Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Tomas Viselga
Šunų kelio sąnario kryžminių raiščių bei girnelės ligų
diagnostika ir chirurginis gydymas Canine cruciate ligament and patella luxation diagnostics and
surgical treatment
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil.dr. Vidmantas Bižokas
Kaunas, 2017
2
DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ,,Šunų kelio sąnario kryžminių raiščių bei
girnelės ligų diagnostika ir chirurginis gydymas''.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2016-12-14 Tomas Viselga
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2016-12-14 Tomas Viselga
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
2016-12-14 prof. habil. dr. Vidmantas Bižokas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
2016-12-14 dr. doc. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
3
Turinys Turinys .................................................................................................................................................................... 3
SANTRAUKA ........................................................................................................................................................ 5
SUMMARY ............................................................................................................................................................ 6
ĮVADAS .................................................................................................................................................................. 8
1 LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................................... 10
1.1 Kelio girnelės sandara .......................................................................................................................... 10
1.1.1 Šlaunikaulinis blauzdikaulio sąnarys ................................................................................. 10
1.1.2 Meniskų raiščiai ................................................................................................................. 10
1.1.3 Šlaunikaulinio blauzdikaulio sąnario raiščiai ..................................................................... 11
1.1.4 Šlaunikaulinis kelio girnelės sąnarys .................................................................................. 11
1.1.5 Kelio sąnario raumenys ...................................................................................................... 12
1.2 Kryžminių raiščių sandara ir funkcija ............................................................................................... 12
1.3 Kryžminių raiščių trūkimo etiopatogenezė ........................................................................................ 13
1.4 Kryžminių raiščių pažeidimų klinikiniai simptomai ........................................................................ 14
1.5 Kryžminių raiščių pažeidimo diagnozavimas .................................................................................... 15
1.6 Kryžminių raiščių pažeidimų konservatyvus gydymas .................................................................... 17
1.7 Kryžminių raiščių chirurginis gydymas ............................................................................................. 18
1.8 Meniskų pažeidimų klasifikacija ........................................................................................................ 20
1.9 Meniskų pažeidimų klinikiniai simptomai ir diagnozavimas ........................................................... 20
1.10 Menisko trūkimo gydymo metodai ..................................................................................................... 21
1.11 Kelio girnelės išnirimo etiopatogenezė ............................................................................................... 21
1.12 Kelio girnelės išnirimų klasifikacija pagal laipsnius ......................................................................... 22
1.13 Kelio girnelės išnirimo gydymo metodai ............................................................................................ 23
1.13.1 Minkštųjų audinių rekonstrukcijos procedūros ........................................................................ 23
1.13.2 Kaulų rekonstrukcijos procedūros ............................................................................................. 25
2 MEDŽIAGOS IR METODAI ..................................................................................................................... 27
3 REZULTATAI ............................................................................................................................................. 30
3.1 Kelio girnelės išnirimų priežastys ir gydymo metodai ...................................................................... 30
3.2 Kelio priekinio raiščio pažeidimų priežastys ir gydymo metodai .................................................... 33
4 REZULTATŲ APTARIMAS ...................................................................................................................... 38
4.1 Kelio girnelės rezultatų aptarimas ...................................................................................................... 38
4.2 Kranialinio kryžminio raiščio rezultatų aptarimas .......................................................................... 39
IŠVADOS .............................................................................................................................................................. 41
LITERATŪROS SĄRAŠAS................................................................................................................................ 42
4
Priedai ................................................................................................................................................................... 46
5
SANTRAUKA
Šunų kelio sąnario kryžminių raiščių bei girnelės ligų diagnostika ir chirurginis gydymas.
Tomas Viselga
Magistro baigiamasis darbas
Darbo apimtis: 45 puslapiai, 25 paveikslėliai, 8 lentelės, 47 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: išsiaiškinti įvairių veiksnių įtaką šunų kelio girnelės išnirimui bei kelio raiščių
trūkimui, įvertinti klinikinio pasireiškimo formas, aptarti dažniausiai taikomus gydymo metodus.
Tyrimo metu buvo renkami ir nagrinėjami duomenys apie šunis su kelio girnelės išnirimais bei raiščių
pažeidimais. Darbo metu buvo siekta nustatyti šunų sergamumo dažnumą atsižvelgiant į pažeidimo
laipsnį, veislę, pažeidimo lokalizaciją, amžių, lytį, svorį. Taip pat praktiškai susipažinta su dažniausiai
taikomais kelio girnelės išnirimų bei raiščių pažeidimo gydymo metodikomis.
Renkant duomenis, buvo kreipiamas dėmesys į šunų pažeidimo laipsnį, veislę, pažeidimo lokalizaciją,
amžių, lytį, svorį.
Kelio girnelės išnirimas, jo laipsnis bei raiščių pažeidimai nustatytišunims atlikus užpakalinių kojų
ortopedinį tyrimą, atkreipiant dėmesį į kelio girnelės bei kryžminių raiščių pažeidimus kelio sąnaryje.
Gauti duomenys buvo registruoti skirstant kelio girnelės išnirimo bei raiščių trūkimo atvejus pagal
pažeidimo laipsnį. Statistinių duomenų apdorojimui naudota Statistica 2010 metų programinė įrangą.
Išanalizavus 2015 birželio mėn. – 2016 rugsėjo mėn. surinktus duomenis, nustatyta, kad iš 327 tirtų
atvejų, kelio girnelės išnirimu sirgo 28,13 proc., o raiščių trūkimu 71,83 proc. šunų. Dažniausiai
išnirimai diagnozuoti Jorkšyro terjerams, špicams, mišrūnams. Dažniausiai raiščių trūkimai diagnozuoti
Jorkšyro terjerams, mišrūnams, labradoro retriveriams. Nustatyta, kad labiausiai paplitęs 2 laipsnio
girnelės išnirimas bei priekinio kryžminio raiščio trūkimas kartu su menisko pažeidimu. Pagal gautus
duomenis, visi išnirimai buvo į medialinę pusę, visi raiščių trūkimai buvo priekinio kryžminio raiščio.
............Tyrimo metu nustatyta, kad kelio girnelės išnirimu bei raiščių trūkimu dažniausiai serga vyresni
nei 7 metų amžiaus šunys (atitinkamai 31,52 proc. ir 45,53 proc.). Atsižvelgiant į lytį, nustatyta, kad
dažniau serga patelės (girnelės - 56,52 proc., raiščių - 60 proc.) nei patinai.
Raktiniai žodžiai - girnelės išnirimas, kryžminių raiščių trūkimas, šunys, veislė, pažeidimo laipsnis,
lytis, amžius, svoris, pažeidimo lokalizacija.
6
SUMMARY
Canine cruciate ligament and patella luxation diagnostics and surgical treatment
Tomas Viselga
Master's thesis
The size of the work – 45pages, 25 pictures, 8 tables, 47 literature sources.
The purpose of the work was to find out different factors which influence patellar luxation and
cruciate ligament rupture in dogs, evaluate the clinical signs and discuss different treatment methods.
During the investigation work, information about patients with patellar luxation and cruciate
ligament rupture were collected and analysed. Factors such as injury level, breed, localization of the
injury, age, sex, weight were suspected to influence patellar luxation and cruciate ligament injuries.
Furthermore, practical knowledge of most commonly used treatment methods for patellar luxation and
cruciate ligament injuries were obtained.
During data collection a close look to damage level, breed, localization of the injury, age, sex,
weight was considered.
The degree of patellar luxation, cruciate ligament rupute were determined by doing orthopedic
examination of the rearlimb regarding the dislocalization of the patella, craniate cruciate ligament
rupture in the stifle joint. Data was obtained and registered, the cases of patellar luxation and cruciate
ligament rupture were divided according to the injury level. Collected data was statistically processed
using Statistica 2010 year software.
The collection of the data during 2015 June - 2016 September showed that from 327 cases
analyzed 28,13% were diagnosed with patellar luxation and 71,87 % with cruciate ligament rupture.
The most affected breeds for patellar luxation were Jorkshire terriers, Pomerian, mix breed and for
cruciate ligament rupture Jorkshire terriers, mix breed and labrador retrievers. Luxations in most cases
were grade 2 and cranial cruciate ligament was ruptured with complication of meniscal injury. All
luxations were medial, where rupture of the ligament were cranial. The most affected dogs with patellar
luxation and cruciate ligament rupture were found to be from group more than 7 years old (31,52%
and 45,53 proc. of all cases). Females were more affected than males (for patellar luxation - 56,52%,
for cruciate ligament rupture - 60 % of all cases).
Key words: patellar luxation, rupture of cruciate ligament, dog, breed, injury level, sex, age,
weight,.localization.of.the.injury.
7
SANTRUMPOS
CrCL (angl. cranial cruciate ligament) - priekinis kryžminis raištis;
CaCL (angl. caudal cruciate ligament) - užpakalinis kryžminis raištis;
TPLO (angl. tibial plateau leveling osteotomy) - blauzdikaulio sąnarinio paviršiaus plokštumą
koreguojanti osteotomija;
DJD (angl. degenerative joint diseases) - degeneracinės sąnarių ligos;
TWO (angl. tibial wedge osteotomy) - blauzdikaulio pleištinė osteotomija;
TTA ( angl. tibial tuberosity advancement) - blauzdikaulio šiurkštumos paaukštinimas.
8
ĮVADAS
Kelio sąnario kryžminių raiščių bei girnelės traumos - dažnai sutinkama šunų šlubavimo
priežastis. Plyšęs kelio kryžminis raištis bei girnelės išnirimas dažniau diagnozuojamas mažų veislių
šunims (1,2).
Kelio kryžminio raiščio plyšimai gali būti pilni, daliniai ar avulsinės kilmės (2). Kelio
kryžminių raiščių trūkimas yra vienas dažniausiai pasitaikančių ortopedinių susirgimų šlubuojantiems
šunims (2,3). Dėl patirtos traumos šunys turi 30-40 proc. tikimybę turėti kryžminio raiščio trūkį kitoje
kojoje per ateinančius 2 metus (4).
CrCL pažeidimai pasitaiko dažniau nei CaCL. CrCL funkcija yra riboti blauzdikaulio priekinį slydimą
šlaunikauliu, esant ištiestai kojai, stabilizuoti kelio sąnarį, kontroliuoti šlaunikaulio – blauzdikaulio
sąnario hiperekstenziją (1). CaCL funkcija yra riboti kelio judėjimą atgal (2).
Kelio girnelės išnirimas pagal tai, į kurią pusę išnyra girnelė, klasifikuojamas į medialinę,
lateralinę, abipusį, pagal priežastį - įgimtą bei igytą (1,5). Medialinis išnirimas pasitaiko dažniau nei
lateralinis (75-80 proc. visų atvejų), ypač mažų veislių šunims (4,5).Kelio girnelės funcija - kartu su
keturgalviu šlaunies raumeniu išlaikyti kelio sąnario stabilumą. Kelio girnelės normaliam
funkcionavimui reikalingas normalus tiesiomojo mechanizmo funkcionavimas (2).
Kelio girnelės stabilumo tyrimas pagal LDK (Lietuvos kinologų draugija) nuostatus yra
privalomas tam tikroms veisiamoms šunų veislėms (pvz.: jorkšyro terjeras ar mažieji špicai) (6). Anot
Gyvūnų ortopedijos fondo (Orthopedic Foundation for Animals) duomenų, 1974–2015 metais
dažniausiai kelio girnelės išnirimu serga špicai (37,2 proc., ištirta 725 atvejai), Jorkšyro terjerai (24,4
proc., ištirta 749 atvejai) bei Australijos terjerai (20,1 proc., ištirta 234 atvejai) (33). Todėl galima
teigti, jog šis darbas yra aktualus.
Meniskai - pusmėnuliniai diskai, esantys tarp blauzdikaulio plokštumos ir šlaunikaulio
skridinio. Menisko plyšimas dažniausiai siejamas su plyšusiu CrCL (2) ir gali būti matomas iki 50
proc. visų atvejų (4). Meniskų funkcija yra sąnario apkrovos metu padidinti kontaktuojantį paviršių,
sumažinant spaudimo jėgą, stabilizuoti kelio sąnarį sukimo metu (2).
Kelio kryžminių raiščių pažeidimai gali būti gydomi konservatyviai bei chirurgiškai. Pastarasis
siūlomas visų veislių bei dydžių šunims, užtikrinant optimalią raiščių funkciją. Konservatyvus
gydymas efektyvus šunims iki 10 kg (2).
9
Kelio girnelės išnirimai taip pat gali būti gydomi konservatyviai bei chirurgiškai. Pastarasis gali
būti taikomas ne iš karto, priklausomai nuo šuns amžiaus, veislės bei sąnarinių paviršių pažeidimo
laipsnio. Konservatyvus gydymas gali būti taikomas esant 1-3 laipsnio išnirimams, priklausomai nuo
klinikinių simptomų pasireiškimo (4,5).
Darbo tikslas: išsiaiškinti įvairių veiksnių įtaką šunų kelio girnelės išnirimui bei kelio raiščių
trūkimui, įvertinti klinikinio pasireiškimo formas, aptarti dažniausiai taikomus gydymo metodus.
Darbo uždaviniai:
1.Aptarti dažniausiai naudojamus gydymo metodus diagnozavus kelio girnelės išnirimą, kelio
sąnario priekinio kryžminio raiščio trūkimą.
2. Išsiaiškinti ar pažeidimo laipsnis, veislė, pažeidimo lokalizacija, amžius, lytis, svoris turėjo
įtakos kelio sąnario patalogijų pasireiškimui.
3. Aptarti naudojamų gydymo metodikų efektyvumą, diagnozavus kelio girnelės išnirimą ar kelio
sąnario kryžminio raiščio trūkimą.
10
1 LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Kelio girnelės sandara
Kelio sąnarys (articulatio genus) yra sudėtinis krumplinis ir priklauso vienaašių sąnarių tipui.
Šis sąnarys susideda iš:
1)Šlaunikaulinio blauzdikaulio sąnario (articulatio femorotibialis)
2)Šlaunikaulinio kelio girnelės sąnario (articulatio femoropatellaris) (7).
1.1.1 Šlaunikaulinis blauzdikaulio sąnarys
Šlaunikaulinis blauzdikaulio sąnarys yra tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio proksimalinės dalies
gumburų. Sąnario viduje randami du meniskai - pusmėnulio formos kremzlės, susiformavusios iš
sąnarinės kapsulės skaidulinio sluoksnio ir padengtos sinovijinėmis membranomis. Lateralinis
meniskas šiek tiek storesnis ir labiau išgaubtas nei medialinis. Judesių metu, meniskai amortizuoja,
saugo sąnarines kremzles nuo sužalojimo (7). Du trečdaliai menisko neturi kraujagyslių, todėl pažeidus
juos, gijimas yra labai sunkus ir ilgas (4). Sąnario kapsulė prisitvirtina savo skaiduliniu sluoksniu
(membrane fibrosa) prie sąnarinių paviršių ir menisko krašto, todėl pilnai dengia šlaunikaulio
gumburus (1 priedas) (8).
Šlaunikaulio blauzdikaulio sąnario raiščiai skirstomi į šlaunikaulinio blauzdikaulio sąnario ir
meniskų raiščius. Abu meniskai jungiasi prie blauzdikaulio proksimalinės dalies kranialiniu ir
kaudaliniu raiščiais. Lateralinis meniskas turi papildomą šlaunikaulinį raištį (1).
1.1.2 Meniskų raiščiai
Meniskų raiščiai jungia meniskus su blauzdikauliu bei šlaunikauliu (7). Keturi iš jų (po 2 iš
kiekvieno menisko) jungiasi su blauzdikauliu (3priedas):
Kaudaliniai raiščiai (ligamentum tibiale caudale menisci lateralis et medialis) – prasideda nuo
kaudalinės menisko dalies ir baigiasi: medialinis užpakalinės tarpgumburinės blauzdikaulio
pakylos duobėje, o lateralinis kaudaliai medialinio raiščio (7).
Kranialiniai raiščiai (ligamentum tibiale craniale menisci lateralis et medialis) – prasideda
priekinėje menisko dalyje ir užsibaigia priekinės tarpgumburinės blauzdikauliopakylos duobėje
kranialiai kryžminio bei meniskotibialinio raiščių prisitvirtinimo taškų prie blauzdikaulio (1,7).
11
Meniską su šlaunikauliu jungiantis raištis (ligamentum meniscofemorale) – prasideda nuo
lateralinio menisko kaudalinės dalies ir eidamas dorsaliai baigiasi prie šlaunikaulio medialinio
gumburo. Tai vienintelis raištis, jungiantis šlaunikaulį su menisku (7).
Skersinis kelio raištis (ligamentum transversum genus) – mažas skaidulinis tarpmeniskinis
raištis (1), jungiantis abiejų meniskų kranialinius kampus (7).
1.1.3 Šlaunikaulinio blauzdikaulio sąnario raiščiai
Šlaunikaulinio blauzdikaulio raiščiai susideda iš šoninių ir kryžminių raiščių (2priedas) (7):
Šoniniai raiščiai (ligamentum collaterale laterale et mediale) – lateralinis šoninis raištis
prasideda proksimaliai pakinklinio raumens (m.popliteus) nuo lateralinio šlaunikaulio gumburo
(8) ir prisitvirtina prie šeivikaulio galvos ir blauzdikaulio lateralinio gumburo (7). Medialinis
šoninis raištis prasideda nuo šlaunikaulio medialinio gumburo ir prisitvirtina proksimaliai
medialinėje blauzdikaulio dalyje (8).
Kryžminiai raiščiai (ligamentum cruciatum craniale et caudale) – išsidestę šlaunikaulio
tarpkrumplinėje duobėje ir skirstomi į kranialinį bei kaudalinį (1). CrCL prasideda šlaunikaulio
lateralinio gumburo kaudomedialinėje dalyje ir baigiasi tarpgumburinėje blauzdikaulio pakylos
centrinėje duobėje. CaCL prasideda medialinio šlaunikaulio gumburo lateraliniame paviršiuje ir
baigiasi blauzdikaulio pakinklinės įlankos lateralinėje dalyje (7).
Įstrižinis pakinklio raištis (ligamentum popliteum obliquum) – sudarytas iš skaidulinių pluoštų,
integruotų į sąnario kapsulę lateroproksimaline – mediodistaline kryptimis (1).
1.1.4 Šlaunikaulinis kelio girnelės sąnarys
Šlaunikaulinį kelio girnelės sąnarį sudaro kelio girnelės ir šlaunikaulio sąnariniai paviršiai.
Sąnarys priskiriamas slidinėjančiųjų sąnarių tipui, dėl girnelės judėjimo šlaunikaulio tarpkrumpline
duobe (8). Šlaunikaulinio kelio girnelės raiščiai yra skirstomi į:
Girnelės raištis (ligamentum patellae) – tai keturgalvio šlaunies raumens (m. quadriceps
femoris) sausgyslės dalis nuo kelio girnelės iki blauzdikaulio šiurkštumos. Šį raištį nuo girnelės
sąnario sinovijinės membranos skiria didelis kiekis riebalų, storesnių distalinėje dalyje. Kelio
girnelę tarpkrumplinėje duobėje laiko plona medialinė bei stora lateralinė (fascia lata)
šlaunikaulio fascijos (7).
Šoniniai šlaunikauliniai kelio girnelės raiščiai (ligamentum femoropatellare mediale et laterale)
– tai siauros skaidulos, kurios susijungia su virš jų gulinčia šlaunikaulio fascija (fasciae
femoris). Medialinis raištis yra mažesnis nei lateralinis (1).
12
Girnelės laikikiai (retinaculae patellae) – tai jungiamojo audinio pluoštas, kuris yra atskirtas
nuo fascijos tarp keturgalvio raumens sausgyslės, girnelės, šlaunikaulio gumburų bei
blauzdikaulio skridinio (1).
1.1.5 Kelio sąnario raumenys
Dauguma užpakalinės kojos raumenų veikia kaip kelio girnelės, nes įsiterpia į struktūras, kurios
yra kelio sąnario dalis arba yra žemiau minėtojo sąnario. Tačiau yra du raumenys, kurių veikimo jėga
nukreipta į kelio sąnarį:
Keturgalvis šlaunies raumuo (musculus quadriceps femoris) – jį dengia plačiosios fascijos
tempiamasis (m. tensor fasciae latae), siuvėjo (m. sartorius) raumenys, plačioji (fascia lata) ir
medialinė šlaunikaulio fascijos. Nors keturgalvio šlaunies raumens dalys prasideda skirtingose
vietose (tiesioji galva – nuo klubakaulio, kitos – nuo šlaunikaulio), jos visos susijungia distaliai
suformuodamos tiesųjį kelio girnelės raištį, į kurį įsiterpusi kelio girnelė. Šlaunies keturgalvis
raumuo yra kelio (tiesiamasis), klubo (lenkiamasis) sąnarių raumuo, įnervuojamas
šlaunikaulinio nervo. Jis sudarytasiš 4 dalių:
o Lateralinė galva (m. vastus lateralis);
o Medialinė galva (m. vastus medialis);
o Vidurinė galva (m. vastus intermedius);
o Tiesioji galva (m. rectus femoris) (9).
Pakinklio raumuo (musculus popliteus) - guli kaudaliai kelio girnelės sąnariui. Jis sudarytas iš
lateralinio šlaunikaulio gumburo ir dengia pirmąjį blauzdikaulio kaudalinio paviršio trečdalį. Jo
sausgyslė dengia sesamoidinius kauliukus tik pas kates bei šunis (10). Kartu su šeivikaulio
šoniniu raiščiu, sausgyslė neleidžia kelio sąnariui krypti į lateralinę pusę (11). Tai yra
lenkiamasis kelio girnelės, užpakalinės distalinės kojos sukamasis raumuo, įnervuojamas
blauzdikaulinio nervo (10).
1.2 Kryžminių raiščių sandara ir funkcija
Kelio sąnario kryžminiai raiščiai yra išsidėstę tarpkrumplinėje duobėje (1). Raiščiai sudaryti iš
ląstelių, ekstraląstelinės matricos bei vandens (60 – 80 proc.). Sausąją raiščio dalį sudaro kolagenas,
elastinas, proteoglikanai, glikoproteinai bei lipoproteinai (12). Raiščius dengia sinovijinė membrana
(1).
13
CrCL sudaro du pluoštai: mažesnis kraniomedialinis ir didesnis kaudolateralinis (8).
Kraniomedialinė kranialinio kryžminio raiščio dalis yra įtempta kelio sąnariui esant sulenktam ir
ištiestam, o kaudolateralinė - įtempta ištiesus ir silpnai įtempta sulenkus kelį (1).
CaCl sudaro du pluoštai: didesnė kranialinė ir mažesnė kaudalinė dalys (2). Kranialinė dalis yra
daugiau įtempta sulenkimo ir mažiau įtempta ištiesimo metu, o kaudalinė dalis atvirkščiai.
Kryžminių raiščių funkcija – apriboti hiperekstenziją, blauzdikaulio vidinę rotaciją ir kaudalinį
blauzdikaulio nestabilumą šlaunikaulio atžvilgiu bei sulenkimo metu padėti išvengti per didelio
išsisukimo laipsnio į vidinę ar išorinę puses (varus et valgus) (1).
1.3 Kryžminių raiščių trūkimo etiopatogenezė
Kelio kryžminių raiščių trūkimas yra vienas dažniausiai pasitaikančių ortopedinių susirgimų
šlubuojantiems šunims (2,13). Dažniau trūksta CrCL nei CaCL (2). Atlikti tyrimai parodė genetinį
patogeniškumą tarp veislės ir šunų CrCL trūkimo labradorų retriverių, niufaundlendų bei rotveilerių
tarpe (12).
Manoma, jog CrCL trūkimas yra sukeliamas ekstraląstelinės matricos degeneracijos neesant
traumai (12). CrCL trūkimui įtakos turi šuns svoris, amžius, paskirtis (t.y. naudojamas darbui,
medžioklei ar mažai fiziškai aktyvus), kiti ortopediniai sutrikimai, šėrimo sąlygos (8,14,15).
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad CrCL trūkimas tiesiogiai priklauso nuo šuns kūno
masės bei krūvio, tenkančio klubams. Viršsvorį turintiems šunims dažniau diagnozuojamas šio raiščio
trūkimas. Tie patys tyrimai parodė, kad šunims, sveriantiems virš 40 kg, rizika turėti CrCL trūkimą yra
3,4 kartus didesnė, lyginant su šunimis sveriančiais iki 10 kg (16).
Paskutinį dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, jog atlikus kalei ar patinui ankstyvą sterilizaciją ar
kastraciją, jie turi 2 ar 3 kartus didesnę tikimybę turėti CrCL trūkimą iki 4 metų amžiaus dėl
sumažėjusio elastino kiekio ir skaidulų diametro kapsulėje bei pakitusio kolageno metabolizmo (8,17).
CrCL dažniausiai trūksta dėl traumos ar degeneracinių pokyčių, sukeltų padidėjusio
blauzdikaulio plokštumos kampo (TPA), kuris sukelia pastovų padidėjusį spaudimą CrCL, dėl ko jis
plyšta (2).
Didelių veislių šunims CrCL plyšta pakankamai jauname amžiuje (12,15). T. Wistbergas
apskaičiavo jog šunys, vyresni nei 4 metai, turi didesnę tikimybę turėti CrCL trūkimą, lyginant su
jaunesniais (17). CrCL trūkimai gali pasireikšti 2 – 10 metų amžiaus šunims (18).
CrCL gali trūkti dėl per didelio blauzdikaulio ir kelio sąnario judėjimo proksimaliai, avulsinių
šlaunikaulio ar blauzdikaulio lūžių (1,7).
14
CaCL dažniausiai trūksta dėl kranialinio – kaudalinio smūgio, nukreipto į blauzdikaulio
proksimalinį kraštą (pvz.:autoavarija, kritimas ant užpakalinės galūnės, kol kelio sąnarys yra
sulenktas). Šio raiščio pažeidimai gali būti sukelti kelio sąnario funkcijos sutrikimo (2).
1.4 Kryžminių raiščių pažeidimų klinikiniai simptomai
Kranialinio kryžminio raiščio trūkimai gali būti suskirstyti į:
Ūmų pažeidimą – šunims staiga atsiranda nuo svorio nepriklausantis arba dalinai priklausantis
šlubavimas, vangumas kuris sumažėja 3 – 6 savaitės po traumos (ypač mažiau nei 10 kg
sveriantiems pacientams).
Lėtinį pažeidimą – šunims pasireiškia ilgas, nuo svorio priklausantis šlubavimas. Tai gali būti
ūmaus raiščio pažeidimo komplikacija. Šunims gali būti sunkiau atsisėsti, atsikelti, sedi ištiesę
pažeistą koją į šoną. Ūmesnis šlubavimas pasireiškia po fizinio krūvio ar miego. Lėtinis
pažeidimas yra susijęs su degeneracinių sąnarių ligų vystimusi (2). Matoma keturgalvio šlaunies
raumens atrofija, sąnario efuzija, neryškios kelio girnelės medialinio ir lateralinio raiščių
kryptys, medialinėje pusėje aplink sąnarį apčiuopiama susidariusi fibrozė (1).
Dalinį raiščio trūkimą – pradžioje pasireiškia nedidelis nuo svorio priklausantis šlubavimas,
susijęs su fiziniu krūviu, kuris gali tęstis mėnesius. Šlubavimas išnyksta po poilsio. Pažeidimui
progresuojant kelio sąnarys darosi labiau nestabilus, stiprėja degeneraciniai sąnario pokyčiai,
šlubavimas tampa ryškesnis ir neišnyksta po poilsio (2). Skausmas sukeliamas pilnai ištiesus
kelio sąnarį (1).
Įvairaus amžiaus šunys gali turėti abipusį poūmį arba lėtinį raiščių trūkimą, dėl ko jie negali
išlaikyti kūno svorio abiejomis užpakalinėmis kojomis. Taip pat šuo gali sėdėti kojas užsidėjęs ant
laiptų ar kėdės (2). Atsižvelgiant į CrCL trūkimą jį galima suskirstyti į:
Nutrūkę abu raiščio pluoštai;
Nutrūkęs kraniomedialinis pluoštas;
Nutrūkęs kaudolateralinis pluoštas;
Pluoštai nepažeisti, tačiau suplonėję ir pailgėję, neatlieka savo funkcijos (19).
Kaudalinio kryžmino raiščio trūkimas pasireiškia nuo svorio nepriklausančiu (2) arba lengvu
nuo svorio priklausančiu šlubavimais (1). Nuo svorio nepriklausantis šlubavimas progresuojančiai
didėja, tačiau retsykiais šuo atgauna aktyvų statusą. Šuns eisena gali būti normali, tačiau šlubavimas
pasireiškia esant įtemptam fiziniam krūviui, nes CaCL funkcija pirmiausia yra stabilizuoti kelio sąnarį,
kai jis yra sulenktas. Sąnario lenkimas ėjimo metu pasireiškia eisenos mosto fazėje. Bėgimo metu ar
15
atliekant posūkius, kelio sąnarys yra labiau sulenktas stovėsenos (svorio atrėmimo) fazėje (2). Taip pat
gali būti matomas kelio sąnario nenormalus laisvumas (1).
1.5 Kryžminių raiščių pažeidimo diagnozavimas
Pagrindinis CrCL trūkimo klinikinis požymis yra po krūvio stiprėjantis šlubavimas nuo
nežymaus iki sunkiausio laipsnio (kai visiškai nesiremia pažeista koja). Gyvūnams vaikštant ar
lankstant pažeistą koją girdimas traškėjimas rodo, kad pažeistas meniskas. Jeigu pažeisti abiejų kojų
kryžminiai raiščiai, gyvūno eisena tampa sukaustyta (18).
Gyvūnai su ūmiu CrCL trūkimu dažnai jaučia skausmą bei diskomfortą atliekant kelio girnelės
ortopedinį tyrimą. Kelio girnelės nestabilumą gali būti sunku pastebėti dėl paciento baimės bei
raumenų susitraukimo. Galima apčiuopti kelio sąnario padidėjimą ties girnelės šoniniu raiščiu (2).
Gyvūnams su lėtiniu CrCL trūkimu stebima raumenų atrofija, krepitavimas bandant sulenkt ir
ištiesti kelio sąnarį (siejamas su menisko pažeidimu, kita vertus, ne visada esant menisko pažeidimams
girdimas šis garsas). Palpuojant jaučiamas medialinės sąnario pusės fibrozė. Tai siejama su osteofitų
bei pluoštinio jungiamojo audinio formavimusi (2).
Esant daliniam CrCL trūkimui, šuo junta skausmą pilnai ištiesus kelio sąnarį (1). Taip pat gali
būti sunku atlikti kelio sąnario nestabilumo testą, nes dalis raiščio yra sveika ir neleidžia judėti sąnariui.
Esant CrCL kaudolateralinės dalies trūkimui kelio sąnario nestabilumo testas yra neigiamas, nes
kraniomedialinė CrCL dalis yra įtempta sąnarį lenkiant ir tiesiant. Esant CrCL kraniomedialinės dalies
trūkimui, kelio sąnarys tampa nestabilus jį sulenkus, nes tuo metu atsipalaiduoja CrCL kaudolateralinė
dalis. Pradžioje nepastebimas skausmas, sąnarinio skysčio padidėjimas, krepitavimas, tačiau kelio
sąnario nestabilumas bei degeneracinės sąnario ligos yra pastebimos (2).
Norint nustatyti CrCL pažeidimą naudojami šie metodai:
1) Sėdėjimo testas – šunys su pilnu arba daliniu CrCL trūkimu nenori sulenkti kojos per kelio
sąnarį, todėl sėdi išmetę pažeistą koją į išorinę kūno pusę (20).
2) Stalčiaus judesio testas - vienos rankos nykštys dedamas už lateralinio sezamiškojo kaulo, o
smilius virš kelio girnelės, kitos rankos nykštys uždedamas už šeivikaulio galvutės, smilius ant
blauzdikaulio skiauterės ir likusiais pirštais apimamas šlaunikaulis ir blauzdikaulis (4 priedas).
Pastarąjį judinant į priekį ir atgal stebima sagitalinės plokštumos judėjimas, kuris suaugusiems
šunims leidžiamas iki 2mm, jauniems 1-3 mm (1). Esant daliniam CrCL trūkimui, galimas 2-3 mm
judėjimas sulenktam keliui ir jo nebuvimas tiesiam keliui (21). Šis testas gali būti neigiamas, jei šuo
yra įsitempęs, nėra seduotas ar anestezuotas (22).
16
3) Blauzdikaulio kompresijos testas – atliekamas gyvūnui stovint ar gulint ant šono. Viena ranka
suimama keturgalvio šlaunies raumens distalinė dalis smilių uždedant ant priekinės blauzdikaulio
skiauterės dalies. Kita ranka suimama ta pati koja pėdos kaulų srityje (5 priedas). Lenkiant pėdą
jaučiama blauzdikaulio skiauterės judėjimas kranialiai. Esant daliniam CrCL trūkimui, testas turi
būti atliekamas įvairaus kelio sąnario sulenkimo kampu (2). Klaidingai neigiamas rezultatas
gaunamas, jei yra susiformavusi periartikulinė sąnario fibrozė (22).
4) Rentgenograma – naudojama norint patvirtinti osteoartritą, dalinį CrCLtrūkimą, kaulų lūžius ar
neoplazijas. Ankstyvoje stadijoje randama kelio girnelės riebalų sumažėjimas arba jų nebuvimas,
besiformuojantys osteofitai bei enterofitai tarpkrumplinėje duobėje, osteofitozė šlaunikaulio
skridinio kraštuose ar medialinio šoninio kelio girnelės raiščio su blauzdikauliu prisitvirtinimo
vietoje, osteofitų kelio girnelės viršūnėje ir pamate, enterofitų kelio girnelės viršūnėje, pokremzlinė
sklerozė (1). Be šių pažeidimų matomas kelio sąnario patinimas, blauzdikaulio pasislinkimas
kranialiai žiūrint mediolatelarinę projekciją (23).
5) Streso rentgenograma – atliekama gyvūną guldant į lateralinę poziciją kelio sąnarį sulenkiant 90
laipsnių kampu (neutrali pozicija) ir kulno sąnarį maksimaliai sulenkiant (6 priedas). Teigiami
CrCL trūkimo atveju blauzdikaulis pasistums kranialiai šlaunikaulio atžvilgiu, pakinklinis
sesamoidinis kauliukas pasislenka distaliau. Atliekant šį tyrimą galima diferencijuoti priekinio
kryžminio raiščio dalinį trūkimą nuo pilno (24).
6) Ultragarsas – CrCL trūkimą galima diagnozuoti radus plėvesuojančių raiščio pluoštų. Jei kelio
sąnaryje esantys riebalai trukdo aiškiai matyti CrCL, į sąnarį galima įleisti fiziologinio tirpalo, kad
susidarytų anocheiškas vaizdas (23). Tyrimo jautrumas siekia 90,0 proc., o specifiškumas 92,9
proc. tiriant menisko trūkimus (1).
7) Magnetinis rezonansas – naudojamas CrCL trūkimui nustatyti, tačiau tyrimo kaina bei bendroji
anestezija apriboja pacientų skaičių, kuriems atliekamas šis tyrimas (2). Tyrimo jautrumas siekia
100 proc., o specifiškumas 94 proc. (1).
8) Artroskopija –dižiąją CrCL dalį galima ištirti dėl plyšimo, fibrino pasidengimo, spalvos
pakitimų (7 priedas). Artroskopija gali ženkliai sumažinti trumpalaikį sergamumą šunims, kuriems
reikia stabilizuoti kelio sąnarį po CrCL traumų (2).
Gyvūnai su CaCL trūkimu turi teigiamą kraniokaudalinį kelio sąnario nestabilumą. Dažnai būna
sunku diagnozuoti ar kraniokaudalinis nestabilumas atsirado dėl CrCL ar CaCL trūkimo. Esant CaCL
trūkimui:
Pilnai ištiestam kelio sąnariui, nestabilumo laipsnis yra mažesnis nei CrCL;
17
Šuniui gulint ant nugaros, kelio sąnarį sulenkus 90 laipsnių kampu, o blauzdikaulį laikant
horizontalioje padėtyje, blauzdikaulio šiurkštuma suformuoja kranialiai kelio girnelės esantį
išsikišimą. Pastarasis esant CaCL trūkimui nėra matomas;
Kai blauzdikaulis yra pastumiamas į priekį, matoma aiški kranialinio judesio pabaigos vieta;
Kai kelio sąnarys yra sulenktas ir pasuktas į vidinę gyvūno korpuso pusę, jaučiamas
blauzdikaulio nestabilumas (2).
1.6 Kryžminių raiščių pažeidimų konservatyvus gydymas
Konservatyvus gydymo metodas susideda iš medikamentinio gydymo (analgetikų naudojimas),
fizinio aktyvumo apribojimo, vaikščiojimo su trumpu pavadėliu bei svorio kontrolės (8).
Gydymas dažniausiai sėkmingas kai taikomas šunims sveriantiems mažiau nei 10 kg.
Šlubavimas sumažėja per 6 savaites, tačiau išlieka kelio sąnario nestabilumas, vystosi antrinės kilmės
degeneracinės sąnario ligos (DJD) bei kūno svoris dažnai pereina nepažeistai kojai, dėl ko gali būti
pažeistas sveikos kojos kryžminis raištis per ateinančius 12 – 18 mėnesių (2). Anot mokslininkų
šunims, sveriantiems mažiau nei 15kg konservatyvus gydymas duoda teigiamus rezultatus (8,13) 85
proc. šunų. Tuo tarpu tik 30 proc. šunų, sveriančių daugiau nei 15 kg buvo pastebėtas pagerėjimas po
10 mėnesių taikant konservatyvų gydymą (25).
Vidutinių ir didelių veislių šunų šlubavimas sumažėja, tačiau jų aktyvumas negrįžta į prieš
trauminį bei susiduriama su intermituojančiu šlubavimu (2). Iš 57 šunų, sveriančių daugiau nei 15 kg,
46 šunų šlubavimas išliko toks pat arba sustiprėjo per 10 mėnesių nuo gydymo pradžios (8).
70 – 80 proc. šunų su CrCL pažeidimu nėra matomi dideli pokyčiai be chirurginės
intervencijos. 10 – 15 proc. mažų veislių šunų nėra matomi dideli pakitimai iki 4 savaičių po apriboto
judėjimo (26). Tyrimais nustatyta, jog 69 proc. tirtų rotveilerių turėjo abipusį CrCL trūkimą per
ateinančius 2 metus nuo pirmojo raiščio trūkimo ir 50 proc. tirtų rotveilerių turėjo CrCL patologijų
abiejuose kelio sąnariuose tyrimo pradžioje (15). Šunų su abipusiu CrCL trūkimu nėra toks sėkmingas
kaip vienpusio trūkimo atveju. Taip pat abipusis CrCL trūkimas pasireiškia 40 proc. pacientų bei
padidėja iki 60 proc., jei rentgeninio tyrimo metu aptinkama pakitimų nepažeistame sąnaryje (2).
Pacientui nereikėtų leisti priaugti svorio arba jei gyvūnas turi viršsvorio reikėtų jį numesti (27).
Kiti tyrimai parodė, jog natrio hialuronato injekcijos į pažeistą kelio sąnarį stipriai sumažino
sąnario kremzlės pažeidimą. Glikozaminoglikano polisulfūrinės rūgšties esteris padidino sanarinės
kremzlės gyvybingumą ir sumažino kolagenazės stiprumą esant eksperimentinei šunų grupei su CrCL
trūkimu (8).
18
1.7 Kryžminių raiščių chirurginis gydymas
Chirurginis gydymas yra skirstomas į intrakapsulinę ir ekstrakapsulinę rekonstrukcines
technikas, korekcinę osteotomiją ir chirurginį gydymą su augmentacija. Chirurginės intervencijos
sėkmė yra 90 proc. nepaisant pasirinktos technikos. Ekstrakapsulinės ir intrakapsulinės chirurginės
metodikos tikslas yra akurti pasyvias suvaržymo jėgas kelio sąnaryje (2).
Intrakapsulinei rekonstrukcijai galima naudoti biologinį (autogeninį ar transplantuotą iš kito
paciento), sintetinį audinį ar pastarųjų kombinaciją. Visi implantai prieš juos implantuojant yra
nevaskuliarūs. Pilnam implantų susijungimui su aplinkiniais audiniais reikia maždaug 20 savaičių (1).
Intrakapsulinė rekonstrukcija yra paremta autogenino audinio prakišimu per sąnario viršų (,,over the
top‘‘) arba per išgręžtas skyles šlaunikaulyje, blauzdikaulyje ar abiejuose kauluose. Dažniausiai
naudojama plačioji fascija (fascia lata). Sintetiniai audiniai naudojami rečiau dėl ilgalaikio
išsitampymo, trūkimo bei atmetimo reakcijos ar uždegiminio proceso rizikos. Intrakapsulinės technikos
privalumas yra geriausiai atkartojama natūrali kryžminio raiščio funkcija ir biologija (2). Šiuo metu
intrakapsulinė rekonstrukcija yra retai naudojama dėl atsiradusios TPLO, TTA ar laterofabelinės siūlės
metodikos (1).
Ekstrakapsulinė rekonstrukcija yra paremta siūlių dėjimu sąnario išorėje arba lateralinio
kolateralinio raiščio nukreipimu (2). Ekstrakapsulinės technikos tikslas yra stabilizuoti kelio sąnarį tol,
kol susiformuos periartikulinė fibrozė (9 priedas) (25). Ekstrakapsulinės siūlės pradžios ir pabaigos
dėjimo taškas turi didelę įtaką kelio sąnario izometrijai. Ekstrakapsulinei siūlei gali būti naudojamas
monofilamentinis nailonas, ortopedinė viela ar pintas ortopedinis siūlas. Polietileninis siūlas yra
stipresnis, tvirtesnis ir mažiau išsitampantis nei nailoninis (2). Ši technika daugeliu atveju parodė, kad
negali išlaikyti kelio sąnario stabilaus (1). Kita vertus, taikant šią techniką sutaupoma daug laiko, ji
nereikalauja ypatingų instrumentų bei yra pigesnė, o norimas pooperacinis rezultatas mažai skiriasi nuo
TPLO technikos iki 4 mėnesių laikotarpio (28).
Korekcinė osteotomijos tikslas - pakeisti proksimalinę blauzdikaulio anatomiją taip, kad būtų
neutralizuota blauzdikaulinė šlaunikaulio jėga, gyvūnui pernešant svorį (29). Osteotomijos metu
blaudikaulio plokštumos nuolydis pertvarkomas taip, kad pastarasis ir kelio girnelės raištis būtų
statmenas vienas kito atžvilgiu (26). Blauzdikaulio plokštumos sulyginimo osteotomija (TPLO, 10
priedas) pakeičia kelio sąnario mechaniką aktyviai jį suvaržant, kad būtų pasiektas jo stabilumas (2,25).
Kelio sąnarį stabilizuoja pasyvūs (raiščiai, meniskai, sąnario kapsulė) ir aktyvūs (raumenys ir
sausgyslės) stabilizatoriai. Kryžminiai raiščiai pasyviai stabilizuoja kranialinį blauzdikaulio judesį ir
blauzdikaulio vidinę rotaciją. Galūnės atsirėmimo į žemę bei raumenų jėga sukuria kompresinį
19
spaudimą blauzdikaulio sąnariniam paviršiui. Jei kryžminis raištis yra nepakankamai išsivystęs,
slydimo jėga sukuria nenormalų blauzdikaulio judesį kelio sąnaryje. Kranialinis blauzdikaulio
nestabilumas yra proporcingas blauzdikaulio plokštumos nuolydžiui, todėl mažėjant pastarajam, kartu
mažėja ir kranialinis blauzdikaulio nestabilumas. Blauzdikaulio plokštumos nuolydis gali sumažėti tiek,
kad blauzdikaulio nestabilumas iš kranioproksimalinės pasikeičia į kaudalinę ar neutralią kryptį.
Taške,kuriame blauzdikaulio nestabilumas pakeičia kryptįį kaudalinę, jis yra stabdomas CaCL. TPLO
tikslas yra sumažinti blauzdikaulio plokštumos kampą 5-7 laipsniais. TPLO yra efektyvi procedūra
šunims su visišku ar daliniu kryžminio raiščio trūkimu. Ši technika yra naudojama daugiau dideliems,
aktyviems šunims, kuriems reikalinga ilga reabilitacija ir sudėtinga pooperacinė priežiūra (2).
Blauzdikaulio pleištinė osteotomijos (TWO) metu pakeliamas blauzdikaulio plokštumos
kampas išpjaunant pleišto formos kaulo dalį iš blauzdikaulio proksimalinės dalies (1). Ši technika yra
paremta tokiais pačiais biomechanikos principais kaip ir TPLO, tačiau dėl žemesnės pleištinės
osteotomijos vietos gali būti pažeidžiama blauzdikaulio skiauterė, kas gali paskatinti sutrikdytą kelio
sąnario tiesimo mechanizmą.
TWO išlieka vertinga technika, galinčia valdyti kryžminio raiščio trūkimus (2). Lyginant su
TPLO ši technika nereikalauja specializuotų instrumentų, blauzdikaulio plokštumos kampas gali būti
maždaug 25 laipsniai, sąnarį stabilizuojant ekstrakapsuline technika. TWO gali būti atlikta šunims,
kurie turi atviras blauzdikaulio augimo zonas, tačiau yra per seni proksimalinei blauzdikaulio
epifisiodezei. Kita vertus, po šios operacijos galimi keletas blauzdikaulio plokšumos kampų, per žemai
esanti kelio girnelė, užpakalinės kojos sutrumpėjimas bei neestetiškas blauzdikaulio kraniokaudalinis
kampas dėl išilginės blauzdikaulio ašies pakeitimo (1).
Blauzdikaulio šiurkštumos perkėlimas (TTA, 11 priedas) siekia pašalinti blauzdikaulio
nestabilumą, perkeliant girnelės sausgyslę statmenai slydimo jėgai kelio sąnaryje. Kai letena yra
atremta į žemę, ji veikiant kūno svoriui, sukuria jėgą, einančią per pėdą link achilo sausgyslės, kuri
reaguoja su kita antrine jėga, kad išsaugotų stabilumą čiurnoje. Pastorojoj atsiradusi tibiofemoralinė
jėga, sukuria vienalaikę jėgą per girnelės raištį, kuri stabilizuoja kelio sąnarį. TTA sukuria nuožulnesnį
statmenį girnelės raiščio blauzdikaulio plokštumai, įterpiant kranialine kryptimi raištį, kuris pašalina
tibiofemoralinę šlyties jėgą ir palengvina kryžminio raiščio funkciją (2). TTA yra panaši į
blauzdikaulio šiurkštumos perkėlimo operaciją esant kelio girnelės liuksacijai, tik TTA metu yra
atpreparuojama daug didesnė kaulo dalis (1). Po TTA galimas blauzdikaulio šiurkštumos lūžis,
implanto atmetimas, komplikacijos, reikalaujančios antros operacijos, menisko plyšimai, nežinomas
šlubavimo išlikimas (29).
20
Sąnariai su CaCL yra gydomi rezekuojant raiščių likučius ir stabilizuojant sąnarį viena iš kelių
ekstrakapsulinės rekonstrukcijos technikų: stabilizavimas siūle ar medialinio šoninio raiščio
nukreipimas (2).
1.8 Meniskų pažeidimų klasifikacija
Meniskų pažeidimai dažniausiai įvyksta, kai spaudimo arba plėšimo jėga sukelia menisko
kapsulės plyšimą ar atsiskyrimą nuo pačio menisko (2). Meniskų plyšimai pagal jų vietą, išvaizdą,
formą bei dydį skirstomi į (8 priedas) :
Vertikalus išilginis - meniskas plyšęs nuo šlaunikaulio iki blauzdikaulio. Plyšimas įvyksta
išilgai kolageno skaidulų, todėl pažeidžiamas menisko kūnas. Plyšimą galima skirstyti į:
o Kibiro rankenos - kai plyšimo linija yra menisko perimetre ar skersai ir ji atskiria dalį
menisko nuo likusios dalies;
o Pilnas menisko - kai plyšta visas meniskas;
o Dalinis menisko- kai plyšta dalis menisko, matomas įtrūkimas;
Įstrižinis - gali būti viengubas ar dvigubas. Dažniausiai prasideda kaip vertikalus, vėliau tampa
kibiro rankenos tipo, o pabaigoje plyšta viename ar kitame rankenos krašte. Kai šie plyšimai
progresuoja atplyšusi dalis gali padidėti;
Radialinis - plyšimo linija atsiranda nuo laisvo menisko krašto į menisko periferiją;
Horizontalus - meniskas plyšęs skersai plokštumos, pasitaiko sudėtiniuose ir degeneraciniuose
plyšimuose;
Sudėtinis - tai keleto plyšimo tipų junginys, dažnai sutinkamas labai senai įvykusiuose
plyšimuose;
Degeneracinis - dažniausiai sutinkamas sudėtiniame plyšime, menisko spalva išblukusiai
geltona, paviršius padengtas fibrinu, audinys suminkštėjęs (1).
1.9 Meniskų pažeidimų klinikiniai simptomai ir diagnozavimas
Kelio girnelės meniskų trūkimas būdingas bet kokio amžiaus ar veislės šunims (2). Meniskų
trūkimas dažniausiai susijęs su CrCL trūkimu (1). Šeimininkai gali girdėti keistą garsą, sukeltą
trūkusios laisvos menisko dalies, šuns kelio sąnario lenkimo ir tiesimo metu (2). Menisko dislokacija
(apčiuopos metu), girdimas kamščio šūvio garsas bei skausmas leidžia daryti prielaidą apie menisko
pažeidimą (1). Šunų savininkai gali pasakoti apie pastebėtą pagerėjimą po kryžminio raiščio trūkimo,
kol galutinai neplyšta meniskas (4). Rentgeninės kraniokaudalinės bei mediolateralinės pozicijų
nutraukos turėtų būti atliktos šunims, tam, kad būtų galima įvertinti vangumą, susijusį su kelio sąnariu
21
(2). Artrotomija leidžia nustatyti konkrečią diagnozę (1,4). Šiais laikais magnetinis rezonansas padeda
tiksliai nustatyti pažeidimo lygį bei vietą, todėl yra vadinamas ,,aukso standartu‘‘ (4).
1.10 Menisko trūkimo gydymo metodai
Konservatyvus trūkusio menisko gydymas nėra efektyvus, jei jis nustatomas klinikinės apžiūros
metu. Pažeistas meniskas sukelia ūmų skausmą, kuris nesumažės gydant konservatyviai bei paskatins
DJD.
Chirurginis pažeistų meniskų gydymas apima pilną ir dalinę meniskoektomiją arba pradinį
periferinių menisko sužeidimų gydymą. Pilna meniskoektomija taikoma tada, kai periferinis menisko
kraštas yra stipriai sužalotas. Dalinė meniskoektomija sukelia mažesnį sergamumą nei pilna, tačiau dėl
mažo sergamumo, pradinis gydymas turėtų būti naudojamas periferiniams įplyšimams ir menisko
apvalkalo raiščiams gydyti. Periferiniai menisko plyšimai dažniausiai įvyksta po sunkios traumos,
pirminių ar antrinių kelio sąnario pažeidimų. Medialinis meniskas daugiau pažeidžiamas esant
medialinių šoninių ribų pažeidimams (1,2).
Pilna meniskoektomija pradedama prapjaunant tarpmeniskinį ir kranialinio blauzdikaulio raištį.
Pjaunama atsargiai, nepažeidžiant sąnarinių šlaunikaulio bei blauzdikaulio paviršių. Kocherio replėm
sugriebiamas laisvas kranialinis ragas, kuris traukiamas į išorę ir nupjaunamas stačiu kampu
nepažeidžiant medialinio kolateralinio raiščio, sąnario kapsulės, pakinklinių kraujagyslių. Po
meniskoektomijos pašalinta menisko dalis užpildoma panašia į kremzlę medžiaga, bet tai neapsaugo
nuo DJD (4).
Menisko išlaisvinimas yra procesas, kuriam gali būti naudojamos dvi technikos: menisko kūno
ir blauzdikaulinio menisko raiščio pjūvis (12 priedas) (2). Menisko išlaisvinimas yra derinamas su
TPLO, ši technika leidžia kaudaliniam medialinio menisko ragui išvengti trinties su medialiniu
šlaunikaulio bei blauzdikaulio krumpliu, kas gali sukelti pleišto formos menisko plyšimą (1).
Tarpkūninis pjūvis gali būti atliekamas atviraja artrotomijos, artroskopijos būdu ar aklinai, o
blauzdikaulinio menisko raiščio pjūvis - artroskopiškai (2).
1.11 Kelio girnelės išnirimo etiopatogenezė
Kelio girnelė pagrindinė funkcija yra nukreipti tiesia linija jėgą, einančią žemiau kelio sąnario.
Tam reikalinga tiesi tiesiamojo aparato ašis pradedant nuo klubakaulio ventralinio krašto ir baigiant
blauzdikaulio šiurkštuma.
Kelio girnelės išnirimas gali įvykti dėl traumos, plyšus arba išsitempus šlaunikauliniam
girnelės sąnariui. Kelio girnelės liuksaciją predisponuoja veislė, lytis, svoris (1).
22
Anot Gyvūnų ortopedijos fondo (Orthopedic Foundation for Animals) duomenų, 1974 – 2015
metais dažniausiai kelio girnelės išnirimu serga špicai (37,2 proc., ištirta 725 atvejai), jorkšyro terjerai
(24,4 proc., ištirta 749 atvejai) bei australijos terjerai (20,1 proc., ištirta 234 atvejai) (30).
Retrospektyvūs tyrimai tyrimai parodė, jog patelėms šis sutrikimas pasitaiko dažniau nei patinams
(31,32).
Kelio girnelės išnirimas skirstomas pagal tai, į kurią pusę pasislenka kelio girnelė :
Medialiai - išnirimas yra dažna mažų, rečiau pasitaikanti didelių veislių šunims
(4,13,30). Ši problema 95 proc. visų atvejų sukelia struktūrinius pokyčius kelio sąnaryje (11).
Tyrimai parodė, jog kelio girnelės išnirimą sukelia coxa vara (šlaunikaulio galvutės permažas
kampas gūžduobės atžvilgiu) bei sumažėjęs distalinės šlaunikaulio dalies lenkimo (toliau
anterversinis) kampas, dėl ko sukeliamas keturgalvio šlaunies raumens poslinkis medialiai,
nenormalus šlaunikaulio augimas į medialinę, blauzdikaulio sukimąsis į vidinę puses. Patologija
tęsiasi kol keturgalvis šlaunikaulio raumuo yra pasislinkęs medialiai, augimo zonos atviros
(1,2).
Esant kelio girnelės išnirimui ankstyvame amžiuje, kelio girnelė nespaudžia
besiformuojančio šlaunikaulio ir jo skridinys hipotrofuojasi (1).
Lateraliai - išnirimas yra dažna didelių veislių šunų problema, pasitaikanti visų dydžių šunims
(1,2). Išnirimą sukelia skeleto anomalijos, kaip coxa valga (šlaunikaulio galvutės per didelis
kampas gūžduobės atžvilgiu) ar padidėjęs anterversinis kampas (1).
Taip pat kelio girnelės išnirimus galima suskirstyti į medialinį miniatiūrinių bei didelių veislių
šunims, lateralinį miniatiūrinių veislių šunims, medialinį dėl įvykusios traumos bei lateralinį didelių
veislių šunims dėl genus valgum (4). Kelio girnelės išnirimai skirstori į 4 grupes. Esant žemesniems
išnirimų laipsniams, klinikiniai simptomai gali būti silpnai arba išvis neišreikšti (33).
1.12 Kelio girnelės išnirimų klasifikacija pagal laipsnius
Išnirimo laipsnių klasifikavimo metodas buvo sukurtas R. W. Putnamo bei pritaikytas W. B.
Singletono. Pagal jį kelio girnelės išnirimai skirstomi į 4 laipsnius (1).
1 laipsnis
Kelio girnelė gali būti lengvai išstumiama iš šlaunikaulio skridinio. Spontaniškai išnirimas
įvyksta retai (2). Lankstant sąnarį negirdima pašalinių garsų, neapčiuopiama kaulo pakitimų (1).
Priverstinai išnarinus kelio girnelę, ji iškart grįžta į pradinę padėtį, išnykus spaudžiamajai jėgai (34).
Šuo pažeista koja gali kartais nesiremti (4).
23
2 laipsnis
Galimi nežymaus laipsnio šlaunikaulio kampo ir sukimo nuokrypiai (2). Blauzdikaulį suėmus
už šiurkštumos galima pasukti 30 laipsnių kampu medialiai bei šiek tiek mažiau lateraliai (4). Girnelės
išnirimas sukelia nepastovų vangumą. Sukant blauzdikaulį į vidinę pusę ir lenkiant kelio sąnarį girnelė
išnyra medialiai (1). Girnelė lieka išnirusi tol, kol gydytojas atstato ją į vietą arba šuo ištiesia kelio
sąnarį (2).
3 laipsnis
Girnelė yra nuolatos išnirusi, tačiau gali būti atstatyta į pradinę padėtį ištiesus kelio sąnarį.
Keturgalvis šlaunies raumuo pasislinkęs medialiai (2). Randama šlaunikaulio distalinės dalies bei
blauzdikaulio proksimalinės dalies deformacijų (1,35). Šlaunikaulio skridinių sąnarinių paviršių
erozijos sukelia šuns šlubavimą, koja laikoma pusiau sulenktoje pozoje (1,4).
4 laipsnis
Girnelė būna išnirusi visą laiką ir jos neįmanoma grąžinti į pradinę padėtį (35). Blauzdikaulio
proksimalinė dalis į vidinę pusę sukasi 80 – 90 laipsnių kampu. Kelio girnelė yra hipoplastinė ir
randama pasislinkusi medialiai prie šlaunikaulio krumplio. Šlaunikaulio skridinio griovelis seklus arba
jo išvis nėra (2). Stebimos blauzdikaulio bei šlaunikaulio deformacijos. Šuo gali pradėti vaikščioti
panašiai kaip krabas (1). Galima užčiuopti susidariusią ertmę tarp kelio girnelės raiščio ir distalinės
šlaunikaulio dalies (4).
1.13 Kelio girnelės išnirimo gydymo metodai
Kelio girnelės išnirimus galima gydyti chirurgiškai ir konservatyviai (5). Pastarasis gydymas
taikomas 1, 2, kartais 3 kelio girnelės išnirimų laipsniams. Skiriamas poilsis bei analgetikai. Šunys gali
jaustis gerai, jei išnirusi girnelė nejuda ir laikosi stabiliai.
Chirurginis gydymas gali būti taikomas bet kokio amžiaus šunims, tačiau ne iš karto, nebent: tai
jaunas šuo ir jo kelio girnelė yra pastoviai išnirusi, vidutiniams ir didelių veislių šunims, kuriems dar
neprasidėjo kremzlės erozijos ir skridinio deformacija. Technikos, naudojamos augantiems šunims
neturėtų daryti įtakos jų skeleto augimui. Chirurginiai gydymo metodai skirstomi į minkštųjų audinių
bei kaulų pertvarkymo (4).
1.13.1 Minkštųjų audinių rekonstrukcijos procedūros
1. Lateralinio arba medialinio laikiklio perdengimas – technika taikoma esant medialiniam ar
lateraliniam girnelės išnirimui, sąnarinę kapsulę ir laikiklį įpjaunant lygiagrečiai girnelės, 3 – 5 mm
nuo jos ir pjūvį tęsiant iki atitinkamos blauzdikaulio šiurkštumos pusės į viršų 1- 2 cm virš kelio
girnelės. Plačiosios fascijos pjūvis tęsiamas iki šlaunikaulio vidurio. Maža dalis atpreparuotos
24
fascijos pritvirtinama prie kelio girnelės, prisiuvant prie šoninės fascijos apatinės dalies, įtraukiant
ir kapsulę. Viskas prisiuvama prie fascijos, kuri prieš tai buvo pritvirtinta prie girnelės. Toliau
susiuvama visas padarytas pjūvis per fascijos ilgį (4). Esant 1 laipsnio bei trauminiam girnelės
išnirimui, koja yra imobilizuojama minkštu tvarsčiu 7 – 10 dienų, gyvūno aktyvumą ribojant 2
savaites (36). Esant girnelės išnirimui lateraliai, atliekama panaši procedūra, tik pjūviai daromi per
faciją, esančią tarp siuvėjo (m. sartorius) užpakalinės dalies ir keturgalvio šlaunikaulio lateralinės
galvos (m. quadriceps vastus lateralis) priekinės dalies raumenų (4).
2. Plačiosios fascijos perdengimas – technika taikoma esant girnelės išnirimams į medialinę pusę
(13 priedas). Ši technika gali būti taikoma viena ar kartu su girnelės ir blauzdikaulio antirotaciniais
dirbtiniais raiščiais. Plačioji fascija įpjaunama ties jos susijungimu su dvigalviu šlaunies raumeniu
proksimaliai nuo kelio girnelės. Distaliai girnelės pjūvis tęsiamas lygiagrečiai per ilgojo pirštų
tiesiamojo raumens sausgyslę. Naudojant netirpius siūlus siūlės dedamos tarp kranialinio dvigalvio
šlaunies raumens krašto ir aponeurozės. Pirma siūle prisiūnama sausgyslės prie girnelės
proksimaliai ir distaliai. Kranialinė paviršinė fascija yraužkeliama kaudaliau ant dvigalvio šlaunies
raumens paviršiaus naudojant paprastą ar matracinę siūlę (4).
3. Girnelės ir blauzdikaulio antirotaciniai dirbtiniai raiščiai (14 priedas) - taikant R. W. Rudy
techniką, vidinė blauzdikaulio rotacija išvengiama tvirtinant raištį prie lateralinio šeivikaulio ir
blauzdikaulio gumburų arba distaliai girnelės raiščiui. Techniką naudojama su trochleoplastika
vyresniems šunims esant 2 laipsnio girnelės išnirimui. Sesamoidinis kauliukas (fabella) yra girnelės
sukimosi centras. Dirbtiniai raiščiai vėliau atsilaisvina arba trūksta, nors susidaręs skaidulinis
audinys, minkštųjų audinių persitvarkymas fiksuoja naują girnelės bei blauzdikaulio poziciją.
Plačioji fascija įpjaunama išilgai dvigalvio šlaunies raumens. Pintas siūlas apsukamas aplink
sezamiškąjį kauliuką iš distalinės į proksimalinę dalį ir tvirtinamas prie girnelės pusiau gaubiamu
būdu iš lateralinės pusės į vidinę atsižvelgiant į keturgalvio šlaunies raumens sausgyslę. Siūlas
distaliai įterpiamas į medialinę girnelės sieną ir į šoną išilgai distalinio girnelės galo. Ta pati
metodika naudojama lateraliniam išnirimui, tik pjūvis daromas išilgai kranialinei sienai ir kaudaliai
iki siuvėjo raumens (m. sartorius). Esant blauzdikaulio rotacijai, siūlas tvirtinamas už sezamiškųjų
kauliukų prie girnelės raiščio distalinės dalies ar perveriamas per blauzdikaulio keteroje padarytą
skylę (4). Ši procedūra taip pat gali būti taikoma esant CrCL trūkimui (37). Taip pat ši technika
siūloma taikyti jauniems šunims, kurių skeleto struktūra dar nėra pilnai susiformavusi (8).
4. Desmotomija ir dalinė kapsulektomija – metodai retai naudojami vieni. Desmotomija - tai
sutrumpėjusių medialinio ar lateralinio laikiklio atpalaidavimas, toje pusėje kur yra išnirusi girnelė.
25
Esant sąnario kapsulės kontraktūrai, girnelė juda ne tiesiai, o įstrižai. Desmotomija gali pašalinti
pastarąjį judėjimą. Pjauti pradedama nuo blauzdikaulio pakylos per kelio sąnario kapsulės abu
sluoksnius ir laikiklius mažinant bet kokį girnelės įtempimą. Pjūvis dažniausiai paliekamas atviras,
kad nesusidarytų pakartotinis išnirimas dėl pertvarkymo. Girnelės išnirimo išvengti padeda jos
krašto susiuvimas su giliąja fascija. Dalinės kapsulės ektomijos metu išpjaunama elipsės formos
kapsulės dalis priešingoje, nei yra išnirusi girnelė, pusėje, o kraštai susiuvami, kad kapsulė būtų
įsitempusi (4).
5. Keturgalvio šlaunies raumens atpalaidavimas – iš abiejų pusių perpjaunama visas raumuo
išilgai girnelės, jos laikiklių ir kapsulės. Lateraliai yra atskiriama lateralinė galva (m. vastus
lateralis), o medialiai – medialinė galva (m. vastus medialis) bei siuvėjo raumuo ( m. sartorius).
Vėliau visas keturgalvis šlaunies raumuo yra pakeliamas nuo šlaunikaulio, atpalaiduojant sąnario
kapsulę proksimaliai šlaunikaulio skridiniui. Galiausiai susiuvami paviršinės fascijos kraštai. Ši
technika atliekama esant 3 ar 4 laipsnio girnelės išnirimams, kai keturgalvis šlaunies raumuo yra
nukrypęs nuo fiziologinės padėties(4).
1.13.2 Kaulų rekonstrukcijos procedūros
1. Trochleoplastika – metodai, kurių metu gilinamas seklus ar išsigaubęs skridinys tiek, kad 50
proc. kelio girnelės būtų iškilusi virš jos (1,4). Šios technikos skirstomos į šlifavimo ir recesinės
trochleoplastikos (8).
1.1. Skridinio chondroplastika – technika naudojama šuniukams iki 10 mėn. amžiaus.
Gyvūnui augant kremzlė darosi vis plonesnė ir labiau priaugusi prie pokremzlinio kaulo, dėl ko
atpreparuoti kremzlę tampa sunku. Šios technikos metu atpreparuojama kremzlė ir po ja esantis
pokremzlinis kaulas yra pašalinamas,o kremzlė gražinama atgal į pagilintą griovį (4).
1.2. Šlifavimo trochleoplastika - pašalinamas sąnarinis paviršius bei 1 – 2 mm pokremzlinio
kaulo. Laikui bėgant pažeistoje vietoje atsideda skaidulinis jungiamasis audinys, savo struktūra
primenančiu pirminę sąnarinę kremzlę. Atlikus skanavimo mikrografiją susidariusiai kremzlei
buvo nustatytas jos netolygus paviršius (1,8). Taip pat pastebėta keturgalviošlaunies raumens
atrofija, sunkaus laipsnio sąnarinio paviršiaus erozijos, apčiuopiamas krepitavimas 4 savaitės
po operacijos (38).
1.3. Girnelinio griovio gilinimas pleišto technika (15 priedas) – jos metu pašalinama 1 – 2
mm pokremzlinio kaulo, o hialininis kremzlės paviršius yra paliekamas (8). V formos pleištas
yra nupjaunamas nuo skridinio kartu su grioveliu (4). Pjūvis daromas sulenkus ir išnarinus
girnelę medialiai nuo aukščiausios kiekvieno skridinio dalies iki tarpskridininio lygmens (1).
26
Vėliau išpjaunama dalis šlaunikaulio skridinio kaulo, o hialininė kremzlė įstatoma į naujai
sukurtą vietą (4). Pleištas prieš grąžinant jį į griovį gali būti apsuktas 180 laipsnių taip
padidinant griovio gylį (2,39).
1.4. Girnelinio griovio gilinimas bloko technika (16 priedas) – naudojant chirurginį pjūklą
keturkampio formos gabalas yra išpjaunamas nuo šlaunikaulio skridinio sąnarinio paviršiaus ir
pokremzlinio kaulo. Atpreparuotas bloko gabalėlis išimamas ir įdedamas į krauju prisunkusią
kempinę, o trabekulinis kaulas pašalinamas iš šlaunikaulio įdubimo. Vėliau bloko gabalas
grąžinamas į pagilintą šlaunikaulio įdubimą ir prispaudžiamas girnele (4). Esant medialiniam
girnelės išnirimui patartina atpreparuoti kuo daugiau kaulo iš lateralinės pusės, o medialinę dalį
palikti kaip įmanoma mažiau pažeistą (2). Eksperimentinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad ši
technika pagilino proksimalinį tarpskridininį griovelio gylį, padidino girnelės ir skridinio
kontaktuojantį paviršių, mažesnis girnelės išnirimų skaičius esant kelio sąnariui ištiestam (40).
2. Blauzdikaulio keteros perkėlimas (17 priedas) – blauzdikaulio keteros perkėlimas kranialiau
padeda išlaikyti neišnirusią girnelę (4). Atliekamas parapatelarinis pjūvis medialiai per plačiąją
fasciją link blauzdikaulio keteros atsižvelgiant į blauzdikaulio kranialinį raumenį ir keteros šoninę
liniją, pirštų tiesiamąją sausgyslę. Atpreparavus aplinkinius audinius, daromas medialinis pjūvis per
fasciją ir distalinis - per blauzdikaulio keteros antkaulį. Osteotomu pjaunama 3 – 5 cm kaudaliai
nuo kranialinio blauzdikaulio keteros taško, atpreparuojant mažą dalį kaulo ten, kur bus tvirtinama
ketera ir prifiksuojama Kiršnerio viela (2). Fiksuojant pastarąją, kelio sąnarys turi būti pilnai
ištiestas, kad atsipalaiduotų tiesiamieji raumenys. Fiksuojant Kiršnerio vielas gręžiama šiek tiek
kranialine bei kaudaline kryptimis iki išorinės kaulo dalies nepergręžiant sąnario (4).
3. Girnelės pašalinimas – atliekama kai sanario erozijos yra didelio laipsnio bei kitos taikytinos
technikos nepasitvirtino. Skalpelio pagalba keturgalvio šlaunies raumens raumens sausgyslė,
laikikliai, sąnario kapsulė ir tiesusis girnelės raištis atskiriami nuo girnelės paliekant kuo daugiau
aplinkinių sveikų audinių. Pašalinus girnelę, užsiuvama paprastom mazginėm siūlėm naudojant
netirpų siūlą (4).
27
2 MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimas atliktas 2015 birželio mėn. - 2016 rugsėjo mėn. vienoje iš Vilniaus veterinarijos
klinikų. Buvo renkami ir analizuojami šunų kelio sąnario tyrimų rezultatai, gilintasi į kelio sąnario
girnelės bei kryžminių raiščių stabilumo vertinimo metodiką, praktiškai susipažinta su taikomomis
gydymo metodikomis. Per šį laikotarpį išanalizuota 92 klinikiniai atvejai, susiję su kelio girnelės
išnirimu bei 235 klinikiniai atvejai, susiję su kryžminių raiščių ir meniskų pažeidimu, surinktų per
tiriamąjį laikotarpį.
Tyrimo metu renkant duomenis, dėmesys buvo kreipiamas į šunų girnelės nestabilumo,
kryžminių raiščių pažeidimo laipsnius, veislę, ar pažeidimas aptiktas vienoje ar abiejose kojose, amžių,
lytį, svorį, pasirinktą gydymo metodiką, šlubavimo laikotarpį po operacinio gydymo.
Visi tyrimai ir operacijos atliktos laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir
naudojimo įstatymo, poįstatyminių aktų bei veterinarinių reikalavimų.
Kelio girnelės nestabilumo laipsnis buvo nustatomas atliekant ortopedinį tyrimą, atsižvelgiant į
kelio girnelės padėtį bei jos paslankumo laipsnį. Tokiu būdu kelio girnelė buvo stumiama iš
šlaunikaulio tarpkrumplinės duobės į medialinę bei lateralinę kryptis, kartu į tą pačią pusę sukant ir
blauzdikaulį. Gauti duomenys suskirstyti į 4 grupes:
1. Kelio girnelė yra fiziologinėje padėtyje, tačiau ištiesus kelio sąnarį ir lengvai pastūmus
kelio girnelę ar pasukus blauzdikaulį, pastaroji išnyra į medialinę ar lateralinę puses. Pašalinus
manipuliaciją, kelio girnelė grįžta į anatominę padėtį.
2. Kelio girnelė yra fiziologinėje padėtyje, tačiau ištiesus kelio sąnarį ir lengvai pastūmus
kelio girnelę ar pasukus blauzdikaulį, pastaroji išnyra į medialinę ar lateralinę puses. Pašalinus
manipuliaciją, kelio girnelė negrįžta į anatominę padėtį. Lenkiant kelio sąnarį girnelė išnyra, o
ištiesus - grįžta į anatominę padėtį. Proksimalinė blauzdikaulio dalis pasukama girnelės išnirimo
kryptimi 30 laipsnių kampu.
3. Kelio girnelė yra pastoviai išnirusi. Anatominėje padėtyje kelio girnelė būna tik derinant
blauzdikaulio pasukimą priešinga išnirimui kryptimi bei stumimą pirštu. Atpalaidavus
manipuliacijas - kelio girnelė iškart išnyra. Proksimalinė blauzdikaulio dalis pasukama girnelės
išnirimo kryptimi 30 - 60 laipsnių kampu.
4. Kelio girnelė pastoviai išnirusi. Atstatyti į anatominę padėtį jos neįmanoma.
Proksimalinė blauzdikaulio dalis pasukama girnelės išnirimo kryptimi 60 - 90 laipsnių kampu.
28
Priklausomai nuo girnelės išnirimo laipsnio, šuns veislės, amžiaus, gydytojo kompetencijos,
šeimininkų finansines galimybes taikytas konservatyvus arba chirurginis gydymas.
Kelio kryžminių raiščių nestabilumas nustatomas stebint šuns sėdėjimo poziciją, atliekant
ortopedinį ir rentgeninį tyrimą. Šuniui sėdint stebima, kuri koja yra išmesta į išorę. Ortopedinis tyrimas
atliekamas blauzdikaulį stumiant į priekį bei atgal, stebint jo sagitalinės plokštumos poslinkį. Taip pat
kelio sąnarys lenkiamas ir tiesiamas atgal bandant nustatyti menisko pažeidimo laipsnį, girnelės
išnirimą. Rentgeninio tyrimo metu atliekama kelio sąnario šoninė šoninė stresinė nuotrauka stebint
blauzdikaulio poslinkį į priekį šlaunikaulio atžvilgiu ir/ar klubų ventrodorsalinė nuotrauka siekiant
įvertinti klubaduobės gylį, osteofitų formavimąsį bei klubo sąnario fibrozę. Gauti duomenys suskirstyti
į 6 grupes:
1. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas. Teigiamas stalčiaus judesio testas, pažeista koja
išmesta į išorinę dalį, blauzdikaulis rentgenogramoje pasislinkęs į priekį šlaunikaulio atžvilgiu.
2. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas ir menisko pažeidimas. Teigiamas stalčiaus
judesio testas, pažeista koja išmesta į išorinę dalį, blauzdikaulis rentgenogramoje pasislinkęs į
priekį šlaunikaulio atžvilgiu. Lankstant kelio sąnarį girdimas specifinis trūkusios laisvos
menisko dalies, kamščio šūvio garsas.
3. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas ir kelio girnelės išnirimas. Teigiamas stalčiaus
judesio testas, pažeista koja išmesta į išorinę dalį, blauzdikaulis rentgenogramoje pasislinkęs į
priekį šlaunikaulio atžvilgiu. Kelio girnelė buvo stumiama iš šlaunikaulio tarpkrumplinės
duobės į medialinę bei lateralinę kryptis, kartu į tą pačią pusę sukant ir blauzdikaulį.
4. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas kartu su menisko pažeidimu bei girnelės
išnirimu. Teigiamas stalčiaus judesio testas, pažeista koja išmesta į išorinę dalį, blauzdikaulis
rentgenogramoje pasislinkęs į priekį šlaunikaulio atžvilgiu. Lankstant kelio sąnarį girdimas
specifinis trūkusios laisvos menisko dalies, kamščio šūvio garsas. Kelio girnelė buvo stumiama
iš šlaunikaulio tarpkrumplinės duobės į medialinę bei lateralinę kryptis, kartu į tą pačią pusę
sukant ir blauzdikaulį.
5. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas kartu su menisko pažeidimu ir displazija.
Teigiamas stalčiaus judesio testas, pažeista koja išmesta į išorinę dalį, blauzdikaulis
rentgenogramoje pasislinkęs į priekį šlaunikaulio atžvilgiu, matomi pakitimai klubo sąnaryje.
Atliekant klubų hiperekstenziją, ji skausminga, šuo nesileidžia pilnai ištiesti klubo sąnarių.
Lankstant kelio sąnarį girdimas specifinis trūkusios laisvos menisko dalies, kamščio šūvio
garsas.
29
6. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas kartu su menisko pažeidimu bei artrozėmis (18
priedas). Teigiamas stalčiaus judesio testas, pažeista koja išmesta į išorinę dalį, blauzdikaulis
rentgenogramoje pasislinkęs į priekį šlaunikaulio atžvilgiu, kelio sąnaryje matomi osteofitai.
Lankstant kelio sąnarį girdimas specifinis trūkusios laisvos menisko dalies, kamščio šūvio
garsas.
Atsižvelgiant į kryžminio raiščio pažeidimo laipsnį, šuns veislę, amžių, gydytojo kompetenciją,
šeimininkų finansines galimybes taikytas konservatyvus arba chirurginis gydymas.
Statistinių tyrimų analizei šunys suskirstyti į grupes atsižvelgiant į jų veislę (pagal kilmės
dokumentus, veislės apibūnimą arba priskiriami mišrūnams), pažeidimo lokalizaciją (vertinant pirmo
vizito metu ar pažeidimas aptiktas vienoje ar abiejose kojose, viso tyrimo laikotarpio metu), amžių
(kelio girnelės atveju: <1 metų, 1-3 metų, 4-5 metai, 6-7 metai, >7 metai; kryžminių raiščių pažeidimo
atveju: <1 metų, 1-4 metai, 5-7 metai, >7 metai), lytį ( patelė ar patinas), svorį (kelio girnelės atveju:
<10 kg, 10 - 30 kg, 30 - 50 kg; kryžminių raiščių pažeidimo atveju: <10 kg, 10-30 kg, 30-50 kg, >50
kg), pasirinktą gydymo metodiką (kelio girnelės atveju: konservatyvus gydymas arba chirurginis
gydymas: šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimas pleišto technika, blauzdikaulio keteros perkėlimas,
blauzdikaulio keteros perkėlimas su šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimu pleišto technika,
blauzdikaulio keteros perkėlimas, šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimu pleišto technika,
desmotomija ir dalinė kapsulės ektomija; kryžminių raiščių atveju: laterofabelinė siūlė, laterofabelinė
siūlė su daliniu menisko šalinimu, laterofabelinė siūlė su pilnu menisko šalinimu, laterofabelinė siūlė ir
šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimas pleišto technika, laterofabelinė siūlė, šlaunikaulio skridinio
griovelio gilinimas pleišto technika, dalinis menisko šalinimas, laterofabelinė siūlė, šlaunikaulio
skridinio griovelio gilinimas pleišto technika, pilnas menisko šalinimas, TTA, TTA su daliniu menisko
šalinimu, TTA su pilnu menisko šalinimu), šlubavimo laikotarpį (renkami gyvūno savininkams ateinant
pakartotinėms apžiūroms po 2, 5, 14, 30 bei 60 dienų, jei nėra nusiskundimų arba ilgiau, jei gyvūnas
turėjo komplikacijų po gydymo, pavyzdžiui, šlubavimo užsitęsimas, skaumingumas gydytame
sąnaryje).
Gauti duomenys statistiškai apdoroti pateikiant jų procentines išraiškas bei patikimumus (T-
testas ir chi kvadrato testas). Statistiniai duomenys apdoroti naudojant Statistica programinę įrangą.
Gauti duomenų kitimai pavaizduoti diagramose.
30
3 REZULTATAI
Išanalizuoti 327 klinikiniai atvejai, kurių metu diagnozuotos patologijos šunų kelio sąnariuose.
Iš 327 tirtų šunų kelio sąnarių 92 (28,13 proc.) nustatytas kelio girnelės išnirimas bei 235 (71,87 proc.)
nustatytas kryžminio raiščio pažeidimas. Tyrimo metu, kelio sąnario ligos diagnozuotos 40 skirtingų
veislių šunų. Visi tiriamosios grupės pacientai suskirstyti pagal šunų kelio sąnario pažeidimo laipsnį,
veislę, vienpusį ar abipusį pažeidimą, lytį, amžių, svorį.
3.1 Kelio girnelės išnirimų priežastys ir gydymo metodai
Tyrimo metu buvo ištirta 92 šunų kelio sąnariai su kelio girnelės išnirimais (19 pav.).
19 pav.Girnelės išnirimų pasiskirstymas galūnėse priklausomai nuo išnirimo laipsnio (n=92).
Iš 92 tirtų kelio sąnarių 1 laipsnio išnirimas diagnozuotas 13 galūnių, 2 laipsnio – 55, 3 laipsnio
– 14 ir 4 laipsnio – 10 galūnių. 2 laipsnis statistiškai patikimai dažniau pasireiškia lyginant su 1, 3, 4
laipsniais ( p<0,0001). Tikimybė pasireikšti pirmam išnirimo laipsniui yra 0,13, 2-am 0,62, 3-iam 0,15,
4-am 0,10.
Tyrimo metu buvo analizuojama kelio girnelės išnirimo priklausomybė nuo šuns veislės (1
lentelė).
1 lentelė. Šunų girnelės išnirimų dažnumas pagal veislę (n=92).
Šunų veislė Tirtų šunų skaičius
Jorkšyro terjeras 33
Špicas 11
Mišrūnas 10
Mopsas 8
Bišonas 7
Toi terjeras 6
Pinčeris 4
13%
62%
15%
10%
1 laipsnis
2 laipsnis
3 laipsnis
4 laipsnis
31
1 lentelės tęsinys
Prancūzų buldogas 3
Niufaundlendas 2
Čihuahua 2
Vakarų škotijos baltasis terjeras 2
Pekinas 2
Grifonas 1
Jagterjeras 1
Išanalizavus klinikinius atvejus, nustatyta, kad iš 92 atvejų kelio girnelės išnirimas dažniausiai
pasitaikė Jorkšyro terjerams (35,87 proc.), špicams (11,96 proc.), mišrūnams (10,87 proc.). Rečiau
kelio girnelės išnirimai pasitaikė mopsams (8,70 proc.), bišonams (7,61 proc.), toi terjerams (6,52
proc.). Dar rečiau girnelės išnirimai pasitaikė pinčeriams (4,35 proc.), prancūzų buldogams (3,26
proc.), niufaundlendams, čihuahua, Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams, pekinams (po 2,17 proc.).
Mažiausiai kelio girnelės išnirimų pasitaikė grifonams ir jagterjerams (po 1,09 proc.). Statistiškai
apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe veislė neturėjo įtakos girnelės išnirimams
(p>0,05).
Tyrimo metu buvo analizuojama kelio girnelės išnirimo pasitaikymas vienoje ar abejose kojose
(21 pav.).
20 pav.Girnelės išnirimų pasiskirstymas pagal pažeidimo lokalizaciją.
Atliekant duomenų statistinę analizę, nustatyta, jog iš 92 klinikinių atvejų abipusis išnirimas
diagnozuotas 25, o vienpusis 67 šunims. Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų
tarpe šlubavimo laipsnių pasiskirstymas esant vienpusiam ir abipusiam išnirimui yra nevienodas
(p<0,05), taip pat nėra tendencijos 1, 2 ir 3 laipsniui pasireikšti vienoje ar abiejose kojose (p>0,05),
tačiau 4 laipsnis statistiškai dažniau pasireiškia esant abiejų kojų girnelės išnirimams (p<0,01).
0
20
40
60
80
Abipusis Vienpusis
27,17 %
78,83 %
Pro
cen
tai,
%
32
Tyrimo metu buvo analizuojama kelio girnelės išnirimo priklausomybė nuo šuns amžiaus (3
lentelė).
3 lentelė. Šunų kelio girnelės išnirimų pasiskirstymas pagal amžių. Šunų amžius
<1 metų 1-3 metai 4-5 metai 6-7 metai >7 metai
20 19 10 15 28
Šunų amžius kelio girnelės išnirimų atvejais svyravo nuo 4,5 mėn. iki 138 mėn. Pagal amžių
šunys suskirstyti į 5 amžiaus grupes. Iš 92 tirtų šunų kelio girnelės išnirimas dažniausiai nustatytas 5
amžiaus grupės šunims (30,43 proc.), šiek tiek mažiau 1 amžiaus grupės šunims (21,74 proc.), 2
amžiaus grupės šunims (20,65 proc.), 4 amžiaus grupės šunims (16,31 proc.) ir mažiausiai nustatyta 3
amžiaus grupės šunims (10,87 proc.). Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe
amžius neturėjo įtakos kelio girnelės išnirimams (p>0,05).
Tyrimo metu buvo analizuojama kelio girnelės išnirimo priklausomybė nuo šuns lyties (4
lentelė).
4 lentelė. Šunų kelio girnelės išnirimų pasiskirstymas pagal lytį.
Lytis
Patelė Patinas
52 40
Tyrimo metu daugiau buvo ištirta patelių.Iš visų tirtų šunų patelės sudarė 56,52 proc., o patinai
43,48 proc. Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe lytis neturėjo statistiškai
patikimos įtakos kelio girnelės išnirimams (p>0,05).
Tyrimo metu buvo analizuojama kelio girnelės išnirimo priklausomybė nuo šuns svorio (25
pav.).
21 pav.Šunų su kelio girnelės išnirimu svorio pasiskirstymas.
Iš 92 tirtų šunų atvejų su kelio girnelės išnirimais, didžiausias šuns svoris buvo 48 kg,
mažiausias - 0,27 kg. Daugiausiai atvejų nustatyta 1-oje grupėje (iki 10 kg), vėliau 2 grupėje (10-30 kg)
0
20
40
60
80
1 2 3
Atv
ejų
ska
ičiu
s
Svorio grupė
70
20
2
33
ir mažiausiai 3 grupėje (30-50 kg). Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe
svoris neturėjo įtakos kelio girnelės išnirimams (p>0,05).
Tyrimo metu buvo lyginama skirtingos gydymo metodikų pasireiškimas esant girnelės
išnirimams (7 lentelė).
7 lentelė. Kelio girnelės išnirimų gydymo schema.
Konservatyvus gydymas Konservatyvus
gydymas
pasiteisino
Operacinis gydymas
Taikytas Netaikytas 1 2 3 4
53 39 40 8 4 35 6
Iš visų tirtų šunų (n=92) konservatyvus gydymas buvo taikomas 57,61 proc., netaikomas 42,39
proc. Konservatyvus gydymas pasiteisino 75,47 proc. gydytų šunų ir nepasiteisino 24,53 proc.
Operacinis gydymas pasirinktas 56,52 proc. šunų. Operacinės technikos suskirstytos į 4 grupes: 1 grupė
- šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimas pleišto technika (15,09 proc.), 2 grupė - blauzdikaulio
keteros perkėlimas (7,54 proc.), 3 grupė - blauzdikaulio keteros perkėlimas su šlaunikaulio skridinio
griovelio gilinimu pleišto technika (66,04 proc.), 4 grupė - blauzdikaulio keteros perkėlimas,
šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimu pleišto technika, desmotomija ir dalinė kapsulės ektomija
(11,32 proc.). Statistiškai apdorojus duomenis pastebėta tendencija, kad esant didesniam šlubavimo
laipsniui, buvo pasirenkama sudėtingesnė chirurginė technika. (p<0,001).
3.2 Kelio priekinio raiščio pažeidimų priežastys ir gydymo metodai
Tyrimo metu buvo išanalizuoti 235 kelio sąnariai su kryžminių raiščių problemomis (22 pav.).
22 pav. CrCL grupių pasiskirstymas galūnėse priklausomai nuo diagnozės (n=235).
Iš 235 tirtų kelio sąnarių sudarytos 6 diagnozių grupės: 1 grupei priskirta 13 galūnių, 2 grupei –
117 galūnių, 3 grupei – 28 galūnės, 4 grupei – 23 galūnės, 5 grupei - 18 galūnių, 6 grupei - 16 galūnių
14,04%
49,79%
11,91%
9,79%
7,66% 6,81%
1 grupė - CrCL*
2 grupė - CrCL* su meniskopažeidimu
3 grupė -CrCL* su girnelėsišnirimu
4 grupė - CrCL* su girnelėsišnirimu ir menisko pažeidimu
5 grupė - CrCL* su displazija irmenisko pažeidimu
6 grupė - CrCL* su artrozėmis irmenisko pažeidimu
34
(6 pav.). Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe nėra statistiškai patikimo
skirtumo tarp kryžminių raiščių pažeidimo grupių pasiskirstymo esant vienpusiam arba abipusiam
išnirimui (p>0,05).
Tyrimo metu buvo analizuojama kryžminių raiščių pažeidimų priklausomybė nuo veislės (2 lentelė).
8 lentelė. Šunų CrCL plyšimų dažnumas pagal veislę (n=235).
Šunų veislė Tirtų šunų skaičius
Jorkšyro terjeras 57
Mišrūnas 51
Labradoro retriveris 32
Korsikos šuo 10
Vokiečių aviganis 7
Akita 6
Amerikiečių kokerspanielis 6
Biglis 6
Vidurinės azijos aviganis 6
Stafordšyro terjeras 5
Vakarų škotijos baltasis terjeras 5
Pekinas 4
Prancūzų buldogas 3
Kita* 2
Kita** 1
* Po 2 atvejus: bernozenenhundų, bokserių, bordo dogų, bulmastifų, Korsikos, čihuahua, laikų,
niufaundlendų, rotveilerių, šarpėjų, šelti, toi terjerų.
** Po 1 atvejį: australų piemenų šuns, azijos aviganio, cvergšnaucerio, dalmantino, dobermano,
Džeko Raselo terjero, grifono, kaukazo aviganio, mitelšnaucerio, nykštukinio pudelio, pinčerio,
Podhalijos aviganio, samojedo, Sibiro haskio, špico.
Išanalizavus klinikinius atvejus, nustatyta, kad iš 235 kelio kryžminio raiščio pažeidimų
dažniausiai pasireiškė Jorkšyro terjerams (24,26 proc.). Rečiau kryžmino raiščio pažeidimai buvo
nustatyti mišrūnams (21,70 proc.), labradoro teriveriams (13,62 proc.), Korsikos šunim (4,26 proc.).
Retai kryžminio raiščio pažeidimai diagnozuoti vokiečių aviganiams, akitoms, amerikiečių
kokerspanieliams. Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe veislė turėjo
statistiškai patikimos įtakos kryžminio raiščio pažeidimui (p<0,001).
Tyrimo metu buvo analizuojama kryžminių raiščių pažeidimas vienoje arba abejose kojose (22
pav.).
35
23 pav.CrCL plyšimo pasiskirstymas pagal pažeidimo lokalizaciją.
Atliekant statistinių duomenų analizę, nustatyta, jog iš 235 klinikinių atvejų abipusis išnirimas
diagnozuotas 59, o vienpusis 176 šunims. Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų
tarpe šlubavimas viena koja nedaro įtakos kitos kojos šlubavimo atsiradimui (p<0,001).
Tyrimo metu buvo analizuojama kryžminių raiščių pažeidimų priklausomybė nuo amžiaus (5
lentelė).
5 lentelė. Šunų su CrCL pažeidimaispasiskirstymas pagal amžių.
Šunų amžius
<1 metų 1-4 metų 5-7 metai >7 metai
4 48 76 107
Šunų amžius svyravo nuo 10 mėn. iki 159 mėn. Pagal amžių šunys suskirstyti į 4 amžiaus
grupes. Iš 235 tirtų šunų kranialinio kryžminio raiščio trūkimas dažniausiai nustatomas 4 amžiaus
grupei (45,53 proc.), rečiau 3 amžiaus grupei (32,34 proc.), 2 amžiaus grupei (20,43 proc.) ir retai 1
amžiaus grupei (1,70 proc.). Pirmos amžiaus grupės šunims susirgti tikimybė statistiškai patikimai
mažesnė nei 2, 3 ir 4 grupės šunims (p<0,001), antros grupės patikimai mažesnė nei 3, 4 grupės šunims
(p<0,001), bei trečios grupės patikimai mažesnė nei 4 grupės (p<0,01) šunims. Statistiškai apdorojus
tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe amžius neturėjo įtakos kryžminių raiščių pažeidimams
(p>0,05). 1 grupės šunims turėti kryžminių raiščių pažeidimą yra statistiškai mažesnė nei 2, 3, 4,
grupės šunims (p<0,001), 2 grupės šunims turėti kryžminių raiščių pažeidimą yra statistiškai mažesnė
nei 3, 4 grupės šunims (atitinkamai p<0,01 ir p<0,0001), 3 grupės šunims turėti kryžminių raiščių
pažeidimą yra statistiškai mažesnė nei 4 grupės šunims (p<0,01).
Tyrimo metu buvo analizuojama kryžminių raiščių pažeidimų priklausomybė nuo lyties (6
lentelė).
0
20
40
60
80
Abipusis Vienpusis
25,11 %
74,89 %
Pro
cen
tai,
%
36
6 lentelė. Šunų su CrCL pažeidimaispasiskirstymas pagal lytį.
Lytis
Patelė Patinas
141 94
Tyrimo metu daugiau buvo ištirta patelių. Iš visų tirtų šunų patelės sudarė 60 proc., o patinai 40
proc. Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe lytis neturėjo įtakos kryžminių
raiščių pažeidimams (p>0,05).
Tyrimo metu buvo analizuojama kryžminių raiščių pažeidimų priklausomybė nuo svorio (24
pav.).
24 pav.Šunų su kryžminių raiščių pažeidimais pasiskirstymas pagal svorio grupes.
Iš 235 tirtų šunų atvejų su kryžminių raiščių pažeidimais daugiausiai atvejų nustatyta 1-oje
grupėje (iki 10 kg), vėliau 2 grupėje (10-30kg), 3 grupėje (30-50 kg) ir mažiausiai 4 grupėje (>50 kg).
Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad šunų tarpe svoris turėjo įtakos kelio kryžminių
raiščių pažeidimams (p<0,05).
Tyrimo metu buvo lyginama skirtingos gydymo metodikų pasireiškimas esant kryžminių raiščių
pažeidimams (8 lentelė).
8 lentelė. CrCL gydymo schema.
Konservatyvus gydymas Konservatyvus
gydymas
pasiteisino
Operacinis gydymas
Taikytas Netaikytas 1 2 3 4 5 6 7 8 9
97 138 57 11 47 54 1 7 9 2 19 28
Iš visų tirtų šunų (n=235) konservatyvus gydymas buvo efektyvus 58,76 proc. gydytų šunų ir
nedavė norimų rezultatų 41,24 proc. Operacinis gydymas pasirinktas 75,74 proc. Operacinės technikos
suskirstytos į 9 grupes: 1 grupė - laterofabelinė siūlė (6,18 proc.), 2 grupė - laterofabelinė siūlė su
daliniu menisko šalinimu (26,40 proc.), 3 grupė - laterofabelinė siūlė su pilnu menisko šalinimu (30,34
0
20
40
60
80
100
1 2 3 4
Atv
ejų
ska
ičiu
s
Svorio grupės
37
proc.), 4 grupė - laterofabelinė siūlė ir šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimas pleišto technika (0,56
proc.), 5 grupė - laterofabelinė siūlė, šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimas pleišto technika, dalinis
menisko šalinimas (3,93 proc.), 6 grupė - laterofabelinė siūlė, šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimas
pleišto technika, pilnas menisko šalinimas (5,06 proc.), 7 grupė - TTA (1,12 proc.), 8 grupė - TTA,
dalinis menisko šalinimas (10,67 proc.), 9 grupė - TTA, pilnas menisko šalinimas (15,73 proc.).
Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad diagnozuojant sunkesnį pažeidimą, chirurgas ne
visada pasirenka sunkesnę operacijos techniką (p>0,05), konservatyvus gydymas statistiškai nėra
patikimas (p>0,05).
Tyrimo metu buvo vertinama kaip greitai pacientas pradeda remtis operuota koja, taikant
skirtingus gydymo metodus (25 pav.).
25 pav. Šlubavimo laikotarpio grupių palyginimas po laterofabelinės ir TTA operacijų technikų.
Iš visų tirtų šunų (n=235) laterofabelinė siūlė buvo taikoma atliekant 1 - 6 operacinius
gydymus, o TTA buvo taikoma atliekant 7 - 9 operacinius gydymus (8 lentelė). Daugiausiai šlubavimo
atvejų po laterofabelinės siūlės gauta 3 šlubavimo grupėje (62,60 proc.), o po TTA 2 šlubavimo grupėje
(65,31 proc.). Statistiškai apdorojus tirtus duomenis, nustatyta, kad po TTA šunys patikimai šlubuoja
trumpiau lyginant su laterofabeline siūle (p<0,001).
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
1 2 3 4 5
Atv
ejų
ska
ičiu
s
Šlubavimo grupė
TTA
Laterofabelinė siūlė
38
4 REZULTATŲ APTARIMAS
Iš visų išanalizuotų duomenų, surinktų per 2015 birželio mėn. - 2016 rugsėjo mėn. su kelio
sąnario patologijomis, kelio girnelės išnirimas nustatytas beveik trečdaliui tirtų pacientų (28,13 proc.),
o likusiems nustatytas kryžminio raiščio trūkimas (71,87 proc.).
Dažniausiai pasireiškė 2 laipsnio kelio girnelės išnirimas (p<0,0001, n=55). Taip pat
daugiausiai pasireiškė 2 diagnozuotos grupės, o mažiausiai 6 diagnozuotos grupės atvejų su kryžminio
raiščio pažeidimais.
4.1 Kelio girnelės rezultatų aptarimas
Iš visų tirtų veislių, daugiau nei pusę sudaro mažų bei vidutinių veislių šunys: su kelio girnelės
išnirimu (84,71 proc.) ir su kryžminių raiščių pažeidimu (57,5 proc.). Pagal G. Harasen,girnelės
išnirimai mažų veislių šunims pasitaiko 74,5 proc. visų tirtų veislių (41). Mūsų tyrimo metu dažniausiai
girnelės išnirimai pasitaikė Jorkšyro terjerams, špicams, mišrūnams, mopsams, bišonams. G. Harasen
tyrimo duomenimis tarpusavyje lyginant mažų bei didelių veislių šunis girnelės išnirimai dažniausiai
diagnozuojami Jorkšyro terjerams, čihuahua, Bostono terjerams, pekinams(41). Mūsų atlikto tyrimo
rezultatai parodė, kad čihuahua, pekinams girnelės išnirimas pasitaiko retai, o Bostono terjerams -
nepasitaiko. Bandyti lyginti abiejų tyrimų duomenis būtų sudėtinga, dėl per mažos didelių šunų veislių
imties, apart Jorkšyro terjerų, kitos veislės nėra paplitusios mūsų šalyje, tirtos klinikos, kurioje dažniau
lankosi mažų veislių šunys, įsikūrimo vietos.
Išanalizavus duomenis, nustatyta, jog kelio girnelės vienpusis išnirimas pasitaiko dažniau nei
abipusis (santykiu 2,90/1). A. Mostafa ir kitų autorių tyrimų metu vienpusis girnelės išnirimas
pasireiškė dažniau nei abipusis (santykiu 1,43/1) (11). Palyginus duomenis, matoma tendencija, kur
vienpusio išnirimo pažeidimas dominuoja lyginant su abipusiu. Neatitikimai tarp užsienyje ir mano
tirtų duomenų gali būti dėl per trumpo tirto laikotarpio, skirtingos imties, per mažo didelių veislių šunų
skaičiaus.
Mūsų tyrimo duomenimis šunims, vyresniems nei 7 metai, dažniau pasitaiko kelio girnelės
išnirimas lyginant su jaunesniais. D. G. Oneil ir kiti autoriai teigia, kad Anglijoje šunims, vyresniems
nei 12 metų amžiaus dažniau pasitaiko girnelės išnirimas, nei šunims iki 3 metų amžiaus (42).
Neatitikimai tarp duomenų gali būti dėl skirtingo grupavimo į amžiaus grupes ar šunų imties.
Suskirščius šunis pagal lytį, daugiau kelio girnelės išnirimų diagnozuota patelėms nei patinams
(santykiu 1,3/1). D. G. Oneil ir kiti bei F. T. Brown ir kiti pastebėjo tendenciją, kad patelėms dažniau
39
diagnozuojami girnelės išnirimai nei patinams (16,43). N. Bound ir kiti teigia, jog girnelės išnirimas
dažniau pasitaiko didelių veislių šunų patinams bei mažų veislių šunų patelėms (44). Norint tai
patvirtinti ar paneigti reikia didesnės tiriamųjų veislių imties, ją suskirstyti į skirtingo dydžio veisles bei
lytį. Palyginus mūsų ir užsienio duomenis, galima teigti, jog matoma tendencija, kurioje patelės turi
daugiau sutrikimų, susijusių su girnelės išnirimais.
Išanalizavus duomenis apie šunų svorį, nustatyta, jog girnelės išnirimams svoris neturėjo įtakos.
M. R. Alam bei kiti autoriai teigia, jog girnelės išnirimams svoris turi įtakos (43). Neatitikimai tarp
duomenų galėtų būti dėl skirtingo tirtų pacientų skaičiaus, skirtingai sudaromų svorio grupių.
Išanalizavus tyrimo duomenis, šunys su kelio girnelės išnirimais suskirstyti į 5 grupes pagal
pasirinktą gydymą. 75,47 proc. iš gydytų konservatyviai šunų neturėjo komplikacijų ir tik 24,53 proc.
šunų, toliau taikytas operacinis gydymas. K. M. Tobias ir kiti bei T. W. Fossum ir kiti teigia, kad
konservatyvų gydymą galima taikyti šunims esant skirtingo laipsnio išnirimams, tačiau esant jam
neefektyviam - siūlomas chirurginis gydymas priklausomai nuo išnirimo laipsnio (1,2). Palyginus mūsų
bei autorių duomenis galima teigti, jog konservatyvus gydymas yra efektyvus, tačiau tai neapsaugo
šuns nuo galimos pakartotinės traumos, dėl kurios gali tekti taikyti operacinį gydymą.
4.2 Kranialinio kryžminio raiščio rezultatų aptarimas
F. T. Brown ir kitų autorių Anglijoje atlikto tyrimo metu minimos keletas veislių šunų (pvz.:
rotveileriai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai, auksaspalviai retriveriai, jorkšyro terjerai), kurie turi
didesnę tikimybę turėti CrCl pažeidimą lyginant su mišrūnais (16). Mūsų duomenimis, didesnė rizika
yra Jorkšyro terjerams, mišrūnams, labradoro retriveriams, Korsikos šunim, vokiečių aviganiams
(p<0,0001). Neatitikimai tarp tirtų duomenų gali būti dėl skirtingų pasitaikiusių šunų veislių bei kiekio.
Mūsų tirtų duomenų atveju vienpusis CrCL pažeidimas pasitaikė dažniau nei abipusis (santykiu
2,98/1), kaip ir C. Chuang ir kitų autorių (2,03/1) ), kryžminių raiščių pažeidimo vienpusių atvejų buvo
67 proc., o abipusių 33 proc. Lyginant su užsienio literatūra antros kojos pažeidimas pasitaiko 22 - 54
proc. tirtų atvejų (45). Neatitikimai tarp užsienyje ir mano tirtų duomenų gali būti dėl per trumpo tirto
laikotarpio, skirtingos imties, per mažo didelių veislių šunų skaičiaus.
Tyrimo duomenimis šunims, vyresniems nei 7 metai, dažniau pasitaiko CrCL lyginant su
jaunesniais (p<0,01). J.G. Whitehair ir kitų bei F. T. Brown ir kitų tyrimų rezultatuose minima, kad
šunims, vyresniems nei 3 metai dažniau diagnozuojama CrCL lyginant su šunimis iki 3 metų, o
problema dažniausiai pasitaiko 7-10 metų šunims (16,46). Mūsų tyrimo rezultatai yra panašūs į
užsienio literatūroje pateikiamus tyrimų rezultatus, kadangi šunų iki 3 metų su kryžminių raiščių
40
trūkimu buvo tik 37 atvejai, o daugiausiai problemų diagnozuota vyresniems nei 7 metai šunims. Tokia
tendencija galėtų būti siejama su vyresnių šunų DJD, dėl ko dažniau plyšta kryžminis raištis.
Suskirščius šunis pagal lytį, daugiau CrCL trūkimų diagnozuota patelėms nei patinams
(santykiu 1,5/1). J. Guthrie ir kiti pastebėjo, kad patelėms dažniau diagnozuojami CrCl nei patinams bei
sterilizuotoms patelėms ir patinams (15). Palyginus mūsų ir užsienio duomenis, galima teigti, jog
matoma tendencija, kurioje patelės turi daugiau sutrikimų, susijusių su CrCl pažeidimais.
Išanalizavus duomenis apie šunų svorį, nustatyta, jog CrCL svoris įtakos turėjo. F. T. Brown bei
kiti teigia, kad kryžminių raiščių pažeidimams svoris neturi įtakos (16). Neatitikimai tarp duomenų
galėtų būti dėl skirtingo tirtų pacientų skaičiaus, skirtingai sudaromų svorio grupių.
Išanalizavus tyrimo duomenis, šunys su CrCL suskirstyti į 10 grupių pagal pasirinktą gydymą.
58,76 proc. šunų gydytų konservatyviai neturėjo komplikacijų ir tik 41,24 proc. šunų, gydytų
konservatyviai, buvo taikomas operacinis gydymas. K. M. Tobias ir kiti bei T. W. Fossum ir kiti teigia
kad konservatyvus gydymas efektyvus šunims iki 10 kg svorio, jei ne - siūlomas chirurginis gydymas
(1,2), priklausomai nuo pažeidimo laipsnio M. Bergh ir kiti siūlo įvairias operacines technikas (47).
Palyginus mano ir užsienio tyrimus, galima teigti, kad konservatyvus gydymas yra efektyvus, tačiau tai
nesustabdo antrinės kilmės DJD formavimosi kelio sąnaryje, dėl ko vėliau gali prireikti sunkesnio
operacinio gydymo nei buvo galima atlikti.
Išanalizavus duomenis apie šunų šlubavimo laikotarpį po skirtingų operacinių technikų,
nustatyta, jog po TTA operacinių technikų šunys šlubavo trumpiau nei po laterofabelinės siūlės
technikų. Tai galima būtų aiškinti TTA mažesniu invaziškumu lyginant su laterofabeline siūle.
41
IŠVADOS
1. Diagnozavus kelio girnelės išnirimą dažniausiai buvo taikytas konservatyvus gydymo metodas
(57,61 proc.) bei blauzdikaulio keteros perkėlimas su šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimu pleišto
technika (66,04 proc.). Diagnozavus kranialinio kryžminio raiščio pažeidimą dažniausiai buvo taikoma
laterofabelinė siūlė su pilnu menisko šalinimu (30,34 proc.).
2. Kelio girnelės išnirimams įtakos turėjo laipsnis, neturėjo - veislė, lokalizacija, amžius, lytis, svoris.
Kelio kryžminių raiščių trūkimams įtakos turėjo veislė bei svoris, neturėjo - pažeidimo laipsnis,
lokalizacija, amžius, lytis.
3. Konservatyvus gydymo metodas diagnozavus kelio girnelės išnirimus bei raiščių trūkimusbuvo
efektyvus pusei pacientų. Chirurginis gydymo metodas pasirinktas kaip tikslingiausias kelio girnelės
išnirimų 53 atvejams (57,61 proc.) bei kranialinio kryžminio raiščio 178 atvejams (75,74 proc.), taip
pat buvo taikomas tais atvejais kai konservatyvus gydymas nedavė norimų rezultatų (kelio
girnelei 24,53 proc., CrCL - 41,24 proc.).
3.1 Efektyviausias chirurginis metodas esant kelio girnelės išnirimams buvo blauzdikaulio keteros
perkėlimas su šlaunikaulio skridinio griovelio gilinimu pleišto technika, kelio sąnario kryžminio raiščio
trūkimo atvejais blauzdikaulio šiurkštumos paaukštinimo technika.
42
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Tobias K. M., and Spencer A. Johnston. Veterinary Surgery: Small Animal. St. Louis, MO:
Elsevier, 2012. p.906-998.
2. Fossum T. W. Small Animal Surgery. 4th ed. St. Louis, MO: Mosby/Elsevier, 2013. p. 1323-1364.
3. Moore, K. W. and R. A. Read (1995): Cranial cruciate ligament rupture in the dog--a retrospective
.study comparing surgical techniques. Austalian Veterinary Journal. 1995(72): 281-285.
4. Piermattei D,Flo G, Decamp C. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Repair
(Fourth Edition). W B Saunders Company, 2006. p. 562-579.
5. Wangdee C., Kalpravidh M. Tube Realignment for Patellar Luxation Repair in Dogs. TJVM. 2008.
38(2): 39-44.
6. Šunų veisimo nuostatai. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016-09-30]. Prieiga prie interneto:
http://www.kinologija.lt/?page_id=640.
7. Howard E E, and Lahunta A Miller's Anatomy of the Dog. Missouri: Elsevier, 2013. p.177-181,
262-263
8. Slatter, Douglas H. Textbook of Small Animal Surgery. 3rd ed. Vol. 2. Philadelphia, PA: Saunders,
2003. Print,p 2090-2133
9. Carpenter DH, Cooper RC: Mini review of canine stifle joint anatomy, AnatHistol Embryol
2000;29(6): 321–329.
10. Dyce, Keith M, Wolfgang O S, Wensing G C J. Textbook of Veterinary Anatomy. St. Louis, MO:
Saunders Elsevier, 2010. p. 93-97.
11. Griffith C, LaPrade R, Coobs B, Olson E. Anatomy and biomechanics of the posterolateral aspect
of the canine knee. Journal of Orthopaedic Research. 2007;25(9): 1231.
12. Comerford E, Smith K, Hayashi K. Update on the aetiopathogenesis of canine cranial cruciate
ligament disease. Veterinary and Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2011;24(2): 91-98.
13. Moore, K. W. and R. A. Read (1995): Cranial cruciate ligament rupture in the dog--a retrospective
.study comparing surgical techniques. Austalian Veterinary Journal. 1995(72): 281-285.
14. Koch D. Cranial cruciate ligaments in dogs: why do they rupture and how can we fix it. [Internet].
[cited 2016 Jul 30]. Available from:
http://www.dkoch.ch/xp_wysiwyg_media/English_Website/Cranial_cruciate_ligament_rupture.pdf
43
15. Guthrie, J., Keeley, B., Maddock, E., Bright, S. and May, C. (2012) ‘Effect of signalment on the
presentation of canine patients suffering from cranial cruciate ligament disease’. The Journal of
small animal practice., 53(5): 273–277.
16. Taylor-Brown F, Meeson R, Brodbelt D, Church D, McGreevy P, Thomson P et al. Epidemiology
of Cranial Cruciate Ligament Disease Diagnosis in Dogs Attending Primary-Care Veterinary
Practices in England. Veterinary Surgery. 2015;44(6): 777-783.
17. Witsberger T, Villamil J, Schultz L, Hahn A, Cook J. Prevalence of and risk factors for hip
dysplasia and cranial cruciate ligament deficiency in dogs. Journal of the American Veterinary
Medical Association. 2008;232(12): 1818-1824.
18. Kvalkauskas J, Vaitkus V, Zorgevica-Pockeviča L. Priekinio kelio sąnario raiščio pažeidimai.
VETinfo, 2011: 14-18..
19. Vaitkus V. Dalinis šuns kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio trūkimas: 23 klinikinių atvejų
analizė. Veterinarija ir zootechnika, 2001: 18-23.
20. Vetlearn. Cranial cruciate ligament rupture. [Internet]. [cited 2016 Jul 30]. Available from:
https://s3.amazonaws.com/assets.prod.vetlearn.com/07/6df5f0e86611e0bfb00050568d3693/file/Car
eGuide_CranialCruciateLigamentRupture.pdf
21. Han S, Cheon H, Cho H, Kim J, Kang J, Yang M et al. Evaluation of partial cranial cruciate
ligament rupture with positive contrast computed tomographic arthrography in dogs. Journal of
Veterinary Science. 2008;9(4): 395.
22. Johnson J. A. Cranial Cruciate Ligament Rupture. Veterinary Clinics of North America: Small
Animal Practice. 1993;23(4): 717-733.
23. Marino D. C. Diagnostic Imaging of the Canine Stifle: A Review. Veterinary Surgery. 2010;39(3):
284, 286.
24. Bree H V, Hilde D R, Gielen I. "Stress Radiography of the Stifle" Advances in The Canine Cranial
Cruciate Ligament Muir/Advances in The Canine Cranial Cruciate Ligament, 2013. p. 113-116.
25. Lazar, T.P., Berry, C.R., Dehaan, J.J., Peck, J.N. and Correa, M. (2005) ‘Long-term Radiographic
comparison of Tibial plateau leveling Osteotomy versus Extracapsular stabilization for Cranial
Cruciate ligament rupture in the dog’. Veterinary Surgery, 34(2): 133–141.
26. Harasen G. Making sense of cranial cruciate ligament disease Part 3: Therapy. Companion Animal
2011;16(3): 15-19.
27. Cruciate ligament injury in dogs. [Internet]. [cited 2016 Aug 1]. Available from:
http://dogkneeinjury.com/cruciate-ligament-injury-in-dogs/
44
28. Böddeker J, Drüen S, Meyer-Lindenberg A, Fehr M, Nolte I, Wefstaedt P. Computer-assisted gait
analysis of the dog: Comparison of two surgical techniques for the ruptured cranial cruciate
ligament. Veterinary and Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2011;25(1): 12, 14-16.
29. Wolf R, Scavelli T, Hoelzler M, Fulcher R, Bastian R. Surgical and postoperative complications
associated with tibial tuberosity advancement for cranial cruciate ligament rupture in dogs: 458
cases (2007–2009). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2012;240(12): 1481-
1487.
30. Patellar luxation statistics. [Internet]. [cited 2016 Jul 30]. Available from:
http://www.offa.org/stats_pl.html
31. Gibbons S, Macias C, Tonzing M, Pinchbeck G, McKee W. Patellar luxation in 70 large breed
dogs. Journal of Small Animal Practice. 2006;47(1): 3,5,7.
32. Remedios A, Basher A, Runyon C, Fries C. Medial Patellar Luxation in 16 Large Dogs A
Retrospective Study. Veterinary Surgery. 1992;21(1): 8,9.
33. Grevenhof E, Hazewinkel H, Heuven H. Breeding implications resulting from classification of
patellae luxation in dogs. Journal of Animal Breeding and Genetics. 2015;133(4): 317.
34. Isaka M, Befu M, Matsubara N, Ishikawa M, Arase Y, Tsuyama T, Doi A, Namba S. Corrective
surgery for canine patellar luxation in 75 cases (107 limbs): landmark for block recession.
Veterinary Science Development 2014: 30-32.
35. Pérez P, Tails W, Lafuente P. Management of medial patellar luxation in dogs: what you need to
know. Veterinary Ireland Journal 2014;4(12): 635.
36. Newton C. D. Textbook of small animal orthopaedics. Philadelphia: Lippincott, 1985. p. 44.
37. Medial patellar luxation. [Internet]. [cited 2016 Jul 30]. Available from:
http://www.offa.org/stats_pl.html http://www.svsvet.com/downloads/medial-patella-luxation-color-
2.pdf
38. Slocum B. Slocum T. Trochlear Wedge Recession for Medial Patellar Luxation. Veterinary Clinics
of North America: Small Animal Practice. Journal of the American Veterinary Medical
Association. 1993;23(4): 869-875.
39. Ann L. Johnson, Dunning D. Atlas of Orthopedic surgical procedures of dog and cat.St. Louis, MO:
Elsevier, 2005. p. 52.
40. Johnson A, Probst C, Decamp C, Rosenstein D, Hauptman J, Weaver B et al. Comparison of
trochlear block recession and trochlear wedge recession for canine patellar luxation using a cadaver
model. Veterinary Surgery. 2001;30(2): 140-150.
45
41. Harasen G. Patellar luxation. Canadian Veterinary Journal. 2006; 47(8): 817-818.
42. O’Neill D, Meeson R, Sheridan A, Church D, Brodbelt D. The epidemiology of patellar luxation in
dogs attending primary-care veterinary practices in England. Canine Genetic Epidemioly.
2016;3(1): 7.
43. Alam MR, Lee JI, Kim IS: Frequency and distribution of patellar luxation in dogs: 134 cases (2000
to 2005). Veterinary and Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2007(20): 59 – 64.
44. Bound N, Zakai D, Butterworth S, Pead M. The prevalence of canine patellar luxation in three
centres. Veterinary and Comparative Orthopaedics and Traumatology. 2009: 32-37.
45. Chuang C, Ramaker M, Kaur S, Csomos R, Kroner K, Bleedorn J et al. Radiographic Risk Factors
for Contralateral Rupture in Dogs with Unilateral Cranial Cruciate Ligament Rupture. PLoS ONE.
2014;9(9): 747-748.
46. Whitehair, J. G., Vasseur, P. B. & Willits, N. H. Epidemiology of cranial cruciate ligament rupture
.in dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association 1993(203): 1016-1019.
47. Bergh M, Sullivan C, Ferrell C, Troy J, Budsberg S. Systematic Review of Surgical Treatments for
Cranial Cruciate Ligament Disease in Dogs. Journal of the American Animal Hospital Association
2014: 318.
46
Priedai
1 priedas. Kelio sąnario lateralinis, medialinis bei kaudalinis
vaizdas(http://137.222.110.150/Calnet/LHjoin/page3.htm). 1 – lateralinė parapatelarinė fibrozinė
kremzlė 2- femoropatelarinis raištis 3 – sausgyslė 4 – kelio girnelės raištis 5 – meniskas 6 –
kolateralinis raištis 7 – tarpkaulinė membrana 8 – medialinė parapatelarinė fibrozinė kremzlė 9 –
kranialinio raiščio prisitviritinimo vieta prie menisko 10 – kaudalinis kryžminis raištis 11 – kaudalinio
raiščio prisitvirtinimo vieta prie menisko 12 – meniskofemoralinis raištis 13- kranialinis kryžminis
raištis 14 – skersinis meniskų raištis
2 priedas. Kelio sąnario lateralinis ir medialinis vaizdas (Howard E. Evans et Alexandra de Lahunta,
2013)
47
3 priedas. Proksimalinis blauzdikaulio vaizdas (Carpenter DH, Cooper RC, 2000). 1. Kranialinis
blauzdikaulinis medialinio menisko raištis 2. CrCL 3. Medialinis meniskas 4. Medialinis šoninis raištis
5.CaCL 6. Kaudalinis blauzdikaulinis lateralinio menisko raištis 7. Šlaunikaulinis menisko raištis 8.
Lateralinis šoninis raištis 9. Lateralinis meniskas 10. Kranialinis blauzdikaulinis lateralinio menisko
raištis 11. Tarpmeniskinis raištis 12. Kaudalinis blauzdikaulinis medialinio menisko raištis.
4 priedas. Stalčiaus judesio testas (T.W.Fossum et., 2013)
5 priedas. Blauzdikaulio kompresijos testas (T.W.Fossum et., 2013)
48
6 priedas. Kairės kojos streso rentgenograma (https://drbenjamino.com/2012/06/27/acl-injuries-in-
dogs-diagnosis-11-2/)
7 priedas. Artroskopinis kelio sąnario vaizdas (http://vethospital.tamu.edu/small-animal-
hospital/orthopedics/orthopedic-services/crcl-rupture). Žvaigždutėmis pažymėtas kairėje dalinis CrCL
raiščio trūkimas, dešinėje pilnas CrCL trūkimas
49
8 priedas. Proksimodistalinis meniskų plyšimų vaizdas (Karen M. Tobias et Spencer A. Johnston,
2012). A- sveikas meniskas B- vertikalus išilginis C- kibiro rankenos D- įstrižas E- radialinis F-
horizoltalus G- sudėtinis H- degeneracinis.
9 priedas. Ekstrakapsulinė technika - lateralinė šeivikaulio siūlė (T.W.Fossum et al., 2013)
50
10 priedas. Mediolateralinis kelio vaizdas po TPLO operacijos (Karen M. Tobias et Spencer A.
Johnston, 2012).
11 priedas. Šuns kelis po TTA operacijos: kairėje mediolarelatinė pozicija, dešineje kraniokaudalinė
pozicija.(http://www.willows.uk.net/specialist-services/pet-health-information/orthopaedics/ttasurgery-
for-cruciate-ligament-rupture).
Fossum et al., 2013)
51
12 priedas. Menisko išlaisvinimo technikos pjūvio vietos. A Blauzdikaulinio menisko raiščio pjūvis B
Menisko kūno pjūvis ( T.W. Fossum et al., 2013).
13 priedas. Plačiosios fascijos perdengimo technika. Strėlėmis pažymėta siūlių siuvimo eiga.
14 priedas.Girnelės ir blauzdikaulio antirotaciniai dirbtiniai raiščiai.
52
15 priedas. Trochleoplastikos pleišto technikos atlikimo eiliškumas
(https://www.studyblue.com/#flashcard/view/16660075).
16.priedas..Trochleoplastikos.bloko.technikos.atlikimo.eiliškumas.(https://www.studyblue.com/notes/n
ote/n/patella-dz/deck/16660075).
17 priedas. Blauzdikaulio keteros perkėlimas: kairėje mediolateralinė pozicija, dešinėje
kraniokaudalinė pozicija (Karen M. Tobias et Spencer A. Johnston 2012).
53
18 priedas. Kranialinio kryžminio raiščio trūkimas su menisko pažeidimu ir artrozėmis (T. Viselgos
nutrauka)
