Mergaite is Metropolio

Liudmila Petrusevskaja

vilnius 2011

Iš rusų kalbos vertė Nijolė Kvaraciejūtė

v

v

Mergaite is „ “

© Людмила Петрушевская, 2006, 2009© Vertimas į lietuvių kalbą, Nijolė Kvaraciejūtė, 2011© Viršelio iliustracija, Monika Puzauskaitė, 2011© Leidykla VAGA, 2011

ISBN 978-5-415-02227-4UDK 821.161.1-3 Pe258

Knygos leidimą remia Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Людмила ПетрушевскаяИстории из моей собственной жизниThe novella and short stories first published by Amphora in St Petersburg, Russia, in 2006

The publication of the book was negotiated through Goumen&Smirnova Literary Agency (www.gs-agency.com) and OKNO Literary Agency (www.okno-agency.com).

5

Mergaitė iš „Metropolio“ / 7

Pradžia / 7

Vegerai / 9

Jakovlevai / 16

Karo pradžia / 27

Šeimyninės aplinkybės / 30

Kuibyševas / 32

Kuibyševas. Pastangos išgyventi / 36

Kaip mane išgelbėjo / 39

Durovo cirkas / 42

Ieškant maisto / 44

Lėlės / 46

Pergalė / 48

Apygardos karininkų namai / 49

Dvariškių kalba / 53

Didysis teatras / 55

Kopėčiomis žemyn / 57

Literatūrinės gulynės / 60

Mano koncertai. Žalia palaidinė / 63

Portretas / 65

Mažo jūreivėlio istorija / 66

Kitas gyvenimas / 70

„Metropolis“ / 73

Lenočka Veger / 76

Motušė / 79

Stovykla / 82

Čechovo gatvė. Senelis Kolia / 85

Turinys

Mėginimas išsitekti / 89

Vaikų namai / 92

Aš noriu gyventi / 96

Snieguolė / 99

Neprisirpę agrastai / 109

Gorila / 126

Radinys / 132

Pasaka apie pasaką / 164

Vietoj interviu / 169

7

Mergaitė iš „Metropolio“

Pradžia

Kai aš galvoju apie žmonių giminę, tai įsivaizduoju ją ne kaip išsišakojusį genealoginį medį. Giminė man – kaip miškas, jis per-regimas tolumoje ir atrodo it rankomis susikabinusių žmonių – medžių grandinė. Kažkodėl taip. Tenai, amžių ir laikų migloje, sto-vi jos, ankstesniosios kartos – daugiašakiai medžiai, ir kiekvienas protėvis šakomis susipynęs iš vienos savo pusės su gimdytojais, o iš kitos – su savo vaikais. Ir kiekvienas yra tėvas, o kartu ir sūnus, ir jisai pats – toksai, koks yra – vienintelis pasaulyje. Ir kiekviena jų – savo motinos vaikas ir savo dukters arba sūnaus motina, o tuo pat metu atskira, į nieką nepanaši būtybė. Ir kiekvienas – vienatijas trijuose asmenyse: vaikas, gimdytojas ir asmenybė.

Kol kas tasai, centre, stiprus, jis prilaiko abi puses: ir tuos, kas prieš jį stovi, ir tuos, kurie atsistojo už jo. Ir šisai centras šimtme-čiams bėgant persislenka. Žmogus silpsta, jo stiprumas persiduo-da ateinančiai kartai. Jo protas, jo žinojimas išnyksta drauge su juo, jų neperduosi, o bruožus – atkaklumą, netgi nežmonišką nesukal-bamumą savo paties nenaudai, dvasios jėgą, įsitikinimą, kad valgis turi būti spartietiškas, o vanduo apsipylimui šaltas, persivalgymą per šventes, nesutarimus su vyresnybe, laikymąsi savo pozicijų kenkiant sau ir artimiesiems, sentimentalumą, meilę muzikai ir poezijai ir vaidingumą dėl menkniekių, nepaperkamą sąžiningu-mą ir visišką neįmanomybę ateiti kur nors laiku, sumanymų ty-rumą, troškimą visiems pagelbėt ir neapykantą kaimynams, tylos

pamėgimą ir garsų kasdienį riksmą, mokėjimą gyventi be pinigų ir beprotišką jų švaistymą dovanoms, baisiausią jaukalą namuose ir griežtus reikalavimus namiškiams viską po savęs sutvarkyti, ir beribę meilę mažyliams, ypač kai jie miega visame savo gražume, – juos, šiuos bruožus, gali paveldėti įpėdiniai.

Mano prosenelė Asia, sulaukusi trisdešimt septynerių, mirė nuo sepsio palikdama šešis vaikus. Jos vyras, mano prosenelis Ilja Sergejevičius, gydytojas, patraukė prie upės. Jis kaltino save dėl žmonos mirties. Visas penketas pasileido paskui tėvą, prisivijo prie kranto ir pakibę jam ant kaklo sulaikė. Mažiausiąją nešė vyresnio-ji, Vera. Mamą Asią laidojant aštuonerių metų duktė Valečka ėjo paskui tėvą kaip šešėlis dėdama kojas jam įpėdžiui ir murmeno tik sau: „Aš visą gyvenimą eisiu tavo pėdomis“. Jie beveik visi tapo pogrindininkais, senolis buvo bolševikas, kovotojas už skriau-džiamųjų teises. Dirbo jis daugiausia fabriko valdybos gydytoju, bet pas jį suplaukdavo ligota varguomenė iš gyvenvietės ir kaimų. Ir jis apskritai niekuomet neėmė pinigų už gydymą. Tiktai algą. Iš principo priimdavo visus engiamuosius, nors aptarnauti turėjo tiktai personalą. Todėl, kaip paprastai, jį greit atleisdavo, ir darbo jis daugiausia rasdavo per epidemijas – choleros ir maro, – tada pri-imdavo visus gydytojus, net tremtinius.

Aš, kai tik pradėjau kalbėti, pavadinau jį Dėdžiu.

9

Vegerai

Aš gimiau „Metropolio“ viešbutyje, tai buvo antrieji Tarybų namai: viešbučio kambariuose ten buvo įsikūrę senieji bolševikai, tarp jų – mano prosenelis, Dėdis, Ilja Sergejevičius Vegeras, nuo 1898 metų RSDDP narys. Ten pat, po skyrybų su vyru N. Jakov-levu, gyveno Iljos Vegero duktė, mano senelė Valentina Iljinična Jakovleva, nuo 1912 metų partijos narė, su dukromis Vera Nikola-jevna ir Valentina Nikolajevna, mano būsimąja mama. Visos trys, kaip tikrose pasakose, buvo nepaprastos gražuolės. Senelę Valią mergino jaunas Majakovskis, tačiau ji vertesniu pripažino studentą Kolią Jakovlevą. Jų duktė Vava (Vera) išaugo ir tapo pačia gražiau-sia (akinama šypsena, kasos, mėlynos akys) Šarvuočių, tankų ir mechanizuotos kariuomenės akademijos mergina, o mano mama nuo keturiolikos metų, būdama labai aukšta mergaitė, turėdavo nuolatinių lydėtojų kavalierių, ypač kareivių, ir jiems patikliai at-sakinėjo į klausimus „kuo tu vardu?“ ir „kur gyveni?“, tačiau nesa-kydavo, kiek jai metų, ir tai liūdino jos motiną ir seserį. Šeimoje mano mamą vadino Liulia, ji buvo jauniausia ir visados laikoma neprityrusiu kūdikiu. Nors atkakliai mokėsi, skaitė kalnus knygų ir mokykloje, ir savo literatūros fakultete. Ant jos rašomojo stalo stūksodavo piramidės tomų (vien iš Viduramžių buvo trys didžiu-lės chrestomatijos). Ji taip rimtai studijavo literatūrą, kad įprastinį skaitymą laikė profanacija. Apie savo senolio Dėdžio trečios žmo-nos giminaitę, kuri per patį badmetį gana dažnai ateidavo į „Met- ropolį“ pas Dėdį knygų, Liulia sakydavo: „Na žinoma, turgene-viška mergina ant suolelio prie tvenkinio su romanu rankose“. Iš tikrųjų giminaitė pasilikdavo vakarieniauti.

Literatūra jaunutei Liuliai buvo studijų objektas! O slapta ji mylėjo ankstyvąjį Gorkį.

10

Tačiau taip atsitiko, kad Liulia, naivi, rimta ir visiškai nekalta mergina, pastojo savo gimimo dieną, 1937 metų rugpjūčio 23-iąją Serebrianyj Boro vasarvietėje.

Aš savo ausimis vaikystėje girdėjau, ką ji pasakė mūsų pilvo-tai, jau aštuntas mėnuo besilaukiančiai kiemsargei Graniai, pasi-guodusiai, kad ilgai negalėjo pastoti. Mes stovėjome vartuose, ir mama nusijuokė, rodydama į mane: „O aš tai iš pirmo karto...“

Tą vasarą jie gyveno Serebrianyj Bore.Tai buvo vyriausiojo senelės brolio, Vladimiro Iljičiaus Ve-

gero, seno bolševiko, RSDDP kuopelės Raudonojoje Presnioje va-dovo ir garsingojo 1905 metų Raudonosios Presnios sukilimo su barikadomis vieno organizatorių, valstybinė vila. Jo partinis sla-pyvardis buvo Povolžecas.

Mano darbas dabar tarp metro stotelių „Barikados“ ir „1905 metų gatvė“. Tik niekas nežino, kad visa tai mano posenolio Vladi-miro Iljičiaus padaryta: visi tie pavadinimai, tie išversti grindinio akmenys ir barikados, visos tos būsimosios skulptūros, tokios kaip „Akmenys – proletariato ginklas“. Maskvos transportas iki šiol trinksi specialiai paliktais istoriniais akmenimis tarp Sukilimo aikštės ir metro stotelės „Barikados“.

Beje, Povolžecas į partiją priėmė penkiolikmetį paauglį Maja-kovskį, po ko šis brinktelėjo Butyrkų kalėjiman ir paskui iš partijos išstojo.

Majakovskis vaikščiojo pas Vladimirą Iljičių-Povolžecą ir ten susipažino su jo jaunesniosiomis seserimis Vera ir Valia Veger. Va-lečką jis beregint įsimylėjo.

Mūsų šeimoje sklandė legenda, kad Majakovskis su Burliuku iš šitų namų išėjo su palaidinėmis: Majakovskis su garsiąja geltonąja, Burliukas – su lelijine. Mama man pasakojo, kad palaidines berniu-kai paėmė iš seserų: bet mergaitės buvo mažos, o Majakovskis – mil-žinas. Tad abejoju. Galbūt vaikinai tiesiog juokais pasimatavo? Tiesa ir tai, kad palaidines tada kursantės vilkėjo puošnias, su raukiniais.

11

Mano mama taip pat pasakojo, kad 1930 metais ji su savo mo-tina važiavo tramvajumi ir ten jos susidūrė su Majakovskiu. Senelė tarusi Majakovskiui: „Tai mano duktė“. Poetas atrodė sugniužęs, pavargęs.

Tai buvo paskutinieji jo gyvenimo metai.

* * *

1937-aisiais Vladimiras Iljičius Vegeras-Povolžecas užmiesty-je, Keturiasdešimt antrame Kazanės kelio kilometre, mokslo dar-buotojų kooperatyve pasistatė namą, o valstybinę vilą Serebrianyj Bore vasarai atidavė seseriai Valentinai (mano būsimajai senelei) ir jos dukroms.

Tų nelemtų metų pavasarį dėjosi baisūs dalykai. Gegužę buvo areštuotas ir tardomas senelės brolis Ženia Vegeras, Ukrainos Po-litinio biuro narys ir Odesos apskrities komiteto partijos sekreto-rius, jo sesuo Lenočka Veger (ji ilgus metus prie Kalinino vadova-vo sekretoriatui) – suimta ir nuvesta sušaudyti. Buvo areštuotas ir mirčiai pasmerktas Asios, senelės sesers, vyras, o beveik po metų suimta ir pati Asia, ji ilgą laiką prasėdėjo Gulago lageriuose. Nuo-sprendis sušaudyti tada buvo švelniai vadinamas „dešimt metų be teisės susirašinėti“.

Kitiems netikėtų svečių teko laukti. Tai buvo kankynė.Senelė kas naktį tarytum girdėdavusi triukšmą, tarsi mašina

kažkur tolumoj sustoja, atsidaro varteliai, ir labai aiškiai pasigirsta žingsniai per žvyrą...

Tais metais būtent naktimis ateidavo suimti, užantspauduo-davo išvestųjų butus, ir daugiau niekas ir niekada tų žmonių ne-matydavo.

Kas naktį kažkas iš tiesų žingsniuodavo nuo vartelių prie namo. Gurgždėdavo žvyras. Tačiau į namą neužeidavo. Reikėjo laukti. Miegoti tapo neįmanoma. Išeiti pažiūrėt senelė bijojo.

12

Ji nuėjo pas psichiatrą. Šis pasakė: „Pasilikite čia, pas mus saugi jausitės“. Ji pasiliko. Tikriausiai šitai ją ir išgelbėjo. Jos taip ir nesuėmė.

Mano senelė buvo išskirtinai protinga ir įžvalgi moteris. Ji žinojo, kad suima visus, išskyrus puspročius su pažyma. Jauna Ženios Vegero žmona Solanž Korpačevskaja, gražuolė pianistė, pusiau prancūzė, po vyro arešto taip pat buvo suimta, tačiau ka-meroje nuo naktinių kvotų ji išprotėjo ir buvo paleista į laisvę. Kai pas ją atėjo Dėdis, ji nepaliaujamai raudojo, sėdėjo ant lovos žila savo jaunystėje, be galo liūdna, išsekusi ir pakrikai šaukė. Dėdis buvo gydytojas. Bet jis nepasiliko prie jos galvūgalio, apsisuko ir nė žodžio netaręs išėjo. Nežinau kodėl. Galbūt pats savyje irgi no-rėjo visą tą laiką šaukti, tačiau tvardėsi. O ji, beprotė, jautėsi laisva klykti. Ženia buvo jo viltis, jo pasididžiavimas (su vyresniuoju, Vo-lodia, jis nebendravo nuo revoliucijos laikų), Lenočka – jo jauniau-sioji mylimiausioji duktė. Galimas daiktas, ne žmogaus jėgoms buvo ištverti tokį klyksmą.

Tolesnis marčios likimas buvo siaubingas – Solanž motina pa-siėmė ją ir jos mažąjį sūnų, išvežė į Ukrainą. Prasidėjo karas, atėjo vokiečiai. Solanž su sūnumi ir motina kartu su geto žydų kolona buvo gyvi užkasti į žemę.

Tačiau tai įvyko vėliau.Aprašomuoju metu, 1937-ųjų vasarą, Solanž, matyt, dar kalė-

jo, iš Lenočkos, Ženios ir Asios vyro negavo jokių žinių (ta pati for-muluotė – „be teisės susirašinėti“). Ženia ir Lenočka buvo suimti 1937 metų gegužės 23 ir 24-ąją. Lenočka sušaudyta rugsėjo 3-iąją. Ženia – lapkričio 21-ąją.

Neseniai man pasakė, kad kas ištvėrė ilgiau, neprisipažino šnipi-nėję, nepasirašinėjo popierių, tuos daugiau kankino ir baudė vėliau.

O mano būsimoji šeima tą baisiąją vasarą pasislėpė Serebria-nyj Bore. Kartais žmonės tiesiog išvažiuodavo iš savo namų, ir NKVD pasiuntiniai jų nerasdavo.

13

Mano mama pasakojo, kad Stefanas (mano būsimasis tėvas, taip pat, kaip ir ji, IFLI, tačiau ne literatūros, o filosofijos fakulteto studentas, atvažiavo pas ją tą vasarą į Serebrianyj Borą... Ji nepa-tikslino, kokiu metu ir kur jie pasimatydavo. Iš visko sprendžiant, vakare ir ne namuose.

Vėliau sužinojau, kad mano tėvas buvo kilęs iš Nikolajevo gu-bernijos, Aukštutinių Rohačikų kaimo, ir jo didelėje šeimoje (tai man pasakė jau kiti žmonės) daugelis sirgo džiova. Jis atvažiavo į Maskvą pasiligojęs, be nieko, kaip Lomonosovas, įstojo į darbinin-kų fakultetą kaimo vargdienio su ypatingais gabumais teisėmis, o po to į IFLI. Savo kampo neturėjo. Į daktarus tikriausiai nesi-kreipė. Turbūt bijojo, kad paguldys į ligoninę, teks prarasti metus. Taip ir gyveno pakosėdamas. Buvo aukštas, garbanotas, simpatiš-kas. Mano mama, stropi literatūros fakulteto studentė, graži, san-tūri, rimta, gyvenime stačiai nieko nesuprantanti, amžinai sėdėjo prie knygų. Be to, šios mielos asmenybės šeima gyveno pačiame geriausiame Maskvos name, „Metropolyje“. Maža to, jos motina anksčiau buvo dirbusi Kremliuje, po to mokslo komitete. O sesuo mokėsi Šarvuočių, tankų ir mechanizuotos kariuomenės akade-mijoje. Todėl mano būsimasis tėvas jų tikriausiai smarkiai bijojo.

Taigi visai tikėtina, kad naktimis, slėpdamasis nuo savo myli-mos mergaitės mamos ir sesers, Stefanas, matyt, tarsi naktinis plė-šikas tykindavo nuo paskutinio troleibuso iki vartelių, paskui žvyru sėlindavo prie jos lango ir kviesdavo į pasimatymą. Taip aš manau. Tai tie žingsniai, kurie niekados neužsibaigdavo beldimu į duris!

Senelė psichiškai buvo sveikutėlė.Tokia manoji tų įvykių versija.Vienaip ar kitaip, žingsniai buvo, tačiau mano artimieji išven-

gė Lubiankos.

Taigi, aš gimiau 1938 metų gegužės 26-ąją, praėjus maždaug devyniems mėnesiams po mamos gimtadienio.

14

Bet manęs neužantspaudavo bute, kaip atsitikdavo areštuotų-jų kūdikiams, tačiau apie tai – vėliau.

* * *

O praėjus maždaug dvejiems metams nuo aprašomų įvykių, maniškės grįžo namo ir pamatė, jog durys, vedančios į jų kamba-rius, vis dėlto užantspauduotos. Tai yra senelė žengė pirmoji, ėmėsi atidarinėti duris, neatidarė, apsigręžė ir netarusi nė žodžio visiems laikams paliko šį butą...

Iš paskos ėjusi Vava savo ruožtu priėjo prie durų ir išvydo, kad rankenos apvyniotos viela, o ant vielos kabo plomba.

Jeigu jos būtų anksčiau grįžusios į namus, gal jau būtų buvu-sios išvežtos. Bet jos, kaip visad, pavėlavo. Mūsų šeima amžinai, iš kartos į kartą, vėluoja.

Iš jų namo, iš „Metropolio“, jau daug žmonių buvo dingę.Taip Vava atsisveikino su už sienelės gyvenusia savo kaimy-

nėle, kurios pavardės tiksliai neprisiminė, lyg ir Kalygina. Ji buvo apskrities komiteto sekretorė ir dažnai atvažiuodavo į Maskvą, į savo kambarį „Metropolyje“, visuomet su keleto vyrų padėjėjų ko-manda.

Tuokart Vava įėjo į butą ir pamatė kaimynę lydimą dviejų: vienas, uniformuotas, žengė priekyje, kitas, civiliais drabužiais, pavymui.

Vava džiugiai su ja pasisveikino. Kalygina nusisuko ir sučiau-pė lūpas.

Vava pasakė motinai:– Anną Stepanovną išvedė dviese.Mano senelė net nelinktelėjo.

* * *

Be drabužių, daiktų, knygų, praradę baldus, antklodę ir indus, nekalbant jau apie paveikslus, jos atėjo pas Dėdį, pas Ilją Sergejevi-čių Vegerą, į gretimą „Metropolio“ laiptinę, ir įsikūrė pas jį.

O man liko atminty tas mūsų ankstesnysis butas „Metropo-lyje“ – du pereinamieji kambariai su durimis per vidurį, virš durų paveikslas: smaragdiniame fone moters galvutės profilis – išlenk-tas kaklas, ryškiai rudi plaukai, šalmo pavidalo šukuosena.

16

Jakovlevai

Vėliau mama patvirtino, kad kairėje pusėje virš durų kabėjo mano prosenelės iš senolio pusės, kaip dabar jau žinau, Aleksan-dros Konstantinovos Jakovlevos, mergautine pavarde Andreje-vič-Andrejevskos, Dono kariuomenės srities Bulgarino viensėdi-jos dvarininkės, portretas. Šeimoj pasakota, kad jos dvare kabėjęs įrėmintas dokumentas, teigiantis, jog jos protėviui Andrejevičiui, tarnavusiam lenkų karaliaus Žygimanto Augusto rūmuose, su-teiktas bajoro titulas. Lyg ir data parašyta, šešioliktas amžius. Pa-sak šeimos padavimų, broliai Andrejevičiai, Zaporožės kazokai, tarnavę pas karalių Žygimantą kaip žirgininkai. Vienas jų sulai-kęs šuoliais pasileidusį karaliaus žirgą, ir po to jam buvo suteiktas šlėktos, tai yra bajoro, titulas. Jo įpėdinis, Jakovas Maksimovi-čius Andrejevičius, garsus tuo, kad buvo dekabristas, slaptosios draugijos narys. Katorgoje Jakovas atsiskleidė kaip dailininkas mėgėjas, yra išlikęs Nikolajaus Bestuževo Petrovskij Zavode su-kurtas jo portretas (paskutinioji kopija atsidūrė Maskvoje, priva-čių kolekcijų muziejuje). Jakovas Maksimovičius Andrejevičius pavaizduotas su teptukais rankoje. Jis buvo laikomas Čitos kalė-jime, paskui Petrovskij Zavode. Perkeltas į Verchneudinsko gy-venvietę, kai jau buvo beviltiškas psichinis ligonis. Mirė Jakovas Andrejevičius būdamas trisdešimt devynerių, iškalėjęs keturio-lika metų.

Kitas Andrejevičius, Gordejus, įtariamas dalyvavimu slapto-joje draugijoje, buvo suimtas ir laikomas Petropavlovsko tvirtovė-je, tačiau paleistas į laisvę.

17

* * *

Aleksandros Konstantinovos portretas virš mūsų buto durų priklausė Valentino Aleksandrovičiaus Jakovlevo, grupės „Mask-vos salonas“ dailininko, teptukui – jis mano senelio Nikolajaus Feo- fanovičiaus Jakovlevo pusbrolis.

Valentinas mirė jaunas, 1919 metais. Dabar jo kūriniai saugo-mi Voronežo ir Omsko muziejuose. Neseniai galerijoje „Elizium“ vyko paroda, sudaryta iš nedaugelio išlikusių Valentino Jakovlevo tapybos darbų. Pas mus teišsaugotas paveikslas „Amūras ir Psichė-ja“, tapytas aliejumi ant kartono. Aš išaugau prie jo – tai ir visa, neskaitant knygų lentynos, kas liko mums iš senelio Kolios daiktų. Tapęs profesoriumi, jis rinko retas knygas, pavyzdžiui, pirmuosius Puškino leidimus. Visa tai dingo.

Mano senelė ištekėjo už mano senelio jauna, o ir jis, senolis, tada buvo labai jaunas – universitetą baigė, kai jam buvo gimusios jau dvi dukterys.

Senolė Šura, mano prosenelė, gyveno Ostoženkoje, Lopuchi-no skersgatvyje, name su sodu. Kai jos sūnus Kolia atsivedė jauną žmoną Valią į savo namus, kur pagal ponišką įprotį priemenėje ant skrynios miegodavo tarnaitė, tai nepratusi prie tokių papročių jau-noji bolševikiukė Valentina iš nesmagumo keletą dienų neišeida-ma sėdėjo savo pusėje – kadangi pats pirmas dalykas, apstulbinęs ją naujoje vietoje, buvo kazokėlis, tarnas, kuris tamsiame prieš-kambaryje, nušokęs nuo skrynios kaip koks nelabasis, kūlvirsčia puolė jai po kojų: kaip po to paaiškėjo – nuauti batų.

Senolė Šura, dvarininkė, iki vėliausios nakties žaisdavo su sve-čiais kortomis, nebūdavo svečių – žaisdavo su tarnaite. Nuo vyro, Feofano Vasiljevičiaus, ji atsiskyrė, jis turėjo nuosavą kliniką (au-sų–gerklės–nosies), kur ir gyveno su savo padėjėja medike kaip vy-riausiasis gydytojas, ligoninę atidavęs tarybų valdžiai. Sutuoktinių Jakovlevų sūnus, mano senolis Kolia, iš pradžių mokėsi Pirmojoje gimnazijoje, Volchonkos 16, kur inspektoriumi ir literatūros dės-

18

tytoju buvo A. Lugovskojus, senelio mylimas mokytojas. Paskui senolis įstojo į Maskvos universitetą ir važinėjo (pasakota šeimoje) savo autu, griežė smuiku. Jo sesuo Marija augo ir gražėjo, ketino tapti artiste. Brolis Pavelas tapo karininku (į civilinį gyvenimą jis grįžo su Baltąja gvardija pasitraukęs Turkijon ir savo dienas baigė, jau senyvo amžiaus, dirbdamas taksi vairuotoju Paryžiuje, – Ma-rusia jį tenai lankė.

Ir dar, pasak šeiminės legendos, mano senolis, prieš revoliuci-ją mokslo reikalais nuvykęs į Vokietiją, atvežė žmonai iš ten rusų perduotą lagaminą nepasidomėjęs, kas jame. O ten buvo milijonas partinių pinigų. Štai taip! Taigi ne koks nors tenai plombuotas va-gonas.

Abi Jakovlevų mergaitės, Vera ir Valia, gimė ten pat, Ostožen-koje. Jos įsigudrino išsikepurnėti į sodelį tiesiog per langą.

Kada jaunieji sutuoktiniai kraustėsi į viršutinį aukštą namo, esančio Narodnaja gatvėj, kuri yra Tagankoje, tai motina abi ma-žyles įvedė į tuščią butą, o pati atsistojo duryse laukdama krovė-jų, tempiančių baldus laiptais. Langai, kaip paprastai vasarą, buvo atviri.

Vyresnėlė, Vava, kuri buvo trejų metukų, pribėgo prie durų ir atkakliai ėmė tampyti motiną už palanko. Ši negalėjo pasitraukti nuo laiptų, nes reikėjo nurodinėti krovėjams, kur ką nešti. Tačiau Vava neatstojo, tampė už sijono ir rėkojo. Mama Valia pagaliau pa-sidavė ir ėmė eiti paskui ją. Ir ką gi ji pamatė? Mažėlė Liulia stovėjo ant palangės ir ruošėsi rabždintis per langą į gatvę (ogi – iš penkto aukšto), kaip buvo įpratusi senajame name.

Taip Vava išgelbėjo Liuliai (ir man) gyvybę.Per stebuklą yra išlikę senelio draugo, poeto ir etnografo,

orientalisto, Dagestano tyrinėtojo Jevgenijaus Šillingo to meto dienoraščiai. Savo poeziją jisai spausdino žinomame žurnale „Mã-kovec“, eilėraščių rinkiniuose dalyvavo kartu su Velimiru Chleb-nikovu.

19

Jis buvo giliai religingas žmogus. Vieną savo pjesių fantasma-gorijų paskyrė Pavelui Florenskiui, ėmė su juo susirašinėti ir pas-kui lankydavo jį Sergijevo Posade iki pat arešto. Pats Šillingas buvo areštuotas 1932 metais kaip TSRS tautų muziejaus kolekcininkas, prasidėjo „muziejininkų byla“. Bet ji kažkaip užslopo, NKVD pa-suko prie efektingesnio – Pramoninės partijos bylos nagrinėjimo. Jevgenijų Šillingą paleido. Tuos dienoraščius jis rašydavo kartą per metus, lapkritį, kaip laiškus Draugui. Jo formuluote, tolimam Draugui – angelui sargui. Nė sykio nepavadino jo vardu. Tačiau kreipėsi į jį kažkaip saviškai, pavyzdžiui, „Draugut“.

Čia pateikiamas dienoraščio įrašas darytas 1917 metų lapkri-čio 26-ąją, kaip tik tada, kai Jakovlevai su mažomis dukrytėmis persikėlė į Narodnaja gatvę. Buvo lapkritis. Ženia Šillingas aplan-kė Kolią ir Valią Jakovlevus. Štai įrašas:

„Buvau pamaldose. Laikė archijerėjus Kirillas Tambovskis.Vidury dienos prieblanda. Namie priguliau... Turėjau gal

anksti, o gal vėlai leistis kelionėn tolimon ir gal anksti, o gal vėlai nukakti pas tokius sutuoktinius su jų vaikais. Pas juos praslinko visas vakaras. Priėmė gerai, pasilabinom, atrėžė gabalą pyrago ir pramogai inscenizavo Antonidinos arijos pradžią iš „Gyvasties už carą“ – „Vanagai piktieji atskrenda“... Ir dar privertė mane vaidinti tą, kurį „puola“, o patys vaizdavo „vanagus“. Buvo labai miela, nes paveikslo sumanytojai atviraširdiški ir muzikalūs. Ir toliau vaka-ras ėjo kaip pridera: viskam pasiruošta, zuja tarnaitė, dega lempa apšviesdama dainuojančią moterį. Mažos mergytės klausosi moti-nos. Iš karto matyti, jog dainuoja žodžio žinovė – ir gaida, ir teks-tas tarytum autentiški. Laikas miegoti, o mergaitė prašo: „Mama, papasakok apie žemės vaikus!“ Išsyk aišku, jog tai buvo „literatū-rinė“, ar tikriau – „naujausioji“ pasaka. Ir viena, ir kita – su žyme meniško moderno (kalbu tik apie šį atvejį), prilygstančio madingo moteriško palto sagoms. Ir taip jauku: lempa, moteris, mergytės... Tikra vaikystė. Jaučiu, blakstieną spaudžia pilkas švelnus voratin-

20

klio siūlelis, – reikia baigti. Kažkur gieda rausvai balta krosnilan-da; širdyje žybčioja žvilgsniai. Kaip jauku: jeigu ramiai apžvelgi viską, bet neįsižiūri, neįsiklausai. Žemės vaikai, koks siaubas! Mo-derniški šapeliai ir brūkšmai! Kaip skubota ir ankšta. Negali pa-viešėti, įsigilinti ir pasilikti. Nupieštos kambario dekoracijos – su stalu, kėdėmis, lempa. Kokios jos bus neperprantamos, tos mer-gaitės. Jų kaktos – galbūt tai bus Medūzų kaktos. Ką slepia jų akys? Galbūt kažkokios „visuotinės gerovės“ vaizdinį, nes tokia juokinga mamos movos forma. Gerai būtų trupinėlis „širdies šilumos“ šiam pasauliui, nes pastaruoju metu juk prisikamavau, negaliu į kamba-rį pas žmones įeiti – vis atrodo, kad jiems iš burnos gniūžiai lenda. Visi sako: imkis darbo, ką esą veiki? Pamokas duodi? Daug ener-gijos išeikvoji? Laiko nėra? Arba: o tu buvai tenai ir tenai? Su kuo? Drauguži mielas, ar dar nežinai, be kita ko, kodėl nugalėtojai (čia tie vadinamieji bolševikai) atrodo kaip žmonės, dukart papietavu-sieji? Atleisk už paistalus, tolimojo nebuvo. Beje, buvo: naktį pradė-jau mūsų abiejų draugo E.T.A. Hoffmanno „Velnio eliksyrą“. Tie-sa, grįždamas namo širdyje bučiavau apaštalo Pauliaus sandalus.“

Jis parašė: „Kokios jos bus neperprantamos, tos mergaitės“. Jam buvo dvidešimt penkeri. Mano senelei, tai „dainuojančiai mo-teriai“, dvidešimt treji.

Jevgenijus nesmagiai jautėsi toje šeimoje. Jo draugas įstojo į bolševikų partiją ir dalyvavo gatvės mūšiuose prieš junkerius... Prieš savus!

„Dukart papietavusieji“ bolševikai. Taip ir prašosi žodis „nu-galėjusieji“. Žodžių žaismas. Pobeda. Obeda. Beda.1

Man tarytum kas filmo ištrauką parodė.Mano teta ir mama, trejų mažylė Vava bei pusantrų metukų

mažutėlė Liulia, stovi prie stalo po lempa ir iš po savo iškilių kak-tučių didelėmis akimis žvelgia į gražų dėdę...

1 Žaismas žodžių, kurių prasmė: Pergalė. Pietūs. Vargas.

21

* * *

Šią dienoraščio ištrauką man padiktavo nuostabioji dailinin-kė Katia Grigorjeva-Šilling.

Kartą mes greta sėdėjom svečiuose, mus pristatė vieną kitai. Aš jai pasakiau, kad vaikystėje turėjau draugą dėdę Mišą tokia pa-varde – Šillingas. Ir staiga jinai atsako, jog tai tikriausiai jos dėdė! Paskui paaiškėjo, kad mes apskritai vienoje laiptinėje su ja gyve-nom! Todėl, kad jos tėvas, Jevgenijus Šillingas, ir mano senelis buvo draugai, ir Šillingas tuomet, kai mano senolis išėjo iš šeimos, pakvietė gyventi su jais jų bute! O mano mama paskui, po Kuiby-ševo, taip pat ten apsigyveno.

Kalbininkas Jakovlevas ir etnografas Šillingas kartu važinėjo į ekspedicijas po Dagestaną: mano senolis Kolia su miline ir pisto-letu, o Ženia be nieko, su bloknotu (ir vienas, ir kitas – abu ne šio pasaulio veikėjai).

37 butas priklausė trims Jevgenijaus broliams: Konstantinui, Nikolajui (abu jie anksti mirė) ir Mišai. Nikolajus buvo vedęs Na-tulią Reformatskają, žinomo filologo (taip pat senolio Kolios gero bičiulio) A. Reformatskio seserį.

Tuo metu, kai Šillingų butą Mažojoje Dmitrovkoje, Nr. 29, „glaudino“, t. y. nutarė įkraustyti į jį pašaliečius, Jevgenijus Šillin-gas pakvietė apsigyventi pas juos mano jau išsiskyrusį senolį Niko-lajų Feofanovičių su jo nauja šeima, o pats persikėlė vienu aukštu į viršų pas motiną. Tiesą sakant, viename brolių Šillingų buto kam-baryje, mažiausiame, buvusioje bibliotekoje, ir slinko paskui mūsų su mama gyvenimas (po stalu).

Mano mylimas vaikystės draugas kaip tik ir buvo dėdė Miša Šillingas, mūsų kaimynas, Jevgenijaus brolis, gydytojas rentgeno-logas NKVD poliklinikoje, jaunystėje svajojęs tapti artistu. Bū-damas gerai nusiteikęs, užsidėjęs katiliuką ir su lazdele rankoje, dainuodamas tra lia lia jis mums su mama sušokdavo savo garsųjį šokį – visiškai kaip Charlie Chaplinas. Aš pas jį užeidavau kaip

22

į rojų – į jo švarų kambarį su portjeromis ir ant grindų statomu laikrodžiu, su senoviniu lempos gaubtu virš staltiesės, o už širmos stovėjo spintelė su marmuriniu viršum ir kareiviška lova, pagal vi-sas taisykles paklota. Tuščioje spintoje kabėjo kariška uniforma. Kartais dėdė Miša vietoj pižamos po butą vaikščiodavo melsvais šiltais karininko apatiniais ir atrodė labai elegantiškas.

Aš svajojau, kad kai užaugsiu, turėsiu tokį pat kvadratinį stalą su staltiese, laikrodį ant grindų ir abažūrą. Ir valgysiu su peiliu ir šakute, ir naudosiuosi servetėle, kaip dėdė Miša (o ne iš prikaistu-vio su šaukštu ir ne nuo laikraštpalaikio rankomis, ir šluostysiuosi ne rankove ir ne rieškučiomis).

Antrąjį savo gyvenime apsakymą aš parašiau apie dėdę Mišą, bet niekados neišspausdinau. Jis vedė tetą Valią, Vaikų teatro sce-nos darbininkę, gerą ir malonią, žemaūgę, plačiapetę, siauro du-bens ir labai išlavėjusiomis blauzdomis, o iš veido panašią į Marką Bernesą. Prieš tai ji daug metų vaikščiojo pas dėdę Mišą nema-čiom, ją slėpė paslapties uždanga, ir tais vakarais dėdės Mišos kambarys būdavo užrakintas. Kartais naktį, eidama į tualetą, aš įžiebdavau ten šviesą, ir kažkieno nuoga ranka, paniškai aklai kyš-telėjusi iš tualeto durų, ją užgesindavo. Paskui dėdė Miša visiems pristatė savo naująją žmoną! Teta Valia ir dėdė Miša visados buvo patenkinti vienas kitu, linksmi, neperskiriami kaip dvyniai ir be perstojo rūkė. Kai vėliau dėdei Mišai buvo amputuotos abi kojos, žmona išnešdavo jį į kiemą pasivaikščioti ant suolelio...

Viena pavardžių mano pjesėje „Trys merginos žydrais drabu-žiais“ – Šillingas. Jo garbei. Jis vienintelis name buvo geras man ir mamai.

Grįždama prie Jakovlevų šeimos gyvenimo, noriu pridurti, kad senolis Kolia savaip guldydavo dukteris miegoti: atsisėsda-vo tarp jų lovelių ir dainuodavo joms senas kazokų dainas – „Tai upelė plauks, t‘ji smilte-elę neš, t‘nuo krantelio ba-altojo“2. Jis buvo

2 Čia ir kitur dainų poezijos eilutes vertė Ramutė Skučaitė.

23

kazokas nuo Dono. Aš taip pat šitą paveldėtą dainą dainuodavau vaikams.

Kai po revoliucijos prasidėjo badas ir skurdas, jo motina, se-nolė Šura, išvažiavo produktų ir daiktų (pasakota – brangenybių) į savo dvarą prie Dono ir kelyje buvo sušaudyta raudonarmiečių. Sako, gudrumu ėmę aiškintis, kaip ji žiūrinti į baltuosius ir raudo-nuosius. Ji nesusigaudė, sutriko ir pasakė teisybę. Ten, šalikelėje, ją ir užkasė. Kažkas buvo šalia jos, kas palaidojo ir kas papasakojo šią istoriją.

O štai straipsnio apie jos sūnų, mano senolį profesorių Jakov-levą, parašyto jo mokinių, profesorių F. Ašnino ir V. Alpatovo, iš-trauka:

„Bajoras, Maskvos universiteto auklėtinis, Maskvos lingvis-tikos būrelio, kuriame savo kelią į mokslą pradėjo Romanas Ja-kobsonas, steigėjas, Jakovlevas 1917 metais įsiliejo į revoliuciją. O paskui grįžo prie mokslo, ką buvo įmanoma padaryti tik atidavus partinį bilietą. Trečiajame dešimtmetyje jis reiškėsi trijose plotmė-se: vienas struktūrinės fonologijos kūrėjų (vėliau Jakobsonas sakė, kad Jakovlevas tas idėjas, fonemų teoriją, iškėlė anksčiau negu jie su Nikolajumi Trubeckoju; įžymus čečėnų, ingušų, kabardinų ir kitų kalbų tyrinėtojas; ir kalbos kūrimo lyderis. 1928 metais moks-liniam naujų raidynų konstravimui jis pasiūlė matematinę raidyno sandaros formulę. Kaukaziečių kalboms pradėjo taikyti lotyniš-kąją abėcėlę, kadangi kirilika buvo laikoma kolonizatorių kalba. Sudarė apie 70 raidynų.“

Turiu pridurti, kad lotyniškąjį raidyną Kaukazo rašytiniuose paminkluose uždraudė Stalinas. Pasaulinė revoliucija, dėl kurios buvo įvedamas lotyniškas alfabetas, laikinai buvo atidėta. Reikėjo pirmiausia sušaudyti kai ką savo namuose.

Straipsnyje minimas akademikas Marras. Vaikystėje aš gana dažnai namuose girdėdavau šią pavardę. Senolis visą gyvenimą grūmėsi su Marru. Kaip kalbama straipsnyje, Jakovlevas gynė

24

„raidynų sudarymą nuo nekompetentingo maristų įsikišimo“, da-rydamas tai viešpataujant nemoksliniam „naujam Marro kalbos mokymui...“

Tačiau – toliau pasakyta: „Jakovlevas daugeliu atvejų pasida-vė marizmui“.

Trumpai tariant, kai Stalinas paskelbė savo eilinę epochalkę – antimarišką brošiūrą „Apie marksizmą kalbotyroje“, senolis Niko-lajus Feofanovičius, amžinas ir vienintelis kovotojas prieš Marrą, pamėgino, kaip rašo tyrinėtojai, „bent kai kuriais punktais pasi-ginčyti su vadu“.

Paprieštarauti vadui...Kai visi pritarė Marrui, senolis kovojo su juo. Kai prieš Marrą

stojo Stalinas, Jakovlevas dėl „kai kurių punktų“ pasiginčijo.Nagi buvo istorijoje toksai Giordanas Brunas. Kovojo už tei-

sybę, neišdavė savo principų.

Mano didis senolis daugelį metų išbuvo psichuškėj. Iš ten jį pa-ėmė Vera Nikolajevna, mano tetulė.

Kai postalininiu laikotarpiu į Maskvą atvyko garsus ameri-kiečių profesorius Romanas Jakobsonas, jis stengėsi susitikti su savo senu draugu. Jam delikačiai buvo atsakyta. Neparodė senolio, abiejų pa(si)gailėjo.

Grįžtant į mano Jakovlevų jaunystės laikus: aš nieko nežino-jau apie tai, kad senolis buvo komunistas, o paskui išėjo iš partijos. Šeimoje apie tai nebuvo kalbama.

Bet aš puikiai suprantu, kieno veikiamas jis įstojo į partiją.Išliko fotografija, kurioje vasaros dieną pievoje, idiliškoj

aplinkoj, stovi Dėdis (Ilja Sergejevičius) ir mano būsimasis senolis Kolia Jakovlevas. Priekyje mano būsimoji senelė Valia. Šalia jos iš vienos pusės vyresnėlė Vera, o iš kitos – paauglė Lenočka ir mažu-mėlę vyresnis Ženia.

25

Mergaičių plaukuose rožės, rankose lazdos – matyt, užmies-tinė iškyla.

Dėdis stovi kažkaip kariškai. Kaip man pasakojo, jis nemėgo tekinti savo dukterų. O čia aiškiai reikalai krypo ton pusėn, turint galvoje nelaimingą Kolios veido išraišką ir šelmišką jaunutės Va-lentinos šypseną.

Atrodo, tai 1912 metų fotografija.

Kaip nesinorėtų žinoti, kokia jų ateitis...

* * *

Nuostabu, kad aš įsiminiau sušaudytosios senolės Šuros profilį iš portreto, dingusio Lubiankos saugyklose (greičiausiai pakliuvu-sio iš skirstytuvo ne į muziejų, o ant kieno nors iš „savų“ sienos).

Portreto nėra, o juk nuo jo prasidėjo mano gyvenimas, tai yra prasidėjo mano atmintis. Žmogus – tai jo atmintis.

Atsimenu, pavyzdžiui, tokį vaizdą: aš mokausi vaikščioti pa-lei kanapą. Rankomis laikausi už minkštasuolio sėdynės ir nelabai vykusiai trepenu. Visa tai dedasi vasarnamio verandoje, nušviesto-je vakaro saulės. Aš markstausi, man linksma. Vaikščioti pradėjau vėlai, sulaukusi metukų, po ilgai trukusio plaučių uždegimo. Man gera, aš džiaugiuosi, ir mama džiaugiasi, kad jau vaikštau. Laimė susijusi su šiluma, šviesa, žaluma ir mama. 1939 metai.

* * *

Ir štai toks paveikslas: „Metropolis“, aš stoviu didžiuliame kambaryje, prieš mane plačiai atvertos durys į kitą kambarį, ant sienos senolės Šuros gulbės kaklu ir kaštoniniais plaukais portre-tas, o priešais mane vonelė. Man šaukia, kad neužlipčiau ant jos, atsargiau! (Galbūt mane ką tik palaikė ant tos vonelės?)