I TEMABMAT raida Europoje. Etapai : a)senovės Romos

b)glosatorių XI glosos: brocardica ir notabiliac)komentatorių XIIId)viduramžių – T specializacijae)renesanso XVIf)racionalizmo – protas yra vienintelis tiesos

pažinomo šaltinis ir įrankis. Nuo aksiomų reikia eiti dedukcinio tyrimo keliu. T – netikra, nes skirtingose šalyse skirtingi įstatymai. O tikruosius įstatymus kuria protas, dedukciniu keliu eidamas iš aksiomų. Aksioma – neginčijama, nedalijama sąvoka. Visuomenėje aksioma – žmogus. Taigi tereikia rasti prigimtines žmogaus ypatybes. Taigi racionalizmas – prigimtinės T pradininkas. Šio idėjos pradininkas – Hugo Grotius. Jis davė pradžią ir tarptautinei T.

g)istorizmo – Savigny, Puchta, Šelingas. h)pozityvizmoe)XX amžius – įvairovė

BMAT objektas: visi teisinės prigimties faktai. Objektas skirstomas į 3 grupes:a)teisės dogmatika: T tskl atpažinimo pož

T tskl pritaikymo požT tskl prieštaringumo panaikinimo procedūra

b)aksiologinis elementasc)sociotechninis elementas

T tyrimo metodai (jie priklauso nuo to, koks elementas yra tiriamas – formalusis ar psichosocialinis): a)kalbotyros

b)logikos: aprašymaslyginimasklasifikacijaapibrėžimas

c)psichosocialinis: introspekcinisbiheivioritinispsichoanalitinis

d)sociologinis - statistikae)istorinisf)pozityviosios kritikosg)filosofinis/dialektinis

TT vieta T mokslų sistemoje:Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiškinys. Todėl ji yra tiriama įvairių teisės mokslų: vieni teisės mokslai ją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai, koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi, kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykių reguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami vienu bendru vardu - teisės mokslas, arba jurisprudencija. Tačiau kiekvienas išplėtotas mokslas yra diferencijuotas. Iš jurisprudencijos diferenciacijos randasi šakiniai teisės mokslai.

1

T mokslų klasifikacija: a)fundamentalūsb)šakiniaic)papildomi

Toks teisės mokslų skirstymas, suprantama, nėra griežtas, nes tie patys teisės mokslai gali atsidurti ir pirmoje, ir trečioje grupėje. Šis skirstymas nėra ir išsamus. Plėtojantis rinkos ekonomikai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz. akcinės bendrovės, komerciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškiniu (hipoteka, holdingas, užstatas ir kt.). Jų pagrindu klostosi nauji žmonių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreipti bendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisės šakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuoti naujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujų teisės šakų, pošakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė, mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė, kompiuterinės technikos naudojimo teisė ir kita.Be to, šis T mokslų skirstymas nėra ir principinis (esminis), nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindimų, nei antraeilių teisės mokslų.

TT f-jos: a)metodologinėb)analitinėc)prognozinė

BMAT f-jos: a)formuoja T bendras sąvokasb)formuoja konkrečias T tskl taikymo procedūrasc)sprendžia kl, kaip naudoti teisėkūrąd)formuoja arg, leidžiančius įvertinti esamą T sistemąe)tarpininkas tarp T ir ne T mokslųf)apibendrina kitų T mokslų rezultatusg)prognozuoja T raidos tendencijas

T įtaka valstybei: a)T nustato/garantuoja valstybės institucijų funkcionavimąb)T – pagrindinė kalba, kuria valstybė kreipiasi į žmogųc)valstybė pati save įpareigoja laikytis tesėkūros/teisėsaugos

taisyklių.

Valstybė ir BMAT siejasi dviem aspektais: a)teisėkūrosb)teisėsaugos

a)teisėkūra – stichiškas visuomenės procesas, kada formuluojamos T idėjos apie būtinybę vertybei suteikti valstybės prievartos garantą. Valstybė – priešingų interesų derintojas.Valstybė kuria T: a)formuluoja tskl T kalba

b)suteikia tskl pripažintą pavidaląc)paskelbia oficialiai privaloma tvarka

teisėkūra vykdoma dviem būdais: a)originalioji: totaliai nauja tsklb)sankcionuoja tskl, kuri anksčiau jau reguliavo žm.

santykius ir atsirado ne dėl valstybės veiklos.

2

b)teisėsauga – valstybė kuria aparatą, turinti organizuotą prievartos mechanizmą. Jis veikia: a)lygina tskl modelį su realiu žmogaus elgesiu

b)reaguoja į tskl pažeidimus taikydamas centralizuotą prievartąc)padeda asmenim realizuoti jų T, kai: asmuo negali realizuoti savo

T be valdingus įgalinimus turinčių asmenų valioskiti asmenys nepripažįsta jo T

Valstybės prievarta yra legali tada, kai ji vykdoma siekiant aukščiausiuose doc. įtvirtintų tikslų bei kai siekia kiekvieno žmogaus teisių apsaugos vienodu intensyvumu.

II TEMA

Siauroji T samprata: T būtis – vienarūšė ir lieka susitarti, kokie ontologiniai faktai sudaro jos esmę.

T – vienarūšiai faktai.

Plačioji T samprata: T – sudėtingas/sudėtinis reiškinys, kurį sudaro keli ontologiniai lygmenys, kuriuos ir reikia tirti.

Vaišvilos plačioji T samprata: T idėja. Į elgesio taisyklę pretenduojantis interesas iš pradžių turi būti įsisąmonintas, vadinasi, perkeltas į žmogaus sąmonę ir transformuotas į atitinkamą idėją, kaip būsimo, pageidaujamo elgesio vizija (projektas)

T norma. Tai tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas (modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prie-varta ir dėl to tapęs visuotinai privalomo elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių elgesiui, jį normuoti, valdyti, kreipti įstatymų leidėjui (objektyvizuojamo intereso turėtojui linkme)

T santykiai. T tapsmas prasideda nuo teisinės idėjos ir rutuliojasi teisės normos ir teisinių santykių link, o vėliau šis procesas gali judėti priešinga linkme - nuo teisinių santykių teisinės idėjos kryptimi. Mat anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad, keičiantis žmonių gyvenimo sąlygoms, vertybinei orientacijai, turimos teisės normos nepajėgia toliau palaikyti visuomenėje pakankamo žmogaus teisių saugos laipsnio, o dėl to - ir socialinės santarvės bei rimties. Tokio neatitikimo, nesaugumo suvokimas skatina formuotis naujas teisines idėjas, siūlančias kitokį, patikimesnį tų pačių santykių tvarkymo modelį. Šitaip vėl prasideda naujos teisės objektyvizavimais. Ji kyla tai iš apačios (socialinių santykių) į viršų (idėjas), tai vėl iš viršaus leidžiasi žemyn - į teisės normas ir socialinių santykių tikrovę. Todėl teisė kaip procesas cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą, prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikių.Pirmasis teisinės būties lygmuo užtikrina teisės sąmoningumą, antrasis - to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą, trečiasis - praktinį jos funkcionalumą (realumą).Neskirdami trijų teisinės būties lygmenų, turėtume laikytis teisės normatyvizmo pažiūros - tapatinti teisę su teisės normomis it šitaip susiaurinti pačią teisės sąvoką. Tada prie teisės negalėtume priskirti teisės principų (teisinių idėjų), legalizuoti precedentų teisės: teismas neturėtų teisės grįsti savo sprendimus „visuotinai pripažintais teisės principais",

3

nes tie principai, nebūdami teisės normos, nepatektų į teisės sąvoką ir negalėtų būti teisinis argumentas. Vadinasi, kur vyrauja normatyvizmas, ten teisės teorija neoperuoja ontologinių teisės lygmenų sąvoka ir dėl to neturi teorinio pagrindo plėtoti precedentų teisę, nes ją legalizuoti nėra teisinių argumentų.Būtent reikalas papildyti statutinę teisę precedentų teise reikalauja aiškinti teisę kaip procesą - trijų ontologinių lygmenų tapsmą: įtraukti į teisės sąvoką ne tik teisės normas, bet ir teisines idėjas bei teisinius santykius. Tai išplečia teisės sąvoką ir tuo padidina jos galimybes reguliuoti socialinius santykius.

Reiškinys teisinis, jei jis apima visus tris lygmenis kartu.

Siaurosios T sampratos skirstomos pagal tai, kokį lygmenį absoliutina:a)T idėją: prigimtinė T, psichologinė T, socialinių f-jų teorijab)T normą: pozityvizmas, normatyvizmas, marksizmasc)T santykius: skandinaviškais ir JAV realizmas

LT darbuose vyravo pozityvizmas-normatyvizmas.

Prigimtinės T samprata. Tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo. Tai jurisprudencijos išsivadavimo iš teologijos būdas, perkeliant teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės.

Prigimtinės T postulatai: a)oponuoja pozityvizmui (Sofoklio „Antigonė“...)b)idėjos/tskl nėra žmogaus veikos rezultatasc)galioja nepriklausomai nuo to, ar pozityvizmas ją įtvirtinod)pozityviosios T vertinimo pagrindas

Prigimtinės T samprata skirstoma į dvi dalis: a)valstybė suteikiab)nepriklausomai nuo valstybės

T pozityvizmas: a)valstybės nustatytos/sankcionuotos elgesio tsklb)T turi būti atskirta nuo moralėsc)skiria dvi būtis: yra/privalo būtid)tiriama, kokia yra T, o ne kokia turėtų būti, todėl iš T

sferos dingsta vertybinio įstatymų pagrindimo, T politikos klausimai.

T normatyvizmas Teisė H. Kelzenui - tai sistema teises normų, kurių vykdymas garantuotas valstybės prievarta. Vienas iš H. Kelzeno koncepcijos bruožų, skiriantis nuo kitų teisės koncepcijų, buvo ir tas, kad T normomis jis laikė ne tik bendras, abstrakčias, bet ir individualias elgesio tskl, kuriomis baigiasi teisės sistema. Kiti autoriai (R. Z. Livšicas) T normatyvizmą vertina kaip stiprios valstybės, tvirtos tvarkos, pagrįstos griežtu įstatymų laikymusi, apologetiką. Formuojantis valstybės centralizmui, įveikiant visuomenės susipriešinimą, tokia teorija, pasak R. Z. Livšico, gali atlikti pažangų vaidmenį, nes palengvina ir pagreitina bent laikinos tvarkos visuomenėje

4

įvedimą. Bet ji neatsižvelgia į valdžios veiksmų turinį, tapatina teisę su įstatymu ir šitaip slepia ideologines nedemokratinių režimų įsigalėjimo prielaidas. Normatyvizmas T tyrinėja ne jos kūrimo, o taikymo tikslu: svarbu, ne ką T reiškia, bet kaip optimalizuoti jos veikimą praktikoje.

a)skiria dvi būtisb)T reikia tirti be sąlyčio su tikrovec)T – specialiai organizuota normų piramidėd)tikrosios T normos – kodeksaie)T mokslo nedomina etiniai, sociologiniai ir ideologiniai aspektai

Psichologinė T samprata a)emocijos: vienpusės (jaučiama pareiga elgtis atitinkamai) – dorovės normos/atributinės (jaučia pareigą elgtis atitinkamai ir jaučia, kad yra kažkas, kuris gali pareikalauti tą pareigą atlikti) – TN

b)greitai prisitaiko prie aplinkosc)intensyvid)pozityviosios ir intuityviosios T veikimo santykise)T – psichologinės kilmės faktai

Marksistinė T a)T – interesai, kurie remiasi socialine jėga – turtub)T kyla iš žmonių materialinių interesų ir nuosavybės

santykių. T – anstatinis reiškinysc)T – ekonomiškai viešpataujančios klasės valia per

įstatymus

Socialinių f-jų teorija a)žmogus – visuomeninė būtybė, negalinti gyventi atskiraib)žmogus racionalus, tad gali įvertinti savo padėtį.c)visuomenė funkcionuoja tik dėl solidarumod)žmonės neturi T, jie turi tik pareigas

L. Gumplovičiaus prievartos teorija. Viešąją valdžią, valstybę ir T jis kildino iš to fakto, kad vienos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė atsiradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybė ir T - tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio tskl. Grubi jėgos persvara - tai valstybės ir T šaltinis. T – tik sunorminta nelygybė. Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė kaip visuomeninė tvarka čia išvedama ne iš bet kokio socialinio intereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgos persvarą. T - tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio tskl.

Visuomenės sutarties teorija a)T – priešingų interesų derinimas kompromisu

Šiuolaikinė T samprata: reliatyvi sąvoka, nes skirtingose šalyse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti laikomos šiuolaikinėmis. Tai susiję su teisės nacionalumu ir konkrečios šalies teisinės sistemos tradicija. Teisės sistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, paties asmens

5

įgytų teisių neatimamumą, visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, galime laikyti orientuotomis į demokratines valstybes ir kartu į šiuolaikinę teisės sampratą.

T sampratų tipai: a)etatistinis: visuomenė-valstybė-T. T yra garantuota valstybės prievarta ir būtent valstybės kūrinys. T.y. absoliutinama prievarta, todėl netinkama demokratiškai visuomenei.

b)sociatarinis: visuomenė-T-valstybė

III TEMA

T socialinė paskirtis: a)visuomenės ir kiekvieno jos nario saugumo užtikrinimasb)žmogaus socialinis reguliavimasc)skatinti/slopinti tam tikras visuomenines tendencijas

Pagrindinės T funkcijos: T f-ja: poveikio žm. santykiams kryptis ir būdas.a)reguliavimas – metafunkcija. Įstatymų leidėjas nustato

subjektines T, nustato jas atitinkančias teisines pareigas, nustato ginčų sprendimo tvarką. Reguliavimas vyksta:

nustatant valstybinių organų kompetenciją priimti, pakeisti ir taikyti TN

nustatant požymius, kurie būtini, kad asmuo taptų T santykio dalyviu

nustatant juridinio asmens T subjektiškumo ypatumus

nustatant uždraustas ir privalomas veikas nustatant T sankcijas už T liepimų nevykdymą nustatant pareigūnų kompetenciją tas sankcijas

taikyti nustatant specialių veiksmų atlikimo procedūras ir

tskl.T reguliavimo turinys priklauso nuo: a)politinio režimo

b)visuomenės kultūros lygioc)T sampratos ir kt.

Reguliavimo esmė – kompromiso įtvirtinimas.b)apsauginė. Sukuriamos valstybinės institucijos, kurios

legaliai tikrina, ar faktinis žmogaus elgesys atitinka numatytą tskl bei legaliai taiko centralizuotą prievartą.

c)informavimo. Informuoja apie elgesį, kurio iš mūsų tikimąsi ir pasekmes, kurios mūsų laukia, jei elgsimės kitaip.

d)prevencijos. Individualioji – sankcija, kad aš nepažeidinėčiau. Bendroji – sankcija man, kad niekas nepažeidinėtų. ( kad ir kaip ten – man šakės...)

T rūšys: a)pirmos kartos. Žmogaus T. b)sociotechninės. Neįgyvendinamos be atitinkamo pragyvenimo lygio.

6

c)kolektyvinės

IV TEMA

Reguliavimas – žmogaus gyvenimo tvarkymas pagal tam tikrą modelį. Reguliuoti – modeliuoti elgesį draudimais ir leidimais.

T reguliavimas- tai tokia socialinio reguliavimo rūšis arba forma, kai T poveikis žmonių elgesiui yra daromas TN.

T reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

T reguliavimo objektas - tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis TN. Ne visiems žmonių santykiam taikomas T reguliavimas. Sukonkretinus T reguliavimo objektą, jį galime padalinti į tris grupes: a)žmonių turtiniai santykiai

b)žm. santykiai, susidarantys valdant valstybę

c)teisėsaugos santykiai

Taigi socialiniai santykiai patenka į T reguliavimo ribą, jei jie turi išvardintus požymius:a)socialinius santykius galima formalizuotib)šiuos santykius galima kontroliuoti valstybės priemonėmisc)šie santykiai kartojasi ir yra visuotiniai

Taigi normatyvizmas (etatizmas) suponuoja ir pagrindžia T reguliavimo ribų nebuvimą bei imperatyvaus reguliavimo dominantę.Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) T samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens T autonomiškumą, tai T reguliavimas negalės būti visuotinis.

T reguliavimo metodai: a)imperatyvusb)dispozityvus

a)imperatyvus: įstatymų leidėjo suformuluotas elgesio modelis, kurio beveik neįmanoma keisti. Būdingas intensyvus veikimas. Galima tik tai, kas leistina įstatymo

b)dispozityvus: įstatymų leidėjas duoda elgesio gaires. Leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta.

Dabar yra naudojama abiejų metodų sintezė: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai yra protingai reguliuojama.

Reguliavimo priemonės: a)įpareigojimas: elkis tik taipb)draudimas: tik nesielk taipc)leidimas: gali elgtis taip

7

a) ir b) – tos pačios kilmės T reguliavimo priemonės - T liepimas.T leidimų savarankiškumo klausimas: LT TT leidimai – nurodymai, kuriais:

a)patvirtinama, kad veiksmai nėra uždrausti galiojančios T požiūriu.

b)tikslinama prieš tai nurodyta tskl, siaurinant apl/uždraustų veikų ratąc)panaikinama anksčiau tam tikrą veiką draudusi norma.

T reguliavimo stadijos: a)TN išleidimas – santykių reglamentavimasb)T ir pareigų priskyrimas subjektuic)T ir pareigų realizavimas. Abstraktus elgesio modelis

virsta faktiniu.d)T sankcijų/normų taikymas. Tai fakultatyvinė stadija.

Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad valstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (TN), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio reglamentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat sukuria institucijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą.

T reguliavimo subjektai – asmuo ir valstybė.PIRMINIS IR ANTRINIS TEISINIS REGULIAVIMAS

V TEMA

Socialinė norma – tam tikras elgesio modelis, siūlomas tos normos adresatui. Jis išreiškia privalomumą. Visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį - suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą.

Socialinės vs tikslo normos: a)SN-subjektyviosTN-objektyvios, nes atitinka gamtinius dėsniusb)SN-siekia derinti priešingus žmonių interesusTN – rodo, kaip reikia elgtis, siekiant tiksloc)SN – paremtos organizuota valstybės prievartaTN – neparemtos prievarta

SN rūšys: a)moralės Nb)papročiaic)korporatyvios Nd)politinės Ne)religinės Nf) TN

VI TEMA

8

TN- tai teisėkūros subjektų (dažniausiai- valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams T bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.TN yra teisėto elgesio kriterijus, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų T apsauga ir sudaromos vienodos tų T įgyvendinimo teisinės sąlygos.

TN formalieji požymiai: a)institucinis: valstybė sukuria tam tikrą privalomą elgesio modelį.

b)norminis: nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę (teises ir pareigas). Leisdama asmeniui naudotis kuria nors vertybe, T norma suteikia jam laisvę šią vertybę netrukdomai įsigyti, ja naudotis, disponuoti, o įpareigodama atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti, apriboja jo veiksmų laisvę. Bet apriboja tik tokiu mastu, kiek šito reikia garantuoti kito asmens laisvę.

c)formalusis apibrėžtumas: vidinis (žmogus turi žinoti, ko iš jo nori ir kontrolė turi žinoti kaip ką daryti)/išorinis (tskl turi būti suteikta oficiali valstybėje pripažinta forma).

d)visuotinis privalomumas: T imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie pritaria, ir tie, kurie nepritaria.

e)valstybės prievartos garantas: Kalavijas (vykdomoji valdžia) be svarstyklių, būtų plika jėga, o svarstyklės be kalavijo - bejėgis pageidavimas.

f)sisteminis TN veikimas: gali būti suprantamas dvejopai: 1) kaip teisės normų vidinių elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos) sąveika; 2)kaip pačių teisės normų tarpusavio sąveika. Pastarąja prasme teisės sistemiškumas reiškia, kad teisės normos egzistuoja ne kaip mechaninė normų krūva, o kaip organiška jų sąsaja, kai visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu - viena kitą papildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą.

TN turiningieji požymiai: laisvės, lygybės, teisingumo ir t.t. Vertybiniai kriterijai.

VII TEMA

Teisės forma — tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia - vieta kitų teisės normų hierarchijoje.

Pagrindinės T išraiškos formos: a)T paprotys — teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda dėl daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformuoja būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą. Papročiai atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų

9

leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis. Yra kiekybiniai (parodo paplitimą ir universalumą) bei kokybiniai (parodo papročio vertingumą visuomenei) kriterijai.

b)T precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas (R. Kross). DVI PRECEDENTO SUDEDAMOSIOS DALYS: RATIO DECIDENDI IR OBITER DICTUM. PASITIKSLINTI JAS!

c)Norminės sutartys - būdingi tokie požymiai:

a) bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymas; b) susitarimo savanoriškumas; c) interesų bendrumas; d) sutarties šalių lygiateisiškumas; e) sutarties dalyvių sutarimas visais esminiais sutarties aspektais; f) abipusė atsakomybė už prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą vykdymą.

Labiausiai paplitusi norminiu sutarčių rūšis - kolektyviniai susitarimai ir kolektyvinė sutartis.

d)NTA. TA – tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asm. tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuris išreiškia (suformuluoja, pritaiko ar išaiškina) TN. Pagrindinės TA rūšys:

Bendrųjų TN aktas – teisėkūros subjektų specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro TN, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam T subjektų skaičiui.

Individualūs TA – tai aktai, formuluojantys vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio tskl. Tai dažniausiai normų taikymo aktai.

Interpretuotų TN aktai – juos priima TN aiškinanti institucija.

NTA skirtumai nuo individualiųjų TTA:NTA leidžia tik tam tikrus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir kai kurie

pareigūnai. ITTA leidžia visos valstybės institucijos, firmos, pavieniai pareigūnai.NTA neturi konkrečiai įvardinto adresato, nes dažniausiai formuoja bendrąją

elgesio tskl. NTA suformuluoti nurodymai reiškia valstybės valią, o ITTA ir pavienių piliečių

subjektyvią valią.NTA turi griežtai formalizuotą savo formą.NTA yra nuolatinis paliepimas, o ITTA – vienkartinis.NTA išleidimo procedūra – sudėtinga, tuo tarpu ITTA priėmimas ir įsigaliojimas

– paprastesnis.

Todėl: TNA – suformuluoja elgesio tsklTTA – pritaiko TN konkrečiai situacijaiTAA – išaiškina tikrąją akto prasmę.

10

e)T doktrina: visuma tam tikrų nuostatų, tskl, principų, išreikštų autoritetingiausių teisininkų, teoretikų ir praktikų, kuriems suteikiama visuotinio privalomumo reikšmė.

TNA – kompetentingų valstybės institucijų, pareigūnų ar referendumo būdu išleistas oficialus, rašytinis dokumentas, kuriame nustatytos, pakeistos ar panaikintos visuotinai privalomos bendro pobūdžio elgesio taisyklės.

VIII TEMA

T normos struktūra - tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti TN kaip vientisą, bet struktūrizuotą elgesio taisyklę. Struktūra: a)hipotezė: nustato T reikšmingo gyvenimo aplinkybes, kurioms esant atsiranda, pasibaigia ar pasikeičia T santykiai.

Paprastoji: viena sąlygaSudėtinė: dvi ir daugiau sąlygųAlternatyvioji: yra dvi ir daugiau sąlygų, bet būtina bent viena iš jų

b)dispozicija: nustato leidžiamo ar privalomo elgesio modelį – suformuoja pačią elgesio tskl. Nusako, ką adresatas gali ar privalo daryti, jei atsiranda hipotezėje įtvirtintos tskl.

Skirstomos pagal: sandarą: paprasta – vienas elgesio variantasSudėtinė – keli variantai tuo pačiu metuAlternatyvi – leidžiama rinktis iš kelių elgesio

variantųIšreiškimo būdą : paprasta – nurodo elgesio modelį

aprašomoji – nurodo elgesio modelį ir jo esminius požymius

nukreipiamoji – nukreipiama į kitą to paties akto vietą

blanketinė – nukreipiama į kitą norminį aktąapibrėžtumą: absoliučiai – adresatas negali keisti suformuoto

elgesio modelioreliatyviai – adresatas pasirenka, kaip jam veikti

turinį: įpareigojanti – T liepimasdraudžianti – susilaikyti nuo veikosįgalinanti – suteikianti adresatui teisiškai garantuotą

galimybę

c)sankcija: įtvirtina tam tikras poveikio priemones, pažeidus dispozicijos reikalavimus.

Baudžiamosios – už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimusAdministracinės – ryškus prevencinis pobūdisDrausminės

11

Civilinės – turtinio pobūdžio sankcijosPagal poveikio kryptį: represinė – nauja T pareiga

Reparacinė

TN loginė ir tekstinė struktūra.Ad-Apl-EM-EMpAd- -EM-EMp -Apl-EM-EMp - -EM-EMp

Logine normos struktūra – tai sistema TN elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos), kurių padedama konkreti TN, sąveikaudama su kitom TN įgyvendina visas 3 T skirtas f-jas.

Konkrečios normos tekstas negali iš karto apimti visų čia minėtų funkcijų, ir jas įgyvendinančių struktūrinių elementų, nes normos tekstas būtų perkrautas ir norma pasidarytų pernelyg gremėzdiška, sunkiai suvokiama ir dar sunkiau taikoma. Todėl siekiant suprastinti (sutrumpinti) tekstą teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias, kad tarp jų būtų atitinkamai padalijamos T funkcijos ir atitinkamai loginė normos struktūra būtų išskirstomą po reguliacinių ir sankcijas nustatančių normų tekstus.

Nesavarankiškos T nuostatos: a)reikšmingos T reguliavimuib)ne deskriptyvūs teiginiaic)sudaro tik dalį valdingo paliepimod)įgyja reikšmę tik veikdamos su savarankiškom

TN

Šios teisinės nuostatos: a)aiškina: aprašo sąvokas arba nukreipia į kitą kontekstąb)riboja: susiaurina savarankiškų TN veikimo sritįc)nukreipia: būtinybė naudoti su veikiančiom TN.

IX TEMA

TN klasifikuojamos pagal: a) T reguliavimo objektą: normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas

b)funkcijas: reguliacinės TN – nustato pirminį adresatą, nustato teisinio santykio dalyviams

turiningąsias teises ir pareigas. sankciją nustatančios – nurodo reakcija į TN pažeidimus. Sankcijas nustatančios

normos yra skirtos reguliacinių normų imperatyvų privalomumui užtikrinti. specialiosios

c)reguliavimo metodą: imperatyvinės (griežtai formuluojamas ir vienareikšmiškai suprantamas paliepimas)/dispozityvinės (subjektai turi T savo nuožiūra reguliuoti savo santykius, neperžengdami įstatymo ribų)/skatinamosios

12

(pagyrimo priemonė už visuomenės ir valstybės požiūriu skatinamą elgesį)/rekomendacinės (nustato visuomenės ir valstybės požiūriu pageidautinus elgesio modelius, bet sprendimą leidžią pasirinkti patiem santykio subjektam)

d)juridinę galią: įstatyminės ir poįstatyminėse)galiojimo apimtį: bendrosios (formuluojam elgesio tskl,

kuri taikoma neribotam subjektų ratui)/specialiosios (skirta konkretinti ir plėtoti bendrosios normos imperatyvus)/individualioji (formuojamas vienkartinis, bet tęstinis paliepimas)

f)paliepimo pobūdį: įpareigojamosios/įgalinamosios (suteikiama T santykio dalyviams atlikti pozityvius veiksmus, kuriais sbj įgyvendina savo interesus)/įtvirtinamosios (fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną) /definicinės/deklaratyvinės/kolizinės/operatyvinės

Definicinės teisės normos apibrėžia T sąvokas - atskleidžia esminius jų požymiusDeklaratyvios teisės normos skelbia (įtvirtina) institucijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai.Deklaratyvias teisės normas nėra lengva atskirti nuo įtvirtinamųjų tais atvejais, kai deklaratyvios normos formuluoja ne tik tam tikrų institucijų veiklos tikslus, teisinio reguliavimo sritį, bet ir tokio reguliavimo principus.Kolizinių TN įveikimas: a)kolizija tarp tos pačios institucijos išleistų ir tą pačią juridinę galią turinčių N – galioja vėlesnė

b)galioja aukštesnę kompetenciją turinti normac)jei specialioji TN prieštarauja bendrajai, tai galioja

bendroji.

X TEMA

Teisėkūra - visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas, atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.

Teisėkūros principai: a)moksliškumasb)sistemiškumasc)cikliškumasd)teisėtumase)demokratiškumas ir viešumas

Teisėkūros subjektai: pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos sąlygomis - tam įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezidentas, vyriausybė, ministerijos, ministrai, savivaldybių tarybos, teismai (Lietuvoje teisėkūros teisė teismams oficialiai nepripažįstama). Toks subjektas yra ir pati tauta, kai ji pareiškia savo valią referendumu. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai gali būti

13

teisėkūros subjektai tik kompetentingoms valstybės institucijoms sankcionuojant jų kuriamas elgesio taisykles (korporatyvinė teisė).

Teisėkūros būdai: 1) originalioji kūryba, kai sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi teisinio

reguliavimo priemonė - elgesio taisyklė; 2) sankcionavimas - tai oficiali kompetentingos valstybės institucijos procedūra,

kuria patvirtinama (sankcionuojama) jau esama elgesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą - visuotinį privalomumą

3) ratifikavimas - speciali sankcionavimo rūšis, kai parlamentas, vadovaudamasis tam tikra procedūra, patvirtina tarptautinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir kartu įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.

Referendumas - tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima Konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ar užsienio politiką.

Referendumas yra tiesioginės demokratijos institutas, kurio esmę nusako du pagrindiniai požymiai:

1) tautos suverenių galių tiesioginis pareiškimas2) priimtų aktų speciali juridinė galia

TN kūrimo problematika:Iki šiol Lietuvoje kai kurias technines normas (Kelių eismo taisykles) sankcionuoja

Vyriausybė, paversdama jas socialinėmis teisinėmis normomis, kurios juridinės galios požiūriu tegali būti poįstatyminės teisės normos. Jeigu už poįstatyminiame akte nustatytų draudimų pažeidimą gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė, tai poįstatyminis aktas ju-ridinės galios požiūriu prilyginamas įstatymui. Tai įneša painiavos į teisės aktų hierarchiją. Draudimai, už kurių pažeidimus numatoma baudžiamoji atsakomybė (įkalinimas), privalo turėti įstatyminių draudimų galią, nes, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, pagrindines asmens teises gali riboti tik įstatymas. Sankcijas nustatantis teisės aktas negali būti didesnės juridinės galios, negu tas teisinio reguliavimo aktas, kuris tą draudimą formulavo. Būtent čia išryškėja praktinė reikšmė to skirtumo, kad baudžiamieji įstatymai ne draudžia, o tik baudžia.

Teisėkūros stadijos:1) teisės normų akto parengimas:a) įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas (pirminis norminio teisės akto

projekto parengimas, arba teisinis siūlymas, projekto registravimas);b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras;c) projekto priėmimas.2) teisės normų akto priėmimas ir paskelbimasa)norminio teisės akto pasirašymas ir paskelbimas (promulgavimas);b)teisės akto įsigaliojimas

Kokybiniai NTA kriterijai: a)teisiniaib)kalbiniaic)loginiaid)sociologiniai

14

T technikos samprata: tskl, skirtų parengti, sukurti ir išleisti TNA visuma. Teisėkūros juridinei technikai keliami du tikslai: 1) racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti norminimo spragų, padėti

taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų;2) formuluoti ir išdėstyti teisės normas taip, kad jų adresatai (asmenys) aiškiai

suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia

XI TEMA

TA - tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialia rašytinis dokumentais, kuriame yra suformuluotos teisės. Pagrindinės teisės aktų rūšys yra tokios:1) Bendrųjų teisės normą aktas - tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektu skaičiui.2) Individualių teisės normų, aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (sutrumpintai - individualūs teisės aktai).3)Interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija. Pagrindinę vietą tarp šių teisės aktų užima bendrųjų teisės normų aktai.

NTA neturi konkrečiai įvardinto adresato, nes dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę. Jame nenurodoma, kokiam konkrečiam asmeniui ar institucijai skiriama teisės norma. Tuo tarpu teisės taikymo aktai skiriami konkretiems subjektams: konkrečiam asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai. NTA suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią, o individualus teisės taikymo aktai - ir pavienių piliečių subjektyvią valią (pvz., testamentas).NTA turi griežtai apibrėžtą dokumento formą (įstatymas, nutarimas, potvarkis, instrukcija ir kt.) ir tuo skiriasi nuo teisės taikymo aktų formos (sprendimas, nuosprendis, nutartis, protokolas, testamentas, įsakymas ir kt.).NTA skirti reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius, o teisės taikymo aktai — konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.NTA yra nuolatinis paliepimas, o teisės taikymo aktas - vienkartinis paliepimas.NTA išleidimo procedūra sudėtinga, tuo tarpu teisės taikymo aktų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė, operatyvesnė.

Teisės normų aiškinimo aktai: sąvoka ir rūšys.Teisės aiškinimo aktą reikia suprasti kaip veiksmą ir kaip teisinį dokumentą, išsiaiškinimo ir paaiškinimo aktą. Teisės aiškinimo aktai - tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti (nustatyti) tikrąją teisės normos prasmę (turinį). Bet jie neturi savarankiškos reikšmės ir veikia tik sąveikaudami su tais norminiais teisės aktais, kuriuose suformuluotos pagrindinės teisės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina. Pagal savo išorinę formą interpretaciniai aktai gali būti rašytiniai ir žodiniai.

15

Rašytiniai turi tam tikrą struktūrą. Juose turi būti nurodoma, kas, kada išleido aktą, kuriai teisės šakai jis priklauso, kokia teisės norma aiškinama, pats aiškinimo turinys, nuo kada įsigalioja. Ar teisės aiškinimas - teisėkūros aktas? Teisės aiškinimo aktų teisinio statuso klausimas glaudžiai susijęs su aiškinimo kompetencija: teisės aiškinimas yra ir teisėkūros aktas ar tik priemonė išsiaiškinti ir paaiškinti jau egzistuojančios normos prasmę konkretaus taikymo atveju? Tai pagrindinė teisės aiškinimo koncepcijos problema. Šiuo klausimu teisės literatūroje nėra vieningos nuomonės. Vieni autoriai mano, kad teisės aiškinimas nenustato naujos elgesio taisyklės, nepakeičia ir nepanaikina teisės normos. Tai tik teisinės technikos, o ne teisėkūros klausimas. Kiti autoriai linkę teisės aiškinimo aktus laikyti ir teisėkūros aktais. Lietuvos pozityvioji teisė ir pati teisės doktrina, mažai dėmesio skiria teisės aiškinimui, ir suprantama kodėl. Dėmesys teisės aiškinimui padidėja tik ten, kur yra pripažįstamas teisinis precedentas, kur teismai ne tik mechaniškai taiko įstatymus, juos aiškina, bet ir kuria teisės normas. Kadangi Lietuvoje tebegalioja iš tarybinės teisės tradicijos perimta precedentą teisės baimė ir mechaniško įstatymų taikymo teismuose doktrina, dėmesys teisės aiškinimui negali būti didelis, o pati teisės aiškinimo doktrina neišplėtota .Todėl tebėra neaišku: teisės aiškinimas - tik terminų, kalbos konstrukcijų paaiškinimas ar tai ir teisminės teisėkūros aktas, įstatymų užbaigimo procesas; tai gyvosios teisės tapsmas ar tik formalus, paviršutiniškas ir nereikšmingas įstatymo tekstinės formos aiškinimas. Įstatymų leidėjas pasistengė nesuteikti įstatymų aiškinimo teisės ne tik žemesniems teismams, bet ir Aukščiausiajam Teismui. Net Konstitucinis Teismas, kaip sakėme, pagal Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo raidę, ne aiškina Konstituciją, o tik „sprendžia ar įstatymas atitinka Konstituciją". O jeigu Konstitucinis Teisme neaiškina Konstitucijos, tai, suprantama, kodėl Konstitucinio Teismo nutarimų konstatuojamoji dalis kai kurių autorių virtinama kaip neprivaloma kitiems teisės subjektams ir pačiam Konstituciniam Teismui sprendžiant analogiškas bylas, t. y, negali pretenduoti į precedentą. Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normas taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą (sutikimą su teise). Ne veltui sakoma, kad „teisėjas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas ir teisingas įstatymą leidėjas, veikiantis visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotės labui. Todėl įstatymo aiškinimas ir taikymas yra ne mechaniškas, o kūrybinis procesas. Todėl iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuostata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik padaroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau negali būti suprantama vienareikšmiškai. Bet teisės aiškinimas kartais virsta teisės kūrimu net ir toje teisinėje sistemoje, kur nepripažįstamas teisminis precedentas ir teisės aiškinimui nepripažįstama teisėkūros ad hoc teisė. Esant konstitucinei ir administracinei norminių teisės aktų teisėtumo kontrolei keičiasi teisės aiškinimo statusas; jis įgyja ir tam tikrą teisėkūros prasmę net ir mechaninio teisės normų taikymo tradicijoje, iš vidaus sprogdindamas tos tradicijos absoliutinimą.

Norminių teisės aktų struktūra. Daugelis norminių teisės aktų neturi bendrosios ir specialiosios dalių, preambulės, papildomų elementų, tačiau daugelio iš jų struktūra tokia: 1.įvadinė dalis: subjekto, išleidusio norminį teisės aktą, pavadinimas; teisės normų akto rūšis (įstatymas, nutarimas, instrukcija ir t.t.)akto turinio pavadinimas (pensinio

16

aprūpinimo, karinės tarnybos įstatymas); jis turi būti trumpas ir aiškus; teisės akto priėmimo data, numeris ir priėmimo vieta; preambulė, kurioje nurodomi norminio teisės akto išleidimo tikslai, motyvai ir kita. 2.Norminė dalis - pagrindinė, nes joje išdėstomos pačios teisės normos. Ši dalis priklausomai nuo teisės normų kiekio gali būti struktūriškai nevienodai išplėtota. Pavyzdžiui, kodeksų norminė dalis susideda iš bendrosios ir specialiosios dalių, tos dalys toliau skirstomos į skyrius, skirsnius, straipsnius, straipsnių dalis, punktus, pastraipas.3.Teisinės atsakomybes rūšį ir tvarką nustatanti norminio teisės akto dalis. Ši dalis gali būti blanketinė, t y- išdėstoma ne tam akte, o perkeliama į kitą norminį teisės aktą - Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą.4. Baigiamoji dalis. Joje formuluojami tokie teisės akto požymiai; a) nuoroda į galiojančias teisės normas, kurios panaikinamos įsigaliojus naujosioms; b) akto įsigaliojimo laikas; c) teisės aktą pasirašiusio pareigūno pareigos, vardas ir pavardė. Norminio teisės akto struktūrą gali papildyti priedai, nuorodos.

Norminių teisės aktų galiojimas laiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu. Norminių teisės aktų galiojimo laikas - tai laiko tarpas nuo akto įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos. Galiojimo pradžia - tai data, nuo kurios galima naudotis teisės akte suformuluotomis teisės normomis, jas taikyti, jų laikytis ir jas vykdyti.Galiojimo pradžia gali būti suprantama kaip teisės normos įsigaliojimas: nuo akto priėmimo momento; nuo akto patvirtinimo dienos; įstaigų, įmonių norminiai teisės aktai pradeda galioti nuo to momento, kai juos patvirtina įmonės, įstaigos, firmos vadovas; nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai); kitą dieną po paskelbimo „ Valstybės žiniose" (poįstatyminiai aktai); nuo teisės akto faktinio gavimo dienos. Akto galiojimo pradžia laikomas jo įregistravimo gavėjo kanceliarijos knygose momentas. Šitaip dažniausiai įsigalioja ministerijų instrukcijos, nurodymai, paaiškinimai, informaciniai laiškai. Tokie dokumentai siunčiami registruotu paštu, o svarbesni - su specialiu kurjeriu; nuo datos, nurodytos pačiame akte; atsiradus tam tikroms aplinkybėms. Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma vėlesnė įsigaliojimo data. Kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ir pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose", jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo data. Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data .Konstitucinio Teismo nutarimas, kad ginčijamas teisės aktas prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai, įsigalioja tą dieną, kurią jis paskelbiamas „Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidinyje, arba Lietuvos laikraščiuose, per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA),Aktai, kurie nustatyta tvarka neskelbiami, įsigalioja tada, kai juos gauna adresatai, jeigu nenurodytas kitas jų įsigaliojimo laikas, Savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietos spaudoje, jeigu pačiuose aktuose

17

nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Tarptautinės sutartys įsigalioja po to, kai jas ratifikuoja Seimas, paskelbia „Valstybės žiniose" ir deponuojami jų ratifikaciniai raštai. Norminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai: baigiasi akto galiojimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte; kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą; išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius; Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks įstatymas netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos.

Norminių teisės aktų galiojimas teritorijos atžvilgiu . Geografinė ir teisinė valstybės teritorijos sampratos nesutampa. Teisinė teritorijos samprata yra platesnė nei geografinė. Teisinė Lietuvos teritorija - tai valstybės sienomis apribota sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys (Lietuvos teritoriniai vandenys siekia 12 jūrmylių), oro erdvė virš sausumos, žemės gelmės, Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje juroje, karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse, skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje. Šitaip suprantamoje Lietuvos teritorijoje galioja Lietuvos įstatymai. Lietuvos piliečiai ir nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.

Norminių teisės aktų galiojimas asmenų atžvilgiu. Teisės normų aktų nustatyti nurodymai ir paliepimai galioja visiems asmenims, kurie yra tų aktų galiojimo teritorijoje. Tačiau kai kurie norminiai teisės aktai galioja tik tam tikrai gyventojų daliai, kuriai jie tiesiogiai adresuojami, pavyzdžiui, studentams, jeigu aktuose kalbama apie stipendijos dydį, jų mokėjimo tvarka ir sąlygas, pensininkus, kai aktas reguliuoja pensinio aprūpinimo santykius, ir kita. Norminių teisės akrų galiojimo riboms turi reikšmės teisės subjekto amžius. Asmeniui, sulaukusiam 18 metų, galioja visi norminiai teisės aktai. Kadangi nepilnamečiai nėra visų teisinių santykių subjektai, tai norminių teisės aktų galiojimas jiems ribotas. Asmenys iki 16 metų nėra administracinės atsakomybės subjektai, asmenų iki 18 metų ribota ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 metų. Diplomatinio imuniteto teisę turi:diplomatinės atstovybės darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas; ambasadorius, patarėjas, pasiuntinys, atašė ir kiti, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai. Šie asmenys negali būti areštuoti arba sulaikyti, jie neprivalo duoti parodymų kaip liudytojai. Neliečiamas ir diplomato butas ar laikinai jo užimamos patalpos;diplomatų šeimos nariai;administracinio ir techninio personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos piliečiai;konsulinių atstovybių pareigūnai, kurie naudojasi ribotu imunitetu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio trečiąją dalį, „asmenys, turintys diplomatinės neliečiamybės teisę, jokiais atvejais negali būti sulaikomi ir suimami".Diplomatinį imunitetą turintys asmenys, pažeidę Lietuvos Respublikos įstatymas, paskelbiami persona non grata ir per tam tikra laiką turi palikti Lietuvos teritoriją, o dėl jų teisinės atsakomybės sprendžia juos akreditavusi valstybė.

18

Aukščiausių valdžios pareigūnų imuniteto teisę Lietuvoje turi tokie Lietuvos valstybės pareigūnai: Seimo nariai, Prezidentas, ministrai, Konstitucinio Teismo ir bendrųjų teismų teisėjai; ta pati nuostata taikytina ir administracinių teismą teisėjams.

NTA hierarchija: KonstitucijaKonstituciniai įstatymaiSeimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartysPaprastieji įstatymaiprograminiai įstatymaiOrganiniai įstatymai

XII TEMA

T sistema: T vidinė sandara, pasireiškianti T pasidalinimu į susijusias ir kartu atskiras T sudedamąsias dalis.TN sistema: formaliosios T vidinė sandara, pasireiškianti pozityviosios T pasidalinimu į susijusias ir kartu diferencijuotas dalis: a)institutus (reguliuojamų santykių tapatumas / TN vieningumas / normatyvinis atskirumas / bent minimalus reguliuojamų santykių išbaigtumas)

b)pošakius (kelių institutų jungimasis į vieną)

c)šakas (reguliuoja specifinius visuomeninius santykius tik jai būdingomis reguliavimo priemonėmis)T šakos skirstomos į konstitucines/materialiąsias/procesinės

Teisės sistema vs teisinė sistema: teisės sistema įeina į teisinę sistemą.

Teisinė sistema: a)TN sistemab)T idėjų sistemac)T santykių sistemad)T principų sistemae)Teisėkūraf)T taikymasg)T mokslas

T principai: T sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas T reguliavimas ir praktika. Skirti principų ir vertybių santykį: principai kildinami iš pozityviosios T, o vertybės turi etinę šaknį; vertybė – galutinis tikslas, o principas – to tikslo siekio priemonė. Principas ir vertybė – tos pačios monetos dvi pusės.Principų ir TN skirimo kriterijai:

a)TN – tiksliai apibrėžtos normos taikymo prielaidos ir elgesio modelis, o principas – parodo veikimo kryptį.

19

b)jei yra normų kolizija – renkamės vieną, o principus mėginame maksimaliai suderinti.Principai – optimalizuojančios normos.

Pagrindinės klaidos, susijusios su principais:a)principu pavadinama tai, kas T yra svarbiausiab)principu pavadinama normac)principu vadinami įstatymo tikslaid)principu pavadinamos politinės nuostatos

Bendrieji T principai: a)lygybės prieš įstatymąb)įstatymas neveikia atgalc)niekas negali būti teisėju savo paties bylojed)iš neteisės nekyla T

T principų nauda: a)suvaržo įstatymų leidėjo laisvęb)leidžia įvertinti galiojančios T moralumąc)leidžia iššifruoti aksiologinius TN elementusd)leidžia užpildyti T reguliavimo spragą ir išspręsti T

ginčą, kai nėra tam skirtos TN.

T normų sistemos metodologiniai pagrindai: a)T reguliavimo dalykasb)T reguliavimo metodasc)galimų poveikio priemonių

specifikad)T santykio dalyvių tarpusavio

ryšyse)norminančios medžiagos apimtis

Pagrindinės pasaulinės teisės sistemos: a)romanų-germanųb)anglosaksųc)socialistinėd)musulmonų, judėjų ir pan.

XIII TEMA

Teisės aktų sisteminimas - tai nuolatinio teisės sistemos tvarkymo plėtojimo forma.Skiriami tokie norminių teisės aktų sisteminimo principai: informacijos išsamumas, užtikrinantis, kad bus apimta visa sisteminti reikalinga informacija; informacijos patikimumas; jis užtikrinamas tuo, kad naudojami oficialiai skelbtų teisės aktų tekstai; naudojimosi patogumas, užtikrinantis greitą ir kokybišką reikiamos informacijos apie konkrečią teisės normą radimą. Taktų sisteminimas reiškiasi tokiais pavidalais: apskaita, inkorporacija, konsolidacija ir kodifikacija

20

T aktų apskaita. Tai valstybės institucijų, įmonių, privačių firmų veikla, kuria yra kaupiami, apdorojami, tam tikra tvarka išdėstomi ir saugomi galiojantys NTA. Šia veikla pirmiausia siekiama patenkinti pačių sistemintojų poreikius. Didesnės valstybės institucijos, įmonės, firmos tvarko visų Lietuvos Respublikos įstatymų, Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Konstitucinio Teismo nutarimų apskaitą. Atsižvelgiant į įstaigos profilį, gali būti registruojami ir kitų valstybės institucijų leidžiami teisės aktai - Finansų ministerijos. Muitinės departamento instrukcijos, Aukščiausiojo Teismo norminiai išaiškinimai ir kita. Tokia apskaita gali būti tvarkoma chronologiniu, abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiu dalykiniu principu.

T aktų inkorporacija- tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai: chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius. Inkorporacijos ypatumas, kad ją atliekant nekeičiamas jungiamų į rinkinį teisės aktų turinys. Taigi teisės aktų inkorporacija - tai parengimas ir išleidimas įvairių norminių teisės aktų rinkinių nekeičiant tų aktų turinio.

T aktų konsolidacija Tai tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą NTA. Tokį naujai sukurtą aktą teisėkūros institucija tvirtina kaip savarankišką teisės normų išraiškos formą, kartu pripažindama, kad ankstesni pavieniai šios srities teisės aktai neteko galios. Čia į naują teisės aktą sujungiami vienos juridinės galios teisės aktai (pvz. tik Įstatymai arba tik Vyriausybės nutarimai). Konsolidacija, skirtingai nei inkorporacija, yra tam tikra teisėkūros rūšis. Jos savitumas tas, kad naujas, sustambintas teisės aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinio, galiojančios teisės. Tai techninio (formos) pobūdžio teisėkura. Taigi teisės aktų konsolidacija - tai parengimas ir priėmimas sustambinto akto, kuris sujungia Į vieną aktą anksčiau išleistus teisės aktus, reguliuojančius kurią nors atskirą socialinių santykių sritį.

T aktų kodifikacija - tai tam tikros teisės srities įstatymų sujungimas į vientisa sistemą - kodeksą.Kodifikacija — tai esminis tam tikrą socialinių santykių sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas. Šitaip sudarytojas siekia susisteminti pasiteisinusias teisės normas, iš esmės perdirbti jų turinį suteikti norminiams nurodymams aiškesnę loginę struktūrą, juos iš vidaus suderinti šalindamas tarpusavio nedarną ir prieštaravimus, išvalyti medžiagą nuo pasenusių teisės normų, užtikrinti maksimalų tam tikros santykių srities teisinio reguliavimo išsamumą.Kodifikacija - tai teisėkuros tobulinimo iš esmės forma. Kodifikacijai būdingi tokie požymiai: kodifikuojant formuluojamos normos, kurios reguliuoja svarbiausius, esminius visuomeninio gyvenimo klausimus, nustato tam tikros teisės šakos norminius pagrindus; kodifikuojant sukurtas teisės aktas reguliuoja plačią arba gana plačią santykių sritį; būdamas teisėkūros tobulinimo rezultatas, kodifikacijos aktas yra suvestinis aktas, sutvarkantis tarpusavyje susijusius teisinius nurodymus; kodifikuojant siekiama sukurti pastovesnes teisės normas, skirtas ilgai galioti; kodifikacinis aktas visada yra reikšmingas

21

teisinės kūrybos aktas, o apimties atžvilgiu-sudėtingos struktūros. Kodifikacija, skirtingai negu inkorporacija ir konsolidacija, yra turiningas sisteminimas. Skirtingai nei inkorporaciją, ją atlieka tik valstybės institucijos. Kodifikacija visada reiškia esminį tam tikro krašto teisinės minties ir teisėkūros žingsnį pirmyn.

XIV TEMA

Teisiniai santykiai — tai teisės normomis sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusės teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.

Požymiai:1. Teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu. Teisinis santykis gali būti tik toks visuomeninis santykis, kuriam pritaria valstybė ir iš kurio atsiradusios teisės ir pareigos yra ginamos valstybės prievarta.2. Teisinis santykis yra TN įgyvendinimo forma. Teisiniu santykiu pasireiškia reali valstybės paliepimų jėga ir jų veiksmingumas. T.S. - tai veikianti TN.3. TN yra idėjinis, norminis teisinio santykio modelis.Teisės normos hipotezė nurodo, kokių reikia sąlygų, kad atsirastų teisinis santykis, dispozicija - kokias teises ir pareigas įgyja to santykio subjektai, o sankcija - galimus neigiamus padarinius.4.Teisės normos paprastai nesukuria paties visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinį formą ir vertybinę kryptį. Teisiniais santykiais bendri teisės normų reikalavimai individualizuojasi, virsta konkrečių asmenų konkrečiomis teisėmis ir pareigomis.5.Valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti.Valstybė gali tik paspartinti kai kurių santykių raidą, suteikti jiems daugiau erdvės arba juos slopinti, siaurinti. Teisė nėra visuomeninių sant. kūrėja, ji tik reguliuoja tuos santykius, jų raidą, atsižvelgdama į žmogaus teisių saugos ir jų įgyvendinimo poreikius konkrečioje šalyje konkrečiu laiku. 6.Teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys.

T.S. prielaidos: 1.teisės norma:2.teisiniai faktai;3.teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas, leidžiantis asmeniui tapti tų santykių dalyviu)

Teisiniai fakta i - tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių T.S. atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Pripažinti faktą teisiniu reiškia, kad valstybė reguliuos dėl jo atsirandančius padarinius.

22

Pagal žmogaus valios dalyvavimą teisiniai faktai skirstomi į :1. įvykius - tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be visuomeninio santykio subjektų valios ir sąmonės.2) veiksmus (veikas) - teisimai faktai, kurie priklauso nuo žmogaus valios yra žmonių atliekami, sukeliami. Veikos yra - veikimas ir neveikimas

Pagal santykį su teisės normomis veiksmai skirstomi:1. teisėti (įstojimas į aukštąją mokyklą, santuokos įregistravimas)2. neteisėtus (visų rūšių teisės pažeidimai)

Pagal sukeliamų padarinių pobūdį veiksmai skirstomi:1. Teisiniai faktai, kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai (pvz. civiliniai sandoriai, darbo sutartys, santuokos sudarymas, teisės pažeidimas ir kt.)2. Teisiniai faktai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai (asmens perkėlimas į kitą darbą, karinio laipsnio paaukštinimas);3. Teisiniai faktai, kuriais remiantis nutrūksta, pasibaigia teisiniai santykiai (darbuotojo mirtis, atleidimas iš darbo, pareigos įvykdymas - skolos grąžinimas).

Prie teisinių faktų priskiriamos ir laiko atžvilgiu trunkančios teisinės būsenos: (karinė tarnyba, santuoka, giminystė, ėjimas valstybės tarnyba)

Teisės normos dažnai numato, kad T.S. kuriems atsirasti reikia kelių tarpusavyje susijusių faktų. Normos suteikia jiems teisinių faktų statusą, galimybę atitinkamai veikti žmonių santykius.

T.S. objektas - tai tos vertybės, į kurias nukreiptos tokio santykio dalyvių teisės ir pareigos, dėl ko asmenys sueina į tam tikrą teisinį santykį.

T.S. subjektai arba dalyviai :TS dalyviai (subjektai) yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas (kildinama iš žmogaus). Kad taptų tokių santykių subjektais, konkretus asmuo ar organizacija turi turėti – teisinį subjektiškumą - veiksnumą ir teisnumą. TEISNUMAS - tai leidimas asmeniui turėti, įgyti subjektines teises ir pareigas (gimus).VEIKSNUMAS - gebėjimas savo veiksmais susikurti, įgyti teises ir pareigas.

TEISNUMAS nėra subjektinė teisė, o tik jos galimybė. Subjektinę teisę galima prarasti pareigų nevykdymu, o teisnumo (bendrojo) - ne, nes jis, kaip sakėme, yra ne pati subjektinė teisė, o tik jos galimybė.Teisnumo esmė susijusi su leidimu įgyti subjektinę teisę. Teisnumui būdingas visuotinumas. Todėl teisnumas - tai nuolatinė ir būtina civilinė kiekvienos asmenybės būsena, asmens teisių įgijimo, turėjimo juridinė prielaida, teisinės diskriminacijos draudimas. (vykdyti pareigas reikia ne tik ekonominių, bet ir asmenybės galių, kurios nėra asmeniui duotos gimstant)Skiriamos kelios teisnumo rūšys: l) bendrasis, 2) šakinis ir 3) specialusis.

23

Bendrasis teisnumas - principinis leidimas turėti bet kurią subjektinę teisę, kurios nedraudžia įstatymas.Šakinis teisnumas - tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises, pavyzdžiui, santuokos, darbo, rinkimų.Specialusis (arba tarnybinis, profesinis) teisnumas - tai leidimas įgyti tokias teises, kurių įgyvendinimas reikalauja iš asmens specialaus išsilavinimo, talento (pvz., teisėjo, gydytojo, muzikanto ir kt.). Organizacijų, juridinių asmenų teisnumas irgi specialusis, (jam būdinga tai, kad jį asmuo gali prarasti nevykdydamas kai kurių pareigų, padaręs nusikalt. Jis negali prarasti tik bendrojo teisnumo.

VEIKSNUMAS suponuoja pareigą, kurios vykdymu susikuriama ir įgyvendinama subjektinė teisė. Tokio gebėjimo ribas nustato įstatymas. Veiksnumas priklauso nuo amžiaus (18m visiškas veiksnumas, 14 metų ir psichikos ligoniai, visiško veiksnumo neturi, mat subjektinėmis teisėmis gali naudotis tik per atstovą) Pagal teisių ir pareigų įgijimo pobūdį jis gali būti skirstomas į įstatyminį ir sandorinį:Įstatyminis-asmens gebėjimas atlikti teisės norma jam nustatytas pareigas (pvz.; karinę tarnybą); Sandorinis-asmens gebėjimas pačiam savo veiksmais sudaryti civilinį sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti iš jų išplaukiančias pareigas.

Deliktinis veiksnumas - tai teisės normų nustatytas asmens gebėjimas savo turtu arba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis ir atlyginti tuo naudojimusi padarytą žalą kitų asmenų teisėms.

Pagal apimtį veiksnumas gali būti: l) visiškas; 2) dalims ir 3) suvaržytas.Visiškas, kai asmuo pasiekia pilnametystėj yra psichiškai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžiuDalinis - nuo 14 iki l8 metų amžiausSuvaržytas, kai asmens gebėjimas įgyti tam tikras teises yra apribotas teismo nuosprendžiu ar nutartimi (narkomanų, chroniškų alkoholikų, asmenų ir pan.)

T.S. SUBJEKTŲ RŪŠYS Teisinių santykių subjektai skirstomi į individualius (fiziniai asmenys) ir kolektyvinius (juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių).Fiziniai asmenys - tai Lietuvos piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės (apatridai), asmenys su dviguba pilietybe (bipatridai). Kolektyviniais teisinių santykių subjektai gali būti:valstybė;valstybės institucijos;visuomeniniai susivienijimai, tarp jų ir religiniai, politinės partijos;gamybinės organizacijos,užsienio firmos,

TS turinysTai teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir pareigos. Terminas teisė šiuo atveju turi dvi prasmes: a) objektinės teisės; ir b) subjektinės teisės.

24

Objektinė teisė yra sistema pozityviosios teisės normų, kurios nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (teises ir pareigas).(pvz. leidimas visiems mokytis)Kiekvienam subjektui asmeniškai nepriklauso, bet visiems vienodai galioja, visus vienodai įpareigoja,Subjektine teisė - tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto, neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas.Teisė vadinama subjektine tada, kai ji priklauso konkrečiam asmeniui, dažniausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis.

Subjektinės teisės struktūra: Ji yra trijų leidimų vienybė: 1) leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, - naudotis tam tikra visuomenės gėriu (subjektinės teisės objektu)2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (gražintų skolą, teiktų tam tikras paslaugas ir kt.); 3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstą antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjektinės teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį.

TEISĖS SUBJEKTAS IR TEISINIŲ SANTYKIŲ SUBJEKTAS Tai labai artimos, bet netapačios sąvokos.Teisės subjektas yra platesnė sąvoka negu teisinio santykio subjektas.Teisės subjektas — tai tik potencialus teisinių santykių subjektas, galintis niekada ir ne-tapti konkrečių santykių subjektu. Pvz., asmuo, sėdintis ant suoliuko miesto aikštėje, yra teisės subjektas, o asmuo, kuris eina per pėsčiųjų perėją, yra laikomas ne tik teisės subjektu, bet ir konkretaus teisinio santykio subjektu (nes jis naudojasi subjektinė teise laikydamasis tam tikrų teisės normų reikalavimų, kurie jį įpareigoja pereiti gatve ne bet kurioje vietoje, o būtent pėsčiųjų perėjoje). Teisinio santykio subjektas yra asmuo, kuris jau turi konkrečias teises ir pareigas, o teisės subjektas - kuris gali tokias teises ir pareigas įgyti. Matuzovas nurodo tokius šių sąvokų skirtumus: 1) konkretus pilietis, būdamas nuolatinis teisės subjektas, negali kartu būti visų teisinių santykių subjektas; 2) kūdikiai, psichikos ligoniai, būdami teisės subjektai, nėra daugelio teisinių santykių subjektai; 3) teisiniai santykiai nėra vienintelė teisės įgyvendinimo forma. Todėl teisės subjektas sietinas su teisnumu, o teisinių santykiu subjektas - dar ir su veiksnumu. Teisiniams santykiams svarbiausia yra pareigų vykdymas, nes juo yra užtikrinamas kitų teisinio santykio subjektų (dalyvių) teisių įgyvendinimas. (neveiksnus-nelaikomas T.S. subj., nes negali vykdyti savo pareigų ir garantuoti kt. dalyvių teisių įgyvendinimo, išskyrus atstovavimo atvejį.).

Emancipacija – jei dar nesi pilnametis, bet tam tikrais atvejais teismas gali pripažinti tave veiksniu. Jis ne tik prisiima prievoles, bet ir turi už jas atsakyti.

25

XVI TEMA Teisinio teksto aiškinimas.

Tiesioginis teisės aiškinimo objektas yra oficialusis teisės normų akto tekstas, kuriuo ta norma suformuluota, išoriškai išreikšta. Aiškinimo tikslas - teisingas, tikslus ir vieningas įstatymų prasmės supratimas ir aiškinimas.

Teisės aiškinimo sąvoka ir stadijosTeisės aiškinimas - tai teisės subjektų (valstybės institucijų, organizacijų,

pareigūnų, piliečių) intelektinė veikla, skirta atskleisti, nustatyti teisės normos prasmę (teisių ir pareigų turinį., jų santykį).Teisės normos prasmė. Kas tai? Loginės semantikos požiūriu ženklo prasmė - tai ženklu žymimo objekto sąvoka (tai ta informacija, kurią galime pateikti apie ženklu žymimą objektą). Termino reikšmė - tai tuo terminu žymimas objektas. Termino (vardo) prasmė ne visada sutampa su jo reikšme. Todėl yra ženklų, kurie turi prasmę, bet neturi reikšmės. Pavyzdžiui, terminas kentauras turi prasmę (žinome jo sąvoką - žmogaus su arklio kūnu požymius), bet neturi reikšmės (kentauras realiai neegzistuoja). Panašių pavyzdžių galime rasti teisinio reguliavimo praktikoje. Neveikiantys įstatymai turi prasmę, bet neturi reikšmės. Atitinkamai teisės normos, kaip ženklo, reikšmė yra tie socialiniai santykiai, kuriuos norma reguliuoja, o prasmė- tai tos normos juridinė sąvoka: elgesio taisyklė, jos teisių ir pareigų turinys, jų santykis, pareigų vykdymą garantuojančių sankcijų sistema. Teisės normų aiškinimas susideda iš dviejų stadijų;

1) teisės normos prasmės išsiaiškinimo; 2) išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimo kitiems teisės subjektams. Teisės

prasmės išsiaiškinimas skirtas padėti susiformuoti paties asmens, taikančio normą, apsisprendimui ir išoriškai nepasireiškia. Interpretatorius mąstydamas atskleidžia tam tikros teisės normos nustatomų teisių ir pareigų turinį teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia, taip pat įsitikina, kokiomis valstybės priemonėmis yra garantuojamas toje normoje nustatytų pareigą vykdymas, kokia yra specifika tų gyvenimo atvejų, kuriems bus taikoma ši teisės norma. Išsiaiškintos teisės prasmės paaiškinimas- tai veiksmas, kai interpretatorius, pats išsiaiškinęs teisės normų, dar paaiškina ją įvairiomis formomis (žodžiu ar raštu) kitiems teisės subjektams.

Teisės aiškinimo priežastys:

1) Socialinio gyvenimo dinamika (permainos ) veikia ne tik teisės normų turinį, bet ir jų aiškinimą bei taikymą. Pavyzdžiui, Lietuvai besiorientuojant į rinkos ekonomika ir narystę Europos Sąjungoje, imta kitaip aiškinti iki tol galiojusius teisės aktus. Mirties bausmę, kuri beveik dešimt metų atrodė visiškai deranti su naująja Lietuvos Konstitucija, nuo 1998m. jau imta aiškinti kaip prieštaraujančią tai pačiai Konstitucijai. 2)Abstraktus teisės normų pobūdis. Teisės normos prasmė negali būti suvokiama jutimiškai: ji nestebima, nepaliečiama, nepasveriama, nepamatuojama, nes yra bendrojo, abstraktaus pobūdžio, o taikoma konkretiems istoriniams faktams. Be to, tie faktai - skirtingi, dažnai sudėtingi ir ne visada lengva įsitikinti, ar konkreti norma skirta norminti būtent tuos socialiniu santykių atvejus, kuriems rengiamasi ją taikyti.3)Lingvistinės priežastys, įstatymų leidėjas formuluoja teisė normas vartodamas kiek galėdamas trumpesnę kalbinę išraišką, kurią vėliau reikia „iššifruoti" normos suvokėjui ir

26

taikytojui. Be to, teisės normą formuluojantys terminai, sąvokos, kalbos konstrukcijos, nuorodų sistemos gali būti ne tik pernelyg abstraktūs, bet ir dviprasmiai, neaiškūs. 4) Sisteminis teisės normų funkcionalumas. Teisės normos pajėgia reguliuoti socialinius santykius tik sąveikaudamos tarpusavyje. Todėl norint suvokti tikrąją konkrečios teisės normos prasmę, reikia atrasti kitas teisės normas, kurios bus taikomos kartu su aiškinamąja.5)Praktika nepatikrintų įstatymų neišbaigtumas. Visuotinai laikomasi nuomonės, kad įstatymas, kol jis nėra teismų išaiškintas, nepatikrintas praktika, yra lyg ir neužbaigtas: neaišku, kaip reikia suprasti konkrečius jo nurodymus, kad jis būtų realiai taikomas, sukeltų pageidaujamų padarinių. Tai reikalauja imtis tokio intelektinio, loginio veiksmo kaip teisės normų aiškinimas (interpretavimas), kuris reikalauja iš interpretatoriaus solidžios teisinės ir kitokios kompetencijos.

Teisinio teksto aiškinimo aktai: oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti (nustatyti) tikrąją TN prasmę.

Teisinio teksto aiškinimo rūšys: Teisės aiškinimo būdas - tai sistema giminingų loginio mastymo priemonių, skirtų atskleisti, suvokti teisės normos turinį (prasmę)

Teisės literatūroje nurodomas įvairus teisės aiškinimo būdų skaičius. Vieni autoriai mano, kad tokių būdų yra keturi: lingvistinis (kalbinis), loginis, istorinis ir sisteminis; kiti - kad septyni: filosofinis, loginis, sisteminis, istorinis, lyginamasis, genetinis, teleologinis, treti jų priskaičiuoja net 396, nes aiškinimo būdus sieja su aiškinimo principais, taisyklėmis. Tačiau dažniausiai sutariama, kad esama dešimt teisės aiškinimo metodų: lingvistinis, sisteminis, istorinis, teleologinis, precedentinis, įstatymų leidėjo ketinimo, lyginamasis, bendrųjų teisės principų, analoginis ir loginis Tačiau šiems metodams gali būti taikoma vadinamoji „supaprastinimo" operacija, nes kai kurie jų gali būti jungiami į vieną, pavyzdžiui, teleologinis aiškinimo būdas tam tikru atžvilgiu gali būti apimamas sisteminio, įstatymų leidėjų ketinimo metodas - istorinio ir t.t.

Kalbinis teisės aiškinimas literatūroje dar kartais vadinamas lingvistiniu, filologiniu. Jis grindžiamas kalbos, kuria norma suformuluota, mokėjimu, kurį sudaro gebėjimas naudotis tos kalbos morfologinėmis, sintaksinėmis minčių reiškimo priemonėmis. Šis būdas svarbus tuo, kad teisės normos yra rašytinės. Interpretatorius turi suvokti įprastą literatūroje vartojamų žodžių prasme., vartojamą teisės aktuose. Skiriamos tokios kalbinio aiškinimo taisyklės:

1)Kontekstu besiremiantis aiškinimas- Aiškinant žodžius, sakinius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasme, t. y. į turinį visų teiginių, kurių sistemoje tas terminas (sakinys) vartojamas.

2)Vientiso aiškinimo taisyklė. Negalima be pagrindo vienodų žodžių ir posakių, esančių skirtingose vieno teisės akto dalyse, aiškinti skirtingomis prasmėmis arba skirtingų terminų aiškinti ta pačia prasme.

3)Bendrinės kalbos pirmumo prezumpcija. Jeigu yra visiems mokslams bendra, o ne teisinė sąvoka, tai ji aiškinama ta prasme, kaip ji suprantama bendrinėje kalboje.

4) Specialios kalbos pirmumo taisyklė- Teisės normos tekste esami specializuotos kalbos žodžiai, specialiosios sąvokos, nepaaiškinti pačiame įstatyme, aiškintini pagal

27

specialią jų prasmę ir reikšmę remiantis tos žinių srities dalykiniais žodynais, kitais specialiais šaltiniais.

Sisteminis teisės aiškinimas. Jį lemia sisteminis pačių teisės normų veikimo pobūdis. Sisteminis aiškinimas reikalauja, kad teisės normų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis apie aiškinamos normos loginius ryšius, sąveiką su kitomis teisės normomis. Sisteminiu teisės aiškinimu galima nustatyti tokius teisės normų tarpusavio santykius:

1)interpretuojamos teisės normos lokalizavimas teisės sistemoje teisės šakoje, teisės institute.

2) Bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis- Išsiaiškinus normos vietą teisės sistemoje, galima nustatyti jos taikymo ribas: kokia ji - bendroji ar specialioji. Kadangi teisė yra ne tik elgesio taisyklių (normų), bet ir teisės principų sistema, todėl reikia atsižvelgti ir į konkrečios teisės normos santykį su teisės principais. Teisės principas pilietinėje teisės sampratoje turi pirmumą prieš teisės normą, įtvirtinančią tik paprastą elgesio taisyklę. Todėl teisės principo ir teisės normos prieštaravimo atveju pirmenybė teikiama teisės principui.

3) Tarptautinės teisės pirmumo principas reikalauja, kad esant nacionalinės ir tarptautinės teisės normų konkurencijai būtų aiškinama teikiant pirmumą tarptautinės teisės normoms. Atitinkamai Europos Sąjungos teisė turi pirmumą prieš tos Sąjungos Šalių nacionalinę teisę. Sisteminis aiškinimas padeda atskleisti teisės normų kolizijas (prieštaravimus). Jis ypač svarbus taikant teisę, pagal įstatymo analogiją, nes padeda rasti normą, turinio atžvilgiu artimiausią konkrečiam atvejui.

Istorinis teises aiškinimas. Šiuo būdu teisės normos prasmė atskleidžiama analizuojant normos išleidimo socialinius, politinius tikslus, sąlygas, kurioms esant ši norma buvo priimta (apie tai jau kalbėta analizuojant teisės teorijos metodą). Siekiant šio tikslo, svarbus informacijos šaltinis - norminio teisės akto preambulė.

Loginis teisės aiškinimas. Jo atveju logikos dėsniai taikomi atskirai nuo kitų aiškinimo metodų, nors apskritai loginis mąstymas yra bet kokio aiškinimo priemonė. Čia tiriami (aiškinami) ne patys terminai, o tais terminais žymimos sąvokos, reiškiniai, jų tarpusavio santykiai. Tam atliekami tokie loginiai veiksmai kaip loginis teksto pertvarkymas, išvados iš sąvokų, prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas ir kita. Visi šie teisės aiškinimo būdai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo. Todėl aiškinant teisės normos prasmę reikia taikyti visus žinomus aiškinimo būdus.

Teisės aiškinimo rūšys nustatomos remiantis įvairiais kriterijais. 1) Atsižvelgiant į tai, kiek tikroji teisės normos prasmė sutampa su žodine

(tekstine) normos išraiška, teisės aiškinimas yra skirstomas į: a)adekvatųjį: teisės normos turinys (prasmė) su-tampa su normos žodine

išraiška (normos raide), pavyzdžiui; „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai."

b)plečiamąjį: kai paaiškėja, kad tikroji normos prasmė yra platesnė nei tekstine

c)siaurinamąjį: kai nustatoma, kad tikrais normos turinys (prasmė) siauresnis negu jo teksto formuluotė (normos prasmė siauresnė nei jos raidė). 2) Pagal teisės normų aiškinimo subjektą arba teisinių padarinių reikšmingumą

teisės aiškinimas skirstomas oficialų ir neoficialų. Oficialiam teisės aiškinimui būdingi tokie požymiai:

28

1) oficialiai aiškinti teisės normas gali tik kompetentingos institucijos (tam turinčios įgaliojimus) valstybės institucijos;

2)toks aiškinimas privalomas visiems teisės subjektams ir visada įforminamas specialiu dokumentu — interpretaciniu teisės aktu;

3)oficialiu teisės aiškinimu siekiama užtikrinti vienodą teisės normų supratimą ir jų taikymą. Oficialus teisės aiškinimas yra: a) autentiškas; ir b) deleguotas. Autentiškas teisės aiškinimas yra toks, kai teisės normą aiškina ją išleidęs teisėkūros subjektas. Lietuvoje oficialus įstatymų aiškinimas yra tik autentiškas. Deleguotas teisės aiškinimas — tai atvejis, kai teisės normą aiškina ne ją išleidęs teisėkūros subjektas, o kitas, specialiai tam įgaliotas. Pavyzdžiui, parlamentas įgalioja Aukščiausiąjį Teismą aiškinti parlamento išleistus įstatymus (Rusijos pavyzdys). Oficialus teisės aiškinimas gali būti kazualus ir norminis Kazualų aiškinimą atlieka teismas taikydamas konkrečią normą konkrečioje teismo byloje, jis yra oficialiai privalomas tik tos konkrečios bylos konkretiems subjektams Tačiau kazualus aiškinimas, kai jo subjektai yra aukštesnės valdžios institucijos, gali būti tam tikras aiškinimo precedentas, privalomas žemesnėms valdžios institucijoms. Norminis teisės aiškinimas yra bendrojo pobūdžio, skiriamas neribotam atvejų ir subjektų skaičiui ir atliekamas tada, kai teisės normos tekstinė išraiška yra neaiški ir pati norma prieštaringai taikoma praktikoje oficialus , norminis teisės aiškinimas visada įforminamas spec. interpretuojančiuose teisės aktuose, o kazualus - teisės taikymo aktuose.

Neoficialus teisės aiškinimas. Jo subjektais yra visi teisės subjektai ir jis nėra privalomas. Neoficialus teisės aiškinimas nebūtinai išreiškiamas dokumentu. Neoficialus teisės aiškinimas yra: a)paprastas; b) kompetentingas; c) mokslinis (doktrininis) .paprasto neoficialaus teisės aiškinimo subjektai yra asmenys neturintys teisinio išsilavinimo. Kompetentingas neoficialus teisės aiškinimas — tai teisės normų aiškinimas asmenų, turinčių teisme kvalifikaciją (advokatų, prokurorų, juriskonsultų, kitų. teisininkų profesionali}), bet neįgaliotų šito daryti. Mokslinis neoficialus teisės aiškinimas yra toks, kurio subjektai - teisininkai mokslininkai, aiškinantys teisės normas mokslo veikaluose (monografijose, moksliniuose straipsniuose, norminių teisės aktų komentaruose).

Teisės normų aiškinimo aktai: sąvoka ir rūšys. Teisės aiškinimo aktą reikia suprasti kaip veiksmą ir kaip teisinį dokumentą, išsiaiškinimo ir paaiškinimo aktą.

Teisės aiškinimo aktai - tai oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, skirti atskleisti (nustatyti) tikrąją teisės normos prasmę (turinį).

Tai viena iš norminių teisės aktų rūšių. Bet jie neturi savarankiškos reikšmės ir veikia tik sąveikaudami su tais norminiais teisės aktais, kuriuose suformuluotos pagrindinės teisės normos, kurias interpretaciniai aktai aiškina. Pagal savo išorinę formą interpretaciniai aktai gali būti rašytiniai ir žodiniai. Rašytiniai turi tam tikrą struktūrą. Juose turi būti nurodoma, kas, kada išleido aktą, kuriai teisės šakai jis priklauso, kokia teisės norma aiškinama, pats aiškinimo turinys, nuo kada įsigalioja.

Ar teisės aiškinimas-teisėkūros aktas? Teisės aiškinimo aktų teisinio statuso klausimas glaudžiai susijęs su aiškinimo kompetencija: teisės aiškinimas yra ir teisėkūros aktas ar tik priemonė išsiaiškinti ir paaiškinti jau egzistuojančios

29

normos prasmę konkretaus taikymo atveju? Tai pagrindinė teisės aiškinimo koncepcijos problema. Šiuo klausimu teisės literatūroje nėra vieningos nuomonės. Vieni autoriai mano, kad teisės aiškinimas nenustato naujos elgesio taisyklės, nepakeičia ir nepanaikina teisės normos. Tai tik teisinės technikos, o ne teisėkūros klausimas. Kiti autoriai linkę teisės aiškinimo aktus laikyti ir teisėkūros aktais. Lietuvos pozityvioji teisė ir pati teisės doktrina, mažai dėmesio skiria teisės aiškinimui, ir suprantama kodėl. Dėmesys teisės aiškinimui padidėja tik ten, kur yra pripažįstamas teisinis precedentas, kur teismai ne tik mechaniškai taiko įstatymus, juos aiškina, bet ir kuria teisės normas. Kadangi Lietuvoje tebegalioja iš tarybinės teisės tradicijos perimta precedentą teisės baimė ir mechaniško įstatymų taikymo teismuose doktrina, dėmesys teisės aiškinimui negali būti didelis, o pati teisės aiškinimo doktrina neišplėtota .Todėl tebėra neaišku: teisės aiškinimas - tik terminų, kalbos konstrukcijų paaiškinimas ar tai ir teisminės teisėkūros aktas, įstatymų užbaigimo procesas; tai gyvosios teisės tapsmas ar tik formalus, paviršutiniškas ir nereikšmingas įstatymo tekstinės formos aiškinimas. Įstatymų leidėjas pasistengė nesuteikti įstatymų aiškinimo teisės ne tik žemesniems teismams, bet ir Aukščiausiajam Teismui. Net Konstitucinis Teismas, kaip sakėme, pagal Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo raidę, ne aiškina Konstituciją, o tik „sprendžia ar įstatymas atitinka Konstituciją". O jeigu Konstitucinis Teisme neaiškina Konstitucijos, tai, suprantama, kodėl Konstitucinio Teismo nutarimų konstatuojamoji dalis kai kurių autorių virtinama kaip neprivaloma kitiems teisės subjektams ir pačiam Konstituciniam Teismui sprendžiant analogiškas bylas, t. y, negali pretenduoti į precedentą. Aiškinant teisę siekiama suvokti pozityviosios teisės normos prasmę taip, kad teisės normas taikymas reikštų ne tik teisėtumą, bet ir teisingumą (sutikimą su teise). Ne veltui sakoma, kad „teisėjas, spręsdamas sudėtingą bylą, turi elgtis taip, kaip to norėtų protingas, sąžiningas ir teisingas įstatymą leidėjas, veikiantis visuomenės, o ne savo asmeniniam arba savo politinės ar kitokios grupuotės labui. Todėl įstatymo aiškinimas ir taikymas yra ne mechaniškas, o kūrybinis procesas. Todėl iš pozityvistinio etatizmo atėjusi nuostata, kad aiškinant teisę nesukuriama nauja teisės norma, o tik padaroma suprantama įstatymų leidėjo valia, šiandien jau negali būti suprantama vienareikšmiškai. Bet teisės aiškinimas kartais virsta teisės kūrimu net ir toje teisinėje sistemoje, kur nepripažįstamas teisminis precedentas ir teisės aiškinimui nepripažįstama teisėkūros ad hoc teisė. Esant konstitucinei ir administracinei norminių teisės aktų teisėtumo kontrolei keičiasi teisės aiškinimo statusas; jis įgyja ir tam tikrą teisėkūros prasmę net ir mechaninio teisės normų taikymo tradicijoje, iš vidaus sprogdindamas tos tradicijos absoliutinimą.

XVII TEMA TEISĖS PAŽEIDIMAS

Teisėtas elgesys tai asmenų ir organizacijų elgesys nepriešingas teisės normų reikalavimams. Požymiai:1. konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra reguliuojama teisės normų.

30

2. elgesys visuomenei būtinas ar pageidautinas3. sąmoningas - asmuo žino, ko ir kodėl siekia (motyvai),elgesio pobūdis (elgiamasi tyčia ar neatsargiai), elgesio tikslai (ko tokiu elgesiu siekiama).

Teisėto elgesio rūšys:

a)Pagal aktyvumo laipsnį gali reikštis:1.veiksmais (pozityvių veiksmų atlikimas –skolos grąž.)2.neveikimu (teisės reikalavimų laikymasis-neatlikimas priešingų)b)Pagal elgesio motyvus :

1. įsisąmonintas –kad naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu, nes garantuoja abipusę naudą (pvz. talonėlio atsižymėjimas už paslaugą)2. ribinis (marginalinis)- linkęs pažeisti teisę, bet dėl tam tikrų priežasčių nevirstantis teisės pažeidimu.(susilaikymas-dėl baimės pvz., kad nubaus kontrolierius).3. prisitaikėliškas (konformistinis)-kai asmuo paklūsta teisės reikalavimams, nesuprasdamas ar nesigilindamas laikymosi naudos. (prisitaikymas prie aplinkinių, dėl to kad ir kiti taip elgiasi).4. socialiai aktyvus elgesys-tai aukščiausio lygio teisėtas elgesys, kuris yra visuomenei naudingas, nes juo siekiama įtvirtinti žm santykiuose teisės (Aktyvaus elgesio požymiai: aktyvus dalyvavimas savanoriškų org veikloje. t.y. partijų,judėjimų ir t.t. siekiant tobulinti teisės sistemą, ginti piliečių teises ir pan.;dalyvavimas teisėkūros srityje; saviveiklinis aktyvumas (pvz judėjimas prieš nusikaltimus).mų ir kitų visuomenės modernizavimo planų projektus, daly-kontroliuojant visų lygių atstovaujamųjų institucijų veiklą

T pažeidimas - tai T priešinga, kalta asmenų ar org. veikla, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams ar teisinei tvarkai. Teisėtų reikalavimų nevykdymas.

T pažeidimo požymiai:a)subjektais gali būti tik žmonės ar jų susivienijimai, nes pažeidimas - sąmoninga

veikla. b)teisė gali būti pažeista veikimu ar neveikimu.( už mintis nebaudžiama, kol jos

neįgarsintos)c)tai neteisėta, priešinga teisei veiklad)tai pavojinga visuomenei veikla, nes padaroma žala kitų interesams

T pažeidimo sudėtis:1. T. pažeidimo subjektas- asmuo (fiziškai veiksnus, pakaltinamas ar

juridinis),pažeidęs teisės normų reikalavimus.2. T.P. Objektas - teisės normų saugomos asmeninės, socialinės, ir kitos vertybės. 3. T.P. objektiniai požymiai:

a) veika (veikimas, neveikimas), b) veikos padariniai (žala), c) tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių ryšys ( kad tokie

veiksmai ir buvo žalos priežastimi)

31

4. Subjektiniai požymiai: veikos motyvai (paskatos- kerštas), tikslai (siekimas priešingo teisei rezultato-atimti gyvybę), kaltė (pažeidėjo psich. santykiai su veika - tyčia, neatsarg).

T pažeidimo rūšys:Pagal pavojingumo laipsnį T.P. skirstomi į :

1. Nusikaltimus- tokia visuomenei pavojinga veika (veikimas er neveikimas), kuri aprašyta B. įst. ir kuria kėsinamasi į teisės saugomas vertybes.

2. Nusižengimus- mažiau pavojingos visuomenei veikos tai: a) administracinės teisės pažeidimai, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nuosavybę, žmonių teises, laisves (pvz. kelių eismo tskl pažeidimas)b) civilinės teisės pažeidimas (įsipareigojimų nevykdymas – skolos negrąžinimas laiku)c) drausminiai (įstaigos darbo vidaus pažeidimas - pavėlavimas)Pagal pobūdį :1. Materialius-apčiuopiama žala kt. asmens teisėms 2. Formalius- sukeliama tik grėsmė žalai atsirasti.(viršija greitį)

32