prie kelio Kaunas – Šlienava bei Kauno marių statyti gyvenvietę Miškų institutui, Miškų technikumui ir Dubravos miškų tyrimo stočiai.

1959 m. buvo parinkta vieta centriniams rūmams. Žemės ūkio statybos projektavimo institutas pradėjo projektuoti gyvenvietę. Negerai, kad užsakovas – Miškų ūkio ministerija nedarė projektų ekspertizės, jų nesvarstė. Projektavimo institutas dirbo savo nuožiūra, todėl generalinis planas nelabai vykęs. Architektų nuomone, gyvenvietė turi gražiai atrodyti nuo marių ir kelio. Gyvenvietė suprojektuota siaura ir uždara. Sunku buvo ją vėliau plėsti. Daug teko gyvenime užsiiminėti statybomis ir patyriau, kad Lietuvos architektai ir projektuotojai funkciniams patogumams ir perspektyvai skiria mažiausiai dėmesio. Pagrindinis jų uždavinys – išorinis vaizdas. Grožis, žinoma, reikalingas, bet patogumas būtinas.

Pavyzdžiui, Girionyse valgyklos ir parduotuvės pastatas buvo suprojektuotas prie centrinių rūmų. Džiaugiuosi savavališkai jį nukėlęs į kitą gyvenvietės galą. Prie tokios paskirties pastato visada vyksta judėjimas, ne visuomet palaikoma švara ir tvarka. Instituto darbuotojai pradžioje buvo nepatenkinti, kad toli vaikščioti į valgyklą, bet, manau, būtų buvę dar daugiau nepatenkinti, jei po langais mėtytųsi šiukšlės ir dvelktų prastais kvapais. Ne vietoje ir du garažai lengviesiems automobiliams gyvenvietės viduryje.

Projektuojant gyvenvietę ir pastatus, buvo stengiamasi nesiplėsti, kad pigiau kainuotų.Taupumas geras bruožas, bet ne visada. Kai reikia taisyti – atsieina brangiau.Miškų institutas, nenumatęs perspektyvos, mažokai užsisakė patalpų. Vėliau, jausdamasis

šeimininku, spaudė technikumą, o šis buvo priverstas statytis priestatus. Mažai buvo suprojektuota bendrabučių ir ypač gyvenamųjų namų. Niekas neskaičiavo, kiek butų reikės ateityje. Žmonės buvo apgyvendinami bendrabučiuose, kurių dalis liko juose gyventi ir vėliau.

Iš Vilniaus keliamam Miškų technikumui įkurdinti ministerija galėjo iš biudžeto gauti kur kas daugiau lėšų. Tais laikais, kas norėjo ir sugebėjo, tas ir gavo.

1962 m. į naują gyvenvietę pirmoji persikėlė Dubravos miškų tyrimo stotis ir įsikūrė bendrabutyje. Metų gale apsigyvenau ir aš su šeima. Prisipažinsiu, nenorėjau keltis iš Panemunės – plynas laukas, purvas, vėjai, o ir vaikas mažas, be darbo liko žmona. Bet likti gyventi Panemunėje man neleido. Teisingai pasielgė V. Kisielis, kad iš Panemunės nesikėlė, juk geriau važinėti vienam į Girionis, negu visai šeimai iš Girionių į Kauną. 1963 m. rugpjūtį nenorom į dar nesutvarkytą gyvenvietę iš Vilniaus kėlėsi Miškų technikumo darbuotojai. Nesuprasti jų nuotaikų negalima, nes važiavo iš miesto į gyvenvietę, kurios teritorijoje dar vyko statybos, nesutvarkyta aplinka, daug dulkių ir purvo. Pirmiesiems reikėjo tai išgyventi. Žinoma, pamažu gyvenvietė buvo tvarkoma ir tapo viena iš gražiausių Lietuvoje.

10

Neskubėjo kraustytis iš Kauno ir Miškų institutas, nors ten turėjo labai mažai patalpų. Pagrindinė priežastis ta, kad darbuotojai gyveno Kaune ir kasdien važinėti į darbą už miesto – menkas malonumas.

Gyvenvietė egzistavo, o pavadinimo neturėjo. Pagal Stoties pavadinimą ir gyvenvietė ilgokai buvo vadinama Dubrava.

Reikėjo sugalvoti naują pavadinimą, buvo konsultuojamasi su kalbininkais. Visiems norėjosi, kad pavadinimas nusakytų turinį, t. y., kad šioje gyvenvietėje yra miškininkystės mokslo ir mokymo centras. Norėta ją pavadinti Girėnais, tačiau paaiškėjo, kad taip pavadintų gyvenviečių jau yra. Kalbininkai pasiūlė vadinti Girionimis. Pradžioje šis pavadinimas nelabai patiko, bet ilgainiui pripratome ir jis prigijo.

Dubravos miškų tyrimo stoties veiklos neaprašinėsiu – tai atskira tema. Trumpai pakomentuosiu Miškų instituto ir Dubravos miškų tyrimo stoties santykius. Žmonės, kurie čia pradėjo arba dar pradės dirbti, turi apie tai žinoti.

Blogai, kad Stotis neturėjo nuostatų, teisinio pagrindo. Pagal idėją Institutas turėjo koncentruoti tyrimus ir rekomendacijų diegimą Stoties miškuose, o ši vadovautis tomis rekomendacijomis gamyboje. Miškų instituto vadovybė ir net darbuotojai, laikydami save viršesniais, stengėsi primesti Stočiai „tarno“ funkcijas, siekė, kad Stotis viską darytų savo jėgomis ir lėšomis iš dalies ir už Institutą. Darbštus Miškų tyrimo stoties kolektyvas sąžiningai vykdė savo funkcijas, o „tarno“ vaidmens atlikti nenorėjo. Dėl to 35 metus tai ruseno, tai įsiliepsnodavo konfliktinė situacija. Daugiausia, žinoma, priklausė nuo vadovybės pozicijos.

Daug išgyvenimų patirta, kai 1990 m. akademikas L. Kairiūkštis, niekada nesirūpinęs Stoties reikalais, be Stoties vadovybės žinios Maskvoje darė žygius padaryti ją Instituto skyriumi. Laimei, viršų paėmė Atgimimo permainos Lietuvoje ir tvirta ministro V. Antanaičio pozicija. Dubravos miškų tyrimo stotis tapo eksperimentine miškų urėdija ir tapo pavaldi Miškų ūkio ministerijai.

Jurgis Gečys, pirmasis Dubravos miškų tyrimo stoties direktorius (1957 – 1966);1993 m.

4. RAGUOLIŲ KAIMO ŽEMIŲ TRANSFORMACIJOS

FOTO1Labiausiai tikėtina, jog buvusio Raguolių kaimo ribos yra artimos dabartinėms

Girionių kaimo riboms, jas galėjo pakoreguoti Kauno marios. Mums nepavyko rasti detalizuoto Raguolių kaimo ribų aprašymo. B.Kviklio sudarytame enciklopediniame “ Mūsų Lietuvos” II t. leidinyje nemažai vietos skiriama Pakalniškių, Laumėnų, Šlienavos ir kitiems panemunių kaimams aprašyti, tačiau Raguolių kaimui, esančiam šalia jų, neparodytas dėmesys. Raguolių kaimo ribas pabandėme identifikuoti pagal 1951 m parengtą fotoplaną. 1 PAV PER VISĄ LAPĄ. (DERINTI (GRUPUOTI) SU 2 PAV) Jis buvo sudarytas pagal TSRS Žemės ūkio ministerijos užsakymu atlikto, 1946 m, aerofotografavimo medžiagą. Pagal šiame plane nurodytus pavadinimus Raguolių kaimo riba šiaurėje sutampa su Žaisos upeliu, rytuose ribojasi su Vaišvydų mišku, pietuose - su Vaišvydų kaimu, vakaruose su Laumėnų ir Pakalniškių kaimais. Vaišvydų kaime tuo metu buvo mokykla, bei padrikai išsimėtę sodybos. Nelabai aišku, kaip šiame fotoplane atsirado Vaišvydų kaimo ir Vaišvydų miško vardas, kai vėliau šis kaimas buvo vadinamas Vaišvydava, o miškas – Raguolių mišku. Raguolių miško vardas randamas ir prieškarinės miškotvarkos medynų planuose. Vaišvydų vietovės vardas paminėtas 1384 m kryžiuočių karo kelių aprašymuose, jį taip pat sutinkame ir Jolantos Sidabrienės 2011 m. pristatytame Samylų seniūnijos lankytinų vietų aprašyme. Pasak legendos, panaudotos šiame aprašyme, Pakalniškių piliakalnį supylė senovės lietuviai, o ant jo puikavosi garsaus Nemuno slėnio žemių valdovo Vaišvydo medinė pilis, ilgus amžius gynusi ir saugojusi šią vietovę nuo priešų. Nemuno slėnyje gyveno Vaišvydo pavaldiniai. Apie tai, jog Pakalniškių ir Laumėnų kaimo vietovėse nuo seno būta gyvenviečių, liudija archeologinių

11

tyrimų, kasinėjimų šiose vietovėse radiniai (Kviklys, 1991). Netoli Pakalniškių piliakalnių, kaip ir Laumėnų kaimo teritorijoje, prie Nemuno yra rasta senų akmens amžiaus stovyklaviečių liekanų. Archeologai, 1956 metais, prieš užtvenkiant Nemuną, tyrinėję panemunės teritoriją prie Žaisos upelio, rado daug titnaginių dirbinių, keramikos. Radiniai priskirti III-II tūkstantmečiui prieš Kristų (Kviklys, 1991). Pagal A.Polujanskį (1814-1866), garsų Lenkijos miškininką, gamtininką, keliautoją, Suvalkų kraštotyrininką (Kviklys 1991), Žaisos upelis seniau vadinęsis Žansa. Upelio vardas kilęs nuo daugybės čia susirinkdavusių laukinių žąsų. Kitoje Nemuno pusėje priešais Žaisos žiotis esanti vietovė ilgą laiką buvo vadinama Pažaisčiu, palaipsniui transformavosi į Pažaislį. Raguolių kaimo pietrytinėje dalyje teka upelis Dubius, Žaisos intakas, Lietuvos upių registre pažymėtas indeksu Ž-1 (Gailiušis ir kt.,2001). Šiandien šiaurės vakarinėje Girionių kaimo pusėje esantis miškas, kaip ir seniau, vadinamas Raguolių mišku. Taip yra įamžintas Raguolių kaimo pavadinimas. Pakalniškių kaimą mena du labai gražiai prižiūrimi Pakalniškių piliakalniai - mažasis ir pagrindinis, kaip du sargybiniai, nuo senovės, saugoję šio krašto gyventojus nuo neprašytų “svečių“, šiandien kviečiantys aplankyti šį nuostabų žmogaus ir gamtos kūrinį. Laumėnų kaimas išliko šiauriau Raguolių miško esančio kaimo pavadinime. Vaišvydo vardas išliko Vaišvydavos gyvenvietės, priglaudusios Kauno marių dugne atsidūrusių Laumėnų ir Pakalniškių kaimų, o taip pat iš Raguolių kaimo viensėdžių iškeldintus gyventojus, pavadinime. Vaišvydavos kaimui, integravusis į Kauno miestą, šis pavadinimas šiandien išlieka nedidelėje kaimo dalyje ir ryčiau nuo Vaišvydavos esančios girininkijos pavadinime. Kaip prisimena 1934-1938 metais šioje girininkijoje girininku dirbęs Jonas Kučinskas, šis miškas ir anksčiau buvo vadinamas Vaišvydavos mišku, šiandien dažniau minimas kaip Dubravos miškas.

Girionių kaimo ribos gyvenamųjų vietovių adresų registre buvo patikslintos 2007.08.01, išsiplėtus Kauno miesto riboms Vaišvydavos miško kryptimi (per visą lapą 2 PAV, jei nebuvo dėtas per visą lapą greta 1 pav.) Girionių kaimo šiaurinė riba sutampa su Žaisos upelio žiotimis, Žaisos upeliu iki kelio Vaišvydava – Šlienava, keliu į šiaurę iki Raguolių miško šiaurinės ribos su Šlienavos kaimu, toliau iki Žaisos sodininkų bendrijos ribojasi su Šlienavos kaimu. Rytuose Girionys ribojasi su Žaisos sodininkų bendrija bei Vaišvydavos miško vakariniu pakraščiu iki kelio Kaunas – Piliuona. Pietuose Girionių riba sutampa su keliu Kaunas – Piliuona, taip pat Kauno miesto riba iki susikirtimo su keliu Kaunas – Šlienava, toliau šiuo keliu bei Kauno miesto riba iki Girionių parko pradžios, parko pietine riba su Kauno miestu iki Vaišvydavos kaimo pradžios. Vakaruose Girionys ribojasi su Vaišvydavos kaimu, kerta Girionių parką ir toliau iki Žaisos upelio žiočių kaimo riba sutampa su Kauno mariu krantu. Girionių kaimas šiose ribose užima 374 ha plotą. Kauno – Šlienavos kelias kaimą dalija į dvi tarpusavyje beveik lygias – vakarinę ir rytinę - dalis.

Iššūkiai. Būsimų Girionių, ir ypač Dubravos miškų tyrimo stoties miškininkams praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio pabaigoje iškilo daug ir sudėtingų uždavinių: reikėjo kurti gamybinę bazę, organizuoti būsimo miškininkystės centro centrinės gyvenvietės, gyvenamųjų ir administracinių pastatų statybą. Tuo metu šalyje kilo ąžuolynų veisimo banga, įsibėgėjo miško veisimas nederlingose žemėse. Užtvenkus Nemuną, labai trumpu laiku reikėjo apsodinti susidariusio naujo vandens baseino – Kauno marių šlaitus, taip nors dalinai apsaugant juos nuo galimos erozijos. Iškilo labai didelio kiekio sodinamosios medžiagos poreikis, teko projektuoti ir kurti miško daigyną – medelyną, galvoti apie sėklinės bazės kūrimą. Per praėjusį nuo šešiasdešimtųjų XX amžiaus penkiasdešimties metų laikotarpį Raguolių kaimo teritorijoje sukurta Girionių centrinė gyvenvietė, kaip Lietuvos miškininkystės mokslo, mokymo, gamybinės patirties centras su reikalinga baze, infrastruktūra, medelynu, sėklinėmis plantacijomis, arboretumu. Neužmiršti ir aplinkinių gyvenviečių, Kauno miesto, šalies gyventojų poreikiai rekreacijai, poilsiui – sukurtas unikalus Girionių parkas. Atskirom salelėm išliko senieji viensėdžiai, kuriasi naujos sodybos, ypač daug jų Girionių sodų bendrijos teritorijoje.

12

Centrinė gyvenvietė. 1960 metais Dubravos miškų tyrimo stoties direktorius Jurgis Gečys pasirašė centrinės miškininkų gyvenvietės statybų pradžios aktą. FOTO 4 Miškų instituto direktorius Antanas Kvedaras Raguolių kaimo centre būsimosios gyvenvietės pietinėje dalyje padėjo kertinį akmenį į Lietuvos miškų instituto ir dabartinės Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos rūmų pamatus. FOTO 5 Be jau minėtų institucijų šiuo metu Girionių centrinėje gyvenvietėje yra įsikūrę Valstybinės miškų tarnybos miškų selekcijos ir genetikos bei miškų sanitarinės apsaugos skyriai, Girionių ambulatorija, vaikų darželis – lopšelis, valgykla, parduotuvė, Kauno šilumos energijai priklausanti Girionių katilinė. Gyvenvietės pietvakarinėje dalyje puikuojasi Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos sporto aikštynas, iš šiaurės pusės gyvenvietę uždaro Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos, taip pat Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos mokomosios laboratorijos, garažai, mechaninės dirbtuvės, vietos gyventojų privatūs garažai. Studentams pastatyti keturi bendrabučiai, Girionyse įsikūrusių įstaigų darbuotojams buvo pastatyta 14 daugiabučių namų. Centrinė gyvenvietė užima 18 ha plotą. Centrinėje gyvenvietėje išlikusi senbuvės Aldonos Mažeikaitės sodyba.

Sodybos. Iš S. Abromavičiaus straipsnyje išvardintų 37 šeimų-sodybų Girionių kaimo teritorijoje yra išlikę septyniolika. Kai kuriose buvusių sodybų vietose pavieniai ar grupėmis formuojasi vienbučių kotedžų salelės. Daugiausia naujų gyvenamųjų namų pastatyta Girionių sodininkų bendrijoje. Girionių kaime yra suformuota 20 gatvių. Jų pavadinimai dažniausiai susiję su vietovės paskirtimi, ypatumais ar kitais išskirtiniais požymiais: Arboretumo, Bebrų, Eglių, Girionių, Kalvio, Kėnių, Kūdros, Laumėnų, Liepų, Pakalnės, Pamiškės, Pašilės, Pušų, Raguolių, Rytų, Šiaurės, Tvenkinio, Užuovėjos, Vakarų, Maumedžių al.

Medelynas. Įkurtas 1958 m, siekiant patenkinti Kauno marių apsauginių želdinių įveisimo poreikius. Vėliau palaipsniui plėtėsi. Medelynas išsidėstęs tarp Vaišvydavos miško ir arboretumo, šiaurės kryptimi beveik priartėja prie centrinės gyvenvietės (2 pav.). Užima 42 ha plotą. 1995 - 1996 metais medelynas, dalyvaujant Danijos specialistams, Hedeselskabet kompanijai, panaudojant PHARE programos lėšas, buvo modernizuotas, sutvarkytos sausinimo sistemos, pagerintas dirvožemis, įrengta automatinė lietinimo sistema. Šiandien medelynas kasmet išaugina 1mln. vnt. sodinukų, dvigubai tiek sėjinukų, kurių pakanka ne tik savoms reikmėms, bet ir privačių miškų savininkams, kaimyninėms urėdijoms. Augina urbanistinius sodmenis.

Sėklinės plantacijos. Dubravos miškų tyrimo stotis, jos sudėtyje veikęs Selekcijos ir sėklininkystės centras, taip pat Lietuvos miškų tyrimo institutas buvo tiesiogiai atsakingi už sėklininkystės bazės Lietuvoje sukūrimą. Šiauriau medelyno 8 ha ploto sklypas buvo paskirtas plantacijoms. Čia buvo padaryta sėklinių plantacijų veisimo pradžia Lietuvoje. Pirmoji 1964-1965 m buvo įveista paprastosios eglės sėklinė plantacija – klonų rinkinys iš 20 pliusinių eglių, atrinktų geriausiuose Lietuvos eglynuose. Šalia, beveik tuo pačiu metu Vytauto Ramanausko ir Stasio Tuminausko iniciatyva buvo pasodintos europinio, japoninio, lenkinio, kurilinio ir plačiažvynio maumedžių sėklinės plantacijos. Rytinėje sklypo dalyje įveista dygiosios eglės sidabrinės formos sėklinė plantacija, pastaraisiais metais smarkiai nukentėjusi nuo audrų ir kenkėjų, yra arti sunykimo ribos. 1972 metais, pietrytinėje sklypo dalyje, panaudojant 20 klonų medžiagą, buvo įveista paprastojo ąžuolo plantacija (2 pav.). Šių plantacijų kūrimo patirtis buvo panaudota ištiso sėklinių plantacijų tinklo Lietuvoje sukūrimui.

Girionių parkas, miškai. Raguolių kaimo teritorija iki karo buvo vidutiniškai miškinga(2 pav.). Statant Kauno hidroelektrinę, beveik pusė Raguolių miško buvo nukirsta ir atsidūrė Kauno marių dugne, išliko 70 ha 10-30 metų pušies su egle ir ąžuolu jaunuolynų. FOTO 6 Visos kitos žemės buvo ariamos, pievos, ganyklos. Dirvožemiai gana turtingi, vietomis su sunkiu priemolio ar molio podirviu, kartais iki pat paviršiaus, normalaus drėkinimo, neretai laikinai perteklingi drėgmės, palei Žaisą ir jos intaką, vietomis užmirkę,

13

daug kur vėliau susiformavo C trofotopo N, L ir U hidrotopo miško augavietės. 1951 m fotoplane, darytame pagal 1946 m. aeronuotrauką aiškiai matyti, jog drėgnesnėse vietose, slėniuose, pagal upelius kilo miško jaunuolynai (1 pav.). Sprendžiant vieną iš pirmaeilių uždavinių – Raguolių kaimo teritorijoje apželdinti Kauno marių pakrantes, buvo žengtas antras labai ryžtingas žingsnis, šiuos želdinius pratęsti iki kelio Kaunas – Šlienava rytuose bei iki Raguolių miško šiaurėje. Taip pagal architekto Tauro parengtą projektą Girionių miškininkai 1960 metais pradėjo kurti, o vėliau iki šių dienų puoselėti peizažinio tipo, pagal pirminį variantą vadintą Pakalniškių vardu, parką (2 pav.).Tiek želdant Kauno marių šlaitus, tiek toliau nuo jų - parko teritorijoje buvo derinami natūralūs savaiminiai vietinių miško medžių žėliniai su labai plataus asortimento įveistomis medžių ir medynų grupėmis, besikeičiančiomis su apžvalgos aikštėmis, laukymėmis. Parkas šiandien ribojasi su Kauno miestu, dalis jo siekia Vaišvydavos kaimą. Miško žemės plotas užima 93 ha, iš jų apaugusi medynais ir medžiais – 77,1 ha. Parke sukaupti 255 dendrofloros taksonai, iš jų 72 spygliuočių ir 183 lapuočių medžių bei krūmų taksonai. Tarpe medynų - savaiminės kilmės medynai sudaro trečdalį, kiti yra kultūrinės kilmės. Savaiminės kilmės yra visi juodalksnynai ir baltalksnynai, 42 proc. beržynų, 16 proc. pušynų. Kultūrinės kilmės yra visi eglynai, ąžuolynai ir kitų medžių rūšių želdiniai. Daugiausia parke yra beržynų (36 proc.), pušynų (16 proc.), liepynų (15 proc.) ir klevynų (12 proc.). Baltalksnynai užima 7 proc., juodalksnynai 5 proc., maumedynai ir ąžuolynai po 4 proc., eglynai 1 proc. medynų ploto. Parke vyrauja mišrūs želdiniai, gryni sudaro tik apie ketvirtadalį visų medynų. Vyrauja 31- 50 m. želdynai (75 proc.). Vyresnio amžiaus 61- 80 metų amžiaus daugiausia yra savaiminės kilmės pušynai, beržynai ir kitų minkštųjų lapuočių medynai. Atviros erdvės Girionių parke sudaro 18.4, vandenys – 1,2 ha.

Didžioji Raguolių miško dalis (70 ha) iki šių dienų yra išlikusi iš prieškario laikų, dalis jų priskirta Girionių parkui. Pokario metais Žaisos slėnyje susiformavo savaiminiai juodalksnio – baltalksnio su beržu, egle, o įvairiose miško vietose buvo įveisti pušies, ąžuolo, eglės medynai, viso 6 ha plote. Šiaurrytinėje Girionių kaimo dalyje (48 kv.), atskirtoje nuo Raguolių miško keliu Kaunas – Šlienava, iš prieškario metų yra išlikęs tik vienas šimtametis pušynas ir antras mišrus 75 metų eglės, pušies, ąžuolo su beržu medynas bendro 1,5 ha ploto. Palei Žaisą ir jo intaką pokario metais savaime susiformavo 16 ha plote mišrūs beržo, juodalksnio, baltalksnio, drebulės savaiminiai ar buvo įveisti 14 ha plote labai našūs gryni ar mišrūs pušies, eglės, maumedžio, klevo medynai. Pietrytinėje Girionių kaimo dalyje (66 kv.) turime mažiausiai miškų. Dalis 95-100 m. amžiaus medynų įsikomponavo į šalia esantį arboretumą, kita dalis su naujais želdiniais pridengia centrinę gyvenvietę nuo šiaurės rytų vėjų. Be išlikusių 6 ha prieškario medynų, 13 ha plote buvo įveisti daugiausia mišrūs pušies, eglės, kėnio, maumedžio ar susiformavo savaime juodalksnio, baltalksnio, beržo medynai. Taigi reziumuojant galima pasakyti, jog Girionių kaimas iš Raguolių paveldėjo 70 ha miškų, dar 6 ha iš Vaišvydavos miško, o vėliau šį turtą kartu su Kauno marių apsauginiais želdiniais - Girionių parko medynais, įskaitant poilsiui bei rekreacijai skirtas miško aikštes (16 ha) papildė 140 ha, t. y. beveik dvigubai. Su kaupu buvo kompensuoti Kauno mariose nuskendę miškai.

Arboretumas. Prasideda senuoju ąžuolynu pagal visą pietinę Girionių kaimo ribą su Kauno miestu ir tarpdamas tarp medelyno iš rytų bei kelio Kaunas – Šlienava iš vakarų tęsiasi iki Girionių centrinės gyvenvietės, kur užsibaigia labai vertinga mokymuisi ir pažinimui retųjų medžių ir krūmų kolekcija (2 pav.). Arboretumas pradėtas kurti 1958 metais, šiuo metu užima 42 ha plotą, jame sukaupta daugiau kaip 800 taksonominių vienetų (rūšių, porūšių, formų ir kultivarų). Senajame ąžuolyne bandomas atkurti trakas iš europinio kukmedžio ir kitų vietinių retesnių augalų. Didžiausias yra ekspozicinis genčių kompleksų želdinių skyrius, besidriekiantis tarp dviejų kelių ir džiuginantis pravažiuojančių iš Kauno link Piliuonos ar Šlienavos keleivių akis augalų formų, spalvų ir kompozicijų įvairove.

14

Biofizinis eglės stacionaras. Negaliu nepaminėti dar vieno labai reikšmingo, deja jau buvusio, objekto - pietrytinėje Girionių kaimo dalyje tarp medelyno ir arboretumo įsiterpusio akad. L. Kairiūkščio 1957 m sukurto biofizinio stacionaro – eglės medynams, įveistiems įvairiu tankumu, stebėti. Ilgus metus čia buvo stebimas eglės medynų, pasodintų 800-100000 vnt./ha tankumu, formavimasis. 2010 m. audra šį bandymo tikslu įveistą medyną sunaikino.

Girionių sodininkų bendrija. 1982 metais vaizdingas, su išreikštu reljefu žemės sklypas, išsidėstęs abipus Žaisos intako Dubiaus tarp Raguolių miško vakaruose ir Vaišvydavos miško rytuose, taip iš visų pusių apsaugotas nuo žvarbių vėjų, buvo paskirtas kolektyvinei sodininkystei (2 pav.). 26 ha plote buvo suprojektuoti 275 sklypai, kiekvienas 6 arų dydžio. Čia įsikūrė ir pradėjo sodininkauti įvairių tuo metu veikusių Girionyse organizacijų darbuotojai. Dalis sklypų buvo paskirta sodų projektuotojams ar kitaip su Girionimis susijusiems Kauno miesto gyventojams. Buvo sukurta sodininkų bendrija „Girionys“. Sklypas buvo aptvertas, įrengti keliai, įrengta laistymo sistema. Užtvenkus Dubį, buvo sukurtas vandens baseinas, reikalingas sodų laistymui, nuplauti sūrų sodininko prakaitą, pažvejoti ar atsikvėpti karštą vasaros dieną. Nemažai sodininkų sodai tapo tikraisiais namais. Šiuo metu šalia penkių senbuvių sodybų, išlikusių sodų teritorijoje, 50 sodininkų pasistatė gyvenamuosius namus ir tapo tikraisiais Girionių kaimo gyventojais.

Prof. Andrius Kuliešis

5. LAMMC MIŠKŲ INSTITUTASFOTO 1Beveik trečdalį Lietuvos teritorijos užima miškai. Tai didelis mūsų valstybės turtas,

atsinaujinantis energijos, ūkio reikmių, klimato stabilumo palaikymo, dvasinės atgaivos ir sveikatingumo stiprinimo, visokiausių gamtos gėrybių tiekimo šaltinis. Miško, kaip ir kiekvieno turto, priežiūrai, tvarkymui, gausinimui, stabilumo ir nepertraukiamo visų jo gėrybių naudojimui užtikrinti būtinas gilus šios nepaprastai sudėtingos gamtinės sistemos istorinis, biologinis, ekologinis pažinimas, ekonominis vertės ir naudojimo supratimas, pagaliau ir racionali valdymo politika. Visus tuos klausimus nagrinėja miškotyros mokslas. Štai kodėl 1950 m. buvo įkurtas Miškų institutas.

Miškų institutas (tada jis vadinosi LTSR MA Miškų ūkio institutu, po to – Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutu, vėliau – Lietuvos miškų institutu, o dabar - Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (toliau – LAMMC) Miškų institutu) yra vienintelė Lietuvoje tokio pobūdžio mokslinio tyrimo institucija. Apie jos įkūrimo būtinumą, administracinį pavaldumą, pavadinimo, mokslinės ir valdymo struktūros pokyčius, svarbiausias publikacijas, mokslinį personalą, ryšius su miškų mokslo institucijomis, rekomendacijas gamybai plačiai rašoma Instituto jubiliejiniuose leidiniuose (Lietuvos miškų institutas. 1950-2000; Kaunas, Lututė, 2000. LAMMC Miškų instituto 2010 m. veiklos apžvalga; Girionys, 2011. Miškotyra: miškininkystės ir miškų ūkio problemos ir jų sprendimai; Girionys, 2010) bei tiesioginių kūrėjų – Antano Kvedaro, Leonardo Kairiūkščio, ir eilės kitų darbuotojų prisiminimuose.

Miško mokslinio pažinimo proceso ir uždavinių formavimosi bei plėtotės užuomazga siejama su prof. Povilo Matulionio, 1894 m. grįžusio iš Rusijos į Lietuvą, moksline veikla. FOTO 2. Jo ir jo mokinių bei vyresnės mūsų miškininkų kartos pradėtos plėtoti miškininkystės mokslo idėjos neabejotinai prisidėjo prie dabartinio miškotyros mokslo krypčių formavimo. Tačiau išsamūs, sistemingi moksliniai tyrimų pradėti tik įsteigus Miškų tyrimo institutą. Šių tyrimų būtinumą ir plėtrą paskatino būtinybė atkurti karo nuniokotus miškus ir patį miškų ūkį. Pirmuoju instituto direktoriumi buvo paskirtas Antanas Kvedaras (1950-1961). Vėliau Institutui vadovavo Mikalojus Lukinas, FOTO 3 Leonardas Kairiūkštis (1970-1984, 1988-1992), Mečislovas Vaičys (1984-1988) FOTO 4, Albertas Vasiliauskas

15

(1992-1994), Stasys Karazija (1994-1997), nuo 1997 m.- Remigijus Ozolinčius FOTO 5. Pradžioje Institute buvo suformuoti 4 padaliniai: Miško biologijos ir miškininkystės, Miškų ūkio organizacijos, Miško kultūrų ir miško agromelioracijos, ir Miško eksploatacijos poskyriai. Reikšmingus darbus organizuojant ir vykdant tyrimus atliko dr. Benediktas Labanauskas, dr. Vytautas Ramanauskas, dr. Teklė Kapustinskaitė, Marijonas Daujotas ir kt. mokslininkai FOTO 6, 7, 8, 9. Vėliau Instituto organizacinė struktūra ir pagrindinės tyrimų kryptys keičiantis miškų ūkio poreikiams ir politikai ne karta keitėsi. Dabar institutas vykdo tyrimus tokiomis pagrindinėmis kryptimis: (1) dirvožemio fizikinių, cheminių, biologinių savybių ir augalų mitybos procesų tyrimai, jų dėsningumų atskleidimas; (2) miško augalų selekcijos, genetikos, biotechnologijos mokslinių pagrindų plėtojimas, naujų augalų kūrimas, Lietuvos Respublikos augalų genofondo tyrimai ir plėtra; (3) miško augalų biologijos dėsningumų tyrimai, kokybę ir produktyvumą lemiančių miškininkystės sistemų modeliavimas; (4) miško augalų mikrobiologijos, patologijos, patogenezės kontrolės, augalinių žaliavų ir produktų toksikologijos tyrimai; (5) miško augalų produktų perdirbimo procesų ir saugojimo būdų modeliavimas ir optimizavimas; (6) miško ekosistemų tvarumo tyrimai kintančio klimato sąlygomis; (7) miškininkystės sistemų tyrimai, socialinių ir ekonominių problemų tyrimai miškų ūkio politikai formuoti.

Plečiantis tyrimų profiliui ir apimtims, palaipsniui keitėsi ir darbuotojų skaičius. Per 1951-1980 m. laikotarpį bendras darbuotojų skaičius, kai institutas buvo sąjunginio pavaldumo organizacija, nuo 39 išaugo iki 217. 1980 m. Institute dirbo 5 habilituoti daktarai ir 41 mokslų kandidatas (daktaras). 1995 m. Institute dirbo jau 9 habilitacinį laipsnį turintys mokslininkai. Vėliau, sumažėjus finansavimui ir pasikeitus tyrimo prioritetams, darbuotojų skaičius sumažėjo. Šiandien Institute dirba 67 etatiniai darbuotojai (iš jų 21 turintis mokslinį laipsnį), 11 doktorantų ir 9 neetatiniai moksliniai konsultantai.

Minėtų tyrimų krypčių mokslines ir gamybines problemas dabartiniu metu vykdo šie padaliniai: Miškininkystės skyrius; Miško genetikos ir selekcijos skyrius; Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyrius; Miško išteklių, ekonomikos ir politikos skyrius; Miško augalų biotechnologijų laboratorija.

Kasmet institutas vykdo apie 50 tarptautinių ir nacionalinių projektų, kuriuos finansuoja ES, tarptautinės organizacijos, Lietuvos mokslo taryba, įvairios ministerijos, urėdijos bei privačios kompanijos. Per 60 metų instituto veiklos laikotarpį atlikta daug svarių darbų, kurių rezultatai plačiai pritaikyti praktikoje. Iš jų paminėtini: miškų tvarkymo dirvožeminiu – tipologiniu pagrindu sistema; miškų tipologinis klasifikavimas; produktyviausių medynų formavimo teorija, bioekologinė medžių klasifikacija; medynų formavimo modeliai ir tikslinės programos; ugdymo būdai ir technologijos; sėklininkystės, sėklinių plantacijų veisimo ir genetinių išteklių išsaugojimo pagrindai bei programos; miško atkūrimo ir įveisimo pagrindai; sanitarinės miško apsaugos sistema ir priemonės; želdinių apsauga nuo elninių žvėrių, medžioklėtyros pagrindai; miškų monitorinio diegimas ir tobulinimas; miško žemių bei medynų ekonominio vertinimo metodikos, trumpos apyvartos plantacijų veisimo ir medžių in vitro dauginimo technologijos ir kt. FOTO 10, 11, 12, 13, 14, 15 Be to, Instituto mokslininkai parašė apie 4492 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnius, 362 knygas, monografijas bei vadovėlius, apgynė 109 disertacijas, paruošė 348 rekomendacijas ir siūlymus praktikams (gamybai); suorganizavo 71 mokslinę konferenciją, gavo 4 nacionalines (valstybines) mokslo premijas. Trys Instituto mokslininkai išrinkti LMA nariais: L. Kairiūkštis (Lietuvos mokslų akademijos narys, Švedijos karališkosios žemės ir miškų ūkio akademijos užsienio narys, Sankt Peterburgo Petro I mokslų ir menų akademijos narys, tarptautinės Vilhelmo Leopoldo Pfeilo premijos laureatas, prof., habil. dr.); S. Karazija (Lietuvos mokslų akademijos narys, prof., habil. dr.); R. Ozolinčius (Lietuvos mokslų akademijos narys, prof., habil. dr.).

16

Duomenys renkami visuose Lietuvos miškuose (įsteigta virš 500 tyrimo objektų), sėklinėse plantacijose, bandomuose želdiniuose, klonų archyvuose. Institutas turi 5 tyrimo punktus: Kuršių nerijos, Labanoro, Biržų, Platelių ir Varėnos. Institute veikia vienintelė Lietuvoje specializuota biblioteka, kurioje sukaupta apie 61 tūkst. leidinių miškininkystės, miškų genetikos ir selekcijos, ekologijos, dendrologijos, medžioklėtyros, miško medžių biotechnologijų, miško apsaugos ir kt. klausimais. Instituto laboratorijos, panaudojus ES paramą, aprūpintos šiuolaikine įranga ir prietaisais, yra vidinis kompiuterinis tinklas, internetinis ryšys. FOTO 16

Kartu su universitetais (ASU ir VDU) institutas vykdo doktorantūros studijas miškotyros ir aplinkotyros kryptyse. Institute kasmet į doktorantūrą priimam 3-4 doktorantai.

Instituto mokslininkai 1995 m. inicijavo tarptautinio mokslo žurnalo “Baltic Forestry“ leidybą. Dabar “Baltic Forestry“, leidžiamas kartu su Latvijos miškų institutu, Estijos gyvybės mokslų ir Aleksandro Stulginskio (buvusiu Lietuvos žemės ūkio universitetu) universitetais, patenka tarp keturiasdešimties labiausiai cituojamų mokslinių miškininkystės žurnalų pasaulyje. Iš Miškų instituto mokslo darbų išaugo lietuvių kalba leidžiamas mokslo žurnalas „Miškininkystė“, kuris leidžiamas kartu su ASU ir kurį skaito ne tik mokslininkai, bet ir studentai bei praktikai.

Dabartiniu metu Institute dirba mokslinius laipsnius ir pedagoginius vardus turintys mokslininkai: R. Ozolinčius, J. Ruseckas, V. Mikšys, D. Mizaraitė, A. Pliūra, M. Aleinikovas, L. Sadauskienė, K. Armolaitis, V. Stakėnas, I. Varnagirytė-Kabašinskienė, J. Aleinikovienė, V. Baliuckas, R. Petrokas, G. Urbaitis, V. Suchockas, A. Gedminas, O. Belova, J. Lynikienė, M. Škėma, S. Kuusienė, A. Gradeckas. Jiems talkina konsultantai akad., prof. habil. dr. S. Karazija, prof. habil. dr. V. Padaiga, habil. dr. J. Grigaliūnas, dr. HP S. Mizaras, prof. habil. dr. A. Vasiliauskas, dr. J. Vitkūnas, doc. dr. J. Danusevičius, dr. R. Gabrilavičius, dr. A. Malinauskas. Skyriuose dirba eilė kitų mokslo darbuotojų – inžinierių, technikų, laborantų bei doktorantų.

Institute darbavosi visas būrys vyresniosios kartos garsių mokslininkų, vienaip ar kitaip turėjusių ir tebeturinčių įtakos miškotyros bei praktinės miškininkystės raidai. Daugelio jų nebėra gyvųjų tarpe: B. Labanausko, M. Jankausko, J. Butėno, A. Kvedaro, M. Daujoto, L. Šerno, R. Murkaitės, T. Kapustinskaitės, K. Narbuto, J. Kripo, A. Kirklio, B. Kančio, M. Daujoto, J. Kenstavičiaus, V. Ramanausko, K. Bublio, S. Tuminausko, B. Jakaičio, V. Gavelio, J. Jurelionio, J. Lukošiaus ir kt. Prisimenant jų nuoširdų darbą, siekį, kad Lietuvos miškų spalva būtų žalesnė, sakykime, jog jie, lyg lietuviškoj dainoj skambantys žodžiai, mūsų miškuosna išėjo.

Instituto darbuotojai visada buvo pilietiški ir socialiai aktyvūs. Jie neliko abejingi kylančio Sąjūdžio veiklai. Archyviniuose dokumentuose saugomi raštai liudija, kad jau 1988 m. sąjunginiams ir respublikiniams valdymo organams Instituto Sąjūdžio tarybos bei mokslo darbuotojų vardu buvo išsiųsti raštai miškų valdymo tobulinimo, gamtos apsaugos, spaudos laisvės, visuomenės interesų paisymo ir kitais klausimais. Surinkus darbuotojų parašus, buvo išsiųsti TSRS AT reikalavimai, kad pirminiame pertvarkos („perestroikos“) etape numatytos keisti sąjunginės Konstitucijos pagrindus sudarytų Respublikų konstitucijų nuostatos (tai aktualu ir dabar - ES politiniam gyvybingumui užtikrinti). Instituto darbuotojai dalyvavo 1991 m. Sausio įvykiuose, prisidėjo prie referendumo priimtai nepriklausomybei paremti vykdymo. Daugelis įvairiuose dokumentuose įrašytų klausimų ir sprendimų pasitarnavo ruošiant Miškų įstatymą ir Miškininkų sąjungos įstatus.

Gamybinio ir mokslinio darbo patirtis bei organizaciniai gabumai trims buvusiems Instituto darbuotojams sudarė galimybę dalyvauti respublikiniuose miškų sektoriaus valdymo organuose. Dr. Imantas Lazdinis, prof. Albertas Vasiliauskas buvo paskirti Aplinkos apsaugos bei Miškų ministerijos ministrais, o Jurgis Gečys - miškų ministro pavaduotoju.

17

Buvęs didelis kolektyvas reiškėsi ir visuomeninės veiklos srityje. Greta profsąjunginės organizacijos gyvavo „Žinijos“, miškininkų mokslinė techninė draugija. Pastaroji vertinama atlikusi svarbų vaidmenį diegiant mokslo ir technikos naujoves, progresyvias technologijas, kt. Ilgą laiką Institute gyvavo respublikinį pripažinimą turėjęs, virš šimto koncertų suruošęs vyrų choras, dalyvavęs dainų šventėse Vilniuje, Kaune bei vietiniuose meniniuose renginiuose (chorui buvo suteiktas liaudies kolektyvo vardas „Girionys“). Daugelis švenčių neapsieidavo be moterų ansamblio pasirodymų. FOTO: 17,18,19,20,21.22, 23, 24 Daug metų Institute buvo leidžiamas sienlaikraštis „Giružė“. Jame atsispindėjo svarbiausios to meto mokslinės, gamybinės bei politinės aktualijos. Instituto darbuotojai gerai pasirodydavo Pabaltijo valstybių institutų organizuotose sportinėse varžybose.

Greta tiesioginio darbo Instituto mokslininkai yra išleidę visuomenei skirtų pažintinių knygų apie miškus, Lietuvos gamtą. Tai: „Girioje prie marių“, J. Grigaliūnas (1978); „Plėšrieji sparnuočiai“, J. Grigaliūnas (1989); „Mūsų miškas“, J. Grigaliūnas (2002); „Lietuvos miškų metraštis XX amžius“, vyriaus. redaktorius L. Kairiūkštis (2003.- 632 p.); „Pažink mišką“, sudaryt. ir atsak. redaktorius K. Armolaitis (2003.-192 p.); „Lietuvos miškai“, sudarytojas R. Ozolinčius (2005.-211 p.); „Mikalojus Lukinas – Lietuvos ąžuolynų puoselėtojas“, sudarytojai: S. Karazija, R. Mankus, V. Mikšys, V. Petkutė, A. Rutkauskas, J. Šaudienė (2006.-123 p.); „Kauno rajono gamta ir kultūros paveldas“ paruošė LMI, Kauno raj. savivaldybė, redaktorė J. Valentienė (2007.-196 p.); „Mažoji dendrologija“, R. Ozolinčius (2008.-131 p.); „Miškuose prie Baltijos“, J. Danauskas, R. Ozolinčius (2011.-304 p.); „Miškas ir medžioklė“, V. Padaiga (2011.-272 p.); paruošta Lietuvos atgimimo tematika medžiaga albumui „Fotografavau Lietuvą“, J. Grigaliūnas (2010.-300 p.); kt.

Plataus profilio tyrimai ir jų rezultatai garsino ir tebegarsina Lietuvą Europoje ir pasaulyje. Tarybiniu laikotarpiu Institutą siejo glaudūs ryšiai su buvusios Sąjungos respublikomis, dabar – su ES šalimis. Institutas yra tarptautinės miškų tyrimo organizacijų sąjungos (IUFRO) narys. Moksliniai darbuotojai dalyvauja kongresuose, tarptautinėse konferencijose bei pasitarimuose, stažuojasi užsienio mokslinėse institucijose, skaito paskaitas. Institutą vizituoja ir skaito paskaitas užsienio mokslininkai. Miškų institutas beveik kasmet organizuoja tarptautinius pasitarimus ar konferencijas miškų tyrimo klausimais.

Parengė habil. dr. Jonas Grigaliūnas

6. KAUNO MIŠKŲ IR APLINKOS INŽINERIJOS KOLEGIJA

Trumpa priešistorėFOTO 1

Vidurinio miškų mokslo pradžia Lietuvoje. Iki pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje miškininkystės mokyklų nebuvo. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir 1918 m. pradėjus organizuoti miškų administraciją, tebuvo tik keliolika miškininkų su aukštuoju išsilavinimu. Lietuvoje pirmąja mokymo įstaiga, kurioje galima buvo įsigyti specialų vi -durinį miškininkystės išsilavinimą, laikytina 1919 m. Dotnuvoje įsteigta Žemės ir miškų ūkio mokykla. Ji 1922 m. pertvarkyta į Dotnuvos žemės ūkio technikumą, turintį ir miškininkystės skyrių. Dotnuvos žemės ūkio technikumas, išleidęs penkias specialistų laidas ir paruošęs 64 miškininkus, 1927 m. buvo uždarytas.

Alytaus aukštesnioji ir Vilniaus vidurinė miškų mokykla. Uždarius Dotnuvos žemės ūkio technikumą ir nusprendus likviduoti Miškininkystės skyrių Žemės ūkio akademijoje, Lietuvoje nebeliko mokyklos, kurioje būtų galima įgyti miškininkystės išsilavinimą. Todėl

18

1927 m. rugsėjo 1 d. prie Alytaus miškų urėdijos buvo atidaryta Aukštesnioji miškų mokykla. Šios mokyklos vadovais dirbo žymūs to meto miškininkai Antanas Rukuiža (1927-1936), Juozas Rauktys (1936-1939) ir Antanas Rubikas (1939-1944).

Steigiant mokyklą prie urėdijos siekta teorinį mokymą susieti su praktiniu darbu. Mokyklos direktorius ėjo ir miškų urėdo pareigas, o dėstytojai dirbo ir miškų administracijoje.

Pagal 1937 m. LR Seimo priimtą įstatymą aukštesniosios mokyklos pavadintos vidurinėmis. Naujas statutas įsigaliojo nuo 1938 metų. Tuomet Aukštesnioji miškų mokykla buvo pavadinta Viduriniąja.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, mokykla 1939 m. perkelta į Vilnių. Jai buvo skirtas keturių aukštų pastatas Vilniaus miesto centre, buvusioje lenkų Vilniaus valstybinių miškų direkcijoje. Direktoriumi paskiriamas diplomuotas miškininkas Antanas Rubikas, nuo 1931 metų čia dirbęs dėstytoju.

Vilniaus miškų technikumas. LTSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu Vidurinė miškų mokykla nuo 1945 m. sausio 1 d. reorganizuota į Vilniaus miškų technikumą. Pirmuoju jo direktoriumi buvo paskirtas Mikalojus Lukinas (1945-1950), vėliau – Konstantinas Chodorovskis (1948-1949), Zelmanas Kaplanas (1951-1957) ir Julius Milašius (1957-1963).

Vilniaus miškų technikumas iki 1963 m. išleido 681 miškų ūkio techniką. Šiuo laikotarpiu technikume dirbo 66 dėstytojai. Dauguma jų buvo aukštos

erudicijos žmonės ir paliko ryškų pėdsaką technikumo veiklos istorijoje. Tarp jų miškininkai J. Butėnas, J. Gelaževičius, S. Karčiauskas, B. Labanauskas, M. Mackus, J. Mažeika, L. Paulauskienė, V. Petraitis, V. Ramanauskas, J. Starkus astronomas A. Juška, biologė K. Ramanauskienė ir kt.

Technikumas Girionyse

Persikėlimas į Girionis. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui Miškų ūkio ministerijos vadovybė nusprendė miškininkystės mokslo ir mokymo įstaigas suburti į vieną vietą, sukurti bazę moksliniam darbui ir specialistų ruošimui. LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komitetas 1963 m. gegužės 22 d. išleido įsakymą dėl Miškų technikumo iškėlimo iš Vilniaus miesto į Kauno rajoną. Šiuo įsakymu technikumas buvo įpareigotas visus pastatus iki birželio 1 d. perduoti kitoms mokymo įstaigoms. Tai buvo labai sunkus laikmetis technikumui. Vilniaus mieste pastatai buvo paimti, o Kauno rajone – neskirti. Technikumas tapo nuomininku.

Technikumo perkėlimo rūpesčius teko spręsti naujai paskirtam direktoriui Broniui Paulauskui, kuris technikumui vadovavo net 25 metus, o per paskutinius dvejus technikumo veiklos metus (1988-1990) direktoriumi dirbo dr. Juozas Jurelionis.

Perkėlus Vilniaus miškų technikumą į Kauno rajoną, LTSR Ministrų Tarybos 1963 m. liepos 5 d. potvarkiu jis pavadintas Kauno miškų technikumu. 1963-1964 m. pradžioje Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas išnuomojo technikumui mokymo reikalams 3941 m2 dydžio patalpas, o Dubravos miškų tyrimo stotis – 253 vietas bendrabučiuose. Dėstytojams apgyvendinti skirta 12 butų.

Tuo metu dieniniame skyriuje mokėsi 207, neakivaizdiniame - 150 moksleivių ir prie technikumo veikiančioje miško technikos mokykloje - 90 kursantų. Centrinis pastatas buvo statytas pagal tuometinį tipinį technikumams projektą, todėl išnuomotos patalpos gerai suplanuotos, erdvios ir tenkino mokymo organizavimo poreikius.

Pirmais darbo metais nebuvo valgyklos, telefono, ambulatorijos, buvo labai blogas susisiekimas su Kaunu. Be to, trūko darbuotojų, nes dauguma dėstytojų ir visas administracijos personalas pasiliko Vilniuje. Iš Vilniaus persikėlė dėstytojai miškininkai V Markevičius, L. Paulauskienė, B. Paulauskas, V. Petraitis, E. Survila, J. Vitkūnas. Be to, M.

19

Mackus, J. Gelaževičius, J. Starkus, nors ir gyveno Vilniuje, tačiau technikume darbo neatsisakė. Tais metais pradėjo dirbti ir trys jauni Pedagoginio instituto absolventai – lituanistė R. Šmulkštytė, fizikas R. Gargasas ir matematikas K. Mitrauskas bei istorikas J. Juodagalvis, agronomė P. Jusaitienė, miškininkas V. Pračkaila, fizinio lavinimo mokytojas J. Račiūnas, mechanikas A. Šakalys.

1964-1967 metai tai - technikumo teritorijos želdinimo ir tvarkymo laikotarpis. Tuomet buvo pasodinta dešimtys tūkstančių medelių ir krūmų, įrengti takai, vejos, gėlynai.

1967 m. technikumui suteikiamas Respublikos nusipelniusio miškininko Antano Kvedaro vardas ir jis pavadintas Kauno Antano Kvedaro miškų technikumu.

Sutvarkius aplinką, pradėta rūpintis statybomis. 1967-1976 m. pastatytas sporto aikštynas, garažai, sandėliai, mokomosios dirbtuvės, 8 butų gyvenamasis namas.

Vienas svarbesnių technikumo veiklos darbų buvo mokymo kabinetų kūrimas. Pradžioje naudoti atsivežti instrumentai ir kitos mokymo priemonės iš Vilniaus. Tačiau ne viskas tiko. Kai kas buvo jau pasenę. Mokymo kabinetų kūrimo darbas tęsėsi daugelį metų. 1988 m. technikume veikė 23 mokymo kabinetai.

Stigo mokomosios literatūros. Tik bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais apsirūpinimas nesudarė sunkumų, jie buvo leidžiami centralizuotai, bet miškininkystės lietuviškų vadovėlių, išskyrus J. Raukčio "Dendrologiją" (1938), nebuvo. Tiesa, buvo išversti iš rusų kalbos miško kultūrų, sanitarinės miško apsaugos, miško eksploatacijos vadovėliai, tačiau jie neatitiko Lietuvos miškų ūkio sąlygų. Didesnę patirtį turin tys dėstytojai patys pradėjo ruošti mokymo literatūrą. Buvo išleista J. Gelaževičiaus "Miškų ūkinė botanika" (1968), V. Tamulio "Mediena ir jos prekės (1973), V. Petraičio "Miško taksacija ir miškotvarka" (1974), V. Markevičius "Miško sėklininkystė ir sodmenų išauginimas" (1982), L. Jakaitienės "Miško botanika" (1983), A. Vitkevičienės "Dendrologija" (1987), Z. Liukpetrio "Motorinių pjūklų įrengimas ir eksploatacija" (1988).

Mokomųjų praktikų organizavimo baze tapo Dubravos miškų tyrimo stotis. Jos miškuose buvo diegiamos pažangiausios miško darbų technologijos. Ypač gera bazė buvo miško želdinimo mokomajai praktikai – modernus medelynas, sėklinės plantacijos, kankorėžių aižykla, sėklų laikymo sandėliai, bandomieji miško želdiniai Kauno marių pakrantėse. Lengva buvo organizuoti botanikos, dirvožemio mokslo, dendrologijos, ge-odezijos, miško taksacijos, sanitarinės miško apsaugos mokomąsias praktikas, nes praktikos objektas – miškas čia pat. Naudingi buvo stoties miškuose Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto įrengi keli šimtai pastovių tyrimų barelių medynų ugdymo ir pagrindinių kirtimų klausimams nagrinėti.

1963-1990 m. dieniniame skyriuje miškų ūkio techniko diplomus įgijo 1944, o neakivaizdiniame – 407 parengti specialistai.

Žaliosios statybos technikų rengimas. 1980 m. technikumas ėmė ruošti miestų ir gyvenviečių apželdinimo technikus. Padidėjus moksleivių skaičiui, 1982 m. pastatytas 195 vietų bendrabutis. Įvedus naują specialybę, įrengti gėlininkystės ir želdynų projektavimo kabinetai, paruoštos kursinių ir diplominių projektų užduotys bei metodiniai nurodymai, kaupiamos vaizdinės priemonės. Mokomosios ir technologinė praktikos buvo organizuojamos Kauno žemės ūkio technikumo gėlininkystės šiltnamiuose, Kauno botanikos sode, Dubravos miškų tyrimo stoties medelyne bei arboretume, Girionių parke, Kauno apželdinimo treste.

Žaliosios statybos specialybė veikė neilgai. 1992 m. priėmimas buvo sustabdytas, o 1994 m. išleista paskutinė želdinimo technikų laida. 1981-1994 m. žaliosios statybos techniko kvalifikaciją įgijo 389 moksleiviai.

Technikumo dėstytojų kolektyvas, rengęs miškų ūkio ir žaliosios statybos specialistus, buvo nedidelis, t.y. apie 30 žmonių. Per 27 m. technikume ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbo 71 dėstytojas. Dėstytojams J. Gelaževičiui ir V. Petraičiui buvo

20

suteikti Respublikos nusipelniusių mokytojų, o B. Paulauskui – nusipelniusio dėstytojo Garbės vardai.

Vėl aukštesnioji miškų mokykla

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje pradėta švietimo, specialiojo viduriniojo bei aukštojo mokslo reforma. 1991 m. Kauno miškų technikumas buvo reorganizuotas į Kauno aukštesniąją miškų mokyklą. Pirmuoju aukštesniosios mokyklos direktoriumi buvo išrinktas dr. Juozas Jonikas, dirbęs šiose pareigose iki 2001 m., vėliau (2001-2002) Aukštesniosios mokyklos direktoriaus pareigas ėjo Henrikas Stravinskas.

Po reorganizacijos pasikeitė mokyklos statusas, o tuo pačiu ir mokymo proceso organizavimas. Pagal aukštesniųjų mokyklų nuostatus į mokyklą buvo priimami asmenys baigę 12 klasių. Todėl buvo parengti nauji mokymo planai bei koreguotos mokymo programos. Mokykloje pradėjo veikti Aukštesniųjų studijų ir profesinio mokymo programos.

Aukštesniosios studijos. Į šią studijų programą kasmet buvo priimama po 50 studentų. Aukštesniųjų studijų skyriuje 1996-1997 m. mokėsi 137 studentai. Iš jų 122 (88%) vaikinai ir 15 (12%) merginų. Studijų trukmė – 3 metai. Studentai studijas baigdavo laikydami valstybinį specialybės egzaminą. Iki 1985 m. buvo suteikiama miško techniko, o nuo 1996 m. - miškų ūkio technologo kvalifikacija. Nuo 2000 m. studijų pabaigoje buvo rengiamas diplominis darbas arba diplominis projektas. Baigusiems mokslą buvo išduodamas aukštesniojo mokslo diplomas.

Siekiant pagerinti praktinio mokymo organizavimą, padedant LR Miškų ūkio ministerijos vadovybei, Aukštesnioji miškų mokykla 1996 m. buvo sujungta su Dubravos eksperimentine miškų urėdija. Sujungtų institucijų vadovu tapo Aukštesniosios miškų mokyklos direktorius dr. J. Jonikas. Nors ši jungtinė įstaiga veikė neilgai, tačiau tuo metu ženkliai padidėjo jos finansavimas. Buvo nemažai investuota į centrinio pastato atnaujinimą, įrengta pirmoji kompiuterinė klasė, atliktas valgyklos kapitalinis remontas, pagerėjo Girionių gyvenvietės aplinkos tvarkymas.

Aukštesniosios mokyklos veiklos laikotarpiu užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos panašaus profilio mokyklomis. Buvo keičiamasi dėstytojų ir studentų grupėmis. Šie naujieji partneriai rėmė mokyklą ir materialiai: dovanojo daug mokymo priemonių, specialiosios aprangos, miško matavimo instrumentų, reikalingų mokomosioms praktikoms organizuoti.

Profesinio mokymo programa. Į šią programą priėmimas pradėtas nuo 1993 m. Tuomet buvo priimami tik vaikinai, turintys pagrindinės mokyklos (9 klasių) išsilavinimo pažymėjimą. Mokslo trukmė – 4 metai. Kasmet buvo priimama po vieną arba dvi moksleivių grupės.

Mokomieji dalykai buvo skirstomi į 2 blokus: bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo. Sėkmingai išlaikiusiems baigiamuosius kvalifikacinius egzaminus buvo suteikiama

miško meistro kvalifikacija ir išduodamas profesinio mokslo diplomas, o moksleiviams, išlaikiusiems brandos egzaminus, ir brandos atestatas.

Virsmas į aukštąją mokyklą

Tęsiantis švietimo ir aukštojo mokslo reformai, 2000-aisiais metais pradėtos reformuoti šalies aukštesniosios mokyklos. Likimas lėmė, kad Kauno aukštesnioji miškų mokykla nebuvo sujungta su kitomis mokyklomis, o LR Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 137 reorganizuota į valstybinę biudžetinę aukštąją mokyklą, suteikiant jai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos pavadinimą. Kolegijos direktoriumi konkurso būdu paskirtas dr. Albinas Tebėra.

21

Laikinas aukštosios mokyklos statusas reiškė, kad nustatomas penkerių metų laikotarpis, per kurį turi būti suformuota šiuolaikinė aukštosios mokyklos struktūra, pradėti vykdyti moksliniai tyrimai, plėtojama konsultacinė veikla, turi būti įsijungta į tarptautinius aukštojo mokslo tinklus, pradėti vykdyti fondų finansuojami projektai, sukurta aukštosios mokyklos poreikius atitinkanti mokymo bazė ir kt.

Į aukštosios mokyklos statusą Kolegija atėjo su viena veikiančia (Miško ūkio) ir viena įregistruota (Želdynų dizaino) studijų programomis bei 1 mln. Lt finansiniais ištekliais ir 300 studentų. Kad pasiekti aukštajai mokyklai iškeltus tikslus, reikėjo dirbti „keliais frontais“, o laiko buvo labai mažai. Nedelsiant buvo pardėtos rengti naujos studijų programos, tariamasi su Lietuvos žemės ūkio universiteto vadovybe dėl ten veikusios Aplinkos inžinerijos aukštesniosios mokyklos neuniversitetinių studijų programų perkėlimo į Kolegiją. Pradėti vykdyti moksliniai tyrimai ir konsultacinė veikla. Tuo sunkiu laikotarpiu buvo labai svarbus Aplinkos ministerijos vadovybės palankus požiūris į Kolegijos veiklą. Ypač reikšmingo palaikymo Kolegija sulaukė iš tuometinio LR Aplinkos ministerijos viceministro prof. Alberto Vasiliausko. Bendromis pastangomis su Aplinkos ministerijos darbuotojais Kolegija pradėjo vykdyti plataus masto konsultacinės veiklos ir mokslinių tyrimų darbus. Jų organizavimui Kolegijoje jau 2003 m. įsteigtas Informacinis centras. Šiose naujose veiklos srityse tuomet labai produktyviai pradėjo dirbti vyresnės kartos mokyklos dėstytojai E. Survila, L. Jakaitienė, H. Stravinskas, G. Gindrėnas, I.Janulaitienė, V. Bareika, P. Vyšniauskas, A. Krasauskienė, Z. Janulaitis, G. Vaičiukynas ir kt. Harmoningai į Kolegijos veiklą įsiliejo LŽŪU buvusios Aplinkos inžinerijos aukštesniosios mokyklos direktorius V. Damulevičius ir keliolika šios mkyklos darbuotojų bei naujai priimti darbuotojai (K. Butkienė, S. Černulienė, A. Doftartė, D. Gustienė, V. V. Eidimtienė, I. Auželienė, dr. L. Semaškienė, dr. D. Šeškauskaitė, V.V. Milaknienė, N. Marcinkevičius, L. Šimkevičiūtė ir kt.).

Pradėjus veikti naujoms studijų programoms – Želdynų dizaino, Rekreacijos, Kadastrinių matavimų ir nekilnojamojo turto vertinimo bei perkeltoms iš LŽŪU – Hidrotechnikos ir Žemėtvarkos, kolegijoje buvo įsteigti du fakultetai su juose veikiančiomis keturiomis katedromis

2004 m. Kolegija tapo ERASMUS programos nare ir sudarė studentų bei dėstytojų mainų sutartis su dvidešimčia ES šalių miškininkystės, kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos inžinerijos aukštosiomis mokyklomis. Pirmieji ERASMUS programos dalyviai, atvykę į Kolegiją vieno semestro trukmės studijoms, buvo 3 Rotenburgo ir Ebersvaldo universitetų studentai. Kasmet iki 10 Kolegijos dėstytojų vyksta skaityti paskaitų ciklus ir iki 30 studentų vyksta semestro studijoms į ES šalių aukštąsias mokyklas. Studentų ir dėstytojų mainai bei tarptautiniai mokslo projektai pradėti organizuoti ir pagal ERASMUS IP, Leonardo da Vinci, NORDPLUS programas. Kolegijos studentų sąjunga priimta į tarptautines studentų asociacijas – IFSA ir ELASA.

2005 m. Kolegija organizavo (A. Jurkonis, E. Survila ir kt.) Europos Miškininkystės studentų profesinio meistriškumo čempionatą ir tapo šio čempionato nugalėtoja.

Nuo 2005 m. Kolegija vykdo ES struktūrinių ir kitų fondų finansuojamus projektus. Šios veiklos dėka praturtėjo Kolegijos intelektinis potencialas bei apie 6 kartus padidėjo Kolegijos metiniai finansiniai ištekliai. Vykdant projektus, kuriama nauja, atitinkanti ES standartus, miško ūkio ir aplinkos inžinerijos specialistų mokymo metodologija ir moderni mokymo bazė. Įkurtos naujos Moderniųjų medienos ruošos mašinų, Apvaliosios medienos gaminių ir medienos mokslo, Kraštovaizdžio architektūros, Floristikos, Aplinkotyros, Matavimų inžinerijos, Dirvožemio mokslo bei keturios Informacinių technologijų (su – GIS, AutoCAD, Garden composer, GeoMap ir kt. programine įranga) laboratorijos taip pat praturtintos anksčiau veikusios Benzomotorinių instrumentų, Entomologijos ir fitopatologijos, Dendrometrijos bei Dendrologijos laboratorijos. Modernizuota Kolegijos

22

biblioteka, kuriama nuotolinių studijų sistema. Projektų lėšomis parengta daugiau kaip 100 pavadinimų mokomųjų knygų. Rekonstravus centrinio pastato palėpę, įrengtos Aplinkos inžinerijos fakultetui reikalingos laboratorijos, auditorijos ir darbuotojų darbo kabinetai. Renovuotos beveik visos centrinio pastato patalpos ir profesinio mokymo skyriaus pastatas.

Susiklostė geri Kolegijos ryšiai su socialiniais partneriais. Pasirašyta beveik 100 bendradarbiavimo sutarčių su miškininkystės, kraštotvarkos, aplinkos inžinerijos sektorių mokslo bei gamybos institucijomis. Ypač naudingi ryšiai plėtojami su Dubravos EMMU, Aleksandro Stulginskio universitetu, LAMMC Miškų institutu, Generaline miškų urėdija ir šalies miškų urėdijomis, Valstybine miškų tarnyba, Valstybiniu miškotvarkos institutu, Vytauto Didžiojo universitetu, Kauno technologijos universitetu, UAB “Husqvarna Lietuva“ ir kt.

2009 m. vyko Kolegijos akreditacija. Komisija, sudaryta iš aukštojo mokslo bei verslo ekspertų, visas 16 analizuotų Kolegijos veiklų įvertino teigiamai. Tada LR Švietimo ir mokslo ministerija leido rengti Kolegijos veiklą reglamentuojantį statutą. LR Vyriausybė 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 999 patvirtino Kolegijos statutą ir Kolegija tapo viešoji įstaiga, turinti dar didesnes veiklos galimybes. Taip baigėsi laikinasis aukštosios mokyklos statusas. Vadovaujantis naujuoju statutu, 2011 m. pabaigoje buvo suformuoti nauji Kolegijos valdymo organai – Kolegijos taryba (pirmininkas UAB „Likmerė“ generalinis direktorius M. Kasmauskis) ir Kolegijos akademinė taryba (pirmininkė Kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai dr. L. Semaškienė). Kolegijos taryba penkių metų kadencijai išrinko Kolegijos direktorių (dr. A. Tebėrą) ir patvirtino direktoriaus pavaduotojus (K. Butkienę – direktoriaus pavaduotoja plėtrai ir inovacijoms ir dr. L. Semaškienę – direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai). Kolegijos taryba taip pat patvirtino naująją Kolegijos valdymo struktūra, kurią sudaro Miškininkystės ir kraštotvarkos fakultetas (studijų administratorės – E. Abramavičienė ir K. Jasinskienė) su trimis katedromis Miškininkystės (vedėjas E. Survila), Kraštovaizdžio architektūros ir rekreacijos (vedėja A. Doftartė) bei Socialinių ir humanitarinių mokslų (vedėja E. Morkūnienė); Aplinkos inžinerijos fakultetas (studijų administratorė – K. Javaitienė) su trimis katedromis Hidrotechninės statybos (laikinoji vedėja dr. E. Liniauskienė, pavaduojanti dr. V. Grybauskienę), Nekilnojamojo turto kadastro (vedėja E. Abalikštienė) ir Bendratechninių mokslų (vedėja A. Krasauskienė); Profesinio mokymo skyrius (vedėjas N. Marcinkevičius); Informacinis centras (projektų ir konsultacinės veiklos vadovė S. Černulienė, tarptautinių ryšių vadovė I. Kibirkštienė, Mokslinių tyrimų organizavimo vadovas dr. V. Bareika, Viešųjų ryšių vadovė Ž. Bazarienė); Biblioteka (vedėja Z. Petraitytė); Finansų tarnyba (vadovė R. Žaltauskienė); Personalo ir teisės tarnyba (vadovė E. Morkūnienė); Ūkio tarnyba (vadovas J. Raila); Viešųjų pirkimų tarnyba (vadovė I. Varnienė); Archyvas (vedėja J. Metrikienė).

Pastaraisiais metais Kolegiją papildė nauji aukštos kvalifikacijos dėstytojai dr. E. Vaitiekus, dr. A. Kuliešis, dr. L. Česonienė, dr. V. Verbyla, dr. K. Pėtelis, habil. dr. B. Bakutis, dr. A. Amšiejus, dr. Romaneckas, dr. Ž. Tarasevičienė, dr. V. Gurskis, dr. A. Aleknavičius, dr. A. Darbutas, K. Obelevičius, Z. Brazauskas, L. Daubaras, V. Baryšnikova, J. Malijonienė, D. Pupka, V. Atkocevičienė, V. Stravinskienė, R. Stašelienė, Živatkauskas, G. Balevičius, V. Vaičiukynas, D. Perkumienė, J. Babilienė, A. V. Mickevičius, R. Šadzevičius, A. Vaitiekūnas, G. Vyčienė, G. Masionytė, D. Gudritienė, D. Juknelienė, V. Sinkevičiūtė. Daugelis jų dirba dar ir kitose įstaigose – Aleksandro Stulginskio universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Sveikatos mokslų universitete, Vilniaus dailės akademijoje, Kauno kolegijoje, Valstybinėje miškų tarnyboje arba turi savo verslą. FOTO: 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 Šiuo metu Kolegijos bendruomenė, kurią sudaro beveik 100 darbuotojų ir apie 1200 studentų, pasirengusi naujiems iššūkiams. Kolegijos misija:

23

- perimant pasaulyje sukauptą pažangią patirtį, rengti aukštąjį profesinį išsilavinimą turinčius specialistus, tenkinančius šalies miškininkystės ir aplinkos inžinerijos sektorių poreikius;

- laiduoti modernų, Europos standartus atitinkantį studijų procesą, sudarantį prielaidas įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą sistemą;

- kurti naujas miškininkystės ir aplinkos inžinerijos technologijas ir vykdyti taikomuosius mokslinius tyrimus;

- plėtoti visuomenės gamtosauginį, kultūrinį ir patriotinį švietimą.Kolegija palaipsniui tampa šalyje ir Europoje pripažinta aukštąja mokykla kaip

miškininkystės ir aplinkos inžinerijos mokslo bei inovacijų institucija, kurios veikla grindžiama efektyvia studijų, taikomųjų tyrimų ir verslo sąveika.

Dr. Albinas Tebėra Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius

7. DUBRAVOS MIŠKŲ URĖDIJOJE KURIAMA LIETUVOS MIŠKŲ ATEITISFOTO 1Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos (EMMU) veiklą atspindi jau

pats pavadinimas. Urėdija nuo pat jos įkūrimo 1957 m.(tada ji vadinosi Dubravos miškų tyrimo stotimi (DMTS)) visada išliko pagrindine mokymų ir mokslinių tyrimų baze Lietuvos miškų instituto (dabar LAMMC Miškų institutas), Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK), Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų fakulteto mokslininkams ir studentams taip pat ir privačių miškų savininkams.

DMTS, kaip Miškų tyrimo instituto mokslinė-eksperimentinė bazė, buvo įkurta Kauno miškų ūkio Panemunės ir Dubravos girininkijų pagrindu, vėliau prijungiant iš Prienų miškų ūkio Pajiesio ir Jiesios, o iš Kauno miškų ūkio – Kačerginės ir Kuro girininkijas. Šiuo metu DEMMU administruoja 13613 ha valstybinių miškų, esančių 58 tūkstančių ha plote kairiajame Nemuno krante.

Kaip ir kitose Lietuvos miškų urėdijose, DEMMU miškininkai vykdo ir įprastinę miškų ūkio veiklą. Kasmet urėdijos miškuose vidutiniškai iškertama ir realizuojama 56 tūkst. kub. m medienos, išugdoma apie 150 ha miško jaunuolynų, atkuriama ir įveisiama apie 120 ha miško kirtavietėse bei nenaudojamose žemės ūkio žemėse. FOTO 2,3, 4, 5, 6

Urėdijos 52 ha ploto medelyne, taikant modernias sodmenų auginimo technologijas ir naudojant danų firmos „Egedal“ medelynų darbui skirtus mechanizmus, saviesiems ir kitų Lietuvos urėdijų poreikiams, privačių miškų ir žemių savininkų miškams atkurti bei įveisti, eksportuoti į kitas šalis kasmet išauginama vidutiniškai 2,5 mln. standartinių aukštos selekcinės vertės spygliuočių ir lapuočių medžių rūšių sodinukų bei sėjinukų. FOTO 7, 8

Medelyne taip pat auginama apie 200 rūšių bei formų spygliuočių ir lapuočių medžių, krūmų, lianų sodinukai urbanistiniams želdiniams bei kalėdiniai medeliai.

Be įprastinių miškų ūkio darbų, DEMMU vykdo ir tik eksperimentinei-mokomajai miškų urėdijai būdingą specifinę veiklą. Moderniausioje ir pajėgiausioje Lietuvoje medelyno aižykloje eglių, pušų, maumedžių kankorėžiai aižomi beveik visos šalies miškų urėdijoms, privačių miškų savininkams, o sėklų saugykloje-šaldytuve optimaliomis sąlygomis laikoma apie 80 proc. visoje Lietuvoje paruošiamų miško spygliuočių medžių sėklų.

Dubravos urėdija jau nuo 1969 m. pradėjo miško selekcijos ir sėklininkystės darbus. Tuometinėje DMTS įsikūrusio Miško sėklininkystės ir selekcijos centro darbuotojai iš naujo įvertino anksčiau miškų ūkiuose atrinktus bei atrinko naujus rinktinius pagrindinių rūšių medžius, paruošė Lietuvos rinktinų medžių rejestrą.

24

Lietuvos miškuose buvo išskirta šimtai hektarų miško sėklinių medynų ir nuo rinktinių pušų, eglių, maumedžių, ąžuolų, juodalksnių bei kitų medžių paimtais įskiepiais Dubravos medelyno šiltnamiuose paskiepyta šimtai tūkstančių medelių, kurie panaudoti Dubravos ir visos Lietuvos miškų ūkių miško sėklinėms plantacijoms įveisti. Dubravos urėdijoje įveista 34,5 ha miško sėklinių plantacijų, 35,4 ha – klonų rinkinių, išskirta 40,7 ha miško genetinių draustinių bei 23,3 ha sėklinių medynų, atrinkti 77 rinktiniai medžiai.

DEMMU įsteigto Selekcinių sodmenų išauginimo padalinyje išauginami selekciniai sodmenys miško sėklinėms plantacijoms įveisti. Čia auga karpotojo beržo sėklinė plantacija, kurioje izoliuotai nuo aplinkos įtakos ruošiamos beržo sėklos aukštos selekcinės vertės sodinukams. Šių vertingų beržo sėklų ar iš jų išaugintų sodmenų gali įsigyti visos Lietuvos miškų urėdijos, privačių miškų savininkai, kitų šalių miškų augintojai.

Didelė urėdijos teritorijos dirvožemių įvairovė leido susiformuoti įvairių rūšių medynams. Urėdijos miškai savo rūšimis tarsi atspindi visos Lietuvos miškų įvairovę.

Apie 600 ha plote įveistuose Kauno marių apsauginiuose želdiniuose panaudota daugiau kaip 60 medžių ir krūmų rūšių, taikant įvairiausias jų mišrinimo schemas. Didelė sumedėjusių augalų įvairovė – viename iš gražiausių Lietuvoje Girionių miško parke ir DEMMU arboretume. Dubravos arboretumas – tai dendrologinė kolekcija, kurioje kaupiami, saugomi ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vietinės ir introdukuotos dendrofloros augalai. Arboretumo dendrofloros kolekcija yra labai vertinga bazė moksliniams tyrimams, miškotyros bei kitų biologijos mokslų studijoms.

Dubravos EMM urėdijos miškai nenutolę nuo Lietuvos miško mokslo ir mokymo įstaigų, todėl patogūs juose vystyti miškų mokslo ir mokymo veiklą. DEMMU įsteigta daugiau nei pusė tūkstančio miškų mokslinio tyrimo, gamybinių bei mokomųjų objektų, kuriuose LMI, KMAIK bei ASU mokslininkai atlieka įvairiausius bandymus ir stebėjimus. KMAIK studentai čia renkasi gamybines praktikas, ruošia diplominius darbus, kurių vadovais dažnai būna urėdijos specialistai.

Dėl patogios geografinės padėties, įvairiausių mokslų tiriamųjų ir mokymo, miško selekcijos ir sėklininkystės, gamtosauginių bei rekreacinių objektų gausos, medžių rūšių gausa pasižyminčio Girionių miško parko bei arboretumo, kasmet DEMMU apsilanko apie 150 įvairiausių delegacijų, mokymo kursų dalyvių, studentų, moksleivių grupių ir jaunųjų miško bičiulių būrelių, svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio šalių.

Dubravos EM miškų urėdijos teritorijoje saugoma gamta ir didinama miškų biologinė įvairovė. Nuo 2002 m. urėdijos miškai sertifikuoti pagal FSC tarptautinius standartus. Teritorija, kur nevykdoma jokia žmogaus veikla, užima 746 ha plotą (5,5 proc. urėdijos miškų ploto). 1037 ha miškų patenka į Kauno marių regioninio parko teritoriją. Urėdijos miškuose 118 ha plote išskirtos 84 kertinės miško buveinės bei 120 ha ploto Dubravos girios rezervatinė apyrubė, kurioje jau daugiau kaip pusę amžiaus nevykdoma žmogaus veikla. Apyrubė – tai vieta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti natūralioje būklėje.

Dubravos miškai yra prie Kauno, todėl gausiai lankomi poilsiautojų. Jų patogumui urėdijos miškininkai įrengė 9 stovyklavietes, 13 poilsiaviečių, 24 trumpalaikio poilsio vietas, 8 apžvalgos aikšteles bei 9 įvairios paskirties miško takus, kurių bendras ilgis – apie 20 km. Dalis poilsio vietų pritaikyta žmonėms su negalia.

Dubravos miškų tyrimo stoties (vėliau Dubravos EMMU) kūrimosi plyname lauke rūpesčiai teko pirmajam jos vadovui Jurgiui Gečiui (1927-1997). J.Gečys DMTS vadovavo nuo 1957 iki 1966m., nuo 1966m. iki 1992m. dirbo miškų ministro pavaduotoju. DMTS vadovaujant J.Gečiui įpusėta Kauno marių pakrantės dykroje gražios Girionių gyvenvietės statyba, apželdintos Kauno marių pakrantės, rekonstruotas medelynas, pradėtas kurti miško kelių tinklas, įkurtos girininkijos, pradėti steigti Miškų instituto miško moksliniai objektai.

25

J.Gečys visų jį pažinojusių atmintyje išliko kaip geras pedagogas, talentingas gamybos organizatorius ir visapusiškai išsilavinęs žmogus.

Plėtojant DMTS, kaip LAMMC miškų instituto eksperimentinės bazės, tinkamai reprezentuojančios visos Lietuvos miškų ūkio pasiekimus, veiklą, siekiant DMTS įgyti kuo daugiau savarankiškumo, daug pastangų teko įdėti ilgiausiai, net ketvirtį amžiaus (1966-1992m.), įstaigai vadovavusiam prof. Albertui Vasiliauskui. Vėliau 1992-1994m. prof. A.Vasiliauskas vadovavo Lietuvos miškų institutui, 1994-1996m. dirbo Lietuvos Respublikos miškų ministru. Vadovaujant A.Vasiliauskui, Dubravos MTS vykdyta Girionių gyvenvietės plėtra, intensyviai plėtota mokomoji-eksperimentinė, mokslinė veikla, modernizuotas medelynas, pastatyta naši kankorėžių aižykla, sėklų sandėlys-šaldytuvas, įkurtas Miško sėklininkystės centras, urėdijos miškuose vykdyta melioracija, kelių statyba.

1992-1996m. DEMMU vadovavo prof. Andrius Kuliešis, 1996-1998m. – dr. Juozas Jonikas. Nuo 1998 metų Dubravos eksperimentinei-mokomajai miškų urėdijai vadovauja miškų urėdas Kęstutis Šakūnas.FOTO 9 Vadovaujant K. Šakūnui, Dubravos medelyne įdiegta moderni sodmenų išauginimo technoligija, modernizuota kankorėžių aižykla ir miško sėklų saugykla-šaldytuvas, įsigytos modernios medienos ruošos bei priešgaisrinės apsaugos mašinos, dirvai ruošti kirtavietėse padargai, sertifikuoti urėdijos miškai.

Dubravos MTS vyriausiuoju miškininku 1957-1986m. dirbo Vytautas Kisielis. FOTO 10V.Kisielis daug dėmesio skyrė miškų atkūrimo, medynų formavimo, jų produktyvumo didinimo, naujausių mokslo rekomendacijų ir pažangios patirties diegimo klausimams. Vyriausiasis miškininkas organizavo Kauno marių pakrančių apželdinimo mišku darbus, atliko didelį darbą kuriant LMI tyrimų stacionarus bei gamybinius bandomuosius objektus, organizavo LMI mokslininkų rekomendacijų įdiegimą gamyboje, kontroliavo miškų melioracijos darbų projektavimą ir vykdymą. V.Kisieliui vadovaujant, DMTS miškai pirmieji šalyje sutvarkyti technologiškai.

Algirdas Kažemėkas Dubravos MTS 1959-1967m. dirbo inžinieriumi, 1968-1969m. – vyriausiuoju inžinieriumi, 1970-1977m. – Dubravos MTS įkurto Miško sėklininkystės centro vadovu, 1978-1990m. – vyriausiuoju inžinieriumi, 1991-1994 m. – urėdo pavaduotoju ir 1995-1998 m. – inžinieriumi technologu. Per visą darbinę veiklą A. Kažemėkas aktyviai dalyvavo daugelyje DMTS, o vėliau ir DEMMU darbo barų: kuriant Girionių parko projektą, vykdant neproduktyvių medynų rekonstrukciją, kuriant Miško sėklininkystės centro gamybinę bazę, diegiant naujas sodmenų auginimo technologijas, koordinavo Dubravos miškų kompleksinio pritaikymo poilsiui darbus, ruošė poilsiaviečių projektus. Eilę metų buvo Girionių medžiotojų klubo vadovas. FOTO 11, 12 Labai reikšminga visam Lietuvos miškų ūkiui buvo Dubravos MTS veikla inventorizuojant ir išsaugant Lietuvos miškų genofondą bei įgyvendinant miškų ūkio praktikoje Miškų instituto vykdytų genetikos, selekcijos ir sėklininkystės tyrimų rezultatus.

1969m. įkurtoje elitinės sėklininkystės grupėje, o vėliau Miško selekcijos ir sėklininkystės centre inžinieriumi 1969-1992m. dirbo Vytautas Ribikauskas. Vadovaudamasis LMI mokslininkų sukurta metodika, V. Ribikauskas Lietuvos miškuose vykdė rinktinų medžių paieškas, parengė Lietuvos rinktinų (pliusinių) medžių rejestrą. Jam vadovaujant Lietuvos miškuose atrinkta daugiau kaip 2,5 tūkst. rinktinų medžių, išskirti šimtai ha pušies, eglės, juodalksnio sėklinių medynų, rinkti įskiepiai nuo rinktinių medžių selekcinių sodmenų išauginimui visų Lietuvos miškų ūkių miško sėklinių plantacijų įveisimui, įveistos miško sėklinės plantacijos ir klonų rinkiniai Dubravos EMM urėdijoje. Trūkstant darbininkų, galinčių dirbti dideliame aukštyje ruošiant įskiepius nuo rinktinių medžių,. V. Ribikauskas primityviais DMTS mechaninėse dirbtuvėse pagamintais lipimo prietaisais į aukščiausių Lietuvos girių medžių viršūnes įlipo apie 1500 kartų. Kartu su Dubravos medelyno skiepytojų brigada paskiepijo tūkstančius pušaičių, eglaičių, maumedžių, pocūgių ir kt. medelių. Vėliau V. Ribikauskas perėjo dirbti miško želdymo inžinieriumi. Ši pareigybė apėmė ir miško

26

sanitarinę apsaugą, urėdijos miško selekciją bei sėklininkystę, medžioklės ūkį, jaunųjų miško.bičiulių veiklos koordinavimą, ryšius su visuomene. Gamtos apsaugos bei pažinimo, medžioklės ir kt. temomis V. Ribikauskas yra išspausdinęs daugiau kaip tūkstantį straipsnių.

Vytautas Ribikauskas

8. LIETUVOS MIŠKO SELEKCIJOS IR SĖKLININKYSTĖS CENTRAS

FOTO 1Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centro funkcijos - Lietuvos miškų

genofondo atranka ir kaupimas, miško sėklinės bazės kūrimas, sumedėjusių augalų introdukcijos vystymas ir urėdijų poreikių agrocheminiams tyrimams tenkinimas. Centre dirba būrys aukštos kvalifikacijos specialistų FOTO 2. Centro vadovas dr. Vidmantas Verbyla Centras vykdo periodinę visų genofondo objektų inventorizaciją ir projektuoja ūkines priemones urėdijoms. Nuo 1994 metų joms pateikta virš 500 rekomendacijų genetnių išteklių objektų priežiūrai ir naudojimui, atrinkta daugiau nei 2100 naujų, įvairių medžių rūšių, rinktinių medžių, atrinkta daugiau nei 1200 ha naujų sėklinių medynų, kasmet sudaromas patikslintas Lietuvos miško sėklinės bazės objektų sąvadas. Arboretumo ekspozicinis ir kolekcinis skyriai papildyti daugiau nei 170 naujų taksoniminių vienetų augalais, dirvožemių laboratorijoje atlikta per 30 tūkst. įvairių cheninių analizių.

LMSS centras vadovauja visos šalies sėklinių plantacijų veisimui. Centro šiltanmiuose FOTO 3 skiepijami sodinukai sėklinėms palntacijoms ir klonų rinkiniams, auginama sodinamoji medžiaga bandomiesiems želdiniams. 2003 metais pastatytame 1600 m2

ploto šiltnamyje įveista karpotojo beržo sėklinė plantacija kontroliuojamoje aplinkoje. šalies urėdijose įveista virš 400 ha naujų miško sėklinių plantacijų, beveik 70 ha bandomųjų želdinių, virš 5 ha klonų rinkinių, tame tarpe ir retų medžių rūšių, tokių kaip vinkšna, bekotis ąžuolas, miškinė obelis, miškinė kriaušė, platanalapis klevas. Centre atliekami ir geriausių medžių genotipų kryžminimo darbai.

Centro vadovas dr. Vidmantas Verbyla

9. MIŠKO SANITARINĖS APSAUGOS TARNYBA

FOTO 1 Tarnybos funkcijos – miško kenkėjų ir ligų židinių nustatymas, naikinimo priemonių

paruošimas, techninis vadovavimas, likviduojant miško kenkėjus ir ligas. Tarnyba aptarnauja visą Rrespubliką – visus valstybinius ir privačius miškus.

Tarnyboje ilgus metus dirbo daug žymių miško sanitarinės apsaugos specialistų (dr. Ramūnas Povilonis, Vladislovas Petrauskas ir kt.), FOTO 2 jai vadovavo Lietuvos nusipelnęs miškininkas Zigmas Milišauskas. Šiuo metu Tarnyboje dirba 7 darbuotojai. Jų tarpe vyriausieji specialistai, Virgilijus Vasiliauskas, Romualdas Budzila, Kęstutis Grigaliūnas, Alma Gapšytė-Gustienė ir kt. Tarnybos vadovas - doc. dr. Paulius Zolubas. FOTO 3

Tarnybos direktorius - doc. dr. Paulius Zolubas

27

10. IŠSKIRTINĖS VERTĖS GAMTOS OBJEKTAI

FOTO 1Kauno marių žemutinėje dalyje krantai pasidabinę dviem brangakmeniais: dešiniajame krante, pušų apsuptyje stūkso architektūros šedevras – Pažaislio vienuolynas, o kairiajame krante

buvusių Pakalniškių ir Raguolių kaimų žemėse plyti miškininkų sukurti gamtos šedevrai: Girionių parkas – didžiausias ir vienas gražiausių pokario metais įveistų peizažinio stiliaus Lietuvos parkų, bei prie jo prigludęs arboretumas - vienas svarbiausių sumedėjusių augalų tyrimo centrų Lietuvoje, kuriame sukaupta per 1000 sumedėjusių augalų taksonų.

GIRIONIŲ PARKAS

Mintys kurti parką kairiojoje Nemuno slėnio terasoje kilo rengiant Kauno HE vandens saugyklos apsauginių želdinių įveisimo projektą. Būsimųjų Kauno marių kairiajame krante, šalia Raguolių pušyno, apsauginiams želdiniams veisti perduotose žemėse buvo nutarta statyti Lietuvos miškininkų mokslo ir mokymo centrą bei naują gyvenvietę, kur įsikurtų Lietuvos miškų institutas, Miškų technikumas ir Dubravos miškų tyrimo stotis. Miškų institutas, rengęs marių apsauginių želdinių projektą, ir Dubravos miškų tyrimo stoties vadovai pasiūlė šalia gyvenvietės esančią teritoriją apželdinti ne pagal apsauginių želdinių įveisimo schemas, bet įkurti parką. Pasiūlymui pritarė Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija, architektai.

Parkui ir gyvenvietei kurti skirta apie 130 ha Raguolių ir Pakalniškių kaimų žemių, nuo Raguolių miško iki rytinės Kauno miesto ribos ir sparčiai besiplečiančios Vaišvydavos gyvenvietės. Iš pietryčių teritoriją ribojo kelias Vaišvydava – Šlienava.

Projektuojamos gyvenvietės ir parko teritorijoje buvo 6 sodybos: J. Mažeikos, O. Juodienės,M. Grinevičienės, P. Varanavičiaus, K. Stankevičiaus, K. Rekaus (vėlesniais metais, plečiantis

gyvenvietei bei vykdant nusausinimo darbus, nukeldintos trys sodybos).Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos prašymu parko projektą sutiko parengti įžymus

landšafto architektas Valstybinio dailės instituto doc. Antanas Tauras.FOTO 2, 3 Konsultantais buvo pakviesti prof. T. Ivanauskas (Vilniaus universitetas), doc. M. Lukinas (Lietuvos žemės ūkio akademija), M. Daujotas ir L. Čibiras (Miškų institutas), V. Ramanauskas (Vilniaus miškų technikumas), M. Lukaitienė (Kauno botanikos sodas), arch. V. Zubovas (Statybos ir architektūros institutas), K. Balevičius (Gamtos apsaugos komitetas).

1959 m. rudenį komisija, kurioje dalyvavo projekto autorius, konsultantai, Miškų instituto ir Miškų tyrimo stoties vadovai, susipažino su parkui bei gyvenvietei skiriama teritorija ir aptarė pagrindinius parko projektavimo principus. Parkui skirta teritorija buvo labai vaizdinga: išraiškingas reljefas, gilios raguvos, dviejų upokšnių slėniai, vakarinėje dalyje stūksantis Pakalniškių piliakalnis, nuo aukštumų atsiveriančios tolimos panoramos su dešiniajame būsimų marių krante pušyno apsuptyje stūksančiu Pažaislio architektūriniu ansambliu ir tolima perspektyva Palemono kryptimi. Dėl to vieningai sutarta išnaudoti gamtinių sąlygų įvairovę ir kurti peizažo stiliaus parką, kuriame aukštumose būtų įveisti medžių masyvai, o slėniuose paliktos pievos paryškintų vaizdingą reljefą. Į pietus nuo centrinių rūmų esančioje plokštikalnėje pasiūlyta projektuoti retesnių medžių ir krūmų ekspozicinius želdinius, sodinant nedidelėmis grupelėmis. Vakarinėje parko dalyje, kur vietomis augo baltalksnio, beržo, drebulės, pušies savaiminiai jaunuolynai, sodinti miško parko pobūdžio mišrius želdinius.

1960 m. žiemą Miškų institute apsvarstyti du skirtingi parko projekto eskizai. Baigiamas rengti parko projektas išsamiai apsvarstytas 1960 m. kovo 21 d. Valstybiniame dailės institute įvykusiame pasitarime

28

Suprojektuotas peizažo stiliaus parkas. Projekte numatytos kelios skirtingo apželdinimo, tačiau tarpusavyje organiškai susijusios zonos.

Parkas buvo pavadintas Pakalniškių parko vardu. Paruoštą parko projektą doc. A. Tauras perdavė 1960 m. pavasarį.Vienas projekto konsultantų, architektas V. Zubovas, komentuodamas būsimo parko kūrimo

principus, 1960 m. laikraštyje „Literatūra ir menas“ Nr. 1. rašė: „Tai turėtų būti parodomasis parkų kūrimo pavyzdys... Meninis parko grožis ugdys visuomenės estetinį skonį, meilę kraštui, gyvajai gamtai. Greta meninės paskirties, tai bus ir mokomasis dendroparkas, kuriame galės gilinti žinias miškininkai specialistai ir gamtos mėgėjai...“

Regis, parko projektuotojų ir kūrėjų mintys išsipildė.Pirmieji medžių sodinimo darbai pradėti 1959 m. rudenį, dar neturint pilnai parengto projekto.

Vaišvydavos girininkija (girininkas A. Vasiliauskas), vakarinėje ir pietvakarinėje parko dalyje, kurioje vietomis augo savaiminės kilmės jaunuolynai, paruošė duobutes medžiams sodinti ir 1960 m. pavasarį pasodino 28 ha želdinių. 1961–1963 m. želdiniai veisti vidurinėje parko dalyje.

Kadangi kitoje plento pusėje šalia medelyno buvo kuriamas arboretumas, į pietus nuo centrinių rūmų esančioje plokštikalnėje projektuotų ekspozicinių želdinių atsisakyta . Šios parko dalies projektą pertvarkė V. Ramanauskas kartu su S. Tuminausku, B. Matuliausku, A. Kažemėku.1963 m. pagal pertvarkytą projektą vidurinėje parko dalyje pasodinta dauguma medžių grupių Šiems želdiniams daug medžių atvežta iš Vilniaus miškų technikumo medelyno. Tų pačių metų pavasarį pradėti ir rudenį baigti sodinti šios parko dalies pagrindiniai masyvai: paprastojo ąžuolo, paprastosios eglės ir maumedžio su egle. Juos veisiant vadovavo instituto darbuotojai, užsiimantys šių rūšių medynų veisimo ir formavimo tyrimais, – M. Lukinas, L. Kairiūkštis, M. Jankauskas.

1964–1966 m. baigti sodinimo darbai rytinėje parko dalyje ir gyvenvietėje, papildyti kai kurie anksčiau įveisti želdiniai, sodintos krūmų grupės masyvų pakraščiuose, pradėti rekonstruoti minkštųjų lapuočių savaiminės kilmės medynai vakarinėje parko dalyje.

Ruošiantis pažymėti miškų instituto 25 metų sukaktį (1975 m.) pagal architektės T. Šešelgienės projektą pertvarkyta prieš centrinius rūmus esanti teritorija (parteris). Čia įrengtas laisvų formų dekoratyvinis baseinas. Pastatyta Vytauto Majoro sukurta skulptūra „Miškas“. 1981 m. įrengti tvenkiniai, pradėti tiesti keliai ir takai. Per kelerius metus žvyro danga padengta daugiau kaip 3,5 km kelių ir takų.

Nors įveisiant medžių masyvus bei grupes ir įrengiant takus, stengtasi laikytis pagrindinių parko planavimo principų, tačiau dėl įvairių priežasčių (gyvenvietės plėtimo, didesnių masyvų pasodinimo, parko dalies nusausinimo ir tvenkinių įrengimo) nuo projekto iš dalies nukrypta. 1982 m. Miškų institutas Paminklų restauravimo ir konservavimo institute užsakė parko rekonstrukcijos projektą. Jį rengė architektė D. Juchnevičiūtė. Eskiziniame projekto variante autorė siūlė įrengti visai naują kelių ir takų tinklą, kuris mažai siejosi su įveistais želdiniais. Netgi pasiūlyta įrengti žiedinį automobilių kelią su transporto stovėjimo aikštelėmis. Taip pat siūlyta įrengti tvenkinių kaskadą su keliolikos metrų (!) aukščio užtvankomis. Dėl nerealių bei kai kuriais požiūriais Kauno miesto žaliosios zonos tvarkymo koncepcijoms prieštaraujančių pasiūlymų projektavimas nutrauktas.

Miškų Institutas ir Miškų technikumas, veisiant parką, atliko tikrai daug darbų, tačiau noras FOTO 4 padaryti kai kurias pertvarkas, neatitinkančias pirminių parko kūrimo įdėjų, galėjo duoti nepageidaujamų rezultatų. Parkas juridiškai priklausė Miškų tyrimo stočiai ir ji buvo atsakinga už parko tvarkymą. Miškų tyrimo stoties vadovai buvo įsitikinę, kad būtina vadovautis parko projekte numatytomis idėjomis ir reikia prašyti pagrindinį parko projekto autorių doc. A. Taurą įvertinti esamą padėtį bei duoti atitinkamus pasiūlymus, kaip parką tvarkyti ateityje.

Siekiant didesnio objektyvumo, buvo numatyta pasitarti ne tik su parko projekto autoriumi, bet ir su specialistais, atsakingais už Kauno miesto žaliosios zonos formavimą. Pasitarimas įvyko 1984 m. balandžio 5 d. Jame dalyvavo: doc. A. Tauras, S. Maculevičius (Statybos ir architektūros instituto moksl. bendradarbis, Kauno miesto išvystymo schemos bendraautoris), H. Bronušas (Kauno miesto vyriausias landšafto architektas), A. Urbonas (Kauno rajono vyr. architektas), N. Lukošienė (Kauno rajono landšafto architektė), Miškų instituto ir Dubravos miškų tyrimo stoties darbuotojai – L. Kairiūkštis, V. Ramanauskas, E. Riepšas, A. Vasiliauskas, V. Kisielis, A. Kažemėkas. Pasikeista nuomonėmis dėl Girionių parko, Girionių gyvenvietės ir Kauno marių pakrančių želdinių tvarkymo. Konstatuota, kad, „plečiantis Kauno miestui, Girionių parko vaidmuo augs, tačiau ir ateityje jis turi likti ramaus poilsio vieta, jame turi dominuoti gamtos grožis ir miškininkų vykdomi želdinių

29

formavimo darbai. Į šiaurės rytus nuo parko esantieji Kauno marių apsauginiai želdiniai, pirmiausia Raguolių miškas, turi būti tvarkomi kaip miško parkai ir į jų zoną nukreipiami poilsiautojų srautai.“

Architektų nuomonė buvo vieninga - parką reikia ne rekonstruoti, o įgyvendinti pirminę parko autoriaus mintį.

Doc. A. Tauras, detaliai susipažinęs su esama padėtimi, 1985 m. paruošė parko centrinės dalies takų plėtros ir erdvių formavimo schemą bei pateikė pasiūlymus dėl neatidėliotinų tvarkymo darbų, tarp kurių pabrėžė: neleisti mažėti parko erdvėms, atidengti kai kurias perspektyvas, mažinti išsiplėtusias krūmų grupes.

Parko teritorija priklausė Vaišvydavos girininkijai, o nuo 1976 m., reorganizavus girininkijas, – Girionių girininkijai. Siekiant gerinti parko priežiūrą, 1984 m. įkurta Girionių parko meistrija. Meistrijai taip pat buvo priskirti nuo parko į šiaurės rytus esantis Raguolių miškas ir Kauno marių apsauginiai želdiniai (kv. Nr. 47, 6, 7). Šioje teritorijoje suintensyvinti tvarkymo darbai, ji pamažau buvo verčiama miško parku – sudėtine Girionių parko dalimi. 1984–1986 m. meistrijai vadovavo L. Stundžia ir V. Kiršis, 1988–1997 m. – V.Kisielis, 1997–1999 m. – V. Karašauskis. Nuo 2000 m. parko meistrija panaikinta, visa buvusi parko meistrijos teritorija priskirta Vaišvydavos girininkijai.

Nuo 2005 m. parko priežiūros darbams vadovauja arboretumo viršininkė dendrologė dr. Valerija Baronienė. Daugumą ūkinių darbų atlieka Vaišvydavos girininkija.

Parke sodinami medžiai atmintinų įvykių proga ir žymių miškininkų atminimui pagerbti. Pirmasis paminklinis ąžuolas pasodintas 1960 m. rudenį, pažymint Miškų instituto dešimtmetį. Vėliau netoli centrinių rūmų pasodinti nusipelniusių miškininkų Leonardo Šerno, Antano Kvedaro, Jono Kuprionio, Marijono Daujoto, Benedikto Labanausko atminimui skirti ąžuolai. Pasodinti ąžuolai pažymint Aukštesniosios miškų mokyklos septyniasdešimtmetį (1997 m.), Miškų instituto penkiasdešimtmetį (2000 m.)

1963 m. pradėta veisti miškų technikumo absolventų giraitė: rytinėje parko dalyje, šalia centrinio tako, vedančio nuo gyvenvietės į marių pakrantę, kiekvienos laidos absolventai pasodina ąžuoliuką. 1966 m., pažymint pirmąją miško darbuotojų dieną, pasodinta eglių su trimis ąžuolais giraitė. FOTO 5

1987–1988 m. vyko Lietuvos parkų konkursinė apžiūra. Jos rezultatai buvo aptarti 1988 m. spalio 28 d. Girionyse įvykusiame praktiniame seminare. Apie parko tvarkymą palankiai atsiliepė ir seminaro dalyviai. Girionių parko tvarkymas ir priežiūra įvertinti padėkos raštu. Deja, šio įvertinimo nebesulaukė parko projekto autorius doc. A. Tauras, kuris mirė 1988 m. kovo 12 d. Seminaro dalyviai A. Tauro atminimui pasodino klevą. FOTO 6, Per keturis dešimtmečius parkas tapo respublikinio lygio kultūros vertybe, mokslinių tyrimų ir mokymo laboratorija, svarbiu kraštovaizdžio architektų, dendrologų, želdynų tvarkymo specialistų studijų bei pažintinės ir bendrosios rekreacijos objektu. Parke dendrologijos žinių ir želdynų komponavimo patirties semiasi Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, Miškų fakulteto, kitų Kauno miesto mokymo įstaigų studentai ir moksleiviai.

Kauno marių regioninio parko planavimo schemoje Girionių parkas kartu su Girionių miško parku (Raguolių mišku) ir Laumėnų poilsiaviete patenka į bendrojo naudojimo pagrindinių rekreacijos teritorinių kompleksų sąrašą.

2002 m., atliekant miškotvarkos darbus, parengtas ir Girionių parko tvarkymo projektas. Rengiant projektą, buvo kruopščiai inventorizuoti ir įvertinti parko želdynai. Medynus taksavo inžinierius taksatorius Julius Bačkaitis. Želdynus detaliai įvertino ir projektą rengė prof. Edvardas Riepšas, jam talkino miškotvarkos projekto autorius dr. Leandras Deltuva, Dubravos arboretumo vedėjas dr. Valentinas Cirtautas ir architektas dr. Giedrius Daniulaitis.

110 ha teritoriją užimančiame parke ir gyvenvietėje inventorizuota per 250 taksonų sumedėjusių introducentų

Parką labai puošia spygliuočiai. Iš retesnių minėtini: kanadinės cūgos, balzaminiai, pilkieji, arizoniniai, Vičo, sibiriniai kėniai, kedrinės, sibirinės, juodosios, balkaninės pušys, didžiosios (Duglaso) pocūgės, baltosios, dygiosios, juodosios, serbinės, Šrenko eglės, taip pat paprastosios eglės dekoratyvinės formos.

Kai kurios parke augančios rūšys yra retos Lietuvoje: bekočiai ąžuolai ir jų forma „Mespilifolija“, japoniniai ir popieržieviai beržai, paprastojo buko raudonlapė, geltonlapė ir svyruoklinė formos, paprastojo kaštono rutulinė forma, paprastoji katalpa, paprastojo klevo įvairios dekoratyvinės formos, amerikinės vinkšnos ir kt.

Auga daug vertingų ir dekoratyvių krūmų rūšių.

30

Parke randami į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai: dirvinis česnakas (Allium vineale L.), melsvasis gencijonas (Gentiana eruciata L.), rėpliojantysis vėdrynas (Ranunculus reptans L.), pievinis šalavijas (Salvia pratensis L.), baltijinė gegūnė (Dactylorhiza langifolia Aver.), statusis atgiris (Huperzia selago L.). Taip pat aptikti į Raudoną knygą įrašyti grybai: piengrybis gruzdas (Lactarius piperatus (Fr.) S.F.Gray), didysis kukurdvelkis (Langermanni gigantea (Pers.) bei kempinėmis vadinami grybai Šveinico rudapintė (Phaeolus schweinitzii) (Fr.) Pat.) ir tikrinis blizgutis (Ganoderma lucidum (Fr.) Karst.).

Pažintiniu ir vizualiniu požiūriais yra vertingos parko ribose esančios marių krantų atodangos, sufoziniai cirkai, Pakalniškių šaltinis su besiformuojančiomis klintimis.

Vakarinėje parko dalyje, šalia Kauno miesto ribos, yra vertingas archeologinis paminklas – Pakalniškių piliakalnis. Iki mūsų dienų išlikęs piliakalnis stūkso Nemuno slėnio kairiojo šlaito (dabar – Kauno marių kranto) iškyšulyje. Piliakalnio viršutinės aikštelės plotas yra apie 600 m². Iš vakarų ir rytų jį supa daubos, iš šiaurės - buvo Nemuno slėnis. Iš pietų pusės piliakalnį nuo laukų skyrė apie 20 m pločio griovys, dabar jau užslinkęs ir virtęs negilia dauba. Tuoj už jos yra į mažą piliakalnį panaši kalvelė. Manoma, kad tai galėjo būti priešpilis arba žvalgybinio-gynybinio bokšto vieta.

Tyrinėtojai šį kompleksinį fortifikacinį įrenginį priskiria X–XVI a. laikotarpiui. Legenda mini, kad vienas iš garsesnių Nemuno slėnio valdovų Vaišvydas čia pasistatęs medinę pilį, piliakalnio papėdėje apgyvendinęs savo valdinius ir daugelį metų valdęs jo vardu vadintas žemes. Pilis daugybę metų padėjusi saugoti ir ginti nuo priešų Nemuno slėnį, tačiau kartą buvusi sugriauta ir nebeatstatyta.

Užliejus slėnį, statų šiaurinį piliakalnio šlaitą skalavo ir po truputį ardė marių bangos. Kilo rimtas pavojus šiam unikaliam kultūros ir archeologijos paminklui. 2005 m. regioninio parko administracijos iniciatyva atlikti piliakalnio apsaugos ir renovavimo darbai: sutvirtinta šlaito papėdė ir įrengtas apsauginis pylimas, atkurta nuardytoji šlaito dalis. Lėšas – daugiau kaip pusę milijono litų – skyrė Kauno HE.

ARBORETUMAS

Dubravos arboretumas yra dendrologinė kolekcija, kurioje kaupiami, saugomi ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vietinės kilmės bei introdukuoti medžiai ir krūmai.

Šiuo metu Dubravos arboretumas yra vienas iš reikšmingiausių dendrofloros introdukcijos ir tyrimo centrų greta Lietuvos botanikos sodų Čia sukaupta ir tiriama daugiau kaip l000 sumedėjusių augalų rūšių ir žemesnio rango taksonų .Tarp jų yra nemažai unikalių ir retų, kitose Lietuvos gamtotyros įstaigose neauginamų introdukuotų ir vietinės selekcijos medžių ir krūmų.

Arboretumo kolekcijos yra puiki bazė ir gamtos laboratorija botanikos, dendrologijos, miškininkystės, biologijos, ekologijos studijoms ir moksliniams tyrimams. Labai svarbi arboretumo reikšmė visuomenėje propaguojant gamtosaugos ir aplinkos tvarkymo idėjas.

2000 metais arboretumui Aplinkos ministro įsakymu suteiktas dendrologinės kolekcijos statusas, jis paskelbtas saugomu gamtos objektu.

Arboretumas pradėtas kurti 1958 m. (pradžioje pavadinimas „arboretumas“ nenaudotas) Arboretumo kūrimo iniciatorius ir pirmasis vadovas buvo miškų tyrimo stoties vyr. mokslinis bendradarbis Pranas Džiaukštas. Jis, aktyviai talkininkaujant Miškų instituto moksliniam bendradarbiui dendrologui Leonui Čibirui, 1958 m. medelyne pradėjo kurti sumedėjusių augalų kolekcinį skyrių. Kolekcijos kūrimo pagrindinis tikslas buvo gausinti sumedėjusių augalų įvairovę medelynuose ir želdynuose, naudojant vietinį potencialą ir introdukuojant naujas augalų rūšis bei formas.

Senuosiuose Lietuvos dvarų parkuose ir Mažojoje Lietuvoje (Kaliningrado srityje) miestų ir sodybų želdynuose augo daug vertingų, dekoratyvių medžių bei krūmų rūšių ir formų. Kolekcijos kūrėjai stengėsi sodmenų asortimentą gausinti pirmiausia naudojant parkuose sukauptą labai vertingą sumedėjusių augalų genofondą. Buvo stengiamasi kolekcijai ir medelyno gamybiniams poreikiams minėtuose parkuose surinkti kuo daugiau vertingų medžių ir krūmų sėklų. Taip pat buvo iškasti ir į kolekciją perkelti kai kurių rūšių savaiminukai bei ruoštos šakutės vegetatyviniam dauginimui gyvašakėmis ir skiepijant.

31

Jau pirmaisiais metais buvo sukaupta apie 200 taksonų sumedėjusių augalų kolekcija.Arboretumo ekspozicinio skyriaus kūrimui buvo išskirtas 13 ha ploto sklypas. 1961 m.

projektą paruošė kraštovaizdžio architektas Valstybinio dailės instituto doc. Antanas Tauras. Projekte numatyta augalus grupuoti gentimis, vadinamaisiais gentiniais kompleksais, ir išdėstyti peizažiniu principu. Pirmieji augalai (180 taksonų) į ekspozicinį skyrių persodinti 1962 m. pavasarį. Nuo 1980 m. ekspozicinio skyriaus teritorija kelis kartus buvo plečiama, jai priskiriant nukeldintų sodybų žemę, dalį buvusio medelyno sodo bei gamtinio ąžuolyno sklypą. Bendras arboretumo plotas padidėjo iki 50 ha.

Nuo 1962 m. pagrindinis kolekcijų gausinimo būdas yra sėklų mainai. 1962 m. išspausdintas pirmasis mainams skirtų sėklų katalogas (sąrašas) „Index seminum“, apimantis 210 sumedėjusių augalų taksonominių vienetų. Nuo tada pradėta keistis sėklomis su buvusios Sovietų Sąjungos ir užsienio šalių botanikos įstaigomis. Mainų partneriai buvo apie 100 įvairių botanikos sodų ir kitų organizacijų. Vėlesniais metais bendradarbiavimas intensyvėjo. Išleista daugiau kaip 30 Index Seminum. Arboretumas spausdintais sąrašais keičiasi su 27 pasaulio šalių 67 botanikos sodais ir arboretumais, o nuo 2007 metų Index Seminum skelbiamas Dubravos arboretumo internetiniame puslapyje (http://www.dumu.lt/?m =arboretumas)

Arboretume buvo ne tik kuriamos kolekcijos. Čia visą laiką atliekamas įvairiapusiškas naujų augalų vertinimas. Sėjamos mainais įsigytos sėklos ir šaknydinamos gyvašakės introdukciniame - karantininiame skyriuje. Sėkloms sudygus, stebimas sėjinukų atsparumas klimatinėms sąlygoms, ligoms, kenkėjams. Persodinus į kolekcijas, šie stebėjimai tęsiami, nustatomas augalų dekoratyvumas, žydėjimo ir derėjimo ypatybės, jų atsparumas klimato pokyčiams. Netrukus arboretumas jau galėjo vykdyti veiklos pradžioje keltų vieną pagrindinių savo uždavinių – gausinti vertingų sumedėjusių augalų asortimentą. Dalis arboretumo augalų pradėjo žydėti, derėti, brandinti sėklas, vešliai augo sėklų nesubrandinantys augalai. Čia rinkti sėklas ir nežalojant augalų ruošti šakutes augalams dauginti vegetatyviniu būdu buvo leidžiama ne tik Dubravos medelynui, bet ir kitų miškų ūkių medelynams.

Atskirais laikotarpiais arboretumu rūpinosi: vyr.mokslo bendradarbis Pranas Džiaukštas, inžinieriai – Genovaitė Morkutė-Žadeikienė (1960–1962 m.), Aldona Kedytė-Vitkevičienė (1962–1967 m.), Joana Šakūnienė (1968–1980 m.), dr. Valentinas Cirtautas (1980–2004 m.). Nuo 2005 m. arboretumui vadovauja dendrologė dr. Valerija Baronienė. Keičiantis vadovams tikra arboretumo „šeimininke“ daugelį metų buvo technikė Nijolė Čiudiškienė, dirbusi nuo 1966 iki 1996 m. Ji rūpinosi mainams skirtų sėklų paruošimu, jų išsiuntimu užsakovams, gautų sėklų sėjimu, vegetatyviniu dauginimu, augalų apskaita ir kt. (verta paminėti, kad didelė dalis arboretumo ekspozicinio skyriaus įkurta anksčiau Nijolės vyro tėvams priklausiusioje žemėje).

Arboretumo skyriai: augalų kolekcijos (pagrindinė arboretumo teritorija), senasis kolekcinis skyrius, pušūnų ir erikinių augalų kolekcija, retų medžių ir krūmų ekspozicija, krūmų genofondo kolekcija, ąžuolynas, introdukcinis – karantininis medelynas.

Algirdas Kažemėkas, buvęs ilgametis Dubravos miškų tyrimo stoties vyriausias inžinierius

11. IR STATĖME, IR ŽELDĖME

FOTO 1 Prisimindamas pirmuosius Dubravos miškų tyrimo stoties kūrimosi metus Algirdas Kažemėkas rašė: „Pradžioje galvota tyrimo stoties administracinį pastatą statyti ir pagrindinę techninę bazę kurti Dubravos miško pakraštyje šalia buvusios Panemunės (Vaišvydavos) girininkijos sodybos. Šioje vietoje 1958 m. pastatyti pirmieji gamybiniai pastatai: medinis garažas traktoriams laikyti ir kalvė. Tačiau tuo metu čia dar buvo „balanos gadynė“ – nebuvo elektros, kartu nebuvo ir galimybių pasinaudoti paprasčiausiomis metalo apdirbimo (gręžimo, galandimo, tekinimo) staklėmis, suvirinimo aparatu. Dėl kiekvienos smulkmenos: nutekinti varžtą, ką nors suvirinti ir pan., reikėjo lėkti porą kilometrų į Vaišvydavos gyvenvietėje esančias kolūkio „Gintaras“ dirbtuves ir ten prašyti, kad suvirintų ar leistų pasinaudoti paprasčiausiu galąstuvu. Su žibalinėmis lempomis gyveno 4 darbuotojų

32

šeimos.“ Jų tarpe gyvenau ir aš. Elektrifikavimas baigtas tik 1960 m. pabaigoje. Tas visas „modernus“ ūkis ir čia pat besikuriantis medelynas formaliai ir faktiškai buvo mano - Vaišvydavos girininkijos girininko - žinioje. Tik po gerų metų visas mechanizacijos apleistas kiemas ir medelynas tapo savarankiškais padaliniais.

1958 m. Dubravos miškų tyrimo stočiai buvo perduota kairiuoju Nemuno slėnio pakraščiu apie 30 kilometrų besitęsianti žemės juosta. Vidutinis jos plotis iki 350 metrų. Raguolių kaimo zonoje Vaišydavos girininkijai buvo perduotos visos žemės, esančios tarp Dubravos miško ir būsimos vandens saugyklos krantų. Miškų instituto darbuotojai parengė želdinių įveisimo generalinį planą visai pakrančių teritorijai. Projekte buvo numatyti konkretūs želdinių tipai (priklausomai nuo reljefo ir dirvožemio), jų variantai, rekomenduojamos sodinti medžių ir krūmų rūšys bei jų mišrinimo schemos. Rengdami šį generalinį apželdinimo projektą, autoriai siekė suprojektuoti tokius želdinius, kurie galėtų atlikti ne vien vandens apsaugines funkcijas, bet būtų vertingi kaip mokslinio tyrimo ir parodomieji objektai.

Ankstyvas pavasaris Stoties vadovybės neišgąsdino. Būsimam želdinimo darbų šturmui buvo gerai pasirengta iš rudens: vienaip ar kitaip paruošta dirva, pagal Instituto specialistų parengto generalinio plano principus sudaryti taip vadinami miško kultūrų projektai ir susitarta su kitais miškų ūkiais dėl trūkstamo kiekio sodmenų. Pastarieji želdinimo sezono įkarštyje visokiomis priemonėmis buvo tiekiami nenutrūkstamu srautu.

Sodintojų buvo pakankamai. Kartu su kolūkių perduotomis žemėmis mūsų žinion pateko ir buvę kolūkiečiai, buvę tų žemių savininkai. Jie, tapę nuolatiniais miško darbininkais, ženkliai papildė iki tol labai negausias mūsų girininkijos darbuotojų gretas ir įsijungė į įvairius, tame skaičiuje ir miško želdinimo darbų, barus. Miško sodinimo darbų didžiausią dalį atliko vietinių kaimų moterys ir vaikai. Vienu metu sodino iki 30-60 žmonių.

Veisėme labai tankius vien tik mišrius želdinius, pušies – vienmečiais, o eglės – dvimečiais daigais. Į 1 ha sodinome 10-15 ir daugiau tūkstančių daigų. Maumedžių ir lapuočių medžių bei krūmų sodmenys buvo įvairaus amžiaus ir matmenų. Visą reikalingų beržo sodinukų kiekį išsikasėme dirvonuojančiuose laukuose.

Vaišvydavos girininkijai teko garbė pradėti Girionių miško parko veisimo darbus. Pirmuosius medžius pasodinome dar neturėdami parengto projekto. Projekto autorius doc. Antanas Tauras jį perdavė tik 1960 m. pavasarį. Parko principinius sprendimus gerai žinojo Miškų instituto mokslinis bendradarbis Bronius Matuliauskas ir stoties inžinierius Algirdas Kažemėkas. Jiems vadovaujant, 1959 m. rudenį būsimo parko vakarinėje ir pietvakarinėje dalyje, simboliškai pasodinome pirmuosius medelius ir iškasėme duobutes, FOTO 2 skirtas medeliams sodinti 1960 m. pavasarį. Sodinimo metu laikytasi projekte įteisinto principo – palikti neužsodintus slėnius ir sodinti ne ištisiniais masyvais, bet nedidelėmis įvairios formos grupelėmis, su nedideliais tarpais tarp jų. Iki 1960 m. vasaros tokiomis grupelėmis buvo apsodinta apie 30 ha būsimo parko plotas.

Visgi parko veisimo darbai pirmaisiais metais buvo pradėti kažkaip gaivališku būdu. Kol neturėjome projekto brėžinių, parenkant atskirų medžių rūšių grupelėms konkrečią vietą, joms skirto ploto dydį bei tų grupelių formą, beveik visais atvejais buvo pasikliauta tik mano „išmintimi“. Niekas manęs dėl įvykdytų sprendimų viešai nekritikavo, tačiau, aš manau, kad kvalifikuotas architektas tą darbą būtų atlikęs žymiai geriau. Neturėdami reikalingo kiekio medelynuose išaugintų kokybiškų, projekte numatytų rūšių medelių, daug kur sodinome miškuose išsikastas liepaites ir medelynuose peraugusius kitų medžių rūšių medelius.

Parke pasodintų medelių prigijimas buvo menkas. Pirmo dešimtmečio laikotarpiu želdiniai augo silpnai ir visumoje tie želdiniai atrodė apgailėtinai. Atvirkščiai, tais pačiais metais plynai suartoje dirvoje tų pačių medelių rūšių dvimečiais sodinukais įveisti želdiniai Laumėnų kaime, lyginant juos su parke pasodintais 2-3 m aukščio medeliais, po 10-ties metų ne tik geriau atrodė, bet buvo ir ženkliai aukštesni. Siekiant greitesnio bei geresnio bendro

33

vaizdo, parko įveisimo darbus, gal būt, derėjo vykdyti dviem būdais: lygaus reljefo plotus želdyti sodinant į ištisai suartą dirvą dvimečius-trimečius sodinukus, o nuokalnes bei šlaitus – vyresnio amžiaus medeliais, bet ne dvimetriniais uosiais, klevais ar ąžuolais.

Mane, kilusį iš Lietuvos Vidurio lygumų krašto, dirbant Zapyškio girininkijoje (1958 m.) žavėjo Kačerginės-Zapyškio apylinkių banguotas kraštovaizdis, dar neapleistos to krašto gyventojų sodybos ir dominuojantys spygliuočių medžių, beje, visai neblogai sutvarkyti miškai. Kitokį vaizdą 1959 m. sausio mėn. pamačiau Dubravos miške ir jį supančiuose kaimuose. Tiesiog nykiai atrodė visa didžiulė teritorija, besidriekianti nuo Dubravos miško iki pat Panemunės, t.y. iki Kauno miesto ribos. Tik kelios stambesnės, dar visiškai neapleistos sodybos akivaizdžiai bylojo, kad pasiturinčių ūkininkų čia gyveno nedaug. Šalia pabiurusio vieškelio, vedančio Dubravos miško link, dar tik kūrėsi nauja Vaišvydavos gyvenvietė iš būsimo Kauno marių dugno atsikeltų pastatų. Besikuriančios gyvenvietės centrinę dalį sudarė tik iš pokario laikų išlikusiame raudonų plytų pastate veikianti pradinė mokykla ir skurdi kolūkio „Gintaras“ kontora.

Ten, kur dabar stovi Lietuvos miškų instituto bei Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos rūmai, 1959 m. driekėsi ištisas rugių laukas. Kartu su rugiais buvo įsėtas raudonųjų dobilų įsėlis. Dėl to įsėlio būsimo derliaus nuožmiai kovėmės su tuometiniu kolūkio „Gintaras“ pirmininku Dimitriju Lebedevu. Kova, nors ir su mažai raštingu, tačiau partinės valdžios besąlygiškai remiamu Vandžiogalos valsčiaus buvusiu liaudies gynėju, buvo nelengva. Mūsų ginčą, be man grėsusių nemalonumų, niekieno labui išsprendė 1960 metais pradėta miškininkų miestelio centrinių rūmų statyba, nes beveik visas ginčijamo įsėlio plotas tapo statybinių medžiagų sandėliavimo aikštele.

Neblizgėjo Dubravos miškas ir prie jo prigludusios vietinių gyventojų sodybos. FOTO 3 Ypač skurdžiai atrodė dar nuo tarpukario laikų apšiurusios trobelės, kurių savininkai Dubravos miške dideliais kiekiais gamino naminę degtinę, o ir jie patys retai kada būdavo blaivūs. Visapusiška betvarkė, antisanitarinės bei antihigieninės sąlygos tvyrojo ne tik jų kiemuose, bet ir gyvenamose patalpose. Sunku buvo patikėti, kad tokiame skurde ir taip apsileidę gyveno Lietuvos piliečiai nepriklausomos valstybės laikinosios sostinės prieigose.

Dar nuo tarpukario laikų išlikęs tamsus Vaišvydavos, Raguolių, Rokų Kelmyno ir aplinkinių kaimų kraštas pradėjo švisti tik 1958-1960 metais. Pamažu gerėjant kolūkio „Gintaras“ ekonominiams rodikliams, gerėjo ir kolūkiečių buitinės bei kultūrinės sąlygos. Iš būsimų Kauno marių dugno perkeltų sodybų kūrėsi kolūkio centro - dabartinės Vaišvydavos gyvenvietės užuomazga.

Didžiulę įtaką šio krašto pažangai turėjo 1957 m. pradėta Dubravos miškų tyrimo stoties intensyvi veikla Dubravos girioje ir ją supančiose teritorijose. Sparčiai besikurianti Dubravos miškų tyrimo stoties eksperimentinė bazė atvėrė daug laisvų darbo vietų įvairių specialybių darbininkams: vairuotojams, traktorininkams, suvirintojams, statybininkams ir kitokių tarnybų kvalifikuotiems specialistams. Kelios dešimtys moterų ir vyrų surado pastovų darbą sparčiais tempais besiplečiančiame medelyne, remonto-mechaninėse dirbtuvėse ir medienos perdirbimo ceche. Dešimtys Raguolių kaimo gyventojų dalyvavo Kauno marių šlaitų apželdinimo darbuose. Aplinkinių kaimų gyventojai gražias visapusiškas perspektyvas siejo su prasidėjusia miškininkų miestelio statyba.

1959-1960 metais pakilimo nuotaikomis gyvenome bei dirbome ir mes, Vaišvydavos girininkijos darbininkai ir tarnautojai. Kažkaip stichiškai prie girininkijos susiformavo savotiška, ne vien tarnybiniais saitais susieta miškininkų ir vietinių gyventojų bendruomenė. Eigulių Juozo Pečiulaičio ir Romualdo Krisiūno iniciatyva susikūrė ženklus FOTO 4, 4A meninės saviveiklos kolektyvas (kaimo kapela, tautinių šokių grupė ir kt.), kuris koncertuoti buvo kviečiamos net rajono ūkių viešuose renginiuose.

Vykdant girininkijai pavestas gamybines užduotis, kaip ir visur bei visada, buvo ir šviesių ir tamsesnių dienų. Turėjau gerus padėjėjus: didžiulę gamybinę patirtį įgijusį miškų

34

ūkio inžinierių Povilą Vilkinį, ilgametį Dubravos girios žvalgą Vladą Micką, stropius ir sąžiningus eigulius – Juozą Pečiulaitį, Romualdą Krisiūną, Matą Misevičių, Juozą Mičiūną ir Antaną Gerdvilį. FOTO 5

Atsimenu didelį būrį 1959-1960 m. girininkijoje dirbusių darbininkų: Antaną Rekų, Antaną ir Algimantą Palubinskus, Zigmantą Keršį, Kazimierą Gervę, Antaną Abugelį, Kazį Stankevičių, Joną Virbašių, Algimantą ir Jurgį Mažeikus, Simaną ir Praną Varanavičius, Leoną Geniūną, Joną Kalėdą, Juozą Gervę ir daugelį kitų. Tai buvo įvairaus amžiaus, nevienodo išsilavinimo, išprusimo ir būdo bei polinkių žmonės su kiekvienam savitu vidiniu grožiu bei išmintimi. Ne visada sugebėjau įžvelgti tų, Lietuvos kaimo paprastų žmonių kilnius bruožus, kurie, drįstu teigti, daugiau ar mažiau glūdi kiekviename žmoguje. Apmaudu, kad vykdant tarnybines pareigas, kartais teko pažeisti jų orumą žeminančiais parėdimais bei kitokiais veiksmais.

Apskritai vertinant, du metai praleisti Vaišvydavos padangėje tapo visapusiška ir neįkainuojama pamoka būti vadovu, ir pavaldiniu. Dubravos miškų tyrimo stoties kolektyvą, sėkmingai vykdantį to laikotarpio ypatingos svarbos darbus: materialinės bazės kūrimą, Kauno marių šlaitų apželdinimą, būsimos miškininkų gyvenvietės projektavimą bei statybą, sumaniai vairavo šviesios atminties Lietuvos nusipelnęs miškininkas Jurgis Gečys. Kartu su juo, didžiausią kūrimo naštą nešė jo pavaduotojai – vyriausias miškininkas Vytautas Kisielius ir inžinierius Algirdas Kažemėkas. Jie subūrė jaunų, aukštos kvalifikacijos specialistų labai draugišką, našiam darbui susitelkusį kolektyvą, kuriame dirbti buvo gera ir smagu.

Pirmieji du aštuonių butų gyvenamieji namai Raguolių kaime išdygo 1961- 1962 metų sandūroje. Viename iš jų butai buvo suteikti Miškų instituto, o kitame - Dubravos miškų FOTO 6 tyrimo stoties darbuotojams. Aš turiu teisę vadintis pirmuoju Girionių gyvenvietės gyventoju, nes su žmona man skirtame 2-jų kambarių bute apsigyvenau šiek tiek už kitus anksčiau. Greta šių dviejų aštuonių butų namų iki 1966 m. čia buvo pastatyti visi kiti pirmajame gyvenvietės generaliniame plane numatyti statiniai: centriniai rūmai, trys 149 vietų bendrabučiai, 24 butų gyvenamas namas, valgykla-parduotuvė, du 10 vietų garažai, remonto mechaninės dirbtuvės, vandentiekio bokštas ir pirmieji nuotekų valymo įrenginiai. Visos LTSR biudžeto lėšos (1,5 mln. rublių), skirtos miškininkystės mokslo bei mokymo komplekso statybai, buvo pilnai įsavintos.

Dabar mažai kas žino, kad to komplekso generalinio plano ir visų paminėtų objektų projektavimo, statybos užsakovo bei statybos priežiūros funkcijas vykdė Dubravos miškų tyrimo stoties administracija. Stoties vadovybės žinioje buvo ir visa normalų gyvenvietės egzistavimą užtikrinanti infrastruktūra: šilumos ūkis, vandentiekis, elektros, nuotekų šalinimo tinklai ir kt. Viso to komplekso statybos bei eksploatacijos rūpesčiai buvo suversti ant pirmojo ilgamečio Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriaus Lietuvos nusipelniusio miškininko Jurgio Gečio pečių.

Instituto direktoriaus doc. Mikalojaus Lukino kvietimas užimti Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriaus pareigas man buvo netikėtas, labai malonus, bet kėlė dideles abejones. Nuo pat studentiškų dienų gyvenome be jokios prabangos. Jau auginome 2,5 metų sūnų Rimvydą, (gim. 1963.VII.25 d.), žmona buvo dar tik jauna specialistė, o mano ( nors ir mokslų kandidato) atlyginimas tuo metu buvo nedidelis. Būsimos direktoriaus pareigos akivaizdžiai siejosi su geresnėmis materialinėmis sąlygomis: erdvesniu butu, didesniu atlyginimu, tarnybiniu automobiliu (Pobieda), na ir gal net šiokia tokia garbe. Antra vertus, buvo labai gaila aukoti tuo metu TSRS miško fitopatologų tarpe jau pripažintą savo autoritetą ir plačias mokslinių tyrimų galimybes.

Apsisprendimą man tapti direktoriumi nulėmė doc. Mikalojaus Lukino pažadai. Jis pažadėjo ir nedelsdamas skyrė mano žinion vieną, o vėliau ir antrą jaunesnį mokslinį bendradarbį miško fitopatologinių tyrimų klausimams. Deja, tų bendradarbių parama, ne dėl jų kaltės, efektyviai pasinaudoti nesugebėjau. Tik viena – Birutė Kažemėkienė (Katinaitė)

35

parengė bei apgynė kandidatinę disertaciją. Rimgaudas Pimpė nusivylė mokslinių darbų pobūdžiu apskritai ir po kelių metų įsidarbino Kauno aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojo pareigose. Kartu su vyr. laborante Janina Mačiulskiene dirbome ištisus 25 metus. Kitos mano buvusios bendradarbės: Aušra Domataitė, o po jos Violeta Kiršienė jaunesnių bendradarbių pareigose mano žinioje dirbo vos kelerius metus.

Dubravos miškų tyrimo stoties administracija tuo metu (1966 m.) buvo įsikūrusi trečiojo bendrabučio pirmame aukšte. Pristatyti mane, kaip paskirtą direktorių kolektyvui nereikėjo. Vyriausius specialistus (vyr. miškininką Vytautą Kisielių, vyresnį inž. Algirdą Kažemėką ir vyriausią buhalterę Birutę Juknienę) ir daugelį kitų darbuotojų pažinojau dar tuo metu, kai dirbau Vaišvydavos girininkijos girininko pareigose. Jie, netekę labai gerbiamo ilgamečio savo vadovo labai neliūdėjo, tačiau neatrodė kad džiaugtųsi mano atėjimu. Labiausiai jie nerimavo dėl mano galimo besąlygiško paklusnumo Instituto vadovybei ir atskiriems jo darbuotojams, neretai siekusiems primesti Stočiai „tarno“ funkcijas. Nuogąstauta be reikalo. Tuometinis instituto direktorius doc. M. Lukinas užtikrino visišką stoties autonomiją. Jis neleido kitiems instituto darbuotojams kištis į stoties ūkinius reikalus ir reikalauti vykdyti jų norus bei planus.

Išsaugoti Dubravos miškų tyrimo stoties savarankiškumą (autonomiją) žymiu laipsniu įgalino ir 1963-1966 m. vykę miškų žinybos pertvarkymai aukščiausiuose valdžios ešelonuose. 1966 m. Dubravos miškų tyrimo stotis buvo perduota TSRS Valstybiniam miškų ūkio komitetui (Goslechoz TSRS) ir padalinta lyg į dvi atskiras institucijas – Dubravos miškų tyrimo stotį ir Dubravos bandymų parodomąjį miškų ūkį. Vienu to Komiteto pirmininko įsakymu buvau paskirtas Dubravos miškų tyrimo stoties, o kitu – Dubravos bandymų parodomojo miškų ūkio direktoriumi. Pastaroji pareigybė suteikė teisę palaikyti tiesioginį ryšį su Komiteto valdybų bei skyrių vadovais ir spręsti daug klausimų, susijusių su miškų ūkio veiklos finansavimu bei materialinių vertybių tiekimu.

Tokią galimybę toleravo ne tik instituto direktorius doc. M. Lukinas, bet ir Valstybinio komiteto aukšti pareigūnai: valdybų bei skyrių viršininkai. Instituto direktorius tiesiog skatino mane savarankiškai kovoti dėl kapitalinei statybai reikalingų lėšų ir materialinių vertybių fondų, kuriuos įvairaus rango pareigūnai skirstė Lietuvoje ir Maskvoje. Dėl to ilgą laiką tvyrojo paradoksali situacija: Instituto kapitalinės statybos ir beveik visų materialinių vertybių poreikių planavimo funkcijas teko vykdyti Dubravos miškų tyrimo stoties administracijai.

Drįstu tvirtinti, kad Lietuvos miškų institutas visais požiūriais suklestėjo tik būdamas po Sąjunginio pavaldumo skraiste. Ir ne tik mokslo srityje. Tik Sąjunginio pavaldumo metais institutui atsirado realios galimybės plėsti savo materialinę-techninę bazę, o kartu gerinti ir Girionių gyvenvietės infrastruktūrą. Visi didieji gyvenamieji namai, kvartalinė katilinė ir kiti svarbūs objektai buvo pastatyti Sąjunginio komiteto skirtomis lėšomis. Jų piniginė vertė buvo 3 kartus didesnė už vertę tų objektų, kurie buvo pastatyti Respublikinio pavaldumo metais pirmojo Girionių gyvenvietės generalinio plano ribose.

Dabar sunku patikėti buvusia iki smulkmenų centralizuota materialinio tiekimo sistema. Miškų ūkio komitetas, kaip ir kitos sąjunginio statuso žinybos, pavaldžioms institucijoms skirstė viską: motopjūklų grandines, vinis, varžtus, traktorius ir automobilius. Juokingiausia, kad visų materialinių vertybių poreikius reikėjo pagrįsti sudėtingais skaičiavimais. Pavyzdžiui, vinių kiekį pagal užplanuotą sukalti medinių dėžių skaičių, motopjūklų grandinių – pagal metiniuose planuose numatytų kirtimų apimtis ir panašiai. Traktorius, automobilius ir kitus brangesnius mechanizmus skirdavo pagal individualiais argumentais pagrįstus prašymus arba „iš akies“.

Tik po ilgų įtikinėjimų ir dažniausiai nedidelės apgaulės būdu gaudavome lėšas kapitalinės statybos objektams ir projektavimo darbams. Lengvesne ranka Komiteto atsakingi pareigūnai skirdavo lėšas komunalinės paskirties, ypač nuotekų valymo įrenginių statybai. Pavyzdžiui, už lėšas, skirtas Girionių gyvenvietės nuotekų valymo įrenginių statybai, be

36

Komiteto sutikimo vienais metais pastatėme 32-jų butų gyvenamą namą, kitais – Dubravos miškų tyrimo stoties administracinį pastatą ir tik trečiais metais baigėme rekonstruoti vandens valymo įrengimus. Kiekvieną kartą surasdavome vis „naujų argumentų“, kodėl ne pagal paskirtį panaudojome skirtas lėšas. Lėšas skyrę pareigūnai gerai žinojo mūsų sąmoningą savivalę, kurią geranoriškai suprasdami vertino nedideliu nusikaltimu.

Paskutinį 32-jų butų gyvenamą namą pradėjome statyti pagal tokio pat tipinio namo techninę dokumentaciją (brėžinius, sąmatas ir kt.), parengtą statybai Kauno rajono Raudondvario gyvenvietės ribose. Ne dėl profesinės kompetencijos stokos Komiteto ekspertai „nepastebėjo“, kad mano ekspertizei pateiktas techninis projektas kažkaip nesiderino su Girionių gyvenvietės generaliniu planu.

Komiteto vadovybė visiškai negailėdavo lėšų tik naujoms veiklos sritims plėtoti. Pavyzdžiui, be ypatingų skaičiavimų gavome lėšas Selekcijos ir sėklininkystės centro gamybinių pastatų statybai bei veiklai vystyti. Dirvožemio cheminės laboratorijos ir Medžioklės ūkio tarnybos įkūrimui. Tų naujų veiklų didžiausiu iniciatoriumi buvo Instituto direktorius akad. Leonardas Kairiūkštis. Vien jo ryžtingų pastangų dėka buvo gautos lėšos ir didžiausių Girionių gyvenvietės objektų – centrinių rūmų priestato ir kvartalinės katilinės statybai. Deja, beveik visų kapitalinei statybai skirtų lėšų įsavinimą – projektavimo ir statybos darbus teko vykdyti mums – Dubravos miškų tyrimo stoties administracijai. O tai daug kartų buvo sunkiau, negu atlikti su tų lėšų prašymu susijusias įvairias procedūras Maskvoje.

Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje galiojo labai griežta kapitalinės statybos planavimo tvarka. Deja, mūsų objektai niekada nebuvo įrašyti nei į Lietuvos statybos ministerijų, nei į Kauno miesto ar Kauno rajono statybinių organizacijų metinius planus. Miestui ir rajonui taip pat trūko ir statybinių organizacijų pajėgumų ir planine tvarka skirstomų statybinių medžiagų. Tik tuometinių Lietuvos statybinių organizacijų vadovų (LTSR kaimo statybos ministro Aniceto Bagdono, Kauno teritorinio statybos tresto valdytojo Juozo Bytauto, Kauno mechanizuotos statybos kolonos viršininko Henriko Stačiūno, vyriausio inžinieriaus Edvardo Šilerio ir kt.) asmeninio geranoriškumo dėka visi Girionių gyvenvietės objektai buvo pastatyti sąskaita kitiems užsakovams įsipareigotų (planinių), bet neįvykdytų užduočių. Mūsų geri santykiai su tuometiniais visų rangų vadovais (Maskvos pareigūnais, Respublikos ir statybinių organizacijų vadovais) buvo pagrįsti ne tuo visuomenės nuvalkiotu šūkiu „netepsi-nevažiuosi“, bet asmenine bei nuoširdžia tarpusavio pagarba. Tik nemokytas piktavalis gali plepėti, kad tarybiniais laikais už nuvežtą kumpį ar kartu išgertą puslitrį buvo galima gauti šimtatūkstantines lėšas kapitalinei statybai arba statybinių organizacijų rangos limitus. Apie šiais laikais išbujojusius „atkatus“ ar korupcinius ryšius tarybiniu metu nebuvo, pagaliau ir negalėjo būti jokios kalbos. Draugiški mūsų santykiai su asmenimis vienaip ar kitaip prisidėjusiais prie Instituto materialinės techninės bazės kūrimo darbų, išliko iki šių dienų. Malonu ir dabar su dar gyvais likusiais asmenimis susitikti ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Maskvoje.

Sunkiausiai sekėsi įsavinti kvartalinei katilinei ir Neringos miškų tyrimo punkto administraciniam pastatui skirtas lėšas. Katilinės bei šiluminių tinklų rekonstrukcijos projektu pasirūpino Miškų technikumo direktorius Bronius Paulauskas, tačiau visus kitus statybos bei eksploatacijos darbus teko vykdyti Dubravos miškų tyrimo stoties administracijai. Statybos procese dalyvavo 14 subrangovinių organizacijų, kurioms privalėjome pateikti ne tik deficitinius katilus, vos ne kiekvieną paprasčiausią sklendę, taip pat kitas deficitines medžiagas bei prie katilų montuojamus agregatus.

Už pastatytą katilinę, įrengtus karštą vandenį tiekiančius šiluminius tinklus ir už trijų kietu kuru kūrenamų katilinių nugriovimą iš Girionių gyventojų teko išgirsti ne tik gerų žodžių, bet ir prakeiksmų. Prakeiksmai mus lydėjo tuo metu, kai dėl ekonominės blokados, nutrūko skysto kuro tiekimas, katilinė vos ne vos funkcionavo ir Girionių gyventojai savo butuose buvo priversti įsirengti autonominius šildymo įrenginius, taip vadinamas „buržuikas“.

37

Kitokio pobūdžio sunkumus teko įveikti statant Neringos miškų tyrimo punkto kontorą-poilsio namus Juodkrantėje. Tuo metu bet kokių objektų statyba Kuršių nerijoje buvo iš esmės visiškai uždrausta. Visokiais draudimais apribotą teisę statyti, geranoriškai padėjo įveikti tuometiniai Kuršių Neringos vadovai – Neringos miškų ūkio direktorius Lietuvos nusipelnęs miškininkas Vaclovas Lukošius ir Neringos miesto meras Puslys. Būtent jie atrado „niekam nekliudančią vietą“ mūsų objektui. Išduoti leidimą projektuoti bei statyti turėjo teisę tik LTSR Statybos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Aksomitas arba jo pavaduotojas Anatolijus Rasteika. Leidimą, beje, tik labai mažų gabaritų objektą projektuoti didžiausios išimties tvarka išprašė akad. Leonardas Kairiūkštis, pasiremdamas savo išskirtiniu autoritetu.

Gavę lėšas ir teisę projektuoti, užsakėme Miestų statybos projektavimo institutui individualia tvarka parengti du alternatyvius statinio projektus. Pasirinkome originalesnį bei sudėtingesnį architektės L. Gedgaudienės parengtą techninį darbo projektą, kaip geriau atitinkantį Kuršių nerijos aplinkai bei mūsų interesams. Deja, nepagalvojome, kad tokį, nors ir nedidelį, bet sudėtingą statinį šimtamečių pušų apsuptyje statyti joks savo ekonominius interesus ginantis rangovas be papildomų sąlygų nesutiks.

Taip ir įvyko. Telšių teritorinio statybos tresto vadovai Klaipėdos mechanizuotai kaimo statybos kolonai pasirašyti statybos darbų rangos sutartį leido tik tokiomis sąlygomis: mes privalėjome įsipareigoti iš savo medienos rezervų pagaminti bei atvežti visus statybai reikalingus medienos gaminius (obliuotas lentas, brusus, dailylentes ir kt.) ir atlikti didžiąją dalį dailidės darbų. Pasirinkimo neturėjome. Teko rizikuoti. Neleistinai viršydami nustatytas kirtimų apimtis ir grubiausia forma pažeisdami medienos realizacijos tvarką, patirdami didelius ekonominius nuostolius, kantriai vykdėme duotus įsipareigojimus. Kentėjo įvairiausio pobūdžio nepatogumus ir mūsų kolektyvo nariai – eiguliai bei nuolatiniai miško darbininkai, pusiau prievartos būdu komandiruoti dirbti rangovinei organizacijai privalomų darbų. Mūsų įsipareigojimų dalį, baigiamajame statybos etape padėjo įvykdyti instituto moksliniai bendradarbiai bei tarnautojai. Išskirtinės svarbos funkcijas šiuose statybos etapuose vykdė tuometinis Neringos miškų tyrimo punkto vadovas Vaclovas Lukošius.

Tiems, kurie nežino šio unikalaus pastato statybos pradžią ir baigtį lėmusius veiksnius, derėtų priminti: 1) kad tik akademiko Leonardo Kairiūkščio autoriteto bei atkaklių pastangų dėka buvo gautas leidimas projektuoti ir 2) kad tik Dubravos miškų tyrimo stoties administracijos rūpesčiu ir žymia dalimi jos eigulių bei darbininkų nuoširdžiu darbu sėkmingai buvo įvykdyti visi šio objekto projektavimo ir statybos darbai. FOTO 7, 8, 9,10, 11, 12, Esu likimui dėkingas, kad vykdant to sudėtingo, plačiašakio ūkio vadovo funkcijas teko dirbti kartu su didelės profesinės kompetencijos ir begalinio pareigingumo pavaduotojais – vyriausiu miškininku Vytautu Kisieliumi ir vyriausiu inžinieriumi Algirdu Kažemėku. Jie, kaip ir kiti buvę specialistai bei tarnautojai: vyriausia buhalterė Birutė Juknienė, medelyno vedėjas Vytautas Jankauskas, girininkai Povilas Vilkinis, Juozas Palaima, Bronius Grybė, inžinieriai Vytautas Ribikauskas, Pranas Abalikšta ir daugelis kitų didžiavosi savo įstaigos vardu ir vedini patriotinių jausmų nuoširdžiu darbu garsino Dubravos miškų tyrimo stoties pasiekimus įvairiose srityse.

Į bendrų pasiekimų aruodą didelį indėlį įnešė ir trumpesnį laikotarpį dirbę specialistai bei tarnautojai: vyriausios ekonomistės Salomėja Štulienė ir Prima Mizarienė, medienos perdavimo cecho viršininkai Leonas Stundžia ir Kęstutis Rukuiža, Selekcijos ir sėklininkystės centro vadovai dr. Juozas Jurelionis ir dr. Vidmantas Verbyla, Remonto mechaninio cecho vadovai Steponas Štulas, Vytautas Brakauskas, Stanislovas Lekečinskas ir daug kitų įvairiuose postuose nuoširdžiai dirbusių asmenų.

TSRS Valstybinio miškų ūkio komiteto sistemoje mokslinio tyrimo institutai pavaldumo požiūriu prilygo respublikinio pavaldumo ministerijoms. Institutai, kurie savo žinioje turėjo bent vieną miškų ūkį, visus ūkinės veiklos rodiklius privalėjo planuoti ir atsiskaityti pagal visus respublikinėms ministerijoms nustatytus reikalavimus. Dubravos

38

bandomasis-parodomasis miškų ūkis negalėjo būti išimtis. Mes savo miniatiūrinius ūkinės veiklos rodiklius kasmet įrašinėjome į tokias pat Komiteto atsiųstas formas, kurias Vilniuje pildė savarankiški ministerijų padaliniai. Be to, buvome priversti rengti atsakymų projektus į gausybę Institute gautų raštų, kurie buvo nesusiję su mokslo klausimais.

Toms funkcijoms atlikti specialiai pasirengusių darbuotojų neturėjome. Apie atstovus ryšiams su visuomene, kaip įprasta dabar visose miškų urėdijose, galėjome tik pasvajoti. Tas didelės apimties kanceliarinio darbo funkcijas (raštvedybą, visuomenės informavimą, svečių priėmimą ir kt.) įvairiais laikotarpiais kartu ir atskirai vykdė darbščių moterų grupė: inž. Milda Gradeckienė, Regina Brakauskienė, Aurelija Tamulienė, Angelė Abalikštienė ir Janina Mačiulskienė. Vykdė jos ir mano mokslinio tiriamojo darbo technines užduotis: plovė laboratorinius indus, spausdino mokslinei spaudai parengtus straipsnius bei atsiliepimus, o Angelė Abalikštienė kruopščiai atspausdino visą disertaciją, parengtą biologijos mokslų daktaro laipsniui įgyti.

Vykdant mokslinius tyrimus įvairią techninę paramą teikė ir kiti stoties darbuotojai įrengiant tyrimo objektus miške ir laboratorijoje. Pavyzdžiui Algirdas Kažemėkas parengė beveik visas disertacijoje patalpintas iliustracijas. Moraliniu požiūriu rašyti daktarinę disertaciją skatino ir rėmė visi tiesioginiai mano vadovai – instituto direktoriai doc. Mikalojus Lukinas ir akad. Leonardas Kairiūkštis.

Šalia ilgus metus vykdytų miško fitopatologinių tyrimų stoties moksliniai darbuotojai vaisingai darbavosi kitose miškų mokslo srityse. Pirmuosius doc. Prano Džiaukšto selekcijos bei sėklininkystės tyrimus plačiai išvystė vyresnis mokslinis bendradarbis (vėliau habil. m. dr. prof.) Algimantas Gradeckas. Jis įveisė pirmąją Lietuvoje eglės sėklinę plantaciją ir daug įvairių bandomųjų miško želdinimo objektų, paskelbė apie 10 solidžių mokslinių straipsnių, kurie vėliau tapo jo kandidatinės bei daktarinės disertacijos sudėtine dalimi. Inžinierė Joana Šakūnienė, o vėliau biologijos mokslų daktaras Valentinas Cirtautas bei inžinierius Rimvydas Kareiva svarbius mokslinius tyrimus vykdė medelyne bei arboretume.

Prof. Albertas Vasiliauskas, buvęs Vaišydavos girininkijos girininkas (1959-1960 m.) ir Dubravos miškų tyrimo stoties direktorius (1966-1992 m.)

12. GIRIONIŲ STATYBOS

FOTO 1

Dubravos miškų tyrimo stočiai teko vykdyti gyvenvietės projektavimo ir visų pagrindinių objektų statybos užsakovo ir statybų priežiūros funkcijas bei rūpintis normalų gyvenvietės egzistavimą užtikrinančia infrastruktūra (komunaliniu ūkiu): šilumos ūkiu, vandentiekio, elektros, nuotekų šalinimo tinklais ir kt. Tai buvo didelių, sudėtingų rūpesčių našta, pirmiausia gulusi ant pirmojo tyrimo stoties vadovo Jurgio Gečio, vėliau – Alberto Vasiliausko pečių.

Labai daug rūpesčių buvo jau pirmajame projektavimo ir statybų pradžios etape. Projektinę užduotį rengė Miškų ūkio ministerija. Projektavo Žemės ūkio statybos projektavimo institutas („Žemprojektas“).

Netruko išaiškėti, kad ministerija projektinę užduotį parengė skubotai, detaliai neišnagrinėjo atskirų miškų įstaigų poreikių, nenumatė gyvenvietės plėtros ateityje perspektyvų, o projektuotojai savo darbą atliko atsainiai, neprofesionaliai.

Iš esmės tai nebuvo projektavimas visa šio žodžio prasme, o tik pastatų ir statinių tipinių projektų (dažnai nevykusių) vadinamasis pritaikymas („pririšimas“) prie vietovės. Tuo metu bet kokio pastato statyba ne pagal tipinį, o originalų projektą buvo beveik neįmanoma. Tačiau pastatų parinkimas, jų išdėstymas teritorijoje priklausė nuo projektuotojų. Projektuotojai (projekto vyr.

39

inžinierius Algimantas Obelienius), visai neatsižvelgdami į statybai numatytos teritorijos ir jos aplinkos unikalumą, paėmė jau kitoje vietovėje suprojektuoto žemės ūkio technikumo generalinį planą ir pagal jį išdėstė pastatus ir šioje gyvenvietėje.

Buvo aišku, kad jei niekas nebus pakeista, tai busimieji Girionys bus netvarkingas šiukšlynas, o ne graži ir patogi miškininkų gyvenvietė. Miškų tyrimo stoties direktorius J. Gečys, vykdydamas užsakovo funkcijas, su instituto vadovybe, bendradarbiais, kitais specialistais svarstė, ką būtina pagerinti, ir teikė daug pasiūlymų pakeisti gyvenvietės planą. Po argumentuotų įrodinėjimų projektuotojai kai ką pakeitė, tačiau kai kuriuos esminius pakeitimus daryti atsisakė.

Toliau nuo centrinių rūmų buvo nukeltas valgyklos ir parduotuvės pastatas. Tarp centrinių rūmų ir bendrabučių atsirado erdvė gražiam skverui sukurti. Atsisakyta ūkinių sandėliukų statybos gyvenvietės viduje. Taip pat atsisakyta individualių namų sektoriaus. Nesilaikant projektuotojų planų, buvo pakeistas gyvenvietės kelių, privažiuojamųjų keliukų tinklas, atsisakyta tvorų.

Iš esmės gyvenvietė pradėta statyti pagal antrą–trečią generalinio plano variantą (ruošiant antrą generalinio plano variantą projekto vyr. inžinierius buvo Henrikas Bandžiulis, vėliau Kęstutis Pilvinis, Jonas Pečiulionis). Pradėjus statybas, generalinis planas dar ne kartą buvo koreguojamas.

Statybos pradėtos 1960 m.: vieno vienbučio ir dviejų aštuonių butų namų – pavasarį, centrinių rūmų – rudenį. Pirmojo bendrabučio statyba pradėta 1961 m. rudenį. Kartu buvo statomi lengvųjų automobilių garažai, vandentiekio siurblių stotis, termofikacijos ir kanalizacijos tinklai. Pradžioje (iki 1966 m.) statybas vykdė Kauno statybos tresto Nr. 2 statybos valdyba Nr. 36. Vėliau, trestą Nr. 2 reorganizavus į Teritorinį kaimo statybos trestą, daugumą gyvenvietės objektų kaip generalinis rangovas statė šio tresto Kilnojamoji mechanizuota kolona. Subrangovai buvo šio tresto gamybiniai padaliniai, o ir kitos statybos arba montavimo organizacijos.

Statybos techninę priežiūrą vykdė Miškų tyrimo stoties inžinieriai: Zenonas Gudaitis (1960 m.), Kazimieras Krikščiūnas (1961 m.), Juozas Dulaitis, pakviestas darbui antraeilėse pareigose (1962–1963 m.) iš Druskininkų miškų ūkio. Įvairų laiką, dažniausiai po vieną kitą mėnesį, dirbo ir kiti asmenys. Tačiau pagrindinį darbą organizuojant statybas bei atliekant techninę priežiūrą pirmajame statybų etape vykdė pats direktorius J. Gečys. Nuo 1965 m. techninė priežiūra buvo pavesta Miškų tyrimo stoties statybos inžinieriui K. Krikščiūnui.

Pirmųjų gyvenamų namų statyba baigta 1961 m. rudenį, bendrabučio, vandentiekio tinklų ir termofikacijos tinklų – 1962 m. rudenį. Nuotekų valymo įrenginių statyba šiuo metu nebuvo baigta – buvo daug statybinio broko. Todėl 1962–1963 m. žiemą nuotekos buvo išleidžiamos tik dalinai apvalytos. Centriniai rūmai ir nuotekų valymo įrenginiai eksploatavimui perduoti 1963 m. rugpjūtį.

Į Lietuvos miškų mokslo ir mokymo centrą iš Kauno persikėlė ir čia įsikūrė Miškų institutas, o iš Vilniaus – Miškų technikumas, pavadintas Kauno miškų technikumu. Pagrindinis statybų organizatorius – Dubravos miškų tyrimo stoties administracija - 1962 m. buvo persikėlusi ir įsikūrusi bendrabučio patalpose.

Gyvenvietės objektų statybai buvo skiriamos valstybės lėšos. Pradžioje (iki 1963 m.) lėšas skyrė Miškų ūkio ministerija. 1963–1991 m., Miškų institutą perdavus TSRS Valstybiniam miškų ūkio komitetui, lėšas skirdavo šis komitetas, tačiau dėl lėšų gavimo tekdavo pakovoti. Lėšų poreikio įrašymas į plano projektą dar nieko nereiškė. Nors lėšos buvo planuojamos instituto vardu, tačiau dažniausiai tyrimo stoties direktoriui A. Vasiliauskui Maskvoje tekdavo įrodinėti būtinumą skirti lėšas vieno ar kito objekto statybai.

Šiuo laikotarpiu kai kurių objektų statybą finansavo ir kitos žinybos. Aukštojo mokslo ministerija skyrė lėšų Miškų technikumo mokomajai ir ūkinei bazei išplėsti: centrinių rūmų priestato, 195 vietų bendrabučio, mokomųjų dirbtuvių, garažų, sandėlių statybai, taip pat lėšų katilinei projektuoti. 1986 m. Miškų ūkio ministerija Kauno miškų ūkio vardu skyrė lėšų Miško technikos mokyklos statybai, Kauno miškų ūkis organizavo ir mokyklos statybas. Kauno rajono Vykdomasis komitetas savo lėšomis pastatė vaikų lopšelį-darželį.

Antrajame statybų etape Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriui A. Vasiliauskui tekdavo pakovoti ne tik dėl lėšų gavimo. Dažnai reikėdavo spręsti sudėtingus, kartais, atrodytų, beveik beviltiškus uždavinius, kad būtų panaudotos gautos lėšos, būtų organizuotos statybos ir komplektuojama įranga.

Daug sudėtingų klausimų iškildavo bendradarbiaujant su rangovais, ypač su Kilnojamąja mechanizuota kolona. Rangovai nesilaikydavo darbų grafiko, į statybą skirdavo per mažai darbininkų, o ir jų kvalifikacija dažnai buvo žema. Norint, kad objekto statyba būtų baigta numatytu laiku, tekdavo

40

į statybą skirti tyrimo stoties darbininkus, mechanizmus. Miškų tyrimo stočiai savo darbininkus reikėjo vežioti net į Juodkrantę, kur buvo statomas Instituto atraminis punktas. Statė Klaipėdos statybos valdyba. Darbai vyko lėtai, todėl siekiant objektą baigti laiku, dalį darbų atliko tyrimo stoties darbininkai, eiguliai.

Dubravos miškų tyrimo stoties rūpesčiu paskutinis pastatas – 32 butų gyvenamasis namas Girionyse pastatytas 1990 m.

Per 30 metų Girionyse pastatyta: centriniai rūmai, 5 bendrabučiai (763 vietos), 9 daugiabučiai, 2 vienabučiai, 2 dvibučiai namai (iš viso 174 butai), parduotuvė ir valgykla, Miškų tyrimo stoties administracinis pastatas, Miško technikos mokykla, medžioklės laboratorija, vaikų lopšelis-darželis, nuotekų tinklai su valymo įrenginiais, vandenvietės įrenginiai su vandentiekio bokštu ir vandentiekio tinklais. Girionių gamybiniame sektoriuje iškilo mechaninių remonto dirbtuvių ir garažų kompleksas, medžiagų sandėliai, katilinė, degalinė ir kiti objektai.

Vien tik organizuojant Girionių statybas darbo būtų užtekę atskiram statybos vadovui. O tyrimo stoties vadovams teko rūpintis plačiašake bandomojo-parodomojo ūkio veikla, spręsti sudėtingus gamybinės ir ūkinės bazės kūrimo bei plėtros klausimus

Baigus pastatų statybas, Dubravos miškų tyrimo stoties vadovų rūpinimasis Girionimis nesibaigė. Pastatyti centriniai rūmai, dauguma bendrabučių bei dalis mechanizacijos kiemo objektų buvo įtraukti į Miškų instituto bei Miškų technikumo balansą. Tačiau visi gyvenamieji namai, katilinė su šilumos tinklais, vandentiekis, nuotekų šalinimo tinklai ir valymo įrenginiai, elektros tinklai liko įtraukti į Tyrimo stoties balansą.

Pradžioje pagrindinius komunalinio ūkio klausimus tiesiogiai tvarkė Tyrimo stoties direktorius ir ūkvedys, kuris kartu buvo ir sandėlininkas. Nors vėliau Miškų tyrimo stotyje buvo suformuota nedidelė tarnyba, sąlygiškai pavadinta butų ūkio tarnyba, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius J. Šerpenskas (jis rūpinosi ir materialinio tiekimo klausimais, buvo nuolatinis profesinės sąjungos komiteto pirmininkas), visus svarbiausius, dažnai ir kasdienius klausimus koordinavo pats tyrimo stoties direktorius (dabar urėdas). Komunalinį ūkį aptarnaujantis personalas (kūrikai, santechnikai, šaltkalviai elektrikai) buvo Miškų tyrimo stoties darbuotojai.

Daugiausiai rūpesčių kėlė šilumos ūkis. Girionių gyvenvietei šilumą tiekianti anglimis kūrenama katilinė buvo suprojektuota ir įrengta centrinių rūmų rūsyje. Pastatas dar buvo statomas, o katilinė jau pradėjo veikti. Ja rūpintis ir, žinoma, nemažai dėl jo pasinervinti teko pačiam direktoriui J.Gečiui. Gana reikšmingą darbą atliko šaltkalviu santechniku pradėjęs dirbti Simonas Varanavičius, kuris buvo paprastas kaimo žmogus, anksčiau turėjęs nedidelį ūkelį, o įsteigus Miškų tyrimo stotį, pradėjęs dirbti miško darbininku. Kaip vėliau išaiškėjo, tai buvo pareigingas, logiškai mąstantis žmogus. Pradėjęs dirbti katilinėje, jis gana greitai perprato visą šį „ūkį“, o netrukus pradėjo kai ką ir pertvarkyti.

Tačiau dėl šildymo kilo ne vien techninių problemų. Vienas iš didžiausių „siurprizų“ pasirodė jau pirmąjį šildymo sezoną. 1963 m. sausio pradžioje baigėsi akmens anglys. Esant „planingam liaudies ūkiui“, pastangos nupirkti anglių buvo bevaisės, pavyko gauti tik keletą tonų. Teko kūrenti malkomis, tačiau žalios malkos neįkaitindavo vandens iki reikiamos temperatūros. Laimė, kad pirmuosiuose dviejuose aštuoniabučiuose namuose virtuvėse buvo įrengtos malkomis kūrenamos viryklės, o voniose – vandens šildymo kolonėlės, todėl butuose buvo galima pasiekti teigiamą temperatūrą, tačiau pastogėse pradėjo užšalti vamzdžiai, sproginėjo radiatoriai.

Gyvenvietė plėtėsi. Aiškėjo, kad kūrenant kietuoju kuru, šildymo problemų rasis vis daugiau. Katilinė pradėta pertvarkyti kūrenti naftos produktais – krosniniu kuru. Tiems patiems katilams buvo primontuoti įpurškimo prietaisai (purkštukai), o prieš centrinius rūmus lauke pastatytos kuro talpyklos. Tačiau ir po šių pertvarkų katilinė nebepajėgė apšildyti besiplečiančios gyvenvietės. Be to, katilinė centriniuose rūmuose labai trikdė Iinstituto ir Technikumo darbą: triukšmą kėlė galingi ventiliatoriai, į patalpas skverbėsi dūmai ir naftos produktų kvapas, parterio nepuošė kuro cisternos.

Pakeisti padėtį iš esmės galėjo tik naujos katilinės statyba. Nutarta statyti vadinamąją kvartalinę katilinę. Nemažų pastangų pareikalavo siekis gauti lėšų. Projekto rengimu rūpinosi Miškų technikumo direktorius B.Paulauskas, o toliau visi rūpesčiai užgulė tyrimo stoties direktoriaus A. Vasiliausko pečius.

Tokių katilinių Lietuvoje jau buvo keletas, tačiau beveik visos turėjo vienokių ar kitokių gana rimtų trūkumų. Dėl to, dar teberengiant projektą, buvo lankomasi tose katilinėse, bandoma išsiaiškinti būtinus pakeitimus. Nors projektas tipinis, tačiau kai kas buvo pakeista.

41

Katilinės pastato statyba didesnių problemų nekėlė. Tačiau komplektuoti įrangą buvo labai sudėtinga. Dėl kiekvieno agregato, dėl kiekvienos didesnės sklendės gavimo teko derėtis su įvairiomis respublikinėmis tiekimo ar statybinėmis organizacijomis. Reikšmingą darbą, montuojant katilinės įrenginius, atliko katilinės viršininku paskirtas R. Šilinskas. Jis detaliai susipažino su jau veikiančių tokio tipo katilinių darbu, įrengimų trūkumais ir privalumais, todėl buvo pakoreguotas projektas, montuojant įrenginius daug kas pakeista.

Girionyse pastatyta viena geriausių tokio tipo katilinių Lietuvoje. Joje sumontuoti 2 garo katilai DKVR 4-13, skirti šildymui, ir 3 katilai (sumontuoti ne visi iš karto) „Fakel 08 LN“, skirti karštam vandeniui gaminti. Katilai kūrenami krosniniu kuru, bet buvo sumontuota įranga ir kūrenimui mazutu.

Naujoji katilinė buvo Miškų tyrimo stoties gamybinis padalinys, jai vadovavo katilinės viršininkas. Statybos metu ir ją pastačius viršininku buvo Romualdas Šilinskas. Vėliau įvairų laiką šias pareigas ėjo Gintaras Vitkevičius, Mindaugas Pusvaškis, Albinas Tallat-Kelpša (jam vadovaujant, katilinė perduota Šilumos tinklams).

Elektros ūkio klausimus tvarkė inžinierius energetikas. Šias pareigas įvairų laiką ėjo Rimantas Matiukas, Raimundas Pangonis, Gintaras Vitkevičius, Mindaugas Pusvaškis.

Miškų tyrimo stočiai teko plėtoti miškų ūkiams nebūdingą veiklą, o vadovams, ypač direktoriui (vėliau – urėdui), bei kai kuriems kitiems darbuotojams buvo daug papildomų rūpesčių. Didelis papildomas darbo krūvis teko buhalterijai bei kitoms tarnyboms, o komunalinio ūkio problemas išspręsti kartais buvo sunkiau negu miško ūkio. Tačiau tai, kad gyvenvietėje buvo vienas pagrindinis šeimininkas, laidavo gana patikimą šių gyvybiškai svarbių energetinių ir buitinių objektų darbą. Dėl komunalinio ūkio išlaikymo ir plėtros lėšų kildavo įvairiausių problemų, kurias nori nenori reikėdavo išspręsti, nors Tyrimo stočiai kartais tekdavo panaudoti ir gamybines lėšas.

Netrūko rūpesčių dėl nuotekų valymo. Girionių nuotekų valymo įrenginių statyba buvo priskirta prie pirmos eilės objektų statybos, tačiau laiku nesuspėta jos baigti. Apsigyvenus pirmiesiems gyventojams, vienus metus įrenginiai tik mechaniškai apvalydavo nuotekas. Pradėjus veikti pagal projekte numatytą technologiją, paaiškėjo, kad įrenginiai nebeatitinka pasikeitusių reikalavimų ir jų našumas per mažas, todėl netrukus jie buvo rekonstruoti. Dar po kelerių metų įrenginius reikėjo vėl rekonstruoti Nemažai visokių bėdų buvo ir eksploatuojant nuotekų tinklus. Paaiškėjo, kad kai kurie tinklų ruožai įrengti nekokybiškai, todėl kimšdavosi. Nemažai statybinio broko būta ir pastatuose įrengtuose tinkluose.

Plečiantis Vaišvydavos gamybiniam ir gyvenamajam sektoriui, kitos išeities nebuvo, kaip nuotekas perpumpuoti į Girionių valymo įrenginius. Perpumpavimo linija buvo nutiesta 1974 m. Ir čia neapsieita be bėdų. Įkūrus Miškų tyrimo stočiai priklausančią individualių namų gyvenvietę, iš jos nuotekos taip pat pradėtos pumpuoti į Girionių valymo įrenginius.

Pagrindinė vandenvietė, Girionims tiekianti vandenį, buvo įrengta į rytus nuo gyvenvietės, kitoje plento pusėje. Vėliau buvo išgręžti šuliniai ir netoli medienos cecho teritorijos. Detaliai nenagrinėjant visos vandentiekio tinklų plėtimo eigos galima paminėti, kad ir čia rūpesčių buvo užtektinai.

Devintas dešimtmetis komunalinio ūkio tvarkymo požiūriu atrodė pakankamai ramus. Didžiosios problemos, tiekiant šilumą ir vandenį, šalinant nuotekas, buvo išspręstos. Visos tarnybos, tvarkiusios šį sudėtingą ūkį, jau buvo pakankamai įgudusios.

Padėtis iš esmės pasikeitė atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus privatizuoti butus. Pasikeitė finansavimo principai, pradėjo veikti ekonominiai dėsniai. Netruko išaiškėti, kokiu svoriu naujomis sąlygomis ant urėdijos gula komunalinis ūkis. Ši našta (ypač patalpų šildymas bei karšto vandens tiekimas) pasidarė nepakeliama. Dėl to jau 1991 m. pradėta rūpintis, kad komunalinis ūkis, pirmiausia, Girionių šilumos ūkis, būtų perduotas savivaldybei. Tačiau ir visokio rango valdininkus kankino sudėtingos to laikotarpio problemos, tad šio klausimo niekas neskubėjo spręsti. Be to, Vyriausybė tik 1992 m. rugsėjį priėmė nutarimą, kad neprivatizuojamus komunalinio ūkio objektus galima perduoti apylinkių savivaldybėms.

1992 m. Girionių gyvenvietėje šildomų pastatų kubatūra sudarė 126 143 m³, šiluminių tinklų ilgis – 2 410 m. Vaišvydavos gamybiniame ir gyvenamajame sektoriuje: šildomų patalpų kubatūra – 21 510 m³, šiluminių tinklų ilgis – 1 040 m. Katilinių personalą sudarė 23 žmonės. Per metus kurui buvo sunaudojama 1 800–1 900 t naftos produktų.

42

Sudėtingą šio laikotarpio ekonominę situaciją iliustruoja toliau pateikiami duomenys. 1992 m. kovą butų ūkio (komunalinės) išlaidos buvo 1 685 tūkst. rb, arba 41,8 % visų urėdijos išlaidų. Butų ūkio nuostoliai sudarė 409,3 tūkst. rb. Didžiausią nuostolių dalį sudarė šildymo ir karšto vandens tiekimo išlaidos. Vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 26 „Dėl kainų Lietuvos Respublikos energetinėje sistemoje 1992 m. pirmam ketvirčiui“, gyventojai apmokėjo tik 25,7 tūkst. rb, o faktinės išlaidos buvo 417 tūkst. rb. Liko nepadengta 391,3 tūkst. rb. išlaidų. Panašiai susidarė nuostoliai už elektros energiją (6,0 tūkst. rb) ir vandens tiekimą (12,0 tūkst. rb). Komunalinio ūkio nuostoliai per gegužės mėnesį sudarė net 502 tūkst. rb. Be tiesioginių išlaidų (kuro kaina, atlyginimai, priežiūra), urėdija už katilinę, šilumos perdavimo tinklus, kaip už valstybinį kapitalą (vertė indeksuotomis kainomis sudarė 5,7 mln. rb), mokėjo 7 % palūkanų. Slėgė ne tik finansiniai nuostoliai. Prasidėjus ekonominei blokadai, susidarė didelė nervinė įtampa. Įsiaudrinę Girionių gyventojai kaltino urėdiją ne tik neveiklumu, bet netgi sąmoningu sabotažu. Kokių tik nebuvo pasiūlymų: gauti seną garvežį ir jį atgabenus pradėti šildyti malkomis ir pan. Urėdui A. Kuliešiui bei kitiems darbuotojams užteko ir tiesioginių rūpesčių. Logiškai mąstant, Girionių gyvenvietės šildymas ir aprūpinimas vandeniu turėjo būti ne urėdijos reikalas. Tačiau nepaisant įvairių susirašinėjimų ir vadovų žygių per valdžios kabinetus, niekas nesiruošė katilinės perimti.

Naftos produktai brango. Pradėta svarstyti galimybę katilinę pertvarkyti ir pritaikyti kūrenti medienos atliekomis. Svarstyti keli variantai. Su Lentvario gamyklos „Kaitra“ specialistais svarstytos galimybės rekonstruoti katilus – pristatyti prie jų papildomas pakuras ir kitą įrangą. Toks variantas būtų buvęs ne itin brangus, tačiau gana rizikingas, nes tai būtų pirmoji tokio tipo katilų rekonstrukcija. Patikimiau atrodė ieškoti galimybių Skandinavijos šalyse nusipirkti kilnojamąjį, galbūt naudotą, katilinės modulį, jį pastatyti šalia katilinės ir neardant turimų katilų sujungti su šilumos tinklais.

Urėdija, tarpininkaujant Miškų ūkio ministerijai, kreipėsi į Vyriausybę, vedė derybas su kai kuriomis užsienio firmomis. Energetikos instituto specialistai parengė pjuvenomis ir kapotine kūrenamo kilnojamojo modulio ekonominį pagrindimą – verslo planą. Buvo paskaičiuota, kad, nors toks modulis kainuotų 0,7–1,2 mln. dolerių, jis atsipirktų per 7 metus. Svarstyta vyriausybinio lygio institucijose. Buvo atsiradusi nedidelė viltis, kad gali pavykti gauti lėšų tokiai katilinei pirkti. Tačiau

tokios katilinės, ypač gaunant pagalbą iš užsienio, norėjo ne vien Girionys. Rusenančiai vilčiai buvo lemta užgesti. Susirašinėjimai, skambučiai, kelionės po kabinetus dėl katilinės perdavimo savivaldybei arba šilumos tinklams tęsėsi. Geranoriškai tarpininkavo ir kai kurie rajono savivaldybės darbuotojai (Jonas Drižnius). Tik 1994 m. susidarė realios galimybės Girionių katilinę perduoti Kauno miesto šilumos tinklams.

Iš buvusio komunalinio ūkio urėdijos žinioje liko tik Girionių gyvenvietės teritorijos priežiūra ir apšvietimas. Logiškai mąstant, ir šias funkcijas reikėjo perduoti savivaldybei, nes ir jos urėdijai nuostolingos. Tačiau norėdama Girionių gyvenvietę išlaikyti pavyzdinę – turėti tvarkingas vejas, prižiūrėtus želdinius, kol pajėgi ekonomiškai, urėdija šių darbų neatsisakė.

2005 m. rajono savivaldybės organizuoto konkurso metu Girionių gyvenvietei už aplinkos tvarkymą pripažinta pirmoji vieta

Algirdas Kažemėkas, buvęs ilgametis Dubravos miškų tyrimo stoties vyriausias inžinierius

13. KAIP KŪRĖMĖS GIRIONYSEFOTO 1 1962 m. vėlyvą rudenį tuometinis Vilniaus miškų technikumo direktorius Julius

Milašius suorganizavo technikumo dėstytojams išvyką į Kauno rajoną. Tikslas– susipažinti su vietove, į kurią iš Vilniaus bus atkeltas Miškų technikumas. Vaizdas buvo niūrus. Plyname lauke stovėjo du aštuonių butų gyvenamieji namai, kuriuose jau buvo apgyvendinti Dubravos miškų tyrimo stoties darbuotojai, ir bendrabutis, kurio pirmame aukšte buvo Dubravos miškų tyrimo stoties kontora. Buvo statomas dar vienas bendrabutis, gyvenamasis namas bei mokslo ir mokymo korpusas.

43

Idėja iškelti Miškų technikumą iš Vilniaus miesto subrendo ne technikumo darbuotojų galvose. Mūsų niekas neklausė – pritariame tam ar ne. Be to, mūsų nuomonė nebuvo reikalinga ir dėl mokymo bei gyvenamosios bazės sukūrimo. Miškų ūkio ministerijos peršama nuomonė, kad technikumas iškeliamas į Kauno rajoną, norint sukurti miškininkystės mokslo ir mokymo centrą, buvo tik širma pridengiant tikrąją tiesą. Tikroji tiesa, mano nuomone, buvo tokia. 1950 m. įsteigiamas Miškų mokslinio tyrimo institutas, kuris prisiglaudė Kauno mieste, buvusiuose Pieno centro rūmuose. Galimybės Kaune pastatyti Miškų institutui patalpas, matyt, buvo menkos. Dėl to Miškų ministerijos vadovybė priėmė labai nepalankų technikumui sprendimą: visą technikumui priklausantį nekilnojamąjį turtą perduoti Vilniaus miestui ir iš Vyriausybės gauti lėšų mokslo ir mokymo centro statybai. Pastačius centrą, jame įsikurs Miškų institutas, Dubravos miškų tyrimo stotis ir Miškų technikumas.

Organizuoti statybas buvo pavesta Dubravos miškų tyrimo stoties direktoriui Jurgiui Gečiui.

Leidinyje „Lietuvos miškų metraštis“, skyriuje „Miškininkystės mokslas“, 484 p. rašoma: „Visokeriopai remiant tuometiniam Lietuvos miškų ūkio ir miško pramonės ministrui Algirdui Matulioniui 1963 m. buvo iš esmės užbaigta pagrindinių Instituto laboratorijų bei ūkinių pastatų komplekso statyba Kauno rajone (dabar Girionys) prie Kauno marių – čia persikėlė Institutas, o iš Vilniaus Miškų technikumas.“

Taip buvo pasiektas pagrindinis mokslo ir mokymo centro steigimo tikslas. Miškų ministerija suteikė Institutui geras ir erdvias darbo patalpas. Butų Girionyse Instituto darbuotojams bemaž nereikėjo. Jie gyveno Kaune, o į darbą Girionyse ir po darbo į Kauną vežiodavo instituto autobusas. Visi pastatai Girionyse buvo perduoti Institutui ir Miškų tyrimo stočiai. Technikumui Miškų ministerija pasiūlė patalpas nuomotis iš šių organizacijų. Tai buvo dar vienas smūgis Miškų technikumui, nes patalpų šeimininkas bet kada galėjo sutartį nutraukti arba sumažinti nuomojamų patalpų apimtį. Deja, taip ir buvo.

Pirmaisiais darbo metais technikume tvyrojo slogi nuotaika. Nėra valgyklos, nėra parduotuvės, nėra telefono ryšio, labai blogas susisiekimas su Kauno miestu, mokymo patalpų trūksta, bendrabučių trūksta, butų trūksta, visai nėra ūkinių ir gamybinių pastatų, nepastatytas stadionas, nepradėta tvarkyti aplinka. Tokia buvo pradžia, o gyventi ir dirbti reikėjo. Visa laimė, kad tuo metu žmonės nemokėjo sakyti – nenoriu, negaliu, ir nesėdėjo sudėję rankų. Buvo paruoštos valgyklai ir parduotuvei patalpos, susitarta su rajono kooperatyvų sąjungos vadovybe, kad šios paslaugų įmonės pradėtų dirbti. Kiek leido dar vykstančios statybos, sutvarkyta teritorija. Įsigyti baldai mokymo patalpoms ir bendrabučiams. Pradėti kurti mokymo kabinetai.

Jau pirmąją Girionyse dieną Miškų tyrimo stoties inžinierius Algirdas Kažemėkas pakvietė pasivaikščioti po bemiškes kalvas, susipažinti vietoje su architekto A. Tauro paruoštu parko projektu ir jau atliktais parko sodinimo darbais. A. Kažemėkas pageidavo, kad didžiosios dalies parko kūrimo ir gyvenvietės apželdinimo darbų imtųsi technikumas. Su šiuo pageidavimu sutikau. 1963–1967 m. buvo parko kūrimo ir gyvenvietės apželdinimo metai. Pasodinta dešimtys tūkstančių medelių ir krūmų, nutiesti takai, įveistos vejos, gėlynai.

Per tokią ūkinių darbų gausą nebuvo užmirštas ir mokymo procesas. Viena iš labai svarbių mokymo proceso dalių yra mokomosios praktikos. Mokomųjų praktikų baze tapo Miškų tyrimo stoties miškai, kuriuose Miškų instituto darbuotojų buvo įrengta daug nuolatinių tyrimo barelių medynų ugdymo, pagrindinių kirtimų ir miško veisimo klausimams nagrinėti. Be to, Miškų tyrimo stotyje buvo rengiami respublikiniai ir žemesnio lygio pasitarimai, kuriems buvo ruošiami apžiūrų objektai. Specialiųjų dalykų dėstytojai, padedami girininkų, privalėjo susipažinti su arčiau technikumo esančiais objektais ir bareliais, atrinkti tinkamiausius mokomajai praktikai atlikti. Be to, dėstytojai su moksleiviais turėjo girininkams talkininkauti ruošiant tokius objektus. Tai tik nedidelė mokomųjų praktikų dalis. Buvo siekiama, kad moksleiviai įgytų ir praktinio darbo įgūdžių. Todėl jie rinko sėklas, sodino

44

mišką, ugdė jaunuolynus, motoriniais pjūklais kirto mišką, tvarkė poilsiavietes, prižiūrėjo gyvenvietės želdinius.

Minimaliai sutvarkius aplinką, buvo pradėta rūpintis materialinės bazės kūrimu. 1968 m. pastatytas stadionas, kitais metais 8 butų gyvenamasis namas, sukurtas ūkinis sektorius: pastatyti garažai, sandėliai, mokomosios ir gamybinės dirbtuvės, šaudykla. Suprojektuota gyvenvietės katilinė ir gauta pusė statybai reikalingų lėšų. Katilinės statybos ir eksploatacijos rūpesčius geranoriškai prisiėmė Miškų tyrimo stotis.

1982 m. pastatytas 195 vietų bendrabutis, o 1986 m. – kvalifikacijos kėlimo kursų bazė. Taip per daugelį metų pavyko sukurti technikumui (dabar Miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija) patenkinamą bazę.

Bendravimas tarp Girionyse įsikūrusių organizacijų priklausė nuo interesų bendrumo. Technikumas mažokai bendravo su Miškų institutu ir intensyviai – su Miškų tyrimo stotimi. Žinoma, tam įtakos turėjo ir įstaigų vadovų charakterio bruožai. Miškų instituto direktorius doc. Mikalojus Lukinas buvo arogantiška asmenybė ir su juo man bendrauti nesisekė. Visai priešingo charakterio buvo Miškų tyrimo stoties direktorius biologijos mokslų kandidatas (dabar profesorius, habilituotas daktaras) Albertas Vasiliauskas. Su juo buvo paprasta bendrauti ir nevilkinant išspręsti iškilusius klausimus. Išties ženklus yra A. Vasiliausko indėlis tvarkant Girionių gyvenvietę. Jis siekė, kad žmonėms Girionyse būtų malonu gyventi ir patogu dirbti.

Nesibaigiančių rūpesčių sūkuryje nepastebimai prabėgo 25 metai. 1988 m. išėjau į pensiją.

Bronius Paulauskas, buvęs Kauno miškų technikumo direktorius (1963-1988 m.)2007 m., sausis

14. KAIP STATĖME GIRIONISFOTO 1Visais laikais žmoniją domino du klausimai: duona ir būstas. Neišsipildžius jaunystės

svajonėms, gyvenimo buvau nukreiptas statybininko keliu. Kelias ne iš maloniųjų, bet dabar, prabėgus daugeliui metų ir dešimtmečių, neatrodo nei erškėčiuotas, nei nevykęs. Profesija ir taiki, ir reikalinga.

Gaila, kad Lietuvos kaime išnyko palikti likimo valiai arba nugriauti mūsų pastatyti ūkinės paskirties statiniai – fermos, sandėliai, daržinės, šiltnamiai.

Bet malonu ir širdžiai miela, keliaujant rajono keliais, matyti Batniavą, Raudondvarį, Babtus, Pagynę, Vandžiogalą, Girionis. Gėrėtis šių gyvenviečių išplanavimu, gyvenamaisiais namais, mokyklomis, vaikų darželiais, kultūros centrais.

Girionys, kaip ir kitos gyvenvietės, suprojektuoti ir pastatyti kaimo projektuotojų bei statybininkų rankomis, kurių gretose buvau ir aš.

Kaip neapgyvendintoje, bet labai gerai parinktoje vietoje pradėjo kurtis Girionių gyvenvietė, nemačiau. Žinau tik, kad inž. Juozo Andriuškevičiaus (jau miręs) vadovaujami statybininkai pastatė pagrindinį Girionių akcentą – centrinius rūmus, kuriuose įsikūrė Miškų institutas ir technikumas.

Kauno kilnojama mechanizuota kolona (KMK), kurioje dirbau, vykdė darbus kaimo vietovėse, žemės ūkio ministerijai pavaldžiuose ūkiuose ar organizacijose.

Miškininkai žemės ūkio ministerijai nepriklausė, bet Girionių miškų tyrimo stoties vadovai rasdavo būdų ir galimybių įtraukti jiems reikalingus statinius į mūsų vykdomų statybos objektų sąrašus. Bendradarbiavimas buvo abipusis, geranoriškas neieškant per daug naudos savo organizacijai. Visi žinojome, kad gyvenamasis plotas bus paskirtas toje

45

organizacijoje dirbantiems darbininkams ar darbuotojams. 10% tekdavo ir statybininkams. FOTO 2

Miškininkai, savo ruožtu, turėjo papildomų priemonių patraukti statybininkus savo pusėn. Buvo galima susitarti dėl vieno kito darbininko įdarbinimo kolonoje, transporto nuomos darbininkams vežti į darbą ir iš jo, miško medžiagos pirkimo, būtinos technikos skolinimosi. Reikia atsiminti, kad tuo laiku vadinamų fondinių medžiagų (mediena, cementas, plytos ir kt.) savavališkas pardavimas buvo draudžiamas ir baudžiamas. Bet proto ribose buvo galima padaryti daug gerų darbų.

Man teko vadovauti Girionių gyvenamųjų namų, katilinės, valymo įrenginių ir inžinerinių tinklų statybai kartu su Girionyse gerai žinomais statybininkais K.Kriščiūnu, G.Urbonavičiumi, su čia dirbusiais ir butus gavusiais A.Gudaičiu, V.Rakausku, V.Makausku ir kitais. Tik keletas statinių pastatyti ne kaimo statybininkų rankomis.

Šiandien kai kas mėgsta pažerti kritikos dėl pastatų architektūrinio vienodumo, gal nevykusio išplanavimo, plokščių stogų, žemų rūsių ir kitais klausimais. Tačiau išvardinti dalykai priklausė ne nuo statybininkų, darbų vykdytojų, o nuo to meto ūkinės politikos, medžiagų ir darbų, mechanizacijos lygio.

Girionių gyvenvietę pastatėme gerai, nes dar nei vienas nams nerenovuotas. Gal ir todėl, kad renovacija dabar kainuoja tiek, kiek anksčiau viso pastato sąmatinė vertė. Šiais laikais už tai reikia mokėti iš savo kišenės.

Kai kurie Girionių gyventojai sugebėjo praplėsti savo gyvenamąjį plotą statydami priestatus. Kiti perplanavo buvusius bendrabučius į vieno-dviejų kambarių butus. Šiomis rekonstrukcijomis statybos darbai Girionyse baigėsi.

Tačiau kyla Girionyse ir privačių namų kvartalas to paties vardo sodininkų bendrijoje. Tai lyg Girionių gyvenvietės tęsinys – naujieji Girionys. Kuriasi čia ir girioniškiai, ir kiti įsigiję sklypus. Buvusiems kaimo keliukams jau suteikti gatvių pavadinimai ir namų numeriai.

Bendrijoje išaugo nauja girioniškių karta. Gaila tik, kad daug jų išvyko į užsienį.Kuriantis naujoms sodyboms nyksta bendrijos kaip poilsio, ramybės, laisvalaikio

praleidimo statusas. Privalėtume saugoti šią oazę, nes kitos tokios, bent šiais laikais, sukurti nepavyks. Gerai buvo tada, kai visus pagrindinius darbus darė Miškų tyrimo stotis. Neįsivaizduoju ką turėtume daryti dabar, jei reikėtų nutiesti elektros tinklus, vandentiekį, kelius. Žemei išsipirkti reikėtų ne mažiau kaip po 4-5 tūkst. litų už arą. Pasikeitė ir žmonės: už kelias dešimtis ar keletą centimetrų, nustatant ribas, pasiruošę kibti į atlapus kaimynui, eiti į teismą ar sugalvoti kokią niekšybę. Tenka įsitikinti, kas tai yra privati nuosavybė. Įsivaizduoti buvo sunku.

Girionys mane traukdavo ir vykusiai parinkta geografine bei kraštovaizdžio padėtimi. Čia pat Kauno miestas, Kauno marios, aplinkui miškai. Gražu, švaru, gryna ir malonu. Ne kartą vežiau savo pažįstamus ir gimines pasigrožėti šios vietovės išskirtinumu. Ne tik natūraliu, bet ir žmogaus rankų sukurtu grožiu: nuostabiai sutvarkyta centrinių rūmų aplinka, parku, arboretumu, medelyno teritorijos tvenkiniais su plaukiojančiomis ir perinčiomis gulbėmis. Kur jos dabar? Tada buvo gražiau. Daug kas pasikeitė. Nebėra ne tik gulbių, bet ir prie tvenkinių buvusių ir daug lėmusių dviejų gražiai į aplinką įsirašiusių apvalios formos statinių.

Gyvenimas eina savo vaga. Žmogui nesuteikta teisė kreipti jį taip kaip jam norisi. Tenka susitaikyti su apgaule, neteisybe, netektimis. Ypač su netektimis. Todėl noriu bent paminėti ir išreikšti padėką žmonėms, kurie daug prisidėjo prie Girionių gimimo, augimo ir brendimo. Jų jau nebėra, bet darbai liko. Tai teritorinio statybos tresto valdytojas J.Bytautas, Kauno kilnojamos mechanizuotos kolonos viršininkas H.Stačiūnas, aikštelių viršininkai A.Matjošaitis, J.Andriuškevičius, mechanikai E.Baikauskas, A.Kiaunė, brigadininkai A.Docka, A.Čipinys ir daugelis daugelis kitų.

Girionių žmonėms ir gyvenvietei linkiu ir toliau gražėti ir klestėti.

46

Eduardas Šileris, buvęs Kauno KMK vyr. inžinierius

15. Apie Girionių naujakuriusFOTO 1

Mintis, jog būtų naudinga, jei miškininkystės mokslo, mokymo ir ūkinė organizacija, įsikurtų viena šalia kitos, kilo daugiau kaip prieš penkis dešimtmečius. Ši mintis buvo pradėta įgyvendinti 1960 metais. Miškų technikume buvo žinoma, kad po dviejų–trijų metų teks gabentis į kažkur Kauno rajone esantį Raguolių kaimą.1962 metais į šią vietovę buvo organizuota ekskursija. Ūkanota vėlyvo rudens diena, statybvietėms būdingas vaizdas, aplink plytintys tušti laukai su keletu sodybų atrodė gana nesvetingai. Nors busimame parke medeliai jau buvo pradėti sodinti prieš porą metų, horizonte jie dar nedominavo. Tačiau naujieji mokslo metai 1963 metų rudenį jau turėjo prasidėti čia, naujuose rūmuose.

Ypač nelengvas buvo 1963 metų pavasaris. Miškų technikumas užmiestyje, netoli Naujosios Vilnios vaizdingame Vilnelės slėnyje turėjo apie 8 ha ploto medelyną. Jame augusius retesnius medelius privalėjome paruošti perkėlimui į pradėtą kurti parką šalia naujos miškininkų gyvenvietės. Vertingiausių spygliuočių sodinukus stengėmės iškasti su žemių gumulais, jų sutvirtinimui panaudojant iš bendrabučio gautus susidėvėjusios patalynės audinius. Dabar Girionių gyvenvietėje augančios juodųjų pušų grupės, parke – vakarinių tujų gojelis ir nemažai kitų medžių yra „introdukuoti“ iš rajono, esančio už keliolikos kilometrų į rytus nuo mūsų sostinės.

Tada vos ne kiekvieną dieną vienu ar dviem sunkvežimiais sodmenys buvo vežami iš rytų į vakarus, į būsimų Girionių būsimą parką. Manau, jog daugiausia rūpesčių vadovaujant šiems darbams teko Dubravos miškų tyrimo stoties inžinieriui Algirdui Kažemėkui. Tačiau nei parke, nei marių pakrantėse, o ir nemažame gyvenvietės skvere želdymo darbai tą pavasarį nepasibaigė. Dar kelerius metus jau čia esančio technikumo moksleiviams mokomųjų praktikų metu buvo puiki proga padirbėti, pagilinti žinias ir įgyti bent minimalių įgūdžių. Dar laukė stadiono įrengimo ir kiti darbai. Jiems moksleiviai ir dėstytojai skyrė ir dalį savo laisvalaikio.

1963 metų absolventai valstybinius egzaminus laikė jau naujuose rūmuose. Čia jiems buvo įteikti diplomai. Išleistuvių vakaras sutapo su neįprastu renginiu – absolventų poros vestuvėmis. To vėliau per daugelį metų nebepasitaikė.

Technikumui buvo paskirta daugiau kaip pusė centrinių rūmų patalpų. Likusioje dalyje įsikūrė Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas. Mums, atvykusiems iš Vilniaus, kur mokykla nuo 1939 metų buvo Liepos 21–osios (dabar Vasario 16–osios) gatvėje, čia pasirodė neįprastai erdvu. Vilniuje patalpos nebuvo pritaikytos mokyklai. Auditorijos mažos, koridoriai siauri, tamsūs. Čia gi daug erdvės, langai vos ne per visą sieną. Dalyje mokomųjų kabinetų, laboratorijų nauji baldai, kitokia įranga. Nors ne visa tai pritaikyta ruošiamai profesijai, tačiau buvo nepalyginama su tuo, ką anksčiau turėjome ir niekam nekilo mintis dėl ko nors priekaištauti.

Bendrabučių turėtam moksleivių kontingentui pakako, tačiau dėstytojams, atsikėlusiems iš Vilniaus, butai dar nebuvo pilnai įrengti. Laikinai teko apsigyventi bendrabučiuose. Vasarą, moksleivių atostogų metu, čia buvo tuščia.

1963 m. liepos 5 d. tuometinės Ministrų Tarybos potvarkiu Nr. 848–p mokykla buvo pavadinta Kauno miškų technikumu. Nors Kaunas buvo šalia, tačiau Technikumas tada dar įsikūrė Raguolių kaime.

47

Naujieji 1963/64 mokslo metai pradėti ne tik nauju vardu, bet ir naujuose rūmuose. Čia dar vasarą buvęs Vilniaus miškų technikumo direktorius Julius Milašius mokyklos vairą perdavė savo pavaduotojui Broniui Paulauskui. Dauguma specialiųjų, t.y. miškininkystės disciplinų dėstytojų, kaip Liudvika Paulauskienė, Vincas Petraitis, Jonas Gelaževičius, Martynas Mačkus, Justinas Starkus, Evaldas Survila, Juozas Vitkūnas ir šių eilučių autorius atvyko iš Vilniaus. Bendrojo lavinimo dalykų dėstytojai: Rima Šmulkštytė, Kęstutis Mitrauskas, Romualdas Gargasas į čia buvo paskirti tais metais baigę Vilniaus pedagoginį institutą. Dar keletas darbą pradėjo atvykę iš kitur.

Trūko vadovėlių, vaizdinės medžiagos, tačiau praktinio mokymo sąlygos pasirodė nepalyginamai geresnės nei Vilniuje. Čia pat Dubravos miškų tyrimo stoties didžiulis medelynas, arboretumas. Nebereikia dešimčių kilometrų važiuoti į miškus pasimokyti taksuoti ar atrinkti medžius kirtimui. Pakanka kirtaviečių pasimokymui taisyklingai sodmenis pasodinti. Tekdavo želdyti sodinant medelius bei krūmus Kauno miesto želdynuose, rajono gyvenvietėse.

Greta naujos miškininkų gyvenvietės jau keli metai tyvuliavo didžiausias Lietuvoje tvenkinys - Kauno marios. Jų krantai dar nebuvo susiformavę ir bangos kasmet pasiglemždavo dalį pakrantės (tas stebima ir dabar). Raguolių miško pušims paplovus šaknis, jos virsdavo į vandenį arba prieš tai tekdavo jas nukirsti. Buvo juokaujama, kad netrukus marios priartės prie gyvenvietės ir ši paskęs.

Vėl, mintimis grįžtant penkis dešimtmečius atgal, prisimenamos tada pradėtos ir vėliau tęsiamos kai kurios tradicijos. Turbūt viena kilniausių, paplitusių ne tik mūsų krašte, yra tam tikromis progomis medelių sodinimas, ypač baigiant mokyklą. Būsimiems miškininkams ar kraštovaizdžio specialistams ši tradicija be abejo yra pati artimiausia. Todėl jau 1964 metų pavasarį technikumo absolventai parke pasodino pirmąjį savo laidai skirtą ąžuoliuką, įpareigodami jaunesnius bendramokslius jį ir visą aplinką deramai prižiūrėti. Dabar čia ąžuolų jau dešimtys, o pats pirmasis ir artimiausi jo kaimynai jau vos ne pusamžiai. Kasmet vasarą į Girionis atvyksta bent po kelias grupes įvairių metų laidų absolventų. Pirmiausia jie eina į parką, po nukritusiais lapais suranda akmenėlį su jame iškaltais metais, žvilgsniais išmatuoja savo ąžuolą, pasidalina prisiminimais. Gaila, kad pastaraisiais metais ši memorialinė vieta tinkamai nebeprižiūrima, užrašai čia pastatytame stogastulpyje tebeklaidina ir kitus parko lankytojus.

Visa, kas čia parašyta, nėra išsamūs atsiminimai, o tik keletas epizodų iš kelių dešimtmečių nuotolio. Ne viskas ir atmintyje išlieka. Kaip senovės graikų mituose sakoma – nuskęsta Letos upėje. Dalis tų pirmųjų technikumo absolventų laidų Girionyse dabar, kaip sakoma, jau išėjo į užtarnautą poilsį, kitus susitikimuose bendramoksliai prisimena atsistodami ir pagerbdami tylos minute. Nors ir laiko ženklais paženklinti, nors namuose ne tik vaikus, bet ir anūkus palikę, jie čia vėl kaip prieš dešimtmečius jauni. Taip dar kartą patvirtinamas teiginys, kad praeina viskas, išskyrus pačią praeitį.

Buvęs Vilniaus, Kauno miškų technikumų ir Kauno aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojas Vidmantas Markevičius, Girionys, 2012 m.

16. GIRIONIŲ PRADŽIA IR DABARTIS NE MIŠKININKO AKIMIS

FOTO 1 Kai prieš pusę šimtmečio susimetę į sunkvežimį 2 baldelius, įsigytus už pirmuosius atlyginimus ir keletą senų buities rakandų, padovanotų tėvų, atvykome į Girionis, čia buvo panašu į neapgyventą kraštą. Stovėjo 2 aštuonių butų namukai, kuriuose jau pradėjo gyventi po 2–3 šeimas ir šalia jų – bendrabutis. Instituto pastatui buvo padėti pamatai. Aplinkui – tik pustomas smėlis, kaip Baltijos pajūryje, kurį pro nesandarius langus vėjas nešdavo į kambarius. Užtat visą vasarą

48

vaikščiodavome basi. Visa parko teritorija buvo užsodinta „rykštelėmis“, iš kurių išaugo galingi medžiai, dabar jau vartomi vėtrų. Dar buvo likę trys kaimo sodybos, kurių dabar jau nėra. Viena ties beržais už eglynėlio, kita – kur dabar prie tvenkinio nenaudojamas Instituto namelis. Išlikęs tik šulinys. Čia gyveno ponia Grinevičienė (kaip mes ją tada vadinom), kuriai jau buvo apie 90 metų. Su savo nedideliu vežimėliu ji apvažiuodavo visą miškelį, einantį link Žaisos upelio ir surinkdavo visas nulūžusias šakas, pasiruošdama malkų žiemai. Miškelis buvo švarus. Anksti išbėgus pusryčiams buvo galima parsinešti maišelį baravykų. Nuo gyvenvietės matėsi visos marios, nes prieš akis tvyrojo pievos su marguojančiomis lauko gėlėmis ir pavienėmis pušaitėmis bei eglaitėmis, po kuriomis taip pat buvo gausu grybų. Įdomu buvo sužinoti, kad ten, kur tyvuliuoja Kauno marios, stovėjo gyvenvietė, kuri buvo iškelta į Vaišvydavą. Visa pakrantė buvo nusėta nupjautų iš marių dugno medžių kelmais su išsikerojusiomis šaknimis, po kurias labai mėgo žaisti vaikai. Vėliau į pakrantę atvežė smėlio, ir mes turėjome nuostabų pliažą. Vanduo mariose buvo švarutėlis, visą vasarą buvo galima maudytis ir maudyti mažus vaikus.Trečioji sodyba stovėjo ten, kur dabar vaikų darželis. Joje gyveno ponia Juodienė. Ji gamino vyrų taip mėgiamus „lašiukus“. Čia atvykdavo lankytojai ir iš aplinkinių kaimų.

Augo parko medžiai, augo instituto rūmai, augo nauji namai, kėlėsi nauji gyventojai. Pradžioje susisiekimas buvo vieškeliu. Autobusai važiuodavo kas valandą 40 minučių ir tik iki Panemunės tilto. Jei mėnesio pabaigoje autobusui pritrūkdavome 20 kapeikų, eidavome pėsti iki Zuikinės, iš kurios jau važinėjo miesto autobusai (už 4 kapeikas). Žiemą, kai autobusas įklimpdavo sniege (keliai nebuvo valomi), pėsti eidavome per marias. Visi buvome vienodai neturtingi ir laimingi, nes jauni, sunkiai dirbome, auginome vaikus, ir nei į galvą neateidavo skųstis, kad blogai gyvename. Virtuvėje stovėjo plyta (taip vadina suvalkiečiai) ir vandens kolonėlė. Kūrenome malkomis, kai reikėjo gaminti valgį ar išsimaudyti.

Medicinos punkto nebuvo, todėl teko aplankyti visus butus, susipažinti su visais gyventojais ir vaikais. Ateidavo ir iš pamiškėje esančių tolimų sodybų. Niekaip nebuvo galima išaiškinti, kad čia visai ne tos specialybės gydytojas. „Mums reikia daktaro“ – sakydavo. O jei patardavai išsikviesti greitąją pagalbą, paaiškindavo, kad greitoji nevažiuoja, nes per daug sniego…

Padaugėjus gyventojų (ir vaikų), pradėjome kurti vaikų lopšelį–darželį. Pradžioje mamos nepasitikėjo valdiška įstaiga, teko vaikščioti po butus ir įrodinėti darželio naudą. Susidarius reikiamam vaikų skaičiui, darželis buvo atidarytas tame pastate, kur dabar yra ambulatorija. Gyvenimas palengvėjo, o ypač atsiradus gyvenvietėje vaikų gydytojai Markevičienei. Tada jau buvome dviese.

Kai pradėjo asfaltuoti plentą, neliko jokio visuomeninio transporto. Stabdydavome savivarčius sunkvežimius, kurie iš karjero vežė smėlį į „Bituko“ plytų gamyklą Petrašiūnuose ir už 20 kapeikų atvažiuodavome į miestą.

Įrengė stadioną, krepšinio, teniso aikšteles ir aš su pasididžiavimu pasakojau miestiečiams kokia graži mūsų gyvenvietė, kaip čia čiulba paukščiai, kaip žalia aplink, ir kaip grįžę iš miesto pilna krūtine įkvepiame gaivaus ir švaraus oro. Parkas ir stadionas buvo šventos vietos. Niekam ir į galvą negalėjo ateiti mintis įvažiuoti bėgimo taku į stadioną ar į parką pasivaikščiojimo takeliais. Ir savo šiukšlių nenorėjome viešai demonstruoti – kažkaip sugebėjome su jomis susitvarkyti.

Girionys pamažu gražėjo, nusitiesė liepų ir kaštonų alėjos, vėjas nustojo pustyti smėlį.Miškininko profesija man pasirodė labai romantiška, palyginus su manąja. Buvo nuostabu,

kad jie gerai pažįsta gamtą, miško medžius ir kitą augmeniją, įvairiausius gyvus padarus. Džiaugiuosi, kad likimas lėmė pažinti tokius iškilius senosios kartos miškininkus – Mykolą Jankauską, Benediktą Labanauską, Vytautą Ramanauską. Dar spėjau pabendrauti ir su Marijono Daujoto šeima, nes mūsų butai buvo šalia. Jo miela žmona kepdavo nuostabiausius senoviškus pyragus, kuriais nuklodavo stalus per įvairias Instituto šventes. Jose dalyvaudavo ir miškininkų žmonos, ir mes jausdavomės lygiaverčiomis šios bendruomenės narėmis. Daujotą tenka prisiminti kasmet, lankantis Kuršių Nerijoje ir gėrintis, kaip jo iniciatyva buvo sutramdyta smėlio stichija.

Į užbaigtus rūmus atsikėlė Miškų institutas ir Technikumas, statėsi nauji gyvenamieji namai ir bendrabučiai, atsidarė parduotuvė ir valgykla, pagausėjo jaunimo, gyvenvietė atgijo. Augo parko medžiai, augo mūsų vaikai. Atsidarė Girionių ambulatorija, visiems pasidarė lengviau gyventi (FOTO 2, 3, 4, 5 . Stiepėsi miškelio ir parko medžiai, uždengė vaizdą į marias ir Pažaislį ir tik iš ketvirto aukšto galima gėrėtis nuostabiais saulėlydžiais, kiekvieną vakarą vis kitokiais. Miestiečiai greitai aptiko švarų pliažą, miškelį, pilną baravykų, ir pamažu viskas pradėjo nykti. Pliaže atsirado šiukšlių, iš miškelio kažkur dingo grybai. Pradžioje poilsiautojai automobilius palikdavo gyvenvietėje, paisydavo kelio ženklų, vėliau pradėjo nepajėgti pėsti nusileisti takeliu į pliažą ir važiuodavo kone į vandenį.

49

Pradėjome nesijausti savo gyvenvietės šeimininkais. Tačiau vis tiek iš kokios kelionės ar krašto besugrįždavom, Girionys buvo gražiausias, žaliausias kampelis žemėje.

Visą Lietuvą sukrėtė prieš 2 metus praūžusi vėtra, neaplenkusi ir Girionių. Išėję anksti rytą pamatėme kraupų vaizdą: kai kurie takai ir keliukai buvo užversti nulaužtais ar su šaknimis išverstais medžiais. Atrodė kaip po karo, lyg būtų praėjęs milžinas su kardu ir viską nukapojęs. Jau ankstyvą rytą gyvenvietė buvo pilna žmonių. Vieni su fotoaparatais, kiti baisėdamiesi žvalgėsi. Audra praretino ir parko medžius. Tačiau parkas nenyksta. Malonu gražiame ąžuolyne apsikabinti ąžuolą ir jausti, kaip jo stiprybė teka į tavo kūną. Traukia ir į miškelį, kur nuo ankstyvo pavasario tvyro pušų aromatas, gydo plaučius ir sielą.

Labai gražu prie marių, kur per žvilgantį ledą driekiasi raudonas besileidžiančios saulės takas, o jame ištisa juosta paukščių nuo Zuikinės iki Pažaislio. Ir negali nueiti, kol nenusileidžia saulė ir žavus spektaklis baigiasi. Sproginėja, traška įvairiais balsais ledas, mojuoja ir sveikinasi juo eidamas studentų pulkelis. Grįžti namo su šypsena ir, kaip toj senoj dainoj, „rodos ir vargo nebuvo“.

Vasarą džiugina pulkai gulbių, ančių, kirų. Tik gaila, kad mariose maudytis jau beveik nebegalima. Ir labai gaila tų kasmet vandens išplautomis šaknimis griūvančių pušų. Tos vietos, kur jaunystėje vasarodavome, jau seniai po vandeniu. Jonas Stukšys, su kuriuo neseniai atsisveikinome, pastebėjo, kad kai kuriose vietose marios pasigrobė apie 20–30 metrų kranto.

Pamaryje teko sutikti dvi pirmakurses, kurios viskuo domėjosi. Aš joms trumpai papasakojau Girionių istoriją. Buvo nustebusios, kad niekas joms to nepasakojo.

Sveikiname tas jaunas mamas, kurios ėmėsi iniciatyvos ir rinko parašus, kad parduotuvėje nebūtų prekiaujama alkoholiu. Ir gyvenvietė nurimo. Rūpestį kelia rūkoriai, ypač merginos, kurios ir atrodo neestetiškai, ir visai negalvoja, kokius vaikus gimdys. Geriausiai žino tas, kas gydė apsigimimus ir žino, kokios alkoholio ir rūkymo pasekmės.

Reikia tikėti, kad ketvirtoji ar penktoji Girionių karta, tie, kurie dar vežimėliuose, toliau kurs Girionių gyvenvietę, gražins ją, iš naujo sodins parką. O kai taip galvoji, dar norisi pagyventi.

Gydytoja Danutė Padaigienė

17. RAGUOLIAI

Prisiminimais pasidalino Albina Petkevičienė - Petravičiūtė, Jono gimė 1932 m. Raguolių kaime, Pakalniškių seniūnijoje, Panemunės valsčiuje. Mama - Anastazija Lučauskaitė (1899-1938). Mirė nuo plaučių uždegimo. Liko šeši vaikai, šeima turėjo 10 ha žemės.

Anksčiau Raguolių kaimo vietoje buvo dvaro miškas. Dvarui nusigyvenus ir iškirtus mišką, liko tik kelmynas. Kai 1923 metais tėvelis atėjo į žentus, čia dar buvo kelmai. Kaimo gyventojai juos rovė ir vežė į smalernę. Raguoliuose gyveno daugiausiai lietuviai, buvo kelios lenkų šeimos, o viena - vokiečių. Daug žemės kaime niekas neturėjo - tik apie 10 ha. Vokiečiai Pijai taip pat vertėsi žemės dirbimu, Oskaras buvo labai geras kalvis. Kai 1944 FOTO 1 m. jo broliai važiavo į Vokietiją, tai ir jis buvo susiruošęs išvykti. Petravičius žadėjo jį net pavėžėti. Tačiau kaimynai, išsigandę, kad liks be gero kalvio, jį nugirdė ir perkalbėjo nevažiuoti. Lietuvių santykiai su šiais vokiečiais buvo labai geri.

Kaimas turėjo ežiomis padalintą alksnyną. Jame augo keli pavieniai dideli ąžuolai. Miškelyje kaimiečiai ruošdavosi malkas žiemai.

Tarpukaryje į Ameriką prasigyventi buvo išvažiavęs Albinos dėdė, bet greitai ten mirė. Amerikoje liko tik senelis, bet, kiek pabuvęs (dirbo anglies kasykloje), laišku paprašė giminių pinigų sugrįžimui. Tai močiutė pardavinėjo, ką galėjo, kad tik surinktų kelionei reikiamą sumą. Vėliau, kai močiutė šveisdavo senelio pečius, tai visi matydavo į odą įaugusias anglis.

50

Kaime žmonės buvo pakankamai aktyvūs. Albina girdėjo apie tokias aplink veikiančias organizacijas: Šauliai (jų kaime nebuvo), Tretininkai (priklausė ir Albinos tėvelis). Šaulių centras buvo Šlienavos kaime, jo nariai buvo ginkluoti.

Kaimynai pirkdavo šiuos spaudos leidinius: "Naująją sodybą" (prie vokiečių), „Trimitą", „Lurdą" ir „Saulutę". Prenumeravo ar pirkdavo spaudą tik mokantys skaityti. Vakarojant kaimynai vienas kitam pasakojo Lietuvos ir pasaulio naujienas.

Per kaimą tekėjo Žaisos ir Dubio upeliai, buvo Mažeikos ir Palubinskų šaltiniai. FOTO 2 Žmonės vandenį sėmėsi iš Mažeikos šaltinio ir namo nešėsi apie 1 km. Šulinius kasti neturėjo iš ko. Kalnas prie Žiegždrių vadintas Skaurantiškių kalnu. Matėsi Pakalniškių kaime buvusi Šiliukės vietovė, o palei Gužus buvo senkapiai. Kai kaimas kėlės ant kalno, senkapius išstumdė buldozeriu - buvo daug kaulų. Mozūruose buvo prancūzų kapinės, Prancūzkalniu vadinamos. Ten daug kas kasinėjo, ieškodami lobių. Kaimas savo kapinių neturėjo, mirusius laidojo Aukštojoje Panemunėje. Bažnyčia taip pat buvo Panemunėje. Į Kauną važiuodavo bent kartą per savaitę - tai į malūną, tai į bažnyčią, į turgų ar kitur. Turguje parduodavo žąsis, bulves, kiaušinius. Į miestą taip pat veždavo parduoti išpjautus Nemuno ledus. Lauktuvėms turguje pirkdavo saldainius, pyragus, skarutes, batus, medžiagas ir kt.

Kaime gyveno giesmininkas Pranas Varanavičius (giedoti ėjo kartu su FOTO 3 Pečiulaitiene). Petras Gervė buvo siuvėjas. Dalis žmonių dirbdavo miške. Pakalniškių kaime Ragauskas siuvo batus, buvo geras batsiuvys.

Šlienava buvo bajorų kaimas - jis nepriklausė jokiam dvarui.Aplinkui buvo šie dvarai; Samylų, Dovidonių- ties švyturiu Šlienavoje, Žiegždrių- ties

dabartine ligonine. Ant Rinkų kalno rinkdavosi piemenys, o į Slabunyčią sugindavo karves pietų, pamėgtas buvo Dubio kalnas (dabar apsodintas mišku).

Kaime gyveno šios šeimos:

Sakalauskai, Grabauskai, Kurmonavičiai, Buzai, Virbašiai, Mažeikai, Juodžiai, Antanas Stankevičius, Pranas ir Zigmas Kalėdos, Grinevičiai (lenkų tautybės), Rekai, Stanevičiai, Čiudiškiai, Zavedskai, Juozas Bartusevičius, Augeliai, Antanas Gervė, Juozas Bartusevičius, Antanas Bartusevičius, Juozas Kairiūkštis, Antanas Palubinskas, Jonas Petravičius, Macijauskai, Povilas Diemedžiūnas, Kazys Babušis, Zigmas Keršys, Oskaras Pijus (vokiečių tautybės), Kavaliauskai, Petrauskai, Butvinskai, Mackevičiai (lenkų tautybės), Pranas Varanavičius, Kazys Pečiulaitis, Simanavičiai, Simas Bunevičius, Guzevičiai, Kazys Stankevičius. Kaimas sunyko dėl iškėlimų: plėtė medelyną, kūrė kolektyvinius sodus (apie 1973 m.).

Įdomūs buvo laidojimo papročiai. Namuose pašarvotą mirusį laikydavo du vakarus. Giedodavo rožančių. Kai mirė Albinos mamytė, tai močiutė tuoj pat pradėjo kalbėti maldas. Žėlamišės (žėlamišė) -tai mišios už mirusius. Labai geri giedoriai buvo Pranas Varanavičius ir Jonas Stanevičius iš Laumėnų kaimo. Po rožančiaus giedotojai užkąsdavo, po to giedodavo iki 3 vai. nakties. Pusę septynių ryte keliaudavo į Panemunės bažnyčią, 8 val. ten prasidėdavo mišios. Praėjus 4 savaitėms po laidotuvių, būdavo atžymimos ketvirtynos. Tada pjaudavo paršą. Vaišindavo susirinkusius po mišių špitolėje (ten gyveno bažnyčios tarnai). Praėjus po mirties metams, giminės „užpirkdavo“ trejas mišias. Namuose pyragų prikepdavo.

Vakarėliuose jaunimas šokdavo tokius šokius: valcių (valsą), polką, šliapoksą (groja kaip polką), kadrilių, padispaną, krakoviaką, pakeltinį, bitutę pilkąją.

Dabar apie linininkystę. Linus sėdavo per Šv. Petronėlę (paskutinę gegužės dieną). Sėjant linus, dainuodavo. Raudavo linus saujomis. Sudėjus 10 saujų, gaunama rautinė. Lauke linai būdavo iki jiems išdžiūstant. Po to juos veždavo į klojimą ir sukraudavo į prėsliuką (gardelį). Atėjus kūlimo metui, iš ten imdavo po saują ir sėdėdami ant šlaunies, kūlė kultuvėmis arba kūjukais. Šiaudelius veždavo į lauką ir plonai klojo ant dirvonuoti paliktos žemės (tai darydavo prieš bulviakasį). Lauke paklotus linus laikydavo visą mėnesį. Ir kai

51

patrynus plaušeliai atšoka nuo stiebelių, sakydavo, kad reikia linus keli. Tada juos vėl surišdavo į kūlius. Po bulviakasio kūlius nešdavo į pirtis minti. Minant linus, pirtys skambėdavo nuo dainų. Artimiausios pirtys buvo: Giniūno - Laumėnuose, Kampo - Šlienavoje, Drūlios – Dubravoje. Už pirties pasinaudojimą reikėdavo šeimininkui atidirbti. Į pirtis linų minti sueidavo net po 10 moterų. Pirtyse kurdavo pečių ir džiovindavo linus. Jiems išdžiūvus, nešdavo minti mintuvais. Linus brukdavo (plaušų atskyrimas nuo stiebelių likučių - spalių) tvarte. Išbruktus linus šukuodavo mediniais šepečiais. Taip iš pluošto buvo šalinamos pakulos (trumpas bei susivėlęs pluoštas). Iš pirmutinių nuobrukų audė maišus, paklodes ir čiužinius. Pertraukus linus metaliniais šepečiais, gaudavosi pašukos. Iš jų taip pat ausdavo paklodes, užvalkalus, čiužinius (senikus - į juos kimšdavo šiaudus). Šukuojant per trečius šepečius, gaudavosi pašukos siūlams (kailiniams siūti, staltiesėms austi ir kt.). Iššukuotas linų saujas susukdavo į kuodelius. Verpiant kuodelį, prismeigdavo prie lentelės. Vąšelį vadindavo kukeliu, siūlus verpdavo patys. Ausdavo mama ir vyriausioji sesuo. Kaimynystėje gyveno labai gera audėja Diemedžiūnienė, ji ausdavo uždarbiaudama. Dažnai žmonės sakydavo, kad neturinčiam -nepriduosi.

Žmonės uždarbiavo ir kitais būdais. Pintines (kašes) ir vyžas sau ir pardavimui pindavo diedukas Motiejus Lučauskas (g. 1854 m). Pindavo iš spygliuočių medžių šaknų, žaliavas gamindavosi pats. Šis žmogus gamino ir grėblius.

Kaime buvo viena priėmėja „ bobutė " - Bartusevičienė. Ji priiminėdavo naujagimius, mokėjo gydyti žmones ir gyvulius. Dvareliškėse tą darbą dirbo Megelinskienė.

Vokiečių okupacinė valdžia ribojo gyvulių auginimą, jų perteklių paimdavo armijai. Žmonės gyvulius slėpdavo miške. Vokiečiai atiminėjo arklius ir kitaip skriaudė: rinko duokles, varė į darbus. Karo metu kaime gyveno daug pabėgėlių iš miesto. Kai išviję vokiečius grįžo rusai, tai tuo kai kas džiaugėsi. Rusai pradžioje elgėsi geriau nei vokiečiai. Po kiek laiko jaunimas pradėjo gauti šaukimus į kariuomenę. Iš kaimo į rusų kariuomenę išėjo 4 vyrai, du iš jų žuvo. Kiti ėmė slapstytis, pasitraukė į mišką. Išėjusius rugpjūtyje, gruodžio mėnesį 4 vyrus sugavo ir uždarė į Pravieniškių kalėjimą. Ten jie labai vargo, tačiau išliko gyvi. Kiti vyrai apie penkerius metus slapstėsi pavieniui, be ginklų. Pradžioje ėjo valgyti į namus. Po kiek laiko, kai kaimo žmonės nusigyveno, bėdų prispaustų šeimų dauguma vietinių vyrų legalizavosi, įsidarbino. Kai kurie ne vietiniai partizanai pradėjo maistą iš gyventojų atiminėti. Iš Raguolių kaimo miške be šautuvų slapstėsi šie vyrai: Juozas Bartusevičius, Jonas Kalėda, Kazys ir Juozas Gervės. Gervių troboje nuo karo slapstėsi vyras iš Piliuonos. Buvo išsikasęs bunkerį. Dar vieną bunkerį kaimo vyrai buvo išsikasę prie Jono Petravičiaus namo. Kai besislapstantys sulįsdavo į bunkerį, Petravičius jo viršų užmaskuodavo akėdamas žemę.

Iš Raguolių kaimo į enkavedistus ar stribus niekas neišėjo (tik vienas dirbo miesto milicijoje). Buvo girdėti, kad partizanai šaudė komunistus ir tuos, kurie nenorėjo pas juos eiti. Tačiau Raguoliuose per karą ar vėliau niekas nedingo, nežuvo, nebuvo sužeistas.

Rusai 1944 m. vasarą vežė kaimo žmones darbams: apkasams kasti, aerodromui velėnas lupti. Vėliau reikėjo prievarta pirkti obligacijas. Prie ruso reikdavo mokėti duoklę: po 500 kg jautienos, 350 kg pieno, grūdų, baisų mokestį už žemę.

Kaimo sodybose stovėjo tokie pastatai: gyvenamasis namas (gryčia), svirnas (grūdams laikyti, stovėdavo lova), kluonas, tvartas, pastatas vežimams, viralinė, pirtis. Antano Stanevičiaus pirtis buvo drėbta iš molio.

Apie kaimo elgesio kultūrą pasakojama taip: visi sugyveno gražiai, nesipyko, tik Mickienė raganaudavo: lyjant apsigaubdavo galvą paklode, paimdavo į ranką žolelių pundelį ir eidavo aplink karvę. Taip dingdavo karvei pienas.

Anksčiau kapines tvarkydavo kiek kitaip: gėlių ant kapų nesodindavo, kauburėlius palikdavo neapželdytus. Turtingesnieji statydavo akmeninius paminklus, laidojant dėdavo

52

metalinius vainikus (iki 1956 metų). Kai pasiilgdavo mirusios mamos, Albina eidavo į kapines. Kapus ji tvarkė taip, kad žolė mirusiai mamai „ant akių neaugtų“.

Našlys Jonas Petravičius valgį gaminosi pats, melžė karvę, augino vaikus, daug kas iš jo juokėsi. Tačiau žmogus tai darė ne iš gero gyvenimo.

Ir prie vokiečių, ir prie rusų seniūnu buvo Pranas Varanavičius, geras žmogus. Valdydavo dešimtukas - seniūnas su padėjėjais. Susirinkimą šaukdavo per kaimą siųsdami kortelę. Joje parašydavo pradinį ir galinį gyventoją, o gyventojai žinodavo, kas kam turi tą kortelę nunešti. Gegužę ir birželį iš viso kaimo, kas tik galėdavo, eidavo į Gervės sodyboje vykdavusias mojavines ir birželines pamaldas. Rinkdavosi po darbų dar prieš sutemas (apie 9 val.). Susirinkusieji giedodavo litaniją, kalbėdavo rožančių. Varanavičius ilgą kalbą skaitydavo. Sekmadieniais visi skubėdavo į Aukštosios Panemunės bažnyčią. Visi tai darė iš malonumo, smagumo, savo noru. Po mojavinių ar birželinių pamaldų jaunimas eidavo šokti. Albina Petkevičienė galvoja, kad kaimas karo ir pokario metais mažiau nenukentėjo todėl, kad jame gyveno labai geri ir pamaldūs žmonės.

Raguolių kaimo dalies vietoje yra iškilę Girionys.

Stanislovas Abromavičius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, knygos „Nuskendusio slėnio istorija“, Kaunas, 2005 m., autorius

18. IŠTRAUKOS IŠ POEMOS „GIMTOJI ŽEMĖ“

1. MES KAIP MEDŽIAI IKas virš mūsų šioj plačioj galaktikos FOTO 1 (be pavadinimo) erčioj - šviečianti erdvė. Kas po mūsų kojom- Žemės mantija dengtauoliena krištolinė,

į kurią įsišakojame giliaiir išdidūs tampamtarsi medžiai,pasiryžę amžinai mylėti.

Mes tos meilės niekam neišduosim, susipynę šaknimis tvirtai. Kada vyras moteriai tarsi eglei girių uosis,apkaišytas saulės ataudais... IIIr žolėta jaura - mūsų pažinimas, - kasdieninio stalo duona ir druska.

53

Šerdimi įaugę, žemės syvais gyvi iškeliam vainiką - laukiančias rankas.

Mums šakas sūpuoja marių kranto vėjai. Glaudžia vario lapą žilstantys spygliai.

Ar yra kas žemėj taip tauriai mylėjęs irgyvybės esmę vertinęs mąsliai? IIIŠiaurės smuikais virkdo mus vakarės žaros. Lietaus fūgom srūva debesų tvanai. Ir Aušrinės žvilgsnis begaliniai geras, kai imi suprasti, - kam tu gyvenai.

Kada meilės sėkla vaisiuje subrendus dygsta ir išskleidžia nuosavus lapus, Sielos neužsklęsi vienišumo sklendėm ir turėsi šerdį padalint perpus... IVVisą gimtą slėnį kiek aprėpia akystarsi palikimą perduoti turi.

Ar kas nors įspėjo žaibo rykštėms plakant,kad privalo sąžinė pasilikt švari?.

Ir kantrybės mokai atžalėlę jaunąį morenos klodą šaknimis įaugti.

Savyje išsaugot šviesų taurų beržąsaulės klonių vėjams ir žvaigždynų aukščiui... VPatirtį, - brangiausią Sieloj kauptą turtą,atveri lyg surandėjusias žaizdas.

Kad jauni suprastų amžinybės burtusir įsidėmėtų vis tebekartojamas klaidas...

Daug turi suspėti, kol Šerdis nepūva, kol jos nepagraužė kirvarpa šlykšti,kad vėliau pajėgtum medžio Stiebui griūvant, nuo Šaknų atplyšti ir sustingt rimty... VIPaskutinį kartą su Viltim pažvelgusĮ rasoto žiedo veriančias akis

54

Atiduoti Saulę ir žvaigždėtą Dangųrudeninį Vėją ir Speigų naktis VII Kad vėliau pajėgtum Žarose ištirpti ir iškilt į Erdvę plazdančia liepsna.

O Žarijų plėnys kibirkštim pavirtę Atžalynų fleitom vėlei atkartotų

nuostabų PERPETUM MOBILE

tarsi Viešpačiui paskirtą Mūs ESYBĖS HIMNĄ...

2. LIETUVA GIMTOJI IŽeme, Žemynėle,- Lietuva gimtoji

slenksti šalia diemedžių tarp bažnyčių bokštų

kaip tave apglėbti vis kas kart kitokią ir tą pačią

per ilgiausius šimtmečius IIPrie Žaisos panemunėm šalia Raguolių

ir ties eiguvom Taurakiemio netoli Vaišydavos.

Kai Akis iš paukščio skrydžio tolius vien aprėpia

viršum Kauno marių suPažaislio vienuolyno kupolais

ir plačiagirėm Gervėnupio...

III

Kiek čia nerašytų Metraščių.Kiek Likimų čia neapsakytų...

55

Šalia vieškelių į tolį skubančiųir už horizonto dingstančių...

Ir mąstau, kad Mes visi tai žinom,

jog tikrai telieka tiktai LAIKO ir ERDVĖS atgniaužtos saujos,

barstančios lyg balkšvą Kvarco smiltį per kartų Kartas

IŠTISUS GYVENIMUS...

Buvusios Miškų instituto mokslinės bendradarbės Pilkauskaitės-Veinšreiderienės, gyvenančios Girionyse nuo 1975 m., Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės poetės ELVYROS TAURAGNĖS eilės

56