Françoise Sagan „Išsidažiusi moteris“

Išsidažiusim

oteris

FranÇoise Sagan

FranÇ oise Sagan

– Gali pasidaryti netgi įdomu, kaip detektyvinis filmas, – tarė Dorija gerkliniu balsu. – Visi vieni kitus seksim, mus vieną po kito žudys, o aš kaskart laivui sustojus turėsiu dainuoti Ver-džio „Rekviem“...

FRANÇOISE SAGAN (Fransuaza Sagan; 1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, jos kūriniai jau daugelį metų tarp perkamiausių knygų Prancūzi-joje. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marcelio Prousto kūrybai ir jau pirmuoju savo roma-nu pavergusi Prancūziją, šiame romane įkūnijo keistą

ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilu-mo derinį.

Kas toji „išsidažiusi moteris“? Viena iš turtingų buržua, susirinku-sių į prašmatnų kruizą po Viduržemio jūrą. Laivu keliauja kylanti prancūzų kino žvaigždutė, pasaulinio garso diva dainininkė, kino prodiuserio meilužė ir globotinė, valdinga penkiasdešimtmetė ir nuobodus jos sutuoktinis, cukraus pramonės magnatas, žavingas meno aukcionų vedėjas, jaunas profesionalus žigolas ir „kairiųjų“ laikraščio redaktorius Erikas Letiujė su drovia žmona Klarise. Nuolat būdama vyro šešėlyje Klarisė stengiasi slėpti savo gležnumą po itin ryškiu, vulgariu makiažu. Ji ir yra ta „išsidažiusi moteris“, kuri kelia tokį susidomėjimą ir jaudina aplinkinius. Šiame romane dešimt vyrų ir moterų, tarsi įkalinti prabangiame kruiziniame laive, geidžia vieni kitų, liaujasi vieni kitus mylėję, pavydi vieni kitų, meta vieni kitiems iššūkius. Vangi lėta kelionė pamažu virsta meilės drama...

„Išsidažiusi moteris“ grąžina mus prie mėgstamiausių Françoise Sagan temų: vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas. Prancū-ziška elegancija, mylinčiųjų žiaurumas ir nemylinčiųjų abejingumas, aistros ir intrigos...

R O M A N A S

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

VILNIUS 2016

Išsidažiusi moteris

FranÇoise Sagan

© Editions Stock, 2011. The first edition of this work was published in 1981 by Editions Jean-Jacques Pauvert and Editions Ramsay

© Akvilė Melkūnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016© „Tyto alba“, 2016

ISBN 978-609-466-164-8

UDK 821.133.1-31Sa58

Françoise SAGANLA FEMME FARDÉEÉditions Stock, 2011

Jeanui Jacques’ui Pauvert’ui, kurio dėka šis pasakojimas – laiminga istorija,

jo draugė.

I dalis

9

F r a n ç o i s e S a g a n ◉ I š s i d a ž i u s i m o t e r i s F r a n ç o i s e S a g a n ◉ I š s i d a ž i u s i m o t e r i s

Kokie dalykai svarbiausi šiame pasaulyje? Draugystė? Ji pranyksta, kai mylimas žmogus patenka į bėdą arba kai mylintysis įgauna galios. Meilė? Ji išduodama, nepatvari arba kalta. Reputacija? Ja dalijamasi su vidutinybėmis arba nusikaltėliais. Turtas? Ar tokį menkniekį galima vadinti nuosavybe? Telieka vadinamosios laimingos dienos, kurios teka nepastebimos, apgaubtos namų ruošos sutemų ir nepaliekančios žmogui nei noro netekti, nei iš naujo pradėti gyvenimo.

Chateaubriand, Ransė gyvenimas

11


Ėjo paskutinės vasaros dienos, vasara buvo geltona ir akina-ma, spiginanti, viena tų, kurios primena karą arba vaikystę, bet dabar jau atsargi ir blyški saulė liejosi ant mėlynų, tykių Kanų uosto vandenų. Buvo vasaros popietės pabaiga, stojo rudeniš-kas pavakarys, ore tvyrojo kažkas ilgesingo, auksiško, puikaus, o svarbiausia – netvaraus, tarsi grožis savo kraštutinumais būtų pasmerkęs save mirčiai.

Krantinėje prie Poteno kompanijos pasididžiavimo „Nar-cizo“, kuris rengėsi kelti inkarą ir leistis į žymųjį rudens muzi-kinį kruizą, kapitonas Eledokas ir jo padėjėjas Šarlis Bolinže-ris stovėjo ant trapo galo sustingę tarsi po komandos „ramiai“ ir atrodė nelabai jautrūs tos valandos kerams. Jie pasitiko laimingus privilegijuotus lainerio keleivius – šis buvo toks prabangus, kad pateisino neįtikimą kruizo kainą. Jau gerus penkiolika metų visose pasaulio agentūrose kasmet iškabina-mas plakatas buvo vienas daugiausia žadančių, žydrame fone neaiškaus laikotarpio eolo arfą juosė anglišku šriftu išraitytas penkių žodžių šūkis: In mare te musica sperat, ne itin smulk-meniškas lotynų kalbos žinovas būtų išvertęs juos maždaug taip: „Jūroje jūsų laukia muzika“.

12


Iš tiesų per dešimt dienų – jei tik tam pakanka polinkio ir išteklių – galima apkeliauti Viduržemio jūros baseiną rafinuoto komforto sąlygomis vieno ar dviejų to meto didžiausių muzi-kos pasaulyje atlikėjų draugijoje.

Pagal Poteno kompanijos tvarką, ar veikiau idealą, susto-jimo vieta nulemdavo muzikinį kūrinį, o muzikinis kūrinys lemdavo valgiaraštį. Šios subtilios, iš pradžių netvirtos sąsajos pamažu virto nekintamais ritualais, nors staiga ištižęs „Rosi-nio didkepsnis“ kartais priversdavo Rosinį pakeisti Maleriu, o kepsnį – bavarišku troškiniu. Dažniausiai paskutinę akimir-ką intendantų įspėti apie laivo šaldiklio arba kurio nors Vi-duržemio turgaus kaprizus, retsykiais atlikėjai išgyvendavo nestiprius nervų priepuolius, teikiančius pikantiškumo šiaip gerokai monotoniškam gyvenimui, jei tik pamiršime jo kai-ną. O kruizas iš tiesų kainavo devyniasdešimt aštuonis tūks-tančius frankų liukso klase, pirmąja klase – šešiasdešimt du tūkstančius frankų, antrosios klasės kajutės „Narcize“ buvo panaikintos visiems laikams norint neįžeisti orumo tų privile-gijuotųjų, kurie buvo mažiau privilegijuoti už kitus. Tai niekis! „Narcizas“ visada išplaukdavo pilnutėlis: likus dviem metam iki kelionės prasidėdavo kautynės dėl kajučių, o viršutiniame denyje ant supamųjų kėdžių buvo susitinkama taip, kaip kiti susitikdavo Bairoito ar Zalcburgo ložėse: melomanų ir turtin-gų žmonių rega, klausa, uoslė ir gomurys būdavo kasdien kuo maloniausiai patenkinami. Vien penktosios juslės malonumai liko neprivalomi, bet atsižvelgiant į keleivių amžiaus vidurkį, taip net ir buvo geriau.

Septynioliktą valandą – artėjant išplaukimo laikui – ka-pitonas Eledokas rūsčiai urgztelėjo, iš kišenėlės išsitraukė

13


laikrodį, nepatikliai stebeilydamasis pamojavo juo prieš save, paskui iškėlė jį priešais kantrias ir ne tokias nustebusias Šarlio Bolinžerio akis. Vyrai jau gerą dešimtmetį plaukiojo kartu ir įgijo beveik šeiminių įpročių, o tai, įsižiūrėjus į jų išvaizdą, atrodė visiškai absurdiška.

– Lažinamės, Botė-Lebrešai nepasirodys anksčiau negu septintą.

– Galimas daiktas, – mandagiu laibu balsu atsakė Šarlis Bo-linžeris, per ilgą laiką įpratęs prie vado morzės.

Eledokas taip atitiko sukurtą seno jūrų vilko įvaizdį – milži-no sudėjimas, barzda, antakiai, linguojanti eisena, – kad pamažu įsispraudė į Poteno kompaniją, nepaisant išskirtinio negabumo navigacijai. Po kelių sudužusių laivų ir daugybės avarijų jam nebeleido plaukioti sudėtingais maršrutais ir patikėjo plaukioti pakrante iš vieno uosto į kitą, kur stovinčiam ant galinio tiltelio galingame ir gerai įrengtame laineryje, talkinamam ganėtinai navigaciją ir jos taisykles nusimanančio padėjėjo, jam negalėjo atsitikti ničnieko blogo. Dėl beveik paranojiško potraukio, kurį Eledokas nuo jaunų dienų puoselėjo neišaiškintiems atvejams, darbdaviai savaime pajuto pasitikėjimą – įžvelgė, kad jis, kaip būtina tam postui, visai neturi iniciatyvos, bet jautė aistrą kon-radiškiems nuotykiams, jį užplūsdavo drąsius Kiplingo kapito-nus kamavusi nostalgija. Jį nuolat kankinamai slėgė negalėji-mas bejausmiu, bet tvirtu balsu skelbti romantiškus šaukinius arba širdį veriančius SOS. Naktimis sapnuodavo, kaip pačioje ciklono šerdyje per traškantį mikrofoną sugriaudi: „Ilguma tokia, platuma tokia, mes laikomės... Keleiviai saugūs... Lie-kam laive...“ Deja! Ryte tegalėdavo pasiųsti ne įspūdingesnes žinutes negu šios: „Sugedo žuvis, prašymas keisti tiekėją“ arba,

14


geriausiu atveju, „Paruošti invalido vežimėlį vienakojam kelei-viui“. Vartoti morzę jam tapo taip natūralu, kad net trumpiau-sias prielinksnis, pavyzdžiui „iš, į, dėl“ ar panašus sukeldavo jo pavaldiniams paniką, ypač baugščiajam šviesiaplaukiui Šarliui Bolinžeriui. Šarlis gimė Gento miesčionių šeimoje, homosek-sualus, protestantas, jo gyvenimas buvo virtinė veikiau grakš-čiai negu džiaugsmingai ištveriamų užgauliojimų ir, stebėtinas dalykas, storžieviškas kapitono Eledoko elgesys, nepakantus ir siauraprotiškas vyriškumas, bambeklio pasipūtimas jam teikė stabilumo ir bendravimą, kuris, kad ir platoniškas (Die-vas mato, jis toks ir buvo), jį keistai ramino. Eledokas nekentė (būtent tokia eilės tvarka) komunistų, svetimšalių ir pederastų, tad tikras stebuklas, galvojo Šarlis, kad jau kuris laikas pasidarė šiek tiek pakantesnis pastariesiems.

– Mūsų brangioji Edma, – pakiliai prabilo Šarlis, – žino-ma, truputį vėluos, bet atkreipkit dėmesį, kad dar neatvyko ir mūsų didysis Kriozė. Deja, ką jau ką, o laukti mes įpratę, mielas vade!

Ir ėmė draugiškai kumšnoti (ar bent jau taip norėjo) savo bendražygį, o šis tūžmingai jį nužvelgė. Kapitonas Eledokas ne-pakentė to „mes“, kurį Bolinžeris jam nuolat primesdavo. Dar praėjo tik treji metai, kaip jis išsiaiškino vargšelio Šarlio polin-kius. Kartą išsilaipinęs Kapryje nusipirkti pakelio tabako (jis laikėsi švento principo niekada nepalikti laivo), išvydo ten savo padėjėją, persirengusį taitiete, viduryje Pjacetos su raumenin-gu kapriečiu šokantį ča ča ča. Keista, iš pradžių prikaustytas pasibaisėjimo, vėliau kaltininkui apie tai neprasitarė, bet nuo tada jautė jam su pasidygėjimu sumišusią ir kartais baugščią panieką. Tą dieną, paskatintas kažkokio keisto reflekso, kurio taip ir neišsiaiškino, jis galutinai metė rūkyti.

15


– O kas tas Kriozė? – paklausė įtariai.– Na, mano kapitone, Kriozė, Hansas Helmutas Kriozė...

Taip, kapitone, žinau, kad nesat didelis melomanas... – (Pagal-vojęs apie tai, Šarlis nesusivaldė ir prajuko trumpu trūkčiojančiu juokeliu, nuo kurio kapitono veidas dar labiau apsiblausė.) – Juk dabar Kriozė žymiausias pasaulyje orkestro dirigentas! Sakoma, kad ir žymiausias pianistas... Praėjusią savaitę... Juk skaitot bent jau Paris Match?

– Ne, nėra laiko. Su Match ar be, Kriozė vėluoja! Gal tas jūsų Kriozė ir dirigentas, bet tik jau ne mano laivo! Ar žinot, Šarli, kiek Kriozei moka, kad dešimt dienų čia trankytų pia-niną? Šešiasdešimt tūkstančių dolerių! Tiksliai! Tiek! Trisde-šimt gabalų! Tai jums nieko, Šarli? O jis nori atsitempt savo pianiną, laivo Pleyel jam nepakankamai geras! Aš tą jūsų Krio-zę išdresuosiu.

Vyriška veido išraiška Eledokas pakramtė tabako ir švirkš-telėjo link pėdų ilgą rusvų seilių srovelę, o klastingas vėjas už-pūtė ją tiesiai ant nesuteptų kapitono padėjėjo kelnių. „O Die-ve!“ – pradėjo Šarlis, bet skundą nutraukė į jį kreipęsis džiugus balsas iš nuomoto kadilako gilumos; apmaudas jo veide aki-mirksniu persimainė į džiugesį, ir Šarlis puolė prie atvykėlės, pačios ponios Edmos Botė-Lebreš, o Eledokas stovėjo kaip įbestas, abejingas ir tarsi kurčias balsui, kurį pažinojo visa as-meniniais lėktuvais skraidanti grietinėlė, visi besilankantys prestižinėse Europos ir Jungtinių Valstijų (kurias ji, beje, vadi-no „Valstijom“) operose ir salonuose.

Taigi Edma Botė-Lebreš, lydima savo vyro Armano Botė-Lebrešo (be kita ko, ir Botė-Lebrešo cukraus kompanijos sa-vininko), lipo iš automobilio sopranu šūkaudama: „Sveiki, ka-pitone! Sveiki, Šarli! Sveikas, „Narcize“! Sveika, jūra!“ – tikra

16


„guvi ir žavinga, pritrenkianti moteris“, kaip pati mėgo save apibūdinti. Akimirkai jos spigus, bet galingas balsas sustabdė uosto veiklą: jūreiviai sustingo postuose, keleiviai ant parapeto, žuvėdros – skrydyje, vien kapitonas Eledokas, kuris vidiniuose uraganuose buvo girdėjęs ir ne tokių balsų, liko jam kurčias.

Nors Edma Botė-Lebreš pripažino perkopusi penkias de- šimtis (tai tiesa jau dvylika metų), buvo jaunatviškai pasi-dabinusi andinio akmengaidžio spalvos kostiumėliu ir baltu turbanu; šis ansamblis pabrėžė jos išskirtinį lieknumą, kiek arklišką veidą su truputį išsprogusiomis migdolo formos akimis ir visa tai, ką ji apibūdino posakiu „mano karališka laikysena“. O jos vyro laikysena, priešingai, priminė susirū-pinusį buhalterį. Armano Botė-Lebrešo niekas niekada ne-įsidėmėdavo, nebent būtų turėjęs su juo reikalų – tada jau nebegalėdavo pamiršti. Jis buvo vienas turtingiausių žmonių Prancūzijoje ir net Europoje. Nuolat paskendęs išsiblaškymui artimose svajose, jis vis kur nors užkliūdavo: nežinant, kad jo kiaušinio formos plikoje galvoje knibžda skaičiai ir procentai, buvo galima net palaikyti jį poetu. Jis buvo ne tik savo turtų ir imperijos ABL viešpats, bet ir karštligiško šaltose smegeny-se nepaliaujamai gaudžiančio IBM kompiuterio vergas, kuris nuo ankstyvos vaikystės pavertė jį vienu iš tūkstančio iš mo-dernios aritmetikos lobstančių kankinių. Kadangi asmeninis jo limuzinas pakeliui pasiklydo, dabar jis kaip tik atsilygino nuomoto kadilako vairuotojui ir nė nesusimąstęs centas į centą atseikėjo dvylika procentų arbatpinigių. Šarlis Bolinže-ris iš galinės bagažinės traukė neįtikimą stirtą juodų odinių lagaminų, pažymėtų neryškiomis raidėmis BL, bet buvo aiš-ku, kad devynios dešimtosios jų priklauso Edmai, o ne Ar-

17


manui. Tilteliu atžirglioję du raumeningi jūrininkai jau kibo jų nešti.

– Kaip visada, šimtas ketvirta, – pasiteiravo Edma veikiau teigiančiu negu abejojančiu balsu.

Iš tiesų, šimtas ketvirta kajutė buvo josios ir turėjo, jos aki-mis, privalumą (kapitono akimis, tai buvo prakeiksmas) – ri-bojosi su muzikantų kajutėmis.

– Šarli, tuoj pat pasakykit: ar miegosiu šalia divos, ar šalia Kriozės? Iš tikrųjų nežinau, ką labiau norėčiau išgirsti ryte pus-ryčiaudama: Dorijos treles ar Kriozės gamas... Kokia saldybė, ak, kokia saldybė! Aš sužavėta, vade, jaučiuosi tokia laiminga... Turiu jus pabučiuoti... Ar galima?

Nė nelaukusi atsakymo Edma kaip didelė vorė pakibo ant kaklo tyliai besipiktinančiam kapitonui ir margino juodą jo barzdą pelargonijų raudonumo lūpų dažais. Ji visada elgdavosi vėjavaikiškai natūraliai, tai akivaizdžiai kerėjo Šarlį Bolinžerį ir erzino jos sutuoktinį. Tai, ką ABL vadino žmonos „maivy-musi“ – prieš keturiasdešimt metų šis maivymasis jam atrodė pakankamai žavingas, kad ją vestų, – buvo veik vienintelis da-lykas, pajėgiantis atplėšti jį nuo skaičių taip, kad kartais pra-leisdavo vieną kitą mintyse atliekamą aritmetikos veiksmą. Ka-dangi šįkart auka tapo juokingas netašytas Eledokas, Armanas Botė-Lebrešas tai įvertino ir akimirksnį jo akys susidūrė – ir tiksliai atspindėjo suokalbišką šypsenėlę – su Šarlio Bolinžerio akimis.

– O mane? – sušuko šis. – O mane, miledi? Ar nenusipel-niau teisės į bučinuką mūsų susitikimo proga?

– Žinoma, taip, brangusis Šarli... Juk žinot, kad jūsų pasi-ilgau...

18


Paraudęs iš įniršio, Eledokas žingtelėjo atatupstas ir pašai-piai nužvelgė švelniai apsikabinusią porą. „Pedikas ir bepro-tė, – niūriai pagalvojo. – Šarlis Bolinžeris bučiuoja cukrininko žmoną. Būsiu visko matęs per savo mielą gyvenimėlį...“

– Nepavydit, pone Botė-Lebrešai? – klustelėjo ironišku, vy-rišku balsu, kaip vyras vyro, juk, kaip bežiūrėsi, nors cukrinin-kas ir atrodė kaip neiškepusios veršienos gabalas, vis tiek buvo vyras.

Tačiau atsakyme nebuvo nė ženklo dėkingumo:– Pavydžiu? Ne, ne, – sumurmėjo pakantusis sutuoktinis. –

Edma, gal jau lipkim? Aš truputį pavargęs. Bet tai niekis, sakau juk, niekis... – suskubo pridurti.

Edma, plazdendama nuo nerimo vėjo, atsigręžė, paplekš-nojo jam per skruostus ir atpalaidavo kaklaryšio mazgą, trum-pai tariant, pešiojo kaip kiekvieną kartą, kai tik prisimindavo, kad jis yra. Per sužadėtuves pranokusi Armaną Botė-Lebrešą penkiais centimetrais, dabar Edma buvo aukštesnė už jį visais dešimčia. Vis dar stebėdamasi, kad ištekėjo už milžiniškų turtų (tai buvo jos jaunystės siekis), kartkartėm mėgdavo kitiems ir sau patvirtinti nuosavybę ir teises į sutuoktinį, tylų žemaūgį žmogelį, kuris priklausė jai vienai ir kuriam vienam priklausė šitiek cukraus, šitiek fabrikų, šitiek pinigų. Manipuliavo juo ir pasibjaurėjusi pešiodavo, kaip maža mergaitė elgtųsi su kokia plika lėle-kūdikiu. Armanas Botė-Lebrešas, žmonos gyvybin-gumo ir veriančio balso netrukus nuvarytas iki impotencijos, kartais Edmą apnikdavusį karštligiškumą, kuriam nedrįsdavo pasipriešinti, priskyrė jo nepatenkintam jos motinystės ins-tinktui. Ačiū Dievui, bėgant metams ji vis dažniau pamiršdavo jo egzistavimą, bet valandėlės, kai prisimindavo, būdavo dar audringesnės. Gal kaip tik dėl troškimo būti žmonos pamirštas

19


Armanas Botė-Lebrešas tapo taip lengvai pamirštamas bet ku-rio kito žmogaus.

Neatsargus sakinys Edmos smegenyse pažadino visą virti-nę santuokinių prisiminimų, tad Armanas spruko link kaju-tės žinodamas: kai tik išsities ant sofos, bus apsaugotas nuo jos dėmesio. Iš tiesų Edma, po vyro glėbesčiavimų greit netekusi vilties, nepaisydama beveik istorinio jų atitolimo vis dar manė, kad turi jo saugotis – įsivaizdavo esanti „gundanti“. Ji neketino žaisti su ugnimi ir artindavosi prie Armano tik tada, kai šis sė-dėdavo arba stovėdavo, mat geidulingumą siejo tik su gulima kūno padėtimi, – o Botė-Lebrešas, gyvoji pelenų krūvelė, įgudo be skrupulų tuo naudotis ir dėl menko nieko išsitiesdavo ant pirmos jo akiplotin patekusios sofos. Tad Botė-Lebrešų pora, patys to nesuvokdami, jau metų metus žaidė „miegantį katiną“.

Cukraus imperatorius pirmas pasiekė šimtas ketvirtą kajutę ir neatgaudamas kvapo iškart puolė ant čia pat pasitaikiusios sofos, nuo jo per pusės šalio atstumą atsiliko Edma, iš paskos lydima ištikimojo Šarlio Bolinžerio.

– Nagi nagi... – šnabždėjo Edma (nuo elegantiško jos alsa-vimo kaimyninėje kajutėje staiga ėmė piktai skalyti nepažįsta-mas šuo), – kokios naujienos, Šarli? Prašau jus, sėskitės.

Pati susmuko į fotelį ir patenkintu žvilgsniu apžvelgė tokį nedailų ir tokį pažįstamą prabangų interjerą. Tai buvo laivo kajutė, labai garsaus Paryžiaus dizainerio išpuošta kaip laivo kajutė, tai yra dekoruota neišvengiamai tikmedžiu, variu ir va-dinamaisiais angliškais, arba jūreiviškais, daiktais.

20


– Na, pasakokit man viską! Pirma, ar yra naujokų? Bet koks ten žvėris? – vėl paklausė ji aukštu, nosiniu, irzliu balsu, nes šuo urzgė vis garsiau ir garsiau.

– Hanso Helmuto Kriozės buldogas, – atsakė Šarlis su pasi-didžiavimu („kvailu pasididžiavimu“, – pastebėjo Edma). – Jis atvyko užvakar, anksčiau negu šeimininkas. Jau mėgino įkąsti dviem stiuardams!

– Atrodo, ir Kriozė be saiko daug loja, – pasakė Edma, po kažkokio nemalonaus ir paslaptingo nutikimo Bairoite tapusi germanofobe. – Šeimininkas turėtų uždėti šuniui antsnukį, – vėl prakalbo garsiau norėdama nustelbti triukšmą. – Arba rei-kėtų išmesti jį į jūrą, – pridūrė puse oktavos aukščiau. – Kas tie naujokai? Senasis Stanistaskis mirė šį pavasarį Miunchene, ar ne? Kas paveldėjo šimtas pirmą?

– Letiujė pora, – atsakė Šarlis. (Šuo iškart nutilo.) – Pažįstat Eriką Letiujė? Žinot Forumą, kairuolišką laikraštį? Beveik ko-munistinės pakraipos. Erikas Letiujė vedė Barono plieno liejy-klų paveldėtoją... Taigi, tas kairiųjų atstovas keliaus su mumis, brangioji drauge! Vadinasi, muzika suburia visus... Ir ačiū Die-vui, – sentimentaliai pridūrė.

– Kaip beprotiška! Sutikit, nieko sau! – sušuko Edma. – Bet kas yra tam žvėriui? – (Dabar Edma trepsėjo koja.) – Gal kar-tais jį nervina mano balsas? Armanai, na, sakykit ką nors!

– Ką norit, kad pasakyčiau? – paklausė Armanas neraiškiu balsu, ir jis stebuklingai nuramino šunį.

– Jeigu jį nervina moterų balsai, tai ir Dorija nenuobo-džiaus kitoje pusėje. Cha cha cha! Juokiuos iš anksto, – juokė-si Edma. – Žinant Dorijos charakterį aišku, kad bus gražaus šaršalo... Tiesa, kaip jums pavyko prisivilioti ją į laivą? – su-šnabždėjo ji, nugalėta keturkojo priešo, kuris kitoje pertva-

21


ros pusėje karštligiškai šnopavo ir bauginamai kaip vožtuvas burzgė.

– Man atrodo, jai sumokėjo kalną pinigų, – sušvokštė Šar-lis, užsikrėtęs šnabždėjimu.

– Tikriausiai naujausias jos žigolas brangesnis už kitus, – pasakė Edma (piktai ir su lašeliu pavydo, nes širdies reikaluose Doriači garsėjo pergalių gausa, taip pat ir jų trumpumu).

– Nemanau, kad jai tenka už tai mokėti, – atsakė Šarlis (nie-ko nepaisydamas, beprotiškai, kaip devynios dešimtosios me-lomanų, įsimylėjęs Doriją Doriači). – Žinot, kaip penkiasde-šimt kažkelių, ji tebėra nuostabi, – pabaigė jis ir staiga nuraudo, bet ši smulkmena neišmušė Edmos iš vėžių.

– O! Ir ji jau seniai perkopė penkiasdešimt! – pasakė ji triumfuojančiu balsu, tai ir vėl sužadino lojimą.

– Kad ir kas būtų, – tęsė Šarlis, – nurimus audrai ji iške-liaus laivu viena. Bet, manau, jai atsiras progų išlipti ir su pa-lyda... Šiemet turėsim du naujus svečius. Jaunus vyrus, beje, vienas visai nieko! Aukcionų vedėjas iš Sidnėjaus (Australijos) pavarde Peira. Ir dvidešimt penkių pavasarių sulaukęs nepa-žįstamasis, kurio dar nemačiau, profesija – nežinoma, taip pat plauks vienas. Mūsų Dorijai bus du idealūs grobiai... Jei tik pirma jie nepasiduos jūsų kerams! – pridūrė šelmiškai, nuo šios intonacijos Armano – ten, ant sofutės – akių vokai sanda-riai užsimerkė.

– Gražbylys! – kikendama neapdairiai spygtelėjo Edma ir vėl sužadino šuns pyktį.

Tačiau daugiau jo nebeprovokavo: jis laimėjo. Ir jie tylutė-liai atsisveikino.

22


Šarlis nuėjo į savo postą šalia Eledoko, kuris kaip tik sveiki-nosi su pačiu žymiuoju Hansu Helmutu Krioze. Iš pradžių Šar-lis iš tolo stebėjo dviejų blokų susidūrimą, vyrus, kurie – kaip jie manė – simbolizavo ir valdė dvi senas neprilygstamas sąjun-gininkes: muziką ir jūrą, tačiau tebuvo tik jų vasalai – atlikėjas ir jūrininkas, – todėl galėjo tapti ir priešais.

Hansas Helmutas Kriozė buvo bavaras, vidutinio ūgio, tvir-to sudėjimo, trumpi šiurkštūs plaukai tarp geltonos ir pilkos spalvos, bruožai stambūs, visais atžvilgiais panašūs į germa-nofobiškas Pirmojo pasaulinio karo laikų karikatūras. Jį pui-kiausiai buvo galima įsivaizduoti dėvintį šalmą su smaile ir nukapojantį riešus vystykluose gulinčiam kūdikiui. Tik jis kaip niekas kitas pasaulyje skambino Debiusi. Ir tai žinojo.

Dirigentą, įpratusį matyti, kaip penkiasdešimt pučiamųjų, penkiasdešimt styginių, trikampis ir ištisi chorai paklūsta jo žvilgsniui, marmurinis kapitono Eledoko šaltumas iš pradžių pribloškė, o paskui supykdė. Išlipęs iš naujo mersedeso – to-kio naujo, kad dar bespalvio, – jis žengė tiesiai prie senojo jūrų vilko ir sustojęs priešais sudaužė kulnais, kilstelėjo smakrą ir įbedė akinių dengiamas akis į Eledoko epoletus.

– Jūs tikrai esat šio laivo pilotas, pone! – ištarė kapodamas žodžius.

– Kapitonas, pone. Esu kapitonas Eledokas, „Narcizo“ va-das. Su kuo turiu garbės?

Mintis, kad jo gali neatpažinti, Hansui Helmutui Kriozei buvo tokia nesuvokiama, jog jis įžvelgė įžūlumą. Netaręs nė žodžio iš dešinės juodo audeklo palto – per šilto metų laikui – kišenės išsiėmė bilietą ir atžariai juo pamojavo Eledokui prie-

23


šais nosį, šis tebestovėjo abejingas, sunėręs rankas už nugaros. Vyrai minutėlę surėmė žvilgsnius, o tuo metu paklaikęs Šarlis mėgino įsiterpti tarp kariaujančiųjų.

– Maestro, maestro, – kreipėsi, – kokia garbė! Maestro Kriozė! Kokia laimė matyti jus mūsų laive! Ar galiu pristatyti kapitoną Eledoką? Vade, tai maestro Hansas Helmutas Kriozė, kurio visi laive taip nekantriai laukėme... Žinot... Sakiau jums... Mes taip nekantravom...

Šarlis susipainiojo beviltiškai lemendamas, bet Kriozė jau pražingsniavo vis dar nejudančiam Eledokui prieš nosį ir ryž-tingu žingsniu užkopė ant trapo.

– Prašom nuvesti mane į kajutę, – pasakė Šarliui. – Ir mano šuo jau čia? Tikiuosi, jį maitino gardžiais patiekalais, – pridūrė grasinamai barokiška pusiau literatūrine, pusiau turisto pran-cūzų kalba, kuria kalbėdavo jau trisdešimt metų, kai teikdavosi nebesišnekėti gimtąja. – Tikiuosi, mes netrukus pakelsim in-karą, – tarstelėjo vargšeliui Šarliui, kuris šluostydamasis kaktą bindzeno jam iš paskos. – Uoste mane apima pykinimo būsena.

Jis įžengė į šimtas trečią kajutę ir, pasveikintas duslaus ne-apykantos kupino savo žvėries urzgimo, trenkė durimis Šarliui Bolinžeriui prieš pat nosį.

Kapitonas Eledokas didingai pasitraukė iš krantinės, kartu ir nuo sausumos, lėtai užkopė trapu, šis išsyk buvo pakeltas. Kai po trijų minučių gaili „Narcizo“ sirena užgožė šuns loji-mą ir Edmos Botė-Lebreš kiauksėjimą (ji užkliudė pakabą ir nusilaužė nagą), laivas lygiu, lyg perlamutras švytinčiu van-deniu ėmė pamažu tolti nuo Kanų uosto, o Šarliui Bolinžeriui teko pasitrinti akis, sudrėkusias nuo šitiekos grožio: saulė per pusvalandį virto raudona. Jos žaizda blėso, uosto vandenyse

24


plėtėsi kraujosruva... greit, per greit, nepaisydama prie jų besi-glaudžiančios purios debesų vatos, kurios baltuma išsyk persi-sunkdavo purpuru, pačiame jų viduryje užvertusi galvą ta pati saulė atrodė nusprendusi vienu judesiu baigti lėtą, amžiną su-stingusią laidą.

Išsidažiusim

oteris

FranÇoise Sagan

FranÇ oise Sagan

– Gali pasidaryti netgi įdomu, kaip detektyvinis filmas, – tarė Dorija gerkliniu balsu. – Visi vieni kitus seksim, mus vieną po kito žudys, o aš kaskart laivui sustojus turėsiu dainuoti Ver-džio „Rekviem“...

FRANÇOISE SAGAN (Fransuaza Sagan; 1935–2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, jos kūriniai jau daugelį metų tarp perkamiausių knygų Prancūzi-joje. Rašytoja, pasirinkusi Sagan slapyvardį iš meilės Marcelio Prousto kūrybai ir jau pirmuoju savo roma-nu pavergusi Prancūziją, šiame romane įkūnijo keistą

ir hipnotizuojamai patrauklų cinizmo, snobizmo, kilnumo ir subtilu-mo derinį.

Kas toji „išsidažiusi moteris“? Viena iš turtingų buržua, susirinku-sių į prašmatnų kruizą po Viduržemio jūrą. Laivu keliauja kylanti prancūzų kino žvaigždutė, pasaulinio garso diva dainininkė, kino prodiuserio meilužė ir globotinė, valdinga penkiasdešimtmetė ir nuobodus jos sutuoktinis, cukraus pramonės magnatas, žavingas meno aukcionų vedėjas, jaunas profesionalus žigolas ir „kairiųjų“ laikraščio redaktorius Erikas Letiujė su drovia žmona Klarise. Nuolat būdama vyro šešėlyje Klarisė stengiasi slėpti savo gležnumą po itin ryškiu, vulgariu makiažu. Ji ir yra ta „išsidažiusi moteris“, kuri kelia tokį susidomėjimą ir jaudina aplinkinius. Šiame romane dešimt vyrų ir moterų, tarsi įkalinti prabangiame kruiziniame laive, geidžia vieni kitų, liaujasi vieni kitus mylėję, pavydi vieni kitų, meta vieni kitiems iššūkius. Vangi lėta kelionė pamažu virsta meilės drama...

„Išsidažiusi moteris“ grąžina mus prie mėgstamiausių Françoise Sagan temų: vyro ir moters santykiai, aistra ir abejingumas, daug žadanti užsimezgančio romano pradžia ir jausmų žlugimas. Prancū-ziška elegancija, mylinčiųjų žiaurumas ir nemylinčiųjų abejingumas, aistros ir intrigos...

Documents

Françoise Sagan „Išsidažiusi moteris“