D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2012 LIEPOS 14 D.

Šio šeštadienio Kultūros turinys1-as psl. Kęstutis A. Trimakas. Liepos ketvirtoji ir liepos šeštoji

2-as psl. V. Rutkauskienė. Kur Lietuvos karaliaus karūna? (IlI)

3-as psl. A. Vaškevičius. Artimieji saugo P. Vaičaičio atminimą

4-as psl. O. Šulaitienė. Mano nepamirštamoji draugė Laima Barisaitė

6-as psl. A. Guščius. Sugebantis vandenį paversti vynu

7-as psl. V. Paplauskienė. ,,…branginu kiekvieną lietuvį…”(II)

Kitame numeryje:• Vytautas Matulionis. Trijų chorų koncertas• Stasys Goštautas. Provincijos laikraščiai• J. Nekrošius. Dubysos burtų užkerėtas

Redaguoja Renata Šerelytė rainbow.vilnius@gmail.comMaketuoja Jonas Kuprys

Liepos mėnesio pradžioje yra dvi svar-bios datos – taip arti, kad negalimajų nesugretinti. Tai Jungtinių Ameri-

kos Valstijų Nepriklausomybės paskelbimodiena – liepos ketvirtoji ir Lietuvos valsty-bės (Mindaugo karūnavimo) diena – lieposšeštoji.

Lietuvoje

1250 (ar 1251) m. liepos 6 d. (galbūt) Naugardu-ke (nei data, nei vieta istoriškai nepatvirtintos)kunigaikštis Mindaugas su šeima ir grupe ben-dražygių buvo pakrikštytas ir vainikuotas Lietu-vos karaliumi. Taip buvo vainikuotas keliolika me-tų užtrukęs Mindaugo siekis įsitvirtinti vieninte-liu Lietuvos valdovu.

Nėra jokių istorinių duomenų,kad Mindaugas nuoširdžiai atsivertėiš senosios lietuvių religijos į Romoskatalikų tikėjimą (nežinia, kaip jisgiliai buvo įsitikinęs pačia senovės lie-tuvių religija). Labiau įtikėtina, kadjis priėmė krikštą kaip sąlygą, kadgautų karūną, kuri tuo metu tebuvosuteikiama Europos valdovams, pripa-žįstantiems Katalikų Bažnyčios popie-žių. Priimdamas krikštą, jis pažadėjorūpintis savo pavaldinių apsikrikš-tijimu. Kaip sąlygą, dar prieš savo ka-rūnavimą, jis pastatė katedrą ir paža-dėjo materialinę paramą atvyksian-čiam vyskupui. Tai jis padarė, jam pa-skirdamas nemaža žemių, bet krikštupats nesirūpino, kaip tai vėliau darėkunigaikščiai Vytautas ir Jogaila.Mindaugo pagrindiniai priešai Tre-niota ir Daumantas ieškojo, kaip jį pa-šalinti. Proga pasitaikė 1263 m. Kara-lius Mindaugas su savo dviem sūnu-mis buvo užkluptas ir nužudytas (vietanežinoma).

Mindaugo karūnavimas buvo lie-tuvių apjungtos tautos valstybingumopripažinimas visos Europos akivaiz-doje. Gaila, kad dar buvo per ankstitautai priimti didį vienijimo potencia-lą turintį krikščionių tikėjimą. Tikrojireligija tautoje prigijo ir apsireiškė ge-riausiais vaisiais, tik, deja, šiais lai-kais ir vėl blėsta.

Amerikoje

1776 m. liepos 4 d. trylikos koloni-

jų atstovai Šiaurės Amerikoje, Philadelphijoje,patvirtino Amerikos Nepriklausomybės Dekla-raciją, kuria atsiskyrė nuo Anglijos karalystės.Tuo metu jau daugiau kaip vienerius metus tarpAnglijos ir tų kolonijų vyko karas, kurį netrukus,padedant Prancūzijai, Ispanijai ir Olandų Res-publikai, laimėjo pastarieji. Taika buvo pasirašytaParyžiuje 1783 m.

Į atrastą Amerikos žemyną vyko kolonistai,ieškodami geresnio gyvenimo. Tačiau vyko ir daugreliginės laisvės ieškojusių krikščionių, kuriemsreligija buvo svarbi. Tikėjimas rado aiškią išraiš-ką tiek pačioje Jungtinių Amerikos valstijų Ne-priklausomybės Deklaracijoje, tiek Amerikos vals-tijas steigiančiuose Tėvų – veikėjų balsuose.

Jau antrame Nepriklausomybės Deklaracijos(kuri buvo priimta vienbalsiai) sakinyje tvirtina-ma: ,,Mes laikome šias tiesas kaip savaime aiškias,kad visi žmonės yra sukurti lygūs, kad jiems Kū-

rėjas suteikė tam tikras nepakeičiamas tiesas, tarpkurių yra Gyvybės, Laisvės ir Laimės siekimas.”

Pagrindinis teksto surašytojas Thomas Jeffer-sonas 1781 m. teigė, kad gyvybė ir laisvė yra Dievodovanos; jei jos nebus tokiomis pripažintos, Ame-riką ištiks Dievo teisingumas (prie to jau artėjama,nes dabartinis prezidentas net įstatymais iš religi-nių institucijų reikalauja ,,sveikatos apdraudos”,kuri teiktų negimusių kūdikių žudymo (abortų)preparatus, taip pamindamas gyvybės ir religijosbei sąžinės laisves).

Panašiai 1787 m. Konstituciniame suvažiavi-me kalbėjo George Washington (1789 m. išrinktaspirmuoju JAV prezidentu), kad jei JAV nestatys,,šio politinio pastato” su Dievo pagalba, jas ištikstoks pats likimas, koks ištiko Babelio bokštą.

Du valstybingumo pavyzdžiai

Istorija yra pamokančiais pavyz-džiais įrodžiusi, kad kraštų valsty-bingumas yra trapus reikalas, nebentbus pagrįstas giliu dvasingumu, atsi-remiančiu į patį žmonijos Kūrėją.

Tikrojo Dievo apreikštas ir Kris-taus gyvybės kaina patvirtintas krikš-čionių tikėjimas yra neišsemiamasvisų žmonių vienybės šaltinis. Apgai-lėtinai paviršutiniškai mūsų tautosvienijimo pastangose ja pasinaudojoLietuvos pirmasis ir vienintelis kara-lius Mindaugas. Tik vėliau į tautą tastikėjimas įaugo, atnešdamas vieniji-mosi daigus. Dabar gi po daugelio per-mainų Tauta išsivaikšto, o kas liekakrašte, be stiprios į Kūrėją atremtosdvasios, laukia labai neaiškus likimas.

Daug stipresnį dvasinį pamatądėjo Jungtinių Amerikos Valstijų stei-gėjai. Deja, ir šiame krašte daug kaskeičiasi. Lemiamą reikšmę turės šiųmetų lapkričio mėnesį būsiantys pre-zidento rinkimai. Antros kadencijossiekiąs prezidentas nedviprasmiškaidrebia į veidą šių Jungtinių AmerikosValstijų steigėjams, kad ,,mes nesa-me… mes nelaikome savęs krikščioniš-ka tauta” (kartojo 2006, 2007, 2009 m.).

Jis dėl to neapgailestauja. Jis to irtoliau, kaip jo pažadėtos kaitos(,,change”), siekia.

Ar tai šio krašto žmonėms svarbu?Ar tai šio krašto krikščionims pakan-kamai svarbu? Ar jie lauks JAV Tėvųpranašauto Babelio bokšto likimo?

Kęstutis A. Trimakas

Nr. 28 (82)

Liepos ketvirtoji ir liepos šeštoji

JAV Nepriklausomybės Deklaracijos priėmimas. Dail. John Trumbull

„Mindaugo karūnavimas” (detalė). Dail. Adomas Varnas

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2012 LIEPOS 14 d.2

Pabaiga. Pradžia 2012 m. liepos 7 d. ,,Kultūroje”.

Likimo ironijaSena lietuvių išmintis sako: nekask duobės ki-

tam, nes pats įkrisi. Nedaryk blogo savo artimui arkaimynui, jei nenori sulaukti to blogio, sugrįžtan-čio atgal. 1655 m. Krokuva ir visa Lenkija labai nu-kentėjo nuo švedų. Švedai negailestingai plėšė irkaralių rūmus, ir jų lobyną. Smarkiai nukentėjobažnyčios, tarp jų – ir minėtoji šv. Stanislovo baž-nyčia, kur, pasak metraščių, turėjo būti saugoma irpavogtoji Vytauto karūna (14). Yra žinoma, kad di-džioji Krokuvos karalių rūmų išgrobtųjų turtųdalis pateko į karališkąjį Švedijos lobyną, dalis – įUpsalos universiteto biblioteką.

1792 m. Lenkijos Seimas nutarė patikrinti išli-kusį Vavelio rūmų karališkojo lobyno turtą. Pagaliki šių dienų išlikusius sąrašus matyti, kad tuo me-tu Lenkijos karalių lobyne rastos tik penkios auk-sinės karūnos. Tarp jų – viena senesnė, iš XIV a.,kita, labai puošni auksinio filigrano karūna, nevapaskirta ar perduota Žygimantui Augustui pagaltestamentą vieno vengrų didiko ar jo nurodymu.Ar tarp tų penkių buvo toji, kurią dar 1526 m. savoreikalavime mini Lietuvos atstovai, ir toji 1563 m.užrašyta į inventoriaus knygas kaip vyskupo mit-ra, pagaminta iš ,,lietuviškos karūnos”, lieka ne-aišku.

1795 m. Krokuvos karališką lobyną dar žiau-riau nusiaubė prūsai. Prūsijos karaliaus Frederi-ko Vilhelmo II nurodymu visos lenkų karališkos

regalijos slapta buvo išvežtos į Berlyną, o paskiau įKionigsbergą: auksas sulydytas, brangakmeniai irperlai išparduoti. Tik kai kurios retesnės lobynovertybės, ir tos pačios vienaip ar kitaip sietinos suPrūsija ar Vokietija, pateko į Prūsijos karališkąjąkolekciją, vėliau – į Vokietijos muziejus, kur gal-būt ir dabar yra (14).

Niurnbergo muziejuje – neįvardytakarališka XV a. karūna

2006 m. Vengrijoje ir Liuksemburge vyko įdo-mi paroda. Ji buvo skirta Vytauto Didžiojo amži-ninkui, imperatoriui Zigmantui, tam pačiam, ku-ris sutiko Vytautą karūnuoti karaliumi, jam paga-mino bei siuntė karališkąsias karūnas. Paroda va-dinosi „Zigmantas Liuksemburgietis – karalius irimperatorius” (Sigismundus – rex & imperator).Šioje parodoje buvo daug įspūdingų rodinių, retųistorijos reliktų, susietų su Zigmanto Liuksembur-giečio gyvenimu ir jo veikla. Tarp jų kartu su ki-tais rodiniais parodoje buvo vienas į akis iš pirmožvilgsnio nekrintantis daikčiukas, 1420–1450 m.Niurnbergo auksakalių rankų darbo karūna, pri-skiriama Centrinei Europai (15). Iš esmės tai labaipuošnios filigraninės karūnos fragmentas – tiks-liau, kažkada buvusios įspūdingos filigraninėskarūnos dalis. Ar tai ne ta pati puošni filigrano ka-rūna, vengrų bajoro perduota Žygimantui Augus-tui?

Ji nepriskiriama Zigmanto Liuksemburgiečioaplinkai, jo dvarui, tačiau ji kaip tik iš to laik-mečio, kuriame gyveno ir karaliavo šis garsusVytauto ir Jogailos amžininkas, turėjęs ir Gedimi-naičių kraujo (Aldonos Gediminaitės anūkės sū-nus). Karūna bevardė, ji nepriklauso jokiam kitamto laiko Europos karaliui ar žinomesniam didikui,o taip istorijoje retai pasitaiko. Prie jos nėra jokioplatesnio aprašo, paaiškinimo, kas tai per karūna.Nurodoma tik tiek, kad ji yra gaminta Niurnberge1420–1450 m. ir dabar saugoma viename iš Niurn-bergo muziejų. Parodoje ši bevardė karūna kaž-kaip įdomiai pritapo prie karališkų regalijų, karū-nų, puošniųjų kardų ir kitų šios įspūdingos paro-dos rodinių. Kodėl ir kuo?

Keli įdomesni sutapimai, susiję su karūnospagaminimo data ir gaminimo vieta (Niurnbergas– jau svarbi nuoroda į Vytauto karūnos likimą iržinomus istorijos faktus). Jos priklausomybė Cen-trinei Europai, neįvardijant konkretaus krašto arvalstybės, kelia įtarimą ir klausimą: ar tai ne Lie-tuvai Niurnberge gaminta karūna? Karūna smar-kiai apgadinta, perlaužta ar perkirsta pusiau, tairodo nelygūs karūnos fragmento galai, trūkstadetalių. Tai tarsi ir atliepia žinią metraštyje apieZbignevo Olesnickio įsakymu perkirstas karūnas.Šie sutapimai jau savaime kelia klausimus: gal šispuošnios karūnos fragmentas ir yra toji Krokuvosvyskupo Z. Olesnickio perpus perkirstoji Vytautokarūna? Ar nevertėtų pasidomėti?

Niurnbergo muziejų vertybėmisnesidomėta

Vytauto karūnos pėdsakus atsekti bandė Vil-niaus universiteto Senovės ir viduramžių katedrosvedėjas istorikas dr. R. Petrauskas, ne taip seniaityrinėjęs vytautinės karūnos likimą Niurnbergoarchyvuose. Pasak istoriko, Niurnbergo archyvuo-se esantys faktai byloja apie tai, kad Vytautui ga-minta karūna visgi nepateko į Lenkiją, o buvo su-grąžinta į Niurnbergą ir kurį laiką dar buvo sau-goma Šventosios Romos imperijos ižde Niurnber-ge. Buvo nuomojama, bet vėliau jos pėdsakai pra-nyksta. Istoriko dr. R. Petrausko teigimu, greičiau-siai Vytautui skirta karūna vėlesniais laikais buvosulydyta į metalo laužą. Istoriko tvirtinimu, ikimūsų dienų Vytautui skirtoji karūna neišliko.

Atrodytų, jog, atlikęs didelį darbą Niurnbergoarchyvuose, istorikas kažkodėl neužsuko į jo mu-ziejus ir nepatyrinėjo čia saugomų istorijos ver-tybių lobių, tarp jų – minėtosios puošnios XV a.neįvardytos karūnos.

Dr. Petrauskui 2010 m. lapkričio mėnesį lan-kantis Čikagoje, Lemonte, po paskaitos apie Žal-girį atsirado galimybė paklausti ir apie Vytautokarūną. Istoriko pasiteiravau, ar, tyrinėjant Vytau-to karūnos likimą Niurnbergo miesto archyvuose,

jam neteko užsukti ir į Niurnbergo muziejus ir pla-čiau pasidomėti ten saugomų karūnų, tarp jų irminėtosios, puošnios filigraninės karūnos isto-rija? Dr. R. Petrauskas atsakė, jog apie tokią ka-rūną išvis neteko nieko girdėti.

Ar ne per daug paskubėta, paskelbiant išvadasapie Vytauto karūnos sulydymą? Ar jau padarėmeviską, kad galėtume teigti, jog Lietuvos karaliauskarūna amžiams pražuvo istorijos verpetuose?

Iki šiol taip ir nesugebėjome įminti mūsų val-dovų karūnų paslapties, išsiaiškinti jų likimo. To-dėl klausimas, kur yra karališkosios Mindaugo,Vytauto ir kitų Lietuvos valdovų karūnos, lieka at-viras. �

Naudoti šaltiniai ir literatūra:

(1) E. Gudavičius. Lietuvos istorija. Vilnius, 1999. p.200.

(2) O. Halecki. Jadwiga of Anjou and the rise of eastcentral Europe. USA, 1991. p. 243.

(3) E. Gudavičius. Lietuvos istorija. 1999. p. 251.

(4) J. Pficneris.Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautaskaip politikas. Vilnius, 1989. p. 267.

(5) E. Gudavičius. p. 266.

(6) V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Čikaga,JAV, 1956. p. 271.

(7) J. Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautaskaip politikas. Vilnius, 1989. p. 272.

(8) Ten pat, p. 273.

(9) Slovianskaja enciklopedija, Moskva, 2003. t. 1, c.183.

(10) J. Lileyko. Regalia polskie, Warszawa 1987. p. 26

(11) L. Skurvydaitė. Lietuvos Valdovų insignijos XIIIamžiaus pabaigos – XV amžiaus vidurio majestotiniuoseantspauduose: ikonografiniai politinės programos ypatu-mai. ISSN 1392-0448. LIS Nr.14, p. 28.

(12) Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. 1971.p. 117; 272.

(13) The significante of the Crown.http://www.angelfire.com/mi4polcrt/Crowns.html

(14) Przyczynek do historii wojennych grabiezy dzielsztuki w Polsce.

http://www.lokomobila.home.pl/zabytki/sources/straty/wstep.html

(15) Sigismundus rex & imperor. Catalog.htttp://www.sigismundus.hu/guide/fullindex.php?1=en&p=60

Straipsnis skelbtas žurnale ,,Lietuvos bajoras”Nr. 18, 2012, p. 26–29.

KUR LIETUVOS KARALIAUS KARŪNA? (III)VIOLETA RUTKAUSKIENĖ

Karališkomis regalijomis pasipuošusio Vytauto Didžiojoskulptūra Šv. Kazimiero koplyčioje, Vilniaus katedroje.

Kęstučio Ralio nuotr.

Vytauto Didžiojo herbas, XIV a. pab. – XV a. pr.Iš Bavarijos bibliotekos rinkinių

Yra šalis, kur upės tekaLinksmai tarp girių ūžiančiųIr meiliai tarpu savęs šnekaPrie giesmininkų vėversių.

Šios dar iš mokyklos suolo daugeliui vyresnioamžiaus lietuvių puikiai pažįstamos poetoPrano Vaičaičio (1876–1901) eilės šiandien vis

rečiau prisimenamos, Lietuvos mokyklų progra-mose jau nebeliko Vaičaičio ir jo nuostabiai ele-giškų liūdesiu perpintų eilių.

Vis toliau į praeitį grimzta ištisa epocha, mū-sų šviesuoliai ir jų darbai. Zanavykų krašto sūnusP. Vaičaitis per savo labai trumpą, vos 25-eriųmetų, gyvenimą, nutrūkusį dėl to meto inteligen-tus negailestingai šienavusios džiovos, spėjo para-šyti 98 eilėraščius. Jo atminimą šiandien saugo gi-minaičiai, prižiūrintys poeto gimtinę Šakių rajo-no Santakos kaime, visai šalia Sintautų miestelio.Planuojama, kad jau kitais metais miestelio cen-trą pagaliau papuoš paminklas Vaičaičiui – apietai jau seniai kalbama ir planuojama, jau parengtiir keli būsimo paminklo maketai, tuo rūpinasi spe-cialiai įsteigtas fondas.

Gimtoji poeto sodyba Sintautuose vasarą at-gyja, čia neretai užsuka poeto kūryba ir jo gyveni-mu besidomintys žmonės. Nedaug jų būna – galkoks pusantro šimto per metus, bet dabar sodybąprižiūrinčios poeto brolio Jono sūnaus Juozo naš-lė Salomėja Vaičaitienė su dukra Rūta Vaičaitytedžiaugiasi, kad atvažiuoja pavieniai žmonės, šei-mos, kuriems tikrai įdomus Vaičaitis, kurie žinojo kūrybą, gražiausias eiles.

Sodyba per tą laiką gerokai pasikeitė – senojogyvenamojo namo jau nebeliko, o jo vietoje ūkįpaveldėjęs Vaičaičio brolis Jonas, kuris buvo išvy-kęs į Ameriką, ten išmoko mūrininko amato, tadgrįžęs į Sintautus ir pats raudonas plytas pasiga-mino, ir naują namą pastatė, kuris puikiai išlikęsiki šiol. Čia vasaromis ir gyvena Vaičaičių pali-kuonys, o kitame namo gale įsikūrusi jauna šei-ma, kuri nuolat Vaičaitynę prižiūri. Rūta Vaičaity-tė džiaugiasi, kad vis pasitaiko surasti gerų šeimų,kurios, kol suranda savo būstą, gražiai sodyba rū-pinasi, o per tuos beveik 20 metų, kai artimiesiemspavyko sodybą susigrąžinti, šiuose namuose jaugimė 9 kūdikiai.

„Per tuos dešimtmečius ši sodyba matė viskolabai daug. Sovietmečiu iš Vaičaičių ji buvo atim-ta, šeimos nariai ištremti į Sibirą, ir mūsų šeimaiją labai nelengva buvo atgauti, reikėjo iš čia iškeltikelias gyvenusias šeimas. Čia yra buvusi ir areš-tinė, ir KGB būstinė, po to mašinų ir traktorių sto-tis. Antrojo pasaulinio karo metais sodyba labainukentėjo, viskas sudegė, tad šiandien čia veikian-čiame poeto muziejuje autentiškų rodinių beveikneturime – yra pavykę surasti tik seną stalelį, priekurio Vaičaitis galbūt rašė savo eiles”, – pasakojaR. Vaičaitytė, dirbanti Vilniuje auditorės darbą.

Kitąmet sukaks 20 metų, kai po ilgų vargų so-dybą atgavo poeto sūnėnas, jos tėvas, miręs 2003metais. Nuo tada Vaičaitynė gražiai prižiūrima,čia atgabenta sena klėtis, sutvarkyta aplinka, darišlikęs paties Vaičaičio sodintas senasis ąžuolas.Vaičaičio giminaitės stengiasi išlaikyti sodybosdvasią, ūkiškai jau negyvena, jokių gyvulių nelai-ko, o žemę yra išnuomojusios.

„Dabar mes stengiamės kuo daugiau duoti so-dybai. Čia įrengtame muziejuje yra daug leidinių,nuotraukų, knygų, menančių Praną Vaičaitį. Sin-tautų mokykla mums perdavė savo rinkinį, kurispraturtino muziejų. Kiemą puošia skulptoriausKęstučio Krasausko sukurtas poeto koplytstulpis,kuris mums labai patinka. Sodyboje rengiami poe-zijos skaitymai vasarą, šiemet čia surengta ir folk-loro šventė. Žinome, kad planuojama pastatyti pa-minklą Vaičaičiui ir jo laukiame”, – sakė Vaičaity-tė.

Poetas Vaičaitis mokėsi Sintautų mokykloje,Marijampolės gimnazijoje, 1895 m. įstojo į Peter-

burgo universiteto Teisės fakultetą, kurį baigęs ga-vo pirmojo laipsnio diplomą. Peterburge Vaičaitisaktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, rašėir vertė, skaitė draudžiamą lietuvių spaudą ir patsjoje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimiir kalba. P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, so-netų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso98 originalius eilėraščius (išjų – 10 trumpų epigramų), 21vertimą bei sekimą. Jo eilėraš-čiai buvo spausdinami „Var-pe”, „Vienybėje lietuvninkų”,„Ūkininke”.

Pirmas jo poezijos rin-kinys išleistas jau po poetomirties 1903 metais ir ne Lie-tuvoje, o Amerikoje, Ply-mouth mieste Pennsylvanijosvalstijoje, slapyvardžiu Seku-pasaka. Šiuo leidimu pasirū-pino rašytojas Jonas Mačys-Kėkštas ir Julija Pranaitytė.Antrą kartą poeto eilės išleis-tos 1912-aisiais Philadelphi-joje (vėl Pranaitytės rūpes-čiu) ir tik 1921 metais tre-čiasis leidimas pasirodė Kau-ne.

Julija Pranaitytė – Vai-čaičio sužadėtinė, tragiškolikimo asmenybė, kuri rūpi-nosi džiova susirgusiu poetupaskutiniais jo gyvenimo me-tais. Ji gimė 1881 metais, mo-

kėsi prestižinėje Peterburgo Šv. Jekaterinos gim-nazijoje kartu su iš visos Rusijos imperijos suva-žiavusiomis žymesnių šeimų merginomis. Mokyk-loje vyravusi lietuvybei priešiška lenkiška irvokiška dvasia nepaveikė Julijos. Nors ją niekina-

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2012 LIEPOS 14 d. 3

Artimieji saugo poeto Prano Vaičaičioatminimą ir laukia jam skirto paminklo

Nukelta į 8 psl.

ALGIS VAŠKEVIČIUS

Sodybos saugotoja Rūta Vaičaitytė. Koplytstulpis P. Vaičaičio gimtajame Sintautų kaime.

P. Vaičaičio muziejus. A. Vaškevičiaus nuotraukos

Sovietinės okupacijos metais lankytis Lietuvo-je man neteko, tad su joje gyvenusiais savoartimaisiais palaikyti ryšius tais laikais tek-

davo, kaip ir daugeliui iš mūsų, tik laiškais arbaper tuos, kurie su ekskursijomis nuvykdavo ana-pus „geležinės uždangos”. Šių ryšių dėka, o ypačsovietiniam režimui sušvelnėjus ir susidarius gali-mybei teikti materialią ir kitokią pagalbą to metoLietuvos žmonėms, dažnas išeivis netikėtai susipa-žindavo su pašaliniais, visai nežinomais jam asme-nimis, kurie tarpininkų pagalba ar tiesiogiaikreipdavosi su prašymais padėti sutvarkyti tą arkitą reikalą, paieškoti karo metu dingusių artimų-jų, draugų ir pan. Tokių atsitiktinių pažinčių taislaikais pasitaikė ir man. Ne viena iš jų paliko malo-nius prisiminimus, tačiau labiausiai įsimintina bu-vo mano pažintis su Vilniuje gyvenusia menininke– dailininke grafike Laima Barisaite, apie kurią irnorėčiau „Draugo” skaitytojams tarti keletą žo-džių, tuo labiau, kad apie ją pas mus žinoma darpalyginti nedaug.

Prasidėjusi dar prieš nepriklausomybės atga-vimą nuo visai atsitiktinės nedidelės mano pa-slaugos, mūsų pažintis nenutrūko, ją ir toliau tęsė-me susirašinėdamos, o po kurio laiko pradėjome

„pamaloninti” viena kitą ne tik laiškais, bet irnedidelėmis proginėmis dovanėlėmis: aš jai –amerikoniškų lauktuvių, ji man – gintarų beikitokių lietuviškų suvenyrų. Taip po kurio laikomūsų „neakivaizdinė” pažintis paštu kažkaipnejučia peraugo į nuoširdžią draugystę, kuri musypač suartino Lietuvai atgavus nepriklausomybę,kai po tiek metų pertraukos aš atvykau į jau laisvąLietuvą. Tada mudvi pirmą kartą trumpai ir pasi-matėme, o po to, kai aš pradėjau pastoviai lankytisir tapau ne tik dažna, bet ir ilgalaike viešnia Lie-tuvoje, mes su Barisaite susitikinėdavome vos nekasdieną, nes ji gyveno tame pačiame name, kuria-me ir aš tuo metu apsistodavau, tik vienu aukštužemiau.

Šių susitikimų metu išsikalbėdavome įvairiau-siomis temomis. Tie pokalbiai dar labiau sustiprinomūsų bičiulystę, suartino požiūrius ir nuomonęapie Lietuvoje vykstančius reiškinius ir, be abejo,padėjo man artimiau, geriau pažinti menininkę.Mat susirašinėjant Barisaitė buvo gana santūri,daug nesipasakojo, lyg ir vengdama didesnio at-virumo, nutylėdama ar apsiribodama tik bendro-mis frazėmis, todėl apie ją ir jos gyvenimą žinojaupalyginti labai nedaug. Ir tik dabar, mums ben-draujant, Barisaitė palaipsniui atsiskleidė – irkaip žmogus, ir kaip talentinga menininkė, ir kaip

įdomi asmenybė. Po truputį ji vis daugiau pasi-pasakodavo apie save, mielai, nors ir labai santū-riai; pasirodo, tokia jau ji buvo iš prigimties, leis-davosi į atsiminimus. Jie man atskleidė ne vienąjos kuklaus gyvenimo ir įdomaus kūrybinio keliotarpsnį, pradedant dar vaikystėje išryškėjusiupolinkiu į dailę, į kurią pirmoji vartus jai atkėlėmotina. Pastaroji, nors ir nebuvo dailininkė, betlabai mėgo tapyti. Kartu su dukromis – o jų, be Lai-mos, buvo dar trys – ji piešė, klijavo iš popieriauspaveikslus, darė žaislus, lipdė. Pati Laima turėjosavo popierinių lėlių teatrą, vaidindavo, leidonamų laikraštėlį „Mėnesėlis”, jį iliustruodavo. Opradėjusi lankyti mokyklą, piešdavo, kur reikėjoir kur nereikėjo, net lotynų kalbos sąsiuvinyje. Pomokyklos, savaime suprantama, nesvyruodama1948 m. stojo į Vilniaus Dailės instituto Grafikosfakultetą, kur mokėsi pas žymų grafiką, profesoriųJurkūną. 1954 metais baigusi studijas, ji iš kartopradėjo intensyvų kūrybinį darbą ir jau nuo 1955metų aktyviai dalyvauja įvairiose dailės parodose,iš pradžių Lietuvoje, o netrukus ir už jos ribų:Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje,Bulgarijoje.

Jos kūrybinis akiratis buvo labai įvairus: jikūrė spalvotas monotonijas (grafikai artima tapy-ba), kartono ir spalvotus linoraižinius, karpinius,nutapė daug akvarelių, paveikslų, estampų, lito-grafijų (grafikos technika), apipavidalino ir ilius-travo knygas – A. Vienuolio „Kaukazo legendas”(už jos iliustracijas Barisaitė 1957 m. pelnė savopirmąjį diplomą), Žemaitės apsakymą „Marti” irjos „Raštų” du tomus, Maironio poeziją, mokykli-nius vadovėlius ir t. t. 1960 m. penki dailininkės dar-bai (4 linoraižiniai ir 1 tempera) buvo eksponuoja-mi jubiliejinėje Lietuvos dailės parodoje gretatokių žymių mūsų dailininkų kaip Žmuidzinavi-čius, Ušinskas, Šimonis, Tarabildienė, Mikėnas,Palaima ir kt. Dalyvavimas tokioje parodoje buvodidelis visuomenės ir kolegų įvertinimas tokiųBarisaitės darbų kaip „Laukeliai”, „Palangosparke”, „Peizaas”, „Laivai”, „Uoste”, „Vakaras”,„Klaipėdos senamiestyje” pripažinimas. Po to ėjovėlesni darbai – „Antakalnis”, „Žemaitijos peiza-žas”, „Vilniaus kalneliai” ir kt.

O ir spaudoje pradėjo rodytis vis daugiau Bari-saitės kūrybą palankiai vertinančių pastabų, atsi-liepimų ir recenzijų. Jau 1959 m. laikraštis „Lite-ratūra ir menas” pastebi: „Barisaitės kūryba yralyriška, švelni”; 1964 m. spauda rašo, kad „Barisai-tė yra sukūrusi daug subtilių, lyriškų peizažų, ku-riuose jaudina kuklūs, paprasti motyvai, užfiksuo-ti sodriuose spalvotuose lino raižiniuose keliau-jant Lietuvos keliais keleliais. Ne taip jau daug mū-sų grafikų šiandien puoselėja šią dailės šaką”. 1965m. leidinyje „Dailė” buvo labai gerai įvertintos josiliustracijos mokykliniams vadovėliams. 1966 m.Barisaitės pavardė ir portretas patenka į pir-mąją sovietinę lietuviškąją enciklopediją, oVaršuvoje leidžiamas savaitraštis „Przyjazn”(Nr. 5) atspausdino jos lino raižinį „Kelias”.Taip dailininkės kūryba peržengia Lietuvosribas ir patenka į užsienio spaudą. 1969 m. į jąatkreipė dėmesį ir lietuviškoji išeivija: 36-tameBostono „Lietuvių enciklopedijos” tome buvoįdėta trumpa jos biografija, papildyta lino raiži-niu „Motina” (pasak pačios dailininkės, kai kurjis klaidingai vadinamas „Senelės portretu”).

Tačiau tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų Bari-saitė vis labiau garsėjo savo vaikiškų knygeliųiliustracijomis ir jų apipavidalinimais – tai, kasjai visada buvo „arčiausiai širdies”. Jos pačiosžodžiais, ją „nuolat traukė grįžti į tą šalį, iš ku-rios mes visi atėjome – į vaikystę”. Pirmoji josiliustruota knygelė „Ožka ir riešutai” išėjo 1958m., o po to viena po kitos sekė Anzelmo Matu-čio, Juliaus Janonio, Martyno Vainilaičio, Kos-to Kubilinsko, Justino Marcinkevičiaus ir kitųpoetų eilėraščių, V. Krėvės prozos knygelių vai-kams iliustracijos, kurios ir garsino Barisaitėsvardą. Jos buvo nuolat eksponuojamos ir labaipalankiai įvertinamos ir Lietuvos, ir įvairiųužsienio šalių knygų parodose, pelnydamos nevieną diplomą ar medalį, kurių skaičiausLaima ir pati nebežinojo. Taip P. Cvirkos „Cuk-rinių avinėių” apipavidalinimas jau 1964 m.Rusijoje buvo apdovanotas bronzos medaliu.

Ilgainiui visas jos iliustruotas knygeles vaikamslydėdavo pastovi recenzentų citata spaudoje:„Eilėraščiai dailiai iliustruoti Laimos Barisaitės”.

Šiaip jau nekalbi ir santūri, Laima visada suužsidegimu kalbėdavo apie vaikus, jų sugebėjimųugdymą, pažerdavo daug gražių minčių bei paste-bėjimų. Pasak jos, mažieji mato ir girdi, ką „per-skaito” dailininkė, vaizdais perteikusi knygos turi-nį, papildžiusi literatūrinį tekstą ir pirmoji prista-tanti bei paaiškinanti knygą mažajam skaitytojui.Tokiu būdu menininkė nepastebimai prisijungiair prie auklėjamojo proceso. Matyt, Barisaitė, kaiprašė spauda, „savo knygelių iliustracijose kurda-ma savą spalvingą planetą vaikams”, sąžiningailaikėsi tokių nuostatų, nes jau 1966 m. spaudapastebėjo: „Vaikų literatūroje dailininko darbaskartais reikšmingesnis už patį literatūros kūrinį(!). Šioje srityje daug dirba nepailstanti Laima Ba-risaitė. Vaikams lengvai suvokiama ir suprantamajos meninė mąstysena, jiems visada patinka ap-valūs, didžiaakiai dailininkės piešti meškiukai irkačiukai bei kiti gyvi, juokingai atrodantys sutvė-rimai, kurie triūsia, dirba įvairius darbus.”

Taip Barisaitė vis daugiau dėmesio skyrė savomažiesiems skaitytojams, ilgainiui tapdama nuo-

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2012 LIEPOS 14 d.4

ONA ALIŠYTĖ-ŠULAITIENĖ

Dailininkė Laima Barisaitė – mano nepamirštamoji draugė

Nukelta į 5 psl.

L. Barisaitės iliustracija vaikų žurnalo,,Eglutė” viršeliui, 1998

L. Barisaitės iliustruota Anzelmo Matučio ,,Genių kalvė”

L. Barisaitės iliustruota Just. Marcinkevičiauseilėraščių knyga vaikams ,,Utititi, šalta”

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2012 LIEPOS 14 d. 5

latine jų knygučių ir kitokių vaikams skirtų lei-dinių (pvz., serijos „Pažinkime gamtą”) puslapiųdailininke. Daug metų jos piešinukai užpildė irpopuliaraus vaikiško žurnalo „Genys” puslapiusbei viršelius. 1980 m. žurnalas savo septintame nu-meryje paminėjo Barisaitės 50-metį ir ta progarašė: „Jau daugiau kaip 10 metų dailininkės pieši-nius matote mūsų žurnale. Juos gerai pažįsta ma-žieji skaitytojai, o tiksliau – žiūrėtojai, nes ji daž-niausiai iliustruoja tuos žurnalo puslapius, kurieskirti pradedantiesiems mokytis raides. Pažintissu Barisaitės iliustracijomis visuomet suteikiamalonių ir linksmų akimirkų.”

„Genys” buvo tas leidinys, nuo kurio netikėtaiprasidėjo Barisaitės kūrybinės sąsajos ir su litera-tūra vaikams išeivijoje. Šis žurnalas dar okupuoto-je, bet jau laisvėjančioje Lietuvoje „atrado” ir 1988m. Nr. 9–12 išspausdino iki tol uždrausto mūsų gar-siojo ir populiaraus vaikų poeto Brazdžionio – Vy-tės Nemunėlio poemėlę vaikams „Meškiukas Rud-nosiukas”, kuriai originalias iliustracijas sukūrėBarisaitė. Jas įvertindamos, „Lietuvių dienos” 1991m. Nr. 8 savo dideliame straipsnyje „‘MeškiukasRudnosiukas’ – penkių dailininkių vaizduotėje irpiešiniuose” rašė: „Jei anksčiau meškinai buvosužmoginti, tai dabar jie ‘sulėlinti’ – aprengti žmo-nių drabužiais, tik jų veidai ir figūros kaip iš lėliųteatro. Išspausdinti 200 000 egz. tiražu, jie pasiekėdidelę mažųjų auditoriją.”

Beje, Barisaitė nebuvo pati pirmoji poemėlėsiliustruotoja okupuotoje Lietuvoje, ja tapo vyres-nio amžiaus liaudies menininkė V. Jelinckienė. Ji,kaip rašo „Lietuvių dienos”, 1970 m. baigė dailėsmokyklą ir savo diplominiam darbui pasirinkoiliustruoti „Meškiuką Rudnosiuką”, su mokyklosiškelta sąlyga, kad darbas nebus viešai rodomas(keistas sovietinės nomenklatūros reikalavimas!).Na, o keli mėnesiai prieš poemėlės paskelbimą„Genyje” vaikų laikraštėlis „Lietuvos pionierius”1988 m. Nr. 45–46 pirmasis ryžosi išspausdinti„Meškiuką Rudnosiuką” su kukliomis dail. T. Bal-čiūnaitės iliustracijomis. Tad Barisaitės piešiniaiminėtame „Genyje” buvo antrosios spausdintospoemėlės iliustracijos to meto Lietuvos spaudoje iriki šiol yra bene geriausios. Norėtųsi dar pridurti,kad 1989 m. M. K. Čiurlionio meno mokykloje buvoeksponuojamas diplomantės I. Mačiulytės diplo-minis darbas – iliustracijos „Meškiukui Rudno-siukui”. Vėliau autorė Brazdžioniui sakėsi, kadkūrė piešinius „įsiklausydama į tekstą, kuris jaiskamba kaip lopšinė, kaip pasaka...”

Kadangi ši poemėlė mūsų vaikų literatūroje,be abejo, užima išskirtinę vietą, norėčiau apie jąpakalbėti kiek plačiau.

Kaip rašo „Lietuvių dienos”, „ne viena lietu-vių karta Lietuvoje ir išeivijoje užaugo deklamuo-dama ‘Meškiuką Rudnosiuką’, dar prieš karą su-kurtą Bernardo Brazdžionio – Vytės Nemunėlio”(taip poetas pasirašinėjo po savo kūriniais vai-kams. Taip jį pavadino Angelo Sargo vaikų sąjun-gos laikraštėlis „Žvaigždutė”, 1923 m. įkurtas irredaguotas mokytojo bei žymaus tautosakininkoS. Tijūnaičio (1888–1966). Pasak dailėtyrininkės In-gridos Korsakaitės, „net tamsiausiais stalinizmometais, kai poeto knygos Lietuvoje buvo uždraus-tos, iš lūpų į lūpas ėjo skambūs ‘Meškiuko’ posme-liai, atnešdami šilumą ir giedrią nuotaiką į kiek-vieno namus. Tuometinė karta ilgam įsiminė šir-dingą ir jautrią poezijos melodiją, sklindančią išgrakščių, vaikų sielų žinovo ranka parašytų teks-tų”.

„Meškiukas Rudnosiukas” – klasikinės lietu-vių vaikų poezijos kūrinys, mums toks pat svarbuskaip geriausi pasauliniai vaikų litūratūros kūri-niai, tokie kaip L. Carrollio ar A. Milno knygosanglų literatūroje. Pirmą kartą jis buvo paskelbtas1939 m. dvisavaitiniame vaikų žurnale „Vyturys”(Nr. 7–9), kurį nuo 1931 m. Kaune leido Lietuvosvaikų draugija. Jo redaktorė Nemeikšaitė subūrėdaug talentingų bendradarbių literatų – prozi-ninkų ir poetų: Papečkį, Žitkevičių, Tamulaitį,Šuraviną, Mackevičių-Nord, Minelgą, Mašiotą,Butkų Juzę, Matutį ir, žinoma, Brazdžionį, kuris,kaip poetas, išsiskyrė iš visų. Žurnalas spausdinodaug savų ir užsienio dailininkų iliustracijų, tarpkurių ypač daug buvo garsios ketvirtajame dešimt-metyje austrų (ne vokiečių, kaip kai kur teigiamamūsų spaudoje) dailininkės, vaikų literatūrosiliustratorės ir poetės Idos Bohattos-Morpurgo(1900–1992) piešinių. Jos leidžiamos knygelės su

puikiais spalvotais paveiksliukais ir pačiosparašytais eiliuotais tekstais (skirtingai nuo ilius-tracijų, jų meninė vertė nebuvo didelė), turėjodaug skaitytojų ne tik Austrijoje bei Vokietijoje,bet ir kituose kraštuose, ir, pridursiu, iki šiolneprarado savo populiarumo: šiandien jų tiražassiekia 5 000 000 egzempliorių, jos išverstos į 13kalbų, tarp jų – ir į japonų, o viena aikštė Vienoje2008 m. buvo pavadinta dailininkės vardu (IdaBohatta Platz).

Viena iš tokių Idos Bohattos knygelių – „Meš-kų šeima”, 1932 m. išleista Miunchene, ir įkvėpėBrazdžionį parašyti savąjį „Meškiuką Rudnosiu-ką”. Pats poetas prisimena: „Nemeikšaitė man da-vė keliolika iliustracijų, kurias savaip sugrupavęs,sugalvojau ‘fabulą’ ir atpasakojau eilėmis. Poe-mėlę ketinau tęsti, bet už akių užbėgo kiti darbai”.Tenka apgailestauti, kad poetas neįvykdė savoketinimo ir nepratęsė „Meškiuko Rudnosiuko”,kurio posmai iki šiol žavi vaikus ir suaugusius, ir„trykšte trykšta linksmu vaizdavimu, kadangiBrazdžionis mėgo taikliai sąmojingą poeziją”(„Draugas”, 2012 m. vasario 18 d.).

Atskira knygele „Meškiuką Rudnosiuką” pir-mą kartą išleido „Sakalo” leidykla tų pačių 1939metų pabaigoje su tomis pačiomis Bohattos-Mor-purgo iliustracijomis. Jas apipavidalinant tadašiek tiek prisidėjo ir lietuvų dailininkė Vlada Stan-čikaitė-Abraitienė, nupiešdama kai kurias vin-jetes ir puslapių apvadus. Pakartotini „MeškiukoRudnosiuko” leidimai išėjo JAV 1951 m. (Bostone),1966 m. (Los Angeles) ir 1995 m. (Lockporte), juosiliustravo ta pati Stančikaitė-Abraitienė, kuriprisilaikė Bohattos-Morpurgo sukurtų personažųišorinio panašumo, tik „sulietuvino” poemėlės per-sonažų aprangą („aprengė” meškinus tautiniaisdrabužiais) ir jų gyvenamąją aplinką, kurios lietu-viškumą perteikė verpimo ratelis, išmargintakraičio skrynia, išdrožinėta kėdė, tautinė juosta,laikraštis ,,Aušra”, kurį skaito Rudnosis ar kt. Šiasjau klasikiniu etalonu tapusias Stančikaitės ilius-tracijas labai vertino pats Brazdžionis. Jos buvopanaudotos ir keturiose, jau Lietuvoje atskira kny-gele išleistose „Meškiuko Rudnosiuko” laidose, ku-rios pasirodė 1989–2010 m. laikotarpiu, išskyruspenktąją, 1999 m. laidą – ją iliustravo dailininkė I.Jonaitienė.

Beje, ar nestebina tai, kad šią populiarią poe-mėlę nuo pat jos sukūrimo pradžios iliustruoja tikmoterys? Norėtųsi, kad ją galų gale nors kartąiliustruotų ir vyrai dailininkai. Galima tik paspė-lioti, koks būtų mūsų puikių šiuolaikinių vaikųknygų iliustruotojų K. Kasparavičiaus, R. Kepe-žinsko ir kt. Rudnosiukas.

Grįžtant prie Barisaitės, man visada buvo ma-lonu, kad ji viena pirmųjų Lietuvos spaudoje ilius-truodama „Meškiuką Rudnosiuką”, ne tik sėkmin-gai užmezgė ryšį su išeivijos literatūra, bet ir to-liau tęsė bendradarbiavimą su jos spauda – JAVlietuvių vaikų mėnesinio žurnalo „Eglutė” (beje,1950 m. įkurto ir redaguoto Brazdžionio) 1998 m.devinto numerio viršelius puošia Barisaitės ilius-tracijos. Netenka abejoti, kad menininkė, nors irnešdama labai didelę kūrybinio darbo naštą Lie-tuvoje, ir toliau ruošėsi aktyviai bendradarbiautisu išeivija ir jos spauda, o aš puoselėjau mintį pa-sikviesti ją pas save į svečius Čikagon. Deja, ne-tikėta Barisaitės mirtis 2005 metų spalio 11 d. nu-traukė visus šiuos planus. Lietuva prarado puikią,talentingą grafikę, kuri paliko daug gražių, neį-gyvendintų sumanymų, o aš praradau puikią, retonuoširdumo ir širdies gerumo draugę, kurios ne-tekties tuštumą jaučiu iki šiol. Liko tik gražūs irlabai šilti mūsų draugystės, pokalbių, susitikimųprisiminimai, kuriais kol kas tik epizodiškai dali-nuosi su „Draugo” skaitytojais. �

Atkelta iš 4 psl.

Idos Bohattos–Morpurgo iliustracija

L. Barisaitės iliustruota Martyno Vainilaičio,,Mano volungėlė”

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2012 LIEPOS 14 d.6

Rašytojas Vytautas Bubnys dar neatsigręžia įsavo gyvenimą visu pločiu ir gyliu, kaip taipadarė pastaruoju metu, sakykim, R. Gra-

nauskas, V. Kalvaitis, sukūrę įdomius autobiogra-finius novelių romanus. V. Bubnio portretinius es-kizus „Širdimi regėti” galima vadinti ar pasiruoši-mu, ar prieiga tokiai viso gyvenimo ataskaitai. Ta-čiau ne kritikai ar skaitytojai gali nuspręsti, ar jaulaikas imtis tokio sumanymo, o tiktai pats rašyto-jas. Gajus yra posakis ,,Rašytojo gyvenimas – joknygose.” O poetai dar priduria – kiekvienojeknygoje poetas rašo sielos biografiją...

V. Bubnys knygoje „Širdimi regėti” rašo apiekitus, bet jo eskizuose yra daug jo paties. Žanro at-žvilgiu tai tikri memuarai, kai rašoma apie tai, kasgerai pažinta, su kuo bendrauta, būta arti. Bet ne-būtinai tas buvimas nuotolio prasme – StanislovoMoravskio, gyvenusio XIX amžiuje, autorius, su-prantama, negalėjo pažinti, ar, sakykim, rumunųrašytojo Panaitis Istratis, mirusio 1935 metais.Tačiau tai yra įdomūs, informatyvūs eskizai. V.Bubnys sugeba šias asmenybes priartinti priesavęs ir prie mūsų, skaitytojų, kadangi jis eskizuskomponuoja meniniu principu. Iš tiesų ir šie du, irkiti eskizai gali būti vadinami novelėmis, kuriomsnestinga sąlygiško veiksmo, asociatyvinių detalių,intrigos, dialogų, personažų psichoanalizės. Meni-nis stilius padeda V. Bubniui išgauti iš istoriniolaiko esminių dalykų – ir Stanislovo Moravskio, irPanaičio Istračio, ir Kazio Borutos, ir V. My-kolaičio-Putino, ir Antano Miškinio, ir Juozo Bal-tušio, ir Justino Marcinkevičiaus, ir visų kitų (išviso knygoje nupiešti 14-os asmenybių portretai)gyvenimo įvykiai, faktai aprašomi ne faktogra-finėje išklotinėje, bet vaizduojami glaudžiai susietisu jų asmenybėmis, charakteriais, likimo lūžiais,kūrybiniais ieškojimais ir atradimais.

Nuoširdi autoriaus pažintis su vaizduojamųjųasmenybių gyvenimais, likimais, su jų kūryba(daugelis aprašytųjų yra meno pasaulio žmonės)ar veikla (pavyzdžiui, dvasininkų Stanislovo Dob-rovolskio, Kazimiero Vasiliausko) suteikia jo pri-siminimams objektyvios faktologijos, kurią be šitomemuaristo „išpažinties” vargiai ar dar kur kitursužinotume. Vertingiausia, mano supratimu, tojefaktologijoje yra dvasinė sritis – V. Bubnio bendra-vime su žymiomis asmenybėmis atskleista jųpsichologinė būsena, pilietinė laikysena, reagavi-mas į politinę konjunktūrą, santykiai su kolego-mis, meninės nuostatos. Kodėl, pavyzdžiui, Anta-nas Miškinis vengė susitikti su V. Mykolaičiu Puti-nu, išsisukinėjo klausiamas apie savo lagerinępatirtį? Įdomus autoriaus paliudijimas apie Puti-nui „išpuolusias dvasinės įtampos valandas”, kai1958 m. jis buvo kaltinamas nutolimu nuo socialis-tinio realizmo: „Ne per toli sėdėdamas nuo Putinogerai mačiau jį sustingusį, nunėrusį galvą. Jamsvaidomi kaltinimai čaižė skaudžiai, tarpais netvertė krūpčioti. Daužė kai kuriuos eilėraščius, ka-pojo ką tik pasirodžiusius ‘Sukilėlius’.”

Deja, istorijos politinės grimasos turi tenden-ciją pasikartoti, ir jau ne 6-ajame, bet 10-ajame XXa. dešimtmetyje kitam žymiam rašytojui teko pa-tirti panašų politinį nuosprendį. V. Bubnys eskize„Lūžęs nepalūžęs” pasakoja apie Juozą Baltušį:„Kai Sąjūdis tvirtai pakėlė galvą, kai sujudo visaLietuva, dauguma nomenklatūrininkų buvo tikri,kad tai laikina, kad M. Burokevičius ir jo šalinin-kai su kariuomenės pagalba grąžins senąją tvarką.J. Baltušis visiškai sutriko, baiminosi, kadnepasikartotų kruvini pokario laikai, kad Lie-tuvos neištiktų Čečėnijos likimas. Tačiau pati bai-siausia buvo jį skaudžiai liežianti kaltinimų ban-ga: Baltušis–stalinistas, Baltušis rašęs ir kalbėjęstaip ir taip, tą ir tą įskundęs... Ilgų metų populiaru-mas ir visuotinė meilė rašytojui perauga į kraštu-tinę neapykantą”. Literatūros istorijoje nesunkiairastume pavyzdžių, kaip visuotinė meilė ir šlovi-nimas greitai pavirsta savo priešybėmis. Ir memu-aruose V. Bubnys išsaugo romanisto ranką, psicho-logo akį, nevengdamas vaizduoti būtent tokiaspriešybes, krizes, konfliktus, kurių rašytojų

dvasiniame pasaulyje juk turėtų būti ne mažiaunei jų personažų likimuose.

Knygos „Regėti širdimi” autorius kūrėjų at-žvilgiu laikosi objektyvios, tolerantiškos pozicijos– tokią suformavo atidus žvilgsnis į istorijos eigą, įpolitines peripetijas, į kurias meno žmonės pa-kliūna gal dar dažniau nei kitų profesijų atstovai.Kupiškyje, dalyvaudamas paminklo „Parduotų va-sarų” piemenėliui (pagrindiniam pasakotojui) ati-dengimo iškilmėse, V. Bubnys išsakė savo verty-binę versiją, tinkančią ne tiktai Juozui Baltušiui:„Taigi, sakau, kalbėdami apie kūrėją, visuometturime matyti pirmų pirmiau-sia jo darbus, jų svorį. Prisi-miniau didįjį norvegų klasikąKnutą Hamsuną, vaikystėje irjaunystėje patyrusį pažeminto-jo dalią, vėliau tapusį žodžiomeistru, o senatvėje, per karą,kolaboravusį su naciais. Už taibuvo smerkiamas, kaltinamas,net knygos iš bibliotekų buvomėtomos. Tačiau praėjo koksdešimtmetis ir kam rūpėjo tieteisėjai ir jų įkvėpėjai. K. Ham-sunas šiandien kaip buvo, taipir liko pasaulinio garso roma-nistas.”

Kelioniniuose eskizuose„Šių dienų dalis” iš įspūdžių poSlovakiją V. Bubnys subtiliaiparodo, kaip skirtingai žymūsmeninio žodžio meistrai reaga-vo į tautinį judėjimą bei į dai-nuojančią revoliuciją Lietuvoje.Rusų prozininko Vasilijaus Be-lovo nuomonė apie Lietuvosatsiskyrimą nuo Rusijos buvokategoriška: „ O kad Rusija vi-sada tiesė jums brolišką ranką,kad ir dabar tiesia ir nori padė-ti...tai gal reikia trenkt per tąranką? Gal net nukirst?” O ki-tas garsus grožinio žodžio meis-tras Valentinas Rasputinas(kurio apysaka „Atsisveikini-mas su Matiora” ir aš žavėjausi)atsiskleidė per periodinio leidi-nio ‘Roman – gazeta’ redkole-gijos posėdį: „Kai aptarėme tųmetų leidybai rengiamų kūri-nių planą, V. Rasputinas pakiloantrą kartą, tik jam dabar neleidybos planai rūpėjo. Įbedėpirštą į kairėje rankoje laikomąpakeltą ‘Roman-gazetos’ antrojoviršelio vidinę pusę, kur stul-peliu surašyti redkolegijosnariai: ‘Štai čia, draugai, – subaksnojo piršto galuį tą stulpelį, – matome pavardę – Bubnys Vytautas.Prieš Bubnį, kaip rašytoją, aš neturiu nieko. Betjuk Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuoTSKP. Manau, kad ir pats Bubnys padėjo partinįbilietą.’ Redkolegijos vyrai (moterų ten nebuvo)subruzdo, suklego, daugelio žvilgsniai šaudė nuoRasputino į mane. Leidinio vyriausiasis redak-torius Valerijus Ganičevas pakeltu balsu prislo-pino erzelį ir ramiai pasakė: ‘Mes čia susirinkomesvarstyti ne partinės disciplinos klausimų. Gal pa-likime tai, nereikia.’ Dauguma jam pritarė. V.Rasputinas sėstelėjo ir sugniaužė kumščius nepa-siekęs savo. Po mėnesio Lietuvoje buvo atkurta Ne-priklausomybė. Maskviškėje spaudoje V. Raspu-tinas trenkė jai smūgį.”

Tačiau kitas žymus tarybinės prozos meistrasVasilis Bykavas ir suprato Lietuvos nepriklauso-mybės siekį, ir pats visomis išgalėmis siekė balta-rusių tautos savarankiškumo. Eskize pavaizduotaVasilio Bykavo kilni kova už baltarusių laisvę,dramatiška jo gyvenimo pabaiga ir jo pomirtinistriumfas... ,,Į kapus lydėjo apie 50 000 gedinčiųjų,nors įvairiais būdais buvo draudžiama dalyvautilaidotuvėse.”

Ypač šiltomis spalvomis nuspalvinti eskizaiapie kraštiečius Justiną Marcinkevičių, kalbinin-ką Joną Kazlauską. Ir tai nenuostabu – su šiais iš-

kiliais tautos vyrais V. Bubnys mokėsi Prienų„Žiburio” gimnazijoje, o vėliau irgi bendrauta ikipastarųjų mirčių. Su įžymiuoju poetu autorių siejoasmeninė ir šeimyninė bičiulystė. Visuose knygoseskizuose skirdamas atitinkamą aprašomamasmeniui ekspoziciją, autorius ir šiose „Lietuvąapglėbęs”, „Žvilgsnis nuo debesėlio” pradedapasakojimą nuo Justiną ištikusios tragiškos trau-mos, ir nuo jau lyrine nostalgija apgaubtos retro-spekcijos, kai 2010 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionysegiminaičiai, bendramoksliai, kolegos susirinko pa-minėti kalbininko Jono Kazlausko mirties ke-

turiasdešimtmetį: „2010-ųjų vasara nepagailėjokarštų saulės vonių ir siaubą kėlusių viesulų.Antra vertus, ji buvo dosni atmintin įstrigusiųdienų, jubiliejinių švenčių. Man įprasta, kadbėgantis laikas prislopina kalnus vienadieniųįspūdžių, juos prigesina, o atmintis pati atsirenka,ką dera išsaugoti. Labiausiai išlieka, ką paimi nevien protu, bet ir savo dvasia, kas tave pakelia irnuneša į tolimesnę praeitį, kuri buvo susijusi sutautinių vertybių puoselėjimu, kūrimu.”

Rudenį Vytautui Bubniui sukaks 80 metų.Nueitas ilgas ir prasmingas gyvenimo kelias,sukauptas didelis kūrybinis kraitis. Daug keliautapo Lietuvą, po platųjį pasaulį, daug pamatyta,pažinta, patirta. Ši memuarinė knyga – pirmoji V.Bubnio kraitėje. Ji pavykusi, galima daugiaupasakyti – autoriui sekasi iš bėgančio laiko viena-dienių įspūdžių kalno atrinkti tikrai prasmingiau-sius, paversti juos aukštos prabos menine proza. Okaip yra rašęs žymus meno psichologas L. Vygo-tskis, „kiekvieno meistriško kūrinio tikslas yrapaversti vandenį vynu”. V. Bubnys tokį „stebuklą”moka daryti ir todėl galima iš jo pageidautidaugiau tokio vyno – naujų memuarinių eskizų,novelių ar knygų.

Vytautas Bubnys. Širdimi regėti (portretiniai eskizai).Vilnius, Alma littera, 2012.

ALFREDAS GUŠČIUS

Sugebantis vandenį paversti vynu

Tęsinys. Pradžia 2012 m. liepos 7 d.,,Kultūroje”

Vaičiulaičiui atvykus į Vatikaną, ŠventasisTėvas buvo Pijus XII (tikr. Eugenio Pacellis;nuo 1939 iki 1958 m.). Romos valdžioje buvo

Benitas Mussolinis (1883–1945). Fašistams įsiga-lėjus, Italijoje įsiviešpatavo totalinis vienos parti-jos režimas – Mussolinio diktatūra. 1939-aisiaisItalija sudarė karinę sąjungą su fašistine Vokieti-ja, po metų pradėjo kariauti prieš Prancūziją. Vai-čiulaitis buvo vienas iš tų, kurie, sulaikę kvapą,stovėjo Venecijos aikštėje, kai Mussolinis paskelbėkaro pradžią. Istorinė situacija buvo grėsminga vi-same pasaulyje, tačiau niekas nenorėjo skubintiįvykių ir ramiai dirbo kasdienius darbus.

Italijoje Vaičiulaičiui atsivėrė begalinė pažini-mo erdvė: norėjo studijuoti pasaulinę literatūrą,gilintis į meno istoriją. Vatikane per amžių amžiustelkėsi mokslo, meno, brangios praeities vertybės.Visa tai buvo saugoma, pasak Vaičiulaičio, „muzie-jų miške”. Ekspozicijos užėmė per 1000 salių, kop-lyčių bei kambarių, o ir pats Vatikanas bei Romabuvo miestai-muziejai. Čia nuo senovės laikųnuolat gyveno ir kūrė iškiliausi įvairių pasauliošalių menininkai, filosofai, mokslininkai. Vaičiu-laitis puoselėjo viltį ne tik lankyti įspūdingusVatikano muziejus, bet ir keliauti po Italiją, vėlbendrauti su ankstesnėse kelionėse pažintais žmo-nėmis. Darbas atstovybėje žadėjo naujus susitiki-mus, naudingą patirtį, dvasinį tobulėjimą, pasau-lėžiūros praplėtimą. Romoje Vaičiulaitis susi-pažįsta ir vėliau susirašinėja su prof. dr. G. Salva-toriu, kuris, pramokęs lietuviškai, parašo keliasknygas apie Lietuvą ir ilgą laiką dirba mūsų atsto-vybės Italijoje spaudos biuro vedėju.

Vaičiulaitis lanko Vatikano muziejų. Gėrisiten sukauptais turtais: Viešpatie, nesu matęs links-mesnio krašto karo metu. Jei ne tie aptemdinimainakčia, tai mūsų dienų rykštės kaip ir nepastebėtumDantės tėvynėj. <...> Man pačiam tai viena skriau-da – kad muziejai uždaryti, o ir bažnyčiose daugbrangesnių meno kūrinių apdengti arba net apmū-ryti. Tik tas vienas Vatikano muziejus neuždarytas.Tad ir lankau jį. Kaip tik vakar esu buvęs. Žiūrė-jau, žiūrėjau visų tų senosios Graikijos skulptūrų irvis laužiau galvą, kodėl mūsų dienomis nedarotokių puikių paminklų, kaip Viduramžių katedros.Kuo tuos senius paskesnių amžių vaikai prašoko,tai buvo muzika ir tapyba. O skulptūroj, poezijoj,statyboj nepralenkėm nei Miloso, neiKirenės Venerų, nei senio Homero giesmiųar prancūzų katedrų... (Iš Vaičiulaičiolaiško Brazdžioniui).

Knygoje Italijos vaizdai mes skaitome,kaip Vaičiulaitis vaikštinėja Borgezių so-de, aplanko Keatso, Shelly‘io muziejų, ap-lanko Keatso kapą, susimąstęs sėdi priegrakščios Eskulapo šventyklos, gėrisiskulptūromis, paslaptingais antikos ste-buklais. Jis mėgaujasi gamtos ir žmoniųrankomis sukurtu grožiu. Lanko koncer-tus, kurie vyksta Pinco aikštėje, Konstan-tino bazilikos griuvėsiuose ar salėse. Vie-nas koncertas paliko neišdildomą įspūdį –ne tik todėl, kad buvo atliekami nepakarto-jami Pietro Mascagnio kūriniai, bet ir to-dėl, kad dirigavo pats maestro.

Laiške Jonui Aisčiui rašė: Žinai, yratokių apysakaičių, o kartais ir romanų beitikro gyvenimo atsitikimų, kada grynai dėlidealistinių motyvų, iš meilės ar kitų galųžmogus ima ir išeina iš galvos dėl kokio pa-veikslo, statulos ar kitų meno stebuklų. Taikažkaip Oskar Wiled’iška tema. Bet ją imudabar aš pats suprasti, kai prisižiūrėjau įVenerą iš Cirenės. Tik neimk galvoti, kad išmuziejaus jinai ims ir prapuls po vienosnakties... O ar esi girdėjęs jos suradimo isto-riją? Ji tūkstančius metų gulėjo po smėliuAfrikos tyrlauky – kur būta Cirenės mies-telio. Per karą prieš turkus ėjo tuo tyrlaukiukareiviai – ir pamatė šitą nežemišką gro-žybę, tiek amžių ten užpustytą ir palaidotą.Ji vėl atsikėlė gyvenimui, ji vėl atėjo mili-

jonų džiaugsmui. Ir tu tikpamanyk: čia tik statula, okadaise juk toji grožybė, tasmodelis buvo gyva, vaikš-čiojo graikų kolonijoj Afri-koj.<...> Ne, aš tau paliekuMiloso Afroditę – aną šaltąledinę moterį.

Knygoje Italijos vaizdairašytojas grakščiai ir ele-gantiškai aprašo aplankytusmiestelius bei matytas įžy-mybes. Prieš mūsų akis iš-kyla mažas Carpinetto mies-telis, kuriame gimė Popie-žius Leonas XIII, kilęs išgrafų Pecci giminės. Rašyto-jas aplanko Paestumo, Amal-fio miestelius, žavisi katedro-mis, Smaragdų grota, gėrisiužburtais Klingzoro sodais,nuvyksta į Sorentą ir Kapriosalą. Pamėgęs keliones, Vai-čiulaitis vienas arba su Lo-zoraičių šeima važinėja poItaliją. Laiškuose savo drau-gams Aisčiui, Brazdžioniuipasakoja apie nuostabiągamtą, aplankytas antikinesvietoves ar sutiktus įdomiusžmones. Po Florencijos bu-vau Neapolyje, lankiau darsykį Pompėjos griuvėsius.<...> Sakiau Tau ar ne, kadDantės gimtinėje buvau nuė-jęs pas Džiovanni Papini. Sujuo kalbėjomės apie dvivalandas, ir visko prišnekė-jom. Man įstrigo tai, kad jisramiai pareiškė, kad nūnateinąs didžiųjų imperijųlaikas, ir mažesnės valstybėsturės nuo tų imperijų pri-klausyti naujoj santvarkoj.Tokia yra ir oficialioji šiokrašto pažiūra. Beje, kiekatsimenu, dar. Papini mandėstė panašią teoriją: esą ge-riausia būtų, kad pasauliseitų prie vienos, visuotinėsimperijos, kaip kad visuo-tinė yra bažnyčia... (Iš laiš-ko Brazdžioniui).

Nuotaikos Italijoje ir neramios žinios,atplaukdavusios iš artimų giminaičių beidraugų rašytojų, likusių Lietuvoje, Vai-čiulaitį nuteikdavo nesmagiai. Brazdžio-nio laiškai nuosekliai atskleisdavo naujosvaldžios sumanymus ir gudrius kėslus.Anot Maironio, ant kurio stalo rašau Pa-čiam šį laišką, ar neina blogesnei kas dieną?Jeigu gauni iš Lietuvos kokį laikraštį, taijau daug gali matyti, kokioj nuotaikoj mesapskritai gyvenam. <...> ,,Lietuvos aido”veidas – vienas, ,,Lietuvos žinių” – kitas, o,,XX amžiaus” – trečias. Dabar iš šių trijų,kaip žinai, nebėra nė vieno. Visi skaitomvieną – ,,Darbo Lietuvą” (arba ,,Tiesa”),vietoj kitų jaunimo – ,,Komjaunimo Tiesa”,po porą nr. pasirodė dar vaikų – ,,Pio-nieriaus” ir ,,Raudonojo sporto”. KuriamaTarybų Lietuvos rašytojų draugija, kuriondabar duodame pareiškimus kartu su tamtikromis anketomis. Naujai draugijai su-tverti sudarytas komitetas, kur įeina Cvir-ka, Nėris, Baltušis, Vaičiūnas ir, rodos,Umra (ar panašus žydas). PirmininkaująsCvirka. <...> Priimtieji į draugiją bus visosSSSR nariai, Lietuvos draugija būsianti tiksekcija. <...> Visos leidyklos, vadovaujamosKorsako, bus sujungtos į vieną – valstybinęleidyklą. (Iš Brazdžionio laiško Vaičiu-laičiui). Aprašydamas realią situaciją,

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2012 LIEPOS 14 d. 7

Nukelta į 8 psl.

VIRGINIJA PAPLAUSKIENĖ

„...aš didžiai branginu kiekvieną lietuvį...” (ll)

Paskutinį kartą iškėlus trispalvę virš Lietuvosatstovybės pastato Kvirinale

Antanas Vaičiulaitis

Brazdžionis negaili ironijos ir sarkazmo naujosvaldžios atstovams: Tuo tarpu viskas gi tebėrapačioj neaiškiausioj stadijoj ir nieko tikro negalimapasakyti. Viena tik aišku, kad tie, kurie nedirbspagal lozungą – „forma tautinė, o turinys –socialistinis”, kaip beveik kasdien skelbia dien-raščiai, tie turės iš rašytojo kelio pasitraukti ne tikkaip nereikalingas balastas, bet dar tiesiau – kaipkenksmingas soc. santvarkai elementas. Tą sakauatvirai, nes tatai nėra jokia paslaptis, o pats svar-biausias gyvenamos dienos reikalavimas. (Iš Braz-džionio laiško Vaičiulaičiui). Dar vienas svarbusfaktas, kuris rūpėjo Maironio muziejaus direk-toriui Brazdžioniui, tai lenko kunigo šmeižiantis

Maironį skundas, nusiųstas į Vatikaną.Kol dar tebesu savo vietoje, prisiminė man

vienas dalykas, kurį dabar Pats, būdamas Vati-kane, galėtum Maironio garbei padaryti. Gal atsi-meni, kad jis (t. y. Maironis), rodos, buvo numatytaskandidatu į vyskupus ir vieno lenko ar lenkomanobuvo bjauriai apšmeižtas. Tas šmeižiantis doku-mentas su M. poezijos ištraukomis, kur vietoj myli-mos – tėvynės gerbiamas skaistybės gynėjas įsodinomergelę, turėtų būti kur nors Vatikano archyvuose.Jei Pačiam pasisektų užtikti, nurašyti ar kaipkitaip nuimti, padarytum didelį Maironiui patar-navimą. O šis vyras dar atgims kartą mūsų tautai.Dar gyvos jo dainos žmonių ir jaunimo širdyse. Sudideliu pakilimu suskamba dar „Lietuva Brangi”,„Marija, Marija” ir kiti jo kūrybos posmai. Ir taivienintelė paguoda (Iš Brazdžionio laiško Vai-

čiulaičiui). Deja, Vaičiulaičiui nepavyko šio pra-šymo išpildyti...

Brazdžionis savo laiškuose aprašė esančiąrealią politinę, kultūrinę, visuomeninę situaciją irnedviprasmiškai patarė rašytojui likti Italijoje.

Tuo tarpu Petras Cvirka skubėjo rašytišlovinantį Tarybų valdžią ir naują santvarkąlaišką: „Reakcijos šunys visaip stengiasi juodintinaują tvarką Pabaltijos respublikose, pliauškianebūtų daiktų, tačiau jau pats iš drg. Grušo laiškonuotaikų galėjai spręsti apie tikrąją dalykų padėtį.Tavo Tėvynėje, kurią Tu palikai prieš didžiuosiusįvykius, prasidėjo tikrai pilnas entuziazmo, kūry-bingas gyvenimas. <...> Lietuvos tarybinei respub-likai reikalingi visi geros valios, gabūs ir norį dirbtižmonės. Mano patarimas vienas: mesk viską irgrįžk. Darbo atsiras. Jeigu tik supranti ir įvertinituos didžiulius mūsų tėvynėj įvykusius pasikei-timus, jei tik nori dirbti – Tau darbo bus iki kaklo.Jei apsispręsi negalįs kol kas rašyti – galėsi versti

klasikus arba redaguoti klasikų leidinius.(Iš Cvirkos laiško Vaičiulaičiui).

Pasisukęs istorijos ratas žiauriaitraiškė nepaklusniųjų likimus. 1940 m.birželio 2 d. S. Lozoraitis užsienio reika-lų ministro J. Urbšio telegrama buvo įpa-reigotas eiti užsieny pasilikusios Lietu-vos diplomatijos šefo pareigas. 1940 m.birželio 15 d. Raudonajai armijai įsiver-žus į Lietuvą, S. Lozoraičio iniciatyvavisi Lietuvos pasiuntiniai įteikė užsieniošalių vyriausybėms, prie kurių buvoakredituoti, protesto notas. Jie atsiribojonuo Lietuvai primesto sovietinio režimopaskelbto „įsijungimo” į Sovietų Sąjun-gą. S. Girdvainis, tuometis įgaliotasis mi-nistras prie Šventojo Sosto, kartu suVaičiulaičiu dalyvavo šios protesto notosparašyme. Lietuvos atstovybė prie Kvi-rinalo nustojo veikti 1940 m. rugpjūčio 27d., kai Mussolinio įsakymu pastatasbuvo perduotas sovietų valdininkams.Šis įvykis taip pat aprašytas Italijosvaizduose.

Pabaiga kitame numeryje

mai pravardžiuodavo litvomane ir cholope, ji buvoapsisprendusi būti tikra lietuvaite.

1896 metų vasarą sesers sodyboje ji susipažinosu Petrapilyje teisę studijavusiu Pranu Vaičaičiu.Gili draugystė netrukus peraugo į meilę ir jaunuo-liai susižadėjo. Besimokydami Peterburge, abulankydavosi lietuviškoje profesoriaus Volterio šei-moje. 1898 metais Julija baigia gimnaziją, o jos suža-dėtiniui dėl antirusiškos veiklos neleidžiama laikytiegzaminų, todėl, Julijai išvykus į Prancūziją dve-jiems metams studijuoti prancūzų kalbos ir litera-tūros, sužadėtiniai išsiskyrė.

Nors ir gavo darbą Peterburgo mokslų akade-mijos archyve, Vaičaičio gyvenimas Peterburge vistiek buvo sunkus, jis susirgo džiova. Kitą vasarągrįžusi atostogų Julija rado mylimąjį sunkiai ser-gantį, su seserimis vežiojo maistą į Sintautus. Vienąvėlesnių eilėraščių „Jau pajėgos mažinas” Vaičaitispaskyrė Julijai.

1901 m. rugsėjo 1 dieną Pranui mirus, Julija priekapo prisiekė netekėti ir savo pažadą įvykdė. Kainusivylusi Julija bandė nusižudyti, o vėliau buvonet trumpam įstojusi į vienuolyną, ja pasirūpinobrolis Justinas ir išsiuntė studijų į Šveicariją. Čia jisutiko kunigą Antaną Miluką ir, pritardama jospaudos sumanymams, tapo jo bendradarbe.

1903 metais Pranaitytė atvyko į Jungtines Ame-rikos Valstijas ir perėmė „Žvaigždės” redagavimą,tapo ne tik leidėja, bet ir redagavo straipsnius, rašėpati, išleido per 30 knygų, tarp kurių ir minėtas Pra-no Vaičaičio eiles. 1909 metais ji su „Žvaigžde”persikėlė į Philadelphiją, nemažai keliavo. 1914metais, išleidusi knygą „Iš kelionių po Europą ir

Aziją”, tapo pirmąja Lietuvos keliautoja-rašytoja.Literatūros tyrinėtojai teigia, kad, apkeliavusi

didžiulius Europos, Azijos ir Afrikos plotus, Pra-naitytė knygose pateikia gyvus, vaizdingus kelioniųaprašymus, pastebi lankytų kraštų socialinius,politinius ir kultūrinius bruožus, vietos lietuvių gy-venimą, iliustruoja viską savo pačios padarytomisnuotraukomis. Ilgėdamasi Lietuvos, ji tris kartusbuvo čia atvykusi. 1932 m. vasario 4 dieną Kaunebuvo suruoštas Pranaitytės 30 metų literatūriniodarbo jubiliejaus paminėjimas, kuriame dalyvavoAdomas Jakštas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti.Už nuopelnus lietuviškai spaudai Lietuvos vyriau-sybė jai mokėjo 250 litų mėnesinę pensiją.

Savo lėšomis išspausdinusi 35 leidinius, gyveni-mo pabaigoje ji atsidūrė skurde – po Lietuvos oku-pacijos mėnesinė pensija nebemokama, o pasiligojęsMilukas 1943 metais mirė. Didžiulį jo archyvą per-ėmė Julija, deja, jos sveikata vis blogėjo ir 1944 m.sausio 29 dieną Philadelphijoje garsioji keliautoja,vieniša ir niekam nereikalinga varge ir skurdemirė. Neatsiradus lėšų, Julija palaidojama vargšųkape, o jos garsusis archyvas išvežamas į Philadel-phijos sąvartyną.

Neseniai muziejų Sintautuose aplankęs JAV Co-lumbia universiteto profesorius emeritas, aerodina-mikos ir mechanikos specialistas Rimas Vaičaitis,lankytojų knygoje pasirašęs kaip tolimas Vaičaičiųgiminės atstovas, taip pat dėkojo poeto atminimopuoselėtojoms, džiaugėsi gražiai prižiūrimu muzie-jumi. O atsisveikinant R. Vaičaitytė padovanojogražų poeto eilių rinkinėlį „Elegiškasis PranasVaičaitis”, kuris baigiamas šiuo eilėraščiu:

Lakštingale, gražus paukšteli,Pro mano langą nečiulbėk,Į mano gimtąjį namelįLinksmai giedodamas nulėk.

�

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2012 LIEPOS 14 d.8

VaičaitisAtkelta iš 3 psl.

Atkelta iš 7 psl.

Antanas Vaičiulaitis

P. Vaičaičio kapas Sintautų kapinėse

Antanas Vaičiulaitis Kaprio saloje, 1940