LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

JUSTINA GARLEVIČIŪTĖ

6 kursas 2 grupė

ŠUNŲ OPINIS GASTRITAS

GASTRIC ULCERATION IN DOG

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. Dr. Gintaras Zamokas

KAUNAS, 2015

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas:

,, Šunų opinis gastritas“

1. Yra atliktas mano paties:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO TEIKIMO

GYNIMUI

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės(-riaus) parašas)

3

TURINYS

Santrauka ........................................................................................................................................ 5

Summary ........................................................................................................................................ 6

Santrumpos ..................................................................................................................................... 7

ĮVADAS ......................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................ 9

1.1 SKRANDŽIO MORFOLOGIJA, FIZIOLOGIJA .............................................................. 9

1.1.1 Skrandžio anatomija................................................................................................... 9

1.1.2 Skrandžio histologinė struktūra ................................................................................ 10

1.1.3 Skrandžio fiziologija ................................................................................................ 11

1.1.4 Skrandžio mikroflora ............................................................................................... 13

1.1.5 Skrandžio gleivinės barjeras ..................................................................................... 13

1.2 OPINIS GASTRITAS ..................................................................................................... 14

1.2.1 Klasifikacija ............................................................................................................. 14

1.2.2 Etiologija ................................................................................................................. 14

1.2.3 Patofiziologija .......................................................................................................... 16

1.2.4 Diagnostika .............................................................................................................. 17

1.2.5 Gydymas ................................................................................................................. 19

2. TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODIKOS............................................................................... 23

2.1 Anamnesis vitae et morbi duomeų rinkimas .................................................................... 23

2.2 Klinikinis tyrimas ........................................................................................................... 23

2.3 Specialieji tyrimai ........................................................................................................... 23

2.3.1 Kraujo tyrimai ......................................................................................................... 24

2.3.2 Ultragarsinis tyrimas ................................................................................................ 24

2.3.3 Endoskopinis tyrimas ............................................................................................... 25

2.3.4 Duomenų statistinė analizė ....................................................................................... 25

3. TYRIMO REZULTATAI ...................................................................................................... 26

3.1 Šunų sergamumas 2011 – 2013 metais ............................................................................ 26

3.2 Šuns lyties, amžiaus, veislės įtaka opinio gastrito pasireiškimui ...................................... 27

3.3 Sergamumo skrandžio opalige pasiskirstymas pagal etiologiją ........................................ 28

3.4 Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai .............................................................. 29

4

3.5 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai.......................................... 31

3.6 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminiai rodikliai ........................................... 33

3.7 Ultragarso tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti .................................................... 34

3.8 Endoskopinis tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti ............................................... 34

3.9 Taikytos gydymo priemonės ........................................................................................... 36

4. REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................ 37

5. IŠVADOS .............................................................................................................................. 40

6. PADĖKA ............................................................................................................................... 41

8. LITERATŪROS SARAŠAS .................................................................................................. 42

5

Santrauka

Darbo tema – šunų opinis gastritas. Darbo autorė – Justina Garlevičiūtė, vadovas – Doc. Dr.

Gintaras Zamokas.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas,

Neužkrečiamųjų ligų katedra.

Darbo apimtis - 44 puslapiai, jame 3 lentelės, 16 paveikslų. Magistro baigiamąjį darbą

sudaro įvadas, literatūros apžvalga, kurioje aprašoma skrandžio anatomija, morfologija ir

fiziologija, bei šunų opinio gastrito klasifikacija, etiologija, patofiziologija, diagnostika bei

gydymas, tyrimo objektas ir metodikos, tyrimų rezultatai ir jų apibendrinimas, išvados ir literatūros

sąrašas. Magistro baigiamasis darbas parašytas remiantis 29 literatūros šaltiniais.

Šiame darbe analizavome šunų sergamumo opiniu gastritu dažnumą, priežastis, klinikinių

simptomų pasireiškimą, efektyviausias ir dažniausiai naudojamas diagnozavimo bei gydymo

priemones. Tyrimai atlikti Kauno klinikoje ,,X“ 2011 – 2013 metais.

Tyrimo metu nustatyta, kad 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“ opinis gastritas diagnozuotas

2,18% visų vidaus ligomis sirgusių pacientų. Taip pat nustatyta, kad lytis ir veislė neturi įtakos šunų

sergamumui opiniu gastritu, tačiau liga dažniau diagnozuojama suaugusiems šunims ( 5- 10 metų).

Nustatyta, kad didžioji dalis pacientų, kuriems pasireiškė opinis gastritas praeityje buvo gydyti

NVNU ir/ar SVNU (35%). Ligai būdingi klinikiniai simptomai buvo vėmimas (95%) ir apatija,

anoreksija (85%). Dažniausiai gyvūnai vėmė su krauju (47,4 %). Atlikus kraujo morfologinius

tyrimus dažniausiai buvo nustatyta neutrofilija. Išanalizavus kraujo biocheminius rodiklius

keturiems šunims buvo nustatyti inkstų funkcijos ir dviems šunims kepenų funkcijos sutrikimai.

Dažniausiai naudojami diagnozavimo metodai buvo ultragarsinis tyrimas (60% visų opiniu gastritu

sirgusių šunų) ir endoskopinis tyrimas (55% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Dažniausiai buvo

taikomas simptominis gydymas (95%); skiriami gleivinę nuo tolimesnio žalojimo saugantys

(sukralfatas) preparatai (90%), bei rūgštingumą mažinantys (omeprazolis) preparatai (85%).

6

Summary

The topic – ,,Gastric ulcer in dog”. The author of the work - Justina Garlevičiūtė, supervisor

of the project - Doc. Dr. Gintaras Zamokas. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary

Academy, Veterinary Faculty, Department of non - infectious diseases.

Work volume - 44 pages, there are 3 tables and 16 pictures. Master's thesis consists of an

introduction, literature review, which describes the dog stomach anatomy, morphology and

physiology, as well as dog's stomach ulcer classification, etiology, pathophysiology, diagnosis and

treatment, methology of research and the organization, result of the research and discussion

conclusions and references. Master's thesis written on the basis of 29 literature sources.

In this work were analyzed the incidence of dogs' ulcer frequency, causes, clinical

manifestation of symptoms, the most effective and commonly used in the diagnosis and treatment

measures. The research was carried out in Kauna’s clinic ,,X“ 2011 - 2013.

During the 2011 - 2013 year study in the clinic ,,X““ stomach ulcer was diagnosed in 2.18%

of patients wich suffered from internal diseases. It was also found that gender and breed of dog does

not influence the incidence of stomach ulcer, but the disease is often diagnosed for adult dogs (5 to

10 years). It was found that the majority of patients with stomach ulcer in the past were treated with

NSAIDs and / or SAIDs (35%). Specific clinical symptoms were vomiting (95%) and lethargy,

anorexia (85%). Most commonly animals were vomiting with blood (47.4%). Blood morphological

studies often showed the diagnosis of neutrophilia. The analysis of blood biochemical indicators of

four dogs showed kidney dysfunction and for other two dogs liver dysfunction. The most common

methods used in the diagnosis were ultra sound (60% of all dogs with stomach ulcer) and

endoscopy (55% of all dogs with stomach ulcer). The most common treatment was symptomatic

(95%); protecting mucous membranes from further harm (sucralfate) agents (90%), and acid

reducing (omeprazole) agents (85%).

7

Santrumpos

NVNU (angl. NSAID) – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo

SVNU (angl. SAIDs) – steroidiniai vaistai nuo uždegimo

PGE2 - prostaglandinai E2;

Cox – 1 – ciklooksigenazė 1

Cox – 2 – ciklooksigenazė 2

WBC – leukocitai

GRAN – granuliocitai

Gran % - granuliocitai, proc.

LYM – limfocitai

Lymph % - limfocitai, proc.

MONO – monocitai

Mono % - monocitai, proc.

RBC – eritrocitai

HGB – hemoglobinas

HCT – hematokritas

HCT % - hematokritas, proc.

PLT – trombocitai

AST / GOT – asparagintransaminazė

ALT / GPT – alanintransaminazė

UREA – šlapalas

CREA – kreatininas

GLU – gliukozė

BIL - bilirubinas

EDTA – etilendiamino tetraacetatas

%, proc, - procentai

n – imties dydis

P – vidurkių skirtumo patikimumas

s.c. – leisti po oda

i.m. – leisti į raumenis

i.v. – leisti į veną

8

ĮVADAS

Šunims virškinamojo trakto sutrikimai pasitaiko dažnai, vieni iš šių sutrikimų - skrandžio

erozijos ir opos. Erozija – skrandžio gleivinės pažeidimas, opa – defektas gleivinėje, kuris pažeidžia

ir raumeninį skrandžio sienos sluoksnį. Dėl šio defekto gali atsirasti kraujavimas į skrandžio spindį

(Ettinger et al., 2006, Dogra et al., 2013). Skrandžio opos dar yra vadinamos pepsinėmis, nes yra

sukeliamos pepsino rūgšties (Shaer, 2003).

Skrandžio opa tai klinikinė diagnozė, kurią įtakojusios priežastys gali būti skirtingos. Jos

gali atsirasti nepriklausomai, kaip daugelio sisteminių ligų komplikacija arba kaip gydymo įvairiais

medikamentais pasekmė, ar būti predisponuota neoplazinių susirgimų (Shaer, 2003; Dogra et al.,

2013).

Taigi bet kuriam gydytojui, tam, kad laiku diagnozuotų ir paskirtų efektyvų gydymą, svarbu

suprasti ir išmanyti opinio gastrito etiologiją ir patofiziologiją ( Parrah et al., 2013).

Darbo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti šunų sergamumo opiniu gastritu dažnumą,

priežastis, pasireiškiančius klinikinius simptomus, nustatyti ir įvertinti dažniausiai taikomus ir

efektyviausius šunų opinio gastrito diagnozavimo bei gydymo metodus.

Darbo uždaviniai:

1. išanalizuoti virškinamojo trakto ligų pasireiškimo dažnumą;

2. išanalizuoti opinio gastrito pasireiškimo dažnumą;

3. nustatyti ir įvertinti šuns lyties, veislės ir amžiaus įtaką opinio gastrito pasireiškimui;

4. nustatyti ir įvertinti sergamumo skrandžio opalige pasiskirstymą pagal etiologiją;

5. nustatyti ir įvertinti dažniausiai pasitaikančius klinikinius simptomus;

6. išanalizuoti ir įvertinti šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologinius rodiklius;

7. išanalizuoti ir įvertinti šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminius rodiklius;

8. nustatyti ir įvertinti dažniausiai taikomus ir efektyviausius diagnostinius metodus;

9. nustatyti ir įvertinti dažniausiai taikomus gydymo metodus.

f

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 SKRANDŽIO MORFOLOGIJA, FIZIOLOGIJA

1.1.1 Skrandžio anatomija

Šuns skrandis yra paprastasis vienakamerinis, guli pilvo ertmės kranialinėje dalyje, kaudaliai

kepenų, arčiau kairės pilvo sienos, ties 9 – 12 tarpšonkauliniais tarpais. Didžioji skrandžio kreivė

yra kaudoventraliai, o mažoji kraniodorsaliai.

Anatomiškai skrandis skirstomas į keturis funkcinius regionus (žr. 1pav.):

įskrandis (pars cardia);

dugnas (fundus);

kūnas (corpus);

prievartinė dalis (pars pylorica), kuri sudaryta iš prievarčio urvo (antrum pyloricum) ir

prievarčio (pylorus) (Pabijanskas, 1959; Simpson, 2010; Herdt and Sayegh, 2013).

1 pav. Anatominės šuns skrandžio dalys (autorės iliustracija)

10

1.1.2 Skrandžio histologinė struktūra

Skrandžio sieną (paries ventriculi) sudaro keturi sluoksniai:

gleivinė;

pogleivinė,

raumeninis sluoksnis,

seroza.

Gleivinė – vidinis skrandžio sienos sluoksnis, kuris sudarydamas daugelį klosčių padidina

jos paviršių. Gleivinės liaukinė dalis sudaryta iš paviršinio epitelio, savosios gleivinės plokštelės ir

raumeninės gleivinės plokštelės. Paviršinis epitelis yra vienasluoksnis stulpiškasis, jis tolygiai

įlinkdamas į savają gleivinės plokštelę formuoja skrandžio duobutes. Giliausios duobutės yra

prievartinėje dalyje. Įskrandinėje ir prievartinėje dalyje gleivinė yra plonesnė ir joje mažiau liaukų

nei skrandžio kūne bei dugne (Padaiga ir kit., 2006; Brown et al., 2007; Simpson, 2010).

Pagal vietą ir sandarą liaukos skirstomos į įskrandžio, savąsias skrandžio liaukas ir

prievarčio liaukas. Įskrandžio liaukos šunų skrandžio gleivinėje užima siaurą liaukinės gleivinės

juostą ties jos jungtimi su neliaukne dalimi. Šios liaukos gamina gleives, kurios apsaugo skrandžio

gleivinę nuo skrandžio sulčių poveikio. Savosios skrandžio liaukos atsiveria po viena arba po dvi į

kiekvienos skrandžio duobutės dugną. Šios liaukos užima pusę skrandžio liaukinės dalies gleivinės.

Kiekvieną savają skrandžio liauką sudaro žiotys, kaklelis ir pagrindinė dalis (žr. 2pav.).

2 pav. Skrandžio savosios liaukos struktūra (Kenneth W. Simpson; 2010)

11

Šias liaukas sudaro keturios ląstelių rūšys: nediferencijuoti epiteliocitai, kurie nuolat

dauginasi ir pakeičia žuvusias paviršinio epitelio ar liaukų ląsteles, mukocitai, kurie saugo gleivinę

nuo neigiamo HCl bei fermentų poveikio bei pagrindinės ląstelės egzokrinocitai, kurie, druskos

rugšties poveikyje, yra atsakingi už profermento pepsinogeno grūdelių virtimą pepsinu. Taip pat

pasieniniai egzokrinocitai, kurie sintetina vandenilio ir chloro jonus, kuriems trasportavusis į

skrandžio spindį susidaro druskos rugštis (Padaiga ir kit., 2006; Herdt and Sayegh, 2013).

Prievarčio liaukos užima pusę skrandžio liaukinės gleivinės. Skrandžio rugščių sekrecijoje

dalyvaujančios įvairios neuroendokrininės ląstelės yra įsiterpusios tarp liaukų. Pagrindinės ląstelės,

gaminančios histaminą ir somatostatiną, išsidėsčiusios liaukos dugne. Liaukos apipintos turtingu

kraujagyslių, limfagyslių ir nervų tinklu (Brown et al., 2007; Simpson, 2010).

Raumeninė gleivinės plokštelė sudaryta iš išorinio išilginio ir vidinio žiedinio neruožuotuojų

raumenų sluoksnių. Mėsedžių skrandį nuo mechaninio aštrių svetimkūnių poveikio saugo 8-15µm

storio tankusis sluoksnis. Jis yra tarp savojoje gleivinės plokštelėje esančių liaukų galinių dalių ir

raumeninės gleivinės plokštelės. Toliau seka pogleivinė, kuri sudaryta iš puraus kolageninio

jungiamojo audinio išraizgyto gausiu kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių rezginių tinklu (Padaiga

ir kit., 2006).

Raumeninį sluoksnį sudaro trys neruožuotuojų raumenų sluoksniai, tai vidinis įstrižinis,

statmeną kampą sudarantys vidurinis žiedinis ir išorinis išilginis sluoksniai. Serozinė plėvė dengia

išorinį raumeninį sluoksnį ir formuoja tolimiausią skrandžio sienos sluoksnį, kuris jungiasi su

taukine (Simpson, 2010).

1.1.3 Skrandžio fiziologija

Skrandžio fiziologinės funkcijos yra maisto rezervuaro vaidmuo, sekrecinė, rezorbcinė bei

endokrininė funkcijos. Jis gamina skrandžio sultis, kuriose yra virškinimui būtina drusko rugštis

(HCl) ir pepsinas. Skrandis inicijuoja proteinų ir riebalų virškinimą, bei vandens, vitaminų ir

mineralų absorbciją. Skrandyje pašaras mechaniškai suminkomas ir sumaišomas su skrandžio

sultimis ir porcijomis išstumiamas į plonajį žarnyną (Simpson, 2010; Herdt and Sayegh, 2013).

1.1.3.1 Skrandžio užsipildymas, motorika ir evakuacija

Įskrandį su stemple jungiantis skrandžio sfinkteris apsaugo stemplę nuo rūgštaus maisto

turinio grįžimo - refliukso. Esant sveikam organizmui, šis sfinkteris atsipalaiduoja tik rijimo metu ir

12

leidžia maistui patekti į skrandį. Skrandžio kūno ir dugno lygiųjų raumenų pagalba skrandis

išsiplečia tam, kad tilptų pašaras (Herdt and Sayegh, 2013).

Maistas skrandyje laikomas, o po to susmulkinamas ir maišomas su skrandžio sultimis

dviejų motorinių vienetų pagalba: proksimalinio ir distalinio. Proksimalinį sudaro skrandžio kūnas

ir dugnas, čia pradedami skrandžio lygiųjų raumenų susitraukimai. Distalinę dalį sudaro prievarčio

urvas. Prievartinė dalis yra sudaryta iš storiausio raumeninio audinio, joje maistas mechaniškai

susmulkinamas iki mažų dalių ir sumaišytas su skrandžio sultimis yra stumiamas link dvylikapirštės

žarnos. Prievarčio sfinkteris kontroliuoja maisto ištekėjimą į dvylikapirštę žarną (Simpson, 2010;

Herdt and Sayegh, 2013).

Skrandžio turinio evakuacija į dvylikapirštę žarną yra vadinama enterogastriniu refleksu. Šis

refleksas yra kontroliuojamas plonajame žarnyne esančių receptorių pagalba. Peristaltinių

susitraukimų dėka, pašarui priartėjus prie prievarčio jis atsipalaiduodamas praleidžia smulkesnes

nei 2 mm diametro daleles. Stambesnės dalelės yra blokuojamos prievarčiui susitraukiant ir

prievarčio urvo susitraukimų dėka yra gražinamos atgal į skrandžio kūną (Herdt and Sayegh, 2013).

1.1.3.2 Skrandžio sekrecija

Apie 25 kg sveriančio šuns skrandis išskiria apie 0,5 – 1 l skrandžio sulčių. Daugiausia jų

išskiriama per pirmas 2 – 3 valandas po ėdimo, kol maistas dar yra skrandyje. Skrandžio sulčių

sudėtis ir išskiriamas kiekis priklauso nuo maisto savybių ir maitinimosi intervalų (Sjaastad et al.,

2010)

Pagrindinis skrandžio sulčių komponentas – druskos rūgštis. HCl gaminama skrandžio

dengiamosiose gleivinės ląstelėse ir yra susijusi su apykaitos procesais, vykstančiais skrandžio

gleivinėje. Medžiagų apykaitai skrandžio liaukose intensyvėjant dengiamosiose ląstelėse gaminasi

CO2, kuris jungdamasis su vandeniliu ir veikiamas fermento karboanhidrazės, sudaro anglies rūgštį

(H2CO3), kuri greitai disocijuojama į H+ ir HCO3

- jonus. H

+ jonai ATFazės pernešami į ląstelės

kanalėlius. Cl-

jonai taip pat patenka į dengiamąją ląstelę ir jungiasi su H+ jonais. Iš šakotojų

ląstelės kanalėlių susidariusi HCl išskiriama į skrandžio spindį. HCO3- jonai dufunduoja į kraują ir,

reguodam su Na+ , sudaro bikarbonatus, kurie naudojami sulčių gamybai. (Sjaastad et al., 2010;

Herdt and Sayegh, 2013)

HCl sekreciją skatina histaminas, acetilcholinas ir gastrinas. Histaminas stimuliuoja H2

receptorius ir aktyvina skrandžio dengiamųjų ląstelių membranoje esantį baltymą Gs.

Acetilcholinas aktyvina M cholinerginius receptorius, tiesiogiai veikia dengiamąsias ląsteles ir

13

netiesiogiai G ląsteles – sekretuoja gastriną, to pasėkoje didėja HCl sekrecija. Gastrinas taip pat

stimuliuoja histamino sekreciją (Brown et al., 2007; Shubert and Peura, 2008; Simpson, 2010)

Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, kurie skaido baltymus.Vienas svarbiausių

- proteolitinis fermentas – pepsinas. Jo sekreciją stimuliuoja acetilcholinas ir histaminas. Skrandyje

HCl, atskeldama jį nuo profermento (pepsinogeno) inhibitorių, paverčia aktyviu fermentu –

pepsinu. Pepsinas, esant optimaliai pH (1 – 2), baltymus skaido į įvairaus dydžio peptidus (Shubert

and Peura, 2008; Simpson, 2010; Sjaastad et al., 2010).

Skrandžio sulčių sekrecija slopinama jei skrandžio turinio pH tampa mažesnis nei 2,0, todėl

gastrino sekrecija beveik sustabdoma. Vis dėlto, šioje stadijoje H+

jonų koncentracija yra didelė ir

to pasėkoje slopinamas gastrino išsiskyrimas ir tolimesnė rūgščių sekrecija (Sjaastad, 2010).

1.1.4 Skrandžio mikroflora

Šunų skrandis yra tinkama aplinka įvairioms didelėms, spiralinėms, rugštims atsparioms

Helicobacter bakterijų rūšims bei kitoms aerobinėms bei anaerobinėms bakterijoms. Jau po gimimo

šuniukų skrandyje yra aptinkama įvairi aerobų bei anaerobų mikroflora (maždaug 106 - 10

7

KSV/ml). Šešių savaičių amžiaus šuniukams jau yra aptinkama Helicobacter spp. Helicobacter

spp. yra prisitaikiusios gyventi rūgštinėje terpėje ir gamina ureazę, kuri katalizuoja amoniako

susidarymą iš šlapalo. Kitų šūnų skrandyje randamų bakterijų - tokių kaip Proteus, Streptococcus, ir

Lactobacillus - gali laikinai padaugėti po ėdimo arba po kaprofagijos. Tikėtina, kad rūgščių

sekrecija bei skrandžio ištuštinimas įtakoja daugelį iš šios laikinos mikrofloros ir bakterijos gali

daugintis jei yra skrandžio hipersekrecija. Diagnostikos tikslais reikia atsižvelgti į tai, kad

bakterijos, tokios kaip Proteus spp. ir Escherichia coli gamina ureazę. Tai gali lemti klaidingą

teigiamą testą dėl Helicobacter spp. (Jergens, 2010; Simpson, 2010).

1.1.5 Skrandžio gleivinės barjeras

Skrandį nuo savęs pačio susivirškinimo saugo skrandžio gleivinės barjeras, kurį sudaro

gleivėtas sluoksnis, sandariai susijungusios epitelinės ląstelės bei bazinis sluoksnis. Skrandžio

gleivinė yra gerai aprūpinta krauju, kuris aprūpina deguonimi, bikarbonatais bei maisto

medžiagomis (Simpson, 2010). Pasak Barkun ir Leontiadis (2010), gleivinė gauna ≥ 70 % skrandį

aprūpinančio kraujo.

Vietinė prostaglandinų (PGE2) produkcija yra svarbi nuosekliam gleivinės aprūpinimui

krauju, bikarbonatų sekrecijai bei epitelinių ląstelių atnaujinimui bei gleivių gamybai gleivinės

14

ląstelėse. Gleivės yra didelio klampumo bei lipnios , jos sudaro plėvelę epiteliui padengti , jose

esantis mucinas jungdamasis su HCl, bei absorbuoja pepsiną. Ši plėvelė apsaugo gleivinę ir sulaiko

šarminį skystį bei veikia pralaidumą selektyviai, sukurdama buferinę zoną , saugančią nuo rugščių

ir kitų kenksmingų medžiagų. Bikarbonatų jonai, gaminami parientalinių ląstelių, aktyviai

sekretuojami į gleivinės paviršių taip pat veikia kaip cheminis buferis (Duan et al., 2006; Brown et

al., 2007; Simpson, 2010).

Bazinis sluoksnis atlieka regeneracinė funkciją. Esant skrandžio gleivinės pažeidimams

epitelinės ląstelės juos likviduoja greitai migruodamos per paviršinius gleivinės defektus dėl

vietinių epitelinių augimo faktorių. Skrandžio epitelinis sluoksnis nuolat atsinaujina, gleivinės

paviršinės ląstelės atnaujinamos per tris dienas, o giliau esančios gleivinės ląstelės per septynias

dienas. Paviršinės gleivinės ląstelės padidėja ir, jei nepažeistas bazinis sluoksnis, per 30-60

minučių uždengia mažus skrandžio gleivinės pažeidimus (Parrah et al., 2013).

1.2 OPINIS GASTRITAS

1.2.1 Klasifikacija

Veterinarijos gydytojui labai svarbu žinoti skrandžio opų klasifikaciją norint parinkti

tinkamą gydymo schemą. Skrandžio opos klasifikuojamos atsižvelgiant į jų gylį skrandžio

gleivinėje, anatominę lokalizacijos vietą skrandžio ertmėje, bei klinikinių simptomų sunkumą.

Viršutinės virškinamojo trako dalies opos, pagal lokalizaciją, gali būti klasifikuojamos į

skrandžio gleivinės - liaukinės dalies opas, dvylikapirštės židinines opas, dvylikapirštės erozijas bei

duodenitą ir generalizuotą opinį gastritą.

Atsižvelgiant į opos gylį, skrandžio opos gali būti paviršinės bei giliosios, pagal zoną gali

būti nuo paprastųjų epitelinių opų iki pilnasluoksnių kraujuojančių opų. Pagal klinikinius

simptomus gali būti ūminis arba lėtinis opinis gastritas (Bao, 2010) ir nuo vidutinio sunkumo iki

pavojingų gyvybei (Simpson, 2010).

1.2.2 Etiologija

Skrandžio opų atsiradimą gali įtakoti įvairūs faktoriai. Tai gali būti tiesioginės ar

netiesioginės žalos skrandžio gleivinės barjerui padarinys, ko pasekoje padidėja skrandžio rūgščių

sekrecija, sutrinka skrandžio gleivinės aprūpinimas krauju, progresuoja epitelio atsinaujinimo

15

uždelsimas. Opos atsiradimas labiau tikėtinas kai pateikiami du ar daugiau rizikos faktoriai

(Johnson et al. 2006). Pasak Gelberg (2012) skrandžio opos šunims dažnai yra idiopatinės kilmės.

Šunims opaligė dažnai diagnozuojama dėl įvairių NVNU preparatų vartojimo skausmui

mažinti ( aspirinas, ibuprofenas, naproksenas, indometacinas). NVNU tiesiogiai neigiamai veikia

gleivinę ir gali trigdyti prostaglandinų sintezę, ko įtakoje mažėja skrandžio gleivinės aprūpinimas

krauju ir sutrikusi gleivių produkcija predisponuoja opėjimą. Pastebėta būdinga prievartinės dalies

lokalizacija. Steroidinių priešuždegiminių vaistų naudojimas taip pat gali būti traktuojamas kaip

etiologinis šunų skrandžio opaligės faktorius. Tai gali būti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo

(NVNU) ar steroidinių priešuždegiminių preparatų vartojimo įvairioms ligoms gydyti įtaka

(Johnson et al., 2006; Barkun, 2008; Lanza et al., 2009). Pasak Simpson (2010) NVNU ir

gliukokortikoidų vartojimas kartu ar atskirai gali būti labiausiai tikėtinas skrandžio opų atsiradimo

faktorius

Navikiniai bei sisteminiai susirgimai taip pat gali sąlygoti skrandžio opų atsiradimą.

Neoplazinė būklė, tokia kaip skrandžio karcinoma, žarnyno limfoma, gastrinoma ir išplitusi putliųjų

ląstelių liga paskutiniu metu itin dažnai siejama su skrandžio opalige. Pasak Gelberg (2012) putliųjų

ląstelių navikai stimuliuoja skrandžio HCl sekreciją per histamino išskyrimą, kuris įtakoja skrandžio

sienos plonėjimą. Opa - sunki putliųjų ląstelių naviko komplikacija. Manoma, kad putliųjų ląstelių

navikai sukelia vėmimą dėl histamino tiesioginio poveikio chemoreceptorių trigerio zonoje ir

periferinio veikimo skrandžio rūgšties sekrecijai, ko pasekoje padidėja rūgštingumas ir prasideda

išopėjimas. Taip pat pastebėtas skrandžio opų atsiradimas šunims sirgusiems sisteminėmis ligomis,

tokiomis kaip kepenų, inkstų nepakankamumas, Addison‘o liga, ištiktiems šoko. Visų tipų kepenų

sutrikimus galima sieti su opalige. Šių sutrikimų mechanizmas predisponuoja sumažėjusį skrandžio

gleivinės aprūpinimą krauju. Sumažėjęs skrandžio epitelio ląstelių skaičius yra atvirkščiai susijęs su

neigiamu azoto balansu, albuminemija ir padidėjusia skrandžio rūgščių sekrecija. Inkstų sutrikimai

siejami su skrandžio opalige dėl daugelio faktorių, įskaitant tiesioginę urėjos žalą gleivinės barjerui,

ureminį vaskulitą, taip pat augančią gastrino koncentraciją su skrandžio rūgščių hipersekrecija.

Remiantis paskutiniais tyrimais tik 1 iš 28 inkstų nepakankamu sergančių šunų, pasireiškė opaligė.

Tyrimo duomenimis šiems šunims dominavo gleivinės edema, vaskulopatija ir mineralizacija.

Šunys kurie yra kinkinami į roges ir dalyvauja lenktynese yra linkę sirgti skrandžio opalige, tačiau

to patogenezė nera aiški (Johnson et al., 2006; Simpson, 2010; Parrah et al., 2013).

Pasak Saas, (1970) įvairūs gyvūno palaižyti ir nuryti egzogeniniai toksinai, nuodai ar kitos

kenksmingos cheminės medžiagos taip pat gali sukelti skrandžio opaligę. Įvairių, namie laikomų,

valymui skirtų cheminių medžiagų nurijimas, švinas bei įvairūs augalai taip pat gali tiesiogiai

16

sužaloti skrandžio gleivinę. Trims šunims, kurie buvo gydyti fenolio preparatais (dozė 2430 mg

fenolio) pasireiškė sunkaus laipsnio skrandžio ir burnos opos. Devyniems šunims, skirtingomis

dozėmis (nuo 5-60 mg/kg kūno svoriui per dieną, 14- 152 dienas), buvo duodamas švino druskos

mišinys. Toks preparato vartojimas taip pat sukėlė skrandžio išopėjimą (Parrah et al., 2013). Davis

ir kt. teigimu (2003), skrandžio opaligė buvo nustatyta kaip komplikacija sterilizuotoms kalėms,

kurioms, norint išvengti nutukimo, buvo atlikta kiaušidės autotransplantacija Pasak Shaheen ir kit.

(2010) šunų, kurie buvo užsikrėtę Helicobacter spp., skrandžio gleivinė gali būti visa nusėta mažais

opų židiniais.

1.2.3 Patofiziologija

Patofiziologiniai opų mechanizmai yra skirtingi ir priklauso nuo sutrikimo. Kaip bebūtų,

visas opas įtakojantis bendras patomorfologinis mechanizmas yra skrandžio rugščių sekrecijos

stimuliacija ir skrandžio gleivinės barjero atsparumo slopinimas. Naminiams gyvūnams rūgščių

sekrecijos funkcijos sutrikimai yra reti, tačiau gleivinės apsauginio barjero sutrikimai pasitaiko

dažnai (Parrah et al. 2013).

Šunims patomorfologinis mechanizmas priklauso nuo skrandžio opaligę įtakojusio veiksnio,

bei jos formavimosi proceso. Tai gali būti fizinė žala skrandžio gleivinei, cheminiai jos pokyčiai,

sutrikusi gleivinės apsauga bei atsistatymo procesai. Fiziniai gleivinės pažeidimai, kurie atsiranda

pašalinus kietąsias nuolaužų daleles, greitai atsistato. Opos, įtakotos fizinių pažeidimų, atsiranda tik

esant ilgalaikiam arba ženkliam skrandžio gleivinės traumavimui (svetimkūniai, chirurginiai

implantai). Kortikosteroidai gali daryti neigiamą įtaka gleivinės aprūpinimui krauju (Herdt and

Sayegh, 2013).

Gleivinės apsauginį mechanizmą gali sumažintį įvairios priežastys. NVNU paprastai

slopina ciklooksigenazės kelią (cox–1 ir cox–2), kurio metu iš arachidino rugšties susidaro

prostaglandinai. Skrandžiui naudingi prostaglandinai susidaro ciklooksigenazės (cox–1) keliu. Be

šių itin svarbių prostaglandinų sutrinka skrandžio gleivinės aprūpinimas krauju, bei skrandžio

gleivių ir bikarbonatų gamyba. Kortikosteroidai skatina skrandžio rugščių sekreciją ir mažina

prostaglandinų formavimąsi, taip įtakodami skrandžio opų atsiradimą bei vystymąsi (Rohrer et al.,

1999).

Šokas sumažina skrandžio aprūpinimą krauju, ko pasėkoje vystosi acidozė ir sumažėja

hidrokarbonato jonų prijungimas prie paviršinių ląstelių. Gyvūnams, kuriems diagnozuotas inkstų

nepakankamumas ir uremija, buvo nustatyti ir difuziniai skrandžio gleivinės lamina propria

kraujagyslių pažeidimai bei vėlesni epitelio ląstelių pažeidimai, kurie buvo įtakoti deguonies stokos.

17

Skrandžio gleivinę gali pažeisti endogeniniai cheminiai junginiai (druskos rūgštis, tulžies rūgštis,

kasos fermentai) bei egzogeninė druskos rūgštis. Šunims, eksperimento metu užkrėstiems

Helycobacter pylorus , stimuliuojamos endokrininės G latelės, padidėja gastrino gamyba, ko

pasėkoje padidėja ir druskos rugšties gamyba. Histaminas, kaip ir gastrinas yra faktorius

stimuliuojantis druskos rūgšties gamybą (Chan, 2010; McColl, 2010).

Gyvūnams sergantiems putliųjų ląstelių navikais bei mastocitoze padidėja histamino

cirkuliacija kraujyje, ko pasekoje taip pat formuojasi skrandžio opos. Histamino ir gastrino

cirkuliaciją kraujyje mažina tokiu ligų kaip inkstų, kepenų nepakankmumas procesai, o gastrinoma

didina druskos rūgšties kiekį. HCl absorbuojama per gleivinę, kai epitelio barjeras pažeidžiamas dėl

kokių nors priežasčių (atgalinė rūgšties difuzija). Taip stimuliuojama nervų sistema ir išskiriama

daugiau HCl ir pepsino. Druskos rūgštis tiesiogiai stimuliuoja putliąsias ląsteles išskirti histaminą,

kuris lemia dar didesnę HCl sekreciją. Dvylikapirštės turinys ( tulžies rugštys, kasos fermentai ) gali

dirginti skrandžio gleivinę, nors duomenys rodo, kad šie junginiai negali sukelti skrandžio opų, jei

nėra medžiagų apykaitos sutrikimų įtakotų gleivinės pakitimų. Egzogeniniai toksinai, tokie kaip

švinas gali tiesiogiai pažeisti skrandžio gleivinę (Herdt and Sayegh, 2013; Parrah et al., 2013).

1.2.4 Diagnostika

Opinio gastrito diagnostika paremta eile klinikinių bei laboratorinių tyrimų, ligos istorija bei

anamneze. Klinikinių simptomų gali išvis nebūti arba jie gali būti labai sunkūs. Pacientams,

sergantiems skranžio opalige, gali pasireikšti apetito nebuvimas, liesėjimas bei vėmimas. Išvemtas

skrandžio turinys gali būti su šviežio kraujo ir krešulių priemaiša arba kavos tirščių spalvos dėl

skrandžio sulčių paveikto kraujo, tačiau ne visi gyvūnai sergantys opiniu gastritu vemia ir ne visi

vemiantys krauju serga opiniu gastritu. Dėl dažno ar ilgalaikio vėmimo sukeltos dehidratacijos gali

būti sumažėjęs odos turgoras. Taip pat gali pasireikšti hematemesija, melena. Gali pasireikšti

kraujavimo įtakota anemija, išblyškusios gleivinės, silpnumas. Jeigu opa perforavusi ir pilvaplėvė

užterša, pilvo sritis palpuojant gali būti itin skausminga. Skrandžio perforacija gali sukelti staigų

silpnumą, sunkų pilvo skausmą, karščiavimą, bei pilvo tempimą ir mirtį dėl peritonito. Pasak

Cortese ir kt. (2010), perforavusią opą turintiems pacientams retai kada pasireiškia lengvi klinikiniai

simptomai. Galimas padidėjęs seilėtekis, susijęs su skrandžio rugščių hipersekrecijos sukeltu

ezofagitu (Otto et al., 1991; Johnson et al., 2006; Simpson, 2010; Gelberg, 2012).

Klinikinių tyrimų norint diagnozuot opaligę nepakanka, jie papildomi laboratoriniais

tyrimais, surenkama detali anamnezė. Įvertinamas galimas kontaktas su toksinėmis medžiagomis ar

vaistais, ypač NVNU. Paciento tyrimai taip pat nukreipiami tokia linkme, kad būtų nustatytos

18

galimai susijusios gretutinės ar pirminės ligos, susijusios su opiniu gastritu. Kraujo morfologinis

tyrimas gali atskleisti anemiją, kuri iš pradžių gali būti regeneracinė, tačiau pereiti į mikrocitinę ar

hipochrominę. Kai sumažėja trombocitų ir geležies kiekis kraujyje ar feritino plazmoje - šie

parodymai traktuojami kaip lėtinio kraujavimo ir geležies deficito požymiai. Eozinofiliją įtakoja

hipoadrenokorticizmas, taip pat gali įtakoti alergija pašarui, eozinofilinis gastroenteritas,

mastocitozė arba hipereozinofilinis sindromas. Neutrofilinė leukocitozė atskleidžia esant uždegimui

arba galimai perforacijai (Simpson, 2010; Gelberg, 2012).

Kraujo biocheminis ir šlapimo tyrimai gali atskleisti dehidrataciją (azotemija,

hipersthenurija), inkstų nepakankamumą (azotemija, isosstenurija), kepenų funkcijos sutrikimus

(padidėjęs kepenų fermentų ar bilirubino kiekis, sumažėjęs cholesterolio, albuminų kiekis) ar

hiperadrenokorticizmą (Na : K santykis < 27:1). Taip pat labarotorinių tyrimų metu galime nustatyti

elektrolitų ir šarmų-rūgščių disbalansą, kuris asocijuojamas su vėmimu ir gastrointestinalinėmis

opomis. Metabolinės alkalozės, chloro ir kalio trūkumas siejamas su skrandžio funkcine ar fizine

obstrukcija arba hipersekrecine būsena. Taip pat reikėtų atlikti tyrimus ir nustatyti ar nėra pirminės

ar antrinės hemostazės sutrikimų, kurios gali būti susijusios su kraujavimu viškinamajame trakte.

Gastrino ir histamino koncentracija serume gali būti vertinama, kai opos priežastimi yra įtariama

skrandžio rūgščių hipersekrecija. Galimas testas (Merck) skrandžio sultims ištirti, tai pentagastrino

preparatas, kurio suleidžiama 6µg/kg i.m. kūno svorio. Šunims, sergantiem skrandžio opalige

padidėja skrandžio rūgštingumas. Radus mažesnį nei 3 skrandžio pH ir aukštą gastrino kiekį serume

reikėtų tęsti gastrinomos identifikavimo tyrima, atlikti sekretino stimuliacijos testą, taip pat atlikti

kepenų bei kasos echoskopinį tyrimą (Simpson, 2010; Parrah et al., 2013).

Rentgeno tyrimas gali būti paprastas arba kontrastinis ir yra naudingas norint nustatyti

galimą pilvo skausmo priežastį. Paprastas rentgeno tyrimas nevisada yra naudingas opinio gastrito

diagnostikoje, tačiau gali būti naudingas ir padėti atmesti kitas vėmimo priežastis. Rentgeno tyrimu

galima nustatyti opos perforaciją, su opomis susijusius abscesus. Taip pat galime matyti dėl

perforacijos prasidėjusį peritonitą. Kontrastinis rentgeno tyrimas gali būti naudingas padedant

atskleisti kai kuriuos ryškius gleivinės defektus, tačiau negali padėti identifikuoti pažeidimų ir

išsamiai įvertinti gleivinę. Kontrastavimui gali būti naudojamas bario sulfatas, jis už jodo

kontrastinę medžiagą pranašesnis,nes nereikia tiek daug nuotraukos pozicijų norint identifikuoti

pažeidimą. Mažos arba didelės, krauju ar nuolaužomis pripildytos, opos gali ir nesimatyti (Simpson,

2010; Parrah et al., 2013).

Ultragarsinis tyrimas - naudingas neinvazinis įrankis opoms nustatyti. Šio tyrimo

metu esant skrandžio opai matomas skrandžio sienelės lokalizuotas sustorėjimas ar kitas defektas.

19

Galima matyti skysčių kaupimasi, laisvas dujas pilvo ermėje ir įtarti perforaciją. Lokalizuoti

skrandžio sienelės sustorėjimai paprastai būna 9-16 mm storio. Opos ertmė paprastai būna

sustorėjimo centre ir atrodo kaip gleivinės defektas. Vis dėl to ultragarsu nustatyti opos sunkumo

negalime. Taip pat tyrimą apsunkina dujų kaupimasis skrandžio spindyje (Boysen et al., 2003;

Parrah et al., 2013).

Endoskopinis tyrimas leidžia tiesiogiai įvertinti skrandžio ir jo gleivinės pažeidimus (žr. 3

pav.). NVNU sukelti pažeidimai dažniausiai aptinkami prievartinėje dalyje, tačiau jie nevisada

pasižymi ryškiu gleivinės sienos sustorėjimu ir nelygiais kraštais. Navikinės opos yra apsuptos

gleivinės, pasižymi kraštų sustorėjimais. Endoskopinio tyrimo metu, jei nėra perforacijos rizikos,

galima atlikti biopsiją. Negalima tyrimams atlikti biopsijos opos centre, nes opa gali būti lengvai

perforuota biopsijos įrankiais taip pat gali būti kraujavimo recidyvas. Norint atmesti neoplaziją

biopsijos mėginiai imami iš opos krašto. Kadangi paviršiniai uždegimai yra dažnai lydimi

neoplazijos, imami keli mėginiai iš tos pačios vietos. Jei skrandis lieka išsipūtęs po to kai iš jo buvo

išleistas oras arba jei po procedūros rengenologiškai pilvo ertmėje matomos laisvos dujos galima

įtarti perforaciją. Endoskopija draudžiama jei yra įtariama ar jau patvirtinta skrandžio opos

perforacija, nes padidins pilvo ertmės užteršimą skrandžio turiniu. Endoskopinės biopsijos metu

aspiratui paimti naudojama plona adata, norint paimti mėginį iš gilesnių sluoksnių, biopsijos kanale

gali būti naudojamas vamzdelis. Naudojant šią techniką diagnozuoti ligos priežastį gali ir nepavykti,

tokiu atveju atliekama diagnostinė laparatomija (Banerje et al., 2010; Shaheen, 2010; Simpson,

2010).

1.2.5 Gydymas

Gydomoji terapija nukreipta į pirminių bei antrinių susirgimų pašalinimą arba jų sukeltos

būklės palengvinimą. Taip pat gydymas turi būti koncentruotas į opų gijimą:

Pašalinti antrinius simptomus (anoreksija, anemija, dehidracija)

Palaikyti gleivinės kraujotaką

Mažinti skrandžio rūgštingumą

Apsaugoti opą nuo tolimesnio žalojimo (Guandalini, 2011).

Skysčių terapija. Skysčių norma priklauso nuo to ar pacientas ištiktas šoko, dehidratacijos

laipsnio bei gretutinių ligų ( širdies, inkstų sutrikimų), kurioms didelės skysčių infuzijos gali turėti

neigiamą įtaką. Pacientai, kuriems užfiksuotas vėmimas, tačiau jie yra vidutiniškai dehidratavę

dažniausiai teigiama reakcija būna į kristaloidų tirpalus (LRS arba 0,9% NCl) vartojant pagal

20

normą, kuri stabilizuoja būklę ir atstato organizmo nuostolius patirtus per 24 h. Esant užsitęsusiam

vėmimui ir anoreksijai į parenterinių skysčių terapiją įtraukiamas KCl . Pacientams, kuriems

pasireiškė šokas reikalinga agresyvesnė terapija. Deficitas gali būti atstatomas kristaloidų tirpalų

infuzojomis (pradinė norma 60-90ml/kg/h), tada taikoma palaikomoji audinių perfuzijos ir

hidracijos terapiją. Koloidiniai tirpalai taip pat gali būti vartojami, jie mažina kristaloidų poreikį.

(Hetastarch, Heamaccel 10-20 ml/kg i.v. per 4 – 6 valandas). Kraujo, kraujo plazmos ar kraujo

kūnelių perpylimas, koloidų infuzijos kartais taikomos pacientams, kuriems pasireiškusi sunkaus

laipsnio anemija ar hipoproteinemija. Vėmimo padarytą įtaką šarmų – rūgščių balansui sunku

nuspėti, todėl parenkant terapeutinę intervenciją išsibalansavimui atstatyti reikėtų remtis kraujo

dujų analize. Natrio bikarbonatas (1 mmol / kg) naudojamas kai yra sunki metabolitinė acidozė (pH

7.1, HCO -10

<10 mmol/L) . Tolesnis bikarbonatų skyrimas turėtų būti paremtas kraujo dujų

analize. Metabolinė alkalozė paprastai atsistato atstačius chlorido ir kalio deficitą (i.v. 9% NaCl +

KCl).

Vaistai nuo vėmimo gali būti vartojami, kai yra sunkus , keliantis diskomfortą arba galintis

sutrikdyti skysčių ir elektrolitų balansą vėmimas. Paprastai šunims naudojamas metoklopramidas,

kuris yra D2 - dopaminerginių ir 5TH3 – serotonino receptorių antagonistas, bei pasižymi

cholinerginiu poveikiu lygiesiems raumenims. Taip pat fenotiazino dariniai, tokie kaip

chlorpromazinas ir prochlorperezinas, kurie veikia vėmimo centrą ir chemoreceptorinę trigerio

zoną ir yra α1- ir α2- adrenerginių, H1 ir H2 histaminerginių , D2 - dopaminerginių receptorių

antagonistai. Taip pat ondansetronas, kuris yra periferinių 5TH3 receptorių antagonistas, bei

moropitantas ( 1mg / kg s.c. arba 2 mg/kg per os kartą dienoje, neilgiau kaip 5 dienas), kuris yra

neurokinų-1 receptorių antagonistas. Lyginant šiuos preparatus , moropitanto ir ondansetrono

efektyvumas yra didesnis norint kontroliuoti periferinį vėmimą, sukeltą ipekakuanų, nei

metoklopramido ar chlorpromazino. Panašiai veikia ir moropitantas, clorpramazinas ir

metaklopramidas norint kontroliuoti vėmimą dėl centrinių pažeidimų. Maropitantas

kontraindikuotinas šuniukams jaunesniems nei 11 savaičų amžiaus, dėl pastebėtos kaulų čiulpų

hipoplazijos. Cholinerginių receptorių antagonistai: atropinas, skopalaminas, aminopentamidinas ir

isopropamidinas kontraindikuotinas, nes gali sukelti žarnų nepraeinamumą, sutrikdyti skrandžio

ištuštinimą bei sukelti troškulį Omeprazolio ir ilgai veikiančio somatostatino analogo oktreotido

kombinacija veiksmingai sumažina šunų su gastrinoma vėmimą (okreotido 2-20 µg /kg s.c. 3xd.).

Taip pat oktreotidas gali būti naudojamas norint greitai sumažinti skrandžio rūgšties sekreciją

pacientams, kuriems endoskopiškai matomos didelės opos. Šis preparas taip pat buvo naudojamas

žmonėms kontroliuoti skrandžio kraujavimui (Simpson, 2010).

21

Gleivinės kraujotaką skatina prostaglandinų E analogai (pvz. mezopristolis). Šie preparatai

gali pasiteisinti opų gydyme ar prevencijoje nes taip pat skatina ir kraujagyslių pralaidumą,

gleivinės ląstelių atsinaujinimą ir migraciją. Šie vaistai slopina adenilatciklazę, sumažina ciklinio

AMP gamybą ir tokiu būdu sumažina baltymų kinazės aktyvumą, būtiną vandenilio jonų

generavimu. Misopristolis yra analogas prostaglandino E1, jis vartojamas tokiomis dozėmis: 0,5 –

2,3 μg/lb du ar tris kartus į dieną. Tai tinkamas vaistas gydyti NVNU sukeltoms opoms ir yra

efektyvesnis nei sukralfatas ar H2 receptorių blokatoriai norint apsaugoti gleivinę nuo NVNU

galimo šalutinio poveikio. Kai kuriems pacientams pasireiškia viduriavimas, kuris paprastai praeina

savaime. Prostaglandinai E2 nėra naudojami hipotenziniams gyvūnams, nes gali paūmėti skrandžio

pažeidimai (Guandalini, 2011).

Farmakoterapinis rūgšties sekrecijos slopinimas gali būti vykdomas blokuojant H2

receptorius (cimetidinas, ranitidinas, famotidinas), gastrino (proglumidas) ir acetilcholino

(atropinas, pirenzipinas) receptorius, bei slopinant adenilo ciklazę (PGEN analogai) ir vandenilio ir

kalio jonų –ATPazę (omeprazolis). Ilgai veikiantys somatostatino analogai (oktreotidas) tiesiogiai

sumažina gastrino ir skrandžio rūgšties sekreciją. Mažėjanti skrandžio rūgšties sekrecija ir

skatinamas gleivinės gijimas naudojant H2 receptorių antagonistus buvo įrodytas šunims su

eksperimentiškai sukeltomis opomis. Famotidinas yra indikuotinas pasirinkimas, nes jis neslopina

P450 fermentų ir gali būti vartojamas kartą dienoje. Papildoma ranitidino ar nizatidino prokinetinė

veikla gali juos priskirti prie tinkamo pasirinkimo variantų, kai yra uždelstas skrandžio ištuštinimas,

dėl sutrikusio maisto turinio išstūmimo. Pacientams, sergantiems sunkia chronine opaligės forma,

kuriems H2 receptorių blokatorių veikimas yra nepakankamas, skrandžio rūgščių sekrecija gali būti

nuslopinta su vandenilio ir kalio jonų –ATPezės inhibitoriais, pvz. omeprazolu (1 mg / kg 2xd.).

Omeprazolas yra pirminio pasirinkimo preparatas pacientams, kuriems pasireiškusi padidėjusi

rūgščių sekrecija ir sergantiems putliųjų ląstelių navikais ir gastrinoma (Zollinger-Ellison

sindromas). Buvo įrodyta, kad omeprazolas šunims, naudojant ilgą laiką, turi šalutinių poveikių,

taigi turi būti naudojami atsargiai šunims sergantiems kepenų ligomis, taip pat naudojant su kitais

vaistais turi būti išanalizuota jų sąveika. Autoriai rekomenduoja atlikti išsamesni omeprazolo tyrimą

dėl padažnėjusio viduriavimo, prieš skiriant kasdienini profilaktinį šio preparato vartojimą. (Parrah

et al., 2013; Symphson, 2010)

Gleivinės apsauga yra nemažiau svarbi opų gydymo schemos dalis. PGE2 analogas

misoprostolis apsaugo nuo NVNU sukeliamų erozijų naudojant dozėmis, kurios neslopina rūgšties

sekrecijos (3-5µg / kg 3xd. s.c.). Jis gali būti duodamas šunims, kurie ilgą laiką gauna NVNU dėl

22

artrito. Pargrindinis šalutinis misoprostolio efektas yra viduriavimas. Preparatas kontraindikuotinas

vaikingoms kalėms (Simpson, 2010).

Sukralfatas, nepriklausomai nuo pažeidimo etiologijos, saugo sveiką gleivinę nuo tolimesnio

žalojimo ir skatina gleivinės epitelizaciją jungdamasis prie sričių, kur nebėra gleivinės epitelio.

Sukralfatas - sulfidinis polisacharidas, dažniausiai naudojamas papildomai su H2 antagonistais.

Rekomenduojama sukralfatą skirti dviem valandomis prieš H2 receptorių antagonistus, nes jis

geriausiai veikia rūgštinėje terpėje, tačiau veikia ir naudojant kartu, nes jis veikia ir artimoje

neutraliai ph terpėje. Tai pat H2 receptorių antagonistų absorbcija gali būti sumažinta 10-30% dėl

sukralfatų naudojimo, taigi sukralfatai duodami 30-60 minučių vėliau po H2 receptorių antagonistų

vartojimo. Paprastai dozė yra 0,5-1mg 2xd ar 4xd. per os. Ilgalaikis vartojimas gali sukelti vidurių

užkietėjimą. Sukralfatas gali būti skiriamas pacientams, vartojantiems injekcinius antacidinius

preparatus, tačiau gali pakenkti kitų oraliai vartojamų preparatų veikimui, dėl jo ir kitų vaistų

galimo poveikio, vartojimas turi būti su dviejų valandų skirtumu.

Operacinis opaligės ar erozijų gydymas taikomas retai. Operacinė intervencija taikoma, kaip

gydymas kai yra įtariama perforacija arba kai yra sunkus kraujavimas. Svarbu įvertinti hematokritą

bei kraujotakos sistemos būklę, norint nustatyti ar kraujo netekta tiek, jog reikalinga chirurginė

intervencija. Taip pat chirurginė intervencija reikalinga jei pacientui buvo skirtas tinkamas

medikamentinis gydymas mažiausiai 5-7 dienas ir jis neturėjo jokios naudos. Pažeidimai

rezekuojami diagnostinės laparotomijos metu (Fosium and Hedlung, 2003).

Antibiotikai ir nuskausminamieji. Profilaktinė antibiotikų terapija gali būti pateisinama

(pvz., cefalosporinų, ampicilinų) gyvūnams , kurie patyrė šoką ir kuriems pasireiškė sunki

virškinamojo trakto disfunkcija. Vemiantiems bei viduriuojantiems gyvūnams papildoma indikacija

profilaktiškai skirti antibiotikus yra leukopenija, neutrofilija, karščiavimas ir kraujas išmatose.

Pirminio pasirinkimo antibiotikai yra ampicilinai arba cefalosporinai ( efektyvūs prieš Gram+ ir kai

kurias Gram- anaerobines bakterijas), kurie gali būti kombinuojami su aminoglikozidais (veikia

prieš Gram– aerobines bakterijas) jei yra sepsis ir yra atitinkamas hidratacijos statusas.

Enrofloksacinas - tinkama aminoglikozidų alternatyva pacientams, kuriems yra nefrotoksinio

aminoglikozidų poveikio rizika. Nuskausminimas gali būti taikomas naudojant opioidus, tokius

kaip buprenorfinas ( 0,0075-0,01mh/kg, i.m.) (Simpson, 2010).

23

2. TYRIMŲ OBJEKTAS IR METODIKOS

Šunų sergamumo opiniu gastritu duomenys buvo renkami 2011 – 2013 metais Kauno

klinikoje ,,X”. Visi klinikos vidaus ligų skyriuje gydyti pacientai buvo registruojami, buvo renkami

jų anamnesis vitae et morbi duomenys, tiriami pagal klinikinio tyrimo metodikas, bei atliekami

specialieji tyrimai. Tyrimas buvo atliekamas laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų

globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei

poįstatyminių aktų – LR valstybinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo,

dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4-361) ir „Dėl

laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16); taip pat atitinka

ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas

eksperimentiniais ir kitais tikslais“.

2.1 Anamnesis vitae et morbi duomeų rinkimas

Prieš atliekant klinikinę apžiūrą atliekama išsami gyvūno šeimininko apklausa, surenkama

anamnezė. Savininko prašoma pateikti informaciją apie šuns amžių, veislę, kokius klinikinius

simtomus jis pastebėjo. Duodama užpildyti pasireiškusių klinikinių simtomų lentelė, kurioje jie

išanalizuoti ir išskirstyti detaliau. Taip pat šeimininko prašoma pateikti informaciją apie anksčiau

buvusius šuns sveikatos sutrikimus, naudotus medikamentus, gyvenimo salygas bei kuo maitinamas

gyvūnas.

2.2 Klinikinis tyrimas

Išanalizavus anamnezės duomenis buvo atliekamas klinikinis tyrimas. Klinikinio tyrimo

metu buvo vertinama gyvūno elgsena, bendra išvaizda, įmitimas, gleivinių spalva, kapiliarų

prisipildymo greitis, kvėpavimo bei pulso dažnis, pamatuojama kūno temperatūra, atliekama pilvo

srities palpacija ir kt.

2.3 Specialieji tyrimai

Norint diagnozuoti skrandžio opaligę vien klinikinių tyrimų nepakankama, dėl to yra

atliekami specialūs tyrimai.

24

2.3.1 Kraujo tyrimai

Kraujas buvo imamas iš priekinės kojos paviršinės venos (v. cephalica). Kraujui paimti

buvo naudojamos vakuminės kraujo ėmimo sistemos. Sistemą sudaro dvigalė adata su apsauginiu

vožtuvu, vienkartinis laikiklis ir sterilus vakuminis mėgintuvėlis. Prieš procedūrą pašalinami

plaukai adatos dūrio vietoje ir timpa ušspaudžiama aukščiau alkūnės sąnario kojos vena bei

laukiama kol vena prisipildys kraujo. Dūrio vieta apdorojama antiseptiniu tirpalu ir nusausinama.

Vožtuvu padengtas adatos galas įstatomas į laikiklį, o kitu galu punktuojama vena ir prijungiamas

vakuminis mėgintuvėlis. Morfologiniam kraujo tyrimui naudojami vakuminiai mėgintuvėliai su

EDTA. Surinkus į mėgintuvėlį 1 – 2 ml kraujo, timpa atlaisvinama ir adata ištraukiama. Dūrio vieta

prispaudžiama antiseptiniu tirpalu sudrėkintu vatos tamponėliu ir laikoma kol nustoja kraujuoti.

Atliekamas kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai. Kraujo morfologiniai rodikliai

nuskaitomi Mindray BC – 2800 Vet kraujo analizatoriumi. Buvo analizuojami tokie morfologiniai

kraujo rodikliai: leukocitai (WBC), granuliocitai (GRAN), limfocitai (LYM), monocitai (MONO),

eritrocitai (RBC), hemoglobinas (HGB), hematokritas (HCT), trombocitų skaičius (PLT). Kraujo

biocheminiai rodiklai nuskaitomi Mindray Reflotron® Plus aparatu. Tai in vitro diagnostikos

aparatas, skirtas kiekybiniams 17 – kos klinikinės chemijos parametrų tyrimams su Reflotron

tyrimų juostelėmis. Mėginiams tinkamas visas kraujas, plazma ar serumas. Buvo analizuojami šie

kraujo biocheminiai rodikliai: AST / GOT (asparagintransaminazė), ALT / GPT

(alanintransaminazė), UREA (šlapalas), CREA (kreatininas), GLU (gliukozė), BIL (bilirubinas).

2.3.2 Ultragarsinis tyrimas

Ultragarsinio tyrimo metu gyvūnas guldomas ant nugaros, pilvas nuvalomas ,,Cutasept”

tirpalu. Ultragarso daviklis sutepamas ,,Eco gel 200” geliu ir, priglaudus prie pilvo srities,

vedžiojamas virš skrandžio anatominės lokalizacijos vietos. Ultragarso bangos, atsimušusios į

skrandžio sieną, virsta elektros impulsais, kurių dėka ekrane suformuojamas vaizdas, kurį

analizuodami galime patikslinti diagnozę arba nuspręsti jog reikalingi papildomi tyrimai.

Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas stacionaria spalvota doplerine Mindray firmos DC – 3

sistema.

25

2.3.3 Endoskopinis tyrimas

Atliekant endoskopinį tyrimą paciento skrandis turi būti tuščias. Prieš tyrimą pacientas

nešeriamas mažiausiai 12 valandų. Įvertinus bendrą organizmo būklę gyvūnas seduojamas.

Anestezijai sukelti buvo naudojamas ketaminas su ksilazinu arba deksdomitoras su ketaminu, dozę

parenkant pagal paciento kūno svorį. Seduotas šuo guldomas ant kairio šono. Prieš įvedant

endoskopą, gyvūnui į burnos ermę įstatomas žiodiklis, kuris apsaugo nuo galimo endoskopo

sukandimo ir pažeidimo. Endoskopas vedamas pro burnos ertmę į stemplę ir galiausiai į skrandį.

Antgalio kameros pagalba galime vertinti ekrane matomą skrandžio gleivinės vaizdą. Tyrimui buvo

naudojamas VET 9215 lankstus endoskopas.

2.3.4 Duomenų statistinė analizė

Gauti duomenys buvo vedami į „Microsoft Exel 2007“ program. Duomenys statistiškai

apdoroti su SPSS statistiniu paketu (IBM SPSS for Windows 20,0 SPSS Inc.,Chicago, IL, USA,

2011). Duomenų statistinei analizei panaudota aprašomoji ir daugiafaktorinė ANOVA programa.

Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai P < 0,001; P < 0,05.

26

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Šunų sergamumas 2011 – 2013 metais

Analizuodami duomenis pateiktus 4 paveiksle pastebime, jog 2013 metais vidaus ligomis

sirgusių pacientų skaičius buvo didžiausias - 348 atvejai. Bendras vidaus ligomis 2011 – 2013

metais sirgusių šunų skaičius buvo 918 atvejai.

4 pav. Šunų sergamumas klinikoje ,,X” 2011 – 2013 metais

Nepaisant sumažėjusio pacientų skaičiaus 2012 metais (276 atvejai), susirgimų virškinamojo

trakto ligomis ir opiniu gastritu proporcingai didėjo nuo 2011 iki 2013 metų. 2011 metais registruoti

112 virškinamojo trakto susirgimų atvejai (38.1% visų susirgimų skaičiaus), iš kurių - 4 opinio

gastrito atvejai (3.6% visų virškinamojo trakto susirgimų skaičiaus). 2012 metais registruoti 134

virškinamojo trakto susirgimai (48.6% visų susirgimų skaičiaus), iš kurių - 6 opinio gastrito atvejai

(4.5% visų virškinamojo trakto susirgimų skaičiaus). 2013 metais registruoti 164 virškinamojo

trakto susirgimų atvejai (47.1% visų susirgimų skaičiaus), iš kurių - 10 opinio gastrito atvejai (6.1%

visų virškinamojo trakto susirgimų skaičiaus).

Virškinamojo trakto ligomis 2011 – 2013 metais sirgo 410 šunų (tai sudarė 44.7% visų

vidaus ligomis sirgusių pacientų skaičiaus), iš kurių buvo 20 opinio gastrito atvejų (tai sudarė 4.9%

visų virškinamojo trakto ligomis sirgusių pacientų skaičiaus ir 2,18% visų vidaus ligomis sirgusių

pacientų skaičiaus).

0

50

100

150

200

250

300

350

2011 2012 2013

Sirgusių opiniu gastritu šunų skaičius

Sirgusių virškinamo trakto ligomis šunų skaičius

Bendras vidaus ligomis sirgusių šunų skaičius

27

3.2 Šuns lyties, amžiaus, veislės įtaka opinio gastrito pasireiškimui

Analizuojant lyties įtaką šunų sergamumui opiniu gastritu (žr. 5 pav.), pastebime, kad sirgo

panašus skaičius patelių (9 atvejai – tai sudarė 45% sirgusių šunų) ir patinų (11 atvejų – tai sudarė

55% sirgusių šunų).

5 pav. Lyties įtaka opinio gastrito pasireiškimui

Tiriami pacientai (n = 20) buvo suskirstyti pagal amžių į tris grupes: iki 5 metų, nuo 5

(imtinai) iki 10 ir virš 10 metų (imtinai) (žr. 6 pav.).

6 pav. Sergamumas opiniu gastritu pagal amžių 2011 – 2013 metais

Tiriamojoje grupėje (n = 20) opinis gastritas dažniausiai pasireiškė 5 – 10 metų amžiaus

šunims (9 pacientams – tai sudarė 45% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Rečiau opinis gastritas

diagnozuojamas šunims iki penkių metų amžiaus grupėje (6 pacientai – tai sudarė 30% visų opiniu

45% 55%

Lyties įtaka opinio gastrito pasireiškimui

2011 - 2013 metais

Patelės Patinai

30%

45%

25%

Sergamumas opiniu gastritų pagal amžių išreikštas procentais

< 5 metų

5 - 10 metų

≥10 metų

28

gastritu sirgusių šunų). Mažiausias sergamumas pastebėtas vyresniems nei 10 metų šunims (5

pacientai – tai sudarė 25% visų opiniu gastritu sirgusių šunų).

7 pav. Veislės įtaka sergamumui opiniu gastritu

Iš 7 pav. pateiktų duomenų matome, kad per trejus metus opiniu gatritu dažniausia sirgo

mišrūnai (7 pacientai - tai sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Antra pagal sergamumą

grupė yra ,, kitos veislės” (6 pacientai – 30% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Dažniau opiniu

gastritu sirgo prancūzų buldogų ir rotveilerių veislės šunys. Opinis gastritis pasireiškė trims

prancūzų buldogams – tai sudarė 15% visų opiniu gastritu sirgusių šunų, rotveilerių - 2 atvejai, tai

sudarė 10% visų sirgusių šunų.

3.3 Sergamumo skrandžio opalige pasiskirstymas pagal etiologiją

Iš pateiktų duomenų matome, kad dažniausia opinio gastrito pasireiškimo priežastis 2011 –

2013 metais – nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ar / ir steroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas

ortopedinėms ligoms gydyti. 7 pacientai iš 20, kuriems pasireiškė opinis gastritas (sudarė 35% visų

opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo gydyti šiais preparatais. Idiopatinės kilmės opinis gastritas

pasireiškė 6 šunims (30% visų sirgusių opiniu gastritu šunų). Šešiems šunims (30% visų opiniu

gastritu sirgusių šunų) opinis gastritas pasireiškė dėl metabolinės kilmės priežasčių. 20% šios

grupės atvejų pasireiškė kartu su inkstų funkcijos sutrikimais, likusi dalis (10%) pasireiškė kartu su

kepenų funkcijos sutrikimais. Vienam pacientui (5% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) opinis

0

1

2

3

4

5

6

7

Mišrūnai Prancūzų buldogai

Rotveileriai Kitos veislės

2011 - 2013 metai

29

gastritas galimai pasireiškė dėl egzotoksinų, esančių cheminėse valymo priemonėse, kurių šuo

galėjo prisilaižyti gyvenamoje aplinkoje.

8 pav. Sergamumo opiniu gastritu pasiskirstymas pagal etiologiją

3.4 Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai

Analizuojant duomenis, surinktus tiriant opiniu gastritu sergančius šunis (n = 20), nustatyti

dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai ( žr. 9 pav.).

9 pav. Dažniausiai pasitaikantys opinio gastrito klinikiniai simptomai

35%

30% 5%

20% 10% 30%

Sergamumo opiniu gastritu pasiskirstymas pagal etiologiją

išreikštas procentais

Gydyti NVNU ir /ar SVNU

Idiopatinės kilmės

Egzotoksinai

Inkstų funkcijos sutrikimai

0%

20%

40%

60%

80%

100%

Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai išreikšti procentais

Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai

30

Vėmimas pasireiškė 19 šunų (tai sudarė 95% visų tirtų pacientų), apatija ir anoreksija buvo

pastebėta 16 pacientų (tai sudarė 80% visų tyrime dalyvavusių šunų) ir 12 šunų pasireiškė

viduriavimas (tai sudarė 60% visų tyrime dalyvavusių šunų).

10 pav. Vėmimo pasireiškimas šunims sergantiems opiniu gastritu

Analizuojant 10 pav. matome, kad dažniausiai pasireiškė vėmimas su krauju – 9 atvejai

(47.4% visų vėmusių pacientų), rečiau opiniu gastritu sergantys šunys vėmė pašaro mase, iš kart po

ėdimo – 3 atvejai (15.8% visų vėmusių pacientų). Keturiems pacientams buvo pastebėtas vėmimas

skrandžio sulčių paveiktu krauju - ,,kavos tirščiais“ (21.1% visų vėmusių pacientų). Vėmimas

putomis pasireiškė dviems pacientams (10.5% visų vėmusių pacientų) ir vienam pasireiškė

vėmimas su tulžies priemaiša (5.3% visų vėmusių pacientų).

11pav. Viduriavimo pasireiškimas opiniu gastritu sergantiems šunims

47.40%

21.10%

15.80%

5.30%

10.40%

Vėmimo pasireiškimas išreikštas procentais

Vėmimas krauju

Vėmimas ,,kavos tirščiais"

Vėmimas pašaro mase iš kart po ėdimo

Vėmimas su tulžies priemaiša

Vėmimas putomis

Viduriavimo pasireiškimas

Neviduriavo

Viduriavo krauju (melena)

Išmatose kraujo nesimatė

31

11 paveiksle pateikti duomenys, kurie rodo, kad iš 12 (60%) viduriavusių šunų, 10 viduriavo

su krauju (melena) (50% visų tirtų šunų) ir tik 2 (10%) tirtiems gyvūnams kraujas išmatose nebuvo

pastebėtas. Aštuoniems pacientams viduriavimas nepasireiškė (40%).

3.5 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai

1 lent. Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“

P < 0,05*

Analizuojant 1 lentelę matome, kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių

aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse normos ribose, išskyrus leukocitų (WBC) kiekį (P<0,05).

WBC aritmetinis vidurkis buvo didesnis už maksimalias fiziologines normos ribas 1,18 *109

/L.

Leukocitozė nustatyta 7 pacientams (tai sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų), kurių

kiekis svyravo nuo 17,6 iki 47,1*109

/L. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) nustatyta

limfocitopenija (svyravo nuo 8 iki 11 %). Vienam šuniui nustatyta limfocitozė (buvo 1% daugiau

nei fiziologinės normos ribos) ir vienam pacientui nustatyta granuliocitozė (granuliocitai

fiziologines normos ribas viršijo 4%). Monocitozė nustatyta trims šunims (tai sudarė 15% visų tirtų

šunų: rodikliai svyravo nuo 10 iki 12%).

Rodiklis

(norma) WBC

(6 – 17,0*109

/L)

Gran %

(60 – 83)

Lymph %

(12 – 30)

Mono %

(2 – 9) Pacientas

1 6,4 71 15 3

2 13,2 67 30 5

3 47,1 80 27 3

4 23,2 74 8 6

5 16,8 65 30 9

6 7,9 83 21 12

7 10,7 60 9 4

8 19 71 31 7

9 17,6 62 30 10

10 14.2 87 15 9

11 13,2 76 11 6

12 8,9 61 7 7

13 18,1 82 26 3

14 12,2 79 11 8

15 8,4 87 29 2

16 7,7 68 22 11

17 9,9 82 14 3

18 19.4 77 28 2

19 20.1 65 26 5

20 18,7 81 8 7

Vidurkis 18,18 ± 2,6887* 73,9 ± 8,7172 19,9 ± 8,9378 6,7 ± 3,0418

32

2 lent. Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo morfologiniai rodikliai 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“

Analizuojant 2 lentelę matome, kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių

aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinės normos ribose. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų

šunų) buvo nustatytas žemesnis eritrocitų (RBC) kiekis (svyravo nuo 3,64 iki 5,15 *1012

/L).

Hemoglobino (HGB) kiekio sumažėjimas nustatytas šešiems pacientams (tai sudarė 30% visų tirtų

šunų), jo kiekis svyravo nuo 62 iki 119 g/L, o padidėjimas buvo nustatytas dviems pacientams, tai

sudarė 10% visų tirtų šunų (185 iki 187 g/L atitinkamai). Hematokrito kiekio sumažėjimas

nustatytas 6 pacientams (tai sudarė 30% visų tirtų šunų), kuris svyravo nuo 12 iki 36,5 %. Dviems

šunims buvo nustatyta trombocitozė (tai sudarė 10% visų tirtų šunų).

Rodiklis

(norma) RBC

(5,5 – 8,5 *1012

/L)

HGB

(120 – 180 g/L)

HCT %

(37,0 – 55,0)

PLT

(117 - 460 *109 /L)

Pacientas

1 4,24 97 27,8 214

2 7,15 154 58,7 140

3 4,98 119 36.8 176

4 6,98 139 36,5 458

5 5,15 109 32,2 385

6 6.97 145 38,5 401

7 7,75 185 44 189

8 6,79 128 40,1 256

9 4,5 96 34,8 325

10 7.3 187 31,2 398

11 6,74 145 38,6 612

12 8.62 150 36,2 289

13 3,64 63 17 459

14 6,54 138 41 189

15 6.1 155 28,7 453

16 8,24 129 28,3 558

17 7,36 152 52,3 300

18 6,4 112 54 251

19 4,35 95 24 173

20 7,81 149 44,4 293

Vidurkis 7,25 ± 1,0456 132,35 ±30,8256 36,13 ±13,5538 325,95 ±131,4152

33

3.6 Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminiai rodikliai

3 lent. Šunų sergančių opiniu gastritu kraujo biocheminiai rodikliai 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X“

P < 0,05*

Analizuojant 3 lentelę matome, kad visiems tirtiems šunims biocheminių kraujo rodiklių

aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinės normos ribose, išskyrus šlapalo kiekį (UREA) (P< 0,05).

Šlapalo kiekio kraujyje padidėjimas buvo nustatytas keturiems šunims (tai sudarė 20% visų tirtų

šunų) ir svyravo nuo 12,3 iki 27,4 mmol/L bei dviems iš šių pacientų kreatinino (CREA) kiekis

kraujyje taip pat viršijo fiziologines normos ribas (162 iki 174 µmol/L atitinkamai). Dviems

gyvūnams alanintransaminazė (ALT) ir aspartattransaminazė (AST) viršijo fiziologines normos

ribas. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) gliukozės (GLU) kiekis kraujyje buvo

aukštesnis nei fiziologinės normos (kiekis svyravo nuo 6,1 iki 8,62 mmol/L). Dviems (tai sudarė

10% visų tirtų šunų) šunims nustatytas sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Vienam pacientui

nustatytas 2,4 µmol/L didesnis bilirubino (BIL) nei fiziologinė norma.

Rodiklis

(norma)

UREA

(3,1 – 9,2

mmol/L)

CREA

(44,3 – 138,4

µmol/L)

ALT

(8,2 – 57,3

U/L)

AST

(8,9 – 48,5

U/L)

GLU

(3,4 – 6,0

mmol/L)

BIL

(0,9 – 10,6

µmol/L)

Pacientas

1 7,8 58,6 74,2 53.4 2,18 10,6

2 8.5 100 28,6 23.4 5,36 5,6

3 7,4 68,4 39,4 36.6 4,93 8,3

4 6.4 54.3 47,2 38.6 6,25 8,6

5 12.3 162 27,3 48.1 6,85 7,6

6 8.2 70.6 21,4 42.3 6,97 5,4

7 8.1 78.5 23,4 43.2 4,1 7,6

8 9,2 82.3 18.9 35.1 4,85 8,6

9 13.2 78,6 52.6 48.2 2,38 8,3

10 7,1 124 49.8 45.3 7,3 13,4

11 12,6 54,8 38.9 22.8 5,63 10,3

12 8.1 74.8 44.8 48.4 8,62 8,3

13 27,4 174 68,2 64,2 4,6 7,9

14 7.8 100 34.8 42.5 5,5 6,1

15 7,6 78,6 47,6 41.9 6,1 5

16 8.4 61.8 30.1 29.8 7,3 9

17 6,2 74.3 24.8 28.7 4,9 4,7

18 8,6 8,4 37,4 31 5,9 7,9

19 6,8 64,5 37.9 47.2 4 6,1

20 5,9 53.4 23 48.1 5,9 4,6

Vidurkis 9 ± 2,22* 93,08

± 38,6519

35,56 ±

11,434

39,72 ±

9,0493

5,48 ±

1,5953 7,7 ± 2,2108

34

3.7 Ultragarso tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti

Opinio gastrito diagnozei patvirtinti 12 šunų (60% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo

atliekamas ultragarsinis tyrimas. Penkiems pacientams (41.7% visų ultragarsu tirtų šunų) skrandžio

sienelėje matėsi lokalizuoti sustorėjimai. Vienam iš dvylikos opiniu gastritu sirgusių ir ultragarsu

tirtų pacientų matėsi skysčių kaupimasis bei laisvos dujos pilvo ertmėje, dėl to buvo įtariama opos

perforacija. 50% ultragarsu tirtų pacientų pakitimų skrandžio sienelėje nesimatė arba juos pamatyti

trukdė skrandžio spindyje besikaupiančios dujos.

3.8 Endoskopinis tyrimas šunų opiniam gastritui diagnozuoti

Opinio gastrito diagnozei patvirtinti 11 šunų (55% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo

atliekamas endoskopinis tyrimas. Analizuojant 13 paveikslą matome, kad opiniu gastritu sirgusiems

šunims, kuriems buvo atliekamas endoskopinis tyrimas, dažniausiai opos buvo lokalizuotos

liaukinėje dalyje (7 atvejai - tai sudarė 63,7% visų endoskopu tirtų šunų), kur kas rečiau opos buvo

aptinkamos skrandžio prievartinėje dalyje (žr. 14pav.) (4 atvejai – tai sudarė 36.3% visų endoskopu

tirtų šunų).

13 pav. Opų lokalizacija skrandyje

Opų lokalizacija skrandyje

Prievartinėje dalyje

Liaukinėje dalyje

35

14 pav. Išopėjusi šuns skrandžio piliorinė dalis (Nuotrauka iš asmeninio klinikos archyvo)

Išanalizavus šunų, kuriems opos buvo lokalizuotos piliorinėje dalyje, ligos istorijas

pastebėjau, kad trys iš jų buvo gydyti NVNU dėl ortopedinių ligų.

15 paveiksle pavaizduotas penkerių metų mišrūno išopėjusios skrandzio gleivinės vaizdas

užfiksuotas endoskopo antgalio kameros pagalba.

15 pav. Šuns skrandžio opaligė (Nuotrauka iš asmeninio klinikos archyvo)

36

3.9 Taikytos gydymo priemonės

Iš 16 paveiksle pateiktų duomenų matome, kad dažniausiai taikytas terapinis gydymas

antriniams simptomams pašalinti ar palengvinti (skysčių terapija, nuskausminamieji, vėmimo

kontrolė, vitaminų, mineralų terapija) (19 pacientų – tai sudarė 95% visų dėl opinio gastrito gydytų

šunų). Mažesnei grupei pacientų (18 šunų – tai sudarė 90% visų dėl opinio gastrito gydytų šunų)

buvo paskirtas gydymas saugantis skrandžio gleivinę nuo tolimesnio žalojimo (sukralfatas). Dar

mažesnei grupei pacientų buvo skiriami skrandžio rūgštingumą mažinantys preparatai

(omeprazolis). Omeprazolis buvo skiriamas 17 skrandžio opalige sirgusių šunų - tai sudarė 85%

visų dėl opinio gastrito gydytų šunų. Dvylikai pacientų (60% ) buvo paskirti skrandžio gleivinės

kraujotaką gerinantys medikamenai (mezopristolis). Pusei tyrime dalyvavusių (viduriavusiems su

krauju) šunų buvo paskirtas antibiotikų kursas (10 pacientų – tai sudarė 50% visų opiniu gastritu

sirgusių šunų). Vienam šuniui (tai sudarė 5% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) gydymas nebuvo

skirtas. Šuo į kliniką buvo atvežtas itin prastos būklės, po ultragarsinio ir kraujo tyrimų prognozė

buvo bloga – gyvūnas eutanazuotas.

16 pav. Opiniam gastritui gydyti taikytos priemonės

0%

20%

40%

60%

80%

100%

Simptominis gydymas

Gleivinės kraujotakos palaikymas

Skrandžio rūgštingumo mažinimas

Prevencija nuo

tolimesnio žalojimo

Antibioikų terapija

Opiniam gastritui gydyti taikytos priemonės

Opiniam gastritui gydyti taikytos terapinės priemonės

37

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2011 – 2013 metais klinikoje ,,X” bendras vidaus ligomis

sirgusių šunų skaičius buvo 918, iš kurių 410 sirgo virškinamojo trakto sutrikimais (tai sudarė

44,7% visų vidaus ligomis sirgusių pacientų skaičiaus). Didžiausias pacientų skaičius buvo

registruotas 2013 metais – 348 atvejai, mažiausias vidaus ligomis sirgusiųjų šunų skaičius buvo

2012 metais – 276 atvejai. Nepaisant sumažėjusio pacientų skaičiaus 2012 metais, susirgimų

skaičius virškinamojo trakto ligomis ir opiniu gastritu proporcingai didėjo nuo 2011 iki 2013 metų.

Tyrimo laikotarpiu klinikoje buvo užregistruota 20 opinio gastrito atvejų (sudarė 4,9% visų

virškinamojo trakto susirgimų). Didžiausias šunų sergamumas opiniu gastritu užregistruotas 2013

metais – 10 atvejų (tai sudaro 50% visų tyrimo laikotarpiu registruotų opinio gastrito atvejų).

Otto ir kt. (1991) teigia, kad šunų lytis, amžius ir veislė neturi įtakos sergamumui opiniu

gastritu. Vertinant tyrimo rezultatus šiam teiginiui iš dalies galime pritarti. Atlikto tyrimo metu

opiniu gastritu pastebėjome, kad sirgo panašus skaičius patelių (9 atvejai – tai sudarė 45% sirgusių

šunų) ir patinų (11 atvejų – tai sudarė 55% sirgusių šunų). Tiriamojoje grupėje (n = 20) opinis

gastritas dažniausiai buvo diagnozuojamas mišrūnams (7 pacientams - tai sudarė 35 % visų opiniu

gastritu sirgusių šunų). Antra pagal sergamumą šunų grupė buvo ,, kitos veislės” (6 pacientai –

30% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Remiantis tyrimo rezultatais, negalime išskirti jokios šunų

veislės, kaip turinčios polinkį sirgti opiniu gastritu. Vertinant tyrimo metu išanalizuotą amžiaus

įtaką šunų sergamumui opiniu gastritu, galima pritarti Bao (2010) teiginiui, kad liga diagnozuojama

tiek jauniems tiek suaugusiems šunims, tačiau dažniau šis sutrikimas nustatomas suaugusiems

šunims. Tirimojoje grupėje (n = 20) opinis gastritas dažniausiai pasireiškė 5 – 10 metų amžiaus

šunims (9 pacientams – tai sudarė 45% visų opiniu gastritu sirgusių šunų). Mažiausias sergamumas

pastebėtas vyresniems nei 10 metų šunims (5 pacientai – tai sudarė 25% visų opiniu gastritu

sirgusių šunų).

Dažniausia opinio gastrito pasireiškimo priežastis 2011 – 2013 metais – nesteroidinių vaistų

nuo uždegimo ar/ir steroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas. 7 pacientai iš 20, kuriems

pasireiškė opinis gastritas (sudarė 35% visų opiniu gastritu sirgusių šunų) buvo gydyti šiais

preparatais. Tačiau galima pritarti ir Gelberg (2012) nuomonei, kad skrandžio opos šunims dažnai

yra idiopatinės kilmės. Idiopatinės kilmės opinis gastritas pasireiškė 6 šunims (30% visų sirgusių

opiniu gastritu šunų).

Analizuojant tyrimo metu opiniu gastritu sirgusių šunų klinikinius simtomus galime pritarti

Simpson (2010) bei Johnson ir kt. (2006) nuomonei, kad dažniausia pasireiškia vėmimas, apatija,

38

anoreksija bei viduriavimas krauju (melena). Tiriamojoje grupėje (n = 20) vėmimas pasireiškė 19

šunų (tai sudarė 95% visų tirtų pacientų), apatija ir anoreksija buvo pastebėta 16 pacientų (tai sudarė

80% visų tyrime dalyvavusių šunų) ir 12 šunų pasireiškė viduriavimas (tai sudarė 60% visų tyrime

dalyvavusių šunų) iš kurių 10 viduriavo su krauju (melena) (tai sudarė 50% visų tirtų šunų). 47.4%

visų vėmusių pacientų vėmė su kraujo priemaiša. Vertinant tyrimo rezultatus galime pritarti Otto ir

kt. (1991) teiginiui, kad ne visi opiniu gastritu sergantys gyvūnai vemia ir ne visi vemiantys krauju -

serga opiniu gastritu.

Analizuojant tyrime dalyvavusių pacientų kraujo morfologinius rodiklius buvo nustatyta,

kad visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse

normos ribose, išskyrus leukocitų (WBC) kiekį (P<0,05). WBC aritmetinis vidurkis buvo didesnis

už maksimalias fiziologines normos ribas 1,18 *109

/L. Leukocitozė nustatyta 7 pacientams (tai

sudarė 35 % visų opiniu gastritu sirgusių šunų), kurių kiekis svyravo nuo 17,6 iki 47,1*109

/L. Kaip

ir Simpson (2010) teigia, leukocitozė gali nurodyti uždegimą arba galimą perforaciją. Vienam iš 7

pacientų, kuriems pasireiškė leukocitozė, remiantis ultragarsiniu tyrimu, buvo patvirtinta skrandžio

opos perforacija. Šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų šunų) nustatyta limfocitopenija (svyravo

nuo 8 iki 11 %).

Kaip ir Simpson (2010) teigia - opinio gastrito įtakotą anemiją gali atskleisti kraujo

morfologinis tyrimas. Tyrimo metu anemija diagnozuota šešiems šunims (tai sudarė 30% visų tirtų

šunų). Jiems buvo nustatytas žemesnis eritrocitų (RBC) kiekis (svyravo nuo 4,22 iki 5,32 *1012

/L),

sumažėjęs hemoglobino (HGB) kiekis (jo kiekis svyravo nuo 62 iki 119 g/L) ir sumažėjęs

hematokrito kiekis (kuris svyravo nuo 12 iki 36,5 %).

Analizuojant tyrime dalyvavusių pacientų kraujo biocheminius rodiklius buvo nustatyta, kad

visiems tirtiems šunims morfologinių kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai buvo fiziologinėse

normos ribose, išskyrus šlapalo kiekį (UREA). Galima pritarti Parrah ir kt. (2013) pastebėjimui, kad

opinis gastritas diagnzuojamas šunims sergantiems sisteminėmis ligomis, tokiomis kaip inkstų,

kepenų nepakankamumas. Tyrimo metu keturiems šunims buvo nustatytas šlapalo kiekio kraujyje

padidėjimas (tai sudarė 20% visų tirtų šunų) ir svyravo nuo 12,3 iki 48,7 mmol/L bei dviems iš šių

pacientų nustatytas kreatinino (CREA) kiekio kraujyje padidėjimas (162 iki 476 µmol/L

atitinkamai). Dviems gyvūnams alanintransaminazė (ALT) ir aspartattransaminazė (AST) viršijo

fiziologines normos ribas..

Atlikto tyrimo metu buvo pastebėta kad kaip ir Guandalini (2011) teigia - dažniausiai

naudojami diagnozavimo metodai buvo ultragarsinis ir endoskopinis tyrimai. Ultragarsinis tyrimas

buvo atliktas 12 pacientų – tai sudarė 60% visų opiniu gastritu sirgusių šunų. Penkiems pacientams

39

(41.7% visų ultragarsu tirtų šunų) skrandžio sienelėje matėsi lokalizuoti sustorėjimai. Vienam iš

dvylikos ultragarsu tirtų pacientų matėsi skysčių kaupimasis bei laisvos dujos pilvo ertmėje, dėl ko

buvo įtariama opos perforacija. 50% ultragarsu tirtų pacientų pakitimų skrandžio sienelėje nesimatė

arba juos pamatyti trukdė skrandžio spindyje besikaupiančios dujos, dėl to, 11 šunų (55% visų

opiniu gastritu sirgusių šunų) opinio gastrito diagnozei patvirtinti buvo atliekamas endoskopinis

tyrimas. Šunims, kuriems buvo atliekamas endoskopinis tyrimas, dažniausiai opos buvo

lokalizuotos liaukinėje dalyje (7 atvejai - tai sudarė 63,7% visų endoskopu tirtų šunų). Išanalizavus

šių pacientų ligos istorijas buvo pastebėta, kad trys iš jų buvo gydyti NVNU dėl ortopedinių ligų.

Taigi galima pritarti Johnson (2006) teiginiui, kad NVNU sukeltos opos dažniau lokalizuotos

skrandžio prievartinėje dalyje.

2011 – 2013 metais klinikoje ,,X” opiniu gastritu sirgusiems šunims buvo taikyta gydymo

schema, kuri, kaip ir Guandalini (2011) rekomenduoja, buvo nukreipta į pirminių bei antrinių

sutrikimų pašalinimą arba jų sukeltos būklės palengvinimą. Dažniausiai buvo taikomas simptominis

gydymas (19 pacientų – tai sudarė 95% visų dėl opinio gastrito gydytų šunų); skiriami gleivinę nuo

tolimesnio žalojimo saugantys (sukralfatas) preparatai (90%), bei rūgštingumą mažinantys

(omeprazolis) preparatai (85%). Vienam šuniui (tai sudarė 5% visų opiniu gastritu sirgusių šunų)

gydymas nebuvo skirtas. Šuo į kliniką buvo atvežtas prastos būklės, po ultragarsinio ir kraujo

tyrimų prognozė buvo bloga – gyvūnas eutanazuotas.

40

5. IŠVADOS

1. 2011 – 2013 m. klinikoje ,,X” proporcingai augo sergamumas virškinamojo trakto ligomis ,

taip pat didėjo ir sergamumas opiniu gastritu.

2. Šuns lytis bei veislė neturi įtakos sergamumui opiniu gastritu.

3. Opinis gastritis dažniau buvo diagnozuojamas 5 – 10 metų amžiaus šunims (45%).

4. Dažniausia opinio gastrito pasireiškimo priežastis – nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ar/ir

steroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas (35%).

5. Dažniausiai pasireiškiantys opinio gastrito klinikiniai simptomai: vėmimas (95%), apatija ir

anoreksija (80%) bei viduriavimas (60%) kuris dažniausiai pasireiškė su krauju (melena)

(50%).

6. Atlikus kraujo morfologinį tyrimą dažniausiai buvo nustatyta leukocitozė (p <0,05) bei

anemija.

7. Atlikus kraujo biocheminį tyrimą inkstų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 20%

opiniu gastritu sirgusių šunų, kepenų funkcijos nepakankamumas buvo nustatytas 10% opiniu

gastritu sirgusių šunų.

8. Dažniausiai naudotas diagnostikos metodas buvo ultragarsinis tyrimas, efektyviausias

metodas – endoskopinis tyrimas.

9. Dažniausiai buvo taikomas simptominis gydymas; skiriami gleivinę nuo tolimesnio žalojimo

saugantys (sukralfatas) preparatai, bei rūgštingumą mažinantys (omeprazolis) preparatai.

41

6. PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju visiems geranoriškai prisidėjusiems atliekant šį magistro baigiamąjį

darbą. Ypač noriu padėkoti baigiamojo darbo vadovui Doc. Dr. Gintarui Zamokui už visakeriopą

pagalbą. Taip pat už kantrybę ir pagalbą dėkoju LSMU VA skaityklos ir bibliotekos darbuotojams.

42

8. LITERATŪROS SARAŠAS

1. Banerjee S., Cash B. D., Dominitz J. A., Baron T. H., Anderson M. A., Ben-

Menachem T., Fisher L., Fukami N. & Harrison M. ASGE Standards of Practice Committee. The

role of endoscopy in the management of patients with peptic ulcer disease. Gastrointest Endosc.

Volume 71, issue 4. 2010. P. 663-668.

2. Bao Y. History of peptic ulcer disease and pancreatic cancer risk in man,

Gastroenterology. Volume 138, issue 2. 2010. P. 541 – 549.

3. Barkun A. & Leontiadis G. Systemic review of the symptom burden, guality of life

impairment and costs associated with peptic ulcer disease. Am. J. Med. Volume 123, issue 4. 2010.

P. 358 – 366.

4. Boysen S. R., Tidwell A. S. & Penninck D. G. Ultrasonographic findings in dogs and

cats with gastrointestinal perforation. Veterinary Radiology & Ultrasound. Volume 44, issue 5.

2003. P. 556 – 564.

5. Chan F. K. Celecoxib versus omeprazle and diclofenac in patients with osteoarthritis

and rheumatoid arthritis (CONDOR): a randomized trial. Lancet. Volume 376. 2010. P. 173 – 179.

6. Cortese M. M., Tate J. E., Simonsen L., Eldelman L. & Parashar U.D. Reduction in

gastroenteritis in United States children and corelation with early rotavirus vaccine uptake from

national madical claims databases. Pediatr, Infect. Dis. J. Volume 29, issue 6. 2010. P. 489 – 494.

7. Davis M. S., Willard M. D., Nelson S. L., Mandsagar R. E., Mekiernan B. S.,

Mansett J. K., & Lehenbaur T. W. Prevelence of gastric lesions in racing Alaskan sled dogs.

Journal of Veterinary Internal Medicine. Volume 17, issue 3. 2003. P. 311 – 314.

8. Dogra R., Tyagi S. P. & Kumar A. Efficacy of Seabuckthorn (Hippophae

rhamnoides) Oil vis-a-vis Other Standard Drugs for Management of Gastric Ulceration and

Erosions in Dogs. Veterinary medicine international. 2013. P. 1-12.

9. Duan S. Y., Zhang D. T., Lin Q. C. & Wu Y. H. Clinical value of CT three –

dimensional imaging in diagnosing gastrointestinal tract diseases. World J Gastroenterol.

Volume12, issue 18. 2006. P. 2945 – 2948.

10. Fossum T. W & Hedlund C. S. Gastric and intestinal surgery. Veterinary Clinics of

North America, Small Animal Practice.Volume 33, issue 5. 2003. P. 1117-1145.

11. Gelberg H. B. Pathology basis of veterinary disease. 5 edition by Zachary J. F. &

McGavin M. D. Section 2 – pathology of organ systems. Chapter 7. Alimentary system and the

peritoneum, omentum, mesentery and peritoneal cavity. 2012. P. 345 – 351.

43

12. Grainek I. M., Barkun A. N. & Bardou M. Management of acute bleeding from a

peptic ulcer. N. Engl. J. Med. Volume 359, issue 9. 2008. P. 928-937.

13. Guandalini S. Probiotics for prevention and treatment of diarrhea. Journal clinical

Gastroenterol. 2011. P. 149 – 53.

14. Herdt T. H. & Sayegh A. I.. Cunningham‘s textbook of veterinary physology.

Edition by Klein B. G. Section 4: physology of the gastrointestinal tract. 2013. P. 263 – 358.

15. Johnson S. E., Sherding R. G. & Bright R. M. Sounders manual of small animal

practice. Edition by Birchard & Sherding. 4 section: Disease of the stomach. gastrointestinal ulcer.

2006. P. 660 – 663.

16. Lanza F. L., Chan F. K., & Quigley E. M. Guidelines for prevention of NSAID –

related ulcer complications. American Journal of Gasro – enterology. Volume 104, issue 3. 2009. P.

728 – 738.

17. Lanza S. L., Chan F. K., & Quigley E. M. Practice Parameters Committee of the

American College of Gastroenterology. Guidelines for prevention of NSAID – related ulcer

complications. Am J Gastroenterol. Volume 104 issue 3. 2009. P. 728 – 738.

18. McColl K. E. L Helicobacter pylori infection. NEJM. Volume 362, issue 17. 2010.

P. 1597 – 1604.

19. Otto C. M., Dodds W. J. & Greene C. E. Factor XII and partial prekalli krein

deficiencies in a dog wth recurrent gastrointestinal hemorehage. Volume 198. 1991. P. 129 – 131.

20. Pabijanskas A. Žemės ūkio gyvulių anatomija. Vilnius. Mintis. 1967. P. 186 – 192.

21. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija.

2006. P. 41 – 47.

22. Parrah J. D., Moulvi B. A., Gazi M. A., Makhdoomi D. M., Athar H., Dar S. & MIR

A. Q. Gastric ulceration in dog: A review. Vet. World. Volume 6, issue 7. 2013. P. 449-454.

23. Peters R. M., Goldsrein R. E., Erb H. N. & Njaa B. L. Histopathologic features of

canine uremic gastrophathy: A retrospective study. Journal Veterinary Internal Medicine Volume

19 , issue 3. 2005. P. 315 – 320.

24. Rohrer C. R., Hill R. C. & Fischer A. Gastric haemorrhage in dogs given high doses

of methyl prednisolone sodium succinate. Am. J. Res.Volume 60. 1999. P. 977.

25. Sass B. Perforating gastric ulcer associated with lead poisoning in dogs. Journal Am.

Vet. Med. Assoc. Volume 157. 1970. P. 76

26. Schaer M. Peptic ulcer: In: Clinical medicine of the dog and cat. Manson publishing

Ltd. 73Colringham Road London, UK. 2003. P. 456 – 462.

44

27. Shaheen M., Zaman R. & Muhee A. Clinical, endoscopic and therapeutic studies on

canine gastritis. Intas Polivet. Volume 11. 2010. P. 293 – 296.

28. Shubert M. L. & Peura D. A. Control of Gastric Acid Secretion in Health and

Disease. Reviews in vasic and clinical gastroenterology. Volume 134. 2008. P. 1842 – 1860.

29. Simpson K. W. Textbook of VETERINARY INTERNAL MEDICINE. 7 edition by

Ettinger S. J. & Fieldman E. C. Volume 2, chapter 269. Diseas of Stomach. Canada. 2010. P 1504

– 1526.