Upload
others
View
10
Download
1
Embed Size (px)
Citation preview
1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
KRISTINA DAINAUSKIENĖ
ASMENŲ, JAUČIANČIŲ LĖTINĮ NUGAROS APATINĖS
DALIES SKAUSMĄ, LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR
STATINĖS PUSIAUSVYROS SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos “Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis
darbas
Darbo vadovas
Dr. asist. Brigita Zachovajevienė
KAUNAS, 2014
2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. Jūratė Macijauskienė
2014, ____________
ASMENŲ, JAUČIANČIŲ LĖTINĮ NUGAROS APATINĖS
DALIES SKAUSMĄ, LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR
STATINĖS PUSIAUSVYROS SĄSAJOS.
Magistrantūros studijų programos “Fizinė medicina ir reabilitacija” baigiamasis
darbas
Recenzentas Darbą atliko
doc. dr. G. Krutulytė Magistrantė
____________________ Kristina Dainauskienė _____
2014,______,_________
2014,
KAUNAS, 2014
Darbo vadovas
Dr. asist. Brigita Zachovajevienė
________________
2013 ____
3
TURINYS
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 6
SUMMARY ........................................................................................................................................ 8
SANTRUMPOS ................................................................................................................................ 10
ĮVADAS ............................................................................................................................................ 11
Darbo aktualumas .......................................................................................................................... 12
Darbo naujumas ............................................................................................................................. 12
Darbo hipotezė ............................................................................................................................... 12
DARBO TIKSLAS ............................................................................................................................ 13
DARBO UŽDAVINIAI .................................................................................................................... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 14
1.1 Nugaros skausmo etiologija .................................................................................................... 14
1.2 Nugaros skausmo klasifikacija ir atsiradimo priežastys .......................................................... 14
1.3 Liemens raumenų klasifikacija ................................................................................................ 16
1.4 Pagrindinių stuburo stabilizacinę funkciją atliekančių raumenų anatomija ............................ 16
1.5 Stuburo stabilizacinė funkcija ................................................................................................. 18
1.5.1 stuburo stabilumo komponentai pagal Panjabi ................................................................ 19
1.6 Stuburo stabilizacinės funkcijos sutrikimai ............................................................................. 20
1.7 Stuburo stabilizacinės funkcijos lavinimas ............................................................................. 22
1.7.1 Stuburo stabilizacinės funkcijos mechanizmas ................................................................ 22
1.7.2 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų efektyvumas ...................................... 23
1.7.3 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų tikslas ................................................ 24
1.8 Pusiausvyra ir jos tipai ............................................................................................................. 25
1.9 Pusiausvyrą įtakojantys veiksniai ............................................................................................ 25
1.10 Pusiausvyros valdymas ir išlaikymas .................................................................................... 26
1.11 Pusiausvyros sutrikimai esant nugaros skausmui .................................................................. 27
1.11.1 Pusiausvyros sutrikimo mechanizmas ............................................................................ 28
1.11.2 Pusiausvyros sutrikimą sąlygojantys veiksniai .............................................................. 29
2. TYRIMO METODIKA ................................................................................................................. 31
2.1 Tyrimo objektas ....................................................................................................................... 31
2.2 Tiriamųjų kontingento charakteristika .................................................................................... 31
2.3 Tiriamoji grupė ........................................................................................................................ 32
4
2.4 Tyrimo metodai ....................................................................................................................... 33
2.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimas.......................................................... 33
2.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės vertinimas ........................................................ 34
2.4.3 Liemens šoninių raumenų ištvermės vertinimas .............................................................. 35
2.4.4 Statinės pusiausvyros vertinimas „Sigma Balance“ platforma......................................... 36
2.4.5 Skausmo vertinimas SAS skale ........................................................................................ 37
2.4.6 Matematinės statistikos analizė ........................................................................................ 38
3. REZULTATAI .............................................................................................................................. 39
3.1 Liemens raumenų ištvermės rezultatų analizė ......................................................................... 39
3.2 Statinės pusiausvyros rezultatų analizė ................................................................................... 41
3.3 Skausmo intensyvumo rodiklių kaitos analizė ........................................................................ 47
3.4 Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių sąsajų analizė .......................... 48
3.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF gerinančių pratimų
programą .................................................................................................................................... 48
3.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF gerinančių
pratimų programą ...................................................................................................................... 48
3.4.3 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF gerinančių pratimų
programą .................................................................................................................................... 49
3.4.5 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių pratimų
programos .................................................................................................................................. 50
3.4.6 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių pratimų
programos .................................................................................................................................. 51
3.4.7 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių pratimų
programos .................................................................................................................................. 52
4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 53
4.1 Liemens raumenų ištvermės pokyčiai ..................................................................................... 53
4.2 Liemens raumenų ištvermės ir skausmo sąsajos ..................................................................... 54
4.3 Statinės pusiausvyros rodiklių pokyčiai .................................................................................. 54
4.4 Liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių sąsajos .................................... 55
5. IŠVADOS ...................................................................................................................................... 59
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ............................................................................................ 60
7. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS .......................................................................................................... 61
LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 62
1 PRIEDAS ....................................................................................................................................... 71
5
Stabilizacinės stuburo funkcijos gerinimo stadijos ....................................................................... 71
6
SANTRAUKA
Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens
raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos, magistranto baigiamasis darbas - mokslinė
vadovė. dr. B. Zachovajevienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija,
Slaugos fakultetas, Sporto institutas – Kaunas, 2014.
Darbo tikslas: Įvertinti liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių
sąsajas asmenims, jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą.
Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti liemens raumenų ištvermę prieš ir po reabilitacinio gydymo
taikant stuburo stabilizacinę funkciją gerinančius pratimus. 2. Įvertinti statinę pusiausvyrą ir
skausmo intensyvumą prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo stabilizacinę funkciją
gerinančius pratimus. 3. Nustatyti liemens raumenų ištvermės, statinės pusiausvyros ir skausmo
intensyvumo rodiklių sąsajas prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo stabilizacinę funkciją
gerinančius pratimus.
Tiriamųjų kontingentas: Tyrime dalyvavo viena tiriamoji grupė, kurios narių skaičius
buvo 29 pacientai: 11 vyrų ir 17 moterų; 1 tiriamasis tyrimo neužbaigė, kadangi gydymo eigoje
atsisakė jame dalyvauti. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 46.32±0,92 metai ir svyravo intervale
nuo 38 iki 55 metų.
Tyrime taikyti metodai: Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimas pagal
Ito (1996) ir McIntoch (1998) testus; Statinės pilvo lenkiamųjų raumenų ištvermės vertinimas pagal
McIntoch (1998) ir McGill (2002) testus; Statinės šoninių liemens raumenų ištvermės vertinimas
pagal McGill (2002) testą; Skausmo intensyvumas vertintas skaitmenine analogijos skale; Statinė
pusiausvyra vertinta „Sigma Balance“ platforma.
Rezultatai ir išvados: įvertinus liemens raumenų ištvermę, statinę pusiausvyrą ir skausmo
intensyvumą prieš ir po reabilitacinio gydymo, gautas statistiškai reikšmingas šių rodiklių
pagerėjimas (p<0,05), išskyrus statinės pusiausvyros vidutinį nukrypimą frontalioje plokštumoje ir
judėjimo greitį sagitalioje plokštumoje. Reabilitacinis gydymas kartu su stuburo stabilizacinę
funkciją gerinančiais pratimais didina liemens raumenų statinę ištvermę. Reabilitacinis gydymas
kartu su stuburo stabilizacinę funkciją gerinančiais pratimais gerina statinės pusiausvyros rodiklius
ir mažina skausmo intensyvumą asmenims, jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą.
Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei mažėja statinės pusiausvyros vidutiniai nuokrypiai
sagitalioje ir frontalioje plokštumose bei bendras judėjimo ilgis ir plotis. Liemens raumenų statinė
ištvermė vidutiniškai stipriai lemia skausmo intensyvumo mažėjimą asmenims, jaučiantiems lėtinį
7
apatinės nugaros dalies skausmą, nes didėjant statinei liemens ištvermei skausmo intensyvumas
mažėja. Liemens raumenų statinė ištvermė susijusi su statinės pusiausvyros rodikliais silpnais,
vidutinio stiprumo ir stipriais atvirkštinės priklausomybės ryšiais.
8
SUMMARY
Dainauskienė K. Correlation between Trunk Muscle Endurance and Static Balance for
People Suffering from Chronic Low Back Pain, Master’s thesis - supervisor dr. B.
Zachovajevienė; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of
Nursing, Institute of Sports – Kaunas, 2014.
Aim of the thesis is to evaluate correlation between trunk muscle endurance and indicators
of static balance for people suffering from chronic low back pain.
Goals of the thesis: 1. Assess trunk muscle endurance before and after rehabilitative
treatment that involves spine stabilization exercises. 2. Assess static balance and intensity of pain
before and after rehabilitative treatment that involves spine stabilization exercises. 3. Determine the
correlation between trunk muscle endurance and indicators of static balance and pain intensity
before and after rehabilitative treatment that involves spine stabilization exercises.
Research group: the research was performed using a single research group that involved
29 patients: 11 men and 17 women; 1 subject refused continuing participation in the research in the
course of the treatment. The average age of the subjects was 46.32±0.92 years and varied in the
interval from 38 to 55 years.
Methods applied in the research: evaluation of static endurance of the trunk extensor
muscles applying Ito, (1996) and McIntoch (1998) tests; evaluation of static endurance of the
abdominal flexors applying McIntoch (1998) and McGill (2002) tests; evaluation of static
endurance of the lateral trunk muscles applying McGill (2002) tests; Pain intensity was evaluated
using digital analogue scale; Static balance was assessed using balance platform SIGMA.
Results and conclusions: after assessing the endurance of trunk muscles, static balance
and pain intensity before and after rehabilitative treatment, a statistically significant improvement of
the indicators was observed (p<0.05), except for average deviation of static balance on a frontal
plane, and the speed of movement on a sagittal plane. Rehabilitative treatment involving spine
stabilization exercises increases the static endurance of trunk muscles. Rehabilitative treatment
involving spine stabilization exercises improves the indicators of static balance and reduces
intensity of pain for people suffering from chronic low back pain. Increasing static endurance of
trunk muscles reduces average deviation of static balance on sagittal and frontal planes and total
length and width of movement. Static endurance of trunk muscles determines averagely significant
reductions of intensity of pain for people suffering from chronic lower back pain as increased static
9
endurance of trunk reduces intensity of pain. Static endurance of trunk muscles correlates to the
indicators of static balance by weak, moderate and strong inverse relationship.
10
SANTRUMPOS
ANS – apatinis nugaros skausmas
LANS – lėtinis apatinis nugaros skausmas
SSF – stuburo stabilizacinė funkcija
11
ĮVADAS
LANS yra vienas labiausiai paplitusių nusiskundimų pasaulio bendruomenėse sukelianti
nedarbingumo didėjimą ir kasdienio žmogaus aktyvumo mažėjimą. Tai yra didelė sveikatos,
socialinė ir ekonominė problema. Nepaisant bendro modernios medicinos vystymosi ir didėjančio
stuburo ligų pažinimo, nespecifinio LANS problema atrodo vis dar ne iki galo išspręsta (Uddin &
Ahmed F., 2013).
Tyrėjai yra nustatę, kad asmenys, jaučiantys LANS gali turėti judesių valdymo sutrikimų,
kurie paveikia giliųjų liemens raumenų gebėjimą stabilizuoti stuburą. Išlaikant segmentinę stuburo
kontrolę turi būti išlaikomas stuburo stabilumas ir išvengiama nereikalingų tarpsegmentinių stuburo
judesių. Ši kontrolė padeda sumažinti nugaros skausmo atsiradimo galimybę, nes išvengiama
audinių ištempimo, deformacijų, suspaudimo ir pertempimo (Nichols et al., 2001).
SST gerinantys pratimai skirti juosmeninės stuburo dalies stabilumui išlaikyti ir gerinti
(O’Sullivan et al., 1997). Šie pratimai gerina raumenų, kurie užtikrina dinaminį stuburo stabilumą,
neuroraumeninę kontrolę, jėgą ir ištvermę, tam ypač svarbus skersinis pilvo raumuo ir dauginis
nugaros raumuo, taip pat kiti priestuburiniai nugaros raumenys, pilvo raumenys, diafragmos ir
dubens dugno raumenys (Standaert CJ et al., 2008). Specifiniai stuburo stabilizavimo pratimai skirti
apsaugoti pažeistiems stuburo sąnariams ir siekiant atstatyti pažeistus audinius. Tyrimai atskleidė,
kad gilieji lokalieji raumenys yra svarbūs kontroliuojant ir apsaugant stuburo sąnarius (8).
Nustatyta, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi pakitusį juosmens-kryžmens proprioceptinį
jautrumą (Brumagne et. Al., 1999; Newcomer et.al., 2000), liemens raumenų kontrolės disfunkciją
(Hodges and Richardson CA, 1996; Hides JA et.al., 1996) ir pakitusią laikysenos pusiausvyrą
(Henry SM et.al., 2006). Pagrindinis liemens raumenų disfunkcijos mechanizmas ir pakitusi
pusiausvyros kontrolė, kaip bebūtų yra migloti (Cholewicki et al., 2003). Skausmas gali būti
griaunantis faktorius laikysenos išlaikymui ir gali sukleti normalios laikysenos išlaikymo strategijos
variabilumo sumažėjimą. Tyrimuose nustatytas sumažėjęs skersinio pilvo raumens kontrolės
variabilumas, kuomet sukeliamas skausmas, ir kai kuriems asmenims, net gi kai skausmas liaujasi.
Teigiamas, kad tokie laikysenos išlaikymo strategijos variabilumo sumažėjimai gali ateityje sukelti
nugaros problemas (Moseley ir Hodges, 2006).
Pratimų programos yra plačiai naudojamos ANS gydyme ir yra įrodyta, kad jų
efektyvumas yra didesnis nei bendrosios praktikos specialistų skiriamas gydymas (Tulder et al.,
2001; Abenhaim et al., 2000;Sung, 2003). Mokslininkai mėgina išsiaiškinti ar specifiniai
stabilizavimo pratimai yra efektyvesni skausmo malšinimui ir pusiausvyros išlaikymui už kitas
pratimų programas. Yra pateikta duomenų, kad SST pratimai yra efektyvesni šių rodiklių
12
pagerėjime ir teigiama, kad SST gali būti susiję su neuroraumeniniais mechanizmais
kompensuojančiais pusiausvyros išlaikomo kontrolę. Pagerėjusi pusiausvyra asmenims,
jaučiantiems, LANS, gali ateityje padėti išvengti pasikartojančių pažeidimų dėl netikėtų kūno
laikysenos pakitimų (Rhee et al., 2012).
Darbo aktualumas
Didėjantis skaičius asmenų, besiskundžiančių LANS, ragina gydytojus kreipti dėmesį ne
tik į gydymo kiekybę, tačiau labai svarbi yra ir jo kokybė. Įdomu ir naudinga žinoti kaip skirtingos
gydymo metodikos veikia asmenų fizinę būklę ir padeda atstatyti sutrikusias funkcijas.
Nemaža dalis autorių įrodė, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi padidėjusį pusiausvyros
svyravimą, pakitusį raumenų aktyvumą, susilpnėjusią propriocepciją ir sumažėjusį mobilumą
juosmeninėje stuburo dalyje. Šiame darbe tikimasi apžvelgti sąsajas tarp pusiausvyros ir liemens
raumenų ištvermės pokyčių po reabilitacinio gydymo ir papildomai taikomos kineziterapijos,
skirtos gerinti pacientų stuburo juosmeninės dalies stabilumui, kuris dažnu atveju, esant LANS,
būna sumažėjęs. Norima išsiaiškinti, kaip gerėjant liemens raumenų ištvermei keičiasi statinės
pusiausvyros rodikliai.
Darbo naujumas
Liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros pokyčių sąsajos nėra plačiai
ištyrinėtos. Tyrime bus naudojami keletas liemens raumenų ištvermės vertinimo metodų ir „Sigma
Balance“ platforma – statinei pusiausvyrai vertinti, kurių duomenys bus tarpusavyje lyginami ir
nustatomas ryšio stiprumas.
Darbo hipotezė
Stuburo stabilizacinę funkciją gerinanti pratimų programa turi įtakos liemens raumenų
ištvermei ir statinei pusiausvyrai; Manome, kad statinė liemens raumenų ištvermė funkciškai
susijusi su statine pusiausvyra.
13
DARBO TIKSLAS
Įvertinti liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių sąsajas asmenims,
jaučiantiems lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti liemens raumenų ištvermę prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo
stabilizacinę funkciją gerinančius pratimus.
2. Įvertinti statinę pusiausvyrą ir skausmo intensyvumą prieš ir po reabilitacinio gydymo
taikant stuburo stabilizacinę funkciją gerinančius pratimus.
3. Nustatyti liemens raumenų ištvermės, statinės pusiausvyros ir skausmo intensyvumo
rodiklių sąsajas prieš ir po reabilitacinio gydymo taikant stuburo stabilizacinę funkciją gerinančius
pratimus.
14
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Nugaros skausmo etiologija
Apatinis nugaros skausmas (ANS) yra vienas iš plačiausiai paplitusių skeleto raumenų
sistemos sutrikimų, daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių, dažniausiai pasireiškiantis asmenims,
virš 45 metų amžiaus (Haladay et al., 2013). ANS taip pat susijęs su dideliais finansiniais kaštais
(Wolter et al., 2011). Tyrėjai savo moksliniuose darbuose susitelkę į nugaros skausmo
pasireiškimą ir jo gydymą. Daugybė neoperacinių gydymo metodų yra galima gydymo dalis,
apimant medikamentų naudojimą, manualinę terapiją, fizinius pratimus.
ANS yra simptominė ir ribojanti žmogaus aktyvumą būklė, kuriai būdingas skausmas,
raumenų įtampa, sustingimas, o skausmas lokalizuojasi tarp menčių apatinio kampo ir sėdmenų
viršutinės dalies, su ar be plintančio skausmo į apatines galūnes. Pagal atliktas apklausas, 60-80
proc. pasaulio populiacijos žmonių yra patyrę nugaros skausmo pasireiškimo atvejų (Doherty et al.,
2006). ANS yra antra pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės kreipiasi į šeimos gydytojus.
(Panchapakesa et al., 2007). LANS yra dažna būklė, kuri per vienerius metus pasireiškia nuo 22 iki
65 proc. laiko (Walker, 2000). Apie 90 proc. nugaros skausmo atvejų yra neaiškios kilmės.
Išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos, nugaros skausmo, kuris tęsiasi mažiausiai
vieną mėnesį, paplitimas buvo 17,8 proc., tuo tarpu besivystančiose šalyse, nugaros skausmas yra
bene dažniausiai minimas nusiskundimų simptomas ir tai gali būti sąlygota didelių darbo krūvių,
atliekant sunkų darbą rankomis (Manek., 2005).
Epidemiologiniai duomenys teigia, kad iki 70 proc. asmenų, patyrusių ūmų ANS, vėliau
jaučia lėtinį nugaros skausmą (Pengel et al., 2003). Ūmus nugaros skausmas įvardijamas kaip
skausmo pasireiškimas, trunkantis mažiau nei 6 savaites, poūmis skausmas tęsiasi nuo 6 iki 12
savaičių, o lėtinis nugaros skausmas tęsiasi ilgiau nei 12 savaičių (Tulder et al., 2001).
1.2 Nugaros skausmo klasifikacija ir atsiradimo priežastys
Nugaros skausmas gali būti skirstomas į specifinį ir nespecifinį (Petersen, 2003).
Specifinis nugaros skausmas susijęs su aiškia ir įrodyta patologine priežastimi, pvz.:
ligonis laukiantis stuburo operacijos; neurologiniai požymiai, tokie kaip raumenų silpnumas, ar
ryškūs jautrumo sutrikimai galūnėse. Specifinį nugaros skausmą apibūdina jo priežastis:
1. Vėžinė.
15
2. Infekcinė-uždegiminė.
3. Kompresinė (dėl suspaudimo).
4. Dėl pablogėjusios kraujotakos.
Nespecifinio nugaros skausmo terminologija vartojama tuomet, kai negalima nusakyti
aiškios skausmo priežasties, kai skausmas atsiranda ir praeina, nepalikdamas bent kiek didesnių
sveikatos sutrikimų. 80 – 90 proc. visų nugaros skausmų yra nespecifiniai (Petersen, 2003).
Žmogaus veikla, kuri reikalauja ilgo sėdėjimo, sunkių daiktų kėlimo, lenkimosi į priekį,
liemens sukimo, pasikartojančių judesių, ar juntama ilgai trunkanti vibracija, gali būti nugaros
skausmą sukeliantys veiksniai (Lynch et al., 2010). Manchikanti (2000) teigia, kad nuo 15 iki 64
proc. LANS pasireiškia po sunkių daiktų kėlimo. Taip pat, tokia žalinga veikla, kaip staigus
kėlimas, kuris sukelia netikėtas dideles apkrovas, šoninis pasilenkimas ir pasisukimas, galimai
sukelia LANS. Tiems, kurie rankomis kelia sunkius daiktus, 8 kartus didesnė ANS pasireiškimo
galimybė, lyginant su sėdimą darbą dirbančiais žmonėmis. Taigi kilnojimas, pasilenkimas ar dažnas
pasisukimas darbe gali būti rizikos veiksniu, nugaros skausmo atsiradimui (Chen, 2012).
Literatūros duomenimis, rūkymas taip pat yra vienas iš rizikos faktorių nugaros skausmo
atsiradimui. Otani su kolegomis (2012) teigia, kad rūkymas neigiamai veikia kaulų mineralizaciją.
Rūkymas taip pat sumažina stuburo slankstelių aprūpinimą krauju. Kuomet slankstelio kūnas ir
tarpslanksteliniai diskai gauna blogesnį kraujo pritekėjimą, sumažinamas deguonies ir maisto
medžiagų lygis atitekančiame kraujyje, kas gali sukelti sumažėjusį atsparumą mechaniniams
krūviams, o tai - sukelti nugaros skausmą. (Otani et al., 2012).
Nugaros skausmo atsiradimo priežastimi gali būti:
Traumos;
Infekcijos;
Motorines raidos sutrikimai;
Degeneracinės ligos;
Augliai;
Ideopatinės;
Uždegimės artropatijos;
Metabolinės ir sisteminės ligos (Cairns et al., 2006).
16
1.3 Liemens raumenų klasifikacija
Kad stabilizuoti stuburą, reikalinga harmoninga visų liemens raumenų veiklos
koordinacija, labiau nei atskiro raumens aktyvacija (Stevens et al., 2006). Reguliuojant globalių ir
lokalių raumenų koordinaciją palaikomas stuburo stabilumas (Marshall et al., 2005; Stevens, 2006).
Liemens raumenys anatomiškai skirstomi į globalius ir lokalius. Globalieji raumenys sukuria jėgą ir
dalyvauja bendrame liemens stabilizavime, o lokalieji raumenys dalyvauja segmentinėje stuburo
stabilizacijoje (Bergmark, 1989).
Globalieji raumenys tiesiogiai prie stuburo nesitvirtina, jie dalyvauja liemens judesiuose
išvystydami didelę jėgą. Šią grupę sudaro raumenys: tiesusis, išorinis ir vidinis įstrižinis pilvo
raumuo, klubinio šonkaulių raumens krūtininė dalis, kvadratinio juosmens raumens šoninės
skaidulos, didžiojo krūtinės raumens krūtinkaulinė dalis. Šie raumenys dalyvauja bendrame liemens
stabilizavime, tačiau neturi tiesioginio poveikio stuburo segmentiniams judesiams (O’Sullivan et
al., 2006; Standaert et al., 2008).
Lokalieji raumenys tiesiogiai tvirtinasi prie stuburo juosmeninės dalies slankstelių ir yra
atsakingi už jų stabilizavimą bei judesius. Šiai grupei priklauso dauginis raumuo, skersinis pilvo,
vidinio įstrižinio pilvo raumens nugarinės skaidulos, didysis juosmens, tarpskersiniai, tarpketeriniai
raumenys, kvadratinis juosmens raumuo, klubinio šonkaulių raumens juosmeninė dalis, diafragma
(Richardson et al., 1998; O’Sullivan et al., 2006; Standaert et al., 2008).
1.4 Pagrindinių stuburo stabilizacinę funkciją atliekančių raumenų anatomija
Lokalių raumenų grupei priklausančių skersinio pilvo raumens, dauginio raumens ir
diafragmos vienmomentis susitraukimas lemia nugaros juosmeninės dalies segmentų stabilumą
atliekant judesius, ypač neutralioje zonoje, taip sudarydami stabilų pagrindą ir sąlygas globaliems
raumenims saugiai veikti (Maduri et al., 2008).
17
Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis) -
plokščiasis raumuo, esantis po vidiniu įstrižiniu pilvo
raumeniu. Pradžia: šeši apatiniai šonkauliai,
juosmeninė nugaros fascija, klubakaulio skiauterė bei
kirkšnies raištis. Skaidulos eina pirmyn beveik
horizontaliai ir įsiterpia į aponeurozę, kuri iš nugarinės
pusės apgaubia tiesųjį pilvo raumenį ir įsipina į baltąją
pilvo liniją. Raumuo yra tarsi elastingas korsetas, kuris
palaiko pilvo ertmės vidaus spaudimą, mažina pilvo
apimtį, lemia pilvo formą, dalyvauja stuburo
stabilizavime (1 pav.)
1 pav. skersinis pilvo raumuo
Dauginis nugaros raumuo (m. multifidus)
– vidurinis skersinio keterinio raumens sluoksinis,
kuris prasideda nuo kryžkaulio nugarinio
paviršiaus, juosmens ir krūtinės slankstelių
skersinių ataugų ir prisitvirtina prie visų juosmens,
krūtinės ir kaklo slankstelių (išskyrus atlantą)
keterinių ataugų. Susitraukdamas vienoje pusėje,
suka stuburą į priešingą pusę, o abipusis
susitraukimas tiesia stuburą, atlošia galvą (2 pav.)
2 pav. dauginis nugaros raumuo
18
1.5 Stuburo stabilizacinė funkcija
Nugaros skausmas yra pagrindinis skeleto raumenų sistemos sutrikimas, kuris dažnai
susijęs su skersinio pilvo raumens neuroraumenine disfunkcija ir stuburo nestabilumu, paveikiantis
žmonių kasdienį gyvenimą ir fizinį aktyvumą (Cairns et al., 2006; Standaert et al., 2007; Hides et
al., 2006).
Yra du svarbūs stuburo slankstelių principai: stabilumas ir mobilumas. Sąnarių stabilumas
apibūdinamas kaip efektyvi sąnarių adaptacija vienas kito atžvilgiu, esant atitinkamam specifiniam
krūviui. Gravitacija, raumenų ir raiščių sukeliama jėga sudaro spaudimo krūvius, kurie sukuria
stuburo stabilumą skirtingomis sąlygomis (Jomanal et al., 2007; Hodges & Richardson, 1997;
Hodges et al., 1999, Hodges, 2004). Kompleksinės apkrovos paveikia pasyvias stuburo raištinines
struktūras ir esant nepakankamai stuburo apsaugai, didinami juosmeninės stuburo dalies pažeidimai
(Stevens et al., 2007; Cholewicki et al., 2003). Kitas svarbus veiksnys turintis įtakos stabilumui yra
mobilumas. Stuburo stabilumui yra reikalingi atitinkami judesiai (Jomanal et al., 2007; Hodges &
Richardson, 1997; Hodges et al., 1999, Hodges, 2004) ir šie judesiai gali veikti stuburo stabilumą.
Suteikiant stuburui stabilumą, CNS įvertina galūnių judesių sukeliamus impulsus ir siunčia
atitinkamus signalus skersinio pilvo raumens receptroriams, kurie sukelia koordinuotą raumens
susitraukimą (Hodges, 2004). Skersinio pilvo raumens pirminė funkcija yra stabilizacinė –
moduliuojant vidinį pilvo spaudimą, torakolumbalinės fascijos įtempimą ir klubinio-kryžkaulio
sąnario kompresiją.
Diafragma (musculus phrenicus) - plona
plėvinė raumens plokštelė, kuri atskiria krūtinės
ląstą nuo pilvo ertmės. Turi dviejų kupolų formą. Dėl
kepenų dešinysis kupolas yra aukštesnis už kairįjį. Tarp
kupolų yra suplokštėjęs širdies įspaudas. Diafragma labai
svarbi kvėpavimo funkcijai. Jai susitraukiant, jos kupolas
leidžiasi ir vyksta įkvėpimas. Iškvėpimo metu diafragma
atsipalaiduojam, jos kupolą į ankstesnę padėtį grąžina
pilvo preso slegiami pilvo organai (3pav.)
3 pav. diafragma
19
1.5.1 stuburo stabilumo komponentai pagal Panjabi
Pajnabi (1992) kliniškai stuburo nestabilumą apibūdino kaip stuburo nesugebėjimą
išlaikyti savo struktūros poslinkių, kurie nesukeltų jokių neurologinių pažeidimų ar dirginimo, jokių
deformacijų, jokio atsirandančio skausmo, esant krūviui didesniam nei fiziologinius krūvis. Visi
judesiai juosmeninėje nugaros dalyje skirstomi į neutralią ir elastinę zonas (Pajnabi, 1992; 1994).
Neutrali zona - kai judesys, neutralioje stuburo padėtyje atliekamas esant minimaliam pasyvių
struktūrų pasipriešinimui. Elastinė zona - kai judesys, atliekamas iki juosmeninės nugaros dalies
judesio amplitudės pabaigos, esant padidėjusiam pasyvių struktūrų pasipriešinimui (Pajnabi, 1992;
Oxland & Panjabi, 1992). Manoma, kad kliniškai nestabilumas pasireiškia dėl neutralios zonos
padidėjimo ir elastinėje zonoje atliekamų judesių pasyvių struktūrų pasipriešinimo sumažėjimo.
Panjabi (1992) stuburo stabilumo komponentus suskirstė į tris funkciškai susijusias
posistemes: pasyvią, aktyvią ir vykdomąją (4 pav.)
4 pav. Stabilizacinės sistemos posistemės pagal Panjabi
Pasyvią posistemę sudaro stuburo slanksteliai, jų sąnariai ir kapsulės, stuburo raiščiai ir
pasyvus stuburo raumenų ir sausgyslių tempimas. Ši posistemė atlieka reikšmingą stabilizacinę
funkciją elastinėje zonoje ir riboja neutralios zonos dydį. Taip pat, posistemės komponentai teikia
vykdančiajai posistemei informaciją apie stuburo padėtį ir judesius.
Aktyvią posistemę sudaro stuburo raumenys ir jų sausgyslės, kurie sukuria jėgas
reikalingas stabilizuoti stuburą, kaip atsaką į pakitusią apkrovą. Ši posistemė pirmiausia atsakinga
VYKDANČIOJI
POSISTEMĖ
Nervinė sistema
PASYVI
POSISTEMĖ
Stuburo
slanksteliai,
raiščiai
AKTYVI
POSISTEMĖ
Priestuburiniai
raumenys
20
už judesių kontrolę neutralioje zonoje ir padeda išlaikyti neutralios zonos dydį. Stuburo raumenys
taip pat perduoda informacija vykdančiajai posistemei apie kiekvieno raumens sukuriamą jėgą.
Vykdančioji posistemė per periferinius nervus ir CNS gauna informaciją iš pasyvios ir
aktyvios posistemių, apie stuburo slankstelių padėtį, judesius, jėgas, sukuriamas stuburo raumenų.
Gavusi šią informaciją, vykdančioji posistemė, nustato stuburo stabilumo poreikį ir duoda signalą
veikti stuburo raumenims atitinkama jėga (Pajnabi, 1992).
Kliniškai stuburo nestabilumas pasireiškia kuomet padidėja neutralios zonos judesių riba,
stabilizuojančios posistemės nesugeba kompensuoti šio padidėjimo ir judesių kokybė neutralioje
zonoje tampa skurdi ir nevaldoma. Degeneraciniai ir mechaniniai stuburo stabilizacinių
komponentų pažeidimai pirmiausią sąlygoja neutralios zonos padidėjimą. Veiksniai prisidedantys
prie degeneracinių ir mechaninių stuburo stabilizacinių komponentų pažeidimų yra netinkama
laikysena, pasikartojančios profesines ir ūminės traumos ir giliųjų liemens raumenų silpnumas
(Pajnabi, 1992).
Normaliai, neuroraumeninė sistema palaiko stuburo stabilumą didindama aktyvios ir
pasyvios sistemų standumą, giliųjų pilvo raumenų ir dauginio nugaros raumens susitraukimą ar
moduliuojant raumenų susitraukimus, kurie sukelia kompresinius krūvius stuburui (Vera-Garcia et
al., 2007). Šis juosmeninės stuburo dalies stabilumas kompensuoja suspaudimo efektus sukeliamus
stuburui, atliekant įvairius judesius (O’Sullivan et al., 1997; Butler et al., 2007; Stanton et al.,
2008).
1.6 Stuburo stabilizacinės funkcijos sutrikimai
Asmenims, jaučiantiems juosmeninės nugaros dalies skausmą sumažėja giliųjų liemens
raumenų stuburo stabilizacinė funkcija, tarpraumeninė koordinacija, nervinė kontrolė ir
propriocepcinės informacijos tikslumas (Hides et al., 2008). Pilvo sienos raumenų neuroraumeninė
disfunkcija pasireiškia uždelstu skersinio pilvo raumens susitraukimu, atliekant judesius peties
sąnaryje (Hodges et al., 1996) ir persikėlimo judesius (Hall et al., 2009). Keliuose tyrimuose su
pacientais, jaučiančiais ūmų nugaros skausmą, atliekant laikysenos išlaikymo užduotis, nustatyta
uždelsta judesio pradžia ir sumažėjęs liemens giliųjų raumenų aktyvumas (Hodges et al., 2003;
Boudreau et al., 2011). Pacientams jaučiantiems LANS, raumenų aktyvumo pokyčiai nustatyti ne
tik liemens srityje, bet taip pat ir apatinėse galūnėse (Notzel et al., 2011; Jacobs et al., 2011).
21
Esant nugaros skausmams, taip pat pakinta mechanizmas, dėl kurio sustiprinamas pilvo
sienos raumenų įtempimas, stabilizuojant stuburą, pvz.: skersinis pilvo raumuo įsitempia vėliau, po
vidinio ir išorinio pilvo raumens susitraukimo, ir tai sukelia stuburo nestabilumą (Hodges et al.,
1996) ir teigiama, kad juosmeninės stuburo dalies stabilumo gerinimo pratimai turi teigiamą poveikį
asmenins, jaučiantiems LANS, keičiant pilvo sienos raumenų įsitempimo procesą (Grenier &
McGill, 2007; Martuscello et al., 2013 ).
Nustatyta, kad asmenims jaučiantiems LANS, yra padidėjęs stuburo standumas,
kompensuojantis giliųjų nugaros raumenų stabilizacinės funkcijos praradimą, esant paviršinių
liemens raumenų padidėjusiam aktyvumui. Aptikti ir morfologiniai pokyčiai dauginiame nugaros
raumenyje, kuomet rastas didesnis procentas tarpraumeninių riebalų asmenims, jaučiantiems
LANS, lyginat su sveikais (Cholowicki et al., 2003). Pastarųjų metų tyrimas taip pat pateikė
duomenis, kad asmenims, turėjusiems LANS, pasireiškia riebalinio audinio pagausėjimas
juosmeninėje, dauginio raumens srityje. Riebalinio audinio pagausėjimas yra paskutinė raumenų
degeneracijos stadija ir gali būti išmatuojama magnetiniu branduoliniu rezonansu. Atliktas tyrimas
didelėje populiacijoje, pateikė įtikinančius įrodymus, kad riebalinio audinio pagausėjimas,
dauginiame raumenyje, yra stipriai susijęs su LANS. Dėl to šiems asmenims pasireiškia dinaminio
tarpsegmentinio stabilumo trūkumas, susijęs su dauginio nugaros raumens disfunkcija (Kjaer et al.,
2007).
Hides, Jull & Richardson (2001) tyrime nustatyta, kad asmenims, jaučiantiems LANS,
kuriems nebuvo taikyti stuburo stabilizacinę funkciją gerinantys pratimai, nugaros skausmo
pasireiškimas ateityje buvo didesnis, nei asmenims, kuriems buvo taikyti stabilizacinę stuburo
funkciją lavinantys pratimai. Tyrimas sustiprina koncepciją, kad ilgalaikiai judesių valdymo ir
fiziologiniai raumenų pokyčiai gali pasireikšti po juosmeninės nugaros dalies pažeidimo ir kad
specifiniai stabilizavimo pratimai yra reikalingi, norint normalizuoti raumenų funkciją ir apsaugoti
nuo ateityje pasikartojančio nugaros skausmo pasireiškimo. Liemens giliųjų raumenų funkcijos
atstatymas atrodo yra viena pagrindinių veiksnių, lemiančių visišką fizinės būklės atsigavimą ir
mažina nugaros skausmų pasireiškimą ateityje.
22
1.7 Stuburo stabilizacinės funkcijos lavinimas
Judesių valdymo pratimai, kitaip vadinami specifiniai stuburo stabilizavimo pratimai,
pradėti laikyti kaip vienu iš LANS gydymo metodų, kuomet Hodges & Richardson (1996) paskelbė
primą straipsnį apie jų poveikį. Nuo to laiko pradėjo didėti šios metodikos populiarumas ir
susidomėjimas klinikiniu efektyvumu.
1.7.1 Stuburo stabilizacinės funkcijos mechanizmas
Kai kurie tyrėjai teigia, kad skersinio pilvo raumens, kuris yra giliausias pilvo sienos
raumenų grupėje, neuroraumeninės kontrolės atstatymas, esant minimaliam vidinio ir išorinio pilvo
raumens susitraukimui, yra būtinas efektyviam gydymui, skirtam gerinti stuburo juosmeninės dalies
stabilizacinę funkciją, ankstyvose reabilitacijos stadijose (Richardson et al., 2004; Chon et al., 2010;
Hodges et al., 1996 ). Skersinis pilvo raumuo yra svarbus juosmeninės stuburo dalies stabilizavime,
nes sukelia tempimą torakolumabalinėje fascijoje ir spaudimą kryžkaulio-klubakaulio sąnaryje
(Richardson et al., 2004). Ypač vienmomentis skersinio pilvo raumens ir vidinio įstrižinio raumens
nugarinių skaidulų susitraukimas, padidina nugarinį-šoninį tempimą torakolumabalinėje fascijoje,
kuris sujungia keterines ir skersines juosmeninių slankstelių ataugas (Stanton et al., 2008). Kuomet
atliekamas pilvo įtraukimas kvėpuojant, skersinis pilvo raumuo traukia pilvo sieną į vidų, kol tuo
pačiu metu spaudžiami vidaus organai į viršų - į diafragmą ir apačią - į dubens dugną. Skersinio ir
vidinio įstrižinio pilvo raumenų koaktyvacija kartu su torakolumabaline fascija sukuria vidinį pilvo
spaudimą, kuris paverčia pilvą į mechaniškai standų cilindrą, sukeliantį stuburo stabilumą (Ferreira
et al., 2004).
Tikslus stuburo stabilizavimo pratimų efektyvumo biologinis pagrindimas asmenims,
jaučiantiems LANS iki šiol nėra visiškai aiškus (Hodges , 2008). Bet kai asmenys, jaučiantys LANS
įpranta kontroliuoti liemens raumenis, atliekant funkcines užduotis, tuomet tai gali paaiškinti
pagerėjimą, matomą kasdienėje veikloje, apribojimų veikloje sumažėjimą ir bendrą pagerėjimo
pojūtį (Hides et al., 2001). Yra įrodymu, kad šie pratimai gali pakeisti liemens raumenų
funkcionavimą atliekant įvairias užduotis (Tsao et al., 2005, Tsao & Hodges, 2007). Autoriai
Hodges & Moseley (2003) pateikė mechanizmus, kurie paaiškina judesių valdymo gerinimo
pratimų efektyvumą skausmui. Šie mechanizmai apima sumažėjusį krūvį stuburui ir pagerėjusią
judesių kokybę. Tai yra pagerėjusios liemens raumenų tarpraumeninės koordinacijos rezultatas. Šie
pokyčiai įtakoja plastinius pokyčius motorinėje žievėje ar kažkur kitur motorinėje sistemoje (Tsao
23
et al., 2008). Pagal atliktą tyrimą teigiama, kad judesių valdymą gerinantys pratimai yra efektyvūs ir
veiksmingi, skausmo intensyvumo sumažėjimui, kasdienio aktyvumo padidėjimui, bendram
pagerėjimo pojūčiui, lyginant su placebo pratimais, asmenims, kenčiantiems nuo LANS (Leonardo,
2009).
1.7.2 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų efektyvumas
Nors ir sunku įvardinti efektyviausią LANS gydymą, mokslininkų tyrimai teigia, kad
juosmeninės stuburo dalies stabilizavimo pratimai, gali būti efektyvūs, siekiant pagerinti funkcinį
mobilumą ir mažinant asmenų, jaučiančių LANS, blogėjančią sveikatos būklę (O’Sullivan et al.,
1997). Stabilizavimo pratimai nėra efektyvūs gydant ūmų nugaros skausmą (Ferreira et al., 2006).
Ūmus nugaros skausmas dažniausiai per trumpą laiką praeina savaime, tačiau skausmo
pasikartojimo tikimybė yra labai didelė (Hides et al., 2001). Juosmeninės stuburo dalies stabilumas
yra vienas svarbiausių veiksnių, įvardinant apatinės nugaros dalies pažeidimo mechanizmą ir
parenkant gydymo tikslus asmenims, jaučiantiems LANS (Grenier & McGill, 2007).
Tyrimai rodo, kad pratimų programos gali apsaugoti, gydyti ir padėti palaikyti geresnę
sveikatos būklę asmenims, jaučiantiems LANS. Stabilumo pratimai palaiko stuburo stabilizacinę
funkciją, kadangi jie atstato stuburo slankstelius į tinkamą padėtį, kuri nuo daugybės žalingų judesių
ir kasdienės veiklos, būna pakitusi (Diane, 2004; Arokoski et al., 2001).
Asmenims, kuriems pasireiškia stuburo juosmeninės dalies nestabilumas, egzistuoja
pusiausvyros sutrikimas tarp globalių ir vietinių raumenų grupių. Didieji paviršiniai raumenys
tampa stipresni ir aktyvūs, net gi, išlaikant kūno padėtį, o gilieji liemens raumenys tampa silpni,
atrofuoja ir jų atsako laikas tampa uždelstas. Pirminis tikslas ankstyvuose juosmeninės stuburo ir
dubens srities stabilizavimo fiziniais pratimais gerinimo stadijose yra raumenų valdymo kontrolės
palengvinimas, jėgos stiprinimas ir giliųjų liemens raumenų tarpraumeninės koordinacijos
gerinimas kartus su paviršinių liemens raumenų aktyvumo mažinimu. Fizinės terapijos technikos
skiriamos sumažinti tiesiojo nugaros raumens padidėjusį tonusą. Judesių mokymo principai taikomi
pratimų programose gerinančiose giliųjų liemens raumenų funkciją (Kenneth, 2009).
Atliekant stuburo stabilizavimo pratimus pacientams, jaučiantiems LANS gali pasireikšti
papildomi ar kompensaciniai judesiai, (pvz.: dubens-juosmens srities sukimas ar tiesimas) susiję su
giliųjų stuburo raumenų neuroraumeniniu deficitu. Taigi, tyrėjai teigia, (Hodges et al., 1996;
McGill, 1997), kad pilvo ir nugaros giliųjų raumenų stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimai be
24
tinkamo dubens stabilizavimo, gali padidinti vidinį disko spaudimą, priekinę slankstelių šlyti ir
spaudimo jėgas veikiančias stuburo slankstelius.
1.7.3 Stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų tikslas
Juosmeninės stuburo dalies ir dubens srities stabilizacinės funkcijos gerinimo ankstyvose
reabilitacijos stadijose vienas iš pagrindinių tikslų yra skersinio pilvo raumens efektyvaus
susitraukimo skatinimas. Hodges (2005) atliktas raumenų EMG tyrimas patvirtino, kad apatinės
pilvo sienos įtraukimas gilyn į pilvą, gulint ant nugaros, yra efektyviausias būdas norint pasiekti
skersinio pilvo raumens izoliuotą susitraukimą, be paviršinių pilvo sienos raumenų susitraukimo
(tiesiojo, išorinio ir vidinio įstrižinio pilvo raumens). Nugarinis dubens pasukimas atgal ir pilvo
įtempimas sukelia didesnį vidinio įstrižinio raumens aktyvumą. Didžiausias skersinio pilvo raumens
aktyvumas pasiekiamas kuomet stuburas yra nejudrus ir neutralioje zonoje (Hodges et al., 2005).
Stabilizavimo pratimai, apimantys pilvo įtempimą kvėpuojant, šoninį tiltą, dubens kėlimą
ir pilvo įtempimo pratimus (Standaert, et al., 2007; Akuthota et al., 2004; Kavcic, et al., 2004) yra
plačiai naudojami, siekiant pagerinti dubens-juosmens stabilumą (Hodges et al., 1996; McGill,
1997). Stuburo stabilizavimo pratimai dažnai apima žemo laipsnio skersinio pilvo raumens
aktyvavimo krūvį (mažiau nei 30 proc. maksimalaus valingo susitraukimo) su minimaliu paviršinių
pilvo raumenų: tiesiojo ir išorinio pilvo, aktyvumu, ankstyvose reabilitacijos stadijose (Butler et al.,
2007; Ferreira et al., 2004).
Pacientų stuburo stabilizacinės funkcijos gerinimas pradedamas judesių mokymu, kuris
apima kognityvinio mokymo stadijas, kuomet reikalingas susikaupimas, dėmesio koncentracija, kad
pagerinti raumenų susitraukimą ir kontroliuoti judesius. Pirmoje judesių mokymo stadijoje asmenys
mokomi izoliuotai įtempti skersinį pilvo raumenį ir išlaikyti neutralią stuburo padėtį esant
apsunkintose padėtyse, atliekant pratimus be svorių, tik su atrama (1 priedas, 1-5 pav.). Daug
susikaupimo reikia įgyvendinant pirmines raumenų valdymo strategijas, bet vėliau, pratimų
atlikimas greitai pagerėja. Kuomet pacientai nuolat atlieka pratimus ir sukuriamas grįžtamasis ryšis,
pacientai pereina į sekančią judesių mokymo stadiją, kuomet gerinama judesių kokybė ir lengvesnis
atlikimas. Šioje fazėje tęsiamas juosmeninės nugaros dalies stabilizacinės funkcijose lavinimas
išlaikant neutralų stuburą, esant įvairioms kūno padėtims ir atliekant judesius galūnėmis (1priedas
6-11pav.). Paskutinėje judesių mokymo stadijoje, reikalingos naujos situacijos ir pasunkinimai, kad
judesių valdymas taptų meistriškas, natūralus ir automatinis. Tam pasiekti, į lavinimo procedūras
įtraukiami daugiau dinaminiai stuburo judesiai su apatinių ir viršutinių galūnių judesiais. Šioje
25
stadijoje gali būti atliekamos funkcinės užduotys ir sportinė veikla, sustiprinanti giliųjų liemens
raumenų valdymą funkciniais judesiais (1priedas 12-16 pav.). Kuomet pilnai pasiekiama ši stadija,
stuburo stabilizacinės funkcijos įgūdžiai efektyviai sustiprėja, pasiekiamas geras ilgalaikis klinikinis
efektas, stuburo stabilizacinėje funkcijoje.
1.8 Pusiausvyra ir jos tipai
Pusiausvyra - tai gebėjimas išlaikyti stabilią statinę kūno padėtį arba išlaikyti reikiamą
kūno padėtį atliekant įvairius judesius, tam tikromis kūno dalimis ir judant įvairiu greičiu visam
kūnui. Stonkus (2002) pusiausvyra įvardija kaip fizinę ypatybę – gebėjimą išlaikyti santykiškai
pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius, ar veiksmus veikiant išorės
jėgoms.
Pusiausvyros tipai:
Statinė - gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis;
Dinaminė - gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų
derinius, veikiant įvairioms išorės jėgoms (Stonkus, 2002).
Abu pusiausvyros tipai priklauso nuo gebėjimo panaudoti signalus, ateinančius iš regėjimo
ir vidinės ausies receptorių bei receptorių esančių raumenyse, sąnariuose. Tačiau statinė ir dinaminė
pusiausvyros neturi glaudaus ryšio, t.y. gebėjimas gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą dar
negarantuoja geros dinaminės pusiausvyros.
1.9 Pusiausvyrą įtakojantys veiksniai
Pusiausvyrą nulemia keletas veiksnių, vienas jų - vestibulinio aparato funkcijos, kurios
padeda nustatyti judėjimo kryptį ir pagreitį, veikiant žemės traukos jėgai. Svarbią reikšmę turi ir
išoriniai dirgikliai: rega, klausa, lytėjimo informacija. Labai reikšminga vidinių receptorių
informacija – tai informacija apie raumenų įsitempimą, sąnarių būklę, kūno dalių padėtį ir slėgimą.
Šią informaciją gavusi, centrinė nervų sistema ją apibendrina ir siunčia reikiamus impulsus į
raumenis. Sutrikus nors vienai grandžiai, pusiausvyra blogėja arba visiškai prarandama (Dadeliene,
2008).
26
1.10 Pusiausvyros valdymas ir išlaikymas
Kūno padėties pusiausvyros išlaikymas yra sudėtingas procesas, priklausiantis nuo trijų
svarbiausių komponentų sąveikos (5 pav.)
1. Informacijos, apie kūno segmentų orientaciją iš regos analizatoriaus, vidinės ausies ir
vestibulinio aparato ir proprioceptinių jutimų, kylančių dėl kontakto su atrama, dermės.
2. Motorinių reakcijų, koordinuojančių pėdų, kojų ir liemens raumenų veiklą.
3. Galvos smegenų funkcinių galimybių integruoti minėtus sensorinius ir motorinius procesus
bei gebėjimo juos modifikuoti ir pritaikyti kintančiomis aplinkos sąlygomis (Muckus K.,
2006).
Norint išlaikyti kūno padėties stabilumą ir garantuoti reikiamą kūno segmentų orientaciją,
reikalinga griaučių raumenų sistemos ir nervų sistemos sąveika. Griaučių raumenų komponentai,
lemiantys pusiausvyros stabilumą, yra judesio amplitudė, stuburo lankstumas, raumenų mechaninės
savybės, biomechaninės kūno segmentų tarpusavio sąsajos (Juodžabalienė, Muckus, 2006).
27
5 pav. Pusiausvyros kontrolės komponentai
1.11 Pusiausvyros sutrikimai esant nugaros skausmui
Funkcinė pusiausvyra, kuri apima regėjimą, girdėjimą, vestibuliarinio aparato veiklą,
proprioceptinį jutimą, padėties jutimą, raumenų jėgą ir pažinimą yra svarbi žmogui visose jo
kasdienėse veiklose (Prado et al., 2007). Laikysenos kontrolė sukuriama integruojant informaciją
apie kūno judesius jaučiamus CNS dėka somatosensorinės sistemos veiklos ir atitinkamos griaučių
raumenų sistemos reakcijos. Propriocepcinė informacija siunčiama iš raumenų, raiščių ir sąnarių
mechanoreceptorių ir išlaikomas kūno stabilumas ir laikysena, atliekant statinius ir dinaminius kūno
judesius (Newcomer et al., 2000; Laskowski et al., 2000).
Jutimai iš liemens ir galūnių audinių sukuria automatines kūno padėties pokyčio reakcijas.
Laikysenos kontrolė apima stabilumo ir mobilumo koegzistenciją. Klubų ir stuburo sąnarių sritis,
manoma, prisideda prie laikysenos stabilumo išlaikymo (Kantor et al., 2001; Hodges et al., 2002).
Pusiausvyros išlaikymo aktyvumas prasideda čiurnos sąnario raumenyse, tuomet kyla į sekančius
šlaunies raumenis ir tada į priekinius ir nugarinius liemens raumenis.
Sensorinės reakcijos Motorinės reakcijos
Rega
Vestibu-
liarinis
apatratas
Proprio-
cepcija
Čiurnos ir
klubų
strategijos
Liemens ir
kaklo
kontrolė
Akių ir
galvos
padėtis
Aplinkos veiksnių sąveika Judesys
28
Daug nesuvaldomų veiksnių gali prisidėti prie pusiausviros sistemos suprastėjimo, vieni jų
yra su amžiumi susijęs sumažėjęs sensomotorinės sistemos veiklos efektyvumas, neurologiniai ar
skeleto raumenų sistemos sutrikimai, tokie kaip LANS (Madeleine et al., 2004). Tyrimai atskleidė,
kad pusiausvyros blogėjimą labiausiai lemiantis veiksnys yra didėjantis amžius, pusiausvyros
pokyčius LANS nulemia iki 9 proc. (Liu-Ambrose et al., 2002).
Yra daug pranešimų apie laikysenos nestabilumą ir suprastėjusią pusiausvyros kontrolę
pacientams jaučiantiems LANS. (Mok et al., 2011; Mientjes & Frank 1999; Radebold et al., 2001;
Leinonen et al., 2003). Pranešama, kad pacientai, jaučiantys LANS turi šoninį nestabilumą
dauguma atvejų ir priekinį/nugarinį nestabilumą, kai kuriais atvejais, kuomet akys yra užmerktos.
Rezultatai tampa dar reikšmingesni, kuomet užduotys yra sudėtingesnės. Kai kurie autoriai tvirtina,
kad šoninis nestabilumas atsiranda dėl sumažėjusios propriocepcijos ir sumažėjusių judesių
juosmeninėje nugaros srityje, mėginant išlaikyti pusiausvyrą.
1.11.1 Pusiausvyros sutrikimo mechanizmas
Egzistuoja daugybė teorijų apie nespecifinio lėtinio nugaros skausmo galimus poveikius
laikysenos stabilumui. Idealiai, kūnas turi gebėti generuoti greitus spaudimo centro pakitimus, kurie
tik peržengia esamą kūno spaudimo centro padėtį (Baratto et al., 2002) ir greitai jį nukreiptų į
priešingą pusę, kad išlaikyti pusiausvyrą. Dėl nugaros skausmo pasireiškiantys lėtiniai pažeidimai
žaloja juntamuosius audinius juosmeninėje stuburo dalyje, liemenyje (Brumagne et al., 2000) ar
apatinėse galūnėse (Mazzocchio et al., 2001), kas gali paveikti laikysenos stabilumą. Šių sričių
proprioceptinės informacijos suprastėjimas gali būti nulemiantis veiksnys, susilpninantis jutiminės
informacijos apdorojimo tikslumą (Casadio et al., 2005).
Kitas galimas mechanizmas, trikdantis pusiausvyrą, yra ūmaus skausmo sukeliamas
slopinimas (Mosele & Hodges, 2005). Šiuo atveju, aukšto skausmo slenksčio nociceptorių aferentų,
įsiterpiančių į nugaros smegenų motorikos valdymą, (Rossi et al., 1999) taip pat į motorinę žievės
dalį, jutimo sumažėjimas (Rossi, 2003). Nustatyta, kad skausmas gali sukelti raumenų aferentų
padidėjusi presinaptinį slopinimą (Sibley et al., 2007), kuris paveikia centrinę raumens
propriocepcinių verpsčių moduliaciją (Capra & Ro, 2000), sąlygojančią uždelstą raumens laukimo
trukmę, mažinant raumeninių verpsčių grįžtamąjį ryšį. Šie pokyčiai gali privesti prie suprastėjusios
raumeninės kontrolės ir sukelti padidėjusius laikysenos svyravimus.
29
1.11.2 Pusiausvyros sutrikimą sąlygojantys veiksniai
Žmogaus kūno laikysena turi reikšmingą poveikį nugaros skausmui ir siejama su dinamine
laikysena kasdienėje veikloje (Missaoui et al., 2008; Argyle, 1999). Kiekvienas kūno segmentas
turi savo masės centrą, kiti segmentai formuoja sudėtinį masių centrą, ir taip sukuriamas
gravitacijos centras (Harrison et al., 2006), kuris padeda palaikyti kūno pusiausvyrą su
minimaliomis pastangomis. Tačiau, tam tikrų kūno segmentų nesutapimas sukelia laikysenos
svyravimus, sukeliančius raumenų įtempimą ir nervų sistemos perkrovą, sukeliančią nugaros
skausmą (Smith et al., 2010; Gori & Firenzuoli, 2005).
Optimali laikysenos kontrolė yra būtina visose kasdienės veiklos srityse. CNS turi nustatyti
ir atrankos būdu susitelkti į juntamuosius impulsus (regos, vestibulinius, propriocepcinius), kurie
suteikia funkciškai labiausiai patikimą informaciją (Carver et al., 2006). Šis gebėjimas atrinkti
dauginius jutiminius signalus prisitaikant prieštaringose ir sunkiose, daug dėmesio reikalaujančiose
situacijose yra vienas reikšmingiausių veiksnių, lemiančių laikysenos kontrolę.
Mažai žinoma apie asmenų, jaučiančių LANS, centrinius integracijos mechanizmų
sugebėjimus įvertinti somatosensorinius signalus, gaunamus kūnui prisitaikant prie besikeičiančios
kūno padėties (Brumagne et al., 2008). Asmenys, jaučiantys LANS, turi pakitusį juosmnes-
kryžmens propriocepcinį aštrumą, (Brumagne et al., 2004; Newcomer et al., 2000), liemens
raumenų kontrolės sutrikimų (Hides et al., 1996; Hodges et al., 1996 ) ir pakitusią kūno pusiausvyrą
(Henry et al., 2006; Mientjes & Frank, 1999). Pagrindinis liemens raumenų disfunkcijos ir
pakitusios laikysenos kontrolės mechanizmas, asmenims, jaučiantiems LANS, visgi yra miglotas
(Cholewicki et al., 2003). Skausmas gali būti ardantis, supainiojantis veiksnys, kintant laikysenos
išlaikymo užduočių sudedamosioms dalims, ir gali sukelti normalios laikysenos išlaikymo
strategijos suprastėjimą. Autoriai, Moseley & Hodges (2005;2006), savo tyrimais įrodė
egzistuojančią sumažėjusią skersinio pilvo raumens valdymo kontrolę, kuomet sukeliamas
skausmas ir net gi, kai kuriems asmenims, kai skausmas liaujasi. Šis laikysenos kontrolės
sutrikimas vėliau gali privesti prie nugaros skausmo problemų ateityje.
Mok su kolegomis (2011) nustatė, kad laikysenos atsistatymas po netikėto sutrikdymo yra
ne toks efektyvus žmonėms, jaučiantiems LANS ir tai susiję su menku nugaros judesių jutimu. Nies
& Sinnott (1991) nustatė, kad pacientai, jaučiantys LANS turi didesnį laikysenos svyravimą ir
prasčiau išlaiko pusiausvyrą stovint ant vienos kojos užsimerkus, lyginant su sveikais asmenimis.
Mientjes & Frank (1999) pranešė, kad nustatytas reikšmingai padidėjęs šoninis nestabilumas
pacientams, jaučiantiems LANS, atliekant užduotis be regimosios informacijos, ypač komponuojant
didesnio sudėtingumo užduotis. Keliama hipotezė, kad padidėjęs kūno svyravimas pacientams,
30
jaučiantiems ANS atsiranda dėl traumų ir/ar propriocepcinių audinių pažeidimų juosmeninėje
stuburo dalyje. Taip pat pablogėjusi laikysenos kontrolė aiškinama kaip nenormalaus raumenų
elektromiograminio aktyvumo pasekmė (Hodges & Richardson, 1998; Radebold et al., 2001).
Asmenys, jaučiantys LANS turi uždelstą ir sumažėjusį liemens raumenų
elektromiograminį aktyvumą atliekant laikysenos išlaikymo užduotis (Sohn et al., 1998). Kituose
tyrimuose nustatyta, kad pacientai, jaučiantys LANS, turi sumažėjusį viduriniojo sėdmens raumens
aktyvumą, kuris gali būti susijęs su sumažėjusiu klubo sąnario stabilumu (Notzel et al., 2011).
Jacobs su kolegomis (2011) pranešė, kad asmenys, jaučiantys LANS turi mažesnį vidinio įstrižinio
ir dvilypio raumens ankstyvosios susitraukimo fazės aktyvumą ir mažesnį nugaros tiesiamojo
raumens, pilvo tiesiojo raumens ir priekinio blauzdos raumens vėlyvos fazės aktyvumą. Pandy et
al., (2010) teigia, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi mediolateralinių pusiausvyros sutrikimų ne
tik dėl liemens raumenų, bet ir dėl apatinių galūnių raumenų aktyvumo sutrikimų (Pandy et al.,
2010).
31
2. TYRIMO METODIKA
2.1 Tyrimo objektas
Asmenų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, kuriems nustatyta juosmeninės
stuburo dalies tarpslankstelinio disko branduolio išvarža, liemens raumenų ištvermė, statinė
pusiausvyra ir šių rodiklių sąsajos.
2.2 Tiriamųjų kontingento charakteristika
Tyrimas buvo atliekamas VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės, fizinės medicinos ir
reabilitacijos skyriuje, nuo 2013 – 11 – 09 iki 2014 – 03 – 14. Tyrime dalyvavo viena tiriamoji
grupė, kurios narių skaičius buvo 29 pacientai: 11 vyrų ir 17 moterų; 1 tiriamasis tyrimo neužbaigė,
kadangi gydymo eigoje atsisakė jame dalyvauti. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 46.32±0,92 metai
ir svyravo intervale nuo 38 iki 55 metų (6 pav.).
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir amžiaus vidurkis
Moterų
61%
Vyrų
39% Tiriamųjų
amžiaus
vidurkis 46,32
metai
32
2.3 Tiriamoji grupė
Tyrimas buvo atliekamas gavus Bioetikos leidimą Nr. BEC-FMR(M)-93
Asmenys buvo kviečiami dalyvauti tyrime, jei atitiko šiuos atrankos kriterijus:
Turi juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko branduolio išvaržą patvirtinančią
diagnozę pacientai,
Jaučiantys apatinės nugaros dalies ir/ar plintantį į koją ar mišrų skausmą,
Tarp 25 ir 55 metų amžiaus.
Sutiko dalyvauti tyrime.
Iš viso tiriamąją grupę sudarė 28 asmenys, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą su
ar be plintančio skausmo į apatines galūnes. Skausmo apatinėje galūnėje pasiskirstymas pagal kūno
pusę buvo nevienodas. Dešinėje kojoje skausmas buvo juntamas 18 tiriamųjų, tai sudarė 64 proc.
visų tiriamųjų, kairėje kojoje skausmą juto 10 tiriamųjų, tai sudarė 36 proc. tiriamųjų (7 pav.)
7 pav. Skausmo lokalizacijos pasiskirstymas tiriamojoje grupėje
Tiriamiesiems buvo taikomas ambulatorinis reabilitacinis gydymas po stacionaraus
gydymo VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje, vertebroneurologiniame skyriuje. Reabilitacijos metu
taikomas gydymas apėmė 14 kineziterapijos procedūrų: 7 vandenyje, 7 salėje, kurių pagrindinis
tikslas mobilumo didinimas juosmeninėje stuburo dalyje. Taip pat taikomas medikamentinis
gydymas, skausmo intensyvumo malšinimui, fizioterapija: transkutaninė raumenų
elektrostimuliacija (TENS); masažas. Tiriamiesiems papildomai buvo taikoma kineziterapija salėje,
Skausmas
kairėje
kojoje
36% Skausmas
dešinėje
kojoje
64%
100 %
juosmeninėje
nugaros dalyje
33
skirta stuburo stabilizacinei funkcijai gerinti, papildomų kineziterapijos užsiėmimų trukmė iki 40
min., iš viso buvo taikoma 10 užsiėmimų. Šių užsiėmimų metu, pacientai buvo mokomi pajusti ir
valdyti giliųjų liemens raumenų - skersinio pilvo ir dauginio nugaros raumens, įtempimą ir
aktyvumą visų pratimų metu. Buvo naudojamos įvairios padėtys: gulint ant nugaros, keturpėsčia,
stovint, sėdint; naudojamos nestabilios platformos, didieji ir mažieji kineziterapijos kamuoliai;
regimosios informacijos eliminavimas.
2.4 Tyrimo metodai
Tiriamiesiems buvo vertinama liemens raumenų ištvermė, statinė pusiausvyra ir skausmo
intensyvumas prieš pradedant taikyti SSF gerinančius fizinius pratimus ir po jų.
2.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės vertinimas
1. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (Ito, 1996). Testas atliekamas gulint ant
pilvo padėjus 20 cm volelį virš klubakaulio skiauterių. Tiriamasis turi pakelti krūtininę dalį nuo
žemės, išlaikant galvą nuleistą žemyn ir įtempti sėdmenų raumenis, kad stabilizuoti dubenį .
Pacientas rankas laiko išilgai liemens, nesiremdamas į grindis. Pakilimo kampas, kurį sudaro kūno
ir horizontali linijos, turi būti apie 15°. Tiriamajam nukrypus ± 10° stabdomas testo atlikimo laikas.
Statinė nugaros raumenų ištvermė matuojama chronometru (s). Maksimalus laikymo laikas yra 300
s. Testas atliekamas vieną kartą (8 pav.)
8 pav. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (Ito, 1996).
34
Atliekant testą pagal Ito (1996), pagalvė po pilvu naudojama tam, kad sumažinti juosmeninę
stuburo lordozę ir išvengti juosmeninės stuburo dalies perkrovos atliekant nugaros tiesimą. Autorius
teigia, kad taip tyrimo procedūra yra saugi. Visi tiriamieji autoriaus atliekamame tyrime teigė, kad
nepajuto jokio nemalonaus pojūčio juosmeninėje nugaros dalyje.
2. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998). Tiriamasis guli ant
pilvo, turi pakelti krūtinės ląstą drauge su rankomis nuo atramos, rankos sunertos už galvos. Padėtis
išlaikoma kiek įmanoma daugiau, kol tiriamasis gali normalia kvėpuoti (9 pav.)
9 pav. Statinis nugaros raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998).
2.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės vertinimas
1. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998). Statinė pilvo
raumenų ištvermė matuojama gulint ant nugaros blauzdas ir šlaunis sulenkus 90° kampu, sulenktas
rankas laikant už galvos alkūnėmis pirmyn. Tiriamasis prašomas pakelti galvą, pečius ir viršutinę
krūtinės dalį iki menčių apatinių kampų. Šioje statinėje padėtyje tiriamasis laikomas kiek įmanoma
ilgiau, leidžiant 1 kartą pakoreguoti atliekamą testą. Statinė pilvo raumenų ištvermė matuojama
chronometru (s). Testas atliekamas vieną kartą (10 pav.)
35
10 pav. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McIntoch 1998).
2. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McGill, 2002). Testo atlikimui
tiriamieji atsisėsdavo ir atsiremdavo į už nugaros pastatytą pagalbinę apsauginę priemonę, kuri
sudarė 45° kampą ir padėdavo nustatyti tinkamą tiriamųjų nugaros padėtį taip, kad tarp liemens ir
šlaunų bei tarp šlaunų ir blauzdų būtų 90° kampas. Testas pradedamas šiek tiek atitraukus pagalbinę
atraminę priemonę. Tiriamasis prilaikydavo tiriamųjų pėdas. Tokią sėdimą padėtį reikėdavo
išlaikyti kuo ilgiau. Testo baigimo laikas buvo fiksuojamas tada, kai tiriamieji nebeišlaikydavo
padėties ir su nugara atsiremdavo į apsauginę priemonę (11 pav.).
11 pav. Izometrinis pilvo raumenų ištvermės testas (McGill, 2002)
2.4.3 Liemens šoninių raumenų ištvermės vertinimas
1. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas (McGill, 2002). Pradinė padėtis:
Tiriamieji turi atsigulti ant šono taip, kad viršutinė koja būtų priekyje, o apatinė užpakalyje
36
(žingsnio padėtis), kojos tiesios, viršutinės rankos plaštaka uždėta ant priešingo peties. Apatinė
ranka sulenkta per alkūnės sąnarį 90° kampu, kūnas pakeliamas nuo grindų ir šią padėtį reikia
išlaikyti kuo ilgiau. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebeišlaiko padėties ir
nuleidžia dubenį ant grindų. Išmatavus vienos pusės raumenų ištvermę, matuojama kitos (12 pav.)
12 pav. Izometrinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas (McGill, 2002).
2.4.4 Statinės pusiausvyros vertinimas „Sigma Balance“ platforma
Statinė tiriamųjų pusiausvyra buvo vertinama naudojant objektyvią pusiausvyros vertinimo
platformą „Sigma Balance Pad“ (13 pav.). Testuojant pacientus buvo laikomasi tam tikrų tyrimo
atlikimo etapų:
1. platformos sukalibravimas
2. paciento supažindinimas su tyrimo procedūra
3. informacijos pateikimas tiriamajam, kaip elgtis jei staiga prarastų pusiausvyrą;
4. bandomojo pusiausvyros testo atlikimas neregistruojant duomenų (buvo leidžiama 1-2
minutes pastovėti ant platformos);
5. pakartotinis platformos sukalibravimas;
6. pusiausvyros testavimas kompiuterio pagalba registruojant duomenis (60 sekundžių).
Tyrimo metu skiriamas didelis dėmesys paciento saugumo užtikrinimui (užlipimui,
nulipimui, saugiam stovėjimui) ir nuolat stebima jo būsena (ar neatsiranda skausmas, nesvaigsta
galva, ir pan.).
Pusiausvyra šiuo tyrimo vertinimo metodu įvertinama pagal 10 objektyvių rodiklių:
1. maksimalų nuokrypį į kairę ir dešinę (cm). maksimalų nuokrypį pirmyn ir atgal (cm)
2. vidutinį nuokrypį nuo X ir Y ašių (cm)
3. vidutinį vaizdinių judėjimo greitį X ir Y ašyje (cm/s)
37
4. bendras judėjimo ilgis (cm)
5. bendras judėjimo plotis (cm).
Neigiami ar teigiami rezultatai atitinkamai priskiriami kairiajai ir dešiniajai pusėms, ar
atgal ir pirmyn kryptimis t.y., nukrypimas į kairę pusę ir atgal matuojami neigiamomis reikšmėmis,
nukrypimas į dešinę pusę ir priekį - teigiamomis reikšmėmis, X ir Y ašyse.
13 pav. Pusiausvyros vertinimo platformą „Sigma Balance“.
2.4.5 Skausmo vertinimas pagal SAS
Skausmo intensyvumas vertintas skaitmenine analogijos skale (SAS) nuo 0 iki 10 balų
skausmo intensyvumo skalėje (14 pav.), kur 0 balų – nėra skausmo, 1,2,3 balai – silpnas skausmas,
4,5 balai – vidutinis skausmas, 6,7,8 – stiprus skausmas, 9, 10 balų stiprus, nepakeliamas skausmas
(Petrikonis, 2004).
14 pav. Skausmo intensyvumo vertinimo skalė
38
2.4.6 Matematinės statistikos analizė
Visi tyrimo duomenys apskaičiuoti naudojant MS Excell 2010 programą: skaičiuoti
duomenų aritmetiniai vidurkiai ir vidutinė standartinė paklaida, braižomos diagramos. Statistinė
duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 2.0 programą. Priklausomų imčių kintamųjų palyginimui
naudotas neparametrinis Vilkoksono testas. Ryšio stiprumui tarp duomenų apskaičiuoti buvo
pasirinktas Spirmeno koreliacijos koeficientas r, kurio reikšmė nurodo ryšio stiprumą: jei tarp
tiriamų rodiklių ryšio nėra r=0. Jei 0<|r|≤0,3 yra labai silpnas ryšys, jei 0,3<|r|≤0,5 – silpnas ryšys,
0,5<|r|≤0,7 – vidutinio stiprumo ryšys, 0,7<|r|≤0,9 – stiprus ryšys, o jei 0,9<|r|≤1 – labai stiprus
ryšys. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (kai p>0,05 –
skirtumas statistiškai nepatikimas; kai p<0,05 – skirtumas statistiškai patikimas) (Kasiulevičius ir
Denapienė, 2008).
39
3. REZULTATAI
3.1 Liemens raumenų ištvermės rezultatų analizė
Prieš pradedant taikyti SSF gerinančių pratimų programą, visiems tiriamiesiems buvo
įvertinta liemens raumenų statinė ištvermė šešiais funkciniais testais.
Įvertinus tiriamuosius, tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės vidurkis, prieš tyrimą, pagal
Ito testą, buvo lygus 47,43±3,43 s. Pagal McIntoch testą, vidurkis buvo lygus 35,07±3,17 s.
Pakartotinai įvertinus po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, stebimas
liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės pagerėjimas, kurio vidurkis padidėjo ir pagal Ito testą buvo
lygus 56,29±4,48 s. Pagal McIntoch testą, vidurkis buvo lygus 43,79±4,06 s. Skirtumas tarp
tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės, pagal Ito testą, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų,
vidutiniškai buvo lygus 8,87 s. Pagal McIntoch testą, skirtumas vidutiniškai buvo lygus 8,71 s.
Tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės rezultatai, pagal Ito ir pagal McIntoch testus, turėjo
statistiškai reikšmingą skirtumą, lyginant gautus duomenis prieš ir po SSF gerinančių pratimų
programos (p<0,05). Rezultatai pateikti 15 pav.
Įvertinus tiriamuosius, lenkiamųjų liemens raumenų ištvermės vidurkis, prieš tyrimą, pagal
McIntoch testą, buvo lygus 45,39±2,97 s. Pagal McGill testą, vidurkis buvo lygus 20,04±2,2 s.
Pakartotinai įvertinus po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, stebimas
liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagerėjimas, kurio vidurkis padidėjo ir pagal McIntoch testą
buvo lygus 61,75±4,28 s. Pagal McGill testą, vidurkis buvo lygus 28,39±2,73 s. Skirtumas tarp
lenkiamųjų liemens raumenų ištvermės, pagal McIntoch testą, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų,
vidutiniškai buvo lygus 16,36 s. Pagal McGill testą, skirtumas vidutiniškai buvo lygus 5,36 s.
Lenkiamųjų liemens raumenų ištvermės rezultatai, pagal McIntoch ir pagal McGill testus, turėjo
statistiškai reikšmingą skirtumą, lyginant gautus duomenis prieš ir po SSF gerinančių pratimų
programos (p<0,05). Rezultatai pateikti 15 pav.
Įvertinus tiriamuosius, šoninių liemens raumenų ištvermės vidurkis, prieš tyrimą, pagal
McGill testą, skaudamoje pusėje, buvo lygus 9,86±1,00 s. Kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo
jaučiamas, vidurkis buvo lygus 19,07±1,59 s.
Pakartotinai įvertinus po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, stebimas
liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagerėjimas, kurio vidurkis padidėjo ir pagal McGill testą,
skaudamoje pusėje buvo lygus 15,07±1,19 s. Kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas,
vidurkis buvo lygus 23,68±1,95 s. Skirtumo vidurkis, tarp šoninių liemens raumenų ištvermės,
pagal McGill testą, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų, skaudamoje pusėje vidutiniškai buvo
40
lygus 5,21 s. Kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas, skirtumas vidutiniškai buvo lygus
4,61 s. Šoninių liemens raumenų ištvermės rezultatai, pagal McGill testą, tiek skaudamoje, tiek
kūno pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas, turėjo statistiškai reikšmingą skirtumą, lyginant
gautus duomenis prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos (p<0,05). Rezultatai pateikti 15 pav.
15 pav. Liemens statinės raumenų ištvermės kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų
programos (* - p<0,05)
47,43
35,07
45,50
20,04
9,86
19,07
56,29
43,79
61,75
25,39
15,07
23,68
0,00
10,00
20,00
30,00
40,00
50,00
60,00
70,00
Tiesiamieji
liemens pagal
Ito
Tiesiamieji
liemens pagal
McIntoch
Lenkiamieji
liemens pagal
McIntoch
Lenkiamieji
liemens pagal
McGill
Šoniniai
liemens
skaudamoje
p.
Šoniniai
liemens
neskaudamoje
p.
La
ika
s se
ku
nd
ėmis
prieš
po
* * * * * *
41
3.2 Statinės pusiausvyros rezultatų analizė
Prieš pradedant taikyti SSF gerinančių pratimų programą, visiems tiriamiesiems buvo
įvertinta statinė pusiausvyra, naudojant balansavimo platforma „Sigma Balance“. Buvo vertinami
šie objektyvūs rodikliai: maksimalus nuokrypis į kairę ir dešinę, maksimalus nuokrypis pirmyn ir
atgal (cm), vidutinis nuokrypis nuo X ir Y ašių (cm), vidutinis vaizdinio judėjimo greitis X ir Y
ašyje (cm/s), bendras judėjimo ilgis (cm) ir bendras judėjimo plotis (cm2). Neigiami ar teigiami
rezultatai atitinkamai priskiriami kairiajai ir dešiniajai pusėms, ar atgal ir pirmyn kryptimis t.y.,
nukrypimas į kairę pusę ir atgal matuojami neigiamomis reikšmėmis, nukrypimas į dešinę pusę ir
priekį - teigiamomis reikšmėmis, X ir Y ašyse.
Įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį į šonus, prieš pradedant taikyti stuburą
stabilizuojančių pratimų programą, nustatyta, kad maksimalaus nuokrypio, į kairę pusę, vidurkis
buvo lygus -0,35 cm. Nuokrypio į dešinę pusę vidurkis buvo lygus 0,25 cm.
Pakartotinai įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį į šonus, po dešimties kineziterapijos
užsiėmimų, stebimas rodiklių pagerėjimas, kuris sumažėjo ir maksimalaus nuokrypio į kairę pusę
vidurkis buvo lygus -0,22 cm. Nuokrypio į dešinę pusę vidurkis buvo lygus -0,20 cm. Skirtumo
vidurkis, tarp maksimalaus nuokrypio į kairę pusę, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų
programos, buvo lygus -0,13 cm., skirtumo į dešinę pusę vidurkis – 0,05 cm. Skirtumas buvo
statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą stabilizuojančių
pratimų programos, tiek maksimalaus nuokrypio į kairę, tiek į dešinę, puses. Rezultatai pateikiami
16 pav.
42
16 pav. Maksimalaus nuokrypio į kairę ir dešinę puses kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų
programos (* - p<0,05)
Įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį atgal ir pirmyn, prieš pradedant taikyti SSF
gerinančių pratimų programą, nustatyta, kad maksimalaus nuokrypio atgal vidurkis buvo lygus -
0,38±0,04 cm. Nuokrypio pirmyn vidurkis buvo lygus 0,31±0,04 cm.
Pakartotinai įvertinus tiriamųjų maksimalų nuokrypį atgal, po dešimties kineziterapijos
užsiėmimų, stebimas rodiklių pagerėjimas, kuris sumažėjo ir maksimalaus nuokrypio atgal vidurkis
buvo lygus -0,22±0,03 cm. Nuokrypio pirmyn vidurkis buvo lygus -0,17±0,03cm. Skirtumo
vidurkis, tarp maksimalaus nuokrypio atgal, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų programos,
buvo lygus -0,16 cm., skirtumo pirmyn vidurkis buvo lygus 0,13 cm. Skirtumas buvo statistiškai
reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos,
tiek maksimalaus nuokrypio atgal, tiek pirmyn, kryptimis. Rezultatai pateikiami 17 pav.
-0,35
0,25
-0,22
0,20
-0,50
-0,40
-0,30
-0,20
-0,10
0,00
0,10
0,20
0,30
0,40
Max. nukrypimas į
dešinę
Mak
sim
alu
s n
uok
ryp
is, cm
Prieš
Po*
* Max. nukrypimas į kairę
43
17 pav. Maksimalaus nuokrypio atgal ir pirmyn kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų
programos (* - p<0,05)
Vertinant tiriamųjų statinę pusiausvyrą, nustatyti rezultatai parodė, kad vidutinio
nuokrypio vidurkis, prieš pradedant taikyti stuburą stabilizuojančių pratimų programą, frontalioje
plokštumoje buvo lygus -0,025±0,011 cm. Sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -
0,024±0,008 cm.
Įvykdžius dešimties užsiėmimų kineziterapijos programą, skirtą SSF gerinti, pakartotinai
įvertinti visi tiriamieji ir nustatytas vidutinio nuokrypio rodiklių pagerėjimas, kuris sumažėjo ir
vidutinio nuokrypio frontalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,014±0,007 cm. Vidutinio
nuokrypio sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,01±0,005 cm. Skirtumo vidurkis, tarp
vidutinio nuokrypio į kairį-dešinį šonus, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų programos,
buvo lygus -0,011 cm., skirtumo pirmyn-atgal vidutinio nuokrypio vidurkis buvo lygus 0,013 cm.
Skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą
stabilizuojančių pratimų programos, tik vidutinio nuokrypio sagitalioje plokštumoje (p<0,05).
Rezultatai pateikiami 18pav.
-0,38
0,31
-0,22
0,17
-0,60
-0,40
-0,20
0,00
0,20
0,40
Max. nukrypimas į priekį
Mak
sim
alu
s n
uok
ryp
is, cm
Prieš
Po*
* Max. nukrypimas atgal
44
18 pav. Vidutinio nuokrypio frontalioje ir sagitalioje plokštumose kaita prieš ir po SSF
gerinančių pratimų programos (* - p<0,05; # - p>0,05)
Vertinant tiriamųjų statinę pusiausvyrą, nustatyti rezultatai parodė, kad vidutinio greičio
vidurkis, prieš pradedant taikyti stuburą stabilizuojančių pratimų programą, frontalioje plokštumoje
buvo lygus 0,164±0,016 cm/s. Sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,176±0,02 cm/s.
Įvykdžius dešimties užsiėmimų kineziterapijos programą, skirtą SSF gerinti, pakartotinai
įvertinti visi tiriamieji ir nustatytas vidutinio greičio rodiklio pokytis, kuris frontalioje plokštumoje
sumažėjo ir vidutinio greičio vidurkis buvo lygus -0,145±0,015 cm/s. Vidutinio greičio sagitalioje
plokštumoje vidurkis padidėjo ir buvo lygus 0,189±0,023 cm/s. Skirtumo vidurkis, tarp vidutinio
greičio frontalioje plokštumoje, prieš ir po stuburą stabilizuojančių pratimų programos, buvo lygus -
0,018 cm/s., greičio skirtumo sagitalioje plokštumoje vidurkis buvo lygus -0,012 cm/s. Skirtumas
buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą
stabilizuojančių pratimų programos, tik vidutinio greičio frontalioje plokštumoje. Rezultatai
pateikiami 19 pav.
-0,025 -0,024
-0,014 -0,010
-0,040
-0,035
-0,030
-0,025
-0,020
-0,015
-0,010
-0,005
0,000
Vid. nukrypimas X ašyje Vid. nukrypimas Y ašyje
Prieš
Po
* #
45
19 pav. Vidutinio greičio frontalioje ir sagitalioje plokštumose kaita, prieš ir po SSF gerinančių
pratimų programos (* - p<0,05; # - p>0,05)
Įvertinus tiriamųjų pusiausvyros rodiklius nustatyta, kad bendro judėjimo ilgio vidurkis,
prieš pradedant taikyti SSF gerinančių pratimų programą, buvo lygus 12,50±0,9 cm. Bendro
judėjimo pločio vidurkis buvo lygus 0,56±0,1 cm2.
Po dešimties kineziterapijos užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, pakartotinai įvertinti visi
tiriamieji ir nustatytas bendro judėjimo ilgio rodiklio pagerėjimas, kuris sumažėjo ir jo vidurkis
buvo lygus 7,94±0,74 cm. Taip pat stebimas ir bendro judėjimo pločio vidurkio sumažėjimas, kurio
vidurkis po kineziterapijos užsiėmimų buvo lygus 0,37±0,08 cm2. Skirtumas yra statistiškai
reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos,
tiek vidutinio bendro judėjimo ilgio (20 pav.), tiek ir bendro judėjimo pločio (21 pav.)
0,164 0,176
0,145
0,188
0,000
0,020
0,040
0,060
0,080
0,100
0,120
0,140
0,160
0,180
0,200
Vid. greitis X ašyje Vid. greitis Y ašyje
Vid
uti
nis
gre
tis,
cm
/s
Prieš
Po
* #
46
20 pav. Bendro judėjimo ilgio kaita prieš ir po
SSF gerinančių pratimų programos (* -
p<0,05)
21 pav. Bendro judėjimo pločio kaita prieš ir po
SSF gerinančių pratimų programos (* -
p<0,05)
12,50
7,94
0,00
2,00
4,00
6,00
8,00
10,00
12,00
14,00
16,00
Prieš Po
Ben
dra
s ju
dėj
imo i
lgis
Bendras
judėjimo
ilgis
*
0,56
0,37
0,00
0,10
0,20
0,30
0,40
0,50
0,60
0,70
Prieš Po
Ben
dra
s ju
dėj
imo p
loti
s
Bendras
judėjimo
plotis
*
47
3.3 Skausmo intensyvumo rodiklių kaitos analizė
Visiems tiriamiesiems, prieš ir po kineziterapijos užsiėmimų programos, skirtos SSF gerinti,
buvo vertinamas skausmo intensyvumas, jaučiamas juosmeninėje nugaros dalyje su ar be plintančio
skausmo į apatines galūnes. Nustatytas skausmo intensyvumo balų vidurkis prieš kineziterapijos
užsiėmimus buvo lygus 7,14±0,18 balo, po – 4,11±0,17 balų. Skausmo intensyvumo rodiklių
skirtumas, tarp prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos, buvo lygus 3,01 balo. Šis rodiklių
skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05), lyginant rezultatus, gautus prieš ir po stuburą
stabilizuojančių pratimų programos. Rezultatai pateikiami 22 pav.
22 Skausmo intensyvumo kaita prieš ir po SSF gerinančių pratimų programos (* - p<0,05)
7,15
4,14
0,00
1,00
2,00
3,00
4,00
5,00
6,00
7,00
8,00
Prieš Po
Bal
ai
Skausmas
*
48
3.4 Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių sąsajų analizė
Įvertinus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklius, stebimos tam tikros
sąsajos tarp šių rodiklių, prieš pradedant taikyti SSF gerinančius pratimus. Skaičiuojant koreliacijos
rodiklio reikšmes, statinės pusiausvyros rodikliai buvo suabsoliutinti, kad išvengti neigiamos reikšmės,
kuri tik nurodo kryptį, o ne skaičiaus dydį. Rezultatai pateikti 1 lentelėje.
3.4.1 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF
gerinančių pratimų programą
Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens tiesiamųjų
raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo į dešinę (r=0,38; r=0,37), ir
vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje (r=0,39; r=0,38). Taip pat stebimas silpnas atvirkštinės
priklausomybės koreliacinis ryšys tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch
testus pagal Ito ir McIntoch testus ir skausmo (r=0,5; r=0,47).
Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp tiesiamųjų
liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r=0,65;
r=0,63); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir vidutinio nukrypimo
sagitalioje plokštumoje (r= 0,69; r=0,67); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir
McIntoch testus ir bendro judėjimo ilgio (r=0,67; r=0,69); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės
pagal Ito ir McIntoch testus ir bendro judėjimo pločio (r=0,58; r= 0,63).
3.4.2 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF
gerinančių pratimų programą
Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens lenkiamųjų
raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje (r=
-0,48; r= -0,37).
Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys aptiktas tarp liemens
lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill ir maksimalaus nukrypimo į kairę (r= -0,58;
r= -0,53).
49
Stiprus atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp liemens lenkiamųjų
raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo atgal (r= -0,78; r= -
0,75); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir vidutinio
nukrypimo sagitalioje plokštumoje (r= -0,74; r= -0,71); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės
pagal McIntoch ir McGill testus ir bendro judėjimo ilgio (r= -0,78; r= -0,72); tarp liemens lenkiamųjų
raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir bendro judėjimo pločio (r= -0,77; r= -0,75).
Taipogi rastas silpnas tiesinės priklausomybės koreliacinis tarp liemens lenkiamųjų raumenų
ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r=0,43; r=0,39).
3.4.3 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra prieš SSF
gerinančių pratimų programą
Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens šoninių
raumenų ištvermės pagal McGill testą sveikoje pusėje ir maksimalaus nukrypimo į dešinę (r= -0,38);
tarp liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą sveikoje pusėje ir vidutinio nukrypimo
sagitalioje (r= -0,36) ir frontalioje plokštumose (r= -0,39); tarp liemens šoninių raumenų ištvermės
pagal McGill testą sveikoje pusėje ir bendro judėjimo pločio (r= -0,37).
Taip pat stebimas vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp
liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą skaudamoje ir sveikoje pusėse ir skausmo
intensyvumo (r=0,64; r=0,58).
50
1 lentelė. Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių koreliacija prieš SSF
gerinančių pratimų programą. (*- p≤0,05)
Max.
nuokr
ypis
į
kairę
Max.
nuokr
ypis į
dešin
ę
Max.
nuokr
ypis
atgal
Max.
nuokr
ypis
priekį
Vid.
Nuok
r X
ašyje
Vid.
nuokr
Y
ašyje
Vid.
greiti
s X
ašyje
Vid.
greiti
s Y
ašyje
Bendr
as
judėji
mo
ilgis
Bendr
as
judėji
mo
plotis
Skaus
mas
T.L.
pagal
Ito
0,27 -0,38* 0,34 -0,65* -0,39* -0,69* -0,28 -0,32 -0,67* -0,58* -0,50*
T.L.
Pagal
McIn
toch
0,26 -0,37* 0,35 -0,63* -0,38* -0,67* -0,26 -0,31 -0,69* -0,63* -0,47*
L.L.
pagal
McIn
toch
-0,58* 0,31 -0,78* 0,43* -0,48* -0,74* -0,33 -0,29 -0,78* -0,77* -0,33
L.L.
pagal
McGi
ll
-0,53* 0,29 -0,75* 0,39* -0,37* -0,71* -0,31 -0,27 -0,72* -0,75* -0,31
Š.L.
skaud
amoj
e p.
-0,32 0,16 -0,22 0,11 -0,28 -0,31 -0,14 -0,17 -0,31 -0,21 -0,64*
Š.L.
be
skaus
mo p.
0,25 -0,38* 0,34 -0,27 -0,39* -0,36* -0,23 -0,26 -0,34 -0,37* -0,58*
Įvertinus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklius, stebimos tam tikros
sąsajos tarp šių rodiklių, po SSF gerinančių pratimų programos. Skaičiuojant koreliacijos rodiklio
reikšmes, statinės pusiausvyros rodikliai buvo suabsoliutinti, kad išvengti neigiamos reikšmės, kuri tik
nurodo kryptį, o ne skaičiaus dydį. Rezultatai pateikti 2 lentelėje.
3.4.5 Liemens tiesiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF
gerinančių pratimų programos
Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens tiesiamųjų
raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje (r= -
51
0,41; r= -0,39) ir tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito testą ir bendro judėjimo pločio
(r= -0,48).
Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp liemens
tiesiamųjų raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r= -
0,52; r= -0,55); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir vidutinio
nukrypimo sagitalioje plokštumoje (r= -0,55; r= -0,58); tarp tiesiamųjų liemens raumenų ištvermės
pagal Ito ir McIntoch testus ir bendro judėjimo ilgio (r= -0,57; r= -0,64) ir tarp tiesiamųjų liemens
raumenų ištvermės pagal McIntoch testą ir bendro judėjimo pločio (r= -0,53). Taip pat stebimas
vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp tiesiamųjų liemens raumenų
ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir skausmo intensyvumo (r= -0,51; r= -0,56).
Taipogi rastas silpnas tiesinės priklausomybės koreliacinis tarp liemens tiesiamųjų raumenų
ištvermės pagal Ito ir McIntoch testus ir maksimalaus nukrypimo atgal (r=0,39; r=0,42).
3.4.6 Liemens lenkiamųjų raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF
gerinančių pratimų programos
Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens lenkiamųjų
raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir vidutinio nukrypimo frontalioje plokštumoje
(r= -0,43; r= -0,40); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir
skausmo intensyvumo (r= -0,40; r= -0,43).
Vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys aptiktas tarp liemens
lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo į kairę (r= -
0,55; r= -0,51); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir
vidutinio nukrypimo sagitalioje plokštumoje (r= -0,66; r= -0,61); tarp liemens lenkiamųjų raumenų
ištvermės pagal McIntoch ir McGill ir bendro judėjimo ilgio (r= -0,68; r= -0,65).
Stiprus atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys nustatytas tarp liemens lenkiamųjų
raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo atgal (r= -0,75; r= -
0,72); tarp liemens lenkiamųjų raumenų ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir bendro judėjimo
pločio (r= -0,73; r= -0,71).
Taipogi rastas silpnas tiesinės priklausomybės koreliacinis tarp liemens lenkiamųjų raumenų
ištvermės pagal McIntoch ir McGill testus ir maksimalaus nukrypimo į priekį (r=0,38; r=0,36).
52
3.4.7 Liemens šoninių raumenų sąsajos su statine pusiausvyra po SSF gerinančių
pratimų programos
Nustatytas silpnas atvirkštinės priklausomybės koreliacinis ryšys tarp liemens šoninių
raumenų ištvermės pagal McGill testą skaudamoje pusėje ir maksimalaus nukrypimo į kairę pusę (r= -
0,38) ir tarp liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą skaudamoje pusėje ir maksimalaus
nukrypimo frontalioje plokštumoje (r= -0,36). Taip pat stebimas silpnas atvirkštinės priklausomybės
koreliacinis ryšys tarp liemens šoninių raumenų ištvermės pagal McGill testą abejose kūno pusėse ir
skausmo intensyvumo (r=0,49; r=0,44).
2 lentelė. Statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės rodiklių koreliacija po SSF
gerinančių pratimų programos. (*- p≤0,05)
Max.
nuokr
į
kairę
Max
nuokr
į
dešin
ę
Max.
nuokr
ypis
atgal
Max.
nuokr
ypis
priekį
Vid.
Nuok
r.X
ašyje
Vid.
nuokr
Y
ašyje
Vid.
greiti
s X
ašyje
Vid.
greiti
s Y
ašyje
Bend
ras
judėji
mo
ilgis
Bend
ras
judėji
mo
plotis
Skaus
mas
T.L.
pagal
Ito
0,22 -0,35 0,39* -0,52* -0,41* -0,55* -0,30 -0,35 -0,57* -0,48* -0,51*
T.L.
Pagal
McIn
toch
0,20 -0,31 0,42* -0,55* -0,39* -0,58* -0,29 -0,32 -0,64* -0,53* -0,56*
L.L.
pagal
McIn
toch
-0,55* 0,33 -0,75* 0,38* -0,43* -0,66* -0,34 0,26 -0,68* -0,73* -0,40*
L.L.
pagal
McGi
ll
-0,51* 0,32 -0,72* 0,36* -0,40* -0,61* -0,33 0,24 -0,65* -0,71* -0,43*
Š.L.
skaud
amoj
e p.
-0,38* 0,19 -0,23 0,09 -0,36* 0,31 0,09 0,11 -0,30 -0,26 -0,49*
Š.L.
be
skaus
mo p.
0,30 -0,33 0,13 -0,24 -0,31 -0,33 -0,12 -0,16 -0,28 -0,32 -0,44*
53
4. REZULTATŲ APTARIMAS
4.1 Liemens raumenų ištvermės pokyčiai
Įvertinus asmenų, jaučiančių LANS, liemens raumenų ištvermę, prieš ir po kineziterapijos
užsiėmimų, skirtų SSF gerinti, nustatyta, kad tiesiamųjų liemens raumenų ištvermė statistiškai
patikimai pagerėjo ir po šių užsiėmimų buvo 18,7 proc. didesnė, vertinant ją pagal Ito testą ir 23,6
proc. didesnė, vertinant ją pagal McIntoch testą. Šį pokytį galima paaiškinti tuo, kad kineziterapijos
metu, skirtos stuburo stabilumui didinti, buvo lavinama giliųjų liemens raumenų - skersinio pilvo
raumens ir nugaros dauginio raumens - jėga, jėgos ištvermė, neuroraumeninė kontrolė. Buvo prašoma
asmenų susikoncentruoti į savo pojūčius ir nuolat valdyti šių raumenų aktyvumą ir įsitempimą visų
pratimų metu. Tuo pačiu fizinė apkrova buvo suteikiama ir paviršiniams nugaros raumenims, nes buvo
atliekami ne vien tik izoliuoti skersinio ir dauginio raumens aktyvavimo pratimai. Tiriamiesiems taip
pat buvo taikoma ir įprastinė kineziterapija sausumoje, tačiau jos pagrindinis tikslas lankstumo ir
mobilumo didinimas juosmeninėje nugaros dalyje ir kineziterapija vandenyje, kurios tikslas mobilumo
didinimas ir raumenų stiprinimas. Liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės rezultatai sutampa su Moon
et al., (2013) gautais tyrimo rezultatais, kuomet teigiama, kad SSF gerinantys pratimai yra efektyvūs
siekiant padidinti tiesiamųjų liemens raumenų ištvermę ir suteikia geresnių rezultatų, nei tik dinaminiai
liemens raumenų stiprinimo pratimai. Andersen su kolegomis (2006) pateikia prieštaringus rezultatus
ir teigia, kad statinė liemens tiesiamųjų raumenų ištvermė neturi ryšio su nugaros skausmu. Tačiau šio
tyrimo rezultatai skirtingi ir tuo, kad tirta populiacija buvo jaunesnio amžiaus: paauglių.
Įvertinus tiriamųjų liemens lenkiamųjų raumenų jėgos ištvermę nustatyta, kad ji taip pat
statistiškai patikimai pagerėjo ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo 35,7 proc. didesnė, vertinant ją
pagal McIntoch testą ir 26,7 proc. vertinant pagal McGill testą. Šoninių liemens raumenų ištvermė irgi
statistiškai patikimai pagerėjo ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo 52,8 proc. didesnė skaudamoje
pusėje ir 24,2 proc. didesnė pusėje, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas. Įvertinus tiriamųjų skausmo
rodiklius nustatyta, kad skausmas statsitiškai patikimai sumažėjo ir po kineziterapijos užsiėmimų buvo
42 proc. mažesnis. Šiuos lenkiamųjų ir šoninių liemens raumenų ištvermės pagerėjimo ir skausmo
intensyvumo sumažėjimo rodiklius galima paaiškinti tuo, kad SSF gerinantys pratimai, stiprina
giliuosius liemens raumenis, gerina stabilizacinę šių raumenų funkciją, o kartu lavinami ir paviršinai
pilvo raumenys, kuomet pratimų metu jie aktyvuojami ir skatinami jų funkcijos pokyčiai, kadangi
stabilumo funkciją gerinantys pratimai nebuvo atliekami siekiant vien tik izoliuoto skersinio pilvo
raumens aktyvumo, buvo pasiektas ir kitų liemens lenkiamųjų raumenų jėgos ištvermės pokytis. Šie
rezultatai sutampa su kitų autorių duomenimis, kuomet O’Sullivan et al., (1997) ir Stuge et al., (2004)
savo tyrimuose nustatė, kad derinant izoliuotą skersinio pilvo raumens aktyvavimą ir neizoliuotą
54
funkcinį pilvo sienos raumenų treniravimą buvo pasiektas skausmo sumažėjimas ir funkcinės būklės
pagerėjimas asmenims, jaučiantiems LANS.
4.2 Liemens raumenų ištvermės ir skausmo sąsajos
Prieš SSF gerinančių pratimų programą, nustatytas vidutinio stiprumo atvirkštinės
priklausomybės ryšys tarp liemens šoninių raumenų ištvermės ir skausmo, o tarp liemens tiesiamųjų
raumenų ištvermės ir skausmo rastas silpnas atvirkštinės priklausomybės ryšys. Liemens lenkiamųjų ir
šoninių raumenų ištvermė ir skausmas, po kineziterapijos užsiėmimų, turėjo statistiškai reikšmingai
silpną atvirkštinės priklausomybės ryšį, o liemens tiesiamieji raumenys su skausmu turėjo statistiškai
reikšmingą vidutinio stiprumo ryšį. Apibendrinus šiuos gautus duomenis galime teigti, kad didėjant
liemens (lenkiamųjų, tiesiamųjų bei šoninių) raumenų statinei ištvermei skausmo intensyvumas
mažėja. Šie rezultatai iš dalies sutampa su kitų autorių atliktais tyrimais, kuomet Lee su kolegomis
(2014) atliktame tyrime patvirtino, kad stabilizacinę funkciją gerinantys pratimai yra efektyvūs
liemens giliųjų raumenų jėgos didinimui ir skausmo mažėjimui. Kuomet pratimų metu skatinamas
skersinio ir vidinio įstrižinio pilvo raumens aktyvumas, teigiama, kad tai prisideda prie nugaros
skausmo intensyvumo sumažėjimo dėl pagerėjusios liemens stabilizacijos, kuomet gerėja giliųjų
liemens raumenų funkcija. Chon et al. (2012) tyrime taip pat patvirtino prielaidą, kad stabilizacinę
funkciją gerinantys pratimai turi teigiamą poveikį giliųjų liemens raumenų funkcijai, kuomet
nustatytas sustiprėjęs skersinio pilvo raumens susitraukimas ir su tuo susijęs nugaros skausmo
intensyvumo sumažėjimas, po 2 savaičių stuburo stabilizacinių pratimų programos. Šie autorių
rezultatai gauti tiriant liemens raumenų jėgą (Lee et al., 2014) ir skersinio pilvo raumens susitraukimo
dydį (Chon et al., 2012), o šiame tyrime buvo vertinama raumenų jėgos ištvermė, dėl to šie rezultatai
panašūs, bet tik iš dalies, nes jėgos ištvermė, vertinta šiame darbe, nėra tas pats kas raumens jėga ar
raumens susitraukimo dydis, tačiau rezultatų panašumas – tiek vienos, tiek kitos funkcijos
pagerėjimas, kurie gali turėti vienas kitam įtakos.
4.3 Statinės pusiausvyros rodiklių pokyčiai
Įvertinus tiriamųjų statinės pusiausvyros rodiklius prieš ir po SSF gerinančius pratimos,
nustatyti statinės pusiausvyros rodiklių pagerėjimai, kuomet stebimas statistiškai patikimas
maksimalaus nukrypimo į kairę sumažėjimas 37,2 proc., maksimalaus nukrypimo į dešinę pusę
sumažėjimas 20,0 proc., maksimalaus nukrypimo atgal sumažėjimas 42,1 proc., maksimalaus
55
nukrypimo į prieki sumažėjimas 45,2 proc. Vidutinis nuokrypis frontalioje plokštumoje sumažėjo 44,0
proc., vidutinis nuokrypis sagitalioje plokštumoje sumažėjo 58,3 proc., visi šie pokyčiai buvo
statistiškai patikimi. Vidutinis greitis frontalioje plokštumoje sumažėjo 12 proc., o sagitalioje padidėjo
7 proc., tačiau šis greičio pokytis buvo statistiškai reikšmingas tik vidutiniam greičiui frontalioje
plokštumoje. Bendras judėjimo plotis statistiškai reikšmingai sumažėjo 34 proc., o bendras judėjimo
ilgis - 36 proc. Tyrimais nustatyta, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi padidėjusį laikysenos
svyravimą pirmyn-atgal kryptimi, t.y. sagitalioje plokštumoje (Hamaoui et al., 2004), kiti tyrimai
teigia, kad šie asmenys taip pat turi ir padidėjusį šoninį svyravimą frontalioje plokštumoje (Mientjes
& Frank, 1999). Rhee et al. (2012) atliktame tyrime nustatė, kad SSF gerinantys pratimai, turi didesnį
poveikį priekiniam-nugariniam kūno svyravimui sagitalioje plokštumoje, nei įprastiniai dinaminiai
pratimai taikomi reabilitacijoje. Tiek vieni, tiek kiti pratimai turi teigiamą poveikį kūno svyravimams
frontalioje ir sagitalioje plokštumose, tačiau SSF gerinantys pratimai, kūno svyravimą sagitalioje
plokštumoje mažina efektyviau. Sohn et al. (2013) atliktame tyrime, kuriame sveikiems asmenims
dirbtinai buvo sukeliamas nugaros skausmas, suleidžiant hipertoninio druskos tirpalo į priestuburinius
nugaros raumenis L4-L5 slankstelių ribose, nustatė laikysenos svyravimo pokyčius, kurie ypatingai
pablogėjo sagitalioje plokštumoje, lyginant su kontroline grupe.
4.4 Liemens raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių sąsajos
Atlikus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų sąsajų analizę pastebėta, kad tiesiamųjų
liemens raumenų ištvermė turėjo statistiškai reikšmingai silpnas atvirkštinės priklausomybės sąsajas
susijusias su mažesniu maksimaliu nukrypimu į dešinę pusę, prieš kineziterapijos programos taikymą;
taip pat ir su mažesniu maksimaliu nukrypimu atgal ir su mažesniu vidutiniu svyravimu frontalioje
plokštumoje, tik po kineziterapijos užsiėmimų.
Nustatyti statistiškai patikimi vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės ryšiai, tiek prieš,
tiek po kineziterapijos užsiėmimų, tarp didesnės liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės ir mažesnio
maksimalaus nukrypimo į priekį, mažesnio svyravimo sagitalioje plokštumoje, sumažėjusio bendro
judėjimo pločio ir ilgio. Galima teigti, kad didėjant liemens tiesiamųjų raumenų statinei ištvermei
sumažėja asmenų svyravimo pirmyn (sagitalioje plokštumoje) amplitudė bei mažėja bendras judėjimo
ilgis ir plotis. Gautus tyrimo rezultatus galime pakomentuoti taip: stiprėjantys nugaros raumenys
kontroliuoja žmogaus svyravimo pirmyn judesius, kuo didesnė liemenį tiesiančių raumenų ištvermė ir
jėga, tuo mažesnis svyravimas sagitalioje plokštumoje, tuo pačiu mažėja svyravimo ilgis ir plotis.
Taipogi buvo pastebėtos statistiškai reikšmingos silpnos tiesinės priklausomybės sąsajos, tarp
didesnės liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės ir didesnio maksimalaus nukrypimo atgal, tik po
kineziterapijos užsiėmimų.
56
Atlikus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų sąsajų analizę pastebėta, kad didesnė
lenkiamųjų liemens raumenų ištvermė turėjo statistiškai reikšmingas silpnas atvirkštinės
priklausomybės sąsajas su mažesniu vidutiniu svyravimu frontalioje plokštumoje, prieš ir po
kineziterapijos užsiėmimus.
Taip pat nustatyta, kad didesnė liemens lenkiamųjų raumenų ištvermė tiek prieš, tiek po
kineziterapijos užsiėmimus, turėjo statistiškai patikimą vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės
ryšį susijusį su mažesniu maksimaliu nukrypimu į kairę; taip pat ir su mažesniu vidutiniu nukrypimu
sagitalioje plokštumoje ir vaizdinio ilgiu, tik po kineziterapijos užsiėmimų taikymo.
Nustatyta, kad didesnė lenkiamųjų liemens raumenų ištvermė turėjo statistiškai reikšmingas
stiprias atvirkštinės priklausomybės sąsajas su mažesniu maksimaliu nukrypimu atgal ir su mažesniu
vaizdinio pločiu, prieš ir po kineziterapijos programos taikymo; taip pat ir su mažesniu svyravimu
sagitalioje plokštumoje ir vaizdinio ilgiu, tik prieš kineziterapijos programos taikymą.
Taipogi buvo pastebėtos statistiškai reikšmingos silpnos tiesinės priklausomybės sąsajos tarp
didesnės liemens tiesiamųjų raumenų ištvermės ir didesnio maksimalaus nukrypimo į priekį, prieš ir po
kineziterapijos užsiėmimų.
Galima teigti, kad didėjant liemens lenkiamųjų raumenų statinei ištvermei sumažėja asmenų
svyravimas į šonus (frontalioje plokštumoje) ir atgal (sagitalioje plokštumoje) amplitudė bei mažėja
bendras judėjimo ilgis ir plotis. Gautus tyrimo rezultatus galime pakomentuoti taip: stiprėjantys pilvo
raumenys kontroliuoja žmogaus svyravimo atgal ir į šonus judesius, kuo didesnė liemenį lenkiančių
raumenų ištvermė ir jėga, tuo mažesnis svyravimas sagitalioje ir frontalioje plokštumoje, tuo pačiu
mažėja svyravimo ilgis ir plotis.
Atlikus mokslinių straipsnių paiešką gautiems rezultatams palyginti, nebuvo rasta panašių
straipsnių duomenims patvirtinti. Nebuvo aptiktas nei vienas straipsnis analizuojantis liemens raumenų
ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių tarpusavio sąsajų. Paalanne ir kolegų (2008) atliktame
tyrime, kuriame nagrinėjo nugaros skausmo intensyvumo ir maksimalios statinės liemens raumenų
jėgos ir pusiausvyros sutrikimus nustatė, kad egzistuoja didelis nesutapimas tarp maksimalios
izometrinės liemens raumenų ištvermės ir laikysenos svyravimo tarp asmenų, jaučiančių ir
nejaučiančių ANS. Ir teigiama, kad nėra ryšio tarp ANS ir maksimalios liemens raumenų jėgos ar
statinės pusiausvyros rodiklių. Šio autoriaus gauti rezultatai skiriasi ne tik savo rezultatu, tačiau, ir
liemens raumenų vertinimu, kad maksimali liemens raumenų jėga nėra tas pats kas jėgos ištvermė.
Kituose straipsniuose, daugumoje, nagrinėjamos skausmo sąsajos su statine pusiausvyrą ar funkciniu
neįgalumo lygiu. Ruhe su kolegomis (2011) atlikęs sisteminę straipsnių analizę teigė, kad asmenys,
jaučiantys nespecifinį LANS turi didesnius kūno laikysenos svyravimus lyginant su sveikais
asmenimis. Šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas daugelyje apžvelgtų tyrimų: 14 iš 16 straipsnių,
t.y. 88 proc. visų analizuotų tyrimų teigė, kad asmenys, jaučiantys LANS, turi pusiausvyros sutrikimų,
57
kurie pasireiškia didesniu svyravimo plotu ir spaudimo centro vidurkio pasikeitimu ir šis laikysenos
išlaikymo pasikeitimas stebimas priekiniame – nugariniame kūno svyravime. Nors ir sumažėjęs
laikysenos stabilumas atrodo susijęs su skausmo pasireiškimu, atrodo, tai nesusiję su tikslia skausmo
vieta ir trukme. Šioje sisteminėje apžvalgoje neaptiktos sąsajos tarp nugaros skausmo intensyvumo
dydžio ir spaudimo centro pasikeitimo dydžio (Ruhe et al., 2011). Tačiau Ruhe su ta pačia grupe
autorių (2011) savo atliktame tyrime teigia, kad asmenims, jaučiantiems LANS, padidėjęs spaudimo
centro greitis yra tiesiškai priklausomas nuo skausmo intensyvumo dydžio (Ruhe, Fejer & Walker,
2011) ir vėlesniame tyrime patvirtino savo teiginius, nustatę, kad egzistuoja asociaciniai ryšiai tarp
spaudimo centro parametrų ir jaučiamo skausmo lygio, netgi jei skausmo lygis pasikeičia (Ruhe, Fejer
& Walker, 2012). Sung su kolegomis (2010) atliktame tyrime teigia, kad egzistuoja sąveika tarp
regimosios informacijos ir liemens rotacijos, kuomet stuburo stabilumas tampa kritinės būklės,
kontroliuojant pusiausvyrą ir teigia, kad liemens raumenų pusiausvyros sutrikimas gali prisidėti prie
sutrikusios pusiausvyros. Takala su kolegomis (1997) nustatė, kad egzistuoja pusiausvyros sutrikimų ir
nugaros skausmo asociaciniai ryšiai asmenims, jaučiantiems LANS ir tuo pačiu, kad propriocepcijos
lavinimas gali būti naudingas kūno laikysenos svyravimų mažinime, kuomet tai susiję su nugaros
skausmu. Šie autorių darbai skiriasi nuo šiame magistro darbe tirtų duomenų, tačiau iš dalies jie
patvirtintina prielaidą, kad stuburo stabilizavimo pratimai gerina giliųjų liemens raumenų ištvermę ir
stuburo stabilumą ir taip galimai prisideda prie pusiausvyros išlaikymo pagerėjimo, kadangi po stuburą
stabilizuojančių pratimų programos, buvo nustatyti statinės pusiausvyros rodiklių pagerėjimai kartu su
pagerėjusia liemens raumenų ištverme.
Atlikus statinės pusiausvyros ir liemens raumenų ištvermės sąsajų analizę pastebėta, kad
didesnė liemens šoninių raumenų ištvermė kūno pusėję, kurioje skausmas nebuvo jaučiamas, turėjo
statistiškai reikšmingas silpnas atvirkštinės priklausomybės sąsajas su mažesniu maksimaliu
nukrypimu į dešinę, su mažesniu vidutiniu svyravimu frontalioje ir sagitalioje plokštumose ir mažesniu
vaizdinio pločiu, prieš kineziterapija. Statistiškai reikšmingas silpnas atvirkštinės priklausomybės
sąsajų ryšys, po kineziterapijos, nustatytas tarp šoninių liemens raumenų ištvermės skaudamoje kūno
pusėje ir vidutiniu nukrypimu frontalioje plokštumoje.
Statistiškai reikšmingas vidutinio stiprumo atvirkštinės priklausomybės sąsajų ryšys
nustatytas tarp liemens šoninių raumenų ištvermės abejose kūno pusėse ir skausmo tik prieš
kineziterapijos užsiėmimus. Po gydymo šio ryšio stiprumas buvo priskiriamas silpnam.
Gautus nežymius sąsajų rezultatus, tarp liemens šoninių raumenų ištvermės ir statinės
pusiausvyros rodiklių, galima paaiškinti tuo, kad SSF gerinantys pratimai, labiau veikia giliuosius
liemens raumenis, nei paviršinius liemens raumenis, be to ši testavimo padėtis ir/ar raumenų ištvermė
atrodė labiau veikiama skausmo, kuris įtakoja ir ištvermės rezultatus. Šoniniai liemens raumenys įeina
į lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų sudėtį, dėl to izoliuoti jų funkciniuose testuose negalėjome. Kaip
58
teigė Page & Descarreaux (2012) atliekant šoninio tiltelio testą, aktyviausi raumenys padėties
išlaikyme yra tos pačios kūno pusės išorinis įstrižinis pilvo raumuo ir priešingos pusės nugaros
tiesiamieji raumenys. Kiti autoriai pažymėjo, jog šio testo metu aktyvuojasi kvadratinis juosmens,
išorinis įstrižinis pilvo, vidurinis sėdmens, juosmens dauginis, didysis sėdmens ir šlaunies nugarinės
grupės raumenys (McGill et al., 1996; Ekstrom et al., 2007).
Šiame tyrime iš mažai pasikartojančio ir silpno koreliacijos rodiklio tarp šoninių liemens
raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros rodiklių, galima daryti prielaidą, kad liemens šoninių
raumenų ištvermė, šiame darbe testuota pagal McGill šoninio tiltelio testą, galimai turi tik mažą įtaką
pusiausvyros išlaikymo rodikliams, nes šoninių liemens raumenų stipriausios sąsajos nustatytos tik su
skausmu, kur buvo pastebėtas vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys.
Apibendrinus visus tyrimo duomenis galime teigti, kad izometrinė liemens raumenų ištvermė
susijusi su statinės pusiausvyros išlaikymo rodikliais ir skausmo intensyvumo mažėjimu.
59
5. IŠVADOS
1. Reabilitacinis gydymas kartu su stuburo stabilizacinę funkciją gerinančiais pratimais
didina liemens raumenų statinę ištvermę.
2. Reabilitacinis gydymas kartu su stuburo stabilizacinę funkciją gerinančiais pratimais
gerina statinės pusiausvyros rodiklius ir mažina skausmo intensyvumą asmenims, jaučiantiems lėtinį
apatinės nugaros dalies skausmą.
3. Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei mažėja statinės pusiausvyros vidutiniai
nuokrypiai sagitalioje ir frontalioje plokštumose bei bendras judėjimo ilgis ir plotis. Liemens raumenų
statinė ištvermė vidutiniškai stipriai lemia skausmo intensyvumo mažėjimą asmenims, jaučiantiems
lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, nes didėjant statinei liemens ištvermei skausmo intensyvumas
mažėja. Liemens raumenų statinė ištvermė susijusi su statinės pusiausvyros rodikliais silpnais,
vidutinio stiprumo ir stipriais atvirkštinės priklausomybės ryšiais.
60
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Sudarant reabilitacijos programas rekomenduotina įtraukti stuburo stabilizacinę funkciją
gerinančius pratimus, kurie turi teigiamą poveikį ne tik liemens raumenų funkcijai bet ir statinės
pusiausvyros rodiklių pagerėjimui.
2. Išsiaiškinti stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų ilgesnio taikymo ir
išliekamojo poveikio naudą asmenų funkcinei būklei.
3. Derėtų išanalizuoti stuburo stabilizacinę funkciją gerinančių pratimų poveikį
pusiausvyros rodikliams naudojant ir kitas vertinimo metodikas ir panagrinėti poveikio mechanizmą.
4. Įdomu būtų sužinoti kokį poveikį stabilizacinė stuburo funkcija turi dinaminei
pusiausvyrai.
61
7. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens
raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos: literatūros apžvalga. Studentų mokslinė
konferencija „Judėk sveikai 2013“, konferencijos pranešimų tezės. (Kaunas, 2013 m. gruodžio 10 d.).
Kaunas: Leidykla Technologija, p. 26-9.
2. Dainauskienė K. Asmenų, jaučiančių lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą, liemens
raumenų ištvermės ir statinės pusiausvyros sąsajos. (Kaunas, 2014 m. balandžio 11-12 d.). Pranešimas
skaitytas LSMU SF ir LSMU Studentų mokslinės draugijos konferencijoje: „Slaugos ir reabilitacijos
teorija bei praktika 2014“.
62
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Abenhaim L, Rossignol M, Valat JP et al: The role of activity in the therapeutic
management of back pain. Report of the International Paris Task Force on Back Pain. Spine (Phila Pa
1976), 2000; 25: 1S–33S
2. Akuthota V, Nadler SF. Core strengthening. Arch Phys Med Rehabil. 2004;85(3 suppl
1):S86–S92.
3. Alexander Ruhe, Rene Fejer, Bruce Walker. Center of pressure excursion as a measure of
balance performance in patients with non-specific low back pain compared to healthy controls: a
systematic review of the literature. Eur Spine J (2011) 20:358–368. DOI 10.1007/s00586-010-1543-2.
4. Andersen LB, Wedderkopp N, Leboeuf-Yde C. Association between back pain and
physical fitness in adolescents. Spine 2006;31:1740–4.
5. Andersson GB (1999) Epidemiological features of chronic lowback pain. Lancet
354:581–585
6. Argyle M (1999) Psychology of interpersonal relations. Warszawa, OWN. ISBN 83-01-
12809-12817.
7. Baratto L, Morasso PG, Re C, Spada G (2002) A new look at posturographic analysis in
the clinical context: sway-density versus other parameterization techniques. Mot Control 6:246–270
8. Bergmark A: Stability of the lumbar spine. A study in mechanical engineering.
9. Boudreau S, Farina D, Kongstad L, Buus D, Redder J, Sverrisdottir E, et al. The relative
timing of trunk muscle activation is retained in response to unanticipated postural-perturbations during
acute low back pain. Exp Brain Res 2011;210:259-67.
10. Brumagne S, Cordo P, Lysens R, Verschueren S, Swinnen S (2000) The role of
paraspinal muscle spindles in lumbosacral position sense in individuals with and without low back
pain. Spine (Phila Pa 1976) 25:989–994
11. Brumagne S, Cordo P, Verschueren S (2004) Proprioceptive weighting changes in
persons with low back pain and elderly persons during upright standing. Neurosci Lett 366:63–66
12. Brumagne S, Lysens R, Spaepen A (1999) Lumbosacral repositioning accuracy in
standing posture: a combined electrogoniometric and videographic evaluation. Clin Biomech 14:361–
363
13. Butler HL, Hubley-Kozey CL, Kozey JW. Changes in trunk muscle activation and
lumbar-pelvic position associated with abdominal hollowing and reach during a simulated manual
material handling task. Ergonomics. 2007;50(3):410–425.
63
14. Cairns MC, Foster NE, Wright C. Randomized controlled trial of specific spinal
stabilization exercises and conventional physiotherapy for recurrent low back pain. Spine (Phila Pa
1976). 2006;31(19): E670–E681.
15. Capra NF, Ro JY (2000) Experimental muscle pain produces central modulation of
proprioceptive signals arising from jaw muscle spindles. Pain 86:151–162
16. Carver S, Kiemel T, Jeka JJ (2006) Modeling the dynamics of sensory reweighting. Biol
Cybern 95:123–134
17. Casadio M, Morasso PG, Sanguineti V (2005) Direct measurement of ankle stiffness
during quiet standing: implications for control modelling and clinical application. Gait Posture
21:410–424
18. Chen AL. Back Pain Low: Health Guide. New York Times. 2012.
19. Cholewicki J, van Diee¨n JH, Arsenault AB (2003) Muscle function and dysfunction in
the spine. J Electromyogr Kinesiol 13:303–304
20. Cholowicki J., van Dieen JH, Selen LP. Trunk muscle activation in low back pain
patients, an analysis of literature. J Electromyogr Kinesiol. 2003;13:333–351.
21. Chon SC, Chang KY, You JS: Effect of the abdominal draw-in manoeuvre in
combination with ankle dorsiflexion in strengthening the transverse abdominal muscle in healthy
young adults: a preliminary, randomised, controlled study. Physiotherapy, 2010, 96: 130–136.
22. Dadelienė, R. (2008). Kineziologija. Vilnius: Lietuvos Sporto Informacijos Centras.
23. Doherty M, Lanyon P, Ralston SH. Presenting problems in musculoskeletal disease.
Back and Neck pain. 2006; 20: 1083-1084.
24. Ekstrom RA, Donatelli RA, Carp KC: Electromyographic analysis of core trunk, hip, and
thigh muscles during 9 rehabilitation exercises. J Orthop Sports Phys Ther 2007, 37(12):754–762.
25. Ferreira PH, Ferreira ML, Hodges PW. Changes in recruitment of the abdominal muscles
in people with low back pain: ultrasound measurement of muscle activity. Spine (Phila Pa 1976).
2004; 29(22):2560–2566.
26. Ferreira, P.H., Ferreira, M.L., Maher, C.G. Specific stabilization exercise for spinal and
pelvic pain. A systematic review. (2006). Australian Journal of Physiotherapy, 52,79-88.
27. Gori L, Firenzuoli F (2005) Posturology. Methodological problems and scientific
evidence. Recent Progress in Medicine 96: 89–91.
28. Grenier SG, McGill SM: Quantification of lumbar stability by using 2 different
abdominal activation strategies. Arch Phys Med Rehabil, 2007, 88: 54–62.
29. H.S. Rhee, I. H. Kim ir P.S. Sung. A randomized controlled trial to determine the effect
of spinal stabilization exercise intervention based on pain level and standing balance differences in
patients with low back pain. © Med Sci Monit, 2012; 18(3): CR174-181. PMID: 22367128
64
30. Haladay DE, Miller SJ, Challis J, et al.: Quality of systematic reviews on specific spinal
stabilization exercise for chronic low back pain. J Orthop Sports Phys Ther, 2013, 43: 242–250.
31. Hall L, Tsao H, MacDonald D, Coppieters M, Hodges PW. Immediate effects of co-
contraction training on motor control of the trunk muscles in people with recurrent low back pain. J
Electromyogr Kinesiol. 2009;19(5):763–773.
32. Hamaoui A, Do MC, Bouisset S: Postural sway increase in low back pain subjects is not
related to reduced spine range of motion. Neurosci Lett, 2004; 357: 135–38
33. Harrison DE, Janik TJ, Cailliet R, Harrison DD, Normand MC, et al. (2006) Validation
of a computer analysis to determine 3-D rotations and translations of the rib cage in upright posture
from three 2-D digital images. European Spine Journal 16: 213–218.
34. Henry SM, Hitt JR, Jones SL et al (2006) Decreased limits of stability in response to
postural perturbations in subjects with low back pain. Clin Biomech 21:881–892.
35. Hides J, Wilson S, Stanton W, et al. An MRI investigation into the function of the
transversus abdominis muscle during ‘‘drawing-in’’ of the abdominal wall. Spine (Phila Pa 1976).
2006;31(6):E175–E178.
36. Hides J.A., Julie, A., MPhtySt. (2001). Long-Term Effects of Specific Stabilizing
Exercises for First-Episode Low Back Pain.Exercise Physiology and Physical Exam, Spine, 26(11),
243-248.
37. Hides JA, Richardson CA, Jull GA (1996) Multifidus muscle recovery is not automatic
after resolution of acute, first-episode low back pain. Spine 21:2763–2769
38. Hides, J.A, Stanton, W., McMahon, S., et al. (2008). Effect of stabilization training on
multifidus muscle cross-sectional area among young elite cricketers with low back pain. Journal of
Orthopedic & Sport Physical Therapy, 38(3), 101-108.
39. Hye Jin Moon, MD, Kyoung Hyo Choi, MD, Dae Ha Kim, MD, Ha Jeong Kim, D,
Young Ki Cho, Kwang Hee Lee, Jung Hoo Kim, Yoo Jung Choi. Effect of lumbar Stabilization and
Dynamic Lumbar Strengthening Exercises in Patients With Chronic Low Back Pain. Ann
Rehabil Med 2013;37(1):110-117 pISSN: 2234-0645 • eISSN: 2234-0653
40. Hodges PW, Gurfinkel VS, Brumagne S, Smith TC, Cordo PC. Coexistence of stability
and mobility in postural control: evidence from postural compensation for respiration. Exp Brain Res
2002;144:293-302.
41. Hodges PW, Moseley GL, Gabrielsson A, Gandevia SC. Experimental muscle pain
changes feedforward postural responses of the trunk muscles. Exp Brain Res 2003;151:262-71.
42. Hodges PW, Moseley GL. Pain and motor control of the lumbopelvic region: effect and
possible mechanisms. J Electromyogr Kinesiol. 2003;13:361–370.
65
43. Hodges PW, Richardson CA. Altered trunk muscle recruitment in people with low back
pain with upper limb movement at different speeds. Arch Phys Med Rehabil. 1999;80:1005–1012.
44. Hodges PW, Richardson CA. Delayed postural contraction of transverses abdominis in
low back pain associated with movement of the lower limb. J Spinal Disord 1998;11:46-56.
45. Hodges PW, Richardson CA. Inefficient muscular stabilization of the lumbar spine
associated with low back pain: a motor control evaluation of transversus abdominis. Spine (Phila Pa
1976). 1996; 21(22):2640–2650.
46. Hodges PW, Urquhart DM, Allen TJ, et al: Abdominal muscle recruitment during a range
of voluntary exercises, Manual Ther 10:144-153, 2005.
47. Ito T, Shirado O, Suzuki H, Takahashi M, Kaneda K, Strax TE. Lumbar trunk muscle
endurance testing: an inexpensive alternative to a machine for evaluation. Arch Phys Med Rehabil
1996;77:75-9.
48. Jacobs JV, Henry SM, Jones SL, Hitt JR, Bunn JY. A history of low back pain associates
with altered electromyographic activation patterns in response to perturbations of standing balance. J
Neurophysiol 2011;106:2506-14.
49. Juodžabalienė V., Musckus V.K. pusiausvyros, atramos pločio ir regos sistemos
tarpusavio priklausomybė. Specialusis ugdymas. Nr. 1(14). 2006, p. 94-104.2006.
50. Kantor E, Poupard L, Le Bozec S, Bouisset S. Does body stability depend on postural
chain mobility or stability area? Neurosci Lett 2001;308:128-32.
51. Kasiulevičius, V., Denapienė G. (2008). Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje.
Gerontologija, 9 (3), 176–180.
52. Kavcic N, Grenier S, McGill SM. Quantifying tissue loads and spine stability while
performing commonly prescribed low back stabilization exercises. Spine (Phila Pa 1976).
2004;29(20):2319–2329.
53. Kenneth A. Olson’s, Manual Physical Th erapy of the Spine. Saunders elsevier, 2009.
54. Kjaer P, Bendix T, Sorensen JS, et al: Are MRI-defi ned fat infi ltrations in the mulfi dus
muscles associated with low back pain? BMC Med 5:1-10, 2007.
55. Laskowski ER, Newcomer-Aney K, Smith J. Proprioception. Phys Med Rehabil Clin N
Am 2000;11:323-40.
56. Leinonen V, Kankaanpaa M, Luukkonen M, Kansanen M, Hanninen O, Airaksinen O, et
al. Lumbar paraspinal muscle function, perception of lumbar position, and postural control in disc
herniation-related back pain. Spine (Phila Pa 1976) 2003;28:842-8.
57. Leonardo O.P. Costa, Christopher G. Maher, Jane Latimer, Paul W. Hodges, Robert D.
Herbert, Kathryn M. Refshauge, James H. McAuley, Matthew D. Jennings. Motor Control Exercise for
Chronic Low Back Pain: A Randomized Placebo-Controlled Trial. PHYS THER. 2009; 89:1275-1286.
66
58. Lynch PJ, Mc Junkin TL, Maloney J. Low Back Pain: Lumbar Pain. Spine Ribs and
Pelvisi. 2010.
59. Liu-Ambrose T, Eng JJ, Khan KM, Mallinson A, Carter ND, McKay HA (2002) The
influence of back pain on balance and functional mobility in 65–75-year-old women with osteoporosis.
Osteoporos Int 13:868–873
60. Madeleine P, Prietzel H, Svarrer H, Arendt-Nielsen L (2004).Quantitative posturography
in altered sensory conditions: a way to assess balance instability in patients with chronic whiplash
injury. Arch Phys Med Rehabil 85:432–438
61. Maduri, A., Pearson, B.L., Wilson, S.E. (2008). Lumbar-pelvic range and coordination
during lifting tasks. Journal of Electromyography and Kinesiology, 18 (5), 807-814.
62. Manchikanti L. Epidemiology of Low Back Pain. Pain Physician. 2000; 3(2): 167-92.
63. Manek N. Epidemiology of back disorders: prevalence, risk factors, and prognosis.
Current Opinion in Rheumatology. 2005; 17: 134—40.
64. Marshall PW, Murphy BA: Core stability exercises on and off a swiss ball. Arch Phys
Med Rehabil, 2005, 86: 242–249.
65. Martuscello JM, Nuzzo JL, Ashley CD, et al.: Systematic review of core muscle activity
during physical fitness exercises. J Strength Cond Res, 2013. 27: 1684–1698.
66. Mazzocchio R, Scarfo GB, Mariottini A, Muzii VF, Palma L (2001) Recruitment curve
of the soleus H-reflex in chronic back pain and lumbosacral radiculopathy. BMC Musculoskelet
Disord 2:4
67. McGill S, Juker D, Kropf P: Quantitative intramuscular myoelectric activity of quadratus
lumborum during a wide variety of tasks. Clin Biomech (Bristol, Avon) 1996, 11(3):170–172.
68. McGill SM. The biomechanics of low back injury: implications on current practice in
industry and the clinic. J Biomech. 1997;30(5): 465–475.
69. McIntosh G, Wilson L, Affieck M, Hall H. Trunk and lower extremity muscle endurance:
normative data for adults. J Rehabil Outcome Meas 1998;2:20-39.
70. Mientjes MI, Frank JS. Balance in chronic low back pain patients compared to healthy
people under various conditions in upright standing. Clin Biomech (Bristol, Avon) 1999;14:710-6.
71. Missaoui B, Portero P, Bendaya S, Hanktie O, Thoumie P (2008) Posture and
equilibrium in orthopedic and rheumatologic diseases. Neurophysiology Clinical 38: 447–457.
72. Mok NW, Brauer SG, Hodges PW. Changes in lumbar movement in people with low
back pain are related to compromised balance. Spine (Phila Pa 1976) 2011;36:E45-52.
73. Moseley GL, Hodges PW (2005) Are the changes in postural control associated with low
back pain caused by pain interference? Clin J Pain 21:323–329
67
74. Moseley GL, Hodges PW (2006) Reduced variability of postural strategy prevents
normalization of motor changes induced by back pain: a risk factor for chronic trouble? Behav
Neurosci 120:474–476.
75. Muckus K. biomechanikos pagrindai. Lietuvos kūno kultūros akademija. Kaunas 2006.
P. 303.
76. Newcomer KL, Laskowski ER, Yu B, Johnson JC, An KN. Differences in repositioning
error among patients with low back pain compared with control subjects. Spine (Phila Pa 1976)
2000;25:2488-93.
77. Nichols, J.F., D. Medina, and E. Dean. Effects of strength, balance, and trunk
stabilization training on measures of functionalfitness in older adults. Am. J. Med. Sports 3:279–
285.2001.
78. Nies N, Sinnott PL. Variations in balance and body sway in middle-aged adults: subjects
with healthy backs compared with subjects with low-back dysfunction. Spine (Phila Pa 1976)
1991;16:325-30.
79. Nordin M, Weiner SS, Lindh M. Biomechanics of the lumbar spine. In: Nordin M,
Frankel VH, eds. Basic Biomechanics of the Musculoskeletal System. 3rd ed. Philadelphia, PA:
Lippincott Williams & Wilkins; 2001:256–285.
80. Notzel D, Puta C, Wagner H, Anders C, Petrovich A, Gabriel HH. Altered hip muscle
activation in patients with chronic non-specific low back pain. Schmerz 2011;25:199-206.
81. O’Sullivan PB, Phyty GD, Twomey LT, Allison GT. Evaluation of specific stabilizing
exercise in the treatment of chronic low back pain with radiologic diagnosis of spondylolysis or
spondylolisthesis. Spine (Phila Pa 1976). 1997;22(24):2959–2967.
82. O’Sullivan, PB. Diagnosis and classification of chronic low backpain disorders:
Maladaptive movement and motor control impairments as underlying mechanism. Manual Therapy,
2005; 10, 242-255.
83. Otani T, Iwasaki M, Ohta A, Yosiaki S, Suzuki S, Aoki S. Low Back Pain and Smoking
in Community sample in Japan. Journal of Occupational Health. 2010; 44: 207-13.
84. Paalanne Niko, BM, Korpelainen Raija, PhD, Simo Taimela, MD, PhD, Jouko Remes,
MSc, Pertti Mutanen, MSc, and Jaro Karppinen, MD, PhD.Isometric Trunk Muscle Strength and Body
Sway in Relation to Low Back Pain in young Adults. SPINE Volume 33, Number 13, pp E435–
E441©2008, Lippincott Williams & Wilkins.
85. Panchapakesa RC. Low back pain. Textbook of Medicine. 2006; 7: 1148-51.
86. Pandy MG, Lin YC, Kim HJ. Muscle coordination of mediolateral balance in normal
walking. J Biomech 2010;43:2055-64.
68
87. Paul S. Sung,, DHSc, BumChul Yoon, and Dongchul C. Lee. Lumbar Spine Stability for
Subjects With and Without Low Back Pain During One-Leg Standing Test. Acta Orthop Scand Suppl,
1989, 230: 1–54.
88. Pengel LH, Herbert RD, Maher CG, Refshauge KM. Acute low back pain: systematic
review of its prognosis. BMJ. 2003;327(7410):323.
89. Petersen, T. Non-specific Low Back Pain, Classification and treatment, The Department
of Physical Therapy, Lund University, Lund, Sweden. 2003.
90. Petrikonis, K. (2004). Juosmens ir kryžmens šaknelių sindromo skausmo klinikinė įtaka
pacientų funkcinei būklei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija,
biomedicinos mokslai, medicina, 07 B. Kaunas: Kauno medicinos universitetas.
91. Prado JM, Stoffregen TA, Duarte M. Postural sway during dual tasks in young and
elderly adults. Gerontology 2007;53:274-81.
92. Radebold A, Cholewicki J, Polzhofer GK, Greene HS. Impaired postural control of the
lumbar spine is associated with delayed muscle response times in patients with chronic idiopathic low
back pain. Spine (Phila Pa 1976) 2001;26:724-30.
93. Richardson CA, Hodges PW, Hides J: Therapeutic Exercises for Lumbopelvic
Stabilization, 2nd ed. Edinburgh: Churchill Livingstone, 2004.
94. Richardson, C.A., Jull, G.A., Hodges, P., at el. Therapeutic Exercise for Spinal
Segmental Stabilization in Low Back Pain. 1998, Churchill Livingstone, 4-50.
95. Rossi A, Decchi B, Ginanneschi F Presynaptic excitability changes of group Ia fibres to
muscle nociceptive stimulation in humans. (1999) Brain Res 818:12–22
96. Rossi S, della Volpe R, Ginanneschi F, Ulivelli M, Bartalini S, Spidalieri R, Rossi A
Early somatosensory processing during tonic muscle pain in humans: relation to loss of proprioception
and motor ‘defensive’ strategies. 2003, ClinNeurophysiol 114:1351–1358
97. Ruhe A.,. Fejer, Walker B. Is there a relationship between pain intensity and postural
sway in patients with non-specific low back pain? BMC Musculoskeletal Disorders 2011, 12:162.
98. Shadab Uddin and Fuzail Ahmed. Effect of lumbar stabilization exercises versus pressure
feedback training in low back ache patients. 1st Annual International Interdisciplinary Conference,
AIIC 2013, 24-26 April, Azores, Portugal
99. Sibley KM, Carpenter MG, Perry JC, Frank JS (2007) Effects of postural anxiety on the
soleus H-reflex. Hum Mov Sci 26:103–112
100. Simon Brumagne Ę Lotte Janssens Ę Stefanie Knapen Ę Kurt Claeys Ę Ege Suuden-
Johanson. Persons with recurrent low back pain exhibit a rigid postural control strategy. Eur Spine J
(2008) 17:1177–1184. DOI 10.1007/s00586-008-0709-7.
69
101. Smith AJ, O’Sullivan PB, Campbell A, Straker L (2010) The Relationship Between Back
Muscle Endurance and Physical, Lifestyle, and Psychological Factors in Adolescents. J Orthopedic
Sports Physical Therapy 40: 517–523.
102. So Hee Lee, Tae Hoon Kim, Byoung Hee Lee. The Effect of Abdominal Bracing in
Combination with Low Extremity Movements on Changes in Thickness of Abdominal Muscles and
Lumbar Strength for Low Back Pain. J. Phys. Ther. Sci. 26: 157–160, 2014
103. Sohn MK, Yoon YS, Jun KH. EMG power spectrum of lumbar back muscle in chronic
low back pain patients. J Korean Acad Rehabil Med 1998;22:68-76.
104. Standaert CJ, Herring SA. Expert opinion and controversies in musculoskeletal and
sports medicine: core stabilization as a treatment for low back pain. Arch Phys Med Rehabil.
2007;88(12):1734–1736.
105. Standaert CJ, Weinstein SM, Rumpeltes J. Evidenceinformed Management of chronic
low back pain with lumbar stabilization exercises. Spine J 2008;8:114-20.
106. Stanton T, Kawchuk G. The effect of abdominal stabilization contractions on
posteroanterior spinal stiffness. Spine (Phila Pa 1976). 2008;33(6):694–701.
107. Stevens VK, Bouche KG, Mahieu NN, et al.: Trunk muscle activity in healthy subjects
during bridging stabilization exercises. BMC Musculoskelet Disord, 2006, 7: 75.
108. Stevens VK, Coorevits PL, Bouche KG, et al.: The influence of specific training on trunk
muscle recruitment patterns in healthy subjects duringstabilization exercises. Man Ther, 2007, 12:
271–279.
109. Stonkus, S. (2002). Sporto terminų žodynas. Kaunas: LKKA
110. Stuge B, Veierod MB, Laerum E, Bragelian M, Vollestad N. The efficacy of a treatment
program focusing on specific stabilizing exercises for pelvic girdle pain after pregnancy: a two-year
follow-up of a randomized clinical trial. Spine (Phila Pa 1976). 2004;29(10):E197–E203
111. Sung PS: Multifidi muscles median frequency before and after spinal stabilization
exercises. Arch Phys Med Rehabil, 2003; 84: 1313–18
112. Tsao H, Galea M, Hodges PW. Skilled motor training induces reorganisation of the
motor cortex and is associated with improved postural control in chronic low back pain. Presented at:
12th World Congress on Pain of the International Association for the Study of Pain; August 17–22,
2008; Glasgow, United Kingdom.
113. Tsao H, Hodges PW. Immediate changes in feedforward postural adjustments following
voluntary motor training. Exp Brain Res. 2007;181:537–546.
114. Tsao H, Hodges PW. Specific abdominal retraining alters motor coordination in people
with persistent low back pain. Presented at: 11th World Congress on Pain of the International
Association for the Study of Pain; August 21–26, 2005; Sydney, New South Wales, Australia.
70
115. Tulder MW, Becker A, Bekkering T, Breen A, Real MT, Hutchinson A, et al. Working
Group on Guidelines for the Management of Acute Low Back Pain in Primary Care. European
Guidelines for the Management of Acute Non specific Low Back Pain in Primary Care. 2001.
116. Tulder MW, Ostelo R, Vlaeyen JW et al: Behavioral treatment for chronic low back pain:
a systematic review within the framework of the Cochrane Back Review Group. Spine, 2001; 26: 270–
81.
117. Vera-Garcia FJ, Elvira JL, Brown SH, McGill SM. Effects of abdominal stabilization
maneuvers on the control of spine motion and stability against sudden trunk perturbations. J
Electromyogr Kinesiol. 2007;17(5):556–567.
118. Waddell G (1987) 1987 Volvo award in clinical sciences. A new clinical model for the
treatment of low-back pain. Spine (Phila Pa1976) 12:632–644.
119. Walker BF (2000). The prevalence of low back pain: a systematic review of the literature
from 1966 to 1998. J Spinal Disord 13:205–217.
120. Wolter T, Szabo E, Becker R, et al.: Chronic low back pain: course of disease from the
patient’s perspective. Int Orthop, 2011, 35: 717–724.
71
1 PRIEDAS
Stabilizacinės stuburo funkcijos gerinimo stadijos
I Stadijos stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimų pavyzdžiai
1 pav. Pilvo įtraukimo manevras naudojamas sukelti izoliuotą skersinio pilvo raumens
susitraukimą.
2 pav. Žygiavimo judesiai atliekami gulint ant nugaros sulenktais keliais išlaikant skersinio pilvo
raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.
72
3 pav. kojos atitraukimas nuo vidurio linijos atliekami gulint ant nugaros sulenktais keliais, išlaikant
skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.
4 pav. tiesios kojos kėlimas aukštyn atliekamas gulint ant nugaros sulenkus kitos kojos kelio
sąn., išlaikant skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.
5 pav. šlaunies atitraukimas su išorine rotacija gulint ant šono sulenkus klubų ir kelių
sąnarius, išlakant skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.
73
II stadijos stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimų pavyzdžiai
6 pav. Kojos tiesimas atliekamas stovint ant keturių tarp kamuolio remiantis į jį liemeniu,
išlaikant skersinio pilvo raumens įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį.
7 pav. Kojos tiesimas atliekamas stovint ant keturių, išlaikant skersinio pilvo raumens
įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį. Ant juosmens uždėta lazda padeda
kontroliuoti dubens-juosmens judesius.
74
10 pav. įstrižiniai lenkimo
judesiai peties sąnaryje, atliekami
sėdint ant didžiojo kamuolio,
išlaikant skersinio pilvo raumens
įtempimą ir neutralią juosmeninės
stuburo dalies padėtį.
11pav. slydimas siena tiesa nugara
pritūpiant, išlaikant skersinio pilvo
raumens įtempimą ir neutralią
juosmeninės stuburo dalies padėtį.
8 pav.
Žygiavimo judesiai
atliekami sėdint ant
didžiojo kamuolio,
išlaikant skersinio
pilvo raumens
įtempimą ir neutralią
juosmeninės stuburo
dalies padėtį.
75
III stadijos stabilizacinės funkcijos gerinimo pratimų pavyzdžiai
12 pav. priekinis įtūpstas siekiant priešingo
kelio ranka, laikant svorį joje, kontroliuojant
stuburo pasisukimo ir priekinio lenkimo
judesius, kuomet ranka siekia kelio.
Akcentuojamas lenkimas per klubo sąnarį.
13 pav. šoninis įtūpstas siekiant priešingo
kelio ranka, laikant svorį joje, kontroliuojant
stuburo pasisukimo ir priekinio lenkimo
judesius, kuomet ranka siekia kelio.
76
14 pav. pritūpimas atsirėmus nugara į
kamuolį prispaustą prie sienos, išlaikant
skersinio pilvo raumens įtempimą ir
neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį
15 pav. atsisėdimas pritūpiant, lenkiantis
per klubo sąnarį skatinant sėdmens raumenų
darbą. Keliai spaudžiami į išorę ir elastinės
juostos sukuriamas pasipriešinimas dar
labiau skatina didesnį sėdmens raumenų
aktyvumą.
77
16 pav. Svorių kėlimo ir įstrižinių judesių, išlaikant dinaminę juosmeninės stuburo ir dubes
srities stabilizaciją, mokymas.