Vilniaus universiteto teisės fakulteto

Viešosios teisės katedra

Ulos Čekutytės,

II kurso studentės

kursinis darbas

1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir jos reikšmė 1791 m. Prancūzijos

Konstitucijai

Vadovė: Lekt. dr. Lina Griškevič

Vilnius

2015

1

TURINYS

Įvadas ............................................................................................................................... 2

1. PRANCŪZIJOS TEISĖ IKI XVIIIa. ................................................................ 3

1.1. Karalių įtakos teisei didėjimas ....................................................................... 3

1.2. Absoliutizmo pradžia ..................................................................................... 4

2. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJOS ATSIRADIMO

PRIELAIDOS ............................................................................................................. 6

2.1. Absoliutizmo krizė ......................................................................................... 6

2.2. Luominė santvarka. Trečiojo luomo teisinė padėtis ...................................... 7

2.3. Ūkio ir finansų krizė ...................................................................................... 8

2.4. Didžioji Prancūzijos Revoliucija ................................................................... 9

2.4.1. Generalinių luomų sušaukimas ............................................................... 9

2.4.2. Bastilijos šturmas. Revoliucijos eiga ................................................... 10

2.4.2. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rezultatai ir reikšmė ..................... 11

3. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA .................................. 14

3.1. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatos ........................................ 14

3.2. Idėjos, dariusios įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos turiniui ....... 18

3.2.1. JAV nepriklausomybės deklaracija ...................................................... 18

3.2.2. Denisas Didro (pranc. Denis Diderot) .................................................. 19

3.2.3. Volteras (pranc. Voltaire) ..................................................................... 21

3.2.4. Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau) ............................. 22

4. 1791m. PRANCŪZIJOS KONSTITUCIJA .................................................... 24

4.2. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka Prancūzijos Konstitucijai .......... 24

4.3. Konstitucijos preambulė .................................................................................. 25

4.4. Konstitucijos turinys ir pagrindiniai principai ................................................. 26

4.5. Konstitucijos reikšmė ....................................................................................... 28

Išvados ........................................................................................................................... 30

Literatūros sąrašas ....................................................................................................... 31

2

Įvadas

Gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, dažnai mes net nesusimąstome apie kertinius tokio

modernaus gyvenimo aspektus, ištakas. Žodžiai laisvė, žmonių lygybė prieš įstatymus,

valdžių padalijimas – dabar atrodo savaime suvokiami dalykai. Tačiau labai svarbu yra

išsiaiškinti šių demokratinių principų pamatų atsiradimą, nes pasaulio valstybės toli gražu

ne visuomet buvo paremtos žmogaus teisių ir laisvių puoselejimo idėjomis. Tokį Europos

valstybių teisinį bei politinį modernėjimą lėmė viena iš konstitucionalizmo pradininkių

Europoje ir visame pasaulyje – Prancūzija.

Prancūzijos kelias nuo absoliutizmo link konstitucinio valdymo istorijoje pažymėtas

kaip vienas ryškiausių politinių procesų pasaulyje. Jau XII a. Pradėjusi augti karalių įtaka

teisei, politikai ir kitoms gyvenimo sritims, ne vieną šimtmetį vystėsi kol galiausiai

pasiekė absoliutinės monarchijos viršūnę. Tai išprovokavo masinį pasipiktinimą, kuris

virto demokratinius principus įkūnijančiu teisės aktu – Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracija.

1789 m. rugpjūčio 26 d. priimta Deklaracija pradėta žodžiais: ,,Prancūzų tautos

atstovai, įkūrę Nacionalinį susirinkimą ir manydami, jog tik žmonių tamsumas bei visiškai

nepaisomos žmogaus teisės yra pagrindinės visuomenės nelaimių ir vyriausybės ydų

priežastys, nutarė iškilmingoje deklaracijoje išdėstyti prigimtines, neatimamas ir šventas

žmogaus teises.“1. Ši deklaracija įtvirtino ne tik žmonių teises ir laisves bei piliečiams

valstybės suteiktas teises, bet ir tautos suvereniteto idėjas, konstitucinės santvarkos

principus. Jau 1791 m., Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija įgavo svarbiausio valstybės

įstatymo pavidalą – jos nuostatomis buvo paremta pirmoji Prancūzijos Konstitucija.

Taigi šio darbo pagrindinis objektas – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Tiklsas -

parodyti Prancūzijos, konstitucija grįsto valstybės valdymo pirmtakės, teisinį kelią nuo

absoliutizmo iki konstitucinės monarchijos, pabrėžiant Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijos svarbą. Remdamiesi teisės istorijos mokomaja literatūra, giliau pažvelgsime į

laikus iki Deklaracijos atsiradimo, siekant iki galo atskleisti jos idėjų šaknis bei

atsiradimo priežastis. Pasitelkiant teisės aktais (1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracija ir 1791 m. Prancūzijos Konstitucija), kai kurių teisininkų straipsniais bei

knygomis, bus atskleidžiamas Deklaracijos turinys, analizuojama 1791 m. Konstitucija

bei idėjos, turėjusios įtakos šiems žmogaus ir valstybės harmonijos simboliams.

1 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos

chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999

3

1. PRANCŪZIJOS TEISĖ IKI XVIII a.2

Nuo Prancūzijos valstybės susikūrimo iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, šioje

valstybėje teisė susidėjo iš daugybės teisės sistemų, kurios buvo skirtos arba tam tikriems

socialiniams sluoksniams (dvasininkams, bajorams, pirkliams ir pan.), arba kokių nors

konkrečių, dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams.

Plačiausiai paplitusiu ir vienu svarbiausių Prancūzijos teisės šaltiniu X-XI a. buvo

papročiai (vadinami kutiumais). Regionų papročių skirtingumas rodo papročių teisės, o

kartu ir pačios feodalinės visuomenės, susiskaldymą, kuris trukdė kurtis bendrai

nacionalinei valstybei. Tokia padėtis pati savaime reikalavo griežesnio, vieningo valdymo

ir tai buvo puiki proga augti karaliaus valdžiai ir galiausiai virsti neribojama. Taigi, šiame

skyriuje bus bandoma nuosekliai išaiškinti teisinius karalių valdžios augimo ypatumus,

kad būtų aiškiai suprasta, kodėl ir kam priešinantis atsirado pirmasis demokratiniais

pagrindais parašytas dokumentas Prancūzijoje – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.

1.1. Karalių įtakos teisei didėjimas

XII a. Prancūziją valdžiusiems karaliams Liudvikui VI ir Liudvikui VII pavyko šiek tiek

išplėsti teritoriją bei patobulinti valdymo ir teisės institucijas. Dėl to ėmė stiprėti karaliaus

valdžia, o valdant šiems monarchams po truputį pradėjo atsigauti karalių teisės aktų,

kuriems reikėjo stambiųjų feodalų pritarimo, leidyba. Nuo tada vis svarbesniais teisės

šaltiniais darėsi karalių leidžiami įvairios reikšmės teisės aktai.

Pirmuoju didžiuoju Prancūzijos karaliumi tapo Pilypas II Augustas, jis buvo pirmasis

Prancūzijos karalius aktyviai ir reguliariai leidęs teisės aktus.

Nuo XIII a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į anksčiau galiojusią

teisę ir ją keitė. Itin ryškus pavyzdys – 1258 m. Liudviko IX aktai, apriboję feodalų karus

aplink karaliaus domeną ir apskritai uždraudę kariauti pačiame domene. Šie aktai taip pat

išplėtė karalių teisę kaldinti monetas visai šaliai, uždraudė teismo dvikovas, įvedė

griežtesnę miestų kontrolę ir kt.

Laikui bėgant, imta pripažinti, kad karalių aktai, kuriems pritarė vasalai, yra privalomi

ir juos priimant nedalyvavusiems feodalams. Dar vėliau, karaliaus teisės aktams priimti

nebereikėjo netgi vasalų sutikimo.

2 Visoje 1 dalyje remtasi: MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998

4

Vis dėlto, šie teisės aktai, labai įvairūs turinio atžvilgiu, buvo svarbus veiksnys

mėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę. Prancūzijos gyvenimas jau negalėjo be to

išsiversti, nes papročiai buvo per daug įvairūs, ne formalizuoti, dažnai prieštaringi ir

turėjo daug spragų.

Stiprėjant karaliaus galiai, jo vietiniai atstovai rūpinosi įvairiomis teisės sritimis –

spręsdavo svarbiausias baudžiamąsias bylas, kontroliavo mokesčių, rinkliavų ir teismo

baudų surinkimą bei prižiūrėjo, kad pinigai laiku patektų į karaliaus iždą. Tad jie

suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant finansinę karalių valdžią. Tuo tarpu centre

funkcionavę karalių teismai, kuriems pirmininkavo pats karalius, o teisėjais jo buvo

kviečiami stambieji feodalai ir karūnos pareigūnai, veikė nereguliariai ir nesprendė daug

bylų.

Prancūzijos karaliai vertino romėnų teisę ir į jos taikymo plėtimą žiūrėjo kaip į vieną iš

priemonių savo valdžiai stiprinti. Todėl romėnų teise buvo remiamasi vis dažniau, o dėl į

Prancūziją iš Italijos besiskverbiančių glosatorių (Teisėtyrininkų, komentavusių romėnų

Civilinės teisės sąvadą (Corpus Iuris Civilis), jie tekstuose įrašydavo pastabas,

paaiškinimus (glosas, glossae) dėl sąvokų, paralelinių tekstų vietų) idėjų, ši teisė dar

labiau išplito ir sustiprėjo, tapo pripažinta bendra visai Prancūzijos teritorijai teise.

1.2. Absoliutizmo pradžia

XV-XVI a. Visuomenėje pradėtos platinti pažiūros apie karaliaus suverenumą ir neribotą

jo valdžią. Didžiulį vaidmenį teoriškai grindžiant tokias pažiūras suvaidino vadinamoji

legistų mokykla. Pasak legistų, pats karalius esąs aukščiausia ir nekontroliuotina valdžia,

todėl jis savo valia galįs leisti įstatymus ir įgyvendinti teisingumą. Didžiausiu legistų

nuopelnu laikoma tai, kad, stengdamiesi savo pačių iškelta ir suformuluota suvereniteto

samprata pateisinti absoliutinę karaliaus valdžią, jie rūpinosi atgyvenusiais papročiais

tebesiremiančią tvarką valstybėje pakeisti įstatymų nustatyta tvarka, kartu iškeldami

teisės viešpatavimo idėją. Tokios teorijos rengė dirvą visiškai karaliaus laisvei įstatymų

leidybos srityje įtvirtinti.

Norėdamas dar labiau sustiprinti savo pozicijas, karalius siųsdavo į provincijas savo

atstovus, kurie galiausiai ten tapdavo nuolatiniais pareigūnais, inspektuojančiais teismus,

finansus, miestų administraciją. Per šiuos atstovus karaliai visiškai neutralizavo feodalų

įtaką ir savo rankose sugebėjo sutelkti visą valdžią ne tik centre, bet ir kitose vietose.

Įsigalėjo absoliutinė monarchija.

5

Karalius pats ėmėsi reglamentuoti valstybės ekonominę politiką, mokesčius, spręsti

kitus svarbiausius valstybės reikalus ir visa tai reiškė savo paties leidžiamuose teisės

aktuose. Kadaise karaliaus galias varžęs Paryžiaus parlamentas, praktiškai nebeturėjo

įtakos: Liudviko XIV pastangomis parlamentas privalėjo karaliaus aktą pirmiausia įrašyti

į registrus ir tik paskui galėjo monarchui duoti nurodymus dėl akto turinio.

Prancūzijos teisės raidai didelės reikšmės turėjo vadinamieji didieji ordonansai,

sisteminę teisės normas, sudarančias svarbiausius teisės institutus. Šie ordonansai

kodifikavo kai kurias teisės sistemos dalis, tapo įstatymais, galiojančiais visoje

Prancūzijos teritorijoje, o vėliau, modifikuoti, netgi perėjo į šiuolaikinius kodeksus.

Teisės reformos Prancūzijoje buvo vykdomos iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos,

po kurios šios valstybės absoliutizmui atėjo galas, o pačios revoliucijos kovą vainikavo

visiškai kitoks, to meto Prancūzijai nebūdingas teisės aktas – Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracija.

6

2. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJOS ATSIRADIMO

PRIELAIDOS

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos atsiradimą lėmė daugelis veiksnių, skatinusių

Prancūziją ir jos gyventojus kovoti už savo teises ir laisves. XVIII a. antroje pusėje

Prancūzijos teisinė, politinė bei socialinė padėtis buvo labai kebli ir aštri. Valstybės

susiskirstymas į luomus peržengia visas ribas – trečiasis luomas praktiškai beteisis,

kadaise valstiečiams suteikta asmens laisvė vis dėlto nepadarė jų savo žemių savininkais.

Senjorams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių, bajorai už žemę, kuria naudojosi

valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus

mokesčius už naudojimąsi malūnu, vynuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis.3

Absoliutizmas klestėjo, karalius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams.

Kadangi, kaip jau minėta, luomų atstovų susirinkimas – Generaliniai luomai – nebuvo

susirinkę nuo pat XVI a., valdant Liudvikui XIV dar labiau sustiprėjo karaliaus valdžia.

Jis, norėdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: „Valstybė – tai aš“. Didelę

reikšmę šalies valdyme įgijo dvariškiai, kurie Liudviką XIV praminė „Karaliumi-Saule“.4

2.1. Absoliutizmo krizė

Klestintis Prancūzijos absoliutizmas pradėjo varžyti šalies raidą. Karaliaus dvaro

prabangai reikėjo milžiniškų išlaidų. Atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reikalams

buvo skiriama ypač mažai dėmesio. Be karaliaus išlaidavimo, valstybę taip pat sekino

nuolatiniai karai. 1733 m. kilo Lenkijos įpėdinistystės karas ir Prancūzija kovojo su

Austrija. Kariaujant nebuvo įsiveržima į Nyderlandus, o Didžioji Britanija buvo neutrali,

tad Austrija kovojo viena prieš Ispanijos-Prancūzijos sąjungą ir buvo sutriuškinta. Po

dvejų metų prasidėjo Austrijos įpėdinystės karas ir jame vėl dalyvavo Prancūzija.5

Absoliutizmo krizę taip pat rodė mokesčiai bei piliečių dalyvavimas valstybės

valdyme. Mokesčiai visu svoriu spaudė valstiečius, tuo tarpu stambioji bajorija tiesioginių

mokesčių išviso nemokėjo. Tik dvasininkija ir bajorija galėjo užimti aukštas pareigas

valstybėje ir dalyvauti jos valdyme. Svarbu pabrėžti, jog šių luomų atstovai sudarė netgi

mažiau nei 2% visų šalies gyventojų.6

3 http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/ 4 Ibid. [3] 5 Ibid. [3] 6 Ibid. [3]

7

2.2. Luominė santvarka. Trečiojo luomo teisinė padėtis

Prancūziją stipriai stūmė į revoliuciją jos gyventojų nelygiateisiškumas – visuomenės

suskirstymas į luomus. Vieni luomai akivaizdžiai turėjo daugiau teisių nei kiti, visuomenė

buvo susiskaldžiusi. Taigi iš to, kas jau aptarta matome – Prancūzija buvo susiskaldžiusi

įvairiais aspektais – teisiniais, teritoriniais, visuomeniniais.7

Aukščiausiai esantis buvo dvasininkijos luomas. Katalikų bažnyčiai ir vienuolynams

priklausė daugiau kaip dešimtadalis Prancūzijos žemių, kurias ji išnuomodavo už pinigus.

Dvasininkijos rankose susikaupė didžiuliai turtai, tačiau mokesčių ji nemokėjo. Tačiau

tokia padėtis nereiškė, kad visi dvasininkai gyveno labai pasiturinčiai. Pagrindinė pajamų

dalis atitekdavo aukštiesiems bajorų kilmės dvasininkams: vyskupams, prelatams,

abatams. Tuo tarpu parapijų kunigai – miestiečių ir valstiečių sūnūs – gaudavo kuklias,

netgi menkas pajamas.8

Labai nevienalytis buvo bajorų luomas. Kai kurie iš jų steigė manufaktūras ir kasyklas,

užsiimdavo finansinėmis operacijomis. Šie bajorai drauge su trečiuoju luomu siekė

permainų visuomenėje. Tačiau jų buvo mažai, nes kilmingieji bajorai pramoninę ir

prekybinę veiklą laikė negarbinga. Dauguma bajorų priešinosi pažangioms permainoms ir

siekė išsaugoti savo privilegijas. Vis dėlto dalis bajorijos ir dvasininkijos revoliucijos

išvakarėse palaikė trečiąjį luomą.9

Trečiajam luomui priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki stambaus

bankininko ir manufaktūrų savininko. Pagrindinį vaidmenį trečiajame luome vaidino

buržuazija, kuri buvo nepatenkinta esama santvarka Prancūzijoje.

Iškilusi buržuazija siekė verslo laisvės ir galimybės dalyvauti valstybės valdyme.

Susidariusia padėtimi buvo nepatenkinti ir miestiečiai. Trečdalį miesto gyventojų sudarė

nevienalytė smulkioji buržuazija: amatininkai, cechų meistrai, nedidelių dirbtuvėlių

savininkai. Tačiau miestų gyventojų daugumą sudarė laisvai samdomi darbininkai.10

Trečiojo luomo stiprėjimą taip pat lėmė rinka Šiaurės Amerikoje. Jis švietėsi,

reikalavo esminių valstybės ir visuomenės pertvarkymų, laikydamas tuometinę santvarką

neatitinkančią žmogaus prigimties ir proto. Trečiojo luomo propaguojami laisvės, lygybės

ir brolybės šūkiai masino plačiuosius gyventojų sluoksnius. Taigi trečiasis luomas, dar

visai neseniai buvęs praktiškai beteisis, pradeda stiprėti. Žinoma, ir toliau slegiamas

milžiniškų mokesčių naštos, šis luomas pradeda garsiai kalbėti apie prigimtines žmogaus

7 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 8 http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/ 9 Ibid. [8] 10 Ibid. [8]

8

teises ir laisves, kurios visai netrukus bus užrašytos Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijoje ir galutinai įteisintos 1791 m. Konstitucijoje.11

2.3. Ūkio ir finansų krizė

XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. Liudviko XVI valdymo pradžioje

generalinis finansų kontrolierius A. Tiurgo parengė plačią reformų programą, kuri turėjo

pagerinti ūkio būklę ir sustiprinti finansinę valstybės padėtį. A. Tiurgo tarp provincijų

įvedė laisvą prekybą grūdais, panaikino viduramžiškas cechų privilegijas, sumažino

valstybėje gerai apmokamų pareigybių skaičių, palengvino valstiečių prievoles. Lygia

greta imtas spręsti to meto Prancūzijai labai aktualus agrarinis klausimas, išleidžiant

dekretą ,,Dėl feodalinių teisių ir privilegijų panaikinimo”. Tačiau jis, deja, neišsprendė

visų sudėtingų kaimo problemų: nuo pagrindinių feodalinių prievolių, pavyzdžiui,

duoklės natūra, lažo ir panašiai, valstiečiai buvo atleidžiami tik už išsipirkimą, tik

išsimokėtinai jie tegalėjo gauti žemės. Neatlygintinai buvo panaikinamos tik tokios

privilegijos, kurios ir taip nebeturėjo reikšmės, pavyzdžiui, dvarininkų privilegijos auginti

balandžius ir triušius, medžioklė ir kai kurios kitos.12

Tokios A. Tiurgo pradėtos reformos sukėlė dvasininkijos ir bajorijos pasipriešinimą.

Išsigandusi reformos pasekmių, valdančioji viršūnė privertė karalių pašalinti A. Tiurgo iš

užimamų pareigų. Be to, reformoms buvo pasirinktas netinkamas laikas. Tais metais

šalyje užderėjo menkas derlius. Pavasarį Paryžiuje minios žmonių pradėjo plėšti sandėlius

ir kepyklas. Valstybės padėtį bandė gerinti generalinis finansų kontrolierius Ž. Nekeras.

Jis siūlė karaliui sumažinti dvaro išlaidas, sukurti provincijų susirinkimus, sumažinti

valstiečių mokesčius. Tačiau Ž. Nekero reformoms aktyviai pasipriešino Marija

Antuanetė (karaliaus žmona), karaliaus broliai ir bajorija.13

Revoliucijos išvakarėse ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Šalyje trūko

grūdų, pakilo duonos kainos. Tokioje situacijoje tapo nebeįmanoma iš valstiečių išspausti

didesnių mokesčių, o bankininkai nebedavė karaliui naujų paskolų. 1788 m. rugpjūčio

mėn. Liudvikas XVI paskelbė nutarimą dėl Generalinių luomų sušaukimo.14

11 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 12 http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/ 13 Ibid. [12] 14 Ibid. [12]

9

2.4. Didžioji Prancūzijos Revoliucija

Didžioji Prancūzijos revoliucija – tai laikotarpis, pakeitęs ne tik Prancūzijos, bet ir visos

Europos gyvenimą. Tai buvo naujos, demokratinės, eros pradžia. Absoliutizmas,

finansinė krizė, švietėjų idėjomis paremtas trečiojo luomo sujudimas lėmė milžiniškos

kovos pradžią. Kovos už žmogaus ir piliečio teises.15

2.4.1. Generalinių luomų sušaukimas

Kai Liudvikas XVI spaudžiamas gyventojų pagaliau ryžosi 1788 m. vėl sukviesti

generalinius luomus, jis jau nebegalėjo ignoruoti ypač paaštrėjusios Prancūzijos padėties,

buvo metas imtis kardinalių reformų. Negalėdamas neatsižvelgti ir į įvykusius

visuomenės raidos poslinkius, ypač pasireiškusius trečiojo luomo sustiprėjimu ir jo įtakos

padidėjimu, karalius paskelbė apie trečiojo luomo deputatų skaičiaus Generaliniuose

luomuose padvigubinimą.16

Šįkart Generalinių luomų rinkimai vyko 1789 m. pavasarį, Karaliaus dekreto dėl jų

sušaukimo pasirodymas sukėlė didelį visos visuomenės, ypatingai trečiojo luomo, politinį

aktyvumą.

Generaliniai luomai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d., ir čia dar nieko revoliucinio

nebuvo. Tačiau deputatai, užuot ėmę svarstyti klausimus, dėl kurių karaliaus buvo

sukviesti, karštai ėmėsi procedūrinių reikalų. Jų esmę sudarė tai, kad privilegijuotų luomų

– bajorijos ir dvasininkų – deputatai, laikydamiesi senosios tvarkos, kuriai esant luomai

posėdžiaudavo skyrium ir nutarimus priimdavo remdamiesi taisykle, kad kiekvienas

luomas turi vieną bendrą balsą, ir šįkart gegužės 6 d. susirinko posėdžiauti atskirai. Tai,

suprantama, netenkino trečiojo luomo, nes senoji tvarka nebūtų leidusi jam pasinaudoti jo

deputatų skaičiaus padidinimu. Priversti rinktis skyrium nuo likusių deputatų, jie penkias

savaites audringai protestavo ir reikalavo bendrų posėdžių bei asmeninio balsavimo. Taip

pat Trečiojo luomo atstovai reikalavo apriboti karaliaus valdžią, panaikinti feodalines

prievoles, skirti mokesčius privilegi­juotiems luomams. Tuo metu mieste jau vyko suirutė

- kilo badaujančių beturčių riaušės, kaimuose valstiečiai užpuldavo senjorų pilis,

atsisakydavo mokėti mokesčius.17

15 http://didziojiprancuzijosrevoliucija.weebly.com/kuo-reikscaronminga-pranc363zijos-did382ioji-

revoliucija.html 16 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 17 Ibid. [16]

10

Trečiojo luomo reikalavimai nebuvo patenkinti, taigi 1789 m. birželio 17 d. jie

pasiskelbė savarankiška institucija – Nacionaliniu susirinkimu. Siekdamas apsidrausti nuo

pavojaus už nepaklusnumą būti karaliaus paleistas, Nacionalinis susirinkimas kartu

priėmė nutarimą, kad esantys valstybėje mokesčiai, kaip įstatymo nenustatyti ir todėl

neteisėti, gyventojų mokami tik iki posėdžiauja Nacionalinis susirinkimas; pastarąjį

paleidus, gyventojai nuo mokesčių mokėjimo atleidžiami. Prancūzijos gyventojai plačiai

parėmė Nacionalinį susirinkimą.18

Karaliui, žinoma, jis nebuvo priimtinas, taigi Birželio 20 d., karaliaus nurodymu

patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tačiau

radę kitą susirinkimų vietą, nariai pareiškė, jog neišsiskistys tol, kol nebus parengta šalies

konstitucija.

Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po visą Prancūziją. Liudvikas XVI trečiojo

luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta kariuomenė, tačiau

Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų

prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinkimas liepos 9 d. pasiskelbė

Steigiamuoju susirinkimu, kurio pagrindinis tikslas buvo parengti ir priimti konstituciją.19

2.4.2. Bastilijos šturmas. Revoliucijos eiga

Liudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Paryžių ir

Versalį vėl buvo pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą.

Įtampą Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolieriaus Z. Nekero atleidimas iš

užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai

kreipėsi pagalbos į miesto varguomenę, kuri buvo pravardžiuojama „sankiulotais“. Liepos

14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovę, didžiulė

minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė - kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir

absoliutizmo simbolis. Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su tvirtovės

komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Bastiliją pavyko

užimti. Šis įvykis turėjo milžinišką politinę reikšmę – skelbė revoliucijos pradžią ir

absoliutizmo pabaigą. Kai vakare hercogas Liankuras karaliui pranešė žinią apie

Bastilijos paėmimą, Liudvikas XVI pareiškė: „Bet juk tai maištas“. „Tai ne maištas, jūsų

didenybe, – tai revoliucija,“ – atsakė hercogas. Užėmę Bastiliją, sukilėliai sugriovė

tvirtovę iki pamatų.20

18 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 19 Ibid. [18] 20 http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia-2/

11

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais valstiečių sukilimai apėmė visa šalį. Sukilėliai

išvaikydavo karaliaus valdininkus, naikino dvarus, atsisakydavo atlikti savo prievoles

dvarininkams. Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos.

Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo

turtuolių namus. Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių,

spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo

surašy­tos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių

maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo

„didžiosios baimės“ dienos.21

Liaudies veiksmai Steigiamąjį susirinkimą privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m.

rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžiok­lės, teismo bei kai

kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešimtinės, o trečiajam luomui

buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje.

Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko. Valstiečiai turėjo senjorui mokėti duoklę už

naudojimąsi žeme, kuri galėjo būti išpirkta, tačiau išpirkimo sąlygos valstiečiui buvo

nepalankios. Taip nutiko todėl, kad trečiojo luomo atstovų Steigiamajame susirinkime

daugumai neužteko ryžto ir drąsos sutelkti valdžią savo rankose. Jie verčiau buvo linkę

blokuotis su tais feodaliniais elementais, kurie pritarė karaliaus valdžios ribojimui. Šių

politinių jėgų idealas buvo santvarka, kurią Anglijoje 1689 m. buvo įteisinęs Teisių

bilis.22

2.4.3. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rezultatai ir reikšmė

Nors revoliucijos paskutinieji etapai truko iki pat 1794 m., bet jos sukelti reikšmingi

valstybės pokyčiai jau buvo matyti gerokai anksčiau.

Po 1789 m. liepos 14 d. absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia

priklausė jau ne karaliui, o Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir

valstiečių veiksmų įbauginti bajorai, 1789 m. rugpjūčio mėn. balsavo už luomų skirtumų

ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą, o to paties mėnesio 26 d.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją.23

Steigiamasis susirinkimas Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje suformulavo

pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši deklaracija skelbė luomų lygybę.

Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūraliu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė.

21 http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia-2/ 22 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 23 Ibid. [22]

12

Deklaracijoje buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai

yra visiems vienodi. Buvo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė.

Deklaracijos idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu „Laisvė, lygybė, brolybė“, atsiradusiu

netrukus po jos priėmimo.24

Steigiamasis susirinkimas, priėmęs Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, tęsė šalyje

pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas

pradėta pardavinėti. Tiesa, kilo klausimas, kaip tokį nusavinimą suderinti su privatinės

nuosavybės neliečiamumu. Išeitį rado persimetęs į revoliucijos pusę vyskupas Taleiranas.

Jis išaiškino, kad Bažnyčios turtas nėra dvasininkijos nuosavybė, jis iš esmės priklauso

tautai. Ši, skirdama tam tikras lėšas dvasininkų išlaikymui ir labdarai, turi teisę paimti

Bažnyčios turto perteklių neatidėliotiniems šalies reikalams.25

1789 m. lapkričio mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė visos bažnytinės nuosavybės

perdavimo tautai įstatymą. Greitai prasidėjo bažnyčių ir vienuolynų dvarų išpardavimas.

Tai išgelbėjo iždą nuo visiško bankroto ir drauge pagausino karštų revoliucijos šalininkų.

Ši reforma sudavė galingą smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų,

žydų bei katalikų teisės.26

Revoliucijos metu netgi atsirado vadinamoji revoliucijos laikotarpio teisė (pranc. Droit

intermediaire). Tai yra teisė, kuri kaip jokia kita teisėper keletą metų visiškai sugriovė

visa paveldėta socialinę tvarką. Absoliutinės monarchijos valdymo forma, karaliaus,

aristokratijos, dvasininkijos ir teisėjų oligarchijos egzistavimas, senas teritorinis šalies

suskirstymas į provincijas, feodalinė žemės valdymo sistema, teismų ir mokesčių sistema

– visi šie institutai per trumpą laiką buvo visiškai sunaikinti. Į jų vietą atėjo švietimo

laikotarpio visuomenės modelis, kurį sukūrė žymiausi tų laikų švietėjai (Voltaire,

Rousseau, Montesquieu). Žmogus nebestovi prieš luomines grupes, o tik prieš valstybę,

kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų feodalinių, bažnytinių, šeimyninių,

korporacinių ir luominių įsipareigojimų bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias

teises.27

Taip pat padaugėja žmonių, gaunančių pajamų ne iš žemės ūkio, bet iš verslo,

prekybos. Bažnytinė valdžia galutinai prarado savo monopolį visuomenės dvasiniam

gyvenimui. Principai, suformuluoti Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, tapo

demokratinės valdymo sistemos pagrindu. Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija iš

24 http://en.wikipedia.org/wiki/Declaration_of_the_Rights_of_Man_and_of_the_Citizen

25 http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia/ 26 Ibid. [25] 27 ZWEIGERT, K.; KOTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001

13

revoliucijos paveldėjo visuotinę rinkimų teisę, politinių srovių skirstymą į kairę ir dešinę,

konstitucinį atsiribojimą tarp valdžios atšakų.28

Tačiau svarbu paminėti, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija – tai ne vien laisvės bei

teisingumo triumfas. Neatskiriamas jos bruožas – žiaurus stichinis ir organizuotas teroras,

kurio aukomis tapo ne tik revoliucijos priešai. Revoliucijos pradžioje tai buvo jaučiama

tik teisėje – dėl karštligiško aktyvumo įstatymų leidyboje buvo perdedamas

individualistinis radikalizmas civilinės teisės srityje. Bet vėliau teroras jau tvyrojo visur –

1793 m. paėmusi valdžią, Robespjero vadovaujama jakobinų grupuotė negailestingai

naikino visus politinius varžovus.29 Tačiau toks elgesys yra gana lengvai suvokiamas,

pagalvojus apie tai, kokioje valstybėje gyveno revoliucionieriai. Jau aptartas

absoliutizmas bei priespauda greičiausiai ir išmokė revoliucijos dalyvius kovoti ginklu.

Vis dėlto šie žiaurumai toli gražu nenubloškia revoliucijos metu pasiektų pergalių ir

naudos Prancūzijai. Steigiamojo susirinkimo nuostatos ir principai, pakeitę visos

valstybės politinį bei socialinį gyvenimą, buvo įprasminti Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijoje.

28 ZWEIGERT, K.; KOTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001 29 KARLAILIS, T. Prancūzijos revoliucijos istorija, Vilnius: Mintis, 1992

14

3. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJA

Pačiame Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įkarštyje, kupini laisvės ir lygybės valstybėje

idėjų, revoliucijos aktyvistai – Steigiamojo susirinkimo nariai, 1789 m. rugpjūčio 26 d.

priėmė Žmogaus ir piliečio teisių delaraciją.

Deklaracija, įkvėpta Europos švietėjų bei JAV nepriklausomybės deklaracijos, pabrėžė

prigimtinių žmogaus teisių svarbą, asmens laisvės suvokimą, visų žmonių lygybę prieš

įstatymus. Šie principai yra sudedamoji dalis daugelio demokratinių valstybių konstitucijų

iki šių dienų.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija buvo paremta pasaulietine prigimtinės teisės

koncepsija, kuri atribojo teisę nuo bažnyčios ir religinių autoritetų. Tai rodė visuomenės

nepasitenkinimą ne tik karalių, bet ir bažnyčios politika, kuri stipriai varžė Prancūzijos

piliečius ištisus amžius. Deklaracijoje akivaizdžiai pasakyta, jog žmogus yra laisvas

daryti viską, kas nepažeidžia kito žmogaus laisvės. Šia nuostata būtent bandoma

nusikratyti absoliutizmo grandinių.30

Taigi, nors Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija susideda tik is 17 straipsnių, tai labai

turtingas dokumentas. Jame išsiskiria du pagrindiniai nuostatų blokai – žmogaus ir

piliečio teisės ir konstitucinės santvarkos pagrindai.31 Tačiau labai svarbu suvokti, kad tuo

metu, kai Deklaracija buvo parašyta, joje idealizuojamos žmogaus teisės tebuvo

siekiamybė. Deklaracijos turinys bei idėja neturėjo jokių gilių šaknų ne tik Prancūzijos,

bet ir visos Europos teisės praktikoje, ji atsirado išprovokuota karų bei revoliucijos. Tuo

metu (XVIII a.), Deklaracijoje įtvirtinti demokratijos ir asmens laisvės principai dažnai

buvo tapatinami su anarchija. Galima drąsiai teigti, jog Deklaracija įkūnijo siektinus

idealus, dėl kurių Prancūzija įsipareigojo kovoti ateityje.32

3.1. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatos 33

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos preambulėje atsispindi Nacionalinio susirinkimo

(vėliau pavadinto Steigiamuoju susirinkimu) požiūris į pagrindines valstybės problemų

priežastis: ,,<…>tik tamsumas, užmirštos ir jų nepaisomos žmogaus teisės yra

pagrindinės visuomenės nelaimių ir vyriausybės ydų priežastys<…>”. Taip pat

30 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 31 Ibid. [30] 32 JELLINEK, G. The Declaration of the Rights of Man and of Citizens [interaktyvus],[žūrėta 2015m.

gegužės 18d.] prieiga per internetą: http://www.munseys.com/diskeight/rima.pdf 33 Visų skyriaus nuostatų citavimas: 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V.

Užsienio teisės istorijos chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999

15

pabrėžiamos idėjinės žmogas teisių šventumo bei neliečiamumo nuostatos. Jau

preambulėje matyti švietėjų idėjų įtaka Deklaracijai – jie siekė kovoti su žmonių tamsumu

ir neišprusimu, prigimtines asmens teises laikė aukštesnėmis ir svarbesnėmis už valstybės

valdžios suformuotus galiojančius įstatymus.

Pirmasis Deklaracijos straipsnis neabejotinai yra pagrindinis ir svarbiausias, iš jo

vystoma visa Deklaracijos esmė: ,,Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai. Visuomeniniai

skirtumai gali būti grindžiami tik bendros naudos sumetimais“. Čia ryžtingai atmetamos

luominės privilegijos, taip ilgai tarnavusios visuomenės susiskaldymui ir simbolizavusios

piliečių nelygiateisiškumą. Ši nuostata ne veltui pirmoji Deklaracijoje – ji visuomet buvo

aktualiausia trečiajam Prancūzijos luomui, kuris ir buvo pagrindinė jėga, pradedant

revoliuciją bei sudarant Nacionalinį susirinkimą. Šis straipsnis taip pat atriboja žmogaus

teisių atsiradimą nuo valstybės – ji asmens teisių nesukuria, o tik jas konstatuoja. Taip pat

privalo rūpintis jų užtikrinimu – tai teigiama 2 Deklaracijos straipsnyje: ,,Kiekvienos

valstybės sąjungos tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios

teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis priespaudai“. Taip išreiškiama

viena pagrindinių prigimtinės teisės idėjų, kad visuomenės sutartimi sukurta valstybė

privalo rūpintis žmogaus teisių gynimu bei apsauga. Be to, šios nuostatos siekia sugriauti

ir feodalinę sistemą, čia įvardijama kiekvieno žmogaus teisė į privačią nuosavybę, o tai

yra milžiniškas ir lemiamas žingsnis Prancūzijos teisės sistemoje.34

Deklaracijoje išdėstytos ne tik žmonių ir piliečių teisės, bet ir tautos suvereniteto

idėjos. 3 straipsnyje sakoma: ,,Suvereniteto šaltinis iš esmės glūdi tautoje. Jokia

korporacija, nė vienas individas negali disponuoti valdžia, kuri aiškiai nekyla iš šio

šaltinio“. Būtent nuo šios Deklaracijos dalies pradedamas konstitucinės valstybės

santvarkos nuostatų blokas, kur akivaizdžiai paneigiama absoliutinės monarchijos

valdymo forma – iš karaliaus atimama vienvaldystės teisė, o tauta – pagrindinis

suverenios valdžios šaltinis. Nacionalinės konstitucijos idėja, susiformavusi Didžiosios

Prancūzijos revoliucijos metu, būtent rėmėsi valdžios ribojimo, tautos ir konstitucijos

viršenybės principais.35

Konstitucionalizmo doktrinos atsiradimui labai didelę įtaką darė prancūzų politikas ir

mąstytojas Emanuelis-Joseph’as Siéyesas (1748 m.), o tiksliau jo žinomiausias kūrinys

„Qu’est-ce que le Tiers – État?“ („Kas yra Trečiasis luomas?“). Jis šiame veikale pabrėžė

politinio atstovavimo bei individualistinių žmogaus teisių idėjas, kurios iš dalies žymi

nacionalinę vienybę. Tauta suprantama kaip vieninga, nedaloma visuma (tai puikiai

34 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 35 Ibid. [34]

16

paaiškina 3 Deklaracijos straipsnyje ginamą tautos suvereniteto idėją), kuri iš esmės yra

trečiasis luomas. E.-J. Siéyesas taip pat teigė, kad konstitucija yra steigiamosios valdžios

kūrinys, o ne jau įsteigtosios, taigi pastaroji negali keisti jokių įgaliojimo sąlygų. Taigi

taip ir iškyla 3 straipsnyje išdėstytos idėjos, kad tauta yra steigiamosios valdžios

subjektas.36

,,Laisvė – yra galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam“, - taip pradedamas 4

Deklaracijos straipsnis, kuris taip pat teigia, kad leidžiama laisvai elgtis tik įstatymo

ribose. Ši mintis toliau plėtojama 5 straipsnyje: ,,Įstatymas gali uždrausti tik veikas,

kenkiančias visuomenei. Leidžiama visa, ko nedraudžia įstatymas, ir niekas negali būti

verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.“. Taigi Deklaracija aiškiai konkretizuoja

asmens laisvės ribas, pabrėždama įstatymų svarbą.

Deklaracijoje atsispindi vienas svarbiausių demokratijos principų – piliečių lygybė

prieš įstatymą ir galimybė jiems dalyvauti valstybės valdyme. 6 straipsnyje taip pat

aprašomas vienas iš prigimtinės teisės teorijos elementų – įgimtų žmogaus teisių

atskyrimas nuo piliečio teisių, suteikiamų valstybės37 : ,,Visi piliečiai turi teisę asmeniškai

ar per savo išrinktus atstovus dalyvauti jį kuriant“. Čia atsispindi ir Ž. Ž. Ruso mintis:

,,Įstatymas yra bendros valios išraiška“ ; pabrėžiama visuomenės narių lygybė prieš

įstatymus: ,,Įstatymas turi būti visiems vienodas ir tais atvejais, kai užtaria, ir tada, kai

baudžia“

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 7, 8 ir 9 straipsniuose kalbama apie

baudžiamosios teisės principus, kurių esmė, beje, aktuali ir šiandien. Juose pabrėžiama

įstatymo viršenybė: ,,Niekas negali būti apkaltintas, sulaikytas arba kaltinamas kitaip tik

įstatymo numatytais atvejais ir laikantis įstatymo numatytos tvarkos.“, tačiau minimos ir

tam tikros įstatymo ribos: ,,Įstatymas gali nustatyti tik griežtai ir neginčijamai būtinas

bausmes.“. 9 straipsnyje atsiskleidžia vienas svarbiausių baudžiamosios teisės principų:

,,<...>kiekvienas laikomas nekaltu, kol neįrodyta priešingai“. Taigi Deklaracijoje

pabrėžiama, kad kiekvienas asmuo turi būti baudžiamas tik remiantis įstatymu, o ne kieno

nors išsakyta valia, nors tuo pat metu aiškinama, jog įstatymas privalo būti racionalus ir

pagrįstas – tai vėl gi priešprieša absoliutizmui.38

Dar vienas švietiejų idealas ir taip pat konstitucionalizmo principas – minties bei

žodžio laisvė – atsispindi 10 ir 11 Deklaracijos straipsniuose: ,,Niekas neturi būti

varžomas reikšti savo mintis, netgi religines, kiek tai nepažeidžia visuomenės tvarkos,

36 JARAŠIŪNAS, E. Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis? [Interaktyvus]. Vilnius:

Jurisprudencija, 2009. [žiūrėta 2015m. gegužės 13d.], prieiga per internetą:

http://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=226625 37 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 38 Ibid. [37]

17

nustatytos įstatymo.“ ; ,,Laisvai reikšti mintis ir nuomonę yra vienas iš labiausiai

brangintinų žmogaus teisių“

Deklaracijoje numatytos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos. 12 straipsnyje teigiama:

,,Žmogaus ir piliečio teisėms užtikrinti reikia ginkluotųjų pajėgų“, ir toliau (13

straipsnis): ,,Ginkluotosioms pajėgoms išlaikyti ir administracijos išlaidoms būtinos

bendros įmokos; jos turi būti paskirstytos visiems piliečiams pagal jų padėtį“. Taigi

apibrėžiama piliečio pareiga prisidėti prie ginkluojųjų pajėgų ir administracijos išlaikymo.

Šios Deklaracijos 14 straipsnis, kaip ir jau aptartas 6 straipsnis, padeda atskirti įgimtas

žmogaus teises nuo piliečių teisių, kurias jiems suteikia valstybė. Čia kalbama apie

piliečių teises nustatant mokesčius: ,,Visi piliečiai turi teisę patys arba per atstovus

spręsti dėl valstybinių mokosčių būtinumo<...>“39

Idėjinė Prancūzijos kova prieš absoliutizmą pateisinama Deklaracijos 16 straipsnyje:

,,Visuomenė, kurioje nėra užtikrintas naudojimasis teisėmis ir nėra valdžių padalijimo,

neturi konstitucijos“. Jame pirmą kartą paminimas be galo reikšmingas

konstitucionalizmo aspektas – taip pat švietėjų ginamas valdžių padalijimo principas.

Konstitucija suvokiama kaip tautos priimtas svarbiausias įstatymas, aukščiausioji teisė,

ribojanti valstybės valdžią. Valdžių padalijimas greičiausiai yra veiksmingiausia

priemonė kovoje prieš absoliutizmą, nes ši teorija, sukurta švietėjo Dž. Loko, padalina

valdžią į tris savarankiškas dalis – įstatymų leidžiamąją (tai parlamentas, jis kuria ir

priima įstatymus), įstatymų vykdomąją (privalo priimtus įstatymus įgyvendinti) ir

federacinę (šiai valdžiai priklauso užsienio politikos įgaliojimai). Šios valdžios yra

nepriklausomos viena nuo kitos, o tai reiškia absoliutinės monarchijos gyvavimo

Prancūzijoje pabaigą.40

Beje, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje taip pat teigiama, jog kiekvienos iš

valdžių pareigūnai, visuomenės paprašyti, turi atsiskaityti už savo veiklą (15 straipsnis):

,,Visuomenė turi teisę reikalauti, kad kiekvienas pareigūnas atsiskaitytų už jam patikėtą

valdymo sritį“.

Paskutiniajame Deklaracijos straipsnyje yra ginama asmens teisė į nuosavybę:

,,Kadangi nuosavybės teisė yra neliečiama ir šventa, ji iš nieko negali būti atimta kitaip

tik įstatymo numatytu atveju<...>“. Tačiau Deklaracija iki galo neišvysto visiško

feodalinių santykių panaikinimo.41

39 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 40 MESONIS, G. Konstitucinė teisė: valdžių padalijimo teorija ir jos įgyvendinimo modeliai: kriterijų

kokybės problema [interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija, 2004. [žiūrėta 2015m. gegužės 15d.], prieiga per

internetą: https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/13098/3156-6638-1-SM.pdf?sequence=1 41 Ibid. [39]

18

Iš tiesų Deklaracija buvo priimta revoliucijos įkarštyje, taigi joje atsispindėjo

Steigiamojo susirinkimo revoliucinis entuziazmas, idealizmas ir naivumas. Dėl to tarp

Deklaracijos nuostatų ir vėliau Steigiamojo susirinkimo išleistų aktų buvo tam tikrų

neatitikimų, kartais netgi prieštaravimų.42 Tačiau vis dėlto, Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracija yra milžiniškos reikšmės dokumentas, aktualus ir šiuolaikinėje Europos šalių

teisėje, įtvirtinęs svarbiausius žmogaus ir piliečio vertybinius idealus bei išsivystęs į

Prancūzijos Konstituciją.

3.2. Idėjos, dariusios įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos turiniui

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija XVIII a. gimė kaip pasipriešinimas absoliutizmui ir

žmonių nelygiateisiškumui, šis dokumentas buvo realus Didžiosios Prancūzijos

revoliucijos rezultatas. Tačiau joje išdėstytos idėjos toli gražu nėra iš piršto laužtos – joms

daugiausiai įtakos turėjo tam tikri visame pasaulyje vykstantys demokratinės santvarkos

proveržiai: Jungtinių Amerikos Valstijų atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos bei

nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas, taip pat Europoje pasireiškusi švietėjų

veikla.

3.2.1. JAV nepriklausomybės deklaracija43

Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) susiformavo XVIII a., o tiksliau 1776 m. Iki šios

datos, JAV teritorija buvo sudaryta iš 13 kolonijų, kurios priklausė Didžiajai Britanijai.

Iki nepriklausomybės paskelbimo, tarp kolonijų ir Didžiosios Britanijos vienerius metus

vyko karas dėl kolonijų noro atsiskirti, bei kolonistų vykdomos politikos. Šis karas

stipriai smukdė Britanijos vyriausybę ir ji pradėjo skęsti skolose, taigi parlamentas išleido

tam tikrus teisės aktus, nurodančius didinti kolonijų mokesčius Britanijai, taip siekiant

padidinti valstybės pajamas. Parlamento nariai tikėjo, jog šie aktai buvo teisėtos ir

teisingos priemonės kolonijų atžvilgiu, tai buvo privalomos išlaidos kolonijoms, siekiant

išlaikyti Britų Imperiją.

Vis dėlto 13 kolonijų atstovai parlamento veiklos koncepsiją įsivaizdavo visiškai

kitaip – suvokdami, jog Britanijos parlamento aktai neturi tiesioginės įtakos kolonijų

sistemai, jie buvo įsitikinę, jog paskelbti mokesčiai negali būti privalomi kolonijoms. Tuo

metu iškilo tokie rašytojai kaip Tomas Džefersonas, Samuelis Adamsas bei Džeimsas

42 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 43 Visame 3.2.1. poskyryje remtasi (išskyrus citatas):

http://en.wikipedia.org/wiki/United_States_Declaration_of_Independence

19

Vilsonas, kurie teigė, kad parlamentas yra įstatymo leidžiamosios valdžios organas tik

Britanijoje, o kolonijos turinčios savo įstatymų leidėjus. Tokia padėtis karą tarp kolonijų

ir Didžiosios Britanijos pavertė revoliucija, o galiausiai, 1776 m. liepos 4 d., 13 kolonijų

pasiskelbia nepriklausomis, atsiskiria nuo Britų ir pasivadina Jungtinėmis Amerikos

Valstijomis.

JAV nepriklausomybės deklaracija buvo vienas pirmųjų pasaulyje demokratinius

principus įtvirtinantęs dokumentas, didelė dalis jo nuostatų atsispindi Prancūzijos

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje.

JAV nepriklausomybės deklaracijoje viena pagrindinių idėjų (kaip ir žmogaus ir

piliečio teisių deklaracijoje) yra asmenų lygybė ir laisvė: ,,Mes laikome akivaizdžiomis

šias tiesas: visi žmonės sutverti lygūs ir apdovanoti savo kūrėjo kai kuriomis neatimomis

teisėmis, kurioms priklauso: gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“44. Taip pat šioje

deklaracijoje tvirtinama, jog tauta gali pakeisti esamą valdžios formą, jei ši paneigia

žmogaus teises: ,,<...> jei ši vyriausybės forma tampa pražūtinga šiam tikslui, tauta turi

teisę ją pakeisti arba panaikinti ir įsteigti naują vyriausybę, besivadovaujančia tokiais

principais ir tokia valdžios organizacija, kurie, tos tautos nuomone, labiausiai gali padėti

jos saugumui ir laimei.“45

Taigi JAV nepriklausomybės deklaracija, būdama pirmoji pasaulyje, skelbianti

valstybės demokratinius principus ir atsiribojimą nuo monarcho valdžios, buvo puikus

pavyzdys Prancūzijai ir darė didžiulę įtaką Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai.

3.2.2. Denisas Didro (pranc. Denis Diderot)46

Denisas Didro – vienas žymiausių Prancūzijos švietėjų, rašytojas bei literatūros kritikas,

iniciavęs ir organizavęs švietėjų leidinį ,,Enciklopedija“. Didro filosofinės pažiūros buvo

gana išskirtinės XVIII a. Prancūzijai. Jis buvo materialistas sensualistas, aiškinęs, kad

pojūčiai duoda pilną ir neiškreiptą pasaulio vaizdą. Stebėjimai ir jutimai kaupia faktus,

mąstymas juos suderina, patyrimas patikrina,- tokia pažinimo grandinė. Beje, Skirtingai

nei Volteras, Didro manė, kad religija ir tikėjimas nereikalingi auklėjant visuomenę.

Didro išleisti kūriniai niekada nesutapo su to meto Prancūzijos valdžios požiūriu ir dėl

to buvo smerkiami.1746 m. išleistos ,,Filosofinės mintys“ pelnė nepasitikėjimą ir buvo

viešai sudegintos. Vėliau Didro išleidžia dar kelis mokslinius bei filosofinius veikalus,

44 1776m. JAV nepriklausomybės deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija

(mokomoji knyga), VU leidykla, 1999 45 Ibid. [44] 46 Visame poskyryje remtasi: http://www.britannica.com/EBchecked/topic/162433/Denis-Diderot

20

kuriuose buvo samprotaujama apie pasaulio pažinimą, apie žmogaus proto galią,

atsispindėjo netgi ateistinės idėjos. Kūrinio autorius buvo surastas ir nubaudžiamas: jam

teko 100 dienų praleisti kalėjime Venseno pilyje, kur jis pradėjo galvoti apie didžiausią

savo kūrinį - ,,Enciklopediją“.

1750 m. pasirodė „Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno"

prospektas (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des

métiers), pradėtas prenumeratorių sąrašas. Prospektui pasirodžius, dar nė pirmam tomui

neišėjus, sunerimo priešiškos jėgos. Laikui einant jų išpuoliai tapo vis stipresni. Septyni

tomai išleisti legaliai, bet toliau „Enciklopedija“ uždraudžiama spausdinti, ir nors

sumažėjo enciklopedistų, Didro ją leido. Svarbiausias Didro nuopelnas tai, kad jis nudirbo

didelį organizuojamąjį darbą, suburdamas žymiausius epochos mokslininkus bei

menininkus, progresyviausios minties žmones. „Enciklopedija“ pateikė ne tik jos

bendradarbių, bet ir viso trečiojo luomo pažiūras bei nuotaikas. Joje buvo pateikiami

naujausi moksliniai faktai, padaryti moksliniai atradimai. Kūrinio straipsniuose buvo

pabrėžiama, kad materialinių gėrybių gamintojas yra trečiojo luomo atstovas, kuris esąs

visos Prancūzijos maitintojas, visų materialinių vertybių kūrėjas. Taigi greičiausiai

,,Enciklopedija“ turėjo įtakos trečiojo luomo sujudimui Didžiojoje Prancūzijos

revoliucijoje bei Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos idėjoms.

Didro ,,Enciklopedijai“ parašė apie tūkstantį įvairių straipsnių. Pavyzdžiui, straipsnyje

„Netolerancija" nurodoma, kad yra dvi netolerancijos apraiškos: pilietinė ir religinė.

Paaiškindamas antrąją, Didro teigė, kad bažnytinėje praktikoje pasitaiko neleistinų

priemonių prieš kitaip manančius. Tame pačiame straipsnyje mokslininkas švietėjiškai

moko, jog tikėjimo dalykai turi būti išaiškinami be prievartos. Straipsnyje „Dvasininkai"

jis pažymi, kad šie skelbiasi esą tarpininkai tarp dievų ir žmonių; laikui bėgant įvairių

religijų dvasininkai atskleistas gamtos paslaptis panaudodavo savo galiai stiprinti;

atsitikdavo, kad jie varžydavosi dėl valdžios su monarchais. Galima drąsiai teigti, jog

Didro ,,Enciklopedijoje“ išdėstė planą, pagal kurį buvo kuriamas didis liberalizmo

statinys.

Dar vienas reikšmingas Didro gyvenimo įvykis – kelionė į Rusiją Jekaterinos II

kvietimu (1773–1774 m.). Atvykęs čia jis kūrė reformų planus, siekė reformuoti teismų

sistemą bei svarbiausia – įvesti konstitucinę valstybės valdymo formą (tai vienas

didžiausių Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos tikslų). Žinoma, Jekaterina II su šiomis

idėjomis nesutiko.

21

3.2.3. Volteras (pranc. Voltaire)

Volteras – dar vienas žymus prancūzų švietėjas, filosofas, rašytojas. Voltero pažiūros

išreiškė pagrindinius apšvietos amžiaus idealus: aukštino protą, gamtą ir žmoniją,

atskiriant šiuos idealus nuo antgamtiškųjų veiksnių – krikščionybės.

Kristaus mokslą Volteras laikė didžiausiu tiesos ir mokslo pažangos priešu. Volteras

atmetė dualistinę pasaulio koncepciją, kuri skaldė pasaulį į gamtinį ir antgamtinį; jis

atmetė dualistinę žmogaus sampratą, kuri žmogų, kaip turintį ne tik gamtinį kūną, bet ir

antgamtinę sielą, laikė aukštesniu už kitas gamtines esybes. Galiausiai jis nepripažino ir

dualistinės gyvenimo koncepsijos, kuri žmogui kelia ne tik žemiškus, bet ir amžinus

tikslus.47

Volteras jaunystėje patekęs į dvaro aplinką, kuriai pagal kilmę nepriklausė, patyrė

pažeminimų, ilgam apkartinusių gyvenimą ir nulėmusių jo socialinį radikalizmą. 1726-

1729 m. jis praleido Anglijoje. Iš ten grįžo visai kitas žmogus: tapo filosofu, kovingai

gynusiu Apšvietos idėjas. Nuo 1760 m. Volteras apsistojo Šveicarijoje ir iš ten vadovavo

liberaliajam visos Europos judėjimui. Iki mirties jis buvo šio sąjūdžio vadas, o po mirties

tapo jo simboliu.48

Volteras žavėjosi Anglija dėl jos suteiktos laisvės svarstyti ir spręsti, tad jis skleidė

Prancūzijoje Džono Loko politines bei filosofines idėjas, kurios sutapo su prancūzų

konstitucionalizmo tradicija. Dėl religinės ir politinės nuomonės despotiškos cenzūros,

laisvė skelbti savo pažiūras Prancūzijoje tapo gyvybiniu klausimu, kuriuo visiškai

užsiėmė Volteras. Jis puolė persekiojančią krikščionybę, ir tai buvo milžiniškas indėlis į

žodžio laisvę. Bet šį žygį jis visiškai atskyrė nuo liaudies valdžios reikalo. Jam smarkiai

rūpėjo kitų tyrinėtojų laisvė, ir jis buvo pakankamai žmoniškas, kad sukiltų prieš

Prancūzijos baudžiamosios teisės žiaurybes. Volteras buvo be galo kovingas ir

apdovanotas sąmoju, kuris visada galėjo padaryti jo priešus juokingus. Kadangi buvo

neįmanoma ginčytis su tų laikų Prancūzijos institucijomis, pajuoka buvo

veiksmingiausias jo ginklas.49

Iš tiesų Voltero idėjos ne itin skyrėsi nuo Loko idėjų, bet Prancūzijoje jos įgijo

radikalų toną, ko visiškai nebuvo Anglijoje. Esant tokiai Prancūzijos valdžiai ir tokiai

bažnyčiai, net nuosaikios liberalios idėjos buvo griaunamosios.50

47 SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė Rasa Asimavičiūtė,

Vilnius: Margi raštai 48 http://www.filosofija.info/ar-zinai/volteras/ 49 Ibid. [47] 50 Ibid. [47]

22

Voltero išskirtinės ir radikalios idėjos žingsnis po žingsnio griovė bažnytinės doktrinos

idėjas Prancūzijoje. Sėdamas liberalizmo idealus, Volteras ir kiti švietėjai neišvengiamai

stūmė Prancūziją link kovos už žmonių teises ir laisves.

3.2.4. Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau)

Britų rašytojas Lytton’as Strachey’as yra pasakęs apie Ž. Ž. Ruso: ,,Jis turėjo vieną

savybę, kuri atkirto jį nuo amžininkų, kuri sukūrė didžiulę bedugnę tarp jo ir kitų: jis buvo

modernus“.51 Kad ir kiek Ž. Ž. Ruso vartojo paplitusių posakių, jo politinė filosofija tiek

savo kokybe, tiek rezultatais skyrėsi nuo viso kito, kas buvo parašyta XVIII a. Jo idėjos

tiesiogiai paskatino Prancūzijos revoliuciją, nors kita vertus buvo kitaip susijusios (nei

kitų švietėjų idėjos) tiek su Revoliucija, tiek su laikotarpiu po Revoliucijos.52

Revoliucijos epochoje Ž. Ž. Ruso mintimis, ko gero, daugiausia rėmėsi Robespjeras ir

jakobinai, nes jo tautos aukščiausiosios valdžios teorija ir įstatymiškos teisės į valdžią

neigimas sudarė savotišką ,,permanentinės revoliucijos“ doktriną. Ž. Ž. Ruso entuziazmas

dėl demokratinio miesto-valstybės buvo nebūdingas to laikotarpio Prancūzijai. Jis manė,

kad laisva pilietybė neįmanoma jokioje didesnėje valstybėje, ši idėja iš esmės prasiveržė

tautinio patriotizmo idealizavimu. Taip pat jis nuolat šmeižė humanistinius ir

kosmopolitinius Švietimo idealus, kaip aiškiai stokojančius moralinio principo. Bendras

rezultatas buvo labai nekritiškas pilietybės idealizavimas naujųjų laikų nacionalinėje

valstybėje, kuri turėjo būti beveik visiškai kito pobūdžio socialinis ir politinis vienetas.

Tad valstybė buvo idealizuojama kaip aprėpianti visas tautines civilizacijos vertybes,

panašiai kaip graikų miestas aprėpė beveik visus graikų gyvenimo aspektus, nors iš

tikrųjų nebuvo nieko panašaus.53

Taigi Ž. Ž. Ruso, pats nebūdamas nacionalistas, suteikė senovės pilietybes idealui

tokią naują formą, kad jis būtų priimtinas tautiniam jausmui. Nacionalizmas nebuvo jėga,

veikianti viena kryptimi. Jis galėjo reikšti demokratiją ir žmogaus teises, kaip apskritai

buvo Revoliucijos epochoje, bet jis taip pat galėjo reikšti sąjungą, kurią sudarė turinti

žemės smulkioji bajorija ir naujoji viduriniosios klasės turto aristokratija. Jis galėjo

nušluoti feodalinių institucijų liekanas Prancūzijoje.54

51 STRACHEY, L. The Rousseau Affair [interaktyvus], [žiūrėta 2015m. gegužės 19d.], prieiga per internetą:

https://ebooks.adelaide.edu.au/s/strachey/lytton/books_and_characters/chapter10.html 52 SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė Rasa Asimavičiūtė,

Vilnius: Margi raštai 53 Ibid. [52] 54 Ibid. [52]

23

Svarbu paminėti, jog vis dėlto Ž. Ž. Ruso politinė filosofija buvo labai miglota ir

sunku pasakyti, kokią konkrečiai kryptį ji nurodė. Jis visuomet buvo gana svetimas

prancūzų nacionaliniam gyvenimui, beto moraliai nesugebėjo būti aktyviu visuomenės

dalyviu. Visa tai ir Prancūzijos politikos būklė tuo metu, sutrukdė jo valiai suteikti kokį

nors konkretų įkūnijimą. 55

Taigi akivaizdu, jog Žmogaus ir piliečio tesių Deklaracija gimė veikiama daugelio

švietėjų skleidžiamų idėjų, taip pat JAV nepriklausomybės deklaracijos. Šio Prancūzijos

dokumento istorinės ir teisinės atsiradimo aplinkybės buvo be galo reikšmingos to meto

valstybėje, o 1791 m. Deklaracija išsivystė į svarbiausią tautos įstatymą – Prancūzijos

Konstituciją.

55 SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė Rasa Asimavičiūtė,

Vilnius: Margi raštai

24

4. 1791m. PRANCŪZIJOS KONSTITUCIJA

Valstybės konstitucija – tai didžiausia reikšmę turintis teisinis dokumentas kiekvienoje

demokratinėje visuomenėje, kurioje yra priimtas.56 Tai svarbiausias šalies įstatymas,

kuriame įtvirtinti pamatiniai valstybės reguliavimo principai, pagrindinės normos bei

prigimtinės teisės. Šiais laikais mes nebeįsivaizduojame šalies teisinės, socialinės ar

politinės arenos be konstitucijos, be jos demokratinių normų, įtvirtinančių visų valstybės

gyventojų teises ir pareigas. Čia kyla klausimas – kada atsirado pirmosios konstitucijos ir

kokios jos buvo?

Viena pirmųjų Europoje ir pasaulyje buvo 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos

Konstitucija, kuri vainikavo Steigiamojo susirinkimo veiklą bei įprasmino plačiai aptartą

Žmogaus ir pilečio teisių deklaraciją. Tai buvo pirmoji Prancūzijos Konstitucija, ji

išreiškė to meto Prancūzijos demokratinių jėgų siekius, įtvirtino valdžių padalijimą ir

pusiausvyrą, tautos suvereniteto idėjas, žmogaus teises ir jų apsaugą. Prancūzijos

absoliutizmas galutinai žlugo ne tik praktiškai (Revoliucijos įtaka), tačiau tai buvo

įtvirtinta ir rašytinėje konstitucijoje – nuo šiol šios valstybės valdymo santvarka –

konstitucinė monarchija.

Taigi Prancūzijos Konstitucija visiškai leido nutraukti ryšius su valstybės praeitimi ir,

kartu su Žmogaus ir piliečio teisių Deklaracija, pradėjo konstitucionalizmo praktinio

įtvirtinimo epochą.57

4.2. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka Prancūzijos Konstitucijai

Žymiosios Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos įtaka 1791 m. Konstitucijai buvo

neabejotina. Visų pirma, Deklaracijos nuostatos bylojo apie konstitucionalizmo epochos

gimimą Prancūzijoje: joje įtvirtinti demokratiniai žmonių lygybės, prigimtinių teisių,

tautos suvereniteto ir kiti principai atsispindėjo ir Konstitucijoje. Konstitucija iš esmės

išplėtojo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje pateiktą asmens teisių sistemą.58

To meto prancūzų konstitucionalistų nuomone, sujungus asmens teisių garantijas su

valdžių padalijimu galima tikėtis, kad konstitucija bus veiksminga (prisiminkime

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsnio nuostatą: „Visuomenėje, kurioje

56 Ne visos demokratinės valstybės suvokia konstituciją kaip patį svarbiausią įstatymą – kai kuriose šalyse

galioja nerašytos konstitucijos (pvz.: Anglija, Izraelis) 57 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,

2010.[žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 58 Ibid. [57]

25

žmogaus teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas nustatytas, neturi

konstitucijos“59). Valdžių padalijimo sampratai konstitucijoje esminę reikšmę turėjo

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 3 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta, kad bet kokio

suvereniteto principas glūdi iš esmės tautoje. Tai atstovaujamosios valdžios (t. y.

valdžios, kuri atstovauja tautos valiai) principo įtvirtinimas.60

Konstitucijos atsiradimas taip pat byloja apie Apšvietos idėjų dvasią apskritai, kurią

perėmusi visuomenė pradeda suvokti, kad tik teisingas visuomenės sutvarkymas laiduoja

esminius bendro gyvenimo pokyčius. Šis teisingas sutvarkymas ir reiškė

konstitucionalizmo pradžią.61

Žmogaus ir piliečio deklaracijos įtaka akivaizdi ir pažvelgus į pirmosios Prancūzijos

Konstitucijos struktūra – dar prieš preambulę, pačioje Konstitucijos pradžioje yra įrašytas

Deklaracijos tekstas.

Labai svarbu pabrėžti, kad nepaisant didžiulės Deklaracijos įtakos (ypač idėjų

prasme), Steigiamasis susirinkimas vengė tapatinti Deklaracijos nuostatas su

konstitucinėmis teisių garantijomis. Kaip minėta 3 dalies 1 skyriuje, Žmogaus ir piliečio

teisių deklaracija buvo priimta klestint revoliuciniam idealizmui bei gana skubotai, dar

menkai įsivaizduojant būsimąją Konstituciją ir jos nuostatas.62

4.3. Konstitucijos preambulė

Pagrindines 1791 m. Prancūzijos Konstitucijos nuostatas apibendrina jos preambulė.

Apskritai preambulė – itin svarbi teisinio akto (šiuo atveju Konstitucijos) struktūrinė

dalis, apibrėžianti Konsitucijos tikslus bei tam tikrų dalykų teisinio reguliavimo

būtinumą. Joje atsiskleidžia Konstitucijos priėmimo priežastys ir aplinkybės, taip pat

principai ir vertybės.

Prancūzijos pirmosios Konstitucijos preambulėje autoriai (Steigiamasis susirinkimas)

akcentuoja dalykus, kurie privalo būti pašalinti ir trukdo vystytis valstybei bei socialinei

gerovei.63 Preambulė skelbia luominės santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje

panaikinimą: ,,Nebėra daugiau nei bajorijos, nei perų, nei paveldimų, nei luominių

59 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos

chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999 60 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,

2010.[žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 61 Ibid. [60] 62 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 63 Ibid. [60]

26

skirtumų, nei feodalinės santvarkos, nei tėvoninės justicijos, nei titulų, nei laipsnių ir

pirmenybių, kylančių iš šios santvarkos<...>“64

Preambulėje taip pat atmestas pareigybių pardavimas, luominių cechų egzistavimas,

išimtinių teisių ir pirmenybių buvimas: ,,Nebėra daugiau nei parduodamų, nei paveldimų

kokių nors valstybinių pareigybių. Jokia tautos dalis, nė vienas individas nebeturi

daugiau jokių ypatingų pirmenybių<...>. Nebėra daugiau nei luominių cechų valdybų,

nei profesionalių, meno arba amatų korporacijų.“65. Taip pat preambulėje išreikšti vieni

svarbiausių konstitucionalizmo principų – prigimtinių žmogaus teisių svarba ir

konstitucijos viršenybė: ,,Įstatymas daugiau nepripažįsta religinių pažadų, nei kokių kitų

įsipareigojimų, prieštaraujančių prigimtinėms teisėms arba konstitucijai“66

Taigi Prancūzijos Konstitucijos preambulės tekstas griežtas, kupinas imperatyvių

pasisakymų, siekiant naikinti tam tikras anksčiau gyvavusias nuostatas. Tačiau teisininkas

E.Jarašiūnas paaiškina šio griežtumo priežastis: ,, Šalyje reformos tik pradėtos, jaučiamas

pasipriešinimas. Tik panaikinus praeities institutus galima naujos tvarkos kūryba.“67

Preambulėje iš tiesų atsispindėjo tų laikų aktualijos, valstybingumo ir lygių teisių

siekimas, noras išsaugoti tautos politinę egzistenciją.

4.4. Konstitucijos turinys ir pagrindiniai principai

1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos Konstitucija skelbė jau Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijoje minėtus idealus, tokius kaip prigimtinių žmogaus teisių gynymas, tautos

suverenitetas, valdžių padalijimas, piliečio ir valstybės santykių kokybiškumas. Tačiau

vengdamas Deklaracijai būdingo lakoniškumo bei, galbūt, netgi naivumo, Steigiamasis

susirinkimas Konstitucijoje įtvirtino ir kur kas platesnius principus, analizuojančius

teisinius ir politinius valstybės ypatumus (baudžiamosios teisės sistema, mokesčiai,

rinkimai, padalintų valstybės valdžių konkrečios funkcijos).68

Pirmoji Konstitucijos dalis, pavadinta ,,Pagrindinės konstitucijos užtikrinamos

nuostatos“69, skelbia prigimtinių žmogaus ir piliečio teisių užtikrinimą. Čia

garantuojamos piliečių teisės eiti pareigas, skelbiamas teisingas mokesčių perskirstymas,

lygybė prieš baudžiamąjį įstatymą. Taip pat užtikrinamos kitos įgimtos ir neatimamos

64 1791 m. rugsėjo 3 d. Konstitucija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija (mokomoji

knyga), VU leidykla, 1999 65 Ibid. [64] 66 Ibid. [64] 67 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,

2010. [žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268

68 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 69 Ibid. [64]

27

žmonių teisės – kilnojimosi, žodžio ir spaudos, susirinkimų, peticijų, nuosavybės.70 Šios

Konstitucijos dalies pabaigoje pabrėžiama: ,,Įstatymų leidžiamoji valdžia negali leisti

įstatymų, kurie ribotų prigimtines ir pilietines teises arba jas pažeistų”.71

Antroje Konstitucijos dalyje reglamentuotas administracinis valstybės teritorijos

suskirstymas, kuris buvo labai reikšmingas, nes likvidavo feodalinio teritorijos

suskirstymo į senjorijas liekanas.72

Konstitucijos trečioji dalis - ,,Apie valstybės valdžias”73, skelbė tautos suvereniteto

idėją, kurio niekas negali pasisavinti. Pasak Konstitucijos, iš tautos kyla visos valstybės

galios, kurias pati tauta deleguoja Nacionaliniam susirinkimui, karaliui, teismui. Būtent

šioje dalyje įtvirtintas valdžių padalijimas ir šių skirtingų valdžių funkcijos.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – įstatymų leidybos korpusas – buvo nuolatinė institucija,

susidedanti iš vienų rūmų. Kitaip įstatymų leidybos korpusas dar vadinamas Nacionaliniu

įstatymų leidybos susirinkimu, o pagrindinės jo funkcijos buvo įstatymų leidyba,

valstybinių išlaidų ir mokesčių nustatymas, išlaidų kontroliavimas, nutarimai dėl karo ir

kariuomenės (karaliaus siūlymu) ir kt. Šiems nacionalinio susirinkimo nutarimams,

išskyrus susijusiems su mokesčiais, karalius turėjo veto teisę.74

Nacionalinis susirinkimas turėjo būti renkamas 2 metams ir negalėjo būti prieš šį

terminą karaliaus paleistas. Dalyvauti susirinkimo rinkimuose galėjo tik ,,aktyvieji“

piliečiai, šiam reikalui rinkdamiesi į pirminius susirinkimus kantonuose(tam tikruose

administracinuose šalies vienetuose): pirmieji susirinkimai rinko rinkikus, o šie vėliau,

susirinkę savo departamentuose, rinko nustatytą tautos atstovų skaičių. Konstitucijoje

pabrėžta, kad departamentuose išrinkti atstovai laikomi visos tautos atstovais. Šie atstovai

turėjo visišką neliečiamumą: kie negalėjo būti persekiojami, kaltinami ar teisiami už

žodžiu ar raštu pareikštas mintis arba už savo veikas, padarytas vykdant atstovo

pareigas.75

Įstatymų vykdomoji valdžia buvo patikėta karaliui, kurio valdžia buvo nedaloma ir

paveldima, tačiau vis dėlto jis buvo griežtai ribojamas įstatymų. Užimdamas sostą

karalius privalėjo prisiekti tautai ir įstatymui. Paties karaliaus aktai įgaudavo galią tik

patvirtinti atitinkamo ministro.

Teismai pagal Konstituciją buvo nepriklausomi nuo kitų valdžių. Teisėjus rinko

70 MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998 71 1791 m. rugsėjo 3 d. Konstitucija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos chrestomatija (mokomoji

knyga), VU leidykla, 1999 72 Ibid. [70] 73 Ibid. [71] 74 Ibid. [70] 75 Ibid. [70]

28

gyventojai tam tikram terminui ir jie negalėjo būti atleisti kitaip, kaip už padarytą

pareiginį nusikaltimą, jei tai nustatė teismas. Specialiai Konstitucijoje buvo pažymėta,

kad teismas negali kištis į įstatymų leidžiamąją veiklą.76

4.5. Konstitucijos reikšmė

1791 m. Prancūzijos Konstitucija – kaip jau minėta, pirmoji Prancūzijos, ir viena pirmųjų

pasaulio konstitucijų, pradėjo konstitucionalizmo įtvirtinimą visoje valstybėje. Turint

omenyje XVIII a. vykusius šalyje sukrėtimus, ši Konstitucija tapo visuomenės gyvenimo

kaitos ir kelio link demokratijos įrodymu. Iki pat šių dienų išlikusi Prancūzijos

Konstitucijos svarba ir aktualumas rodo, jog reikšmingos valstybės permainos padarė

didžiulę įtaką Prancūzijos teisės sistemai, o pati Konstitucija, kaip ir Žmogaus ir piliečio

teisių deklaracija, padėjo pamatus tolimesniam visuomenės vystymuisi.

Prancūzijos Konstitucija pavertė realybe mintis apie valdžios ribojimą konstitucijos

pagalba. Visuomenėje pradedamas naujas gyvenimo tvarkymo etapas, pasiūlyti pirmieji

konstitucinio reguliavimo modeliai, pripažintas valdžių padalijimas, pradėtos vertinti

žmogaus teisės. Taip pat paaiškėjo, kad konstitucija tinkama tiek respublikinei, tiek

monarchinei santvarkai. Tad Konstitucijoje atsispindi tautos kuriamoji dvasia, siekis

išsilaisvinti nuo feodalizmo bet visiškas absoliutizmo neigimas.77

Tačiau svarbu paminėti, jog šio teisės akto nereikėtų per daug idealizuoti.

Konstitucijos vertintojai įžvelgdavo jos techninius trūkumus, tačiau teigė, kad jie būdingi

visoms ribotoms monarchijoms. Reguliavimas dažnai trukdė spręsti kilusius nesutarimus,

o Konstitucijos priėmimas dar neužbaigė kilusios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Pradėjo ryškėti taip lauktos ir įtvirtintos konstitucinės monarchijos minusai – karaliaus

valdžia vis dar trukdė vystytis normaliems teisiniams ir visuomeniniams santykiams.

Taigi jau 1792 m. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas suspendavo Liudviko VII

įgaliojimus, o susirinkęs Konventas priėmė sprendimą dėl karalystės panaikinimo ir

paskelbė Prancūziją vieninga bei nedaloma respublika.78

76 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,

2010. [žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 77 Ibid. [76] 78 Ibid. [76]

29

Ir vis dėlto, nepaisant šių Konstitucijos trūkumų, būtina pripažinti, kad ji išskirtinė

vien tuo, jog yra rašytinė ir riboja valstybės valdžia, remdamasi žmogaus prigimtinėmis

teisėmis. Beto, iš vienos pirmųjų pasaulio konstitucijų iš tiesų galima reikalauti mažiau.79

Svarbu dar kartą pabrėžti ir Prancūzijos revoliucijos bei Žmogaus ir piliečio teisių

deklaracijos įnašą į šią Konstituciją. Jau 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos

16 straipsnyje išdėstyta konstitucijos koncepcija: „Visuomenė, kurioje teisės

negarantuotos ir kurioje nėra valdžių padalijimo, neturi konstitucijos.“80. Iš tiesų

daugelis Konstitucijos koncepsijų ir principų gimė būtent Deklaracijos atsiradimo metais,

ypač nuostatos, ginančios žmogaus ir piliečio teises.

Teisininkas E.Jarašiūnas, viename iš savo straipsnių pristato konstitucinių procesų

tyrinėtojų požiūrį į Prancūzijos Konstituciją, kuris puikiai atskleidžia jos prigimtį ir

reikšmę: ,,Konstitucinių procesų tyrinėtojai pastebi, kad Prancūzijos revoliucijos

konstitucinė teisė turi būti visiems, kurie studijuoja viešąją teisę, tuo, kas yra romėnų

teisė studijuojantiesiems civilinę teisę. Kiekviena civilizacija remiasi romėnų teise,

kiekvienas šiuolaikinių tautų politinis karkasas randa pradžią prancūzų revoliucijos

dokumentuose, mintyse, dramoje. Tų laikų Prancūzijos konstitucijos – viešosios teisės

„gramatika“. Gal tai kiek ir per siauras požiūris. Nuo 1789 m. Deklaracijos per

konstitucijas reikia vesti kelią į didžiąją privatinės teisės transformaciją, kurią įkūnijo

Prancūzijos civilinis kodeksas.“81

Taigi akivaizdu, jog tiek Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, tiek po jos sekanti

Prancūzijos Konstitucija, yra be galo didelės reikšmės teisės aktai, turėję įtakos įvairiems

valstybės teisiniams bei politiniams procesams.

79 JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,

2010. [žiūrėta 2015m. gegužės 5d.], prieiga per internetą:

https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=257268 80 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos

chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999 81 Ibid. [79]

30

Išvados

1. Nuo XIIIa. Prancūzijoje akivaizdžiai pradėjusi augti karalių įtaka teisei, skatino

visuomenės pasipriešinimą.

2. Atsiradęs absoliutizmas vertė dar labiau susiskaldyti visuomenę, tai lėmė

feodalizmo ir luominės santvarkos klestėjimą.

3. Kaip pasipriešinimas santvarkai kilusi Prancūzijos revoliucija padėjo pamatus

žmogaus teisių atsiradimui, sugriovė absoliutizmą ir pranašavo demokratinio

valdymo atsiradimą šalyje. Tačiau visų problemų neišsprendė, sukėlė suirutę

valstybėje ir garsėjo žiaurumu.

4. 1789m. priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija rodė šalies judėjimą

konstitucionalizmo link, įtvirtino prigimtines žmogaus teises, taip pat piliečių

teises, tautos suvereniteto ir valdžių padalijimo idėjas, tačiau Deklaracija buvo

priimta skubotai, vedama revoliucinio idealizmo ir realių pokyčių teisiniame

valstybės gyvenime nepadarė.

5. Žmogaus ir piliečio deklaracijos įtaka 1791m. Prancūzijos Konstitucijai

atsiskleidė per prigimtinių žmogaus teisių prizmę, tačiau reikalavo gilesnio

išaiškinimo ir tarnavo kaip Konstitucijos įvadas – istorinis Konstitucijos kilmės

šaltinis.

6. 1791m. Prancūzijos Konstitucija skelbė valdžių padalijimo principą ir valstybės

virtimą konstitucine monarchija, tačiau turėjo visoms ribotoms monarchijoms

būdingų trūkumų, kurie vedė valstybę link respublikos paskelbimo.

7. 1791m. Prancūzijos Konstitucija buvo pirmoji Konstitucija šalyje ir viena pirmųjų

visame pasaulyje.

31

Literatūros sąrašas

1. Tarptautinės teisės aktai

1) 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio

teisės istorijos chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999

2) 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės

istorijos chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999

3) 1791 m. Prancūzijos Konstitucija, VASILIAUSKAS,V. Užsienio teisės istorijos

chrestomatija (mokomoji knyga), VU leidykla, 1999

2. Specialioji literatūra

1) KARLAILIS, T. Prancūzijos revoliucijos istorija, Vilnius: Mintis, 1992

2) ZWEIGERT, K.; KOTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas, Vilnius: Eugrimas, 2001

3) MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija, Vilnius: Justitia, 1998

4) SABINE, H. G. , THORSON, L. T. Politinių teorijų istorija; iš anglų kalbos vertė

Rasa Asimavičiūtė, Vilnius: Margi raštai

5) JARAŠIŪNAS, E. Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis?

[Interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija, 2009. [žiūrėta 2015 m. gegužės 13 d.],

prieiga per internetą:

http://www.mruni.eu/lt/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=2266

25

6) JARAŠIŪNAS, E. Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę [Interaktyvus].

Vilnius: Jurisprudencija, 2010. [žiūrėta 2015 m. gegužės 5 d.], prieiga per

internetą:

https://www.mruni.eu/en/mokslo_darbai/jurisprudencija/archyvas/dwn.php?id=25

7268

7) MESONIS, G. Konstitucinė teisė: valdžių padalijimo teorija ir jos įgyvendinimo

modeliai: kriterijų kokybės problema [interaktyvus]. Vilnius: Jurisprudencija,

2004. [žiūrėta 2015 m. gegužės 15 d.], prieiga per internetą:

https://repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/13098/3156-6638-1-

SM.pdf?sequence=1

32

8) JELLINEK, G. The Declaration of the Rights of Man and of Citizens

[interaktyvus],[žūrėta 2015 m. gegužės 18 d.], prieiga per internetą:

http://www.munseys.com/diskeight/rima.pdf

9) STRACHEY, L. The Rousseau Affair [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. Gegužės 19

d.], prieiga per internetą:

https://ebooks.adelaide.edu.au/s/strachey/lytton/books_and_characters/chapter10.h

tml

10) http://didziojiprancuzijosrevoliucija.weebly.com/kuo-reikscaronminga-

pranc363zijos-did382ioji-revoliucija.html

11) http://istorijai.lt/absoliutizmo-krize/

12) http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia-2/

13) http://istorijai.lt/revoliucijos-pradzia/

14) http://www.filosofija.info/ar-zinai/volteras/

15) http://en.wikipedia.org/wiki/United_States_Declaration_of_Independence

16) http://en.wikipedia.org/wiki/Declaration_of_the_Rights_of_Man_and_of_the_Citi

zen

17) http://www.britannica.com/EBchecked/topic/162433/Denis-Diderot