Upload
others
View
4
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Ieva Kirchovait÷
Šunų stempl÷s ligos, jų diagnozavimas, gydymas ir
profilaktika
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas : doc. dr. Gintaras Zamokas
Kaunas 2013
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas)
........................................................................................................................................................
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros
sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO
VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)
3
TURINYS
Santrauka ............................................................................................................................... 4
Summary ................................................................................................................................ 5
Įvadas ..................................................................................................................................... 6
1. Literatūros apžvalga .......................................................................................................... 8
1.1. Stempl÷s anatomija ......................................................................................................... 8
1.2 Dažniausiai pasitaikančios stempl÷s ligos ....................................................................... 9
1.3 Ezofagitas ........................................................................................................................ 9
1.4 Stempl÷s svetimkūniai ..................................................................................................... 12
1.5 Stempl÷s susiaur÷jimas .................................................................................................... 14
1.6 Kraujagyslinio žiedo anomalijos ..................................................................................... 15
1.7 Stempl÷s divertikulas ....................................................................................................... 17
1.8 Stempl÷s neoplazijos ....................................................................................................... 18
1.9 Išvarža .............................................................................................................................. 19
2. Tyrimo metodika ir organizavimas ................................................................................... 21
2.1 Tyrimo objektas ............................................................................................................... 21
2.2 Tyrimo eiga ..................................................................................................................... 21
2.3 Tyrimų metu naudotos medžiagos, įrankiai ir įranga ...................................................... 22
2.4 Stempl÷s ligų tyrimo schema ........................................................................................... 24
3. Tyrimo rezultatai ir jų apibendrinimas .............................................................................. 25
4. Išvados ............................................................................................................................... 36
5.Literatūros sąrašas .............................................................................................................. 37
4
SANTRAUKA
Šunų stempl÷s ligos, jų diagnozavimas, gydymas ir profilaktika.
Ieva Kirchovait÷
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas,
Neužkrečiamųjų ligų katedra.
Darbo vadovas doc. dr. Gintaras Zamokas
Raktiniai žodžiai – šuo, stempl÷s svetimkūniai, kraujagyslinio žiedo anomalija, ezofagitas.
Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, kurioje aprašoma stempl÷s
anatomija ir dažniausiai pasitaikančios stempl÷s ligos, tyrimo metodika ir organizavimas, tyrimų
rezultatai ir jų apibendrinimas, išvados ir literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 38 puslapiai, juose 1
schema, 1 lentel÷ ir 12 paveiksl÷lių.
Šiame darbe buvo analizuojamos dažniausiai pasitaikančios šunų stempl÷s ligos, jas
sukeliančios priežastys, klinikiniai požymiai, diagnozavimo priemon÷s, gydymas . Tyrimas buvo
atliktas Kauno smulkių gyvūnų klinikoje X 2011 – 2013 metais.
Diagnozuojant ir diferencijuojat stempl÷s ligas, jų priežastis buvo atliekami kraujo morfologinis
ir biocheminis tyrimai, kontrastinis rentgenografinis tyrimas, endoskopija.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad dažniausiai buvo diagnozuoti šie stempl÷s susirgimai:
ezofagitai (46%), stempl÷s svetimkūniai (39%), rečiau kraujagyslinio žiedo anomalijos (7%). Šių
susirgimų dažniausi klinikiniai požymiai buvo v÷mimas (100%), sutrikęs apetitas (100%),
lies÷jimas (86%). Dažniausi svetimkūniai rasti stempl÷je buvo kaulai (46%) ir žaislai (27%).
Kraujagyslinio žiedo anomalija, viena iš pasitaikančių šunims įgimtų patologijų, įprastai
diagnozuojama jauniems šunims iki 6 m÷nesių amžiaus. Tyrimo metu buvo diagnozuota
kraujagyslinio žiedo anomalija dviems Vokiečių aviganiams 3 m÷n. ir 5 m÷n. amžiaus. Daugeliui
stempl÷s susirgimų šunų veisl÷ įtakos neturi. Dažniausios stempl÷s ligos diagnozuotos iki 1m.
amžiaus buvo – stempl÷s svetimkūniai (14%) ir ezofagitai (7%), o vyresniems nei 1m. šunims -
stempl÷s svetimkūniai (18%), ezofagitai (11%), stempl÷s plyšimas (4%) ir divertikulas (4%).
5
SUMMARY
Dog esophageal diseases: diagnosis, treatment and prevention.
Author: Ieva Kirchovait÷
Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Department
of Noninfectious Diseases.
Academic advisor: doc., dr. Gintaras Zamokas
Key words: dog, esophageal foreign bodies, vascular ring anomaly, esophagitis.
Master's thesis consists of an introduction, literature review, which describes the anatomy of the
esophagus and the most common esophageal diseases, methodology of research and the
organization, results of the research and discussion, conclusions and references. Work volume –
consists of 38 pages, there are 1 Figure, 1 Table and 12 pictures.
In this work we analyze the most common canine esophageal diseases, their causes, clinical
signs, diagnostic measures and treatment. The study was carried out in a small animal clinic X in
Kaunas 2011 – 2013.
The study revealed that most diagnosed esophageal diseases were: esophagitis (46%),
esophageal foreign bodies (39%), rarely vascular ring anomalies (7%). The most common clinical
signs of diseases were vomiting (100%), altered appetite (100%) and wasting (86%). The most
common foreign bodies were found in the esophagus - bones (46%) and toys (27%). Vascular ring
anomaly, one of the most common congenital abnormalities in dogs, and is usually diagnosed in
young dogs less than 6 months of age. During the study there were diagnosed vascular ring anomaly
for two German Shepherd 3 months and 5 months of age. Dogs breed for many of eosephageal
deseases has no effect. Most common esophageal diseases which were diagnosed up to 1 year of
age - esophageal foreign bodies (14%), esophagitis (7%) and the other diseases that’s were
diagnosed for older dogs - foreign bodies in the esophagus (18%), esophagitis (11%), esophageal
rupture (4%), diverticulum (4%).
6
ĮVADAS
Stempl÷s ligos – nedažni virškinamojo trakto susirgimai.
Sutrikus stempl÷s funkcijai, organizmas nebegauna maisto medžiagų, sutrinka virškinimas.
Priklausomai nuo jos ligos, dažnai gyvūnai negauna reikiamo skysčių kiekio, o to pas÷koje išsivysto
dehidratacija, gyvūnai išlies÷ja, nusilpsta.
Blogos kokyb÷s pašaras, blogas gyvūnų laikymas, kaulų davimas, dirginančios nuodingos
medžiagos, verdantis vanduo bei karštas maistas gali sukelti stempl÷s susirgimus.
Daugeliui stempl÷s ligų yra būdingi bendri klinikiniai požymiai – v÷mimas, atpylimas,
dehidratacija, sutrikęs apetitas, sunkus rijimas. Šių simptomų nepakanka, kad būtų galima pilnai
diferencijuoti stempl÷s ligas, tod÷l gydymas n÷ra pilnai efektyvus. Neatlikus papildomų tyrimų ir
gydant pagal simptomus, kaip gastritą ar stempl÷s uždegimą, dažnai stempl÷s susirgimai yra
uždelsiami. Kiekviena diena, valanda, esant stempl÷s svetimkūniams, yra labai svarbi, nes
svetimkūnių komplikacija – stempl÷s perforacija, kuri dažniausiai baigiasi gyvūno gaišimu.
Stempl÷s ligas diagnozuoti n÷ra paprasta, tam reikalinga speciali įranga, rentgenas ir
endoskopas, taip pat svarbu, kad veterinarijos gydytojas išanalizuotų nuodugniai paciento
anamnezę, žinotų klinikinius požymius būdingus stempl÷s ligoms ir nedelsdamas atliktų klinikinius
tyrimus. Labai svarbu, kad gydytojas žinotų, jog kraujagyslinio žiedo anomalija turi tris kartus
didesnę riziką sirgti Vokiečių aviganiai ir Airių seteriai, tai labai svarbu d÷l gydymo parinkimo ir jo
efektyvumo.
Dažniausios klaidos – nepakankamas diferencijavimas stempl÷s ligų, neatliekami papildomi
tyrimai, kurie būtų informatyvūs.
Darbo tikslas:
Nustatyti kokiomis stempl÷s ligomis dažniausiai serga šunys, jų paplitimą, diagnostines
galimybes, gydymą.
Darbo uždaviniai:
1. nustatyti, kokios stempl÷s ligos yra dažniausiai diagnozuojamos šunims;
2. nustatyti būdingus simptomus stempl÷s ligų, leidžiančius preliminariai diferencijuoti
stempl÷s susirgimus;
3. nustatyti specialių tyrimų reikšmę diferencijuojant stempl÷s ligas;
7
4. nustatyti, kokio amžiaus šunys dažniausiai serga stempl÷s ligomis;
5. nustatyti, ar yra tam tikri stempl÷s susirgimai būdingi tam tikroms veisl÷ms, jų
pasireiškimui;
6. nustatyti, ar kraujo tyrimai yra informatyvūs stempl÷s ligoms;
7. nustatyti, kokiais vaistais gydoma stempl÷s ligos ir kurie yra patys veiksmingiausi.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Stempl÷s anatomija
Stempl÷ yra skiriama į kaklinę, krūtininę ir pilvinę dalis. Kaklin÷ stempl÷s dalis kair÷je guli
ventraliai stuburo raumenų ir dešin÷je dorsaliai trach÷jos. Krūtininei stempl÷s daliai priklauso dalis
stempl÷s nuo krūtinin÷s įlankos iki diafragmos. Krūtinin÷ stempl÷s dalis iš pradžių guli kairiau
trach÷jos, v÷liau ties trach÷jos išsišakojimu pereina į dorsalinę jos pusę. Tokiu būdu ji pasiekia
dešinįjį aortos lanką. Pilvin÷ stempl÷s dalis yra labai trumpas segmentas, kuris ribojasi su diafragma
ir skrandžiu. Stempl÷s siena storiausia yra kaklin÷je ir pilvin÷je dalyse. Stempl÷s dalis, kuri
prasideda ir baigiasi krūtin÷s ertm÷je, yra elastinga.
Stempl÷ yra sudaryta iš keturių sluoksnių: adventicijos (išorinio kraujagyslių sluoksnio),
raumeninio sluoksnio, pogleivio ir gleivin÷s. Plona fibrozin÷ adventicija apdengia stempl÷s
raumenis. Raumeninis šunų stempl÷s sluoksnis yra sudarytas iš dviejų įstrižų rožuotuojų raumenų
sluoksnių. Vienintelis šuns stempl÷s lygusis raumuo yra raumenin÷je gleivin÷je, kuri
bendradarbiauja vykstant peristaltikai.
Stempl÷s pogleivio sluoksnis yra sudarytas iš liaukų, kurios laisvai jungiasi su gleivine ir
raumeniniu sluoksniu. Tai šunų gleivinį apvalkalą padaro neelastingu, susuka jį į išilgines raukšles.
Gleivin÷ turi rag÷jantį epitelį, kuris sudaro kanalines angas liaukoms. Pus÷ kaudalin÷s stempl÷s
dalies gleivin÷s yra ribojama raumeninio sluoksnio.
Kraujas į kaklinę stempl÷s dalį yra tiekiamas skydliauk÷s arterijų pagalba. Kranialin÷
krūtinin÷s stempl÷s dalis aprūpinama krauju iš bronchoezofagin÷s (bronchin÷s – stempl÷s) arterijos.
Stempl÷s likusiai daliai kraujas tiekiamas iš aortos šakų, tarpšonkaulinių ir skrandžio arterijų.
Stempl÷s venų drenažas vyksta per lydinčiąsias arterijų kraujagysles.
Klajoklis nervas ir jo šakos įnervuoja stemplę. Klajoklis nervas sudarytas iš somatinių
motorinių nervų, kurie įnervuoja ruožuotąjį raumenį, autonominių nervų, kurie įnervuoja lygųjį
raumenį ir bendrųjų visceralinių aferentinių nervų, kurie ateina iš stempl÷s jutiminių receptorių.
Aferentiniai nervai iš ruožuotojo raumens, lygiojo raumens ir žemesniojo stempl÷s sutraukiamojo
raumens skirstomi į stuburinius segmentus: C1-T8, C5-L2 ir T1-L3. Kiekviena stempl÷s dalis turi
atskirą sutapimo jutimo projekciją, einančią į nugaros smegenis. (W. Grant Guilford et al, 1996)
9
1.2 Dažniausiai pasitaikančios stempl÷s ligos
• Ezofagitas
• Stempl÷s svetimkūniai
• Stempl÷s susiaur÷jimas
• Kraujagyslinio žiedo anomalijos
• Stempl÷s divertikulas
• Stempl÷s neoplazija
• Išvarža
1.3 Ezofagitas
Stempl÷s uždegimin÷s ligos pasitaiko dažnai. Pagrindin÷ priežastis ezofagitų yra skrandžio –
stempl÷s refliuksai, svetimkūniai, infekcijos, dirginančios nuodingos medžiagos, terminiai
nudegimai, silpni ir ilgai trunkantys v÷mimai. Dažniausios priežastys sunkaus v÷mimo yra
svetimkūniai žarnyne ir skrandyje, umūs kasos uždegimai, parvovirusinis enteritas. (Todd R. Tams,
1996)
Klinikiniai požymiai
Silpnas ezofagitas pažeidžia tik gleivinę. Klinikiniai stempl÷s diskomforto požymiai yra silpni,
stempl÷s gleivin÷ pati greitai sugyja be didel÷s fibroz÷s. Sunkus ezofagitas atsiranda d÷l tokių
priežasčių kaip terminis nudegimas, sukeliantis skausmingą rijimą, gausų seil÷jimąsi, depresiją ir
kartais polidipsiją. Raumeninis sluoksnis kai kuriais atvejais lemia sunkias komplikacijas, tokias
kaip op÷jimas ir stempl÷s prakiurimas.
Klinikiniai požymiai susiję su refluksiniu ezofagitu yra įvairūs. Rijimo diskomfortas gali būti
akivaizdus. Gyvūnas gali nenoriai ÷sti, v÷liau gali pasireikšti anoreksija. Refliukso metu gali būti
neramus ir jaustis nepatogiai. Pasikartojantys rijimo bandymai gali baigtis atpylimu. Sergantys
gyvūnai netenka svorio, padid÷ja seil÷jimasis ir gali pasireikšti v÷mimas su krauju. (W. Grant
Guilford et al, 1996)
Diagnoz÷
Diagnozei nustatyti yra naudojami abu: laboratoriniai tyrimai ir rentgenograma. Kai kurie
rentgenografiniai pakitimai rodo skrandžio – stempl÷s sutraukiamojo raumens chalaziją
(neinfekcin÷ imuninių ląstelių sankaupa), išvaržą bei šio raumens ribotą formavimąsi. Kontrastin÷
rentgenograma naudojant fluoroskopą parodo stempl÷s refliuksą ir įvairaus lygio antrinius
10
peristaltikos sutrikimus. Deja, refliuksas dažnai yra epizodinis ir gali būti nediagnozuojamas
fluoroskopijos metu. Endoskopo pagalba galima nustatyti gyvūnus sergančius ezofagitu, tačiau
mažai pažeistos stempl÷s atvejai gali būti nepastebimi. Pažeistos stempl÷s zonos yra hiperemin÷s ir
gali būti gleivin÷s erozijų. Jei ezofagitas yra l÷tinis fibroziniai grioveliai progresuoja į aiškius
susiaur÷jimus. Stempl÷s gleivin÷s biopsija yra geriausias būdas norint nustatyti ezofagitą. Biopsijos
m÷giniai geriausiai paimami su siurbiamuoju biopsiniu instrumentu. Biopsijos mažas m÷ginukas
gaunamas endoskopijos metu yra nevisada tinkamas diagnostiniams tikslams, nes stempl÷s gleivin÷
yra per tvirta, kad visada jos galima būtų tinkamai paimti endoskopin÷mis biopsijos chirurgin÷mis
žnypl÷mis. Biopsijos m÷giniai yra ypač informatyvūs nustatant ezofagitą, kai stempl÷s gleivin÷s
pokyčių vizualiai nematyti. Nesunkiais ezofagito atvejais, gali būti pasteb÷ta epitelio nekroz÷ ir
neutrofilų infiltracija. Verta pamin÷ti, jog chroniški uždegiminiai pakitimai apima eozinofilų
intraepitelinę infiltraciją. (W. Grant Guilford et al, 1996)
Gydymas
Esant silpnam ezofagitui gyvūnas negali ÷sti 1 – 2 dienas. V÷liau jie šeriami pritaikius lengvą
dietą. Jei ezofagitas išsivyst÷ d÷l to, kad buvo praryta kaustin÷ (agresyvi) medžiaga, v÷mimas
nevisada pasireiškia. Neabsorbuotos rūgštys gali būti neutralizuotos magnio oksido tirpalu (1:25
atskiesta su šiltu vandeniu), o prarijus šarmus rekomenduojama sugirdyti citrinų sultis.
Cimetidinas (5 mg/kg) ir ranitidinas yra veiksmingi nesunkaus ezofagito gydymui, bet
klinikiniai bandymai su žmon÷mis parod÷, jog sunkiai gydomam ezofagitui geresnis pasirinkimas
yra omeprozolis. Skrandžio erozijos gali būti gydomos su koloidinio bismuto suspencija arba
sukralfatu.
Vaistai, tokie kaip metoklopramidas ir cizapridas yra veiksimingi skrandžio rūgščių
inhibitoriams gydant refluksinį ezofagitą. Metoklopramido kiekis šunims yra ribotas d÷l savo
trumpo veikimo (tik 1.5-2.0 valandas po to, kai buvo suduotas per os). Cizapridas gali būti daugiau
veiksmingas nei metoklopramidas. Cizapridas žmon÷ms dažnai sumažina pasikartojantį refluksinį
ezofagitą. Anticholinerginiai vaistai yra kontraindikuotini. (Х.Г. Ниманд, П.Ф. Сутер, 1998)
11
1 pav. Stempl÷s histologinis tyrimas
(A) Normali stempl÷s gleivin÷. Uždegiminių ląstelių n÷ra, gaureliai (P) vos tesiekia viršutinę
gleivinę ir pamatinį sluoksnį (b), proliferuojančių ląstelių - nepastebima. (B) Lengvas aktyvus
ezofagitas, neerozinis. Yra retų išsibarsčiusių eozinofilų ir neutrofilų įsifiltravusių į surag÷jusį
epitelį; gaureliai pasiekia viršutinį trečdalį epitelio, arčiau paviršiaus ir baziniame sluoksnyje yra
kiek storesni ir ryškesni. Paviršius nepažeistas. (C) Sunkus aktyvus ezofagitas, neerozinis.
Surag÷jęs epitelis yra prisotintas limfocitų, neutrofilų ir pavienių eozinofilų; pamatinis sluoksnis yra
labai išsikišęs, užima beveik pusę gleivin÷s storio ir gaurelių, kurie tampa uždegiminiais, yra pailgi
ir arti paviršiaus; pažymimas kai kurių bazinių tarpląstelinių erdvių išsipl÷timas; n÷ra jokio epitelio
pažeidimo. (Pavyzdžiai A, B ir C vaizduoja segmentus dažytus su hematoksilinu ir eozinu ir buvo
nufotografuoti originaliu priartinimu 10X). (D) Stempl÷s erozija. Poepitelinis audinys (žemiau
punktyrin÷s linijos) yra šiek tiek uždegiminis, n÷ra pažeidimo ar regeneracijos (granuliacinis
audinys). (E) Stempl÷s opa. Regeneracinis surag÷jusio epitelio uždegimas (žemiau punktyrin÷s
12
linijos). Šio pakitimo pakanka, kad būtų diagnozuojama stempl÷s opa, net jei faktiškai tai –
išop÷jimas, (t.y. kai trūksta audinio) nors jis n÷ra pateiktas kaip biopsijos pavyzdys. (F)
Eozinofilinis ezofagitas. Didelis skaičius eozinofilų (50> šiuo atveju) įsiskverbųsių į surag÷jusį
epitelį, kuris taip pat rodo bazinį tarpląstelinių erdvių išsipl÷timą ir masyvų bazinio sluoksnio
išsipl÷timą. (Pavyzdžiai D, E ir F vaizduoja hematoksilinu ir eozinu tamsintus segmentus, jie buvo
nufotografuoti originaliu priartinimu 20X). (R. M. Genta et al., 2011)
1.4 Stempl÷s svetimkūniai
Svetimkūniai yra negyvi objektai, kurie gali sukelti įvarius stempl÷s spindžio struktūros
pakitimus. Svetimkūniai stempl÷je dažnai pasitaiko šunims, rečiau kat÷ms. Dažniausiai randami
šunų stempl÷je yra kaulai, ar kaulų fragmentai, žuvų kaulai, tuo tarpu kiti (adatos, kamuoliukai,
žaislai, plaukų bezoarai) svetimkūniai dažniau aptinkami pas kates. (Karen M. Tobias, Spencer A.
Johnston, 2012) Daugelis jų pasišalina vemiant, kiti patenka į skrandį, tačiau kai kurie lieka
stempl÷je. Dažniausiai svetimkūniai stringa mažiausiai elastingose vietose, ties į÷jimu į krūtin÷s
ląstą ar širdies pagrindu ties diafragma. Tie, kurie yra per dideli, kad pasišalintų, sukelia mechaninę
obstrukciją. Stempl÷s pažeidimai yra labai įvairūs ir priklauso nuo svetimkūnio dydžio,
kampuotumo bei aštrumo. (Jorg M. Steiner, 2008)
Klinikiniai požymiai
Gyvūnai gali būti atvežami gydymui jau iškart po svetimkūnio patekimo į stemplę ar v÷liau.
Ūmiai prasidedanti disfagija (sutrikęs rijimas) ar atpylimas (arba abu kartu) yra dažniausiai
pasitaikantis požymis. Kiti požymiai – kos÷jimas, gausus seil÷jimąsis, riaug÷jimas, neramumas,
depresija, dehidracija ir kartais kv÷pavimo sutrikimai. (Gualtieri 2001, Tams 2003, Willard 2004)
Klinikiniai požymiai priklauso nuo kada svetimkūnis pateko į stemplę, nuo jo lokalizacijos ir
užsikimšimo tipo. Gyvūnai, kurių stempl÷je yra svetimkūnis su aštriais kraštais pasireiškia gausiu
seil÷jimusi, kos÷jimu ar atpylimu iškart valgio (rijimo) metu. Lies÷jimas ir išsekimas būdingas
tiems sergantiesiems, kurių stempl÷je svetimkūnis yra ilgą laiką. Pacientai, kuriems visiškai
užkemšama stempl÷, atpila tirščius ir skysčius, tuo tarpu pacientai su daliniu stempl÷s užsikimšimu
nepraranda skysčių. Stempl÷s skausmas gali sukelti anoreksiją. Svetimkūniai, kurie patenka į
viršutinius kv÷pavimo takus, gali sukelti sunkius kv÷pavimo sutrikimus. Dideli ir aštrūs
svetimkūniai sukelia stempl÷s sienos nekrozę, per kurią skysčiai ir seil÷s patenka į aplinkinius
audinius, o tai sukelia uždegimą ir infekciją. Dažniausiai tokie pacientai tampa anoreksikais.
13
Hipovoleminis šokas gali atsirasti, jei svetimkūnis pažeidžia didžiąją gretimąją stempl÷s
kraujagyslę. (Cheryl S et al., 2007)
Gydymas
Stempl÷s svetimkūniai turi būti greitai pašalinami. Ilgiau užsibuvę svetimkūniai gali sužaloti
stempl÷s gleivinę, sukelti išop÷jimą ir perforaciją. Gydant stempl÷s svetimkūnius pirmiausia reikia
naudoti endoskopą. Kietasis endoskopas naudingiausias šalinant didelius svetimkūnius, dažniausiai
– kaulus. Didel÷s chirurgin÷s žnypl÷s yra įvedamos pro kietąjį endoskopą, kad pasiektų svetimkūnį
ir daugeliu atveju svetimkūnis suimamas su žnypl÷mis ir taip pašalinamas. Dideli svetimkūniai,
kurie negali būti saugiai pašalinti pro burną, gali būti įstumiami į skrandį ir pašalinami
gastrotomijos būdu. Mažesni svetimkūniai, geriausiai pasiekiami su lanksčiuoju endoskopu ir
įvairiomis chirurgin÷mis žnypl÷mis. Lankstieji endoskopai dažniausiai naudojami norint pašalinti
tokius svetimkūnius kaip mešker÷s kabliukai.
Sergantiems gyvūnams taikoma alkana dieta 24-48 valandas po svetimkūnio pašalinimo. Jeigu
stempl÷je yra opos ar nekroziniai židiniai, gyvūnams taikoma ilgesn÷ alkana dieta. Pastaraisiais
atvejais, gyvūnai gali būti šeriami per vamzdelį, kuris įvedamas endoskopo pagalba. Specifinei
ezofagito terapijai turi būti taikomos sukralfato suspensijos (0.5-1.0 g p/o). Priešuždegimin÷s
gliukokortikoidų doz÷s (pvz. prednizonas 0.25-0.5 mg/kg p/o) taip pat turi būti naudojamos
gyvūnams. Galiausiai, plataus spektro antibiotikai turi būti naudojami gyvūnams su nedidel÷mis
opomis ar stempl÷s perforacija.
Operacija atliekama tik tada, kai endoskopo pagalba neįmanoma pašalinti svetimkūnio ar yra
stempl÷s perforacijų. Gastrotomija yra labiau patartina nei ezofagotomija distaliniams stempl÷s
svetimkūniams, nes gijimas yra geresnis. Vis d÷lto, ezofagotomija rekomenduojama tais atvejais,
kai svetimkūniai negali būti pašalinti gastrotomijos būdu, o chirurgin÷ operacija, kai reikia
sutvarkyti stempl÷s perforaciją. (D.A. Thomas, 1996)
Komplikacijos
Stempl÷s svetimkūniai gali sukelti ezofagitą, stempl÷s perforaciją, pneumotoraksą ir aortos
perforaciją. (J.M King, 2001)
Stempl÷s fistul÷ dažniausiai vystosi po svetimkūnio perforacijos. Fistul÷ tarp stempl÷s ir
kv÷pavimo takų dažniau nustatoma šunims. Bronchoezofagin÷ fistul÷ yra dažniausiai nustatomas
fistul÷s tipas. Dažniausiai pažeidžiamas dešinysis kaudalinis plautis. Klinikiniai stempl÷s fistul÷s
požymiai yra kos÷jimas, atpylimas ir disfagija. Kos÷jimas, susijęs su g÷rimu ar valgymu, dažnai
pastebimas, bet gali ir nepasireikšti. Anoreksija, letargija, svorio netekimas ir pireksija taip pat
pasireiškia ir yra susiję su mediastinitu ar bronchopneumonija.
14
Krūtin÷s rentgenoliginio tyrimo pagalba galima pasteb÷ti svetimkūnius stempl÷je ar bronchuose ir
skysčių kaupimąsi pleuroje. Lokalizuota plaučių patologija sukelta stempl÷s svetimkūnio visada
parodo fistul÷s būvimą. Reikia būti atsargiems d÷l perdidelio plaučių pažeidimo. Šiuo atveju su
hiperosmosin÷s kontrastin÷s rentgenografijos pagalba galima pamatyti edemą. Turi būti taikomos
ezofagoskopija ir bronchoskopija, bet tai gali nepad÷ti nustatant kur yra fistul÷. Turi būti atlikta, kur
yra atsiradusi fistul÷, chirurgin÷ korekcija. Lobektomija dažniausiai būtina norint nustatyti
svetimkūnius, esančius kv÷pavimo takuose. Jei gyvūnas išgyvena per pooperacinį laikotarpį,
prognoz÷ – gera. (E. Christopher Orton, 1995)
1.5 Stempl÷s susiaur÷jimas
Epitelio uždegimas arba jo sunykimas, be jokios žalos gilesniosioms struktūroms, dažniausiai
nestimuliuoja skaidulinio audinio formavimosi. Erozijos, kurios tęsiasi per visą ploną raumenų
sluoksnį, dažniau atsiranda jungiamajame audinyje. Pažeistame audinyje, fibroblastai pasirodo per
24 valandas po pažeidimo, kalogeno skaidulos susiformuoja per savaitę laiko. Nors ir skaidulų
pasikeitimas prasideda anksčiau, klinikiniai požymiai gali nepasirodyti iki tol, kol skaidulinis
audinys ima bręsti ir nesumažina stempl÷s spindžio diametro.
Stempl÷s susiaur÷jimai būdingi refluksiniam ezofagitui, cheminiams nudegimams ar gleivin÷s
traumoms d÷l stempl÷s svetimkūnių, dažniausiai yra antriniai. Verta d÷mesio yra tai, kad
benzalkoniumo chloridas (zeparino) buvo kat÷ms taikomas gydant odos nudegimus, burnos opas,
ezofagitą ir stempl÷s susiaur÷jimus. Retkarčiais neoplazijos sukelia stempl÷s susiaur÷jimus.
Klinikiniai požymiai
Klinikiniai požymiai, susiję su stempl÷s susiaur÷jimu yra panašūs su kitais stempl÷s ligų
klinikiniais požymiais ir pasireiškia disfagija, atpylimu ir pseudoptializmu. Skysčiai yra geriau
toleruojami nei maistas. Atpylimas dažniausiai atsiranda staiga ir tęsiasi pastoviai. Neretai
atpylimas prasideda po chirurgin÷s procedūros pra÷jus vienai ar trims savait÷ms. Priešingai nei
stempl÷s svetimkūniai, anoreksija ir stempl÷s ūmus skausmas n÷ra pastebimas, nebent susiaur÷jimo
priežastis yra stempl÷s neoplazija ar ezofagitas. (Katerina K. Adamama-Moraitou et al., 2002)
Diagnoz÷
Kontrastin÷ rentgenografija parodo stempl÷s stenozę kartu su išsipl÷tusia proksimaline stemple.
Retkarčiais fluoroskopija ar endoskopija yra būtina tam, kad galima būtų aptikti mažiau ryškią
stempl÷s stenozę. Skiriamoji diagnoz÷ stempl÷s stenozei yra stempl÷s susiaur÷jimas, kraujagyslių
anomalijos ar adhezijos, kurios suspaudžia stempl÷s spindį iš išor÷s. Endoskopija parodo
15
susiaur÷jimo būvimą ir padeda atskirti skaidulinį (použdegiminį susiaur÷jimą) nuo navikinio
susiaur÷jimo. Susiaur÷jimai d÷l navikų yra dažniau ekscentriški, o uždegiminiai susiaur÷jimai yra
koncentriški. Jei jie pažeidžia gleivinę, susiaur÷jimai d÷l navikų gali būti eroziniai ir labiau
pažeidžiami nei skaiduliniai. Navikiniai ir skaiduliniai susiaur÷jimai gali būti diferencijuojami
atliekant biopsiją, nebent susiaur÷jimas buvo sukeltas stempl÷s naviko, kuris nepažeidžia gleivin÷s
(pvz. leiomioma), po to chirurgin÷ operacija gali būti reikalinga diagnozei nustatyti. (Karen M.
Tobias, Spencer A. Johnston, 2012)
Gydymas
Skaiduliniai stempl÷s susiaur÷jimai geriausiai gydomi balioninio pl÷timo būdu. Standūs
pl÷tikliai yra mažiau pageidaujami nei balioniniai pl÷tikliai, nes jie duoda mažiau radialin÷s j÷gos ir
daugiau kirpimo j÷gos; kaip bebūtų, jie vis dar efektyvūs daugeliu atvejų. Stempl÷s susiaur÷jimai
gali reikalauti pakartotinio pl÷timo, ypač jei standūs pl÷tikliai buvo panaudoti vietoj balioninių
pl÷tiklių. Kai kurie susiaur÷jimai gali reikalauti net daugiau kaip keturių pakartotinių pl÷timo
procedūrų, 5-7-ių dienų intervale. Kai kurie autoriai rekomenduoja atlikti popl÷timinį gydymą
antibiotikais ir kortikosteroidais, kad būtų galima išvengti bakterijų invazijos į pažeistą stempl÷s
gleivinę ir tam, kad reformuotųsi skaidulinis audinys. Eksperimentinis bandymas parod÷, kad
didel÷s doz÷s kortikosteroidų, derintų su antibiotikais, 2-3-ių savaičių laikotarpyje po pažeidimo,
padeda išvengti stempl÷s stenoz÷s.. Po didelio diametro faringostominio vamzdelio įstatymo 1-2-
iems savait÷ms, susiaur÷jimo pl÷timo procedūra taip pat yra rekomenduotina. Vamzdelis veikia
kaip įtvaras ir padeda išvengti susiaur÷jimo galimyb÷s. Didelio skersmens faringostominius
vamzdelius pacientai nevisada toleruoja, vietoj to geriau pasirinkti balioninį pl÷timą. (Alan Glazer,
Patricia Walters, 2008)
1.6 Kraujagyslinio žiedo anomalijos
Vaskuliarinis žiedas atsiranda d÷l įgimtų aortos lanko anomalijų ir gali suspausti stemplę, o to
rezultate gali atsirasti stempl÷s užsikimšimas. Aortos lankas normaliai formuojasi iš embriono
kairiojo ketvirtojo aortos lanko ir kairiosios dorsalin÷s aortos šaknies. Kairioji šešta aorta
suformuoja arterinį lataką ir dešinioji ketvirta aorta suformuoja dešiniąją poraktinę arteriją.
Normalaus vystymosi metu, aortos lankas, arterinis latakas ir plaučių arterija yra įsid÷sčiusios
kairiojoje stempl÷s pus÷je, kur n÷ra pasipriešinimo rijimui. Kai embrioninis aortos lankas išsivysto
nenormaliai, vaskuliarinis žiedas gali suspausti stemplę. Dažniausiai pasitaikanti tokio pobūdžio
kraujagyslių anomalija, kai aorta išsivysto iš dešiniojo ketvirto aortos lanko (PRAA), o ne iš
16
kairiojo ketvirto aortos lanko. Taip stempl÷ įkalinama ventraliai širdies, dešin÷je aortos, kair÷je ties
plaučių arterija ir tarp arterinio latako, kuris siejasi su dvejomis kraujagysl÷mis ir pereina per
dorsalinę stempl÷s sieną bei tokiu būdu sutrikdomas normalus pašaro rijimas.
Šių anomalijų variacija priklauso nuo abiejų lankų išsilaikymo, to pas÷koje dešinysis lankas
suformuoja funkcinį aortos lanką ir kairysis lankas suformuoja likučius. Kitos kliniškai reikšmingos
anomalijos atsiranda, jei kairioji poraktin÷ arterija prasideda iš dešiniojo aortos lanko. Galutin÷
kraujagyslių pozicija yra tokia, kad jos turi pereiti į kairę ir per stemplę pasiekti savo normalų kelią,
o tai sukelia stempl÷s spaudimą. (Karen M. Tobias, Spencer A. Johnston, 2012)
Kraujagyslinio žiedo anomalijos – paveld÷tos. Vokiečių aviganiai ir Airių seteriai turi tris kartus
didesnę tikimybę sirgti šia liga. Bostono terjerai taip pat turi didelę riziką šiam susirgimui. (W.
Grant Guilford, 1996)
Klinikiniai požymiai
Dažniausi klinikiniai požymiai sergantiems gyvūnams - silpni v÷mimai nujunkymo metu. 90%
visų šunų su PRAA nustatoma jaunesniems nei šešių m÷nesių šuniukams. Atpylimas dažniausiai
pasireiškia trumpai, po valgio, ankstyvoje ligos stadijoje, bet kai stempl÷s išsipl÷timas progresuoja,
atpylimas susilpn÷ja. Sergantys šuniukai būna nusilpę ir sunykę. Maistu pripildyta stempl÷ gali būti
apčiuopiama ties krūtin÷s ląsta. (C. Ricardo et al., 2001)
Gydymas
Pacientams su kraujagyslinio žiedo anomalijomis yra taikoma tiek medikamentinis gydymas,
tiek chirurginis gydymas. Chirurgin÷ operacija, norint sumažinti stempl÷s nervams ir raumenims
padarytą žalą, tur÷tų būti atliekama tik pasireiškus pirmiems klinikiniams požymiams. Klientai turi
būti informuojami, jog gydymas be operacijos, geriausiu atveju yra paliatyvus (lengvinantis
aplinkybes), tačiau nerekomenduotinas. Medicininis gydymas svarbus aspiracin÷s pneumonijos
gydymui ir gyvūnų mitybos gerinimui. Sergantys gyvūnai turi būti šeriami skysta koše, kol patys
pradeda stov÷ti ant užpakalinių kojų, kai maisto duben÷lis yra iškeliamas ant platformos. Gyvūnai
turi būti laikomi vertikalioje pozicijoje (stovint ant užpakalinių kojų) maždaug 5 – 10 minučių po
valgio, leidžiant sunkio j÷gai pad÷ti ištuštinti išsipl÷tusią stemplę. Gastrotominio maitinimo
vamzdelio įstatymas gali būti pravartus silpnumą jaučiantiems pacientams, ypač jei numatoma
chirurgin÷ operacija.
Išsilaikanti kairioji tuščioji vena dažnai pereina į vaskuliarinio žiedo kariąją ventralinę zoną.
Išsilaikantis dešinysis arterinis raištis ir kai kurie nukrypę poraktikauliniai raiščiai, turi būti
patraukiami iš dešiniosios pus÷s. Angiograma padeda pacientams su dvigubaisiais aortos lankais,
norint nustatyti, kuris aortos lankas yra dominantinis ir ar yra įmanoma išlaikyti pastovią karujo
cirkuliaciją po prid÷tinio aortos lanko pašalinimo. Gali būti neįmanoma sumažinti suspaudimo,
17
kuris yra sukeliamas prid÷tinio aortos lanko. Jei gyvūnas yra labai silpnas, kelioms dienoms dar
prieš operaciją turi būti įstatomas skrandžio maitinamasis vamzdelis.
Kai kurie chirurgai bando sumažinti stempl÷s spindžio pl÷timąsi, jei stempl÷ yra išsipl÷tusi ir
nesitikima, jog ji grįš į savo normalią pad÷tį. To pasiekiama, įstačius seriją nesiplečiančių klostuotų
siūlų lateralin÷je stempl÷s sienoje. Kaip alternatyva, dalis stempl÷s gali būti pašalinama.
Dažniausiai šie būdai n÷ra naudojami, nes jie padidina komplikacijų atsiradimo riziką. (Yilmaz
KOC et al., 2004)
Pooperacin÷ priežiūra
Skiriami analgetikai. Pacientai turi būti atidžiai stebimi d÷l dusulio, jei reikalinga, apčiupin÷jant
krūtinę. Dūstantiems pacientams gali būti skiriamas per nosį leidžiamas deguonis. Jei įstatomas
torakostominis vamzdelis, iš krūtin÷s, reguliariais intervalais turi būti padaromas išsiurbimas
(dažniausiai kas 15 – 30 min). Torakostominiai vamzdeliai gali būti pašalinami iš kart po operacijos
arba kitą rytą. Silpnų pacientų antibiotikų kursas turi būti toliau tęsiamas, jei sužalojama krūtin÷, ar
jei atsiranda pneumonija. (Karen M. Tobias, Spencer A. Johnston, 2012)
1.7 Stempl÷s divertikulas
Stempl÷s divertikulas yra panašus į stempl÷s sienos išsipl÷timą. Jie gali būti įgyti ar įgimti.
Stempl÷s divertikulas dažniausiai lokalizuojasi krūtin÷s ląstos įlankoje ar krūtinin÷je stempl÷s
dalyje, ties širdies pagrindu ar prieky diafragmos. Įgimtas divertikulas, manoma, atsiranda d÷l
įgimto stempl÷s sienos silpnumo, nenormalaus trach÷jos demobilizavimo, embrioninio stempl÷s
vystymosi. Įgytas divertikulas skirstomas į „Pulsion“ ir „Traction“, priklausomai nuo ligos raidos.
„Traction“ divertikulas vystosi visose stempl÷s vietose ir yra sukeliamas dažniausiai d÷l pluoštinių
audinių, supančių stemplę, susitraukimo, o „Pulsion“ divertikulas did÷ja d÷l vidaus ertm÷s
spaudimo. (Douglas Slatter, 2003)
Klinikiniai požymiai
V÷mimas iškart po valgio, disfagija, svorio netekimas, apetito nebuvimas, kos÷jimas,
kv÷pavimo sutrikimai. (Larry P. Tilley, Francis W. K. Smith, Jr.,2007)
Gydymas
Mažas divertikulas tur÷tų būti gydomas atsargiai, gyvūną maitinant koš÷s tipo maistu. Didelių
divertikulų gydymui dažniausiai reikalinga chirurgin÷ operacija. Atliekama lateralin÷
tarpšonkaulin÷ torakotomija, tarpšonkaulin÷ erdv÷ ir pus÷ nustatoma ezofagografijos pagalba.
Didelių divertikulų išpjovimas (divertikulektomija) dažniausiai atliekamas, esant tik vienam
18
divertikului. Divertikulektomija atliekama naudojant chirurginę vielasiūlę. Dalin÷ rezekcija, pilnoji
rezekcija ir anastomoz÷ ar stempl÷s substitucija gali būti reikalinga šalinant didelius ir daugybinius
divertikulus. Peridivertikuliarin÷s adhezijos ar bronchų – stempl÷s fistul÷ gali reikalauti dalin÷s arba
pilnosios plaučių lobektomijos. (Karen M. Tobias, Spencer A. Johnston, 2012)
1.8 Stempl÷s neoplazijos
Metastaziniai stempl÷s augliai yra diagnozuojami daug dažniau nei pirminiai navikai.
Metastaziniai navikai pažeidžia stemplę ir jiems priskiriami yra skydliauk÷s karcinoma, bronchų
karcinoma, skrandžio karcinoma, žvyninių ląstelių karcinoma (ypač tonzilių) ir krūtų
adenokarcinoma. Šunims ir kat÷ms dažniausiai pasitaikantys pirminiai stempl÷s navikai yra
žvyninių ląstelių karcinoma ir lejomiosarkoma. (Withrow, 2001) Šunų stempl÷s sarkomos
dažniausiai susijusios su kirmel÷mis Spirocerca lupi. Spirocerca lupi – nematodas, kuris parazituoja
stempl÷je, skatina formuotis mazgelius iš kurių gali susidaryti piktybin÷ sarkoma. (Dvir E et al.,
2008) Kiti pirminiai navikai - fibrosarkoma, osteosarkoma ir nediferencijuotos karcinomos.
Nepiktybiniai navikai stempl÷je yra skirtingų rūšių. Lejomiosarkomą dažnai pasitaiko senyvo
amžiaus šunims ir dažniausiai aptinkami audiniuose, supančiuose stemplę.
Jungtin÷se Amerikos valstijose, Spirocerca lupi dažniausiai sukelia stempl÷s fibrosarkomas,
kai kurios iš jų transformuoja ir sukelia osteogenines sarkomas. Dideli pažeidimai randami
krūtinin÷je stempl÷je, būtent šioje dalyje randamas parazitas. Suaugęs S. lupi parazitas gyvena
stempl÷s sienoje. Parazitas deda kiaušinius, kurie keliauja į stempl÷s spindį ir yra staigiai
pašalinami iš organizmo su išmatomis. Kiaušiniai praryjami koprofaginių vabalų jauniklių, po kurių
susidaro cistos, o jų viduje lervos. Ši stadija yra infekcin÷ šunims. Lervos taip pat gali būti
praryjamos graužikų bei paukščių, kurie atlieka transportinę funkciją ir yra tarpiniai šeimininkai.
Šios stadijos metu vyksta lervų išsilaisvinimas iš cistų. Šunys yra galutinis šeimininkas. Kai
galutinis šeiminkas praryja vabzdį (tarpinį šeimininką), cistin÷ lerva išsilaisvina, vyksta invazija į
pilvo sieną, o tada lerva migruoja į aortą per išorinio sluoksnio kraujagyslių sieneles. Lervos
koncentruojasi krūtinin÷je aortos dalyje ir migruoja į smulkias stempl÷s kraujagysles, kur subręsta.
Lervos, kurios migruoja į kitus audinius, v÷l suformuoja cistas. Lervin÷ migracija ir kirmino
mazgeliai stempl÷je gali sukelti gretimo stuburo slankstelio spondilitą ir aortos aneurizmą taip pat
kaip ir granulomines žaizdas bei stempl÷s neoplaziją. (Withrow, MacEwen's, 2007)
Stempl÷s navikai geriausiai diagnozuojami darant endoskopiją. (Ranen et al., 2004a)
Klinikiniai požymiai
19
Stempl÷s navikai dažniausiai pasitaiko šunims ir kat÷ms šešių metų amžiuje. Stempl÷s
neoplazijos klinikinis požymis yra l÷tai progresuojanti stempl÷s stenoz÷. Dažniausiai pastebimi yra
atpylimas, disfagija, seil÷tekis, odinofagija ir svorio netekimas. Šunims su spirocerkoze klinikiniai
požymiai gali būti labai įvairūs, įskaitant kv÷pavimo sutrikimus ir hemotoraksą, atsirandantį d÷l
kraujagyslių aneurizmos. ( J. Morris, J. Dobson, 2001)
Gydymas
Chirurginis navikų šalinimas gali sukelti įvairias komplikacijas. Piktybinių navikų atsiradimo
prognoz÷s blogos. Chirurginis įsikyšimas dažnai nepraktikuojamas d÷l didel÷s pooperacinio
susiaur÷jimo galimyb÷s. Spindulin÷ terapija gali palengvinti, bet spindulių sukelta komplikacija yra
ezofagitas. Navikinių susiaur÷jimų pl÷timas gali sukelti palengv÷jimą, bet po to būtina įd÷mi
priežiūra, norint išvengti stempl÷s perforacijos.
S.lupi infekcijos gydymas yra dizofenolio, dietilkarbamazino, ditiazino jodido naudojimas ir
chirurginis stempl÷s granulomos pašalinimas. Fenbendazolis ir panašios medžiagos gali būti
naudingi priedai, nes jie yra efektyvūs prieš spirocerkos lervas audiniuose.
Doramektinas buvo atrastas neseniai, kaip efektyvus vaistas nuo S.lupi. ( Berry, 2000 and Lavy
et al., 2002)
1.9 Išvarža
Diafragmos perforacija, per kurią eina stempl÷, vadinama stempl÷s išvarža. Stemplę palaiko
diafragminiai stempl÷s raiščiai, kurie normaliai leidžia tik nedidelius kranialinius judesius,
pilviniam stempl÷s segmentui. Įgimti ar įgyti pažeidimai gali sąlygoti ašinę (slankią) išvaržą.
Slankiojančios išvaržos atsiranda d÷l diafragminių stempl÷s raiščių tempimų, leidžiančių atsirasti
pilvin÷s stempl÷s išvaržai, skrandžio – stempl÷s mazgams, skrandžio kardijoms ir kartais kitų pilvo
dalių ar kitų pilvinių organų išvaržoms. Skrandžio – stempl÷s refliuksas dažnai lydi šunų ir kačių
išvaržą ir sukelia ezofagitą. Ezofagito priežastys dažnai gali did÷ti d÷l refliukso. Yra žinomos tiek
įgimtos, tiek įgytos išvaržos. Įgimta yra dažniausiai aptinkama ir daugiausiai aprašyta. Išvaržos gali
atsirasti kaip traumos rezultatas ir yra susijusios su raumenų tetanusu. (W. Grant Guilford, 1996)
Klinikiniai požymiai
Klinikiniai kačių ir šunų išvaržos požymiai - pasikartojantys atpylimai, v÷mimai, dispn÷ja
(dusulys, pasunk÷jas kv÷pavimas), gausus seil÷jimasis. Palpuojant pilvą, gali pasireikšti skausmas.
Sergančių gyvūnų ligos simptomai nepasireiškia. Klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškia
įgimtoje formoje. Esant įgimtai išvaržai, rentgenografiniai tyrimai rodo kaudodorsalinį vidin÷s
20
krūtin÷s ląstos audinio tamsumą. Daugelis šunų su išvaržomis gali tur÷ti antrinį stempl÷s
išsitempimą. Išvarža susijusi su stempl÷s sutrump÷jimu. Chroniškas skrandžio – stempl÷s
refliuksas gali sąlygoti stempl÷s sutrump÷jimą, sukeliant stempl÷s randuotumą.
Gydymas
Medikamentinis išvaržos gydymas – neveiksmingas, reikalinga chirurgin÷ operacija.
Pooperacin÷s komplikacijos pasitaiko dažnai ir mirštamumas yra didelis. Chirurgin÷ technika turi
būti pasirenkama labai atidžiai, norint, kad operacija praeitų s÷kmingai bei išvengti įvairių
komplikacijų, kaip skrandžio timpanija d÷l negal÷jimo atsirūgti.
Palyginimui, gyvūnai turintys įgimtas išvaržas su tais, kurie turi įgytus pažeidimus, pastarieji
labai gerai reaguoja į medicininį gydymą. Sergantys katinai ir šunys turi būti šeriami dažnai, bet
labai mažais kiekiais (tam, kad sumaž÷tų skrandžio spaudimas ir refliuksas). Kaip ir refliuksiniam
ezofagitui, lengva dieta turi pranašumų. Efektyviausias medicininis gydymas - sukralfatu, H₂
receptorių blokatoriais ir prokinetikais, tokiais kaip metoklopramidas. Gyvūnai su didel÷mis
įgytomis išvaržomis bei gyvūnai, kuriems medikamentinis gydymas nepadeda, yra atliekama
chirurgin÷ operacija. (Karen M. Tobias, Spencer A. Johnston, 2012)
21
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1 Tyrimo objektas
Tyrimai buvo atlikti Kauno smulkių gyvūnų klinikoje X, laikotarpyje nuo 2011 iki 2013 metų.
Buvo tiriami šunys, kuriems pasireišk÷ klinikiniai požymiai, būdingi virškinamo trakto ligoms -
v÷mimas, v÷mimas iškart po valgio, v÷mimas su krauju, gausus seil÷jimasis, kos÷jimas ir bandymai
atsikos÷ti, riaug÷jimas, skausmingas rijimas. Apžiūros metu buvo tiriamas kiekvienas pacientas, jo
amžius, lytis, veisl÷, klinikiniai požymiai.
2.2 Tyrimo eiga
Labai svarbu surinkti anamnez÷s duomenis ir juos įvertinti. Iki klinikinių tyrimų būtina
išsiaiškinti, kokiu pašaru šuo buvo maitinamas, ar nebuvo keistas pašaras, ar neduodama gyvūnui
papildomai kaulų, kaip jis auginamas - ar namie, ar lauke, kada susirgo, ar anksčiau nebuvo
pasteb÷ta jokių klinikinių požymių, prieš kiek laiko buvo pasteb÷ti pirmi simptomai, kokiais
medikamentais buvo gydyti..
Surinkus visą anamnezę šuo yra pasveriamas. Tada yra įvertinamas gyvūno eksterjeras –
įmitimas, kailio ir odos būkl÷, ir bendra organizmo būkl÷. Apžiūrimos ir įvertinamos gleivin÷s,
burnos ertm÷, matuojama kūno temperatūra, pulsas, kapiliarų prisipildimo greitis, apčiuopiami
limfiniai mazgai. Priklausomai nuo klinikinių požymių yra pasirenkamas tolimesnis tyrimas.
Pasirinktinai atliekami specialūs tyrimai.
Rentgenografija ar kontrastin÷ rentgenografija.
Norint atlikti rentgenografiją, atliekama sedacija. Rentgenologinis tyrimas buvo atliekamas
tiems pacientams, kuriems buvo įtariami stempl÷s svetimkūniai ar kitos stempl÷s ligos. Kontrastin÷
rentgenografija atliekama su bario sulfatu, kuris slinkdamas stemple sutepa jos sieneles ir labai
gerai matomas stempl÷s spindis ir jo pakitimai.
Endoskopija.
Endoskopija – tai toks tyrimo metodas, kurį gydytojas taikydamas gali apžiūr÷ti iš vidaus
tuščiavidurį organą, jį įvertinti ir pamatyti pakitimus, paimti m÷ginius tyrimams ir net pagydyti.
22
Endoskopas – tai medicinins prietaisas, kurį sudaro ilgas, plonas, lankstus vamzdis, kuris turi
šviesos ir vaizdo kamerą.
Norint endoskopuoti stemplę atliekama sedacija. Endoskopija buvo atliekama tiems pacientams,
kuriems buvo įtariami stempl÷s svetimkūniai, norint pamatyti koks tai svetimkūnis ir ar neįmanoma
jo nustumti į skrandį.
Kraujo tyrimas.
Morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimas.
Morfologiniai kraujo rodikliai buvo nustatomi laboratorijoje su IDEXX LaserCyte kraujo
analizatoriumi. Prieš tai kraujo ÷mimo vieta nuskutama ir dezinfekuojama, kraujas buvo imamas iš
v. brachialis superficialis į m÷gintuv÷lius su EDTA antikoaguliantu (pa÷mus kraują, m÷gintuv÷lį
būtina švelniai pavartyti, kad kraujas susimaišytų su antikoaguliantu).
Vertinami parametrai: RBC (eritrocitai), HGB (hemoglobinas), HCT (hematokritas), RDW
(eritrocitų apimties variacija), MCV (vidutinis eritrocito tūris), MPV (vidutinis trombocitų tūris),
MCH (vidutinis eritrocito hemoglobinas), MCHC (vidutin÷ eritrocito hemoglobino koncentracija),
MPV (vidutinis trombocitų dydis), WBC (leukocitai), EO (eozinofilai), BASO (bazofilai), THR
(trombocitai), NEU (neutrofilai), LYM (limfocitai), MONO (monocitai), EOS (eozinofilai), PCT
(trombokritas).
Biocheminiai kraujo tyrimai buvo atliekami Reflotron Plus aparatu. Kraujo ÷mimui naudojami
m÷gintuv÷liai su heparinu.
Vertinami parametrai: AST (aspartataminotransferaz÷), ALT (alaninaminotransferaz÷), BIL
(bilirubinas), CREA (kreatininas), UREA (šlapalas), GLU (gliukoz÷).
AST norma šunims iki 41,8 – 52,8 U/l
ALT norma šunims iki 89 – 125 U/l
BIL norma šunims iki 8,55 µmol/l
CREA norma šunims iki 159 µml/l
UREA norma šunims iki 8,99 – 12,32 µmol/l
GLU norma šunims iki 4,1 – 6,99 mmol/l
2.3 Tyrimų metu naudotos medžiagos, įrankiai ir įranga
� Narkoz÷ (Bioketan ir Xylazine 2%);
� Kateteriai;
23
� Bintai ir tampon÷liai;
� Peroksidas 3%;
� Skutimo mašin÷l÷;
� M÷gintuv÷liai kraujui paimti (m÷gintuv÷liai su EDTA antikoaguliantu, m÷gintuv÷liai
su heparinu);
� Endoskopas;
� Rentgenas;
� Kraujo morfologijos tyrimo aparatas (IDEXX LaserCyte);
� Kraujo biochemijos tyrimo aparatas (Reflotron Plus).
24
2.4 Stempl÷s ligų tyrimo schema
Pacientas
Anamnez÷
Klinikinis tyrimas
Gydymas
Rentgenologinis tyrimas
Neigiamas
Teigiamas Endoskopija
Teigiamas
Neigiamas
Galutin÷ diagnoz÷
Papildomi tyrimai
Priklausomai nuo ligos, paskiriama
gydymas
Dieta
Gyvūno steb÷jimas ir
priežiūra
Prognoz÷
25
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APIBENDRINIMAS
Tyrimo metu, nuo 2011 iki 2013 m., buvo tiriami gyvūnai, kuriems pasireišk÷ simptomai
būdingi stempl÷s ligoms (ezofagitai, stempl÷s svetimkūniai, stempl÷s susiaur÷jimai, kraujagyslinio
žiedo anomalijos, neoplazijos, stempl÷s divertikulai), išviso pasitaik÷ 28 šunų su stempl÷s ligomis.
Viso tyrimo metu buvo užregistruoti ir gydyti 2865 šunys su įvairiausiais susirgimais,
neatsižvelgiant į jų amžių, veislę, lytį.
Per visą tyrimo laiką, buvo surinkta informacija kokios ligos dažniausiai pasireiškia klinikoje.
Daugiausiai klinikoje diagnozuojami susirgimai buvo virškinimo organų ligos, kurių buvo
diagnozuota 855 atvejai ir tai sudar÷ 29,90%. Rečiau pasitaik÷ odos ligos, kuriomis sirgo 432
pacientai (15,08%), šlapimo organų ligos - 319 atvejų (11,12%), lytinių organų ligos – 278 atvejai
(9,7%), kv÷pavimo organų ligos – 187 pacientai (6,5%) ir kitos ligos (širdies ir kraujagyslių ligos,
nervų ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai ir kitos ligos), kuriomis sirgo 794 pacientai (27,7%).
2 pav. Dažniausiai diagnozuojamos šunų ligos
26
4.1 Diagnozuotos šunų stempl÷s ligos
3pav. Diagnozuotos šunų stempl÷s ligos
Diagramoje (3 pav.) pavaizduota dažniausiai pasitaikantys šunų stempl÷s susirgimai. Tarp
susirgimų dažniausiai pasitaik÷ ezofagitai – 13 atvejų (46%) ir stempl÷s svetimkūniai - 11 atvejų
(39%), kraujagyslinio žiedo anomalijos – 2 atvejai (7%). Rečiausiai pasitaik÷ stempl÷s divertikulas
– 1 atvejis (4%) ir stempl÷s plyšimas – 1 atvejis (4%). Tams (1996) literatūroje mini, kad ezofagitai
pasitaiko dažnai, tačiau jų klinikiniai požymiai yra labai panašūs į gastrito (v÷mimas, v÷mimas su
krauju, svorio netekimas, nenoras ÷sti ir kiti), tod÷l dažnai gydoma pagal simptomus, kaip gastritą.
Steiner (2008) teigia, kad stempl÷je svetimkūniai pasitaiko dažnai.
4.2 Klinikinių požymių pasireiškimas
1 lentel÷. Klinikinių požymių pasireiškimo dažnis
Klinikiniai
požymiai
Stempl÷s
svetimkūnis
N=11
Kraujagyslinio
žiedo
anomalija
N=2
Stempl÷s
divertikulas
N=1
Ezofagitas
N=13
Stempl÷s
plyšimas
N=1
V÷mimas 11 2 1 13 1
Dehidratacija 7 2 1 8 1
Sutrikęs
apetitas
11 2 1 13 1
27
Pakilusi
temperatūra
0 0 0 6 1
Subnormali
temperatūra
11 2 1 7 0
Svorio
netekimas
9 2 1 11 1
Gausus
seil÷jimasis
11 1 0 6 0
Kos÷jimas 11 1 1 1 0
Klinikinio tyrimo metu buvo nustatyti klinikiniai požymiai, būdingi stempl÷s ligoms (lentel÷ Nr.
1).
Iš lentel÷je pateiktų duomenų matome, kad dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai, esant
stempl÷s svetimkūniams, buvo v÷mimas, sutrikęs apetitas, gausus seil÷jimasis ir kos÷jimas. Jie
pasireišk÷ visiems šunims su stempl÷s svetimkūniais (100%). Rečiau buvo stebimas svorio
netekimas (82%), dehidratacija (64%). Hedlund (2007) teigia, kad esant svetimkūniams stempl÷je,
gyvūnams būdingas gausus seil÷jimasis, kos÷jimas, v÷mimas, o dehidratacija pasireiškia ne visada,
nes jei stempl÷ yra dalinai užsikimšusi, skysčių gyvūnas nepraranda.
Gyvūnams, su kraujagyslinio žiedo anomalija, dažniausiai pasireišk÷ v÷mimas, dehidratacija,
sutrikęs apetitas, subnormali kūno temperatūra ir svorio netekimas (100%). Rečiau pasitaik÷ gausus
seil÷jimasis ir kos÷jimas (50%). Ricardo (2001) rašo, kad sergantys šuniukai būna nusilpę ir
sunykę.
V÷mimas ir sutrikęs apetitas pasireišk÷ prie ezofagitų visiems gyvūnams (100%). Rečiau jiems
buvo stebimas svorio netekimas (85%) ir dehidratacija (62%). Rečiausiai pasitaik÷ pakilusi
temperatūra ir gausus seil÷jimasis (46%) bei kos÷jimas (8%). Guilford (1996) mini, kad sergantys
gyvūnai netenka svorio, padid÷ja seil÷jimasis ir gali pasireikšti v÷mimas su krauju.
Dažniausi klinikiniai požymiai, esant stempl÷s divertikului, buvo v÷mimas, dehidracija, sutrikęs
apetitas, svorio netekimas, kos÷jimas (50%). V÷mimas, dehidracija, sutrikęs apetitas, pakilusi kūno
temperatūra ir svorio netekimas buvo būdingi prie stempl÷s plyšimo (100%).
28
4.3 Dažniausiai pasitaikantys svetimkūniai stempl÷je
4 pav. Dažniausiai pasitaikantys svetimkūniai stempl÷je
Atlikus tyrimą ir išanalizavus dažniausiai pasitaikiusius stempl÷s svetimkūnius pas tirtus šunis,
paaišk÷jo, kad dažniausiai pas juos randami svetimkūniai yra kaulai (46%), rečiau aptinkami žaislai
(27%), rečiausiai pasitaiko žvejybos kabliukai (18%) ir siūlai (9%). Tobias (2012) nurodo, kad pas
šunis dažniausiai aptinkami kaulai ar kaulų fragmentai, o tik pas kates žaislai, žuvų kabliukai ir kiti
svetimkūniai.
4.4 Ezofagitų pasireiškimas
5 pav. Pirminių ir antrinių ezofagitų pasireiškimas
29
Išanalizavus diagramą (5 pav.) pirminių ir antrinių ezofagitų pasireiškimą, matome, kad
dažniausiai pasireiškia antriniai ezofagitai – 9 atvejai (69%). Rečiau diagnozuojami pirminiai
ezofagitai – 4 atvejai (31%). Diferencijuojant pirminius ir antrinius ezofagitus atliekami kraujo
tyrimai. Kaip matome, 9 šunims pasitaik÷ antriniai ezofagitai. 4 šunims iš jų buvo diagnozuotas
l÷tinis inkstų nepakankamumas, kadangi buvo stipriai padid÷ję UREA ir CREA kiekiai, o likusiems
5 – buvo diagnozuotas ūmus kepenų nepakankamumas, nes buvo padid÷ję AST, ALT, BIL kiekiai.
Šios dvi ligos suk÷l÷ antrinį ezofagitą. Tams (1996) taip pat nurodo šias ligas kaip vieną iš
priežasčių, galinčių sukelti antrinį ezofagitą. Dažniausiai ligos baigtis priklauso nuo pagrindinio
susirgimo, kiek pavyksta jį išgydyti.
Pirminio ezofagito priežastys gali būti įvairios: dirginančios nuodingos medžiagos, terminiai
nudegimai, svetimkūniai, infekcijos, silpni ir ilgai trunkantys v÷mimai, stempl÷s refliuksas,
gastritai.
4.5 Veisl÷s įtaka stempl÷s ligų pasireiškime
6 pav. Veisl÷s įtaka stempl÷s ligų pasireiškime
Tyrimo metu buvo pasteb÷ta, kad mažų veislių šunys dažniau serga ezofagitu, jiems taip pat
dažnai diagnozuojami svetimkūniai stempl÷je. Iš klinikoje apsilankiusių smulkių veislių šunų (8
atvej.) vienam toy terjerui nustatytas ezofagitas (12%) bei septyniems gyvūnams
nustatyti,svetimkūniai stempl÷je: dviems Vakarų baltiesiems škotų terjerams (25%), Džeko Raselui,
Jorkšyro terjerui,ir Prancūzų buldogui (po 1 atvej.), ir dviems mišrių veislių šunims. Tuo tarpu
vidutinių veislių šunys sirgo rečiausiai. Iš viso diagnozuota šios grup÷s gyvūnams stempl÷s
susirgimų 7 atvejai, tai : svetimkūniai stempl÷je (3 atvej., 43%), ezofagitai (3 atvej., 43%) ir
30
stempl÷s plyšimas (1 atvej., 14%). Daugiausiai susirgimų diagnozuota didelių veislių šunims, net 13
atvejų. Daugiausiai pasireišk÷ ezofagitai (77%), kuriuo sirgo įvairių didelių veislių šunys. Dviems
Vokiečių aviganiams diagnozuota kraujagyslinio žiedo anomalija (15%), vienam Labradoro
retriveriui - stempl÷s divertikulas (8%). Iš gautų rezultatų matome, kad veisl÷ didžiajai daliai
susirgimų įtakos neturi, tačiau mano tyrimo metu daugiausiai stempl÷s ligų pasitaik÷ didelių veislių
šunims. Tyrimo metu du vokiečių aviganiai sirgo kraujagyslinio žiedo anomalija. Remiantis
Guilford (1996), Vokiečių aviganiai turi didesnę tikimybę susirgti šia liga nei kitų veislių šunys.
4.6 Amžiaus įtaka stempl÷s ligų pasireiškimui
7 pav. Amžiaus įtaka stempl÷s ligų pasireiškimui
Tirtų šunų amžius įvairus. Dažniausiai šunys sirgo nuo 1 iki 4 metų amžiaus (10 atvejų) ir
vyresni nei 4 metų amžiaus (9 atvej.). Nuo 1 iki 4 metų amžiaus šunims, net penkiem iš jų, buvo
diagnozuoti stempl÷s svetimkūniai. Taip pat šioje amžiaus grup÷je vienam šuniui buvo stempl÷s
plyšimas, kurį įtakojo stempl÷s svetimkūnis, bei vienam – stempl÷s divertikulas. Dviem pacientams
šioje grup÷je diagnozuotas ezofagitas. Vyresniems nei 4 m. amžiaus šunims diagnozuoti ezofagitai
(8 atvj.) ir svetimkūnis stempl÷je (1 atvj.). Nuo 6 m÷nesių iki 1 metų amžiaus gyvūnams dažniausiai
buvo diagnozuoti stempl÷s svetimkūniai (4 atvj.) ir ezofagitai (2 atvj.). Mažiausiai susirgimų
diagnozuota iki 6 m÷nesių amžiaus gyvūnams (3 atvej.). Vienam šuniui buvo diagnozuotas
31
stempl÷s svetimkūnis, o dviem pacientams buvo diagnozuotos kraujagyslinio žiedo anomalijos.
Tobias (2012) teigia, kad kraujagyslinio žiedo anomalijos dažniausiai pasireiškia nuo 2 iki 6
m÷nesių amžiaus šunims, bei kad dažniausiai Vokiečių aviganiams ir Airių seteriams.
Išanalizavus duomenis, šunis su stempl÷s ligomis galima suskirstyti į dvi amžiaus grupes: šunys
iki 4 metų ir vyresni.
Tyrimo metu daugiausiai pacientų buvo iki 4 metų amžiaus, tai sudar÷ 68%, o likusi dalis – virš
4 metų - sudar÷ 32%. Lyginant su įvairių autorių (Tams 1996, Ricardo 2001, Slatter 2003,)
nuomone, stempl÷s susirgimai (kraujagyslinio žiedo anomalijos, ezofagitai, stempl÷s divertikulai)
pasireiškia dažniausiai jauniems šunims. Tačiau neatmetama galimyb÷, kad ir vyresniems šunims
gali pasireikšti stempl÷s sutrikimai pvz. stempl÷s svetimkūniai, kadangi daugelis šeimininkų net
nesusimąstydami duoda savo augintiniams kaulų, kurie d÷l savo kampuotumo, įstrižumo ir didumo
kartais įstringa stempl÷je. Ezofagitai diagnozuojami dažniausiai vyresnio amžiaus šunims kaip
antrin÷ liga.
4.7 Rentgenografinis tyrimas
Rentgeninis tyrimas leidžia pamatyti ne tik kaulus, bet ir vidaus organus bei leidžia diagnozuoti
įvairius susirgimus.
Rentgeninis tyrimas naudojant kontrastines medžiagas pagelbsti diagnozuojant stempl÷s
susirgimus, kaip: kraujagyslinio žiedo anomaliją, stempl÷s divertikulus, stempl÷s perforacijas,
išvaržas, svetimkūnius, stempl÷s neoplazijas.
Atliekant šiuos tyrimus gyvūnas gali būti sąmoningas, tačiau dažniausiai atliekama lengva jo
sedacija. Įtariant stempl÷s ligas naudojamas bario sulfato skystis arba pasta, kurie slinkdami stemple
ją sutepa ir rentgeno nuotraukose tampa gerai matomi stempl÷s pakitimai. Tačiau jei gyvūnas yra
pa÷dęs, bario sulfatas susimaišo su maistu esančiu virškinimo trakte ir reik÷tų atkreipti d÷mesį
vertinant tyrimo rezultatus.
Šuo dažniausiai yra guldomas ant kairiojo ar dešiniojo šono, tod÷l kad tokios nuotraukos yra
labiau informatyvios. Tačiau kartais papildomai daromos dorsoventralin÷s rentgeno nuotraukos.
Diagnozuojant stempl÷s ligas rentgenologinis tyrimas buvo atliktas visiems pacientams.
Visiems šunims šis tyrimo metodas suteik÷ informacijos apie esamus stempl÷s susirgimus.
32
Stemples svetimkūniai
8 pav. Svetimkūnis (kabliukas) 2 m. šuns stempl÷je (Kauno smulkių gyvūnų klinika X)
9 pav. Svetimkūnis (kaulas) 9m÷n. šuns stempl÷je (Kauno smulkių gyvūnų klinika X)
33
10 pav. Svetimkūnis (žaislas su pilna spindžio obturacija) 3m. 4m÷n. šuns stempl÷je (Kauno
smulkių gyvūnų klinika X)
Kraujagyslinio žiedo anomalijos
11 pav. Susidaręs vaskuliarinis žiedas aplink stemplę. Šuo, 3 m÷n. (Kauno smulkių
gyvūnų klinika X)
34
Stempl÷s sienos plyšimas
12 pav. Kontrastas išsiliejęs už stempl÷s ribų. Šuo, 3m. (Kauno smulkių gyvūnų klinika X)
35
Gydymas
Kiekvienas pacientas buvo gydomas individualiai, tai priklaus÷ nuo ligos. Visiems pacientams
buvo atliekamas rentgeninis tyrimas, endoskopija bei kraujo tyrimai.
Diagnozavus kraujagyslinio žiedo anomaliją, stempl÷s svetimkūnius ir stempl÷s plyšimą, buvo
atliekamos chirurgin÷s operacijos. Prieš operaciją individualiai buvo pasirenkama narkoz÷ ir jos
kiekis.
Visiems pacientams po operacijos buvo taikoma griežta bado dieta 3 – 4 dienas. Jiems buvo
įstatomi intraveniniai kateteriai ir injekuojami elektrolitų tirpalai, gliukoz÷, kiti preparatai, kad būtų
palaikomas organizme skysčių balansas bei suteikiamas reikalingas individualus gydymas. Taip pat
daugeliui jų buvo skiriami analgetikai, priešuždegiminiai vaistai bei plataus spektro antibiotikai.
D÷l kraujagyslinio žiedo anomalijos pacientai buvo atidžiai stebimi, kad nedūstų. Dūstantiems
pacientams buvo skiriamos deguonies procedūros.
Po bado dietos, buvo taikoma pusiau alkana bado dieta, buljonai, duodamas švelnus, lengvas
maistas.
Pirminis ezofagitas buvo gydomas dieta 1-2 paras, naudojami skrandžio sulčių rūgštingumą
mažinantys vaistai – ranitidinas bei leidžiamas metoklopramidas, cerenia, kad sustabdyti v÷mimą.
Po bado dietos, pereita prie pusiau alkanos dietos – švelnus, lengvai virškinamas maistas. Antrinis
ezofagitas buvo gydomas priklausomai nuo to, kas suk÷l÷ ligą. Antrinio ezofagito gydymas buvo
toks pat, kaip ir pirminio, kartu gydant ir pagrindinę ligą (inkstų, kepenų nepakankamumą).
36
4. Išvados
1. Dažniausios diagnozuojamos stempl÷s ligos buvo ezofagitas (46%) ir stempl÷s svetimkūniai
(39%). Kraujagyslinio žiedo anomalijos (7%), stempl÷s divertikulai (4%) ir stempl÷s
plyšimai (4%) šunims pasitaik÷ retai.
2. Šunims, sirgusiems stempl÷s ligomis, būdingiausi klinikiniai požymiai buvo v÷mimas
(100%), sutrikęs apetitas (100%), svorio netekimas (86%), rečiau kos÷jimas (50)% ir gausus
seil÷jimasis (61%).
3. Stempl÷je dažniausiai randami svetimkūniai buvo kaulai (46%) ir žaislai (27%).
4. Nustatyta, kad mažų veislių šunims dažniausiai buvo diagnozuoti svetimkūniai stempl÷je
(88%).
5. Kraujagyslinio žiedo anomalija sirgo du jauni ( 2-6 m÷n.) Vokiečių aviganių veisl÷s šunys.
6. Stempl÷s svetimkūniai, kraujagyslinio žiedo anomalija dažniausiai buvo diagnozuojama
jauniems, iki 4 metų amžiaus šunims, o ezofagitai - 4 metų ir vyresniems gyvūnams.
7. Diferencijuojant stempl÷s ligas būtina atlikti kontrastinį rentgenografinį ir endoskopinį
tyrimą, nes daugelis klinikinių požymių yra būdingi visoms stempl÷s ligoms.
8. Esant kraujagyslinio žiedo anomalijai, svetimkūniams stempl÷je bei stempl÷s plyšimo atveju
gydymas yra chirurginis. Ezofagito atveju naudojamas medikamentinis gydymas.
9. Kraujo tyrimai naudojami įvertinant bendrą organizmo būklę bei diferencijuojant ezofagito
priežastis.
37
5. Literatūros sąrašas
1. Adamama-Moraitou K.K., Rallis T.S., Prassinos N.N., Galatos A.D. Benign
esophageal stricture in the dog and cat: A retrospective study of 20 cases. 2002m.
2. Berry W.L. S. lupi esophageal granulomas in 7 dogs: resolution after treatment with
doramectin, J. Vet. Intern. Med., 14 (2000). 609–612 p.
3. Dvir E, Kirberger RM, Mukorera V, van der Merwe LL, Clift SJ., Clinical
differentiation between dogs with benign and malignant spirocercosis. 2008m.
4. Ettinger S.J., Feldman E.C. Textbook of Veterinary Internal Medicine. Canada.
2009m.
5. Genta R. M., Spechler S. J., Kielhorn A. F. The Los Angeles and Savary–Miller
systems for grading esophagitis: utilizationand correlation with histology. 2011m.
6. Glazer A., Walters P. Esophagitis and Esophageal Strictures. 2008m.
7. Gualtieri M. (2001) Esophagoscopy. Veterinary Clinics of North America: Small
Animal Practice 31. 605–630 p.
8. Guilford W.G., Center S.A., Strombeck D.R., Williams D.A., Meyer D.J. Strombeck's
Small Animal Gastroenterology. 1996m.
9. Hedlund C. S., Johnson A., L., Schulz K., S., Howard B., S., Willard M., D., Bahr A.,
Carroll G., L. Small Animal Surgery. 2007m. 384 – 409 p.
10. Kim N.S., Alam M.R., Choi I.H. Persistent right aortic arch and aberrant left
subclavian artery in a dog: a case report. 2006m.
11. King JM. Esophageal foreign body and aortic perforation in a dog. Vet
Med 2001; 96:828.
12. Koc Y., Turgut K., Sen I., Alkan F., Birdane F.M. Persistent Right Aortic Arch and Its
Surgical Correction in a Dog. 2004m.
13. Lavy E., Aroch I., Bark H., Markovics A., Aizenberg I., Mazaki-Tovi M., Hagag A.,
Harrus S. Evaluation of doramectin for the treatment of experimental canine spirocercosis. Vet.
Parasitol., 109 (2002). 65–73 p.
14. Morris J., Dobson J. Small Animal Oncology. 2001m. 125 – 127p.
15. Orton E. C. Small animal thoracic surgery. 1995. Williams & Wilkins, Orton EC:
Esophagus
16. Ranen E., Lavy E., Aizenberg Z., Perl S., Harrus S. Spirocercosis-associated
oesophageal sarcomas in dogs. A retrospective study of 17 cases (1997–2003). 2004m.
38
17. Ricardo C., Augusto A., Canavese S., Marcos A., Ticona E., Fernandes M., Rita M.,
Singareti F., Double Aortic Arch in a Dog (Canis Familiaris): a Case Report, 2001m.
18. Steiner J. M. Small Animal Gastroenterology. 2008m. 139 – 151 p.
19. Tams T.R. Disease of the esophagus. In: Handbook of Small Animal
Gastroenterology. 2nd edn. Ed T. R.Tams. W.B. Saunders, Philadelphia, PA, USA. 2003m. 151–
155 p.
20. Tams T.R. Handbook of Small Animal Gastroenterology. 1996m. 163 – 215 p.
21. Thomas D. A., Simpson J.W., Hall E. J. Manual of Canine and Feline
Gastroenterology. 1996m. 67 – 90 p.
22. Tilley L.P., Smith F.W.K.. Blackwell’s Five – Minute Veterinary Consult: Canine and
Feline. 2007m., 445 – 450 p.
23. Tobias K.M., Johnston S. A. Veterinary Surgery Small Animal. 2012m. 1461 – 1484
p.
24. Willard M. D. (2004) Recognizing and treating esophageal disorders in dogs and
cats. Veterinary Medicine 99, 448–454p.
25. Withrow, MacEwen's. Small Animal Clinical Oncology. 2007m. 477 – 478 p.
26. Х.Г. Ниманд, П.Ф. Сутер., БОЛЕЗНИ СОБАК практическое руководство для
ветеринарного врача”, 1998г., 519 Стр.