Jean M. Auel Pirmykste moteris. Arkliu slenis 2013.LT

http://slidepdf.com/reader/full/jean-m-auel-pirmykste-moteris-arkliu-slenis-2013lt 1/739
Romanas
O B U O L Y S
8/17/2019 Jean M. Auel Pirmykste moteris. Arkliu slenis 2013.LT
UDK 821.111(73)-31 Au25
Versta iš: Jean M. Aucl The Valley o f Horses: Earth's C hildren, Book Two
Bantam Books, 2002
ISBN 978-609-403-429-9
T H E VALLEY OF HORSES Crown edition published September, 1982 Copyright © 1982 by Jean M. Auel Map copyright © 1982 by Rafael Palacios EA RT H’S CH ILD RE N is a trademark of Jean M. Auel © Vertimas lietuvi kalb, Giedr Tartnien, 2013 © Viršelio dizainas, Andrius Morkelinas, 2013 © Viršelio iliustracija, Tania Rex, 2013 © UAB MEDIA IN CO G N ITO , 2013
PADKA
Be moni, pamint „Urvinio lokio gentyje", kurie nuolat tal kino rašant ir ši „ems vaik" serijos knyg ir kuriems vis dar esu
dkinga, taip pat siskolinau:
Melhjuro lauko stoties direktoriui dr. Denzeliui Fergusonui ir per
sonalui, ypa - Jimui Riggsui. Be kita ko, jis mok, kaip sukurti lau us, kaip naudoti iei mtykl, iš meld nusipint! dembl miegui,
atskelti akmenin rank ir išmušti elnio od - kas pagalvot, kad
elnio kail galima paversti aksomo švelnumo oda?
Doreen Gandy u atid skaitym ir vertingus komentarus, kad
biau rami, jog ši knyga neturi lygi.
Ray’ui Auelui - u param, padrsinim, pagalb ir ind plovi
m.
Aukštis - 14,7 cm. Rasta Lespuge, Aukštutinje Garonoje,
Pranczijoje.
Aukštis - 11 cm. Rasta Vilendorfe, Vachau, emutinje
Austrijoje.
3. Vestonic „Venera". Degtas molis (su kaulu). Aukštis - 11,4 cm.
Rasta Dolni Vestonicuose, Moravijoje, ekijoje.
Saugoma Moravijos muziejuje, Brno.
Gagarine, Ukrainoje.
5. Brasempujo „Venera". Dramblio kaulas (fragmentas).
Aukštis - 3,2 cm. Rasta Popo urve, Brasempujyje, Pranczijoje. Saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje, Sen Zermen
prie L.
Ji buvo mirusi Tai koks skirtumas, jei ledins stingdanio lietaus adatls drasko taip, jog tuoj nusiners oda? Jauna moteris pasker-
sakiavo vj ir tviriau usimaukšlino vilkenos gobtuv. iaurs
šuorai plak prie koj lokio kailio apsiautal.
Kurgi tie mediai ? Prisimin lyg ir maiusi palei horizont eil
kakoki susiraizgiusi krmokšni ar medi, todl pasigailjo nepasidairiusi atidiau ir panorjo, kad jos atmintis bt tokia pui
ki, kaip kit gentaini. Jaunoji moteris tebelaik save genties dalimi,
nors niekada tokia nebuvo, o dabar apskritai paskelbta mirusia.
Ji palenk galv ir atsigr prieš vj. Audra ugriuvo staiga,
smog iš šiaurs, moteris desperatiškai troško pastogs. Vis dlto
nuo urvo buvo jau toli nukeliavusi, o šios teritorijos nepainojo.
Visos mnulio fazs pasikeit nuo to laiko, kai išjo, taiau ji vis dar
n nenutuok, kur link eina.
šiaur, j emyn, kur baigiasi pusiasalis, tiek teinojo. T nakt,
prieš mirdama, Iza liep jai išeiti. Patikino, kad vadu taps Braudas
ras bd j skaudinti. Iza neklydo. Braudas skaudino labiau, nei ji
sivaizdavo.
galvojo Aila. - Durkas - mano snus. Taip pat Braudas neturjo
/
rimtos prieasties mane prakeikti. Tai jis supykd dvasias. Tai jis
sukl ems drebjim." Tiesa, šj kart ji bent jau inojo, ko tiktis,
taiau viskas vyko taip staiga, kad net gentainiai ne iš karto tai pri
m, kiek utruko, kol ištryn j iš regjimo lauko. Vis dlto niekas
negaljo uginti Durkui ir toliau j pastebti, nors kitiems ji buvo mirusi.
Braudas j prakeik apimtas impulsyvaus pykio proverio.
Brunas, prakeikdamas pirm kart, gentainius tam paruoš. Tur
jo prieast: visi inojo, kad jis privalo taip pasielgti, be to, suteik
Ailai galimyb. Moteris atsuko veid dar vienam lediniam smgiui ir pastebjo,
kad saul jau leidiasi. Netrukus sutems, kojos sustirusios. Ledin
ti persisunk per odin apav, nepaisydama drgm sulaikani
viksv, kuri buvo prikimšta vid. Ailai palengvjo pamaius e
mag išsikraipiusi puš.Stepse medi pasitaiko retai: jie auga tik ten, kur pakanka dr
gms išsilaikyti. Eils sulinkusi puš, bereli ar gluosni, iš ku
ri vjas buvo nulipds stulbinamas asimetriškas formas, paprastai
ymdavo vandens šaltin. Toks reginys sausuoju met laiku buvo
trokštamas teritorijose, kur poeminis vanduo - šitokia retenyb.
Atviras lygumas ugriuvus audroms nuo didiojo ledyno šiaurje,
mediai suteikdavo prieglobst, kad ir nepakankam.
engusi dar kelis ingsnius jaunoji moteris atsidr prie upeliu
ko, nors tik siaurut srovel iurleno tarp ledo sukaustyt krant. Ji
pasuko vakarus ir nujo palei srov ieškodama tankesnio salyno,
kuris suteikt patikimesn pastog nei greta augantys krmai.
Ji myn pirmyn usimaukšlinusi gobtuv, taiau vjui staiga nu
šiuvus pakl galv. Kitapus upokšnio krant rm emas status
skardis. Viksvos visiškai nešild koj, kai brendant m smelktis
toje grunto siena buvo dubusi, tad susiraizgiusios oli šaknys ir
susipyn seni vijokliai karojo ore kaip priedanga, o apaioje buvo
liks gana sausas plotelis.
Aila atrišo permirkusius dirus, kuriais jos išdirbtos odos krep šys laiksi ant nugaros, j nusipuriusi išm sunk tauro kail ir
tvirt basl, supint iš šakeli. Basliu parmusi iš priekio, moteris
pasistat em, nuoulni palapin, o j prilaik akmenys ir ups
atplukdyti rstai.
Ji dantimis atnarpliojo rank mov virveles. Tai buvo beveik apskriti odos gaballiai padengti kailiu, suraukti ties riešu su pjova
delnuose, kad galt iškišti nykšt ar vis plaštak, prireikus k nors
sugriebti. Lygiai taip pat buvo sumeistrautas ir apavas, tik be pjov.
Moteris vargais negalais atrišo išbrinkusius, aplink kulkšnis apsuk
tus odos raišius. Išmusi kruopšiai surinko šlapias viksvas. Lokenos apsiautal paties ant ems palapins viduje, šlapija
puse emyn, viršuje sudjo apav ir rank movas, viksvas, paskui
kojomis priek ropojo pati. Susivyniojusi kail sitrauk krepš ir
juo udeng ang. Ilgai tryn sustirusias kojas, o kai drgnas kaili
nis lizdelis šilo, susirang ir usimerk.
H f '
Stingdanti iema leido paskutin kvap nenoriai uleisdama vie
t pavasariui, taiau šis met laikas, kaip tikras jaunuolis, buvo ka
prizingas pamaiva. Tai primindavo ledinius šalius, tai kankinania
šiluma adjo vasaros kaitr. Taip pat netiktai nušiuvo ir ugriu
vusi audra.
lopinli pakrantje ir gilus, skaisiai ydras dangus. Tolumo
je piet pusje rikiavosi apdriskusiais skarmalais virt debesys.
Moteris išropojo iš palapins ir pasistvrusi vandens maiš baso
mis nubgo prie vandens. Nekreipdama dmesio j stingdant šal t prism oda padengt psl, godiai atsigr ir nukr atgal.
Nusilengvinusi pakrantje vl ropojo kailius, kad apšilt.
Ji ilgai neusibuvo. Pernelyg troško bti gryname ore, ypa
kai audros pavojus buvo prajs ir viliojo saul. Apsimuturiavo
nuo kno šilumos išdivus apav, ant kailiu pamušto odos ap-
siautalo, su kuriuo miegojo, usirišo loken. Iš maišo išsitrauk
gabal diovintos msos, susipakavo palapin, rank movas ir
iaumodama ms patrauk savu keliu.
Upelio vaga buvo beveik tiesi, leidosi kalva, tad ingsniuoti
buvo lengva. Aila po nosimi kak monotoniškai niniavo. Ant
krm pakrantje regjo alius taškelius. Kartkartmis j pri
versdavo nusišypsoti glel, drsiai iškišusi smulk veidel aptir
pusio sniego lope. Ant tako vos per ingsn bumbteljo atskils
ledo luitas, o paskui nuplauk, nešamas greitos srovs.
Išlindus iš urvo jau pavasarjo, taiau pietinje pusiasalio da
lyje buvo šiliau ir pavasaris prasidjo anksiau. Kaln grandin
utvr varbius ledyno vjus, o nuo vidins jros dvelkiantis
brizas šild ir drkino siaur pakrants ruo bei pietus atgr
tus šlaitus, tad ia vyravo vidutinis klimatas.
Stepse buvo šaliau. Kaln grandin ji supo rytiniu pakraš
iu, bet keliaujant šiaur per atvir prerij pavasaris irgi eng
pirmyn. Regis, šiluma niekada nebna brangesn nei ankstyv
pavasar.
Paklusi akis dang ji pamat kelet nedideli kirus primenan
i paukši, be joki pastang ištiestais sparnais sklendiani
ratais. „Netoliese turt bti jra, - pagalvojo ji. - Paukšiai šiuo
metu turt sukti lizdus, o tai reiškia, kad rasiu kiaušini, - Aila paspartino ingsn. - Gal ant uol rasiu midij, gal koki mo
liusk, o gal pluki potvyni paliktuose baseinliuose?"
Kai saul jau siek zenit, Aila prijo udar lankl, sufor
muot pietinio sausumos kranto ir šiaurs vakarinio iškyšulio
krašto. Gal gale ji pasiek plai gerkl, jungiani ems lieuv
su likusiu emynu.
maj alk ir uvdr piktai vainojo Ail, renkani kiaušinius.
Kelis tiesiai iš lizdo dar šiltutlius pradauusi ji su pasimgavimu
nugurk. Prieš nusiropšdama kelis sikišo apdaro klostes.
Nuo uol ties vandens paviršiumi Aila prisiplš moliusk,
paskui nusirišusi apav brido bangas, kad išplaut sml. J gles
panašios jr pluks trauk netikrus iedlapius, kai moteris tie
s rank nordama j pasiraškyti seklesniuose baseinliuose, ku
riuos atsitraukdamas paliko potvynis. Ši „gli" spalva ir forma
buvo nematytos, todl priešpieius Aila baig keliais moliuskais,
kuriuos išsikas iš smlio, nes juos išdav neymios duobels.
Ugnies nekr, pasimgavo švieiomis jr grybmis.
Persisotinusi kiaušini ir jr grybi jaunoji moteris sitai
s pailsti aukštos uolos papdje, paskui vl usiropšt aukštyn,
kad geriau apirt pakrant ir sausum. Atsisdusi ant monolito
viršaus ji apsikabino kelius ir m stebti {lank. Vjas neš j vei
d turtingo vanden gyvenimo alsavim.
Pietinis kontinento krantas švelniu lanku drieksi vakarop.
U siauros medi juostels moteris regjo plaias stepes, nie
kuo nesiskirianias nuo šalt pusiasalio tyr, taiau nemat jo kio mogaus buvimo enklo.
„Štai ir ji, - galvojo moteris, - didioji em u pusiasalio.
Kur man dabar pasiduoti, Iza? Sakei, ia rasiu kitus, bet ninieko
nematau." Kai Aila atsigr j bekrašt tuši plot, jos mintys
gro siaubing nakt prieš trejus metus, kai mir Iza.
- Tu nepriklausai šiai geniai, Aila. Gimei kitiems. Tau pride ra bti su jais. Privalai išeiti, vaike, ir susirasti saviškius.
- Išeiti! Kur aš keliauiau, Iza? Nepastu kit, n nenuma
nau, kur j ieškoti.
- Šiaurje, Aila. Eik šiaur. šiaur nuo ia j gyvena daugy
b, didiojoje emje u pusiasalio. Negali ia pasilikti. Braudas suras bd tave skaudinti. Eik ir susirask juos, mano vaike. Susi
rask saviškius, susiieškok por.
niekada nebepamatys snaus.
kurios ji negaljo sau leisti, taiau kart pralauus barjer, sunku
susilaikyti.
kas. - Kodl Braudas tave iš mans atm?
Ji verk snaus ir genties, kuri paliko, verk Izos, vieninte
ls motinos, kuri prisimin, verk, nes jautsi vieniša, nes bijojo
jos laukianio nepastamo pasaulio. Vis dlto ne Krebo, kuris myljo j kaip sav, dar ne. Sis sielvartas buvo pernelyg švieias -
Aila nebuvo pasiruošusi su juo susidurti.
Kai ašaros išseko, moteris pasijuto spoksanti bang mš
emai apaioje. Stebjo, kaip atsiritusi didiul banga ištrykšta
put fontanais, o paskui skuriuodama apgula dantytas uolas.
„Bt taip lengva, - topteljo. - Ne! - Ji papurt galv ir at
sities. - Sakiau jam, kad gali atimti sn, gali priversti mane
išeiti, gali mirtinai prakeikti, taiau neprivers mans ti!“
Pajutus ašar srum veid iškreip ironiška šypsena. Jos aša
ros visada lidindavo I ir Kreb. Genties moni, netgi Dur-
ko, akys nepavandenydavo, nebent iš skausmo. Berniukas buvo
labai j panašus, netgi mokjo skleisti garsus kaip ji, bet dideles
rudas akis Durkas paveldjo iš genties.
Aila greitai nusikeberiojo emyn. Vl usiklusi nešul ant nu garos ji m svarstyti, ar jos akys tikrai niekam tikusios, ar vis
kit akys ašaroja. Tada kita mintis aidu atsiliep jos galvoje: „Su
sirask saviškius, susirask por.“
Jaunoji moteris palei krant keliavo j vakarus. Teko perbristi
ne vien upel ar utak, kurie sruvo vidin jr, kol prijo tikrai
didel up. Tada pasuko šiaur, palei srvant vandentak tolyn
emyn, ieškodama vietos, kur galt persikelti. Prasiskyn keli
pro pakrants puš ir maumedi juost, kurie šen ten kyšojo kaip
milinai tarp nykštukini giminaii. Pasiekus emynin step,
tarp glaudiai up supani spygliuoi m rastis gluosni^ ber
ir drebuli krmynai. Ji keliavo visais vinguriuojaniais vagos linkiais sulig kiekviena
diena vis labiau nekantraudama. Up, tekanti šiaurs ryt krypti
mi, stm j atgal rytus. Ten eiti Aila nenorjo.
Kai kurios gentys mediojo rytinje emyno dalyje. Ji planavo
šiauriniu keliu traukti vakarus. Nenorjo atsitiktinai susidurti su gentainiais - tik ne tada, kai slegia mirtinas prakeiksmas! Reikia
rasti bd persikelti per up.
Pasiekusi viet, kur išplatjusi up skilo dvi atšakas aplink nedi
del virgdu upilt sal su krmais apaugusiais uolotais krantais,
ji nusprend surizikuoti. Keletas didiuli rieduli vagoje kitoje sa
los pusje leido tarti, kad gali bti gana seklu bristi. Aila buvo gera
plaukik, taiau nenorjo sušlapinti drabui ar maišo. Pernelyg
ilgai utrukt, kol išdiovint, o naktys vis dar buvo šaltos.
Ji pavaikšiojo pirmyn ir atgal palei krant stebdama sraun
vanden. Kai apsisprend, sekliausioje vietoje nusireng, susikro
v visk krepš ir j aukštai išklusi brido vanden. Akmenys po
kojomis buvo slids, iš pusiausvyros grasino išversti srov. Pirmos
atšakos viduryje vanduo siek iki juosmens, bet sal moteris pasie
k be joki nelaiming nutikim. Antra atšaka buvo platesn. Aila
"fl8
tino.
Jau buvo perjusi gerokai daugiau nei pus, kai up staiga pagi
ljo, teko pasistiebti ant piršt galiuk, o vanduo siek iki smakro,
krepš Aila laik išklusi virš galvos. Staiga dugnas pradingo. Galva niurkteljo emyn, ji nenoromis gurkšteljo. Kit akimirk eng
vandeniu, o krepšys gul ant viršugalvio. Viena ranka š prilaiky
dama, kita mgino kiek pasistmti kranto link. J pastvr srov,
taiau nuneš visai netoli. Netrukus pdos vl pajuto akmenis ir po
keli akimirk moteris išsikeberiojo priešing krant.
*
saultos dienos gausa gerokai pranoko lietingsias - šiltasis sezonas
pasivijo ir aplenk j šiauriniame kelyje. Medi ir krm pumpurai
išsisuko lapij, spygliuoiai šakeli galuose išties minkštas šviesiai
alias adatles. Pakeliui Aila skab jas ir kramsnojo, mgaudamasi
švelniai aštriu puš prieskoniu.
Moteris prato keliauti vis dien, o artjant sutemoms susiras
davo kok upokšn ar šaltin ir prie jo sirengdavo stovykl. Vandens
rasti vis dar buvo nesunku. Pavasarini lii bei tirpsmo šiaurje
vandenys utvind upokšnius, pripild senvages, raguvas, kurios
vliau taps sausomis išgrauomis arba, geriausiu atveju, vangiais
murzglinais upeliukais. Vandens gausa - laikinas etapas. Drgm
netruks susigerti, taiau pirma dar pads stepms suydti.
Kone per nakt em uklojo balti, geltoni, purpuriniai, kiek re
iau - ryškiai mlyni ar skaisiai geltoni olyn iedai, tolumoje
sumiš su vyraujania gaivia k tik prasikalusios ols aluma. Aila
avjosi sezono groiu: pavasaris visada buvo jos mgstamiausias
met laikas.
Atvirose lygumose suklestjus gyvybei, moteris maiau kliovsi
menkomis pasiimto konservuoto maisto atsargomis ir pradjo gy venti iš to, k teik em. Tam beveik nereikjo gaišti. Visos genties
moterys mokjo raškyti lapus, iedus, pumpurus ar uogas keliauda
mos ir beveik nesustodamos. Nuvaliusi lapus bei šakeles nuo tvirtos
medio šakos, Aila titnago peiliu uaštrino vien jos gal ir naudojo
ši lazd šaknims bei gumbeliams atkasti. Rinkti buvo nesunku. Iš
maitinti reikjo tik save.
kitos genties moterys. Ji mokjo medioti. Tiesa, tik su svaidykle,
taiau net vyrai, pagaliau apskritai pripain jos nor medioti,
susitaik su tuo, kad ji - labiausiai patyrusi genties mediotoja su
svaidykle. Išmoko pati ir brangiai sumokjo u ši patirt.
Kai sulapojusios ols ir augmenija iš iemos lizd m vilioti
urvuose išsislapsiusius didiulius iurknus, starus, didiuosius
kiškiašoklius, kiškinius ir triušius, Aila vl pradjo nešiotis svai-
dykl usikišusi u diro, kuriuo buvo susijuosusi kailin apdar.
U diro turjo ir kasimo lazdel, o jos vaist krepšelis kaip visada
buvo pririštas prie vidinio apsiautalo direlio.
Maisto netrko; buvo kiek sunkiau prasimanyti malk, taip pat
ugnies. Lau sukurti ji mokjo, o palei laikinus upokšnius šen ten
sugebdavo išsilaikyti krmai bei nedideli medeliai, danai gre
ta bdavo ir saus krituoli. Eidama pro sausas šakas arba mšl
Aila taip pat neumiršdavo susirinkti. Vis dlto kas vakar lauo
nekurdavo. Kartais po ranka nebdavo tinkam mediag, kartais
malkos bdavo alios arba šlapios, o kartais ji bdavo pavargusi ir
nenordavo vargintis.
Vis dlto ji nemgo miegoti atviroje vietoje nesaugoma ugnies.
Erdviose ganyklose klajojo daugyb stambi galvij, o j gretas
retino vairiausi keturkojai mediotojai. Šiuos ugnis paprastai at baidydavo. Gentyje buvo prasta, kad aukšt status turintis vyras
keliaudamas neštsi angli, iš kuri kurdavo kit lau, o Ailai iš
pradi netopteljo pasiimti reikmen ugniai kurti. Atsigodojusi
stebjosi, kad nesusiprato anksiau.
Su apvaliu pagaliuku ir plokšia medio lentele nebuvo lengviau iebti ugnies, jei mediena ar malkos buvo per alios ar drgnos.
Tik aptikusi tauro skelet Aila pagalvojo, kad jos bdoms galas.
Baigsi dar vienas mnulio fazi ciklas, drgnas pavasaris šilda
mas virto ankstyv vasar. Jaunoji moteris vis dar keliavo plaia
pakrants lyguma, kuri pamau leidosi vidins jros link. Sezonini potvyni suneštos nuosdos danai suformuodavo smlio
seklumas ir susidarydavo lagnos, o kartais netgi visiškai udari
tvenkiniai.
Kiek dienojus Aila sustojo ir kr stovykl sausoje vietoje prie
nedidelio tvenkinlio. Vanduo atrod usistovjs ir netinkamas
gerti, taiau vandenmaišis buvo apytuštis. Panardinusi deln Aila
pasism paragauti, bet išspjov srok skyst ir gurkšteljusi iš van-
denmaišio išsiskalavo burn.
išbalusius kaulus ir kaukol su ilgais smailjaniais ragais. Ji nusi
suko nuo usistovjusio vandens su mirties šmkla, taiau kaulai
nenyko jai iš galvos.
ragai.
2 \ \
Apie vidudien sustojusi prie upelio ji nusprend susikurti ugn
ir išsikepti k tik sumediot triuš. sitais saulkaitoje ir tarp del
n sukdama pagaliuk ant medins plokštels ji panorjo, kad pa
sirodyt Grodas su anglimis, kurias neš...
Ji pašoko, sukišo krepš pagaliuk bei lazdel, ant viršaus u krov triuš ir pasileido atgal tuo paiu keliu. Prijusi tvenkin m
dairytis kaukols. Grodas paprastai ilgame tušiaviduriame tauro
rage nešdavo rusenanias anglis, suktas sausas samanas arba ker
pes. Turdama tok pat rag Aila gals nešiotis ugn.
Vis dlto tampydama rag ji pajuto sins grauim. Genties moterys ugnies nenešdavo - tai buvo neleidiama. „Kas u mane
j neš, jei pati nesiimsiu?" - pagalvojo Aila ir stipriai trukteljusi
atplš rag. Tada greitai nujo, lyg vien mintimis apie draudiam
veiksm bt galjusi prisišaukti budrias, smerkianias akis.
Buvo metas, kai nuo prisitaikymo prie Alios prigimiai svetimogyvenimo bdo priklaus jos išlikimas. Dabar išgyvenimas priklau
s nuo sugebjimo veikti vaikysts takas ir galvoti paiai. Tauro
ragas buvo gera lemianti pradia, jos galimyb.
Norint nešiotis ugn lauk daugiau rpesi, nei moteris sivaiz
davo. Ryte ji m ieškoti saus saman, kad galt apvynioti anglis,
taiau, taip gausiai lusios miškingoje vietovje netoli urvo, jos ne
augo sausose atvirose lygumose. Galiausiai Aila pasitenkino ol
mis. Kai susiruoš vl sirengti stovykl, jos nusivylimui, kibirkštl
buvo ugesusi. Vis dlto ji inojo, kad ugnel išsaugoti manoma:
danai pridengdavo lauus, kad rusent vis nakt. Btin ini
turjo. Prireik bandym ir klaid, daugybs ugesusi angliuk,
kol moteris atrado bd, kaip išsaugoti gaball ugnels nuo vienos
stovyklos iki kitos. Tauro rag ji taip pat nešsi prisirišusi prie diro
ant juosmens.
1 22
upokšnius, taiau prijusi didesn up ir kelias dienas traukusi prieš
srov suprato, kad reikia rasti kit bd. Up vingiavo atgal j šiaurs
rytus ir n kiek nesiaurjo.
Nors Aila man, kad jau išjo iš teritorijos, kurioje gali medioti
gentainiai, rytus eiti nenorjo. Sukti ten, reišk grti gent. Ne
galima eiti atgal, ji nenorjo net pajti ta kryptimi. Negalima ir
pasilikti sikrus atviroje vietoje ups pakrantje. Vadinasi, reikia persikelti - nra kur dingti.
Aila neabejojo, kad sugebs: ji buvo gera plaukik, taiau kaip
išlaikyti krepš su visu turtu virš galvos. Problema buvo manta.
Ji sdjo prie nedidelio lauelio, parvirtusio medio, kurio pli
kos šakos mirko vandenyje, uuovjoje. Popieio saul vilgjo nie kad nenurimstanioje srovje. Pro šal plauk nuolauos. Tai primi
n upel, kuris sruvo netoli urvo, taip pat lašiš bei eršket vejyb
toje vietoje, kur jis tekjo vidin jr. Tada ji plaukiodavo savo
malonumui, nors kl nerim Iai. Aila neprisimin, kaip išmoko
plaukti. Regis, visada mokjo.- domu, kodl niekam daugiau nepatiko plaukioti? - susims
iusi tarsteljo ji. - Jie man, kad aš keistuol, nes man patikdavo
nuplaukti taip toli... Kol Ona vos nenuskendo.
Atsimin, jog visi buvo dkingi u išgelbt vaiko gyvyb. Bru
nas net padjo Ailai išsiropšti iš vandens. Tada ji pajuto šilt prie
lankum, tarsi pagaliau bt pritapusi. Pernelyg ilgos ir tiesios ko
jos, pernelyg liesas ir aukštas knas, šviess plaukai ir aukšta kakta
neteko reikšms. Vienas kitas gentainis tada mgino išmokti plauk
ti, taiau jie sunkiai plduriavo ir bijojo gilesni viet vandenyje.
„domu, ar Durkas išmoks plaukti ? Jis ne toks sunkus kaip kiti
vaikai ir niekada nebus toks raumeningas kaip dauguma vyr. Ma
nau, galt...
Tik kas j išmokys? Mans ten nebus, o Ub negali. Ji juo pa
sirpins; myli berniuk ne maiau nei aš, taiau plaukti nemoka. Neišmokys ir Brunas. Sis išmokys Durk medioti, apgins j. Jis
neleis Braudui skaudinti mano snaus, paadjo - nors ir neti
ktina, kad dar mane pamatys. Brunas geras vadas, ne toks, kaip
Braudas?
„Ar galjo Braudas pradti manyje Durk? - Aila sudrebjo prisiminusi, kaip Braudas j prievartavo. - Iza sak, jog vyrai taip
elgiasi su moterimis, kurios jiems patinka, taiau Braudas tai dar
tik todl, kad inojo, kaip stipriai jo nekeniu. Visi kalba, kad to
tem dvasios pradeda kdikius, bet n vienas vyras neturjo pa
kankamai stipraus totemo, kuris veikt mano urvin lit. Aš ne
pastojau, kol Braudas mans neišprievartavo. Visi nustebo. Niekas
neman, kad kada tursiu vaik...
Noriau pamatyti j uaugus. Jis aukštas, visai kaip aš. Jis bus
augesnis u genties mones, esu tuo tikra...
Ne, nesu! Niekada nesuinosiu. Niekada nebepamatysiu Durko!*
„Liaukis galvojusi apie j, - paliep sau šluostydamasi ašaras.
Atsistojo ir nujo prie ups. - Nebus nieko gero, jei vis galvosi
apie sn. Tai nepads persikelti per up!"
Aila buvo taip paskendusi apmstymuose, kad nepasteb
jo prie kranto artjanio dvišako rsto. Moteris atsainiai vel
g, kaip parvirts medis suiumpa j ištsusiomis galnmis ir
apnarplioja susiraizgiusiomis šakomis. Ilgai stebjo nematyda
ma, kaip rstas dauosi ir mgina išsilaisvinti, taiau vos pama
iusi tutuojau perprato galimybes.
Negiliai bridusi ji išvilko rst krant. Tai buvo viršutin ne
menko dydio medio kamieno dalis, neseniai nulauta smarkaus
potvynio aukštupyje ir dar nemirkusi. Titnaginiu kirvuku, kur
nešiojosi odinio apdaro klostse ji atkirto ilgesn iš dviej atsišako
jim beveik lygiai su antruoju, aptvark styranias šakas ir paliko dvi gana ilgas biges.
Paskubomis apsidairiusi Aila nudro prie raganmis apraiz
gyt ber. Trukteljusi neseniai sumedjusius vijoklius atlaisvino
ilg tvirt gij, grdama nubrauk lapus. Tada paties ant ems
palapins kail ir iškrat ant jo vis maišo turin. Atjo laikas per
irti daiktus ir susikrauti iš naujo.
Kailines blauzdines ir rank movas ji djo krepšio dugn kartu
su kailiu pamuštu apsiautalu, nes dabar vilkjo vasarin. Iki iemos
šit neprireiks. Akimirk stabteljo dmodama, kur bus kit ie
m, taiau ilgiau gaišti spliodama neketino. Kit kart stabteljo,
kai pam minkšt elasting odos skraist, kurioje, pririštoje prie
šlaunies, nešiodavosi Durk.
Jos nereikjo - išgyventi tai nebtina. Pasim tik todl, kad ši
tas daiktelis siejo su snumi. Priglaud prie skruosto, paskui rpes
tingai sulankst ir djo krepš. Ant viršaus sukrov sugerianias
odos juosteles, kurias naudodavo per menstruacijas. Paskui djo
antr apavo por. Dabar dro basa, taiau apsivyniodavo pdas,
kai bdavo šalta ar drgna, tad apavas buvo nudvtas. Moteris
diaugsi pasimusi antr por.
Paskui patikrino maist. Dar buvo likusi viena del bero to
šies su klev cukrumi. Aila j atidar, adau gaball ir sidjo
burn spliodama, ar teks dar kada paragauti klev cukraus šiam
pasibaigus.
tauk, grstos diovintos msos ir diovint vaisi, kokius imdavo
vyrai eidami medioti. Pagalvojus apie riebius taukus Ailai pradjo
tekti seils. Nedidukai gyvnliai, kuriuos sumediodavo svaidy
kle, daniausiai buvo liesuiai. Be darovi, kuri prisirinkdavo, misdama vien baltymais ji netrukus imt badauti. Riebalai ir an
gliavandeniai kokia nors forma btinai reikalingi.
Nenuolaidiaudama sau ji sudjo kelioninius paplotlius krep
š - saugojo nepaprastiems atvejams. met kelis bryzelius diovin
tos msos - kietos kaip oda, taiau maistingos, - kelis diovintus
obuolius, kelet riešut, kelis maišiukus grd, nuskint nuo oli
stepse netoli urvo, ir išmet supuvusi šakn. Ant viršaus sukrov
savo puodel ir dubenl, vilkenos gobtuv ir nudvt apav.
Nuo juosmens juostos nurišo vaist krepšel ir perbrauk ranka
glotn vandeniui nepralaid dros kailiuk, apiuop aštrius koj
ir uodegos kaulus. Krepšio direlis buvo apvyniotas aplink kaklo
ertm, o keistai plokšia, taip ir neatskirta nuo kailio galva, pra
vert kaip dangtelis, kaip atvartas. Tai buvo Izos darytas krepšelis,
perduotas kaip motinos palikimas dukteriai, kai ši tapo genties gy
dytoja.
Tada pirm kart per daugel met Aila prisimin pirm vaist
kapšel, kur jai padar Iza, t, kur Krebas sudegino, kai ji pirm
syk buvo prakeikta. Brunas neturjo kitos išeities. Moterims ne
valia liesti ginkl, o Aila naudojo svaidykl jau kelerius metus. Vis
dlto jis leido jai grti - jei pajgs išgyventi.
„Galbt jis suteik man didesn galimyb nei mano, - pagalvojo
Aila. - Vargu ar dabar biau gyva, jei nebiau inojusi, kaip mir
tinas prakeiksmas veria trokšti mirties. Jei neprisiminiau Durko,
1 26
manyiau, kad pirm kart buvo sunkiau. Kai Krebas sudegino vi
sus mano daiktus, norjau mirti!*
Moteris nepajg galvoti apie Kreb: sielvartas buvo pernelyg
gyvas, skausmas pernelyg švieias. Ji myljo senj mag ne maiau
nei I. Jis buvo Izos, taip pat ir Bruno brolis. Be vienos akies ir dalies rankos Krebas niekada nemediojo, taiau jis buvo šveniau
sias genties mogus. Samanas, kurio bijomasi ir kuris gerbiamas: jo
baugi išvaizda galjo sukelti drebul narsiausiam mediotojui, bet
Aila paino švelnij jo pus.
Krebas j gyn, ja rpinosi, myljo kaip vaik biiulio, kurio
niekada neturjo. Aila turjo laiko susitaikyti su Izos mirtimi prieš
trejus metus ir, nors sielojosi dl atskirties, inojo, kad Durkas vis
dar gyvas. Dar nebuvo gedjusi Krebo. Staiga skausmo, kuris tno
jo viduje nuo pat pratingo ems drebjimo, nebegaljo ilgiau
sulaikyti.
- Krebai, o Krebai, kodl grai urv? Kodl turjai mirti?! -
išrk ji.
Aila išsribavo raud vandens nepraleidiant dros kailiuko
krepšel. Paskui iš paios gelms iki gerkls pakilo riksmas. Ji spa
vosi pirmyn ir atgal apraudodama pykt, lides, nevilt. Vis dlto
nebuvo mylinios genties, kad prisidt prie jos aimanuodama ir
pasidalyt sielvartu. Ji gedjo viena, gedjo dl savo vienišumo.
Aimanoms išsismus Aila pasijuto išsekusi, taiau siaubingas
skausmas apmalšo. Kiek palkjusi nujo prie ups, nusipraus vei
d, tada vaist krepšel sidjo maiš. Turinio tikrinti nereikjo. Ji
tiksliai inojo, kas ten yra.
Ji pastvr kasimo lazdel, paskui sukilus pykiui rytingai svie
d j šal. „Braudas neprivers mans mirti!"
reikmenis lauui sukurti ir tauro rag, iš apsiautalo klosi išm
kelis titnago rankius. Iš kitos klosts ištrauk apval akmenl,
švysteljo or ir sugavo. Svaidykle galima mesti bet kokius tinka
mo dydio akmenis, taiau lygs apvals šoviniai tikslesni. Tuos
kelis, kuriuos turjo, Aila pasiliko.
Tada pam svaidykl: elnio odos juostel su pastorjimu viduje
akmenims ir ilgais kgio formos galais, susisukusiais nuo naudo
jimo. Joki abejoni, ar pasilikti. Aila atrišo ilg odos juost, kuri
buvo uvyniota aplink minkšt jos kaln okos kailio apsiautal
taip, kad susidaryt klosts, kuriose ji nešiojosi daiktus. Apsiautalas
nukrito. Ji stovjo nuogutl, tik su nedideliu odos maišeliu, pariš
tu po kaklu ant virvs, - jos amuletu. Nusimovusi š per galv Aila
sudrebjo, be amuleto pasijutusi nuogesn nei be apsiautalo, taiau
mai kieti daikiukai kapšelio viduje ramino.
Štai ir viskas: visi jos daiktai, viskas, ko reikia pragyventi. Šito ir
ini, patirties, gdi, sumanumo, ryto bei drsos.
Ji greitai suvyniojo amulet, rankius ir svaidykl apsiautal, su
djo tai krepš, galiausiai visk susuko loken ir aprišo ilga odine
juosta. Ryšul apvyniojo tauro kailio palapine ir vijokliu pririšo prie
rsto išsišakojimo.
Kur laik stebjo plai up ir tolim krant, pagalvojo apie
savo totem, paskui uspard smliu ugn ir stumteljo rst su visu
brangiu savo turtu pasroviui, toliau nuo trukdani šak. Prisišlie
jusi dvišakame gale Aila sitvr atsikišusi bigi ir atsistmusi nu
plauk kartu su savo sieliu.
I 28
Ledyn tirpsmo atvsintas stingdantis vanduo apgaub nuog
jos kn. Ji aikteljo, vos galdama kvpti, bet pripratus prie ge
lianios terps knas m tirpti. Rst pagriebusi galinga srov ke
tino baigti k pradjusi ir nunešti j jr, svaid tarp bang, taiau
išsišakojimas neleido suktis. Smarkiai spardydamasi Aila iš paskuti nij stengsi brautis banguojaniu srautu ir pasisukti kampu kito
kranto link.
Stmsi kankinamai ltai. Kaskart jai pavelgus, kitas krantas
buvo toliau, nei tikjosi. Srov neš kur kas greiiau nei jai pavyko
irtis skersai. Galiausiai up praplukd rst pro viet, kur Aila ke tino išlipti, ji buvo pavargusi, šaltis sumaino kno temperatr.
Moteris virpjo. Jai gl raumenis. Atrod, kad teks aminai spar
dyti prie koj pririštus akmenis, taiau prisivert nepasiduoti.
Gal gale išsekusj pasidav nepermaldaujamai srauto jgai. Pa
sinaudojusi pranašumu up neš emup paskubomis sumeistraut plaust ir iš paskutinij sikabinusi Ail, nes dabar plaustas jai
vadovavo.
Priekyje ups kryptis keitsi: uuot sruvusi pietus, ji staigiai me
tsi vakarus ir apiplauk išsikišusi nerij. Prieš atsiduodama liki
mui Aila jau buvo nuplaukusi tris ketvirius kelio skersai skubani
srov, tad pamaiusi akmenuot krant rytingai msi veiksm.
Moteris prisivert atsispirti ir stengsi pasiekti sausum, kol up
dar nenuneš jos aplink kyšul. Usimerkusi ji susitelk koj judesius.
Staiga pajuto, kaip trukteljs rstas sudergia dugn ir sustoja.
Aila negaljo pajudti, pusiau panirusi tysojo vandenyje vis dar
sikibusi kelmo biges. Banguojanti skuringa srov kilsteljo rst
nuo aštri akmen ir jaun moter apm panika. Ji prisivert atsi
klaupti ir pastumti sukiuus medio kamien pirmyn, kad patiki
miau atsigult ant kranto, paskui vl griuvo vanden.
vandenyje ji prisivert išropoti ant uolotos nerijos. Šiaip taip sugra
baliojusi vijoklio mazgus atrišo ryšul ir nuvilko krant. Dreban
iais pirštais atpainioti od buvo dar sunkiau.
Apvaizda padjo. Virvut trko silpnoje vietoje. Ji nudrsk ilg odin juost, patrauk krepš šal, uropojo ant lokenos ir apsivy
niojo ja. Vos liovsi drebti, jaunoji moteris umigo.
%
Rizikingai persiklusi per up Aila patrauk šiaur, kiek vaka
riau.
vasar, nuvyto, ol sul lig juosmens.
Mityb pavairino liucerna ir dobilai, išsiilgti krakmolingi, kiek
salstelj ems riešutai, paeme sekant raizgiu vijokliu surastos ša
knys.
valgomomis šaknimis, o Aila be vargo atskirdavo jas nuo nuodin
gj gentaini. Pasibaigus vienadieni lelij pumpur sezonui, ša
knys tebebuvo švelnios. Spalv pradjo gauti besidriekiantys anks
tyvj rši serbentai, visada buvo galima surasti šviei baland,
garstyi, dilgli lapeli alsiams.
visadiai peliaujantys didiuliai iurknai. emai skraidanios viš
teles vyrs ir kurtiniai buvo ypatingas patiekalas, nors Aila negal
jo valgyti vyri neprisiminusi, kad riebs paukšiai plunksnuoto
mis kojomis visad buvo Krebo mgstamiausi.
Vis dlto tai buvo tik maesnieji padarai, besiganantys dosniose
vasaros pievose. Aila mat elni bandas - šiaurs elni, raudonj elni, milinišk didij elni šakotais ragais, - nediduk stepi
arkliuk, laukini asil, labai primenani ir arklius, ir asilus, kai
menes, o kartais keli kirsdavo didiulis bizonas ar saig šeimyna.
Rausvai rud laukini galvij - tarp kuri buli pasitaikydavo ir
šeši pd aukšio keteromis - bandos sulauk pavasarins verše li, kurie indo pritvinkusius karvi tešmenis, vados. Ailai seils
tekjo pagalvojus apie pienu mitusio veršelio ms, taiau svaidykle
netiko taur medioklei. Ji pastebjo migruojanius gauruotus ma
mutus, mat susidrusius su vilk gauja avijauius, kurie išsirikiav
falang su jaunikliais u nugar apdairiai išveng bjauraus bdo gauruotj raganosi šeimos. „Braudo totemas tikrai jam tinka“, -
tada pagalvojo.
plik didiulio šiaurinio ledyno sien, drieksi neaprpiamos lioso
steps, egzistavusios tada, kai em deng ledynai.
Ledynai, masyvs sustingusio ledo lakštai, gaub šiaurs pusru
tul. Kone ketvirtis ems paviršiaus buvo palaidota po neišmatuo
jamu, triuškinamu svoriu. J plote kalinus vanden nukrito vande
nyn lygis, pailgjo pakrani linijos ir pasikeit sausumos forma.
Ledynmeio takos neišveng n vienas ems rutulio lopinlis.
Liets utvind pusiaujo teritorijas ir dykumos susitrauk, taiau
kuo ariau ledyn, tuo poveikis buvo juntamesnis.
aukštas slgis stabilizavosi ir susikr ypa sauso šalio zona, kuri
stm snieg pakraši link. Ten miliniškas ledynas vis augo. Per
vis didiul plot ledo sluoksnis buvo kone vienodas, daugiau nei mylios storio.
Kadangi dauguma sniego krito ant ledo ir maitino ledyn, kiek
pietus em buvo sausa bei sustingusi. Nuolatin aukšto slgio sritis
ledyno viduryje formavo atmosferos sraut, kuris var šalt saus
or emesnio slgio srii link; stepse niekad nerimo vjas iš šiau rs, tik keitsi jo stiprumas. Pakeliui jis pastverdavo akmenis, o juos
miltus sumaldavo slenkantis triuškinanio ledyno kraštas. Pakilu
sios or dalels buvo atsijojamos, kol tapdavo tik šiek tiek rupesns
nei molis struktros liosu, o jis nusdo per šimtus myli daugybs
pd storiu ir virto dirva.iem stgaujantys vjai nešiojo negaus snieg po tuši su
stingus plot, taiau em vis dar sukosi apie pasvirusi savo aš,
met laikai vis dar keitsi. Vos keliais laipsniais emesn vidutin
metin temperatra lm ledyn formavimsi; keletas karšt dien
neturjo didelio poveikio, nes nekeit vidutins temperatros.
Pavasar varganas em padengs sniegas tirpdavo, ledyno luo
bas sušildavo ir pasrdavo emyn per stepes. Tirpsmo vanduo pa
kankamai suminkštindavo dirv virš amino šalo, kad susprogt
negiliai sišaknijusios ols. Jos l greitai, tikriausiai dar sklyts
jaut, kad gyvenimas bus trumpas: jau vasaros viduryje jos virsdavo
sausu šienu. Visas emynas buvo padengtas ole su išsibarsiusiais
šiaurs mišk lopinliais, o ariau vandenyno buvo tundra.
Regionuose ariau ledo pakraši, kur sniego apklotas buvo
lengvas, ol visus metus buvo pašaras nesuskaiiuojamai daugybei
šalio, ir, inoma, grobuonims, galintiems prisitaikyti prie bet ko
kio klimato, kuris tik tinka j aukoms. rinios mlynos ir baltos
sienos, iškilusios per myli virš galvos, papdje gansi mamutai.
Ledyn tirpsmo maitinami sezoniniai upokšniai ir ups prasi grau vagas giliame liose, o danai per nuosdines uolienas iki pat
kristalins granito platformos, plytinios po emynu. Gilios grio
vos ir upi tarpekliai tapo kraštovaizdio dalimi, taiau ups teik
drgm, o tarpekliai - priebg nuo vjo. Netgi bekraštse lioso
stepse egzistavo alieji slniai. Oras vis šilo, ir, dienai keiiant dien, Aila pavargo keliauti, pavar
go nuo stepi monotonijos, pavargo nuo nepermaldaujamos sauls
ir nepaliaujamo vjo. Jos oda jdiro ir supleišjo, m luptis. Lpos
sutrkinjo, gl akis, burnoje nuolat buvo pilna vyro. Ji perjo dar
vien ups sln, alesn, gausesn medi nei stepse, taiau n vie name nesusigund pasilikti, visur buvo tušia be moni.
Nors dangus kaip paprastai buvo giedras, bevaiss paieškos m
mesti baims ir nerimo šešl. Sausumoje visada viešpataudavo
iema. Karšiausi vasaros dien geliantis ledyn šaltis neleisdavo
usimiršti. Norint išgyventi ilg atšiaur sezon, reikjo sukaupti
maisto atsarg ir rasti priebg. Aila klaidiojo nuo ankstyvo pa
vasario ir m splioti, ar nebus pasmerkta klajoti stepse aminai,
kol gal gale mirs.
Baigiantis dar vienai dienai, tokiai panašiai vakarykšt, ji si
reng stovykl toli nuo vandens telkinio. Laimik turjo, taiau an
glys buvo išblsusios, o malk vis labiau stigo. Uuot varginusis su
ugnimi ji suvalg kelis ksnelius alios msos, taiau neturjo ape
tito. Numet švilpik šalin, nors mediojam padar taip pat vis
majo arba ji nesugebjo bti tokia taikli. Rinkti taip pat darsi vis
Be to, visada vjuota.
pradings. Ji gurkšteljo išsivadjusio, nusikvpusio vandens, susi krov mant ir patrauk j šiaur. Apie vidurdien prijo upokšnio
vag su keliais beveik išdivusiais telkinliais vandens, kuris buvo
rgštokas, taiau vandens maiš ji prisipyl. Išsikas kelias nendri
šaknis, ir, nors buvo plauštos, beskons, Aila sunkiai kitindama
jas kramt. Nenorjo eiti, bet neinojo, ko dar griebtis. Be dvasios, apatiška, ji nelabai kreip dmes, kur engia, ir nepastebjo brio
urvini lit, besikaitinani popieio saulje, kol vienas suriau
mojo spdamas.
Perliejusi baim grino tikrov. Moteris pasitrauk atgal ir pa
suko vakarus, kad aplenkt lit teritorij. Gana ilgai jo šiaur. J saugojo urvinio lito dvasia, ne didiulis vris fiziniu pavidalu.
Vien dl to, kad urvinis litas - jos totemas, nereiškia, jog negali
jos upulti.
Ties sakant, btent šitaip Krebas suinojo, kad jos totemas -
urvinis litas. Ji vis dar turjo keturis ilgus lygiagreius randus ant
kairs šlaunies, kartkartmis pasikartodavo košmaras apie gigantiš
k leten, lendani nediduk plyš, kur ji buvo bgusi pasislpti
bdama penkeri. Prisimin t leten sapnavusi ir prajusi nakt.
Krebas aiškino, neva ji buvo bandoma, ar yra verta, ir paymta,
norint parodyti, kad buvo pasirinkta. Pati nejusdama moteris nu
leido rank ir apiuop randus ant kojos. „domu, kodl urvinis
litas mane pasirinko”, - šmsteljo mintis Ailai.
Vakar pusje emai danguje pakibusi saul akino. Aila ings
niavo ilga nuokalne ieškodama vietos stovyklai kurti. „Vl sausa
?34
stovykla", - pagalvojo ir apsidiaug pripildiusi vandenmaiš. Vis
dlto netrukus turjo rasti vandens. Ji buvo pavargusi, alkana ir nu
sivylusi, kad leido sau prieiti taip arti urvini lit.
Ar tai enklas? Ar tai tik laiko klausimas? Kas veria j manyti,
kad galima išsisukti nuo mirtino prakeiksmo ? Švytjimas horizonte buvo toks ryškus, kad ji vos nepraiopsojo
staigaus plokšiakalnio krašto. Stovdama ant briaunos prisiden
gusi akis Aila nuvelg siaur daub. Apaioje mirguliavo nedidel
upel su mediais ir krmais iš abiej krašt. Akmenuot uol San
grda vrsi j vsi, ali slnio uuovj. Pusiaukelje, lauko vidu
ryje, paskutiniai sauls spinduliai krito ant nedidels taikiai ol
rupšnojani arkli kaimens.
daplaukis jaunuolis, ardydamas palapin iš keli suvarstyt kaili. -
Maronai pasakei, kad ketini aplankyti Dalanar ir parodyti man ke
li. Kiek pakeliausi prieš jums sikuriant. Buvo tikimasi, kad eisi su
lansadonais j vasaros susirinkim, kad spsi tuoktuvms. Ji pasius, o
aš nenoriau, jog toji moteris ant mans supykt. Ar esi tikras, kad paprasiausiai nuo jos nebgi? - Tonolanas kalbjo lengvabdiškai,
taiau rimtos akys j išdav.
- Maasis brolau, kas veria tave manyti, kad tu vienintelis šei
moje trokšti keliauti ? Juk nemanei, jog leisiu tau išeiti vienam? Kad
paskui grtum pasipts ir girtumeis ilga savo kelione. Kas nors turi
keliauti kartu, kad patikrint, ar tavo pasakojimai tikri, ir apsaugo
t tave nuo pavoj, - atkirto aukštas šviesiaplaukis ir atsistojs jo
palapin.
V iduje buvo pakankamai aukšta patogiai sdti arba klpoti, taiau
ne stovti, ir pakankamai erdvu abiej miegmaišiams bei reikmenims.
Palapin rmsi tris per vidur susmeigtus baslius, o prie aukštesnio
vidurinio baslio buvo anga su adanku, kur buvo galima priverti nuo
lietaus arba atidaryti dmams išleisti, sumanius kurti lau palapin
je. Jondalaras ištrauk visus baslius ir atbulas išropojo pro ang.
* 3 6
iam teks turti pakaušyje akis, kad stebiau tavo unugar! Pa
lauk, kol nujusi susirinkim Marona išsiaiškins, jog tu ne su
Dalanaru ir lansadonais. Sugalvos pasiversti deiv ir perskris šit
ledyn, kur mudu k tik perjom, vien tam, kad gaut tave, Jon dalarai.
Juodu pradjo lankstyti per vidur sudribusi palapin.
- Toji moteris jau seniai tave nusiirjo, o vos patikjo su
paniojusi, tu nusprendei leistis kelion. Manau, paprasiausiai
nenori kišti rankos kilp ir leisti Zelandonei umegzti mazg. Man dingojasi, kad didysis brolis vengia vestuvi.
Jie padjo palapin greta kuprini.
- Dauguma tavo amiaus vyr prie ugniakuro jau globia vien
ar du maylius, - pridr Tonolanas išsisukdamas nuo pašaip-
niško vyresniojo brolio niukso, o pilkose jo akyse suibo linksmoskibirkštls.
- Dauguma mano amiaus vyr! Aš vos trejais metais vyresnis
u tave, - apsimestinai pykteljs atkirto Jondalaras. Paskui nu
sikvatojo garsiai, iš visos širdies; nevaromas gyvumas juo labiau
stebino, nes buvo netiktas.
buvo ir linksmesnis, ir nerpestingesnis. Draugiškos prigimties,
ukreiamai besišypsantis, lengvai prajunkantis Tonolanas visur
bdavo maloniai priimamas. Jondalaras buvo rimtesnis, kai susi
kaupdavo ar sunerimdavo, jo kakt danai išvagodavo raukšls,
ir, nors noriai šypsodavosi, ypa broliui, jis retai kada juokdavosi
garsiai. Visiškai nevaromas juokas uklupdavo kaip staigmena.
- Iš kur tu inai, kad mudviem grus Marona prie mano ugnia
kuro neatneš maiuko? - tar Jondalaras jiems pradjus vynioti
apatin odos paklot, kur buvo galima panaudoti ir kaip maesn
pastog su viena kartimi.
- Iš kur inai, kad ji nenusprs, jog mano išsisukinjantis brolis
nra vienintelis vertas jos pripainto avesio? Marona tikrai ino,
kaip pamaloninti vyr - kai nori, taiau tas jos bdas... Tu vieninte lis gebjai j suvaldyti, Jondalarai, nors, Doni ino, atsirast daugy
b norinij imti j su visu netikusiu bdu.
Broliai stovjo vienas prieš kit, o apatinis paklotas guljo per
vidur.
- Kodl su ja nesituoki ? Visi jau seniai šito laukia. Tonolanas rimtai klaus. Gyvos, ydros Jondalaro akys prisipil
d nerimo, kakta susiraukšljo.
- Galbt kaip tik todl, kad visi to tikisi, - atsak jis. - Neinau,
Tonolanai, jei atvirai, aš taip pat tikiuosi su ja susituokti. Su kuo dar
man tuoktis?- Su kuo ? Oi, su kuo tik panorsi, Jondalarai. N viename urve
nerastum netekjusios moters - ir vos kelias ištekjusias, - kuri, pa
sitaikius progai, nepult sumegzti mazgo su Jondalaru iš Zelando-
nijos, Devintojo urvo vado Joharano broliu, jau neminint kito jo
brolio, šaunaus ir narsaus nuotyki ieškotojo Tonolano.
- Pamiršai, kad dar esu buvusios Devintojo Zelandonijos urvo
vads Martonos snus ir dailiosios Martonos dukters, bent tokia ji
bus, kai uaugs, Folaros brolis, - nusišypsojo Jondalaras. - Jei jau
vardiji mano ryšius, nepamiršk Doni palaimintj.
- Kas galt jas pamiršti ? - tarsteljo Tonolanas ir pasisuko prie
miegmaiši, pasit iš dviej kaili atrai, kad tikt konkreiam
mogui, suvarstyt šonuose ir apaioje bei viršuje utraukiam vir
vele. - Apie k mes kalbam? Manau, netgi Joplaja tekt u tavs,
Jondalarai.
Abu pradjo krauti daiktus j tvirtas des primenanias ir j virš
smailjanias kuprines. Jos buvo pagamintos iš standios aliami-
ns odos, buvo pritvirtintos prie medini skersini ir laiksi ant
odini pei juost, kuri ilgj buvo galima reguliuoti raiytomis
mamut kaul sagomis. Šios buvo „prisitos" pervrus siaur juos tel per skyl viduryje ir priekyje surišus su kita juostele, kuri pro t
pai skyl bdavo veriama atgal, kad mazgui neleist iširti, ir taip
toliau prie kitos sagos.
- Juk inai, jog mums nedera tuoktis. Joplaja - mano pusseser.
Nereikt j irti rimtai. Ji baisi pašaipn. Kai apsigyvenau pas Dalanar ir pradjau mokytis amato, mudu tapome gerais draugais.
Jis mok mus abu drauge. Ji viena geriausi man inom titnago
apdirbj, taiau nieku gyvu neprasitark, kad aš taip sakiau. Joplaja
niekada to nepamiršt. Mudu nuolat stengms vienas kit pra
nokti. Jondalaras pakilnojo sunk ryšul, kuriame nešiojosi reikmenis
rankiams gaminti bei kelis atliekamus titnago gabalus, galvodamas
apie Dalanar ir urv, kur tas kr. Lansadonija pltsi. Dalanarui
išjus, prie jo prisidjo daugiau moni, šeimos didjo. „Netrukus
atsiras antras Lansadonijos urvas", galvojo Jondalaras. Jis kuprin
djo ryšul, maisto atsargas, paskui virimo bei kitus reikmenis. Ant
viršaus ukrov savo miegmaiš bei palapin, o du jos baslius kišo
laikiklius kuprins kairje. Tonolanas neš apatin paklot ir trei
basl. Specialiuose kuprins dkluose iš dešins abu nešsi po kelet
iei.
Tonolanas prikas vandens maiš sniego. Maišas buvo pagamin
tas iš gyvno skrandio ir padengtas kailiu. Kai bdavo labai šalta,
kaip ledyno plynaukštje, kuri k tik buvo kirt, vandens maišus
vyrai nešsi po skrandomis su gobtuvais, ariau odos, kad kno
39%
rai jau buvo perj, taiau dar nepakankamai nusileid, kad rast
laisvai srvanio vandens.
- Štai, k tau pasakysiu, Jondalarai, - pakls akis tarsteljo To
nolanas, - diaugiuosi, kad Joplaja - ne mano pusseser. Manau, grs iš kelions vesiu t moter. Niekad man neminjai, jog ji to
kia grai. Nemaiau kitos j panašios, negaljau aki atitraukti.
Esu dkingas, kad gimiau Martonai po to, kai ji susituok su Vilo-
maru, ne tada, kai buvo Dalanaro pora. Bent jau turiu galimybi.
- Ko gera, ji iš tikrj grai. Nebuvau mats jos trejus metus. Tikjausi, kad šiuo metu jau bus ištekjusi. Diaugiuosi, jog Dala-
naras nusprend ši vasar atsivesti lansadonus zelandon susirin
kim. Kai urvas tik vienas, nelabai bna iš ko rinktis. Joplajai bus
proga susitikti kit vyr.
- Taip, o Maronai atsiras šiokia tokia konkurencija. Beveik gailiuosi, kad praiopsosiu t akimirk, kai tuodvi susitiks. Marona
pratusi bti draugijos grauol. Tikriausiai ims neapksti Joplajos.
O kai tu nepasirodysi, nujauiu, Marona ne itin mgausis šios vasa
ros susirinkimu.
- Tu teisus, Tonolanai. Ji jausis skaudinta, pikta, ir aš jos nekal
tinsiu. Moteris maus bdo, taiau gera. Jai tereikia gero vyro. O
kaip pamaloninti, ji ino. Kai bnu su ja, bnu pasiruošs sumegzti
mazg, bet vliau... Neinau, Tonolanai.
Jondalaras susirauk, kai ver dir aplink skrand djs vid
vandens maiš.
- Pasakyk man, - vl surimtjs teiravosi Tonolanas, - kaip jau
siesi, jei ji nusprs susirasti kit por, kol mes išvyk? Taip gali bti,
pats supranti.
- Jausiuosi eistas aš arba bus eista mano garb - nesu tikras,
kas. V is dlto jos nekaltinsiu. Manau, ji nusipelno geresnio u mane,
tokio, kuris paskutin akimirk nepaliks jos ir nesileis klajoti. Jei ji
bus laiminga, aš diaugsiuosi.
- Taip ir maniau, - atsak jaunesnysis brolis, tada nusišiep. - K gi, didysis brolau, jei norim pasprukti nuo tave besivejanios
deivs, veriau judinkims.
ištrauk rank iš rankovs, kad ant peties po drabuiu pasikabint
vandens maiš. Skrandos buvo sukirptos pagal paprast pavyzd. Priekis ir nu
gara buvo daugma keturkampiai gabalai, susiti ties šonais ir per
peius, o du maesni keturkampiai, sulenkti ir susiti vamzdelius,
buvo pritvirtinti kaip rankovs. Panašiai siti gobtuvai palei veid
buvo apkraštuoti vilk kailiais, kad neprilipt ledas, susidars nuoiškvepiamos drgms. Skrandos buvo gausiai išpuoštos mamut ir
kit gyvn kaul, kriaukli bei gyvuli dant karoliais, baltomis
su juodais galiukais šermuonli uodegomis. Drabuiai buvo u
maunami per galv ir kabjo laisvai kaip tunikos madaug iki šlau
n vidurio, o aplink juosmen buvo suverti dirais.
Po skrandomis buvo dvimi minkšti elnenos marškiniai, pana
šiai sukirpti, pasiti, ir kailins kelns su atvartu priešakyje, pri
laikomos aplink liemen sutraukiamos virvuts. Kailiu pamuštos
kumštins pirštins buvo pritaisytos prie ilgos juostos, kuri buvo
perkišta per kilp skrandos nugaroje, kad greitai nusimovus nenu
krist ir nepasimest. Batai sunkiais padais, kaip mokasinai, gaub
pd ir buvo pridaigstyti prie minkštesns odos, kuri, tinkamai su
kirpta, gaub blauzd ir buvo apvyniota odiniais direliais. Vidu
je buvo tiestas patogus klotas iš muflono vilnos, kuri sušlapinta
bdavo dauoma, kol susiveldavo. Itin drgnu oru ant bat usi
maudavo vandens nepraleidianias gyvuli arnas, taiau šios b
davo plonos, todl greitai susidvdavo ir bdavo naudojamos tik
esant btinybei.
- Tonolanai, kaip toli iš tikrj ketini keliauti? Juk nerimtai sakei, kad iki Didiosios Motinos Ups galo ? - suman pasitiks
linti Jondalaras, tada stvr titnagin kirv, umaut ant trumpos,
tvirtos, patogios rankenos, ir pernr j per kilp ant diro greta
titnaginio peilio kauline rankena.
ankstesnio aismingumo gaidels.
Aš rimtai. Nesupyksiu, jei pasuksi atgalios - ir taip apsisprendei paskutin minut. Neblogiau u mane inai, kad galim ir niekada
negrti. Jei nori apsigrti, geriau tai padaryk dabar, kitaip nespsi
pereiti ledyno iki iemos.
- Ne, Tonolanai, apsisprendiau ne paskutin minut. Jau seno
kai svarsiau leistis kelion, o dabar atjo tinkamas metas, - nu
kirto Jondalaras, taiau, kaip pasidingojo Tonolanui, su krisleliu
nepaaiškinamo kartlio balse. Tada, tarsi mgindamas usimiršti,
prabilo švelnesniu tonu: - Taip ir neprisiruošiau tolliau paklajoti,
tad, jei neiškeliausiu dabar, taip ir liksiu sdti. Pasirinkau, maasis
brolau, dabar mans neatsikratysi.
to sniego platybse priešais akino. Buvo pavasaris, taiau taip aukš
tai gamta nerod n menkiausi prabudimo enkl. Jondalaras ki
šo rank kapšel, kabant prie diro, ir išsitrauk sniego akinius,
t'42
išpjautus iš medio taip, kad visiškai udengt akis, išskyrus siauras
horizontalias proras, ir usirišo ant galvos. Tada staigiai pasuks
pd apvyniojo sniegbai kilp aplink pirštus ir kulkšn, sispyr
sniegbaius ir pasilenk kuprins.
Sniegbaius padar Tonolanas. Jis išman iei gamyb ir buvo pasims mgstam kot lyginimo tais: rengin, padaryt iš el
nio rago, pašalinus atsišakojim, ir su skyle viename gale. Jis buvo
išpuoštas sudtingais pavasarini augal ir gyvn raiiniais, no
rint pagerbti Didij Motin em ir j tikinti, kad leist gyvn
dvasias pritraukti prie iei, padaryt su šiuo rankiu, taiau taip pat ir todl, kad Tonolanas itin mgo raiyti savo malonumui.
Mediojant ietys neišvengiamai prarandamos, pakeliui reikia pa
sigaminti nauj. Tiesinimo taisas buvo naudojamas paiame ieties
gale, kur ranka sugriebti nemanoma, o prakišus iet pro skyl su
sidarydavo papildoma sverto jga. Tonolanas inojo, kaip paveiktimedien kaitinant karštais akmenimis ar garais, kaip ištiesinti iet
arba išlenkti med ir padaryti sniegbaius. Tai buvo skirtingas t
pai gdi pritaikymas.
vienas kitam abu pajudjo, palengva leidosi nuokalne medi eils
apaioje link. Dešinje, skersai mišku apaugusios emumos, buvo
matyti sniegu padengtas aukštikalni kyšulys, o tolumoje - dan
tytos, leduotos viršukalns paiame šiauriausiame masyvios kaln
grandins krašte. Pietryi kryptimi gerokai aukšiau iškilusi u
savo seseris švytjo viena aukšta smail.
Plokšiakalnis, kur jie kirto, palyginti, buvo ne k aukštesnis u
kalvas. Šitas masyvas buvo tik erodavusi kaln, gerokai senesni
nei aukštyn besistiebianios smails pietuose, liekana. Vis tiek jis
buvo pakankamai aukštas ir pakankamai artimas atšiauriai kaln
ir gaubianiais kalnus iki vidutinio aukšio, kad jo slyginai lyg
virš kiaurus metus klot ledo danga. Vien dien, kai emyninis
ledynas atsitrauks j poliarinius savo namus, šita aukštuma juoduos
miškais. Dabar tai buvo plokšiakalnio ledynas, sumaintas pasaul aprpiani ledo paklodi šiaurje variantas.
Pasiek medi eil broliai nusim akinius, kurie tausojo akis,
taiau ribojo matomum. Kiek tolliau paj emyn šlaitu jie apti
ko nediduk upokšn, kuris prasidjo kaip ledyn tirpsmas, besi
skverbiantis pro trkimus uolienoje, tekjo gruntu, paskui išsiliejo išgrynintas, be nuosd ir skaidrus aiaruojant pavasar. Jis ver
si tarp snieguot krant kaip daugyb kit siaur ledyno sraut.
- K manai ? - pasiteiravo Tonolanas, mosteljs srovs link. -
Dalanaras sak, kad madaug ia ji turt prasidti.
- Jei tai Donau, gana greitai suinosim. Patirsim, kad einam palei Didij Motin Up, kai pasieksim tris maas upeles, kurios
visos drauge srva rytus; šitaip jis sak. Spju, bet kuris iš ši upe
liuk anksiau ar vliau prie jos nuvest.
- K gi, kol kas laikykims kairs. Vliau nebus taip lengva j
pasiekti.
sistoti viename j urv. Manoma, kad kairioji pus yra plokšiagal-
vi kraštas.
sodamasis pareišk Tonolanas. - inia, jie nors, kad pasiliktume,
o mes ir taip per ilgai usibuvome pas lansadonus. Jei ugaišim,
apskritai nesugebsime kirsti ledyno. Reiks eiti aplinkui, o šiau
rin pus tikrai priklauso plokšiagalviams. Noriu judti, o toliau
pietus plokšiagalvi daug nebus. O kas, jei ir bus ? Juk nebijai
y 44
pats, kas nudti lok.
kakta. - Nesu tikras, kad noriau susiremti ir su meška. Girdjau,
plokšiagalviai sumanesni. Vienas kitas mano, jog jie beveik mo ns.
- Gal ir sumanesni, taiau nekalba. Jie tik gyvuliai.
- Ne dl plokšiagalvi nerimauju, Tonolanai. Losadunojieiai
pasta šit krašt. Jie galt mus teisingai nukreipti. Nereiks pa
silikti ilgai, tik kol susiorientuosime. Jie gali suteikti mums šioki toki nuorod, kelet uuomin, ko tiktis. Galsime su jais pasi
kalbti. Dalanaras sak, kad keletas j kalba zelandoniškai. Štai, k
tau pasakysiu: jei sutiksi stabtelti dabar, neprieštaraudamas praeisiu
pro visus kitus urvus, kol gršime.
- Gerai. Jei tikrai to nori. Vyrai dairsi vietos, kur kirsti ledo krantais surakint sraut, jau
per plat, kad bt manoma peršokti. Pastebjo skersai parvirtus}
med - natral tiltel - ir patrauk jo link. Pirmas jo Jondalaras.
Pasieks šak sikibo ir pastat koj ant vienos išsikišusi šakn. To
nolanas dairsi laukdamas savo eils.
- Jondalarai, atsargiai! - staiga suriko jis.
Pro ilgšio galv prašvilp akmuo. Nušoks ant ems po sp
jamojo šksnio jis išties rank prie ieties. Tonolanas jau gniau
ginkl ir susikprins velg ten, iš kur atskriejo akmuo. Pasteb
js kak judant u susiraizgiusi belapi krm, svied iet. Kai
siek kitos, iš gretim krm išlindo šešios btybs. Broliai buvo
apsupti.
masis.
45^..
giau.
- Didysis atrodo kaip gaujos vadeiva. Jei pataikysiu, kiti gali pa
bgti.
Tonolanas vl atitrauk rank. - Ne! Jie gali mus upulti nespjus išsitraukti kit iei. Btent
dabar, kol nejuda, vertt laikyti juos atokiau.
Jondalaras ltai atsistojo paruošs ginkl.
- Nejudk, Tonolanai. Tegu kit jim renkasi jie, taiau nenu
leisk aki nuo dikio. Jis jauia, kad j j taikaisi. Jondalaras tyr didj plokšiagalv ir su nerimu jaut, jog didels
rudos akys j taip pat vertina. Jis niekad nebuvo mats plokšiagal
vi iš taip arti, tad nustebo. Šios btybs ne visai atitiko išankstin
nuostat. Dikio akis prideng išsikišusios vešli antaki keteros.
Jo nosis buvo didel, siaura, labiau primin snap ir stiprino spd,
kad akys labai giliai sodintos. Veid slp barzda, tanki ir linkusi
garbanotis. velgdamas jaunesnj, kurio barzda buvo tik pradju
si elti, Jondalaras pastebjo, kad plokšiagalviai neturi smakro, tik
atsikišusius andikaulius. J plaukai buvo tamss bei tanks, kaip
ir barzdos, taip pat gausiau plauk buvo ant kn, ypa viršutinje
nugaros dalyje.
Kad jie plaukuotesni, galima buvo pasakyti iš kailini apsiauta-
l, slepiani tik j torsus, iš pei ir rank, kurie buvo nepridengti,
nepaisant kone stingdanio šalio. Vis dlto menkas apdaras ne
stebino, keisiau buvo tai, jog jie apskritai apsireng. Jondalaras
nebuvo mats, kad gyvnai bt apsireng, n vienas gyvnas ne-
sinešiojo ginkl, o visi plokšiagalviai turjo po ilg medin iet -
akivaizdiai skirt besti, ne sviesti, nors uaštrinti galai atrod gana
1 46
stambi oldi priekini koj.
ras. - Tik kiek labiau atsikiš, o j nosys paprasiausiai didels.
Galvos. Štai, kur tikrasis skirtumas." Palyginti su aukštomis, kupliomis kaktomis kaip jo ir Tonolano,
ši kaktos buvo emos, nuoulniai tssi virš sunki antaki keter
iki dideli gumb pakaušyje. Atrod, tarsi j aiškiai matomi viršu
galviai bt suploti ir nustumti atgal. Išsitiess visu šeši pd šeši
coli giu Jondalaras pat didiausi plokšiagalv pranoko dau giau nei per pd. Netgi šeši pd Tonolanas galjo jaustis tikras
milinas, nors tik giu, greta to, kuris akivaizdiai buvo vadas.
Tiek Jondalaras, tiek jo brolis buvo gerai sudti, taiau jautsi
liesuiai greta stipri, raumening plokšiagalvi. Šie puikavosi
galingais torsais, storomis, raumeningomis rankomis bei kojomis, keistai išlinkusiomis atgal, bet jie vaikšiojo stati ir tiess, kaip ir
visi mons. Kuo ilgiau Jondalaras irjo, tuo panašesni plokš
iagalviai atrod mones, nors ir ne tokius, kokius jis buvo mats
anksiau.
prins, su paruošta sviesti ietimi, Jondalaras - tiesus, taiau tvirtai
suspauds iet, kad t pat akimirk galt pasekti broliu; nors šeši
juos apsup plokšiagalviai buvo nejudrs kaip akmenys, Jondala
ras neabejojo, jog jie reaguot aibiškai. Tai buvo aklaviet, padtis
be išeities, ir Jondalaro mintys skriejo kaip pašlusios, jam mgi
nant sugalvoti sprendim.
ka. Tonolanas jau buvo besviedis iet, bet paiu laiku pastebjo
sulaikant Jondalaro gest. Pajudjo tik jaunasis plokšiagalvis. Jis
nubgo lcrm, iš kuri jie išlindo, link, netrukus gro nešinas
Tonolano sviesta ietimi ir, šio nuostabai, atneš atiduoti. Paskui
jauniklis nujo prie ups greta rstinio tilto ir išvejojo akmen. S
atidav dikiui ir nulenk galv tarsi atgailaudamas. Kit akimirk
visas šešetas be garso pradingo krmuose. Tonolanas su palengvjimu atsiduso apsiirjs, jog anie dingo.
- Nemaniau, kad išsikapstysim! Taiau tikrai vien j biau
nusitemps kartu. Keista, dl ko visa tai ?
- Nesu tikras, - atsak Jondalaras, - bet gali bti, kad jauniklis
pradjo kak, ko dikis nenorjo tsti, ir nemanau, jog iš baims. Reikjo drsos šitaip stovti priešais iet, o paskui pasielgti taip,
kaip jis.
- Išmano. Mat, kaip metei pirm iet. Kodl dar bt lieps
jaunikliui nueiti ir tau j atnešti ?- Tikrai manai, kad vadas anam paliep? Kaip? Juk jie nemoka
kalbti.
iet ir išvejoti akmen. Lyg šitaip visk atitaisyt. Niekas nebu
vo sueistas, todl, spju, jis taip ir padar. Zinai, nesu tikras, kad
plokšiagalviai - paprasiausi gyvuliai. Tai buvo sumanu. Neino
jau, jog jie dvi kailius, nešiojasi ginklus ir vaikšto visiškai taip pat,
kaip mes.
lis. Nenoriau susikibti su kuriuo vienas prieš vien.
- Suprantu, tikriausiai perlaut tau rank kaip prakur paga
liuk. Anksiau maniau, kad jie emi.
- Gal ir neaukšti, bet tikrai ne emi. Aiškiai ne emi. Didysis
brolau, privalau pripainti, tu buvai teisus. Keliaujam aplankyti
>48
losadunojiei. Jie gyvena taip arti, turt daugiau inoti apie
plokšiagalvius. Be to, atrodo, Didioji Motina Up yra riba, ir ne
manau, kad plokšiagalviai trokšta mus matyti savo pusje.
Vyrai keliavo kelias dienas ieškodami enkl, kuriuos jiems buvo
nupasakojs Dalanaras, sekdami palei up, kuri kol kas niekuo nesi skyr nuo bet kurio kito srauto - versms ar upokšnio, - srvanio
emyn šlaitu. Tik paproiai, slygiškumas išskyr btent šj kaip Di
diosios Motinos Ups ištakas. Nemaai versmi susibgo kartu,
kad suformuot pradi didiuls ups, kuri pasruvusi nuo kaln
vinguriuos lygumomis aštuonis šimtus myli ir jlies savj vandens krovin vidin jr pietryiuose.
Kristalins kaln masyvo uolienos, tarp kuri ugim galinga
up, buvo vienos seniausi emje, o plai lom suformavo per
nelyg dideli slgiai, kilnoj ir lankst atšiaurius kalnus, spindinius
dosniu didingumu. Daugiau nei trys šimtai intak, tarp kuri buvo daug plai upi, sruvo kaln grandini šlaitais palei vis jos tkm
ir siliedavo galingas bangas. Vien dien pasklidusi ups šlov
pasieks atokiausius ems kampelius, o murzglini, dumbluoti jos
vandenys bus pavadinti ydrais.
Nors sušvelninta kaln ir j masyv, buvo justi tiek jrinio, tiek
emyninio klimato taka ir iš vakar, ir iš ryt. Maišsi vakar tun
dros, dar vadinamos taiga, ir rytini stepi augalija bei gyvnija.
Aukštesnmis atšlaitmis karstsi kaln oiai, muflonai, miškin
gose vietovse prastesni buvo elniai. emum ir upi teras prie
globstyje gansi tarpanai - laukiniai arkliai, kurie vien dien bus
prijaukinti. Šešliuose be garso slampinjo vilkai, lšys, snieginiai
leopardai. Drimblinjo k tik pakird iš iemos miego visadiai
rudieji lokiai, o miliniški vegetarai - urviniai lokiai - pasirodys
kiek vliau. Iš iemini gteli visur kaišiojo nosytes mauiai
pamatyti baltj egli, sidabrini kni ir maumedi. Artliau
ups vyravo alksniai, danai kartu su gluosniais ir tuopomis, o labai
retai pasitaikydavo ne k didesni u menkus krmokšnius subren
dusi uol bei ber. Kairysis krantas pamau kalne kilo nuo ups. Jondalaras su
Tonolanu ropštsi, kol pasiek aukšto, siauro kyšulio viršn. Ap
velg kraštovaizd vyrai pamat atšiaur, laukin, nuostab krašt,
švelninam balt lop, kurie upild tuštumas ir glotnino atodan
gas, taiau dl tokios apgavysts keliauti buvo tik sunkiau. Jie nesutiko n vienos iš keli grupi moni - viena tokia gru
p buvo laikoma urvu, nepriklausomai nuo to, gyveno urve ar ne, -
kurie vadino save losadunojieiais. Jondalaras jau m manyti, kad
juodu praiopsojo juos.
Jondalaras pavelg ištiestos brolio rankos rodoma kryptimi ir
pamat dmo sruog, kylani iš medi giraits. Juodu nuskub
jo pirmyn ir netrukus prijo nedidel brel moni, susispietusi
aplink lau. Broliai eng vidur delnais virš išties rankas -
toks gestas reišk atvir ir draugišk pasveikinim.
- Aš - Tonolanas iš Zelandonijos. ia mano brolis Jondalaras,
mudu leidoms kelion. Ar kas nors ia kalba ms kalba?
Priekin eng vidutinio amiaus vyras, lygiai taip pat ištiess
rankas.
ms, vardu, bkit pasveikinti.
Jis suspaud abi Tonolano rankas, paskui lygiai taip pat pasvei
kino Jondalar.
t 50
sit prie ms?
- Kai pats keliavau, leidausi vakarus, gyvenau Zelandonijos
urve. Jau nemaai vandens nutekjo, taiau zelandonai visada laukiami.
Jis nuved sveius prie didiulio rsto netoli ugnies. Virš jo
kaip apsauga nuo vjo ir blogo oro buvo sursta pašir.
- Štai, pailskit, nusiimkit kuprines. Js tikriausiai neseniai
nusileidot iš ledyno. - Prieš kelias dienas, - atsak Tonolanas, nusitraukdamas ku
prin.
- Fenas ? - pasitikslino Tonolanas.
- Pavasarinis vjas. Sausas ir šiltas, iš pietvakari. Jis toks stiprus, medius su šaknimis rauna, šakas nuplšia. Ir labai grei
tai tirpdo snieg. Per kelias dienas viso šito neliks, ims brinkti
pumpurai, - aiškino Ladunis plaiai mosuodamas rankomis ir
vaizduodamas snieg. - Jei vjas uklupt jus ledyne, galas. Le
das tirpsta labai spariai, atsiveria plyši. Sniego tiltai linja po
kojomis, ledu pasrva upeliai, tikros ups.
- Fenas visada atneša slogui, - pridr jauna moteris, paiu
pusi Ladunio pasakojimo gij.
- Blogio dvasi, kurios atskrenda su vju. Visi pasidaro dir
gls. Šiaip jau rams mons staiga ima ginytis. Linksmieji
nuolat verkia. Dvasios gali susargdinti, o jei jau sergi, imi geisti
mirties. inant, ko tiktis, kiek lengviau, taiau visi bna prastos
nuotaikos.
Tonolanas, išmoningai šypsodamasis patraukliai jaunai moteriai.
Si nuvelg Tonolan tokiu pat nuoširdiu vilgsniu, bet uuot
atsakiusi, pairjo Ladun.
- Tonolanai iš Zelandonijos, tai Filonija iš Losadunojos, mano ugniakuro dukt, - pasak Ladunis, netrukus suprats neišsakyt
prašym pristatyti oficialiai. Tai parod Tonolanui, kad ji gerai save
vertina ir be tinkamo pristatymo nekalba su nepastamaisiais, net
su dailiais bei domiais keliautojais.
Tonolanas iškl rankas oficialiai pasisveikinti, akimis vertinda
mas ir rodydamas pritarim. Moteris akimirk dvejojo, tarsi svars
tydama, tada djo plaštakas jam rankas. Jis prisitrauk j ariau.
- Filonija iš Losadunojos, Tonolanas iš Zelandonijos jauiasi
pagerbtas, kad Didioji Motina em pamalonino mane tavo bu
vimo dovana, - supratingai šypsodamasis pasak Tonolanas.
Filonija švelniai išraudo supratusi drsi uuomin, kai jis pami
njo Motinos dovan, nors jo odiai iš pairos buvo ne maiau
oficials nei gestai. Sujaudinta jo prisilietimo moteris pajuto dilg
teljim, akyse sipliesk kvieianios kibirkštls.
- Dabar pasakyk, - ts Tonolanas, - kur išmokai zelandoniš
kai?
- Aš su pusbroliu leidausi kelion ir, kai perjome ledyn, kur
laik gyvenome zelandon urve. Ladunis jau buvo mus kiek pramo
ks - jis danai kalba su mumis js kalba, nes nenori jos pamiršti.
Kas kelerius metus vyksta mainytis. Nori, kad aš išmokiau daugiau.
Tonolanas šypsodamasis tebelaik jos rankas.
- Moterys nedanai leidiasi ilgas ir pavojingas keliones. O jei
Doni bt tave palaiminusi ?
ninta akivaizdaus jo susiavjimo. - Aš biau netrukus susipratusi
grti.
lanas. Kur laik stebjs, kaip jaunuoliai bendrauja, Jondalaras atsi
gr Ladun.
lig pirmaisiais trimis širdies diais.
Ladunis sukikeno.
- Filonija dar jauna. Nors tik prajusi vasar patyr pirmojo
malonumo ritual, nuo tada turi gana daug jai galv sukani ger
bj. O, kad vl tapus jaunu ir pasimgavus Didiosios Motinos
ems malonumo dovanomis! Ne dl to, kad daugiau to nepati
riu, taiau man gera su sava pora ir nejauiu paskatos danai ieškoti
nauj jauduli, - atsisuks aukšt šviesiaplauk pasakojo vadas. -
Mes - tik mediotoj brys ir nedaug turime moter, bet nebt
sunku susirasti vien Dunos palaimint, norini pasidalyti dova
nomis. Jei ia n viena netiks, ms urvas didelis, o sveiai - puiki
proga iškelti švent Motinos garbei.
- Apgailestauju, taiau js urv drauge nekeliausime. Mes k
tik pradjom. Tonolanas suman keliauti toli, todl nekantrauja.
Galbt grtant, jei nurodysite mums krypt.
- Gaila, kad nepasisveiuosit, - pastaruoju metu nedaug tur
jom lankytoj. Kaip toli ketinat traukti?
- Tonolanas svajoja palei Donau nueiti iki pat galo, bet pradio
je visi kalba apie ilg kelion. Kas pasakys ?
- Maniau, zelandonai gyvena prie Didij vanden; bent jau
taip buvo, kai keliavau aš. Ilgai jau vakarus, paskui pietus. Sakai,
k tik išjot?
- Paaiškinsiu. Tu teisus, Didieji vandenys vos u keli dien
nuo ms urvo, taiau, kai gimiau, Dalanaras iš Lansadonijos buvo mano motinos pora, tad jo urvas man taip pat kaip namai. Gyve
nau ten trejus metus, kol jis išmok mane amato. Mudu su broliu
viešjom pas j. Išjus iš Dalanaro urvo tereikjo kirsti ledyn, ir per
kelias dienas atjom iki ia.
- Dalanaras! inoma! Pagalvojau, kad atrodai pastamas. Tik riausiai esi jo dvasios vaikas, toks j panašus. Taip pat titnago apdir
bjas. Jei esi panašus j taip, kaip iš išors, bsi šaunus. Jis - geriau
sias mano matytas amatininkas. Ketinu kitais metais j aplankyti ir
sigyti kiek titnago iš Lansadonijos kasykl. Nebna geresni akme
n.
jauiasi. Jis pastvr savo kuprin nordamas patraukti iš kelio ir
staiga prisimin:
vers pakeliui taisant sulusius rankius, taiau nešti sunku ir nieko
nenutiks, jei iškrausiu akmen ar pora. Su diaugsmu tau atiduosiu,
jeigu priimsi.
- Su diaugsmu paimsiu, tik noriu tau duoti k nors mainais.
Mielai pasinaudoiau geresnmis slygomis, bet nenoriu apgaudi
nti Dalanaro ugniakuro snaus.
maistu.
supaprastinai mainus, Jondalarai. eidi mano išdidum.
Aplinkui rinkosi geranoriška minia. Jondalarui nusijuokus, visi prajuko drauge.
- Gerai, Laduni, visko pernelyg nepalengvinsiu. Šiuo metu no
riu tik palengvinti savo nešul. Ateityje ko nors paprašysiu. Sutin
ki?
- Dabar jis mgina mane apgauti, - išsišieps miniai pareišk vyriškis. - Bent jau vardyk.
- Kaip galiau vardyti ? Pasiimsiu grdamas atgal, gerai ?
- Iš kur man inoti, ar galsiu duoti?
- Neprašysiu to, ko duoti nepajgsi.
- Rimtai šneki, Jondalarai, jei tik galsiu, duosiu tau visk, kopaprašysi. Sutarta.
Jondalaras atrišo kuprin, išm viršuje guljusius daiktus, pas
kui išsitrauk maišel ir padav Laduniui du jau apdirbtus titnago
gniutulus.
-Juos išrinko ir paruoš Dalanaras, - paaiškino.
Iš Ladunio išraiškos buvo aišku, kad jis su malonumu paims du
gabalus titnago, kuriuos savo ugniakuro snui atrinko ir paruoš
pats Dalanaras, taiau sumurmuliavo, pakankamai garsiai, kad visi
girdt:
Niekas n neusimin apie galimyb, kad Jondalaras kada grš
ko pasiimti.
- Taip, maistas paruoštas, - patvirtino ji, - ir mediokl buvo
tokia puiki, kad nesuvartojome daugumos diovintos msos, kuri
buvome pasim. Dabar, kai palengvinai savo našt, atsirado vietos
šiek tiek pasiimti, kaip manai? - pridr ji, šelmiškai šypsodamasi Laduniui.
- Su didiausiu malonumu. Laduni, dar nepristatei man dailio
sios savo idinio dukters, - pastebjo Jondalaras.
- Baisu, kada idinio dukt kenkia tavo deryboms, - sumurm
jo vadas, taiau šypsena buvo kupina pasididiavimo. - Jondalarai iš Zelandonijos, ia Filonija iš Losadunojos.
Moteris vilgteljo j vyresnj brol ir staiga pasijuto uvaldyta
gyv, mlyn, jai besišypsani aki. Išraudo sumišus jausmams,
nes pajuto, kaip j traukia prie kito brolio, ir palenk galv, kad
nuslpt sumišim.- Jondalarai! Nemanyk, jog nematau vilgesio tavo akyse. Ne
pamiršk, aš pirmas j pamaiau, - pajuokavo Tonolanas. - Eime,
Filonija, reikia tave iš ia išvesti. Leisk spti: lik atokiau nuo mano
brolelio. Patikk, nenortum turti su juo nieko bendra, aš tai jau
inau, - tar, o atsigrs Ladun jaunlis apsimet skaudintas ir
pridr: - Jis visada taip: vienas vilgsnis, tiek ir tereikia. Jei tik
biau apdovanotas taip, kaip mano brolis.
- Tu apdovanotas daugiau nei mogui reikia, maasis brolau, -
atr Jondalaras, tada nusijuok garsiu, smarkiu, nuoširdiu juoku.
Filonija vl atsigr Tonolan ir jai, regis, palengvjo pama
ius, kad jis atrodo toks pat patrauklus kaip ir iš pradi. Udjs
rank moteriai ant peties Tonolanas nukreip j kit lauo pus,
taiau ji atsisukusi pervr akimis ir kit vyr. Jau labiau pasitikda
ma savimi nusišypsojo ir pasak:
>56
bei.
jaunoji moteris atrod nusivylusi, paskui atsigr Tonolan ir nu
sišypsojo. - O, kad sugrt jaunyst, - sukikeno Ladunis. - Moterys, ku
rios labiausiai garbina Dun, daniau bna palaimintos su jaunais.
Didioji Motina em šypsosi tiems, kurie vertina jos dovanas.
Jondalaras perkl savo kuprin u rsto ir patrauk prie ugnies.
Elnienos troškinys kunkuliavo puode, kur atstojo oda, tiesiai virš ugnies pakabinta ant surišt kaul rmo. Verdantis skystis buvo pa
kankamai karštas, kad išsitroškint msa, taiau palaik emesn
virimo talpos temperatr, kad ši neusidegt. Oda usiliepsnot
gerokai didesnje nei verdanio troškinio temperatroje.
Prijusi moteris padav Jondalarui medin dubenl su daši sriuba ir atsisdo šalia ant rsto. Titnaginiu peiliu jis pasismeigdavo
msos ir darovi - diovint šakn, kurias atsigabeno medioto
jai, - gabaliuk, o skyst gr tiesiai iš dubenlio. Kai visk suvalg,
ta pati moteris atneš jam maesn dubenl oleli arbatos. Jonda
laras dkingas nusišypsojo. Ji buvo keleriais metais vyresn, spjusi
iškeisti jaunysts aves tikrj brandos suteikiam gro. Moteris
atsak šypteldama ir vl atsisdo greta.
- Ar kalbi zelandoniškai? - pasiteiravo jis.
- Truput kalbu, daugiau suprantu, - atsak ji.
- Ar turiau paprašyti Ladunio mus supaindinti, ar galiu pa
klausti tavo vardo?
Lanalija. Tu Jondalaras?
nim išdav jo akys. Moteris atsak j vilgsn deganiomis akimis.
Jondalaras perkl rank jai ant šlaunies. Moteris prisišliejo ariau
drsindama ir addama jaudinamus išgyvenimus. Jis pritariamai
linkteljo jos raginant vilgsn, nors to ir nereikjo: akys atsak kvietim. Ji dirsteljo jam per pet. Paseks jos vilgsn Jondala
ras pamat j link ateinant Ladun. Moteris patogiai sitais greta.
Teks palaukti, o paskui išpildys kits kitam k pasiadj.
Ladunis sitais greta, kiek vliau brolio pus prie ugnies per
jo ir Tonolanas su Filonija. Netrukus visi susispiet aplink sveius. Pasipyl pokštai ir geraširdiški pasierzinimai, veriami nesupran-
tantiesiems. Galiausiai Jondalaras nusprend imtis kiek rimtesns
temos.
- Anksiau kartkartmis sulaukdavome svei sarmunaj. Jiegyvena emupyje ir kiek šiaur, taiau tai buvo seniai. Taip jau nu
tinka. Kartais visi jauni mons keliaudami traukia ta paia krypti
mi. Paskui tas kelias tampa gerai inomas ir ne toks jaudinamas, to
dl visi leidiasi kitur. Pasikeitus kartai, tik seniai k tebeprisimena,
tad surizikuojama vl patraukti pirmuoju keliu. Visi jauni mons
mano atrandantys naujus dalykus. Visai nesvarbu, kad j protviai
da

Documents

Jean M. Auel Pirmykste moteris. Arkliu slenis 2013.LT