2
ˇ
Gimnazijos moksleivių leidinys Leidžiamas nuo 1996 m. Nr. 6
(118). 2014 m. gegužė
Lietuvos moksleivių meninio skaitymo konkursas
Mūsų gimnazijoje vyko ypatingas renginys. Pavasarėjant
gimnazijos durys atsivėrė skambaus lietuviško žodžio mylėtojams iš
visos Lietuvos.
Vertinimo komisijos nariai
Mūsų gimnazija balandžio 10–11 dieno-mis klegėjo nuo skambių K.
Donelaičio eilių, iš-raiškingų kompozicijų. Priimti gausų būrį (per
100) skaitovų didelė garbė ir didelė atsakomybė.
Konkurso atidarymo metu iš komisijos pirmininkės docentės,
humanitarinių mokslų dakta-rės, Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos
vicepreziden-tės Danutės Vaigauskaitės lūpų skambėjo padrąsi-nantys
žodžiai dalyviams. Sėkmės linkėjo meras Gintautas Gegužinskas,
švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Kazys Polekas. Meninis
skaitymas daug profesionalumo ir gebėjimų reikalaujanti veikla, o
neretai sėkmė priklauso ir nuo pasirinkto teksto, jo supratimo, ir
nuo raiškos.
Džiugu, kad šiais metais minint 300-uosius Kristijono Donelaičio
metus ypač daug moksleivių rinkosi deklamuoti būtent lietuvių
literatūros klasiko tekstus. Pirmąją konkurso dieną dalyviai
pasirodė patys, klausėsi kitų. Iš pradžių
pasirodė mažieji – 5–8 klasių skaitovai, vėliau savo
pasirodymais stebino 9–12 klasių mokiniai, maloniai publiką nuteikė
ir kompozicijos.
Pasibaigus konkursinei programai svečiai buvo pakviesti į
Pasvalio kultūros centrą pasižiūrėti gimnazisčių spektaklo
„Labiausiai už viską pasaulyje“. Spektaklis skirtas anapilin
išėjusiems mūsų bendruomenės nariams. Vakare mokytojai ir mokiniai
dalyvavo įvairiuose užsiėmimuose, vakaronėse. Antroji konkurso
diena prasidėjo seminaru mokytojams ir balso lavinimo pratybo-mis
mokiniams.
Renginio vedėjai – mūsų gimnazistai
Pertraukų metu gimnazijos erdvėse koncertavo folkloro, gitaristų
ansambliai (vadovas Sigitas Paliulis), akordeonininkų ansamblis iš
muzikos mokyklos. Skaitovų konkurso uždarymo renginyje apdovanoti
geriausieji 1-ojo, 2-ojo ir 3-ojo laipsnio diplomais.
Padėkos žodžių už gražų renginį sulau-kėme ir iš mūsų
bendruomenės svečių, ir iš komi-sijos narių. Už paramą
organizuojant renginį, už šilumą ir nuoširdų rūpestį dėkojo tiek
atvykę mokytojai, tiek mokiniai.
Monika Valuntonytė
Geografijos savaitė mūsų mokykloje
Kovo 18–24 d. mūsų gimnazijoje vyko geografijos savaitė, kurią
organizavo 3d klasės mo-kinės: Daumantė Dovidavičiūtė, Roberta
Orlaitė ir Urtė Vaičekonytė, joms padėjo mokytoja Rasa
Ši-moliūnaitė. Visą šią savaitę vyko įvairūs renginiai minint Žemės
dieną ir siekiant gilinti mokinių geo-grafijos žinias. Antradienį,
per 7 pamoką, Urtė Vai-čekonytė ir Indrė Varnaitė savo kelionių
įspūdžiais iš Ispanijos ir Centrinės Amerikos dalijosi su 2b klasės
mokiniais. Trečiadienį, padedami ūkvedžio Kęstučio, į mokyklos
žilvitį įkėlėme inkilėlį varnė-nams. 2d klasės mokiniai turėjo
netradicinę geo-grafijos pamoką, kurioje pasitikrino žinias.
Ketvir-tadienį, po keturių pamokų, aktų salėje vyko rengi-nys –
konkursas „Įdomybių geografija“. Džiaugia-mės sulaukę dalyvių ne
tik iš mūsų gimnazijos, bet ir iš Lėvens pagrindinės mokyklos.
Renginio organizatorės
Dalyviai buvo suskirstyti į komandas, atli-ko įvairias
geografijos užduotis, geriausiųjų ko-manda buvo apdovanota.
Sirgaliai taip pat parodė savo geografijos žinias, atsakinėdami į
klausimus.
Po savaitės sulaukėme pasiūlymo vesti tokį patį renginį Lėvens
pagrindinėje mokykloje. Tai pasiūlė Lėvens mokyklos biologijos
mokytoja, stebėjusi mūsų renginį. Noriai sutikome. Taigi konkursą
organizavome netgi dviejose mokyklose.
Penktadienį, per ilgąją pertrauką, rodėme skaidres apie mūsų
planetą Žemę. O pirmadienį pirmų klasių mokiniai sprendė
kryžiažodį, laimė-jusi klasė gavo saldžią dovaną.
Visą šią savaitę mokyklą puošė knygų „Pažinkime pasaulį per
geografiją“, fotografijų ir piešinių parodos. Šios savaitės metu
įsitikinome, jog mokiniai turi puikias geografijos žinias. Dėkojame
visiems padėjusiems ir dalyvavusiems!
Milda Čepaitytė
Gendrutis Morkūnas „Puodukas kefyro ant palangės /
Apie gyvenimą sergant“
Turbūt iš karto susimąstėte, kas tas Gendrutis Morkūnas? Jis
tiesiog fizikas, kuris paskutinius penkerius savo gyvenimo metus
rašė ne tik mokslinius straipsnius, bet ir knygas žmonėms ne iš
fizikų pasaulio. Ši knyga – puikus pavyzdys. Biografinė apysaka
„Puodukas kefyro ant palan-gės / Apie gyvenimą sergant“ yra viena
iš jo pasku-tinių knygų, kurioje jis aprašo daugiau ne save, o
kitus žmones, kuriuos sutiko sirgdamas.
Nenorėčiau sugadinti jums šios knygos skaitymo malonumo, tad kas
iki čia perskaitys ir nuspręs skaityti šią knygą, nebeskaitykite
toliau. Ir tie nebeskaitykite, kurie knygų neskaitote, o kam dar
įdomu – daugiau informacijos.
Gendrutis Morkūnas knygoje laužo nusisto-vėjusius stereotipus:
įrodinėja, kad gydytojai nėra blogi, kaip visi sako, o kyšiai nėra
kyšiai, jie tik dovanos, kurias daktarai gauna už žmogui
sugrą-žintą sveikatą. Taip pat autorius rašo apie paprastus
dalykus: ligoninės maistą, žmonių elgseną, jų kalbas ir dar daug
kitų paradinių bei ne paradinių ligoninės dalykų, kuriuos
aprašydamas sampro-tauja, kodėl yra taip ir ne kitaip. Jo bandymai
atsakyti į užduotus klausimus atspindi, jo, kaip fiziko asmenybę,
ir tai suteikia knygai patrauklu-mo. G. Morkūnas savo įžvalgumą
moka pateikti subtiliu ir dar nematytu stiliumi. Mano nuomone,
savotiškumo dar prideda ir tai, kad žodžiai nėra perėję per vertėjo
„lūpas“.
Dabar, kai nieko konkretaus taip ir nepara-šiau, pacituosiu ir
galutinai padėsiu apsispręsti, ar verta jums skaityti šią knygą, ar
ne. Šioje citatoje jis aptaria, kokie žodžiai ligoniams yra
priimtini:
„Apskritai visa tai atrodo niekai. Na, pasakytų vietoje kraujuko
kraujas. Ne, mums reikia kraujuko, ir baigta. Nes tai padeda
gyventi.“
Saulės Vaikis
Egzotiškoji Indija
Mes, Justas ir Donatas, esame trečiokai gimnazistai. Kaip ir
visi trečiokai, susirūpinę savo projektiniu darbu – pažintimi su
viena iš senosios Anglijos buvusių kolonijų – Indija, šalimi, kuri
toli nuo Lietuvos, egzotiška, neįprasta. Kiekvie-nas, kuris yra
aplankęs šią šalį ar ilgiau joje gyvenęs, pripažįsta, kad ši šalis
– daugiabriaunė, pilna netikėtumų, labai įdomi. Mūsų tikslas –
atidžiau pažvelgti į šią šalį, susipažinti su ja patiems ir
supažindinti kitus.
Gintautas Čepukaitis pasakoja kelionės į Indiją įspūdžius. Jis
vilki Indijoje įsigytus marškinėlius, kurie simbolizuoja turto
Deivę Lakšmi.
Indija... Ką mes apie ją žinom? Tiek, kiek mokomės per
geografijos pamokas, atsimenam iš filmų, bet ir iš jų nelabai ką,
nes tie filmai ilgi, ašaringi, su daug gražios muzikos. Kai į
rankas pakliuvo keliautojo Martyno Starkaus įspūdžių knyga „Tuk tuk
Indija“, tapo aišku, kad šita šalis mums – ledkalnio viršūnė, dėl
to panorome daugiau sužinoti.
Galvojome, kad žmogus, gyvai matęs Indiją, būtų pats geriausias
gidas. Nelengvai, bet radome visiems pasvaliečiams gerai pažįstamą
Gintautą Čepukaitį. Jis, pakviestas į gimnaziją, mielai sutiko
ateiti ir prisiminti kelerius metus iš eilės lankytą šalį. Kovo 19
d. svečias atvyko pasipuošęs marškinėliais su deivės Lakšmi
atvaiz-du, uždegė tikrų indiškų smilkalų, atnešė pademon-struoti
varinį Tibeto dubenį su mentele. Sukant mentelę dubens vidiniu
kraštu, išgaunamas labai keistas garsas, tarsi tylus bičių dūzgimas
su aidu, kuris nuo seno yra induistų naudojamas meditaci-jai,
dvasiniam susikaupimui, maldai. Po tokios įžangos auditorija pateko
į „Tūkstančio ir vienos nakties“ lauką.
Kiekvienąkart ruošdamasis keliauti į Indiją, Gintautas rinkosi
vis kitą maršrutą: pabuvo ir šiaurėje, ir pietuose, ir centrinėje
dalyje. Visų jo kelionių tikslas buvo vienas – rasti kultūrinių
sąsajų tarp indiškosios ir baltiškosios (mūsų krašto, Lietuvos,
esančios prie Baltijos jūros) kultūrų, nes mūsų gimtoji kalba yra
kildinama iš senosios indoeuropiečių prokalbės. Senojo sanskrito
kal-boje, kuria anksčiau buvo kalbama Indijoje (dabar kalbama hindi
kalba), randama labai daug panašumų su lietuvių kalba, nes abejose
yra taip pat tariamų žodžių su ta pačia reikšme.
Svečias prisiminė savo mokyklinius metus toje pačioje
gimnazijoje, tada ji buvo vidurinė mokykla. Iš metų nuotolio
žvelgdamas į save, pilną energijos, mėgstantį prieštarauti ir
krėsti išdaigas paauglį, dabar gali drąsiai padėkoti jį mokiusiems
mokytojams, kad kreipė gera linkme, buvo daug šaunių asmenybių, o
pati mokykla turėjo gerą aurą. Jaunas žmogus, sakė Gintautas,
dažnai nežino, kur save padėti, kaip išreikšti, ir be gerų vedlių
gali lengvai nukrypti į klystkelius. Jo gyvenimo kelyje pasitaikė
daug gerų, išsilavinusių, stiprios dvasios žmonių, kurie jį „vedė“
prie dvasinių turtų šaltinių. Ir ne tik žmonės, knygos – taip pat.
Viena jų paliko neišdildomą įspūdį – tai Česlovo Gedgaudo knyga
„Mūsų praeities beieškant“, kur Lietuvos kilmės klausimas buvo
keliamas ypač įdomiai ir patraukliai. Ši knyga tapo stipriu impulsu
pačiam ieškoti, įsitikinti, atrasti. Taigi – visos kelionės į
Indiją buvo jokiu būdu ne atsitiktinės, o tikslingos.
Rikšos vairuotojo popietės miegas
Žmonės iš kelionių po Indiją parsiveža la-bai skirtingus
įspūdžius. Vieni prisiekia ten dau-giau kojos nebekelti, nes „kam
mums to šiukšlyno reikia“, kiti – tarp jų ir mūsų svečias –
pamilsta ilgam. Pamilti šią šalį galima iš naujo daug kartų dėl
žmonių natūralumo, dėl jų mokėjimo pasiten-kinti pačiais
mažiausiais ištekliais ir visai nesijausti
Nukelta į ketvirtą puslapį
Atkelta iš trečio puslapio
nuskriaustam ar nelaimingam. Dažnas vargšas gyvena, galima
sakyti, ant šaligatvio, net miega ten. Ryte ten pat gamina maistą,
prausiasi... Gintautui labai rūpėjo suprasti, kodėl tokie bėdžiai
gali jaustis laimingi, o kodėl mums vis negana pinigų ir garbės?..
Galbūt atsakymas slypėtų induizme – seniausioje pagoniškoje
religijoje, kur ir gyvūnai, ir augalai sudievinami. Dėl to žmogus
patenka į vieną eilę su visa tvarinija, yra tik padaras, kuriam
brolis ir šuo, ir medis, ir vabalas. Indija – tai kraštas, kuriame
nejauti agresijos, kur siela pailsi, kur nėra konkurencijos,
lėkimo, pavydo. Žmonės turi filosofiją ir ja užpildo savo gyvenimo
dienas.
Svečias pateikė dalį parsivežtos filmuotos medžiagos iš
viešnagių, pavyzdžiui, iš įspūdingos šimtamilijoninės šventės
Alachabado mieste, vyks-tančios kas septyneri metai. Minios tikslas
apsiplauti Gangos upėje (ne Gango, taip upę vadina vietiniai
žmonės), nusiplauti nuodėmes, apsivalyti. Neįmanoma suvokti, kaip
jie nesuserga užkrečia-momis ligomis, nes pagal mums priimtas
higienos normas, rodos, pusė jų turėtų namo nebegrįžti...
Žmogaus gyvenimas Indijoje nėra surei-kšmintas, ten svarbiau
išlaikyti švarią sąžinę. Mirtis taip pat yra amžino gyvybės rato
dalis – grįžimas į nebūtį, iš kur atėjome. Turint mintyje, kad
dabar Indijoje gyvena virš milijardo gyventojų, mirtis yra dažna,
sutinkama kaip sesuo. Varanasio mieste nuolat vyksta „kremavimas“ –
palaikai deginami ant sukrauto laužo, o jų pelenai išbarstomi
Gangos upėje.
Kelios įdomesnės detalės iš Indijos gyvenimo:
· Eismas Indijoje labai nenuspėjamas, visiškai skiriasi nuo
Lietuvos eismo. Indijoje karvės yra visavertės kelių eismo dalyvės,
jos labiau saugomos net už žmones, jei pertrenksi, tai prilygs
baisiam nusikaltimui. Žmonės dalijasi maistu su karvėmis, nors
europiečiui tai gali atrodyti labai keista. Svečias prisiminė matęs
tokį vaizdą: eina jauna mergina, valgo bananą. Priešais ateina
karvė. Praeidama pro ją, mergina duoda atsikąsti banano ir karvei!
Ši atsikanda, ir abi nueina savais keliais. Mergina baigia valgyti
likusį vaisiaus gabalėlį.
· Visus kelių eismo pažeidimus sprendžia žmonės – susirenka ir
galvoja, kieno kaltė. Indijos eismo dalyviai turėtų žinoti vieną
dalyką: prieš sukant svarbu ne posūkį įjungti, bet paspausti
signalą, kad į jo manevrą sureaguotų kiti eismo dalyviai.
· Indija – prieskonių šalis. Neapsakomą daugybę kvapų galima
užuosti gatvėse, o restoranų ir užkandinių galima rasti už
kiekvieno kampo. Daugelis indų prieš valgydami nusiplauna rankas,
veidą ir kojas. Mandagūs žmonės ima maistą dešine ranka. Vargas
tiems keliautojams, kurie yra kairiarankiai, nes indai kairę ranką
naudoja tik tualeto reikalams. Moterys sėda prie stalo tik tuomet,
kai pavalgo kiti šeimos nariai. Maisto švaistymas laikomas
nuodėme.
Indijos darbuotojas
· Indijoje gyvena daugiau negu vienas milijardas žmonių.
Vidutinis gyventojų tankumas – 267,69 žmogaus 1 km2, jis daug kartų
viršija Lietuvos skaičių. Važiuojant ilgus nuotolius niekada nebūna
tokios vietos, kad būtų visai be žmonių. Arčiau ar toliau jie juda,
kruta. Indijoje 26% žmonių gyvena kaime, 74% – mieste. Indai labai
mėgsta kitataučius, nori nusifotografuoti kartu. Indai taiki tauta,
jie niekam nelinki blogo, yra labai muzikalūs.
· Indijos mokinių uniformose yra daug baltos spalvos. Indai yra
labai švarūs žmonės.
· Visoje Indijoje laisvai galima susikalbėti anglų kalba. Anglų
kalbos įtaka ten tokia stipri, kad gatvių ir net miestų pavadinimai
pateikiami dviem kalbomis iki šių dienų. Pavyzdžiui, Bombėjus
(dabar Mumbajus).
Justas Latvelis, Donatas Strekas,
3a klasės mokiniai
Toma Trybytė
Sapno ir žemės vaikelis
Ištrauka iš vienaveiksmės pjesės
Veikėjai: kirminas, žvirblis, grupelė žvirblių, gėlė, medis,
sraigė
1 scena
Vasara, sodas, rytas. Iš žemės išlenda kirminas.
Kirminas. (Džiaugsmingai.) Šiandien ta diena, šiandien ypatinga
diena. Koks grynas oras! (Įkvepia oro.) Kaip gera kvėpuoti! Koks
gaivus žolės kvapas (gula ant žemės ir uosto žolę), kokia gaivi
ryto rasa. (Atsistoja, išskečia kojytes į šalis.) Aš gyvas! (Griūna
ant nugaros, ištiesia kojytes į dangų.) Ak! Kokia puri baltuma!
Jiems tikriausiai niekada nepabosta plaukti stebint pasaulį. Jie
gali būti kuo nori. Štai lakštingala, giedanti lopšinę (kojytėmis
rodo į debesį). O ten malūnas (rodo į kitą debesį). Girnos sukasi
lėtai, nes dar ne laikas byrėti miltams. Įdomu, kur vėjas juos
nuneša... Gal jie skrenda į kosmosą? O gal jie negali pakilti
aukščiau, nes dangaus skliautas juos sulaiko?.. Bet gerai, kad
sulaiko, aš noriu, kad jie amžinai būtų ten, aukštai, kad niekas jų
nesuteptų ir visi jais gėrėtųsi. Va! (Rodo į debesį.) Aš!! (Pašoka
nuo žemės.) Juk ten aš! Aš taip ilgai laukiau šios dienos. Saulelė
kildama drąsina mane, bet aš nebijau, aš nieko nebijau! Jaučiuosi
toks laimingas, labai laimingas, nepaprastai laimingas! Aš toks
laimingas, kad galėčiau nušliaužti į aukščiausią kalną! Perplaukti
visą debesų jūrą! Nuskristi į mėnulį ir šokti su žvaigždėmis.
Pradeda šokti valsą. Bešokdamas atsitrenkia į ką tik
prasiskleidusią gėlę.
2 scena
Gėlė. Neskinkit manęs! Man dar ne laikas! Aš per jauna
mirti!
Kirminas. Oi.. atleisk, aš nenorėjau. Aš tavęs nenuskriausiu.
(Bando paglostyti gėlę.)
Gėlė. (Išsigandusi.) Ne, ne, nereikia...
Kirminas. Aš tavęs neskinsiu, nebijok. ( Iškelia kojytes.)
Gėlė. Ne? O tai ko tu nori?
Kirminas. Aš nieko iš tavęs nenoriu, aš tik šokau ir užkliudžiau
tave.
Gėlė. Vienas? O kodėl tu šokai?
Kirminas. Nes esu laimingas! Pašok su manim! (Bando šokdinti
gėlę.)
Gėlė. Ne, ne... (išsivaduoja iš kirmino glėbio), tu nubarstysi
mano žiedlapius, aš nešoksiu. O kodėl tu laimingas?
Kirminas. Nes šiandien aš tapsiu drugeliu!
Gėlė. (Juokiasi.) Tu drugelis?
Kirminas. Aš drugelis, sapno ir žemės vaikelis.
Gėlė. (Juokiasi.) O kurgi tavo sparnai? Gal ir liko sapne?
Kirminas. Fu, kokia tu pikta... Jei liksi tokia, pyktis
pajuodins tavo žiedlapius.
Gėlė. (Supyksta.) Atsirado mat žemės šapelis... Aiškina dar apie
mano nuostabiųjų žiedlapių pajuodavimą, lyg tai būtų įmanoma...
(Burba piktai.)
Kirminas. Nesipykim, gėlele.
Gėlė. Aš ir nepykstu. Tik su žemesniais neturiu noro kalbėti.
(Nusisuka.)
Kirminas. Nenori ir nereikia, aš turiu kitų reikalų. Man dar
reikia išmokti skraidyti. (Išropoja laimingas.)
Gėlė. (Supyksta, kad ją palieka, šaukia pavymui.) Na, ir šliaužk
iš čia, slieke, niekada tu neskraidysi! (Bet jos niekas
negirdi.)
3 scena
Atskrenda žvirbliai, Žvirbliai šokinėja, šūkčioja, vieni žaidžia
gaudynių, kiti pešasi tarpusavyje. Atšliaužia kirminas, žiūri iš
šalies, niekas nekreipia į jį dėmesio. Kirminas bando prisijungti
prie žvirblių.
Žvirblis. Ei ! Pažiūrėkit, kas gi čia!
Žvirbliai prišoka artyn apžiūrėti kirmino.
Kirminas. Sveiki, draugai!
Žvirblis. Mes ne draugai.
Kiti žvirbliai. Ne, ne, ne draugai.
Žvirblis. Ko tau reikia, jei jau draugas nori būti?
Kiti žvirbliai. Ko? Ko tau reikia?
Kirminas. Atėjau prašyti jūsų pagalbos: išmokykit mane
skraidyti.
Visi Žvirbliai. Cha cha!
Kirminas. Prašau jūsų, aš būsiu geras mokinys.
Nukelta į šeštą puslapį
Atkelta iš penkto puslapio
Žvirblis. Ei, vyručiai, jis rimtai...
Kirminas. Prašau, išmokykit.
Žvirblis. O kur tu nori skristi?
Kirminas. Aš tik skristi noriu...
Žvirblis. Taip negerai, turi žinoti, kur nori skristi.
Kirminas. Bet aš tik skristi noriu.. Ar išmokysit mane?
Žvirblis. Žvirbliai! Grupinis pasitarimas.
Visi žvirbliai suskrenda į ratelį ir tariasi.
Žvirblis. (Entuziastingai.) Na ką, vyručiai, išmokysim?
Kiti žvirbliai. Gerai! Pabandom! Išmokykim!
Kirminas. (Apsidžiaugia.) Ačiū, amžinai būsiu jums dėkingas.
Žvirblis. Padėkosi vėliau. Pamokas pradėsim tuoj pat. Pirmiausia
patikrinsim, iš kurios pusės pučia vėjas. (Palaižo savo sparną ir
iškelia į viršų, apsisuka aplink save, visi kartoja jo judesius,
atsisuka į žiūrovų pusę). Na, gerai, dabar reikia apskaičiuoti vėjo
svorį, saulės spindulio ilgį ir savo norą.
Kirminas. O kaip tai apskaičiuoti?
Žvirblis. Jei noras didesnis už vėją ir saulę, tai pakilti
pavyks. Ar apskaičiavai?
Kirminas. Noriu! Man pavyks!
Žvirblis. Gerai, dabar reikia įdėti darbo. Iškelk sparnus.
(Žvirblis iškelia sparnus, kirminas iškelia kojytes). Dabar
plasnok. (Kirminas mosikuoja kojytėmis, kiek gali). Lėčiau! Greitai
pavargsi pakilęs ir nukrisi. Reikia lėtai ir ritmingai. (Rodo,
kirminas kartoja.) Gerai, plasnok, negalima sustoti, tu tuoj
pakilsi.
Kirminas. Aš pakilsiu! (Džiaugsmingai.) Aš tuoj pakilsiu!
Žvirblis. Pasilenk į priekį. (Kirminas pasilenkia). Užmerk akis,
įsivaizduok, kad jau skrendi (kirminas užsimerkia, pasilenkęs vis
dar mosikuoja kojytėmis, žvirblis pamoja kitiems žvirbliams
priskristi). Dabar atsispirk ir skrisk!
Kirminas atsispiria, žvirbliai jį sugauna ir pakelia į
dangų.
Kirminas. Aš skrendu! Aš jau skrendu!
Žvirbliai neša kirminą.
Žvirblis. (Susižvalgo su kitais.) Dabar!
Žvirbliai išmeta kirminą ir nuskrenda.
Kirminas. Aaa! (Rėkia krisdamas, nukrenta ant žemės, guli kaip
negyvas.)
<...>
Vakaronė
Balandžio 29 dieną mūsų gimnazijos aktų salėje skambėjo
lietuviškos liaudies dainos. Eve-lina Šiurkutė, Judita Jankauskaitė
bei Akvilė Palilionytė pristatė savo kūrybinį darbą, renginį
Visi vakaronės dalyviai
„Kukuoj raib gegutėla“. Visos trys merginos priklauso gimnazijos
folkloro būreliui „Uzbonėls“, labai domisi senove, todėl nusprendė
savo kūrybinį darbą sieti su senaisiais papročiais.
Merginos papasakojo, ką lietuviams reiškė gegutė, pasidalino
savo žiniomis apie tai, ką lietuviai veikdavo gegužės mėnesį.
Visiems labai patiko ir pakviesti svečiai iš Biržų „Saulės“
gimnazijos – folkloro kolektyvas „Saulala“. Jie pralinksmino mus
visus ne tik gražiomis, skambiomis dainomis, bet ir linksmais
šokiais. Mūsų folkloro būrelis taip pat nenuobodžiavo, padainavo ir
pašoko.
Šoko „Apynėlis“. Nuotrauka A. Pavilionytės
Visą laiką renginys džiugino gera nuotaika ir užsidegimu. Buvo
be galo malonu stebėti, kaip abu kolektyvai dainavo bei šoko kartu!
Mano manymu, visi žiūrovai, kaip ir aš, liko sužavėti lietuviškų
dainų skambumu bei tuo, kaip galima linksmintis šokant liaudiškus
šokius! Evelina, Akvilė bei Judita tikrai pasistengė, jog jų
renginys nebūtų nuobodus, suteiktų visiems puikią nuotaiką.
Milda Čepaitytė
Susitikimas su Pauliumi Kovu
Mūsų gimnazijoje vyko susitikimas su Pauliumi Kovu – lietuvių
vadybininku, lektoriumi, derybų konsultantu, buriuotoju, jachtos
kapitonu, „Tūkstantmečio Odisėjos“ XI etapo jachtos „Ambersail“
kapitonu, idėjos bendraautoriumi. Šis žmogus taip pat yra ir knygos
„Gyvenimas audroje“ autorius. Kadaise šis žmogus buvo UAB „Baltijos
TV“ valdybos narys (2011–2012), UAB „Europos verslo klubai“
moderatorius (2010– 2012), MG Baltic Media Generalinis direktorius
ir valdybos narys (2007–2009), LNK Generalinis programų direktorius
ir valdybos narys (1998–2007), TV3 Programų direktorius
(1997–1998), BTV Programų įsigijimo direktorius, prodiuseris
(1992–1997), Vilniaus universiteto žygeivių klubo leidinio
„Žygeivis“, ėjusio 1989–1991 m., redaktorius. Buvo išrinktas
Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos (LRTA) prezidentu (2001–
2008).
Mūsų gimnazijoje viešėjęs ir paskaitą vedęs garbingas svečias
pasakojo apie savo gyvenimą, buriavimą ir meilę savo darbui bei
tėvynei. Privertė mus susimąstyti, kuo remdamasis gimnazistas
turėtų rinktis profesiją: tėvų patarimais ar savo norais ir
svajonėmis. Leido apsirengti tikrą buriuotojo kostiumą ir pasijusti
lyg „ant borto“. Pasakojo apie „Tūkstantmečio odisėjos“ kelionę,
sunkumus ir malonumus.
Monika Valuntonytė
Rinkiminė kampanija
Dauguma iš mūsų gimnazijos trečiokų, audringai atšventę savo
aštuonioliktąjį gimtadienį, gavo lapuką su vardu, pavarde ir Vyčiu.
Ogi tai balsavimo pažymėjimas. Sulaukus aštuoniolikos metų,
staigiai padidėja pareigų skaičius, įskaitant ir pareigą išrinkti
prezidentą.
Iškilo dilema: už ką balsuoti? Ilgai svarsčiusi ir mačiusi
begalybę politinių reklamų, supratau, kad į prezidentus reiks
rinkti būtent tą, kuris rekla-muojasi mažiausiai ir žada
mažiausiai. Koks skirtu-mas, ar balsuoti už tą, kuris daug žada ir
nieko nedaro, tik didina nusivylimą, ar už tą, kuris nieko nežada
ir nieko nedaro – tai bent iš jo nieko ir nesitiki. Politinėje
rinkoje viskas kaip parduotuvė-je: kuo prekė labiau reklamuojama,
tuo labiau ji yra nepaklausi, niekam nereikalinga ir nekokybiš-ka.
Taip ir rinkimuose reklama yra labai svarbu, nes reikia kaip nors
parduoti pažadus ir vėl ap-gauti. Jūs tik įsivaizduokite, kiek
pastangų ir pinigų reikia „sukišti“ norint būti išrinktam! Vieno
plaka-to su būsimo prezidento atvaizdu užkabinimas kainuoja 2
litus. Čia tai bent verslas!..
Taigi, mielieji mano draugai gimnazistai, ne viską, kas yra
parduodama, reikia pirkti, ir į paža-dus, kurių vis tiek
neišpildys, neverta dėti viltis. Sėkmės apsisprendžiant!
Gimnazijos šmėkla
Abiturientams
Laikas taip greitai bėga, o šimtadienio kalen-dorius tik plonėja
ir egzaminai artėja. Visi turi mylimų mokytojų arba ne taip mylimų,
bet vis tiek palikti jų nesinori. Svarbiausia, kad būdami
gimnazijoje visus šiuos metus daugiausia laiko jūs praleidžiate su
draugais ir galbūt darote jų gyvenimus geresnius savo gera
nuotaika, pagalba.
Gaila, bet artėja tas metas, kada reiks „kovo-ti“ su dar
didesniais krūviais, bet ir gerai, nes pagaliau jūs atsikratysite
tėvų priespaudos, bet – nesidžiaukite: studijuojant tokia pat
priespauda jūsų vėl laukia...
Taigi, mielieji, norisi jus pasveikinti, sėk-mingai įlipus į
šitos „ašarų pakalnės“ viršūnę.
Redaktorė
Į daktarą kreipėsi blondinė, nukritusi nuo laiptų. Sako:
– Lipau laiptais ir nukritau. Susimušiau. Skauda.
– Imkite šio tepalo ir sutepkite vietas, kur kritote, – sako
daktaras.
Praeina diena ir pas daktarą ateina visas būrys žmonių su
sumušimais:
– Daktare, kažkokia kvaiša ištepė laiptus tepalu...
Sumanė mokslininkai prakalbinti beždžiones. Pakvietė geriausius
dresuotojus iš Amerikos, Vokietijos ir Lietuvos, davė daug maisto,
bananų, na, visko, ko tik jie paprašė. Po mėnesio atėjo pažiūrėt,
kaip sekėsi. Nuėjo pirma pas amerikietį.
– Aš ją šėriau, pasakas skaičiau, niekaip neprakalbinau, –
skundžiasi amerikietis.
– Ir man nesisekė, – sako vokietis, – šėriau kas dvi valandas,
teliką rodžiau, nekalba niekaip.
Na, nuėjo pas lietuvį, o tas sėdi bananus valgo, teliką
žiūri:
– Čia juk beždžionės maistas, – rėkia komisija.
– Ta beždžionė jau peršerta, nebegali nė pažiūrėt į bananus.
– Meluoja jis viską!!! Aš nė vieno banano iš jo negavau! –
neišlaikiusi ima rėkti beždžionė.
Nutarė vyras nusipirkti namą. Jo klausia:
– Kokio dydžio turi būti tas namas?
– Pakankamai didelis, kad mano žmona netu-rėtų laiko plepėti
telefonu ir vaikščioti po parduotuves, bet ir ne per daug didelis,
kad į jį negalėtų persikraustyti mano uošvė.
Mama nusipirko knygą „Namų ūkio darbai”. Ją pavartęs Petriukas
sako:
– Žiauri knyga...
– Kodėl?
– Viską reikia daryti pačiam...
Ateina Petriukas į mokyklą. Mokytoja jo klausia, koks skaičius
eina po 8.
– Devyni.
– Šaunuolis. Kas išmokė pažinti skaičius? – vėl klausia
mokytoja.
– Tėtis.
– Puiku. Na, o koks skaičius eina po 10?
– Valetas, – atsako Petriukas.
Skrenda lėktuvu Landsbergis, Paleckis ir Kubilius.
Lansbergis sako:
– Jei išmesčiau iš lėktuvo 100 litų, padary-čiau vieną žmogų
laimingą.
Paleckis sako:
– Jei išmesčiau 100 litų po 10 litų banknotais, padaryčiau
dešimt žmonių laimingų.
Kubilius sako:
– Jei išmesčiau 100 litų po 1 litą, padaryčiau šimtą žmonių
laimingų.
O pilotas sako:
– Jei išmesčiau jus tris, padaryčiau tris mili-jonus laimingų
žmonių.
Leidžia literatų būrelis.
Redaktorė – Monika Valuntonytė.
Maketuoja Donatas Vaitkevičius.
Konsultuoja mokytoja Regina Grubinskienė.
Redakcijos adresas – 30 kabinetas.
