LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS

NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA

Edita Lisovskien÷

KARVIŲ UŽTRŪKIMO TRUKMöS IR KAI KURIŲ KITŲ REPRODUKCIJOS RODIKLIŲ ĮTAKA SLS PIENE PO APSIVERŠIAVIMO

Magistro darbas

Darbo vadovas: doc. Dr. Eugenijus Aniulis

Kaunas, 2010

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS DIENINöS MAGISTRANTŪROS STUDIJOS

NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2009 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos

Neužkrečiamų ligų katedroje.

Magistro darbą paruoš÷: Edita Lisovskien÷ __________ (parašas)

Magistro darbo vadovas: Doc. Dr. Eugenijus Aniulis __________ (parašas)

Recenzentas: Doc. Dr. Almantas Šimkus __________

(parašas)

TURINYS 1 ĮVADAS .................................................................................................................................. 4 2 LITERATŪRINö APŽVALGA.............................................................................................. 6

2.1 Karv÷s pieno liaukos anatomija............................................................................................ 6 2.2 Pieno liaukos augimas ir vystymasis .................................................................................... 8 2.3 Laktacijos fiziologija ............................................................................................................ 9 2.4 Pieno biosintez÷.................................................................................................................... 9 2.5 Pieno susidarymo veiksniai ................................................................................................ 11 2.6 Pieno išsiskyrimas melžiant .............................................................................................. 13 2.7 Veiksniai, darantys įtaką pieno atleidimo greičiui ............................................................. 15 2.8 Liekamasis pienas ir jo reikšm÷.......................................................................................... 16 2.9 Servis periodo trukm÷s įtaka SLS ...................................................................................... 16 2.10 Karvių užtrūkimo trukm÷ ir jo įtaka SLS piene ............................................................... 17 2.11 Karvių slaptasis mastitas .................................................................................................. 20 2.12 Patogenez÷ ........................................................................................................................ 24 2.13 Diagnostika....................................................................................................................... 28

3 DARBO METODIKA........................................................................................................... 31 3.1 Statistinių duomenų analiz÷................................................................................................ 31

4 SAVI TYRIMAI.................................................................................................................... 32 4.1 Ūkyje pieno gamybos charakteristika ................................................................................ 32 4.2 Karvių užtraukimo trukm÷.................................................................................................. 33 4.3 Karvių užtraukinimas ......................................................................................................... 36

5 REZULTATŲ APIBENDRINIMAS .................................................................................... 42 6 IŠVADOS ............................................................................................................................. 43 7 PASIŪLYMAI ...................................................................................................................... 44 8 NAUDOTA LITERATŪRA ................................................................................................. 45 9 SUMMARY .......................................................................................................................... 49

1 ĮVADAS

Pieno ūkis Lietuvoje yra viena iš prioritetinių žem÷s ūkio šakų, o galvijininkyst÷ –

pagrindin÷ ir svarbiausia gyvulininkyst÷s šaka. Tinkamos gamtin÷s sąlygos ir gyvulių

auginimo tradicijos – pagrindin÷s prielaidos galvijininkystei pl÷toti.

Karvių ūkiai pl÷tojami ir modernizuojami, Europos Sąjungos teikiama parama

ūkininkams skatina pl÷sti ir vystyti gyvulininkyst÷s ūkius. Nuolat technologiškai atnaujinami

pienininkyst÷s ūkiai geba prisitaikyti prie dinamiškos rinkos pokyčių, tod÷l būtina diegti

inovacijas ir skatinti veiklos produktyvumą.

Siekiant užtikrinti tinkamą karvių ūkių pl÷trą būtina įvertinti karvių reprodukcijos

savybes. Pastaruoju metu maž÷jant pieno produktų paklausai būtina telkti turimas sąnaudas ir

išteklius išlaikyti pienininkyst÷s sektorių ir pl÷toti pieninių galvijų auginimą.

Slaptasis karvių mastitas paplitęs ir mūsų šalyje. Lietuvoje slaptuoju mastitu serga apie

50 proc. karvių. Jei jos nesirgtų, kiekviena Lietuvos karv÷ per laktaciją duotų vidutiniškai 650

kg pieno daugiau (Japertien÷ R., Japertas S., 2003)

Svarbus šios ligos požymis padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius piene. Dažniausiai

tešmens infekcija karv÷s suserga pirmaisiais trim laktacijos m÷nesiais ir 80 proc. atvejų jos

serga visą laktacijos laikotarpį. D÷l kiekvienos infekcijos užsikr÷tusios karv÷s piene

pagaus÷ja somatinių ląstelių. Mastitu gali sirgti visų veislių galvijai. Pieno nuostolis, susirgus

karvei mastitu - netenkame iki 25 proc. pieno per laktaciją. Vien tik d÷l vieno tešmens

ketvirčio uždegimo pieno per laktaciją sumaž÷ja net iki 12 proc. Mastitu persirgusių karvių

produktyvumas ne visuomet atsikuria toks, koks buvo iki ligos, nes negrįžtamai pasikeičia

alveolinis audinys, tad kai kurias karves tenka išbrokuoti. Sergančių karvių pieno sud÷tis ir

kokyb÷ pakinta: sumaž÷ja kazeino, laktoz÷s, riebalų, baltymų; padid÷ja pieno elektros

laidumas, pH, albuminų, globulinų, chloro ir natrio kiekis, ypač pakinta baltymų frakcijos

(Skimundris V., 1993; Aniulis E., Japertas S., 2000; Špakauskas V., Jodkonis L., 2001)

Darbo tikslas. Įvertinti karvių užtrūkimo trukm÷s ir kai kurių kitų reprodukcijos

rodiklių įtaką SLS piene po apsiveršiavimo.

Darbo uždaviniai:

• Įvertinti karvių skaičių tiriamajame ūkyje ir pateikti bendruosius auginamų

karvių duomenis;

• Išanalizuoti karvių užtraukinimo trukmę bei įvertinti primelžto pieno kiekį kg iš

karv÷s;

• Ištirti vidutinį SLS tiriamuoju laikotarpiu;

• Įvertinti karvių užtrūkimo trukm÷s ir kai kurių kitų reprodukcijos rodiklių įtaką

SLS piene po apsiveršiavimo;

• Aptarti karvių brokavimo priežastis bei jų pasiskirstymą brokavimo metu.

2 LITERATŪRINö APŽVALGA

2.1 Karv÷s pieno liaukos anatomija

Skirtingų rūšių žem÷s ūkio paskirties gyvulių patelių tešmuo, arba pieno liauka

(glandula, uber, mamma, mastos) turi anatominių ypatumų, į kuriuos reikia atsižvelgti gydant.

Kriaučiūnas V. teigia, kad pieno liaukos – tai pakitusios prakaito liaukos. Karvių dvi

poros pieno liaukų yra tarpusavyje suaugusios ir sudaro vieną sud÷tingą organą – tešmenį.

Tešmuo susideda iš keturių ketvirčių: priekinio dešiniojo, priekinio kairiojo, užpakalinio

dešiniojo ir užpakalinio kairiojo. Visi tešmens ketvirčiai atskirti vienas nuo kito, tod÷l pienas

iš vieno ketvirčio negali patekti į kitus, taigi iš kiekvieno jų galima išmelžti atskirai.

Kiekvienas ketvirtis, tai yra kiekviena pieno liauka, baigiasi speniu. Pieno liauka sudaryta iš

jungiamojo, riebalinio ir liaukinio audinio. Pieno gamybą ir atleidimą reguliuoja centrin÷

nervų sistema ir vidin÷s sekrecijų liaukos.

Tešmens oda plona, švelni, elastinga. Joje gausu riebalinių ir prakaito liaukų, ji

apaugusi trumpais plaukais. Odoje susidaro daug raukšlių ypač gerai matomų po melžimo

(Aniulis E., 2007).

Pasak Stankūnien÷s V., Taco J. ir Mišeikien÷s R. (2008) odos raukšl÷s rodo tešmens

talpos galimybes. Joje yra prakaito ir riebalinių liaukelių, kurių spenių odoje nebūna. Tešmenį

gaubia paviršin÷ ir giliosios fastijos. Kaupiantis pienui fastijos išsitempia ir taip tešmuo

sutalpina daugiau pieno. Susikaupus dideliam pieno kiekiui tešmenyje, speniai šiek tiek

pakrypsta į šoną ir į priekį (užpakalin÷je tešmens dalyje plaukai auga iš apačios į viršų ir į

šonus). Su augančiais priešinga kryptimi plaukais jie sudaro uždarą liniją. Odos dalis, kurią

apriboja ši uždara linija, vadinama pieno veidrod÷liu

Spenių odoje plaukų, prakaito ir riebalinių liaukų n÷ra. Speniai (papilla uberis) yra

palyginti ilgi, paprastai cilindriškos, rečiau kūgiškos formos. Spenių ilgis siekia vidutiniškai 4

– 6 cm, bet gali svyruoti tarp 2 – 16 cm. Priekiniai speniai paprastai yra 1 – 1,5 cm ilgesni

negu užpakaliniai. Apie 20 proc. karvių turi ilgesnius užpakalinius spenius. Kiekviename

spenyje yra tik po vieną pieno talpyklą (receptaculum lactis), bet kartais pasitaiko talpykla su

pertvara (Aniulis E., 2007).

Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad spenių paskirtis yra

apsaugoti tešmenį nuo infekcijos iš išor÷s ir aktyviai dalyvauti melžimo procese. Spenių

sienelę sudaro daugyb÷ raumeninių sluoksnių, išilginių, skersinių bei žiedinių raumeninių ir

elastingų jungiamojo audinio skaidulų. Traukiantis skaiduloms spenys susitraukia arba

išsitiesia, - priklauso nuo mechaninio poveikio. Spenių sienel÷ gali atlaikyti didelį fizinį krūvį

– nuo 0,1 iki 0,7 atm.

Spenyje yra platus kraujagyslių ir nervų tinklas, tod÷l jis labai jautrus. Spenio cisterna

pereina į spenio kanalą, kurio ilgis apie 1cm, diametras – 3 – 5 mm. Spenio kanalo gleivin÷je

yra 5 – 8 gleivin÷s raukšl÷s ir žiedinis raumuo, uždarantis spenio kanalą ir neleidžiantis

laisvai ištek÷ti pienui. Kanalo gleivin÷ turi baktericidinių savybių neleidžiančių į tešmenį

atkeliauti ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Nuo žiedinio raumens elastingumo

priklauso karv÷s kietas peniškumas ir melžimo greitis. Neretai spenio kanalas turi įgimtų

susiaur÷jimų, kurie daro įtaką kietas peniškumui.

Spenių oda yra beplauk÷, neturi prakaito ir riebalinių liaukų, tod÷l, blogai prižiūrint

gyvulį, ji suskirsta. Spenio viršūn÷je, kanale ir sfinkteryje yra daugyb÷ įkapsuliuotų nervų

galūn÷lių, su kurių pagalba spenys įvairius išorinius dirginimus – spaudimą, tempimą

melžiant ir kt. Neįkapsuliuotos nervin÷s galūn÷l÷s tankiai išsid÷sčiusios visoje spenio

sienel÷je, jų gausu spenio kanale ir sfinkteryje. Šie receptoriai priima temperatūros, skausmo,

lietimosi dirgiklius. Speniai – ypač jautri tešmens dalis. Tešmenyje yra daugyb÷ nervų: vieni

jų išsid÷stę odos paviršiuje, kiti – gilesniuose audinių sluoksniuose. Jie reaguoja į daugybę

vidaus ir išor÷s dirginimų. Iš tešmens nervinu keliu dirginimas perduodamas į stuburo

smegenis, o iš stuburo – į galvos smegenis. Taip visa informacija apie tešmenį perduodama

operatyviai, ir iš galvos smegenų į tešmenį ateina atsakomoji reakcija. Taigi norint, kad pienas

būtų atleistas intensyviai ir iki galo, reikia sudirginti kuo daugiau išorinių ir giliųjų nervų.

Raumenin÷s skaidulos randamos visose tešmens dalyse. Miopitelin÷s skaidulos gaubia

alveoles iš išor÷s, jungiasi tarpusavyje sudarydamos apie jas tinklą. Raumenin÷s skaidulos

išsid÷sčiusios apie smulkiuosius pieno latak÷lius. Miopitelinių skaidulų reikšm÷ ta, kad,

veikiamos pieno atleidimą skatinančio hormono oksitocino, jos susitraukia ir suspaudžia

alveoles, iš kurių pienas išstumiamas į stambesnius latak÷lius ir galiausiai – į ketvirčio

cisterną. Smulkiuosius pieno latak÷lius oksitocinas sutraukia, sutrumpina ir išplečia.

Tešmenyje yra didelis kraujagyslių tinklas. Į tešmenį patekusios stambiosios arterijos

išsišakoja į daugybę smulkesnių, o pastarosios – į kapiliarus. Kapiliarai gaubia alveoles,

latak÷lius, latakus, krauju aprūpina tešmens audinius. Alveolių epitelis iš prigludusių prie jų

membranos kraujagyslių atrenka pritekančio kraujo medžiagas, reikalingas pieno gamybai.

Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) savo knygoje rašo, kad tešmens

poodiniame audinyje gausu venų ir limfagyslių. Užpakalinių ketvirčių viršuje yra du prie

tešmens prigludę limfiniai mazgai. Esant sveikam tešmeniui jie sunkiai apčiuopiami. Tešmens

šonuose po oda, aiškiai matomos venos. Iš÷jusios iš giliųjų tešmens audinių ir spenių jos

palaipsniui jungiasi į didesnes ir sudaro dvi stambias poodines pieno venas, einančias papilve

link galvos. Venų į÷jimo į pieno liauką vietos vadinamos pieno šulin÷liais. Kuo karv÷

pieningesn÷, tuo pieno šulin÷liai platesni ir gilesni. Vadinasi, pieno venos stambios, tešmuo

gerai aprūpinamas krauju, o karv÷ – pieninga.

2.2 Pieno liaukos augimas ir vystymasis

Iki lytinio subrendimo telyčaičių pieno liauka vystosi l÷tai. Iš pradžių auga jungiamasis

audinys ir riebalinis audinys, jame yra kraujagysl÷s ir limfagysl÷s. V÷liau formuojasi

cisternos ir pieno latakai, tačiau alveolių dar n÷ra. Telyčiai lytiškai subrendus tešmens

augimas paspart÷ja: pagaus÷ja riebalinio audinio, padid÷ja latakai, cisternos apimtis. Tešmuo

palaipsniui įgyja būdingą suaugusiems gyvuliams formą.

Tešmens vystymasis susijęs su lytiniu ciklu. Su kiekviena ruja, veikiant lytiniams

hormonams, vis intensyviau vystosi pieno latak÷liai ir alveol÷s. Be lytinių hormonų, pieno

liaukos augimą skatina posmegenin÷s liaukos augimo hormonas, prolaktinas, kortikoidai ir

skydliauk÷s hormonai, taip pat nervų sistema.

Veršingumo pradžioje liaukinis audinys išsivystęs silpnai. Tešmenyje vyrauja

jungiamasis ir riebalinis audinys. Po penkto veršingumo m÷nesio, veikiant placentos

hormonams ir progesteronui, pradeda šakotis latak÷liai, o tada intensyviai vystosi alveol÷s. Po

6-7 veršingumo m÷nesio baigia vystytis pieno latakai, galutinai susiformuoja alveolinis

audinys, padaug÷ja kraujagyslių ir nervinių skaidulų.

Prieš veršiavimąsi alveol÷s išsiplečia, jose esančios ląstel÷s pradeda išskirti pieno

riebalus.

Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad liaukiniam audiniui

funkcionuojant padid÷ja tešmuo. Jeigu karv÷ gerai šeriama, taisyklingai melžiama, tešmuo

masažuojamas, po veršiavimosi tešmens liaukinis audinys vystosi toliau. Tešmens vystymuisi

didel÷ reikšm÷ tenka š÷rimui. Jeigu telyčios šeriamos tinkamais pašarais, tešmens liaukinis

audinys sudaro 51,7 proc., o gausiai šeriant koncentratais – 38,1 proc. Masažas antroje

veršingumo pus÷je skatina telyčių tešmens vystymąsi ir kartu pirmaveršių produktyvumą

didina iki 10 - 11 proc.

Tešmuo vystosi iki 4 – 6 laktacijos. Jo vidin÷ struktūra keičiasi ir priklauso nuo lytinio

ciklo, laktacijos m÷nesio, gyvulio amžiaus, užtrūkio laikotarpio. Baigiantis laktacijai tešmuo

maž÷ja, alveolių ertm÷ išnyksta. Alveol÷s ir smulkieji latakai išnyksta, epitelinis audinys irsta.

Jų vietoje vystosi riebalinis audinys. Maždaug po 12- 15 dienų veršingos karv÷s pieno

liaukose iš naujo pradeda formuotis alveol÷s ir latak÷liai. Visiškai tešmens regeneracijai

būtinas 40 - 60 dienų užtrūkio laikotarpis. Trumpesnis laikotarpis, netinkamas š÷rimas veikia

liaukinio audinio regeneraciją, o tai mažina produktyvumą.

Gyvuliui senstant, po 7-8 laktacijos palaipsniui nyksta visos organizmo funkcijos. Senų

karvių tešmenyse sumaž÷ja alveolinio audinio ir smulkiųjų latak÷lių, bet pagaus÷ja

jungiamojo ir riebalinio audinio. Tačiau gerai gyvulį šeriant, prižiūrint ir taisyklingai

melžiant, produktyvų amžių galima pailginti iki 13 – 16 laktacijų ir daugiau.

2.3 Laktacijos fiziologija

Karvių laktacija trunka vidutiniškai 305 dienas. Per tą laiką pieno savyb÷s ryškiausiai

pakinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po apsiveršiavimo išsiskiria krekenos, kurių

chemin÷ sud÷tis, išvaizda ir fiziologinis poveikis labai skiriasi nuo pieno.

Krekenos, ypač pirmųjų trijų dienų, yra tirštesn÷s už pieną, sūraus skonio, geltonos

spalvos. Jose daugiau baltymų (iki 15 proc.), kurių didelę dalį sudaro albuminas ir globulinas

(8,3 proc.). Krekenose daugiau negu piene yra riebalų (6,3 proc.), mineralinių medžiagų,

vitaminų (A,B,C,D,E) ir mikroelementų.

V÷liau, per visą 280-285 dienų laktacijos laikotarpį, karv÷ duoda normalų pieną.

Daugumos karvių per antrąjį ir trečiąjį laktacijos m÷nesius pieno riebumas sumaž÷ja, v÷liau

pamažu padid÷ja. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,2-1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį

laktacijos m÷nesį. Did÷jant karvių pieno riebumui, id÷ja ir jo baltymingumas, tačiau baltymų

daug÷ja l÷čiau negu riebalų.

Užtrūksiančių (10-15 parų prieš užtrūkimą karvių piene būna daugiau riebalų (5-7

proc.), baltymų (3,5-6 proc.), mineralinių medžiagų (0,7-0,8 proc.), fermentų ir mažiau pieno

cukraus (4,5-2,5 proc.).Toks pienas yra karčiai sūrus, jo rūgštingumas sumaž÷ja, tod÷l

pramoniniam perdirbimui netinka.

2.4 Pieno biosintez÷

Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad pieno susidarymas yra labai

sud÷tingas procesas. Jame dalyvauja visas gyvulio organizmas, o tešmenyje vyksta daugyb÷

biocheminių ir fiziologinių procesų. Pieno sekrecija susideda iš keturių stadijų:

• Tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo rezorbuojami pieno pradmenys

pagrindin÷ms pieno sud÷tin÷ms dalims;

• Tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se vyksta sud÷tinių pieno dalių sintez÷;

• Liaukin÷se ląstel÷se susidarę produktai kaupiasi ir slenka į viršutinę jų dalį;

• Susintetinti produktai iš ląstelių išskiriami į alveolių spindį.

Pienas pieno liaukos epitelin÷se ląstel÷se susidaro veikiant įvairiems fermentams.

Kiekvienoje liaukin÷je ląstel÷je susidaro normalios sud÷ties pienas, tačiau atskiros ląstel÷s

arba net jų grup÷s sudaro nevienodo riebumo pieną.

Liaukin÷s ląstel÷s yra 4 – 8 µm dydžio, alveolių skersmuo – 200 µm (50-800 µm).

Prisipildžiusių pieno alveolių skersmuo padid÷ja, o liaukinių ląstelių dydis siekia 16 -20 µm.

Kiekviena alveol÷ gali išskirti vidutiniškai 0,003 mm³ pieno.

Ne visos pieno sud÷tin÷s dalys susidaro ląstel÷se. Į pieno liauką nepakitę praeina kraujo

plazmos baltymai (albuminai, imunoglobulinai), aminorūgštys, riebiosios rūgštys, mineralin÷s

medžiagos, vitaminai ir kt. Iš pratekančio kraujo epitelin÷s ląstel÷s atrenka tik tas medžiagas,

kurios įeina į pieno sud÷tį, tod÷l ji labai priklauso nuo kraujyje esančių medžiagų, reikalingų

pieno gamybai, o jų kiekis – nuo gyvulio š÷rimo. Tam, kad pasigamintų 1 litrą pieno, per

tešmenį turi pratek÷ti 400 – 500 litrų kraujo. Taigi karvei, duodančiai 30 litrų pieno per parą,

per tešmenį prateka apie 15000 litrų kraujo.

Pačioje pieno liaukoje sintetinami pieno riebalai, baltymai ir laktoz÷.

Intensyviausiai pienas susidaro per pirmąsias tris valandas po melžimo. Pieno sekrecijos

metu jis kaupiasi alveoliniame audinyje ir siauruose latak÷liuose. Prieš melžimą 90 proc.

Pieno būna alveol÷se ir latak÷liuose, o likusi dalis plačiuose pieno takuose ir cisternoje.

Liaukin÷s ląstel÷s laktacijos metu funkcionuoja nuolatos, net ir melžiant. Pasigaminusius

pieno lašelius jos išskiria į alveolių spindį.

Tešmens mikrostruktūra keičiasi priklausomai nuo prisipildžiusio pieno kiekio. Prieš

melžimą epitelin÷s ląstel÷s, dengiančios alveolių sieneles, yra suspaustos, o alveolių spindis –

prisipildęs pieno. Pamelžus ląstel÷s yra aukštesn÷s, jų viršūn÷se koncentruojasi riebalų ir

baltymų pradmenys.

Daugiausia pieno baltymų sintetinama pačiame tešmenyje, ir tik nedidel÷ jų dalis

patenka iš kraujo.

Pagrindiniai pieno baltymų pradmenys yra kraujo plazmoje esančios aminorūgštys,

polipeptidai, kraujo plazmos albuminai, globulinai, pieno liaukos parenchimos baltymai ir

kitos nebaltymin÷s azoto medžiagos.

Svarbiausi pieno baltymai yra kazeinas, laktoalbuminas ir laktoglobulinas. Jie

sintetinami iš kraujo atneštų aminorūgščių. Baltymų kiekis piene, kaip ir kraujyje, yra

pastovus ir jį padidinti nelengva. Nežymiai jų padaug÷ja padidinus raciono maistingumą.

Pieno riebalai susidaro pieno liaukoje, pereinant iš kraujo plazmoje esančių neutralių riebalų

ir riebiųjų rūgščių. Daugiausia pieno riebiųjų rūgščių susidaro iš acetato. Pieno riebalų sintez÷

tešmenyje priklauso nuo prieskrandžiuose rūgstančių angliavandenių. Kuo daugiau susidaro

acto rūgšties, tuo daugiau piene riebalų. Pieno riebalų sintezei tiesioginę įtaką daro

skydliauk÷.

Riebalinių ląstelių piene yra labai daug. Jų skersmuo – nuo 1 iki 40 µm, nelygu

laktacijos laikotarpis ir veršingumas. Veršingų karvių piene ir laktacijos pabaigoje vyrauja

didelio ir vidutinio skersmens riebalų lašeliai. Kiekvieną lašelį gaubia mlµ termostabili

pl÷vel÷, susidedanti iš baltymų ir fosfolipidų. Be to, į jos sud÷tį įeina fermentai,

mikroelementai, vitaminas A. Susidarę liaukin÷je ląstel÷je riebalų rutul÷liai kartu su kazeino

dalel÷mis atitrūksta nuo ląstel÷s viršaus ir patenka į alveolių spindį. Pieno laktoz÷s sintez÷

vyksta tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo plazmoje esančios gliukoz÷s. Pieno

liaukoje ji susijungia su galaktoze ir susidaro laktoz÷.

Pieno liaukos sekrecijai didel÷s įtakos turi virškinamojo trakto veikla, tinkamai parinkti

racionai, intensyvi kraujo apytaka. Laktacijos metu labai suintensyv÷ja širdies darbas ir

kv÷pavimas.

Susidarant pienui dalyvauja daugyb÷ endoktininių liaukų hormonų, kurių veiklą

reguliuoja nervų sistema. Svarbią vietą šiame procese užima endokrinin÷ liauka – hipofizis.

Tai 3,5 – 4 g sverianti liaukel÷, susidedanti iš trijų dalių: priekin÷s – adenohipofizio, vidurin÷s

– melanohipofizio ir užpakalin÷s – neurohipofizio. Priekin÷ dalis gamina prolaktiną ir

somatotropiną, kurie patekę į kraują palaiko pieno sekreciją. Pieno susidarymo procese ir jį

palaikant dalyvauja ir kiti hormonai – insulinas, tiroksinas, kortikosteroidai.

2.5 Pieno susidarymo veiksniai

Produktyvumas priklauso nuo karv÷s veislinių savybių, š÷rimo lygio ir pašarų

visavertiškumo. Iš praktikos žinoma, kad pieno kiekis gali svyruoti priklausomai nuo paros

laiko, gamtinių, laikymo sąlygų, intervalų tarp melžimų ir kt.

Aplinkos veiksniai. Tvartiniu laikotarpiu rytinio melžimo pienas yra mažiau riebus negu

dienos ar vakarinio melžimo. Vadinasi, jo sintez÷ nakties metu, o ypač riebalų kiekis, mažesni

negu dieną. Taip yra tik tvartiniu laikotarpiu, kai karv÷s mažiau juda. Ganykliniu laikotarpiu

pieno sekrecija intensyvesn÷ naktį, tod÷l ryte primelžiama daugiau ir riebesnio pieno. Tai

labai akivaizdu, kai vasarą karv÷s toli varin÷jamos į ganyklas, oras karštas, gyvulius kankina

vabzdžiai.

Nustatyta, kad tvartiniu laikotarpiu tarp melžimų kas valandą pieno riebalų sintezuojasi

35 – 55 proc. daugiau negu naktį, o ganykliniu laikotarpiu – priešingai – nakties metu pieno

riebalų kas valandą sintezuojasi 16 – 24 proc. daugiau nei dieną. Pieno sintez÷s skirtumai

susiję su medžiagų apykaitos pokyčiais. Tvartiniu laikotarpiu medžiagų apykaita dienos metu

intensyvesn÷ nei naktį. Pagrindinį vaidmenį šiuose procesuose vaidina skydliauk÷, nes joje

pasigaminęs hormonas tiroksinas aktyvina organizmo oksidacinius procesus.

Be skirtingų gyvulių laikymo sąlygų, skiriasi ir išoriniai dirgikliai, kurie skirtingai

veikia gyvulius. Tvartiniu laikotarpiu naktį dirgiklių mažai, ir gyvuliai ilsisi. Apykaitos

procesai organizme vyksta l÷tai, kartu l÷tai sintezuojamas ir pienas. Dienos metu gyvulio

organizmą veikia daug dirgiklių, d÷l to suaktyv÷ja medžiagų apykaita, kartu – ir pieno

sekrecija. Ganykliniu laikotarpiu gyvulius veikia pernelyg stiprūs dirgikliai – žema arba

aukšta temperatūra, v÷jas, vabzdžiai ir kt., d÷l to dienos metu pieno sekrecija sul÷t÷ja. Tik

naktį organizmo funkcijos sunormal÷ja, ir pieno susidarymas suintensyv÷ja.

Taigi vasaros metu svarbu aprūpinti gyvulius ne tik geru pašaru, bet ir nevarin÷ti į

tolimas ganyklas, įrengti pastoges nuo saul÷s karštomis dienomis, ganyti v÷sesniu paros metu,

saugoti nuo vabzdžių. Esant tokios sąlygoms pieno sintez÷s skirtumo tarp nakties ir dienos

gali nebūti.

Organizmui būtina, kad nakties metu medžiagų apykaita sul÷t÷tų. Tai – poilsis.

Tvartiniu laikotarpiu medžiagų apykaita aktyv÷ja, kai patalpos pakankamai apšviestos,

leidžiant karves mociono, valant ir tinkamai prižiūrint gyvulius.

Atsižvelgiant į tai galima sudaryti dienotvarkę, nustatant melžimo laiką. L÷tesn÷ pieno

sintez÷ naktį įgalina ženkliai pailginti nakties melžimų intervalą.

Spaudimas tešmenyje juntamas, kai liaukin÷je tešmens dalyje pasigamina tam tikras

pieno kiekis. Priklausomai nuo to, kiek tešmuo prisipildo pieno, jo gamyba gali sul÷t÷ti arba

visai nutrūkti. Jeigu spaudimas tešmens ketvirčiuose siekia 25-35 mm Hg stulpelio, pieno

sintez÷ gali baigtis. Šviežiapien÷ms karv÷ms spaudimas gali būti ir didesnis – 56 – mm Hg

stulpelio, bet pieno sintez÷ dar vyksta. Pieno kaupimąsi tešmenyje laiduoja lygiųjų raumenų ir

mioepitelinių ląstelių tonusas, kurį reguliuoja centrin÷ nervų sistema.

Priklausomai nuo pieno liaukos funkcinio aktyvumo spaudimo lygis tešmenyje keičiasi.

Jeigu laktacijos pradžioje pieno sekrecija sul÷t÷ja esant 40 mm vandens stulpelio, tai

laktacijos pabaigoje – esant 20 mm vandens stulpelio. Tas turi praktinę reikšmę ir rodo, kad

laktacijos pabaigoje sud÷tingiau palaikyti aukštą produktyvumą. Šiuo laikotarpiu pieno liauka

jautriau reaguoja į tešmens prisipildymą negu laktacijos pradžioje.

Melžimas yra stiprus dirgiklis, skatinantis pieno susidarymą. Dirgikliai, kurie juntami

melžiant ar žindant, veršeliui refleksiškai sužadina hormonų, palaikančių pieno sekreciją ir

laktaciją (prolaktino ir somatotropino), išsiskyrimą į kraują. Nuolat dirginat tešmenį hormonai

nepaliauja skirtis. Gana svarbūs pieno sekrecijai posmegenin÷s liaukos hormonai,

aktyvuojantys skydliaukę ir antinksčius. Jie skatina medžiagų apykaitą. Būtini ir kitų liaukų

hormonai.

Nuolatiniam pieno gamybos procesui svarbu iš tešmens sistemingai pašalinti

pasigaminusį pieną. Riebalų lašeliai alveol÷se veikia chemoreceptorius ir taip mažina pieno

riebalų gamybą tešmenyje. Sumaž÷jus riebalinių lašelių koncentracijai melžimo metu,

skatinama pieno gamyba.

Melžimą lydi medžiagų apykaitos pokyčiai organizme. Tuoj pamelžus suaktyv÷ja

oksidaciniai ir fermentiniai procesai, ypač dalyvaujantys baltymų apykaitoje, suaktyv÷ja

baltymų, angliavandenių bei riebalų apykaita. Šie pokyčiai tiesiogiai susiję su intensyvia

pieno sinteze tešmenyje pirmomis valandomis po melžimo.

Pieno sekreciją tešmenyje reguliuoja ir sąlyginiai refleksai, susidarantys dirginat

spenius. Šiame procese dalyvauja reg÷jimo, uodimo ir klausos analizatoriai. Dirgikliai

patenka į posmegeninę liauką, o ši išskiria hormonus, palaikančius laktaciją.

2.6 Pieno išsiskyrimas melžiant

Karvių tešmenyje pienas gaminasi visą laiką, intensyviausiai – pirmąsias valandas po

melžimo, v÷liau jo gamyba l÷t÷ja. Pasigaminęs tešmenyje pienas reguliariai, griežtai pagal

dienotvarkę turi būti išmelžiamas.

Melžimo metu iš susitraukusių alveolių pienas išspaudžiamas į latak÷lius, latakus, tada

– į cisterną iš kurios išmelžiamas rankomis, melžtuvais ar žindant.

Tai procesas, kuriame, veikiant sud÷tingiems nerviniams ir humoraliniams faktorimas,

dalyvauja visi organai.

Yra dvi pirmo atleidimo faz÷s. Pirmosios faz÷s metu karv÷ reaguoja į išorinius

art÷jančio melžimo veiksnius (melž÷jos pasirodymą, pieno indų, vakuumo siurblio garsą ir

kt.). Šios faz÷s metu refleksiškai atsipalaiduoja pieno cisternos ir spenio sfinkterio lygieji

raumenys, išsiplečia ir sutrump÷ja pieno latakai, pieno cisterna. Antroji pieno atleidimo faz÷

prasideda prad÷jus ruošti tešmenį melžimui. Sudirginus spenius ir tešmenį, sužadinamas

hormono oksitocino išskyrimas.

Oksitocinas, patekęs į kraują, kraujagysl÷mis pasiekia tešmenyje esančias mioepitelines

ląsteles ir jas sutraukia. Kartu spaudžiamos alveol÷s ir smulkūs pieno latak÷liai. Alveol÷s

susispaudžia kartu visuose tešmens ketvirčiuose, nepriklausomai nuo to, kiek dirginama

spenių: vieną – žindant veršiui, du – melžiant rankomis, ar keturis – melžiant melžtuvu.

Tešmenyje iki 40-50 ar net 70 mm Hg stulpelio padid÷ja spaudimas, ir pienas intensyviai

varomas į stambiuosius pieno latakus bei cisternas. Prasideda pieno atleidimas. Tai antroji

neurohumoralin÷ pieno atleidimo faz÷.

Išsiskyręs iš hipofizio ositocinas tešmenį pasiekia vidutiniškai per 30 sek. Melžiant

ositocinas išsiskiria porcijomis ir periodiškai skatina susitraukti bei atsipalaiduoti mioepitelį.

Pienas į cisterną patenka 3 – 8 kartus per minutę.

Pieno atleidimui reikalingas oksitocino kiekis kraujyje išsilaiko 4-6 min., daugiausia – 7

min. Baigus veikti oksitocinui, pakartotinai sužadinti pilnaverčio pieno atleidimo neįmanoma.

Tą galima pasiekti tik pra÷jus 4 val. Po melžimo. Žinant oksitocino veikimo mechanizmą ir jo

veikimo laiką, galima maksimaliai išmelžti visą tešmenyje pasigaminusį pieną.

Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) taip aprašo spenių funkcijas: nervų

galūn÷l÷s yra išsid÷sčiusios giliuose spenio audiniuose ir odoje, spenio cisternos gleivin÷je.

Norint sužadinti pilnavertį pieno atleidimą, reikia stipriai suspausti spenį, t. y. dirginti. Spenių

paglostymas, paviršutinis prisilietimas neskatina oksitocino išsiskyrimo. Jį skatina stiprus ir

dažnas spenio dirginimas. Pieno atleidimas prasideda dirginat spenį 100 kartų per minutę.

Tokiu greičiu dažniausiai melžiama ir rankomis. Veršelis suspaudžia spenį iki 117 – 130 kartų

per minutę.

Pieno atleidimo stabdymas. Neretai pieno atleidimas melžimo metu nutrūksta. Veikiant

nepalankiems faktoriams, pieno atleidimas stabdomas įvairiai: pailg÷ja latentinis pieno

atleidimo laikotarpis, pienas l÷čiau atleidžiamas ir ne visai išmelžiamas, kartais pienas

visiškai neatleidžiamas.

D÷l melžimo klaidų, grubaus elgesio su gyvuliu, melžimo tvarkos pakeitimo ir kitų

priežasčių iš antinkščių liaukos išsiskiria hormonas adrenalinas. Jis sutraukia pieno latakų

lygiuosius raumenis ir trukdo oksitocinui patekti į tešmenį. Sustojus pieno atleidimui,

tešmenyje po melžimo lieka dalis pieno. Jeigu tešmuo ne iki galo išmelžiamas 3 – 4 dienas iš

eil÷s, pieno gamyba tešmenyje l÷t÷ja, karv÷s greičiau suserga mastitu.

Ramus ir švelnus elgesys su karve melžimo metu, pažįstama aplinka - svarbios sąlygos,

užtikrinančios normalų melžimą.Aplinkos, melžimo laiko pakeitimas yra dirgikliai, kurie

perduodami į galvos smegenų žievę. Oksitocinas tuo metu visai nepatenka į kraują. Panašūs

reiškiniai stebimi, tada, kai karvę melžia nepažįstama melž÷ja, kai pažeidžiamos melžimo

taisykl÷s, kai keičiamos melžimo laikas. Tuomet 3 – 4 kartus prailg÷ja latentinis pieno

atleidimo laikas, l÷čiau atleidžiamas pienas ir tešmenyje lieka neišmelžto pieno.

2.7 Veiksniai, darantys įtaką pieno atleidimo greičiui

Juozaitien÷ V. ir Japertien÷ R. (2005) atliko tyrimus: karvių melžimo savybių, pieno

kiekio, sud÷ties ir kokyb÷s tarpusavio ryšių fenotipinį įvertinimą, kurio metu buvo įvertinta

karvių melžimo savyb÷s ir jų įtaką pieno kiekiui, sud÷čiai ir kokybei. Tyrimai atlikti 2004–

2005 metais Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijose.

Atlikę statistinę duomenų analizę nustat÷, kad didelę statistiškai patikimą įtaką melžimo

savyb÷s tur÷jo paros pieno kiekiui [r=(+0,56)–(+0,75); p<0,01], pieno riebumui [r=(–0,29)–(–

0,38); p<0,01] ir pieno baltymingumui [r=(–0,26)–(–0,40); p<0,01]. Nedidel÷ statistiškai

nepatikima fenotipin÷ koreliacija [r=(–0,04)–(–0,09)] nustatyta tarp melžimo savybių ir

somatinių ląstelių skaičiaus.

Pieno atleidimo greičio ir didžiausios pieno tek÷jimo srov÷s koreliacijos koeficientas

buvo +0,82 (p<0,01). Tarp pieno kiekio per parą ir pieno atleidimo greičio koreliacijos

koeficientas buvo r=+0,75 (p<0,01).

Iš šių rezultatų galime spręsti, kad produktyvesnes karves galima melžti greičiau.

Aukštą koreliacijos koeficientą tarp melžimo savybių nustat÷ ir Gäde S., Stamer W.,

Junge E. bei Klam E. (2005). Šių mokslininkų duomenimis, tarp pieno atleidimo greičio ir

didžiausios pieno tek÷jimo srov÷s nustatyta didel÷ teigiama koreliacija (r=0,98), tarp pieno

atleidimo greičio ir melžimo trukm÷s – ženkli neigiama koreliacija (r= –0,89), tarp

didžiausios pieno tek÷jimo srov÷s ir melžimo trukm÷s – ženkli neigiama koreliacija (r= –0,86)

(Gäde etal., 2005).

Pieno atleidimo greitis priklauso ne tik nuo karv÷s reakcijos į melžimo procesą, tešmens

sandaros, melžimo įrangos, bet ir nuo melžimo aplinkos bei melž÷jos meistriškumo.

Norint greitai ir visiškai karves išmelžti, reikia:

• Melžti įprastoje aplinkoje, netriukšmauti, švelniai elgtis su gyvuliu, drausti lankytis

pašaliniams asmenims ir kt. Melžimo metu pašalinti visus dirgiklius, galinčius kelti

gyvuliams nerimą;

• Melžti visada tuo pačiu laiku ir išlaikyti melžimo eiliškumą;

• Kruopščiai ruošti karvių tešmenis melžimui ir ne ilgiau kaip per 1 min. užmauti ant

spenių melžiklius;

• Laiku atlikti baigiamąjį melžimą melžtuvu, steb÷ti, kad melžikliai neužslinktų ant

spenių;

• Sekti melžtuvų ir agregato darbą, vengti jų deformacijos, žiūr÷ti, kad būtų gerai ir

vienodai įtemptos (Mišeikien÷ R., Stankūnien÷ V. ir Tacas J., 2008).

2.8 Liekamasis pienas ir jo reikšm÷

Stankūnien÷ V., Tacas J. ir Mišeikien÷ R. (2008) teigia, kad liekamasis pienas – tai

pieno dalis, liekanti tešmens liaukin÷je dalyje pasibaigus ositocino veikimo laikui. Jo

neįmanoma išmelžti nei rankomis, nei pakartotinai užmovus melžiklius. Jį galima išmelžti tik

sušvirkštus į veną 10 - 20 vv oksitocino.

Liekamojo pieno sud÷tis skiriasi nuo išmelžto pieno sud÷ties. Jo riebumas – 10 – 20

proc., riebaliniai lašeliai yra stambūs. Tos pačios karv÷s tešmenyje liekamojo pieno gali būti 1

– proc., o kartais – 70 – 90 proc. viso tešmenyje pasigaminusio pieno. Tai priklauso nuo

daugyb÷s išor÷s faktorių, veikiančių gyvulį prieš melžimą ir melžimo metu. Liekamasis

pienas yra gyvulio atsakomoji reakcija į daugelį teigiamų ir neigiamų dirgiklių. Veikiant

teigiamiems dirgikliams ir karvę išmelžus visiškai, liekamojo pieno tešmenyje yra

vidutiniškai po 1 – 2 kg kiekviename ketvirtyje. Kiekvieno melžimo metu d÷l pasilikusio

nevienodo pieno kiekio tešmenyje išmelžiamas skirtingas pieno ir riebalų kiekis.

2.9 Servis periodo trukm÷s įtaka SLS

Servis periodo trukm÷ – laikotarpis nuo veršiavimosi iki apvaisinimo.

Mokslininkas Chataridi (1999) teigia, kad servis periodo trukm÷ yra vienas iš

svarbiausių bandos reprodukcijos rodiklių.

Optimali laktacijos trukm÷ yra 305 dienos, užtrūkimo periodas – 60 dienų. Šie skaičiai,

vertinant karvių pieno produktyvumą, daugelyje pasaulio šalių laikomi standartu. Karvių

veršingumas trunka 9,5 m÷n. (285 dienas). Vadinasi, po veršiavimosi vaisos organų

atsistatymui ir karvių apvaisinimui būtinos 80 dienų.

Servis periodo trukm÷s įtaką reprodukciniams požymiams daugelis mokslininkų tiria

jau eilę metų.

Mokslinink÷ Jakovleva O. L. (1999), tyrusi servis periodo trukm÷s įtaką pieno

produktyvumui, nustat÷, kad ilginant pirmos laktacijos servis periodą, d÷sningai ir patikimai

did÷ja pirmaveršių pieningumas. Ši mokslinink÷ taip pat teigia, kad iki trečios laktacijos,

ilg÷jant servis periodo trukmei, laktacijos primilžio padid÷jimo laipsnio ir jo kitimo pobūdis

ryšk÷ja.

Quintela L. A. Ir Kt. (2004) nustat÷, kad servis periodo trukmei įtakos turi ūkio dydis,

ūkio vieotov÷, veršiavimosi sezonas, veršiavimosi eiga (lengvas, sunkus ar labai sunkus

veršiavimasis), dvynių atsivedimas ir ligų potencialas po veršiavimosi.

Los N. F (2002) taip pat nustat÷, kad servis periodo trukmei įtakos turi karv÷s amžius,

bet jo tyrimų rezultatai rodo, kad servis periodo trukm÷ ilg÷ja iki septintos laktacijos.

Mokslininkai Kertijev R. ir Los N. F (1999) teigia, kad didinant amžių pirmojo

veršiavimosi metu, ilg÷ja servis periodo trukm÷ po pirmojo veršiavimosi. Mokslinink÷s

Isajevos L.V. (1998) tyrimų rezultatai priešingi – ji teigia, kad karvių, kurios pirmąjį kartą

veršiuojasi jaunesn÷s nei 27 m÷n. amžiaus, servis periodo trukm÷ po pirmojo veršiavimosi

ilgesn÷ nei 11-14 dienų.

Veršiavimosi įtaką periodo trukmei tyr÷ ir mokslinink÷ Zaiceva E.S. (2001). Ji nustat÷,

kad ilgiausia servis periodo trukm÷ yra karvių, kurios veršiavosi žiemą: 29,9 dienomis (arba 7

proc.) ilgesn÷ nei karvių, kurios veršiavosi vasarą, 36,5 dienomis (arba 8,6 proc.) ilgesn÷ nei

karvių, kurios veršiavosi pavasarį ir 19,2 dienomis (arba 4,5 proc.) ilgesn÷ nei karvių, kurios

veršiavosi rudenį (p<0,01).

Karamajev S.V. ir kt. (2001) Prokofjev ir kt. (2002) teigia, kad servis periodo trukmei

įtakos turi karvių produktyvumas (produktyvumui did÷jant, servis periodo trukm÷ ilg÷ja).

Mokslininkas Kirkpatrick B. (2002), tyręs daugiavaisiškumo įtaką reprodukciniams

požymiams, nustat÷, kad po dvynių atsivedimo karvių servis periodo trukm÷ būna didesn÷.

Apibendrinant galime teigti, kad servis periodo trukmę lemia karv÷s veisl÷,

daugiavaisiškumas, veršiavimosi sezonas, veršiavimosi eiga, ligų potencialas po veršiavimosi,

karv÷s amžius (laktacijomis), oro temperatūra, karvių produktyvumas ankstesn÷s ir

einamosios laktacijos, ūkio dydis, ūkio vietov÷.

2.10 Karvių užtrūkimo trukm÷ ir jo įtaka SLS piene

Didelis karv÷s produktyvumas ir gero pieno kokyb÷ duoda ekonomin÷ naudą.

Produktyvumą lemia įvairūs veiksniai. Svarbiausi iš jų: genetiniai, gera mityba ir karv÷s

sveikatingumas. Įvairūs susirgimai, reprodukcijos sutrikimai, nagų ligos daro tiesioginę įtaką

gaunamam pieno kiekiui. Tešmens uždegimas keičia ne tik gaunamą pieno kiekį, bet ir jo

cheminę sud÷tį. Pieno liaukos, lytinių organų, galūnių susirgimo priežastis būna mitybos

klaidos, kurios sukelia metabolinius sutrikimus. D÷l to karv÷s serga ketoze, alkaloze ar

acidoze. Esant šiems susirgimam vystosi tešmens uždegimas, blog÷ja pieno kokyb÷. Visa tai

atsiliepia karv÷s apsivaisinimui ir veršelių sveikatingumui (Japertas, 2000).

Pieno sintez÷. Pienas susidaro pieno liaukos liaukinio epitelio protoplazmoje, veikiant

fermentams. Sekrecinių ląstelių yra ne tik alveol÷se, bet ir išvedamųjų latakų bei talpyklų

epitelyje. Šiose ląstel÷se vyksta sud÷tingi biocheminiai procesai. Kiekvienoje sekrecin÷je

ląstel÷je susidaro normalios sud÷ties pienas. Ne visos pieno sud÷tin÷s dalys susidaro ląstelių

protoplazmoje. Mineralin÷s medžiagos, vitaminai bei kai kurie baltyminiai junginiai yra

kraujyje, iš kurio nepakitę pereina į pieną. Pieno sud÷tis priklauso nuo pieno sud÷ties.

Priklausomai nuo š÷rimo kinta ir atskirų pieno dalių kiekis. Tyrimais nustatyta, kad kai kurios

pieno sudedamosios dalys iš pieno rezorbuojasi atgal į kraują. Sekrecijai turi įtakos liaukos

pasipildymo greitis. Pienas pirmiausiai kaupiasi alveol4se ir smulkiuose latak÷liuose, o v÷liau

- latakuose ir pieno talpykloje. Pienas tešmenyje netrukdomai kaupiasi 14-16 valandų. Jei

karv÷ ilgai nemelžiama, išsitempęs tešmuo užspaudžia kraujagysles limfagysles, d÷l to

susilpn÷ja sekrecija arba ji sustoja. Pieno sekrecija priklauso nuo karv÷s medžiagų apykaitos

intensyvumo. Litrui pieno susidaryti reikia 500 litrų kraujo. Piene yra daugiau kaip 120

svarbių komponentų: amino rūgščių, riebiųjų rūgščių, hormonų, mikroelementų ir kt.

Daugiausiai yra angliavandenių, riebalų, baltymų ir mineralinių druskų.

Apie 90 proc. visų pieno baltymų sudaro α kazeinas bei β laktoglobulinas ir tik 10 proc.

– α globulinai. Pieno riebalai susidaro iš kraujo plazmoje esančių neutralių riebalų ir

riebalinių rūgščių. Dalis jų susidaro ir iš gliukoz÷s. Riebalų sintez÷ priklauso nuo

angliavandenių rūgimo prieskrandžiuose. Kuo daugiau susidaro acto rūgšties, tuo daugiau

piene riebalų. Pieno morfologin÷ sud÷tis kinta priklausomai nuo laktacijos periodo. Po

apsiveršiavimo 5-7 dienas krekenose yra daugiau sausų medžiagų, ypač globulinų, albuminų,

mineralinių medžiagų, geležies, bet mažiau laktoz÷s. Iš krekenų išskirtas trankviliantas

kazeomorfinas, tod÷l jauniklis, pažindęs krekenų, ilgai miega. Pieno susidarymą stimuliuoja

sumaž÷jęs sl÷gis alveol÷se, tod÷l periodiškas išmelžimas skatina pieno sekreciją. Melžiant

alveol÷s būna susitraukusios 4-5 minutes. Neigiamos emocijos – išgąstis, triukšmas, skausmas

sužadina adrenalino išskyrimą. Jis sutraukia pieno latakų lygiuosius raumenis ir sutrinka

pieno išskyrimas (Berry et. al., 2002).

Pieno pokyčiai laktacijos pabaigoje. Laktacijai baigiantis pieno sud÷tis palaipsniui

kinta. Tai fiziologinis procesas, pasireiškiantis pieno skonio, konstitucijos ir spalvos

pakitimais. Piene did÷ja riebalų kiekis. Iš baltymų, išskyrus kazeiną, did÷ja albuminų ir

globulinų kiekis, tačiau maž÷ja laktoz÷s. Piene did÷ja fosforo rūgšties, natrio, chloro, maž÷ja

kalio. D÷l to pienas įgauna sūroką skonį. Did÷ja somatinių ląstelių (epitelinių). Kai kurių

karvių piene nerandama kraujo forminių elementų (neutrofilų). Katalaz÷s kiekis did÷ja

palaipsniui. Pasteb÷ta, kad kai kurioms karv÷ms piene staigiai padid÷ja katalaz÷s ir leukocitų.

Minimalus karv÷s užtrūkimo laikotarpis yra 50-60 dienų. Trumpesnis nei 30 dienų

laikotarpis sumažina produktyvumą kitoje laktacijoje.

Pokyčiai tešmens audiniuose laktacijos pabaigoje. Prasidedant tešmens involiucijai

pastebimas pieno sekreto susilaikymas alveol÷se. Dalis pieno sud÷tinių dalių rezorbuojasi į

kraują. Alveol÷s pavirsta nesekretuojančia liauka. Tuo metu liaukoje did÷ja jungiamojo ir

riebalinio audinio. Šiuos fiziologinius procesus pieno liaukos evoliucijoje ir involiucijoje

reguliuoja endokrininių liaukų hormonai (STH, prolaktinas, progesteronas, estrogenai ir kiti).

Būtų idealu, jei karv÷ laktacijos pabaigoje užtrūktų pati. Tačiau dažniausiai reikia trūkinti su

8-10 kg pieno.

Laktuojančių karvių trūkimas. Įprasta, kad trūkinant karves, praleidžiamas melžimas.

Sumažinant pieno sekreciją, sumažinamas racionas, ribojamas vandens, sultingųjų pašarų

kiekis,. Nustojus melžti, tešmuo prisipildo pieno, tod÷l sutrinka pieno sintez÷. Toks karvių

trūkinimo metodas galimas tik visiškai sveikoms karv÷ms, kurios laktacijos eigoje nesirgo

slaptais ir klinikiniais mastitais.

Trūkinimo periodu mikrobai į tešmenį patenka galaktogeniniu keliu (per pravirą spenio

kanalą). Išskiriami du laikotarpiai: nutraukiant laktaciją ir likus iki veršiavimosi 10-15 dienų.

Tai sąlygoja patogenin÷s bakterijos spenio kanalo gale, nepakankamas tešmens apsaugos

mechanizmų aktyvumas (lizocimas, gama globulinai). Užtrūkintos karv÷s mastitais dažniau

serga produktyvios, vyresnio amžiaus, esant ilgesniam užtrūkimo laikui (>45-60 dienų), su

pažeistais speniais.

Pagrindinis antibakterinis mechanizmas karv÷s tešmenyje yra fogocitoz÷. Fagocitais

laikomos somatin÷s ląstel÷s (granuliocitai, makrofagai). Naikinant viduląstelines bakterijas

pagrindinis vaidmuo tenka deguoniui. Reaktyvūs deguonies metabolitai (laisvieji radikalai)

yra toksiški ne tik bakterijoms, bet ir gyvulio organizmo ląstel÷ms ir audiniams (Dingwell et.

al., 2003). Užtrūkimo periodu spenio kanale formuojasi aseptinis kamštis, kuris hermetiškai

uždaro spenio cisterną ir apsaugo nuo mikrobų patekimo į tešmens parenchimą. Tačiau

Dingwell (2003 m.) duomenimis, pra÷jus po užtrūkimo 6 savait÷ms, 23,4 proc. spenių rasta

nesusidaręs keratininis kamštis.

Tokioms karv÷ms susidaro galimyb÷s visų rūšių mikrobams patekti per atvirą spenio

kanalą, kas gali sukelti slaptą ar klinikinį mastitą po apsiveršiavimo.

Užtrūkinimo ir užtrūkimo metu svarbu išsaugoti kuo daugiau sveikų ketvirčių. Šį tikslą

galima pasiekti naudojant antibiotikų terapiją, vakcinas, imunomoduliatorius ir

antioksidantus, dezinfekuojant spenius.

Užtrūkimo periodas leidžia antibiotikus naudoti nebijant užteršti pieno. Karvę

užtrūkinus, spenio kanalą galima uždaryti, panaudojus pl÷velę. A. Corbelini (2002 m.)

duomenimis, ją panaudojus, pavyko net 50 proc. sumažinti klinikinį mastitą po

apsiveršiavimų. Iš sirgusių 60 proc. sumaž÷jo S. uberis ir 10 proc. – koliforminių bakterijų.

Pl÷vel÷ turi vienintelį trūkumą – trumpai išsilaiko, padengusi spenį.

2.11 Karvių slaptasis mastitas

Tai tešmens uždegimas, kuomet parenchiniame audinyje vykstantys uždegiminiai

procesai n÷ra kliniškai išreikšti. Pagrindiniais požymiais laikomi hipogalaktija, sumaž÷jęs

laktoz÷s, baltymų, riebalų kiekis ir padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius piene. Sergant

slaptuoju mastitu, kartais pastebima atrofija ar dalin÷ pažeisto tešmens ketvirčio induracija,

spenio kanalo susiaur÷jimas. Tačiau šie pakitimai pastebimi tik užsitęsus slaptajam tešmens

uždegimui (Aniulis E., Japertas S., 2001).

Etiologija. Karv÷s mastitu dažniausiai suserga d÷l nepalankių išorinių ir vidinių

veiksnių sumaž÷jus organizmo rezistentiškumui (Aniulis E., Znaidauskas B. ir kt., 1989;

Ивашура АИ., 1991).

Karvių sergamumui tešmens uždegimui turi įtakos:

1. Aplinkos veiksniai:

• Pastatai,

• Stov÷jimo vietų išplanavimas,

• Karvių laikymo sąlygos,

• Š÷rimas,

• Melžimo įranga,

• Melžimo higiena,

• Mikrotraumos,

• Žaizdos ir kt. (Aniulis E., Japertas S., 2001; Klimien÷ J.2003, Sederevičius A., 2004).

Karv÷s organizmo atsparumas nepalankioms sąlygoms. Silpstant organizmui, silpsta

visi apsauginiai organizmo barjerai, taip pat tešmens (Aniulis E., Japertas S., 2001;

Sederevičius A., 2004).

2. Fiziniai veiksniai:

• Tešmens peršalimas,

• Apdegimas nuo saul÷s,

• Per didel÷ patalpų dr÷gm÷,

• Skersv÷jai ir kt. (Aniulis E., Znaidauskas B. ir kt., 1989; Karazija R., Jurgaitis

A., 1989).

3. Cheminiai veiksniai:

• Rūgščių ir šarmų poveikis,

• Per didelis fitoestrogenų kiekis pašaruose ir kt. (Aniulis E., Znaidauskas B. ir kt. 1989;

Jermačenkovas N., 1989).

Karvių aplinkoje esantys patogenai ir jų savyb÷s:

• Patogenų rūšis,

• Kiekis,

• Virulentiškumas ir kt. (Sederevičius A., 2004).

1 pav. Mastito plitimo keliai

Karv÷ nuolat yra veikiama išorinių veiksnių, kurie silpnina jos apsauginius barjerus.

Karv÷s mastitu dažniau serga tvartiniu laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu sergamumas padid÷ja d÷l

prastos tvartų ventiliacijos. Karv÷s išskiria daug šilumos ir dr÷gm÷s, d÷l to tvarto temperatūra

pakyla, o šilta aplinka sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis. Tai padidina tvarto

užterštumą bakterijomis, kurios sukelia tešmens uždegimą. Be to karv÷s su÷da mažiau pašarų,

sumaž÷ja jų produktyvumas, karv÷s tampa jautresn÷s infekcijai (Aniulis E., Japertas S. 2003;

Sederevičius A., 2004).

Karvių sergamumas mastitu padid÷ja bei pieno produkcija sumaž÷ja ir d÷l skersv÷jo.

Pieno sintez÷ priklauso nuo kraujo kiekio, tekančio per tešmenį. Kai tešmuo v÷sinamas,

kraujagysl÷s susitraukia ir mažiau kraujo prateka pro tešmenį. Tešmuo greitai atšąla ir,

nusilpus apsauginiams barjerams, bakterijoms, sukeliančioms uždegimą, lengviau patekti į

tešmenį (Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004).

Karvių stov÷jimo ir gul÷jimo vieta taip pat įtakoja sergamumą mastitu. Jei guoliaviet÷

per trumpa, karv÷ guldama labai dažnai susižeidžia spenius į guliaviet÷s kraštą, o ypač spenių

galiukus. Per pažeistą spenio kanal÷lį į tešmenį patenka tešmens uždegimą sukeliantys

mikroorganizmai (Japertien÷ R., Japertas S., 2003).

Didesnis karvių sergamumas slaptuoju mastitu pastebimas vasaros m÷nesiais.

Ganyklose besiganančias karves puola mus÷s ir kiti vabzdžiai, d÷l to gyvuliai sočiai nepa÷da,

nepailsi, sumaž÷ja produktyvumas. Karv÷ms vabzdžiai gali pernešti mastito suk÷l÷jus.

Dažniau mastitais suserga karv÷s, ganomos prastai ar visiškai nenumelioruotose ganyklose,

krūmais ir medžiais apaugusiose vietose, miškinguose plotuose. Aukštos temperatūros ir

dr÷gm÷s sukelti stresai padidina jautrumą infekcijai, kaip ir padid÷jęs patogenų skaičius.

Daugiausiai infekcijų kilo vasarą ten, kur karvių laikymo vietos buvo labiausiai užterštos

žarnyno bakterijomis (Daukštas J., Kačerauskas D. ir kt. 1994; Aniulis E., Japertas S. 2002;

Sederevičius A., 2004).

Paprastai tešmuo būna labai atsparus įvairioms bakterijoms, tačiau ilgalaikis mechaninis

melžiklių poveikis vienaip ar kitaip veikia tešmens epitelį. Jeigu melžimo aparatai naudojami,

sumontuoti ar prižiūrimi neteisingai, neigiamas melžimo įrangos poveikis sustipr÷ja ir

tešmens epitelis pažeidžiamas. Tuomet tešmens atsparumas susilpn÷ja ir padid÷ja rizika

susirgti mastitu. Kai kurias mastitą sukeliančias bakterijas melžikliai gali pernešti nuo vieno

ketvirčio ant kito ir nuo vienos karv÷s ant kitos. Melžiklio sukelti tešmens ar spenio

pažeidimai yra puiki vieta bakterijoms daugintis.

Pagrindin÷s melžimo klaidos:

• tinkamai neparuošiamas tešmuo prieš melžimą,

• blogai eksploatuojama melžimo technika,

• netinkamas vakuumo lygis,

• per dideli vakuumo svyravimai,

• netinkamas pulsatoriaus darbas,

• sutrūkusios ar susid÷v÷jusios melžiklių gumos,

• melžiklių perlaikymas,

• prastai išplaunami ir dezinfekuojami melžimo aparatai.

Pagal Znaidauską B. ir kt. (1989); Aniulį E., Japertą S. (2001); Sederevičių A. (2004)

mastitu dažniau serga pirmaverš÷s (17 proc.) negu vyresnio amžiaus karv÷s (12 proc.).

Pirmaverš÷s karv÷s mastitu serga penkis kartus dažniau pirmąjį laktacijos m÷nesį, negu kitos.

Pirmaveršių pieno liaukos rezistentiškumas mechanizuotam melžimui yra žymiai mažesnis,

negu vyresnio amžiaus karvių, d÷l to išbrokuojama apie 20 – 28 proc. pirmaveršių.

Mastitais dažniau serga karv÷s pra÷jus dviems m÷nesiams po apsiveršiavimo. Telyčios

gimusios vasarą serga dažniau (20 – 21 proc.) negu atvestos žiemą (5,2 – 16,8 proc.). Mastito

plitimui įtakos turi ir laktacijos trukm÷. Jei laktacija trunka 200 dienų – serga 8,3 proc., o jei

201 – 400 dienų – 31,4 proc. ir jei daugiau kaip 400 dienų – 56,2 proc. karvių.

Klimait÷ J., Japertas S., Japertien÷ R. (2001); Sederevičius A. (2004) teigia, kad didelę

įtaką karvių sergamumui tešmens uždegimui turi karvių š÷rimas, virškinimo sutrikimai,

paveldimumas, apsinuodijimas nitratais ir nitritais. Negaudamos reikiamų medžiagų pienui

pagaminti su pašaru, karv÷s jas ima iš savo organizmo atsargų, tod÷l silpsta ir tampa jautrios

tešmens uždegimą sukeliantiems mikroorganizmams. Trūkstant pašaruose seleno ir vitamino

E, padid÷ja karvių sergamumas tešmens uždegimu. Be to, trūkstant pašaruose vitamino A ar

karotino, d÷l netinkamo angliavandenių ir baltymų santykio karv÷s dažniau serga mastitu.

Klimait÷ J., Paškevičius A., Aniulis E. (2003) teigia, kad slaptojo mastito etiologijoje

svarbiausią vaidmenį vaidina biologinis veiksnys. Mastitą sukeliančios bakterijos skirstomos į

patogenines ir sąlyginai patogenines. Slaptąjį mastitą dažniausiai sukelia S. aureus, S.

agalactiae, S. dysgalactiae, S. uberis, S. faecalis et faecium, E. coli, pseudomonos, C.

pyogenes, mikoplazmos, mieliniai grybeliai ir kt. Tačiau dažniausiai būna mišri mikroflora.

Auksinis stafilokokas ir agalaktinis streptokokas yra kontaginiai mastitą sukeliantys

patogenai, kurių pagrindinis šaltinis yra užkr÷stas tešmuo (Sederevičius A., 2004).

Aplinkos patogenai yra enterobakterijos, streptokokai ir enterokokai. O dažniausiai

sutinkamų patogenų – dysgalaktinio streptokoko ir enterokokų – šaltinis yra aplinka, kurioje

laikomos karv÷s (gul÷jimo vieta, m÷šlas, dirvožemis ir kt.). Šiais patogenais karv÷ gali iš

naujo užsikr÷sti melžiant (Sederevičius A., 2004).

Literatūros duomenys rodo, kad maž÷jant S. Aureus (40 proc. atvejų) sukelto

mastitokoaguliazei negatyvių stafilokokų (KNS) vaidmuo mastito etiologijoje sparčiai did÷ja

(59,8 proc. atvejų) (Aniulis E., Japertas S. 2001).

Patogenai į pieno liauką patenka per spenio kanalą, kraują, limfą. Per kraują

mikroorganizmai patenka iš lytinių organų, kai karv÷s serga endometritais. Nustatyta, jog

karv÷s apie 48 – 50 proc. karvių po apsiveršiavimo sirgo endometritu ir mastitu kartu

(Japertas S., 2001).

Apibendrinat karvių mastito priežastis, pastebima, kad uždegimas pasireikštų būtinai

turi sąveikauti visi infekcin÷s grandies elementai: karv÷, jos aplinka ir patogeniniai

mikroorganizmai (Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004).

2.12 Patogenez÷

Jermačekovas N. (1989) pasteb÷jo, kad mastitais karv÷s gali susirgti ne tik mikrobams

prasiskverbus į pieno liauką, bet ir d÷l joje esančios mikrofloros suaktyv÷jimo. Žinoma, kad

mastitų suk÷l÷jų randama ir sergančių, ir sveikų karvių piene. Laikoma, kad slaptasis mastitas

esti prasid÷jęs, jei tešmens ketvirčio bendrame pieno m÷ginyje jų yra daugiau kaip 300 tūkst.

vnt./ml. Leiput÷ K. (2000) pritaria Jermačekovo N. pasteb÷jimams ir toliau tyrin÷jo mastito

priežastis.

Mikrobai į tešmenį patenka šiais keliais:

• Galaktogeniniu keliu – per spenio kanalą.

• Limfogeniniu – per limfą, patogenin÷ mikroflora į pieno liauką patenka iš pažeistos

pieno liaukos odos arba aplinkinių infekuotų audinių židinių.

• Hematogeniniu – per kraują, patogenin÷ mikroflora ir toksinai į pieno liauką

dažniausiai patenka iš žarnyno, lytinių organų arba kitų organų uždegiminių židinių.

(Jermačenkovas N., 1989; Коган ГФ., Горинова ЛП., 1990).

Be pagrindinio ryšio, palaikomo per organizmo kraujotakos sistemą, tešmuo turi ir

tiesioginį ryšį su lytiniais organais per tarpviet÷s venas. Tarpviet÷s venos yra anastomoz÷s

tarp tešmens ir lytinių organų kraujagyslių. Šiose anastomoz÷se kraujas teka tai į viršų, - į

lytinius organus, tai į apačią, - į tešmenį. D÷l to karvių tešmens uždegimas dažnai būna lytinių

organų ligų komplikacija (Jermačenkovas N., 1989).

Infekuotoje patogeniniais mikroorganizmais pieno liaukoje sumaž÷ja pieno gamyba ir

keičiasi pieno sud÷tis. Šie požymiai priklauso nuo infekcijos intensyvumo ir trukm÷s

subklinikin÷s (slaptosios) infekcijos yra tokios, kurių metu n÷ra jokių matomų pakitimų piene

ar tešmenyje, tačiau pieno gamyba sumaž÷ja, jame randama bakterijų, pakinta sud÷tis (Aniulis

E., Japertas S. 2001).

1 lentel÷je pateikta karvių, sergančių tešmens uždegimu, pieno sud÷ties pakitimai.

1 lentel÷. Karvių, sergančių tešmens uždegimu, pieno sud÷ties pakitimai (Aniulis E.,

Japertas S., 2001; Sederevičius A., 2004)

Sud÷tin÷s dalys Sveikų karvių pienas

% Sergančių slaptuoju

mastitu karvių pienas % Sausosios medžiagos 8,9 8,8 Riebalai 3,5 3,2 Laktoz÷ 4,9 4,4 Baltymai ( viso ) 3,61 3,56 Kazeinas ( viso ) 2,8 2,3 Išrūgų baltymai 0,8 1,3 Serumo albuminai 0,02 0,07 Laktoferinas 0,02 0,1 Imunoglobulinai 0,1 0,6 Natrio 0,057 0,105 Chloro 0,091 0,147 Fosforo 0,173 0,157 Kalcio 0,12 0,04

Pagal 1 lentel÷je pateiktus duomenis matome, kad sumaž÷jus pieno audinio sintez÷s

aktyvumui, piene sumaž÷ja laktoz÷s, laktoalbumino ir riebalų. Bendras baltymų kiekis gali

pasikeisti nežymiai, tačiau piene esančių baltymų kokyb÷ smarkiai pasikeičia. Pagrindinio

aukštos maistin÷s vert÷s proteino kazeino kiekis sumaž÷ja, žemesn÷s kokyb÷s išrūgų baltymų

padid÷ja. Serumo albuminai, imunoglobulinai, pereina į pieną. Laktoferino, kuris yra

pagrindinis geležį surišantis proteinas, gaminamas pieno liaukoje, koncentracija išauga d÷l

sustipr÷jusios pieno liaukos sintez÷s aktyvumo ir, iš dalies, d÷l polimorfo – nuklearinių

neutrofilinių ( PMN ) leukocitų.

Uždegiminis atsakas inicijuojamas, kai bakterijos pro spenio kanalą patenka į pieno

liauką ir pradeda daugintis piene. Bakterijų toksinai, fermentai ir ląstel÷s sienel÷s

komponentai gali ne tik tiesiogiai paveikti pieno liaukos epitelio funkciją, bet ir stimuliuoti

uždegimines ląsteles. Šiuos mediatorius sudaro komplemento komponentai, prostoglandinai,

leukotrinai, histaminas, seratoninas, interleukinai, interferonai ir kiti citokinai. Vienas iš

svarbiausių uždegimo atsako komponentų, atliekančių pagrindinę tešmens apsauginę funkciją,

yra PMN leukocitų antplūdis į pieno liaukos audinį. Leukocitų į pieno liauką patenka tiesiog

iš kraujo, kaip atsakas į chemines substancijas, kurios uždegimo metu atsipalaiduoja nuo

pieno liaukos audinio. Iš kraujo į tešmenį patekę leukocitai ir yra vadinami somatin÷mis

ląstel÷mis. Iš visų pieno esančių leukocitų, 50 ± 10 proc. sudaro neutrofilai, 36 ± 2 proc. -

limfocitai ir 14 ± 2 proc. - makrofagai. Infekcijos ir uždegimo metu suaktyv÷ja molekulių

adhezija ir PMN leukocitų pasieninis jud÷jimas. Jie prilimpa prie smulkesnių kraujagyslių

endotelio bei migruoja per tarpus, esančius tarp ląstelių, išklojančių kraujagyslę. Migruojant

PMN leukocitams į infekcijos vietą, padid÷ja somatinių ląstelių skaičius piene. PMN

leukocitai infiltruoja audinius, išklojančius išvedamuosius kanalus, spenio kanalą. PMN

leukocitų funkcija piene yra fagocituoti ir sunaikinti įsiveržusias bakterijas. Patekę į pieną

PMN leukocitai gali praryti ir kitokias daleles – riebalų ir kazeino lašelius, o tai sumažina jų

aktyvumą, lyginant su kraujyje esančiomis ląstel÷mis. Tačiau leukocitai taip pat gali išskirti

specifines medžiagas, kurios pakeičia kraujagyslių pralaidumą, ar į infekcijos plotą pritraukti

daugiau leukocitų. Esant persistuojančioms bakterin÷ms infekcijoms, leukocitų kiekis gali

svyruoti. Toks nenormalus somatinių ląstelių skaičius išlieka sunaikinus bakterijas, kol liauka

visiškai pasveiksta. (Jermačenkovas N., 1989; Skimundris V., 1997; Aniulis E., Japertas S.,

Leiput÷ K., 2000; Aniulis E., Japertas S., 2001).

2 paveiksle pateikta mastito išsivystymo ir organizmo gynimosi prieš infekciją schema.

2 pav. Mastito išsivystymas ir organizmo gynimasis prieš infekciją

Pagal 2 paveikslo duomenis matome, kad d÷l žalingų veiksnių (biologinių, fizinių,

cheminių) poveikio tešmens audinyje vyksta sud÷tingos kraujagyslių, audinių reakcijos,

sutrikdančios audinių mitybą, medžiagų apykaitą, osmoso procesus, tod÷l d÷l

mikroorganizmų toksinų poveikio pakinta audinių sandara ir funkcijos. Besidaugindamos

bakterijos išskiria medžiagų apykaitos produktus ir toksinus, kurie stimuliuoja karv÷s

apsauginius organizmo mechanizmus. Sutrikus kraujo ir limfos apykaitai, padid÷ja kapiliarų

membranų laidumas daug baltymų ir kraujo forminių elementų turintiems skysčiams,

leukocitai pereina į alveoles, pakinta audinių biocheminiai procesai.

Pieno laidumą elektrai (PLE) sąlygoja natrio, kalio, kalcio, magnio, chloro ir kiti jonai.

Jonų koncentracija sekrete keičiasi ne tik d÷l padid÷jusio kraujo kapiliarų pralaidumo, bet ir

d÷l pažeistos aktyviosios jonų pernešimo sistemos. Sekrecin÷ms pieno liaukos ląstel÷ms

būdinga aktyvi transporto sistema, kuria Na jonai pernešami už ląstel÷s ribų, o K jonai – į

ląstelę. Na ir K jonai iš sekrecinių ląstelių į pieną pernešami pasyviai. Suirus 14 ląstelei, jose

buvę jonai patenka į alveolių ertmes. D÷l pakitusios jonų koncentracijos padid÷ja PLE

(Japertas S., Aniulis E., 2001).

Patekus kraujo komponentams į pieną, pH gali pakilti nuo 6,6 iki 6,9 ar daugiau. Piene

padid÷ja daugelio fermentų ir išrūgų baltymų atsirandančių iš pažeistų audinių, kraujo ar

leukocitų, kiekis. Piene, kuriame yra didelis somatinių ląstelių skaičius, taip pat padid÷ja

laisvųjų (nesočiųjų) riebiųjų rūgščių kiekis. Karv÷ms sergant mastitu, lizosominis fermentas

NAGaz÷ yra audinių pažeidimo indikatorius (Aniulis E., Japertas S., 2001).

D÷l proteolitinių fermentų karvių, sergančių slaptuoju mastitu, piene prasideda baltymų

irimas. Sveikų karvių piene esantis plazminas yra svarbus proteolitinis fermentas.

Jo randama ir piene su padid÷jusiu somatinių ląstelių skaičiumi. D÷l mastito šio

fermento aktyvumas gali padid÷ti daugiau nei du kartus. Plazminas ir kiti fermentai, išsiskyrę

iš somatinių ląstelių, gali skaldyti kazeiną tešmenyje. Nors plazmino sukeltas kazeino irimas

sul÷t÷ja žemoje temperatūroje, jis yra ypač atsparus kaitinimui. Normalios pieno

pasterizacijos temperatūros nepakanka padid÷jusiam plazmino aktyvumui sumažinti. Taigi d÷l

mastito atsiradęs plazminas skatina pieno baltymų gedimą, kuris gali tęstis pieno perdirbimo

bei jo produktų laikymo metu (Vaitkus J., 1995; Aniulis E., Japertas S., 2001).

Skimundris V. 1993 pastebi, kad S. aureus ir S. huicus, patekę į pieno liauką, ne tik

sukelia uždegimą, bet ir gamina karščiui atsparius enterotoksinus. Jie patenka į pieną, o

perdirbant – į pieno produktus.Valgant tokius pieno produktus galima apsinuodyti.

2.13 Diagnostika

Špakauskas V., Jodkonis L. (2001) teigia, kad labai aktualu kuo anksčiau diagnozuoti

mastitą, nes tešmens audinys pakinta kur kas anksčiau, negu šie pokyčiai pasireiškia kliniškai.

Slaptuoju mastitu karv÷s serga 20-50 kartų dažniau negu klinikiniu mastitu. Nediagnozuotas

ar negydomas (sukeltas patogeninių mikrobų) uždegimas gali virsti klinikiniu mastitu.

Slaptojo mastito diagnostikai taikomi įvairūs metodai, kuriais nustatomi fizikiniai ir cheminiai

pieno pokyčiai. Atskirai tiriant kiekvieno ketvirčio pieną, gaunami tikslesni rezultatai, negu

vertinant sumaišytą visų ketvirčių pieną. Tokie tyrimai turi būti pakankamai greiti, kad,

įvertinus tešmens būklę, būtų galima kuo anksčiau nustatyti slaptąjį mastitą ir imtis reikiamų

profilaktikos priemonių. Be to, jie gali būti taikomi ir gydymo efektyvumui vertinti, mastito

profilaktikai.

Klimien÷ J. (2003) teigia, kad karvių tešmens uždegimo diagnostiką sudaro diagnostinių

tyrimų kompleksas–anamnez÷, bendras klinikinis karvių tyrimas ir laboratoriniai tyrimai.

Subklinikinius mastitus nustatome tik žinodami somatinių ląstelių skaičių (SLS). Šis rodiklis

tiksliai apibūdina karvių bandos priežiūrą ir karvių sveikatą, pagal jį nustatoma pieno rūšis ir

sprendžiama apie gyvulio tešmens būklę.

Skimundris V. (1993); Špakauskas V., Jodkonis L. (1998) bei Aniulis E., Japertas S.

(2001), teigia, kad somatinių ląstelių skaičius aukščiausios rūšies piene turi neviršyti 400

tūkst./ml. SLS karvių piene nustatomas tiesioginiu (Preskoto – Brido) ir elektroniniu metodais

(„Fossomatic“, „Anadis“, „Somascope MK2“), netiesioginiu (ekspres diagnostikos metodai:

CMT (California Mastitis Test), Mastestas, Mastirapid, Mastistis test NK, Bernburg Reagent,

5 proc. dimastinas, Sofija ir kt.).

Žinia, esant uždegimui šių ląstelių skaičius 1 ml pieno padid÷ja iki kelių milijonų.

Laboratorijose somatin÷ms ląstel÷ms skaičiuoti naudojami mikroskopai, elektroniniai

lazeriniai prietaisai ir kt. Neseniai naudoti Dimastino ir Mastidino testai jau laikomi

pasenusiais (prieiga per internetą: http://wwwpienotyrimai).

Tiksliausiu nustatymo metodu laikomas tiesioginis (Preskoto – Brido) SLS

apskaičiavimas mikroskopu. Piene esančios ląstel÷s nudažomos, o v÷liau mikroskopu jos

suskaičiuojamos. Šis metodas yra pamatinis, tačiau įprastinis pieno tepin÷lio ruošimas,

ląstelių dažymas ir mikroskopavimas užima daug laiko. Originalus greito dažymo metodas

yra „Testsimplest“ metodas. M÷ginys tinkamas mikroskopuoti po 15 min. Tokiu būdu galima

suskaičiuoti ne tik ląstelių skaičių , bet ir diferencijuoti pagal jų rūšis, bakterijas diferencijuoti

į kokus ir lazdeles. (Ивашура АИ., 1991; Aniulis E., Japertas S., 2001; Sederevičius A.,

2004).

SLS nustatomas elektroniniu metodu naudojant aparatą „Somascope MK 2“. Jis veikia

fluorooptoelektroniniu metodu. Pirmiausiai tiriamas pienas sumaišomas su dažomuoju tirpalu.

Šis mišinys patenka į prietaiso dalį – kiuvetę, kuri apšviečiama specialios ultravioletin÷s

lempos skleidžiamais spinduliais. Kiekviena nudažyta ląstel÷ pradeda švyt÷ti ir kompiuterin÷

programa suregistruoja gautus signalus ir taip suskaičiuoja somatinių ląstelių skaičių piene.

Kitų aparatų veikimo principas daugmaž vienodas (prieiga per internetą:

http://wwwpienotyrimai).

Veterinarijos gydytojams, be laboratorinių pieno tyrimo, svarbūs itin greiti (ekspres)

mastito nustatymo metodai, kuriais pieno pokyčius galima įvertinti tiesiog melžiant. Vieni iš

paprastesnių, nesunkiai atliekamų, testų, kuriems nereikia sud÷tingos laboratorin÷s įrangos,

yra tie, kurių sud÷tyje yra detergentų. Detergentai mažina paviršiaus įtempimą, pakeičia 16

ląstelių apvalkal÷lio ir branduolio struktūrą ir laidumą, sutrikdo osmosinę pusiausvyrą,

blokuoja oksidinančius ir aktyvina proteolizinius fermentus, padidina pieno klampumą.

Špakauskas V., Jodkonis L. (1998) pasteb÷jo, kad suirusios ląstel÷s pienui suteikia

klampumą ir tąsumą. Kuo didesnis somatinių ląstelių skaičius piene, tuo mišinys yra

klampesnis. Jam pritaria ir Japertas S. (1999), Minikevičius V., Pikelis V. (2000).

Ekspres diagnostikos testo atlikimas:

• į spec. plokštel÷s duobutes iš kiekvieno tešmens ketvirčio melžimo pabaigoje

primelžiama po 2 -3 ml pieno;

• įpilama 2- 3 ml testo tirpalo;

• sukdami l÷kštelę horizantalia plokštuma, po 10 -15 sekundžių vertiname reakciją.

Atkreipiame d÷mesį į mišinio konsistenciją ir spalvos pokyčius.

Pieno klampumas vertinimas balais nuo 1 iki 5.

Apie karv÷s susirgimą slaptuoju mastitu galime spręsti iš bendrame karv÷s piene

esančio SLS. Slaptąjį mastitą reik÷tų laikyti prasidedančiu, kai tiriant pradines pieno porcijas

SLS yra didesnis negu 250 tūkst./ml. Tiriant paskutines pieno porcijas, slaptojo mastito

pradžios požymiu reik÷tų laikyti SLS, didesnį 600 tūkst./ml. Sveikų, ir sergančių slaptuoju

mastitu karvių paskutin÷se pieno porcijose SLS yra apie tris kartus daugiau.

Tyrimais nustatyta, kad karvių, kurių piene SLS yra nuo 200 iki 300 tūkst./ml – yra

infekuotas bent vienas tešmens ketvirtis; 301 – 400 tūkst/ml – infekuoti du tešmens ketvirčiai;

401 – 750 tūkst/ml – infekuoti trys tešmens ketvirčiai. Kai visame piene SLS yra didesnis nei

751 tūkst/ml – infekuotas yra visas tešmuo arba labai stipriai infekuoti trys ketvirčiai.

(Špakauskas V., Jodkonis L., 1998; Japertas S., 1999; Špakauskas V., Jodkonis L., 2001;

Sederevičius A., 2004).

Be to šiuose testuose yra ir indikatorius, kuris reaguoja į pieno rūgštingumo pasikeitimą.

Mastitu sergančios karv÷s pieno reakcija dažniausiai pašarm÷ja iki 7,0 – 7,5, bet tai ne visada

turi diagnostinę vertę (rezultatai n÷ra d÷sningi, pieno pH pakinta v÷lesn÷se tešmens audinio

uždegimo stadijose). Pieno pH keičiasi ir laktacijos laikotarpiu: pirmosiomis laktacijos

dienomis krekenų pH šiek tiek padid÷ja, tuo tarpu, baigiantis laktacijai, pieno reakcija būna

silpnai šarmin÷, t. y. tokia, kokia būna sergant uždegimu.

Špakauskas V., Jodkonis L. ir kt. (2001) teigia, kad pieno pH didel÷s įtakos turi

fiziologin÷ gyvulio būkl÷, amžius, š÷rimas. Pieno pH silpnai koreliuoja su SLS. Somatinių

ląstelių skaičiui piene nustatyti, Lietuvos Maisto institute buvo sukurtas aparatas „Somatas“.

SLS nustatomas pagal pieno, sumaišyto su 3,5 proc. „Mastoprimo“ tirpalu pasišalinimą per

kapiliarą.

Slaptojo mastito diagnostikai siūloma matuoti pieno elektros laidumą (PEL). Sveikų

karvių PEL piene yra 4,0 – 5,5 (milisensų/centimetre) mS/cm . PEL padid÷ja d÷l pakitusios

jonų koncentracijos piene. Pieno elektriniam laidumui nustatyti naudojamas

„Mastiindikaator“ aparatas, čia PEL matuojamas atskirai kiekvienam tešmens ketvirčiui.

Padid÷jus PEL iki 6,0 ir daugiau mS/cm galima įtarti patologinius procesus tešmens

audinyje.

Lietuvoje PEL tyrimai nepaplitę, nors šiuo tyrimu galima nustatyti iki 53 – 55 proc.

slaptų mastitų, tikrinant PEL, pieno primilžį, pieno temperatūrą kiekvieno melžimo metu.

Japertas S. ir kt. (2001) mano, kad PEL koreliuoja su bakteriologinio ir citologinio

tyrimo rezultatais. PEL įtakos turi ir kiti veiksniai: laktacijos stadija, pieno riebumas, įvairios

ligos ir kt.

Šiugždait÷ J. (1997) teigia, kad labai svarbu bakteriologiškai ištirti pieno bandinius,

nustatyti išskirtų mikroorganizmų jautrumą antibiotikams.

Vykdant mastitų kontrol÷s programą, geriausia pasirinkti praktiškus ir pigius metodus.

Svarbu pasirinkti tokius metodus, kurie gerai koreliuotų su bakteriologinių tyrimų

rezultatais. (Ивашура АИ., 1991)

3 DARBO METODIKA

Magistratūros darbas atliktas 2009 - 2010 metais Lietuvos Veterinarijos akademijoje

Gyvulininkyst÷s technologijos fakultete, Neužkrečiamų ligų katedroje ir ŽŪB „Šešup÷“,

Marijampol÷s rj.

Tyrimams naudoti 2007 – 2009 metų gyvulininkyst÷s ūkio duomenys apie auginamų

karvių produktyvumą ir pieningumą, VĮ „Pieno tyrimai“ duomenys, laktacijos periodus,

karvių užtraukinimo trukmę.

Analizuota bendras melžiamų ir pirmaveršių karvių skaičius; primelžto pieno vidurkis

kg iš karv÷s; kiekis kg pieno su kuriuo užtraukinta karv÷s; užtraukintų karvių skaičius; karvių

išbrokavimo priežastys ir tendencijos; vidutinis SLS; SLS karvių, kurioms buvo naudojami

preparatai traukinimui.

Duomenų analiz÷ ir apdorojimas atlikta naudojant statistinį paketą SPSS 13.0 ir

skaičiuoklę Microsoft Excel 2007.

3.1 Statistinių duomenų analiz÷

Praktin÷ tyrimo dalis yra paruošta naudojant pirmin÷s ir antrin÷s informacijos

sisteminimo, apibendrinimo bei matematinius statistinius duomenų apdorojimo metodus.

Rodikliai laikomi patikimais, kai p<0,05 tuomet vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai.

Statistinis patikimumas apskaičiuotas ir įvertintas su Stjudento kriterijų

nepriklausomoms imtimis. Naudojant funkciją TTEST.

Statistinis patikimumas apskaičiuotas su Stjudento t testu. Naudojant funkciją TTEST.

Apibr÷žiant du laikotarpius ir lyginant ar duomenys paimti iš tokių pačių dviejų giliau esančių

laikotarpių su vienodu vidurkiu.

Tyrimas atliktas pasitelkus mokslin÷s literatūros lyginamosios analiz÷s, statistin÷s

analiz÷s metodus bei grafiniu, detalizavimo ir apibendrinimo būdais. Analitin÷s dalies

analizei, duomenų pateikimui ir apdorojimui darbe naudotos SPSS ir MS EXEL

kompiuterin÷s programos.

4 SAVI TYRIMAI

4.1 Ūkyje pieno gamybos charakteristika

Surinkti duomenys apie karvių skaičių ūkyje 2007-2009 metais. 3 paveiksle pateikta

karvių skaičius 2007-2009 metais.

343323

376

88

132 129

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2007 2008 2009

Metai

Karv

ių s

kaič

ius,

vn

t.

Melžiamų karvių

skaičius

Pirmaveršių karvių

skaičius

3 pav. Karvių skaičius 2007-2009 metais

Pagal 3 paveikslo duomenis matoma, kad melžiamų karvių skaičius 2009 metais buvo

376 vnt. Lyginant šiuos metus su 2007 metai karvių skaičius buvo 9 proc. didesnis, o lyginant

su 2008 metais net 14 proc. didesnis. Tokiam melžiamų karvių skaičiaus augimui 2007-2009

metais gali tur÷ti įtakos palankios ekonomin÷s sąlygos, vyraujanti paklausa rinkoje,

tinkamesn÷s ir geresn÷s gyvulių laikymo sąlygos bei kitos priežastys.

2007 metais pirmaveršių buvo 88 karv÷s, 2008 metais pirmaveršių karvių padaug÷jo 50

proc. lyginant su praeitais metais, o 2009 metais 47 proc. Tokį staigų pirmaveršių karvių

padid÷jimą, lyginant su 2007 metais, gal÷jo lemti keletas priežasčių: bandos dydžio did÷jimas,

geresnių laikymo sąlygų atsiradimas, senų karvių išbrokavimas. 2009 metais 2 proc.

pirmaveršių karvių sumaž÷jo lyginat su 2008 metais. Matome, kad daugiausiai pirmaveršių

karvių buvo 2008, nes šie metai buvo palankiausi ir gyvulių produktyvumas buvo didžiausias.

2007 metais pirmaverš÷s karv÷s sudar÷ apie 26 proc., 2008 – 41 proc., 2009 – 34 proc.

Galima teigti, kad daugiausia apie 40 proc. pirmaveršių karvių buvo 2008 metais. Šie metai

laikomi bene vienais geriausių metų ekonomikos augime ir žem÷s ūkio vystymosi raidoje.

4 paveiksle pateikta primelžto pieno vidurkis kg iš karv÷s 2007-2009 metais.

6229 6444

7238

6080 6077 5980

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

8000

2007 2008 2009

Metai

Pri

melž

ta p

ien

o v

id.

iš k

arv

÷s ,

kg

Melžiamų karvių

Pirmaveršių karvių

4 pav. Primelžto pieno vidurkis kg iš karv÷s 2007-2009 metus

Pagal pateiktus duomenis matoma, kad iš melžiamos karv÷s 2007 metais buvo primelžta

6229 kg pieno, tai apie 3 proc. mažiau nei 2008 metais ir 14 proc. mažiau nei 2009 metais.

2009 metais primelžta 12 proc. pieno daugiau nei 2008 metais.

Iš pirmaveršių karvių 2007 metais primelžta 6080 kg pieno, tačiau 2008 metais

primilžis sumaž÷jo vos 0,05 proc. Toks nežymus pokytis rodo, kad 2007 ir 2008 metų

rodikliai labai artimi ir beveik vienodi, tod÷l galime sakyti, kad primilžis toks pats. 2009

metais pirmaveršių karvių primelžto pieno vidurkis lyginant su 2007 metais sumaž÷jo 1,64

procentinio punkto. Lyginant 2008 metų primilžį galima sakyti, kad jis 1,62 proc. didesnis nei

2009 metais.

Visu tiriamuoju laikotarpiu melžiamų karvių primelžto pieno vidurkis buvo didesnis nei

pirmaveršių karvių, vadinasi melžiamos karv÷s yra produktyvesn÷s. Primelžto pieno kiekis

priklauso nuo laktacijos periodo, karv÷s amžiaus ir fizin÷s būkl÷s, ligų pasiskirstymo bei kitų

veiksnių.

4.2 Karvių užtraukimo trukm÷

Karv÷s pieningumą bei sveikatingumą kitoje laktacijoje lemia užtrūkimo laikotarpio

trukm÷ bei karv÷s š÷rimas šiuo laikotarpiu. Optimali užtrūkimo laikotarpio trukm÷ yra 50-60

dienų. Iš karvių, kurių užtrūkimo laikotarpis trumpesnis nei 50 dienų, primelžiama 20-38

proc. mažiau pieno.

Servis periodas, arba laikotarpis nuo veršiavimosi iki s÷kmingo s÷klinimo yra

objektyvus karvių reprodukcin÷s funkcijos rodiklis ir šis rodiklis laikytas pagrindiniu,

vertinant profilaktikos efektyvumą.

2 lentel÷je pateikta karvių užtraukimo trukm÷ 2007 metais.

2 lentel÷. Karvių užtraukimo trukm÷ 2007 metais

Laktacija/dienos Karvių

sk. Iki

45 d. 46-60

d. 60 ir

daugiau SLS po pirmo apsiveršiavimo

tūkst. ml I laktacija 10 - - 10 292 II laktacija 94 - 30 64 340 III laktacija 67 - 12 55 379

IV laktacija ir > 22 - 2 20 497 Viso: 193

Pagal pateiktus duomenis matome, kad karvių SLS po pirmo apsiveršiavimo priklauso

nuo to, kurios laktacijos metu ir kuriomis dienomis užtraukinama karv÷. Viso buvo tiriama

193 karv÷s iš jų 10 - I laktacijos metu, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų, 94 - II

laktacijos metu, iš jų 30 karvių, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 64 karv÷s, kai laktacija

truko 60 ir daugiau dienų, bei 67 - III laktacijos, iš jų 12 karvių kai laktacija truko 46-60 dienų

bei 55 karv÷s, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų. Taip pat 22 karv÷s tiriamos IV

laktacijos ir v÷lesnių metu, iš jų 2 karv÷s, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 20 karvių, kai

laktacija truko 60 ir daugiau dienų.

SLS skaičius po pirmo apsiveršiavimo I laktacijos karvių buvo 292 tūkst. ml, II

laktacijos metu SLS skaičius po pirmo apsiveršiavimo buvo 48 tūkst. ml daugiau nei po I

laktacijos. Daugiausiai SLS buvo 497 tūkst. ml po IV laktacijos ir tai 111 tūkst. ml daugiau

nei po III laktacijos. Lyginant I ir IV laktacijas būtina pasteb÷ti, kad po IV ir v÷lesnių

laktacijų SLS skaičius po pirmo apsiveršiavimo yra apie 70 proc. didesnis nei po I laktacijos.

3 lentel÷je pateikta karvių užtraukimo trukm÷ 2008 metais.

3 lentel÷. Karvių užtraukimo trukm÷ 2008 metais

Laktacija/dienos Karvių

sk. Iki

45 d. 46-60

d. 60 ir

daugiau SLS po pirmo apsiveršiavimo

tūkst. ml I laktacija 8 - - 8 293 II laktacija 112 - 38 74 339 III laktacija 45 - 6 39 455

IV laktacija ir > 16 - 1 15 485 Viso: 181

2008 metais užtraukimo trukm÷ tiriama pagal 181 karv÷s duomenis iš jų 8 – I laktacijos

metu, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų, 112 – II laktacijos metu, iš jų 38 karv÷s, kai

laktacija truko 46-60 dienų, bei 74 karv÷s, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų. III

laktacijos metu tiriama 45 karv÷s, iš jų 6 karv÷s, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 39

karv÷s, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų. IV laktacijos ir v÷lesnių metu tiriama 16

karvių, iš jų 1 karv÷, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 15 karvių, kai laktacija truko 60 ir

daugiau dienų.

SLS po pirmo apsiveršiavimo I laktacijos karvių buvo 293 tūkst. ml, tai tik 1 tūkst. ml

daugiau lyginant su 2007 metų tuo pačiu rodikliu. II laktacijos metu SLS po pirmo

apsiveršiavimo buvo 339 tūkst. ml, o tai 1 tūkst. ml mažiau nei tiriant 2007 metų rodiklius.

Didžiausias SLS buvo 485 tūkst. ml po IV laktacijos ir tai 30 tūkst. ml daugiau nei po III

laktacijos. Lyginant III ir IV laktacijas būtina pasteb÷ti, kad 2007 metais po III laktacijos SLS

buvo 76 tūkst. ml mažiau nei 2008 metais, o po IV ir v÷lesnių laktacijų SLS po pirmo

apsiveršiavimo 2007 metais buvo 12 tūkst. ml didesnis nei 2008 metais.

4 lentel÷je pateikta karvių užtraukimo trukm÷ 2009 metais.

4 lentel÷. Karvių užtraukimo trukm÷ 2009 metais

Laktacija/dienos Karvių

sk. Iki

45 d. 46-60

d. 60 ir

daugiau SLS po pirmo apsiveršiavimo

tūkst. ml I laktacija 7 - 1 6 285 II laktacija 122 - 52 70 301 III laktacija 61 - 18 43 423

IV laktacija ir > 18 - 3 15 483 Viso: 208

2009 metais tiriama 208 karv÷s, tai daugiausiai karvių lyginant pagal 2007-2009 metų

laikotarpį. Po I laktacijos tiriama 7 karv÷s, iš jų 1, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 6

karv÷s, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų. Po II laktacijos tiriama 122 karv÷s, iš jų 52

karv÷s, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 70 karvių, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų.

III laktacijos metu tiriama 61 karv÷, iš jų 18 karvių, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 43

karv÷s, kai laktacija truko 60 ir daugiau dienų. IV laktacijos ir v÷lesnių metu tiriama 18

karvių, iš jų 3 karv÷s, kai laktacija truko 46-60 dienų, bei 15 karvių, kai laktacija truko 60 ir

daugiau dienų.

SLS po pirmo apsiveršiavimo I laktacijos karvių buvo 285 tūkst. ml, tai 7 tūkst. ml

mažiau nei 2007 metais ir 8 tūkst. ml mažiau nei 2008 metais. Lyginant po II laktacijos SLS

su 2009 metais jis siek÷ 301 tūkst. ml, tai 39 tūkst. ml mažiau nei 2007 metais ir 38 tūkst. ml

mažiau nei 2008 metais. Toks staigus SLS sumaž÷jimas gali būti nulemtas įvairių priežasčių,

tokių kaip karvių ligos, laikymo ir š÷rimo sąlygų keitimas, pašarų pakeitimas ar kt.

Didžiausias SLS buvo 483 tūkst. ml po IV laktacijos ir tai 60 tūkst. ml daugiau nei po

III laktacijos. Lyginant III ir IV laktacijas galime pasteb÷ti, kad 2007 metais po III laktacijos

SLS buvo 76 tūkst. ml mažiau nei 2008 metais, o 2009 metais šis skaičius buvo 32 tūkst. ml

mažesnis nei 2008 metais. Po IV ir v÷lesnių laktacijų SLS po pirmo apsiveršiavimo 2007

metais buvo 12 didesnis nei 2008 metais, tačiau 2009 metais šis skaičius buvo 2 tūkst. ml

mažesnis nei 2008.

Po ketvirtos laktacijos karv÷s tešmuo ligų suk÷l÷jams tampa jautresnis, tod÷l servis

periodas ilg÷ja. Tinkama bandos ir individuali karvių priežiūra – vieni pagrindinių kriterijų,

mažinantys somatinių ląstelių skaičių (SLS) piene. Norint tinkamai įvertinti servis periodo

apimtis būtina atsižvelgti į gyvulio amžių, kūno masę, atvedimo laiką, primilžį, veislę,

pakratus ir kt. Kuo karv÷ jautresn÷, tuo servis periodas ilg÷ja.

4.3 Karvių užtraukinimas

5 paveiksle pateikta duomenys apie tai su kokiu kiekiu kg buvo užtraukinamos karv÷s. 5

paveikslo duomenys tiesiogiai siejasi su 6 paveikslo duomenimis, juose nurodoma kiek karvių

buvo užtraukinta tuo periodu.

7.6

12

87

1213

7.8

6.5

12.5

14

8.5

7

0

2

4

6

8

10

12

14

16

I laktacija II laktacija III laktacija IV laktacija

Laktacijos

Kg

pie

no 2007

2008

2009

5 pav. Užtraukinta su kg pieno

Veršingos karv÷s turi būti užtrūkintos, likus vidutiniškai 50–60 dienų iki jų

veršiavimosi. Užtrūkinti galima net 10-15 litrų pieno per parą duodančią sveiką karvę.

Veršingų karvių š÷rimas joms užtrūkus turi savų ypatumų. Nuo to priklauso karvių

produktyvumas būsimos laktacijos laikotarpiu, veršelių vystymasis, gyvybingumas ir

sveikata.

Matome, kad I laktacijos metu lyginame 2007-2009 metus (žr. 5 paveikslas). Mažiausiai

– 7,6 kg užtraukinta 2007 metais, tai 4,4 kg mažiau negu 2008 ir 4,9 kg mažiau nei 2009

metais, tačiau 2009 metais buvo 0,5 kg daugiau nei 2008 metais. Toks užtraukinto pieno

augimas kg rodo, kad karvių priežiūra ir jų š÷rimas gali būti labai naudingi būsimai laktacijai,

būtent d÷l laikymo sąlygų, užtraukinto pieno kiekis sparčiai augo.

Po II laktacijos užtraukinto pieno kiekis kilogramais taip pat augo kasmet po 1 kg.

Mažiausias jis buvo 2007 metais – 12 kg, didžiausias 2009 – 14 kg. Kuo didesnis genetiškai

užprogramuotas karvių primilžis, tuo didesni pokyčiai įvyksta ir jos organizme, tod÷l ir

užtraukinto pieno kiekis kg kinta d÷l šios priežasties.

III laktacija pasižymi svyravimu, lyginant 2007 metus (8 kg) su 2009 metais (8,5 kg),

galime teigti, kad užtraukinto pieno kiekis skiriasi 0,5 kg, tačiau 2008 metais šis kiekis buvo

0,2 kg mažesnis negu 2007 bei 0,7 kg mažesnis negu 2009 metais.

D÷l netinkamos priežiūros karvių pieningumas per būsimą laktaciją gali sumaž÷ti net

20–38 proc. Tiriamosiose karv÷se IV laktacijos metu karvių pieningumas lyginant su I

laktacija sumaž÷jo apie 30 proc. Didel÷s reikšm÷s karvių pieningumui per būsimą laktaciją

turi užtrūkimo trukm÷ ir karvių priežiūra užtrūkimo metu, vadinasi, galime daryti prielaidą,

kad karvių pieningumas pablog÷jo d÷l netinkamų š÷rimo sąlygų ar netinkamos karvių

priežiūros užtrūkinimo metu, taip pat gal÷jo pasitaikyti mažo produktyvumo karv÷s. Negalima

atmesti galimyb÷s, kad šį pieningumo maž÷jimą gal÷jo lemti ir kitos priežastys (ligos,

netinkami pašarai, nevienodos karvių veršiavimosi sąlygos). Tačiau yra žimona, kad išmilžis

per pirmąją laktaciją sudaro 80 proc., per antrąją – 90 proc. trečios ir v÷lesnių laktacijų

produktyvumo.

10

94

67

22

8

112

45

167

122

61

18

0

20

40

60

80

100

120

140

I laktacija II laktacija III laktacija IV laktacija

Laktacijos

Karv

ių s

kaič

ius

2007

2008

2009

6 pav. Užtraukintų karvių skaičius

Pagal 6 paveiksle pateiktus duomenis matome, kad daugiausiai karvių buvo užtrūkinta

II laktacijos metu, kiek mažiau III laktacijos metu. Mažiausiai karvių užtrūkinta I laktacijos

metu. Užtrūkinant karvę patariama atsižvelgti į jos duodamo pieno kiekį, bei produktyvumą.

7 paveiksle pateikiama vidutinis SLS kas m÷nesį.

1

201

401

601

801

1001

1201

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

m÷nesiai

Vio

duti

nis

SLS/

tūks

t. m

l

2008 m. 2009 m. 2007 m.

7 pav. Vidutinis SLS/ tūkst. ml

Remiantis 7 paveikslo duomenimis galime teigti, kad mažiausias SLS buvo 2009

metais. 2008 metais SLS pirmus 6 m÷nesius buvo didžiausias, nuo 8 m÷nesio rodikliai kito,

ląstelių skaičius maž÷jo, 9 ir 10 m÷nesiais tiek 2007 tiek 2008 metais kreiv÷s duomenys

susikerta, vadinasi rodikliai gali sutapti ar būti nepatikimi. Remiantis 7 paveikslo duomenis

galime, teigti, kad 2007 ir 2008 metų duomenys skiriasi statistiškai nereikšmingai, nes

p=0.075 (p<0,05 tuomet vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai).

8 paveiksle pateikta 2007-2009 metų vidutin÷ SLS bei karvių skaičius.

716

813

420

324 343412

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

2007 m. 2008 m. 2009 m.

SLS

Karvių skaičius, vnt.

8 pav. 2007-2009 metų vidutinis SLS bei karvių skaičius.

Vidutinis karvių skaičius 2007 metais buvo 324 ir tai 21,4 proc. mažiau nei 2009 metais

bei 5,5 proc. mažiau nei 2008 metais, o SLS siekia 716. 2008 metais karvių skaičius siek÷

343, o SLS buvo didžiausias tiriamuoju laikotarpiu ir siek÷ 813, tai 11,9 proc. daugiau nei

2007 metais ir 48,3 proc. daugiau nei 2009 metais. Daugiausiai karvių buvo 2009 metais,

tačiau SLS šiuo laikotarpiu buvo mažiausias ir siek÷ apie 420.

Naudodamiesi 8 paveiksle pateiktais duomenimis galime palyginti duomenų statistinį

patikimumą (p<0,05, tuomet skirtumas statistiškai patikimas). 5 lentel÷je pateikta SLS

statistinis patikimumas. 2007 metus lyginant su 2008 metais p=0.075, vadinasi duomenys gali

tarpusavyje kirstis ir yra statistiškai nepatikimi. Statistiškai patikimi duomenys būtų lyginant

2007 metų rodiklius su 2009 metų rodikliais, nes p=8.92048E-07. 2008 metais ir 2009 metais

duomenų statistinis patikimumas taip pat priimtinas, nes p=1.6979E-06.

5 lentel÷. SLS statistinis patikimumas

Metai 2007 su 2008 2007 su 2009 2008 su 2009

p 0.0751534 8.92048E-07 1.6979E-06

p<0,05 tuomet vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai

6 lentel÷je pateikta karvių išbrokavimo priežasčių lentel÷.

6 lentel÷. Karvių išbrokavimas pagal priežastis

D÷l tešmens D÷l

neapsivaisinimo Kojų ligos Kitos priežastys Išbrokuotų karvių

skaičius sk. % sk. % sk. % sk. %

2007 m. 27 7.9 8 2.33 33 9.6 42 12.24

2008 m. 28 8.7 2 0.6 21 6.5 73 22.6

2009 m. 30 23 3 2.2 20 15 79 59.8

Analizuojant duomenis, pateiktus 6 lentel÷je, matyti, kad daugiausia išbrokuojama d÷l

tešmens ligų ir reprodukcijos sutrikimų (kitų priežasčių), mažiau d÷l nevaisingumo,

neapsiveršiavimo, lyties organų ligų bei kojų ligų.

Analizuojant 2007-2009 metų karvių išbrokavimo priežasčių rodiklius pastebima, kad

daugiausiai išbrokuojama buvo 2009 metais, būtent šiuo laikotarpiu išbrokuojamų karvių

procentin÷ dalis didžiausia.

Dažniausiai buvo registruojamos tešmens ir kojų ligos. Šiomis ligomis 2007 metais

sirgo atitinkamai 7,9 proc. ir 9,6 proc. visų tuo metu laikytų galvijų. V÷lesniais metais karvių

susirgimų tešmens ir kojų ligomis palaipsniui did÷jo ir 2009 metais buvo 23 proc. ir 15 proc.

Tuo metu d÷l neapsivaisinimo ir kitų priežasčių 2007 metais išbrokuojama apie 2,33

proc. ir atitinkamai 12,24 proc. karvių. 2008 metais išbrokavimų procentin÷ dalis d÷l

neapsiveršiavimo lyginant su 2007 metais sumaž÷jo 1,73 proc., o d÷l kitų priežasčių padid÷jo

10,36 proc. 2009 metais daugiausiai išbrokuota d÷l kitų priežasčių ir tai sudaro apie 59,8 proc.

visų išbrokuotų tais metais gyvulių, d÷l neapsiveršiavimo išbrokuota apie 2,2 proc. galvijų.

Iš viso 2007 metais buvo išbrokuota 110 karvių, 2008 metais 14 karvių daugiau, o 2009

metais 12 karvių daugiau nei 2008 metais.

Paskaičiuoti tyrimo rezultatai SLS karvių, kurioms buvo naudojami preparatai

traukinimui (9 paveikslas). Ūkyje visoms karv÷ms naudojami preparatai.

570600

404

193 181208

0

100

200

300

400

500

600

700

2007 m. 2008 m. 2009 m.

SLS

Karvių skaičius, vnt.

9 pav. Trūkinimui skirtų preparatų įtaka SLS

SLS karvių, kurioms naudojami preparatai traukinimui parodyti 9 paveiksle. 2007-2009

metų laikotarpiu buvo traukinta 582 karv÷s.

Tyrimo duomenimis, daugiausia karvių buvo 2009 metais (208), mažiausiai 2008

metais (181) ir 2007 metais vidutiniškai 193 karv÷s. Jei 2007 metais SLS siek÷ 570, tai 2008

metais padid÷jo 30 ląstelių. Mažiausias SLS buvo 2009 metais ir siek÷ apie 404. Pateikti

duomenys rodo, kad karvių SLS per pastaruosius trejus metus tur÷jo tendenciją did÷ti ir

maž÷ti. Akivaizdu, kad esant mažiausiam tiriamų karvių skaičiui 2008 metais, SLS yra

didžiausias.

5 REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Ūkyje pieno gamybos charakteristika tiriamuoju laikotarpiu (2007-2009 m) apibūdina

bendruosius karvių ūkio rodiklius, pirmaveršių ir melžiamų karvių skaičių. Iš vienos karv÷s

per 2007-2009 metus primelžto pieno vidurkis rodo karv÷s produktyvumą. Karvių skaičius

užtraukinimo metu bei pieno kiekis svarbus rodiklis tiriant užtraukinimo periodo įtaką SLS.

Tyrimo duomenys rodo, kad d÷l netinkamos priežiūros karvių pieningumas per būsimą

laktaciją gali sumaž÷ti net 20–38 proc. Tiriamosiose karv÷se IV laktacijos metu karvių

pieningumas lyginant su I laktacija sumaž÷jo apie 30 proc.

Mokslininkų Borman J. M. ir kt. (2006) Berry E. A. ir kt. (2003) teigimu, kerv÷s

amžius pirmojo veršiavimosi metu lemia telyčios brendimo sparta, kuri priklauso ne tik nuo

auginimo sąlygų, bet ir nuo jos veisl÷s. Vidutinis LJ karvių amžius pirmojo veršiavimosi metu

yra 26,7 – 32,6 m÷n.( Juozaitien÷ V., Japertien÷ R. 2005).

Autorių nuomone nuo karv÷s veisl÷s priklauso ir veršingumo trukm÷. Holšteinų veisl÷s

karvių veršingumo trukm÷ yra 5,7 dienos trumpesn÷s nei kitų juodmargių veislių karvių.

Normalu, kad bandoje vyksta karvių kaita. Kasmet išbrokuojamos nelaktuojančios, arba

mažai duodančios pieno. Mūsų analizuotame ūkyje (per 2007 – 2009 m.) daugiausiai karvių

išbrokuota d÷l tešmens ligų – 23,0 %, o d÷l kitų priežasčių 59,8 %. Dalis karvių išbrokuojama

d÷l neapsivaisinimo 2,2 % ir d÷l kojų ligų 15 %.

Tai rodo, kad ūkyje nepakankamai vykdomos veislininkyst÷s selekcinis darbas,

nevykdoma telyčaičių atranka ir produktyviausių karvių, nekreipiamas d÷mesys į kryptingą

jų auginimą.

6 IŠVADOS

• Per tiriamąjį laikotarpį 2007-2009 metais melžiamų karvių skaičius padid÷jo 8,78

proc.

• 2007 m. primelžto pieno kiekis lyginant su 2009 m. buvo mažesnis 13,95 %.

• Tinkama bandos ir individuali karvių priežiūra – vieni pagrindinių kriterijų,

mažinantys somatinių ląstelių skaičių (SLS) piene. Vyresnių nei IV laktacijos karvių

SLS piene did÷jo.

• Daugiausia karvių išbrokuojama d÷l tešmens ligų ir reprodukcijos sutrikimų.

• Karvių, kurių užtrūkinimo laikotarpis buvo >45 dienos, po apsiveršiavimo jų piene

nustatytas mažesnis SLS.

7 PASIŪLYMAI

• Siekiant sumažinti SLS piene, sistemingai po melžimo atlikti spenių dezinfekciją.

• Karv÷ms trūkinimo metu naudoti antimikrobinius praparatus.

• Karves, sergančias chroniškomis tešmens uždegimo formomis skubiai brokuoti.

8 NAUDOTA LITERATŪRA

1. Aniulis E. Patelių pieno liaukos ligos. 2007. P.15.

2. Aniulis E., Japertas S. Karvių mastitas. Kaunas, 2001. P. 8-104, 105-123.

3. Aniulis E., Japertas S. Veterinarinių preparatų efektyvumas gydant karves sergančias

slaptuoju mastitu. Veterinarija ir zootechnika. 2000. T.11 (33). P.5-11.

4. Aniulis E., Japertas S., Leiput÷ K. Karvių pieno kokyb÷s analiz÷, atsižvelgiant į

somatinių ląstelių skaičių. Veterinarija ir zootechnika. 2000. T.8 (30). P. 5-8.

5. Aniulis E., Klimait÷ J., Japertas S. Slaptojo karvių mastito sukel÷jai ir jų kitimas nuo

gydomųjų ir antimastitinių preparatų. Veterinarija ir zootechnika. 2001. T. 12 (34). P.

5-8.

6. Aniulis E., Malakauskas V. Karvių mastito diagnostika, profilaktika ir gydymas.

Vilnius, 1988. P. 3-33.

7. Aniulis E., Pamakštien÷ E., Japertas S. Antimikrobinių preparatų įtaka pieno

sudedamųjų dalių kitimui. Veterinarija ir zootechnika. 2001. T. 12 (34). P. 9-13.

8. Aniulis E., Znaidauskas B., Miliauskas L., Malakauskas V. Veterinarin÷ akušerija ir

ginekologija. Vilnius. 1989. P. 157-194.

9. Aniulis E.,. Japertas S., Leiput÷ K. Sveikų ir slaptuoju mastitu sergančių karvių pieno

sud÷tinių dalių kitimas melžiant. Veterinarija ir zootechnika. 1998. T.6 (28). P.5-7.

10. Batra T.R., McAllister A.J. A comparison of mastitis detection methods in dairy cattle.

Can. J. Anim Sci., 1984. 64. P. 305; Lansbergen L.M.T.E., Nielen M., Lam T.J.G.M.,

Pengov A., Schukken Y.H., Maatje K. Our Industry today. Evaluation of a prototype

on- line electrical conductivity system for detection of subclinical mastitis. Journal of

Dairy Science, 1994. 77. P. 1132- 1140.

11. Berry E.A., Hillerton J.E. The effect of an intramammary teat seal on new

intramammary infections. J. Dairy Sci. 2002. 85 (10). P. 2512-2520.

12. Berry E.A., Johnston W.T., Hillerton J.E. Prophylactic effects of two selective cow

strategies accounting for interdependence of quarter. J. Dairy Sci. 2003. 86 (12). P.

3912-3919.

13. Borman J. M., Macmillan K. L. and Fahey J. The potential for extended lactations in

Victorian dairying: a review. Australian Journal of Experimental Agriculture 2006. T.

44 (6). P. 507-519.

14. Cruickshank J., Weigel K.A., Dentine M.R. et al. Indirect prediction of herd life in

Guernsey dairy cattle. Journal Dairy Science, 2002. Vol. 85. P. 1307–1313.

15. Daukštas J., Kačerauskas D., Liutkevičius A. Pieno perdirbimo technologija. Vilnius.

1994. P. 4-90.

16. Dingwell R.T., Leslie K.E., Duffield T.F., Schukken Y.H., Descoteaux L., Keefe G.R.,

Kelton D.F., Lissemore K.D., Shewfelt W., Dick P., Bagg R. Efficacy of

intramammary tilmicosin and risk factors for cure of Staphylococcus aures infection in

the dry period. J. Dairy Sci. 2003. 86. P. 159-168.

17. Ettema J. F. And Santos J. E. P. Impact of Age at Calving on Lactation, Reproduction,

Health, and Income in First- Parity Holsteins on Commercial Farms. J. Dairy Sci.

2004. T. 87. P. 2730- 2742.

18. Gäde S., Stamer W., Junge E., Klam E. Estimates of genetic parameters for milkability

from automatic milking. XI Baltic animal breeding and genetic conference. Palanga.

2005. P. 61–64.

19. Green M.J., Green L.E., Medley G.F., Schukken Y.H., Bradley A.J. Influence of dry

period bacterial intramammary infection on clinical mastitis in the dairy cows. J. Dairy

Sci. 2002. 85. P. 2589-2599.

20. Hassan Z., Daniel R.W.C., O Boyle, Frose A. Effects of dry cow intramammary

therapy of quarter infection in the dry period. Vet. rec. 1999. 145. P. 634-639.

21. Japertas S. Karvių slaptojo mastito etologija, gydimas ir farmokoprofilaktika. Daktaro

disertacija. Kaunas. 2000. P. 93.

22. Japertas S. Uždelsus teks brokuoti. Ūkininko patar÷jas. 2001. N. 52. P. 8.

23. Japertas S. Vasaros mastito sukel÷jus platina vabzdžiai. Ūkininko patar÷jas. 2002. N.

63. P.15.

24. Japertas S., Aniulis E. Užtrūkusių karvių, sergančių mastitu, gydymas ir

farmakoprofilaktika. Veterinarija ir zootechnika. 2001. T. 16 (38). P. 38- 42.

25. Japertien÷ R., Japertas S. Alternatyvūs mastito gydymo metodai. Mano ūkis 2007/2.

26. Japertien÷ R., Japertas S. Tešmens uždegimo požymis- padid÷jęs somatinių ląstelių

skaičius. Mano ūkis. 2003. N. 1. P. 26- 27.

27. Japertien÷ R., Japertas S. Tešmens uždegimu sergančių karvių gydymas. Mano ūkis.

2003. N.3. P. 24.

28. Jermačenkovas N. Veterinarin÷ akušerija ir ginekologija. Vilnius, 1989. P. 143-161.

29. Juozaitien÷ V., Japertien÷ R. Karvių melžimo savybių, pieno kiekio, sud÷ties ir

kokyb÷s tarpusavio ryšių fenotipinis įvertinimas. ISSN 1392-2130. Veterinarija ir

zootechnika. T. 2005. 32 (54). P. 45.

30. Juozaitien÷ V., Žakas A. Paveldimumo įtaka somatinių ląstelių skaičiui juodmargių

karvių piene. Veterinarija ir zootechnika. 2002. N 17 (39) P. 72- 74.

31. Karazija R., Jurgaitis A. Veterinarin÷ patologija. Vilnius, 1989. P. 220-221.

32. Klimien÷ J. Nedelsdami gydykime mastitus. Valstiečių laikraštis. 2003. N. 12. P.6.

33. Lynch M., Walsh B. Genetics and analysis of quantative traits. U.S.A Sinauer

Associates, 1998. P. 980.

34. Minkevičius V., Pikelis V. Somatinių ląstelių skaičius piene ir jo kokyb÷. Mano ūkis.

2000. N. 3. P. 54.

35. Mišeikien÷ R. Įvairių medžiagų, naudojamų karvių speniams paruošti prieš melžimą,

poveikio mikroorganizmams tyrimai. Daktaro disertacija. LVA, 2005. P. 25- 40.

36. Oesteras O., Edge V.L>, Martin S.W. Derterminants of success of failure in the

elimination of major mastitis pathogens in selective dry cow therapy. J. Dairy Sci.

1999. 82. P. 1221-1231.

37. Praškevičius A., Ivanovien÷ L., Stasiūnien÷ N., Burneckien÷ J., Radovičius H.

Biochemija. Kaunas. 2006.

38. Quintela, L.A., Pena A.I., Taboada M.J., Alonso G., Varela- Portas B., Diaz C., Barrio

M., Garcia M. E., Becerra J.J., and Herradon P.G. Risk factors for low pregnancy rate

in dairy cattle: a retrospective study in the north west of Spain. Arch. Zootec. 2004. T.

53. P. 69- 76.

39. Roesch M., Doherr M.G., Blum J.W. Performance of dairy cows on Swiss farms with

organic and integrated production. Journal Dairy Science, 2005. Vol. 88(7). P. 2462–

2475.

40. Rudejevien÷ J. Karvių slaptasis mastitas. Monografija. Kaunas. 2007.

41. Scott S., Laar P. H., Bostedt H. Užtrūkusių karvių gydymo įtaka somatinių ląstelių

skaičiui po veršiavimosi. VETinfo. 2002. N. 5. P. 28- 29.

42. Sederevičius A., LVA. Patarimai pieno gamintojams. Kaunas, 2004. P. 22-48.

43. Skimundris V. Pieno savyb÷s ir jo kokyb÷s gerinimo būdai. Dotnuva. Akademija.

1997. P. 7–30.

44. Stankūnien÷ V., Tacas J., Mišeikien÷ R. Pieno ūkio savininkui. Kaunas. 2008. P. 27,

48-49.

45. Šiugždait÷ J. Slaptas mastitas. Veterinarija ir zootechnika. 1997. T. 4 (26). P. 67-68.

46. Špakauskas V., Jodkonis L. Karvių slaptajam mastitui diagnozuoti skirto testo

(Mastesto) veiksmingumo tyrimai. Veterinarija ir zootechnika. 1998. T. 5 (27). P. 64-

65.

47. Tacas J. Karvių melžimas ir melžimo higiena. 2001. P. 3-18. 43.

48. Whitelock L. Mastito profilaktika – pieno kokyb÷s gerinimo pagrindas, LŽŪ

konsultavimo tarnyba. Akademija. 2005.

49. Исаева Л. В. Влияние возраста 1 отела на хозяйствениые показатели коров. М.,

1998. С.70-71

50. Карамаев С. В., Зимин Г. Я., Валитов Х. З., Баркалова Т. Ю., Залотарева О. Вю

Зависимость сроков хозяйственного исполъзования коров от продолжителности

сервис-периода. Актуал. Пробл. Пр-ва продуктов животноводства. Самара, 2001.

С. 14-16

51. Карташова В. М., Ивашура А. И. Маститы коров. Москва, 1991. C. 3 - 250.

52. Коган ГФ., Горинова ЛП. Маститы и санитарное качество молока. Минск, 1990

P. 3 – 133.

53. Лось Н. Ф. Продуктивность коров в зависимости от возраста и

продолжительности сервис-периода. Зоотехния. 2002.Н.7.С.2-4

54. Прокофьев М. Т., Букреев Ю. Мю, Долгов В. В. Взаимосвязь между уровням

молочной продуктивности и проявлением воспроизводительной функции у

коров Зоотехния., 2002. Н. 10. С. 22-25.

55. Чхатариди Г. Н. Влияние сервис – периода на воспроизводительные и

продуктивные качества коров. Михайловскоеб 1992. 9 с.

9 SUMMARY

The influence of the length of Cow linger and of several reproduction measures in SCC

milk after giving birth.

The number of cows on the farm in question grew annually by 9.0-14.0 percent. The

herd cosisted of both adoloscent and mature lactic cows. The number of adoloscent cows

incsreased annually. In 2007 they made up 26.0 percent, while in 2008 - 41.0 percent, and in

2009 - 34.0 percent of all cows. Adolsocent cows gave 6080 kg of milk each year.

The inquiry observed that some of the cows that had been linger less than 50 days gave

20 - 38 percent less milk. Our analytical data is consistent with Japertiene's R., and Japertas'

S. (2007) findings that timely linger cow gives more milk after giving birth.

SCC quatity in milk higly depends on lactation. The quantity of SCC in milk of fourth

and later generation cows was significantly higher than that of first, second, or third

generation cows.

The business annually deems inadequate many cows. In 2009, due to udder diseases

23.0 percent of the cows were deemed inadequate, while due to innpregancy - 2.26 percent,

hoof disesase - 15.0 percent, and other reasons - 59.8 percent of the cows failed to meet the

standard.