Kaip visKas iš tiKrųjų prasidėjo

Juk žinai, kad vaikėzas, kuris gyvena vos už keleto namų nuo tavęs, yra bjauriausias padaras pasaulyje! Kai savo verandoje bu­čiuoji vaikiną, linkėdama jam labos nakties, akies krašteliu matai jį kitoj gatvės pusėj, tiesiog stypsantį ten. Jis atsitiktinai išdygsta šalia, kai tu plepi su savo geriausiomis draugėmis, – ir, žinoma, tai nėra joks atsitiktinumas. Jis tarsi juodas katinas, tik ir taikos perbėgti tau kelią. Jeigu jis pralekia dviračiu pro tavo namus, pa­galvoji: „Aš susimausiu per biologijos egzaminą.“ O jeigu jis spok­so į tave išsišiepęs, geriau įsitaisyk akis pakaušyje.

Kiekvienas miestas turi vaikėzą – juodą katiną. Rouzvude jis buvo vardu Tobis Kavano.

– Manau, ją dar reiktų parausvinti. – Spenserė Hastings atsi­lošė kėdėje ir ėmė tyrinėti vienos geriausių savo draugių Emilijos Filds veidą. – Vis dar galiu įžiūrėti strazdanas.

– Turiu šiek tiek „Clinique“ makiažo, – pašoko iš vietos Eli­son Dilaurentis ir nubėgo prie savo mėlyno rumbuoto kosmeti­kos krepšio.

�   s a r a s h e pa r d

Emilija žvilgtelėjo į savo atvaizdą veidrodyje, stovinčiame ant Elison svetainės kavos stalelio. Ji pakreipė galvą į vieną pusę, pas­kui į kitą ir stipriai sučiaupė rožines lūpas.

– Mama užmuštų mane, jeigu pamatytų tokią išsidažiusią.– Taip, bet mes tave irgi nudėsim, jeigu visa tai nusivaly­

si, – perspėjo Arija Montgomer, dėl jai vienai žinomų priežasčių išdidžiai vaikštinėjanti po kambarį su rožine moheros liemenėle, kurią pati neseniai nusimezgė.

– Taip, Ema, tu atrodai nuostabiai, – patvirtino Hana Marin. Hana sėdėjo ant grindų sukryžiavusi kojas ir nesiliovė tikrinusi, ar iš jos šiek tiek per ankštų, su diržu žemiau talijos „Blue Cult“ džinsų neišsipešė marškinėliai.

Buvo balandžio mėnesio penktadienio vakaras. Elė, Arija, Emilija, Spenserė ir Hana susirinko drauge pernakvoti ir elgėsi kaip įprasta šeštokėms: nesivaržydamos tepliojo viena kitą kos­metika, kramsnojo sūrius ir aštrius bulvių traškučius ir akies krašteliu plokščiame Elės televizoriaus ekrane stebėjo MTV ka­nalu rodomus kadrus iš įžymybių gyvenimo. Šįvakar kilimas dar buvo nuklotas ir mergaičių drabužiais, kadangi jos nusprendė per likusį šeštos klasės mokslo metų laiką pasikeisti rūbais.

Spenserė pakėlė citrinos geltonumo kašmyro megztinį ir pri­sidėjo prie liekno torso.

– Paimk jį, – pasakė jai Elė. – Jis tau puikiai tiks.Hana sau ant klubų užsitempė Elės aksominį alyvų spalvos

sijoną, pasisuko į Elę ir išlaužė pozą.– Kaip manai? Ar Šonui patiktų?Elė sudejavo ir pliaukštelėjo Hanai pagalve. Nuo to laiko,

kai jos rugsėjį tapo draugėmis, Hana nesiliaudama pliauškė, kaip labai ji myyyylinti Šoną Ekardą, berniuką iš jų klasės Rouzvudo vidurinėje mokykloje, kurią jos visos lankė nuo vaikų darželio laikų. Penktoje klasėje Šonas buvo eilinis mažiukas šlakuotas

m e r g i n o s b e y d ų      �

vaikėzas, tačiau per vasarą jis ūgtelėjo keletą colių ir atsikratė vaikiškų apvalumų. Dabar beveik visos mergaitės norėjo su juo bučiuotis.

Neįtikėtina, kiek daug gali pasikeisti per metus.Jos visos, išskyrus Elę, žinojo tai puikiai. Pastaraisiais metais

jos tiesiog... egzistavo. Spenserė buvo absoliučiai pedantiška mer­gaitė, sėdėdavo pirmame suole ir keldavo ranką vos pasigirdus klausimui. Arija buvo kiek keistoka, ji sumanė lankyti šokių pa­mokas, užuot kaip visi žaidusi futbolą. Emilija – drovi, valstijos reitingą turinti plaukikė, bet jeigu susipažintum su ja artimiau, sužinotum, kad po regimai ramiu paviršiumi knibžda daugybė problemų. Ir Hana, atrodžiusi negrabi nevėkšla, vis dėlto stropiai studijavo „Vogue“ ir „Teen Vogue“, ir kiekvieną sykį pasitaikius progai ji leptelėdavo ką nors visiškai netikėto apie madą, ko nie­kas, išskyrus ją, nežinodavo.

Žinoma, jos visos buvo kuo nors ypatingos, tačiau jos gyve­no Rouzvude, Pensilvanijos valstijoje, dvidešimt mylių nuo Fila­delfijos miesto esančiame priemiestyje, o Rouzvude viskas buvo ypatinga. Gėlės čia buvo kvapnesnės, vanduo skanesnis, o namai tiesiog didesni. Žmonės juokaudavo, kad voverės naktimis čia triūsia rinkdamos šiukšles ir ravėdamos kiaulpienes, išdygusias tarp grindinio akmenų, todėl Rouzvudas puikiausiai tiko išran­kiems jo gyventojams. Čia, kur viskas atrodė taip nepriekaištin­gai, buvo sunku išsišokti.

Tačiau Elei kažkaip pavyko. Širdies formos veido, ilgais švie­siais plaukais ir didžiulėmis melsvomis akimis ji čia buvo pati patraukliausia mergina. Kai Elės dėka jos artimai susidrauga­vo – kartais atrodydavo, kad tai ji jas surado, – merginos pasi­juto jau nebe egzistuojančios, bet gyvenančios. Staiga jos tarsi būtų gavusios leidimą daryti tai, ko niekad nebūtų išdrįsusios anksčiau. Pavyzdžiui, iššokusios ryte iš autobuso nulėkdavo į

1 0   s a r a s h e pa r d

Rouzvudo mokyklos tualetą ir užsisegdavo trumpučius sijonu­kus. Arba klasėje siuntinėdavo vaikinams raštelius su bespalvių lūpų dažų atspaudais. Arba žingsniuodavo Rouzvudo vidurinės koridoriumi išsirikiavusios įžūlia linija, nekreipdamos dėmesio į visokius nevykėlius.

Elė nustvėrė blizgančių raudonų lūpų dažų tūbelę ir brūkš­telėjo sau per lūpas.

– Atspėkit, kas aš?Merginos išsišiepė – Elė mėgdžiojo Imodženą Smit, mergaitę

iš jų klasės, kuri buvo tiesiog pakvaišusi dėl savo „Nars“ lūpų dažų.

– Ne, palauk. – Spenserė sučiaupė savo išlenktas lūpas ir iš­tiesė Elei pagalvę. – Įsikišk ją po marškinėliais.

– Puiku. – Elė įsibruko pagalvę po savo rožiniais marškinė­liais ir dabar visos sukikeno garsiau. Sklido gandai, kad Imodže­na visą laiką praleidžia su dešimtoku Džefriu Kleinu ir kad ji jau nešioja jo kūdikį.

– Na, jūs ir bjaurios, – nuraudo Emilija. Ji buvo pati santū­riausia iš jų, galbūt dėl to, kad ją itin griežtai auklėjantys tėvai manė, jog viskas, kas juokinga, yra bloga.

– Ema, kas tau? – Elė nustvėrė Emiliją už rankos. – Imodže­na atrodo siaubingai stora – jai ir teliko viltis, kad ji nėščia.

Mergaitės vėl nusijuokė, bet kiek santūriau. Elė turėjo talentą užčiuopti mergaičių silpnybes, ir jeigu ji buvo teisi dėl Imodže­nos, tai galbūt ir iš jų panašiai šaiposi joms už akių. Dėl to ne­galėjai būti visiškai tikras.

Jos ir vėl ėmė apžiūrinėti viena kitos drabužius. Arijai krito į akį be galo tvarkinga Spenserės „Fred Perry“ suknelė. Emilija ant savo liesų šlaunų užsitempė medvilninį mini sijonėlį ir ėmė visų klausinėti, ar jis neatrodo per trumpas. Elė pareiškė, kad Hanos „Joe“ džinsai per daug plačiomis klešnėmis, ir nusimovė juos,

m e r g i n o s b e y d ų      1 1

likdama tik su savo berniukiškais rožinės spalvos veliūro šortais. Žingsniuodama prie muzikos centro ji žvilgtelėjo pro langą ir sustingo.

– O Dieve! – riktelėjo ji, bėgdama už aksominės gervuogių spalvos sofos.

Mergaitės atsisuko. Prie lango buvo Tobis Kavano. Jis tie­siog... stovėjo ten. Ir spoksojo į jas.

– Ei, ei, ei! – Arija prisidengė krūtinę – ji buvo nusivilku­si Spenserės suknelę ir likusi tik su savo nusimegzta liemenėle. Spenserė, kuri buvo apsirengusi, šoko prie lango.

– Nešdinkis iš čia, iškrypėli! – suriko ji.Tobis patenkintas nusišiepė, apsisuko ir nubėgo.Daugelis, pamatę Tobį, pereidavo į kitą gatvės pusę. Jis buvo

metais vyresnis už mergaites, išblyškęs, išstypęs ir liesas, ir nuola­tos vienišas sukinėdavosi kaimynystėje, tarsi visus šnipinėtų. Jos buvo girdėjusios gandų apie jį: esą tai jis buvęs nustvertas pran­cūzišku bučiniu bučiavęs savo šunį. Jis esąs puikus plaukikas, nes turi ne plaučius, o žuvies žiaunas. Kiekvieną naktį savo užpakali­niame kieme jis miegąs karste, medyje įrengtame namelyje.

Buvo tik vienas asmuo, su kuriuo Tobis šnekėdavosi: jo įse­serė Džena, kuri mokėsi mergaičių klasėje. Džena irgi buvo be­viltiška keistuolė, nors ir ne tokia gąsdinanti – bent jau kalbėjo normaliais sakiniais. Be to, ji buvo banaliai graži, vešliais juodais plaukais, didelėmis, rimtomis žaliomis akimis ir stipriai sučiaup­tomis raudonomis lūpomis.

– Jaučiuosi lyg išprievartauta. – Arija nusipurtė visu savo liek­nu kūnu, tarsi jis būtų aplipęs gramneigiamomis bakterijomis. Jos ką tik mokėsi apie jas per mokslo pamokas. – Kaip jis drįsta mus gąsdinti?

Elės veidas plykstelėjo įtūžio raudoniu.– Mes turim jam atsilyginti.

1 2   s a r a s h e pa r d

– Kaip? – išplėtė Hana šviesiai rudas akis.Elė valandėlę mąstė.– Tegul paragauja savo paties vaistų.Vienu žodžiu, ji paaiškino, kad reiktų Tobį išgąsdinti. Kai To­

bis nesitrindavo aplinkui, šnipinėdamas žmones, jis neabejotinai lindėdavo savo medžio namelyje. Jis praleisdavo ten visą laiką, žaisdamas delniniu „Game Boy“ kompiuteriu arba, kas žino, gal­būt konstravo milžinišką robotą, kad susprogdintų Rouzvudo mo­kyklą. Kadangi namelis buvo aukštai medyje – o virvines kopėčias Tobis užsitraukdavo į viršų, kad niekas pas jį neužsiropštų, – jos negalėjo paprasčiausiai iš pasalų jo užklupti ir išgąsdinti.

– Vadinasi, mums reikia fejerverkų. Laimei, mes žinome, kur jų gauti, – nusiviepė Elė.

Tobis buvo pamišęs dėl fejerverkų; po medžiu jis turėjo įsi­rengęs slėptuvę, ten laikė butelines raketas, kurias dažnai šaudy­davo pro medžio namelio stoglangį.

– Pašniukštinėsime tenai, vieną pavogsime, o paskui paleisi­me jam į langą, – paaiškino Elė. – Tai mirtinai jį išgąsdins.

Merginos sužiuro į Kavano namą kitoj pusėj gatvės. Beveik visos šviesos užgesintos, nors dar nebuvo vėlu – tik pusė vie­nuoliktos.

– Na, nežinau, – ištarė Spenserė.– Taigi, – pritarė Arija. – O jeigu kas nors atsitiks?Elė dramatiškai atsiduso.– Nagi, merginos!Draugės tylėjo. Paskui krenkštelėjo Hana.– O man patinka.– Tebūnie, – nusileido ir Spenserė. Emilija ir Arija sutikda­

mos gūžtelėjo pečiais.Elė suplojo rankomis ir mostelėjo palei langą stovinčios so­

fos link.

m e r g i n o s b e y d ų      1 3

– Einu ir viską sutvarkysiu. Jūs galėsit stebėti mane iš čia.Merginos užsiropštė ant didžiojo kambario palangės ir stebė­

jo Elę, kertančią gatvę. Tobio namas stovėjo priešais, ties kampu anapus kelio, buvo pastatytas tuo pačiu įspūdingu senamadišku stiliumi, bet nebuvo toks didelis kaip Spenserės šeimos, kurios žemės ribojosi su užpakaliniu Elės kiemu. Hastingsų ūkyje sto­vėjo nuosavas vėjo malūnas, aštuonių miegamųjų gyvenamasis namas, atskiras garažas penkiems automobiliams, akmenimis pa­puoštas baseinas ir gyventi įrengtas svirnas.

Elė apibėgo šoninę Kavano tvorelę ir atsidūrė kaip tik priešais Tobio namelį medyje. Jį šiek tiek užstojo guobų ir pušų šakos, tačiau gatvės šviesų pakako, kad merginos įžiūrėtų miglotus na­melio kontūrus. Po akimirkos jos labai aiškiai pamatė Elę, kuri rankose laikė kūgio formos fejerverką ir atatupsta traukėsi apie dvidešimt pėdų, kad galėtų aiškiai matyti blykčiojantį melsvą na­melio medyje langą.

– Manot, kad ji tikrai tai padarys? – sušnabždėjo Emilija. Pro šalį praūžė automobilis, nušviesdamas Tobio namą.

– Ne­a, – atsiliepė Spenserė, nervingai sukinėdama deimanti­nius auskarus, kuriuos tėvai padovanojo už aukščiausius įvertini­mus paskutiniame pažangumo pažymėjime. – Ji blefuoja.

Arija sukando dantimis vienos iš savo kasų galiuką.– Be abejonės.– O kaip mes sužinosim, ar Tobis ten sėdi? – paklausė Hana.Jas apgaubė nejauki tyla. Merginos ir anksčiau įsiveldavo į

Elės sumanytus pokštus, bet jie buvo visiškai nekalti – be leidi­mų įsigaudavo į karštas jūros vandens vonias „Fermatos“ van­dens procedūrų centre, įlašindavo juodų plaukų dažų į Spenserės sesers šampūną, siuntinėdavo suklastotus direktoriaus Apltono meilės laiškus keistuolei Monai Vanderval iš jų klasės. Tačiau da­bar jos jautėsi šiek tiek... sunerimusios.

1 4   s a r a s h e pa r d

Pokšt!Emilija ir Arija atšlijo. Spenserė ir Hana priglaudė veidus prie

stiklo. Kitapus gatvės tebebuvo tamsu. Kažkas švystelėjo namelio medyje lange, daugiau nieko.

Hana prisimerkė, stengdamasi ką nors įžiūrėti.– Gal tai buvo ne fejerverkas?– O kas dar galėjo būti? – paklausė Spenserė sarkastiškai. –

Ginklo šūvis?Pradėjo loti Kavano vokiečių aviganis. Mergaitės susikibo

už rankų. Vidiniame kiemelyje užsidegė šviesa. Pasigirdo garsūs šūksniai, ir pro šonines duris išlėkė ponas Kavano. Staiga pro namelio medyje langus ėmė plaikstytis siauri liepsnos liežuviai. Ugnis plėtėsi. Buvo panašu į Emilijos tėvų sukurtą videofilmu­ką, kurį ji žiūrėdavo per kiekvienas Kalėdas. Paskui pasigirdo sirenos.

Arija žvilgtelėjo į drauges.– Kas čia darosi?– Ar manote, kad... – sušnabždėjo Spenserė.– O jeigu Elė... – pradėjo sakyti Hana.– Mergaitės! – pasigirdo balsas joms už nugarų. Elė stovėjo

svetainės tarpduryje. Jos rankos buvo nuleistos, o veidas išblyš­kęs – toks baltas, kokio dar niekad nebuvo mačiusios.

– Kas atsitiko? – paklausė visos drauge.Elė atrodė susirūpinusi.– Nežinau. Bet aš dėl to nekalta.Sirenos kaukė vis arčiau ir arčiau... kol greitosios pagalbos

automobilis įsuko į Kavano keliuką. Medicinos darbuotojai iššo­ko iš automobilio ir nuskubėjo prie namelio medyje. Kopėčios kabojo nuleistos žemyn.

– Ele, kas atsitiko? – Spenserė pasisuko ir patraukė durų link. – Tu turi mums pasakyti, kas nutiko.

m e r g i n o s b e y d ų      1 5

Elė išsekė paskui ją.– Spense, nereikia!Hana ir Arija susižvalgė; jos bijojo eiti į lauką. Kas nors ga­

lėjo jas pamatyti.Spenserė atsitūpė už krūmo ir pažvelgė per gatvę. Tobio me­

džio namelio lange žiojėjo bjauri, dantyta skylė. Ji išgirdo, kad kažkas atropoja prie jos.

– Tai aš, – sušnabždėjo Elė.– Kas... – pradėjo Spenserė, tačiau nespėjo užbaigti, nes pa­

matė iš medžio besileidžiantį mediką, kuris kažką laikė rankose. Ar Tobis sužeistas? O gal jis... negyvas?

Mergaitės ir viduje, ir lauke sužiuro ištempusios kaklus. Jų širdys ėmė neramiai daužytis. O paskui akimirkai apmirė.

Medikas laikė ne Tobį. Tai buvo Džena.

Po keleto minučių Elė ir Spenserė grįžo į vidų. Elė papasa­kojo joms, kas atsitiko, beveik su klaikiu šaltakraujiškumu: fe­jerverkas išdaužė stiklą ir pataikė į Dženą. Niekas nematė jos, uždegančios raketą, taigi jos saugios, kol tylės. Šiaip ar taip, tai buvo Tobio fejerverkas. Jei policininkai norės ką nors apkaltinti, apkaltins jį.

Visą naktį jos verkė ir glėbesčiavosi, užmigdavo ir vėl nu­busdavo. Spenserė buvo tokia priblokšta, kad valandų valandas gulėjo susirietusi į kamuoliuką ir netardama nė žodžio junginėjo televizoriaus kanalus nuo „E!“ iki „Cartoon Network“ ir „Animal Planet“. Kai jos atsibudo rytojaus dieną, visos naujienos sukosi apie įvykius kaimynystėje: kažkas prisiėmė kaltę.

Tobis.Mergaitės pamanė, kad tai pokštas, tačiau vietinis laikraštis

patvirtino, jog Tobis prisipažino savo namelyje medyje žaidęs su uždegtu fejerverku, tas netyčia pataikęs seseriai į veidą... ir dėl to

1 6   s a r a s h e pa r d

ji apako. Mergaitės susibūrė Elės virtuvėje aplink stalą ir laikėsi susiėmusios už rankų, kai Elė garsiai perskaitė apie vakarykščius įvykius. Dabar joms palengvėjo, tačiau... jos žinojo tiesą.

Keletą dienų Džena ligoninėje buvo ištikta isterijos ir sutri­kusi. Kai jos klausdavo, kas atsitiko, ji tiesiog negalėjo prisiminti. Ji sakė negalinti atsiminti visiškai nieko, kas įvyko prieš nelaimę. Anot gydytojų, tai galėjo būti potrauminis stresas.

Rouzvudo vidurinėje mokykloje Dženos garbei buvo sureng­tas susirinkimas tema „Nežaiskite su fejerverkais“, po kurio vyko labdaros šokiai ir buvo pardavinėjami kepiniai. Mergaitės, ypač Spenserė, dalyvavo labai uoliai, nors, be abejo, jos apsimetė ne­žinančios ničnieko apie tai, kas atsitiko. Jeigu kas nors paklaus­davo, jos atsakydavo, jog Džena buvusi miela mergaitė ir viena artimiausių jų bičiulių. Daugelis mergaičių, kurios nebuvo nė žodžiu persimetusios su Džena, sakė tą patį. O Džena niekad ne­begrįžo į Rouzvudo mokyklą. Ji išvyko į specialią aklųjų mokyklą Filadelfijoje, ir po tos nakties jos niekas nebematė.

Negeri dalykai Rouzvude būdavo švelniai nustumiami į už­marštį, ir Tobis nebuvo išimtis. Likusį mokslo metų laiką tėvai mokė Tobį namuose. Praėjo vasara, ir kitais mokslo metais Tobis iškeliavo į pataisos mokyklą Meine. Jis išvyko paprastai, vieną gražią dieną rugpjūčio viduryje. Tėvas nuvežė jį į geležinkelio stotį, iš kur jis vienas traukiniu pasiekė oro uostą. Merginos ste­bėjo, kaip jo šeima tą pačią popietę nugriovė medžio namelį. Tarsi jie būtų norėję ištrinti visus įmanomus Tobio egzistavimo pėdsakus.

Praėjus porai dienų nuo Tobio išvykimo Elės tėvai visas mer­gaites nusivežė pastovyklauti į Pokono kalnus. Visos penkios plaukiojo putojančiomis kalnų upėmis ir karstėsi po uolas, o eže­ro pakrantėje kaitinosi saulėje. Naktimis, kai pokalbis pakrypda­vo apie Tobį ir Dženą – o tą vasarą taip dažnai atsitikdavo, – Elė

m e r g i n o s b e y d ų      1 7

primindavo, kad jos niekada niekam jokiu būdu negali apie tai prasitarti. Jos turėtų saugoti paslaptį amžinai... ir tai jų draugys­tę susaistė visiems laikams. Tą naktį, kai jos užsidarė penkiems asmenims skirtoje palapinėje su kašmyro gobtuvais ant galvų, Elė visoms išdalino plonas šviesias apyrankes, simbolizuojančias įžadą. Ji užrišo apyrankę kiekvienai ant riešo ir paliepė kartoti su ja: „Pažadu neprasitarti iki pat savo mirties valandos.“

Paskui Spenserė, Hana, Emilija, Arija susėdo ratu ir visos pakartojo Elės frazę. Elė užsirišo apyrankę paskutinė. „Iki pat savo mirties valandos“, – sušnabždėjo ji užrišusi mazgelį ir rankas prispaudusi prie krūtinės. Mergaitės sėdėjo tvirtai susikibusios už rankų. Nepaisant bauginančių aplinkybių, jos jautėsi laimingos, kad yra drauge.

Mergaitės ryšėjo apyrankes prausdamosi, per pavasario ato­stogų išvyką į Vašingtoną ir kolonijinių laikų Viljamsburgą – arba, Spenserės atveju, kelionėje į Bermudus, – nenusiimdavo ir žolės riedulio treniruotėse, kur netrūkdavo purvo, ir gripo epidemijos metu. Elė sugebėjo savo apyrankę išsaugoti švariau­sią, tarsi nešvara būtų suteršusi apyrankės idėją. Kartais jos pri­dėdavo pirštus prie apyrankės ir sušnabždėdavo: „Iki pat savo mirties valandos“, – kad primintų sau, kokios jos artimos. Tai tapo jų slaptažodžiu; jos visos žinojo, ką tai reiškia. Elė tai ištarė ir kiek mažiau nei po metų, paskutinę mokslo metų dieną, kai jos jau buvo septintokės ir kai susiruošė kartu praleisti vasaros pradžios naktį. Niekas iš jų nežinojo, kad vos po keleto valandų Elė pradings.

Ir kad tai galbūt bus paskutinė jos diena prieš mirtį.

1ir mes manėme,

Kad buvome draugės

Spenserė Hastings stovėjo ant žalios Rouzvudo abatijos pie­velės su trimis buvusiomis draugėmis Hana Marin, Arija Mont­gomer ir Emilija Filds. Merginos liovėsi bendravusios daugiau nei prieš trejetą metų, tuojau po paslaptingo Elison Dilaurentis dingimo, tačiau šiandien jos ir vėl susitiko Elison atminimo pa­maldose. Prieš dvi dienas statybininkai surado Elison palaikus po betono plokšte už namo, kuriame ji kadaise gyveno.

Spenserė dar sykį žvilgtelėjo į žinutę, kurią ką tik gavo savo „Sidekick“ telefonu.

aš vis dar čia, kalės. ir aš viską žinau. – e

– O Dieve, – sušnabždėjo Hana. Jos „BlackBerry“ ekrane buvo ta pati žinutė. Tas pats sakinys buvo Arijos „Treo“ ir Emi­lijos „Nokia“. Per pastarąją savaitę jos visos gavo elektroninių laiškų, telefono žinučių ir pranešimų vietiniu interneto tinklu iš kažkokio asmens, pasirašančio E. Pranešimai dažniausiai būdavo susiję su septintosios klasės įvykiais, su tuo laiku, kai pradingo Elė, tačiau juose buvo minimos ir šviežios paslaptys... tai, kas atsitiko dabar.

2 0   s a r a s h e pa r d

Spenserė manė, kad E galėjo būti Elison, – kad ji tiesiog iš kažkur sugrįžo, tačiau dabar tai jau buvo nediskutuotina, tiesa? Elės kūnas buvo suiręs po betonu. Ji buvo... mirusi... seniai seniai.

– Ar manote, kad tai... Dženos Atvejis? – sušnabždėjo Arija, ranka brūkšteldama sau per prakaulų žandikaulį.

Spenserė įmetė savo telefoną atgal į „Kate Spade“ tvido krepšį.

– Mes neturėtume apie tai kalbėtis čia. Kas nors gali išgirs­ti. – Ji nervingai žvilgtelėjo į abatijos laiptus, kur ką tik stovė­jo Tobis ir Džena Kavano. Spenserė nebuvo mačiusi Tobio nuo tada, kai pradingo Elė, o Dženą tą nelemtą naktį matė suglebusią rankose mediko, kuris ją iškėlė iš medžio namelio.

– Sūpynės? – sušnabždėjo Arija, turėdama galvoje Rouzvudo mokyklos pradinukų žaidimų aikštelę. Tai buvo jų sena susitiki­mų vieta.

– Puiku, – pritarė Spenserė, braudamasi per gedėtojų mi­nią. – Susitiksime ten.

Buvo vėlyva giedros rudens dienos popietė. Oras kvepėjo obuoliais ir laužo dūmais. Dangumi plaukė karšto oro balionas. Ši diena puikiausiai tiko vienos gražiausių Rouzvudo mergaičių atminimo pamaldoms.

Aš viską žinau.Spenserę nukrėtė šiurpas. Tai turėjo būti blefas. Kad ir kas tas

E būtų, negalėtų žinoti visko. Tik jau ne apie Dženos Atvejį... ir, žinoma, ne apie paslaptį, kurią žinojo tiktai Spenserė ir Elė. Tą naktį, kai Dženą ištiko nelaimė, Spenserė matė tai, ko jos drau­gės nematė, tačiau Elė išgavo jos pažadą nesakyti to niekam, net Emilijai, Arijai ir Hanai. Spenserė norėjo joms papasakoti, tačiau taip ir nepapasakojo, taigi pasistengė užmiršti ir apsimetė, kad to niekad nebuvo.

m e r g i n o s b e y d ų      2 1

Tačiau... tai atsitiko.Tą gaivią, pavasarišką balandžio naktį šeštoje klasėje Elei iš­

šovus fejerverką į namelio medyje langą Spenserė iš karto išbėgo į lauką. Ore tvyrojo kvapas, tarsi degtų plaukai. Ji pamatė me­diką, siūbuojančiomis virvinėmis kopėčiomis nukeliantį Dženą iš medžio.

Elė stovėjo šalia.– Ar tu tai padarei tyčia? – paklausė išsigandusi Spenserė.– Ne! – sugriebė Spenserės ranką Elė. – Tai buvo...Keletą metų Spenserė stengėsi užmiršti tai, kas atsitiko pas­

kui: tiesiai į jas ėjo Tobis Kavano. Jo plaukai buvo susivėlę, o blyškus veidas išraudęs. Jis žengė prie Elės.

– Aš mačiau tave. – Tobis buvo toks įsiutęs, kad net drebėjo. Jis žvilgtelėjo į namų įvažiavimo kelią, kur ką tik įsuko policijos automobilis. – Aš pasakysiu jiems.

Spenserė aiktelėjo. Greitosios pagalbos durys užsitrenkė ir si­rena ėmė tolti nuo namų. Elė buvo rami.

– Taigi, bet ir aš mačiau tave, Tobi, – pasakė ji. – Ir jeigu pasakysi tu, aš taip pat papasakosiu. Tavo tėvams.

Tobis žengė atatupstas.– Ne.– Taip, – atkirto Elė. Nors ji tebuvo metro šešiasdešimties,

staiga pasirodė esanti daug aukštesnė. – Tai tu uždegei fejerverką. Tu sužeidei savo seserį.

Spenserė sugriebė ją už rankos. Ką gi ji daro? Bet Elė ištraukė ranką iš jos delno.

– Įseserę, – sumurmėjo Tobis vos girdimai. Jis žvilgtelėjo į savo medžio namelį, o paskui tolyn, į gatvės galą. Dar viena po­licijos mašina atriedėjo prie Kavano namų. – Aš tave dar pričiup­siu, – suurzgė jis Elei. – Pamatysi.

Paskui jis pradingo.

2 2   s a r a s h e pa r d

Spenserė vėl nustvėrė Elės ranką.– Ką dabar darysim?– Nieko, – atsakė Elė kone nerūpestingai. – Viskas bus gerai.– Elison... – nepatikliai sumirkčiojo Spenserė. – Ar negirdė­

jai, ką jis sakė? Jis tvirtino matęs, ką tu padarei. Jis tuojau pat praneš policijai.

– Aš taip nemanau, – Elė nusišypsojo. – Nes ir aš turiu ką apie jį pasakyti.

Tada ji palinko prie Spenserės ir pašnabždėjo, ką buvo ma­čiusi darant Tobį. Tai buvo taip bjauru, kad Elė net užmiršo laikanti uždegtą fejerverką, kol tas iššovė jai iš rankų ir nulėkė tiesiai į namelio medyje langą.

Elė išgavo Spenserės pažadą ničnieko apie tai neprasitarti draugėms ir perspėjo, kad jeigu Spenserė pasakytų joms, ji rastų būdą kaip atsikeršyti, ir atkeršytų tik jai, Spenserei. Prisibijoda­ma Elės Spenserė nieko apie tai neprasitarė. Ji baiminosi ir dėl to, kad Džena gali ką nors papasakoti, – akivaizdu, jog Džena žinojo, kad tai padarė ne Tobis, – tačiau Džena buvo sutrikusi ir paklaikusi... ji sakė, kad tos nakties visai neprisimenanti.

Vėliau, po metų, Elė pradingo.Policija klausinėjo visus, be abejo, ir Spenserę, teiravosi, ar

kas nors galėjo norėti nuskriausti Elę. Tobis, tučtuojau pagalvojo Spenserė. Ji negalėjo užmiršti akimirkos, kai jis ištarė: Aš tave dar pričiupsiu. Jeigu būtų paminėjusi Tobį, būtų turėjusi papasakoti tiesą apie atsitikimą su Džena – taigi ji iš dalies buvo už tai at­sakinga. Visą tą laiką žinojo tiesą ir niekam nepasakė. Be to, ji ir draugėms būtų turėjusi papasakoti daugiau nei metus saugotą paslaptį. Taigi Spenserė neprasitarė.

Spenserė prisidegė dar vieną „Parliament“ cigaretę ir išvažia­vo iš Rouzvudo abatijos stovėjimo aikštelės. Matai? Neįmanoma žinoti visko, kaip teigiama žinutėje. Nebent tas E būtų Tobis

m e r g i n o s b e y d ų      2 3

Kavano... Bet tai nesąmonė. E rašė Spenserei apie paslaptį, kurią žinojo tik Elė: apie septintos klasės laikus, kai Spenserė pabučia­vo Ijaną, savo sesers Melisos vaikiną. Spenserė buvo prisipažinusi apie tai Elei – ir niekam daugiau. Bet E taip pat žinojo ir apie Vreną, dabar jau buvusį sesers vaikiną, su kuriuo Spenserė praė­jusią savaitę nuveikė kai ką daugiau nei bučiniai.

Tačiau Kavano gyveno Spenserės gatvėje. Su žiūronais Tobis ga­lėjo ją stebėti pro langą. Ir Tobis buvo Rouzvude, nors jau prasidė­jo rugsėjis. Argi jis neturėtų tūnoti savo internatinėje mokykloje?

Spenserė įsuko į plytomis grįstą Rouzvudo mokyklos kelią. Jos draugės jau laukė susibūrusios prie pradinukams sukonstruo­tos laipynės. Tai buvo puiki medinė pilis, papuošta bokšteliais, vėliavomis, su slibino formos šliaužyne. Stovėjimo aikštelė buvo tuščia, niekas nevaikščiojo plytomis grįstais takais, o treniruočių aikštelėse tvyrojo tyla; ši diena buvo skirta Elės atminimui.

– Vadinasi, visos mes gavome pranešimus iš to E? – paklausė Hana, kai atvažiavo Spenserė. Jos išsitraukė telefonus ir spoksojo į žinutę: Aš viską žinau.

– Gavau dar dvi, – nedrąsiai pratarė Emilija. – Maniau, kad jos buvo siųstos Elės.

– Aš irgi gavau! – atsiduso Hana, pliaukštelėdama delnu per laipynės kupolą. Arija ir Spenserė pritariamai linktelėjo. Mergi­nos žiūrėjo viena į kitą, nervingai išplėtusios akis.

– Kas buvo parašyta taviškėse? – kreipėsi į Emiliją Spenserė.Emilija nusibraukė nuo akių šviesiai rudą plaukų sruogą.– Tai... asmeniška.Spenserė labai nustebo, net garsiai nusijuokė.– Ema, tu neturi paslapčių!Emilija buvo tyriausia, mieliausia mergaitė planetoje.Dabar ji įsižeidusi dėbtelėjo.– Ką gi, vadinasi, turiu.

2 4   s a r a s h e pa r d

– Ak! – Spenserė paslydo ant šliaužynės laiptelio ir parkrito. Ji giliai įkvėpė, tikėdamasi užuosti mulčio ir pjuvenų kvapą. Tačiau jai į nosį tvokstelėjo svylančių plaukų dvokas – toks pat, kaip tą nelemtą naktį, kai Dženą ištiko nelaimė. – O tavo, Hana?

Hana suraukė dailią nosytę.– Jeigu Emilija nepasakoja apie saviškes, aš irgi nenoriu kal­

bėti apie savąsias. Tai buvo šis tas, ką žinojo tiktai Elė.– Ir aš taip pat, – greitai ištarė Arija. Ji nudelbė akis. – At­

siprašau.Spenserė pajuto, kaip susigniaužia skrandis.– Vadinasi, visos turėjom paslapčių, kurias žinojo tiktai Elė?Visos pritariamai linktelėjo. Spenserė bjauriai suparpė.– Maniau, kad mes buvome geriausios draugės.Arija pasisuko į Spenserę ir susiraukė.– Gerai, o kas buvo parašyta tavosiose?Spenserė nemanė, kad jos nuotykis su Ijanu buvo labai jau

pikantiškas. Tai buvo juokai, palyginti su tuo, ką ji žinojo apie Dženos Atvejį. Bet dabar ji išdidžiai atsakė:

– Tai paslaptis, kurią žinojo tik Elė, kaip ir jūsiškės. – Ji nu­braukė savo ilgus, pilkšvai šviesius plaukus už ausų. – Tačiau E man taip pat atsiuntė elektroninį laišką, susijusį su dabartim. Toks įspūdis, tarsi mane kas būtų šnipinėjęs.

Arija išplėtė šviesiai mėlynas akis.– Ir mane taip pat.– Vadinasi, kažkas mus visas stebi, – pratarė Emilija. Ant

jos peties nusileido boružė, bet ji tuojau pat nusipurtė ją, lyg tai būtų kur kas bjauresnis dalykas nei vabalėlis.

Spenserė atsistojo.– Ar manote, kad tai galėtų būti... Tobis?Merginos nustebusios susižvalgė.– Kodėl? – paklausė Arija.

m e r g i n o s b e y d ų      2 5

– Jis yra susijęs su Dženos Atveju, – atsargiai atsakė Spense­rė. – O jeigu jis žino?

Arija bakstelėjo į žinutę savo telefone.– Tu iš tiesų manai, kad tai dėl... Dženos Atvejo?Spenserė apsilaižė. Pasakyk joms.– Mes iki šiol nežinome, kodėl Tobis prisiėmė kaltę, – užsi­

minė ji, lūkuriuodama, ką pasakys draugės.Hana susimąstė.– Tobis apie tai, ką mes padarėme, galėjo sužinoti vieninteliu

būdu – kas nors iš mūsų turėjo jam tai pasakyti. – Ji nepatikliai žvilgtelėjo į drauges. – Aš nesakiau.

– Aš taip pat, – paskubom kvyktelėjo Arija ir Emilija.– O jeigu Tobis rado kitokį būdą? – paklausė Spenserė.– Turi galvoje, kad kas nors matė Elę tą naktį ir jam pasa­

kė? – paklausė Arija. – Arba jis pats matė Elę?– Ne... Turiu galvoje... Aš nežinau, – išsisuko Spenserė. – Tik

bandau spėlioti.Pasakyk joms, vėl pagalvojo Spenserė, tačiau nepajėgė. Drau­

gės žvelgė viena į kitą nepatikliai, panašiai buvo ir po Elės din­gimo, kai jų draugystė iširo. Jeigu Spenserė pasakytų joms tiesą apie Tobį, jos nekęstų Spenserės, kad ji to nepasakė policijai, kai Elė pradingo. Galbūt net apkaltintų ją dėl Elės mirties. Ir gal net būtų teisios. Ką, jeigu Tobis iš tiesų... tai padarė?

– Tai buvo tik spėlionė, – išgirdo ji savo pačios balsą. – Grei­čiausiai aš klystu.

– Elė sakė, kad niekas neturi žinoti, išskyrus mus. – Emilijos akys sudrėko. – Ji prisaikdino mus. Prisimenate?

– Beje, – pridūrė Hana, – kaip Tobis galėtų tiek daug žinoti apie mus? Suprasčiau, jei tai būtų viena iš buvusių Elės lauko rie­dulio komandos draugių ar jos brolis, ar dar kas nors, kam ji iš tie­sų papasakojo. Bet Tobio jinai negalėjo pakęsti. Kaip ir mes visos.

2 6   s a r a s h e pa r d

Spenserė gūžtelėjo pečiais.– Ko gero, tu teisi. – Vos ištarus šiuos žodžius, jai palengvėjo.

Ją visa tai jau užkniso.Buvo be galo tylu. Galbūt per daug tylu. Visai greta trakšte­

lėjo medžio šaka ir Spenserė staigiai atsisuko. Sūpynės sūpavosi, tarsi kažkas ką tik būtų nuo jų nušokęs. Rudas paukštis nutūpė ant Rouzvudo mokyklos stogo ir dėbtelėjo į merginas, tarsi ir jis viską žinotų.

– Manau, kažkas tiesiog nori pažaisti su mumis, – sušnabž­dėjo Arija.

– Taigi, – pritarė Emilija, tačiau jos balsas nuskambėjo neį­tikinamai.

– O jeigu mes gausime dar vieną žinutę? – trūktelėjo suknelę ant savo lieknų šlaunų Hana. – Vis dėlto mes turėtume išsiaiš­kinti, kas tai.

– O jeigu mes, gavusios naują žinutę, paskambintume viena kitai? – pasiūlė Spenserė. – Surinkusios informaciją, galėtume pabandyti visa tai išnarplioti kartu. Tik nemanau, kad reiktų griebtis kokių nors kvailysčių. Pasistenkime nesijaudinti.

– Aš nesijaudinu, – staigiai pratarė Hana.– Aš irgi, – kartu atsiliepė Arija ir Emilija. Tačiau kai nuo

kelio atsklido automobilio signalas, visos krūptelėjo.– Hana! – Pro geltono „Hummer H3“ langą blyškiai šviesią

galvą iškišo Mona Vanderval, geriausia Hanos draugė. Ji buvo užsimaukšlinusi didelius, tamsiai rožinius lakūno akinius nuo saulės.

Hana žvilgtelėjo į drauges, neketindama atsiprašinėti.– Turiu važiuot, – murmtelėjo ji ir nubėgo kalvos šlaitu

aukštyn.Per keletą pastarųjų metų Hana persikūnijo į vieną populia­

riausių Rouzvudo merginų. Ji numetė svorio, plaukus nusidažė

m e r g i n o s b e y d ų      2 7

seksualia tamsiai kaštonine spalva, įsigijo madingiausių dizai­nerių drabužių ir dabar juodvi su Mona Vanderval – dar viena neatpažįstamai pasikeitusia nevėkšla – vaikštinėdavo mokykloje išdidžios ir nepasiekiamos. Spenserei pasidarė smalsu, kokia gi galėtų būti didžioji Hanos paslaptis?

– Aš taip pat turiu važiuoti. – Arija pasitaisė ant peties savo beformę violetinę rankinę. – Taigi... Aš jums paskambinsiu.

Ir ji patraukė savo „Subaru“ link.Spenserė liko stovėt prie sūpynių. Emilija, kurios visada

linksmas veidas dabar atrodė drėgnas ir pavargęs, priėjo prie jos. Spenserė uždėjo delną jai ant šlakuotos rankos.

– Ar tu gerai jautiesi?Emilija papurtė galvą.– Elė. Ji...– Taip, žinau.Juodvi negrabiai apsikabino, paskui Emilija pasileido nosies

tiesumu per miškelį pasakiusi, kad eis namo trumpiausiu keliu.Keletą metų Spenserė, Emilija, Arija ir Hana nesikalbėjo, net

jeigu sėdėdavo viena kitai už nugaros per istorijos pamokas ar pasilikdavo vienos merginų tualete. Spenserė žinojo nemažai da­lykų apie visas jas – slapčiausių būdo bruožų, apie kuriuos gali žinoti tik artimiausi draugai. Pavyzdžiui, apie tai, kad Elės mirtį Emilija išgyveno skaudžiausiai. Jos anksčiau vadindavo Emiliją „Žudike“, mat ji gindavo Elę tarsi asmeninis jos rotveileris.

Grįžusi į automobilį Spenserė susmuko į odinę sėdynę ir įjungė radiją. Ji pasukiojo stoties nustatymo rankenėlę ir sura­do 610 AM bangų dažnį, Filadelfijos beisbolo komandos radijo stotį. Kažkokių su hormonais nesusitvarkančių vaikinukų šūkau­jama „Phillies“ ir „Sixers“ susitikimo statistika ją nuramino. Ji tikėjosi, kad pasikalbėjus su senomis draugėmis kai kas paaiškės, tačiau dabar viskas pasidarė dar... bjauriau. Net pasitelkusi savo

2 �   s a r a s h e pa r d

gausų „SAT“ žodyną ji negalėjo sugalvoti tinkamesnio žodžio tam apibūdinti.

Kai kišenėje sučirškė jos mobilusis, ji išsitraukė jį manydama, kad tai, ko gero, Emilija arba Arija. O gal net Hana. Spenserė gūžtelėjo ir atsidarė gautų žinučių skyrių.

spense, nekaltinu tavęs, kad neišdavei joms mūsų mažytės paslapties apie tobį. tiesa gali būti pavojinga – o tu juk nenori jų skaudinti, ar ne? – e