Šventės ir atmintinos dienos

Parengė: Neringa Kavaliauskaitė

Technologijų pedagogika I k.

Lietuvoje kalendorinės šventės nyksta. O kartu su jomis susiję švenčių papročiai ir tradicijos. Jau dabar daugelis lietuvių pamiršo švenčių papročius ir tradicijas. Tad labai svarbu saugoti švenčių tradicijas, kad turėtume ką perduoti ateities kartoms.

Kasmet, tuo pačiu metu pasikartojančios šventės sudaro kalendorinių švenčių grupę. Lietuvių tautos kalendorinės šventė – žemdirbių gyvenimo ir veiklos gairės. Kalendorinės šventės išsidėsto pagal metų laikus arba atitinka sezoninius žemdirbių veiklos ciklus. Kalendorinių švenčių papročiai siejami su keturiais metų laikais: žiema; pavasariu; vasara; rudeniu.

Žiemos šventėsAdventas.Su gruodžio mėnesiu prasideda Advento

metas, keturios savaitės iki Kalėdų. Savitą atspalvį Advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs. Seniau žmonės per Adventą, laukdami saulės grįžimo, atlikdavo įvairias apeigas. Vakarais susirinkę, bendrai vakarodami, dainuodavo, dirbdavo, šokdavo ratelius.

Senovėje tai buvęs rimties, saulės geismo ir ūkinių metų pabaiga.

Kūčios Gruodžio 24-oji – Kūčios. Tai išvakarių

vakarienė, pasirengimas Kalėdoms. Kūčių diena – visapusiško dvasinio ir fizinio apsivalymo metas, santarvės diena, per kurią visi susipykę būtinai susitaikydavo. Dieną suknių darbų nedirbdavo. Moterys tvarkydavo namus, ruošdavo valgius. Tikėta kad Kūčių vakarienėje dalyvaudavo ir mirusieji, todėl prie stalo palikdavo tuščią vietą.

Senovėje ant Kūčių stalo būdavo 9 patiekalai. Vėliau stengėsi patiekti 12 patiekalų tapatinant su 12 mėnesių. Valgiai buvo pasninkiniai ir turėjo savo simboliką. Per būrimus norėta sužinoti būsimus įvykius: koks bus derlius, apie vedybas, mirtį. Tikėjo, kad šią naktį prakalba gyvuliai, o šulinyje vanduo trumpam virsta vynu.

Kalėdos

Liaudies kalendoriuje ši šventė išryškina kalendorinių metų pabaigos ir rūpesčio kitais metais bruožus. Ryte einama i bažnyčią. Kalėdoms skersdavo kiaules. Pirmą dieną linksmybių nekeldavo. Antrą dieną prasidėdavo kalėdojimas po kaimą, su dingstimi pasveikinti šeimininkus.

Užgavėnės

Žiemos išlydėjimas. Per Užgavėnes valgydavo 7, 9 ar net 12 kartų. Tradicinis valgis – blynai. Užgavėnėms būdinga kaukėtų persirengėlių vaikštynės po kaimą. Lašininio ir kanapinio grumtybės vaizdavo žiemos ir pavasario kovą. Šventės pabaigoje simbolizuojanti morė, yra sudeginama.

Pavasario šventės

Velykos.

Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio. Iš vakaro, prieš šventę dažydavo margučius, ruošdavo valgius. Po sekmadienio mišių, visi skubėdavo namo, tikėta kad greičiau grįžę pirmi laukų darbus nudirbs. Pusryčiai susidėdavo iš šaltų patiekalų: margučiai, šaltiena, kumpis...

Seniau Velykas švęsdavo 3-4 dienas.

Sekminės

Krikščionims, 7 savaitės po Velykų, o liaudyje – šventė susijusi su sėjos pabaigtuvėm ir vasaros darbų pradžia. Dėmesys skirtas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Berželiais buvo puošiamos trobos ir karvių ragai.

Vasaros šventės

Joninės

Tai trumpiausia naktis ir ilgiausia diena. Tikėta kad naktį augalai ir vanduo turi stebuklingą galią. Rinko vaistažoles, pynė vainiku, šokinėjo per ugnį, paparčio žiedo ieškojimas. Suradęs žiedą žmogus tampa turtingas, sužino visas pasaulio paslaptis.

Rudens šventės

Vėlinės

Senovėje Vėlinių metas dar vadintas Ilgėmis. Buvo puotaujama dėkojant žemės derliaus dievybėm už derlių. Keliamos giminės vaišės su maldomis už mirusiuosius. Likusį maistą išdalindavo elgetoms. Lietuviams kapinės šventa, ramybės vieta.

Kalendorinėse šventėse žmogus įsitraukdavo į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Tik gaila kad šiais laikais šventės ir jų papročiai nyksta, nors turėtumėme tai saugoti ir perduodi kitoms kartoms.