Žurnalas Platumos sausis-vasaris nr. 1(3), 2014

S A U S I S V A S A R I S K O V A S B A L A N D I S G E G U Ž Ė B I R Ž E L I SL I E P A R U G P J Ū T I S R U G S Ė J I S S P A L I S L A P K R I T I S G R U O D I S

PLATUM S

PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS2

Naujųjų metų išvakarėse dažnas mūsų neatsispiria pagundai ir nori įtikėti, kad nauji metai gali tapti simboline naujo, geresnio gyvenimo pradžia. Dažnai tą fejerverkų nušviestą vakarą sau ir kitiems duodame tokius pažadus, kuriuos tikrai tikrai ištesėsime ateinančiais metais. Juk tikrai, nuo tos akimirkos, kai laikrodis išmuš dvyliktą valandą, viskas bus kitaip: mažiau liūdėsime, daugiau juoksimės, mažiau pyksime, daugiau mylėsime, mažiau kritikuosime, daugiau klausysime, mažiau planuosi-me, daugiau darysime. Tokių pažadų sąrašas – begalinis.Kartais susimąstau: o jei galėtume atsukti laiką atgal ir sugrįžti į tą pa-čią akimirką, buvusią lygiai prieš metus. Ar užtektų drąsos? Kiek prieš metus duotų pažadų pavyko ištesėti? Gal visgi gerai, kad kelionės lai-ku – kol kas tik mokslinė fantastika...Pradėdami naujus metus, mes irgi galvojame apie tai, ką norime pri-žadėti jums – savo skaitytojams. Prižadame, kad šiais metais su jumis sveikinsimės kur kas dažniau, keliausime toliau ir drąsiau, būsime dar smalsesni. Ir prižadame, kad savo pažadus tesėsime.

NAUJAMETINIAI PAŽADAI

TURINYS

GRAŽINA SVIDERSKYTĖ: LABIAU DIDŽIUOJUOS NE LIETUVOS, BET ATS-KIRŲ JOS ASMENYBIŲ BIOGRAFIJA

22

28SKRYDŽIŲ PALYDOVAI – IR PSICHOLOGAI, IR GAISRININKAI, IR MEDICINOS SESELĖS

36PIRKINIŲ MANIAKĖS PARYŽIUJE

40ŽĖIMA, ŽĖIMA, BIEK ĖŠ KĖIMA!

44PO PUSIAUŽIEMIO NEGALI NEPASTEBĖTI LAPĖS

KULINARINIO PAVELDO ĮVAIZDĮ FORMUOJA TIK PIETŲ LĖKŠTĖ

10

16SŪRININKAI: KULINARINIS PAVELDAS GYVUOS TOL, KOL BUS SENOJI KARTA

32KUR SLIDINĖSIME ŠIEMET?

VšĮ „Terra Publica“Tilžės g. 18, LT-47181 KaunasTel. +370 37 328820, faks. +370 37 [email protected]

Jovita Martišiūtė

© Visos teisės yra saugomosUž reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas.Leidinys ne pardavimui.

Viršelio nuotrauka – iš agentūros „iStockphoto“.

PLATUMOS ISSN 2335-8467VYR. REDAKTORĖ Danguolė KandrotienėREDAKTORĖS Sandra Kanopkaitė,

DIZAINERĖ Vilmantė PakštienėKALBOS REDAKTORĖREDAKCINĖ KOLEGIJA

Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiškauskienė

REKLAMA Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

Ineta Žukauskaitė

Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos

www.pinterest.com/platumos

AMERIKIEČIO ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE

92ŽIEMOS KERAI

56

48KVIEČIA KELMĖS KRAŠTAS

60PUSNYSE SU FOTOAPARATU

72NORMANDIJA – POTVYNIŲ IR ATOSLŪGIŲ ŽEMĖ

66

KOKLINĖS KROSNIES ĮRENGIMO PASLAPTYS

80KELIONĖ PO SUSTOJUSĮ LAIKĄ

www.platumos.lt


TNAUDINGA

RENKAMĖS TERMOSĄRinktis termosą turėtų būti nesudėtinga. Juk pagrindinis jo vertinimo kriterijus yra atsakymas į paprastą klausimą: ar indas gerai atlieka pagrindinę savo funkciją, t. y. ar gerai išlaiko gėrimo temperatūrą. Šis kriterijus yra labai svarbus, tačiau į ką dar verta atkreipti dėmesį, renkantis termosą, lydėsiantį būsimose kelionėse. Juk parduotuvėse stebina šių indų kainų, modelių, spalvų įvairovė. Geras termosas turėtų ne tik išlaikyti gėrimo temperatūrą, bet ir būti sandarus, patogios formos (lengvai tilpti į kuprinę ar kelioninį krepšį), lengvas.

Termosas – stiklinis arba metalinis indas dvigubomis sienelėmis, tarp kurių yra vakuumas (nėra oro). Papras-tai termosus dengia metalinis arba plastikinis korpusas, tačiau išradingesni dizaineriai neretai pateikia ir neįpras-tesnių, originalių variantų, pvz., termosas su plastikiniu

AM, KAD KELIAUDAMI NESUŠALTUME...

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ P

REKI

Ų Ž

ENKL

Ų A

RCH

YVŲ

IR

AGEN

TŪRO

S „I

STO

CKPH

OTO

“

korpusu aprengiamas megztu audiniu. Visgi šie papildomi išorės elementai nėra esminiai, jie dažniausiai nedaro įta-kos pagrindinei termoso savybei – išlaikyti šilumą. Papras-tai specialistai pataria rinktis iš 18/8 nerūdijančio plieno (18 proc. chromo ir 8 proc. nikelio – kuo skaičiai didesni, tuo plienas atsparesnis korozijai) pagamintus termosus, nes jie ne tik geriau išlaiko šilumą, bet ir yra patvaresni.

Prieš pirkdami termosą apsvarstykite, ar jį naudosite tik karštam ar ir šaltam skysčiui išlaikyti. Paprastai daugelis parduotuvėse parduodamų termosų yra skirti išlaikyti šilu-mai ir karščiui, tačiau prieš įsigydami vis tiek nepatingėki-te susipažinti su termoso aprašymu, pasikonsultuokite su parduotuvėje dirbančiais konsultantais.

Renkantis termosą labai svarbu patikrinti kamščio herme-tiškumą, nes būtent jis lemia, kaip gerai termosas išlaikys skysčio temperatūrą. Daugelį termosų, prieš pilant karštą kavą arba arbatą, gamintojai rekomenduoja pašildyti – į termosą įpilti šilto vandens. Paprastai temperatūrą geriau išlaiko didesnės talpos termosai.

Gamintojai suteikia galimybę rinktis iš įvairių kamščių va-riantų. Kai kurie termosai turi specialų mygtuką, leidžiantį įsipilti gėrimo neatsukus kamščio. Tačiau tokie termosai gali turėti ir vieną minusą: kai dangtelis atsidaro įspaudus mygtuką, dažnai sudėtinga pasakyti, ar termosas atidary-tas, ar uždarytas. Didesni termosai paprastai turi pumpa-vimo mechanizmą.

Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį į termoso kakliuko plotį: kuo jis platesnis, tuo patogiau indą plauti rankomis.

Kad ir kokį termosą išsirinksite, grįžę namo nedelsdami jį išbandykite. Tik taip sužinosite, ar jūsų įsigytas gaminys yra kokybiškas ir atitinka gamintojo aprašymą.

Jei pastebėsite, jog termosas nelaiko skysčio tempera-tūros taip, kaip, pasak gamintojo, turėtų, nedelsdami kreipkitės į pardavėją – nekokybiškas gaminys turėtų būti pakeistas nauju arba grąžinti už pirkinį sumokėti pinigai (dėl to labai svarbu neišmesti pirkimą įrodančio kvito). Pardavėjui nesutikus pakeisti nekokybiškos prekės nauja, drąsiai kreipkitės į Valstybinę ne maisto produktų ins-pekciją (www.inspekcija.lt), kurioje dirbantys specialistai padės nustatyti, ar gaminys tikrai neatitinka jam keliamų reikalavimų.

PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS 7

PIRŠTINĖS, SKIRTOS LIEČIAMIEMS EKRANAMS VALDYTITurbūt visiems išmaniųjų telefonų savininkams atšalus orams tenka susidurti su gana dideliu nepatogumu: dė-vint pirštines valdyti telefoną tampa nebeįmanoma. Taip yra todėl, kad šių prietaisų ekranai reaguoja į žmogaus pirštų elektromagnetinius impulsus, o pirštinės šiuos im-pulsus izoliuoja. Visgi pažangiausių technologijų sukurtos išmaniosios pirštinės nuo šalčio apsaugo rankas visų tų, kurie nė akimirkos negali ištverti be savo telefono. Unikali pirštinių sudėtis perduoda pirštų judesius liečiamų ekranų įrenginiams specialia technologija, naudojama ant šių pirštinių nykščio ir rodomojo piršto galiukų.

ŠILTA KEPURĖŠaltu oru šilta kepurė – ne privalumas, o tiesiog būtiny-bė. Tą patvirtins bene kiekvienas kanadietis. Maždaug prieš penkiasdešimt metų nedideliame Toronto sandė-lyje savo istoriją pradėjusi kompanija „Canada Goose“ šiandien yra žinoma visame pasaulyje kaip kokybiškų viršutinių drabužių, pritaikytų ekstremalioms oro sąly-goms, gamintoja. . Kaina: apie 500 Lt . Kur įsigyti: „Canada Goose“ www.canada-goose.com

. Kaina: 50–200 Lt . Kur įsigyti: „Mujjo“ www.mujjo.com

„ZDAR“ BOTAIKokia žiema be braidymo po pusnis? Tačiau tam reikia tinkamai pasiruošti – pasirūpinti avalyne, saugančia ne tik nuo šalčio, bet ir nuo drėgmės. „ZDAR“ botai, pagaminti iš 100 proc. avies vilnos veltinio, sujungia tradicinį amatą ir naujausias technologijas. Išskirtinė avalynė pasižymi šiluminė-mis vilnos savybėmis, komfortu bei patvarumu. Be to, vilna nepraleidžia vandens. . Kaina: 689–999 Lt . Kur įsigyti: „V2 Concept Store“ www.v2-online.com

NUO ŠALČIO SAUGANTIS KREMAS „ŽIEMUKAS“Kremas sukurtas specialiai tavo odai, kuri šaltuoju metų laiku reikalauja išskirtinės priežiūros. Migdolų aliejus turi ypač stiprų maitinamąjį poveikį. Aliejus ra-mina, minkština išsausėjusią odą, suteikia jai išskirtinio švelnumo, o glicerolis odą intensyviai drėkina, saugo nuo išsausėjimo. Natūralus cinamono aromatas pra-skraidins nuotaiką net šalčiausią žiemos dieną.

„Žiemukas“ – tavo žieminis kremukas! . Kaina: 7,10 Lt . Kur įsigyti: www.biok.lt

PAGAMINTA LIETUVOJE


5 DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

REITASIS PASIMATYMAS (SPEED DATING )Dar neradai savo Valentino? Ne bėda! Į Lietuvą atkeliavo Jungtinėse Amerikos Valstijose išpopulia-rėjęs „Greitasis pasimatymas“. Pasimatymo daly-viams renginio organizatoriai sudaro galimybę per vieną vakarą susipažinti su kuo daugiau įdomių žmonių, tiesa, pažinčiai skiriamos vos 4 minutės! Jų turėtų užtekti pirmajam įspūdžiui susidaryti ir nuspręsti, ar norėsi tą žmogų sutikti dar kartą. „Taip“ vienas kitam pasakę renginio dalyviai gauna vienas kito kontaktus ir galimybę bendrauti toliau. Dalyvių amžius – nuo 18 iki 99 metų.

. Sausio 21, 22, 28, 29 d. . Vilnius, Kaunas . speeddating.lt

G

ATVIRA ERDVĖ‘13: CONTEMPORARY?

Kas tai? Vienu žodžiu sunku nupasakoti. Tai spektaklis, tačiau (ne)visiškai. Tai šiuolaikinio šokio pasirodymas, atliekamas nevisai jaunų menininkų. Nelabai ką supratote? Tuomet turite tai pamatyti. Trys žinomi aktoriai ir šokėjai – Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas – su ironija žvelgia į iki šiol nena-

PRANCŪZŲ KINO FESTIVALIS „ŽIEMOS EKRANAI“

Šią žiemą į kino sales kviečia jau devintasis pran-cūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Šį kartą žiū-rovams siūloma peržvelgti O. Joselianio aštuonių filmų retrospektyvą. Šio kūrėjo filmų herojai visai tokie pat kaip ir daugelis kino žiūrovų: jie vis bėga nuo rutinos, kažko ieško, vejami gyvenimo kaitos ilgesio ir bandydami surasti savo laimę. Nepabijo-kime šaltą žiemos vakarą iškeliauti iš namų, leiski-me bent trumpam susilieti dviem pasauliams – sa-vajam ir kitam – prancūziškajam.

. Sausio 24 d. – vasario 9 d. . Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Marijampolė, Alytus, Nida . ziemosekranai.lt


grinėtą šiuolaikinio šokio kūrimo temą. Tai privers jus nustebti ir pabandyti rasti atsakymą į (ne)pa-prastą klausimą: kas gi čia vyksta?

. Sausio 30 d., vasario 21 d. . Vilnius . menuspaustuve.lt

ORIGAMIO MENAS – KANTRYBĖS IŠBANDYMUI

Ar prisimenate, kaip mokykloje per dailės pamokas lankstydavote lėktuvėlius ar laivelius? Tad siūlome tą prisiminti ir įsigilinti į lankstymo meno origamio paslaptis. Origamis – tai popieriaus lankstymo bū-das, kai naudojamas vien tik vientisas popieriaus lapas, ne žirklės ar klijai. Galėsite išlankstyti ne tik lėktuvėlius, bet ir įvairių vabzdžių, gyvūnų formas. Būkite kantrūs, kruopštūs ir nenuleiskite rankų, jei iš pirmo karto ir wnepavyks.

Žinomiausias pasaulyje origamis yra gervė. Legen-da pasakoja, kad jei kuo nors sergantis žmogus išlanksto tūkstantį gervių, jis pasveiksta. Lankstyti 1000 gervių nereikia, tačiau sukurti stebuklą iš po-pieriaus tikrai smagu.

Ar kada bandėte valgyti visiškoje tamsoje, kai nedega net žvakės? Tokią atrakciją pradėjo siūlyti kai kurie Lietuvos didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos restoranai, tad nuo šiol Lietuvoje galite pasimėgauti išskirtine ir, tiesiogine to žodžio prasme, akla vakariene.

Viskas prasideda vos įžengus į restoraną: svečius pasitinka padavėjai su nak-tinio matymo prietaisais ir saugiai palydi prie staliuko. Čia ir prasideda skonių kelionė: patiekiamas užkandis, karštas patiekalas (kai kur net du) ir desertas. Visos vakarienės metu tamsu nors į akį durk, tad skonio pojūčiai paaštrėja, lei-džia maistą atrasti iš naujo. Tiesa, nebijokite, vakarienės metu tikrai nebūsite vaišinami sliekais. Iš restorano išeisite skaniai pavalgę ir kupini naujų įspūdžių.

Vakarienės kaina nemaža – dviems asmenims 130–160 litų, tačiau įspū-džiai tikrai to verti. Juk ne kiekvieną dieną mėgaujatės maistu visiškoje tamsoje, tiesa?

VAKARIENĖ TAMSOJE

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ A

GEN

TŪRO

S „I

STO

CKPH

OTO

“, S

. KAN

OPK

AITĖ

S, R

ENG

INIŲ

ORG

ANIZ

ATO

RIŲ

ARC

HYV

Ų


NUMERIO TEMA

KULINARINIO PAVELDO ĮVAIZDĮ FORMUOJA TIK

PIETŲ LĖKŠTĖ

Dažno lietuvio stalas neįsivaizduojamas be ruginės duonos


LIETUVA PASAULIUI DAŽNAI PRISTATOMA KAIP DRĄSI VALS-TYBĖ, LAUKINĖS GAMTOS KRAŠTAS, GINTARO ŠALIS. TAČIAU BENDRO ĮVAIZDŽIO, KAIP PRISTATYTI MŪSŲ ŠALĮ UŽSIENIO SVEČIAMS, NEATRANDA NIEKAS. LIETUVOS KULINARINIO PAVELDO ĮVAIZDŽIO SITUACIJA – DAR KEBLESNĖ. ATRODO, KAD ŠIĄ SRITĮ PRIMIRŠO VISOS LIETUVOS INSTITUCIJOS, TAD UŽSIENIO TURISTAI ĮSPŪDĮ APIE LIETUVIŠKĄ VIRTUVĘ SUSIDARO TIK IŠ TŲ PATIEKALŲ, KURIAIS YRA VAIŠINAMI. O JUK MŪSŲ ŠALIS GALI DIDŽIUOTIS TRADICINIAIS LIE-TUVIŠKAIS PATIEKALAIS, IŠ KURIŲ SKILANDIS, SEINŲ IR LAZDIJŲ KRAŠTO MEDUS, „STAKLIŠKIŲ MIDUS“ IR VARŠKĖS SŪRIS PRIPAŽINTI SAUGOMAIS PRODUKTAIS EUROPOS SĄ-JUNGOJE. VISAI NESENIAI Į ŠĮ SĄRAŠĄ BUVO ĮTRAUKTAS IR „ŽEMAITIŠKAS KASTINYS“.

PIETŲ LĖKŠTĖ

NU

OTR

AUKO

S –

V. K

AND

ROTO


TURIZMO DEPARTAMENTAS: NE MŪSŲ TIKSLAS FORMUOTI ĮVAIZDĮPasak Valstybinio turizmo departa-mento direktorės Raimondos Bal-nienės, naujausi tyrimai rodo, jog socialiniuose tinkluose, turistų tin-klaraščiuose labiausiai aptarinėjama ne nakvynė ar lankytinos vietos, o maistas. „Daugiau nei 50 proc. turis-tų aptarinėja gastronominius dalykus, todėl mes suvokiame, kaip tai svarbu turizmui. 20 proc. skiriama viešbu-čiams, nakvynei. Matote, kiek mažai procentų lieka vietovėms, o mes gal-vojome, kad tai svarbiausia, – ne.“

R. Balnienės teigimu, Turizmo depar-tamentas turi keisti savo koncepciją ir skirti daugiau dėmesio kulinariniam paveldui pristatyti, jo įvaizdžiui for-muoti, tačiau kokiomis priemonėmis žadama tai daryti, Turizmo departa-mento direktorė nepaaiškina.

Šiuo metu nėra institucijos, atsakin-gos už Lietuvos kulinarinio paveldo įvaizdžio kūrimą. Nėra ir tokios, kuri kurtų bendrą šalies įvaizdį. Turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja Lauryna Tarvydienė aiškina, jog „dabar mes visi darome taip, kaip išmanome, tarp atskirų institucijų komunikacija kol kas nevyksta.“ Tie-sa, L. Tarvydienės teigimu, Turizmo departamentas neturi tikslo formuoti nei Lietuvos, nei šalies kulinarinio paveldo įvaizdžio: „Mūsų tikslas yra skatinti ir plėsti atvykstamąjį turizmą. Savaime suprantama, jį skatindami dalyvaujame kuriant įvaizdį. Mes ne-prieštarautume, jei kas nors mums duotų gaires, vadovą, kuriuo vado-vaudamiesi kurtume savo žinutes.“

Tekstas: ARMINO ŠILEIKIO TURIME KUO PASIDŽIAUGTI, BET DAR NEĮPAKAVOMEAtrodo, jog Lietuvos kulinarinio pavel-do įvaizdį labiausiai kuria tie turistai, kurie jau yra lankęsi mūsų šalyje ir nepatingėjo savo nuomonės išreikšti tinklaraštyje ar socialiniame tinkle. Ne-maža dalimi įvaizdį kuria ir kelionių gi-dai. Vienas populiariausių gidų „Lonely planet“ iš lietuviškos virtuvės patiekalų išskiria kugelį, koldūnus, virtinius, juo-dą duoną, alų ir midų, o didžkukulius vadina nacionaliniu patiekalu. Tačiau kodėl kelionių gido autorius nepami-nėjo kitokių mūsų kulinarinio paveldo gaminių: skilandžio, varškės sūrio, kastinio, gilių kavos, giros?

Turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja teigia: „Lietuvoje nėra labai iš ko rinktis, nėra tų vie-tų, kur mūsų kulinarinis paveldas būtų pristatomas reprezentatyviai, higieniškomis sąlygomis. Turime kuo nustebinti, bet dar daug kur aplinka traška braška, todėl reikia žinoti, kur nuvežti turistus.“

Valstybinis turizmo departamentas užsienio šalių žurnalistams organi-zuoja reklamines keliones po Lietuvą. Jų metu žurnalistai ne tik aplanko svarbiausias vietoves, bet ir būna pamaitinami lietuviškais patiekalais. Valgiaraštį užsienio žurnalistams sudaro viešojo pirkimo konkursą laimėjęs kelionių organizatorius. Ir nors labai svarbu, kokį įspūdį žurna-listai išsiveš apie mūsų šalies virtuvę, visgi Turizmo departamentas negali spręsti, kokį lietuvišką patiekalą įdėti į užsienio žurnalisto lėkštę. „Aprašyti valgiaraštį iki kotleto mes neturime galimybės. Mes galime prašyti, kad pietums būtų patiekti šaltieji ir karš-tieji patiekalai, desertai, du gėrimai – tokius bendrus dalykus, taip pat galime prašyti tam tikros specifikos:

pavyzdžiui, būtinai turi būti karaimų kulinarinio paveldo arba lietuviško kulinarinio paveldo gaminių. Tada tie-kėjas yra įpareigotas vesti svečius ne bet kur, o į tą vietą, kur vyksta kuli-narinio paveldo gamyba. Pagal viešų-jų pirkimų procedūrą, neturime teisės nurodyti, kurioje vietoje užsienio žurnalistas turi būti pamaitintas“, – teigia L. Tarvydienė. Tad kokį įvaizdį apie Lietuvos kulinarinį paveldą susi-darys ir savo šalies žmonėms parveš užsienio žurnalistas, nėra aišku.

TURISTŲ GRUPIŲ VALGIARAŠTYJE – EUROPIETIŠKI PATIEKALAI Turistai, nieko nežinantys apie lie-tuvių kulinarinį paveldą, įvaizdį apie mūsų šalies virtuvę susidaro tik iš to, ką valgė pietums ar vakarienei. Kokia tikimybė, kad ant stalo paklius lietu-viškas patiekalas, teiravomės kelionių agentūros „Astrida“ pardavimų va-dovės Audronės Šeikinės. „Tikimybė didelė, jeigu kelionę įsigijusi turistų grupė mėgsta ragauti tradicinių pa-tiekalų. Pavyzdžiui, japonai – tauta, gerbianti šalį, į kurią važiuoja, norinti viską išbandyti, paragauti. Japonai į savo valgiaraštį visada įtraukia lietu-viškos virtuvės patiekalą, jie iš anksto žino, ko norėtų, ir apie tai įspėja. Tuomet mes parenkame restoraną su atitinkama aplinka ir lietuvišku mais-tu – balandėliais, didžkukuliais, že-maitiškais blynais ar šaltibarščiais“, – pasakojo A. Šeikinė. Anot jos, turistų grupės iš Italijos, Ispanijos, Prancūzi-jos, Belgijos dažnai atsisako tradicinių patiekalų ir vietoj to savo valgiarašty-je nori matyti tik europietiškos virtu-vės patiekalus. Todėl natūralu, jog šių šalių turistai išvyksta nesusipažinę ir nesusikūrę savo įvaizdžio apie mūsų šalies virtuvę.

NUMERIO TEMA


PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS 13PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS 13

Bene populiariausia šaltsriubė Lietuvoje – šaltibarščiai

Iš džiovintos duonos, mielių, cukraus ir vandens gaminama gira – vienas iš Lietuvos nacionalinių gėrimų

Su nacionaline šalies virtuve norintiems susipažinti užsieniečiams siūloma paragauti didžkukulių, juodos duonos, vėdarų, kugelio


NUMERIO TEMA


Skilandis – pirmasis lietuviškas gaminys, kurio tradiciškumas pripažintas Europos Sąjungos mastu



Kelionių agentūros pardavimų va-dovė teigia, jog būna atvejų, kai nacionalinis patiekalas įtraukiamas į valgiaraštį, bet tik paragauti. A. Šei-kienė šypsodamasi prisimena vieną situaciją, įrodančią, kad bent vienam lietuviško kulinarinio paveldo patie-kalui tikrai trūksta įvaizdžio: „Kai ku-rie turistai, nesuprasdami, kaip reikia valgyti didžkukulį, manė, jog bulvė yra tik apvalkalas, suvalgė vidų, o visa kita paliko“.

PAVELDO ĮVAIZDĮ FORMUOJA SAUGOMI GAMINIAINors, kaip jau minėta, nėra instituci-jos, formuojančios kulinarinį Lietuvos paveldo įvaizdį, tačiau galimybių, kaip tai daryti, yra. Lietuvos gamin-tojai kai kuriuos savo produktus gali įregistruoti į Europos Sąjungos saugomos geografinės nuorodos ar kilmės vietos nuorodos turinčių produktų sąrašą. Jeigu gamintojams pavyksta įregistruoti produktą, jie gauna teisę ženklinti jį specialiu logo-tipu. Iš lietuviškų gaminių atitinkamu ženklu gali būti pažymėti šie produk-tai: skilandis (garantuotas tradicinis gaminys), Seinų ir Lazdijų krašto me-dus (saugoma kilmės vietos nuoro-da), „Stakliškių midus“ (saugoma ge-

ografinė nuoroda), lietuviškas varškės sūris (saugoma geografinė nuoroda), „Žemaitiškas kastinys“ (saugoma kil-mės vietos nuoroda).

Žemės ūkio ministerijos kokybės poli-tikos skyriaus vyriausiosios specialis-tės Jolitos Martutaitytės teigimu, šiuo metu yra pateiktos paraiškos šiems gaminiams įregistruoti: „Daujėnų naminei duonai“ ir sūriui „Liliputas“. „Gamintojas pats nusprendžia, ar nori registruoti gaminį. Tai laisvanoriškas klubas, kuriuo gamintojai gali pasi-naudoti. Tokiu būdu jie gali saugoti savo produktą, siekti jo pripažinimo teisės, tai suteikia produktams iš-skirtinumą. Lietuvoje šis ženklinimas nėra populiarus, tačiau Europoje žinomas. Jis rodo vartotojui produkto išskirtinę vertę, susijusią su geografi-ne vietove, geografine kilme, tradici-niu gamybos būdu“, – apie produkto įregistravimo ypatumus pasakoja Že-mės ūkio ministerijos specialistė.

UAB „Lietuviškas midus“ direktorius Egidijus Vliukevičius prisipažįsta, jog reikėjo laukti bene dvejus me-tus, kol „Stakliškių midus“ (12 proc. stiprumo) buvo įregistruotas kaip saugomas produktas. Naujasis žen-klinimas produktui gali atverti naujų rinkų. „Žinomumas gali padidėti, nes dabar savo produktui galėsime nau-doti saugomos geografinės nuorodos

ženklą. Produktas, pažymėtas euro-piniu ženklu, be abejo, sukels susi-domėjimą ir skatins pirkti. Tokia yra pagrindinė pasekmė“, – optimistiškai kalba E. Vliukevičius. Jau šiemet šio midaus, pažymėto specialiu ženklu, bus galima įsigyti parduotuvėse.

Anot Žemės ūkio ministerijos spe-cialistės J. Martutaitytės, iš dalies šis ženklinimas kuria mūsų šalies kulinarinį įvaizdį, tik platesniu mastu ir aukštesniu lygiu. „Tokiose šalyse kaip Italija, Prancūzija, Portugalija šis ženklas vartotojams byloja la-bai daug. Jeigu svečiuojantis italo namuose nebus patiekta Parmos kumpio ar kito gaminio su saugomos nuorodos ženklu, bus laikoma, jog svečias liko nepavaišintas“, – sako J. Martutaitytė.

Tačiau tam, kad būtų sukurtas lie-tuviško kulinarinio paveldo įvaizdis, reikia ne pavienių darbų, o tikslingo plano. O kol tokio plano nėra, ne-nuostabu, jog Lietuvoje viešintiems „Food and travel“ žurnalistams didelį įspūdį paliko ne paragautas kulinari-nio paveldo gaminys, o pakelėje mel-žiama karvė. Turizmo departamento rinkodaros skyriaus vedėja pasakoja: „Kai žurnalistams buvo pasiūlyta pa-tiems pamelžti karvę, jie fotografavo-si, filmavosi ir buvo apstulbę dėl tokio kulinarinio pristatymo.“

Iš lietuviškų gaminių atitinkamu ženklu gali būti pažymėti šie produktai: skilandis (garantuotas tradicinis gaminys), Seinų ir Lazdijų krašto medus (saugoma kilmės vietos nuoroda), „Stakliškių midus“ (saugoma geografinė nuoroda), lietuviškas varškės sūris (saugoma geografinė nuoroda), „Žemaitiškas kastinys“ (saugoma kilmės vietos nuoroda).


NUMERIO TEMA

SŪRININKAI


TIKRASIS LIETUVIŠKAS KULINARINIS PAVELDAS PO TRUPUTĮ NYKSTA. JO LIKUČIŲ GALIMA ATRASTI TIK PAVIENIŲ ŠEIMININKIŲ NAMUOSE. ŠTAI ŽEMAITIJOJE, VINGININKŲ KAIME, GYVENANTI IR TRADICINIUS LIETUVIŠKUS SŪRIUS GAMINANTI STANISLAVA KRASAUSKIENĖ TEIGIA, KAD VISOS GAMYBOS PASLAPTYS PERDUODAMOS IŠ KARTOS Į KARTĄ. TAČIAU JEI JAUNI ŽMONĖS TUO NESUSIDOMĖS, VISA TAI NETRUKUS IŠNYKS.

NU

OTR

AUKO

S –

D. B

ETIN

GYT

ĖS I

R V.

KAN

DRO

TO

Tekstas: DAIVOS BETINGYTĖS

KULINARINIS PAVELDAS GYVUOS TOL, KOL BUS

SENOJI KARTASŪRININKAI


NUMERIO TEMA

Kokį sūrį gaminate? Kiek laiko tuo užsiimate?

Sūrį gaminu iš saldaus pieno, jo nerauginu. Užkaičiu saldaus pieno puodą, o vos tik jam užvirus įpi-lu šiek tiek acto, ir viskas. Actas sutraukia pieną – ir turiu varškės. Toliau darau tai, ką noriu: pridedu česnako, aitriųjų paprikų. Įsigijusi naujų kojinaičių, padarau mažyčius sūriukus ir juos parūkau. Gaminu šeimai, kaimynams, vietos bendruo-menei. Gaminu jau ilgai, apie pen-kerius ar šešerius metus. Dideliais kiekiais negaminu, tik aplinkiniams.

Kodėl tik bendruomenei?

Galėčiau gaminti ir daugiau, bet rei-kia daug investicijų. Reikia turėti pa-

tentą, tam skirtas patalpas, gamybos įrenginius. O dabar – pasiimi puodą ir gamini. Bendruomenės pirmininkas siūlo įkurti sūrinę, bet abejoju, mat esu jau vyresnio amžiaus. Galbūt marti ar dukra susidomėtų ir šia vei-kla užsiimtų.

Iš kur išmokote sūrio gamybos paslapčių?

Iš mamos ir močiutės. Pas senolę va-žiuodavau dar maža būdama. Ten ant stalo visada būdavo didžiulis sūris, medaus, sviesto. Tais laikais tai būda-vo pats skaniausias maistas.

Koks sūris būdavo tada ir koks jis dabar?

Mano mama gamindavo ir iš saldaus, ir iš rauginto pieno, bet iš pastarojo sūris būna daug trapesnis. Man toks saldus labiau patinka. Mama, pame-nu, prisikepdavo ir duonos, gaminda-vo keliolika alaus rūšių. O jei važiuo-davo į vestuves – tai tik su pilnomis pintinėmis savo rankomis gamintų skanėstų.

Ar perduodate kam nors sūrio gamybos paslaptis?

Dukra ir marti mato, kaip gaminu, man padeda, ypač – kai darau didelius sūrius. Tada reikia ir sūrmaišį pasisiūti. Rekordinis mano pagamintas sūris buvo iš dviejų bidonų pieno. Gaminau jį vasarą vykusiai derliaus šventei, ta-čiau apdovanojimo už jį negavau, mat buvo šiek tiek per storas.

Kaip manote, kodėl parduotuvių lentynose tiek mažai tikro lietu-viško sūrio?

Parduotuvėse esančiuose gaminiuose daug konservantų. O šie sūriai – tik iš pieno, druskos ir kmynų. Kol dar yra senoji karta, tol kulinarinis pa-veldas gyvuoja. Jaunimas kartais net juokiasi, kam aš gaminu, juk nemažai darbo tenka įdėti. Jaunimas dėl laiko trūkumo griebia iš lentynų, kas papuola po ranka, kas greita, niekas nebenori tiek terliotis. O mes


kaip buvome įpratę daug dirbti, taip ir tebedirbame. Aš gaminu ne tik sūrį, bet ir saldumynus. Tačiau vis tiek daugelis lankosi parduotuvėse, natūralius produktus perka rečiau. Galbūt anuose gausu apetitą ska-tinančių priedų, tad žmonės juos valgo, valgo ir dar nori.

Ar jūsų šeimoje sūris būda-vo kasdienis patiekalas ar tik švenčių skanėstas?

Mums būdavo kasdienis, mat mama dirbo fermoje. Pamenu, kaitindavo pagamintą varškę, įdėdavo kiauši-nio trynį, šiek tiek sviesto ir dary-davo tepamą sūrelį. Pats papras-čiausias sūris, kurį gali pasigaminti bet kuri šeimininkė, yra iš pieno, druskos, kmynų ir šlakelio acto.

Kas, jūsų nuomone, turėtų su-daryti tikrą lietuviškų patiekalų sąrašą?

Sūris, kastinis, rasalynė, kurią, pa-

menu, srėbdavome per Kūčias.

Kas pirmiausia dingsta nuo jūsų šventinio stalo? Pirktiniai ar jūsų gaminti produktai?

Pirmiausia šeima sukerta žąsį, kiau-lienos karką, kopūstus. Ant mano stalo beveik nebūna patiekalų iš parduotuvės. Tačiau jei kartais koks įsimaišo, tai ir lieka šunims.

Kaip manote, ar kulinarinis paveldas nyksta? Kas turėtų jį saugoti?

Aišku, nyksta. Vaikai juokiasi, kai iš silkės galvos gaminu rasalynę. Visi tie tradiciniai patiekalai – kugelis, vėdarai, žąsis, antis – yra riebūs, bet anuomet žmonės daug dirbo fiziškai, tad ir valgydavo daugiau, žmonėms reikėjo gauti energi-jos. Dabar labai liūdna, kai šiam darbui jaunų žmonių nepavyksta pritraukti. Raginu bendruomenės pirmininką įkurti mažą virtuvėlę, kur galėtume rinktis ir mokyti jau-nas šeimininkes, kaip gaminti sūrį, saldumynus.

JEI NĖRA IŠ KO MOKYTIS GAMYBOS PASLAPČIŲ, REIKIA JAS KURTI PATIEMS.


Kada ir kodėl nusprendėte iškeisti miestą į kaimą?

Noras gyventi ne mieste visada buvo. Ir man, ir mano vyrui labiau patinka ramybė, nesame triukšmingų vietų mėgėjai. Taip pat dėl sveikatos, gryno oro, dėl galimybės turėti savo pro-duktų. Trečia, dėl to, kad tai patinka daryti. Mano noras turėti ir darbą, ir šeimą. Noriu žinoti, ką šiandien valgys mano vaikas ir noriu sau tai leisti. Tie-siog būti pati sau šeimininkė, o ne pri-klausyti nuo viso pasaulio. Dirbdamas mieste, kiekvieną dieną esi priklauso-mas nuo visko. Nors ir kasdien dirbu, bet galiu pati planuotis laiką.

Kodėl nusprendėte auginti ožkas, o vėliau iš jų pieno gaminti sūrį?

Mes visiškai to neplanavome, tai įvyko netikėtai. Kai pamatėme šią sodybą, labai troškome čia būti, mus tiesiog traukė gamta. Per galvą vertėmės, kad čia galėtume gyventi. Tada įsigijo-me mažą namelį. Gyvenant kaime no-rėjosi turėti ir gyvulių, nes teritorija – didelė, plačios pievos, kuriose ganėsi karvės. Leidome tą daryti ir toliau, o jų šeimininkai duodavo mums karvės

pieno. Kai pamačiau, kaip tie gyvuliai laikomi, nusprendžiau daryti kitaip, kitaip jais rūpintis, – kad gyvuliai būtų laimingesni. Iš pradžių nuvažiavome į turgų įsigyti vištų. Tačiau bevažiuo-jant kilo mintis auginti ožką, kelias jų matėme besiganančias pakelėje. Tad sustojome ir paklausėme, ar kas nors jas parduoda. Tada buvome nuvežti pas ūkininkus, laikančius ožką. Gyvu-lys pasirodė labai apleistas, mums jo pagailo, tad ir nusipirkome. Pamenu, kad visą kelią sėdėjau su tuo gyvu-lėliu kartu bagažinėje ir raminau. Taip mūsų ūkyje atsirado ožka. Iš pradžių jos pienas buvo labai specifinio skonio, negalė-jome jo pakęsti. Ta-čiau vėliau pieno atsirado daugiau, pasi-keitė ir skonis. Tad padariau išva-dą, kad pienas pri-klauso ir nuo gyvulio būklės, jo sveikatos. Po kurio laiko įsigijome dar penkias ožkas. Šiandien auginame šešiolika patelių ir du ožius.

Kada pradėjote sūrių gamybą?

Kai atsirado daugiau pieno. Pra-dėjau nuo paprasto varškės sūrio. Pasidomėjau internete, pradėjau da-ryti bandymus, tačiau gamyba ėjosi nekaip. Tad pradėjome sukti galvą, kaip sūrius pagerinti. Mano vyras susisiekė su giminėmis Italijoje – šie susitarė su vietiniais ožkų gaminto-jais dėl vietoje gaminamo natūralaus fermento. Gavę jo, iš pradžių tik eksperimentavome. Kartą gal mėne-siui užsiliko vienas sūris. Kai jo pa-ragavome, labai nustebome – skonis buvo puikus.

Iš pradžių mano sūrius ragaudavo tik vienas žmogus. Kartą, kai ožkoms pritrūko šieno, mums pagelbėjo kai-mynė, o aš atsidėkodama jai nuvežiau

KOL VIENOS ŠEIMININKĖS KULINARINIŲ PASLAPČIŲ MOKOSI IŠ SAVO MAMŲ IR MOČIUČIŲ, KITOS TRADICIJAS KURIA PAČIOS. MIESTĄ Į ATOKŲ LILEIKĖNŲ KAIMĄ (ŠILALĖS R. SAV.) IŠKEITUSI EDITA DERMONTAITĖ AUGINA OŽKAS IR IŠ JŲ PIENO GAMINA SŪRĮ. EDITOS TEIGIMU, DIDŽIAUSIA JOS SĖKMĖS PASLAPTIS – LAIMINGI AUGINTINIAI.

NUMERIO TEMA


pradėjau nuo nulio, nes nebuvo, kas pataria ar pamoko. Jei prieš kelerius metus man būtų pasakę, jog gamin-siu sūrius, tikrai nebūčiau patikėjusi. Man tai atrodė nuobodus darbas, ta-čiau supratusi, kaip juos gaminti, tarsi pradėjau savo kūrybą. Ir dabar, kai gaminu, nenoriu, kad kas trukdytų, net vyras. Šiuo metu jau moku paga-minti šešių rūšių sūrius.

Ar niekada nekilo minčių visko atsisakyti?

Tai tikriausiai ne mano charakteris. Niekada nesiekiau to, kas lengviau-sia, – atvirkščiai. Lengvus dalykus gali padaryti bet kas. O kai sunkiau, ir konkurencija mažesnė. Šiame krašte ožkų sūrio gamintojų daugiau nėra.

Auginate ketverių metų dukrelę. Ar ji domisi, ką veikia mama?

Labai domisi – nori melžti ožkas, jau kartą ir bandė, žino visų ožkų var-dus. Mano vyras neatskiria, kur kuris gyvulys, o dukrelė juos jau pažįsta. Nori kartu gaminti sūrius, padėti. Man smagu, kad jai įdomu.

Ar teko įsitikinti, kad ožkos pie-nas yra kur kas sveikesnis?

Taip, anksčiau turėjau labai daug skrandžio problemų, o pradėjus var-toti ožkos produktus visos sveikatos problemos išnyko. Net ir pamiršau, kad tokių buvo. Tačiau, žinoma, tą pradėjau jausti tik po pusmečio. Vaiko organizmo imunitetas taip pat tapo daug stipresnis.

sūrio. Šis jai labai patiko, pradėjo rekomenduoti kitiems. Taip atsirado nemažas gerbėjų būrys. Pradėjusi gaminti daugiau rūšių sūrių, nu-vykau į mugę, ten mano gaminiai buvo graibstyte išgraibstyti. Nors daugelis ir buvo skeptiškai nusiteikę, nes mano gaminiai – iš ožkos sūrio, tačiau, manau, jog tinkamai prižiūrint ožkas gali išeiti išties skanūs sūriai. Jei nori iš gyvulio gauti skanų pro-duktą, turi ir jam būti geras, gerai maitinti.

Ar galvojate plėsti sūrių prekybą?

Planuojame parduoti Mažeikiuose li-kusį nekilnojamąjį turtą ir taip plėstis toliau – įsirengti sūrinę, ją įteisinti.

Pavasarį ožkos atsives jauniklių, bus daugiau pieno. Planuoju ga-

minti ilgesnio brandinimo sūrių, laikyti juos rūsy-

je. O kol kas savo gaminiais vaišinu

artimus žmo-nes, kaimy-

nus, jų draugus ir gimi-nes – valgytojų ne-trūksta. Viskas priklau-so nuo

mūsų pačių, kiek

įdėsime darbo ir pastangų. Svar-

biausia – neprarasti žmo-nių pasitikėjimo.

Ar turite iš ko mokytis visų ga-mybos paslapčių?

Ne. Vyro senelis turėjo ožkų ūkį, ga-mindavo sūrius, tačiau tik tiek. Tiesa, vyras prisiminė, kaip gaminti rikotos sūrį. O visus kitus receptus atra-dau pati. Dalį randu internete, kita dalis – tiesiog mano eksperimentų rezultatas. Kitos šeimininkės mokosi iš savo mamų ir močiučių, o aš viską


POKALBIS PRIE KAVOS

GRAŽINA SVIDERSKYTĖ


GRAŽINA SVIDERSKYTĖ

LABIAU DIDŽIUOJUOS NE LIETUVOS, BET ATSKIRŲ JOS ASMENYBIŲ BIOGRAFIJA

ŽURNALISTĖ GRAŽINA SVIDERSKYTĖ JAU KELERIUS METUS NARPLIOJA LEGENDINIŲ LAKŪNŲ STEPONO DARIAUS IR STASIO GIRĖNO ISTORIJĄ. PIR-MO „LITUANICOS“ ISTORIJOS TARPTAUTINIO ARCHYVINIO TYRIMO AUTORĖ TEIGIA, KAD DARBO ATLIKTA DAUG, TAČIAU NEMAŽAI JO LAUKIA IR ATEITYJE, NES, SKIRTINGAI NEI MANO DAUGELIS, ŠIŲ HEROJŲ ŽYGIS NĖRA VIEN AVIA-CIJOS ISTORIJOS BLYKSNIS. NEPRAMINTUS PRAEITIES TAKUS TYRINĖJANTI ISTORIJOS DOKTORANTĖ SAKO, KAD DIDŽIUOTIS LIETUVA SKATINA NE VISOS ŠALIES, O ATSKIRŲ JOS ASMENYBIŲ, ĖJUSIŲ PRIEŠ SROVĘ, BIOGRAFIJOS.

Kas ir kada paskatino pradėti tyrinėti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno istoriją?

Ta paskata pirmiausia kilo iš patir-ties, nes jau 10 metų kaip žurnalistė su istorikais tyrinėjau istorijos mįs-les. Turėjau išlavintą įgūdį įžvelgti, kur yra tariama tiesa, o kur po taria-mu žinojimu glūdi neatsakyti klausi-mai, kurių, kaip pasirodė, niekas ne-judino iš esmės. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – tas nepaaiškinamas įkvėpimas ar labai konkreti idėja, ūmai apninkanti kūrybingus žmones. Nuo tos minties negalėjau pabėgti, nors sąmoningai pati jos tarsi nie-kaip neįkvėpiau, netgi jos vengiau, niekas kitas man jos neįkalbėjo. Kad ir kaip būtų, vieną dieną ta tema man krito į akį – tariamai žinoma, bet kaip reikiant netyrinėta. Pradėjus archyvinį tyrimą, iškart atsivėrė tokie klodai, jog tie patys bičiuliai istorikai, su kuriais anksčiau bendradarbiavau, paskatino mane įteisinti šį mokslinį darbą – taip prasidėjo doktorantūros studijos VU istorijos fakultete.N

UO

TRAU

KOS

– L.

SEG

ERS

IR I

Š G

. SVI

DER

SKYT

ĖS A

SMEN

INIO

ARC

HYV

O

Tekstas: DAIVOS BETINGYTĖS


Kiek laiko užtruko jūsų tyrimas?

Dar tebetrunka. Pradėjau šią temą nagrinėti atlikdama privalomą pir-mąjį etapą, kai susipažįsti su viskuo, kas yra prieinama, kas anksčiau yra skelbta, – publikacijomis, bet kokia publicistika, memuaristika, tyrinėjimų bandymais. Literatūros apie „Litua-nicą“, kiekybiškai vertinant, iš tikrųjų yra labai daug, tačiau didžioji jos da-lis – žurnalistiniai, atsiminimų tekstai. Buvo nuostabu, kad visoje toje masė-je neradau nė vieno mokslinio teksto. Maža to, tapo aišku, kad nuo pat „Lituanicos“ katastrofos lig šių dienų teisinis ir politinis šios istorijos kon-tekstas apskritai buvo nenagrinėtas jokiu lygiu. O juk tai tikrų tikriausias tarptautinis politinis detektyvas! Tuo-met visiškai pasitvirtino užvaldžiusi įžvalga, jog teks eiti nepramintu taku. Tai prasidėjo 2010 metais. Daug reikėjo perskaityti, pamatyti, pasišne-kėti, įsitikinti. Nuo 2011 m. pavasario prasidėjo archyvinis darbas Lietuvoje, o nuo 2011 m. rugsėjo jau dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ke-liauti iki šiol tenka labai daug.

Kiek netikėtų dalykų teko pačiai patirti ir atrasti?

Tai chrestomatinė tema, nes kiekvie-name žingsnyje tavęs laukia naujie-nos, akibrokštai, netikėtos atodangos. Taip yra dėl to, kad, kaip minėjau, nekartoju niekieno darbo. Labai daž-nai vartau archyvines bylas, kurių nė vienas tyrinėtojas nėra skaitęs. Aišku, būna, kad nauji šaltiniai sutvirtina jau turimas įžvalgas, bet dažniausiai mokslininkas dirba be jokios išanksti-nės nuostatos ir tiesiog budriai stebi, kaip kaupiami duomenys lipdo naują intelektinį konstruktą. Tai nepaprastai įdomu! Nutinka esminių, šios istorijos vaizdinį keičiančių atradimų: pavyz-džiui, įslaptinta JAV departamento speciali byla, privačiame seife rasti dingę katastrofos oficialaus tyrimo duomenys, dabar trimačiu skenavimu ir kompiuteriniu modeliavimu pirmą-kart iš nuolaužų atkuriama trimatė „Lituanica“. Tik apie visa tai trumpai nepakalbėsi. Tam ir sukūriau tinklalapį www.lituanica-documentica.lt, kad tuo besidomintys bet kada galėtų pa-matyti radinius ir atradimus, sužinoti tyrinėjimų geografiją ir chronologiją, aprašymus apie ekspedicijas, įvairių tyrimo klausimų analizes. Tegu naršo visi, kada kam patogu. Ši tema išskir-tinė tuo, kad su ja susijusios mažiau-siai trys, o gal net keturios valstybės. Pirmiausia – Lietuva, Vokietija ir JAV. Katastrofos teritorija dabar yra Len-kijoje, tad teks, ko gero, prijungti ir šios šalies, pavyzdžiui, karo žvalgy-bos, archyvus. Ši istorija – labai dau-giasluoksnė. Jeigu kas nors įsivaiz-duoja ją kaip aviacijos istorijos dalį, net nežino, kaip klysta. Mano tyrimo objektas nėra aviatorių nuotykis, bet tarptautinis politinis detektyvas, ir būtent tuo jis man įdomus ir svarbus.

Nemažai laiko, tyrinėdama S. Dariaus ir S. Girėno istoriją, praleidote JAV. Ar teko girdėti, ką tos šalies žmonės žino apie mūsų herojus?

Man kiekvieną kartą labai keista, kai lietuviai taip smalsauja apie svetim-šalius. Kaskart panūstu pasiteirauti, o kiekgi lietuviai žino apie ameri-kiečius, garsiausius jų aviatorius, astronautus, netgi prezidentus? Ogi

Gražina Sviderskytė jau kelerius metus narplioja lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istoriją. Pa-sak žurnalistės, jos tyrimo objektas nėra aviatorių nuo-tykis, bet tarptautinis politi-nis detektyvas, ir būtent tuo jis įdomus ir svarbus.

POKALBIS PRIE KAVOS


nieko nežino. Ir kas tuomet iš to klausimo? Atsakymas priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Jei apie S. Da-rių ir S. Girėną paklausi apsileidusio jankio „McDonalds“ restorane, iš-girsi tik čepsėjimą. O jei pašnekovu pasirinksi istorijos profesorių, kalba bus kitokia. Tad tegaliu pasakyti, jog dėl tarptautiškumo, detektyvi-nės ir herojinės dramos, netgi dėl katastrofos vietos ir laiko (pirmoji nacistinės Vokietijos vasara) „Litua-nicos“ istorija yra besąlygiškai ben-dražmogiška. Ja gyvai susidomi bet kuris svetimšalis.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydama knygą vaikams?

Nenoriu perdėti ir pasirodyti kankine, kuri, oi, kaip vargo, rašydama vai-kams. Iš tikrųjų buvo labai smagu. Vaikai yra mielesni už mus. Turiu pri-pažinti, kad mums reikia iš jų mokytis tyrumo, žingeidumo, atlaidumo, nes mes, suaugusieji, juos sugadiname. Esu dėkinga leidyklai už pasiūlymą parašyti šią sudėtingą istoriją vai-kams, bet paties rašymo negaliu sureikšminti. Taip, tai labai savotiška būsena: privalai nuolat sutelkti dėme-sį ne tik į aprašomą objektą ar reiški-nį, bet nepaleisti iš akių ir savo skai-tytojo, nuolat įsivaizduoti jį kaip gyvą pašnekovą. Jei jį užmiršti – tekstas iš karto tampa sunkus. Bet čia visgi ne iššūkis, o veikiau žaidimas, dėl to buvo smalsu ir visai smagu. Mielai tai pakartosiu, kai rašysiu knygelės tęsinį! Tačiau labai gaila, kad rašant suaugusiam skaitytojui, populiariajai žiniasklaidai tenka labai adaptuoti tekstus. Kodėl? Todėl, kad redaktoriai įsitikinę (o gal jie – o, siaube! – tikrai žino), kad skaitytojas yra kvailas. Ir

neva dėl to prašo primityvinti teks-tą, siaurinti, mažinti siužetinių linijų, skurdinti kontekstą. Kitaip tariant, lie-pia rašyti kam nori, tik ne intelektu-alui. Nežinau, apie ką mes kalbame, kai deklaruojame, kaip rūpinamės savišvieta, švietimu ir kultūra. Tai juk plepalai. Nes jei patys nerašome bent šiek tiek aukštesnio lygio tekstų, kad būtų ką skaityti ir intelektualui, tai apie ką tuomet tauškiame? Lig pažemių nuleista žiniasklaidos kar-telė man kur kas skaudesnis iššūkis. Rašyti vaikams, palyginti su tuo, yra didelis džiaugsmas.

Kas jus labiausiai skatina di-džiuotis Lietuva?

Turiu jus nuvilti, bet tokių dalykų yra labai mažai. Kas tikrai įkvepia, tai – galbūt, kaip ir kiekvienoje visuome-nėje, kiekviename krašte, – atskiros biografijos. Taip jau likimas mane veda, kad susiduriu su tokiais žmonė-mis, istorinėmis figūromis, mūsų am-žininkais, kurie eina prieš srovę. Jie iškyla virš sumišusios masės dumblo, kartais kone antžmogiškomis pastan-gomis kapanojasi rizikuodami viskuo ir pasiekia to, kas nebūdinga jų epo-chai arba aplinkai. Tokie pavyzdžiai, ko gero, mane ir palaiko, nes tai, ką tenka stebėti ir patirti, tai, ką tenka užčiuopti tradiciško mūsų šių laikų istorijoje, ne tik neįkvepia, bet sukelia labai slogių minčių. Pirmiausia – sa-vęs pačių nuvertinimas, pastangų, pasiekimų nevertinimas. Tragiška tai matyti. Netgi kokio diplomato raštus skaitai ir negali atsistebėti, kaip vieni kitiems kanda gerkles. Kad tik kuris nors neiškiltų, kad tik nebūtų kitoks, nepadarytų kažko kitaip! Taip ir murkdomės dumble. Mūsų Tėvynėje

kažkodėl nemėgstamos asmenybės, jos čia vargiai toleruojamos. Supran-tama, žmonėms su tvirtu stuburu bet kur rykščių tenka daugiau nei bestuburiams – nereikia turėti iliuzijų. Tačiau šiame krašte prisitaikėliškumas, sakyčiau, ypač būdingas. Beje, S. Da-rius ir S. Girėnas taip pat priklausė netoleruotinų išsišokėlių kategorijai. Ir jiems kliuvo ne vien plakimo lie-žuviais, nekorektiškos kritikos, bet ir tyčinio varžymo, netgi išnaudo-jimo – tiek gyviems esant, tiek po jų mirties. Iki tikros, paveikios pas-katos ar bent palankumo drąsioms idėjoms dar labai toli. Nesakau, kad to visai nėra – antraip juk ir mano darbo nebūtų. Tačiau dalykiškos paramos, netgi intereso trūkumas trukdo kvėpuoti, vangumas tarsi dusina. Turiu pakankamai profe-sinės ir žmogiškos patirties, tad branginu čia ar svetur sutinkamus žmones, kuriuos galiu vadinti auto-ritetais, bendraminčiais ir bendražy-giais. Tai – mano didžiulis turtas.

Nors jūsų tyrimas apie S. Darių ir S. Girėną dar nebaigtas, tačiau gal jau esate pradėjusi žvalgytis į naujas neištirtas erdves?

Duok, Dieve, sėkmės ir sveikatos užbaigti šį tyrimą. Niekada nemėgau paviršutiniškumo, kuo toliau, tuo mažiau noriu užsiimti beverčiais ar pusiniais dalykais, todėl darau viską, ką galiu, ir netgi daugiau, kad tyrimą išplėtočiau tiek, kiek įmanoma. Sunku keliais žodžiais apsakyti, bet, kaip mi-nėjau, tenka aprėpti kelias valstybes ir sluoksniuotą kontekstų sumuštinį: nuo tarptautinės, diplomatinės, konsu-linės, oro teisės, tarptautinių santykių ir atskirų šalių vidaus bei užsienio politikos iki, pavyzdžiui, oro navigaci-jos, meteorologijos, netgi ginkluotės specifikos. Tikiuosi spėti iki 2016-ųjų ir disertaciją, ir monografiją. Tačiau sa-kau tai atsargiai. Mat pajudinus vieną klausimą, atsiveria nauji galvosūkiai ir maršrutai: antai dabar vėl atsirado reikmė lėkti iki pat Kalifornijos. Ir ką? Negaliu to ignoruoti. Teks sugalvoti, kaip ir už ką ten nusidanginti. Reikia atverti dar vieną detektyvo dalį, neuž-krauti nežinios kitoms kartoms, juolab kad kai kurie šaltiniai nyksta.

Taip jau likimas mane veda, kad susiduriu su tokiais žmonėmis, istorinėmis

figūromis, mūsų amžininkais, kurie eina prieš srovę.


Pastaruosius savo gyvenimo metus daug laiko praleidžiate Islandijoje, čia dirbate gidu, tad, galima sakyti, šalį pažįstate išties gerai. Ar šiame tolimame krašte lengva gyventi lietuviui? Gal yra dalykų, prie kurių taip ir nepa-vyksta priprasti?

Viskas priklauso nuo to, kurioje Islandijos dalyje gyveni. Nuo 2011 metų gyvenu seniausioje ir mažiau-siai turistų lankomoje Islandijos dalyje – Vakarų fiorduose. Šalia vienkiemio yra nuostabaus grožio aukso spalvos paplūdimys, o jo ribas iš abiejų pusių brėžia stačios uolos, kurių šlaituose vasaros metu apsi-gyvena daugybė jūros paukščių. Tai ta vieta, kurioje beveik neįmanoma jaustis blogai. O atsiradus kažko-kiems rūpesčiams, visada gelbsti islandų šeima, kurių namuose būnu apsistojęs.

Gyvenant tokioje vietoje vasarą, dažniausiai jokių problemų nekyla, tačiau žiemą gyvenimo sąlygos yra

EDMUNDAS STATKAUSKAS

gana sudėtingos. Dėl sniego nepra-važiuojami keliai, labai stiprus vėjas ir tamsa. Būtent prie islandiško žiemos oro, o dar tiksliau, stipraus vėjo, man ir nepavyksta priprasti. Priminsiu, kad Islandija yra antra labiausiai vėjuota apgyvendinta vieta žemėje, žiemos metu tai ypač išryškėja. Būtent dėl šios priežasties žiemas dažniausiai leidžiu Lietuvoje ir į Islandiją grįžtu tik pavasarį.

Kaip atrodo jūsų darbo diena Is-landijoje?

Kiekviena mano darbo diena skiriasi nuo prieš tai buvusios. Keliautojai yra skirtingi, jie turi nevienodų poreikių, todėl reikia nuolat planuoti ir ruošti įvairias ekskursijas, turus bei keliones po Islandiją. Su viena turistų grupe važinėjame keturračiais motociklais, su kita – lankomės muziejuose, o su trečia – kopiame į kalnus ir maudo-mės lediniame lagūnos ežere. Mano darbo diena priklauso nuo keliaujan-čiųjų norų ir pageidavimų. Kiekvienu atveju aš pats atrandu kažką naujo

ir dar nepatirto. Stengiuosi mėgautis savo darbu, tačiau visko pasitaiko. Laisvalaikiu rašau straipsnius apie Islandiją, kuriu vaizdo filmukus, daug vaikštau ir fotografuoju.

Kokį keliavimo būdą mėgstate?

Dažniausiai keliauju vienas arba su draugais, kuriuos gerai pažįstu ir kurie puikiai pažįsta mane. Taip kyla mažiau varginančių ir kelionę nepa-taisomai sugadinančių ginčų. Kelionė man yra tarsi išsivalymas, todėl sten-giuosi maitintis kuo paprasčiau, na-kvoti palapinėje, keliauti autostopu, autobusu ar traukiniu. Prabanga ir patogumai kelionėje man nėra svar-būs ir reikalingi. Svarbiausia yra tai, ką patiriu, ką pamatau ir ką nuveikiu. Labai mėgstu kalnus, krioklius ir nak-tyje spragsintį laužą.

Ar pats keliaudamas naudojatės gidų paslaugomis?

Labai retai. Jau minėjau, kad keliauti mėgstu vienas arba su man artimais žmonėmis.

Kelionė man yra tarsi išsivalymas.

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ E

. STA

TKAU

SKO

ASM

ENIN

IO A

LBU

MO

GIDAS IR KELIONIŲ VADOVAS

POKALBIS PRIE KAVOS


Kaip islandams pristatote savo tė-vynę Lietuvą? Kuo Lietuva ypatinga jums pačiam?

Pirmiausia pasigiriu, kad turime didžiulių miškų, aukštų medžių ir vešlią augmeni-ją. Jiems tai svetimas, o dažnai ir nema-tytas vaizdas. Ne kartą būna situacijų, kai islandas man rodo laukymę su kelio-lika medžių ir išdidžiai sako: „Tai vienas iš nedaugelio Islandijos miškų.“ Tada aš pradedu savo pasakojimą apie Lietuvą ir jos miškus.

Islandams mėgstu pasakoti apie lietuvišką maistą, papročius, šaltas žiemas ir šiltas vasaras, gražias lietuvaites, žiaurią sovietų okupaciją. Daugelis islandų nuoširdžiai džiaugiasi bent šiek tiek prisidėję prie Lie-tuvos nepriklausomybės atgavimo, tačiau tikrai ne visi žino, jog jie pirmieji tarptauti-niu mastu pripažino mūsų valstybę.

PAŽINK ISLANDIJĄ!Leidykla „Terra Publica“ pristato autorinę kelio-nių vadovo Edmundo Statkausko knygą „Pažink Islandiją“. Knygos autorius 2009 m. keliaudamas po Islandiją suprato, jog jo pašaukimas – būti gidu. Nuo to laiko jis aktyviai siekė šio tikslo, o 2011 m. pradėjo gido karjerą. Iš pradžių Edmundas vykdė turus su keturra-čiais motociklais po seniausią Islandijos dalį – Vakarų fiordus, o vėliau ir po visą Islandiją. Kai vietiniai gyven-tojai pradėjo sakyti, jog šis vaikinas apie Islandiją žino daugiau nei jie patys, Edmundas nusprendė apie šią šalį parašyti knygą. Šalį, kurią pamilo pirmo savo vizito Islandijoje metu.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmoje skaitytojas supažin-dinamas su Islandijos valstybe, jos istorija, kultūra, tradicijomis ir papročiais. Geografinė šalies padėtis ir sudėtingos gyvenimo sąlygos užgrūdino islandus ir išmokė naudotis gamtos teikiamomis gėrybėmis. Lietuviams neįprasti maisto gamybos būdai ir islandų tradiciniai patiekalai daugelį amžių buvo vienas svar-biausių vietinių gyventojų išlikimo veiksnių. Islandijos atradimas bei apgyvendinimas, tradicinis vietinių gy-ventojų maistas, šventės, kalba ir istorija – visa tai pirmoje knygos dalyje.

Antroje dalyje – daugiau nuotraukų nei teksto, nes Is-landijos grožio ir išskirtinumo vien tekstu atskleisti ne-įmanoma. Tirpstantys ledynai ir ledkalnių lagūnos, vis dar aktyvūs ugnikalniai ir karštosios versmės, galingi kriokliai ir nuolat besiveržiantys verdančio vandens gei-zeriai – visa tai aprašyta ir iliustruota stulbinamomis nuotraukomis.

Trečioji knygos dalis – praktiniai patarimai keliauto-jams. Ši dalis aktuali visiems, besiruošiantiems aplan-kyti Islandiją.


KELIONĖS

Anot Tauro Mazlavecko, stiuardams baisiausias dalykas skrendant lėktuvu yra sloga

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ A

SMEN

INIO

T. M

AZLA

VECK

O A

LBU

MO

IR

IŠ „

BALT

IC A

VIAT

ION

ACA

DEM

Y“ A

RCH

YVO


DAŽNIAUSIAI STRESĄ LĖKTUVE SUKELIA SVEIKATOS SUTRIKIMAI„Aš labai bijau aukščio“, – teigia 18 metų skrydžių palydovu dirbantis Tauras Mazlaveckas ir pabrėžia, kad šiame darbe vienas iš baisiausių dalykų yra sloga. Stiuardesė Jurgita Balevičienė tvirtina, kad skrydžių palydovai turi mokėti ne tik gesinti gaisrą, bet ir palaikyti žmogaus gyvy-bę sustreikavus jo širdžiai ar ištikus anafilaksiniam šokui.

Jurgita Balevičienė, Baltijos aviacijos akademijos kokybės vadybininkė ir orlaivių palydovų ir pilotų mokymų instruktorė, aiškina, kad pagrindinė stiuardesių misija yra užtikrinti kelei-vių saugumą. Anot 18 metų skrydžių palydove dirbančios moters, jei lėktu-ve kiltų avarija, gaisras ar keleiviams pasidarytų bloga, stiuardesė yra tas žmogus, kuris privalo visus išgelbėti.

„Mes juokiamės, kad stiuardesė yra ir psichologė, ir gaisrininkė, ir medi-cinos seselė, ir gelbėtoja, ir netgi ta, kuri, blogiausiu atveju, turėtų paimti ir ant rankų išnešti keleivius“, – pa-sakoja stiuardesė.

J. Balevičienė teigia, kad norint tapti stiuardu ar stiuardese, reikia

SKRYDŽIŲ PALYDOVAI

IR PSICHOLOGAI, IR GAISRININKAI,

IR MEDICINOS SESELĖS

„Aš sergu aviacija“, – prisipažįsta stiuardesė Jurgita Balevičienė

išklausyti pirmosios pagalbos kursus: skrydžių palydovai turi gebėti palai-kyti žmogaus gyvybę, kol lėktuvas pasieks žemę.

„Sustreikavusi žmogaus sveika-ta – dažniausia problema, ištinkanti skrendant lėktuvu. Buvo tokių atve-jų, kai vienam žmogui prasidėjo aler-gija, kitą kartą keleivį ištiko anafilak-sinis šokas, kitam sustreikavo širdis, daugeliui žmonių kyla problemų dėl kraujo spaudimo“, – teigia J. Bale-vičienė.

Jeigu dėl sveikatos sutrikimų išky-la pavojus žmogaus gyvybei, lėktuvas leidžiasi artimiausia-me oro uoste. Tokią situaciją teko patirti Taurui Mazlavec-kui.

„Skridome iš Vilniaus į Dubliną, vieną vyrą ištiko infarktas, teko jį gelbėti. Pradėjome leistis Kopen-hagoje, tačiau keleivio savijauta pagerėjo ir šis atsisakė leistis“, – pasakoja T. Mazlaveckas, mokymų

Tekstas: AUŠROS JAKUBONYTĖS


centre dirbęs instruktoriumi, – ruo-šęs stiuardus ir pilotus darbui.

Anot jo, pagal ataskaitas, kuriose pa-teikiama sveikatos sutrikimų lėktuve statistika, galima išskirti, jog skren-dant dažniausiai žmonėms svaigsta galva, jie blogai jaučiasi. „Žmonės dažniausiai nežino, kad taip yra dėl slėgio pasikeitimų“, – aiškina skry-džių palydovas.

Be pirmosios pagalbos kursų, pasa-koja J. Balevičienė, skrydžių palydo-vai mokomi lėktuve gesinti gaisrą, išgyventi patys ir išgelbėti keleivius nusileidus vandenyje (todėl stiuardai privalo mokėti plaukti), turi išklausyti kursus apie pavojingus krovinius, lėktuvo dalis, aviacijos terminus ir lėktuvo saugumą.

„Tikrai nesimokome, kaip neutra-lizuoti bombą, bet aiškinamės, ką daryti, jei ji kur nors pritvirtinta. Mes mokomi, kaip reaguoti tokio-je situacijoje, kam ir ką pranešti. Kiekviename lėktuve yra lėktuvo

gamintojo paskirta vieta, kur tokiu atveju reikia patalpinti pavojingą, įtartiną daiktą. Jeigu įtaisas sprogs toje vietoje, lėktuvui bus padaryti minimalūs pažeidimai, jis galės sau-giai nusileisti ant žemės“, – aiškina J. Balevičienė.

LĖKTUVE – VISI LYGŪS, BET KAI KURIUOS TENKA TRAMDYTIT. Mazlaveckas teigia, kad skrydžių palydovo darbe jį labai žavi tai, kad visi lėktuve skrendantys žmonės pa-sidaro paprastesni, tą galima pama-tyti iš jų veidų.

„Įžengę į lėktuvą žmonės, nesvarbu, ar tai bus prezidentas, ar garsus asmuo, ar paprasčiausias vaikinukas iš gatvės, tampa vienodi, nes jei kas nors atsitiks, visiems atsitiks tas pats. Tai matyti iš žmonių veidų“, – aiškina pašnekovas.

KELIONĖS

Skrydžių palydovas privalo visas situacijas užglaistyti taip, kad tą keleivį, kad ir koks piktas jis būtų, nuramintų.

„Kai pradėjau šokinėti su parašiutu, stiuardo darbas pasidarė nuobodus, nes tu skrendi lėktuvu, bet negali iš jo iššokti“, – sako T. Mazlaveckas


Įžengę į lėktuvą žmonės, nesvarbu, ar tai bus prezidentas, ar garsus asmuo, ar paprasčiau-sias vaikinukas iš gatvės, tampa vienodi, nes jei kas nors atsitiks, visiems atsitiks tas pats.

Tačiau tiek jis, tiek J. Balevičienė tikina, jog skrendant neišvengiamos konfliktinės situacijos, kurias stiuar-dai privalo išspręsti, – to jie taip pat mokomi specialiuose kursuose.

„Mes mokomi psichologijos ben-draujant su keleiviais, nes jų būna visokių. Skrydžių palydovas privalo visas situacijas užglaistyti taip, kad tą keleivį, kad ir koks piktas jis būtų, nuramintų“, – tikina stiuardesė.

Jai antrina ir T. Mazlaveckas, pasa-kodamas, kaip kartą teko raminti apsvaigusį vaikiną, kuris grasino pa-degti lėktuvą, jei negaus išgerti.

„Iš Londono skrido trys vaikinai, vie-nas iš jų buvo pavartojęs kažko dau-giau, ne tik alkoholio. Iš pradžių jis prarado sąmonę, mes jam suteikėme pirmąją pagalbą. Greitai atsigavęs vaikinas ėmė reikalauti alkoholio. Aš jam paaiškinau, kad teisiškai to dary-ti negalime. Tada jis nuėjo į tualetą,

18 metų skrydžiu palydovu dirbantis T. Mazlaveckas teigia bijantis aukščio

atidarė šiukšlių dėžę ir laikė virš jos uždegtą degtuką, grasindamas, kad jei jam neduosiu alkoholio, jis pa-degs lėktuvą“, – prisimena stiuardas. Tą kartą konfliktą pavyko išspręsti paprašius to vaikino draugų pagal-bos. Skrydžių palydovas tikina, jog nusileidus oro uoste konfliktiškiems asmenims iškviečiama policija, kuri imasi tolesnių veiksmų.

DĖL SLOGOS – NEDARBINGUMO LAPELISOrlaivių palydovų ir pilotų mokymų instruktorė tvirtina, kad skrydžių paly-dovų darbe rutinos nėra nė kvapo, ta-čiau taip pat nėra ir įprastų savaitgalių ar šventinių dienų. „Bet man rutinos nebuvimas ir yra šio darbo pranašu-mas, nes kiekviena diena yra visiškai kitokia. Man tai patinka, aš sergu avia-cija“, – pabrėžia stiuardesė.

Pašnekovė atskleidžia, jog kartais būna tokių dienų, kai nėra laiko net atsisėsti, kartais reikia dirbti 12 va-landų. Tai nelengvas darbas – tam pritaria ir T. Mazlaveckas.

„Jeigu turi šeimą – tavęs nebūna namuose, nematai nei vaikų, nei su-tuoktinio. Šiame darbe nėra šeštadie-nių ir sekmadienių, savaitgaliai gali būti bet kada. Tačiau iš kitos pusės – kas pradeda šį darbą, labai sunkiai iš jo išeina“, – tikina stiuardas.

Kalbėdamas apie nemalonias patir-tis, T. Mazlaveckas išskiria slogą – dėl jos nuėję pas gydytoją skrydžių palydovai iškart gali gauti nedarbin-gumo lapelį.

„Kartą atėjau į darbą ir radau prieš skrydį verkiančią stiuardesę. Paklau-siau, kas nutiko, o ji atsakė, kad jai sloga. Tai yra baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti lėktuve. Kai už-sikemša nosis, ausys, slėgis lėktuvo viduje būna vienoks, o išorėje – vi-sai kitoks, tad leidžiantis lėktuvui atrodo, kad galva tuoj sprogs. Tada būna visiškai nejuokinga“, – tvirtina skrydžių palydovas.

BANDO ĮVEIKTI AUKŠČIO BAIMĘT. Mazlaveckas teigia, kad žmonėms, dirbantiems aviacijoje, reikia adrena-lino, taip pat priduria, jog tą parodo ir paties laisvalaikio užsiėmimai – vy-ras mėgsta šokti su parašiutu, užsii-ma jachtų sportu.

„Kai pradėjau šokinėti su parašiu-tu, darbas pasidarė nuobodus, nes skrendi lėktuvu, tačiau negali iš jo iššokti. Aš pats labai bijau aukščio. Paprastai mėgstu šokinėti iš 4 kilo-metrų, kad nematyčiau žemės, arba kad ji atrodytų kaip žemėlapis. Atsi-stojęs namo balkone šeštame ar sep-tintame aukšte, jaučiu kaip pradeda drebėti rankos ir kojos“, – pasakoja T. Mazlaveckas.

Skrydžių palydovas priduria, jog siek-damas įveikti aukščio baimę, norėjo nugalėti save – šokant su parašiutu baimės atsikratyti nepavyko.


KELIONĖS

NU

OTR

AUKO

S –

I. G

INAI

TYTĖ

S IR

AG

ENTŪ

ROS

„SCX

“

KAS BENT KARTĄ BUVO UŽLIPĘS ANT SLIDŽIŲ AR SNIEGLENTĖS, TURI DU PASIRINKIMUS: ARBA TAPTI ŠIO AK-TYVAUS LAISVALAIKIO MĖGĖJU, ARBA NUOŠIRDŽIAI SAU PRISIPAŽINTI – „TAI NE MAN“. JEIGU Į ŠĮ KLAUSIMĄ ATSAKEI TEIGIAMAI – TU JAU SLIDI-NĖJIMO KURORTŲ KLIENTAS. KYLA KLAUSIMAS, KUR IR UŽ KIEK GERIAU-SIA SLIDINĖTI ŠIĄ ŽIEMĄ?


ANT SLIDŽIŲ PIRMĄ KARTĄPabandyti slidinėti puikiai galima ir Lietuvoje. Birštonas – puikus ir ne-brangus slidinėjimo centras, įsikūręs pačiame kurorto viduryje. Čia sutiksi nemažai naujokų, šį aktyvų laisva-laikio užsiėmimą pasirinkusių pirmą kartą.

Birštone veikia dvi trasos – 300 m pažengusiems ir 40 m – pradedantie-siems. Žinoma, veikia keltuvas, šalia trasų – inventoriaus nuoma.

Automobilių stovėjimo aikštelė – visai šalia, todėl pasistiprinti, užkąsti ar kitaip numalšinti savo poreikius ne-brangu ir patogu čia pat.

Mokestis už įrangą visai dienai – 20–30 litų, savaitgaliais ir švenčių dieno-mis – 30–40 litų. Keltuvo mokestis – 2 litai kaskart kylant.

Deja, slidinėjimo sezonas Biršto-ne prasideda vėlai, šiais metais – 2014 m. sausio 14 dieną. Tad žvel-giame į Druskininkus! Druskininkuose

UR KSLIDINĖSIME ŠIEMET? Tekstas: ILONOS GINAITYTĖS

nuo 2011 metų įrengta „Snow are-na“ – modernus žiemos pramogų kompleksas. „Snow arenoje“ pajusi komfortą – pradedant nuo krėslinių keturviečių keltuvų ir baigiant gali-mybe pasirinkti, kur ir kada slidinė-ti, – lauke ar viduje, žiemą ar vasarą. Mat Druskininkuose yra dvi uždaros ir trys atviros 8 ha teritorijoje įrengtos slidinėjimo trasos. Taip pat yra trasų pradedantiesiems. Galima pasinaudo-ti „Dru Ski School“ slidinėjimo centro trenerių paslaugomis. Aktyvaus spor-to mėgėjai gali atsipūsti šalia trasų esančiame ledo bare ar kavinukėse.

Visgi Druskininkai, lyginant su Birš-tonu, yra brangesnis slidinėjimo centras. Visai dienai suaugusiesiems ši pramoga ir inventoriaus nuoma kainuoja apie 140 litų. Todėl ne veltui vietiniai gyventojai sako, jog Druskininkų slidinėjimo trasos skirtos ne lietuviams, o užsieniečiams ir ne Lietuvoje gyvenantiems slidinėjimo aistruoliams. . Daugiau informacijos

www.snowarena.lt


KELIONĖS

NEBRANGUS SLIDINĖJIMAS LENKIJOJEJeigu Druskininkų trasų nepakanka – važiuok į Lenkiją. Slidinėjimą kaimy-nystėje renkasi daugelis lietuvių. Mat Lenkijos (Suvalkų) slidinėjimo kuror-tas palyginti nebrangus, čia nuolatos veikia juodos (sudėtingos, skirtos profesionaliems sportininkams), raudonos (vidutinio sudėtingumo pa-žengusiems slidininkams), mėlynos (paprasčiausios, skirtos pradedantie-siems) ir vaikams skirtos trasos. Ben-dras visų jų ilgis siekia apie 2 km.

Lenkijos slidinėjimo kurorte veikia įrangos nuoma, tačiau savaitgaliais čia nusidriekia žmonių eilės, kartais inventoriaus net neužtenka. Slidinė-jimo įrangą galima išsinuomoti visai dienai vos už 30 litų.

Lietuviai – dažni Suvalkų slidinėjimo centro lankytojai. Tai patvirtina ne tik iš visų pusių skambantys lietuviški žodžiai, bet ir mūsų kalba pateikti už-rašai bei kainos. Tad susikalbėti tikrai paprasta. . Daugiau informacijos

www.slidineju.lt

LATVIJOS SLIDINĖJIMO KURORTAIMilžkalnis ir Riekštukalnis – populia-riausi ir mėgstamiausi lietuvių slidinė-jimo kurortai Latvijoje.

Milžkalnis – apie 30 km nuo Jūrmalos nutolęs Latvijos slidinėjimo centras. Kurorte veikia 8 skirtingų ilgių trasos, tramplynų trasa snieglentininkams, septyni modernūs keltuvai, rogučių kalnas vaikams. Ilgiausios trasos il-gis – 320 metrų.

Esi miegalius ir į slidinėjimo kurortą įsiruošei gerokai po pietų? Nesijau-dink, mat trasos penktadieniais ir šeš-

tadieniais apšviestos iki 24 valandos!

Didžiausias slidinėjimo kurortas Baltijos šalyse – Riekštukalnis. Čia yra 10 įvai-raus dydžio ir ilgio trasų, tinkančių tiek pradedančiajam, tiek gerai įgudusiam lankytojui. Kaip skelbia jų interneto portalas, slidinėjimo parkas artimiausiu metu padidins trasų pasirinkimą!

Kainos Latvijos slidinėjimo centruo-se nesikandžioja. 3 valandų trasų ir įrangos nuoma Milžkalnyje kainuoja apie 67,50 litų, o Riekštukalnyje – 75,55 litų. . Daugiau informacijos

www.milzkalns.lv/lt www.riekstukalns.lv/lt

UŽ EUROPOS SĄJUNGOS RIBŲJeigu jauti, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių kurortai tavęs nebetenkina, nori ilgesnių ir sudėtingesnių trasų, – ke-liauk į Ukrainą, slidinėjimo kurortą Bukovelį.

Bukovelis – slidinėjimo kurortas, įsi-kūręs Karpatų kalnuose, netoli Polia-nicos gyvenvietės. Tai pirmasis Ukrai-nos slidinėjimo kurortas, atitinkantis visus tarptautinius reikalavimus. Čia įrengtos 8 juodos, 41 raudona ir 12 mėlynų net 50 km besidriekiančių trasų, veikia 14 keturviečių krėslinių keltuvų. Bukovelio kurortas lietu-vius ypač vilioja puikia kokybe ir maža kaina. Pasak žurnalo „Veidas“ (2011 m. kovo 12 d.), nuo Alpių ku-rortų šis slidinėjimo centras skiriasi tik kaina.

Iš tiesų, čia slidinėjimo kainos nėra aukštos, o norėdamas dar daugiau sutaupyti slidinėjimo pasą turėtum pirkti iki 9 val. ryto. Tokiu atveju še-šių dienų slidinėjimo pasas kainuos apie 340 litų, o po 9 valandos – 457,6 litų. Patartina pasiimti savo slidinėji-mo įrangą, nes kurorto inventorius – gana prastas.

Nepaisant puikių Bukovelio trasų ir nedidelių kainų, toliau už kurorto ribų justi sovietmečio dvasia... Kurorto vaizdą galima iliustruoti Bukovelio lankytojo žodžiais: „Bendras įspūdis tikrai geras, tačiau aplinka ir aptarna-vimas – labai žemo lygio. Keliai – tra-giški, tokių nesu matęs net pas mus kaime.“ (Aras, 2011) . Daugiau informacijos

www.bukovel.com

Žinoma, tikriems slidinėjimo aistruo-liams Ukrainos keliai ir aptarnavimo lygis nėra pagrindiniai kokybės rodi-kliai. Juk skrydis nuo kalno viršūnės atperka ne tik duobėtus kelius, bet ir skaudamus kojų raumenis po pirmųjų slidinėjimo dienų.

Jei nori ilgesnių ir sudė-tingesnių trasų, – keliauk į Ukrainą, slidinėjimo ku-rortą Bukovelį.


Pabandyti slidinėti pui-kiai galima ir Lietuvoje. Birštone ir Druskininkuo-se sutiksi nemažai nau-jokų, šį aktyvų laisvalai-kio užsiėmimą pasirinku-sių pirmą kartą.

Lenkijos (Suvalkų) slidinėjimo kurortas palyginti nebrangus, čia nuolatos veikia juodos (sudė-tingos, skirtos profesionaliems sportininkams), raudonos (vidutinio sudėtingumo pažengusiems slidininkams), mėlynos (paprasčiausios, skirtos pradedantiesiems) ir vaikams skirtos trasos. Ben-dras visų jų ilgis siekia apie 2 km.


KELIONĖS

NU

OTR

AUKO

S –

V. K

AND

ROTO

IR

IŠ I

. IR

J. S

TEPO

NAV

IČIŪ

ČIŲ

ASM

ENIN

IO A

RCH

YVO

„Galeries Lafayette“


PIRKINIŲ MANIAKĖS

Metų pradžia – puikus laikas aplankyti Paryžių, net jei įsimylėti ir romantiškai pasivaikščioti Prancūzijos sostinėje nėra jūsų 2014 metų sąraše. Nuo sausio pradžios ar netgi iš karto po Kalėdų iki pat vasario mėnesio vidurio paryžiečių akys blizga iš meilės nau-jiems spintos gyventojams ir puikioms nuolaidoms. Pirmosios 20–30 proc. nuolaidos (Soldes!) džiugina tik iš pra-džių. Vasario pradžioje prekės parduo-tuvėse dar kartą būna nukainojamos, todėl galima rasti ir tikrų tikriausių 60–70 proc. nuolaidų. Žinoma, jei tik rasite tinkamą dydį, nes daugelis pa-ryžiečių paprastai dėvi 36–38 dydžio drabužius ir avi 37–39 dydžio batus.

Jei galite sau leisti išlaidauti pirkdami prabangių prekių ženklų drabužius arba bent dalyvauti tokių pirkinių fies-toje, t. y. jei norite pamatyti, kur nuo-laidų metu traukia japonų ir rusų tau-tybės turistai bei turtingi paryžiečiai, sukite į Hausmano bulvarą (Boulevard Haussman). Čia dėl turtingų klientų varžosi dvi parduotuvės – „Galeries Lafayette“ (Nr. 40) ir „Printemps“ (Nr. 64). Įspūdingas ne tik prekių asortimentas ir pirkėjų kiekis, bet ir pačios parduotuvės, savo interjeru labiau primenančios teatrą ar muziejų. Jei nenorite ar negalite išlaidauti – ap-lankykite jas kaip turistinį objektą, o apsipirkti galėsite bulvare esančių po-puliarių prekių ženklų parduotuvėse.

Patys prabangiausi ir žinomiausi na-cionaliniai mados namai, tokie kaip „Chanel“ ar „Dior“, įsikūrę visai netoli Eliziejaus laukų – Montenjė alėjo-je (Avenue Montaigne). Nežinia, ar garsusis Mišelis Montenjė, renesanso laikų rašytojas, kurio vardu pavadinta ši gatvė, norėtų ir galėtų čia apsi-pirkti, bet pasirinkti tikrai turėtų iš ko: „Louis Vuitton“, „Ralph Lauren“, „Fendi“, „Valentino“, „Bulgari“ ir kele-tas kitų prabangių vietelių.

Gerai žinomus prekių ženklus („H&M“, „Zara“, „Carties“, „Gap“, „Hugo Boss“ ir kt.) bei keletą prabangesnių parduotuvių pa-matysite Eliziejaus laukuose. Čia nekilnojamojo turto kainos – vie-nos aukščiausių Paryžiuje. Tai, kad čia savo parduotuves atidaro didieji drabužių tinklai, geriausiai parodo besikeičiančią mados verslo struktūrą. Dar 2007 metais miesto valdžia uždraudė švedų bendrovei „H&M“ čia atidaryti savo parduotuvę. Nepaisant šių draudimų, vos po dvejų metų didelė šio prekės ženklo parduotuvė atvėrė duris 88 numeriu pažymėtame name. Tiesa, nuolaidų metu spūstys parduotuvėse būna nežmoniškos, o prekių pasi-rinkimas mažėja kartu su galimybe sulaukti eilės prie matavimosi kabinos. Iš tiesų, geriau rinktis populiarias par-duotuves, esančias toliau nuo miesto širdies. Jei dar liko šiek tiek jėgų ar norite atšvęsti sėkmingą pirkinį, už-sukite į pačią žinomiausią „Laduree“ („Maison de Macarons“ – tradicinių paryžietiškų saldėsių namų) arbati-nę. Galite išgerti arbatos ar tiesiog nusipirkti pasakiško skonio saldėsių, kuriuos jums surinks ir supakuos pirš-tinėti patarnautojai.

Norint apsipirkti visai nebūtina nu-krypti nuo turistinių maršrutų. Nacio-nalinių prekių ženklų ir prekių žemo-mis kainomis surasite Rivolio gatvėje (Rue de Rivoli), esančioje šalia Luvro muziejaus, aplink Pompidu šiuolaikinio meno muziejų, rotušę (Hôtel de Ville), Grevo aikštę (Place de Greve), Mon-parnaso bokštą (Tour Montparnasse).

Eilinis Paryžiaus gyventojas, gaunan-tis vidutinį darbo užmokestį, drabužių pačiuose prabangiausiuose prekybos centruose neperka netgi nuolaidų metu. Paryžiaus žavesys juntamas nedideliuose Lotynų kvartalo buti-

kuose, mažose vienos salės parduo-tuvėse visai šalia Liuksemburgo sodų ar Senos krantinėje ir vietiniuose turgeliuose. Paryžiečiai vertina meną sukurti savitą stilių vintažiniais dra-bužiais ir kokybiškomis prekėmis iš „Monoprix“ parduotuvės, visa tai vai-nikuojant šeimos brangenybėmis.

Paryžius nebūtų Paryžius – jis žavus visais metų laikais. Neverta nusiminti, jei atvykote čia jau nuolaidoms pasi-baigus, vadinasi – turėsite laiko užkilti į Eifelio bokštą (eilės tikrai nema-žesnės nei prie matavimosi kabinų). O kokybiškų ir pigių drabužių rasite „Mistigriff“ išparduotuvėse. Čia garsių prekių ženklų drabužių, dažniausiai praėjusio sezono, įsigysite iki 80 proc. pigiau. Labai pigių parduotuvių ar netgi dėvėtų drabužių pardavimo vietų rasite žymiajame Monmartro rajone (Butte-Montmartre), šalia Švč. Širdies bažnyčios (Sacre Coeur), tolimesniuo-se Paryžiaus rajonuose, šalia miesto geležinkelio stočių. Kol vyksta statybos darbai, nuolaidas visą sezoną taiko ir parduotuvės, esančios vienose žy-miausių Paryžiaus prekyviečių – Halė-se (Les Halles), įsikūrusiose Montoržė gatvėje (Rue Montorgueil).


KELIONĖS

NAUDINGA INFORMACIJAAnot žinomos Paryžiaus stilistės, knygos „Paryžietė“ autorės Inesos de la Fressange, tikro paryžietiško stiliaus nesukursite be septynių bū-tinų (must have) dalykų: klasikinio juodo vyriško stiliaus švarko, liet-palčio, tamsiai mėlyno megztinuko, mažos juodos suknelės, odinio švar-ko, džinsų ir paprastų marškinėlių.

Prancūzijoje parduotuvės dirba sa-vitu laiku: įprastai nuo 10 val. iki 18–19 val., nedirba sekmadieniais ir pirmadieniais iki pietų. Ketvirtadie-nis – tradicinė apsipirkimo diena, šią dieną parduotuvės dirba kiek ilgė-liau, kaip ir nuolaidų metu sausio–vasario ir birželio–liepos mėnesiais (tačiau toli gražu ne visos, deja).

Per išpardavimą prekės paprastai surūšiuojamos pagal dydį (puiki idė-ja!), skirtingos nuolaidos pažymimos skirtingomis spalvomis, tačiau par-davimo kaina etiketėje nefiksuojama (ne tokia puiki idėja, bet labai patogi pardavėjams, ak, tie prancūzai!).

BOULANGERIE À L’ANCIENNEW („Senoji kepyklėlė“) – jauki ir kvapni prancūziško stiliaus kepyklėlė (26 Rue des Abbesses). Joje galima paragauti prancūziškų ragelių, prancūziško ba-tono, sausainių, tortų, macarons py-ragaičių, prancūziškos duonos ir kitų skanumynų, be kurių neįsivaizduoja-mas paryžietiškas gyvenimas. Viskas kepama vietoje esančioje krosnyje. Nepamirštama akimirka – burnoje tirpstantis pyragaitis ir kava.

SESERYS IGNOTA IR JUSTINA STEPONAVIČIŪTĖS PUIKIAI PA-ŽĮSTA MADOS, KULTŪROS IR MEILĖS SOSTINĘ PARYŽIŲ. IGNOTA ŠIAME MIESTE GYVENA IR DIRBA JAU DAUGIAU NEI KETVERIUS METUS, O JUSTI-NA, KAIP TIKRA PARYŽIAUS FANATIKĖ, ATVAŽIUOJA BENT TREJETĄ KARTŲ PER METUS ATOSTOGAUTI IR, BE ABEJO, APSIPIRKTI. LEISKIMĖS IR MES DRAUGE SU SESERIMIS SIAUROMIS PARYŽIAUS GATVELĖMIS.


BY FLOWERS („Pagal gė-les“) – vintažinių drabužių bu-tikas (26 Rue de Chappe). Čia kiekviena atras sau patinkančią rankinę, suknelę ar elegantišką švarkelį. Vaikinai neišeis be skrybėlės ar įdomaus vintažinio aksesuaro.

L’ OBJET QUI PARLE („Daiktai, kurie kal-ba“) – sendaikčių butikas, įsikūręs siauroje Paryžiaus menininkų rajono Monmartro ga-tvėje (86 Rue des Martyrs). Jo nepastebėti neįmanoma. Akį iškart patraukia gatvėje iš-dėlioti daiktai, spinduliuojantys savo istoriją. Viduje puikuojasi šimtus metų skaičiuojan-tys prabangūs šviestuvai, drugelių ir gyvūnų iškamšų kolekcijos, porcelianiniai Provanso stiliaus indai ir tapetai. Čia kiekvienas daik-tas pasakoja savo istoriją.

VINTAGE DÉSIR („Pageidaujame vinta-žo“) – vintažinių drabužių butikas (28 Rue Yvonne le tac), sužavintis pa-prastumu ir savita aura. Butiką puošia daugybė mados iškarpų iš prancū-ziškų žurnalų.


KALVOTAME, GILIAIS EŽERŲ DUBURIAIS NUSAGSTY-

TAME, SALŲ IR PUSIASALIŲ IŠRAIŽYTAME ŽEMAITIJOS

REGIONE ĮSTEIGTAS ŽEMAITIJOS NACIONALINIS PAR-

KAS. ČIA DUNKSO TANKŪS EGLYNAI, VAKARŲ TAIGA

VADINAMI NATŪRALŪS SPYGLIUOČIŲ MIŠKAI, TYVU-

LIUOJA DIDŽIAUSIAS ŽEMAITIJOJE PLATELIŲ EŽERAS

SU SEPTYNIOMIS SALOMIS, ŽIEMĄ ŠVENČIAMOS SIAU-

TULINGOSIOS UŽGAVĖNĖS!

ŽĖIMA, ŽĖIMA,

BIEK ĖŠ KĖIMA!

ŽĖIMA, ŽĖIMA,

BIEK ĖŠ KĖIMA!

ŽIEMOS PRAMOGOS ŽEMAITIJOS NACIONALINIAME PARKE

Tekstas: JOVITOS MARTIŠIŪTĖS

YPATINGA LIETUVA


NU

OTR

AUKO

S –

A. K

UPR

ELYT

ĖS


Žemaitija gali didžiuotis ne vien nuos-tabia gamta – čia gyvena svetingi ir užsispyrę žemaičiai, besididžiuojantys savo kilme ir kalba – žemaičių tar-me. Krašte garsėja viena smagiausių žiemos švenčių – Užgavėnėmis. Tai kilnojama liaudies šventė, švenčia-ma likus septynioms savaitėms iki Velykų. Ši šventė – tarsi slenkstis tarp išeinančios žiemos ir ateinančio pavasario.

Ypač Užgavėnėmis garsėja Žemai-tijos miestelis Plateliai. 2008 m. dėl savo kultūrinių, tarp jų ir Užgavėnių, papročių Plateliai tapo patraukliausia Europos turizmo vietove. Platelių dvaro sodybos pastatuose, be kitų ekspozicijų, įkurta ir vienintelė Lie-tuvoje Užgavėnių ekspozicija. Tad nepabūgę žiemos šalčių keliaukime aplankyti Žemaitijos nacionalinio par-ko turtų – žiemą galima išvysti visai kitokį gamtos grožį...

URBANISTINIU DRAUSTINIU PASKELBTAS MIESTELISBeveik pačiame Žemaitijos naciona-

linio parko viduryje esantys Plateliai apsupti Beržoro, Ilgio ir Platelių eže-rų. Centrinė miestelio dalis paskelbta urbanistiniu draustiniu: čia išlikusi planinė erdvinė struktūra, Žemaitijos miesteliams būdinga centrinė aikštė, buvusi Platelių dvaro sodyba.

Didžiojoje gatvėje įsikūręs Žemai-tijos nacionalinio parko lankytojų centras (Didžioji g. 8). Netoli jo stovi Šv. Florijono koplytstulpis. Leidžiantis Didžiąja gatve toliau, išvysime 1744 m. pastatytą tašytų rąstų Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Šventoriaus tvo-roje įrengta masyvi varpinė.

Už Platelių bažnyčios – Platelių įžy-mybė – dvaro sodyba. Senasis Plate-lių dvaras buvo įsikūręs Šventorkalnio pusiasalyje prie Platelių ežero, o nuo XVII a. antrosios pusės dvaras ir miestelis kūrėsi toliau nuo ežero, naujoje (dabartinėje) vietoje. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos pa-dalijimo dvaras atiteko grafų Šuazelių giminei.

Platelių dvaro sodybos parke auga

storiausias Lietuvoje Raganos uosis. Jo aukštis – 24 m, kamieno apimtis – 7,2 m, o dvaro sode auga Platelių vinkšna – medžiui daugiau nei 180 metų.

ŽEMAITIŠKOS UŽGAVĖNĖS PLATELIUOSEPlatelių dvaro svirne (Didžioji g. 22) įrengtos Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicijos – Platelių dvaro istorijos, senųjų Platelių, Pilies salos praeities, žemaičių krašto etnografijos, moderni gamtos ekspozicija, nuolat keičiamų parodų salė. O buvusioje dvaro arkli-dėje (Didžioji g. 24) išvysime Platelių pasididžiavimą – pirmąją Lietuvoje Užgavėnių ekspoziciją. Čia pristato-mos Užgavėnių šventimo tradicijos, eksponuojama apie 250 žemaitiškų Užgavėnių kaukių, vadinamų „lėčyno-mis“. Per Užgavėnes arklidėje vyksta kaukių paroda-konkursas, kurio metu vertinamos Žemaitijos menininkų kurtos tradicinės ir dekoratyvinės kaukės.

YPATINGA LIETUVA


Per Užgavėnes nuo pat ryto miestelyje vaikšto persirengėliai – tai sena šio krašto tradicija. Persirengėlių kompa-nijos, dar vadintos „Užgavėnių žydais“ buvo žinomas dar senovėje. Pokariu priblėsusios tradicijos buvo atgaivintos septintajame dešimtmetyje.

Po sodybas vaikštantys persirengėliai pasiekia ir aplinkinius kaimus, o pa-vakary atkeliauja į Platelių miestelio aikštę. Tada „rėitus kėlnuodamė, jope-lės doskindamė, sobėnės kraipīdamė, klumpius brazdindamė ordoliou pri ežera aba pri koltūras nomu.“ Tad linksmybės tęsiasi prie Platelių ežero arba Platelių dvaro jaujos. Jei ežero ledas dar tvirtas – visi gali pasisukti ant ledo sukynės. Būna didysis visų žydų šurmulys: persirengėlių vaidini-mai, būrimai, didelis turgus, valgomi riebūs blynai, vyksta įvairios lenkty-nės. Po to renkamos linksmiausios kompanijos ir geriausios „gaspadi-nės“ – blynų kepėjos. Kaipgi Užgavė-nės be Lašininio ir Kanapinio kovos, Morės sudeginimo... Tad taip stipriai švenčiamas „užgavėjimas“ Plateliuose!

Tad kaip teigia šventės organizatoriai, „jei turi sveikatos ir noro, ilgai negal-vojęs spausk į Platelius! Nesėgailiesi ė bieduos netoriesi.“

ŠALTOJO KARO MUZIEJAUS LINK...Ne mažiau įdomios ir kitos Žemaiti-jos nacionalinio parko vietovės. Už 2 km nuo Platelių, važiuojant Plun-gės link, prie Beržoro ežero, įsikūręs Beržoro bažnytkaimis. Beržoro Šv. vysk. Stanislovo bažnyčia pasta-tyta 1746 m. nenaudojant pjūklo – eglių rąstai apdirbti vien tik skliutu. Toliau keliaudami Beržoro, Ilgio ir Platelių ežeryno pakrantėmis galime pasiekti Šaltojo karo muziejų, esantį Plokštinės kaime. Tačiau išsukus iš pagrindinio kelio muziejaus link, miš-ko keliu teks važiuoti apie 5 km. Tad reikia atsižvelgti ir į oro sąlygas – jei sniego dar daug, privažiuoti prie mu-ziejaus gali būti sudėtinga.

Jei nuspręsime pasiekti Šaltojo karo muziejų, važiuodami nuo Beržoro

(jau pravažiavus ežerus), turime dairytis rodyklės į kairę – „Plokštinė 5“ ir „Šaltojo karo muziejus“. Grei-tai asfaltą pakeis žvyrkelio danga, tad miško kelyje būkime atidūs. Už 5 km privažiuosime automobi-lių stovėjimo aikštelę ir teritorijos vartus. Tad belieka palikti transpor-to priemonę ir muziejų aplankyti pėsčiomis. Šaltojo karo ekspozicija įrengta buvusiame Sovietų Sąjun-gos požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Nuo 1963 iki 1978 m. bazėje buvo dislokuotos keturios vidutinio nuo-tolio balistinės raketos. Istorinė ekspozicija atskleidžia Šaltojo karo istoriją, slaptos sovietinės imperijos branduolinės ginkluotės organizavi-mo bei veikimo principus. Išvysime kovinių raketų ir kitų Šaltojo karo ginkluotės rūšių pavyzdžių, maketų.

Prie Platelių ežero – gausu kaimo turizmo sodybų ir svečių namų, tad po kelionės po Žemaitijos nacio-nalinį parką – į garinę pirtį ir šiltą sodybą...


PO PUSIAUŽIEMIO NEGALI NEPASTEBĖTI

LAPĖSLAPĖSTekstas: SELEMONO PALTANAVIČIAUS

JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI...



SAUSIO 25-ĄJĄ ŠVENČIAME PUSIAUŽIEMĮ. ŠIOS DIENOS LAUKIAME, NES MUMS LABAI SVARBU, KOKIA BŪSIANTI ANTROJI ŽIEMOS PUSĖ. JĄ IŠPRA-NAŠAUTI SKIRTA BARSUKUI, KURIS, NUO RUDENS SNŪDURIAVĘS SAVO URVE, TĄDIEN TURI IŠLĮSTI PAVIRŠIUN, APSIŽVALGYTI IR APSISPRĘSTI. JEIGU ŠVIEČIA SAULĖ, BARSUKAS SUPRANTA, KAD ŽIEMA DAR TRUKS ILGAI, TODĖL SUGRĮŽĘS GUOLIN GULASI ANT KITO ŠONO (SAKOMA, KAD NUO RU-DENS JIS GULĖJO TIK ANT VIENO ŠONO); JEIGU DIENA BŪNA APNIUKUSI, JIS GULASI ANT TO PATIES ŠONO, VADINASI, – ŽIEMOS LIKĘ NEDAUG...

LAPĖSLAPĖS Pusiaužiemį sutinkame žinodami, kad diena nuo Kalėdų tapo ilgesnė viena valanda. To net sakyti nereikia – re-gime, kad rytas išaušta anksčiau, o vakaras ateina vėliau. Maža to, vis dažniau matome raudonų saulėlydžių ir tokių pat vakarų. Tad yra kuo gro-žėtis – vien dėl tokių vaizdų galima keliauti į gamtą.

Šiuo laikotarpiu yra dar svarbesnis, „proginis“ stebėjimo objektas. Visą pirmąją žiemos pusę taip retai ma-tytos lapės dabar staiga ima visur šmėžuoti. Jas galime matyti vidury

dienos risnojančias per lauką, besi-markstančias prieš saulutę visai prie pat kelio. Vakare jos siuva pirmyn atgal, keliauja. Priežastis paprasta – prasideda lapių vestuvės, tad dabar joms tai svarbiausia, o kiti pasaulio reikalai mažai tedomina. Gal todėl lapės praranda baikštumą, užimtos savais reikalais uodžia orą, klausosi, ženklina savo takus.

Rudoji lapė, nors ir paprastas mūsų gamtos gyventojas, tačiau iš arti ne visiems matytas, o ką jau kalbėti apie tokius intymius lapių gyvenimo vaiz-

dus kaip tuoktuvės... Pusiaužiemio laikotarpis – pats tinkamiausias me-tas lapėms stebėti, nes jų vestuvės trunka 2–3 savaites.

Tad suradus laisvą pavakarę pakanka išvažiuoti į pamiškę, kur prieš akis at-siveria laukai, ir laukti. Galima sėdėti automobilyje net neišjungus variklio, jei šalta. Lapės dabar visai nekreips į mus dėmesio, tad pro žiūronus iš tolo galėsime matyti visas jų gyvenimo paslaptis. Apsirengę šiltais drabužiais, galime tyliai prisėsti kur pamiškėje, tik svarbu negurgždinti sniego. Be-laukdami išgirsime lapių „pokalbių“, kurie mums būtų nepasiekiami sėdint automobilyje.

Lapių kiauksėjimas – labai charak-teringas, ne pats garsiausias, tačiau žiemos vakaro tyloje sklindantis gal kilometrą. Lapės, be abejo, tuo metu yra daug jautresnės, tą joms mielą garsą išgirsta iš labai toli.

Prasideda lapių vestuvės! Lapių pora ne visada būna kartu – dažnai po ru-jos patelės ir patinai gyvena atskirai,


NU

OTR

AUKO

S –

S. P

ALTA

NAV

IČIA

US


tik dalis porų palikuonis augina kartu. Dabar – kas kita. Net ir prastą uoslę turintis žmogus negali nepajausti ore tvyrančio jų kvapiųjų ženklų aromato. Savo takus lapės ženklina šlapimu, kuriuo apšvirkščia krūmus, kupstus, žolių kuokštus. Lapės šiuos kvapus užuodžia iš toli ir žino, kur keliauti. Todėl sniege atsiranda tik lapių išmin-tų takų – suradę patelės pėdsaką, iš paskos kartais keliauja net keli pati-nai. Gal ir mums pavyks pamatyti tokį vaizdą – ant sniego snūduriuojančią (ar bent jau tokia apsimetančią) lapę ir tolėliau pavieniui tupinčius jos jau-nikius. Jeigu lapė pakyla ir nudzibena toliau, lapinai po kiek laiko pasileidžia iš paskos.

Lapių ruja visas lapes išvilioja į atviras vietas. Todėl tik dabar galime akivaiz-džiai pamatyti, kiek lapių yra gamto-je. Ši rūšis labai priklauso nuo pelinių graužikų gausos, todėl svyruojant pelių ir pelėnų populiacijos dydžiui kinta ir lapių skaičius. Nemažai bėdų lapėms pridaro niežai – nenustebkite

pamatę apiplikusį, su vešlia apykakle (kurios lapė nepasiekia dantimis) žvėrelį. Daugelio jų likimas nuspręs-tas – jie neišgyvens iki pavasario. La-pės medžiojamos visus metus, tačiau medžioklė, atrodo, negali nulemti jų gausos mažėjimo. Nors lapė gamtoje nėra tokia protinga kaip pasakose, tačiau turi pakankamai įgimtų savy-bių išgyventi, išvengti susidūrimo su medžiotojais.

Lapių stebėjimas visada lydimas ir kitų gamtos reiškinių. Vakare, dažnai dar nenusileidus saulei, subrazda sniegas ir iš miško šuoliais pasileidžia kiškiai, į pamiškes išeina šernai ir stirnos. Dar šiek tiek vėliau pradeda ūkauti pelėdos.

Rujos metu lapėms visai nesvarbu – diena ar vakaras. Todėl važiuodami namo neskubėkime – gal dar sutiksi-me ramiai risnojančias ar sustojusias kelio viduryje ir žvelgiančias į mus. Sumažinkime greitį, netrukdykime lapėms – juk vestuvės visiems yra vestuvės!

JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI...

PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS 47PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS 47


KELIAUJAME PO LIETUVĄ

K V I E Č I A KELMĖS K R A Š T A S

TURTINGAS KULTŪROS PAVELDAS IR

NUOSTABI GAMTATekstas: VILMANTO KIZIO

DAUGELIS BESIDOMINČIŲ KULTŪROS PAVELDU PUIKIAI ATMENA PRIEŠ ŠEŠIOLIKA METŲ KULTŪROS MINISTERIJOS PRADĖTĄ PROJEKTĄ „BAROKO KELIAS LIETUVOJE“. ŠIS KELIAS EINA PER MIESTUS, TURINČIUS ITIN VERTINGŲ IR LANKYTINŲ KULTŪROS OBJEKTŲ.

Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas


BAROKO ŠEDEVRAIŠįsyk papasakosime apie vieną iš „Baroko keliui“ priskiriamų miestų – Kelmę. Vienas vertingiausių kultūros paminklų Kelmėje yra Gruževskių šei-mai kelis šimtmečius priklausę rūmai, pastatyti apie 1780 m. prie užtvenkto Vilbėno upelio.

„Baroko kelio“ įžymybė – Kelmės dvaro sodyboje, prie kelio į miestą, stovintis įdomus dviaukštis statinys. Tai 1668 m. pastatytas, o XVIII a. rekonstruotas dvaro vartų pastatas. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antraja-me aukšte – biblioteka su siaura atvi-ra arkada orkestrui.

Kelmės dvare-muziejuje lankytojai supažindinami su vienintele Lietu-voje indėniškosios kultūros ekspo-zicija. Turistai įtraukiami į indėniškų žaidimų, viktorinų karuselę, vaiši-nami „irokėzų pyragėliais“, matės arbata su medumi, o azartą sukelia šaudymas iš lanko į bizonų siluetus.

Ieškantys ramybės vis dažniau atranda Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Sunkiai aprašoma aura slypi vienuolyno skliautuose, malo-niai nuteikia nuoširdus bendravimas su vienuoliais.

Didelę architektūrinę vertę turi Tytu-vėnų bažnyčios ir vienuolyno ansam-blis, pasižymintis architektūros stilių įvairove. Daug Lietuvos ir užsienio kelionių agentūrų šį objektą yra pasi-rinkę kaip lankytiną vietą. Be Tytuvė-nų vienuolyno, dar per tris sakralines rajono vietas (Kražių, Liolių bažnyčias ir Kelmės dvarą) eina „Baroko kelio“ maršrutas.

ĮDOMYBĖSNeabejotinai Kelmės kraštas turistus žavi ne tik kultūriniais paminklais, bet ir gamta. Įdomus ir gausiai lankomas hidrologinis gamtos objektas – Svilės šaltiniai (Šaukėnų seniūnijoje). Per rajoną driekiasi nacionalinės dviračių

trasos maršrutai, pasiekdami Tytu-vėnus, Kelmę ir Kražius.

Kviečiame pasivažinėti dviračiais naująja Tytuvėnų dviračių trasa, nusidriekusia vaizdingoje vietovėje aplink Tytuvėnų miestą ir ežerus.

ĮSPŪDINGA ISTORIJAĮspūdinga ne tik pati Kelmė ir jos istorija, bet ir netoliese įsikūrę miesteliai. Kražiai – miestelis Kel-mės rajone, prie kelio Kelmė–Šila-lė. Šalia Kražių stūkso Medžiokal-nis, kur, pasak padavimų, ąžuole gyvenusi medžioklės ir miškų globėja deivė Medeinė. Po krikš-čionybės įvedimo ąžuolyną iškirto, o aukuro vietoje Vytautui paliepus pradėta statyti Kražių bažnyčia. Dabar miestelyje kasmet švenčiami Šv. Roko atlaidai.

Kražių gyvenvietė pirmą kartą pa-minėta Mindaugo dokumente 1253 metais. Kražiai išgarsėjo 1893 m. lapkričio 22 d. įvykusiomis Kražių

Giliaus, Epušio ir Gauštvinio ežerai Tytuvėnuose Bridvaišio ežeras ir piliakalnis Tytuvėnuose

Kelmės dvaras

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ K

ELM

ĖS R

AJO

NO

SAV

IVAL

DYB

ĖS I

R TY

TUVĖ

NŲ

REG

ION

INIO

PAR

KO A

RCH

YVŲ



skerdynėmis. Vietiniai gyventojai neleido nugriauti 1757–1763 m. vie-nuolių benediktinių pastatytos Kra-žių bažnyčios – už tai su jais buvo žiauriai susidorota.

Dar vienas Kelmės rajono pasidi-džiavimas – Tytuvėnai, ilgą laiką garsėję kaip kurortinė vietovė. Juos supa trys ežerai – Bridvaišio, Giliaus ir Epušio. Miestas yra Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje. Šiuo metu Tytuvėnai žinomi ne tik kaip kurortas, bet ir kaip kultūros bei maldininkų centras: nuo 2004 m. mieste vyksta tarptautinis muzikos festivalis, o rugsėjo mėnesį, per vienus didžiausių atlaidų Lietuvoje Šilines, vyksta piligriminiai žygiai iš Tytuvėnų į Šiluvą.

Kelmės rajone gausu istorinio kultū-rinio paveldo – rajone yra nemažai architektūros paminklų: Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Liolių bažnyčios ansamblis, signata-ro Jono Smilgevičiaus kapas, Kražių bažnyčios ansamblis, Kražių kolegi-ja. Kelmėje stovi XVII a. evangelikų reformatų bažnyčia, Kolainiuose – stačiatikių, Šlyžiškės bei Leonuvkos kaimuose – sentikių cerkvės.

Per Kelmės rajoną eina Europos kultūrinio turizmo kelias „Baroko ke-

lias“, nacionaliniai kultūriniai keliai: „Jono Pauliaus II piligrimų kelias“, „Via Hanza“, „Pilys ir dvarai“, „Vie-nuolynai“.

Itin daug lankytojų atvyksta į rajoną pasimėgauti vandens turizmo pramo-gomis: plaukti baidarėmis ir katama-ranais Dubysos ir Kražantės upėmis. Šalia upių įsikūrusios kaimo turizmo sodybos kviečia maloniai praleisti lai-ką, siūlo daug kokybiškų paslaugų.

LANKYTINOS VIETOS

KELMĖKviečiame užsukti į Kelmės krašto muziejų, įsikūrusį Kelmės dvaro rūmuose. Muziejaus ekspozicijos išdėstytos trijuose šio ansamblio pastatuose: rūmuose, vartuose ir svirne. Kelmės dvaro ansamblis – valstybės saugomas kultūros pavel-do objektas, vertinamas kaip retai kur beišlikusi baroko stiliaus Lietu-vos provincijos dvaro sodyba. Mū-riniai Kelmės dvaro rūmai pastatyti 1780 m., dviaukščiai bokšto formos vartai – 1668 m. Kelmės dvaro sody-bos teritorijos plotas kartu su parku yra 15,2 ha. Iki šių dienų išlikę de-vyni šios sodybos dvaro laikotarpio

pastatai. Daugiau kaip 300 metų Kelmės dvarą valdė lenkų kilmės ba-jorai Gruževskiai (Gruzewski ).

Kelmės dvaras – vieta, kur pirmiau-sia Lietuvoje prasidėjo 1831 metų sukilimas prieš carinę Rusiją. Šiuo metu muziejuje saugoma apie 21 tūkst. eksponatų. Muziejuje ir jo fi-lialuose yra kaupiamos Kelmės kraš-to istoriją bei kultūrą atspindinčios muziejinės vertybės. . www.kelmesmuziejus.lt

„BIZONŲ RANČA“

Kviečiame užsukti į šalia Kelmės įsikūrusią vienintelę Baltijos šalyse „Bizonų rančą“. Apsilankymas pa-liks neišdildomą įspūdį. Svečiai gali praleisti laiką specialiai pastatytame jaukiame rąstiniame namelyje su krosnimi ir židiniu, grožėtis kaimo aplinka – vaizdu į beribes pievas ir besiganančius bizonus. Čia galima paragauti bizonienos patiekalų. . www.bisonranch-lietuva.com

TYTUVĖNAITytuvėnai – gamta, architektūros ir meno paminklais išsiskirianti Žemai-čių žemės vietovė. Nuo čia kelionę

Kelmės dvaro sodybos vartai

Kelmės bažnyčia


po Žemaitiją siūlo pradėti garsus kraštotyrininkas Česlovas Kudaba. Puikiai prižiūrima vaizdinga, kalvotų pušynų ir ežerų formuojama gamta, kultūros paminklai ir vasarą organi-zuojami muzikos festivaliai, kiekvie-nais metais sukviečiantys gausų būrį žmonių, leidžia pajusti turtingos Tytu-vėnų istorijos ir nūdienos žavesį.

Šiandien mus žavi vaizdingos kalvos su giliais duburiais ir ežerais arba pelkėmis, čia vadinamomis tyruliais, o pirmuosius gyventojus, be abejo, patraukė gyventi tinkamos ežerų pakrantės. . www.tytuvenai.eu; www.trp.lt

KRAŽIAIKRAŽIŲ BAŽNYČIA, KOLEGIJA IR MEDŽIOKALNIS

Kražiai – miestelis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio Kelmė–Varniai, 16 km į vakarus nuo Kelmės.

XVII–XIX a. Kražiai buvo svarbiausias Žemaitijos švietimo ir religinio gyve-nimo centras. Kražiuose veikė kolegi-ja – antrasis jėzuitų įkurtas švietimo ir mokslo židinys Lietuvoje po Vilniaus universiteto. Joje dėstė garsūs moks-lininkai – literatas M. K. Sarbievijus,

rektorius Žygimantas Liauksminas.

2008 m. rugpjūčio 16 d. restauruo-tame ir sutvarkytame buvusiame jėzuitų kolegijos pastate iškilmingai atidarytas M. K. Sarbievijaus kultū-ros ir turizmo centras. Restauruotas unikalus kultūros paminklas – vienin-telis išlikęs senosios Kražių kolegijos korpusas. Kviečiame apsilankyti restauruotoje Kražių kolegijoje, ap-žiūrėti Žemaitijos etnografinį mu-ziejų, užsukti į Kražių skerdynėmis išgarsėjusią Kražių bažnyčią. Šalia Kražių apsilankykite Medžiokalnyje. Senovėje čia buvo alkakalnis, augo šventasis ąžuolas, iš po kurio šaknų tryško šventasis vanduo. Netoli jo kū-renosi šventoji ugnis ir stovėjo deivės Medeinės statula. Į Medžiokalnį veda akmeniniai laiptai, grįsti Vytauto Di-džiojo laikais. . www.kraziai.lt

UŽVENTISUŽVENČIO DVARO SODYBOS SVIRNAS

Užvenčio kraštotyros muziejus įsteigtas 1965 m. Nuo 1973 m. mu-ziejus yra įsikūręs restauruotame Užvenčio dvaro svirne. Šis dvaras garsus tuo, kad čia 1887–1898 m.

Tytuvėnų 15 m aukščio apžvalgos bokštas. Tai puiki apžvalgos vieta – ma-tosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miš-kai, o gerai įsižiūrėjus tolumoje galima pamatyti Šiluvos bažnyčią.

Buvusi Kražių jėzuitų kolegija.Dabar čia įsikūręs Kražių M. K. Sarbievi-jaus kultūros centras.

Tytuvėnų apžvalgos bokštas

Kražių kolegija



gyveno rašytoja Marija Pečkauskai-tė-Šatrijos Ragana. Dvare prabėgo patys geriausi rašytojos metai, čia ji sėmėsi įkvėpimo patiems vertingiausiems savo kūriniams – „Sename dvare“, „Viktutė“. Vėliau šis iki šių dienų išlikęs dvaras pri-klausė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui (1870–1942).

Užvenčio dvaro svirne įrengta mu-ziejaus ekspozicija, susidedanti iš trijų dalių: vaizdus pasakojimas apie Užvenčio dvare gyvenusią rašytoją Šatrijos Raganą, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signata-rą Joną Smilgevičių bei Užvenčio krašto istoriją. . www.kelmesmuziejus.lt

UŽVENČIO MALŪNASUžvenčio vandens malūno ir spirito varyklos pastatas – Užvenčio dvaro sodybos pastatas. Jau 1759 m. Už-ventyje ant Ventos upės veikė malū-nas ir „bravoras“. Į Ventos tvenkinį šakas sumerkę gluosniai dar mena čia gyvenusią ir vertingiausius savo kūrinius parašiusią rašytoją Šatrijos Raganą.

Šiandien Užvenčio vandens malūnas prikeltas naujam gyvenimui. Atkur-ta senoji turbina gamina elektros energiją, restauruotos malūno salės laukia pokylio svečių. Įrengtas svei-katingumo kompleksas su baseinu, pirtimi, treniruoklių sale, viešbutis, konferencijų salė.

Einat šiuo taku galima grožėtis nuostabia gamta, netikėtai atsive-riančiomis malūno perspektyvomis ir ypač nuostabiais saulėlydžiais. . www.uzvenciomalunas.lt

PALENDRIAIPALENDRIŲ ŠV. BENEDIKTO VIENUOLYNAS

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas yra įsikūręs Palendrių kaime, Kelmės rajone. Nuostabi gamta – iškilios kalvos, vedančios į Žemaičių aukštu-mą, aukštas dangus, Vainagių girios, besitęsiančios ligi Kurtuvėnų... Visi norintys gali įeiti į vienuolyno baž-nyčią ir melstis kartu su vienuoliais. Prireikus lankytojai gali kreiptis į tėvą durininką. Vienuolyne galima užsakyti šv. Mišias norimomis inten-cijomis. Priimamajame galima rasti atvirukų su vienuolyno vaizdais, mi-šiolėlių ir maldų knygelių, įsigyti no-rimą grigalinio giedojimo įrašų diską, medalėlį, rožinį.

Lankytojai gali atlikti išpažintį arba rūpimais dvasiniais klausimais pa-sikalbėti su patyrusiu vienuoliu, mokančiu išklausyti ir padėti suvokti, kaip Viešpats kviečia kiekvieną gy-venti tikinčio krikščionio gyvenimą. . www.palendriai.lt

LIOLIAILIOLIŲ ŠV. SIMONO IR JUDO TADO BAŽNYČIA

Ši šventovė – viena seniausių medi-nių bažnyčių Lietuvoje, pasižyminti išskirtine architektūra, puošniu in-terjeru, kuriame gausu autentiškų XVIII–XIX a. paminklų. Liolių parapi-nė bažnyčia – vienas geriausiai išli-kusių medinių bažnyčių architektūros pavyzdžių Žemaitijoje.

Vertingiausia Lolių bažnyčios interjero dalis – XVIII a. pabaigoje sukurtas didysis altorius. Nors jis vėliau buvo ne kartą perdažytas, taisytos kai ku-rios dekoratyvinės detalės, yra išlikusi vėlyvojo baroko altoriaus kompozicija ir puošybinė drožyba. Altorių puošia XVIII a. pabaigoje sukurtos skulp-tūrų poros: apačioje – Šv. Kazimiero ir Stanislovo, aukščiau – pirmųjų krikščionių kankinių Šv. Stepono ir Lauryno, o viršutiniame tarpsnyje – Šv. Simono ir Judo Tado, kurių garbei dedikuota bažnyčia, skulptūros. . www.kelme.lt

Liolių parapinė bažnyčia – vienasgeriausiai išlikusių medinių bažnyčiųarchitektūros pavyzdžių Žemaitijoje.O šventoriuje stovinčioje varpinėjetebekabo vertingi XVIII a. lieti varpai.

Liolių bažnyčia


PAKRAŽANTISKRIAUČIAUS AKMUO

Pakražančio seniūnijoje esantis Kriau-čiaus akmuo – geologinis paminklas, paskutinio ledynmečio reliktas, trečias pagal dydį akmuo Lietuvoje. . www.kelme.lt

ŠAUKĖNAISvilės šaltiniai, trykštantys 1,8 ha plote, yra didžiausi Lietuvoje. Čia iš žemės veržiasi per šimtas šalti-nių. Iš versmių ištekančiame Svilės upelyje vieninteliame Lietuvoje aptinkama reliktinių ledynmečio vabzdžių – arktinių apsiuvų. . www.kelme.lt

VANDENS TURIZMAS DUBYSOS UPEDubysa – viena gražiausių Lietuvos upių bei populiariausių vandens turizmo trasų. Upė Dubysos regio-ninio parko teritorijoje vingiuoja

Užvenčio malūnas

Kriaučiaus akmuoSvilės šaltinis



65 km. Dubysos vandens turiz-mo trasa (ilgis – 35 km) įrengta 2010 m. Dubysos slėnis yra vienas raiškingiausių ir vaizdingiausių upės erozinio slėnio pavyzdžių Lietuvoje. Vidutinio sraunumo, duburiuota upė tinka bičiulių žygiams ir šeimyni-niam turizmui. Maršruto pradžioje ir pabaigoje įrengtos stovyklavietės su pavėsinėmis, laužavietėmis ir kita infrastruktūra. Trasoje pastatytos informacinės rodyklės. Stovyklavie-tėse ir poilsiavietėse patogu pradėti ar baigti kelionę upe: lėkšti Dubysos krantai, geras privažiavimas, yra automobilių stovėjimo aikštelės. . Baidarių ir katamaranų nuoma: www.kelme.lt

PAŽINTINIAI TAKAIGILIAUS EŽERO PAŽINTINIS TAKAS

Gilius – vienas iš keturių didesnių Tytuvėnų miestą supančių ežerų, išsiskiriantis savo ypatinga spalva ir

didele augalijos bei gyvūnijos įvairo-ve. Ežero plotas – 36 ha, o giliausia vieta siekia net 23,1 metro.

Legenda byloja, kad ežeras atūžęs viesulu ir užkritęs ant čia augusio miško...

Smaragdinę žalsvą spalvą vandeniui suteikia ežerą maitinantys šaltiniai, kurių vanduo prisotintas iš žemių gelmių atneštų ištirpusių karbona-tų. Žalią vandens atspalvį paryškina ežero aplinkos atspindys vandenyje bei gelmėse esantys žalieji dumbliai. Su Giliaus ežero gamtos turtais su-sipažinsite keliaudami 3,3 km ilgio pažintiniu taku, kuris veda nuolat besikeičiančia ežero pakrante.

Trumpam poilsiui pakvies jaukiai įrengti Giliaus ežero paplūdimiai ir atokvėpio vietos. Keliaujant pažinti-niu taku, plačiau susipažinti su ežero gyvūnijos ir augalijos įvairove padės įrengti informaciniai stendai. Siūlome keliauti dviračiais arba pėsčiomis. . Dviračių nuoma: www.kelme.lt

Pagryžuvio dvaras

Tytuvėnų peizažas


JUODLĖS EŽERO PAŽINTINIS TAKAS

Tai 4,5 km ilgio pažintinis ekologinis takas aplink Juodlės ežerą. Jame pažymėta 12 stotelių. Keliaujant nuo vienos stotelės prie kitos, susi-pažįstama su kraštovaizdžiu, parkui būdingais miškais, kertinėmis miško buveinėmis, pelkėmis, retų rūšių augalais, grybais bei gyvūnais. Prie tako įrengti informaciniai stendai, apžvalgos bokšteliai. Juodlės ežerą gaivina neišdžiūstantis ir neužšą-lantis šaltiniuotas upelis. Pietinėje dalyje į ežerą įsilieja keli trumpesni iš šaltinių ištrykštantys upeliūkščiai.

Juodlės ežero pažintinio tako ilgis yra apie 4,5 km. Siūlome keliauti dviračiais arba pėsčiomis. . Dviračių nuoma:

www.kelme.lt

TYTUVĖNŲ REGIONINIS PARKASTytuvėnų regioninis parkas įkur-tas 1992 m. siekiant išsaugoti kalvotą, pelkėtą, ežeringą apy-linkių kraštovaizdį, senuosius Šiluvos ir Tytuvėnų urbanisti-nius paminklus, savitą gamtą bei kultūros paveldo vertybes. Aplink Giliaus ir Bridvaišio ežerus nutiesta 13,5 km ilgio dviračių trasa, kuria važiuojant galima pamatyti gražiausius apylinkių kraštovaizdžius, susipažinti su įdomiais lankomais objektais, iš bokšto apžvelgti apylinkes. . www.trp.lt

Dabartinė Stulgių Šv. apaštalo Matobažnyčia pagal Juzefo Pijušo Dziekonskioprojektą už 70 000 rublių pastatyta 1910metais. Bažnyčia – mūrinė, neogotikinė,lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, subokšteliais. Viduje įrengti keturi altoriai.

Pagryžuvio dvaro romantinio sti-liaus rūmai pastatyti 1858 m. pagal žymaus to meto architekto F. Rimgailos projektą. Anksčiau dvare veikė jėzuitų vienuolynas, o šiandien čia – Aukštel-kės socialinės globos namai.

TURIZMO INFORMACIJĄ KELMĖS RAJONE TEIKIA

KELMĖJE

VšĮ Kelmės turizmo ir verslo informacijos centras Birutės g. 4, LT-86163 Kelmė Tel. (8 427) 61 430 [email protected] www.kelmevic.lt

TYTUVĖNUOSE

VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras Maironio g. 2A, Tytuvėnai, Kelmės r. sav. Tel. (8 427) 56 223 [email protected] www.tytuvenai.eu

Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centras Miško g. 3, Tytuvėnai, Kelmės r. sav. Tel. (8 427) 59 031 [email protected] www.trp.lt

KRAŽIUOSE

Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centras Kolegijos g. 5, Kražiai, Kelmės r. sav. [email protected] www.kraziai.lt

Stulgių bažnyčia


FOTOESĖ

NU

OTR

AUKO

S –

V. K

AND

ROTO


Ž I E M O S K E R A I


Tekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS

Žiema visada atkeliauja su pa-mažu krintančiomis snaigėmis, pirmojo sniego gurgždesiu po ko-jomis ir gnaibančiu nosį šaltuku. O kartais ji atskrenda su siautu-lingais pūgos gūsiais, neišbrenda-momis pusnimis ir sniego skraiste užklotais miškais.

Speigo išbučiuoti varvekliai, iš lūpų kampučio ištrūkęs garas, skriejančios rogutės ir morkomis apsiginklavę sniego seniai – visa tai žiema...

FOTOESĖ



FOTOPATARIMAI

NU

OTR

AUKO

S –

L. R

IMKA

US


Tekstas: LEONARDO RIMKAUSwww.leonardas.net

Daugelio šiuolaikinių fotoaparatų ins-trukcijose nurodyta, kad juos derėtų naudoti tik teigiamoje temperatūroje. Išduosiu paslaptį – gamintojai šiek tiek perdeda apsidrausdami. Foto-aparatai sėkmingai veikia ir esant nemenkam šalčiui. Visgi su kai kuriais sunkumais susidursite. Visų pirma šaltyje itin sumažėja fotoaparato akumuliatoriaus talpa – todėl kadrų viena įkrova padarysite gerokai ma-žiau. Ypač tam jautrūs kompaktiniai

PUSNYSE SU FOTOAPARATUNORS NEMAŽA DALIS FOTO-APARATŲ SAUGIAI ŽIEMOJA STALČIUOSE, ŠALTUOJU METŲ LAIKU YRA GALYBĖ PROGŲ JUOS IŠSITRAUKTI. ŽIEMOS ŠVENTĖS IR PRAMOGOS TIE-SIOG PRAŠOSI BŪTI UŽFIK-SUOJAMOS. O YPAČ JEI JOSE DALYVAUJA VAIKAI – JUO-KAIS GALIMA SAKYTI, JOG ŠIS HOMO SAPIENS PORŪŠIS SPECIALIAI BUVO IŠVESTAS SIEKIANT PARDUOTI KUO DAUGIAU FOTOTECHNIKOS.

ir sisteminiai fotoaparatai, nuotraukai kadruoti naudojantys energijai imlų LCD ekranėlį. Jei planuojate fotogra-fuoti daug – pasirūpinkite vienu ar net keliais atsarginiais akumuliatoriais. Pastaruosius laikykite šiltai – kišenėje po viršutiniais drabužiais.

Su kita problema susidursite grįžę į šiltą patalpą – atšalęs fotoaparato paviršius šilumoje labai greitai apra-soja. Drėgmė gali pažeisti objektyvą, sugadinti elektros grandines. Neban-dykite jos valyti – ypač nuo objektyvo stiklo. Taip itin lengva pažeisti jautrią objektyvo optinę dangą. Geriau leis-kite fotoaparatui atšilti netraukdami jo iš dėklo ar krepšio.

Žiema – puiki proga fotografuoti naktinius vaizdus. Dėl sniego naktys būna šviesesnės, be to, tik žiemą žemė būna šviesesnė už dangų. Tam tereikia fotoaparato stovo ir noro eksperimentuoti.


Šaltyje gali sutrikti fotoaparato LCD ekranėlio darbas. Vaizdas ima lėtai atsinaujinti ar net visai sustingsta. Neišsigąskite, tai laikina. Atšilęs ekra-nas vėl funkcionuos kaip pridera. Tačiau keblumų gali būti, jei fotoapa-ratas neturi optinio vaizdo ieškiklio.

Tam tikrose situacijose šaltis gali būti netgi naudingas – naudojant aukštes-nį ISO jautrį kadruose dėl geresnio jutiklio aušinimo bus mažiau skaitme-ninio triukšmo. Todėl žiema – ypač palankus metas fotografuoti žvaigž-dėtą dangų, tereikia sulaukti šaltos giedros nakties.

Jei jau technika pasirūpinote – laikas fotografuoti. Dažniausia bėda foto-grafuojant žiemą – pernelyg tamsūs kadrai. Fotoaparato ekspozicijos matavimo sistemą klaidina baltas sniegas, todėl būtina naudoti ekspo-zicijos korekciją. Jos gali prireikti +1 ... +2 EV – tačiau sekite gau-

namus kadrus ir sumažinkite ją, jei kadre sniego nedaug – kitaip dalis kadrų bus pereksponuoti. Čia labai pravers fotoaparato perspėjimas apie pereksponuotas vietas.

Sniegas klaidina ir spalvų balanso au-tomatiką – ji kadrus su sniegu linkusi pašaltinti. Jei ekranėlyje matote, kad kadrai pernelyg mėlyni – pabandy-kite nustatyti neautomatinį spalvų balansą: saulėtos dienos arba šešėlio balansą nustatyti rankiniu būdu. Šios bėdos išvengsite, jei naudosite RAW formatą – jis leidžia spalvų balansą be nuostolių pakeisti kompiuteriu. Tačiau tada nufotografuotus kadrus teks būtinai apdoroti RAW vertimo programa. Fotografuojant saulėtą dieną, teisingo balanso visam ka-drui pasiekti nepavyks – melsvumas šešėliuose bus stipresnis nei saulės nušviestose vietose. Jam ištaisyti prireiks sudėtingesnių redagavimo operacijų. Tačiau nepersistenkite –

FOTOPATARIMAI

Saulė žiemiškiems kadrams sukuria itin kontrastingą apšvietimą. Stenkitės, kad fotografuojamas objektas nebūtų apimtas šešėlio. Jei to išvengti nepavyksta – pasi-naudokite blykste. Kartais šešėlius efekty-viai suminkština ir nuo sniego ar šviesios sienos atsispindėjusi saulės šviesa – išnau-dokite tokias progas, nes natūraliai atsi-spindėjusi šviesa kadre atrodo gražiausiai.


saikingas melsvumas kadre pabrėžia šalčio įspūdį.

Saulė žiemiškiems kadrams sukuria itin kontrastingą apšvietimą, su ku-riuo ypač sunku susidoroti kompak-tiniams fotoaparatams. Tai nelengva užduotis ir didesnius jutiklius turin-tiems sisteminiams bei veidrodiniams fotoaparatams. Todėl stenkitės, kad fotografuojamas objektas nebūtų apimtas šešėlio. Jei to išvengti nepa-vyksta – pasinaudokite blykste. Kar-tais šešėlius efektyviai suminkština ir nuo sniego ar šviesios sienos atsi-spindėjusi saulės šviesa – išnaudokite tokias progas, nes natūraliai atsispin-dėjusi šviesa kadre atrodo gražiausiai. Jei paprastai fotografuojate jpg forma-tu – su šešėliais kovoti padės fotoapa-ratuose dažnai sutinkama dinaminio diapazono optimizavimo funkcija. Taip pat nuotraukų stiliaus nustatymą pakeiskite į neutralų. Pastarieji nusta-tymai neaktualūs fotografuojant RAW formatu – jų poveikį (ir netgi daugiau) išgausite redaguodami nuotraukas kompiuteriu. Tačiau tam jau reikės šiek tiek apdorojimo įgūdžių.

Apžvelkime dažniausius žiemos siužetus. Kaip minėta straipsnio pradžioje, ko gero, dažniausiai foto-aparatą išsitraukiame pramogaudami gamtoje. Tačiau žiema atneša ir daug gražių akimirkų, kai verta tie-siog išeiti fotografuoti – pačią gam-tą, žmones jos fone.

Nepraleiskite progos, jei už lango šerkšnas – jis trunka neilgai. Ypač apšerkšnijusi gamta graži saulėtą dieną. Tai puikus metas žiemiškiems peizažams. Būdami tarp medžių pa-bandykite fotografuoti ir prieš saulę – taip apie šakeles apšviestas šerkšnas sukurs spindinčias aureoles. Jei turite makroobjektyvą ar kompaktinį foto-aparatą su gera makrofunkcija – iš-bandykite juos ir fiksuodami šerkšną. Ne ką mažiau išraiškingos ir dienos po stipraus snygio – kai medžių šakos linksta nuo sunkių sniego kepurių.

Šaltą saulėtą dieną verta paieškoti dar neužšalusių vandens telkinių – paprastai ilgai neužšąla nedideli sraunūs upeliai. Dėl šalčio virš jų su-siformuoja rūkas, kurį prieš objektyvą

Pavasariop ar tiesiog atlydžio metu dažnai aplanko rūkas. Jam užfiksuoti pravers ilgesnio židinio objektyvas – pasinaudokite foto-aparato priartinimo funkcija. Šitaip migla atrodys tirštesnė ir paslap-tingesnė.


FOTOPATARIMAI

Dienos po stipraus snygio – itin išraiškingos. Užfiksuokite medžių šakas, linkstančias nuo sunkių sniego kepurių. Tai puikus metas žiemiškiems peizažams.

Nepraleiskite progos, jei už lan-go šerkšnas – jis trunka neilgai. Ypač apšerkšnijusi gamta graži saulėtą dieną. Būdami tarp medžių pabandykite fotografuoti ir prieš saulę – taip apie šakeles apšviestas šerkšnas sukurs spindinčias au-reoles. Fiksuodami šerkšną galite išbandyti makroobjektyvą.


puikiai išryškina saulė. Gražiausią šviesą saulė sukuria būdama neaukš-tai – ryte ir vakare. Žiemos dienos trumpos – tai puiki proga net ir di-džiausiems miegaliams.

Jei planuojate surengti portreto fotose-siją gamtoje, to tikrai nebūtina atidėti pavasariui. Ir tam tiks bet koks oras. Saulėtą dieną tiesiog nepamirškite at-kreipti dėmesio į šešėlius. Apniukusiu oru pasirūpinkite ryškiais spalvingais akcentais ar drabužiais – jie itin pagy-vina kadrą. Itin išraiškingi šilti akcen-tai – ryškiai raudoni, oranžiniai. Įdomią nuotaiką portretams suteikia snygis. Ramaus snygio metu plačiau atverkite diafragmą, kad snaigės nebūtų per-nelyg ryškios. Na, o jei išdrįsite foto-grafuoti per pūgą – naudokite ilgesnį išlaikymą, kad vėjo blaškomos snaigės susilietų į abstrakčius dryžius.

Pavasariop ar tiesiog atlydžio metu dažnai aplanko rūkas. Išnaudokite progą pamedžioti paslaptingų, mi-glotų kadrų. Rūkui užfiksuoti pravers ilgesnio židinio objektyvas – pasinau-dokite fotoaparato priartinimo funk-cija. Šitaip migla atrodys tirštesnė ir paslaptingesnė.

Jei dar nesate bandę fotografuoti naktinių vaizdų – žiema tam puiki proga. Dėl sniego naktys būna švie-sesnės, be to, tik žiemą žemė būna šviesesnė už dangų. Tam tereikia fotoaparato stovo ir noro eksperi-mentuoti.

Tikiuosi, šis straipsnelis padrąsino jus neleisti fotoaparatui žiemoti stalčiuje. Tad įkraukite akumuliatorių, pasiruoš-kite termosą karštos arbatos – ir pir-myn į fotografinius nuotykius žiemą.

Šaltą saulėtą dieną verta paieš-koti dar neužšalusių vandens telkinių – paprastai ilgai neužšąla nedideli sraunūs upeliai. Dėl šalčio virš jų susiformuoja rūkas, kurį prieš objektyvą puikiai išryš-kina saulė.


SPECIALISTAI PATARIA


K O K L I N Ė S

K R O S N I E S

Į R E N G I M O

P A S L A P T Y STekstas: INETOS ŽUKAUSKAITĖS

DAUG KAM ŽINOMA TIESA, KAD

ŠILUMA KAULŲ NELAUŽO. TAČIAU KOKIA

TA ŠILUMA LABAI DAUG LEMIA SODYBOJE

ĮRENGTA KROSNIS. JAU SENELIAI KARTO-

JO, KAD GERIAUSIA YRA KOKLINĖ KROSNIS:

IR ŠILUMĄ ILGIAU LAIKO, IR AKĮ GLOSTO.

PASTARAISIAIS METAIS KOKLINĖS KROSNYS

BUVO PRIMIRŠTOS, JAS IMTA KEISTI ŠILDY-

MO KATILAIS. VIS DĖLTO KOKLINĖS KROSNYS

NEPRARADO SAVO POZICIJŲ IR GRĮŽTA Į

MŪSŲ ŠIRDIS.

PASLAPTIMIS, KOKIA TURI BŪTI TIKRA KO-

KLINĖ KROSNIS, SU MUMIS SUTIKO PASIDA-

LYTI KOKLINIŲ KROSNIŲ EKSPERTAI – UAB

„KACHEL KERAMIKA“ ATSTOVAS RYTIS

SUKNELEVIČIUS.

NU

OTR

AUKO

S –

UAB

„KA

CHEL

KER

AMIK

A“



Koklinė krosnis tarnauja ir kaip dizaino ele-mentas, namų puošmena.


Kokie pagrindiniai koklių tipai ir kokius geriausia naudoti?

Kokliai šiais laikais gaminami trimis būdais: plakami rankomis, spaudžia-mi presavimo formomis ir liejami į specialiai paruoštas formas. Kiek-vienas iš jų turi savitų gamybinių niuansų, pvz., rankomis plakti kokliai yra gerokai imlesni laikui ir žmogaus prisilietimui, todėl yra brangesni. Naudojant presavimo formas susidu-riama su presavimo formų ilgaam-žiškumo ir pakeičiamumo klausimu. Glazūruoti kokliai išsiskiria savo ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos veiksniams – drėgmei, saulės spin-dulių poveikiui, ilgiau išlaiko šilumą, nebijo temperatūros svyravimų. Dėl šių savybių kokliai yra pranašesni už

kitas medžiagas, naudojamas židinių ir krosnių apdailai: granito, marmuro, smiltainio ir t. t.

Kokie dažniausi krosnių tipai ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį ren-kantis krosnį?

Krosnys gali būti paprastos – stačia-malkis (statinis), stačiamalkis su orkai-te, krosnis su virykle ir šildoma siene-le, krosnis su židiniu. Renkantis krosnį reikia apžvelgti tokius klausimus:

a) ar sodyboje, namuose yra kitas šilumos šaltinis. Jei ne – tuomet reik-tų rinktis stačiamalkį arba krosnį su viryklę ir šildoma sienele. Priklauso nuo to, ar krosnimi bus gaminamas maistas. Šiuo atveju statinys turi atlikti ne tik estetinę funkciją, bet ir

tarnauti kaip šildymo šaltinis. Svar-biausia – efektyvumas;

b) jei yra kitas šilumos šaltinis, ga-lima rinktis krosnį su židiniu arba paprastą stačiamalkį. Šiuo atveju efektyvumas gali būti ne pats svar-biausias dalykas. Krosnis su židiniu greičiau šyla, bet greičiau ir atvėsta, taip pat suteikia galimybę įstatyti didesnes stiklines dureles ir taip mė-gautis ugnies šokčiojimu.

Kokio tipo krosnį rekomenduo-tumėte įsirengti kaimo turizmo sodyboje?

Koklinių krosnių tipų yra labai daug ne tik dėl praktiškai neribotų koklių apdailos galimybių, bet ir medžiagų. Koklinė krosnis dažniausiai statoma

Glazūruoti kokliai išsiski-ria savo ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos veiks-niams – drėgmei, saulės spindulių poveikiui, ilgiau išlaiko šilumą, nebijo tem-peratūros svyravimų.



pagal individualius kliento pageida-vimus. Koklinė krosnis (stačiamalkis) yra puiki tuo, kad sugeba sukaupti šilumą ir ją spinduliuoti labai ilgą laiką. Koklinę krosnį pakanka užkurti glėbeliu malkų, kad šiluma išsilaikytų visą dieną. Teigiama, kad tam, jog koklinė krosnis spinduliuotų šilumą 18–24 val., reikia 5–12 kg medienos. Švedijos krosnininkai nustatė, kad koklinių krosnių efektyvumas siekia iki 93 proc. Tokį efektyvumą sunkiai pasiekia net ir moderniausi šildymo katilai. Koklinės krosnys gali būti sto-rasienės, plonasienės: priklauso nuo to, kam krosnies savininkas teikia

daugiau reikšmės – ilgesniam šilu-mos spinduliavimo laikui ar greičiau sušylančioms patalpoms. Kaip ir mi-nėjau, daug ką lemia šilumos šaltinių kiekis. Jei namuose yra kitas šilumos šaltinis, siūlyčiau statyti krosnį su židiniu – ji yra puošnesnė, suteikia daugiau jaukumo ir romantikos. Il-gas šilumos spinduliavimas ir didelis efektyvumas, šiuo atveju, nėra tokie svarbūs.

Kaip prižiūrėti koklinę krosnį, kad ši tarnautų ilgai ir nepraras-tų savo funkcionalumo?

Visų pirma negalima kūrenti netin-kamų medžiagų: medienos atliekų, labai drėgnos medienos, nepatartina kūrenti anglimis. Apie buitinių atliekų kūrenimą nereikia net sakyti. Norė-dami pasistatyti koklinę krosnį, nau-dokite tik kokybiškas medžiagas, ne-sistenkite labai sutaupyti, nes koklinė krosnis tarnauja 30 ir daugiau metų. Keli šimtai sutaupytų litų tokiam il-gam laikotarpiui nėra reikšmingas dalykas. Taip pat krosnies kanaluose išvalykite suodžius.

Ką būtina žinoti apie krosnies priežiūrą šiltuoju ir šaltuoju se-zonu?

Pradedant kūrenti, reikėtų krosnį pa-pratinti, nes per šiltąjį sezoną ji gali būti prikaupusi šiek tiek drėgmės. Prieš kuriant pirmą kartą, rekomen-duojama per išvalymo kamščius įkišti degančio popieriaus skiautę – taip dings šalto oro kamštis, taip pat įdėti nedaug malkų. Kuriant antrą kartą malkų galima įdėti daugiau – taip krosnis tarsi įgaus darbinį režimą. Pasibaigus kūrenimo sezonui reko-menduojama krosnies kanaluose ir kamine išvalyti suodžius.

Kuo koklinė krosnis pranašesnė už kitas?

Krosnys gali būti mūrijamos iš plytų, muilo akmens arba naudojant šiuo-laikines akumuliacines medžiagas. Tačiau koklinė krosnis už visas čia išvardytas yra pranašesnė tuo, kad tarnauja ir kaip dizaino elementas, namų puošmena. Tad kiekvienam klientui parenkamas individualizuo-tas sprendimas – skirtingi koklių raš-tai, jų kombinacijos, spalvų deriniai. Kitos krosnys tokios puošybos gali-mybės neturi. Plytų krosnis visada bus molio spalvos, muilo akmens – pilka, šiuolaikiškų medžiagų kros-nis – įvairių spalvų tinko, tačiau gali-mybės parinkti raštų nėra.

Muilo akmens ar tinkuojamos šiuolai-kinių akumuliacinių medžiagų kros-nys yra daug brangesnės, tačiau jų šilumos spinduliavimo periodas nėra ilgesnis už koklinių. Tad efektyvumas taip pat neatsiperka. Plytų krosnis labai masyvi, lėtai įšyla, o kaina – be-veik tokia pat kaip ir koklinės.

BUKAS Kai kuriose šalyse bukas yra populiariausia kūrenimo mediena Didelė šiluminė vertė Ilga ir pastovi degimo trukmė Graži liepsna Tinka tiek atviros pakuros šildymo šaltiniams, tiek krosnims ir židiniams, nes buko žarijos nešokinėja Liepsna nespragsi

Panašu: skroblas, uosis, klevas, vyšnia

ĄŽUOLAS Ilga ir pastovi degimo trukmė Didelė šiluminė vertė Girdimas jaukus spragsėjimas Patartina naudoti uždaruose šildymo šaltiniuose, nes degimo metu žarijos šokinėja Tai idealus kuras krosnims Degimo metu išskiriamos dujos užteršia kamino sieneles labiau nei kitos medienos dūmai

Panašu: kaštonas

BERŽAS Tinka tiek atviros pakuros šildymo šaltiniams, tiek krosnims ir židiniams, nes beržo žarijos nešokinėja Dėl baltos tošies malkos naudojamos kaip namų interjero detalė Malonus medienos kvapas Dėl medienoje esančių eterinių aliejų ją lengva įkurti, malkos lengvai dega Graži melsva liepsna Tai viena populiariausių medienos rūšių Šiluminė vertė yra 10 proc. mažesnė nei buko medienos

Panašu: vyšnia

EGLĖ Naudojama kaip įkūrimo mediena Greitai išskiria šilumą Dėl šokinėjančių žarijų tinka uždariems ugniakurams Stiprus traškėjimas Malonus kvapas Kaloringumas mažesnis nei buko ar ąžuolo medienos

Panašu: pušis, maumedis

TUOPA IR GLUOSNIS Mediena greitai sudega, tad žiemą nenaudojama

www.kachelkeramika.lt

Krosnis turi būti ne tik graži, bet ir apšildyti kuo didesnį plotą. Idealiu atveju krosnis turėtų būti pastatyta taip, kad krosnies sienelės apšildytų

keturis kambarius.


Ką būtina žinoti įsirengiant kros-nį su židiniu?

Patartina pasikonsultuoti su koklių gamintoju dėl galimo projekto, dėl statinio vizijos. Įvertinus kliento pa-geidavimus, pagal aptartą situaciją pateikiamas individualizuotas pasiū-lymas. Tad reikia žinoti, kokį plotą norima apšildyti, koks bus šilumos poreikis.

Ką būtina žinoti renkantis krosnį su kepimo funkcija, pvz., duon-kepe, orkaite?

Planuokite, ką kepsite. Dideli kepiniai gali netilpti arba netinkamai iškepti. Statybai rinkitės kokybiškas medžiagas.

Kaip teisingai pasirinkti krosnies vietą? Į ką būtina atkreipti dė-mesį?

Krosnis turi būti ne tik graži, bet ir apšildyti kuo didesnį plotą. Idealiu atveju krosnis (ir kaminas) turėtų būti pastatyta taip, kad krosnies sienelės apšildytų keturis kambarius, tačiau dažniausiai patalpų planas būna toks, kad krosnis gali apšildyti du kambarius. Rekomenduojama patalpas planuoti kuo atviresnes, kad šiluma galėtų pa-tekti į tolimiausius namo kampelius. Jei name yra daug mažų kambarių, kurie sienomis nesiliečia su krosnimi, statinys gali jų ir neapšildyti. Jei sodybos plotas didelis – galima statyti ir dvi krosnis. Vieną – viename namo gale, kitą – ki-tame. Beje, tai nėra neįprasta.

Kokiomis medžiagomis geriausia kūrenti?

Kūrenti anglimis koklinės krosnys (beje, kaip ir kitos krosnys) nėra pritaikytos. Dažniausiai tam naudo-jama mediena.

Koklinė krosnis Koklinis židinys su kapsule bei indėklu su karšto oro paskirstymo sistema

Kombinuotojo tipo koklinė krosnis

Atvirojo tipo židinys

Tradicinė koklinė krosnis su virykle

Koklinis židinys su kapsule bei indėklu su karšto oro paskirstymo sistema

Tradicinė koklinė krosnis su virykle

Koklinės krosnys sujungiamos su centrinio šildymo sistemomis ir naudojamos tiek namams, tiek karštam vandeniui


Tekstas: VYTAUTO KANDROTO

ĮSPŪDŽIAI

NORMANDIJAPOTVYNIŲ IR ATOSLŪGIŲ ŽEMĖ

Tekstas: VYTAUTO KANDROTO

NU

OTR

AUKO

S –

V. K

AND

ROTO

NORMANDIJAPOTVYNIŲ IR ATOSLŪGIŲ ŽEMĖ

PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS 73Vakarais akį džiugina į uostą grįžtančios jachtos


ŽIUPSNELIS STATISTIKOSNormandija – istorinis regionas Prancūzijos šiau-rės vakaruose. Normandijai priklauso Aukštutinė Normandija (į šiaurę nuo Paryžiaus, prie Lamanšo sąsiaurio) ir Žemutinė Normandija (teritorija į vaka-rus su Kotenteno pusiasaliu). Normandijoje gyvena apie 3,5 mln. žmonių – daugiau nei šiuo metu Lietuvoje. Tačiau čia nėra didmiesčių – didžiausias miestas yra Ruanas (385 000 gyventojų), kurį gali-ma būtų palyginti su Kaunu. Normandiją nesunkiai pasieksite automobiliu iš Bovė oro uosto, esančio gretimame Pikardijos regione, vos už keliolikos kilo-metrų nuo ribos su Normandija.

ATLANTO ALSAVIMASTiek prie Lamanšo, tiek Kotenteno pusiasalio pa-krantėse gyvenimo ritmas susijęs su Atlanto van-denyno vandenimis. Tiksliau, su jų buvimu ir nebu-vimu. Dauguma smėlėtų Normandijos pakrančių, kuriose yra turistus viliojančių paplūdimių, pasižymi nuožulniu jūros dugnu, tad net ir kelioms valan-doms atvykus prie jūros plika akimi pastebimas Atlanto vandenyno judėjimas. Du kartus per parą

ĮSPŪDŽIAI

vanduo ateina ir išeina. Tai nerašytas uosto darbo valandų kalendorius miestelių žvejams ir buriuoto-jams. Rytą nespėjai išplaukti į jūrą – tavo bėdos. Pavakare vanduo vėl ima pildyti nusekusius užu-tėkius ir saulei leidžiantis pasiekia piką. Sakoma, kad įlanka ties Sen Mišeliu – geriausia vieta stebėti Atlanto alsavimą. Čia vanduo atsitraukia iki 10 km ir grįžta bėgančio žirgo greičiu.

Bažnyčios griuvėsiai Kotenteno pusiasalyje

Sen Mišelio kalnas


Gėlėse skendintis Bajė miestas

Minios lankytojų Sen Mišelio komplekse

Kartrė kurorto apylinkės

Plūdurai Kartrė jachtų uoste


ĮSPŪDŽIAI

SMĖLIO KOPOS IR LAUKINIAI PAPLŪDIMIAIIeškant Lietuvos ir Normandijos panašumų, nesun-ku pastebėti, kad Normandijoje netrūksta puikios kokybės ir ypatinga švara pasižyminčių paplūdimių. Negana to, šalia jūros ruožo vakarinėje Kotenteno pusiasalio pakrantėje galima surasti smėlio kopų. Nuo mažučių, kelių arų plotelių iki ilgų, keletą ki-lometrų besidriekiančių ruožų. Visi jie saugomi valstybės, tačiau netrūksta smalsuolių, kurie šiuose laukinės gamtos kampeliuose palieka savo pėdas (kaip ir Lietuvoje).

D DIENA IR MASINIS TURIZMASKo gero, labiausiai lietuviams Normandijos vardas žinomas iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Būtent Normandijoje 1944 metų birželio 6 dieną išsilai-pino sąjungininkų kariuomenė ir atidarė antrąją fronto liniją prieš vokiečius. Belaukiant D dienos (taip puolimo planuose buvo įvardyta išsilaipi-nimo data), buvo parengtas kruopštus planas, sąjungininkų kariuomenė pasklido plačiu ruožu. Pakrantės paplūdimiams buvo suteikti kodiniai

Normandijos paplūdimiai

Vaizdas nuo Sen Mišelio kalno

Uolos ties Normandijos paplūdimiais


pavadinimai: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Jais vadinami iki šiol.

Po karo čia pastatyti memorialai ir šiandien su-traukia minias turistų iš viso pasaulio. Istorinėse Normandijos pakrantėse išdygo gausybė muziejų muziejėlių, vienaip ar kitaip siejančių savo veiklą su D dienos įvykiais. Nuo atskirų miestelių muziejų iki senovinės karo technikos ar turistams lankyti pritai-kyto karo laikų bunkerio. Štai Avranše, ties kuriuo jūroje buvo pastatytas laikinas uostas karo techni-kai iškelti, šiandien veikia 1944 m. birželio 6 dienos muziejus. Aikštėje priešais muziejų įrengta mokama automobilių stovėjimo aikštelė, pilnutėlė autobusų ir lengvųjų automobilių. Kelios amerikiečių šeimos mindžikuoja eilutėje, kol galės nusifotografuoti JAV vėliavos ir jūros fone. Ant suoliuko, kaip auksiniais tarybiniais laikais, noriai pozuoja medaliais apsi-karstęs devyniasdešimtmetis Antrojo pasaulinio karo veteranas. Turizmas šioje vietoje įgavęs ma-siškumo bruožų, sutinkamų prie Eifelio bokšto Pary-žiuje ar Sen Mišelio kalno papėdėje.

Laukiniai Kotenteno pusiasalio paplūdimiai

Normandijoje kiekvienas gali atrasti savąją Nidą...

Jūra išėjo, laivas liko...


ĮSPŪDŽIAI

Amerikiečių kapinės

Laikino uosto likučiai Avranše

Kartrė kurorto apylinkės

Informacinė lenta su potvynių ir atoslūgių valandomis


NORMANDIJOS ĮŽYMYBĖS KEPTUVĖJE IR ANT STALO...Jūros gėrybės, kamambero sūris, sidras – toks Normandijos trejetukas pirmiausia šauna į galvą. Tai regionas, kuriame negaminamas vynas, bet jį garsina obuoliai ir iš jų gaminamos įvairiausios si-dro, aperityvo, kalvadoso rūšys. Obuoliai įeina ir į tradicinių patiekalų sudėtį – kiaulienos kepsnį „Filet mignon de porc normande“ bei pyragą „Tarte Nor-mande“. Normandijos kulinarijos ypatybių sąrašas ilgas – nuo kaimietiškų rupių miltų lietinių blynų iki gurmaniškos Ruano antienos.

Štai kad ir jūros gėrybės. Tingi sekmadienio popie-tė. Tik staiga po viešbučio langais sustoja aptriušęs autobusiukas ir šalia išdygsta balta palapinė. Du pusamžiai vyriškiai palengva iškrauna dėžes. Ir be žiūronų matyti, kad jose – žvejų laimikis: krabai, austrės, moliuskai, krevetės, omarai. Paklausus, ar žvejai bus čia rytoj, purto galvas ir patikina, kad artimiausias turgus miestelyje – tik trečiadienį. Kiek pasvarstę, išsirenkame krabų ir vėl klausiame, ar sunku juos paruošti. „Labai“, – atsako vyriškiai ir išduoda slaptą krabo paruošimo receptą. Juo dali-juosi su „Platumų“ skaitytojais. ATOSTOGOS NORMANDIJOJE –

UŽ IR PRIEŠNormandijoje gausi atostogų būstų pasiūla – butai, nameliai, vilos. Pamainos, kaip įprastai Prancūzijoje, keičiasi šeštadieniais, tad vasaros metu pakrantėje kelioms dienoms išsinuomoti butą nepavyks – teks pagyventi visą savaitę. Bet Normandija to verta. Čia yra ką veikti, neskaitant jau minėto karinio tu-rizmo objektų lankymo. Nepamirškite, kad pačiame Normandijos pakraštyje esantis Sen Mišelio kalnas, kurį savinasi ir Bretanė, yra antrasis traukos taškas Prancūzijoje po Eifelio bokšto, tad aplankyti jį tie-siog būtina. O tam prireiks visos dienos.

Vienas argumentas prieš – šaltas vandenyno van-duo. Net ir vidurvasarį Atlanto vandens tempera-tūra Kotenteno vakarinėse pakrantėse neviršija 18–20 laipsnių. Per dieną įdubose užsilikęs vanduo sušyla daugiau, bet tai ne ką paguodžia – negiliuose tvenkinukuose pliuškenasi tik vaikai. Tą patį adatė-lėmis kūną varstantį maudymąsi galima patirti ir nie-kur nevažiuojant iš Lietuvos. Normandijoje kol kas nesimato turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Eu-ropos šalių. Poilsiauti čia pamėgę paryžiečiai – jiems tai artimiausias jūros krantas nuo sostinės. Taip pat nesunkiai Lamanšą įveikia ir čia apsistoja britai. Iš užsieniečių dar galima sutikti belgų ir olandų.

Apibendrinant, Normandija – tai nuostabus kraš-tas siekiantiems ne tik pagulėti ant gulto prieš saulutę, bet ir pakeliauti po apylinkes, pasidomėti istoriniais įvykiais, ir, žinoma, išbandyti nuostabią regiono virtuvę.

KAIP PARUOŠTI

KRABĄ

(ypač sudėtingas receptas)

Krabas dedamas į stipriai pasūdytą vandenį ir verdamas 20 minučių. Valgomos krabo žnyplės ir kojos. Joms įveikti prireiks specialių replių, pana-šių į tas, su kuriomis lietuvaičiai gliaudo riešutus. Taip pat valgoma balta ir raudona krabo kūno mėsa – iš čia nukopijuoti raudonai balti krabų piršteliai. Bet tik paragavę šviežiai virto šilto kra-bo, suprasite, koks yra skirtumas...


ĮSPŪDŽIAI

KELIONĖ PO SUSTOJUSĮ LAIKĄ

Pradėjusi griūti pirmoji Pripetės vidurinė mokykla


Tekstas: GINTARO KANDROTO

Gimimo data: 1970 m. vasario 4 d.Mirties data: 1986 m. balandžio 26 d.

Ne, tai ne užrašas ant anksti mirusio žmogaus paminklo. Tai – viso mies-to gimimo ir mirties datos. Miesto, kuriame iki šiol negyvena nė vie-nas žmogus. Atrodytų, keliauti į šį miestą – velniškai pavojinga, tačiau miestas traukia smalsuolius iš viso pasaulio.

Šis miestas yra Ukrainoje, jo pavadi-nimas – Pripetė...

1986 metų balandžio 26 diena pasau-lyje liūdnai žinoma kaip Černobylio atominės elektrinės avarijos diena. Tądien ketvirtame šios elektrinės bloke įvykusios katastrofos padari-nius pajuto ir Lietuvos gyventojai. Iš pradžių nedaug – kone visi, šilto-mis dienomis po avarijos leidę laiką lauke, dirbę, vaikščioję su vaikais. Radioaktyvus debesis tuomet pasiekė ir mūsų kraštą, o sovietinė valdžia, užuot rekomendavusi žmonėms likti namuose, tylėjo – esą nenorėta kelti panikos. Vėliau prasidėjo vyrų šauki-mai likviduoti avarijos padarinių. Vieni nuo to išsisuko, išsipirko, tiesiog pa-bėgo, kiti važiavo ir gavo savo dozę radiacijos. Nemažai tų, kurie važiavo pirmieji, jau nėra tarp gyvųjų...

Likviduojant avarijos pasekmes, tų pačių 1986 metų rudenį sprogęs reaktorius buvo užbetonuotas – tar-si padarytas sarkofagas. Tačiau į Pripetę – specialiai elektrinės dar-

Ketvirtas Černobylio atominės elektrinės blokas, kuriame 1986 m. įvyko avarija

Tokių kažkieno surežisuotų siužetų Pripetėje nemažai

Įvažiavimas į Černobylį NU

OTR

AUKO

S –

G. K

AND

ROTO


ĮSPŪDŽIAI

buotojams pastatytą miestą – jos gy-ventojams taip ir nebuvo leista grįžti. Neleista grįžti ir aplinkinių kaimų gy-ventojams. Tik už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esantis Černobylis šiandien šiek tiek gyvas: vietoje ki-tados ten gyvenusių 18 000 žmonių dabar čia yra apie 3000 gyventojų.

2013 metų lapkričio mėnesį lankiausi Pripetėje, Černobylyje ir aplink esan-čioje atskirtoje draudžiamoje zonoje.

NAMAI NYKSTA SPARČIAIKelionė po Černobylio zoną prasi-dėjo nuo pažinties su joje likusiais kaimais. 30 km spinduliu aplink elek-trinę esanti teritorija ir šiandien nėra laisvai prieinama kiekvienam – be vietinių palydovų ir neužsiregistravęs iš anksto čia nepateksi.

Šiai teritorijai buvo priskirta ir dau-gybė kaimų. Vieni jų tebestūkso kaip šiurpus paminklas sovietmečiui ir jo atominei energetikai, kiti buvo už-versti žemėmis, iš jų belikę tik pava-dinimai to meto žemėlapiuose.

Zalesjės kaime 1986 m. gyveno 3062 žmonės – kaimo būta išties didelio. Šiandien čia gyvena vienintelė mote-ris, grįžusi į savo namus savavališkai

(tokius gyventojus vadina samosio-lais) ir visiškai nebendraujanti su niekuo, net ir tais, kurie bando ja pasirūpinti ar padėti...

Nors asfaltas gatvelėse dar išlikęs, tačiau namai atrodo itin varganai. Vieni jų paprasčiausiai neatlaikė metų naštos, kitus apgriovė lentų ar kitokių statybinių medžiagų ieškoję avarijos likviduotojai, trečius pribaigė gausus sniegas ir lietūs. Įdomi detalė: beveik visuose namuose išluptos grindų lentos. Matyt, ieškota to, ką žmonės galėjo laikyti paslėpę ir nespėję išsi-vežti, kai buvo evakuojami.

Namuose nelikę ir vertingesnių daik-tų, lengvesnių baldų, drabužių. Sa-koma, kad dalį šio turto išsigabeno patys evakuojami gyventojai: suvo-kę, kad grįžti negalės, jie už kyšius teritoriją saugojusiems kariškiams patekdavo į savo namus ir kiek galėjo gelbėjo turtą... Vėliau namus šukavo patys saugotojai, taip pat zonoje dar-bavęsi visokio plauko vagys.

IŠ VISO KAIMO BELIKO DU PASTATAIStabtelėjome Kopačių kaime, esan-čiame už beveik 4 km iki atominės elektrinės. Jame iki avarijos gyveno 1114 žmonių. Juos evakavo tik praė-

jus savaitei po katastrofos. Kaimui itin nepasisekė: po avarijos radioaktyvus debesis taip jį užkrėtė, kad likviduoti avarijos padarinius čia nuspręsta itin drastiškai. Namai buvo nugriauti, o griuvėsiai užkasti po žeme. Tačiau tai nieko gero nedavė: šitaip buvo užterš-ti gruntiniai vandenys, radioaktyvūs teršalai pateko ir į upes...

Šiandien iš Kopačių telikęs kaimo tarybos pastatas ir vaikų darželis, esantis prie pat kelio iš Černobylio į Pripetę. Dar – nedidelės kalvelės, kur buvo užkasti namai ir apie radiaciją perspėjantys ženklai. Ir viskas. Kaimą galima vadinti žodžiu „buvęs“, nes 1999 metais jis nustojo egzistuoti netgi dokumentuose...

Dairantis po vaikų darželį, akyse kilo kažkur matyti vaizdai: numestos vai-kiškos knygelės, lėlės – pajuodusios, purvinos, galinčios nebent išgąsdinti, bet ne nuraminti vaiką; baigiančios surūdyti žaislinės mašinėlės... Apuoko lizdas vaikų kambario kampe – tie-sa, jau apleistas. Taip, tokie kadrai apkeliavo visą pasaulį, panašias nuo-traukas galima pamatyti ne viename Černobyliui skirtame tinklalapyje. Tačiau viena tai matyti kompiuterio ekrane, kita – stovint čia. Juk šių žaislų niekas čia specialiai neatnešė – jais TIKRAI žaidė vaikai. Vaikai, kurie

Apleisti privatūs namai Černobylyje


normalios vaikystės neteko per akimirką. Kokie jie užaugo, kur jie dabar, kaip jie jaučiasi?..

Judėti čia, matyti, kvėpuoti, galbūt paliesti – nenusakomas jausmas, tačiau negalima pasakyti, kad jis malonus... Kieno vaizduotė lakes-nė, o nervai silpnesni, viduje ištve-ria neilgai...

Visiškai netoli – dar vienas objektas. Pasak gidės, tai kolūkis, o ukrainie-čių šaltiniai byloja, kad tai – mašinų ir traktorių stotis. Kaip ten bebūtų, nuo plento nuriedėję beveik kilo-metrą, išvydome kažką panašaus į apleistas kolūkio dirbtuves. Galima būtų nelinksmai pajuokauti, kad tokių dar visai neseniai buvo gausu ir Lietuvoje, kur jokios atominės ka-tastrofos visai nebuvo...

Keli pastatai be stogų ir durų, dau-gybė išlaupytos žemės ūkio techni-kos, krūvos detalių ir metalo laužo. Iš traktorių ar sunkvežimių išmon-tuota viskas, kas nors kiek vertin-ga, – varikliai ar bent jų dalys, ži-bintai, stiklai ir kitas panašus gėris. Netgi kombainų „Niva“ vairaračiai nuimti. Galima tik spėlioti, kam jų prireikė: juk tokie vairai nebuvo joks deficitas net sovietmečiu... Tačiau metalo laužo čia dar labai daug, galima manyti, kad kažkas kažkada sugrįš ir jo...

Judėti čia, matyti, kvėpuoti, galbūt paliesti – nenusakomas jausmas, tačiau negalima pasaky-ti, kad jis malonus...

Memorialas katastrofos aukoms Černobylyje

Kopačių kaimo vaikų darželis – vienas iš dviejų išlikusių kaimo pastatų

Zalesjės kaimas, apgriuvę jo trobos


Mokyklos valgykloje knygas ant grindų pakeičia ne ką plonesnis sluoksnis... dujokaukių.

Pripetės centrasKavinė „Pripetė“ ant upės kranto

Kino teatras „Prometėjas“ Pripetėje Pripetės vaikų muzikos mokykloje

Technika buvusio milicijos skyriaus kieme

ĮSPŪDŽIAI


VIRŠ REAKTORIAUS IŠKILS NAUJAS SARKOFAGASPabuvoti prie nelemtojo atominės elektrinės ketvirto reaktoriaus mums buvo leidžiama vos 10 minučių. Dau-giau ir nesinorėtų: radiacinis fonas čia 8–10 kartų viršija normą. Išklau-sę trumpus nurodymus, ką galima fotografuoti ir ko ne (net ir dabar draudimai čia, deja, madingi) lipome iš autobusėlio ir savomis akimis spok-sojome į tai, kas daug kartų matyta per televizorių.

Dabar galima perskaityti ir išgirsti įvairių versijų apie tai, dėl ko čia prieš beveik 28 metus įvyko avarija. Versijos – pačios įvairiausios: nuo žmogiškos klaidos atliekant bandymą iki žemės drebėjimo ar diversijos. Tačiau net nesvarbu, kuri jų būtų teisinga: avarija daugeliui metų su-stabdė atominės energetikos plėtrą visame pasaulyje, o politologai ją pavadino simboline Sovietų Sąjungos griūties pradžia...

Nuo 2012 m. prie ketvirto elektrinės reaktoriaus vėl triūsia statybininkai. Dabar čia statomas naujas sarkofa-gas, kainuosiantis nuo 0,9 iki 1,5 mlrd. eurų. Šias lėšas surinko šalys donorės, dalį finansuoja Euro-pos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Statyba išties įspūdinga. Dirbti tiesiai virš reaktoriaus nėra saugu, todėl angaro formos sarkofagas statomas šalia reaktoriaus ir vėliau bus už-stumtas ant jo. Darbus planuojama baigti 2015 metais.

Prie naujojo gaubto dirba statybi-ninkų ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Turkijos, Azerbaidžano, kitų šalių. Po dviejų savaičių darbo – dvi savaitės poilsio. Sako, kad uždarbis – geras: pavyzdžiui, bokštinio krano mašinis-tas per dvi savaites gauna apie 3000 eurų. Laisvalaikį statybininkai skan-dina alkoholyje: šeštadienio vakarą kavinė Černobylyje, kurioje valgėme, buvo pilna išgėrusių ir visiškai girtų, net specialios aprangos nespėjusių nusivilkti vyrų, o vietinėje parduotu-vėje prie degtinės rikiavosi ilga eilė. Keista buvo tik tai, kad visi vyrai el-gėsi labai santūriai...

MIESTO BŪTA PATOGAUS GYVENTIPrie įvažiavimo į Pripetę stabtelėjome prie užkardo, o netrukus palikome autobusiuką ir per miestą vaiduoklį leidomės pėsčiomis.

Pripetė pradėta statyti 1970 metais. 1986 m. čia gyveno daugiau kaip 49 000 žmonių, iš jų – net 15 400 vaikų. Miestas buvo gerai suplanuo-tas, patogus gyventi, viskuo aprū-pintas. Plačios gatvės, stadionas, baseinas, kultūros rūmai, netgi taip ir nepradėjęs veikti atrakcionų par-kas – visa tai turėjo Marijampolės dy-džio Pripetės miestas tais lemtingais 1986-aisiais. O kiek dar visko buvo statoma, planuojama! Ką ir bekalbėti, tuometinė valdžia gerbė atomininkus.

Pažintį su Pripete, kaip ir dera, pra-dėjome nuo kavinės tokiu pat pava-dinimu kaip ir pats miestas. Tiksliau, nuo to, kas iš tos kavinės likę. Kavinė anuomet pastatyta itin vaizdingoje vietoje – miesto pakraštyje, ant pa-ties Pripetės upės kranto. Dengta galerija ji buvo sujungta su Pripetės upės uostu, turėjo įspūdingą terasą pakrantėje, prie kurios švartuodavosi pramoginiai laivai ir netgi jachtos.

Dabar kavinėje dar likę šiek tiek ne-išdaužytų vitražų, jos prieigose tebe-stūkso sovietmečiu populiarūs gazuo-to vandens automatai. Nei stalų, nei kėdžių, nei virtuvės įrangos seniausiai nelikę.

Netoli kavinės, Pripetės upėje, pu-siau nuskendę tebemirksta pramogi-nio laivo likučiai. Upėje, tik kitoje vie-toje, yra ir daugiau laivų – tiksliau, visas jų kapinynas. Tai laivai, kuriais buvo naudojamasi likviduojant ava-rijos padarinius, paskui jie palikti likimo valiai...

VAGIMS KNYGŲ NEREIKIAIš kavinės žingsniavome į ligoninę. Pats pastatas atrodė neblogai, bet viduje, kaip ir viskas čia: išvogta, iš-draskyta, išmėtyta. Prisiminęs gidės perspėjimą kelionės pradžioje, kad už bandymą bet kokį suvenyrą išsi-vežti iš zonos gresia griežta laisvės

atėmimo bausmė, paklausiau jos, kiek žmonių jau už tai nubausta. Juk išvogta, praktiškai, viskas! Atsakymo taip ir nebuvo...

Apleistą miestą siaubia ne tik vanda-lai ir nuotykių ieškotojai. Jį griauna gamta. Vienas tokių laiko ir gamtos įveiktų pastatų – pirmoji vidurinė mo-kykla. Dalis jos nugriuvo prieš keletą metų. Dabar lankytojus šiurpina siur-realistinė laužo krūva iš plytų, tinko, vadovėlių ir mokyklinių suolų... Kita dalis buvo išlikusi, tačiau lįsti vidun pamačius griuvėsius visai nesinorėjo.

Vis dėlto įlindome į kitą mokyklą, kurioje kitados mokėsi per 3000 mokinių. Galima tik įsivaizduoti, koks triukšmas aidėjo koridoriuose pertraukų metu. Tačiau dabar – gūdi tyla, kurią trikdo tik tavo paties žings-nių garsai. Beje, garsai – labai saviti, nes žengti reikia per kalnus korido-riuose ir klasėse ant grindų gulinčių knygų. Jų daugybė: kai kur – kone pusmetrio storio sluoksnis. Knygų vagims ir marodieriams nereikėjo, tad dabar po kojomis voliojasi ir vado-vėliai, ir grožiniai kūriniai, ir natų są-siuviniai, kurių puslapius dabar varto nebent smarkesnis skersvėjis.

Tik mokyklos valgykloje knygas ant grindų pakeičia ne ką plonesnis sluoksnis... dujokaukių. Ko gero, čia savo štabą buvo įsirengę tie, kas lik-vidavo avarijos pasekmes.

MUZIKOS MOKYKLOJE – VIENINTELIS MIESTE LIKĘS FORTEPIJONAS1220 vietų kino teatras „Prometėjas“ kitados buvo pastatytas erdvioje gar-saus atomininko I. Kurčiatovo vardo alėjoje, prieigose čiurleno fontanas, fojė puošė puikūs vitražai. Dabar jo link viena pagrindinių miesto gatvių skverbėmės per krūmynus ir džiau-gėmės, kad atvykome ne šiltuoju metų laiku – dilgėlės kandžiotųsi, o pro medžių lapiją išvis nieko neįžiū-rėtume. Buvęs didingas to laikmečio pastatas dabar nykus ir nusiaubtas – kaip ir viskas aplinkui. Tai, kad čia kažkada buvo rodomi filmai, primena tik kelios per stebuklą išlikusios žiūro-vų kėdės ir garso kolonėlių griaučiai.



Prie kino teatro, kitame gale, pristatyta vaikų muzikos mokykla. Jos fasadą puošia spalvinga mozaika iš dekora-tyviosios keramikos – beje, neblogai išsilaikiusi. Viduje – vienintelis (taip sako gidė) mieste likęs fortepijonas: pasistengus juo dar galima išgauti vie-ną kitą garsą, kraupiai nuskambantį ir nutylantį tuščioje ir tamsioje salėje...

ATRAKCIONŲ PARKAS TAIP IR NEBUVO ATIDARYTASBaseinas, o tiksliau – „Lazūrinis“ spor-to kompleksas, kitados buvo Pripetės pasididžiavimas. Be 25 metrų baseino su šuolių bokštu ir didžiule stikline siena, čia buvo dar vienas mažesnis baseinas, sporto salė. Beje, šis ba-seinas tarnavo iki maždaug 1996 m., juo naudojosi elektrinės darbuotojai (paskutinis atominės elektrinės blo-kas uždarytas tik 2000 m.). Dabar po baseino dugną galima nebent pasi-vaikščioti, o štai pažaisti krepšinį už sienos esančioje sporto salėje vargu ar pavyks: krepšinio lankai dingę, grin-dys – sulaužytos.

Miesto stadione nepavyks pažaisti ir

ĮSPŪDŽIAI

futbolo. Bėgimo takais pabėgioti dar būtų galima, bet žalios vejos vietoje užaugęs jau visai nemažas miškas. Per jį vedančiu maždaug ties futbolo aikštės vidurio linija numintu takeliu nužingsniavome į garsųjį atrakcionų parką, esantį miesto centre. Jis baig-tas statyti tik 1986 metų pavasarį, atidarymas turėjo įvykti gegužės 1-ąją, per darbo žmonių šventę. Sa-koma, kad pasisukti apžvalgos ratu spėjo tik išrinktieji, kažkokiu būdu gavę leidimus, kai ratas buvo tik ban-domas... Po bandymų ratas sustojo amžiams. Šalia jo – taip pat sustin-gusios sūpynės, samanomis apaugę autodrome stovintys automobiliukai, tiras, į kurį perspėjama nelįsti, – ra-diacijos matuoklis, vos kyštelėtas vidun, ima smarkiai spragsėti...

APVOGTA TECHNIKA MILICIJOS KIEMEGaliausiai ėjome pasižvalgyti po šešiolikaaukštį gyvenamąjį namą. Laiptinės pirmame aukšte kabėjo gy-ventojų sąrašas – paaiškėjo, kad čia gyventa ir lietuvio – Vytauto Budrikio.

Pats namas – kiek neįprasto plano:

kiekviename aukšte – ilgas koridorius, tačiau iš jo patenki į normalius dviejų–trijų kambarių butus. Vaizdai tarsi jau kažkur matyti: viskas, ką galima išneš-ti, – išnešta, viskas, kas neišnešta, – bent jau sulaužyta. Jokių smulkesnių ar vertingesnių daiktų nė viename ap-žiūrėtame bute neaptikta. Kai kuriuose netgi radiatoriai nupjaustyti – tiesa, dar ne visuose. Visur nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų atsiklijavę ir nukritę tapetai.

Kai kur matyti, kad kažkas čia leido laisvalaikį: krūvon sustumti išlikę lovų čiužiniai, mėtosi dar neseni degtinės buteliai... Kraupiausias radinys laukė viršutiniame techniniame aukšte (čia išvedžioti ventiliacijos vamzdynai, įrengti liftų mechanizmai) – ten apti-kome nemažo šuns mumiją...

Ekskursija po Pripetę baigėsi... mi-licijoje. Ne, mūsų nesulaikė – mes į buvusį milicijos skyrių užsukome patys. Budėtojo dalis, kabinetai, areš-tinė su tvirtomis grotomis – kaip ir bet kuriame kitame tų laikų milicijos skyriuje. Tik pastato kieme išvydome nemažai likusios įvairios technikos – sunkvežimių, autobusų, netgi lengvąjį automobilį. Viskas ir čia – milicijos

Technika buvusio milicijos skyriaus kieme


kieme – nuoširdžiai išvogta. Nors dalis technikos turbūt nuo tų pačių vagių bandyta gelbėti užkeliant ją ant pastato stogo. Nepadėjo...

Į garsųjį karinės technikos kapinyną, kur sandėliuojama avarijos padarinius likvidavusi technika, nepatekome. Gidė paaiškino, kad tą techniką imta versti metalo laužu, tad radiacinis fo-nas ten gerokai padidėjęs.

ČERNOBYLIS – VIS DAR GYVASPo visiškai vaiduokliu virtusios Pripe-tės Černobylis pasirodė visai tvarkin-gas miestas. Na, bent jau kai kurie jo kvartalai: ir asfaltas naujas, ir namų fasadai padažyti. Sutvarkyti tie kvartalai, kurie naudojami, kuriuose gyvena elektrinės darbuotojai, staty-bininkai, kariškiai, kitokių įstaigų dar-buotojai. O privačių namų kvartalai ir čia stūkso bežadžiai, apleisti ir palikti likimo valiai. Gyventojai negrįžo ir čia, nors elektrinė nuo Černobylio yra kiek atokiau nei nuo Pripetės.

Miesto vidury – memorialas, skirtas atominės katastrofos aukoms atminti. Ypač sukrečia vietovardžių lentelės –

iš vienos pusės baltos, primenančios tas, kokiomis ženklinami pakelių vie-tovardžiai, tačiau iš kitos pusės – juo-dos, su nubrauktu užrašu. Tai miestai ir kaimai, kurių nebeliko, kurie nu-kentėjo avarijos metu.

ANŪKAI SAMOSIOLŲ NAMUOSE SVEČIUOTIS NEGALIKelionę po ypatingąją zoną baigėme ten, kur ir pradėjome, – kaime. Šįkart tai Poryševas, esantis apie 17 km nuo elektrinės. Kaime, kuriame iki katas-trofos būta beveik 700 gyventojų, da-bar gyvena... 5 žmonės – sugrįžėliai, arba samosiolai. Aplankėme šeimą, išvežtą netrukus po avarijos, o namo sugrįžusią 1988 metais.

76 metų sodybos šeimininkas Ivanas Semeniukas – dar visai žvalus, vaizdžiai papasakojo, ką teko patirti: evakua-ciją, gyvenimą viename kolūkyje, paskui kitame ir galiausiai – nelegalų, draudžiamą grįžimą namo. Nes čia ge-riausia. „Mums pasisekė, nes radiacijos debesys nuslinko į kitą pusę. Čia ne-buvo labai užteršta, mūsų kaime netgi bazavosi kariškiai, kurie po avarijos čia

viską saugojo“, – pasakojo senukas.

Pasak jo, po avarijos žmonėmis rū-pintasi labiau – gyventojai gaudavo ir maisto produktų, ir įvairių priedų už kenksmingas sąlygas. Vėliau, keičiantis santvarkoms, viso šito neliko. Tačiau žmonės nenusimena: gauna pensiją, laiko šiek tiek gyvulių, paukščių ir išgyvena. Paklausti, dėl ko labiausiai nerimauja šiandien, sako, jog gal dėl retai matomų anūkų: juos gali pamatyti tik nuvažiavę į svečius Kijevan. Į 30 km apsaugos zoną ne-pilnamečiai visiškai neįleidžiami.

KO AŠ TEN VAŽIAVAUTokio klausimo ne kartą sulaukdavau dar prieš kelionę, po jos – taip pat.

Aš važiavau PAMATYTI. Tiesiog savomis akimis išvysti tai, apie ką žinojau tik iš knygų, spaudos, tele-vizijos, filmų...

Pamatęs tokią vietą imi kiek kitaip vertinti nuolatines mūsų raudas apie tai, kaip blogai gyvename, imi kiek kitaip galvoti apie kasdienes proble-mas... Kalbant paprastai, turi atspir-ties tašką kažkam palyginti. Ir vien dėl to kelionė į TEN turi prasmę.

Plačios gatvės, stadionas, baseinas, kultūros rūmai, netgi taip ir nepradėjęs veikti atrakcionų parkas – visa tai turėjo Marijampolės dydžio Pripetės miestas tais lemtingais 1986-aisiais.

Taip ir nesulaukęs oficialaus atidarymo Pripetės atrakcionų parkas


RAGAUJAME IR VERTINAME

Tekstas: ALĖS BEVALĖS

Pica „Margarita“, ko gero, žinoma vi-siems, juk tai – gastronominis Italijos trispalvės vėliavos variantas. Žalia spalva – bazilikų lapeliai, balta – moca-relos sūris, raudona – pomidorų tyrė. Patriotizmu trykštančios picos pavadi-nimas – taip pat ne atsitiktinis. Neapo-lio picų kepėjas Rafaelis Espositas dar 1889 metais nusprendė picą pavadinti į Neapolį atvykusios Italijos karalienės Margaritos Savojietės garbei. Pica ka-ralienei patiko, tad ji davė leidimą tris-palvę picą pavadinti savo vardu.

2009 metais pica „Margarita“ buvo įtraukta į ES saugomų tradicinių vie-

MARGARITA

tos patiekalų sąrašą, taip patenkinant Neapolio picų kepėjų pageidavimus. Tai sugriežtino reikalavimus visiems ES picų kepėjams: norėdami savo ke-pamą picą vadinti „Margaritos“ vardu, kepėjai turi pasiryžti picą kepti laiky-damiesi tradicinio recepto: ruošdami tešlą naudoti mieles ir jūros druską, ant pagrindo dėti šviežių pomidorų tyrę ir buivolų pieno mocarelą. Picos tešla turi būti kočiojama rankomis, o pati pica kepama malkomis kūrena-moje krosnyje. Alė Bevalė pasišovė išsiaiškinti, ar picerijose vis dar gali-ma rasti tikrosios „Margaritos“.

PICA

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ R

UBR

IKO

S AU

TORĖ

S AR

CHYV

O

89PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS

VAPIANOKonstitucijos pr. 7A, Vilnius

Skersmuo 30 cmKaina 13,90 LtAr užsisakytume dar kartą? NeĮvertinimas 3 balai

Pirmas įspūdis. Itališko maisto res-toranas „Vapiano“ įsikūręs patogioje miesto vietoje, prekybos centre „Europa“. Tai – jauki vieta, tinkama verslo pietums, jaukus ir šviesus in-terjeras maloniai nuteikia, o prie di-delių stalų nesunkiai telpa ir didesnė kompanija.

Aptarnavimas. Restorano darbuo-tojai itin malonūs ir profesionalūs, kiekvienam čia apsilankiusiam pirmą kartą kantriai paaiškina, kaip nau-dotis magnetinėmis kortelėmis, kai reikės atsiskaityti už maistą ir pan. Svečius aptarnauti padeda modernios

technologijos (magnetinės kortelės ir pranešimų gavikliai). Prie baro užsi-sakius maistą, išduodamas pranešimų gaviklis, burzgimu pranešantis, kad maistas jau pagamintas. Tereikia nu-eiti prie baro ir jį pasiimti.

Maistas. Restorano interneto pus-lapyje teigiama, kad maistas čia ga-minamas pagal autentiškus receptus, visgi sulaukę picos iš karto pasigedo-

me bazilikų. Tiesa, ant daugelio stalų stovi vazonėliai su šviežiais prieskoniniais augalais, matyt, res-torano svečiai patiekalus pasiska-ninti gali patys. Picą patogu valgyti rankomis, norint galima pasiskanin-ti alyvuogių aliejumi, kurio buteliu-kai stovi ant kiekvieno stalo.


RAGAUJAME IR VERTINAME

Pirmas įspūdis. Restorane net vidury dienos tvyro prieblanda, daugelis staliukų rezervuoti. Įsi-taisius prie lango ir peržvelgus valgiaraštį, paaiškėja, kad picos patiekiamos tik nuo 17 valandos. Tačiau padavėja patikslina, jog nuo 17 valandos picų krosnis ku-riama darbo dienomis, o savaitga-liais picos kepamos visą dieną.

Aptarnavimas. Nors pietų metu restorane daugelis staliukų yra užimti, alkanus svečius aptarnau-jančių padavėjų netrūksta, jie mikliai sukasi, nieko nepamiršta. Maisto laukti ilgai netenka, o pa-davėja karts nuo karto prieina pa-siteirauti, ar nieko netrūksta.

Maistas. Supjaustyta pica atne-šama ant medinės lentelės, es-tetinis picos vaizdas – žadinantis apetitą. Visgi pica – be bazilikų. Tačiau padas – nei per storas, nei per plonas. Sūrio ir pomidorų tyrės santykis – bene idealus. Val-giaraštyje rašoma, kad picos – tik su šviežiu alyvuogių aliejumi, ta-čiau jis bus atneštas tik paprašius padavėjos.

STUDIO 9Gedimino pr. 9, Vilnius

Skersmuo 30 cmKaina 17,00 LtAr užsisakytume dar kartą? TaipĮvertinimas 4 balai


Pirmas įspūdis. Kauno centre įsikū-ręs jaukus restoranas pamėgtas tiek kauniečių, tiek miesto svečių, tad va-karais nerezervavus stalo vietų gauti praktiškai neįmanoma. Tad picos ragauti einame po pietų, nuslūgus pietaujančiųjų bangai ir staliuką pasi-seka gauti be jokio vargo.

Aptarnavimas. Padavėjai – dėmesin-gi, aptarnavimas – greitas ir sklandus. Paprašius atnešamas ąsotėlis stalo vandens su citrinomis. Picos ilgai lauk-ti taip pat netenka, tiesa, ji atnešama nepjaustyta, šį darbą tenka pasidaryti patiems arba paprašyti šį darbą atlikti aptarnaujančio padavėjo iš anksto.

Maistas. Picos čia gaminamos iš itališkų produktų: miltų, šviežių mie-lų, natūralaus pomidorų padažo, mocarelos ir alyvuogių aliejaus. Pica „Margherita“ ant stalo atkeliauja pa-barstyta džiovintais raudonėliais, ku-rie, suprantame, čia naudojami vietoj bazilikų. Kartu su pica atnešamas ir alyvuogių aliejus. Pica tokia skani, kad atrodo, nei pridėti, nei atimti nėra ką. Padas – ne per sausas, o ant picos visko kaip tik tiek, kad būtų patogu valgyti rankomis.

PICCOLA ITALIAMaironio g. 22, Kaunas

Skersmuo apie 30 cmKaina 12,95 LtAr užsisakytume dar kartą? TaipĮvertinimas 5 balai

KELIAUJAME Į PRAEITĮ

AMERIKIEČIO ĮSPŪDŽIAI LIETUVOJE


Ištrauka iš Algirdo Margerio knygos „Ame-rikiečio įspūdžiai Lietu-voje“, kurioje kalbama apie lietuvišką alų.

Dr. Algirdas Margeris (tikroji pavardė – Konstantinas Šeštokas) gimė 1886 m. Vilkaviškio apskrityje, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, organizavo darbininkų streikus. Pabūgęs perse-kiojimų 1907 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, manoma, jog tuo metu pasikeitė ir pavardę. Atvykęs į Valstijas įsidarbino anglių kasykloje, po darbo intensyviai mokėsi anglų kalbos. Mokyklos savininkas, pastebėjęs lietuvio gabumus, išsiuntė jį į Valparaiso universite-tą, tačiau jo baigti nepavyko dėl prastos sveikatos. Kurį laiką taupęs pinigus mokslams, bū-simasis gydytojas išvyko į Čikagą studijuoti medicinos. 1925 m., baigęs Medicinos mokyklą, gavo gydytojo diplomą. Be gydytojo darbo, Algirdas Margeris aktyviai dalyvavo lietuvių ben-druomenės gyvenime, bendradarbiavo spaudoje. 1931 m. grįžo į Lietuvą. Keliaudamas po gimtinę užrašinėjo savo įspūdžius, kurie 1932 m. buvo sudėti į knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“. Didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Amerikoje, 1967 m. dr. A. Margeris grįžo į Lietuvą. Mirė 1977 m. Vilniuje.

93PLATUMOS 2014 SAUSIS–VASARIS

Lietuvoje alaus bonkos vis dar užkemšamos arba ilgu kamščiu, kurį nelengva ištraukti, arba tam tikru pabūklu, kurį gerai spūstelė-jus, šoka, lyg gaidys padilgintas, ir bonka atsidaro.

NU

OTR

AUKO

S –

IŠ L

EID

YKLO

S „T

ERRA

PU

BLIC

A“ A

RCH

YVO


Lietuvoje yra ir gero, ir pusgerio, ir visai prasto alaus.

Gerasis alus parduodamas lygiai to-kiomis mažomis bonkomis, kaip ir Amerikoje, tik ne su tokiais papras-tais bei parankiais kamščiais. Lietuvo-je alaus bonkos vis dar užkemšamos arba ilgu kamščiu, kurį nelengva ištraukti, arba tam tikru pabūklu, kurį gerai spūstelėjus, šoka, lyg gaidys padilgintas, ir bonka atsidaro. O vidu-tinis ir visai prastas alus dažniausiai parduodamas didelėmis bonkomis. Į šitokią bonką telpa trys ar keturios stiklinės, – taip, kad keleto bonkų užtenka visai šeimai atsigerti. Vieną

kartą netoli Gižų šalia plento teko svečiuotis pas vieną ūkininką. Neži-nau tikrai, ar 10 ar 12 dičkių bonkų alaus šeimininkas parnešė, na, ir vi-siems pakankamai užteko.

Bet galima gauti alaus ir stiklinėmis arba bokalais, ne tiktai bonkomis. O stiklinių arba bokalų irgi visokių esa-ma: mažų, vidutinių ir labai didelių, kurie turi arba stiprią rankeną arba ilgą koją su plačia papėde, kaip tau-rės. Labai didelius bokalus aktualiai išmėginau Versalio viešbučio resto-rane ir sodelio, kur yra Valstybinio teatro rūmai, restorane. Versalio restorane pastatė prieš mane tokį


aukštą su rankena bokalą alaus, kad net mano akys rausti pradėjo ir, aps-kritai, nejauku pasidarė. Rodos, kad verbliūdas tiek vandens neišgertų, kiek aš dabar išgersiu alaus. Tik pa-nelei pradėjus aiškinti, kad čia visai priimta dideliais bokalais alus gerti, nusiraminau.

Bet Lietuvos alus, palyginant su darbininkų uždarbiu, yra beprotiškai brangus. Mažas butelis, iš kurios vos vidutinę stiklinę alaus tepripilsi, kaš-tuoja litą arba ir daugiau. Jei darbi-ninkas teuždirba 4 ar 6 litus per die-ną, tai išgerdamas tik vieną bonkutę alaus, prageria vieną ketvirtą arba



šeštą dalį viso savo dienos uždarbio. Jeigu jis susitiks su draugu ir paims porą buteliukų alaus, tai jau pusės arba trečiosios dalies viso jo dienos uždarbio – nebėra.

<...> Imkime dabar Jungtines Valsti-jas ir palyginkime šioj linkmėj (aukštų alaus kainų klausime) su Lietuva. Kaip visi žinome, J. V. vis dar tebevei-kia beprotiškas prohibicijos įstatymas. Alus čia yra gaminamas ir pardavinė-jamas slaptai, po protekcija policijos ir aukštų valdininkų. Todėl jis kaip ir yra labai brangus. Vis dėlto palyginus jo kainą su čionykščio darbininko uždarbiu, jis yra daug pigesnis, negu Lietuvoje, kur alaus gamyba ir parda-vinėjimas eina legaliu keliu, vadinasi nei protekcijos, nei kyšių nereikia. Pavyzdžiui, čia vidutinio alaus stiklinei ar buteliukui mokama 25 centai (2 litai ir pusė). Jei darbininkas teuždir-ba per dieną tik 2 doleriu (20 litų), o išgeria tik vieną stiklinę ar buteliuką alaus, tai jis prageria vieną aštuntą dalį viso savo dienos uždarbio. O prieš prohibiciją, kada alaus gamyba ir pardavinėjimas buvo legalus ir vie-šas, panašiai, kaip dabar yra Lietuvo-je, tai net ir didelė gero alaus stiklinė tik 5 centus (pusę lito) tekaštavo.


Taip alaus tada buvo pigus ir visiems prieinamas. Pavyzdžiui, jei paprastas darbininkas tegaudavo tik du doleriu (20 litų) dienai, o išgerdavo tik vieną stiklinę alaus, tai gėrimas tekaštuo-davo jam tik vieną keturiasdešimtą dalį viso jo dienos uždarbio.

Štai kodėl Jungtinėse Valstybėse darbininkai (žinoma, kada buvo ge-resni laikai ir beveik visi dirbo), kad ir mažai uždirbdami, kad ir kasdieną po stiklinę ar daugiau alaus išsigerdami, vis dėlto šiek tiek sutaupyti galėjo. Kadangi Lietuvoje darbininkai, jeigu gėrė, tai jau nieko ir nesutaupė. Ne-sutaupė pirmiau, negali sutaupyti ir dabar.

Kai kas linkęs manyti, kad, kai alus yra labai brangus, tai žmonės noroms nenoroms mažiau jo geria. Kurie nemoka ar negali namie alaus patys pasidaryti, tiesa, mažiau geria, bet kurie ir moka ir gali, tai pasidaro jo tiek daug ir geria kur tai kas daugiau, negu gertų, jeigu reikėtų pirkti, kad ir pigiausiai. O kadangi Lietuvoje namų alus yra labai stiprus, tai greitai nuo jo ir nusvaigstama. Paskui, žinoma, jau niekas neberūpi. Teko pastebėti nejaukias girtavimo orgijas tūluose kaimuose, kur, prisidarę alaus, gėrė per tris dienas, visai užmiršdami ir laukų darbus ir kitką! Aiškinosi man, kad šventas mišias užpirkę už kokio ten giminaičio „dūšią“, o kad malda nebūtų sausa (sauso nieks neklau-so – net ir pats Dievas), na, tai per ištisas tris dienas vilginę ją stipriu miežiniu alum!

Dar blogiau, kad daugelyj vietų pa-stebėjau net ir mažiems vaikams duodant alų gerti. Vadinasi, jau iš pat pradžių auginama vaikus girtuokliš-kai, auklėjama alkoholiškai! Sakysite, gerbiamieji, kas gali būti baisesnio bei pražūtingesnio?

O kas čia kaltas? Aišku, alaus sindika-tas. Alaus bravorų savininkų sąžinės balsą ir, apskritai, žmoniškumo jaus-mą nustelbė žvėriškas grobuonišku-mo jausmas arba beprotiškas pelno troškimas!

Versalio restorane pastatė prieš mane tokį aukštą su rankena bokalą alaus, kad net mano akys rausti pradėjo ir, apskritai, nejauku pasidarė.


Leidinyje rasite:

• išsamius 41 saugomos teritorijos aprašymus;• specialius lankytojams skirtus maršrutus;• išsamius lankytinų objektų aprašymus;• schemas, padėsiančias nepasiklysti keliaujant.

LEIDYKLA

TERRA PUBLICA

PRISTATO NAUJĄ KELIONIŲ ŽINYNĄ

Lietuvoje galime didžiuotis ne tik lankytinų objektų gausa, bet ir dažnai žmogaus nepaliesta gamta. Net trečdalyje Lietuvos teritorijos žaliuoja miškai. Apie 15,7 proc. Lietuvos ploto užima saugomos teritorijos. Lietuvoje suskaičiuojama 341 saugoma teritorija: 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų, apie 300 draustinių, 6 rezervatai, kuriuose saugomi mūsų šalies gamtos turtai. Tik nemanykite, kad saugomos teritorijos uždaros ir nesvetingos. Atvirkščiai – čia vedamos ekskursijos, rengiama edukacinė veikla. Atvykę į bet kurį nacionalinį, regioninį parką ar rezervatą sužinosite daug naujo: susipažinsite su gamtos įvairove, retomis saugomomis gyvūnų ir paukščių rūšimis, pakeliausite po parkus pėsčiųjų ir dviračių takais.

www.ter rapublica.lt

NAUJIENA

www.tailietuva.lt

TAI, KUO DIDŽIUOJAMĖS!POZITYVI IR MODERNI KNYGA APIE LIETUVĄ

„Tai Lietuva“ – išskirtinė savo forma, techniniu atlikimu ir pateikimu knyga, moderniai ir patraukliai reprezentuojanti Lietuvą.

Naujausios žymių fotografų nuotraukos, atskleidžiančios Lietuvos išskirtinumą.

Prasmingi ir išsamūs recenzentų teigiamai įvertinti knygos tekstai.

Kalbiniai variantai: lietuvių ir anglų kalbomis (atskiri leidimai).

www.tailietuva.lt9 786098 090208

Tai LieTuva

Tai LieT

uva

www.tailietuva.lt

Tai, KUO DiDŽiUOJaMĖS!POZiTYVi iR MODERNi KNYga aPiE LiETUVą

„Tai Lietuva“ – išskirtinė savo forma, techniniu atlikimu ir pateikimu knyga, moderniai ir patraukliai reprezentuojanti Lietuvą.

Naujausios žymių fotografų nuotraukos, atskleidžiančios Lietuvos išskirtinumą.

Prasmingi ir išsamūs recenzentų teigiamai įvertinti knygos tekstai.

Kalbiniai variantai: lietuvių ir anglų kalbomis (atskiri leidimai).

Knygos „Tai Lietuva“ viršelį puošia sidabru dengtas Vyčio herbas – detalė iš

Šv. Kazimiero paveikslo aptaiso.

www.tailietuva.lt9 786098 090208

Tai LieTuva

Tai LieT

uva

Documents

Žurnalas Platumos sausis-vasaris nr. 1(3), 2014