Click here to load reader

1263-ųjų žiema · PDF file 2017. 12. 20. · 1 1263-ųjų žiema T emstant netoli pilies stūksančiu mišku Sorka vedėsi vaikus namo. Vyresnioji duktė, sūnus ir vos trejų metukų

  • View
    0

  • Download
    0

Embed Size (px)

Text of 1263-ųjų žiema · PDF file 2017. 12. 20. · 1 1263-ųjų žiema T emstant netoli...

Temstant netoli pilies stksaniu mišku Sorka vedsi vaikus namo. Vyresnioji dukt, snus ir vos trej metuk Te-
gana jojo ant tvirto arklio ir sulig kiekvienu jo ingsniu snduriuo- dami linkiojo.
Išvargo jie nuo t Imbolgo linksmybi, lau ir vaiši, pagal- vojo Sorka.
— Imonai, saugok sesut. Penkeri Imonas troško greiiau grti namo ir krimsti mamos
ryt iškeptus mieinius paplotlius, todl greitai baksteljo savo maajai sesutei.
— Greit bsim namuiuose, savo lovytj, — paniniavo Sorka zirzianiai Teganai ir mintyse subar save, kad per ilgai usibuvo šventje. Nors Imbolkas* ir iškilmingai paminjo nubudusias Moti- nos ems sias, vl artinosi atšiauri lyg iem naktis.
O, kokia klaikiai šalta buvo toji iema! Net tvoros pyškjo nuo
* Šv. Brigitos diena, arba gl — Škotijos kalnn — švent, skirta pavasario pradiai. — (ia ir toliau vert. past.)
4 NORA ROBERTS
ledinio vjo, sniego ir krušos. Vis iem tvyrojo tirštas ltai be- sirangantis rkas, apraizgydavs ir saul, ir mnul. Vjyje ir rke Sorka danai girdjo kvieiant j vardu, bet atsispirdavo toms vi- lionms. Pernelyg danai ji tame pilkšvame pasaulyje regjo tams.
Vyras praš su vaikais apsistoti pas jo gimines, kol bus išvyks. Jei tik panort, jai atsivert visos durys. mons j svetingai
priimt ne tik kaip klano vado mon, bet ir dl jos paios sugeb- jim.
Bet Sorkai reikjo miško, savo trobels ir prast kasdieni darb. Gyventi nuošaliai jai buvo svarbu kaip kvpuoti.
Ji visada rpinosi savimi, namais ir idiniu, amatu ir siningai atliko visas pareigas. O labiausiai puoseljo savo brangiuosius vai- kus, kuri susilauk su Daiiu. Ir visiškai nebijojo tamsos.
J vadino Juodja Ragana. Ir jos galios buvo didios. Bet šiuo metu Sorka tebuvo labai besiilginti savo vyro moteris.
Jai trko jo šilumos, puikaus ir tvirto kno, kuris šalt ir vieniš nakt prisiglaudia prie josios.
Kam reikalingi visi tie karai? Tik nieking valdov godumui ir ambicijoms patenkinti. Sorka tetroško, kad sveikas ir saugus jos vyras vl gyvent namuose. Kai jis sugrš, jie susilauks dar vieno kdikio. Ji vl savyje pajus nauj gyvyb... Ji gedjo prarastojo t klaikiai tamsi nakt, kai pirmasis iemos vjas lyg raudodamas pra- mišku.
Kiek moni ji išgyd? Kiek gyvybi išgelbjo? Taiau kai iš jos paios papldo kraujas ir nutrauk glenos btybs gyvyb, jos išsaugoti nepadjo jokie burtaodiai, aukos ar priesaikos dievams.
Taiau ji labai gerai inojo: gydyti kitus kur kas lengviau nei save. O dievai — nepastovs kaip pavasario orai.
— irk, irk! — škteljo Brana, šokindama ant kieto takelio. — ydi laukin slyva! Tai enklas!
5JUODOJI RAGANA
Dabar ir Sorka pastebjo tuos baltus su kreminiu atspalviu ie- delius tarp susipynusi juod šak.
Derlingumo deiv Brigita palaimino em, deja, mano gimda tušia, kariai pagalvojo ji.
Tada pavelg sniege besisukani savo septyneri met duk- r. Aštri aki rausvaand buvo jos pirmagim. Ji yra triskart pa- laimintoji, primin sau Sorka.
— Mama, tai enklas, kad ateina pavasaris! Brana pakl veidel blausi dienos švies. — O, taip. Tai geras enklas. Pasak legendos, kai toki rškan dien senoji ragana Keily
nerado malk, atjo ankstyvas pavasaris. Apsipylusi skaisiais iedais laukin slyva ragino vis augalij
sekti jos pavyzdiu. Savo mergaits akyse Sorka regjo vilt, kokia per švent spin-
djo ir kit moni akyse, skambjo j balsuose. Ir pati paband savyje aptikti bent menkiausi vilties kibirkštl.
Bet atrado tik baim. Šinakt jis vl ateis. Ji jau juto, kad jis kakur netoliese slina,
laukia ir rezga planus, kaip patekti pro urakintos trobels duris, kaip veikti Sorkos paskleistus kerus, sauganius jos vaikuius ir j pai.
Sorka paragino pon ingsniuoti greiiau ir švilpteljo šuniui. — Paskubkim, Brana. Tavo sesut jau beveik miega. — Pavasar ttis grš namo. Sunkia širdimi Sorka nusišypsojo ir pam Branai u rankos. — Taip, grš per Beltein ir tada mes surengsime tikr puot. — Ar galiau su tavim šiandien pasiirti j ugnyje? — Laukia daug darb. Prieš einant miegoti reikia pasirpinti
gyvuliukais. — Labai trumpai. Prašau! — Brana pakreip veiduk su pilkš-
6 NORA ROBERTS
vomis kaip dmas maldaujaniomis akimis. — Tada galsiu sap- nuoti, kad jis vl gro namo.
Ir aš mielai susapnuoiau, pagalvojusi nuoširdiai nusišypsojo Sorka.
— Gerai, bet labai trumpai ir tik po to, kai ubaigsim visus darbus, — priadjo moteris.
— Ir kai tu išgersi vaistus. — Negi taip blogai atrodau? — Sorka surauk antakius. — Tu labai išblyškusi, — švelniai tar Brana. — Tik šiek tiek pavargusi. Nesijaudink. Imonai, laikyk sesut,
kad nenukrist! Alastaras jauia, kad namai jau netoli. — Ji joja geriau net u mane ir Imon. — Na, taip, arklys — jos talismanas, bet ji jau tuoj umigs jam
ant nugaros. Arklys risnojo keliuko vingiu šalia trobels stovinios darins
link, o jo kanopos takšjo sušalusi em. — Imonai, pasirpink Alastaru, pripilk jam grd. Pats juk pri-
sivalgei, ar ne? — primin mama, kai berniukas pradjo murmti. Imonas nusišypsojo graia kaip vasaros rytas šypsena, ir nors
mokjo nušokti nuo arklio, išties Sorkai rankas. Jis mgsta prisiglausti, pagalvojo Sorka ir apkabinusi j nukl
ant ems. O Branai nereikjo priminti jos pareig. Mergait rpinosi na-
mais beveik taip puikiai, kaip mama. Sorka pam Tegan ant ran- k ir niniuodama bei ramindama nuneš trobel.
— Brangioji, metas mieguio. — Aš arkliukas. Vis dien bgioju. — O, taip. Tu pats graiausias ir greiiausias arkliukas. Prieš kelias valandas arijomis virtusi ugnis vargiai steng ga-
lyntis su šaliu. Nešdama vaik lov, Sorka prie idinio pakl rank. Pelenai suruseno ir pašoko liepsnos.
7JUODOJI RAGANA
Sorka paguld Tegan lov, paglost šviesius kaip jos tio plaukus ir lukteljo, kol usimerk tamsios ir gilios kaip mamos akyts.
— Saldi sapn, — liesdama virš lovels kabant amulet, su- murmjo ji. — Vis nakt ramiai ir kietai miegok. Tegul tavo pri- gimtis ves tave per tams švies.
Sorka pabuiavo šveln mergaits skruost ir atsitiesusi suvir- pjo nuo dieglio pilve. Skausmas paaštrdavo ir nurimdavo, bet su- lig kiekviena iema vis stiprjo. Btinai reikia paklausyti dukters ir išgerti vaistus, pagalvojo Sorka.
— Brigita, šiandien tavo švent. Padk man išgyti. Turiu tris vaikuius, kuriems aš reikalinga. Negaliu j palikti vien.
Sorka nusigr nuo snaudianios Teganos ir nuskubjo pa- dti kitiems vaikams atlikti nam ruošos darbus.
Greitai uslinkus nakiai, ji urakino duris ir t pat ritual pa- kartojo su Imonu.
— Aš visai nepavargau, — pareišk jis ir suklapsjo besimer- kianiomis akytmis.
— O, taip, matau, koks tu valus ir guvus. Ar šinakt vl skrisi, mhic?
— Aha, aukštai dangumi. Noriu, kad dar ko nors mane išmo- kytum. Ar galsiu ryt pasiimt Roiberd?
— Jei galiu aš, tai ir tu. Jis tavo sakalas. Pasti j, priiri ir myli. O dabar miegok.
Sorka pašiauš rudus berniuko plaukus ir pabuiavo umerk- tas nuostabiai mlynas kaip jo tvo akis.
Nusileidusi emyn Sorka prie idinio rado Bran su šuniu. Ai deivms, kad dukrel trykšta sveikata ir galia, kurios dar
iki galo nesuvokia. Bet tam dar yra laiko, pagalvojo Sorka ir pasi- meld, kad jis bt kuo ilgesnis.
8 NORA ROBERTS
— Išviriau arbatos. Kaip an kart mane mokei, — pasak Bra- na. — Kai j išgersi, tikiuosi, pasijusi geriau.
— Mo chroi* tai tu dabar manimi rpinsies? — Šypsodamasi Sorka pam arbatos puodel ir pauosiusi linkteljo. — Tu tikrai gabi. Gydymas yra didiul galia. Turdama ši gali visur ir visada bsi laukiama.
— Niekur nenoriu keliauti. Noriu visada gyventi ia su tavim, tiu, Imonu ir Tegana.
— Vien dien usigeisi suinoti, kas gyvena u miško. Ir ten sutiksi vyr.
— Man nereikia jokio vyro, — prunkšteljo Brana. — K aš su juo veikiau?
— O tai jau bt istorija kitai dienai. Sorka su dukra atsisdo prie idinio ir abiej peius apgaub
skara. Kai begeriant arbat Brana paliet jos rank, pamusi j Sor- ka savo pirštus sunr su jos pirštais.
— Na, gerai. Bet tik kelias minutes. Tau jau laikas miegoti. — Ar galiau aš iškviesti vizij? — Na, pabandyk. Galvok apie tai, ko labai trokšti. Išvysk mo-
g, iš kurio gimei. J iškvies tavo meil. Sorka stebjo, kaip verpetu m suktis dmai, pašoko ir vl
nurimo liepsnos. Puiku. Mergait greitai išmoko, suavta pagalvojo ji. Liepsnos viduryje ir kraštuose m formuotis vaizdinys. Ugny-
je šmkšteljo judantys siluetai, o kakur tolumoje nuaidjo balsai. Nuo pastang sitempus dukters veid išmuš prakaitas. Per sunku tokiai jaunutei, pagailjo jos Sorka. — Nagi, pabandykim drauge, — tyliai tar ji. Moteris sukaup savo gali ir suvienijo j su Branos galia.
* Airi kalba — mano širdele.
9JUODOJI RAGANA
Pasigirdo esys, m suktis dmai ir šokti ieirbos. Po kurio laiko viskas nurimo.
Ir štai pasirod vyras, kurio abi ilgjosi. Jis sdjo akmen rate prie kito idinio. Šviess surišti plaukai krito ant jo plaius peius supanio gobtuvo, o liepsn šviesoje spindjo jo seg su šuniu, irgu ir sakalu — kadaise Sorka ugnyje išliejo jam magišk talisman.
— Atrodo pavargs, bet labai graus, — pasak Brana ir pri- glaud galv prie mamos rankos. — Pats graiausias vyras iš vis.
— Tiesa. Graus, stiprus ir drsus. — O, kaip jo ilgiuosi, — graudiai atsiduso mergait. — Ar
matai, kada jis grš namo? — Ne visk galima pamatyti. Jei jis nebt taip toli, gal ir pa-
stebiau kok enkl. Bet šiandien utenka, jau suinojom, kad jis sveikas ir saugus.
— Jis galvoja apie tave, — Brana pavelg motinai akis. — Jauiu tai. O ar jis gali jausti, kad mes apie j galvojam?
— Jis neturi gali, bet turi šird ir jauia meil. Todl gal ir gali. O dabar — lov. Aš greitai ateisiu.
— ydi laukin slyva, o senoji ragana šiandien nemat sauls. Ttis greit grš namo, — pasak Brana ir stodamasi pabuiavo mam.
Šuo ubgo laiptais kartu su ja. Likusi viena Sorka irjo savo mylimj ugnyje ir pravirko. Vos nusibraukusi ašaras ji išgirdo kvieiant j vardu. — Eikš pas mane. Aš tave nuraminsiu ir sušildysiu, — apgau-
lingai band vilioti balsas. — Suteiksiu tau visk, ko tik trokšti, ir dar daugiau. Tik bk mano.
— Niekada nebsiu tavo! — Bsi. Tu jau esi mano. Ateik ia ir patirsi, kas iš ties yra
malonumas, palaima ir galia. — Tu niekada netursi nei mans, nei mano gali. Vaizdas ugnyje sujudjo. Liepsnose pasirod Kavanas, kurio
10 NORA ROBERTS
galios ir umaios buvo tamsesni u iemos nakt. Jis troško jos kno, sielos ir magišk gali.
Raganius jos taip geid, kad ji pajuto jo aistr tarsi kno glosty- m prakaituotomis rankomis. Bet Sorka inojo, kad jis trokšta daug daugiau — jos gali. Nuo jo godi ksl buvo apsunks oras.
Jis velniškai nusišypsojo liepsnose. — Tursiu tave, Juodoji Sorka. Mes skirti vienas kitam, mes
esam vienodi. — Ne, mes skiriams kaip diena ir naktis, kaip šviesa ir tamsa. — Tu labai vieniša ir prislgta rpesi. Tavo vyras tau pali-
ko tik šalt guol. Ateik, sušilk manajame, pajusi karšt su manim. Mudu kartu valdysim pasaul.
Sorka pajuto, kaip gsta jos protas, o pilv vl m draskyti skausmas.
Moteris atsistojo, ir šiltas vjelis pakedeno jai plaukus. Stov- dama ji tol kaup savo galias, kol visa m šviesti. Kavanas skendjo liepsnose, o jo veide atsispindjo geismas ir godulys.
Sorka inojo — jos magiškos galios, toji jos krauju tekanti di- dyb yra Kavano tikslas. Bet jis j niekada neuvaldys.
— Suprask mane ir pajusk mano galias — ia, dabar ir visa- da. U tamsi aistr silai man išduoti savo vyr, gimin ir vaikus. Trokšti uvaldyti mane, jei tik ištiesiu tau rank. Mano — motinos, tarnaits, raganos — atsakymas tau tegu atskries vju per jras ir marias. Tebnie taip, kaip sakau.
Sorka greitai nukreip rankas ir tiesiai jo šird suleido vis savo moterišk pykt.
Kai pasigirdo niršio kupinas Kavano klyksmas, ir Sorka lieps- nose išvydo skausmo perkreipt jo veid, j upldo neapsakoma palaima.
Tada ugnis idinyje vl virto paprasta ugnimi, o karštos arijos toliau galynjosi su nakties varba. Trobel ir vl tebuvo papras-
11JUODOJI RAGANA
iausia trobel, skendinti tamsoje ir tyloje. Ir ji vl tebuvo tik mote- ris su mieganiais vaikais.
Sorka sudribo kd ir apglb perštint pilv. Kuriam laikui Kavanas dingo. Bet jos baim — ne. Ir jei ne
vaistai ar maldos, jos vaikai likt bejgiais našlaiiais. Prabudusi Sorka pamat šalia patogiai susirangiusi maj
dukrel. Kai jau ketino keltis, toji j sulaik. — Mama, nesikelk! — Dukrele, man reikia dirbti. O tu turtum miegoti savo lovytj. — Atjo blogas mogus. Jis nuud mano arkliukus. Sorkos šird sugniau siaubas. Kavanas liet jos vaikus — j
knus, protus, sielas? — Vaikeli, tai buvo tik sapnas, — ji prisitrauk prie savs Tega-
n, pasupo ir paglost. Bet ji inojo, kad sapnuose slypi realus pavojus. — Jis udeg mano arkliukus. Jie verk, o aš negaljau j iš-
gelbti. Tada atbgo Alastaras ir t blog mog nuspyr. Aš nu- jojau ant Alastaro, bet neišgelbjau kit arkliuk. Bijau to blogo mogaus.
— Jis nieko tau nepadarys. Niekada neleisiu jam tavs nu- skriausti. O dabar susapnuok alius ir mlynus arkliukus.
Sorka pabuiavo Teganos andus ir šviesius suveltus plaukus. — alius? — Taip, alius kaip kalvos arkliukus. Paklusi rank Sorka ore pirštu nupieš rat ir suko, kol virš
Teganos galvos m šokinti mlyni, ali, raudoni ir geltoni arkliu- kai. Kai mergait sukikeno, Sorkos baim ir pyktis sumajo.
Kavanas niekada nenuskriaus mano vaik. Greiiau mirs jis arba aš kartu su juo, nei leisiu, kad jis prie j prisiliest, prisiek ji.
— Dabar arkliukai tegul bga pasti avi. O mes kelkims ir eikim valgyti.
12 NORA ROBERTS
— Ar yra medaus? — Geroms mergaitms visada bus medaus, — šypteljo Sorka
pamaiusi, kaip mergait trokšta to skansto. — Aš gera mergait! — Tu pati mieliausia ir tyriausia. Sorka pakl Tegan. — Blogas mogus sak, kad nuudys mane pirm, nes aš jau-
niausia ir silpniausia, — sušnibdjo jai aus tvirtai apsikabinusi Tegana.
— Mieloji, prisiekiu savo gyvybe — jis niekada tavs nenu- udys. — Sorka rytingu vilgsniu pavelg dukrai akis. — Ir jis melavo. Tu nesi silpna ir niekada tokia nebsi.
Moteris met malk idin, utep medaus ant duonos, išvir arbatos ir aviins košs.
Šiandien mums visiems prireiks daug jg. O man j pri- reiks padaryti tai, k privalau, nusprend moteris.
Iš mansardos pasišiaušusiais ir susivlusiais nuo miego plaukais nusileido jos snus. Jis pasitryn akytes ir kaip šuo pauost or.
— Sutikau juodj ragani, bet nuo jo nebgau. Sorkos širdis m pašlusiai trankytis. — Papasakok, k sapnavai. — Nujau prie ups. Prie vingio jis laiko savo valt. Tada atjo
jis. Aš j atpainau. Jis yra juodasis raganius, nes jo širdis juoda. — Širdis? — Kiaurai maiau jo šird. Kavanas nusišypsojo ir išties man
meduol. Bet jis buvo padarytas iš kirmli ir juodo kraujo. ino- jau, kad jis unuodytas.
— Sapne matei jo šird ir meduol? — Prisiekiu, tikrai maiau. — Aš tavim tikiu.
13JUODOJI RAGANA
Vadinasi, mano berniukas sugeba daugiau nei numaniau, su- prato Sorka.
— Liepiau jam paiam valgyti t meduol, nes jis — mirtinai nuodingas. Kavanas numet j ant ems. Ir iš jo iššliau kirmls, o paskui jis m degti. Iš jo liko tik pelenai. Tada Kavanas band mane pagaut ir nuskandint upje, bet aš j apmiau akmenimis. O tada atskrido Roiberdas.
— Ar sapne pašaukei savo sakal? — Ne, tik labai norjau, kad jis atskrist. Jis atskrido ir parod
aštrius didelius nagus. Juodasis raganius iš karto išnyko. O aš atsi- budau savo lovoje.
Sorka prisitrauk berniuk ir paglost plaukus. Dar klius Kavanui u tai, kad band ksintis mano vaikus,
sukandusi dantis prisiek ji. — Imonai, pasielgei labai drsiai ir teisingai. O dabar eik pas
gyvuliukus. Sorka pasisuko laipt viduryje stovini Bran. — Tu irgi. — Susapnavau Kavan. Jis pasak, kad bsiu jo mona. Jis ban-
d mane ia paliesti, — išblyškusi mergait udeng ranka krtin ir parod tarpkoj.
Sorka pribgo prie dukters. Drebdama mergait prisispaud veideliu prie j apglbusios motinos.
— Aš j udegiau. Neinau, kaip tai padariau, bet jo pirštai pra- djo degti. Jis keiksi ir mosikavo rankomis. Paskui atbgo Katelis. Jis ušoko ant lovos, urzg ir puol j kandioti. Kavanas greitai din- go. Bet jis band mane liesti ir sak, kad bsiu jo mona ir...
Sorkos tis permuš baim. — Prisiekiu, jis niekada to nepadarys. Jis niekada tavs nepa-
lies. Dabar eik pavalgyti. Laukia daug darbo.
14 NORA ROBERTS
Sorka liep vaikams pašerti ir pagirdyti gyvuliukus, išvalyti tvartus ir pamelti karv.
Likusi viena Sorka susikaup ir susidliojo savo priemones — rutul, varpelius, vakes, pašventint peil ir katil. Atrinko savo u- augintas ir išdiovintas oleles bei išsim tris varines apyrankes, kurias vasaros mugje kadaise jai nupirko Daitis.
Sorka išjo lauk ir giliai kvp oro. Išklusi rankas ji sukl vj ir pašauk sakal.
Virš medi ir kalv nuaidjo toks aius jo klyksmas, kad prie ups buv mons pakl galvas dang. Plaiai išskleistuose paukšio sparnuose atsispindjo iemos saul.
Sorka pakl rank. Nutps sakalas aštriais nagais sikibo odin pirštin.
Jos akys irjo jo akis, jo — josios. — Greitas ir protingas, stiprus ir bebaimis. Tu Imono, bet taip
pat ir mano. Darysi tai, k pasakysiu. Aš darysiu, k pasakysi tu. Man reikia tavo pagalbos. Prašau jos dl savo snaus — tavo šeimi- ninko ir tarno.
Sorka išsitrauk peil. Sakalas n nemirkteljo. — Roiberdai, prašau trij kraujo laš iš tavo krtins ir vienos
plunksnos iš tavo graaus sparno. Aminai bsiu dkinga u šias dovanas. Jos reikalingos apsaugoti mano sn.
Sorka dr paukšio krtin ir pridjusi ma buteliuk, išspaud tris lašelius kraujo. Tada iš sakalo sparno ištrauk vien plunksn.
— Ai, — sušnabdjo ji. — Nenuskrisk. Sakalas pakilo nuo Sorkos rankos, atsitp ant šalia auganio
medio šakos ir suskleids sparnus m stebti. Sorka pašauk šun. Atlks Katelis velg j su meile ir pasi-
tikjimu. — Tu esi Branos, bet taip pat ir mano, — tar moteris ir pakar-
15JUODOJI RAGANA
tojo ritual. Išspaudusi tris lašelius šuns kraujo bei išrovusi kuokš- tel plauk, Sorka pasuko tvart.
ia klegjo ir juoksi jos vaikai. Moteris kvp ir paglost ark- liui galv.
— Ne! — pamaiusi peil, suklyk Tegana. — Aš jo nesueisiu. Alastaras tavo, bet taip pat ir mano. Jis da-
rys, k tu pasakysi, o tu darysi, k pasakys jis. Alastarai, man reikia tavo pagalbos. Prašau jos dl savo dukters — tavo šeimininks ir tarnaits.
— Prašau, nepjauk jo! — Nepjausiu, tik dursiu, ir tik tada, jei jis sutiks. Alastarai,
prašau trij kraujo lašeli iš tavo krtins ir kuokštelio plauk iš tavo grai kari. Aminai bsiu dkinga u šias dovanas. Jos rei- kalingos apsaugoti mano maj.
— Tik tris lašelius, — patikino Sorka Tegan ir dr peilio galiuku poniui krtin. — Ir šiek tiek kari. Viskas.
Nors arklys toliau ramiai stovjo ir velg išmintingomis aki- mis, gaildama jautrios dukters širdels Sorka priglaud rankas prie negilios jo aizdels ir kerais tuoj pat išgyd.
— Dabar eime su manim, — Sorka pakl Tegan ir pamojo nam link. — inote, kas aš. Niekada to neslpiau. Danai jums kartojau, kad ir js turite magišk gali. Dabar jos dar menkos, bet ateis laikas, ir sustiprs. Gerbkite jas. Nesinaudokite jomis norda- mi pakenkti, nes visas blogis grta trigubai. Magija yra ginklas, bet negalima jo naudoti prieš nekaltus ir silpnus. Tai jums ir dovana, ir našta. Tursite prie abiej priprasti ir perduoti jas savo vaikams. Šiandien pamokysiu daugiau. Atidiai stebkite, k darysiu. ir- kite, klausykits, mokykits.
Pirmiausia Sorka pasisuko Bran. — Tavo kraujas — su mano ir šuns krauju. Kraujas — tai gy-
16 NORA ROBERTS
vyb. Be jos — mirtis. Trys lašeliai tavojo kraujo, trys — manojo, o trys šuns kraujo lašeliai burt utvirtins.
Brana nedvejodama padav rank ir n nesudrebjo, kai Sorka dr jai peiliu.
— Mano berniuk, — sn kreipsi Sorka. — Trys lašeliai ta- vojo kraujo, trys lašeliai — manojo, o dar trys lašeliai iš sakalo šir- dies burt utvirtins.
Drebaniomis lpomis Imonas išties rank. — O dabar tu, mano vaikeli. Nebijok. Nors Teganos akyse ibjo ašaros, ji išties mamai rank. — Trys lašeliai tavojo kraujo, trys lašeliai — manojo, o dar trys
lašeliai tavo arklio kraujo burt utvirtins. Sorka sumaiš krauj ir pabuiavo Teganai rankyt. — Viskas. Moteris pakl katil ir susikišo buteliukus kapšel prie lie-
mens. — Atneškite kitus daiktus. Geriausia tai daryti lauke. Sorka išrinko viet greta medi šešliuose gumulus sukritu-
sio sniego. — Galiu atnešti malk, — pasisil Imonas. — Nereikia. Sustokit ia. Sorka…

Search related