ASMENŲ JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ, …

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

SIGITA ŠUKĖ

ASMENŲ, JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ,

GILIŲJŲ IR PAVIRŠINIŲ LIEMENS RAUMENŲ AKTYVUMO BEI

LIEMENS STABILUMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais“ baigiamasis

darbas

Darbo vadovas

Dr. V. Poškaitis

KAUNAS, 2014

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU: Slaugos fakulteto dekanas

…………………………..

Data…………...………...

ASMENŲ, JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ,

GILIŲJŲ IR PAVIRŠINIŲ LIEMENS RAUMENŲ AKTYVUMO BEI

LIEMENS STABILUMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimais“ baigiamasis

darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Vidmantas Zaveckas Dr. Vytautas Poškaitis

Data……………………….. Data……………………….

Recenzentas Darbą atliko:

……………………. 1 gr. studentė

……………………. Sigita Šukė

Data………………. Data……………………….

KAUNAS, 2014

TURINYS

LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 13

1.1 Apatinės nugaros dalies skausmas ........................................................................................... 13

1.1.1 Rizikos veiksniai .............................................................................................................. 14

1.2 Liemens raumenų vaidmuo ..................................................................................................... 15

1.2.1 Liemens raumenų stabilizacinė funkcija .......................................................................... 16

1.2.2 Motorinės veiklos pakitimai ............................................................................................. 17

1.3 Skausmo teorijos...................................................................................................................... 19

1.3.1 Egzistuojančios teorijos .................................................................................................... 19

1.3.2 Esamų teorijų trūkumai .................................................................................................... 20

1.3.3 Nauja teorija – motorinė adaptacija į skausmą ................................................................. 21

1.4 Raumenų aktyvumo vertinimo metodai .................................................................................. 24

1.4.1 Elektromiografija ............................................................................................................. 24

1.4.2 Liemens – dubens stabilumo matavimo metodika ........................................................... 25

TYRIMO METODIKA .................................................................................................................. 27

2.1 Tyrimo organizavimas ............................................................................................................. 27

2.2 Kontingentas ............................................................................................................................ 27

2.3 Tyrimo metodai ....................................................................................................................... 28

2.3.1 Anketinė apklausa ............................................................................................................ 28

2.3.2 Sinchroninis elektromiografinis raumenų aktyvumo ir liemens stabilumo slėgio

matavimo prietaisu Stabilizer su diferenciniu slėgio jutikliu tyrimas ............................................ 28

2.3.3 Testų protokolas ............................................................................................................... 30

2.3.4 Matematinė statistinė analizė ........................................................................................... 35

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ............................................................................................. 37

3.1 Apatinės nugaros dalies skausmo pasiskirstymas tarp tiriamųjų (anketinių duomenų apie

nugaros skausmą aptarimas) ............................................................................................................... 37

3.1.1 Skausmo apatinėje nugaros dalyje pobūdžio specifika .................................................... 38

3.2 Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo bei liemens stabilumo

pasiskirstymas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse ............................................................................. 40

3.3 Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo ir liemens stabilumo

pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą

..................................................................................................................................................47

3.4 Testų, atliekamų gulint ant pilvo giliųjų ir paviršinių liemens raumenų elektrinio aktyvumo

bei liemens stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės .................................... 49

3.5 Testų, atliekamų gulint ant šono giliųjų ir paviršinių liemens raumenų elektrinio aktyvumo


3.6 Testų, atliekamų gulint ant nugaros giliųjų ir paviršinių liemens raumenų elektrinio aktyvumo


IŠVADOS ....................................................................................................................................... 59

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ............................................................................................. 60

LITERATŪROS SĄRAŠAS .......................................................................................................... 61

PRIEDAI ......................................................................................................................................... 67

SANTRUMPOS

KMI – kūno masės indeksas;

EMG – elektromiografija;

MVRS – maksimalus valingas raumens susitraukimas;

ES – (lot. m. erector spinae) tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis;

MM – (lot. m. multifidus) dauginis raumuo;

RA – (lot. m. rectus abdominus) tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis;

TA – (lot. m. transversus abdominis) skersinis pilvo raumuo.

SANTRAUKA

S. Šukė. Asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, giliųjų ir paviršinių liemens

raumenų aktyvumo bei liemens stabilumo vertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas

V. Poškaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Sporto

institutas – Kaunas, 2014, - 65p.

Darbo tikslas: įvertinti, asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, giliųjų ir

paviršinių liemens raumenų aktyvumą ir liemens stabilumą.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Palyginti giliųjų ir

paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant izoliuotą skersinio pilvo

raumens susitraukimą, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo

neturėjusių grupėse. 2. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens

stabilumą, atliekant testus gulint ant pilvo, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio

nusiskundimo neturėjusių grupėse. 3. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei

liemens stabilumą, atliekant testus gulint ant šono, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir

šio nusiskundimo neturėjusių grupėse. 4. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą,

atliekant testus gulint ant nugaros, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio

nusiskundimo neturėjusių grupėse.

Tyrimas atliktas poliklinikoje, Kaune. Tyrime dalyvavo 62 tiriamieji (28 vyrai ir 34 moterys).

Tyrimo metodai: 1. Anketinė apklausa. 2. Elektromiografas su diferenciniu slėgio jutikliu (4

kanalų EMG + Stabilizer pressure biofeedback). 3.Statistinė analizė.

Rezultatai: 1. Atliekant izoliuotą skersinio pilvo raumens susitraukimą, gauta, kad asmenų

jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo

pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens ir skersinio

pilvo raumens – mažesnis nei asmenų neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05). 2. Atliekant testus gulint

ant pilvo: šlaunies tiesimą sulenkta 90° blauzda, šlaunies tiesimą tiesia blauzda, gauta, kad, asmenų,

jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo

pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens - mažesnis nei

asmenų, neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05), o vidutinė slėgio reikšmė asmenų, jautusių apatinės

nugaros dalies skausmą buvo mažesnė nei asmenų, neturėjusių šio nusiskundimo (p<0,05). 3. Atliekant

testus gulint ant šono: šlaunies atitraukimą sulenkta 90° blauzda, šlaunies atitraukimą tiesia blauzda,

gauta, kad, asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o

dauginio raumens - mažesnis nei asmenų, neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05), o vidutinė slėgio

reikšmė, šlaunies atitraukimo sulenkta 90° blauzda metu buvo mažesnė asmenų jautusių apatinės

nugaros dalies skausmą lyginant su šio nusiskundimo neturinčių (p<0,05). 4. Atliekant testus gulint ant

nugaros: šlaunies lenkimą sulenkta blauzda, šlaunies lenkimą sulenktomis blauzdomis, gauta, kad,

asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir

tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis, o dauginio raumens -

mažesnis nei asmenų, neturinčių šio nusiskundimo (p<0,05), o atliekant šlaunies tiesimą - lenkimą,

šlaunies lenkimą tiesia blauzda, šlaunų lenkimą tiesiomis blauzdomis, gauta, kad asmenų, jautusių

apatinės nugaros dalies skausmą, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo

raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas buvo didesnis nei asmenų neturėjusių šio nusiskundimo

(p<0,05), o vidutinė slėgio reikšmė, atliekant šlaunies lenkimą sulenkta blauzda ir šlaunies lenkimą

tiesia blauzda asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą buvo didesnė, o atliekant šlaunies

tiesimą-lenkimą - mažesnė nei asmenų, neturėjusių šio nusiskundimo (p<0,05).

Išvados: 1. Atliekant skersinio pilvo raumens susitraukimą asmenų jaučiančių skausmą

paviršinių liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių

skausmo, (p<0,05). 2. Atliekant testus gulint ant pilvo, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens

raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo, (p<0,05),

asmenų, nejautusių skausmo stabilizacinė funkcija buvo geresnė nei asmenų, jautusių skausmą

(p<0,05). 3. Atliekant testus gulint ant šono, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų

aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo (p<0,05). Asmenų

jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, 1 iš 2 testų atlikimo metu stabilizacinė funkcija buvo

geresnė nei asmenų, nejautusių skausmo (p<0,05). 4. Atliekant testus gulint ant nugaros, asmenų

jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei

asmenų nejautusių skausmo (p<0,05), asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, 3 iš 5 testų

atlikimo metu stabilizacinė funkcija buvo geresnė nei asmenų, nejautusių skausmo (p<0,05).

SUMMARY

S. Šukė. Evaluation of deep and surface torso muscle activity and stability between

individuals with and without lower back pain, Master’s work / research supervisor V. Poškaitis;

Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sport -

Kaunas 2014, - 65p.

The aim of the Master’s work is to assess the deep and surface torso muscle activity and

lumbo stability of individuals suffering from lower back pain.

The achievement of the works goal consists of the following tasks: 1. To compare deep and

surface muscle activity and lumbo stability of the torso in groups of healthy individuals and those who

suffer from lower back pain during isolated transverse abdominal muscle contraction. 2. To compare

deep and surface muscle activity and lumbo stability of the torso in both the healthy and suffering from

lower back pain groups of individuals, during tests while lying on the abdomen. 3. To compare deep

and surface muscle activity and lumbo stability of the torso in both the healthy and suffering from

lower back pain groups of individuals, during tests while lying on the side. 4. To compare deep and

surface muscle activity and lumbo stability of the torso in both the healthy and suffering from lower

back pain groups of individuals, during tests while lying on the back.

The study was conducted at a clinic in Kaunas. The study included 62 subjects (28 men and

34 women).

Methods used within the study: 1. A questionnaire. 2. Electromyograph with a differential

pressure sensor (4 channel EMG + Stabilizer pressure biofeedback). 3.Statistic analysis.

The results: 1. It was found that while performing an isolated contraction of the transverse

abdominal muscle, individuals with lower back pain had a considerably smaller electrical muscle

activity of the muscle (m.) extensor spinae and m. rectus abdominis, but a bigger electrical muscle

activity of the m. multifidus and the m. transversus abdominis than the individuals from the control

group (p<0,05). 2. The test of hip extension with a bent knee at 90 degrees and the same test but with a

straight knee, have revealed that the individuals with lower back pain had a considerably bigger

electrical muscle activity of the m. extensor spinae and m. rectus abdominis, but a smaller electrical

muscle activity of the m. multifidus than the individuals from the control group (p<0,05). 3. While

performing tests lying on the side (hip abduction with a bent knee and with a straight knee) it has been

noticed that individuals with lower back pain had a considerably bigger electrical muscle activity of

the m. extensor spinae and m. rectus abdominis, but a smaller electrical muscle activity of the m.

multifidus than the individuals from the control group (p<0,05), in addition the average pressure

reading, while performing hip abduction with a bent knee, was smaller of those individuals, who

suffered from lower back pain than those who didn’t (p<0,05). 4. Tests while lying on the back

(flexion of the hip with a bent knee and flexion of both hips with bent knees) have revealed that

individuals with lower back pain had a bigger electrical muscle activity of the m. extensor spinae and

m. rectus abdominis, but a smaller electrical muscle activity of the m. multifidus than the individuals

from the control group (p<0,05). The tests of hip extension – flexion, hip flexion with a straight knee

and flexion of both hips with straight knees have shown that individuals with lower back pain had

bigger electrical muscle activity of the m. extensor spinae and m. rectus abdominis than the individuals

from the control group (p<0,05), in addition the average pressure reading in the group of individuals

with lower back pain while performing hip flexion with a bent or straight knee was higher and while

performing hip flexion – extension – lower than in the group of individuals without back pain

(p<0,05).

Conclusions: 1. While performing contraction of the transversus abdomen muscle, individuals

with lower back pain had a bigger surface torso muscle activity, but smaller deep torso muscle activity

than the healthy individuals (p<0,05). 2. While performing tests which require lying on the abdomen, it

has been noticed that individuals with back pain had a bigger surface muscle and smaller deep muscle

activity of the torso than the individuals without back pain (p<0,05), in addition, individuals without

back pain had a better lumbo – pelvic stability than those who had lower back pain (p<0,05). 3. While

performing tests which require lying on the side, it has been noticed that individuals with back pain

had a bigger surface muscle and smaller deep muscle activity of the torso than the individuals without

back pain (p<0,05). Individuals with lower back pain had a better lumbo – pelvic stability during one

out of two tests than individuals without back pain (p<0,05). 4. While performing tests which require

lying on the back, it has been noticed that individuals with back pain had a bigger surface muscle and

smaller deep muscle activity of the torso than the individuals without back pain (p<0,05). Individuals

with lower back pain had a better lumbo – pelvic stability during three out of five tests than individuals

without lower back pain (p<0,05).

10

ĮVADAS

Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena opiausių šiuolaikinės medicinos problemų, kurią

bent kartą savo gyvenime patiria 60% - 85% visų gyventojų, o dešimtadaliui iš jų nugaros skausmas

tampa lėtiniu [25]. Pirmi simptomai dažniausiai pasireiškia tarp 30-50 metų amžiaus žmonių [7].

Apatinės nugaros dalies skausmas – labiausiai paplitusi kaulų - raumenų sistemos problema [34].

Manoma, kad 26–37% visų skausmo atvejų atsiranda dėl darbo, 11–12% - dėl neaiškios

priežasties. Dėl didelio šios ligos paplitimo ir sergamumo masto sveikatos apsaugos sistemos patiria

dideles išlaidas diagnostikai bei gydymui [12].

Apatinės nugaros dalies skausmą gali sąlygoti daugelis veiksnių: darbas, emocijos,

degeneraciniai pakitimai, viršsvoris ir pan. Prie rizikos veiksnių priskiriamas amžius, lytis,

paveldimumas, antropometriniai duomenys, fizinis aktyvumas, raumenų ištvermė ir kt. [4]. Esant

apatinės nugaros dalies skausmui, pacientai dažniausiai nurodo tokias iškilusias problemas kaip

nedarbingumą, kasdienės veiklos pakitimus bei asmeninio gyvenimo ribotumą.

Esant skausmui asmenys juda kitaip nei sveiki, kadangi veikia apsauginė organizmo reakcija,

kuri siekia apsisaugoti nuo gresiančio ar patiriamo skausmo. Apsauginės organizmo reakcijos vyksta

skirtingais būdais: gali pakisti eisena, laikysena bei raumenų aktyvumas [62].

Egzistuoja keletas motorinių adaptacijos teorijų į skausmą, tačiau jos negali visiškai paaiškinti

organizme vykstančių pokyčių, turi nemažai trūkumų, todėl kuriamos naujos teorijos, siekiančios

atskleisti bei paaiškinti visus niuansus. Nemažai mokslininkų vykdo įvairius tyrimus, kuriais bandoma

išsiaiškinti koks ryšys veikia tarp skausmo ir raumenų aktyvo (reguliacinės bei vykdančiosios sistemų

santykį) [15].

Vienas apatinės nugaros dalies skausmo diagnostikos būdų – raumenų aktyvumo matavimas.

Šis matavimas leidžia nustatyti įvairius, dažnai nepastebimus raumenų veiklos sutrikimus, būdingus

asmenims, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą. Dažniausiai naudojamas metodas nustatyti

raumenų aktyvumą – elektromiografija.

Elektromiografu matuojamas elektrinis raumenų aktyvumas, kuris dažnai naudojamas siekiant

nustatyti raumenų nuovargio pradžią. Paviršinė elektromiografija yra neinvazinis, gana paprastas,

nebrangus ir patogus metodas. Esant apatinės nugaros dalies skausmui, pakitimai gali būti

prognozuojami, naudojant paviršinę elektromiografiją, juosmens srityje – siekiama nustatyti raumenų

nuovargį ir/ar raumenų veiklos pokyčius, liemens stabilumo sutrikimams vertinti dažnai naudojamas

„stabilizer“ prietaisas [64].

11

Tyrimo problema ir aktualumas

Apatinės nugaros dalies skausmas yra labai dažna sveikatos problema visame pasaulyje ir

pagrindinė nedarbingumo priežastis, sukeliama daugelio veiksnių, todėl ją diagnozuoti sunku.

Apatinės nugaros dalies skausmas pasireiškia visose amžiaus grupėse, nuo vaikų iki vyresnio amžiaus

žmonių - tai labai dažna medicininių konsultacijų priežastis. 2010 metai pasaulinės ligų organizacijos

atliktais tyrimais, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmas patenka į dešimtuką ligų, kuriomis

dažniausiai sergama visame pasaulyje. Vaikų ir paauglių sergamumas apatinės nugaros dalies skausmu

mažesnis lyginant su suaugusiųjų, nors nuolat auga [56], nuo 11 metų - 11.6 proc. sergamumas

apatinės nugaros dalies skausmu iki 15 metų išaugo - 50.4 proc. [4].

Apatinės nugaros dalies skausmas pastebimas nuo 5 iki 80 ir daugiau metų, daugiausiai

besiskundžiančių apatinės nugaros dalies skausmu, sudaro 40-55 metų amžiaus grupė. Vertinant

apatinės nugaros skausmo paplitimą Europoje pastebima, kad didžiausias paplitimas yra vakarų

Europoje ir jis 2-3 kartus didesnis lyginant su rytų ir centrine Europa [56].

Daugybė straipsnių nagrinėja apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo priežastis, raumenų

veiklos pakitimus, liemens raumenų ištvermę bei stabilizacinės funkcijos pokyčius. Taigi šio magistro

darbo tyrimo objektas – asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą giliųjų ir paviršinių

liemens raumenų aktyvumo bei liemens stabilumo pasiskirstymo specifika lyginant su asmenimis,

neturinčiais šio nusiskundimo.

12

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas – įvertinti, asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, giliųjų ir

paviršinių liemens raumenų aktyvumą ir liemens stabilumą.

Tyrimo uždaviniai:

1. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant

izoliuotą skersinio pilvo raumens susitraukimą, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies

skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.

2. Palyginti giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant

testus gulint ant pilvo, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo

neturėjusių grupėse.

3. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą bei liemens stabilumą, atliekant

testus gulint ant šono, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo

neturėjusių grupėse.

4. Palyginti, giliųjų ir paviršinių liemens raumenų aktyvumą, atliekant testus gulint ant nugaros,

asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą ir šio nusiskundimo neturėjusių grupėse.

13

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Apatinės nugaros dalies skausmas

Apatinės nugaros dalies skausmas 1 pav.

dažniausiai apibūdinamas kaip skausmas, raumenų

įtampa ar sustingimas esantis žemiau šonkaulių lankų ir

aukščiau sėdmenų raukšlių su ar be skausmo kojose [25].

Skausmas gali būti ūmus ar tapti lėtiniu, jei

tęsiasi ilgiau nei 6 mėn. ir yra susijęs su lėtiniais

patologiniais procesais. Skausmo pradžia dažnai nėra

tiksli, būdingi paūmėjimo ar pagerėjimo (remisijos)

periodai [2]. Pacientai, patiriantys apatinės nugaros

dalies skausmą pagal skausmo etiologiją skirstomi į

atitinkamas grupes: rimta stuburo patologija, nervų

šaknies suspaudimas/užspaudimas, nespecifinis nugaros

skausmas [12].

Nepaisant to, kad medicinos srityje gausėja įvairių diagnostinių bei gydymo priemonių,

asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, skaičius vis sparčiai auga. Tai svarbi klinikinė,

socialinė ir ekonominė visuomenės problema, kuri būdingiausia ekonomiškai aktyvaus amžiaus

tarpsnio gyventojams ir tai dažnai tampa nedarbingumo priežastimi [29]. Apatinės nugaros dalies

skausmas, tapęs lėtiniu paveikia kasdienį asmeninį gyvenimą bei jo kokybę [12]. Naujausi tyrimai

parodė, kad pacientų, patiriančių lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą būdinga sumažėjusi laikysenos

kontrolė ir pusiausvyros problemos [2].

Apatinės nugaros dalies skausmo gydymas tampa iššūkiu vakarų visuomenėje, kuris gali būti

laikoma, kad pasiekė epideminį lygį. Skausmo kilmė ir veiksniai, kurie paverčia jį lėtiniu ir

pasikartojančiu lieka sunkiai suprantami. Tiriant asmenis, patiriančius lėtinį apatinės nugaros dalies

skausmą randami motorinės kontrolės ir liemens raumenų funkcijos pakitimai.

Daugelis tyrimų rodo, kad esant apatinės nugaros dalies skausmui, liemens ir pilvo gilieji

raumenys, ypač dauginis ir skersinis pilvo raumuo, rodo lėtą aktyvaciją, silpnumą ir sumažėjusią

ištvermę judesių metu. Šie pokyčiai išlieka net ir tada, kai vyksta skausmo remisija ir prisideda prie

epizodinio apatinės nugaros dalies skausmo pasikartojimo [62].

1 pav. Apatinės nugaros dalies skausmo

lokalizacija [1]

14

1.1.1 Rizikos veiksniai

Apatinės nugaros dalies skausmą gali sąlygoti daug priežasčių bei rizikos veiksnių tiek

vertinimo procese, tiek diagnostikos komplekse. Rizikos veiksnių supratimas ir nuodugnus įvertinimas

būtinas pacientams, besiskundžiantiems apatinės nugaros dalies skausmu.

Daugelis veiksnių yra susiję tiek su specifiniu, tiek nespecifiniu apatinės nugaros dalies

skausmu, tačiau manoma, kad psichosocialinė ir profesinė pasekmė yra dažniausi rizikos veiksniai

susiję su progresuojančiu lėtiniu nugaros skausmu [12].

Prie rizikos veiksnių priskiriamas amžius, lytis, paveldimumas, antropometriniai duomenys,

fizinis aktyvumas, raumenų ištvermė ir kt. Asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą,

skaičius auga kartu su amžiumi: nuo 11 metų - 11.6 proc. sergamumas apatinės nugaros dalies

skausmu iki 15 metų išaugo - 50.4 proc. [4], daugiau apatinės nugaros dalies skausmą jaučia mergaitės

nei berniukai [45]. Pastebimas reikšmingas ryšys tarp suaugusių, kurie skundėsi apatinės nugaros

dalies skausmu ir jų vaikų sergamumo - vaikai, kurių tėvai buvo gydomi nuo apatinės nugaros dalies

skausmo, dažniau skundėsi šia problema lyginant su tais, kurių tėvai neturėjo nusiskundimų dėl

apatinės nugaros dalies skausmo [45]. Dar vienas rizikos veiksnių, turintis įtakos atsirasti apatinės

nugaros dalies skausmui – tai antropometriniai parametrai – didesnio svorio asmenys dažniau

skundžiasi apatinės nugaros dalies skausmu, be to buvo pastebėta, kad 15 metų berniukai, jautę

apatinės nugaros dalies skausmą taip pat buvo aukštesni nei sveiki.

Fizinio aktyvumo reikšmė: tarp mažo fizinio aktyvumo asmenų pastebima raumenų atrofija

bei sumažėjusi raumenų ištvermė, o tai, taip pat gali būti apatinės nugaros dalies skausmo priežastimi

[4]. Sjolie [63], pastebi teigiamą ryšį tarp paauglių fizinio aktyvumo ir apatinės nugaros skausmo

paplitimo: paaugliai praleidžiantys 15 ir daugiau valandų per savaitę žiūrint televiziją, dažniau nurodo

jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą – tai gali būti susiję su ilgalaike sėdima padėtimi, bloga

laikysena ir fizinio aktyvumo stoka. Esant geresnei raumenų ištvermei pastebima mažesnė apatinės

nugaros dalies skausmo atsiradimo galimybė [4].

Viena pagrindinių visuomenės sveikatos problemų pramonės šalyse – nutukimas, dažnai

siejamas su įvairiais raumenų – skeleto sistemos sutrikimais įskaitant apatinės nugaros dalies skausmą.

Kai kurie tyrimai parodė, kad yra reikšmingas ryšys tarp nutukimo ir stuburo funkcijos sutrikimo,

tokio kaip juosmens raumenų silpnumas, sustingimas. Mažas stuburo lankstumas ir padidėjęs nugaros

raumenų sustingimas taip pat pastebimas asmenims esant antsvoriui. Kiekybinių tyrimų rezultatai

rodo, kad antsvoris paveikia žmogaus pagrindines judėjimo funkcijas: stojimąsi, ėjimą ir bėgimą.

Pakitusi kūno forma, kūno masės perteklius gali apkrauti sąnarius, paveikti judesių amplitudę,

padidinti kaulų - raumenų sistemos apkrovą [73].

15

Pastebima, kad liemens ir pilvo giliųjų raumenų silpnumas [6] gali būti taip pat viena iš

priežasčių apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui, dažnai šių raumenų stiprinimas siejamas su

žymiu sveikatos pagerėjimu bei pagerėjusiu funkciniu pajėgumu. Taip pat dažnai pastebimas giliųjų

raumenų motorinės kontrolės sutrikimas, tokių kaip juosmens dauginio raumens, skersinio pilvo

raumens. Ferreira et al. [18] pastebėjo, kad asmenys jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, turėjo

prastesnę skersinio pilvo raumens kontrolę bei mažesnį susitraukimo greitį lyginant su sveikais

asmenimis.

1.2 Liemens raumenų vaidmuo

Vis dažniau kyla diskusijos apie giliųjų liemens raumenų: skersino pilvo (m. transversus

abdominis) ir nugaros dauginio (m.multifidi) vaidmenį (2 pav.) ir svarbą „liemens – dubens“ srities

stabilumui bei apatinės nugaros dalies skausmui. Pvz., skersinis pilvo raumuo kontroliuoja liemens -

dubens padėtį nepriklausomai nuo kitų pilvo raumenų aktyvumo ir atliekamų užduočių pobūdžio.

Skersinis pilvo raumuo gali prisidėti prie liemens - dubens stabilumo, sukuriant intraabdominalinį

slėgį, susidariusį dėl fascijos įtampų įtakos. Be to skersinis pilvo raumuo atlieka svarbų vaidmenį

liemens - dubens srityje, laikant svorį [35]. Skersinis pilvo raumuo veikia kaip natūralus korsetas, kuris

suteikia stabilumą juosmeninei nugaros daliai. Dauginis raumuo tvirtinasi tarp kiekvieno slankstelio,

susitraukdamas padidina stuburo stabilumą [54].

2 pav. Skersinis pilvo ir dauginis raumuo [54]

Gautais tyrimo duomenimis, kuriuose dalyvavo asmenys, besiskundžiantys apatinės nugaros

dalies skausmu, buvo pastebėti pilvo raumenų motorinės kontrolės pokyčiai, taip pat užfiksuota

įrodymų apie uždelstą skersinio pilvo raumens aktyvumą, keliamos hipotezės, kad skersinio pilvo

raumens funkcijos sutrikimas yra susijęs su ilgalaikiu apatinės nugaros dalies skausmo sergamumu

[23].

16

Taip pat yra nemažai svarbių įrodymų, kad dauginiai raumenys turi įtakos juosmeninės dalies

stabilumui. Dauginio raumens pajėgumas susitraukti ties L5 slankstelio sritimi buvo priklausomas nuo

skersinio pilvo raumens gebėjimo susitraukti. Dauginio raumens susitraukimas buvo kelis kartus

didesnis tų asmenų, kurių skersinio pilvo raumens susitraukimas buvo geresnis lyginant su tais, kurių

susitraukimas buvo mažas. Tyrimų rezultatai parodė mažesnį dauginio raumens susitraukimą asmenų,

kurie skundžiasi apatinės nugaros dalies skausmu L5 srityje lyginant su sveikais, egzistuoja teigiamas

ryšys tarp skausmo ir galimybės įtraukti - sutraukti juosmens raumenis [23, 35, 36].

1.2.1 Liemens raumenų stabilizacinė funkcija

Nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas yra siejamas su juosmeninės stuburo dalies

nestabilumu [7]. Stuburo nestabilumas dažnai siejamas su sumažėjusiu nervų - raumenų sistemos

pajėgumu atsakyti į fiziologines apkrovas. Skirtinga raumenų aktyvacija gali turėti reikšmingos įtakos

tarpslankstelinių diskų apkrovos dydžiui ir krypčiai, taip pat stuburo stabilumui.

Stuburo stabilumas dažniausiai apibrėžiamas kaip organizmo gebėjimas kontroliuoti stuburą

(išlaikyti pusiausvyrą) reaguojant į vidines ir išorines jėgas. Panjabi [51], pristatė pagrindinę stabilumo

koncepciją, remiantis trimis kontrolės sistemomis: aktyvia (raumenys), pasyvia (kaulų ir raiščių

struktūros, sukuria pasyvų stabilumą, jie suteikia pasyvią atramą baigiantis judesiui [6] ir nervine.

Borghuis [9], atvirkščiai, stuburo stabilumą matė kaip motorinės kontrolės ir raumenų pajėgumo

juosmens – dubens – klubo srityje kompleksinį produktą. Dviejų giliųjų raumenų skersinio pilvo ir

dauginio raumens svarba – jie įvardijami kaip pagrindiniai stabilizatoriai. Visų pirma skersiniam pilvo

raumeniui daugiausia dėmesio buvo skiriama kaip pagrindiniam priekinės sienos stabilizatoriui, tuo

tarpu dauginis raumuo – suteikia dinaminį stabilumą, esant segmentiniams tarpslanksteliniams

judesiams ir neutraliai padėčiai. Šių raumenų susitraukimas padidina pilvo viduje slėgį (intraabdominį

slėgį), ir suteikia stabilumą bei standumą juosmeninei stuburo sričiai [39].

Liemens raumenų aktyvumas, motorinės kontrolės ir liemens raumenų funkcijų skirtumai

dažnai aprašomi tarp žmonių, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą ir sveikų asmenų [17, 10].

Šie skirtumai gali būti rimtu veiksniu apatinės nugaros dalies traumoms ar kompensaciniams

mechanizmams atsirasti, siekiant stabilizuoti juosmeninę stuburo dalį [16].

Pastebima, kad asmenims, nejaučiantiems skausmo apatinėje nugaros dalyje, būdingi mažesni

intraabdominalinio slėgio pokyčiai, be to, būdinga ankstyvesnė pilvo skersinio ir dauginio raumenų

aktyvacija [8].

Yra daug atliktų tyrimų apie skersinio pilvo ir juosmens dauginio raumens įtaką liemens -

dubens stabilumui bei nugaros skausmui. Nemažai atliktų tyrimų apie juosmens dauginį raumenį, jo

17

svarbą stabilizuojant juosmeninę stuburo dalį. Atlikti biomechaniniai tyrimai pabrėžė dauginio

raumens vaidmenį teikiant segmentinį standumą, kontroliuojant stuburo segmentus neutralioje

padėtyje, ir gebėjimą kontroliuoti stuburą, kai stuburo stabilumas kinta [23, 24].

Pakitusi liemens stabilizacinė funkcija dažniausiai yra motorinės veiklos – pakitusio raumenų

aktyvumo pasekmė.

1.2.2 Motorinės veiklos pakitimai

Lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas dažnai lydimas motorinės veiklos pakitimų. Dažnai

šie pakitimai yra įvardijami kaip fizinė adaptacija į skausmą, tačiau kiti atlikti tyrimai parodo, kad

motorinių pakitimų poveikį geriau gali paaiškinti su skausmu susijusi būklė. Remiantis baimės -

vengimo modeliu, santykis tarp skausmo ir motorinės veiklos pajėgumo yra apibūdinamas kaip

neigiamas užburtas ratas vengiamų judesių ir padidėjusio skausmo, kuris išlaikomas dėl baimės.

Įvairiais tyrimais patvirtinta, kad pacientai esant lėtiniam apatinės nugaros dalies skausmui,

surenkantys didelį kineziofobijos taškų skaičių, atlieka motorines užduotis blogiau nei tie, kurių baimė

mažesnė. Šiuo metu dauguma mokslinių tyrimų yra apie motorines užduotis, tiesiogiai įtraukiant

apatinę nugaros dalį, pvz., atliekant siekimą, lenkimą. Kadangi šios apatinės nugaros dalies motorinės

užduotys pacientams yra dažnai skausmingos ir pavojingos, sunku atskirti ar motoriniai pokyčiai turėtų

būti siejami su patiriamu skausmu ar su skausmu susijusiomis būklėmis.

Apatinės nugaros dalies skausmas kai kuriems asmenims tampa pasikartojančiu, kai kuriems -

ne. Tikėtina, kad pasikartojančio nugaros skausmo veiksnys gali būti nugaros raumenų veikla.

Juosmeninės nugaros dalies raumenys suteikia judesio metu stabilumą ir kontrolę - tai ypač svarbu

sveikam stuburui. Be to buvo pastebėti juosmeninės nugaros dalies raumenų veiklos pokyčiai esant

apatinės nugaros dalies skausmui. Gilieji nugaros raumenys buvo mažiau aktyvūs asmenų su lėtiniu

apatinės nugaros dalies skausmu lyginant su sveikais, o paviršiniai nugaros raumenys labiau aktyvūs

asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą nei sveikų asmenų, atliekant liemens judesius [13].

Skersinis pilvo raumuo yra vienas iš dinaminių stabilizatorių, kuriam būdinga ankstyva

aktyvacija, atliekant viršutinių galūnių judesius, tačiau asmenų, kurie jautė apatinės nugaros skausmą

aktyvacija vėlavo [48].

Tyrimai parodė, kad pacientai jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, gali turėti giliųjų

liemens raumenų uždelstos veiklos pradžią (pvz., skersinis pilvo raumuo, dauginis raumuo), kai

stuburo stabilumas tiriamas dinaminių užduočių metu. Morfologiškai ištyrus asmenis jaučiančius

apatinės nugaros dalies skausmą ir sveikus asmenis buvo pastebėtas mažesnis dauginio raumens

skerspjūvio plotas ir didesnė procentinė dalis tarpraumeninių riebalų, pasiskirsčiusių tarp dauginio

18

raumens, asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą. Be to, buvo nustatyta kad pacientai

kurie jaučia apatinės nugaros dalies skausmą, raumenys linkę labiau įsitempti, kompensuojant

stabilumo trūkumus paviršiniais raumenimis [41].

Esant ilgalaikei juosmeninės stuburo dalies sulenktai padėčiai, dauginis raumuo pirmiausia

reaguoja spazmu, kuris nustatomas matuojant elektromiografu, bet po 2-3 valandų apkrovos, šis

aktyvumas sumažėja ir atsiranda stuburo nestabilumo rizika [30, 38]. Statinė apkrova esant pasilenkus

20-iai minučių, sąlygoja žymų dauginio raumens aktyvumo sumažėjimą, kurio aktyvumas

nebeaptinkamas artimiausias 7 valandas [32]. Segmentiniai raumenys - dauginis raumuo, skersinis

pilvo raumuo aktyvuojasi apie 50 ms anksčiau nei prasideda judesys, tačiau [27, 57], skausmas trikdo

raumenų veikimo mechanizmą [40].

Paviršinių ir giliųjų raumenų koordinavimas pasikeičia esant pasikartojančiam nugaros

skausmui. Juosmens dauginio raumens funkcija išnyksta arba sumažėja. Priešingai juosmens dauginio

raumens atvejui, paviršinių liemens raumenų veikla dažnai padidėja, nors tai priklauso nuo

individualių savybių ir nuo užduočių. Juosmens dauginis raumuo prisideda prie tarpslankstelinių

judesių kontrolės. Išnykęs ar sumažėjęs aktyvumas šių raumenų ir kartu padidėjęs aktyvumas didelių

paviršinių raumenų yra stuburo apkrovos ir judėjimo pokyčių priežastis, kuri gali prisidėti prie

pasikartojančių apatinės nugaros dalies simptomų [21].

Buvo keliamos įvairios hipotezės ir siūlymai paaiškinti pasekmes ir mechanizmus esant

apatinės nugaros dalies skausmui, tačiau dauguma jų galima suskirstyti į dvi pagrindines teorijas:

pokyčiai atsiradę raumenyse sukelia stuburo skausmą (skausmas - spazmas modelis) ir raumenų

aktyvumo pokyčiai, ribojant stuburo judesius (skausmo adaptacijos modelis) [16]. Darant prielaidą,

kad pakitęs raumenų aktyvavimo modelis asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą (pakitęs

aktyvumas, sumažėjęs aktyvumas, nesimetriškas raumenų aktyvumas ir kt.), mokslininkai fiksavo jų

raumenų elektrinį aktyvumą elektromiografu įvairiomis sąlygomis (skirtingi raumenų susitraukimo

tipai, sudėtingai ir kompleksiniais judesiais) [33, 49, 60, 68]. Gauti rezultatai parodė, kad skersinis

pilvo ir dauginis raumuo turi įtakos apatinės nugaros dalies skausmui, taip pat, kad asmenys,

jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą lyginant su sveikais turi sumažėjusį pajėgumą aktyvuoti

giliuosius raumenis atliekant liemens lenkimą [50], kai kurie mokslininkai pabrėžia, kad skirtumai tarp

giliųjų ir paviršinių raumenų aktyvumo, bei raumenų silpnumas gali būti skausmo atsiradimo ir

neveiklumo priežastimi [37].

Esant apatinės nugaros dalies skausmui, pastebimi reikšmingi raumenų aktyvumo skirtumai,

reaguojant į staigias apkrovas. Vienas tyrėjų pastebėjo [61], kad pridedant išorinę apkrovą užduoties

atlikimo metu, padidėja tiesiamojo nugaros raumens, dauginio raumens ir tiesiojo pilvo raumens

aktyvumas, tačiau išorinio ar vidinio įstrižinio pilvo raumens aktyvumas nekinta. Pilvo ir tiesiamųjų

sinergistų aktyvumo rodikliai sumažėja, tačiau tiesiamojo nugaros raumens aktyvumas daug labiau

19

padidėja nei tiesiojo pilvo raumens [33]. Manoma, kad asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies

skausmą būdingas didesnis pradinis tiesiamojo nugaros ir tiesiojo pilvo raumens aktyvumas.

Tiriant asmenis, jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą, naudojant vaizdo tyrimus –

magnetinio rezonanso tomografiją ir ultragarsinį vaizdo fiksavimą, parodė pilvo raumenų motorinės

kontrolės pakitimus. Skersinio pilvo raumens disfunkcija yra susijusi su didesniu ilgalaikiu apatinės

nugaros dalies sergamumu. Rasta, kad asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą buvo

mažesnis dauginio raumens skerspjūvio plotas, kuris rodo raumens atrofiją lyginant su kitais liemens -

dubens raumenimis [23, 24].

1.3 Skausmo teorijos

Kai skauda žmonės juda kitaip. Nors šis teiginys neabejotinas, tačiau veikiantys mechanizmai

mažai žinomi. Esamos teorijos yra paprastos ir nors pagrįstos eksperimentais bei klinikiniais tyrimais,

tačiau yra daug trūkumų, kurie negali būti tinkamai paaiškinti. Taigi, naujos teorijos yra būtinos. Jose

buvo siekiama atsižvelgti į motorinius pokyčius prisitaikant prie skausmo tiek mikro (neuronų), tiek

makro (raumenų) lygmenyse, kurie paaiškintų motorinius pokyčius prisitaikant prie skausmo [67].

1.3.1 Egzistuojančios teorijos

Užburto rato ir skausmo adaptacijos teorijos 3 pav. Užburto rato teorija – iškeliama hipotezė,

kad raumenų aktyvumas padidėja stereotipinių judesių metu nepriklausomai nuo užduoties, patiriama

veikla veda išemijos link, kaupiamos algesic medžiagos, sukeliančios skausmą [72].

3 pav. Egzistuojančios skausmo teorijos [52]

20

Skausmo adaptacijos teorija aiškinama pakitusiu raumenų aktyvumu susijusiu su skausmu.

Teorija pagrįsta eksperimentiniais stebėjimais: buvo manoma, kad raumens aktyvumas sumažėja

skausmingoje srityje ar sukeliant skausmą, tačiau antagonisto aktyvumas padidėja. Šios adaptacijos

metu sumažėja skausmingo judesio amplitudė, greitis, sukeliantys skausmingus judesius ir sumažėja

raumenų jėga. Be to, dinaminių kojos judesių metu skausmas sumažina agonisto raumens aktyvumą,

tačiau padidina antagonisto aktyvumą. Mikro lygmenyje sumažėja motoneurono (judamojo neurono)

iškrovos dažnis (lemiantis raumens jėgą). Skausmo adaptacijos teorijoje pastebima, kad slopinimas ir

sužadinimas susijęs su nugaros smegenimis (per interneuronus arba tiesiogiai – nuo nociceptorių

aferentų iki motoneuronų) arba smegenų kamiene – nors mechanizmai nėra aiškiai apibrėžti [14, 28].

1.3.2 Esamų teorijų trūkumai

Skausmas neturi vienodo poveikio motoriniu jaudrumo keliu. Eksperimentinio nugaros

skausmo metu – sumažėja motorinių sužadintų potencialų skaičius giliuosiuose pilvo raumenyse

(transversus abdominis), bet padidėja motorinių sužadinimo impulsų amplitudė paviršiniuose pilvo

raumenyse (obliquus externus abdominis) ir juosmens tiesiamajame raumenyje (erector spinae) [66].

Esant lėtiniam nugaros skausmui, padidėja tiesiamojo nugaros raumens sužadinimo slenkstis.

Negalime remtis duomenimis apie esamas modelių prognozes, kad bus vienodas raumenų slopinimas

(adaptacija į skausmą) ar palengvinimas (užburtas ratas), kai yra skausmo šaltinis ar produkuojamas

skausmingas judesys. Atsakai tarp raumenų ir užduočių skiriasi, tai aprašoma teorijose, siekiant

paaiškinant prisitaikymą prie skausmo [69].

Motorinės kontrolės pokyčiai esant skausmui nėra visada vienodi ar nuspėjami. Esamos

teorijos prognozuoja stereotipinius pokyčius visų raumenų elgsenoje, bet tyrimų metu tai pastebėta

nebuvo. Teorijos esant skausmui taip pat nepaaiškina sumažėjusios ar uždelsto aktyvumo kai kurių

giliųjų liemens raumenų, tokių kaip skersinio pilvo ir dauginio raumens. Tai nutinka nepriklausomai

nuo judėjimo krypties. Kadangi šie raumenys padeda kontroliuoti stuburo judėjimą, užburto rato

teorija gali numatyti, kad jų aktyvumas padidės, siekiant įtverti skausmingą stuburo sritį [42].

Teorijos nepaaiškina pokyčių visuose judesių lygiuose. Skausmo adaptacijos teorija daro tik

prognozes dėl valingų judesių ir nepaiso pokyčių kitų automatinių funkcijų tokių kaip padėties

kontrolė. Šios teorijos šalininkai teigia, kad skausmas sukelia šiek tiek pakitusias kūno laikysenos

funkcijas. Yra įrodymų apie pusiausvyros pokyčius ir visų raumenų numatomus ir reaktyvius

laikysenos mechanizmus eksperimentinio ir klinikinio skausmo metu.

Teorijos negali paaiškinti jėgos pokyčių, kai motoneuronų aktyvumas sumažėja esant

skausmui. Sumažėjęs motoneuronų, įnervuojančių skausmingo raumens raumenines skaidulas,

21

iškrovos dažnis buvo aiškinamas tuo, kad turi būti suderinimas su motoneuronų baseino slopinimu

pagal adaptacijos į skausmą teoriją [70].

1.3.3 Nauja teorija – motorinė adaptacija į skausmą

Siūloma nauja teorija, grindžiama esamais duomenimis mikro ir makro lygmenyse. Teorija

turi penkis pagrindinius elementus, kurie leidžia daryti prielaidą, kad prisitaikymas prie skausmo yra

pagrindas sumažinti skausmą ir apsaugoti skaudamą sritį, tai kiek lankstesnis sprendimas nei buvo

siūloma anksčiau. Siūloma, kad prisitaikymas prie skausmo apima aktyvumo persiskirstymą

raumenyse ir tarp jų (4 pav. ), pakinta mechaninės savybės tokios kaip pakitęs judesys ar sustingimas,

vedantis į apsaugojimą nuo tolimesnio skausmo ar sužalojimo, ar gresiančio skausmo ir traumos. Tai

nepaaiškinama paprastais dirglumo - jaudrumo pokyčiais, bet apima daugelio lygmenų pokyčius

motorinėje sistemoje. Šie pokyčiai gali būti papildyti ar konkurencingi bei turėti trumpalaikę naudą,

tačiau turi potencialių ilgalaikių pasekmių, susidariusių dėl tokių veiksnių kaip padidėjusi apkrova,

sumažėjęs judrumas, sumažėjęs kintamumas [26].

4 pav. Aktyvumo persiskirstymas raumenyse [52]

Skausmas sukelia pakitusį aktyvumą raumenyje ir tarp raumenų. Motoneuronų impulsai gali

būti pasiskirstę raumenyje ar tarp raumenų netolygiai ar individualiai, priklausomai nuo specifinių

užduočių, kurių metu siekiama apsaugoti skausmingą sritį nuo tolimesnio skausmo ar traumos.

Raumens aktyvumo persiskirstymas suteikia alternatyvų paaiškinimą – sumažėjusį motoneuronų

iškrovos dažnį esant skausmui. Prieš skausmą ir skausmo metu motoneuronų iškrovos dažnio

aktyvumas palaipsniui mažėja arba visiškai nutrūksta. Tai gali pasireikšti vienodai slopinant visą

motoneuronų baseiną ir gali būti aiškinama tiesioginiu motoneuronų kaitos pokyčiu, įdarbinant

didesnius vienetus, pakeičiant mažesnes jėgas (padidėjęs jėgos dydis kaip išgąsčio atsakas) arba esant

pakitusiam aktyvumui raumens viduje – veiklos persiskirstymas (geriausia aktyvuoti raumenų

22

skaidulas esant konkrečiai jėgos krypčiai, keičiant apkrovos paskirstymą skausmingos struktūros

srityje) [53].

Anksčiau įdarbinant didesnius vienetus gali būti naudinga leidžiant spartesnę jėgos plėtrą, kad

būtų galima lengviau išvengti grėsmes, pvz., skausmo ar sužalojimo. Nevienodas sužadinimo ir

slopinimo impulsų balansas gali tvarkingai sąveikauti įdarbinant, nuo nociceptorių aferentų iki

motoneuronų. Kai kuriose kūno sistemose, ypač tose, didelio darbingumo, tokio kaip liemens

raumenys, buvo pastebėtas erdvinis aktyvumo persiskirstymas tarp raumenų, pvz., atidėta/sumažėjusi

skersinio pilvo raumens veikla lydi kitų pilvo ir nugaros raumenų aktyvumo padidėjimą. Liemens

raumenų aktyvumas, esant eksperimentiniam skausmui padidėja skirtingais modeliais.

Mechaniniai pokyčiai prisitaikant prie skausmo. Naujos teorijos pagrindinė prielaida ta, kad

raumenyje ir tarp raumenų aktyvumo persiskirstymas pakeičia mechaninius susitraukimo rezultatus.

Vaikštant - einant normalus krūtinės ląstos ir pilvo priešpriešinis rotacinis judesys (priešinantis

rotacijai) pakinta į labiau vieningą judesį klinikinių ir eksperimentinių skausmų atveju pastebimas

sustingimas (pvz., poslinkio kontrolė); sumažėjęs liemens judesys pasitinkantis rankos judesį [53].

Prisitaikymas prie skausmo veda į apsaugą nuo skausmo ar traumos ar gresiančio skausmo ir

sužalojimo. Raumens viduje ir tarp raumenų vyksta aktyvumo persiskirstymo pokyčiai - mechaninės

elgsenos pokyčiai, siekiant apsaugoti nuo tolimesnio skausmo ar sužalojimo ar abiejų. Nervų sistema

ieško judėjimo modelio, kuris yra mažiau skausmingas. Padidėjęs liemens sustingimas ir sumažėjęs

priešpriešinis krūtinės ląstos ir dubens sukamasis judesys eisenos metu, sąlygoja tai, kad stuburas būtų

lyg įtvare ir būtų užkertamas kelias nuolatiniam jautrių įjautrintų struktūrų dirginimui. Naujos teorijos

siūloma unikali funkcija, kad nervų sistema turi galimybių spektrą, kuriomis būtų pasiektas apsaugos

tikslas, ir tai gali būti įvykdoma padidėjusiu, sumažėjusiu ar persiskirstytu raumenų aktyvumu [71].

23

5 pav. Skausmo poveikio mechanizmas [52]

Prisitaikymas prie skausmo apima kelis motorinės sistemos lygius. Motoneuronų jaudrumas

gali būti padidėjęs, bet kartu sumažėjęs žievės jaudrumas ir padidėjęs tarpžievinis (intracortical)

slopinimas. Mechanizmai kiekvienoje vietoje gali būti skirtingi, pavyzdžiui, poveikis stuburui gali būti

susijęs su tiesioginiu motorinių nociceptinių aferentų įėjimu ar funkciniu nugaros smegenų

plastiškumu - pirminių nociceptorių aferentų impulsais (centrinis jautrinimas), o pokyčiai žievėje gali

atsirasti dėl motorinių planavimo pokyčių, tokių kaip apsaugos strategijos numatomo judesio (liemens

raumenų sekos aktyvavimas prieš rankos judesį tikintis skausmo grėsmės dar nesant nociceptorių

išėjimo arba reorganizavimo žievės regionuose).

Prisitaikymas prie skausmo turi trumpalaikę naudą, tačiau yra potencialios ilgalaikės

pasekmės 5 pav. Galutinis adaptacijos aspektas yra tas, kad nors adaptacijos trumpalaikis efektas yra

apsaugoti nuo tolimesnio skausmo, traumų ar abiejų, prisitaikymas gali turėti pasekmių, kurios gali

sukelti papildomų problemų ateityje. Persiskirsčiusi ar padidėjusi raumenų veikla, kaip įtvaras gali

apsaugoti skausmingas sritis ūmiu periodu pakeis ar padidins apkrovą skausmingoms dalims ir tai gali

24

turėti ilgalaikį neigiamą poveikį, pvz., didelė kaupiamoji apkrova stuburo diskams (sustingstant -

įsitempiama kad būtų sukuriamas įtvaro efektas) gali sukelti mechaninius ir fiziologinius diskų

pokyčius [53].

1.4 Raumenų aktyvumo vertinimo metodai

Šiandieninė medicina pažengusi išties labai daug, tačiau nuolatinis technikos ir technologijų

tobulėjimas lemia vis naujesnių – modernesnių pacientų gydimo, ligų diagnozavimo ir jų profilaktikos

metodų atsiradimą.

Vienas iš būdų identifikuoti pacientų apatinės nugaros dalies skausmą - eisenos analizė.

Žmogaus eisena susideda iš chaotiškų, bet ritmiškų ir koordinuotų galūnių, dubens, liemens ir galvos

judesių. Esant apatinės nugaros dalies skausmui, asmenims būdingas ankstyvas raumenų nuovargis bei

jų eisena lėtesnė lyginant su sveikais [64].

Kitas ankstyvosios ligų diagnostikos (tinkantis ir ligos eigos stebėsenai) metodas – raumenų

aktyvumo matavimas. Šis matavimas leidžia nustatyti įvairius, plika akimi dažnai nepastebimus

raumenų veiklos sutrikimus, būdingus vienai ar kitai ligai. Elektromiografu matuojamas elektrinis

raumenų aktyvumas, kuris dažnai naudojamas siekiant nustatyti raumenų nuovargio pradžią [64].

1.4.1 Elektromiografija

Elektromiografija (dar kitaip žinoma trumpiniu EMG) – yra raumenų ar raumens skaidulos

elektrinio aktyvumo, susijusio su raumenų susitraukimu, matavimas. Elektromiogramos

registruojamos paviršiniais elektrodais, uždedamais ant odos virš raumens arba adatiniais – vieliniais

elektrodais, smeigiamais į raumenį. Bendrų EMG signalų dažniai svyruoja nuo 1 iki 2000 Hz.

Matuojant paviršiniais elektrodais medianinis dažnis būna apie 30-140 Hz.

Paprastai elektromiograma esant atpalaiduotam ir įtemptam raumeniui atrodo taip, kaip

pateikta 6 pav.: matomas aiškus raumens aktyvumo amplitudės skirtumas (kai raumuo aktyvuotas-

amplitudė išauga) [76].

25

6 pav. Užfiksuotos raumens elektromiogramos vaizdas [76]

Elektromiografai raumenų aktyvumui stebėti naudojami dažniausiai, kadangi tai vienas

paprasčiausių ir pigiausių (reikalingos įrangos atžvilgiu) būdų tyrimams atlikti. Nepaisant to, jog

esminiai veikimo principai visų elektromiografų yra vienodi, tačiau esama ir skirtumų, kurie priklauso

nuo įrangos panaudojimo specifikos, bei , žinoma, kainos.

7 pav. Elektromiografo veikimo principas [76]

Praktiškai kiekvienas elektromiografas privalo turėti (7 pav.) elektrodus (raumenų

biopotencialų fiksavimui), analoginį stiprinimo bloką (biopotencialų amplitudžių sustiprinimui ir

išskyrimui) ir duomenų registravimo įrenginį (signalo fiksavimui analoginėje arba skaitmeninėje

formoje) [78].

1.4.2 Liemens – dubens stabilumo matavimo metodika

Liemens – dubens stabilumas nustatomas naudojant prietaisus, primenančius kraujospūdžio

matuoklius. Taip yra dėl panašios prietaisų sandaros. Liemens – dubens stabilumo matuoklis sudarytas

iš rankinės pompos, slėgio sistemoje matuoklio ir trijų kamerų pagalvėlės, kuri dedama po atitinkama

tiriamojo kūno vieta. Firmos „Chattanooga Group“ raumenų stabilumo matavimo įrenginys

„Stabilizer“ pavaizduotas žemiau esančiame 8 pav. :

26

8 pav. „Stabilizer“ prietaisas [65]

Matuojant liemens – dubens stabilumą oro slėgis sistemoje kinta raumenims neišlaikant

pastovios padėties pvz.: gulint ant pilvo ir laikant iškeltą koją, kai tuo tarpu matuoklio pagalvėlė

padėta po tiriamojo pilvu. Tikslas yra išlaikyti, kuo stabilesne pozą, kurioje atliekamas tyrimas [54].

Esant apatinės nugaros dalies skausmui, juosmeninės stuburo dalies stabilizuojančių giliųjų raumenų

funkcijos sutrikimai dažnai tiriami, naudojant „Stabilizer“ [58]. Tačiau prietaisas savo pirminiame

pavidale fiksuoja tik slėgio pokyčius, kurie beje, gali kisti, o tai sudaro gana didelių sunkumų siekiant

tikslesnio rodmenų fiksavimo ir užrašymo. Norint įsitikinti ar slėgio pokyčiai tikrai susiję su giliųjų

pilvo raumenų aktyvumo pokyčiais siūloma palpuoti tam tikrą pilvo sritį prie priekinio klubo dyglio ir,

žinoma, tenka sekti testavimui skirtą laiką ir judesio atlikimo taisyklingumą. Taigi tai tikrai nėra labai

paprasta.

27

TYRIMO METODIKA

2.1 Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas vienoje iš Kauno miesto poliklinikų. Tyrimui atlikti 2012 metų gruodžio

20dieną buvo gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (5 priedas).

Taip pat gauti tiriamųjų sutikimai dalyvauti tyrime.

2.2 Kontingentas

Tyrime dalyvavo 62 tiriamieji (28 vyrai ir 34 moterys). Tiriamieji – darbingo amžiaus

žmonės, apsilankę poliklinikoje, kurie pagal atliktos anketos klausimus (1 priedas) buvo suskirstyti į

dvi grupes (1 lentelė). Asmenys priskirti tiriamajai grupei turėjo nurodyti jaučiamo skausmo

lokalizaciją – skausmas žemiau šonkaulių lankų ir aukščiau sėdmenų raukšlių be skausmo kojose.

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse

Kūno masės indeksas

(KMI ± SEM standartinė

vidurkio įverčio paklaida)

Amžiaus vidurkis

(amžiaus intervalas [18-54])

Asmenys, jaučiantys

skausmą apatinėje nugaros

dalyje (n=30; 13 vyrų, 17

moterų)

25,33±0,32 kg/m² 35 m

Asmenys, nejaučiantys

skausmo apatinėje nugaros

dalyje (n=32; 15 vyrų, 17

moterų)

24,24±0,67 kg/m² 33 m

Reikšmingumo

lygmuo (p<0,05) p≥0,05 p≥0,05

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos

informacijos centro duomenimis Lietuvoje iki 1995 m darbingo amžiaus gyventojų grupei priklausė –

28

16-59 m vyrai ir 16-54 moterys. Nuo 1995 m darbingas amžius ilginamas 2 mėn. per metus vyrams ir

4 mėn. per metus moterims.

2.3 Tyrimo metodai

2.3.1 Anketinė apklausa

Anketinė apklausa buvo atliekama, naudojant nusiskundimų dėl apatinės nugaros dalies

skausmo ir gyvenimo veiklos sutikimų klausimynus bei žodinę – skaitinę skausmo skalę (1-4 priedas).

Naudoti klausimynai skirti išsiaiškinti, kokia skausmo specifika, ar skausmas riboja kasdienę veiklą

bei susieti šias esamas apatinės nugaros dalies problemas su fizinės veiklos aktyvumu.

2.3.2 Sinchroninis elektromiografinis raumenų aktyvumo ir liemens stabilumo

slėgio matavimo prietaisu Stabilizer su diferenciniu slėgio jutikliu tyrimas

Naudojamas keturių kanalų elektromiografas (EMG) su diferenciniu slėgio jutikliu skirtas

keturių pasirinktinių raumenų bioelektrinio aktyvumo ir liemens – dubens stabilumo matavimui bei

vienalaikiam gaunamų rezultatų fiksavimui duomenų laikmenoje .

Raumenų aktyvumo matavimo principas paremtas vietinių tiriamojo paviršinio raumens

biopotencialų, susidarančių aktyvuojant (įtempiant) raumenį, skirtumu. Šis elektrinis skirtumas leidžia

įvertinti raumens aktyvavimo amplitudę pagal biopotencialų elektrinius signalus, susidarančius

raumens skaidulose.

Norint užfiksuoti minėtus elektrinius signalus reikalingi paviršiniai elektrodai (klijuojami ant

tiriamojo raumens odos paviršiuje), jungiamieji kabeliai (nuo elektrodų iki analoginių signalų

stiprintuvo) ir analoginių signalų stiprintuvas. Visos šios pakopos leidžia suformuoti apčiuopiamą

elektrinį signalą, leidžiantį atlikti tolimesnius matavimus ir naudingo signalo apdorojimą.

EMG signalo dažnių ruožas platus – nuo 0 iki 500Hz, tačiau naudingas EMG signalo ruožas

yra nuo 50 iki 150Hz. Elektroninės grandinės bei filtrai, realizuoti analoginių signalų stiprintuve

leidžia išskirti „švariausią“ ir informaciniu pobūdžių naudingiausią EMG signalo sritį – apie 106Hz.

Diferencialinis slėgio jutiklis, esantis matuoklyje, reikalingas tam, kad būtų galima užfiksuoti

liemens stabilumo pokyčius, prie matuoklio prijungiant pneumatinį „stabilizer“ prietaisą. Diferencinis

slėgio jutiklis naudojamas vietoj absoliutinio todėl, kad būtų eliminuota adityvioji paklaida, kuri gali

atsirasti atliekant matavimus esant skirtingam atmosferos slėgiui.

29

Analoginiai signalai, kurie gaunami analoginio signalų stiprintuvo bei diferencinio slėgio

jutiklio pagalba, toliau yra apdorojami ir išsaugomi skaitiniu pavidalų į išorinę duomenų laikmeną

(Secure Digital standarto atminties kortelę). Kiekvienas matavimas ir jo duomenys išsaugomi į atskiras

duomenų rinkmenas, kurios pavadinimas ir nurodo matavimo – testo numerį (Pvz.:

10_MATAVIMAS.txt). Tekstinės rinkmenos pavidalas (plėtinys .txt) užtikriną lengvą duomenų

apdorojimą, kopijavimą ir panaudojimą bet kokia programa (Excel, Matlab ir pan.).

Apdorojus duomenis pasirinkta programa, galima grafiškai viename laike stebėti keturių

raumenų elektrinio aktyvumo bei slėgio kitimo pokyčius, atliekant skirtingus pratimus – testus. (9

pav.)

9 pav. Elektromiografo su diferenciniu slėgio jutikliu ir „Stabilizer“ komplektas

Naudoti vienkartiniai apvalios formos elektrodai, 4 cm x 4 cm, kiekvieno elektrodo diametras

1 cm, o tarpelektrodinis tarpas 3 cm. Vieta elektrodui tvirtinti paruošiama skutimosi peiliuku

pašalinant plaukus bei odą dezinfekuojant spiritu, tokiu būdu kokybiškiau pritvirtinimas elektrodas.

Elektrodai buvo tvirtinami ant šių raumenų (10 pav.):

1. Skersinis pilvo raumuo (lot. m. transversus abdominis) – elektrodai dedami 2cm

aukščiau nuo gaktikaulio, į šoną (lateraliai) nuo vidurio linijos ir lygiagrečiai

(paraleliai) su gaktikaulio viršutine šaka, pagal skaidulų kryptį [43].

2. Tiesiojo pilvo raumens (lot. m. rectus abdominis) apatinė dalis – elektrodai dedami

viduryje tarp gaktikaulio ir bambos pagal skaidulų kryptį [74].

30

3. Dauginio raumens (lot. m. multifidus) – elektrodai tvirtinami 2-3cm į šoną (lateraliai)

nuo 5-ojo juosmeninio slankstelio keterinės ataugos pagal skaidulų ėjimo kryptį [22,

47].

4. Tiesiamojo nugaros raumens (lot. m. erector spinae) juosmeninė dalis – elektrodai

tvirtinami 2-3cm į šoną (lateraliai) nuo 3-iojo juosmeninio slankstelio keterinės

ataugos pagal skaidulų ėjimo kryptį [59].

5. Įžeminti skirtas viengubas elektrodas tvirtinamas ant 9-ojo krūtininio slankstelio

keterinės ataugos.

10 pav. Elektrodų tvirtinimo vietos: ĮE – įžeminimo elektrodas, ES – tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis,

TA – skersinis pilvo raumuo

Maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui pasiekti naudoti judesiai:

1. Liemens lenkimas gulint ant nugaros.

2. Gulint ant nugaros kosėjama, siekiant maksimaliai susitraukti skersiniam pilvo

raumeniui.

3. Liemens tiesimas gulint ant pilvo.

4. Šlaunų tiesimas gulint ant nugaros.

2.3.3 Testų protokolas

Tiriamųjų buvo prašoma atlikti 10 testų skirtingose padėtyse: gulint ant pilvo, gulint ant šono,

gulint ant nugaros. Atliekant visus šiuos testus buvo matuojami slėgio pokyčiai, dedant trijų kamerų

pagalvėlę gulint ant pilvo - ties apatine pilvo dalimi, prietaiso pagalvėlė pripučiama iki 70 mmHg,

gulint ant šono – ties juosmeniu, prietaiso pagalvėlė pripučiama iki 40 mmHg, gulint ant nugaros - ties

juosmenine nugaros dalimi, prietaiso pagalvėlė pripučiama iki 40 mmHg [65]. Tiriamieji buvo

instruktuoti, kaip teisingai atlikti užduotis, paaiškinta, kurioje padėtyje reikia išlaikyti slėgio rodyklę –

stengtis kiek įmanoma labiau ją išlaikyti pradinėje padėtyje. Galima testų atlikimo paklaida ± 10

mmHg nuo pradinės rekomenduojamos normos [44, 46, 65].

31

Kiekviena užduotis buvo atliekama po du kartus. Užduoties atlikimo metu, tiriamieji matė

slėgio rodyklės kitimą, užduotį turėjo atlikti stengiantis, kad slėgio rodyklės padėtis kistų kiek galima

mažiau. Tarp užduoties kartojimo buvo daroma 15s pertrauka.

2.3.3.1 Testas nr. 1 „Izoliuotas skersinio pilvo raumens aktyvavimas“ (11 pav.)

11 pav. Testas nr. 1 „Izoliuotas skersinio pilvo raumens aktyvavimas“

Pradinė padėtis gulint ant pilvo, tiriamųjų buvo prašoma atsigulti ant pilvo taip, kad kaklas,

galva ir pečiai būtų atpalaiduoti vidurio linijoje, rankos – išilgai priglaustos prie liemens, prašoma,

nesulaikant kvėpavimo, lėtai įtraukti apatinę pilvo dalį, vengiant pečių, nugaros, klubų ir dubens

judesių ir šią padėtį išlaikyti mažiausiai 5 s.

2.3.3.2 Testas nr. 2 „Šlaunies tiesimas sulenkta 90° blauzda“ (12 pav.)

12 pav. Testas nr. 2 „Šlaunies tiesimas sulenkta 90° blauzda“

32

Pradinė padėtis gulint ant pilvo, rankos išilgai liemens, sulenkti blauzdą 90° ir tiesti šlaunį iki

maksimalios amplitudės ar skausmo.

2.3.3.3 Testas nr. 3 „Šlaunies tiesimas tiesia blauzda“ (13 pav.)

13 pav. Testas nr. 3 „Šlaunies tiesimas tiesia blauzda“

Pradinė padėtis gulint ant pilvo, rankos išilgai liemens, atliekamas blauzdos tiesimas iki


2.3.3.4 Testas nr. 4 „Šlaunies atitraukimas sulenkta 90° blauzda “ (14 pav.)

1414 pav. Testas nr. 4 „Šlaunies atitraukimas sulenkta 90° blauzda “

Pradinė padėtis gulint ant šono, viena ranka po galva, kita – atremta į pagrindą, apatinė koja

sulenkta per kelio sąnarį, viršutinės kojos blauzda sulenkiama 90°, atliekamas šlaunies atitraukimas iki


33

2.3.3.5 Testas nr. 5 „Šlaunies atitraukimas tiesia blauzda“ (15 pav.)

15 pav. Testas nr. 5 „Šlaunies atitraukimas tiesia blauzda“

Pradinė padėtis gulint ant šono, viena ranka po galva, kita – atremta į pagrindą, apatinė koja

sulenkta per kelio sąnarį, viršutinė koja tiesi, atliekamas šlaunies atitraukimas iki maksimalios

amplitudės ar skausmo.

2.3.3.6 Testas nr. 6 „Šlaunies tiesimas – lenkimas“ (16 pav.)

16 pav. Testas nr. 6 „Šlaunies tiesimas – lenkimas“

Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje sulenktos per

kelio sąnarius, atliekamas šlaunų tiesimas – lenkimas, neatkeliant kulno nuo paviršiaus.

34

2.3.3.7 Testas nr. 7 „Šlaunies lenkimas sulenkta blauzda“ (17 pav.)

17 pav. Testas nr. 7 „Šlaunies lenkimas sulenkta blauzda“


kelio sąnarius, atliekamas šlaunies lenkimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.

2.3.3.8 Testas nr. 8 „Šlaunų lenkimas sulenktomis blauzdomis“ (18 pav.)

18 pav. Testas nr. 8 „Šlaunų lenkimas sulenktomis blauzdomis“


kelio sąnarius, atliekamas šlaunų lenkimas iki maksimalios amplitudės ar skausmo.

35

2.3.3.9 Testas nr. 9 „Šlaunies lenkimas tiesia blauzda“ (19 pav.)

19 pav. Testas nr. 9 „Šlaunies lenkimas tiesia blauzda“

Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje, atliekamas

šlaunies lenkimas tiesia blauzda iki maksimalios amplitudės ar skausmo.

2.3.3.10 Testas nr. 10 „Šlaunų lenkimas tiesiomis blauzdomis“ (20 pav.)

20 pav. Testas nr. 10 „Šlaunų lenkimas tiesiomis blauzdomis“

Pradinė padėtis gulint ant nugaros, rankos išilgai liemens, kojos dubens plotyje, atliekamas

šlaunų lenkimas tiesiomis blauzdomis iki maksimalios amplitudės ar skausmo.

2.3.4 Matematinė statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 19.0 statistinės analizės paketu.

Rezultatai pateikiami apskaičiuotais vidurkiais su standartiniais nuokrypiais (vid.± SEM).

36

Nepriklausomų ir priklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas Stjudento t testas.

Duomenų skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

37

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1 Apatinės nugaros dalies skausmo pasiskirstymas tarp tiriamųjų (anketinių

duomenų apie nugaros skausmą aptarimas)

Visi asmenys, dalyvavę tyrime turėjo atlikti anketinę apklausą apie apatinės nugaros dalies

skausmo specifiką, lokalizaciją bei gyvenimo veiklos ypatumus. Atlikus anketinę apklausą, pagal

gautus rezultatus visi tirti asmenys buvo suskirstyti į dvi grupes: asmenys, kurie jautė apatinės nugaros

dalies skausmą į tiriamąją grupę, asmenys, kurie nejautė apatinės nugaros dalies skausmo į kontrolinę

grupę.

Anketinėje apklausoje didelis dėmesys buvo skiriamas vertinti fizinį darbo sunkumą, pagal

gautus duomenis, rezultatai pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Fizinio darbo sunkumo pasiskirstymas grupėse

2 lentelė vaizduoja fizinio darbo sunkumo pasiskirstymą grupėse (proc.): sėdimas, lengvas,

vidutinis ir sunkus darbas. Pateiktos fizinio darbo sunkumo charakteristikos būdingos abiem grupėms.

Iš pateiktų duomenų matome, kad tiriamosios grupės (asmenys, jaučiantys skausmą apatinėje nugaros

dalyje) didžioji dalis asmenų dirba vidutinio sunkumo ir sunkų fizinį darbą, 37,5 proc. ir 28,1 proc.

atitinkamai. Tuo tarpu, kontrolinėje grupėje (asmenys, nejaučiantys apatinės nugaros dalies skausmo)

didesnioji asmenų dalis dirba lengvą ir sėdimo pobūdžio fizinį darbą, 30,0 proc. ir 26,7 proc.

atitinkamai.

Fizinis darbo sunkumas

Asmenys, nejaučiantys

skausmo apatinėje nugaros

dalyje (kontrolinė grupė n=32)

Asmenys, jaučiantys

apatinės nugaros dalies

skausmą (tiriamoji grupė n=30)

Sėdimas 8 (26,7 proc.) 6 (18,8 proc.)

Lengvas 9 (30,0 proc.) 5 (15,6 proc.)

Vidutinis 8 (26,7 proc.) 12 (37,5 proc.)

Sunkus 5 (16,7 proc.) 9 (28,1 proc.)

38

3.1.1 Skausmo apatinėje nugaros dalyje pobūdžio specifika

Nagrinėjamoje anketoje apie apatinės nugaros dalies skausmą, atsakyti klausimai aktualūs tik

tiriamajai grupei, todėl aptarsime gautus rezultatus apie apatinės nugaros dalies skausmo specifiką. 21

pav. Vaizduoja skausmo atsiradimo pradžios pasiskirstymą.

21 pav. Skausmo apatinėje nugaros dalyje atsiradimo pradžia

21 pav. matoma, kad apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo pradžia įvairi, pagal

skausmo tęsimosi trukmę jaučiamas skausmas gali būti skirstomas į ūmų ir lėtinį. Daugelis tiriamųjų

ignoruoja ūmų skausmo periodą, nesikreipdami į specialistus jį gydyti, o patys malšiną skausmą

vartodami medikamentus. Iš klausimo: „Ar vartojate medikamentus“ gautų rezultatų pastebima, kad

beveik visi asmenys vartoja medikamentus skausmui malšinti, išskyrus trys asmenys, jaučiantys silpną

skausmą nenurodė jų vartojantys, o visi kiti – 2 asmenys, jaučiantys silpną skausmą ir 21 – jaučiantys

vidutinio intensyvumo skausmą nurodė vartojantys medikamentus retai, o 6 – jaučiantys stiprų

skausmą nurodė vartojantys medikamentus kasdien .

Vartojant medikamentus skausmas tik nuslopinamas, bet nėra ieškoma ir šalinama skausmo

sukelta priežastis, todėl ūmus skausmas dažniausiai tampa lėtiniu ar dažnai pasikartojančiu. Pateikus

anketoje klausimą: „Kaip dažnai kartojasi skausmas apatinėje nugaros dalyje?“, net 72% apklaustųjų

nurodė, kad skausmas apatinėje dalyje kartojasi dažniau nei du – tris kartus per metus.

25 proc.

56 proc.

19 proc.

Savaitės laikotarpiu Prieš 1 - 2 savaites Prieš mėnesį ir anksčiau

39

22 pav. Skausmo intensyvumas

Daugelis jų nurodė jaučiantys vidutinio intensyvumo skausmą, kiti – stipraus arba silpno

pobūdžio skausmą (22 pav.). Skausmo intensyvumas balais buvo vertinamas naudojant skaitmeninę ir

žodinę analogines skausmo intensyvumo skales (žiūrėti 4 priedas). Skaitinę skalę sudaro dešimt balų,

iš kurių 0 – kai skausmo nėra, o 10- pats didžiausias įsivaizduojamas skausmas. Penki tiriamieji (15

proc.) jaučiamą skausmą įvertino 2-3 balais (silpnas skausmas), dvidešimt vienas tiriamasis (66proc.)

– 5 balais (vidutinis skausmas) ir šeši tiriamieji (19 proc.) – 7-8 balais (stiprus skausmas).

Kitas labai svarbus klausimas – paros metas, kada jaučiamas intensyviausias skausmas

apatinėje nugaros dalyje. 23 pav. matoma, kad didžioji dalis tiriamųjų intensyviausią skausmą jaučia

judesių metu (einant, bėgant, sportuojant ir kt.) ir vakare, kiti tiriamieji nurodo intensyviausią skausmą

jaučiantys naktį, keičiant padėtį (verčiantis lovoje, stojantis iš sėdimos padėties, lenkiantis pirmyn,

staiga kryptelėjus ir pan.) ir vidurdieny.

15 proc.

66 proc.

19 proc.

Silpnas Vidutinis Stiprus

40

23 pav. Kuriuo paros metu jaučiate intensyviausią skausmą apatinėje nugaros dalyje?

Skausmas mūsų gyvenime užima svarbų vaidmenį, kadangi jo intensyvumas gali riboti

kasdienę veiklą ar mėgstamus užsiėmimus. Apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimas dažnai tampa

pagrindinis veiksnys, sąlygojantis fizinio aktyvumo, mobilumo sumažėjimą.

Anketoje buvo pateiktas klausimas: „Dėl juosmens skausmo didesnę laiko dalį būnu

namuose“, į kurį 57 proc. tiriamųjų atsakė taip, o likusi dalis – ne. Kitas aktualus klausimas: „Dėl

juosmens skausmo aš vengiu sunkaus darbo namuose“, į šį klausimą net 70 proc. tiriamųjų nurodė

teigiamą atsakymą „taip“. Dar vienas svarbus skausimas, apibūdinantis tiriamųjų kasdienę veiklą bei

mobilumą, tai: „Dėl juosmens skausmo didesnę dalį laiko praleidžiu lovoje“ – 37 proc. nurodė, kad

jiems būdingas šis teiginys.

Apatinės nugaros dalies skausmas dažnai tampa nedarbingumo priežastimi, kurį sunku

diagnozuoti ir gydyti nepaisant gausėjančių priemonių [29].

3.2 Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo bei liemens

stabilumo pasiskirstymas tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse

Moksliniuose tyrimuose bei klinikinėje praktikoje, siekiant įvertinti raumenų elektrinį

aktyvumą naudojami įvairūs elektromiografai. Dėka jų, galima pamatyti, kurie raumenys dominuoja

tam tikros užduoties – testo metu.

9 proc.

25 proc.

16 proc.

31 proc.

19 proc.

Vidurdieny Vakare Naktį Judesių metu Keičiant padėtį

41

Elektromiografija plačiai naudojama paviršinių bei giliųjų elektrinio aktyvo vertinime esant

įvairiems sutrikimams, esant apatinės nugaros dalies skausmui. Vieni autoriai [18] akcentuoja raumenų

elektrinio aktyvumo pasiskirstymo sutrikimus esant apatinės nugaros dalies skausmui, kiti – savo

tyrimuose, tiriant asmenis esant apatinės nugaros dalies skausmui labiau akcentuoja sutrikusią liemens

stabilumo funkciją [5]. Baigiamasis darbas atliktas kombinuotai – sujungiant tiek raumenų elektrinio

aktyvumo, tiek liemens stabilumo funkcijos vertinimą.

Pirma aptarsime paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą, kadangi esant apatinės

nugaros dalies skausmui manoma, kad paviršiniai nugaros ir pilvo raumenys labiau įsitempę lyginant

su giliaisiais, paviršiniai raumenys perima giliųjų raumenų stabilizacinę funkciją, todėl tiek pilvo tiek

nugaros gilieji raumenys tampa mažiau aktyvūs lyginant su pilvo ir nugaros paviršiniais raumenimis

[13].

Šio tyrimo metu darome prielaidą, kad asmenų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą

nugaros paviršiniai raumenys dominuoja giliųjų atžvilgiu – nugaros tiesiamojo raumens juosmeninės

dalies elektrinis aktyvumas didesnis nei nugaros dauginio raumens, tiesiojo pilvo raumens apatinės

dalies elektrinis aktyvumas didesnis nei skersinio pilvo raumens.

24 pav. vaizduoja liemens giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymą

atliekant izoliuotą skersinio pilvo raumens aktyvavimą (testas nr.1) tiek tiriamojoje (asmenys,

jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą), tiek kontrolinėje grupėje (asmenys, nejaučiantys skausmo

apatinėje nugaros dalyje).

Kontrolinės grupės asmenų, atlikusių šį testą gauta, kad skersinio pilvo raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis nuo maksimalaus valingo raumens susitraukimo (MVRS) buvo didesnis

lyginant su tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu nuo

MVRS, (p<0,05), o dauginio raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis

lyginant su tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu

nuo MVRS, (p<0,05).

42

24 pav. Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymas,

atliekant izoliuoto skersinio pilvo raumens aktyvavimą (testas nr.1) tiriamojoje ir kontrolinėje

grupėse

Asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą – tiriamojoje grupėje paviršinių ir giliųjų

raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymas buvo toks: skersinio pilvo raumens elektrinio aktyvumo

amplitudės santykis nuo MVRS buvo mažesnis lyginant su tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies

elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS, (p<0,05), o dauginio raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS mažesnis lyginant su tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS, (p<0,05).

Atliekant šlaunies tiesimą sulenkta 90° kampu (testas nr.2) ir šlaunies tiesimą tiesia blauzda

(testas nr.3) gulint ant pilvo 25 pav. kontrolinėje grupėje – asmenų nejaučiančių skausmo apatinėje

nugaros dalyje, gauti tokie rezultatai: tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo mažesnis lyginant su dauginio raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS, (p<0,05) bei tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies

elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo mažesnis lyginant su skersinio pilvo

raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu, (p<0,05).

43

25 pav. Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymas

tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse, atliekant testus gulint ant pilvo (testai nr.2, nr.3) (ES –

tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens

apatinė dalis, TA – skersinis pilvo raumuo)

Tiriamojoje grupėje, kurią sudaro asmenys jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą,

atliekant abu šiuos testus 25 pav. buvo gauta, jog tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies

elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS yra didesnis nei dauginio raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis, (p<0,05), o tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo

amplitudės santykis nuo MVRS didesnis lyginant su skersinio pilvo raumens elektrinio aktyvumo

amplitudės santykiu nuo MVRS, (p<0,05).

26 pav. vaizduoja liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymą,

atliekant testus: šlaunies atitraukimą sulenkta 90° blauzda (testas nr.4), šlaunies atitraukimą tiesia

blauzda (testas nr. 5) gulint ant šono, tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse.

44


tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse, atliekant testus gulint ant šono (testai nr.4, nr.5) (ES –



Kontrolinėje grupėje – asmenys, kurie nejaučia skausmo apatinėje nugaros dalyje, atliekant

šiuos testus 26 pav., tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės

santykis nuo MVRS mažesnis lyginant su dauginio raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu

nuo MVRS, (p<0,05), bei tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės

santykis nuo MVRS mažesnis lyginant su skersinio pilvo raumens aktyvumu, (p<0,05).

Tiriamojoje grupėje (asmenys jaučiantys skausmą apatinėje nugaros dalyje), atliekant šiuos

testus raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymas buvo toks: tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS

didesnis lyginant su dauginio raumens ir skersinio pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės

santykiu nuo MVRS atitinkamai, (p<0,05).

Žemiau pateiktame 27 pav. vaizduojama liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio

aktyvumo pasiskirstymas, atliekant testus gulint ant nugaros (šlaunies tiesimą – lenkimą (testas nr.6),

šlaunies lenkimą sulenkta blauzda (testas nr.7), šlaunų lenkimą sulenktomis blauzdomis (testas nr.8))

tiek kontrolinėje (asmenys nejaučiantys skausmo apatinėje nugaros dalyje), tiek tiriamojoje (asmenys

jaučiantys skausmą apatinėje nugaros dalyje) grupėse.

45


tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse, atliekant testus gulint ant nugaros (testai nr.6, nr.7, nr.8) (ES –



Asmenų, nejaučiančių skausmo apatinėje nugaros dalyje visų trijų testų metu 27 pav.,

tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo mažesnis lyginant su dauginio raumens ir skersinio

pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS atitinkamai, (p<0,05).

Tuo tarpu, asmenų jautusių skausmą apatinėje nugaros dalyje, tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis

nuo MVRS buvo didesnis lyginant su dauginio raumens ir skersinio pilvo raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS atitinkamai, (p<0,05).

Atliekant šlaunies lenkimą tiesia blauzda (testas nr.9) ir šlaunų lenkimą tiesiomis blauzdomis

(testas nr.10) gulint ant nugaros, gautus rezultatus vaizduoja 28 pav. Iš jo matoma, kad asmenų

nejaučiančių skausmo apatinėje nugaros dalyje, liemens paviršinių raumenų elektrinis aktyvumas

mažesnis, lyginant su liemens giliųjų raumenų elektriniu aktyvumu, (p<0,05), t.y., tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės

santykis nuo MVRS mažesnis lyginant su dauginio raumens ir skersinio pilvo raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS atitinkamai, (p<0,05).

46


tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse, atliekant testus gulint ant nugaros (testai nr.9, nr.10) (ES –



Tuo tarpu, asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, atliekant šiuos testus 28 pav.

gauta, kad tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies

elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis lyginant su dauginio raumens ir

skersinio pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykiu nuo MVRS atitinkamai, (p<0,05).

Iš gautų rezultatų pastebima, kas asmenų jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, atliekant

visus testus skirtingose pradinėse padėtyse dominavo paviršinių raumenų aktyvumas lyginant su

giliųjų raumenų elektriniu aktyvumu, tuo tarpu, kontrolinėje grupėje, kurią sudarė asmenys nejautę

skausmo, pastebimas giliųjų raumenų aktyvumo dominavimas lyginant su paviršiniais raumenimis.

Galima manyti, kad skausmas turėjo įtakos gautų rezultatų pasiskirstymui, kadangi paviršiniai

raumenys labiau įsitempia, siekiant apsisaugoti nuo gresiamo skausmo.

Atliekant visus skirtingus testus (10 testų), buvo vertinama, ar testo metu yra išlaikomas

liemens stabilumas (3 lentelė), galima testų atlikimo paklaida ± 10 mmHg nuo pradinės

rekomenduojamos normos [44, 46, 65].

47

3 lentelė. Liemens stabilumo išlaikymo procentinis pasiskirstymas, tiriamųjų grupėse, skirtingų testų metu

Testas

nr. 1

Testas

nr. 2

Testas

nr. 3

Testas

nr. 4

Testas

nr. 5

Testas

nr. 6

Testas

nr. 7

Testas

nr. 8

Testas

nr. 9

Testas

nr. 10

Asmenys,

jaučiantys

apatinės

nugaros dalies

skausmą

37,6

proc.

46,6

proc.

56,6

proc.

40,0

proc.

37,6

proc.

86,6

proc.

30,0

proc.

13,3

proc.

23,3

proc.

13,3

proc.

Asmenys,

nejaučiantys

apatinės

nugaros dalies

skausmo

53,1

proc.

59,37

proc.

65,6

proc.

46,8

proc.

53,1

proc.

93,7

proc.

34,3

proc.

21,8

proc.

31,2

proc.

21,8

proc.

Gauti rezultatai pateikti 3 lentelėje, kurie atspindi, kuri procentinė dalis asmenų, jautusių

apatinės nugaros dalies skausmą – tiriamosios grupės ir kuri procentinė dalis asmenų, nejautusių

apatinės nugaros dalies skausmo – kontrolinės grupės išlaikė liemens stabilumą, atliekant skirtingus

testus. Atliekant visus 10 skirtingų testų, asmenų nejautusių apatinės nugaros dalies skausmo, didesnė

procentinė dalis išlaikė limens stabilumą lyginant su asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies

skausmą, gautais rezultatais.

3.3 Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo ir liemens

stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant

skersinio pilvo raumens aktyvavimą

Atliekant testus buvo norima įvertinti, ar skiriasi paviršinių ir giliųjų raumenų aktyvumas,

kurioje grupėje, kurie raumenys labiau dominuoja. Manoma, kad paviršinių raumenų aktyvumas labiau

dominuos, asmenų jaučiančių skausmą apatinėje nugaros dalyje lyginant su asmenų, nejaučiančių

skausmo paviršinių raumenų aktyvumu, o giliųjų raumenų aktyvus bus mažesnis lyginant su asmenų,

nejaučiančių skausmo giliųjų raumenų elektriniu aktyvumu. Be to, tyrimo metu buvo matuojami slėgio

pokyčiai, vertinant liemens – dubens stabilumą, atliekant testus. Buvo tikimasi, kad asmenų jaučiančių

apatinės nugaros dalies skausmą, bus didesni slėgio pokyčiai lyginant su asmenų, nejautusių skausmo

rezultatais.

29 pav. vaizduoja liemens giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymą

tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą.

Atliekant šį testą gauta, kad tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis tiriamosios grupės - asmenų, jautusių skausmą

48

apatinėje nugaros dalyje lyginant su kontroline grupe – asmenimis nejaučiančiais skausmo apatinėje

nugaros dalyje, (p<0,05).

29 pav. Liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymas tarp

tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą

Dauginio raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis kontrolinėje

grupėje lyginant su tiriamąja, (p<0,05), tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo

amplitudės santykis nuo MVRS didesnis tiriamojoje grupėje lyginant su kontroline, (p<0,05), skersinio

pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis kontrolinėje grupėje

lyginant su tiriamąja, (p<0,05).

Atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą buvo vertinamas ne tik raumenų elektrinis

aktyvumas, bet ir liemens stabilumas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės, gauti rezultatai pateikti 30

pav.

49

30 pav. Liemens stabilumo vertinimas, atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą tarp

tiriamosios ir kontrolinės grupės

Iš 30 pav. pateiktų rezultatų matoma, kad atliekant skersinio pilvo raumens aktyvavimą

vidutinė slėgio reikšmė tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės (asmenys, kurie nejautė skausmo

apatinėje nugaros dalyje ir asmenys, kurie jautė skausmą apatinėje nugaros dalyje) reikšmingai

nesiskyrė, (p≥0,05).

3.4 Testų, atliekamų gulint ant pilvo giliųjų ir paviršinių liemens raumenų

elektrinio aktyvumo bei liemens stabilumo pasiskirstymas tarp tiriamosios ir

kontrolinės grupės

Atliekamų testų ant pilvo (šlaunies tiesimas sulenkta 90° blauzda, šlaunies tiesimas tiesia

blauzda) liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymas tarp asmenų, kurie

jautė skausmą apatinėje nugaros dalyje (tiriamoji grupė) ir asmenų, kurie nejautė skausmo apatinėje

nugaros dalyje (kontrolinė grupė) vaizduojamas 31 pav.

50


tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant tetus gulint ant pilvo (ES – tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis, TA – skersinis

pilvo raumuo)

Atliekant abu šiuos testus gulint ant pilvo, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies

elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo didesnis asmenų, jaučiančių apatinės

nugaros dalies skausmą – tiriamosios grupės lyginant su asmenimis, kurie skausmo apatinėje nugaros

dalyje nejaučia – kontrolinės grupės, (p<0,05), dauginio raumens elektrinio aktyvumo amplitudės

santykis nuo MVRS buvo didesnis kontrolinėje grupėje lyginant su tiriamąja, (p<0,05), tiesiojo pilvo

raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo didesnis tiriamojoje

grupėje lyginant su kontroline grupe, (p<0,05).

Atliekant šlaunies tiesimą sulenkta 90° blauzda ir šlaunies tiesimą tiesia blauzda, skersinio

pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MRS tarp grupių nesiskyrė, (p≥0,05).

Žemiau pateiktas grafikas 32 pav. vaizduoja slėgio kitimą, atliekant testus gulint ant pilvo tarp

tiriamosios ir kontrolinės grupės.

51

32 pav. Liemens stabilumo vertinimas, atliekant testus gulint ant pilvo tarp tiriamosios ir

kontrolinės grupės (ES – tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo,

RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis, TA – skersinis pilvo raumuo)

Asmenų, nejautusių skausmo apatinėje nugaros dalyje – kontrolinės grupės, vidutinė slėgio

reikšmė, šlaunies tiesimo sulenkta 90° blauzda metu buvo didesnė lyginant su tiriamąja grupe –

asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą, (p<0,05).

Šlaunies tiesimo tiesia blauzda metu gauta vidutinė slėgio reikšmė buvo didesnės kontrolinėje

grupėje lyginant su tiriamąja, (p<0,05).

3.5 Testų, atliekamų gulint ant šono giliųjų ir paviršinių liemens raumenų



Gulint ant šono buvo atliekamas šlaunies atitraukimas sulenkta 90° blauzda, šlaunies

atitraukimas tiesia blauzda. Gauti rezultatai pateikti 33 pav.

52


tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant testus gulint ant šono (ES – tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis, TA – skersinis

pilvo raumuo)

Atliekant abu testus gulint ant šono gauta, kad tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės

dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo didesnis asmenų, jautusių apatinės

nugaros dalies skausmą (tiriamosios grupės) lyginant su asmenimis, kurie nejaučia apatinės nugaros

dalies skausmo (kontrolinės grupės), (p<0,05), dauginio raumens elektrinio aktyvumo amplitudės

santykis nuo MVRS buvo didesnis kontrolinėje grupėje lyginant su tiriamąja, (p<0,05), tiesiojo pilvo

raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis tiriamojoje

grupėje lyginant su kontroline grupe, (p<0,05).

Skersinio pilvo raumens elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS, atliekant

pratimus gulint ant šono tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės nesiskyrė, (p≥0,05).

34 pav. vaizduoja vidutinės slėgio reikšmės pokyčius atliekant testus gulint ant šono tarp

tiriamosios ir kontrolinės grupės.

53

34 pav. Liemens stabilumo vertinimas, atliekant testus gulint ant šono tarp tiriamosios ir

kontrolinės grupės (ES – tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo,


Šlaunies atitraukimo sulenkta 90° blauzda metu, gauta, kad vidutinė slėgio reikšmė didesnė

asmenų, kurie nejautė skausmo apatinėje nugaros dalyje lyginant su vidutinė slėgio reikšme asmenų,

kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmą, (p<0,05).

Atliekant testus gulint ant šono, iš gautų rezultatų matoma, kad asmenų jautusių apatinės

nugaros dalies skausmą, vidutinė slėgio reikšmė mažiau pakito nuo pradinės 40 mmHg slėgio reikšmės

lyginant su asmenimis, kurie nejautė skausmo.

3.6 Testų, atliekamų gulint ant nugaros giliųjų ir paviršinių liemens raumenų



35 pav. vaizduoja liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymą

tarp asmenų, kurie nejautė skausmo apatinėje nugaros dalyje (kontrolinė grupė) ir asmenų, kurie jautė

apatinės nugaros dalies skausmą (tiriamojo grupė), atliekant šlaunies tiesimą – lenkimą, šlaunies

lenkimą sulenkta blauzda, šlaunies lenkimą sulenktomis blauzdomis.

54


tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant testus gulint ant nugaros (ES – tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis, TA –

skersinis pilvo raumuo)

Šlaunies tiesimo – lenkimo metu gauti reikšmingi skirtumai tik tarp paviršinių liemens

raumenų aktyvumo: tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies ir tiesiojo pilvo raumens apatinės

dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS buvo didesnis tiriamojoje grupėje –

asmenys, kurie jautė skausmą apatinėje nugaros dalyje lyginant su kontroline grupe – asmenimis, kurie

skausmo apatinėje nugaros dalyje nejautė, (p<0,05).

Atliekant šlaunies lenkimą sulenkta blauzda ir šlaunų lenkimą sulenktomis blauzdomis gauta:

tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS

didesnis tiriamosios grupės lyginant su kontroline grupe, (p<0,05), dauginio raumens elektrinio

aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis kontrolinėje grupėje lyginant su tiriamąja,

(p<0,05), tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS

didesnis tiriamosios grupės lyginant su kontroline grupe, (p<0,05).

36 pav. pateikti slėgio kitimo rezultatai, atliekant šiuos testus gulint ant nugaros.

55

36 pav. Liemens stabilumo vertinimas, atliekant testus gulint ant nugaros tarp tiriamosios

ir kontrolinės grupės (ES – tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo,


Šlaunies tiesimo – lenkimo metu, vidutinės slėgio reikšmės buvo mažesnės asmenų, kurie

nejautė skausmo apatinėje nugaros dalyje lyginant su asmenimis, kurie jautė apatinės nugaros dalies

skausmą, (p<0,05). Šlaunies lenkimo sulenkta blauzda metu, vidutinė slėgio reikšmė didesnė asmenų,

kurie nejautė skausmo apatinėje nugaros dalyje lyginant su asmenimis, kurie jautė apatinės nugaros

dalies skausmą, (p<0,05).

Asmenų, jautusių apatinės nugaros dalies skausmą vidutinės slėgio reikšmės pokytis nuo

pradinės 40 mmHg slėgio reikšmės buvo mažesnis nei asmenų, nejautusių apatinės nugaros dalies

skausmo.

37 pav. vaizduoja liemens paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymą

tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant testus gulint ant nugaros: šlaunies lenkimą tiesia

blauzda, šlaunų lenkimą tiesiomis blauzdomis.

56


tiriamosios ir kontrolinės grupės, atliekant testus gulint ant nugaros (ES – tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo, RA – tiesiojo pilvo raumens apatinė dalis, TA –

skersinis pilvo raumuo)

Atliekant šiuos du testus ant nugaros, gauti reikšmingi skirtumai tik tarp paviršinių liemens

raumenų elektrinio aktyvumo pasiskirstymo.

Šlaunies lenkimo tiesia blauzda ir šlaunų lenkimo tiesiomis blauzdomis metu, tiesiamojo

nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis

asmenų, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmą (tiriamoji grupė) lyginant su asmenimis, kurie

nejautė apatinės nugaros dalies skausmo (kontrolinė grupė), (p<0,05), tiesiojo pilvo raumens apatinės

dalies elektrinio aktyvumo amplitudės santykis nuo MVRS didesnis tiriamojoje grupėje lyginant su

kontroline grupe, (p<0,05).

38 pav. pateikti vidutinių slėgio reikšmių pokyčiai tarp tiriamosios ir kontrolinės grupės,

atliekant šlaunies lenkimą tiesia blauzda, šlaunų lenkimą tiesiomis blauzdomis.

57

38 pav. Liemens stabilumo vertinimas, atliekant testus gulint ant nugaros tarp tiriamosios

ir kontrolinės grupės (ES – tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis, MM – dauginis raumuo,


Asmenų, nejautusių skausmo apatinėje nugaros dalyje, vidutinė slėgio reikšmė buvo didesnė,

atliekant šlaunies lenkimą tiesia blauzda, lyginant su vidutine slėgio reikšme, asmenų, kurie jautė

apatinės nugaros dalies skausmą, (p<0,05).

Šlaunies lenkimo tiesia blauzda metu, tiriamoji grupė šį testą atliko geriau nei kontrolinė

grupė, kadangi buvo gautas mažesnis vidutinės slėgio reikšmės pokytis nuo pradinės 40 mmHg slėgio

reikšmės.

Analizuojant mokslinę literatūrą nepavyko rasti nė vieno atlikto tyrimo, kurio metu vienu

metu butų vertinamas raumenų elektrinis aktyvumas ir slėgio kitimas.

Autoriaus Franc et al. [19] atliktame 6 savaičių tyrime, buvo siekiama išsiaiškinti, kuri

programa efektyvesnė siekiant sumažinti jaučiamo apatinės nugaros dalies skausmo stiprumą ir

pagerinti funkcinį pajėgumą. Viena programa - segmentinės stabilizacijos, kurios metu buvo

koncentruojamasi į skersinio pilvo ir dauginio raumens treniravimą, kita – paviršinių raumenų

stiprinimo – orientuota į tiesiojo pilvo, tiesiamojo nugaros, išorinio ir vidinio pilvo įstrižinio raumens

treniravimą. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad abi programos buvo efektyvios ir sumažino jaučiamo

skausmo intensyvumą bei pagerino funkcinį pajėgumą, tačiau segmentinės stabilizacijos programa

turėjo didesnę naudą visų kintamųjų rodikliams lyginat su paviršinių raumenų stiprinimo programa, be

58

to buvo pastebėta, kad skersinio pilvo raumens aktyvacija pirmos programos metu padidėjo 48,3 proc.,

o antros – sumažėjo 5,1 proc.

Taip pat ir kito autoriaus [5] atliktame tyrime, kurio metu asmenims, jaučiantiems apatinės

nugaros dalies skausmą, buvo taikoma stabilizacinės funkcijos treniravimo programa, po šešių savaičių

, buvo pastebėta, kad stabilizacinės treniruotės žymiai pagerino apatinės liemens dalies ištvermę.

Anand Navalgund et al. [3] tyrė liemens raumenų refleksų laiką bei amplitudę. Ištyrus

asmenis jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą prieš taikomą terapiją, gauta, kad jų liemens

raumenų refleksai buvo lėtesni lyginant su sveikais, o po intervencijos buvo pastebėta, kad nors ir vis

tiek jų liemens raumenų refleksų laikas buvo prastesnis lyginant su sveikais, tačiau padidėjo refleksų

amplitudė, kuri gali prisidėti prie per didelių stuburo judesių apribojimo.

Tyrimo metu [15] buvo siekiama įvertinti skirtingų padėčių (sėdint ant kėdės - neutralioje

padėtyje, provokuojančioje padėtyje – gulint ant tyrimo stalo su ir be liemens atrama) poveikį

funkciniam pajėgumui, esant apatinės nugaros dalies skausmui. Rezultatai parodė, kad asmenys

jaučiantys skausmą buvo lėtesni visomis trimis sąlygomis lyginant su sveikais asmenimis.

C. E. Lee et al. [11] pastebėjo, kad sveiko žmogaus eisena turi mažiau variacijų lyginant su

asmenimis, turinčiais nugaros raumenų sutrikimus – pakitimus, tai gali būti aiškinama, esant apatinės

nugaros dalies skausmui ankstyva raumenų nuovargio pradžia.

O autoriaus Yun Peng et al. [31] atliktame tyrime pastebėta, kad asmenys esant apatinės

nugaros dalies skausmui vaikščioja sinchroniškiau lyginant su sveikų asmenų eisena. Tiriamieji

vaikščiojo su didesne dubens rotacija lyginant su sveikais, tokiu eisenos būdu jie siekė kompensuoti

sumažėjusį stuburo rotacijų amplitudę, kuri jiems gali būti skausminga.

59

IŠVADOS

1. Atliekant skersinio pilvo raumens susitraukimą asmenų jaučiančių skausmą paviršinių

liemens raumenų aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo

(p<0,05).

2. Atliekant testus gulint ant pilvo, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų

aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo (p<0,05), asmenų,

nejautusių skausmo stabilizacinė funkcija buvo geresnė nei asmenų, jautusių skausmą (p<0,05).

3. Atliekant testus gulint ant šono, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų

aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejaučiančių skausmo (p<0,05). Asmenų


geresnė nei asmenų, nejautusių skausmo (p<0,05).

4. Atliekant testus gulint ant nugaros, asmenų jaučiančių skausmą paviršinių liemens raumenų

aktyvumas buvo didesnis, o giliųjų – mažesnis nei asmenų nejautusių skausmo (p<0,05), asmenų


geresnė nei asmenų, nejautusių skausmo (p<0,05).

60

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Paviršinių ir giliųjų raumenų elektrinio aktyvumo bei liemens stabilumo vienalaikis matavimas

gali būti naudingas, siekiant įvertinti atsiradusius raumenų aktyvumo bei liemens stabilumo

pakitimus esant apatinės nugaros dalies skausmui ar naudojamas kaip prevencija prieš šių

negalavimų atsiradimą;

2. Rekomenduojama ir siūloma, siekiant įvertinti liemens raumenų aktyvumą bei stabilumą kartu

matuoti judesių amplitudę, naudojant papildomą sensorių.

61

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Advanced Spinal Rehabilitation All Rights Reserved.Lower Back Pain. 2010.

2. Alice Bernardi Braga, Ana Carolina et al. Comparison of static postural balance between

healthy subJects and those with low back pain. 2012;21(4): 210-2.

3. Anand Navalgund, John A. Buford, Mathew S. Briggs, and Deborah L. Givens. Trunk Muscle

Reflex Amplitudes Increased in Patients With Subacute, Recurrent LBP Treated With a 10-

Week Stabilization Exercise Program. Official Journal of ISMC, 2013, 17, 1-17.

4. Andersen LB, Wedderkopp N, Lebouef-Yde C. As sociation Between Back Pain and Physical

Fitness in Adolescents. 2006, 31(15): 1740-1744.

5. Anoop Aggarwal, Suraj Kumar and Dharmendar Kumar. Effect of core stabilization training on

the lower back endurance in recreationally active individuals. 2011.

6. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization: A review of core concepts and current

literature, part 2. 2007;86:72-80.

7. Barton CJ, Coyle JA, Tinley P. The effect of heel lifts on trunk muscle activation during gait: a

study of young healthy females. 2009; 19(4): 598606.

8. Beales D, O’S ulliv an P, B riffa K. Motor Control Patterns During an Active Straight Leg

Raise in Pain-Free Subjects. 200834(1):E1E8.

9. Borghuis J, Hoff AL, Lemmink KA. The importance of sensorymotor control in providing core

stability: implications for measurement and training. 2008; 38(11): 893916.

10. Boudreau S, Farina D, Kongstad L, Buus D, Redder J, Sverrisdóttir E. et al. The relative timing

of trunk muscle activation is retained in response to unanticipated postural-perturbations during

acute low back pain. 2011; 210(2): 25967.

11. C. E. Lee, M. J. Simmonds, B. R. Etnyre and G. S. Morris. Influence of pain distribution on

gait characteristics in patients with low back pain: vertical ground reaction force. Spine,

2007;32: 1329-1336.

12. Concannon, Michael and Bridgen, Andy. Lower back pain: a need for thorough assessment.

Practice Nursing 2011;22 (9). ISSN 0964-9271.

13. David MacDonald, G. Lorimer Moseley, Paul W. Hodges. Why do samo patients keep hurting

their back? Evidence of ongoing back muscle dysfunction during remission from recurrent back

pain. PAIN 142 2009;183-188.

14. De Luca, C. J., & Kline, J. C. Influence of proprioceptive feedback on the firing rate and

recruitment of motoneurons. Journal of Neural Engineering, 2012; 9(1), 1–17.

62

15. Dymphy Kusters, Miriam Vollenbroek-Hutten and Hermie Hermens. Motor performance in

chronic low back pain: is there an influence of pain-related cognitions? A pilot study. BMC

Musculoskeletal Disorders 2011;12:211

16. Dubois JD, Piché M, Canti Dankaerts W, O'Sullivan P, Burnett A, Straker L. Altered patterns

of superficial trunk muscle activation during sitting in nonspecific chronic low back pain

patients: importance of subclassifcation. Spine 2006;31(17): 201723.

17. Dubois JD, Piché M, Cantin V, Descarreaux M. Effect of expermental low back pain on

neuromuscular control of the trunk in healthy volunteers and patients with chronic low back

pain. 2011; 21(5):77481.

18. Ferreira PH, Ferreira ML, Maher CG, Refshauge K, Herbert R, Hodges PW. Changes in

recruitment of transversus abdominis correlate with disability in people with chronic low back

pain. 2009;10.1136.

19. Franc¸ FR, Burke TN, Hanada ES, Marques AP. Segmental stabilization and muscular

strengthening in chronic low back pain - a comparative study. Clinics, 2010;65(10):1013-1017.

20. Hayden JA, van Tulder MW, Malmivaara A, Koes BW. Meta-analysis: Exercice therapy for

nonspecific low back pain. 2005; 142:765-75.

21. Henry Tsao, Thomas R. Druitt, Tracie M. Schollum, and Paul W. Hodges. Motor Training of

the Lumbar Paraspinal Muscles Induces Immediate Changes in Motor Coordination in Patients

With Recurrent Low Back Pain. 2010:1120-1128.

22. Hibbs AE, Thompson KG, French DN, Hodgson D, Spears LR. Peak average rectified EMG

measures: Which method of data reduction should be used for assessing core training

exercises? Journal of Electromyography and Kinesiology, 2011;21:102-111.

23. Hides JA, Boughen CL, Stanton WR, Strudwick MW, Wilson SJ. A magnetic resonance

imaging investigation of the transversus abdominis muscle during drawing-in of the abdominal

wall in Elite Australian Football League Players with and without low back pain. Journal of

Orthopaedic & Sports Physical Therapy 2010; 40(1):410.

24. Hides JA, StantonW, Freke M,Wilson S,McMahon S, Richardson C. MRI study of the size,

symmetry and function of the trunk muscles among elite cricketers with and without low back

pain. British Journal of Sports Medicine 2008;42(10):80913.

25. HyungKyu Kang JinHwa Jung ir JaeHo Yu. Comparison of trunk muscle activity during

bridging exercises using a sling in patients with low back pain. Journal of Sports Science and

Medicine. 2012;11, 510-515.

26. Hodges PW, Ervilha UF, Graven-Nielsen T. Changes in motor unit firing rate in synergist

muscles cannot explain the maintenance of force during constant force painful contractions.

2008;9:1169–74

63

27. HODGES PW & CA, R. Contraction of the abdominal muscles associated with movement of th

e lower limb. Physical Therapy, 1997;77, 132‐144.

28. Hodges, P., & Tucker. Moving differently in pain: A new theory to explain the adaptation to

pain. . 2011;10.1016.

29. Ivanova JI et al: Real-world practice patterns, health-care utilization, and costs in patients with

low back pain: the long road to guideline-concordant care. Spine J, 2011; 11(7): 622–32.

30. YOUSSEF, J., DAVIDSON, B., ZHOU, B. H., LU, Y., PATEL, V. & SOLOMONOW,

M. Neuromuscular neutral zones response to static lumbar flexion: muscular stability co

mpensator. Clin Biomech (Bristol, Avon), 2008;23, 870‐80.

31. Yun Peng Huang, Sjoerd M. Bruijn, Jian Hua Lin, Onno G. Meijer, Wen Hua Wu, Hamid

Abbasi-Bafghi, Xiao Cong Lin, Jaap H. van Dieën. Gait adaptations in low back pain patients

with lumbar disc herniation: trunk coordination and arm swing. 2011;491-499.

32. JACKSON, M., SOLOMONOW, M., ZHOU, B., BARATTA, R. V. & HARRIS, M. Multifidu

s EMG and tension‐relaxation recovery after prolonged static lumbar flexion. 2001;715‐23.

33. Jacobs JV, Henry SM, Jones SL, Hitt JR, Bunn JY. A history of low back pain associates with

altered electromyographic activation patterns in response to perturbations of standing balance.

Neurophysiol 2011;106(5):250614.

34. Johnson, O., Adegoke, B., & Ogunlade, S. Comparison of four physiotherapy regimens in the

treatment of long-term mechanical low back pain. 2010;13, 9–16.

35. Julie Hides, Warren Stanton et al. The relationship of transversus abdominis and lumbar

multifidus clinical muscle tests in patients with chronic low back pain. 2011;573-577.

36. Koppenhaver SL, Hebert JJ, Fritz JM, Parent EC, Teyhen DS, Magel JS. Reliability of

rehabilitative ultrasound imaging of the transversus abdominis and lumbar multifidus muscles.

Archives of Physical Medicine and Rehabilitation. 2009; 90(1):87-94.

37. Koumantakis GA, Watson PJ, Oldham JA. Trunk muscle stabilization training plus general

exercise versus general exercise only: randomized controlled trial of patients with recurrent low

back pain. 2005; 85(3): 20925.

38. LE, B., DAVIDSON, B., SOLOMONOW, D., ZHOU, B. H., LU, Y., PATEL, V. & SOLOMO

NOW, M.

Neuromuscular control of lumbar instability following static work of various loads. 2009;39,

71‐82.

39. Lederman E. The myth of core stability. J Bodyw Mov Ther 2010; 14(1): 8498.

40. Leinonen, Kankaanpaa, Luukkonen, Kansanen, Hanninen, Airaksinen, Taimela.

Lumbar paraspinal muscle function, perception of lumbar position, and postural control in disc

herniation‐related back pain. 2003;28, 842‐8.

64

41. Leonardo O.P. Costa, Christopher G. Maher, Jane Latimer, Paul W. Hodges, Robert D.

Herbert, Kathryn M. Refshauge, James H. McAuley, Matthew D. Jennings. Motor Control

Exercise for Chronic Low Back Pain: A Randomized Placebo-Controlled Trial. 2013.

42. MacDonald D, Moseley GL, Hodges PW. Why do some patients keep hurting their back?

Evidence of ongoing back muscle dysfunction during remission from recurrent back pain. Pain

2009;142:183–8.

43. Madill SJ, McLean L. Quantification of abdominal and pelvic floor muscle synergies in

response to voluntary pelvic floor muscle contractions. Journal of Electromyography and

Kinesiology 2008;18:955-964.

44. Mark Comerford. Functional Testing of high load "Core Stability" dysfunction. 2005.

45. Masiero S, Carraro E, Celia A, Sarto D, Ermani M. Prevalence of non-specific low back pain in

schoolchildren aged between 13 and 15 years. Acta Paediatrica, 2008;97: 212-216.

46. Mills D. J., Taunton J. E., The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic stability

and athletic performance in female athletes: A randomized-controlled trial. Physical Therapy in

Sport 2005; 6: 60 – 66.

47. Müller R, Strässle K, Wirth B. Isometric back muscle endurance: An EMG study on the

criterion validity of the Ito test. Journal of Electromyography and Kinesiology, 2010;20:845-

850.

48. Nathaniel Gorbet, Noelle M. Selkow, Joseph M. Hart, and Susan Saliba.No Difference in

Transverse Abdominis Activation Ratio between Healthy and Asymptomatic Low Back Pain

Patients during Therapeutic Exercise. Rehabilitation Research and Practice; Volume 2010

(2010).

49. Nelson-Wong E, Callaghan JP. Changes in muscle activation patterns and subjective low back

pain ratings during prolonged standing in response to an exercise intervention.

2010;20(6):1125-33.

50. Newcomer KL, Jacobson D, Gabriel DA, Larson DR, Brey RH, An KN. Muscle activation

patterns in subjects with and without low back pain. 2002; 83(6): 81621.

51. Panjabi MM. The stabilizing system of the spine. Part I. Function, dysfunction, adaptation, and

enhancement. 2005;18:420–4.

52. Paul Hodges. Moving differently in chronic pain: A new theory to explain the adaptation to

pain. 2011.

53. Paul W. Hodges, Kylie Tucker. Moving differently in pain: A new theory to explain the

adaptation to pain. 2011;S90–S98.

54. PhysioRoom. Cricket: Fast Bpwlers and Back Problems. 2013.

65

55. Poosapadi Arjunan, Kumar et al. Variability in Surface Electromyogram during Gait Analysis

of Low Back Pain Patients. 2010;30:133-138.

56. Priority Medicines for Europe and the World. Low back pain, 2013.

57. RICHARDSON C, J. G. H. P. H. J. Therapeutic exercise for spinal segmental stabilisation in lo

w back pain, scientific basis and clinical approach, London., Churchill Livingstone. 1999.

58. Richardson, C., Hodges, P., Hides, J. Therapeutic exercise for liumbopelvic stabilization.

Churchill Livingstone: Harcourt Publishers, 2005.

59. Sakamoto ACL, Teixeira-Salmela LF, Rodrigues de Paula-Goulart F, Faria DCM, Guimaraes

CQ. Muscular activation patterns during active prone hip extension exercises. Journal of

Electromyography and Kinesiology, 2009;19:105-112.

60. Saliba SA, Croy T, Guthrie R, Grooms D, Weltman A, Grindstaff TL. Differences in transverse

abdominis activation with stable and unstable bridging exercises in individuals with low back

pain. 2010; 5(2): 6373.

61. Silfies SP, Squillante D, Maurer P, Westcott S, Karduna AR. Trunk muscle recruitment

patterns in specific chronic low back pain populations. 2005; 20(5): 465-73.

62. Silvia Ferreira Andrusaitis, Guilherme Carlos Brech et al. Trunk stabilization among women

with chronic lower back pain: a randomized, controlled, and blinded pilot study.

2011;66(9):1645-1650.

63. Sjolie A. Association between activities and low bac k pain in adolescents. Scandinavian

Journal of Medicine and Scienc e in Sports, 2004;14: 352-35.

64. Sridhar Poosapadi Arjunan, Dinesh Kant Kumar, Wai Ming Poon, Heiko Rudolph, Yong Hu.

Variability in Surface Electromyogram During Gait Analysis of Low Back Pain Patients.

2009;30(3): 133-138.

65. STABILIZER™. Pressure Bio-Feedback.Operating Instructions. Encore Medical, 2005.

66. Strutton PH, Theodorou S, Catley M, McGregor AH, Davey NJ. Corticospinal excit ability in

patients with chronic low back pain . 2005;18:420– 4 .

67. Taylor, J., & Taylor, S. Pain education and management in the rehabilitation from sports injury.

The Sport Psychologist, 1998 12, 68-88.

68. Tsao H, Druitt TR, Schollum TM, Hodges PW. Motor training of the lumbar paraspinal

muscles induces immediate changes in motor coordination in patients with recurrent low back

pain. 2010; 11(11): 11208.

69. Tsao H, Galea MP, Hodges PW. Reorganization of the motor cortex is associated with postural

control deficits in recurrent low back pain. 2008;131:2161–71.

70. Tucker K, Butler J, Graven-Nielsen T, Riek S, Hodges P. Motor unit recruitment strategies are

altered during deep-tissue pain. 2009;29:10820–6.

66

71. Tucker K, Larsson A, Oknelid S, Hodges P. Threat of pain alters motoneurone discharge. In:

Proceedings of the Australian society for neuroscience; 2009.

72. Van Dieën, J. H., Selen, L. P. J. J., & Cholewicki, J. Trunk muscle activation in low-back pain

patients, an analysis of the literature. Journal of Electromyography and Kinesiology,

2003;13(4), 333–351.

73. Veronica Cimolin, Luca Vismara et al. Effects of obesity and chronic low back pain on gait.

Journal of NeuroEngineering and Rehabilitation 2011.

74. Vezina MJ, Hubley-Kozey ChL. Muscle activation in therapeutic exercises to improve trunk

stability. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation 2000;81:1370-1379.

75. Wallwork TL, Stanton WR, Freke M, Hides JA. The effect of chronic low back pain on size

and contraction of the lumbar multifidus muscle. Manual Therapy 2009;14(5):496-500.

76. EMG analysis software. Iš Motion-labs.com [cited 2013-04-10]. Avaible from internet

<http://www.motion-labs.com/software_emg_analysis.html>.

77. Measurement of muscle activity with magnetic resonance elastography. Iš Ncbi.nlm.nih.gov

[cited 2013-04-09]. Avaible from internet <http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12828903>

78. Measurements of muscle strength. Iš pt.ntu.edu.tw [cited 2013-05-12]. Avaible from internet

<http://www.pt.ntu.edu.tw/hmchai/Biomechanics/BMmeasure/MuscleStrengthMeasure.htm>

http://www.motion-labs.com/software_emg_analysis.html

67

PRIEDAI

1 priedas. Anketinė apklausa

Lytis: mot. □ vyr. □

Gimimo data:..................................................

Ūgis:.................................................................

Svoris:..............................................................

Pažymėkite labiausiai jums tinkantį variantą

Ar šiuo metu jaučiate apatinės nugaros dalies skausmą?

Taip □ Ne □

Nurodykite, jaučiamo skausmo intensyvumą:

Kada paskutinį kartą jautėte apatinės nugaros dalies skausmą?

Savaitės laikotarpiu □

Prieš 1-2 savaites □

Prieš mėnesį ir anksčiau □

Ar dažnai kartojasi apatinės nugaros dalies skausmas?

Kartą per metus □

2-3 kartus per metus □

4 ir daugiau kartų per metus □

Ar vartojate medikamentus?

Kasdien □

Retai □

Nevartoju □

68

Fizinio darbo sunkumas:

Skausmo paros metu įvertinimas:

69

2 priedas. Funkcionalumo įvertinimo indeksas

Funkcionalumo įvertinimo indeksas (FRI)

Kiekvienam teiginiui iš kiekvieno stulpelio pažymėkite kryželiu tik vieną atsakymą

(apskritimą), labiausiai atitinkantį Jūsų dabartinę būklę.

1. Skausmo intensyvumas.

Neskauda

Silpnas skausmas

Vidutinis skausmas

Stiprus skausmas

Nepakeliamas skausmas

2. Miegas

Puikus

Silpnai sutrikdytas

Vidutiniškai sutrikdytas

Stipriai sutrikdytas

Visiškai sutrikęs

3. Asmeninė priežiūra (prausimasis,

apsirengimas)

Neskauda, nėra apribojimų

Silpnas skausmas, nėra apribojimų

Vidutinis skausmas, reikia judėti lėtai

Stiprus skausmas, reikia pagalbos

Nepakeliamas skausmas, reikia visiškos

100% pagalbos

4. Kelionės (vairavimas ir kt.)

Neskauda ilgos kelionės metu

Silpnas skausmas ilgos kelionės metu

Vidutinis skausmas ilgos kelionės metu

Vidutinis skausmas trumpos kelionės metu

Stiprus skausmas trumpos kelionės metu

5. Darbas

Galiu dirbti įprastą darbą ir neribotai

papildomą darbą

Galiu atlikti įprastą darbą be papildomo

darbo

Galiu atlikti 50% savo įprasto darbo

Galiu atlikti 25% savo įprasto darbo

Negaliu dirbti

6. Laisvalaikis

Galiu užsiimti visomis aktyvumo formomis

Galiu užsiimti daugeliu aktyvumo formų

Galiu užsiimti keletu aktyvumo formų

Galiu atlikti mažai aktyvumo formų

Negaliu būti aktyvus

7. Skausmo dažnumas

Nėra

Skausmas kartais, trunka 25% dienos

Skausmas protarpiais, 50 % dienos

Dažnas skausmas, 75 % dienos

Pastovus skausmas, 100% dienos

8. Svorių kėlimas

Nėra skausmo, keliant sunkų svorį

Padidėja skausmas, keliant sunkų svorį

Padidėja skausmas, keliant vidutinį svorį

Padidėja skausmas, keliant lengvą svorį

Padidėja skausmas, keliant bet kokį svorį

9. Vaikščiojimas

Neskauda pavaikščiojus

Skausmas padidėja po 1km

Skausmas padidėja po 500m

Skausmas padidėja po 250m

Skausmas padidėja po bet kokio atstumo

10.Stovėjimas

Neskauda po keleto valandų stovėjimo

Padidėja skausmas po kelių valandų stovėjimo

Padidėja skausmas po 1 valandos stovėjimo

Padidėja skausmas po 30 min stovėjimo

Padidėja skausmas nepriklausomai nuo

stovėjimo laiko

70

3 priedas. Skausmo apatinėje nugaros dalyje ir gyvenimo veiklos sutrikimo klausimynas

Kai kuriuos darbus ir veiksmus, kuriuos įprastai atliekate, riboja ne tik nugaros, bet ir kojos

skausmas. Apveskite apskritimu visus tuos teiginių numerius, kurie labiausiai apibūdina Jūsų

būklę šiandien.

SKAUSMAS APATINĖJE NUGAROS DALYJE IR GYVENIMO VEIKLOS SUTRIKIMAS (RM NUGARA)

1. Taip Ne Dėl juosmens skausmo didesnę laiko dalį būnu namuose.

2. Taip Ne Aš dažnai keičiu padėtį, bandydamas parinkti juosmeniui patogesnę pozą.

3. Taip Ne Dėl juosmens skausmo vaikštau lėčiau nei įprastai.

4. Taip Ne Dėl juosmens skausmo negaliu atlikti įprastų namų ruošos darbų.

5. Taip Ne Dėl juosmens skausmo lipdamas laiptais, naudojuosi porankiu.

6. Taip Ne Dėl juosmens skausmo dažnai guliu ir ilsiuosi.

7. Taip Ne Dėl juosmens skausmo tenka ko nors įsitverti, kad atsistočiau nuo kėdės.

8. Taip Ne Dėl juosmens skausmo tenka prašyti kitų žmonių pagalbos, kad galėčiau

apsitarnauti.

9. Taip Ne Dėl juosmens skausmo rengiuosi lėčiau negu įprastai.

10. Taip Ne Dėl juosmens skausmo tik trumpą laiką galiu stovėti tiesiai.

11. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš negaliu pasilenkti arba atsiklaupti.

12. Taip Ne Dėl juosmens skausmo man labai sunku atsikelti nuo kėdės.

13. Taip Ne Man juosmenį skauda beveik visą laiką.

14. Taip Ne Dėl juosmens skausmo man sunku apsiversti lovoje.

15. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš praradau apetitą.

16. Taip Ne Dėl juosmens skausmo man sunku užsimauti kojines.

17. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš galiu nueiti tik trumpą atstumą.

18. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš mažiau miegu.

19. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš apsirengiu tik kito žmogaus pagalbos dėka.

20. Taip Ne Dėl juosmens skausmo didesnę dalį dienos praleidžiu sėdėdamas.

21. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš vengiu sunkaus darbo namuose.

22. Taip Ne Dėl juosmens skausmo aš tapau nervingesnis ir nepakantesnis kitų žmonių

atžvilgiu,

negu anksčiau.

23. Taip Ne Dėl juosmens skausmo laiptais lipu lėčiau nei įprastai.

24. Taip Ne Dėl juosmens skausmo didesnę dalį laiko praleidžiu lovoje.

71

4 priedas. Skausmo intensyvumo skalės (SAS, ŽAS)

Documents

ASMENŲ JAUČIANČIŲ APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ, …