1 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

1. CIVILINĖS TEISĖS TERMINO ETIMOLOGIJA[1] .Šiuolaikinė Europos civilinė teisė susiformavo Romos privatinės teisės recepcijos (receptio Lot.- priėmimas) pagrindu.

Iš ten perimtas ir civilinės teisės terminas[2], kuris susiformavo Klasikinės romėnų civilinės teisės laikotarpyje (I-III šimtmetis). Pirmine prasme „civilinė“ (ius civile) reiškė teisę, kuri buvo taikoma tik Romos piliečiams (lot. civis – pilietis, civilis – pilieti-nis). Ius civile buvo priešinama ius gentium, kuri reglamentavo ne Romos piliečių santykius. Be to, susiformavo ius praetorium – to meto teisės taikymo praktika. Vėliau visos jos susiliejo į Romos teisę, kuri savo ruožtu buvo skirstoma į privatinę teisę (ius privatum), kuri reglamentavo Romos gyventojų tarpusavio santykius, ir viešąją teisę (ius publicum), taikomą Romos gyventojų santykiams su valstybės institucijomis. Taigi jau senovėje pilietiškumas, kaip civilinės teisės subjekto požymis, išnyko. Išnyko ir pagrindinė termino civilinė teisė vartojimo prielaida. Todėl kurį laiką civilinės ir privatinės teisės terminai buvo vartojami kaip sinonimai. Laikui bėgant, ekonominių santykių plėtra sudarė prielaidas privatinės teisės skaidymuisi – kaip savarankiškos priva-tinės teisės šakos susiformavo.[1] Etimologija – žodžio kilmės ir jo santykio su kitais žodžiais nustatymas[2] Terminas – žodis arba pastovus žodžių junginys, kuriuo įvardijama mokslo, technikos, meno ar kitos visuomenės gyvenimo srities speciali sąvoka arba daiktas. Žr. Terminų banko įstatymą

2. CIVILINĖS TEISĖS PASKIRTISCivilinė teisė skirta reglamentuoti asmenų turtinius santykius. Pagal savo pobūdį šie santykiai yra įvairūs. Vieni iš

svarbiausių – nuosavybės santykiai. Jie užtikrina turto turėjimą kaip asmens nuosavybę ir sudaro prielaidas žmogaus, kaip laisvo ir nepriklausomo visuomenės nario, saviraiškai. Atsižvelgiant į šiuos santykius nustatoma, kas yra teisėtas konkretaus turto savi-ninkas (valdytojas) ir naudotojas. Tačiau turto savininkas turtą dažnai naudoja ne tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir pajamoms gauti. Siekdamas šio tikslo savininkas savo turtą naudoja civilinėje apyvartoje („išleidžia į civilinę apyvartą“). (Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės gėrybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civili-nėje apyvartoje. CK 4.18 str.)

Pavyzdžiui, turto savininkas ar jo įgaliotas asmuo turtą perduoda (dovanoja ar parduoda) kito asmens nuosavybėn, iš-nuomoja, suteikia naudotis neatlygintinai. Kiti santykiai kyla dėl įsipareigojimų suteikti paslaugas, pagaminti daiktus, vežti kro-vinius ar atlikti kitokius veiksmus kito asmens naudai.

Turtinių santykių srityje nuolat kyla prielaidų interesų konfliktui, nes teisiniai (civiliniai) reikalavimai vieno asmens ki-tam asmeniui dažniausiai įgyvendinami kitos civilinio teisinio santykio šalies veiksmais arba lėšomis.

Pavyzdžiui, nuomininkas naudojasi nuomojama patalpa. Patalpos savininkas turi interesą gauti nuompinigius ir tikisi, kad nuomininkas tinkamai naudosis patalpomis ir jų negadins. Tačiau ne visada santykiai klostosi būtent taip. Pasitaiko atvejų, kai laiku nesumokami nuompinigiai, kartais atsisakoma mokėti nuompinigius todėl, kad, pavyzdžiui, nuomotojas negrąžino nuo-mininkui iš jo skolintų pinigų.

Interesų konflikto grėsmė dažnai kyla ir iš nuosavybės santykių įgyvendinimo. Kiekvienas asmuo turi nuosavybę. Va-dinasi, jam rūpi, kad niekas jo turimo turto neatimtų bei netrukdytų juo naudotis. Tačiau toks asmuo neturi užmiršti, kad naudo-damasis savo nuosavybe neturi teisės pažeisti kito asmens teisių ir teisėtų interesų.

Pavyzdžiui, gyvenamojo namo savininkas sumanė aptverti savo sklypą aukšta tvora, tačiau kaimynui tai nepatinka – jis teigia, kad tvora yra per daug aukšta ir jam trukdys tinkamai naudotis savo sklypu, t. y. pažeis jo teisėtus interesus.

Taigi matome, kad civilinė teisė reglamentuoja laisvų asmenų, turinčių priešingus interesus, santykius. Todėl tiek pa-prastus, tiek ir sudėtingesnius turtinius santykius reikia sureguliuoti taip, kad tarp teisės subjektų, kurie yra laisvi ir savarankiški savo valios reiškėjai, būtų galima pasiekti socialinį kompromisą, užtikrinantį abiejų šalių interesų įgyvendinimą.

Taigi galime daryti išvadą, kad civilinės teisės paskirtis – siekiant socialinio kompromiso sureguliuoti prekių ir pinigų apyvartos santykius ir užtikrinti apyvartos dalyvių, taip pat turto ir kitokių gėrybių savininkų (valdytojų) galimy-bę patiems tvarkyti savo reikalus, užtikrinti jų teisių ir interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir netei-sėtų veiksmų žalingo poveikio.

3. CIVILINĖ TEISĖ IR APYVARTAApyvarta – pirmiausia tai ekonominis reiškinys. Ekonomisto požiūriu, apyvarta – tai subalansuotas prekių, paslaugų ir

pinigų srautas tarp atskirose ūkio segmentuose veikiančių subjektų (fizinių arba juridinių asmenų) įgyvendinat turtinių gėrybių mainus. Tačiau šis turtinių gėrybių apyvartos srautas įmanomas tik tuo atveju, kai pinigų, prekių ir paslaugų rinkos subjektai veikia tik kaip į apyvartą išleistų gėrybių savininkai ar jų įgalioti asmenys - atstovai. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savi-ninkas arba savininko įgaliotas asmuo. CK 4.48 str

Kitas svarbus apyvartos požymis yra tai, kad apyvartos dalyviai (turto, išleisto į apyvartą, savininkai) yra visiškai lais-vi, vienas nuo kito nepriklausomi – visus sprendimus dalyvaudami apyvartoje jie paprastai priima laisva valia, išreikšdami savo interesus Todėl teisei iškeliamas uždavinys užtikrinti laisvą (t.y. neįtakojamą trečiųjų asmenų veiksmais) apyvartos dalyvių va-lios formavimą ir teisiškai reikšmingą jos išraiškos formą. Veiksmai, kuriais apyvartos dalyviai išreiškia savo valią siekdami su-kurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, CK vadinami sandoriais. Be to, reikia pabrėžti, kad įstatymais gali būti apribota tam tikrų objektų (daiktų ar kito turto) apyvarta, o kai kurių daiktų apyvarta uždrausta iš viso. Tai daroma stengiantis užtikrinti visuomenės saugumą arba kitus viešuosius interesus. Taigi CK vartojamas civilinės apyvartos terminas apibūdina tei-siškai sunormintą ekonominę apyvartą. Civilinė apyvarta – tai atlyginamas arba neatlyginamas turto perėjimas iš vieno tei-sės subjekto kitam civilinių sandorių pagrindu.

Civilinės apyvartos dalyviams labai svarbu turėti pakankamai veiksmingų priemonių savo ekonominei veiklai planuoti. Socialistinėje ekonomikoje vyravo administracinis planavimas, t. y. naudojantis valstybės administracinėmis galiomis buvo su-daromi valstybiniai planai, kurie turėjo privalomą galią ūkio subjektams. Jiems buvo konkrečiai nustatyta, ką ir kiek gaminti, kam realizuoti bei teikti tam tikras paslaugas ir kita. Šių planinių įpareigojimų vykdymas buvo užtikrinamas administracinėmis

1

priemonėmis. Laisvos rinkos ekonomikoje tokios ekonomikos planavimo priemonės tapo nepriimtinos. Žinoma, planavimas ir rinkos ekonomikoje yra neišvengiamas, tačiau jis vykdomas pačių rinkos dalyvių . Planavimas prasideda nuo galimybių studijų, verslo planų sudarymo ir užbaigiamas sutarčių sudarymu. Sutartys, kurios susieja jų dalyvius ilgalaikiais įsipareigojimais ir efektyviomis sankcijomis už tokių įsipareigojimų nevykdymą, užtikrina apyvartos dalyvių teisėtus lūkesčius, sudaro prielaidas numatyti trumpalaikius ir ilgalaikius tiek atskiros įmonės, tiek įmonių susivienijimų, tiek tarptautinių ūkio subjektų planus. Lais-vos rinkos ekonomikos valstybėse civilinė teisė privalo taip reglamentuoti turtinius santykius, kad rinkos dalyviai, naudodamiesi civilinių įstatymų teikiamomis galimybėmis, galėtų sudaryti patikimus verslo plėtros planus. Todėl Lietuvos įstatymų leidėjas, remdamasis Vakarų Europos valstybių patirtimi, CK įtvirtino dvi svarbias nuostatas, užtikrinančias čia aptariamos civilinės tei-sės paskirties įgyvendinimą. Pirma, CK 1.2. straipsnis įtvirtina teisėtų lūkesčių principą, kuriuo turi būti vadovaujamasi regla-mentuojant turtinius santykius tiek norminiais teisės aktais, tiek sutartimis. Antra, CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai suda-ryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, CK 4.49 str. įtvirtino galimybę apyvartoje sudaryti sandorius dėl nuosavybės įgijimo ir perleidimo į būsimą daiktą (išskyrus registruotinus daiktus) tuo dar labiau sustipridamas sutarčių instituto reikšmę ūkinės veiklos planavimui.

4. CIVILINĖS TEISĖS TIKSLAICivilinės teisės tikslai – tai civilinės teisės paskirties konkretizavimas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės ekonominės

ir socialinės politikos uždavinius, kuriuos įvykdyti savo valstybės piliečiams (rinkėjams) yra įsipareigoję valstybės politikai – asmenys, tiesiogiai dalyvaujantys įstatymų leidyboje. Taigi civilinės teisės tikslus lemia valstybės vykdoma politika ir jos sufor-muota teisinė ideologija.

XIX ir XX a. sandūrai buvo būdinga socialinių doktrinų gausa ir bandymai jas pritaikyti atskirų valstybių socialinei-ekonominei raidai keisti. XX a. antrojoje pusėje sukurti priemones praeityje iškilusioms problemoms spręsti ir prisitaikyti prie naujų socialinių-ekonominių postindustrinės visuomenės reiškinių, kurie ypač išryškėjo praktikoje naujausius mokslo ir informacinių technologijų laimėjimus. Naujos, labai veiksmingos transporto, ryšių priemonės bei informacinės technologijos pa-spartino tarptautinių ekonominių santykių plėtrą. Prasidėjo globalizacijos procesai, tarptautinė ekonominė ir politinė integracija, kurie   veikė ir tų valstybių, kurios įsiliejo į šiuos procesus, civilinės teisės tikslą – užtikrinti veiksmingą tarptautinių ekonominių santykių reglamentavimą. Kiekviena valstybė, siekdama ekonominės ir politinės pažangos, turėjo savo nacionalinę civilinę teisę derinti su kitų valstybių teise, kad teisė nedarytų kliūčių investicinių ir prekybinių santykių plėtrai. Padidėjo tarptautinės privati-nės teisės  reikšmė. Daugelis turtinių santykių, kuriuose yra užsienio elementas, reglamentuojami ne nacionalinės teisės, bet tarptautinių sutarčių ir konvencijų normomis.

5. CIVILINĖS TEISĖS FUNKCIJOSCivilinės teisės paskirtis ir tikslai įgyvendinami per civilinės teisės funkcijas, kurias nagrinėja teisės teorijos mokslas.

Pasiremsime prof. A. Vaišvilos vadovėlyje „Teisės teorija“ pateikta teisės funkcijų klasifikacija ir jų turinio apibūdinimu. Mūsų manymu, civilinei teisei būdingos dvi pa grin di nės funk ci jos – reg la men ta vi mo (re gu lia vi mo) ir vals ty bės prie var tos le ga li - za vi mo ir nor ma vi mo. Be šių pagrindinių funkcijų, civilinei teisei būdinga papildoma, pagalbinio pobūdžio informavimo funk-cija. Ši funkcija laikytina papildoma todėl, kad jos pobūdis yra ne tik teisinis, bet ir technologinis. Teisinėje literatūroje paplitusi nuomonė, kad civilinė teisė turi apsauginę funkciją. Tačiau reikėtų sutikti su A. Vaišvila, kuris pagrįstai teigia, kad tai nėra sava-rankiška funkcija. Ji yra kitų pagrindinių funkcijų sudedamoji dalis. Civilinės teisės paskirtis ir tikslai, kuriuos iš esmės sąlygoja jos reglamentavimo objekto pobūdis, nulemia reikšmingus šių funkcijų įgyvendinimo ypatumus civilinėje teisėje.

5.1. Reglamentavimo funkcija.Reglamentavimo funkcija įgyvendinama valstybės nustatytomis civilinės teisės normomis, kurios nustato civilinių teisi-

nių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribas. Šiuolaikinis požiūris į teisę pakeitė ir civilinės teisės reglamentavimo priemones. Šiuolaikinėms demokratinėms valstybėms būdinga, kad teisinio reglamentavimo poveikis civilinės teisės subjektams daromas pasitelkiant ne tik įstatymo normomis nustatytas visuotinai privalomas elgesio taisykles, bet ir bendruosius teisės prin-cipus, teismų praktiką bei teisės doktriną. Būtent tokį požiūrį į teisę ir teisinį reglamentavimą įtvirtina naujasis Lietuvos CK. Ci-vilinės teisės reglamentavimo funkcijos ypatumas yra tas, kad įstatymų leidėjas suteikia galimybę patiems teisinio santykio daly-viams neperžiangiant įstatymo nustatytų ribų savitarpio susitarimu nustatyti patiems sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Sutartis tampa reikšmingu civilinių santykių teisinio reglamentavimo mechanizmo elementu. Ją sudariusiems asme-nims sutartis turi tokią pat galią kaip ir įstatymas. CK 6.189 straipsnis nustato, kad: „[…] teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai“.

Todėl civilinei teisei būdingas dispozityviųjų normų dominavimas. Dispozityviosios normos nustato teisinio santykio dalyvių elgesio taisykles, kurios taikomos tik tuo atveju, kai patys santykio dalyviai nenori savo santykių sureguliuoti sutartimi arba kai sutartimi sureguliuoti ne visi šia sutartimi nustatomi santykių aspektai. Civilinė teisė turi ir imperatyviųjų normų. Impe-ratyviosios teisės normos civilinio teisinio santykio šalims nustato privalomas elgesio taisykles, kurių teisinio santykio šalys ne-gali pakeisti. Tačiau civilinėje teisėje imperatyviosios normos nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio subjekto teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga, taip pat siekiant užtikrinti, kad privačiuose santykiuose būtų laikomasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, nebūtų pažeidžiama viešoji tvarka. Todėl civilinėje teisėje, skirtingai nei viešojoje, galioja principas, kad leidžiama viskas, kas neuž-drausta. Šio principo esmę ir jo įgyvendinimo sąlygas nustatoCK 1.136 straipsnis. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrin-dai nustato, kad: „Civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių as-menų ir organizacijų veiksmų, kurie, nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas“.

Civilinių teisinių santykių dalyvių vaidmuo reglamentuojant jų santykius įtvirtintas ir CK 1.5 straipsnio 3 dalyje: „Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“.

2

Imperatyviųjų ir dispozityviųjų normų derinimo būdas ir jų santykis yra esminis civilinio teisinio reglamentavimo po-žymis, skiriantis civilinę teisę kaip teisės šaką nuo viešosios teisės. Šis požymis leidžia suformuluoti vieną iš pagrindinių ci-vilinės teisės postulatų – civilinių santykių srityje leidžiama viskas, kas neuždrausta.

5.2. Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcijaValstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija civilinėje teisėje įgyvendinama taip pat ypatingai, t. y. kitu

būdu nei viešojoje teisėje. Laisvos ekonomikos rinkos sąlygomis valstybė minimaliai kišasi į privačių santykių sritį. Civilinės teisės normomis reglamentuojamų santykių pažeidėjui valstybė pasirengusi taikyti valstybės prievartos priemones. Tačiau tų prievartos priemonių pobūdį ir mastą paprastai nustato patys teisinių santykių dalyviai, o valstybės institucijų, taikančių tas prie-vartos priemones, veikimas taip pat priklauso nuo teisinio santykio dalyvio, kurio teisės pažeistos, valios, išreikštos jo ieškinio pareiškime teismui. Prievartos priemonių, taikomų pažeidėjui, pobūdis ir tikslas taip pat yra specifiški – prievartos priemonė nu-kreipta ne į pažeidėjo asmenybę, o tik į jo turtą. Pagrindinis prievartos priemonių taikymo tikslas yra ne nubausti pažeidėją, o at-lyginti nukentėjusiajam padarytą žalą arba (ir) paskatinti įvykdyti savo įsipareigojimus. Todėl pagrindinės sankcijos civilinėje teisėje yra turtinio pobūdžio – nuostolių atlyginimas ir netesybos (bauda arba delspinigiai). Kadangi nukentėjusysis yra privatus asmuo, teismo priteistas nuostolių atlyginimas ar netesybos sumokamos nukentėjusiajam, o ne valstybei, kaip būna taikant sank-cijas, kai pažeidžiami viešosios teisės reglamentuojami teisiniai santykiai. Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo ypa-tumai sąlygoja civilinio teisinio reglamentavimo metodo ypatumą – pažeistų civilinių teisių gynimą pateikiant ieškinį ir turtinį civilinės teisinės atsakomybės pobūdį.

5.3. Informavimo funkcijaŠios funkcijos būtinybę lemia kelios aplinkybės. Pirmiausia – teisės aktai turi būti visiems viešai prieinami. Visi teisės

subjektai turi turėti galimybę susipažinti su įstatymais, kad jų elgesys būtų teisėtas ir racionalus. Todėl civilinėje teisėje nusistovėjusi imperatyvi norma, kad galioja tik įstatymų nustatyta[1]  tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santy-kius reglamentuojantys teisės aktai, o paskelbti civiliniai aktai neveikia atgaline tvarka (CK 1.7 str. Civilinių įstatymų galioji-mas).Antra vertus, civilinėje teisėje daroma prielaida, kad visi civilinės teisės subjektai yra protingi ir rūpestingi, todėl jie tvar-kydami savo reikalus turi susipažinti su galiojančiais įstatymais, o prireikus kreiptis į teisės ekspertus dėl jų esmės išsiaiškinimo ir taikymo. Todėl CK 1.6 straipsnis nustato įstatymų žinojimo prezumpciją: „Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vyk-dymo“.

6 CIVILINĖS TEISĖS REGLAMENTUOJAMŲ SANTYKIŲ BENDRA CHARAKTERISTIKA IR JŲ RŪŠYS:Civilinės teisės reglamentavimo objektą, kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių

rūšis, apibūdina CK 1.1. straipsnio 1 dalis: „ Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis ko-deksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“.

Remiantis šiuo straipsniu galima teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai:

•  turtiniai santykiai;•  asmeniniai neturtiniai santykiai, su si ję su tur ti niais santykiais ;•  asmeninai neturtiniai santykiai , ne su si ję su tur ti niais santykiais. Analizuojant 1.1. straipsnį galima susidaryti nuomonę, kad ketvirtoji visuomeninių santykių rūšis kaip savarankiškas

civilinio teisinio reglamentavimo objektas yra šeimos santykiai. Socialistinio laikotarpio civilinės teisės doktrina ir teisėkūra, ta-ip pat ir Lietuvos, šeimos santykius laikė atskiru teisinio reglamentavimo objektu, o šeimos teisę savarankiška teisės šaka, nes turtiniai santykiai šeimoje buvo laikomi išvestiniais iš asmeninių sutuoktinių santykių. Todėl jie nebuvo laikomi civilinės teisės reglamentavimo dalyku. Tačiau rinkos ekonomikos šalyse sutuoktinių ir kitų šeimos narių santykiams buvo teikiama daugiau reikšmės. Sužadėtuvių ir vedybų sutartys, separacijos institutas, sutartys dėl sutuoktinio atskiro turto tvarkymo ir kt. aiškiai pa-rodė turtinių santykių šeimoje reikšmę, jų savarankiškumą ir poreikį reglamentuoti juos civilinės teisės priemonėmis. Naujasis CK tiek asmeninių, tiek turtinių šeimos santykių reglamentavimą įtraukė į CK reglamentavimo objektą, todėl civilinės teisės reglamentuojamų santykių klasifikacijoje, mūsų nuomone, jie nėra savarankiška santykių grupė, o įsilieja į anksčiau nurodytą trijų elementų klasifikaciją. Tačiau negalima neatsižvelgti į šeimos santykių specifiką, todėl šeimos santykių reglamentavimui skirta atskira CK Trečioji knyga, kurios normos šeimos santykių srityje yra specialiosios (lex spacialis), palyginti su kitų CK knygų normomis. CK 3.1 straipsnis nustato, kad: „Kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santy-kiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos.“

6.1. Turtiniai santykiai6.1.1.Turto samprata ir jo formosTurtinius santykius, kaip visuomeninių santykių rūšį, apibūdina šių santykių objektas – turtas. Tačiau turto apibrėžimas

CK nesuformuluotas. Ekonomikos teorijoje vyrauja nuomonė, turtu laikytina bet kas, kas turi vertę ir yra asmens nuosavybė . Finansininkai turtą apibrėžia taip: „ Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kuras valdo ir naudoja ir (arba) disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti naudos“ [1] . Vadinasi, turo sąvoka siejama su objekto naudingumu, t.y. galėjimu gauti naudos, o ne su jo teisine forma. Todėl toks turto apibūdinimas teisę studijuojančiajam taps geriau suvokiamas tik tada, kai atskleisime žodžių „bet kas, kas turi vertę“ prasmę kaip civilinės teisės objektas. Tik tokiu atveju turtas gali tapti apyvartos ir ją aptarnaujančių sandorių objektu. Teisės aktai, kurie reglamentuoja turtinius santykius, siekdami efektyvaus reglamentavimo tikslo, pateikia savo turto, kaip teisų objekto charakteristikas ir jų klasifikacijas. Todėl apibrėžiant turto sampratą reikia remtis ne tik ekonomikos mokslo definicijomis, bet ir įstatymų apibrėžimais

Turto terminas vartojamas tiek CK, tiek daugelyje kitų įstatymų. Tačiau tik kai kuriuose iš jų pateikiama, pavyzdžiui, Valstybės ir savivaldybių turo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, Turto vertinimo pagrindų, Gyventojų pajamų mokesčių

3

įstatymuose pateikiami turto apibrėžimai ir jo formos. Turto prasmę geriausiai atskleidžia Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme suformuluota turto sąvoka: „Turtas – kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ir išvestinės finansinės priemo-nės, kitas nematerialus turtas“.

Remiantis šiuo apibrėžimu galima padaryti dvi svarbias išvadas: pirma, turtas yra ne tik daiktai, kurie naudojami žmo-gaus poreikiams tenkinti, bet ir tam tikros teisinės-finansinės priemonės, išreiškiančios jų savininko teises ir sukuriančios atitin-kamą mechanizmą reikalauti kitų asmenų veikti jų naudai, antra, turtas gali būti materialus ir nematerialus. Turto skirstymas į materialų – „res corporales“ ir nematerialų – „res incorporales“ buvo žinomas jau Romos privatinėje teisėje. Materialus turtas – tai žmogaus jutimo organais suvokiami daiktai, o nematerialus turtas yra išreikštas finansiniuose dokumentuose bei kituose in-telektinės veiklos produktuose, ir todėl suvokiamas ne pojūčiais, o tik iš sąvokų.

CK 1.97 straipsnio 1 dalis turtą, kaip civilinių teisinių santykių objektą, taip pat apbūdina kaip materialų ir kaip nema-terialų: „Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir gėrybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės gėrybės“.

Pagal CK 4.1 straipsnį materialus turtas – daiktai yra iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai, o nematerialus turtas išreikštas teisiniuose dokumentuose bei intelektinės veiklos produktuose. Pavyzdžiui, kai komercinis bankas paskolina bendrovei tam tikrą pinigų sumą, sudarytos sutarties pagrindu bankas įgyja teisę reikalauti iš sko-lininko nustatytu laiku mokėti jam palūkanas ir grąžinti atitinkamas paskolintų lėšų sumas. Šias teises bankas gali perleisti ki-tam bankui ir už tai gauti pinigų. Akivaizdu, kad banko reikalavimo teisės yra turtas, nes jos gali būti apyvartos sandorių objek-tas.

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad aukščiau cituotame  CK 1.97  str. nurodyti civilinių teisių objektai visi yra lygiaverčiai. Iš tikrųjų taip nėra, nes vieni objektai yra konkrečios gėrybės, kurios vartojamos žmonių poreikiams tenkinti arba naudojamos kurti (gaminti) kitus gėrybes, kiti – tik fikcijos arba juridinės technikos priemonės, naudojamos tikrųjų gėrybių apyvartai aptarnauti.

Prie pirmųjų priskirtinas materialusis turtas (daiktai, daiktų kompleksai) ir intelektinis turtas – tai intelektinės veiklos rezultatai (meno, mokslo ir literatūros kūriniai, išradimai, dizainas ir pan.) bei žmoniškieji ištekliai. Apibendrintai šis nematerialusis turtas gali būti vadinamas intelektine nuosavybe arba intelektiniais ištekliais. Tačiau teisinėje literatūroje intelektinės nuosavybės terminas, susiformavo dar iki žinių visuomenės susiformavimo, todėl jis  vartojamas apibūdinti tik autorių ir patentų teisės saugomus intelektinės veiklos rezultatus, tačiau neapima ekonomikos  ir socialinei plėtrai ypatingai reikšmingus faktorius kaip žmoniškuosius gebėjimus  arba žmoniškąjį kapitalą., kurie nepatenka į intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą.  Žinių visuomenės tyrinėtojai pastebi, kad nepaisant to, kad pagrindinis turtas sukuriamas nebe materialiniu, o intelektiniu kapitalu, intelektiniai ištekliai kaip turto forma nesulaukė visuotinio pripažinimo[2].

 Kiti objektai, kurie sukuriami kaip juridinės technikos priemonės – nematerialus turtas (finansinis  turtas): atsirado siekiant palengvinti ir suaktyvinti finansinius reikalavimus pažyminčių dokumentų apyvartą ir siekis palengvinti nuosavybės suvisuomeninimą, t.y. jos koncentravimą, valdymą bei disponavimą. Pvz., keli asmenys nutarė įsteigti akcinę bendrovę. Tačiau, jei jų įnašų į bendrovės kapitalą nepakanka pilnavertei bendrovės veiklai, įsteigta bendrovė kaip juridinis asmuo gali pasirinkti keletą būdų kaip padidinti savo kapitalą – išleisti papildomas akcijas, išleisti obligacijas arba pasiskolinti iš banko. Lėšos, kurias sumokės  akcijų arba obligacijų pirkėjai, taip pat pagal paskolos sutartį gauios lėšos taps akcinės bendrovės nuosavybe, o akcijų ir obligacijų pirkėjai bei lėšas paskolinęs bankas turės tam tik reikalavimo teises (gauti iš bendrovės dividendus ar palūkanas ir pan.).

Šios teisės turi vertę, todėl jos vadinamos finansiniu kapitalu ir gali būti perleistos kitiems, t.y. gali būti civilinės apyvartos savarankiškas objektas. 

Nuo daiktų finansinis turtas skiriasi tuo, kad jis suvokiamas ne jutimais, kaip daiktai, bet sąvokomis, kurios suformuluotos teisiniuose dokumentuose. Šis turtas neturi kūniškumo ir negali patenkinti žmogaus vartojimo poreikių, o tenkina tik apyvartos procedūrų poreikius. Todėl daiktai ir intelektinė nuosavybė visada išlieka svarbiausias turtinių santykių objektas, nes tik jie turi savybes, dėl kurių gali būti tiek materialinių, tiek dvasinių poreikių tenkinimo priemonė ir tuo būdu reprodukuoti žmogaus fizines ir kūrybines galias arba įsilieti į naujų produktų vertę.

Tuo tarpu finansinis turtas tokios funkcijos atlikti negali, nes jis yra tik priemonė įgyti daiktus, arba kalbant šiuolaikine finansininkų kalba – civilinės apyvartos finansinis instrumentas. Nors šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje vyrauja ne daiktai, bet nematerialusis (finansinis) turtas, tačiau jis niekada nepakeis daiktų[3]. Vadinasi, nematerialus turtas yra gėrybė tik todėl, kad jis ateityje gali būti transformuotas į materialųjį turtą (t.y. gali būti panaudotas kaip priemonė turtinei naudai gauti bei ekonominėms gėrybėms kurti). Be daiktų nebūtų nei nuosavybės, nei kitokių teisinių santykių, nes res incorporales prarastų savo vertę ir prasmę. Todėl daiktai ir intelektinė nuosavybė laikytini pagrindiniu (pirminiu) turtinių teisių objektu,  nematerialųjį turtą galima vertinti tik kaip išvestinį (antrinį) teisių objektą, kurio paskirtis aptarnauti pagrindinių objektų  apyvartą.

6.1.2. Turtiniai santykiai – civilinės teisės reglamentavimo objektasTurtiniai santykiai – tai santykiai, kurie susiklosto tarp asmenų dėl vienos ar kitos formos turto. Beveik visi turtiniai

santykiai yra teisinio reglamentavimo objektas, bet ne visi jie yra civilinės teisės reglamentavimo objektas. Skirtingą teisinę tur-tinių santykių prigimtį lemia šių santykių dalyvių teisinis statusas. Vieni jų susiklosto privačiuose santykiuose, tarp teisiškai vie-nas kitam nepavaldžių asmenų, kiti – viešosios teisės reguliuojamame visuomeninių santykių sektoriuje. Nors visuomeninių san-tykių objektas taip pat yra turtas, bet tarp šių santykių subjektų yra tarpusavio teisinė priklausomybė – administracinis pavaldu-mas, pagrįstas viešosios teisės normomis. Taigi šiuo atveju vienas asmuo kitam asmeniui turi perduoti turtą, mokėti pinigus (pvz., mokėti mokesčius) ne savo laisva valia, o todėl, kad tokią pareigą jam nustato įstatymas. Ši aplinkybė objektyviai reika-lauja specialaus šių santykių reglamentavimo metodo. Todėl pagal CK 1.1. straipsnį turtinius santykius, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funk-cijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymų nustatytas admi-nistracines ar baudžiamąsias sankcijas, reguliuoja ne civilinė, bet viešoji teisė.

4

Išvada: civilinė teisė reguliuoja ne visus turtinius santykius, o tik tuos, kurie susiklosto tarp laisvų, t. y. teisiškai vienas kitam nepavaldžių asmenų.

6.2. Asmeniniai neturtiniai santykiai – civilinės teisės reglamentavimo objektas6.2.1. Asmeninių neturtinių santykių samprataAsmeniniai neturtiniai santykiai nuo turtinių skiriasi savo objektu. Turtinių santykių objektas yra daiktai ir kitas turtas,

kuris nėra neatskiriamai susietas su jo savininku. Tai reiškia, kad šio turto savininkas gali savo nuožiūra šiuos objektus kaip savo turtą perduoti kitiems asmenims. Perduodama įvairiais būdais: parduodama, dovanojama, išnuomojama, investuojama, suteiki-ama panaudai ir kitaip. Šie būdai vadinami turto perdavimo teisiniu pagrindu. Visiškai kitokios yra asmeninių neturtinių santy-kių objekto savybės. Asmeninių neturtinių santykių objektas yra ne turtas, o tam tikra asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba įgyta savybė. Šio objekto ypatumas yra tai, kad jis neatskiriamas nuo jo turėtojo, nes jis yra jo substancija. Jis neturi ekonominės vertės, t. y. jo negalima įvertinti pinigais, todėl asmeninių neturtinių santykių objektas paprastai negali būti perleistas nei kitų as-menų nuosavybėn, nei perduotas kitiems asmenims naudotis pagal nuomos, panaudos sutartis arba kitaip.

Kiekviena asmens savybė yra jam pačiam reikšminga. Tačiau civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius santy-kius, kurie yra reikšmingi ne tik pačiam asmeniui, bet ir visuomenei. Teisė paprastai neturi kištis į tuos asmeninius neturtinius santykius. Todėl asmeninių neturtinių santykių reglamentavimas yra išimtinis civilinės teisės reglamentavimo objektas , t. y. civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius neturtinius santykius, kuriuos numato CK arba kitas įstatymas. Vadinasi, jei įstatymai nenustato, kad vieni ar kiti asmeniniai neturtiniai santykiai yra reglamentuojami civilinės teisės normomis, tai jie ir ne-patenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. Jeigu palyginsime asmeninių neturtinių santykių ir turtinių santykių priskyrimo prie civilinės teisės reglamentavimo srities būdus, tai pastebėsime esminį skirtumą – civilinė teisė reglamentuoja visus turti-nius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė, o asmeninius neturtinius ne visus, o tik tuos, kuriuos nurodo CK arba ki-ti civiliniai įstatymai.

 6.2.2. Asmeninių neturtinių santykių rūšysCivilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis:•           asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais;|•           asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais.Pirmajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė gėrybė, kurios naudojimas gali sukurti turtinius santy-

kius. Tokios gėrybės yra autorystė, juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas. Pavyzdžiui, literatūros kūrinio autorius pagal sutartį gali kitam asmeniui suteikti teisę išleisti ir platinti kūrinį. Sudarius tokią sutartį tarp autoriaus ir kitų asmenų užsimezga ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir turtiniai santykiai. Civilinė teisė privalo visus tokius santykius reglamentuoti, kad užtikrintų ne tik asmeninių neturtinių gėrybių apsaugą, bet ir tų gėrybių turėtojo turtinių interesų gynimą nuo pažeidimų. Todėl CK 1.1 straipsnis nustato taisyklę, kad civilinė teisė reglamentuoja „[…] asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius as-meninius neturtinius santykius […]“. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad įstatymų leidėjas ir turtinius santykius, ir asmeni-nius neturtinius santykius, susijusius su turtiniais, kaip civilinės teisės reglamentavimo objektą traktuoja vienodai. Iš to darome išvadą, kad asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, kaip ir kiti turtiniai santykiai, patenka į civilinės teisės reglamen-tavimo sritį.

Visiškai kitaip nei civilinės teisės reglamentavimo objektas apibrėžiama antroji asmeninių neturtinių santykių rūšis – asmeniniai santykiai, nesusiję su turtiniais. Anksčiau nurodytame CK 1.1. straipsnyje formuluojama nuostata, kad „Įstatymų nu-statytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.“Ši įstatymo nuostata reiškia, kad tie asmeniniai santykiai, kurie nesusiję su turtiniais, paprastai nėra civilinės teisės reglamentavimo dalykas. Į civilinio teisi-nio reglamentavimo sritį tokie santykiai gali patekti tik pagal specialius įstatymo nustatytus pagrindus. Pavyzdžiui, garbės ir orumo bei kitų asmens specifinių asmeninių gėrybių (vardo, atvaizdo, kūno ir patalpos neliečiamumo, privačios informacijos ir kt.) gynimas tampa civilinės teisės reglamentavimo objektu tik todėl, kad jie CK 2.20–2.27 straipsniuose apibrėžti kaip civilinės teisės normomis saugomos gėrybės. Labai akivaizdžiai asmeninių neturtinių santykių, kaip civilinės teisės objekto, išskirtinumą rodo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais“.

7. CIVILINĖS TEISĖS APIBRĖŽIMAS

Pagrindiniai teisės teorijos postulatai apie teisės sistemą, kuriais remdamiesi apibrėšime civilinę teisę kaip teisės šaką ir nustatysime civilinės teisės vietą joje, yra šie:

•    teisės sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas;•    visos teisės normos susietos į junginius (institutus ir šakas);•    teisės normos yra susijusios tarpusavio priklausomybe ir garantuoja viena kitos veiksmingumą;•    baigiamoji teisės normų sisteminimo subordinacijos pagrindu riba yra teisės šaka, kuri turi atskirą teisinio reguliavi-

mo objektą, principus ir metodą[1].

Lietuvos CK 1 knygos 1 str. nustato, kad: 1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius

asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

2. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

5

3. Darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.“

Remdamiesi šio straipsni analize galime teigti, kad Lietuvos civilinė teisė turi  savo reglamentavimo objektą.Pirma, turime aiškiai apibrėžtą, t. y. pagal CK suformuluotus kriterijus atskirtą, teisinio reglamentavimo objektą -

turtinius santykius.Antra, analizuojamo straipsnio 2 dalyje nustatomas santykis su viešosios teisės reglamentavimo sfera – pagal bendrą

taisyklę turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu, CK normos netaikomos.Trečia – šio straipsnio 3 dalyje civilinės teisės normų taikymo sfera atribojama ir nuo darbo teisės.Tai, kad CT teisė turi ne tik reglamentavimo objektą, bet ir savitą metodą patvirtina CK 1.2 str.

Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai 1. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties

laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais.

2. Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

Šio straipsnio analizė patvirtina, kad civilinės teisės reglamentuotų santykių pobūdis objektyviai suformuoja prielaidas rastis savitai šių santykių reglamentavimo principų sistemai. Šie principai savo ruožtu sąlygoja prielaidas formuoti civilinio tei-sinio reglamentavimo metodą, kaip specifinio poveikio būdų ir priemonių sistemą, kurioje vyrauja dispozityviosios teisės normos.

Tolesniuose studijų etapuose detaliau nagrinėsime tiek civilinės teisės dalyką, tiek metodą ir principus. Tačiau jau dabar, remdamiesi CK 1,1 ir 1,2 str. analize galime suformuluoti CT apibrėžimą:

Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka, sudaranti visos privatinės teisės, kurios normos sąveikauja su mora-lės normomis, pagrindą; prioritetiškai taikydamos dispozityvųjį teisinio reglamentavimo metodą ir išreikšdamos ben-druosius Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintus principus, reglamentuoja laisvų, vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius, susijusius su turtiniais, santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius (nesusijusius su turtiniais) bei turtinius santykius, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos.

8. OBJEKTYVIOJI IR SUBJEKTINĖ CIVILINĖ TEISĖČia pateikėme objektyvios civilinės teisės apibrėžimą. Tačiau teisės doktrinoje ir teisės aktuose civilinės teisės terminas

vartojamas ir kitokia prasme, t. y. kaip asmens subjektinės teisės apibūdinimas. Subjektinė teisė – tai civilinio teisinio santykio elementas, kuris suteikia galimybę šios teisės turėtojui atitinkamai elgtis ar reikalauti tam tikro elgesio iš kitų asmenų.

9. CIVILINĖS TEISĖS TAIKYMAS KITŲ TEISĖS ŠAKŲ REGLAMENTUOJAMIEMS SANTYKIAMS9.1. Civilinės teisės taikymas viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiamsPoreikis naudoti civilinės teisės metodus turiniams santykiams, susiklostantiems viešajame sektoriuje (mokesčių į savi-

valdybių ir valstybės biudžetus rinkimas, biudžeto lėšų skirstymas bei jų panaudojimas apmokėti už valstybės ir savivaldybių įstaigų bei institucijų teikiamas viešąsias paslaugas ir kita) buvo įvertintas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo. Civilinės teisės santykį su kitomis teisės šakomis – tiek viešosios teisės (administracinės, baudžiamosios), tiek privatinės (darbo ir kt.) nu-statytas CK 1.1. straipsnyje. Esminė šio straipsnio nuostata yra ta, kad jame nustatyta, jog civilinė teisė reglamentuoja visus tur-tinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė bei kitos privatinės teisės šakos, ir tuo pačiu nustato CK normų taikymo sąlygas ir tvarką turtiniams santykiams, kurie priskirti kitų teisės šakų reglamentavimui. Jame nustatyta ne tik tai, kad civilinė, kad CK gali būti taikomas „[...] turtiniams santykiams […], kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, […] tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.“

Taigi pagal CK Lietuvoje civilinės teisės taikymo ribas iš esmės apibrėžia viešoji teisė. Tai daroma dvejopai. Pirma, viešoji teisė nustato turtinius santykius, kuriuos ji reglamentuoja, nes kaip jau minėta viešosios teisės reglamentuojamų santykių subjektai savo valia negali nustatyti tų teisinių santykių, kuriuose jie dalyvauja, turinio. Todėl šių  teisinių santykių turinys nustatomas tik valstybės valia, kurią ji išreiškia priimdama įstatymus. Tuo būdu nustatoma riba, už kuriuos esančius visus kitus turtinius santykius reglamentuoja privatinė teisė. Antra, nustatomos sąlygos, kurioms esant civilinė teisė gali būti taikoma ir už jos reglamentavimo objekto ribų esantiems santykiams, t.y. santykiams, kuriuos reglamentuoja viešoji teisė. Šiuo atveju, kai viešosios  teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams taikomos CK normos, darytina išvada, kad tų santykių turinys jau nustatomas ne tik valstybės valia, kuri buvo išreikšta priimant įstatymą, bet ir tų santykių dalyvių valia.

Civilinės teisės normų taikymas viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams gali būti dvejopas: tiesioginis ir subsidiarinis. Atkreikite dėmesį į tai, kad ir subsidijavusis, ir tiesioginis CK normų taikymas kitų teisės šakų reglamentuojamiems santykiams galimas tik tuo atveju, jei tie santykiai yra turtiniai.

Subsidiarinis CK normų taikymas. CK 1.1 nustato, kad CK normos kitų teisės šakų reglamentuojamiems turiniams santykiams normos taikomos […] tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, (žr.: CK 1.1 str. 2 d.). Subsidia-rinio civilinės teisės normų taikymo pavyzdžiai gali būti tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir universitetų sudaromos sutartys dėl studijų programų finansavimo, sutartys tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo dėl nesumokėtų mokesčių ati-dėjimo sąlygų bei terminų ir kitos.

Tiesioginis CK normų taikymas. CK 1.1 taip pat nustato, kad CK kitų teisės šakų reglamentuojamiems turiniams santykiams normos taikomos ([…] arba šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais“). Tiesioginio CK normų taikymo viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams taikymo pavyzdžių galime rasti mokesčių teisės šaltiniuose. Pvz., tokie atvejai nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo[1] 88 str., kai  iš mokesčių mokėtojo, laiku nesumokėjusio mokestinės nepriemokos, gali būti pareikalauta užtikrinti atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti CK nustatyta tvarka (įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija).To paties įstatymo 92 str. nustatyta, kad mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai CK nustatyta tvarka.

6

9.2. Civilinės teisės taikymas darbo teisės reglamentuojamiems santykiamsCK 1.1 straipsnis aiškiai atriboja civilinę teisę nuo darbo teisės nustatydamas, kad:  „Darbo santykius reglamentuoja

specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai“.Vadinasi, darbo santykiams civilinės teisės normos gali būti taikomos tik sub si dia riai. Išvada: Civilinės teisės taikymo sritis yra platesnė nei tradiciškai suvokiamas jos reglamentavimo objektas.

10. CIVILINĖS TEISĖS ATRIBOJIMAS NUO KITŲ TEISĖS ŠAKŲToliau studijuojant civilinę teisę ir jos taikymo praktiką būtina išsiaiškinti civilinės teisės atribojimo nuo kiekvienos tei-

sės šakos, tiek viešosios, tiek privatinės, kriterijus.

10.1. Civilinės teisės atribojimas nuo viešosios teisėsPagrindiniai viešosios (administracinės, baudžiamosios, procesinės bei kitų teisės šakų) ir privatinės teisės atribojimo

kriterijai yra suformuluoti CK 1.1 straipsnyje nustatant bendrą taisyklę, kad civiliniai įstatymai netaikomi: „Turtiniams santy-kiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei, ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos […]“.

Čia pateikiami požymiai, kurie būdingi viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams ir pagal kuriuos nuo jų atribo-jame civilinius santykius. Svarbiausias iš jų yra tas, kad viena teisinio santykio šalis įstatymų nustatyta tvarka yra pavaldi kitai šaliai – valstybės institucijai. Šiuo atveju įstatymas apibrėžia pavaldžiosios teisinio santykio šalies pareigas, kurias ji turi vykdyti pagal valdžios institucijos reikalavimus. Kitas skiriamasis požymis – viešosios teisės reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda tiesiogiai , kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas. Taigi santykiai atsiranda ne laisva santykio šalių valia, o įstatymo leidėjo valia nustačius vienos teisinio santykio šalies pavaldumą kitai šaliai – valstybės institucijai ir pareigų vykdymą remiantis įstatymu. Civilinė teisė yra viską apimančio pobūdžio. Vadinasi, ji reglamentuoja visus kitus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė. Civiliniams teisiniams santykiams būdinga, kad jie gali susidaryti tik tarp vienas kitam nepaval-džių subjektų ir tik jiems laisvai išreiškus savo valią. Atribojant viešąją ir civilinę teisę reikia turėti galvoje, kad tarp subjektų įstatymu nustatytas pavaldumas neužkerta galimybės jiems sudaryti civilinės teisės reglamentuojamus santykius tokioje srityje, kurioje jie nėra vieni kitiems pavaldūs. Pavyzdžiui, įmonė kaip mokesčių mokėtoja yra pavaldi valstybės institucijai. Įmonė pri-valo mokėti įstatymais nustatytus mokesčius, o mokesčių inspekcija turi teisę kontroliuoti įmonę, taikyti jai sankcijas už mokes-čių nemokėjimą. Šiuos santykius reglamentuoja viešoji teisė. Tačiau tarp tų pačių subjektų gali susiklostyti ir kitokie, t. y. civili-niai, teisiniai santykiai. Pavyzdžiui, mokesčių inspekcija, kaip juridinis asmuo, perka iš įmonės savo veiklai būtiną įrangą,  bal-dus. Šiuose santykiuose įstatymas nenustato įmonės pavaldumo valstybės institucijai, todėl baldų pirkimo santykiai gali atsirasti tik susitarimo pagrindu, o ne tiesiogiai iš įstatymo. Taigi baldų pirkimo santykiai, nors jie ir susiklosto tarp valstybės institucijos ir įmonės, patenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį.

10.2. Civilinės teisės atribojimas nuo civilinio proceso teisėsTeisės šakos skirstomos į materialines ir procesines. Civilinė teisė glaudžiausiai susijusi su civilinio proceso teise. Ci-

vilinio proceso teisė – viešosios teisės šaka, kurios normos reguliuoja asmenų (teisės subjektų) ginčų, kylančių dėl materialinės teisės šakų (dažniausia privatinės teisės) reglamentuojamų santykių įgyvendinimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vyk-dymo tvarką. Civilinio proceso teisės normos atlieka pagalbines (apsaugines) funkcijas civilinių santykių teisinio reguliavimo mechanizme. Civilinę ir civilinio proceso teisę sieja tai, kad, kilus ginčui tarp civilinio (materialinio) teisinio santykio šalių, jos tampa procesinių santykių subjektais (šalimis).

Privatinės teisės sistema be civilinės teisės sudaro  komercinė, šeimos ir darbo teisė, kurios išsirutuliojo iš civilinės tei-sės, todėl išlaikė funkcinius ryšius su civiline teise ir faktiškai nesiremdamos civilinės teisės normomis negali tinkamai funkcio-nuoti.

10.3. Civilinės teisė atribojimas nuo darbo teisėsDarbo teisė iš esmės priskirtina privatinei teise. Darbo teisė formavosi civilinės teisės sistemoje, tačiau nuo jos

atsiskyrė. Darbo teisės atsiskyrimą lėmė XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje susiformavusi nauja socialinė politika, siekianti už-tikrinti dirbančių samdomąjį darbą žmonių teises. Darbo sutartis – svarbiausias darbo teisės institutas ir jai būdingas požymis ypatingas jos objektas – žmogaus gebėjimas atlikti tam tikrą darbą . Pagal darbo sutartį darbuotojas įsipareigoja vykdyti tam tik-rą darbo funkciją – nustatytu laiku būti darbo vietoje ir dirbti sutartyje sulygtą darbą pagal darbdavio nurodymą. Ši sutartis glaudžiai siejasi su civiline rangos sutartimi, pagal kurią rangovas taip pat dirba užsakovo naudai. Tačiau rangovas dirba sava-rankiškai. Užsakovui svarbu tik darbo rezultatas. Pagal darbo sutartį darbuotojas dirba vadovaujamas darbdavio. Darbo teisės at-ribojimo nuo civilinės teisės kriterijus yra teisinių santykių objektas. Darbo teisinių santykių objektas – darbinė funkcija, o civi-linių teisinių santykių objektas – konkrečiai apibrėžtos gėrybės (daiktai, teisės, veiksmų rezultatai, kitos gėrybės). Romanų-ger-manų teisės sistemos šalyse darbo santykio samprata buvo anksti susisteminta ir darbo teisės sritis suvienodinta. Šiuo metu jau beveik neginčijamais darbo sutarties atribojimo nuo civilinės sutarties požymiais laikoma: a) darbo sutartyje apibrėžtas tęstinis darbo procesas, kuris nėra siejamas su konkrečiu rezultatu; b) pavaldumo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo; c) darbuotojo privalomas paklusimas vidaus darbo taisyklėms. Darbo sutartis tapo kriterijumi, apibūdinančiu šios teisės taikymo sritį[1].  Dar-bo teisinių santykių atribojimas yra labai reikšmingas, nes atsižvelgiant į santykių priskyrimą vieniems arba kitiems iš esmės skiriasi gaunamų pajamų apmokestinimas, skirtingos atsakomybės už padarytą žalą sąlygos ir tvarka. Todėl CK 1.1 straipsnis aiškiai atriboja civilinę teisę nuo darbo teisės nustatydamas, kad: „Darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio ko-dekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai“.

7

Tačiau teisės taikymo praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisininkai nesugeba atriboti darbo santykių nuo civilinių, todėl il-gai nagrinėjamos teisminės bylos ir tik kasaciniame teisme ištaisomos teisėjų ir advokatų teisinių santykių kvalifikavimo klai-dos.

Pvz., [1] Pvz., ieškovas ŽŪB „E-ko ūkininkų agroservisas“ nurodė, kad atlikus reviziją 1999 m. gruodžio 24 d. paaiškė-jo, kad bendrovė 1994 m. vasario 25 d. pagal veislinių telyčių pirkimo aktą Nr. 243 pardavė 13 gyvulių ir gavo 11 374 Lt, tačiau į bendrovės kasą įnešta tik 1000 litų. Gyvulius pardavė tuometinis bendrovės vadovas – atsakovas A. B. Jis, ieškovo teigimu, pi-nigus pasisavino, todėl prašo teismo iš jo pinigus priteisti. Apylinkės teismas priteisė ieškovui 10 374 Lt sumą remdamasis seno-jo CK 512 str., nustatančiu pareigą grąžinti be pagrindo įgytą ar sutaupytą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad buvo klaidingai pritaikytos materialinės teisės normos, nes turi būti taikomos darbuotojo materialinę atsakomybę reguliuojan-čio akto – Darbo įstatymų kodekso, o ne CK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 16 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K–3–106/2002).

2 tema. CIVILINĖS TEISĖS REGLAMENTAVIMO METODAS IR PRINCIPAI1. CIVILINĖS TEISĖS REGLAMENTAVIMO METODO SAMPRATACivilinio teisinio reglamentavimo metodas – tai valstybės nustatytų ar leistinų poveikio būdų ir priemonių siste-

ma, kuria siekiama paveikti civilinio teisinio santykio dalyvių valią siekiant įgyvendinti civilinės teisės paskirtį ir tikslus konkrečiuose teisiniuose santykiuose.

Pagrindiniai teisinio reglamentavimo metodo elementai yra teisinio reglamentavimo teisinio poveikio būdai ir teisinio poveikio priemonės.

Poveikio būdas išreiškia poveikio asmens valiai esmę. Civilinėje teisėje tai gali būti draudimas, paliepimas, leidimas ir rekomendacija. Poveikio būdo pasirinkimą sąlygoja valstybės teisinė ideologija ir politikos pobūdis

Draudimai ir paliepimai suformuluoja privalomo elgesio taisykles, todėl normos, kurios tokias taisykles nustato, vadi-namos imperatyviosiomis, o teisinio reglamentavimo poveikio būdas – imperatyviuoju. Leidimai ir rekomendacijos išdėstyti dis-pozityviosiose teisės normose, kurios numato galimybę teisinio santykio dalyviams patiems nustatyti sau teisių ir pareigų turinį ir atsakomybę už jų pažeidimą. Šis poveikio būdas vadinamas dispozityviuoju

 Pagal poveikio būdus civilinės teisės reglamentavimo metodas iš esmės nesiskiria nuo kitų teisės šakų metodo. Pagrin-dinis skirtumas yra tas, kad laisvos rinkos valstybių civilinėje teisėje vyrauja dispozityvusis metodas, o imperatyviosios poveikio priemonės (draudimai ir paliepimai) civilinėje teisėje taikomos išimties tvarka, kai to reikalauja arba viešojo intereso užtikrini-mas, arba silpnosios teisinio santykio šalies (pvz., prekių ar paslaugų vartotojo santykiuose su verslininku) sustiprinta teisių ir interesų apsauga.

Poveikio priemonė – tai teisinio poveikio būdo (draudimo, paliepimo, leidimo arba rekomendacijos) išraiškos forma – konkretus teisinio reglamentavimo instrumentas, aprašytas civilinės teisės normose. Poveikio priemonės labiau nei poveikio bū-dai atskleidžia civilinio teisinio reglamentavimo metodo ypatumus, jose atsiskleidžia reglamentuojamo santykio socialinė reikš-mė, to santykio subjektų ir objektų savybės. Poveikio priemonių, kaip civilinio teisinio metodo elemento, studijavimas sudaro prielaidas geriau suvokti civilinės teisės esmę ir jos skiriamuosius požymius. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvusis poveikio būdas, todėl šio būdo išraiškos formos civilinės teisės normose ir jų taikymo procese geriausiai apibūdina civilinės teisės teisinio reglamentavimo metodą.

2.CIVILINIO TEISINIO REGLAMENTAVIMO METODO PAGRINDINIAI POŽYMIAISvarbiausi civilinės teisės reglamentavimo metodo bruožai yra šie:•    civilinės teisės subjektų autonomiškumas;•    teisinė nepriklausomybė vienas nuo kito (nepavaldumas);•    civilinėje teisėje vyrauja teisės normos su santykinai apibrėžta dispozicija;•    civilinės teisės normose daug vertinamųjų sąlygų, todėl teismai spręsdami civilines bylas gali veikti savo nuožiūra,

atsižvelgdami į realias bylos aplinkybes, kurių įstatymų leidėjas negali numatyti;•    nustatyta galimybė užpildyti teisės spragas įstatymo ar teisės analogijos būdu;•    civilinėje teisėje nustatyta daug prezumpcijų, kurios pateikia išankstinį kai kurių standartinių situacijų teisinį verti-

nimą;•    civilinė teisinė atsakomybė yra ne asmeninio, o turtinio pobūdžio, civilinės teisinės atsakomybės funkcija – kom-

pensacinė, t. y. ja siekiama atlyginti nukentėjusiajam dėl pažeidimo patirtus nuostolius.

2.1. Civilinės teisės subjektų autonomiškumasCivilinės teisės subjektų autonomiškumas (autonomija – lot. nepriklausomybė) yra prigimtinės žmogaus teisės būti lais-

vam, įtvirtinimas civilinės teisės normose. Civiliniuose teisiniuose santykiuose tai reiškia, kad visi civilinės teisės subjektai yra vienas nuo kito teisiškai nepriklausomi tol, kol jie savo laisva valia neprisiima kito asmens naudai įsipareigojimų. Paprastai pri-siimdami įsipareigojimų asmenys įgyja ir teisių, nes kiekvienas asmuo turtiniuose santykiuose veikia siekdamas įgyvendinti sa-vo interesus. Todėl civilinės teisės reglamentuojamiems santykiams būdingas ekvivalentiškumas, arba teisių ir pareigų pusiau-svyros požymis. Tai reiškia, kad asmuo prisiima tiek įsipareigojimų, kiek jis tikisi gauti naudos iš priešpriešinių reikalavimų. Pavyzdžiui, namo savininkas išnuomodamas patalpas nuomininkui įsipareigoja perduoti savo turtą naudotis kitam asmeniui, bet savo ruožtu nuomininkas įsipareigoja mokėti nuompinigius, kurie paprastai padengia nuomotojui ne tik nuomos sąnaudas, bet ir duoda pelno. Civilinės teisės subjektų autonomiškumas yra pagrindinių – subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisminės gyny-bos – civilinės teisės principų prielaida. Civilinės teisės subjekto autonomiškumas sąlygoja aktyvų jo paties veikimą savo intere-sais pasirenkant savo teisių ir pareigų įgyvendinimo ir teisių gynimo nuo pažeidimo būdus.

 2.2. Civilinės teisės subjektų teisinė nepriklausomybė vienas nuo kito

8

Kad civilinės teisės subjektai galėtų realizuoti savo autonomiškumą, t. y. laisvai reikšdami savo valią galėtų pasirinkti, kokias turtines teises ir pareigas jie nori turėti, civilinė teisė įtvirtina jų lygiateisiškumą. CK 1.2 straipsnis nustato, kad: „Civili-niai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, […] principais“. Tai nereiškia, kad visi civilinės tei-sės subjektai turi vienodą turtą. Tai reiškia tik tai, kad civilinės teisės subjektų santykiai nėra pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu. Jie yra lygūs teisine prasme, nes jie neturi vienas kitam jokių teisinių pareigų nei teisių tol, kol jų neprisiima savo laisva valia ar savo kaltais veiksmais nepadaro kitam asmeniui žalos.

2.3. Civilinės teisės reglamentavimo metodo raiška teisės normų dispozicijose Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvusis teisinio reglamentavimo metodas, todėl dauguma civilinės teisės normų yra

dispozityviosios. Tokiose normose vyrauja santykinai apibrėžtos dispozicijos, kuriose suformuluojama elgesio taisyklė, bet paliekama galimybė santykio šalims elgtis savo nuožiūra.

Pavyzdžiui, CK 6.332 straipsnyje nustatyta: „Kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus, neatitinkančius pirkimo-parda-vimo sutartyje numatyto asortimento, pirkėjas turi teisę atsisakyti juos priimti ir už juos mokėti, o jeigu jau sumokėta, – pareika-lauti grąžinti sumokėtą kainą, jei su tar tis ne nu ma to ko ki ta “.

Žodžiai „jei sutartis nenumato ko kita“ šiai normai suteikia dispozicinės normos prasmę, o asmenims diskrecijos teisę arba diskrecinę valdžią, t. y. teisę veikti savo nuožiūra (pranc. a la dis cretion – veikiantis savo nuožiūra). Naudodamiesi šia val-džia teisinio santykio dalyviai turi teisę sutartimi sukurti santykio teisinio reglamentavimo priemonę, kuriai CK 6.189 straipsnis suteikia įstatymo galią. Žinoma, tokią galią sutartis turi tik ją sudariusiems asmenims. Šiuo atveju CK 6.332 straipsnyje numaty-ta civilinės teisės subjektų diskrecijos teisė pasireiškia jų galimybe panaikinti visas ar tik kai kurias šiame straipsnyje numatytas pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo teisines pasekmes arba nustatyti kitokias. Civilinės teisės subjektų diskrecijos teisė įtvir-tinta ir bendrosiose CK normose. Pavyzdžiui, CK 1.136 straipsnyje „Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai“ numatyta, kad: „[…] civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įsta ty mų ir ne nu ma ty tų, bet jiems ne pri eš ta rau jan čių sandorių“.

Tačiau naudodamiesi šia, t. y. santykius reglamentuoti savo nuožiūra, diskrecijos teise civilinės teisės subjektai negali pažeisti imperatyviųjų teisės normų ir bendrųjų teisės principų, jų sudaromos sutartys negali prieštarauti geros moralės normoms bei turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. CK 1.5 straipsnyje nustatyta, kad: „[…] kai įstatymai nedrau-džia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis tei sin gu mo, pro tin gu mo ir są ži nin gu mo principais“ .

Kita civilinės teisės normų dispozicijų savybė – vertinamosios sąlygos. Įstatymų leidėjas elgesio taisyklei apibrėžti dažnai vartoja vadinamąsias vertinamąsias sąlygas, kurių turinys kai kuriais atvejais gali būti suvoktas skirtingai. Panagrinėsime keletą teisės normų su vertinamosiomis sąlygomis. CK 1.90 straipsnis suklydimą apibrėžia kaip sandorio negaliojimo pagrindą nurodydamas, kad: „[…] suklydimas turi esminės reikšmės […], jeigu nor ma liai ati dus ir pro tin gas as muo , žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis“.

Šiuo atveju sąvoka„normaliai atidus ir protingas asmuo“ yra vertinamoji. Jos turinį turi atskleisti teismas atsižvelgda-mas į nusistovėjusią tokio tipo sandorių sudarymo praktiką.

Tokių normų Lietuvos CK yra gana daug. Tai rodo, kad Lietuvos civilinė teisė perėmė šiuolaikiškus civilinių santykių teisinio reglamentavimo metodus, kurie suteikia teismui galimybę nagrinėjant bylas interpretuoti įstatymus, vertinti teisinius santykius atsižvelgiant į realias aplinkybes, kurių įstatymų leidėjai formuluodami teisės normas negali numatyti.

Todėl galima tikėtis, kad ir Lietuvoje teismai galės priimti ne formalius, bet iš esmės teisingus sprendimus.

2.4. Civilinės teisės viską apimantis pobūdisKaip jau buvo pabrėžta šiuolaikiniai civiliniai įstatymai pasižymi sąmoningu teisinio reglamentavimo nebaigtumu, daž-

nai nustatančiu vien tik išorinius rėmus, kuriuos turi užpildyti teisėjas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais. Todėl, kai susiduriame su santykiais, kurių nereglametuoja konkretaus teisinio akto normos, sunku nustatyti ar tai teisės spraga, ar teisinio reglamentavimo ypatumas, kai įstatymų leidėjas sąmoningai palieka santykius reglamentuoti teisės taikymo subjektams (sutarčių šalims, teismams ir pan.). Tačiau praktiškai tai neturi didesnės reikšmės, nes bet kokių teisės aktų spragų užpildymas yra civilinės teisės metodo ypatybė, išplaukianti iš civilinės teisės viską apimančio pobūdžio. Civilinės teisės vi-ską apimantis pobūdis pasireiškia tuo, kad civilinė teisė yra pasirengusi reglamentuoti ir tuos turtinius bei asmeninius neturti-nius santykius, susijusius su turtiniais, kurių tiesiogiai civilinių įstatymų normos nereglamentuoja. Reikėtų turėti galvoje, kad įstatymų leidėjas negali numatyti visus įmanomus santykius ir jiems reguliuoti sukurti teisės normas. Todėl įstatymas sukuria galimybę sureguliuoti bet kokius santykius įstatymo nenumatytomis sutartimis, taip pat taikant teisės ar įstatymo analogiją. CK 1.136 str. numato, kad civiliniai teisiniai santykiai gali tiek kilti iš sandorių, kuriuos numato civiliniai įstatymai, tiek iš įstaty-muose nenumatytų sandorių. Vadinasi, civilinė teisė iš anksto numato, kad civilinė teisė turi būti taikoma ir civilinės teisės normų nereglamentuojamiems santykiams, t. y. iš anksto nustato, kad tokiais atvejais turi būti taikomi panašius santykius regla-mentuojantys civiliniai įstatymai – įstatymo analogija, o jeigu tokių įstatymų nėra, taikomi bendrieji teisės principai – teisės ana-logija (CK 1.8 str.). Pvz., ieškovė nurodė, kad ji 1987 m. gegužės 20 d. A. S. iki 1988 m. kovo 1 d. paskolino 5000 rublių. Nuro-dytu laiku pinigai nebuvo sugrąžinti, bet 1991 m. vasario 21 d. A. S. parašė įsipareigojimą iki 1991 m. balandžio 25 d. grąžinti 5000 rublių sumą rubliais arba atitinkamą sumą kitais pinigais. Tačiau A. S. mirė. Jo turtą paveldėjo atsakovė J. St. Ieškovė prašė priteisti iš jos  28 875 Lt, kuri prilygsta 5000 rublių perkamajai galiai 1987 m. Apylinkės teismas priteisė ieškovei 50 Lt, nes skolininkas įsipareigojo paskolą grąžinti rubliais arba atitinkamą sumą kitais pinigais. Įvedus nacionalinæ valiutą, talonai buvo keičiami santykiu 100:1, todėl 5000 rublių skola atitinka 50 Lt sumą. Apeliacinės instancijos teismas pritaikė Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 1109 „Dėl gyventojų santau-pų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“, kurie vertintini kaip panašius santykius reguliuojantys teisės aktai atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo reikalavimus. Taigi teismai rėmėsi teisės aktais, kurie tiesiogiai nereglamentuoja teisinio santykio, tai reiškia, kad buvo taikoma įstatymo analogija. Ji taikoma, t. y. parenkamas panašius santykius reguliuo-jantis įstatymas, kai nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį. Žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 23 d. nutar-tis, civilinė byla Nr. 3K–3–151/2002.

9

Neleidžiama pagal analogiją taikyti tik specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų.Taigi galima daryti išvadą, kad šiuolaikinei civilinei teisei dėl jos prigimties ir teisinio reglamentavimo metodo

ypatumų apskritai nebūdingos spragos.

2.5. Civilinės teisės prezumpcijosTeisinės prezumpcijos būdingos ne tik civilinei, bet ir viešajai teisei. Tad civilinės teisės reglamentavimo metodą

apibūdina ne pats prezumpcijų buvimas, bet jų pobūdis ir turinys. Civilinės teisės prezumpcija (lot. praesumptio – fakto pripaži-nimas teisėtai patikimu, kol neįrodyta priešingai) pateikia išankstinį kai kurių standartinių situacijų teisinį vertinimą. Tokiu būdu įstatymas nustato galimybę nenustačius fakto, o tik esant tam tikrai tikimybei, kad toks faktas gali egzistuoti, prielaidą traktuoti kaip teisinį faktą, sukuriantį asmenims teises ir pareigas. Tokia prielaida gali būti paneigta to asmens, kurio nenaudai (t.y. kuriam sukuriamos pareigos)nustatyta prezumpcija, pastangomis surinktais ir teismui ar arbitražui, kuris nagrinėja civilinę bylą, pateiktais įrodymais. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinį skundą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, nustatė, kad ginčijamas turtas buvo įsigytas viešose varžytynėse. Varžytynių aktas pagal CK prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai, todėl asmuo, nupirkęs daiktą varžytynėse, preziumuojamas esantis sąžiningu įgijėju. Šią prezumpciją galima paneigti tik nagrinėjant ginčą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, pateikus įrodymus, kad varžytynės buvo neteisėtos ir kad pirkėjui apie tai buvo žinoma.( Civilinė byla Nr. 3K-3-237/2003 m.).

Civilinės teisės prezumpcija nustatoma vadovaujantis visuotinai pripažintais protingo ir sąžiningo asmens elgesio stan-dartais ir atitinkamų įvykių aplinkybių vertinimo kriterijais. Atsižvelgdamas į šiuos kriterijus įstatymų leidėjas suformuluoja tam tikrų situacijų ir į tas situacijas patekusių asmenų elgesio teisėtumo bei sąžiningumo išankstinį vertinimą. Kitoks tokių aplinky-bių vertinimas turėtų būti laikomas išimtimi iš bendros taisyklės. Todėl asmuo, norėdamas teigti, kad jo atvejis yra priskirtinas prie išimtinių, tai turi įrodyti paneigdamas nustatytą prezumpciją.

Taigi prezumpcijos civilinėje teisėje nustatomos kaip išimtys iš bendrųjų nuostatų, siekiant supaprastinti ir tuo būdu pagreitinti tiek sandorių sudarymo, tiek ginčų, kylančių tarp civilinio teisinio santykio šalių, nagrinėjimo tvarką. Kilus teisiniam ginčui, pirmiausia siekiama teisingai paskirstyti tarp teisinio santykio šalių įrodinėjimo naštą. Tuo turi būti garantuota, kad nie-kas negalėtų būti be rimto pagrindo apkaltintas ir priverstas teisintis dėl to, ko nėra padaręs. Todėl pagal CPK nustatyta bendra nuostata, kad kiekvienas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus kitiems asmenims arba atsikirtimus į jam pareikštus reikalavimus (178 str.). Nuostata, kad „įrodinėjimo našta tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia“  buvo įtvirtinta romėnų teisėje[1]. Iš šios taisyklės gali būti daromos išimtys, siekiant, kad nuo pažeidimo nukentėjusi teisinio santykio šalis turėtų palankesnes sąlygas apginti pažeistas teises. Tos išimtys padaromos naudojant prezumpcijas, kaip teisinio reglamentavimo techninę priemonę, CPK 182 str. nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kuriomis grindžiami reikalavimai arba atsikirtimai, kkai jos preziumuojamos pagal įstatymus ir nepaneigtos bendra tvarka. Pvz., CK 6.248 str. nustatožalą padariusio asmens kaltumo prezumpciją: „1. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, [.....] Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. [...]“. Taigi šiuo atveju asmuo, patyręs žalą ir reikšdamas ieškinį dėl žalos atlygimo, remiantis bendrosiomis nuostatomis apie įrodinėjimo pareigą turi įrodyti tik tris iš keturių bendrųjų atsakomybės sąlygų – žalą, atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Ketvirtosios atsakomybės sąlygos – atsakovo kaltės įrodyti nereikės, nes pagal įstatymus daroma išimtis iš bendrųjų nuostatų – preziumuojama, kad kaltu laikomas tas, kas padarė žalą. Vadinasi, atsakovas siekdamas išvengti atsakomybės turi paneigti kaltės prezumpciją, t.y. įrodyti, kad jis nėra kaltas. Pvz., įrodyti, kad žala nukentėjusiam atsirado dėl jo paties kaltės ir pan.

Nuo prezumpcijų, kurias nustato įstatymas, reikia skirti faktus, kuriuos teismas pripažįsta visuotinai žinomais ir todėl taip pat pagal CPK 182 str. nereikalaujama įrodinėjimo, jei tokiais faktais bylos šalys remiasi. Visuotinai žinomais faktais paprastai pripažįstami tokie faktai, kuriuos turi žinoti kiekvienas protingas žmogus. Tai gali būti istoriniai įvykiai, kalendorinės datos ir pan. Nuo prezumpcijų šie faktai pirmiausia skiriasi tuo, kad jie nepaneigiami. Kitas skirtumas yra tai, kad kas yra visuotinai žinomas faktas sprendžia tik teismas, o ne įstatymas ir tas faktas taikomas tik konkrečioje byloje.

Pagrindinės prezumpcijos yra suformuluotos civilinės teisės normose. Pvz., CK 2.2. str. nustato net dvi prezumpcijas: [....] 3. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. 4. Jeigu tam tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš fizinių asmenų mirė anksčiau, o nustatyti kiekvieno iš jų mirties momento negalima, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu metu“.  CK 2.2. str.

Tačiau kai kurios prezumpcijos konkrečioje teisės normoje nėra nustatytos, o išplaukia iš civilinės teisės normų pra-smės. Pvz.,sąžiningumo prezumpcija konkrečiai nenustatyta, jos  buvimas sietinas su bendrąja visuomenėje susiformavusia vertybių sistema, pagal kurią visuotinai pripažįstama, kad paprastai žmonės yra sąžiningi.

Pagal taikymo sferą civilinės teisės prezumpcijos gali būti bendrosios, taikomos visiems civiliniams teisiniams santy-kiams, ir specialiosios, taikomos tik tam tikros rūšies teisiniams santykiams.

Svarbiausios bendrosios prezumpcijos yra šios: sąžiningumo, asmens, padariusio žalą, kaltumo ir įstatymų žinojimo. Specialiųjų prezumpcijų yra labai daug. CK ir kiti civiliniai įstatymai bei Lietuvoje galiojančiose tarptautinės teisės aktuose jų nustatyta daugiau ne septyniasdešimt[2]. Jas galima suskirstyti į keletą rūšių: fakto buvimo (pvz., preziumuojama, kad turto ap-raše nurodytas turtas akto sudarymo dieną yra tinkamos kokybės, 4.245 str.), žinojimo apie faktą (pvz., preziumuojama, kad valios išreiškimas tapo žinomas kitai sandorio šaliai praėjus keturiolikai dienų nuo paskutinio viešo paskelbimo dienos, 1.65 str.), elgesio teisėtumo (pvz., daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, 4.23 str.), elgesio nesąžiningumo (pvz., preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: skolininkas sudarė sando-rį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, 6.67 str.), prievolės įvykdymo (pvz., jeigu kreditorius išdavė pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, preziumuojama, kad skolininkas sumokėjo palūkanas ir kitokias išlai-das, 6.65 str.).

Taigi prezumpcijos suteikia civiliniams teisiniams santykiams pastovumą ir aiškumą. Savo ruožtu tai palengvina civili-nių teisių įgyvendinimą, o iškilus ginčams, – jų sprendimą daro paprastesnį ir operatyvesnį.

2.6. Civilinės teisinės atsakomybės ypatumai - reglamentavimo metodui būdingas požymis

10

Civilinės teisinės atsakomybės sankcijos ir jų taikymo sąlygos – svarbiausias civilinio teisinio reglamentavimo metodo ypatumas, atribojantis ją nuo viešosios teisės. Civilinė teisinė atsakomybė neturi represinių funkcijų, t. y. jos tikslas nėra nu-bausti asmenį, pažeidusį kito asmens teises, o tik kompensuoti nukentėjusiajam padarytus nuostolius. Todėl neigiamos civilinės teisės sankcijų pasekmės nukreiptos ne į pažeidėjo asmenines gėrybes (laisvę, kūno neliečiamybę, orumą ir kt.), o tik į jo turtą. Todėl pagrindinės civilinės teisės sankcijos yra nuostolių atlyginimas ir netesybos (netesybos – tai įstatymu ar sutartimi nustaty-ta pinigų suma, kurią asmuo, pažeidęs savo įsipareigojimus, sumoka kitai teisinio santykio šaliai). Tiek nuostoliai, tiek netesy-bos turi būti tokio dydžio, kad kompensuotų patirtus nuostolius. Asmuo, kurio turtinės teisės buvo pažeistos, gali reikalauti vi-siškai atlyginti nuostolius, bet ne daugiau. Pavyzdžiui, jeigu sutartimi numatytos netesybos yra neproporcingai didelės, palyginti su padarytais nuostoliais, ta šalis, kuri privalo mokėti netesybas, gali reikalauti jas sumažinti iki protingo dydžio. Kompensacinė civilinės teisinės atsakomybės funkcija sąlygoja kitą jos ypatumą – sankcijos mokamos ne valstybei, kaip tai daroma taikant analogiškas viešosios teisės sankcijas, o nukentėjusiajam nuo teisės pažeidimo.

3. CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPŲ SĄVOKA IR JŲ FUNKCIJOSCivilinė teisė, kaip ir teisė apskritai, yra grindžiama teisės principais, kurių turinį lemia atitinkamos epochos ar laikme-

čio socialinė-ekonominė santvarka. Todėl teisės principų turinys yra kintantis. Tokią principų savybę lemia kintanti teisės pa-skirtis ir tikslai, atskleidžiantys kintančius atitinkamo laikmečio žmonių interesus ir jų santykį.

A. Vaišvila „Teisės teorijos“ vadovėlyje teisės principus apibūdina „kaip teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdą“, kuris gali būti „suformuluojamas teisės normose-principuose arba išvedamas apibendrinus kelias teisės normas“. Pagrindinius teisės principus įtvirtina Konstitucija. Ji taip pat įtvirtina ir pagrindines teises bei laisves. Konkrečios teisės šakos, reglamentuo-damos jos reglamentavimo sričiai priskirtus santykius, išplėtoja konstitucinius principus ir suformuoja savo šakos teisės principų sistemą. Remdamiesi šiomis metodologinėmis prielaidomis galime teigti, kad civilinės teisės principai – tai Konstitucijoje sufor-muluotos teisinės idėjos, apimančios svarbiausias socialines gėrybes, kuriomis remiasi įstatymų leidėjas civiliniais įstatymais reglamentuodamas privačius santykius, o institucijos ir asmenys taikydami ir kitaip įgyvendinami šiuos įstatymus.

Civilinės teisės principai neatsiejamu ryšiu susiję su civilinės teisės objektu ir metodu. Objektas parodo, ką reguliuoja civilinė teisė, metodas – kaip reguliuojami santykiai, o principai – kodėl pasirinktas toks reguliavimo būdas ir priemonės. Toks metodo ir principų funkcijų pasiskirstymas teisinio reglamentavimo mechanizme lemia tai, kad metodas reikšmingesnis civilinių teisinių santykių formai, o principai – jų turiniui.

Teisinėje literatūroje bendrųjų civilinės teisės principų reikšmė atskleidžiama ir per jų funkcijų aprašymą. CK Pirmosios knygos komentare nurodomos keturios civilinės teisės principų funkcijos: reglamentavimo, interpretavimo, teisės spragų užpildymo bei kolizijų šalinimo. Mūsų nuomone, pastarųjų dviejų funkcijų nereikėtų traktuoti kaip savarankiškų civili-nės teisės principų funkcijų. Teisės spragų užpildymas taikant teisės analogiją, kaip jau rašėme, yra civilinio teisinio reglamenta-vimo ypatumas. Todėl teisės spragų užpildymas yra sudėtinė reglamentavimo funkcijos dalis. Kolizijų šalinimas taip pat nėra sa-varankiška funkcija. Kolizijos nustatomos ir šalinamos CK teisės normų aiškinimo būdu, todėl ir šią kolizijų šalinimo funkciją, mūsų nuomone, apima interpretavimo funkcija. Vadinasi, pakanka nurodyti dvi civilinės teisės principų funkcijas  – regla-mentavimo ir interpretavimo. Tačiau ir šių funkcijų reikšmė yra nevienoda. Pagrindinė civilinės teisės principų funkcija yra reglamentavimo. Jos esmę jau atskleidėme nagrinėdami civilinės teisės principų reikšmę. Ši funkcija laikytina svarbiausia todėl, kad ją įgyvendinant užtikrinamas civilinės teisės sistemos stabilumas, užkertamas kelias formuotis nepagrįstoms teisės normų kolizijoms priimant naujus civilinės teisės aktus. Interpretavimo poreikis atsiranda civilinės teisės taikymo procese, kai reikia parinkti konkretiems santykiams tinkamas normas, atskleisti jų turinį, kad jų taikymas neprieštarautų civilinės teisės principų es-mei. Interpretavimo funkcija pasireiškia aiškinant ne tik civilinės teisės normas, bet ir jų pagrindu sudarytas sutartis, juridinių asmenų įstatus ir kitus teisinius dokumentus.

4. CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPŲ RŪŠYSCivilinės teisės principai, kaip ir teisės normos, veikia remdamiesi savitarpio sąveikos ryšiais. Be to, kiekvienas princi-

pas turi savo funkcijas. Pagal sąveikos ryšius ir funkcijas civilinės teisės principus galima skirstyti į ben druo sius ir ins ti tu ci - nius. Pagrindinius civilinės teisės principus – nuosavybės teisės neliečiamumo ir sutarties laisvės – sukūrė Prancūzų revoliucijos išplėtotų idėjų reiškėjas – Prancūzijos civilinis kodeksas. Plačiai paplitęs teiginys: „Nors Prancūzijos kodeksas yra prancūzų tau-tos kūrinys, bet jis tinka visoms tautoms“. Neabejotina Prancūzijos kodekso įtaka kitų valstybių civilinių įstatymų raidai rodo šio posakio teisingumą. Tačiau tolesnė socialinių santykių ir socialinių doktrinų plėtotė kėlė vis naujų uždavinių civiliniams įstaty-mams darydama įtaką ir civilinės teisės principų kaitai. Civilinės teisės principų radosi vis daugiau, atsisakyta atskiro principo suabsoliutinimo, t. y. suformuluoti teisiniai bendrosios principų taikymo srities ir jų turinio apribojimo pagrindai.

Civilinės teisės principų raidos procesai neapsiribojo kokios nors vienos valstybės sienomis, nes idėjos sienų nepripa-žįsta, jos prigyja ten, kur yra tinkama ir palanki aplinka. Todėl šiuolaikinių demokratinių teisinių valstybių civilinės teisės prin-cipai suvienodėjo, dėl savo universalumo įgijo internacionalinį pobūdį. Prasidėjo civilinės teisės tarptautinio unifikavimo ir har-monizavimo  procesai. Jie ypač sustiprėjo XX a. antrojoje pusėje ir toliau plėtojami.

1990 m. atkūrus Lietuvoje valstybingumą, prasidėjo šiuolaikinės civilinės teisės kūrimo procesas, kurio reikšmingiau-sias rezultatas – 2001 m. priimtas naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Naujasis kodeksas ypač daug dėmesio skyrė principams, perimamiems iš šiuolaikinių demokratinių valstybių. Kadangi daugelis šių principų Lietuvos teisinėje aplinkoje ne-buvo taikomi ar taikomi tik iš dalies, pagrindiniai civiliniai principai suformuluoti kaip CK teisės normos detaliai aprašant jų tu-rinį, o kartais ir taikymo sąlygas. Pagal turinį bendrieji civilinės teisės principai gali būti skirstomi į:

• teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 str.) ir • civilinių teisių įgyvendinimo principus (CK 1.5 str.). Civilinės teisės principai atskleidžiami ne tik čia nurodytuose CK straipsniuose. Normų-principų galime aptikti ir kituo-

se CK straipsniuose, kurie detalizuoja vieną ar kitą anksčiau minėtą principą.Bendrieji civilinės teisės principai yra visuotinai privalomi ir turi teisinės galios viršenybę prieš kitas teisės normas, to-

dėl nei įstatymų leidėjas, nei poįstatyminius aktus priimančios institucijos negali jų nepaisyti. Bendrieji civilinės teisės principai yra privalomi ir civilinės teisės subjektams, kai jie naudodamiesi suteikta teise patiems reglamentuoti savo turtinius santykius

11

sudaro sutartis ar kitokius reglamentavimo aktus . Pvz., šiais principais privalu vadovautis ir bendrovės įstatuose nustatant pra-nešimo apie šaukiamą visuotinį akcininkų susirinkimą tvarką. Teismai, nagrinėdami ginčus dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimo, negali apsiriboti formaliu pranešimo atitikties bendrovės įstatams konstatavimu, o turi aiškintis, ar bendrovės įstatuose nustatyta pranešimo tvarka iš tikrųjų buvo racionaliai įgyvendinta ir sudarė realias galimybes visiems akcininkams nevaržomai, operatyviai ir be neprotingų papildomų pastangų gauti informaciją apie šaukiamą susirinkimą (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 29 d. nutartis,  civilinė byla Nr. 3K-3-383/2000).

Tačiau pasitaiko atvejų, kai tam tikrą santykį reglamentuojanti civilinės teisės norma prieštarauja vienam arba keliems civilinės teisės principams. Tokia situacija vadinama teisės principų ir teisės normų konkurencija. CK Pirmosios knygos komen-taro autorių nuomone, nustačius, kad kokio nors įstatymo arba kito teisės akto normos prieštarauja bendriesiems civilinės teisės principams, galima kelti klausimą dėl tokio teisės akto atitikties Konstitucijai, nes bendrieji civilinės teisės principai yra ir kon-stituciniai principai. Jeigu tokio akto atitikties Konstitucijai kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją (pvz., valsty-bės arba savivaldos institucijų ir jų pareigūnų priimami aktai), tokį teisės aktą negaliojančiu gali pripažinti administracinis teis-mas (CK 1.4 str.).

 5. CIVILINIŲ SANTYKIŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO PRINCIPAICivilinių santykių reglamentavimo principai sudaro civilinės teisės bendrųjų principų pagrindą. Jie suformuluoti CK

1.1 straipsnyje: „Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, su-tarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnau-džiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais“.

5.1. Subjektų lygiateisiškumo principasCivilinės teisės subjektų lygiateisiškumas – tai bendrasis konstitucinis principas, draudžiantis bet kokią diskriminaciją,

įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuoja-mam vienodai su kitais konstitucinė garantija. Jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės to-kius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Civilinėje teisėje šis principas turi labai platų turinį. Iš esmės jis draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vie-nodą elgesį nevienodais atvejais, todėl jis apima visą civilinių santykių teisinio reglamentavimo procesą – nuo vienodo civilinio teisnumo visiems fiziniams asmenims nustatymo iki sutarčių sudarymo ir jų vykdymo. Šis principas garantuoja lygiateisiškumą ne tik santykiuose tarp fizinių asmenų, bet ir jų santykiuose su valstybe, savivalda bei jų institucijomis. Be to, šis principas už-tikrina civilinio teisinio santykio šalių interesų pusiausvyrą ir užkerta kelią vienos šalies piktnaudžiavimui savo teisėmis. Kai su-siduriama su standartinėmis situacijomis, kurios dažnai kartojasi, CK specialiomis normomis konkretizuoja teisinio santykio ša-lių lygiateisiškumo principo įgyvendinimo sąlygas. Pavyzdžiui, CK 6.186 straipsnis nustato, kad: „Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties stan-dartinės sąlygos, nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar ga-limybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingu-mo kriterijams“.

Civilinės teisės subjektų lygiateisiškumas neturėtų būti sutapatinamas su jų lygybe. Lygiateisiškumas sudaro tik vieno-das teisines prielaidas veikti. Tačiau kiekvieno asmens sugebėjimai ir tikslai, taip pat materialinės sąlygos yra skirtingi. Todėl teisinis lygiateisiškumas negali garantuoti faktinės lygybės. Tačiau ir teisinis lygiateisiškumas nėra absoliutus. Esant tam tikram pagrindui, įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reglamentuoti atskirų subjektų teisinį statusą, pavyzdžiui, nustatyti skirtingą ci-vilinį teisnumą juridiniams asmenims (pvz., viešiesiems ir privatiesiems), numatyti galimybę apriboti veiksnumą fiziniams as-menims, nustatyti privilegijuotą vienos teisinio santykio šalies padėtį (pvz., vartotojo). Tai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes šio straipsnio 2 dalyje pateiktas išsamus aplinkybių sąrašas, kai varžyti teises ar teikti privilegijas draudžiama. Vadinasi, kitais atvejais, kai yra pateisinama aplinkybė, asmens teisinio statuso diferenciacija yra leistina ir nelaikoma lygiatei-siškumo principo pažeidimu. Pagal šį Konstitucijos straipsnį žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo ly-ties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

5.2. Nuosavybės neliečiamumo principasTai konstitucinis principas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas tokiomis nuostatomis: „nuosavybė neliečiama“,

„nuosavybės teises saugo įstatymai“, „nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisin-gai atlyginama“. Privačiosios nuosavybės institutas sudaro demokratinės visuomenės pagrindą, nes tik materialiai nepriklauso-mas asmuo gali būti laisvos valios reiškėjas ir visavertis demokratinės santvarkos kūrėjas. Nuosavybės neliečiamumo principas įkūnija žmogaus teisių apsaugos doktriną ir yra visų žmogaus teisių užtikrinimo pagrindas. Todėl šis principas yra išdėstytas Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“. Tai reiškia, kad šis principas užtikrina privačiosios nuosavybės apsaugą nuo bet kokių pažeidimų, t. y. tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valstybės ar savivaldos institucijų neteisėtų veiksmų. Asmens nuosa-vybės neliečiamumą užtikrina ne tik Konstitucija ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencija. Ratifikuota (1995 m.) ji tapo sudėtine Lietuvos teisinės sistemos dalimi.

CK Ketvirtosios knygos normos reglamentuoja nuosavybės santykius ir detaliau atskleidžia nuosavybės neliečiamumo principo turinį nustatydamos savininko garantijas. Svarbiausia garantija yra tai, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savi-ninkas arba savininko įgaliotas asmuo (4.48 str.), taip pat draudžiama bet kam reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujung-tų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe (4.93 str.). Šios normos garantuoja galimybę pačiam savininkui savo valia tvar-kyti savo nuosavybę ir užkerta kelią prieš jo valią kitiems asmenims, taip pat valstybės ir savivaldos institucijoms kaip nors kiš-tis į privačiosios nuosavybės tvarkymo reikalus. Konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas užtikrinamas taip pat CK 4.95 straipsnyje, kuriame įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Tačiau nuosavybės tei-sės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Tai patvirtina ir Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad „Nuosavybė gali būti pa-imta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Detaliau ši nuostata atskleidžiama CK 4.93

12

straipsnyje. Čia nustatyta, kad nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta „įstatymo nustatytais atve-jais“ ir „tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu“. CK taip pat nustato galimybę valstybės institucijoms įstatymo nustatytais atve-jais prieš savininko valią, t. y. neatsižvelgiant į savininko valią (sutikimą), laikinai pasinaudoti jo turtu, jei to reikia visuomenės poreikiams (4.94 str.). Tokiu atveju savininkui turi būti atlygintos išlaidos bei žala, kurios atsirado laikinai naudojantis daiktu. Kai nuosavybė paimama teismo nuosprendžiu, toks paėmimas yra sankcija už padarytą teisės pažeidimą, todėl tokiu atveju nuo-savybė paimama neatlygintinai.

Nuosavybės teisės neliečiamumo principo esmę atskleidžia ne tik CK ir kiti civiliniai įstatymai, bet ir Lietuvos Aukš-čiausiojo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismų praktika. Ypač reikšmingi yra Konstitucinio Teismo nutarimai, priimti nagrinėjant bylas dėl kai kurių įstatymų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, nustatančių nuosavybės paėmimą[1], nacionalizuotos nuosavybės atstatymą[2], valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimą,[3] atitikties Konstitucijai.

5.3. Sutarties laisvės principasSutarties laisvės principas išplaukia iš Konstitucijos 46 straipsnio, įtvirtinančio rinkos ekonomikos teisinius pagrindus.

Čia nustatyta, kad: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. Šis princi-pas įtvirtina kiekvieno asmens laisvę apsispręsti sudaryti ar nesudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Sutarties laisvės principas yra civilinės teisės subjekto autonomiškumo išraiška, jis sudaro prielaidas tvarkant savo turtinius santykius veikti ini-ciatyviai ir naudingai. Tačiau kiekvienas subjektas savo veikloje siekdamas kuo visapusiškiau patenkinti savo interesus negali nepaisyti ir kitų asmenų bei visos visuomenės interesų. Nagrinėdami privatinės ir viešosios teisės sąveiką mes jau rašėme, kad XX a. įsitvirtinusi žmogaus teisių doktrina sureikšmino kolektyvizmo idėjas ir šiek tiek nutolo nuo individualizmo absoliutini-mo. Nuolat buvo ieškoma protingos individualių ir visuomeninių interesų derinimo ir teisinės apsaugos pusiausvyros. Tad ir su-tarties laisvės principas pastaraisiais dešimtmečiais patyrė daug apribojimų. Šis principas ribojamas imperatyviosiomis privati-nės ir viešosios teisės normomis. Siekiant, kad turtiniai santykiai būtų teisingi, CK perėmė šiuolaikinių demokratinių valstybių bei Europos Sąjungos sutarčių teisės nuostatas, įtvirtinančias principus, draudžiančius monopolizuoti rinką ir nesąžiningą kon-kurenciją; įteisino privalomą viešųjų sutarčių sudarymą; į sutartis, sudaromas tarp komercine veikla užsiimančių įmonių ir varto-tojų, privaloma tvarka įtraukė sąlygas, apsaugančias vartotojo teisių gynimą, ir kita. Tačiau socialinių problemų sprendimas ap-ribojant sutarčių laisvės principą negali būti beatodairiškas. Pernelyg didelis šio principo suvaržymas pažeistų privačiosios nuosavybės neliečiamumo principą, nes savininkas nebegalėtų panaudoti nuosavybės savo interesams tenkinti. Kartu išnyktų prielaidos ir Konstitucijos garantuotoms „visuomenei naudingoms ūkinėms pastangoms ir iniciatyvai“,kurios savo ruožtu užtik-rina rinkos ekonomikos funkcionavimą ir ūkio efektyvumą.

5.4. Nesikišimo į privačius santykius principasNesikišimo į privačius reikalus principas įtvirtina konstitucinį asmens ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumo

principą ir nustato civilines teisines šio principo užtikrinimo priemones. Šis principas pirmiausia saugo asmens neturtines gėry-bes – jo asmens ir buto, privačios informacijos neliečiamybę ir kitas, kurios CK Antrojoje knygoje nustatytos kaip specifinės fi-zinio asmens teisės. Tačiau šis principas galioja ir turtinių santykių sričiai – niekas negali kištis į asmens turtinių reikalų tvarky-mą, verslo srities pasirinkimą ir kita. Žinoma, tam tikri šio principo teisiniai apribojimai leistini, kai to reikalauja visuomeninės santvarkos ir asmenų saugumo užtikrinimo poreikiai.

5.5. Proporcingumo principasProporcingumo principas kilęs iš Vokietijos teisinės sistemos, tačiau pripažintas ir kitose šalyse, įtvirtintas Europos

Sąjungos teisės šaltiniuose. Jo pagrindinė paskirtis yra užtikrinti, kad valdžios institucijos išlaikytų tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti, ir priemonių, kurias galima panaudoti siekiant šių tikslų. Taigi pirmiausia šis principas reiškėsi teisėkūros srityje, o vėliau pradėtas taikyti ir sutartiniams santykiams tarp privačių subjektų. Šio principo taikymas ir privatiems santykiams leidžia įgyvendinti civilinio teisinio santykio šalių interesų pusiausvyrą.

5.6. Teisėtų lūkesčių principasŠis principas taip pat kilęs iš Vokietijos teisinės sistemos ir įtvirtintas Europos Sąjungos teisėje. Jis reiškia, jog tuomet,

kai galiojantys įstatymai ir jų taikymo praktika suteikia prielaidas asmeniui tikėti, kad jis veikdamas vadovaudamasis galiojan-čiais įstatymais gali siekti tam tikrų tikslų, tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti.  Pvz., legalizavus Lietuvoje azartinius žai-dimus, verslininkų, investavusių į šį verslą savo lėšas, lūkesčiai gauti pelną yra teisėti, o verslininkai apsaugoti nuo nuostolių, kuriuos galėtų patirti, jei įstatymų leidėjas Seimas vėl juos uždraustų, nenustatydamas protingo laiko likviduoti ar reorganizuoti įsteigtas įmones.

 Teisėtų lūkesčių principas, kaip ir proporcingumo, principas iš esmės reglamentuoja valstybės ir privačių asmenų san-tykius drausdamas valstybei panaudoti savo politinės valdžios galią pažeidžiant privačių asmenų interesus. Lietuvos Konstituci-nis Teismas teisėtų lūkesčių apsaugos principo turinį atskleidžia kaip „valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų“[1]. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra su-formulavęs nuostatą, kad šis principas taikomas, jei asmuo veikė „protingai ir nuovokiai“ (t. y. negalėjo ir neturėjo numatyti, kad bus priimtas aktas, priešingas jo lūkesčiams) ir jei lūkesčiai buvo teisėti. Nors šio principo pirminė paskirtis yra apsaugoti privatų asmenį nuo valstybės, šis principas gali būti taikomas ir įgyvendinant civilinius teisinius santykius tarp privačių asmenų.

5.7. Teisinio apibrėžtumo principasTeisinis apibrėžtumas glaudžiai siejasi su teisėtų lūkesčių principu bei jo įgyvendinimu. Teisinio apibrėžtumo principas

remiasi konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris, kaip nurodo Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime, reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šio principo įgyvendinimui svarbus CK 1.7 straipsnis, įtvirtinantis dvi prin-cipines nuostatas:

13

•    galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys tei-sės aktai;

•    civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai neveikia atgaline tvarka. Šios dvi nuostatos sudaro prielaidas visiems asmenims susipažinti su teisės aktais ir būti garantuotiems, kad prieš juos

nebus panaudoti tokie įstatymai ar kiti teisės aktai, kurių jis negalėjo žinoti, ar jo teisinių santykių turinį pakeis naujai priimti įstatymai, kurie, atsirandant jo teisėms ir pareigoms, dar negaliojo. Kiekvienam rūpestingam ir protingam asmeniui sudaromos tinkamos sąlygos susipažinti su tų santykių, kuriuose jis dalyvauja, teisiniu reglamentavimu. Remiantis šiomis nuostatomis įtvirtinama įstatymų žinojimo prezumpcija. CK 1.6 straipsnyje nustatyta, kad: „Įstatymų ne ži no ji mas ar ne tin ka mas jų nuo sta tų su vo ki mas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“.

Lietuvos Konstitucinio Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai, kaip teisi-nės valstybės principo turinį formuojančios teisinės gėrybės, kelia tam tikrų ir teisinio reglamentavimo proceso reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisinio reguliavimo pataisomis turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas, o 2001 m. liepos 12 d. nutarime šią nuostatą papildė teiginiu, kad pagal teisėtų lūkesčių principą tei-sinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisi-nio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Teisinis apibrėžtumas užtikrina teisnių santykių stabilumą ir sudaro prielaidas planuoti ūkinę veiklą.

5.8. Draudimo piktnaudžiauti savo teise principasCivilinė teisė garantuoja ne tik civilinių pareigų įvykdymą, bet nustato ir civilinių teisių įgyvendinimo, t. y. asmens, tu-

rinčio teisę reikalauti iš kito asmens atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus, elgesio ribas ir sąlygas. Šis principas siekia apsaugoti civilines pareigas turinčią civilinio teisinio santykio šalį nuo nesąžiningų ir nepagrįstų reikalavimų, kuriais kita šalis siekia ne patenkinti savo interesą, o turi tikslą sutrukdyti kito asmens normalią gyvenimo tėkmę (pvz., buvęs sutuoktinis be jokių argu-mentų atsisako duoti sutikimą kitam buvusiam sutuoktiniui su vaiku išvykti į užsienį atostogų), pakenkti verslo konkurentui sie-kdamas jo bankroto ar kita. Šiuolaikinė teisė paneigė vergvaldinės Romos teisėje galiojusį principą: qui suo jure utitur, neminem laedit (tas, kas naudojasi savo teise, niekieno interesų nepažeidžia), todėl pripažįsta ir gina tik tokius reikalavimo teisę turinčio civilinio teisinio santykio šalies reikalavimus, kurie atitinka šios teisės socialinę paskirtį. Šio principo turinį atskleidžia 1.137 straipsnis: „[...] draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžy-tų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės pa-skirčiai“.

Taigi šiuolaikinėje teisingumo sampratoje, net ir tuo atveju, kai asmuo veikia remdamasis savo teise, jis gali būti pripa-žintas pažeidusiu kito asmens teises ar interesus. Piktnaudžiavimo teise pasekmės gali būti dvejopos. Pirma, jei pareigą turintis civilinio teisinio santykio subjektas atsisako vykdyti savo pareigą, remdamasis kitos šalies piktnaudžiavimu, o kita šalis kreipiasi į teismą, reikalaudama prievarta priversti įgyvendinti jo teisę, teismas, nustatęs piktnaudžiavimą, gali atsisakyti ginti ieškovo tei-sę. Tokiu atveju pati reikalavimo teisė (pvz., reikalavimas atlikti tam tikrą darbą, grąžinti skolą ir t. t.) paprastai neišnyksta, ir galės būti įgyvendinta išnykus piktnaudžiavimo aplinkybėms. Tačiau jei piktnaudžiaujant teisėmis buvo padaryta žala kitiems asmenims, atsiranda pagrindas asmeniui, piktnaudžiavusiam savo teise, taikyti civilinę atsakomybę.

 5.9. Visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principasTai konstitucinio teisinės valstybės principo, įtvirtinto Konstitucijos 30 straipsnyje ir užtikrinančio kiekvienam asme-

niui, „[…] kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos […]“ teisę kreiptis į teismą, detalizavimas ir pritaikymas civilinių teisių apsaugai ir gynimui. Šio principo įgyvendinimo civilinėje teisėje ypatumus sąlygoja civilinių teisinių santykių teisinio reg-lamentavimo metodo specifika – civilinių teisių turėtojo autonomiškumas ir veikimas savo valia (nesikišant į jo reikalus kitiems tiek privatiems, tiek viešiesiems – valstybės ar savivaldos institucijų pareigūnams). Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi ci-vilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Civilinių teisinių santykių subjektai savarankiškai sprendžia, ar ginti savo pažeistas teises, ar ne, ir kokį gynimo būdą pasirinkti. Todėl subjekto teisė ginti pažeistas teises įgyvendinama pareiškiant ieškinį teisme. Civilinių teisinių santykių šalys tarpusavyje susitarusios savitarpio ginčams spręsti (t. y. teisėms ginti) gali pasirinkti ir neteismi-nį būdą, pavyzdžiui, trečiųjų teismą, komercinį arbitražą arba kreiptis į valstybės įsteigtas ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institu-cijas. Tačiau visais atvejais, kai reikia įvykdyti arbitražo sprendimą ar netenkina ikiteisminio ginčo nagrinėjimo rezultatai, asme-nys gali pasinaudoti valstybės garantuota teismine gynyba.

Visokeriopo civilinių teisių gynimo principo esmė yra ta, kad teismas pagal savo kompetenciją turi pritaikyti veiksmingiausias priemones, kad asmens pažeistos teisės būtų visapusiškai atkurtos. Pavyzdžiui, jeigu buvo pažeistos piniginės prievolės, nukentėjusiajam turi būti priteista ne tik pinigų suma, kurią asmuo buvo skolingas, bet ir priteistos negautos pajamos, kurias jis būtų galėjęs gauti investavęs tuos pinigus. Be to, asmuo, kurio teisės ginamos, gali reikalauti iš pažeidėjo atlyginti pa-tirtus nuostolius dėl teismo išlaidų bei prarasto laiko, o įstatymų numatytais atvejais gali reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą.

6. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO PRINCIPAICK 1.5 straipsnis nustato, kad: [...]“Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami parei-

gas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus“.Čia civilinio teisinio santykio šalių elgesio vertinimo kriterijai apibrėžti vadovaujantis ne teisės normomis, bet gyveni-

mo praktikoje nusistovėjusiais protingo, sąžiningo ir teisingo žmogaus elgesio standartais. Tačiau įstatymas neatskleidžia nei są-žiningumo, nei teisingumo, nei protingumo sąvokų, palikdamas tai padaryti teismų praktikai. Teisės normų interpretavimo prie-monėmis užtikrinama, kad nuolat būtų aktualizuojamas teisės normų turinys ir jos nenutoltų nuo nuolat kintančios tikrovės.

Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra neatsiejami, vienas kitą papildantys asmens tinkamo elgesio po-žymiai. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Elgesys, neatitinkantis šių reikalavimų, yra neteisingas, nesąžiningas ir neprotingas. Teisingas elgesysatsiskleidžia atribojant gėrį nuo blogio. Gėrio, geros moralės pra-

14

dai sudaro visų bendrųjų civilinės teisės principų pamatą, todėl, interpretuojant teisės normas, gėrio ir blogio atribojimo kriteri-jus yra pagrindinis nustatant tai, kas yra nemoralu ir neteisinga. Tačiau socialistiniu laikmečiu suformuota Lietuvos visuomenės, taip pat ir teisininkų, teisinė sąmonė dažnai nesugeba teisiškai įvertinti nesąžiningo elgesio, todėl padaroma ne tik moralinė, bet ir materialinė skriauda asmenims, nukentėjusiems nuo nesąžiningo žmogaus poelgių. Pvz., Raseinių rajono gyventoja S. V. savo santaupas – 7000 Lt perdavė pasaugoti vaikaičiui A. A., o šis pinigus perdavė savo žmonai – J. A. Ji tuometinio AB „Lietuvos taupomasis bankas“ Raseinių skyriuje savo vardu atidarė sąskaitą, į kurią įnešė S. V. priklausančius pinigus. Netrukus vaikaičio šeima iširo, o J. A. uždarė sąskaitą ir pasiėmė sau 7000 Lt bei 72, 08 Lt palūkanų. Kai S. V. pranešė norinti atsiimti pinigus, J. A. pareiškė, kad pinigų neturi ir negrąžins. S. V. kreipėsi į teismą, kad priteistų iš J. A. 7000 Lt bei 72, 08 Lt palūka-nų. Raseinių rajono apylinkės teismas 2002 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė motyvuodamas, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės prievoliniai santykiai nesusiklostė, todėl ji negali atsakyti už A. A. gautus ir ieškovei negrąžintus pinigus. Akivaizdi teismo klaida – jis neįvertino, kad J. A. elgėsi nesąžiningai ir pasisavi-no jai nepriklausančius pinigus. Apeliacinis teismas šią apylinkės teismo klaidą ištaisė. Žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 3 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K–3–195/2003.

Teisingumo kriterijai vienodai taikomi visiems tiek teises, tiek pareigas turintiems asmenims. Todėl siekiant teisingu-mo galima reikalauti nukrypti nuo formalių lygiateisiškumo principo ar kitų teisės normų reikalavimų. Pavyzdžiui, žalą padaręs asmuo pagal įstatymo reikalavimus turi ją visiškai atlyginti, tačiau pagal teisingumo kriterijų žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas, jei žalą padaręs asmuo yra neturtingas, o nukentėjusiojo turtinė padėtis yra tokia gera, kad šis žalos padarymo fak-tas nesukelia realios grėsmės jo turtinei padėčiai.

Teisingas elgesys savo ruožtu yra sąžiningumo požymis, nes sąžiningu laikomas tas, kuris elgiasi teisingai, t. y. pagal teisės aktų, gerų papročių ir moralės reikalavimus. Civilinė teisė remiasi asmens sąžiningumo prezumpcija , visi asmenys laiko-mi sąžiningais tol, kol neatlieka teisei priešingų veiksmų arba nesąžiningumas įrodomas remiantis suinteresuoto asmens surink-tais įrodymais. Pavyzdžiui, CK 1.82 straipsnis numato, kad„[...] sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo ži-noti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams“.

Sąžiningumo prezumpcijos apribojimas galimas ir specialiomis CK normomis nustatant priešingą – nesąžiningumo pre-zumpciją. Pavyzdžiui,CK 6.67 straipsnis nustato, kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: „[...]

1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais; [.....] 5) sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo; ir t. t.“Tais atvejais, kai asmuo neteisėtais veiksmais padaro žalą, sąžiningumo prezumpcija tokiam asmeniui netaikoma. To-

kiu atveju pradeda galioti asmens kaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo, padaręs žalą, turi pareigą ją atlyginti, jei jis neįro-dys, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės.Kaltės prezumpciją nustato CK 6.248 straipsnis: „Skolininko kaltė preziumuojama, išsky-rus įstatymų numatytus atvejus“.

Tame pačiame straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas kaltu, jeigu „[…] atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas ap-linkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina“. Vadinasi, norėdamas paneigti savo kaltę asmuo privalo įrodyti, kad jis veikė pakankamai rūpestingai ir apdairiai, kiek to reikalauja prievolės esmė, bet, nepaisant to, žala vis dėlto atsirado. Reikalavimas elgtis protingai ir apdairiai įtvirtina protingumo principą. Praktikoje konkretaus as-mens veiksmų protingumas įvertinamas pagal įprastą apdairaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) veikimo analogiško-je situacijoje standartą.   Pvz., K. L. susitarė su kaimynu pasaugoti jo arklį. Arklio laikymo ir saugojimo sąlygos nebuvo specia-liai aptartos. K. L. arklį nakčiai uždarė tvarte kartu su savo gyvuliais ir užrakino. Naktį vagys išplėšė tvarto duris ir pavogė ar-klį. Šiuo atveju arklio saugotojas elgėsi protingai ir apdairiai – jis ėmėsi visų tokiomis aplinkybėmis būtinų priemonių arkliui iš-saugoti, todėl neturėtų atlyginti atsiradusius nuostolius arklio savininkui.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įtvirtinimas civilinėje teisėje sudaro sąlygas teismui taikant teisę nu-krypti nuo formalių teisės normos reikalavimų, jei taikant ją būtų priimtas aiškiai neteisingas ir neprotingas sprendimas. Šių principų įgyvendinimas sudaro sąlygas teismams interpretuoti teisės normas ir formuoti teismų praktiką kaip savarankišką teisės šaltinį.

7. CIVILINIO KODEKSO NORMŲ AIŠKINIMO PRINCIPAICK 1.9 str. nustato, kad:1. Siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos

aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą . 2. Šiame kodekse vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę , išskyrus atvejus, kai iš

konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme . Jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei.

3. Nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius.

8. CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPŲ KONKURENCIJATeisės principų konkurencija – tai tokia situacija, kai reglamentuojant arba įgyvendinant teisinį santykį susiduria keli

principai. Analizuojant šį klausimą reikia atkreipti dėmesį į teisės principų sisteminį pobūdį. Visi civilinės teisės principai iš-plaukia iš konstitucijos ir yra konstitucinių principų raiškos civilinėje teisėje priemonė, todėl nė vieno principo įgyvendinimas negali būti pagrįstas kito teisės principo paneigimu. Tokiu atveju turėtume konstitucinį pažeidimą. Lietuvos Respublikos Konsti-tucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime pabrėžiama, kad: „Konstitucijoje įtvirtintos gėrybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų gėrybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių gėrybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų gėrybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas“.

15

Vadinasi, reglamentuojant civilinius santykius ir juos įgyvendinant būtina laikytis visų civilinės teisės principų, t. y. ieškoti tokio sprendimo, kuriame būtų maksimaliai atsižvelgta į visų principų reikalavimus. Tokia situacija vadinama teisės prin-cipų pusiausvyra.

3 tema. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS1. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO SAMPRATA.Objektyvioji civilinė teisė, t.y. jos normos yra civilinio  teisinio santykio modelis. Pagal šį modelį, įvykus tam tikriems

teisiniams faktams, atsiranda realus civilinis teisinis santykis, t.y. teisinis ryšys tarp konkrečių subjektų – fizinių asmenų ar juridinių asmenų..

Prof. A.Vaišvila. „Teisės teorijos“ vadovėlyje pažymi, kad teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės nor-mos pagrindu. Be teisės normos negali atsirasti joks teisinis santykis, nes teisinis santykis gali būti tik toks visuomeninis santy-kis, kuriam pritaria valstybė ir iš kurio atsiradusios subjektinės teisės yra ginamos valstybės prievarta.

Todėl teisės normos, ir teisiniai santykiai kaip tam tikri sisteminiai elementai civilinėje teisėje turi savo vietą, funkcijas, ir jų painioti negalima. Taigi, civilinis teisinis santykis - tai: civilinės teisės subjektų (t.y.vienas kitam nepavaldžių fizinųi ar juridinių asmenų) teisinis ryšys, dėl materialinių (turto) ar asmeninių (neatsiejamai susijusi su asmenybe) gėrybių, susaistantis juos tarpusavyje susijusiomis subjektinėmis teisėmis ir subjektinėmis pareigomis, kurių įgyvendinimas užtikrinamas teisės normomis nustatytomis valstybės prievartos priemonėmis.

2. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO ELEMENTAI.Pasiremdami aukščiau pateiktu civilinio teisinio santykio apibrėžimu, galime teigti, kad pagrindiniai civilinio teisinio

santykio elementai yra:subjektai;objektas; subjektinės teisės ir subjektinės pareigos (turinys).

Civilinio teisino santykio subjektai, arba dalyviai, yra tie fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp kurių atsiranda civilinis teisinis santykis.

Fiziniai asmenys– tai individai, turintys civilinį teisinį subjektiškumą. Pagal pilietybę jie skirstomi į šias kategorijas: 1. Lietuvos piliečius, 2. užsieniečius ir 3. asmenis be pilietybės. Faktiškai dauguma fizinių asmenų, dalyvaujančių civiliniuose teis-niuose santykiuose, yra Lietuvos piliečiai. Tačiau civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja užsieniečiai, užsienio šalių juri-diniai asmenys ir net užsienio valstybės.

Asmenys be pilietybės – tai asmenys, netekę savo pilietybės ir neįgiję jokios kitos pilietybės. Jie su nedideliais apriboji-mais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip Lietuvos piliečiai.

Fiziniai asmenys ne visada patys dalyvauja civiliniuose teisniuose santykiuose. Jie gali įsteigti juridinius asmenis, kurie savarankiškai dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose siekdami užtikrinti savo steigėjų interesus. Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga, organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Civilinės teisės subjektais gali būti Lietuvos valstybė ir savivaldybės. Pagal CK Antrąją knygą jos priskiriamos prie ju-ridinių asmenų. CK 2.36 straipsnyje nustatyta, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Tačiau valstybė kaip civilinės teisės subjektas yra unikali, nes ji yra ir suverenios tautos atstovas (politinė organizacija), ir nuosavybės subjektas. Jos kaip civilinės teisės subjekto išskirtinumas atsispindi Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 47 straipsnyje: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Res-publikos piliečiams ir valstybei. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos ir kultūros objektai.“

Be to, Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai, žinoma, yra valstybės teisės.

Todėl valstybė yra ne paprastas civilinis juridinis asmuo, o valdžios organizacija, kurios teisnumą ir veiksnumą galima laikyti ne paprastu civiliniu, bet valdingu, būdingu tai veiklai, kurią vykdo valstybė. Todėl valstybė savo civilinėms teisėms, pavyzdžiui, nuosavybės teisei įgyti, perleisti ir įgyvendinti dažniausiai panaudoja ne civilinius sandorius, bet įvairių viešosios teisės šakų normas bei valdingus aktus.

Civilinio teisinio santykio objektas filosofiniu požiūriu objektas suprantamas kaip tai, į ką nukreipta pažintinė ir kito-kia žmogaus veikla. Teisės teorijoje susiklosčiusios dvi civilinio teisinio santykio objekto sampratos. Pagal vieną iš j teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos subjektinės teisės ir pareigos, nes tik jos gali daryti poveikį teisės subjekt veiksmams, j elgesiui. Ši pažiūra vadinama monistine . Tačiau dabar vyrauja pliuralistinė civilini teisini santyki objekt doktrina. Pagal ją civilinio teisinio santykio objektas yra tai, dėl ko atsiranda civilinis teisinis santykis . Tai yra tam tikras siektinas rezultatas, ga-lintis patenkinti subjekto ar subjektų poreikius bei interesus.

Pliuralistinės doktrinos įtakoje suformuluotas ir CK 1.97 str. Jame išvardyta daugelis civilinių teisių objektų, kurie yra ir civilinio teisinio santykio objektai, rūšių.  „[…] daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, inte-lektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“.

Subjektinės teisės[1] ir subjektinės  pareigos, kurias turi civilinio teisinio santykio dalyviai, charakterizuoja civilinio teisinio santykio realų turinį. Subjektinė teisė suteikia konkrečiam asmeniui reikalauti iš kito asmens, turinčio pareigą, tam tikro elgesio, pvz. atlikti jo naudai tam tikrą veiksmą (pvz., perduoti daiktą) arba susilaikyti nuo tam tikr veiksm (pvz. netrukdyti savininkui naudotis savo daiktu).

Subjektinė teisė ir pareiga negali egzistuoti be jas suvienijančio civilinio teisinio santykio. Vieno asmens galimybės,ku-rių negarantuotų kitų asmenų privalomas elgesys, nebūtų teisinės subjektinės teisės. Tai būt vieno asmens paprastu pageidavimu ar noru, kurio kiti gali nepaisyti. Taigi subjektinė teisė nustato jos turėtojo leistino elgesio ribas jo santykyje su kitu asmeniu – pareigų turėtoju. Lygiai taip pat ir subjektinė pareiga nustato privalomo elgesio ribas subjektinės pareigos turėtojui. Pareigos

16

neatlikimas būt subjektinės teisės pažeidimas. Tokiu atveju subjektinės teisės turėtojas įgyt teisę reikalauti, kad valstybė priverst pareigos turėtoją vykdyti savo pareigą.

 3.CIVILINĖ SUBJEKTINĖ TEISĖ IR INTERESAS Subjektinės teisės ir interesai. (Interesse (lot. dalyvauti) 1)svarbus, rūpimas dalykas; reikalas, nauda; 2)

domėjimasis kuo nors). Teisės teorija interesą sutapatina su poreikiais ir j tenkinimu. Paprastai interesas sutampa su subjektine teise, nes sukurdamas sau subjektines teises asmuo realizuoja savo interesą. Pvz., asmuo turi interesą įsigyti butą. Tokiu atveju jis sudaro pirkimo pardavimo sutartį su kitu asmeniu, kuris parduoda pirkėjo poreikius atitinkantį butą. Taigi pirkimo pardavimo sutartimi sukuriama pirkėjui subjektinė teisė reikalauti iš pirkėjo jam perduoti butą, o pardavėjas įgyja subjektinę  pareigą perduoti pirkėjui butą. Jeigu butas nustatytu laiku nebus perduotas, tai bus pažeista ir pirkėjo subjektinė teisė ir interesas. Šiuo atveju interesas ir subjektinė teisė sutampa. Jeigu interesas su subjektine teise nesutampa, tai toks interesas teisiškai nėra reikšmingas ir teisinėmis priemonėmis nėra ginamas. Pvz., asmuo nori nusipirkti butą, bet bankas jam nesuteikia kredito. Šiuo atveju interesas yra teisės, bet nerealizuotas. Tačiau interesas nėra pažeistas, nes niekas neturi joki pareig intereso turėtojui. Todėl nėra ir pažeidėjo ir nėra ką ginti teisinėmis priemonėmis. Tačiau yra atvejų, kai įstatymų leidėjas kalba ne tik apie subjektinių teisi, bet apieų įstatymų saugom interesų apsaugą.CK 1.2 str. nustatyta, kad„Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, j teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti .“

 4. CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAICiviliniams teisiniams santykiams ir subjektinėms teisėms bei pareigoms atsirasti, pasikeisti ir pasibaigti, o kartais ir

sukliudyti joms atsirasti būtinos tam tikros – norminės prielaidos.Tačiau teisės normos ir civilinis subjektiškumas patys savaime paprastai konkretaus teisinio santykio nesukuria. Civili-

niam teisiniam santykiui atsirasti būtinas teisinis-faktinis pagrindas, vadinamas teisiniu faktu. Civiliniu teisiniu faktu laikomos konkrečios gyvenimo aplinkybės, kurios, remiantis civilinės teisės normomis, sukelia tam tikrus teisinius padarinius: su-kuria, pakeičia arba nutraukia civilinį teisinį santykį, o kai kuriais atvejais sukliudo jam susikurti.

Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, teisiniams faktams būdingi trys požymiai. Teisinis faktas – tai realios tikrovės faktas, t. y. tam tikras materialus pasaulio reiškinys. Asmens valia, neįgijusi išorinės išraiškos jo veiksmuose ar poelgiuose, tei-sinės reikšmės neturi. Pavyzdžiui, žmogaus norai, siekiai nusipirkti kokį nors daiktą, jau įvykdytų veiksmų motyvai, jeigu jie ne-nurodyti kaip sutarties sąlyga, teisiniais faktais nelaikomi. Be to, teisiniams faktams priskiriami tik ką įvykę arba vykstantys reiškiniai. Teisinis faktas – toks reiškinys, kurį numato civilinės teisės normos. Teisiniai faktai yra numatyti vienos ar kelių teisės normų hipotezėse. Teisinis faktas – tai gyvenimo reiškinys, su kuriuo civilinės teisės normos sieja tam tikrus teisinius padarinius. Pavyzdžiui, dviejų ar daugiau asmenų susitarimas kartu nueiti į teatrą, vykti į medžioklę teisinės reikšmės neturi ir nėra teisinis faktas, nes joks civilinis įstatymas su tokiu susitarimu nesieja jokių teisinių ryšių atsiradimo.

Paprastai teisės literatūroje nurodoma, kad teisiniai faktai sukelia trejopus teisinius padarinius: civilinių teisinių santy-kių bei jų dalyvių subjektinių teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Veiksmai ir įvykiai. Teisiniai faktai labai įvairūs savo turiniu. Pagal turinį jie paprastai skirstomi į dvi dideles grupes: veiksmus ir įvykius.

Veiksmai yra žmogaus valios aktai. Žmogus veikia sąmoningai. Norėdamas įgyti tam tikras teises bei sukurti pareigas, jis įvykdo tokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukelia norimus padarinius. Tai įvairiausi sandoriai.

Asmenys, nesuprantantys savo veiksmų reikšmės ir negalintys jų valdyti, negali patys susikurti sau ir atitinkamų teisi-nių padarinių, pavyzdžiui, vaikai. Už nepilnamečius iki 14-os metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai, išskyrus smul-kius buitinius sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbto-mis lėšomis. Fizinio asmens, pripažinto neveiksniu, vardu sandorius sudaro jo globėjas.

Įstatymų numatytais atvejais kaip veiksmas suprantamas ir neveikimas. Pavyzdžiui, prievolės nevykdymas (skolos ne-grąžinimas) užtraukia skolininkui atsakomybę.

Teisėti ir neteisėti veiksmai.  Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti. Teisėti yra tokie veiksmai, kurie neprieštarauja ci-vilinės teisės normoms, o neteisėti tokie, kurie prieštarauja konkrečioms teisės normoms arba bendriesiems civilinių įstatymų pradams, jų prasmei. Neteisėti veiksmai – tai įvairūs civilinės teisės pažeidimai (žalos padarymas, neteisėtas svetimo turto už-valdymas ir kt.).

Pagal siekiamą tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius. Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, ku-riais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilinius teisinius santykius.

Sandoriai Reikšmingiausi civilinių teisinių santykių dinamikai yra teisiniai faktai, kurie vadinami sandoriais. Pagal CK 1.63

straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, ku riais sie kia ma su kur ti, pa keis ti ar ba pa nai kin ti ci vi li nes tei ses ir pa rei - gas . Naujajame CK asmenimis laikomi  tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kurie savo atliekamais veiksmais siekia sukurti tam tikrus teisinius padarinius. Taigi sandoriai yra teisiniai faktai. Tačiau svarbūs yra ir vienašaliai teisiniai veiksmai, pavyzdžiui, teisiniai faktai priimti palikimą arba atsisakyti jo. Manau, teisus V. Tolstojus, sandoriais laikantis ne tik pačių sutar-čių sudarymą, bet ir teisinius veiksmus, atliekamus vykdant sutartis, kurie jas pakeičia arba nutraukia. Juk visiškai atitinka įsta-tyme suformuluotą sandorio apibrėžtį, pavyzdžiui, skolos grąžinimas. Tai yra teisinis veiksmas, kuris reiškia paskolos sutarties pasibaigimą, o to tokiu grąžinimu ir siekiama.

Administraciniai aktai Prie teisinių faktų, kuriais specialiai siekiama teisinių padarinių, priklauso ir administraciniai aktai. Tačiau jie civili-

niams teisiniams santykiams neturi didelės reikšmės. Bet pagal Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės ir jų tarybos bei valdy-bos priima sprendimus dėl būsto suteikimo, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos ir kitus. O tai sukuria ne tik administraci-nius, bet ir civilinius teisinius santykius.

Teisiniai poelgiai

17

Teisiniai poelgiai – tai tokie veiksnaus ar neveiksnaus civilinės teisės subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti civilinių subjektinių teisių bei pareigų, tačiau dėl tokių veiksmų atsiranda teisiniai padariniai, nes tai numato teisės nor-mos, pavyzdžiui, mokslo, meno, literatūros kūrinių sukūrimas, radinio, lobio suradimas ir kita.

Teisiniai įvykiai Teisiniai įvykiai, skirtingai nuo teisinių aktų, kuriais specialiai siekiama teisinių padarinių, atsiranda ar vyksta nepri-

klausomai nuo žmonių valios (pvz., laiko tėkmė, žmogaus mirtis, stichinės gamtos jėgos, sunaikinusios apdraustą turtą, ir kt.).Įvykiai skirstomi į absoliučius ir santykinius (reliatyvinius). Absoliutūs įvykiai atsiranda ir plėtojasi nepriklausomai

nuo žmogaus valios, pavyzdžiui, natūrali žmogaus mirtis, žemės drebėjimas, sunaikinęs apdraustą turtą. Santykiniai įvykiai pra-sideda dėl žmogaus valios, bet toliau vyksta nepriklausomai nuo jos ir netgi jai prieštarauja (trobesių padegimas, žmogaus nužu-dymas, vaiko gimimas ir pan.).

Teisinių faktų sudėtis Civiliniams teisiniams santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno teisinio fakto, būtini keli.

Tokių teisinių faktų sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine (teisine) sudėtimi, o ją turbūt tiksliau būtų vadinti teisinių faktų sudėtimi. Pavyzdžiui, nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaroma notarine forma. Be to, ši sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Teisinių faktų sudėtį sudaro ir vaiko gimimas – pats gimimo faktas (biologinis aktas) ir gimimo įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka. Panašiai galima pasakyti ir apie mirties tei-sinį faktą.

Sudėtingi teisiniai faktai Teisinių faktų sudėtį reikėtų skirti nuo sudėtingo teisinio fakto. Teisinių faktų sudėtis yra kelių savarankiškų faktų siste-

ma, o sudėtingas juridinis faktas – vieno fakto požymių sistema. Pavyzdžiui, civilinės teisės pažeidimas, kai dėl jo padaroma ža-la kitam asmeniui, yra vienas teisinis faktas – priešingas teisei veiksmas. Tačiau iš objektyviosios pusės šį veiksmą apibūdina žala ir priežastinis ryšys tarp to veiksmo ir žalos, o iš subjektyviosios – žalą padariusio asmens kaltė.Visa šio veiksmo požymių sistema sudaro vieną teisinį faktą.

5. PAGRINDINĖS CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ RŪŠYSAtsižvelgiant į civilinių teisinių santykių savybes jie skirstomi į įvairias rūšis.Turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Santykiai, atsirandantys dėl daiktų ar kitokio turto, vadinami turtiniais

teisiniais santykiais, o į jų sudėtį įeinančios subjektinės teisės ir pareigos – turtinėmis, nes šių teisių galimybės, o ir teisinių pa-reigų teisinės būtinybės atlikti tam tikrus veiksmus susijusios su turtu ir reiškiasi jo valdymu, naudojimusi, disponavimu, perda-vimu bei priėmimu, pinigų mokėjimu ir kt. Teisiniai santykiai, atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių netur-tinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens ar asmenų kolektyvo, yra neturtiniai teisiniai santykiai. Atitinkamai neturtinės yra ir tų teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės bei pareigos, nes jos susijusios su neturtinėmis gėrybėmis.

Absoliutiniai ir santykiniai teisiniai santykiai. Pagal subjektų apibrėžtumą ir teisinio santykio turinį visi civiliniai tei-siniai santykiai skirstomi į absoliutinius ir santykinius. Toks skirstymas pradėtas senovės Romos laikais. Jis priimtas ir vėlesnėse kitų valstybių teisinėse doktrinose.

Absoliutiniuose teisiniuose santykiuose teisę turinčiam subjektui, pavyzdžiui, autoriui, savininkui, įpareigoti visi vadi-namieji tretieji asmenys, iš jų bet kas gali pažeisti teisę turinčio asmens subjektinę teisę. Santykinių teisių subjektui, pavyzdžiui, nuomos prievolėje, paprastai atsako tiksliai apibrėžti asmenys: nuomininkas arba nuomotojas – priklauso nuo to, kuris iš jų pri-valo vykdyti pareigas ar pažeidė subjektines teises. Tačiau tretieji asmenys taip pat negali pažeidinėti santykinių teisinių santy-kių subjektų teisių.

Daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai Teisės teorijoje turtiniai santykiai neretai buvo skirstomi ne į nuosavybės ir prievolinius teisinius santykius, bet į daikti-

nius ir prievolinius, o subjektinės teisės – atitinkamai į daiktines ir prievolines teises. Tokio skirstymo pagrindas – teisės subjek-to intereso, vienaip ar kitaip susijusio su daiktu ar daiktais, tenkinimo būdas. Teisės subjektas savo interesą patenkina savo pa-ties veiksmais, o visi kiti (tretieji asmenys) turi pasyvią pareigą susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių jam įgyvendinti savo subjek-tinę teisę. Tokiems santykiams priskiriami nuosavybės, patikėjimo teisės ir kiti daiktiniai santykiai.

Reguliaciniai ir apsauginiai teisiniai santykiai Pagal teisės funkcijas teisiniai santykiai skirstomi į reguliacinius ir apsauginius. Reguliaciniai teisiniai santykiai yra to-

kie santykiai, kuriais fiziniai ir juridiniai asmenys siekia įgyti civilines subjektines teises, jas įgyvendinti, sudarinėti įstatymais leistas sutartis, jas vykdyti ir kita. Šiose normose, žinoma, yra ir apsauginių elementų. Pavyzdžiui, neįvykdžius sutarties prievo-lės numatytos tam tikros sankcijos.

Apsauginiai teisiniai santykiai atsiranda pažeidus pozityviosios teisės normas, atsisakius vykdyti pareigas, kai reikia užtikrinti reguliacinių santykių pagrindu įgytas teises ir pareigas, susiaurinti pažeidėjo teises taikant tam tikras sankcijas, pripa-žįstant neteisėtus civilinius sandorius negaliojančiais, atlyginant ne tik dėl sutarčių nesilaikymo, bet ir dėl deliktų padarytą žalą.

4 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI1. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIO SAMPRATACivilinės teisės šaltinio apibrėžimas turi būti grindžiamas teisės teorijos nuostatomis apie teisės šaltinį apskritai. Tačiau

teisės teorijoje, kuri, beje, teisės šaltinio sampratą, kaip ir daugelį kitų savo postulatų, grindžia civilinės teisės doktrina, nėra vie-nos nuomonės. Teisės šaltinio termino atsiradimas siejamas su Romos istoriku Titu Livijum, kuris XII lentelių įstatymą pavadi-no teisės šaltiniu. Vėliau šį terminą ėmė vartoti ir teisininkai. Todėl nusistovėjo daugiareikšmis šio termino vartojimas. Istorijos mokslas teisės šaltinį suvokia kaip žinių apie teisę šaltinį – tam tikrą tekstą, teisės paminklą. Teisės mokslas šiam terminui teikia kitokią – teisės normų formavimo prielaidų bei teisės normų išraiškos formos prasmę. Kaip matome, ir teisės moksle šiam ter-minui teikiamos kelios reikšmės. Prof. A. Vaišvila pagrįstai kritikuoja teisės šaltinio ir teisės formos sąvokų sutapatinimą ir tei-sės šaltinio termino daugiareikšmiškumą. Teisės šaltinio kaip teisės formos sampratai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo nor-matyvistinė teisės doktrina, kuri padarė reikšmingą poveikį kelių kartų teisininkų mąstymui. Požiūris į teisės šaltinį kaip teisės

18

formą tapo vyraujantis ir suformavo šio termino vartojimo tradiciją nepaisant tokio vartojimo nelogiškumo. Todėl ir naujajame Lietuvos CK šis terminas vartojamas tradicine (t. y. teisės formos) prasme, įtvirtindamas tokio termino vartojimo kituose teisės bei teisės taikymo aktuose, o iš dalies ir teisinėje literatūroje būtinybę.

2. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI KONTINENTINĖJE IR ANGLOSAKSŲ TEISĖJEKontinentinėje Europoje ir anglosaksų šalyse susiklostė skirtingi civilinės teisės šaltiniai. Kontinentinė civilinė teisė

nuėjo Romos teisės recepcijos keliu, kuris prasidėjo nuo Justiniano įstatymų sąvado aiškinimo ir civilinių kodeksų, sudarytų iš abstrakčių teisės normų, priėmimo. Todėl kontinentinės teisės teisinėse sistemose pagrindiniu ir vieninteliu teisės šaltiniu ilgą laiką buvo laikomas norminis aktas (įstatymas ir poįstatyminis aktas). Bendroji teisė formavosi apibendrinant teismų sprendi-mus. Jos istorinės šaknys glūdi anglosaksų mąstymo ypatume: tai, jog teisė neužrašyta popieriuje, anaiptol dar nereiškia, kad ji neegzistuoja, todėl teisėjas kas kartą, kai sprendžia, ir kuria teisę. Todėl bendrosios teisės teisinėse sistemose teisminis preceden-tas tradiciškai tebeturi didesnę reikšmę nei kontinentinės teisės.

Pastaruoju metu pastebimas šių sistemų suartėjimas. Šiuolaikinei kontinentinei teisei būdingas siekis kovoti su per-dėtu formalizmu, suteikiant, pavyzdžiui, pirmenybę susitarimui, bet ne sutarties formai, teismų praktikos vaidmens didinimui. Bendrosios teisės teisinėse sistemose didėja įstatymų vaidmuo, ypač po 1973 m., kai Anglija tapo Europos ekonominės bendri-jos nare. 1965 m. buvo įsteigta Teisės reformos komisija. Nepaisant skirtingo požiūrio į teisės šaltinius, abiejose sistemose pats teisės šaltinio terminas traktuojamas vienodai, t. y. tradiciškai, – teisės šaltinis yra teisės forma.

3. PIRMINIAI IR ANTRINIAI CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAIŠiuolaikinė teisė netapatina teisės ir įstatymo, o įstatymo nebelaiko vienintele teisės išraiškos forma. Precedento legali-

zavimas sudaro prielaidas teisei reikštis ir kitomis formomis, o ne tik oficialiais norminiais aktais. Todėl, be norminio akto, tei-sės šaltiniais (formomis) laikomi papročiai, teismų precedentai bei teisės doktrina. Be abejo, šių šaltinių teisinė galia ir jų susi-formavimo prielaidos yra skirtingos. Todėl teisės doktrina civilinės teisės šaltinius skirsto į pirminius (pagrindinius) ir išvesti-nius (antrinius).

Pirminiai civilinės teisės šaltiniai – tai įstatymų leidėjo priimtos ar sankcionuotos visuotinai privalomos elgesio taisyk-lės[1].  Pirmajam pogrupiui (įstatymų leidėjo priimtoms elgesio taisyklėms) priskirtini įstatymai plačiąja šio termino pras-me[2] – tai įstatymai ir poįstatyminiai aktai bei Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys ir konvencijos. Prie pirminių civilinės teisės šaltinių taip pat priskiriami ir bendrieji civilinės teisės principai. Antrajam pogrupiui (įstatymų leidėjo sankcionuotoms) priskiriami papročiai[3], kurių taikymą reglamentuoja CK 1.4 straipsnis. Šio straipsnio nustatyta, kad papročiai civilinių santykių reglamentavimui taikomi tik tais atvejais, kai tai numatyta įstatymų ar sutarčių. Žinoma, negali būti taikomi tokie papročiai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Antra vertus, šių principų turiniui ir/ar kriterijams nustatyti, papročiai gali būti taikomi ir tais atvejais, kai įstatyme ar sutartyje nėra tiesiogini nurodymo į konkretų paprotį.

Antriniai civilinės teisės šaltiniai – tai elgesio taisyklės, kurios susiformuoja greta pirminių šaltinių aiškinant ir taikant pirminius teisės šaltinius. Prie antrinių šaltinių priskiriama teismų (arbitražų) praktika ir teisės doktrina. Antrinių civilinės teisės šaltinių pripažinimą patvirtina CK 1.5, 1.8 ir 1.9 straipsniai. Pavyzdžiui, CK 1.5 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu įstatymai ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas priva-lo tai darydamas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.[…] Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos tai-kydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“.

CK 1.8 straipsnis sudaro prielaidą teisės taikymo subjektams taikyti įstatymo ir teisės analogiją: „Civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo ana-logija). Jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogi-ja)“.

CK 1.9 straipsnis nustato CK normų aiškinimo principus, kurie leidžia interpretuoti CK normas atsižvelgiant į šio ko-dekso sistemą bei struktūrą, o nustatant taikomos normos tikrąją prasmę turi būti „atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos nor-mos tikslus bei uždavinius“. Čia nurodytos CK nuostatos suteikia teisės taikymo subjektams – visų pirma teismams galimybę tikslinti pirminių teisės šaltinių suformuluotas nuostatas. Teismų praktikos vaidmuo formuojant teisę teisės taikymo aktais Lie-tuvoje tapo ypač svarbus po to, kai Teismų įstatymas įtvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisę ir pareigą formuoti vienodą teismų praktiką. Buvo nustatyta, kad visi kiti teisę taikantys subjektai turi atsižvelgti į Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus.  Sie-kiant skatinti teismų savarankiškumą bei jų veiklos efektyvumą 1994 m. gegužës 31 d. priimtas Teismų įstatymas įtvirtino Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo teisëjų senato aprobuotų sprendimų privalomumo principą, o 1994 m. lapkričio 8 d. buvo padarytas svarbus Civilinio proceso kodekso papildymas – nustatyta, kad teismas, spræsdamas civilinæ bylą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir kitais bendraisiais teisës principais. Taip buvo suformuotos teisinës prielaidos teismui interpretuoti įstatymų nuo-statas, siekti, kad jų sprendimai civilinëse bylose būtų ne formaliai, o iš esmës teisingi. Šiais esminiais Civilinio proceso kodek-so papildymais pradëtas keisti požiūris į teismų veiklą. Iš teismo pareikalauta ne mechaniško teisës normos taikymo, bet teisës normų interpretavimo vadovaujantis gyvenimo praktika patvirtintais sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Taigi su-teikus teismui galimybæ interpretuoti teisës normas, o įstatymų nustatyta tvarka aprobuotą teismo sprendimą pripažinus privalo-mu kitiems teisës taikymo subjektams, Lietuvos civilinës teisës šaltinių sistemoje faktiškai buvo įtvirtintas teismo precedentas, kuris anksčiau buvo laikomas būdingu tik anglosaksų (bendrajai) teisei. Ši teismo funkcija įtvirtinta ir naujajame CK bei Teismų įstatyme. Šio įstatymo 23 str. nustato, kad: „Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstaty-mus ir kitus teisës aktus.“, o į „Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisës aktų tai-kymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybës ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir ki-tus teisës aktus“.

 Naują impulsą teismų praktikos vaidmens plėtrai, kuri priartina teismų praktiką prie pirminių šaltinių statuso, padarė  Lietuvos Konstitucinis Teismas..  2006 m. kovo 28 d. nutarime ne tik konstatavo, kad teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų, bet ir nurodė naujų teismo precedentų kūrimo principus: "(...) nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (...)

19

visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose (...)." [4]

Sureikšminus teisės taikymo ir teismų praktikos reikšmę, gerokai svarbesnis vaidmuo tenka ir teisės doktrinai. Teismas, interpretuodamas teisės normas, taikydamas teisės ar įstatymo analogiją turi remtis teisės mokslo žiniomis apie teisės sistemą, teisės normų ir teisinių santykių klasifikacijomis. Taigi tokiais atvejais teisinės idėjos, kurias formuoja teisės mokslas, tampa tei-sę, reiškiamą teisės precedento forma, formuojančiu veiksniu.

4. CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAICiviliniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kurie priskiriami prie civilinės teisės šaltinių, apibrėžiami CK 1.3

straipsnyje:„1.Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. […]3.Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos“.

Šiame straipsnyje civilinės teisės įstatymai ir poįstatyminiai aktai sugrupuoti pagal jų teisinę galią.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJALietuvos Respublikos Konstitucijos normos nustato civilinės teisės pagrindus. Dėl šios priežasties CK 1.3 straipsnyje

Konstitucija priskiriama ir prie civilinės teisės šaltinių. Lietuvos Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas[1], todėl ja gali būti remiamasi, kai reikia užpildyti civilinės teisės spragas. Tais atvejais, kai taikant civilinės teisės normas iškyla klausimas, ar tai-koma teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar konkretus įstatymas ar atskiros jo normos neprieštarauja Konstituci-jai.

6. CIVILINIS KODEKSASCivilinis kodeksas – po Konstitucijos svarbiausias ir didžiausios teisinės galios civilinės teisės įstatymas. CK tokia

reikšmė teikiama todėl, kad jis parengtaskodifikavimo būdu. Kodifikavimas pasižymi tuo, kad jis apima visą civilinės teisės ša-ką, o ne atskirą jos institutą. Teisės normos CK išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes, jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant jas į bendrąją ir specialiąją CK dalis. Priimant CK, į jį įtraukiamos normos iš galiojančių įstatymų, taip pat kuriamos naujos normos, šalinamos nereikalingos teisės normų kolizijos, užpildomos teisės spragos. Priėmus CK neten-ka galios daugybė atskirų įstatymų, nes jie nebereikalingi, civilinės teisės normos tampa tikslesnės, suprantamesnės[1].

Lietuvoje CK priimtas 2000 m. rugsėjo 17 d., o įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 dienos. Iki tol Lietuva neturėjo savo CK, okupacijos laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose SSSR respublikose, buvo priimtas CK (1964 m.) pagal SSSR civilinių įsta-tymų pagrindus.

1918–1940 m. nepriklausomybės laikotarpiu buvo pradėtas rengti CK, bet 1941 m. karas ir okupacija šį darbą sustabdė. Naujasis Lietuvos CK yra plačios apimties – jį sudaro šešios knygos, kuriose yra 1994 straipsniai. Pirmojoje knygoje suformu-luotos bendrosios civilinės teisės nuostatos – reglamentavimo dalykas, principai, civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai ir jų įgyvendinimo tvarka. Antroji knyga skirta civilinės teisės subjektams, trečioji – šeimos santykiams, ketvirtoji – daiktiniams santykiams, penktoji – paveldėjimui ir šeštoji – prievoliniams santykiams reglamentuoti. Visas šešias CK knygas į vieną įstaty-mą sujungia specialus CK įstatymas „Dėl civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo“. Šis įstatymas labai svar-bus pirmuosius kelerius metus, įsigaliojus CK, nes šiuo įstatymu nustatoma senojo ir naujojo CK normų taikymo tvarka santy-kiams, kurie atsirado prieš įsigaliojant naujajam CK. Naujajame CK įtvirtinti visi šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse išplė-toti civilinio teisinio reglamentavimo principai, o visi svarbiausi CK institutai pritaikyti prie Europos Sąjungos teisės bei tarptau-tinių turtinių santykių reglamentavimo standartų.

7. KITI CIVILINIAI ĮSTATYMAICK paprastai neapima visų turtinių santykių, todėl kartu su CK galioja ir kiti specialūs civiliniai įstatymai, kurie tam

tikrus santykius reglamentuoja papildomai, t. y. papildydami CK reglamentavimą, arba tiesiogiai , t. y. reglamentuoja tokius santykius, kurių CK nereglamentuoja.

Pirmajai įstatymų grupei priskiriami įmonių, kitų rūšių juridinių asmenų bei jų susivienijimų steigimą ir veiklą regla-mentuojantys įstatymai (pvz., Įmonių, Akcinių bendrovių, Ūkinių bendrijų, Individualių įmonių, Kooperacijos, Prekybos laivy-bos, Koncesijų ir kiti įstatymai).

Antrajai grupei priskirtini įstatymai, reglamentuojantys asmeninius neturtinius ir su jais susijusius turtinius santykius dėl mokslo, meno ir literatūros kūrinių, išradimų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų apsaugos ir jų apyvartos. Šie santykiai yra gana specifiški, todėl CK jų nereglamentuoja. Juos reglamentuoja specialūs įstatymai. Svarbiausieji iš jų – Autorių teisių ir gretutinių teisių, Patentų, Prekių ženklo, Pramoninio dizaino įstatymai.

CK santykį su kitais civiliniais įstatymais nustato CK 1.3 straipsnio 2 dalis:„Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“.

Šio straipsnio esmė yra ta, kad Lietuvos civilinės teisės šaltinių sistemoje CK suteikiama didesnė teisinė galia nei ki-tiems civiliniams įstatymams. Tokia CK prioritetinė padėtis sumažina chaosą teisėkūroje, suteikia stabilumo verslo ir kitiems turtiniams santykiams.

 8. POĮSTATYMINIAI AKTAICK 1.3 straipsnis nustato, kad „Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali

reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio ko-dekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos“.

Šia norma riboja Vyriausybės ir kitų vykdomosios valdžios institucijų kompetenciją reglamentuoti civilinius santykius. Ji savo iniciatyva negali jų reglamentuoti. Priimti norminį civilinės teisės aktą vykdomosios valdžios institucijos gali tik tais

20

atvejais, kai tai nustatyta įstatymu. Tokie aktai, kurie būtų priimti be įstatyminio pagrindo netaikomi. Be to, šio straipsnio 4 dalis suteikia teisę suinteresuotiems asmenims kreiptis į administracinį teismą dėl pripažinimo negaliojančiu:„Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Kon-stitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.

CK Pirmosios knygos komentare nurodoma, kad remiantis šiuo straipsniu gali būti pripažinti negaliojančiais ne tik nor-miniai, bet ir individualaus pobūdžio valstybės ir savivaldos institucijų bei jų pareigūnų priimti aktai.

9. CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ IR POĮSTATYMINIŲ AKTŲ GALIOJIMO SĄLYGOSCK 1.6 straipsnis įtvirtina įstatymų žinojimo prezumpciją:„Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas

neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“.Kad ši prezumpcija būtų veiksminga ir nebūtų pažeisti civilinių teisinių santykių dalyvių interesai, CK 1.7 straipsnis

įtvirtina pagrindinę civilinių įstatymų (šiuo atveju ši sąvoka vartojama plačiąja prasme) galiojimo sąlygą:„[…] galioja tik įstaty-mų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai“.

Tame pačiame straipsnyje nustatoma ir kita civilinių santykių dalyvių garantija:„Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka“.

Ši nuostata reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi tiems civiliniams santykiams, kurie atsirado iki to įstaty-mo paskelbimo, nes galimi atvejai, kad asmenys, žinodami, kad yra toks įstatymas, nebūtų sukūrę sau šių teisinių santykių. Rei-kia pažymėti, kad tuo požiūriu civilinė teisė iš esmės skiriasi nuo baudžiamosios ir administracinės teisės, kurios nustato, kad at-sakomybę švelninantis ar panaikinantis įstatymas veikia atgaline data. Civiliniai teisiniai santykiai susiklosto tarp teisiškai lygių subjektų, kurių teisės ir pareigos atspindi jų priešpriešinius interesus, todėl tai, kas naujame įstatyme vienam pagerina sąlygas, kitam paprastai pablogina. Taigi dažniausiai neįmanoma vienodomis sąlygomis proporcingai pagerinti abiejų šalių padėties. To-dėl kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus. O santykiams, at-siradusiems iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusio norminio akto taisyklės. Teismų praktikoje susiforma-vo nuostata, kad:„[...] tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santy-kiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma“.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis AB „Turto bankas“ prieš S. Kviklį byloje).

Civilinių, kaip ir kitų, įstatymų paskelbimo tvarką reglamentuoja specialus įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstaty-mų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Pagal šį įstatymą visi teisės aktai turi būti paskelbti „Valstybės žiniose“.

10. TARPTAUTINĖ PRIVATINĖ TEISĖTarptautinė privatinė teisė – nacionalinės teisės sudedamoji dalis. CK 1.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės tei-

sės šaltiniai yra ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, CK ir kiti įstatymai, bet ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Jau rašėme, kad tarptautinė privatinė teisė reglamentuoja civilinius santykius, turinčius užsienio elementą. Pagal Lietuvos Aukš-čiausiojo Teismo išaiškinimą, padarytą Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant tarptautinės privatinės teisės normas api-bendrinimo apžvalgoje, santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą, kai yra bent viena šių aplinkybių: viena iš bylos šalių yra užsienio asmuo (užsienio valstybės pilietis ar asmuo, neturintis pilietybės, arba užsienio juridinis asmuo); gin-čo objektas yra užsienyje (užsienio valstybėje yra nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu; užsienio valstybė-je buvo atliekami ginčo objektu esantys darbai ar teikiamos paslaugos ir kt.); juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė šalių teisiniai santykiai, įvyko ar buvo atliktas užsienio valstybėje (užsienio valstybėje buvo sudaryta sutartis, išduo-tas čekis, sudaryta ar nutraukta santuoka, surašytas testamentas, žalos padarymo vieta yra užsienio valstybėje ir kt.); teismo ar arbitražo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti Lietuvoje, priimtas užsienio valstybėje; įrodymai, reikalingi civilinėje byloje, yra užsienio valstybėje; teismo pranešimus ar šaukimus reikia siųsti asmeniui, esančiam užsienio valstybėje, arba užsienio valstybė-je reikia atlikti kitus procesinius veiksmus[1]. Tokių santykių, plėtojantis tarptautinei prekybai ir kapitalo internacionalizacijai, vis daugėja, todėl ir tarptautinės privatinės teisės vaidmuo vis auga.Tarptautinės privatinės teisės normos skirstomosįkolizines ir materialines.

Kolizinės tarptautinės privatinės teisės normos. Kolizinių (lot. collisio – susidūrimas) normų savitumas yra tai, kad jos pačios tiesiogiai bylos šalių santykių nereguliuoja, o tik nurodo užsienio valstybės teisės sistemą, kurios teisės normos turi būti taikomos santykiams. Taigi kolizinių normų priemonėmis kitų valstybių civiliniai įstatymai gali būti taikomi Lietuvoje ir, at-virkščiai, Lietuvos civiliniai įstatymai – užsienyje. Pažymėtina, kad teisinių santykių subjektai patys savo nuožiūra (susitarimu) gali pasirinkti, kokios valstybės įstatymai turi būti taikomi jų santykiams. CK 1.11 straipsnyje numatyti užsienio teisės taikymo apribojimai:„Užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įsta-tymų įtvirtintai viešajai tvarkai“.

Kolizinės normos yra priimamos ta pačia tvarka kaip ir kitos nacionalinės teisės normos. Pagrindinės (bendrosios) koli-zinės normos yra išdėstytos CK II skyriuje „Tarptautinė privatinė teisė“ (1.10–1.62 str.). Kolizinių normų yra ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose, pavyzdžiui, Autorių ir gretutinių teisių, Prekybos laivybos, Koncesijų ir kituose įstatymuose. Iš to da-rytina išvada, kad kiekviena valstybė pati kuria savo tarptautinės privatinės teisės kolizines normas.

Materialinės tarptautinės privatinės teisės normos. Skirtingai nei kolizinės, tarptautinės materialinės privatinės teisės normos tiesiogiai reguliuoja santykius, turinčius tarptautinį (užsienio) elementą. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių tiesiogiai reguliuoja pirkimo-pardavimo sutarties šalių santykius, kai pirkėjas ir pardavėjas yra skirtingose valstybėse. Kiekviena tarptautinė sutartis pirmiausia yra tarptautinės teisės aktas, todėl ją aiškinant ir taikant reikia vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konven-cijoje dėl sutarčių teisės[2]. Pagal Lietuvos įstatymus tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 str. 3 d.). Tarptautinės sutarties teisinę galią ir vietą teisinėje sistemoje nustato 1999 m. birželio 22 d. Tarptautinių sutarčių įstatymas (11 str. 2 d.):„Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietu-vos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys

21

šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties sudarymo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos“.

Atkreiptinas dėmesys į šio straipsnio žodžius  „įsigaliojusi ratifikuota“. Čia pabrėžiama, kad ne kiekviena ratifikuota sutartis yra įsigaliojusi, nes ratifikavimo įstatyme gali būti nustatytas vėlesnis sutarties ar jos dalies įsigaliojimo terminas, taip pat įvairios išlygos. Tačiau tarptautinių sutarčių įsigaliojimo sąlygos ir tvarka gali būti nustatytos ir pačiose tarptautinėse sutarty-se. Jeigu ši tvarka neatitinka Lietuvos vidaus įstatymų nustatytų tarptautinių sutarčių įsigaliojimo sąlygų (pvz., išvertimo į lietu-vių kalbą bei paskelbimo ir kt.), tarptautinės sutarties galiojimas turi būti nustatomas pagal tarptautinės sutarties sąlygas. Lietu-vos teismų praktika irgi laikosi tokių nuostatų[3]. Tarptautinės privatinės teisės plėtra reiškia turtinių santykių reglamentavimo vienodinimą tose valstybėse, kurios dalyvauja tarptautinėse sutartyse (konvencijose). Privatinės teisės vienodinimo būdai yra teisės harmonizavimas ir unifikavimas.

 11. CIVILINĖS TEISĖS HARMONIZAVIMAS IR UNIFIKAVIMASLietuvos Respublikos politikos strateginis uždavinys yra integracija į Europos ir transatlantines organizacijas. Todėl

Lietuvai reikia turėti tokią pat turtinių santykių reglamentavimo ir žmogaus teisių užtikrinimo garantijų sistemą, kokia yra Euro-pos Sąjungoje ir jos valstybėse narėse bei kitose pasaulio valstybėse, su kuriomis jungiamasi į ekonominio bendradarbiavimo są-jungas. Tuo tikslu Lietuvai reikia įsitraukti į regioninį ir pasaulinį privatinės teisės harmonizavimo ir unifikavimo procesą. Ryš-kiausias regioninio privatinės teisės harmonizavimo ir unifikavimo pavyzdys yra Lietuvos teisės derinimas su Europos Sąjungos teise. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra pateikęs Lietuvos teisės unifikavimo ir harmoni-zavimo apibrėžimus:„ Unifikavimas reiškia, kad Europos Sąjungos teisės aktai visiškai pakeičia nacionalinės teisės aktus atitin-kamoje srityje. Tokio suderinamumo lygio paprastai reikalaujama srityse, kurios aiškiai priskiriamos išimtinei Bendrijų kompe-tencijai, pavyzdžiui, bendra žemės ūkio ar konkurencijos politika. Harmonizavimas – tai toks Europos Sąjungos teisinių priemo-nių pagalba siekiamas suderinamumo lygis, kai Europos Sąjungos lygiu sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriais remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygiu“[1].

Atsižvelgiant į atskirose srityse siekiamus tikslus vienodinimo lygis gali būti skirtingas: nuo maksimalaus, kai nustato-mos detalios bendros taisyklės, pavyzdžiui, užtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą, iki minimalaus, pavyzdžiui, kai nustatomi tam tikri minimalūs aplinkos ir darbuotojų apsaugos standartai. Šios sąvokos tinka taip pat ir pasauli-niam civilinės teisės harmonizavimui bei unifikavimui apibūdinti. Pasauliniam ir regioniniam privatinės teisės harmonizavimui steigiamos specialios tarptautinės institucijos. Svarbiausios iš jų – Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL); Romos tarptautinės privatinės teisės unifikavimo konferencija (UNIDROIT ); Hagos tarptautinės privatinės tei-sės konferencija; Europos sutarčių teisės komisija.

12. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖByloje (transporto bendrovė „Z“ prieš Olandijos Vyriausybę) Europos Teisingumo Teismas dar 1964 m. padarė išva-

dą, kad Europos Bendrijų teisė[1] yra taisyklių sistema, kurią galima vadinti nauja teisine tvarka – sui generis (lot. – savitas), at-skira nuo tarptautinės. Europos Sąjungos teisė nuo tarptautinės teisės skiriasi pirmiausia tuo, kad šios teisės normos reglamen-tuoja ir vidinius Lietuvos santykius, o ne tik santykius su užsienio elementu. Antra, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Euro-pos Sąjungos teisės aktų Lietuvoje nereikės ratifikuoti. Šie aktai Lietuvoje įsigalios pagal Europos Sąjungos aktuose numatytas taisykles, nes Lietuva pagal stojimo į Europos Sąjungos sutartį kai kurių santykių reglamentavimo kompetenciją, perdavė Europos Sąjungos institucijoms.

Europos Bendrijos sutartys ir jų protokolai su pataisomis – pirminisEuropos Sąjungos teisės šaltinis. Pagal Europos Bendrijos sutarties 189 straipsnį Europos parlamentas, veikdamas kartu su Taryba bei komisija, leidžia antrinius šaltinius – reg-lamentus ir direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas arba išvadas.

Reglamentas šalims narėms privalomas visuotinai, o jo normos taikomos tiesiogiai. Vadinasi, jų nebūtina įtraukti į na-cionalinę teisę, kad Europos Sąjungos reglamentai būtų taikomi vidiniams santykiams reglamentuoti.

Direktyva kiekvienai valstybei narei privaloma tiek, kiek reikalinga joje nurodytam rezultatui pasiekti. Kiekviena vals-tybė – Europos Sąjungos narė tvarkydama savo teisės aktus (juos leisdama, keisdama ir kt.) gali pasirinkti, kokius metodus ir formas reikia taikyti. Taigi direktyvų nuostatos įtraukiamos į nacionalinės teisės aktus.

Rekomendacijos ir išvados neturi privalomosios galios.Teisingumo Teismo praktika – Europos Bendrijos teisės šaltinis, nes Europos Bendrijos sutarties 220 straipsnis nusta-

to, kad „Teisingumo Teismas užtikrina teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį“. Atlikdamas šį uždavinį Teisingumo Teismas suformavo vadinamąją „nusistovėjusią teismo praktiką“, kuri turi didelę įtaką Bendrijos teisei ir jos raidai. Teisingumo Teismo indėliu į Europos Sąjungos teisės plėtrą laikoma Europos Sąjungos teisės viršenybės, tiesioginio veikimo principų nusta-tymas, bendrųjų teisės principų įvedimas ir išplėtimas, Europos Sąjungos kompetencijos tarptautiniuose santykiuose įtvirtinimas, atskirų Europos Sąjungos teisės aktų išaiškinimas ir kita. Europos Teisingumo Teismas nepripažįsta precedentinės teisės doktrinos, todėl jis nėra suvaržytas savo paties sprendimų ir dėl to, keičiantis aplinkybėms, gali patikslinti savo prakti-ką[2].

5 tema. CIVILINĖS TEISĖS SISTEMA1. CIVILINĖS TEISĖS SISTEMOS SAMPRATACivilinės teisės sistemos sąvokos apibrėžimas metodologiškai grindžiamas bendramoksline sistemos samprata. Sistema

– tai savitarpio priklausomybės ryšiais susieti sistemos elementai, sudarantys santykinai baigtinę visumą. Sistemos sampratoje išskirtini trys ją apibūdinantys komponentai – elementai, ryšiai ir visuma. Pritaikydami šią sistemos sampratą civilinės teisės sistemai galime teigti, kad svarbiausias civilinės teisės sistemą formuojantis veiksnys yra priklausomybės ryšiai tarp teisės nor-mų kaip pirminio civilinės teisės sistemos elemento. Priklausomybės ryšiai yra dvejopi – objektyvūs, t. y. nuo žmonių valios ne-priklausantys, ir subjektyvūs – nustatyti valiniais įstatymo leidėjo sprendimais (funkciniai ryšiai). Objektyviuosius ryšius tarp normų lemia reglamentuojamų santykių pobūdis, todėl teisinėje literatūroje jie vadinami “genetiniais ryšiais“. Laikoma, kad jie suformuoja vidinę civilinės teisės sistemą , t. y. išoriškai nepastebimą, o atskleidžiamą tik sisteminiu teisės normų aiškinimo bū-

22

du. Vidinė civilinės teisės sistema – tai teisės mokslo kategorija, apimanti visą civilinės teisės normų sistemą, atskleidžian-ti sisteminius ryšius tarp civilinės teisės normų, nepriklausomai nuo jų išdėstymo konkrečiuose CK skyriuose ar kituose civilinės teisės aktuose.

2. CIVILINĖS TEISĖS INSTITUTAI IR POŠAKĖSDėl civilinės teisės „genetinių“ priklausomybės ryšių formuojasi santykinai savarankiški civilinės teisės normų jungi-

niai, kurie sudaro antrinius civilinės teisės sistemos elementus – institutus. Institutas – civilinės teisės sistemos elementas, susi-dedantis iš teisės normų, reglamentuojančių tam tikrą civilinės teisės reguliuojamų santykių rūšį. Institutai skirstomi tik pagal reglamentavimo dalyko kriterijų, pavyzdžiui, ieškinio senaties, žalos atlyginimo, pirkimo-padavimo, nuomos ir kitus. Konkre-čios teisės normos priskyrimas vienam arba kitam institutui priklauso nuo to, kokius santykius ji reglamentuoja, o ne nuo to, ko-kioje CK struktūrinėje dalyje ji yra įrašyta. Pavyzdžiui, tarp pirkimą-pardavimą reglamentuojančių normų yra ir normų, regla-mentuojančių ieškinio senatį. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ši norma yra pirkimo-pardavimo instituto sudedamoji dalis. Todėl visos ieškinio senatį reglamentuojančios normos, kur jos bebūtų, sudaro ieškinio senaties institutą ir veikia tarpusavyje sąveikaudamos.

Antriniai civilinės teisės elementai savo ruožtu turi savo vidinę sistemą, o kartu sąveikauja su kitais institutais, todėl dėl šių ryšių susiformuoja subinstitutai ir pošakės, kurių visuma sudaro civilinę teisę, kaip savarankišką teisės sistemos – teisės ša-ką.

Subinstitutas – tai santykinai savarankiška instituto dalis, susidedanti iš teisės normų, numatanti specialų tam tikros dalies santykių reguliavimą, t. y. turinti santykinai atskirą (neperžiangiant instituto ribų) teisinio reguliavimo dalyką. Pavyzdžiui, žalos atlyginimo institute galime išskirti žalos, padarytos dėl kūno sužalojimo ar mirties, bei neturtinės žalos atlyginimo subins-titutus. Tokiu atveju taip pat susiduriame su bendrųjų ir specialiųjų normų taikymo taisyklėmis.

Pošakė – tai kelių institutų teisės normų sąveika reguliuojant kompleksinius vienodos teisinės prigimties santykius. Tai daiktinė, prievolių ir autorių teisė. Pošakei būdingas požymis – jos normų skirstymas į bendrąsias ir specialiąsias.

3. DAIKTINĖ TEISĖDaiktinė teisė yra svarbiausia civilinės teisės pošakė, jungianti civilinės teisės institutus, kurių normos reglamentuoja

daiktinius civilinius santykius.Daiktinė teisė kaip ir teisės terminas apskritai gali būti suvokiamas dvejopai – subjektine ir objektyviąja prasmėmis.

Istoriškai kontinentinėje Europoje daiktinės teisės terminas pirmiausia susiformavo kaip subjektinė daiktinė teisė, kurios gynimui, atsižvelgiant į daiktinių santykių ypatumus,  Romos privatinėje teisėje buvo taikomi ypatingi ieškiniai – actiones ad rem, o pati daiktinė teisė buvo vadinama ius in re. Ši daiktinių subjektinių teisių specifika vėliau tapo prielaida kontinentinėje Europoje daiktinei teisei formuotis kaip objektyviosios civilinės teisės pošakei.

Daikto kaip civilinių teisių bei civilinės apyvartos objekto specifiškumas, suteikiantis jam prioritetinę reikšmę prieš kitus objektus, sąlygoja tai, kad daiktinė teisė, kaip civilinės teisės sistemos elementas išlieka ir šiuolaikinės civilinės teisės kodifikacijose.

CK daiktinės teisės normos išdėstytos atskiroje IV-ojoje knygoje “Daiktinė teisė”. Nepriklausomai nuo civilinių įstatymų struktūros (formos) ypatumų, faktiškai bet kurios šalies civilinės teisės sistema, kuri priskirtina kontinentinės privatinės teisės šeimai,  susideda iš dviejų pošakių – daiktinės teisės ir prievolių teisės. Taigi daiktinė teisė objektyviaja prasme – tai ci-vilinės teisės pošakė. Ją sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai.

Subjektine prasme daiktinės teisės – tai tam tikram subjektui priklausančios teisės į daiktą. Jas galima skirstyti į pagrindines (pirmines) ir išvestines. Pagrindinės (pirminės) daiktinės teisės yra dvi – tai valdymo teisė ir nuosavybės teisė. Kitos daiktinės teisės yra išvestinio pobūdžio, nes jas suteikia daikto savininkas savo valia kitam asmeniui arba išimtiniais įstatymo numatytais atvejais tokios išvestinės daiktinės teisės nustatomos ir prieš jo valią teismo sprendimu. Tokių išvestinių daiktinių teisių gali būti devynios:

turto patikėjimo teisėsvetimo turto administravimasservitutasuzufruktasužstatymo teisė (superficies)lgalaikė nuoma (emphyteusis)hipotekaįkeitimassvetimo daikto sulaikymas.Daiktinės teisės kaip civilinės teisės sistemos savarankiško elemento susiformavimo objektyvus pagrindas yra daiktinių

santykių prigimties ypatumai, pagal kuriuos jie atsiriboja nuo prievolių ir sukuria poreikį atskiram jų teisiniam reglamentavimui. Daiktinio teisinio santykio atribojimas nuo prievolių, ypač tų, kurių objektas taip pat yra daiktas, iki šiol yra aktualus tiek įstatymų leidybos, tiek teisės normų taikymo bei subjektinių teisių gynimo srityje Daiktinių santykių ypatumais, kurie dar Romos privatinėje teisėje tapo daiktinės teisės kaip civilinės teisės sisteminio elemento formavimosi pagrindu ir šiais laikais yra kriterijumi atribojant daiktinius teisinius santykius nuo prievolių. Tokiais kriterijais reikėtų laikyti:

daiktinių santykių absoliutumą;daiktinio teisino santykio turinio imperatyvus apibrėžtumas;subjektinės daiktinės teisės ryšį su objektu (daiktu)  arba sekimo teisę; daiktinių santykių viešumą.Daiktinių santykių absoliutumas.

23

Absoliutinio (absolutus – lot. besąlyginis, neapibrėžtas) civilinio teisinio santykio teises turintis subjektas jas įgyvendina pats savo veiksmais (pvz., savininkas valdo ir naudoja savo daiktus savo poreikiams tenkinti), o visi asmenys turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, trukdančių šias teises įgyvendinti.

Daiktinio teisino santykio turinio imperatyvus apibrėžtumas. Daiktinio teisinio santykio turinį sudaro jo dalyvių tarpusavyje koresponduojančios subjektinės teisės ir subjektinės pareigos.Daiktinio teisinio santykio absoliutumo požymis suponuoja tiek subjektinės teisės, tiek subjektinės pareigos turinio nustatymo ypatumus. Kadangi įpareigotų asmenų ratas daiktiniame santykyje nėra apibrėžtas, tai tarp teisės turėtojo ir pareigas turinčiojo asmens joks konkretus teisinis ryšys nenustatomas. Todėl įpareigotasis asmuo nebūdamas realiame santykyje su teisės turėtoju, pats nedalyvauja formuojant šį santykį. Vadinasi, jam pareigos atsiranda be jo valios, o įstatymo pagrindu.

 Sekimo teisė. Kitas daiktinių santykių išskirtinis bruožas yra tai, kad šių santykių objektas yra daiktas, kuris priklauso tam tikram subjektui. Šios priklausomybės teisinės formos  – daiktinė subjektinė teisė, kurią pripažįsta ir gina teisė, vadinama daikto valdymo teisiniu titulu (nuosavybė, nuoma, pasauga, panauda, įkeitimas ir t.t.). Tačiau svarbiausia, kad ši subjektinė teisė – teisinis valdymo titulas yra susijęs ne tik su jos turėtoju – subjektu, bet ir su tos teisės objektu - daiktu. Tai pagrindinis daiktinio teisinio santykio požymis, kuris dar Romos teisininkų buvo pavadintas sekimo teise. Tai reiškia, kad kur bebūtų daiktas ar pas savininką, ar pas kitą asmenį pagal sekimo teisę  daiktinė teisė pereina kartu su daiktu.

Daiktinių santykių viešumas.. Teisinės pareigos gerbti kito asmens daiktines teises ir nepažeisti jų,  būtinas daiktinių teisių viešumas, kad kiekvienas suvoktų daiktines teises į konkretų daiktą turėtoją. Todėl visos daiktinės teisės ir jų objektai registruojamio viešose registruose[1].

4. PRIEVOLIŲ TEISĖPrievolių teisė – tai civilinės teisės specialiosios dalies pošakė, reglamentuojanti santykius, vadinamus prievolėmis.

Prievolė – tai toks teisinis santykis, kurio viena šalis turi teisę reikalauti (reikalavimo teisę) kitos šalies atlikti jos naudai tam tik-rus veiksmus, o pastaroji turi pareigą savo veikla įgyvendinti tą reikalavimo teisę. Taigi prievolė du subjektus susieja įsipareigo-jimais, kurie susidaro tarp fizinių ir juridinių asmenų dėl materialinių ir kitokių gėrybių perleidimo, darbų atlikimo, krovinių ir keleivių vežimo, paslaugų suteikimo, padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo ir kitais atvejais.

Prievolių teisė apima daugybę santykių, todėl ji skirstoma į bendrąją ir specialiąją dalis. Bendroji dalis apima teisės normas, taikomas visoms prievolių rūšims. Šios dalies normos apibrėžia prievolės sampratą ir jų šalis, nustato prievolių atsiradi-mo pagrindus, jų vykdymo tvarką, prievolių pakeitimo ir pasibaigimo pagrindus. Prievolių teisės bendrojoje dalyje suformuluoti ir prievolių teisės principai, pritaikantys bendruosius civilinės teisės principus prievolių teisei.

Specialiosios prievolių teisės dalies normos reglamentuoja atskiras prievolių rūšis. Jos konkretizuoja bendrosios dalies normas, bendrojoje prievolių teisės dalyje suformuluotus principus pritaiko atskiroms prievolių rūšims reglamentuoti. Pagrindi-nė prievolių klasifikacija yra pagrįsta prievolių atsiradimo pagrindų kriterijumi. Pagal šį kriterijų prievolės skirstomos į keturias rūšis: sutartinės prievolės, prievolės, atsirandančios dėl padarytos žalos atlyginimo (šios prievolės vadinamos deliktinėmis; lot. delictum – nusižengimas, kaltė), prievolės, atsirandančios tarsi iš sutarčių (kvazisutarčių), prievolės, atsirandančios tarsi iš delik-tų (kvazideliktų).

5. CIVILINĖS TEISĖS STRUKTŪRAViską apimančio civilinės teisės reguliuojamojo poveikio visuomeniniams santykiams pasiekiama suteikiant civilinei

teisei tam tikrą formą, t.y. civilines normas, institutus, subinstitutus, pošakius sujungiant į vieną visumą ir išdėstant civilinės tei-sės aktuose. Pagal tai, kaip tai daroma, Europos valstybių civilinės sistemos skirstomos į institucines ir pandektines.

Lietuvos civilinės teisės sistemai būdingi pandektinės privatinės teisės bruožai. Ji turi išplėtotą bendrąją dalį, kurios nuostatos suformuoja teisinius pagrindus ne tik pačiai civilinei, bet ir kitoms Lietuvos privatinės teisės (darbo ir šeimos) šakoms funkcionuoti, ir vadinamąją specialiąją dalį, kuri reglamentuoja atskiras civilinių santykių rūšis.

Civilinių įstatymų struktūros formavimui esminės reikšmės turi  funkciniai ryšiai tarp teisės normų. Civilinių įstatymų struktūra atspindi įstatymų leidėjo valią, kuris siekdamas teisinio reguliavimo mechanizmo efektyvumo, derina bendrą-sias ir specialiąsias normas, užtikrindamas jų tarpšakinę integraciją sudaro skirtingos teisinės prigimties teisės normų junginius. Be to, teisės normos yra sisteminamos, priimami tik tam tikrą santykių rūšį reglamentuojantys įstatymai arba sudaromi įstatymų rinkiniai, sąvadai ir kita. Aukščiausia civilinių teisės normų susisteminimo forma laikomas civilinis kodeksas. Tai civilinės tei-sės įstatymas, parengtaskodifikavimobūdu. Kodifikavimaspasižymi tuo, kad jis apima visą civilinės teisės šaką, o ne atskirą jos institutą. Teisės normos CK išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes, jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant jas į bendrąją ir specialiąją CK dalis. Į CK įtraukiamos normos iš galiojančių įstatymų, taip pat kuriamos naujos nor-mos, šalinamos nereikalingos teisės normų kolizijos, užpildomos teisės spragos. Priėmus CK, netenka galios daugybė atskirų įstatymų, nes jie nebereikalingi, civilinės teisės normos tampa tikslesnės, suprantamesnės (ypač paprastam žmogui, ne teisinin-kui), todėl CK priėmimas kontinentinėje Europoje laikomas tobuliausiu civilinės teisės sisteminimo būdu[1]. Taip suformuoja-ma išorinė civilinės teisės sistema, kuri vadinama civilinių įstatymų sistema[2],  arba civilinės teisės struktūra.

Civilinių įstatymų sistema (civilinės teisės struktūra) – tai teisės normų išdėstymas norminiuose aktuose užtikrinant jų tarpusavio funkcinį suderinamumą reguliuojant civilinius santykius. Ši sistema ypač reikšminga įstatymų taikymui, teisiniam švietimui, sisteminimui ir norminių aktų rinkinių leidybai.

Lietuvos civilinės teisės struktūrą apibūdina CK struktūra. Jį sudaro šešios knygos, kurios savo ruožtu skirstomos į da-lis ir skyrius. Tiek vidinė civilinės teisės sistema, tiek jos struktūra yra vienodai svarbios aiškinant konkrečios teisinės normos turinį, jos taikymo sritį. CK 1.9 straipsnyje nustatyta, kad„Siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą “.

6. BENDROJI DALISBendrosios dalies normos išdėstytos CK Pirmojoje ir Antrojoje knygose. Bendrosios dalies normų paskirtis trejopa. Pir-

ma, jomis nustatomas civilinės teisės reglamentavimo dalykas ir atvejai, kai civilinės teisės taikymas išplečiamas ir viešosios bei darbo teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams. Šios normos labai svarbios kvalifikuojant konkrečius teisinius santy-

24

kius, kai reikia taikyti teisę. Antra, bendrosios dalies normos, apibrėždamos civilinės teisės principus, civilinių santykių objektus ir subjektus bei šių santykių atsiradimo pagrindus (teisinius faktus – sandorius, deliktą ir kt.), suformuoja pagrindinius civilinių teisinių santykių elementus ir tų santykių susidarymo mechanizmą. Trečia, bendrosios dalies normos įtvirtina civilinių teisinių santykių įgyvendinimo pagrindus.Tuo tikslu nustato terminų (paprastųjų ir ieškinio senaties) skaičiavimo ir taikymo tvarką, at-stovavimą, civilinių teisių įgyvendinimo bei gynimo būdus ir kita.

7. SPECIALIOJI DALISSpecialiąją civilinės teisės dalį sudaro keturios CK knygos (Trečioji knyga – šeimos teisė, Ketvirtoji knyga – daiktinė

teisė, Penktoji knyga – paveldėjimo teisė ir Šeštoji knyga – prievolių teisė) bei daugybė specialių įstatymų, kuriuose CK numa-tytais atvejais gali būti reglamentuojami tokie civiliniai santykiai, kurių CK nereglamentuoja: meno, mokslo ir literatūros kūri-nių autorių, išradėjų santykiai, susiję su kūrinių ir išradimo apsauga ir naudojimu, taip pat santykiai, kurių CK nereglamentuoja, bet CK numatytais atvejais specialiais įstatymais leidžiama papildyti nustatytą reglamentavimą arba sureguliuoti kitaip, nei sure-guliuota CK normomis. Tokį  CK ir kitų civilinių įstatymų santykį nustato CK 1.3 straipsnio norma: „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“.

Pagal reglamentuojamų visuomeninių santykių objektą specialioji civilinės teisės dalis skirstoma į daiktinę, prievolių ir paveldėjimo teisę.

6 tema. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI1. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTO SAMPRATAObjektas (lot., objektus - daiktas, reiškinys) - reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku.

Vadinasi, kai mes kalbame apie civilinių teisių objektą – kalbame apie tas gėrybes, kurios gali būti asmens teisių subjektine prasme objektu. Todėl civilinių teisių objekto termino nereikia painioti su objektyviosios civilinės teisės objektyviąja prasme objektu. Objektyviosios civilinės teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai, kuriuos reglamentuoja civilinės teisės normos. Civilinių teisių objektas apibūdinimui skirtas CK  I knygos V skyrius „Civilinių teisių objektų samprata ir rūšys“.  1.97 str. nustato, civilinių teisių objektų rūšys.   Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. CK 1.97 str.

Kaip matome sąrašas objektų nėra išsamus, o tik pavyzdinis. Iš to galima daryti išvadą, kad civilinių teisių objektai gali būti bet kurios  materialinės ar asmeninės gėrybės, kurios yra asmenų individualių ar kolektyvinių poreikių (interesų) įgyvendinimo priemonė. Pagrindinis reikalavimas  civilinių teisių objektui yra jo realumas, t.y. galimybė jį apibūdinti tam tikrais požymiais ir įvykdyti, pagal kuriuos galime nustatyti kas kam priklauso ir ką jis gali perleisti kitam asmeniui. Civilinių teisių objektų įvairovė atspindi ir turto formų įvairovę, apie kurią rašėme šio modulio 1-ojoje temoje.

CK 1.97 str. sistemiškai sietinas su CK 4.38, 1.114, 4.48 ir 6.3 straipsniais, kurie nustato atskirų civilinių teisinių santykių objektų požymius, jų dalyvavimo civilinėje apyvartoje sąlygas ir tvarką.

CK 4.38 str. apibūdina nuosavybės teisės objektą. Juo nustatoma, kad: „nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.“

CK1.114 str. apibrėžia asmenines neturtines vertybes, kurios yra žmogaus teisių objektas, saugotinas civilinės teisės priemonėmis, bet nėra nuosavybės teisės objektas, nėra materialus turtas. Šie objektai yra civilinės teisės reglamentuojamų asmeninių neturtinių santykių objektas.   1.114 straipsnis.

Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės: vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamybė, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekių (paslaugų) ženklai ir kitos vertybės, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.

1.115 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės 1. Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. 2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.

CK 6.3 str., nustato, kad prievolės objektu gali būti: bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai morale;bet koks turtas , taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus

CK 6.3 str.4 dalis nustato, kad  „Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.“CK 4.48 str. nustato, kad: 1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. 2.

Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.“

Šių straipsnių sisteminė analizė parodo, kad prievolės objektas sietinas su nuosavybės teisės objektu, nes apyvartoje perduodamas objektas turi priklausti  nuosavybės teise.

Pagrindinės išvados: 1.      Viskas, kas CK 1.97 str apibūdinta kaip civilinių teisių objektai, yra materialinės (turtinės) arba asmeninės

(neturtinės) gėrybės. 2.      Civilinių teisių objektų įvairovė atspindi civilinės teisės reglamentuojamų santykių rūšių ypatumus. [1] 3.      Materialinės gėrybės  yra turtas, kuris nuosavybės teise priklauso fiziniams ar juridiniams asmenims ir

gali būti civilinės apyvartos t.y. tų objektų savininkai gali juos perleisti kitam asmeniui.4.      Asmeninės neturtinės gėrybės – tai nuo asmens neatskiriamos gėrybės (asmens vardas, garbė ir orumas ir

pan.), kurios negali būti civilinės apyvartos objektas, o tik saugomos nuo pažeidimų [2] .

2. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ KLASIFIKACIJASiekiant suvokti civilinių teisių objektų teisinio reglamentavimo praktinę reikšmę būtina suskirstyti civilinių teisių

objektus pagal jų prigimtį ir paskirtį į atskiras grupes.

25

Objektų klasifikacija atspindi civilinę apyvartą ir asmeninių neturtinių vertybių apsaugą aptarnaujančios teisinės aplinkos galimybes. Todėl kiekvienos objekto rūšies įtvirtinimas įstatyme patvirtina teisinės ir finansų aplinkos sugebėjimą iš turto masės išskirti (individualizuoti) atskirą jo dalį ir pasirengimą sudaryti prielaidas jai (turto daliai) dalyvauti civilinėje apyvartoje - t.y. būti tam tikrų civilinių sandorių objektu (dalyku) arba, kai objektas nepriskiriamas prie turto ir jo apyvartumas yra apribotas - jis yra apsauginių teisinių santykių objektas.

Pagal funkcijas, kurias turi civilinių teisių objektai kaip gėrybės, jie gali būti skirstomi į pagrindinius (pirminius) ir išvestinius.

Pagrindiniai  (pirminiai) objektai – tai tos turtinės ir asmeninės neturtinės gėrybės, kurias jų turėtojas vartoja savo materialiniams bei dvasiniams poreikiams tenkinti. Tai daiktai, intelektinės veiklos rezultatai – mokslo, meno bei literatūros kūrinai ir pan.

Išvestiniai objektai – tai  taip vadinamos instrumentinės gėrybės, kurios tiesiogiai negali būti naudojamos asmens poreikiams tenkinti, nes neturi tokių fizinių savybių, bet jų pagrindu gali būti sukuriami ar įgyjami pagrindiniai (pirminiai) objektai, t.y. vartojamosios gėrybės. Išvestiniai objektai – tai pinigai, vertybiniai popieriai, reikalavimo teisės ir kitokie apyvartoje naudojami finansiniai instrumentai.

Pagal jų gebėjimą būti apyvartoje civilinių teisių objektai skirstomi į objektus:kurių apyvarta yra ribota; kurie išimti iš apyvartos; kurių apyvarta neribota. CK 1.97 str. 2d  nustato, kad: Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų

numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Šio straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad CK įtvirtina civilinių teisių objektų apyvartumo prezumpcija Apyvarta ribojama tokių objektų, kurių naudojimas gali kelti pavojų visuomenės saugumui ar atskirų žmonių sveikatai.

Tačiau  tokių daiktų (pvz., ginklų) įsigijimas, valdymas, naudojimas ir disponavimas jais reglamentuojamas specialias viešosios teisės įstatymais. Iš civilinės apyvartos išimti valstybei išimtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl jų negali įsigyti kiti asmenys.

Pagal civilinių teisių objektų prigimtį jie skirstomi į DaiktusPinigus vertybinius popierius turtines teisesveiksmusūkinės veiklos rezultatusintelektinės veiklos rezultatusasmenines neturtines gėrybes kaip civilinių teisių objektas.

3. DAIKTAIDaikto kaip civilinių teisių objekto požymiai yra du: daiktas yra materialaus pasaulio dalis; daiktas žmogaus

valia yra išskirtas iš materialaus pasaulio jį pasisavinant arba pagaminant. Šiuos požymius nustato CK 4.1 str.: „Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus

pasaulio dalykai“Pagal pirmąjį požymį daiktus atskiriame nuo intelektinės veiklos rezultatų (pvz., meno ar literatūros kūrinių) arba nuo

taip vadinamų instrumentinių vertybių, kurios yra naudojamos kaip ekonominės apyvartos instrumentas (pinigai, vekseliai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai).

Pagal antrąjį požymį konkretų daiktą išskiriame iš materialaus pasaulio ir priskiriame konkrečiam subjektui. Nuo to momento daiktas įgyja individualių požymių ir tampa konkretaus asmens civilinių subjektinių teisių objektu.   Pvz., grybai, kurie natūraliai auga miške, nėra civilinių teisių objektas. Tačiau, kai žmogus juos surenka, tai reškia, kad jis juos pasisavina ir nuo to momento tie grybai, kuriuos žmogus surinko, tampa civilinių teisių objektu – daiktu. Jeigu grybautojas tuos grybus parduos įmonei, kuri gamina maisto gaminius, tai iš grybų bus pagaminamas naujos rūšies daiktas – pvz., konservuotos grybų salotos.

Pagrindinė išvada: viskas kas nematerialu civilinės teisės prasme nėra daiktai, o kitos turto rūšys. Daiktų rūšys.  CK visus daiktus kaip civilinių teisių objektus skirsto į:kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus; daiktus, apibūdintus individualiais ir rūšies požymiais; pakeičiamus ir nepakeičiamus daiktus; suvartojamus ir nesuvartojaui daiktus; pagrindinius ir  antraeilius daiktas ir daikto priklausinius [1] .

 4. PINIGAIEkonominėje aplinkoje pinigai  yra atsiskaitymo ir kaupimo (taupymo) priemonė (finansinis instrumentas). Ši priemonė

teisine prasme laikoma savarankišku civilinių teisių objektu, kuris gali būti tiek nuosavybės teisės objektas, tiek apyvartos objektas. Pinigai kaip ir vertybiniai popieriai yra ne pirminis, o išvestinis objektas, nes jie yra tik priemonė įsigyti vartojimui skirtas materialines ar kitokias gėrybes.

Pagal pinigai kaip civilinių objektas – tai:„... Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos, lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.“

Iš šio straipsnio pastebime, kad pinigai gali būti materialūs ir nematerialūs. Materialūs pinigai – tai banknotai ir monetos. Teisinėje ir ekonominėje literatūroje tokie pinigai vadinami grynaisiais pinigais. Kai kurių valstybių civiliniai

26

įstatymai grynuosius pinigus priskiria prie daiktų (pvz., Rusija). Tačiau pagal  Lietuvos Respublikos CK nei grynieji, nei nematerialieji pinigai nėra daiktai, o savarankiškas civilinių teisių objektas.

Nematerialūs pinigai apskaitomo sąskaitose, todėl CK .1.100 str. ir 6.913 str. jie apibūdinami terminu „lėšos“.   Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą […] Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis. CK6.913 str.

Ekonominėje literatūroje pinigų sąvoka turi žymiai platesnį turinį nei CK 100 str. t.y. apima žymiai didesnį objektų ratą, kurie gali atlikti kai kurias pinigų funkcijas. Be to pinigai suvokiami siaurąja ir plačiąja prasmėmis[1].

Civilinės teisės prasme visos kitos atsiskaitymui naudojamos priemonės, kurios neatitinka CK 1.100 str. nurodytų požymių,  priskiriamos ne prie pinigų, o prie kitų civilinių teisių objektų – vertybinių popierių arba turtinių teisių.

Pinigai siaurąja reikšme, tai tie pinigai, kuriais pasinaudoti galima iš karto: grynieji pinigai, kelioniniai čekiai, ir tie indėliai komerciniuose bankuose, savitarpio taupymo bankuose, taupymo, bei paskolų asociacijose, kuriems be apribojimų gali būti išrašomi čekiai, bei skolinamosios kvotos kredito sąjungose.

Pinigai plačiąją reikšme , apimantys visus P1 komponentus, taipogi įvairius mainų tarpininkus, kurie yra beveik taip pat likvidūs kaip ir čekiniai indėliai. P2 apima ir taupomieji indėliai, kuriuos galima paimti pateikus bankui taupomąją knygelę, bei pinigų rinkos savitarpio fondų akcijos, kurioms yra nustatytas $500 minimumas, išrašant čekius, taipogi vienos dienos perpirkimo susitarimai ir eurodolerių indėliai, kuriuos galima paimti po dienos.

P3 - tai dideli terminuoti indėliai, kurių negalima paimti pirma laiko, nei juos galima perleisti, taipogi ir ilgesnės nei 24h. trukmės eurodolerių indėliai ir perpirkimo susitarimai bei akcijos tuose pinigų rinkos fonduose, kurių klientai yra ne pavieniai

5. VERTYBINIAI POPIERIAIVertybiniai popieriai yra finansinės apyvartos instrumentas, t.y. apyvartoje pakeičiantis daiktus ar kitą turtą.

Vertybiniai popieriai nuo daiktų  skiriasi pagal savo funkcines ir fizines savybes. Tai nematerialusis turtas, vadinamas finansiniu turtu.

Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti teisę:

gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.),

atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt.),teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti, pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt.).

Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai) ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius).

CK 1.100 str. nustatyta, kad vertybiniai popieriai pagal jų ekonominę reikšmę skirstomi į tris rūšis:Piniginius vertybinius popierius, kurie suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija) .  Nuosavybės vertybinius popierius, kurie suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą

ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.) . Prekinius vertybinius popierius, kurie suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (konosamentas,

sandėliavimo dokumentas ir kt.).   Pvz., krovinio savininkas perduoda krovinį pagal vežimo sutartį jūrų laivo kapitonui. Krovinio siuntėjui (savininkui)  išduodamas vertybinis popierius – konosamentas. Pagal CK 1.106 str  konosamentas- „tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti.“

Pagal vertybinių popierių formą, jie gali būti materialūs ir nematerialūs. Materialūs - tai tokie vertybiniai popieriai, kurie turi rašytinio dokumento formą ir turėti įstatymų nustatytus

rekvizitus. Jeigu privalomų rekvizitų nėra, vertybinis popierius negalioja. Tokie vertybiniai popieriai perleidžiami perdavimu, nors tai ir reikėtų pažymėti indosamentu – padarant atitinkamą įrašą ant vertybinio popieriaus.

Nematerialūs – tai tokie vertybiniai popieriai, kurie egzistuoja tik apskaitos dokumentuose, kurie tvarkomi specialiai tam reikalui įsteigtose  finansinėse institucijose, kurioms vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti. Tokie vertybiniai popieriai perleidžiami atitinkamais įrašais vertybinių popierių sąskaitose.

Vertybinių popierių emisija. Kiekvienos rūšies vertybinių popierių išleidimą - emisiją (lot. emissio -išleidimas) reglamentuoja specialūs įstatymai, o šią veiklą kontroliuoja speciali valstybės institucija – Vertybinių popierių komisija[1]. Tuo siekiama užtikrinti, kad vertybinių popierių emitentai neišleistų materialinėmis vertybėmis nepagrįstų vertybinių popierių ir tuom nepakenktų visos finansų-kreditų sistemos stabilumui.

Lietuvoje vertybinių popierių emitentu  gali būti Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo , jeigu jo vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje. Leidimą išleisti vertybinius popierius juridinis asmuo gauna tik po to, kai Vertybinių popierių komisija patikrina ir patvirtina vertybinių popierių prospektą. Prospektas – tai dokumentas, kuris suteikia informaciją asmenims, kurie perka vertybinius popierius (investuotojams)  ir visuomenei apie emitentą ir jo išleistus į prekybą vertybinius popierius.

Vertybinių popierių (VP) atribojimas nuo civilinės apyvartos dokumentų Civilinės apyvartos dokumentai: sutartys, pakvitavimai, atsiskaitymų procesą aptarnaujantys dokumentai, garantijos ir

t.t. patvirtina civilinių teisinių santykių egzistavimą, tam tikrų teisių ir pareigų turėjimą, jų pasikeitimą ar pasibaigimą.Teisės atsirandančios iš paprastų prievolinių santykių gali būti perleidžiamos pagal prievolės subjektų keitimo

taisykles (cessio lot. reikalavimo teisių perleidimas). VP patys savaime yra civilinės apyvartos objektai. VP tarsi daiktai perkami ir parduodami ar kitaip perleidžiami tuo būdu perduodant ir teises, kylančias iš to vertybinio popieriaus. VP

27

perleidžiami pagal įstatymus, nusistovėjusią praktiką ar papročius laisvai be jokių apribojimų. VP perleidžiami perdavimu .   Pvz., jei pinigai paskolinami pagal paskolos sutartį, tai paskolos sutarties dokumento perdavimas kitam asmeniui nereiškia, kad to dokumento turėtojas gali reikalauti, kad skolininkas vykdytų sutartį (grąžintu paskolą) jam. Kreditoriau teisės pagal paskolos sutartį kitam asmeniui gali būti perduotos tik taikant reikalavimo teisės perleidimo procedūrą. Tačiau, jei pinigai skolinami išleidžiant obligacijas, tai asmuo, kuris turi obligaciją, perduodamas obligaciją kitam asmeniui – perduoda ir teises, kurias jam sukuria šis vertybinis popierius.Svarbiausios išvados:

Vertybiniai popieriai yra išvestinis civilinių teisų objektas, suteikiantis jo savininkui teisė gauti turtines vertybes iš to asmens, kuris išleido vertybinį popierių.

Vertybinis popierius nuo kitų finansinių dokumentų skiriasi tuo, kad jis apyvartoje dalyvauja kaip objektas, t.y. tarsi daiktas.

6. TURTINĖS TEISĖSTurtinės teisės kaip civilinių teisių objektas taip pat yra išvestinis objektas, nes tai nėra materialus turtas. Be to, nauda,

kuria gali gauti iš turtinės teisės jos turėtojas, tik numatoma, t.y. bus gaunama ateityje. Pvz. Jonas paskolino Petrui 10000 litų. Paskolos sutartis įforminta rašytine paskolos sutartimi. Numatyta, kad skola turi būti grąžinta po pusės metų nuo sutarties sudarymo dienos. Įvykdžius šią sutartį, Petras įgijo nuosavybėn 10000 litų, o Jonas – reikalavimo teisę (subjektinę civilinę teisę) reikalauti iš Jono po 6 mėn. sumokėti jam 10000 lt. Taigi Jonas pinigų kaip civilinio teisių objekto nebeturi, tačiau įgijo kitą objektą – reikalavimo teisę į Petrą. Šios reikalavimo teisės vertė – 10000 lt. Vadinasi, ši turtinė teisė kaip objektas apyvartoje pakeičia pinigus, todėl gali būti parduota kitam asmeniui.

Turtinė teisė kaip civilinių teisių yra civilinės apyvartos instrumentas, įgalinantis sudaryti sandorius dėl turimų turtinių teisių, taip pat ir pareigų perleidimo. Šis objektas kaip apyvartos instrumentas naudojamas tais atvejais, kai turtinių teisių pagrindas yra ne vertybiniai popieriai, o sandoriai. Tokį poreikį sąlygoja šiuolaikinė moderni apyvarta. Žymūs lyginamosios teistyros mokslininkai K. Zweigert ir H. Kötz savo knygoje „Įvadas į lyginamąją teisę“ pabrėžia: „… egzistuoja poreikis, kad reikalavimo teisės, lygiai kaip ir kiti turtiniai objektai, galėtų būti perduoti kitiems asmenims. Visos šiuolaikinės teisės sistemos, nors ir viena nuo kitos nukrypstančios, naudojimui pateikia teisines formas, kuriomis galėtų būti vykdomas perleidimas“ [p. 374].

7. VEIKSMAI1.113 straipsnis. Veiksmai ir jų rezultatai Civilinių teisių objektai yra įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt.).Veiksmai paprastai yra reikalavimo teisių, kurios savo ruožtu yra prievolės elementas, objektas.Pagal CK 6.1 str. suformuluotą prievolės apibrėžimą skolininkas ( tai asmuo kuris turi pareigą) privalo atlikti

kreditoriaus (kreditorius – tai asmuo kuris turi reikalavimo teisę) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad turtinę naudą kreditorius gauna ne iš paties veiksmo, o tuo veiksmu kreditoriui naudą teikiančio rezultato. Šis rezultatas gali  būti dvejopas:

kai pats veiksmas turi vartojamąją vertę (pvz., masažuotojo veiksmai); kai vartojamąją vertę turi ne pats veiksmas, o tais veiksmais sukurtas objektas (pvz., rangovo veiksmais

pastatytas namas, pasiūtas rūbas ir pan.) Teisinėje literatūroje teigiama, kad antruoju atveju prievolėje bus du objektai – skolininko veiksmai – prievolės dalykas

ir įvykdymo objektas (daiktas, pinigai ir pan.)[1].Civilinių teisių objektas gali būti ir neveikimas. Pagal įstatymą ar sutartį skolininkas gali prisiimti pareigą susilaikyti

nuo tam tikrų veiksmų darymo kreditoriaus naudai. Tokiu atveju kreditoriui sukuriama erdvė veiklai, kuri ir yra ta nauda, kurios siekia kreditorius. Pvz., CK 2.156 str. nustato, kad sutartimi dėl atstovavimo prekybos agentas gali prisiimti pareigą nekonkuruoti su atstovaujamuoju, t.y. neužsiimti tokia pačia ūkine-komercine komercine veikla kaip ir jo atstovaujamasi.

8. INTELEKTINĖS VEIKLOS REZULTATAI 1.111 straipsnis. Intelektinės veiklos rezultatai Civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai,

išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka.

Intelektinės veiklos rezultatai – tai nematerialios vertybės, kurias sukuria menininkai, meno atlikėjai, dailininkai mokslininkai, išradėjai, dizaineriai ir kt., kūrybinės  veiklos procese. Kiekviena kūrybinės  veikos sritis turi savi specifikos, kuri sąlygoja ir specialų teisių, kurių objektas yra kūrybinės veiklos rezultatas įgyvendinimo teisinį reglamentavimo. Todėl intelektinės veiklos rezultatų kaip civilinių teisių objekto samprata ir jų klasifikacija yra metodologinis pagrindas tinkamam teisės normų taikymui. Santykiams, kurių objektas yra intelektinės veiklos rezultatas, CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

Pirmiausia visi kūrybinės veikos rezultatai nuosavybės teise priklauso jo kūrėjui. Tačiau dėl objekto ypatumų šių santykių nuosavybės teisė įgyvendinama ir ginama skirtingomis nei nuosavybės teisė į daiktus priemonėmis. Todėl kai nuosavybės teisės objektas yra kūrybinės veikos rezultatas, ji vadina intelektinės nuosavybės teise.

Savo ruožtu intelektinės nuosavybės teisės objektai pagal jų prigimtį skirstomi į dvi dideles grupes:autorių ir  gretutinių teisių objektus;pramoninės nuosavybės objektus.Autorių ir gretutinių teisių objektas yra individualius požymius turintis kūrinys, todėl jie negali būti pakartoti. Jie yra

unikalūs, atspindintys kūrėjo kaip asmenybės individualybę. Pramoninės nuosavybės objektai priklauso ne tik nuo jų kūrėjo individualybės, bet ir nuo mokslų bei technologijų išsivystymo lygio, todėl jie gali būti sukurti bent kelių vienas su kitu nesusijusių asmenų. Todėl sprendžiant autorystės, t.y intelektinės nuosavybės įgijimo teisinio reglamentavimą, ši aplinkybė turi

28

lemiamos reikšmės. Pvz.., Eilėraštis yra autorių teisės objektas. Tai unikalus literatūros kūrinys, kurio niekas negali savarankiškai sukurti kito tokio paties eilėraščio, t.y. pakartoti tokio paties eilėraščio. Visiškai kitaip yra su išradimais, kurie yra vienas iš pramoninės nuosavybės objektų. Du vienas su kitu nebendradarbiaujantys inžinieriai, bet naudodami tą pačią techninę mokslinę literatūrą, gali sukurti tokį patį išradimą, t.y. tam tikrą techninės problemos sprendimą.

Kūrybinės veiklos rezultatus pagal jų pobūdį ir teisinį režimą galima skirstyti į šias rūšis:meno, mokslo ir literatūros kūriniai; gretutinės autorių teisės (meno kūrinio atlikėjo teisė į kūrinio atlikimą);išradimai; puslaidininkių gaminių topografijos;augalų veislės;dizainas;komercinės paslaptys, know–how.Organizacinės–koordinavimo veiklos rezultatai:audiovizualiniai įrašai,fonogramos;transliuojančių organizacijų programos. Individualizavimo priemonės ( prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai, domeno pavadinimas,  geografinės nuorodos).Atskirų objekto rūšies teisiniam režimui nustatyti priimti specialūs įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys ir konvencijos.

Svarbiausi įstatymai, kurie papildo CK yra šie:Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 50–1598; 2003. Nr. 28–

1125. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 92-2844.  Lietuvos Respublikos dizaino įstatymas // Valstybės žinios. 2002.  Nr. 112-4980. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas // Valstybės žinios. 1994. Nr. 8-120. Lietuvos Respublikos puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymas // Valstybės žinios. 1998. Nr.

59-1655. Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 104-3701.

9. ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS IR VERTYBĖS Asmeninės neturtinės teisės 1. Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio

turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. 2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis. CK 1.115 straipsnis.

Asmens neturtinės teisės ir vertybės – tai asmeninių santykių, nesusijusių turtiniais, objektas. Tokius santykius civilinė teisė reglamentuoja tik išimtiniais atvejais – t..y. tik įstatymu numatytos asmens (žr.CK 1.1.str.).

Asmeninai neturtiniai santykiai, kurie yra susiję su turtiniais santykiais – tai santykiai dėl intelektinės nuosavybės įgyvendinimo. Šie santykiai visi patenka į civilinės teisės reglamentavimo sferą.

Šioje dalyje aptarsime asmeninius santykius, nesusijusius su turtiniais.Naujasis CK žymiai išplėtė civilinį teisinį asmeninių santykių reglamentavimą ir asmeninių vertybių apsaugą. Tuo

tikslu CK II knygoje „Asmenys“ yra specialaus skyriaus “SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS”.

Šio skyriaus normos konkretizuoja CK 1.114 str., kuris apibūdina civilinės teisės saugomas asmens neturtines teises ir vertybes 1.114 straipsnis. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės

1. Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.

2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų.

Svarbiausia įstatymo saugoma asmens neturtinė vertybė – jo garbė ir orumas Pagal CK 2.24 str. kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo

garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį

paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą.Reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nagrinėja teismas, nepaisydamas to, ar tokius duomenis paskleidęs

asmuo juos paneigė, ar ne. Šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją. Jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje,

radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų.

Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei.

Apsaugos objektas yra informacija apie privatų asmenį, komercinė informacija, profesinė paslaptis Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo

sutikimu.Asmens duomenų apsauga reglamentuojama specialiu įstatymu.Asmens duomenys - bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu - duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma

arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.

Ypatingi asmens duomenys - duomenys apie fizinio asmens rasinę ir etninę kilmę, politinius, religinius, filosofinius ar kitus įsitikinimus, narystę profesinėse sąjungose ir politinėse partijose, sveikatą, lytinį gyvenimą, teistumą.

Viešo asmens privataus gyvenimo apsaugos ypatumai Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra

paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.

29

Profesinė paslaptis Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos

asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Asmeninės neturtinės teisės paprastai negali būti perduodamos ar paveldimos. Išimtis iš šios taisyklės gali numatyti tik įstatymas. CK 1.114 str. nustato, kad asmeninės neturtinės teisės ir

vertybėsarba jei tai neprieštarauja:šių vertybių prigimčiai geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų.  

7 tema. TERMINAI1. TERMINO SĄVOKA IR TEISINĖ REIKŠMĖTerminas – tai laiko tarpas, su kurio pabaiga įstatymai sieja tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimą, pasibaigimą ar

pasikeitimą. Termino pabaiga – teisinis faktas. Laiko tėkmė - nuo žmonių valios nepriklausantis įvykis.  Nors nuo žmogaus valios nepriklauso laiko tėkmė, tačiau jo valia nustatoma kada ši laiko atkarpa ar laiko momentas tampa juridiškai reikšminga, t.y. tampa juridiniu faktu - kalendorinė data, arba  tam tikro laiko kiekis, skaičiuojamas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis, arba įvykis, kuris neišvengiamai turi įvykti.

Termino pabaigos kaip juridinio fakto ypatumas yra tas, kad jis teisinę reikšmę turėti tik kitų teisinių faktų sudėtyje.

Terminas siejamas su kitais teisiniais faktais – pvz., sandoriais, palikimo atsiradimu ir pan. Kam naudingas terminas? 1.123 straipsnis. Termino teisinė reikšmė 1. Jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam

tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas. 2. Jeigu tam tikros sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar prievolė nustoja galioti tam terminui pasibaigus.

Remiantis CK 1.123 str. darytina prielaidą, kad terminas nustatomas įpareigoto teisinio santykio dalyvio (prievolėse – skolininko) naudai – „negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.“

Išimtys iš šios taisyklės gali būti nustatytos įstatymais arba sutartimis. Skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kai:

jis tampa nemokus, bankrutuoja arba be kreditoriaus sutikimo sumažina ar sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą,  neįvykdo sąlygų, su kuriomis siejamas lengvatų suteikimas.

Tam tikrais atvejais atsižvelgiant į prievolės esmę ir pobūdį, aišku, jog terminas nustatytas kreditoriaus ar abiejų prievolės šalių naudai. Pvz., banko paskolos sutarties terminas yra naudingas abiem šalims – bankas turi garantuotas pajams už paskolos teikimą, o skolininkui nereikia vykdyti pareigų kol nepasibaigia terminas.

Kas nustato terminą? Terminą gali nustatyti:įstatymai , šalių susitarimas ar teismo sprendimas.Neatidėliotinais atvejais terminą gali nustatyti viena šalis. Pvz., skolininkui laiku negrąžinus paskolos, kreditorius gali

vienasmeniškai nustatyti naują terminą.Jeigu sutarties šalys susitarė nustatyti terminą ateityje arba jį nustatyti buvo pavesta vienai iš šalių, tačiau tai

nepadaryta, tai vienos iš šalių reikalavimu terminą nustato teismas , atsižvelgdamas į prievolės pobūdį ir bylos aplinkybes. Terminas nurodomas : kalendorine data (kalendorinis skaičiavimas) arba nurodomas metais, mėnesiais,

savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas (natūralus skaičiavimas)., arba nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.

Įstatymai terminą gali nustatyti santykinai apibrėžtais kriterijais.Terminas visais atvejais turi būti protingas (CK 6.35 str.) Pvz., jei pasaugos terminas baigiasi nuo pareikalavimo

momento, tai saugotojas, pasibaigus įprastiniam tokiomis sąlygomis saugojimo terminui, turi teisę pareikalauti, kad davėjas atsiimtų daiktą …...(6.834 str.)

2. TERMINŲ KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI IR JŲ RŪŠYSPagal termino sukuriamas pasekmes terminai skirstomi į dvi rūšis:atnaujinamuosius ir neatnaujinamuosius

(naikinamuosius). Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas buvo

praleistas dėl svarbių priežasčių. Darytina prielaida, kad visi terminai yra atnaujinamieji, išskyrus tuos, kuriuos įstatymas ar sutartis nustato kaip naikinamąjį.

Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti. Naikinamuosius terminus nustatoma  įstatymu arba sandoriu (sutartimi). Pvz., įgaliojimo terminas yra naikinamasis. jam pasibaigus išnyksta įgaliotinio teisė veikti (sudaryti sandorius) atstovaujamojo asmens vardu ir sąskaita.

Įgaliojimo terminą nustato jį išdavęs asmuo, tačiau terminas negali būti ilgesnis nei 3metai. Jei įgaliotojas nenustato termino, tai įstatymas numato, kad toks įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo išdavimo

dienos.

3. TERMINO PRALEIDIMASTermino praleidimas – tai teisės pažeidimas, kai pareigą turintis teisinio santykio dalyvis neatlieka nustatytu

savo pareigų, pvz., suėjus paskolos grąžinimo terminui negrąžina kreditoriui skolos, arba asmuo perdavęs daiktą saugoti nustatytu laiku jo nepasiima iš saugotojo ir pan.

Jeigu prievolės įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę nuo to momento, kai kreditorius raštu pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė įvykdymo terminą, o skolininkas per šį terminą prievolės neįvykdė.

Sutartiniuose santykiuose termino praleidimas laikomas  sutarties neįvykdymui.Sutartiniuose santykiuose termino praleidimas laikomas  sutarties neįvykdymui.

30

Tačiau, jei skolininkas terminą praleido dėl kitos šalies netinkamo elgesio ir trukdymų, tai toks termino praleidimas nėra teisės pažeidimas.Pavyzdžiui: 4. Skolininkas nelaikomas praleidusiu įvykdymo terminą, kol prievolės negalima įvykdyti dėl to, kad kreditorius praleido įvykdymo terminą. 6.260 straipsnis. Skolininko praleisto termino pasekmės

Kai termino praleidimas traktuojamas kaip teisės pažeidimas, tai asmeniui, praleidusiam terminą,  gali būti taikomos sankcijos.

I) Jeigu termino praleidimas kitai teisinio santykio sukėlė nuostolius, tai praleidusiam terminą asmeniui atsiranda prievolė atlyginti nuostolius arba tokius nuostolius prisiimti sau. Pvz., pagal CK 5.57 str.: „Jeigu skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, (……) skolininkas privalo sumokėti kreditoriui valiutos kurso, buvusio prievolės įvykdymo termino suėjimo metu, ir mokėjimo metu esančio kurso skirtumą. Ši taisyklė netaikoma, jeigu skolininkas prievolės neįvykdė laiku dėl kreditoriaus kaltės. Šią aplinkybę privalo įrodyti skolininkas.“

II) Sutartiniuose santykiuose šalys gali nustatyti netesybas – delspinigius. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t.(6.71 str.) CK 6.36 str.

III) Jei sutartimi netesybos ar kitokios sankcijos už termino praleidimą nenustatytos - jas gali nustatyti įstatymas. Pvz.,

1. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

2. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

CK 6.210 straipsnis. PalūkanosIV) Santykiuose, kurie susiję su daikto perdavimu, asmeniui, praleidusiam daikto priėmimo terminą perkeliama daikto

atsitiktinio žuvimo rizika. [....]s praleidžia terminą daiktą perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar

sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. 4.50 straipsnis. Daikto perdavimas įgijėjui

4. TERMINO SKAIČIAVIMO TVARKA Termino pradžia 1. Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais

apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. 2. Valandomis skaičiuojamas terminas prasideda nuo šalies arba abiejų šalių ar įstatymų apibrėžto momento. CK 1.118 straipsnis . Termino pabaigą reglamentuoja CK 1.120, 1.121, 1.122 str. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą

nulis minučių.Oficialių švenčių ir ne darbo dienų įskaitymaOficialių švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą.Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti

darbo diena.Veiksmų atlikimas paskutinę termino dienąJeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino

dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas.

Visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku.

Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.

8 tema. IEŠKINIO SENATIS1. IEŠKINIO SENATIES SĄVOKA IR FUNKCIJOS Ieškinio senatis ir ieškinio senaties terminas. Šiuos du terminus – ieškinio senatis ir ieškinio senaties terminus

nereikėtų tapatinti. Jie nėra sinonimai. Nors iš pirmo žvilgsnio, kai skaitome CK 1.124 str. tokį įspūdį ir galima susidaryti.Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises

pareikšdamas ieškinį. CK 1.124 str. Mes jau nustatėme, kad ne pats terminas yra juridinis faktas, tačiau jo pasibaigimas. Vadinasi, kol nėra pasibaigęs

ieškinio senaties terminas – teisės turėtojas gali ginti savo pažeistą teisę. Šią teisę sukuria ne ieškinio senaties terminas, o tas teisinis faktas, kuris sukūrė šią teisę, pvz., paskolos sutartis. Ieškinio senaties terminas yra tas laiko tarpas, per kurį asmuo gali įgyvendinti savo teisę į gynimą. Tuo tarpu ieškinio senaties termino pasibaigimas yra teisinis faktas, kuris asmens teisę ginti pažeistas teises panaikina arba esminiai apriboja.

Ta teisinė situacija, kuri susiklosto pasibaigus ieškinio senaties terminui vadinama ieškinio senatimi. Iki naujo CK priėmimo galiojusiame civiliniame kodekse (1964 m.) buvo aiškesnis ieškinio senaties termino ir ieškinio

senaties apibūdinimas. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę gynybą (ieškininė senatis). (1964 m. civilinio kodekso 83 str.)

31

Išvada: Pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra juridinis faktas, o ieškinio senatis - to juridinio fakto sukurta teisinė pasekmė.

Kas nustato ieškinio senaties terminą? Ieškinio senaties terminus nustato tik Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Šiuo požymiu ieškinio senaties terminas skiriasi nuo kitų terminų, nes jo negali nustatyti nei sandorio šalys, nei teismas.

Teisės normos, nustatančios ieškinio senaties terminus yra imperatyvaus pobūdžio . Taip pat draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Senaties taikymo civiliniuose santykiuose prielaidos Pažeidus civilinius teisinius santykius, teisės funkcija ir teismo uždavinys - atstatyti teisėtvarką pagal suinteresuoto t.y.

asmens, kurio teisės pažeistos, ieškinį.Tačiau jeigu asmuo su ieškiniu nesikreipia labai ilgą laiką, tai teismui atstatyti pažeistus santykius yra sudėtinga dėl to,

kad yra prarasti įrodymai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą.Tačiau ir esant galimybei surinkti įrodymus, pažeidimo pasekmių likvidavimas (restitucija) po tokio ilgo laiko

sugriautų susiklosčiusius santykius ir pažeistų stabilumą visuomenėje.Ieškinio senaties instituto normos skatina civilinių santykių subjektus būti rūpestingais, jos grindžiamos protingo ir

rūpestingo žmogaus elgesio kriterijais. Todėl ieškinio senaties termino praleidimas leidžia manyti, kad teisės turėtojas prarado interesą ją įgyvendinti. Tokia civilinė subjektinė teisė išlieka, tačiau teisės  jos nebelaiko teisiškai reikšminga. Teisinėje literatūroje nurodoma, kad subjektinė teisinė pareiga, koresponduojanti tokiai teisei, iš teisinės virsta prigimtine[1].

2. IEŠKINIO SENATIES TERMINO PASIBAIGIMO REIKŠMĖTaigi, ieškinio senatis (ieškinio termino pasibaigimas) atima galimybę teisę turinčiam ginti savo teises ieškininės

gynybos priemonėmis, t.y. panaudojant teismo kaip teisminės valdžios galias, siekiant priversti, kad jo skolininkas įvykdytų savo pareigas. Iš kitos pusės, ieškinio senatis suteikia skolininkui teisę nevykdyti savo pareigos. Pareigos neįvykdymas tokiu atveju jam nesukelia jokių sankcijų. Tačiau neįvykdęs pareigos skolininkas turi naudos. Todėl skolininkas gali nesinaudoti ieškinio senaties teikiamomis galimybėmis, t.y. įvykdyti savo pareigas nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Toks pareigos įvykdymas yra laikomas tinkamu ir neatšaukiamu, t.y. skolininkas įvykdęs prievolę negali persigalvoti ir reikalauti atgal tai ką įvykdė remdamasis ieškinio senatimi. 1.133 straipsnis. Pasekmės, atsirandančios skolininkui įvykdžius pareigą po to, kai ieškinio senaties terminas pasibaigė Skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs. Pvz., Kasacinio skundo argumentą dėl ieškinio senaties taikymo teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą, nes pirmosios instancijos teisme ieškovas nereikalavo taikyti ieškinio senatį. Nepareiškus tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme, aukštesnės instancijos teisme toks reikalavimas negali būti reiškiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio  21 d. nutartis civilinėje byloje  R. Ž. individuali įmonė „Jūsų ... sėkmė“ v. J. B-ė, Nr. 3K-3-1178/2001).

Ieškinio senaties institutas priskiriamas materialinei, bet ne proceso teisei, todėl ieškinio termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau negali būti pagrindas pagal civilinio proceso teisę atsisakyti priimti ieškinį. “…Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.” 1.126 straipsnis. Ieškinio senaties taikymas

Ieškinį dėl senaties teismas gali atmesti tik išnagrinėjęs bylą t.y. nustatęs ar galima taikyti ieškinio senatį.

3. IEŠKINIO SENATIES TAIKYMO SAMPRATA IR SĄLYGOSIeškinio senaties taikymas Civiliniame kodekse suprantamas dvejopai :1)      kaip teisės normų taikymo srities nustatymas.2) kaip asmens valios išreiškimo aktas – prašymas adresuotas teismui taikyti ieškinio senatį. I) Pirmuoju atveju apibrėžiama ieškinio senaties kaip civilinės teisės instituto taikymo ribos, t.y. objektyviosios

civilinės teisės taikymas.CK 1.134 str. nustato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.Išvada: Pagal bendrą taisyklę ieškinio senaties instituto normos taikomos visiems civilinės teisės reglamentuojamiems

santykiams, išskyrus CK 1.134 str. ir kituose civiliniuose įstatymuose nurodytus santykius. Tai reiškia, kad šių santykių dalyviai gali ginti savo teises teisme nepriklausomai nuo to kiek laiko praėjo nuo jų teisių pažeidimo.    

II) Antruoju atveju asmuo išreiškia savo valią priimti tą naudą, kurią teikia ieškinio senatis - atsisako vykdyti subjektines pareigas . Iš kitos pusės ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu.

Naudos gavimas taikant ieškinio senatį, t.y. ribojant kitam asmeniui ginti savo teises, yra asmens pasirinkimo reikalas, todėl teismas neturi teisės savo iniciatyva taikyti ieškinio senatį.   1.126 straipsnis.

Ieškinio senaties taikymas 1. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.2. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.3. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai: yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas; ir ginčo šalis reikalauja.

4. BENDRASIS IR SPECIALIEJI IEŠKINIO SENATIES TERMINAI CK 1.125 straipsnis. Ieškinio senaties terminai 1. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. 2. Atskirų

rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.Pagal CK 1.125 str. bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų.

32

Kituse CK straipsniuose ar kituose civiliniuose įstatymuose gali būti nustatyti trumpesni nei dešimt metų terminai. Šie terminai yra specialieji, todėl kai yra nustatyti specialieji terminai – bendrasis terminas netaikomas .

CK 1.125 str. nustatyta, kad : 1.      Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams. 2.      Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais . 3.      Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas: ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų; iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį. 4.      Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. 5.      Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo , tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. 6.      Sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. 7.      Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomi šio kodekso šeštojoje knygoje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai. 8.      Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.

5. IEŠKINIO SENATIES TERMINO EIGOS PRADŽIAIeškinio senaties termino pradžia tai tam tikras įvykis ar asmenų veiksmai, su kurių buvimu įstatymas sieja ieškinio

senaties pradžią. Juos galime vadinti ieškinio senaties termino tėkmės pradžios teisiniu pagrindu.Visus ieškinio senaties termino pradžios pagrindus galima suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji pagrindai Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią

asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.Šios taisyklės išimtis nustato CK ir/ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, nustatydami specialiuosius ieškinio

senaties termino pradžios nustatymo pagrindus. Specialieji ieškinio senaties termino pradžios pagrindai Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties

terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę

pareiškimo momento. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės

įvykdymo momento. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar

atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Tęstinio teisės pažeidimo įtaką ieškinio senaties termino pradžios nustatymui paaiškina Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nr. 39 nutarimas „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje .“

18. Reikalavimams dėl nuosavybės teisės ar valdymo gynimo nuo neteisėto naudojimosi svetimu turtu, kai tai nesusiję su valdymo netekimu, ieškinio senatis objektyviai negali pasibaigti, kadangi toks naudojimasis turtu yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, nepakeičiantis nuosavybės teisės ir iš jos kylančių subjektinių teisių. Todėl šiais atvejais (žr., pavyzdžiui, CK 6.499 straipsnio 1 dalį, 6.597, 6.612, 6.613, 6.620 straipsnius, 6.623 straipsnio 2 dalį ir kt.) pažeistoji teisė turi būti ginama nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo pažeidimo pradžios iki ieškinio pareiškimo.

6. IEŠKINIO SENATIES TERMINO NUTRAUKIMASPagal CK 1.130 str.ieškinio senaties terminą nutraukia:ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka; skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta

prievolę. Nutraukimas reiškia, kad nuo nutraukimo momento ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo

teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė.

Ieškinio senaties termino nutraukimo sąlygos ir tvarka yra naudingos rūpestingam civilinių teisių subjektui. Jo pastangos išieškoti skolą ar kitokį pareigos įvykdymą nuolat atnaujina terminą ir tuo pagrindu (įsisenėjimo) jis nepraranda galimybių ginti savo teises.

Tačiau antra vertus ši tvarka užkerta kelią piktnaudžiavimui ieškinine gynyba. Tik tinkamai paruoštas ieškinys nutraukia ieškinio senaties terminą.

7. IEŠKINIO SENATIES SUSTABDYMASIeškinio senaties termino sustabdymą reglamentuoja CK 1.129 str.1. Ieškinio senaties terminas sustabdomas: 1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima

jėga); 2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);

33

3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;

4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas; 5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai; 6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis; 7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai; 8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas. 2. Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsirado arba

buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką.

3. Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.

Įvykus šiame straipsnyje nurodytai ieškinio senaties termino sustabdančiai aplinkybei, ieškinio senaties termino eiga sustoja automatiškai.

Pasibaigus šiai aplinkybei – termino eiga tęsiasi.Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinio senaties terminas stabdomas tik tuo atveju, jei ji realiai sutrukdė pareikšti

ieškinį, t.y. jei įvyko šio termino pabaigoje. Tačiau jei ji įvyko termino pradžioje, o jai pasibaigus dar buvo likę ne mažiau kaip 6 mėnesiai laiko, tai terminas nesustabdomas. Tokių aplinkybių sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas daro išankstinį jų įvertinimą kai svarbių, t.y. objektyviai trukdančių pareikšti ieškinį. Jeigu realiame gyvenime pasitaiko ir kitokių, šiame straipsnyje neaptartų, aplinkybių,  kurios taip pat gali trukdyti pareikšti ieškinį, reikia naudotis kita ieškinio senatį reglamentuojančia norma – ieškinio senaties termino atnaujinimu. Pvz., Žmogus sunkiai susirgo, yra komos  būsenoje. Pagal CK 1.129 str. liga automatiškai nesustabdo ieškinio senaties termino, tačiau jei ji realiai sutrukdė pareikšti ieškinį, reikėtu remtis ne termino sustabdymą reglamentuojančiomis normomis, o senaties terminą atnaujinimą reglamentuojančiomis normomis (CK 1.131 str. 2 d.).

 8. IEŠKINIO SENATIES ATNAUJINIMASIeškinio senaties termino atnaujinimo teisinis reglamentavimas tampriai siejasi su ieškinio senaties termino

sustabdymu. Abiem atvejais siekiama užtikrinti ieškininę gynybą asmeniui, kuris praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Skirtumas glūdi tik tų aplinkybių vertinime. Pirmuoju atveju, kai kalbame apie termino sustabdymą, tų aplinkybių ratą nustato įstatymų leidėjas ir šis aplinkybių sąrašas yra baigtinis. Antruoju atveju - ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančias priežastis pateikia asmuo, kurio teisės ginamos, o jas vertina teismas. Tos priežastys gali būti įvairios, jų sąrašo įstatymų leidėjas nepateikia, svarbu tik tai, kad teismas jas pripažintu svarbiomis.

9 tema. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS 1. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO SAMPRATA.Civilinės teisės ir pareigos atsiranda CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir

organizacijų veiksmų – sandorių (Žr. CK 1.136 str.). Civilinės teisės ir pareigos atsiranda:1) iš sandorių;2) iš teismų sprendimų;3) iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes;4) kaip intelektinės veiklos rezultatai;5) dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo;6) dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes.CK 1.137 straipsnio 1 dalyje  įtvirtinta pagrindinė privatinės teisės nuostata – asmenų galimybė savo nuožiūra laisvai

naudotis civilinėmis teisėmis. Pavyzdžiui, asmuo gali pasirinkti, ginti savo pažeistą teisę ar jos neginti, taip pat pasirinkti ir įstatymų neuždraustą teisės gynimo būdą.

Kiekviena subjektinė teisė, kaip subjektui civilinių teisinių santykių įstatymu suteikta galimybė, gali būti įgyvendinama dviem būdais – paties teisių subjekto veiksmais bei reikalavimu iš kitų asmenų veikti arba susilaikyti nuo veikimo. Subjektinės teisės įgyvendinimas – tai subjektinės teisės turinį sudarančių galimybių realizavimas. Civilinių subjektiniųteisių įgyvendinimaspasireiškia tam tikrų veiksmų atlikimu. Didžioji dauguma šių veiksmų yra valingi ir sąmoningi, ir subjektinių teisių turėtojai siekia tam tikrų socialinių ir teisinių tikslų.  Pavyzdžiui, nuosavybės teisės į tam tikrą turtą įgijimas, taip pat naudos gavimas iš nuosavybės teise valdomo turto.

Tačiau subjektinė teisė gali būti įgyvendinama ir faktiniais veiksmais, kurie nebūtinai yra valingi ir siekiantys tam tikro teisinio tikslo – pavyzdžiui, neveiksnaus asmens gyvenimas jam nuosavybės teise priklausančiame name (tokiu būdu jis įgyvendina savo, kaip savininko, teises).[1]

Subjektinė teisė įgyvendinama: • Paties subjektinės teisės turėtojo veiksmais • Reikalavimu iš kitų asmenų tam tikrų veiksmų ar neveikimo

Subjektinės civilinės teisės kaip civilinio santykio elementas. Subjektinė teisė atsiranda objektyviosios teisės pagrindu. Civiliniame teisiniame santykyje subjektinė teisė įgyvendinama faktiniais veiksmais – perduodant turtą, atliekant darbus, kuriant kūrinius.[2] Galimybė realizuoti savo subjektines teises priklauso nuo objektinės teisės, o ši - nuo valstybės politinės sandaros ir subjekto savybių – gabumų, išsilavinimo, fizinių galimybių, ekonominės padėties ir t.t.

1.1. Subjektinių civilinių teisių įgyvendinimo būdaiSubjektinės civilinės teisės gali būti įgyvendinamos visais įstatymu neuždraustais būdais. Civilinės teisės doktrina

skiria du civilinių subjektinių teisių įgyvendinimo būdus – faktinius ir juridinius.

34

Faktiniai civilinių teisių įgyvendinimo būdai - tai tokie būdai, kuriais įgyvendindamas savo teises asmuo nesiekia teisinio rezultato. Pavyzdžiui,automobilis naudojamas susisiekimui, kompiuteris – darbui ir panašiai.

Juridiniai teisių įgyvendinimo būdai – tai civilinių subjektinių teisių įgyvendinimas tokiu būdu, kuriuo siekiama teisinio rezultato. Tai dažniausiai bus sandoriai arba kiti teisiškai reikšmingi veiksmai. Pavyzdžiui, įstatinio kapitalo apmokėjimas, daikto perdavimas pagal pirkimo pardavimo sutartį, palikimo atsisakymas įgyvendinami vienašalių ar daugiašalių sandorių pagalba.

Pagal bendrą taisyklę subjektinės teisės gali būti įgyvendinamos tiek asmeniškai civilinių subjektinių teisių turėtojo, tiek ir per atstovus.  Tačiau yra išimčių - dalis subjektinių teisių gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai: įgaliojimo išdavimas, testamento surašymas, santuokos sudarymas, reikalavimas atlyginti žalą sveikatos sužalojimu ir pan.

 1.1.1. Daiktinių subjektinių civilinių teisių įgyvendinimo būdai Pagrindinės civilinių teisinių santykių rūšys yra dvi - daiktiniai ir prievoliniai civiliniai teisiniai santykiai. Civiliniai

teisiniai santykiai į daiktinius ir prievolinius skirstomi pagal santykio objektą ir teisę turinčio subjekto teisių į objektą įgyvendinimo būdą.

Daiktinio teisinio santykio objektas yra daiktas (ar jam prilygintas turtas), o teisę turintis subjektas savo teises į daiktą įgyvendina pats be kitos santykio šalies (trečiųjų asmenų) veiksmų.

Prievolinio teisinio santykio teisę turintis subjektas turi tik reikalavimo teisę į kitą teisinio santykio dalyvį (šalį). Vadinasi, jo teisės įgyvendinamos kito asmens veiksmais.

Daiktinė teisė apibūdinamas kaip absoliuti teisė į daiktą. Daiktinės teisės turinį sudaro teisė  reikalauti iš visų pasyvaus elgesio, t.y. susilaikyti nuo daiktinės teisės pažeidimo.[1] Daiktinės teisės turėtojas savo teisę į daiktą gali pareikšti bet kuriam asmeniui arba priešintis reikalavimui bet kurio kito asmens, turinčio daiktą, į kurį daikto turėtojas turi tam tikrą teisę.[2] Tai reiškia, kad daiktinės teisės seka paskui daiktą. Pavyzdžiui, jeigu įkaito davėjas parduoda įkeistą daiktą, tai įkeitimo teisė lieka galioti, ir įkaito turėtojas gali įgyvendinti savo teisę naujajam daikto savininkui. Taip pat kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu, turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius (CK 4.198 str. 2d.). Tačiau kad pirmumo ir sekimo teisė galiotų, jos turi būti paskelbtos viešai ( CK 1.75; 4.253-4.262 str.).[3] Skiriasi ir daiktinės teisės atsiradimo pagrindas – jos turinį nustato ne sutartis, bet įstatymas.

Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu, plačiausia iš jų – nuosavybės teisė[4]. LR CK 4.37 str. 1d. apibrėžia, kad nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kitos daiktinės teisės – valdymas, servitutas, uzufruktas, hipoteka ir t.t. yra ribotos ir apima tik kai kuriuos nuosavybės teisės įgyvendinimo aspektus.Daiktinė teisė įgyvendinama trimis pagrindiniais būdais:

Naudojant; Valdant ; Disponuojant Naudojimo, valdymo ir disponavimo triada neapima viso nuosavybės teisės turinio, nors toks požiūris ilgą laiką buvo

būdingas tarybinės teisės doktrinai. Bendrosios teisės sistemos šalys,  priešingai,  visada pripažino esant daugiau kaip dešimt savininko teisių įgyvendinimo būdų. Šiuolaikinė teisės doktrina nuosavybės teisę laiko prigimtine žmogaus teise, todėl vengia riboti jos turinį, pripažindama valstybės teisę įstatymu nustatyti tik šios teisės įgyvendinimo ribas. Lietuvos teisės doktrina išskiria šiuos daiktinių teisių įgyvendinimo ypatumus:

Valdymo teisės įgyvendinimas – tai „realizavimas įstatymu paremtos galimybės turėti, laikyti pas save tam tikrą turtą  (faktiškai valdyti, turėti balanse)“[5].

Naudojimo teisės įgyvendinimas – tai daikto eksploatavimas siekiant gauti iš jo tam tikrą naudą. Paprastai naudojimo teisė yra įgyvendinama kartu su valdymo teise, nes daugeliu atvejų naudotis daiktu galima tik jį faktiškai valdant

Disponavimo teisės įgyvendinimas – tai galimybė keisti teisinį turto titulą ir statusą – pakeisti jo paskirtį, palikti testamentu, sunaikinti, dovanoti, parduoti ir kt.

Asmuo, kuriam turtas ar turtinės teisės priklauso nuosavybės teise, gali naudotis visais trimis daiktinių teisių įgyvendinimo būdais – valdyti, naudotis ir disponuoti. Dalį šių teisių jis gali perleisti kitiems asmenims – pavyzdžiui, išnuomodamas turtą savininkas perleidžia nuomininkui – teisėtam valdytojui – teisę valdyti ir naudotis turtu, o atskirais atvejais – ir teisę subnuomoti turtą tretiesiems asmenims. Tokiu būdu jis perleidžia dalį disponavimo teisės. Net ir šis paprastas pavyzdys iliustruoja, kad nuosavybės teisės turinio apibrėžimas per naudojimo, valdymo ir disponavimo teises neatskleidžia visos faktinės daiktinių teisių įvairovės.

Šiuolaikinė nuosavybės, kaip prigimtinės teisės, doktrina ir nekelia sau uždavinio išsamiai apibrėžti nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, visas dėmesys yra skiriamas nuosavybės teisės įgyvendinimo ribų nustatymui. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos nustatomos įstatymu arba sutartimi. Pavyzdžiui, įstatymu nustatoma tam tikrų nekilnojamo turto objektų tikslinė paskirtis, kuri riboja savininko teisę keisti šią paskirtį, turint tikslą apsaugoti viešą interesą. Pavyzdžiui: name, priklausančiame kultūros paveldui, negali būti atliekama rekonstrukcija, kuri sunaikintų istoriškai vertingus architektūrinius elementus, žemės sklype, kuris yra gamtos draustinyje, negali būti atliekamos komercinės paskirties statybos ir kt.

Sutartimi savininko teisės ribojamos gavus jo paties sutikimą. Pavyzdžiui, išlaikymo iki gyvos galvos atveju rentos mokėtojas (ir titulinis turto savininkas) gali perleisti perduotą jam mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą tik turėdamas rašytinį rentos gavėjo sutikimą.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrų specifinių savybių kai turtas valdomas bendrosios nuosavybės teise. Bendrosios dalinės nuosavybės atveju galioja principas, kad teisių įgyvendinimui būtinas bendraturčių susitarimas (LR CK 4.75). Jei bendraturčiai nesusitaria, tai valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka yra nustatoma teismo. LR CK 4.76 str. taip pat numato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas santuokoje įgytas turtas, jei šio turto režimo nepakeičia vedybų sutartis. Bendrosios jungtinės nuosavybės įgyvendinimas turi tam tikrų ypatumų, tačiau taip pat galioja bendras sutuoktinių susitarimo dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo principas.

35

1.1.2. Prievolių įgyvendinimo ypatumaiPrievolių teisė, skirtingai nei daiktinė teisė, kuriai būdingas absoliutus pobūdis, yra vadinama santykine, nes kreditorius

savo teises gali įgyvendinti tik prieš konkretų skolininką. Prievolinės teisės turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti aktyvių veiksmų iš konkretaus skolininko. Daiktinę teisę gali pažeisti bet kuris asmuo, todėl atsakomybės subjekto klausimas nėra toks aktualus[1] kaip prievolinės teisės atveju, kur klausimas, kas yra santykio šalis, turi esminės reikšmės.

Prievolių teisės įgyvendinimo būdai priklauso nuo:Prievolinio santykio šalių – kas yra skolininkas ir kreditorius.Prievolinio santykio turinio -  reikalavimo teisės ir skolininko pareigos pobūdžio.Prievolinio santykio atsiradimo pagrindo – sutarties, delikto, kt.Prievolinio santykio objektas yra skolininko veiksmai. Prievolinės teisės paprastai galioja tik tam tikrą laiką, todėl jas

galima priverstinai įgyvendinti tik iki ieškinio senaties termino pabaigos.

1.1.3. Asmeninių neturtinių teisių įgyvendinimo ypatumaiLR CK 1.114 str. nurodo, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą,

kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Asmeninės neturtinės teisės įgyvendinamos tais pačiais principais, kaip ir kitos absoliutaus pobūdžio teisės:

Asmuo savo nuožiūra naudojasi asmeninėmis neturtinėmis teisėmis ir vertybėmis (riboja tik įstatymai ir sutartys)Visi kiti asmenys turi susilaikyti nuo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo.Tačiau ne visas asmenines neturtines teises ir vertybes galima perduoti ir paveldėti. Perduoti ir paveldėti galima tik tas

asmenines neturtines teises ir vertybes, kurios nėra neatskiriamai susiję su jų turėtoju. Pavyzdžiui, neatsiejamai susijusi su jos turėtoju yra teisė į vardą, todėl negali būti perduota ar paveldėta teisė į autoriaus vardą.

2. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO PRINCIPAITeisės principai atlieka dvi pagrindines funkcijas – reglamentavimo ir kolizijų šalinimo[1].  Todėl svarbu aptarti,

kokiais principais vadovaujantis turėtų būti įgyvendinamos civilinės teisės. Kokiais principais turėtų vadovautis civilinių teisinių santykių subjektai įstatymų leidėjas įtvirtino LR CK - 1.5 str. numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 1.137 str. 2d. papildo 1.5 str. turinį teigimu, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Taigi, asmenys privalo taikyti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus ne tik įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, bet ir savo susitarimu nustatydami teises ir pareigas.

Tačiau principų turinio nustatymas yra teisės doktrinos bei teismų praktikos uždavinys. Trumpai aptarsime pagrindinių civilinių teisių įgyvendinimo principų turinį: Sąžiningumas (lot. bona fides) – tai bendrasis civilinės teisės principas, kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių

subjektai civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja vadovaudamiesi gera valia, vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Sąžiningumas – tai subjektyvi asmens būsena, kai asmuo nežino arba negali žinoti apie faktą, kurio žinojimas iš įstatymo perspektyvos jo elgesį darytų neteisėtu.[2] Sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgus į bendrąją sąžiningumo prezumpciją.[3] Iš sąžiningumo principo kildinamas ir vienas svarbiausių prievolių vykdymo principų – bendradarbiavimo principas.

Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai (Konstitucijos 109 str.). Teisingumo turinys nustatomas remiantis moralinėmis gėrio, lygybės, žmoniškumo, protingumo bei sąžiningumo kategorijomis.[4] Siekti teisingumo - tai siekti visų interesų pusiausvyros.[5] Todėl vadovautis teisingumo principu reiškia elgtis proporcingai, atsižvelgiant ir į kitų asmenų interesus.

Protingumas – tai teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi racionaliai - apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, kaip bonus pater familias (geras šeimos tėvas - lot). Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, jei nepakanka teisinio išprusimo, kreiptųsi teisinės pagalbos į profesionalus ir panašiai.[6] Protingu laikytinas tikslingas elgesys, kuris yra sąlygotas socialinės ir ekonominės subjekto situacijos ir logiškai iš jos išplaukiantis.

2.1. Civilinių teisių įgyvendinimo ribosCK 1.137 str. 1 dalis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę laisvai naudotis savo teisėmis. Tačiau

laisvo naudojimosi savo teisėmis principas nėra absoliutus – jį riboja įstatymai, nustatantys specifinius reikalavimus subjektams (veiksnumo reikalavimas), terminus, per kuriuos galima įgyvendinti savo teises, ribojantys konkrečių subjektinių teisių apimtį, įtvirtinantys teisės įgyvendinimo remiantis jos socialiniu tikslu principą, kuris riboja teisių įgyvendinimo būdus.

CK 1.137 str. 2 dalis numato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Civilinių subjektinių teisių įgyvendinimo ribos nustatomos taisyklėmis, kurios:leidžia arba draudžia įgyvendinti teises tam tikrais būdais (pvz., verslininkai negali naudotis nesąžiningos

konkurencijos būdais, savininkai negali bet kaip elgtis su nuosavybe, kuri yra meninės istorinės vertės), draudžia naudotis tokiomis teisių gynybos formomis ir priemonėmis, kurios nėra numatytos įstatymų, draudžia naudotis savo teisėmis siekiant padaryti tiesioginės žalos kitų asmenų teisėtiems interesams [1]. Subjektinių civilinių teisių įgyvendinimo ribos – įstatymais apibrėžtos asmenų veikimo ribos, realizuojant savo subjektines teises.

Laiko ribos - subjektinių teisių įgyvendinimas yra ribotas laike. Įstatymai numato terminus, per kuriuos subjektinės teisės gali būti įgyvendinamos ir ginamos.

36

Teisių įgyvendinimo būdo ribos – tam tikras teises draudžiama įgyvendinti tam tikrais būdais. Pavyzdžiui,  draudžiama neprižiūrėti savo nuosavybės, jei ji turi kultūrinę ir archeologinę vertę. Įstatymai taip pat riboja ir tam tikrų civilinių subjektinių teisių įgyvendinimo formos ir procedūros pasirinkimą, pavyzdžiui, notarinės formos reikalavimas nekilnojamo turto sandoriams, taip pat bendrasavininko pirmenybės pirkti bendrąja daline nuosavybe priklausantį turtą procedūra ir panašiai.

Teisių įgyvendinimo pagal socialinę paskirtį ribos – civilinių teisų negalima įgyvendinti siekiant socialiai priešingų tikslų. Pavyzdžiui, draudžiama sudaryti sandorius, priešingus viešai tvarkai ir gerai moralei, todėl sandoris, sudarytas siekiant išvengti mokestinės prievolės, negalios.

Kadangi civilinių teisių įgyvendinimo ribos yra pačios įvairiausios, geriausiai jos atsiskleidžia analizuojant tų ribų nustatymą įtakojančius veiksnius[2], t.y.: Moralės normas. Sąžiningumo ir protingumo principus (kurie jau aptarti 2.1. šios temos poskyryje). Civilinių subjektinių teisių tikslą .

Moralės normos turi įtakos civilinių subjektinių teisių įgyvendinimui dviem atvejais – kai tai yra įsakmiai nurodyta įstatyme (pavyzdžiui, CK 1.81 str. 1 dalis: „viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja“) ir kai būtinybė atsižvelgti į  moralės normas kyla iš santykių esmės (pavyzdžiui, moralinės nepilnamečio vaiko globėjo savybės turi esminės reikšmės jo statusui).

Civilinių teisių tikslas – tai tikslas, kuriam pasiekti civilinių teisų subjektui buvo suteikta ši teisė. Šia prasme civilinių subjektinių teisių tikslas yra objektyvi kategorija, todėl teisės įgyvendinimas su tikslu, priešingu subjektinės teisės socialiniam tikslui, nebus teisėtas, ir dėl to nėra ginamas teisės arba net užtraukia civilinę atsakomybę.

2.1.1. Draudimas piktnaudžiauti savo teisėmisNe visada įstatymais leidžiamų teisių įgyvendinimas yra teisėtas - galimi atvejai, kai galiojanti teisė įgyvendinama

siekiant tikslų, priešingų teisės normos tikslui ar tiesiog pasirenkant neproporcingas priemones. Todėl CK 1.137 str. 3 d. numatytas draudimas piktnaudžiauti teise – įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos arba varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai, arba daroma žala kitiems asmenims, arba prieštaraujama subjektinės teisės prigimčiai.[1] Piktnaudžiavimas teise gali turėti tiesioginį tikslą padaryti žalos kitų asmenų interesams, gali tokio tikslo ir neturėti, tačiau objektyviai padaryti žalos.

Piktnaudžiavimas teise: Teisės įgyvendinimas turint tikslą padaryti žalos kitų asmenų interesams. Teisės įgyvendinimas tokiu būdu, kad neturint tikslo padaryti žalos, žala kitiems asmenims objektyviai atsiranda

2.1.2. Sankcijos už piktnaudžiavimą teise.Draudimo piktnaudžiauti savo teise padariniai gali būti tokie: žala padaryta kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise

yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, taip pat teismas gali atsisakyti ginti pažeistą teisę, jei asmuo ja piktnaudžiauja. Pavyzdžiui, jei akcininkas įsteigia uždarąją akcinę bendrovę (kuriai įstatymų leidėjas yra suteikęs ribotos atsakomybės apsaugą) su tikslu vykdyti veiklą virš normalios ūkinės – komercinės rizikos, jis gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu ribotos atsakomybės teise, ir teismas gali netaikyti jam ribotos atsakomybės apsaugos. Taip pat asmuo gali įgyvendinti savo teisę kreiptis į valdžios institucijas ir į teisminę gynybą su tikslu pažeminti kito asmens gerą vardą – tokiu atveju už piktnaudžiavimą teise gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

3. CIVILINIŲ TEISIŲ APSAUGOS BEI GYNIMO SAMPRATA IR REIKŠMĖCivilinių teisių apsaugos sąvoka yra platesnė ir apima taipogi civilinių teisių gynimą. Civilinių teisių apsauga vykdoma

taikant visas civilinės teisės normas, užtikrinančias darnų visuomeninių teisinių santykių egzistavimą ir raidą[1]. Civilinių teisių gynimas yra tik vienas iš civilinių teisių apsaugos aspektų: tai civilinių teisių apsaugos būdas, kuris taikomas tuo atveju, kai tos teisės pažeidžiamos arba egzistuoja realus pavojus, kad jos bus pažeistos[2].

• Civilinių teisių apsauga – civilinių teisių apsaugos būdų visuma, garantuojanti teisių realizavimą. •Civilinių teisių gynimas – vienas iš apsaugos būdų, taikomas teisės pažeidimo atveju. Civilinių teisių gynimas reiškiasi per prievartos priemonių taikymą pažeidėjui. Gynimo tikslas – atkurti pažeistas teises,

o tam tikrais atvejais, nutraukti pažeidimą. Civilinių teisių gynimas apima visą civilinių teisinių garantijų sistemą. Civilinės teisinės garantijos – tai priemonės,

užtikrinančios subjektų teisių ir interesų realizavimą. Pagrindinė civilinių teisių garantija yra galimybė ginti savo teises teisme pasinaudojant ieškinio gynyba.

3.1. Teisės į pažeistos teisės gynybą turinysKiekviena subjektinė teisė turi realią vertę teisinių santykių subjektams tik jei jie turi galimybę ją apginti patys arba ši

jų teisė gali būti apginta valstybės institucijų arba jų įgaliotų organų. Teisės moksle vyrauja dvi teisės į pažeistos teisės gynybą koncepcijos. Tradicinė teisės doktrina teisę į gynybą laiko bet kokios subjektinės teisės elementu, tačiau vis daugiau mokslininkų ją pripažįsta esant dar ir savarankiška subjektine teise[1].

Teisė į gynybą – teisiškai garantuota subjektinę teisę turinčio asmens teisė pasinaudoti teisinėmis priemonėmis siekiant nutraukti teisės pažeidimą ir atstatyti savo pažeistą teisę.

 Civilinės teisės gynimo objektas yra ne tik pačios subjektinės teisės, bet ir civiliniai teisiniai interesai. Civilinis teisinis interesas yra platesnė sąvoka nei subjektinė teisė, kadangi subjektinė teisė įgyvendinama tikslu patenkinti tam tikrą interesą. Ginami tik teisėti interesai - jei subjektinė teisė įgyvendinama siekiant neteisėto intereso, tai tokia teisė nebus ginama ir bus kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas teise.

Civilinės subjektinės teisės į gynybą turinį sudaro asmens veiksmai, kuriais siekiama užtikrinti ginamos teisės neliečiamumą, bei veiksmai, kurie atliekami įvykus teisės pažeidimui. Pavyzdžiui, asmuo įsirengia signalizaciją saugodamas savo turtą nuo vagystės,  tuo būdu  užtikrindamas nuosavybės teisės neliečiamumą. Taip pat į subjektinės teisės gynybos turinį įeina ir susitarimas spręsti sutarties šalių ginčą derybų keliu, jei nevykdomi sutartiniai įsipareigojimai: tokiu būdu šalys numato, kaip realizuoti savo teisę į pažeistos teisės gynybą. Apibendrintai galima teigti, kad teisės į gynybą turinį sudaro trys

37

teisės - teisė pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą ir formą, taip pat pasirinktą būdą įgyvendinti neperžengiant įstatymo numatytų ribų ir teisė pasinaudoti teismine gynyba – apskųsti teismine tvarka veiksmus, pažeidžiančius subjektines teises ir teisėtus interesus.

Civilinės subjektinės teisės į gynybą turinys: Teisė pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą ir formą. Teisė realizuoti šį būdą, neperžengiant įstatymo numatytų ribų .Teisė kreiptis į teismą

 3.2. Civilinių teisių gynimo būdaiCivilinių teisių gynimo būdai – tai įstatyme įtvirtintos arba sankcionuotos poveikio teisės pažeidėjui ir jo turtui 

priemonės, kurias įgyvendina arba įgaliotos valdžios institucijos, arba pats subjektinę teisę turintis asmuo.LR CK 1.138  straipsnis numato pavyzdinį subjektinių teisių gynimo būdų sąrašą: civilines teises įstatymų nustatyta

tvarka gina teismas neviršydamas savo kompetencijos šiais būdais:1) pripažindamas tas teises;2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį;3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys);4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra;5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį;6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais - netesybas (baudą, delspinigius);7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais;8) kitais įstatymų numatytais būdais.

Civiliniame kodekse pateiktas priemonių sąrašas nėra baigtinis, šį sąrašą gali išplėsti ar detalizuoti jų įgyvendinimo tvarką kiti įstatymai, taip pat ir sutartys, jei to nedraudžia įstatymai. Kokie kriterijai apsprendžia, kuris civilinių teisių gynimo būdas bus taikomas? Civilinių teisių gynimo būdų tvarka ir ribos priklauso nuo subjektinės teisės rūšies bei jos pažeidimo pobūdžio[1]. Tam tikrais atvejais gali būti taikomi iš karto keli pažeistos teisės gynimo būdai. Tokia galimybė yra tada, kai įstatymas įsakmiai nenumato konkretaus subjektinės teisės gynimo būdo.

Kadangi civilinių teisių gynimo būdų sąrašas nėra išsamus, aptarsime tik būdingiausius teisių gynimo būdus.Daiktiniai teisių gynimo būdai. Daiktinės teisės absoliutus pobūdis leidžia savininkui išreikalauti daiktą iš svetimo

neteisėto valdymo, jam nereikia nuginčyti daikto įgijimo pagrindo. Toks reikalavimas vadinamas vindikaciniu. Savininkas privalo įrodyti įstatymo numatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti daiktą natūra[2].

Jei savininkui trukdoma naudotis jam priklausančiu turtu, nors ir neprarandant valdymo teisės, savininkas gali pareikšti negatorinį  ieškinį. Tai teisių gynimo užkertant kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams pavyzdys. Tokį reikalavimą galima pareikšti per visą teisės pažeidimo terminą, todėl negatoriniam reikalavimui netaikoma ieškinio senatis.

Prievoliniai teisių gynimo būdai. Teismas gina civilines teises išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę arba neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, nuostolius.) Tam tikrais atvejais teismas gali įpareigoti skolininką įvykdyti pareigą natūra, pavyzdžiui, perduoti rūšiniais požymiais apibrėžtą daiktą pagal pirkimo – pardavimo sutartį.

Asmeninių neturtinių teisių gynimo ypatumai. Pagrindinis asmeninių neturtinių teisių gynimo ypatumas yra tas, kad jos ginamos būdais, kurių tikslas nėra atkurti nukentėjusiojo asmens pažeistus turtinius interesus. Tradiciniai žalos nustatymo kriterijai – tiesioginės žalos ir negautų pajamų - čia netaikomi dėl objekto, kuriam padaryta žala, neturtinio pobūdžio. Taip pat neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai arba dėl gyvybės atėmimo. Neturtinė žala pasireiškia kaip asmens patirtas fizinis ir dvasinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepataisomi veido ir kitų kūno dalių sužalojimai, galimybių bendrauti sumažėjimas, gyvenimo džiaugsmo praradimas, emocinė depresija, sukrėtimas, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Neturtinės žalos dydis neįrodinėjamas, o nustatomas teismo pagal įstatyme numatytus žalos kriterijus. Kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje:

1) žalos sukeltos pasekmės;|2) žalą padariusio asmens kaltė;3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis;4) padarytos turtinės žalos dydis;5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Jos gali būti numatytos kitų įstatymų (pvz., Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas ir kt.), pripažintos reikšmingomis teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas” 20 punktas);6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

3.3. Savigyna kaip civilinių teisių gynimo būdasSavigynos samprata. LR CK 6.253 str. 8 d. numato, kad savigyna - tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai

įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik CK numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų ( Žr. CK 1.139 str.). Savigyna  - tai subjektinę teisę turinčio asmens faktiniai veiksmai, numatyti įstatyme, skirti apsaugoti materialines ir nematerialias vertybes

Savigyna realizuojama teisėtai esant šioms sąlygoms:38

Ginama tik reali teisė; Žala, padaryta realizuojant teisę į savigyną, turi atitikti arba būti mažesnė už galimai atsirasiančią žalą; Savigynos būdai neturi peržengti veiksmų, būtinų jiems realizuoti, ribų[2].

Savigynos atveju yra atliekami faktiniai veiksmai, kurie pasireiškia poveikio priemonėmis savo nuosavybės teise valdomam turtui arba turtui, kurį valdo teisėtas valdytojas. Faktiniai veiksmai gali būti patys įvairiausi – apsaugos sistemų, daviklių ar signalizacijos prie savo namų įrengimas, siekiant išvengti trečiųjų asmenų patekimo į privačias erdves, naminių gyvūnų apsaugai laikymas[3]. Tik svarbu, kad šios priemonės nebūtų uždraustos įstatymu.

Specialią faktinių veiksmų grupę sudaro veiksmai, nukreipti į subjektinę teisę pažeidžiantį asmenį ir jo turtą. Šiuos veiksmus gali atlikti asmuo gindamas savo ar kitų asmenų teisėtai valdomą turtą bei neturtines vertybes – gyvybę, sveikatą, asmens neliečiamybę.

Tačiau faktiniai veiksmai nukreipti į teisės pažeidėjo asmenį ar jo turtą yra išimtinė priemonė, todėl kitais atvejais ji negali būti naudojama – jei tokio pobūdžio veiksmai atliekami autorinių teisių ar garbės ir orumo gynimo atveju, jie gali būti laikomi savavaldžiavimu (BK 294 str.).

Faktiniai veiksmai nukreipti į teisės pažeidėjo asmenį ar jo turtą gali būti dviejų rūšių – būtinoji gintis ir būtinais reikalingumas.

Būtinoji gintis. LR CK6.253 str. numato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei veikia būtinosios ginties atveju ir neperžengia būtinosios ginties ribų. To paties straipsnio 7 dalis pateikia būtinosios ginties apibrėžimą: „ būtinoji gintis - tai veiksmai, kuriais siekiama gintis arba ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo kėsinimosi.“ Taigi, būtinoji gintis – tai veiksmai, kurie nors ir padaro žalos, tačiau pripažįstami teisėtais ir leistinais.

Būtinosios ginties institutas dažniausiai taikomas tais atvejais, kai asmuo ginasi nuo teisės pažeidimo turinčio delikto ar net baudžiamojo nusikaltimo požymių, nukreipto į asmenį ar jo turtą. Kad būtinosios ginties veiksmai būtų pripažinti teisėtais, jie turi atitikti tam tikrus požymius.

Pirma, pasikėsinimas turi būti realus. Jei  būtinosios ginties veiksmai atliekami klaidingai manant, kad į asmenį ar jo turtą yra pasikėsinta, už tokius veiksmus yra taikoma civilinė atsakomybė.

Antra, pasikėsinimas neturi būti mažareikšmis – pavyzdžiui, būtinoji gintis negali būti taikoma, jei vaikai pasikėsina pavogti keletą obuolių iš sodo.

Kad asmens veiksmai būtų kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, jie turi:Padaryti žalą pasikėsinusio asmens gyvybei, sveikatai ar turtui; Žala turi būti padaryta tik asmeniui, kuris neteisėtai

pasikėsino į besiginančio asmens sveikatą ar turtą; Būtinosios ginties veiksmai turi būti savalaikiai – atlikti tuo metu kai vyko pasikėsinimas; Būtinosios ginties veiksmai turi būti atlikti tik su tikslu apsiginti nuo grėsmės.

Būtinasis reikalingumas. LR CK6.253 str. 6 d. numato, kad būtinasis reikalingumas - tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo. Būtinojo reikalingumo pavyzdžiu gali būti ši situacija: asmuo gesina degantį jam nuosavybės teise priklausantį namą, pasinaudodamas kaimyno statybinėmis medžiagomis ir padarydamas šiais veiksmais didelės materialinės žalos. Tačiau šie veiksmai bus teisėti, kaip padaryti būtinojo reikalingumo sąlygomis[4]. Pagrindas veikti būtinojo reikalingumo atveju atsiranda, jei kyla pavojus besiginančio asmens gyvybei, sveikatai, jo turtiniams interesams.

Veikimas būtinojo reikalingumo sąlygomis turi šiuos požymius: Veiksmais padaroma žala asmeniui, kurio veiksmai yra pavojaus šaltinis, arba trečiajam asmeniui. Veiksmai, šalinantys pavojų, turi būti savalaikiai – atliekami laiko tarpe tarp pavojaus atsiradimo iki jo

pasibaigimo. Pavojus negalėjo būti pašalintas niekaip kitaip, tik padarant žalą. Padaryta žala turi būti mažesnė nei ta, kuri būtų atsiradusi dėl iškilusio pavojaus[5].

4. CIVILINĖ TEISINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ CIVILINIŲ TEISIŲ PAŽEIDIMUSCivilinių teisių gynimo būdai skirstomi  į tuos, kurių pagrindinė poveikio priemonė yra civilinėsatsakomybės taikymas,

ir į civilinių teisų gynimo būdus siaurąja prasme, kuriuose civilinė atsakomybė, kaip sankcija, nenumatyta[1].Žalos atlyginimas, netesybų priteisimas, taip pat ir neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės formos.Civilinė atsakomybė yra pagrindinė civilinių teisų gynimo priemonė dėl šių priežasčių: civilinė atsakomybė realizuoja

kompensacinę – atstatomąją civilinės teisės funkciją, yra nukreipta ne į žalą padariusį asmenį, o tik į jo turtą;  ji yra retrospektyvinio pobūdžio ir gali būti taikoma tik už jau įvykusį pažeidimą. Kiti teisių gynimo būdai realizuoja prevencinę funkciją ir naudojami dar iki teisės pažeidimo padarymo arba siekiant sustabdyti neteisėtus veiksmus.

Civilinės teisinės atsakomybės pagrindinė funkcija – kompensacinė. Civilinės teisinės atsakomybės esminis bruožas - turtinis pobūdis.  LR CK 6.245 str. civilinę atsakomybę apibrėžia kaip turtinę prievolę, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti

nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių - sutartinė ir deliktinė.

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 2d.).

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 3d.).

39

Civilinė atsakomybė – papildoma pažeidėjo prievolė nukentėjusio asmens naudai, kurios įvykdymas pasireiškia pažeidėjo turto sumažinimu. Pagrindinės civilinės atsakomybės sankcijos - netesybos ir nuostolių atlyginimas.

 4.1. Civilinės teisinės atsakomybės taikymo sąlygosCivilinės teisinės atsakomybės atsiradimo sąlygos: Neteisėti veiksmai; Žala; Priežastinis ryšys; Kaltė. Neteisėti veiksmai pasireiškia kaip neįvykdymas įstatymuose ar sutartyje numatytos pareigos arba veiksmų, kuriuos

įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, atlikimas, taip pat per bendros  pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą.Žala ir nuostoliai. Žala yra asmens turto ar kitų vertybių netekimas ar sužalojimas. Nuostoliai – žalos piniginė

išraiška. Nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Jei šalis negali įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas.Neturtinė žala  - asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija ir kt. Neturtinę žalą

teismas įvertina pinigais, atsižvelgdamas į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.  

Priežastinis ryšys - atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra neteisėtų veiksmų ar neveikimo pasekmė.Kaltė - civilinė atsakomybė atsiranda tik esant kaltei, išskyrus atvejus, numatytus įstatyme ar sutartyje, kai atsakomybė

atsiranda be kaltės. Kaltė gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. 

II SKYRIUS ASMENYS10 tema. FIZINIAI ASMENYS 1. FIZINIO ASMENS TEISINIO SUBJEKTIŠKUMO SĄVOKA IR ELEMENTAI

Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyvaujantys civiliniuose teisiniuose santykiuose. Teisė pripažįsta civilinį teisinį subjektiškumą visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens civilinis teisinis subjektiškumas yra glaudžiai susijęs su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis. Fizinio asmens teisinio subjektiškumo elementai: 

Teisnumas – asmens galėjimas turėti civilines įstatymų suteikiamas teises ir pareigas (galimybė būti subjektu) Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais savarankiškai įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas

Fizinių asmenų  civilinis teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojamas tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai.  

1.1. Fizinių asmenų teisnumasCivilinis kodeksas fizinio asmens teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti teises ir pareigas. Civilinio teisnumo pobūdį ir

turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės sąlygos, kadangi valstybė, suteikdama asmenims galimybę turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgia į atitinkamo laikotarpio politines ir materialines gyvenimo sąlygas[1]. Civilinis teisnumas yra neatskiriamas žmogaus teisinio statuso  elementas, todėl negali būti atimamas ar perleidžiamas.

Teisnumas yra bendriausia teisinė abstrakcija, padedanti nustatyti, ar kalbama apie civilinės teisės subjektą, ar ne. Todėl tai, kad asmuo yra teisnus, dar nereiškia, jog jis turi konkrečių teisių ir pareigų[2]. Ar asmuo įgis civilinių teisių ir pareigų, kokių teisių ir pareigų įgis, priklauso nuo konkrečių teisinių faktų: sandorių, administracinių aktų, neteisėtų veiksmų, įvykių. Taigi, teisnumas yra tik prielaida, sąlygojanti konkrečios subjektinės teisės atsiradimą.

Fizinio asmens teisnumo turinys– tai jo galimų turėti teisių ir pareigų visuma[3].  Teisnumo turinį sudaro pačios įvairiausios teisės: fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, bei kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises. Fizinis asmuo gali tapti bet kokių civilinių teisinių santykių subjektu ir įgyti bet kokių civilinių teisų ir pareigų, jei tai nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir teisės principų. Fizinis asmuo civiliniuose teisiniuose santykiuose gali turėti dvejopą statusą – jis gali būti vartotojas (žr. CK 1.39 str.) arba verslininkas,  t.y. asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. 

Remiantis lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 str. ir CK 1.2 str., pripažįstamas lygus civilinis teisnumas visiems žmonėms. Teisnumas negali priklausyti nuo tautybės, lyties, amžiaus, politinių pažiūrų ar kitų aplinkybių, todėl teisnumas yra būdingas visiems fiziniams asmenims, ne tik piliečiams: LR CK 1.15 str. 1 dalis numato, kad užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (tačiau įstatymai gali nustatyti šios taisyklės išimtis). Asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje irgi turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (šios taisyklės išimtis taip pat gali nustatyti įstatymai).

1.2. Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimasCivilinis teisnumas yra neatsiejamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl fizinio asmens civilinis teisnumas

atsiranda asmens gimimo momentu (CK 2.2 str.1 d.).  Vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo 6 straipsnis vaiko gimimo momento konstatavimo kriterijumi pripažįsta viso gyvybingo vaisiaus pasirodymą iš moters organizmo[1] (CK 2.3 str. vaiko gimimu laiko pirmą savarankišką įkvėpimą, tačiau įstatymas šiuo atveju yra speciali norma). Fizinio asmens gimimas reiškia teisnumo pradžią, todėl medicinos dokumentuose fiksuojamas nurodant kalendorinę datą minučių tikslumu[2]. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Pradėtas, bet dar negimęs vaikas dar nėra civilinės teisės subjektas, tačiau jis yra teisinės apsaugos objektas – pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo atveju dar negimęs vaisius yra saugomas įstatymo - draudžiama eksperimentuoti su gemalu, įstatymas saugo jo, kaip galimo paveldėtojo, teises (žr. CK 5.5 str.), ir t.t.[3].

40

Žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto egzistavimas baigiasi jam mirus. Asmeniui mirus, išnyksta ir civilinis teisnumas. Mirties, kaip teisnumo pabaigos momentas nustatomas vadovaujantis CK 2.3 straipsnio 2 dalimi bei Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymu[4]. CK numato, kad fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas. Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas numato, kad kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas nustatomi esant neabejotiniems mirties požymiams[5].

Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu.Asmens pripažinimo nežinia kur esančiu instituto tikslas –

apsaugoti ir apginti dingusio asmens turtines teises, bei kitų asmenų, dingusio asmens kreditorių, teises[6]. Fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu nustačius dvi aplinkybes – nuolatinį jo nebuvimą savo paskutinėje gyvenamojoje vietoje vienerius metus ir duomenų, kur jis yra, nebuvimo faktą (CK 2.28; 2.14). Paduoti tokį pareiškimą gali bet kuris teisinį interesą turintis asmuo – kreditoriai, giminaičiai ar sutuoktinis. Pagal bendrą taisyklę vienų metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai paskutinį kartą asmuo matytas ar gauta žinių apie jį ar jo buvimo vietą. Jeigu negalima nustatyti dienos, kurią gauti paskutiniai duomenys apie nesantįjį, nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena.

Asmens pripažinimas nežinia kur esančiu sukelia svarbias teisines pasekmes – santuoka gali būti nutraukta supaprastinta tvarka vieno sutuoktinio prašymu, baigiasi pripažinto nežinia kur esančiu asmens išduoto įgaliojimo galiojimo terminas,[7] skiriama turto apsauga, be to, tai yra pagrindas pripažinti jį mirusiu. Laikinasis administratorius, valdantis tokio asmens turtą, iš tokio asmens turto išlaiko asmenis, kuriuos nežinia kur esantysis privalo išlaikyti, apmoka nežinia kur esančio asmens skolas. Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į turtą laikinasis administratorius gali tik teismo leidimu.

Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina jo turto administravimą. Pajamos, kurias iš nežinia kur esančio asmens turto gavo turto administratorius, grąžinamos turto savininkui, tačiau jis privalo atlyginti visas su turto administravimu susijusias išlaidas.

Fizinio asmens paskelbimas mirusiu. Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, - per trupesnį terminą - jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius. Trejų metų terminas skaičiuojamas pagal tą pačią taisyklę kaip ir fizinio asmens paskelbimo nežinia kur esančiu. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu yra prilyginamas mirčiai ir todėl įsiteisėjus teismo sprendimui paskelbti asmenį mirusiu baigiasi ir jo teisnumas. Asmens paskelbimo mirusiu teisiniai padariniai prilygsta asmens mirties padariniams – civilinės būklės aktų įrašų knygose padaromas įrašas apie asmens mirtį, išduodamas mirties liudijimas, atsiranda palikimas, baigiasi santuoka ir išduoto įgaliojimo galiojimas[8]. Paskelbto mirusiu asmens mirties data yra laikoma diena, kai įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu asmuo dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios kėlė mirties grėsmę arba dėl kurių yra pagrindas spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną[9]. Tačiau jei paskelbtas mirusiu asmuo grįžta ar paaiškėja jo buvimo vieta, pripažįstama, kad jis išsaugojo savo teisnumą, todėl gyvendamas kitoje vietoje jis dalyvavo civiliniuose santykiuose kaip teisnus asmuo. Grįžęs asmuo taip pat turi teisę išreikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę, tačiau neturi teisės reikalauti grąžinti turtą, kuris, paskelbus asmenį mirusiu, yra paveldėtas, išskyrus atvejus, kai jis nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių.

1.3. Fizinio asmens gyvenamoji vietaCK skiria fizinio asmens gyvenamąją vietą, pagrindinę gyvenamąją vietą ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo gali turėti gyvenamąją

vietą ir keliose valstybėse. Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas, pavyzdžiui, gyvena keliuose miestuose, viena jų laikoma pagrindine gyvenamąja vieta.

Pagrindinė gyvenamoji vieta (rezidencija) – vieta, su kuria asmuo labiausiai susijęs, kur jis gyvena ilgiausiai, kur yra jo turtas arba kur jis dirba.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (domicilium) reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena laikydamas tą valstybę ar jos dalį savo asmeninių, ekonominių ir socialinių interesų buvimo vieta (CK 2.12 str.). Fizinių asmenų civiliniam teisiniam statusui taikytina teisė nustatoma vadovaujantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise. Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą vadovaujamasi objektyviais kriterijais – jo faktine buvimo vieta, darbo vieta, turto buvimo vieta, politinių teisių realizavimu[1]. Taip pat atsižvelgiama ir į subjektyvų kriterijų – asmens ketinimą nuolat gyventi konkrečioje valstybėje.

Fizinio asmens gyvenamoji vieta turi reikšmės nustatant palikimo atsiradimo vietą, kitų šeimos narių gyvenamąją vietą, skolininkų ar kreditorių piniginių bei kitų prievolių įvykdymo vietą, sutartiniams santykiams taikytiną teisę ir t.t. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą[2] visi asmenys privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą jo deklaruojamos gyvenamosios vietos migracijos tarnyboje (pvz.  teritorinių policijos įstaigų migracijos skyriuose, poskyriuose, pasų poskyriuose ir pan.). Fizinis asmuo taip pat turi pareigą raštu pranešti savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str.).

2. VEIKSNUMO SĄVOKA

Civilinis veiksnumas – tai fizinio asmens galimybė savarankiškai ir visa apimtim įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą[1].  Civilinis veiksnumas priklauso nuo galėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, iš esmės, nuo dviejų aplinkybių – asmens amžiaus ir psichikos būklės. CK veiksnumo atsiradimą sieja su pilnametyste – pilnamečiu pripažįstamas asmuo, sulaukęs 18 metų amžiaus. Fizinių asmenų klasifikacija pagal veiksnumą :

41

Veiksnūs asmenys (nuo 18 metų). Turintys dalinį veiksnumą (nuo 14 iki 18 metų). Asmenys, kurių veiksnumas yra apribotas teismo sprendimu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais.

Neveiksnūs asmenys  ( iki 14metų, taip pat pripažinti neveiksniais teismo sprendimu).

Bendra taisyklė, kad visiškas veiksnumas įgyjamas nuo 18 metų  turi išimčių. Asmuo, kuriam teismas CK 3.14[2] straipsnyje numatytais atvejais leido sudaryti santuoką nesulaukus 18 metų, sudaręs santuoką tampa visiškai veiksniu. Tačiau iki sudarydamas santuoką nepilnametis nėra visiškai veiksnus, todėl jis negali sudaryti išankstinės vedybų sutarties[3]. Taip pat nepilnametis gali įgyti visišką veiksnumą emancipacijos būdu (Žr. CK 2.9 str.). Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu, jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties nepilnamečio sutikimas. Veiksnumas:

Asmens valinis ir intelektinis gebėjimas, įgimtos ir išugdytos savybės. Atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės (18 metų) arba sudaro santuoką. Nepilnametis asmuo gali įgyti visišką veiksnumą emancipacijos būdu (CK 2.9).

Iki pilnametystės nepilnamečiai gali turėti tik dalinį civilinį veiksnumą, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nepilnamečiai iki 14 metų amžiaus yra neveiksnūs, už nepilnamečius iki keturiolikos metų veikia ir sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Tačiau CK 2.7 str. 3d. taip pat numato, kad nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Kokie sandoriai pripažintini smulkiais buitiniais sandoriais, CK nenumato. Smulkiais buitiniais sandoriais laikytini tokie sandoriai, kuriais nepilnametis patenkina savo amžiui būdingus poreikius kaip maisto produktų, kanceliarinių prekių, knygų, laikraščių įsigijimas, kai sandorio kaina nedidelė ir atsiskaitoma grynaisiais pinigais iš karto.[4]

Nepilnamečių iki 14 m . amžiaus veiksnumas

Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius,

susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų ar gautų lėšų panaudojimu.

Pagal nepilnamečio sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.

Nepilnamečiai, sulaukę keturiolikos metų, įgyja dalinį veiksnumą ir patys atsako pagal savo sutartines prievoles (skirtingai nei nepilnamečiai iki 14 metų)[5] . Įstatyme numatytus sandorius jie gali sudaryti savarankiškai, o kitus sandorius - tik savo atstovų pagal įstatymą, tėvų ar rūpintojų, sutikimu ( žr. CK 2.8 str.). Sandoriai, sudaryti be tėvų ar rūpintojų sutikimo galios, jei toks sutikimas bus gautas po sandorio sudarymo. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų taip pat turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius[6].  Nepilnametis, sulaukęs 16 metų, pats sudaro sveikatos priežiūros sutartis, jis gali būti gydomas tik su jo sutikimu, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę padėti į kredito įstaigas indėlius ir jais disponuoti.

Jei nepilnametis nuo 14 iki 18 metų neprotingai naudoja savo turtą, sudarinėja sau nenaudingus sandorius, teismas gali riboti arba atimti iš nepilnamečio teisę sudaryti bet kokius sandorius. Ribojimo atveju nepilnametis visus sandorius sudaro su tėvų ar rūpintojų sutikimu. O jei nepilnamečiui tokia teisė apskritai atimta, turtą tvarko jo atstovai pagal įstatymą[7]. Nepilnamečių nuo 14 iki 18 m . civilinis veiksnumas:  

Sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į

savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius. Patys atsako pagal savo sutartines prievoles.  

2.1.Veiksnumo ir teisnumo ribojimas

Veiksnumas, kaip ir teisnumas, niekam negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Teisnumo ir veiksnumo ribojimų negali nustatyti jokie žemesnės galios aktai – Vyriausybės nutarimai ar savivaldybių tarybų sprendimai. Teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojami tik įstatymų nustatyta tvarka, dažniausiai tai teismo tvarka. Tik teismas priimdamas sprendimą ar nutartį  gali pripažinti asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, laikinai riboti sutuoktinio turtines teises, terminuotai ar neterminuotai riboti tėvų valdžią, uždrausti publikuoti leidinius, kuriuose yra asmens garbę ir orumą, teisę į privatų gyvenimą pažeidžiančios informacijos, ir t.t.[1].

Tam tikri asmens teisių ribojimai ir suvaržymai įstatyme gali būti numatyti iš anksto  - šiuo atveju nebereikia teismo sprendimo, nes asmens teises varžo pats įstatymas. Tačiau jokia mažesnės galios teisės norma, ribojanti teisnumą ir veiksnumą negalios, jei

42

kitaip nebus numatyta įstatyme: CK 2.6 str. 2 dalis numato, kad sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai. Kadangi civilinė teisė pripažįsta šalių autonomijos principą, kuris leidžia šalims sudaryti sandorius, tam tikru mastu ribojančius jų teises, todėl ne kiekvienas sandoris, kuris riboja asmens teisnumą ir veiksnumą, automatiškai negalioja[2]. Kiekvienu atveju sandorio galiojimas priklausys nuo to, ar jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešai tvarkai ir gerai moralei.

2.2. Fizinio asmens veiksnumo apribojimas ir pripažinimas neveiksniu 

Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu.Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu (Žr. CK 2.10 str.). Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Asmens psichinę ligą ar silpnaprotystę gali nustatyti tik teismo psichiatrinė ekspertizė. Tačiau ne bet koks psichikos sutrikimas ar liga yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu. Tik tuo atveju, jei liga yra taip pažengusi, kad asmuo negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, galima pripažinti asmenį neveiksniu. Negalėjimo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti aplinkybė taip pat turi būti nustatyta teismo psichiatrinėje ekspertizėje. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa. Pripažinto neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Jei pripažintas neveiksniu asmuo sudaro sau naudingą sandorį be globėjo sutikimo, globėjas gali tokį sandorį patvirtinti. Už neveiksnaus asmens sutartines ir deliktines[1] prievoles atsako jo globėjas, jeigu neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės. Jeigu po to, kai padaryta žala, asmuo pripažįstamas veiksniu, globėjo pareiga atlyginti žalą išlieka[2].

Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu. Fizinio asmens pripažinimo neveiksniu pasekmės: 

Neveiksnaus asmens sudarytas sandoris negalioja. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija,

jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Fizinio asmens veiksnumo apribojimas.Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (Žr. CK 2.11 str.). Siekiant pripažinti asmenį ribotai veiksniu, turi būti nustatytas tik vienas faktas – piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, o kiti žalingi asmens veiksmai – polinkis į azartinius lošimus, lėšų švaistymas - nėra pagrindas riboti asmens veiksnumą. Sąvoka „piktnaudžiavimas“ reiškia nuolatinį ir besaikį alkoholio, narkotikų, toksinių medžiagų vartojimą.  Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. Prašymą apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras.

Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, savarankiškai gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius – nusipirkti maisto prekių, drabužių ir panašiai[3]. Tik turėdamas rūpintojo sutikimą toks asmuo gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais. Be rūpintojo sutikimo asmuo, kurio veiksnumas apribotas, negali: 1) skolinti ir skolintis pinigų, jeigu suma didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto); 2) garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį; 3) sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius; 4) sudaryti arbitražinį susitarimą; 5) pareikšti ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas apribotas; 6) priimti arba atsisakyti priimti palikimą; 7) sudaryti statinio (buto) statybos ar kapitalinio remonto rangos sutartį; 8) sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį (Žr. CK 2.11 str.).

Tačiau asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali savarankiškai įgyvendinti teises, nesusijusias su turtinėmis teisėmis, pavyzdžiui, be rūpintojo sutikimo sudaryti santuoką[4]. Taip pat ribotai veiksnus asmuo asmeniškai atsako pagal savo sutartines ir deliktines prievoles (Žr. CK 2.11 str. 5 d., 6.268 str. 3d.).

Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą. Kreiptis į teismą dėl veiksnumo apribojimo panaikinimo turi teisę asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras, taip pat ir asmuo, kurio veiksnumas apribotas.

_________________________________________________________

[1] Prievoles, kilusias iš žalos padarymo.[2] Civilinio kodekso komentaras. II knyga. Vilnius: Justitia, 2002.P.37.[3] Ten pat. P.39.[4] Ten pat.

2.3. Ribotai veiksnių asmenų sudarytų sandorių galiojimas

 

43

Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos pagal CK nepilnamečiai iki keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.

Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius sandorius, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį.

Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą sandorį, išskyrus sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal CK turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.

Ribotai veiksnių asmenų atsakomybė už žalą.Už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

 3. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ TEISĖS

 

CK 1.114 straipsnis įtvirtina šias asmenines neturtines teises ir vertybes: vardą, gyvybę, sveikatą,  kūno   neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją,  juridinio  asmens  pavadinimą,  prekių  (paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam  tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. CK 1.115 str. taip pat numato, kad civilinės  teisės  saugomi  objektai yra asmeninės neturtinės  teisės, t.y. ekonominio  turinio  neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. Asmeninės  neturtinės teisės gali būti susijusios  arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.

Neturtinių teisių ir neturtinių vertybių įtvirtinimo ir apsaugos teisinėmis priemonėmis tikslas - užtikrinti fizinį ir psichinį asmenybės neliečiamumą ir vientisumą, individualizuoti asmenį visuomenėje, užtikrinti privataus gyvenimo neliečiamumą ir slaptumą bei intelektinės veiklos rezultatų apsaugą.

3.1.Teisė į vardą

 

Kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Vardas yra asmeninė neturtinė teisė ir vertybė. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą (Žr. CK 2.20 str.). Fizinis asmuo turi teisę naudoti savo pilną ar sutrumpintą vardą (vardus) ir reikalauti iš kitų asmenų nesinaudoti ir neveikti jo vardu be leidimo.

Fizinio asmens pavardės ir vardo pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklės [1]. Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvoje nuolat gyvenantys asmenys be pilietybės pakeisti savo vardą ar pavardę turi teisę šiais atvejais: kai pasirenka kitą vardą, pavardę vietoj jo turėtų dėl to, kad jo vardas, pavardė negražiai skamba arba juos sunku ištarti; kai nori turėti vienodą su savo sutuoktiniu pavardę arba susigrąžinti ikisantuokinę pavardę, jeigu apie tai nebuvo pareikšta nutraukiant santuoką; kai nori dvigubą vardą ar pavardę pakeisti į vieną iš jų arba atvirkščiai; kai nori, kad vardas, pavardė būtų rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba gramatinami pagal tarimą (su lietuviškomis galūnėmis); kai pavardė keičiama siekiant išsaugoti senolių pavardę; kai dalyvauja liudytojų apsaugos programoje. Fizinis asmuo, pakeitęs pavardę ar vardą, privalo apie tai pranešti savo skolininkams ir kreditoriams. Jeigu šios pareigos asmuo neįvykdo, jam tenka su nepranešimu apie savo pavardės (vardo) pakeitimą susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika.

Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengus kito asmens vardu. Fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai veikia jo vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą (Žr. CK 2.21 str.).

Teisė į vardą yra asmeninė neturtinė teisė, todėl ji nėra paveldima. Tačiau asmens vardas yra neatsiejama jo šeimos privataus gyvenimo dalis[2], todėl, pažeidus vieno šeimos nario teisę į vardą, dažnai pažeidžiama ir kitų šeimos narių teisė į vardą.  Dėl to CK 2.21 str. 2 dalis numato, jog mirusio asmens pažeistą teisę į vardą gali ginti sutuoktinis, tėvai ir vaikai.

________________________________________________________

[1] Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 111 patvirtintos Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklės, 1 str.[2] Civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius, Justitia, 2002, P.53.

44

 3.2. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą

 

Privataus gyvenimo turinį sudaro: informacijos apie privatų gyvenimą skelbimas, informacijos rinkimas, neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ar kitas patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, pokalbių klausymas, duomenų apie asmens sveikatos būklę skleidimas ir kt. panašūs veiksmai. Pavyzdžiui, asmuo turi teisę atsisakyti nurodyti savo privatų telefono numerį telefonų abonentų knygoje, todėl telekomunikacijų bendrovė ar kiti asmenys, be jo sutikimo viešai paskelbę telefono numerį, atsako už asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimą[1].

Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus ir skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą (Žr.CK 2.23str. 1 ir 3d.). Tačiau visi minėti apribojimai netaikomi, jei tai daroma motyvuotu teismo sprendimu (Žr.CK 2.23 str.5 d.).

Galioja bendras principas, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu (CK 2.23 str., Konstitucijos 22 str., Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos[2] 8 str.). Sutikimo forma nėra reglamentuota, todėl sutikimo davimas yra fakto klausimas, ir teismas įvertinęs aplinkybių visumą kiekvienu atveju sprendžia, ar buvo gautas sutikimas paskleisti faktus apie asmens privatų gyvenimą.

CK, kaip ir teisės į atvaizdą atveju, numato mažesnę viešųjų asmenų teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą apsaugą. Jei atsižvelgus į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje privačios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti, ribojimas skleisti informaciją netaikomas (Žr.CK 2.23str. 3d.). Tokiu atveju įstatymų leidėjas teisės į privatų gyvenimą ir teisės į informaciją (žiniasklaidos laisvės) koliziją išsprendžia pastarosios naudai.

Tačiau ir teisė žinoti apie viešųjų asmenų privatų gyvenimą nėra absoliuti. Šio požiūrio laikosi ir teismų praktika - LAT yra pasisakęs, kad „žmogaus teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Be šios teisės yra ir kitos Konstitucijoje, tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos teisės. Todėl būtina užtikrinti visų žmogaus teisių koegzistavimą, neabsoliutinti vienos teisės kitos teisės sąskaita, o ieškoti jų pusiausvyros. Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina teisę skleisti informaciją, o Konstitucijos 22 straipsnis – teisę į privatų gyvenimą. Todėl kyla teisės į privatų gyvenimą ir teisės skleisti informaciją kolizijos problema. Teismas, spręsdamas tokią koliziją, privalo siekti protingos abiejų teisių pusiausvyros, ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, prioritetiškai ginti vieną jų“[3]. Teisės į informaciją ribos nustatomos laikantis proporcingumo principo.

Paskleidus informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą be jo sutikimo, civilinė atsakomybė informaciją apie privatų gyvenimą paskleidusiam asmeniui taikoma tik nustačius šių faktų visumą: 1) informacijos paskleidimo faktą; 2) faktą, jog paskleista informacija yra apie ieškovą; 3) faktą, jog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; 4) faktą, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; 5) faktą, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso[4].

3.3. Teisė į atvaizdą

Asmens teisė į atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė (Žr. CK 1.114 str.). Žodį „atvaizdas“ reikia suprasti kaip tokiu būdu ir apimtim užfiksuotas kūno dalis, kad įmanoma identifikuoti vaizduojamą asmenį[1]. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Net ir tuo atveju, kai teisė į atvaizdą turi tam tikrą ekonominę vertę ir gali būti įvertintas pinigais, pavyzdžiui, naudojamas reklamos tikslais[2], galioja bendras principas, kad jo atvaizdo atgaminimui būtinas asmens sutikimas. Sutikimas gali būti išreikštas bet kuria forma – žodžiu, raštu, (pvz. fotografo ir modelio sutartyje), konkliudentiniais veiksmais (pavyzdžiui, jei asmuo, matydamas, kad yra fotografuojamas, tam neprieštarauja)[3] . Mirusį asmenį galima fotografuoti tik su jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu. Priklausomai nuo iki teisės į atvaizdą pažeidimo susiklosčiusių santykių, asmens teisės į atvaizdą pažeidimas vienu atveju gali reikšti deliktą, kitu – sutarties pažeidimą.

Teisė į atvaizdą, kaip bet kuri kita subjektinė teisė, nėra absoliuti. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Kitaip tariant, jei asmens nuotraukų publikavimas yra pateisinamas tam tikru viešu interesu, jo sutikimo nereikia. Pavyzdžiui, teisės į atvaizdą nepažeidžia asmens darančio nusikaltimą fotografavimas, tačiau viešinimas asmens, kaip tariamo nusikaltėlio, nuotraukos be pakankamo pagrindo jį įtarti, jau bus teisės į atvaizdą pažeidimas[4]. Asmens sutikimo jį fotografuoti taip pat nereikia, jei jis dėl savo visuomeninės, tarnybinės veiklos yra viešas. Skiriamos dvi viešų  asmenų grupės. Pirmoji, dėl savo einamų pareigų vieši asmenys (ex officio) – tai politikai, žymūs menininkai, sportininkai. Antroji, trumpalaikiai vieši asmenys dėl tam tikro poelgio ar įvykio sulaukę laikino visuomenės dėmesio (pavyzdžiui, asmuo išgelbėjęs kitą asmenį iš gaisro, ir t.t.). Ex officio vieši asmenys gali būti fotografuojami visada, nebent toks fotografavimas jau reikštų teisės į privatų gyvenimą pažeidimą – pavyzdžiui, politikas fotografuojamas šeimos rate, jam aiškiai išreiškus nenorą būti fotografuojamu, o ir pati situacija, kurioje jis fotografuojamas nepasižymi teisėtu visuomenės interesu. Trumpalaikiai vieši asmenys be jų sutikimo gali būti fotografuojami tik atlikdami veiksmus, dėl kurių sulaukė visuomenės dėmesio, ar iškart po jų.  

Nors ir leidžiama fotografuoti asmenį (tiek viešą, tiek privatų) viešoje vietoje be jo sutikimo, ši visuomenės teisė į informaciją taip pat ribojama – jei asmuo nedviprasmiškai išreiškia savo nenorą būti fotografuojamu, jo valia turi būti gerbiama[5]. Taip pat asmens nuotraukos ar jos dalies, padarytos teisėsaugos institucijų reikalavimu ar viešoje vietoje, negalima demonstruoti,

45

atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Pavyzdžiui, kai asmuo nufotografuojamas nors ir viešoje vietoje, bet tokioje situacijoje, kurioje joks protingas asmuo nenorėtų būti fotografuojamas, pavyzdžiui, netyčia paslydęs ir nukritęs, su suplyšusia kojine ar pakeltu sijonu.

Teisę į atvaizdą galima ginti šiais būdais –  reikalauti uždrausti veiksmus, pažeidžiančius šią teisę, pavyzdžiui, nutraukti reklaminio klipo, kuriame neteisėtai naudojamas asmens atvaizdas, transliavimą, taip pat pareikšti prevencinį ieškinį, kuriuo reikalaujama uždrausti atlikti veiksmus, pažeisiančius teisę į atvaizdą ateityje (pavyzdžiui, uždrausti transliuoti klipą į eterį, jei jame bus pažeista teisė į atvaizdą), bei reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą[6]. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.

Kadangi asmens nuotrauka ar kitoks atvaizdo atgaminimas yra privataus gyvenimo dalis, kartais neteisėtai panaudojant asmens atvaizdą pažeidžiama ir bendroji asmens teisė į privatų gyvenimą, pavyzdžiui, fotografuojama neteisėtai įėjus į privačią namų valdą, filmuojama paslėpta kamera. Tuo atveju ginama ne tik teisė į atvaizdą (CK 2.22 str.) bet ir teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą (CK 2.23 str.).

3.4. Asmens garbės ir orumo gynimas

Asmens garbės ir orumo gynimas yra specifinė fizinių asmenų teisė, ginama ir civilinės teisės, ir viešosios teisės normų[1].  Nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis pripažįsta kiekvienam asmeniui teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, tačiau naudojimasis šiomis laisvėmis yra ribojamas, ir vienas šio ribojimo pagrindų - kitų asmenų garbės ir orumo apsauga[2]. Žodžiai „garbė“ ir „orumas“ vartojami tomis pačioms prasmėmis kaip ir literatūrinėje kalboje. Garbė – visuomenės pripažįstamas konkretaus asmens geras vardas ir pagarba. Orumas - paties asmens savęs vertinimas. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo veiksmais, poelgiais užsitarnauja[3] . Teisė į garbę ir orumą - tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu, ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus[4]. Kaip ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, asmens garbė ir orumas gali būti pažeidžiami paskleidus tam tikrą informaciją. Tačiau garbės ir orumo pažeidimo atveju, tos žinios turi neatitikti tikrovės (teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, priešingai, žinios atitinka tikrovę, tik yra paskleistos be asmens sutikimo). Žeminančiomis laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę - ūkinę, komercinę veiklą ir pan.[5].

LAT yra pažymėjęs, kad apibrėžti, kokios konkrečiai žinios gali būti laikomos žeminančiomis garbę ir orumą, praktiškai neįmanoma, kadangi paskelbti faktai vienose situacijose gali būti žeminantys asmens garbę ir orumą, o kitose - ne[6]. Tai nulemia aplinkybė, kad greta bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų yra atskirų asmenų grupių ar net atskirų asmenų garbės ir orumo supratimas. Teisė į garbę ir orumą - tai teisė į adekvatų moralinį vertinimą. Šia prasme žeminti garbę ir orumą, gerą vardą reiškia sumažinti, sumenkinti konkretaus asmens gerą vardą kitų žmonių akyse. Žeminančios žinios yra tokios, kurios asmeniui priskiria bruožus arba poelgius, neatitinkančius reikalavimų, keliamų jam kaip tam tikram visuomenės nariui ar visuomenės junginiui. Priklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos, veiklos pobūdžio šie reikalavimai gali būti skirtingi[7].

Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Garbės ir orumo gynimo sąlygos: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės; 3) faktas, kad žinios paskleistos apie ieškovą[8].

3.5. Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą

Fizinio asmens neliečiamumo teisės turinį sudaro asmens teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam, be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu (Žr. CK 2.25str. 1d.). Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Intervenciją į asmens kūną taip pat gali leisti teismas, jei neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą nepagrįstai ir neprotingai atsisako duoti tokį sutikimą, o neveiksnaus asmens gyvybei gresia pavojus, tačiau ją dar galima išgelbėti. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Įstatymų numatytais atvejais, siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų sveikatą, intervencija į žmogaus kūną galima ir prieš jo valią esant teismo sprendimui ją atlikti.

Reikia atkreipti dėmesį, kad ne bet koks asmens sutikimas yra laikomas tinkamu. Iki duodamas sutikimą asmuo turi būti išsamiai informuotas apie procedūras, kurios jam bus atliekamos, bei apie galimas šių procedūrų pasekmes. Tik išsamiai

46

informuoto asmens duotas sutikimas atlikti intervenciją į jo kūną pripažįstamas pagrindu atleisti gydytoją ar medicinos įstaigą nuo atsakomybės. 

Asmuo, kaip savo kūno šeimininkas, raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą ir po mirties. Asmuo gali raštu, pavyzdžiui, testamente nurodyti, kad jo kūnas gali būti panaudotas medicinos bandymams ar organų donorystei.

3.6. Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis ir Konstitucijos 20 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. CK 2.26 str. 1 d. taip pat įtvirtintas draudimas riboti veiksnaus asmens laisvę, taikant bet kokią priežiūrą ar apribojimus be jo sutikimo ir įstatymų nenustatytais atvejais. Neveiksnūs asmenys prižiūrimi globėjo, todėl jų laisvė ribojama tiek, kiek būtina, užtikrinant visuomenės saugumą.

Įstatymų nustatyti atvejai, kada leidžiama riboti asmens laisvę yra šie: kai  asmuo teisėtai  sulaikomas,  remiantis  kompetentingo teismo sprendimu; kai  jis teisėtai  suimamas ar  sulaikomas  už  tai,  kad neįvykdė teismo  teisėto sprendimo arba kai  norima  garantuoti kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą; kai  asmuo  teisėtai  suimamas  ar  sulaikomas,  kad  būtų pristatytas kompetentingam  teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti  nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs; kai  sulaikomas nepilnametis  pagal teisėtą  potvarkį  jo auklėjimo priežiūros tikslais arba  jo teisėto  suėmimo tikslais dėl  to,   kad  jis   būtų  pristatytas   kompetentingam   teismo pareigūnui; kai  asmenys teisėtai  sulaikomi, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos; kai  žmogus teisėtai  suimamas ar sulaikomas dėl to, kad negalėtų be  leidimo įvažiuoti  į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį deportuoti ar išduoti kitai valstybei[1]. Tačiau net ir esant teisiniam pagrindui asmens laisvės ribojimas atliekamas tik įstatymuose numatyta tvarka.

Sveikatos priežiūra asmeniui be jo sutikimo galima teikti šiais atvejais: kai asmens gyvybei gresia pavojus (Žr. CK 2.25 str. 2d.), kai asmens būklė kelia pavojų visuomenei (pavyzdžiui, asmuo yra pavojingo viruso nešiotojas) (Žr. CK 2.26 str.2d.).

Veiksnus asmuo gali būti priverstinai paguldytas į psichiatrijos kliniką, jei serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ir aplinkinių sveikatai  bei turtui. Tačiau teismų praktika vien tik asmens grasinimo nusižudyti nepripažįsta atitinkančiu realios grėsmės kriterijų[2]. Šiuo atveju hospitalizacija negali trukti ilgiau dviejų parų, o pratęsta gali būti tik teismo leidimu priimtu įstatymu nustatyta tvarka. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgesnei kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

Asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

3.7. Teisė keisti lytį

CK 2.27 straipsnis numato, kad nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Toks asmens prašymas turi būti išreikštas raštu. Lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką pagal CK turi nustatyti įstatymai, tačiau kol kas tai nėra padaryta, todėl ši teisė praktikoje negali būti realizuota. Tam tikrų žingsnių, leidžiančių atlikti lyties keitimo operacijas transseksualams, buvo imtasi, tačiau įstatyminės bazės kūrimas nebuvo užbaigtas. 2006 m. spalio mėnesį Žmogaus teisių teismas ėmėsi nagrinėti Lietuvos piliečio, siekiančio pasikeisti lytį, bylą (pareiškimo Nr. 27527/03). Iki šiol tik kelios tokio pobūdžio bylos buvo išnagrinėtos EŽTT, kreipusis ieškovams iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos. Teisėjai spręs, ar Lietuvos valstybė nežmoniškai elgėsi su savo piliečiu ir jį kankino 2003 metais sužadinusi jo viltis pakeisti lytį, tačiau nepriėmusi atitinkamo įstatymo.

11 tema. BENDROSIOS ŽINIOS APIE JURIDINIUS ASMENIS

1. JURIDINIO ASMENS SĄVOKA

Pirminis civilinės teisės subjektas yra žmogus. Juridinis asmuo – antrinis, išvestinis teisės subjektas. Juridinio asmens, kaip teisės subjekto, pripažinimą lėmė įvairūs apyvartos poreikiai: valstybės poreikis įforminti viešąją nuosavybę, privačių asmenų poreikis riboti verslo riziką investuota į akcijas suma, taip pat  būtinybė telkti kapitalą didelių projektų įgyvendinimui ir t.t..  Įvairių šalių civiliniai įstatymai arba nepateikia juridinio asmens apibrėžimo, arba apibrėžia jį labai abstrakčiai, bendriausiais bruožais. LR CK 2.33 straipsnis juridinį asmenį apibrėžia kaip savo pavadinimą turinčią įmonę, įstaigą, organizaciją, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ir atsakovu teisme. Taigi, juridinis asmuo apibrėžiamas pirmiausiai kaip įmonė, įstaiga ar organizacija.

Įmonė - tai akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė, individuali įmonė ir pan., kuri užsiima komercine ūkine veikla arba veikla, kuria siekiama naudos steigėjams.

Įstaiga - tai susivienijimas, kuris vykdo įstatyme nustatytas valstybės ar savivaldybės funkcijas ar veikia socialinio, švietimo, mokslo, kultūros ir kt. srityse, o jo tikslas - tenkinti tam tikrus viešuosius interesus (pvz.: viešoji įstaiga).

47

Organizacija - tai susivienijimas, skirtas jį sudariusių asmenų poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti (pvz.: politinė partija, asociacija).

1.1. Pagrindinės juridinio asmens prigimties koncepcijos

Juridinio asmens prigimties koncepcijos nuėjo ilgą evoliucijos kelią nuo Senovės Romoje pripažintos juridinio asmens, kaip viešosios teisės subjekto, sampratos iki šiuolaikinių privačių juridinių asmenų. Kaip pastebi Reuven S. Avi-Yonah savo darbe „Cikliški korporacinės formos pasikeitimai: bendrovės socialinės atsakomybės istorinė perspektyva“[1], juridinio asmens raidą nuolatos lydėjo tos pačios pagrindinės – fikcijos ir realybės - juridinio asmens teorijos[2]. Teorija, kuri juridinį asmenį suvokia kaip valstybės aktu suteiktą privilegiją, vadinama fikcijos [3] naudojant F. C. Savingny terminą, o teorija, kuri pripažįsta juridinio asmens kaip teisės subjekto realumą bei jo atskirumą nuo dalyvių valios, – realybės, plg. O. Gierke[4].

Fikcijos teorijos pradininkas - F. C. Savingny. Fikcijos teorijos požiūriu, juridinis asmuo yra tiesiog dirbtinis valstybės valios kūrinys, o ne tikrasis teisės subjektas, todėl valstybės prerogatyva yra savavališkai suteikti ir atimti jam teises ir pareigas, kurios konkrečiu istoriniu laikotarpiu valstybės požiūriu yra būtinos. Todėl fikcijos teorijos būdingiausias bruožas – valstybės teisės reguliuoti juridinio asmens veiklą pabrėžimas.

Realybės teorijos atstovas O. Gierke juridinį asmenį laikė realiai egzistuojančiu socialiniu organizmu, kurio tikslai ir valia negali būti sutapatinti su steigėjų tikslais ir valia. Ši teorija esminį dėmesį skiria juridinio asmens teisiniam subjektiškumui, jo valios atskirumui nuo dalyvių valios, reprezentuojamam juridinio asmens valdymo organų. Taip pat ši teorija akcentuoja visų dalyvaujančių juridinio asmens veikloje – tiek viduje (steigėjų, dalyvių, valdymo organų), tiek išorėje (kreditorių, asmenų, kuriems juridinis asmuo gali padaryti žalos ateityje) – interesų pusiausvyros būtinumą.

1.2. Juridinio asmens požymiai

Doktrinos požiūriu nėra vieningos juridinio asmens požymių klasifikacijos[1]. Profesorius V.Pakalniškis išskiria šiuos tris juridinio asmens požymius –  pavadinimą, atskirą turtą ir teisinį subjektiškumą, kurį sudaro šie elementai: organizacijos įstatai, galėjimas savo vardu įgyti teises ir pareigas bei valdymo organai.[2]

 Juridinio asmens požymiai:

Pavadinimas (firmos vardas, pagal kurį jį galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų); Atskiras turtas (juridiniai asmenys savo turtą valdo nuosavybės ar patikėjimo teise);

Teisinis subjektiškumas (įstatai, valdymo organai, galėjimas savo vardu turėti civilines teises ir pareigas).

Juridiniais asmenimis nelaikomi: advokatų kontoros, ūkininko ūkis, notarų biurai, antstolių kontoros.

1.3. Juridinių asmenų rūšys

Juridiniai asmenys klasifikuojami pagal du požymius – dalyvių atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles ribas bei teisnumo turinį.

Pagal dalyvių atsakomybės už juridinio asmens prievoles ribas juridiniai asmenys skirstomi į neribotos (individuali įmonė, ūkinė bendrija) ir ribotos atsakomybės (visi kiti) juridinius asmenis (Žr. CK 2.50 str. 4 d.). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.

Ribotos atsakomybės juridinių asmenų steigėjai už juridinio asmens prievoles neatsako, išskyrus tuos atvejus, kai juridinio asmens dalyvio nesąžiningi veiksmai sukelia juridinio asmens nemokumą. Tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai ( CK 2.50 str. 3d.). Ši norma nustato papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, tais atvejais kai jų veiksmai sąlygoja, kad juridinis asmuo negali pilnai įvykdyti prievolės kreditoriui ir siekia jos išvengti nesąžiningais veiksmais. Nesąžiningų veiksmų konstatavimas ir reiškia juridinio asmens dalyvio kaltę ( LAT c.b. Nr.3K-3-124/2004).

 Juridinio asmens dalyvių nesąžiningumu laikomi šie veiksmai - dalyvis neužtikrina nuo jo priklausančių juridinio asmens veiklai nustatytų teisės aktų reikalavimų laikymosi, neatlieka veiksmų, kurių galima tikėtis iš rūpestingo dalyvio, ir atlieka veiksmus bloginančius juridinio asmens finansinę padėtį. Šie veiksniai turi įtakos, jei dalyvis gali daryti įtaką sprendimų priėmimui, tai yra sąmoningi dalyvio veiksmai.

Pagal teisnumo turinį juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis. Privačių juridinių asmenų teisnumas yra bendras , t.y. jie gali įgyti ir turėti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos fizinio asmens savybės, tokios kaip lytis, amžius ar giminystė (CK 2.74 str.). Viešųjų juridinių asmenų teisnumas yra specialus , t. y. gali įgyti tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

48

Viešieji - tokie juridiniai asmenys, kurie įsteigti nesiekiančių naudos sau asmenų ir kurių tikslas yra tenkinti viešuosius interesus (nauda visuomenei) (pvz.: valstybė, savivaldybės, valstybės ar savivaldybės institucijos (teismai), daugiabučių namų savininkų bendrijos profesinės sąjungos, viešosios įstaigos,] sodininkų bendrijos, valstybės ir savivaldybių įmonės, fondai ir asociacijos).

Privatūs - tokie juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti privačius jų steigėjų interesus (kredito unijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės], bankai, draudimo įmonės, bendrovės. ūkinės bendrijos] individualios įmonės).

 1.4. Juridinio asmens steigėjai ir dalyviai

Juridinio asmens steigėjais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys - tiek viešieji, tiek privatieji. Tačiau įstatymai gali numatyti tam tikrus apribojimus taikomus užsieniečiams arba juridiniams asmenims, kuriems įsteigti reikalingi papildomi reikalavimai. Juridinio asmens steigėju gali būti ir vienas asmuo – pavyzdžiui, steigiant individualią įmonę ar akcinę bendrovę.

Juridinio asmens steigėjais gali būti:

Asmuo ( fizinis ar juridinis) sudaręs sandorį steigti juridinį asmenį. Valstybė, priėmusi atitinkamą įstatymą, ar kitą teisės aktą, numatytą įstatyme. Savivaldybė, valstybės ar savivaldos institucijos, priėmusios teisės aktą, numatytą įstatyme.

Įregistravę juridinį asmenį steigėjai tampa jo dalyviais, jei kitaip nėra numatyta steigimo dokumentuose. Dalyvių teises ir pareigas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai. Juridinio asmens dalyvis pagal CK 2.45 str. yra asmuo (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.), kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. Priklausomai nuo juridinio asmens teisinės formos, dalyvis bus vadinamas skirtingai: bendrovėje – akcininku, viešojoje įstaigoje – dalininku, asociacijoje – nariu ir t.t.

Dažniausiai juridinio asmens dalyvis neišsaugo nuosavybės teisės į juridinio asmens turtą – turto savininku tampa pats juridinis asmuo. Atsižvelgiant į dabartines Lietuvos juridinių asmenų teisines formas, išimtį sudaro tik atvejai, kai juridinio asmens steigėju yra valstybė ar savivaldybė, kuri perduoda juridiniam asmeniui turtą patikėjimo teise, pati išlikdama turto savininke[1].

2. JURIDINIO ASMENS STEIGIMAS

 Juridinio asmens steigimo dokumentai. Steigiant juridinį asmenį, siekiama sujungti juridinio asmens dalyvių interesus ir (arba) kapitalą; kokiam tikslui jie bus sujungti aptariama juridinio asmens įstatuose[1]. Juridinio asmens steigimo dokumentai yra įstatai (jeigu juridinis asmuo neturi įstatų - steigimo sandoris, pavyzdžiui, steigiant ūkinę bendriją, jungtinės veiklos sutartis) arba įstatymų numatytais atvejais – bendrieji nuostatai.Įstatams prilygsta juridinių asmenų nuostatai, statutai ar kiti jų steigimo dokumentai. Steigimo dokumentų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms.

CK 2.46 str. 3 dalyje numatyta, kad viešieji juridiniai asmenys gali veikti ir neturėdami įstatų - jie gali veikti pagal įstatymus arba, jei įstatymai numato, pagal valstybės ar savivaldybių institucijos priimtą teisės aktą dėl viešojo juridinio asmens steigimo, jei toks teisės aktas nenumato, kad viešasis juridinis asmuo veikia pagal valstybės ar savivaldybių institucijos patvirtintus įstatus.

Juridinių asmenų steigimo dokumentai:

·        Įstatai (nuostatai, statutas) ·        Steigimo sandoris (jungtinės veiklos sutartis ir pan.) ·        Bendrieji nuostatai (pvz.: aukštesniosios mokyklos bendrieji nuostatai)   

·        Įstatymai

Juridinio asmens steigimo dokumentus rengia ir pasirašo steigėjai. Pasirašiusių fizinių asmenų parašų tapatumas turi būti notaro patvirtintas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Steigimo dokumentai, nepateikti juridinių asmenų registrui per 6 mėnesius nuo jų sudarymo, netenka galios (CK 2.46 str.).

Pagal bendrą taisyklę, steigėjai turi teisę pasirinkti, kokie klausimai bus aptariami steigimo dokumentuose, išskyrus privalomus duomenis, kurie numatyti CK ir atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojančiuose įstatymuose. Taip pat negalios nuostatos, priešingos imperatyvioms įstatymų normoms. Steigimo dokumentuose, dažniausiai juridinio asmens įstatuose, o jeigu juridinis asmuo neturi įstatų, - steigimo sandoryje arba bendruosiuose nuostatuose, jeigu juridinis asmuo veikia pagal bendruosius nuostatus, arba teisės akte, jei viešasis juridinis asmuo veikia pagal teisės aktą, turi būti nurodyta: juridinio asmens pavadinimas; juridinio asmens teisinė forma; juridinio asmens buveinė; juridinio asmens veiklos tikslai; juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka; juridinio asmens organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka arba, jei organai nesudaromi, o juridinis asmuo savo teises įgyvendina per juridinio asmens dalyvį, - juridinio asmens dalyvis; juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka; juridinio asmens veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas; kitos įstatymų, juridinio asmens steigėjo ar dalyvio nustatytos nuostatos. Viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti

49

aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį ( Žr. CK 2.47 str.). Privatieji juridiniai asmenys neprivalo nurodyti veiklos rūšių, kurias jie ruošiasi vykdyti. Juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencijos ir šaukimo tvarkos, kitų juridinio asmens organų kompetencijos bei skyrimo ir atšaukimo tvarkos nurodyti nereikia, jeigu ji nesiskiria nuo įstatymuose nustatytos ir apie tai nurodoma pačiuose įstatuose.

Steigimo dokumentai, nepateikti juridinių asmenų registrui per 6 mėnesius nuo jų sudarymo, netenka galios (CK 2.46 str.).

Juridinio asmens turtas. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės arba patikėjimo teise. Turtas, kurį juridinis asmuo valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise ( Žr. CK 2.48).

Juridiniai asmenys, kurių steigėjai yra privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, savo turtą valdo nuosavybės teise.Atsižvelgiant į esamas juridinių asmenų teisines formas, juridinis asmuo gali turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise, tik jei jo steigėjas ar dalyvis yra valstybė ar savivaldybė[2]. Juridinis asmuo gali turėti turto patikėjimo teise, pavyzdžiui, individualiai įmonei gali būti perduotas sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas, ir ji šį turtą valdys patikėjimo teise, tačiau tai nebus turtas, kaupiamas kaip kapitalas.

Juridinio asmens steigimo tvarka.Tam, kad asmenų susivienijimas įgytų juridinio asmens teises, jis turi būti įsteigtas. Steigimo procedūrą numato CK 2.59 – 2.61 straipsniai bei įstatymai, reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų teisines formas. Steigimo procedūrą sudaro keturi etapai: 1) asmenys sudaro steigimo sandorį, kuriame numato steigti juridinį asmenį, 2) sudaromi steigimo dokumentai ir atliekami kiti veiksmai numatyti įstatymuose – gaunami leidimai tam tikrai veiklai ir pan., 3) notarui pateikiami steigimo dokumentai, reikalingi nustatyti, ar atsirado aplinkybės, lemiančios juridinio asmens registravimą, 4) dokumentai teikiami juridinių asmenų registrui.

Tačiau ne visi juridiniai asmenys yra steigiami – valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kurias numato Konstitucija, religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys per se – tai  reiškia joms nereikalinga jokia steigimosi procedūra. Taip pat ir profesinės sąjungos laikomos juridiniais asmenimis nuo tam tikrų aplinkybių atsiradimo momento.

Juridinių asmenų įsteigimo momentas.Pagal bendrą taisyklę, juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre. Jei viešasis juridinis asmuo steigiamas teisės aktu, jis laikomas įsteigtu nuo teisės akto įsigaliojimo momento arba, jei taip nurodoma tame teisės akte, nuo to momento, kai atitinkama valstybės ar savivaldybės institucija parengs juridinio asmens steigimo dokumentus registruojamus juridinių asmenų registre.

Juridiniai asmenys per se (valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kurias numato Konstitucija, religinės bendruomenės ir bendrijos) nėra registruojami.

Juridinių asmenų registre apie juridinius asmenis kaupiami duomenys, nurodyti CK 2.64 ir 2.66 straipsniuose. Šie duomenys yra vieši. Pagal CK 2.72 str. 4 d. jie neatlygintinai teikiami: fiziniams asmenims, kurių duomenys įrašyti registre, teisėtvarkos institucijoms, kiek jų reikia tiesioginėms funkcijoms atlikti, kitiems valstybės registrams ir informacinėms sistemoms pagal keitimosi duomenimis sutartis. Už užmokestį kiekvienas asmuo turi teisę gauti bet kokius registro duomenis, registre saugomų dokumentų ar informacijos kopijas. Nemokamai informacija kiekvienam asmeniui teikiama pagal CK 2.71 str. 4 d., kai būtina nedelsiant gauti informaciją žodžiu apie juridinio asmens teisinį statusą ir veiklos apribojimus (pvz. nuo kada juridinis yra restruktūrizuojamas, likviduojamas ir pan.).

Juridinių asmenų registravimo procedūra.Juridinis asmuo turi būti įregistruojamas per 30 d. nuo steigimo dokumentų pateikimo. CK 2.68 str. numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant gali būti atsisakoma įregistruoti juridinį asmenį. Juridinių asmenų registrui turi būti pateikti šie dokumentai: nustatytos formos prašymas įregistruoti juridinį asmenį (www.kada.lt); steigimo dokumentai ir kt. dokumentai, patvirtinti notaro (TM 2003 12 19 įsakymas Nr. 307 Dėl juridinių asmenų registro tvarkymo taisyklių).

Juridinio asmens pavadinimas.  Juridinio asmens pavadinimas - neturtinė teisė ir intelektinės nuosavybės objektas, registruojamas steigiant juridinius asmenis ir gali būti perleidžiamas tik kartu su pačiu juridiniu asmeniu. Tačiau juridinis asmuo turi teisę keisti pavadinimą (pranešant apie tai kreditoriams). Juridinis asmuo gali vartoti bet kokį pavadinimą, jeigu: šio pavadinimo nenaudoja kiti juridiniai asmenys, pavadinimas sudarytas laikantis CK ir kitų teisės aktų reikalavimų, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, nepažeidžia kitų asmenų teisių (pvz.: teisės į prekės ženklus ir pan.). Beje, pavadinimas neturi klaidinti visuomenės dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę, laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų. CK 2.40 str. 2 d. numatytas draudimas sudaryti juridinio asmens pavadinimą tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio.

Juridinių asmenų buveinė. Juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. CK 2.49 str. nustato, kad juridiniam asmeniui pakeitus buveinę, jis privalo atitinkamai pakeisti steigimo dokumentus ir juos įregistruoti (kreditorių interesų užtikrinimo priemonė). Juridinio asmens buveinės nustatymo reikšmė: pagal buveinės vietą nustatomas juridinio asmens teisnumas,

50

atsakovo buvimo vieta ieškiniui pareikšti, tinkamas adresas susirašinėjimui, sandorių sudarymo vieta, finansinė atskaitomybė, mokestinės įmonės prievolės.

Juridinio asmens veiklos laikotarpio pradžia ir trukmė. Juridinis asmuo gali būti įsteigtas ribotam ar neribotam laikui. Laiko riba gali būti nurodyta tiek data, tiek tam tikrų sąlygų buvimu ar nebuvimu. Jei juridinio asmens steigimo dokumentuose nenurodyta, kad juridinis asmuo įsteigtas ribotam laikui, laikoma, kad toks juridinis asmuo yra įsteigtas neribotam laikui (CK 2.51 str.).

3. JURIDINIO ASMENS TEISNUMO IR VEIKSNUMO SAMPRATA IR REALIZAVIMAS. JURIDINIO ASMENS ORGANAI

Juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo samprata, teisnumo ir veiksnumo atsiradimas. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas, skirtingai nuo fizinių asmenų, atsiranda įregistravus juridinį asmenį arba įstatymų numatytais atvejais nuo įsteigimo. Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti teises ir pareigas. Juridinio asmens veiksnumas – galėjimas savarankiškai, savo veiksmais įgyti teises ir pareigas. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa ir yra įgyvendinamas per jų organus.

Juridinio asmens teisnumas gali būti apribotas tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, norint verstis tam tikra veikla būtina gauti tam tikrą licenziją. Apriboti pavienio juridinio asmensteisnumą galima tik teismo sprendimu.

Juridinio asmens teisnumo turinys.  Juridinio asmens teisnumas – vienas iš juridinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, elementų. Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti teises ir pareigas. Kadangi juridiniai asmenys steigiami įvairiems tikslams, skirtingų teisinių formų juridinių asmenų teisnumas gali būti skirtingos apimties. Pagal veiklos tikslus juridiniai asmenys skirstomi į siekiančius tenkinti privačius ir viešuosius interesus. Privatieji juridiniai asmenys, kurių tikslas siekti pelno jų steigėjams, gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Jų steigimo dokumentuose nereikia nurodyti, kokia konkrečiai veikla juridinis asmuo versis, laikoma, kad privatus juridinis asmuo turi teisę verstis bet kokia ūkine - komercine veikla, siekiančia pelno (be abejo, galimi ribojimai veikloms, kurioms reikalinga licencija, bei kiti numatyti įstatymuose ribojimai).

Viešieji juridiniai asmenys, priešingai, siekia konkrečių apibrėžtų tikslų, todėl jų teisnumą riboja įstatymai bei įstatai. Viešųjų juridinių asmenų teisnumas vadinamas specialiu teisnumu.  Viešųjų juridinių asmenų sudarytiems sandoriams taikoma ultra vires doktrina. Tai reiškia, kad visi sandoriai, sudaryti viršijant viešųjų juridinių asmenų kompetenciją, numatytą įstatuose ir įstatymuose, bus pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms[1].

Juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo realizavimas.Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra.

Juridinių asmenų organai veikia pagal įstatymus ir įstatus. Juridinio asmens organai yra struktūrinės juridinio asmens dalys, jie formuoja ir išreiškia juridinio asmens valią, vadovauja juridinio asmens veiklai, veikia juridinio asmens vardu be atskiro įgaliojimo. Juridinio asmens valdymo organo nariai gali būti tik fiziniai asmenys, kitų organų – ir juridiniai asmenys.

Juridinio asmens organų kompetencija.Juridinio asmens organų kompetenciją nustato CK, atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai bei įstatai. Pagal bendrą taisyklę, dalyvių susirinkimas sprendžia esminius juridinio asmens veiklos klausimus. Paprastai juridinio asmens dalyvių susirinkimas priima sprendimus dėl valdymo organo sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasibaigimo, pelno paskirstymo ir t.t. Valdymo organo kompetencija - spręsti kasdienius veiklos klausimus, atstovauti juridiniam asmeniui santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Valdymo organas taip pat atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą.

Kadangi juridinio asmens organai turi tokią plačią kompetenciją, CK 2.81 str. 3 d. numato dalyvių teisę kreiptis į teismą prašant uždrausti juridinio asmens valdymo organui ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organų kompetenciją. Taip pat juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis, taip pat ir juridinio asmens kreditoriai, jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus (Žr. CK 2.82 str. 4 d.). Juridinio asmens dalyviai gali prašyti teismo paskirti ekspertus, kurie ištirtų, ar juridinio asmens valdymo organai ar jų nariai veikė tinkamai, ir, jei nustatoma netinkama veikla, taikyti CK 2.131 straipsnyje numatytas pasekmes: 1) panaikinti juridinio asmens organų sprendimus; 2) laikinai sustabdyti juridinio asmens valdymo organų narių įgaliojimus ar pašalinti asmenį iš valdymo organų narių; 3) paskirti laikinus juridinio asmens valdymo organų narius; 4) leisti nevykdyti tam tikrų steigimo dokumentų nuostatų; 5) įpareigoti pakeisti tam tikras steigimo dokumentų nuostatas; 6) laikinai perduoti juridinio asmens organo nario balsavimo teisę kitam asmeniui; 7) įpareigoti juridinį asmenį atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti; 8) likviduoti juridinį asmenį ir paskirti likvidatorių.

51

 Juridinio asmens organų narių pareigos(CK 2.87 str.). Juridinio asmens valdymo organo nariai juridinio asmens atžvilgiu turi fiduciarines pareigas – jie turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, būti lojalūs juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jų asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Juridinio asmens organo narys gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra. Apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.  

Juridinio asmens organų sudarytų sandorių galiojimas. Kaip jau buvo minėta, juridinio asmens organai atstovauja juridinį asmenį be įgaliojimo, ex officio. Pagal bendrą taisyklę, santykiuose su trečiaisiais asmenimis juridinį asmenį atstovauja valdymo organas. Kadangi valdymo organas nelaikomas atstovu teisine atstovavimo instituto prasme, sandoriai, kuriuos sudaro privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo buvo nesąžiningas - žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo to nežinoti. Ši taisyklė netaikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas kiekybinis atstovavimas[2].

Priešinga taisyklė taikoma viešųjų juridinių asmenų valdymo organų sudarytiems sandoriams - sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Tai viešųjų juridinių asmenų specialaus teisnumo pasekmė.

4. JURIDINIO ASMENS FILIALAI IR ATSTOVYBĖS

   Juridinio asmens padaliniai.  Filialas – tai struktūrinis juridinio asmens padalinys, kurio funkcijos yra savarankiškos ir nereikalingos nuolatinės sąveikos su kitais juridinio asmens padaliniais, turintis savo buveinę, atliekantis visas arba dalį JA funkcijų ir veikiantis pagal savo nuostatus. Pagrindinis filialo požymis yra buveinė[1]. Juridinio asmens struktūrinių padalinių, kurie nėra filialai, buvimo vieta neturi reikšmės, nes veiksmai atliekami nurodant juridinio asmens buveinę.  Savo buveinės turėjimas sukelia teisines pasekmes, kaip ir juridinio asmens buveinės, bet tik ta apimtim, kuri susijusi su filialo veikla (veiksmai gali būti atliekami tik filialo buveinės atžvilgiu)[2].

Filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles, o filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Filialas veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus, todėl laikoma, kad filialas nėra juridinio asmens atstovas[3]. Filialas yra registruojamas juridinių asmenų registre tokia pačia tvarka kaip ir juridiniai asmenys, filialo valdymo organams taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir juridinio asmens valdymo organams.

Atstovybė - tai  padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis tik įstatyme (CK 2.56 str. 2 d.) numatytus veiksmus. Juridinio asmens atstovybė turi teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės. Atstovybė nėra juridinis asmuo.

5. JURIDINIŲ ASMENŲ PABAIGA

Juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu.

Juridinio asmens likvidavimas.Likvidavimas - tai toks juridinio asmens pasibaigimo būdas, kai jo veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitam juridiniam asmeniui.

Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro.

Juridinio asmens teisinės formos pasikeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas, – pertvarkymas - nelaikomas juridinio asmens pasibaigimu.

Juridinio asmens reorganizavimas.Reorganizavimas - tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros, kai veikla (teisės, pareigos ir turtas) pereina kitam juridiniam asmeniui. Sprendimą reorganizuoti priima juridinio asmens organai arba teismas.

Juridinio asmens reorganizavimo būdai:

1.      Jungimo (visada dalyvauja bent du juridiniai asmenys):

1.1.  Prijungimas - tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.

52

1.2.  Sujungimas (susivienijimas į naują juridinį asmenį) - tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.

2. Skaidymo:

2.1. Išdalijimas - tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims.

2.2. Padalijimas - tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.

Sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai arba teismas. Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalyvių balsų.

Juridinio asmens likvidavimas.Juridinio asmenslikvidavimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, numatytas CK 2.106 straipsnyje: 1) juridinio asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą; 2) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį; 3) teismo priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį, jei jo veiklą tyrusių ekspertų ataskaitoje nurodyta, kad juridinio asmens (juridinio asmens valdymo organų ar jų narių) veikla yra netinkama; 4) teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva; 5) laikotarpio, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga; 6) juridinio asmens dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas, jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti; 7) juridinio asmens steigimo pripažinimas negaliojančiu. 

Likvidavimas gali būti savanoriškas ir priverstinis. Savanoriškas, kai sprendimą likviduoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai, ir priverstinis – tesimo ar kreditorių sprendimu.

Juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. Likvidatoriui pereina juridinio asmens valdymo organų įgaliojimai ir dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo.

Siekiant nepažeisti kreditorių interesų, apie likvidavimą privalu pranešti viešai 3 kartus su ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais ar viešai vieną kartą ir raštu visiems kreditoriams, taip pat juridinių asmenų registrui.

Juridinio asmens  pertvarkymas [1].Pertvarkymas - tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas. Jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai 3 metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles.

Viešasis juridinis asmuo, išskyrus valstybės ir savivaldybės įmones, negali būti pertvarkomas į privatųjį juridinį asmenį.

 Juridinio asmens restruktūrizavimas. Reglamentuoja specialus Įmonių restruktūrizavimo įstatymas[2]. Įmonės restruktūrizavimo procesas – tai ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo, įmonės turto ar jo dalies pardavimo, kitų įmonių turto priėmimo jas jungiant ar skaidant, techninių, ekonominių bei organizacinių priemonių, skirtų įmonės mokumui atkurti, įgyvendinimas, įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei vykdymo terminų pakeitimas. Procesas baigiamas įgyvendinus restruktūrizavimo planą. JA restruktūrizavimas vykdomas teismine tvarka įmonėms, turinčioms laikinų finansinių sunkumų ir siekiančioms išvengti bankroto. Pareiškimą teismui paduoda įmonės vadovas pagal kreditorių siūlymą ir/ar turėdamas dalyvių susirinkimo sutikimą arba patys kreditoriai pagal pirmojo jų susirinkimo nutarimą.  

Įmonių bankrotas. B ankrotas - nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Įmonė laikoma nemokia[3], kai ji neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto teisės aktų arba sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditorių reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelstos įmonės skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Tačiau bankroto procedūra gali būti taikoma ne visiems juridiniams asmenims, o tik bendrovėms, ūkinėms bendrijoms, individualioms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, valstybės ir savivaldybės įmonėms, įregistruotiems Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi  kreditorius (kreditoriai); savininkas (savininkai); įmonės administracijos vadovas; įmonės likvidatorius. Bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas.

Bylos iškėlimo sąlygos.Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo gali būti paduotas, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;  įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; įmonė laiku nemoka

53

įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Kaip minėta, pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali paduoti kreditoriai, savininkas; įmonės administracijos vadovas, likviduojamosįmonės likvidatorius. Įmonės vadovas ir savininkas bankroto įstatymų numatytais atvejais privalo pateikti pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą.  Taip pat ir likvidatorius, nustatęs, kad jo likviduojama įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, privalo paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip yra todėl, kad tik bankroto proceso metu gali būti geriausiai užtikrintos kreditorių teisės – per reikalavimo tenkinimo eiliškumo garantijas, bankroto administratoriaus teisę ginčyti įmonės sandorius, kurie pažeidžia kreditorių interesus ir kt. Taip pat nuostata, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, jog visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, užtikrina vienodą kreditorių, kurių reikalavimų terminai dar nėra suėję, teisių apsaugą su tais kreditoriais, kurių reikalavimų terminai jau yra suėję. Iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę perduoti administratoriui savo reikalavimus, kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo, dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus bei kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.

Bylos  iškėlimo teisinės pasekmės -  įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, privalo perduoti administratoriui įmonės turtą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, nutrūksta darbo sutartys su darbuotojais. Tačiau įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius. Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto.

Teismui priėmus nutartį patvirtinti kreditorių reikalavimus, bankroto bylą galima baigti taikos sutartimi arba įmonės likvidavimu.

12 tema. PRIVATŪS JURIDINIAI ASMENYS

1. PRIVAČIŲ JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS, TEISNUMO APRIBOJIMAI IR LICENCIJAVIMAS

Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius interesus (CK 2.32 str.3d.).

Privatiesiems juridiniams asmenims būdinga:

1) bendrasis teisnumas - tai reiškia, kad jie gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė (CK 2.74 str.), todėl steigimo dokumentuose privačių juridinių asmenų veiklos tikslai gali būti apibūdinti labai plačiai (pvz., pelno siekimas, prekyba, gamyba ir kt.);

2) sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens organai, pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam as-meniui (CK 1.82 str. 1 d. ir CK 2.83 str. 1 d.), t. y. netaikomas ultra vires principas[1].

Privačiųjų juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims, o pa-vienio juridinio asmens teisnumą galima apriboti tik teismo sprendimu. Tačiau skirtingo teisnumo nustatymas tam tikros rūšies juridiniams asmenims, pavyzdžiui, įstatymų nustatyti draudimai tam tikros rūšies juridiniams asmenims užsiimti tam tikra ko-mercine ūkine veikla, nelaikoma diskriminaciniu teisnumo apribojimu[2].

Veiklos licencijavimas. Licencija – tai administracinis aktas, suteikiantis teisę juridiniam asmeniui verstis licencijoje nustatyta veikla. Licencija paprastai neatskiriama nuo juridinio asmens, t. y. teisės, kurios įgyjamos pagal leidimus (licencijas), gali būti parduotos ar kitaip perduotos kitam subjektui tik tuo atveju, jeigu tokio perdavimo galimybė numatyta įstatymuose ar leidime (licencijoje).

Veiklos licencijavimas taip pat laikytinas juridinių asmenų teisnumo apribojimu, tačiau pagrįstu vartotojų teisių bei kitų viešųjų interesų apsaugos siekiu. Tik įstatymų leidėjas gali nustatyti veiklos sritis, kuriose juridiniai asmenys gali veikti tik turėdami li-cenciją (leidimą). Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai (pvz., kredito įstaigų, draudimo įstaigų, finansinė veikla) Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles. Licencija išduodama, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos, neterminuotam laikui arba motyvuotas atsisakymas išduoti licenciją. Informacija apie licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymą ir panaikinimą kaupiama juridinių asmenų registre.

Juridinio asmens steigėjai steigimo dokumentuose gali numatyti juridinio asmens veiklos ar sandorių sudarymo apribojimus, ta-čiau tai nėra teisnumo, o tik juridinio asmens organų kompetencijos apribojimas.

2. PRIVAČIŲ JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS

 

54

Privatūs juridiniai asmenys skirstomi į rūšis pagal pelno siekimo kriterijų į 1) pelno siekiančius juridinius asmenis – įmones ir 2) pelno nesiekiančius privačiuosius juridinius asmenis, pavyzdžiui, daugiabučių namų savininkų bendrijos. Nors paprastai ne pelno organizacijos priskiriamos prie viešųjų juridinių asmenų, tačiau daugiabučių namų savininkų bendrijos turi esminį priva-čiųjų juridinių asmenų požymį – tenkina privačius jos narių interesus.

Taip pat prie privačiųjų juridinių asmenų priskirtinos šių rūšių įmonės [1] : individualios įmonės, tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės ir kooperatinės bendrovės.

Įmonės  skirstomos į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis.

2.1. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys

2.1.1. Individualios įmonės

Individuali įmonė (toliau – IĮ) yra privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nuosavybės teise priklausantis vie-nam fiziniam asmeniui.  Individualių įmonių steigimą, veiklą ir likvidavimą reglamentuoja Individualių įmonių įstatymas, CK ir IĮ steigimo dokumentai[1]. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje individualią įmonę įvardijo kaip neinkorporuotą įmonę, kuri asocijuojasi su fizinio asmens, komersanto, verslininko, individualia komercine ūkine veikla[2]. 

Individualios (personalinės) įmonės steigimo būdas ir steigimo dokumentai. IĮ privalo turėti firmos vardą, kuriame nurodo-mi jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba „IĮ“. Individualios įmonės vienas svarbiausių steigimo ir veiklos dokumentų yra nuostatai, kuriuos reikia registruoti Juridinių asmenų registre. Nuostatus pasirašo įmonės savininkas, o jų atitikimą teisės aktų reikalavimams tvirtina notaras.

Individualios (personalinės) įmonės savininko teisės, pareigos ir atsakomybė. Individualios įmonės organai yra savininkas ir vadovas. Individualios įmonės savininku gali būti tik vienas fizinis asmuo, kuris nėra kitos individualios įmonės savininkas. Savininkas tuo pačiu yra laikomas individualios įmonės vadovu, tačiau savininkas gali nuspręsti individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai numatyta individualios įmonės nuostatuose. Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą per 5 dienas turi būti pranešta Juridinių asmenų registrui.  Individualios įmonės vadovas įmonės vardu sudaro sandorius, veikia įmonės vardu kituose santykiuose trečiaisiais asmenimis bei yra atsakingas už kasdieninį įmonės veiklos organizavimą ir kitų teisės aktuose numatytų prievolių vykdymą.

Įmonės turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Tačiau įstatymas numato supaprastintą pinigų bei kito turto judėjimo tarp įmonės ir jos savininko tvarką. Įmonės savininkas turi teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus savo poreikiams kaip avansu išmokamą pelną, taip pat paimti ar perduoti individualiai įmonei turtą surašydamas ir pasirašydamas pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus, kurie privalo turėti IĮ įstatyme nurodytus rekvizitus. Kita vertus, ši supaprastinta turto perdavimo įmonei tvarka taikoma, kai turtas priklauso savininkui asmeninės nuosavybės teise. Jeigu turtas priklauso savininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai toks turtas gali būti perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip. IĮ ir iš jos veiklos gaunamos pajamos pripažįstamos sutuoktinių bendrąja jungtine nuo-savybe, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis sudarę santuoką, tačiau jei IĮ nuosavybės teise priklausė vienam sutuokti-niui iki santuokos sudarymo, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra iš įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės vertės pa-didėjimas sudarius santuoką.

IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako savo turtu subsidiariai. Tačiau 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje išplėstinės teisėjų kolegijos civ. byloje Nr. 3K-7-308/2004, LAT pasisakė, jog kai individuali (personalinė) įmonė likviduojama dėl bankroto, ir tos įmonės savininkas neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius  pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.).

2.1.2. Ūkinės bendrijos

Ūkinė bendrija gali būti dviejų teisinių formų (rūšių):

tikroji ūkinė bendrija (toliau tekste – TŪB) – bendriją sudaro tikrieji nariai, visi neribotai atsakingi už bendrijos prievoles.

komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija (toliau tekste – KŪB) – bendriją sudaro bent vienas tikrasis narys ir narys (nariai) komanditorius (-iai). Nariai komanditoriai atsako tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį perdavė KŪB.

Tikrojoje ūkinėje bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip dvidešimt narių (KŪB ne mažiau kaip du). Norint priimti naują tikrąjį narį būtinas visų bendrijos tikrųjų narių pritarimas. Be to, bendrijos nariais gali būti tiek fiziniai, tiek juridi-niai asmenys.

Narių įneštas turtas bei užsiimant bendra veikla gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra bendrijos nuosavybė. Bendrijoms drau-džiama išleisti vertybinių popierių. Jos gali skolinti tik nuosavo kapitalo lėšas, taip pat skolintis piniginių lėšų.

55

2.2. Akcinės bendrovės kaip juridiniai asmenys

Akcinės bendrovės samprata: Akcinė bendrovė (toliau – bendrovė) yra vyraujanti verslo organizavimo forma Lietuvoje. Ben-drovė yra ribotos civilinės atsakomybės įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis,vadinamas akcijomis. Bendrovių veiklą reglamentuoja CK, Akcinių bendrovių, Vertybinių popierių rinkos ir kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Bendrovei bū-dingi šie esminiai požymiai, atribojantys ją nuo neribotos civilinės atsakomybės įmonių[1]:

1. Ribota civilinė atsakomybė. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai (juridinio asmens dalyviai) pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.2. Bendrovės akcijomis galima laisvai disponuoti, t. y. parduoti, dovanoti ar perleisti kitu būdu.3. Bendrovė egzistuoja nepriklausomai nuo akcininko, kitų bendrovės organų narių bankroto, neveiksnumo ar mirties.4. Įstatymo nustatytos sudėtingos bendrovės valdymo struktūros tikslas yra suformuoti autonomišką bendrovės, kaip juridi-nio asmens, valią, skirtingą nuo jos dalyvių ar kitų asmenų, suinteresuotų jos veikla, valios.

 2.2.1.Akcinių bendrovių rūšys

Akcinės bendrovės yra klasifikuojamos pagal organizavimo formą ir veiklos tikslą[1].

Pagal organizavimo formą akcinės bendrovės skirstomos į atviro tipo (AB) ir uždarąsias akcines bendroves (UAB).

Akcinės bendrovės 1) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 000 litų; 2) akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiau-jama viešai.

Uždarosios akcinės bendrovės 1) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 000 litų; 2) joje negali būti daugiau kaip 250 akcininkų; 3) akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.

Bendrovių pavadinime privalomi žodžiai „akcinė bendrovė“ arba „uždaroji akcinė bendrovė“, arba atitinkamos šių žodžių san-trumpos – „AB“ arba „UAB“.

Pagal veiklos tikslą išskiriamos bendruoju teisnumu pasižyminčios bendrovės, galinčios užsiimti bet kokia įstatymo nedrau-džiama ūkine veikla, ir specialiu teisnumu, teisiniu reguliavimu bei ypatinga veiklos priežiūra pasižyminčios bendrovės.

Kredito įstaigos.Lietuvos banko įstatymas numato, kad be Lietuvos banko licencijos negalima teikti licencinių finansinių paslaugų. Kredito įstaiga – tai bankas, kitas juridinis asmuo ar užsienio valstybės kredito įstaigos padalinys, kurių veikla pagal teisės aktus priskiriama kredito įstaigų veiklai ir kurie turi Lietuvos banko išduotą licenciją atlikti įstatymų numatytas operacijas. Licencijų suteikimo sąlygas ir tvarką nustato kredito įstaigų steigimą bei jų veiklą reglamentuojantys įstatymai bei Lietuvos ban-ko leidžiami teisės aktai[2]. Prie kredito įstaigų priskiriami komerciniai bankai bei kredito unijos.

Tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę: 1) priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių;2) skolintis iš neprofesionalių rinkos dalyvių viršydama nuosavo kapitalo dydį; 3) atlikti pinigų pervedimus; 4) išleisti ir tvarkyti elektroninius pinigus. Kredito įstaigų priežiūrą vykdo Lietuvos bankas.  Draudimo bendrovės. Draudimo, kaip ir kredito įstaigų, veikla yra li-cencijuojama. Draudimo veikla – tai ūkinė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties  pagrindu prisiimama  kitų asmenų nuostolių  rizika  ar  kitaip siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus įstatymo ar draudimo sutar-tyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams)[3] .

Draudimo įmonės negali verstis jokia kita komercine ūkine veikla, išskyrus draudimo ir su ja susijusia veikla. Draudimo veiklos priežiūrą vykdo Valstybinė draudimo priežiūros komisija.

2.2.2. Akcinių bendrovių steigimas ir registravimas

Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė ar savivaldybė, įsta-tymo nustatyta tvarka sudarę bendrovės steigimo sutartį (aktą). Kiekvienas bendrovės steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku. Steigėjai veikia nuo steigimo sutarties sudarymo iki bendrovės steigiamojo susirinkimo sprendimų priėmi-mo: pasirašo steigiamos bendrovės steigimo sutartį ir įstatus (iki steigiamojo susirinkimo), šaukia steigiamąjį susirinkimą ir pa-teikia steigimo ataskaitą, balsuoja steigiamajame susirinkime, prireikus steigiamos bendrovės vardu sudaro sandorius.

Steigėjai pirmiausia turi sudaryti bendrovės steigimo sutartį (aktą). Jeigu bendrovę steigia vienas asmuo, vietoj steigimo sutar-ties steigėjas pasirašo bendrovės steigimo aktą, kuriam taikomi steigimo sutarties reikalavimai.

Bendrovės steigimo sutartis (aktas) suteikia teisę atidaryti kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą Lietuvos Respublikoje įre-gistruotame banke ir steigiant akcinę bendrovę registruoti akcijas Vertybinių popierių komisijoje.

56

Per steigimo sutartyje numatytą laiką bendrovės steigėjai privalo parengti įstatus ir išplatinti akcijas. Bendrovės išleistos akcijos turi būti visiškai apmokėtos per steigimo sutartyje nustatytą laiką, kuris negali būti ilgesnis kaip 12 mėnesių nuo steigimo sutar-ties sudarymo dienos. Steigiant bendrovę pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik tada, kai ji įregistruojama. Kiekvieno steigėjo pradi-nis įnašas negali būti mažesnis kaip visų jo pasirašytų akcijų 1/4 nominalios vertės ir viso nominalios vertės perviršio suma, ta-čiau visų iki steigiamojo susirinkimo surinktų pradinių įnašų suma turi būti ne mažesnė už bendrovės minimalų įstatinį kapitalą.

Jei steigėjas akcijas iš dalies apmoka nepiniginiu įnašu, turtas, kuriuo apmokama, ir jo vertė turi būti nurodyti bendrovės steigi-mo sutartyje. Nepiniginis įnašas iki bendrovės steigimo sutarties pasirašymo turi būti įvertintas turto vertintojo. Be to, dvejus metus nuo akcinės bendrovės įregistravimo kiekvienas jos sandoris dėl turto įsigijimo iš bendrovės steigėjo, kai tokio sandorio arba bendra tokių sandorių suma yra ne mažesnė kaip 1/10 bendrovės įstatinio kapitalo, įsigalioja tik įsigyjamą turtą Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka įvertinus valdybos paskirtam turto vertintojui, šį sandorį (šiuos sandorius) ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma patvirtinus visuotiniam akcininkų susirinkimui ir įsta-tymų nustatyta tvarka atskleidus turto vertinimo ataskaitą.

Pagrindinis bendrovės steigimo dokumentas yra įstatai.Įstatai yra teisės aktas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Išplė-tota įstatymų bazė, reguliuojanti akcinių bendrovių veiklą, mažina steigiamųjų dokumentų (įstatų) reikšmę, nes didžiąją dalį bendrovių veiklos reguliuoja imperatyviosios įstatymų ir poįstatyminių aktų normos (CK 2.47 ir 2.83 str.). Bendrovės įstatai bei jų pakeitimai galioja tik juos įregistravus įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.

Kai visi pradiniai įnašai yra įmokėti, steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Steigiamasis susirinkimas tvirtina akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, kurioje turi būti nurodyta:

1) steigimo išlaidos;2) apmokėtas įstatinis kapitalas;3) už akcijas gautų pinigų suma;4) numatomi nepiniginiai įnašai už pasirašytas akcijas, šių įnašų vertė ir nuorodos į turto vertintojų, įvertinusių nepiniginius įna-šus, ataskaitas;5) akcijų, kurias kiekvienas steigėjas pasirašė ir įmokėjo pradinius įnašus, skaičius, taip pat jų skaičius pagal rūšis ir klases;6) kompensuojamos steigimo išlaidos, atlyginimas už steigimą.

Taip pat steigiamasis susirinkimas renka audito įmonę, bendrovės valdymo organų narius, sprendžia kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus.

Bendrovė įregistruojama juridinių asmenų registre. Bendrovė įregistruojama po to, kai sudaryta steigimo sutartis (aktas), pasirašyti steigiamos bendrovės įstatai, įmokėti visi pradiniai įnašai, įvyko steigiamasis susirinkimas, įvykdytos kitos įstatymuose bei steigimo sutartyje nustatytos prievolės, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti įstatymų nustatyti dokumentai.

2.2.3. Bendrovės turtas

 

Akcininkai, perdavę į bendrovės įstatinį kapitalą turtą, tampa tik akcijų savininkais, o bendrovė, nors ir įsteigta akcininkų inicia-tyva, o kapitalas sukauptas iš akcininkų įnašų, teisės požiūriu yra atskiras nuo akcininkų asmuo bei turto savininkė[1].

Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą. Kapitalas – tai gamybos priemonių visuma, arba turto kompleksas, kuris suformuojamas steigiant juridinį asmenį ar plečiant jo veiklą, siekiant jį panaudoti pajamoms gauti (angl. – total assets).

Bendrovės nuosavą kapitalą sudaro: 1) įstatinis kapitalas; 2) kitas kapitalas (akcijų priedai (nominalios vertės perviršijimas); perkainojimo rezervas; privalomasis rezervas ir kiti rezervai; nepaskirstytasis pelnas (nuostolis); dotacijos ir negrąžintos subsidi-jos; atidėtosios išlaidos).

Įstatinis kapitalas – tai bendrovės kapitalo dalis, nurodyta įstatuose, atspindinti visų bendrovės dalyvių įnašų bendrą nominalią vertę ir kiekvieno bendrovės dalyvio dalį, išreikštą procentais. Jo dydis yra lygus visų bendrovės pasirašytų akcijų nominalių verčių sumai.

Bendrovės įstatinio kapitalo paskirtis (funkcijos) yra [2] :

   • užtikrinti bendrovės materialinę bazę;   • apibrėžti bendrovės atsakomybės už savo įsipareigojimus ribas;   • priemonė kiekvieno akcininko daliai bendrovės kapitale nustatyti.

57

Pirma tradicinė įstatinio kapitalo funkcija yra užtikrinti bendrovės materialinę bazę ir dalyvauti kapitalo rinkoje.

Antra įstatinio kapitalo funkcija – užtikrinti bendrovės įsipareigojimus. Įstatymai numato, kad akcinei bendrovei reikia išlaikyti tam tikro lygio kapitalą. Jei bendrovės nuosavas kapitalas tampa mažesnis nei 1/2įstatuose numatyto įstatinio kapitalo, pagal Akcinių bendrovių įstatymą privaloma sušaukti akcininkų susirinkimą. Jame turi būti sprendžiamas klausimas dėl įstatinio kapi-talo sumažinimo, bendrovės likvidavimo ar skirtumo padengimo akcininkų papildomais įnašais.

Trečia įstatinio kapitalo funkcija yra ta, kad įstatinis kapitalas yra priemonė, nustatanti kiekvieno bendrovės akcininko kapitalo, išskaidyto į nominaliąją vertę turinčias akcijas, dalį bendrovėje. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės tiesiogiai priklauso nuo turimų akcijų skaičiaus, t. y. dalies bendrovės įstatiniame kapitale.

__________________________________________________

[1] J.Kiršienė, V.Pakalniškis ir kt. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas/LTU 2004. P.224[2] Ten pat. P.225

 

2.3. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės ir pareigos

2.3.1. Akcininkų turtinės teisės ir pareigos:

 

1. Gauti bendrovės pelno dalį (dividendą).2. Gauti likviduojamos bendrovės turto dalį.3. Nemokamai gauti akcijų, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų.4. Įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti

akcininkams savo turto.5. Akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas

pasirašytas akcijas emisijos kaina.6. Akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendą, jeigu jis buvo išmokėtas pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir

bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti.7. Akcinės bendrovės akcininkai turi teisę reikalauti, kad kiti akcininkai jiems privalomai parduotų savo akcijas, arba

reikalauti, kad kiti akcininkai privalomai nupirktų iš jų akcijas Vertybinių popierių rinkos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.

Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 str. numato, kad: jeigu asmuo, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įgyja daugiau kaip 40 procentų balsų atskaitingo emitento akcininkų susirinkime, jis per 30 dienų privalo: 1) perleisti vertybinius popierius, viršijančius šią ribą, arba 2) pateikti oficialų pasiūlymą supirkti likusius atskaitingo emitento vertybinius popierius, suteikiančius balsavimo teisę, ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius.

Akcininkas, kuris įsigyja akcijų paketą, sudarantį ne mažiau kaip 95  procentus  balsavimo teisę suteikiančio kapitalo, turi teisę reikalauti, kad  visi  kiti akcinės bendrovės akcininkai parduotų jiems priklausančias balso teisę suteikiančias akcijas, o šie privalo jas parduoti įstatymo nustatyta tvarka.

Dividendai . Dividendas yra akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei.

Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams. Akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius. Akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai.

Visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki; 2) paskirstytinasis finansinių metų rezultatas yra neigiamas (gauta nuostolių); 3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo bei akcinės bendrovės rezervo savoms akcijoms įsigyti sumą.

UAB akcijų perleidimas. UAB akcininkas taip pat turi pareigą siūlyti parduoti jam nuosavybes teise priklausančias akcijas likusiems bendrovės akcininkams. Apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą. Jei uždarosios akcinės bendrovės akcijos perleidžiamos kitu įstatymų nustatytu būdu (ne pardavimo) arba vykdant teismo sprendimą, ši taisyklė netaikoma.

58

2.3.2. Neturtinės teisės:

 

Neturtinės akcininkų teisės:

1)       dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;2)       pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;3)       gauti informaciją apie bendrovę;4)       kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Teisė dalyvauti akcininkų susirinkimuose bei balsuoti numatyta ABĮ 16 str. 1d. Atskirai aptartinos akcininkų teisės į informaciją bei teisė kreiptis dėl teisminės pažeistų teisių gynybos.

Teisė į informaciją. Akcininkui raštu pareikalavus, bendrovė ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti kopijas šių dokumentų: bendrovės įstatų, metinės finansinės atskaitomybės ataskaitų, bendrovės veiklos ataskaitų, auditoriaus išvadų bei audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, stebėtojų tarybos pasiūlymų ar atsiliepimų visuotiniams akcininkų susirinkimams, akcininkų sąrašų, stebėtojų tarybos ir valdybos narių sąrašų, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, taip pat stebėtojų tarybos bei valdybos posėdžių protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti šių bendrovės organų sprendimai, jei šiuose dokumentuose nėra komercinės (gamybinės) paslapties.

Akcininkas arba akcininkų grupė, turintys ar valdantys daugiau kaip 1/2 akcijų ir pateikę bendrovei jos nustatytos formos rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, turi teisę susipažinti su visais bendrovės dokumentais.

Teisė kreiptis dėl teisminės pažeistų teisių gynybos. Vienas iš būdų akcininkams įgyvendinti ir apsaugoti savo teises yra gali-mybė inicijuoti teisminį procesą prieš bendrovės administraciją, valdybą. Akcinių bendrovių įstatymo 16 str.  numato akcininko teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėtais vadovo ar valdybos narių veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ieškiniai dėl bendrovių organų priimtų sprendimų ar kitų veikų gali būti pareiškiami per tam tikrą terminą. ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas 30 dienų terminas.

2.4. Bendrovės organai

 

Lietuvos akcinių bendrovių įstatyme yra numatyti šie bendrovės organai: visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir bendrovės vadovas. Pagal CK 2.81 straipsnį juridinio asmens valdymo organų nariai gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariai – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

Bendrovėje privalomi organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir bendrovės vadovas. Bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus priežiūros organas – stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Jeigu bendrovėje nesudaroma stebėto-jų taryba, jos funkcijos kitiems bendrovės valdymo organams nepriskiriamos. Jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba, akcinių bendrovių įstatymo nustatytas jos funkcijas, teises, pareigas ir atsakomybę perima bendrovės vadovas.

Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės organas. Tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę: 1) keisti ir papildyti bendrovės įstatus; 2) rinkti ir atšaukti audito įmonę, stebėtojų tarybos narius, jeigu stebėtojų taryba nesudaro-ma, – valdybos narius, o jeigu nesudaroma valdyba, – bendrovės vadovą; 3) tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, valdybos (jei ji nėra sudaryta, – bendrovės vadovo) pateiktą bendrovės veiklos ataskaitą; 4) priimti nutarimą padidinti ar sumažinti įstatinį kapitalą; 5) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų klasę, skaičių, nominalią vertę ir minimalią emisijos kainą; 6) priimti nutari-mą atšaukti visiems akcininkams pirmumo teisę įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar obligacijų; 7) priimti nutarimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas, keisti vienos klasės bendrovės akcijas į kitos; 8) priimti nutarimą likviduoti ar reorganizuoti ben-drovę ar atšaukti bendrovės likvidavimą; 9) dvejus metus nuo akcinės bendrovės įregistravimo tvirtinti bendrovės sandorius dėl turto įsigijimo iš bendrovės steigėjo, kai atskiro sandorio arba bendra sandorių suma yra ne mažesnė kaip 1/10 bendrovės įstati-nio kapitalo; 10) priimti nutarimą dėl pelno paskirstymo.

Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti ir kitus nutarimus, pagal Akcinių bendrovių įstatymą nenumatytus kitiems ben-drovės valdymo organams. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai priimami paprasta dalyvaujančių susirinkime akcininkų balsų dauguma, išskyrus įstatyme numatytus atvejus.

Visuotinis akcininkų susirinkimas organizuojamas ne rečiau kaip kartą per metus. Susirinkimo iniciatyvos teisę turi akcininkai, turintys ne mažiau kaip 1/10 visų balsų.

59

Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tuo atveju, jeigu buvo pažeistos Akcinių bendrovių įstatymo imperatyvios normos, reglamentuojančios susirinkimo sušaukimą, pravedimą ar nutarimų priėmimą, jei šis pažeidimas pažeidė ieškovo interesus arba viešą interesą ir pažeidimo padarinių negalima pašalinti niekaip kitaip, kaip tik pripažįstant nutarimus negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu klausimą, turi išsiaiškinti ir tai, kokią įtaką susirinkimo nutarimų priėmimui būtų turėjęs ar turėtų ieškovas (ieškovai), jeigu tie pažeidimai nebūtų buvę padaryti ar susirinkimas būtų organizuojamas iš naujo, t.y. ieškovų galimą įtaką balsavimo susirinkime dėl jame priimtų sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilnamisa” v. AB „Šeškinės Širvinta”, bylos Nr. 3k-3-878/2002; 2000 m. kovo 29 d. nutartis, priimta Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Sangreta”, bylos Nr. 3K-3-3-383; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta V.Simanavičiaus v. SPAB „Stumbras”, bylos Nr. 3K-3-856 ir kt.).

Stebėtojų taryba yra kolegialus bendrovės veiklos priežiūrą atliekantis organas, kurio veiklai vadovauja jos pirmininkas.

Stebėtojų tarybos narių skaičių nustato bendrovės įstatai, tačiau narių turi būti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15. Stebėtojų tarybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Jos nariu negali būti bendrovės valdybos narys, bendrovės vadovas ir asmuo, ku-ris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neturi teisės eiti šių pareigų.

Stebėtojų taryba:

1) renka ir atšaukia iš pareigų valdybos narius (jei valdyba nesudaroma, – bendrovės vadovą). Be to, jei bendrovė dirba nuosto-lingai, stebėtojų taryba privalo svarstyti, ar valdybos nariai (jei valdyba nesudaroma, – bendrovės vadovas) tinka eiti pareigas;

2) prižiūri valdybos ir bendrovės vadovo veiklą, kaip naudojami finansiniai ištekliai, rūpinasi gamybos ir valdymo organizavi-mu, kapitalo rentabilumu, darbo apmokėjimu, amortizaciniais atskaitymais, bendrovės finansinės būklės perspektyvomis;

3) pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui pasiūlymus ir atsiliepimus apie bendrovės metinę finansinę atskaitomybę, pelno paskirstymo projektą ir valdybos (bendrovės vadovo) parengtą bendrovės veiklos ataskaitą;

4) teikia siūlymus valdybai ir bendrovės vadovui atšaukti jų sprendimus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, bendrovės įstatams ar visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams;

6) sprendžia kitus įstatuose, taip pat visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimuose numatytus bei priskirtus bendrovės ir jos valdymo organų veiklos priežiūros klausimus.

Stebėtojų taryba neturi teisės pavesti ar perduoti vykdyti savo funkcijų valdybai ar bendrovės vadovui.

Valdyba yra kolegialus valdymo organas, kurio veiklai vadovauja jos pirmininkas. Valdybos narių skaičių, kuris negali būti ma-žesnis kaip 3, nustato bendrovės įstatai. Bendrovės valdybos nariu negali būti bendrovės, dukterinės bendrovės ar ją patronuo-jančios bendrovės stebėtojų tarybos narys bei asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neturi teisės eiti šių pareigų.

Valdyba: 1) tvirtina bendrovės veiklos strategiją, bendrovės valdymo struktūrą ir pareigybes; 2) renka ir atšaukia bendrovės va-dovą, tvirtina jo pareiginius nuostatus ir atlyginimą; 3) tvirtina pareigas, į kurias darbuotojai priimami konkurso tvarka; 4) tvirti-na bendrovės filialų ir atstovybių nuostatus; 5) analizuoja ir vertina bendrovės vadovo pateiktą medžiagą apie bendrovės komer-cinę ūkinę veiklą, finansinės atskaitomybės ir pelno paskirstymo projektą; 6) priima sprendimus steigti filialus ir atstovybes, kad bendrovė taptų kitų juridinių asmenų steigėja, dalyve; 7) priima sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/12 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo, nuomos, įsigijimo, įkeitimo ir hipotekos bei prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo, taip pat sprendimą restruktūrizuoti bendrovę.

Valdybos nariai privalo atlyginti bendrovei nuostolius, padarytus dėl pareigų numatytų įstatymuose ar įstatuose nevykdymo.

Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (prezidentas, generalinis direktorius, direktorius). Su juo su-daroma darbo sutartis. Bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, skatina juos ir skiria nuobaudas, atstovauja bendrovei palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis, teisme bei arbitraže.

Akcinių bendrovių vadovų, kurie dirba bendrovėje pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifiška. Viena vertus, bendrovės vadovus įstatymai pripažįsta bendrovių darbuotojais ir jiems yra taikomos kai kurios darbo įstatymų nuostatos[1]. Kita vertus, akcinės bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akci-nių bendrovių organų veiklai reguliuoti. Akcinės bendrovės vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę pri-gimtį pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2001 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje byloje V. Paliūnas prieš Radviliškio rajono savivaldybę ir kt.[2]. Bendrovės vadovo materialinę atsakomybę prieš bendrovę reguliuoja ne darbo teisės, o civilinės teisės normos. Taip pat akcininkų susirinkimas atleisdamas vadovą iš darbo, neturi laikytis darbo teisės reikalavimų.

60

Bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; 2) metinės finansinės atskaitomybės sudarymą; 3) informacijos pateikimą visuotiniam akcininkų susirinkimui, valdybai; 4) bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui; 5) kitų pareigų, numatytų įstatymuose, bendrovės įstatuose bei pareiginiuose nuostatuose vykdymą. Jei bendrovės vadovas ar jo pavaduotojas sudarė sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir dėl to bendrovei padarė žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to šie asmenys gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir bendrovės akcininkas ar akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą (įskaitant ir negautą pelną). Be to, bendrovės vadovas, sudaręs sandorį viršydamas savo kompetenciją, yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimas nėra visiškai patenkinamas iš bendrovės (CK 2.83 str.).

Bendrovės valdymo organų fiduciarinių pareigų doktrina. Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos ak-cininkų naudai[3]. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus, yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.

Lietuvoje asmeninės valdymo organų narių atsakomybės institutas pradėtas plėtoti labai neseniai. Štai civilinėje byloje pagal Vilniaus m. savivaldybės valdybos (akcininko) ieškinį atsakovams UAB „Sangreta“ ir S. Jasiulionienei dėl bendrovės patalpų pardavimo už 100 000 Lt, nors jų rinkos vertė buvo 435 297 Lt, 2000 m. kovo 29 d. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad bendrovę ir jos valdymo organus sieja fiduciariniai, t. y. tarpusavio pasitikėjimu grindžiami, santykiai, todėl visi bendrovės or-ganai privalo veikti atsižvelgdami išimtinai į bendrovės interesus. Vienokių ar kitokių asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti atsižvelgiant tik į bendrovės interesus. Jeigu jis to negali, apie tai informavęs kitus bendrovės valdymo organus privalo nebespręsti to klausimo, dėl kurio kyla konfliktas[4]. 

____________________________________________________

[1] J.Kiršienė, V.Pakalniškis ir kt. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas/LTU 2004. P.244.[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, civilinė byla Nr. 3K–7–760/2001.[3] J.Kiršienė, V.Pakalniškis ir kt. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas/LTU 2004. P.240[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 29 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K–3–383/2000. < / http://www.lat.lt>

2.5. Bendrovės pabaiga

 

Bendrovė pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu.

Bendrovės likvidavimo pagrindas yra juridinis faktas, sukuriantis suinteresuotam asmeniui ar organui iniciatyvos teisę ir (ar) teisę priimti sprendimą likviduoti bendrovę ir pradėti likvidavimo procedūrą.

Bendrovės likvidavimas – tai procedūra, kurią užbaigus, išnyksta juridinis asmuo. Išskirtinos dvi bendrovės likvidavimo pagrin-dų grupės: 1) nepriverstinis bendrovės likvidavimas; 2) priverstinis bendrovės likvidavimas dėl įstatymų įgaliotų subjektų priim-tų sprendimų[1].

Neprivers-tinis

• Pasibaigęs įstatuose nurodytas bendrovės veiklos terminas;

• Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas likviduoti bendrovę (visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti nu-tarimo likviduoti nemokią bendrovę).

Priversti-nis

• Teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusią bendrovę;

• Teismo sprendimas likviduoti bendrovę už Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus teisės pažeidimus (pvz., re-miantis veiklos tyrimo rezultatais (CK 2.131 str.), juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva);

 • Teismo sprendimas pripažinti bendrovę neteisėtai įsteigta.         

Jeigu likviduojant bendrovę išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, likvidatorius privalo nedelsdamas sustab-dyti visus mokėjimus ir pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei.

Likviduojamos bendrovės kreditorių reikalavimai tenkinami CK 2.113 straipsnio nustatyta tvarka. Po to išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Bendrovės

61

turtas akcininkams gali būti dalijamas ne anksčiau kaip praėjus dviem mėnesiams po to, kai buvo tinkamai pranešta kiekvienam bendrovės kreditoriui.

Tokiu pat būdu dalijamas ir vėliau nustatytas bendrovės turtas. Jei bendrovės akcijos suteikia nevienodas teises, dalijant turtą į jas turi būti atsižvelgta.

Bendrovės gali būti reorganizuojamos jungiant arba skaidant. Bendroves jungti galima šiais būdais:1) prijungimo (ang. mer-ger) – prie bendrovės, kuri tęsia veiklą, prijungiamos viena ar kelios bendrovės, kurios kaip juridiniai asmenys po reorganiza-cijos pasibaigia; 2) sujungimo (ang. consolidation) – iš bendrovių, kurios kaip juridiniai asmenys po reorganizavimo pasibaigia, sukuriama nauja bendrovė.

Bendroves skaidyti galima šiais būdais: 1) išdalijimo – bendrovė, kuri po reorganizavimo pasibaigia, dalijama kitoms bendrovėms, kurios tęsia veiklą; 2) išskaidymo – iš bendrovės, kuri po reorganizavimo pasibaigia, sukuriamos naujos bendrovės; 3) atskyrimo – iš bendrovės, kuri tęsia veiklą, atskiriama dalis, iš kurios sukuriama nauja bendrovė[2].

Reorganizavimo sąlygas siūlyti ir reorganizavimo procedūrą inicijuoti turi teisę: 1) akcininkai, kuriems nuosavybės teise pri-klausančių bendrovės akcijų nominali vertė ne mažesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo; 2) bendrovės organai; 3) valstybės instituci-jos.

Patvirtinti reorganizavimo sąlygas ir priimti nutarimą reorganizuoti bendrovę gali visuotinis akcininkų susirinkimas ne mažiau kaip 2/3 balsų dauguma. Reorganizuojamos bendrovės patvirtintos reorganizavimo sąlygos turi būti pateiktos juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą dieną.

Likviduojama bendrovė negali būti reorganizuojama. Bendrovėms, kurios po reorganizacijos pasibaigia, likvidavimo procedūros netaikomos.

Nuo reorganizavimo užbaigimo dienos visas baigiančių veiklą bendrovių turtas, teisės ir pareigos yra po reorganizavimo veik-siančių bendrovių turtas, teisės ir pareigos. Apie kiekvienos bendrovės reorganizavimo užbaigimą ir reorganizuojant naujos ben-drovės sukūrimą viešai skelbiama įstatymų nustatyta tvarka.

 2.6. Kooperatinės bendrovės

 

Kooperatinės bendrovės (toliau – KB) kapitalas yra nuosavas ir skolintas. Nuosavą kapitalą sudaro bendrovės narių stojamieji mokesčiai, pajiniai įnašai, atskaitymai iš bendrovės pelno, kitų pajamų. KB nario įneštas pajinis įnašas pažymimas pajaus vardi-niu dokumentu. Įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo dydis nurodomas įstatuose)[1] .  Pa-jus gali būti piniginis, intelektinis, turtinės ir neturtinės vertybės, išskyrus žemę. KB narys turi teisę perleisti pajų kitiems asme-nims, tačiau pirmenybę įsigyti pajų tomis pačiomis sąlygomis turi kitas KB narys, todėl apie ketinimą perleisti pajų KB narys privalo raštu pranešti kitiems KB nariams ir valdymo organui įstatuose nustatyta tvarka. Šiais ypatumais KB yra panaši į uždarą-ją akcinę bendrovę. Kita vertus, KB narys turi teisę išstoti iš KB narių įstatuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka ir gauti įneštą pajinį įnašą, išmoką už nariui priskirtą turto dalį, apyvartai proporcingą išmoką ir dividendą. Beje, KB narys taip pat gali būti pašalintas iš bendrovės, jei jis nevykdo nario pareigų, pavyzdžiui, nevykdo apyvartos su kooperatine bendrove ar netausoja KB turto.

KB nariai iš bendrovės pelno gauna išmokas, proporcingas kooperatinės bendrovės narių prekių ir paslaugų apyvartai su KB, bei dividendus, t. y. pelno dalį, proporcingą kiekvieno nario turimo pajaus dydžiui, tačiau dividendams mokėti gali būti skiriama ne daugiau kaip 10 procentų grynojo pelno.

KB steigimo procedūra yra panaši į uždarosios akcinės bendrovės: pasirašoma steigimo sutartis, sumokamas stojamasis mo-kestis ir įnešamas pajinis įnašas, steigimo sutartyje numatyta tvarka ir terminais parengiami įstatai, šaukiamas steigiamasis susi-rinkimas bei steigimo procedūra užbaigiama registravimu.

KB organai yra narių susirinkimas, valdyba ir administracijos vadovas. KB, kurią sudaro ne daugiau kaip 50 narių, valdyba gali būti nesudaroma. KB valdymas yra panašus į ūkinės bendrijos valdymą tuo, kad kooperatinės bendrijos nariai susirinkime turi vieną balsą nepaisant pajaus dydžio. Santykiuose su trečiaisiais asmenimis KB atstovauja jos valdymo organai: valdyba ir admi-nistracijos vadovas. KB valdymo organų nariai privalo veikti bendrovės ir jos narių naudai. Jų veiklai taip pat taikytina fiducia-rinių pareigų doktrina, o nuostoliai, padaryti KB dėl valdybos arba administracijos vadovo sprendimų pažeidžiant KB įstatus bei jų veiklą reguliuojančius teisės aktus, atlyginami administracijos vadovo ar valdybos narių solidariai. KB ūkinę finansinę veiklą kontroliuoja revizijos komisija (revizorius).

KB reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo pagrindai ir tvarka numatyta KB įstatyme ir CK. Jie iš esmės atitinka jau anksčiau aptartus pagrindus ir tvarką.

62

2.7. Žemės ūkio bendrovės

 

Žemės ūkio bendroves pagal jų teisinį reguliavimą apibendrintai būtų galima laikyti kooperatinių bendrovių porūšiu[1]. Žemės ūkio bendrovė apibūdinama kaip privatus, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio bendrovės narių skaičius - du. Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime, be to, nariu gali būti tik fizinis asmuo, o pajininku – fizinis arba juridinis asmuo. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto. Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mokesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą.

 13 tema. VIEŠIEJI JURIDINIAI ASMENYS

 1. VIEŠŲJŲ JURIDINIŲ ASMENŲ SAMPRATA IR PASKIRTIS

 

CK 2. 34 str. 2 d. nustato, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Taigi CK pateikia tik pavyzdinį viešųjų juridinių asmenų teisinių formų sąrašą, specialūs įstatymai gali numatyti ir kitas viešųjų juridinių asmenų teisines formas.

Viešieji juridiniai asmenys nuo privačių atribojami pagal du kriterijus – veiklos tikslą ir pelno neskirstymą dalyviams (pelno naudojimą tik juridinio asmens tikslui siekti).

Viešųjų juridinių asmenų  veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Viešojo intereso sąvoka yra labai plati: viešam interesui tarnauja įstaigos, teikiančios paslaugas, būtinas visai visuomenei – sveikatos priežiūros, bendrojo lavinimo, švietimo, sporto, mokslo. Tačiau tam pačiam viešam interesui realizuoti steigiamos ir tokios organizacijos, kurių veikla naudinga tik tam tikroms siauroms asmenų grupėms – pavyzdžiui, medžiotojų ir žvejų būreliai, konjako, vyno, klubai ar pan., taigi, matome, kad viešuoju interesu gali būti pripažintas ir nedidelės visuomenės grupės interesas.

CK nenurodo sričių kuriose leista veikti viešiesiems juridiniams asmenims, tačiau pavyzdinis būtų šių sričių sąrašas: socialinė, darbo santykių (profsąjungos), religinė (CK 2.37 str.), švietimo, kultūros, mokslo, ekologinė, sveikatos apsaugos, sporto ir kitos[1].

Pelno neskirstymas reiškia, kad viešojo juridinio asmens nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys jokiu atveju negali gauti kapitalo grąžos iš į ją įdėtų lėšų. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dvejopai. Pirma, viešiesiems juridiniams asmenims neleidžiama paskirstyti pelno kaip tam tikro laikotarpio teigiamo finansinio rezultato. Antra, likviduojant viešąjį juridinį asmenį neleidžiama paskirstyti per jo egzistavimo laikotarpį užgyvento turto.

Kaip pažymi R.Šimašius, pelno neskirstymo principas yra svarbus bent dviem aspektais. Pirma, pelno neskirstymo principo realizavimas yra būtinas norint užtikrinti viešųjų juridinių asmenų rėmėjų interesus, kurie nori būti tikri, kad jų parama, nario mokestis ar savanoriška veikla bus panaudota tam, kam buvo skirta. Antra, pelno neskirstymo principo realizavimas yra būtinas norint užtikrinti, kad viešėjam juridiniam asmeniui naudojantis palankesniu mokestiniu režimu, šis režimas nebus panaudojamas netinkamai. Nesant pelno neskirstymo principui viešieji juridiniai asmenys galėtų veikti kaip pelno siekiančios įmonės, o mokestinio režimo skirtumai taptų tiesiog viešiesiems juridiniams asmenims suteikta privilegija[2].

Viešasis juridinis asmuo įgyja juridinio asmens teises, kai jis įregistruojamas juridinių asmenų registre, išskyrus tuos atvejus, kai viešasis juridinis asmuo steigiamas įstatymu ar kitu numatytu įstatyme teisės aktu, ir jame numatyta, kad viešasis juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo to teisės akto įsigaliojimo momento. Išimtį sudaro ir CK numatyti atvejai, kad valstybė ir savivaldybė, tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys per se,[3] o profesinės sąjungos tampa juridiniais asmenimis ne nuo įregistravimo momento, bet jau tada, kai įvykdyti 2.38 str. 2 d. nuostatų reikalavimai (Profesinė sąjunga yra juridinis asmuo, jeigu ji turi ne mažiau kaip trisdešimt steigėjų arba jeigu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje yra ne mažiau kaip trisdešimt steigėjų ir jie (jos) sudarytų ne mažiau kaip 1/5 visų darbuotojų (o 1/5 visų darbuotojų būtų ne mažiau kaip trys darbuotojai) ir profesinės sąjungos susirinkime yra patvirtinti jos įstatai bei išrinkti valdymo organai).

Viešieji juridiniai asmenys gali būti klasifikuojami pagal organizacijos pobūdį į tuos, kurie steigiami narystės pagrindu, ir tuos, kurie vienija bendrą turtą viešojo intereso labui.

Narystės pagrindu Įnašų pagrindu

63

Asociacijos/visuomeninės organizacijos Fondai

Partijos Viešosios įstaigos

Profsąjungos Valstybės/savivaldybės įmonės

Religinės bendruomenės/bendrijos Biudžetinės įstaigos

 1.1. Viešųjų juridinių asmenų specialus teisnumas

 

Kadangi vienintelis viešųjų juridinių asmenų tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, tai jų teisnumo ribas ir nubrėžia steigimo dokumentuose išvardinti tikslai. CK 2.47 str. 2d. numato, kad viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Viešasis juridinis asmuo negali vykdyti veiklos, kuri nenumatyta jo steigimo dokumentuose.

Specialus teisnumas – viešieji juridiniai asmenys gali įgyti ir turėti tik tas teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų veiklos tikslams ir steigimo dokumentams

Sandoriai, sudaryti viršijant viešojo juridinio asmens specialųjį teisnumą, yra negaliojantys (žr. CK 1.82 str. 2d.).

2. VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ KAIP JURIDINIŲ ASMENŲ YPATUMAI

 

CK 2.35 str.1 d. numato, kad valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys ir joms taikomos CK nuostatos, skirtos viešiesiems juridiniams asmenims. CK 2. 35 str. 2 d. taip pat numato, kad įstatymų nustatytais atvejais, valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, yra juridiniai asmenys. Tokios valstybės ir savivaldybių institucijos yra ministerijos, Konstitucinis teismas, teismai, Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė. Tačiau Valstybė ir savivaldybės bei jų institucijos kaip jurdiniai asmenys turi nemažai ypatumų.

Valstybė turi suverinitetą ir ji pati kuria privalomas taisykles bei ginčų sprendimo tvarką. Todėl valstybė, skirtingai nei kiti juridiniai asmenys, gali pati nustatyti savo teisinį subjektiškumą bei jo turinį. Civiliniuose teisiniuose santykiuose valstybė iš dalies atsisako savo valdingų įgalinimų ir laikosi subjektų autonomijos principo (tačiau nereikia pamiršti, kad valstybė, savivaldybės bei jų institucijos yra juridiniai asmenys tik civilinės teisės požiūriu)[1]. Tai pagrindžia CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Remiantis minėta nuostata galima teigti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose Lietuvos Respublika apriboja savo diskrecijos teisę įsipareigodama veikti lygiateisiškai su kitais civilinės teisės subjektais. Valstybei, savivaldybėms bei jų institucijoms civiliniuose teisiniuose santykiuose taikomi tie patys principai kaip ir privatiems asmenims – sutarties laisvės, nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius ir kt.

Valstybė per savo valdymo institucijas dalyvauja daiktiniuose, paveldėjimo ir prievoliniuose santykiuose. Valstybė gali įgyti turtą pagal testamentą kaip ir kiti fiziniai ir juridiniai asmenys (CK 5.5 str. 2 d.). Tačiau jos teisnumo turinys skiriasi nuo kitų viešųjų juridinių asmenų. Pavyzdžiui, CK draudžia įgyti įgyjamąja senatimi daiktus, priklausančius valstybei (CK 4.69 str.). Valstybė gali paimti visuomenės poreikiams daiktus, priklausančius asmeniui nuosavybės teise (CK 4.100 str.). Valstybė ir savivaldybės yra civilinių santykių subjektai, ir kai prievolė atsiranda iš žalos padarymo. Pavyzdžiui, pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. Valstybės ir savivaldybės pareigos atlyginti žalą ypatybė yra ta, kad ji atsiranda nepriklausomai nuo valstybės tarnautojų (pareigūnų, darbuotojų)  kaltės.

Valstybė ir savivaldybės steigiamos pagal viešosios teisės normas (neregistruojamos juridinių asmenų registre).

Valstybė ir savivaldybės, kaip ir kiti juridiniai asmenys, įgyja teises ir pareigas per savo organus. Valstybės ir savivaldybių organai yra jų institucijos, kurių kompetenciją nustato įstatymai[2]. Pavyzdžiui, Konstitucijos 128 str. 1 d. nustatyta, kad sprendimus dėl esminių įsipareigojimų valstybės vardu priima Seimas Vyriausybės siūlymu.

64

 2.1. Valstybės ir savivaldybių įstaigos kaip juridiniai asmenys, jų teisnumas ir veiksnumas

 

Valstybės ar savivaldybės įstaiga yra valstybės ar savivaldybės institucija visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto. Šių įstaigų teisinė forma – biudžetinė įstaiga. Visos valstybės ir savivaldybės biudžetinės įstaigos yra viešieji juridiniai asmenys, turi specialų teisnumą, todėl gali įgyti tik tas teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų veiklos tikslams. 

Biudžetinių įstaigų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto, steigimo teisinis pagrindas yra įstaigos steigimo aktas, kurį gali priimti Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, apskričių viršininkai arba kitos valstybinės institucijos. Biudžetinių įstaigų, išlaikomų iš savivaldybių biudžetų, steigimo aktus priima vietos savivaldybių tarybos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Steigdami biudžetinę įstaigą, steigėjai, išskyrus Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Prezidentūrą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Konstitucinį Teismą ir Aukščiausiąjį Teismą, privalo steigimo aktą suderinti su Finansų ministerija.

Biudžetinių įstaigų steigimą, veiklą, finansavimą, pabaigą reglamentuoja ne tik Biudžetinių įstaigų,[1]  bet ir specialūs – Vyriausybės, Apskrities valdymo, Vietos savivaldos, Švietimo, Muziejų ir kiti įstatymai.

Valstybės patikėtą turtą valstybės ir savivaldybės įstaigos valdo, naudoja ir juo disponuoja nuostatų, kuriuos tvirtina steigėjas, nustatyta tvarka, joms patikėtas turtas negali būti įkeistas[2]. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas gali būti įkeistas įstatymu nustatyta tvarka. Visos valstybės ir savivaldybės įstaigos yra ribotos atsakomybės, tačiau kreditoriai gali nukreipti išieškojimą į valstybės ir savivaldybės įstaigų pinigines lėšas.

Valstybės ir savivaldybių įstaigos gali turėti ir nebiudžetinių lėšų. Šių lėšų valdymas priklauso nuo biudžetinės įstaigos teisinės formos. Pavyzdžiui, Mokslo ir studijų įstatymo 19 str. numato, kad turtą, kuris įsigytas iš nebiudžetinių lėšų, gautas  dovanų, priimtas kaip palikimas ar įgytas kitu teisėtu būdu, mokslo ir studijų institucijos valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės  teise pagal Civilinio kodekso normas. 

 2.2. Valstybės ir savivaldybių įmonių kaip juridinių asmenų ypatumai

 

Valstybė ir savivaldybės netiesiogiai dalyvauja civiliniuose santykiuose steigdamos valstybės ir savivaldybės įmones. Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Valstybės ir savivaldybės įmonių steigimą, veiklą ir pabaigą reglamentuoja  LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas[1]. Valstybės įmonė yra įsteigta iš valstybės turto, o savivaldybės įmonė – iš savivaldybės turto. Tokios įmonės savininku yra valstybė arba savivaldybė, o įmonė perduotą turtą valdo patikėjimo teise. Valstybės ir savivaldybės įmonėms suteikta teisė įkeisti ilgalaikį materialų turtą.

Valstybės/savivaldybės įmonės teisė savarankiškai vykdyti ūkinę komercinę veiklą yra iš dalies ribojama viešojo intereso vardan – ji gali nustatyti savo produkcijos bei teikiamų paslaugų kainas ir tarifus tik tuo atveju, kai jų įstatymų nustatyta tvarka nenustato Vyriausybė, savivaldybės taryba ar kita įstatymų nustatyta institucija.

Valstybės ir savivaldybės įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą. Pagal bendrą taisyklę, įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, tačiau įmonės įstatuose gali būti nurodyti sandoriai, kuriems sudaryti būtina turėti valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko (valstybės ar savivaldybės) teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą.

Valstybės ir savivaldybės įmonės, skirtingai nei biudžetinės įstaigos, gali būti likviduojamos bankroto procedūros būdu, taip pat jos gali būti reorganizuojamos ar likviduojamos vadovaujantis CK Antrosios knygos VIII normomis. 

2.3. Asociacijos

 

Lietuva yra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurios 11 straipsnis numato, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, kad būtų ginami jo interesai. Būtent šiam tikslui ir yra steigiamos asociacijos. Asociacijų įstatymo[1] 2 str. numato, kad asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Vis dėlto, ne kiekvienas interesas yra teisės saugomas ir ginamas, todėl draudžiama steigtis ir veikti asociacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai yra prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, pažeisti žmogaus teises ir laisves, viešąją tvarką

65

bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams.

Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. Asociacijai leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti ir užtikrinti juo prievolių įvykdymą tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti asociacijos įstatuose nustatytus veiklos tikslus. Asociacijai draudžiama netiesiogiai skirstyti pelną visomis formomis - neatlygintinai perduodant asociacijos turtą nuosavybėn asociacijos nariui, valdymo ir kolegialių organų nariui, asociacijoje darbo sutarties pagrindu dirbančiam asmeniui arba su šiais nariais susijusiam asmeniui ar trečiajam asmeniui, mokant asociacijos steigėjui ar nariui išmokas iš pelno dalies ar perduodant likviduojamos asociacijos turto dalį, viršijančią stojamąjį nario įnašą ar mokestį; suteikiant paskolas, įkeičiant asociacijos turtą (išskyrus atvejus, kai turtas įkeičiamas asociacijos prievolėms užtikrinti), garantuoti, laiduoti ar kitaip užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą ir t.t..

Asociacijoje turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.) bei valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus). Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Valdymo organas veikia asociacijos vardu, kai yra santykių su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius asociacijos vardu.

Asociacijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

2.4. Viešosios įstaigos

 

Viešoji įstaiga - tai pagal Viešųjų įstaigų įstatymą[1] ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą. Sritys, kuriose gali veikti viešoji įstaiga, neribojamos, tačiau paprastai viešosios įstaigos steigiamos švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, sporto veiklai vykdyti. Savivaldybės įsteigtos viešosios įstaigos teikia paslaugas ryšių, keleivinio transporto, komunalinio ūkio ir kitose paslaugų srityse.

Viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veikos tikslais. Tačiau viešajai įstaigai neleidžiama gauto pelno skirti kitiems tikslams negu nustatyta viešosios įstaigos įstatuose - neatlygintinai perduoti viešosios įstaigos turtą nuosavybėn pagal patikėjimo ar panaudos sutartį viešosios įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus įstatymo numatytą atvejį, kai viešoji įstaiga likviduojama; skolintis pinigų už palūkanas iš savo dalininko ar su juo susijusio asmens, taip pat užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą.

Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybės ar savivaldybės institucijos ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį. Steigėjų skaičius neribojamas. Viešosios įstaigos steigimo teisinis pagrindas yra steigėjų sudaryta viešosios įstaigos steigimo sutartis, o jeigu steigėjas yra vienas asmuo - steigimo aktas. Iki viešosios įstaigos įregistravimo turi būti sušauktas steigiamasis susirinkimas. Jis turi paskirti viešosios įstaigos vadovą, taip pat sudaryti kolegialius organus, jeigu jie yra numatyti viešosios įstaigos įstatuose.

Viešosios įstaigos dalininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi Viešųjų įstaigų įstatymo ir įstatų nustatytas dalininko teises, taip pat asmuo, kuriam dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu viešosios įstaigos dalininkas yra vienas asmuo, jis vadinamas viešosios įstaigos savininku.

Viešoji įstaiga turi turėti visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą - viešosios įstaigos vadovą. Viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais.

Viešosios įstaigos nuosavą kapitalą sudaro dalininkų kapitalas, pelnas (nuostolis), perkainojimo rezervas ir kiti rezervai bei negrąžintinai gautos lėšos. Viešosios įstaigos dalininkų kapitalas yra lygus dalininkų įnašų vertei. Viešosios įstaigos dalininkai ir jų įnašų vertė yra įrašomi viešosios įstaigos dokumentuose, o dalininkui išduodamas jo įnašų vertę patvirtinantis dokumentas. Dalininkų įnašai gali būti pinigai, taip pat materialusis ir nematerialusis turtas.Viešoji įstaiga lėšas, gautas kaip paramą, taip pat kitas negrąžintinai gautas lėšas naudoja jas perdavusio asmens nurodytiems (jei perduodamas šias lėšas asmuo davė tokius nurodymus) tikslams, tačiau šie tikslai negali prieštarauti viešosios įstaigos veiklos tikslams. Viešoji įstaiga tokias lėšas privalo laikyti atskiroje sąskaitoje ir sudaryti išlaidų sąmatą, jei tai numatyta teisės aktuose arba lėšas perdavęs asmuo to reikalauja. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik viešosios įstaigos įstatuose nustatytiems viešosios įstaigos tikslams siekti. Viešosios įstaigos pelnas negali būti skiriamas dalininkams, viešosios įstaigos organų nariams, darbuotojų premijoms.

Viešosios įstaigos reorganizuojamos, pertvarkomos ir likviduojamos vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Viešajai įstaigai taip pat taikoma ir bankroto procedūra, Įmonių bankroto įstatymo tvarka.

66

Viešosios įstaigos pertvarkymas į kitos teisinės formos juridinį asmenį labai ribotas, kadangi Civilinis kodeksas nustato, kad viešasis juridinis asmuo, išskyrus valstybės ir savivaldybės įmones, negali būti pertvarkomas į privatųjį juridinį asmenį (pavyzdžiui, į akcinę bendrovę, kooperatyvą ar kt.).Viešųjų įstaigų įstatymas numato, kad viešoji įstaiga gali būti pertvarkoma tik į biudžetinę įstaigą arba paramos ir labdaros fondą. Viešoji įstaiga gali būti pertvarkoma į biudžetinę įstaigą, kai viešosios įstaigos savininkas yra valstybė arba savivaldybė.Likviduojamos viešosios įstaigos turto paskirstymo bendrasis principas yra tas, kad, patenkinus visus kreditorių reikalavimus, iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas, kurio bendra vertė negali būti didesnė nei dalininkų kapitalas. Dalininkams grąžinamas turtas paskirstomas proporcingai jų įnašų vertei. Likus nepaskirstyto turto, jis perduodamas kitiems juridinių asmenų registre įregistruotiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato visuotinis dalininkų susirinkimas ar teismas, priėmęs sprendimą likviduoti viešąją įstaigą. Jeigu viešosios įstaigos dalininkas yra valstybė ir (ar) savivaldybė, likusi nepaskirstyta turto dalis, proporcinga valstybės ir (ar) savivaldybės įnašo vertei, likvidavus viešąją įstaigą, atitenka valstybei ir (ar) savivaldybei.

 2.5. Fondai

 

Fondas – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai yra labdaros ir paramos bei kitokios pagalbos teikimas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo ir Labdaros ir paramos fondų įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.

Fondų veiklą reglamentuoja Labdaros ir paramos fondų įstatymas[1]. Fondo kaip viešojo juridinio asmens teisinė forma negali būti tapatinama su  kredito ir draudimo organizacijomis, turinčiomis fondo pavadinimą, taip pat fondais, kurie  steigiami  pagal pavienius įstatymus arba  tarptautines sutartis su kitomis valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis ir reglamentuojami sutarties sąlygomis.

Fondas gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja fondo tikslams, numatytiems Civiliniame kodekse, įstatymuose ir fondo įstatuose. Fondai gali šelpti   ir  teikti  nemokamą  pagalbą   invalidams, ligoniams, vienišiems nedarbingiems asmenims, našlaičiams arba vaikams,  likusiems  be tėvų globos ar  netekusiems  vieno  iš tėvų,  daugiavaikėms šeimoms, bedarbiams, šelpti  asmenis, nukentėjusius nuo karo ir gaivalinių nelaimių,  ekologinių katastrofų, užkrečiamų  ligų,  epidemijų, remti  kitą socialiai naudingą veiklą.

Fondo steigėjai gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys, sudarę fondo steigimo sutartį ir iki fondo įregistravimo juridinių asmenų registre įsipareigoję skirti fondui įnašus pinigais ar turtu, teikti fondui paslaugas. Fondo steigėjais negali būti asmenys, kurie pagal Labdaros ir paramos įstatymą negali būti paramos teikėjais.

Fondas turi turėti dalininkų susirinkimą ir valdymo organą (vienasmenį ar (ir) kolegialų). Valdymo organas veikia fondo vardu, esant santykiams su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius fondo vardu.

Fondas turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja jo įstatams bei veiklos tikslams ir reikalinga jo tikslams pasiekti. Tačiau, siekiant užkirsti galimybę piktnaudžiauti ir užtikrinti fondo veiklos skaidrumą, numatyti ir tam tikri fondo veiklos ribojimai. Pavyzdžiui, fondui leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti, užtikrinti juo prievolių įvykdymą, tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti fondo įstatuose nustatytus veiklos tikslus. Tačiau visais atvejais fondui draudžiama: neatlygintinai perduoti fondo turtą nuosavybėn pagal patikėjimo ar panaudos sutartis fondo dalininkui, valdymo organų nariui, darbuotojui ar su jais susijusiam asmeniui, ar trečiajam asmeniui (išskyrus labdaros ar paramos tikslus, nustatytus fondo įstatuose pagal Labdaros ir paramos įstatymą), mokėti fondo steigėjui ar dalininkui išmokas iš pelno dalies ar perduoti likviduojamo fondo turto dalį, viršijančią dalininko įnašą; fondo turtą ir lėšas, įskaitant pelną, jokia forma, skirstyti to fondo dalininkams ir (ar) jo valdymo organų nariams, fonde darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims,  skolintis iš kitų asmenų, mokant neprotingai dideles palūkanas; pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, parduoti fondo turtą už akivaizdžiai per mažą kainą, dalyvauti politinėje veikloje, teikti paramą politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms ir pan..

Fondai pertvarkomi ir pasibaigia (reorganizuojami ar likviduojami) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Fondams netaikoma bankroto procedūra. Likęs fondo turtas ir lėšos, įstatymų nustatyta tvarka patenkinus visus kreditorių reikalavimus ir fondo dalininkų reikalavimus dėl fondo turto dalies, neviršijančios dalininko įnašo į fondą, iki fondo išregistravimo iš juridinių asmenų registro perduodami kitam ar kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato dalininkų susirinkimas ar teismas, priėmęs sprendimą likviduoti fondą.

 2.6. Religinės bendruomenės ir bendrijos

 

67

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnis bei LR Konstitucijos 26 straipsnis garantuoja asmenims minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Tiesioginė šios laisvės teisinė garantija – religinių bendruomenių ir bendrijų steigimo ir veiklos garantijų užtikrinimas[1].

CK skirtingai reglamentuoja tradicines religines bendruomenes ir kitas religines bendruomenes. Lietuvoje pripažįstamos devynios tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų[2]. CK 2.27 straipsnio 1d. numato, kad tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys per se – joms nebūtinas registravimas juridinių asmenų registre. Kitos religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre. Religinės bendruomenės gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip 15 narių - pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių. Religinės bendrijos gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip dvi religines bendruomenes. Įregistruotos religinės bendrijos struktūrai priklausančios religinės bendruomenės ir centrai įgyja juridinio asmens teises, kai juos pripažįsta bendrijų vadovybė ir apie tai raštu praneša Teisingumo ministerijai.

Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas.

Visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai.

Religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams gali nuosavybės teise priklausyti maldos namai, gyvenamieji namai ir kiti pastatai bei statiniai, gamybiniai, socialiniai ir labdaros objektai bei kitoks turtas, reikalingas religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai.

Nutraukus religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklą, likęs turtas pereina jų įstatuose ar juos atitinkančiame dokumente nurodytam turto perėmėjui. Jeigu turto perėmėjas nenurodytas arba jo nėra, turtas atitenka valstybei.

2.7. Politinės partijos bei profsąjungos kaip juridiniai asmenys

 

Politinė partija yra savo pavadinimą turintis pagal LR Politinių partijų[1]  įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Visos politinės partijos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybės ir savivaldybių institucijoms, jų pareigūnams, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims draudžiama kištis į politinių partijų vidaus reikalus.

Politinės partijos steigėjais ir nariais gali būti tik fiziniai asmenys - Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų. Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų. Šie savo ar savo atstovų suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinės partijos įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus.

Politinei partijai įsteigti būtina Lietuvos Respublikoje turėti ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų. Politinė partija likviduojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu per šešis mėnesius po narių sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti ar pertvarkyti.

Politinių partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu. Draudžiama darbovietėse steigti politinių partijų padalinius, taip pat draudžiama ir jų veikla.

Politinės partijos veikia pagal savo įstatus. Įstatai yra politinės partijos steigimo dokumentas. Politinės partijos registruojamos juridinių asmenų registre. Politinių partijų juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumą, įstatų, programos ar jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą patvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimą reorganizuoti arba likviduoti politinę partiją priima politinės partijos suvažiavimas arba įstatymų nustatytais atvejais - teismas. Jeigu politinėje partijoje liko mažiau negu vienas tūkstantis narių, per 30 dienų apie tokį narių sumažėjimą politinė partija turi pranešti juridinių asmenų registrui Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Politinė partija likviduojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu per šešis mėnesius po narių sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti ar pertvarkyti.

2.8. Profesinės sąjungos

Asmenys, teisėtai dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos Respublikos teritorijoje, įstatymo nustatyta tvarka turi teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti. Profesinės sąjungos yra

68

savanoriškos organizacijos,  atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Profesinių sąjungų veiklą reglamentuoja CK ir Profesinių sąjungų įstatymas[1].

Profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.

Valstybės organams, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus. Asmenys, trukdantys teisėtą profesinių sąjungų veiklą, atsako pagal įstatymus. Profesinių sąjungų veikla negali būti administracine tvarka nutraukta ar laikinai sustabdyta.

Profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais.

Profesinei sąjungai įsteigti būtina, kad ji turėtų:

1) ne mažiau kaip 30 steigėjų arba įmonėje, įstaigoje, organizacijoje būtų ne mažiau kaip 30 steigėjų arba jie sudarytų ne mažiau kaip 1/5 dalį visų darbuotojų, tačiau ne mažiau kaip 3 darbuotojai;

2) susirinkime patvirtintus įstatus (statutą);

3) išrinktus vadovaujančiuosius organus.

Profesinė sąjunga laikoma įsteigta nuo tos dienos, kai įvykdytos šio  sąlygos.

Profesinės sąjungos, jų susivienijimai turi teisę vesti derybas ir sudaryti sutartis (susitarimus) su darbdaviais, jų organizacijomis, susivienijimais dėl darbuotojų užimtumo, perkvalifikavimo, darbo organizavimo ir apmokėjimo, darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimo bei kitų klausimų. Darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.

Profesinėms sąjungoms, jų susivienijimams nuosavybės teise gali priklausyti pastatai, įrengimai, transporto priemonės ir kitas įstatymų neribojamas turtas. Profesinių sąjungų, jų susivienijimų turtą taip pat sudaro narių mokesčiai, įmonių, įstaigų ir organizacijų įnašai, viešai paskelbtos aukos bei kitos teisėtai gautos pajamos ir turtas. Profesinės sąjungos, siekdamos įstatuose (statute) numatytų tikslų, turi teisę užsiimti leidybine, gamybine-ūkine veikla, steigti labdaros ir kitokius fondus. Profesinės sąjungos savo lėšas ir turtą tvarko savarankiškai.

Profesinę sąjungą likviduojant, jos turtas perduodamas įstatuose (statute) numatyta tvarka arba teismo sprendimu.

III SKYRIUS SANDORIAI

14 tema. Sandorių samprata, elementai ir rūšys

1. SANDORIO SAMPRATA.

Sandoriai - asmenų veiksmai, kuriais siekiama

sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.

Sandorio sąvoka įtvirtinta CK 1.63 straipsnio 1 dalyje.

Teisinių faktų klasifikacijoje sandoriai – viena iš teisinių veiksmų rūšių (plačiau apie teisinių faktų klasifikaciją žr. Kiršienė J., Pakalniškis V., Ruškytė R. ir kt. Civilinė teisė: bendroji dalis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004. T. 1. P. 122 – 128).

Teisinis veiksmas - išoriškai išreikšta žmogaus valia, sukelianti tam tikras teisines pasekmes, o sandoris, kaip vienas iš teisinių veiksmų, - valios išreiškimas, tiesiogiai nukreiptas konkrečioms (apibrėžtoms) teisinėms pasekmėms pasiekti, t.y. sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius santykius.

LAT yra nurodęs, kad „sandoriais pripažįstami sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato“ (LAT 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje AB „Grigiškės“ v. Vilniaus m. savivaldybė, Nr. 3K-3-329/2005,  kat. 21.4.1.1; 119.8).

69

Sandorio sampratoje išreiškiamas privačios autonomijos principas civilinėje teisėje. Pagal šį principą atskiras asmuo pats turi formuoti savo teisinius santykius, kadangi jis sugeba „pats kurti įstatymus“ – šios sąvokos bendrieji pradai pirmiausia buvo išdėstyti I. Kanto moralės filosofijoje.

Sandorio funkcijos civilinių santykių teisinio reglamentavimo mechanizme

Sandoris – tai teisinis faktas.

Teisiniu faktu laikomos „konkrečios gyvenimo aplinkybės, kurios, remiantis civilinės teisės normomis, sukelia tam tikrus teisinius padarinius: sukuria, pakeičia arba nutraukia civilinį teisinį santykį, o kai kuriais atvejais sukliudo jam susikurti“[1].

Pagrindinė sandorių funkcija – reguliuoti asmenų tarpusavio santykius.

Kaip nurodoma teisinėje literatūroje, „sandoriai <…> yra asmenų dalyvavimo civilinėje apyvartoje forma, kartu ir aktyviausia bei veiksmingiausia jų saviraiškos priemonė“[2].

Sandoriais siekiama konkrečių teisinių pasekmių – sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas.

CK 1.136 str. 1 d. – civilinės teisės ir pareigos atsiranda CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ar organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

CK 1.136 str. 2 d. numato, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda įvairiais pagrindais, įskaitant CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitų sandorių, taip pat, nors ir įstatyme ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių.

 Įstatymai nenumato baigtinio sandorių rūšių sąrašo.

Remiantis CK 6.2 straipsniu, sandoriai yra vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų.

Pagal CK 4.47 straipsnį, sandoriai yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

2. SANDORIO ATRIBOJIMAS NUO KITŲ TEISINIŲ FAKTŲ

Sandorio atribojimas nuo kitų teisinių faktų (įvykių, juridinių poelgių, teisės pažeidimų).

Įvykiai – atsiranda ar vyksta nepriklausomai nuo žmonių valios, pvz., žmogaus mirtis, gaisras, įvairūs gamtos reiškiniai, laiko tėkmė ir pan. 

Teisiniai poelgiai – tai tokie civilinės teisės subjekto (nepriklausomai nuo jo veiksnumo) veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti civilinių subjektinių teisių ir pareigų, tačiau dėl šių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės. Juridiniai poelgiai – tai faktiniai veiksmai, pvz., daikto pagaminimas, jo sunaikinimas, kūrinio sukūrimas ir pan. Juridinius poelgius gali atlikti bet kuris asmuo, neatsižvelgiant į jo veiksnumą.

Teisės pažeidimai – neteisėti veiksmai. Sandoriui priešpastatomas teisės pažeidimas, t.y. tokie teisiniai veiksmai, kurie taip pat sukelia teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmuo.

Sandorių požymiai:

teisėti veiksmai; jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas; valiniai veiksmai sąmoningai nukreipti tam tikriems tikslams pasiekti.

3. SANDORIO ELEMENTAI

CK 6.160 straipsnyje nustatyta, kad sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

Vienašalių sandorių atveju bus svarbus vienos šalies valios išreiškimas ir tos valios įforminimas reikiama forma.

Taigi būtų galima išskirti šiuos sandorio elementus:

šalių susitarimas arba

70

vienašalis valios išreiškimas, sandorio forma.

Teismų praktikoje išskiriami ir kiti sandorio elementai.

LAT yra ne kartą pabrėžęs, kad „kiekvieno sandorio būtini elementai tai subjektai, valia, valios išreiškimas ir turinys. Sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas iš nurodytų elementų neatitinka įstatymo reikalavimų, toks sandoris laikomas negaliojančiu“ (LAT 2001 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje P. Zubė v. A. Gudkovas ir P. Jokšas, Nr. 3K-3-971/2001 m., kategorija 25.); „testamente, kaip ir kiekviename sandoryje, turi būti visi sandorio elementai (subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys) ir jie turi atitikti įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad testamentą sudaręs asmuo turi būti veiksnus, jo valia turi būti išreikšta laisvai, testamentas turi atitikti įstatymo reikalaujamą formą“ (LAT 2002 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje L. Kazlauskaitė v. S. Mikša, Nr. 3K-3-1070/2002 m., kategorija 15.2.2.3).

Sandorio elementai – subjektai, valia, valios išraiška, turinys.

Sandorių dalyviais gali būti visi civilinės teisės subjektai – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kurie turi teisinį subjektiškumą (teisnumą ir veiksnumą).

Valia ir valios išreiškimas.

Kam turėtų būti teikiama pirmenybė?

Valia ir valios išreiškimas turi sutapti arba kitaip - išorinė valia turi atitikti vidinę valią.

 4. SANDORIO TURINYS.

Sąlygos, dėl kurių šalys susitarė, sudaro sandorio turinį.Pagal juridinę reikšmę visos sąlygos skirstomos įo       esmines,

o       įprastines it       atsitiktines. 

I. Esminėmis laikomos sąlygos, kurios:

būtinos ir pakankamos sandorio sudarymui; kad sandoris būtų laikomas sudaryta, būtina suderinti visas jo esmines sąlygas; svarbu nustatyti, kokios sąlygos konkrečiai sandorių rūšiai yra esminės; esminių sąlygų ratas priklauso nuo konkretaus sandorio ypatumų, pavyzdžiui, žemės sklypo, statinio, buto ar kito

nekilnojamojo daikto kaina laikoma esmine nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, tačiau įprastoms pirkimo-pardavimo sutartims kaina nelaikoma esmine sąlyga.

Sprendžiant klausimą, kokios sąlygos laikomos esminėmis, įstatymų leidėjas numato tam tikrus orientyrus:

1. Esmine laikoma sąlyga dėl sutarties dalyko. Neįmanoma sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties, jei pirkėjas ir pardavėjas nesusitaria, kokie daiktai bus parduodami, arba pavedimo sutarties, jei šalys nesusitaria dėl to, kokius juridinius veiksmus turės atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu ir pan.

2. Esminėmis taip pat laikomos sąlygos, kurios tokiomis įvardytos įstatyme arba kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, jeigu yra sudaroma gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis ir tame name ar bute gyvena asmenys, kurie pagal įstatymus arba sutartis išsaugo teisę naudotis ta gyvenamąja patalpa, tai esmine tokios pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga yra šių asmenų išvardijimas ir jų teisės naudotis gyvenamąja patalpa teisės turinys (t.y. kokia teise jie naudojasi – ar nuomos, ar uzufrukto, kiek dar laiko jie ta patalpa naudosis ir pan.). Arba daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyse privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, tų įmokų mokėjimo tvarka ir atsiskaitymo tvarka. 

3. Esminėmis laikomos tokios sąlygos, kurios būtinos konkrečiai sutarties rūšiai sudaryti. Tai tokios sąlygos, kurios išreiškia jos prigimtį ir be kurių sutartis negalėtų egzistuoti kaip tos rūšies sutartis. Pavyzdžiui, jungtinės veiklos sutartis neįsivaizduojama be nurodymo, kokią bendrą veiklą šalys ruošiasi vykdyti ar kokiam kitam tikslui jos įsipareigoja veikti kartu. Draudimo sutartis negalėtų būti sudaryta neapibrėžus, kas bus laikoma draudiminiu įvykiu.

4. Esminėmis taip pat laikomos ir tokios sąlygos, dėl kurių vienos iš šalių pareiškimu privalo būti susitarta.

II. Įprastinėmis laikomos tokios sąlygos:

71

dėl kurių šalims nereikia susitarti, jos numatomos norminiuose aktuose, automatiškai įsigalioja sandorio sudarymo momentu.

III. Atsitiktinėmis laik

kurios arba pakeičia, arba papildo įprastines sąlygas; į sandorį įtraukiamos šalių nuožiūra; jų neįtraukimas į sandorį, lygiai kaip ir įprastinių sąlygų nebuvimas, nedaro įtakos sandorio galiojimui; skirtingai nuo įprastinių sąlygų, atsitiktinės sąlygos įgyja juridinę galią tik tuo atveju, jei jos įtraukiamos į sandorio

tekstą.

omos tokios sąlygos:

5. SANDORIO TIKSLAS IR MOTYVAS BEI JŲ TEISINĖ REIKŠMĖ

 

Sandorio tikslas (arba sandorio pagrindas, lot. causa) – artimiausias betarpiškas (galutinis) tikslas, dėl kurio sudarytas sandoris ir kurį šalys nori pasiekti, pavyzdžiui, perkant-parduodant – nuosavybės teisės perleidimas.

Sutarties pagrindu laikoma tai, kas atsako į klausimą, kodėl šalys sudarė šią sutartį[1].

Causa reikia skirti nuo paprasto motyvo, kuris pagrindui (causa) yra kaip „priežasties priežastis“ [2].

LAT vienoje byloje pasisakė: „dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo - dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Tam, kad būtų sudaryta dovanojimo sutartis labai svarbią reikšmę turi paties žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti jam reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorio šalys jį sudarydamos, o nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl reikia nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn. Tokiam sandoriui sudaryti yra būtina, kad dovanotojas savo tikrąją valią atiduoti turtą neatlygintinai kitam asmeniui jo nuosavybėn, išreikštų viešai ir įstatyme numatyta forma. Šiuo atveju, išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį - tikrąjį valios turinį. Iškreiptai išoriškai išreiškus tikrosios (vidinės) valios turinį gali būti sudarytas ne tas sandoris, kurį norėjo ir siekė sudaryti sandorio šalys“ (LAT 1999 m. kovo 15 d. nutartis J. Adomaitis  v. P. Padelskas, bylos Nr. 3K-7-6, kategorija 49).

Sandorio motyvas - priežastys, paskatinusios asmenį sudaryti sandorį, sandorio dalyvių ekonominių ar asmeninių interesų tenkinimo poreikiai.

LAT yra konstatavęs: „sandorio motyvas yra priežastis ar veiksnys, kurio skatinamas asmuo sudaro susitarimą. Perleidžiant dalį namo kito asmens nuosavybėn paskata sudaryti sutartį gali būti tikėjimasis gauti išlaikymą įvairiais pavidalais (gyvenamosios patalpos, pagalbos, paramos teikimu). Jeigu šalis šią paskatą paskelbia sutarties sudarymo metu ir sandorio šalys dėl jos susitaria, t.y. suderina savo valią, tai sandorio sudarymo motyvas gali virsti sandorio turinio dalimi. Kitas klausimas, ar šis susitarimas yra išreikštas įstatymo nustatyta forma (ar yra dėl to galiojantis), ar šis susitarimas yra įrodomas, taikant įrodinėjimui skirtus apribojimus (kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos rašytinės sandorio formos). Byloje šalys teikė paaiškinimus, kad iki pirkimo-pradavimo sutarties sudarymo tarėsi dėl tolesnio naudojimosi namo dalimi, dėl paramos teikimo buvusiai namo dalies savininkei. Pagal tai teisiškai kvalifikuotini šie šalių veiksmai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-18 nutartis civilinėje byloje A. Mažulienė v. A. Bartkienė, Nr. 3K-3-1020/2002, bylų kategorija 15.2.2.6, 43.4).

2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje Nr. 3K-3-745/2001 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų. Suklydimas dėl motyvo, kuris nebuvo inkorporuotas į sutartį kaip jos esminė sąlyga, negali būti laikomas esminiu suklydimu, dėl kurio sandorį reikėtų pripažinti negaliojančiu.

Sandorio turinio ir teisinio santykio turinio sąveika

                      Sandoris ir jo padarinys – teisinis santykis

                      Sandorio turinys suformuoja teisinio santykio turinį, t.y. šio santykio dalyvių subjektines teises ir pareigas.

72

6. SANDORIO FORMA IR VALIOS IŠREIŠKIMO FORMA. 

Tylėjimas – išimtinė valios išreiškimo forma.

Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 str. 3 d.).

Pavyzdžiui:

CK 2.133 str. 6 d. – reglamentuoja atvejus, kai sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, t.y. jis veikia lyg atstovas, tačiau iš tikrųjų atstovaujamasis nėra davęs jam jokių įgalinimų. Toks sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kita tokio sandorio šalis gali kreiptis į atstovaujamąjį ir prašyti sandorį patvirtinti arba nepatvirtinti. Įstatymas numato, kad jeigu atstovaujamasis per nustatytą terminą neatsako (t.y. jis tyli), laikoma, kad sandorį patvirtinti atsisakyta. Vadinasi šiuo atveju atstovaujamasis tylėjimu išreiškia savo valią sandorio nepatvirtinti.

CK 6.842 str. 2 d. – reglamentuoja pasaugos sutarties šalių santykius dėl saugojimo išlaidų atlyginimo. Saugant kito asmens daiktus, gali tekti daryti ne tik įprastinių (normalių) saugojimo išlaidų, bet taip pat ir nenumatytų (ypatingų) išlaidų. Tokiais atvejais saugotojas privalo apie tai pranešti daiktą saugoti perdavusiam asmeniui (pasaugos davėjui) ir gauti jo sutikimą tokias ypatingas išlaidas daryti. Įstatymas nustato, kad jeigu pasaugos davėjas per protingą terminą neduoda atsakymo saugotojui, pripažįstama, kad jis davė sutikimą ypatingoms išlaidoms. Šiuo atveju pasaugos davėjas tylėjimu išreiškia savo valią pritarti papildomoms saugojimo išlaidoms.

CK 1.65 str. numato galimybę sandorio subjekto valią išreikštu viešu skelbimu (pvz., viešas įgaliojimas, viešas įgaliojimo

panaikinimas, viešas atlyginimo pažadėjimas ir pan.). 

Sandorių forma (CK 1.71 str. 1 d.).

Sandoriai sudaromi:

- žodžiu,- raštu (paprasta arba notarine forma) arba- konkliudentiniais veiksmais - sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 str. 2 d.).  

Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį – šiuo atveju asmens valia nėra išreikšta žodžiais, bet iš jo veiksmų galima nustatyti ketinimą sudaryti sandorį.

Vienoje byloje atsakovas teigė, kad energijos (taip pat ir šalto vandens karštam vandeniui ruošti) pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.383-6.391 straipsniai) yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis), kuri konkliudentiniais veiksmais negali būti sudaryta (CK 6.184 straipsnis), todėl tarp jo ir ieškovo neatsirado jokie sutartiniai šalto vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo-pardavimo santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokiu argumentu nesutiko ir pažymėjo, kad „sutartis yra šalių susitarimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.154, 6.159 straipsniai), kurio buvimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir konkliudentiniai šalių veiksmai (CK 1.71 straipsnis). Sutartinių santykių nebuvimą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įstatymas imperatyviai reikalautų, kad šalys savo susitarimą įformintų tam tikra specialia forma, ir imperatyviai nustatytų, kad formos reikalavimų nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia. Nagrinėjamu atveju tokių imperatyvių reikalavimų energijos pirkimo-pardavimo sutarties formai ir sutarties formos nesilaikymo padarinių aukščiau minėtos CK normos nenustato, todėl sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą gali patvirtinti ir konkliudentiniai šalių veiksmai“ (LAT 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. UAB „Švenčionių energija“, Nr.3K-3-119/2006, kategorija 42.5; 45.5 (S)).

Kitoje byloje LAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sandorio buvimui įrodyti ne visais atvejais byloje turi būti pateikta rašytinė sutartis. Įstatymai numato ir sutarčių sudarymo konkliudentiniais veiksmais ar žodinių sutarčių sudarymo galimybę, jei tai neprieštarauja imperatyvioms sandorio formą nustatančioms teisės normoms. Šalių sutartinių santykių egzistavimo faktai gali būti patvirtinami ir esančiais sutarties sudarymo bei vykdymo veiksmų įrodymais“ (LAT 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. Bendžiaus individuali įmonė v. UAB „Cirkonis“,  Nr. 3K-3-291/2004 m., kategorija 19.1; 94.2).

Konkliudentiniais veiksmais gali būti priimamas palikimas: „ginčo namų valdoje ieškovas gyvena nuo jos pastatymo laiko <...> Šioje namų valdoje jis liko gyventi ir po palikėjo, savo tėvo A.Girdžiūno mirties - namų valda naudojosi, ją prižiūrėjo, pasirūpino telefono ryšio į namų valdą įvedimu, mokėjo už dujų naudojimą. <…> asmuo, naudodamasis namų valda, joje gyvendamas tuo užtikrina ir namų valdos priežiūrą, tinkamą jos eksploatavimą. Kada asmuo gyvena namų valdoje, ją prižiūri, tai reiškia, kad jis šiuo turtu naudojasi kaip savo. <...> Siekdamas įrodyti palikimo priėmimo faktą, įpėdinis turi įrodyti, jog palikimą sudarantį turtą pradėjo valdyti kaip savo. Vadinasi, valdydamas turtą, kaip jam priklausantį, tuo asmuo įgyvendina

73

nuosavybės teises į paveldėtą turtą. Kita vertus, kiekvieno sandorio sudarymui yra esminiai svarbi sandorį sudarančios šalies valia. Būtent valios priimti palikimą išreiškimas turi svarbiausią reikšmę sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą. <...> Kaip šioje byloje nustatyta, įpėdinio A.Girdžiūno valia priimti palikimą buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais - faktiškai pradedant valdyti palikimą“ (LAT 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje A. Girdžiūnas v. S. Girdžiūnienė, Nr.3K-3-416/2003 m., kategorija 30.).

 Sandorių pasirašymas.

Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais.

Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita. 

Pagal bendrą taisyklę rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys.

Tačiau jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo.

Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti:

notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas,

kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti. (CK 1.76 str. 1 d.)

Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.

Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas, priimtas 2000 m. liepos 11 d. Nr. VIII-1822.

Elektroninis parašas - duomenys, kurie įterpiami, prijungiami ar logiškai susiejami su kitais duomenimis pastarųjų autentiškumui patvirtinti ir (ar) pasirašančiam asmeniui identifikuoti (Elektroninio parašo įstatymo 2 str. 4 p.)

Įstatymo reikalavimus atitinkantiselektroninis parašas turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme.

Juridinio asmens atstovo elektroninio parašo galia yra prilyginama juridinio asmens atstovo parašo, patvirtinto juridinio asmens antspaudu, galiai rašytiniuose dokumentuose.

Sandorio subjektų teisė pasirinkti sandorio formą:

Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi paprastos rašytinės formos ar notarinės formos (CK 1.77 str. 1 d.).

Notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą (CK 1.77 str. 2

d.). 

Sandorių sudarymo tvarka (CK 1.70 str.).

Fiziniai asmenys sandorius gali sudaryti:

patys arba per atstovus, išskyrus atvejus kai sandorį gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo, taip pat įstatymų numatytų

kitų sandorių.74

Juridinių asmenų vardu sandorius sudaro:

jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai.

7. TEISINĖS PASEKMĖS, KYLANČIOS NESILAIKIUS ĮSTATYMO REIKALAUJAMOS SANDORIO

FORMOS 

LAT yra suformulavęs taisyklę dėl įrodymų rinkimo, kai siekiama įrodyti sandorio faktą tais atvejais, kai sandoris sudarytas nesilaikant rašytinės formos: „kai jau prasidėjus teismo procesui, ieškovas pats savo iniciatyva renka įrodymus, šiam tikslui slapta panaudodamas garso įrašymo techniką, toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys. Privatus asmuo kito privataus asmens atžvilgiu šio privačioje valdoje neturi teisės taikyti jokių operatyvinės veiklos priemonių“ (LAT 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje B. Pangonienė v. J. Mendelis, Nr. 3K-3-136/2004 m., kategorija 57.1). 

 8. SANDORIŲ TEISINĖS REGISTRACIJOS REIKŠMĖ

Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją.

Kokios teisinės pasekmės kyla, jeigu sandoris nėra įregistruojamas?

CK 1.94 straipsnis įtvirtina taisyklę, pagal kurią įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus.

Pavyzdys tokios išimties, t.y. atvejis, kai pačiame įstatyme yra nurodyta pasekmė – sandorio negaliojimas. Tai būtų kilnojamojo daikto įkeitimo atvejis, kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas įkaito davėjui. Tai reglamentuoja CK 4.209 straipsnio 2 dalis. Tokiu atveju įstatymas nustato privalomus reikalavimus formai ir privalomą teisinę registraciją. Taigi tokiu atveju įkeitimo sutartis ar įkeitimo objekto savininko vienašališkas pareiškimas įkeisti daiktus (ar turtines teises) įforminamas:

surašant įkeitimo lakštą, lakštą tvirtina notaras, lakštas registruojamas hipotekos registre.

CK 4.209 straipsnio 3 dalis nustato, kad šių įstatymo numatytų taisyklių nesilaikymas įkeitimo sutartį daro negaliojančią. 

Lietuvoje teisinė sandorių registracija vienais atvejais reikalinga pačios teisės sukūrimui (atlieka konstitutyviąją funkciją), kitais atvejais – atlieka trečiųjų asmenų informavimo funkciją (deklaratyviąją funkciją).

I. Tais atvejais, kai CK nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo, neįregistruotas sandoris negalioja (CK 1.75 str. 1 d.).

Pavyzdžiui, hipoteka, kaip tam tikro skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas gali būti nustatoma:

arba sutartimi, arba vienašališku pareiškimu įkeisti daiktą, tačiau visais atvejais ji yra įforminama hipotekos lakštu.

CK 4.185 straipsnio 3 dalis nustato, kad pateikus hipotekos lakštą, hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu. Šiuo atveju įstatymas nustato privalomą tokio sandorio, kuriuo nustatoma hipoteka, registravimą. Ir hipoteka įsigalioja tik nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai (CK 4.187 str). Įstatymas jau patį įsigaliojimą sieja su įregistravimo momentu.

II. Kitais atvejais šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu (CK 1.75 str. 1 d.). Tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 str. 2 d.).

Pavyzdžiui, vedybų sutartis. CK 3.103 straipsnio 2 dalis numato, kad vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos. Šiuo atveju įstatymas nustato privalomą sandorio teisinę registraciją. Tačiau net jei ji ir nėra įregistruota viešame registre, šalims ji vis tiek galioja. CK 3.103 straipsnio 3 dalyje

75

numatyta, kad vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jei sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre (ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos pakeitimus).

Lygiai taip bus ir su nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi. Formos prasme ši sutartis turi būti rašytinė ir patvirtinta notariškai – formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Tokia pirkimo-pardavimo kaip juridinis faktas turi būti registruojamas viešame registre.

Pavyzdžiai, kai neįregistruoto sandorio negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis:

nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.393 str. 3 d.);

įmonės pirkimo-pardavimo sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre ir padaryti atitinkami pakeitimai juridinių asmenų registre (CK 6.403 str. 3 d.);

 okia pati taisyklė nustatyta ir nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties atveju (CK 6.469 str. 3 d.); taip pat rentos sutarties, pagal kurią rentos gavėjas turi perleisti rentos mokėtojui nekilnojamąjį daiktą, sutarties atveju

(CK 6.443 str. 2 d.); ir kitais atvejais.

Taigi kalbant apie teisinę registraciją ir jos įtaką sandorių galiojimui ar negaliojimui, svarbu yra tai, kad:

o       pagal bendrą taisyklę - nors sandoris ir neįregistruotas, šalims jis vis tiek galioja,o       tačiau neįregistravus sandorio - asmuo pagal tokį sandorį įgytomis savo teisėmis negali pasinaudoti prieš trečiuosius asmenis.

Jeigu trečiasis asmuo savo ruožtu sudarys sandorį su asmeniu, kurio vardu daiktas vis dar yra įregistruotas, tai anksčiau įgijęs šį daiktą, bet neįregistravęs savo teisių asmuo negalės reikalauti antrąją įgijimo sutartį pripažinti negaliojančia. LR CK I knygos komentare nurodyta, kad „ši taisyklė nustatyta civilinės apyvartos stabilumo interesais. Įgijėjas įgyja visas registruotas teises. Kas neįregistruota, to jam nėra. Taikant šią taisyklę, būtina atsižvelgti į įgijėjo sąžiningumą (CK 1.5 str.). Įgijėjo sąžiningumas preziumuojamas. Jo nesąžiningumą privalo įrodyti asmuo, kuris ginčija sudarytą sandorį“.

Svarbi taisyklė įtvirtinta CK 1.75 straipsnio 3 dalyje, kuri numato, kad jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Šiais atvejais teisinis sandorio registravimas atlieka teises sukuriančią funkciją.

Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo.

CK 1.75 straipsnio 4 dalis skirta išspręsti ginčą tarp kelių asmenų, įregistravusių tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises - laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

9. SANDORIŲ RŪŠYS.

 Sandoriai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus.

Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai, atsižvelgiant į tai, kelių šalių valia išreiškiama sandoryje – vienos šalies, dviejų ar daugiau (CK 1.63 str. 2 d.).

Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios.

Vienašalių sandorių atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios.

Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo, pavyzdžiui, sudaro testamentą arba atsisako nuo paveldėjimo.

Tačiau vieną sandorio šalį (kaip vienetą) gali sudaryti keletas asmenų, tačiau nuo to sandoris netampa dvišaliu ar daugiašaliu. Pavyzdžiui, du (ar daugiau) bendrosios nuosavybės teisės subjektai išduoda bendrą įgaliojimą kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus – įgaliojimo išdavimas bus laikomas vienašaliu sandoriu, nežiūrint to, kad įgaliojimą išdavė keletas asmenų – šiuo atveju tie keli asmenys bus laikomi viena sandorio šalimi, tie asmenys veikia kaip viena sandorio šalis.

Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka.

76

Dažnai vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti, pavyzdžiui, sudarius testamentą. Tačiau kitais atvejais, vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tik tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jie skirti, žino šį valios pareiškimą.  

Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (CK 1.63 str. 4 d.).

Vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei (CK 1.63 str. 5 d.), pvz., vienašaliams sandoriams nebus taikomos normos, reglamentuojančios sutarties sudarymą, vykdymą, nutraukimą, nes minėtos normos pritaikytos specialiai dviejų ir daugiau asmenų santykiams reguliuoti.

Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. 

Dvišaliai sandoriai – tai įvairiausios sutartys – pirkimo-pardavimo, nuomos ir kt.

Sandorio šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Šiuo atveju, tie keli asmenys, būdami viena sandorio šalimi, išreiškia bendrą priešpriešinę valią kitai sandorio šaliai. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama. Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi išimčių, pavyzdžiui, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.   

  Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia.

Daugiašalio sandorio pavyzdys - jungtinės veiklos sutartis. Taigi reikalingi trijų šalių valios pareiškimai, kuriais siekiama vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai.

Kiekviena sutartis yra sandoris, bet ne kiekvienas sandoris yra sutartis.

Reikia atskirti vienašalius sandorius nuo vienašalių sutarčių. Sutartys į vienašales ir dvišales skirstomos priklausomai nuo to, kaip tarp sutarties šalių pasiskirsto teisės ir pareigos. Sandoriai skirstomi į vienašalius ir dvišalius priklausomai nuo to, ar civiliniams teisiniams santykiams sukurti, pakeisti arba panaikinti pakanka vienos šalies valios išreiškimo, ar reikia dviejų šalių suderintos valios išreiškimo.

Sandoriai į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius skirstomi pagal tai, kelių šalių valios išreiškimo reikia, kad sandoris būtų sudarytas.

Sutartys į vienašales ir dvišales skirstomos pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą tarp šalių.

Vienašalės sutartys – tai tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tik reikalavimo teisę, o kita šalis – tik tą teisę atitinkančią pareigą. Viena šalis turi tik teises, o kita tik pareigas (pvz., paskola, pavedimas, dovanojimas). Pagal tokią sutartį viena šalis tampa kreditoriumi, o kita skolininku. Pavyzdžiui, sudarydamas paskolos sutartį, paskolos gavėjas gauna pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus. Čia paskolos davėjas turi tik teisę reikalauti grąžinti skolą, o paskolos gavėjas – turi pareigą ją grąžinti.

Dovanojimas yra dvišalis sandoris, nes dovanojimo sutartyje ir kita šalis – t.y. apdovanotasis – taip pat išreiškia savo valią dovaną priimti. Dovanojimo sutartis yra realinė, vienašalė, neatlygintinė. Kodėl dovanojimo sutartis laikoma vienašale? Dovanojimo sutarties šalių nesieja priešpriešinės teisės ir pareigos, t.y. apdovanotasis jokių pareigų neįgyja (išskyrus išimtį, numatytą CK 6.467 str. – dovanojimas su sąlyga – t.y. dovanotojas gali nustatyti, kad dovanojamas turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui, jeigu apdovanotasis šios sąlygos nevykdo, tai dovanotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas). Taip pat apdovanotasis neatsako už dovanotojo skolas (išimtis numatyta CK 6.474 str. – apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana).

Paskolos sutartis savo juridine prigimtimi yra klasikinis realinės ir vienašalės sutarties pavyzdys. Kodėl paskolos sutartis laikoma vienašale? Pareigos, išplaukiančios iš šios sutarties, tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas paskolos sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę (susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su arba be atlygio už paskolą).

Pavedimo sutartis laikoma vienašale, nes sutarties šalių nesieja abipusiai įsipareigojimai. Pagal sutartį vienašalius įsipareigojimus atlikti teisinius veiksmus prisiima įgaliotinis. CK 6.761 straipsnio 3 ir 4 dalies normos, nustatančios įgaliotojo pareigas aprūpinti įgaliotinį reikiamomis priemonėmis, sumokėti avansą ir padengti jo turėtas išlaidas vykdant pavedimą, sumokėti atlyginimą įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą, yra dispozityvaus pobūdžio, dėl to galima pavedimo sutartis, kurioje nenumatytos išvardytos įgaliotojo pareigos.    

77

  Dvišalės sutartys – tai tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Dvišalių sutarčių šalis sieja priešpriešinės teisės ir pareigos. Tokioje sutartyje kiekviena iš šalių tuo pat metu yra ir kreditorius, ir skolininkas. Geriausias ir aiškiausias pavyzdys – pirkimo-pardavimo sutartis – pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti už parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo perduoti pirkėjui parduotą daiktą. Savo ruožtu pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo sumokėti pardavėjui už tą daiktą.

Sutarčių skirstymo į vienašales ir dvišales praktinė reikšmė - daugelis klausimų, kurie reikšmingi dvišalei sutarčiai, visai neturi reikšmės vienašalei sutarčiai.

Pavyzdžiui:

o       Dvišalėje sutartyje abi šalys yra kreditoriai ir skolininkai, todėl gali būti nustatoma, kokia tvarka sutartis bus vykdoma. Vienašalę sutartį vykdo viena šalis - skolininkas, todėl šis klausimas visai nekyla.

o       Dvišalėje sutartyje sujungtos tarpusavyje susijusios pareigos. Kadangi kiekviena iš dviejų pagrindų sudaro kitos pagrindą, tai vienos negaliojimas daro negaliojančią ir antrąją.

o       Dvišalėje sutartyje šalių reikalavimai yra priešpriešiniai, todėl jeigu sutartyje nenumatyta vykdymo tvarka, nė viena iš prievolės šalių neįvykdžiusi savo pareigos neturi teisės reikalauti iš kitos šalies įvykdyti pareigą. 

Pagal tai, ar už sandoriu perduodamą daiktą ar suteikiamą paslaugą yra gaunamas ekvivalentas, sandoriai skirstomi į atlygintinius ir neatlygintinius.

Atlygintiniai – sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, atlieka darbus ir pan.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą). Tokiu ekvivalentu dažniausiai būna pinigai, daiktai, kiti patarnavimai. Pvz., pirkimo-pardavimo sutartis, nuomos sutartis ir pan.

Neatlygintiniai – sandoriai, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai daiktus ar atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, ekvivalento (atlyginimo) negauna. Pvz., dovanojimo sutartis, panaudos sutartis ir pan.

Pagal tai, nuo kurio momento sandoriai laikomi sudarytais (t.y. nuo kurio momento sandoriai įgyja teisinę galią), skiriami konsensualiniai ir realiniai sandoriai.

Konsensualiniai – sandoriai, kurie laikomi sudarytais nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių sąlygų ir įstatymo nustatyta forma išreiškė savo suderintą valią (pirkimo-pardavimo, rangos sutartis) Šie sandoriai įsigalioja nuo šalių suderintos valios išreiškimo momento.

Realiniai – sandoriai, kurie yra laikomi sudarytais nuo to momento, kai šalys įstatymo nustatyta forma patvirtina savo suderintą valią ir viena šalis perduoda kitai šaliai sutartą daiktą. Tai yra sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo momento. Pavyzdžiui, CK 6.870 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

                      Dar viena sandorių klasifikacija – įprastiniai ir sąlyginiai.

Įprastiniai – sandoriai, pagal kuriuos teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo momentu arba per numatytą laikotarpį.

Sąlyginiai – sandoriai, pagal kuriuos teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų, numatytų pačiame sandoryje, įvykimo ar neįvykimo ateityje.

Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 str. 2 d.).

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 str. 3 d.).

Išskiriami kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo teisinis tikslas (t.y. pagrindas), ar ne.

Kauzalinis – tai toks sandoris, kuriame nurodytas jo pagrindas, t.y. tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį.

Kauzalinio sandorio pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio rūšį. Dauguma sandorių yra kauzaliniai, pvz., pirkimo-pardavimo sutartis, rangos, pervežimo sutartys ir pan.

78

Abstraktus – tai toks sandoris, kuriame nenurodytas jo pagrindas, t.y. iš tokio sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekia jo šalys.

Abstraktaus sandorio pavyzdys – vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant vekselio išdavimo priežasties.

Dar išskiriami fiduciariniai sandoriai

fiducia (lot.) – pasitikėjimas

Sutarties šalims būdingi fiduciariniai (asmeninio pasitikėjimo) abipusiai santykiai, grindžiami šalių sąžiningumu ir gebėjimu vykdyti prievoles[1]. 

Fiduciariniu (pasitikėjimo) sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis. Tokiu būdu tarp sandorių dalyvių atsiranda vidiniai teisiniai santykiai ir vieno šio sandorio dalyvio su trečiaisiais asmenimis išoriniai santykiai.

Pavyzdžiui, pavedimas, komisas, turto perdavimas pagal turto patikėjimo sutartį yra susiję su asmeniniais-pasitikėjimo santykiais tarp sandorio šalių.

LAT yra pažymėjęs dėl įgaliojimo, kaip vienašalio sandorio fiduciarinio pobūdžio: „tam, kad įgaliojimo pagrindu susiklostytų atstovavimo teisiniai santykiai, būtina, kad įgaliotinis sutiktų veikti įgaliotojo vardu ir interesais. Esminis atstovavimo santykių požymis yra jų fiduciarinis pobūdis, t.y. šie santykiai grindžiami šalių abipusiu pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam, kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu“. (LAT 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje V. Savickas v. J. Sriubaitė (Vainienė) ir L. Knystautas, Nr. 3K-3-353/2002 m., kategorija 15.2.2.7.; 22.1).

LAT yra nekartą pasisakęs dėl draudimo sutarties kaip fiduciarinės sutarties: „kadangi draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 str.), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 str. 3 d.)“ (LAT 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“ , Nr. 3K-3-600/2006, kategorijos 73.1; 73.2.5.6; 73.2.6.1 (S));

„palyginus su kitomis sutartimis, draudimo sutartis yra specifinė – fiduciarinė (lot. fiducia – pasitikėjimas), taigi tokia sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai. Taigi skiriamasis draudimo sutarties bruožas yra sutarties šalių santykiams taikomas šalių tarpusavio didžiausio pasitikėjimo (uberrimae fidei) principas, kuris lemia ir šios prievolės šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (1964 m. CK 176 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir abipusiškai atskleisti visą informaciją, galinčią turėti įtakos šios sutarties sudarymui ir jos sąlygų nustatymui“ (LAT 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje M. Baranauskas v. UAB DK „PZU Baltija“, Nr. 3K-3-675/2005, kategorija 73.2.5.5).

Pavedimo sutarties atveju tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus. Kai santykiai sudaromi tarpininkaujant įgaliotiniui, tretiesiems asmenims žinomi iš pavedimo sutarties tarp įgaliotinio vidiniai santykiai.

Kiek kitokią reikšmę sandorio šalių tarpusavio pasitikėjimas turi komiso sutartyje (CK 6.780 str.). Komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Komisionierius įsipareigoja veikti išimtinai komitento interesais, t.y. komitento pavedimą įvykdyti naudingiausiomis komitentui sąlygomis ir pagal komitento nurodymus – be to, jeigu sudaro naudingesnėmis sąlygomis, nei buvo tartasi, tai visa iš sandorio gauta papildoma nauda tenka komitentui, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip (CK 6.872 str. 1 ir 2 d.). Taigi sudarydamas sandorius komisionierius veikia savo vardu, pavyzdžiui, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, ir iš sandorių, sudarytų su trečiaisiais asmenimis, jam atsiranda teisės ir pareigos. Komiso sutarties vidiniai santykiai nepasireiškia komisionieriaus išoriniuose teisiniuose santykiuose. Vadinasi, tretieji asmenys neturi galimybės kontroliuoti komiso sutarties vidinių santykių, todėl šiuose sandoriuose ypatingą reikšmę turi pasitikėjimas.

Fiduciarinių sandorių ypatumas – šalių tarpusavio santykių pasikeitimas, pasitikėjimo praradimas leidžia nutraukti santykius vienašališkai.

Pavyzdžiui:

Ø      įgaliotinis ir įgaliotojas pagal pavedimo sutartį turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti nuo sutarties;Ø      komitentas turi teisę bet kada atsisakyti komiso sutarties panaikindamas komisionieriui duotą pavedimą (CK 6.793 str. 1 d.).

79

Fiduciarinis pobūdis reiškia, kad šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu ir lojalumu grindžiami santykiai.

 Uberrimae fidei principas - šalių tarpusavio didžiausio pasitikėjimo principas

15 tema. NEGALIOJANTYS SANDORIAI

1. SANDORIŲ NEGALIOJIMO SAMPRATA.

Pagal CK 1.63 str. 1 d. sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.

Tačiau ne bet kokie veiksmai gali būti pripažįstami tinkamais sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius.

Sandorio galiojimas suprantamas kaip visuma juridinio fakto savybių, sąlygojančių šalių siekiamo teisinio rezultato atsiradimą.

Sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikrų sąlygų visumos buvimu:

sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus, sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą, sandorių dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią, sandorių dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią, sandoris turi būti išreikštas įstatyme nustatyta forma.

Negaliojančio sandorio apibrėžimai:

negaliojančiu laikomas toks sandoris, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį[1];

negaliojantis yra sandoris, kurio bent vienas iš būtinų elementų (subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys ir forma) neatitinka įstatymo reikalavimų[2];

negaliojantys sandoriai – tai įstatymų reikalavimų neatitinkantys asmenų ir organizacijų veiksmai, kurie nesukelia tų teisinių pasekmių, kurioms jie skirti, bet sukuria sandorio šalių pareigas grąžinti tai, kas buvo įvykdyta pagal tokį sandorį[3].

2. SANDORIO NEGALIOJIMO ATRIBOJIMAS NUO SANDORIO NUTRAUKIMO

 

Sandorių negaliojimą reikia atskirti nuo sutarties nutraukimo.

Sutarties nutraukimas galimas tiek šalių susitarimu, tiek ir vienos iš šalių pareiškimu, kai tai leidžia įstatymas ar pats šalių susitarimas, tiek teismo tvarka.

sandorio negaliojimo pagrindas – jo neteisėtumas, sutarties nutraukimo pagrindas – įvairios aplinkybės, kurioms esant sutartis gali/turi būti nutraukta, neatsižvelgiant į jos teisėtumą;

sutartis nutraukiama ateičiai, o sandorių negaliojimas, pagal bendrą taisyklę, panaikina sandorio sukeltas pasekmes nuo jo sudarymo momento (ab initio).

sandorio nutraukimas šalių susitarimu ar vienašališkai – naujas sandoris.

3. NIEKINIAI IR NUGINČIJAMI SANDORIAI

 

CK 1.78 str. 3 d. - niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai.

Niekinis sandoris negalioja nuo pat jo sudarymo momento, nesvarbu, ar yra pareikštas reikalavimas pripažinti jį negaliojančiu. Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais nereikia kreiptis į teismą pripažinti tokį sandorį negaliojančiu - kilus ginčui, tik teismas, įvertinęs visas aplinkybes, gali tai padaryti[1].

80

Nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu gali tik teismas suinteresuoto asmens reikalavimu. Jeigu suinteresuoto asmens reikalavimo nėra, tai teismas savo iniciatyva negali pripažinti sandorio negaliojančiu. Šis sandoriai taip pat pažeidžia teisę, bet juos gali patvirtinti suinteresuoti asmenys, jų gali neginčyti sandorio dalyviai.

Vienoje bylų LAT pasisakė, kad „sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą. Teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu nereikalingas. Niekinio sandorio galiojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios, todėl niekinio sandorio šalys negali patvirtinti. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Jie nustatyti civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose. Bendrosios taisyklės, pagal kurias konkrečiu atveju sprendžiama, ar sandoris priskiriamas prie niekinių, yra CK 1.78, 1.80 ir 1. 81 straipsniuose. Juose nustatyta, kad niekiniai ir negaliojantys yra imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantys sandoriai“ (LAT 2005 m. birželio 6 d. nutartis AB „Grigiškės“ v. Vilniaus m. savivaldybė, Nr. 3K-3-329/2005,  kat. 21.4.1.1; 119.8).

Asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir dėl niekinio sandorio pasekmių taikymo

Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį - reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Pagal CK 1.78 straipsnio 4 dalį - ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys.

LAT yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią teismas gali taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, kai nustato, jog yra pakankamas pagrindas sandorį pripažinti niekiniu; ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus; bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas; todėl tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas galėtų imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl sandorio negaliojimo bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma; jeigu teismas, nesant šalies ieškininio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (LAT 2002 rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vengrobalt-K” v. UAB ,,Ramunė” Nr. 3K-3-983/2002, kat. 15.2.1.1; 15.2.1.5; 65; 115; 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje P.Vilkys v. E.M.Vilkienė, Klaipėdos rajono meras, Klaipėdos rajono žemėtvarkos tarnyba, Nr.3K-3-1319/2001 m., kategorija 15.1; 15.2.1.1; 84; 94.1; 107.1).

Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu

Pagal CK 1.95 str. 1 d. pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento).

Tačiau realiai ne visais atvejais įmanoma įgyvendinti šią taisyklę. Pavyzdžiui, iki gyvenamosios patalpos sutarties pripažinimo negaliojančia nuomininkas naudojosi patalpa. Pripažinus sandorį negaliojančiu, neišnyksta naudojimosi patalpa faktas ir iš to atsiradusios teisinės pasekmės.

Todėl CK 1.95 str. 2 d. numato išimtį - jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

4. SANDORIO DALIES NEGALIOJIMAS

 

Sandorio negaliojimo apimtis gali skirtis:

sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu visa apimtimi, įmanomi atvejai, kai įstatymui prieštarauja tik tam tikros jo dalys (sąlygos), o kitos sąlygos, atitinkančios įstatymų

reikalavimus, lieka galioti.

CK 1.96 straipsnis numato, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

5. SANDORIŲ NEGALIOJIMO PAGRINDŲ KLASIFIKACIJA.

 

81

Sandorių negaliojimas dėl:

I. Asmens subjektiškumo trūkumų:

1) fizinių asmenų subjektiškumo trūkumai:

-         neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu (CK 1.84 str.);-         alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu (CK 1.85 str.)-         nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu (CK 1.88 str.);-         įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimas (CK 1.92 str.).

2) juridinių asmenų subjektiškumo trūkumai:

-         juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas (CK 1.82 str.);-         įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryto sandorio teisinės pasekmės (CK 1.83 str.).

II.                 Asmens valios trūkumų:

-         savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu (CK 1.89 str.);-         dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu (CK 1.90 str.);-         dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu (CK 1.91 str.);-         tariamojo sandorio negaliojimas (CK 1.86 str.);-         apsimestinio sandorio negaliojimas (CK 1.87 str.).

III.               Formos trūkumų:

- sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 str).

IV.              Turinio trūkumų:

-         imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas (CK 1.80 str.);-         viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas (CK 1.81 str.).

  6. NUGINČIJAMO SANDORIO PATVIRTINIMAS

 

Nuginčijamo sandorio patvirtinimas reglamentuotas pirmojoje CK knygoje, tačiau nuostatų dėl patvirtinimo yra ir, pavyzdžiui, CK trečioje knygoje.Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą (CK 1.79 str. 1 d.).Patvirtinimu siekiama retroaktyviai sandorį padaryti galiojančiu.|Nuginčijamo sandorio patvirtinimas atima iš šalies teisę jį ginčyti.Patvirtinimas galimas tik nuginčijamų sandorių atveju. CK 1.78 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad niekinio sandorio šalys patvirtinti negali.Įstatymas įtvirtina keletą prezumpcijų, kuomet laikoma, kad šalis sandorį patvirtino (CK 1.79 str. 2 d.).Laikoma, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti:

1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė;2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį;3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą;4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises.

7. SANDORIAI, PRIEŠTARAUJANTYS IMPERATYVIOMS ĮSTATYMO NORMOMS, VIEŠAJAI TVARKAI AR GERAI MORALEI

 

Pagal CK 6.156 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos.

82

CK 6.157 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato.

CK 1.80 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją sandorių negaliojimo normą, nustatančią, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Nesant aiškių nurodymų, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikėtų vadovautis CK normų aiškinimo principais, nurodytais CK 1.9 straipsnio 3 dalyje. Viena iš teisės normų aiškinimo taisyklių teigia, kad, nustatant tikrąją taikomos normos prasmę, atsižvelgiama:

-         į paties civilinio kodekso tikslus ir uždavinius;-         ir į aiškinamos normos tikslus ir uždavinius.

Svarbu nustatyti tam tikros normos tikslus ir uždavinius:

o       imperatyvios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką;o       kartais, siekiant nustatyti ar norma yra imperatyvaus pobūdžio, reikia išsiaiškinti ir istorinį konkrečios normos priėmimo kontekstą bei įstatymų leidėjo ketinimą.

CK 1.81 straipsnio 1 dalis numato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Lietuvos teisinėje literatūroje nurodoma, kad prie sandorių, pažeidžiančių viešąją tvarką, priskiriami sandoriai:

o       kurių turinį sudaro nusikaltimas, nepranešimas apie padarytą nusikaltimą, nusikaltimo pėdsakų slėpimas;o       kuriais įsipareigojama padaryti civilinių teisių pažeidimą (deliktą);o       išvengti mokesčių, apeiti mokesčių įstatymų nuostatas apgaunant mokesčių administratorius;o       kurie kenkia Lietuvos Respublikos interesams – t.y. tokie, kurių tikslas – remti priešišką kitų valstybių veiklą;o       pagal kuriuos perkamos ir parduodamos valstybės ar savivaldybių pareigybės, neteisėtai įgyjamos privilegijos, lengvatos, licencijos, atsisakoma eiti tam tikras pareigas, aukojama ar teikiama labdara siekiant gauti valstybinius apdovanojimus.o       kuriais Seimo nariai įsipareigoja teikti Seimui įstatymų projektus, balsuoti už kitų asmenų pateiktus projektus;o       kurie pažeidžia teisingumo įgyvendinimą – kuriais įsipareigojama nesikreipti į teismą ar kitas teisėsaugos institucijas dėl pažeistų teisių gynimo, sandoriai, kurių tikslas – piktnaudžiauti teismo procesu (įrodymų slėpimas, liudytojų papirkimas, nepagrįstų ieškinių pareiškimas turint tikslą trukdyti kitiems asmenims įgyvendinti jiems priklausančias teises);o       kurie varžo prekybos laisvę [1].

Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas.Gera moralė – visuomenėje nusistovėjęs gėrio ir blogio, teisingumo ir privalomumo supratimas.Sandorio turinys vertintinas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą. Geros moralės normos bendros daugumai normalios visuomenės žmonių, kad ir kokios tautybės, politinių ar religinių pažiūrų, profesijos jie būtų.Europos kultūroje geros moralės kriterijus yra dekalogo nuostatos. Sandoriai, prieštaraujantys gerai moralei, tai pirmiausia:- sandoriai, kurie prieštarauja pripažintiems seksualinės moralės ir šeimyninio gyvenimo principams;- sandoriai, kuriais neleistinu būdu apribojama asmeninė ar ekonominio apsisprendimo laisvė (persipina su viešosios tvarkos pažeidimais).

8. JURIDINIO ASMENS TEISNUMUI PRIEŠTARAUJANČIŲ SANDORIŲ NEGALIOJIMAS

Tokių sandorių pripažinimas negaliojančiais priklauso nuo juridinio asmens pobūdžio.

Juridiniai asmenys pagal teisnumo turinį skirstomi į:

viešuosius ir privačiuosius.

Lietuvoje įtvirtintas privačių juridinių asmenų bendrasis teisnumas (universalusis teisnumas) - pagal CK 2.74 straipsnio 1 dalį privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios savybės, kurios iš esmės yra būdingos tik fiziniams asmenims – t.y. lytis, amžius ir giminystė. CK 2.47 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad juridinio asmens įstatuose turi būti nurodyta juridinio asmens veiklos tikslai. Tačiau, kaip nurodo CK komentaro autoriai, „privačių juridinių asmenų veiklos tikslai gali būti apibūdinti labai plačiai (pvz., pelno siekimas, prekyba, gamyba ir pan.)“[1].

83

Kadangi privačių ir viešųjų asmenų tikslai skiriasi, įtvirtintas viešųjų juridinių asmenų specialusis teisnumas - viešieji juridiniai asmenys gali įgyti ir turėti ne bet kokias civilines teises ir pareigas, bet tik tas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (CK 2.74 str. 2 d.). CK 2.47 str. 2 d. nustatyta, kad „viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį ir rūšį“.

Galimi atvejai, kai ir privačių juridinių asmenų teisnumas bus ribotas, pvz., kai pats juridinis asmuo nusistato savo teisnumo apribojimus arba kai teisnumo apribojimus nustato įstatymas, pvz., įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją. Teisnumo ribos gali priklausyti ir nuo juridinio asmens veiklos rūšies, pvz., draudimo įmonės negali verstis jokia kita komercine veikla, išskyrus draudimo ir su ja susijusia: perdraudimu, draudiminių įvykių likvidavimu bei administravimu ir pan. Teisnumo apribojimus gali nustatyti teismas.

CK 1.82 straipsnyje yra išskirti du atvejai - sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens veiklos tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai,  t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

CK 1.82 straipsnį (sandoris prieštaraujantis veiklos tikslams – teisnumui) sieti su CK 2.83 straipsniu – sandoriai, sudaryti pažeidžiant privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją.

CK 2.83 str. 1 d. - sandoriai, kuriuos sudarė privačiojo juridinio asmens valdymo organai pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrusatvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti.                                                                                                                            

LAT yra pasisakęs dėl privataus juridinio asmens sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu: „ginčijama sutartimi UAB „Vasmangas“ perleido UAB „Valdo leidykla“ visas laikraščio „Širvinta“ leidybos teises <…> ieškovas perleido atsakovui faktiškai visą bendrovės veiklą, ir tokiam sandoriui, kuris galėtų lemti pagrindinės veiklos nutraukimą ir naujos veiklos pradžią, sudaryti buvo būtinas ne valdybos, bet visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas, todėl šis sandoris sudarytas pažeidžiant UAB „Vasmangas“ valdymo organų kompetenciją. <…> kita sandorio šalis buvo nesąžininga, nes <…> prieš ginčijamos sutarties sudarymą UAB „Valdo leidykla“ susipažino su UAB „Vasmangas“ įstatais, taigi turėjo žinoti apie tai, jog šios bendrovės pagrindinė veikla yra laikraščio, kurį ji ketina įsigyti, leidimas, todėl šiam sandoriui sudaryti reikalingas visų akcininkų pritarimas <…> tokio sandorio sudarymas turėjo būti apsvarstytas visuotiniame akcininkų susirinkime <…> ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant UAB „Vasmangas“ valdymo organų kompetenciją, taip pat neatitinka UAB „Vasmangas“ steigimo dokumentų nuostatų dėl šio juridinio asmens paskirties ir tikslų (CK 1.82 str. 1 d.)“ (LAT 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, Nr. 3K-3-567/2006, kategorijos: 21.4.2.1; 21.5; 27.7; 45.11).

CK 1.82 straipsnio 2 dalis nustato taisyklę viešųjų juridinių asmenų atžvilgiu – sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais.

Šiuo atveju tokio pripažinimo galimybė nebesiejama su kitos sandorio šalies sąžiningumu, kaip kad tai yra privačių juridinių asmenų atžvilgiu.

Tai yra nuginčijamas sandoris. 

Skirtumas ginčijant tokių asmenų sudarytus sandorius yra tas, kad nereikia įrodinėti kitos sandorio šalies (to trečiojo asmens) nesąžiningumo.

Teisinėje literatūroje pabrėžiama, kad „atsižvelgiant į rinkos ekonomikos ypatumus ir sutarties laisvės principo įteisinimą, šią normą būtina aiškinti ir taikyti siaurai. Juridinis asmuo savo pažeistus interesus (kai jo sudaryto sandorio negalima pripažinti negaliojančiu) gali ginti reikšdamas ieškinį dėl visiško nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (žr. CK 2.87 str. komentarą)“[2], t.y. valdymo organams, pažeidusiems privačiojo juridinio asmens teisnumo apribojimus ar savo kompetenciją ir taip padariusiems žalos juridiniam asmeniui. Pagal CK 2.87 str. 7 d. juridinio asmens organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis savo pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Siekiant apriboti galimos žalos kilimą dėl nesąžiningų juridinio asmens organo veiksmų, galima nustatyti kiekybinį atstovavimą.

CK 2.83 straipsnio 2 dalis numato, kad taisyklė dėl sandorio galiojimo pažeidus privačiojo juridinio asmens kompetenciją netaikoma tuo atveju, kai yra nustatytas kiekybinis atstovavimas, t.y. kai juridinio asmens vardu gali veikti tik:

keli valdymo organo nariai kartu ar valdymo organo narys ir atstovas kartu ar

84

valdymo organo narys ir dalyvis kartu.

Jeigu juridinis asmuo nustato kiekybinį atstovavimą, tai sandoris bus laikomas sudarytu tik tuomet, kai jį sudarys visi asmenys, nurodyti steigimo dokumentuose. Tai yra sandoris, kurį juridinio asmens vardu sudarė tik vienas iš asmenų, turinčių teisę jį sudaryti, nesukurs prievolių juridiniam asmeniui tol, kol valios neišreiškė antras asmuo (kiti asmenys)

Nustačius kiekybinį atstovavimą, jis bus reikalingas visiems juridinio asmens sudaromiems sandoriams – negalima jo apriboti tik kai kuriais sandoriais.

Kiekybinis atstovavimas turi būti numatytas steigimo dokumentuose, nurodytas juridinių asmenų registre ir paskelbtas juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Tretysis asmuo, sudarydamas sandorį su juridiniu asmeniu ir norėdamas būti užtikrintas dėl sandorio galiojimo, turėtų juridinių asmenų registre (ar kitokiu būdu) susižinoti, ar steigimo dokumentuose nėra nustatytas kiekybinis atstovavimas. 

Su specialiuoju viešųjų juridinių asmenų teisnumu yra susiję ir sandoriai, sudaryti viešojo juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant savo kompetenciją. 

Siejant su CK 2.84 straipsnio 1 dalimi, sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui.

CK 2.84 straipsnio 2 d. – jeigu juridinis asmuo vėliau pritaria sandoriui, sandoris pradeda galioti nuo jo sudarymo.

CK 2.84 straipsnio 3 d. – jeigu juridinis asmuo nepritaria sandoriui, sandorį sudaręs asmuo privalo atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius, jeigu neįrodo, jog trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį, žinojo ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo nežinoti, jog sandoris sudaromas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.

Kai viešojo juridinio asmens sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu (t.y. kai juridinis asmuo jo nepatvirtina), „tokiu atveju atsakomybė numatyta asmeniui, kuris sudarė sandorį pažeisdamas savo kompetenciją <…> - šis asmuo privalo atlyginti nuostolius trečiajam asmeniui, jeigu neįrodo, kad tretysis asmuo sudarydamas sandorį žinojo <…> kad sandoris sudaromas pažeidžiant juridinio asmens valdymo organo kompetenciją“[3].

Lietuvojeatsisakoma ultra vires doktrinos privačių juridinių asmenų atžvilgiu.

Labai svarbus principas įtvirtintas CK 1.82 straipsnyje – privačių juridinių asmenų atveju ultra vires doktrina iš principo nebegali būti taikoma – jei juridinis asmuo sudarė sandorį, tai jis jam yra privalomas, išskyrus vieną atvejį – jei juridinis asmuo įrodo, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga.

Ultra vires doktrina lieka svarbi ir mūsų dienomis:

1. Siekiant apsaugoti viešąjį interesą, kai kurie juridiniai asmenys visada turi tik specialų teisnumą, t.y. viešieji juridiniai asmenys (valstybės įsteigti, taip pat ne pelno juridiniai asmenys, tokie kaip labdaros, visuomeninės organizacijos ir pan.).

2. Siekiant apsaugoti viešąjį interesą, kai kurios verslo rūšys yra licencijuojamos ar nustatomi specialūs reikalavimai verstis vienu ar kitu verslu. Todėl įmonės šiomis verslo rūšimis gali verstis tik turėdamos licenciją.

3. Siekiant apsaugoti juridinių asmenų bei jų steigėjų ir dalyvių interesus, plačiai taikomas antrasis ultra vires doktrinos aspektas – juridinio asmens organas, viršijęs savo kompetenciją, t.y. veikęs ultra vires, ir padaręs juridiniam asmeniui nuostolių, privalo juos atlyginti[4]

Dėl juridinių asmenų veiklos licencijavimo

Yra veiklos rūšių, kuriomis verstis galima tik turint tam specialią licenciją.

CK 2.77 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją.

CK 2.77 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad juridinis asmuo privalo turėti visas licencijas (leidimus), kurios įstatymų numatytos kaip būtinos jo veiklos sąlygos.

Šiuo metu vieningo teisės akto, kuris nustatytų licencijuojamos veiklos sąrašą, nėra, tačiau reikalavimą įsigyti licenciją gali numatyti atskiri įstatymai, pvz., Azartinių lošimų įstatymas, Draudimo įstatymas ir kt.

85

Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita (CK 2.78 str. 1 d.).

CK komentaro autoriai nurodo, kad „sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, pagal CK 1.80 straipsnį negalioja, jeigu jį sudaręs asmuo neturi tokios veiklos licencijos, nes teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyvios. <…> Pagal sandorį, kuri sudaro juridinis asmuo be licencijos, teisės ir pareigos tenka jį sudariusiam fiziniam asmeniui, su sąlyga jeigu nėra licencijuojama pati sandorio turinį sudaranti veikla. Jeigu tokia veikla be licencijos negali verstis ir fizinis asmuo, tai sandoris negalioja pagal  CK 1.80 straipsnio nuostatas“[5].

Kitų autorių nuomone, „licencijos klausimas susijęs su juridinio asmens teisnumo turiniu, todėl sandoriai, sudaryti licencijos tam tikra veikla neturinčio teisės verstis juridinio asmens vardu, pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnį“[6]. Toks sandoris vertintinas kaip prieštaraujantis juridinio asmens teisnumui.

9. ĮGALIOJIMUS VIRŠIJUSIO ATSTOVO SUDARYTŲ SANDORIŲ NEGALIOJIMAS.

 

CK 1.92 straipsnis numato, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis).

CK 2.136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas, sudarantis sandorį su trečiuoju asmeniu viršydamas suteiktus įgaliojimus, sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo teises ir pareigas tik kai atstovaujamasis pritaria įgaliojimus viršijančiai daliai.

Kai kuriais atvejais įstatymas riboja atstovo teises, nurodydamas, kokius sandorius gali arba kokių negali sudaryti atstovas. Tokiu atveju įgaliojimų turinį riboja ne tik išduotas įgaliojimas, bet ir įstatymo normos. Įgaliotojo suteikti įgaliojimai, prieštaraujantys įstatymui, negalioja. Pavyzdžiui, CK 2.179 straipsnyje nustatyta, kad prokuristas (t.y. įgaliotinis, veikiantis pagal komercinio juridinio asmens išduotus įgaliojimus) neturi teisės:

perleisti atstovaujamojo nekilnojamųjų daiktų ar varžyti teisių į juos skelbti atstovaujamojo bankroto duoti prokūros

Ši norma yra imperatyvi ir jos įgaliotojas savo valia negali keisti.

10. NEVEIKSNIŲ, RIBOTAI IR DALINAI VEIKSNIŲ, NEGALINČIŲ SUVOKTI SAVO VEIKSMŲ PRASMĖS FIZINIŲ ASMENŲ SUDARYTI SANDORIAI.

 

Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos tokie nepilnamečiai gali sudaryti savarankiškai (CK 1.84 str. 1 d.).

Fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris negalioja (CK 1.84 str. 2 d.).

              Lietuvos įstatymų leidėjas neveiksnių asmenų sudarytus sandorius priskiria ne prie niekinių, o prie nuginčijamų sandorių:

neveiksnaus asmens sandoriui pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas; yra išvardyti asmenys, kurie gali kreiptis į teismą dėl jų nuginčijimo; jeigu sandoris yra naudingas neveiksniam asmeniui, jo atstovas pagal įstatymą gali sandorį patvirtinti. 

Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius sandorius, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ieškinį (CK 1.85 str. 1 d.).

Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sudarytas sandoris, išskyrus sandorius, kuriuos toks nepilnametis turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to tėvų ar rūpintojų ieškinį (CK 1.88 str. 1 d.).

86

Reikalauti pripažinti nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų sudarytą sandorį negaliojančiu gali tėvai ar rūpintojai. CK komentare reiškiama nuomonė, kad „pats nepilnametis, sulaukęs pilnametystės ar įgijęs visišką veiksnumą įstatymo nustatytais atvejais (emancipacija, santuokos sudarymas), negali pareikšti tokio ieškinio“[1].

Fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį (CK 1.89 str. 1 d.).

Remiantis teismų praktika, pagal CK 1.89 straipsnį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, kai:

asmuo sudarė sandorį būdamas veiksnus; bet jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; tokia būsena gali būti ilgalaikio ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo (ligos, bet nebūtinai psichinės) padarinys ar didelio susijaudinimo padarinys ar kitų priežasčių, kurios iš esmės paveikia asmens gebėjimą suvokti savo atliekamus veiksmus; ar asmuo iš tikrųjų yra tokios būsenos sandorio sudarymo metu, turi būti nustatyta remiantis medicininiais duomenimis

apie asmens sveikatos ir psichikos būklę, atsižvelgiant į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą), asmens konkretų elgesį, rodantį, jog atliekamų veiksmų jis nesupranta;

be to, turi būti pasveriama, ar sudaromas sandoris atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus (LAT 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Nauman v. M. Meižienė, Nr. 3K-3-993/2002 m., kategorija 15.2.2.3).

LAT yra pasisakęs dėl reikalavimo teisės ginčijant sandorį CK 54 straipsnio pagrindu – šio straipsnio pagrindu ieškinį gali pareikšti:

o       pats negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės asmuo

o       ar jo įpėdiniai, paveldėję jo turtines ir neturtines teises bei pareigas (LAT 1999 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Žuravliovas v. P. Jakovlevas, Nr. 3K-3-442/1999. Skelbta „Teismų praktika“, Nr. 12).

11. SANDORIAI, SUDARYTI DĖL SUKLYDIMO.

 

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.).

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad:

šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis;

teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo;

vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą (asmens individualias savybes), sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes - „atsižvelgiant į ieškovo amžių sutarties sudarymo metu (gimęs 1903 m.), jo sveikatos būklę (ką tik buvo grįžęs iš ligoninės, blogai matė ir girdėjo) ir, atsižvelgiant į tai, kad ne jis inicijavo sutarties sudarymą, o byloje nėra duomenų, kad jam buvo tinkamai išaiškintas sutarties turinys bei kokią sutartį jis pasirašo, negalima laikyti, kad N. Adomaitis, pasirašydamas šią sutartį išreiškė savo tikrąją valią. Byloje nėra duomenų ir jokių objektyvių motyvų, kodėl ir kokiu tikslu N. Adomaitis turėjo padovanoti savo namų valdą žmonos broliui, o pats, būdamas senas ir ligotas likti be namų, be materialinės paramos ir be globos, kol bus gyvas. Teismai nustatė, kad sudarant šį sandorį nebuvo išreikšta tikroji N. Adomaičio valia, todėl pagrįstai jį pripažino negaliojančiu, kaip sudaryta suklydimo ir apgaulės įtakoje (CK  56 ir 57 str.)“ (LAT 1999 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. Adomaitis v. P. Padelskas, Nr. 3K-7-6/1999, kategorija 42);

ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo;

vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo  kokybės, esminių sandorio sąlygų (LAT 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Zybartienė v. S. Vaitkus, Nr. 3K-3-745/2001 m., „Teismų praktika“ Nr. 16.);

vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t.y. šalies teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti (LAT 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje D. Simirunina v. K. Dediulia, Nr. 3K-3-1519/2002 m., kategorija 15.2.2.6);

87

suklydimas dėl sandorio sudarymo motyvų nėra teisiškai reikšmingas: „atsakovas sutiko padovanoti butą sūnui. <…> Atsakovo argumentas, kad jis ieškovės buvo suklaidintas dėl būtinybės butą dovanoti, šiai paaiškinus apie galimą kreditorinių reikalavimų atsiradimą dėl ieškovės individualios įmonės veiklos, negali būti pagrindas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia dėl valios ydingumo. Byloje nustatyta, kad buto savininkai siekė butą dovanoti. Aplinkybės, kurios nulemia tokius dovanotojų ketinimus, neturi teisinės reikšmės, nes svarbu, ar  buvo  susitarta dovanoti  ir kam, ar tai ir buvo nurodyta sutartyje. Vėliau pasikeitę šalių santykiai nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu, nors tokių aplinkybių nebuvo sandorio sudarymo metu“ (LAT  2003 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Paškevičius, D. Paškevič v. J. Paškevičius, Nr. 3K-3-641/2003 m., kategorija 15.2.2.6);

sandorio negalima pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo, jeigu suklydusio asmens teises galima apginti kitais būdais. Pavyzdžiui, jeigu suklydęs asmuo patyrė nuostolių dėl varžytynes organizavusio asmens kaltės, tai jis turi teisę reikšti varžytynių organizatoriui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, bet ne reikalauti pripažinti pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu dėl suklydimo (LAT 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje likviduojamas Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v.  B. Laktionkina, Nr. 3K-3-107/2004 m., kategorija, 15.1.; 15.2.2.6).

 12. SANDORIAI, SUDARYTI DĖL APGAULĖS, SMURTO, EKONOMINIO SPAUDIMO, REALAUS GRASINIMO, SUSIDĖJUSIŲ SUNKIŲ APLINKYBIŲ, ATSTOVO PIKTAVALIŠKO SUSITARIMO SU KITA SANDORIO ŠALIMI.

 

LAT yra pažymėjęs, kad „įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią“ (LAT 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Beleškienė v. A. Beleška, Nr. 3K-3-47/2004 m., kategorija 15.2.2.7; 69.7).

Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja sandorio šalimi, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 str. 1 d.). 

Apgaule pripažįstama sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių.

Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad:

o       viena iš sandorio šalių tyčia suklaidina (praneša klaidingas žinias arba nutyli svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį;

o       tokius veiksmus atlieka kita sandorio šalis ar kitas asmuo, nesantis sandorio šalimi;

o       vienos sandorio šalies valia sudaryti sutartį suformuojama kitos sandorio šalies ir /ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų įtakoje;

o       atliekami aktyvūs veiksmus, teigiant tai, ko nėra;

o       nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės (LAT 2001 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O.M. Kabišaitienė v. S. Kalininas ir kt., Nr.3K-3-1008/2001, kategorija 15.2.2.7)

Smurtas:

sprendžiant apie smurto buvimą, svarbu nustatyti tiesioginį fizinį ar psichinį poveikį asmeniui, sudarančiam sandorį. tai gali būti laisvės varžymas, mušimas, tiesioginis grasinimas atimti gyvybę, sužaloti sveikatą (LAT 2004 m. sausio 21

d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Beleškienė v. A. Beleška, Nr. 3K-3-47/2004 m., kategorija 15.2.2.7; 69.7).

Ekonominis spaudimas:

o       „vertintinas kaip vienas iš realaus grasinimo būdų – šis būdas dažniausiai gali būti taikomas esant verslo santykiams. Siekiama paveikti kontrahento valią ir priversti jį sudaryti jam nenaudingą sandorį grasinant nenaudingais jam ekonominiais padariniais“[1];

o       „dažniausiai ekonominis spaudimas naudojamas komerciniuose santykiuose. Pavyzdžiui, didelė kompanija grasindama sumažinti rinkoje gaminamų produktų kainas ir taip priversti bankrutuoti smulkųjį gamintoją, priverčia šį pardavinėti jai prekes su minimaliu pelnu, tuo tarpu pati parduoda jas didesne kaina“[2]. 

88

Realus grasinimas reiškia:

o       kitos sandorio šalies nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, nukreiptus

o       prieš sandorio šalį, jos vaikus, sutuoktinį ir kitus giminaičius arba jų turtą ar reputaciją,

o       tokie veiksmai duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai,

o       ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos kaip tik sudaryti sutartį (LAT 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.A. Burbulis v. A.I. Bacienė, Nr. 3K-3-742/2003 m., kategorija  15.2.2.7, 57.1.)

Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu bus įrodyta:

kad susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog, nesant kitos išeities, ji buvo priversta sudaryti nenaudingą sau sandorį;

kad šias aplinkybes žinojo antroji šalis ir tuo pasinaudojo, sudarydama sandorį; sandorio sąlygos buvo šaliai pernelyg sunkios, o ne šiaip sau nenaudingos (LAT 2001 m. sausio 15 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje J. Liegaudienė v. A. Liegaudas, Nr. 3K-3-31/2001 m., kategorija 15.2.2.7).

 13. TARIAMIEJI IR APSIMESTINIAI SANDORIAI.

 

Tariamas sandoris - tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 str.)                          

LAT yra pasakęs, kad „negalioja sandoris, sudaromas neketinant sukurti teisinių padarinių. Toks sandoris vadinamas fiktyviu, jis neturi jokių realių padarinių“ (LAT 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. Beleškienė v. A. Beleška, Nr. 3K-3-47/2004 m., kategorija 15.2.2.7; 69.7).

Sandoryje yra paslėpta (nevieša) šalių suderinta sąlyga-išlyga, kad sandoris nesukels jokių realių teisinių pasekmių.

Šalys siekia sukurti tik regimybę tretiesiems asmenims.

Tariamu sandoriu dažnai siekiama neteisėtų tikslų (pvz., tariamai padovanoti turtą, siekiant išvengti išieškojimo pagal teismo sprendimą ar turto konfiskavimo baudžiamojoje byloje).

Paprastai toks sandoris nevykdomas, todėl nekyla ir restitucijos problema. 

Dėl tariamo sandorio LAT yra pasisakęs: „pripažįstant sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu būtina konstatuoti esminę aplinkybę – kad šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės tarp savęs nenori ir nesukuria teisinių santykių. Jo dalyviai, sudarydami sandorį, supranta, kad pagal šį sandorį neįgyja teisių ir neprisiima įsipareigojimų. Šiems sandoriams būdinga tai, kad dėl įvairių tikslų nėra išreikšta tikroji dalyvių valia“ (LAT 2002 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje L. Sinevičienė v. A. Sinevičius, Nr. 3K-3-514/2002 m., kategorija 25.6.2; 44).

Tariamo sandorio šalys negali panaudoti tariamo sandorio fakto prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir negali ginčyti sąžiningų trečiųjų asmenų teisių, kurias pastarieji įgijo patikėję tariamo sandorio egzistavimu. Šis principas taikomas ir sutarties šalių sąžiningų įpėdinių atžvilgiu (LAT 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. Liutkevičienė v. V. Liutkevičius; Nr. 3K-3-974/2000 m., kategorija 42).

Apsimestinis sandoris - jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str.).

Apsimestiniu sandoriu siekiama pasekmių, bet ne tų kurios normaliai turėtų kilti.

Visuomet slepiamas kitas sandoris - jis turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią

Sudaromi du sandoriai:

- apsimestinis ir

- tikrasis, t.y. tas, kurį slepia apsimestinis.               

89

Apsimestinis sandoris yra niekinis sandoris.

Tikrojo sandorio galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių – jis gali galioti arba negalioti.

LAT yra pasisakęs dėl apsimestinio pirkimo-pardavimo sandorio, kuriuo buvo pridengiamas įkeitimo sandoris užtikrinant suteiktos paskolos grąžinimą: „paskolos ir pirkimo-pardavimo sutartys yra iš esmės skirtingos savo teisine prigimtimi, paskirtimi ir esme. Šioms sutartims esant esminiai savarankiškomis, nei vienos iš jų sudarymas nėra besąlygiškai siejamas su teisiniu būtinumu (tikslingumu) sudaryti ir kitą sutartį. Teisinis tikslingumas sudaryti dviejų skirtingų rūšių sutartis atsiranda, kada viena iš jų siekiama užtikrinti kitos sutarties įvykdymą - pavyzdžiui, sudaroma įkeitimo sutartis, kuria siekiama užtikrinti paskolos grąžinimą. Tokiu būdu, atsakovo J.I. pozicija suteikti paskolą G.G. už pastarosios parduodamą butą buvo iš esmės pakankamas pagrindas pripažinti, kad J.I. siekė suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimo, kuo yra įkeitimo sutartis. Būtent tokią šalių valią patvirtina ir sudarytų sutarčių laikas (paskolos ir apsimestinė pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos 1994 m. vasario 8 d.), esminis sumų tapatumas (paskola 1556 Lt, pirkimo-pardavimo kaina 1500 Lt). Todėl pagrįstai CK 52 str. pagrindu pripažinta, kad 1994 m. vasario 8 d. pirkimo- pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį - įkeitimo sutartį. Nustačius, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalių valia buvo nukreipta įkeitimo sutarčiai sudaryti, kiti sandorio elementai - sandorio formos, turinio ir subjektų aspektu taip pat atitinka įkeitimo sutarčiai keliamus reikalavimus (CK 11 str., 44 str., 200 - 203 str., 255 str.)“ (LAT 1999 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje G. Gulbinovič v. J. Iljuščenka, I. Kiričenko, M. Šiška,  Nr. 3K - 3 - 808/1999 m., kategorija 42).

14. SANDORIŲ, SUDARYTŲ PAŽEIDŽIANT ĮSTATYMO NUSTATYTĄ SANDORIO FORMĄ, NEGALIOJIMAS.

 CK 1.64 – 1.65 str., 1.71 – 1.77 str.Pagal konsensualizmo principą, valios išraiškos formos turėtų būti nesuvaržytos, laisvos.Konsensualizmas yra priešinga koncepcija formalizmui, kuris pirmenybę teikia išorinei formai, o ne pačiai šalių valiai.

CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.Teisinės pasekmės, kai nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos tam tikriems sandoriams:

LR CK 1.93 straipsnio5 dalis – jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t.y. taikoma dvišalė restitucija ir šalys turi būti sugrąžintos į padėtį, buvusią iki tokio sandorio sudarymo. 

15. SANDORIO NEGALIOJIMO PASEKMĖS. RESTITUCIJA.

 

CK 1.80 straipsnio 2 dalis įtvirtina bendrąsias sandorių negaliojimo turtines pasekmes – dvišalę restituciją.

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

CK 1.80 straipsnio 3 dalis - restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos.

Specialiosios normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius:

o       vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d., CK 1.91 str.),

o       nuostolių atlyginimą (CK 1.89 str. 2 d.),

o       be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.)“[1].                   

Vienašalės restitucijos taikymas laikomas išimtiniu ir nurodoma, kad „jos taikymas vienai iš šalių reikštų turto praradimą“[2].

Vienašalės restitucijos ypatumas tas, kad:

o       tik viena iš šalių turi teisę atgauti tai, ką buvo perdavusi antrajai šaliai,

o       antrosios šalies turtinė padėtis nėra atstatoma.

Vienašalė restitucija arba restitucijos netaikymas - CK 1.81 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal šią normą - tais atvejais, kai sandoris negalioja dėl to, kad jis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, galimos dvi situacijos dėl restitucijos:

90

I. Jeigu abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (t.y. jei šalys tokį sandorį sudarė tyčia, abi šalys žinojo, kad sandoris yra neteisėtas), tai restitucija netaikoma.

II. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jei:

o       jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t.y. kai nebuvo pasiektas tokio sandorio tikslas (pavyzdžiui, sandoris nevykdomas arba viena sandorio šalis nepradėjo jo vykdyti),

o       o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.

Vienašalė restitucija taikoma tais atvejais, kai sandoris pripažįstamas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, ekonominio spaudimo, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir kitų aplinkybių, numatytų CK 1.91 straipsnyje. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl šių priežasčių, tai antroji (kaltoji) šalis privalo:

o       grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį,

o       kai to negalima grąžinti,- atlyginti to vertę pinigais,

o       be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas šio turėtas išlaidas,

o       kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą.

Ypatumai pripažinus sandorį negaliojančiu esminio suklydimo pagrindu:

o       taikoma dvišalė restitucija;

o       jeigu sandorį ginčijanti šalis suklydo dėl antrosios šalies kaltės, tai ji gali reikalauti iš kitos šalies atlyginti turėtas išlaidas, savo turto netekimą ar sužalojimą;

o       jeigu sandorį ginčijanti šalis suklydo ne dėl kitos šalies kaltės, tuomet ji pati privalo atlyginti antrajai šaliai jos turėtas išlaidas, jos turto netekimą ar turto sužalojimą. 

Restitucijos atlikimo būdas – natūra arba piniginiu ekvivalentu                                                  

Iš CK 1.80 straipsnio 2 dalis formuluotės darytina išvada, kad Lietuvos teisėje restitucija natūra laikoma pagrindiniu restitucijos būdu, o restitucija sumokant ekvivalentą pinigais yra išimtis iš bendros taisyklės. Restitucijos natūra pakeitimas pinigine kompensacija galimas tiek šalių prašymu, tiek teismo iniciatyva[3].

CK 6.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti.

Išimtis iš šios taisyklės numatyta specialiojoje normoje - CK 6.147 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į kainas pagal tris galimus laiko kriterijus, t.y. kainas:

o       galiojusias gaunant turtą;

o       galiojusias sunaikinant ar perleidžiant turtą; arba

o       galiojančias taikant restituciją.

Kuris iš šių variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo:

o       Jeigu skolininkas yra sąžiningas, pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija bus mažiausia.

o       Ir atvirkščiai, jeigu skolininkas yra nesąžiningas, pasirenkamos kainos, kad kompensacija būtų didžiausia.

Individualiais požymiais apibūdintų daiktų restitucija vykdoma grąžinant tą patį daiktą – tačiau gali kilti klausimas, ar reikia kompensuoti restitucijos kreditoriui daikto vertės sumažėjimą:

o       dėl daikto dalinio sunaikinimo – reikia kompensuoti,

91

o       dėl normalaus nusidėvėjimo -  nereikalaujama atlyginant daikto vertės sumažėjimą.

 16. SĄŽININGŲ TREČIŲJŲ ASMENŲ TEISIŲ IR INTERESŲ GARANTIJOS IR GYNIMAS.

 

Jeigu, pripažinus negaliojančia daiktinės teisės perleidimo sutartį, daiktas jau yra perleistas trečiajam asmeniui, pradinis savininkas išreikalauti daiktą natūra iš trečiojo asmens gali iš esmės pagal vindikacinio ieškinio taisykles.

Labai svarbi norma yra įtvirtinta CK 1.80 straipsnio 4 dalyje - siekiant kaip galima labiau saugoti ir ginti sąžiningų trečiųjų asmenų teises, kurias jie įgijo į daiktus, buvusius pripažintų negaliojančiais sandorių dalyku, minėta norma nustato, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4 knygoje (CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse) numatytus atvejus, t.y. atvejus, kai toks išreikalavimas yra leidžiamas pagal daiktinės teisės nuostatas, t.y. pagal vindikacinio ieškinio nuostatas.

Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento (CK 4.96 str. 1 d.)

Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo(CK 4.96 str. 2 d.).

Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.96 str. 3 d.)

CK 4.96 straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 str. 4 d.).

CK 6.153 straipsnis reglamentuoja restitucijos įtaka tretiesiems asmenims:

o       Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos.

o       Sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

o       Bet kokie kiti veiksmai sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį.

                      Asmens sąžiningumas preziumuojamas:

1.      Galiojant sąžiningumo prezumpcijai, sąžiningumo nereikia įrodinėti.

2.      Sąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta.

3.      Prezumpcijos nustatymas reikšmingas įrodinėjimo naštos paskirstymo požiūriu[1].

Tais atvejais, kai iš sąžiningo trečiojo asmens daikto, esančio restitucijos objektu ir įgyto pagal atlygintinį sandorį, išreikalauti negalima, restitucija tarp pradinio, t.y. pripažinto negaliojančiu, sandorio šalių natūra yra negalima, tačiau gali ir turi būti vykdoma piniginiu ekvivalentu.

16 tema. ATSTOVAVIMAS

1. ATSTOVAVIMO SAMPRATA

Teisinių santykių subjektai dažnai atlieka teisinę reikšmę turinčius veiksmus ne asmeniškai, o per atstovus. Bendrąja prasme atstovavimas yra veikimas kito asmens labui ir jo vardu.Asmuo, kurisveikia kito labui vadinamas atstovu, o suteikiantysis

92

įgaliojimus – atstovaujamuoju. Atstovavimo teisiniai santykiai gali atsirasti sutarties (rašytinės ar žodinės) pagrindu, taip pat ir atstovaujamajam patvirtinus atstovo veiksmus[1].

Atstovavimo teisiniame santykyje  vienas asmuo – atstovas, veikdamas sandorio, teismo sprendimo, įstatymo ar administracinio akto suteiktų teisių (įgalinimų) ribose, atskleisdamas atstovavimo faktą, sudaro kito asmens (atstovaujamojo) vardu sandorį (sandorius), kuris tiesiogiai sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam (arba jas pakeičia ar panaikina).

Priežastys, dėl kurių atsiranda būtinybė naudotis atstovavimo institutu, skirstomos į juridines ir faktines [2].

Juridinėms priežastims priskiriamos: asmenų iki aštuoniolikos metų veiksnumo trūkumas, ribotas asmenų veiksnumas ir t.t. Faktinės priežastys gali būti pačios įvairiausios – nuo fizinio negalėjimo įgyvendinti savo teisių dėl ligos ar kelionės iki teisinio neraštingumo ar tiesiog nenoro pačiam atlikti teisinius veiksmus.

Atstovavimo teisiniams santykiams būdinga tai, kad atstovas yra saistomas tam tikrų pareigų atstovaujamajam – jis privalo veikti laikydamasis atstovaujamojo nurodymų, būti lojalus, veikti tik atstovaujamojo interesais, saugoti konfidencialią informaciją, kurią jis gavo vykdydamas atstovavimo funkciją, perduoti gautą informaciją, teikti ataskaitą apie išlaidas, vykdant pavedimą.

Per atstovus gali būti sudaromi ne visi sandoriai. LR CK 2.132 str. 1 d. numato, kad „Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius.“ Pavyzdžiui, asmeninių sutarčių kategorijai priskirtini įgaliojimas, santuoka ir vedybų sutartis ir todėl negali būti sudaryti per atstovą. Paminėtina ir tai, kad atstovo įgaliojimai kyla iš atstovaujamojo teisnumo apimties, todėl negali jos viršyti – atstovas negali sudaryti tų sandorių, kurių sudaryti neturi teisės pats atstovas.

1.1. Atstovavimo teisinių santykių subjektai

 

Atstovavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys subjektai – atstovas, atstovaujamasis ir tretieji asmenys, su kuriais atstovas sudaro sandorius.

Atstovaujamasis – fizinis arba juridinis asmuo, kurio vardu atstovas atlieka teisiškai reikšmingus veiksmus. Fizinis asmuo gali būti atstovaujamuoju nuo gimimo momento, o juridinis nuo pripažinimo įsteigtu momento[1].

Atstovas – fizinis arba juridinis asmuo, kuriam suteikti įgaliojimai atlikti teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir jo interesais. Atstovas, skirtingai nei atstovaujamasis, turi būti veiksnus. Specialūs apribojimai būti atstovu gali būti numatyti tiktai įstatymu. Pavyzdžiui, LR CPK 60 str. numato, kad  atstovais teisme negali būti: 1) teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą; 2) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba byloje dalyvauja kaip prokuratūros įgaliotiniai.

Juridiniai asmenys, turintys specialų teisnumą, gali būti atstovais, jei tai neprieštarauja įstatymams ir steigimo dokumentams. Juridiniai asmenys, turintys bendrą teisnumą, gali būti atstovais be apribojimų.

Trečiasis asmuo – fizinis arba juridinis asmuo, su kuriuo dėl atstovo veiksmų atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia atstovaujamojo subjektinės teisės ir pareigos. Trečiaisiais asmenimis gali būti visi teisinių santykių subjektai.

1.1.1. Atstovo pareigos

Atstovas atstovaujamojo atžvilgiu turi tam tikrų pareigų, kurios kildinamos iš fiduciarinio atstovo ir atstovaujamojo santykių pobūdžio. Šios pareigos saisto atstovą, net ir neatlygintino atstovavimo atveju.

·        Pirmoji pareiga – būti lojaliu, kyla iš atstovavimo teisinių santykių esmės – pareigos veikti išimtinai atstovaujamojo interesais. Ši pareiga netiesiogiai įtvirtinta LR CK 2.134 str.: atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Teismų praktika taip pat patvirtina šią taisyklę[1].     

Tačiau lojalumo pareigos turinį sudaro ne vien draudimas atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su savimi pačiu ar artimais giminaičiais, bet ir bendro pobūdžio pareiga vengti interesų konflikto[2]. Visais atvejais atstovas vykdydamas pavedimą turi vengti asmeninių ir atstovaujamojo interesų susikirtimo. Pavyzdžiui, LAT nurodė, kad gali būti atstovaujamojo reikalavimu pripažintas negaliojančiu atstovo sudarytas sandoris su asmeniu, su kuriuo jis susijęs svainystės ryšiais[3]. Ši atstovaujamojo teisė yra įtvirtinta LR CK 2.135 str. 1 d., kuris numato, kad sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas

93

negaliojančiu, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį. Tačiau ši teisė gali būti realizuota tik esant kitos sandorio šalies nesąžiningumui.

Iš lojalumo pareigos turinio kyla ir draudimas asmeniui tuo pat metu būti abiejų sandorio šalių atstovu. Ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, pavyzdžiui, pardavėjo atstovas gali veikti pirkėjo vardu priimdamas daiktą, perduodamą pardavėjo pirkėjui vykdant pirkimo pardavimo sutartį,[4] taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų.

·        Pareiga atlikti pavedimą rūpestingai. Atstovas privalo veikti kaip apdairus ir protingas asmuo. Jei atstovavimo funkciją vykdantis asmuo tuo pačiu teikia ir profesines paslaugas (audito, teisines ir t.t.), jis privalo laikytis tai profesijai keliamų reikalavimų[5]. Tačiau atstovo pareiga atstovaujamajam neapima pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, apsiriboja pareiga tik padėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti.

·        Pareiga laikytis atstovaujamojo nurodymų. Atstovo pareiga yra išklausyti atstovaujamojo nurodymų ir jų laikytis, tačiau ši pareiga neapima neteisėtų arba prieštaraujančių viešai tvarkai ir gerai moralei nurodymų laikymosi. Iš pareigos laikytis atstovaujamojo nurodymų taip pat kyla ir pareiga informuoti atstovaujamąjį visais klausimais, susijusiais su pavedimo vykdymu. Įgaliotinis turi teisę nukrypti nuo įgaliotojo nurodymų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra būtina įgaliotojo interesais, o įgaliotinis negalėjo iš anksto atsiklausti įgaliotojo arba per protingą terminą negavo atsakymo į savo paklausimą. Šiuo atveju įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui apie nukrypimus, kai tik įmanoma apie tai pranešti (CK 6.759 str.).

·        Pareiga atsiskaityti. Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą[6]. LAT civilinėje byloje J. Bagdonas v. P. Bijanskienėyra pasisakęs, kad atstovo pareiga atsiskaityti už atliktus veiksmus atsiranda iš atstovavimo santykių, o pareigos atsiskaityti turinys, atsiskaitymo tvarka ir sąlygos priklauso nuo pavestų atlikti veiksmų[7].

Atstovaujamasis, savo ruožtu, turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. Atstovaujamasis taip pat turi atsiskaityti atstovui už pavedimo vykdymą. Tačiau, jei pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė.  Jeigu įgaliotinis veikia kaip įgaliotojo komercinis atstovas, jis turi teisę sulaikyti privalomus perduoti įgaliotojui daiktus, kol įgaliotojas su juo visiškai atsiskaitys. 

1.2. Atstovavimo atribojimas nuo panašių teisinių reiškinių

 

Atstovavimo teisiniams santykiams būdingi požymiai – atstovo veikimas atstovaujamojo interesais ir jo vardu, nors jis savarankiškai reiškia valią atlikdamas teisinius veiksmus.

Atstovą būtina skirti nuo kitų asmenų, kurie veikia kito interesais bet savo vardu. Panašių į atstovavimą teisinių santykių civilinėje apyvartoje yra daug, tačiau aptarsime tik dažniausiai pasitaikančius.

Pasiuntinys – asmuo, kuris, priešingai nei atstovas, pats nesudaro sandorio, o tik perduoda dokumentus, informaciją ar sutikimą sudaryti sandorį nuo jį pasiuntusio asmens trečiajam asmeniui.

Sandorio pasirašymas už kitą asmenį – sandorį už kitą asmenį pasirašantis asmuo tik padeda įforminti sandorį, pasirašydamas už sandorį sudarantįjį asmenį, kuris to negali padaryti dėl fizinės negalios, ligos ar neraštingumo. Tuo tarpu atstovas ne tik pasirašo sandorį už atstovaujamąjį, bet ir išreiškia savo valią. Jeigu per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl klaidos, apgaulės, smurto ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią.

Žr. LR CK 1.76 str.1d.: „[...] Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo“.

Ribotai veiksnių asmenų sandorių sudarymo kontrolė. Atstovu taip pat negali būti laikomas asmuo, kurio sutikimas būtinas sandorio sudarymui. Jis tik kontroliuoja sandorio pagrįstumą ir tikslingumą.

Žr. LR CK 1.85 str.: „Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu : 1. Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudarytas turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoris, išskyrus smulkius buitinius sandorius, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį.[...]“.

Taip pat LR CK 1.88 str.: „ Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu : 1.Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo sudarytą sandorį, išskyrus

94

sandorius, kuriuos toks nepilnametis pagal šį kodeksą ar kitus įstatymus turi teisę sudaryti savarankiškai, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį. [...]“.

Komiso sutartis - daugeliu aspektų komiso sutarties šalių teisiniai santykiai panašūs į atstovavimo teisinius santykius, tačiau komisionierius veikia savo vardu.

Žr. LR CK 6.780 str.: „Komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Pagal sandorį, komisionieriaus sudarytą su trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, nepaisant to, kad komitentas buvo nurodytas trečiajam asmeniui arba vykdant sandorį turėjo tiesioginių santykių su trečiuoju asmeniu. [...].“

 1.3. Atstovavimo rūšys. Atstovavimo ir įgalinimų atsiradimo pagrindai

 

Atstovavimo teisiniai santykiai gali būti klasifikuojami vadovaujantis įvairiais kriterijais: pagal atstovaujamojo valios pobūdį – į laisvanoriškąjį ir privalomąjį atstovavimą, pagal atstovo teisinį statusą atstovavimas skirstomas į vartotojišką bei komercinį [1]. Lietuvos civilinės teisės doktrina taip pat skiria sutartinį ir įstatyminį atstovavimą pagal įgalinimų atsiradimo pagrindą.

Atstovavimo teisinių santykių skirstymas į sutartinius ir įstatyminius būdingas visoms Vakarų valstybėms. Pavyzdžiui, Prancūzijos teisė skiria įstatyminį ir sutartinį atstovavimą. Atstovavimas laikomas sutartiniu, jei atstovo įgaliojimai atsiranda sutarties su atstovaujamuoju pagrindu, įstatyminiu – kai įstatymas asmenį paskiria kito, dažniausiai neveiksnaus, asmens atstovu (1987 str. Prancūzijos CK) [2]. 

Vokietijoje, kaip ir Prancūzijoje, atstovavimas skirstomas į sutartinį ir įstatyminį. Sutartiniu atstovavimas laikomas kai atstovas veikia jam suteikto įgaliojimo ribose ir kai iš aplinkybių galima numanyti, kad atstovaujamasis suteikė tokius įgaliojimus (Žr. Vokietijos Civilinio kodekso 164 str.)[3].

Atstovavimo institutas Anglijoje ir JAV nėra skirstomas į sutartinį bei įstatyminį kaip Vokietijos, Prancūzijos ar Lietuvos - civilinės teisės valstybių atveju. Atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bendrosios teisės valstybėse išsivystė teismų sprendimų pagalba. Čia terminas „atstovavimas“ plačiąja prasme apima visus santykius, kai vienas asmuo veikia kito vardu ir jo kontroliuojamas[4].

Teisės doktrinoje teisinio santykio tarp atstovo ir atstovaujamojo atsiradimo pagrindu laikomos šios aplinkybės: atstovaujamojo valios išreiškimas įgaliojimo ar sutarties forma, valdingus įgalinimus turinčio administravimo subjekto potvarkis, suteikiantis teisę atstovauti ir aplinkybių, su kuriomis įstatymas sieja įgaliojimų veikti kito asmens vardu, atsiradimas.

LR CK 2.132 str. 2 d. numato, kad atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.

Paminėtinos dvi sutarčių rūšys, kurių pagrindu paprastai atsiranda sutartiniai atstovavimo teisiniai santykiai – tai pavedimo bei komercinio atstovavimo sutartys. Pavedimo ir komercinio atstovavimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (Žr. CK 6.756 str.1 d.; taip pat 2.152 – 2.154 str.). Vienašaliu sandoriu, iš kurio atsiranda atstovo įgalinimai, laikomas atstovaujamojo jam išduotas įgaliojimas. Atstovavimas, kuris atsiranda sutarties ir įgaliojimo pagrindu, vadinamas savanorišku atstovavimu.

Privalomasis atstovavimas atsiranda administracinių aktų pagrindu. Šiuo atveju atstovaujamojo valia neturi teisinės reikšmės. Taip pat privalomajam atstovavimui priskiriamas ir atstovavimas, kuris kyla aplinkybių, su kuriomis įstatymas sieja įgalinimo veikti kito asmens vardu, atsiradimą, pagrindu. Pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų įstatyminiais atstovais yra jų tėvai, globėjai ar rūpintojai ir jų teisė atstovauti kyla iš tėvystės fakto, dėl įvaikinimo, globos ar rūpybos nustatymo. 

1.4. Atstovavimo vidiniai ir išoriniai santykiai

Atstovavimo teisiniai santykiai skirstomi į vidinius ir išorinius.

Vidiniai atstovavimo santykiai – tai atstovo ir atstovaujamojo teisiniai santykiai, civilinės teisės doktrinoje priskiriami fiduciariniams (pasitikėjimo) teisiniams santykiams[1].

Išoriniai atstovavimo santykiai – tai atstovo , veikiančio atstovaujamojo vardu, ir trečiųjų asmenų santykiai.

Vidiniai atstovavimo santykiai atsiranda jau minėtais pagrindais – iš sandorio, įstatymo, administracinio akto ar teismo sprendimo. Įgalinimas kaip atstovo teisė sudarinėti sandorius atstovaujamojo vardu ir jo interesais realizuojasi per atstovo santykius su trečiaisiais asmenimis[2]. Įgyvendindamas šią teisę atstovas yra saistomas pareigos veikti atstovaujamojo interesais, todėl jis negali sudarinėti sandorių atstovaujamojo vardu nei su pačiu savimi nei su kitu asmeniu, kurio atstovu jis taip pat yra.

95

Išoriniai atstovavimo santykiai atsiranda atstovo, veikiančio atstovaujamojo vardu ir jo interesais, sandorių su trečiaisiais asmenimis pagrindu. Išorinių atstovavimo santykių esminiu elementu yra atstovo įgalinimų atskleidimas tretiesiems asmenims. Atstovo pareigą atskleisti atstovavimo faktą numato ir LR CK 2.133 str. 1dalis. Tačiau ne visada atstovas atskleidžia atstovavimo faktą. Neatskleisto atstovavimo atveju, nors atstovas veikia atstovaujamojo interesais ir sąskaita, sandorio šalimis laikomi pats atstovas ir tretysis asmuo. CK numato išimtį iš bendros taisyklės, kai atstovaujamasis pripažįstamas sandorio šalimi: jeigu atstovas sudarydamas sandorį nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tačiau kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės (Žr. LR CK 2.133 str. 3 d.).

Dėl civilinės apyvartos sudėtingumo neįmanoma visada įsitikinti, ar atstovas veikia turėdamas įgaliojimus, todėl teisinis reguliavimas atmeta būtinybę tikrinti atstovo įgaliojimus, jei iš aplinkybių akivaizdu, kad jis tuos įgaliojimus turi, bei atstovaujamasis davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu (LR CK 2.133 str. 2 d.). Tokioms faktinėms aplinkybėms priskirtini darbuotojai, teikiantys paslaugas paslaugų teikimo, prekybos, transporto, bankininkystės ir panašiuose sektoriuose. Pardavėjai, kasininkai, priėmėjai, operatoriai, konduktoriai, vertintojai ir t.t. sudarinėja sandorius įmonių ir organizacijų vardu tam tikroje apibrėžtoje vietoje tam tikra tvarka ir naudodami tam tikrą atributiką[3]. Visos šios aplinkybės reprezentuoja, kad šie asmenys yra šių įmonių ir organizacijų atstovai. Akivaizdus iš aplinkybių atstovavimas yra vadinamas numanomu atstovavimu.

Taip pat išoriniuose atstovavimo teisiniuose santykiuose tretiesiems asmenims dažnai sunku nustatyti, kokia yra atstovo įgaliojimų apimtis. Teisinis reguliavimas gina trečiųjų asmenų teisėtus lūkesčius ir nustato, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris yra privalomas atstovaujamajam (Žr. LR CK 2.133 str. 9 d.). Išimtį sudaro tik tokie atvejai, kuomet kita sandorio šalis buvo nesąžininga - žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Atstovavimas viršijant savo, kaip atstovo, teises yra vadinamas tariamu atstovavimu.

Atskirai aptartinas atvejis, kai sandorį sudaro asmuo, neturintis tam teisės. Pagal bendrą taisyklę, toks sandoris nesukuria atstovaujamajam teisinių pasekmių. Pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio šaliai atsako jį sudaręs asmuo, t.y. pats atstovas (Žr. LR CK 2.133 str. 8 d.). Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2005 LAT nusprendė, kad ginčijama dovanojimo sutartis naikintina ir dėl to, kad įgaliojimu buvo numatyta padovanoti namo patalpą, pažymėtą inventorizacinės bylos Nr. 1-6, kurios plotas 10,14 kv. m, tačiau, viršijant įgaliojimą, dovanojimo sutartimi buvo padovanota namo patalpa, įvardyta inventorizacinės bylos Nr. 1-6-10, kurios plotas 14 kv. m (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m . balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. v. D. R., G. R.; bylos Nr. 3K-3-250/2005). LAT, pasisakydamas dėl įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio galiojimo, nurodė, kad sandoris sudarytas atstovo, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, nesukuria teisinių pasekmių atstovaujamajam, jei jis vėliau nepritaria įgaliojimus viršijančiai daliai.

Tačiau, jei atstovaujamasis sandorį patvirtina, toks sandoris ima galioti atgal, laikoma kad jis galioja nuo sandorio sudarymo (Žr. LR CK 2.133 str. 8 d.). Kokie atstovaujamojo veiksmai laikomi sandorio patvirtinimu, sprendžiama iš faktinių aplinkybių. Pavyzdžiui, LAT  civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2004 nurodė, kad bendrovė vykdė iš ginčijamos sutarties kylančius įsipareigojimus mokėti nuomos mokestį, o reguliarus nuompinigių mokėjimas reiškia, jog atstovaujamasis žinojo apie sutartį bei jos sąlygas. Teismas konstatavo, kad šiais savo veiksmais atstovaujamasis faktiškai pritarė ginčijamai nuomos sutarčiai, ir pagal CK 2.136 straipsnio 1, 2 dalis paskesnis atstovaujamojo pritarimas daro sandorį galiojantį nuo jo sudarymo momento, nepaisant to, ar atstovas sudarė sandorį atstovaujamojo vardu neperžengdamas jo suteiktų įgaliojimų, ar juos peržengdamas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m . lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Nevedomskis v. UAB „Autosparnai“; bylos Nr. 3K-3-592/2004). Kita sandorio šalis iki patvirtinimo turi teisę atsisakyti sandorio. 

Sandorių, sudaromų per atstovus pasekmės

Sandorio pobūdis Sandoris tarp atstovaujamojo ir trečiojo asmens Pasekmės atstovui

Sandoris sudarytas viršijus įgaliojimus

Negalioja, nebent yra numanomo ar tariamo atstovavimo atvejis arba atstovaujamasis sandorį patvirtina

Kitai sandorio šaliai žalą turi atlyginti atstovas

Paslėptas atstovavimas (kai sandorio šalis nežino, kad sudaro sandorį su atstovu)

Negalioja, nebent sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės

Galioja sandoris tarp atstovo ir trečiojo asmens

Numanomas atstovavimas Galioja, jeigu atstovaujamasis savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu

Atstovas pažeidė pavedimo sutartį, turi atlyginti nuostolius atstovaujamajam

96

Tariamas atstovavimas Galioja, jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu

Atstovas pažeidė pavedimo sutartį, turi atlyginti nuostolius atstovaujamajam

2. ĮGALIOJIMO SĄVOKA IR RŪŠYS

 

Kaip jau buvo minėta, išorinių atstovavimo santykiųesminiu elementu yra atstovo įgalinimų atskleidimas tretiesiems asmenims, todėl atstovas privalo pateikti dokumentą, kuriame būtų užfiksuota jo teisė atstovauti. Įgaliojimas ir yra toks dokumentas. Jis skirtas tretiesiems asmenims ir juo patvirtinami atstovaujamojo atstovui suteikti įgalinimai. Panašiai įgaliojimą apibrėžia ir LR CK 2.137 str.: “...Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis….” 

Įgaliojimas yra sandoris ir jam taikomos bendrosios sandorių sudarymo taisyklės. Taip pat tai - asmeninis sandoris, todėl negali būti sudaromas per atstovą.

Įgaliojimas yra vienašalis sandoris, dėl to jo sudarymui nereikalingas įgaliotinio sutikimas. Tačiau priimti įgaliojimą ar jo atsisakyti yra įgaliotinio teisė[1]. Įgaliotojas turi teisę bet kada įgaliojimą atšaukti. Taip pat ir įgaliotinis, net ir sutikęs atstovauti, gali bet kada atsisakyti įgaliojimo. 

Atstovo numanomi įgalinimai, jei įgaliojime jo teisės nėra apibrėžtos, apsiriboja atstovaujamojo turto priežiūra ir apsauga. Taip numato LR CK 2.137 str. 2 d.: „Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.“ Tam, kad atstovas galėtų disponuoti atstovaujamojo turtu, ši teisė turi būti įsakmiai aptarta.

Taigi, įgaliojimas – tai vienašalis rašytinės formos sandoris, išreiškiantis atstovaujamojo asmens valią dėl numatomo per atstovą sudaryti turinio sandorio ir suteikiantis atstovui teisę veikti atstovaujamojo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimą išduodantis asmuo vadinamas įgaliotoju, o gavusysis – įgaliotiniu.

Įgaliojimo sąvoka

Įgaliojimas - tai rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui   (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.   

Tuo atveju, jei atstovo teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, jis turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.

Įgaliojimas - tai vienašalis ir asmeninis sandoris.

Pagal atstovo įgalinimų apimtį ir turinį skiriamos šios įgaliojimų rūšys:

1.      Bendrasis (generalinis) įgaliojimas – suteikia atstovui teisę sudarinėti įvairaus pobūdžio sandorius apibrėžtą laiko tarpą. Tokio įgaliojimo pavyzdys yra įgaliojimas, išduodamas juridinio asmens filialo vadovui[2].

2.      Specialusis įgaliojimas – išduodamas vienarūšiams veiksmams atlikti ar vienarūšių sandorių sudarymui. Pavyzdžiui, atstovauti teisme,  priimti prekes iš vežėjo panašiai.

3.      Vienkartinis įgaliojimas – išduodamas vienam apibrėžtam veiksmui atlikti ar sandoriui sudaryti.

2.1. Įgaliojimo forma

Įgaliojimas, kaip vienašalis sandoris, turi būti sudaromas rašytine forma. Tai minimalus reikalavimas įgaliojimo formai. Pagal formą įgaliojimai skirstomi į:

rašytinius notarinius notariniam prilygintus supaprastintus juridinių asmenų prokūras.

97

Tam tikrais atvejais įgaliojimas privalo būti sudarytas notarine forma. Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai: 1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; 2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą; 3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti[1].

Notaro patvirtintiems įgaliojimams prilyginami: 1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų); 2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų; 3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų[2].Tam tikrais atvejais pakanka, kad įgaliojimą patvirtintų organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena asmuo, pirmininkas arba esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas. Tokie įgaliojimai vadinami supaprastintos formos. Supaprastinti įgaliojimai  fizinio asmens duodami korespondencijai (konkrečiai -siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti.[3] Juridinio asmens atstovai veikia su juridinio asmens patvirtintu įgaliojimu. Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to juridinio asmens antspaudas.

Pelno siekiantys juridiniai asmenys savo atstovams išduoda specialius įgaliojimus - prokūras. Prokūrayra specialus įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu. Asmuo, kuriam išduota prokūra, vadinamas prokuristu.

2.2. Įgaliojimo turinys

 

Kai atstovo teisės įgaliojime nėra išsamiai apibrėžtos, galioja prezumpcija, kad  atstovas  turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai. 

Specialų atstovo teisių turinį CK numato prokūros atveju. Galioja prezumpcija, kad prokuristas gali atlikti atstovaujamojo vardu visus teisinius veiksmus, susijusius su atstovaujamojo verslu. Ir vis dėlto numatyti ir imperatyvūs ribojimai - prokuristui negali būti pavedama perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį; pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją; skelbti atstovaujamojo bankrotą; duoti prokūrą; priimti į įmonę dalininkus. Prokuristas neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui. CK numato atstovaujamojo teisę riboti prokuristo veiklą laiko, teritorijos ar verslo rūšies pagrindu: prokūros apribojimas gali būti juridinio asmens filialas, atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys, tam tikros aplinkybės, laikas ar teritorija, tačiau prokūros apribojimai neturi įtakos tretiesiems asmenims (Žr. CK 2.180 str.).

2.3. Perįgaliojimas

 

Pagal bendrą taisyklę, įgaliotinis negali deleguoti savo funkcijų tretiesiems asmenims. Jis pats turi atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti yra įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims. Įgaliojimo, duodamo perįgaliojant, forma turi atitikti duoto įgaliojimo formą ir perįgaliojant duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kuriuo remiantis jis duodamas, terminą.

 Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam.

2.4. Įgaliojimo terminas

 

Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Tačiau CK numato išimtį, kad notaro patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame nenurodytas galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo. 

Įgaliojime privalo būti nurodyta jo sudarymo data. Šis reikalavimas yra imperatyvus, jo nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu.

98

Pagal bendruosius atstovavimo principus ir atstovas, ir atstovaujamasis gali bet kada atsisakyti įgaliojimo ar pergaliojimo - tą numato CK 2.146 str.. Tačiau šio straipsnio antra dalis taip pat numato, kad įstatymai arba šalių sutartis gali nustatyti atvejus, kai įgaliojimas yra neatšaukiamas.

2.5. Įgaliojimo pasibaigimas

 

CK 2.147 str. numato, kad įgaliojimas pasibaigia esant šioms aplinkybėms:

1) pasibaigus įgaliojimo terminui;2) įgaliotojui panaikinus įgaliojimą;3) įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;4) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;5) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba jam iškėlus bankroto bylą;6) mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu;7) mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

Pasibaigus įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą atstovas privalo grąžinti įgaliojimą atstovaujamajam ar jo teisių perėmėjams. 

3. KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS

 

Specifinė atstovavimo rūšis yra komercinis atstovavimas. Komercinio atstovavimo normos yra specialiosios bendrųjų atstovavimo nuostatų atžvilgiu. Prekybos (komercinis) atstovas yra įregistravęs įmonę verslininkas, nuolat tarpininkaujantis kitiems verslininkams sudarant sandorius arba tokius sandorius sudarinėjantis jų vardu. Prekybos agentu gali būti tik nepriklausomas asmuo, tai yra, tarp prekybos agento ir atstovaujamojo negali būti darbo santykių. Prekybos agentas savo funkcijas atlieka pagal pavedimo sutartį.

Prekybos agentu pripažįstamas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla yra nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudarinėti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei interesais. 

Prekybos agentas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Kadangi prekybos agento veikla yra ūkinė, tai prekybos agentas – fizinis asmuo - laikomas verslininku[1]. 

Pagrindinė prekybos agento veikla – tarpininkauti sudarant sutartis arba sudaryti sutartis. Prekybos agentas gali sudaryti sutartis atstovaujamojo arba savo vardu. Prekybos agento sudaryta atstovaujamojo vardu sutartis sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo teises ir pareigas. Sudarydamas sutartį atstovaujamojo sąskaita bei jo interesais, bet savo vardu, prekybos agentas pats tampa sutarties šalimi. Tokiu atveju prekybos agento ir atstovaujamojo teisiniams santykiams turi būti pagal analogiją taikomos atitinkamos komiso santykius reglamentuojančios CK normos. Komercinio atstovavimo atveju galioja prezumpcija, kad atstovavimas yra atlygintinas.

Be bendrųjų atstovo pareigų atstovaujamajam prekybos agentas privalo saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir pasibaigus sutarčiai bei nekonkuruoti su atstovaujamuoju (jeigu tokia sąlyga numatyta sutartyje). 

IV SKYRIUS DAIKTINĖ TEISĖ

17 tema. DAIKTINĖS TEISĖS BENDRIEJI KLAUSIMAI

 1. DAIKTINĖS TEISĖS SAMPRATA IR JOS VIETA CIVILINĖS TEISĖS SISTEMOJE

 

Daiktinė teisė yra svarbiausia civilinės teisės pošakė, jungianti civilinės teisės institutus, kurių normos reglamentuoja daiktinius civilinius santykius.

99

Daiktinės teisės reglamentuojamų turtinių santykių ypatumas yra tai, kad šių santykių objektas yra materialus objektas – daiktas. Daiktas kaip civilinių teisų objektas nuo kitų objektų skiriasi savo fiziniais požymiais – jis visada yra kūniškas, matomas, apčiuopimas ir pan.

Dėl šios daiktinių subjektinių teisių specifikos Romos privatinėje teisėje daiktinė teisė buvo vadinama ius in re , o vėliau tapo prielaida kontinentinėje Europoje daiktinei teisei formuotis kaip objektyviosios civilinės teisės pošakei.

Daiktinė teisė kaip ir teisės terminas apskritai gali būti suvokiamas dvejopai – subjektine ir objektyviąja prasmėmis.

Taigi daiktinė teisė objektyviaja prasme – tai civilinės teisės pošakė, kurią sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuo-jantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai.

Daikto kūniškumo požymis, t.y. jo buvimas erdvėje kaip savarankiškos būties, atskirtos tiek nuo kitų daiktų, tiek nuo jo turėtojo (savininko), bet paženklintos priklausomybės tam tikram subjektui ženklu, Romos privatinėje teisėje buvo prielaida susiformuoti ypatingai taip vadinamų daiktinių ieškinių rūšiai – actiones ad rem., o vėliau susiformuoti ir specifinėms civilinės teisės normoms, reglamentuojančioms daiktinius santykius - daiktinei teisei. Actiones ad rem esmę sudaro tai, kad daiktinių teisių savininkas savo reikalavimus nukreipia į tą  asmenį, kuris valdo ginčijamą daiktą, nepriklausomai nuo to ar tas valdytojas yra jo teisių pažeidėjas ar ne. Tuo tarpu, kai ginčas dėl pažeistų teisių kyla iš prievolinio teisinio santykio, tai ieškinys vadinamas actiones ad personam, nes ieškinio reikalavimas nukreiptas į asmenį (skolininką), pažeidusį savo įsipareigojimus ieškovui. Šis daiktinių ir asmeninių (prievolinių) ieškinių atribojimas yra aktualus iki šiol.

Pvz., jei daiktas pavogtas, o jo savininkas nustatęs pas ką šis daiktas yra, turi teisę pareikšti to daikto valdytojui ieškinį dėl daikto grąžinimo nepriklausomai nuo to, kad dabartinis daikto valdytojas tą daiktą įsigijo nežinodamas, kad daiktas yra vogtas

Toks ieškinys vadinamas ad rem todėl, kad asmuo, kurio daiktinė teisė pažeista, savo ieškinį adresuoja ne tam asmeniui, kuris pažeidė jo daiktinę teisė, o tam – kuris tą daiktą valdo.

Tačiau, jei dėl įstatyme numatytų aplinkybių teismas nepatenkintų ieškinio, pvz., todėl, kad valdytojas yra sąžiningas daikto įgijėjas,  tai ieškovas galėtų pareikšti ieškinį ad personam, t.y jo teisių pažeidėjui, pvz., vagiui, jei bus surastas, arba daikto saugotojui, jei daiktas buvo perduotas pagal sutartį saugoti . Tačiau šiuo atveju, prarasto daikto savininkas galės reikalauti tik atlygint jo patirtus nuostolius, bet neturės galimybės atgauti savo daiktą.

2. DAIKTINĖS TEISĖS IR PRIEVOLIŲ TEISĖS SANTYKIS

 

Daikto kaip civilinių teisių bei civilinės apyvartos objekto specifiškumas, suteikiantis jam prioritetinę reikšmę prieš kitus objektus, sąlygoja tai, kad daiktinė teisė, kaip civilinės teisės sistemos elementas išlieka ir šiuolaikinės civilinės teisės kodifikacijose.

CK daiktinės teisės normos išdėstytos IV-ojoje knygoje “Daiktinė teisė”. Nepriklausomai nuo civilinių įstatymų struktūros (formos) ypatumų, faktiškai bet kurios šalies civilinės teisės sistema, kuri priskirtina kontinentinės privatinės teisės šeimai,  susideda iš dviejų pošakių – daiktinės teisės ir prievolių teisės.

Kaip jau minėta, šiuolaikinės daiktinės teisės ištakos glūdi Romos privatinėje  teisėje, susiformavusioje pažeistų daiktinių teisių (teisės valdyti ir naudoti savo daiktus) gynimo sistemą, kuri iš esmės skyrėsi nuo reikalavimo teisės, kylančios iš prievolės, gynimo nuo pažeidimo. Daiktinės teisės kaip civilinės teisės sistemos savarankiško elemento susiformavimo objektyvus pagrindas yra daiktinių santykių prigimties ypatumai, pagal kuriuos jie atsiriboja nuo prievolių ir sukuria poreikį atskiram jų teisiniam reglamentavimui. Daiktinio teisinio santykio atribojimas nuo prievolių, ypač tų, kurių objektas taip pat yra daiktas, iki šiol yra aktualus tiek įstatymų leidybos, tiek teisės normų taikymo bei subjektinių teisių gynimo srityje.

Daiktinio teisinio santykio objektas visada yra materiali gėrybė – daiktas, kuris yra asmens vartojimo priemonė tenkinanti jo fiziologinius, dvasinius ir kitokius poreikius. Prievolės gi objektas yra asmens (skolininko) veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti kito asmens (skolininko) naudai.

CK 6.1 str. nustato, kad: „Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.“

Reikia atkreipti dėmesį, kad  naudą kreditorius patiria ne iš skolininko veiksmų, o dėl tais veiksmais sukuriamo rezultato. Pagal to veiksmo rezultatą prievolės skirstomos į tris rūšis:

ką nors duoti (dare); ką nors padaryti (facere);

100

ko nors nedaryti (non facere)[1].

Pirmoji prievolių rūšis „ką nors duoti“ visada susijusi su daiktiniais santykiais, nes šios prievolės subjektai pirmiausia yra daiktinių teisinių santykių subjektai ir prievolę sukuria dėl daiktinės teisės objekto - daikto perdavimo.

Šiame pavyzdyje akivaizdžiai pastebimas skirtumas tarp prievolių ir daiktinių santykių, tarp reikalavimo teisės ir daiktinės teisės. Daiktiniai santykiai neišnyko, o tik pasikeitė subjektai. Tuo tarpu prievolė atsirado tik dėl daiktinių santykio subjektų aptarnavimo dalyvaujant jiems apyvartoje ir išnyko, kai daiktinių santykių subjektai užbaigė savo dalyvavimą apyvartoje. Todėl galima daryti išvadą, kad daiktinė teisė sudaro civilinės teisės sistemos pagrindą, o prievolių teisė yra antrinis institutas aptarnaujantis civilinę apyvartą, kurioje dalyvauja daiktai kaip daiktinių teisių objektai[2]. Iš tikrųjų, prievolių teisė aptarnauja ne tik daiktų, bet ir jiems prilygintų civilinių teisių objektų apyvartą (pvz., kreditoriaus reikalavimo teisių perleidimą, vertybinių popierių perleidimą ir t.t.). Tačiau tie objektai, kaip jau kalbėjome nagrinėdami civilinių teisių objektų temą, yra išvestinės gėrybės, kurios naudojamos tik kaip apyvartą greitinančios techninės priemonės (instrumentai).

Taigi, galime padaryti išvadą, kad pagrindinis skirtumas tarp subjektinės daiktinės teisės ir subjektinės daiktinės reikalavimo teisės (prievolės ) yra tas, kad subjektinės daiktinės teisės turėtojas turi teisę į daiktą (t.y. gali fiziškai valdyti ir savo nuožiūra juo naudotis), o daiktinė reikalavimo teisė yra prievolės elementas, o šios reikalavimo teisės turėtojas turi tik teisę reikalauti, kad skolininkas jam perduotų sutartimi aptartą daiktą. Įgijėjas subjektinę daiktinę teisę į daiktą (pvz., nuosavybės teisę) parastai įgyja tik po to kai skolininkas įvykdo prievolę – perduoda daiktą. Ta nuostata nustatyta CK 4.49 str.: „Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, ....“. [3]  

3. DAIKTO KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTO SAMPRATA

 

Civilinių teisių objektu yra ne tik daiktai, bet ir nematerialūs reiškiniai (vertybiniai popieriai, reikalavimo teisės ir pan.), kuriuos žmogus vertina kaip praktiškai reikšmingus. t.y. turinčius  vertę. Todėl civilinių teisų objekto terminas ir daikto terminas nėra sinonimai. Daiktai yra tik viena iš civilinių teisių objektų rūšių. Objekto terminas, kurį vartoja CK, yra platesnis nei daikto terminas. Objektas ( lot., objektus - daiktas, reiškinys) - reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku.

Daikto atribojimas nuo kitų objektų yra svarbus dėl daiktinių teisinių santykių atribojimo nuo prievolių, o tai savo ruožtu yra metodologinis pagrindas nagrinėti šių teisinių santykių įgyvendinimo ypatumus, reikalavimo teisių ir daiktinių teisių gynimo būdus ir pan.

Jau minėjome, kad tarp daiktinės teisės ir prievolių teisės yra ryšis, nes dažniausiai reikalavimo teisės yra susijusios su daikto, t.y daiktinės teisės objekto perdavimu. Su daikto perdavimu susijusios įvairios prievolės. Pvz., pirkimo-pardavimo, nuomos, pasaugos, panaudos, įkeitimo ir pan.

Todėl daiktai yra tik daiktinių subjektinių teisių objektas, o prievoliniuose santykiuose reikalavimo teisės objektas yra kito asmens (skolininko) veiksmai, kuriais įgyvendinama kreditoriaus reikalavimo teisė t.y. veiksmais (neveikimu) teikiama kreditoriui nauda.

Pagrindinis prievolės objektas visada yra ne daiktai, o skolininko veiksmai, kurie gali būti susiję tiek su daiktų, tiek su kitokio turto perdavimu, naudojimu, pagaminimu ir pan. Todėl teisinėje literatūroje daiktai laikomi ne prievolės dalyku, tik jos vykdimo objektu[1].

Kad daiktas galėtų būti suvokiamas kaip civilinių teisių objektas, jis turi atitikti tam tikrus požymius, pagal kuriuos galima atskirti nuo kitų objektų ir nustatyti kam jis priklauso.

Šiuos požymius nustato CK 4.1 str.: „Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai“

Daikto kaip civilinių teisių objekto požymiai yra du:

daiktas yra materialaus pasaulio dalis;

daiktas žmogaus valia yra išskirtas iš materialaus pasaulio jį pasisavinant arba pagaminant.

Pagal pirmąjį požymį daiktus atskiriame nuo intelektinės veiklos rezultatų (pvz., meno ar literatūros kūrinių) arba nuo taip vadinamų instrumentinių vertybių, kurios yra naudojamos kaip ekonominės apyvartos instrumentas (pinigai, vekseliai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai).

101

Pagal antrąjį požymį konkretų daiktą išskiriame iš materialaus pasaulio ir priskiriame konkrečiam subjektui. Nuo to momento daiktas įgyja individualių požymių ir tampa konkretaus asmens civilinių subjektinių teisių objektu.

4. DAIKTŲ RŪŠYS

 

Daiktai yra materialaus pasaulio elementai. Pasisavindami ar sukurdami daiktus, žmonės sukuria savo poreikių tenkinimo priemones. Tai yra svarbiausia sociumo formavimosi ir progreso prielaida. Daiktų turėjimas, kaip sociumo materialinis pagrindas, prasidėjo nuo elementaraus gamtoje esančių dalykų užvaldymo ir užvaldytų daiktų valdymo bei naudojimo kaip savo. Tačiau suvoktas poreikis ir sąmoningai pasirinkta jo tenkinimo priemonė sukuria naują poreikį – poreikį tobulėti.Šis poreikis tampa mokslo ir technologijų pažangos “amžinuoju varikliu”, kuris sukuria vis naujus daiktus naujiems poreikiams tenkinti. Todėl tiek žmonių poreikiai, tiek tiems poreikiams tenkinti naudojami daiktai nėra vienareikšmiai. Ta aplinkybė sukuria prielaidas nustatyti skirtingą teisinį režimą tam tikros rūšies daiktams. Pagal tai CK visus daiktus kaip civilinių teisių objektus skirsto į tam tikras rūšis.

 4.1. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

 

Viena iš reikšmingiausių klasifikacijų yra daiktų skirstymas į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius. Pirmiausia, priklausomai nuo to ar sandorio dalykas yra kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas nustatomas skirtingas tų daiktų teisinis režimas: privaloma daiktų ir teisių į juos registracija, sandorių forma, sudarymo tvarka ir pan. Daiktų skirstymą į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius reglamentuoja CK pirmosios ir ketvirtosios knygos normos,

CK Ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ 4.2 straipsnis.

Šiame straipsnyje nekilnojamieji daiktai skirstomi taip pat į dvi kategorijas:

į daiktus, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai

Cituojamų CK straipsnių analizė leidžia daryti dvi išvadas:Pirma, kad daiktų priskyrimas prie nekilnojamųjų grindžiamas dviem kriterijais:daikto prigimtinėmis t.y. fizinėmis savybėmis (negalimumas daikto perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties);daikto teisinio režimo savybėmis, kurias fiziškai kilnojamam daiktui dėl jo ekonominės reikšmės, suteikia įstatymų leidėjas specialia teisės norma priskirdamas pagal prigimtį kilnojamą daiktą prie nekilnojamųjų. Tokie daiktai nustatyti ne tik CK 1.98 str. (laivai ir orlaiviai), bet ir kituose CK straipsniuose (p vz., CK 1.110 str. nustatyta, kad įmonės ir turtiniai kompleksai  yra laikomi nekilnojamuoju daiktu.) 

Antra, kad daiktų, kurie pagal jų fizines savybes (prigimtį) yra kilnojamieji,  priskyrimas prie nekilnojamųjų yra išimtinė įstatymo leidėjo prerogatyva. Todėl, jeigu daiktai nėra priskirti prie nekilnojamųjų, vadinasi, jie yra kilnojamieji.

CK 4.2 str detaliau reglamentuojamos kilnojamojo daikto susiliejimo su nekilnojamuoju daiktu pasekmes. Jeigu kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą praranda savo individualius požymius, tai toks daiktas tampa nekilnojamojo daikto dalis.

Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

Tačiau gali būti, kad kilnojamasis daiktas, esantis fiziškai susietas su nekilnojamuoju daiktu nepraranda savo individualių požymių, todėl tokie daiktai pagal CK 4.2  str. nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Pvz., ant namo stogo sumontuota palydovinės televizijos antena arba  integruot virtuvės baldai ir pan.

Nekilnojamųjų daiktų teisinio režimo pagrindiniai ypatumai yra du:

visi nekilnojamieji daiktai registruojami viešuose registruose; sandoriai dėl nekilnojamųjų daiktų sudaromi notarine tvarka ir registruojami.

102

 4.2. Daiktai apibūdinti individualiais ir rūšies požymiais, pakeičiami ir nepakeičiami, suvartojami ir nesuvartojami daiktai

 

CK 4.4 str. nustatyta, kad:

„1. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

1. Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.“

Ši klasifikacija yra reikšminga sutarčių teisei, nes kai kurių sutarčių dalyku gali būti tik individualiai apibūdinti daiktai, o kitų – tik rūšies požymiais. Pvz., nuomos sutarties dalykas gali būti tik individualiais požymiais, o paskolos sutarties – tik rūšies požymiais. Sutarties dalyko apibūdinimas individualiais ir rūšies požymiais sutarčių teisėje aiškintinas sistemiškai siejant su pakeičiamų ir nepakeičiamų daiktų klasifikacija.

Pagal CK 4.3 str.. p akeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai, o nepakeičiamaisiais -  individualiais požymiais apibūdinti daiktai.

Šių straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad individualius daikto požymius turi ne tik unikalūs daiktai, bet tokius požymius galima suteikti ir rūšies požymiais apibūdintiems daiktams, jei jie atskiriami nuo kitų, suteikiant jiems individualias žymes. Pvz., nupirkus automobilių salone automobilį jam suteikiamas valstybinės registracijos numeris. Vadinasi, tam tikri daiktai gali būti apibūdinti ir rūšies ir individualias požymiais. Tai priklausi nuo tų daiktų savininkų siekių ir su tuo susijusių tų daiktų naudojimo ir disponavimo teisinių formų  Tik unikalūs daiktai neturi rūšies požymių, o individualius. 

Pvz., jei automobilių gamykla (automobilių savininkas) automobilius parduoda urmu, tai tokiu atveju automobiliai bus apibūdinti rūšies požymiais, o jei automobilių savininkas užsiima automobilių nuoma ar išperkamąja nuoma, tai kiekvienas automobilis bus atskiros sutarties dalykas ir turės individualius požymius.  jais disponuoja kaip didmeninės

Tačiau ar visus rūšies požymiais apibūdintus daiktus galim paversti į individualiais požymiais apibūdintus daiktus? Atsakant į šį klausimą reikėtų pasiremti CK 4.4 str. nuostata, kad: individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų. Kaip matome įstatymų leidėjas daikto savininko galimybių neriboja, suteikdamas jam galimybę bet kokiu būdu atskirti daiktą nuo kitų tos pačios rūšies daiktų. Vadinasi, individualių požymių daiktui suteikimas  priklauso ne nuo teisinių, o nuo daikto fizinių savybių bei individualizavimui taikomų techninių priemonių galimybių suteikti daiktui savybių, pagal kurias jį galima atskirti nuo kitų. Daiktų individualizavimui reikšminga yra tai, ar daiktas suvartojamas ar ne. Todėl CK yra specialus straipsnis nustatantis daiktų skirstymo į suvartojamus ur nesuvartojamus kriterijus. Pagal CK 4.5 str. suvartojamaisiais daiktais laikomi tokie daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia, o nesunaudojamaisiais - kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką nepraranda savo fizinių savybių. Todėl, jei sutartis sudaroma dėl suvartojamųjų daiktų, kurie apibūdinti rūšies požymiais, jų individualizuoti neįmanoma, nes juos panaudojus jie išnyksta arba jie visiškai prarandami.

Pvz., paskolinus kilogramą cukraus, jio neįmanoma individualizuoti, nes skolininkas naudodamas paskolintą cukrų jį sunaikins, todėl paskolos davėjui galės sugrąžinti ne tą patį, o tik kitą tos pačios rūšies cukrų.

4.3. Pagrindinis daiktas, antraeilis daiktas, daikto priklausinys

 

Pagrindinis daiktas. Daiktų skirstymo į pagrindinius ir antraeilius bei jų priklausinius praktinė reikšmė yra, kad pagal CK 4.12 str. tik pagrindinis daiktas gali būti „savarankiškais teisnių santykių objektas“.  Tačiau, pagrindinio daikto techninių požymių CK nenustato. Kodekse tik aprašyti antraeilių daiktų ir daiktų priklausinių požymiai. Vadinasi, kas yra pagrindinis daiktas, kokie jo požymiai, galime nustatyti tik sisteminio teisės normų aiškinimo būdu.

Paprasčiau nustatyti pagrindinio daikto požymius, kai kalbame apie nekilnojamuosius daiktus, nes tokių daiktų požymius nustato jau minėtas Nekilnojamojo turto kadastras. Šis įstatymas nustato, kas negali būti šio kadastro atskiras objektas. Tai:

103

1) patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus;

2) statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu;

3) žemės dangos, sankasos, iškasos, pylimai, geležinkelio pabėgiai ir bėgiai, riboženkliai, melioracijos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu. 

Antraeilis daiktas. Apibūdinant antraeilius daiktus  reikia vadovautis CK 4.13 straipsniu Pagal šį straipsnį antraeiliai daiktai skirstomi į:

 esmines pagrindinio daikto dalis, iš pagrindinio daikto gaunamus vaisius, produkciją ir pajamas, pagrindinio daikto priklausinius.

Bendras antraeilių daiktų požymis yra tas, kad jie visi yra susiję funkciniais, ekonominiais ar kitokiais ryšiais su pagrindiniu daiktu.

Jeigu daiktas dalus, tai iš pagrindinio daikto atskirus antraeilį daiktą, gali būti suformuojamas kitas t.y. naujas pagrindinis daiktas. Kas yra dalus daiktas nustato CK 4.6 str.:“ Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.

2. Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.“

Šiame straipsnyje nustatyta, kad sutartimi šalys gali susitarti, kad pagal prigimtį dalusis daiktas laikomas nedaliuoju, tokiu bnūdu užkertant kelią ateityje vienai iš sutarties šaklių reikalauti padalinti daiktą..

Pagrindinio daikto priklausinys. Iš antraeilių daiktų išskiriami pagrindinio daikto priklausiniai, suteikiant jiems ypatingą statusą.  Pagal CK  4.19 str.

1. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

2. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje.

 

4.4. Išimti iš apyvartos ir ribotai esantys apyvartoje daiktai

 

CK 1.97 str. 2d.. nustato civilinių teisų objektų (jų tarpe ir daiktų) apyvartumo prezumpciją. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Daiktų kaip civilinių teisių objekto išėmimas iš apyvartos arba jų apyvartos apribojimas yra reikšmingas ne tik apyvartos bet ir nuosavybės santykių reglamentavimui. Jeigu daiktas išimtas iš civilinės apyvartos – tai jis negali būti ir nuosavybės teisės objektas, t.y. privatūs asmenys negali būti tokių daiktų savininkai.

CK 4.7 str nustatyta, kad:.  „Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.“

CK 4.7 str. 2 dalisnustato, kad išimti iš apyvartos daiktai yra išimtinė valstybės nuosavybė, t.y. nustato išimtų iš apyvartos daiktų teisinį statusą, bet nenustato tokių daiktų sąrašo. Išimtinės valstybės nuosavybės objektų sąrašą nustatyto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis

104

Apyvarta ribojama tokių daiktų, kurių naudojimas gali kelti pavojų visuomenės saugumui ir/ar atskirų žmonių sveikatai. Tai – ginklai, narkotinės medžiagos, kai kurie vaistai ir pan. Daiktai, kurių apyvarta yra ribota, gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims. Tačiau  tokių daiktų įsigijimas, valdymas, naudojimas ir disponavimas jais reglamentuojamas specialias viešosios teisės įstatymais. Kiekvienai tokių daiktų  grupės apyvartos reglamentavimui priimamas atskiras įstatymas. Pvz., Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas[1]. 

5. SUBJEKTINĖS DAIKTINĖS TEISĖS SAMPRATA IR TURINYS

 

Subjektinė daiktinė teisė – tai konkretaus asmens teisė į konkretų daiktą. Ši teisė nustato teisės turėtojo leistino elgesio ribas panaudojant daiktą savo poreikiams tenkinti. Daiktinė teisė  koresponduoja su visų kitų asmenų pareiga susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų sutrukdyti daiktinės teisės turėtojui įgyvendinti savo teisę. Taigi, matome, kad subjektinė daiktinė teisė skirtingai nei subjektinė teisė, kylanti iš reliatyvinių (santykinių) santykių, koresponduoja ne su konkretaus asmens pareiga, o su visų pareiga. Tokie santykiai teisinėje literatūroje vadinami absoliutiniais santykiais.  Šie santykiai, lyginant juos su reliatyviais (santykiniais) santykiais turi daug ypatumų, kuriuos toliau ir nagrinėsime

Pagrindiniai subjektinės daiktinės teisės požymiai yra šie:

daiktinių santykių absoliutumas; daiktinio teisino santykio turinio imperatyvus apibrėžtumas; subjektinės daiktinės teisės ryšys su objektu (daiktu)  arba daiktinės teisės sekimas paskui daiktą; daiktinių santykių viešumas.

Daiktinių teisinių santykių absoliutumas. Absoliutinio (absolutus – lot. besąlyginis, neapibrėžtas) civilinio teisinio santykio teises turintis subjektas jas įgyvendina pats savo veiksmais (pvz., savininkas valdo ir naudoja savo daiktus savo poreikiams tenkinti), o visi asmenys turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, trukdančių šias teises įgyvendinti. Vadinasi, įpareigotieji asmenys turi būti pasyvūs. Todėl įpareigotų subjektų ratas konkrečiai neapibrėžtas, nes niekas neturi nieko konkrečiai padaryti, o tik nieko nedaryti.

Santykiniame santykyje yra kitaip - abi šalys yra aiškiai apibrėžtos, o reikalavimo teises turinčio subjekto teisės įgyvendinimas priklauso nuo įpareigotojo asmens subjekto veikimo. Daiktiniame teisiniame santykyje  nėra tiesioginio teisinio ryšio tarp konkrečiai apibrėžtų asmenų. Visi asmenys, kurie nėra daikto savininkai, yra įpareigoti nepažeisti daikto savininko ir daikto kūniškojo ryšio, t.y. savininko teisės daiktą turėti ir naudoti savo nuožiūra. Vadinasi, teisę į daiktą turi konkretus asmuo, kuris daiktą valdo ir tuo būdu pats savo veiksmais įgyvendina savo teisę į daiktą, o visi kiti asmenys yra įpareigoti gerbti šią teisę ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais daikto valdytojo teisės būtų pažeistos. Taigi, įpareigotųjų asmenų ratas nėra konkrečiai apibrėžtas, nes absoliučiai visi, tiek tie, kurie konkrečiu momentu yra betarpiškame ryšyje su daiktu, tiek tie, kurie tik potencialiai gali būti tokioje pozicijoje.

Daiktinio teisino santykio turinio imperatyvus apibrėžtumas. Daiktinio teisinio santykio turinį sudaro jo dalyvių tarpusavyje koresponduojančios subjektinės teisės ir subjektinės pareigos.Daiktinio teisinio santykio absoliutumo požymis suponuoja tiek subjektinės teisės, tiek subjektinės pareigos turinio nustatymo ypatumus. Kadangi įpareigotų asmenų ratas daiktiniame santykyje nėra apibrėžtas, tai tarp teisės turėtojo ir pareigas turinčiojo asmens joks konkretus teisinis ryšys nenustatomas. Todėl įpareigotasis asmuo nebūdamas realiame santykyje su teisės turėtoju, pats nedalyvauja formuojant šį santykį. Vadinasi, jam pareigos atsiranda be jo valios, o įstatymo pagrindu.

Sekimo teisė. Kitas daiktinių santykių išskirtinis bruožas yra tai, kad šių santykių objektas yra daiktas, kuris priklauso tam tikram subjektui. Šios priklausomybės teisinės formos  – daiktinė subjektinė teisė, kurią pripažįsta ir gina teisė, vadinama daikto valdymo teisiniu titulu (nuosavybė, nuoma, pasauga, panauda, įkeitimas ir t.t.). Tačiau svarbiausia, kad ši subjektinė teisė – teisinis valdymo titulas yra susijęs ne tik su jos turėtoju – subjektu, bet ir su tos teisės objektu - daiktu. Tai pagrindinis daiktinio teisinio santykio požymis. Todėl Romos teisininkai daiktinę teisę vadino ius in re. Tačiau svarbiausia yra tai, kad ius in re (teisė į daiktą) neišnyksta net ir tuo atveju, kai prarandamas fizinis ryšis su daiktu. Pvz., daiktas pametamas, perleidžiamas kitam asmeniui pagal sandorį ir pan.  Tas ryšys nesibaigia kuris dar Romos teisininkų buvo pavadintas sekimo teise. Tai reiškia, kad kur bebūtų daiktas ar pas savininką, ar pas kitą asmenį pagal sekimo teisę  daiktinė teisė pereina kartu su daiktu. Pvz., paveldėjus įkeistą daiktą, įkeitimo teisė neišnyksta, bet seka paskui daiktą: “…Daiktinė turtinė prievolė yra neatskiriamai susijusi su tam tikra daiktine teise. Šios prievolės pasižymi tuo, kad jos seka paskui daiktą ir pasibaigia, išnykus ar pasibaigus daiktinei teisei.” Žr.Civilinė byla Nr. 3K-3- 865/2002 m. Arba įsigijus, vogtą daiktą, paskui jį seka tiek pagrindinė daiktinė teisė – nuosavybės teisė, tiek išvestinė teisė (pvz., įkeitimo teisė), jei tas daiktas buvo įkeistas

Daiktinių santykių viešumas.. Teisinės pareigos gerbti kito asmens daiktines teises ir nepažeisti jų,  būtinas daiktinių teisių viešumas, kad kiekvienas suvoktų daiktines teises į konkretų daiktą turėtoją.  savo pareigų turinį nebūtina suvokti, kam konkrečiai priklauso daiktas, nes  kiekvienas daiktas turi savininką. Pirmiausia, kiekvienas protingas žmogus žino kurie daiktai priklauso jam. Todėl kiekvienam nebūtina žinoti kam priklauso tie daiktai, kurie nepriklauso jam. Vadinasi, jeigu kažkas bando

105

užvaldyti jam nepriklausantį daiktą, tai jis, būdamas protingas žmogus, negali nesuvokti, kad pažeidžia kito asmens teises  į tą daiktą. Tiesa, bendroji taisyklė, kad kiekvienas daiktas turi savininką turi viena išimtį. Gali būti ir tokia situacija, kai daiktas neturi savininko Toks daiktas teisėje vadinamas bešeimininkiu. Tokį dauiktą gali pasisavinti ir pradėti valdyti bet kas. CK 4.57 straipsnyje nustatyta, kad: “Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas”, tačiau bešeimininkiu daiktu nelaikomas “sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą.” Bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė. Prie bešeimininkių daiktų priskiriami pamesti ar paslėpti daiktai, jei jų savininkas pagal įstatymus yra praradęs teisę į tuos daiktus.  Vadinasi, tokio daikto pasisavinimas nebūtų laikomas kito asmens teisės į tą daiktą pažeidimu.

6. SUBJEKTINIŲ DAIKTINIŲ TEISIŲ RŪŠYS

 

Jau nustatėme, kad daiktiniame santykyje įpareigotų asmenų ratas nėra apibrėžtas. Todėl įpareigoto asmens pareigos, tiek subjektinės teisės turinys nustatomas  be jų valios, o įstatymo pagrindu. Tačiau, kai kuriais atvejais  daiktinio santykio dalyviai gali įtakoti tiek į daiktinės teisės, tiek į pareigos turinį. Pagal šį požymį daiktinės teises galima skirstyti į pagrindines (pirmines) ir išvestines.

Pagrindinės subjektinės daiktinės teisės yra nuosavybės teisė ir valdymas. Šias teises savininkas ar valdytojas kaip autonomiškas subjektas įgyja tik savo valios pastangomis:

arba įstatymų nustatyta tvarka daiktą pasisavindamas; arba jį pagamindamas; arba sandorių pagrindu įsigydamas iš kito asmens.

Lygiai taip pat šią teisę jis gali prarasti, t.y. tik savo valia – atsisakydamas nuosavybės (valdymo) teisės į daiktą (jį išmesdamas) arba pagal sandorį perleisdamas kitam subjektui.

Svarbiausias nuosavybės teisės kaip pagrindinės teisės požymis yra tai, kad nuosavybės teisės kaip subjektinės teisės turinį nustato įstatymas

Kitos daiktinės teisės yra išvestinio pobūdžio, nes jas suteikia daikto savininkas savo valia kitam asmeniui. Išimtiniais įstatymo numatytais atvejais tokios išvestinės daiktinės teisės gali būti nustatomos ir prieš savininko valią teismo sprendimu.

Taigi, kai suformuojamos išvestinės daiktinės teisės, į tą patį daiktą daiktines teises visad turės du ar daugiau subjektų.

Pvz., sudarius ilgalaikę žemės sklypo nuomos sutartį  – sklypo nuomotojas išsaugo nuosavybės teisę (pagrindinė teisė) į išnuomotą sklypą, o nuomininkas  įgyja ilgalaikės nuomos teisę (išvestinė daiktinę teisę). Suteikdamas daiktinę teisę į savo daiktą trečiajam asmeniui, savininkas gali apriboti įstatymo nustatytą daiktinės teisės turinį. Jeigu jis to nepadarytų, tai išvestinės daiktinės teisės turėtojas turės tokias teises, kaip numatyta įstatyme.

Tačiau ne kiekviena sutartis, kurią sudaro savininkas dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto perdavimo valdyti ar naudotis kitam asmeniui, sukuria daiktines teises. Kaip jau minėjome daiktines teises sukuria tik tos sutartys, jei įstatymas sieja šių sutarčių sudarymą su daiktinių teisių sukūrimu. Jei įstatymai to nenumato, tai sutartimi sukuriamos tik prievolės. Pvz. daikto trumpalaikė sutartis daiktinių teisių nuomininkui nesukuria, o ilgalaikė nuomos sutartis (kai ji sudaroma dėl nekilnojamojo daikto ir ilgesniam nei 10 metų terminui) nuomininkui sukuria daiktines teises.

Panagrinėkime ilgalaikę nuomą ir šios teisės turinį. CK 4.168 str. Ilgalaikės nuomos turinys nustato, kad:

1. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenustato kitaip , tai nuomininkas naudojasi išnuomotu nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas, tik iš esmės nedidina jo vertės, taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti sta tinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį.

2. Nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir jį remontuoti.

106

3 . Jeigu nenustatyta kitaip , nuomininkui priklauso išnuomoto nekilnojamojo daikto duodami vaisiai.

4. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalyti ilgalaikės nuomos teisės.

5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nenumatyta kitaip , nuomininkas turi teisę subnuomoti. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, baigiasi ir subnuoma.

 

Kaip matome, jei savininkas išnuomodamas daiktą nuomos sutartyje nenumatytų apribojimų, tai nuomininkas įgytų labai plačias teises, t.y. beveik kaip tikras savininkas. Tokiu atveju šios daiktinės teisės turinio ribų nustatymui reikėtų remtis tik CK normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės kaip daiktinės teisės turinį.

Tačiau jei būtų sudaryta trumpalaikė nuomos sutartis, tai nuomininkas įgytų tik tokias teises dėl daikto naudojimo, kurios būtų apibrėžtos nuomos sutartyje, nes CK nuomininko teisių turinio išsamiai neapibrėžia.

  Svarbiausi išvestinių daiktinių teisių požymiai yra du:

išvestinės daiktinės teisės subjektas įgyja daiktinę teisę į kitam  asmeniui  nuosavybės teise priklausantį daiktą;

išvestinės daiktinės subjektinės teisės turinį nustato įstatymas, bet daikto savininkas šių teisių apimti gali susiaurinti.

Išvestinių  daiktinių teisių yra devynios:

turto patikėjimo teisė, svetimo turto administravimas, servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė (superficies), ilgalaikė nuoma (emphyteusis), hipoteka įkeitimas, svetimo daikto sulaikymas.

Pagal išvestinių daiktinių teisių paskirtį, jas galima suskirstyti į šias kategorijas:

Valdymas - daikto valdymas be valdymo teisinio titulo – įtvirtina valdymo teisėtumo prezumpciją, užtikrina visų daiktinių teisių stabilumą;

Nuosavybės teisė - užtikrina absoliutų viešpatavimą daiktui (turtui); Patikėjimo teisė ir svetimo turto administravimas – nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, suteikiant daiktines

teises paskirtam daikto (turto) valdytojui. . Servitutas, superficies (užstatymo teisė), uzufruktas ir emphyteusis (ilgalaikė nuoma) – trečiųjų asmenų teisė

panaudoti svetimą žemę, pastatu (uzufrukto atveju taip pat ir nekilnotąjį  turtą; Įkeitimas, sulaikymas, hipoteka – nustato daiktų panaudojimo prievolėms užtikrinti tvarką

Išvestinės daiktinės teisės, jų turinys, įgijimo ir pasibaigimo pagrindai, bei jų įgyvendinimas plačiau bus nagrinėjami šio modulio 20 temoje.

7. DAIKTINIŲ TEISIŲ SUVARŽYMAI IR JŲ APRIBOJIMAS

 

Tais atvejais, kai daiktinės teisės suteikia nauda ne pačiam daikto savininkui, o tretiesiems asmenims t.y. kai su daiktais susiejami tam tikri daikto savininko įsipareigojimai tretiesiems asmenims, jos vadinamos nuosavybės teisės suvaržymais. Todėl terminas „nuosavybės teisės suvaržymas“ dažniausiai vartojamas išvestinėms daiktinėms teisėms apibūdinti (servitutas, superficies, uzufruktas ir emphyteusis Įkeitimas, sulaikymas, hipoteka). CK 4.9 str. nustato, kad: „Daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai.“  Kaip matome įstatymų leidėjas nenustato konkrečios daiktinės teisės rūšies, kuri gali

107

būti suvaržyta. Todėl galima daryti išvadą, kad suvaržymai galimi ne tik  nuosavybės teisės t.y. pagrindinės teisės, bet ir išvestinių teisių (pvz., įkeitimo teisės, hipotekos, ilgalaikės nuomos sutarties) suvaržymu.

CK 4.9 str. analizė leidžia daryti išvada, kad suvaržymu laikomi ir tokie įsipareigojimu, kurie tretiesiems asmenims sukuria ne daiktines teises, bet prievolines teises, pvz., trumpalaikės nuomos sutartis.

Jeigu suvaržoma daiktinė teisė į registruotiną daiktą, pvz., pastatą, tai suvaržymai irgi turi būti registruoti. Jeigu daiktinės teisės suvaržymai yra tinkamai įforminti, tai jie perleidžiant daiktą kitam asmeniui, pvz., parduodant, daiktinės teisės suvaržymai kartu su daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui.

Nuo daiktinių teisių suvaržymų reikia atskirti nuosavybės teisės apribojamą. CK neapibūdina apribojimų ir suvaržymo skirtumų, tik nustato tokių apribojimų nustatymo sąlygas ir tvarką.

4.39 straipsnis. Nuosavybės teisės apribojimas

1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo.

2. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.

Nagrinėjant konkrečius nuosavybės teisės apribojimo atvejus galima pastebėti skirtumus tarp šių gana panašių vienas į kitų teisinių reiškinių.

Pirmas skirtumas, kurį pastebime jau iš CK 4.39 str. teksto yra tai, kad apribojimas skirtingai nei daiktinių teisių suvaržymai taikomas tik vienai daiktinei teisei – nuosavybės teisei.

Kitas skirtumas yra tai, kad apribojus nuosavybės teisę, tuo pagrindu kiti asmenys jokių daiktinių teisių į daiktą neįgyja. Šis skirtumas atsiskleidžia, kai susipažinsime su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 675 str. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso  kodekso 151 str., kurie nustato atsakovo civilinėje byloje ar įtariamojo nusikaltimo padarymu laikiną nuosavybės teisių apribojimą, siekiant užtikrinti ieškinį ar numatomą turto konfiskavimą kaip baudžiamąją sankciją. Toks nuosavybės teisių apribojimas vadinamas turto areštu. Susipažinus su savininko teisių apribojimo sąlygomis ir padariniais galima daryti išvadą, kad apribojus savininko teises apribojamos, susiaurinamas jo nuosavybės teisės turinys, jam sumažėja galimybės savo nuožiūra naudoti ir disponuoti daiktu, tačiau tretieji asmenys daiktinių teisių į nuosavybės teisės objektą nepaisant to, kad turtas areštuotas jų naudai. 

8. DAIKTINĖS TEISĖS KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

 

Teisės į daiktą paprastai perduodamos fiziškai perduodant daiktą.

Tačiau tai galima padaryti ir be daikto perdavimo, o perduodant daiktines teises į daiktą. Tokių sandorių sudarymą ir vykdymą užtikrina CK 4.21 straipsnis. Daiktinių teisių teisinis režimas, kuriame nustatyta, kad:

„Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus – kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.“

Todėl greta daiktų kaip civilinių teisių objektų, teisių objektais laikomos ir daiktinės teisės.

 9. NEKILNOJAMŲJŲ DAIKTŲ IR DAIKTINIŲ TEISIŲ REGISTRAVIMAS

 

Nekilnojamųjų daiktų registravimas ir registro duomenų skelbimas viešuose registruose  sudaro prielaidas ne tik tinkamai įgyvendinti šių objektų nuosavybės ir kitas daiktines teises, bet taip pat yra civilinės apyvartos patikimumo užtikrinimo priemonė.

Ne visi nekilnojamieji daiktai registruojami viename registre. Atskiroms nekilnojamųjų daiktų rūšims nustatoma skirtinga registravimo tvarka. Pagrindinės  nekilnojamųjų daiktų registravimo tvarkos yra šios

žemės sklypų, pastatų ir kitokių statinių; orlaivių;

108

laivų; įmonių.

Reikšmingiausia yra žemės sklypų ir statinių registracija. Žemės sklypų ir statinių registracijos sistema susideda iš dviejų elementų:

nekilnojamojo turto kadastro ir nekilnojamojo turto registro.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo[1] 2 str. nustatyta kadastro paskirtį ir jo objektus.

Pagal šį įstatymą nekilnojamojo turto kadastras – susistemintas ir metodiškai sutvarkytas nekilnojamųjų daiktų grafinių ir atributinių duomenų rinkinys (valstybinėje koordinačių sistemoje), saugomas kompiuterių laikmenose.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto dislokaciją, žemės gamtines ir ūkines savybes, statinių geometrinius parametrus bei nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas.

Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi šie nekilnojamieji daiktai:

1) žemės sklypas;2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), išskyrus laikiną statinį ar nesudėtingą statinį, kuriam nereikia statybos leidimo;3) patalpa, jeigu nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas.

Po to, kai nekilnojamieji daiktai nustatyta tvarka įrašomi į nekilnojamųjų daiktų kadastrą, jie registruojami nekilnojamųjų daiktų registre. Šio registro tvarkymą ir jo statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas[2]. Nekilnojamojo turto registras yra tampriai susietas su nekilnojamojo turto kadastru, nes remiasi kadastro duomenimis apie nekilnojamuosius daiktus, kurie registruojami registre. Todėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenys kaupiami nekilnojamojo turto registro duomenų banke. Tai reiškia, kad kadastras ir registras turi bendrą duomenų banką. Tačiau nuo kadastro registras skiriasi tuo, kad jame registruojami ne tik nekilnojamieji daiktai kaip objektai, bet ir visos daiktinės teisės (nuosavybės teisė, įkeitimas, servitutas ir t.t.) į šiuos objektus bei juridiniai faktai, kurių pagrindu šios daiktinės teisės įgyjamos, suvaržomos, apribojamos,  perleidžiamos kitiems asmenims ar panaikinamos. 

18 tema. VALDYMAS

ĮVADAS

 

Studentas, studijuodamas šią temą, turi suvokti valdymo teisės kaip savarankiškos daiktinės teisės esmę, šios teisės paskirtį, jos istorines ištakas. Studentas turi išmokti atskirti valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę nuo titulinio valdymo, t.y. kai valdymas pasireiškia kaip kitos daiktinės  teisės (pvz., nuosavybės teisės) ar prievolės (pvz., panaudos gavėjo, valdančio daiktą pagal panaudos sutartį) elementas. Remdamasis žiniomis apie valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, studentas turi išmokti taikyti šios teisės gynimo specialų būdą – ieškinį dėl valdymo pažeidimo (posesorinį ieškinį).

1. VALDYMAS KAIP SAVARANKIŠKAS CIVILINIO TEISINIO REGLAMENTAVIMO OBJEKTAS.

 

Valdymas paprastai suvokiamas kaip daiktinės teisės ar daiktinės prievolės elementas. Pvz., valdymas yra nuosavybės teisės, nuomos, panaudos ir kitų civilinių subjektinių teisių elementas. Tokiu atveju valdymas nėra nei savarankiška teisė, nei savarankiškas teisinio reglamentavimo objektas. Todėl nėra ir savarankiškas teisinės apsaugos ir gynimo dalykas. Pvz., jei pažeidžiama savininko valdymo teisė tai reiškia, kad yra pažeista nuosavybės teisė ir ginamos savininko teisės.

Valdymas kaip savarankiškas teisinės apsaugos ir gynimo objektas susiformavo senovės Romoje, o vėliau recepcijos keliu įsitvirtino ir išliko iki šių dienų beveik visų Europos šalių teisinėse sistemose[1]. Lietuvos civilinei teisei, kol Lietuva buvo SSSR okupuota, nei daiktiniai santykiai, nei valdymas to meto civiliniuose įstatymuose nebuvo reglamentuojami. Tik 2001 m. liepos 1 d įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas šį institutą atstatė ir mūsų šalies teisinėje sistemoje.

Svarbus Romos teisės bruožas buvo tai, kad ji gynė ne tik titulinį valdymą t.y. valdymo teisę kaip nuosavybės ar nuomos teisės elementą, bet ir faktinį žmogaus ryšį su daiktų, nepriklausomai nuo teisės valdyti buvimo ar tokios teisės neturėjimo. Romos teisė atribojo valdymo faktą nuo valdymo teisės. Todėl Romoje teisiškai buvo reikšminga ne tik nuosavybės ar kitokia daiktinė

109

teisė, kurios pagrindu buvo valdomas daiktas, bet   pats valdymo faktas, kad jo niekas negalėtų savavališkai nutraukti ar kaip kitaip pažeisti.

Kadangi Romos teisė pripažino teisiškai reikšmingu ne tik valdymo teisę, bet ir valdymo faktą, todėl susiformavo ir atskiri valdymo fakto ir valdymo teisės gynimo būdai. Jeigu kildavo ginčas dėl valdymo teisės, tai pažeista valdymo teisė (pvz., kaip nuosavybės teisės sudedamoji dalis) buvo ginama nukentėjusiam pareiškus vindikacinį ieškinį. Šio ieškinio esmė yra reikalavimas išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ir sugrąžinti jį savininkui kaip tituliniam valdytojui. Šiuo atveju ginčijama teisė valdyti daiktą. Ieškovas įrodinėdamas, kad faktinis valdytojas neturi teisės valdyti daikto, turi įrodyti savo teises į  šį daiktą.  Tačiau  ginčo dėl teisės procesas kaip ir dabar, taip ir senovės Romoje buvo ilgas. Kol nagrinėjamas  ginčas dėl teisės, daikto valdymą praradęs asmuo negalėdavo naudotis tuo daiktu, sutrikdavo nusistovėjusi gyvenimo tėkmė. Todėl romėnai greta valdymo teisės gynimo (vindikacinio ieškinio) sugalvojo operatyvesnį ir efektyvesnį pažeistų teisių atstatymo būdą - valdymo fakto gynimą, kuris Romos teisėje buvo vadinamas tiesiog valdymo (posesoriniu) gynimu.

Valdymo gynimo institutas Romoje susiformavo kaip pretorių teisės institutas, taikant pretoriaus interdiktus, t.y. pretoriaus potvarkius. Pretorius naudodamasis savo valdžia (imperium) turėjo teisę įpareigoti asmenį nedelsiant nutraukti veiksmus, kuriais pažeidė ar kėsinasi pažeisti kito asmens turtinę sferą. Skirtingai nuo vindikacinio ieškinio, kuris buvo naudojamas daikto išreikalavimui iš svetimo neteisėto valdymo, pretorius savo interdiktais gynė ne tik valdytoją, praradusį faktinį valdymą, bet ir nuo kėsinimosi į valdymo pažeidimą. Todėl valdymo gynimui buvo naudojami du interdiktai – retinendae possessionis (valdymo išsaugojimo) ir recuperandae possessionis (valdymo atstatymo). Bet kurio interdikto taikymo atveju ginčas tarp valdytojo ir pažeidėjo dėl valdymo fakto negalėjo peraugti į ginčą dėl valdymo teisės, t.y. atsakovas savo pozicijos negalėjo grįsti savo teise į ginčijamą daiktą.  Valdymo gynimui nebuvo svarbu daikto valdymo teisinis pagrindas – teisinis titulas (jus possidendi), nei to daikto įsigijimo būdas (causa possessionis). Tam, kad patenkinti posesorinį reikalavimą pakako įrodyti du faktus, kad valdymo gynimo reikalaujantis subjektas tą daiktą iš tikrųjų valdė ir, kad atsakovas šį valdymą pažeidė (daiktą atimdamas ar kitaip trukdydamas jį valdyti ir juo naudotis). Esant tokioms suprastintoms reikalavimo patenkinimo sąlygoms, galėjo susidaryti tokia situacija, kai faktinis daikto valdytojas buvo ginamas nuo šio daikto tikrojo savininko pretenzijų atsiimti daiktą iš kito asmens neteisėtai valdančio jį arba iš savininko galėjo būti paimtas daiktas ir perduotas faktiniam valdytojui, jei daikto savininkas iš pastarojo daiktą buvo savavališkai paėmęs. Todėl patenkinus posesorinį reikalavimą ir atstačius pažeistą valdymą (sugrąžinus daiktą buvusiam valdytojui, ar pašalinus trukdymus daiktą valdyti), asmuo, kuriam buvo pritaikytos posesorinės gynybos sankcijos, turėjo galimybę pareikšti ieškinį dėl teisės į daiktą (actio petitoria) ir ginti savo teises (į kurias nebuvo atsižvelgta posesorinės gynybos procese) petitoriniame (ieškinio teisenos) procese. Todėl faktinis valdymas Romos teisėje  (possessio) nebuvo priskiriamas prie civilinių daiktinių teisų, o valdymo gynimas nebuvo laikomas teisės gynimu[2].

2. VALDYMO INSTITUTO PASKIRTIS

 

Į klausimą kodėl Romos teisėje buvo galima ginti faktinį valdymą nekreipiant dėmesio į valdymo teisę, nėra pakankamai vienareikšmio atsakymo. Šis klausimas ypač aktualus buvo XIX amžiuje, kai Romos teisės įtakoje formavosi Vakarų Europos šiuolaikinė civilinė teisė ir jos taikymo praktika.

Valdymo gynimo instituto raidai Vakarų Europoje didelės reikšmės turėjo Savinji, Jeringo, Pokrovskio ir kitų mokslininkų šio instituto studijos ir išvados. Savinji nuomone possessio gynimas atsirado iš possessiones agri occupatori, siekiant sukurti teisinį pagrindą nuosavybei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, o pagal Jeringą – possessio gynimais yra laikina valdymo apsauga, kol nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisės. Abi šios nuomonės reikšmingos, tačiau jos tik iš dalies atskleidžia valdymo instituto paskirtį. Labiausiai įtikinama yra I. Pokrovskio nuomonė, kuris pažymi, kad posesorinį gynimą senovės Romoje pretorius naudojo kaip visuomeninės tvarkos ir santarvės įgyvendinimo priemonę. Tokią išvadą I. Pokrovskis padarė remdamasis pretoriaus funkcijų pobūdžiu. Pretorius Romoje užtikrindamas valdymo gynimą veikė kaip viešosios teisės subjektas ir tokiu būdu įsikišdamas į privačius santykius vykdė policinę funkciją – užtikrino viešąją tvarką ir rimtį. Todėl visai suprantama, kad šią funkciją vykdydamas pretorius prioritetine tvarka gynė faktinį daikto valdymą nuo kitų asmenų savivalės remdamasis valdymo sąžiningumo ir teisėtumo prezumpcija, o ginčą dėl teisės palikdamas petitoriniam procesui. Tai buvo labai praktiškas, ginčų sprendimą spartinanti priemonė, nes, kaip teisingai pastebi O. Joffe, dažniausiai toks ginčas neišeidavo iš  posesorinio proceso ribų, kadangi petitoriniame procese ieškovui reikėjo pagrįsti reikalavimo teisę[1], arba kitaip sakant paneigti faktinio valdymo sąžiningumą ir teisėtumą.

Taigi šių dienų teisinės ideologijos, pagrįstos visokeriopos žmogaus teisių apsaugos ir gynimo idėjomis, kontekste visiškai įtikinamai atrodo dar XX amž. pradžioje padarytos I. Pokrovskio išvados, kad valdymo gynimo instituto idėja pirmiausia sietina ne su nuosavybės ar kokia kita turtine teise, bet su kitais žymiai aukštesniais idealais – su pagarbos žmogaus asmenybei įtvirtinimu. I. Pokrovskis pabrėžė, jog būtent tuo aspektu valdymo institutas yra svarbus kiekvienai civilizuotos šalies civilinei teisei, kaip priemonė saugoti žmogaus asmenybę, kurios savimonės raida reikalauja vis didesnio ir didesnio pripažinimo[2].  Akivaizdu, kad  valdymo institutas senovės Romoje buvo ne tiek privatinių turtinių santykių, kiek, žmogaus teisių garantas, sudarantis prielaidas visų santykių harmoningai plėtrai ir stabiliai viešajai tvarkai. Tokios žmonių elgsenos, kuri grindžiama pagarba kitam, galima tikėtis tik aukštos teisinės kultūros visuomenėje, kai žmogaus orumas yra vertinamas ir tinkamai apsaugotas teisinėmis priemonėmis. Tik tokioje visuomenėje vyrauja rimtis ir santarvė, kuri, pirmiausia, yra naudinga visuomenės nariams ne tik kaip viešųjų, bet ir kaip privatinių santykių dalyviams. Todėl šis aukštą teisinę kultūrą indikuojantis faktinio valdymo gynimas istoriškai susiformavo ne iš karto ir visiškai pagrįstai laikomas Romos teisinės minties viršūne[3].

110

Turint galvoje, kad visuomeninių santykių konstitucinio teisinio reglamentavimo doktrina susiformavo civilinės teisės doktrinos įtakoje, galima daryti išvadą, kad Romos teisės valdymo gynimo doktrina padėjo suformuoti  šiuolaikinės žmogaus teisių apsaugos doktrinos paradigmas[4]. Taigi iš to išplaukia ir I. Pokrovskio teiginio, kad valdymo gynimas yra “kažkas daugiau, nei nuosavybės teisės gynimas” paaiškinimas. Šiuolaikinės daiktinės teisės instituto normų turinys patvirtina, kad valdymo gynimas ir šiuolaikinėje teisėje yra daugiau, nei civilinės subjektinės turtinės teisės gynimo priemonė, o žmogaus neliečiamumo kaip konstitucinės žmogaus teisės užtikrinimas civilinės teisės ir civilinio proceso teisės priemonėmis.

Romos teisėje susiformavusį dualistinį valdymo suvokimą, valdymo teisinio reglamentavimo ir valdymo gynimo būdus perėmė ir ištobulino Vakarų Europos civilinė teisė. Apie esminę Romos teisės įtaką šiuolaikinei Vakarų Europos liudija tai, kad visos naujų laikų civilinės teisės sistemos valdymo gynimo procese neleidžia atsakovui remtis savo valdymo titulu[5]. Tai reiškia, kad ir šiais laikais valdymo faktas ginamas atskirai nuo valdymo teisės.

Šiuolaikinių ekonominių santykių ir ekonominės apyvartos skirtumai, lyginant juos su senovės Roma, yra akivaizdūs, todėl ir šiuolaikinės civilinės teisės valdymo instituto turinys, žinoma, atitinkamai yra pakitęs. Tačiau iki šiol šio instituto paskirtis iš esmės liko nepakitusi.

Valdymo instituto uždaviniai yra du:

apsaugoti daikto valdytoją nuo bet kokio kėsinimosi pažeisti jo valdymą; asmeniui, ilgą laiką (per įstatymu nustatytą įgyjamosios senaties terminą) valdžiausiam daiktą be valdymo titulo,

sukuriamas teisinis pagrindas įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą – įgyjamoji senatis.

3. VALDYMAS KAIP DAIKTINĖ TEISĖ LIETUVOS CIVILINĖJE TEISĖJE

 

Nors naujoji Lietuvos teisė kaip ir Vakarų Europos šalių teisė perėmė daugelį Romos privatinėje suformuotų valdymo instituto nuostatų, tačiau šiuolaikinė civilinės teisės doktrina padarė reikšmingų valdymo doktrinos korekcijų. Svarbiausia tai, kad atsisakyta valdymo kaip fakto sampratos ir pereita prie valdymo kaip subjektinės teisės sampratos. Žinoma, tai jokiu būdu negali būti pagrindas daryti skubotą išvadą, kad lyginant su Romos teise yra pakitusi valdymo ir jo gynimo teisinė prigimtis bei paskirtis. Priešingai, šiuolaikinės teisės doktrinos postulatai liudija tik apie gilesnį ir visapusiškesnį teisinių reiškinių suvokimą. Iš tikrųjų, remiantis šiuolaikiniu teisės mokslu, valdymo teisinės prigimties negalima suvokti nepripažinus jo subjektine teise. Priešingu atveju turėtume teigti, kad egzistuoja teisinis santykis tarp daikto ir žmogaus, kas šiuolaikinio teisės mokslo požiūriu laikytina visišku anachronizmu. Jei atidžiau vertinsime teiginį, kad valdymas yra ne teisė, o faktas (t.y. faktinis daikto turėjimas), kurio niekas negali savavališkai nutraukti ar kitaip pažeisti, turime pastebėti, kad negalime nepripažinti, kad egzistuoja valdytoją supančių subjektų pareiga nepažeisti valdytojo teisės turėti daiktą kaip savą. Vadinasi, tai toks pats absoliutinis santykis kaip ir nuosavybės teisinis santykis. Kalbėdami apie valdymą kaip faktą, o ne teisę, I. Pokrovskis ir kiti mokslininkai pabrėžia žmogaus ir daikto fizinį ryšį, o ne socialinį. Sutelkdami dėmesį į šio ryšio apsaugos socialinę reikšmę, jie gilinosi į apsaugos teisinį mechanizmą, bet ne į teisinio santykio doktriną. Todėl reikia sutikti su šiuolaikinių mokslinių tyrimų išvadomis, kad valdymas buvo ir liko absoliutinė subjektinė valdytojo teisė, suvokiama ir pripažįstama trečiųjų asmenų, supančių valdytoją[1] . Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas CK įtvirtindamas nuostatą, kad faktinis daikto valdymas yra savarankiška daiktine teisė.

4.22 straipsnis. Daikto valdymas

Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą.

Šiame straipsnyje nustatyta, kad ne kiekvienas valdymas yra traktuotinas kaip savarankiška daiktinė teisė, o tik toks faktinis valdymas, kuriam būdingas subjektyvusis elementas – valdytojo siekis valdyti daiktą kaip savą, atitinkantis romėniškąjį valinį ryšį su daiktu (animus posidendi).

Todėl CK 4.22 str. 2 dalyje nustatyta, kad:

„Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį.“

CK 4.22 straipsnyje apibūdinamas valdymas be teisinio titulo, kai valdytojas gali įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi. Vadinasi, ši samprata netaikytina valdymo termino turinio suvokimui, kai LR CK valdymo terminą naudoja savininko, nuomininko ir kitokiems daikto valdytojo teisiniams santykiams apibūdinti. Pagal CK 4.22 straipsnį daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį. Pvz., tiek nuomininkas, tiek saugotojas ar kitas titulinis valdytojas žino ir negali nepripažinti to fakto, kad jo valdomo daikto

111

savininkas yra kitas asmuo. Tačiau tai nereiškia, kad nuomininkas ar kitas valdytojas neturi subjektinės teisės valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.) apskritai. Nors šių asmenų valdymas yra pagrįstas prievoline subjektine teise, jie santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti traktuojami kaip valdytojai. Žinoma, šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad šiuo atveju valdymo teisė nėra savarankiška, o išvestinė. Tai reiškia, kad valdytojas šią teisę įgijo pagal sandorį iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą.

Taigi galime daryti išvadą, kad valdymo samprata Lietuvos teisėje turi kelias prasmes:

valdymas be teisinio titulo (savarankiška daiktinė teisė)

titulinis valdymas kaip išvestinė teisė, kuri yra sudėtinė daiktinės teisės (pvz., nuosavybės teisės) dalis arba prievolės elementas (pvz., daikto nuomininko valdymo teisė).

Valdymo teisė kaip savarankiška daiktinė teisė pripažįstama tik tokiam asmeniui, kuris daiktą valdo kaip savą. Tokiu valdytoju gali būti asmuo, kuris valdo daiktą kaip savo nebūdamas savininku t.y. sąžiningas ir teisėtas bešeimininkio turto valdytojas, siekiantis įgyti nuosavybės  teisę į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi. Visi kiti valdytojai savo valdymo negali laikyti kaip savarankiškos daiktinės teisės, o tik kaip išvestinę. Tačiau ir jie pagal LR CK nėra vienodo statuso, nes ne visi valdytojai gali būti pripažinti turinčiais išvestinę valdymo teisę, kurią galėtų savarankiškai ginti. Atribojant valdytojus, neturinčius nei savarankiškos, nei išvestinės valdymo teisės, reikėtų remtis CK 4.30 straipsniu. Svarbiausia šiame straipsnyje yra tai, kad, kad faktiškai valdyti daiktą galima ne tik tiesiogiai, o ir “[…] per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų”. Tai, mūsų nuomone, ir reiškia, kad tas asmuo, per kurį įgyvendinamas faktinis valdymas, neturės jokių daikto valdymo teisių - nei savarankiškos, nei išvestinės. Kokia gyvenimiška situacija čia turima galvoje? Mūsų manymu, tai trumpalaikis perdavimas daikto naudotis (pvz., dviračio ar valties nuoma poilsiautojui, kavinės lankytojo naudojimasis kavinės baldais ir indais, perdavimas pasiuntiniui daikto nugabenti nurodytam asmeniui ir pan., samdomo vairuotojo vairuojamas automobilis ir pan.). Toks asmuo neturi valdymo teisės ir veikia ne savo valia, o tik pagal faktinio valdytojo nurodymus. Svarbiausias tokio valdymo įgyvendinimo kvalifikuojantis požymis yra tai, kad iš faktinių daikto naudojimo aplinkybių tretieji asmenys turi aiškiai suvokti, kad daikto valdytojas yra ne tas, kas daiktą faktiškai turi, o kitas konkretus fizinis ar juridinis asmuo.

Taigi galime padaryti dvi išvadas:

1) LR CK vartojama faktinio valdymo sąvoka apima šiuos teisinius reiškinius:

sąžiningo ir teisėto valdymo faktą, kai valdytojas neturi valdymo titulo, bet siekia jį įgyti (savarankiška daiktinė teisė); savininko valdymą (valdymas kaip nuosavybės teisės elementas); asmens, pagal sutartį įgijusio teisę daiktą valdyti iš savininko, valdymą (valdymas kaip prievolinės teisės elementas) ;

2) asmuo, per kurį įgyvendinamas faktinis valdymas, nepriskiriamas prie valdytojo, o jo veiksmai negali būti traktuotini kaip valdymas nei vieno šio termino prasme. 

4. VALDYMO KAIP SAVARANKIŠKOS DAIKTINĖS TEISĖS ATSIRADIMO PAGRINDAI

 

Kai nagrinėjame valdymo atsiradimo ir pasibaigimo teisinius pagrindus visada būtina žinoti apie kokį valdymą kalbame: ar apie valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę ar valdymą kaip kitos daiktinės teisės ar prievolės elementą. Pirmuoju atveju valdymo atsiradimo ir pasibaigimo pagrindus nustato specialios CK normos, reglamentuojančios valdymą kaip savarankišką teisę (CK  4.25 - 4.33 straipsniai). Tačiau šios normos netaikomos tiems valdymo atsiradimo atvejams, kai valdymas yra sudėtinė kitos teisės dalis - elementas.

Valdymo teisės kaip savarankiškos teisės atsiradimo momentas yra svarbus, nes nuo jo pradedamas skaičiuoti įgyjamosios senaties terminas, kuriam pasibaigus valdytojas įgyja nuosavybės teisę į valdomą daiktą.

Valdymo teisei kaip savarankiškai teisei būdingi du požymiai: objektyvusis ir subjektyvusis. Objektyvusis – tai faktinis daikto turėjimas ir subjektyvusis – daikto valdymas kaip savo, t.y. kai valdytojas suvokia, kad niekas kitas neturi teisių į šį daiktą. Todėl ir valdymo teisės kaip savarankiškos teisės atsiradimas siejamas su abiem šiais požymiais. CK 4.25 str. 2 dalyje nustatyta, kad „Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą.“.

Šios dvi sąlygos (fizinis daikto užvaldymas ir jo valdymas kaip savo) paprastai laike nesutampa t.y. atsiranda ne vienu metu, išskyrus vieną atvejį, t.y. kai užvaldomas bešeimininkis nekilnojamas daiktas, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas jų atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas . Todėl pagal CK 4.58 str. 4 dalį tokie daiktai iš karto tampa valdytojo nuosavybe. Taigi šiuo atveju nuosavybės teisė įgyjama nenaudojant įgyjamosios senaties kaip nuosavybės įgijimo teisinio pagrindo. Tačiau visais kitais atvejais, kai užvaldomas bešeimininkis turtas, nuosavybės teisę valdytojas įgys tik po to kai bus teisine tvarka nustatyta, kad daiktas neturi savininko arba, kad savininko negalima nustatyti ar kad savininkas nebeturi

112

intereso turėti tą daiktą ir jo atsisako. Pagal CK 4.57 str. bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis. Visai šiais atvejais CK yra specialios normos, kurios reglamentuoja daikto savininko paieškos tvarką. Tik po to, kai daikto savininkas nenustatomas, valdytojas (pvz., asmuo, kuris rado daiktą) daiktą pradeda valdyti kaip savo, t.y. susiformuoja daiktinės teisės atsiradimo subjektyvusis elementas.

Daikto užvaldymas – tai asmens veiksmai, kuriais jis išreiškia valią daiktą valdyti kaip savo. Paprastai tai yra faktiniai veiksmai, kuriais jis daro fizinį poveikį daiktui, t.y. integruoja į savo ūkį,  iš kurių pobūdžio visi kiti asmenys turi aiškiai suvokti, kad asmuo tą daiktą tvarko kaip savo. Tačiau asmuo, siekdamas užvaldyti daiktą, gali pasinaudoti ir kitų asmenų paslaugomis. CK 4.25 str. 3 d. nustatyta, kad: „Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.“  Detaliau tokio užvaldymo ir valdymo įgyvendinimo sąlygos nustatomos CK 4.29 ir 4.30 straipsniuose.

  4.29 straipsnis. Daikto valdymo atsiradimas per kitą asmenį

Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

4.30 straipsnis. Faktinis daikto valdymas per kitą asmenį

Valdytojas gali valdyti daiktą per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų.

Kai užvaldomas kilnojamas daiktas CK nustato kaip tai atlieka pats valdytojas ar jo patikėtinis.

4.28 straipsnis. Kilnojamojo daikto valdymo atsiradimas

Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:

1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;

2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;

3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;

4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;

5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patalpos, kurioje yra daiktas;

6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno nevaldomą daiktą;

7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;

8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

Nekilnojamam turtui užvaldyti CK nustato specialias taisykles.

4.27 straipsnis. Nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimas

1. Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.

2. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento.

3. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

Reikšmingiausias ypatumas tas, kad valdymo teisė atsiranda tik nuo įregistravimo viešame registre, o tokiam registravimui trukdo egzistuojanti registracija. Vadinasi, lyginant nekilnojamojo turto užvaldymą su nekilnojamuoju pastebime, kad valdymo

113

teisei atsirasti nepakanka fizinių veiksmų, bet reikia atlikti ir juridinius veiksmus – registraciją. Tokia imperatyvi įstatymų leidėjo nuostata žymiai susiaurina įgyjamosios senaties instituto taikymo sferą, nes beveik nėra tokių nekilnojamųjų daiktų, kurie nebūtų kaip objektas kieno nors vardu įregistruoti nekilnojamo turto registre. Todėl siekiant įgyti valdymo teisę į nekilnojamąjį daiktą pirmiausia būtina panaikinti įrašą apie ankstesnį valdytoją registre, o po to įregistruoti naują valdytoją. V. Nekrošiaus nuomone tai galima būtų padaryti ypatingos teisenos tvarka patvirtinus valdymo faktą[1] (Civilinio proceso kodekso 526-529 str.).

Valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldant daiktą, bet ir perimant pagal susitarimą valdymą iš kito asmens arba paveldint valdymą. CK 4.25 str. nustatyta, kad „valdymas gali atsirasti [......]  perduodant ar paveldint valdymo teisę.] Todėl reikia pritarti prof. V. Nekrošiaus nuomonei, kad valdymo atsiradimo pagrindus reikėtų skirstyti į pirminius ir išvestinius[2]

Pirminiai – tai daikto užvaldymas vienašaliais veiksmais, kai daiktas užvaldomas be ankstesnio valdytojo valios, t.y. kai užvaldomas bešeimininkis turtas arba kai daiktas užvaldomas prievarta – atimamas, pavagiamas.

Prie antrinių priskiriami tokie valdymo atsiradimo pagrindai, kai valdymas įgyjamas iš asmens jau valdančio daiktą, bet dar neįgijusio nuosavybės teisės.

CK nustato, kad valdymas gali atsirasti sąžiningai ir nesąžiningai. Pagal CK 4.26 str. sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, o nesąžiningu - kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.

Šiuo straipsniu taip pat įtvirtinama valdymo sąžiningumo prezumpcija. Jame nustatyta, kad „Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai.“ Šios prezumpcijos nustatymas reiškia, kad tiek sąžiningo tiek nesąžiningo valdytojo teisė vienodai ginama, kol nebus įrodytas nesąžiningumas. Tačiau, nesąžiningas valdymas niekada negali būti teisiniu pagrindu savarankiškai daiktinei valdymo teisei (CK 4.22 straipsnio prasme)atsirasti, nes CK normos reglamentuojančios nuosavybės teisės įgyjamąją senatį, pagrindine nuosavybės įgijimo sąlygą laiko sąžiningą ir atvirą bei nepertraukiamą daikto valdymą.

5. VALDYMO KAIP SAVARANKIŠKOS DAIKTINĖS TEISĖS PASIBAIGIMAS

 

Valdymas gali pasibaigti valdytojo valiniu aktu, kai jis atsisako daikto arba be valdytojo valios, kai jis daiktą pameta arba kai daiktą užvaldo kitas asmuo slapta ar prievarta. Žinoma pamesti arba pavogti galima tik kilnojamąjį daiktą.

Daikto valdymo atsisakymą kaip bendrąjį valdymo pasibaigimo pagrindą nustato CK 4.31 straipsnis. Jame nustatyta, kad:

 „ Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.“.

Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas (pvz., žmogus, nusipirkęs naujus baldus, paskelbia kaimynams apie ketinimą juos išmesti ir pasiūlo pageidautiems juos pasiimti). CK 4.31 str. 2 dalyje nustatyta, kad valdytojo ketinimas atsisakyti daikto gali būti išreikštas ir netiesiogiai, o tik numanomas. Pvz., žmogus nereikalingus indus padeda prie šiukšlių surinkimo konteinerio.

Kad dėl netiesioginio valdytojo valios išreiškimo kiltų kuo mažiau ginčų CK 4.31 str. 2 dalyje nustatyta, kad:

 „Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti numanomas iš kitų aplinkybių.“

CK 4.33 str. nustato nekilnojamojo daikto valdymo pasibaigimo ypatumus. Šie ypatumai sietini su nekilnojamojo daikto fizinėmis savybėmis (jo negalima pavogti) ir teisinio režimo ypatybėmis - nekilnojamieji daiktai kaip civilinių teisių objektai, taip pat daiktinės teisės į juos registruojami nekilnojamojo daikto registre.

Todėl CK 4.33 str. nustatyta esant dviejų sąlygų sudėčiai:

valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba tie bandymai susigrąžinti daiktą buvo nesėkmingi;

apie valdymo teisė išregistruojama iš viešojo registro.

6. VALDYMO GYNIMAS

 

114

Valdymo gynimui CK ir CPK nustato specialias materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl studijuojantiems šią temą reikės nustatyti valdymo gynimo ypatumus, išmokti atskirti juos nuo kitų daiktinių teisių gynimo būdų, nustatyti įvairių daiktinių teisių gynimo būdų derinimą.

CK 4.35 str. apibūdina valdymo pažeidimą. Pagal šį straipsnį valdymo pažeidimu laikomas:

daikto  paėmimas; bandymas paimti daiktą; atėmimas teises valdyti arba trukdymas valdyti daiktą; trukdymas valdyti realiais grasinimais.

Tokiu būdu nustatomos neteisėtų veiksmų rūšys, nuo kurių žalingo poveikio saugomas daikto valdytojas. Tai reiškia, kad esant šiems valdymo pažeidimams galima taikyti pažeistų teisių specialias gynimo priemones, nustatytas CK 4.34-4.36 str., o kilus ginčui – naudotis specialia procesine tvarka, nustatyta CPK 419-423 str.,  ginčui dėl valdymo pažeidimo, kuri dėl artumo Romos teisei vadinama posesorine gynyba.

Nagrinėjant valdymo teisės gynimo teisines galimybes turime pabrėžti, kad jos gali būti dvejopos:

savigyna, t.y. kai pats valdytojas savo veiksmais atstato pažeistą valdymą; teisminė (posesorinė) gynyba, naudojant CPK nustatytą specialią procesinę tvarką pažeistam valdymui atstatyti.

Savigynos taikymo galimybes nustato CK 4.35 str. Šio straipsnio  2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad daikto paėmimas ar atėmimas taip pat kiti šio straipsnio 1 dalyje i6vardinti veiksmai „[....] atitinkantys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, jeigu asmuo, kuris nurodytas kaip valdymo pažeidėjas, įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai atsirado pareiškėjo valdymas.“.

Tokių veiksmų teisėtumas turi būti vertinamas CK 4.35 str. sistemiškai siejant su CK 1.139 str., kuris reglamentuoja savigynos naudojimo sąlygas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad:

Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos

ribų. Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.

Svarbiausias klausimas, kurį reikia išsiaiškinti ar visi valdytojai gali naudoti savigyną ir posesorinę gynybą.

Jau nustatėme, kad CK atskiruose straipsniuose daikto valdytoju vadinami ne tik CK 4.22  apibūdinti valdytojai, kurie turi savarankišką daiktinę teisę (t.y., kurie valdo daiktą kaip savo siekdami įgyti nuosavybės teisę į jį), bet ir tie asmenys, kurie turi išvestinę valdymo teisę, kuri yra sudėtinė nuosavybės teisės dalis arba tie valdytojai, kurie daiktus valdo ne kaip savus, pvz., įkaito turėtojai, nuomininkai, saugotojai, panaudos gavėjai ir pan. Atsakydami į klausimą ar visi valdytojai gali naudotis specialiomis valdymo gynimo priemonėmis turėtume analizuoti  CK 4.34 str., kurio nustatyta, kad „kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą.“. Taigi ar terminas “kiekvienas valdytojas” apima tik CK 4.22 straipsnio sąlygas atitinkančius valdytojus t.y. tuos, kurie valdo daiktą kaip savą, ar ir kitus? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso valdymo gynimo priemonių, nustatytų CK 4.34 - 4.36 str., taikymo ribos.

Analizuojant šią problemą reikia įvertinti ir CK 4.26 str., kuris įtvirtiną valdymo sąžiningumo ir teisėtumo prezumpciją. Jame nustatyta, kad „valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai“. Vadinasi, bet kas, jei nori paimti daiktą, faktiškai valdomą kito asmens, pirmiausia turi įrodyti faktinio valdytojo nesąžiningumą ir jo valdymo neteisėtumą. Tai padaryti galima tik ieškininės gynybos priemonėmis, bet ne savavališkai. Jei kas, nors ir turėdamas teisę (nuosavybės ar kitą) į kito asmens valdomą daiktą, bandytų šį daiktą perimti savavališkai, pažeistų faktinio valdytojo valdymo sąžiningumo ir teisėtumo prezumpciją, todėl pastarasis įgytų teisę į valdymo gynimą posesorinio ieškinio priemonėmis. Taigi darytina išvada, kad teisė ginti pažeistą valdymą gali bet kuris valdytojas, tiek turintis valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, tiek turintis išvestinę valdymo teisę.

Išnagrinėjus įvairius CK atskiruose straipsniuose vartojamo valdymo termino aspektus galime atsakyti ir į klausimą, kokiu tikslu CK 4.22 straipsnyje pateikiama siauresnė valdymo samprata? Mūsų nuomone, šiuo straipsniu apibrėžiant valdymą kaip savarankišką valdymo teisę nėra keliamas tikslas susiaurinti valdymo gynimo atvejus, o siekiama apibūdinti valdymą kaip juridinį faktą, kurio pagrindu valdytojas gali įgyti į nuosavybės teisę į valdomą įgyjamąja senatimi.

Taigi, atskleidžiant valdymo gynimo teisės turinį, remiantis  CK 4.22 ir 4.34 straipsnių sisteminiu aiškinimu, darytina išvada, kad valdymo gynimo priemonėmis - reikalauti atstatyti pažeistą valdymą gali  naudotis visi faktiniai valdytojai (turintys ir savarankiškas, ir išvestines valdymo teises), o nuosavybės teisę įgyti įgyjamąja senatimi gali tik tie faktiniai valdytojai, kurių valdymas pagal CK 4.22 straipsnį pripažįstamas savarankiška daiktine teise.

115

Svarbiausias valdymo gynimo (posesorinio ) ieškinio požymis yra tai, kad ieškovas keliamas reikalavimas atstatyti pažeistą faktinį valdymą arba užkirsti kelią trukdymams valdyti daiktą, bet nekeliamas reikalavimas dėl teisės į daiktą pripažinimo ar atstatymo. Todėl kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai(CK 4.36 str.). Pagal CPK 422 str. nagrinėdamas bylą dėl valdymo pažeidimo fakto, teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo bei jo pažeidimo faktą, nesiaiškindamas nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios. Todėl ir teismo sprendimo teisinė galia yra specifinė jis negali būti prejudiciniu faktu, jei tarp tų pačių šalių bus nagrinėjamas ginčas dėl teisės į tą daiktą, kuri buvo ginčo dėl valdymo objektas. Taigi, posesorinio ieškinio patenkinimas, t.y. kai daiktas paimamas ir atsakovo ir perduodamas ieškovui, nereiškia, kad ginčas dėl teisės į daiktą yra išspręstas.  Atsakovas tokiu atveju gali pats reikšti ieškinį dėl teisės į ginčo objektą. Kad teisminis ginčas dėl daikto valdymo (posesorinė gynyba) neperaugtų į ginčą dėl teisės į daiktą, bylose dėl daikto valdymo pažeidimų CPK422 str. 2 d. nustatytas draudimas atsakovui reikšti priešieškinį. Be to, CPK,  siekdamas operatyvumo, nustato skubų bylos nagrinėjimą. Pagal CPK 421 str. pasirengimas bylai nagrinėti negali užtrukti ilgiau kaip 30 dienų nuo ieškinio priėmimo dienos, o pabaigus pasirengimą – byla turi būti išnagrinėta per 30 dienų.

7. VALDYMO PAŽEIDIMŲ GYNIMO ATRIBOJIMAS NUO VINDIKACINIO IR NEGATORINIO IEŠKINIŲ.

 

Parenkant teisių gynimo būdus, būtina įvertinti ieškinio dėl valdymo pažeidimų (posesorinio ieškinio) specifiką, jo negalima tapatinti nei su vindikaciniu, nei su negatoriniu ieškiniu, kurie naudojami nuosavybės teisei ginti.

Iš pirmo žvilgsnio ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo (posesorinis ieškinys) atrodo nieko nesiskiriantis nuo vindikacinio ieškinio, nes ir vienas, ir kitas susiję su teisės  valdyti daiktą pažeidimu.  Tačiau iš tikrųjų tarp šių ieškinių yra esminių skirtumų. Pirmiausia pasakytina, kad skiriasi ieškinio dalykas - vindikacinis ieškinio dalykas yra savininko reikalavimas išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (LR CK 4.95 straipsnis), o  posesorinio – reikalavimas pašalinti pažeidimą. Vindikacinis ieškinys turi būti pagrįstas nuosavybės teise (valdymo titulu) ir valdymo neteisėtumu, o posesorinis – tik buvusio faktinio valdymo pažeidimo faktu. Todėl skiriasi ir šių ieškinių naudojami teisių gynimo būdai. Vindikacinio ieškinio atveju naudojamai mažiausiai du teisių gynimo būdai – valdymo teisės pripažinimas ir  buvusios iki valdymo teisės pažeidimo padėties atkūrimas (CK 1.138 straipsnis), o posesorinio ieškinio atveju – tik antrasis, t.y. buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas. Ieškinys dėl valdymo pažeidimų  pašalinimo nuo vindikacinio ieškinio skiriasi ir tuo, kad jis gali būti pareikštas net tada, kai valdymas nėra prarastas, bet pažeidėjas trukdo valdyti ir naudotis daiktu.

Pagal CK 4.35  straipsnį valdymas gali būti pažeistas ne tik paimant ar bandant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, bet ir trukdant valdyti daiktą. Šiuo atveju posesorinis ieškinys panašėja į negatorinį ieškinį, pagal kurį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Tačiau pagrindinis skirtumas tarp jų yra taip pat ieškinio pagrindas ir gynimo būdas. Ieškinio pagrindas negatorinio ieškinio atveju - reikalavimas reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, o gynimo būdai du:

 1) pripažinti, kad ieškovas turi teisę daiktą valdyti, naudotis ir disponuoti juo, ir

 2) užkirsti kelią šią teisę pažeidžiantiems veiksmams.

 Vadinasi, kaip ir vindikacinio ieškinio nagrinėjimo teisme atveju ieškovas pirmiausia turės įrodyti savo teises į daiktą, o tik po to šios teisės pažeidimą.

Tad posesorinis ieškinys gali  būti ne tik vindikacinio, bet ir negatorinio  ieškinio alternatyva. Asmuo, kuris prarado daikto valdymą arba  susiduria valdymo pažeidimo grėsme, kaip tai nustatyta CK 4.35 straipsnyje, savo teisių gynimui pasirinkęs posesorinį ieškinį, savo ieškinyje turi suformuluoti ieškinio dalyką, kaip reikalavimą atstatyti pažeistą valdymą arba pašalinti trukdymus valdyti. Jeigu ieškinio dalykas bus suformuluotas kitaip, tai ieškinys negalės būti kvalifikuojamas kaip posesorinis ieškinys. Valdymo pažeidimų pašalinimo ieškinio pasirinkimo  galimybę turi bet kuris valdytojas (savininkas, titulinis valdytojas ir valdytojas, siekiantis įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą), todėl, kad posesorinis ieškinys  yra supaprastinta vindikacinio ir negatorinio ieškinio alternatyva ir neužkerta kelio vėliau teisminiam ginčo dėl teisės valdyti ir/ar naudoti daiktą nagrinėjimui.

Pagal CK 4.35  straipsnį valdymo pažeidimas gali pasireikšti ir grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui, todėl remiantis CK 1.138 straipsniu valdytojas dar nepraradęs valdymo gali reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Šiuo atveju posesorinis ieškinys yra vienas iš  prevencinių  ieškinių, numatytų CK 6.255 straipsnyje, bet ne jo alternatyva, nes ir posesorinio, ir prevencinio ieškinio pagrindu yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Tačiau tarp šių ieškinių yra ir skirtumų, nes prevenciniu ieškiniu gali būti ginamos ne tik daiktinės, bet ir prievolinės teisės.

Svarstytina ir kitokia ieškinių konkurencija, pvz., kai posesorinį ieškinį pažeidėjui pareiškia ir daikto savininkas, kuris daikto faktiškai nevaldo, ir to daikto faktinis valdytojas, kuris daiktą faktiškai valdė iki pažeidimo. Atrodo, kad jokių esminių problemų

116

kilti neturėtų, nes valdymo gynimui naudojamos specialiosios CPK normos. Todėl gali būti nagrinėjami abu ieškiniai – vienas dėl valdymo pažeidimo atstatymo, o kitas dėl nuosavybės teisės pažeidimo.

Jeigu ieškinį dėl daikto išreikalavimo reiškia ne faktinis valdytojas, o savininkas, kuris faktiškai to daikto nevaldė, tai jis gali naudoti tiek posesorinį tiek vindikacinį ieškinį. Analizuodamas vindikacinio ir posesorinio ieškinių alternatyvų taikymą Romos teisėje O. Jofe pabrėžia, kad posesorinė valdymo gynyba buvo labai praktiška, ginčų sprendimą spartinanti priemonė, nes dažniausiai toks ginčas neišeidavo iš  posesorinio proceso ribų, t.y. nepereidavo į ginčą dėl teisės, kadangi procese dėl  teisės ieškovui reikėjo pagrįsti reikalavimo teisę[1] , arba kitaip sakant paneigti faktinio valdymo sąžiningumą ir teisėtumą. Mūsų laikais proceso operatyvumas ir ekonomiškumas yra ne mažiau aktualus, todėl posesorinio ieškinio privalumai tuo aspektu yra neabejotini.

 19 tema. NUOSAVYBĖS TEISĖ

ĮVADAS

 

Studijuodamas šią temą studentas turi panaudoti įgytas žinias apie daiktinę teisę kaip civilinės teisės pošakę, turi toliau gilintis į daiktinės teisės pamatinį institutą – nuosavybės teisę ir jos reglamentavimo objektą – nuosavybės santykius.

Pirmiausia studentas turi įsigilinti į nuosavybės teisės ekonominį turinį, jos reikšmę visuomenės ekonominei-socialinei raidai. Po to labai svarbu nuosavybės teisės ir prievolių teisės kaip svarbiausių civilinės teisės sistemos elementų sąveiką ir jų paskirtis.

Siekiant tų tikslų  studentas turi susipažinti su nuosavybės teisės doktrinos pagrindais ir Lietuvos Respublikos civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės santykius, nuosavybės apsaugą ir gynimą, savininko teisų garantijas.

1. NUOSAVYBĖS TEISĖS SAMPRATA

1.1. Objektyvioji ir subjektinė nuosavybės teisė

 

Nuosavybės teisė suvokiama objektyviąja ir subjektine prasme.

Objektyviąja prasme nuosavybės teisė tai civilinės teisės institutas, kurio normos reglamentuoja svarbiausius asmenų turtinius santykius – nuosavybės santykius, t.y. santykius dėl materialinių gėrybių pasisavinimo, jų valdymo ir disponavimo jomis.

Nuosavybės teisės institutas yra civilinės teisės sistemoje yra daiktinės teisės kaip civilinės teisės pošakės pagrindinis elementas.

Subjektinė nuosavybės teisė – tai konkretaus asmens (subjekto) įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė turėti, naudotis ir disponuoti tam tikromis turtinėmis gėrybėmis.

CK 4.37 str. pateikta nuosavybės teisės sąvoka ir apibūdina nuosavybės teisę kaip subjektinę teisę.

Nuosavybės teisė kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė yra teisinio santykio elementas, nes ji gali egzistuoti ir būti įgyvendinta tik jos sąveikoje su jai koresponduojančiomis kitų asmenų pareigomis. Nuosavybės teisiniai santykiai yra absoliutiniai. Todėl juose aiškiai apibrėžiama tik viena santykio šalis – savininkas, t.y. asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į tam tikrą turtą. Kita šalis, t.y. įpareigotoji nėra konkrečiai apibrėžta, nes pagal teisės normas nuosavybės teisė (skirtingai nei kreditoriaus reikalavimo teisė prievolėje) įgyvendinama paties savininko, o ne įpareigotųjų asmenų veiksmais. Todėl nuosavybės teisiniame santykyje įpareigotieji asmenys turi elgtis pasyviai, t.y nedaryti nieko kas galėtų sutrukdyti savininkui įgyvendinti savo nuosavybės teisę.

 1.2. Nuosavybės teisės instituto reikšmė

 

Nuosavybės teisės instituto normos yra labai reikšmingos, nes jomis įtvirtinama kiekvienos valstybės ekonominės ir politikos pagrindai. Todėl nuosavybės teisinio reglamentavimo ideologiniai principai ir jų pagrindu suformuota nuosavybės teisės doktrina nulemia ir visų kitų civilinės teisės institutų turinį[1].

 1.3. Nuosavybės ir nuosavybės teisės terminų atribojimas

 

117

Nuosavybės teisės termino nereikia supainioti su nuosavybės terminu. Kaip minėjome nuosavybės teisės terminas vartojamas nuosavybės teisės normoms arba savininko subjektinėms teisėms ir jų  turiniui apibibūdinti.  Tuo tarpu nuosavybės terminas vartojamas turtui, kuris yra nuosavybės teisės objektas apibūdinti. Šio modulio pirmojoje temoje apibūdinome turto formų įvairovę. Tai gali būti ir daiktai ir turtinės teisės arba turtinių teisių ir turtinių pareigų visuma. Charakteringas šių terminų atribojimo pavyzdys yra CK 4.100 straipsnis.

Kaip matome, straipsnio pavadinime terminas „nuosavybė“ ir jo 1 dalyje žodžiai „daiktą ar kitą turtą“ vartojami sinonimiškai, o jo 4 dalyje terminai „nuosavybės teisė“  ir „daiktą (turtą)“ vartojami kaip subjektinė teisė ir jos objektas.

2. NUOSAVYBĖS TEISĖS TURINYS

 

Kai kalbame apie nuosavybės teisės turinį, tai nuosavybės teisė suvokiama kaip subjektinė teisė. Nuosavybės teisinis santykis yra absoliutinis. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė skirtingai nei reikalavimo teisė įgyvendinama ne pareigas turinčio asmens veiksmais, o teisės turėtojo (šiuo atveju savininko) veiksmais. Todėl nuosavybės teisės turinys nustato savininko leistino elgesio ribas, kai jo veikimas yra susijęs su jo turto tvarkymu.

Kadangi nuosavybės teisė yra absoliutinė, tai ir jos turinio nustatymas nepriklauso nuo pareigas turinčio asmens, o tik nuo įstatymų leidėjo ir patirs savininko.

 CK apibrėždamas nuosavybės sąvoką, apibrėžia ir jos turinį.

Iš šio straipsnio matome, kad nuosavybės teisės turinys susideda iš pagrindinių blokų:

nuosavybės objektų valdymo; nuosavybės objektų naudojimo; disponavimo nuosavybe.

CK neatskleidžia valdymo naudojimo ir disponavimo turinio. Pirmiausia todėl, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, suteikianti jam autonomiškumo materialinį pagrindą. Todėl pirmiausia jis pats savo laisva valia priima sprendimus dėl savo nuosavybės tvarkymo ir pats juos įgyvendina. Ši nuostata realizuota įstatymine nuostata leidžianti veikti „ savo nuožiūra“. Įstatymu nustatoma tik tai kas draudžiama, kai savininkas veikdamas savo nuožiūra tvarko savo turtą. Tokie draudimai yra nustatyti specialiuose CK ir kitų įstatymų  normose.

Vadinasi, savininkas gali daryti viską, tačiau negali pažeisti įstatymų kitų asmenų teisių ir interesų.

CK neapibrėžia valdymo, naudojimo bei disponavimo sampratos. Šiam tikslui pasiekti reikia  pasitelkiant kitus civilinės teisės šaltinius – specialius civilinius įstatymus, teismų praktiką bei teisės doktriną.

Nuosavybės teisės turinio apibūdinimas panaudojant teisių «triadą» labiausiai būdingas Rusijos civilinės teisės doktrinai. Įstatymiškai pirmą kartą «triada» buvo suformuluota Rusijos imperijos įstatymų sąvado X t.

Pagal Rusijos civilinės teisės doktriną valdymas – tai daikto (turto) turėjimas ir/ar galėjimas daryti jam poveikį, naudojimas – tai daikto (turto) naudingųjų savybių panaudojimas savo poreikiams, disponavimas – tai daikto (turto) teisinio likimo nulėmimas savininko valia (pvz., pardavimas).

Rusijos nuosavybės doktrina padarė įtakos ir Lietuvos teisei, todėl ši „triada“ dar plačiai naudojama. Pvz., Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (1998 05 12)[1] konkrečiai pagal to meto doktrina atskleidžiamas ir  “triados” turinys.

Šio įstatymo 2 str. ji apibrėžiama taip:

 [……]

Turto valdymas - teisė įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį bei ūkinį poveikį.

Turto naudojimas - naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti. Disponavimas turtu - teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.

Tradiciškai, kai kalbame apie nuosavybę, ją suvokiame kaip daiktą. Todėl pirmiausiai nuosavybę suvokiame per valdymą, o valdymą kaip pagrindinę nuosavybės turinį sudarančios triados dalį. Psichologiškai visiems geriau suprantama nuosavybė kaip valdymo objektas. Tačiau IX-XX amž. pirmojoje pusėje Vakarų Europoje susiformavo koncepcija, kuri valdymo nelaiko

118

pagrindine savininko teise, todėl jam ir nėra svarbu valdymo titulas. Svarbiau kas turi teisę gauti naudą (naudoti). Be to, kai kalbame apie komercinį turto naudojimą, tai išnyksta skirtumas tarp naudojimo ir disponavimo (kaip tai supranta „triados“ doktrina). Pvz., banko turtas yra pinigai, o banko verslo esmė – skolinti pinigus ir tuo būdu gauti pelną. Akivaizdu, kad šiuo atveju turo naudojimas ir disponavimas juo yra tas pats.

Todėl Vakarų Europos civilinių įstatymų  kūrėjai vengia tikslaus nuosavybės turinio apibrėžimo ir, žinoma, „triados“. Pvz., Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 903 str .: “Savininkas gali disponuoti daiktu savo nuožiūra ir nušalinti kitus nuo bet kokio poveikio jam (daiktui), tiek kiek tai neprieštarauja įstatymui ar trečiųjų asmenų teisėms…....“ (1900 m.) . Formuluojant BGB 903 str. nuostatą buvo siekiama įtvirtinti prigimtinės teisės doktrinos nuostatas ir paneigti viduramžių teisės doktriną, pagal kurią nuosavybės teisė susideda iš atskirų savininko įgalinimų (teisių).  

Nuosavybės teisės turinys negali būti apribojimas ir/ar suvaržymas prieš savininko valią. Tai konstitucinė žmogaus teisių garantija, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Dėl reikšmingų visuomenės poreikių ji gal būti apribota arba net paimta. Tačiau tai gali būti padaryta specialiu įstatymu ar teismo sprendimu, o ne vykdomosios valdžios aktu. 

Nuosavybės paėmimas iš savininko visuomenės poreikiams reglamentuojams CK 4.100 str.

Nuosavybė gali būti paimama iš asmens kaip sankcija už nusikaltimo padarymą.  Tokie nuosavybės paėmimo atvejai vadinami konfiskacija, todėl tokiu atvejui savininkui neatlyginama.

Siekiant kuo geriau užtikrinti savininko teisių įgyvendinimą ir gynimą šis straipsnis nustato savininko teisių neapribojimo prezumpciją.

4.39 straipsnis. Nuosavybės teisės apribojimas1.[......]2. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.

3. NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS IR FORMOS

 

Nors CK nepateikia nuosavybės teisės klasifikacijos, tačiau akivaizdu tam tikri nuosavybės santykiai turi ypatumų, kurie sudaro prielaidą nuosavybės teisę suskirstyti į tam tikras grupes. Pagal subjektus ir jų teisių turinį nuosavybės teisė gali būti suskirstyta į dvi pagrindines rūšis:

privačiąją nuosavybės teisę ; viešąją nuosavybės teisę.

Privačioji nuosavybės teisė – tai fizinių asmenų ir jų įsteigtų privačių juridinių asmenų nuosavybės teisė, kurią įgyvendinant siekiama tenkinti privačių asmenų interesus.

Viešosios nuosavybės teisė – tai valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisė, kurią įgyvendinant siekiama tenkinti visų bendruomenės (atitinkamai valstybės ar savivaldybės) narių interesus.

Tačiau realiai gyvenime vienas atskirai savininkas mažai ką gali nuveikti. Egzistuoja natūralus poreikis kooperuoti turtą, t.y. suvisuomeninti nuosavybę, kad pasiekti visuomeninės (bendrosios) ir atskiro asmens pažangos gyvenimo sąlygų gerinimo ir pan.

Todėl susiformuoja ir nuosavybės teisės formos, kurios turi užtikrinti nuosavybės suvisuomeninimo proceso teisinį reglamentavimą. 

Tokios nuosavybės formos yra dvi:

juridinių asmenų nuosavybės teisė; bendrosios nuosavybės teisė.

Fiziniai asmenys, valstybė bei savivaldybės savo tikslams įgyvendinti ne visada patys naudoja savo turtą. Jie tam tikroms funkcijoms vykdyti gali steigti juridinius asmenis. Jie nuo įsteigimo tampa savininkai, nes

119

steigėjai jiems nuosavybės teise perduoda tam tikrą turtą. Juridinių asmenų nuosavybės teisė yra išvestinė iš jų steigėjų nuosavybės teisės, t.y. sukurta savininkų valia. Juridinio asmens kaip subjekto ir jo turto nuosavybės išvestinį pobūdį patvirtina CK 2.45 str., kuris nustato santykius tarp juridinio asmens ir steigėjo ar dalyvio.

2.45 straipsnis. Juridinio asmens dalyvis

Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.

Todėl juridinių asmenų nuosavybės teisę galime laikyti viešosios ar privačiosios nuosavybės forma.

Keli fiziniai ar juridiniai asmenys gali turėti nuosavybės teise vieną objektą. Tokia situacija galima, kai keli asmenys susitaria pastatyti bendrą statinį ar įrenginį (pvz., du kaimynai įrengia vandens siurblinę). Šiuo atveju savininkai nesukuria juridinio asmens, todėl jie tampa bendraturčiais to turto, kurį sukūrė savo investicija į įrenginį. Bendrosios nuosavybės teisė gali atsirasti taip pat iš paveldėjimo santykių. Pvz., paveldėjimo atveju du ar daugiau įpėdinių po namo savininko mirties paveldi jo namą. Abiem atvejais turime ypatingus santykius – vienas objektas ir keli jo savininkai. Todėl CK 4.72-4.92 str. numato specialų bendraturčių tarpusavio santykių reglamentavimą, taip pat nustato specialias normas reglamentuojančias bendraturčių santykius apyvartoje, t.y. santykius su trečiaisiais asmenimis. Taigi ir šiuo atveju turime bendrosios nuosavybės teisę kaip nuosavybės teisės formą.

4. NUOSAVYBĖS TEISĖS SUBJEKTAI IR OBJEKTAI.

 

Nagrinėdami nuosavybės teisės rūšis ir formas nustatėme, kad savininkai gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys.

Valstybė ir savivaldybės taip pat yra juridiniai asmenys, tačiau savo nuosavybės teisę paprastai įgyvendina steigdamos kitus juridinius asmenis..

Valstybė ir savivaldybė gali steigti tiek viešuosius juridinius asmenis (valstybės įstaigas, valstybės įmones), tiek privačiuosius (akcines bendroves). Kai valstybė ar savivaldybė įsteigia viešąjį juridinį asmenį, tai jis paprastai netampa jam perduoto turto savininku. Valstybės ir savivaldybių įstaigos bei įmonės joms perduotą turtą valdo patikėjimo teise.

Tačiau valstybė ir savivaldybės gali steigti akcines bendroves. Šie juridiniai asmenys veikia kaip privatūs juridiniai asmenys, o turtas, kurį jiems perduoda valstybė ar savivaldybės tampa jų nuosavybe. Valstybė ir savivaldybės tokiu atveju įgyja nuosavybės teisę į tų bendrovių akcijas, kurias gauna už investuotas pinigines lėšas ar kitą materialųjį turtą.

Jau Romos teisėje buvo suvokta, kad nuosavybės teisės institutas apima ne tik materialųjį turtą – daiktus (res corporales) , bet ir nematerialųjį – turtines reikalavimo teises (res incorporales). Šiuolaikinei civilinei apyvartai taip pat aktualu nuosavybės teisės objektu pripažinti ne tik daiktą, bet ir kitus civilinių teisių objektus. Šiame kontekste pravartu prisiminti jau 6 temoje cituotas K. Zweigert ir H. Kötz mintis, kurie savo knygoje „Įvadas į lyginamąją teisę“ pabrėžia, kad: „… egzistuoja poreikis, kad reikalavimo teisės, lygiai kaip ir kiti turtiniai objektai, galėtų būti perduoti kitiems asmenims. Visos šiuolaikinės teisės sistemos, nors ir viena nuo kitos nukrypstančios, naudojimui pateikia teisines formas, kuriomis galėtų būti vykdomas perleidimas“ [p. 374].

Lietuvos civilinėje teisė nuosavybės instituto pritaikymo problemą šiuolaikiniams apyvartos poreikiams išsprendžia pateikdama labai platų nuosavybės teisės objekto apibrėžimą

4.38 straipsnis. Nuosavybės teisės objektas

Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.

Šio straipsnio turinio sisteminiam aiškinimui atskleidimui naudotini tie CK straipsniai, kurie apibūdina apyvartos objektus, nes apyvartoje dalyvauja tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo.

1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.

120

2. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

4.48 straipsnis

Išvada - apyvartos objektu gali būti tik nuosavybėje esantis objektas, o nuosavybės teisės objektu gali būti bet kurios turto formos objektas, kurie nėra išimti iš apyvartos.

Pvz., Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis. (…arba įstatymas.. žr.6.511 str.)

6.491 straipsnis. Nuomininko teisių ir pareigų perleidimas ar suvaržymas

5. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO PAGRINDAI

 

Nuosavybės teisę kaip ir kitas subjektines teises fiziniai ir juridiniai asmenys įgyja tam tikrų teisinių faktų pagrindu.

Pagal CK 4.47 str. nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) Pagal sandorius;

2) Paveldėjimu;

3) Pagaminant naują daiktą;

4) Pasisavinant:

 vaisius ir pajamas; bešeimininkį daiktą; laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; pasisavinant radinį, lobį.

5) Įgyjamąja senatimi;

6) Priverstinai nusavinant:

atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams; konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus  (turtą);

7) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Tai kad nuosavybės teisė yra prigimtinė teisė ir kad ji yra prielaida formuoti prievolėms, jos atsiradimo pagrindai (teisiniai faktai) nėra vienareikšmiai. Visada būna taip, kad tam tikri daiktai neturi savininko. Jie padaromi, atrandami, pasisavinami iš gamtos ir pan. Taigi yra daiktai, kurie įgyjami pirmą kartą. Tokie įgijimo būdai vadinami pirminiais.

Tuos  daiktus (turtą), kurie jau priklauso kam nors nuosavybės teise, gal būti įgyjami paprastai tik tų daiktų savininkų valia Tokie nuosavybės įgijimo pagrindai vadinami išvestiniais. Šiuo atveju vienas subjektas įgyja, o kitas praranda nuosavybės teisės objektą. Jeigu sandoris ar kitas teisinis faktas sukuria atlygintinį nuosavybės teisės įgijimą, tai įgijėjas įgydamas nuosavybės teisę tuo pačiu metu įgyja ir ekvivalentinę pareigą. Tokiu atveju įvyksta apsikeitimas nuosavybės teise į paprastai ekvivalentinės vertės objektus, pvz., daiktas – daiktas, daiktas – pinigai, pinigai vertybiniai popieriai ir pan.  

Atlygintino nuosavybės įgijimo sandoriai:

Pirkimo-pardavimo 121

Mainų Paskolos Skolos padengimo Rentos Išperkamoji nuoma Lizingo (finansinės nuomos)

Neatlygintino nuosavybės įgijimo sandoris - dovanojimas

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų skirstymo į pirminius ir išvestinius praktinė reikšmė yra ta, kad išvestiniai nuosavybės pagrindai yra susiję su ne tik su daikto savininko valia, bet ir su trečiųjų asmenų teisėmis (nuomininkai, įkeitimo teisės turėtojai, uzufruktoriai, servituto teisės turėtojas ir pan.), kurios pereina naujam savininkui.

Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisių perėmimas .

Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

4.48 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimas perdavimo būdu

 Asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę pagal pirminius įgijimo būdus, įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti.

6. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO MOMENTAS

 

Nuo nuosavybės teisė atsiradimo naujam savininkui pereina ne tik teisės, bet ir pareigos, susijusios su daiktu (turtu) . Todėl labai svarbu nustatyti nuosavybės teisės įgijimo momentą

CK 4.52 str. 1 d.  nustato bendrą taisyklę – nuosavybės teisė įgyjama nuo daikto perdavimo momento:

Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento. jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Iš šios bendros taisyklės gali būti numatytos išimtys įstatymuose ar sutartyse.

Pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo.

Sutartyje gali būti numatyta , kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą.

Nuosavybės teisė į būsimą daiktą, išskyrus registruotiną daiktą, gali būti sutartimi perleista iš anksto.

CK 4.52 str

Nuo nuosavybės teisės perėjimo momento įgijėjui pereina ne tik teisės ir pareigos, bet ir atsitiktinė

4.52 str. nustato, kad:

1. Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kai jam pereina nuosavybės teisė, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

2. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktą perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

122

. Šiame straipsnyje nustatomo iį galimos išimtys, kurias gali padaryti įstatymas ar sutartys.

Pvz., Daikto pirkėjas paliko nupirktą daiktą (pvz., šuniuką, už kuri sumokėjo pinigus) pas pardavėją, kol savo name įrengs šuniuko laikymo vietą. Tačiau po 2-jų savaičių šuniukas nugaišo. Ar pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti pinigus? Atsakymą į klausimą, priklauso nuo to, ar buvo specialiai susitarta, kad nuosavybės teisė į šuniuką pereina ne nuo perdavimo momento, o nuo pirkimo sutarties sudarymo momento. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, tai pirkėjas nebuvo įgijęs nuosavybės teisės, todėl jis turės teisinę galimybę atsiimti sumokėtus pinigus. Tačiau, jei buvo nustatytas terminas atsiimti pirkiniui, tai reikės įvertinti ar jis nebuvo praleistas. Termino praleidimo atveju pirkinio žuvimo atsitiktinė žuvimo rizika pereitų pirkėjui. Tokiu atveju pinigai liktų pas pardavėją.

7. NUOSAVYBĖS TEISĖS PASIBAIGIMO PAGRINDAI

 

Įprasta tvarka, kai vienas asmuo įgyja nuosavybės teisę, o kitas – praranda. Vadinasi, nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai yra tie patys juridiniai faktai, kurie ir sukuria nuosavybės teisę.

Tačiau socialiniu aspektu nuosavybės teisės pasibaigimo klausimas yra žymiai aktualesnis, nes asmuo prarasdamas nuosavybę patenka į tam tikros „rizikos aplinką“ – jis gali patirti ekonominių nuostolių, jei vietoje prarasto objekto, jis negaus kitos ekvivalentiškos nuosavybės arba nuosavybė iš jo bus paimta be jo valios ir be jokios ekvivalentiškos kompensacijos. Todėl nuosavybės teisės pasibaigimo teisinis reglamentavimas yra pakeltas į aukščiausią – konstitucinį lygį, o CK tik išplėtoja konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo garantijas. Šios teisinės garantijos užtikrina, kad niekas be savininko valios negali perimti jo nuosavybės.

Šias garantija pirmiausia įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

23 straipsnisNuosavybė neliečiama.Nuosavybės teises saugo įstatymas.Nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. 

Nuosavybės teisė – kaip svarbiausia žmogaus teisė yra ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [1] (jos Pirmojo protokolo) apsaugos objektas.

  Pirmasis protokolas (Paryžius, 1952 65 18)

1 straipsnis

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais.

Aukščiau išdėstytos nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama remiantis visuomenės interesais, arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.

Kaip matome tiek Konstitucijoje, tiek Konvencijoje nustatyta ne tik tai, kad nuosavybė saugoma ir neliečiama, tačiau numatoma galimybė nuosavybę riboti, ją iš savininko paimti ir pan.

Todėl CK šias garantijas konkretizuoja ir numato savininko teisių garantijų įgyvendinimą.

4.93 straipsnis. Savininko teisių apsauga

1. Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.

2. Niekas neturi teisės:

1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;

123

2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe.

3. Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu.

4. Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.

Šiame  straipsnyje nustatytų  atskirų nuosavybės apribojimų pagrindų įgyvendinimas detalizuojamas atskiruose straipsniuose.: 

4.100 straipsnis. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams

1. Paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina, o šalių sutarimu – perduodamas kitas daiktas (turtas).

4.94 straipsnis. Laikinas pasinaudojimas daiktu prieš savininko valią

1. Visuomenės poreikiams įstatymų numatytais atvejais leidžiama laikinai pasinaudoti daiktu prieš savininko valią.

2. Savininkui turi būti atlygintos išlaidos bei žala, kurios atsirado laikinai naudojantis daiktu šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais.

4.100 straipsnis. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams

1. Paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina, o šalių sutarimu – perduodamas kitas daiktas (turtas).    

4.101 straipsnis. Asmenų, kuriems nuosavybės teise priklausantys statiniais užstatyti žemės sklypai paimami visuomenės poreikiams, nuosavybės teisių apsauga

1. Jeigu asmenims nuosavybės teise priklausantis ir statiniais užstatomas ar užstatytas žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, tai už žemės sklypą, ant jo statomus ar jau pastatytus ir šiems asmenims nuosavybės teise priklausančius statinius, žemės sklype esančius sodinius turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina.

2. Žemės sklypo, statinių bei sodinių vertė, paėmimo sąlygos bei dėl žemės sklypo paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių dydis nustatomi būsimo žemės naudotojo ir žemės sklypo, statinių bei sodinių savininko sutartimi, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

3. Ginčus dėl žemės sklypo, statinių bei sodinių paėmimo, jų vertės ir dėl žemės sklypo paėmimo atveju savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas

8. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGYVENDINIMAS

 

Teisės įgyvendinimas - tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neuždraustais leidimais - subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas. (Žr., A. Vaišvila. Teisės teorija. 299 p.)

Toks apibrėžimas grindžiamas požiūriu į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. 124

Nuosavybės santykis – absoliutinis santykis. Jame nėra konkretaus įpareigoto asmens, kuris turėtų atlikti kokius nors aktyvius veiksmus savininko naudai. Šiuo atveju įpareigoti yra visi – t.y. visa visuomenė (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) gerbti savininko teises ir netrukdyti jam valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuosavybe.

Taigi nuosavybės teisė yra įgyvendinama paties savininko veiksmais.

Nuosavybės teisės kaip subjektinės teisės turinį, kuris nustato savininko leistino elgesio ribas, apibrėžia  CK 4.37 straipsnis. Nuosavybės teisės sąvoka

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

VALDYMAS

Valdymas - tai nuosavybės teisės objekto turėjimas savo žinioje, kuris sudaro prielaidą savininkui daryti bet kokį poveikį objektui.

Savininko valdymas yra titulinis valdymas. Valdymo titulas - nuosavybės teisė.

Savininko valdymo negalima sutapatinti su valdymu be titulo, kuris CK 4.22  str. apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė.

NAUDOJIMAS

Naudojimas - tai nuosavybės teisės objekto pritaikymas naudai gauti (materialinei ar nematerialinei, asmeninei ar visuomeninei)

Asmeninis naudojimas – nuosavybės vartojimas savo poreikiams tenkinti.

Komercinis (ūkinis) naudojimas – nuosavybės pritaikymas pelnui gauti

DISPONAVIMAS

Disponavimas - tai nuosavybės teisės objekto naudojimo civilinėje apyvartoje teisinio įforminimo būdas.

Pvz., Bankas siekdamas pajamų, savo pinigus skolina už palūkanas. Arba namo savininkas norėdamas turėti pinigų parduoda namą ir pan.

CK 4.37 str. apibrėždamas nuosavybės teisės turinį pažymi, kad savininkas savo nuosavybę valdo, naudoja ir ja disponuoja veikdamas „savo nuožiūra“. Tačiau nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama laikantis subjektinių teisių įgyvendinimo bendrųjų nuostatų, kurias įtvirtina CK 1.137 str.

Pagal CK 1.137 str. Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas, savininkas įgyvendindamas savo nuosavybės teisę savo ruožtu turi pareigą turi pareigą:

laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus; veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Jam taip pat draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.

Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

4.41 straipsnis. Gyvūnų savininko teisių turinys

125

Gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.

Vadinasi, savininkas turi ne tik teises, bet ir pareigas. Todėl nuosavybės teisės esmę išreiškia ne tik savininko teisės, bet ir jo pareigos bei atsakomybė.

I) Pareiga rūpintis daikto (turto) išlaikymu.

Pvz.,Buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. (4.83 str.)

Daikto išlaidos skirstomos į įprastines ir ypatingąsias.

Įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo.

Ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos tiek pačiam daiktui pagerinti, tiek ir gaunamoms iš daikto pajamoms padidinti.

4.10 straipsnis. Daikto išlaidos

II) Savininko atsakomybė

Savininko rizika dėl jo atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo, taip pat rizika, susijusi su žala tretiesiems asmens, kurį gali kilti dėl daikto.

Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė (6.265 str)

1. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės.

2. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas).

·Atsako savininkas, nebent įrodytų, kad žalą padarė didesnio pavojaus šaltinis (atsakomybės prezumpcija).

Tai teisinės atsakomybės be kaltės rūšis.

4.66 straipsnis. Netinkamas kultūros vertybių laikymas

1. Jeigu asmuo netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, turinčius visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybės institucija, į kurios uždavinius įeina tokios rūšies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas šio reikalavimo neįvykdo, tai pagal atitinkamos institucijos ieškinį teismas gali šiuos daiktus iš savininko paimti . Paimti daiktai pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė , kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama institucija, o esant ginčui jį nustato teismas.

2. [....]

9. VIEŠOSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGYVENDINIMO YPATUMAI

 

Viešosios nuosavybės teisės subjektai yra ypatingi – tai valstybė ir savivaldybės. Jų institucijos realiai įgyvendina valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisę.

126

Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis nustato, kad valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja specialus įstatymas.

Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai.

Svarbiausias viešosios nuosavybės įgyvendinimo ypatumas - viešosios nuosavybės teisę įgyvendinantys subjektai veikia ne pagal privatinės, bet pagal viešosios teisės nuostatas ir principus.  Tai reiškia, kad viešėją nuosavybę įgyvendinančios institucijos gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie jiems leidžiami.  Jie negali vadovautis principu „leidžiama viskas – kas neuždrausta“.  Lietuvos teismų praktika dar 2000 m. civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2000 m.

AB “XX  bankas” 1998 m. birželio 10 d. paskolos sutartimi Nr. 1 suteikė trečiajam asmeniui UAB “R-a” 2000000 Lt paskolą iki 1999 m. gegužės 1 d. Už savalaikį paskolos grąžinimą 1998 m. birželio 10 d. laidavimo sutartimi Nr. 1 laidavo XX  rajono savivaldybės taryba. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančia 1998 m. birželio 10 d. laidavimo sutartį.

suformulavo nuostatą, kad „Pagal viešosios teisės principą draudžiama viskas, kas tiesiogiai neleista, t.y. [....] institucijos gali veikti tik savo kompetencijos ribose pagal norminių aktų reikalavimus.“

 Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai

1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:

1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos, remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;

3) valstybės įmonės.

4) savivaldybės - šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais.

2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių subjektų įstatai (nuostatai).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 str.

Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo

patikėjimo teise

Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, - valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais savivaldybės.

Patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą įsigalioja po to, kai valstybės turtą priimantis įgaliotas asmuo priėmimą patvirtina parašu.

Valstybės ir savivaldybių turto panauda

Valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas laikinai neatlygintinai naudotis šiems panaudos subjektams:1) viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą, kai bent vienas iš jų steigėjų yra valstybės ar vietos savivaldos institucija;

2) labdaros ir paramos organizacijoms bei fondams;

3) visuomeninėms organizacijoms ir politinėms partijoms;

4) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės (savivaldybių) įstaigoms, organizacijoms, valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms;

127

5) kitiems subjektams, jei tai nustatyta įstatymuose.

Sprendimą perduoti valstybės ar savivaldybės turtą panaudos subjektams, siekdama užtikrinti visuomenės interesus, priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba. 

Sprendime turi būti nustatytos panaudos sąlygos ir nurodytas asmuo, įgaliotas pasirašyti panaudos sutartį.

Kai panaudos subjektas nutraukia veiklą, dėl kurios buvo sudaryta panaudos sutartis ir kurioje jis naudojosi valstybės ar savivaldybės turtu, panaudos sutartis pasibaigia.

Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuoma

1. Sprendimą dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos gali priimti valstybės turto valdytojas, jei tas ilgalaikis materialusis turtas:

1) neskirtas šalies gynybai ar saugumui užtikrinti;

2) neįtrauktas į privatizavimo programą.

2. Valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešo ar uždarojo konkurso būdu, išskyrus ilgalaikį materialųjį turtą, kurį Vyriausybė turi teisę išnuomoti ne konkurso būdu, kai:

1) vykdomi tarpvalstybiniai susitarimai;

2) toks turtas išnuomojamas užsienio šalių ambasadoms ar konsulinėms įstaigoms.

3. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos ne konkurso būdu tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

4. Vyriausybė turi nustatyti nuomos konkurso organizavimo taisykles, kuriose turi būti:

1) viešo ir uždarojo konkurso taikymo tvarka;

2) reglamentuotos turto valdytojo pareigos organizuojant nuomos konkursą;

3) pagrindiniai nuomos sutarties reikalavimai ir patvirtinta pavyzdinė nuomos sutartis.

5. Savivaldybių tarybos joms nuosavybės teise priklausantį turtą išnuomoja įstatymo nustatyta tvarka pagal Vyriausybės patvirtintus nuomos konkurso taisykles ir dokumentus.

Valstybės ir savivaldybių turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn

Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas:

1) jį privatizuojant pagal įstatymus;

2) parduodant vertybinius popierius pagal Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą;

3) grąžinant valstybės skolas;

4) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Valstybės ir savivaldybių turto mainai

1. Pagal mainų sutartį valstybės valdžios ir valdymo ar savivaldos institucijos, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos turi teisę perleisti viena kitai joms patikėjimo teise priklausantį lygiavertį (iki 10 procentų vertės besiskiriantį) ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą, jeigu šie mainai reikalingi valstybės valdžios ir valdymo ar savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Sprendimus dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto mainų priima:1) Vyriausybė arba jos įgaliota institucija - jei bent viena iš mainų šalių yra valstybės valdžios ir valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija, patikėjimo teise valdanti valstybės turtą;2) savivaldybių tarybos - jei abi mainų šalys yra vietos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos, patikėjimo teise valdančios savivaldybių turtą.

128

2. Mainomas ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas įvertinamas taikant bet kokį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą turto vertinimo metodą. Mainomo ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto vertės skirtumas gali būti atlyginamas kitu turtu ar pinigais.

Valstybės ar savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo

turto investavimas

Valstybės ar savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimas - tai pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą įvertinto valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto perdavimas privataus kapitalo įmonei, jeigu ji persiregistravo į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę, už jos akcijas. Reikalavimas persiregistruoti netaikomas įmonėms, kurios iki turto joms perdavimo buvo akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės.

Sprendimą dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimo priima Vyriausybė ar savivaldybės taryba.

Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas į steigiamas ar veikiančias akcines bendroves arba uždarąsias akcines bendroves, kuriose dalyvauja privatus kapitalas, investuojamas (akcijos perkamos) viešo konkurso būdu, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

Valstybės ir savivaldybių turto įkeitimas

Valstybės ar savivaldybės įmonė, kurios steigėja yra Vyriausybė ar savivaldybės taryba, teise įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą naudojasi pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą.

Teisę įkeisti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą įstatymų nustatyta tvarka turi savivaldybės taryba.

Valstybės ir savivaldybių turto pripažinimas nereikalingu arba

netinkamu (negalimu) naudoti

1. Nematerialusis turtas, ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas pripažįstamas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, kai:

1) jis fiziškai nusidėvi;

2) jis funkciškai (technologiškai) nusidėvi;

3) jis Vyriausybės nustatyta tvarka pripažįstamas avariniu;

4) jis sugenda ar sugadinamas;

5) jis stichinių nelaimių, avarijų metu sunaikinamas (sugadinamas) ir šis faktas atitinkamai įforminamas;

6) jo negalima naudoti dėl trečiųjų asmenų veikos, jei yra įsiteisėjęs kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas, teismo ar teisėjo nutartis nutraukti baudžiamąją bylą arba teismo ar teisėjo nutarimai nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą;

7) jis trukdo statyti naujus statinius arba rekonstruoti esamus statinius ar teritorijas. Ši nuostata taikoma tik nekilnojamajam turtui, išskyrus nekilnojamąsias kultūros vertybes, nustatyta tvarka suderinus naujos statybos ar rekonstravimo projektą;

8) nelieka kur jį pritaikyti.

Nematerialusis turtas, ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas gali būti pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti, kai jį atnaujinti ekonomiškai netikslinga. Laikoma, kad turtą atnaujinti ekonomiškai netikslinga, kai jo remonto (rekonstravimo) išlaidos lygios naujo tokios pat paskirties ir to paties pajėgumo turto įsigijimo kainai ar ją viršija.

Nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti turtu negali būti pripažįstama žemė, miškai, vidaus vandenys ir finansinis turtas.

129

Panaudoti nereikalingą ar netinkamą (negalimą) naudoti valstybės ar savivaldybės nematerialųjį, ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą galima šiais būdais:

1) neatlygintinai perduodant patikėjimo teise iš vienos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto išlaikomos įstaigos ar organizacijos kitai tokiai įstaigai ar organizacijai;

2) perduodant pagal panaudos sutartį viešosioms įstaigoms, labdaros ir paramos organizacijoms, fondams, visuomeninėms organizacijoms, politinėms partijoms ir kitiems subjektams, jei tai numatyta įstatymuose;

3) investuojant įstatymų nustatyta tvarka;

4) parduodant viešuose prekių aukcionuose (išskyrus nekilnojamąjį turtą) Vyriausybės nustatyta tvarka;

5) nekilnojamąjį turtą - parduodant pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą.

Jeigu nereikalingo arba netinkamo (negalimo) naudoti valstybės ar savivaldybių ilgalaikio, trumpalaikio materialiojo turto negalima panaudoti nė vienu iš nurodytu būdu, jis turi būti išardomas, o liekamosios medžiagos įtraukiamos į apskaitą.

Likusį turtą, taip pat turtą, kurio išardymo išlaidos viršija laukiamą liekamųjų medžiagų vertę, galima likviduoti pašalinus kenksmingumą, jei reikia. Likviduojamas ir nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti pripažintas nematerialusis turtas.

 

10. BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS YPATUMAI

10.1. Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir rūšys

 

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti.

Du ar daugiau nuosavybės teisės subjektų - vienas nuosavybės teisės objektas.  Pvz., sutuoktiniai nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą.

Bendrosios nuosavybės esminis požymis, kad bendraturčio dalis yra ne materiali, o ideali, t.y. dalis teisėje, nes objektas yra vienas. Jeigu bendroji nuosavybė kaip objektas būtų padalinta, tai vietoje vieno objekto atsirastu du. Tokiu atveju išnyktų ir bendroji nuosavybės teisė.

Pvz., sutuoktiniai nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą. Tačiau po santuokos nutraukimo jie atidaliną gyvenamojo namo dalis ir įregistruoja jas nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškus daiktinių teisių objektus.

Dalis bendrosios nuosavybės teisėje - bendraturčio asmeninis turtas, kuris gali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas.

Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis.

4.78 str.

Bendrosios nuosavybės teisės įgijimas

•         Sandoriai•         Kilnojamų daiktų susijungimas

130

•         Paveldėjimas•         Daiktų sumaišymas

Daikto atsiradimas susijungus kilnojamiesiems daiktams

Jeigu kilnojamieji kelių savininkų daiktai susijungė ir sudarė naują daiktą ir nėra galimybės vėl juos atskyrus grąžinti į pirminę būklę arba tai susiję su pernelyg didelėmis išlaidomis, kai savininkai nebuvo specialiai susitarę dėl daiktų sujungimo, tai šiuo būdu atsiradęs naujas kilnojamasis daiktas laikomas bendrąja daline nuosavybe, kurios kiekvienam bendraturčiui priklauso dalis, proporcinga jo susijungusio daikto vertei bendrame daikte.

4.54 straipsnis.  

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys

CK 4.73 str. nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys,

o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos.

Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline (prezumpcija) , jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Įstatymai nustato, kad bendroji jungtinė nuosavybės teisė susiformuoja tarp sutuoktinių, kurie gyvendami santuokoje įgyja turtą.

4.92 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė

1. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrąją nuosavybę nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams, jei jų nesusitarta ar šio kodekso trečiosios knygos normos nenustato ko kita, priklauso ir iš bendrų sutuoktinių lėšų įgyti ūkininko ūkio daiktai.

Šiuo atveju nustatoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija. Tai reiškia, kad nežiūrint to, kad asmenys gyvena santuokoje, jie gali įgyti turtą ir asmenine nuosavybe. Tačiau tokiu atveju turi būti tai nurodoma įgijimo dokumentuose.

Bendrosios nuosavybės teisės atribojimas nuo

akcinės bendrovės nuosavybės teisės;šeimos turto.

Skiriamieji požymiai:

•         bendrosios nuosavybės laikinumas;•         akcinės bendrovės atveju akcininkai, sujungdami turtą, sukuria naują (išvestinį) nuosavybės subjektą, o sujungdami turtą į bendrąją nuosavybę, bendraturčiai nesudaro naujo subjekto, nes jie patys lieka to turto bendraturčiai;•         šeimos turto naudotojai ne visais atvejais yra to turto savininkai.

3.84 straipsnis. Šeimos turtas

1. Neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

131

2. Šeimos turtas yra šis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams:

1) šeimos gyvenamoji patalpa;

2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus.

3. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa.  

10.2. Bendrosios nuosavybės teisinis santykis

 

Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai:

Vidiniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai, tai prievoliniai teisiniai santykiai tarp bendraturčių, atsirandantis bendrosios jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu.

Išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai  santykiai - tai absoliutiniai daiktiniai teisiniai santykiai tarp bendraturčių iš vienos pusės ir trečiųjų asmenų iš kitos pusės.

10.3. Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai

 

CK 4.75 str. nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

Balsavimo būdu, t.y. balsų daugumos principu sprendimai nepriimami. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

 Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.

Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

4.81 straipsnis. naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka

1. namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

2. jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

4.76 straipsnis. Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

CK 4.79 str. nustato bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe.

Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.

Pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, įgyvendinimo tvarka

132

Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį teisės į kilnojamą daiktą ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda.

Kai parduodama dalis teisėje į nekilnojamąjį daiktą, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama kitiems bendraturčiams per notarą .

Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į kilnojamąjį daiktą neįgyvendina per– per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

10.4. Bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimas

 

Bendrosios nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimui taikomo nuosavybės teisės įgyjimo ir pasibaigimo nuostatos.

Tačiau kai bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimas nėra siejamas su nuosavybės teisės pasibaigimu apskritai, kalbame tik apir bendrosios nuosavybės transformavimąsi į asmeninę. Tokiu atveju nuosavybės teisė atsiranda vietoje bendrosios nuosavybės teisės.

Tokie bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai yra trys:

atidalijimas; išpirkimas; paveldėjimas.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės

Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

 Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti.

 Jeigu vienas iš bendraturčių yra neveiksnus ar nepilnametis, atidalijant dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės turi dalyvauti globos (rūpybos) institucija. 4.80 straipsnis.

 11. NUOSAVYBĖS TEISĖS APSAUGA IR GYNIMAS

11.1. Prievoliniai ir daiktiniai nuosavybės teisės gynimo būdai

 

Nuosavybės teisės apsaugos ir gynimo atribojimas.

Apsauga - teisinė sistema, užtikrinanti nuosavybės teisės įgyvendinimą.

Gynimas - teisės normomis leistinos savigynos bei valstybės taikomos pažeistos

nuosavybės teisės atstatymo priemonės.

Nuosavybės teisės gynimo būdai yra: 133

•         Daiktiniai nuosavybės teisės gynimo būdai•         Prievoliniai nuosavybės teisės gynimo būdai

Daiktiniai nuosavybės teisės gynimo būdai  (actiones in rem) - tai savininko reikalavimai nukreipti į daiktą (asmenį, kuris valdo ar kitaip veikia tą daiktą). Tai sekimo teisės išdava. Kur daiktas bebūtų, kas jį bevaldytų – nuosavybės teisė seka paskui jį, o savininkas bet kada gali imtis priemonių įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą ir jos gynimą. Todėl šiuo atveju jis reiškia ieškinį tam, kas valdo jo daiktą, nepaisant to, kad valdytojas yra sąžiningas ir nieko nežino apie tai, kad valdo kitam priklausantį daiktą.

Pvz., asmuo gimtadienio proga gavo dovanų vertingą paveikslą, kuris kaip paaiškėjo vėliau yra pavogtas. Šiuo atveju paveikslo savininkas savo nuosavybe gali ginti reikšdamas ieškinį ne vagiui, o paveikslo įgijėjui - valdytojui.  

Daiktiniai ieškiniai yra du:

Rei vindicare (vindikacinis ieškinys) iš vim dicere (skelbiu, jog bus taikoma prievarta) Actio negatoria - negatorinis ieškinys (negatio - neigimas)

Prievoliniai nuosavybės gynimo būdai – tai savininko ieškininiai reikalavimai nukreipti į tą asmenį, kuris pažeidė jo nuosavybės teisę. Tai savininko ieškiniai:

·        kylantys iš deliktinių prievolių;

·        arba dėl sandorių, kuriais buvo pažeistos savininko teisės, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

11.2. Valdymo teisės gynimas (vindikacinis ieškinys)

 

Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

4.95 straipsnis.

11.3. Vindikacijos taikymo apribojimai

 

Įstatymas gina ne tik savininką, bet ir sąžiningus apyvartos dalyvius, kurie įsigyja (perka) daiktus.

Todėl numatyta, kad tam tikrais atvejai savininkas negali visapusiškai apginti savo nuosavybės teisę, t.y. atgauti prarastą daiktą. Tokiu atveju jam tektų išieškoti tik nuostolių atlyginimą iš to asmens, kuris pažeidė jo nuosavybės teisę.

Daiktą praradusio savininko ir daiktą įsigijusios asmens teisių gynimas priklauso:

Nuo to, ar daikto įgyjėjas yra sąžiningas ar ne. Nuo to kai naujasis daikto valdytojas daiktą įgijo - atlygintinai ar neatlygintinai. Nuo to ar nuosavybės objektas yra kilnojamas ar nekilnojamas daiktas. Nuo daikto praradimo būdo – ar savininkas nustojo valdyti savo valia ar daiktą prarado prieš savo valią.

IŠ NESĄŽININGO ĮGIJĖJO DAIKTAS IŠIEŠKOMAS VISAIS ATVEJAIS.

IŠ SĄŽININGO ĮGIJĖJO DAIKTAS IŠIEŠKOMAS NE VISAIS ATVEJAIS.

DAIKTO IŠREIKALAVIMAS IŠ SĄŽININGO ĮGIJĖJO SĄLYGOS

CK 4.96 straipsnis            

134

Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo           

                      Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento.

                      Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.

                      Šios taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.

JEIGU DAIKTAS ĮGYTAS PAGAL NEATLYGINTINAI, JIS VISADA GRĄŽINAMAS  SAVININKUI

CK 6.153 straipsnis. Restitucijos įtaka tretiesiems asmenims

[…}

2. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

DAIKTINIŲ IR PRIEVOLINIŲ NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMO BŪDŲ KONKURENCIJA

CK 1.80 str.4 dalis suformuluoja sąžiningo įgijėjo prioritetinio nuosavybės teisių gynimo principą, tačiau nepaneigia vindikacinio ieškinio taikymo ir daiktinių gynimo būdų  prioriteto prieš prievolinius.

[…] “Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

CK 1.80 str. 4 dalis

IEŠKINIO SENATIS

Pagal CK  4.96 str. reikalavimus dėl nekilnojamojo daikto išieškojimo savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento.

1.125 straipsnis. Ieškinio senaties terminai

1. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

Šiuo atveju turime specialiosios ir bendrosios normos konkurenciją.

Vadinasi, dėl nekilnojamos turto taikoma bendroji norma.

SAVININKAS, IŠREIKALAUDAMAS DAIKTĄ, TURI TEISĘ REIKALAUTI:

iš nesąžiningo valdytojo, grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką;

iš neteisėto sąžiningo valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą. CK 4.97 straipsnis.

Tačiau sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos. Jis taip pat turi teisę pasilikti jo pagamintas daikto dalis-pagerinimus, jeigu jos gali būti

135

atskirtos nesužalojant daikto. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, jis turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

Nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.

11.4. Daiktinių teisių gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys)

 

Tai ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu.

Savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. CK 4.98 straipsnis.

Pavyzdžiui, G. J. nuosavybės teise priklauso butas, esantis XX g. 3, Vilniuje. Po šio buto langais, prie išorinės namo sienos pritvirtinta dalis elektros kabelio, nutiesto nuo kabelių tinklo spintos iki trifazio įvadinio apskaitos skydelio, įrengto name, esančiame XX g. 3a, Vilniuje. Kita elektros kabelio (atvado) apie 10 metrų ilgio dalis pakabinta ore iki namo Tilto g. 3a. Šiuo kabeliu tiekiama 380 voltų elektros srovė. Ieškovas G.J. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus A.A. ir UAB “Senamiesčio ūkis” pašalinti elektros kabelį nuo pastato, esančio XX g.3, Vilniuje, sienos ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodant, kad neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę pats pašalinti elektros kabelį nuo pastato sienos atsakovų sąskaita ir kartu išieškoti iš atsakovų solidariai būtinas išlaidas.

Teismas įpareigojo atsakovą UAB “Senamiesčio ūkis” per vieną mėnesį atstatyti kabelį į vietą, sutinkamai su elektros įrenginių įrengimo taisyklių reikalavimais.

Nuosavybės pažeidimai, kurie nėra susiję su valdymo pažeidimu, yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senatis taikoma pagal CK 1.127 str. 5 dalį. Ieškinio senaties terminas prasideda kasdieną – jis nenutrūksta ir todėl negali būti praleistas.

1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia

5. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

20 tema. IŠVESTINĖS DAIKTINĖS TEISĖS

1. IŠVESTINIŲ DAIKTINIŲ TEISIŲ SAMPRATA, JŲ SANTYKIS SU NUOSAVYBĖS TEISE

 

Nuosavybės teisė yra plačiausia savo turiniu daiktinė teisė. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui dalį savo teisių į nuosavybės teisės objektą. Gali būti perduodamos tiek valdymo, tiek naudojimo, tiek ir disponavimo teisės (CK 4.37 str. 1 d.). Įstatymo numatytais atvejais teises įgijęs asmuo įgyja ir teisę į jų absoliučią gynybą. Tokios teisės, kurioms įstatymas numato absoliučią gynybą, kaip ir pati nuosavybės teisė, yra priskiriamos daiktinėms teisėms. Daiktinės teisės, kaip ir jų turinys, yra įstatymo griežtai apibrėžto skaičiaus (numerus clausus) ir išdėstytos CK Ketvirtojoje knygoje. Kadangi kitas asmuo įgyja tik dalį jam savininko perduotų teisių, tokios daiktinės teisės dar vadinamos išvestinėmis daiktinėmis teisėmis arba teisėmis į svetimus daiktus (ius in re aliena).

Išvestinėmis daiktinėmis teisėmis yra patikėjimo teisė, svetimo turto administravimas, servitutas, superficies, uzufruktas, emphyteusis, hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas.

Lyginant su 1964 metų redakcijos Civiliniu kodeksu, kuriame detaliau buvo reglamentuotos tik nuosavybės teisė ir įkeitimas, 2000 metų Civiliniame kodekse daiktinių teisių sąrašas yra žymiai platesnis. Jame patalpintos servitutą, uzufruktą, superficies, emphyteusis, hipoteką ir daikto sulaikymą apibrėžiančios teisės normos. Išplėtotas ir turto patikėjimo teisės reglamentavimas.

136

Patikėjimo teisė ir svetimo turto administravimas yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas suteikiant daiktinę teisę paskirtam daikto (turto) valdytojui.

Servitutas, superficies, uzufruktas ir emphyteusis suteikia teisę naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu , gauti iš to naudą.

Hipoteka, įkeitimas ir daikto sulaikymas tarnauja prievolių įvykdymo užtikrinimu .

2. PATIKĖJIMO TEISĖ

2.1. Patikėjimo teisės samprata ir taikymo sritis

   Turto patikėjimo teisės institutas leidžia turto savininkui įgyvendinti savo teises per kitus asmenis. Pavyzdžiui, valstybė, būdama didelio ir įvairaus turto savininkė per savo valdymo institucijas negali įgyvendinti visų savo kaip savininko teisių. Tokiu atveju tos teisės yra įgyvendinamos pasitelkus kitus asmenis. Valstybės patikėjimo teise perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo ūkinės veiklos subjektai - valstybės įmonės. Ekonominis turto atidalijimas išlaikant nuosavybės teisę leidžia valstybei įgyvendinti savo funkcijas to turto asmeniškai nenaudojant. Toks pats efektas pasiekiamas kai patikėjimo teise yra perduodamas ir privatus turtas. Ekonominis patikėjimo teise perduoto turto atskyrimas pasiekiamas užtikrinant atskirą tokio turto apskaitą. Todėl patikėjimo teise perduotas turtas atskiriamas nuo patikėtojo ir patikėtinio turto patikėtiniui sudarant ir tvarkant atskirą jam perduoto turto apskaitą (balansą), o atsiskaitymams atlikti atidarant atskirą banko sąskaitą (CK 6.961 str. 1 d.).

Iki 2000 metų CK įsigaliojimo patikėjimo teise galėjo būti valdomas tik valstybės ir savivaldybių turtas. Pagal naują CK turto patikėjimo teisė gali būti nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai (CK 4.106 str. 2 d.).

 2.2. Patikėjimo teisės turinys

 

Turto patikėjimo teisės turinį, kaip ir nuosavybės teisės turinį, sudaro naudojimo , valdymo ir disponavimo teisės.                     

Turto patikėjimo teisės turinio (patikėtinio turimos teisės) nustatymas priklauso nuo perduodamo turto priklausomybės.

Kai patikėjimo teise perduodamas valstybės ir savivaldybių turtas, patikėtinis (valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos) valdo, naudoja joms perduotą turtą, disponuoja juo savo įstatuose (nuostatuose), taip pat patikėtinio veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Taigi valstybės ir savivaldybių perduodamo turto patikėjimo teisės tyrinys iš esmės nustatomas teisės normomis.

Kiek kitaip yra, kai turto patikėjimo teisė yra nustatyta kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Šie asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.

Įstatyme ar sutartyje gali būti nustatyti patikėtinio teisių turtą valdyti, naudoti ar juo disponuoti apribojimai.

2.3. Patikėjimo teisės subjektai ir objektai

 

Asmuo, kuris perduoda turtą patikėjimo teise kitam asmeniui yra vadinamas patikėtoju , o patikėjimo teisės turėtojas - patikėtiniu . Turto patikėjimo teise perduotas turtas patikėtojo nurodymu gali būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo ir trečiojo asmens – naudos gavėjo interesais.

Patikėtoju gali būti turto savininkas arba kitas įstatymo nustatytas tokią teisę turintis asmuo.

Turto patikėjimo teisės subjektais – patikėtiniais gali būti valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Įstatymas taip pat gali nustatyti asmenis, kurie negali būti patikėtiniais. Patikėtiniu taip pat negali būti ir vienintelis naudos gavėjas pagal turto patikėjimo sutartį.

Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise perduodamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo sąlygas nustato taip pat Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas, Biudžetinių įstaigų ir kiti įstatymai.

137

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnį valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas. Turtą, kuris nėra perduotas šiam fondui, patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos. Įstatymo numatytais atvejais valstybės turto patikėtiniais gali būti savivaldybės ir akcinė bendrovė Turto bankas. Kitiems juridiniams asmenims valstybės turtas patikėjimo teise gali būti perduotas tik tais atvejais, kai įstatymai jiems priskiria valstybines funkcijas.

Savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto patikėtiniais gali būti savivaldybių institucijos, savivaldybių įmonė, įstaigos ir organizacijos. Kitiems juridiniams asmenims savivaldybės turtas patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį savivaldybių funkcijoms įgyvendinti ir tik tais atvejais, kai jie pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas.

Valstybės turto patikėtiniai gali įvardyti ir specialiuose įstatymuose. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnį valstybinės reikšmės kelius patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

Patikėtinis sandorius, susijusius su jam perduotu patikėjimo teise turtu, sudaro savo vardu, tačiau jis privalo nurodyti, kad veikia turto patikėjimo teise. Patikėjimo teisės faktas turi būti atskleistas tokia pačia forma, kokia yra nustatyta sudaromam sandoriui. Turto perdavimas patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės. Perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas.

Patikėjimo teisės objektais gali būti nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ar kitoks turtas.

2.4. Patikėjimo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 str. 4 d. nustatyta, kad:

4. Individualios  įmonės  savininkui  ir  jo sutuoktiniui bendrosios  jungtinės  nuosavybės  teise  priklausantis turtas perduodamas   individualiai  įmonei  patikėjimo  teise , jeigu

sutuoktiniai nesusitaria kitaip.

Minėta įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, jeigu sutuoktiniai neaptarė turto perdavimo individualiai įmonei teisių, turtas bus laikomas perduotu patikėjimo teise.

Administraciniu aktu patikėjimo teise perduodamas valstybės ir savivaldybių turtas.

Turto patikėjimo sutartimi viena šalis (patikėtojas) perduoda kitai šaliai (patikėtiniui) savo turtą patikėjimo teise tam tikram laikui, o kita šalis įsipareigoja tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens (naudos gavėjo) interesais (CK 6.953 str. 1 d.).

Esminės turto patikėjimo sutarties sąlygos yra nurodytos CK 6.959 straipsnyje. Turto patikėjimo sutartyje privalo būti nurodyta:

1) turtas, perduodamas patikėjimo teise;                                                                 2) patikėtojas, patikėtinis, o jeigu sutartis sudaryta trečiojo asmens (naudos gavėjo) naudai, – naudos gavėjas;3) patikėtinio atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka, jeigu atlyginimą nustato sutartis;4) sutarties galiojimo terminas.

Turto patikėjimo sutarties pabaigos pagrindus nustato CK 6.967 str.

Turto patikėjimo sutartis baigiasi šiais atvejais:

1) kai miršta ar likviduojamas naudos gavėjas, jeigu sutartis nenustato ko kita;2) kai naudos gavėjas atsisako pagal sutartį gaunamos naudos, jeigu sutartis nenustato ko kita;3) kai patikėtinis miršta, pripažįstamas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu ar jis likviduojamas;4) kai patikėtojui iškeliama bankroto byla;5) kai patikėtojas ar patikėtinis atsisako sutarties dėl to, kad patikėtinis nebegali pats vykdyti sutarties;6) kai patikėtojas atsisako sutarties kitais pagrindais ir išmoka patikėtiniui sutartyje nustatytą atlyginimą bei atlygina būtinas išlaidas, padarytas dėl sutarties nutraukimo.

138

3. SERVITUTAS

 

Senovės Romoje servitutu buvo vadinama teisė naudotis svetimu žemės sklypu, kai daikto savininkas negalėdavo savo žemės sklypo naudoti pagal paskirtį nepasinaudojęs kitu žemės sklypu. Iš esmės tokia servituto samprata išliko ir iki mūsų laikų, tik šiuo metu servituto objektu gali būti ne tik žemės sklypas, bet ir statiniai.

Pvz. padalijus žemės sklypą keliems savininkams, vieno iš jų savininkas negali pateikti į savo sklypą ir juo naudotis neperėjęs gretimo sklypo. Patekti į sklypą nėra jokių kitų galimybių. Tokiu atveju nustatomas servitutas.

Nekilnojamasis daiktas, dėl kurio nustatomas servitutas, yra vadinamas viešpataujančiu daiktu. Nekilnojamasis daiktas, kuriuo suteikiama teisė naudotis (servitutas), yra vadinamas tarnaujančiu daiktu.

Servituto samprata pateikiama CK 4.111 str. 1 d.:

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Servitutas skiriasi nuo panašių teisių - nuomos ar panaudos. Perdavęs naudojimosi teises nuomos ar panaudos pagrindu savininkas tokių teisių netenka. Tuo tarpu servitutas leidžia naudotis nekilnojamuoju daiktu tiek servituto turėtojui, tiek ir daikto savininkui. Ir tik išimtiniais atvejais, kai naudojimosi teisių palikimas tarnaujančio daikto savininkui trukdytų servitutui, tokios naudojimosi teisės gali būti atimtos.

Servitutui, kaip daiktinei teisei, yra būdinga tai, kad servituto turėtojas negali reikalauti iš tarnaujančio daikto savininko atlikti aktyvius veiksmus – ką nors padaryti. Daiktinės teisės reikšmė servituto turėtojui suteikia tik teisę reikalauti, kad tarnaujančio daikto savininkas ar kiti asmenys ko nors nedarytų, pvz. neužtvertų kelio servitutu apsunkinto žemės sklypo dalies ar pan.

Servitutai gali būti įvairūs. Labiausiai paplitę yra kelio servitutai, tačiau servitutas gali būti nustatytas ir statiniams. Kelio servitutai gali būti įvairūs. CK 4.118-4.120 str. nustatyti šie kelio servitutai:

-         kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku,-         kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis,-         kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti gyvulius. 

Servitutas taip pat gali būti nustatomas suteikiant teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis.

Statinių servitutas nustatomas suteikiant teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

 3.1. Servitutų nustatymo tvarka

 

Servitutas laikomas nustatytu įstatymu, kai jo nustatymo sąlygos esant tam tikroms aplinkybėms yra apibrėžtos įstatyme. Pavyzdžiui, CK 4.171 str. 12 d. yra numatyta:    

12. Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą.[...]

139

 

        Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiu tampančio daikto savininkas. 

Teismo sprendimu servitutas nustatomas tais atvejais, kai dėl jo nustatymo tarp šalių yra kilęs ginčas, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teisę kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo turi daikto savininkas ar valdytojas (CK 4.126 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintas servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), svarstyti ir konstatuoti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Civilinė byla Nr. 3K-3-246/2005, Biuletenis Teismų praktika Nr.24).

        Servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu tik įstatymo numatytais atvejais.      

CK  4.124 str. 1 d.:

1. Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas .

       Pavyzdžiui, žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka yra išdėstyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnyje. Jame numatyta, kad apskrities viršininkas savo sprendimu - administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus:              

1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti;              

2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis;              

3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;              

4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.               

Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu valstybinės žemės sklypams tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės.                

Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Servitutas, kaip ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus, registruojamas nekilnojamojo turto registre.               

Jeigu tarnaujančiam daiktui yra nustatytas servitutas, tai naujo servituto nustatymas galima tik tuo atveju, jeigu nepažeidžiamas pirmiau nustatytas servitutas.               

Hipoteka apsunkintam daiktui servitutas gali būti nustatytas tik esant visų kreditorių sutikimui ar teismo sprendimui. Tokia servituto nustatymo tvarka nustatyta siekiant apsaugoti kreditorių teises, nes servitutu apsunkinto daikto vertė dėl jo nustatymo gali sumažėti.               

Dėl servituto nustatymo tarnaujančio daikto savininkas gali patirti nuostolių. Tokie nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Servitutą nustatančiame akte (įstatyme, sutartyje, teismo sprendime ar administraciniame akte) gali būti nustatyta, kad viešpataujančio daikto savininkas privalo sumokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui.

140

3.2. Servituto teisės turinys

 

Servituto turėtojas įgyja tik tas teises, kurios yra nurodytos servitutą nustatančiame akte arba yra nurodytos įstatyme.              Servitutas nustatomas suteikiant jo turėtojui konkrečias naudojimosi svetimu daiktu teises arba atimant iš tarnaujančio daikto savininko konkrečias naudojimosi daiktu teises.   

Pateiktas pavyzdys yra servituto nustatymo suteikiant jo turėtojui konkrečias naudojimosi svetimu daiktu teises. Atimant iš tarnaujančio daikto savininko konkrečias naudojimosi daiktu teises gali būti nustatomas statinių servitutas kai daikto savininkui uždraudžiama statyti statinius, kurie užstotų esamą vietovaizdį.               

Kartais pasitaiko, kad nustatant servitutą konkrečios servituto turinį sudarančios teisės nėra nurodomos.  

Pavyzdžiui, servitutas nustatytas kaip „ teisė naudotis keliu 0,16 ha plote, grafiniame priede pažymėtu raide „S“ “ 

  Taip nenurodžius konkrečių teisių apibrėžus servitutą gali kilti jo turinio aiškinimo sunkumų. Bendrąsias aiškinimo taisykles tokiems atvejams nustato CK 4.112 straipsnis. Pirma, kai kyla abejonių dėl servituto turinio ir nėra galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Antra, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. 

Servituto turinys gali būti keičiamas arba servitutas gali būti visai panaikintas, jeigu iš esmės pasikeitė aplinkybės ar atsirado nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga. Tokiais atvejais dėl servituto turinio pakeitimo ar jo visiško panaikinimo viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą.

3.3. Servitutų pasibaigimas

 

Servitutų pasibaigimo pagrindai yra nustatyti CK 4.130 str. Jame nurodyta, kad servitutas baigiasi:

1) jo atsisakius;2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei;5) išnykus servituto būtinumui;6) suėjus senaties terminui.

Nurodytas servitutų pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis (numerus clausus) ir negali būti aiškinamas plečiamai. Servitutas gali pasibaigti tik minėtais pagrindais.

Pagal bendrąją taisyklę servituto pabaigos momentu yra laikomas jo išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro momentas. Ir tik tais atvejais, kai registracija neturi jokios reikšmės servituto teisės įgyvendinimui, servituto pabaigos momentas siejamas ne su išregistravimo iš registro momentu, o su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Tokių atvejų yra du: (i) kai tas pats asmuo tampa ir tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininku ir (ii) kai žūva viešpataujantis ar tarnaujantis daiktas. Šiais atvejais servituto pabaigos momentas yra atitinkamai daiktų savininko sutapties momentas bei daikto žuvimo momentas.

Servituto gali atsisakyti viešpataujančio daikto savininkas. Jeigu daiktas priklauso keliems asmenims, tai servituto atsisakymas galioja tik tuo atveju, jeigu yra bendras visų asmenų sutikimas. Atsisakyti servituto galima tik tarnaujančio daikto savininko naudai. Servituto atsisakymas turi būti įformintas raštu ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre.

Atsisakyti galima tiek visų servitutą sudarančių teisių, tiek ir jų dalies, kai servituto turinį sudaro kelios naudojimosi teisės.

Apie atsisakymą nuo servituto tarnaujančio daikto savininkas turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.

Sutapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkui servitutas baigiasi tik tada, jeigu sutaptis įvyksta dėl viso daikto. Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, likusiajai daliai servitutas lieka galioti. Jeigu tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas baigiasi tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės teisėmis įgyja viešpataujantįjį daiktą 

141

Žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui išnyksta teisių objektas, todėl servitutas baigiasi.

Servitutas taip pat baigiasi, jeigu tarnaujantysis daiktas pablogėja tiek, kad nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų . Jeigu tarnaujantysis daiktas atgauna šioms funkcijoms atliktis reikalingas savybes, servitutas atnaujinamas.

Sprendimą dėl servituto pabaigos bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, – teismas.

Servitutas pasibaigia, jeigu išnyksta jo būtinumas , t.y. aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu. Tokiu atveju tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jiems nesutarus, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

Servitutas pasibaigia suėjus senaties terminui , kuris yra dešimt metų. Jeigu turintis teisę naudotis servitutu asmuo savanoriškai dešimt metų nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis, tarnaujančio daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl servituto pabaigos pripažinimo. Ši taisyklė taikoma taip pat ir dėl servituto pabaigos pripažinimo daliai viešpataujančio daikto.

Suėjus senaties terminui negali pasibaigti kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines (CK 4.136 str. 5d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme (CK 4.130 str. 1d. 6 p.; 4.136 ir 4.137 str.) vartojama sąvoka „senaties terminas“ neturi būti aiškinamas kaip „ieškinio senaties terminas“. Ieškinio senaties terminu yra laikomas įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra siejamas su teisių pažeidimo faktu . Tuo tarpu skaičiuojant nesinaudojimo servituto suteikiamomis teisėmis senaties terminą nėra teisių pažeidimo, o reikšmingas yra teisių neįgyvendinimo faktas .

4. UZUFRUKTAS

4.2. Uzufrukto atribojimas nuo servituto

 

Uzufruktas turi panašumų į servitutą. Senovės Romoje jis net buvo laikomas asmeninių servitutų rūšimi. Tačiau nuo servituto uzufruktą skiria tai, kad jis nustatomas konkrečiam asmeniui . Uzufruktas gali būti nustatytas tiek vieno, tiek ir kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.  

Antra, asmeninis uzufrukto pobūdis lemia ir kitą jo skirtumą nuo servituto – uzufrukto terminas ribojamas asmens gyvenimo trukme . Tuo tarpu servituto terminas nėra ribojamas.

Trečią uzufruktą nuo servituto skiriantį požymį lemia jo nustatymo tikslai – paprastai uzufruktas nustatomas siekiant uzufruktoriui naudos. Tuo tikslu perduodamos tokiai naudai gauti naudojimosi teisės, kurias įgyvendindamas uzufruktorius iš svetimo daikto inter alia gauna vaisius, produkciją ir pajamas .

Ketvirta, skirtingai nuo servituto, kurio turinys apibrėžiamas reikalingų servituto įgyvendinimui teisių minimumu, uzufruktu , jeigu nėra nustatyta kitaip, suteikiama tiek teisių, kiek jų turėtų rūpestingas daiktą pagal paskirtį naudojantis savininkas .

 4.3. Uzufrukto nustatymo pagrindai

 

Uzufrukto nustatymo pagrindai numatyti CK 4.147 str. 1 d.:

Įstatymu nustatytas uzufruktas, pavyzdžiui, CK:

3.185 straipsnis. Nepilnamečių vaikų turto tvarkymas

„1. Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis .“

142

Teismo sprendimu uzufruktas gali būti nustatomas įstatyme numatytais atvejais. Pavyzdžiui, CK 3.71 str. 1 d. numato tokias santuokos nutraukimo pasekmes, kai gyvenamoji patalpa yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė:

1. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.

Kaip ir kitos daiktinės teisės, uzufruktas gali būti nustatomas sandoriu. Nustatyti sandoriu uzufruktą gali tik pats daikto savininkas .

Nustatant uzufruktą turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia , išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.

Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.

Į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma teisinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato įstatymas), sandoryje (kai uzufruktas nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu).

 4.4. Uzufrukto teisės turinys

 

Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali nustatyti tik tokias uzufrukto suteikiamas teises, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. 

Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas.

Kadangi uzufruktas yra asmeninė teisė, uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui. Tačiau jis gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas

4.5. Uzufrukto pasibaigimas

 

Uzufrukto pabaigos pagrindai nustatyti CK 4.150 str.

Uzufruktas baigiasi:

1) jo atsisakius;

2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui;

3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;

4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;

5) žuvus uzufrukto objektui;

6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei;

7) suėjus senaties terminui;

8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.

Nurodytas uzufrukto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

143

Turimo uzufrukto galima atsisakyti tik uzufrukto objekto savininko naudai atsisakymą įforminant raštu. Atsisakymas galimas ir nuo dalies uzufrukto suteikiamų teisių.

Kadangi uzufruktas pagal savo prigimtį yra asmeninė teisė, jis baigiasi mirus uzufruktoriui . Jeigu uzufruktorius yra juridinis asmuo, uzufruktas pasibaigia likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo dienos .

Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pabaigos terminas ar uzufrukto pabaiga buvo susieta su naikinančiąja sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui , uzufruktas pasibaigia.

Kai uzufrukto terminas susiejamas ne su uzufruktoriaus, o su tam tikru trečiojo asmens amžiumi, tačiau jis nesukakęs nustatyto amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada šis asmuo būtų sukakęs nustatytą amžių.

Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo miršta ir todėl numatytos sąlygos atsirasti negali, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos .

Kaip ir servitutas, uzufruktas pasibaigia, jeigu uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku . Kai uzufruktorius tampa dalies daikto savininku, uzufruktas išlieka į likusią daikto dalį.

Uzufruktas baigiasi žuvus jo objektui .

Uzufruktas taip pat baigiasi pablogėjus jo objekto būklei , kai dėl tokio pablogėjimo jis negali būti panaudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį. Kai objektas atgauna uzufruktui reikalingas savybes, uzufruktas atnaujinamas. Sprendimą dėl uzufrukto pabaigos ir atnaujinimo nurodytu pagrindu priima daikto savininkas ir uzufruktorius tarpusavio susitarimu, o šiems nesutarus – teismas.

Uzufruktas baigiasi suėjus senaties terminui . Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, baigiasi suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, baigiasi dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

4.6. Uzufrukto objekto savininko teisių gynimas

Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufrukto suteiktas teises ir tuo pažeidžia daikto savininko teises, tai uzufrukto objekto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

5. UŽSTATYMO TEISĖ (SUPERFICIES)

5.1. Užstatymo teisės samprata ir turinys

 

       Užstatymo teisės (superficies) samprata pateikiama CK 4.160 straipsnyje:      

Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti.

 Superficies kaip daiktinė teisė atsirado Senovės Romoje. Respublikos laikotarpiu valstybė ir miestų bendruomenės perduodavo laisvus žemės sklypus gyvenamiesiems namams statyti. Taip būdavo aprūpinami asmenys, kurie neturėdavo lėšų nusipirkti žemės sklypus. Teisė naudotis žemė sklypu buvo amžina arba ilgam terminui. Už naudojimąsi žemės sklypu naudotojas mokėdavo į valstybės ar miesto kasą nustatytą mokestį (solarium). Vėliau superficies galėjo būti nustatytas ir privačiai žemei. Sutartis dėl žemės sklypo naudojimo statiniams statyti iš pradžių buvo vertinama kaip paprasta nuomos sutartis ir tik vėliau naudotojui buvo suteiktos daiktinės teisės gynybos priemonės. Jis galėjo ginti savo teisę naudoti žemę nuo bet kurio asmens, įskaitant ir žemės sklypo savininką.

Iš CK pateiktos superficies sampratos seka, kad šios teisės objektu gali būti tik žemės sklypas.

Superficies paskirtis – statiniams žemės sklype statyti ar juos įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti.

144

Superficies kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka.

Preziumuojama, kad superficies yra neatlygintinė teisė. Tačiau užstatymo teisę nustatančiame akte (sutartyje ar testamente) gali būti numatyta, kad šios teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą ar mokėti ją mokėti periodiškai.

Superficies teisė negali būti nustatyta viešajai nuosavybei, nes tokia galimybė nėra numatyta disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Superficies teisės turinį sudaro užstatymo teisės turėtojo teisė ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius. Nustatant užstatymo teisę užstatymo teisės turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius gali būti apribota.

Superficies gali būti terminuota ir neterminuota.

Superficies nuo prievolinės nuomos teisės skiriasi tuo, kad jos turėtojui suteikiamos absoliučios teisės gynimo priemonės. Superficies pabaigai netaikomi prievolės pabaigos pagrindai. Ji gali baigtis tik CK 4.164 straipsnyje nustatytais pagrindais.

 5.2. Užstatymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

       Užstatymo teisė baigiasi:

1)      kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku,

2)      pasibaigus terminui,

3)      dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės objektu,

4)      užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už dvejus metus nesumokėjus užstatymo teisę nustatančiame akte nustatyto mokesčio.

Statinių ar sodinių žuvimas nėra pagrindas užstatymo teisei baigtis, jeigu daikto savininkas ir naudotojas nesusitarė kitaip.             

Nurodytas užstatymo teisės pabaigos pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

Neterminuota užstatymo teisė gali baigtis tik CK 4.164 straipsnyje numatytais pagrindais.

 

Pasibaigus užstatymo teisei, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertę, jeigu taip buvo numatyta užstatymo teisę nustatančiame akte (sutartyje ar testamente). Užstatymo teisės turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu užstatymo teisę nustatantis aktas nenumato ko kita.

  6. ILGALAIKĖ NUOMA (EMPHYTEUSIS)

6.1. Ilgalaikės nuomos kaip daiktinės teisės samprata, atribojimas nuo parastos nuomos sutarties

 

Panašios į superficies priežastys lėmė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą – emphyteusis, dar vadinamos ilgalaike nuoma, atsiradimą Senovės Romoje. Žemės sklypas, neperleidžiant nuosavybės teisės, buvo perduodamas ilgalaikiam naudojimui pagal paskirtį. Pagal savo turinį emphyteusis buvo artimiausia nuosavybės teisei teisė į svetimą daiktą. Kaip ir superficies, pradžioje buvusi prievoline, ilgalaikė nuoma vėliau tapo daiktine teise nuomininkui suteikiant teisę į actio in rem.

       Ilgalaikės nuomos (emphyteusis) samprata pateikiama CK 4.165 straipsnyje:

145

Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas.

       Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip ir servitutas, superficies bei uzufruktas yra teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu.

       Ilgalaikės numos objektu yra žemės sklypas ar kitas nekilnojamasis daiktas.

       Ilgalaikė nuoma, kaip ir užstatymo teisė, nustatoma daikto savininko ir nuomininko sutartimi ar testamentu:

6.2. Ilgalaikės nuomos turinio ypatumai

 

Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenustato kitaip, tai nuomininkas naudojasi išnuomotu nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas, tik iš esmės nedidina jo vertės, taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį.

Nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir jį remontuoti, įskaitant ir kapitalinį remontą.

Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nėra nustatyta kitaip, nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisę gali perleisti kitam asmeniui arba ją padalyti.

Nuomininkas taip pat turi teisę sunuomoti išsinuomotą daiktą, jeigu nustatančiame akte nėra nustatyta kitaip. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, baigiasi ir subnuoma.

Šiomis įstatymo nustatytomis sąlygomis ilgalaikė nuoma skiriasi nuo paprastosios nuomos. Tiesa, jos gali būti keičiamos nuomą nustatančiu aktu.

Kaip ir paprastojoje nuomoje, jeigu nenustatyta kitaip, ilgalaikės nuomos nuomininkui priklauso išnuomoto nekilnojamojo daikto duodami vaisiai.

6.3. Ilgalaikės nuomos pabaiga

 

Ilgalaikė nuoma (emphyteusis) gali pasibaigti tik CK 4.169 straipsnyje ir ilgalaikę nuomą nustatančiame akte numatytais pagrindais. Kaip ir kitoms daiktinėms teisėms, jai netaikomi bendrieji prievolių teisės pagrindai, numatyti CK 6.123-6.144 straipsniuose.

 Ilgalaikė nuoma pasibaigia:

1) pasibaigus terminui;2) žuvus nuomos objektui;3) nuomą panaikinus teismo sprendimu;4) nuomotojui tapus ir nuomininku;5) nenaudojus nuomos objekto dešimt metų;6) šalių susitarimu.

Praėjus dvidešimt penkeriems metams po nuomos nustatymo, nuomininko ar nuomotojo prašymu ilgalaikė nuoma gali būti teismo sprendimu pakeista ar panaikinta, jeigu atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

Pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui nuomos objektą. Kaip ir paprastosios nuomos atveju, nuomininkui turi būti kompensuota ilgalaikės nuomos objekto pagerinimų vertė, jeigu pagerinta buvo nuomotojo sutikimu.

Nuomininkas turi teisę sulaikyti ilgalaikės nuomos objekto perdavimą nuomotojui tol, kol nuomotojas nesumokės kompensacijos. Nuomotojas gali sulaikyti nuomininkui priklausantį daiktą tol, kol nuomininkas su juo neatsiskaitys.

146

Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte buvo numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį, tai pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenumato ko kita.

 7. HIPOTEKA

7.1. Hipotekos sąvoka ir esmė

Hipoteka yra viena iš įkeitimo plačiąja prasme formų.

Pastaba : Įkeitimas plačiąja prasme suprantamas kaip daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimas, kai įkaito turėtojui (kreditoriui) suteikiama teisė skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinti jį iš įkeisto turto.

Lietuvos teisėje pripažįstamos dvi įkeitimo formos: Hipoteka (CK 4.170-4.197 str.) ir Įkeitimas (CK 4.198-4.228 str.).

Hipoteką nuo Įkeitimo skiria du pagrindiniai požymiai:

1)      hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis daiktas ,

2)      įkeičiamas hipoteka daiktas visuomet lieka įkaito davėjo valdyme .

Hipotekossamprata pateikiama CK 4.170 str.:

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui.  

Hipoteka neapriboja įkaito davėjo teisių įkeistą daiktą naudoti, jį valdyti ar disponuoti, įkaitant ir daikto perdavimą kito asmens nuosavybėn bei paskesnius įkeitimus. Šios teisės gali būti apribotos pažymint apie tai hipotekos sutartyje (lakšte).

Hipotekai kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis, t.y. hipoteka išlieka ir pasikeitus įkeisto daikto savininkui. Hipoteka taip pat išlieka, jeigu įkeistas daiktas padalijamas arba keli įkeisti daiktai yra sujungiami.

Hipoteka gali būti užtikrinami tik piniginiai reikalavimai. Tokia išvada seka iš pačios hipotekos prigimties, nes kreditoriui realizuojant savo teises reikalavimas yra tenkinamas iš įkeisto daikto vertės pardavus daiktą iš varžytynių arba iš pajamų, kurias kreditorius gauna administruodamas daiktą.

Užtikrinamas gali tiek pagrindinio reikalavimo įvykdymas, tiek iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas (CK 4.174 str.).

Kai hipoteka užtikrinamas papildomas kitos prievolės reikalavimas (pvz. tik palūkanos ar netesybos pagal kreditavimo sutartį), toks reikalavimas hipotekos prasme yra laikomas pagrindiniu reikalavimu ir toks įkeitimas neprieštarauja CK 4.174 str. reikalavimams .

Kadangi hipotekos kreditoriaus teisė realizuojama ne pateikiant teismui ieškinį, o prašymą hipotekos teisėjui, praktikoje buvo kilęs klausimas ar hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti CK 6.37 str. 2 d. numatytų palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dar vadinamų „procesinėmis palūkanomis“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį klausimą išsprendė teigiamai:

       Teisę į  Civilinio kodekso   6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi ir hipotekos kreditorius, jeigu paskolos ar įkeitimo sutartyse nenumatyta kitaip.

Atsižvelgiant į hipotekos bylų ypatumus, palūkanų skaičiavimo laikotarpis, Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, hipotekos procedūros atveju reiškia laikotarpį nuo hipotekos kreditoriaus pakartotinio prašymo gavimo iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš  įkeisto turto įvykdymo. Kadangi palūkanų priteisimo metu neaiškus įkeisto turto realizavimo  momentas, šias palūkanas, realizavęs turtą, turi apskaičiuoti antstolis.

147

(Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje AB“Hansabankas“ v. A.M., A.S. Nr.3K-7-751/2003, Teismų praktika Nr.20)

Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai.

7.2. Hipotekos sistema ir teisinis reglamentavimas

 

Hipotekos sistema buvo pradėta kurti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarybai 1992 m. spalio 6 d. priėmus Hipotekos įstatymą, kuris suteikė juridinę formą 1964 metų civilinio kodekso 194 straipsnyje tarp kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų numatytai, bet nereglamentuotai ipotekai.

1997 m. birželio 10 d. Hipotekos įstatymas buvo pakeistas, o kartu priimtas ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas. Abu šie įstatymai pradėti taikyti nuo 1998 m. balandžio 1 d. ir iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. reguliavo didžiąją dalį užtikrinimo turtu kreditiniuose santykiuose. Įstatymai visa apimtimi neteko galios, kai 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Civilinio proceso kodeksas.

Hipoteka vienas iš labiausiai paplitusių užtikrinimų bankinio kreditavimo rinkoje. Tokią situaciją didele dalimi lėmė supaprastinta hipotekos kreditoriaus teisių realizavimo tvarka ir hipotekos sistemos patikimumas, kurį užtikrina hipotekos procese dalyvaujantys pareigūnai bei naudojamos priemonės.

Supaprastinta hipotekos kreditorių teisių realizavimo procedūra reiškia, kad hipotekos kreditorius, skolininkui neįvykdžius prievolės, turi teisę, nesikreipdamas į teismą ieškinio teisenos tvarka, kreiptis į hipotekos teisėją, kuris, laikydamas specialių išieškojimą iš įkeisto daikto reglamentuojančių procesinių normų, areštuoja įkeistą turtą ir įspėja skolininką apie priverstinį išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą. Skolininkui neįvykdžius per vieną mėnesį prievolės, išieškojimas nukreipiamas į įkeistą turtą.

Skolininkas gali ginčyti hipotekos teisėjo veiksmus tik dėl procesinių normų pažeidimo. Tuo tarpu ginčydamas skolinį įsipareigojimą jis turi kreiptis į teismą bendra ieškinės teisenos  tvarka.

Specialus hipotekos procesas leidžia išvengti ilgalaikio teisminio nagrinėjimo ir taip užtikrina kreditoriaus teises.

Hipotekos nustatymo bei išieškojimo ne ginčo tvarka teisėtumą užtikrina hipotekos procese dalyvaujantys pareigūnai bei naudojamos priemonės:

Sutartį dėl hipotekos nustatymo (hipotekos lakštą) tvirtina notaras. Šio tvirtinimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-96 patvirtinta Hipotekos, priverstinės hipotekos, įkeitimo, priverstinio įkeitimo lakštų pildymo instrukcija[1]. Notaras, būdamas valstybės įgaliotu pareigūnu, patikrina įkeitimo nustatymo teisėtumą.

Notaro patvirtintas hipotekos (įkeitimo) lakštas pateikiamas hipotekos teisėjui, kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimu Nr.1246 patvirtintais Hipotekos registro nuostatais[2] atlieka teisinį tyrimą, kuriuo patikrinamas hipotekos nustatymo teisėtumas.

Hipotekos teisėjas veikia remdamasis pagrindiniais hipoteką reglamentuojančiais teisės aktais – Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu[3] bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu[4], taip pat hipotekos teisėjo statusą bei funkcijas nustatančiu Lietuvos Respublikos teismų įstatymu[5].

Hipoteką hipotekos teisėjas registruoja hipotekos registre, įsteigtame Lietuvos Respublikos hipotekos registro steigimo įstatymu[6] ir skirtame įkeitimo teisėms registruoti. Hipotekos registras pradėjo funkcionuoti  nuo 1998 m. balandžio 1 d. Jam perduoti ir duomenys apie iki šios datos sudarytas įkeitimo sutartis, esantys Nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos laivų registre (rejestre) bei Lietuvos Respublikos laivų knygoje[7].

Hipotekos registrą tvarko Centrinė hipotekos įstaiga veikianti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr.149 patvirtintus Centrinės hipotekos įstaigos nuostatus[8].

148

Hipotekos kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą (tenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės ar iš administruojant įkeistą daiktą gaunamų pajamų) realizuojamos hipotekos teisėjui priimant atitinkamus sprendimus: areštuojant įkeistą daiktą ir įspėjant apie tai įkeisto daikto savininką, perduodant daiktą kreditoriui administruoti arba parduodant jį iš varžytynių.

7.3. Hipotekos subjektai

 

Hipoteka sukuria papildomą prievolinį santykį tarp įkaito davėjo ir kreditoriaus (įkaito turėtojo). Paprastai šie asmenys yra ir pagrindinės prievolės šalys. Įkaito davėju gali būti ir tretysis asmuo, savo daiktu užtikrinantis kito asmens prievolės įvykdymą kreditoriui.

Hipotekos subjektais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Valstybei ir savivaldybėms priklausantys nekilnojamieji daiktai gali būti įkeisti hipoteka tik Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme[1] numatytais atvejais.

7.4. Hipotekos objektai

 

CK 4.171 str. 1 d. nurodo, kad hipotekos objektu gali būti viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Tokiu būdu galime išskirti tris hipotekos objektui keliamus bendruosius reikalavimus:

1)      turi būti įregistruotas viešame registre ,2)      turi būti civilinėje apyvartoje ,3)      gali būti parduotas iš viešųjų varžytynių .

Civilinės apyvartos objektais negali būti daiktai, kurie išimtine nuosavybės teise tegali priklausyti vienam asmeniui – valstybei. 

Laivai ir orlaiviai, registruoti atitinkamuose registruose, įstatymo (CK 1.98 str. 3 d.) priskiriami nekilnojamiesiems daiktams ir gali būti hipotekos objektu.

Siekiant išlaikyti įkeičiamo daikto vertę bei išvengti galimų ginčų ateityje tarp naujo daikto savininko ir žemės sklypo savininko, įkeičiant stalininius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio sklypo nuomos (panaudos) teisė.

Hipoteka gali būti įkeista ir dalis daikto, tačiau jos įkeitimui keliami šie reikalavimai:

- ji turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas, jeigu daiktas priklauso vienam savininkui,

- ji turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi, jeigu daiktas priklauso keliems savininkams (bendroji nuosavybė).

Įkeičiamas hipoteka daiktas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas. Jeigu daiktas žūva ar yra sugadinamas, hipoteka apima ir draudimo atlyginimą.

Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą.

Kai varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys statiniai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, kurias turėjo statinių savininkas.

7.5. Hipotekos rūšys

 

Hipoteka gali būti sutartinė ir priverstinė. Hipoteka taip pat gali būti nustatyta vienašaliu daikto savininko pareiškimu (savininko hipoteka).

149

Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji ir sąlyginė.

Paprastoji hipoteka – vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.179 str.)

Jungtinė hipoteka – kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.180 str.)

Svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.181 str.)

Maksimalioji hipoteka – nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui (CK 4.182 str.)

Bendroji hipoteka – keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą (CK 4.183 str.)

Sąlyginė hipoteka – daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui (CK 4.184 str.)

CK 4.175 str. 2 d. nustato, kad priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais:

valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti, reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti, pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, kitais CK numatytais atvejais.

Pagal teismo sprendimą patenkintiems turiniams reikalavimams užtikrinti hipoteka gali būti nustatyta tik įstatymo numatytais atvejais.

       Civilinis kodeksas numato eilę atvejų kada priverstinė hipoteka (įkeitimas) gali būti įsteigta:

1)      teismui priėmus sprendimą nutraukti santuoką - atsakovo, iš kurio priteistas išlaikymas to reikalingam sutuoktiniui, turtui (3.72 str. 10 d.);

2)      teismui priėmus sprendimą  dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium - atsakovo, iš kurio priteistas išlaikymas to reikalingam sutuoktiniui, turtui (3.78 str. 5 d.);

3)      teismui priėmus sprendimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo – tėvų (ar vieno iš jų) turtui (3.197 str.);

4)      įpėdinio, kuris paveldėjo ūkininko ūkį, nekilnojamiesiems daiktams kitiems įpėdiniams priklausančių kompensacijų mokėjimo užtikrinimui (5.71 str.);

150

5)      daiktams, kurių nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto pardavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo, jeigu sutartis nenumato ko kita (6.414 str. 2 d.);

6)      jeigu pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartyje nustatyta, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, pardavėjas laikomas skolininku (paskolos gavėju), o pirkėjas – kreditoriumi, turinčiu įkeitimo teisę (6.418 str. 5 d.);

7)      kai nekilnojamasis daiktas perduodamas su sąlyga mokėti rentą, rentos gavėjui įkeitimo teisė į tą nekilnojamąjį daiktą atsiranda kaip rentos mokėtojo prievolės įvykdymo užtikrinimas (priverstinė hipoteka)(6.445 str. 1 d.);

8)      jeigu komitentas tampa nemokus (jam iškeliama bankroto byla), komisionierius netenka sulaikymo teisės ir įgyja įkeitimo teisę į tą daiktą (priverstinė hipoteka), o jo reikalavimai dėl daikto, kurį komisionierius buvo sulaikęs, vertės dydžio tenkinami kartu su įkeitimu užtikrintais reikalavimais (6.786 str. 3 d.);

Hipoteka gali būti įregistruojama ir vienašaliu įkeičiamo daikto savininko pareiškimu. Šiuo atveju hipotekos lakštą pasirašo tik daikto savininkas, o kreditorius nenurodomas (CK 4.185 ir 4.186 str.). Nuo įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai, hipoteka įsigalioja. Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu hipoteka gyvuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra dėl to, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Tiek pats kreditorius, tiek ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte išreikšta teisė - abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galime vadinti kvazihipoteka. Ji objektyviai egzistuoja ir sukuria net tam tikras teisines pasekmes, pvz., kitiems hipotekos kreditoriams, nes ja užtikrinama tam tikra suma ir vieta hipotekos kreditorių eilėje.

 

 7.6. Hipotekos įforminimo ir perdavimo tvarka

 

Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras.

Skirtingai nuo kai kurių teisinių sistemų (pvz. Šveicarijos, Rusijos), kuriose hipotekos lakštas yra pripažįstamas vertybiniu popieriumi, Lietuvoje lakštas tėra tik standartizuota sutarties (pareiškimo) forma. Tokios standartizuotos formos naudojimas sumažina hipotekos registro darbuotojų klaidos tikimybę. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu hipotekos lakšto tekstas nesutampa su hipotekos registro įrašu, sprendžiamąją galią turi hipotekos registro įrašas. Šiuo atveju dėl hipotekos registro tvarkymo įstaigos kaltės patirtą žalą sąžiningam lakšto turėtojui atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka.

Hipotekos lakšte turi būti nurodoma: sudarymo vieta ir data, skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo), jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė, jos konkretus arba maksimalus dydis (kai hipoteka sutartinė) ir įvykdymo terminas. Prievolės dydis hipotekos lakšte nurodomas įskaitant palūkanas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakšte nurodomas jos nustatymo pagrindas.

Hipotekos lakšte gali būti nurodyti ir kiti duomenys, pvz. disponavimo įkeistu turtu apribojimai.

Hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo). Jeigu daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, hipotekos lakštą pasirašo tik įkeičiamo daikto savininkas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakštą pasirašo kreditorius.

Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu, pateikus hipotekos lakštą įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai.

Hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

Hipotekos reikalavimas gali būti perleistas ir įkeistas. Perleidžiant ar įkeičiant hipotekos reikalavimą būtina kartu perleisti ar įkeisti ir pagrindinį reikalavimą. Priešingu atveju hipoteka neatliks užtikrinamosios funkcijos.

151

Hipotekos reikalavimo perleidimas ir įkeitimas reglamentuotas CK 4.189-4.191 straipsniuose. Šios normos taikomos tik papildomo, t.y. iš hipotekos sutarties atsirandančio reikalavimo perleidimui, tuo tarpu pagrindinio reikalavimo perleidimui taikomos CK 6.101-6.110 straipsniuose nustatytos taisyklės.

Pagal bendrąją taisyklę perleidžiant hipotekos reikalavimą skolininko sutikimas nereikalingas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra pasisakęs:  

Daiktinės teisės prasme įkeitimas yra daiktinė teisė, kuri eina paskui apsunkintą daiktą. Ši teisė priklauso kreditoriui, turinčiam reikalavimo teisę, o ne skolininkui. Todėl skolininkas negali turėti įtakos sprendžiant, kam gali būti perleista įkeitimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 12 d. nutartis, civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės prokuratūra v. V. Krikščiukaičio įmonė “Univers”, Nr.3K-7-603/2001m., kategorija 27.6, 31.6, 39.6.2.13, 119 ), (Teismų praktika Nr.16, psl. 121-125).

 

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skolininko sutikimas perleidžiant pagrindinį reikalavimą yra būtinas, jeigu kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės (CK 6.101 str. 5 d.).

7.7. Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai

 

Hipotekos kreditorius turi teisę įgyvendinti savo teisę kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą.

Pareiškimą dėl skolos išieškojimo hipotekos kreditorius gali pateikti tuomet, jeigu skolininkas įsipareigojimo neįvykdo per hipotekos lakšte nustatytą terminą arba tais atvejais, kai įstatymas nustato kreditoriaus teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Tokie atvejai numatyti CK 4.196 straipsnyje:

1) kiti kreditoriai įstatymų numatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių;2) skolininkas mirė;3) pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti;4) įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, kai šios įsipareigojimo dalies nepadengė gauta draudimo suma;5) įkeisto daikto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą arba, pasibaigus draudimo sutarčiai, daiktas nebeapdraudžiamas.  

Įkeisto daikto perdavimas kreditoriui administruoti neatima iš jo teisės pasinaudoti kita galimybe patenkinti savo reikalavimą. Jeigu įkeistas daiktas buvo perduotas hipotekos kreditoriui administruoti ir jį administruojant paaiškėjo, kad negalima patenkinti hipoteka apsaugoto reikalavimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių.

Kai į tą patį daiktą įregistruota keletas hipotekų, tenkinant kreditorių reikalavimus vadovaujamasi principu prior tempore potior jure (pirmasis laike, pirmas ir teisėje).

Hipoteka neapriboja kreditoriaus teisių pagal pagrindinę prievolę. Todėl tuomet, kai pardavus daiktą varžytynės gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Kai daiktai yra įkeisti jungtine hipoteka, jų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas.

Kai svetimo daikto hipoteka įkeistas daiktas parduodamas iš viešųjų varžytynių ar daikto savininkas įvykdo prievolę vengdamas tokio pardavimo, jis įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ir dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo iš skolininko.

Lietuvos Respublikos hipotekos registro steigimo įstatymas nustato išieškojimo iš įkeisto iki 1998 m. balandžio 1 d. turto ypatumus. Apie juos yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas:

Tenkindamas kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu iki 1998 m. balandžio 1 d. ir apie šį įkeitimą įrašyta į hipotekos registro centrinę duomenų bazę, pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo Hipotekos įstatymo 43 straipsnio

152

nustatyta tvarka, hipotekos teisėjas privalo nustatyti turto objektų pardavimo varžytynėse eilę, jeigu yra įkeisti keli objektai ir ši eilė įkeitimo sutartyje nenustatyta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje AB “Lietuvos taupomasis bankas” v. S. V. Nr. 3K-3-1253/2000m., kategorija 14 ), (Teismų praktika Nr.15, psl. 67-70).

 

7.8. Hipotekos pasibaigimas

 

Hipoteka pasibaigia ją išregistravus iš hipotekos registro. Jos pasibaigimo momentas yra išregistravimo iš hipotekos registro momentas.

       Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų.

       Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu:

1) yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas;2) daiktui panaikinama hipoteka;3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos.

Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako.       

Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti atitinkamą sumą į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Įmokėjus visą skolos sumą į depozito sąskaitą, hipoteka baigiasi.

 

 8. ĮKEITIMAS

8.1. Įkeitimo samprata

 

Įkeitimo siaurąja jo reikšme (kaip savarankiškos daiktinės teisės), samprata pateikiama CK 4.198 straipsnyje:

Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui

Skirtingai nuo hipotekos, įkeitimas neriboja šalių galimybių perduodant įkeičiamą turtą. Priklausomai nuo aplinkybių ir kreditoriaus ir įkaito davėjo interesų, jis gali būti perduotas kreditoriui, paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui saugoti. Įkaito davėjui paliekamas turtas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą.

 8.2. Įkeitimo subjektai

 

Kaip ir hipotekoje įkeitimo teisiniuose santykiuose dalyvauja įkaito davėjas (skolininkas) ir įkaito turėtojas (kreditorius). Įkaito davėju gali būti ir tretysis asmuo (pagrindinės prievolės atžvilgiu).

Įkaito davėju ir įkaito turėtoju gali būti fizinis ir juridinis asmuo. Valstybės ir savivaldybių turtas įkeičiamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą.

Valstybės įmonės ilgalaikį turtą turi teisę įkeisti tik steigėjo leidimu; trumpalaikį turtą valstybės įmonės įkeisti turi teisę, jei to nedraudžia įmonės įstatai ir tik įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 10 d.

153

nutartis civilinėje byloje Litimpeks bankas v. Valstybinė įmonė “Pagirių šiltnamiai”, Nr.3K-3-178/99m., kategorija 14).

8.3. Įkeitimo objektai

 

CK 4.201 straipsnyje nurodoma, kad įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Tai matyti ir iš CK 4.198 straipsnyje pateiktos įkeitimo sampratos. Tačiau ši nuostata neturi būti aiškinama siaurinamai, laikantis CK 1.97 straipsnyje pateikiamos civilinių objektų klasifikacijos. Iš esmės įkeitimo objektu gali būti visas, nuo įkaito davėjo asmens atskiriamas turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą.

Pavyzdžiui, įkeitimo objektu gali būti teisė į prekės ženklą, nors tokia teisė priskiriama prie asmeninių neturtinių teisių ir vertybių. 

Įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise.

 

Įkeisti daiktą, kuris yra bendroji nuosavybė, galima tik rašytiniu visų bendraturčių sutikimu.

8.4. Prekių, esančių apyvartoje, įkeitimo ypatumai

 

       Įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas (prekes, žaliavas, pusgaminius, pagamintą produkciją), turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Kai įkeistos prekės parduodamos įkaito davėjui vykdant jo steigimo dokumentuose nustatytą veiklą, prekių įkeitimas išnyksta, o įkaito davėjo įsigytos naujos prekių atsargos tampa įkeitimo objektu šių prekių įsigijimo nuosavybėn momentu (CK 4.202 str.).

8.5. Turtinių teisių įkeitimo ypatumai

 

Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis.

Įstatymų numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje.

8.7. Lėšų sąskaitose įkeitimo ypatumai

 

Kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, įteikus skolininkui įspėjimą dėl išieškojimo, įkaito davėjo rašytiniu pareiškimu, o jei jis nesutinka, hipotekos teisėjo sprendimu, kreditoriui perduodama teisė tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą.

Patenkinus reikalavimą iš įkaito davėjo sąskaitoje esančių ir į ją įplaukiančių lėšų, kreditoriaus teisė tvarkyti įkaito davėjo sąskaitą pasibaigia ir kreditorius privalo grąžinti įkaito davėjui įkeitimo lakštą su įrašu, kad reikalavimas patenkintas.

Lėšomis, esančiomis įkaito davėjo banko sąskaitoje suprantamos visos esamos lėšos įkaito davėjo banko sąskaitoje įkeitimo sandorio sudarymo dieną bei ateityje įplauksiančios į šią sąskaitą lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilniaus skyrius v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonė, Nr.3K-3-190/99m., kategorija 14 ).  

154

 8.8. Įkeitimo objekto pakeitimas

 

Įkaito davėjas įkaito turėtojo (turėtojų) sutikimu gali pakeisti individualiais požymiais apibūdintą daiktą, kuris yra įkeitimo objektas, kitu dar nė karto neįkeistu daiktu. Pirmesnio daikto įkeitimas panaikinamas po to, kai įforminamas naujo daikto įkeitimas (CK 4.203 str.).

  Jeigu įkeitimo objektas buvo apdraustas, įvykus draudiminiam įvykiui, kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu, turi pirmumo teisę (laikantis įkeitimo eilės, jei buvo keli įkeitimai) patenkinti savo reikalavimus iš draudimo atlyginimo sumos.

8.9. Įkeitimo rūšys

 

Kaip ir hipoteka, įkeitimas gali būti:

Priverstiniam įkeitimui mutatis mutandis taikomos priverstinę hipoteką reglamentuojančios CK normos.

8.10. Įkeitimu užtikrinami reikalavimai

 

Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas.

Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimu užtikrinamas toks reikalavimas, koks yra jo patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos pirmiausiai.

8.11. Išieškojimo nukreipimas į įkeistą objektą

 

Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdyta, tačiau ne anksčiau kaip praėjus dvidešimčiai dienų po prievolės įvykdymo termino pabaigos. Šis terminas gali būti šalių susitarimu nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis kaip dešimties dienų.

       Kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeitimu užtikrinta prievolė būtų įvykdyta prieš terminą, jeigu:

1.      į įkeistąjį daiktą nukreipia išieškojimą kitas asmuo;

2.      miršta įkaito davėjas arba pradedama įkaito davėjo (juridinio asmens) likvidavimo procedūra;

3.      įkeistas daiktas žuvo arba daugiau kaip trisdešimčia procentų sumažėjo jo vertė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo įkaito davėjo;

4.      įkaito davėjas trukdo kreditoriui tikrinti įkeisto daikto būklę;

5.      pažeidžiamos sutarties sąlygos dėl paskesnio įkeitimo arba jeigu įkaito davėjas pažeidė kitas sutarties sąlygas ar atliko veiksmus, dėl kurių gali sumažėti įkeisto daikto vertė ar išieškojimas gali tapti neįmanomas.

155

Kai skolininkas neįvykdo įkeitimo užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

Kreditorius privalo raštu įspėti skolininką ir įkaito davėją (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas), kad neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės per nustatytą terminą, bus pradėtas išieškojimas. Jeigu įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, rašytinis įspėjimas skolininkui įteikiamas per hipotekos įstaigą.

Įkaito davėjas, gavęs įspėjimą dėl daikto išieškojimo, neturi teisės jo parduoti, išnuomoti ar kitaip suvaržyti teisės į jį. Įkeistas daiktas turi būti perduotas kreditoriui. Šiuo atveju kreditoriui taikoma CK 4.215 straipsnyje nustatyta tvarka.

Jeigu įkaito davėjas neperduoda kreditoriui įkeisto daikto, kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją su prašymu areštuoti įkeistą daiktą ir perduoti jam.

Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu įkeistas daiktas perduodamas kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus – parduodamas aukcione. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, jis gali būti perduotas vieno iš kreditorių nuosavybėn tik visiems kreditoriams susitarus. Kreditorius įkeistus vertybinius popierius realizuoja įstatymų nustatyta tvarka. Pardavus įkeistą daiktą, gautos lėšos pervedamos į hipotekos įstaigos depozitą ir paskirstomos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistą daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui visiškai patenkinti, tai, jeigu įstatyme ar sutartyje nenurodyta kitaip, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Šiuo atveju įkaito turėtojas neturi pirmenybės prieš kitus kreditorius.

Išieškojimo iš įkeisto turto tvarka priklauso nuo įkeitimo objekto:

Įkeistų turtinių teisių realizavimas

Jeigu įkeitimo objektas yra turtinės teisės, tai įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus, kylančius iš įkeistos teisės, arba reikalavimo dalį, atitinkančią skolinio įsipareigojimo dydį, jeigu skolinis įsipareigojimas mažesnis už reikalavimo teisę.

Kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą

8.12. Kreditoriaus reikalavimo tenkinimas iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje

 

Kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, įteikus skolininkui įspėjimą dėl išieškojimo, įkaito davėjo rašytiniu pareiškimu, o jei jis nesutinka, hipotekos teisėjo sprendimu, kreditoriui perduodama teisė tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą.

Patenkinus reikalavimą iš įkaito davėjo sąskaitoje esančių ir į ją įplaukiančių lėšų, kreditoriaus teisė tvarkyti įkaito davėjo sąskaitą pasibaigia ir kreditorius privalo grąžinti įkaito davėjui įkeitimo lakštą su įrašu, kad reikalavimas patenkintas.

8.13. Kreditoriaus reikalavimo tenkinimo ribos

 

Jeigu realizavus įkeistą daiktą gauta suma viršija kreditoriaus reikalavimą, skirtumas privalo būti išmokėtas įkaito davėjui. Jeigu dėl kreditoriaus kaltės įkeistas daiktas buvo realizuotas mažesne kaina, įkaito davėjas turi teisę iš kreditoriaus reikalauti daikto realios rinkos vertės ir kainos, už kurią daiktas buvo parduotas, skirtumo.

Svarbu, kad kreditorius įkeistą daiktą realizuotų už esamą realią rinkos kainą, tik taip gali būti užtikrinama kreditoriaus ir skolininko (įkaito gavėjo ir įkaito davėjo) abipusių turtinių interesų pusiausvyra. Taigi vykdydamas priverstinį išieškojimą iš įkeisto daikto kreditorius turi siekti maksimaliai įmanomos realios kainos už parduodamą įkaitą. Savo ruožtu skolininkas ir (ar) įkaito davėjas turi nesiimti tokių aktyvių veiksmų, dėl kurių sumažės įkaito vertė bei kreditoriaus gautos pajamos už parduotą įkeistą turtą (CK 4.222straipsnio2dalis). Skolininko ar įkaito davėjo veiksmai, kuriais realiai trukdoma patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš įkeisto turto, nėra leistini, tačiau tokius veiksmus privalo įrodyti kreditorius (CK4.219straipsnio 5dalis). Prasidėjus priverstiniam išieškojimui, įkeistų akcijų arešto apimtis tampa platesnė nei akcijų disponavimo teisių apribojimas, nes įgyvendinus akcijų perdavimo į įkaito turėtojo (kreditoriaus) sąskaitą procedūrą pagal Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo 45straipsnio 2dalį yra perduodama ir jų valdymo teisė. Šios įstatymo normos prasme įkeistų akcijų įrašymas į įkaito turėtojo vardu atidarytą vertybinių popierių sąskaitą yra laikomas įkeistų akcijų perdavimu įkaito

156

turėtojo žinion, tačiau toks įrašas netampa nuosavybės teisės įrodymu. Tai reiškia, kad įkeistos akcijos išlieka įkaito davėjų (akcininkų) nuosavybe, akcijų savininkai turi teisę naudotis jomis, bet akcininkų balsavimo (naudojimosi) teisės ribojimai galimi, jei jie specialiai nustatomi teismo procesiniame sprendime (CK4.219straipsnio 4dalis). (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 16  d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T.  v. AB “Malsena”; bylos Nr. 3K-3-334/2004).  

8.14. Įkeitimo teisės pabaiga

 

Skirtingai nuo hipotekos, kurios pabaiga siejama su išregistravimu iš hipotekos registro, įkeitimas baigiasi:

1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;2) žuvus įkeistam daiktui;3) įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;5) kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo;6) šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo.

Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas, reikalavimu, visi turto įkeitimai panaikinami.

8.15. Įkeitimo lombarde sąvoka ir ypatumai

 

Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, kad būtų užtikrintas trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimas. Perdavus lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.

Lombardas atsako už įkeistų daiktų praradimą (žuvimą) ir sužalojimą, jeigu neįrodo, kad daiktai prarasti (žuvo) arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos.

Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti.

Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma, lombardas turi teisę pasibaigus vieno mėnesio terminui parduoti įkeistą daiktą CK 4.219 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 4.222 ir 4.225 straipsniuose nustatyta tvarka.

Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus.

9. DAIKTO SULAIKYMAS

9.1. Daikto sulaikymo sąvoka

 

Daikto sulaikymo teisė apibrėžiama CK 4.229 straipsnio 1 dalyje:

Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.

       Daikto sulaikymas turi atitikti šias sąlygas:

sulaikantis daiktą asmuo turi būti teisėtas jo valdytojas, sulaikantis daiktą asmuo turi turėti reikalavimo teisę į daikto savininką, turi būti suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas.

Įstatymai gali nustatyti ir kitokias daikto sulaikymo taisykles.

Daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl ji gali būti panaudota prieš skolininką sulaikant visą daiktą nepaisant to, kad daiktas yra dalomas.

157

Įstatymas gali numatyti draudimus , kada negalima pasinaudoti daikto sulaikymo teise. Pavyzdžiui, pagal CK 6.640 str. p anaudos gavėjas neturi jam perduoto daikto sulaikymo teisės, išskyrus atvejus, kai panaudos davėjo prievolė pasireiškia dėl daikto išsaugojimo būtinų ir neatidėliotinų išlaidų kompensavimu.

9.2. Daikto sulaikymo reikšmė

 

Daikto sulaikymas yra daiktinė teisė, atliekanti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. CK 6.69 straipsnyje sulaikymo teisė pateikiama kaip vienas iš kreditoriaus interesų būdų. Daikto sulaikymas skatina skolininką įvykdyti prievolę. Jam netaikoma proporcingumo taisyklė, todėl sulaikomas daiktas gali būti didesnės vertės nei neįvykdyta prievolė. Siekdamas atgauti daiktą skolininkas turi dvi galimybes: įvykdyti prievolę arba pateikti adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą, pvz., banko garantiją.

Daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti nepriklausomai nuo to ar sulaikomas daiktas yra susijęs su neįvykdytu reikalavimu ar ne. Pavyzdžiui, pasibaigus ilgalaikei nuomai (emphyteusis) nuomotojas gali sulaikyti nuomininkui priklausantį ir nuomotojo valdyme esantį daiktą tol, kol nuomininkas su juo neatsiskaitys (CK 4.169 str. 4 d.).

9.3. Daikto sulaikymas ir panašūs santykiai

 

Įstatyme įtvirtinta daikto sulaikymo kaip daiktinės teisės definicija (CK 4.229 str.) nustatanti, kad daikto sulaikymo teisė gali būti panaudota tik prieš jos savininką, išskiria šios teisės reguliavimą Lietuvoje nuo panašių institutų kitose teisinėse sistemose. Pavyzdžiui, pagal Rusijos, Japonijos įstatymus daikto sulaikymas gali būti panaudotas ir ne prieš daikto savininką. Tokios situacijos yra gana dažnos tuomet, kai daikto perdavimas yra susijęs su sutarties vykdymu, tačiau sutarties šalis nebūtinai yra daikto savininkė, pavyzdžiui, krovinio vežimo santykiuose.

Dėl minėto požymio daikto sulaikymas kaip daiktinė teisė Lietuvos teisinėje sistemoje turi būti atskiriamas nuo panašaus prievolinių teisių gynimo būdo – priešpriešinio sutarties vykdymo sustabdymo (CK 6.207 str.).

9.4. Daikto sulaikymo teisės turinys

Daikto sulaikymo teisė pasireiškia faktiniu daikto sulaikymu, kol daikto savininkas įvykdys savo prievolę daiktą sulaikiusiam asmeniui arba pateiks adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą.

Sulaikyto daikto duodamus vaisius sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sau ir tuo patenkinti reikalavimą. Šia teise daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasinaudoti pirmiau už kitus kreditorius.

Daikto sulaikymas nesuteikia kreditoriui teisės reikalauti patenkinti savo reikalavimą iš sulaikyto daikto vertės. Tik įstatyme nustatytais atvejais daikto sulaikymas transformuojasi į priverstinį įkeitimą, kuris suteikia kreditoriui teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

9.5. Daikto sulaikymo teisės pabaiga

Daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai:

skolininkas pateikia adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas

arba įkeičiamas kitiems asmenims.

10. KITO ASMENS TURTO ADMINISTRAVIMAS

10.1. Kito asmens turto administravimo sąvoka ir rūšys

 

Kito asmens turto administravimas, kaip ir patikėjimo teisė, yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas suteikiant daiktinę teisę paskirtam daikto (turto) valdytojui.

Turto administravimas nustatomas įvairias tikslais. Turto administravimas gali būti nustatomas tiek turto savininko, tiek ir kitų asmenų interesais.

158

Pavyzdžiui,

Siekiant apsaugoti nežinia kur esančio asmens turtą, suinteresuotų asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, turto laikinąjį administratorių (CK 2.29 str.).

Turto administravimu gali būti įgyvendinamos hipotekos kreditoriaus teisės, jeigu skolininkas neįvykdo hipoteka užtikrinto reikalavimo (4.192 str.).Administruojant įkaito davėjo turtą iš gautų pajamų gali būti patenkinamas skolinis reikalavimas .

Jeigu vienas sutuoktinis turtą, kuris yra jo asmeninė nuosavybė, tvarko aplaidžiai ar taip neprotingai ir nerūpestingai, jog kyla grėsmė šeimos interesams dėl to, kad tas turtas gali būti prarastas ar iš esmės sumažėti, tai kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą reikalaudamas skirti sutuoktinio turtui administratorių (CK 3.97 str. 2 d.)

Kito asmens turto administravimą reglamentuoja CK Ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos, išskyrus atvejus kai CK ar kiti įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą.

Kito asmens turto administratoriumi gali būti fizinis ir juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. Administravimo faktas turi būti įregistruotas viešame registre nurodant jo administratorių.

Skiriami paprastasis ir visiškas administravimas.

Paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.

Visiško administravimo atveju administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui.

Jeigu kito asmens turtą administravimą nustatančiame akte nėra nurodyta administravimo rūšis, laikoma, kad tai yra paprastasis administravimas.

Administratorius, sudarydamas sandorius dėl administruojamo turto, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.

10.2. Turto administravimo atribojimas nuo patikėjimo teisės

 

Sudarydamas sandorius dėl administruojamo turto administratorius paprastai veikia turto savininko vardu. Jis privalo nurodyti, kad veikia kaip administratorius.

Sudarydamas sandorius, susijusius su jam patikėjimo teise perduotu turtu, patikėtinis veikia savo vardu nurodydamas, kad veikia turto patikėjimo teise.

10.3. Turto administratoriaus teisės, pareigos ir atsakomybė

 

Paprastojo administravimo atveju

turto administratorius privalo:

priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, nekeisti turto tikslinės paskirties, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas, įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. turto administratorius turi teisę:

159

iš administruojamo turto gaunamas lėšas saugiai investuoti pagal CK Ketvirtosios knygos XIV skyriaus normų reikalavimus,

jeigu administruojami vertybiniai popieriai, administratorius turi teisę balsuoti, taip pat kitas su vertybiniais popieriais susijusias teises ir pareigas,

esant teismo leidimui perleisti administruojamą turtą kitiems asmenims atlygintinai arba jį įkeisti, jeigu tai yra būtina skoloms apmokėti arba turto vertei išlaikyti. Greitai gendantį turtą administratorius turi teisę realizuoti be teismo leidimo.

Turto administratorius turi teisę į atlyginimą, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą atlyginimas nemokamas.

Turto administratoriui:

draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams. Apie kiekvieną interesų konfliktą administratorius privalo nedelsdamas pranešti naudos gavėjui.

administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, naudoti administruojamo turto ar informacijos, susijusios su turto administravimu, savo interesams, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą nustatęs aktas.

administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą.

administratorius neturi teisės administruojamo turto įsigyti nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas arba kai administruojamą turtą jis paveldi.

10.4. Turto administravimo ir turto administratoriaus įgaliojimų atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Turto administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu, sandoriu, o CK numatytais atvejais – administraciniu aktu:

Pagal CK 4.250 str. turto administravimas baigiasi:

1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo nustatymo akte;3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo nustatymas administravimas, arba pasiekus tikslą, kuriam buvo nustatytas administravimas;4) panaikinus turto administravimą.

Pagal CK 4.251 str. turto administratoriaus įgaliojimai baigiasi:

1) administratoriui mirus, likvidavus administratorių juridinį asmenį ar iškėlus jam bankroto bylą;2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;4) pakeitus vieną administratorių kitu;5) panaikinus administravimą.

V SKYRIUS PAVELDĖJIMAS

21 tema PAVELDĖJIMO TEISĖ

1. PAVELDĖJIMO TEISĖS SĄVOKA, JOS REIKŠMĖ, ŠALTINIAI.

Paveldėjimo teisė – tai civilinės teisės institutas, kurio normos reglamentuoja mirusio fizinio asmens (palikėjo) turto ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą įpėdiniams.

Paveldėjimo teisė – paveldėjimo teisės subjektų galimybė įgyvendinti savo teises ir pareigas, susijusias su mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų perėjimu.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 str. 1 d.).

160

LAT yra nurodęs, kad „turto įgijimas nuosavybėn paveldėjimo tvarka yra vienas iš išvestinių nuosavybės teisės atsiradimo būdų. Todėl sprendžiant klausimą apie paveldėto turto teisinį statusą reikia remtis ne tik paveldėjimo, bet ir nuosavybės santykius reguliuojančiomis normomis“ (LAT 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje N. K. Oksienė ir R. B. Arlauskienė v. S. Mazūra, Nr. 3K-3-20/1999 m., kategorija 13).

                      Paveldėjimas – išvestinis nuosavybės teisės įgijimo būdas.

Mirus palikėjai, įvyksta universalus jo turto perėjimas jo įpėdiniams. Universalus reiškia, kad įpėdiniams pereina visos palikėjo teisės (kurios gali būti perleidžiamos), o taip pat ir pareigos (t.y. skolos). Skirtingai nuo singuliarinio teisių perėjimo, universalaus teisių perėjimo atveju pereina teisių ir pareigų kompleksas. Be to, vieno asmens teisės ir pareigos pereina įpėdiniams tiesiogiai, nedalyvaujant trečiajam asmeniui.

Paveldėjimas – universalus ir tiesioginis teisių perėjimas.

Paveldėjimo reikšmė

Paveldėjimo teisė labai glaudžiai susijusi su nuosavybės teise:

paliekant turtą testamentu, realizuojama savininko teisė disponuoti turtu, paveldėjimas – vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų. 

Pagrindiniai paveldėjimo teisės šaltiniai

LR Konstitucija LR civilinis kodeksas Notariato įstatymas Nekilnojamojo turto registro įstatymas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas Pensijų kaupimo įstatymas Paveldimo turto mokesčio įstatymas Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.Kitos tarptautinės sutartys ir konvencijos, kuriose yra normų, reglamentuojančių paveldėjimą (pvz., Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, taip pat Konvencija dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo).

2. PAVELDĖJIMO TEISĖS OBJEKTAS (PALIKIMAS).

 

Palikimas – mirusio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams.

Turtas civilinėje teisėje suprantamas ne tik kaip tam tikri daiktai, bet taip pat ir turtinės teisės, ir turtinės pareigos.

Koks turtas yra paveldimas? Paveldimi:

materialūs dalykai - nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai; nematerialūs dalykai - vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt., palikėjo turtinės teisės (arba reikalavimo teisės) – pvz., teisė reikalauti sumokėti pinigus, kuriuos palikėjas buvo

paskolinęs, teisė gauti autorinį atlyginimą, teisė gauti atlyginimą už išradimus ir pan., palikėjo turtinės prievolės – pvz., pareiga grąžinti skolas, t.y. palikėjo įsiskolinimai, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius,

gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę), kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos(CK 5.1 str. 2 d.).

Tačiau ne visas turtas gali būti paveldimas. Nepaveldimos:

asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), pvz., nepereis įpėdiniams mirusiojo pareiga sukurti meno, mokslo ar literatūros kūrinį, įgaliotinio pareigos pagal pavedimo sutartį, nepereis globėjo, rūpintojo pareigos, teisė gauti mokslinį laipsnį nepereina ir pan.;

teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 5.1 str. 3 d.).

161

3. PALIKIMO ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETA. PAVELDIMO TURTO APSAUGA.

 

Palikimo atsiradimu vadinamas paveldėjimo teisinio santykio atsiradimas.

Kad atsirastų paveldėjimo santykiai, pirmiausia reikia, kad asmuo būtų miręs ir kad jis būtų turėjęs turto, kurį galima paveldėti. Nuo palikėjo mirties momento laikoma, kad atsirado palikimas (CK 5.3 str. 1 d.).

Palikimo atsiradimo laikas – fizinio asmens mirties diena, o tais atvejais, kai asmuo paskelbiamas mirusiu – teismo sprendimo įsigaliojimo diena.

Pagal palikimo atsiradimo laiką sprendžiami šie klausimai:

Palikimo (paveldimo turto) sudėtis Terminai palikimui priimti arba jo atsisakyti Kreditorių pretenzijų pareiškimo terminai Įpėdinių nuosavybės teisės į paveldėtą turtą atsiradimo momentas Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas Įstatymai, taikytini paveldėjimui.

Galimi atvejai, kai, pavyzdžiui, visa šeima ar keli jos nariai patenka į kokią nors autoavariją arba žūna kitokių nelaimingų atsitikimų metu – tokiais atvejais gali būti neįmanoma nustatyti tikslaus mirties momento, pavyzdžiui, neaišku, kuris mirė pirmiau – sūnus ar tėvas. Jeigu būtų nustatyta, kad tėvas mirė pirmiau, tai sūnui būtų atsiradusi paveldėjimo teisė, ir jeigu ir sūnus mirė netrukus, tai jau to sūnaus įpėdiniams bus atsiradusi paveldėjimo teisė. O jeigu šiuo atveju tėvas ir sūnus mirė vienu metu, tai tarp jų paveldėjimo santykiai neatsiranda ir tėvo turtą paveldėtų asmenys pagal įstatymą. Taigi būtent tokiems atvejams įstatymas numato specialią taisyklę, pagal kurią „jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda“ (CK 5.3 str. 2 d.).

Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 5.4 str. 1 d.).

Pagal palikimo atsiradimo vietą sprendžiami šie klausimai:

Nustatoma notarinė kontora, į kurią reikia kreiptis dėl palikimo priėmimo ar  atsisakymo nuo jo, paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

Imamasi priemonių palikimo apsaugai. Nustatoma, kokios valstybės teisė turi būti taikoma paveldėjimo santykiams.

Palikimo apsaugos priemonių imasi apylinkės teismas tais atvejais, kai nežinomi įpėdiniai ar jie yra neveiksnūs, arba jei žinoma, kad palikėjas turi didelių skolų, taip pat kitais atvejais (CK 5.64 str.).

 4. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI. PALIKĖJAS. ĮPĖDINIAI. 

Mirus asmeniui, pirmiausia žiūrima, ar šis asmuo nebuvo sudaręs testamento, ir tik tada paveldima pagal įstatymą:

 kada tai nepakeista ir kiek tai nepakeista testamentu (CK 5.2 str. 2 d).

Palikėjas – asmuo, po kurio mirties atsiranda palikimas.

Testatorius – palikėjas, sudaręs testamentą.

Įpėdinis – asmuo, kuris paveldi mirusiojo turtą.

Asmenys, galintys būti įpėdiniais.

Įpėdinių ratas priklauso nuo to, ar yra paveldima pagal testamentą ar pagal įstatymą.

Įpėdiniais gali būti (CK 5.5 str. 1 d.):

162

Tačiau ne visi asmenys turi teisę būti įpėdiniais – įstatymas nustato tam tikrus apribojimus, konkrečiai įvardindamas asmenis, neturinčius teisės paveldėti.

I. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais, nukreiptais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių sudarė tokią teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais. Tai reiškia, kad teismo tvarka turi būti nustatytos šios aplinkybės (CK 5.6 str. 1 d.):

1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę;2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti;3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo;4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą. 

II. Antras apribojimas numatytas tėvų atžvilgiu, kurių tėvų valdžia teismo sprendimu apribota – jie nepaveldi pagal įstatymą po savo vaikų mirties (CK 5.6 str. 3 d.) – nebent būtų testamentas jų naudai.

III. Trečias apribojimas numatytas sutuoktinių atžvilgiu. Sutuoktinis, kuris lieka gyventi po kito sutuoktinio mirties (pergyvenęs sutuoktinis), netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo (CK 5.7 str. 1 d.):

1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką;

2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija);

3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.

 5. ĮSTATYMINIAI ĮPĖDINIAI IR JŲ DALYS PAVELDINT PAGAL ĮSTATYMĄ.

 

Pagal įstatymą paveldima tada, kai nėra testamento (arba tam tikrais atvejais net ir esant testamentui, gali būti šaukiami paveldėti ir įstatyminiai įpėdiniai).

CK 5.11 straipsnio 1 dalyje nurodytos šešios įpėdinių pagal įstatymą eilės.

Kiekvienos eilės įpėdiniai paveldi lygiomis dalimis.

Šešios įpėdinių pagal įstatymą eilės nustatytos pagal kraujo giminystės laipsnį.

Paveldėjimo pagal šias eiles principas.

Pirmiausia žiūrima, ar yra pirmos eilės įpėdinių, t.y. ar palikėjas turėjo vaikų. Jei taip – tai jie paveldi palikėjo turtą lygiomis dalimis. Tik tuo atveju, jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jie palikimo nepriima arba palikimo atsisako, arba jeigu iš visų pirmos eilės įpėdinių yra atimta paveldėjimo teisė, paveldi antros eilės įpėdiniai. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.11 str. 2 d.).

Civilinis kodeksas pripažįsta teisę paveldėti ne tik palikėjo vaikams, gimusiems santuokoje, bet taip pat ir nesantuokiniams vaikams – tik tokių nesantuokinių vaikų atžvilgiu yra keliama sąlyga – kad jų tėvystė būtų nustatyta pagal įstatymus (CK 5.11 str. 5 d.).

Sutuoktinis nėra priskiriamas įstatyminių įpėdinių eilėms, tačiau jis paveldi arba su pirmos, arba su antros eilės įpėdiniais.

Sutuoktinių paveldėjimo teisę reglamentuoja atskiras straipsnis - CK 5.13 straipsnis, pagal kurį yra nustatyta tokia paveldėjimo tvarka: palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos, arba antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra).

Taigi sutuoktinio padėtis priklauso nuo to:

ar yra pirmos eilės paveldėtojų ir kiek jų yra.

163

Jeigu sutuoktinis paveldi su pirmos eilės įpėdiniais (t.y. kartu su palikėjo vaikais) ir pirmos eilės įpėdinių (vaikų) yra ne daugiau kaip trys (neįskaitant sutuoktinio) – tai toks sutuoktinis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo. Jeigu įpėdinių (vaikų) daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.

Jeigu mirusysis vaikų neturėjo ar vaikai palikimo nepriėmė ar atsisakė, tai sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais (t.y. su palikėjo tėvais ir vaikaičiais) – tokiu atveju jam priklauso pusė palikimo.

Nesant nei pirmos, nei antros eilės įpėdinių - sutuoktinis paveldi visą palikimą.

CK 5.14 straipsnis įtvirtina specialią taisyklę, pagal kurią paveldimi namų apstatymo ir apyvokos reikmenys – šie reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra tų įpėdinių eilė ir paveldima dalis, su ta sąlyga, kad jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

Sprendžiant paveldėjimo klausimus, bus svarbu nustatyti, kokie daiktai yra namų apstatymo ir apyvokos reikmenys. Esant ginčui, teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turėtų spręsti, kuriuos daiktus pripažinti namų apyvokos daiktais. Retos kolekcijos, vertingi paveikslai, profesinės veiklos daiktai (muzikos instrumentai, mokslinė biblioteka ir pan.) negali būti pripažinti šiais reikmenimis. Be to, reikia pažymėti, kad palikėjas testamentu gali nustatyti, kam jis palieka namų apstatymo ir apyvokos reikmenis – jis gali šiuos daiktus paskirti kam nori, nepriklausomai nuo to, ar jo pasirinkti įpėdiniai gyvena su juo ar ne – tą padarius testamentu, bus užkirstas kelias ginčams.

6. PAVELDĖJIMAS ATSTOVAVIMO TEISE.

 

Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą (CK 5.12 str.). Tokie atvejai vadinami paveldėjimu „atstovavimo teise“.

Šiuo atveju vaikaičių ir provaikaičių paveldėjimo teisė siejama su vieninteliu faktu – jų tėvų mirtimi iki palikimo atsiradimo. Jeigu tėvai yra gyvi, tačiau, pavyzdžiui, nepriėmė palikimo arba iš jų buvo atimta paveldėjimo teisė, paveldėjimas atstovavimo teise negalimas.

Paveldėjimas atstovavimo teise galimas tik paveldint pagal įstatymą ir neleidžiamas paveldint pagal testamentą.

7. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ. TESTAMENTO SĄVOKA, TURINYS, GALIOJIMO SĄLYGOS.

 

Testamentas yra sandoris - t.y. vienašalis sandoris.

LAT yra nurodęs, kad „testamentas yra asmeninio pobūdžio vienašalis sandoris, kuriame išreikšta testatoriaus valia (jo patvarkymas) dėl jam priklausančio turto paveldėjimo jo mirties atveju. Sutuoktinis jam priklausančią turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje gali testamentu palikti bet kuriam asmeniui savo nuožiūra ir tokiam vienašaliam sandoriui (testamentui) sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikia“ (LAT  2001 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje K. Šveistys v. S. Mockevičienė, Nr. 3K-3-373/2001 m., kategorija 25.6.2., 30.4).

Testamentas, kaip asmeninio pobūdžio sandoris, negali būti sudaromas per atstovą.

Kad būtų paveldima pagal testamentą, turi būti įvykdyta nemažai įstatymo numatytų sąlygų. Pirmiausia, įstatymas įtvirtina specialų fizinio asmens testamentinį veiksnumą, kuris reiškia du dalykus:

1) testatorius gali sudaryti testamentą tik pats – t.y. jis negali pavesti to padaryti kitam asmeniui, t.y. negalima sudaryti testamento per atstovą;

2) testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes (CK 5.15 str.).

Labai svarbi testamento sudarymo sąlyga yra ta, kad testamentą testatorius turi sudaryti laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui (CK 5.18 str. 1 d.).

Labai svarbu sudarant testamentą yra tai, kad asmuo turi jį sudaryti pats. Tačiau jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, tai:

jo prašymu

164

testamentą gali už jį pasirašyti kitas fizinis asmuo, tas kitas asmuo turi būti veiksnus ir negali būti įpėdinis pagal testamentą, tai turi būti daroma notaro ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje, kartu turi būti nurodyta priežastis, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento, - liudytojai taip pat turi

pasirašyti testamente (CK 5.29 str.).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įstatymas nustato dvi sąlygas, kurioms esant už testatorių testamentą gali pasirašyti kitas asmuo: „pirma, testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių pats negali pasirašyti testamento. <…> negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t.y. testatorius objektyviai negali pats pasirašyti <…>. Antra, už testatorių kitas asmuo gali pasirašyti testamentą tik testatoriui prašant. <…> CK 583 straipsnis gali būti taikomas tik esant minėtoms dviem sąlygoms. Bet kurios sąlygos pažeidimas reiškia testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimą ir kelia pagrįstas abejones dėl tikrosios testatoriaus valios. <…> testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimas yra pakankamas pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu, nes jis neatspindi tikrosios testatoriaus valios (LAT 1997 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje A. Krivickienė ir kt. v. J. Urbietienė, Nr. 3K-294/1997, kategorija 14; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje L. Kaminskaja v. J. Apanavičiūtė, Nr. 3K-3-405/2000, kategorija 42; 2002 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje E. Vidikienė v. L. Danilevičienė, Nr. 3K-3-389/20002, kategorija 30.4; 2002 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Osipovič, v. N. Salechova, Nr. 3K-3-814/2002 m., kategorija 30).

Kaip ir kiekvienas kitas sandoris, testamentas gali būti ginčijamas, t.y. gali būti pripažįstamas negaliojančiu.

Negalioja testamentas (CK 5.16 str. 1 d.):

sudarytas neveiksnaus asmens; sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais; kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas.

Taip pat testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (CK 5.16 str. 2 d.).

Remiantis teismų praktika, galima teigti, kad „CK 5.16 straipsnyje nurodyti atvejai, kai testamentas, kaip vienašalis sandoris, yra niekinis, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad testamentą, kaip vienašalį sandorį, galima pripažinti negaliojančiu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais“ (LAT 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje I. Kochanovskaja v. V. Cesiulienė, Nr. 3K-3-451/2005, kategorijos 21.4.2.3; 34.4.3; 34.4.8).

Ar gali įstatyminis įpėdinis ginčyti testamentą kaip savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytą sandorį, t.y. CK 1.89 straipsnio pagrindu: „negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu gali pareikšti tik pats asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ar jo globėjas. CK 5.17 straipsnyje reglamentuojamas testamentų nuginčijimas ir nurodyta, kas gali pareikšti reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir kokie yra testamento pripažinimo negaliojančiu padariniai. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą, jog būtų apginta ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CK 5.17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokie suinteresuoti asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl testamento ar jo dalių pripažinimo negaliojančiais, yra tie įpėdiniai, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo dalys būtų pripažinti negaliojančiais. <…> ieškovė I. K. yra testatorės velionės J. A. duktė. <…> ji yra pirmos eilės įpėdinė, kuri, pripažinus testamentą negaliojančiu, paveldėtų pagal įstatymą. <…> Įrodymų visumos analize nustatyta, kad testatorė testamento sudarymo metu sirgo psichine liga ir vėžiu, dėl psichinės ligos buvo stebima jausmų niveliacija, susirgus vėžiu dažnai keisdavosi nuotaika, todėl testatorė nuolat vartojo antidepresantus, baigiantis vaistų poveikio laikui pablogėdavo psichinė būklė, be to, dėl vaistų poveikio ir gydymo ligoninėje buvo stebimi psichikos būsenos pagerėjimai. <...> testamentas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nes juo testatorė nepagrįstai atėmė iš vienintelės dukros paveldėjimo teisę, tai įvyko dėl testatorės sveikatos būsenos ir dėl šios priežasties susidėjusių faktinių gyvenimo aplinkybių“ (LAT 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje I. Kochanovskaja v. V. Cesiulienė, Nr. 3K-3-451/2005, kategorijos 21.4.2.3; 34.4.3; 34.4.8).

Palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra (CK 5.19 str.) nėra visiškai absoliuti. Tam tikrais atvejais įstatymas numato šios teisės ribas. Bet pirmiausia – bendras principas. Kokius nurodymus dėl savo turto kiekvienas asmuo gali atlikti testamentu?

Testamento turinys:

I. Testatorius testamentu gali palikti visą savo turtą arba turto dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų):

vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims, kurie jau egzistuoja, juridiniams asmenims, kurie dar tik turės būti įsteigti vykdant testamentą, dar nepradėtiems, negimusiems fiziniams asmenims (CK 5.19 str. 1 ir 2 d.),

165

II. Testatorius testamentu gali atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių (CK 5.19 str. 3 d.).

III. Testatorius gali nurodyti testamente kitą įpėdinį (antrinį įpėdinį) tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui, t.y. numirtų anksčiau už patį testatorių, arba nepriimtų palikimo (CK 5.21 str.).

IV. Testatorius gali nurodyti testamentinę išskirtinę (CK 5.23 str. 1 d.).

V. Testatorius gali nurodyti testamentinį įpareigojimą (CK 5.26 str. 1 d.).

VI. Testatorius gali nurodyti sąlygą, kurią įpėdinis ar testamentinės išskirtinės gavėjas privalės įvykdyti tam, kad galėtų

paveldėti (CK 5.36 str. 1 d.). 

Be to, testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti (CK 5.35 str. 1 d.). 

Jeigu paveldimas turtas testamente paskirstytas taip, kad visos dalys, kartu paimtos, viršija viso turto dydį, kiekvieno įpėdinio dalis atitinkamai sumažinama (CK 5.19 str. 5 d.). Jeigu dalių suma yra mažesnė už viso turto dydį, tai įpėdinių paveldimos turto dalys gali būti proporcingai padidintos (CK 5.19 str. 6 d.).

Ta testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą pagal įpėdinių eiles (CK 5.22 str. 1 d).

 8. TESTAMENTINĖ IŠSKIRTINĖ. TESTAMENTINIS ĮPAREIGOJIMAS

Testamentinė išskirtinė dar vadinama legatu.

Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę vieno ar kelių asmenų naudai (testamentinė išskirtinė), o šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti (CK 5.23 str. 1 d.).

Testamentinės išskirtinės pavyzdį galima pateikti iš teismų praktikos: „testamente yra nurodytos paliekamos įpėdiniams gyvenamojo namo nuosavybės dalys, kurias šalys paveldėjo ir šiuo metu valdo nuosavybės teise. Tačiau testamente taip pat išreikšta testatorės valia ir dėl šių patalpų valdymo tvarkos, t.y. nurodyta, kokiais kambariais paveldėtojai naudosis. Tokiu būdu, testamente yra įtvirtinta testamentinė išskirtinė, <…> testatorius turi teisę įpareigoti testamentinį įpėdinį įvykdyti kurią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų (išskirtinės gavėjų) naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti (LAT  2004 m. kovo 8 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2004 m., kategorija 30.4.; 30.7).

Testatorius gali visą savo turtą, jo dalį ar konkretų daiktą palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai (testamentinis įpareigojimas).

Tokio turto įpėdiniu gali būti paskirtas juridinis asmuo, kuris bus įsteigtas vykdant testatoriaus valią (CK 5.26 str. 1 d.). Testamentinis įpareigojimas – pvz., iš paveldėto turto įrengti mokslinę laboratoriją arba įpareigoti ką nors iš šeimos narių, kad jie supažindintų su knygomis tuos asmenis, kurie pageidaus.

9. TESTAMENTŲ RŪŠYS 

Testamentų rūšys (CK 5.27 straipsnis).

Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai:

I. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti:

raštu, dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulo užsienyje (CK 5.28 str. 1 d.).

Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.

166

Oficialiesiems testamentams prilyginami:

ligoninėse besigydančių asmenų testamentai, patvirtinti tų gydymo įstaigų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų,

asmenų, plaukiojančių jūrų laivais, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų, asmenų, esančių mokslinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų, karių testamentai, patvirtinti dalinių ir karo mokyklų vadų, asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų, testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai.

Sudaryti testamentai yra registruojami REGISTRE, kurį tvarko Centrinė hipotekos įstaiga. Notarų pareiga per 3 darbo dienas pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie:

patvirtintus testamentus (t.y. oficialiuosius); priimtus saugoti testamentus (t.y. asmeninius) panaikintus testamentus.

Registre testamento turinys nenurodomas.

Tarptautinis testamentų registravimas

1972 m. gegužės 16 d. Bazelyje priimta Konvencija dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo (LR Seimas ratifikavo su pareiškimu). Šios Konvencijos tikslas - sukurti testamentų registravimo sistemą, leidžiančią testatoriui įregistruoti savo testamentą, siekiant kad būtų sumažinta rizika, jog testamentas liks nežinomas arba bus pavėluotai surastas. Šia Konvencija sukurta testamentų registravimo sistema, padeda po testatoriaus mirties atskleisti testamento buvimą bei surasti užsienyje sudarytus testamentus.

II. Asmeninis testamentas – tai:

o       testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra

o       jo pasirašytas.  

Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba (CK 5.30 str. 1 d.).

Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja.

Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsului užsienyje (CK 5.31 str. 1 d.). Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti notarui, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti – ir tokiu atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas (CK 5.31 str. 4 d.).

Dėl asmeninio testamento yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. Lukoševičienė v. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Ukmergės skyrius, Nr. 3K-3-14/2004, kategorija 30.1; 30.4. Skelbta „Teismų praktika“ Nr. 21.

III. Dar išskiriamas (arba tiksliau – išskiriama oficialių testamentų rūšis) bendrasis sutuoktinių testamentas  – tokiu testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (CK 5.43 str.). Tokį testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai ir jis sudaromas tik kaip oficialusis testamentas – jį tvirtina notaras, kurio akivaizdoje abu sutuoktiniai pasirašo (CK 5.44 str. 1 d.). Šiuo testamentu kiekvienas sutuoktinis kitam palieka visą savo turtą (CK 5.45 str. 1 d.).

10. PRIVALOMOJI PALIKIMO DALIS

 

Testatoriaus teisė savo nuožiūra palikti turtą ne visais atvejais yra absoliuti.

Testamento laisvės principą riboja privalomosios dalies nustatymo principas.

Įstatymas numato specialią taisyklę, skirtą apsaugoti palikėjo išlaikytinių interesus. CK 5.20 straipsnis įtvirtina teisę į privalomąją palikimo dalį, kuri reiškia tai, kad:

167

palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai),

kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant (nepriklausomai nuo) testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau (CK 5.20 str. 1 d.).

Išvardyti įpėdiniai gauna savo privalomąją palikimo dalį nepriklausomai nuo testamento turinio. 

Privalomąja palikimo dalimi siekiama užtikrinti palikėjo išlaikytinių (vaikų, sutuoktinio, tėvų) interesus.

11. TESTAMENTO PASKELBIMAS IR TESTAMENTO VYKDYMAS

 

Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims (CK 5.33 str. 1 d.). Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį (CK 5.33 str. 2 d.).

Testamento vykdymas

Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas:

testamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo paskirtas palikimo administratorius (CK 5.37 str. 1 d.).

Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo teisės ir pareigos (CK 5.38 str. 1 d.):

atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti; atlieka įpėdinio funkcijas:

valdo palikimą, sudaro palikimo apyrašą, išmoka palikimo skolas, išieško palikėjo skolininkų skolas, teikia išlaikytiniams priklausantį išlaikymą, ieško įpėdinių ir pan.          

Vykdytojas gali būti tik veiksnus asmuo.

Pradėjęs tvarkyti palikimą, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo nedelsdamas sudaryti palikimo apyrašą, t.y. dokumentą, kuriame įvardijamas palikimą sudarantis

turtas, palikėjo kreditorinis ir debitorinis įsiskolinimas (CK 5.39 straipsnis 1 d.).

Apyrašo sudarymas gali būti pavedamas teismo antstoliui.

Mirus asmeniui ir atsiradus palikimui, įpėdiniai gali pageidauti paveldėti mirusiojo turtą, tačiau gali ir nepageidauti. Todėl palikimas arba turi būti priimtas, arba jo turi būti atsisakyta.

12. PALIKIMO PRIĖMIMAS

 

Norėdamas paveldėti mirusiojo turtą, įpėdinis (tiek testamentinis, tiek įstatyminis) turi palikimą priimti. Palikimo priėmimas taip pat yra vienašalis sandoris, tačiau skirtingai nuo testamento, kurio negalima sudaryti per atstovą, palikimo priėmimas gali būti atliktas ir per atstovą.

Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 str. 1 d.).

168

Palikimas turi būti priimtas pagal principą „viskas arba nieko“.

Jau priimto palikimo įpėdinis atsisakyti negali. 

Palikimo priėmimas gali būti atliekamas keletu būdų – ir priklausomai nuo to, kaip bus priimtas palikimas, nuo to priklausys ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo paliktas skolas.

Atlikus bent vieną iš išvardintų veiksmų, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą.

Kiekvienas iš nurodytų veiksmų turi būti atliekamas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Bendras terminas palikimui priimti yra trys mėnesiai nuo asmens mirties -  tačiau teismas šį terminą gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Be to, palikimas gali būti priimamas pasibaigus šiam 3 mėnesių terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Pavyzdžiui, jeigu kiti įpėdiniai palikimą priėmė, o vienas praleido terminą, bet paskui kiti įpėdiniai neprieštarauja, kad ir šis paveldėtų, tai tam praleidusiam terminą įpėdiniui grąžinama jam priklausanti dalis, kuri jau yra pas kitus įpėdinius – tačiau grąžinama tik tai, kas pas tuos įpėdinius išliko natūra plius lėšos, kurios buvo gautos realizavus tą turto dalį, kuri iš tiesų priklauso terminą praleidusiam įpėdiniui – todėl, pavyzdžiui, jeigu turtas jau yra sudegęs, prarastas ar pavogtas iš tų kitų įpėdinių, tai terminą praleidusiam asmeniui nebus grąžintas toks turtas ir už jį nebus atlyginta.

Palikimo priėmimo būdai.

I. Faktiškai pradėjus turtą valdyti – tai reiškia, kad įpėdinis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Jeigu įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, nusprendžia atsisakyti palikimo, jis gali tai padaryti paduodamas pareiškimą notarui. Kadangi iš esmės palikimo priėmimas yra sandoris (vienašalis), tai toks palikimo priėmimo būdas (arba toks sandoris) galėtų būti laikomas sandoriu, sudarytu konkliudentiniais veiksmais. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, t.y. ne tik paveldėtu turtu, bet ir savo asmeniniu turtu, turėtu iki paveldėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu: „palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pa-reigas. Priimdamas kaip palikimą turtą, nuosavybės teise priklausiusį palikėjui jo mirties metu, įpėdinis siekia įgyti nuosavybės teises į šį turtą nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 str. 4 da.). Asmens valia civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuria teisi-nes pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus specialiai įstatyme numatytus atvejus (CK 41 str.). Civilinio kodekso 587 straipsnis nenumato, kad palikimo priėmimas gali būti atliekamas tylėjimu ar neveikimu. Priešingai, įstatyme įvardyto palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, nukreipti įgyti teisę į paveldimą turtą. Siekiant įrodyti, kad įpėdi-nis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytus terminus, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nekuria nuosavybės teisių. Vien minėti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, val-dymą ir disponavimą turtu kaip savo nuosavybe. Asmuo, savo reikalavimus grindžiantis palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgy-ti nuosavybės teises į paveldimą turtą“ (LAT 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje ieškovių E. Jonaitienė, G. Garnienė v.  T. Šakėnienė, R. Miškinienė, Nr.3K-3-7/2001 m., kategorija 25.8.2; 30.6.).

Kitoje LAT nagrinėtoje byloje nustatyta, kad „ginčo namų valdoje ieškovas gyvena nuo jos pastatymo laiko - nuo 1973 m., yra registruotas namų valdoje. Šioje namų valdoje jis liko gyventi ir po palikėjo, savo tėvo A. Girdžiūno mirties – namų valda naudojosi, ją prižiūrėjo, pasirūpino telefono ryšio į namų valdą įvedimu, mokėjo už dujų naudojimą. Akivaizdi ir nereikalaujanti išsamesnio įrodinėjimo yra aplinkybė, kad asmuo, naudodamasis namų valda, joje gyvendamas tuo užtikrina ir namų valdos priežiūrą, tinkamą jos eksploatavimą. Kada asmuo gyvena namų valdoje, ją prižiūri, tai reiškia, kad jis šiuo turtu naudojasi kaip savo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą E. Jonaitienė, G. Garnienė, J. Karašauskienė v. T. Šakėnienė, R. Miškinienė, bylos Nr. 3K-3-7/2001 m . ir buvo akcentuota, kad siekdamas įrodyti palikimo priėmimo faktą, įpėdinis turi įrodyti, jog palikimą sudarantį turtą pradėjo valdyti kaip savo. Vadinasi, valdydamas turtą, kaip jam priklausantį, tuo asmuo įgyvendina nuosavybės teises į paveldėtą turtą. Kita vertus, kiekvieno sandorio sudarymui yra esminiai svarbi sandorį sudarančios šalies valia. Būtent valios priimti palikimą išreiškimas turi svarbiausią reikšmę sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą. Tokia nuostata yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus bylą A. Ivaščenko v. Vilniaus apskrities VMI, bylos Nr. 3K-3-450/2000 m .  (nutartis paskelbta biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 14 psl. 103-109). Kaip šioje byloje nustatyta, įpėdinio A. Girdžiūno valia priimti palikimą buvo išreikšta konkliudentiniais veiksmais – faktiškai pradedant valdyti palikimą“ (LAT 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje A. Girdžiūnas v. S. Girdžiūnienė, Nr. 3K-3-416/2003 m. kategorija 30.).

II. Padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako visu savo turtu.

169

III. Kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Norėdamas išvengti tos situacijos, kad už palikėjo skolas teks atsakyti visu savo turtu (t.y. ir paveldėtu ir savo asmeniniu, turėtu iki paveldėjimo), įpėdinis gali kreiptis į teismą, kad būtų sudarytas turto apyrašas. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 str. 1 d.). Tai iš esmės reiškia, kad įpėdiniui bus perduota tik tai, kas liks įvykdžius visas mirusiojo prievoles.

Apyraše turi būti (CK 5.53 str. 5 d.):

1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę,

2) nurodytos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus. 

Neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu (CK 5.56 str.). 

Palikimo priėmimas turi grįžtamąją galią.

Įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja teisę ne tik į tą turtą, kuris egzistavo palikimo priėmimo metu, bet ir į tą turtą, kuris egzistavo palikimo atsiradimo metu.

13. PALIKIMO ATSISAKYMAS

 

Jeigu įpėdinis (tiek įstatyminis, tiek testamentinis) nepageidauja paveldėti turto, jis turi palikimo atsisakyti.

Atsisakymasturi būti atliktas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.

Neleidžiama palikimo atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba atsisakyti dalies palikimo (CK 5.60 str. 1 d.).

Atsisakymas gali būti atliktas vienintele forma – tai yra paduodant pareiškimą notarui (CK 5.60 str. 3 d.). 3 mėnesių terminą palikimui atsisakyti reikėtų laikyti naikinamuoju terminu, kadangi įstatymas nenumato teismo galimybės praleistą terminą pratęsti. Vadinasi vėliau atsisakyti palikimo neleidžiama.

14. PAVELDĖJIMO TRANSMISIJA

 

Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą, teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams (CK 5.58 str. 1 d.).

Toks teisės priimti palikimą perėjimas vadinamas paveldėjimo transmisija.  

Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos (CK 5.58 str. 2 d.).

15. PAVELDĖJIMO TEISĖS LIUDIJIMAS

 

Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 str. 1 d.).

Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.67 str. 1 d.). Šis liudijimas gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra (CK 5.67 str. 2 d.).

Pavelėjimo teisės liudijimas yra oficialus dokumentas, kuris patvirtina:

palikimo priėmimo faktą; teisę į palikimą. 

170

Gauti pavelėjimo teisės liudijimą yra įpėdinio teisė, bet ne pareiga.

Šis liudijimas reikalingas tuo atveju, kai paveldėtas turtas turi būti nustatyta tvarka įregistruojamas.

Teismų praktikoje pabrėžiama, kad „įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku, tačiau prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę jis gali panaudoti tik įregistravęs ją viešame registre (CK 1.75 str.)“ (LAT 2003 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. Hoppenienė ir Ž. Hoppenaitė v. H. Hoppenas, Ž. Hoppenas, Nr. 3K-3-347/2003 m., kategorija 30.1; 30.7; LAT 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje G. M. B. v. J. M., AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, AB „Lietuvos dujos“, Nr. 3K-3-309/2006, kategorijos 30.9.1; 34.5; 38 (S)).

16. ĮPĖDINIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ PALIKĖJO SKOLAS

 

Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės  (CK 5.62 str. 3 d.).

Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto (CK 5.63 str. 1 d.). 

Kokia yra paveldimo turto teisinė padėtis, kai yra keletas įpėdinių?

Tokiu atveju laikoma, kad paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip (CK 5.68 str.).

Tačiau įpėdiniai turi teisę palikimą pasidalinti bendru sutarimu (CK 5.69 str.). Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas.

Čia svarbus daiktų skirstymas į dalius ir nedalius.

Dalūs daiktai dalijami natūra.

Nedalūs daiktai paskiriami vienam iš įpėdinių, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais.

Įstatymas netgi numato, kad konkrečių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais (CK 5.70 str. 4 d.).

Šeimos ir paveldimo turto dokumentai perduodami saugoti vienam iš įpėdinių (CK 5.74 str. 1 d.).

Nekilnojamojo daikto dokumentus gauna tas įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas (CK 5.74 str. 2 d.).

 

171