MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL ...vadyba.asu.lt/35-4/ManagKaunas35(4)_65.pdfKviečiame visus susidomėjusius rašyti mokslinius straipsnius ir dalytis savo mokslo, studijų

474

Aleksandras Stulginskis University

Kaunas, Lithuania

Lithuanian Institute of Agrarian Economics

Vilnius, Lithuania

ISSN 1822-6760 (print)

ISSN 2345-0355 (online)

MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL

BUSINESS AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

Scientific Journal

Vol. 35 No. 4

VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS – KAIMO VERSLŲ

IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI

Mokslo žurnalas

T. 35 Nr. 4

Eina nuo 2006 m.

Published since 2006

2013

475

Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development

(ISSN 1822-6760 (print) / ISSN 2345-0355 (online)) is quarterly issued peer-reviewed journal.

Editor-in-Chief

Prof. Julius Ramanauskas, Klaipėda University, Lithuania

Managing Editor

Dr. Audrius Gargasas, Aleksandras Stulginskis University, Kaunas, Lithuania

Editorial Board

Dr. Vladimir Kafidov, St. Petersburg State University of Service and Economics, Russia

Dr. Rasa Melnikienė, Lithuanian Institute of Agrarian Economics, Vilnius, Lithuania

Prof. Adam Mickiewicz, Agricultural Academy of Szczecin, Poland

Prof. Danuta Mierzwa, Land Forces Military Academy of Wrocław, Poland

Prof. Jadvyga Ramanauskienė, Aleksandras Stulginskis University, Kaunas, Lithuania

Prof. Algirdas Sakalas, Kaunas University of Technology, Lithuania

Prof. Rimantas Stašys, Klaipėda University, Lithuania

Prof. Voldemars Strikis, Latvia University of Agriculture, Jelgava, Latvia

Prof. Vitalyj Zinovchuk, Zhytomyr National Agroecological University, Ukraine

Prof. Pranas Žukauskas, Vytautas Magnus University, Kaunas, Lithuania

_________________________________________________________

Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai (ISSN 1822-6760 (print) /

ISSN 2345-0355 (online)) yra recenzuojamų straipsnių mokslo žurnalas, leidžiamas keturis kartus

per metus.

Vyr. redaktorius

Prof. Julius Ramanauskas, Klaipėdos universitetas, Lietuva

Atsakingasis sekretorius

Dr. Audrius Gargasas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Kaunas, Lietuva

Redaktorių kolegija

Dr. Vladimir Kafidov, Sankt Peterburgo valstybinis serviso ir ekonomikos universitetas, Rusija

Dr. Rasa Melnikienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Vilnius, Lietuva

Prof. Adam Mickiewicz, Ščecino žemės ūkio akademija, Lenkija

Prof. Danuta Mierzwa, Vroclavo Sausumos pajėgų karo akademija, Lenkija

Prof. Jadvyga Ramanauskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Kaunas, Lietuva

Prof. Algirdas Sakalas, Kauno technologijos universitetas, Lietuva

Prof. Rimantas Stašys, Klaipėdos universitetas, Lietuva

Prof. Voldemars Strikis, Latvijos žemės ūkio universitetas, Jelgava, Latvija

Prof. Vitalyj Zinovčuk, Žytomiro valstybinis agroekologinis universitetas, Ukraina

Prof. Pranas Žukauskas, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, Lietuva

The journal is indexed by the international databases:

Žurnalas referuojamas tarptautinėse duomenų bazėse:

EBSCOhost: Business Source Complete, Ulrich’s and IndexCopernicus

© Aleksandras Stulginskis University

© Lithuanian Institute of Agrarian Economics

476

Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure

Development. 2013. Vol. 35. No. 4. Scientific Journal. ISSN 1822-6760 (print) / ISSN 2345-0355 (online)

VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS – KAIMO VERSLŲ

IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI

Periodinis mokslo darbų žurnalas (ISSN 1822-6760 (print) / ISSN 2345-0355

(online)) leidžiamas ASU nuo 1999 m. Per šį laikotarpį keitėsi žurnalo forma, struk-

tūra, turinys, išleidimo periodiškumas. 1999–2005 m. jis buvo leidžiamas vieną kartą,

o nuo 2007 m. – keturis penkis kartus per metus.

2012 m. žurnalo bendru leidėju tapo Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

Nuo 2006 m. žurnalas referuojamas tarptautinėje duomenų bazėje Business

Source Complete (EBSCO Peer-Rewieved) – http://search.ebscohost.com. Šiuo metu

žurnalas referuojamas ir Ulrich’s bei IndexCopernicus tarptautinėse duomenų bazė-

se – http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320.

Publikacijos žurnale yra mokamos – 200 Lt už straipsnį.

Žurnalo tikslas – skatinti kaimo verslų ir jų infrastruktūros darnų vystymą-

sį, kooperaciją, inovacijų diegimą. Publikuojami straipsniai padeda stiprinti šalies ir

tarptautinį mokslo ir kaimo verslų bendradarbiavimą, supažindinti kaimo verslo sub-

jektus su svarbiausiais žemės, maisto, žuvininkystės ūkį bei kaimo plėtrą reglamen-

tuojančiais nacionaliniais, Europos Sąjungos bei tarptautiniais teisės aktų reikalavi-

mais ir jų taikymu.

Žurnale skelbiami Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslo institucijų mokslininkų,

gamybininkų, praktikų ir užsienio šalių mokslininkų iš Armėnijos, Baltarusijos, Čeki-

jos, Danijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Olandijos, Rusijos, Slovakijos, Slo-

vėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vokietijos bei kitų valstybių darbai. Paminėtina, kad kai

kurie žurnalo numeriai publikuojami kartu su kitų valstybių mokslo institucijomis.

Žurnalo pavadinimas byloja, kad straipsniai turi būti vadybos ir administravi-

mo krypties, nagrinėti mokslo ir studijų problemas, praktiškai ar teoriškai susietas su

kaimu, žemės ūkiu ir jo gamybine infrastruktūra. Be to, žurnale gali būti publikuoja-

mi bendrojo pobūdžio teoriniai vadybos ir administravimo krypties straipsniai. Patei-

kiami straipsniai turi visiškai atitikti redkolegijos nustatytus reikalavimus.

Straipsnis turi būti originalus, anksčiau nespausdintas ir nepateiktas skelbti ki-

tuose leidiniuose.

Kviečiame visus susidomėjusius rašyti mokslinius straipsnius ir dalytis savo

mokslo, studijų ir gamybos vadybos patirtimi. Tikimės glaudaus, kūrybingo bendra-

darbiavimo.

Žurnalo archyvas, reikalavimai straipsniams, deklaracijos ir recenzijos formas

galima rasti šioje interneto svetainėje – http://www.asu.lt/vadyb/lt

Aleksandro Stulginskio universitetas, Universiteto g. 10, 53361 Akademija,

Kauno r. Tel. +370 698 17677. El. paštas [email protected]

Redaktorių kolegija

http://search.ebscohost.com/

http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320

http://www.asu.lt/vadyb/

477



MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL BUSINESS

AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

The periodical scientific journal (ISSN 1822-6760 (print) / ISSN 2345-0355 (onli-

ne)) is being published by ASU since 1999.

Content, the form and periodicity of the journal has changed over the time. In the

period of 1999–2006 the edition was published once per year, since 2007 – four-five times

per year. Contents of all publications and editorial boards could be found in an archive.

Since 2012 the journal is published in cooperation with the Lithuanian Institute of

Agrarian Economics.

Since 2006 the journal is indexed in the international database Business Source

Complete (EBSCO Peer-Rewieved) – http://search.ebscohost.com. In the meantime jour-

nal is also indexed in the following international databases: Ulrich's and IndexCopernicus

– http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320

Publications are subject to the publication fee of 75 EUR.

The aim of the journal is to promote and share scientific ideas of business and

administration, practically and theoretically related to rural areas, rural businesses,

agriculture and its infrastructure development, cooperation and innovations imple-

mentation.

In the journal are published scientific articles of scientists, industrial workers

and practicians from higher educational and scientific institutions of Lithuania, Ar-

menia, Belorusia, Check Republic, Denmark, Estonia, Finland, Germany, Holland,

Italy, Poland, Russia, Slovak Republic, Ukraine and other countries. It should be

mentioned as well that some journal volumes were published together with scientific

institutions of other countries.

We invite scientists to submit scientific articles and share their scientific and

industrial management experiences. As manifested by the title of the journal the artic-

les have to be written in the field of management and administration, have to analyse

science and studying problems, have to be practically and theoretically related to

countryside, agriculture and its infrastructure. There could be also published theoreti-

cal articles in the field of management and administration.

Presented articles must be not published elsewhere and should correspond to

the requirements instituted by the editorial board of the journal.

The archive of the journal, requirements for the article, author declaration and

review form can be found at the following web site – http://www.asu.lt/vadyb/en

Aleksandras Stulginskis University, Universiteto str. 10, Akademija, 53361

Kaunas distr., Lithuania. Tel. +370 698 17677. E-mail [email protected]

Editorial Board

http://search.ebscohost.com/

http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320

http://www.asu.lt/vadyb/

mailto:[email protected]

478



CONTENTS

ARTICLES

Tomas Baležentis, Rasa Melnikienė, Mette Asmild, Jens Leth Hougaard, Aistė Galnaitytė.

Analysis of the relative efficiency of Lithuanian family farms under uncertainty: alpha-quantile

frontiers ........................................................................................................................................... 480

Agnieszka Bem, Paulina Ucieklak-Jeż, Paweł Prędkiewicz. Effects of inequalities in access to

health services in rural areas in Poland ........................................................................................... 491

Ivan Derun. The essence of intellectual capital in economics and accounting .............................. 498

Ovidija Eičaitė. Promotion of sustainable food consumption ........................................................ 512

Viktoriia Gontiuk. The conceptual aspects of human resource evaluation ..................................... 522

Yuriy Hubeni, Vasil Andriiv, Yulia Koverko. Personal peasant farming agricultural development

system of Ukraine ................................... ....................................................................................... 529

Andrej Jedik, Aldona Stalgienė. Evaluation of entrepreneurship in dairy farms by using

optimization method ....................................................................................................................... 538

Nelė Jurkėnaitė. Demographic viability of Lithuanian farms ........................................................ 544

Nijolė Koncevičienė, Marija Beržanskienė, Violeta Eidukaitienė. Possibilities of spending

leisure of people older than 60 years in Marijampole region ......................................................... 554

Inta Kotane. The assessment of methods for determination of company’s solvency ..................... 564

Antoni Kożuch, Ewa Książek. Local government management – an attempt to define the term

and its scope .................................................................................................................................... 575

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė, Kęstutis Duoba, Ineta Žičkutė. Evaluation of competencies‘

development through student mobility ........................................................................................... 584

Valdemaras Makutėnas. Macroeconomic assessment food security in Lithuania ......................... 591

Gražina Masionytė. Provision of information for process of analyses of activity of agricultural

enterprisers: sources and measures ................................................................................................. 599

Laura Petrauskaitė-Senkevič. Price elasticity of demand for eggs in Lithuania ............................ 608

Virgilijus Skulskis, Donatas Stanikūnas, Vanda Žekonienė. Advisory services for organic

farmers: needs and estimations ....................................................................................................... 615

Odeta Želvytė, Birutė Pitrėnaitė-Žilėnienė. Evaluation of the cooperation between institutions

in pursuit of increasing safety of the citizens in Pasvalys municipality ......................................... 623

REVIEWERS .................................................................................................................................. 631

DATA ABOUT AUTHORS ............................................................................................................. 633

INSTRUCTIONS TO AUTHORS .................................................................................................... 635

479



TURINYS

STRAIPSNIAI

Tomas Baležentis, Rasa Melnikienė, Mette Asmild, Jens Leth Hougaard, Aistė Galnaitytė.

Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos santykinio efektyvumo vertinimas esant neapirėžtumui:

alfa-kvantilinės ribos ...................................................................................................................... 480

Agnieszka Bem, Paulina Ucieklak-Jeż, Paweł Prędkiewicz. Sveikatos apsaugos paslaugų

prieinamumo nelygybės Lenkijos kaimo vietovėse padariniai ....................................................... 491

Ivan Derun. Intelektinio kapitalo esmė ekonomikos teorijoje ir apskaitoje ................................... 498

Ovidija Eičaitė. Maisto darnaus vartojimo skatinimas ................................................................... 512

Viktoriia Gontiuk. Personalo potencialo vertinimo aspektai .......................................................... 522

Yuriy Hubeni, Vasil Andriiv, Yulia Koverko. Asmeniniai valstiečių ūkiai Ukrainos žemės ūkio

gamybos sistemoje .......................................................................................................................... 529

Andrej Jedik, Aldona Stalgienė. Pienininkystės ūkininkų verslumo nustatymas naudojant

optimizavimo metodą ..................................................................................................................... 538

Nelė Jurkėnaitė. Lietuvos ūkių demografinis gyvybingumas ......................................................... 544

Nijolė Koncevičienė, Marija Beržanskienė, Violeta Eidukaitienė. Vyresnių kaip 60 metų

amžiaus žmonių laisvalaikio praleidimo galimybės Marijampolės savivaldybėje ......................... 554

Inta Kotane. Įmonių mokumo nustatymo metodų įvertinimas ....................................................... 564

Antoni Kożuch, Ewa Książek. Savivalda – samprata ir taikymo sritis …….................................... 575

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė, Kęstutis Duoba, Ineta Žičkutė. Studentų mobilumo metu

ugdomų kompetencijų vertinimas ................................................................................................... 584

Valdemaras Makutėnas. Aprūpinimo maistu užtikrinimo Lietuvoje makroekonominis

vertinimas ........................................................................................................................................ 591

Gražina Masionytė. Žemės ūkio įmonių ūkinės veiklos analizės proceso informacinis

aprūpinimas: šaltiniai ir priemonės ................................................................................................. 599

Laura Petrauskaitė-Senkevič. Kiaušinių paklausos elastingumas kainai Lietuvoje ....................... 608

Virgilijus Skulskis, Donatas Stanikūnas, Vanda Žekonienė. Ekologiškai ūkininkaujančiųjų

konsultavimas: poreikiai ir vertinimai ............................................................................................ 615

Odeta Želvytė, Birutė Pitrėnaitė-Žilėnienė. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinant

gyventojų saugumą Pasvalio rajone vertinimas .............................................................................. 623

RECENZENTAI .............................................................................................................................. 631

DUOMENYS APIE AUTORIUS ..................................................................................................... 633

STRAIPSNIŲ RENGIMO TAISYKLĖS............................................................................................ 637

480



ANALYSIS OF THE RELATIVE EFFICIENCY OF LITHUANIAN FAMILY

FARMS UNDER UNCERTAINTY: ALPHA-QUANTILE FRONTIERS

Tomas Baležentis1, Rasa Melnikienė

2, Mette Asmild

3, Jens Leth Hougaard

4,

Aistė Galnaitytė5

1 Junior Research Fellow at the Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: Kudirkos Str.

18-2, 03105 Vilnius, Lithuania. Tel. +370 52 621078. E-mail [email protected] 2

PhD, E-mail [email protected], 3

Prof., PhD, E-mail [email protected], 4

Prof., PhD, E-mail [email protected], 5

Researcher. E-mail [email protected]

© Aleksandras Stulginskis University, © Lithuanian Institute of Agrarian Economics

Received 11 11 2013; accepted 10 12 2013

Estimation of the farming efficiency constitutes an important issue related to the policy

analysis. However, the efficiency of Lithuanian family farms has not been analysed by the means of

the order–alpha frontiers yet. The latter technique enables to estimate the level of efficiency along

with sensitivity analysis. This study attempted to analyse the Lithuanian family farm efficiency as

well as the associated uncertainties. The probabilistic analysis of the efficiency of Lithuanian family

farms suggested that the livestock farming was the most efficient farming type. Even though live-

stock farming appeared to be a relatively efficient farming type, the number of livestock is decreas-

ing Lithuania. Such changes might be fuelled by both economic and social developments in Lithua-

nia. Therefore, the appropriate measures aimed at fostering livestock farming in Lithuania would

contribute to increase in agricultural efficiency and productivity.

Keywords: efficiency, family farms, order–alpha frontier, activity analysis.

JEL Codes: C14, C44, D24, Q12.

1. Introduction

Estimation of the farming efficiency constitutes an important issue related to

the policy analysis. However, the agricultural sector features a certain degree of un-

certainty, which stems from the varying climatic conditions as well as other environ-

mental factors. As for the farm–level data these are also subject to the sampling bias.

Therefore, the research methodology needs to be extended to tackle the aforemen-

tioned issues.

Free Disposal Hull (FDH) and Data Envelopment Analysis (DEA) are the two

deterministic methods commonly employed for the productivity and efficiency analy-

sis. These methods are quite appealing in the sense that they do not require the ex-

plicit assumptions on the functional form of the production function or the error term.

However, they do not allow for the statistical noise. The aforementioned determinis-

tic methods therefore were extended to the probabilistic environment. The chance

constrained DEA seek to tackle the statistical noise which affects all the observations

(Land, 1993; Huang, 2001). Another remedy to the uncertainty in the efficiency anal-

ysis is the partial frontier measures (Daraio, 2007). C. Cazals et al. (2002) introduced




481

the order–m frontiers which are based on the m observations randomly drawn from

the observed sample to serve as benchmarks. On the other hand, the order– fron-

tiers were introduced to define the benchmark by rather setting the probability of

dominance, . It was Y. Aragon et al. (2005) who introduced the concept of the or-

der– frontiers in a (partially) univariate framework. A. Daouia and L. Simar (2007)

further developed the latter concept by allowing for the multivariate analysis.

D. C. Wheelock and P. W. Wilson (2008) offered an unconditional measure of the

–efficiency.

The efficiency of Lithuanian family farms has not been analysed by the means

of the order– frontiers yet. Therefore, there is a need for estimation of efficiency of

the Lithuanian agricultural sector based on methodology of the partial frontiers. In-

deed, application of multiple techniques increases the robustness of the research. This

study, therefore, attempts to analyse the uncertainties associated with the efficiency

of Lithuanian family farms. The farm–level data from Farm Accountancy Data Net-

work (FADN) were thus analysed by employing the order– efficiency measures.

2. Probabilistic production technology

The activity analysis (Debreu, 1951) defines the production technology by

treating the sets of inputs, px , and outputs, qy , across the decision making

units (DMUs). The technology set, T, consists of all feasible production plans:

, | can produce p qT x y x y

. (1)

Furthermore, the free disposability of inputs and outputs is assumed (Shepard,

1970), i. e. ( , ) ( ', ')x y T x y T for ', 'x x y y . Note that inequalities between vec-

tors are to be read element-wise throughout the paper.

The input- and output-oriented Farrel (1957) measures of efficiency can be de-

fined, respectively, as:

, inf | ,x y x y T , and (2)

, sup | ,x y x y T . (3)

The variables 0,1 and 1, are the input– and output–oriented effi-

ciency scores, respectively. These scores indicate the degree of the proportional con-

traction (augmentation) of inputs (outputs). The efficient points feature efficiency

scores equal to unity. The latter measures render the efficient observations

( ),x y y T , where ( ) ,x y x y x , for the input direction and , ( )x y x T , where

( ) ,y x x y y , for the output direction.

In empirical studies, the set T and hence the efficiency scores are unknown

(Daraio, 2005). Indeed, the quantities of interest are estimated from a random sample

of the DMUs, , | 1,2,...,K k kx y k K . The non-parametric methods (Farrel, 1957;

Charnes, 1978) have been widely employed for efficiency analysis for they are de-

void of the over-restrictive hypotheses on the DGP.

482

In this spirit, a certain DMU, ,k kx y , defines an associated production possi-

bility set, ,k kx y , which, under the free disposability of inputs and outputs, can be

given as:

, , | ,p q

k k k kx y x y x x y y

. (4)

The union of the individual production possibility sets (Eq. 4) results in the

Free Disposal Hull (FDH) estimator of the underlying technology set, T:

1

ˆ ,

, | , , 1,2,...,

K

FDH k kk

p q

k k

T x y

x y x x y y k K

. (5)

The efficiency scores can then be obtained by plugging Eq. 5 into Eqs. 2-3.

C. Cazals et al. (2002) and later on C. Daraio & L. Simar (2005) introduced the

probabilistic description of the production process. The latter approach is of particu-

lar usefulness for estimation of the robust frontiers. The production process, thus, can

be described in terms of the joint probability measure, ,X Y on p q

. This joint

probability measure is completely characterized by the knowledge of the probability

function ,XYH defined as:

, Pr ,XYH x y X x Y y . (6)

The support of ,XYH is T and ,XYH x y can be interpreted as the probability for a

DMU operating at ,x y to be dominated. Note that this function is a non-standard

one, with a cumulative distribution form for X and a survival form for Y.

In the input orientation, it is useful to decompose the joint probability as fol-

lows:

|

, Pr | Pr

|

XY

X Y Y

H x y X x Y y Y y

F x y S y

, (7)

where the conditional probabilities are assumed to exist, i. e. 0YS y .

The input-oriented efficiency score, ,x y , for ,x y T is defined for

| 0Yy S y as:

|, inf | | 0 inf | , 0X Y XYx y F x y H x y . (8)

In the latter setting, the conditional distribution | |X YF y acts as the feasible set

of input values, X, for a DMU exhibiting the output level y. Given the free disposabil-

ity assumption, the lower boundary of this set (in a radial sense) renders the Farrel-

efficient frontier.

A non-parametric estimator is obtained by replacing | |X YF x y by its empirical

version:

1

| ,

1

,ˆ |

K

k kkX Y K K

kk

I X x Y yF x y

I Y y

, (9)

where I is the indicator function.

For the output orientation, the Farrel efficiency score is computed as:

|, sup | | 0 sup | , 0Y X XYx y S y x H x y , (10)

483

with the following empirical estimator of | |Y XS y x :

1

|

1

,ˆ |

K

k kkY X K

kk

I X x Y yS y x

I X x

. (11)

Indeed, |ˆ ˆˆ, sup | , , sup | | 0FDH FDH Y Xx y x y T x y S y x .

3. Preliminaries for the estimation of the order– frontiers

It is due to Y. Aragon et al. (2005), that the definitions of the efficiency scores

given by Eqs. 8 and 10 are based on the order one quantiles of the laws of X given

y Y and Y given X x respectively. Naturally, they proposed a concept of produc-

tion function of continuous order (0,1] . Note that the concept of the order–m fron-

tier (Cazals, 2002) is related to the discrete parameter, m. The parameter

(1 ) 100% thus indicates the probability that a certain observation is dominated by

those producing at least the same amount of outputs (resp. using at most the same

amount of inputs) even after the inputs (resp. outputs) are contracted (resp. augment-

ed) with respect to the production frontier. Indeed, the underlying production remains

unaltered, whereas the order–m frontiers are defined in terms of the randomly drawn

samples.

A. Daouia and L. Simar (2007), therefore, introduced the order– conditional

efficiency measures for multi–input and multi–output technology. The –quantile

input efficiency score for the DMU ,x y T is defined as:

|, inf | | 1X Yx y F x y , (12)

where y is such that ( ) 0YS y and (0,1] . Similarly, the –quantile output efficien-

cy score for the DMU ,x y T is defined as:

|, sup | | 1Y Xx y S y x , (13)

where x is such that ( ) 0XF x and (0,1] .

The measures described by Eqs. 12–13 can be estimated by plugging–in the

empirical estimators (cf. Eqs. 9 and 11). Therefore, the estimators of the input and

output efficiency scores are

, |ˆ ˆ, inf | | 1n X Yx y F x y , (14)

, |ˆ ˆ, sup | | 1n Y Xx y S y x . (15)

These estimators, in turn, are computed as follows (Daouia, 2007). Let

1

0ky

K

kI Y yM

and define

1,2,...,max , 1,2,...,

i

kk ii p

Xk K

x

. (16)

For 1,2, , yl M , denote by ( )

y

l the permutation of the observations k such that

kY y : (1) (2) ( )...y

y y y

M . Then we have

484

( )| | 1

| ,

(1)

( ) ( 1)

( )

ˆ |

0 if

/ if , 1,..., 1

1 if

y

k k

y

M yk k lk Y y k Y y l

X Y K

y y y

y

y y

y l l y

y

M

I X x I IF x y

M M M

l M l M

. (17)

Accordingly,

*

1

,

1 1

if 1ˆ ,

otherwise

y

y

y

yM

n y

M

M

x y

, (18)

where * denotes the set of positive integers and 1 yM denotes the integral part

of 1 yM .

Likewise, to obtain the output efficiency scores, let 1

0kx

K

kI X xN

and

define

1,2,...,max , 1,2,...,

j

kk jj q

Yk K

y

. (19)

For 1,2, , xl N , denote by ( )

x

l the permutation of the observations k such

that kX x : (1) (2) ( )...

x

x x x

N . Then we have

( )| 1

| ,

(1)

( ) ( 1)

( )

ˆ |

0 if

/ if , 1,..., 1

1 if

x

k

x

N xk lk X x l

Y X K

x x

x

x x

x l l x

x

N

I IS y x

N N

l N l N

. (20)

Accordingly,

*

,

1

if ˆ ,

otherwise

x

x

y

xN

n y

N

Nx y

, (21)

where *

denotes the set of positive integers and xN denotes the integral part

of xN .

Note that ,ˆ

n and ,ˆ

n converge to the associated FDH estimators as 1 . The

FEAR package (Wilson, 2008) was employed to obtain the quantile–based efficiency

measures.

485

4. Data used

The data for 200 farms selected from the FADN sample cover the period of

2004–2009. Thus a balanced panel of 1200 observations is employed for analysis.

The technical efficiency was assessed in terms of the input and output indicators

commonly employed for agricultural productivity analyses, see, for instance, a study

by Š. Bojnec and L. Latruffe (2008). More specifically, the utilized agricultural area

(UAA) in hectares was chosen as land input variable, annual work units (AWU) – as

labour input variable, intermediate consumption in Litas, and total assets in Litas as a

capital factor. The last two variables were deflated by respective real price indices

provided by Eurostat. On the other hand, the three output indicators represent crop,

livestock, and other outputs in Litas (Lt), respectively. The aforementioned three out-

put indicators were deflated by respective price indices and aggregated into a single

one. The aforementioned instance of aggregation was implemented in order to ensure

that the randomly drawn output values are reasonable ones across farms of the differ-

ent specialization.

In order to identify the differences in efficiency across certain farming types,

the farms were classified into the three groups in terms of their specialization. Specif-

ically, farms with crop output larger than 2/3 of the total output were considered as

specialized crop farms, whereas those specific with livestock output larger than 2/3 of

the total output were classified as specialized livestock farms. The remaining farms

fell into a residual category called mixed farming.

5. Results

The input– and output–oriented measures of the order– efficiency were im-

plemented to analyse the farm performance with respect to different quantiles. These

quantiles, indeed, enable to analyse the variation of the observed data and estimate

the level of efficiency. Let ˆ iq and ôq denote the input and output frontiers (quantiles)

of the arbitrary order , respectively.

The input frontiers were estimated for 0.8,0.85,0.9,0.95,0.99,0.995,0.999,1 .

Fig. 1 relates the –level with the resulting share of observations outside the produc-

tion frontier. Obviously, the share of farms outside the production frontier did not de-

crease significantly for 0 0.95 . This finding implies that the quantiles, ˆ iq , asso-

ciated with the latter level of were rather tight and not perturbed by the outliers. In

this region the crop farms featured the highest share of the observations inside the

production frontier (specifically, 17% at 0.95 ), whereas the livestock farms were

peculiar with the lowest one (2% at the same –level). The quantiles ˆ iq with

0.95 were influenced by the outliers to a higher extent and thus enveloped higher

share of the observations. At 0.999 , some 4%, 6%, and 16% of crop, livestock,

and mixed farms remained operating outside the production frontier. Therefore, the

share of the specialized crop and livestock farms diminished at a faster rate than that

of mixed farms.

486

Fig. 1. The share of observations, p , outside the production frontier (input–

oriented model)

The output–oriented models yielded a somehow different pattern of quantiles.

The quantiles ôq with 0 0.9 were rather compact and not perturbed by the outli-

ers (Fig. 2). At 0.9

ôq , some 81%, 94%, and 72% of the crop, livestock, and mixed

farms were operating outside the production frontier and therefore were considered as

super–efficient ones. The share of observations outside the production frontier de-

cayed rapidly for ôq with 0.9 . In the output–oriented, framework the mixed farm-

ing appeared to feature lowest share of observations outside the quantiles, ôq . Specif-

ically, some 11% of the mixed farming observations remained outside the quantile

0.995ôq , whereas this percentage dropped to nil for 0.999

ôq . Anyway, the livestock farming

exhibited the highest share of observations outside the production frontier for

0.999 .

Fig. 2. The share of observations, p , outside the production frontier (output–

oriented model)

487

The mean efficiency scores were estimated for each farming types across vari-

ous –levels. Furthermore, the means were computed for input– and output–oriented

models. Figs. 3 and 4 present the results for each farming type.

Fig. 3. The mean input efficiency scores for different –levels

Fig. 3 clearly indicates that crop farming was generally less efficient if com-

pared to the other farming types for all values of . An average livestock or mixed

farm was super–efficient (i. e. the mean efficiency score exceeded unity) for

0.995 , whereas the mean efficiency of crop farms exceeded unity at 0.99 . The

mixed farming was the most efficient farming type for 0.9 and the livestock farm-

ing was the most efficient farming type for 0.99 . Indeed, the difference between

the mean efficiency scores further increased as the values of approached unity. The

crop farming remained the least efficient farming type in terms of the mean efficiency

scores for all values of . The FDH estimates of efficiency scores were obtained at

1 . The mean values were 0.8, 0.92, and 0.86 fort crop, livestock, and mixed

farms, respectively. These scores can be interpreted as factors of the input contraction

required to ensure efficiency, e. g. an average crop farm should contract its inputs by

some 20%.

488

Fig. 4. The mean output efficiency scores for different –levels

The crop farming was the least efficient faring type for all values of in the

output–oriented model (Fig. 4). Indeed, the output efficiency scores lower than unity

indicate super–efficiency, whereas those above unity can be interpreted as the expan-

sion of outputs needed to ensure efficiency. At the other end of spectrum, the live-

stock farms features mean efficiency scores below unity for 0.995 , whereas the

other farming types exhibited super–efficiency for 0.95 . The quantile 0.999

oq virtual-

ly coincided with the FDH frontier. At this –level the output the mean efficiency

scores were 1.27, 1.09, and 1.22 for crop, livestock, and mixed farms, respectively.

These figures indicate that crop farms should expand their output by 27% on average

and so on.

The differences between mean efficiencies associated with different farming

types were smaller in the input orientation if compared to those in the output orienta-

tion. This finding might indicate that the observations are not distributed evenly in-

side the production frontier (surface).

6. Conclusions

1. The carried out quantile frontier analysis implied that the share of observa-

tions outside the production frontier did not decrease significantly up to 0.8 , i. e.

the frontier established after eliminating some 20% of the best performing observa-

tions given they produce more outputs or consume less inputs depending on the mod-

el’s orientation.

2. Irrespectively of the model’s orientation, the probabilistic analysis of the ef-

ficiency of Lithuanian family farms suggested that the crop farming was the least ef-

ficient farming type. This result was obtained for all values of .

3. At the other end of spectrum, the mixed and livestock farming featured the

highest mean efficiency scores for the input-oriented model. Therefore, these farming

types might be considered as similar in terms of input consumption patterns. Note

that the mixed farms exhibited the highest efficiency scores for 0.9 , whereas the

489

livestock farms appeared to more efficient as the increased. Anyway, the livestock

farming remained efficient along all values of for the output-oriented model. These

findings implied that the observations are not distributed evenly inside the production

frontier (surface).

4. Even though livestock farming appeared to be a relatively efficient farming

type, the number of livestock is decreasing Lithuania. Such changes might be fuelled

by both economic and social developments in Lithuania. Therefore, the appropriate

measures aimed at fostering livestock farming in Lithuania would contribute to in-

crease in agricultural efficiency and productivity.

Acknowledgments

This research was funded by the European Social Fund under the Global Grant

measure.

References

1. Aragon, Y., Daouia, A., Thomas-Agnan, C. (2005). Nonparametric frontier estimation:

a conditional quantile-based approach // Econometric Theory. Vol. 21. No. 2: 358–389.

2. Bojnec, Š., Latruffe, L. (2008). Measures of farm business efficiency // Industrial Man-

agement & Data Systems. Vol. 108. No. 2: 258–270.

3. Cazals, C., Florens, J. P., Simar, L. (2002). Nonparametric Frontier Estimation: A Ro-

bust Approach // Journal of Econometrics. Vol. 106. No. 1: 1–25.

4. Charnes, A., Cooper, W. W., Rhodes, E. (1978). Measuring the efficiency of decision-

making units // European Journal of Operational Research. Vol. 2. No. 6: 429–444.

5. Daouia, A., Simar, L. (2007). Nonparametric efficiency analysis: A multivariate condi-

tional quantile approach // Journal of Econometrics. Vol. 140. No. 2: 375–400.

6. Daraio, C., Simar, L. (2005). Introducing Environmental Variables in Nonparametric

Frontier Models: a Probabilistic Approach // Journal of Productivity Analysis. Vol. 24. No. 1: 93–

121.

7. Daraio, C., Simar, L. (2007). Advanced robust and nonparametric methods in efficiency

analysis: methodology and applications (Vol. 4). – Springer. 248 p.

8. Debreu, G. (1951). The coefficient of resource utilization // Econometrica. Vol. 19. No.

3: 273–292.

9. Farrell, M. J. (1957). The measurement of productive efficiency // Journal of the Royal

Statistical Society. Series A (General). Vol. 120. No. 3: 253–290.

10. Huang, Z., Li. S. X. (2001). Stochastic DEA models with different types of input-output

disturbances // Journal of Productivity Analysis. Vol. 15. No. 2: 95–113.

11. Land, K. C., Lovell, C. A., Thore, S. (1993). Chance‐constrained data envelopment ana-

lysis // Managerial and Decision Economics. Vol. 14. No. 6: 541–554.

12. Shepard, R. W. (1970). Theory of Costs and Production Functions. – Princeton: Prince-

ton University Press. 104 p.

13. Wheelock, D. C., Wilson, P. W. (2008). Non-parametric, unconditional quantile estima-

tion for efficiency analysis with an application to Federal Reserve check processing operations //

Journal of Econometrics. Vol. 145. No. 1: 209–225.

14. Wilson, P. W. (2008). FEAR 1.0: A Software Package for Frontier Efficiency Analysis

with R // Socio-Economic Planning Sciences. Vol. 42. No. 4: 247–254.

490

LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIŲ VEIKLOS SANTYKINIO EFEKTYVUMO VERTINIMAS

ESANT NEAPIRĖŽTUMUI: ALFA-KVANTILINĖS RIBOS

Tomas Baležentis, Rasa Melnikienė, Mette Asmild,

Jens Leth Hougaard, Aistė Galnaitytė

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Įteikta 2013 11 11; priimta 2013 12 10

Santrauka

Žemės ūkio efektyvumo vertinimas yra svarbus žemės ūkio politikos aspektas, tačiau Lietu-

vos ūkininkų ūkių veiklos efektyvumas iki šiol nebuvo vertintas taikant alfa eilės gamybos ribas.

Pastarasis metodas leidžia įvertinti tiek gamybinį efektyvumą, tiek atlikti tam tikrą jautrumo anali-

zę. Šio straipsnio tikslas – atlikti Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos efektyvumo analizę atsižvelgiant į

tyrimo duomenims ir žemės ūkio veiklai būdingus neapibrėžtumus. Tikimybinė ūkininkų ūkių veik-

los efektyvumo analizė atskleidė, jog efektyviausiai veikė gyvulininkystės ūkiai. Visgi, pastaruoju

metu Lietuvoje stebimas gyvulių skaičiaus mažėjimas. Taigi gyvulininkystės skatinimo priemonės

prisidėtų prie efektyvumo ir produktyvumo didinimo Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

Raktiniai žodžiai: efektyvumas; ūkininkų ūkiai; alfa kvantilinė riba; veiklos analizė.

JEL kodai: C14, C44, D24, Q12.

491



EFFECTS OF INEQUALITIES IN ACCESS TO HEALTH SERVICES IN

RURAL AREAS IN POLAND

Agnieszka Bem1, Paulina Ucieklak-Jeż

2, Paweł Prędkiewicz

3

1 PhD of Economic. Wrocław University of Economics. Address: Komandorska 118/120, 53-345

Wrocław. Tel. +48 71 3680646. E-mail [email protected] 2 PhD of Economic. E-mail [email protected]

3 PhD. E-mail [email protected]



This scientific paper deals with problem of effects of barriers in access to healthcare ser-

vices. The authors are assistant professors of Wroclaw University of Economics and Jan Dlugosz

University in Czestochowa, interested in health care economics. After literature research they hy-

pothesized that barriers to access to healthcare services in rural Poland, should be reflected in dif-

ferences in life expectancy without disability (DFLE) for rural and urban population. However this

hypothesis was not fully proved – differences in DFLE seem to be significant only in case of elderly

(70 years and more). This can lead to important conclusion – removing barriers to healthcare ser-

vices in rural areas is especially important for older people. The study used the data of the Poland’s

Main Statistical Office (GUS) covering the health of the population, obtained from the national

population health survey, and the Eurostat data.

Keywords: access barriers, DFLE, disability free life expectancy, health, healthcare, ine-

quality, Poland, rural, urban.

JEL Codes: I14, I15, P46, R51.

1. Introduction

The problem of inequalities in access to healthcare services for various eco-

nomic and social groups has been a subject of interest of WHO for a long time. It is

primarily due to the fact that this kind of inequality more than poverty, reflects the

notion of deprivation (Pradhan, 2003). Inequalities in access to health services leads

to a low level of health of the rural areas population.

Rural areas, by their very nature, are much less urbanized thantown’s areas. As

a result, the technical and social infrastructure in the countryside is much poorer

(roads, education, health). Access to doctors, particularly specialists, and hospital

services can therefore be significantly reduced. It is often correlated with lower in-

come, which further limits the access to healthcare services.

Monitoring an increase in life expectancy is no longer sufficient to assess the

health of the population. The risk of death decreases, while the risk of being chroni-

cally ill and disabled increases. Therefore, the WHO suggests measuring life expec-

tancy without disability (Disability-Free Life Expectancy – DFLE) for different so-

cial groups.




492

Rural areas often have poorly developed and economically sensitive health in-

frastructure, which means less hospital beds, doctors, nurses and other services per

capita (Goins, 2005). In practice, it cause living in isolation, and greater distance

from health care providers (Casey, 2000; Valet, 2009; Arcury, 2005; Bennett, 2012).

An additional problem, imposing the problem of less developed infrastructure,

is generally lower income and education’s level, which creates additional (beside

physical) barriers to access (Casey, 2000; Bennett, 2012).

In addition to poorer infrastructure barriers can have also a physical nature, in-

cluding a lack of public transport, the tough terrain and long distance to health care

providers (Goins, 2005).People living in isolated places, relatively far from large ur-

ban centers, often have problems with contact with healthcare’s professionals. The

journey is connected not only with greater distance, but also with worse quality of the

roads and the lack of, or the availability, of public transport. Little geographical

availability is of particular importance in the case of emergency medicine services

and meeting the needs of elderly (Arcury, 2005).

Other barriers can be formed by the limited supply of health services, the poor

quality, social isolation and financial constraints (Goins, 2005; Rosenthal, 2000).

As a result, rural residents are more at risk of inadequate health care (Bennett,

2012). Distance from service providers affects the number of regular medical visits

(Arcury, 2005), particularly related to the preventive medicine (preventive services,

screening programs in case of cancers and cardiac) (Valet, 2009).

Research indicates that the inhabitants of rural areas have a higher hospitaliza-

tion rates of type ACSH (ambulatorycare-sensitivehospitalization)in all age groups

(Laditka, 2009). ACSH indicator is used to assess the quality of outpatient (especially

primary care) – the higher indicator is, the care is considered less effective.

Barriers affect older people particularly (Fan, 2011), as the problem is also a

continuation of the treatment at home because of the poor provision of long-term care

(Goins, 2005).There is a evidence of correlation between life expectancy and access

to health care. This bond is stronger for elder people (Or, 2001).

As a result, rural population attach the greatest importance to the availability of

emergency medicine, which is related to the relative isolation of these communities.

(Watts, 1999; Fan, 2011).

The second category of services, whose availability is highly evaluated by the

rural community is primary health care. Villagers expect those kind of service pro-

viders to be located close to their place of residence (Watts, 1999). Physicians prac-

ticing in rural areas are also expected to provide wider range of services, including

acute cases, rehabilitation, usually in collaboration with doctors from urban centers

(Rosenthal, 2000).

Generally, literature research indicate that access to health care in rural areas is

worse. That can lead – though not all studies confirm- to lower health status’s indicators.

493

2. Methodology of the research

In the paper we indicate effects of barriers in access to healthcare services to

those living in the rural areas. In Poland, in rural areas live 40% of polish population,

where is located only 25% out-patients health care institution, giving only 16% of

global volume of consultations (GUS, 2012).

Taking into consideration, that the result of inequalities in access to health ben-

efits may cause differences in the health status of the given population, the goal of

this paper is the calculation of life expectancy without disability (DFLE) for rural and

urban populations in different age ranges in Poland.

The study used the data of the Poland’s Main Statistical Office (GUS) covering

the health of the population, obtained from the national population health survey, and

the Eurostat data.

In Poland, for statistical purposes, rural areas are defined as areas outside of

administrative borders of towns. According to the criterion of administrative division

of rural areas in Poland, approximately 93% of the territory of Poland has a rural

character. Rural population comprise over 40.5% of the total population of the coun-

try (Mijal, 2012).

Surveys on subjective assessment of health status is an examination which tries

to assess limitation of capacity to perform everyday activities, due to disability of, re-

spectively, rural and urban population. Respondents in the survey were asked about

long-term limitation of mobility and daily activities caused by health reasons and

about chronic diseases and other health ailments.

The information obtained about the subjective disability (more: Ucieklak-Jeż,

2008) of, respectively, urban and population, has been used to calculate the life ex-

pectancy without disability in different age groups. Knowing the share (%) of indi-

viduals who have a limited ability to carry out daily activities due to health problems

and using the Sullivan’s methods we can assess the life expectancy without disability

(Disability - Free Life Expectancy – DFLE).

The life expectancy without disability at age x years shall be calculated in ac-

cordance with the model (Mathers, 2002; Molla, 2001):

x

xi

i

xl

YW D

DFLE

where: xYWD the number of life years in the aged (x, x+5) without disability

xl number of survivors at exact age x .

3. Results

We have evaluated the disability-free life expectancy (DFLE) in Poland, using

Sullivan’s methods. Table 1 shows next steps for the calculation of the life expectancy

without disability for urban population at age x (DFLEx,U) and the results obtained.

494

Table 1. Disability-Free Life Expectancy for urban population in Poland nxx ,

xP xZ xnW xn q xl xn L xT xe x1 xYWD1

xD1 DFLEx,U

0–4 1138952 1556 0,001366 0,00681 100000 498298 7625452 76,3 0,027 484844 6483045 64,83

5–9 996646 132 0,000132 0,00066 99319 496432 7127154 71,8 0,042 475582 5998201 60,39

10–14 1088034 182 0,000167 0,00084 99253 496060 6630722 66,8 0,036 478202 5522619 55,64

15–19 1398888 594 0,000425 0,00212 99171 495327 6134662 61,9 0,044 473532 5044418 50,87

20–24 1736528 1121 0,000646 0,00322 98960 494004 5639336 57,0 0,037 475726 4570885 46,19

25–29 2035358 1393 0,000684 0,00342 98641 492364 5145332 52,2 0,037 474147 4095160 41,52

30–34 1945701 1900 0,000977 0,00487 98304 490325 4652968 47,3 0,044 468750 3621013 36,83

35–39 1623321 2498 0,001539 0,00767 97826 487253 4162643 42,6 0,044 465814 3152263 32,22

40–44 1381613 3607 0,002611 0,01297 97076 482231 3675390 37,9 0,090 438830 2686449 27,67

45–49 1522565 6848 0,004498 0,02224 95817 473757 3193159 33,3 0,090 431119 2247619 23,46

50–54 1915994 13816 0,007211 0,03542 93686 460135 2719402 29,0 0,210 363506 1816500 19,39

55–59 1864266 19512 0,010466 0,05100 90368 440319 2259268 25,0 0,210 347852 1452994 16,08

60–64 1418207 20371 0,014364 0,06933 85759 413933 1818949 21,2 0,306 287270 1105142 12,89

65–69 897614 19267 0,021465 0,10186 79814 378745 1405016 17,6 0,306 262849 817872 10,25

70–74 865028 25941 0,029989 0,13949 71684 333423 1026271 14,3 0,423 192385 555024 7,74

75–79 705777 33624 0,047641 0,21285 61685 275601 692848 11,2 0,423 159022 362638 5,88

80–84 458768 36078 0,078641 0,32860 48555 202888 417247 8,6 0,512 99009 203617 4,19

85+ 284927 43332 0,152081 0,86390 32600 214359 214359 6,6 0,512 104607 104607 3,21 Source: owncalculation

Table 2 shows next steps for the calculation of the life expectancy without dis-

ability for rural population at age x (DFLEx,R)and the results obtained.

Table 2. Disability-Free Life Expectancy for rural population in Poland nxx ,

xP xZ xnW xn q xl xn L xT xe x2 xYWD2

xD2 DFLEx,R

0–4 813848 1100 0,001352 0,00674 100000 498316 7542889 75,4 0,015 490841 6398090 63,98

5–9 793379 127 0,000160 0,00080 99326 496434 7044573 70,9 0,037 478066 5907248 59,47

10–14 951918 183 0,000192 0,00096 99247 495997 6548139 66,0 0,028 482109 5429183 54,70

15–19 1130175 673 0,000595 0,00297 99152 495021 6052143 61,0 0,040 475220 4947074 49,89

20–24 1220697 971 0,000795 0,00397 98857 493303 5557121 56,2 0,038 474558 4471853 45,24

25–29 1242293 952 0,000766 0,00382 98464 491381 5063818 51,4 0,038 472709 3997295 40,60

30–34 1089231 1224 0,001124 0,00560 98088 489066 4572437 46,6 0,047 466080 3524587 35,93

35–39 1015336 1708 0,001682 0,00838 97538 485649 4083371 41,9 0,047 462824 3058507 31,36

40–44 950875 2670 0,002808 0,01394 96721 480236 3597722 37,2 0,119 423088 2595683 26,84

45–49 1007266 4689 0,004655 0,02301 95373 471379 3117486 32,7 0,119 415285 2172596 22,78

50–54 1078069 7748 0,007187 0,03530 93179 457670 2646107 28,4 0,223 355609 1757311 18,86

55–59 943647 10213 0,010823 0,05269 89889 437606 2188438 24,4 0,223 340020 1401702 15,59

60–64 703052 10384 0,014770 0,07122 85153 410604 1750831 20,6 0,317 280443 1061682 12,47

65–69 481509 10276 0,021341 0,10130 79089 375413 1340227 17,0 0,317 256407 781239 9,88

70–74 505431 16142 0,031937 0,14788 71077 329107 964814 13,6 0,405 195819 524832 7,38

75–79 448890 23109 0,051480 0,22805 60566 268300 635707 10,5 0,405 159638 329013 5,43

80–84 318101 26906 0,084583 0,34910 46754 192965 367407 7,9 0,539 88957 169374 3,62

85+ 195425 34093 0,174456 0,93178 30432 174441 174441 5,7 0,539 80417 80417 2,64 Source: owncalculation

The expected duration of life without disability in Poland was 64,83 years for

urban population and 63,98 years for rural population.

495

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

0–4 5–9 10-14 15-19 20-24 25-29 30-34 35-39 40-44 45-49 50-54 55-59 60-64 65-69 70-74 75-79 80-84 85-+

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

DFLE U /

LE U [%]

left axis

DFLE R /

LE R [%]

left axis

(DFLEU-

DFLER)/DF

LER [%]

right axis

Figure 1. Disability-Free Life Expectancy for urban and rural population

Figure 1 shows the percentage of life expectancy without disability in their life

expectancy (columns – left axis), for urban and rural population, respectively and rel-

ative difference between DFLE for rural and urban population. Results have been ob-

tained using traditional 5-year intervals.

4. Conclusions

1. Life expectancy without disability for villagers was lower than the average

length of life without disability for the inhabitants of towns. Again, life expectancy

without disability for urban population represents 85.02% of their life expectancy,

while the average life expectancy without disability for rural population is 84.82% of

their life expectancy. The relative difference in DLFE between urban and rural popu-

lation rise sharply after age of 70.

2. Those result we consider as our original input into the solution of the prob-

lem. The difference between DLFE in rural and urban areas is generally not statisti-

cally significant. However, it’s becoming more important in the older age groups.

This indicates that special emphasis should be given to ensure the equal access to

health care services for the elderly. For them barriers to access can be significantly

acute.

3. All EU-member-states are engaged in reducing inequality in access to

healthcare in order to reduce inequality in health (Haynesa, 2000). Identification of

inequalities in access to health services is crucial for planning policy changes in pub-

lic health. There are many studies focusing on determinants of inequalities in health

and access to health care but they are often limited to ethnical, geographical, socioec-

onomical and gender determinants (Rainham, 2007).

496

References

1. Andersen, R. M. (1995). Revisiting the Behavioral Model and Access to Medical Care:

Does It Matter? // Journal of Health and Social Behavior. No. 36: 1–10.

2. Arcury, T. A., Gesler, W. M., Preisser, J. S., Sherman, J., Spencer, J., Perin, J. (2005).

The Effects of Geography and Spatial Behavior on Health Care Utilization among the Residents of

a Rural Region. – Health Services Research. No. 1: 135–155.

3. Arcury, T. A., Preisser, J. S., Gesler, W. M., Powers, J. M. (2005). Access to

Transportation and Health Care Utilization in a Rural Region // The Journal of Rural Health. No. 1:

31–38.

4. Bennett, K. J., Probst, J. C., Vyavaharkar, M., Glover, S. H. (2012). Lower

Rehospitalization Rates Among Rural Medicare Beneficiaries With Diabetes // The Journal of Rural

Health. No. 28: 227–234.

5. Bommiera, A., Stecklov, G. (2002). Defining health inequality: why Rawls succeeds

where social welfare theory fails // Journal of Health Economics. No. 22: 497–513.

6. Casey, M. M., Thiede Call, K. i Klingner, J. M. (2000). Are Rural Residents Less

Likely to Obtain Recommended Preventive Healthcare Services? // American Journal of Preventive

Medicine. No. 3: 182–188.

7. Fan, L., Shah, M. N., Veazie, P. J., Friedman, B. (2011). Factors Associated With

Emergency Department Use Among the Rural Elderly // The Journal of Rural Health. No. 27: 39–

49.

8. Goins, R. T., Williams, K. A., Carter, M. W., Spencer, M., Solovieva, T. (2005).

Perceived Barriers to Health Care Access Among Rural Older Adults: A Qualitative Study. // The

Journal of Rural Health. No. 3: 206–213.

9. Haynesa, R., Gale, S. (2000). Deprivation and poor health in rural areas: inequalities

hidden by averages // Health & Place. No. 6: 275–285.

10. Hughes, G. M. (2001, January/February). 100% Access and 0 Health Disparities:

Changing the Health Paradigm for Rural Women in the 21st Century // Women's health issues.

No. 1: 7–16.

11. Laditka, J. N., Laditka, S. B., Probst, J. C. (2009). Health care access in rural

areas:Evidence that hospitalization for ambulatory care-sensitive conditions in the United States

may increase with the level of rurality // Health & Place. No. 15: 761–770.

12. Mathers C. D. (2002).Health expectancies: an overview and critical appraisal. – Geneva,

WHO. 177p.

13. Mijal, A. (2012). Uwarunkowania społeczno-ekonomiczne jako determinanta rozwoju

obszarów wiejskich województwa opolskiego – próba diagnozy // Journal of Agrobusiness and

Rural Development. No. 2: 167–178.

14. Molla M-T., Wagener D-K., (2001) Summary Measures of Population Health: Methods

for Calculating Healthy Life Expectancy // Healthy People Statistical Notes. No. 21: 1–13.

15. Or, Z. (2001), Exploring the Effects of Health Care on Mortality Across OECD

Countries // OECD Labour Market and Social Policy Occasional Papers. No. 46: 1–38.

16. Pradhan, M., Sahn, D. E., Younger, S. D. (2003). Decomposing world health inequality

// Journal of Health Economics. No. 22: 271–293.

17. Rainham, D. (2007). Do differences in health make a difference? A review for health

policymakers // Health Policy. No. 84: 123–132.

18. Rocznik Demograficzny 2010 r., GUS, Warszawa 2010. –

http://wszedukacja.pl/content/uploads/2012/04/Rocznik-demograficzny-2010.pdf [2013 11 30].

19. Rosenthal, T. C., Fox, C. (2000). Access to Health Care for the Rural Elderly // JAMA.

No. 16: 2034-2036.

20. Stan Zdrowia Ludności w 2009 r., GUS, Warszawa 2011. –

http://www.stat.gov.pl/gus/5840_658_PLK_HTML.[ 2013 11 30].

http://wszedukacja.pl/content/uploads/2012/04/Rocznik-demograficzny-2010.pdf%20%5b2013

http://www.stat.gov.pl/gus/5840_658_PLK_HTML

497

21. Ucieklak-Jeż, P. (2008) Zastosowanie metody Sullivana do porównania oczekiwanej

średniej długości życia mężczyzn i kobiet bez niedomagań chorobowych // Biblioteka Wiadomości

Statystycznych. No. 56: 234-248.

22. Valet, R. S., Perry, T. T., Hartert, T. V. (2009). Rural health disparities in asthma care

and outcomes // American Academy of Allergy, Asthma & Immunology. No. 6: 1220-1225.

23. Watts, P. R., Dinger, M. K., Baldwin, K. A., Sisk, R. J., Brockschmidt, B. A.,

McCubbin, J. E. (1999). Accessibility and perceived value of health services in five western Illinois

rural communities // Journal of Community Health. No. 2: 147-157.

24. Zdrowie i ochrona zdrowia w 2010 r. (Health and healthcare In 2010), GUS, Warszawa.

– http://www.stat.gov.pl/cps/rde/xbcr/gus/PUBL_zo_zdrowie_i_ochrona_zdrowia_w_2010.pdf

[2013 11 30].

SVEIKATOS APSAUGOS PASLAUGŲ PRIEINAMUMO NELYGYBĖS

LENKIJOS KAIMO VIETOVĖSE PASEKMĖS

Agnieszka Bem1, Paulina Ucieklak-Jeż

2, Paweł Prędkiewicz

3

1, 3 Wrocław University of Economics,

2 Jan Dlugosz University in Czestochowa

Įteikta 15 11 2013; Priimta 20 12 2013

Santrauka

Šio straipsnio tikslas yra nustatyti sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumo kaimo ir mies-

to gyventojams nelygybės pasekmes. Atsižvelgdami į tai, kad medicinos paslaugų prieinamumo ne-

lygybė gali sukelti gyventojų sveikatingumo būklės skirtumus, autoriai rėmėsi Lenkijos atskirų am-

žiaus grupių laukiamos vidutinės gyvenimo trukmės bei negalių (DFLE) tyrimu. Tyrime panaudoti

Lenkijos centrinės statistikos tarnybos anketinės apklausos duomenys apie gyventojų sveikatos būk-

lę, taip pat Eurostato duomenys. Autorių atliktas tyrimas patvirtino, kad Lenkijos kaimo vietovių

gyventojai gyvena trumpiau nei miesto gyventojai. Viena iš svarbiausių to priežasčių gali būti nau-

dojimosi sveikatos apsaugos paslaugomis reikšmingi apribojimai kaime.

Raktiniai žodžiai: kaimo vietovės, Lenkija, miestas, nelygybė, prieinamumas, sveikatos ap-

sauga, gyvenimo trukmė.

JEL kodai: I14, I15, P46, R51.

http://www.stat.gov.pl/cps/rde/xbcr/gus/PUBL_zo_zdrowie_i_ochrona_zdrowia_w_2010.pdf%20%5b2013

http://www.stat.gov.pl/cps/rde/xbcr/gus/PUBL_zo_zdrowie_i_ochrona_zdrowia_w_2010.pdf%20%5b2013

498



THE ESSENCE OF INTELLECTUAL CAPITAL IN ECONOMICS

AND ACCOUNTING

Ivan Derun Post-graduate student. Taras Shevchenko National University of Kyiv.

Vasyl'kivs'ka Street 90A, Kyiv, Ukraine, 07400.

E-mail [email protected]



At the present stage of economic relations a significant impact on development of global

economic system has the emergence of a new driving force for civilization, which is information

accumulated in the form of knowledge. That is why today the efficiency of the world economy be-

comes more dependent on high-tech production development, volume of intellectual capital and

level of investments in it. The paper examines the essence and classification of intellectual capital in

terms of economics and accounting. The aim of the study is to determine the economic and account-

ing nature of intellectual capital as a part of company’s non-current assets. The basis for the harmo-

nization of IAS 38 is proposed to use the capitalization of R&D costs and HR costs with the imple-

mentation of additional conditions that would reduce the distortion of information on intangible as-

sets and non-current assets as a whole in the financial statements, as these costs by economic nature

are investments in long-term assets. The article carries out the need to provide information about in-

tellectual capital in the notes to the financial statements using qualitative and quantitative indicators,

which could enhance the image of the company and its financial position in the future.

Keywords: intangible assets, intellectual capital, invisible assets, non-current asset.

JEL Codes: M41, M20.

1. Introduction

Intellectual capital becomes a major competitive advantage for any company

forming the basis for innovation activity revival in the national and global economy

in modern economic realities, where knowledge is the most influential factor of pro-

duction. Therefore, a need arises to conduct research concerning intellectual capital

as an economic and accounting category, which is the main source of large compa-

nies’ market value increase not only in the EU, but globally as well.

Many scholars are engaged in studying issues of intellectual capital.

J. K. Galbraith launched the term ‘intellectual capital’ in 1969 by which he meant all

intellectual activity (Bontis, 1996). But the classical understanding of intellectual

capital as essential competitive advantage in the knowledge economy was formulated

in 1990s. During this period most scientists were involved in issues of economic na-

ture of intellectual capital.

A. Brooking understand intellectual capital as total intangible assets (Brooking,

1996). Instead, L Edvinsson and M. S. Malone define intellectual capital as the sum


499

of human capital and structure capital. They noted that it is a combination of compa-

ny asset sources (Edvinsson, 1997). T. A. Stewart determined intellectual capital as

knowledge and skills of employees (Stewart, 1997). S. Albert, F. Gomez-Bezares and

R. Roslender deal with the historical development of the concept of intellectual capi-

tal and its future perspectives (Albert, 2011). In the post-Soviet countries among the

first who began to consider intellectual capital as intangible resources were

V. D. Bazylevych, K. A. Bagrinovskiy, A. N. Kozyrev, A. N. Makarov, etc.

V. D. Bazilevich is working on the classification of intellectual capital for manage-

ment purposes (Bazilevich, 2008). A. N. Kozyrev and A. N. Makarov prove the posi-

tion that intangible assets are narrower concept than intellectual capital (Kozyrev,

2003).

Other researchers have tried to solve accounting issues of certain intellectual

capital components. For example, B. Lev and A. Lloyd note that current accounting

system can not meet all needs of the financial statements. Therefore, it needs further

improvement because invisibility of intellectual capital components in balance sheet

leads to loses of companies (Lev, 2005; Lloyd 2007). B. Marr and J. Mouritsen deal

with the problem of reflection of information about intellectual capital in financial

statement (Mouritsen, 2004). Very important question in economics and accounting

is to evaluate intellectual capital, which is not fully resolved yet. In particular,

P. Stahle and A. Volkov conduct research as to the use of VAIC (value added intel-

lectual coefficient) methodology for measurement of intellectual capital (Chan 2009;

Volkov, 2012). But this approach as the vast majority of other approaches of evalua-

tion of intellectual capital is unsatisfactory for use in accounting.

Therefore, despite the wide range of publications about intellectual capital the

problems of defining intellectual capital as an economical and accounting term, its re-

flection in balance sheet to provide the users with information remain unsolved.

Thereby, the issues of determining the essence and structure of intellectual capital, as

well as its reflection in the accounting system require for a further study.

The object of the research is the intellectual capital, its structural elements, as

well as business transactions related to it.

Having reviewed a number of papers related to issues of intellectual capital the

purpose of the study is to propose own definition and classification of intellectual

capital as economic and accounting category and develop the proposals for reflection

of components of intellectual capital in accounting.

In order to address the purpose of the research the following objectives should

be fulfilled while conducting this study:

perform critical analysis of the essence of intellectual capital and offer its in-

terpretation in terms of accounting;

define the intellectual capital structural elements;

determine and improve approaches in respect of intellectual capital reflection

in accounting.

Theoretical basis of research methodology is a systematic approach to the

study of economic processes, the performance of domestic and foreign scholars deal-

ing with the nature of intellectual capital. In the study it is identified the main ap-

proaches to the nature of intellectual capital in relation to intangible assets. In this re-

500

gard, it is proposed to consider the components of intellectual capital as parts of non-

current assets. General scientific methods, e. g. the methods of analysis and synthesis,

are used to illustrate the intellectual capital classification in economics and account-

ing for needs of management.

The comparison method is used to determine the most effective approaches to

reflect information about intellectual capital in the accounting system. The experience

of Danish and Spanish companies is shown in reflection of data about intellectual

capital in a special report that can be the addition to financial statements.

In addition, in the study capitalization of research and development costs on

creation of intangible assets and HR costs are suggested because these expenses are

investments in long-term assets. This can help to improve of harmonization of IFRS

and quality of information about intellectual capital and non-current assets in finan-

cial statements.

2. Results

At the present stage of development of intellectual capital theory there is no

any legislative instrument that would define the essence of intellectual capital. It is at-

tributable to the fact that this term is used mostly by HR-managers, marketing experts

(to create a favorable image of a company) or financiers (to assess the companies’

business). Moreover, most scholars consider the intellectual capital reflection in ac-

counting as the sum of intangible assets of a company. Based on this methodology

there are three approaches in economics and accounting to determine its nature, as

shown in Fig. 1.

Intangible assets as a part of company’s

intellectual capital [A. N. Kozyrev and V. L. Makarov (Kozyrev, 2003)]

Intellectual capital as a part of

company’s intangible assets [R. Petty and J. Gurhie (Petty, 2000),

K. A. Bagrinovskiy and

M. A. Bendikov (Bagrinovskiy, 2001)]

Scientific approaches in

determining of intellectual

capital

Intellectual capital is identical to

intangible assets of the company [Brooking, 1996), L Edvinsson and

M. S. Malone (Edvinsson, 1997)]

Fig. 1. Approaches to determine the dependency between the intellectual

capital and intangible assets

From this perspective, the most appropriate is the second approach since the in-

tellectual capital includes a wider range of resources rather than intangible assets,

which by the accounting essence are the rights of ownership or use, the assessment of

501

which can be reliably measured. Examples of resources that may be included in the

intellectual capital, in addition to intangible assets reflected in the accounting, are:

employees’ qualification and experience, clients’ database, company’s organizational

structure, goodwill, etc. It is difficult to measure these resources in monetary terms.

Therefore, these components of intellectual capital are measured by natural values,

ratios and attributive characteristics. However, the identification of the intellectual

capital with intangible assets is not justified, since in this case a simple substitution of

concepts occurs. In addition intellectual capital includes the elements, which neither

manager nor accountant is able to control in full, namely: clients’ loyalty, employee

skills, etc.

Famous economists L. Edvinsson and M. S. Malone point out that the intellec-

tual capital is one of the major funding sources of companies, which is defined by a

special resource type called labor. The companies can not possess such resource due

to impossibility of their estrangement (Edvinsson, 1997). They include the intellectu-

al capital to company’s liabilities and equity, which is wrong. This can be explained

by the fact that structural elements of intellectual capital are resources and the use of

which in production leads to future benefits. In this case the use of the term ‘intellec-

tual capital’ is illogical since it is associated with the funding resources. Therefore, it

would be more appropriate to use the term ‘intangible resources’ because by its na-

ture these resources are assets. The problem arises in evaluation of some components

of such assets (goodwill, employees’ qualification, etc.).

Other researchers, in particular, K. A. Bagrinovskiy, M. A. Bendikov (Bagri-

novskiy, 2001), L. A. Joia (Joia, 2000), identify intellectual capital with goodwill,

which is defined as follows:

BVNAFVEG ,

where G − goodwill; FVE − fair value of enterprise; BVNA − book value of

net assets.

This approach is covered in the International Valuation Standards. In accord-

ance with paragraph 14 of IVS 301.02 Valuations of Intangible Assets (International

Valuation …, 2010) goodwill is any economic benefit associated with business or use

of the group of assets that are integrated part of the business or group of assets. Ex-

amples of such goodwill are as follows: synergistic effects upon business combina-

tion, expansion into other markets, organizational capital, etc.

Such approach to the identification and valuation is not completely justified,

since according to IAS 31 Interests in Joint Ventures (International Accounting…,

2013) goodwill may occur only upon acquisition (accounting approach). In addition,

it is a specified rate, which can not be a separate asset. Goodwill is a generalized

characteristic that does not show the size of each structural element of the intellectual

capital that forms part of it. When using the above mentioned calculations to deter-

mine goodwill its cost is affected by the cost of tangible non-current assets, which is

illogical in assessing the intellectual capital.

502

Ukrainian scholar in the field of intellectual property V. D. Bazylevych identi-

fies three general approaches summarizing all definitions of the intellectual capital

(Bazylevych, 2008):

determining the essence of intellectual capital by defining its structure

(structural approach);

determining the essence of intellectual capital through the analysis of its

role to obtain competitive advantage (functional approach);

determining the essence of intellectual capital as the investment of re-

sources that will create economic benefits.

Different approaches to determine the intellectual capital essence is given in

Table. 1.

Table 1. The interpretation of the nature of intellectual capital by various

scholars Author Intellectual capital nature

A. N. Kozyrev and

V. L. Makarov

(Kozyrev, 2003)

Intellectual capital is a broader concept than intangible assets and intel-

lectual property (intellectual capital > intangibles).

B. B. Leontiev

(Leontiev, 2002)

The sum of alienable and inalienable intellectual assets participating in

economic activities of a company, including intellectual property (intel-

lectual capital > intangibles).

M. P. Sanchez

(Sanchez, 2000)

Intellectual capital is equal to intangible assets, but the first term is used

by managers and intangible assets are used by accountants.

A. Brooking

(Brooking, 1996)

Total intangible assets without which the company can not exist (intel-

lectual capital = intangibles).

T. A. Stewart

(Stewart, 1997)

Total knowledge of company employees that determine the competitive-

ness (functional approach).

L Edvinsson and

M. S. Malone

(Edvinsson, 1997)

Total human and structural capital; knowledge that can be converted into

value (structural approach).

V. D. Bazylevych

(Bazylevych, 2008)

Total knowledge, experience, skills, creativity, abilities, relationships

accumulated in the process of the intellectual property that have eco-

nomic value and are used in the production and exchange for profit

(functional approach).

K. A. Bagrinovskiy

(Bagrinovskiy,

2001), L. A. Joia

(Joia, 2000)

Goodwill (intellectual capital, which has its own internal structure, spec-

ifies goodwill) (intellectual capital < intangibles).

S. Albert and

K. Bradley

(Albert, 1996)

This is transformation of knowledge and intangible assets into useful re-

sources that provide the enterprises with competitive advantage (intel-

lectual capital > intangibles).

І. Rodov and

P. Leliaert

(Rodov, 2002)

Intangible assets can not be identified with goodwill since the value of

goodwill effects the assessment of tangible assets.

Quite similar is the understanding of the essence of intellectual capital by

scholars in the field of accounting. M. S. Pushkar defines intellectual capital as total

intangible assets and intellectual abilities of employees of a company, which ensure

the maintenance of market share and profit (Pushkar, 2010). But this definition does

503

not include intangible resources such as the organizational structure of the company,

its corporate culture, clients’ database and so on. More thorough definition of intel-

lectual capital was proposed by I. V. Zhuravleva, whereby this is total of intellectual

resources and economic relations with respect to the use of knowledge necessary for

the company effective operation (Zhuravleva, 2006).

Intellectual capital is a long-term resource that the company uses for a term ex-

ceeding one year. In addition, some elements of the intellectual capital can have a de-

fined useful life, which can be caused by a contract. As the world’s practice con-

firmed, the use of intellectual capital (brands, skills, and clients’ base) provides suffi-

cient economic benefits in future and also increases the market value of the company.

However, sometimes external factors (demand for products, bankruptcy of competi-

tors, natural conditions) beyond the company’s control while interacting with each

other can create the additional advantages for the company creating a synergistic ef-

fect. These effects should not be defined as the intellectual capital elements since

they are not purchased or created by the company and not under its control.

Therefore, summing up all these approaches in terms of accounting, the term

‘intellectual capital’ to avoid being associated with liabilities and equity, is proposed

to be replaced with the definition of ‘invisible assets’, under which it is recommended

to understand total assets and other resources that have no physical form, to which the

company has the right of ownership or use, which useful life is more than one year

(operating cycle), and the use of which will increase the market value of the company

in future.

The choice of such name for these resources is based on the fact that intellectu-

al assets are a narrower term since it means only the knowledge and skills of employ-

ees. Instead, invisible assets are broader term because they include intellectual assets,

corporate culture, clients’ base, and intangibles, etc. Invisible assets (intellectual cap-

ital) are a part of non-current assets, the relationship of which is shown in Fig. 2.

Intangibles

according to

IFRS

Non-current

assets

Invisible assets

Fig. 2. Interrelation of non-current assets and invisible assets (intellectual capital)

The role of intellectual capital is very significant, especially for large compa-

nies that are listed on international stock exchanges since for the last 20 years the

market value of these enterprises began to differ significantly from their book values.

The main reason for this is that in accordance with IFRS and US GAAP invisible as-

sets (elements of intellectual capital) are not reflected in the financial statements be-

504

cause they do not meet the basic requirements for the recognition of assets. To solve

this problem a regulation should be introduced to the international standards, which

would allow recognizing internally generated intangibles in the financial statements

as assets since their value is significant according to the value of all assets of balance

sheet. Table 2 provides information on value of internally generated brands of some

biggest companies in the world (BrandZ, 2011; 2012; Wauters, 2012; Yahoo …,

2012).

Table 2. Valuation of internally generated brands of transnational corporations

Company

name Type of activity

Internally generated brand value Ratio of in-

ternally

generated

brand value

to total

company

assets value

in 2012, %

2011,

million

US

dollars

Growth

rate

(change

2011 vs.

2010, %

2012,

million

US dol-

lars

Growth rate

(change

2012 vs.

2011, %

Apple ІТ 153285 + 84 182951 + 19 104

Google IT 111478 - 2 107857 - 3 115

McDonald’s Consumer goods 81016 + 23 95188 + 17 269

Coca Cola Consumer goods 73752 + 8 74286 + 1 86

Toyota Motor vehicle

industry 24198 + 11 21779 - 10 6

Disney Media 17290 + 15 17056 - 1 21

Shell Oil processing 15168 0 17781 + 17 5

Colgate-

Palnplive Consumer goods 14258 0 14948 + 5 112

Another sufficiently important issue is the classification of invisible assets (in-

tellectual capital) which is integrated part of non-current assets. It should be noted

that the vast majority of economists consider the intellectual capital classification on-

ly by structural elements (by functional characteristic). Approaches of some scholars

with respect to the intellectual capital are given in Table 3.

The most successful approach, which relates to the intellectual capital struc-

ture, was proposed by L. Edvinsson and M. S. Malone because it is very detailed and

closely knit. In addition, all of the following groupings are based on it.

However, to satisfy the needs of users of financial statements invisible assets

(intellectual capital) groupings requires further improvement. In particular, intangible

assets that in classic terms are considered as property rights should be separated from

the structural capital (market assets) because they have a well-established method of

evaluating and recording in accounting. The other components, which have the prob-

lems of accurate assessment and determination of probable future economic benefits,

are proposed to be left included to the market assets.

505

Table 3. Classifications of intellectual capital Author Intellectual capital structural elements

L Edvinsson and

M. S. Malone

(Edvinsson, 1997)

Human capital assets − total knowledge, skills, creativity of company em-

ployees, moral values of the company, corporate culture, etc.

Structural capital − client capital and organizational capital (intellectual

property, intangible assets, etc.).

L. Alcaniz and

R. Roslender

(Alcaniz, 2011)

Primary intellectual capital − knowledge, skills, qualifications and experi-

ence of company employees.

Secondary intellectual capital − organizational structure, corporate culture,

intangible assets, client assets and so on.

A. Brooking

(Brooking, 1996)

Human assets − knowledge, experience, skills of company employees.

Intellectual property assets − trademarks and symbols, copyrights, etc.

Company infrastructure assets − corporate culture, company databases, or-

ganizational structure, methods of operation.

Market assets − intangible assets related to transactions, by which it is pos-

sible to determine the company’s place on the market (portfolio, goodwill,

clients’ loyalty).

K. E. Sveiby

(Sveiby, 1998)

Individual competence − experience, skills, moral values of the business

company employees.

The organization’s internal structure − company strategy, technology, or-

ganizational structure and corporate culture of the company.

The organization’s external structure − relationships with contractors and

competitors, trademarks, goodwill.

All intellectual capital elements for accounting purposes are recommended to

be grouped as follows:

Table 4. Classification of invisible assets (intellectual capital) for accounting needs Constituent elements Types

Intangible assets

Acquired intangible assets (property rights to use natural re-

sources and property, natural resources, rights to commer-

cial designations and industrial value objects, copyrights,

etc.)

Internally generated intangible assets

Goodwill Goodwill upon acquisition

Intellectual assets (human capital

assets)

Professional knowledge of workers confirmed by diploma of

higher education.

Costs of employment.

Costs of skills and qualification development of employees

Market assets (structural capital)

Company goodwill

Corporate infrastructure

Portfolio of clients orders (clients database)

The current problem is related to the inability to meet needs of all users of fi-

nancial statements in connection with the development of new economic relations –

intellectual economy (economy knowledge) due to the failure of accounting to reflect

invisible assets in the financial statements. In particular, there are some problems in

accounting of internally generated intangible assets, since in accordance with IAS 38

“Intangible Assets” (IAS 38, 2013) the internally generated goodwill can not be

506

shown as an asset. In addition, there is a problem to reflect in financial statements the

structural (organizational structure, customer relationships, etc.) and human capital

assets as elements of invisible assets (intellectual capital).

To address these problems there is need to answer at least one of the following

questions:

Are the intangible resources really created by the company?

Can the company affect such intangible resources?

Are these intangible assets possessed by the company?

Many of economists have criticized accounting because investments into in-

tangible assets are written off as period expenses instead of being related to invest-

ment. This causes inadequate reflection of information about internally generated in-

tangible assets in financial statements (Lev, 2005). To address this issue there is need

to revise some provisions of IAS 38 “Intangible Assets”.

To meet the needs of financial statements users it is recommended to determine

with IAS 38 that the cost of research and development of intangible resources (R&D

costs) should be defined at first as period expense during the research stage and upon

transition to the development stage of an internally generated intangible assets the

previously incurred expenditures and further expenditures should be capitalized, but

not classified as period expense, since they can be regarded as capital investment into

creation of an intangible asset. However, to avoid frauds in accounting of such ex-

penditures, it is necessary to fulfill the following conditions:

documentary evidence of such expenditures and their relation to future in-

tangible asset;

such expenditures must be directly related to the intangible asset;

documentary evidence and justification that the research findings will be

used during the development stage to create an intangible asset to be operated by the

company and bring economic benefits in the future;

to have intention to complete the creation of intangible asset and technical

and financial resources for its completion.

A regulation should be added to IAS 38 regarding the date of commencement

and end of such capitalization, whereby the date of capitalization commencement

should be the date when the company certifies documentary that the research results

will be used at the development stage to create an intangible asset, which is expected

to provide the economic benefits. The date of capitalization completion should be the

date of expenditures completion on research and development and introduction of the

intangible asset into operation.

The introduction of such regulation to the IFRs is very important because a

constant tendency is observed in the world to increase the difference between the

market value of companies and its book value. One of the major causes of such dif-

ference is a lack of internally generated intangible assets reflected in the balance

sheet, which distorts the information about assets in the financial statements (Lloyd,

2007).

To provide more realistic reflection of the situation IAS 38 is proposed to in-

troduce the regulation regarding revaluation of internally generated intangible assets

507

to fair value, which should be checked periodically with respect to decrease or in-

crease of utility. If it is impossible to determine the fair value of such assets, then

such assets should be accounted at cost. It is also proposed to introduce the regulation

in paragraph 118 of IAS 38 “Intangible Assets” regarding information reflection in

notes to the financial statements about internally generated intangible assets (a type

of intangible asset, historical cost at the research and development stage; capitalized

expenditures; useful life period; depreciation method, etc.) and expenditures on re-

search and development as period expenditures.

Current problems in accounting are assessment and reflection of human capital

(intellectual assets) in accounting. Existing approaches regarding reflection of ex-

penditures made in human capital assets (HR costs) is shown in Fig. 3.

Approaches to reflect

expenditures made in

human capital assets

As investment to the

human capital assets

As a part of the

company’s goodwill

Off balance sheet

accounts

As current period

costs

Fig. 3. Approaches to reflect expenditures made in human capital

assets in accounting

All costs associated with human resources are recognized with IFRS as period

expenditures. But such expenditures are actually made as investments to achieve eco-

nomic benefits in the future. In addition, the knowledge, experience and skills of em-

ployees provide economic benefits. For a complete reflection of the human capital as-

sets as non-current assets the definition of true assessment is required. It is proposed

to determine the value of intellectual assets using the expenditure approach, accord-

ing to which all personnel costs can be divided into the following types:

costs for employees’ additional training (attendance of workshops, semi-

nars, training courses, etc.);

recruitment costs that are associated with the involvement of new employ-

ees (remuneration of agencies seeking applicants for vacant positions);

costs for training new employees (remuneration of instructors, cost of inef-

ficient work of new employees in the first months of work, which can be determined

by multiplying the time of inefficient performance by a monthly wage rate).

It is proposed to exclude the IAS 38 regulation regarding reflection of HR costs

as current expenditures because they have long-term essence. It would be expedient

508

to introduce regulation to this standard that will determine that expenditures on intel-

lectual assets can be recognized as non-current assets only in case of signing with

employee of collective agreement and labor contract. Otherwise, they should be trea-

ted as current expenditures.

Another sufficiently important issue is reflection of information about invisible

assets (intellectual capital) in financial statements. Institute of Certificated Public Ac-

countants (AICPA) was one of the first professional organizations, which start

working on the issue of intellectual capital reflection in the financial statements. The

first step was the creation of the Committee on Financial Reporting in 1991 and pre-

paration of reports in 1994 and 2001, which stated that information provided in the

financial statements does not meet the requirements of investors and creditors, and

hence requires additional information in notes to the financial statements with regard

to intangible assets (Lev, 2005). However, the AICPA studies ended up at that.

In the present conditions of the accounting system development some compa-

nies, in particular Danish and Spanish prepare and publish separate reports on intel-

lectual capital together with the financial statements (Kozyrev, 2003). However, there

are no general approaches for drawing up such reports. In 1997−2000 Danish Agency

for Trade has developed Recommendations for Reporting on Intellectual Capital, ac-

cording to which the report is based on four elements:

‘knowledge narrative’, using which the report explains the key manage-

ment objectives and intellectual resources required for this purpose;

‘management challenges’, using which the company’s administration de-

termines, how intellectual resources are interrelated, which are the most essential to

achieve the objectives of the business entity (definition of the company’s business

model);

‘initiatives’, identifying specific actions to implement the planned objecti-

ves , which objectives are the priority, etc.;

‘indicators’, using which the senior management assesses the economic

impact of intellectual capital use (Alcaniz, 2011; Mouritsen, 2004).

The use of such reports on intellectual capital as a supplement to the financial

statements has several advantages. On the one hand, it enables the company man-

agement to understand the potential of own intellectual resources. On the other hand,

it provides additional information to investors and creditors that can reduce the risks

involved in investing or providing loans.

Use of such reports may be useful in the following situations:

to improve the company’s economic security, particularly in regard to the

interests of “small” shareholders, who do not have access to limited information on

intangible assets and other intellectual resources;

probability decrease in insider trading of information on intellectual capital

to competitors or other stakeholders$

to reduce the cost of capital.

509

3. Conclusions

1. Most economists consider intellectual capital as one of the main competitive

advantages. The reasons of such tendency are related to the fact that intellectual capi-

tal is a major factor in the growth of the company fear value, which does not appear

in the accounting system. This distorts the real situation of financial information

which increases business risks. Therefore, the paper conducts the propositions due to

definition of the essence of intellectual capital as a part if non-current assets from the

standpoint of accounting, which should contribute to the reduction of business risks.

2. Most components of intellectual capital are not recognized in the accounting

system as assets due to the fact that often it is impossible to determine their evalua-

tion and future economic benefits. However, such projection contradicts the prece-

dence of essence over formal form, as the accounting system does not meet all needs

of all users of financial statements in full. Therefore, the paper is recommended to

capitalize the costs of creating intangible assets and HR costs that contradict to the

applicable IAS 38. These recommendations are substantiated by data on internally

generated brands of transnational corporations that are not reflected in their balance

sheets. Additional conditions (documentary evidence of D&V, intention to complete

the creation of intangible asset, etc.) to reflect these expenditures as non-current as-

sets will help reducing frauds in respect of overstated value of non-current assets.

3. Another sufficiently important issue is reflection in notes to financial state-

ments of information on intellectual capital of the company, which will increase the

confidence of investors and creditors upon investing and granting loans. This can sig-

nificantly improve the financial position of the company. Besides, it will increase the

awareness of the shareholders, which will in turn reduce the possibility of illegal ac-

tions by the competitors. That is why there is a need to reflect information about in-

tellectual capital in the notes to financial statements.

References

1. Albert, S., Bradley, K. (1996). Intellectual capital as the foundation for new conditions

relating to organizations and management practices // Working Paper Series. No. 15. P. 67

2. Alcaniz, L., Gomez-Bezares, F., Roslender, R. (2011). Theoretical perspectives on intel-

lectual capital: a backward look and a proposal for going forward // Accounting forum. No. 35:

104–117.

3. Bagrinovskiy, K. A., Bendikov, M. A., Frolov, I. E., Hrustalov, E. U. (2001).

Knowledge-intensive sectors of the Russian economy: state and characteristics of the development.

− Moscow: CEMY RAS. 120 p.

4. Bazylevych, V. D. (2008). Intellectual property. − Kyiv: Znannia. 451 p.

5. Bontis, N. (1996) Intellectual capital: an exploratory study that develops measures and

models? // Paper presented at ASAC, 17th Annual McMaster Business Conference, Managing Intel-

lectual Capital and Innovation. − Hamilton, Canada: 63–76.

6. BrandZ Top 100 Most Valuable Global Brands 2011 −

http://www.millwardbrown.com/libraries/optimor_brandz_files/2011_brandz_top100_chart.sflb.ash

x [21.10.2013].

7. BrandZ Top 100 Most Valuable Global Brands 2012 −

http://www.millwardbrown.com/brandz/2012/Documents/2012_BrandZ_Top100_Chart.pdf

[21.10.2013].

http://www.millwardbrown.com/libraries/optimor_brandz_files/2011_brandz_top100_chart.sflb.ashx

http://www.millwardbrown.com/libraries/optimor_brandz_files/2011_brandz_top100_chart.sflb.ashx

http://www.millwardbrown.com/brandz/2012/Documents/2012_BrandZ_Top100_Chart.pdf

510

8. Brooking, A. (1996), Intellectual capital: core asset for the third millennium enterprise.

− New York: International Thomson Business Press. 205 p.

9. Edvinsson, L., Malone, M. S. (1997). Intellectual capital. Realizing your company’s

true value by finding its hidden roots. − New York, Los Angeles: Doubleday, Cuzzency. 378 p.

10. International Valuation Standards Council. (2010). Explosure draft proposed New In-

ternational Valuation Standards. − London: IVSC. 131 p.

11. International Accounting Standard 31 Interests in Joint Ventures. –

http://ec.europa.eu/internal_market/accounting/docs/consolidated/ias31_en.pdf [13.10.2013].

12. International Accounting Standard 38 “Intangible assets” −

http://ec.europa.eu/internal_market/accounting/docs/consolidated/ias38_en.pdf [13.10.2013].

13. Joia, L. A. (2000). Measuring intangible corporate assets. Linking business strategy

with intellectual capital // Journal of Intellectual Capital. Vol. 1. Nr 1: 68–84.

14. Kozyrev, A. N., Makarov, A. N. (2003). Valuance of intellectual assets and intellectual

property − Moscow: Interreklama. 352 p.

15. Leontiev, B. B. (2002). Price of intelligence. Intellectual capital in Russian business. −

Moscow: Aktsioner. 200 p.

16. Lev, B., Canibano, L., Marr, B. (2005) An accounting perspective on intellectual capital

http://www.uam.es/personal_pdi/economicas/lcanibano/2007/Tema%207%20Contabilidad%20Inta

ngibles/Accounting%20Perspective%20on%20IC%20_Lev%20Canibano%20Marr_.pdf

[19.09.2013].

17. Lloyd, A. (2007). Accounting for intangible assets // Business review. Vol. 9.

Nr. 1: 62–72.

18. Mouritsen, J., Per Buck, N., Marr, B. (2004). Reporting on intellectual capital: why,

what and how? // Measuring Business Excellence. Vol. 1. No. 2: 46–54

19. Petty, R., Guthrie J. (2000) Intellectual capital literature review. Measurement, reporting

and management. // Journal of Intellectual Capital. Vol. 1. No. 2: 155–176.

20. Pushkar, M. S. (2010). Modern problems of accounting system in Ukraine. − Ternopil:

Economic thought. 267 p.

21. Rodov, I., Leliaert, Ph. (2002). FiMIAM: financial method of intangible assets meas-

urement // Journal of Intellectual Capital. Vol. 3. No. 3: 323–336.

22. Sanchez, P. M., Chaminade, C., Olea, M. (2000). Management of intangibles: an at-

tempt to build a theory // Journal of intellectual capital. Vol. 1. No. 4: 312–327

23. Stahle, P., Stahle, S, Aho, S. (2011). Value added intellectual coefficient (VAIC): a crit-

ical analysis // Journal of Intellectual Capital. Vol. 12: 531–551

24. Stewart, T.A. (1997). The intellectual capital. The new wealth of organizations. − New

York, Los Angeles: Doubleday, Cuzzency. 378 p.

25. Sveiby, K. E.(1997). The new organizational wealth: managing and measuring

knowledge-based assets. – San Fransisco: Berrett-Koehler. 219 p.

26. Volkov, A. (2012). Value added intellectual coefficient (VAIC TM): a selective themat-

ic-bibliography // Journal of New Business Ideas & Trends. Vol. 10: 14–24.

27. Wauters, R. (2012). Apple still the world’s top brand as value jumps 44% to a whop-

ping $130.6 billion: report − http://thenextweb.com/apple/2012/09/19/apple-worlds-top-brand-

value-jumps-whopping-130-6-billion-report [10.10.2013].

28. YAHOO Finance − http://finance.yahoo.com/ [21.10.2013].

29. Zhuravleva, I. V. (2006). The theoretical basis of strategic monitoring of formation of

the company intellectual capital // Problems of Science. No. 7: 32–39

http://ec.europa.eu/internal_market/accounting/docs/consolidated/ias31_en.pdf

http://ec.europa.eu/internal_market/accounting/docs/consolidated/ias38_en.pdf

http://www.uam.es/personal_pdi/economicas/lcanibano/2007/Tema%207%20Contabilidad%20Intangibles/Accounting%20Perspective%20on%20IC%20_Lev%20Canibano%20Marr_.pdf

http://www.uam.es/personal_pdi/economicas/lcanibano/2007/Tema%207%20Contabilidad%20Intangibles/Accounting%20Perspective%20on%20IC%20_Lev%20Canibano%20Marr_.pdf

http://thenextweb.com/apple/2012/09/19/apple-worlds-top-brand-value-jumps-whopping-130-6-billion-report/

http://thenextweb.com/apple/2012/09/19/apple-worlds-top-brand-value-jumps-whopping-130-6-billion-report/

http://finance.yahoo.com/

511

INTELEKTINIO KAPITALO ESMĖ EKONOMIKOS TEORIJOJE IR APSKAITOJE

Ivan Derun

Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinis universitetas

Įteikta 2013 11 15; priimta 2013 12 05

Santrauka

Tyrimo tikslas – pasiūlyti intelektinio kapitalo, kaip ekonomikos ir apskaitos objekto, sam-

pratą ir klasifikaciją bei pateikti siūlymus intelektinio kapitalo komponentų apskaitai. Atlikta inte-

lektinio kapitalo esmės kritinė analizė, pateikta intelektinio kapitalo struktūra, išanalizuota intelek-

tinio kapitalo apskaitos reglamentacija ir pateikti siūlymai patobulinti 38-jį tarptautinį finansinės at-

skaitomybės standartą. Tai galima atlikti taikant sąnaudų kapitalizavimo principą intelektinio kapi-

talo apskaitai ir išplėsti informacijos apie intelektinį kapitalą atspindėjimą organizacijos finansinėje

atskaitomybėje.

Raktiniai žodžiai: intelektinis kapitalas, nematomi aktyvai, nematerialūs aktyvai.

JEL kodai: M 41, M 20.

512



MAISTO DARNAUS VARTOJIMO SKATINIMAS

Ovidija Eičaitė Junior Researcher at the Lithuanian Institute of Agrarian Economics, Kudirkos Str. 18-2, 03105

Vilnius. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 10; priimta 2013 12 11

Dabartinis maisto vartojimas daugelyje šalių sukelia didelių aplinkosaugos problemų, suda-

ro grėsmę žmonių sveikatai, stipriai veikia ekonominę ir socialinę plėtrą, todėl negali būti laikomas

darniu. Siekiant darnios plėtros, maisto vartojimo pokyčiai yra būtini. Tyrimo tikslas – išanalizavus

maisto darnaus vartojimo apibrėžimą ir išnagrinėjus maisto vartojimo kryptis, pateikti pasiūlymus

dėl maisto darnaus vartojimo skatinimo Lietuvoje. Straipsnyje, taikant mokslinės literatūros analizę

ir apibendrinimą, atliekant vykdytų tyrimų analizę, panaudojant statistinių duomenų analizę, paly-

ginimą ir apibendrinimą, išanalizuotas maisto darnaus vartojimo apibrėžimas, išnagrinėtos maisto

vartojimo kryptys ir jas nulėmusios priežastys Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaci-

jos, Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvoje, pateikti pasiūlymai dėl politikos instrumentų, siekiant pa-

skatinti maisto darnų vartojimą Lietuvoje.

Raktiniai žodžiai: maisto vartojimas, poveikis aplinkai, visuomenės sveikata, politikos inst-

rumentai.

JEL kodai: Q01, I00.

1. Įvadas

Maistas yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, vartojamas kiekvieną die-

ną gyvybei palaikyti ir sveikatai išsaugoti. Jei ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse

žmonės, nepakankamai gaudami maisto, kenčia alkį ir badauja, tai ekonomiškai išsi-

vysčiusiose ir besivystančiose šalyse žmonės, vartodami daug maisto, kuriame gausu

riebalų, druskos ir cukraus, kenčia nuo antsvorio ir nutukimo sukeliamų ligų. Jungti-

nių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) duomenimis, 2011–2013 m.

pasaulyje 842 mln. žmonių negaudavo pakankamai maisto aktyviam gyvenimo būdui

užtikrinti. Dar didesnis skaičius žmonių pasaulyje turėjo per didelį kūno svorį. Pasau-

lio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2008 m. 1,5 mlrd. suaugusių gyvento-

jų (20 metų ir vyresnių) turėjo antsvorio, iš jų 502 mln. buvo nutukę. Per didelį kūno

svorį turinčių žmonių skaičius sparčiai auga. Antsvorio ir nutukimo paplitimas stip-

riai veikia ekonominę ir socialinę plėtrą. Per didelis kūno svoris sukelia daugybę ligų

ir sveikatos sutrikimų, kurie yra didelė našta kiekvienos šalies sveikatos priežiūros

sistemai ir visai ekonomikai. Didėjant maisto ir gėrimų vartojimui, auga ir jo neigia-

mas poveikis aplinkai. Su maisto vartojimu yra susijusios tokios aplinkosaugos pro-

blemos, kaip klimato kaita, vandens telkinių eutrofikacija, rūgštėjimas, dirvožemio

erozija, miškų ir biologinės įvairovės nykimas, maisto gamybai ir perdirbimui sunau-

dojami dideli energijos ir vandens kiekiai, pakuočių atliekos.

513

Dabartinis maisto vartojimas dėl jo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, eko-

nominei ir socialinei plėtrai negali būti laikomas darniu. Todėl siekiant darnios plėt-

ros, maisto vartojimo pokyčiai yra būtini.

Tyrimo tikslas. Išanalizavus maisto darnaus vartojimo apibrėžimą ir išnagri-

nėjus maisto vartojimo kryptis, pateikti pasiūlymus dėl maisto darnaus vartojimo ska-

tinimo Lietuvoje.

Tyrimo metodika. Analizuojant maisto darnaus vartojimo apibrėžimą, taikyta

mokslinės literatūros analizė ir apibendrinimas. Vadovaujantis tyrimų, kuriuose nag-

rinėjamos maisto vartojimo kryptys ir jas nulėmusios priežastys Ekonominio bendra-

darbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Europos Sąjungos (ES) šalyse rezulta-

tais, atlikta vykdytų tyrimų analizė. Nagrinėjant maisto vartojimo kryptis Lietuvoje,

naudota Lietuvos statistikos departamento, MŽŪO statistikos tarnybos (FAOSTAT),

ES statistikos tarnybos (EUROSTAT) ir PSO statistinių duomenų analizė, palygini-

mas ir apibendrinimas bei vykdytų tyrimų analizė. Pateikiant pasiūlymus dėl politikos

instrumentų, siekiant paskatinti maisto darnų vartojimą Lietuvoje, atsižvelgta į esamą

padėtį šalyje, kitų šalių patirtį šioje srityje ir mokslininkų rekomendacijas.

2. Tyrimo rezultatai

Maisto darnaus vartojimo apibrėžimas. Iki šiol nėra tiksliai suformuluoto

maisto darnaus vartojimo apibrėžimo. Su maisto darniu vartojimu yra susijusios šios

sąvokos: „žalieji“ maisto produktai, darni mityba, darnus maistas, darnūs maisto pro-

duktai. C. Tanner ir S. W. Kast (2003) maisto darnų vartojimą apibrėžia kaip „žalių-

jų“ produktų pirkimą, kurie: šalies viduje užauginti arba pagaminti, o ne importuoti iš

užsienio šalių; ekologiški, o ne tradiciniu būdu užauginti arba pagaminti; sezoniniai ir

švieži, o ne šaldyti; mažiau supakuoti; ir turintys sąžiningos prekybos ženklą. F. Du-

chin (2005) pažymi, kad darni mityba pasižymi 2 savybėmis: išsaugo sveikatą ir turi

santykinai mažą poveikį aplinkai. Pagal C. Leitzmann (2003), darnus maistas turi ati-

tikti 7 principus: didžiąją dalį maisto turi sudaryti augalinės kilmės maistas; jis turi

būti ekologiškas; gautas tame regione ir pagal sezoną; kuo mažiau perdirbtas; įpakuo-

tas aplinkai palankiose pakuotėse; parduodamas pagal sąžiningos prekybos principus

ir skaniai paruoštas. I. Vermer ir W. Verbeke (2008) tvirtina, kad etiški arba darnūs

maisto produktai yra ekologiški, turintys sąžiningos prekybos ženklą, nekenkiantys

gyvūnams, palankūs aplinkai ir vietoje pagaminti.

Maisto darnaus vartojimo kryptys paprastai apibrėžiamos įvertinant maisto var-

tojimo poveikį aplinkai. Didžiausią neigiamą poveikį aplinkai daro mėsos, po jų –

pieno produktų vartojimas, o mažiausią – sezoninių ir šviežių augalinių produktų, už-

augintų ekstensyviu būdu (pvz., ekologinis žemės ūkis), pervežtų nedideliu atstumu ir

mažai įpakuotų, vartojimas (Friedl, 2006). Atsižvelgiant į tai, vartotojams rekomen-

duojama mažinti mėsos ir pieno produktų vartojimą, didinti ekologiškų maisto pro-

duktų, sezoninių ir vietoje užaugintų vaisių ir daržovių vartojimą (Household ...,

2005; Consumption ..., 2010). Kai kurios sveikos mitybos rekomendacijos – didinti

grūdinių produktų, bulvių, vaisių ir daržovių vartojimą, mažinti mėsos produktų var-

tojimą, keisti jautienos, avienos ir kiaulienos vartojimą į paukštienos vartojimą – yra

514

palankios tiek žmonių sveikatai, tiek aplinkai (Sveikos ..., 2010; Consumption ...,

2010).

Maisto vartojimo kryptys. Mityba, veikiama daugelio veiksnių ir sudėtingų

sąveikų, laikui bėgant kinta. Pajamos, kainos, individualūs prioritetai ir įsitikinimai,

kultūrinės tradicijos, o taip pat geografiniai, aplinkosauginiai, socialiniai ir ekonomi-

niai veiksniai, sąveikaudami kompleksiškai, suformuoja maisto vartojimo įpročius

(Diet ..., 2003).

Per pastaruosius dešimtmečius daugelyje šalių maisto vartojimo įpročiai žy-

miai pasikeitė. EBPO ir ES šalių namų ūkių vartojimo išlaidų struktūroje maistui ten-

kanti dalis mažėjo, t. y. išlaidos maistui augo lėčiau nei pajamos (Household ..., 2001;

2005; Consumption ..., 2010). Todėl maisto perdirbimo ir mažmeninės prekybos sek-

toriuose konkurencija stiprėjo, vartotojams siūlomų maisto produktų ir paslaugų įvai-

rovė žymiai išaugo. Įvairių kultūrų įtaka, vartotojų paklausa įvairovei, mažėjančios

ryšių ir transportavimo išlaidos nulėmė maisto vartojimo įpročių globalizaciją ir im-

portuojamų maisto produktų (pvz., vaisių ir daržovių, žuvų) augimą (Household ...,

2001; 2005).

EBPO ir ES šalyse vartotojų paklausa atskiriems maisto produktams žymiai

pasikeitė, ir tam įtakos turėjo gyventojų pajamų didėjimas, demografiniai pokyčiai ir

gyvenimo būdo pasikeitimas. Kylant gyvenimo gerovei, didėjo mėsos ir pieno pro-

duktų vartojimas. Paklausa jautienai mažėjo, o paukštienai ir kiaulienai – išaugo.

Kainų skirtumai, paklausa patogumui ir vartotojų susirūpinimas sveikata ir mityba

buvo svarbiausi veiksniai, skatinę paukštienos vartojimą. Jei natūralaus pieno varto-

jimas mažėjo, tai kitų pieno produktų vartojimas dėl jų populiarumo ir didžiulės įvai-

rovės žymiai išaugo. Vaisių ir daržovių vartojimas didėjo, ir tam įtakos turėjo varto-

tojų susirūpinimas sveikata ir mityba, geresnė vaisių ir daržovių kokybė, žymiai išau-

gusi jų įvairovė ir galimybės įsigyti jų ištisus metus. Visose šalyse žymiai išaugo iš-

pilstytų į butelius gėrimų vartojimas (Household ..., 2001; 2005; Consumption ...,

2010; OECD-FAO ..., 2011).

Siekiant ištirti maisto vartojimo įpročių darnumą, nepakanka analizuoti atskirų

maisto produktų kategorijų vartojimo pokyčius. Būtina atsižvelgti ir į su maisto var-

tojimu susijusias veiklas, pvz., apsipirkimą, maisto laikymą, jo ruošimą (Pack, 2006).

EBPO ir ES šalyse, gyventojams skiriant mažiau laiko maisto gaminimui namuose,

didėjo gatavų ir šaldytų patiekalų ar maisto produktų, kurie greitai ir lengvai paruo-

šiami, vartojimas. Augant pajamoms, daugėjant vieno asmens namų ūkių, ilgėjant at-

stumui tarp darbo ir gyvenamosios vietos ir daugiau moterų įsitraukiant į darbo rinką,

daugelis vartotojų pradėjo dažniau maitintis ne namuose (restoranuose, kavinėse, už-

kandinėse, valgyklose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose) (Household ..., 2001;

Household ..., 2005; Consumption ..., 2010).

Dabartiniai maisto vartojimo įpročiai EBPO ir ES šalyse sukelia didelių aplin-

kosaugos problemų ir sudaro grėsmę žmonių sveikatai. Mėsos produktų gamyba yra

susijusi su intensyviu žemės panaudojimu ganykloms ir grūdų gamybai, vandens

naudojimu ir tarša. Gaminant gyvulinės kilmės produktus (mėsos ir pieno), išskiria-

mos reikšmingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Nors vaisių ir daržovių gamyba

yra mažiau kenksminga aplinkai nei mėsos gamyba, tačiau augant paklausai įsigyti jų

ištisus metus, didėja energijos sunaudojimas juos auginant šiltnamiuose ir importuo-

515

jant (Pack, 2006). Perdirbtų ir šaldytų maisto produktų bei pusfabrikačių vartojimo

didėjimas daro neigiamą poveikį aplinkai dėl didesnio energijos sunaudojimo parda-

vimo, paskirstymo ir laikymo namuose metu, o taip pat dėl didelio pakuočių atliekų

kiekio susidarymo (Consumption ..., 2010). Augant mėsos ir pieno, stipriai perdirbtų

maisto produktų, kuriuos gaminant pridedama daug riebalų, druskos ir cukraus, varto-

jimui, plinta su mityba susijusios ligos, antsvoris ir nutukimas. Didelis druskos varto-

jimas yra svarbus aukšto kraujospūdžio, širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys.

Gausus sočiųjų riebalų ir trans-riebalų rūgščių vartojimas skatina širdies ligų atsira-

dimą. Didėjant kūno masės indeksui, didėja rizika susirgti širdies ligomis, insultu,

diabetu ir tam tikrų rūšių vėžiu (Global ..., 2010).

Per pastaruosius dešimtmečius maisto vartojimo įpročiai Lietuvoje taip pat

žymiai pasikeitė, ir tam įtakos turėjo esminiai pasikeitimai politiniame, ekonominia-

me ir socialiniame visuomenės gyvenime atkūrus šalies nepriklausomybę. Maisto

rinkos liberalizavimas, maisto produktų gamyba, paskirstymas, rinkodara, kainos,

gyventojų pajamos buvo reikšmingi veiksniai, nulėmę maisto vartojimo pasikeitimus.

Pagrindinės maisto vartojimo kryptys Lietuvoje:

• 2012 m., palyginti su 1994 m., atskirų maisto produktų kategorijų vartojimas

vienam gyventojui per metus pasikeitė: sumažėjo jautienos ir veršienos (6,3 k.), grū-

dinių produktų (16 proc.), bulvių (6 proc.) vartojimas, o išaugo paukštienos (3,8 k.),

kiaulienos (2 k.), bendras mėsos ir jos produktų (46 proc.), daržovių (51 proc.), vaisių

ir uogų (26 proc.), kiaušinių (18 proc.), bendras pieno ir jo produktų vartojimas

(2 proc.) (pav.). Maisto produktų kategorijos, kurių vartojimas per 1994–2012 m. lai-

kotarpį Lietuvoje išaugo labiausiai – daržovės bei mėsa ir jos produktai. Daržovių su-

vartojimas padidėjo nuo 67 iki 101 kg vienam gyventojui per metus. Nepaisant to,

FAOSTAT duomenimis, 2009 m. jis nesiekė ES šalių vidurkio (sudarė 86 proc.) ir

buvo daugiau kaip 2 kartus mažesnis nei Graikijoje ir Maltoje, t. y. tose šalyse, kurio-

se daržovių suvartojama daugiausiai. Bendras mėsos ir jos produktų vartojimas padi-

dėjo nuo 50 iki 73 kg vienam gyventojui per metus. Nors pagal mėsos suvartojimą

2009 m. Lietuva tarp ES šalių užėmė 16 vietą, tačiau per 1994–2009 m. laikotarpį

Lietuvoje mėsos vartojimas augo sparčiausiai;

• nuo 1997 m. kas penkeri metai vykdomų Lietuvos suaugusių gyventojų fak-

tiškos mitybos bei mitybos ir gyvensenos įpročių tyrimų duomenimis (1997, 2002,

2007), šalies gyventojų mityba nėra sveika. Gyventojai nepakankamai vartojo šviežių

vaisių ir daržovių, grūdinių produktų bei tradiciškai per daug vartojo mėsos ir jos

produktų. Šios tendencijos išliko per visą dešimtmetį (Sveikos ..., 2010).

516

Pav. Atskirų maisto produktų vartojimas Lietuvoje 1994 ir 2012 m., kg/1 gyv. per

metus (Lietuvos statistikos departamentas)

MŽŪO duomenimis, per 1994–2012 m. laikotarpį bendras su maistu gaunamos

energijos kiekis vienam Lietuvos gyventojui per dieną padidėjo nuo 2880 iki

3490 kcal, arba 21 proc., ir per paskutiniuosius kelerius metus net 40 proc. viršijo re-

komenduojamą normą. Didėjant bendram su maistu gaunamos energijos kiekiui ir

mažėjant fiziniam aktyvumui, daugėjo per didelį kūno svorį turinčių žmonių. PSO

duomenimis, 2006 m., palyginti su 1994 m., šalyje nutukimo lygis nuo 14,9 išaugo

iki 19,7 proc. Pagal nutukimo lygį Lietuva tarp ES šalių užėmė 7 vietą (Health ...,

2012).

Lietuvos statistikos departamento ir EUROSTAT duomenimis, per 1994–

2012 m. laikotarpį namų ūkių vartojimo išlaidų struktūroje maistui tenkanti dalis su-

mažėjo nuo 45,4 iki 24,3 proc., tačiau, nepaisant to, ji sudarė didžiausią visų vartoji-

mo išlaidų dalį. Daugeliui Lietuvos vartotojų kaina buvo vienas iš pagrindinių kriteri-

jų, įsigyjant maisto produktus (Maisto ..., 2006; Europeans‘ ..., 2012).

Stiprėjant gyventojų nuostatoms dėl sveikos mitybos, augo šalies gyventojų su-

sidomėjimas ekologiškais maisto produktais (Rutkovienė, 2007; Skulskis, 2009;

2011; Stukas, 2010), o paskutiniaisiais metais – šviežiais ir natūraliais vietinių ūki-

ninkų užaugintais ir pagamintais žemės ūkio ir maisto produktais. Nepaisant to, šių

produktų rinka šalyje nėra stipri ir išplėtota. Ekologiški maisto produktai sudaro labai

mažą visų suvartojamų maisto produktų dalį. Pagrindinis šių produktų paklausą ribo-

jantis veiksnys yra kaina (jie, palyginti su tradiciniais produktais, yra brangesni)

(Rutkovienė, 2007; Stukas, 2010; Skulskis, 2011).

Spartus gyvenimo tempas skatino greitojo maisto, gatavo maisto, užkandžių ir

maisto išsinešimui paklausą, o taip pat maisto vartojimo ne namuose įpročius (IDS ...,

2010; Voitonis, 2012).

517

Įvertinant maisto vartojimo kultūrą, pastebimi ir laimėjimai (maistą dabar ga-

lima paruošti sparčiau, naudojantis elektrinėmis, dujinėmis viryklėmis ar mikrobangų

krosnelėmis), ir trūkumai (maisto produktų užterštumas, greitojo maisto vietų viešoje

erdvėje išplitimas kaip reiškinys, nutolinantis šeimos narius, nesudarantis jiems dažnų

progų susirinkti namuose pabendrauti) (Vosyliūtė, 2003).

Atsižvelgiant į mėsos ir jos produktų vartojimo augimą, nutukimo lygio didė-

jimą, greitojo, gatavo maisto vartojimo ir maisto vartojimo ne namuose kultūros pli-

timą Lietuvoje, veiksmai, siekiant pakeisti maisto vartojimo įpročius į darnesnius, yra

būtini.

Politikos instrumentai, siekiant paskatinti maisto darnų vartojimą. Šalių

vyriausybės, siekdamos paveikti maisto sistemų darnumą, gali taikyti 3 tipų instru-

mentus – informacinius, rinkos ir reguliavimo. Taikant šiuos instrumentus, siekiama

sukurti politinį pagrindą tinkamiems veiksmams bei skatinti, įgalinti ir motyvuoti vi-

sus maisto grandinės dalyvius įsitraukti į darnesnę gamybą ir vartojimą. Vyriausybės

gali daryti poveikį rinkoms ir požiūriams, skatindamos ir remdamos verslo savaran-

kiškus įsipareigojimus, o taip pat kartu su viešosiomis įstaigomis rodyti pavyzdį ir

formuoti rinkas, pasirinkdamos ir tokiu būdu aktyviai skatindamos darnias alternaty-

vas (žaliuosius viešuosius pirkimus) (Reisch, 2011a). Ekonomistai ir psichologai yra

pasiūlę naujų instrumentų rinkinį – postūmio instrumentus, grindžiamus elgesio eko-

nomika. Šie instrumentai gali būti taikomi, siekiant subtiliai pastūmėti vartotojus da-

ryti darnesnius, tinkamesnius ir palankesnius sveikatai pasirinkimus (Just, 2009;

Reisch, 2011a). Esami kai kuriose šalyse ir reikalingi politikos instrumentai, siekiant

paskatinti maisto darnų vartojimą, pateikti lentelėje.

Lentelė. Politikos instrumentai, siekiant paskatinti maisto darnų vartojimą

(Just, 2009; Reisch, 2011a, 2011b) Instrumentai Pavyzdžiai

Informaciniai

savanoriško sertifikavimo sistemos (pvz., ekologiškų, vietinių maisto produktų ženk-

linimas);

sąmoningumo didinimo ir informavimo kampanijos, švietimo programos (pvz., pra-

nešimai apie darnų maistą žiniasklaidos priemonėse; maisto raštingumo programos

mokyklose).

Ekonominiai

subsidijos darniems maisto produktams (pvz., mažesnis pridėtinės vertės mokesčio

(PVM) tarifas vaisiams ir daržovėms, ekologiškiems maisto produktams);

mokesčiai nedarniems maisto produktams (pvz., didesnis PVM tarifas mėsos produk-

tams; mokesčiai riebalams, greitajam maistui);

subsidijos ekologiniu ūkininkavimu užsiimantiems ūkininkams.

Reguliavimo netinkamų ir nepalankių sveikatai maisto produktų ir gėrimų reklamos reguliavimas;

nedarnių maisto produktų uždraudimas.

Savarankiško

įsipareigojimo viešieji pirkimai / aprūpinimas darniu maistu (ekologišku, sezoniniu, vietiniu).

Postūmio pažangių pasirinkimų kūrimas / numatytieji darnūs pasirinkimai (pvz., salotų barų

pastatymas maitinimo įstaigų viduryje, pro kurį visi turi praeiti; gaiviųjų gėrimų auto-

matų pastatymas atokesnėse, mažiau lankomose mokymo įstaigų vietose).

Lietuvoje kai kurie instrumentai taip pat yra taikomi. Šalyje išauginti ir paga-

minti ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai žymimi nacionaliniu ekologiniu

518

ženklu „Ekologinis žemės ūkis“ ir ES ekologiniu ženklu. Nuo 2008 m. nacionalinę

maisto kokybės schemą reprezentuoja išskirtinės kokybės produktai (IKP), kurie žy-

mimi specialiu ženklu „Kokybė“. Šie žemės ūkio ir maisto produktai bei jų gamybos

ir (ar) perdirbimo procesas išsiskiria natūralumu, maistingumu ir aplinkos tausojimo

aspektais. Reklamos įstatyme yra įtvirtintas energinių gėrimų reklamos draudimas

nepilnamečiams skirtuose renginiuose ir leidiniuose. Žaliųjų viešųjų pirkimų vykdy-

mo privalomumas yra nurodytas Viešųjų pirkimų įstatyme. Nuo 2009 m. yra nustatyti

minimalūs ir išplėstiniai aplinkos apsaugos kriterijai, vykdant žaliąjį viešąjį pirkimą

maistui ir viešojo maitinimo paslaugoms. Nors šie veiksmai yra svarbūs, tačiau jų,

siekiant pakeisti maisto vartojimo įpročius į darnesnius, nepakanka.

2012 m. Bio Intelligence Europos Komisijai pateiktoje ataskaitoje „Politikos

priemonės, siekiant paskatinti darnų vartojimą“ (Policies ..., 2012) išskirti 2 priorite-

tiniai veiksmai maisto ir gėrimų srityje: 1) žaliųjų viešųjų pirkimų maitinimo paslau-

goms viešosiose įstaigose ir institucijose (pvz., mokyklose, ligoninėse) skatinimas;

2) sąmoningumo didinimo kampanijos.

Nors Lietuvoje perkančiosioms organizacijoms ir yra sukurtos teisinės galimy-

bės organizuoti žaliuosius viešuosius pirkimus maisto produktams ir viešojo maitini-

mo paslaugoms, tačiau šių pirkimų įgyvendinama labai mažai. Pagrindinė kliūtis yra

ta, kad, vykdant viešuosius pirkimus, svarbiausias kriterijus yra kaina. Siekiant pa-

skatinti maisto darnų vartojimą, viešasis sektorius turėtų rodyti pavyzdį, prioriteti-

niais kriterijais pasirinkdamas darnumo aspektus. Vaikų darželiams, mokykloms, li-

goninėms ir kitoms viešojo sektoriaus įstaigoms ir institucijoms turėtų būti tiekiamas

ekologiškas, vietinis, sezoninis ir šviežias maistas. Siekiant, kad šis instrumentas būtų

veiksmingas, vertėtų nustatyti aiškius ir kiekybiškai išreikštus tikslus, kurių pasieki-

mas turėtų būti stebimas.

Švietimas yra būtina sąlyga, siekiant suprasti su sveikata ir aplinkosauga susi-

jusią informaciją (Trichopolou, 2002). Lietuvoje visuomenei yra pateikiama daug in-

formacijos apie sveikos mitybos reikšmę (pvz., Sveikatos mokymo ir ligų centras yra

parengęs Sveikos mitybos rekomendacijas), tačiau nepakankamai apie darnios mity-

bos reikšmę. Todėl visuomenės švietimas, organizuojant kampanijas, skatinančias

darnią mitybą ir informuojančias šalies gyventojus apie maisto vartojimo poveikį ne

tik sveikatai, bet ir aplinkai, būtų efektyvi priemonė. Ypatingas dėmesys turėtų būti

skiriamas vaikams ir jauniems žmonėms. Vaikystėje ir paauglystėje formuojasi mais-

to vartojimo įpročiai. Jauni žmonės yra ateities vartotojai, galintys daryti įtaką per at-

einančius dešimtmečius. Be to, jie yra galutinėje asmenybės formavimosi bei įsitiki-

nimų ir vertybių asmeninės sistemos kūrimo stadijoje. Tikėtina, kad savo įpročių jie

laikysis ir vyresniame amžiuje (Vermer, 2008). Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje būtina

peržiūrėti vidurinių ir aukštųjų mokyklų mokymo ir studijų programas, įtraukiant į jas

klausimus, susijusius su maisto darniu vartojimu.

Be šių instrumentų vertėtų svarstyti ir kitų instrumentų, pvz., mokesčių ir sub-

sidijų tam tikriems maisto produktams, draudimų, taikymo galimybes. Skirtingų tipų

politikos instrumentų derinys yra veiksmingesnis nei vienas instrumentas, taikomas

atskirai (Towards ..., 2002; Friedl, 2006). Siekiant paskatinti maisto darnų vartojimą

Lietuvoje, reikalingas skirtingų tipų politikos instrumentų derinys, kurio įgyvendini-

mui būtinos visų interesų grupių – vyriausybės, verslo ir visuomenės – pastangos.

519

3. Išvados

1. Iki šiol nėra tiksliai suformuluoto maisto darnaus vartojimo apibrėžimo. Pa-

prastai maisto darnus vartojimas yra siejamas su mažesniu mėsos ir pieno produktų

vartojimu, didesniu ekologiškų ir vietinių maisto produktų, ypač sezoninių vaisių ir

daržovių, vartojimu.

2. Pagrindinės maisto vartojimo kryptys, pastebimos per pastaruosius dešimt-

mečius EBPO ir ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, yra poslinkiai link didesnio mėsos ir

pieno produktų, stipriai perdirbtų maisto produktų vartojimo (greitojo ir gatavo mais-

to) ir maisto vartojimo ne namuose.

3. Politikos instrumentų, siekiant paskatinti maisto darnų vartojimą, įvairovė

yra didelė. Šalių vyriausybės gali taikyti informacinius, ekonominius, reguliavimo,

savarankiško įsipareigojimo ir postūmio instrumentus.

4. Siekiant paskatinti maisto darnų vartojimą Lietuvoje, reikalingas skirtingų

tipų politikos instrumentų derinys. Šiuo metu ypatingą dėmesį būtina skirti žaliųjų

viešųjų pirkimų maistui ir maitinimo paslaugoms viešojo sektoriaus įstaigose ir insti-

tucijose skatinimui bei visuomenės švietimui. Plėtojant žaliųjų viešųjų pirkimų mais-

tui ir maitinimo paslaugoms viešojo sektoriaus įstaigose ir institucijose įgyvendinimą,

reikalinga valstybės politika, nukreipta į nusistatytų aiškių ir kiekybiškai išreikštų

tikslų pasiekimą. Šviečiant visuomenę maisto darnaus vartojimo klausimais, reikalin-

gos kampanijos, skatinančios darnią mitybą ir informuojančios šalies gyventojus ne

tik apie maisto vartojimo poveikį sveikatai, bet ir aplinkai. Formuojant vaikų maisto

vartojimo įpročius ir ugdant jaunų žmonių vertybines nuostatas, reikalinga, kad klau-

simai, susiję su maisto darniu vartojimu, būtų įtraukti į vidurinių ir aukštųjų mokyklų

mokymo ir studijų programas.

Literatūra

1. Consumption and the Environment. (2010). – Copenhagen: European Environment

Agency. 68 p.

2. Diet, Nutrition and the Prevention of Chronic Deseases. Report of a Joint WHO/FAO

Expert Consultation. (2003). – Geneva: World Health Organization. 160 p.

3. Duchin, F. (2005). Sustainable Consumption of Food // Journal of Industrial Ecology,

Vol. 9. Issues 1–2: 99–114.

4. Europeans‘ Attidutes Towards Food Security, Food Quality and the Countryside. –

http://ec.europa.eu/agriculture/survey/2012/389_en.pdf [2013 10 24].

5. Friedl, B., Omann, I., Pack, A. (2006). Socio-economic Drivers of (non-) Sustainable

Food Consumption. An Analysis for Austria. – http://www.old.seri.at/documentupload/isee_friedl-

omann-pack_paper_final.pdf [2013 10 08].

6. Global Status Report on Noncummunicable Diseases 2010. (2010). – Geneva: World

Health Organization. 176 p.

7. Health at a Glance: Europe 2012. (2012). – Paris: Organization for Economic Co-

operation and Development. 154 p.

8. Household Consumption and the Environment. (2005). – Copenhagen: European Envi-

ronment Agency. 72 p.

9. Household Food Consumption: Trends, Environmental Impacts and Policy Responses.

(2001). – Paris: Organization for Economic Co-operation and Development. 95 p.

http://ec.europa.eu/agriculture/survey/2012/389_en.pdf%20%5b2013

http://www.old.seri.at/documentupload/isee_friedl-omann-pack_paper_final.pdf%20%5b2013

http://www.old.seri.at/documentupload/isee_friedl-omann-pack_paper_final.pdf%20%5b2013

520

10. IDS Borjomi – Europe tyrimo rezultatai. (2010). –

http://www.laikas.lt/lt/info/1620/lietuviai-pasiduoda-greito-maisto-bangai/ [2013 11 22].

11. Just, D., Wansink, B. (2009). Smarter Lunchrooms: Using Behavioral Economics and

Food Psychology to Improve Meal Selection // Choices. Vol. 24. Issue 3: 1–7.

12. Leitzmann, C. (2003). Nutrition Ecology: the Contribution of Vegetarian Diets // The

American Journal of Clinical Nutrition. Vol. 78. No. 3: 657–659.

13. Maisto produktai. Lietuvos vartotojų institutas. (2006). –

http://www.vartotojai.lt/index.php?id=156 [2013 09 18].

14. OECD-FAO Agricultural Outlook 2011–2020. (2011). – Paris: Organization for

Economic Co-operation and Development. 196 p.

15. Pack, A., Friedl, B., Lorek, S., Jäger, J., Omann, I., Stocker, A. (2006). Sustainable

Food Consumption Trends and Opportunities. – http://seri.at/wp-content/uploads/2009/08/sufotrop-

zwischenbericht_final.pdf [2013 10 10].

16. Policies to encourage sustainable consumption. Final Report Prepared for European

Commission. BIO Intelligence Service. (2012). –

http://ec.europa.eu/environment/eussd/pdf/report_22082012.pdf [2013 11 18].

17. Reisch, L., Lorek, S., Bietz, S. (2011a). Corpus Discussion Paper 2 on Policy

Instruments for Sustainable Food Consumption. – http://www.scp-

knowledge.eu/sites/default/files/Reisch%20et%20al%202011%20Sustainable%20Food%20-

%20Policies.pdf [2013 11 12].

18. Reisch, L., Scholl, G., Berger, G., Gwozdz, W., Herczeg, M., Jégou, F., Simon, B.,

Szlezak, J. (2011b). Workshop Documentation. – http://www.scp-

knowledge.eu/sites/default/files/CORPUS%20Second%20Workshop%20Sustainable%20Food%20-

%20Documentation.pdf [2013 11 13].

19. Rutkovienė, V., Garliauskienė, G. (2007). Ekologiškų maisto produktų paklausą

lemiantys veiksniai // Žemės ūkio mokslai. T. 14. Nr. 2: 66–71.

20. Skulskis, V., Girgždienė, V. (2009). Ekologiškų maisto produktų vartojimas ir jį

skatinantys informacijos šaltiniai Lietuvoje // Žemės ūkio mokslai. T. 16. Nr. 3–4: 154–161.

21. Skulskis, V., Girgždienė, V., Melnikienė, R. (2011). Ekologiškų maisto produktų tiesioginis

pardavimas // Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development.

Nr. 1 (25): 208–215.

22. Stukas, R., Šurkienė, G., Dubakienė, R., Nagytė, R., Baranauskas, M. (2010).

Consumption and Assessment of Organic Food by Residents of Vilnius (Lithuania) // Ekologija.

Vol. 56. No. 1–2: 17–25.

23. Sveikos mitybos rekomendacijos (Metodinės rekomendacijos). (2010). – Vilnius:

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. 38 p.

24. Tanner, C., Kast, S.W. (2003). Promoting Sustainable Consumption: Determinants of

Green Purchases by Swiss Consumers // Psychology & Marketing, Vol. 20. Issue 10: 883–902.

25. Towards Sustainable Household Consumption? Trends and Policies in OECD

Countries. (2002). – Paris: Organization for Economic Co-operation and Development. 14 p.

26. Trichopolou, A., Naska, A., Costacou, T. (2002). Disparities in Food Habits across

Europe // Proceedings of the Nutrition Society. Vol. 61 (4): 553–558.

27. Vermeir, I., Verbeke, W. (2008). Sustainable Food Consumption among Young

Adults in Belgium: Theory of Planned Behaviour and the Role of Confidence and Values //

Ecological Economics. Vol. 64. Issue 3: 542–553.

28. Voitonis, E., Stukas, R. (2012). Vilniaus universiteto studentų įpročio vartoti greitą

maistą tyrimas // Visuomenės sveikata. Nr. 4 (59): 96–102.

29. Vosyliūtė, A. (2003). Vartojimas kaip socialinė problema // Filosofija. Sociologija.

Nr. 3: 41–49.

http://www.laikas.lt/lt/info/1620/lietuviai-pasiduoda-greito-maisto-bangai/

http://www.vartotojai.lt/index.php?id=156

http://seri.at/wp-content/uploads/2009/08/sufotrop-zwischenbericht_final.pdf

http://seri.at/wp-content/uploads/2009/08/sufotrop-zwischenbericht_final.pdf

http://ec.europa.eu/environment/eussd/pdf/report_22082012.pdf%20%5b2013

http://www.scp-knowledge.eu/sites/default/files/Reisch%20et%20al%202011%20Sustainable%20Food%20-%20Policies.pdf



http://www.scp-knowledge.eu/sites/default/files/CORPUS%20Second%20Workshop%20Sustainable%20Food%20-%20Documentation.pdf



521

PROMOTION OF SUSTAINABLE FOOD CONSUMPTION

Ovidija Eičaitė



Summary

The current food consumption in many countries causes a lot of environmental problems,

endangers human health, strongly affects the economic and social development, thus, it cannot be

called sustainable. Changes in food consumption are necessary for sustainable development. In this

paper a definition of sustainable food consumption is analyzed, food consumption trends and main

reasons that caused these trends in Organisation for Economic Co-operation and Development and

European Union member states and Lithuania are examined, proposals for political instruments in

order to promote sustainable food consumption in Lithuania are presented.

Key words: food consumption, environmental impact, public health, policy instruments.

JEL Codes: Q01, I00.

522



THE CONCEPTUAL ASPECTS OF HUMAN RESOURCE EVALUATION

Viktoriia Gontiuk

Graduate Student. Taras Shevchenko National University of Kiev.

Address: Pirogova str. 89 A/ 5. 21018. Vinnitsa. Ukraine.

Tel. +38 (097) 1768511. E-mail [email protected]


Based on a review of the literature, this paper draws the concepts, theoretical and applied

problems surrounding human resource evaluation in organization. This paper deals with the scien-

tific position of human resource evaluation and the ways in which it helps the organization meet its

goals. The purpose of the paper is to develop the methodical approach of human resources

evaluation. To achieve this aim the method of experts` evaluations is used. The research considers

existing approaches of human resource evaluation; summarizes conceptual position of human re-

sources evaluation; illustrates the relationship between organizational purpose and systematic

measures of human resources formation and development; identifies human resources indicators

(qualification, professionalism, physical state, labor discipline, work results, personal development,

creative activity, morality, involvement in organizational culture, adaptive factors, work thorough-

ness, synergistic factors, professional mobility, stimulating factor).

Keywords: human resources evaluation, human resources indicators, experts’ evaluations,

components of human resources evaluation.

JEL Codes: M50, M54.

1. Introduction

The competitiveness of the organization depends on many factors, but the main

is human resource. The paper modifies understanding with regard to the importance

of human capital in creating a competitive advantage.

The modern evaluation system contributes human resources development and

helps effectively use the potential of staff. Human resources evaluation is the basis of

every type of business organization. Human resources evaluation is the organizational

function that deals with issues related to people such as compensation, hiring, per-

formance management, organization development, safety, wellness, benefits, em-

ployee motivation, communication, administration, and training. Human resources

evaluation is also a strategic and comprehensive approach to managing people and

the workplace culture and environment.

At present scientific rationale of human resources evaluation is insufficient.

The current assessments methods do not allow fully identify professional quality of

staff. The human resources evaluation fragmentary accounts the economic and social

aspects of staff activity. The object of the study is the processes of human resource

evaluation in organization.


523

The aim of the research is development of practical recommendations for hu-

man resource evaluation.

In order to address the aim of the research the following specific tasks should

be fulfilled while conducting this research: identify basic existing approaches of hu-

man resources evaluation, consider conceptual foundations of human resource evalu-

ation, and develop a methodical approach of human resource evaluation.

Methodology of the research. This research is conducted involving the fol-

lowing methodology: the comparison method to determining the existing approaches

of human resources evaluation; the abstract method to summarize theoretical princi-

ples, conceptual position of human resources evaluation and draw conclusions; the

method of system analysis to identify human resources indicators; the method of ex-

perts’ evaluation are used to develop an approach for human resources evaluation.

2. Results

1. Analysis of reviewed scientific literature

It is necessary to distinguish Ukrainian and Foreign (Western) approaches of

human resources evaluation. Differences exist between purpose, methods and results

of evaluation. The Ukrainian approach is more formal and focused mainly on the

study of personnel decisions. The Foreign staff evaluation system is usually consid-

ered within objective management. The main differences between Ukrainian and For-

eign (Western) approaches are reflected in Table 1.

Table 1. Approaches of human resources evaluation Ukrainian approach Western approach

Object Individual employee Individual employee

Subject Attestation commission Supervisors

Application Consistency with qualification.

Change of wage.

Decision-making about promotion

and dismissal.

Reward.

Staff training.

Methods Subjective evaluation.

Psychological testing.

Objective management. Comparative

methods.

Rating methods.

The Ukrainian approach is flimsy, so international experience deserves atten-

tion, especially Russian, which takes into account foreign and own experience.

A. P. Yehorshyn (2001) considered evaluation as a method of determining

compliance between employee and job vacancy.

V. V. Travin (2002) argued that assessment of staff performance should used to

study different work functions of the organization. Simultaneously, the author em-

phasizes that staff performance should also used to determine the work complexity.

G. A. Dmitrenko (2002) examined staff evaluation as motivational factor that

reveals how diligently the employee performs his duties. The assessment parameters

524

should determined depending on the objectives of human resource management,

which allows to solve issue of effective management.

Some Russian scientists including E. Maslov (1999), T. Y. Bazarov (2002),

V. R. Vesnin (2003) assume that staff analysis and evaluation is the process of gath-

ering information about the performance of assigned work and to determine the effec-

tiveness of their work as a whole and for each of them separately. However, the au-

thors in their studies do not suggest ways to analyze the results of assessments.

O. A. Grishnova (2005) considered that staff assessment should based on a

strategy of the organization. It is necessary to evaluate the results of the current peri-

od and form business strategy.

According V. I. Shkatula (2008) human resources evaluation should corre-

spond with the following requirements: continuity, dispersion, validity, hierarchy,

simplicity, quantitative, complexity.

In order to estimate the staff is necessary to develop a complex system of ac-

counting, data collection, applied research, also form a communication and infor-

mation systems of human resource management (Dejneka, 2013).

X. Wang (2007) studied the competency-based evaluation system of human re-

sources according to which evaluation results of human resources competency could

be used as potential resources and emphasized on the motivation and development of

staff.

From the past few years, human resources evaluation system been rapid devel-

opment and discussed.

G. Dessler (2008) considered that strategic management is relationship be-

tween management and strategic goals that develop organizational cultures, encour-

age innovation and flexibility. The human resources evaluation is one of the main

components of strategic management.

Z. Senuycel provides recommendations of effective human resource manage-

ment in the 21st century. The author tried to reach the features relating to human re-

sources evaluation.

S. Quinn (2010) identified the three phases of HR department transformation

(1995–1998, 1999–2001 and 2002–2005). The main view of the last phase is to im-

proving HR measurement.

However, the authors in their studies do not suggest methods of human re-

sources evaluation.

In contrast them P. Liu and X. Wu (2012) proposed a competency evaluation

method of human resources managers based on multi-granularity linguistic variables

and VIKOR method.

525

2. The conceptual position of human resources evaluation

This figure illustrates the relationship between organizational purpose and sys-

tematic measures of human resources formation and development. The figure 1 also

shows place of human resources evaluation in this system.

Figure 1. Relationship between organizational purpose and systematic measures of

human resources formation and development

It is necessary to systematically examine the process of human resources evalua-

tion. The current system of human resources evaluation should include three main

components: technology, organization and information support of the process.

The technology means methods, tools or evaluation techniques. The organiza-

tion means form and structure of human resources evaluation. The information sup-

port means data collection and processing and results summarizing. The components

of human resources evaluation are reflected in Table 2.

Table 2. Components of human resources evaluation Components Processes

Technology

Goal setting, determination of target indicators.

Methodology of human resources evaluation and work formation.

Measures of human resource development.

Motivation system to achieve goals.

Organization

Objects setting.

Forms and rules of human resources evaluation.

Structure of work formation and human resource development.

Functions and responsibilities division between different departments.

Workflow schedule as a model of human resources evaluation.

The system of organizational and administrative documents.

Information support Requirements for computer maintenance of human resources evaluation.

Requirements for forms preparation and input of initial information.

The organizational purpose

Human resources management

Evaluation of

human

resources

The systematic measures of human resources forma-

tion and development

Creating a

real potential

of

knowledge,

skills and

abilities of

employees

Implementa-

tion the indi-

vidual poten-

tial of worker

and employ-

ees in general

Develop a

human

resources

strategy

Management System

Analyze

qualitative

and quantita-

tive charac-

teristics of

human

resource

526

The human resources evaluation provides economic, social, educational, mo-

tivational, informational and administrative elements of management.

The economic element based on correlation between individual results and val-

ue of their remuneration, which allows optimizing labor costs.

The social element based on individual formation and development in required

direction for the organization. In this case, the employee self-esteem is a major factor

in subsequent behavior and installation of each employee to perform more complicat-

ed tasks.

The educational element based on worker's corporate culture formation and en-

couragement to continuous development and use of their training. It is a basis for the

validity and objectivity of human movement.

The motivational element based on employee’s development for duties perfor-

mance.

The informational element based on accounting results, comparing them with

the standards, target results distribution, monitoring of employee’s professionalism

and ranking.

The administrative elements based on the analysis of the assessment results.

Manager make decision about encourage, promotion, imposition of disciplinary sanc-

tions, demotion and termination of the employment relationship.

In the modern sense human resources evaluation is not a disciplinary tool or

way to identify weaknesses of employee, it focused on the future of employee’s de-

velopment.

3. Methodical approach

The technique of expert evaluation involves the selection of human resources

indicators: qualification, professionalism, physical state, labor discipline, work re-

sults, personal development, creative activity, morality, involvement in organization-

al culture, adaptive factors, work thoroughness, synergistic factors, professional mo-

bility, stimulating factor.

The next stage is experts’ selection for human resources evaluation and justifi-

cation of the group size (average of 10–20 experts). The experts should have experi-

ence in the areas corresponding to the staff activities. The human resources evalua-

tion can be external or internal, depending on the organizational purpose and feature.

The external audit provides independent expert of consulting companies. The internal

experts of human resources evaluation are direct and top managers. In the internal

experts selection we should consider the “self-interest”, which can be a significant

barrier of getting the objective results.

The experts should aware the goals, objectives, indicators and questionnaires of

human resources evaluation. The evaluation is based on experts’ opinions about hu-

man resources indicators. The experts’ opinions calculate by statistical indicator:

1

1

mY Y

jm j

where Y – average estimates, which describes a generalized expert opinion; m –

number of experts; Yj – evaluation of j human resources indicator.

527

The human resources evaluation identifies strengths and weaknesses of em-

ployees for performance optimizing.

3. Conclusions

1. Human resources evaluation helps in creating better rapport between the

management and the subordinates. It helps subordinates to realize individual and or-

ganizational goals. Human resources evaluation contributes the appropriate manage-

ment decisions to improve the organizations effectiveness. So, the understanding of

conceptual aspects surrounding human resource evaluation in organization play a de-

cisive role in whether is effective among human resources management.

2. The research considers existing approaches of human resource evaluation.

Majority of domestic and foreign authors in their studies do not suggest methods of

human resources evaluation.

3. The relationship between organizational purpose and systematic measures of

human resources formation and development shows a significant place of human re-

sources evaluation in this system.

4. The current system of human resources evaluation should include technol-

ogy, organization, information support of the process and provides economic, social,

educational, motivational, informational and administrative elements of management.

5. For the characteristics of human resources’ competency, this paper raised

evaluation of human resources based on expert method. This method used the four-

teen human resources indicators and it’s easy to operate, easy to promote the use.

Based on results, the author concludes that the proposed method of experts’ evalua-

tions can be applied to any organization.

References

1. Bazarov, T. Eremina B. (2002). Upravlenie personalom: 2-e izd., pererab. i dop. – Mos-

kva: JuNITI. 560 s.

2. Dejneka, A., Bespal'ko, V. (2013). Upravlenie chelovecheskimi resursami: uchebnik

dlja bakalavrov. – Moskva: Izdatel'sko-torgovaja korporacija Dashkov i K. 392 s.

3. Dmitrієnko, G., Sharapova, E., Maksimenko, T. (2002). Motivacіja j ocіnka personalu:

navch. posіbnik. – Kiїv: MAUP. 248 s.

4. Dessler, G. (2008). Human resource management (11th ed.). – Upper Saddle River,

New York: Prentice Hall. 801 p.

5. Egorshin, A., D'jakov, L. (2001). Upravlenie personalom. – Novgorod: NIMB. 720 s.

6. Grіshnova, O., Naumova, O. (2005). Ocіnjuvannja personalu: suchasnі pіdhodi do zab-

ezpechennja efektivnostі // Formuvannja rinkovoї ekonomіki: zb. nauk. prac'. T. 2. Upravlіnnja

personalom v organіzacіjah. Kiїv. KNEU: 42–50.

7. Liu, P., Wu, X. (2012). A competency evaluation method of human resources managers

based on multi-granularity linguistic variables and VIKOR method // Technological and Economic

Development of Economy. Academic Journal. Vol. 18. No. 4: 696–710.

8. Maslov, E. (1999). Metody ocenki personala predprijatija. – Moskva: JuNITI. 246 s.

9. Quinn, S. (2010). Generation challenges in the workplase. – Bissett School of Business

& Ventus Publishing ApS. 40 р.

10. Saaty, T. (1990). How to make a decision: The Analytic Hierarchy Process // European

Journal of Operational Research. Vol. 48: 9−26.

528

11. Senuycel, Z. (2009). Managing the Human Resource in the 21st Century. – Ventus Pub-

lishing ApS. 77 р.

12. Shkatula, V. (2008). Nastol'naja kniga menedzhera po kadram. – Moskva: NORMA-

INFRA. 307 s.

13. Travin, V. (2002). Menedzhment personala predprijatija. – Moskva: Delo. 272 s.

14. Wang, X. (2007). Competency-based evaluation system of human resources // Master

Thesis: Lanzhou University of Technology: 65–110.

15. Vesnin, V. Danilov, R. (2003). Osnovy menedzhmenta. – Moskva: TRIADA. 189 s.

PERSONALO POTENCIALO VERTINIMO ASPEKTAI

Viktoriia Gontiuk

Taraso Ševčenkos Kijevo nacionalinis universitetas

Įteikta 2013 11 26; priimta 2013 12 16

Santrauka

Siekiant įgyvendinti organizacijos tikslus, didelę įtaką turi žmogiškųjų gebėjimų ugdymas.

Straipsnyje aptariami šių gebėjimų vertinimo konceptualūs aspektai, jų teorinės ir praktinės proble-

mos. Darbo tikslas – pateikti žmogiškųjų išteklių pajėgumų vertinimo metodinį požiūrį. Darbe tai-

kytas ekspertų vertinimo metodas. Išnagrinėti esami požiūriai į žmogiškųjų išteklių pajėgumo verti-

nimą, taip pat konceptualios personalo potencialo vertinimo pozicijos. Atskleistas organizacijų tiks-

lų ryšys tarp personalo valdymo proceso formavimosi ir raidos. Apibrėžti žmogiškųjų išteklių gebė-

jimų vertinimo rodikliai (įgūdžiai, profesionalumas, fizinė būklė, darbuotojų moralė, produktyvu-

mas, asmeninis tobulėjimas, kūrybiškumas, dalyvavimas organizacinės kultūros kurime, darbo

kruopštumas, sinerginiai veiksniai, profesinis mobilumas, stimuliuojantys faktoriai).

Raktiniai žodžiai: žmogiškieji ištekliai, pajėgumų vertinimas, personalo potencialas, eksper-

tų vertinimai.

JEL kodai: M50, M54.

529



PERSONAL PEASANT FARMING AGRICULTURAL

DEVELOPMENT SYSTEM OF UKRAINE: ITS STATE AND

PROBLEMS

Yuriy Hubeni1, Vasil Andriiv

2, Yulia Koverko

3

1Prof. Lviv National Agrarian University. V. Velukuy str, 1, Dubliany, 80381, Ukraine.

Tel. +38 (067) 266-46-21. E-mail [email protected] 2Assoc. prof. E-mail [email protected],

3Assistant. E-mail [email protected]



The aim of the article is to define the place of the personal peasant farming in agrarian de-

velopment and to single out the problems of theirs activity. Due to the aim of the article and with

the help of economics and statistics and monographic methods it is considered the state and amount

of the development of agricultural production in the personal peasant farming of Lviv region, ana-

lyzed the dynamics of live-stock and the quantity of the basic kinds of vegetation and cattle breed-

ing. Also it is shown the place of personal peasant farming in the agricultural products development

by each category of producers. It the article it is highlighted the advantages of personal peasant

farming with the other organized rightful forms of farming and indicated the basic problem of its

development where the main is the existence of personal peasant farming outside the institutional

system of agricultural production. Based on the system approach to the problem of the personal

peasant farming development it is found out that its integration to the agricultural development must

be effected on the base of the realization of some actions: the improvement of legislation, the in-

creasing of the state support quantity and the setting of the channel for products realization.

Key terms: agricultural production, integration, personal peasant farming.

JEL Code: Q18, Q12.

1. Introduction

During the independent years it is monitored the untypical situation for Euro-

pean countries in agricultural productions: basic producer of many kinds of agricul-

tural output are small producers – personal peasants farming. But, doing socially im-

portant functions, personal peasant farming comes into contact with a row of prob-

lems that restrain its development. The reason is the absence of appropriate condi-

tions for its development because practically the personal peasant farming stay out of

the institutional system of agricultural production.

The aim of the article is to analyze the state of personal peasants farming of

Lviv region, to show their place in agrarian sector, to define the problems which the

personal peasant farming comes into contact during the process of its activity, and al-

so to propose the action that would make its integration into the agricultural produc-

tion system faster. The purpose of the study is the complex of theoretical and meth-

odological aspects linked to the activity problems of personal peasant farming and its


530

further development. The object of the study is the social and economics relation

where the activity of personal peasant farming is made.

2. Methodology of the research

The theoretical base of research is the system approach and also the results of

research of personal peasant farming activity by famous Ukrainian and foreign scien-

tists. So the question of personal peasant farming role in home agrarian sector be-

came the purpose of the research by P. Berezivskyi (2002), F. Zynovieve (1999),

Y. Kyrylova (2010), S. Kovaliova (2007), who proved the fact that personal peasants

farming are the main producers of vegetative and stock-breeding products in Ukraine.

The historical aspects of personal subsidiary farming development and its value

in planned economics of ХХ ct. could be observed in works by Ostrovskyi (1988).

As to the problems of personal peasant farming development and the ways of

their elimination they were studied by A. Adukova (1999), L. Mykhailova (2001),

I. Prokopa (2011), M. Shulskyi (2003), I. Svynous (2003) in different times. In par-

ticular, L. Mykhailova (2001) admitted that the factors which will promote the devel-

opment of personal peasant farming are the development of cooperation and integra-

tion between farming and APC enterprises. According to I. Svynous(2003), the im-

mediate actions for providing development of personal peasant farming should be-

come the purchase of vegetative and stock-breeding production in those farming and

ensuring the personal peasants farming with young cattle and poultry. А. Adukova

(1999) pointed that for continuous development the farming also are in need of finan-

cial and credit, transport, veterinary and agronomic services.

As to the opinion of М. Shulskyi (2003), the problems of personal peasant

farming development have to be solved both on personal peasant farming and local

authorities level and also on regional and governing public authorities. In turn, I.

Prokopova (2011) confirms that all problems which restrain personal peasant farming

development may be overcome with the help of correction of the means of home

agrarian politics realization.

So for today it is already formed a considerable theoretical subsoil of further

personal peasant farming development. But until today there is no any unified ap-

proach to the integration of personal peasant farming into the agricultural develop-

ment system.

3. Research Results

On the world space Ukraine is known as an agrarian country that is famous for

the descent potential and first of all by its black soil and favorable conditions for con-

ducting the agriculture. Ukraine is also famous for diligent rural population that in

difficult transition period support the provision safety of the country with the help of

manual labor and economic enthusiasm. Now such economic activity of rural popula-

tion is adjustable by the state and the economic are endowed with the row of rights

and responsibilities.

531

The beginning of the official acceptance of personal peasant farming may be

considered the 30th years of the XX century. During the period of the transition to the

socialism, the collective farms and the state farms that have became the main place

for work for the peasants could not secure the appropriate level of life for villagers.

That’s why it was determined in 1937 by constitution of USSR the main aspects of

the personal subsidiary farming activity. By its social and economic nature, the per-

sonal subsidiary farming were the components of social development relation system

and were based on the personal labor, and the income from theirs conducting was on-

ly additional source of products needed for members of collective farm, workers and

public servants for providing the provision needs. And nevertheless the soviet author-

ity was trying to destroy the host in the countryside, the effectiveness and the result

of the personal subsidiary farming was very high.

When Ukraine got the independence (1991), the meaning of the personal sub-

sidiary farming did not decrease. In the period of the collective farms and the state

farms disintegration, providing the agricultural provision was mainly the task of the

small forms of economy – personal subsidiary farming, and from 2003 – personal

peasant farming.

The substantial reason of the rapid development of personal peasant farming

became the agrarian reform that was based on the sharing land and property of the

late collective farms.

Today the activity of the personal peasant farming is regulated by the Ukraini-

an low “About the personal peasant farming”, that determine organizing, economic

and social bases about conducting the agriculture. According to the law the personal

peasant farming – is an economical activity, that is performing by physical person

without making the person juristic one individually or by the persons who are in fam-

ily or blood ties and live together with the aim to satisfy personal needs by the way of

development, recycling and consumption the agricultural production, realization its

surplus and promoting the services with using the personal peasant farming property

including in the green tourism sphere.

The owners of personal peasant farming are physical persons whom the plot of

land is transferred for conducting personal peasant farming, and theirs members are

the persons who are in family or blood ties and live together.

Personal peasant farming is kept on the plot of land less than 2 hectares, alt-

hough in some cases it may be extend.

For the property that is used for keeping personal peasant farming belong

dwelling houses, administrative buildings and structures, agricultural technology, the

stock and equipment, means of transport, agricultural and domestic animals and poul-

try, swarms of bees, perennial plants, developed agricultural production, products of

its recycling and the other property, gained as property by the economical members.

Comparing modern personal peasant farming with personal subsidiary farming

of the Soviet Union times it may be said that now they are imparted with much more

extended economics competence and accepted as equal rights participators in eco-

nomical relation.

The important attached to low competence is the right for commercial activity

and the access to the recourses. Such kind of activity as the realization of products

532

surplus and the offering of services gives the opportunity for personal peasant farm-

ing to get the additional and even basic income from its activity. And that’s why very

often under the contributory conditions the economy of consuming type is transferred

into commodity and high commodity economy.

Comparing with other organizing and rightful forms of economy activity, the

personal peasant farming has a lot of benefits:

its activity doesn’t demand the registration, reporting and calculation;

it doesn’t pay the profit tax (if the plot of land where the development is

conducted doesn’t exceed 2 hectares);

its activity doesn’t demand descent investments;

it is easier for small forma of economy to adapt to the market demands;

the production made in personal peasant farming is notable by its ecology

and that’s why it has bigger demand.

All these benefits displace the pole in development of the separate kinds of ag-

ricultural production from the big economy to the personal peasant farming. To con-

firm this let’s analyze the condition of the personal peasant farming. The example of

this region is completely interesting because here were the first in Ukraine economi-

cal transformations in the countryside and the genetic memory about the private de-

velopment didn’t leave Galician village.

According to the sums of the state statistic monitoring in 2012 year in Lviv re-

gion there were 290,7 thousands of personal peasant farming (table 1).

Table 1.The dynamics of the main indexes of the development of personal peasant

farming of Lviv region

Index 2008

year

2010

year

2012

year

2012 till

2008 yr, %

The amount of economy, thousands. 321.6 321.2 290.7 90.39

General area of the plot of lands, thousands

hectares. 332.0 329.4 344.6 103.80

Including for keeping the personal peasant

farming, thousands hectares. 195.1 188.3 185.6 95.13

The area of the plot of lands calculated on

one economy, hectares. 1.03 1.03 1.19 114.83

Including the plot of lands for keeping the

personal peasant farming, hectares. 0.61 0.59 0.64 105.24

The increasing of the living level and social defense of the population during

the last years caused in 2012 year comparing with other years the decrease of their

quantity. In particular in 2012 year comparing with 2008 year the quantity of person-

al peasant farming decreased in 9.61%. The area of the plot of lands for keeping the

personal peasant farming also decreased.

In spite of decreasing the quantity of personal peasant farming their part in ag-

ricultural production development take a descent place. Especially the personal peas-

ant farming is major potato, vegetable and horticultural crops producers (table 2).

533

Table 2. The development of the vegetation by personal peasant farming in Lviv

region, thousand hectares

Index 2008

year

2010

year

2012

year

2012 year

till 2008

year, %

Quota in de-

velopment by

every category

of economy,

2012 year, %

Grain and leguminous plants 356.71 298.61 396.37 111.12 37.19

Sugar beets (fabric) 126.51 32.62 36.08 28.52 4.32

Potatoes 1335.49 1209.86 1765.14 132.17 96.42

Vegetables 394.51 392.72 443.1 112.32 94.02

Horticultural crops 87.22 89.35 92.04 105.52 98.00

Personal peasants farming can’t be the competitor to the agricultural enterpris-

es in development of the basic goods group: grain and leguminous plants, technical

and oil plants, because this activity demands the great area of the plot of land and the

availability of the technology for cultivating the soil, inoculation and gathering the

harvest. Breeding the vegetables, potatoes and horticultural crops the economies do

on the little areas in most cases only with the help of manual labor of the family

members. Here the manual labor and the traditional technologies still provide the ef-

fective result although it is monitoring the penetration of modern technologies. The

part of personal peasant farming in development these crops is more than 90.0 %. Be-

sides every year the amount of vegetables, potatoes and horticultural crops develop-

ment in personal peasant farming unceasingly increase.

Due to the sugar beets it can be stated that during the examined period in the

personal peasant farming in Lviv region the development of this crop substantially

decrease. Such situation connecting with the deep structural changes in sugar beet

cultivation especially because of bankruptcy of the most sugar beet plants in Lviv re-

gion and formulating the new row-materials politics where mostly no any beets get-

ting centers and the no interest in small beets producers. The absence of the selling

channels and other economical motives caused the producers’ refusal from the sugar

beets breeding.

The personal peasants farming stay the original nucleus of cattle breeding. In

the personal peasants farming it is concentrated the bigger part of the live-stock of

agricultural animals (table 3). Especially the personal peasants farming keep 89.91%

of the cattle, including 93.95% of cows, 98.38% of horses, 96.79% of rabbits, 88.39%

of sheep and goats from the live-stock of all the economy categories.

During the period from 2008 year till 2012 year. The live-stock of sheep, goats

and poultry increased in personal peasant farming, however the live-stock of the cat-

tle including cows and also pigs, horses and rabbits decrease a little.

534

Table 3. The live-stock of the cattle and poultry in personal peasants farming

in Lviv region, thousands heads

Index 2008 year 2010 year 2012 year 2012 year till

2008 year, %

Quota in the live-

stock of all the

economy categories,

2012 year, %

Cattle 271.23 227.76 225.17 83.02 89.91

Including cows 166.97 151.9 143.22 85.78 93.95

Pigs 188.63 186.85 178.39 94.57 58.24

Sheep and goats 19.5 20.59 25.33 129.90 88.39

Horses 52.8 49.11 46.69 88.43 98.38

Poultry 4826.8 4801.6 4975.9 103.09 56.38

Rabbits 244.27 241.2 178.75 73.18 96.79

According to the live-stock of the cattle and pigs decreasing, the development

of such products as milk and meat decreased too. And even for the last years it is ob-

serving the tendency for decreasing the live-stock of the agricultural animals in pri-

vate peasants farming but still in the development structure they stay absolute leaders.

Table 4. The development of the cattle breeding products by personal peas-

ants farming in Lviv region, thousands ton

Index 2008

year

2010

year

2012

year

2012 year

till

2008 year,

%

Quota in the develop-

ment of all the economy

categories, 2012 year, %

Meat 101.69 95.93 93.09 91.54 53.48

Milk 707.63 633.25 594.98 84.08 95.78

Wool 0.01 0.01 0.02 120.00 92.31

Eggs, thousands pieces 419.14 440.75 456.72 108.97 87.84

According to the statistic data analyses it may be concluded that the personal

peasants farming take the descent place in supplying the provision secure of the coun-

try. Besides it the keeping of the personal peasant farming cooperate with the increas-

ing employment level in the country, because the members of the personal peasant

farming whom has been given the plot of land for keeping the personal peasant farm-

ing are related to the employment population.

But today there are some grounds to confirm that the personal peasants farming

is out of the institutional system, because it is not created by the state the conditions

of their development. The main obstacles of the development of personal peasants

farming are the followings:

imperfect legislation that regulate different sides of the personal peasant

farming activity not enough, and some norms are not fasten with the under the low

acts and that’s why there is no any mechanism of the realization some right of the

personal peasant farming members;

the personal peasant farming members are mostly isolated from the social

insurance and social secure. It would have negative results in the future;

535

the absence of pensionable insurance of people who are involved in per-

sonal peasant farming;

substantial disproportion of prices – the prices on the goods that is pro-

duced by personal peasants farming in several times lower than the prices on the

goods that were recycled (e. g. the price for milk that personal peasants farming real-

ized is 6 hrn/l., but the price for milk in the supermarket is 10–13 hrn./l);

the absence of the adequate stocking up system and the agricultural prod-

ucts selling (in the most cases the owners of the personal peasants farming realized

the products on the markets themselves), the increasing monopolization of recycling

and distribution of the agrarian products including the forming of the closed agro in-

dustrial holdings and groups;

insufficient level of the state support of this form of the economy;

the absence of the accessible credit recourses for the economy develop-

ment etc (today it is almost impossible to find the bank that would give a credit for

personal peasant farming development);

inappropriate level of spreading the information about the ways of devel-

opment, new markets, formation of the pricing policy etc.

Personal peasants farming on theirs’ development way came into contact with

many problems but didn’t stop their activity. Even with the foregoing obstacles they

will be doing theirs’ major functions. However the personal peasants farming keep up

the level of food secure it is needed to include them into the unique agricultural sys-

tem that ensure them the equal existence conditions with the other agricultural pro-

ducers. It may be done with the help of:

introduction the changes into legislation about the social and pensionable

insurance and the realization of the personal peasants farming owner’s rights;

increasing the level of state support and financial budget;

stabilizing the prices on agricultural products;

improvement the acceptance for the credit recourses;

accomplishment the assignment of the technology on the leasing conditions

for the personal peasants farming;

assistance in ensuring them with the high quality seeds and pedigree cattle

and poultry;

formulating the consulting services that would help with issues on some kind

of economy functioning;

promotion of the high quality farming in transformation into peasant farming

and the other organizing and rightful forms of agriculture.

Only with the base of complex solutions of the problems of the personal peas-

ants farming activity it will be their integration into the agricultural production sys-

tem.

4. Conclusions

1. In the structure of development of agricultural production the personal

peasants farming take the decent place producing more than 90% of potatoes, vegeta-

536

bles, horticultural crops and milk. The bigger part of the live-stock of agricultural an-

imals also concentrates in personal peasant farming.

2. The personal peasant farming staying mass producer of the products, de-

facto is out of the institutional system of the agricultural development. Because until

today there is no any elaborated complex approach for integration for personal peas-

ant farming into the agricultural development system.

As the personal peasants farming development is a guarantee of social and po-

litical stability not only in the countryside but also in the country in general it should

be created the condition for their further development on the state level. First of all

the legislation should be improved, the level of the state support has to be increased,

the effective sales policy should be corrected, the appropriate level of extension in the

countryside should be provided, the prices should be stabilized etc. Only the complex

approach to the problem of personal peasant farming activity will give an opportunity

to faster the international processes.

Literature

1. Adukova, A. (1999). Problems of the development of personal peasant farming in the

transition period // Agrarian economics science on the border of centuries: methodology, traditions,

and development perspectives. – Moscow: Russian villages encyclopedia. 211 p.

2. Berezivskyi, P. (2002). The farming of Lviv region population as organizational farm-

ing form // Economics APC. No. 11: 128–133.

3. Zynoviev, F. Dodonova, M. (1999). Personal peasants farming of Crimea citizens. –

Simferopol: Tavria. 84 p.

4. Kyrylov, Y. (2010). The development of the small forms of farming in the countryside

under condition of globalization // Economics APC. No. 7: 91–97.

5. Kovaliova, S. (2007). The role and peculiarities of personal peasant farming develop-

ment // State and regions. No. 1: 149–152.

6. Mykhailova, L. (2001). Personal peasant farming of the population: essence, classifica-

tion, effectiveness // Economics АПК. No. 7: 113–119.

7. Ostrovskyi, B. (1988). Personal peasants farming under the conditions of agriculture in-

tegration. – Moscow: Science. 160 p.

8. Prokopa, І. (2011). Population farming in modern agrarian production and countryside

development. – Kyiv: NAS of Ukraine, Inst. of econ. and prognostication. 240 p.

9. Svynous, І. (2003). Development of personal peasant farming under condition of transi-

tional economics // Economics АПК. No. 6: 30–33.

10. Shulskyi, M. (2003). Population personal peasant farming: state, opportunities and

perceptiveness. – Lviv: Land. 280 p.

537

ASMENINIAI VALSTIEČIŲ ŪKIAI UKRAINOS ŽEMĖS ŪKIO GAMYBOS SISTEMOJE

Yuriy Hubeni, Vasil Andriiv, Yulia Koverko

Lvovo Nacionalinis agrarinis unіversitetas

Įteikta 2013 11 10; priimta 2013 12 12

Santrauka

Straipsnio tikslas – nustatyti asmeninių valstiečių ūkių vietą žemės ūkio sektoriuje ir išryš-

kinti jų veiklos sprendimo problemas. Straipsnyje naudojami ekonominiai, statistiniai ir monografi-

niai metodai, analizuojama gyvulininkystės ir augalininkystės produkcijos gamybos dinamika įvai-

riuose ūkiuose Lvovo regione. Atkreipiamas dėmesys į asmeninių valstiečių ūkių privalumus, paly-

ginti su kitomis ūkių valdymo formomis, taip pat nustatytos pagrindinės jų vystymo problemos.

Teigiama, kad asmeninių valstiečių ūkių integracija į žemės ūkio gamybą palengvinų tokios prie-

monės: teisės aktų tobulinimas, padidinta valstybės parama, naujų produkcijos pardavimo kanalų

paieška.

Raktiniai žodžiai: integracija, privatūs ūkiai, žemės ūkio gamyba.

JEL kodai: Q18, Q12.

538



PIENININKYSTĖS ŪKININKŲ VERSLUMO NUSTATYMAS NAUDOJANT

OPTIMIZAVIMO METODĄ

Andrej Jedik1, Aldona Stalgienė²

1 Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. V. Kudirkos str. 18-2. 03105 Vilnius.

Tel. 85 2622459. E-mail [email protected] 2 Researcher. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 06; priimta 2013 12 17

Šiame straipsnyje nustatomas pienininkystės ūkininkų ūkių verslumas, įvertinus ūkininkų

veiklos rezultatus. Tyrimas atliktas naudojant Ūkininkų apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) duome-

nis. Tyrimo tikslas – nustačius pienininkystės ūkininkų verslumo gebėjimo rodiklį, jį palyginti įvai-

raus dydžio pienininkystės ūkiuose. Verslumo matavimai atlikti taikant deterministinio optimalumo

metodą, kuris Lietuvoje, vertinant šalies pienininkystės ūkininkų ūkių veiklą, dar nebuvo naudotas.

Įvertintas verslumo gebėjimo rodiklio pasiskirstymas tarp įvairaus dydžio pienininkystės ūkių. Tik

vienas procentas nagrinėtų ūkių, laikančių iki 10 karvių, verslumo gebėjimo rodiklis didesnis negu

0,91. Tokį rezultatą siekė dešimtadalis ūkių, laikančių daugiau kaip 40 karvių.

Raktiniai žodžiai: veiklos analizė, verslumas, žemės ūkio produkcijos gamintojai.

JEL kodai: C44, Q12, L26, R51.

1. Įvadas

Pieno gamyba ir perdirbimas Lietuvoje yra vienas iš labiausiai išplėtotų žemės

ūkio ir maisto sektorių. Deja, karvių laikytojų ir pačių karvių skaičius kasmet mažėja.

Vyrauja mažai karvių laikantys ūkiai (iki 5 karvių – apie 87 proc. visų karvių laikyto-

jų), jų skaičius per pastaruosius trejus metus sumažėjo daugiau kaip 20 proc. Ūkių,

laikančių daugiau kaip 20 karvių, skaičius kinta nežymiai ir siekia apie 2,5 tūkst.

Nors stambių ūkių skaičius smarkiai nekinta, pieno gamyba mažėja. Dėl šių priežas-

čių labai svarbu nustatyti pienininkystės sektoriaus ūkininkų verslumo gebėjimus,

ypač tarp skirtingo dydžio ūkių.

Bet kurio žemės ūkio gamintojo tikslas yra pasiekti didžiausius rezultatus ge-

riausiai išnaudojus esamus išteklius. Tačiau sėkmingai ūkio veiklai reikia ne tik ga-

mybinių žinių, ūkininkavimo patirties, kompetencijų, bet ir verslininko gebėjimų.

Kiekviena iš šių sudedamųjų dalių yra ne mažiau svarbios. Pastaraisiais metais moks-

linėje literatūroje ūkininkų, kaip verslininkų, sampratos tapatumą nagrinėjo V. Skuls-

kis (2012), kaimo gyventojų, ūkininkų verslumą – A. Stalgienė (2013), J. Ramanaus-

kienė (2012), A. Astromskienė (2012), S. Navasaitienė (2012), A. Astromskienė

(2011), R. Adamonienė (2008), P. Markevičius (2006), T. Lans (2009). Tęsiant ūki-

ninkų verslumo tyrimą, pateikiamas pienininkystės ūkininkų verslumo gebėjimo ro-

diklio apskaičiavimas taikant optimizavimo metodą.

Tyrimo objektas – pienininkystės ūkininkų verslumas.

http://library.wur.nl/WebQuery/wda/lang/1924955

539

Tyrimo tikslas – nustačius pienininkystės ūkininkų verslumo gebėjimo rodiklį,

jį palyginti įvairaus dydžio pienininkystės ūkiuose.

Tyrimo metodika.

Tyrimui atlikti naudoti 2011 metų Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT)

pienininkystės tipo (kodas 45) ūkių veiklos apskaitos rezultatų duomenys. Pieninin-

kystės ūkių respondentinę visumą sudaro 330 ūkių. Išlaikant verslumo gebėjimų ro-

diklio homogeniškumą, pienininkystės ūkiai suskirstyti į grupes pagal laikomų karvių

skaičių, kur 27,6 proc. visų imties ūkių laikė iki 10 karvių, 22,7 proc. ūkių – 10–20

karvių, 22,1 proc. ūkių – 20–40 karvių, 27,6 proc. ūkių – daugiau kaip 40 karvių.

Tam, kad pienininkystės ūkių duomenys būtų palyginami tarpusavyje, kiekvie-

no ūkio išlaidos ir produkcija yra padalyti iš ūkyje turimo sutartinių gyvulių skai-

čiaus. Pienininkystės ūkių duomenys, kurie sudaro išskirtis savo grupėje, yra kore-

guojami arba šalinami iš tolesnės analizės (Wilson, 1993), kadangi deterministinė ri-

binė gamybos funkcija jautriai reaguoja į išskirčių egzistavimą grupėje.

Pienininkystės ūkių grupėje verslumo pasiskirstymui nustatyti parinkta ekono-

mikos teorijoje plačiai naudojama apibendrinta Kobo-Duglaso translogaritminė

(angl. transcendental logarithmic) gamybos funkcija:

,lnlnlnlnlnln

lnlnln2

1

lnlnlnln);(

322331132112

2

333

2

222

2

111

3322110

iiiiii

iii

iiiii

xxxxxx

xxx

xxxyf

βx

čia: iy – i-ojo ūkio bendroji produkcija vienam sutartiniam gyvuliui; ix1 – i-ojo ūkio

visos gamybos išlaidos vienam sutartiniam gyvuliui, ix2 – i-ojo ūkio nuosavas kapita-

las metų pabaigoje vienam sutartiniam gyvuliui, ix3 – i-ojo ūkio iš viso dirbtų valandų

skaičius vienam sutartiniam gyvuliui, 330 ,, β – nežinomų koeficientų vekto-

rius, i = 1, …, N. Skirtingai nei Kobo-Duglaso, translogaritminė gamybos funkcija tu-

ri lankstų funkcinį pavidalą, o šio tipo funkcija nereikalauja griežtos prielaidos apie

gamybos veiksnių keitimą ir elastingumą (Pavelescu, 2011).

Translogaritminės gamybos funkcijos nežinomų parametrų įvertis β nustato-

mas pagal deterministinį optimalumo principą (Battese, 1992). Šis principas remiasi

kvadratinio programavimo algoritmais, t. y. reikia rasti tokį optimalų rinkinį β , kurį

naudojant tikslo funkcija pasiektų minimumą:

min)ˆ;();(2

i

ii ff βxβx ,

esant apribojimams

)5(

)4(

)3(

)2(

)1(

0

0

0

1

)ˆ;();(

332313

232212

131211

321

βxβx ii ff

.

540

Pateikta tikslo funkcija su sąlygų sistema (1)–(5) apibrėžia kvadratinio pro-

gramavimo uždavinį. Atkreiptinas dėmesys, kad apribojimas (1) užtikrina ribinės

gamybos funkcijos (angl. frontier) radimą, o apribojimai (2)-(5) užtikrina ribinės ga-

mybos funkcijos reguliarumo sąlygos išsipildymą (Coelli, 2005). Išsprendus kvadra-

tinio programavimo uždavinį, nustatomi optimalūs β ir apskaičiuojama ribinė ben-

droji produkcija )ˆ;( βxif kiekvienam pienininkystės ūkiui i = 1, ..., N.

Pienininkystės ūkių verslumo gebėjimo rodiklis nustatomas apskaičiavus san-

tykį tarp ūkio faktinės ir ribinės bendrosios produkcijos (Salim, 2005). Pienininkystės

ūkių kiekvienos grupės verslumo pasiskirstymui nustatyti sudaromos tos grupės daž-

nių lentelės. Gauti rezultatai yra susisteminti, analizuojama verslumo pasiskirstymo

pokyčio dinamika, pereinant nuo smulkesnių prie stambesnių pienininkystės ūkių.

Tyrime taip pat naudojami mokslinės literatūros analizės, grupavimo ir palygi-

nimo metodai. Skaičiavimams atlikti naudota Frontline systems solver for MS Excel

programinė įranga.

2. Teoriniai tiriamos problemos aspektai

Tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslinėje literatūroje gausu verslumo apibūdini-

mų. Ūkininkų verslumas gali būti apibūdinamas kaip gebėjimas organizuoti gamybą

ir komerciją (Markevičius, 2006). Kiti autoriai teigia, kad verslumas – žmogaus as-

meninių savybių rinkinys, kurių dėka asmuo imasi verslo veiklos (Lydeka, 1996),

taip pat gali būti žmogaus požiūris, įgūdžiai ir žinios, kurie leidžia atpažinti galimybę

kurti pridėtinę vertę, ir veiksmai, skirti išnaudoti šią galimybę (Čiburienė, 2009).

Verslumas gali būti sąlygojamas tiek išorinių, tiek ir vidinių veiksnių (Gronskas,

1995, Markevičius, 2007; Adamonienė, 2008, Navasaitienė, 2012). Išoriniams verslo

veiksniams priskiriama ekonominė, politinė, teisinė, socialinė ir technologinė aplin-

ka. Vidiniams veiksniams priskiriamos asmeninės savybės, motyvacija, turimos ži-

nios ir gebėjimai. Įvairūs mokslininkai išskiria skirtingus verslumo gebėjimus.

Vieni autoriai (Strazdienė, 2006) verslumui reikalingus gebėjimus suskirsto į

techninius, kurie apima rašytinę ir žodinę komunikaciją, techninius vadovavimo ir

organizavimo gebėjimus; verslo vadybos gebėjimus, kurie apima planavimą, spren-

dimų priėmimą, marketingo ir finansų žinias; asmeninius verslumo gebėjimus, kurie

apima vidinę kontrolę, inovacijas, rizikos valdymą. Kiti mokslininkai (Stripeikis,

2008, Arenius, 2005, Wennekers, 2006) prie gebėjimų priskiria jautrumą aplinkai ir

kūrybiškumą siekiant pastebėti galimybes.

Verslumą apskaičiuoti gana sudėtinga dėl tokio įvairialypio šios sąvokos in-

terpretavimo. Daugelis mokslininkų bandė pateikti įvairius verslumo įvertinimus,

dažniausiai tai buvo verslumo gebėjimų įvertinimas. Remiantis H. Leibenstein (1987)

ir M. Friedman (2008), verslumo gebėjimus galima apskaičiuoti naudojant gamybos

funkciją, kuri rodo maksimalų produkcijos kiekį, įmanomą pagaminti esant tam tik-

roms sąlygoms, tam tikrai technologijai ar socialinei-ekonominei aplinkai. Šiame ty-

rime verslumo gebėjimai suprantami kaip mokėjimas organizuoti gamybą ir optima-

liai išnaudoti turimus išteklius.

541

3. Empirinio tyrimo rezultatai

Kaip minėta, išlaikant verslumo gebėjimo rodiklio homogeniškumą, pieninin-

kystės ūkiai suskirstyti į grupes pagal laikomų karvių skaičių: 91 ūkis laikė iki 10

karvių, 75 ūkiai – 10–20 karvių, 73 ūkiai – 20–40 karvių, 91 ūkis – daugiau kaip 40

karvių. Remiantis anksčiau nurodyta metodika, visoje imtyje nustatyta 16 išskirčių,

kurios buvo pašalintos iš tolesnio tyrimo.

Pagal deterministinį optimalumo principą buvo nustatyti translogaritminės ri-

binės gamybos funkcijos β koeficientų įverčiai (1 lentelė).

1 lentelė. Translogaritminės ribinės gamybos funkcijos koeficientų β įverčiai

kiekvienoje pienininkystės ūkių grupėje

Koeficiento įvertis Pienininkystės ūkių grupės pagal laikomų karvių skaičių

< 10 10-20 20-40 > 40

0 10,600 2,966 – 4,096 1,457

1 1,695 – 0,535 2,650 0,624

2 – 5,482 0,426 0,909 0,055

3 4,787 1,110 – 2,559 0,321

11 0,355 1,431 – 2,241 0,713

12 – 0,418 – 0,773 1,338 – 0,562

13 0,064 – 0,658 0,903 – 0,152

22 1,634 0,440 – 1,221 0,465

23 – 1,216 0,333 -0,116 0,097

33 1,152 0,325 – 0,787 0,055

Išskirtys 4 3 5 4

Įvertinti koeficientai β atitinka metodikoje numatytus (1)–(5) apribojimus, to-

dėl užtikrina ribinės gamybos funkcijos reguliarumo sąlygą. Verslumo gebėjimo ro-

diklio pasiskirstymas pienininkystės ūkių grupėse pagal laikomų karvių skaičių pa-

teiktas 2 lentelėje. Atlikta analizė rodo, kad smulkesniuose pienininkystės ūkiuose

(iki 20 karvių) net ketvirtadalis ūkių savininkų nesiekia 0,5 verslumo gebėjimo rodik-

lio ribos ir tik 4 proc. ūkių verslumo gebėjimo rodiklis vertinamas aukštai.

2 lentelė. Verslumo gebėjimo rodiklio pasiskirstymas pienininkystės ūkių grupėse

Verslumo gebėjimo rodiklis Pienininkystės ūkių grupės pagal laikomų karvių skaičių, proc.

< 10 10–20 20–40 > 40

< 0,5 28 27 6 3

0,51-0,6 16 21 15 6

0,61-0,7 21 17 25 21

0,71-0,8 17 20 33 37

0,81-0,9 16 10 12 22

0,91-0,99 1 4 9 10

542

Priešinga situacija stebima stambiausiuose pienininkystės ūkiuose, kur vos

3 proc. ūkių verslumo gebėjimo rodiklis neviršija 0,5. O šių ūkių turinčių didžiausią

gebėjimo rodiklį yra apie 10 proc.

4. Išvados

1. Verslumo gebėjimo rodiklio pasiskirstymas tarp pienininkystės ūkininkų

pagal jų laikomų karvių skaičių rodo, kad 28 proc. ūkininkų laikančių iki 10 karvių,

verslumo gebėjimo rodiklis nesiekia 0,5. Panaši situacija ir ūkiuose, kur laikoma 10–

20 karvių. Ūkininkų grupėje, laikančių 20–40 karvių, 9 proc. ūkių verslumo gebėjimo

rodiklis buvo aukštesnis nei 0,91. 32 proc. ūkininkų, laikančių daugiau kaip 40 kar-

vių, verslumo gebėjimo rodiklis viršija 0,81. Taigi tokie ūkininkai geba geriau išnau-

doti savo gamybinį potencialą.

2. Verslumo gebėjimų rodiklio apskaičiavimas, taikant deterministinį optima-

lumo metodą, pasiteisino, nes pašalintos išskirtys leido atitinkamai įvertinti ribinę

gamybos funkciją ir išvengti ekstremalių jos reikšmių.

3. Skirtingo verslumo gebėjimo lygio turinčių pienininkystės ūkių ūkininkų

palyginimo rezultatai leidžia optimistiškai vertinti Lietuvos pienininkystės sektoriaus

perspektyvas, tačiau rekomenduojama organizuoti pienininkystės ūkininkų mokymus,

kur būtų koncentruojamasi į savianalizės kompetencijų ugdymą, verslo žinių gilini-

mą, o tai leistų geriau išnaudoti savo potencialą.

4. Siūloma atlikti tolimesnius tyrimus, kur Lietuvos pienininkystės ūkininkų

verslumo gebėjimo rodiklis būtų palygintas su kaimyninių šalių pienininkystės ūki-

ninkų rezultatais.

Literatūra

1. Adamonienė, R., Šilingienė, V. (2008). Lietuvos kaimo gyventojų verslumo ypatumai //

Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 12. No. 1:

6–12.

2. Arenius, P., Minniti, M. (2005). Perceptual Variables and Nascent Entrepreneurship //

Small Business Economics. Vol. 24: 233–247.

3. Astromskienė, A., Gargasas, A. (2012). Asmeninių vertybinių savybių svarba kaimo

gyventojų versliniam aktyvumui // Management theory and studies for rural business and infrastruc-

ture development. Vol. 30. No. 1: 16–21.

4. Astromskienė, A., Ramanauskienė, J. (2011). Kaimo gyventojų verslumas: problemos ir

gerinimo galimybės // Management theory and studies for rural business and infrastructure deve-

lopment. Vol. 29. No. 5: 22–31.

5. Battese, G. (1992). Frontier productions and technical efficiency: a survey of empirical

applications in agricultural economics // Agricultural economics. Vol. 7. No. 3–4: 185–208.

6. Coelli, T. (2005). An introduction to efficiency and productivity analysis. – New York:

Springer. 349 p.

7. Čiburienė, J., Guščinskienė, J. (2009). Jaunimo verslumas: lyčių aspektas // Ekonomika

ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Vol. 14. No. 1: 62–69.

8. Friedman, M. (2008) Price Theory. – New Jersey: Transaction Publisher. 358 p.

9. Gronskas V. (1995). Verslas, pseudoverslas, antiverslas. – Kaunas: Vadybos ir kalbų

koledžas. 254 p.

543

10. Lans, T. (2009). Entrepreneurial competence in agriculture: characterization, identifica-

tion, development and the role of the work environment. PhD thesis. Proefschrift Wageningen.

168 p.

11. Leibenstein, H. (1987) Entrepreneurship, entrepreneurial training and X-efficiency theo-

ry // Journal of Economic Behavior & Organization. Vol. 8. No. 2: 191–205.

12. Lydeka, Z. (1996). Verslininkas, verslumas ir verslininkystė // Organizacijų vadyba:

Sisteminiai tyrimai. Vol. 2: 137–147.

13. Markevičius, P. (2006). Ūkininkų verslumas naujomis rinkos sąlygomis // Management

theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1: 87–91.

14. Markevičius, P. (2007). Žemės ūkio infrastruktūros verslininkų verslumo išorinės aplin-

kos veiksniai šiuolaikinės rinkos sąlygomis // Management theory and studies for rural business and

infrastructure development. Vol. 11. No. 4: 65–71.

15. Navasaitienė, S., Subačiūtė, V. (2012). Žemės ūkio gamintojų verslumas ir jo skatinimo

priemonės: Marijampolės regiono atvejis // Management theory and studies for rural business and

infrastructure development. Vol. 3. No. 32: 106–116

16. Pavelescu, F. (2011). Some aspects og the translog production production function es-

timation // Romanian juornal of economics. Vol. 41. No 1: 131–150.

17. Ramanauskienė, J., Gargasas, A. (2012). Kaimo gyventojų verslumo, kaip pasirengimo

verslininkauti veiksnio, formavimas // Management theory and studies for rural business and inf-

rastructure development. Vol. 32. No. 3: 118–129.

18. Salim, R. A. (2005). Modelling entrepreneurship in small-scale enterprises // Applied

Economics Letters. Vol. 12. No. 1: 51–57.

19. Skulskis, V. (2012). Ekologinis ūkininkavimas ir verslumas // Management theory and

studies for rural business and infrastructure development. Vol. 27. No. 3: 37–44.

20. Strazdienė, G., Garalis, A. (2006). Verslumas: ugdymo programos ir jų efektyvumo

raiška // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Vol. 38: 153–168.

21. Stripeikis, O. (2008). Antrepreneriškumo formavimas Lietuvos smulkaus ir vidutinio

verslo įmonėse // Management theory and studies for rural business and infrastructure development.

Vol. 15. No. 4: 165–174.

22. Wennekers, A. (2006). Entrepreneurship at Country Level; Economic and Non-

Economic Determinants. Series Research in Management. – Rotterdam: Erasmus University. 235 p.

23. Wilson, P. (1993). Detecting outliers in deterministic nonparametric frontier models

with multiple outputs // Journal of business and economic statistics. Vol. 11. No. 3: 319–323.

EVALUATION OF ENTREPRENEURSHIP IN DAIRY FARMS BY USING

OPTIMIZATION METHOD

Andrej Jedik, Aldona Stalgienė Lithuanian Institute of Agrarian Economics


Summary

The article investigates the estimation of farmers’ entrepreneurship ability in various-scale

dairy farms by using FADN data. The aim of this article is to provide entrepreneurship definition,

evaluate entrepreneurship ability indicator by using optimization methods, identify and compare

distribution among small and large-scale dairy farms. Entrepreneurship of each farm is estimated by

implementing deterministic optimization method. The results of the research show that owners of

large-scale dairy farms have more skilled entrepreneur ability than owners of small-scale dairy

farms. To increase entrepreneur ability in small-scale dairy farms organization of business mana-

gement courses are proposed.

Keywords: operations research, farm households, entrepreneurship, household analysis.

JEL Codes: C44, Q12, L26, R51.

http://library.wur.nl/WebQuery/wda/lang/1924955

544



LIETUVOS ŪKIŲ DEMOGRAFINIS GYVYBINGUMAS

Nelė Jurkėnaitė Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics, V. Kudirkos str. 18-2, LT 03105, Vilnius.

Tel. +370 5 261 1481. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 05; priimta 2013 12 05

Pastaraisiais dešimtmečiais Europos Sąjungoje ypač aktualus ūkininkų kartų atsinaujinimo

iššūkis, kurį galima priskirti prie kritinių, išsaugant gyvybingą žemės ūkį ilgalaikėje perspektyvoje.

Straipsnyje pateikta literatūros analizė identifikuoja svarbiausius kriterijus, taikomus ūkininkų kartų

atsinaujinimo problemos masto matavimui, ir nustato išeities taškus Lietuvos ūkininkų ir šeimos

ūkių demografino gyvybingumo analizei. Atliktas tyrimas remiasi 2010 m. Lietuvos Respublikos

visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis. Straipsnyje įvertintas šalies įvairių ūkininkavimo tipų

ir ekonominio dydžio klasių ūkininkų ir šeimos ūkių demografinio gyvybingumo lygis, atskleisti

ūkių demografinės struktūros ypatumai, palygintas ūkininkų ir šeimos ūkių demografinio gyvybin-

gumo potencialas Lietuvos savivaldybėse.

Raktiniai žodžiai: gyvybingumas, lytis, senėjimas, žemės ūkis.

JEL kodai: J19, J43, Q10.

1. Įvadas

Vienas iš didžiausių iššūkių, susijusių su Lietuvos žemės ūkio gyvybingumu, –

tai ūkininkų kartų atsinaujinimas. Ši problema yra aktuali visame pasaulyje, o Euro-

pos Sąjungos (ES) mokslininkai grįžta prie jos jau keletą dešimtmečių, kiekvieną kar-

tą, kai prasideda naujo laikotarpio bendrosios žemės ūkio politikos turinio svarsty-

mai. Europos Komisijos (EK) siūlymuose dėl 2014–2020 m. bendrosios žemės ūkio

politikos (European..., 2011) ES ūkių gyvybingumo problema iškelta kaip viena iš

prioritetinių. Siekiant išsaugoti gyvybingą žemės ūkį, ES narės turėtų skirti ypatingą

dėmesį ūkininkų kartų atsinaujinimo problemai spręsti ir pasirūpinti, kad šalies žemės

ūkyje būtų pakankamai jaunųjų ūkininkų, turinčių ūkio valdymo žinių.

EK siekis suponavo daugybę mokslinių tyrimų nacionaliniu ir tarptautiniu

mastu. Straipsnis papildo šių tyrimų įvairovę, nagrinėjant Lietuvos ūkininkų ir šeimos

ūkių demografinio gyvybingumo problematiką. Tyrime nustatomos mažiausiai de-

mografiškai gyvybingos žemės ūkio sritys, todėl analizės rezultatai gali būti naudingi

formuojant ir tobulinant paramos kaimui ir žemės ūkiui paskirstymo modelį.

Tyrimo problema nusakoma klausimu, kas nulemia Lietuvos ūkininkų ir šei-

mos ūkių demografinio gyvybingumo potencialą?

Tyrimo objektas – Lietuvos ūkininkų ir šeimos ūkių demografinė struktūra.


545

Tyrimo tikslas – ištyrus ūkininkų ir šeimos ūkių ūkininkaujančių asmenų ir jų

šeimos narių demografinę struktūrą, nustatyti ūkių demografinio gyvybingumo geri-

nimo kryptis.

Tyrimo metodika. Kartų atsinaujinimo problemos analizei parinktas ūkinin-

kaujančių asmenų ir jų šeimos narių demografinės struktūros aspektas. Situacija Lie-

tuvos žemės ūkyje analizuojama nustatant dalį ūkių, atitinkančių parinktus kriterijus

nuo tiriamos grupės.

Išskirtos dvi svarbios dimensijos, kurios formuoja žemės ūkio demografinio

gyvybingumo potencialą: 1) ekonominę riziką prisiimantis asmuo, kuris juridiškai ir

fiziškai atsakingas už ūkį; 2) dirbantys ūkyje ūkininkaujančio asmens šeimos nariai.

Tyrime atskleidžiama šių dimensijų būklė šalies savivaldybėse (apskaičiuojant rodik-

lius agreguoti Alytaus r. ir Alytaus m. sav., Kauno m. ir Kauno r. sav., Kretingos r. ir

Palangos m. sav., Panevėžio m. ir Panevėžio r. sav., Šiaulių m. ir Šiaulių r. sav., Vil-

niaus m. ir Vilniaus r. sav., Klaipėdos m. ir Klaipėdos r. bei Neringos sav. duome-

nys), nagrinėjama situacija lyčių balanso aspektu. Šalies ūkių demografinio gyvybin-

gumo analizei naudoti ES ūkių tipologijos kriterijai: ūkininkavimo tipas ir ekonomi-

nio dydžio klasė.

Tyrimas atliktas taikant šiuos metodus: mokslinę literatūros analizę, loginę ly-

ginamąją analizę, duomenų statistinio apdorojimo ir grupavimo bei grafinio vaizda-

vimo metodus (analizė atlikta su IBM SPSS Statistics 22).

Tyrimas remiasi Lietuvos statistikos departamento 2010 m. visuotinio žemės

ūkio surašymo duomenimis. Prie tyrimo apribojimų galima priskirti tai, kad analizuo-

ti tik ūkininkų ir šeimos ūkiai, žemės ūkio valdoje turintys vieną ir daugiau hektarų

naudojamų žemės ūkio naudmenų arba turintys mažiau kaip vieną hektarą, jei žemės

ūkio pardavimo pajamos per metus sudaro ne mažiau kaip 5000 litų (toliau – ūkis). Į

tyrimą įtraukti dirbantys ūkyje ūkininkaujantys asmenys ir jų šeimos nariai. Tyrimo

imtį sudaro 199267 ūkiai. Svarbu pažumėti, kad tyrimo rezultatams reikšmingą įtaką

daro neprekinių ūkių situacija, kurie sudaro net 73,5 proc. imties.

2. Tyrimo teorinės prielaidos

Gyvybingumas apibrėžiamas kaip gebėjimas išgyventi, gyventi ir normaliai

vystytis (Park, 2013). Pastaraisiais dešimtmečiais gyvybingas žemės ūkis vis dažniau

siejamas su subalansuota plėtra, t. y. pabrėžiama, kad sistemos išgyvenimas tampa

neįmanomu, jei pažeidžiami kritiniai ekonominės, socialinės arba aplinkosauginės

dimensijų parametrai. Didžioji dauguma mokslinių tyrimų nukreipta į ekonominį gy-

vybingumo aspektą, t. y. remiantis įvairiais ekonominiais ir / arba finansiniais kriteri-

jais, vertinamas ūkio gebėjimas išlikti ilgalaikėje perspektyvoje. Pavyzdžiui,

I. Jakušonoka, A. Jesemčika, E. Ozola (2008), C. ir V. Burja (2010), J. Savickienės ir

A. Slavickienės (2012) tyrimuose nagrinėjama ūkių ekonominio gyvybingumo inst-

rumentarijaus kriterijų parinkimo problematika. P. Toro-Mujica ir bendraautoriai

(2011) analizuoja ekonominio gyvybingumo ir techninio efektyvumo sąsają. J. Scott

(2005), S. Adelaja ir bendraautorių (2007), J. Scott ir R. Colman (2008), L. Connoly

(2009) tyrimai skiria reikšmingą vaidmenį ekonominio gyvybingumo rodikliams, ta-

546

čiau autoriai praplečia ūkio gyvybingumo kriterijų rinkinį pasitelkiant svarbius socia-

linės ir / arba aplinkosauginės dimensijų rodiklius.

Vienas iš kritinių ūkio gyvybingumo kriterijų yra ūkininkų kartų atsinaujini-

mas. J. Scott (2005) įvardija jį kaip žmogiškojo kapitalo gebėjimą atsinaujinti, sie-

kiant žemės ūkio klestėjimo ilgalaikėje perspektyvoje. Ūkininkų senėjimo problema

traktuojama kaip socialinė (European..., 1994) ir siejama su žemesniu vyresnio am-

žiaus ūkininkų išsilavinimo lygiu, ūkio vystymo perspektyvos ribojimu (Danilowska,

2008), teigiama, kad jaunimas dažniau diegia technologines inovacijas ir greičiau pri-

sitaiko prie pokyčių (Trisorio, 2004).

Ūkininkų kartų atsinaujinimo problemos masto nustatymui taikomi įvairūs kri-

terijai. Pavyzdžiui, siūloma analizuoti vidutinį ūkininkų amžių (Scott, 2005; 2008).

Aukšta šio rodiklio reikšmė sietina su kartų atsinaujinimo problema, tačiau šis kriteri-

jus nesuteikia informacijos apie ūkininkų struktūrą pagal amžių (Scott, 2008), t. y.

neatsako į klausimą, ar jaunųjų ūkininkų dalis yra pakankama, siekiant išsaugoti ūkių

gyvybingumą.

A. Trisorio (2004) pasitelkia ūkininkų senėjimo indeksą, kuris įvertina 65 m. ir

vyresnių ūkininkų dalį iš visų ūkininkų. Šio rodiklio didėjimas ilgalaikėje perspekty-

voje rodo augantį kartų atsinaujinimo problemos mastą. Svarbu pažymėti, kad analo-

giškai gali būti nustatoma ir jaunųjų ūkininkų dalis iš visų ūkininkų (European...,

2012).

Kartų atsinaujinimo problemai analizuoti gali būti pasitelkta ūkininkų amžiaus

struktūra, suskirstant ūkininkus į amžiaus grupes (Scott, 2008), arba išvestiniai rodik-

liai, kurie rodo tik kritinių amžiaus grupių santykį. Pavyzdžiui, gali būti apskaičiuo-

jamas ūkininkų, jaunesnių kaip 35 m. ir vyresnių kaip 55 m. (European..., 2012) arba

15–64 m. ir 65 m. ir daugiau (Dillon, 2008), dalių santykis. Tačiau rodikliai, palygi-

nantys kritines amžiaus grupes, neįvertina skirtumo tarp ūkininkaujančių vyrų ir mo-

terų gyvenimo trukmės, kas apsunkina tyrimo rezultatų interpretavimą.

E. Dillon ir bendraautoriai (2008; 2009; 2010) kartų atsinaujinimo problemos

analizei taiko ūkio demografinio gyvybingumo rodiklį. Demografiškai gyvybingu jie

įvardija ūkį, kur yra bent vienas šeimos narys, jaunesnis kaip 45 m. Rodiklį siūloma

taikyti kaip kartų tęstinumo indikatorių, darant prielaidą, kad ūkininkaujantis šeimos

narys iki 45 m. perims ūkį (Brossier, 1990; Dillon, 2009). Tačiau E. Dillon ir bendra-

autoriai (2009) pabrėžia, kad labai tikėtina paklaida dėl duomenų rinkimo ypatumų

(pavyzdžiui, jaunas asmuo gali nepatekti į surašymą, jeigu išvyko studijuoti, tačiau jis

gali planuoti grįžti į ūkį ir perimti veiklą). Kita vertus, jaunieji ūkininkai gali pasi-

rinkti alternatyvų verslą arba atsisakyti veiklos, nes nesugebės įveikti „ūkio berniuko“

problemos (Lobley, 2010; Uchiyama, 2008), t. y. dėl valdymo žinių ir įgūdžių stokos

nesugebės išsaugoti ūkio gyvybingu.

L. Oberholtzer ir bendraautoriai (2010) vertina žemės ūkio gyvybingumą re-

miantis ūkininkaujančių asmenų, deklaruojančių, kad tęs veiklą bent 10 metų, skai-

čiumi. Ūkiai, kur neplanuojama tęsti veiklos, traktuojami keliančiais grėsmę žemės

ūkio gyvybingumui, ypač jei jų savininkai neturi įpėdinio arba bent vieno dirbančio

ūkyje šeimos nario iki 55 m.

Apibendrinant galima teigti, kad tyrėjai siūlo įvairius ūkininkų kartų atsinauji-

nimo problemos masto matavimo būdus. Tyrimo objektas irgi skiriasi: vieni tyrėjai

547

analizuoja situaciją objektu pasirinkdami ūkininkaujančių asmenų, o kiti – viso ūkio

šeimos narių amžiaus struktūrą. Pažymėtina, kad abi tyrimo kryptys yra reikšmingos:

pirma leidžia įvertinti žmogiškąjį kapitalą remiantis ūkininkais, kurie priėmė spren-

dimą ūkininkauti ir pradėjo kaupti žinias ir patirtį, būtinas išsaugoti gyvybingą ūkį;

antra rodo visų jaunųjų ūkininkaujančių asmenų ir ūkio šeimos narių potencialą že-

mės ūkyje.

Straipsnyje išskirtos dvi dimensijos, kurios formuoja žemės ūkio demografinio

gyvybingumo potencialą: 1) ekonominę riziką prisiimantis asmuo, kuris juridiškai ir

fiziškai atsakingas už ūkį; 2) dirbantys ūkyje ūkininkaujančio asmens šeimos nariai.

Šios dimensijos leidžia atskleisti ūkių demografinio gyvybingumo potencialą šalies

savivaldybėse, įvertinti situaciją ūkininkų lyčių struktūros aspektu.

Literatūros analizė parodė, kad nėra vieningos pozicijos dėl kritinio amžiaus

nustatymo. Siūloma viršutinė jaunųjų ūkininkų amžiaus riba svyruoja nuo 35 iki

45 m. Amžius, tinkamas ūkio perdavimui įpėdiniui, prasideda nuo 55 m. Straipsnyje

jaunojo ūkininko viršutinė amžiaus riba nustatyta remiantis EK pasiūlymais dėl ben-

drosios žemės ūkio politikos po 2013 m. (European..., 2011). Nustatant vyresnio am-

žiaus ūkininkų apatinę amžiaus ribą taikomas 2010 m. Lietuvoje galiojęs senatvės

pensijos amžius.

Lietuvos kartų atsinaujinimo situacijai nagrinėti pasirinktas E. Dillon ir ben-

draautorių (2008; 2009; 2010) ūkio demografinio gyvybingumo apibrėžimas, kuris

pakoreguotas atsižvelgiant į EK siūlomą viršutinę amžiaus ribą jauniesiems ūkinin-

kams: „ūkis yra demografiškai gyvybingas, jeigu ūkyje yra ūkininkaujantis asmuo ar-

ba bent vienas šeimos narys jaunesnis kaip 40 metų“. Siekiant visapusiškai įvertinti

ūkio demografinio gyvybingumo potencialo prigimtį, papildomai išskirti ūkiai, kur

ūkininkaujantis asmuo yra jaunesnis kaip 40 metų. Šis rodiklis itin svarbus, nes jis

rodo veiklos patrauklumą jauniesiems ūkininkams.


Ūkininkaujantys asmenys ir jų šeimos nariai iki 40 metų Lietuvos savivaldy-

bėse. Siekiant atskleisti ūkių demografinio gyvybingumo potencialą, tikslinga įvertin-

ti du rodiklius: 1) ūkių, kur ūkininkaujantis asmuo yra jaunesnis kaip 40 m., dalį,

2) ūkių, kur yra bent vienas šeimos narys (išskyrus ūkininkaujantį asmenį) jaunesnis

kaip 40 m., dalį. Pažymėtina, kad šių rodiklių suma nelygi demografiškai gyvybingų

ūkių daliai savivaldybėje, tačiau pateikti rodikliai leidžia identifikuoti pažeidžiamiau-

sias Lietuvos savivaldybes (lentelė).

Ūkių, kur ūkininkaujantis asmuo yra jaunesnis kaip 40 m., dalis šalies savival-

dybėse yra itin maža: ji svyruoja nuo 6,4 proc. (Druskininkų sav.) iki 19,7 proc. (Aly-

taus r. sav.). Ūkių, kur yra bent vienas šeimos narys jaunesnis kaip 40 m. (išskyrus

ūkininkaujantį asmenį), Lietuvos savivaldybėse yra daugiau. Šis rodiklis svyruoja

nuo 5,7 proc. (Zarasų r. sav.) iki 27,7 proc. (Vilniaus r. sav.).

Remiantis rodiklių aritmetiniais vidurkiais, savivaldybes galima suskirstyti į

keturias grupes (lentelė), toks situacijos pavaizdavimas leidžia nustatyti, kas nulemia

savivaldybės teritorijoje esančių ūkių demografinio gyvybingumo potencialą. Lygi-

namoji analizė leidžia teigti, kad daugiau kaip 1/3 savivaldybių nepasiekia šalies vi-

548

dutinės reikšmės pagal abu rodiklius. Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos ūkių de-

mografinio gyvybingumo potencialą didžiąja dalimi nulemia dirbantys ūkyje šeimos

nariai iki 40 m., kurie nebūtinai perims ūkio veiklą ateityje. Ūkininkaujančių asmenų,

kurie jau priėmė sprendimą dirbti žemės ūkyje, dalis yra maža.

Lentelė. Ūkininkaujančių asmenų ir jų šeimos narių iki 40 m. dalis struktūroje pagal

šalies savivaldybes, 2010 m.

Ūkiai, kur yra ūkininkaujančių asmenų šeimos nariai iki 40 m.

(proc. nuo visų savivaldybių)

0,0–15,7 proc. 15,7–30,0 proc.

Ūkia

i, k

ur

ūkin

inkau

janti

s as

muo

yra

jau

nes

nis

neg

u 4

0 m

. (p

roc.

nuo v

isų s

aviv

aldybių

)

0,0

–12,0

pro

c. Anykščių r., Druskininkų, Elektrėnų r.,

Ignalinos r., Jonavos r., Kaišiadorių r.,

Kauno r.*, Klaipėdos r.*, Lazdijų r.,

Mažeikių r., Molėtų r., Panevėžio r.*,

Rokiškio r., Šiaulių r.*, Ukmergės r.,

Utenos r., Zarasų r.

Birštono, Kazlų Rūdos, Marijampolės,

Prienų r., Širvintų r., Švenčionių r.,

Trakų r., Varėnos r., Vilniaus r.*

12,0

–20,0

pro

c.

Akmenės r., Alytaus r.*, Biržų r., Joniš-

kio r., Jurbarko r., Kelmės r., Kretingos

r.*, Pagėgių, Raseinių r., Skuodo r., Ša-

kių r., Šilutės r., Visagino.

Kalvarijos, Kėdainių r., Kupiškio r.,

Pakruojo r., Pasvalio r., Plungės r.,

Radviliškio r., Rietavo, Šalčininkų r.,

Šilalės r., Tauragės r., Telšių r., Vilka-

viškio r.

* agreguoti duomenys.

Ūkininkaujančių asmenų ir jų šeimos narių pasiskirstymas pagal amžių ir ly-

tį. Remiantis dirbančių ūkininkaujančių asmenų ir jų šeimos narių amžiaus struktūra

galima teigti, kad ateityje Lietuvos žemės ūkyje įvyks ženklūs pokyčiai. Ūkininkau-

jantys asmenys, sulaukę senatvės pensijos amžiaus, gerokai viršija ūkininkų iki 40 m.

skaičių, t. y. ateityje tikėtinas ūkių skaičiaus mažėjimas (1 pav.).

1 pav. Ūkininkaujančių asmenų pasiskir-

symas pagal amžių ir lytį, 2010 m.

2 pav. Ūkininkaujančių asmenų šeimos

narių pasiskirsymas pagal amžių ir lytį,

2010 m.

549

Remiantis 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Lietuvoje

buvo beveik subalansuotas ūkininkaujančių asmenų pasiskirstymas pagal lytį – vyrai

sudarė 51,7 proc. Tačiau amžiaus histogramos struktūra rodo, kad šis balansas pa-

siektas dėl to, kad į tyrimą įtraukti ūkininkaujantys asmenys, kurie jau peržengė se-

natvės pensijos amžiaus ribą. Svarbu pabrėžti, kad moterys, sulaukusios senatvės

pensijos, sudaro didelę ūkininkaujančių moterų dalį (situacija iš dalies gali būti pa-

aiškinama vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumais). Ūkininkaujančių vyrų, ne-

sulaukusių senatvės pensijos amžiaus, dalis viršija analogiškos grupės ūkininkaujan-

čių moterų skaičių. Tokiu būdu galima teigti, kad Lietuvos žemės ūkyje keičiasi ūki-

ninkaujančių asmenų struktūra pagal lytį ir labai tikėtina, kad ateityje dominuos ūkiai,

kuriems vadovaus vyrai.

Dirbančių ūkyje šeimos narių (išskyrus ūkininkaujančius asmenis) pasiskirs-

tymo pagal lytį analizė rodo, kad dominuoja moterys, o vyrai sudaro tik 44,5 proc.

Šeimos narių amžiaus struktūra yra labiau subalansuota, o senatvės pensijos amžiaus

sulaukusių asmenų ir jaunesnių kaip 40 m. ūkininkų santykis yra geresnis (2 pav.).

Ūkininkų ir šeimos ūkių demografinis gyvybingumas pagal ūkininkavimo ti-

pus ir ekonominio dydžio klases. ES ūkių tipologija išskiria du svarbius ekonominei

analizei kriterijus: ūkininkavimo tipus ir ekonominio dydžio klases. ES ūkiai skirsto-

mi į devynis pagrindinius ūkininkavimo tipus (Commission..., 2008), kurie turi skir-

tingą svarbą Lietuvos žemės ūkyje. 2010 m. šalies ūkininkų ir šeimos ūkių struktūra

pagal ūkininkavimo tipus pasiskirstė taip: lauko augalų auginimo ūkiai sudarė

28,3 proc., mišrūs augalininkystės ir gyvulininkystės – 20,9 proc., žolėdžių gyvulių

laikymo – 20,7 proc., mišrūs augalininkystės – 14,8 proc., mišrūs gyvulininkystės –

9,4 proc., daržininkystės – 3,0 proc., neklasifikuoti ūkiai – 1,6 proc., daugiamečių au-

galų auginimo ir grūdais šeriamų gyvulių laikymo ūkiai nesiekė net vieno procento.

2010 m. Lietuvos visuotinio žemės ūkio surašymo duomenys rodo, kad di-

džiausia ūkininkaujančių asmenų, jaunesnių kaip 40 m., dalis yra lauko augalų augi-

nimo (16,3 proc.), daugiamečių augalų auginimo (14,8 proc.) ir neklasifikuotuose

ūkiuose (14,8 proc.), mažiausia – mišrios gyvulininkystės (8,9 proc.), daržininkystės

(8,1 proc.) ir mišrios augalininkystės (6,8 proc.) ūkiuose (3 pav.). Remiantis šiuo ro-

dikliu galima teigti, kad ūkininkaujantys asmenys iki 40 m. linkę specializuoti gamy-

bą, o mišrius ūkius turi mažai jaunųjų ūkininkų. Iš dalies tokią situaciją paaiškina

Lietuvoje pasirinktas žemės ūkio paramos modelis (Melnikiene, 2013). Sugretinant

rodiklį su mišrių ūkių dalimi 2010 m. žemės ūkio struktūroje galima daryti prielaidą,

kad ateityje Lietuvos žemės ūkio struktūra pasikeis.

Ūkio demografinio gyvybingumo rodiklis rodo, kad dirbantys ūkyje šeimos na-

riai sudaro reikšmingą ūkininkų dalį (pvz., mišrios gyvulininkystės bei mišrios gyvu-

lininkystės ir augalininkystės ūkiuose). Jeigu situacija vertinama atsižvelgiant į viso

ūkio žmogiškąjį kapitalą, didžiausią demografiškai gyvybingų ūkių dalį turi šie ūki-

ninkavimo tipai: žolėdžių gyvulių laikymas (27,0 proc.), mišri gyvulininkystė

(24,7 proc.), mišri gyvulininkystė ir augalininkystė (24,4 proc.), mažiausią – neklasi-

fikuoti ūkiai (17,6 proc.), daržininkystė (17,6 proc.) ir mišri augalininkystė

(16,6 proc.).

550

3 pav. Ūkininkų ir šeimos ūkių demografinis gyvybingumas pagal ūkininkavimo

tipus, 2010 m.

Svarbus ūkių tipologijos kriterijus yra ūkio ekonominis dydis. ES ūkiai suskirs-

tyti į 14 ekonominio dydžio klasių (Commission..., 2008). Lietuvos ūkių demografi-

nis gyvybingumas pagal ekonominio dydžio klases pavaizduotas 4 pav. (VIII–XIV

klasių ūkiai sujungti į vieną grupę).

4 pav. Ūkininkų ir šeimos ūkių demografinis gyvybingumas pagal ekonominio

dydžio klases, 2010 m.

2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenys rodo, kad didėjant ūkio

ekonominiam dydžiui, auga ir ūkių demografinis gyvybingumas, tačiau ūkiuose, kur

standartinė produkcija viršija 100 tūkst. eurų, demografiškai gyvybingų ūkių dalis

mažėja. Didžiausia dalis ūkininkų (57,0 proc.), jaunesnių negu 40 m., yra grupėje, kur

standartinė produkcija yra nuo 50 iki 100 tūkst. eurų. Labiausiai demografiškai pa-

žeidžiami neprekiniai ūkiai, kur standartinė produkcija neviršija 4 tūkst. eurų.

Rekomendacijos dėl ūkininkų ir šeimos ūkių demografinio gyvybingumo ge-

rinimo. 2014–2020 m. bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpiu Lietuvoje tikslin-

ga pasinaudoti EK teisės aktų siūlymuose suteikta galimybę parengti ir įgyvendinti

551

specialią teminę programą, skirtą jauniesiems ūkininkams. Tyrimas nustato šalies sa-

vivaldybes, kurias tikslinga išskirti kaip prioritetines, skirstant paramos jaunųjų ūki-

ninkų įsikūrimui lėšas, bei prioritetinius ūkininkavimo tipus, kur ūkiai yra mažiausiai

demografiškai gyvybingi. Rengiant šią programą tikslinga įtraukti priemones, skati-

nančias ūkininkaujančių asmenų moterų atėjimą į žemės ūkį.

Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad mažiausiai demografiškai gyvybingi yra

ūkiai, kurių strandartinė produkcija yra iki 4 tūkst. eurų. Didžioji dauguma šių ūkių

yra ekonomiškai negyvybingi ir labai nereikšmingai prisideda prie šalies apsirūpini-

mo maistu, tačiau jie yra itin svarbūs išsaugant kaimo vietovių gyvybingumą. Tokie

ūkiai yra nepatrauklūs jauniems asmenims ir jų skaičius ateityje mažės. Siekiant pa-

didinti šių ūkių patrauklumą (taip pat ir jauniesiems ūkininkams), siūloma, nustatant

naujo politikos laikotarpio „aktyvaus ūkininko“ apibrėžimą, atsižvelgti į jų indėlį į

kaimo vietovių gyvybingumo išsaugojimą ir su tam tikromis išlygomis suteikti gali-

mybę paremti šiuos ūkius per tiesiogines išmokas.

4. Išvados

1. Pagrindžiant 2014–2020 m. bendrosios žemės ūkio politikos paramos pa-

skirstymo priemonių, skirtų ūkininkų kartų atsinaujinimo problemai spręsti, poreikį,

siūloma taikyti kriterijus, kurie leidžia įvertinti du svarbius ūkių demografinio gyvy-

bingumo potencialo aspektus: ūkininkaujančių asmenų ir ūkio šeimos narių iki 40 m.

dalį struktūroje. Tyrimo rezultatai sudaro galimybę palyginti ūkininkų ir šeimos ūkių

demografinę situaciją Lietuvoje ir išskirti prioritetines savivaldybes paramai pagal šį

kriterijų. Nustatytos mažiausiai demografiškai gyvybingos Lietuvos savivaldybės

(Anykščių r., Druskininkų, Elektrėnų r., Ignalinos r., Jonavos r., Kaišiadorių r., Kau-

no r., Klaipėdos r., Lazdijų r., Mažeikių r., Molėtų r., Panevėžio r., Rokiškio r., Šiau-

lių r., Ukmergės r., Utenos r., Zarasų r.) bei atskleista šalies savivaldybių ūkių de-

mografinio gyvybingumo potencialo prigimtis.

2. Ūkininkų ir šeimos ūkių palyginimas pagal ūkininkų amžiaus grupes ir lytį

leidžia teigti, kad Lietuvos žemės ūkyje ateityje dominuos ūkininkaujantys asmenys

vyrai, todėl aktuali paramos kryptis – priemonės, kurios skatintų ūkininkaujančių mo-

terų atėjimą į žemės ūkį.

3. 2010 m. Lietuvoje buvo tik 11,8 proc. ūkių, kur ūkininkaujantys asmenys

buvo jaunesni kaip 40 m., ir 23,2 proc. demografiškai gyvybingų ūkių, kur buvo bent

vienas ūkininkaujantis šeimos narys iki 40 m. Mažiausia ūkininkaujančių asmenų,

jaunesnių kaip 40 m. dalis, yra daržininkystės ir mišriuose ūkiuose, todėl 2014–

2020 m. šie ūkininkavimo tipai yra aktuali paramos paskirstymo kryptis.

4. Ūkių demografinis gyvybingumas priklauso nuo ūkio ekonominio dydžio.

Žemiausias demografinio gyvybingumo lygis yra neprekiniuose ūkiuose, kurių

standartinė produkcija yra mažesnė kaip 4 tūkst. eurų, tačiau jie sudaro net 73,5 proc.

šalies ūkių. Remiantis tyrimu galima teigti, kad šių ūkių skaičius ateityje mažės.

552

Literatūra

1. Adelaja, S., Colunga-Garcia, M., Gibson, M. A., Lake, M. B. (2007). The Future of

Farmland Preservation Programs: From Retention to Viability and Resiliency // Trans Atlantic Land

Use Conference, Washington D. C. –

http://www.landpolicy.msu.edu/modules.php?name=Pages&sp_id=300&op=printfriendly&txt=+-

+Pages+%3A+Papers [2013 09 10].

2. Brossier, J. (1990). Agriculture: Methods and Socio-Economic Criteria for the Analysis

and the Prevision of Land Use and Land Evaluation. – Luxembourg: Office for Official Publica-

tions of the European Communities. 289 p.

3. Burja, C., Burja, V. (2010). Financial Analysis of the Agricultural Holdings Viability in

Romania in the European Context // Annales Universitatis Apulensis Series Oeconomica. No. 12 (1):

63–71.

4. Commission Regulation (EC) No 1242/2008 of 8 December 2008 Establishing a Com-

munity Typology for Agricultural Holdings. (2008). – http://eur-

lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2008:335:0003:24:EN:PDF [2013 09 10].

5. Connolly, L. (2009). Changing Structure and Production Pattens of Irish Agriculture –

Trends and Prospects // 17th International Farm Management Congress „Global Agriculture“,

Bloomington / Normal, Illinouis, USA. – http://www.ifmaonline.org/pdf/congress/09_Connolly.pdf

[2013 07 25].

6. Danilowska, A. (2008). Structural Pensions in Polish Agriculture – the First Experienc-

es in the EU Member Conditions // Economic Science for Rural Development. No. 17: 52–58.

7. Dillon, E. J., Hennessy, T., Hynes, S. (2010). Assessing the Sustainability of Irish Agri-

culture // International Journal of Agricultural Sustainability. No. 8 (3): 131–147.

8. Dillon, E. J., Hennessy, T., Hynes, S. (2009). Towards Measurement of Farm Sustaina-

bility – an Irish Case Study // International Association of Agricultural Economists Conference,

Beijing, China. –

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/51786/2/IAAE%20Sustainability%20paper%20final.pdf

[2013 07 25].

9. Dillon, E., Hennessy, T., Hynes, S., Commins, V. (2008). Assessing the Sustainability

of Irish Farming // 107th EAAE Seminar „Modelling of Agricultural and Rural Development Poli-

cies“, Sevilla, Spain. – http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/6474/2/cp08di18.pdf [2013 07 25].

10. European Commission. (2012). Generational Renewal in EU Agriculture: Statistical

Background // EU Agricultural Economic Briefs. No. 6. 10 p.

11. European Commission. (2011). Proposal for a Regulation of the European Parliament

and the Council on Support for Rural Development by the European Agricultural Fund for Rural

Development (EAFRD). – http://ec.europa.eu/agriculture/cap-post-2013/legal-

proposals/index_en.htm [2013 06 28].

12. European Commission. (1994). EC Agricultural Policy for the 21st

Century. – Luxem-

bourg: Office for Official Publications of the European Communities. 152 p.

13. Jakušonoka, I., Jesemčika, A., Ozola, E. (2008). Assessment of Economic Viability for

Agricultural Holdings Included into the FADN of Latvia // Economic Science for Rural Develop-

ment. No. 17: 77–85.

14. Lobley, M., Baker, J. R., Whitehead, I. (2010). Farm Succession and Retirement: Some

International Comparisons // Journal of Agriculture, Food Systems, and Community Development.

Vol. 1. No. 1: 49–64.

15. Melnikiene, R., Volkov, A. (2013). Impact of the CAP Support Measures on the Agri-

cultural Sector in Lithuania // Multi-Annual Programme Competitiveness of the Polish Food Econ-

omy under the Conditions of Globalization and European Integration: Economic, Social and Institu-

tional Factors in the Growth of Agri-food Sector in Europe. No. 67.1: 112–127.

http://www.landpolicy.msu.edu/modules.php?name=Pages&sp_id=300&op=printfriendly&txt=+-+Pages+%3A+Papers

http://www.landpolicy.msu.edu/modules.php?name=Pages&sp_id=300&op=printfriendly&txt=+-+Pages+%3A+Papers

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2008:335:0003:24:EN:PDF

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2008:335:0003:24:EN:PDF

http://www.ifmaonline.org/pdf/congress/09_Connolly.pdf

http://agris.fao.org/?query=%2BcitationTitle:%22Economic%20Science%20for%20Rural%20Development%22

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/51786/2/IAAE%20Sustainability%20paper%20final.pdf

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/6474/2/cp08di18.pdf

http://ec.europa.eu/agriculture/cap-post-2013/legal-proposals/index_en.htm

http://ec.europa.eu/agriculture/cap-post-2013/legal-proposals/index_en.htm

553

16. Oberholtzer, L., Clancy, K., Esseks, J. D. (2010). The Future of Farming on the Urban

Edge: Insights from Fifteen U.S. Counties about Farmland Protection and Farm Viability // Journal

of Agriculture, Food Systems, and Community Development. Vol. 1. No. 2: 59–75.

17. Park, C., Allaby, M. (2013). Dictionary of Environment and Conservation. 2nd

edition. –

Oxford: Oxford University Press. 504 p.

18. Savickienė, J., Slavickienė, A. 2012. Ūkių ekonominį gyvybingumą lemiančių veiksnių

vertinimas Lietuvos ūkininkų ūkių pavyzdžiu // Žemės ūkio mokslai. Nr. 19 (1): 53–67.

19. Scott, J. (2005). Farm and Community Viability: report on interview results. –

http://www.organicagcentre.ca/Docs/GPI%20Atlantic/Farm_Community_Viability.pdf [2013 09 10].

20. Scott, J., Colman, R. (2008). The GPI Soils and Agriculture Accounts. Towards a

Healthy Farmand Food System: Indicators of Genuine Progress. –

http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/thffs.pdf [2013 09 10].

21. Trisorio, A. (2004). Measuring Sustainability: Indicators for Italian Agriculture. –

Rome: National Institute of Agricultural Economics. 172 p.

22. Toro-Mujica, P., García, A., Gómez-Castro, A. G., Acero, R., Perea, J., Rodríguez-

Estévez, V., Aguilar, C., Vera, R. (2011). Technical Efficiency and Viability of Organic Dairy

Sheep Farming Systems in a Traditional Area for Sheep Production in Spain // Small Ruminant Re-

search. No. 100: 89–95.

23. Uchiyama, T., Lobley, M., Errington, A., Yanagimura, S. (2008). Dimensions of Inter-

generational Farm Business Transfers in Canada, England, the USA and Japan. Japanese Journal of

Rural Economics. Vol. 10: 33–48.

DEMOGRAPHIC VIABILITY OF LITHUANIAN FARMS

Nelė Jurkėnaitė



Summary

Over recent years an issue of generational renewal in agriculture of the European Union is

treated as a topical challenge. This talking-point is critical to uphold viable agriculture in the long

run. The paper provides an analysis of the main criteria empowering the measurement of the scale

of a generational renewal‘s problem and sets a baseline for the analysis of demographic viability of

Lithuanian farmer and family farms. The research is based on the of results of the Agricultural Cen-

sus of the Republic of Lithuania 2010. The paper analyses a situation of demographic viability of

farmer and family farms by type of farming and economic size units, covers the issues of gender ba-

lance of farm holders and their family members, compares the nature of farmer and family farms‘

demographic viability in Lithuanian municipalities.

Keywords: ageing, agriculture, gender, viability.

JEL Codes: J19, J43, Q10.

http://www.amazon.co.uk/Dictionary-Environment-Conservation-Paperback-Reference/dp/0199641668/ref=sr_1_1?s=books&ie=UTF8&qid=1372527335&sr=1-1&keywords=Dictionary+of+environment+and+conservation

http://www.organicagcentre.ca/Docs/GPI%20Atlantic/Farm_Community_Viability.pdf

http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/thffs.pdf

554



VYRESNIŲ KAIP 60 METŲ AMŽIAUS ŽMONIŲ LAISVALAIKIO

PRALEIDIMO GALIMYBĖS MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖJE

Nijolė Koncevičienė1, Marija Beržanskienė

2, Violeta Eidukaitienė

3

1 Lecturer. Marijampolė College. P. Armino str. 92. 68125 Marijampolė.

Tel. +370 614 19697. E-mail [email protected] 2 Lecturer. E-mail [email protected]

3 Lecturer. E-mail [email protected]



Straipsnyje analizuojami pagyvenusių žmonių laisvalaikio praleidimo galimybes sąlygojan-

tys veiksniai. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių, nutraukę aktyvią darbinę ir profesinę veiklą, su-

siduria su laisvo laiko pertekliumi. Vyresnio amžiaus žmonės renkasi laisvalaikio formas pagal savo

pomėgius, finansines galimybes. Epizodiškai demonstruojamas LR Vyriausybės ir kitų valdžios ins-

titucijų dėmesys vyresnio amžiaus žmonių problemoms iš esmės nekeičia vyresnio amžiaus žmonių

užimtumo, aktyvumo ir laisvalaikio organizavimo klausimų. Tyrimo tikslas – atskleisti vyresnių

kaip 60 metų žmonių laisvalaikio praleidimo ypatumus ir galimybes Marijampolės savivaldybėje.

Tyrimas atskleidė pagyvenusių žmonių lūkesčius, todėl būtina ieškoti būdų, kaip suaktyvinti vyres-

nio amžiaus žmonių rekreacines veiklas Marijampolės savivaldybėje. Raktiniai žodžiai: laisvalaikis, laisvalaikio formos, pagyvenusio amžiaus laikotarpis.

JEL kodai: J17, J14.

1. Įvadas

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 metų pradžioje Lietuvoje

gyveno daugiau kaip pusė milijono 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Daugiau nei

per dešimt metų šis skaičius padidėjo 58,7 tūkst., tačiau bendras gyventojų skaičius

per šį laikotarpį sumažėjo beveik puse milijono. Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio

amžiaus asmenų. Tai rodo spartų visuomenės senėjimą. Apskaičiuota, jog, jeigu situ-

acija nesikeis, 2030 m. pradžioje beveik trečdalį (28,9 proc.) Lietuvos gyventojų su-

darys pagyvenę žmonės. Prognozuojama, kad ES šis rodiklis galėtų siekti 30,4 proc.

Tokiu atveju vienam pagyvenusiam asmeniui tada teks 2 darbingo amžiaus asmenys

(šiuo metu – 3). Lietuvoje pagyvenusių moterų gerokai daugiau nei vyrų. 2010 m.

pradžioje šalyje buvo 449,2 tūkst. 60 metų ir vyresnio amžiaus moterų, arba 1,8 karto

daugiau negu vyrų. Pagyvenę žmonės mieste sudarė 20 proc., kaime – 22,9 proc. gy-

ventojų (Nacionalinės..., 2012).

Tyrimo aktualumas. Žmogui senstant keičiasi jo užimtumas, fizinis aktyvu-

mas, pajamos, susiduriama ir su laisvalaikio poreikio tenkinimo problemomis. Geron-

tologijos specialistai teigia, kad gerai gyvenimo kokybei labai svarbu šeimyninė pa-

dėtis, sveikata, darbas pensijos metu ar aktyvus socialinis gyvenimas (Garkauskienė,

2012). Vyresnio amžiaus žmonių tarpsnių ypatumai bei laisvalaikio praleidimo būdai,



555

formos yra aprašyti R. Bikmanienės ir L. Danisevičienės (2002), K. Adomaitienės

(2000), L. E. Vitkienės (2008), J. R. Šinkūnienės (2005, 2008) darbuose, o iš užsienio

autorių galima paminėti S. Klein (2003), tačiau Marijampolės regione iki šiol šia te-

ma tyrimų nebuvo atlikta. Galimybė pasirinkti mėgstamą laisvalaikio praleidimo bū-

dą skatina vyresnių žmonių socialinį aktyvumą, mažina vienišumo jausmą.

Tyrimo problema. Nemažai vyresnio amžiaus žmonių praranda bet kokius savo

asmeninius poreikius, jie nustoja domėtis tuo, kas anksčiau teikė džiaugsmą. Pajamų

praradimo, sveikatos ir kitos problemos, su kuriomis susiduria vyresnio amžiaus žmo-

nės, turi įtakos ir jų laisvalaikio poreikiams patenkinti. Stinga informacijos apie vyresnio

amžiaus žmonių laisvalaikio praleidimo galimybes Marijampolės savivaldybėje.

Tyrimo objektas. Pagyvenusių žmonių laisvalaikio praleidimo galimybės Ma-

rijampolės savivaldybėje.

Tyrimo tikslas. Atskleisti vyresnių kaip 60 metų žmonių laisvalaikio pralei-

dimo ypatumus ir galimybes Marijampolės savivaldybėje.

Tyrimo uždaviniai:

apibūdinti laisvalaikio sampratą, formas bei laisvalaikio funkcijas žmogaus gyve-

nime;

atskleisti pagyvenusių žmonių laisvalaikio pomėgius bei vyresnio amžiaus žmo-

nių laisvalaikio ypatumus;

įvertinti dažniausias laisvalaikio praleidimo formas Marijampolės savivaldybėje;

išsiaiškinti, kokių laisvalaikio praleidimo formų pasigendama Marijampo-

lės savivaldybėje.

Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo Marijampolės savivaldybės, kurią sudaro

Marijampolės miestas ir šešios kaimiškosios seniūnijos, vyresni kaip 60 metų am-

žiaus žmonės. Apskaičiavus imtį, buvo gauta, kad apklausoje turėtų dalyvauti 228

Marijampolės miesto ir 134 Marijampolės savivaldybės kaimiškųjų seniūnijų respon-

dentai. Marijampolės mieste buvo išdalinta 250 anketų (sugrįžo 243 užpildytos anke-

tos), o kaimiškosiose seniūnijose – 150 (sugrįžo – 140).

Tiriamųjų demografinės charakteristikos. Iš tyrime dalyvavusių respondentų

tris ketvirtadalius (74 proc.) sudarė moterys, o ketvirtadalį (26 proc.) – vyrai. Tiria-

mųjų šeimyninė padėtis buvo įvairi: net daugiau kaip pusė Marijampolės miesto res-

pondentų (51 proc.) buvo našliai, 42 proc. – susituokę ir 7 proc. – išsiskyrę. Marijam-

polės kaimiškųjų seniūnijų respondentų šeimyninė padėtis buvo panaši: našliai sudarė

44 proc., susituokę – 48 proc., o išsiskyrę – 8 proc. visų respondentų. Marijampolės

miesto tiriamųjų išsilavinimas įvairus, bet daugiausia iš jų (42 proc.) turėjo aukštąjį ir

aukštesnįjį išsilavinimą; beveik trečdalio (30 proc.) respondentų išsilavinimas buvo

profesinis su viduriniu išsilavinimu; po 14 proc. respondentų turėjo vidurinį (be pro-

fesinio išsilavinimo) bei pradinį ir pagrindinį išsilavinimą. Marijampolės kaimiškųjų

seniūnijų respondentai pagal išsilavinimą pasiskirstę beveik po lygiai kiekvienoje ti-

riamoje grupėje – apie 25 proc. Esminis skirtumas tarp respondentų buvo tas, kad

dauguma miesto ir tik 11 proc. kaimiškųjų seniūnijų respondentų buvo dirbantys

žmonės.

556

2. Laisvalaikio samprata, jo formos ir funkcijos

Laisvalaikis daugelio autorių (Bikmanienė, 2002; Šinkūnienė, 2005 ir kt.) api-

būdinamas kaip laisvas nuo būtinų užsiėmimų laikas, skirtas asmeniniams poreikiams

tenkinti, taip pat plėsti žinias, lavintis ir dvasiškai tobulėti.

Laisvalaikio samprata nuo seniausių laikų buvo daugybę kartų modifikuota.

Šiuo metu laisvalaikis populiariąja prasme suvokiamas kaip laiko leidimo būdas, neį-

pareigojantis elgtis pagal iš šalies pateiktą modelį. Tai laikas, praleistas savo nuožiū-

ra, arba tiesiog laisvas laikas, kurio metu priimami savarankiški sprendimai. Taip pat

laisvalaikis dažniausiai siejamas su visapusišku žmogaus asmenybės ugdymu. Lais-

valaikis yra tas žmogaus laikas, kurį jis panaudoja savo paties nuožiūra, nevaržomas

jokių prievolių ir įsipareigojimų. Net ekonomistai pripažįsta didėjančio laisvalaikio

teigiamą poveikį visuomenės narių gerovei, pvz., darbo savaitės trukmės sumažėji-

mas šiuo metu kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse iki 35 valandų, šventinių dienų

skaičiaus pasikeitimai – rodo augantį gyventojų laisvalaikį, kartu jų gerovės kilimą.

Laisvalaikio praleidimo būdai – kiekvieno individo asmeninė pasirinkimo tei-

sė, kuria asmuo išreiškia savo valią, atskleidžia savo požiūrį į vertybių sistemą ir pa-

rodo bendrą vidinę kultūrą. Laisvalaikio racionalumo kriterijus – socialinė atsakomy-

bė: kuo atsakingiau žmogus naudoja laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asme-

nybė. Todėl pagrindinis laisvalaikio uždavinys socialinėje sistemoje – užtikrinti tokią

laiko leidimo kokybę, kad formuotųsi kuo įvairiapusiškesnė asmenybė, sugebanti in-

tegruotis į visuomenę (Šinkūnienė, 2005). Be to, autorė teigia, kad kompiuteriniai

žaidimai, televizoriaus žiūrėjimas negali būti laikomi kokybišku laisvalaikiu.

Laisvalaikis gali turėti aktyvias ir pasyvias formas. Aktyvios organizuoto lais-

valaikio formos, kuomet visi dalyviai daugiau ar mažiau yra įtraukiami į veiklą. Or-

ganizuojant pasyvų laisvalaikį – poilsį, reikia sukurti tokią atmosferą, kurioje pagei-

daujantys galėtų atsipalaiduoti, pabūti vienumoje, pažiūrėti televizorių ar paskaityti

knygą, paklausyti muzikos arba išeiti pasivaikščioti. Laisvalaikio forma, praleidimo

būdas labai priklauso nuo to, kokios yra gaunamos pajamos, visuomeninė-socialinė

padėtis, koks požiūris į laisvalaikį kaip vertybę. K. Adomaitienė (2000) nurodo, kad

rekreacijos formas būtina keisti: nuo pasyvaus poilsio pereinant prie aktyvaus, nuo

psichofiziologinių reikmių – prie didesnių socialinių ir kultūrinių siekių, nuo fizinių

rekreacijos formų – prie dvasinio pasitenkinimo, nuo žavėjimosi kultūros vertybė-

mis – prie kūrybos. Laisvalaikis tampa tokia veikla, kurioje žmogus ieško galimybės

išreikšti ir aptikti save. Vadinamojo „laisvo laiko“ metu žmogus išdrįsta susitikti su

savimi, gilintis į save, lavinti savyje universalumą, lankstumą, atvirumą kaitai ir lais-

vei (Degėsys, 2013).

Pagrindinės laisvalaikio funkcijos: ekonominė funkcija, susijusi su darbo jėgų

atgavimu ir pagamintų produktų vartojimu; socialinė-psichologinė funkcija, sutei-

kianti asmeniui galimybę pasirinkti – bendrauti ar būti vienumoje, padėti mažinti

psichinę įtampą ir atsipalaiduoti; kultūrinė funkcija susijusi su tradicijų palaikymu –

kalendorinių švenčių ar bendruomeninių renginių organizavimu (Adomaitienė, 2000).

557

3. Vyresnio amžiaus žmonių laisvalaikio ypatumai

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) siūlo suaugusio žmogaus gyvenimo

amžiaus tarpsnius skirstyti į tokias grupes: iki 44 metų – jaunas; 45–59 metai – vidu-

tinis amžius; 60–74 metai – pagyvenęs ir tai reiškia, kad asmuo yra fiziškai pajėgus ir

gali būti socialiai aktyvus; 75–90 metų – senas; 90 metų ir daugiau – ilgaamžis.

1983 m. Pasaulinė senėjimo asamblėja pasiūlė demografinį senėjimo kriterijų –

60 asmens gyvenimo metus, kaip skiriamąją liniją tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus

žmonių. Socialine prasme pagyvenusio amžiaus laikotarpis šiandien turi teisinį api-

brėžimą: tai fizinis amžius, kada žmonės atsistatydina iš darbo ir jiems reikalingos

tam tikros gerovės pašalpos, tokios kaip senatvės pensijos ir pan. (Zanden, 1990).

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo

Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2012 m. sausio 19 d. nusprendė pa-

rengti nuomonę savo iniciatyva dėl vyresnio amžiaus žmonių indėlio į visuomenės

gyvenimą ir dalyvavimo jame. Šis komitetas pateikė tokią išvadą: „vyresnio amžiaus

žmonės yra dinamiški, pajėgūs ir gyvybingi mūsų visuomenės nariai. Jie perduoda ži-

nias, įgūdžius ir patirtį kitoms kartoms. Jie ir asmeniškai, ir kolektyviai prisideda prie

mūsų ekonomikos, mūsų bendruomenių ir istorijos kūrimo. Kaip šeimos nariai vyres-

nio amžiaus žmonės skatina mūsų visuomenės sanglaudą ir solidarumą“.

EESRK rekomendavo, kad pirmiausiai „dėmesys būtų skiriamas vyresnio am-

žiaus žmonių pajėgumui ir indėliui, o ne jų kalendoriniam amžiui, ir kad vyriausybės,

NVO ir žiniasklaida apie šiuos aspektus kalbėtų pozityviai“.

Vyresnio amžiaus žmonės, o ypatingai tie, kurie jau nedirba, išėję į pensiją turi

dar daugiau laisvo laiko. Negalima likusią gyvenimo dalį tvarkyti namus, skaityti

knygas, žiūrėti televizorių ir pan. Gerai, jei žmogus turi kokį hobį, veiklą, kuri teikia

malonumą, džiaugsmą, mažina psichinę įtampą. Tai atitinka žmogaus polinkius, inte-

resus, suteikia išgyvenimų ir yra jam bene svarbiausias dalykas. Tyrimai atskleidė,

kad socialinė izoliacija kelia didžiausią riziką pagyvenusių žmonių psichologinei ir

fizinei sveikatai. Žmogus siekia būti su kitu žmogumi, jaustis reikalingas, mylimas.

Nepatenkinę šio poreikio, neturintys artimų ryšių, žmonės jaučiasi vieniši. Tyrimai

rodo, kad vieniši žmonės miršta anksčiau nei tie, kurie palaiko ryšius (Almonaitienė,

2010).

Vyresnio amžiaus žmonės, pasitraukę iš profesinės veiklos, susiduria su „lais-

vo“ laiko pertekliumi. Kas bus veikiama senatvėje, kokia veikla vyraus ir kaip tai pa-

dės adaptuotis bei socializuotis, kintant socialinei aplinkai, priklauso nuo asmeninių

tikslų, kompetencijos, lyties, socialinės padėties, gyvenamosios vietos pakeitimo ir

kt. (Kuzmickienė, 2011).

EESRK skelbia, kad „šiuo metu Europoje 85 mln. gyventojų yra vyresni kaip

65 metų, 2060 m. šis skaičius pasieks 151 mln. Svarbų dėmesį sutelkti ne į kalendorinį

amžių, bet ir pripažinti bei ugdyti visų amžiaus grupių asmenų gebėjimą dalyvauti veiklo-

je, taip pat suprasti, kad nepaisant tam tikrų sveikatos problemų, vyresnio amžiaus žmonės

(t. y. vyresni nei 65 m.) gali išlikti aktyvūs.“ J. Miežytės-Tijūšienės ir L. Bulotaitės atlikto

tyrimo rezultatai atskleidė, kad „didėjant socialiniam aktyvumui, didėja ir pensinio am-

žiaus žmonių suvokiama gerovė“ (Miežytė-Tijūšienė, 2012, p. 203).

558

Yra ir teigiami poslinkiai. 1995 m. Lietuvoje buvo įsteigtas Trečiojo amžiaus

universitetas, kuris savo veikla užtikrina geresnę vyresnio amžiaus žmonių integraciją

į visuomenę, skatina jų produktyvumą, turiningą gyvenimą, tokiu būdu palaikant jų

darbingumą, keliant žinių, kultūros lygį, keičiantis gyvenimo patirtimi. Pagyvenę

žmonės vis dažniau tampa „įdomūs“ verslui, nes, kaip pastebi Kauno miesto senjorų

tarybos pirmininkas G. Žemaitis, „Lietuvos senjorams visko reikia – jie nori aktyviai

bendrauti, šokti, nusipirkti gėlių ir nebrangių prekių, keliauti, lankyti spektaklius,

mokytis dirbti kompiuteriu. Jiems trūksta vienintelio dalyko – šiek tiek daugiau pini-

gų“ (Markevičienė, 2012).

4. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas

Marijampolės savivaldybėje atlikto tyrimo metu respondentų buvo klausiama,

kaip jie suvokia laisvalaikio sąvokos turinį. Tiek Marijampolės miesto, tiek kaimiškų-

jų seniūnijų respondentams buvo pateikti galimi devyni atsakymo variantai. Respon-

dentai rinkosi ne po vieną atsakymo variantą. Beveik pusei Marijampolės (47 proc.)

respondentų laisvalaikio praleidimas asocijuojasi su ramybe: dauguma taip teigiančių

yra moterys. Beveik tiek pat tiriamųjų (44 proc.), iš kurių taip pat dauguma moterys,

teigė, kad jiems laisvalaikis yra kaip kasdienybės praskaidrinimas. 40 proc. respon-

dentų laisvalaikį suvokia, kaip atokvėpį nuo darbų. Daugiau kaip trečdalis responden-

tų pažymėjo, kad tai yra poilsis, suteikiantis fizinės stiprybės. Ketvirtadalis (26 proc.)

tiriamųjų laisvalaikį įvardijo gyvenimo džiaugsmu, beveik tiek pat (28 proc.) manė,

kad laisvalaikis suteikia galimybę asmeniniam tobulėjimui. Kiek mažiau respondentų

laisvalaikį įvardijo kaip savęs aktualizavimą, kitiems (14 proc.) laisvalaikis – tai nau-

jos patirties įgijimas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma Marijampolės miesto

respondentų laisvalaikio sąvoką tapatina su atokvėpiu nuo darbų, dvasine ramybe ir

geru poilsiu, suteikiančiu fizinę atgaivą.

Marijampolės kaimiškųjų seniūnijų respondentų nuomonė tuo pačiu tyrimo

klausimu buvo panaši kaip Marijampolės miesto, bet paaiškėjo ir esminiai skirtumai.

Palyginus tyrimo rezultatus, akivaizdžiai matyti, kad kaime gyvenantiems žmonėms

laisvalaikis visų pirma asocijuojasi su atokvėpiu nuo darbų (82 proc.). Anksčiau buvo

minėta, kad vos daugiau kaip dešimtadalis kaimo vietovėse gyvenančių respondentų

yra dirbantys žmonės, bet, matyti, kaime nestinga kitų asmeninio ūkio darbų vyres-

niojo amžiaus žmonėms. Daugiau kaip pusė respondentų laisvalaikiu įvardija poilsį,

kuris suteikia fizinės stiprybės (59 proc.) ir laisvą laiką, kuris praskaidrina kasdienybę

(52 proc.).

Laisvalaikio suteikiamą asmeninio tobulėjimo galimybę kaimiškosiose seniūni-

jose įvardijo vos 7 proc. respondentų, tačiau laisvalaikį kaip dvasinę ramybę vienodai

pasirenka visi tiriamieji (47 proc.).

Tyrimas atskleidė, kokioms laisvalaikio praleidimo formoms pirmenybę teikia

pagyvenę Marijampolės miesto ir kaimiškųjų seniūnijų žmonės (lentelė).

559

Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal laisvalaikio praleidimo formą

Marijampolės savivaldybėje, proc.

Laisvalaikio praleidimo formos Marijampolės savivaldybė

Marijampolės miestas Kaimiškosios seniūnijos

Laisvalaikis šeimos aplinkoje 84 93

Mėgstamų televizijos laidų žiūrėjimas 77 77

Knygų skaitymas 53 22

Rankdarbių gamyba 26 15

Išvykos į koncertus 14 22

Išvykos į teatrą 12 11

Kino teatro lankymas 7 4

Parodų lankymas 16 4

Sporto varžybų stebėjimas 12 15

Poilsis kaimo turizmo sodybose 9 19

Iškylos gamtoje 19 26

Pažintinės kelionės užsienyje 5 4

Pažintinės kelionės Lietuvoje 21 8

Dalyvavimas saviveikloje 16 33

Dalyvavimas religinėje veikloje 30 11

Dalyvavimas sveikatinimo procese 21 19

Bendravimas su kaimynais 74 85

Artimųjų lankymas 81 81

Internetas 16 10

Iš lentelė duomenų matyti, kad miesto ir kaimo vietovių pagyvenę gyventojai

linkę rinktis panašias laisvalaikio praleidimo formas. Akivaizdu, kad dažniausiai tiek

Marijampolės miesto, tiek kaimiškųjų seniūnijų vyresni žmonės praleisti laisvalaikį

pasirenka šeimos aplinkoje. Laisvalaikį leisti šeimos aplinkoje labiau linkusios susi-

tuokusios moterys. Beveik tiek pat respondentų laisvalaikiu lanko artimuosius. Vy-

resnio amžiaus žmonėms itin svarbus bendravimo poreikis, ypač, kai jie vieniši ir ne-

dirbantys. Bendrauti su kaimynais labiau linkusios nedirbančios moterys. Kaimo

žmonės kiek intensyviau nei miesto bendrauja su kaimynais. Tai galima paaiškinti

gyvenimo kaime specifika.

Pasyvus laisvalaikio leidimo būdas žiūrint mėgstamas televizijos laidas, skai-

tant knygas yra gerokai populiaresnis už aktyvų laisvalaikio praleidimą. Laisvalaikį

leisti prie televizoriaus ir skaitant knygas labiau linkusios moterys nei vyrai. Tyrimas

atskleidė, kad pagyvenę kaimo žmonės kur kas rečiau laisvalaikiu skaito knygas nei

miesto gyventojai, tačiau jų dalyvavimas saviveikloje du kartus intensyvesnis nei

miesto žmonių. Gerokai rečiau vyresni žmonės laisvalaikiu lankosi koncertų, kino te-

atrų ir teatrų salėse, kaimo turizmo sodybose. Pagrindine priežastimi respondentai

įvardijo itin mažas pajamas. Aktyviai leisti laisvalaikį, pvz., iškylas gamtoje, mėgsta

penktadalis miesto ir ketvirtadalis kaimiškųjų seniūnijų respondentų, bet tik ne dau-

gelis gali sau leisti pasižvalgyti po platesnį pasaulį. Kur kas dažniau miesto gyvento-

jai keliauja po Lietuvą, domisi sportu, stebėdami sporto varžybas. Ketvirtadalis Mari-

jampolės miesto respondentų laisvalaikiu užsiima rankdarbiais ir beveik tiek pat įsi-

traukę į religinę veiklą. Kaimiškųjų seniūnijų respondentai rečiau renkasi anksčiau

paminėtus laisvalaikio praleidimo būdus. Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių nau-

560

dojasi internetu. Šiai laisvalaikio leidimo formai pirmenybę teikia šeštadalis miesto

respondentų, ir ja beveik vienodai domisi tiek vyrai, tiek moterys. Šie rodikliai kiek

aukštesni už šalies vidurkį. Kaimo gyventojai rečiau naudojasi internetu. Tyrimas at-

skleidė, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių labai kryptingai renkasi laisvalaikio

praleidimo formas, nes vos keletas jų pažymėjo, kad laisvalaikio formą renkasi spon-

taniškai. Sveikatos būklę įvardiję kaip vieną iš pagrindinių trukdžių turiningai leisti

laisvalaikį, kaimiškųjų seniūnijų pagyvenę žmonės nelinkę intensyviai dalyvauti

sveikatinimo veikloje. Ja užsiima mažiau kaip penktadalis respondentų.

Respondentų nuomonė dėl laisvalaikio praleidimo galimybių Marijampolės sa-

vivaldybėje tarp pagyvenusių žmonių yra įvairi. Beveik trečdalis respondentų mano,

kad turiningai leisti laisvalaikį Marijampolės mieste ir kaimiškosiose seniūnijose yra

sudarytos visos sąlygos, o du trečdaliai – kad laisvalaikio praleidimui Marijampolės

savivaldybėje sąlygos yra nepakankamos. Vos 4 proc. respondentų iš Marijampolės

miesto, iš jų visos moterys, įvardijo, kad sąlygų vyresniems žmonėms kokybiškai

leisti laisvalaikį Marijampolės mieste nėra. Visai kitokią nuomonę išsakė Marijampo-

lės kaimiškųjų seniūnijų respondentai. Beveik pusė respondentų atsakė, kad jų gyve-

namojoje vietovėje nėra sąlygų kokybiškai leisti laisvalaikį.

Išanalizavus Marijampolės savivaldybės 2013–2015 metų strateginį veiklos

planą bei Marijampolės savivaldybės mero ataskaitas, nematyti jokio specialaus dė-

mesio pagyvenusiems žmonėms, kai, manytume, jaunimo klausimams spręsti dėme-

sys yra įvairiapusis. Tiesa, Marijampolės savivaldybės informaciniuose leidiniuose,

savivaldybės tinklalapyje yra šiek tiek informacijos apie pagyvenusių žmonių savi-

veiklos kolektyvus, o informacija apie laisvalaikį ir pramogas pateikiama tik bendro

pobūdžio.

Marijampolės miesto respondentai labiausiai pasigenda masinių renginių, eks-

kursijų po įžymias Marijampolės vietas, sveikatingumo centro senjorams, daugiau

spektaklių dramos teatre, paskaitų apie dailės istoriją, kad būtų daugiau koncertų, in-

dividualių užsiėmimų su panašaus amžiaus žmonėmis, kad atsirastų daugiau veiklos

pagyvenusiems žmonėms, norėtų kokių nors susibūrimų vyresniojo amžiaus žmo-

nėms, liaudies muzikos kolektyvų pasirodymų, kad būtų organizuojama daugiau ne-

mokamų koncertų. Marijampolės kaimiškųjų seniūnijų pagyvenę žmonės išsakė pa-

našius pageidavimus. Dauguma jų minėjo, kad trūksta organizuotos veiklos pensinio

amžiaus žmonėms, įvairių pagyvenusių žmonių sambūrių (pvz., švenčių paminėjimo,

suneštinių vaišių po pamaldų, kaimo bendruomenių renginių ir pan.).

Dar vienas svarbus tyrimo aspektas buvo siekis išsiaiškinti, kokios priežastys

respondentams trukdo turiningai praleisti laisvalaikį Marijampolės savivaldybėje.

Tyrimas atskleidė, kad esminės priežastys, trukdančios turiningai leisti laisva-

laikį marijampoliečiams, yra pinigų stygius ir specialių pasiūlymų senjorams trūku-

mas. Daugiau kaip pusė Marijampolės kaimiškųjų seniūnijų tyrime dalyvavusių žmo-

nių sveikatos būklę įvardijo pagrindine priežastimi turiningai leisti laisvalaikį. Kaimo

vietovėse gyvenančių respondentų pasyvumas turiningai leisti laisvalaikį vos ne du

kartus didesnis už miesto gyventojų. Palyginus su bendra Lietuvos situacija, galime

teigti, kad Marijampolės savivaldybės pagyvenusių žmonių įvardijamos kliūtys turi-

ningai leisti laisvą laiką yra analogiškos. Be to, atsakymai liudija, kad „Visaverčio

gyvenimo galimybėse“ numatytos priemonės, nors jau eina paskutinieji šio nutarimo

561

įgyvendinimo metai, vargu, ar bus realizuotos praktikoje. Net trečdalis miesto ir be-

veik pusė kaimiškosiose seniūnijose gyvenančių respondentų norėtų, kad juos kas

nors įtrauktų į laisvalaikio leidimą kartu. Tai tik patvirtina, koks yra svarbus vyres-

niems žmonėms bendravimo, dėmesio ir rūpinimosi poreikių patenkinimas.

Tyrimo rezultatai patvirtino Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) svarbą vy-

resnio amžiaus žmonių segmente. Dauguma Marijampolės savivaldybės pagyvenusių

žmonių pažymėjo, kad užsiėmimai TAU turiningai užpildė visą laisvalaikį, pagerėjo

savijauta, atsirado laimės pojūtis, išaugo bendravimo ir užsiimti jaunystėje pamėgta

veikla (dainuoti, keliauti ir pan.) galimybės. Iš daugiau kaip 800 Marijampolės TAU

dalyvių beveik ketvirtadalis yra kaimo vietovių žmonės. Respondentai patvirtino, kad

Trečiojo amžiaus universitete įdomios paskaitos ir užsiėmimai neleidžia užsisėdėti

namuose.

5. Išvados

1. Pripažįstant laisvalaikį kaip vertybę pagyvenusio žmogaus gyvenime, kyla

prieštaravimas tarp priimamų LR vyriausybės nutarimų gyventojų senėjimo pasek-

mėms įveikti ir jų realaus įgyvendinimo.

2. Dauguma Marijampolės miesto tiriamųjų buvo dirbantys žmonės, bet ma-

žesnės nei vidutinės pajamos neleidžia jiems rinktis pageidaujamų laisvalaikio pralei-

dimo formų.

3. Dauguma pagyvenusių žmonių laisvalaikį vertina kaip atokvėpį po darbų,

dvasinę ramybę, gerą poilsį, kuris suteikia fizinės stiprybės. Visgi daugelis jų renkasi

pasyvias laisvalaikio praleidimo formas šeimos aplinkoje, lankant artimuosius, ben-

draujant su kaimynais ir žiūrint mėgstamas televizijos laidas.

4. Pajamų stygius ir specialių pasiūlymų senjorams trūkumas (pvz., lengvatos

vyresnio amžiaus žmonėms gauti kultūros paslaugas) įvardijamos kaip pagrindinės

kliūtys turiningai leisti laisvalaikį.

5. Kaimiškųjų seniūnijų pagyvenę žmonės sveikatos būklę ir pajamų stygių

įvardija svarbiausiomis priežastimis pasirenkant laisvalaikio praleidimo būdą. Mari-

jampolės miesto pagyvenusiems žmonėms sveikatos būklė yra menkesnis trukdis tu-

riningai leisti laisvalaikį, palyginus su kaimo vietovėse gyvenančiais senjorais.

6. Marijampolės savivaldybės pagyvenę žmonės labiausiai pasigenda masinių

renginių, ekskursijų, nemokamų koncertų, spektaklių, organizuoto laisvalaikio vyres-

nio amžiaus žmonėms.

7. Trečiojo amžiaus universitetas Marijampolėje sulaukia ypač teigiamo pagy-

venusių žmonių vertinimo jų laisvalaikio kokybei, bet nemenka tiriamųjų dalis nėra

apsisprendę įsitraukti į šios organizacijos veiklą. Tyrimas tik patvirtina, kad trečdalis

pagyvenusių žmonių laukia, kad juos kas nors paskatintų įvairioms rekreacinėms

veikloms.

8. Vyresnio amžiaus žmonėms itin svarbus bendravimo poreikis, todėl Trečiojo

amžiaus universitetas galėtų plėsti savo fakultetų veiklą seniūnijose, organizuoti kur-

sus kaip geriau panaudoti virtualią erdvę bendravimui.

562

9. Mėgstantiems laisvalaikiu keliauti Marijampolės turizmo informacijos cent-

ras galėtų skirti daugiau dėmesio įvairių išvykų, iškylų bei ekskursijų pagyvenusiems

žmonėms siūlymui.

10. Marijampolės savivaldybė galėtų imtis iniciatyvos derėtis su mokamų ren-

ginių organizatoriais dėl specialių nuolaidų taikymo senjorams.

Literatūra

1. Adomaitienė, K. (2000). Rekreacijos įvadas.–Vilnius: PMRP koordinavimo centras. 76 p.

2. Almonaitienė, J., Antininė, D. ir kt. (2010). Bendravimo psichologija. – Kaunas: Techno-

logija. 224 p.

3. Bikmanienė, R. (2002). Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. – Kaunas: VDU.

335 p.

4. Dėl Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos patvirtinimo. – Vals-

tybės žinios, 2004-06-17. Nr. 95-3501.

5. Dėl Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2005–

2013 metų priemonių patvirtinimo. – Valstybės žinios, 2005-01-13. Nr. 5-112.

6. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto iniciatyva dėl vyresnio amžiaus žmo-

nių indėlio į visuomenės gyvenimą ir dalyvavimo jame. –

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2013:011:0016:0020:LT:PDF [2013

12 01].

7. Garkauskienė, A., (2012) Senas žmogus Lietuvoje: vienišas ir nereikalingas? // Vakarų

Lietuvos medicina. – http://www.ve.lt/naujienos [2013 02 06].

8. Griffin, J., McKenna, K. (1998). Influences on leasure and life satisfaction of elderly pe-

ople // Physical and Ooccupational Therapy in Geriatics. No. 15 (4):1–16.

9. Kviečia Marijampolė. (2012). – Marijampolė: Piko valanda. 36 p.

10. Kuzmickienė, J. (2011). Rekreacinių veiklų senyvo amžiaus žmonėms ypatumai. Ma-

gistro tezės. – MRU. 172 p.

11. Markevičienė, E. (2012). Pagyvenę taupūs žmonės įdomūs parduotuvėms, bankams,

sporto klubams. – http://vz.lt/2012-01-29 [2013 11 20].

12. Miežytė-Tijūšienė, J., Bulotaitė, L. (2012). Pensinio amžiaus žmonių socialinis aktyvu-

mas bei psichologinė savijauta // Gerontologija. Nr. 13 (4): 199–205.

13. Nacionalinės sveikatos tarybos pranešimas. (2012). –

http://www3.lrs.lt/docs2/VNSXQMJB.PDF [2013 12 02].

14. Stankūnienė, V. (2004). Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys. – Vilnius:

Socialinių tyrimų institutas. 146 p.

15. Suaugusiųjų švietimas. Patarimai laisvalaikiui ir saviraiškai. –

http://www.suaugusiujusvietimas.lt/lt/zurnalas/projektai/2013-04-18 [2013 11 24].

16. Šinkūnienė, J. R. (2005). Laisvalaikio studijos ir rekreacijos administravimas // Sociali-

nis darbas. Nr. 4 (1): 122–130.

17. Vander Zanden J.W. (1990). The Social Experience: an Introduction to Sociology. –

New York: McGraw-Hill Publishing Company. 663 p.

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2013:011:0016:0020:LT:PDF

http://www.ve.lt/naujienos

http://vz.lt/2012-01-29

http://www3.lrs.lt/docs2/VNSXQMJB.PDF

http://www.suaugusiujusvietimas.lt/lt/zurnalas/projektai/2013-04-18

563

POSSIBILITIES OF SPENDING LEISURE OF PEOPLE OLDER THAN 60 YEARS IN

MARIJAMPOLE REGION

Nijolė Koncevičienė, Marija Beržanskienė, Violeta Eidukaitienė

Marijampolė college

Summary


This paper analyzes the determinants of the elderly leisure activities. Most of older people

have discontinued their active work and as a result faced an excess of the free time. Older people

prefer leisure forms according to their interests and financial options. The Government of Lithuani-

an Republic and other authorities focus on elderly people's problems do not significantly affect old-

er people's employment, residence and recreation issues. The aim of this research is to reveal the

leisure features and leisure capabilities of those who are over 60 years old. The study revealed el-

derly peoples’ expectations, so it is necessary to look for ways to intensify the elderly recreational

activities in Marijampole municipality.

Keywords: leisure, recreation forms, older age period.

JEL Codes: J17, J14.

564



THE ASSESSMENT OF METHODS FOR DETERMINATION OF

COMPANY’S SOLVENCY

Inta Kotane Mg. oec., PhD student at Riga International School of Economics and Business Administration, Re-

searcher at Rezekne Higher Education Institution, Latvia. Tel. +37129415644. E-mail [email protected]



There are many methods for assessment of the solvency of companies. One method of the

financial analysis is calculation of the financial coefficient and determination of the relationship be-

tween the indicators, which is used in the assessment of the solvency of enterprises and in the fore-

casting of insolvency and bankruptcy. To examine the suitability of offered methodologies for de-

termining solvency to conditions in Latvia, the author conducted a theoretical research and a practi-

cal study on methods for determining the solvency, by using data from financial statements from

small enterprises in Latvia. The aim of the research is to assess the methods for determining the sol-

vency of enterprises. The result of the research shows that different methods of assessing the sol-

vency of the company give different results, that the data from financial statements do not give

complete and objective assessment of the company solvency, and it is not possible to forecast the

financial stability of the company by using only financial indicators.

Keywords: assessment, financial indicators, solvency.

JEL Codes: R11, Z19.

1. Introduction

Analysis of the financial situation of a company provides an opportunity to de-

termine the strengths and weaknesses of the company’s economic activity. Many au-

thors have forecasted the financial health of company, by using financial information.

Traditionally the analysis of financial ratios has been used to forecast the solvency of

company.

In the author’s opinion the terms of solvency and insolvency have been pre-

cisely formulated by L. C. Heath and P. Rosenfield (1979 p. 48) that: “Solvency is a

money or cash phenomenon. A solvent company is one with adequate cash to pay its

debts; an insolvent company is one with inadequate cash. Evaluating solvency is ba-

sically a problem of evaluating the risk that a company will not be able to raise

enough cash before its debts must be paid. Solvency analysis is not simply a matter of

evaluating a company’s so-called current assets and liabilities”.

Studies of economic and scientific literature give evidence that scientists regard

the concept of “bankruptcy” as equal to the concept of “insolvency”, moreover, also

the bankruptcy forecasting models elaborated by various scientists, in point of fact,

are forecasting the likelihood of insolvency of a company (Šneidere, 2009).

565

W. Beaver (1966) is one of the first researchers to study the bankruptcy predic-

tion. He has examined the predictability of 14 financial ratios using 158 samples that

consisted of bankrupted and non-bankrupted companies. J. W. Wilcox (1971) pre-

sented a simple theoretical model, intuitive theory of business risk, offering an expla-

nation for Beaver's empirical results. Many authors have researched the problems of

assessing the solvency of an enterprise, by using financial ratios that are different

both in terms of their nature and in terms of their total number. Twenty-four financial

ratios have been used to assess the financial situation of companies (Bose, 2006),

forecasting the occurrence of financial difficulties 1, 2 and 3 years before these diffi-

culties have taken place – 29 financial ratios (Lieu, 2008), studying the financial indi-

cators of bankrupted and non-bankrupted companies – 27 financial ratios (Min,

2009), assessing the financial health of the companies – 26 financial ratios (Kramin,

2003), 17 financial ratios (Halim, 2011), 16 financial ratios (Bhunia, 2011) and 12 fi-

nancial ratios (Xidomas, 2009).

The diversity of methods for determining the solvency that is shown in eco-

nomical and scientific literature creates a necessity to carry out a theoretical research

and a practical study to verify suitability of the offered methods to conditions in Lat-

via. This research is created as a sub-research to substantiate the need for the non-

financial indicators for a system to assess the activity of companies and to include the

aggregate of certain financial and non-financial indicators.

The aim of the research is to evaluate the methods for determining the sol-

vency of companies.

In order to accomplish the purpose of the research the following tasks have

been put forward:

to conduct theoretical research on the methods for determining solvency;

to assess the suitability of the offered methods for determining solvency to

conditions in Latvia;

to make conclusions.

The object of the research is the methods for determining solvency.

General scientific research methods are used in the research: information analy-

sis and synthesis, logically constructive, data grouping and graphical display methods.

2. The methodology of the research

There are many methods for the assessment of solvency of enterprises. One

method of the financial analysis is calculation of the financial coefficient and deter-

mination of the relationship between the indicators, which is used in the assessment

of the solvency of enterprises and in the forecasting of insolvency and bankruptcy.

C. Gibson (1982) regards that it is possible that there are not any as effective tools for

determining the financial future of the company as a suitable use of financial ratios.

Financial indicators are often expressed as financial ratios (Suarez, 2011). Which fi-

nancial indicators should be used, which of them are the most important, how to as-

sess them, etc.? Different authors have divergent views, and they offer to use differ-

ent financial indicators or groups of financial indicators.

566

The author within the framework of particular research will carry out theoretical

studies in several methods for the detection of solvency and the examination of prac-

tical suitability of these methods for conditions in Latvia.

V. Kovalev (2006) sees the financial situation of company from short- and

long-term point of view, because there are two main tasks for a company: to be able

to settle its short-term liabilities and to be able to provide options for long-term fi-

nancing as well as to be able to maintain the established or desired structure of the

company capital.

Stocks as the least liquid part of current assets and the amount of net working

capital are used when assessing both the part of net working capital, which has abso-

lute liquidity and the part of the working capital / reserves, which is financed from

the net working capital of the company. It is possible to use stocks, the amount of net

working capital and the source of stock financing (SSF = NWC + short-term debts +

payables to suppliers and contractors + advances received from customers) to rela-

tively assess the short-term financial stability of the company (Kovalev, 2006).

M. Abrjutina (2000) distinguishes three priority indicators, when assessing the

financial-economic situation of a company:

R = Equity – (Stocks + Fixed assets + Intangible assets) (1st)

R’ = (Cash + Short-term investments) – Total debt (2nd)

R’’ = Equity – (Fixed assets + Intangible assets) (3rd)

When conducting an express-analysis of the financial-economic situation of the

company, first, the difference between equity and non-financial assets must be deter-

mined (R) – it is considered as the indicator of financial-economic stability. If R > 0,

the company is placed in a stability region and R’ indicator must be determined for a

more detailed assessment of the financial situation. It provides for two options: if R’

≥ 0, it shows absolute stability; if R’ < 0, it shows normal stability. If R < 0, the com-

pany is placed in an unstable region and R’’ indicator must be determined for a more

detailed assessment of the financial situation. It provides for two options: if R’’ ≥ 0,

the company is in the tension area; if R’’ < 0, the company is in the risk area.

J. Mackevičius (2010), when assessing the possibility of bankruptcy for a com-

pany, deals with ten the most important financial indicators and especially highlights

the role of current ratio and quick ratio indicators, debt to asset ratio, return on equity

and return on sales indicators when forecasting the bankruptcy of a company.

J. Mackevičius highlights the regulations of the given indicators which, according to

him, shows the deterioration of the company’s financial situation and the possible

bankruptcy of the company: current ratio indicator less than 1.0; quick ratio indicator

less than 0.5; debt to asset ratio more than 1,0; negative return on equity and return

on sales indicators.

The financial indicators are selected for the comparison between the financial

indicators of the companies and the average financial indicators in the sector, accord-

ing to 9 financial indicators in the sector calculated and publicized by the Central Sta-

tistical Bureau of the Republic of Latvia: current and cash ratios; debt to asset ratio;

debt to equity ratio; short-term debt ratio; total assets turnover, return on assets, equi-

ty and sales.

567

For forecasting insolvency and bankruptcy T. Bogdanova (2012) and many au-

thors (Altman, 1968; Smith, 2005; Rafiei, 2011; Baixauli, 2010; Korchagina, 2006)

have used financial ratios in different combinations and developed or used forecast-

ing indexes for determining the degree of bankruptcy probability. The author has

used two models for the bankruptcy forecasting: E. Altman’s bankruptcy forecasting

model: Z = 0,717 X1 + 0,847 X2 + 3,107 X3 + 0.42 X4 + 0,995 X5 (4.) (Šneidere,

2009) and bankruptcy forecasting model by V. Šorins, I. Voronova, which is adapted

to conditions in Latvia: Z = -2,4 + 2,5 X1 + 3,5 X2 + 4,4 X3 + 0,45 X4 + 0,7 X5 (5.)

(Šorins, 1998).

With an aim to assess the practical use of theoretically described methods in

determining the solvency of companies, the author of the research has performed the

approbation thereof, on the basis of financial statement data for 2009–2011 from the

companies that were liquidated / reorganized in 2012. Subject matter of the research:

the level of solvency in the period of liquidation.

The assessment of solvency of the Latvian enterprises has been made by means

of 5 methods for the assessment of solvency of the companies (see Table 1).

Table 1. The methods for determining the solvency of companies

Method 1

The assessment of short-term stability and liquidity type, using V. Kovalev (2006)

method, since there net turnover capital is used as one of the evaluating indicators,

which in Latvia is used on a wider scale than calculation of the stock financing

sources (Savickaja, 2002; Ljubushin, 2000)

Method 2 Complex assessment of financial-economic situation of the company, by using

M. Abrjutina’s method (2000)

Method 3 The assessment of conformity of the financial indicators of the companies to the el-

ements of bankruptcy, by using J. Mackevičius (2010) criteria

Method 4 The comparison of financial indicators of the company and the average indicators in

the sector

Method 5 The forecasting of bankruptcy of companies, by using the bankruptcy forecasting

model adapted by E. Altman (1), V. Šorins and I. Voronova (2)

Additional criteria for evaluation were established by the author for methods 3

and 4. Five financial indicators are used in method 3 and, the more these indicators

are conforming, the more this enterprise coincides with the elements of bankruptcy.

The number of corresponding financial indicators and assessment thereof: 2 finan-

cial indicators – no risk of bankruptcy; 3 to 4 financial indicators – there is a possibil-

ity of bankruptcy; and 5 financial indicators – high probability of bankruptcy. Nine

financial indicators are used in method 4, and, the larger amounts of indicators are

below the average level of the sector, the worse is the rating of the company. The

number of corresponding financial indicators and assessment thereof: 4 financial in-

dicators – normal financial situation; 5 to 7 financial indicators – unstable financial

situation; and 8 to 9 financial indicators – critical financial situation.

In Latvia the total economically active market section in group of statistical

unit size – small enterprises, in form of business – commercial enterprises according

to the type of activity in 2011, as in the previous years, was made from 3 sectors:

568

wholesale and retail trade, repair of motor vehicles and motorcycles 26.82%, manu-

facturing 14.19% and construction 11.65% (Uzņēmumu …, 2013).

Information from SIA “Lursoft” database has been used for selection of small

enterprises, determining the published financial statements and viability of enterprises.

The selection of sample of analyzed enterprises was made based on these criteria:

have filed annual reports with SIA “Lursoft” for 2005–2011;

comply with the criteria of small enterprises: the number of employees is

from 10 to 49, annual turnover 7.028 million lats or balance sheet total 7.028 mil-

lion lats (What is …, 2013);

enterprises from certain economic sectors (NACE): (C) Manufacturing; (F)

Construction; and (G) Wholesale and retail trade; repair of motor vehicles and motor-

cycles.

Based on the criteria for selection, the set of research enterprises is made of 7

companies, including 5 that were liquidated and 2 that were reorganized (incorpo-

rated in other companies) in 2012. The set of liquidated enterprises is made from the

manufacturing companies, and the set of reorganized enterprises – from wholesale

and retail trade; repair of motor vehicles and motorcycles companies.

The set of research enterprises are characterized by different reasons for liqui-

dation: one or more insolvency proceedings (companies 1–3), legal protection pro-

ceedings (companies 1 and 3), two enterprises have started the liquidation process

themselves (4 and 5) and two enterprises (6 and 7) have been reorganized.

The liquidation / reorganization process of the enterprise affects financial

statements of the enterprise. If the company management seeks to liquidate the com-

pany or knows conditions that create doubts about the company’s ability to continue

its activity in the next reporting year, it should be displayed also in the balance of the

company. For example, if fixed assets are no longer meant to be used in long term but

for sale, they are reclassified as goods. Savings, reserves, revenue and expenses for

the next period are not developed in the balance. Based on these elements, according

to the balance sheet data for 2001, it could be possible to forecast that their activities

in 2012 will not continue enterprises 1, 2, 3 and 4. In the 2011 balances of enterprise

5, 6 and 7 these elements are not present. Therefore the assessment of the activities of

companies has been made not only in 2011 but also in 2009 and 2010 – two and three

years before the liquidation / reorganization.

3. Results of the research

Method 1 for assessing the short-term financial stability and liquidity of com-

pany in 2009–2011 is presenting ambiguous results (Table 2). The short-term finan-

cial stability and liquidity of the companies changes over the years both in positive

(enterprises 1 and 4) and in negative direction (enterprise 3). Although enterprises are

liquidated (enterprises 2 and 5) and reorganized (enterprises 6 and 7) in 2012, in the

research period the short-term financial stability and liquidity is evaluated as normal

or absolute. In accordance to the obtained results it is possible to conclude that in

2011, a year before liquidation / reorganization, all the companies, except enterprise

569

3, the short-term financial stability or liquidity has to be evaluated as normal or abso-

lute. Therefore analysis of short-term financial stability and liquidity of the given en-

terprise is not completely objective.

When evaluating the financial-economic situation of the enterprises as a com-

plex, using method 2, it is possible to conclude that in 2009–2001 enterprises 1, 2, 3

and 7 do not have enough equity to cover stocks, fixed assets and intangible assets of

the enterprises. According to methodology, the companies enter the unstable region,

and the lack of equity to finance fixed assets and intangible assets in the enterprises

has to be evaluated as a risk area. Enterprise 5 does not have sufficient equity to cov-

er stocks, fixed assets and intangible assets of the companies, however, through equi-

ty the enterprise funds fixed assets and intangible assets. The financial-economic sit-

uation of enterprise 5 in 2009–2011 is better when comparing to enterprises 1, 2, 3

and 4. Enterprise 5 is placed in an unstable region, area of tensions. Enterprises 4 and

6 have variable financial-economic situations in 2009–2011, however in 2010 (two

years before the liquidation / reorganization) the enterprises are in a stability area and

an absolute stability. This shows that the equity of the enterprise is sufficient to cover

the stocks, fixed assets and intangible assets of the enterprise, and also sufficient to

finance the borrowed capital through cash and short-term investments of the enter-

prise. In 2011 (a year before the liquidation / reorganization) the enterprises are in a

stability area and an absolute stability. It shows that the enterprises have sufficient

equity to successfully cover stocks, fixed assets and intangible assets of the enterpris-

es but is not sufficient enough to finance the borrowed capital through cash and short-

term investments of the enterprise.

When assessing financial indicators of the enterprises in 2010–2011 by the

method 3, it can be concluded that from 5 indicators than point at the possible bank-

ruptcy of enterprises, the numbers of indicators are varying from 1 to 5. From 7 en-

terprises the largest possibility of bankruptcy at the end of 2011 was sequentially to

enterprises 1, 3, 2 and 5.

When assessing financial indicators of the enterprises in 2010–2011 according

to the sectors and comparing to average indicators in the sector (method 4), it can be

concluded that the indicators for separate company in the manufacturing sector are

both better and worse than the average indicators in the sector as well as the desired

value of specific financial indicator. When comparing financial indicators from dif-

ferent companies, it can be concluded that:

for the enterprise 1 all the considered financial indicators in 2010 and 2011

have been worse than average indicators in the sector (lower liquidity, higher finan-

cial dependency, lower total assets turnover, etc.);

for the enterprise 2 in 2010 worse than the average indicators in the sector

have been: lower cash ratio, higher debt to asset ratio and debt to equity ratio, lower

return on sales. In 2011, all financial indicators, except cash ratio and total assets

turnover, have been worse than average ratios in the sector;

in the enterprise 3 in 2011 all the financial indicators, but in 2010 all the fi-

nancial indicators except total assets turnover, have been worse than average ratios in

the sector;

570

in the enterprise 4 in 2010 all the financial indicators have been better than

average ratios in the sector, but in 2011 all the financial indicators, except total assets

turnover, have been worse than average ratios in the sector;

in the enterprise 5 in 2010 all financial indicators are better that average ra-

tios in the sector, except cash ratio, but in 2011 all financial indicators, except total

assets turnover, have been worse than average ratios in the sector.

It is possible to conclude that from 5 enterprises at the end of 2011 sequentially

to enterprises 1, 3, 4, 5 and 2 financial indicators have been lower than average ratios

in the sector.

To the wholesale and retail; repair of motor vehicles and motorcycles enter-

prises, as with manufacturing companies, the indicators for separate companies are

both better and worse than average indicators in the sector as well as the desired val-

ue of certain financial indicator. When comparing financial indicators of enterprises 6

and 7, it is possible to conclude that:

in the enterprise 6 in 2010 and 2011 worse than average ratios in the sector:

lower total assets turnover and lower return (asset, equity and sales);

in the enterprise 7 in 2010 all the financial indicators, except total assets

turnover and return on assets have been worse than average ratios in the sector. In

2011 all the financial indicators, except return on equity, have been worse than aver-

age ratios in the sector.

It is possible to conclude than from 2 enterprises at the end of 2011 to enter-

prise 7 financial indicators have been lower than average ratios in the sector.

The solvency of companies has been assessed, using two business insolvency

models (method 5). The results of models, although there are 3 possible forecasts for

bankruptcy in the model 1 (Z < 1.23 – high probability of bankruptcy, 1.23 < Z < 2.9

– there is a possibility of bankruptcy, and Z > 2.9 – low probability of bankruptcy)

and 2 possible forecasts for bankruptcy in the model 2 (Z < 0 – high probability of

bankruptcy and Z > 0 – no risk of bankruptcy), give an unambiguous answer in the

case of enterprise 1 – high probability of bankruptcy in 2009–2011 – and in the case

of enterprise 6 – no risk of bankruptcy / low probability of bankruptcy in 2009–2011.

Considering other enterprises, the models give different results, in some cases even

completely opposite situation assessments. For example, the enterprise 4, according

to E. Altmans bankruptcy forecast model, at the end of 2011 has a low probability of

bankruptcy, but, according to V. Šorins and I. Voronova bankruptcy forecast model –

a high probability of bankruptcy. Summarizing the Z values of the bankruptcy fore-

casting models and the probabilities of bankruptcy in 2009–2011, it is possible to

conclude that the given models in some cases characterize the situation contradictory

and are not reliable to forecast the future activities of the enterprises.

The summary of methods for determining the insolvency of enterprises (Table

2) and comparative assessment shows mixed results.

The gained results can be valued from two sides:

the same / similar / different assessment of solvency that is gained by using

methods 1–5;

571

the gained assessment of solvency by using methods 1–5 in 2009–2011 and

the actual situation in 2012: liquidation/reorganization.

Comparative assessment of the methods that are used for determining insol-

vency shows that different methods for determining insolvency in 2009–2011 in dif-

ferent cases show different situations of enterprise solvency.

Table 2. The results of determining the solvency of enterprises in 2009–2011

Method Year Enterprises

1. 2 3 4. 5. 6. 7.

Met

hod 1

2009.

ASTFS

ASTFS

2010.

ASTFS

ASTFS 2011.

CSTFS

Met

hod 2

2009.

UR, RA UR, RA UR, RA

UR, RA 2010.

SA, AS

SA, AS

2011.

Met

hod 3

2009.

HPB

NRB

NRB

NRB

NRB

2010.

NRB

NRB 2011.

HPB

Met

hod 4

2010.

CFS

CFS

2011.

CFS CFS CFS

Met

hod 5

(1)

2009.

HPB

LPB

LPB

2010.

2011. HPB

(2)

2009.

HPB NRB

HPB NRB

HPB NRB HPB 2010.

2011. HPB HPB

Abbreviation:

Method 1: Absolute short-term financial stability (ASTFS); Normal short-term financial situation

(NSTFS); Unstable short-term financial situation (USTFS); Critical short-term financial situation

(CSTFS). Method 2: Stable area, absolute stability (SA, AS); Stable area, normal stability (SA, NS);

Unstable region, tension area (UR, TA); Unstable region, risk area (UR, RA). Method 3: No risk of

bankruptcy (NRB); Probability of bankruptcy (PB); High probability of bankruptcy (HPB). Method

4 : Normal financial situation (NFS); Unstable financial situation (UFS) ; Critical financial situation

(CFS). Method 5 (1), (2): Low probability of bankruptcy (LPB); Probability of bankruptcy (PB);

High probability of bankruptcy (HPB); No risk of bankruptcy (NRB).

By analyzing the assessments of solvency in 2009–2001 that are gained by

methods 1–5, it is possible to conclude that similar assessments have been for enter-

NSTFS

NSTF

S NSTFS NSTFS

USTF

S

USTF

S

SA, NS

SA, NS SA, NS

UR, TA

UR, TA

PB

PB PB

PB

PB

NF

S

NF

S

NF

S NF

S

UF

S

UF

S

PB PB PB PB

572

prises 1, 2, 3 and 6, but for enterprises 4, 5 and 7 the ratings in certain cases have

been different, even contradictory. For example, the enterprise 4 in 2011 by method 2

has a normal stability, by method 4 – a critical financial situation, and by method 5

(2) – high probability of bankruptcy.

Comparative assessment of methods for determining enterprise solvency shows

that the assessment of enterprise solvency in 2009–2011 describes the actual situation

in 2012 (liquidation / reorganization) semi-accurately.

According to the assessments of solvency situation in 2011 „Normal stability“

(method 2), „Normal financial situation“ (method 4), „No risk of bankruptcy“ (me-

thod 3, method 5 (2)), „Low probability of bankruptcy“ (method 5 (1)) the possibility

of liquidation / reorganization should not have been connected with these enterprises,

based on the method of determining solvency: enterprise 4 and 6 (method 2); enterp-

rise 4, 6 and 7 (method 3); enterprise 6 (method 4); enterprise 5 and 6 (method 5 (1));

enterprise 6 (method 5 (2)).

Comparative assessment of methods for assessing solvency, based on the in-

solvency assessment of 7 enterprises in 2009–2011 and comparison of these assess-

ments with the actual situation in 2012 (liquidation / reorganization) is indicative of

the inability to accurately forecast financial stability of the enterprises, using only the

financial indicators of the enterprises. If the financial indicators were supplied with

non-financial indicators, it would raise the objectivity of the assessment.

In total this research substantiates the inability of financial indicators to pre-

cisely assess the solvency of the company and creates a necessity to develop a system

of indicators for evaluating the business activity of a company – the system would

consist of certain set of financial and non-financial indicators. Author’s future re-

search will be linked with the development of a complex system of indicators for

evaluating the business activity of a company.

4. Conclusions

1. Comparative assessment of methods for determining the enterprises’ sol-

vency shows that different methods for determining insolvency in 2009–2011 in par-

ticular cases present different solvency situations.


vency shows that the assessment of solvency in 2009–2011 is partly inaccurate when

describing the actual situation in 2012 (liquidation / reorganization).

3. In 2012, according to solvency assessments of the enterprises „Normal sta-

bility“, „Normal financial situation“, „No risk of bankruptcy“, „Low probability of

bankruptcy“ in 2011 there have been no elements of liquidation / reorganization in

the results of these solvency assessments (for the enterprises that have been

liquidated / reorganized later): enterprise 4 (2 of 5 assessments), enterprise 5 (1 of 5

assessments), enterprise 6 (5 of 5 assessments) and enterprise 7 (1 of 5 assessments).


vency and their comparison to the actual situation in 2012 (liquidation / reorganiza-

tion) shows a lack of possibility to precisely forecast the financial stability of compa-

nies, using only financial indicators of the companies.

573

5. To increase the accuracy of the assessment of company’s financial situation, it

is necessary to supplement the financial indicators with the non-financial indicators.

References

1. Abrjutina, M. S. (2000). Jekonomicheskij analiz torgovoj dejatel'nosti. – Moskva: Delo i

Servis. 512 s.

2. Altman, E. I. (1968). Financial ratios, discriminant analysis and the prediction of corpo-

rate bankruptcy // The Journal of Finance. Vol. 23. No. 4: 589–609.

3. Baixauli, J. S., Modica-Milo, A. (2010). The bias of unhealthy SMEs in bankruptcy

prediction models // Journal of Small Business and Enterprise Development. Vol. 17. No. 1:

60–77.

4. Beaver, W. H. (1966). Financial ratios as predictors of failure // Journal of Accounting

Research. Empirical Research in Accounting: Selected Studies. Vol. 4: 71–111.

5. Bhunia, A., Sarkar, R. (2011). A Study of Financial Distress based on MDA // Journal of

Management Research. Vol. 3. No. 2. –

http://www.macrothink.org/journal/index.php/jmr/article/viewFile/549/2630 [2013 11 05].

6. Bogdanova, T. (2012). Forecasting of companies bankruptcy using statistical methods //

Journal of International Scientific Publication: Economy & Business. Vol. 6. Part 5. –

http://www.scientific-publications.net/open-access-journals/economy-and-business [2013 11 05].

7. Bose, I. (2006). Deciding the financial health of dot-coms using rough sets // Information

& Management. Vol. 43: 835–846.

8. Gibson, C. (1982). Financial ratios in annual reports // The CPA Journal. Vol. 52.

No. 9: 18–29.

9. Halim, Mohd. Suberi AB, Jaafar, M., Osman, O. (2011) Assessment of the financial

health of Malaysian construction firms using financial ratio analysis // International journal of aca-

demic research. Vol. 3. No. 1. Part 1: 200–207.

10. Heath, L.C. and Rosenfield, P. (1979). Solvency: The Forgotten Half of Financial Re-

porting // Journal of Accountancy: 48–54.

11. Lieu Pang-TIen, Lin Ching-Wen, Yu Hui-Fun (2008). Financial early-warning models

on cross-holding groups // Industrial Management&Data Systems. Vol. 108. Iss: 8: 1060–1080.

12. Kovalev, V. (2006). Finansovyj analiz: metody i procedury. – Moskva: Finansy i

statistika. 559 s.

13. Korchagina, E. V. (2006). K voprosu ob ocenke jekonomicheskoj ustojchivosti

sub"ektov malogo predprinimatel'stva // Evrazijskij mezhdunarodnyj nauchno-analiticheskij zhurnal.

Problemy sovremennoj jekonomiki. Nr. 1/2 (17/18). –

http://www.m-economy.ru/art.php?nArtId=1028 [2013 11 05].

14. Kramin, T. V. (2003). Ocenka finansovoj ustojchivosti firmy (predprijatija) // Evrazijs-

kij mezhdunarodnyj nauchno-analiticheskij zhurnal. Problemy sovremennoj jekonomiki. Nr. 3/4

(7/8). – http://www.m-economy.ru/art.php?nArtId=328 [2013 11 05].

15. Mackevičius, J. (2010). Integruota įmonių bankrotų prognozavimo metodika // Current

Issues of Business and Law. Vol. 5: 123–138.

16. Min, Jae H., Jeong, C. (2009). A binary classification method for bankruptcy predic-

tion // Expert Systems with Applications. Vol. 36: 5256–5263.

17. Rafiei, F.M., Manzari, S. M., Bostanian, S. (2011). Financial health prediction models

using artificial neural networks, genetic algorithm and multivariate discriminant analysis: Iranian

evidence // Expert Systems with Applications. Vol. 38: 10210–10217.

18. Smith, M., Graves, C. (2005). Corporate turnaround and financial distress // Manage-

rial Auditing Journal .Vol. 20. No. 3: 304–320.

19. Šneidere, R. (2009). Finanšu analīzes metodes uzņēmuma maksātnespējas

prognozēšanai: monogrāfija. – Rīga: Lietišķās informācijas dienests. 232 p.

http://www.macrothink.org/journal/index.php/jmr/article/viewFile/549/2630

http://www.scientific-publications.net/open-access-journals/economy-and-business

http://www.m-economy.ru/art.php?nArtId=1028

http://www.m-economy.ru/art.php?nArtId=328

574

20. Šorins, R., Voronova, I. (1998). Uzņēmumu maksātnespējas novērtējums //

Ekonomiskās problēmas uzņēmējdarbībā. No. 3: 125–131.

21. Suarez, V., Lesneski, C., Denison, D. (2011). Making the case for using financial indi-

cators in local public health agencies // American Journal of Public Health. Vol. 101.

No. 3: 419–425.

22. Uzņēmumu skaits. Centrālās Statistiskas pārvaldes datu bāzes. –

http://data.csb.gov.lv/DATABASE/uzreg/Ikgad%C4%93jie%20statistikas%20dati/01_skaits/01_sk

aits.asp [2013 11 05].

23. What is an SME? – http://ec.europa.eu/enterprise/policies/sme/facts-figures-

analysis/sme-definition/index_en.htm [2013 11 05].

24. Wilcox, J. W. (1971). A simple theory of financial ratios as predictors of failure //

Journal of Accounting Research. Vol. 9. No. 2: 389–395.

25. Xidomas, P., Mavrotas, G., Psarras J. (2009). A multicriteria methodology for equity

selection using financial analysis // Computer& Operations Research. Vol. 35. Iss. 12: 3187–3202.

ĮMONIŲ MOKUMO NUSTATYMO METODŲ ĮVERTINIMAS

Inta Kotane Rezeknės aukštoji mokykla,

Rygos tarptautinė ekonomikos bei verslo administravimo aukštoji mokykla, Latvija

Įteikta 2013 11 28; priimta 2013 12 15

Santrauka

Įvertinant įmonės mokumą ir prognozuojant nemokumo riziką bei bankrotą, naudojamas fi-

nansinių koeficientų skaičiavimas bei rodiklių tarpusavio ryšių nustatymas. Darbe atliktas mokumo

nustatymo metodų teorinis ir praktinis tyrimas, kuris remiasi Latvijos mažųjų įmonių finansinių ata-

skaitų duomenimis. Tyrimo tikslas yra įvertinti įmonių mokumo nustatymo metodus. Tyrimo rezul-

tatai rodo, kad įvairūs įmonių mokumo įvertinimo metodai išryškina skirtingus rezultatus, nes įmo-

nių finansinių ataskaitų duomenys neparodo išsamaus bei objektyvaus įmonės mokumo padėties.

Taigi prognozuojant įmonių finansinį stabilumą, negalima remtis tik įmonių finansiniais rodikliais.

Raktiniai žodžiai: mokumas, finansiniai rodikliai, įvertinimas.

JEL kodai: R11, Z19.

http://data.csb.gov.lv/DATABASE/uzreg/Ikgad%C4%93jie%20statistikas%20dati/01_skaits/01_skaits.asp

http://data.csb.gov.lv/DATABASE/uzreg/Ikgad%C4%93jie%20statistikas%20dati/01_skaits/01_skaits.asp

http://ec.europa.eu/enterprise/policies/sme/facts-figures-analysis/sme-definition/index_en.htm

http://ec.europa.eu/enterprise/policies/sme/facts-figures-analysis/sme-definition/index_en.htm

575



LOCAL GOVERNMENT MANAGEMENT – AN ATTEMPT TO DEFINE

THE TERM AND ITS SCOPE

Antoni Kożuch1, Ewa Książek

2

1

Prof. dr habil. The General Tadeusz Kosciuszko Military Academy of Land Forces in Wrocław.

Address: Czajkowskiego str. 109, 51-150 Wrocław (Poland).

Tel. +48 71 7658524. E-mail [email protected] 2

Master of Management. E-mail [email protected]



An important element of the democracy system is the social organisations system, that include

all the social groups, thus frame the whole society. The social organisations system constitute the best

participation field for the society members in case of socio-economic matters management. The local

government is an important factor of social life in every organisational system of a country, an envi-

ronment or a group. Territory managements is based on stating some aims, i. e. the needs that may

and should be realised by the organisation, not at taking decisions dealing with tasks, resources and

deadlines for realisations. The aim of the following article is an attempt to frame theoretically the ter-

ritory management system and the possibility to improve it on the basis of a local government, the

most common form of a government. The article is of a cognitive and application nature. The paper is

based on the related literature, observations and the author’s conclusions.

Key words: government, local government, self-governance, territory management.

JEL Codes: H79, M16, M19.

1. Introduction

A self-government is a form of relations between units in a group, between so-

cial groups and between groups and the state. It means an individual and independent

management of one’s issues involving performance of state functions by a stated

body having an administrative character. The self-government does not include only

the self-stated administrative tasks, handed to the self-government bodies, but there

also is management of issues of a given community that had not been within an ad-

ministration’s scope. Performing the administrative tasks cannot be the only or domi-

nant form of activity.

One of the most important features of the self-government is an orientation to-

wards the social initiatives (Owsiak, 2005). Participation in the process of decisions

taking dealing with allocation of resources gives the sense of responsibility and pro-

motes actions fostering the socio-economic development. The ability to manage in-

dependently one’s own matters, and related to it assignment of responsibilities for

tasks realisation, leads to the state when having some autonomy is very important for

the self-government that is expressed in independency and undergoes some judicial

protection as a legal personality.



576

A management is most often defined as an effective administration, use and

coordination of the resources such as: capital, equipment, materials and work for

reaching set aims. It results from the definition that management includes any activi-

ties concerning planning, organisation, leading and controlling that aims at coordina-

tion of the organisation resources use for efficient and effective realisation of its

goals. The management includes three types of processes i.e. decision-making, exe-

cution and control.

A the beginning of the 1980’s one could notice a development of a concept

known nowadays as new public management (New Public Management – NMP) di-

rected to e. g. adaptation of methods and instruments of management typical for a

commercial sector, with a simultaneous assumption of bureaucracy reduction and ex-

tension of flexibility and new practices, searching for solutions allowing real man-

agement. This concept caused bigger clarity and understanding of set aims, expressed

in the form of precise final results that serve as a basis for an evaluation of effective-

ness of public organisations functioning (Zalewski, 2005).

2. Self-government, self-governance

Self-governance includes two ideas: self-help and co-management. A self-

governance is a process having definite structure and dynamics. The structural aspect

is constituted by territory organisations of various type and level. However, the dy-

namic aspect includes possibilities and chances that are presented to social units and

groups and out of which they make choices accordingly to a given need. On the other

hand, the self-governance includes two concepts – self-help and co-management.

The above shows that a self-government means execution of a power or other

type of an organisational activity through a territory or union groups of people via

chosen bodies, people exercising authority.

Most often it is assumed that a self-government is an organised, self-governing

activity of its members, local environment citizens, based on public law authorisation

set by law acts and its own means together with those given by the state. The aim of

this activity is a better fulfilment of people needs, realisation and protection of

shared, socially justified aims, creation of social relations based on fairness, im-

provement of social conditions and fostering economic development of a given area,

generating opportunities for participation of every person in management.

Self-government is a legally dedicated group of citizens, sharing common goal

and being in disposition of awarded proper law acts, authorisations to act on one’s

behalf, that fulfills its needs individually. Here, separation is seen in terms of legal

individuality of local community’s aim, at least as far as management of its issues,

and mostly also recognition of its power binding at least in general cases (Kulesza,

1990). One can now notice that the basic requirement is to appoint the self-

government accordingly to the law points in order to realise the tasks and functions

that are of public character.

The most common form of public administration decentralisation is the local

self-government, that is seen as relation of a local community, named in the structure

of the state, established and governed by law, appointed to realise independently

577

tasks of public administration, equipped in material resources allowing realisation of

the tasks (Ochendowski, 2002). The core issue of the local self-government is to

manage the public affairs by the concerned community itself (Tarno, 2004).

The fundamental principles of local self-government functioning is precisely

set by the European Charter of Local Self-Government (Charter, 1995):

- principle of local self-governance must be approved by the internal law, and

possibly by the Constitution of the country;

- local self-government means law and ability of local community, within the

law boundaries, to direct and manage the essential number of public affairs on its

own responsibility and for the good of the community members; this right is realised

by the councils and meeting, where members elected in free, secret, equal, direct and

common ballots are authorised to administer executive bodies that are subject to

them;

- the basic competence of the local community bodies are clearly named in the

Constitution or in the law act; it does not exclude a possibility to award the local

community rights necessary to realise specific tasks accordingly to the law rules;

- local communities have – accordingly to the range set by the law – full free-

dom of acting in every case that is not excluded from the competence of its bodies or

is not included in the competence of other bodies;

- local communities have right, accordingly to the national economic policy,

to possess sufficient financial resources, which can be freely administered for execu-

tion of their power.

The basic features characterising the self-government include (Leoński, 2002):

- union (corporate) character – guaranteed by law to social groups and law

bodies nominated by them to manage their matters;

- mandatory participation at self-government appointment; one becomes a

member of the self-government by the power of the law act;

- execution of the tasks of public administration by the self-government and

its bodies;

- managing the matters that is based on the rule of independence and decentral-

isation, control over the activity is possible only in the forms already set in the law act.

The independence of the self-government should be considered in a few as-

pects. The law aspect sees it as awarding self-government the legal entity, that is un-

derstood as independence and ability to manage own matters. The political aspect is a

result of allocation the right to choose the direction of actions. The economic aspect

is related to realisation of tasks and performing the activity, with taking into account

the real conditions under which those organisations function, that particularly in-

clude: rise of public sector importance, necessity to accept the changes in the tech-

nique, influence of the market economy and globalisation, the need to reglamentation

of expenses on the public services and so on. While, the organisational view connects

independence with management, and particularly with the right to establish its own

bodies, organisational units and to appoint people to a given positions, and to decide

on the directions of resources allocation and the manner in which the tasks are per-

formed (Filipiak-Dylewska, 2002).

578

3. Self-governance – an attempt to define the term

The general scope includes the issues as a whole, and one can point to the fol-

lowing qualities of self-government management (Wojciechowski, 2003, pp. 11–12):

- it is a typical communicative-decision-making process,

- it is of a managing and team-working work character,

- it is a system of the regulative actions applied accordingly to the set goals,

- it is a coordinative process that harmonises the actions of various people, in-

stitutions and economic operators.

In the literature one can find two view points on the interpretation of the man-

agement notion: 1) institutional one – sees management as a group of people who

were delegated to give instructions within the organisation, 2) functional one – it ap-

plies to the actions undertaken to manage the work (Steinmann, 2001). When one de-

fines the management, he most often points to the link between this notion and the

organised actions of people, he underlines the core role of a person in this process.

The management is a regulative process, since it creates the behaviour of people and

whole organisations. The management is also a practical operation – i.e. conscious

and purposeful behaviour of people that seek to change the present reality, undergo-

ing constant modifications and alterations (Sudoł, 2007).

The self-government bodies act in a collegiate way, what means that all of its

members are equal. The resolutions are taken by the majority of votes. The president

of a given body has an equivalent position to other members when it comes to the es-

sential issues.

In the process of community management the following participate:

- the territory self-government as a collectivity that has a legal personality and

its own autonomous powers;

- the municipal council as a decision-making body that was appointed in the

direct and democratic elections by the territory self-government;

- the mayor as the executive body appointed to realise the resolutions of the

council, directly supervising the realisation of set tasks;

- the organisational units of the community.

The local self-government management includes:

- setting the assumptions of the community’s policy accordingly to the stated

general activities of the community;

- coordination of the local policy realisation;

- monitoring the use of resources and assets that are within the community’s

disposition;

- verification of the effects of the activities related to the realisation of the

community’s policy.

The self-government management is a process that takes place within the self-

government structures. Its core, range, intensity and meaning depends on many pro-

cesses forming those structures, such as e. g. range of decentralisation, liberalisation,

579

democracy, proprietary changes in the economy, the policy of implementation of the

pro-effective solutions in the public sector and so on.

The management in the self-government is directed to caring for realisation of

the public interest, and its essential problem is to correctly state the goals, that will be

in line with the self-government functioning, and realised under conditions when real

process take place. The obligation to direct the public interest leads to the situation

when the self-government realises mostly the aims set by the community members –

that serve fulfilment of their needs. It is related to the necessity of paying the special

attention to the core issue of human capital, such as e.g. fulfilment of inhabitants’

needs or striving to maximalise the social welfare, and its strictly related to dynamic

reactions to changes caused by the previous activity of the self-government.

The self-government management focuses at development and functioning of

the organisation from the governmental sub-sector and it includes the actions execut-

ed at spatial, social and economic structures (Wojciechowski, 2003). It is realised by

taking into account the valid democratic procedures, what leads to the state when

economic situation and development possibilities of those organisations are depend-

ent on their efficiency.

One of the most important tasks of the territory self-government is to guarantee

conditions proper for local development. It constitutes a harmonised and a systematic

activity (the changing complexity) of the community, public authorities and other op-

erators functioning within a given unit of the territory self-government, aiming at cre-

ation of the new and improvement of the existing usability conditions of the territory

unit, creation of favourable conditions for the economy and provision of the spatial

and ecological order (Parysek, 1996). Achievement of success and ability to provide

the long-term development requires fulfilment of the following elements: activity –

the ability to make decisions and act intensively; Thrift – economical and skilled

management; revivification – intensivity, boom, energy boost. Those qualities bring

the management at the territory self-government, and thus, the activity of the local

authorities, to deal with various levels and areas of activity. The state of multiaspect

is related to the need of development of the adaptation skill to the constantly dynam-

ic, and often unpredictable conditions of activity (Markowski, 1999).

The territory self-government is dependent on the economical aspect of func-

tioning of the self-government bodies. They are a special type of the economic opera-

tor, that has right to make decisions, having own administration, property and inde-

pendent financial resources. The present conditions of territory self-government func-

tioning are related to the financial crisis, its dependence on other local operators and

higher level systems that it also constitutes, together with the requirement to adjust it-

self to the rules of the market economy, leads to the transformation of the local self-

government that takes place accordingly to the direction of the system changes.

The self-government bodies are institution that are of economic character,

where the management processes are oriented at every kind of resources, nonetheless

their actions and decisions taken have spatial meaning, regardless of the discipline

that it concerns whether its economy or the area development planning

(Wojciechowski, 2003).

580

The rationality of the area development planning forces those organisations to

coordinate the activities of different member of the community. One particularly

must limit the arousing disagreements between the public interest and the group or

personal interest, between the current activity and the investments, and so on.

Very important in the activity of the self-government bodies, resulting from

the obligation to cooperate and the need to realise the paradigm of groupware – in ac-

cordance with the concept of the facilitative self-government (Swaniewicz, 1997;

Wojciechowski, 2003).

Hence, the self-government management is a process, where the basic study

regard is paid to the efficiency of the functioning of the public bodies net related by

the authority of the self-government bodies or being under their supervisory. Its spec-

ification results from the fact that it is being realised by the proper bodies of the terri-

tory self-government bodies (provincial council, district council or community coun-

cil), with the departure from the realisation of the unit’s welfare for the sake of the

shared welfare of the group belonging to the given self-government unit.

4. The tasks of the self-government units

The territory self-government conducts the public tasks such as economic, so-

cial, cultural, administrational ones and so on, that are not reserved for the bodies of

other public authorities. The aim of those tasks is to fulfil the various, collective

needs of the local community. The narrow scope would see it as the tasks involving

the fulfilment of the direct, repeatable, typical social needs e.g. within the educational

range. The wide scope includes fulfilment of every need, involving the indirect ones.

The tasks of the community include the issues from three basic activity areas:

- organisation – powers to resolve the community’s charter, decide on the

course of actions of the executive body;

- finance – competence of the community council to resolve the community

budget, acceptance of the report of the financial activity of the community (the ex-

ecutive body), giving the vote of approval, adaptation of resolutions dealing with the

taxes and fees, raising the loans and issuing state bonds;

- local economy – community powers to prepare the economy programmes

and create the prognosis of particular areas development.

The importance of the community in the enterprise development is related to

the features of the territory self-government, i. e.:

- the tasks of the community are statutory defined, thus, substantial part of the

budget incomes is directed to financing of the mandatory tasks, such as: medical

treatment, welfare, streets and service roads, the municipal and housing management,

area development planning, and so on;

- the community is statutory responsible for all the political issues on its territory;

- the most important task (aim) of the community is to fulfil the needs of the

community-dwellers;

581

- according to the subsidiarity principle, the priority at taking the initiatives,

setting the hierarchy of needs and ways of their fulfilment is given to the community-

dwellers;

- the fulfilment of needs and provision of services may cause divergence in

the hierarchy of goals, the way of resources use and some limits the local authority is

interested in the economic growth if it realises the aims that it is responsible for

Bończak-Kucharczyk E., Herbst K. and Chmura K. (1998).

The range of basic duties results from the features that differentiate the self-

government from other organisation operating within the given area (Kożuch, 2002)

is as follows:

- it is the host of the region and it deals with all of the economy elements, re-

gardless of the character and the nature of the institutional solutions;

- it is responsible for the development of the region, thus, it does not narrows

down its scope to the immediate actions, but it also deals with creation and realisation

of the development strategy of this region;

- it realises the tasks, that it was appointed to, not only by its means but also

via independent operators.

The implementation and consolidation of the market economy principles and

the democratic procedures requires the development of the management, that consti-

tutes of the factor influencing the economic-financial situation and the possibility to

develop the territory self-government.

5. Conclusions

The self-government is a statutory set range of competence to independently

decide on the matters of the given local community, to represent its interest in front

of the state authority body and execution of the tasks imposed by the law act, con-

tracts or agreements made.

The specification of the self-government organisations functioning narrows

down the freedom of action to those that are named by the law and not reserved for

other operators of this sector (the legality rule).

1. The self-government is characterised by the lower level of independence in

relation to the operators of private sector, however, the biggest powers are handled by

the communities. The necessity to serve the ancillary role for the community-

dwellers is also very important.

2. It is the foremost rule of the self-government management process, and the

legitimacy of the process results from the orientation of actions to provide the public

services for the people.

3. The territory self-government is obliged to search for and choose the effec-

tive methods of public tasks realisation. This leads to the evolution of the views on

the place and way of public authorities activity in the economy. The changes related

to departure from the traditional attitude towards the regulatory-and-mixed model and

the indirect stimulation of the local development model are taking place.

The implementation and consolidation of the market economy principles and

582

the democratic procedures requires the development of the management, that consti-

tutes of the factor influencing the economic-financial situation and the possibility to

develop the territory self-government.

The article is of a cognitive and application nature. The paper is based on the

related literature, observations and the author’s conclusions. This article should be

used in the teaching process. Methods used in this article are scientific literature

analysis.

References

1. Bończak-Kucharczyk, E., Herbst, K., Chmura, K. (1998). Jak władze lokalne mogą

wspierać przedsiębiorczość. – Warsaw: Fundacja Inicjatyw Społeczno-Gospodarczych. 177 p.

2. Filipiak-Dylewska, B. (2002). Procedury budowy strategii finansowania zadań

własnych gminy. – Szczecin: Pub. Naukowe Uniwersytetu Szczecińskiego. 421 p.

3. Karta Samorządu Lokalnego from 15.10.1985. Dz. U. from 1994, No. 124, line 607.

4. Kożuch, A. (2002). Rozwój obszarów wiejskich – teoria i praktyka. – Siedlce:

Akademia Podlaska Publishing House. 180 p.

5. Kulesza, M. (1990). Niektóre zagadnienia prawne definicji samorządu terytorialnego //

Państwo i Prawo. No. 1: 16–28.

6. Leoński, Z. (2006). Samorząd terytorialny w RP. – Warsaw: C. H. Beck. 216 p.

7. Markowski, T. (1999). Zarządzanie rozwojem miast. – Warsaw: WN PWN. 247 p.

8. Ochendowski, E. ( 2009). Prawo administracyjne. Część ogólna. – Toruń: TNOiK.

502 p.

9. Owsiak, S. (2008). Finanse publiczne. Teoria i praktyka. – Warsaw: WN PWN. 836 p.

10. Parysek, J. J. (1996). Rozwój lokalny i lokalna gospodarka przestrzenna. – Poznań: Bo-

gucki Wydawnictwo Naukowe. 214 p.

11. Steinmann, H., Schreyögg, G. (2001). Zarządzanie. Podstawy kierowania przedsiębi-

orstwem. Koncepcje, funkcje przykłady. – Wrocław: Publishing House of Wrocław Technical

University. 582 p.

12. Sudoł, S. (2007). Zarządzanie jako dyscyplina naukowa // Współczesne Zarządzanie.

No. 1: 5–16.

13. Swaniewicz, P. (1997). Wartości podstawowe samorządu terytorialnego i demokracji

lokalnej. – Warsaw: Municipium. 251 p.

14. Tarno, J. P. (2004). Samorząd terytorialny w Polsce. – Warsaw: LexisNexis. 317 p.

15. Wojciechowski, E. (2003). Zarządzanie w samorządzie terytorialnym. – Warsaw: Difin.

254 p.

16. Zalewski, A. (2007). Nowe zarządzanie publiczne w polskim samorządzie terytorial-

nym. – Warsaw: SGH. 417 p.

583

SAVIVALDA – SAMPRATA IR TAIKYMO SRITIS

Antoni Kożuch1, Ewa Książek

2

1 Generolo T. Kosčiuškos sausumos pajėgų karo akademija (Lenkija)

2 Čenstochovos J. Dlugošo universitetas (Lenkija)

Įteikta 2013 11 18; priimta 2013 12 22

Santrauka

Šio darbo tikslas yra pabandyti teoriškai apibrėžti vietos valdžios institucijų valdymo siste-

mą ir galimybes ją patobulinti teritorinės savivaldos, kuri yra labiausiai paplitusi Lenkijoje savival-

dos forma, pavyzdžiu. Darbas yra pažintinio ir aplikacinio pobūdžio. Tyrimas grindžiamas literatū-

ros analize, stebėjimu ir savo apmąstymais. Transformacijos Lenkijos teritorinėje savivaldoje yra

susijusios su pasitraukimu nuo tradicinio požiūrio bei taikymo reguliavimo ir mišraus modelio prie

netiesioginio lokalinio vystymosi skatinimo modelio įgyvendinimo. Šie pokyčiai veda prie ūkinin-

kavimo vystymosi lokalinių lygiu bei teikiamų teritorinės savivaldos administracinių vienetų vietos

bendruomenei paslaugų kokybės gerinimo. Straipsnis gali būti naudojamas mokymo procese, taip

pat viešųjų organizacijų duomenų šaltinis. Raktiniai žodžiai: savivalda, teritorijų tvarkymas, vietos valdžia.

JEL kodai: H79, M16, M19.

584



STUDENTŲ MOBILUMO METU UGDOMŲ KOMPETENCIJŲ

VERTINIMAS

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė1, Kęstutis Duoba

2, Ineta Žičkutė

3

1 Prof. Dr. Kaunas University of Technology. Laisvės al. 55, Kaunas, 44309, Lithuania.

Tel. +370 611 21952. E-mail [email protected] 2

Assoc. Prof. Dr. E-mail [email protected], 3 PhD student E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 02; priimta 2013 12 12

Išsilavinimas – tai vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką šalies žmogiškųjų išteklių ko-

kybei, šalies konkurencingumui ir gerovei. Studentai yra būsimieji organizacijų darbuotojai, kurių

žinios ir įgūdžiai turi būti ugdomi atsižvelgiant į globalizacijos veikiamus šalies ūkio poreikius, lai-

kantis mokymosi visą gyvenimą principų. Lyginant studentus, išvykusius dalinių studijų į užsienį,

su likusiais – pirmieji išugdo savo kompetencijas ir įgyja konkurencinį pranašumą. Todėl vertėtų

atkreipti dėmesį į studentų mobilumą ir jo teikiamą naudą studentams, universitetams, organizaci-

joms ir šalies ūkiui. Šiame straipsnyje analizuojamos studentų dalinių studijų užsienyje metu tobu-

linamos kompetencijos ir pristatomas lietuvių studentų mobilumo metu ugdomų kompetencijų ver-

tinimas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mobilumo metu labiausiai ugdomi užsienio kalbos įgū-

džiai, pasitikėjimas savimi bei kitų šalių pažinimas.

Raktiniai žodžiai: kompetencijos, kompetencijų ugdymas, mobilumas, studentų kompetenci-

jos, studentų mobilumas.

JEL kodai: J6, J69, M12.

1. Įvadas

Šiandienos greitai kintančiame pasaulyje darbuotojai nuolatos turi adaptuotis ir

prisitaikyti prie verslo globalizacijos diktuojamų pokyčių. Turint galvoje šias tenden-

cijas, viena iš švietimo sričių, kur šalys ar šalių grupės galėtų investuoti, yra tarptau-

tinis švietimas ir studentų mobilumo skatinimas, nes aukštojo mokslo internacionali-

zavimas didžiąja dalimi remiasi studentų mobilumu (Enders, 2004; Nicolae, 2013).

Be to, kaip teigia M. Akulavičius ir D. Grundey (2011), studentų mobilumas turėtų

būti tarptautinių institucijų prioritetinė sritis, nes daugelis šalių siekia pritraukti už-

sienio studentus, kadangi jie teikia tokias naudas, kaip papildomos pajamos bei di-

desnis darbo rinkos užimtumas, kas sąlygoja ekonominį augimą.

Studentų mobilumas suteikia jiems galimybę patobulinti savo žinias kitoje už-

sienio mokslo institucijoje jų studijų metu (Gürüz, 2008). Nustatyta (Akulavičius,

2011), kad mobilumas suteikia studentams galimybę pažinti skirtingus požiūrius bei

didina jų potencialias galimybes ateities darbui ypač ekonominio sunkmečio metu ir

didėjant tarptautinei konkurencijai. O. Bracht ir kt. (2006) tyrimai parodė, kad trumpa-

laikės studijos kitoje Europos šalyje tikėtinai bus vertingos studentų karjerai, nes pats

mobilumas bus vertinamas potencialių darbdavių net ir baigus studijas. Autorius nusta-

tė, kad beveik visi apklausti ekspertai yra įsitikinę, kad buvę Erasmus studentai, daž-


585

niausiai, yra geresni nei užsienyje nesimokę studentai. Mat, pirmieji įgyja „tarptautinių

kompetencijų“ – žinių apie kitas šalis, užsienio kultūrų ir visuomenės supratimo, be to,

jų užsienio kalba yra tobulesnė. Taip pat manoma, kad mobilieji studentai yra bent šiek

tiek pranašesni, atsižvelgiant į jų akademines ir profesines žinias.

Darbuotojų kompetencijų ugdymą Lietuvoje analizavo R. Kazlauskaitė ir

I. Bučiūnienė (2008), A. Savanevičienė ir kt. (2008), V. Kumpikaitė ir R. Čiarnienė

(2008), P. Zakarevičius ir E. Župerkienė (2008). Studentų mokymo metodus, ugdant

jų kompetencijas, analizavo V. Kumpikaitė ir R. Alas (2009), Y. Stukalina (2008)

aiškinosi, kaip paruošti studentus produktyviai ir sėkmingai karjerai. R. M. Zaharia

(2009) pristatė studentų verslumo ugdymą postkomunistinėse valstybėse. K. Gürüz

(2008) pristatė studentų mobilumo globalioje žinių ekonomikoje klausimus.

O. Bracht (2006), L. Konevas ir K. Duoba (2007) analizavo studentų mobilumo pagal

Erasmus mainų programą klausimus. Tačiau studentų ugdymo mobilumo metu tyri-

mai, kuriuos Lietuvoje atliko V. Kumpikaitė ir K. Duoba (2011; 2013), ganėtinai

nauji bei fragmentiški. Autoriai analizavo kompetencijų vertinimų skirtumus tarp lū-

kesčių ugdyti kompetencijas ir realiai ugdomų kompetencijų. Todėl keliamas klausi-

mas kaip tyrimo problema – kokios kompetencijos ugdomos studentų mobilumo

metu ir kaip jų ugdymas vertinamas pačių studentų.

Tyrimo objektas: studentų mobilumo metu ugdomos kompetencijos.

Tyrimo tikslas: išanalizavus mokslinę literatūrą ir atlikus empirinį tyrimą, pa-

teikti lietuvių studentų vertinimą apie jų mobilumo metu ugdomas kompetencijas.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė darbuotojų kompetencijų ug-

dymo ir studentų mobilumo klausimais, empirinis tyrimas, vertinantis studentų kom-

petencijas.

2. Teorinis pagrindimas

Studentų mobilumas įvertintamas daugiadimensiniu požiūriu. Lisabonos Euro-

pos Taryba 2000 m. (angl. The Lisbon European Council) pabrėžė švietimo svarbą

žmogiškajam kapitalui ir buvo nuspręsta Europos rėmuose apibrėžti mokymosi visą

gyvenimą kompetencijas, jas vertinant kaip pagrindines kompetencijas žiniomis grįs-

toje ekonomikoje (Key Competences..., 2006):

bendravimas gimtąja kalba;

bendravimas užsienio kalbomis;

matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai gebėjimai mokslo ir technologijų

srityse;

skaitmeninis raštingumas;

mokymasis mokytis;

socialiniai ir pilietiniai gebėjimai;

iniciatyva ir verslumas;

kultūrinis sąmoningumas ir saviraiška.

Iš esminių mokymosi visą gyvenimą kompetencijų (Key Competences...,

2006), galima išskirti ir kompetencijas, ugdomas studentų mobilumo metu. Tai būtų

1) bendravimas užsienio kalba, 2) socialiniai ir pilietiniai gebėjimai bei 3) kultūrinis

sąmoningumas ir saviraiška.

586

Nagrinėjant socialines kompetencijas, straipsnio autoriai remiasi G. Calaguas ir

C. Dizon (2011) analize. Savo atlikto tyrimo pagrindu minėtieji autoriai pateikia tokį

socialinių kompetencijų sąrašą:

gebėjimas elgtis išmintingai ir priimtinai aplinkiniams;

sėkmingas tarpasmeninis bendravimas;

gebėjimas priimti kitų žmonių nuomonę ir požiūrius;

gebėjimas susivokti socialinėse situacijose ir elgtis atitinkamai;

naudoti atitinkamus socialinius įgūdžius;

gebėjimas daryti pokyčius ir mokytis iš patirties;

asmeninių ir visuomeninių pažinčių turėjimas;

socialinis sąmoningumas ir gebėjimas atsakingai priimti sprendimus.

Studentai mobilumo metu tobulėja ir kaip asmenybės. O. Bracht ir kt. (2006)

tyrimas parodė, kad mobilūs studentai, lyginant juos su kitais, pagerino tokias savo

kompetencijas kaip užsienio kalbos žinojimas, tarpkultūrinis supratingumas, kitos ša-

lies pažinimas, pasiruošimas ateities darbui ir akademinės žinios bei įgūdžiai. Tei-

giama, kad patys svarbiausi įgūdžiai įgyjami mobilumo užsienyje metu (Policy...,

2011):

kultūrinė patirtis. Kultūrinis pažinimas ir skirtumai tarp šalių padeda plės-

ti pasaulėžiūrą ir mąstymą. Naujo gyvenimo stiliaus, socialinių sistemų mokymasis

ugdo studentą (De Ville, 1996). Studentų mobilumas taip pat leidžia formuotis inte-

lektiniams, socialiniams ir kultūriniams santykiams;

asmeninis augimas. Aplinkos pokyčiai visuomenėje bei darbo rinkoje verčia

studentus įgyti naujų įgūdžių, kad galėtų sėkmingai dalyvauti visuomenėje po studijų

baigimo. Tokie nauji įgūdžiai gali būti gauti besimokančioje aplinkoje, kur dėstytojai,

studentai ir administracija vysto tarptautinį ugdymą ir priima naują informaciją bei

akademines diskusijas tarptautinėje plotmėje (Policy..., 2011). Be to, atsiskyrę nuo

namų studentai ugdosi kaip asmenybės, mokosi savarankiškumo, bendravimo su ki-

tais studentais užsieniečiais, gebėjimo bendrauti ir mokytis naujoje, neįprastoje aplin-

koje, kur daug kas gali būti nauja ir neįprasta;

akademinės žinios. Priimančioji šalis kartais gali pasiūlyti tokias disciplinas,

kurių nėra gimtojoje institucijoje ar šalyje arba studijų kokybė antrojoje šalyje gali

būti aukštesnė (De Ville, 1996).

Apibendrinant apžvelgtas kompetencijas, studentų mobilumo ugdyme galima

būtų išskirti tris jų grupes: akademinės žinios ir įgūdžiai, kultūrinis sąmoningumas ir

saviraiška bei socialiniai ir pilietiniai gebėjimai.

3. Tyrimo metodika

Šio tyrimo tikslas – įvertinti studentų įgytas kompetencijas jų mobilumo metu.

Išanalizavus mokslinę literatūrą (Bracht. 2006; Calaguas, 2011; Tett. 2000; De Ville,

1996), buvo iškirtos būdingos kompetencijos (žr. 1 lentelę).

Remiantis išskirtomis ir apibendrintomis 18 kompetencijų, tyrimui buvo pa-

ruoštas klausimynas su uždarais klausimais. Vertinimo skalę sudarė 5 balai, kur 1

reiškia „visai neugdoma“, 4 – „labai ugdoma“, 0 – „nežinau“.

587

1 lentelė. Tyrime vertintų kompetencijų sąrašas Kompetencijos Autoriai

Kultūrinis sąmoningumas ir saviraiška

Užsienio kalbos patobulinimas

Tarpkultūrinis supratimas ir tolerancija

Kitų šalių pažinimas

O. Bracht ir kt. (2006);

Policy ..., 2011.

Socialiniai ir pilietiniai gebėjimai

Konfliktų sprendimas

Lyderystė

Gebėjimas elgtis išmintingai ir priimtinai aplinkiniams

Sėkmingas ar efektyvus tarpasmeninis bendravimas

Gebėjimas priimti kitų žmonių nuomonę ir požiūrius

Gebėjimas susivokti socialinėse situacijose ir elgtis atitinkamai

Gebėjimas daryti pokyčius ir mokytis iš patirties

Asmeninių ir visuomeninių pažinčių turėjimas

Socialinis sąmoningumas ir gebėjimas priimti sprendimus

Susivaldymas bei savikontrolė

Žinios apie socialines taisykles ir socialinį gyvenimą

Pasitikėjimas savimi

Gebėjimas daryti įtaką kitiems

Gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus, įsijausti į jo padėtį

G. M. Calaguas ir

C. S. Dizon (2011);

Policy ..., 2011;

R. P. Tett ir kt. (2000);

P. De Ville ir kt. (1996).

Akademinės žinios ir įgūdžiai

O. Bracht ir kt. (2006)

Policy Paper of Mobility by

ESIB

Šiam tyrimui buvo pasirinktas ištisinės apklausos metodas. Sudarytas klausi-

mynas buvo pateiktas internete ir nuoroda su prašymu užpildyti anketą išsiuntinėta

studentams. Apklausoje dalyvavo 593 Lietuvos universiteto 1–4 kurso bakalauro ir

1–2 kurso magistrantūros studijų studentai. 76,7 proc. jų buvo merginos. 23,9 proc.

apklaustųjų buvo išvykę dalinėms studijoms į užsienį ne trumpiau nei 3 mėnesiams.


Iš 2 lentelės duomenų matyti, kad studentai mano, jog buvimo užsienyje metu

labiausiai yra tobulinama užsienio kalba. 82,6 proc. respondentų įvardijo, kad ši

kompetencija labai tobulinama ir 17 proc., kad tobulinama. Tik 0,4 proc. respondentų

mano, kad užsienio kalba beveik netobulinama. Antroje vietoje, kaip labai tobulina-

ma kompetencija, buvo išskirtas pasitikėjimas savimi (53,2 proc.). Kitų šalių pažini-

mas yra trečiojoje vietoje (50,6 proc. respondentų įvardinj, kad labai tobulinama), ta-

čiau tarpkultūrinis supratimas ir tolerancija buvo įvertinta panašiai (49,3 proc.). Pas-

tebėtina, kad labiausiai nesuprantamas ar neįsivaizduojamas studentams atrodė empa-

tijos, gebėjimo daryti kitiems įtaką, konfliktų sprendimo ir lyderystės kompetencijų

tobulinimas. 7–10 proc. respondentų atsakė, kad nežinantys, ar įvardintuosius gebė-

jimus būtų galima tobulinti užsienyje.

588

2 lentelė. Studentų nuomonė apie kompetencijų tobulinimą buvimo užsienyje metu

Kompetencijos

Labai to-

bulinama,

sk. (proc.)

Tobulina-

ma, sk.

(proc.)

Beveik

netobuli-

nama, sk.

(proc.)

Visiškai

netobuli-

nama, sk.

(proc.)

Nežinau,

sk.

(proc.)

Ku

ltūri

nis

sąm

on

in-

gu

mas

ir

sav

irai

ška 1. Užsienio kalbos patobulinimas 466 (82,6) 96 (17,0) 2 (0,4) 0 (0,0) 0 (0,0)

2. Tarpkultūrinis supratimas ir to-

lerancija 277 (49,3) 260 (46,3) 21 (3,7) 1 (0,2) 3 (0,5)

3. Kitų šalių pažinimas 285 (50,6) 268 (47,6) 6 (1,1) 2 (0,4) 2 (0,4)

Soci

alin

iai

ir p

ilie

tinia

i g

ebėj

imai

4. Konfliktų sprendimas 53 (9,4) 256 (45,6) 191 (34,0) 23 (4,1) 38 (6,8)

5. Lyderystė 60 (10,7) 294 (52,3) 154 (27,4) 13 (2,3) 41 (7,3)

6. Gebėjimas elgtis išmintingai ir

priimtinai aplinkiniams 133 (23,7) 338 (60,1) 66 (11,7) 7 (1,2) 18 (3,2)

7. Sėkmingas ar efektyvus tar-

pasmeninis bendravimas 199 (35,7) 317 (56,8) 34 (6,1) 3 (0,5) 5 (0,9)

8. Gebėjimas priimti kitų žmonių

nuomonę ir požiūrius 187 (33,3) 298 (53,1) 60 (10,7) 8 (1,4) 8 (1,4)

9. Gebėjimas susivokti socialinė-

se situacijose ir elgtis atitinkamai 207 (37,0) 298 (53,2) 39 (7,0) 4 (0,7) 12 (2,1)

10. Gebėjimas daryti pokyčius ir

mokytis iš patirties 221 (39,5) 293 (52,3) 34 (6,1) 4 (0,7) 8 (1,4)

11. Asmeninių ir visuomeninių

pažinčių turėjimas 246 (43,9) 283 (50,5) 23 (4,1) 1 (0,2) 7 (1,2)

12. Socialinis sąmoningumas ir

gebėjimas atsakingai priimti

sprendimus

161 (28,9) 308 (55,2) 66 (11,8) 5 (0,9) 18 (3,2)

13. Susivaldymas bei savęs kontrolė 109 (19,5) 251 (44,9) 142 (25,4) 26 (4,7) 31 (5,5)

14. Žinios apie socialines taisyk-

les ir socialinį gyvenimą 131 (23,5) 338 (60,6) 64 (11,5) 9 (1,6) 16 (2,9)

Soci

ali-

nia

i ir

pi-

liet

inia

i

geb

ėjim

ai

15. Pasitikėjimas savimi 298 (53,2) 223 (39,8) 26 (4,6) 5 (0,9) 8 (1,4)

16. Gebėjimas daryti įtaką kitiems 51 (9,2) 251 (45,1) 172 (30,9) 29 (5,2) 53 (9,5)

17. Gebėjimas suprasti kito žmo-

gaus jausmus, įsijausti į jo padėtį 85 (15,2) 262 (47,0) 133 (23,8) 29 (5,2) 49 (8,8)

Žin

ios

ir į

gū-

dži

ai

18. Akademinės žinios ir įgūdžiai 144 (25,6) 356 (63,3) 45 (8,0) 8 (1,4) 9 (1,6)

Apibendrinant kompetencijų pagal atskiras grupes vertinimus, galima teigti,

kad kultūrinis sąmoningumas ir saviraiška buvo įvertinti aukščiausiais balais. Be to,

užsienyje pabuvoję respondentai šias kompetencijas įvertino aukščiau nei kiti respon-

dentai. Reikia pastebėti, kad, nebuvusių užsienyje studentų nuomone, akademinės ži-

nios ir užsienio kalbos tobulinimas vertinamas gerokai aukščiau nei mobiliųjų studen-

tų, kas parodo, kad šių kompetencijų tobulinimo lūkesčiai yra pervertinami prieš iš-

vykstant dalinėms studijoms ir jie taip neugdomi, kaip įsivaizduojama prieš vykstant.

Todėl svarbu informuoti studentus apie dalinių studijų užsienyje kultūrinio sąmonin-

gumo ir saviraiškos reikšmę bei galimai mažesnę akademinių žinių ir įgūdžių reikšmę

nei jie tikisi prieš išvykstant.

589

5. Išvados

1. Studentų mobilumas didina jų žinias ir kompetencijas bei padidina jų, kaip

būsimųjų darbuotojų, pridėtinę vertę, didina aukštojo mokslo institucijų tarptautinę

veiklą, prisideda prie šalies ūkio augimo.

2. Tyrimu išskirtos trys pagrindinės kompetencijų grupės, kurias mobilumo

metu studentai ugdo – akademinės žinios ir įgūdžiai, kultūrinis sąmoningumas ir sa-

viraiška bei socialiniai ir pilietiniai gebėjimai.

3. Svarbiausi įgyjami įgūdžiai studentų mobilumo studijų užsienyje laikotarpiu

yra užsienio kalbos žinios, pasitikėjimas savimi ir kultūrinė patirtis.

4. Visi studentai pripažįsta mobilumo naudą ugdant jų kompetencijas, ruošian-

tis integruotis į darbo rinką.

5. Vienas pagrindinių tyrimo apribojimų – maža mobilumo programose daly-

vavusių studentų imtis, kas neleido atlikti gilesnės kompetencijų vertinimo analizės.

Kaip tolimesnių tyrimų sritis numatomas skirtingų šalių bei institucijų studentų ir

darbdavių nuomonių tyrimas.

Literatūra

1. Akulavičius, M., Grundey, D. (2011). Managing Mobility Opportunities for Doctoral

Students: the Case of Lithuania // Economics & Sociology. Vol. 4. No. 2: 98–111.

2. Bracht, O, Engel, C., Janson, K., Over, A., Schomburg, H., Teichler, U. (2006). The Pro-

fessional Value of ERASMUS Mobility. – International Centre for Higher Education Research

(INCHER-Kassel), University of Kassel: Kassel, Germany. 235 p. –

http://www.parlement.com/9353210/d/belang%20erasmus%20onder%20professionals.pdf

[2013 06 12].

3. Calaguas, G. M., Dizon, C. S. (2011). Development and Initial Validation of the Social

Competency Inventory for Tertiary Level Faculty Members International // Journal of Human and

Social Sciences. Vol. 6. No. 3: 171–176.

4. De Ville, P., Martou, F., Vandenberghe, V. (1996). Cost-benefit Analysis and Regulatory

Issues of Student Mobility in the EU // European Journal of Education. Vol. 31. No. 2: 205–218.

5. Enders, J. (2004). Higher education, internationalisation, and the nation-state: Recent de-

velopments and challenges to governance theory // Higher Education. Vol. 47. No. 3: 361–382.

6. Gürüz, K. (2008). Higher education and international student mobility in the global

knowledge economy. New York: State University of New York Press. 335 p.

7. Kazlauskaitė, R., Bučiūnienė, I. (2008). The Role of Human Resources and Their Mana-

gement in the Establishment of Sustainable Competitive Advantage // Inzinerine ekonomika – En-

gineering Economics. Vol. 5. No. 60: 78–84.

8. Key Competences for Lifelong Learning, (2006). Recommendation of the European Pa-

rliament and of the Council 2006/962/EC. – http://eur-lex.europa.eu/ [2011 05 16].

9. Konevas, L. , Duoba, K.(2007).The role of student mobility in the development of human

capital in Europe // Ekonomika ir vadyba – 2007 = Economics and management – 2007 [elektroni-

nis išteklius] – Kaunas: Technologija: 585–591.

10. Kumpikaitė, V., Alas, R. (2009). Students' Attitudes to Work and Studies: Practical

Case // Economics and Management = Ekonomika ir vadyba [elektroninis išteklius] – Kaunas uni-

versity of technology. Kaunas: Technologija. No. 14: 582–588.

11. Kumpikaitė, V., Čiarnienė, R. (2008). New training technologies and their use in trai-

ning and development activities: Survey evidence from Lithuania // Journal of Business Economics

and Management. Vol. 9. No. 2: 155–159.

http://www.parlement.com/9353210/d/belang%20erasmus%20onder%20professionals.pdf

http://eur-lex.europa.eu/

590

12. Kumpikaitė, V., Duoba, K. (2011). The influence of students‘ mobility on intercultural

competencies‘ development // The Knowledge Economy. Istanbul: Ibrahim Guran Yumusak.

No. 4: 587–596.

13. Kumpikaitė, V., Duoba, K. (2013). Developing core competencies: student mobility

case // The Proceedings of 9th International Strategic Management Conference. Procedia – Social

and Behavioral Sciences. Vol. 99. No. 6: 828–834.

14. Nicolae, F. (2013). Advertising Romanian Master Programs. A Case Study. 5th Inter-

national Conference EDU-World 2012 – Education Facing Contemporary World Issues: 542–547. –

http://ac.els-cdn.com/S1877042813007040/1-s2.0-S1877042813007040-main.pdf?_tid=18fae45a-

625c-11e3-a123-00000aab0f26&acdnat=1386763524_fb210c816543d0f0db2c3e4d0196199b.

[2013 11 20]

15. Policy Paper on Mobility. The National Unions of Students in Europe. –

http://www.esib.org/index.php?option=com_docman&task=cat_view&gid=100&Itemid=263.

[2011 05 16].

16. Savanevičienė, A., Stukaitė, D., Šilingienė, V. (2008). Development of strategic indi-

vidual competences // Inzinerine ekonomika – Engineering Economics. Vol. 3. No. 58: 81–88.

17. Stukalina, Y. (2008). How to prepare students for productive and satisfying careers in

the knowledge-based economy: Creating a more efficient educational environment // Technological

and Economic Development of Economy. Vol. 14. No. 2: 197–207.

18. Tett, R. P., Guterman, H. A., Bleier, A., Murphy, P. J. (2000). Development and con-

tent validation of a ‘hyper dimensional’ taxonomy of managerial competence // Human Relations.

No. 13: 205–251.

19. Zaharia, R. M., Olteanu, V., Pop, N. (2009). Interdisciplinarity in Economics and Bu-

siness Administration: The Romanian Higher Education Experience. // Transformations in Business

& Economics. Vol. 8. No. 3 (18). Suppl. A: 179–193.

20. Zakarevičius, P., Župerkienė, E. (2008). Improving the Development of Managers’

Personal and Professional Skills // Inzinerine ekonomika – Engineering Economics. Vol. 5.

No. 60: 104–113.

EVALUATION OF COMPETENCIES‘ DEVELOPMENT THROUGH STUDENT MOBILITY

Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė, Kęstutis Duoba, Ineta Žičkutė Kaunas University of Technology


Summary

Students of universities are potential human resources of organisations. It is very important

to develop present students’ competencies in order they could be good employees. This could be

done better using mobility concept when students study abroad, gain and develop their interna-

tional competencies then. Having in mind world globalisation trends, one of the areas of education

where governments could invest is the international education and the stimulation of student mo-

bility, as internationalisation of Higher Education is at least so far by and large based on student

mobility. This paper pays on prior advantages got by students’ mobility and their developed inter-

national competencies. According to scientific literature analysis 3 types of core competences

through students’ mobility were highlighted: 1) academic knowledge and skills, 2) cultural

awareness and expression, and 3) social and civic competences. Cultural awareness and expres-

sion were evaluated as the most important through mobility according to empirical study.

Key words: competencies, mobility, students‘ competencies, students‘ mobility.

JEL Codes: J60, J69, M12.

http://www.sciencedirect.com/science/journal/18770428

http://www.sciencedirect.com/science/journal/18770428

http://ac.els-cdn.com/S1877042813007040/1-s2.0-S1877042813007040-main.pdf?_tid=18fae45a-625c-11e3-a123-00000aab0f26&acdnat=1386763524_fb210c816543d0f0db2c3e4d0196199b

http://ac.els-cdn.com/S1877042813007040/1-s2.0-S1877042813007040-main.pdf?_tid=18fae45a-625c-11e3-a123-00000aab0f26&acdnat=1386763524_fb210c816543d0f0db2c3e4d0196199b

http://www.esib.org/index.php?option=com_docman&task=cat_view&gid=100&Itemid=263.

591



APRŪPINIMO MAISTU UŽTIKRINIMO LIETUVOJE

MAKROEKONOMINIS VERTINIMAS

Valdemaras Makutėnas Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University. Universiteto str. 10, 53361 Akademija, Kaunas

distr., Lithuania. Tel. +370 37 752259. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 03; priimta 2013 12 10

Aprūpinimas maistu ilgą laiką buvo ir iki šiol yra pasaulinė problema – Jungtinių Tautų

Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis įvertinta, kad šiuo metu pasaulyje badauja apie mi-

lijardas žmonių. Nors nagrinėjama aprūpinimo maistu užtikrinimo problema yra aktuali Lietuvai ir

tampa dar aktualesnė pokriziniu laikotarpiu, jai tirti literatūroje skiriamas palyginti nedidelis dėme-

sys. Tyrimo tikslas – išanalizavus aprūpinimo maistu užtikrinimo makroekonominius veiksnius,

įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimą Lietuvoje. Siekiant numatyto tikslo, įgyvendinami tokie už-

daviniai: parinkti aprūpinimo maistu užtikrinimo makroekonominius rodiklius ir įvertinti aprūpini-

mo maistu užtikrinimą Lietuvoje. Tyrimo metodika – Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės litera-

tūros analizė, joje pateikiamų teiginių ir apibendrinimų grupavimas, sisteminimas bei lyginamoji

analizė, duomenų analizė, remiantis statistiniais metodais. Tyrimo laikotarpis – 2002–2011 m.

Raktiniai žodžiai: aprūpinimas, maisto užtiktinimas, makroekonominis vertinimas.

JEL kodai: Q13, Q16, L81.

1. Įvadas

Temos aktualumas. Aprūpinimas maistu ilgą laiką buvo ir iki šiol yra pasaulinė

problema – Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis įvertinta,

kad šiuo metu pasaulyje badauja apie milijardas žmonių. Aprūpinimas maistu buvo

apibrėžtas kaip sąlyga, kai „visi žmonės nuolat turi fizinę, socialinę ir ekonominę ga-

limybę pakankamai pavalgyti saugių ir maistingų maisto produktų, atitinkančių jų mi-

tybos poreikius, bei gali rinktis maisto produktus, kurie, jų manymu, užtikrina aktyvią

ir sveiką gyvenseną“ (World food..., 1996). Alkis, nepriteklius, skurdas ir socialinė

atskirtis – tai viso pasaulio problemos, egzistuojančios kiekvienoje valstybėje, taip

pat ir Lietuvoje.

Nors Lietuvoje, priešingai nei visame pasaulyje, gyventojų skaičius mažėja, ta-

čiau aprūpinimo maistu užtikrinimo problema yra aktuali ir tapo dar aktualesnė po

ekonominės krizės laikotarpio. Šiuo metu aprūpinimo maistu užtikrinimas skurdžiau-

siai gyvenantiems Lietuvos gyventojams yra nepakankamas.

Mokslinė problema ir jos ištyrimo lygis. Gyventojų galimybėms aprūpinimo

maistu užtikrinimui daug dėmesio skiriama užsienio literatūroje. Šias problemas nag-

rinėjo C. Benson, E. J. Clay, R. H. Green (1986), D. M. Nyariki, S. Wiggins (1997),

analizuodami maisto užtikrinimą besivystančiose šalyse, Afrikos regione, A. Thom-

son, M. Metz (1998), tyrinėdami ekonominės politikos poveikį aprūpinant maistu,


592

H. Hahn (2000), suformuluodamas maisto ir mitybos saugumo koncepciją,

P. McMichael (2001), K. L. Radimer (2002), nagrinėdami maisto užtikrinimo dimen-

sijas nacionaliniu ir namų ūkių lygiais, A. Hemelin (2008), parinkdamas aprūpinimo

maistu rodiklius makro ir mikro lygiais. Iš lietuvių autorių svarbu būtų išskirti

R. Čiegį (2010), atlikusį apsirūpinimo maistu sisteminius tyrimus.

Nacionalinis apsirūpinimo maistu lygis nusako, kiek šalies nacionalinė rinka

yra apsirūpinusi tam tikra produkcija. R. Perez-Escamilla ir A. M. Segall-Correa

(2008) sutinka su N. Ballenger ir K. Mabbs-Zeno (1992) nuomone, jog nacionalinis

apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra mažiau suvaržytas, nes maisto vartojimas gali

būti užtikrinamas importo ir kitų šalių pagalbos dėka. Pasak R. Perez-Escamilla ir

A. M. Segall-Correa (2008), maisto buvimas nacionaliniu lygmeniu priklauso nuo

vietos gamybos gyventojų vartojimui, taip pat ir nuo galimybės importuoti sveikus ir

maistingus maisto produktus. T. Marek (1992) ir L. Smith (2003) teigimu, gebėjimas

užtikrinti aprūpinimą maistu šalies lygiu nereiškia, kad jis bus užtikrintas kiekvienam

individualiam namų ūkiui. Šalis turi ne tik importuoti ar gaminti pakankamai maisto,

bet ir užtikrinti jo tiekimą gyventojams.

Aprūpinimo maistu užtikrinimui daug dėmesio skiria ir tarptautinės organizaci-

jos: UNICEF, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija, Tarptautinis žemės

ūkio plėtros fondas ir kt. Nors nagrinėjama aprūpinimo maistu užtikrinimo problema

yra aktuali Lietuvai ir tampa dar aktualesnė pokriziniu laikotarpiu, jai tirti literatūroje

skiriamas palyginti nedidelis dėmesys.

Tyrimo objektas – aprūpinimas maistu Lietuvoje.

Tyrimo tikslas – išanalizavus aprūpinimo maistu užtikrinimo makroekonomi-

nius veiksnius, įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimą Lietuvoje.

Siekiant numatyto tikslo, įgyvendinami tokie uždaviniai:

parinkti aprūpinimo maistu užtikrinimo makroekonominius rodiklius;

įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimą Lietuvoje;

Tyrimo metodika. Analizuojant aprūpinimą maistu nacionaliniu lygiu, nagri-

nėjamas bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, kuris paro-

do šalies išsivystymo lygį, bei bendro eksporto ir maisto importo santykis, kuris įver-

tina maisto importo galimybes. Kartu su BVP pateikiamas BVP indeksas, palyginti su

ankstesniu laikotarpiu, siekiant parodyti BVP pokytį. Bendro eksporto ir maisto im-

porto santykis, kaip ir užsienio prekybos balansas, pateikiamas pagal makroekonomi-

kos kategorijų klasifikatorių ir apima perdirbtus ir neperdirbtus maisto produktus bei

gėrimus, skirtus vartoti namų ūkyje.

Maisto suvartojimo rodikliams įvertinti buvo pasirinktos pagrindinės žemės

ūkio maisto produktų grupės, t. y. mėsa, pienas bei pieno produktai, kiaušiniai ir ja-

vai. Nacionalinis žemės ūkio maisto produktų suvartojimas apima ne tik gyventojų

vartojimo fondą, bet ir produktus, suvartojamus pašarams, sėklai, pramonei ir kt.

Dažniausiai didžioji dalis grūdų suvartojama gyvuliams šerti. Todėl svarbu nustatyti,

ar po viso suvartojimo šalyje nesusidaro tam tikrų žemės ūkio produktų deficitas.

Tyrimo laikotarpis –2002–2011 m.

593


F. Riely ir kt. (1999) teigimu, aprūpinimo maistu užtikrinimas yra suminė ma-

tavimo priemonė, susidedanti iš keleto rodiklių, naudojamų aprūpinimo maistu užtik-

rinimui įvertinti. Tam tikrų aprūpinimo maistu užtikrinimo rodiklių grupės skirtos

įvertinti individo, namų ūkio, bendruomenės, regiono ar šalies aprūpinimo maistu už-

tikrinimą.

Siekiant atlikti aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos analizę, tikslinga

nagrinėti rodiklius, kurie geriausiai atspindėtų esamą situaciją. Šiai analizei buvo pa-

sirinkti makroekonominiai rodikliai (1 pav.).

1 pav. Makroekonominiai aprūpinimo maistu užtikrinimo rodikliai

Šalies makroekonominė padėtis turi didelės įtakos aprūpinimo maistu užtikri-

nimui. Kuo didesnis šalies ekonominis išsivystymo lygis, tuo ji geriau gali aprūpinti

savo gyventojus maistu. Galima teigti, kad rodiklis, apibendrinantis krašto gerovę –

BVP vienam gyventojui – analizuojamu laikotarpiu kasmet vidutiniškai didėjo po

8 proc., nors dėl ekonomikos krizės ir paskesnio nuosmukio, šis rodiklis 2009 m.

smuko iki 2006–2007 m. lygio (2 pav.).

2 pav. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, Lietuvoje

2002–2011 m. (sudaryta pagal Statistikos departamento informaciją)

MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI

Žemės ūkio produktų

balansas


ištekliai

Augalininkystės ir

gyvulininkystės im-

porto ir eksporto dalis

nuo visų išteklių

Maisto prieinamumas

BVP, tenkantis vie-

nam gyventojui

VKI

Maisto ir nealkoholi-

nių gėrimų kainų po-

kytis

Perdirbtų ir neperdirb-

tų maisto produktų ir

gėrimų dalis visame

eksporte

Maisto suvartojimas


gamybos ir suvartoji-

mo santykis


suvartojimas

594

Šalies ekonominis augimas turėjo teigiamą įtaką Lietuvos gyventojų gyvenimo

lygiui ir tuo pačiu galimybėms apsirūpinti sveiku, gyventojų poreikius atitinkančiu

maistu. Nepaisant to, kad šalies ekonomika augo, tačiau augo ir infliacija (3 pav.).

3 pav. Vartojimo kainų indeksas, palyginti su ankstesniu laikotarpiu,

Lietuvoje 2002–2011 m. (sudaryta pagal Statistikos departamento informaciją)

Tikslinga teigti, kad infliacijos pokyčiai yra tiesiogiai susiję su maisto ir neal-

koholinių gėrimų kainų pokyčiais. Esant žemai infliacijai, maisto ir nealkoholinių gė-

rimų kainos kilo nežymiai arba netgi krito, tuo tarpu intensyvaus ekonominio augimo

laikotarpiu maisto kainos augo netgi greičiau už bendrąjį infliacijos lygį. 2007 m., ly-

ginant su 2006 m., infliacija padidėjo 8,1 proc., tuo tarpu maisto ir nealkoholinių gė-

rimų kainos išaugo 11,3 proc., atitinkamai ir 2008 m., lyginant su 2007 m. – infliacija

pakilo 8,5 proc., o maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos – 15,9 proc.

Gyventojų materialinės būklės raidos tendencijos Lietuvoje rodė pastebimą

gyventojų gyvenimo lygio augimą, tačiau analizuojamu laikotarpiu vartojimo mastas

svyravo nežymiai, netgi turėjo mažėjimo tendenciją. 2009 m. vartojimo mastas buvo

didžiausias per visą analizuojamą laikotarpį ir siekė 68,1 proc. BVP, tačiau vartojimo

masto padidėjimą galima sieti su beveik 18 proc. sumažėjusiu BVP tais metais, lygi-

nant su 2008 m. Išlaidų maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams dalis nuo

BVP taip pat svyravo nežymiai ir analizuojamu laikotarpiu netgi mažėjo, todėl gali-

ma daryti prielaidą, kad gyventojų gyvenimo lygis gerėjo, kadangi maistui buvo iš-

leidžiama mažesnė pajamų dalis nei kitais metais.

Pasak B. Yu ir kt. (2009), maisto importo dalis bendrame šalies eksporte geriau

įvertina maisto importo galimybes. Šis rodiklis yra tinkamesnis aprūpinimo maistu

matas nei užsienio prekybos maisto produktais balanso rodiklis. Šalys, turinčios san-

tykinai didesnę bendro eksporto pajamų dalį, yra mažiau pažeidžiamos pasaulinių

maisto kainų svyravimų. Galima pastebėti, jog nagrinėjamu laikotarpiu perdirbti

maisto produktai ir gėrimai sudarė didesnę bendrojo eksporto dalį nei neperdirbti

maisto produktai (4 pav.).

Nors ir neperdirbtų maisto produktų užsienio prekybos balansas nagrinėjamu

laikotarpiu buvo neigiamas, tačiau perdirbti maisto produktai ir gėrimai yra labiau

pažeidžiami pasaulinių kainų nei neperdirbti maisto produktai ir gėrimai, kadangi

perdirbtų maisto produktų ir gėrimų importo vertė yra didesnė. Lietuvoje nagrinėja-

mu laikotarpiu perdirbtų ir neperdirbtų maisto produktų dalis bendrame eksporte turė-

jo didėjimo tendenciją.

595

4 pav. Perdirbtų ir neperdirbtų maisto produktų bei gėrimų dalis bendrame šalies ek-

sporte 2002–2011 m. (sudaryta pagal Statistikos departamento informaciją)

Perdirbtų maisto produktų ir gėrimų dalis bendrame eksporte kasmet vidutiniš-

kai didėdavo po 0,14 proc., o neperdirbtų – po 0,38 proc. Didžiausią dalį bendrojo

eksporto perdirbtų maisto produktų ir gėrimų eksportas sudarė 2009 m. – 8 proc. viso

eksporto. Didžiausią dalį bendrojo eksporto neperdirbtų maisto produktų ir gėrimų

eksportas sudarė 2011 m. – 5,1 proc. viso eksporto. Taigi perdirbtų maisto produktų

ir gėrimų kainos vis labiau pažeidžiamos pasaulinių maisto kainų svyravimų.

Išanalizavus šalies žemės ūkio produktų balansus (išteklių pokyčius, importuo-

jamų ir eksportuojamų produktų dalį) bei maisto prieinamumo galimybes, tikslinga

analizuoti, kaip keitėsi žemės ūkio produktų suvartojimas. Maisto suvartojimas apima

produktų suvartojimą sėklai, pašarams, pramonei, alkoholio gamybai bei gyventojų

vartojimą.

Pagal Statistikos departamento 2002–2011 m. informaciją, atlikus tyrimą, gauti

tokie aprūpinimo maistu užtikrinimo Lietuvoje rezultatai.

Lietuvoje suvartojimų mėsos, pieno ir pieno produktų, kiaušinių, bulvių ir dar-

žovių kiekis 2002–2010 m. svyravo nežymiai: daugiausiai suvartojama javų, pieno ir

pieno produktų ir kiaušinių. Didžiausias pieno ir pieno produktų bei kiaušinių suvar-

tojimas pastebimas 2004 m., kai šių produktų buvo suvartota atitinkamai 1251 tūkst. t

ir 773 mln. vnt. Kasmet labiausiai mažėjo suvartojamas bulvių kiekis (vidutiniškai po

112 tūkst. tonų per metus) ir javų (vidutiniškai po 79 tūkst. t per metus). Ypač dideli

javų suvartojimo pokyčiai pastebimi 2006 m., lyginant su 2005 m., javų suvartojimas

sumažėjo netgi 32,4 proc., o 2004 m., lyginant su 2003 m., javų suvartojimas padidė-

jo 8,8 proc. Tačiau žemės produktų suvartojimas nacionaliniu lygiu dar neatspindi ša-

lies apsirūpinimo būtiniausiais maisto produktais, kadangi į suvartojimą vidaus reik-

mėms įeina ne tik gyventojų vartojimas.

Labiausiai iš visų žemės ūkio produktų Lietuva yra apsirūpinusi javais, pienu ir

pieno produktais bei kiaušiniais. Visu analizuojamu laikotarpiu šių produktų išaugi-

nimas ir gamyba viršijo vidaus reikmėms suvartojamą kiekį beveik du kartus. Di-

džiausias javų perteklius buvo 2008–2009 m. ir siekė net 90 proc., o mažiausias –

2002 m., kai javų buvo išauginta tik 4 proc. daugiau nei suvartota. Tyrime nustatyta,

kad geriau nei javais, Lietuva yra apsirūpinusi pienu ir pieno produktais. Analizuoja-

596

mu laikotarpiu šių produktų buvo pagaminta nuo 47 iki 85 proc. daugiau nei reikalin-

ga vartojimui. Kiaušinių gamyba vidutiniškai viršija 20 proc. suvartojimą. Priešingos

tendencijos vyrauja bulvių, daržovių ir mėsos rinkoje. Lietuvoje šių produktų beveik

visu analizuojamu laikotarpiu buvo jaučiamas trūkumas. Mėsos trūkumas buvo jau-

čiamas visu analizuojamu laikotarpiu, o ypač 2008–2009 m., kai šių produktų suvar-

tojimas beveik 30 proc. viršijo gamybą. Be mėsos, šalyje stokojama bulvių ir daržo-

vių. Tik 2002–2003 m. ir 2008 m. bulvių buvo užauginta daugiau nei suvartota, visu

kitu laikotarpiu buvo jaučiamas trūkumas, kuris 2006 m. buvo net 45 proc., tuo tarpu

pakankamai daržovėmis Lietuva buvo apsirūpinusi tik 2003 m.

Galima daryti išvadas, jog didelių svyravimų pagrindinių žemės ūkio produktų

suvartojime nepastebėta, išskyrus javų produktais. Javais, pienu ir pieno produktais,

kiaušiniais Lietuva yra pakankamai apsirūpinusi, tačiau nacionalinis apsirūpinimo ly-

gis neatspindi tikrosios šalies situacijos, kadangi šie žemės ūkio produktai gali būti

suvartojami ne tik gyventojų mitybai.

Lietuvove, kaip ir visoje ES, siekiant užtikrinti aprūpinimą maistu, politika tu-

rėtų būtų labiau orientuota į rinką ir labiau palanki vystymuisi, kartu išlaikant gamin-

tojams skirtą apsauginį mechanizmą (Koordinavimo..., 2009). Itin svarbu stiprinti pa-

jėgumus, kad būtų didinamas gamybos potencialas, didinamos galimybės gauti mais-

to bei užtikrinti maisto kokybę, plėtoti artumo principu grindžiamą gamybą, taip sie-

kiant užtikrinti ilgalaikį tvarų vystymąsi, skurdo mažinimą ir aprūpinimo maistu už-

tikrinimą.

Valstybė turi imtis atitinkamų priemonių ir veiksmų, kad būtų sušvelnintas

neigiamas maisto kainų svyravimų poveikis vartotojams. Tai lemia ir žemės ūkio

gamybos ypatumai (ryšys su aprūpinimo maistu užtikrinimu, aplinka, žemės ūkio

gamybos priklausomybė nuo gyvavimo ciklo, oro sąlygų ir metų laikų, sanitarinių są-

lygų bei kenkėjų).

Apibendrinant galima teigti, jog už aprūpinimo maistu užtikrinimą turėtų būti

atsakinga pati valstybė ir kad bet kokius planus, skirtus išspręsti aprūpinimo maistu

problemas turi parengti, koordinuoti, valdyti ir vykdyti valstybė nacionaliniu lygiu,

atsižvelgdama į namų ūkių aprūpinimo maistu galimybes. Aprūpinimo maistu užtik-

rinimas šalyje turėtų būti laikomas itin svarbiu prioritetu ir jam turi būti skiriamas de-

ramas dėmesys nacionalinėse programose ir biudžetuose.

3. Išvados

1. Aprūpinimo maistu užtikrinimo įvertinimui siūloma daug skirtingų meto-

dologijų. Jų pasirinkimas priklauso nuo analizės tikslo, duomenų prieinamumo ir kt.

veiksnių. Aprūpinimo maistu užtikrinimo analizei Lietuvoje buvo pasirinkti makroe-

konominiai rodikliai, kurie analizuojami remiantis maisto buvimo, prieinamumo ir

suvartojimo dimensijomis.

2. Įvertinus aprūpinimo maistu užtikrinimo maisto buvimo dimensiją Lietuvo-

je, nustatyta, jog nacionaliniu lygiu pagaminamas maisto produktų ir gėrimų kiekis

analizuojamu laikotarpiu šalyje augo, tik 2009 m. maisto gamyba turėjo mažėjimo

tendenciją.

597

3. Priėjimo prie maisto galimybės nacionaliniu lygiu parodė pakankamą aprū-

pinimo maistu užtikrinimą, nes augantis BVP vienam gyventojui turėjo teigiamos įta-

kos Lietuvos gyventojų gyvenimo lygiui ir tuo pačiu galimybėms apsirūpinti vartoji-

mo poreikius atitinkančiu maistu.

4. Aprūpinimo maistu užtikrinimo problemą Lietuvoje pagilino šalį užklupusi

ekonominė krizė, nes 2009 m. beveik visi nagrinėti aprūpinimo maistu užtikrinimo

rodikliai pablogėjo.

5. Maisto panaudojimo dimensijos rodikliai parodė, jog nacionaliniu lygiu

Lietuvos gyventojai pakankamai aprūpinti maisto produktais.

6. Aprūpinimo maistu užtikrinimas šalyje turėtų būti laikomas itin svarbiu

prioritetu ir jam turi būti skiriamas deramas dėmesys nacionalinėse programose ir

biudžetuose.

Literatūra

1. Ballenger, N., Mabbs-Zeno, C. (1992). Treating food security and food aid issues at the

GATT. Food Policy. August 264–276. –

http://journals.ohiolink.edu/ejc/search.cgi?q=authorExact:%22Mabbs-Zeno%2C%20C.%22 [2013

09 20].

2. Barrett, C. B. (2002). Food security and food assistance programs. – Handbook of Agri-

cultural Economics. Amsterdam: Elsevier Science. –

http://dyson.cornell.edu/special_programs/AFSNRM/Parima/Papers%20from%20Cbb2/Papers/Barr

ettFoodSecurityandFood%20AssistancePrograms.pdf [2013 09 20].

3. Becker, K. H. (2001). Food balance sheets: a handbook. –

ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/011/x9892e/x9892e00.pdf [2013 10 01].

4. Benson, C., Clay, E. J., Green, R. H. (1986). Food Security in Sub-Saharan Africa. –

Paper presented at the Other Economics Summit, IDS University of Sussex, Brighton.

5. Clay, E. (2002). Food Security: Concepts and Measurement. –

http://ieham.org/html/docs/food_security_concepts_and_measurement.pdf [2013 07 19].

6. Čiegis, R., Kulvelytė, B. (2010). Aprūpinimas maistu – iššūkiai Europos Sąjungai. –

http://vadyba.asu.lt/24/23.pdf [2013 09 20].

7. Hahn, H. (2000). Conceptual Framework of Food and Nutrition Security. –

http://www.foodsecurity.gov.kh/docs/ENG/Conceptual%20Framework%20FSN.pdf [2013 08 12].

8. Hemelin, A. M., Mercier, C., Bedard, A. (2008). Perception of needs and responses in

food security: divergence between households and stakeholders. – Public Health Nutrition:

No. 11(12). http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18761760 [2013 09 20].

9. Yu, B., Yoy, L., Fan, S. (2009). A Typology of Food Security in Developing Countries

under High Food Prices. –

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/51043/2/IAAE%20food%20security%20typology.pdf

[2013 08 12].

10. Koordinavimo darbo grupė (FAO) (2013). Aprūpinimas maistu ir politikos suderina-

mumas, įskaitant FAO reformą ir pasaulinį aukščiausiojo lygio susitikimą aprūpinimo maistu klau-

simais. Europos Sąjungos Taryba. Briuselis. –

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=Com:2013:0194:fin:lt:pdf [2013 10 10].

11. Marek, T. (1992). Ending malnutrition: Why increasing income is not enough. World

Bank Africa Technical Department, Technical Working Paper No. 5. Washington, DC: World

Bank.

12. Nyariki, D. M., Wiggins, S. (1997). Household food insecurity in sub-Saharan Africa:

lessons from Kenya //British Food Journal, No. 99/7. –

https://profiles.uonbi.ac.ke/dicksonnyariki/publications?sort=year&order=asc

http://journals.ohiolink.edu/ejc/search.cgi?q=authorExact:%22Mabbs-Zeno%2C%20C.%22

http://dyson.cornell.edu/special_programs/AFSNRM/Parima/Papers%20from%20Cbb2/Papers/BarrettFoodSecurityandFood%20AssistancePrograms.pdf

http://dyson.cornell.edu/special_programs/AFSNRM/Parima/Papers%20from%20Cbb2/Papers/BarrettFoodSecurityandFood%20AssistancePrograms.pdf

ftp://ftp.fao.org/docrep/fao/011/x9892e/x9892e00.pdf %5b2013

http://ieham.org/html/docs/food_security_concepts_and_measurement.pdf%20%5b2013

http://vadyba.asu.lt/24/23.pdf%20%5b2013

http://www.foodsecurity.gov.kh/docs/ENG/Conceptual%20Framework%20FSN.pdf

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18761760%20%5b2013

http://ageconsearch.umn.edu/bitstream/51043/2/IAAE%20food%20security%20typology.pdf

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2013:0194:FIN:LT:PDF

https://profiles.uonbi.ac.ke/dicksonnyariki/publications?sort=year&order=asc

598

13. Pérez-Escamilla, R., Segall-Corrêa, A. M. (2008). Food insecurity measurement and in-

dicators. – http://www.scielo.br/scielo.php?pid=S1415-52732008000700003&script=sci_arttext

[2013 08 12].

14. Riely, F. (1999). Food Security Indicators and Framework for Use in the Monitoring

and Evaluation of Food Aid Programs. – Washington: International Science and Technology Insti-

tute. – http://afghanlivelihoods.com/virtual-library/Livelihoods/householdfoodsecurity_-ifpr.pdf

[2013 10 10 ].

15. Smith, L. (2002). The use of household expenditure surveys for the assessment of food

insecurity. Keynote paper for the International Scientific Symposium on Measurement and Asses-

sment of Food Deprivation and Undernutrition. Rome, 26–28 June. FAO, Rome. –

http://www.fao.org/docrep/005/y4250e/y4250e00.htm [2013 07 19].

16. The World Food Summit. (1996). –

www.fao.org/docrep/x2051e/x2051e00.HTM#P144_15262 [2013 07 19].

17. Thomson, A., Metz, M. (1998). Implications of Economic Policy for Food Security: A

Training Manual. – http://www.fao.org/docrep/004/x3936e/x3936e00.htm [2013 07 19].

MACROECONOMIC ASSESSMENT FOOD SECURITY IN LITHUANIA

Valdemaras Makutėnas



Summary

In order to assess the food security there are a lot of different methodologies, their choice

depends on the purpose of analysis, data access and other factors. Aim of the research – to deter-

mine the situation of food supply. Research methods: review of Lithuanian and foreign scientific li-

terature, grouping, systematization, comparative analysis, statistical analysis. Macroeconomic indi-

cators that are analyzed on the basis of food availability, accessibility and consumption dimensions

were selected for food security analysis in Lithuania. In order to assess food security at the level of

macro-economic these indicators are examined below: GDP per capita; consumer and food price

indices; food consumption per capita; agricultural balance. GDP per capita during the period had an

upward trend (with the exception of the economic crisis in years), reflecting the increasing level of

development and increasing food security at the national level. Increasing GDP, inflation grew in-

evitably and fluctuated sharply over the period. The results suggest that in the period of 2002–2011,

the main food security issues were lack of availability of food options, which led to reduction

in personal income, the rising cost of food and soft drinks.

Keywords: Food security, macroeconomic assessment.

JEL Codes: Q13, Q16, L81.

http://www.scielo.br/scielo.php?pid=S1415-52732008000700003&script=sci_arttext

http://afghanlivelihoods.com/virtual-library/Livelihoods/householdfoodsecurity_-ifpr.pdf%20%5b2013

http://afghanlivelihoods.com/virtual-library/Livelihoods/householdfoodsecurity_-ifpr.pdf%20%5b2013

http://www.fao.org/docrep/005/y4250e/y4250e00.htm

http://www.fao.org/docrep/x2051e/x2051e00.HTM#P144_15262

http://www.fao.org/docrep/004/x3936e/x3936e00.htm%20%5b2013

599



ŽEMĖS ŪKIO ĮMONIŲ ŪKINĖS VEIKLOS ANALIZĖS PROCESO

INFORMACINIS APRŪPINIMAS: ŠALTINIAI IR PRIEMONĖS

Gražina Masionytė

Lect. Aleksandras Stulgiskis University. Universiteto str. 10, 53361, Akademija, Kaunas dstr.

Tel. +370 610 34 665. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 07; priimta 2013 12 11

Žemės ūkio įmonių informacinis aprūpinimas patikima ir išsamia apskaitos informacija itin

svarbus įmonių veiklos analizei atlikti ir valdymo sprendimams priimti. Tyrimo tikslas – nustatyti

žemės ūkio įmonių veiklos analizės proceso informacinio aprūpinimo trūkumus ir pateikti pasiūlymus

jiems pašalinti. Siekiant išsiaiškinti šiuos klausimus, straipsnyje aptariami informacijos šaltiniai ir

analizuojamos įmonių galimybės kaupti reikalingą informaciją kompiuterinėse duomenų bazėse. Ty-

rimas remiasi mokslinės literatūros analizės, sisteminimo ir apibendrinimo metodais. Tyrimo eigoje

išaiškintos žemės ūkio įmonėse diegiamų informacinių sistemų nepakankamai efektyvaus panaudoji-

mo priežastys, atrinkti pagrindiniai kompiuterizuotos apskaitos programų vertinimo kriterijai. Tyri-

mais pagrįsta, kad tinkamas kompiuterizuotos apskaitos programos parinkimas suteiktų galimybę

kompiuterinėse duomenų bazėse sukaupti analizei reikalingą informaciją ir automatiškai apskaičiuoti

įmonės vertinimui reikalingus rodiklius. Be to, atkreipiamas dėmesys į kokybiškos išorinės informaci-

jos, reikalingos įmonės veiklos analizei, stoką. Lietuvoje kol kas nekuriamos informacinės sistemos,

teikiančios apibendrintą informaciją apie žemės ūkio įmonių veiklą ir jos rezultatus.

Raktiniai žodžiai: analizė, apskaita, informacijos šaltiniai, informacinės sistemos, duomenų

bazės, programos.

JEL kodai: L63, M41,O12.

1. Įvadas

Žemės ūkio gamybos procesą veikia ne tik ekonominės vidaus ir išorės sąly-

gos, bet ir nepastovios gamtinės sąlygos: ankstyvas ar vėlyvas pavasaris, sausa ar lie-

tinga vasara, ilgas ar trumpas rudens periodas, taip pat stichinės nelaimės – kruša, liū-

tis, uraganas ir kt. Žemės ūkyje dėl ilgos reprodukcijos proceso trukmės vyksta lėta

finansinių išteklių apytaka, reikalingos santykinai didesnės kapitalo investicijos, ku-

rių atsiperkamumas ilgesnis negu kitose ekonominės veiklos srityse. Dėl žemės ūkio

specifiškumo, įmonėms, siekiančioms išlikti dinamiškoje konkurencinėje aplinkoje,

būtina nuolat analizuoti savo veiklą.

Mokslinėje ir metodinėje literatūroje yra įvairių įmonės veiklos analizės aiški-

nimų. Vieniems – tai finansinė arba finansų analizė (Buškevičiūtė, 2002; Girdzijaus-

kas, 2005; Janovič, 2012), kitiems – ekonominė analizė (Gronskas, 2006;), o tre-

tiems – ūkinės veiklos analizė (Mackevičius, 2008, 2007), nors dažniausiai nagrinė-

jami vieni ir tie patys ekonominiai ir finansiniai rodikliai. Tačiau žemės ūkio įmonių

veiklai įvertinti neužtenka atlikti įmonės finansinės būklės analizę. Šių įmonių finan-

600

sinę būklę dažnai nulemia ne gebėjimas gerai organizuoti gamybą ir tvarkyti finan-

sus, bet kiti, nuo pačios įmonės nepriklausantys, veiksniai, pvz.: supirkimų kainų kai-

ta, jau minėtos gamtinės sąlygos, „reguliuojančios“ ūkio darbų eigą ir jų apimtis. Iš-

samiai analizei atlikti ir valdymo sprendimams priimti reikalinga patikima, išsami in-

formacija. Informacijos šaltinių kokybė priklauso nuo informacijos nešėjų kokybės.

Vieni autoriai daugiau dėmesio skiria patiems informacijos šaltiniams ir jų kokybei

(Atkinson, 2007; Bhimani, 2012; Horgren, 2011, 2008; Paradauskas, 2006), kiti –

ekonominės analizės tyrimo metodams (Gronskas, 2006), informacijos rinkimui, ty-

rimui ir vertinimui ir kt. (Mackevičius, 2008, 2006, 2007, 2004) Dar kitų tyrimų ob-

jektas – informacijos kaupimo priemonės, kaip informacinės sistemos ir jų plėtra

(Barčkutė, 2008); specifiniai informacinių sistemų klausimai (Butleris, 2006; Čap-

linskas, 2005; Gudas, 2006), informacijos tvarkymo kompiuteriais technologijos

(Domeika, 2009, 2008; Stabingis, 2010a ir kt.). Kompiuterizuota apskaita turi būti in-

formacijos šaltiniu ne tik mokesčiams, įmokoms apskaičiuoti ir deklaruoti, finansi-

nėms ataskaitoms sudaryti, bet ir ūkio veiklai analizuoti, valdymo sprendimams pri-

imti. Taigi informacinės sistemos (IS) nepakankamai panaudojamos kokybiškai in-

formacijai sukaupti kompiuterinėse duomenų bazėse, kurių informacija būtų galima

pasinaudoti atliekant įmonės veiklos analizę ir priimant valdymo sprendimus. Taip

atsitinka tada, kai nepakankamai vertinama informacijos (metažinių) nauda įmonės

valdyme (Kalibataitė, 2011).

Tyrimo tikslas – nustatyti žemės ūkio įmonių veiklos analizės proceso infor-

macinio aprūpinimo trūkumus ir pateikti siūlymus jiems pašalinti.

Tyrimo objektas – žemės ūkio įmonių veiklos analizės informacijos šaltiniai

ir jos sukaupimo priemonės.

Tyrimo dalykas – galimybės sukaupti žemės ūkio įmonių veiklai analizuoti

reikalingą informaciją kompiuterinėse duomenų bazėse.

Tyrimo metodika. Tyrime buvo išanalizuoti lietuvių ir užsienio mokslininkų

2002–2013 metais parengti moksliniai darbai, kurie leido giliau pažvelgti į informaci-

jos šaltinių kokybę bei įvertinti informacijos kaupimo priemonių efektyvumą. Siste-

minimo ir apibendrinimo metodų pagalba išaiškintos žemės ūkio įmonėse diegiamų

informacinių sistemų nepakankamai efektyvaus panaudojimo priežastys, atkreiptas

dėmesys į kokybiškos išorinės informacijos formavimo trūkumus, atrinkti pagrindi-

niai kompiuterizuotos apskaitos programų vertinimo kriterijai. Tai leido suformuluoti

tyrimų medžiaga grindžiamas išvadas ir teikti siūlymus žemės ūkio įmonių ūkinės

veiklos analizės proceso informaciniam aprūpinimui gerinti.


Pastaraisiais metais sudėtingo ir konkurencingo verslo sąlygomis labai svarbu

turėti kuo daugiau informacijos apie įmonės ūkinę ir finansinę būklę, veiklos rezulta-

tus ir juos lemiančius veiksnius, kad būtų galima objektyviai įvertinti įmonės užima-

mą vietą rinkoje, jos ateities galimybes ateityje. Neapibrėžtumas ir rizika, kaip nuro-

do A. S. Martišius ir M. Martišius (2008), nuolatos supa politikus, įmonių vadovus ir

vadybininkus, priimančius vienus ar kitus jų kompetencijos sprendimus. Finansinės

ataskaitos – pagrindinis finansinės analizės šaltinis (Mackevičius, 2006). Jos teikia

601

apie 70–80 proc. visos įmonės ekonominės informacijos (Janovič, 2012). Finansinės

ataskaitos sudarymo pagrindas yra apskaitos registruose sukaupta informacija, kuri

sudaro dar apie 15 proc. įmonės veiklos analizei reikalingos informacijos. Likusi in-

formacija – tai Statistikos departamento, ministerijų (žemės ūkio, finansų, darbo ir

socialinės apsaugos ir kt.), Lietuvos laisvosios rinkos instituto, Lietuvos agrarinės

ekonomikos instituto, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos, Lietuvos hidrome-

teorologijos tarnybos ir kitų institucijų duomenys ir mokslinių tyrimų rezultatai.

Žemės ūkio įmonių veiklos analizės informacijos šaltiniai yra medžiaga, kuri

sukaupiama įmonės veiklai analizuoti. Jeigu analizei atlikti reikiama informacija ren-

kama nerūpestingai, jos nepakanka arba sukaupta informacija nekokybiška ar nepati-

kima, tuomet analizės rezultatai bus nekokybiški, o priimti valdymo sprendimai gali

būti klaidingi. Todėl prieš atliekant analizę, reikia įsitikinti ar apskaitoje ir finansinė-

se ataskaitose nėra klaidų, sąmoningai iškreiptų rodiklių. Finansinės analizės kokybė

nebūna geresnė už pačių finansinių ataskaitų kokybę (Mackevičius, 2006). Tą patį ga-

lima pasakyti ir apie valdymo apskaitos informaciją. Tiesa, šios apskaitos rezultatai

nematomi finansinėse ataskaitose, tačiau ji ne mažiau svarbi įmonės valdymo procese

(Atkinson, 2007; Bhimani, 2012; Horngren, 2011, 2008; Mackevičius, 2003). Įmonių

veiklos analizės, atliktos remiantis patikima buhalterinės apskaitos informacija, rezul-

tatai padeda nustatyti įmonės galimybes ir pranašumus konkurencingoje rinkoje ir

krizinių situacijų atvejais, pastebėti rizikingiausias įmonės veiklos sritis. Vadovų

sprendimus lemia ne kas kitas, bet turima informacija. Kad efektyvi vadyba be tin-

kamos informacijos yra neįmanoma, nereikia net įrodinėti. Tai visiems suprantama.

Apskaitos informacija suformuota taip, kad jos pakanka tik bendriems sprendimams

priimti, o strateginiams – būtina išsamios įmonės veiklos analizės metu gauta infor-

macija (Atkočiūnienė, 2008).

Kaip pažymi J. Mackevičius (2004), finansinė apskaita yra reglamentuojama, ji

tvarkoma vadovaujantis tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitos standartais, buhalte-

rinės apskaitos įstatymu ir kitais teisiniais aktais. Valdymo apskaita nereglamentuo-

jama, ji apibrėžiama konkrečios įmonės apskaitos politikoje. Finansinės ir valdymo

apskaitos visuma sudaro tos įmonės buhalterinę apskaitą. Tai reiškia, kad įmonės

veiklos analizės pagrindinis informacijos šaltinis, kuris sudaro iki 90 proc. analizėje

naudojamos informacijos, yra žemės ūkio įmonės buhalterinė apskaita. Kiekvienu

konkrečiu atveju, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, verslo problemas, įmonei ke-

liamus reikalavimus, norimus priimti sprendimus, vadovybė pasirenka, kokia infor-

macija jai reikalinga ir kokios įmonės veiklos (gamybinės, prekybinės, investicinės)

analizės rezultatai turi būti pateikti sprendimams priimti (Mackevičius, 2008).

Pastaraisiais metais daugumoje didesniųjų žemės ūkio įmonių apskaitos proce-

sas kompiuterizuotas. Tačiau ar parinkta kompiuterizuotos apskaitos programa yra

tinkama, dažniausiai net nebandoma išsiaiškinti. Siekiant pasirinkti įmonėje efekty-

viai veikiančią apskaitos informacinę sistemą (AIS) ir užtikrinti kokybišką, patikimą

apskaitos informacijos tvarkymą, reikia įvertinti pasirenkamos apskaitos programos

galimybes. Ne visos kompiuterinės programos suteikia galimybę sukaupti pakanka-

mai analitinės informacijos, kuri padėtų pilnai ir visapusiškai išanalizuoti vienos ar

kitos žemės ūkio įmonės veiklos rezultatus, priimti tinkamus einamuosius ir perspek-

tyvinius valdymo sprendimus.

602

Nemažai siūlomų kompiuterinių programų pritaikytos tik siauroms veiklos sri-

tims, dažniausiai prekybos apskaitai. Reikia pasirinkti tokią programą, kuri leistų val-

dyti tiek vidinius, tiek išorinius informacijos srautus. AIS turi būti adaptuota konkre-

čiai įmonei (Stabingis, 2010). Ji turi atitikti įmonės poreikius ir specifiką. Tuomet pri-

reikus nebus sunku ką nors keisti ar tobulinti. Žemės ūkio įmonėse yra specifinė turto

rūšis, kurio nėra kitose įmonėse, – biologinis turtas (Domeika, 2009a; Zinkevičienė,

2009). Tai augalai (pasėliai, daugiamečiai sodiniai) ir gyvūnai (gyvuliai, kailiniai

žvėreliai, bitės, žuvys). Šis turtas pasižymi tuo, kad gali keistis biologiškai (veistis,

augti, subrandinti derlių, teikti produktų – pieno, medaus, vilnos ir kt.). Biologinio

turto kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai daro įtaką šio turto bei iš jo gaunamos žemės

ūkio produkcijos apskaitos ypatumams (Zinkevičienė, 2009) ir ypač, jeigu šis turtas

įkainojamas tikrąja verte (Stončiuvienė, 2006). Todėl renkantis apskaitos kompiuteri-

nę programą, reikia pasidomėti, ar nekils nesusipratimų apskaitant šią turto rūšį.

Plėtojantis ekonominei rinkai, pakilo buhalterinės apskaitos kompiuterizavimo

lygis. Rinkoje vyksta lietuviškų ir užsienio apskaitos programų konkurencinė kova.

Žemės ūkio įmonėse šiuo metu sutinkamos „Agnum“, „Debetas“, „Pragma“, „Rivi-

lė“, „Stekas“ ir keletas mažesnį paslaugų komplektą siūlančių programų. Labiausiai

paplitusi yra „Debeto“ kompiuterizuotos apskaitos programa, nes jau baziniame jos

variante yra numatyta galimybė apskaitą tvarkyti ne tik pagal pavyzdinį, bet ir pagal

žemės ūkio įmonėms rekomenduojamą sąskaitų planą. Dauguma programų kūrėjų

leidžia pasinaudoti demonstracine versija (DEMO). Norint pilnai išsiaiškinti kompiu-

terizuotos apskaitos programos galimybes, straipsnio autorės nuomone, nereiktų apsi-

riboti vien demonstracine versija. Joje dažniausiai ne tik nematomos visos programos

galimybės, bet ir neišryškėja programuotojų užslėpti programų trūkumai.

Prieš įsigyjant programų paketą, reikėtų orientuotis į profesionalias įmones, tu-

rinčias programavimo patirtį, gerai išmanančias buhalterinę apskaitą, mokesčius, že-

mės ūkio veiklos specifiką. Dėl nuolatinės mokesčių skaičiavimo metodikų kaitos

programas reikia koreguoti. Todėl tik šią sritį išmanantys programuotojai pakeitimus

gali padaryti greitai ir kokybiškai. Renkantis kompiuterizuotos apskaitos programą,

būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kokiai įmonei (didelei ar mažai), kokią veiklą vykdan-

čiai (gamybos, prekybos, paslaugų ar pan.) yra skirta programa. Daugelis žemės ūkio

įmonių yra daugiašakės, t. y. vysto augalininkystę, gyvulininkystę, parduoda paga-

mintą produkciją (kai kurios ir perdirba), todėl joms netinkamos tik prekybos ar pa-

slaugų srities įmonėms skirtos programos. Nei vienoje iš siūlomų programų bazinia-

me AIS modulių pakete neteko sutikti parengtos įmonės veiklos analizės programos.

Analitikai analizei reikalingą informaciją turi kaupti iš apskaitos registrų.

Automatizuotas patikimos ir išsamios įmonės veiklą bei jos finansinę būklę at-

skleidžiančios apskaitos informacijos, reikalingos detaliai įmonės veiklos analizei at-

likti ir ateities veiklai (gamybinei, finansinei, investicinei) prognozuoti, kaupimo pro-

cesas pradedamas nuo paruošiamojo etapo. Prieš diegiant AIS, būtina tinkamai orga-

nizuoti ir sutvarkyti apskaitą, pagrįstą rankiniu duomenų apdorojimu. Taip pat reikia

įsitikinti ar informacijos pakanka, ar ji kokybiška ir patikima, ar ši informacija su-

kaupiama norimame pjūvyje. Tuomet tinkamai parinkus kompiuterizuotos apskaitos

programą ir ją įdiegus įmonėje, kompiuterizuota apskaita padės ne tik be vargo suda-

ryti finansinę ir mokestinę atskaitomybę, laiku atsiskaityti su tiekėjais ir kreditoriais

603

bei valstybės institucijomis, bet ir kompiuterinėse duomenų bazėse sukaupti reikiamą

informaciją išsamiai įmonės veiklos analizei atlikti (Sekliuckis, 2008; Stabingis,

2010b). Pagal patikimus duomenis atliktos analizės rezultatai pasitarnaus priimant

kokybiškus valdymo sprendimus.

Dauguma informatikos specialistų ir šios srities mokslininkų (Barčkutė, 2008;

Domeika, 2008; Kostogryzov, 2011; Simanauskas, 2008; Stabingis, 2010a; 2009;

Kompiuterizuota... ir kt.) pripažįsta, kad, prieš diegdama AIS ir įsigydama kompiute-

rizuotos apskaitos programą, kiekviena įmonė turėtų atkreipti dėmesį į pagrindinius

AIS programų parinkimo kriterijus:

• programos aprašymą ir jos kainą;

• darbo patogumą;

• išplėtimo galimybes;

• sistemos lankstumą;

• atvirumą pakeitimams;

• daugiamatiškumą;

• automatizavimo lygį;

• daugiavartotojiškumą;

• atminties lygį;

• daugiakalbiškumą;

• daugiavaliutiškumą;

• galimybę tvarkyti kelių įmonių apskaitą ir konsoliduoti finansinę atskaitomybę.

Jeigu programa turi išplėtimo galimybes, tuomet galima tikėtis, kad šią pro-

gramą bus galima papildyti naujais moduliais, kurie leistų ne tik sukaupti įmonės

veiklos analizei reikalingą informaciją kompiuterinėse duomenų bazėse, bet ir įmonės

veiklos analizei reikalingus skaičiavimus atlikti automatizuotai.

Kompiuterizuotos apskaitos programa turi būti ne tik lanksti, t. y. lengvai pri-

taikoma prie konkrečios įmonės poreikių be papildomų investicijų, bet ir atvira pakei-

timams. Analizės rezultatų patikimumui didelę įtaką turi ne tik apskaitos informacijos

patikimumas, bet ir jos palyginamumas. Todėl, straipsnio autorės nuomone, tuo atve-

ju, kai pakeičiama įmonės apskaitos politika, pavyzdžiui, atsargų apskaitos metodai,

nusidėvėjimo skaičiavimo metodai, pagamintos produkcijos įkainojimo būdai ir pan.,

kompiuterizuotos apskaitos programa turi suteikti galimybę atlikti praėjusių laikotar-

pių informacijos koregavimą, kad ji būtų apskaityta naudojant naujai apskaitos politi-

koje įteisintus metodus. Tik tuomet informacija bus palyginama, o apskaičiuoti per-

spektyviniai įmonės veiklos rodikliai patikimi. Kokybiškos įmonės veiklos analizės

rezultatų tinkamas pritaikymas suteiks galimybę priimti racionalius strateginius įmo-

nės valdymo sprendimus.

IS efektyvi tik tada, kai užtikrina įmonės veiklos efektyvumą. Dažnai žemės

ūkio įmonių AIS būna neveiksmingos, nes kuriamos remiantis teorine baze, bet ne

praktine anksčiau AIS įdiegusių įmonių patirtimi ar turimomis dalykinės srities ži-

niomis. IS efektyvumą mažina ir kitos priežastys. S. Gudas (2006) nurodo, kad viena

tokių priežasčių yra tai, kad IS kūrimas remiasi nekokybiškai specifikuotais reikala-

vimais (technine funkcine specifikacija), nes tai atlikti sudėtinga ir klientai tiksliai

nežino, ko jie tikisi iš kuriamos sistemos. Kita priežastis, pastebėta R. Butlerio

(2006), – tikimybė, kad dėl IS projektams skirtų ribotų finansinių išteklių ar laiko

604

stokos gali tekti apriboti kompiuterizuojamas funkcijas. Trečioji priežastis – įmonės

IS niekada nebūna visiškai kompiuterizuota, o dalis informacijos apdorojimo procesų

kompiuterizuojami tik iš dalies (Čaplinskas, 2005). Dar viena priežastis dėl kurios IS

nepilnai panaudojamos yra tai, kad daugelis taikomųjų programų pagrįstos reliaciniu

modeliu, kuris silpnai atskleidžia taikomosios srities semantiką (Paradauskas, 2006).

Straipsnio autorės nuomone, nepakankamam IS efektyvumui nemažai įtakos daro ir

nepakankamas sistemos vartotojų kvalifikuotumas. Jie nesugeba įvertinti IS galimy-

bių, nepateikia programų diegėjams motyvuotų savo pageidavimų.

Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, didėjant konkurencijai dėl informacijos

konfidencialumo, įmonės atsitvėrė siena nuo išorinių informacijos vartotojų. Taip jos

sumažino ne tik savo patrauklumą investuotojams, bet ir galimybes savo įmonės

veiklos rezultatus palyginti su kitų įmonių rodikliais. Pasaulinėje praktikoje yra ku-

riamos sistemos, kurios apjungia atskirų įmonių duomenis į visumą ir pateikia vidur-

kinius dydžius pagal ekonominės veiklos sritis (Kalibataitė, 2011). Šių IS laikmenose

kaupiami ir vertinami ne tik finansiniai, bet ir gamybiniai rodikliai. Taip atsiranda ga-

limybė įmonės veiklos rezultatus įvertinti kitų įmonių kontekste. Panašią sistemą

Žemės ūkio konsultavimo tarnyba baigia kurti Lietuvos ūkininkų veiklai analizuoti ir

vertinti (Gomoliauskienė, 2013). Žemės ūkio įmonės savo gamybinių rodiklių anali-

zei gali pasinaudoti Statistikos departamento duomenų baze, tačiau tirdamos finansi-

nius rodiklius jos naudoja tik retrospektyvinius rodiklius ir viešai skelbiamą mokslinę

ir žiniasklaidos informaciją. Todėl analizės rezultatai (ypač prognozės) gali būti ne-

pakankamai patikimi. Visa tai reikia įvertinti priimant strateginius valdymo sprendi-

mus. Žemės ūkio bendrovių asociacija nėra paskelbusi, kad jos artimiausiuose pla-

nuose būtų tokios IS kūrimas.

3. Išvados

1. Pagrindiniai vidiniai įmonės veiklos analizės šaltiniai yra finansinės ata-

skaitos, sintetinės ir analitinės apskaitos registrai bei kompiuterinėse duomenų bazėse

sukaupta informacija. Išoriniai – tai Statistikos departamento, ministerijų, Lietuvos

laisvosios rinkos instituto, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Lietuvos žemės

ūkio bendrovių asociacijos, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ir kitų institucijų

pateikiami duomenys ir mokslinių tyrimų rezultatai.

2. Renkantis kompiuterizuotos apskaitos programą, būtina atkreipti dėmesį ir į

tai, kokiai įmonei (didelei ar mažai), kokią veiklą vykdančiai (gamybos, prekybos,

paslaugų ar pan.) skirta programa. Nei vienoje iš siūlomų programų baziniame AIS

modulių pakete neteko sutikti parengtos įmonės veiklos analizės programos. Analiti-

kai analizei reikalingą informaciją turi kaupti iš apskaitos registrų.

3. Kompiuterizuotos apskaitos programą reikia rinktis su išplėtimo galimy-

bėmis. Tokią programą bus galima papildyti naujais moduliais, kurie leistų ne tik su-

kaupti įmonės veiklos analizei reikalingą informaciją kompiuterinėse duomenų bazė-

se, bet ir įmonės veiklos analizei reikalingus skaičiavimus atlikti automatizuotai.

4. Kompiuterizuotos apskaitos programa turi būti ne tik lanksti, t. y. lengvai

pritaikoma prie konkrečios įmonės poreikių be papildomų investicijų, bet ir atvira

pakeitimams.

605

5. Informacinė sistema efektyvi tik tada, kai užtikrina įmonės veiklos efekty-

vumą. Dažnai žemės ūkio įmonių apskaitos informacinės sistemos būna neveiksmin-

gos, nes kuriamos remiantis teorine baze, bet ne praktine anksčiau apskaitos informa-

cines sistemas įdiegusių įmonių patirtimi ar turimomis dalykinės srities žiniomis. In-

formacinių sistemų efektyvumą mažina ir kitos priežastys:

• informacinių sistemų kūrimas remiasi nekokybiškai specifikuotais reika-

lavimais (technine funkcine specifikacija), nes tai atlikti sudėtinga ir klientai tiksliai

nežino, ko jie tikisi iš kuriamos sistemos;

• tikimybė, kad dėl informacinių sistemų projektams skirtų ribotų finansinių

išteklių ar laiko stokos gali tekti apriboti kompiuterizuojamas funkcijas;

• įmonės informacinė sistema niekada nebūna visiškai kompiuterizuota, o

dalis informacijos apdorojimo procesų kompiuterizuojami tik iš dalies;

• daugelis taikomųjų programų pagrįstos reliaciniu modeliu, kuris silpnai

atskleidžia taikomosios srities semantiką;

• nepakankamas sistemos vartotojų kvalifikuotumas. Jie nesugeba įvertinti

informacinių sistemų galimybių, nepateikia programų diegėjams motyvuotų savo pa-

geidavimų.

Pašalinus informacinių sistemų efektyvumą mažinančias priežastis ir kompiu-

terizuotos apskaitos programas pasirenkant laikantis visuotinai pripažintų kriterijų,

kompiuterinėse duomenų bazėse bus galima sukaupti visą norimą informaciją, kuri

bus patikima, palyginama ir lengvai pasiekiama.

6. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, didėjant konkurencijai dėl informacijos

konfidencialumo, įmonės atsitvėrė siena nuo išorinių informacijos vartotojų. Taip jos

sumažino ne tik savo patrauklumą investuotojams, bet ir galimybes savo įmonės

veiklos rezultatus palyginti su kitų įmonių rodikliais. Pasaulinėje praktikoje yra ku-

riamos sistemos, kurios apjungia atskirų įmonių duomenis į visumą ir pateikia vidur-

kinius dydžius pagal ekonominės veiklos sritis. Panašią sistemą Žemės ūkio konsul-

tavimo tarnyba baigia kurti Lietuvos ūkininkų veiklai analizuoti ir vertinti. Žemės

ūkio bendrovių asociacija informaciją kaupia, tačiau žemės ūkio bendrovėms ją pri-

stato tik seminaruose.

Literatūra

1. Atkinson, A. A., Banker, R. D., Kaplan, R. S., Young, S. M. (2007). Upravlencheskij

uchet [Management Accounting], 3-e izd./ per. s angl. – Moskva: Izdatelskij dom „Viljams“. 878 p.

2. Atkočiūnienė, Z. O. (2008). Žinių valdymas verslo organizacijoje // Informacijos moks-

lai. Nr. 44: 9–21.

3. Barčkutė, O. (2008). Informacinių sistemų analizė. – Vilnius: VU leidykla. 198 p.

4. Bhimani, A., Horngren, Ch. T., Datar, S. M., Rajan, M. V. (2012). Management and

cost accounting, 5th edition. – London: FT press. 968 p.

5. Buškevičiūtė, E., Mačerinskienė, I. (2002). Finansų analizė. – Kaunas: Technologija.

380 p.

6. Butleris, R. (2006). Funkcinių reikalavimų specifikavimas absorbuoto ir detalizuoto rei-

kalavimų modelių pagrindu // Informacijos mokslai. Nr. 36: 168–177.

7. Čaplinskas, A. (2005). Aspektai ir turinių atskyrimas informacinėse sistemose // Lietu-

vos matematikos rinkinys. Nr. 45: 124–128.

606

8. Domeika, P. (2008). Įmonės apskaitos informacinės sistemos kūrimo metodologiniai

aspektai // Management theory and studies for rural business and infrastructure develop-

ment. Nr. 15 (4): 41–49.

9. Domeika, P. (2009a). Įmonės biologinio turto apskaitos informacinės sistemos kūrimas

// Management theory and studies for rural business and infrastructure develop-

ment. Nr. 16 (1): 38–52.

10. Domeika, P. (2009b) Įmonės finansininkų kompiuterizuotos darbo vietos ir jų

organizavimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development.

Nr. 18 (3): 13–18.

11. Girdzijauskas, S. (2005). Finansinė analizė. – Vilnius: VU leidykla. 357 p.

12. Gomoliauskienė, V. (2013).Veiklos analizė – sėkmingo ūkio pagrindai. –

http://agroakademija.lt/verslas/ekonominis-vertinimas/?SId=875 [2013-11-26].

13. Gronskas, V. (2006). Ekonominė analizė. – Kaunas: Technologija. 196 p.

14. Gudas, S., Blažytė, I. (2006). Reikalavimų inžinerijos analizė žiniomis grindžiamų

metodų požiūriu // Informacinės technologijos. T. 2: 651–656 p.

15. Horngren, Ch. T., Datar, S. M., Rajan, M. V. (2011). Cost accounting: manageral em-

phasis, 14th edition // E-book. – http://assfilezz.net/ebooks_download/65739-cost-accounting-a-

managerial_e.html [2013-11-24].

16. Horngren, Ch. T., Foster, G., Datar, S. M. (2008). Upravlencheskij uchet [Management

Accounting], 10-e izd./per. s angl. – Sankt-Peterburg: Piter. 1008 p.

17. Janovič, V. (2012). Įmonių perspektyvinė finansinė analizė esant neapibrėžtumui //

Business Systems and Economics. Nr. 2 (1): 102–115.

18. Kalibataitė, G. (2011). Metažinių svarba įmonių veiklos ir informacijos valdymui // So-

cialinės technologijos. Nr. 1 (1): 163–178.

19. Kompiuterizuota apskaita. – http://urbanisle.at.ua/load/0-0-0-8-20 [2013-12-08].

20. Kostogryzov, A., Krylov, V., Nistratov, A. & etc. (2011). Mathematical models and ap-

plicable technologies to forecast, analyze and optimize quality and risks for complex systems //

ICTIS: 845–854.

21. Mackevičius, J. (2003). Valdymo apskaita: koncepcija, metodika, politika. – Vilnius:

TEV. 410 p.

22. Mackevičius, J. (2004). Buhalterinė apskaita – ekonominės informacijos registravimo,

grupavimo ir apibendrinimo sistema // Informacijos mokslai. Nr. 29: 112–123.

23. Mackevičius, J. (2006). Įmonių finansinių ataskaitų informacija: reikšmė, vertinimas,

analizė // Informacijos mokslai. Nr. 37: 53–63.

24. Mackevičius, J. (2007). Įmonių veiklos analizė. – Vilnius: TEV. 476 p.

25. Mackevičius, J. (2008). Įmonių veiklos analizė – informacijos rinkimo, tyrimo ir vertin-

imo sistema // Informacijos mokslai. Nr. 46: 46–56.

26. Martišius, S. A., Martišius, M. (2008). Information society and statistics // Economics

of Enginering Decisions. Nr. 5 (60): 16–23.

27. Paradauskas, B., Laurikaitis, A. (2006). Veiklos žinių išgavimas iš palikuonių sis-

temų: schemų išgavimas ir semantinė analizė// Informacinės technologijos. – Kaunas: Technologi-

ja: 35–43.

28. Sekliuckis, V., Gudas, S., Garšva, G. (2008). Informacijos sistemos ir duomenų bazės. –

Kaunas: Technologija. 349 p.

29. Simanauskas, L. (2008). Vadybos informacinės sistemos. – Vilnius: VU leidykla. 280 p.

30. Stabingis, L. (2010a). Žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų apskaitos informacijos

tvarkymas naudojantis kompiuteriais. – Kaunas-Akademija: LŽŪU leidybos centras. 303 p.

31. Stabingis, L., Staliūnienė, J. D. (2010b). Optimization of measures for accounting in-

formation reliability assurance: practical aspect // Economics and management = Ekonomika ir va-

dyba [elektroninis išteklius]. No. 15: 1085–1091.

http://agroakademija.lt/verslas/ekonominis-vertinimas/?SId=875

http://assfilezz.net/ebooks_download/65739-cost-accounting-a-managerial_e.html

http://assfilezz.net/ebooks_download/65739-cost-accounting-a-managerial_e.html

http://urbanisle.at.ua/load/0-0-0-8-20

607

32. Stabingis, L., Staliūnienė, J.D. (2009). Apskaitos informacijos patikimumo užtikrinimo

priemonių optimizavimas // Economics and management = Ekonomika ir vadyba [elektroninis

išteklius]. Nr. 14: 92–99.

33. Stončiuvienė, N., Zinkevičienė, D. (2006). Biologinio turto tikrosios vertės nustatymo

algoritmas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development.

Nr. 7 (1): 148–151.

34. Zinkevičienė, D. (2009). Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos vertinimas

finansinėje ir mokestinėje apskaitoje // Management theory and studies for rural business and

infrastructure development. Nr. 19 (4): 93–102.

PROVISION OF INFORMATION FOR PROCESS OF ANALYSES OF ACTIVITY OF

AGRICULTURAL ENTERPRISERS: SOURCES AND MEASURES

Gražina Masionytė



Summary

A reliable and detailed accounting information supply to the agricultural companies is of

crucial importance for corporate activity analysis performance and management decision-making.

Object of the study – to establish shortages of information supply in agricultural enterprise perfor-

mance analysis process and to make proposals to address them. To clarify these issues, this paper

discusses the sources of information and analyses the companies' ability to collect the required in-

formation in computer databases. The study is based on the scientific literature analysis, systemati-

zation and aggregation methods. The study elucidated the reasons for insufficiently effective use of

information systems in agricultural enterprises, selected basic computerized accounting software

evaluation criteria. Studies have demonstrated that proper selection of computerized accounting

programs allow computer databases to accumulate the necessary information and automatically cal-

culate the indexes required for company evaluation. In addition, attention is given to the shortage of

quality of external information required for the analysis of the company's activities. Lithuania has

not yet developed information systems providing summary information on the activities of agricul-

tural enterprises and the results.

Key words: analysis, accounting, sources of information, information systems, databases,

programs.

JEL Codes: L63, M41, O12.

608



KIAUŠINIŲ PAKLAUSOS ELASTINGUMAS KAINAI LIETUVOJE

Laura Petrauskaitė-Senkevič A Junior Research Fellow at Lithuanian Institute of Agrarian Economics,

V. Kudirkos str. 18-2. 03105 Vilnius. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 07; priimta 2013 12 11

Užsienio mokslinėje literatūroje plačiai analizuojamas įvairių maisto produktų paklausos

elastingumas kainoms, nes tai aktualus rodiklis, rinkos dalyviams padedantis planuoti savo veiklą.

Tačiau tyrimų apie maisto produktų elastingumą kainoms Lietuvoje pasigendama. Tyrimo tikslas –

nustatyti kiaušinių paklausos elastingumą kainai Lietuvoje. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą,

analizuoti dešimties metų kiaušinių mažmeninės kainos ir vartojimo pokyčiai, skaičiuotas elastin-

gumo koeficientas. Tyrime remtasi mokslinės literatūros bei statistinių duomenų analize, palygini-

mo, sisteminimo ir apibendrinimo metodais. Rezultatai parodė, kad Lietuvoje kiaušinių paklausa

kainos atžvilgiu santykinai neelastinga.

Raktiniai žodžiai: elastingumas, kaina, kiaušiniai, paklausa.

JEL kodai: D12, Q11.

1. Įvadas

Vartotojų paklausos tam tikram produktui kitimas laikomas svarbiu veiksniu,

lemiančiu šį produktą gaminančio sektoriaus pelningumą, konkurencingumą ir kitus

reikšmingus rodiklius. Tai aktualu ir valdžios sektoriui, kuris didesniu ar mažesniu

laipsniu reguliuodamas santykius tarp vartotojų ir gamintojų gauna savo pajamų dalį.

Todėl labai svarbu sekti ir suprasti produkto paklausą ir jos pokyčius.

Produkto paklausos pokytis dėl kainos vadinamas paklausos elastingumu kai-

nai. Šis rodiklis parodo, kiek procentų paklausa pasikeitė, kainai pakitus vienu pro-

centu. Priklausomai nuo to, koks yra paklausos procentinio pokyčio ir kainos procen-

tinio pokyčio santykis, elastingumas gali būti kelių rūšių. Absoliutus elastingumas –

kai labai mažas kainų pasikeitimo procentas lemia didelį paklausos kiekio kitimo

procentą. Tokiu atveju elastingumo koeficientas yra begalinis. Absoliutus neelastin-

gumas – kai kainų kitimas neveikia paklausos kiekio kitimo. Elastingumo koeficien-

tas tokiu atveju yra lygus nuliui. Kryžminis elastingumas parodo ryšio stiprumą tarp

vienos ir kitos prekės procentinių pokyčių. Santykinis elastingumas – kai kainos kei-

čiasi mažesniu procentu negu paklausos kiekio kitimo procentas. Tokiu atveju elas-

tingumo koeficientas yra didesnis už vienetą. Santykinis neelastingumas – kai kainų

pasikeitimo procentas yra didesnis negu paklausos kiekio kitimo procentas, o elastin-

gumo koeficientas yra mažesnis už vienetą.

Prekės paklausos elastingumas priklauso nuo vartotojo pajamų, nuo to ar prekė

priskiriama būtiniausioms, be kurių žmogus negali apsieiti, ar prabangos prekėms ir

609

svarbiausia – nuo substitucijos bei laiko, per kurį vartotojas gali surasti pakaitalų, su-

formuoti naujus įpročius (Jakutis, 2012).

Gausybė ekonominių tyrimų parodė, kad maisto produktų paklausa kainų at-

žvilgiu yra neelastinga. R. Pomboza ir M. Mbaga (2007) išanalizavo Kanadoje 20

metų trukusius atliktus maisto paklausos elastingumo tyrimus. Visi jų paminėti auto-

riai atliko įvairius maisto paklausos elastingumo tyrimus, kurie vienareikšmiai paro-

dė, kad maisto produktų paklausa neelastinga. Z. Hassan ir S. R. Johnson (1976) nu-

statė 27 maisto produktų paklausos neelastingumą kainai ir pajamoms 1950–1972

metais. Be to, tie patys autoriai analizavo mieste gyvenančių šeimų 122 maisto pro-

duktų paklausos elastingumą kainoms ir pajamoms 1974 metais. Rezultatai vėl paro-

dė paklausos neelastingumą kainų pokyčiams. F. T. Denton ir B. G. Spencer (1979)

prognozavo, kaip kis maisto produktų paklausos elastingumas kainoms ir pajamoms

iki 2001-ųjų esant skirtingiems ekonominiams ir demografiniams scenarijams. Šiuo

tyrimu autoriai numatė nereikšmingus pokyčius. L. Curtin su kolegomis (1987) pa-

kartojo Z. Hassan ir S. R. Johnson 1976 metais atliktą tyrimą ir nustatė, kad per 10

metų maisto produktų paklausos elastingumas kainai Kanadoje dar labiau sumažėjo.

S. R. Johnson ir A. N. Safyurtlu (1984) analizavo atskirų maisto produktų grupių pa-

klausos elastingumą 1960–1981 metais. Jie nustatė, kad mėsos, pieno, vaisių ir dar-

žovių paklausos elastingumas kainai didesnis nei grūdų, cukraus ir riebalų.

G. Moschini ir D. Moro (1993) sudarė Kanados maisto vartojimo sistemą bei siekė

nustatyti paklausos elastingumą. Tyrimas parodė, kad maisto produktų paklausa kai-

nai visiškai neelastinga. A. Hailu ir M. Veeman (1995) tyrė Kanados mėsos ir riebalų

vartojimą naudodami keturių empirinių modelių palyginimą. Tais pačiais metais

X. Xu ir M. Veeman (1995) tyrinėjo atskirų mėsos rūšių paklausos elastingumą kai-

noms ir pajamoms. Nepaisant elastingumo skirtumų tarp atskirų mėsos rūšių, nustaty-

ta, kad jų paklausa kainai neelastinga. E. K. Mupondwa (1995) analizavo 12 maisto

produktų grupių elastingumą įvairiems veiksniams. Rezultatai parodė, kad jie visi tu-

rėjo mažą poveikį maisto paklausai. M. Veeman ir Y. Peng (1997) tyrė keturių pa-

grindinių pieno produktų grupių paklausą 1979–1993 metais. Tyrimo rezultatai suta-

po su ekonomikos teorija.

2010 metais Jeilio universiteto mokslininkai (Andreyeva, 2010) atliko tyrimą,

kurio metu apžvelgė 160 studijų apie pagrindinių maisto produktų paklausos elastin-

gumą kainų atžvilgiu. Apibendrinę ištirtus duomenis, mokslininkai pateikė vidutinį

1938–2007 metais Jungtinėse Valstijose buvusį įvairių maisto produktų paklausos

elastingumo kainai lygį. Šis tyrimas taip pat patvirtino, kad maisto produktų paklausa

neelastinga. Iš jų pateiktų maisto produktų sąrašo mažiausiu paklausos elastingumu

kainos atžvilgiu (koeficientas 0,27) pasižymėjo kiaušiniai.

Tokia gausa mokslinių tyrimų šia tema užsienio šalyse patvirtina, kad produktų

paklausos stebėjimas yra labai svarbus. Net esant nustatytiems rodikliams aktualu

skaičiavimus atnaujinti, nes rinka dinamiška, o jos dalyviams norint veikti racionaliai,

būtina žinoti naujausią informaciją.

Nuo 2012 metų ES pasikeitus vištų dedeklių laikymo reikalavimams, kiaušinių

kaina mažmeninėje rinkoje per porą mėnesių padidėjo kelis kartus. Ekonomistams tai

buvo ideali situacija patikrinti, koks iš tiesų yra kiaušinių paklausos elastingumas

kainų atžvilgiu.

610

Pasikeitus kainai, reikalingas laikas nusistovėti naujai rinkos pusiausvyrai, to-

dėl kiaušinių paklausos elastingumo kainai nebuvo tikslinga nustatinėti iš karto pasta-

rajai smarkiai padidėjus. Tuo metu vis dar buvo gamintojų, kurie nebuvo prisitaikę

prie naujų vištų dedeklių laikymo reikalavimų, ir kiti veiksniai nenusistovėję. Praėjus

ilgesniam laiko tarpui, kai gamintojai persiorientavo prie naujų reikalavimų, nusisto-

vėjo pasiūla, vartotojai turėjo laiko priprasti prie pasikeitusios situacijos, surasti sub-

stitutų, o kaina susireguliavo pagal naują pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, jau gali-

ma atlikti skaičiavimus ir patikrinti, koks yra tikrasis kiaušinių paklausos elastingu-

mas kainos atžvilgiu.

Problema – nėra nustatyta, koks kiaušinių paklausos elastingumas kainai Lietuvoje.

Tyrimo tikslas – nustatyti kiaušinių paklausos elastingumą kainai Lietuvoje.

Uždaviniai:

išanalizuoti kiaušinių kainų ir vartojimo pokyčius Lietuvoje;

apskaičiuoti kiaušinių paklausos elastingumą kainai Lietuvoje.

Tyrimo objektas – kiaušinių paklausos elastingumas kainai.

Tyrimo metodika. Siekiant sužinoti, kokius rezultatus gavo kiti mokslininkai,

tyrinėdami maisto produktų elastingumą, buvo apžvelgta užsienio šalių patirtis, tai-

komi teorinės analizės, mokslinės informacijos interpretacijos, sintezės, loginio paly-

ginimo, sisteminimo bei apibendrinimo metodai. Skaičiuojant kiaušinių paklausos

elastingumą kainų atžvilgiu Lietuvoje, buvo remtasi 2003–2012 metų statistiniais

duomenimis, taikyti jų analizės, palyginimo ir apibendrinimo metodai. Paklausos

elastingumo kainos atžvilgiu koeficientas skaičiuotas remiantis daugelio mokslininkų

(Parkin, 2002; Gillespie, 2007; Gwartney, 2008) siūloma formule:

PP

QQ DDP

D/

/

čia: P

D − paklausos elastingumo kainų atžvilgiu koeficientas, išreiškiamas pro-

centais; DQ − prekės kiekio pokytis; P − kainos pokytis.

Tuo atveju, kai paklausos kreivės turi neigiamą nuolydį, elastingumo ženklas

neigiamas. Ekonomistai pripažįsta, kad kuo elastingumo koeficientas labiau nutolęs

nuo nulio, tuo jis reiškia elastingesnę paklausą. Dėl minėtos priežasties šiame straips-

nyje naudotas absoliutus elastingumo dydis.

Rezultatams pademonstruoti naudotos lentelės ir grafikai. Remiantis apibend-

rinimo metodu, pateiktos išvados.


Mokslinių tyrimų apie kiaušinių paklausos elastingumą kainos atžvilgiu Lietu-

voje pasigendama. Visi suvokia, kad paklausa neelastinga, tačiau elastingumo rodik-

lių nėra. Jų skaičiavimui naudota 10 metų mažmeninė kiaušinių kaina ir vartojimo

rodiklis. Tam, kad būtų išvengta nukrypimų dėl didelių sezoninių svyravimų, ypač tai

611

aktualu kiaušinių kainai, bei iškraipymų, kuriuos gali nulemti per trumpas laiko tar-

pas, kol vartotojai prisitaiko prie naujų sąlygų, skaičiavimams imti metiniai rodikliai.

Statistiniai duomenys (Vidutinės..., 2013; Lietuvos..., 2003–2008) rodo, kad

mažmeninė kiaušinių kaina Lietuvoje 2003–2012 metų laikotarpiu vidutiniškai padi-

dėjo apie 1,8 karto (1 pav.), o skirtumas tarp mažiausios ir didžiausios šiuo laikotar-

piu užfiksuotos kainos buvo didesnis nei 3 kartus.

1 pav. Mažmeninė kiaušinių kaina Lietuvoje

2003–2012 metais kaina augo dviem etapais. Pirmasis prasidėjo 2004-aisiais ir

tęsėsi iki 2008-ųjų. Tuo metu kaina išaugo vidutiniškai 1,7 karto. Vėliau kiaušinių

kaina keletą metų mažėjo. 2011-aisiais ji pasiekė žemiausią lygį ir vidutiniškai buvo

beveik šeštadaliu mažesnė nei 2008-aisiais. Tačiau iškart po to prasidėjo antrasis kai-

nos didėjimo etapas, kuris buvo labai staigus. Kaina per 8 mėnesius išaugo daugiau

nei 70 proc. Tokie kiaušinių kainos pokyčiai nebuvo netikėti. Augimo priežastys bu-

vo dvi. Pirmiausiai kaina padidėjo kaip ir kiekvienais metais tokiu metu dėl sezoniš-

kumo. Kita priežastis – ES reikalavimų vištų dedeklių laikymo sąlygoms pasikeitimas

nuo 2012 metų. Būtent pastaroji sąlyga turėjo didžiausią įtaką neįprastam kainos pa-

didėjimui. Galiausiai 2012 metais po šv. Velykų kiaušinių kaina sumažėjo, tačiau vis

vien išliko aukštesnė nei ankstesniais metais atitinkamu laikotarpiu. Vidutiniškai

2012-aisiais mažmeninė kiaušinių kaina Lietuvoje buvo beveik trečdaliu didesnė nei

2011-aisiais ir daugiau nei dešimtadaliu viršijo iki tol aukščiausią 2008-ųjų kainą.

Analizuojant duomenis (Maisto..., 2013) apie tai, kaip Lietuvoje keitėsi kiauši-

nių vartojimas 2003–2012 metais (2 pav.), galima pastebėti, kad kainos pokyčiai turė-

jo įtakos tik tam tikrą laiką. Kainai padidėjus ar sumažėjus, kiaušinių paklausa pa-

krypdavo į priešingą pusę. Tačiau vartotojams apsipratus su kainos pakitimais, kiau-

šinių paklausa grįždavo į pradinį lygį.

2005 ir 2006 metais kiaušinių kaina, palyginti su metais prieš tai, padidėjo

7 proc. ir 15 proc. Tuo metu paklausa sumažėjo 9 proc. ir 2 proc. Vėliau kaina augo

toliau, tačiau vartotojai nesugebėjo rasti tinkamų pakaitalų kiaušiniams. Dėl to jų po-

reikiai, nepaisant didėjančios kainos, taip pat augo, kol pasiekė panašų lygį, koks bu-

vo prieš kainos augimą. Panaši situacija susiklostė ir 2012-aisiais. Tikėtina, kad dar

2013 metais vartojimo rodiklis ir vėl atsistatys į tokį, koks buvo 2011-aisiais. Dėl

612

pastarojo teiginio formulavimo remiamasi 2012-ųjų situaciją palyginus su 2005-ųjų,

kur matyti, kad kainos pokytis buvo kur kas didesnis, o paklausos sumažėjimas – ma-

žesnis.

2 pav. Kiaušinių vartojimas vienam gyventojui Lietuvoje

Kiaušinių kainos ir jų vartojimo pokyčiai leidžia manyti, kad Lietuvoje, kaip ir

kitose valstybėse, kur tyrimus atliko anksčiau minėti mokslininkai, kiaušinių paklausa

kainos atžvilgiu neelastinga. Norint patvirtinti tokią hipotezę, atlikti skaičiavimai re-

miantis statistiniais kiaušinių kainos ir vartojimo duomenimis pagal (1) formulę.

Lentelė. Kiaušinių paklausos elastingumas kainai Lietuvoje 2003–2012 metais

2003–

2004

2004–

2005

2005–

2006

2006–

2007

2007–

2008

2008–

2009

2009–

2010

2010–

2011

2011–

2012

2003–

2012

Elastingumo

koeficientas 0,04 1,19 0,10 0,15 0,14 0,66 0,29 0,56 0,24 0,25

Iš lentelės pateiktų duomenų matyti, kad nepaisant to, jog elastingumo rodiklis

atskirais metais svyravo, daugiametė tendencija ta, kad Lietuvoje kiaušinių paklausa

santykinai neelastinga kainos atžvilgiu. Jos neelastingumo lygis panašus kaip ir JAV

pavyzdyje, kur mokslininkai tyrinėjo beveik 70 metų patirtį (Andreyeva, 2010).

Rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad nepaisant to, kaip kistų kiaušinių kaina,

jų vartojimas ilgalaikėje perspektyvoje smarkiai nesikeis, jei tik nepakis kitos sąly-

gos. Situaciją gali pakeisti tik mokslo, maisto pramonės naujovės, kurios leistų kiau-

šinius žmonių mityboje pakeisti kitais naujai sukurtais produktais-pakaitalais, kadan-

gi natūralių substitutų kiaušiniams beveik nėra, o įvairūs mišiniai, susidedantys iš ke-

lių augalinės ar gyvulinės kilmės elementų, kol kas kiaušinių neatstoja.

Gautais rezultatais rekomenduojama pasinaudotis gamintojams, kuriems šie

leis tiksliau planuoti gamybos bei pardavimo apimtis, prognozuoti būsimas pajamas,

pelną ir būsimus pinigų srautus. Valdžios sektoriui jie taip pat gali būti naudingi pri-

imant įvairius sprendimus, atliekant skaičiavimus, prognozuojant. Deja, vartotojams

esamas kiaušinių paklausos elastingumas kainai nėra palankus. Visgi jie patys tokią

613

paklausą formuoja, todėl, būdami labiau informuoti ir rodydami daugiau iniciatyvos,

vartotojai pamažu galėtų pradėti keisti situaciją, ieškodami naujų substitutų kiauši-

niams.

3. Išvados

1. 2003–2012 metais mažmeninė kiaušinių kaina didėjo keliais etapais. Nuo

2004 metų iki 2008-ųjų ji išaugo 1,7 karto. Antrasis augimas 2011–2012 metais buvo

staigus ir labai didelis. Tuomet per 8 mėnesius mažmeninė kiaušinių kaina išaugo

daugiau nei 70 proc.

2. Vartotojai į kiaušinių kainų pokyčius reaguodavo tik trumpą laiką. Kainai

padidėjus, kiaušinių vartojimas sumažėdavo apie 8 proc., tačiau vėliau, nepaisant to,

kad kaina toliau augdavo, vartojimas sugrįždavo į prieš pabrangimą buvusį lygį.

3. Remiantis kainos ir vartojimo rodiklio 10 metų duomenimis, buvo apskai-

čiuotas kiaušinių paklausos elastingumo kainai koeficientas Lietuvoje. Skaičiavimais

įrodyta, kad kiaušinių paklausa santykinai neelastinga kainos atžvilgiu. Vidutinis

elastingumo koeficientas per dešimtmetį buvo 0,25.

4. Gautais tyrimo rezultatais rekomenduojama naudotis gamybos bei valdžios

sektoriams planuojant veiklą, prognozuojant ateities rezultatus. Tuo metu vartotojai,

norėdami pakeisti situaciją sau palankesne linkme, privalo toliau ieškoti substitutų

kiaušiniams.

Literatūra

1. Andreyeva, T., Long, M. W., Brownell, K. D. (2010). The Impact of Food Prices on

Consumption: A Systematic Review of Research on the Price Elasticity of Demand for Food //

American Journal of Public Health. Vol. 100. No. 2: 216–222.

2. Curtin, L., Theoret, D., Zafiriou, M. (1987). Demand for Food in Canada: Recent esti-

mates. – Ottawa: Agriculture and Agri-Food Canada. 67 p.

3. Denton, F. T., Spencer, B. G. (1979). Food demand and nutritional requirements in Can-

ada: An econometric-demographic model with projections for the period 1976-2001. – Ottawa: Ag-

riculture and Agri-Food Canada. 96 p.

4. Gillespie, A. (2007). Foundations of Economics. – New York: Oxford University Press.

555 p.

5. Gwartney, J. D., Stroup, R. L., Sobel, R. S., MacPherson, D. (2008). Economics: Private

and Public Choice. – Stamford: South-Western/Cengage Learning. 593 p.

6. Hailu, A., Veeman, M. (1995). Canadian consumption of selected food: A comparison of

four demand systems on data for meat and fats and oils // Canadian journal of agricultural econom-

ics. Vol. 43. No. 4: 664-665.

7. Hassan, Z., Johnson, S. R. (1976). Consumer demand for major food in Canada. – Otta-

wa: Agriculture and Agri-Food Canada. 63 p.

8. Hassan, Z., Johnson, S. R. (1977). Urban Food Consumption Patterns in Canada. – Ot-

tawa: Agriculture and Agri-Food Canada. 57 p.

9. Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A. Andriušaitienė, D. (2012). Ekonomikos

teorija. – Vilnius: Leidykla „Eugrimas". 415 p.

10. Johnson, S. R., Safyurtlu, A. N. (1984). A demand matrix for major food commodities in

Canada. – Columbia: Department of Agricultural Economics, University of Missouri. 41 p.

11. Lietuvos statistikos departamentas (2003–2008). Lietuvos ekonominė ir socialinė raida.

– Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. 120–222 p.

614

12. Maisto produktų suvartojimas, tenkantis vienam gyventojui. –

http://www.osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?id=2921&status=A [2013 11 11].

13. Moschini, G., Moro, D. (1993). A food demand system for Canada. – Ottawa: Agricul-

ture and Agri-Food Canada. 121 p.

14. Mupondwa, E. K. (1995). Food Demand in Canada: A microeconometric model using

microdata. – Winnipeg: Department of Agricultural Economics. 414 p.

15. Parkin, M, Powell, M., Matthews, K. (2002). Economics. – Harlow: Addison-Wesley

Publishing. 880 p.

16. Pomboza, R., Mbaga, M. (2007). The estimation of food demand elasticities in Canada.

– Ottawa: Agriculture and Agri-Food Canada. 63 p.

17. Veeman, M., Peng, Y. (1997). Canadian Dairy Demand. – Edmonton: Department of

Rural Economy, University of Alberta. 78 p.

18. Vidutinės mažmeninės mėnesinės kainos. –

http://www.osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?id=2249&status=A [2013 11 11].

19. Xu, X., Veeman, M. (1995). Model choice and structural specification for Canadian

Meat Consumption: 1967–1992. Contributed paper presented at Annual Meeting of the Canadian

Agricultural Economics and Farm Management Society, Ottawa, July 10–13. – Edmonton: Depart-

ment of Rural Economy, University of Alberta. 17 p.

PRICE ELASTICITY OF DEMAND FOR EGGS IN LITHUANIA

Laura Petrauskaitė-Senkevič Lithuanian Institute of Agrarian Economics


Summary

Price elasticity of demand for various food products has been broadly analysed in foreign

scientific literature, because it is relevant ratio and it helps market members to plan their activity.

However, price elasticity of demand for these products in Lithuania has not been researched yet.

Analysis was carried out to determine price elasticity of demand for eggs in Lithuania. In order to

achieve the stated purpose, changes in retail price and consumption of eggs during the period of ten

years were analysed and the coefficient of elasticity was calculated. Research methods: analysis,

comparison, systematization and generalization of scientific literature and statistical data. The re-

sults show that demand for eggs is relatively inelastic in Lithuania.

Key words: demand, eggs, elasticity, price.

JEL Codes: D12, Q11.

http://www.osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?id=2921&status=A


615



EKOLOGIŠKAI ŪKININKAUJANČIŲJŲ KONSULTAVIMAS:POREIKIAI

IR VERTINIMAI

Virgilijus Skulskis1, Donatas Stanikūnas

2, Vanda Žekonienė

3

1 Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. V. Kudirkos str. 18-2, 03105, Vilnius.

Tel. +370 52 618 147. E-mail [email protected] 2

Dr. PI „Agroanalitinis centras“. E-mail [email protected], 3

Prof. habil. dr. Lithuanian organic agriculture association. E-mail [email protected]


Įteikta 2013 11 11; priimta 2013 12 10

Šio straipsnio tyrimo tikslai – nustatyti ekologiškai ūkininkaujančių poreikius teikiamoms

individualioms konsultacijoms ir įvertinti konsultantų, plėtojančių tokią veiklą, kompetenciją. Re-

miantis mokslinės literatūros analize, parengus anketą, organizuojamų renginių metu buvo apklaus-

ta dalis ekologiškai ūkininkaujančiųjų asmenų (gautos 74 tinkamai užpildytos anketos). Tyrimo

empiriniai rezultatai leido identifikuoti respondentų trūkstamų žinių sritis, vangaus naudojimosi

konsultavimo paslaugomis pagrindinę priežastį (informuotumo stoka), konsultantų, dirbančių šioje

srityje, tam tikrą vertinimą (labiausiai vertinami ūkininkaujantys ekologiškai ir iš dalies konsultuo-

jantys kitus ūkininkus). Tyrimo rezultatai ir išvados suponuoja papildomas galimybes geresniam

ekologiškai ūkininkaujančiųjų konsultavimui ir konsultantų kompetencijos kėlimo kryptims. Tai

sudaro papildomas prielaidas nuosekliai ekologinio ūkininkavimo ir ekologiškų produktų rinkos

plėtrai šalyje.

Raktiniai žodžiai: ekologinis ūkininkavimas, individualios konsultacijos, konsultantas.

JEL kodai: Q16, D83, I25, O13.

1. Įvadas

Šalyje ekologinės žemdirbystės plotai turi didėjimo tendenciją, nuosekliai auga

ekologiškų produktų rinka, tačiau siekiant tolesnės ekologinės gamybos plėtros ir tei-

giamų rezultatų šiame sektoriuje, kokybiškas naujų žinių perdavimas ir konsultavi-

mas ekologiškai ūkininkaujantiems tampa svarbiais veiksniais, tikintis pozityvių to-

lesnių tendencijų. Sėkmingas bendradarbiavimas tarp konsultanto ir ūkininko turėtų

sudaryti papildomas prielaidas detalizuoti konsultavimo paslaugų poreikį, suteikti

kokybiškesnes individualias konsultacijas ir per sinergijos efektą pasiekti geresnių

bendrų rezultatų.

Tyrimo tikslas – nustatyti ekologiškai ūkininkaujančiųjų poreikius teikia-

moms individualioms konsultacijoms ir įvertinti konsultantų, plėtojančių tokią veiklą,

kompetenciją.

Ekologiškai ūkininkaujančiųjų poreikių individualioms konsultacijoms identi-

fikavimas ir apibendrinimas leidžia suformuoti jų pageidavimus / reikalavimus šios

srities konsultantams, kurie galės kryptingiau dirbti, keldami savo kompetenciją bei

gerindami ūkininkams teikiamų paslaugų kokybę.



616

2. Tyrimo metodika

Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslus1, atlikus mokslinės literatūros analizę, buvo

suformuluotas klausimynas ekologiškai ūkininkaujantiems. Anketą sudarė 18 klausi-

mų, 2 iš jų buvo jungtiniai. Kuriant anketą, buvo vadovautasi socialiniams tyrimams

pritaikyta metodika ir rekomendacijomis (Tidikis, 2003). Dauguma klausimų buvo

uždaro tipo, keturiems buvo numatyta ir atviro atsakymo galimybė (gauti tik 6 papil-

domi atsakymai). Pirmieji du klausimai buvo orientuoti į ūkio specifiškumą, t. y. že-

mės ūkio naudmenų ploto dydį ir gamybos specializaciją, toliau klausiama apie žinių

ir konsultacijų lygį bei poreikį (6 klausimai). Nuostatų vertinimo klausimuose

(2 jungtiniai) atsakymų pasirinkimas buvo numatytas nuo 1 iki 7 pagal rangų (Liker-

to) skalę. Be to, buvo klausiama apie respondento aktyvumą ir dalyvavimą kaimo

plėtros priemonėse (4 klausimai), anketa baigiama demografinėmis respondento cha-

rakteristikomis ir ekologinio ūkininkavimo trukme (4 klausimai), kuriems įvertinti

buvo naudojamos nominalinė ir intervalų skalės.

Anketa baigta rengti 2012 m. gruodžio mėn. ir platinta organizuojamų renginių

(Kauno, Telšių ir Biržų regionuose) metu, pristatant tyrimo tikslus ir kryptis bei pra-

šoma dalyvaujančių užpildyti anketas. Įprastai tokiuose renginiuose dalyvauja akty-

vūs ūkininkai, ieškantys naujų žinių, geriau suprantantys vykstančių procesų esmę ir

siekiantys daryti jiems įtaką, todėl, siekiant objektyvesnio tyrimo, buvo pasirinktas

toks anketavimo būdas. Gautos 74 tinkamai užpildytos anketos, tai sudaro 2,95 proc.

2012 m. sertifikuotų ekologinei žemės ūkio gamybai subjektų skaičiaus. Sociologijos

teorija skelbia, kad minimalus tiriamų atvejų skaičius, norint gauti statistiškai patiki-

mus rezultatus, neturėtų būti mažesnis kaip 30 (Kardelis, 2002).

Tyrime dalyvavę respondentai pagal lytį pasiskirstė taip: vyrai – 55,9 proc.,

moterys – 44,1 proc. Pagal amžių: iki 30 m. grupėje – 11,1 proc., grupėje 31–40 m. –

15,3 proc.; 41–50 m. – atitinkamai 22,2 proc.; 51–60 m. – 30,6 proc.; 61 m. ir dau-

giau – 20,8 proc. Pagal įgytą išsilavinimą pagrindinį turėjo 1,5 proc.; vidurinį –

11,9 proc.; profesinį-techninį – 22,4 proc.; aukštąjį – 64,2 proc. respondentų. Ekolo-

ginį ūkininkavimą iki 2 metų plėtojo 5,4 proc. respondentų, 3–4 metus beveik 6,8

proc., 5–7 metus – 13,5 proc., bei 8 ir daugiau metų virš 74,3 proc. Pagal nuosavo

žemės ūkio naudmenų plotą tyrime respondentų ūkiai pasiskirstė taip: iki 10 ha –

24,7 proc.; 10,1–20 ha – 17,8 proc.; 20,1–40 ha – 27,4 proc.; 40,1–60 ha – 9,6 proc.;

60,1 ir daugiau – 20,5 proc.

Tyrime naudota loginė ir lyginamoji mokslinės literatūros analizė, anketinė ap-

klausa, loginės analizės, sintezės, indukcijos ir dedukcijos bei apibendrinimų meto-

dai. Anketų duomenys analizuoti naudojant Exel programinę įrangą.

3. Teorinės tyrimo prielaidos

Šalyje yra reglamentuotas privalomas ekologinio ūkininkavimo pagrindinių ži-

nių kaupimas pradedančiajam tokią veiklą, tačiau ūkininkai dėl nežinojimo vangiai

naudojasi individualiomis konsultacijomis, žemesnį išsilavinimą turinčiam ūkininkui

1 Tyrimą inicijavo Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija, finansuota pagal Lietuvos kaimo tinklo priemonę.

617

sunku susigaudyti, tad konsultanto pagalba yra labai reikalinga (Konsultavimo ...,

2006). Konsultavimo bei jo tyrimų svarbą suponuoja toliau minimų autorių darbai.

K. Knickel (2008) vadovaujama tyrėjų grupė, sisteminiu požiūriu nagrinėdama

inovacijų klausimus žemės ūkyje ir kaimo plėtros procesuose, pažymėjo, kad besi-

keisdama žemės ūkio vystymosi paradigma suponuoja ir strateginius pokyčius naujų

žinių vadybai, inovacijoms ir jų perdavimui. Šie autoriai, pabrėždami naujus iššūkius

žinias perduodantiesiems, akcentavo privačių ir viešųjų interesų derinimą, prieina-

mumą prie reikalingų resursų ir konsultantų kompetencijos bei atsakomybės nuolatinį

didinimą (Knickel, 2008).

S. Bellon, D. Desclaux ir V. Le Pichon (2010), tyrinėdami ir modeliuodami

mokslinių tyrimų ir inovacijų perdavimo ekologiniame žemės ūkyje prielaidas bei

skatinimo galimybes, akcentavo aukšto lygio žinias, kurių sėkmingam įsisavinimui ir

pritaikymui reikalingas tarpdisciplininis požiūris, konsultantų veiklos institucionali-

zavimas ir nuolatinis tokių darbuotojų įvairiapusis palaikymas.

M. Vaarst vadovaujama tyrėjų grupė, analizuodama ekologinės pienininkystės

ūkininkų galimybes pasinaudoti švietimo ir konsultavimo sistemomis 7 Europos šaly-

se (Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Nyderlandai, Norvegija, Vokieti-

ja), priėjo išvadą, kad sistemos yra labai skirtingos. Individualus konsultavimas, pa-

sak minėtos tyrėjų grupės, turi būti aiškus ir greitai augantis bei besivystantis, o ūki-

ninkai ieško įžvalgumo ir naujų žinių (Vaarst, 2011).

J. Zavadskaya (2013), nagrinėdama organizacinę-ekonominę ekologiškų pro-

duktų rinkos plėtrą Ukrainoje, be teisinių ir finansinių priemonių, pirmoje eilėje ak-

centuoja konsultacinių įstaigų žemės ūkio produktų gamintojams kūrimą, kur jie galė-

tų gauti konsultacijas tiek gamybos, tiek ir produktų pardavimo klausimais, galėtų

inicijuoti vartotojų informacines-švietimo programas.

Toliau pateikiami kai kurių autorių atliktų ūkininkų, jų konsultantų apklausų

rezultatai, turėję įtakos rengtos anketos klausimams ir išvadoms. B. I. F. Henriksen

(2004), tyrinėdama konsultavimo sistemos paslaugas, užtikrinant gyvūnų gerovę eko-

loginėje gyvulininkystėje Norvegijoje, priėjo išvadą, kad konsultantų pagalba užtikri-

nama aukšta šių gyvūnų gerovė tyrinėjamuose ūkiuose. Plėtojant šį tyrimą

B. I. F. Henriksen, L. Grøva ir C. Kielland (2006), analizuodami konsultantų veiklą ir

indėlį, užtikrinant karvių gerovę Norvegijos ekologiniuose ūkiuose, pažymėjo, kad

konsultacijas teikia ūkyje veterinarijos gydytojas ir konsultantas kartu, padedantys iš-

laikyti aukštą paslaugų lygį bei kuria darbingą, pasitikėjimu paremtą atmosferą tarp

veterinarijos gydytojo, konsultanto ir ūkininko.

P. Kaufmann (2006) vadovaujama tyrėjų grupė, atlikusi tyrimą 6 ES šalių (Es-

tija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Slovėnija, Vengrija) specifiniuose regionuose, nustatė,

kad iš institucijų (darančių įtaką ekologinio žemės ūkio plėtrai) ekologiškai ūkinin-

kaujantys palankiai vertino tik konsultavimo sistemos darbuotojus. Pagal ūkininka-

vimo būdo keitimo sąnaudas respondentai labiausiai akcentavo praktinių žinių trū-

kumą ir žinių, kurias reikia įsisavinti mokantis arba samdant kvalifikuotus konsultan-

tus, poreikį ir joms įgyti reikalingas išlaidas (Kaufmann, 2006).

Analizuojant konsultavimo sistemos efektyvumo, panaudojant ES paramą, ty-

rimo duomenis (Konsultavimo..., 2006) matyti, kad reikšmingi vertinimų skirtumai

egzistuoja tarp konsultacijų apie ekologinį ūkininkavimą poreikių ateityje ir valdo-

618

mos žemės ploto, išsimokslinimo ir amžiaus. Labiausiai konsultacijų norėtų 51–

100 ha žemės valdantys (57,4 proc.), nebaigto vidurinio išsilavinimo (69,2 proc.) ir

iki 30 m. amžiaus ūkininkai (59,4 proc.). Studijos rengėjai akcentavo, kad 2007–

2013 m. programavimo laikotarpiu reikalingos individualios konsultacijos rajonuose,

seniūnijose, ūkiuose, konsultuojančios įstaigos biure bei grupinės konsultacijos (Kon-

sultavimo..., 2006).

J. Ingram (2008), tyrinėdama ekologiškai ūkininkaujančiųjų žinias dirvožemio

klausimais, interviu būdu apklaususi ūkininkus-respondentus ir juos aptarnaujančius

konsultantus Jungtinės Karalystės dalyje, priėjo išvadą, kad ūkininkai yra neblogai

informuoti apie turimą dirvožemį, tačiau žinios apie jo dirbimą turėtų būti labiau pa-

gerintos. S. A. Wheeler (2008), nagrinėdama svarbiausius veiksnius, skatinančius

ūkininkauti ekologiškai, atliko 185 respondentų, priskiriamų ekologinio gamybos bū-

do „profesionalams“ (konsultantų, tyrėjų, mokslininkų, akademinės visuomenės at-

stovų), apklausą telefonu. Pagal svarbą šie respondentai veiksnius surangavo taip: ži-

nios, patirtis, išsilavinimas, apsirūpinimas / aprūpinimas reikalinga informacija ir as-

meninės nuostatos tokiam gamybos būdui (Wheeler, 2008).

J. Ramanauskienė ir M. Arys (2009), analizuodami ekologinio ūkininkavimo

plėtros tendencijas ir konkurencingumo didinimo priemones, pažymėjo, kad tik treč-

dalis apklaustųjų ūkininkų bendradarbiauja su mokslo institucijomis. Minėti autoriai

daro prielaidą, kad glaudžių ryšių su jomis nepalaikymas nutolina ekologiškai ūki-

ninkaujančius nuo pagrindinių tikslų siekimo.

D. Perkumienė ir A. Perkumas, tyrinėdami konsultantų ir klientų bendradar-

biavimo veiksnius žemės ūkio konsultavimo įmonėse, apklausė 57 konsultantus ir jų

127 klientus. Minėti autoriai, įvertinę veiksnių įtaką ir svarbą, nustatė, kad klientams

atrodo svarbesni veiksniai, tiesiogiai lemiantys konsultacijos efektyvumą, t. y. kon-

sultanto gebėjimas nustatyti problemą, perduoti informaciją, turi pasižymėti kompe-

tencija. Šie tyrėjai siūlo ugdant konsultantą kurti kompetencijos kėlimo ir žinių atnau-

jinimo sistemą, kuri ne tik suteiktų naujausią informaciją konsultantui, bet ir moty-

vuotų jį tobulėti (Perkumienė, 2010). S. Šūmane (2010), nagrinėdama žinių ekologiš-

kai ūkininkaujantiems perdavimą Latvijoje, interviu būdu apklausė 27 ūkininkus ir 5

konsultantus. Autorė padarė išvadą, kad ekologinių ūkininkų tinklai buvo pagrindinis

tokių žinių perdavimo kanalas, kuris turi būti saugomas ir stiprinamas, pasitelkiant

žinomus šios srities specialistus-konsultantus ir mokslininkus (Šūmane, 2010).

C. David, P. Mundler, O. Demarle ir S. Ingrand (2011), analizuodami pietryti-

nėje Prancūzijos dalyje ekologiškų ūkininkų ilgalaikes strategijas ir jų lankstumą, nu-

statė, kad ūkininkai ypač vertino profesionalias konsultacijas daugeliu jiems rūpimų

klausimų, akcentavo, kad tai jiems padėjo pasiekti dabartinių rezultatų.

C. Leeb (2011) vadovaujama tyrėjų grupė, nagrinėdama gyvūnų sveikatingumo

ir gerovės užtikrinimą ekologiniuose ūkiuose (interviu būdu apklausta 100 respon-

dentų Austrijoje, Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje), pastebėjo, kad

respondentai vienareikšmiai akcentavo konsultavimo tarnybų tiesioginio darbo svarbą

(38 proc.). Dėl kitų veiksnių jų nuomonės išsiskyrė. Visų šalių respondentai sutiko,

kad tokios paslaugos turi būti mokamos, neišskiriant kokiu būdu jos yra gaunamos

(Leeb, 2011).

619

Apžvelgti minėtų autorių darbai parodo konsultavimo paslaugų svarbą įvairio-

se šalyse, tačiau juose nepakankamas dėmesys skirtas identifikuoti ūkininkų žinių

trūkumą ir individualių paslaugų poreikį, retai pagal ūkininkų nuomones vertinama

konsultantų kompetencija. Empiriniu tyrimu siekiama papildyti šias žinias ekologiš-

kai ūkininkaujančiųjų Lietuvoje respondentų apibendrintomis nuomonėmis.

4. Empirinio tyrimo rezultatai

Šalyje 2012 m. ekologiniai ūkiai, kurių plotas buvo iki 30 ha sudarė 46,5 proc.

viso jų skaičiaus, vidutinis ūkio plotas – daugiau kaip 64,8 ha. Respondentų ūkiai pa-

gal nuosavo žemės ūkio naudmenų plotą pasiskirstė gana tolygiai keturiose grupėse,

tačiau grupėje 40–60 ha jų skaičius buvo žymiai mažesnis. Svarbu pažymėti, kad net

virš 50 proc. respondentų ūkininkavimą plėtojo ir nuomojamoje žemėje, o tai žymiai

didino šių ūkininkų (ypač grupėje 40,1–60 ha) valdomos žemės plotus.

Respondentams nusistatyti ūkio specializaciją buvo pasiūlyta pagal gaunamas

didžiausias įplaukas, pasiskirstymas pagal šį kriterijų yra pateiktas lentelėje.

Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal jų ūkių specializaciją Specializacijos tipas Respondentų dalis, proc.

Augalininkystė 42,9

Gyvulininkystė 4,3

Mišri vyraujant augalininkystei 11,4

Mišri vyraujant gyvulininkystei 17,1

Mišri augalininkystės-gyvulininkystės 18,6

Sunkiai nustatoma (respondentų nuomonė) 5,7

Analizuojant šio tyrimo respondentų požiūrį į specifinių žinių poreikį, reikalin-

gą ūkininkaujant ekologiškai, reikia pažymėti, kad net 91,7 proc. respondentų tokiam

poreikiui pritarė, pagal ūkio dydį ir ekologinio ūkininkavimo trukmę išsiskiriančių

tendencijų (atliekant skaičiavimus) šiuo klausimu nenustatyta.

Mišraus ūkio plėtojimas – vienas iš darnaus žemės ūkio vystymosi požymių.

Šalyje 2012 m. buvo 882 sertifikuoti ekologiniai gyvulininkystės ūkiai, tai sudaro virš

35 proc. visų sertifikuotų ūkių. Galima daryti išankstinę išvadą, kad šiuose ūkiuose

padėti pagrindai darnaus vystymosi tendencijoms, plėtojant žemės ūkio produktų ga-

mybą, siekiama uždaro energijos ir naudingųjų medžiagų augalams bei gyvuliams

apytakos ciklo. Tyrime nustatyta, kad 59,5 proc. respondentų siejo augalininkystę ir

gyvulininkystę, iš dalies siejo – dar 20,2 proc. Deja, šios nuostatos nepatvirtino ūkių

specializacija – tik 51,4 proc. respondentų plėtojo augalininkystę ir gyvulininkystę.

Nurodant konsultacijų sritis, kurių respondentams visumoje trūksta, išskirtinių

poreikių nebuvo nustatyta, daugiau akcentuotos produktų perdirbimo ir produktų par-

davimo sritys. Stambiausių ūkių (60 ha ir daugiau) grupės ūkininkams labiausiai

trūksta konsultacijų gyvulininkystės srityje, o mažiausių (iki 10 ha) – produktų par-

davimo klausimais. Klausimo apie konkrečias žinias, susijusias su dirvožemio maisto

medžiagų (NPK) balanso skaičiavimu, atsakymai rodo, kad 39,7 proc. respondentų

trūksta žinių šiuo klausimu.

620

Tik kas ketvirtas ūkininkas, besispecializuojantis augalininkystėje, akcentavo

konsultacijų poreikį augalininkystėje, tačiau 43,3 proc. jų norėjo konsultacijų produk-

tų perdirbimo srityje. 2/3 šios specializacijos respondentų buvo patenkinti gaunamo-

mis konsultacijomis, aktyviausiai naudojosi ir individualiomis konsultacijomis. Labai

panašios tendencijos buvo ir mišrių vyraujant augalininkystei ūkių respondentų nuo-

statos, tik jie buvo mažiau aktyvesni, naudodamiesi individualiomis konsultacijomis.

Abiejų grupių respondentai labiausiai vertino konsultantus, kurie ūkininkauja ekolo-

giškai ir iš dalies konsultuoja kitus ūkininkus.

Mišrių vyraujant gyvulininkystei gamybos specializacijos ūkių respondentams

labiausiai trūko konsultacijų produktų pardavimo (41,7 proc.) klausimais. Net

91,6 proc. jų pozityviai vertino gaunamas konsultacijas, pusė naudojosi individua-

liomis konsultacijomis. Respondentai prioritetą taip pat atidavė konsultantams, kurie

ūkininkauja ekologiškai ir iš dalies konsultuoja kitus ūkininkus, ši grupė tokius kon-

sultantus įvertino dar geriau nei augalininkystės specializacijos.

Mišrios augalininkystės-gyvulininkystės specializacijos ūkininkai, dalyvavę

apklausoje, įvardijo daugiausia sričių, kuriose trūksta (labiausiai augalininkystės,

perdirbimo ir produktų pardavimo) konsultacijų. 3/4 jų buvo patenkinti gaunamomis

konsultacijomis, tačiau mažiau nei kas trečias naudojosi individualiomis konsultaci-

jomis. Pagrindine nepasinaudojimo priežastimi jie įvardijo informacijos apie šią

priemonę trūkumą (53,8 proc.), pastaroji grupė taip pat vienareikšmiai atidavė priori-

tetą konsultantams, kurie ūkininkauja ekologiškai ir iš dalies konsultuoja kitus ūki-

ninkus. Taigi ateityje siūloma didesnį dėmesį ir paramą skirti konsultantams, kurie

ūkininkauja ekologiškai ir iš dalies konsultuoja kitus ūkininkus.

57,5 proc. tyrime dalyvavusių respondentų yra patenkinti informacijos apie

ekologinį ūkininkavimą prieinamumu ir 70,1 proc. – mokymu trumpalaikiuose kur-

suose. Konsultacijomis ekologinės gamybos, produktų perdirbimo ir jų pardavimo,

atitikimo nustatytiems reikalavimams, verslo planų rengimo, optimalaus pasinaudo-

jimo teikiama parama ir kooperacijos klausimais buvo patenkinti daugiau kaip 2/3

respondentų. Su šių priemonių pasinaudojimo taisyklėmis bei procedūromis dažniau-

siai geriausiai susipažinę ir pasiruošę yra konsultavimo įstaigų darbuotojai.

Į klausimą „Ar dalyvavote / dalyvaujate priemonėje „Konsultavimas agrarinės

aplinkosaugos klausimais“?“ teigiamai atsakė tik 41,9 proc. respondentų. Pagrindine

nedalyvavimo priežastimi buvo nurodytas informacijos trūkumas apie minėtą prie-

monę (62,8 proc.), nors tai iš dalies ir prieštarauja atsakymams apie informacijos pri-

einamumą, tačiau suponuoja pasiūlymą aktyvesniems veiksmams, įgyvendinant ana-

logiškas priemones naujajame programavimo laikotarpyje.

Pasinaudojusių individualiomis konsultavimo paslaugomis buvo klausiama

apie konsultantų žinių lygį. Jų manymu, 10,1 proc. konsultantų trūko augalininkystės,

8,7 proc. – gyvulininkystės bendrųjų žinių, 13 proc. – konkrečių kultūrų / augalų

klausimais, tik 4,3 proc. konkrečių žinių pieno gamyboje, net 20,3 proc. – produktų

perdirbimo, 14,5 proc. – produktų pardavimo, 7 proc. – verslo plano parengimo ir in-

vesticinės paramos / projekto įsisavinimo, 8,7 proc. – optimalaus pasinaudojimo tei-

kiamomis paramos priemonėmis / schemomis ir 11,6 proc. – kooperavimosi bei ben-

dradarbiavimo. Tai sudaro papildomas prielaidas rekomenduoti konsultantams pagi-

linti žinias bent produktų perdirbimo klausimais.

621

Didesnį dėmesį ekologiškų produktų gamintojų (ypač smulkių ir vidutinių ūki-

ninkų) konsultavimui suponuoja ir ES reikalavimai, susiję su ž. ū. gamintojų komp-

leksine parama ir ūkių valdymo reikalavimais, kuriuos ūkininkai dalinai turėjo pradėti

įgyvendinti dar 2009 metais, o nuo 2013 m. jau tinkamai užtikrinti ir gyvūnų gerovės

reikalavimus.

5. Išvados

1. Ekologiškai ūkininkaujančiųjų žinių poreikiai ir konsultantų teikiamos paslau-

gos sudaro geras prielaidas sėkmingam bendradarbiavimui, pozityviems abiejų grupių

rezultatams.

2. Pagrindinė vangaus naudojimosi individualiomis konsultacijomis priežastis –

informacijos trūkumas apie šią priemonę ir konsultantų grupes pagal kompetenciją.

3. Konsultacijų poreikius skirtingų specializacijų ūkininkai įvardijo gana skirtin-

gai: besispecializuojantys augalininkystėje norėjo konsultacijų produktų perdirbimo sri-

tyje; mišrių vyraujant gyvulininkystei gamybos specializacijai ūkių respondentams la-

biausiai trūko konsultacijų produktų pardavimo klausimais, o mišrios augalininkystės-

gyvulininkystės specializacijos ūkininkams – augalininkystės, perdirbimo ir produktų

pardavimo konsultacijų.

4. Respondentai (45,5 proc.) labiausiai vertino konsultantus, kurie ūkininkauja

ekologiškai ir iš dalies konsultuoja kitus ūkininkus, antroje vietoje liko mokslininkai,

dirbantys ir konsultuojantys šioje srityje.

Literatūra

1. Bellon, S., Desclaux, D., Le Pichon, V. (2010). Innovation and research in organic far-

ming: A multi‐ level approach to facilitate cooperation among stakeholders. 9th European IFSA

Symposium, 4–7 July. – Vienna, Austria: 703–717.

2. David, C., Mundler, P., Demarle, O., Ingrand, S. (2011). Long-term strategies and

flexibility of organic farmers in southeastern France // International Journal of Agricultural Sustai-

nability. Vol. 8. No. 4: 305–318.

3. Henriksen, B. I. F. (2004). Development of an advisory system that supports good animal

welfare in organic production in Norway // Hovi, M.; Sundrum, A., Padel, S. (Eds.) Proceedings of

the 2nd SAFO Workshop, University of Reading: 177–181.

4. Henriksen, B. I. F.; Grøva, L., Kielland, C. (2006) Organic Cow Comfort - an advisory

tool to secure animal welfare on organic dairy farms in Norway. Poster at: Joint Organic Congress,

30-31 May. Odense, Denmark. – http://orgprints.org/8252/ [2012 12 04].

5. Ingram, J. (2008). Are farmers in England equipped to meet the knowledge challenge of

sustainable soil management? An analysis of farmer and advisor viens // Journal of Environmental

Management. Vol. 86. Iss. 1: 214–228.

7. Kaufmann, P., Stagl, S., Forgacs, C., Matczak, P., Mikk, M., Sepp, K., Sumane, S.,

Udovč, A., Zemeckis, R., Zobena, A. (2006). The adoption of organic farming practices in six high

diffusion regions of new EU Member States. Project report under the EU 5th Framework Program-

me, Brighton. 78 p.

8. Knickel, K., Brunori, G., Rand, S., Proost, J. (2008). Towards a better conceptual

framework for innovation processes in agriculture and rural development: from linea models to sys-

temic approaches. 8th European IFSA Symposium, 6–10 July, Clermont-Ferrand, France: 883–893.

http://orgprints.org/8252/

622

9. Konsultavimo sistemos efektyvumas panaudojant ES paramą (2006). VšĮ “Plėtros ir in-

formacijos centras“: sociologinio tyrimo ataskaita. 87 p.

10. Leeb, C., Gratzer, E., Huber, J., Stöger, E., Winckler, C., Brinkmann, J., March, S.,

Walkenhorst, M., Ivemeyer, S., Smolders, G., Mejdell, C., Henriksen, B. I. F., Hansen, B.,

Whistance L. K., Vaarst, M. (2011). Farmer opinion on the process of health and welfare planning

in Austria, Denmark, Germany, Norway and Switzerland // The process of minimizing medicine use

through dialogue based animal health and welfare planning. – http://orgprints.org/18407/ [2012 12

04].

11. Perkumienė, D., Perkumas, A. (2010). Konsultantų ir klientų bendradarbiavimo veiks-

niai žemės ūkio konsultavimo įmonėse // Management theory and studies for rural business and inf-

rastructure development, No. 23 (4): 85–93.

12. Ramanauskienė, J., Arys, M. (2009). Ekologinio ūkininkavimo plėtros tendencijos ir

konkurencingumo didinimo priemonės // Management theory and studies for rural business and inf-

rastructure development, No. 18 (3): 65–73.

13. Šūmane, S. (2010). From organic farmer networking to organic knowledge system. 9th

European IFSA Symposium, 4–7 July. Vienna, Austria: 692–702.

14. Tidikis, R. (2003) Socialinių tyrimų metodologija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto

leidykla. 628 p.

15. Truninger, M. (2006). Exploring trust in organic food consumption. Joint Organic Cong-

ress, Odense, Denmark, May 30–31.– http://orgprints.org/7512/ [2012 12 04].

16. Vaarst, M., Smolders, G., Henriksen, B. I. F., Roderick, S., Leeb, C., Walkenhorst, M.,

Winckler, C., Gratzer, E., Stöger, E., Huber, J., Brinkmann, J., March, S., Ivemeyer, S., Mejdell, C.,

Hansen, B., Nicholas, P., Whistance, L. (2011). Education and advisor systems related to dairy or-

ganic farming in the participating ANIPLAN countries // The process of minimising medicine use

through dialogue based animal health and welfare planning. – http://orgprints.org/18405/ [2012 12

04].

17. Wheeler, S. A. (2008), What influences agricultural professionals’ views towards orga-

nic agriculture? // Ecological Economics. Vol. 65. No. 1: 145–154.

18. Zavadskaya, J. (2013). Economic development mechanism of organic agrifood market

stimulation // Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development.

Vol. 35. No. 2: 314–323.

ADVISORY SERVICES FOR ORGANIC FARMERS: NEEDS AND ESTIMATIONS

Virgilijus Skulskis1, Donatas Stanikūnas

2, Vanda Žekonienė

3

1 Lithuanian Institute of Agrarian Economics,

2 PI „Agroanalitinis centras“

3 Lithuanian organic agriculture association


Summary

The purpose of the article by the study is shown – to identify the needs of organic farmers

and the provision of individual consultations and evaluation knowledge of consultants, developing

such activities. Based on the analysis of scientific literature, on which a questionnaire was prepared

and some of the organic farmers were interviewed during events (74 properly completed forms were

received). Empirical research results helped to identify respondents lack of the knowledge areas,

their main reason slow use of advisory services (poor briefing), the evaluation of consultants work-

ing in this field (priority for part time organic farmers and part time advisors). The results and con-

clusions imply additional opportunities for a better organic farming consultancy, consultants’ com-

petence development trends. This causes additional assumptions consistent organic farming and or-

ganic products market development in the country.

Key words: advisor, individual consultations, organic farming.

JEL Codes: Q16, D83, I25, O13.




623



TARPINSTITUCINIO BENDRADARBIAVIMO STIPRINANT GYVENTOJŲ

SAUGUMĄ PASVALIO RAJONE VERTINIMAS

Želvytė1, Birutė Pitrėnaitė-Žilėnienė

2

1 Master. Mykolas Romeris university. Ateities str. 20. 08303 Vilnius.

Tel. (370) 65631599. E-mail [email protected] 2

Prof. dr. E-mail [email protected]

©Aleksandras Stulginskis University, ©Lithuanian Institute of Agrarian Economics

Įteikta 2013 11 06; priimta 2013 12 12

Saugumo užtikrinimas – sisteminio požiūrio, bendros veiklos, aktyvaus kiekvieno iš suinte-

resuotųjų įsitraukimo reikalaujantis uždavinys. Nuolat kintančioje sudėtingoje saugumo aplinkoje

vienu iš svarbiausių įstaigų prioritetų laikomas bendradarbiavimas. Todėl svarbu užtikrinti, kad sa-

vivaldybės teritorijoje veikiančios saugumą užtikrinančios institucijos siektų ir gebėtų veikti kartu

užtikrinant gyventojų, aplinkos ir turto saugumą. Šio tyrimo tikslas – išanalizavus Pasvalio rajone

veikiančių saugumą užtikrinančių institucijų kartu vykdomą veiklą, pateikti siūlymus veiklai tobu-

linti. Rajone veikiančių saugumą užtikrinančių institucijų bendradarbiavimas vertinamas taikant

planų, teisės aktų, programų ir projektų analizės metodą. Taip pat atlikti 13 pusiau struktūrizuotų in-

terviu su saugumo užtikrinimo srityje veikiančių institucijų darbuotojais. Siekdamos valdyti rizikos

veiksnių pasireiškimą ir mažinti pavojus, Pasvalio rajono saugumą užtikrinančios institucijos akty-

viai veikia įgyvendindamos saugumo užtikrinimo priemones. Tai rodo vykdomų tarpinstitucinių

projektų, prevencinių priemonių, organizuojamų akcijų gausa. Ypatingas dėmesys ir įdirbis orien-

tuojamas į socialinės rizikos grupes teigiamai koreliuoja su gaisrų pasireiškimo skaičiumi, nepilna-

mečių padaromų nusikalstamų veiklų skaičiumi. Vykdomos priemonės daro teigiamą poveikį sau-

gumo būklei, todėl tarpinstitucinis bendradarbiavimas Pasvalio rajone vertinamas kaip rezultatyvus.

Reikšminai žodžiai: saugumas, savivaldybė, saugi bendruomenė, tarpinstitucinis bendra-

darbiavimas.

JEL kodai: R41, H70, I18.

1. Įvadas

Tyrimo aktualumas. Saugumas yra viena iš pagrindinių kiekvienos demokra-

tinės valstybės vertybių. Tačiau vertinant globaliai, šiuolaikines visuomenes galima

vadinti rizikos visuomenėmis (Beck, 2004). Tokios visuomenės apibūdinamos kaip

gyvenančios iš įvairių tipų rizikos susidedančioje aplinkoje. Be to, rizikos elementų

daugėja, vis atsiranda naujų. Dėl šių priežasčių riziką suvaldyti tampa vis sunkiau,

todėl atsiranda poreikis ieškoti naujų jos valdymo metodų. Tokioje dinaminėje aplin-

koje saugumą užtikrinančias institucijas bei jų valdymą tenka nuolat tobulinti. Ben-

dradarbiavimas vis labiau laikomas vienu iš svarbiausių įstaigų prioritetų, nes geresni

rezultatai saugumo užtikrinimo veikloje pasiekiami tada, kai institucijos dirba ne

kiekviena atskirai, o bendro tikslo siekia kartu. Taip pat svarbu gebėti įtraukti, infor-

muoti gyventojus, bei didinti kiekvieno iš jų suinteresuotumą kurti saugius namus,

saugią gyvenamąją aplinką, saugias mokyklas, saugią infrastruktūrą.

624

Problemos ištyrimo lygis. Visuomenės ir mokslinių tyrėjų diskusijos nagrinė-

jama tema yra pakankamai naujos. Saugumo stiprinimą vietos lygiu (bendruomenėse

ir savivaldybėse) vienu ar kitu aspektu yra tyrinėję Lietuvos ir užsienio mokslininkai.

Saugių bendruomenių programas ir jų veiksmingumą nagrinėjo C. Nordqvist,

T. Timpka ir K. Lindqvist (2009), saugios savivaldybės organizacinės valdymo struk-

tūros kūrimąsi – B. Pitrėnaitė, A. Astrauskas ir B. Mikulskienė, (2011). Saugumą

bendrąja prasme ir saugumo užtikrinimo lygmenis analizavo tokie autoriai, kaip

B. Buzan (1997), nusikalstamumo struktūrą ir jo raidą savo publikacijose – G. Baba-

chinaitė (2006). Tokie autoriai kaip R. Vanagas (2006) ir V. Šlapkauskas (2005), ana-

lizavo pilietiškumo svarbą saugumo veiklos užtikrinimo procese. Teisėtvarkos insti-

tucijų analizę pateikė A. Laurinavičius (2001).

Tyrimo problema. Kurti, o kartu ir įgyvendinti, saugumo užtikrinimo priemo-

nes privalu ne tik savivaldybių politikams, bet ir kitoms suinteresuotoms instituci-

joms, kurios visos kartu turi dirbti bendro tikslo linkme. Todėl keliamas probleminis

klausimas, ar savivaldybės teritorijoje veikiančios saugumą užtikrinančios institucijos

(toliau – SI) siekia ir geba veikti kartu užtikrinant gyventojų, aplinkos ir turto saugu-

mą? Straipsnyje analizuojama Pasvalio rajono SI praktika šioje srityje.

Tyrimo objektas –SI bendra veikla užtikrinant saugumą rajone.

Tyrimo tikslas – išanalizavus Pasvalio rajone veikiančių saugumą užtikrinan-

čių institucijų kartu vykdomą veiklą, pateikti siūlymus jai tobulinti.

Tyrimo uždaviniai:

- apibūdinti bendradarbiavimo saugumo stiprinimo srityje sampratą;

- ištirti Pasvalio rajone veikiančių saugumą užtikrinančių institucijų bendrą

veiklą stiprinant savivaldybės gyventojų saugumą.

2. Tyrimo metodika

Siekiant apibrėžti teorines tyrimo prielaidas, buvo taikyti mokslinės literatūros,

teisės aktų ir kitų dokumentų analizės metodas. Pasvalio r. veiklos stiprinant gyvento-

jų saugumą tyrimas buvo atliktas naudojant dokumentų (planų, ataskaitų, statistinių

duomenų, projektų, programų ir pan.) analizės bei interviu metodus. Informantai at-

rinkti tokiu būdu, kad atstovautų svarbiausioms Pasvalio rajone veikiančioms SI. In-

terviu organizuoti su dvylika ekspertų iš Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau

– PK), Pasvalio miesto seniūnijos, Pasvalio rajono savivaldybės, Pakruojo rajono sa-

vivaldybės, Pasvalio Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau – PGT). Pasirinkta im-

tis apima respondentus ne tik iš kontroliuojančių, bet ir vykdančių saugumo stiprini-

mo veiklą, grandžių. Pusiau struktūrizuoto interviu klausimyną sudarė keli klausimų

blokai: klausimai, susiję su rizikos grupių išaiškinimu, SI vykdoma veikla; gyventojų

informavimu / įtraukimu; saugumo būklės vertinimu Pasvalyje. Interviu duomenys

buvo analizuojami juos grupuojant pagal kategorijas ir subkategorijas. Išskirtos šios

pagrindinės interviu kategorijos: (ne)saugumo veiksnių, proceso, bendradarbiavimo,

rezultato. Interviu buvo atlikti 2013 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, juos organizuo-

jant informantų darbo vietose. Kiekvienas interviu truko apie vieną valandą ir dau-

giau, leidžiant informantams ne tik atsakyti į klausimus, bet ir supažindinti tyrėją su

pokalbyje minimais dokumentais.

625

Taip pat atliktas interviu su saugumo stiprinimo veiklų savivaldybėse stebėseną

atliekančio Vidaus reikalų ministerijos padalinio darbuotoju. Šis informantas suteikė

žinių apie Lietuvos savivaldybių aktyvumą saugumo stiprinimo srityje, o taip pat Pa-

svalio r. savivaldybės pasiekimus, lyginant su kitomis savivaldybėmis.

Vertinant saugumo stiprinimo veiklą, aktualu Saugios savivaldybės koncepcija

(2011 m.) ir jos įgyvendinimas Lietuvoje (2011 m; 2012 m.), labiau koncentruojantis

į tiriamąją Pasvalio rajono savivaldybę.

Interviu ir dokumentų analizės metodų derinys sudarė sąlygas ne tik ištirti SI

darbuotojų požiūrį į integralią saugumo veiklą, bet ir surinkti objektyvius duomenis

apie šią veiklą bei jos efektyvumą ir veiksmingumą.

3. Bendradarbiavimo saugumo stiprinimo srityje svarba ir ypatumai

Šiuolaikinis saugumo užtikrinimas turi būti suvokiamas kaip įvairių organiza-

cijų visuose lygmenyse užduotis, o ne konkrečių valstybės institucijų funkcija. Kaip

ir daugelyje valstybės valdymo sričių, taip ir saugumo srityje vis daugiau galių ir pa-

reigų suteikiama vietos lygmens institucijoms akcentuojant vietos gyventojų dalyva-

vimą sprendžiant viešąsias problemas. Saugumo užtikrinimas – ne išimtis. Čia taip

pat siekiama decentralizuoti veiklą priartinant saugumo užtikrinimo paslaugas prie

žmogaus, ir tuo pačiu įtraukiant žmones į šias veiklas. Gyventojų dalyvavimo saugu-

mo užtikrinimo ir stiprinimo veiklose būtinybė yra nulemta žmogaus vaidmens dua-

lumo. Žmogus dažnai yra rizikos veiksnys (t. y. subjektas, sukeliantis sau ir / ar ki-

tiems pavojų). Kita vertus, tie patys žmonės yra „ištekliai“, kurie gali užkirsti kelią

nelaimėms arba suteikti pagalbą įvykus nelaimei. Todėl svarbu gyventojus įtraukti

juos šviečiant ir suteikiant reikiamų įgūdžių gyventi paisant saugumo principų, mo-

kant veikti nelaimių atveju, motyvuojant prisidėti prie savanoriškos veiklos stiprinant

saugumą tam tikroje teritorijoje.

Praktikoje egzistuoja įvairūs požiūriai į saugumą ir jo užtikrinimą vietos lygiu.

Pirmasis – siauresnysis – požiūris sutelktas į nusikalstamumo paplitimą ir jo mažini-

mo veiklas. Šiuo atveju svarbiausias vaidmuo tenka policijos įstaigoms ir kitiems su-

interesuotiesiems subjektams, kuriuos pasitelkia šios įstaigos. Tačiau pagal šį požiūrį

kitos grėsmės lieka nuošalyje. Tuo tarpu traumatizmo ir mirčių nuo išorinių priežas-

čių statistika gali rodyti, kad ne nusikalstamumas, o kiti (ne)saugumo veiksniai yra

aktualesni tam tikrai bendruomenei ar teritoriniam vienetui. Todėl pastaraisiais me-

tais plėtojama kita saugumo užtikrinimo koncepcija, kurios dėmesio centre yra žmo-

gaus fizinė sveikata ir gyvybė. Šis požiūris platesnis, nes apima įvairias (ne)saugumo

sritis, kuriose gali kilti pavojus žmogaus sveikatai ir / ar gyvybei. Jį būtų galima va-

dinti integruoto saugumo požiūriu. Atsižvelgiant į saugumo srities organizacinę są-

ranką (atsakomybių tarp institucijų paskirstymą), išskiriamos šios svarbiausias sau-

gumo užtikrinimo sritys: priešgaisrinė sauga, civilinė sauga (gamtinės, socialinės, te-

chnologinės ekstremaliosios situacijos), eismo saugumas, visuomenės sveikata, nusi-

kalstamumo kontrolė ir mažinimas. Taip pat kaip atskira sritis išskiriamos vaikų tei-

sės ir jų saugumas, nes vaikai vertinami kaip specifinė rizikos grupė, kuriai reikalin-

gas ypatingas dėmesys. Tad taikant integruoto saugumo požiūrį, dėmesys sutelkiamas

ne į atskirus (ne)saugumo veiksnius (pvz., nusikaltimus), bet į saugumą apskritai. Ati-

626

tinkamai akcentuojamas ir bendras, o ne individualus, saugumą užtikrinančių institu-

cijų veikimas.

Taikant pastarąjį požiūrį ir ieškant priemonių, kurios padėtų spręsti saugumo

problemas savivaldybės lygmenyje, kaip gerosios praktikos pavyzdį galima nagrinėti

daugelyje pasaulio šalių vykdomą Saugių bendruomenių programą (angl. Safe Com-

munity Program). Ši Švedijoje sukurta programa skatina saugumo užtikrinimo labui

telktis visus žmogiškuosius resursus. Saugių bendruomenių idėja įgyvendinama ug-

dant tiek atsakingas institucijas, tiek ir bendruomenes, aktyvinant jų įsitraukimą į

saugumo užtikrinimo veiklą. Tad saugiosios bendruomenės – tai globalus mąstymas

ir vietiniai veiksmai keliant saugumo lygį (Svanstrom, 2012).

Saugių bendruomenių kūrimo(si) pagrindas – bendradarbiavimu pagrįsta inf-

rastruktūra, kuri yra valdoma už saugumo stiprinimą atsakingos grupės, sudarytos iš

įvairių institucijų ir bendruomenės atstovų. Saugumo stiprinimo veikla vykdoma įgy-

vendinant ilgalaikes tvarias programas, kurios apima visas amžiaus grupes, abi lytis,

įvairias aplinkas ir pavojingas situacijas (Nilsen, 2004).

Apžvelgus bendradarbiavimo ypatumus saugumo stiprinimo srityje, galima

numatyti metmenis, pagal kuriuos būtų galima vertinti bendradarbiavimo lygį konk-

rečioje savivaldybėje. Saugumo stiprinimo srityje veikiančios institucijos, siekdamos

realizuoti saugių bendruomenių idėją, savo institucinius tikslus turėtų grįsti vienin-

gais interesais. Bendradarbiavimo samprata taip pat apima tarpinstitucinių programų

ir projektų rengimą, šalių atstovų nuolatinį dalyvavimą susitikimuose ir veiklose,

sprendžiant kiekvieną su programa, projektu arba veikla susijusį klausimą. Taip pat

svarbu, kad inicijuojant, rengiant ir įgyvendinant projektus, programas ir atskiras

veiklas, būtų kviečiami ir tikslinių grupių, kurioms skirtos šios priemonės, atstovai.

Kaip ir akcentuojama Saugių bendruomenių programoje, viena iš esminių bendradar-

biavimu grįsto saugumo užtikrinimo sąlygų – nuolatinis keitimasis informacija (taip

pat ir su gyventojais) apie saugumo būklę, jos pokyčius, planuojamas ir įgyvendina-

mas saugumo stiprinimo priemones bei jų rezultatus. Todėl tarpinstitucinio bendra-

darbiavimo lygio tyrimas Pasvalio rajone atliktas pagal aukščiau paminėtus bendra-

darbiavimo bruožus.

4. Pasvalio rajono saugumą užtikrinančių institucijų bendradarbiavimo analizė

Vietos lygiu saugumo užtikrinimo veiklą galima skirstyti į kelias sritis: pavojų

analizė ir įvertinimas, rizikos grupių identifikavimas, grėsmių ir rizikos valdymo

priemonių rengimas ir jų įgyvendinimas, saugumo būklės ir jos pokyčių stebėsena.

Empirinio tyrimo rezultatai parodė, kokios sritys reikalauja SI bendro susitel-

kimo mažinant nesaugumo veiksnius ir jų pasireiškimo tikimybę. Pasvalio rajone iš-

skirtos trys nesaugumo veiksnių kategorijos, apimančios: 1) socialinius (nusikalsta-

mumas, smurtas, užpuolimai, nelaimingi atsitikimai); 2) technologinius (incidentai

gamybos, perdirbimo įmonėse); 3) gamtinius veiksnius, Pasvalio krašte aktyviai vei-

kiančius karstinius reiškinius. Koncentruojant tyrimo rezultatus, išryškėjo socialinės

rizikos grupes sudarantys asmenys, kurie turėjo didžiausią įtaką socialinių veiksnių

pasireiškimui, tai: daugiavaikės, vienišos, asocialios motinos, asmenys, grįžę iš įkali-

nimo įstaigų, nepilnamečiai, asmenys, pakliuvę į policiją dominančių vaikų rizikos

627

grupę. Tokios grupės yra ne tik SI, savivaldybės, seniūnijos, bet ir bendruomenių,

taip pat atskirų gyventojų susirūpinimo objektas.

Saugumo užtikrinimas – sisteminio požiūrio, bendros veiklos, aktyvaus kiek-

vieno iš suinteresuotųjų įsitraukimo reikalaujantis uždavinys. Analizuojama šių insti-

tucijų prevencinė veikla, kuri yra nukreipta į:

- aktualiausių socialinių rizikos veiksnių valdymą;

- didžiausią žalą patiriančių socialiai pažeidžiamų grupių apsaugą.

Priemonės nusikalstamumui mažinti. Atliekant tyrimą paaiškėjo gana dideliu

mastu vykdoma, apimanti platų spektrą grėsmių SI prevencinė veikla. Orientuojamasi

į vaikų ir jaunimo saugumo stiprinimą, saugų būstą, saugios aplinkos kūrimą, gyven-

tojų įtraukimą. SI vykdo gana daug socialiai kryptingų prevencinių programų, akcijų.

Paminėtina, bene didžiausia ir apimanti daug elementų, tiek rengėjų prasme, tiek ir

programos krypčių prasme, prevencinė, bendradarbiavimo principais paremta pro-

grama „Būk saugus“, įgyvendinama Pasvalio PK pareigūnų bendradarbiaujant ne tik

su valstybinėmis institucijomis, aktyviai veikiančiomis kaimo bendruomenėmis, taip

pat pasitelkiant aktyviausius policijos rėmėjus, nusikaltimams nepakančius rajono

gyventojus ir kt. Vykdant programą siekiama įtraukti kuo daugiau rajono gyventojų į

nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją, raginti žmones labiau rūpintis savo turtu,

materialine gerove, saugia aplinka.

Prevencinė šviečiamoji veikla. Atliktas tyrimas parodė Pasvalio rajono savival-

dybės (toliau – Savivaldybės), PK, PGT, švietimo įstaigų bendradarbiavimo rezultatą,

rodantį visų institucijų bendrą įsipareigojimą, šviečiant saugumo srityje įvairaus am-

žiaus asmenis. Tai apima civilinės saugos dienų organizavimą mokyklose, saugaus

eismo, saugaus elgesio kelyje, elgesio su ugnimi mokymus. Susidomėjimas saugumu

skatinamas per jaunimo įtraukimą į bendrą veiklą. Jaunimo nusikalstamumas – viena

iš aktualiausių nesaugumo sričių. Todėl Pasvalio PK vykdo įvairias priemones jauni-

mo nusikalstamumui mažinti. Kaip teigia PK darbuotojai, jaunuoliai nusikalsta ma-

žiau, kai turi tinkamą užsiėmimą. PK įgyvendina skatinimo programą, kviečiančią

įstoti į „jaunųjų policijos rėmėjų“ gretas. Nors ši programa duoda teigiamų rezultatų,

tačiau nėra pakankamai reikšminga nusikalstamumo būklės gerėjimui.

Saugios namų aplinkos priemonės. Kita orientacinė kryptis apima saugaus būs-

to užtikrinimą. Minėtasis uždavinys suvokiamas keliomis prasmėmis. Pirmoji, saugus

būstas – apsaugant namus nuo apiplėšimų. Bendradarbiaujant su Savivaldybe, PK,

mobiliojo ryšio tiekėju „Omnitel“, rajono gyventojams, būtent pensininkams ir neįga-

liesiems, išdalinti vieno mygtuko paspaudimo aparatai. Antroji – saugus būsto užtik-

rinimas mažinant gaisrų pasireiškimo tikimybę. Tikslui įgyvendinti PGT atstovai lan-

ko sodybas pagal iš anksto numatytus sąrašus, kurie sudaromi bendradarbiaujant su

seniūnijos atstovais. Numatytų apsilankymų metu dalinami prevencinio pobūdžio pa-

tarimai, apžiūrima elektros instaliacija, įvertinama namų šildymo sistemos būklė.

Bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, socialiai remtinų šeimų,

daugiavaikių, vienišų motinų namuose įtaisyti gaisro davikliai. Vykdomų priemonių

veiksmingumą rodo gaisrų statistika. Užregistruotų gaisrų skaičius nuo 2002 m. iki

2012 m. sumažėjo tris kartus (nuo 360 gaisrų 2002 m. iki 109 – 2012 m., Lietuvos

statistikos departamentas, 2013).

628

Eismo saugumo užtikrinimo priemonės. Eismo saugumą rajone padeda užtik-

rinti ne tik sistemingai vykdomi reidai ir pavieniai transporto priemonių ar vairuotojų

patikrinimai, prie šios veiklos aktyviai prisideda miesto žmonės. Tai parodo pastaruo-

ju metu didėjantis pasitikėjimo skambučių skaičius, kai gyventojai informuoja apie

galimai neblaivius vairuotojus. Šis reiškinys rodo gyventojų sąmoningumo didėjimą,

bet nerodo priemonės poveikio eismo saugumo būklei, nes nepastebima aiški neblai-

vių vairuotojų sukeltų nelaimingų eismo atsitikimų mažėjimo tendencija (Viešosios

policijos ..., 2013).

Savivaldybės vaidmuo saugumo srityje. Bendradarbiavimo tinkle pati Savival-

dybės institucija save vertina keliomis prasmėmis – kaip visų saugumą užtikrinančių

grandžių telkėja, kaip stebėtoja ir kaip mokytoja, kuri rodo, kaip elgtis negalima. Bū-

tent Savivaldybė, inicijuodama rezultatyvesnį tarpinstitucinį bendradarbiavimą, šau-

kia susirinkimus, kuriuose SI atstovai gali dalintis svarbia informacija, turimomis ži-

niomis, priiminėti strateginius sprendimus. Savivaldybės iniciatyva rengiamos praty-

bos, kurių metu vertinama kaip kiekviena iš SI ir visos kartu geba rezultatyviai dirbti

įvykusios nelaimės metu. Didinant tikimybę, kad įvykusio incidento metu bus opera-

tyviai ir rezultatyviai reaguota, Pasvalio r. savivaldybė yra pasirašiusi tarpusavio pa-

galbos planus su Panevėžio ir Pakruojo rajonų savivaldybėmis, taip pat plano projek-

tas sudarytas su Biržų rajono savivaldybe.

Saugios savivaldybės koncepcijos įgyvendinimas (toliau – SSK). Siekdama re-

zultatyvesnio saugumo užtikrinimo mieste, Pasvalio r. savivaldybė diegia kai kurias

SSK nuostatas: įsteigtos vaikų ir jaunimo socializacijos programos (2012 m.–

2014 m.) Koordinavimo komisija; Antikorupcinė komisija; Eismo saugumo komisija;

patvirtintas strateginis planas iki 2014 m., kuriame svarbiausias prioritetas tenka

žmogiškųjų išteklių socialinės gerovės plėtrai. Taip pat nustatytos priemonės šiam

uždaviniui pasiekti: 1) vykdomų ilgalaikių tęstinių programų, orientuotų į vaikų ir

jaunimo nusikalstamumo prevenciją, jų socialinį ugdymą ir bendrą nusikalstamumo

prevenciją, padidinimas; 2) vaizdo kamerų įrengimas potencialiai pavojingose Pasva-

lio miesto vietose; 3) visuomenės tiesioginio dalyvavimo viešosios tvarkos saugojime

strategijos parengimas (bendri patruliai ir pan.). Socialinių partnerių bendradarbiavi-

mo plėtojimas, į priemonių vykdymą įtraukiant bendruomenių, privataus sektoriaus

iniciatyvas, į komisijų darbą įtraukiant bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų

atstovus. Vykdomos priemonės rodo, kad Savivaldybė suvokia saugumo svarbą gy-

ventojų socialinei gerovei. Tačiau, kaip ir kitos Lietuvos savivaldybės, Pasvalio rajo-

no savivaldybė, nesiima įgyvendinti SSK nuostatų visa apimtimi, o yra labiau linkusi

jau vykdomas priemones deklaruoti kaip SSK įgyvendinimą.

Visuomenės informavimas. Vykdomas nuolatinis visuomenės informavimas ir

įtraukimas pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Vietos laikraštyje „Darbas“, Savi-

valdybės interneto svetainėje gyventojai sistemingai informuojami apie sezoniškumui

įtakos turinčias grėsmes, institucijų vykdomą veiklą saugumo užtikrinimo labui, taip

pat pateikiama naudinga informacija gyventojams aktualiais saugumo užtikrinimo

Savivaldybėje klausimais. Informavimo priemonių veiksmingumą sudėtinga įvertinti,

nes saugumo būklės pokyčius lemia ne tik prevenciniai veiksmai, bet ir fizinės ap-

saugos priemonės. Tačiau nėra abejonių, kad gyventojų informavimas yra labai

reikšmingas ugdant savisaugos kultūrą.

629

Apibendrinant galima teigti, kad Pasvalio r. SI siekia kompleksiškai spręsti

saugumo problemas jų atsakomybės srityje. Tačiau kai kuriais atvejais galima paste-

bėti, kad veikiama ne sistemiškai, trūksta motyvacijos aktyviau realizuoti SSK idėjas.

Paveikslas iliustruoja tobulintinas sritis, siūlymus vykdomai veiklai tobulinti siekiant

užtikrinti rezultatyvesnį veiklos modelį (žr. pav.).

Pav. Siūlymai SI veiklai tobulinti

Ne tik Pasvalio r., bet ir kitose Lietuvos savivaldybėse egzistuojanti problema

– vangus SSK įgyvendinimas. Šiai problemai spręsti reikalingos ir VRM, ir pačių sa-

vivaldybių pastangos. Suaktyvinus SSK diegimą, tikėtina, kad vietos savivaldos lygiu

saugumo užtikrinimo ir stiprinimo veikla taptų efektyvesnė ir veiksmingesnė.

Pasvalio r. saugumo būklei gerinti būtina mažinti asocialaus ir nusikalstamo

elgesio keliamas grėsmes. Tam siūloma užtikrinti sistemingą rizikos grupių kontrolę

ir plėtoti jaunimo centrų veiklą. Šios priemonės padėtų mažinti antisocialinę jaunimo

ir kitų rizikos grupių veikimą.

Saugumo būklė priklauso ne tik nuo SI veiklos, bet ir nuo pačių gyventojų sa-

visaugos kultūros. Todėl, siekiant sukurti saugesnę aplinką, reikalinga ugdyti savi-

saugos kultūrą. Tam siūlomos tokios priemonės kaip didesnio masto gyventojų in-

formavimas ir įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą bei savanoriškų draugijų kū-

Problema /

tobulintina sritis

Siūlymas Laukiamas

efektas

Vangus Saugios

savivaldybės

koncepcijos

(SSK) įgyven-

dinimas Lietu-

voje ir

Pasvalio r.

VRM – sukurti internetinę inte-

raktyvią platformą, skirtą SSK

įgyvendinimui

VRM – organizuoti kasmetinius

renginius SSK įgyvendinimo re-

zultatams aptarti

Pasvalio r. savivaldybei – su

soc. partneriais svarstyti galimy-

bes aktyvinti SSK įgyvendinimą

Keitimasis gerąja patirtimi,

informacija apie kylančias

problemas, glaudesnė są-

veika tarp valstybinio lyg-

mens institucijų ir savival-

dybių – didesnė motyvacija

plėtoti SSK

Efektyvesnė ir veiksmin-

gesnė saugumo stiprinimo

veikla

Grėsmes keliantis

asocialus ir / ar nu-

sikalstamas elgesys

Pasvalio r.

Sistemingai kontroliuoti rizikos

grupes

Plėtoti jaunimo centrų veiklą

Mažėjanti antisocialinė

veikla

Padidėjęs jaunimo užim-

tumas – mažėjantis jauni-

mo nusikalstamumas

Poreikis gerinti

gyventojų akty-

vumą stiprinant

saugumą

Pasvalio r.

Plėtoti gyventojų informavimo ir

įtraukimo priemones Didėjantis gyventojų są-

moningumas

Aktyvinti savanoriškų draugijų

kūrimąsi Gausėjantys ištekliai, stip-

rėjančios pajėgos

630

rimosi aktyvinimas. Šios priemonės padėtų ne tik ugdyti gyventojų sąmoningumą, bet

ir pasitelkti papildomų išteklių.

5. Išvados

1. Gyventojų saugumas apima: civilinę, priešgaisrinę saugą, eismo saugumą,

visuomenės sveikatą, vaikų saugumą, gamtines grėsmes ir kt. Už kiekvieną iš šių sri-

čių atsakinga vis kita institucija. Todėl siekiant kompleksiškai spręsti saugumo pro-

blemas, reikalingas šių institucijų bendradarbiavimas.

2. Kiekvienoje teritorijoje veikia skirtingi nesaugumo veiksniai, identifikuo-

jamos skirtingo pobūdžio ir lygio rizikos, egzistuoja skirtingos rizikos grupės. Šie in-

dividualūs (ne)saugumo požymiai turi būti įvertinti siekiant numatyti optimalias sau-

gumo stiprinimo priemones.

3. Svarbūs veiksniai, lemiantys visuomenės įsitraukimą į saugumo užtikrini-

mo veiklas, yra savisaugos kultūros lygis, vertybės, išprusimas. Todėl organizuojant

saugumo stiprinimo veiklą savivaldybėje, tikslinga įtraukti ir kultūros, švietimo įstai-

gas, religines bendruomenes.

4. Siekiant valdyti rizikos veiksnių pasireiškimą ir mažinti gyventojams, turtui

ir aplinkai kylančius pavojus, Pasvalio rajono savivaldybė kartu su kitomis teritorijoje

veikiančiomis saugumą užtikrinančiomis institucijomis, aktyviai veikia įgyvendin-

damos saugumo užtikrinimo priemones. Saugumo kitimo statistiniai duomenys rodo

teigiamą saugumo būklės pokytį. Todėl tarpinstitucinis bendradarbiavimas Pasvalio

rajone vertinamas kaip rezultatyvus.

5. Pasvalio rajone ypatingo ir nuolatinio įdirbio reikia daugiavaikėms, vieni-

šoms, asocialioms motinoms, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, į policijos akiratį pa-

kliuvusiems nepilnamečiams asmenims. Šios socialinės grupės yra vertinamos kaip

pagrindinės rizikos grupės. Situacijai gerinti reikalinga nuolatinė sisteminga rizikos

grupių kontrolė.

6. Lietuvos savivaldybėse, kaip ir Pasvalio rajono savivaldybėje, gana vangiai

įgyvendinama saugios savivaldybės koncepcija. Įvertinus tai, kad šis dokumentas

skatina įvairių institucijų ir gyventojų glaudesnį bendradarbiavimą siekiant bendrų

tikslų saugumo srityje, būtų tikslinga aktyvinti koncepcijos nuostatų realizavimą

praktikoje. Tuo turėtų užsiimti Vidaus reikalų ministerijos atsakingas skyrius, kuriam

koncepcijoje numatyta įgyvendinimo kontrolės funkcija.

Literatūra

1. Babachinaitė, G. (2006). Saugumo jausmo ir nusikaltimų baimės raida Lietuvoje // Ju-

risprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: Mykolo Romerio Teisėsaugos fakulteto Kriminologijos ka-

tedra. Nr. 1 (79): 25–30.

2. Beck, U. (2004). Risk Society. Towards a New Modernity. – London: SAGE publica-

tions. 73 p.

3. Buzan, B. (1997). Žmonės, valstybės ir baimė. – Vilnius: Eugrimas. 73 p.

4. Laurinavičius, A. (2001). Bendruomenės teisėtvarka. – Vilnius: Lietuvos teisės universi-

tetas. 183 p.

5. Nilsen, P., Hudson, D. S., Kullberg, A., Timpka, T., Ekman, R., Lindqvist, K. (2004).

Making sense of safety // Injury Prevention. –

http://injuryprevention.bmj.com/content/10/2/71.full.pdf [2013 08 27].

http://injuryprevention.bmj.com/content/10/2/71.full.pdf

631

6. Pitrėnaitė, B., Astrauskas, A., Mikulskienė, B. (2011). Saugios savivaldybės organizaci-

nės valdymo struktūros kūrimas // Viešoji politika ir administravimas. – Vilnius: Mykolo Romerio

Universitetas. T. 10. Nr. 4: 643–657.

7. Saugios savivaldybės koncepcija (2011). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departa-

mentas prie Vidaus reikalų ministerijos. – http://www.vpgt.lt/go.php/lit/IMG/760 [2013 11 04].

8. Statistikos departamentas. Užregistruotų gaisrų skaičius Pasvalio rajono savivaldybėje.

(2002–2012) http://www.osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?id=1723&status=A

[2013 10 28].

9. Svanstrom, L. (2012). It all starte din Falkoping, Sweden: Safe Communities – global

thinking and local action for safety // International Journal of Injury Control and Safety Promotion

Vol. 19. No. 3: 204–206.

10. Šlapkauskas, V. (2005). Visuomenės saugumo ir žmogaus teisių ryšys tarp antitero-

rizmo ideologijos legitimacijos pagrindas // Jurisprudencija. Nr. 68 (60): 25–34.

11. Timpka, T., Nilsen, P., Lindqvist, K. (2006). The Impact of Home Safety Promotion

on Different Social Strata in a WHO Safe Community // Public Health. No. 120: 427–433.

12. Vanagas, R. (2006). Savivaldos institucijų socialinis politinis veiksmingumas. – Vil-

nius: Mykolo Romerio universitetas. 350 p.

13. Viešosios policijos skyriaus veikla (2013). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato veiklos už 2012 m. ataskaita.

14. VRM Ataskaita apie saugios savivaldybės koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respub-

likos Vyriausybės 2011m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 184, įgyvendinimą 2011 metais. –

http://www.vrm.lt/lit/Saugios-savivaldybes-koncepcija/747 [2013 11 05].

15. VRM Ataskaita apie saugios savivaldybės koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respub-

likos Vyriausybės 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 184, įgyvendinimą 2012 metais. –

http://www.vrm.lt/lit/Saugios-savivaldybes-koncepcija/747 [2013 11 05].

EVALUATION OF THE COOPERATION BETWEEN INSTITUTIONS IN PURSUIT OF

INCREASING SAFETY OF THE CITIZENS IN PASVALYS MUNICIPALITY

Odeta Želvytė, Birutė Pitrėnaitė-Žilėnienė

Mykolas Romeris university


Summary

Safety assurance is task that requires systematic approach, united action, and active relevant

individual involvement. Cooperation is considered as one the most important priorities for complex

and constantly changing safety environment. Therefore it is important to assure, that safety assuring

institutions in the municipality’s region would aim for and would be able to act together, in order to

assure safety of citizens, environment and property. The goal of this investigation is analysed coo-

peration of safety assuring institutions in Pasvalys region, to make proposals on how to improve it.

The planning, law and project analysis methods are applied in order to evaluate the level of coope-

ration between institutions that focus on safety in the region. 13 semi-structured interviews have be-

en performed with the employees of the relevant institutions. In order to control appearance of the

risk factors and to reduce the dangers, the safety assuring institutions in Pasvalys act actively in

implementing the safety assurance actions. This is supported by abundance of inter-institutional

projects and organized preventive activities. Special attention and effort is directed to risky social

groups. This correlates positively with the number of fire accidents and under-age crime level. The

implemented actions have positive affect to safety level, so inter-institutional cooperation in Pasva-

lys region is considered fruitful.

Key words: safety, municipality, safe community, inter-institutional cooperation

JEL Codes: R41, H70, I18.

http://www.vpgt.lt/go.php/lit/IMG/760


http://www.vrm.lt/lit/Saugios-savivaldybes-koncepcija/747

http://www.vrm.lt/lit/Saugios-savivaldybes-koncepcija/747

632



RECENZENTAI / REVIEWERS

ADAMONIENĖ Rūta. Prof. dr. Mykolo Romerio universitetas, Lithuania.

ASTROMSKIENĖ Adelė. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

ALEKSANDRAVIČIUS Alvydas. Lector. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

BRADŪNAS Vidmantas Bronislovas. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

ČIARNIENĖ Ramunė. Prof. dr. Kaunas University of Technology, Lithuania.

ČEPINSKIS Jonas. Prof. habil. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania.

DUOBA Kęstutis. Assoc. prof. dr. Kaunas University of Technology, Lithuania.

GURA Nadia. Prof. habil. dr. Taras Shevchenko National University of Kiev, Ukraina.

JURGUTIS Arnoldas. Prof. dr. Klaipeda University, Lithuania.

JUŠKEVIČIENĖ Danutė. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

KAFIDOV Vladimir, Dr. St. Petersburg State University of Service and Economics, Russia.

KIRSTUKAS Juozas. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

KRIŠČIUKAITIENĖ Irena. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

KULIEŠIS Gediminas. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

KUODYS Arvydas. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

LEGENZOVA Renata. Assoc. prof. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania.

LIPCHUK Vasilij. Prof. Lviv National Agrarian University, Ukraina.

METULE Iveta. Assoc. prof. dr. Rezekne Higher Education Institution, Latvia

MIKULSKIENĖ Birutė. Prof. dr. Mykolas Romeris University, Lithuania.

PAVLENKO Irina. Prof. dr., Taras Shevchenko National University of Kiev, Ukraina.

PILELIENĖ Lina. Assoc. prof. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania.

PILIPAVIČIUS Vytautas. Prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

PILIPAVIČIUS Vytautas. Lector. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

PLUTA Roman. PhD of Economic. Jan Dlugosz University in Czestochowa, Poland.

RADZEVIČIUS Gediminas. Assoc. prof. dr. European Regional Policy Institute.

RAMANAUSKIENĖ Jadvyga. Prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

RAMANAUSKAS Julius. Prof. habil. dr. Klaipeda University, Lithuania.

RIMKUVIENĖ Daiva. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

RUKUIŽIENĖ Rasa. Lector. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

SKULSKIS Virgilijus. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

STONČIUVIENĖ Neringa. Prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

TAMULIENĖ Vilma. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

UCIEKLAK-JEŻ Paulina. PhD. Jan Dlugosz University in Czestochowa. Poland.

VALKAUSKAS Romualdas. Assoc. prof. dr. Vilnius University, Lithuania.

ŽALTAUSKIENĖ Nijolė. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania.

ŽUPERKIENĖ Erika. Assoc. prof. dr. Klaipeda University, Lithuania.

633



DUOMENYS APIE AUTORIUS / DATA ABOUT AUTORS

ASMILD Mette. Prof., PhD, Principal Research Fellow at the Lithuanian Institute of Agrarian Eco-

nomics. Address: Kudirkos Str. 18/2, 03105 Vilnius, Lithuania. Tel. +370 52 621078.


ANDRIIV Vasil. Assoc. prof. Lviv National Agrarian University. V. Velukuy str, 1, Dubliany,

80381, Ukraine. Tel. +38 (067) 266-46-21. E-mail [email protected]

BALEŽENTIS Tomas. A Junior Research Fellow at the Lithuanian Institute of Agrarian

Economics. Address: Kudirkos Str. 18-2, 03105 Vilnius, Lithuania.

Tel.: +370 612 41432, +370 52 621078. E-mail [email protected]

BEM Agnieszka. PhD of Economic. Wrocław University of Economics. Address: Komandorska

118/120, 53-345 Wrocław. Tel. +48 71 3680646. E-mail [email protected]

BERŽANSKIENĖ Marija. Lecturer. Marijampolė College. Adress: P. Armino str. 92,

Marijampolė, 68125. Lithuania. Tel. +370 686 00197. E-mail [email protected]

DERUN Ivan. Post-graduate student. Taras Shevchenko National University of Kiev. Address:

Chernyakhovskogo 23V, Flat 122, Brovary, Kyiv region, Ukraine, 07400. Tel. 0671824289.


DUOBA Kęstutis. Assoc. Prof. Dr. Kaunas University of Technology. Address: Laisvės al. 55,

Kaunas, 44309, Lithuania. Tel. +370 37 300553. E-mail [email protected]

EIČAITĖ Ovidija. Junior Researcher at the Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

Adress: Kudirkos Str. 18-2, 03105 Vilnius. Tel. +370 52 614525. E-mail [email protected]

EIDUKAITIENĖ Violeta. Lecturer. Marijampolė College. Adress: P. Armino str. 92,

Marijampolė, 68125. Lithuania. Tel. +370 682 31536. E-mail [email protected]

GALNAITYTĖ Aistė. A Researcher at the Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address:

Kudirkos Str. 18-2, 03105 Vilnius, Lithuania. Tel. +370 52 613852. E-mail [email protected]

GONTIUK Viktoriia. Graduate Student. Taras Shevchenko National University of Kiev. Pirogova

str. 89 A/ 5. 21018. Vinnitsa. Ukraine. Tel. +38 (097) 1768511. E-mail [email protected]

HOUGAARD Jens Leth. Prof., PhD, Principal Research Fellow at the Lithuanian Institute of

Agrarian Economics. Address: Kudirkos Str. 18-2, 03105 Vilnius, Lithuania. Tel. +370 52 621078.


HUBENI Yuriy. Prof. Lviv National Agrarian University. V. Velukuy str, 1, Dubliany, 80381,

Ukraine. Tel. +38 (067) 2664621. E-mail [email protected]

JEDIK Andrej. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str.

18-2. 03105 Vilnius. Tel. 85 2622459. E-mail [email protected]

JURKĖNAITĖ Nelė. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str.

18-2, LT 03105, Vilnius. Tel. +370 5 261 1481. E-mail [email protected]

KONCEVIČIENĖ Nijolė. Lecturer. Marijampolė College. Adress: P. Armino str. 92, Marijampolė,

68125. Lithuania. Tel. +370 614 19697. E-mail [email protected]

KOTANE Inta. Mg. oec., PhD student at Riga International School of Economics and Business

Administration, Researcher at Rezekne Higher Education Institution. Latvia.

Tel. +37129415644. E-mail [email protected]

KOVERKO Yulia. Prof. Lviv National Agrarian University. V. Velukuy str., 1, Dubliany, 80381,

Ukraine. Tel. +38 (067) 266-46-21. E-mail [email protected]

KUMPIKAITĖ-VALIŪNIENĖ Vilmantė. Prof. dr. Kaunas University of Technology. Address:

Laisvės 55, Kaunas, 44309, Lithuania. Tel. +370 611 21952. E-mail [email protected]

MAKUTĖNAS Valdemaras. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University. Universiteto str.

10, 53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. +370 37 752259. E-mail [email protected]

MASIONYTĖ Gražina. Lect. Aleksandras Stulginskis University. Address: Universiteto str. 10,










634

53361, Akademija, Kauno distr. Tel. +370 610 34 665. E-mail [email protected]

MELNIKIENĖ Rasa. Dr., Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str.

18-2, 03105 Vilnius. Tel. +370 5 2614525. E-mail [email protected]

PETRAUSKAITĖ-SENKEVIČ Laura. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address:

V. Kudirkos str. 18-2. 03105 Vilnius. Tel. 8 5 21 222 62 E-mail [email protected]

PITRĖNAITĖ-ŽILĖNIENĖ Birutė. Prof. dr. Mykolas Romeris university. Adress: Ateities str.

20. 08303 Vilnius. Tel. (370) 65631599. E-mail [email protected]

PRĘDKIEWICZ Paweł. PhD of Economic Wrocław University of Economics. Address: Koman-

dorska str 118/120, 53-345 Wrocław. Tel. +48 71 3680751. E-mail [email protected]

SKULSKIS Virgilijus. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str.

18-2, 03105, Vilnius, Lithuania. Tel. +370 52 618147. E-mail [email protected]

STANIKŪNAS Donatas. Dr. PI „Agroanalitinis centras“. Address: K. Donelaičio str. 33-117A,

44240, Kaunas, Lithuania. Tel. +370 37 761766. E-mail [email protected]

STALGIENĖ Aldona. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Econimics. Address:

V. Kudirkos str. 18-2 03105 Vilnius. Phone 85 262 2085. E-mail [email protected]

UCIEKLAK-JEŻ Paulina. PhD. Jan Dlugosz University in Czestochowa. Address: Zbierskiego

2/4 42-200 Częstochowa Polska. Tel. (+48) 343 783 180. E-mail [email protected]

ŽEKONIENĖ Vanda. Prof. habil. dr. Lithuanian organic agriculture association. Address:

K. Donelaičio str. 2, 44239, Kaunas, Lithuania. Tel. + 370 620 64074.


ŽELVYTĖ Odeta. Master. Mykolas Romeris university. Adress: Ateities str. 20. 08303 Vilnius.

Tel. (370) 65631599. E-mail [email protected]

ŽIČKUTĖ Ineta. PhD student. Kaunas University of Technology. Address: Laisvės al. 55, Kaunas,

44309, Lithuania. Tel. +370 37 300571. E-mail [email protected]







635



INSTRUCTIONS TO AUTHORS

1. The paper must fit to the journal thematic, namely „Management theory and

studies for rural business and infrastructure development“.

2. To ensure a high quality of publications the articles will be reviewed by two

scientists who work in the same tematic. The first reviewer is choosen by the author

and the review is presented together with the corrected (according to the reviewer's

comments) article. The second (confidential) reviewer is appointed by the editorial

board. There is recommended to write reviews with comments by using the provided

form presented in the journal website.

3. The paper must be presented in Lithuanian or English. Length of the paper

must be 8 (A4 format, Single) pages.

4. Structure of the paper: title, author’s first name and surname, workplace, an-

notation (topicality, aims, methods, main results), JEL codes, introduction, methodol-

ogy of the research, results, conclusions, literature, and summary.

5. The papers have to be prepared by Microsoft Word, font – Times New Roman.

6. Common requirements:

· page setup: top and bottom, left and right margins – 2.0 cm;

· title – capital letters, centered – 14 pt, Bold;

· author’s first name and surname – centered, 14 pt, Bold;

· affiliation – centered, 14 pt, Italic;

· annotation (at least 100 words) – 12 pt, Normal;

· key words (presented in alphabetical order) – 12 pt, Italic;

· JEL codes (see http://www.aeaweb.org/journal/jel_class_system.php) –

12 pt, Italic;

· introduction and main text – 14 pt, Normal;

· summary in English, in case the paper is prepared in Lithuanian. If the article

is written in English, is a summary of the Lithuanian language. Summary must con-

tain: title of the paper, author’s first name and surname, affiliation, and text of sum-

mary (topicality, aims, methods, main results) – at least 100 words – 12 pt, Normal;

· references – 12 pt, Normal;

· titles of sections are aligned to left and separated from the text by single line

spacing – 14 pt, Bold.

7. Formulae and text in the tables – 12 pt, Normal.

8. Captions of tables and figures – 14 pt, Normal.

9. Information about author: surname, first name, affiliation, address, tele-

phone, e-mail) – 12 pt, Normal, must be presented on a separate page.

Citations. In the text either the surname of the first author of the source cited,

or the first word (sometimes first two words) of the source together with the year of

publication (separated by comma) are presented in parentheses, e. g. (Klova, 1996;

http://www.aeaweb.org/journal/jel_class_system.php

636

Žemės ūkio..., 2008). If a citation is used in the text, the number of publication’s page

should be indicated as well, e. g. (Klova, 1996, p. 58).

References are presented in alphabetical order according to the surnames of

cited authors (titles). The references are numbered. Each source presented in the ref-

erence list should include a link in the text, and all references used in the text must be

included in the references list. Non-Latin font sources must be transliterated. Internet

sources must be interactive.

Examples of references

Monograph, book. 12. Jakubavičius, A., Strazdas, R., Gečas, K. (2003). Ino-

vacijos. Procesai, valdymo modeliai, galimybės. – Vilnius: Lietuvos inovacijų cen-

tras. 97 p.

Article in the journal. 3. Baležentis, T., Kriščiukaitienė, I. (2012). Applica-

tion of the Bootstrapped DEA for the Analysis of Lithuanian Family Farm Efficiency

// Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Develop-

ment. Vol. 34. No. 5: 35–46.

Source on the internet. Hume, D. A. Treatise of human nature: Being An At-

tempt Introduce the method of reasoning intro moral subjects. –

http://socserv2.socsci.mcmaster.ca/~econ/ugcm/3113/hume/treat.html [2009 02 01].

The following documents are sent to the Editorial board via E-

mail ([email protected]): 1) the report provided by the first reviewer; 2) the

corrected paper which is approved by the first reviewer; 3) the author declaration.

Reviews and declaration forms are attached – http://www.asu.lt/vadyb/en

http://www.asu.lt/vadyb/en

637



STRAIPSNIŲ RENGIMO TAISYKLĖS

1. Žurnale publikuojami originalūs ir niekur kitur neskelbti moksliniai

straipsniai, atitinkantys žurnalo tematiką, t. y. „Vadybos mokslas ir studijos – kaimo

verslų ir jų infrastruktūros plėtrai“. Be to, gali būti publikuojami bendrojo pobūdžio

teoriniai vadybos ir administravimo krypties straipsniai.

2. Siekiant užtikrinti aukštą publikacijų kokybę, sraipsnius recenzuoja du

straipsnio tematiką atitinkančios srities mokslininkai. Pirmąjį recenzentą pasirenka

autorius ir jo recenziją pateikia kartu su ištaisytu pagal recenzento pastabas

straipsniu. Antrąjį (slaptąjį) recenzentą skiria redakcijos kolegija. Recenzijas rek-

omenduojama rašyti su komentarais naudojant žurnalo svetainėję pateiktą formą.

3. Straipsnis turi būti pateiktas lietuvių arba anglų kalba. Straipsnio apimtis – 8

ir daugiau (A4 formato, Single tarpo dydžiu tarp eilučių) mašinraščio lapai.

4. Straipsnio struktūra: pavadinimas, autoriaus (autorių) vardas (-ai) ir pavardė

(-ės) bei darbovietė (-ės), anotacija (informacija apie tyrimo aktualumą, tikslus,

metodiką ir pagrindinius rezultatus), raktiniai žodžiai, JEL kodai, įvadas, tyrimo

metodika, rezultatai, išvados, literatūra, santrauka.

5. Tekstų rengimo sistema – Microsoft Word, šriftas – Times New Roman.

6. Bendrieji reikalavimai.

· paraštės: iš viršaus ir apačios, iš kairės ir dešinės – 2,0 cm, tekstas 1 intervalo

eilėtarpiu, lygiuojamas kairėje ir dešinėje lapo pusėje, atitraukimai – 1,27 cm;

· pavadinimas (didžiosiomis raidėmis, centruojamas) – 14 pt, Bold;

· autoriaus (-ų) vardas (-ai) ir pavardė (-ės) (centruojami) – 14 pt, Bold;

· darbovietė (centruojama) – 14 pt, Italic;

· anotacija (antraštė nerašoma, ne mažiau kaip 100 žodžių) – 12 pt, Normal;

· raktiniai žodžiai (pateikiami pagal abėcėlę) – 12 pt, Italic;

· JEL kodai (žr. http://www.aeaweb.org/journal/jel_class_system.php) – 12 pt,

Italic;

· įvadas ir pagrindinis tekstas – 14 pt, Normal;

·jei straipsnis parengtas lietuvių kalba, jo santrauka – anglų kalba. Jei straipsnis

parengtas anglų, tai santrauka pateikiama lietuvių kalba. Santraukoje turi būti:

straipsnio pavadinimas, autoriaus vardas ir pavardė bei darbovietė, santraukos tekstas

(informacija apie tyrimo aktualumą, tikslus, metodiką ir pagrindinius rezultatus) rak-

tiniai žodžiai ir JEL kodai. Santraukos apimtys – apie 100 žodžių – 12 pt, Normal;

· literatūra – 12 pt, Normal;

· skyrių pavadinimai lygiuojami prie kairiojo lapo krašto ir atskiriami nuo

teksto 1 eilutės intervalu – 14 pt, Bold.

7. Formulės ir tekstas lentelėse, diagramose bei paveiksluose – 12 pt, Normal.

8. Lentelių ir paveikslų pavadinimai – 14 pt, Normal.

http://www.aeaweb.org/journal/jel_class_system.php

638

9. Informacija apie autorių (-us) – tik anglų kalba (pavardė, vardas, darbovietė,

adresas, telefonas, el. paštas) – 12 pt, Normal, pateikiama straipsnio pabaigoje

atskirame puslapyje.

Straipsnio dokumentavimas.

Kiekvienas literatūros sąraše pateiktas šaltinis turi turėti nuorodą tekste, o vi-

sos tekste naudotos nuorodos į šaltinius turi būti įtrauktos į literatūros sąrašą.

Tekste paprastuose skliausteliuose žymima cituojamo šaltinio vieno autoriaus

pavardė (be vardo) ar pirmasis (kartais du–trys pirmieji) antraštės žodis ir, atskyrus

kableliu, šaltinio leidimo metai, pvz., (Klova, 1996; Žemės ūkio raidos ..., 2008). Jei

tekste pateikiama citata, žymimas šaltinio puslapio numeris, pvz., (Klova, 1996,

p. 58).

Literatūros sąrašas pateikiamas abėcėlės tvarka pagal cituojamų autorių pavar-

des (antraštes). Šaltiniai sąraše numeruojami. Ne lotynų šrifto šaltiniai transliteruoja-

mi. Internetiniai šaltiniai turi būti interaktyvūs.

Literatūros sąrašo sudarymo pavyzdžiai

Monografija, knyga.

Jakubavičius, A., Strazdas, R., Gečas, K. (2003). Inovacijos. Procesai, valdymo

modeliai, galimybės. – Vilnius: Lietuvos inovacijų centras. 97 p.

Straipsnis žurnale.

Baležentis, T., Kriščiukaitienė, I. (2012). Application of the Bootstrapped DEA

for the Analysis of Lithuanian Family Farm Efficiency // Management Theory and

Studies for Rural Business and Infrastructure Development. Vol. 34. No. 5: 35–46.

Šaltinis internete.

Schwab, K. (2013). The Global Competitiveness Report 2012–2013. World

Economic Forum. –

http://www3.weforum.org/docs/WEFGlobalCompetitivenessReport2012-13.pdf

[2013 06 12].

Redakcijai el. paštu ([email protected]) siunčiama: 1) pirmojo re-

cenzento recenzija; 2) ištaisytas ir suderintas su pirmoju recenzentu straipsnis; 3)

nustatytos formos Deklaracija. Recenzijos ir deklaracijos formos čia –

http://www.asu.lt/vadyb/lt

http://www3.weforum.org/docs/WEFGlobalCompetitivenessReport2012-13.pdf

http://www.asu.lt/vadyb/lt

639

Straipsniai spausdinami iš autorių

pateiktų originalų

The articles are published

according to the autors’ originals

Redagavo Gabija Gružinskienė

2013-12-27. Sp. l. 10,5. Tiražas 80 egz. Užsakymas Nr. 2815

Leido Aleksandro Stulginskio universitetas (Kaunas) ir

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (Vilnius).

Spausdino UAB „BMK leidykla“

J. Jasinskio g. 16, Vilnius LT-01112