LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

prof. dr. Jūratė. Macijauskienė

2011 mėn. d.

NUGAROS GILIŲJŲ IR PAVIRŠINIŲ RAUMENŲ ELEKTRINIS

AKTYVUMAS ATLIEKANT PRATIMUS ATVIROJE KINETINĖJE

GRANDINĖJE

Magistro baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Vidmantas Zaveckas prof. Alfonsas Vainoras

Recenzentas Darbą atliko

_______________________ Magistrantas

_______________________ Justas Kusak

2011 mėn. d. 2011 mėn. d.

KAUNAS, 2011

1

TURINYS

SANTRUMPOS ....................................................................................................................................... 3

ĮVADAS ................................................................................................................................................... 7

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ..................................................................................................... 9

1. LITERATŪROS APŢVALGA ....................................................................................................... 10

1.1. Kinetinių grandinių koncepcija ............................................................................................... 10

1.2. Nestabilūs paviršiai ir prietaisai, sukuriantys nestabilumą ...................................................... 12

1.3. Išsami nugaros raumenų apţvalga ........................................................................................... 14

1.3.1. Dauginis raumuo .............................................................................................................. 15

1.3.2. Tiesiamasis nugaros raumuo ............................................................................................ 16

1.4. Elektromiografija ..................................................................................................................... 19

2. TYRIMO METODIKA .................................................................................................................. 21

2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas ...................................................................................... 21

2.2. Tyrimo objektas ....................................................................................................................... 21

2.3. Tiriamųjų atranka .................................................................................................................... 21

2.4. Tyrimo metodai ....................................................................................................................... 22

2.4.1. Tyrime naudotos nestabilumą sukeliančios priemonės .................................................... 22

2.4.2. Elektromiografija ............................................................................................................. 22

2.4.3. Pratimų protokolas ........................................................................................................... 25

2.5. Duomenų analizės metodai ...................................................................................................... 31

3. REZULTATAI ................................................................................................................................ 32

3.1. Giliųjų ir paviršinių raumenų palyginimas .............................................................................. 32

3.2. Pratimų, atliekamų ant stabilios atramos, palyginimas su pratimais, atliekamais ant nestabilios

atramos................................................................................................................................................ 39

3.3. Pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi,

palyginimas ......................................................................................................................................... 42

4. REZULTATŲ APTARIMAS ......................................................................................................... 43

5. IŠVADOS ....................................................................................................................................... 47

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS .............................................................................................. 48

2

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................... 49

3

SANTRUMPOS

AKT – Abiejų kojų tiesimas.

DR – Dauginis raumuo.

KT – Kojos tiesimas.

KTK – Kojų tiesimas ant kamuolio.

KTS – Kojų tiesimas ant suolelio.

LTGP – Liemens tiesimas gulint ant pilvo.

LTPK – Liemens tiesimas pasvirus kampu.

LTK – Liemens tiesimas ant kamuolio.

LTKK – Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį.

LTRK – Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje.

MVRS – Maksimalus valingas raumens susitraukimas.

RLPKT – Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas.

RLPKTK – Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį.

TNRKD – Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis.

TNRJD – Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalis.

4

SANTRAUKA

J. Kusak. Nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų aktyvumas atliekant pratimus atviroje

kinetinėje grandinėje, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. A. Vainoras; Lietuvos

sveikatos mokslų universitetas medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto

medicinos katedra. – Kaunas, 2011.

Darbo tikslas – įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant

pratimus atviroje kinetinėje grandinėje. Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie

uţdaviniai: 1. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus

atviroje kinetinėje grandinėje ant stabilios atramos. 2. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų

elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje ant nestabilios atramos. 3.

Palyginti giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą su paviršinių raumenų elektriniu aktyvumu kiekvieno

pratimo metu. 4. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, atliekamų ant stabilios

atramos, su atliekamais ant nestabilios atramos. 5. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų

pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi. Tyrime dalyvavo

20 darbingo amţiaus vyrų, per tris mėnesius neturėjusių nusiskundimų dėl nugaros apatinės dalies

skausmo. Tyrimą sudarė dvi dalys: 15 minučių trukmės tiriamųjų apšilimas (5 minutės veloergometro

mynimui ir 10 minučių tempimo pratimams) ir tiriamųjų testavimas. Tiriamųjų testavimą sudarė 11

pratimų ir 2 testavimo padėtys maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui išgauti.

Išvados: 1. Dauginio raumens elektrinis aktyvumas buvo didesnis nuo 19,5 % iki 27,8 % nei

tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas penkiuose iš septynių pratimų,

atliekamų ant stabilios atramos (p<0,05). 2. Dauginio raumens elektrinis aktyvumas buvo didesnis nuo

21,5 % iki 31,4 % nei tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas dviejuose iš

keturių pratimų, atliekamų ant nestabilios atramos (p<0,05). 3. Lyginant giliųjų ir paviršinių raumenų

elektrinį aktyvumą nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis dauginio raumens elektrinis aktyvumas

nei tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas septyniuose iš vienuolikos

pratimų ir statistiškai reikšmingai didesnis dauginio raumens elektrinis aktyvumas nei tiesiamojo

nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinis aktyvumas atliekant pratimą „rankos lenkimas ir

priešingos kojos tiesimas“ (p<0,05). 4. Palyginus identiškų pratimų poras, besiskiriančias atramos tipu,

paaiškėjo, kad atliekant pratimą „liemens tiesimas ant kamuolio“ paviršinių nugaros raumenų

elektrinis aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei atliekant pratimą „liemens tiesimas

pasvirus kampu“ (p<0,05). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp likusių pratimų porų raumenų

elektrinio aktyvumo nebuvo (p>0,05). 5. Palyginus identiškus pratimus, besiskiriančius judesyje

dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi, nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis paviršinių

nugaros raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimą „abiejų kojų tiesimas“(p<0,05).

5

SUMMARY

Kusak J. Activity of deep and superficial back muscles during open kinetic chain exercises.

Master„s final work / supervisor prof. A. Vainoras; Lithuanian University of Health Sciences Academy

of Medicine, Faculty of Nursing, Department of Kinesiology and Sports Medicine. – Kaunas, 2011.

The purpose of this research: To evaluate electric activity of deep and superficial back

muscles during open kinetic chain exercises.

Goals of this research: 1. To evaluate electric activity of deep and superficial back muscles

during open kinetic chain exercises performed on stable support. 2. To evaluate electric activity of

deep and superficial back muscles during open kinetic chain exercises performed on labile support. 3.

To compare electric activity of deep and superficial back muscles during each exercise. 4. To compare

electric activity of back muscles between the same exercise pairs performed on different support type.

5. To compare electric activity of back muscles during exercise performed with one lower limb with

exercise performed with both lower limbs.

During this research 20 men, who had no recent complaints about low back pain (>3 months),

were tested. The testing consisted of two parts: 15 min. for warm up exercises (5 min. – cardio

respiratory warm up and 10 min. – stretching exercises) and the main testing. The main testing

consisted of 11 exercises and 2 exercise to determine maximum voluntary contraction.

Conclusion: 1. Electric activity of multifidus muscle was statistically significant higher than

electric activity of thoracic part of erector spinae muscle during 5 from 7 exercises performed on stable

support (p<0,05). 2. Electric activity of multifidus muscle was statistically significant higher than

electric activity of thoracic part of erector spinae muscle during 2 from 4 exercises performed on labile

support (p<0,05). 3. Electric activity of deep back muscle was statistically significant higher than

superficial back muscle (Thoracic part of erector spinae muscle) during 7 from 11 exercises and during

quadruped exercise on stable support electric activity deep back muscle was statistically significant

higher than electric activity of lumbar part of erector spinae muscle (p<0,05). 4. Only one pair („Trunk

extension on a ball” vs. „Angled trunk extension“) of exercises had statistically significant higher

electric activity between superficial back muscles (p<0,05). 5. Statistically significant higher

superficial back muscle activity was observed during exercise with the object to lift both lower limbs

(p<0,05).

6

PADĖKA

Dėkoju savo darbo vadovui prof. Alfonsui Vainorui ir konsultantui Vidmantui Zaveckui uţ

visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą. Taip pat dėkoju Kauno technologijos

universiteto mechanikos ir mechatronikos fakulteto inţinerinės mechanikos katedrai uţ suteiktą

galimybę pasinaudoti elektromiografijos įranga, taip pat šios katedros darbuotojui dr. Aurelijui

Domeikai, padėjusiam atlikti tyrimą reabilitacijos magistro baigiamajam darbui.

7

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje daugėja prietaisų, atliekančių fizinį darbą vietoj ţmogaus,

ţmonių gyvenimas fiziškai lengvėja. Verta susirūpinti, ar tai yra naudinga ţmogaus organizmui, kuris

turi savybę adaptuotis esant didesniam, nei jam įprasta, fiziniui krūviui. Organizmas, gaunantis

maţesnį, nei jam įprasta, fizinį krūvį, maţina raumenų darbo poreikį, maţinant raumeninių skaidulų

skersmenį. Toks pokytis ţmogaus organizmui gali būti per maţas stimulas optimaliam skeleto ir

raumenų sistemos funkcionavimui.

Ţmonių, besidominčių savo sveikata ir įvairiomis priemonėmis stiprinančiomis sveikatą,

kasmet daugėja, ir kuriama vis daugiau laidų, kurios stengiasi pateikti svarbiausią informaciją apie

ţmogaus sveikatą. Nemaţėjantis tų laidų populiarumas patvirtina faktą, jog ţmonėms rūpi jų sveikata.

Viena iš sveikatos stiprinimo priemonių yra fiziniai pratimai, kurie pasiţymi savo ekonomiškumu.

Norint išlikti aktyvia visuomenės dalimi svarbu savo organizmą paruošti kasdienei veiklai, o tai galima

padaryti stimuliuojant organizmą fiziniu krūviu. Neabejojama, kad fizinis krūvis turėtų būti didesnis

nei įprasta arba bent tokio pat lygio, kuris įprastas organizmui, tačiau ne maţesnis.

Tinkamai parinkti pratimą tam tikriems raumenims stiprinti reikalingi duomenys apie

raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus. Pvz., norime parinkti pratimą, kuris optimaliai

aktyvuotų tam tikrus nugaros raumenis, o gal norime parinkti pratimą, kuris optimaliai aktyvuotų tam

tikrus nugaros raumenis, tačiau būtų atliekamas ant nestabilios atramos ir būtų įjungiami papildomi

judesio atlikimą kontroliuojantys mechanizmai.

Konrad et al., Callaghan et al., Souza et al., Verna et al., Hall et al. ir Silva et al. tyrimai

pateikia duomenis apie nugaros raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus ant stabilios atramos.

Pratimai pateiktų autorių tyrimuose sudaro maţąją dalį pratimų, kurie gali būti panaudoti stiprinant

nugaros raumenis. Desai & Marshall tyrimas pateikia duomenis apie vieną nugaros raumenis

stiprinantį pratimą, atliktą ant nestabilios atramos. O Marshal & Murphy, Drake et al. tyrimuose

pateikiami duomenis apie identiškus pratimus, atliktus ant stabilios ir nestabilios atramos, kurie yra

palyginami tarpusavyje. Deja, pratimų, kuriuos atliekant uţregistruotas nugaros raumenų elektrinis

aktyvumas, yra tikrai per maţai norint parinkti tinkamą pratimą, todėl buvo pasirinkta ši baigiamojo

magistrinio darbo tema. Šiuo darbu siekiama praturtinti elektromiografinių duomenų bazę apie nugaros

raumenų elektrinį aktyvumą atliekant atviros kinetinės grandinės pratimus.

Nepavyko rasti publikacijų, kuriuose būtų ištirti 4 iš 11 mūsų pasirinktų pratimų, nors šie

pratimai pateikiami vadovėliuose bei virtualiose pratimų programose. Iki šiol Vera – Garcia et al. yra

vienintelis tyrimas, kuriame autoriai nagrinėjo giliųjų ir paviršinių raumenų aktyvacijos santykį, tačiau

šiame tyrime nagrinėti pilvo raumenys. Analogiškų tyrimų, kuriuose būtų nagrinėta giliųjų ir

paviršinių nugaros raumenų aktyvacija, nepavyko rasti, todėl buvo pasirinktas tyrimo tikslas – įvertinti

8

nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje

grandinėje.

9

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant

pratimus atviroje kinetinėje grandinėje.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uţdaviniai:

1. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus

atviroje kinetinėje grandinėje ant stabilios atramos.

2. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus

atviroje kinetinėje grandinėje ant nestabilios atramos.

3. Palyginti giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą su paviršinių raumenų elektriniu

aktyvumu kiekvieno pratimo metu.

4. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, atliekamų ant stabilios

atramos, su atliekamais ant nestabilios atramos.

5. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, kurių atlikimas skiriasi

judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi.

10

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Kinetinių grandinių koncepcija

Atviros ir uţdaros kinetinės grandinės terminai vis daţniau naudojami tarp reabilitacijos

specialistų: kineziterapeutų ir ergoterapeutų, kai reikia apibūdinti atliekamą pratimą. Nepaisant to, kad

pirmasis straipsnis, kuriame aprašomos kinetinės grandinės, pasirodė 1871 metais, biomechanikos

sferoje kinetinės grandinės buvo pristatytos tik 1955 metais (Butler, 2003).

Atviros ir uţdaros kinetinės grandinės pratimų koncepcija buvo išvystyta sporto sferoje

(Augustsson & Thomee, 2000). Pratimas, kurio metu distalinis galūnės segmentas yra fiksuotas

(nejudantis), yra vadinamas uţdaros kinetinės grandinės pratimu, pvz., pritūpimas (1 pav.), svorio

spaudimas kojomis ar prisitraukimas. Atviros kinetinės grandinės, priešingai nei uţdaros kinetinės

grandinės pratimai, neturi fiksuoto distalinio galūnės segmento (1 pav.) Atviros kinetinės grandinės

pratimai leidţia terminaliniam galūnės segmentui nevarţomai judėti erdvėje (Butler, 2003).

1 pav. A - Uždaros kinetinės grandinės pratimas – pritūpimas. B - Atviros kinetinės grandinės

pratimas – blauzdos tiesimas

Atviros ir uţdaros kinetinės grandinės pratimai skiriasi raumens aktyvavimo ir jėgų raiščiuose

generavimo modeliais (Escamilla et al., 1998). Uţdaros kinetinės grandinės pratimų metu aktyvuojami

raumenys antagonistai, todėl šie pratimai nenaudojami norint izoliuotai aktyvuoti vieną raumenų grupę

ar vienos raumens grupės testavimui. O atviros kinetinės grandinės pratimai tinkami stiprinti ir testuoti

izoliuotas raumenų grupes (Salem et al., 2003). Dilbio lenkimas su pasipriešinimu, kurio metu

11

stiprinami dilbį lenkiantys raumenys, ir dilbio tiesimas su pasipriešinimu, kurio metu stiprinami dilbį

tiesiantys raumenys, yra atviros kinetinės grandinės pratimų pavyzdţiai.

Kineziterapijoje atviros ir uţdaros kinetinės grandinės pratimai taikomi kasdien, tačiau iki šiol

nėra ţinoma, kurie iš jų yra naudingesni. Pacientų reabilitacija po rekonstrukcinės priekinio kryţminio

raiščio operacijos yra plačiausiai išnagrinėta sritis, kalbant apie kinetinių grandinių pratimus. Iki pat

2010 metų buvo manoma, kad atviros kinetinės grandinės pratimai yra ţalingi rekonstruotam

kryţminiam raiščiui ir jais pasiekiamas maţesnis terapinis efektas nei uţdaros kinetinės grandinės

pratimais (Kaplan, 2010). Kaplan atliktoje literatūros apţvalgoje, kurią sudarė 17 mokslinių

publikacijų, nebuvo rasta statistiškai patikimo skirtumo tarp pacientų, reabilituojamų po kryţminio

raiščio rekonstrukcijos operacijos, atsistatymo laikotarpio naudojant atviros kinetinės grandinės

pratimus ir pacientų, kuriems buvo taikyti uţdaros kinetinės grandinės pratimai. Remiantis

biomechaninių ir klinikinių tyrimų rezultatais nurodoma, jog atviros kinetinės grandinės kelio tiesimo

pratimai sukelia didelę įtampą priekiniame kryţminiame raištyje, ypač judesiui vykstant prie visiško

kelio ištiesimo ribos (Mesfar & Shirazi-Adl, 2008). O uţdaros kinetinės grandinės pratimai

rekomenduojami, nes, pasak tyrimų, jie yra saugesni pacientams po priekinio kryţminio raiščio

rekonstrukcijos operacijos (Perry et al., 2005). Nepaisant šių atradimų, šiuolaikinių tyrimų rezultatai

pritaria abiejų tipų, t.y. ir atviros, ir uţdaros kinetinės grandinės, pratimų taikymui siekiant atstatyti ir

sustiprinti sąnario funkcionavimą (Andersen et al., 2006; Witrvrouw et al., 2004).

Bandant išsiaiškinti, kurios kinetinės grandinės pratimai yra naudingesni reabilituojant

pacientus, atsiţvelgta į ţmogaus kasdienėje veikloje naudojamus funkcinius judesius, t.y. ar pratimas

atkartoja ţmogui įprastą veiklą. Buvo manoma, kad pacientams po kryţminio raiščio rekonstrukcijos

operacijos naudingiau taikyti uţdaros kinetinės grandinės pratimus. Ši nuomonė buvo pagrįsta kasdien

atliekamais funkciniais judesiais (pvz., stojimasis, tūpimas, sėdimas, stovėjimas), kurie vyksta

uţdaroje kinetinėje grandinėje (Fitzgerald, 1997). Tačiau pastebėta, kad yra funkcinių judesių

vykstančių atviros kinetinės grandinės sąlygomis, pvz., ėjimas. Ėjimą sudaro atramos ir ţingsnio fazės

(Krutulytė, 1999). Ţingsnio fazės metu koja pakeliama, distalinis kojos galas nėra fiksuotas, vyksta

atviros kinetinės grandinės judesys. Viršutinės galūnės judesiai, kitaip nei apatinės galūnės, daţniau

vyksta atviroje kinetinėje grandinėje, t.y. rankos distalinis segmentas juda laisvai erdvėje (Voight et

al., 2007) Daikto perkėlimas, daikto nešimas, pasisveikinimas paspaudţiant kitam ţmogui ranką, namų

ruošos darbai (siurbimas dulkių siurbliu, kilimo dulkinimas, indų plovimas su kempinėle ir t.t.) yra

judesių kompleksas, atliekamas atviroje kinetinėje grandinėje. O judesiai, pvz., durų stūmimas,

traukimas, atsikėlimas iš gulimos padėties pasiremiant ranka, vyksta uţdaros kinetinės grandinės

sistemoje.

12

Dabartinis kineziterapeutų poţiūris į pratimų taikymą reabilitacijoje siūlo neišskirti vienos

kinetinės grandinės pratimų, o į reabilitacijos programą įtraukti abiejų kinetinių grandinių pratimus

(Mesfar & Shirazi-Adl, 2008).

1.2. Nestabilūs paviršiai ir prietaisai, sukuriantys nestabilumą

Kasmet reabilitacijoje naudojamų metodų ir prietaisų vis daugėja, kasmet kineziterapeutai

gali pasigirti nauja įranga, palengvinančia jų darbą. Daugybė prekinių ţenklų (BOSU, AIREX,

GYMNIC, THERABAND, REDCORD ir kt.) (2 pav.) kasmet siūlo naujas prekes, skirtas tiek

reabilitacijai, tiek asmeniniam naudojimui. Kompanija „Redcord“ prieš keletą metų į pasaulinę rinką

išleido produktą Redcord Mini, kuris pradţiugino prieinama kaina. Dabar kiekvienas, norintis

treniruotis pagal S-E-T koncepcija, gali tai daryti namuose įsigijęs portatyvų Redcord Mini įrenginį,

kurio kaina net 50% maţesnė uţ jo pirmtaką Redcord Trainer.

2 pav. Įranga, naudojama reabilitacijai

Nestabilias pratimo atlikimo sąlygas sukurianti įranga plačiai paplito ne tik reabilitacijos, bet

ir sporto srityje. Pagrindinis pratimų ant labilių paviršių privalumas grindţiamas neuro-raumenine

adaptacija. Kol kas nėra konkrečių išvadų, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad nestabilūs

paviršiai, naudojami pratimų metu, didintų treniruojamo raumens elektrinį aktyvumą, bet yra nemaţai

tyrimų, įrodančių, jog juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančių bei pagalbinių raumenų aktyvumas

padidėja atliekant pratimus ant nestabilios atramos. Behm et al. tyrime, kuriame atliekami liemens

stiprinimo pratimai ant stabilios ir nestabilios atramos, pateiktuose rezultatuose aiškiai pabrėţiamas

ţenklus apatinės pilvo tiesiojo raumens dalies elektrinio aktyvumo padidėjimas pratimą atliekant ant

13

nestabilios atramos. Tame pačiame tyrime buvo atliekami pratimai krūtinės raumenims („svarmenų

spaudimas“ ir „svarmenų spaudimas kampu“) ant stabilios ir nestabilios atramos. Nors jokio raumenų

elektrinio aktyvumo skirtumo „svarmenų spaudimo kampu“ pratimo atlikimo metu nepastebėta, bet

pratimo „svarmenų spaudimas“ metu nustatytas statistiškai reikšmingas tiesiojo nugaros ir apatiniųjų

pilvo raumenų elektrinio aktyvumo padidėjimas pratimą atliekant ant nestabilios atramos lyginant su

stabilia atrama. Raumenų elektrinio aktyvumo skirtumas tarp stabilaus ir nestabilaus pratimo atlikimo

sąlygų siekė 40% (Behm et al., 2005). Toliau nagrinėjant, ar nestabilumo pokyčiams apibūdinti galima

pritaikyti progresinį modelį, t.y. ar kuo didesnis nestabilumas sąlygoja didesnį raumenų elektrinį

aktyvumą, paaiškėjo, kad didinant nestabilumo lygį kartu didėja liemenį stabilizuojančių raumenų

elektrinis aktyvumas apytiksliai 20 – 30 %. Atsiţvelgiant į šiuos tyrimų rezultatus teigiama, jog

nestabilūs paviršiai turėtų būti taikomi, jei yra siekiama padidinti liemenį stabilizuojančių raumenų

aktyvumą (Anderson & Behm, 2005).

Vienas iš populiariausių nestabilumo pojūtį pratimo metu sukuriantis prietaisas yra kamuolys,

kurį Šveicarijos kineziterapeutai ir chiropraktai pirmieji panaudojo reabilitacijoje. Kamuolį šiandien

įmanoma pamatyti naudojamą sportininkų treniruotėms, sporto klubuose, sveikatos stiprinimo

treniruotėse, per aerobikos, jogos ir pilates uţsiėmimus, taip pat biuruose naudojama vietoj kėdės, nors

nėra tvirtų įrodymų, kad sėdėjimas ant kamuolio geriau uţ sėdėjimą ant kėdės (Aušiūrienė ir

Petrikonis, 2000). Vieno garsiausių Kanados mokslininko atliktame tyrime paaiškėjo, kad sėdint ant

kamuolio liemens raumenų elektrinis aktyvumas nedidėja. Autorius mano, kad tokius tyrimo duomenis

galėjo nulemti statinė sėdėjimo uţduotis (McGill et al., 2006). Olandijos mokslininkų tyrime, kuriame

tiriamieji buvo ištirti dinaminėmis sėdėjimo sąlygomis, buvo nustatyta, kad tiesiamojo nugaros

raumens elektrinis aktyvumas padidėja bei išauga atliekamų judesių amplitudė (Kingma & Dieen,

2009). Toks rezultatų nesutapimas verčia abejoti kamuolio naudingumu jį naudojant vietoj kėdės darbo

vietoje. Kadangi kamuolys darbo vietoje yra naujiena Lietuvoje, todėl, be abejonės, reikėtų daugiau

dėmesio skirti ergonomikos srities tyrimams, kuriuose būtų panaudotas kamuolys. Kol kas nėra ištirta,

kokios per ilgo sėdėjimo ant kamuolio pasekmės, ar sėdėjimas ant kamuolio turėtų būti limituojamas ir

t.t.

Pastebėta, kad kamuolys padeda išlaikyti taisyklingą kūno laikyseną sėdint ant jo, o tai gali

būti sąlyga nugaros apatinės dalies skausmo atsiradimo prevencijai (Norris, 2000). Manoma, jog

nestabilus paviršius, šiuo atveju kamuolys, lems raumenų elektrinio aktyvumo padidėjimą vien tam,

kad atliekamas judesys būtų darnus (Vera-Garcia et al., 2000). Kanados mokslininkų tyrime, kuriame

buvo tiriama, ar atliekant pratimus ant kamuolio didėja raumenų elektrinis aktyvumas lyginant su

tokiais pat pratimais ant kilimėlio, nebuvo nustatyta jokio statistiškai patikimo skirtumo, tačiau autoriai

paţymi, kad pasirinktuose pratimuose kamuolys galėjo būti per maţa stimuliacija, kurios nepakako

14

organizmo adaptaciniams mechanizmams prasidėti (Drake et al., 2006). Atsispaudimo pratimo

elektromiografinis tyrimas parodė, jog didţiojo krūtinės raumens (pagrindinis judesį atliekantis

raumuo) aktyvumui nedarė įtakos pratimo atlikimo variacijos, t.y. pratimą atliekant penkiomis

skirtingomis sąlygomis. Bet buvo pastebėtas trigalvio ir tiesiojo pilvo raumens elektrinio aktyvumo

padidėjimas atliekant atsispaudimą rankomis ant kamuolio (Lehman et al. 2006). Kitame nemaţiau

svarbiame tyrime panaudojant elektromiografą ir kamuolį išsiaiškinta, kad kamuolys yra svarbus

įrankis norint padidinti pilvo raumenų elektrinį aktyvumą. Remiantis tyrimo, kurį sudarė 4 pratimai

pilvo raumenims, rezultatais prieita išvadų, jog atliekant atsilenkimus ant kamuolio pasikeičia raumenų

elektrinio aktyvumo lygis ir raumenų koaktyvacijos modelis siekiant stabilizuoti stuburą ir visą kūną.

Taip pat autoriai siūlo naudoti kamuolį vėlesnėje reabilitacijos fazėje ar tada, kai reikalingas didesnis

judesių valdymo apkrovimas (Vera-Garcia, 2000). Elektromiografija neapsiriboja vienmomenčiais

tyrimais. Iš duomenų, surinktų penkių savaičių trukmės moksliniame tyrime, buvo nustatyta, jog

liemens raumenų elektrinio aktyvumo prieaugis buvo didesnis pratimus atliekant ant kamuolio

lyginant su tokios pat trukmės treniruotėmis ant kilimėlio (Cosio-Lima et al., 2003).

Apibendrinant apţvalgą apie nestabilius paviršius ir prietaisus, sukuriančius nestabilumą,

galime teigti, kad iki dabar atlikta daug įvairių tyrimų, kurie turi didelę praktinę vertę. Nepaisant

tyrimų kiekio pastebimas trūkumas tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamas raumenų elektrinis aktyvumas

atliekant pratimus, naudojamus reabilitacijos programose.

1.3. Išsami nugaros raumenų apţvalga

Nugaros raumenų vaidmuo organizme per pastaruosius du dešimtmečius sulaukė didelio

mokslininkų dėmesio, todėl atlikta gausybė publikuotų bei nepublikuotų mokslinių tyrimų. Paviršinės

elektromiografijos tyrimai apima platų sričių spektrą, kuriame buvo nagrinėti nugaros raumenys.

Reabilitacijos, sporto, sveikatos stiprinimo, ergonomikos, biomechanikos ir fiziologijos sritys yra

aktualiausios besitobulinantiems kineziterapeutams ir kitiems reabilitacijos komandos nariams.

Elektromiografijos prietaisai padeda gauti objektyvius duomenis, tačiau labai svarbu

paţymėti, kad elektrodų tvirtinimas reikalauja ţinių apie tinkamą elektrodo lokalizaciją ant raumens.

Remiantis 2009 metais atlikto tyrimo duomenimis nesunku gauti iškreiptus duomenis dislokuojant

elektrodus. Elektrodo tvirtinimo vietos dislokacija 1 – 2 cm aukščiau ar ţemiau tikrosios tvirtinimo

15

vietos nekeičia paviršinės elektromiografijos signalo amplitudės, bet šoninė elektrodo tvirtinimo

dislokacija vidutiniškai 18 % sumaţina signalo amplitudę (Nooij et al., 2009).

1.3.1. Dauginis raumuo

Dauginis raumuo (lot. m. multifidus) (3 pav.) tęsiasi nuo kryţkaulio iki II kaklo slankstelio.

Prasideda nuo kryţkaulio nugarinio paviršiaus, juosmens ir krūtinės slankstelių skersinių ataugų ir

prisitvirtina prie visų juosmens, krūtinės ir kaklo slankstelių (išskyrus atlantą) keterinių ataugų (Drake

et al., 2010).

3 pav. Dauginis raumuo

Dauginis raumuo apibūdinamas kaip didţiausias ir arčiausiai stuburo esantis iš juosmeninės

nugaros dalies raumenų (Kim et al., 2005). Šio raumens inervacija yra viensegmentė, t.y. tam tikra

raumens dalis inervuojama tam tikro segmento. Jei segmentas yra uţblokuotas tai atitinkamoje

raumens dalyje nutrūksta inervacija (Kader et al., 2000). Juosmens raumenų vaidmuo stuburo

stabilizacijai įrodytas moksliniais tyrimais. Dauginis raumuo kartu su skersiniu pilvo raumeniu

priskiriami pirminiams juosmeninės stuburo dalį stabilizuojantiems raumenims (1 lentelė) (Macdonald

et al., 2006). Dauginio raumens stabilizacinė funkcija paaiškinama aktyvacija stovint bei toninė

aktyvacija einant (Hides, 2004a). I tipo raumeninių skaidulų procentinė sudėtis, varijuojanti nuo 49 %

iki 93 %, patvirtina anksčiau minėto raumens svarbą stuburo stabilumui uţtikrinti (Macdonal et al.,

2006). Keliamieji ir sukamieji juosmeninės stuburo dalies judesiai – pagrindinė dauginio raumens

stabilizacinės funkcijos sritis. Lokalios raumenų sistemos sinchronizuotas susitraukimas tarp dubens

dugno, skersinių pilvo, dauginių raumenų ir diafragmos palaiko juosmeninės stuburo dalies dinaminio

16

segmento stabilumą. O esant stabiliam pagrindui vyksta saugus bendrųjų raumenų susitraukimas. Taigi

dauginiai raumenys dalyvaudami stabilizacijoje palaiko juosmeninę lordozę ir uţtikrina neutralios

srities stuburo segmentų kontrolę (Vainoras, 2008).

1 lentelė. Liemens raumenų klasifikacija

(Norris, 2001)

Stabilizuojantys Judinantys

Pirminiai Antriniai

Skersinis pilvo raumuo

Dauginis raumuo

Vidinis įstriţinis raumuo

Medialinės išorinio įstriţinio

raumens skaidulos

Kvadratinis juosmens

raumuo

Tiesusis pilvo raumuo

Lateralinės išorinio įstriţinio

raumens skaidulos

Tiesiamasis nugaros raumuo

Elektromiografinių tyrimų rezultatai leidţia teigti, jog egzistuoja skirtumas tarp sveikų

asmenų ir pacientų, besiskundţiančių nugaros apatinės dalies skausmu, raumenų aktyvacijos modelių

(O„Sullivan, 2000; Marras et al., 2001, Lariviere et al., 2000). Dauginis raumuo nėra išimtis, todėl jo

aktyvacijos modelis pakinta. Pacientų, besiskundţiančių nugaros apatinės dalies skausmu, dauginiai

raumenys statistiškai patikimai maţesni lyginant su sveikųjų asmenų. Raumens atrofija nėra išplitusi ir

turi specifinę lokalizaciją (Hides et al., 2006). Pacientams, besiskundţiantiems vienpusiu nugaros

apatinės dalies skausmu, pastebimas dauginio raumens atrofijos asimetriškumas, t.y. dauginio raumens

atrofija vyksta skaudančioje pusėje (Barker et al., 2004). Turimi tyrimų duomenys rodo, jog esant

nugaros apatinės dalies skausmui smegenų ţievėje vyksta reorganizacija. Reorganizacija sukelia

pokyčius motorinėje ţievėje, kurie gali lemti liemens raumenų aktyvacijos trūkumą valdant judesius,

dauginis raumuo yra vienas iš tų liemens raumenų (Tsao et al., 2008). Asmenims, gyvenantiems

sėsliai, ir pacientams, besiskundţiantiems nugaros apatinės dalies skausmu, gali būti sunkiau aktyvuoti

skersinį pilvo bei dauginį raumenį, minėti raumenys gali susilpnėti, todėl pablogėja jų stabilizacinė

funkcija (Herrington & Davies, 2005).

1.3.2. Tiesiamasis nugaros raumuo

Tiesiamasis nugaros raumuo (lot. m.erector spinae) (4 pav.) išsidėstęs abipus stuburo ties

keterinėmis stuburo slankstelių ataugomis. Jis lengvai pastebimas ţmogui pasilenkus, ypač

juosmeninėje stuburo dalyje. Tiesiamasis nugaros raumuo prasideda nuo kryţkaulio, klubakaulio

skiauterės, juosmens slankstelių keterinių ataugų ir krūtininės juosmens fascijos, o prisitvirtina prie

17

šonkaulių, stuburo slankstelių skersinių ir keterinių ataugų, pakauškaulio ir smilkinkaulio. Šio raumens

funkcija – tiesti stuburą, atlošti galvą ir fiksuoti liemenį vertikalioje kūno padėtyje judant, sėdint ar

stovint.

4 pav. Tiesiamasis nugaros raumuo

Tiesiamąjį nugaros raumenį sudaro trys raumenys (Drake et al., 2010):

1. klubinis šonkaulių raumuo;

2. keterinis raumuo;

3. ilgiausiasis raumuo.

Klubinį šonkaulių raumenį sudaro juosmeninė, krūtininė ir kaklinė dalys. Juosmeninė dalis

prasideda nuo kryţkaulio, klubakaulio skiauterės ir prisitvirtina prie juosmeninių slankstelių skersinių

ataugų ir VI – IX šonkaulių kampų. VII – XII šonkaulių kampai yra krūtininės dalies pradţia, nuo

kurios raumuo tęsiasi ir prisitvirtina prie I – VI šonkaulių kampų. Kaklinės dalies pradţia – I – VI

šonkaulių kampai, o pabaiga – IV – VI kaklo slankstelių skersinės ataugos. Klubinio šonkaulių

raumens funkcija – lenkti stuburą į šoną, o esant abipusei kontrakcijai ištiesti pirmyn palenktą stuburą.

Keterinis raumuo yra išsidėstęs vidurinėje linijoje lateraliai stuburo slankstelių keterinių ataugų. Šį

raumenį sudaro krūtininė, kaklinė ir galvinė dalys. Krūtininė dalis tęsiasi nuo trijų apatiniųjų krūtinės

ir trijų viršutiniųjų juosmens slankstelių keterinių ataugų iki II – VIII krūtinių slankstelių keterinių

18

ataugų. Kaklinė dalis lokalizuota ţemiau galvinės dalies. Ji prasideda nuo dviejų apatinių kaklo ir

dviejų viršutinių krūtinės slankstelių keterinių ataugų ir prisitvirtina prie II – IV kaklo slankstelių

keterinių ataugų. Galvinės dalies pradţia – kaklo ir viršutinių krūtinės slankstelių keterinės ataugos, o

pabaiga – pakauškaulis. Keterinio raumens funkcija – tiesti stuburą ir atlošti galvą. Ilgiausiasis raumuo

išsidėsto tarp keterinio ir klubinio šonkaulių raumens. Pats raumens pavadinimas įvardija raumens ilgį.

Šis raumuo tęsiasi per visą stuburą nuo kryţkaulio iki kaukolės. Ilgiausiąjį raumenį sudaro krūtininė,

kaklinė ir galvinė dalys. Krūtininė dalis prasideda nuo kryţkaulio, juosmens slankstelių keterinių

ataugų ir XII krūtinės slankstelio skersinės ataugos, o prisitvirtina prie juosmens slankstelių skersinių

ataugų ir šonkaulių. Kaklinė dalis prasideda nuo I – VI krūtinės slankstelių skersinių ataugų, o

prisitvirtina prie II – VII kaklo slankstelių skersinių ataugų. Galvinė dalis prasideda nuo I – III krūtinės

slankstelių skersinių ataugų, o prisitvirtina prie smilkinkaulio speninės ataugos. Ilgiausiojo raumens

funkcija – lenkti galvą ir pasukti stuburą į savo pusę, o esant abipusei kontrakcijai tiesti sulenktą

pirmyn stuburą (Drake et al., 2010). Tiesiamojo nugaros raumens skaidulų ilgis varijuoja nuo 5,2 cm

keterinio raumens krūtininėje dalyje iki 12 cm klubinio šonkaulių raumens juosmeninėje dalyje.

Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens sarkomerų ilgis – 2,31 μm, o tai reiškia, kad didesnės raumens

jėgos gali būti sukuriamos kūno padėtyse, kurios prailgina raumenį. Tokios kūno pozicijos yra

gulėjimas ant pilvo ir kitos artimos gulėjimui ant pilvo padėčiai (Delp et al., 2001). Švedijos

mokslininkai savo tyrime labai detaliai išanalizavo juosmeninę nugaros dalį tiesiančių raumenų jėgos

svertų susidarymą. Autoriai nurodo nugaros ekstenzinėje (200 laipsnių nugaros tiesimo) padėtyje

nustatę statistiškai patikimai maţesnius jėgos pečius nei nugaros fleksijoje (450 laipsniai lenkiantis į

priekį). Šie duomenys uţfiksuoti L1/L2 – L4/L5 segmentuose, o T12/L1 ir L5/S1 segmentuose

statistiškai patikimo skirtumo nerasta (Daggfeldt & Thorstensson, 2003).

Nugaros apatinės dalies raumenys nuolatos aktyvuojami tam, kad išlaikytų stuburą tiesų. Vis

dėlto nesaugūs judesiai, netaisyklinga laikysena kasdienės veiklos metu ir sportinė veikla yra ideali

sąlyga šiam regionui tapti daţniausiai paţeidţiama vieta viso pasaulio populiacijoje (Bono, 2004).

Ţmogus, kasdien dirbantis aktyvų darbą, vidutiniškai nueina 21 kilometrą per dieną. Ţinant, kad

tiesiamieji nugaros raumenys aktyvuojami einant, prieš pat kiekvienos kojos atraminę fazę galime

įsivaizduoti kasdien tiesiamiesiems nugaros raumenims tenkančią apkrovą ir tai, jog šie raumenys turi

būti parengti kasdieniniam iššūkiui (ţmogaus atliekamų judesių visumai). Kitu atveju galimi

kumuliaciniai raumenų nuovargio mechanizmai, trikdantys ne tik aplink esančių raumenų veiklą, bet ir

kitiems tos pačios kinetinės grandinės raumenims (White & McNair, 2002).

Elektromiogramoje raumens nuovargis matomas kaip elektromiografinio signalo daţnio

sumaţėjimas. Elektromiografinio signalo daţnis didėja esant didesniam raumens susitraukimo

19

intensyvumui, kai yra aktyvuojamos didesnio skersmens skaidulos. Tiesiamojo nugaros raumens

greitesnį nuovargį mokslininkai sieja su nugaros apatinės dalies skausmu. Tyrimas, siekęs išsiaiškinti

skirtingų tiesiamojo nugaros raumens regionų nuovargį sveikiems asmenims ir pacientams,

besiskundţiantiems nugaros apatinės dalies skausmu, tam, kad būtų galima duomenis pritaikyti

klinikinėje praktikoje, atrado, kad sveikųjų asmenų tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis yra

ištvermingesnė lyginant su pacientais, besiskundţiančiais nugaros apatinės dalies skausmu. Nepaisant

šio fakto, tiesiamojo raumens juosmeninė dalis maţiau ištverminga buvo sveikųjų asmenų. Turint

tokius duomenis autoriai vis dar spėlioja, ar tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies greitesnis

nuovargis sukelia nugaros apatinės dalies skausmą, o gal nugaros apatinės dalies skausmas lemia

tiesiojo nugaros raumens krūtininės dalies ištvermingumo sumaţėjimą (Sung et al., 2009). Tiriant

sveikus asmenis Amerikos mokslininkai įrodė, jog tiesiamųjų nugaros raumenų nuovargis padidina

paraspinalinių raumenų relfleksino atsako amplitudę kūną sutrikdţius staigiu pastūmimu ir jam

bandant grįţti į neutralią padėtį (Herrmann, 2005). Šis refleksinio atsako amplitudės padidėjimas gali

būti kompensacija sumaţėjusiai raumens jėgai nuvargus (Zhang & Rymer, 2001), tačiau šio atsako

nepakanka juosmeninės stuburo dalies stabilumui uţtikrinti, stabilumas yra uţtikrinamas, kai raumenys

nėra kompensuojami refleksinio atsako (Granata et al., 2004).

1.4. Elektromiografija

Elektromiografija – tai raumenų elektrinių potencialų registravimas. Raumenų susitraukimą

centrinė nervų sistema reguliuoja per maţiausius judesio valdyme dalyvaujančius funkcinius darinius –

motorinius vienetus. Motorinius vienetus sudaro nugaros smegenyse esantis motoneuronas ir prie jo

ilgosios ataugos terminalių prisijungusios raumenų skaidulos. Veikiamos nervinio impulso, sukelto

veikimo potencialo, raumenų skaidulos susitraukia. Elektromiografu galima uţregistruoti ir aplink

esančiais audiniais sklindantį veikimo potencialą, kuris bus matomas elektromiogramoje.

Elektromiografija – tai metodas, kuriuo gali būti registruojamas tiek atskiros raumens skaidulos, tiek ir

viso raumens elektrinis aktyvumas. Elektrinis atskirų raumens skaidulų aktyvumas daţniausiai

registruojamas adatiniais arba vieliniais elektrodais, kurie yra įleidţiami į raumens vidų, arba labai

maţais ant raumens paviršiaus uţdedamais elektrodais. Visam raumens elektriniam aktyvumui, kurį

formuoja daugelio motorinių vienetų veikimo potencialai, registruoti naudojami įvairių tipų, dydţio ir

formos paviršiniai elektrodai. Paviršiniai elektrodai yra neinvazinis būdas uţregistruoti biosignalą,

plintantį raumenyje (5 pav.). Paviršinių elektrodų tvirtinimas yra daug paprastesnis nei adatinių

elektrodų, be to nesukelia jokių nemalonių pojūčių tiriamajam (Cram et al., 1998).

20

5 pav. Paviršinių elektrodų veikimo mechanizmas

Skiriami keli raumenų susitraukimo tipai: truktelėjimas, izotoninis, izometrinis ir tetaninis

susitraukimai. Elektromiografijos metodu galima uţregistruoti visus šiuos raumens darbo tipus. Taip

pat elektromiografija galima uţregistruoti raumenų darbą, kuris yra sunkiai pastebimas plika akimi.

Tokie atvejai pasitaiko, kai sklindantis elektrinis impulsas yra per silpnas, kad sukeltų motorinį atsaką

– judesį, bet jis jau gali būti registruojamas elektromiografu (Cram et al., 1998).

21

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas

Tyrimas atliktas nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio iki 2011 metų vasario mėnesio Lietuvos

sveikatos mokslų universiteto medicinos akademijos kineziologijos ir sporto medicinos katedroje.

Tyrimą sudarė dvi dalys:

1. 15 minučių trukmės tiriamųjų apšilimas (5 minutės veloergometro mynimui ir 10

minučių tempimo pratimams).

2. Tiriamųjų testavimas.

Tiriamųjų testavimą sudarė 11 pratimų ir 2 testavimo padėtys maksimaliam valingam

testuojamų raumenų susitraukimui išgauti.

2.2. Tyrimo objektas

Tyrime dalyvavo 20 darbingo amţiaus vyrų, per tris mėnesius neturėjusių nusiskundimų dėl

nugaros apatinės dalies skausmo. Dalyvavusių asmenų amţiaus vidurkis 22,4 ± 0,53 (±standartinė

vidurkio įverčio paklaida (SEM)) metai, kūno masės indeksas 24,6 ± 1,36 (± SEM) kg/m2.

2.3. Tiriamųjų atranka

2010 metų rugsėjo mėnesį išplatintas skelbimas, kviečiantis darbingo amţiaus vyrus dalyvauti

elektromiografiniame tyrime. Sulaukta skambučių iš 24 asmenų, norinčių dalyvauti tyrime. Keturi

asmenys dėl asmeninių prieţasčių negalėjo atvykti pagal jiems paskirtą laiką ir datą, todėl tyrimui

pavyko surinkti duomenis iš 20 asmenų.

22

2.4. Tyrimo metodai

2.4.1. Tyrime naudotos nestabilumą sukeliančios priemonės

Tyrime buvo panaudoti kamuoliai (6 pav.) tam, kad pratimas būtų atliekamas nestabilios

atramos sąlygomis. Kamuolio dydis buvo parenkamas pagal gamintojų rekomendacijas atsiţvelgiant į

tiriamojo ūgį:

6 pav. Tyrime naudoti kamuoliai

1. 55 cm skersmens kamuolys naudojamas tiriamiesiems, kurių ūgis yra 155 – 169 cm.

2. 65 cm skersmens kamuolys naudojamas tiriamiesiems, kurių ūgis yra 170 – 185 cm.

3. 75 cm skersmens kamuolys naudojamas tiriamiesiems, kurių ūgis yra 186 – 200 cm.

2.4.2. Elektromiografija

Keturių kanalų eletromiografu Myotrace 400 (7 pav.) padaryti elektrinio impulso įrašai iš 3

raumenų panaudojant vienkartinius dvigubus Ag/AgCl Noraxon elektrodus (7 pav.). Elektrodai yra

aštuoneto formos, 4 cm x 2.2 cm, kiekvieno elektrodo diametras 1 cm, o tarpelektrodinis tarpas 2 cm.

23

7 pav. Elektromiografas Myotrace 400 ir paviršiniai elektrodai

Vieta elektrodui tvirtinti paruošiama skutimosi peiliuku pašalinant plaukus, tokiu būdu

kokybiškiau pritvirtinimas elektrodas. Elektrodai tvirtinami ant šių raumenų (8 pav.):

1. Dauginio raumens (lot. m. multifidus) – elektrodai tvirtinami 2-3 cm lateraliai nuo 5-ojo

juosmeninio slankstelio keterinės ataugos palei skaidulų ėjimo kryptį (Müller et al., 2010; Hibbs et

al., 2011).

2. Tiesiamojo nugaros raumens (lot. m. erector spinae):

2.1. Krūtininė tiesiamojo nugaros raumens dalis – elektrodai tvirtinami 5 cm lateraliai nuo 9-ojo

krūtininio slankstelio keterinės ataugos palei skaidulų ėjimo kryptį (Drake et al., 2006; Konrad

et al., 2001).

2.2. Juosmeninė tiesiamojo nugaros raumens dalis – elektrodai tvirtinami 2-3 cm lateraliai nuo 3-

iojo juosmeninio slankstelio keterinės ataugos palei skaidulų ėjimo kryptį (Sakamoto et al.,

2009; McGill et al., 2006).

3. Įţeminimui skirtas viengubas elektrodas tvirtinamas ant 9-ojo krūtininio slankstelio keterinės

ataugos.

24

8 pav. Elektrodų tvirtinimo vietos: ĮE - įžeminimo elektrodas, TNRKD - tiesiamojo nugaros

raumens krūtininė dalis, TNRJD - tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis ir DR - dauginis

raumuo

Maksimalus valingas raumens susitraukimas

Maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui pasiekti buvo panaudoti du

judesiai:

1. Pradinė padėtis gulint ant pilvo ant kilimėlio, kojos fiksuotos. Rankos laikomos ţastą atitraukus 900

kampu bei pasukus į išorę ir sulenkus dilbį 900 kampu. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti

liemenį. Tada tyrėjas rankomis ant tiriamojo pečių uţpakalinės dalies stumia tiriamąjį grindų link

(taip yra sukuriamas pasipriešinimas). Tiriamasis turi 5 s nugalėti tyrėjo jėgą.

2. Pradinė padėtis gulint ant pilvo ant kilimėlio, fiksuota viršutinė kūno dalis ties pečių uţpakaliniu

paviršiumi. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti šlaunis. Tyrėjas sukuria pasipriešinimą

stumdamas kojas ţemyn. Tyrėjo rankų padėtis priklauso nuo tiriamojo sugebėjimo pasipriešinti

tyrėjo sukeltai jėgai. Kuo stipresnis tiriamasis, tuo padėtis arčiau tiriamojo kulnų ir atvirkščiai.

Tiriamasis turi 5 s nugalėti tyrėjo jėgą.

25

2.4.3. Pratimų protokolas

Fiziniai pratimai buvo atliekami nustatytu tempu, 2 sekundes (s) buvo atliekamas

koncentrinis raumenų susitraukimas, 2 s izometrinis raumens susitraukimas, 2 s ekscentrinis raumens

susitraukimas ir 2 s poilsis tarp pakartojimų. Kiekvienas pratimas buvo atliekamas 3 pakartojimus

(Lehman et al., 2008). Po kiekvieno pratimo tiriamiesiems buvo skirta 3 minučių poilsio pertraukėlė.

Statistinėje analizėje naudojami ir rezultatuose pateikiami duomenys uţfiksuoti izometrinio

susitraukimo metu.

2.4.2.1. Pratimas nr. 1 „Liemens tiesimas ant kamuolio“ (9 pav.)

Pradinė padėtis keturpėsčia, kamuolys po pilvu. Tiriamojo prašoma ištiesti blauzdas, įtempti

sėdmenis ir tiesti liemenį rankas laikant ţastą atitraukus 900 kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus

900 kampu. Liemenį nustojama tiesti, kai kūnas sudaro tiesią liniją.

9 pav. Pratimas nr. 1 "Liemens tiesimas ant kamuolio"

2.4.2.2. Pratimas nr. 2 „Liemens tiesimas klūpint“(10 pav.)

Pradinė padėtis klūpint, šlaunys ir blauzdos sulenktos 900 kampu, kamuolys padėtas po pilvu.

Galva visiškai nuleista ir rankų pirštai liečia nugarinę kaklo dalį. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis

ir tiesti liemenį.

26

10 pav. Pratimas nr. 2 "Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį"

2.4.2.3. Pratimas nr. 3 (11 pav.) „Liemens tiesimas gulint ant pilvo“

Pradinė padėtis gulint ant pilvo rankas laikant ţastą atitraukus 900 kampu bei pasukus į įšorę

ir dilbį sulenkus 900 kampu. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį.

11 pav. Pratimas nr. 3 „Liemens tiesimas gulint ant pilvo“

2.4.2.4. Pratimas nr. 4 (12 pav.) „Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje“

Pradinė padėtis uţlipus ant treniruoklio „Romėniška kėdė“, liemuo sulenktas 900 kampu,

rankos atremtos į padėtą dėţutę. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį rankas laikant

ţastą atitraukus 900 kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus 90

0 kampu. Tiriamasis nustoja tiesti

liemenį, kai jo kūnas sudaro tiesią liniją.

27

12 pav. Pratimas nr. 4 „Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje“

2.4.2.5. Pratimas nr. 5 (13 pav.) „Kojų tiesimas ant kamuolio“

Pradinė padėtis po dubeniu padėjus kamuolį rankomis remiantis į kilimėlį (svarbu, kad ţastas

būtų išlaikomas sulenktas 900 kampu). Kojos atpalaiduotos ir nuleistos ţemyn. Tiriamojo prašoma

įtempti sėdmenis ir tiesti šlaunis tol, kol jos atsidurs tiesioje linijoje su stuburu. Nuolat stebima, kad

tiriamasis neišriestų juosmeninės nugaros dalies.

13 pav. Pratimas nr. 5 „Kojų tiesimas ant kamuolio“

2.4.2.6. Pratimas nr. 6 (14 pav.) „Kojų tiesimas ant suolelio“

Pradinė padėtis po dubeniu padėjus suolelį rankomis remiantis į kilimėlį (svarbu, kad ţastas

būtų išlaikomas sulenktas 900 kampu). Kojos atpalaiduotos ir nuleistos ţemyn. Tiriamojo prašoma

įtempti sėdmenis ir tiesti šlaunis tol, kol jos atsidurs tiesioje linijoje su stuburu. Nuolat stebima, kad

tiriamasis neišriestų juosmeninės nugaros dalies.

28

14 pav. Pratimas nr. 6 „Kojų tiesimas ant suolelio“

2.4.2.7. Pratimas nr. 7 (15 pav.) „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas

atsirėmus į kamuolį“

Pradinė padėtis keturpėsčia, šlaunys ir blauzdos sulenktos 900 kampu. Rankos statmenai

remiasi į kilimėlį. Po tiriamojo pilvu padedamas 55cm skersmens kamuolys (jei kamuolys per maţas,

tada dedamas 65 cm skersmens kamuolys). Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti dešinę šlaunį

pėdos pirštais, nukreiptais į grindis, o kartu su šlaunimi lenkti kairį ţastą. Judesys atliekamas iki tol,

kol šlaunis ir ţastas atsiduria lygiagrečiai grindims.

15 pav. Pratimas nr. 7 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį“

2.4.2.8. Pratimas nr. 8 (16 pav.) „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“

Pradinė padėtis keturpėsčia, šlaunys ir blauzdos sulenktos 900 kampu. Rankos statmenai

remiasi į kilimėlį. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti dešinę šlaunį pėdos pirštais nukreiptais

į grindis, o kartu su šlaunimi lenkti kairį ţastą. Judesys atliekamas iki tol, kol šlaunis ir ţastas atsiduria

lygiagrečiai grindims.

29

16 pav. Pratimas nr. 8 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“

2.4.2.9. Pratimas nr. 9 (17 pav.) „Liemens tiesimas pasvirus kampu“

Pradinė padėtis atsigulus ant treniruoklio, rankas atplaidavus ir nuleidus ţemyn. Tiriamojo

prašoma tiesti liemenį rankas laikant ţastą atitraukus 900 kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus

900 kampu. Nustojama tiesti liemenį, kai kūnas sudaro tiesią liniją.

17 pav. Pratimas nr. 9 „Liemens tiesimas pasvirus kampu“

2.4.2.10. Pratimas nr. 10 (18 pav.) „Kojos tiesimas“

Pradinė padėtis atsigulus ant treniruoklio rankomis laikantis uţ rankenėlių. Tiriamojo

prašoma įtempti sėdmenis ir tiesiant dešinę šlaunį kaire ranka tvirtai laikytis įsikibus į rankenėlę.

Šlaunis tiesiama iki tol, kol ji atsiduria lygiagrečiai grindims.

30

18 pav. Pratimas nr. 10 „Kojos tiesimas“

2.4.2.11. Pratimas nr. 11 (19 pav.) „Abiejų kojų tiesimas“

Pradinė padėtis atsigulus ant treniruoklio rankomis laikantis uţ rankenėlių. Tiriamojo

prašoma įtempti sėdmenis ir tiesiant abi šlaunis rankomis tvirtai laikytis įsikibus į rankenėles. Šlaunys

tiesiamos iki tol, kol jos atsiduria lygiagrečiai grindims.

19 pav. Pratimas nr. 11 „Abiejų kojų tiesimas“

31

2.5. Duomenų analizės metodai

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS for Windows 16.0 programa. Kiekybiniai

kintamieji pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ir standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM).

Priklausomų imčių kintamiesiems palyginti naudotas neparametrinis Vilkoksono testas (Zv).

Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo.

32

3. REZULTATAI

3.1. Giliųjų ir paviršinių raumenų palyginimas

Atliekant pratimą nr. 1 „Liemens tiesimas ant kamuolio“ (LTK) (20 pav.) vidutinis tiesiamojo

nugaros raumens krūtininės dalies (TNRKD) susitraukimas buvo 50,6 % maksimalaus valingo

raumens susitraukimo (MVRS), minimalus TNRKD susitraukimas – 32,7 % MVRS, o maksimalus

TNRKD susitraukimas – 68,1 % MVRS. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies

(TNRJD) susitraukimas buvo 48,8 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 9,5 % MVRS, o

maksimalus TNRJD susitraukimas – 75,6 % MVRS. Vidutinis dauginio raumens (DR) susitraukimas

buvo 34,8 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 12,6 % MVRS, o maksimalus 69,6 % MVRS.

Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo

nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo skirtumo (p>0,05).

20 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo „Liemens tiesimas ant kamuolio" metu

Pratimo nr. 2 „Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį“ (LTKK) (21 pav.) metu

vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 44,2 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 33,1 %

MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 58 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo

63,2 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 33 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas

– 75,8 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 48,2 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 5,7 %

MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 90,1 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių

raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo

skirtumo (p>0,05).

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Tiesiamojo nugaros

raumens krūtininė

dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė

dalis

Dauginis raumuo

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

33

21 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo „Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į

kamuolį" metu

Atliekant pratimą nr. 3 „Liemens tiesimas gulint ant pilvo“ (LTGP) (22 pav.) vidutinis

TNRKD susitraukimas buvo 46,5 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 30,6 % MVRS, o

maksimalus TNRKD susitraukimas – 61,7 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 59,9 %

MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 20,8 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas –

83,3 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 58,6 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 21,2

% MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 85,5 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir

paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio

aktyvumo skirtumo (p>0,05).

22 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Liemens tiesimas gulint ant pilvo" metu

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Tiesiamojo nugaros

raumens krūtininė

dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė

dalis

Dauginis raumuo

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

su

sitr

au

kim

o(%

)

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Tiesiamojo nugaros

raumens krūtininė

dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė

dalis

Dauginis raumuo

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

34

Pratimo nr. 4 „Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje“ (LTRK) (23 pav.) metu vidutinis

TNRKD susitraukimas buvo 40,4 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 17,5 % MVRS, o

maksimalus TNRKD susitraukimas – 85,6 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 58,1 %

MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 39,8 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas –

81,3 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 61,3 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 20,7 %

MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 79,1 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių

raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo

skirtumo (p>0,05).

23 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje"

metu

Atliekant pratimą nr. 5 „Kojų tiesimas ant kamuolio“ (KTK) (24 pav.) vidutinis TNRKD

susitraukimas buvo 13,8 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 3,3 % MVRS, o maksimalus

TNRKD susitraukimas – 23 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 38,5 % MVRS,

minimalus TNRJD susitraukimas – 26,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 53,4 %

MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 45,2 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 18,3 %

MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 73,5 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir

paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR

elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Tiesiamojo nugaros

raumens krūtininė

dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė

dalis

Dauginis raumuo

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

35

24 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Kojų tiesimas ant kamuolio" metu

Pratimo nr. 6 „Kojų tiesimas ant suolelio“ (KTS) (25 pav.) metu vidutinis TNRKD

susitraukimas buvo 14,2 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 3,1 % MVRS, o maksimalus

TNRKD susitraukimas – 24,8 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 33,8 % MVRS,

minimalus TNRJD susitraukimas – 19 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 44,3 %.

Vidutinis DR susitraukimas buvo 42 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 18,4 % MVRS, o

maksimalus DR susitraukimas 68 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų

elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis

aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).

25 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Kojų tiesimas ant suolelio" metu

36

Atliekant pratimą nr. 7 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį“

(RLPKTK) (26 pav.) vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 12,5 % MVRS, minimalus TNRKD

susitraukimas – 3,7 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 26,8 % MVRS. Vidutinis

TNRJD susitraukimas buvo 23,5 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 8,5 % MVRS, o

maksimalus TNRJD susitraukimas – 59,9 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 34 % MVRS,

minimalus DR susitraukimas – 17,5 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 65,8 % MVRS.

Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas

statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu

(p<0,05).

26 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Rankos lenkimas ir priešingos kojos

tiesimas atsirėmus į kamuolį" metu

Pratimo nr. 8 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“ (RLPKT) (27 pav.) metu

vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 11,8 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 4,4 %

MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 25,5 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo

23,8 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 13 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas

– 45,3 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 34,2 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 18,9 %

MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 56,8 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių

raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis

aktyvumas lyginant jį su TNRKD ir TNRJD elektriniu aktyvumu (p<0,05).

37

27 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Rankos lenkimas ir priešingos kojos

tiesimas" metu

Atliekant pratimą nr. 9 „Liemens tiesimas pasvirus kampu“ (LTPK) (28 pav.) vidutinis

TNRKD susitraukimas buvo 19 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 10,7 % MVRS, o

maksimalus TNRKD susitraukimas – 36,1 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 35,3 %

MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 23,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas –

45,4 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 38,5 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 20,1

% MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 73,4 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir

paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR

elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).

28 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Liemens tiesimas pasvirus kampu" metu

38

Pratimo nr. 10 „Kojos tiesimas“ (KT) (29 pav.) metu vidutinis TNRKD susitraukimas buvo

6,7 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 1,9 % MVRS, o maksimalus TNRKD

susitraukimas – 13,4 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 22,7 % MVRS, minimalus

TNRJD susitraukimas – 3,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 38,2 %. Vidutinis DR

susitraukimas buvo 31,3 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 11,8 % MVRS, o maksimalus DR

susitraukimas 69,4 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam

aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį

su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).

29 pav. Vidutinis elektrinis raumenų aktyvumas pratimo "Kojos tiesimas" metu

Atliekant pratimą nr. 11 „Abiejų kojų tiesimas“ (AKT) (30 pav.) vidutinis TNRKD

susitraukimas buvo 22,8 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 17,5 % MVRS, o maksimalus

TNRKD susitraukimas – 29,1 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 48,9 % MVRS,

minimalus TNRJD susitraukimas – 25,4 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 81,4 %.

Vidutinis DR susitraukimas buvo 44,9 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 24,7 % MVRS, o

maksimalus DR susitraukimas 75,7 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų

elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis

aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).

39

30 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Abiejų kojų tiesimas" metu

3.2. Pratimų, atliekamų ant stabilios atramos, palyginimas su pratimais,

atliekamais ant nestabilios atramos

Buvo pasirinkta palyginti raumenų elektrinį aktyvumą atliekant identiškus pratimus,

besiskiriančius atramos tipu (stabili ir nestabili atrama). Pasirinkta palyginti keturias poras pratimų:

LTK pratimas (nestabili atrama) su LTPK pratimu (stabili atrama), LTKK pratimas (nestabili atrama)

su LTGP pratimu (stabili atrama), KTK pratimas (nestabili atrama) su KTS pratimu ir RLPKTK

(nestabili atrama) pratimas su RLPKT pratimu (stabili atrama).

Atlikus statistinę LTK ir LTPK pratimo (31 pav.) duomenų analizę buvo nustatytas

statistiškai patikimai didesnis TNRKD ir TNRJD elektrinis aktyvumas 1 pratimo metu (p<0,05).

40

31 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Liemens tiesimas and kamuolio“ (LTK) ir

„Liemens tiesimas kampu" (LTPK) metu

Atlikus statistinę LTKK ir LTGP pratimo (32 pav.) duomenų analizę nebuvo nustatyta

statistiškai patikimo skirtumo tarp raumenų elektrinio aktyvumo (p>0,05).

32 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į

kamuolį" (LTKK) ir „Liemens tiesimas gulint ant pilvo" (LTGP) metu

Atlikus statistinę KTK ir KTS pratimo (33 pav.) duomenų analizę nebuvo nustatyta

statistiškai patikimo skirtumo tarp raumenų elektrinio aktyvumo (p>0,05).

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

LTKK LTGP

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

Tiesiamojo nugaros raumes

krūtininė dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis

Dauginis raumuo

41

33 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Kojų tiesimas ant kamuolio" (KTK) ir

„Kojų tiesimas ant suolelio" (KTS) metu

Atlikus statistinę RLPKTK ir RLPKT pratimo (34 pav.) duomenų analizę nebuvo nustatyta

statistiškai patikimo skirtumo tarp raumenų elektrinio aktyvumo (p>0,05).

34 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Rakos lenkimas ir priešingos kojos

tiesimas atsirėmus į kamuolį" (RLPKTK) ir „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas"

(RLPKT) metu

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

KTK KTS

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

Tiesiamojo nugaros raumes

krūtininė dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis

Dauginis raumuo

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

RLPKTK RLPKT

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

Tiesiamojo nugaros raumes

krūtininė dalis

Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis

Dauginis raumuo

42

3.3. Pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių

skaičiumi, palyginimas

Atlikus statistinę identiškų pratimų, besiskiriančių judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių

skaičiumi (KT pratimas palygintas su AKT pratimu (35 pav.)) analizę, nustatytas statistiškai patikimai

didesnis TNRKD ir TNRJD elektrinis aktyvumas atliekant AKT pratimą (p<0,05).

35 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Kojos tiesimas" (KT) ir "Abiejų kojų

tiesimas" (AKT) metu

43

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Fiziniai pratimai neatsiejama reabilitacijos, sveikatos stiprinimo ir sporto sudėtinė dalis. Ypač

svarbu elektromiografiškai išanalizuoti kuo platesnį pratimų spektrą. Šiuo darbu mes prisidedame prie

elektromiografiškai uţfiksuotų pratimų skaičiaus didinimo. Uţregistravome pratimus, kurie nebuvo

tirti elektromiografiškai per visą elektromiografijos istoriją. Be to, elektromiografiniam tyrimui atrinkti

pratimai, kuriuos pavyko rasti publikuotus moksliniuose ţurnaluose, tačiau šiame darbe duomenys

analizuojami kitu poţiūriu, t.y. tarpusavyje palyginamas raumenų elektrinis aktyvumas atliekant

pratimus, besiskiriančius atramos tipu. Elektromiografinė pratimų analizė turėtų neapsiriboti pratimais

nugaros raumenims, bet apimti kitos raumenų grupės pratimus, kurie yra naudojami sprendţiant tam

tikras problemas. Tokie duomenys palengvintų specialistų darbą sudarant kineziterapijos, sveikatos

stiprinimo ar sporto treniruočių programas.

Turint elektromiografinius duomenis galima pamatyti, koks pratimas tam tikrą raumenį

aktyvuos maţiausiai, o koks daugiausiai. Tarkime, kad turime atvejį, kai mums reikia kuo maţiau

aktyvuoti TNRKD (36 pav.), pasirenkame KT pratimą, kurio metu TNRKD elektrinis aktyvumas

maţiausias (6,7 % MVRS), o turint atvejį, kai mums reikalinga kuo didesnė raumens aktyvacija,

rinksimės LTK pratimą, kurį atliekant TNRKD elektrinis aktyvumas buvo didţiausias (50,6 %

MVRS).

36 pav. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas visų 11

pratimų metu (duomenys pateikiami raumens elektrinio aktyvumo didėjimo tvarka)

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

Tiesiamojo nugaros raumens

krūtininė dalis

44

Jei mus domina TNRJD (37 pav.) aktyvacija, atitinkamai pasirinksime KT pratimą, kurį

atliekant TNRJD elektrinis aktyvumas buvo maţiausias (22,7 % MVRS), ir LTKK pratimą, kurį

atliekant TNRJD elektrinis aktyvumas buvo didţiausias (63,2 %MVRS).

37 pav. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinis aktyvumas visų 11

pratimų metu (duomenys pateikiami raumens elektrinio aktyvumo didėjimo tvarka)

O jei domina DR (38 pav.) aktyvacija, atitinkamai pasirinksime KT pratimą, kurį atliekant DR

elektrinis aktyvumas buvo maţiausias (31,3 % MVRS), ir LTRK pratimą, kurį atliekant DR elektrinis

aktyvumas buvo didţiausias (61,3 %MVRS).

38 pav. Vidutinis dauginio raumens elektrinis aktyvumas visų 11 pratimų metu (duomenys

pateikiami raumens elektrinio aktyvumo didėjimo tvarka)

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%P

roce

nti

nė

da

lis

nu

o m

ak

sim

ala

us

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%

)

Tiesiamojo nugaros raumens

juosmeninė dalis

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Pro

cen

tin

ė d

ali

s n

uo

ma

ksi

ma

lau

s

va

lin

go

ra

um

ens

susi

tra

uk

imo

(%)

Dauginis raumuo

45

Be abejonių, tokiu būdų galima pasirinkti pratimą, optimaliai aktyvuojantį visus tris raumenis,

bei parinkti pratimus, kurie šiuo metu nėra tinkami besitreniruojančiam ţmogui, tačiau bus tinkami

jam sustiprėjus.

Pavyko rasti mokslinių publikacijų, analizavusių tų pačių raumenų elektrinį aktyvumą

atliekant identiškus mūsų tyrime analizuojamus pratimus.

Ekstrom et al. (2008) atliekant LTK pratimą paaiškėjo, kad vidutinis DR elektrinis aktyvumas

buvo 50 % MVRS. Mūsų tyrime vidutinis DR elektrinis aktyvumas buvo 34,8 % MVRS.

Drake et al. (2006) atliekant LTKK pratimą uţfiksuotas vidutinis TNRKD, TNRJD ir DR

elektrinis aktyvumas buvo 50 % MVRS, 40,7 % MVRS ir 36,7% MVRS, o mūsų tyrime atitinkamai

44,2 % MVRS, 63,2 % MVRS ir 48 % MVRS.

Drake et al. (2006) atliekant LTGP pratimą uţfiksuotas vidutinis TNRKD, TNRJD ir DR

elektrinis aktyvumas buvo 61,1 % MVRS, 58,2 % MVRS ir 45% MVRS, o mūsų tyrime atitinkamai

46,5 % MVRS, 59,9 % MVRS ir 58,6 % MVRS.

Trijose publikacijose pateikiami raumenų elektrinio aktyvumo duomenys, uţregistruoti

atliekant LTRK pratimą. Callaghan et al. (1998) tyrime vidutinis TNRKD, TNRJD ir DR elektrinis

aktyvumas buvo 45,4 % MVRS, 57,8 % MVRS ir 47,5 % MVRS. Silva et al. (2009) tyrime vidutinis

TNRKD, TNRJD ir DR elektrinis aktyvumas buvo 43 % MVRS, 37 % MVRS ir 46 % MVRS, o mūsų

tyrime atitinkamai 40,4 % MVRS, 58,1% MVRS ir 61,3 % MVRS. Konrad et al. (2001) tyrime

pateikta tik TNRKD ir TNRJD aktyvacija. Vidutinis TNRKD elektrinis aktyvumas buvo 40,1 %

MVRS, o TNRJD – 52,1 % MVRS.

Ekstrom et al. (2008) atliekant KTK pratimą uţfiksuotas vidutinis DR elektrinis aktyvumas

buvo 49 % MVRS, o mūsų tyrime – 42 %.

Keturiose publikacijose pateikiami raumenų elektrinio aktyvumo duomenys, uţregistruoti

atliekant RLPKTK pratimą. Drake et al.(2006) tyrime vidutinis TNRKD, TNRJD ir DR elektrinis

aktyvumas buvo 12 % MVRS, 19 % MVRS ir 22,8 % MVRS, o mūsų tyrime atitinkamai 12,5 %

MVRS, 23,5 % MVRS ir 34 % MVRS. Likusieji autoriai pateikia tik DR elektrinį aktyvumą: Marshall

et al.(2005) – 31,7 % MVRS, Ekstrom et al.(2008) – 41 % MVRS ir Ekstrom et al. (2007) – 46 %

MVRS.

Net penkiose publikacijose pateikiami raumenų elektrinio aktyvumo duomenys, uţregistruoti

atliekant RLPKT pratimą. Callaghan et al.(1998) tyrime vidutinis TNRKD, TNRJD ir DR elektrinis

aktyvumas buvo 11,5 % MVRS, 28,4 % ir 31,5 % MVRS. Drake et al.(2006) tyrime vidutinis

TNRKD, TNRJD ir DR elektrinis aktyvumas buvo 14,4 % MVRS, 24 % MVRS ir 27,2 %, o mūsų

tyrime atitinkamai – 11,8 % MVRS, 23,8 % MVRS ir 34,2 % MVRS. Konrad et al. (2001) tyrime

pateikta tik TNRKD ir TNRJD aktyvacija. Vidutinis TNRKD elektrinis aktyvumas buvo 23,9 %

46

MVRS, o TNRJD – 52,1 % MVRS. Likusieji autoriai pateikia tik DR elektrinį aktyvumą: Marshall et

al.(2005) – 34 % MVRS, Marshall and Desai (2010) – 23 %.

Vidutiniai raumenų elektrinio aktyvumo duomenys kitų autorių straipsniuose panašūs į mūsų

tyrime gautus duomenis, nors kai kuriais atvejais duomenys skiriasi daugiau nei 10 %, tačiau tai nėra

pakankamas skirtumas, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog duomenys radikaliai skiriasi.

Siekiant detaliau išnagrinėti turimus duomenis buvo apskaičiuoti raumenų elektrinės

aktyvacijos santykiai (39 pav.). Pirmiausiai mus domino DR elektrinio aktyvumo santykis su

paviršinių nugaros raumenų elektriniu aktyvumu. DR elektrinis aktyvumas buvo ţenkliai didesnis uţ

TNRKD elektrinį aktyvumą KTK, KTS, RLPKTK, RLPKT, LTPK, KT ir AKT pratimų metu

(santykio reikšmė buvo ≥1,97). Mūsų nuomone, didesnį DR elektrinį aktyvumą lėmė šių pratimų

uţduotis kelti koją ar kojas, kurios metu kojoms išlaikyti didesnė apkrova tenka TNRJD nei TNRKD,

tai gerai pastebima analizuojant TNRKD ir TNRJD santykį, tik atliekant LTK pratimą jų elektrinis

aktyvumas sutampa, likusiuose pratimuose TNRJD demonstruoja didesnę aktyvaciją. DR santykis su

TNRJD rodo, kad LTK, LTKK, LTGP ir AKT pratimų metu TNRJD elektrinė aktyvacija buvo

didesnė. Kitų pratimų metu DR aktyvacija didesnė, bet santykis neviršija 1,5 balo.

39 pav. Raumenų elektrinio aktyvumo santykiai 11 pratimų metu

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

4,5

5,0

Sa

nty

kis

Pratimas

Dauginis raumuo/Tiesiamojo

nugaros raumens krūtininė dalis

Dauginis raumuo/Tiesiamojo

nugaros raumens juosmeninė dalis

Tiesiamojo nugaros raumens

krūtininė dalis/Tiesiamojo nugaros

raumens juosmeninė dalis

47

5. IŠVADOS

1. Dauginio raumens elektrinis aktyvumas buvo didesnis nuo 19,5 % iki 27,8 % nei tiesiamojo

nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas penkiuose iš septynių pratimų, atliekamų

ant stabilios atramos (p<0,05).

2. Dauginio raumens elektrinis aktyvumas buvo didesnis nuo 21,5 % iki 31,4 % nei tiesiamojo

nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas dviejuose iš keturių pratimų, atliekamų ant

nestabilios atramos (p<0,05).

3. Lyginant giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą nustatytas statistiškai reikšmingai

didesnis dauginio raumens elektrinis aktyvumas nei tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies

elektrinis aktyvumas septyniuose iš vienuolikos pratimų ir statistiškai reikšmingai didesnis

dauginio raumens elektrinis aktyvumas nei tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies

elektrinis aktyvumas atliekant pratimą „rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“ (p<0,05).

4. Palyginus identiškų pratimų poras, besiskiriančias atramos tipu, paaiškėjo, kad atliekant pratimą

„liemens tiesimas ant kamuolio“ paviršinių nugaros raumenų elektrinis aktyvumas buvo statistiškai

reikšmingai didesnis nei atliekant pratimą „liemens tiesimas pasvirus kampu“ (p<0,05). Statistiškai

reikšmingo skirtumo tarp likusių pratimų porų raumenų elektrinio aktyvumo nebuvo (p>0,05).

5. Palyginus identiškus pratimus, besiskiriančius judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi,

nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis paviršinių nugaros raumenų elektrinis aktyvumas

atliekant pratimą „abiejų kojų tiesimas“(p<0,05).

48

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Atliekant pratimus, kuriuose tiesiama viena ar abi kojos, ant stabilios ir nestabilios atramos

dominuoja juosmeninės nugaros dalies raumenų aktyvacija, todėl rekomenduotina rinktis šiuos

pratimus siekiant kuo maţesnio krūtininės nugaros dalies raumenų aktyvumo juosmeninės

nugaros dalies stiprinimo metu.

2. Sudarant asmeninę treniruočių programą ir siekiant parinkti optimalų pratimą konkrečiai

raumenų grupei rekomenduojama atsiţvelgti į rezultatų aptarimuose (39 paveikslėlyje) pateiktą

raumenų elektrinio aktyvumo santykių diagramą.

49

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aušiūrienė R, Petrikonis K. Kineziterapija su Gymnic kamuoliais: metodinės rekomendacijos.

UAB „Knygiai“, Vilnius, 2000.

2. Krutulytė G. Kineziterapija: judesių amplitudės matavimas, raumenų funkcijos tyrimas, eisenos

tyrimas. Naujasis lankas, Kaunas, 1999.

3. Vainoras A, Daunoravičienė A, Šiupšinskas L, Zaveckas V, Poderys J, Mauricienė V,

Dulkinienė I, Svederskienė V, Poškaitis V, Sendţikaitė E. Kineziologija. Vitae litera, Kaunas,

2008.

4. Andersen LL, Magnusson SP, Nielsen M, Haleem J, Poulsen K, Aagaard P. Neuromuscular

activation in conventional therapeutic exercises and heavy resistance exercises: implications for

rehabilitation. Physical Therapy 2006;86:683-697.

5. Anderson K, Behm DG. Trunk muscle activity increases with unstable squat movements.

Canadian Journal of Applied Physiology 2005;30:33-45.

6. Augustsson J, Thomee R. Ability of closed and open kinetic chain tests of muscular strength to

assess functional performance. Scandinavian Journal of Medicine & Science in Sports

2000;10:164-168.

7. Barker KL, Shamley DR, Jackson D. Changes in the cross-sectional area of multifidus and

psoas in patients with unilateral back pain – the relationship to pain and disability. Spine

2004;29(22):E515-519.

8. Behm DG, Leonard A, Young W, Bonsey A, MacKinnon S. Trunk muscle EMG activity with

unstable and unilateral exercises. The Journal of Strength & Conditioning Research

2005;19:193-201.

9. Bono CM. Low-back pain in athletes. Journal of Bone and Joint Surgery 2004;86-A:382-396.

10. Butler PB, Major RE. The missing link of? Therapy issues of open and closed chains.

Physiotherapy 2003;89(8): 465-470.

11. Callaghan JP, Gunning JL, McGill SM. The relationship between lumbar spine load and

muscle activity during extensor exercises. Physical Therapy 1998;78:8-18.

50

12. Cosio-Lima LM, Reynolds KL, Winter C, Paolone V, Jones MT. Effects of physioball and

conventional floor exercises on early phase adaptations in back and abdominal core stability

and balance in women. The Journal of Strength & Conditioning Research 2003;17:721-725.

13. Cram JR, Kasman GS, Holtz J. Introduction to surface electromyography, Aspen, 1998. ISBN

0-8342-0751-6.

14. Daggfeldt K, Thorstensson A. The mechanics of back-extensor torque production about the

lumbar spine. Journal of Biomechanics 2003;36:815-825.

15. Delp SL, Suryanarayanan S, Murray WM, Uhlir J, Triolo RJ. Architecture of the rectus

abdominis, quadratus lumborum, and erector spinae. Journal of Biomechanics 2001;34:371-

375.

16. Desai I, Marshall PWM. Acute effect of labile surfaces durig core stability exercises in people

with and without low back pain. Journal of Electromyography and Kinesiology 2010;20:1155-

1162.

17. Drake JDM, Fischer SL, Brown SHM, Callaghan JP. Do exercise balls provide a training

advantage for trunk extensor exercises? A biomechanical evaluation. Journal of Manipulative

and Physiological Therapeutics 2006;29:354-362.

18. Drake RL, Vogl AW, Mitchell AWM. Gray„s anatomy for students. Philadelphia, Churchill

Livingstone/Elsevier, 2010.

19. Ekstrom RA, Donatelli RA, Carp KC. Electromyographic analysis of core trunk, hip and thigh

muscles during 9 rehabilitation exercises. Journal of Orthopaedic and Sports Physical Therapy

2007;37(12):754-762.

20. Ekstrom RA, Osborn RW, Hauer PL. Surface electromyographic analysis of the low back

muscles during rehabilitation exercises. Journal of Orthopaedic and Sports Physical Therapy

2008;38(12)736-745.

21. Escamilla R, Fleisig G, Zheng N, Barrentine S, Wilk K, Andrews J. Biomechanics of the knee

during closed kinetic chain and open kinetic chain exercises. Medicine & Science in Sports &

Exercise 1998;4:556-569.

22. Fitzgerald GK. Open versus closed kinetic chain exercise: issues in rehabilitation after anterior

cruciate ligament reconstructive surgery. Physical Therapy 1997;77;1747-1754.

51

23. Granata KP, Slota GP, Wilson SE. Influence of fatigue in neuromuscular control of spinal

stability. Human Factors 2004;46:81-91.

24. Hall L, Tsao H, MacDonald D, Coppieters M, Hodges PW. Immediate effects of co-contraction

training on motor control of the trunk muscles in people with recurrent low back pain. Journal

of Electromyography and Kinesiology 2009;19:763-773.

25. Herrington L, Davies R. The influence of pilates training on the ability to contract the

tranversus abdominis muscle in asymptomatic individuals. Journal of Bodywork and Movement

Therapies 2005;9:52-57.

26. Herrmann CM, Madigan ML, Davidson BS, Granata KP. Effect of lumbar extensor fatigue on

paraspinal muscle reflexes. Journal of Electromyography and Kinesiology 2006;16:637-641.

27. Hibbs AE, Thompson KG, French DN, Hodgson D, Spears LR. Peak average rectified EMG

measures: Which method of data reduction should be used for assessing core training

exercises? Journal of Electromyography and Kinesiology 2011;21:102-111.

28. Hides J. Paraspinal mechanism and support of the lumbar spine. In: Therapeutic exercise for

lumbopelvic stabilization: a motor control approach for the treatment and prevention of loof

low back pain. 2nd

ed. Edinburgh: Churchill Livingstone, 2004.

29. Hides J, Gilmore C, Stanton W, Bohlscheid. Multifidus size and symmetry among chronic LBP

and healthy asymptomatic subjects. Manual Therapy 2008;13:43-49.

30. Kader DF, Wardlaw D, Smith FW. Correlation between the MRI changes in the lumbar

multifidus muscles and leg pain. Clinical Radiology 2000;55:145-149.

31. Kaplan Y. Open vs closed kinetic chain exercises following anterior cruciate ligament

reconstruction: The great debate. Journal of Science and Medicine in Sport 2010;12:e100-e101.

32. Kingma I, Van Dieen JH. Static and dynamic postural loadings during computer work in

females: Sitting on an office chair versus sitting on an exercise ball. Applied Ergonomics

2009;40:199-205.

33. Kim BJ, Date ES, Derby R, Lee S, Seo KS, Oh KJ, Kim MJ. Electromyographic technique for

lumbar multifidus examination: comparison of previous techniques used to localize the

multifidus. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation 2005;86:1325-1329.

52

34. Konrad P, Schimitz K, Denner A. Neuromuscular evaluation of trunk-training exercises.

Journal of Athletic Training 2001;36(2):109-118.

35. Lariviere C, Gagnon D, Loisel P. The comparison of trunk muscles EMG activation between

subjects with and without chronic LBP during flexion-extension and lateral bending tasks.

Journal of Electromyography and Kinesiology 2000;10:79-91.

36. Lehman GJ, MacMillan B, MacIntyre I, Chivers M, Fluter M. Shoulder muscle EMG activity

during push up variations on and off a Swiss ball. Dynamic Medicine 2006;5:7.

37. Lehman GJ, Gilas D, Patel U. An unstable support surface does not increase scapulothoracic

stabilizing muscle activity during push u and push up plus exercises. Manual Therapy

2008;13:500-506.

38. Macdonald DA, Moseley GL, Hodges PW. The lumbar multifidus: Does the evidence support

clinical beliefs? Manual Therapy 2006;11:254-263.

39. Marras W, Davis K, Ferguson S, Lucas B, Gupta P. Spine loading characteristics of patients

with low back pain compared with asymptomatic individuals. Spine 2001;26:2566-2574.

40. Marshall PW, Murphy BA. Core stability exercises on and off a swiss ball. Archives of

Physical Medicine and Rehabilitation 2005;86:242-249.

41. McGill SM, Kavcic NS, Harvey E. Sitting on a chair or an exercise ball: Various perspectives

to guide decision making. Clinical Biomechanics 2006;21:353-360.

42. Mesfar W, Shirazi-Adl A. Knee joint biomechanics in open-kinetic-chain flexion exercises.

Clinical Biomechanics 2008;23:477-482.

43. Mesfar W, Shirazi-Adl A. Knee joint mechanics under quadriceps-hamstrings muscle forces

are influenced by tibial restraint. Clinical Biomechanics 2008;21:841-848.

44. Müller R, Strässle K, Wirth B. Isometric back muscle endurance: An EMG study on the

criterion validity of the Ito test. Journal of Electromyography and Kinesiology 2010;20:845-

850.

45. Nooij R, Kallenberg LAC, Hermens HJ. Evaluating the effect of electrode location on surface

EMG amplitude of the m. erector spinae p. Longissimus dorsi. Journal of Electromyography

and Kinesiology 2009;19:e257-e266.

53

46. Norris CM. Functional load abdominal training: part 1. Physical Therapy in Sport 2001;2:29-

39.

47. Norris CM, Back Stability. Windsor, Canada: Human Kineics Publishing, 2000.

48. O„Sullivan P. Lumbar segmental „instability‟: Clinical presentation and specific exercise

management. Manual Therapy 2000;5:2-12.

49. Perry MC, Morrissey MC, King JB, Morrissey D, Earnshaw P. Effects of closed versus open

kinetic chain knee extensor resistance training on knee laxity and leg function in patients

during the 8- to 14-week post-operative period after anterior cruciate ligament reconstruction.

Knee Surgery, Sports Traumatology, Arthroscopy 2005;13:357-369.

50. Sakamoto ACL, Teixeira-Salmela LF, Rodrigues de Paula-Goulart F, Faria DCM, Guimaraes

CQ. Muscular activation patterns during active prone hip extension exercises. Journal of

Electromyography and Kinesiology 2009;19:105-112.

51. Salem GJ, Salinas R, Harding FV. Bilateral kinematic and kinetic analysis of the squat exercise

after anterior cruciate ligament reconstruction. Archives of Physical Medicine and

Rehabilitation 2003;84:1211-1216.

52. Silva RA, Lariviere C, Arsenault AB, Nadeau S, Plamondon A. Effect of pelvic stabilization

and hip position on trunk extensor activity during back extension exercises on a roman chair.

Journal of Rehabilitation Medicine 2009;41:136-142.

53. Souza GM, Baker LL, Powers CM. Electromyographic activity of selected trunk muscles

during dynamic spine stabilization exercises. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation

2001;82:1551-1557.

54. Sung PS, Lammers AR, Danial P. Different parts of erector spinae muscle fatigability in

subjects with and without low back pain. The Spine Journal 2009;9:115-120.

55. Tsao H, Galea MP, Hodges PW. Reorganization of the motor cortex is associated with postural

control deficits in recurrent low back pain. Brain 2008;131:2161-2171.

56. Vera-Garcia FJ, Grenier SG, McGill SM. Abdominal muscle response during curl-ups on both

stable and labile surfaces. Physical Therapy 2000;80:564-569.

57. Verna JL, Mayer JM, Mooney V, Pierra EA, Robertson VL, Graves JE. Back extension

endurance and strength. Spine 2002;27:1772-1777.

54

58. Voight ML, Hoogenboom BJ, Prentice WE. Musculosceletal interventions: techniques for

therapeutic exercise. McGraw-Hill, 2007.

59. White SG, McNair PJ. Abdominal and erector spinae muscle activity during gait: the use of

cluster analysis to identify patterns of activity. Clinical Biomechanics 2002;17:177-184.

60. Witvtrouw E, Danneels L, Van Tiggelen D, Willems TM, Cambier D. Open versus closed

kinetic chain exercises in patellofemoral pain: a 5-year prospective randomized study.

American Journal of Sports Medicine 2004;32:1122-1130.

61. Zhang LQ, Rymer WZ. Reflex and intrinsic changes induced by fatigue of human elbow

extensor muscles. Journal of Neurophysiology 2001;86:1086-1094.