Embed Size (px)
Citation preview
1
32
Gyvenimas žaliuojančios gamtos apsuptyje jau laukia Jūsų. Tereikia panorėti.Svajojate apie namus, glostomus visus metus žaliuojančių pušynų ir spinduliuojančius čia pat čiurlenančio upelio ramybe?Įsikurkite juose jau šiandien.„Pušų terasose“ Jūsų laukia švelni gamtos ramybė, išsipildžiusi svajonė – erdvi terasa su Vilniaus panorama ir išskirtinis gyvenimas namuose, sukurtuose Jūsų jaukiai kasdienybei.
Namai, kurių vertėjo laukti.
• GYVA APLINKA, SUKURTA TIK JUMS
• KOKYBĖIRIŠSKIRTINUMAS
• GERA NAMŲ ENERGIJA
• UŽTIKRINTASSAUGUMAS
www.pusuterasos.lt
54
redaktorės žodis
Istorija liudija, kad lietuvių prieraišumas namams ir tėviškei formavosi ištisus šimtmečius. Ir kokį atgarsį šiuo klausimu atneštų Vakarų vėjas, lietuviams vis tiek reikės savo kampo, erdvės, namų. Man tai patinka. Ne todėl, kad dirbu didžiausioje nekilnojamojo turto plėtros bendrovėje. Mano įsitikinimu, namai – tai žmogaus stuburas, vidinė būsena, tapatybė.
Kurdami „Antakalnio terasų“ gyvenvietę leidome sau drąsiai svajoti ir kelti tokius tikslus, kurie kitiems kartais atrodė lyg nepamatuota ambicija. Savo vizijose matėme išlaikytą natūralų rel-jefą, ne mažus medžių sodinukus, o ilgamečius beržynus, pušynus ir parkus, išsaugotus greta namų būsimų gyventojų džiaugsmui ir poilsiui. Norėjome, kad tekėtų upeliai, šniokštų kriokliai ir fontanai, nes vanduo ramina, gaivina ir džiugina. Užsimerkę matydavome žmones, kurie po darbų basomis kojomis jaučia natūralias maumedžio lentų terasos grindis ir ilsisi žvelgdami į Vilniaus panoramą. Dabar, kai baigtas jau trečiasis „Antakalnio terasų“ gyvenvietės etapas ir liko paskutinis, galime pripažinti: mums pavyko. Taip, atidavėme visą širdį, daugybę laiko, nak-tis apmąstymų. Taip, šimtą kartų susiginčijome, kokių medžiagų ir spalvų turėtų būti fasadai, kokie paveikslai turėtų puošti laiptines...
Tačiau šiandien mes skiname saldžiausius darbo vaisius – laimingus žmones, kuriančius savo gyvenimo istorijas „Antakalnio terasose“ ir mielai besidalijančius jomis su mumis. Viena gyven-toja mus visus apdovanojo savo megztomis kojinėmis, kita – atsiuntė užfiksuotą gyvą kiškį, šmi-rinėjantį aplink namus. Esame dėkingi žmonėms, atveriantiems savo namų duris ir taip svetin-gai mus sutinkantiems, – tiek neįtikėtinų, gražių, stilingų istorijų po „Antakalnio terasų“ stogais!
Mums (kalbu ir savo kolegų vardu) gera būti šių namų istorijų dalimi. Tais, kurie sukuria pre-tekstą kieme, prie upelio, susitikti dviem nepažįstamiems vaikams, vieną dieną galbūt tapsian-tiems geriausiais draugais. Mums patinka pušys ir slapčia viliamės, kad „Antakalnio terasų“ gyventojus rytais po naktinio lietaus, kaip ir mus, aplanko pojūtis, lyg gyventum prie jūros, nes, garbės žodis, čia ja kvepia.Ir net jei pagalvosite, kad tai, ką perskaitysite, yra gryniausia reklama, aš vis tiek pasakysiu: visiems linkiu gyvenimo „Antakalnio terasose“. Užsukite bent pauostyti jūros sostinėje. Arba keliaukite žurnalo puslapiais. Galbūt kita istorija bus jūsų?
Akvilė Liaudanskienė iš „MG Valdos“
turinys
Svečiuose „Eglių terasose“
4 ĮGULA IŠ PENKIŲ
Svečiuose „Beržų terasose“
14 AMBASADORIUS YPATINGOMS UŽDUOTIMS
20 ANT BANGOS
Stilingi namai
26 NAMAI, Į KURIUOS NORISI GRĮŽTI
34 ĮVERTINTOS ERDVĖS
40 INTERJERO IDĖJOS SLEPIASI DETALĖSE
Matuojamės namus
48 KAI NAUJO GYVENIMO PRADŽIA YRA DABAR
50 URBANISTINIS INTERJERAS
53 KLASIKINIS INTERJERAS
56 MODERNUS INTERJERAS
Pokalbiai
62 GYVENTI KITAIP REIKIA DRĄSOS
66 TURIU NE VIENĄ, O ŠEŠIS ŠIMTUS ŠEIMŲ
70Ką veikti „Pušų terasose“
Arčiau gamtos
80 NAMŲ ŠIRDIS – TERASA
76
„Eglių terasose“ įsikūrusi Irmanto ir Stasės Rimkevičių šeima su sūnumis Martynu, Laurynu ir dukra Saule skleidžia tikrų tikriausią magiją, nes iš jų namų nesinori išeiti. O sužino-jus, kad Irmantas jau daugybę metų pilotuoja lėktuvus, taip ir norisi su-sėsti jų namų terasoje ir valandų va-landas klausytis pritrenkiančių is-torijų iš pilotų kasdienybės. Jis pats sako, kad skrydžių romantika išga-ruoja per pirmuosius darbo metus, tačiau šeimai lauktuvių parveža iki šiol. Tiesa, ne saldumynų, o... nuo-traukų iš pilotų kabinos! Labiausiai jam patinka fotografuoti Alpes. Šis pasakojimas apie Rimkevičių šeimą drieksis per kalnus, sustos Pa-kistane, grojant ŽAS muzikai, skries motociklu, kol, ratą apsukęs, ir vėl sustos penktadienio picomis kve-piančiuose „Eglių terasų“ namuose.
Martynas GusasNuotraukos Guodos Jucevičiūtės
ĮGULA IŠ PENKIŲsvečiuose „Eglių terasose“
98
Iš praktikos galiu pasakyti, kad 90 proc. žmonių nesu-
pranta, ką pilotas šneka. Skrydžio metu gali kalbėti,
ką nori: pavyzdžiui, šiuo metu mes skrendame per
Mėnulį.
Visas jūsų šeimos gyvenimas sukasi aplink Irmanto skrydžius?Irmantas (I.): Penkias dienas skraidau, o keturias il-siuosi. Jau 11 metų šitaip dirbu bendrovėje „Ryanair“. Grafikas labai paprastas ir aiškus iki pat metų pabaigos, visa šeima gali susiskaičiuoti. Stasė (S.): Jeigu Irmantui skrydis trečią valandą nakties, tai turi įtakos visos mūsų šeimos gyvenimui. Arba jei tė-tis grįžta labai vėlai, nors ir keliamės septintą, su vaikais kalbamės pašnibždomis.
Netrukus skrisite atostogų į Italiją. Pilotuos tėtis?S.: Šįkart tėtis nedirbs, skris su mumis salone, tada turės keletą skrydžių mums atostogaujant ir vėl grįš pas mus. Porą metų niekur kartu neskridome, labai pasiilgome kelionių. I.: Nors skrendame atostogų, aš visada pasiimu savo leidi-mą. Maža ką. Kaip ir gydyto-jai. Savo šeimą esu skraidinęs tik kartą. Žmona net nesakė sūnui, norėjome padaryti stai-gmeną. Tąsyk skridome atos-togų į Romą per Liverpulį.
S.: Sužinojau tik tą pačią dieną, kad mūsų lėktuvą pilo-tuos Irmantas. Lipome į „Boeing“ ir tik tada sūnus pa-matė, kad tėtis pasitinka su uniforma. Tai buvo pirmas mūsų vyriausiojo sūnaus Martyno skrydis su dirbančiu tėčiu, kiti mūsų vaikai nėra su juo skridę. Įdomu su Ir-mantu skristi. Jis sėdi ir atidžiai klauso pilotų praneši-mų. Normalu, tai profesiniai dalykai. Ir aš, kai dirbau su interjero medžiagomis, negalėjau praeiti nepasižiūrėju-si į grindis: o, kokia kokybiška danga šiame viešbutyje, neblogai investavo!I.: Iš praktikos galiu pasakyti, kad 90 proc. žmonių ne-supranta, ką pilotas šneka. Kaip mes juokaujame, skry-džio metu gali kalbėti, ką nori: pavyzdžiui, šiuo metu
mes skrendame per Mėnulį (juokiasi).
Ar norėtumėte, kad sūnus taip pat būtų pilotas? I.: Prieš ketverius metus sū-nui dovanojome simuliaci-nį skrydį lėktuvu „Boeing“ į Barseloną. Jo metu vaikas patyrė tikro skrydžio tikroje kabinoje jausmą. S.: Norėjosi pasižiūrėti, ar jam įdomu. Bet kol kas jis už
šios veiklos neužsikabino, jam įdomesni kompiuteri-niai dalykai. I.: Gal ir norėčiau, kad sū-nus būtų pilotas, bet su žmona esame nusprendę, kad nedarysime įtakos vai-kų sprendimams ir leisime patiems spręsti, kuo būti gy-venime. Būtų labai įdomus darbas, bet, žiūrint į sunkiai nuspėjamą ateitį, lėktuvai kada nors skraidys visai be pilotų. Pilotai sėdės ant že-mės ir pilotuos juos. Fiziškai nereikės būti kabinose. Mes ir dabar sėdime ten tik dėl to, jei kas atsitiktų, šiaip dirba autopiloto programa. Kai grubiai nutupdome lėk-tuvą, sakau: „Jūs į mane čia tų žvilgsnių nemėtykit, čia autopilotas.“ (Juokiasi.) Ir lėktuvai, ir automobiliai važi-nės patys, net nėra abejonių. Reikia tik užaugti kartai, kuri pasitikės tuo. Aš pasitikėčiau. S.: Jūs ir dabar skrisdamas nežinote, pilotuoja patyręs pilotas ar mokinys. I.: Kaip ir operacinėje – tu juk nežinai, kad tave pjausto rezidentas! Įsivaizduokite, aš mokau pradedantį pilotą, o skrydžio palydovė pasitikdama sako: „Sveiki atvykę į šį mokomąjį skrydį.“ Sakai: „Kokį dar mokomąjį?!“ O stiuardesė: „Kai jūs pirkote bilietą, mažomis raidėmis buvo parašyta, kad lėktuvą gali pilotuoti ir mokinys. Jūs juk padėjote varnelę!“ (Juokiasi.)
Jūs rimtai?!I.: Juokauju, bet iš tiesų tai vyksta. Ar, lipdami į lėktu-vą, nematėte raidės „M“ prie korpuso priklijuotos? (Kva-tojasi.) Tuščią lėktuvą gai-nioti mokantis labai bran-gu, todėl mokymasis vyksta tikro skrydžio metu, aš tam turiu licenciją.
Žmonės ir taip skraidyti bijo...I.: Natūralu, kad vieni bijo skraidyti, o kiti – į uolas lįs-ti. Kai atsiduri lėktuve, nuo tavęs niekas nebepriklau-so. Gali nusiteikti gerai, blogai, gali nervintis, verkti ar melstis, bet niekas nepasikeis. Važiuodamas troleibusu gali surikti ir jis sustos. O lėktuve turi atsiduoti kelionių Dievui, kaip rašė Jurga Ivanauskaitė. Žmogus sėdi dre-bėdamas, įsikibęs į parankius ir bijo akis pramerkti, jį ta baimė užvaldo.S.: Draugų kompanijose visada atsiranda klausimų Ir-mantui. „Kai skridau, labai purtė, kas ten buvo?“ Jam visuomet smagu kalbėti ta tema, kol pasakau neapsi-kentusi: „Pala pala, mes čia susirinkome gimtadienio švęsti!“ I.: Draugams sakau – užsirašinėkite tuos klausimus. Beje, darbe mes jau įpratę manyti, kad visi žmonės skrenda pirmą kartą, nes klausia tų pačių dalykų. Pa-
Gal ir norėčiau, kad sūnus būtų pilotas, bet su žmona esame nusprendę, kad nedarysime
įtakos vaikų sprendimams.
1110
vyzdžiui, kur tualetas. 80 proc. žmonių nemato tuale-to durų, nes jos atsidaro iš šono, pradeda dairytis, tas žvilgsnis toks pasimetęs, tada vis tiek nusprendžia pa-klausti. Kokia nors žodžio kišenėje neieškanti palydovė tokiam atsako: „Atsidarysite šitas duris, laiptais žemyn, po to pereisite barą, už baro kairėje – dvejos durys, vie-nos – į vyrų tualetą, kitos – į moterų.“ Ir kai keleivis atsi-daro tualeto duris, pradeda juoktis. Tikrai visi aviacijos srityje tiki viskuo, ką sakai.
Ar visada norėjote būti pilotas?I.: Studentavimo laikais pas koncertinės agentūros„Tigris“ vadovą Artūrą Butkevičių dirbau prodiuseriu, buvau pirmasis grupės ŽAS vadybininkas. Artūras tuo-met skeptiškai žiūrėjo į ŽAS, sakė – jeigu noriu, galiu su jais dirbti. Kaip tik tuo metu išleidome antrąjį albumą „Man gerai“, esu išmaišęs visus Lietuvos kultūros namus su ŽAS ir „Fojė“, vėliau su Andriumi Mamontovu, kai šis išleido savo pirmąjį solinį albumą „Pabėgimas“.
O kaip jūs skraidyt išmokote būdamas ŽAS vadybi-ninku?I.: Kai studijos artėjo į pabaigą, reikėjo apsispręsti, kur eiti – į aviaciją ar pramogų pasaulį. Marius Berenis su Tomu Ališausku pradėjo kurti laidą „Tomazas ir Mara-zas“ ir mane pasikvietė dirbti kartu. Tada ir įvyko lūžis: pasakiau, dėkui, aš labiau noriu aviacijos ir išėjau. Juk pradėjau skraidyti dar būdamas dešimtokas su sklandy-tuvais, įstojau į pirmąjį Aviacijos instituto kursą. Mano pirmas darbas buvo „Lietuvos avialinijose“. O jos išnuo-mojo lėktuvą kartu su įgula Pakistano oro linijoms (juo-kiasi).
Pakistanas buvo didysis gyvenimo nuotykis?I.: Tai reikia patirti. Nuėjęs į turgų, pasijunti kaip sto-vėdamas ant pasaulio krašto, jauti sustojusį laiką, ma-tai, kaip atrodė viskas prieš penkis tūkstančius metų. 90 metų žmogus pardavinėja kapotas karvių kanopas, šalia jo anūkas – kai jis užaugs, taip pat pardavinės kanopas,
o šalia jo lakstys jo anūkas ir istorija tęsis. Net kūnas šiurpsta nuo kvapo ir jausmo. Tai, ką matėme animaci-niuose filmukuose, ten realybė: sėdi ant pistacijų maišų krūvos kaip soste prekiautojas ir nurodinėja tarnams, ką daryti. Klimatas kitoks, nuolatinės smėlio audros, jų Europoje neturime. Pas mano kolegą prieš skrydį atėjo vietinė skrydžio palydovė, užsikišusi gėlę už ausies, ir bandė suvilioti, pirštis... S.: Daug metų po grįžimo iš Pakistano jis nuolat pasa-kodavo visokias istorijas. Vėliau vien išgirdę frazę: „O pas mus Pakistane...“ prapliupdavom juoktis!
Sakėte, kad su šeima skridote prieš porą metų. Kodėl taip ilgai nekeliavote?S.: Mums čia skausminga tema, prieš porą metų mudu su Irmantu pakliuvome į motociklo avariją. Važiavome pas draugus į sodybą, palikę vaikus. Norėjome pabūti su vyru dviese, vėjelis švilpia, vasara, karšta, kalbamės... I.: Ir per sekundės dalį, ramiai važiuodami, buvome už-kabinti vilkiko. S.: Per laimingą atsitiktinumą išlikome gyvi. Tada labai daug padėjo draugai ir mūsų šeimos. Esame jiems dė-kingi. Išmokome džiaugtis kiekvienu artimojo žingsne-liu tikrąja to žodžio prasme, pirmu atsistojimu. Vaikai įgavo savarankiškumo, atradome parduotuves interne-te. Pradėjome labiau branginti vieni kitus, nes suprato-me, kaip tai laikina.I.: Pirmą kartą gyvenime gulėjau ligoninėje. Ilgai kan-kinausi, ar galėsiu grįžti dirbti, ar galėsiu vaikščioti, kaip atsigausiu, nes po avarijos mano sveikatos pažy-mėjimas buvo sustabdytas. Džiaugiuosi, kad mano ben-drovė išlaukė ir vėl galiu dirbti mėgstamą darbą. Po to karto važiavau tik vandens motociklu, bet dar sunku. Nors psichologiškai baimės nejaučiu.
Kokia ironija: žmonės, atvirkščiai, bijo skristi.I.: Visada buvo aišku, kad automobiliu keliauti pavojin-giau negu skristi. Jau nekalbant apie motociklą.
Romantikos jūsų darbe vis dar yra?I.: Mūsų visuomenė skraidymą labai romantizuoja, ta-čiau tai išgaruoja per pirmus darbo metus.S.: Irmantas vis dar fotografuoja, pavyzdžiui, Alpes, jei virš jų skrenda.I.: Mūsų kabinose langai dideli, visai kitaip viskas ma-tosi. Kai saulė leidžiasi, saulės šviesa sklinda tokiomis juostomis, keičiasi kas minutę. Esu Monblaną fotogra-favęs, aukščiausią Europos kalną. Būna tokių akimirkų, kai su kolega, antruoju pilotu, sukišę nosis fotografuo-jame. Arba žaidžiame: nufotografuoju kokią nors salą, miestą ar oro uostą ir klausiu: atspėk, kas? Pasitaiko ne-kasdienių momentų, esu skridęs Vakarų Europoje, buvo naktis, apie vienuolika, skridome iš Škotijos į Vokietiją,
90 metų žmogus pardavinėja ka-potas karvių kanopas, šalia jo anū-
kas – kai jis užaugs, taip pat par-davinės kanopas, o šalia jo lakstys
jo anūkas ir istorija tęsis.
1312
buvo giedra ir atsidūrėme tokiame taške, kai vienu metu kaip ant delno ma-tėme Amsterdamą, Briu-selį, Paryžių ir Londoną. Dideli miestai labai ryškiai šviečia. Tarkime, Belgija išsiskiria iš visų šalių, nes visi keliai ten apšviesti. Esu skridęs gruodžio 31-ąją, tai fejerverkai iš viršaus atrodė tarsi maži grybukai – puk, puk sproginėja. Tik iš že-mės fejerverkai didingai atrodo.
Ar parvežate lauktuvių?I.: Dabar jau nebe, nes skraidau labai dažnai, o visų prekių yra ir Lietuvoje. Tiesa, yra išimčių, pavyzdžiui, mėlynų traškučių „Pringles“ yra tik Londone. Anksčiau draugas prašydavo šokolado „Milka“ parvežti, kai dar Lietuvoje nebuvo. S.: Dar tik penkeri metai, kai Irmantas skraido iš Lietu-
vos. Anksčiau aš gyvenau su vaikais čia, o jis skraidė iš kitų Europos valstybių. Tada po savaitės darbo grįždavo su lauktuvėmis. Kai išvyko į Haną, buvo minčių keltis kartu gy-venti, bet nusprendėme, kad ne ta vieta, kurio-je norėtume likti. Ypač, kai gimė trečias vaikas, tikrai turėjome galvoti, ką daryti. Tai nebuvo ul-timatumas, bet greičiau noras išsiaiškinti, kaip gyvensime toliau. Laimė, buvo paskelbta apie „Rya-
nair“ bazės Kaune įkūrimą ir visi klausimai išsisprendė. Mums gera čia gyventi, o važinėti paskui vyrą nenoriu, aš irgi turiu savo gyvenimą. Dirbau interjero medžiagų srityje – rinkodara, parodos, derėjausi su tiekėjais dėl kainų. Dabar daugiausia laiko skiriu šeimai – darbus reikėjo apleisti, nes ilgai truko reabilitacija po avarijos.
Dirbu namuose, esu visų pir-ma mama, mano darbas – lo-gistika ir koordinavimas. Turiu keletą projektų ir galiu dirbti nuotoliniu būdu, o tam, kad patenkinčiau visuomeninius ir socialinius poreikius, savano-riauju „Vaikų linijoje“. Kodėl? Man visada gyvenime reikėjo ne tik imti, bet ir duoti. Man tikrai norisi gelbėti pasaulį, keisti. Vaikus kamuoja tos pa-čios bėdos, apie kurias kalba-ma viešai: patyčios, prievarta, meilė, santykiai su tėvais.
Jūsų penkiolikmečiui Martynui tėvai labai kvaili at-rodo?S.: Visiškai (juokiasi).Vis sako – ko čia lendat su savo klausimais. Martynas daug metų žaidė skvošą ir pasiekė aukščiausių rezultatų savo amžiaus grupėje. Šiuo metu neturi panašaus lygio kolegų paauglių, o su suaugusiai-siais ne visada patogu žaisti, tad kuriam laikui pristabdė
treniruotes. Lanko kompiuterių mokyklą, yra pažadėjęs mums baigti muzikos mokyklą, klarne-to specialybę, nors ir nori mes-ti. Pirmokas Laurynas puikiai mokosi ir lanko krepšinį, atrado save ten, penkiametė Saulė šoka baletą. Mes daug laiko leidžiame kartu su vaikais. Mūsų vakarienė dažniausiai yra bendra, apie sep-tintą vakaro susirenkame. Aiš-ku, mažieji kasdien norėtų deš-relių ar blynų, bet aš stengiuosi įvairiai gaminti. Penktadienis – išskirtinė picų diena...
O tiesa, kad pilotai gauna skirtingą maistą?I.: Taip, nes turi skirtingas žmonas (juokiasi). Mūsų bendrovė maitinimo neskiria, todėl įsidedu savo mais-to. Jei skrydis ryte, pasiimu jogurto ar dribsnių, jei va-kare – kažko sotesnio, ką nors pasišildau. Pietauju ir oro uostuose, ten maistas nėra prastas.
Mūsų lėktuvo kabinoje langai dideli, visai kitaip viskas matosi. Būna tokių akimirkų, kai su kole-ga, antruoju pilotu, sukišę nosis
fotografuojame. Arba žaidžiame: nufotografuoju kokią nors salą, miestą ar oro uostą ir klausiu:
atspėk, kas?
1514
Ar judu suvedė lėktuvai?I.: Studentiškas gyvenimas. S.: Mūsų verslo vadybos kurse buvo daug merginų, rengėme vakarėlį ir nusprendėme pakviesti aviato-rių. Irmantas išėjo anksčiau iš vakarėlio, telefonų mobiliųjų nebuvo, nežinau, kaip mane jis rado.I.: Užsirašiau kambario numerį, neklaidžiojau po bendrabutį (juokiasi).S.: Vėliau, kai pradėjome bendrauti, supratome, kad mus sieja panašios vertybės. Tai buvo beveik prieš 20 metų. Tuomet Irmantas mane stebino pasakęs, kad norėtų net trijų vaikų. Iš pradžių gimė vyriau-siasis sūnus, vėliau ėmėmės karjeros ir pagaliau atsi-rado ilgai lauktas antrasis sūnus, o trečioji mergaitė – netyčiukė. Mano bendradarbiai negalėjo patikėti, kad aš turėsiu daug vaikų. Darbe buvau griežta ir reikli, o šeima mane sušvelnino. I.: Labiausiai mane džiugina laikas, praleistas kar-tu su šeima. Tikiuosi, kad ateityje džiugių akimir-kų bus kur kas daugiau. Norint tai pasiekti, reikia stengtis kiekvieną dieną.
Vėliau, kai pradėjome bendrauti, supratome, kad mus sieja panašios vertybės. Tai buvo beveik prieš 20 metų. Tuomet Irmantas mane stebino pasakęs, kad norėtų net trijų vaikų.
1716
Nepastebėti visuomet mandagaus ir geros nuotaikos Jono Rudalevičiaus, beržynu grįžtančio iš dar vienos kelionės į savo namus „Beržų terasose“, – tiesiog neįmanoma. Pažintys su monarchais, susitikimai su pasaulinio lygio politikais, apkeliautas kone visas pasaulis – toks buvusio ambasadoriaus Šveicarijoje ir Lichtenšteine dr. J. Ru-dalevičiaus gyvenimas. Susitikimas su juo – tarsi grįžimas į Lietuvos istoriją, kuri šiandien niekaip netilptų į oficialius raštus ir įgaliojimus. Būtent ponui Jonui buvo patikėta išspausdinti pirmuosius lietuviškus pinigus ir pasus. Jo papasakota istorija – tai kartu ir detektyvas, ir trileris, o žvelgiant iš dabarties perspektyvos – tikras fan-tastinis veiksmo filmas.
Martynas GusasNuotraukos Guodos Jucevičiūtės
AMBASADORIUSYPATINGOMS UŽDUOTIMS
svečiuose „Beržų terasose“
Kaip gyvenate, kai iš veiklaus ambasadoriaus per die-ną tapote pensininku?Laiko mažai! Gyvenu labai aktyviai. Vis dar dažnai skraidau į Šveicariją, Austriją, kitas šalis, nes ten liko daug pažinčių, kurių prireikia kam nors Lietuvoje ar ki-tose šalyse, dar yra likę ryšių su Fribūro universitetu. Ieškau koncertų, renginių rėmėjų, verslo ryšių abiejų šalių partneriams. Neseniai pasiūlė būti vieno privataus universiteto Mokslo tarybos pirmininku. Svarstau, ar sutikti. Ruošiuosi skaityti paskaitas. Važinėju dviračiu, nes iš čia, „Beržų terasų“, kur gyvenu, labai arti centras, vos keliolika minučių. Daug vaikš-tau, bėgioju, plaukioju. Einu į parodas, koncertus, susitin-ku su draugais. Kai šilta, labai mėgstu maudytis ežeruose. Daug skaitau.
Tiesa, kad ypatingą potraukį jaučiate poezijai?Mano geriausias draugas yra poetas Kornelijus Plate-lis, su juo gyvenome viename kambaryje, kai mokėmės VISI, dabartiniame VGTU. Aš studijavau statybos eko-nomiką ir organizavimą, o Kornelijus – kelių inžineri-ją. Padedant Kornelijui, labai artimi buvome su Sigitu Geda, jis darė pragariškus darbus, buvo velniškai talen-tingas, nelabai tokių dabar ir turime. Kornelijų Platelį nuo studijų laikų vadinome Drambliu. Jis net mano telefone taip įvestas. Nepyksta: sako, visi
– žmonės, o aš – vienintelis Dramblys (juokiasi). Skaitau poezijos knygas, nors ir nela-bai sistemingai. Tomas Eliotas – mano mėgstamiausias. Anot vieno poeto, poeziją skaity-ti smagu ir sveika, kaip ir alų gerti.
Anot vieno poeto, poeziją skaityti smagu ir sveika,
kaip ir alų gerti.
1918
Negalima taip rašyti, nubaus!Bet šnekėti aš nebijau (juokiasi).
Nesvarstėte apsigyventi kur nors Azijoje, kur pigu, šilta, geras aptarnavimas?Ne. Man reikia žmonių. Nedaug turiu draugų. Gal du. Bet Kornelijus būtų tas, su kuriuo 46 metus pažįstami ir nė sykio nesame susipykę. Pabūti užsieny gerai, bet man reikia aplinkos, kurioje jaustumeisi savas, galėtum kažką sukurti. Įstojau į Šaulių sąjungą, siūdinsiuos uni-formą, eisiu į mokymus. Tokie mano įsitikinimai.
Ambasadoriau, o prisiminkime viską nuo pradžių. Jūs savo diplomatinę karjerą pradėjote 1992-aisiais Vokietijoje kaip patarėjas, laikinasis reikalų patikėti-nis...Pradėjome nuo nulio, nežinomybės buvo daug, vokie-čiai aprūpino mus viskuo. Latviams, estams ir mums davė po kambarį, sumokėdavo už mūsų patalpas, au-tomobilį, kanceliarines prekes, telefonus. Buvo labai nepatogu, bet neturėjome, iš ko patys visu tuo pasirū-
pinti. Ypač mus rėmė baronas Wolfgangas von Stette-nas ir Bundestago pirmininkė profesorė Rita Süssmuth. Vėliau po truputėlį stojomės ant kojų. Bet įdomiausias, labiausiai įtemptas ir rizikingiausias darbas buvo ne ambasadų kūrimas.
Intriguojate...Buvau Sąjūdžio entuziastas. Po pučo sausio 15-ąją mane pasikvietė premjeras Gediminas Vagnorius ir sako: „Tu-rėsiu tau užduočių.“ Mane paskyrė ministro pirmininko įgaliotiniu ekonomikos ryšiams su užsieniu. Gavau pa-žymėjimą ir užduotį – atsikratyti sovietinių pasų ir pa-gaminti pirmuosius lietuviškus piliečių bei diplomati-nius pasus. Padedamas dviejų partnerių, tai ir padariau. 1991-ųjų gruodžio 23-iąją nusileido norvegų lėktuvas su pirmąja mūsų piliečių žaliųjų ir diplomatinių pasų partija. Gerai, kad turėjau ryšių Vokietijoje po stažuotės laikų. Radau, kas gali duoti specialaus popieriaus, kas viršelių, kas pasiūlys apsaugos priemonių. Mes labai mažai pinigų turėjome, o reikėjo 4,6 mln. pasų blankų. Kainavo, dabar jau neslėpsiu, apie 6 mln. dolerių. Į 1992 m. vasaros olimpiadą vieninteliai iš Sovietų sąjungos
okupuotų šalių atvažiavome su savais pasais. Simboliška, kad juos išspausdino garsi įmonė „Thomas de la Rue“ – ta pati, kuri tarpukario Lietu-vai pinigus spausdino.
Bet pinigų taip pat reikėjo išspausdinti. Kai žlugo pirmasis mūsų ko-kybiškų pinigų spausdinimas, o nuo rublio reikėjo pabėgti kuo greičiau, mano pareiga buvo išspausdinti vadinamąsias vagnorkes, laikinuo-sius pinigus. Rusai nesitikėjo. Žinojome apie tai tik trise. Premjeras, aš ir poligrafijos specialistas Sigitas Katkus. Teko pasinaudoti ryšiais Švedijoje ir Vokietijo-je. Lietuvoje turėjome spausdinimo stakles, bet reikėjo pritaikyti turimus rėmus, kad jie numeruotų pinigus. Slapta į Vokietiją su automobiliu išsivežėme tuos rėmus. Važiavome per Frankfurtą, pakeliui nakvojome, o ne-toli Emingeno persirengėme ir ėjome į susitikimą. Prie mūsų turimo rėmo pritaikė numeratorių ir reikalingą įrangą. Apkalėme lentomis, padarėme kažką panašaus į cinkuotą karstą ir šis darinys iš Vokietijos per Klaipėdą atkeliavo.
O popieriaus turėjote?Spausdinome Lietuvoje ant paprasto popieriaus, bet buvo reikalingos bent minimalios saugos priemonės, liuminescenciniai dažai. Tų dažų dviese lėktuvu atsiga-benome iš Švedijos. Ant dėžučių buvo parašyta „Securi-ty printing“, jas gabenome dviese. Parskridome iš Stok-holmo į tuometį Leningradą. Sakau kolegai muitinėje: „Tik laikom įžūlius snukius, pereidami patikrą.“ Padėjo apvaizda. Galėjo juk mus suimti ir būtumėme iš kalėji-mo neišėję. „Ką vežat?“ – klausia. „Dažus, nes neišeina pas mus žurnalai“, – ir pastūmėme krepšius su dėžėmis po 20 kg dažų. Net neatsegė tų krepšių, praleido. Apie mano užduotis net žmona nežinojo. Vagnorkes spaus-dinome su minimaliomis apsaugos priemonėmis: van-dens ženklu, numeriais ir specialiais dažais. Nebuvo net metalinio saugos siūlo. Bet atsiribojome nuo rusų per trumpą laikotarpį – tai buvo labai svarbu. Sužinojome, kad vienam saugumo generolų Maskvoje už tai nulėkė kepurė, nes pražioplino. Tik dėl to, kad apie šį reikalą žinojo trys žmonės.
Jums buvo 41-i, labai jaunas...Laimingi žmonės esame, kad tais laikais gyvenom. Nėra čia ko girtis. Pinigų neturėjome. Duodavo dienpinigių kelias markes ar kronas ir spausdavai, kiek gali. Į Kopen-hagą nuskridome galutinai susitarti dėl diplomatinių
pasų, kuriuos gamino Danijos, Norvegijos ir Švedijos įmonės. Buvo balandžio pradžia, šal-ta, mus nuvežė į SAS viešbu-tį. Pernakvojome, pavaišino, pavalgydino, o kitą dieną dar turėjome reikalų. Reikėjo dar vieną naktį kažkur praleisti. Aš, suskaičiavęs pinigus, susi-gūžęs viešbuty paklausiau, ar užteks, atsakė, kad ne. Teko eiti į gatvę su portfeliukais. Vidurnaktį ir iš geležinkelio
stoties išvarė. Dar buvo likę pinigų alaus buteliukui ir dešrelei. Vaikštinėjome visą naktį po miestą iki Undinė-lės statulos ir atgal. Matėme, kaip benamiai miega, kaip dviračius vagia.
Dabar tokių istorijų galima tik pavydėti.Nemėgstu liaupsių. Kam čia garsiai kalbėti, kaip savo šalį myli, darbai parodo. Kai grįžau iš Vokietijos, įsikūrė Savivaldybių asociacija, sako, būsi generalinis direkto-rius. Sakau, baikit, aš nieko neišmanau. Nepasiusi, sako. O ten – 56 merai, dideli žmonės, ir aš – kažkoks neaiškus atėjau. Greitai įsitraukiau, daug metų praėjo, o kai kurie buvę merai iki šiol draugai likę. Vėliau pasikvietė užsie-nio reikalų ministras, sako, viceministras būsi. Atidavė daug sričių: konsulinį departamentą, Europos Sąjungos paramos programą, pasirašiau daug bevizių ir kitų su-tarčių, tapau derybų grupės su Karaliaučiumi vadovu
Sakau kolegai muitinėje: „Tik laikom įžūlius snukius, pereidami patikrą.“ Padėjo
apvaizda. Galėjo juk mus suimti ir būtumėme iš kalė-
jimo neišėję.
2120
iki pat sutarties pasirašymo Maskvoje. Teko dažnai būti Karaliaučiuje, reikėdavo vaizduoti atsipalaidavusį, bet pokalbiai buvo įtempti. Tik išrinktas prezidentu Vladi-miras Putinas atvyko į Kaliningradą pasveikinti karinių jūrų laivyno parado. Ten pirmąsyk jį pamačiau. Keis-tas jausmas. Sveikinasi, bet į akis nežiūri. Vieną vakarą skambina premjeras ir sako: „Jonai, ryt eini pas prezi-dentą, ministras būsi.“ Nesitikėjau. Net gražaus kos-tiumo neapsirengiau. Žmona ir dukra zyzė, kad neičiau, matė, koks išgręžtas būnu. Joms juk reikalingas gyvas tėvas (juokiasi). Prezidentas iš karto pasirašė dekretą ir tą pačią dieną prisiekiau Seime.
Ir taip karjeros skrydis per vieną vakarą?Reikia džiaugtis, kai pa-galvoji, juk niekada nesiprašiau, būdavau kviečiamas. Tėvas buvo kaunietis, bet vedė mamą, didžiažemę vals-tietę. Ir aš buvau kaimietis, karves ganiau. Pasisekė, kad mokytis daug pastangų nereikėjo. Labai lengva buvo, nes atmintis gera.
Būdamas ambasadoriumi jautėte atokvėpį?Ambasadoriumi Austrijoje dirbau penkerius metus. Buvau paskirtas dar Slovėnijai, Slovakijai, Kroatijai ir Lichtenšteinui. Atstumai nemenki. Zagrebas – 450 km, Liubliana – panašiai. Reikėdavo trenktis automobiliu pirmyn ir atgal. Prabangos neturi, juk pats vairuoji.
Pats ambasadorius prie vairo?Gal kas ir išsizyzdavo vairuotoją, bet aš nenorėjau lanks-
tytis. Būdavo ir nepatogumų. Negali į kitos valstybės ambasadą ar į oficialų renginį atvažiuoti pats vairuoda-mas. Juk kai ambasadorius išlipa, vairuotojai važiuoja tolyn.
Po Austrijos išvažiavote į Šveicariją.Kai dirbau užsienio reikalų ministerijoje, buvau amba-sadoriumi ypatingiems pavedimams, įtampos nejutau,
norėjosi didesnio krū-vio. Pasiūlė būti am-basadoriumi Ženevoje prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių orga-nizacijų biuro. Tai buvo absoliučiai naujas dar-bas, jis davė daug nau-dos. Milžiniški skaičiai posėdžių, įsivaizduokite – 15 tūkst. darbuotojų, 39 organizacijos. Daug išvažiuojamųjų posė-
džių į Aziją, JAV, Lotynų Ameriką. Kai pakvietė į Berną būti ambasadoriumi Šveicarijoje, su džiaugsmu sutikau, nes dvišalis darbas man priimtinesnis.
Kaip jums patiko šveicarai?Velniškai išskirtinė šalis, teko šešerius metus gyventi, vizitus organizuoti. Labai skiriasi nuo kitų valstybių, joje likę kažkas endemiško – tuose šlaituose tarp kalnų, juk net iš kantono į kantoną dar prieš šimtmetį būdavo sunku patekti, kiekvienas kantonas išlikęs labai savotiš-kas. Ilgai Šveicarija buvo uždara šalis. Žmonių mąsty-mas originalus, lėtokas, labai savarankiškas, nemėgsta, kad kas nors darytų spaudimą. Kad ir kokio rango bū-tum svečias, turi priimti jų taisykles: nedemonstruok, kad esi ambasadorius, ir nestatyk mašinos, kur nega-
Vieną vakarą skambina premjeras ir sako: „Jonai, ryt eini pas preziden-tą, ministras būsi.“ Nesitikėjau. Net gražaus kostiumo neapsirengiau.
lima, neviršyk greičio, netriukšmauk po dešimtos, o jei ateina svečių, eik ir atsiprašyk jų iš anksto. Jie labai sunkiai suartėja, bet jei susitari, tai šventa, gali būti 101 procentu tikras. Šokoladas, sūris, laikrodžiai – tai tik stereotipai, iš tikrųjų Šveicarija – aukštųjų technologijų ir mokslo simbiozės kraštas. Jų gamyba asocijuojasi tik su vienu žodžiu – kokybė.
Nusipirkote šveicarišką laikrodį?Ir akordeoną „Piermaria“. Nors jis itališkas, restauruo-tas, manau, ne ką blogesnis nei Martyno Levickio (juo-kiasi). Nedaug groju, esu užmiršęs, bet pažaisti man pa-tinka. O laikrodį – įsigijau, bet paprastą, svarbu buvo, kad būtų šveicariškas ir mechaninis. O ko daugiau reikia? Jei ir turėčiau daug pinigų, nepirkčiau brangaus, čia juk tuštybė.
Kuri šalis jums labiausiai patinka?Net ne šalis, o miestas. Viena. Aš ten savas. Racionaliai sunku paaiškinti. Milžiniškas mietas, bet jis negniuž-do, jis žmogiškas. Kai kur kičo daug, bet kičas taip pat mielas. Meno daug. Kasdien gali pamatyti kažką nauja, nes yra ne tik didelių, bet ir mažyčių parodų centrų.
Be Vienos, daugiau nieko neįsi-mylėjote?Ilsėtis geriausia Australijoje – ten daug lietuvių, smagių emigrantų. Vis dėlto gamta man gražiausia Teneri-fės šiaurėje, kur nedaug žmonių ir vandenynas ne ošia, o griaudžia.
Ką dar norėtumėte nuveikti?Kad ir kas ką šnekėtų, gyvenimas Europoje – tai gy-venimas rojuje. Ir mes nesame prastesni nei šveica-rai, po velnių! Neturėtumėme kompleksuoti. Sako: Lietuva – mažytė šalis. Kokia dar mažytė? 123-ioji vieta iš 209. Šiaurės kaimynai mums pavydi valsty-bingumo šaknų, nes mes jas turime. Noriu, kad mes visi būtumėme daug geresni už šveicarus. Mes netu-rime kompleksuoti, esame normalūs europiečiai. Kas bezystų, mūsų valstybėje gyvenimas gerėja, o žmo-nės keičiasi. Prisipažinsiu, 1995-aisiais iš Vokietijos baisu būdavo grįžti. Net mašiną vairuoti. Dabar daug linksmų veidų.
Pono Jono gyvenimas turtingas įspūdingų pažinčių. Nuotraukose – su Slovakijos prezidentu R. Schusteriu (nuotr. kairėje), Austrijos prezidentu T. Klestiliu ir VFR užsienio reikalų ministru K. Kinkeliu
Garbės sargybos kuopa Vienoje prieš įteikiant skiriamuosius raštus Austrijos prezidentui
LR Prezidentas Valdas Adamkus su ponu Jonu skyrimo ministru dieną
Nuo
trau
kos i
š asm
enin
io a
lbum
o
2322
Tąkart, kai interviu klausimai skriejo tūkstančius kilometrų link Azijos, IT specialis-tas, tarptautinės bendrovės „Service Source“ pardavimo vadovas Azijoje ir Japonijo-je Lukas Paršeliūnas laukė palankaus vėjo. Pokalbiui pasibaigus, ketino su banglente skrieti Indijos vandenyno bangomis. Į savo namus „Beržų terasose“ planavo užsukti tik vasaros pabaigoje.Paprastas vaikinas iš Alytaus per pastarąjį dešimtmetį tapo tikru kosmopolitu: kar-jerą pradėjęs Airijoje, dabar ją tęsia šiuolaikinių technologijų Mekoje – Malaizijoje, Singapūre, o namus Lietuvoje įsigijo ateičiai. Be to, ką tik susituokė ir gavo žmoną iš paslaptimis apipintos salos – tituluotą Mis Borneo grožio karalienę Eileen.
Laurynas Bučas
ANT BANGOSsvečiuose „Beržų terasose“
Kur šiuo metu lauki savo bangos?Turėjau penkias laisvas die-nas ir atskridau iš Singapūro į Tailandą. Galiu čia atsirasti per porą valandų. Greičiau nei iš Alytaus nuvažiuo-davome į Palangą. Šįkart skrisdamas iš Singapūro dar užsukau į Kvala Lumpūrą – turėjau parduoti čia likusią savo „Vespą“. Prieš tai ketve-rius metus gyvenau Malaizijoje. Singapūras labai mažas, kaip Vilnius, bet nuvažiuoji į oro uostą per pusvalandį ir gali skristi bet kur. Mano žmona dirba „Malaizijos avialinijose“, todėl mes už skrydžius mokame nedaug: atskristi į Tailandą kainuoja vos 60 eurų. Singapūras yra strateginėje vietoje: čia pat Indonezija, Malaizija, egzotiškasis Balis, Honkongas. Labai įdomi Singapūro gyventojų etninė sudėtis: kinai, malajai ir indai. Visi turi savo šventyklų, savo kultūrą, savo papročius, tad labai smagu gyventi šiame kultūrų mišinyje.
Tiesa, kad Singapūre ne-gali kramtyti gumos?Jos čia nėra pirkti ir įsivež-ti negalima, bauda apie 200 dolerių. Bet aš jos nepasi-gendu. Čia ne vienintelė keistenybė. Singapūre iki šiol galioja trys bausmių rū-šys: kalėjimas, baudos ir... rykštės! Rykščių bausmės atkeliavusios iš Malaizijos, jos išlaikė savo tradicijas.
Neseniai vokiečių turistai pripiešė žymekliais ant sie-nų, juos bausmė atsivijo iki Vokietijos, gavo kelių tūks-tančių Singapūro dolerių baudą. Singapūre viskas labai modernu. Štai, kai nusprendėme tuoktis Malaizijoje, supratome, kad teks dienų dienas eiti per ministerijas, kol susitvarkysime popierizmą, o Singapūre tai galima padaryti tiesiog internetu.
Nekankina lietuviška nostalgija?Singapūre yra parduotuvė, kurioje parduodamas „Džiu-
Singapūre iki šiol galioja trys bausmių rūšys: kalėjimas, bau-dos ir... rykštės! Rykščių baus-
mės atkeliavusios iš Malaizijos, jos išlaikė savo tradicijas.
Nuo
trau
kos i
š asm
enin
io a
lbum
o
2524
80 proc. mano darbuotojų sudarė merginos, iš jų – pusė
musulmonių su skaromis. Reikėjo susipažinti su jų kul-tūra, juk negali taikyti tokių pat sprendimų kaip vadovau-
damas europiečiams.
go“ sūris ir lietuviška duona! Į Lietuvą kol kas grįžtu tik kartą per metus – aplankau tėvus, draugus, gimines. Kol kas yra taip, ir kito pasirinkimo nesvarstau.
Kaip pabėgai iš Lietuvos?Mano draugas dirbo Airijoje, bendrovėje IBM, kreipiau-si į juos iš karto po mokslų ir gavau penkių mėnesių su-tartį. Dirbau su programomis, nors norėjosi bendrauti su žmonėmis. Todėl grįžau į Lietuvą, susiradau panašų darbą ir... pasiilgau Airijos. Joje gyveno mano tuometės merginos giminės. Pagalvojau, kad su jais bus smagu,
iš tikrųjų taip ir buvo: plaukio-jome banglen-tėmis jūroje, bėgiojau po 10, 20 kilometrų, dirbau tarptau-tinėje įmonėje. Tik oras buvo ne koks, apsi-niaukę dažnai, todėl labai no-rėjosi saulės ir giedro dangaus.
Dėl to atsidūrei Malaizijoje?Į Malaiziją atvykau 2011-ųjų gegužę po trejų metų, praleistų Airijoje, Dubline. Į Malaiziją išvažiavau tu-rėdamas dvejų metų sutartį, nes atidarėme naują biurą Azijoje, atsirado galimybė persikelti, padėti įkurti naują centrą ir mokyti darbuotojus. Čia viskas labai patiko, todėl prasitęsiau sutartį dar porai metų. Taip ir užsibu-vau Kvala Lumpūre.
Prisimeni savo pirmą dieną Azijoje?13 valandų skridau su „Malaizijos avialinijomis“, nusi-leidau pusę septynių ryto, švito. Kai išėjau į lauką, pa-galvojau, kad karštis kaip orkaitėje. Karšta ir drėgna, palmės, kur aš čia? Visų akys siauros ir, rodos, į tave visi žiūri. Pripratau čia tik po gerų šešių mėnesių. Buvo daug skirtumų: žmonės kitaip atrodo, kultūra kitokia ir kiekvieną dieną – nauji pojūčiai ir atradimai. Didmies-čiai Azijoje yra labai išsivystę ir viskas labai paprasta, gyvenimas ritas greitu tempu.
O pirma diena darbe?Įžengi į naują biurą ir supranti, kad tie žmonės, ku-riuos matai, bus tavo kolegos ir su jais reikės dirbti. Buvo keletas žmonių iš Europos, iš JAV, su jais galėjau kavos išgerti. Visi kiti – vietiniai kinai ir malajai, vos
penki buvome užsieniečiai. 80 proc. mano darbuotojų sudarė merginos, iš jų – pusė musulmonių su skaromis. Reikėjo susipažinti su jų kul-tūra, juk negali taikyti tokių pat sprendimų kaip vado-vaudamas europiečiams. Iš esmės jie tokie pat, kaip ir mes, bet labai vaikiški. Jiems po 30–40 metų, o, atrodo, lyg su žaislais žaistų. Mažiau ap-siskaitę, primityvesni, matę mažai pasaulio. Dažnai turi tik vieną sprendimą. Nebu-vau labai užspaustas darbo, dirbdavau nuo 9 iki 18 val., o savaitgaliai buvo skir-ti pažintims su vietiniais. Čia gyvena apie 30 lietuvių, daugiausia moterų, ištekėjusių už užsieniečių ir čia at-vykusių su jų darbais. Bet buvo ir fotografas lietuvis. Jis labai garsus Malaizijoje – menininkas, kurio darbus itin vertina vietiniai. Pirmaisiais metais kas antrą mėne-sį į svečius nuolat važiavo draugai. Gyvenau puikiuose apartamentuose su baseinais ant stogo ir kieme, dviem kino teatrais, kurių vienas buvo įrengtas sode tarp auga-lų, kaip džiunglėse. Taip pat – teniso aikštynas.
O kur sutikai savo būsimą žmoną?Susipažinome atsitiktinai. Ji kartkartėmis žaisdavo tenisą su draugais tame pačiame aikštyne. Vieną dieną susipa-žinom, pradėjome daugiau bendrauti ir po kelių mėne-sių užsimezgė romanas. Man patiko, kad ji sportuoja, kad ji judri ir nesėdi rankose su telefonu. Po ketverių metų susituokėme. Prieš tai drau-gavau su lietuve, trejus me-tus su ja gyvenome, reikėjo sprendimų, mums buvo vos
20 metų. Tuoktis atrodė per anksti, o meilė išgaravo, tad išsiskyrėme be dramų.
Žmona iš Borneo – skamba egzotiškai!Mums egzotika – palmės, o jiems – mėlynės miške ir braškės. Mano žmonai patinka ir šaltibarščiai, ir silkė, ir mamos marinuoti baravykai, kurių ji prigrybauja Dzū-kijoje. Borneo sala yra stulbinanti, iki šiol pasakojamos istorijos, kaip salos gyventojai priešams nupjaudavo galvas ir už tai kaip atlygį gaudavo tatuiruotę. Mano
Lukas su Eileen išmaišė visą pasaulį, o skrydžiai į kitas šalis tapę kone kasdienybe
2726
žmonos tėvai gyvena Miryje, mažame miestelyje, kuriame lėktuvas nusileidžia ant žolėto tako, oro uostas atrodo kaip parduotuvė. Jeigu ne lėktuvas, reikėtų važiuoti mašina dešimt valandų džiunglėmis. Gyve-na neįprastai: vieni prijaukina paukščiukus, kiti turi beždžio-nę. Ji nuskina kokosų ir atneša šeimininkams. Porą dienų bu-vome su žmona medžioklėje, reikėjo eiti džiunglėmis, mie-goti ant lentų, o giminės sume-džiojo stirną, ją kepėme vakare ant laužo.
Kaip tavo žmona tapo Mis Borneo?Ji – šokėja, šoka tautinius Borneo šokius, iš šios salos kilę jos seneliai. Vieną dieną jai pasiūlė savo šokių talen-tą parodyti Mis Borneo konkurse.
Vestuvėms pasirinkote Balį. Balis yra tiesiog nuostabi vieta vestuvėms, egzotika, įdomi kultūra, gražūs kraštovaizdžiai. Man patinka banglenčių sportas, o Balis yra labai garsus didelėmis ir tobulomis bangomis, tinkančiomis tuo užsiimti. Dar čia gyvena lietuvių draugų. Viską kartu sudėję, nusprendė-me, kad būtų šauni vieta vestuvėms. Iš Lietuvos atvyko
šeima, draugų iš Prancūzijos, Amerikos, Anglijos, Airijos, Malaizijos, Tailando, Indone-zijos. Visada norėjau kuklių vestuvių. Mačiau, kad Azijoje vietiniai kviečia tūkstančius svečių, o aš norėjau 50-ies, kad žinočiau, kas tas žmogus, su kuriuo bendrauju per savo ves-tuves. Pasisamdėme vestuvių planuotoją, suplanavomekiekvieną vestuvių minutę, vestuvės buvo ant jūros kranto, oras puikus, tuokė krikščionių kunigas, nepaprastai jaudi-nomės. Iki vestuvių nesusiti-kau nė su vienu draugu. Kai įžengiau į ceremonijos vietą, pamačiau visus pasipuošu-
sius kostiumais, gražius, laimingus, apėmė jaudulys ir džiaugsmas. Buvo viskas idealu: oras, vieta, proga. Pa-galvojau, kad galėčiau numirti.
Dėl ko dar galėtum numirti?Dėl bangų, jūros, ekstremalumo, dėl žmonių, kuriuos sutinku keliaudamas. Kokie mes skirtingi! Tailandas labai įdomus, visiškai kitokia Japonija. Ji taip toli nuo pasaulio ir tokia išsivysčiusi. Tai žavi.
Kokie skirtumai šeimoje gyventi su visai kitos kul-tūros moterimi? Ji katalikė kaip ir aš, mudviejų panašus požiūris į gyvenimą ir vertybes. Žodžiu, jokių didelių skirtu-mų, kad ir kaip neįti-kinamai skambėtų. Ji yra šeimos žmogus, puoselėjantis namų jaukumą, kas būdin-ga azijiečiams. Mano žmona yra „Malaizijos avialinijų“ veidas. Jau šešerius metus dirba „Malaizijos avialinijo-se“, dabar ieškome sės-lesnio darbo. Jai reikia pailsėti po intensyvių skraidymų po Indiją, Dubajų, Maldyvus, Australiją.
Mano žmonos tėvai gyvena Miryje, mažame miestely-je, kuriame lėktuvas nusi-leidžia ant žolėto tako, oro uostas atrodo kaip parduo-tuvė. Jeigu ne lėktuvas, rei-
kėtų važiuoti mašina dešimt valandų
džiunglėmis.
Ar tiesa, kad žmonos giminės tave įšventino?Taip, per šias Kalėdas mane iškilmingai priėmė į žmo-nos kelabit gentį ir kaip naujam šeimos nariui pado-vanojo tradicinį vėrinį iš karolių. Kelabit gentis – pati mažiausia etninė grupė Saravake, valstijoje Rytų Malai-zijoje. Genties moterys atrodo labai egzotiškai, jų gro-žio etalonas – nutįsusios ausys. Mano žmonos močiutė turi tokias įspūdingas ausis, o kita – keletą tatuiruočių.
Ar kada įsivaizdavai, kad vaikinas iš Alytaus tiek pasieks ir taip toli nukeliaus? Nemanau, kad aš čia labai daug pasiekiau, bet smagu, kad kažką įdomaus per 31 metus spėjau nuveikti… Ma-nau, pasiekimams ribų nėra, bet man svarbiausia, kad gyvenimas yra įdomus ir nestovintis vietoje. Negaliu nusėdėti vienoje vietoje: man visada reikia kažką veik-ti, keliauti, rasti naują užsiėmimą arba atrasti kokį nors įdomų sportą.
O kas toliau?Kokius penkerius metus planuojame pasilikti Singapū-re, o po to galbūt persikelti į žmonos gimtinę Borneo ir ten pradėti kurti verslą, auginti vaikus. Norėčiau Bor-neo turėti savo svečių namus, priimti turistus, kalbėtis su jais apie gyvenimą, keliones ir nuotykius.
Jei gyventi Lietuvoje neplanuoji, kodėl įsigijai čia namus?Bent kartą per metus grįžtu aplankyti tėvų ir artimųjų. Be to, noriu turėti savo kampą, kad prireikus būtų kur apsistoti. Pamilau tą vietą iškart pamatęs, nes dar studi-juodamas norėjau gyventi Antakalnyje. Sakykim, taip viena koja visada būnu Lietuvoje. Butą „Antakalnio te-rasose“ vertinu kaip puikią investiciją, kaip savo „krai-tį“, nes jį įsigijau dar iki vestuvių (juokiasi). Toks butas visuomet turės savo vertę, todėl jei su žmona nuspręstu-me į Lietuvą negrįžti, savininkai jam tikrai atsiras.
Gyvenimas Malaizijos dangoraižiuose su privačiais smėlio paplūdimiais, baseinais ir kino teatrais pripratino prie kokybiško gyvenimo, todėl ir namams Lietuvoje Lukas kėlė aukštus reikalavimus
2928
Pilnatvės jausmas aplanko pagaliau atradus savo tobu-lą erdvę ir ją įsirengus taip, kaip visada svajojai. „Beržų terasų“ gyvenvietės 140 kv. m bute įsikūrę Guoda Kirkily-tė-Stora su vyru Nilsu Stora ir sūnumi sako neplanuojantys iš jo kraustytis niekur kitur, o antrame buto aukšte paliktas kambarys (dabar laisvalaikio) galbūt kada nors bus skirtas dar vienam mažam jų laimin-gos šeimos nariui.
Mantė JaruševičiūtėNuotraukos Guodos Jucevičiūtės ir Andriaus Stepankevičiaus
NAMAI, Į KURIUOS NORISI GRĮŽTI
stilingi namai
3130
Pasirinko skandinavišką stiliųGuoda pasakoja, kad jau pačioje pradžioje aiškiai įsi-vaizdavo, kaip turėtų atrodyti jų namai: „Mano vyras – skandinavas, tad jis puikiai pažįsta skandinavišką stilių. Man šis stilius taip pat labai priimtinas, todėl nebuvo kitų minčių – tik gyventi būtent tokio stiliaus namuo-se.“Kuriant interjerą svarbus buvo ir funkcionalumas. Šei-mininkai norėjo erdvių namų su tinkamai paskirstyto-mis erdvėmis: viena jų skirta šeimai, kita – svečiams, laisvalaikiui. „Tam buvo naudingas antrasis buto aukš-tas, – pasakoja Guoda. – Norėjome daug erdvės, švie-sos, šilumos, todėl rinkomės pietinę pusę su dideliais langais bei terasa.“
Nenorėjo prisirišti prie daiktųŠeimininkai nenorėjo būti priklausomi nuo daiktų ir detalių, kuriuos būtų sunku pakeisti: „Namų nuotaiką
nesunku sukurti pakei-čiant detales, o prie bal-tų sienų visuomet viskas tinka. Iš mūsų buto būtų galima viską išimti, susta-tyti kitus baldus, pakeisti paveikslus ar kilimą ir vėl viskas „suskambėtų“ nau-jai.“Todėl ir bute vyraujančios spalvos pasirinktos neat-sitiktinai: „Norėjome kuo paprastesnių, kad jomis būtų lengva rūpintis ir su jomis derėtų skirtingos interjero detalės. Nors architek-tai labai gyrė, juoda virtuvė man, kaip šeimininkei, – dar iššūkis“, – juokiasi Guoda. Pagrindinė Nilso sąlyga, renkantis būstą, buvo atsive-
riantys vaizdai: „Čia ma-tome Vilniaus panoramą, miškus, dangų, palydime besileidžiančią saulę, o kiekvieną rytą kavą ge-riame čiulbant paukš-čiukams. Jaučiamės tarsi gamtoje ir beveik niekada neužtraukiame užuolai-dų...“
Sūkurine vonia šeima mėgaujasi ir žiemąOriginalus sprendimas,
išpildytas kuriant šiuos namus, – terasoje įrengta sūku-rinė vonia. „Sūkurinė vonia buvo mano vyro kaprizas, o mano – didelė drabužinė, – išpildytais slaptais norais džiaugiasi Guoda. – Iš tikrųjų sūkurinė vonia – nuos-
3332
tabus dalykas ir yra dažnai naudojama. Joje labai smagu leisti vakarus, be to, tai puiki atrakcija atėju-siems draugams. Ypač dažnai ją prisimename žiemą, kai lauke būna dešimt ar daugiau laipsnių šalčio. Tai kitoks, sušildantis laisvalaikio būdas ir namų erdvės praplėtimas.“
Terasa – it kiemasŠeima džiaugiasi didele terasa: „Ji mums naudinga kaip kiemas. Žiemą nereikia kasti daug sniego, o vasarą – pjauti žolės, – juokiasi Guoda. – Apskritai, Antakalnyje, miesto viduryje, turėti „namą name“, kai nereikia rūpintis namo darbais, yra išties puiku.“Šioje terasoje savo vietą rado ir jau minėta sūkurinė vonia, valgomojo stalas svečiams, ateityje terasą pla-nuojama apsodinti augalais.
3534
Kaip didelį pranašumą Guoda pabrėžia ir draugišką „Antakalnio te-rasų“ bendruomenę: „Antakalnis man visuomet buvo prioritetinis rajonas, mano sesuo gyvena čia pat, „Eglių terasose“. Niekur kitur nenorėčiau gyventi. Mano vyrui labai patinka tai, kad čia įsikūrę kultūringi, išsilavinę, angliškai kalbantys žmonės. Šiais laikais sun-ku sutikti daug savo kaimynus pažįstančių žmonių, o čia visi no-riai bendrauja: jei kažkas balkone paliko šviesą, kiti tuoj pat para-šys, primins. Be galo miela, kai kaimynai iš „Eglių terasų“ ateina pasveikinti su gimtadieniu ar nustebina obuolių pyragu. Tai ne tik kokybiškai pastatytas namas, bet ir bendruomenė, su kuria gyveni, susitinki kiekvieną dieną. Tai namai, į kuriuos norisi grįžti.“
3736
Namai – tai erdvė, atspindinti šeimininkų idėjas ir jų gyvenimo filosofiją. Vienas iš tokių pavyzdžių – Vaivos Narušytės ir jos draugo namai „Eglių terasose“, 2013 m. pripažinti geriausiu privačiu interjeru Lietuvoje. Patys šeimininkai apdovanojimo nesureikšmina – jiems svarbiausia, kad pavy-ko sukurti stilingą, neperkrautą, jų skonį atitinkančią namų erdvę, kurio-je šiandien puikiai jaučiasi ir jų artimieji.
Mantė JaruševičiūtėNuotraukos Guodos Jucevičiūtės ir Andriaus Stepankevičiaus
ĮVERTINTOS ERDVĖSstilingi namai
3938
Erdves papuošė spalvomis„Pradinė interjero vizija buvo sukurti dvi skirtingų spalvų erdves, kurios keltų ir skirtingas nuotaikas, o ar-chitektai puikiai tai įgyvendino“, – pasakoja vilnietė.45 kv. m butas buvo padalytas į dvi erdves – baltą ir pilką su juodu. Svetainė ir virtuvė pasipuošė šviesiais atspalviais, o koridorius, miegamasis bei vonios kamba-rys – tamsiai pilkais tonais. Tokios spalvos pasirinktos ne šiaip sau: „Jomis stengėmės atspindėti įprastą die-nos ritmą: miegamajame – ramybė, poilsis, o virtuvėje – gyvybė, naujos dienos pradžia“, – sumanymu dalijasi Vaiva.Kad buto skirstymas nebūtų toks rūstus, į šviesiąsias zonas įpinta žaismingų detalių: sofa, kėdės, paveikslas. „Jau kurį laiką mūsų namuose apsistoję giminaičiai. Su jų atsikraustymu butas įgavo dar daugiau gyvybės ir in-dividualumo, nes asmeniniai daiktai kuria tikrų namų jausmą“, – džiaugiasi šeimininkė.
Ieškojo būsto su atskiru miegamuojuPora ieškojo namų, kuriuose būtų aiškiai atskirtos erdvės: „Ieškojome nedidelio būsto, tačiau buvo svarbu, kad jis iš-laikytų atskiras erdves. Mums patinka modernus stilius, tad vienas iš kriterijų buvo ir paties namo naujumas bei mo-dernūs sprendimai. Tokį kaip tik radome „Eglių terasose“. Mums patiko buto išdėstymas – nors jis vos 45 kv. m, mie-gamojo erdvė yra atskirame kambaryje. Taip pat susižavė-jome maumedžio lentomis išklota didžiule terasa.“Šeimininkams svarbus buvo ir eksterjeras: „Norėjosi, kad namas būtų šiuolaikiškas, modernus, o aplinka originaliai sutvarkyta.“
Geriausias poilsis – terasoje„Vos pamatę terasą, pradėjome svarstyti, kaip ją įreng-sime. Nusprendėme sukurti jaukią erdvę, skirtą poil-siui bei buvimui su draugais“, – namų istorijomis da-lijasi vilniečiai.
4140
Šeimininkai džiaugiasi visus interjero kūrimo darbus patikėję atlikti architektams – jie puikiai išpildė nori-mas idėjas. „Labiausiai mane džiugina tai, kaip interjere dera dvi skirtingų spalvų erdvės, puikiai atspindinčios kiekvienos jų paskirtį. O ir, atsižvelgiant į tai, kokia nuotaika, galima pasirinkti, kurioje erdvėje būti: kai
norisi ramybės ir poilsio, galima rinktis miegamąjį, o užsimanius šokti – svetainę arba terasą“, – sako Vaiva.
Namai, atitinkantys kasdienius poreikiusPasak Vaivos, apsikrauti daiktais jie nenorėjo, tuo la-biau, kad nuo pat pradžių planavo kurį laiką namus
užleisti kitiems: „Nenorėjome, kad namai būtų mu-ziejumi. Mums buvo svarbu, kad butas būtų subtilus, funkcionalus, atitinkantis kasdienius poreikius, moder-nus, jame tvyrotų tikrų namų jausmas, toks, kuriame gerai jaustumėmės ne tik mes.“Gautas geriausio privataus interjero apdovanojimas
buto savininkams – gražus, tačiau neesminis įvertini-mas. „Kur kas smagiau iš dabartinių gyventojų sužinoti, kad mūsų butas išpildė ir jų poreikius, kad namų erdvės bei terasa jiems tarnauja taip pat, kaip mes buvome nu-matę. Man ramu, kai namai mylimi, artimi ir puoselė-jami“, - sako Vaiva.
4342
Kartais paprastumas yra viskas, ko reikia, kad butas taptų tikrais namais. Tad, gavusi užduotį įrengti būtent tokią – kuklią, labai šiltą ir jaukią erdvę, interjero dizainerė bei interjero studijos „Dizaino virtuvė“ įkūrėja Gabija Pažarskytė su malonumu ėmėsi šio projekto. „Pati mėgs-tu daiktus, kurie turi išliekamąją vertę, vertinu natūralumą, paprastumą. Tokias ypatybes per-teikiau ir kurdama šį interjerą“, – pasakoja di-zainerė. Tad kviečiame kartu užsukti į šiltus, jaukius „Beržų terasų“ namus, kurių pats gražiausias akcentas – čia tvyranti ramybė ir laimė.
Mantė JaruševičiūtėNuotraukos Kerniaus Pauliukonio
INTERJERO IDĖJOS SLEPIASI DETALĖSE
stilingi namai
4544
Jaunos šeimos namaiGabija pasakoja, kad šių namų šeimininkai – jauna keturių as-menų šeima: „Šeimą sudaro keturi žmonės – jauni tėveliai ir dvi mažos mergytės. Jie mėgsta daug gaminti, daug keliauja, daug pramogauja. Kadangi šeima gyvena aktyviai, jų namai turėjo būti gana ramūs. Norėjosi, kad jie būtų šilti, jaukūs, pa-prasti.“Interjero dizainerė šį interjerą apibūdina kaip skandinavišką, modernų, su keliomis vintažinėmis detalėmis. „Pagrindines interjero gaires aš gavau iš buto šeimininkų. Jie norėjo, kad namai būtų paprasti, kuklūs, žemiškų spalvų. No-rėjosi namų, kuriuose nebūtų sunku pritaikyti ir savo įsigytų interjero detalių“, – apie pirmųjų susitikimų įspūdžius pasa-koja Gabija.
4746
Ypatinga interjero detalė – turkio spalvos komodaŠeimininkai pageidavo, kad interjere lengvai įsipintų turkio spalva. „Jie nenorėjo, kad tai būtų turkio spalvos sienos, o tie-siog mažos detalės. Tuomet radau iš senų valčių perdirbtą ko-modą, kurios paviršiuje buvo likusių turkio spalvos dažų ruo-žų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko rasti šią komodėlę. Tai buvo tarsi interjero inspiracija“, – džiaugiasi dizainerė.Pasak Gabijos, kiekviena erdvė išsiskiria ypatingais akcentais: „Svetainėje man labai patinka Miglės Kosinskaitės meno kū-rinys su autorės parašu. Jis labai gražiai bendrauja su mano sukurta erdve. Taip pat džiaugiuosi šioje zonoje kabančiais tū-riniais šviestuvais. Jie pabrėžia lubų aukštį, nes jos aukštesnės už standartines.“
Dizainerės vizija virtuvės zonai – jokių detalių nepa-slepianti jauki pramoninio stiliaus virtuvė. „Nedarėme jokių papildomų vamzdžių dėžučių, atsirandančių dėl ventiliacijos leidžiant lubas. Visiškai ramiai parodėme vamzdį, jį nudažėme ir, manau, kad jis čia puikiai dera. Visos kitos detalės, tokios kaip betoninis laikrodis, ply-telės, šviestuvai, kuria jaukų industrinį jausmą“, – pasa-koja Gabija.Vonios kambaryje akcentuojamos plytelės: „Norėjome antram gyvenimui prikelti mums jau psichologiškai at-sibodusias 20 x 20 cm matmenų plyteles, primenančias mokyklinius baseinus ar kažkokias senas, sovietines erdves. Todėl ant sienų panaudojome jas klijuodami „metro“ raštu ir, man atrodo, jos puikia dera su akcen-tinėmis šešiakampėmis plytelėmis. Į visus kambarius įpynėme melsvo turkio akcentų, todėl ir vonios radia-torius – taip pat tokios spalvos.“
Jaukumas kuriamas natūraliomis medžiagomisKuriant visas šių namų erdves naudotos tik natūralios medžiagos: „Šiame interjere nėra jokių plastikų, jokių imituojančių paviršių. Natūralios detalės puikiai žai-džia ir sukuria namams jaukumą.“„Kurdama šį interjerą nepabijojau tikrų juodų akcentų, tokių kaip durų rankenos, stumdomosios sistemos, baldų kojelės, lentynos, tamsūs elektros prietaisai. Melsva spal-va visur atsikartoja, tad miegamajame ją pritai-kėme lovos audiniui. Šis kambarys – tiesiog tikra
4948
ramybė, – apie įgyvendintą viziją pasakoja dizainerė. – Tam, kad vaikų kambariuke pakabintume supamąjį sėdmaišį, turėjome pasiruošti iš anksto. Kadangi lubos yra gipsinės, nuleidome tikrą alpinistų karabiną. Jį bū-tina integruoti per pirmąjį techninį etapą. Kambario spalvinis pagrindas yra pastelinis su žaismingomis de-talėmis, pavyzdžiui – turkio spalvos užuolaidėlėmis.“
Terasą įrengė kartuDizainerė džiaugiasi, kad užsakovė taip pat dalyvavo kuriant interjerą. „Užsakovė mėgsta jautrius, jaukius dalykus, todėl buvo labai smagu, kai atėjusi apžiūrėti interjero puikiai sudėliojo paskutinius taškelius. Juos dažniausiai tenka dėlioti man... Pavyzdžiui, terasoje jos iniciatyva atsirado vazoniukų, augaliukų. Ji pati viską at-sinešė ir pavertė balkoną gyvu sodu, kuriame auginami pomidorai, rozmarinai, čiobreliai, laurų lapai. Kadangi butas yra pirmame aukšte, terasa vitrininė, augaliukai gauna daug saulės, tad yra išties geros sąlygos augti...“ – sėkmingu gyvo darželio namų erdvėje įgyvendinimu džiaugiasi Gabija.
Laisvė gyventi ir dūktiPasak dizainerės, interjere pavyko išsaugoti erdvės po-jūtį: „Stengėmės palaikyti namų srautus, nes čia gyve-na dvi mažos mergaitės. Jos namuose žaidžia, dūksta, tad norėjome išsaugoti judėjimo laisvę. Užsakovai liko patenkinti, kad neuždengėme ir neužgožėme erdvės, o po penkerių metų nereikės nieko stumdyti ar perstatyti, – pasakoja Gabija. – Su šeimininkais šio projekto metu tapome draugais, susitinkame pavakarieniauti. Jie sako, kad tai – tikrų tikriausi jų namai.“
5150
Iš šalies stebėti interjero dizaino studijos „YCL studio“ architektus beveik tas pat, kas stebėti dūzgiantį avilį: atrodo, net idėjos ore skraido tokiu grei-čiu, kad ne kiekvienam pavyktų pagauti. Pakviesti fotografuotis, mandagiai vyriškai spyriojasi: „Dar nebuvome pakilę nuo kėdžių šiandien, pats darbų įkarštis, o ir šiaip... Geriau už mūsų veidus kalba namai, į kuriuos sudedame savo geriausius sumanymus.“ Tačiau paprašyti papasakoti apie savo kurtus skirtingo stiliaus „Pušų terasų“ butų interjerus laiko netaupo – juk tiek jaus-mo ir energijos įdėta į kiekvieną buto detalę. „Būsimiems gyventojams liko tik atsinešti šlepetes, mėgstamą kavos puodelį ir pradėti kurti savo namų is-toriją“, – šypteli.
Mantė JaruševičiūtėNuotraukos Leono Garbačausko
KAI NAUJO GYVENIMO
PRADŽIA YRA DABAR
matuojamės namus
“YCL studio” komanda: Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis.
5352
Kurdami visus tris interjerus norėjome jų neperkrau-ti ir perteikti nuotaiką tik mažais dalykais. Kiekvienas gyventojas yra savitas, todėl labai sudėtinga nuspėti jo asmeninį požiūrį, vertybes, o juk tik subtilios detalės at-skleidžia stilių, nuotaiką. Kiekvienas šių interjerų turi savo žavesio“, – įspūdžiais apie visos apdailos „Pušų te-rasų“ būstus dalijasi architektai Aidas Barzda ir Tomas Umbrasas.
Urbanistinis interjeras, pritaikytas šiuolaikiniam gyvenimo būduiPasak architektų, urbanistinio stiliaus butas – tai greitas, švarus „čia ir dabar“ būstas, skirtas laisvam, noriai keliaujančiam per gyvenimą žmogui. „Tai galėtų būti pirmasis būstas, skirtas gyventi, dirbti, pailsėti ir judėti toliau“, – pasakoja architektai.Ypatingas dėmesys šiuose namuose atitenka natūralioms medžiagoms
matuojamės namus
urbanistinis
5554
ir erdvumui: „Ąžuolinės grindys, baltos sienos, paliktos betoninės lubos kuria dinamišką laisvės pojūtį, neįpa-reigojantį prisirišti prie daiktų. Tai namai tiems, ku-riems patinka kitoks požiūris į gyvenimo kasdienybę: kai prabundi ir žiūri ne į paveiksliukus, o į paliktas ti-kras, natūralias medžiagas, minkštus fasadus. Tai švarus interjeras, skirtas žmogui, kuris nėra prikaupęs daug daiktų“, – teigia specialistai.
matuojamės namus
urbanistinis matuojamės namus
klasikinis
5756
matuojamės namus
klasikinis
Subtilus klasikos dvelksmasAidas ir Tomas pasakoja, kad, kurdami klasikinio sti-liaus būstą, klasikos jausmą stengėsi perteikti pasitelk-dami subtilias klasikines detales.„Klasika ir jos rafinuotumas yra perteikiami detalė-mis, bet šios detalės negali būti įkyrios. Tai – žaidimo užuominos, modernus požiūris į tai, kas kuria klasikinį įvaizdį“, – pasakoja architektai.
„Pagrindiniai klasikinio interjero akcentai – malonus plokštumų ir detalių kontrastas. Tamsesnės sienos, aukštesnės, šiek tiek dekoruotos grindjuostės, vonios kambario plytelių išdėstymas. Taip pat ypatingą dėme-sį skyrėme durims – jų varčia yra klasikinė, bet durų apvadas – modernus. Norėdami į šiuos namus įnešti prabangos, pasirinkome ir nestandartinį durų aukštį – 240 cm, įprastas aukštis būna 210 cm“, – klasikinio interjero pranašumus vardija specialistai.Kurdami šį interjerą architektai įsivaizdavo patyrusį, subtilų skonį turintį gyventoją: „Orientavomės į šiek tiek daugiau pasaulio mačiusį žmogų. Jo vertybės jau suformuotos ir patikrintos laiko. Šių namų gyventojas – žmogus, kuriam norisi šiek tiek daugiau prabangos, ra-finuotumo, daugiau ramybės. Jis jau atrado savo ieško-jimo kelią ir mėgaujasi mažais gyvenimo malonumais.“
5958
matuojamės namus
modernus Paslaptingi modernūs akcentaiPasak architektų, kuriant modernaus stiliaus interjerą „Pušų terasų“ namuose buvo orientuojamasi į jaunas šeimas ir jų gyvenimo būdą: „Vizualiai žiūrint jis tvarkingas, erdvus, puikiai tinka mažiesiems žaisti, tačiau ir neįpareigojantis. Ilgiau pasėdėjęs, įsižiūrėjęs, pamatai puikias, malonias modernias detales.“Viena tokių – jame išryškėjanti graži linija. „Vos užėjęs gali jos ne-
6160
matuojamės namus
modernus pastebėti, tačiau po kurio laiko atrandamas kontras-tuojančios linijos motyvas: grindjuostės, angokraščiai, durų apvadai. Ši linija sukuria subtilų modernumo jausmą, – atkreipti dėmesį į detales siūlo specialistai. – Laikantis tokios koncepcijos pasirinktos ir ąžuolinės grindys. Kasdieniame gyvenime net nepajustum – tai, rodos, tiesiog parketas, bet vėl – prisėdęs, atidžiau pa-žvelgęs, atrandi einančią liniją, išsiskiriančias parketo kryptis. Taip „nematomais“ dalykais šis butas įgauna neįkainojamo unikalumo.“
Vietos kurti palieka ir gyventojams„YCL studio“ specialistai pasakoja, kad kurdami interje-rą stengiasi galvoti apie erdvę, kurioje žmogus gyventų toliau, nebūtų įspraustas į architekto, kūrėjo rėmus.„Mes sukuriame gražų baltą lapą, kurį galime įrėminti, bet patį piešinį, gyvenimo būdą paliekame kurti gyven-tojui. Jis keliauja, atranda labai patinkantį baldą, parsi-veža suvenyrą ar paveikslą ir gali pats toliau prisijaukin-ti būstą“, – sako A. Barzda ir T. Umbrasas.
6362
6564
Su pagrindiniu „Antakalnio terasų“ architektu Algirdu Kaušpėdu kalbėtis apie jo vaikystės namus, prisiminimų ku-piną Pamėnkalnio gatvės kiemą, maištaujantį prosenelį, ku-rio nuo samanės varymo neatbaidė net kalėjimas, šiek tiek neįprasta. Iki šiol geriausiai pažinojau jį kaip architektą ir susitikdavome dažniausiai tik prie posėdžių stalo normuo-dami laiką. Klausausi jo ir svarstau: kas žino, kur susitiktu-me šiandien, jei A. Kaušpėdo jaunystės ambicija tapti vitražo dailininku būtų išsipildžiusi? „Ačiū Dievui, viskas pasisuko kiek kitaip“, – sako legendinės grupės „Antis“ muzikantas ir kūrėjas, architektas A. Kaušpėdas.
Akvilė LiaudanskienėNuotraukos Guodos Jucevičiūtės
GYVENTI KITAIP REIKIA DRĄSOSpokalbiai
Algirdai, kokioje šeimoje gimėte? Kas formavo jus kaip laisvą, kūry-bingą, maištaujančią asmenybę?Mano prosenelis buvo tikras valstietis, galbūt be išsimokslinimo, tačiau jis buvo kitoks. Kaime jį aukštaitiškai vadino „anaravu“. Laisvalaikiu jis vary-davo samanę, nors ir tuomet tai buvo nelegalu. Dėl šio pomėgio buvo paso-dintas į kalėjimą, tačiau net ir išėjęs nesiliovė. Ir save pamenu miške tupintį prie prosenelio, varančio naminę. Kaimas jį gerbė, nes tai, ką darė, pirmiausia reiškė laisvę būti, kuo nori, gyventi, kaip nori, ir nepaklusti valdžios nurody-mams. Tam reikėjo drąsos ir tai buvo verta pagarbos. Tokį jį atsimenu. Ir mano tėvas Vytautas visuomet vertino laisvę, labai mylėjo žmones, tikėjo jais. Tik mama buvo atsargi, daug kur įžvelgė grėsmes. Atsinešė tai iš paau-glystės, kai visą šeimą ištrėmė, o jai ilgą laiką teko slapstytis. Tačiau iš mamos paveldėjau estetikos pojūtį – ji visuomet buvo dėmesinga detalėms, net pa-vardė jos buvo Gražytė.
O koks buvote jūs?Aš nemėgau mokyklos. Niekad nebuvau geras mokinys ir mokykla man reiš-kė patyčių centrą. Tik patyčios ne iš mokinių, o iš mokytojų. Negalėjau pakęs-ti to skirstymo pagal šabloną, sistemos ribotumo, visko suvienodinimo: koks turi būti geras mokinys, kaip jis turi elgtis. Esu dėkingas mamai, kad ji laiku mane nuvedė į Vilniaus dailės mokyklą. Čia aš kompensavau savirealizacijos ir saviraiškos poreikius – tik taip galėjau ištverti tradicinę mokyklą. Vėliau, kai įstojau studijuoti architektūros į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos ins-titutą, viskas savaime susitvarkė.
6766
Seniai žinojote, kad tapsite ar-chitektu?Mano tėvas Vytautas Kaušpėdas buvo architektas, tačiau vėliau tapo stambios statybų bendrovės vadovu ir projektavimą apleido. Buvo gaila, gal dėl to nuspren-džiau tęsti jo pašaukimą. Pats labiausiai norėjau tapti vitražo dailininku – tos spalvos, jų kli-javimas, lipdymas itin traukė, ta-čiau dėl laimingo atsitiktinumo atsidūriau architektūros srityje. Dabar dėkoju Dievui, kad taip nutiko: ką būčiau veikęs Lietuvoje su vitražo dailininko specialybe? Nevertinu to kaip profesijos, labiau kaip po-mėgį. Dar vaikystėje daugiabučio namo sandėliuke bu-vau įkūręs savo dirbtuves, kur klijuodavau, konstruoda-vau „visokius velnius“.
„Anties“ istorija tapo ir Lietuvos kovos už nepri-klausomybę bei laisvę dalimi. Jūsų kuriamą muzi-ką yra girdėjęs kiekvienas. O kiek „Anties“ verty-bių yra jūsų architektūroje?Kai kurie architektai savo projektuojamais pastatais stato sau monumentus. Čia mano ir čia mano – po to gėrisi. O aš galvoju kitaip. Man nereikia, kad ryškiai matyčiausi architektūroje, nes pastatus kuriu ne sau, o žmonėms. Kartais sėdžiu ir svarstau: štai, apsigyvens mama su mažu vaiku, kur ji stumdys vežimėlį, kur išeis pasivaikščioti, kur susitiks kaimynai pasišnekėti... Mano suvokimu, gyvenamoji architektūra turi būti kviečianti švęsti gyvenimą. Gal dėl to ir spalvų architektūroje ne-bijau, ir kalvoto reljefo, kai kiti stengiasi viską išlyginti ir suvienodinti. Muzikos srityje galvoju panašiai: aš ne-bijau būti drąsus, jei reikia, juokingas, svarbu žinoti, ką nori tuo pasakyti. Drąsa – laisvo žmogaus būsena.
Daugiausia projektuojate gyvenamuosius namus. Sąmoningai rinkotės kurti asmenines erdves žmo-nėms, o ne visuomeninius pastatus?Savo architektūrinės karjeros pradžioje projektavau miestų ligonines. Kad jūs žinotumėte, kaip man nuo-bodu buvo! Neištveriama būti varžomam griežtų ribų ir taisyklių. Vieną dieną tiesiog pasakiau: viskas, daugiau nebenoriu. Išbandžiau daug ką: ir interjero projektų ėmiausi, kurį laiką Lietuvos televizijai vadovavau, o po to… Po to grįžau į architektūrą ir šiuo keliu einu jau nuo 1993-iųjų.
Kaip architektą jus ryškiausiai pamačiau kuriant „Antakalnio terasas“. Visuomet akcentuodavote namų ir gamtos ryšį. Jums tai svarbu? Negaliu nuo savęs pabėgti. Nuo pat vaikystės vasaras leisdavau pas senelius Andrioniškio kaime ir gyveni-mas gamtoje man buvo įprasta būsena. Todėl ir dabar, projektuodamas gyvenamuosius pastatus, turinčius to-kią brangią gamtos kaimynystę, darau viską, kad namai ir gamta būtų susiję. Kai duodu pažadą pro kiekvieną langą matyti po pušį, jaučiuosi atsakingas rasti būdą, kad žmonės galėtų džiaugtis gamta čia pat, o ne gyven-tų izoliuoti. Ir prieš daug metų, rinkdamasis vietą savo namams, šalia esantį pušyną vertinau kaip nepaprastą pranašu-mą. Išeinu pasivaikščioti, kankorėžių parinkti ir galva išsivalo.
O kaip atrodo jūsų namų erdvės? Kur jūsų žmonos Vilijos ir kur jūsų zonos namie?Mūsų namai labai gyvi. Čia nuolat rengiame šventes su draugais, iš paprastos vakarienės pasidarome rengi-nį. Sukinėjamės po virtuvę, gaminame maistą. Namie
Aš nemėgau mokyklos. Niekad nebuvau geras
mokinys ir mokykla man reiškė patyčių centrą. Tik patyčios ne iš mokinių, o
iš mokytojų.
Gerai prisimenate vaikystės na-mus, kuriuose augote?Augau Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, dviejų kambarių bute, paprastame name. Visas mano gyvenimas buvo kiemas, jame praleisdavau daugiausia lai-ko. Ten buvo savos taisyklės ir savo statusą reikėjo užsi-dirbti gerai žaidžiant futbo-lą, muštynėse, varžybose. Aš ir dabar manau, kad kiemas, augant vaikui, – kur kas svar-besnė erdvė nei keturios buto
ar namo sienos. Ten išmoksti bendrauti su kitais, mokaisi vienas iš kito, pažįsti ir perpranti. Projek-tuodamas kvartalus visuomet kreipiu didelį dėme-sį į socialines erdves.
aš nesu nei architektas, nei žinomas muzikantas, ir čia nėra zonų, kurios būtų išskirtinai žmonos ar mano. Gal tik tada, kai savaitgalius leidžiame dviese, kartais išsi-skiriame, skirdami laiko savo pomėgiams: Vilija kolek-cionuoja senąsias Afrikos šalių kaukes ir vis randa ką su jomis nuveikti, aš užsidarau savo darbo kambaryje ir naršau internete, skaitau, domiuosi. Man įdomūs šiuo-laikiniai žmonių išradimai, daug laiko skiriu fizikai, metafizikai, vis bandau atsakyti sau, iš kur viskas ir kaip veikia.
Kuo daugiau skiriate laiko mokslo teorijomis pagrin-džiamiems reiškiniams, tuo mažiau tikriausiai lieka nepaaiškinamų dalykų?Atvirkščiai! Šiuolaikinis mokslas jau aiškiai teigia, kad dauguma reiškinių negali turėti logiško paaiškinimo ir kad už to slypi kažkas daugiau. Turiu galvoje Kūrėją, kuris puikiai sutvarkė Visatą, ir dėl to, kad daug ko ne-galime paaiškinti, viskas tik dar nuostabiau.
Tikite, kad su šiuo gyvenimu niekas nesibaigia?Be jokios abejonės. Ir jūsų, ir manęs laukia dar daug ne-įtikėtinai gražių dalykų. Ir ne tik šiame gyvenime.
Namie aš nesu nei archi-tektas, nei žinomas muzi-kantas, ir čia nėra zonų, kurios būtų išskirtinai žmonos ar mano.
6968
pokalbiai
Kai ji pereina kiemą, aplinką tvarkantys vyrai suklūsta. „Šitą tują reiks per-sodinti – pagelto“, – mosteli ranka ir čia pat kalbina šeimyną terasoje: „Ačiū už pyragą, jis nerealus. Pasidalinsite receptu?“ Agnė Klevienė – „Antakal-nio terasų“ pastatų priežiūros vadovė, naujakurių bendrijų pirmininkė, kasdien padedanti gyventojams prisijaukinti naujus namus.
Vilė LiugevičiūtėNuotraukos Guodos Jucevičiūtės
TURIU NE VIENĄ, O ŠEŠIS ŠIMTUS ŠEIMŲ
Agne, tikriausiai naujakurius pažįsti geriau nei savo giminaičius?Asmeniškai pažįstu tikrai ne kiekvieną, bet taip jau yra, kad įsikūrus naujuose namuose pirmus metus gyven-tojams kyla įvairiausių buitinių klausimų. „MG Valdo-je“ tam ir esu, kad įsiklausyčiau į kiekvieno poreikius ir padėčiau įsikurti be rūpesčių. Kai kurie gyventojai iš tikrųjų tapo kone šeimos nariais. Jei einu apžiūrėti, ar namų aplinka tinkamai tvarkoma, į biurą kartais grįžtu tik po pusdienio – tai vienas gyventojas pamatęs kvie-čia arbatos, tai kitas skuba supažindinti su nauju, ką tik gimusiu šeimos nariu. Žmonės jau žino mano aistrą keliauti, todėl kviečia pasiklausyti jų kelionių įspūdžių, rodo knygų, paveikslų kolekcijas. Jau nekalbu apie pri-vilegijas be eilės patekti pas gyventojus gydytojus, sto-matologus – prie tokio gyvenimo galima ir priprasti! (Juokiasi.)
Malonus darbas!Man patinka dirbti su žmonėmis, bendrauti ir padėti, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio mano darbas atrodo lyg nuolat svečiuočiausi pas naujakurius. Iš tiesų per dieną vidutiniškai atsiliepiu į pusšimtį skambučių, o telefonas
neretai suskamba ir naktį. Klausimų būna įvairiausių: kodėl mano skalbimo mašina neveikia, kodėl kaimynas savo šiukšlių maišiuką per naktį paliko prie durų, kaip įjungti šildymą.
Juokingų situacijų turbūt irgi nutinka? Pasitaiko tikrų kuriozų. Kartą vienas stipriai susierzinęs gyventojas sunkiai tramdydamas emocijas klausė, ko-dėl bandant nustatyti norimą temperatūrą kambaryje, niekas nevyksta. Iš balso atrodė nuoširdžiai praradęs viltį, todėl puolėme aiškintis, kas nutiko. Pasirodė, kad šildymo valdymo panelę žmogus supainiojo su aplin-ką stebėti ir duris atidaryti skirtu videofonu prieškam-baryje. Kitam niekaip nepavyko atrakinti buto durų ir patekti vidun. Paaiškėjo, kad išsiblaškęs gyventojas „papuolė” ne į tą laiptinę. Pasitaiko grįžtančių ir ne į tą namą (juokiasi).
O pačiai netenka atsidurti neįprastose situacijose? Be to, kad nuolat bendrauju su naujakuriais telefo-nu, raštu ar susitikusi, dar sprendžiu ir namų bendrijų klausimus, kurių nemaža dalis susijusi su inžineriniais sprendimais bei aplinkos priežiūra. Ją tvarkantys specia-listai juokiasi, kai negalėdama žiūrėti į nelygiai nupjautą žolę, puolu prie manikiūro žirklučių! Tikriausiai laiko mane fanatike. Bet man svarbu, kad rezultatas džiugin-tų. Man patinka, kai net užsukus į laiptines kvepia gėlė-mis, nes tikriausiai ir valytoja panaši fanatikė – baigusi darbą ji negali išeiti nepaskleidus gėlių kvapo (juokiasi). Nuoširdžiai noriu, kad „Antakalnio terasų“ gyvenvietė atrodytų tobulai sutvarkyta, todėl rūpinuosi ja kaip savo pačios namų aplinka. Galima sakyti, turiu ne vieną, o šešis šimtus šeimų, kurių gerove rūpinuosi nuo ryto iki vakaro.
Stipri kaimynystė kartais kur kas svarbesnė nei vaizdo kameros kiemuose: kas kitas, jei ne prie
lango smalsaujanti močiutė, pa-stebės nepažįstamąjį kieme ir
pasirūpins jo išprašymu.
7170
Ar kaimynai linkę bendrauti tarpusavyje? Pasko-lintų druskos prireikus?Anksčiau lietuviams buvo būdinga gyventi kiek izoliuo-tai, nesidomėti, kas vyksta už jų buto durų, visi siekė kuo daugiau privatumo ir asmeninės erdvės. Pastaruoju metu situacija jau pasikeitusi – žmonės pasiilgo nuošir-daus draugavimo, bičiuliavimosi. Baimės, kad kaimyną sutiksi gerdamas arbatą savo terasoje, nebeliko. Smagu žinoti, kad vienas kaimynas, gretimo buto tera-soje pamatęs visą parą degančią šviesą, skuba kitą įspėti, arba švenčia kartu gimtadienius. Neabejoju, kad pasi-skolinti druskos vieni iš kitų taip pat užsuka. Stipri kaimynystė kartais kur kas svarbesnė nei vaizdo kameros kiemuose: kas kitas, jei ne prie lango smalsau-janti močiutė, pastebės nepažįstamąjį kieme ir pasirū-pins jo išprašymu (juokiasi).
Tavo pasakojama idilė atrodo kaip su fantastikos prieskoniais!Tuoj papasakosiu, kas yra tikra fantastika mano darbe (juokiasi). Pamenu, paskambino viena vyresnio am-žiaus gyventoja ir pakvietė užsukti, sakė, norėtų gyvai pasitarti keliais klausimais. Kai nuvykau, stovėjau ap-stulbusi prie svetainės durų: stalas buvo dekoruotas balta staltiese, pamerkta gyvų gėlių, paserviruoti indai dviem žmonėms ir suruošta tikra puota su „silke pa-taluose“, keliomis rūšimis mėsos vyniotinių, desertais. Akimirką pamaniau, kad su vyru ruošiasi minėti kokią nors sukaktį, tačiau, pasirodė, kad visos vaišės buvo skirtos man! Net jokių klausimų aptarti moteris netu-rėjo, o taip mane bandė prisikviesti tiesiog pabendrauti ir padėkoti už rūpestį. Tokiomis akimirkomis pasijuntu kiek nejaukiai – rodos, tiesiog dirbu darbą taip gerai, kaip tik galiu.
7372
Kartais visai nebūtina keliauti į svečius ar senamiestį, kai net neiškeliant kojos iš namų teritorijos yra tiek veiklos! Keletas idėjų jums ir jūsų vaikams, kai užklumpa klausi-mais: tai ką man veikti?!
ką veikti „Pušų terasose“
1. Pasiklausykite čiurlenančio upelio Ne, jūs neapsirikote – ir gyvenant mieste, vos iškėlus
koją iš namų, galima išgirsti čiurlenantį upelį. Kaip sakė vienas „Pušų terasų“ kaimynas: gal ir ne Niagaros, bet tikri kriokliai! Prisėskite, pailsėkite – vanduo visuomet ramina.
2. Paskaitykite knygą „Primirštas Antakalnis“
Kiek neįtikėtinų istorijų gimsta visai šalia mūsų! Garsus Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, urbanistas Jurgis Vanagas savo knygoje „Primirštas Antakal-nis“ ne tik aprašė XX a. Antakalnio rajono istorijas, bet ir atskleidė didžiąją dalį jo pa-slapčių. Lėtais šeštadienio rytais prie garuo-jančio puodelio kavos paskaitykite šią knygą ir raskite atsakymą, kas XX a. pradžioje buvo įsikūrę „Antakalnio terasų“ vietoje.
7574
ką veikti „Pušų terasose“
3. Pasivaikščiokite po skulptūrų alėją šalia gyvenvietės
Tiems, kurie mėgsta ilgus pasivaikščiojimus leidžiantis saulei, siūlome nepamiršti šalia „Antakalnio terasų“ gy-venvietės esančiame pušyne įsikūrusio garsių Lietuvos autorių skulptūrų alėjos, o pavargus – ir pailsinti ko-jas: skulptūriniai suoliukai puikiai tinka prisėsti. Pail-sėti kviečia „Ežiukas“, ant kurio nugaros gyvena senieji lietuviški žodžiai, vaikų pamėgtas ryškiakojis „Voras“, skulptūra „Dviese“, kurią apžiūrėti galima įsirangius į paties kūrinio vidų, ir dar daug originalių skulptorių kūrinių.
7776
ką veikti „Pušų terasose“
4. Užuoskite pušyną ir palesinkite paukščius Ne vienas „Antakalnio terasų“ gyventojas džiaugiasi taip arti namų juntama
gamta – pušynu bei čiulbančiais paukščiais. Specialiai parke įrengta stacionari lesykla, kurioje vienu metu gali svečiuotis iki 50 giesmininkų. Nepamirškite Lietuvoje žiemo-jančių paukščių – už atneštą maistą jie padėkos savo balsais vasarą. Šalia iškeltuose in-kiluose jau apsigyveno varnėnai, mėlynosios zylės, margasparnės musinukės. Užsukite į pušyną: stebėkite, džiaukitės, tyrinėkite ir atraskite.
7978
6. Aplankykite laiptinių fotografijų parodas Paganyti akis ir pasidžiaugti fotografų darbu ga-
lima ir neišvykstant iš namų. „Eglių terasų“ namuose eksponuojama uždara gamtininko ir fotografo Renato Jakaičio nuotraukų paroda „Pėdos gamtoje“, „Beržų terasose“ kiekvieną aukštą puošia skirtingų metų laikų beržyno fototapetai, o „Pušų terasose“ fotografijų paro-da pradės veikti visai netrukus. Apsilankykite!
5. Neskubėdami papietaukite savo terasoje arba pasikvieskite draugų Kai gyvenimo tempas toks greitas, mažai žmonių randa laiko lėtiems pietums ar laisvai minutei su
knyga gryname ore. O jei ramybės nesinori, pasikvieskite draugų ir jūsų terasa akimirksniu taps smagia vieta paplepėti ir suvalgyti obuolių pyrago. Visuose „Antakalnio terasų“ butuose įrengtos terasos, kad poilsio erdvių namie būtų dar daugiau.
ką veikti „Pušų terasose“
8180
7. Su mažaisiais pasiauskite žaidimo aikštelėse
„Pušų terasose“ – net dvi vaikų žaidimų aikštelės. Kol vaikai bėgios, krykštaus, statys smėlio pilis ir supsis sūpynėse, vyresnieji savo jėgas galės išmėginti krepšinio aikštelėje, įrengtoje kiek ato-kiau nuo namų.
ką veikti „Pušų terasose“
8382
arčiau gamtos
NAMŲ ŠIRDIS – TERASA
Gamta yra tai, ko ieškome, norėdami atitrūkti nuo kasdienių darbų ir minčių. Jos teikia-ma ramybe galima mėgautis ne tik išvykus iš miesto, bet ir pravėrus savos terasos duris. Funkcionaliai suplanuota terasa su poilsio, sporto, sodininkavimo ar grilio zonomis gali atstoti ir nuosavo namo teikiamus pranašumus, skirtumas tik tas, kad buto terasoje nerei-kės pjauti žolės!Keletas idėjų jums iš „Antakalnio terasų“ gyventojų, kaip prisijaukinti gamtą mieste.
Šviežutėliai žalumynai iš jūsų daržo. Viena galimybių, kaip išnaudoti terasos erdvę, – įrengti mažą darželį, kuriame augtų jūsų mėgstamos uogos ir daržovės. Vazonuose kuo puikiausiai noksta agurkai,
Inte
rjero
stud
ijos „
Jurt
a ar
chite
ktai
” įre
ngta
tera
sa „
Eglių
tera
sose
”
Inte
rjero
stud
ijos „
Diz
aino
virt
uvė”
įren
gta
tera
sa „
Berž
ų te
raso
se”
„YC
L st
udio
” įre
ngta
tera
sa „
Eglių
tera
sose
”
pomidorai, salotos, visas tuntas šviežių žolelių, o galbūt – kvapiausių gėlių. Vazonai gali būti skirtingo dydžio, pagaminti iš skirtin-gų medžiagų, išdėstyti terasos pakraščiuose ar eilėmis: visa tai – jūsų kūrybos laisvė.Pasirinkti augalai turėtų būti tinkami augti lauke. Po-midorus ir aitriąsias paprikas auginti yra kiek papras-čiau – jiems nereikia daug priežiūros, tad savo, kaip so-dininko, karjerą galite pradėti nuo jų. Taip pat terasoje puikiai žaliuos citrusinių vaisių medžiai, fikai. Juos šal-tuoju sezonu galima įkurdinti kambaryje ir taip neleisti sau pamiršti vasaros jausmo.Rinkdamiesi darželio vietą, atkreipkite dėmesį į šviesą: ar jūsų sodinamoms gėrybėms nepakenks tiesioginiai saulės spinduliai? Vasarą daržoves patartina laistyti du kartus per dieną.
8584
arčiau gamtos
Jo didenybė poilsis! Niekas taip nepapildo namų jaukumu, kaip terasoje įrengta poilsio zona su keliais foteliais ar supamosiomis kėdėmis, nediduku stalu ir jaukiu pledu...Renkantis lauko baldus, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, iš ko jie pagaminti, ir pasirūpinti apsauginiais užvalkalais nuo lietaus bei saulės. Terasai puikiai tiks ir sulankstomi mediniai krėslai – jie neužims daug vietos, o prireikus nebus sunku juos per-kelti į kitą vietą.Nuo lietaus ir tiesioginių saulės spindulių taip pat pa-gelbės pavėsinė ar didelis skėtis, po kuriuo net lietin-giausią dieną galėsite mėgautis karštu puodeliu kavos bei mėgstama knyga gryname ore.Nepamirškite ir aksesuarų – gėlių puokštė, vandens laistytuvas ar dekoratyvinės pagalvėlės sukurs ramybės ir poilsio nuotaiką.Terasą patartina apšviesti šviesos šaltinį įrengiant šiek tiek atokiau nuo poilsio zonos – taip sutemus apsisau-gosite nuo mašalų.
Ramybė ir vanduo. Tiems, kuriems patinka vandens pramogos, – sūkurinė vonia ir galimybė gryname ore mėgautis atpalaiduojan-čiu hidroterapijos seansu – terasa bus tikras svajonės išsipildymas. Apgalvokite, kokio dydžio vonia turėtų būti – kiek žmo-
nių į ją turėtų tilpti, kaip ji filtruoja vandenį. Sūkurinę vonią patariama įkurdinti netoli durų, kad šaltuoju sezonu galėtumėte tiesiai šokti vidun. Taip pat nepamirškite atkreipti dėmesio į peizažą.Kai sūkurine vonia nesinaudojate, nepamirškite jos už-dengti apsauginiu dangčiu.
Inte
rjero
stud
ijos „
Jurt
a ar
chite
ktai
” įre
ngta
tera
sa „
Eglių
tera
sose
”
„YC
L st
udio
” įre
ngta
tera
sa „
Eglių
tera
sose
”„Y
CL
stud
io” į
reng
ta te
rasa
„Be
ržų
tera
sose
”
Inte
rjero
stud
ijos „
Diz
aino
virt
uvė”
įren
gta
tera
sa „
Berž
ų te
raso
se”
8786
88
