Kūrė Augustinas Genutis, Gantas Liutkus, Rokas Barkevičius ir Ričardas Mineikis

2014 lapkričio mėnesį

Jurginės – tai lietuviška

pavasario žalumos šventė, minima balandžio 23 dieną. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.

Jurginės

Jurginių – krikščioniškosios

Lietuvos pavasario sutikimo šventė. Dabartinės Jurginių šventimo tradicijos turi daug bendra su pagoniškoje Lietuvoje švęsta Jorės arba Jūrės švente. Lietuvai apsikrikštijus, dalis pagoniškų švenčių tradicijų perėjo į naujas, krikščioniškas, šventes. „Vienos iš tokių senovės švenčių yra Jurginės, kurios senovės baltams, vadinosi Pergubrio, Pergrūdžio švente.

Atsiradimo istorija

Toji šventė buvo švenčiama

pavasarį, sniegui nuo laukų nutirpus ir upių ledui išėjus. Dar ir dabar galima išgirsti senų žmonių pasakojimus, liudijančius buvusią senovėje Jorės šventę. Pavyzdžiui, kai pavasarį blogi keliai ir orai, žemaičiai sako: „Dabar pats tas Šlapjurgis“, o kai pavasarį gyvuliai badauja, o daržinės tuščios, žmonės dejuoja: „Juratėli, Juratėli! Kada sulauksime žolelės?“

Pagoniškoje Lietuvoje Jorė arba Joris buvo vadinamas pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę ir siunčia lietų. Jorė globoja arklius, gyvulius ir žvėrelius. Jorės metu buvo aukojama gėlių, augalų ir visų žolynų dievui Pergubriui

Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario

žalumo šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio, – gyvulių globėjo diena. Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų. Taip pat tą dieną protėviai aukodavo apeiginę duoną. Paprastai ji būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius.

Jurginės krikščioniškoje Lietuvoje

Jurginių

apeigų papročiai susiję su apeiginės duonos kepimu, jos aukojimu ir ritualiniu valgymu. Apeiginės duonos kepimas dar XX amžiuje buvo žinomas visoje Lietuvoje. Jurginių papročiu duona buvo nešama apie laukus ir užkasama dirvoje. Duonos apeigų metu žemdirbys galėjo geriau susikalbėti su žeme maitintoja.

Duonos apeigos per Jurgines

Antai Dieveniškių apylinkėse per Jurgines šeimininkas su apeiginės duonos bandele nueidavo prie rugių, pasidėdavo ją ant žemės, o pats klausydavo, ką „kalba“ rugiai. Jei derlius bus blogas – rugiai tylėdavę, jei geras – almėdavę „Slinkis toliau, aš čia sėsiu“. Paskui žemdirbys apnešdavo bandelę aplink lauką, vėliau nunešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant šv. Jurgio altoriaus.

Kadangi iki šiol Jurginės tebelaikomos žemdirbių ir

gyvulių švente, šią dieną nieko su gyvuliais nedirbti, nearti, nevažiuoti. Jei kas to papročio nesilaiko, tam gyvuliai nuo ligų išgaiš arba žvėrys juos išpjaus. Sakoma, kad Jurginių rytą geriausiai sėti rūtas, nes jos tada gražiai ir ilgai žaliuosiančios. Arkliaganiai Šv. Jurgio dieną taip pat rengdavo šventę. Jie iš savo šeimininkų susirinkdavo vištos kiaušinių ir gamindavo sudėtinę arkliaganių kiaušinienę.

Kiti Jurginių papročiai

Panevėžio apskrityje, Šeduvos parapijoje, per Jurgines net buvo dažomi ir ridenami margučiai, kaip per Velykas. Per Jurgines, kaip ir per kitas agrarines šventes, kaimynai lankydavo vieni kitus, linkėdami gausaus derliaus, žemdirbiams sveikatos. Kai kas tą dieną nevalgydavo mėsos ir taukų, tik žuvį. Žuvis ir duona buvo laikomi šventu Jurginių valgiu.

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienis - pavasario šventė, švenčiama paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje

Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Verbų sekmadienio šventimas su palmių šakomis Saragosoje (Ispanijoje)

Žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams

„virbas", „virbalas", turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII-XIV a. dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais", o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pavadinimo kilmė

Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.

Verbų Papročiai Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų

sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę". Moterys savo verbelę susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, jo neskaudės. Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti". Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?"

Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių:

užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis.

Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Į namus

parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti. Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose.

Šventės reikšmė

Sekminės švenčiamos praėjus

septynioms savaitėm nuo Kristaus Prisikėlimo dienos Velykų. XIX a. pab. – XX a. pr. senovės kultūroje sekminės siejamos su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves, o kerdžius – bulius beržų šakų vainikais. Pargynę namo vainikuotus gyvulius piemenys buvo vaišinami gyvulinės kilmės produktais – sūriu, pienu, kiaušiniais.

Sekminės

Tokiose vaišėse dažniausiai

vyraudavo skaičius septyni, jis turėjo atnešti žmogui laimę ir džiaugsmą. Piemenys iš šeimininkų gaudavo dovanų, o kas neduodavo, to gyvulius apkaišydavo kaulais ir šakomis. Vakare prasidėdavo iškilmingos vaišės su dainomis ir šokiais, kur piemenys pūsdavo medinius lumzdelius, o kerdžius ožragį.

Dovanos

Antrą šventės dieną piemenims

leisdavo ilgiau pamiegoti, gyvulius išgindavo merginos, prie jų vėliau prisidėdavo bernai, tad ganymas virsdavo jaunimo pasilinksminimu su vaišėmis, dainomis, šokiais ir žaidimais. Įsismaginęs jaunimas gyvulių neprižiūrėjo, net buvo nuganomi pasėliai. Žinodami kuo gali baigtis tokie ganymai, ūkininkai patys saugodavo, kad galvijai neužklystų į jų pasėlius.

Linksmybės

Lithuanians had to use a lot of the pussy willow mores: when

the thunder with storm burnt her in the oven or at least, that withered holy smoke cloud. Getting cereals palms crushed spikes mixed into the first sėtuvės grain. Pussy willow fork inserted into the soil, and that ice cream dont bend crops didn't knocked crop. blowed by twig kids that they grow faster. Smoke a sore tooth or ear that the pain ceases. Verbely smudge smoke is under the hen to hatch eggs and herself. Used to put to remove honey from a hive bee hive, the bees are healthy. Verbely touched or fumigate the spring for the first time put out to pasture cattle that išsiganytų healthy over the summer.Stuck on both sides of the stream after the fork thought that the water from the stream to be healthier, cleaner.

Celebrations importance

On Palm Sunday means opening up the hearts for the Lord's Christ. The home brings consecrated Willow must protect them from all evil. Tradition Palm day consecrated juniper, willow defend against potential disasters survived until our days. It pasmilkomi rooms, a circumvention of the fields. Old Willow from last year is respectfully combusted.It cannot be discarded anywhere. Tradition has turned into palm markets churchyards, churches approaches.

Pentecost

Pentecost is celebrated seven weeks from the day of the Resurrection of Christ on Easter. The nineteenth century. end. - Twentieth century. pr. Whitsunday ancient culture associated with the grazing customs. On that day the shepherds decorated cows and herd - Bull birch twigs wreaths. Shepherd home crowned cattle herders were treated animal products - cheese, milk, eggs.

Gifts

Such banquet usually Prevail number seven, he had to bring happiness and joy to man. The shepherds of the hosts received gifts, but who withhold the animals showed bones and branches. In the evening began with a solemn feast with songs and dances, where the shepherds there would tube wood, and a goat herder.

Fun

On the second day of the feast shepherds longer allowed to sleep, girls sheperds the animals, their later contributed to Bern, so grazing would turn youth entertainment with refreshments, songs, dances and games. Cheer up to supervise a young animal, was even used as pasture crops. Knowing what may end up following grazing, farmers keep themselves that don't get lost in their crops.

Ši šventė gali būti siejama su sėjos ar apskritai su pavasarinių lauko darbų pabaigtuvėmis. Per šią šventę beržo šakomis buvo puošiami namai ir bažnyčia, nes buvo manoma, kad mena mirusių protėvių kultą ir kad vėlės gyvena medžiuose.

St. George's Day – It’a

Lithuanian festival of spring greenery mentioned on April 23. In the old Lithuania St. George's Day was a significant festival of farmers and horse herd. So far remained a tradition to celebrate St. George forgiving.

St. George's Day

St. George's Day - Christian

Lithuania spring welcome festival. When Lithuania got baptized, part of the celebrations moved to a new tradition, a Christian holidays. “One of them is the ancient St. George's Day celebrations.”

Founding history

That festival was celebrated in

the spring, When snow melted from the fields and river ice is gone. Even now you can hear the old stories of people testifying former antiquities Jore celebration. For example, when in spring bad weather and roads, lowlanders say: "Now is the Šlapjurgis”, and when in spring animals are starving, and the barns are empty, the people groan" Juratele, Juratele! When we will have herbs? "

In Lithuania Jore or Joris was called Spring Thunder, which awakened life forces. Jore owns land keys, raises the vegetation, unlocks the land and sends the rain. Jore raises horses, livestock and animals. In Jore They were sacrificing flowers, plants and all grasses to god “Pergubriui”

The Church celebrating the spring green, assimilated with

St. George - livestock guardian Day. It was believed that St. George can direct and storm clouds, so not only ploughmen worshiped it, but fishermen too. In ancient times Jurginis celebrations lasted several days. St. George's Day was associated with the early spring work. For the first time animals were beaten or patted on their backs with willow branches with kittens, so they would be round, full-fat, healthy and safe from wolves. Also that day ancestors sacrificed ritual bread. Usually, it was baked in small loaves, for each animal. Baked loaves were sliced up and were brought to the church, given to beggers, while asking to pray for the animals.

St. George day in Christian Lithuania

St. George's Day ceremonial

traditions associated with ritual bread baking, her sacrificing and ritual meal. Ritual bread baking even in the twentieth century was known throughout Lithuania. St. George's Day custom of bread was carried on the fields and buried in ground. During bread ceremonies farmers were able to communicate better with earth.

Bread rituals during St. George day

For instance, within

the vicinity of dahlias Dieveniškės owner with ritual bread bun would go to the rye, get to it on the ground, and the most listened to what

Since up to now still considered St. George's Day

celebration and livestock farmers, this day is nothing not to work with animals, plow, not to go. If anyone because the custom they then nicely and long žaliuosiančios. St. horse herd. George is also the day for celebration. They met in the home of his chicken eggs.

Other customs Dahlia

Panevezys county Šeduvos

parish, even during the dahlias were painted Easter eggs and eve, as at Easter. During dahlias, as in the other Agri holidays, neighbors visited each other, wishing bumper crop farmers health. When that day who did not eat meat and fat, only fish. Fish and bread were considered sacred meal dahlia.

Palm Sunday - the Spring Festival, is celebrated on the last Sunday before Easter. In many European countries, this celebration is called Palm Sunday. Catholic Church liturgy palm consecration introduced in the fifth century

Palm Sunday

Europe believed that on this day holy spring at the earliest branches arousing explosive plant them touched land and livestock fertility, helps maintain the health of humans, increasing the levels of harvest, the house does not bang Perkūnas protects crops from hail and rodents. And there is the belief Lithuanian folk customs.

Lithuanian language palms first mentioned in 1573.

Lutheran Postilla as pagan and papal custom. Suvalkija fair Willow was formerly seen only juniper. Eastern Highlands of juniper to add to the bulging Berželio or willow fork with kittens, and older women - and and last year's oak leaves.

The origin of the name

Southeast Lithuania has been a favorite on the wooden stalk tied bouquet of colorful paper. Siauliai districts serrated paper flowers decorate juniper fork. The most ornate palms have been common in the past about 50 kilometers radius around Vilnius - they are now widely known Vilnius palms name. It's on dry wooden stalk from one side or around the firm colorful twisted rod, a variety of patterns, about half a meter in length, varying in thickness.

Throughout Lithuania thought that Palm Sunday church must keep all after juniper twig or other women in their Verbely bound with red wool. Believed that pulling the thread through apsirišus waist, his hurt. The most striking custom Palm Sunday - Willow beating. Suvalkija, where peasants has bought a juniper from the villages they forest population and hold to Verbinių under the snow, the children already pulls on the eve of juniper branch, tried at the earliest possible still sleeping adults. Fusing said, I will not whip, Willow beats! Are you going to margue?

Palm Rituals