4 paskaita. Kalėjimo subkultūra

1. Sąvokos 2. Ištakos 3. Funkcijos ir bruožai 4. Teorijos5. Kontrolė

1. Sąvokos

Kultūra (lot.cultura) - apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas.

G.b. žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes; tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje; išprusimas, auginamas, kultivuojamas augalas ir t.t. Sociologijoje: tam tikros socialinės terpės charakteristika.

Subkultūra (lot. subcultura) - papročių, elgesio normos, principai, priimti ir privalomi kurioje nors visuomenės grupėje, sudarančioje didesnės bendrijos dalį, ir nesutampantys su visos bendrijos normomis.

Kriminalinė subkultūra  - tai nusikaltimus padariusių asmenų grupėms arba anksčiau teistų asmenų grupėms būdingų elgsenos modelių, vertybių bei nuostatų sistema, veikianti kaip organinė bendrosios kultūros dalis. Kriminalinės subkultūros pagrindą sudaro nusikaltėlių vertybių sistema, kurią suformavo ilgametė nusikalstama veikla (Petkus, 2005)

Kalėjimo subkultūra

Santykinai uždaros kalinių bendruomenės socialinė-psichologinė charakteristika, aprėpianti jai būdingą struktūrą ir santykius, vertybes ir nuostatas, elgesio normas, taisykles ir tradicijas

2. Socialinės - psichologinės kalėjimo subkultūros ištakos

Grupavimosi ir saviorganizacijos dėsningumai socialinės izoliacijos sąlygomis

Konkurencija dėl valdžios ir galios Subkultūra – bendrosios organizacinės

kultūros komponentas

Grupavimasis ir savaiminė organizacija socialinės izoliacijos sąlygomis

Socialinė izoliacija skatina intensyviau bendrauti, grupuotis, o būtinybė derinti veiksmus – struktūruoti santykius, nustatyti elgesio standartus.

Ir jeigu kokia nors pašalinė jėga bando įsiterpti, primesdama savas taisykles ir normas, jos suvokiamos kaip svetimos, kyla konfrontacija (pozicijų susidūrimas). Konfrontacijos pasekmės gali būti įvairios – diskusijos, ginčai, derybos arba atviras konfliktas.

Tačiau jeigu išorinės jėgos turi akivaizdų pranašumą (pavyzdžiui, valdžią, represines priemones), reakcijų pasirinkimo galimybės (diskutuoti, atvirai priešintis) apribojamos (arba jų objektyviai nėra), gali būti pasirenkama elgesio strategija – susitelkti ir „eiti į pogrindį“, kur vyksta nuomonių poliarizacija, pasislinkimas link kraštutinumų, grupės elgesys tampa ryškiau ekstremistinis (Irwin ir Cressey, 1962).

išvados

1. subkultūros atsiradimas izoliacijos sąlygomis yra natūralus reiškinys, pagrįstas spontaniškais socialiniais-psichologiniais procesais;

2. stipresnis, brutalesnis spaudimas laikytis kitų, valdžia ir represinėmis priemonėmis disponuojančių jėgų, nustatytų standartų, paskatina grupės susitelkimą, didesnį atotrūkį tarp „savų“ ir „svetimų“ standartų.

Konkurencija dėl valdžios ir galios

dauguma kalėjimo gyvenimo įvykių sukasi apie kovą dėl valdžios ir viršenybės. Ji gali įgyti įvairiausias formas, pasireikšti fizine, seksualine, verbaline agresija, savo pranašumo demonstravimu.

P. Zimbardo Stanfordo kalėjimo eksperimentas (1973)

išvada

valdžios ir galios pranašumas leidžia atkurti prarastą savigarbą ir orumą. Įtvirtindami savo (kalinių) subkultūrą nuteistieji kompensuoja savo socialinio vaidmens menkavertiškumą.

Subkultūra – organizacinės kultūros komponentas

natūraliai egzistuojanti organizacinė kultūra yra formaliosios ir neformaliosios kultūrų sąveikos rezultatas;

kuo formalesnis, griežtesnis ir biurokratiškesnis organizacijos valdymas, tuo reikšmingesnis yra subkultūros vaidmuo ir jos poveikis atskiro individo elgesiui (Stone ir kt., 2000);

neformali kalinių bendruomenės kultūra yra sudėtinė bendros kalėjimo kaip institucijos kultūros dalis, funkcionuojanti joje kaip subkultūra, todėl tarp jų vyksta neišvengiama sąveika, dažnai įgyjanti konfrontacijos pobūdį. Dėl specifinių izoliacijos sąlygų konkrečioje PĮ subkultūra įgyja ir specifinių ypatumų.

išvada

kalėjimo subkultūra yra kriminalinės subkultūros variantas, adaptuotas prie įkalinimo sąlygų konkrečioje pataisos įstaigoje

3. Subkultūros funkcijos ir bruožai

Integruoja, vienija, palaiko tarpusavio priklausomybę Palengvina komunikaciją Paslepia individualumą, sunaikina atskiro asmens

tapatybę, stigmatizuoja Kontroliuoja elgesį ir santykius, kuria ir įtvirtina

elgesio taisykles Stiprina pasipriešinimą išoriniam poveikiui ir

kontrolei Įtvirtina tam tikrą socialinę struktūrą, hierarchiją

Būdingieji bruožai:

Išoriniai ženklai (žargonas, tatuiruotės); Socialinių santykių struktūra (socialiniai sluoksniai,

kastos); Kalėjimo moralės (“garbės”) kodeksas (nuostatų,

vertybių, elgesio taisyklių rinkinys); Kalėjimo tradicijos (folkloras, naujokų išbandymai,

„bendras iždas“, lošimai, nusikaltimų „reitingavimas“, jautrumas gėdai ir pažeminimui, pagarba asmens jėgai ir galiai).

žargonas ir tatuiruotės kaip kalėjimo subkultūros reiškiniai atlieka svarbias komunikacines, tapatumo nustatymo, vienijimosi tarpusavyje ir išsiskyrimo iš likusiosios visuomenės dalies funkcijas.

T.y. simboliai – kalėjimo (ir kriminalinės) subkultūros ženklai, kurie padeda išsiskirti ir atsiskirti, komunikuoti ir tarpusavyje, ir su visuomene, pranešant jai apie savo tapatumą nuteistųjų grupei. Todėl, sąmoningai to norėdamas ar ne, kiekvienas nuteistasis, naudodamas kalinių subkultūros žargoną ir tatuiruotes, paženklina pats save, t.y. pats save stigmatizuoja.

Žargonizmų pavyzdžiai atmarozkas banditas bazaras pokalbis birka nešiojama identifikavimo kortelė bulkos užpakalis, pasturgalis chodkė teistumas čefyras stiprus arbatos nuoviras češinti tauzyti, kalbėti niekus činarikas nuorūka dūchas tarnas dūla šaunamasis ginklas dūrą stumti kvailioti gaidys homoseksualas įsišauti susileisti narkotikų išlominti išmesti (iš kameros) kešaras siuntinys

Santykiai ir bendravimas

Hierarchinė santykių struktūra, t.y. griežtas susiskirstymas į tam tikrus sluoksnius, apimančius nevienodo statuso ir privilegijų grupes (“klases”, “kastas”)

Moralinis (“garbės”) kodeksas – neformalūs kalėjimo įstatymai (“zonos zakonai”), diktuojantys nuteistųjų elgesio normas ir taisykles

Hierarchija Clemmer (1940): kalėjimo socialinėje struktūroje išsiskiria trys sluoksniai – “klasės”: elitas, vidurinioji ir dugnas(šiuolaikiniai atitikmenys “autoritetai”,“neutralai”, “atstumtieji”). Kiekvienoje iš jų gali būti kelios subordinuotos “klasės”.

Kalėjimo kasta – nuteistųjų grupė, užimanti santykinai fiksuotą padėtį neformalios kalėjimo subkultūros struktūroje, turinti jai būdingas elgesio normas ir taisykles, nustatytas privilegijas ir pareigas.

Tradicinės kastos iš tarybinių DPK:

„ Bachūrai“ („putiovi“, „blatni“, „bradiagos“, „žulikai“) „Neutralai“( „rabatiagos”, „mužikai“, „velniai“, „bitlai“, „džiumbrai“,

„putiovi”, dūchai“,“chaziaikos“,“šustriakai” ir kt.) „ Ožiai“ (‚stukačiai, „kaziolai“) „Gaidžiai“ („nuleistieji”, „nuskriaustieji”, „pyderai”, „ „petuchai”,

„faršmakai“)

Moterims būdingos kastos, jų viduje “šeimos” ir kitisocialiniai vaidmenys

Ypač griežta irciniška hierarchija nepilna-Mečių PĮ

Kalėjimo “moralinio kodekso” veikimo sritys:

Santykiai su oficialia visuomene ir jos teisėsaugos institucijomis, policija, pataisos įstaiga ir administracija. Pamatinė nuostata – nebendradarbiavimas ir priešiškumas.

Socialinės hierarchijos įdiegimas ir palaikymas pataisos įstaigoje.

Artimiausios aplinkos valdymas: bendrų elgesio taisyklių nuteistiesiems nustatymas ir jų pažeidimų kontrolė.

Neformalios elgesio taisyklės

nepažeidinėti kalėjimo “garbės kodekso” ir juo nustatytų elgesio taisyklių

nebendradarbiauti su administracija, neskųsti būti solidariu, garbingu su kitais nuteistaisiais (nevogti, laikytis

duoto žodžio) gerbti neformalius autoritetus, besąlygiškai paklusti jiems,

atsainiai elgtis su žemo statuso asmenimis reaguoti į bet kokį įžeidimą ar agresiją, nenusileisti valdyti save, nerodyti baimės, silpnumo nesikišti į kitų pokalbį, nesmalsauti, neatvirauti nedirbti arba nedirbti tam tikrų darbų ir kt.

Kaip subkultūra kontroliuoja savo narių elgesį?

Sankcijos už taisyklių pažeidimus gali būti labai griežtos: mirtis, kraujas, išžaginimas, statuso pažeminimas.

Sprendimus dažniausiai priima “autoritetas” arba jo vadovaujama “taryba”.

Sprendimus (bausmes) dažniausiai vykdo arba jų vykdymą kontroliuoja artimiausios “autoriteto” aplinkos žmonės.

Tačiau nepaisant kontrolės griežtumo, pažeidimų būna: nuteistieji vagia, skundžia ir t.t. Kodėl? Kaip ir kitose socialinėse terpėse, pažeidimams įtaką daro:- nuteistųjų grupių heterogeniškumas; - grupių narių kaita;- individualios ydos: godumas, savanaudiškumas, nepaklusnumas, maištingumas, neracionalumas

Subkultūros vertybės

galia/įtakingumas, “stogas” fizinė jėga naudingi ryšiai, išskirtiniai gebėjimai kriminalinis patyrimas bebaimiškumas

ir kt.

Tradicijos/papročiai (lot. traditio – perdavimas)

naujokų išbandymai pažeminimo (“nuleidimo”) būdai bendras iždas (“kasa”) susidorojimas su “pažeidėjais” proginiai ritualai tam tikros pramogos, azartiniai žaidimai nusikaltimų “reitingai” ir kt.

4. Kalėjimo subkultūros teorijos / modeliai

“Importo modelis” (kalėjimo subkultūra yra bendresnės kriminalinės kultūros perkėlimo iš laisvės rezultatas, kadangi tie patys nusikaltėliai gyvena ir veikia pagal tas pačias taisykles ir laisvėje)

“Deprivacijos modelis” (subkultūra gimė izoliacijos sąlygose, t.y. “vietinis” produktas, nuteistųjų atsakomoji reakcija į socialinį atstūmimą, atskyrimą ir poreikių deprivaciją)

Kalėjimo subkultūrą palaiko: Nuteistieji ne savo noru patenka į formalias grupes. Netinkami nuteistųjų diferenciacijos kriterijai. Recidyvistų, nusikaltėlių “autoritetų” migravimas. Nuteistųjų neužimtumas, nedarbas. Agresijos, smurto ir prievartos galimybės. Seksualinė deprivacija, heteroseksualių santykių apribojimai. Ištobulinti neformalios nuteistųjų komunikacijos būdai. Pataisos įstaigų perpildymas. Netinkami administracijos veiksmai ir pataisos įstaigos

prioritetai. Reiškinio ir su juo susijusių problemų nutylėjimas. “Bausmės skriauda”.

Bausmės skriauda (angl. penal harm)

(Zamble & Porporino, 1988; Johnson & Toch, 2000 ir kt.).

“Bausmės skriauda” - tyčinis laisvės atėmimo bausmės apsunkinimas pataisos įstaigoje, pagrįstas įsitikinimu, kad nuteistieji bausmės laikotarpiu turi patirti papildomą skausmą ir kančias, ne tik įstatymais numatytus pagrindinius laisvės ir teisių apribojimus

Pataisos įstaigos perpildymas

Empiriniai tyrimai rodo teigiamą ryšį tarp perpildymo ir neigiamų įkalinimo pasekmių: streso, nerimo, įtampos, depresijos, priešiškumo, beviltiškumo jausmo, emocinių sutrikimų (Paulas, 1988; Bartol & Bartol, 1994).

Perpildymas didina nuteistųjų neužimtumą, mažina priežiūros ir individualaus rebilitacinio darbo efektyvumą (Bartol & Bartol, 1994).

Perpildymas susijęs su agresyvesne subkultūra

Administracijos veiksmai ir pataisos

įstaigos prioritetai Subkultūra aktyvesnė, brutalesnė, priešiškos administracijai

nuostatos stipresnės tose pataisos įstaigose, kurių prioritetas – kontrolė ir baudimas, negu tose, kurios labiau orientuotos į reabilitaciją ir pataisą (Grusky, Berk ir Vinter, 1988)

Subkultūros gyvavimą pataisos įstaigoje ypač pastiprina pavyzdžiai, kai administracija panaudoja subkultūrą valdymo efektyvumui didinti (pvz., deleguoja “autoritetams” nuteistųjų tarpasmeninių konfliktų, narkotikų vartojimo, tvarkos ir kt. problemų sprendimą)

5. Kalėjimo subkultūros kontrolė Svarbu:

ne siekti sunaikinti, o kontroliuoti ir silpninti subkultūros poveikį;

kiek įmanoma mažinti socialinę izoliaciją, plėsti nuteistųjų kontaktus su šeima ir visuomene;

pataisos įstaigos administracijai ir personalui labai svarbu būti „griežtais, bet teisingais“, suprantamais ir neatsiribojusiais nuo nuteistųjų problemų;

tarpusavio santykius reikėtų grįsti ne skirtumų tarp pozicijų (vaidmenų) akcentavimu, o bendrais sąlyčio taškais (A. Liebling , 2004)

Subkultūrą valdyti / silpninti padėtų:

(a) sisteminiai pokyčiai, (b) konkrečios priemonės (sąlygos), mažinančios

socialinę izoliaciją, (c) kontrolė ir režimas, nesukeliantis neproporcingos

žalos, (d) administracijos ir personalo nuostatų bei elgesio,

pagrįsto bendromis vertybėmis – mandagumu, supratimu, žmoniškumu - įtvirtinimas.

Literatūra Petkus A. (2004). Kriminalinės subkultūros penitencinėse įstaigose

genezė, raida ir struktūra. Jurisprudencija, 51 (43), 124 -136. Clemmer, D. (1940). The prison community. New York: Holt,

Rinehart & Winston. Haney, C., Banks, W., & Zimbardo, P. (1973). Interpersonal

dynamics in a simulated prison. International Journal of Criminology

and Penology, 1, 69-97.