Didžioji Prancūzų

revoliucija

Revoliucijos priežastys: Valstybės finansų krizė ir nederlius. Karai Karališkojo dvaro išlaidos. Luominė visuomenė Valstiečiai neturėjo žemių. Jie jas

nuomavosi ir už tai vykdė didelę prievolę.

1787 m. vasario mėn. Liudviko XVI finansų

ministras Loménie de Brienne sušaukė Notablių asamblėją, kilmingųjų, kunigų, buržua ir biurokratų grupę, kad būtų patvirtinti nutarimai. Notablių asamblėja turėjo patvirtinti naujus žemės mokesčius, pagal kuriuos pirmąkart būtų apmokestinta kilmingųjų ir dvasininkijos nuosavybė. Asamblėja nepatvirtino mokesčių ir reikalavo, kad Liudvikas XVI sušauktų Generalinius luomus.

1788 m. rugpjūtį karalius sutiko sušaukti

Generalinius luomus. 1789 m. gegužės mėn. Generaliniai luomai

nesiruošė apsiriboti finansų reforma, o ėmė svarstyti visos santvarkos reformą. Generaliniai luomai trečiojo luomo iniciatyva pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, taip siekdamas iškelti ir įgyvendinti tautos suvereniteto principą.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją Nacionalinė Asamblėja priėmė 1789 m. rugpjūtį ir tai buvo pirmas žingsnis rašant konstituciją. Asmblėja pakeitė istorines Prancūzijos provincijas 83 departamentais, vienodai valdomus ir apytiksliai lygius plotu ir gyventojų skaičiumi. Rugpjūčio 4 d. buvo panaikintas feodalizmas, vadinamieji Rugpjūčio dekretai panaikino Antrojo luomo feodalines teises ir Pirmojo luomo renkamą dešimtinę. Per kelias valandas kilmingieji, dvasininkija, miestai, provincijos, kompanijos prarado savo ypatingas privilegijas. Visi teisėjai buvo padaryti laikini. Teisininkai uždraudė paveldimas pareigybes, išskyrus pačią monarchiją. Kriminalines bylas pradėjo tirti prisiekusiųjų teismai. Karalius turėjo teisę siūlyti karą, bet įstatymų leidėjai apsvarstytų jo pasiūlymą ir tada nusprestų. Buvo panaikinti visi vidaus prekybos barjerai. Streikai tapo nelegalūs.

Dėl revoliucijos galia iš Romos katalikų bažnyčios rankų perėjo valstybei. Prieš revoliuciją Bažnyčia buvo didžiausias žemės savininkas šalyje. 1790 m. Bažnyčia prarado teisę apmokestinti javus, buvo panaikintos kunigų privilegijos, o Bažnyčios turtas buvo konfiskuotas.

Respublikos vyriausybė taip pat įgaliota Liudviko XVI įvedė metrinę sistemą. Elektros ir elektromagnetizmo darbai buvo pripažinti, o jų vienetai įtraukti į Metrinę sistemą.

Kai Paryžiaus liaudis užpuolė karaliaus rūmus

Versalyje 1789 m. spalio mėnesį, norėdama atkreipti dėmesį į skurdą, karališkoji šeima turėjo persikelti į Tuileries rūmus Paryžiuje. Vėliau 1791 m. birželį karališkoji šeima slapta iškeliavo iš Paryžiaus į Vareną netoli šiaurės rytų Prancūzijos sienos, tikėdamiesi rojalistų, kuriais karalius pasitikėjo, paramos, bet jie buvo pagauti pakeliui. Po to jie buvo sugrąžinti į Paryžių ir laikomi namų arešto sąlygomis Tuileries rūmuose.

Daugumai Asamblėjos delegatų palaikant

konstitucinę monarchiją labiau nei respubliką, įvairios grupės susitarė, kad Liudvikas XVI liks šis tas daugiau nei nominalus valdovas. Jis buvo priverstas prisiekti konstitucijai, o dekretas skelbė, kad priesaikos atsisakymas, vadovavimas armijai kare su tauta ar leidimas kam nors tai daryti karaliaus vardu, bus laikoma sosto atsižadėjimu.

1791 m. rugsėjo 3 d. buvo priimta Prancūzijos konstitucija, skelbianti konstitucinę monarchiją. Karalius turėjo dalintis valdžia su įstatymus leidžiančiu renkančiu Susirinkimu, bet jis turėjo karališkąjį veto ir galėjo pasirinkti ministrus.

Surengus naujus rinkimus, Įstatymus

leidžiantis susirinkimas susirinko 1791 m. spalio 1 d. ir per greičiau nei metus pavirto chaosu.

Iš pat pradžių karalius vetavo įstatymus: dekretui, kuris siūlė mirties bausmę emigrantams, ir kitam, kuris reikalavo, jog kunigai per aštuonias dienas duotų priesaiką Kunigų Civilinei Konstitucijai. Greitai tai sukėlė konstitucinę krizę ir atėjo kitas revoliucijos etapas.

1792 m. vasarą nušalinus karalių nuo valdžios prieš metus priimta konstitucija nustojo veikti.

Remiantis visuotine rinkimų teise buvo išrinktas naujas atstovaujamasis organas – Konventas, kuris 1792 m. rugsėjo 22 d. paskelbė Prancūziją respublika.

Konvente nuo pat pradžių užvirė arši kova tarp vienam jakobinų klubui priklausiusių žirondistų (Žirondistai Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu gyvavusi politinė grupuotė. Pavadinimas kilęs nuo to, kad pagrindiniai jos lyderiai buvo Žirondos departamento atstovai. Žirondistai atstovavo išsilavinusiųjų ir pasiturinčiųjų miestiečių interesus) ir montanjarų

1792 m. vasarą Prancūzijoje susidarė krizinė situacija, vertusi gilinti revoliuciją ir atsisakyti monarchijos. Pagrindinė krizės priežastis buvo Prancūzijos karas su Austrija ir Prūsija, pradėtas pačių revoliucionierių. Pasklidus gandams, kad Prancūzijos karinius planus Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė išdavė Prancūzijos priešams, monarchai 1792 m. rugpjūčio 10 d. miniai užpuolus Tiuilri rūmus buvo suimti, nušalinti nuo sosto, vėliau teisiami ir nubausti mirties bausme už valstybės išdavimą. Karalius buvo nuteistas ir 1793 m. sausio 21 d. giljotinuotas.

Po karaliaus nužudymo į karą prieš Prancūziją įsijungė kone visos Europos didvalstybės. Po pirmos didelės revoliucionierių pergalės Valmy mūšyje 1792 m. rugsėjo 20 d., kitą dieną, rugsėjo 21, buvo paskelbta Pirmoji Prancūzijos respublika. Buvo įvestas Prancūzijos revoliucinis kalendorius.

1793 m. iki 1794 m. liepos 27 d. buvo įvesta kairiųjų jakobinų diktatūra, nevisiškai tiksliai dažnai vadinama tiesiog jakobinų, kurių pavadinimas kilęs nuo tokiu pat vardu revoliucijos metais Paryžiuje veikusio politinio klubo, diktatūra. Jakobinų ir sankiulotų sąjunga tapo naujos vyriausybės, kurios politika buvo žymiai radikalesnė, pagrindu.

1793 m. rugsėjį prasidėjo Teroro valdymas, trukęs apie 12 mėnesių.

Visuomenės saugumo komitetas, įkurtas 1793 m. balandžio 6 d., Prancūzijos vykdomoji valdžia.

Jakobinai, vadovaujami Robespjero centralizavo įskundimus, teismus ir egzekucijas ir visa tai liepė prižiūrėti dvylikos narių komitetui. Bent 18 tūkst. žmonių buvo nužudyta apkaltinus antirevoliucine veikla. 1794 m. Robespjeras liepė išžudyti ultraradikalius ir nuosaikius jakobinus, bet dėl to žymiai krito jo populiarumas. 1794 m. liepos 27 d. įvyko Termidoro perversmas - buvo suimtas ir nužudytas Robespjeras. Naująją vyriausybę daugiausia sudarė terorą išgyvenę žirondistai ir gavę valdžią jie atkeršijo uždarydami Jakobinų klubą ir nužudydami daugybę jo narių (vadinamasis Baltasis teroras).

Laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos.

0

10

20

30

40

50

60

1st Qtr

Jakibinaiteroro aktistai